Sąjūdžio masinių susitelkimų tikrovė .................................................. 3

Kodėl kraštotyra ir žygeivystė buvo antisovietinė veikla ? ....................4

Sąjūdis universitete. Kam skambino „Varpas” ? .....................6

Mes jį pavadinome ekologinis protesto žygis .......................8

Kas surimavo sąjūdį ? ..........................15

Latvija ................................................ 16

Atgimimo laikų rokas – politika ar ne ? .................................... 13

Nepriklausomos Lietuvos žiniasklaida – „objektyvumo” tinkluose ........................10

Paminklosaugos sąjūdžio alternatyva ......................................... 12

Šimtas atgimimo metųANDRIUS GRIKIENIS

„Atgimti yra pakilti iš žemos paniekos, šiek tiek sverti ir kitų tautų eilėje, tiektis patogių sąlygų gyventi, atnaujinti savyje visa, kas prakilnu, tačiau nenueinant nuo sveikųjų tradicijų pagrindo.“, – rašė Antanas Smetona „Viltyje“ 1912 m. Kas vyko XX a. pabaigoje – dar vie nas atgimimas ar tik XIX a. prasidėjusio at-gimimo darbų pratęsimas? Kieno atgimimas svarbesnis – tautos ar valstybės?

Tautos ir valstybės paprastai neatskirsi. Net ir su daug išvedžiojimų. Jas sieja abipu­sis priklausomybės ryšys, išryškėjęs moder­niaisiais laikais. Arba valstybės sukūrė tautas Vakarų Europoje, arba tautos sukūrė valstybes jos rytuose. Skirtingi keliai atvedė į tautinių valstybių pasaulį. Jame tarp kelių valstybių išblaškyta tauta yra pasmerkta su­nykti. Valia išvystyti ir sustiprinti valstybę tebėra tautos gyvybingumo matas. Vasario 16­osios Lietuva nebuvo pirmoji lietuvių valstybė. Tačiau tai buvo nauja valstybė, kurios kūrėja – šimtametė lietuvių tauta. Ta pati, tačiau iš esmės atsinaujinusi ir pasikei­tusi.

Lietuva ir lietuviai

Jeigu valstybės apibrėžimas mu ms neke­lia rūpesčių, tai tautos są vokos turinys nėra savaime aiškus. Jį reikia atskirai apibrėžti. Daugiausia sunkumų sulaukiame dėl pa­plitusio pilietinės ir etninės tautos sąvokų supriešinimo. Tai atveda į pasirinkimą tarp dviejų – „etninis“ tautos supratimas esąs atgyvenęs ir žalingas, o ateitį tegalinti turėti tik „pilietinė“ tauta.

Lietuvos Konstitucijos 2 straipsnis: „Lietuvos valstybę kuria Tauta“. Įvairūs radikalai gali skirtingai perskaityti. „Šeimi­ninkai – etniniai lietuviai, o kiti – įnamiai.“ Arba – „Tauta tėra piliečių suma“ . Pasek­

mės lemia mažumų teisių suvaržymą ir asimiliaciją iš vienos pusės arba reliatyvistinį požiūrį, atmetantį kalbos, kilmės, istorijos reikšmę – iš kitos.

Išeitis – sutarti, kad Lietuva ir lietu­viai yra nepriklausomai viena nuo kitos negalinčios egzistuoti sąvokos. Taip ir jų kilmę galima paaiškinti. „Tad galbūt Lietuva reiškia tiesiog „valstybė, valdžių – lietų sąjunga“, o lietuvis  – tos valstybės ar provalstybės žmogus, pilietis?“, – klausia Algirdas Patackas rašydamas apie Lietuvos vardo kilmę. Lietuvos vardas – ne iš pelkių upeliuko; Lietuva – tai vals tybės sinonimas!

Tuomet nelikus Lietuvos, nebegalimi ir lietuviai. Šis ryšys nuo pat valstybės atsi radimo akcentuoja politinį tautos dėmesį. Lietuvių tautos negalima redu­kuoti vien į etninės ar kalbinės grupės pavadinimą. Iš kitos pusės negalima nukrypti į kitą kraštutinumą – lietuviais vadinti automatiškai visus Lietuvos vardą nešiojančio administracinio teritorinio vie neto gyven­tojus. Lietu viais paverčia politinis tikslas – kurti Lietuvos valstybę.

Lietuvių atsiskyrimas nuo lenkų

Tauta negali būti apibrėžta vien moksli­niais parametrais, tai pirmiausia ne genetinis, o tapatybės ryšys. Tapatybę lemia bendri pasakojimai ir mitai, kurių šaltinis – istorija.

VU TSPMI studentų laikraštis 2010 m. gruodis NR. 17

R. Fischer, “Interior Detail”. 1925m.nukelta į 2 psl.

2 2010 m. gruodis NR. 17ATGIMIMAS

Teminis VU TSPMI studentų laikraštis, leidžiamas nuo 2002 05 01ISSN 1822–4695Leidėjas: VU TSPMI studentų korporacija „RePublica” www.republica.lt

REDAKCIJA:Adresas: Vokiečių g. 10-403, LT-01130 Vilnius

Telefonas: +370 61994846

El.paštas: postscriptum@republica.lt

Vyriausioji redaktorė: Rosita Garškaitė.Redaktorės pavaduotoja: Augustė Meškytė.Kalbos redaktorės: Justė Adakauskaitė, Sabina Karmazinaitė, Marija Sajekaitė, Austėja Tamulaitytė, Jogilė Ulinskaitė.Redakcijos nariai: Rasa Navickaitė, Laura Noreikaitė, Justina Raižytė, Andrius Reznikovas, Marija Sajekaitė, Austėja Tamulaitytė.Platinimo koordinatorė: Eglė Žukauskaitė.Maketavo: Ona Lozuraitytė.Spausdino: UAB „Vakarų spaustuvė”, Vytauto g. 161, LT- 97133, Kretinga.Tiražas: 2000

Post Scriptum remia: VU TSPMIStraipsnių autorių nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos pozicija

www.postscriptum.lt

ŠIMTAS ATGIMIMO METŲatkelta iš 1 psl. Redakcijos žodis

Baigiantis 2010 – iesiems metams, kai buvo dera minėti gražią dviejų dešimtmečių Lietuvos Nepriklausomybės sukaktį, jūsų rankose naujas „Post Scriptum“ numeris. Dar kartą – žvilgsnis į netolimą praeitį, kurią daug kas atsimena. Nes dalyvauta ir būta ar bent jau pažinota.

Ir visgi jau ima blukti istorinės atminties spalvos. Jaunajai kartai lieka tik šabloniški vaizdiniai iš istorijos vadovėlių ir skambūs faktai. Mitingas Vingio parke – šimtas tūkstančių žmonių. Mitingas Katedros aikštėje – penkiasdešimt tūkstančių žmonių. Oho. Vadinasi lietu-viams iš tiesų rūpėjo atgauti šalies nepriklausomybę. Ar tikrai? Kokie motyvai atvedė žmones į susibūrimų vietas? Pasirodo, jog ne viskas taip paprasta, kaip regisi, žvelgiant į bekraščių minių nuotraukas.

Vienas žmogus, sužinojęs laikraščio temą, prasitarė, jog vaizdai iš mitingų jį ima persekio­ti, vos išgirdus žodį Sąjūdis. 1987 metų nuotrauka. Susibūrimas Vilniuje, prie Mickevičiaus paminklo: A. Terleckas, N. Sadūnaitė... Bet apie Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdį čia nebus kalbama. Tai, ką rasite šio laikraščio puslapiuose – iki, už, aplink Sąjūdį. Tautinis atgimimas, kuris prasidėjo anksčiau.

Projekto „Sąjūdžio fenomenas: pilietinio judėjimo tinklaveikos studija“ dalyviai – TSPMI (ir ne tik) dėstytojai bei studentai – aiškinasi, iš kur, kaip ir kodėl kilo Sąjūdis, tirdami to meto socialinius tinklus: rašytojų, filosofų, žygeivių, paminklosaugininkų, žaliųjų, roko muzikantų etc. Kai kuriuos jų atradimus rasite, pavartę numerį.

Ir dar rasite bruzdančią tautą. Ne visada ji išsivaikšto. Kartais visa juda: sostinėje, mies­teliuose, universitete, darbovietėse, žygiuose, šventų vietų lankymuose, roko maršuose, kultūriniuose renginiuose, uždaruose susitikimuose, butuose. Netgi bendrabučiuose.

Ką daryti, jei gyveni Mokslų akademijos aspirantų bendrabutyje, kuris yra visai šalia sovie­tinio Aukščiausiojo Teismo? Jame vyksta disidentų teismai, vadinasi, net neiškeldamas kojos iš namų, per bendrabučio langą gali stebėti, kas dedasi teismo prieigose. O po to sukurpti apie tai tekstą ir išplatinti pogrindžio spaudoje. Jei pasiseks, gal ir Laisvosios Europos radijas naujienas ištransliuos. Pogrindinę spaudą galima slėpti bendrabučio sporto inventoriaus sandėliuke. Pasitelkiant į pagalbą kaimynus – suburti redakcinę kolegiją. Ir rašyti, skaityti, versti, atspausdinti, diskutuoti, svajoti. Čia iš Algirdo Patacko studijų laikų prisiminimų.

Jei prakalbus apie XX a. pabaigos atgimimą, „Post Scriptum“ skaitytojų neužpuls vadovėliniai faktai ir nespalvotos nuotraukos, redakcija manys įvykdžiusi savo misiją. Buvo žmonių ir tais laikais, kuriems nerūpėjo, kurie nesuprato. Ir buvo tie – bendrabučiuose. Bruz dantys.

Rosita Garškaitė

M. C. Echer, “Rippled Surface”. 1950 m.

Ji išplečia tokių pasakojimų ir tautos tapatybę apibrėžiančių kriterijų lauką. Tautos tapatybė kinta ir jai keičiantis atsinaujina, prie pasikeitusių sąlygų prisitaiko ir pati tauta. Taigi atgimi­mas neįmanomas be kūrybiškumo ir tapatybės pasikeitimo. Tauta gyvybinga tol, kol geba atgimti.

Vasario 16­osios Lietuva susijusi su labai ryškiu atgimimu, kurio metu radikaliai pakito ir tautos tapatybė, ir valstybės sienos. Atgimimas XIX a. radikaliai atskyrė lietuvius nuo lenkų. Iš pirmo žvilgsnio tai tebuvo kalbinis skilimas, bet už jo slypėjo svarbes­nis tautų atsiskyrimo klausimas. Skili­mas nebuvo vien tik etninių gaivalų savanaudiškumo pasekmė. Kalbos klausimas reiškė ir požiūrio į valstybę klausimą – ar turi būti Lietuva? Lietu­va  – kaip nepriklausoma valstybė, o ne tik kaip teritorinis administracinis vienetas. Lietuviškai kalbantys atsakė į jį teigiamai; daugelis lietuviškai nemokančių matė Lietuvą tik kaip Lenkijos dalį.

Abiejų Tautų Respublika XX  a. nebebuvo ga l ima, todė l l i e tu­viams tebuvo vienas pasi rinkimas  – nepriklausomybė. Pas 1863 m. sukilėlį buvo rastas „Lietuvio katekiz­mas“: „Kas yra lietuvis? Tas, kas tiki laisve ir laikosi Statuto. Be ko negali gyventi lietuvis? Be laisvės ir vienybės su lenkais.“ Praėjus kelioms dešimtims metų teko išmokti gyventi be vienybės su lenkais tam, kad būtų apginta laisvė ir egzistuotų Lietuva kaip valstybė. Vis dėlto tai nepaneigė sukilėlių minties: lietuvis – iš Lietuvos, ir kas jos laisve nebetiki, tas – ne lietuvis.

Valstybės kūrėjai nebuvo priešiški lenkų kalbai, bet esant įtampai su Len­kija ir kalbai virtus atskyrimo linija, reikalavo iš kiekvieno lietuvio bent pagarbos jai ir pažado išmokti. Kal­bos išsaugojimo klausimas tuo metu buvo tapęs Lietuvos valstybės išlikimo klausimu ir atvirkščiai.

Atgimimo siekiai

Nuo Lietuvos teritorinių siekių realizavimo priklausė šimtų tūkstančių žmonių tapatybė. Jie buvo pasirin­kimo kryžkelėje. Tie, kas dabar save vadina baltarusiais ir lenkais, galėjo būti lietuviais. XX a. pradžios projek­tas – Lietuva su Mažąja Lietuva, Vil­niumi, Gardinu ir Suvalkais – nulėmė valstybės raidą dešimtmečiams. Gavę Klaipėdą vakaruose, rytuose įstrigome kovos dėl Vilniaus etape. Vasario 16­osios Respublika negalėjo užbaigti

tos kovos ir ji savotiškai užkonservavo tautos tapatybės raidą, tačiau kartu išlaikė atgimimo klausimus aktualiais.

Sąjūdis užbaigė XIX a. prasidėjusį at gimimą, nes pasiekė svarbiausia – tai, ko nepavyko padaryti per dvidešimt metų tarp pasaulinių karų. Sąjūdžio atkurta Lietuva įtvirtino savo teises į Klaipėdą ir Vilnių, svarbiausius mies­tus iš XIX a. projekto. Atkūrusioje nepriklausomybę Lietuvoje kalbos li­kimas nebėra tokioje kritinėje padėtyje kaip XX a. pradžioje. Didžioji dauguma Lietuvos gyventojų nebestovi pasirin­kimo tarp skirtingų tautinių tapatumų kryžkelėje.

Abu laikotarpius sieja daug panašu­mų – kova su rusiška okupacija, grėsmė kalbai, „tautos žadinimo“ šūkiai („Pa­budome ir kelkimės“). Tačiau jie skiria­si savo apimtimi – pirmasis pranoksta antrąjį ir trukme, ir tikslų ambicin­gumu, kartu ir reikalaujamų pokyčių mastais. Kovo 11­ąją iš esmės grįžome į tai, ką jau buvo beveik pasiekusi priešiš kų kaimynų okupuojama Lietuva ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje. To simbolis – 1938 m. Konstitucijos galio­jimo atkūrimas.

Viskas tik prasideda

Atgimimas – tai persimainymas ir nauja pradžia. Atgimti – daugiau nei pasikartoti. Atgimimo sakramentas yra Krikštas. Tikrasis atgimimas įvyko XIX amžiuje. Išretinta, bet ta pati tauta atkūrė valstybę ir 1990 m. Atgimimas užsitęsė pernelyg ilgai. Pirmiausia, jo neleido užbaigti Vilniaus, o netrukus – visos Lietuvos okupacija. Po 1992 m. valstybės ir tautos egzistenciniai pavojai nublanko, kartu sumenko ir vidinė mobilizacija. Tai pasireiškė valstybės ir tautos savaiminės vertės pajautimo silpnėjimu.

Kartais didelė gyventojų dalis pa­na šesnė į etninę grupę nei į tau tą. Gąs­dina, kai lietuviai nevertina vals tybės ir nemato jos prasmės, bėga. Atro do, XIX a. prasidėjusio atgimimo ener­gija baigia išsekti ir todėl laukia nauji pasi rinkimai – ar pasyviai laukti, kas čia bus, ar stiprinti tai, ką turime, ir kas esa me. Dabar tapo galima tai, kas XIX  a. nebuvo įmanoma, nes buvo pernelyg pavojinga, – išplėsti savo tau­tinius pasakojimus ir, pavyzdžiui, pri­imti į juos nepelnytai nuošalyje likusias etnines Lietuvos grupes – ypač lenkus ir žydus. Lietuvių tauta turi plėstis ir šiandien galime daugiau nei tik ginti savo žemės teritorines ribas. Lieka tik patikėti – Mūsų istorija tik prasideda.

2010 m. gruodis NR. 17 32010 m. gruodis NR. 17 ATGIMIMAS

Ilius

tracij

os Ju

stino

s Rai

žytė

s

Sąjūdžio masinių susitelkimų tikrovė

1988­ųjų vasara ir ruduo buvo ypa tingas laikotarpis – per visą Lietuvą nusirito ištisa mitingų, demonstracijų ir kitokių masinių susitelkimų banga. Bene kiekvienas šiandieną sutiktų, kad tuometinius susibūrimus galima laikyti tam tikra išėjimo į viešąją erdvę forma. Tačiau nuomonės išsiskirtų bandant tiksliai apibrėžti, kas yra viešoji erdvė. Pagal tradicinę sampratą, viešoji erdvė apima tą socialinio gyvenimo plotmę, kurioje žmonės identifikuoja visuome­nines problemas, diskutuoja ir tokiu būdu daro poveikį politiniams spren­dimams. Kitaip tariant, viešoji erdvė yra sutapatinama su diskurso erdve. Be abejo, žodinio argumentavimo elemen­tas yra svarbus, tačiau vertėtų pastebėti, kad argumentuoti ir kalbėti galima ne tik žodžiu ar raštu, tačiau ir veiksmu, buvimu drauge, savo asmeniniu liudi­jimu. Taikliai yra pastebėjęs Romualdas Ozolas, jog argumentuojant gali remtis ne tik tradiciniu pokalbiu; čia galima pasitelkti ir kitokią „kalbą“ – įvairias fizinio argumentavimo priemones.

Tad kokie motyvai skatino aktyvų piliečių dalyvavimą masiniuose rengi­niuose, kuriuose nebebuvo įmanoma išlaikyti savo anonimiškumo?

Akivaizdžiausia priežastis – infor­macinis vakuumas, su kuriuo buvo susiduriama kasdien ir kurį užpildydavo tik įvairūs gandai (tiesa, dažnai gerokai iškraipyti bei neteisingi), vedę „prie dvasinės degradacijos“. Tuo metu galimybė dalyvauti masinio susitel­kimo tikrovėje buvo prilyginama „is­toriniam šansui“ nusimesti dvigubos moralės ir baimės naštą. Be abejonės, mitingai darė poveikį vadinamajai eilinei „neraštingai“ visuomenei, kuri ateidama dar nežinodavo, kas jos ten laukia. Kaip prisimena Bronislovas Genzelis, atėję žmonės netekdavo amo, likdavo priblokšti minčių drąsos ir žodžių naujumo. Virgilijus Čepaitis teigia, kad žmonės, ypač atvykę iš tolimesnių rajonų, norėdavo parsivežti bent menkiausią įrodymą to, kas

nepriklausomybės atgavimą. Kur kas dažniau dalyvavimas buvo siejamas su vietinių, o ne respublikinio masto problemų sprendimu. Kitaip tariant, rūpintasi kasdienėmis problemomis, pavyzdžiui, savo individualiu, kaimo ar žemės likimu. Arūno Žebriūno teigimu, dažnai buvo dalyvaujama ne „iš idėjos“, tačiau todėl, kad dalyvavimas galėjo atnešti visų pirma asmeninės naudos. Einant „į mases“ buvo ieškoma at­sakymo, kaip nujaučiamos permainos paveiks kiekvieno asmeninį gyvenimą.

Visuomenės nevienalytiškumas ir buvimo masiniuose susitelkimuose motyvai rodo, kad žmonės savo dalyvavimo nesuvokė kaip politinio pasipriešinimo, kuriam akstiną būtų davę aiškūs politiniai tikslai. Veikiau tai buvo paskiri motyvai, priklausantys nuo kiekvieno individo potyrių ir jo kasdienės praktikos. Apskritai, skaitant tuometinę spaudą ir aktyvių Sąjūdžio veikėjų atsiminimus, galima pastebėti išsiskiriančias tiek elito, tiek eilinių piliečių nuomones dėl tolimesnio „veiksmų plano“ ir įsivaizduojamo „aukščiausio tikslo“. Įsivaizdavimai skyrėsi, ir tik patys masiniai susibūrimai prisidėjo prie vis drąsesnių minčių gimimo ir skelbimo. Antanas Buračas pripažįsta, kad, pavyzdžiui, pati suve­reniteto samprata radikaliai keitėsi  – nuo nedrąsių idėjų apie ekonominį savarankiškumą iki visiško tarptautinio valstybės pripažinimo. Apie valstybę pačiomis pirmosiomis dienomis nebuvo galvojama. Gandai apie galimybę išstoti iš Tarybų Sąjungos sudėties buvo lai­komi tik prasimanymais, „niekur ir niekada dar negirdėtais“.

Mečio Laurinkaus atsiminimai iš Sąjūdžio organizuoto mitingo prie

ELTOS taip pat liudija, kad žmonės rinkdavosi, neturėdami aiškių politinių tikslų. Vienas mitingo dalyvis pareiškė: „Įdomiai kalba, bet niekaip nesu­prantu, apie ką“. Iš tiesų  – didžioji dalis susirinkusiųjų nesuprasdavo, nežinodavo Sąjūdžio tikslų, nebūdavo politiškai sąmoningi, tačiau many­davo, kad kažkur „už širmos yra tikrieji žmonės“, kurie viską ir sutvarkys. Tai galima apibūdinti nesuvoktos atsakomybės sąvoka, kurią lydėjo bendras laisvėjimo pojūtis ir dar tik bręstanti politinė savivoka. Ilgai buvo gyvenama ne tiek remiantis politiniu mąstymu, kiek jausmais. Laipsniškai buvo mokomasi mąstyti. Svarbu ir tai, kad netgi pirmųjų mitingų šūkiais rūpinosi Sąjūdžio aktyvas, bet ne eili­niai dalyviai. Buvo aptariama, kokie šūkiai turėtų skambėti, dalis jų buvo užrašomi rusų kalba kaip nuolankumo ženklas vykdytai gorbačiovinei viešumo politikai. Šiuo režisūriniu elementu bandyta kiek dirbtinai stimuliuoti pirmųjų mitingų bendrąją atmosferą.

Apibendrinant – žmonės, daly­vaudami viešojoje erdvėje ne tik kaip diskursyvioje, bet ir kaip fizinio ar­gumentavimo tikrovėje, savo asme­niniu liudijimu legitimavo ir palaimino Sąjūdžio veiklą. Kartu stiprėjo asmeninė atsakomybė už persitvarkymo sėkmę, vystėsi politinė ir pilietinė sąmonė. Pačioje sujudimų pradžioje politinė motyvacija nebuvo svarbi varomoji jėga. Pirminiai motyvų šaltiniai – tvyrojęs in­formacinis vakuumas, lokalumu grįstas mąstymas, susirūpinimas savo paties likimu ir bendras laisvėjimo pojūtis, sklaidęs iki tol tvyrojusią baimės atmosferą. Tik palaipsniui žmonių sąmonėje įvyko psichologinis lūžis ir atsirado suvokimas, kad įmanoma nulemti net ir Maskvos sprendimus.

GRETA MACKONYTĖ

vyko mitingų aikštėse, pavyzdžiui, bent keletą mažyčių trispalvių. Kitaip kraštiečiai paprasčiausiai nepatikėtų jų pasakojimais.

Dalyvavimas masiniame renginyje kartu buvo ir ugdomoji veikla, kurios metu ne tik dainuota, kalbėta, būta greta nepažįstamų žmonių, buvo jun­tama ir bendra laisvėjimo atmosfera. Šis laisvėjimo potyris peržengdavo centrinių mitingų aikščių ribas, o gyva­sis liudijimas apie artėjančią kontrolės, nutylėjimų, melo, baimės atmosfe­ros pabaigą plito žodžių pavidalu į atokesnius miestus, gyvenviečių kiemus ir kaimų sodybas. Simboliška, kad įkandin vadavimosi iš informacinio vakuumo sekė vadavimasis ir nuo baimės, skatinęs aktyviau jungtis į Sąjūdžio gretas.

Galvojant apie dalyvavimo motyvų įvairovę, svarbu suvokti, kad pati visuomenė nebuvo vienalytis darinys. Tuometinės spaudos žodinės ilius­tracijos leidžia teigti, kad retas eilinis pilietis, eidamas į masinį susitelkimą, mąstė apie valstybės suverenitetą ar

Praplėtus viešosios erdvės sampratą fizinio argumentavimo metafora, iškyla kitas klausimas: ar sąjūdiniai įvykiai, matyti tuometinėje viešojoje erdvėje, buvo tam tikra neprievartinės politinės rezistencijos forma? Ar kiekvie nas individas, eidamas į mitingą, savo da lyvavimą suvokė kaip politinį pa­sipriešinimą, kuriam akstiną davė aiškūs politiniai tikslai?

Vartant tuometinės spaudos pus­lapius ir Sąjūdžio dalyvių memuarus bei sekant viešuosius įvykius, pastebi­mas fenomenas: nors žmonės dažnai pasirašydavo anonimo vardu po laiškais, priekaištaujančiais tuometinei sistemai, tuo pačiu metu jie savo valia masiškai plūdo į didžiąsias mitingų aikštes. Kaip paaiškinti tokį neatitikimą tarp žodžių ir veiksmų? „Už tiesos žodį baudžia“, „viešumas  – tai baubas“, „už viešą kritiką dar niekas negiria ir nepremijuo­ja, tad kam rizikuoti?“, „Stalino šmėkla dar gyva“, „viską juk nulemia kiti“ – to­kios ir panašios mintys vyravo žmonių laiškuose, liudijančiuose netikėjimą persitvarkymu, skelbiamu viešumu ir asmeninės atsakomybės naštos vengimą.

4 2010 m. gruodis NR. 17ATGIMIMAS

Kodėl kraštotyra ir žygeivystė buvo antisovietinė veikla?

Vakariečiai arba sovietinės tik­rovės nepatyrusi naujoji karta pa­čiose posovietinėse šalyse sovietinę visuomenę linkusi matyti kaip vientisą prie režimo prisitaikiusių žmonių masę arba, geriausiu atveju, visumą atskirų (ir atskirtų) individų, vie­numoje sprendžiančių moralines prisitaikymo/pasipriešinimo režimui dilemas. Visi žino keleto garsių disidentų pavardes, tačiau tikriausiai laiko juos pavieniais herojiško elgesio pavyzdžiais bendroje prisitaikėliškoje visuomenėje. Iš vakarietiškų knygų žinome, jog socialistinėse šalyse, o ypač pačioje Sovietų Sąjungoje, nebu­vo (nes tiesiog negalėjo būti pagal to­talitarizmo apibrėžimą) savarankiškai besiorganizuojančios visuomenės, buvo sutraukyti žmonių socialiniai ryšiai ir užgniaužta bet kokio so­cialinio pliuralizmo apraiška. Tačiau ar iš tiesų taip?

Įdėmus žvilgsnis į sovietinės Lietu­vos visuomenės struktūrą atskleidžia kiek kitokį vaizdą. Sovietinė visuo­menė nebuvo vientisa ir nebuvo visiškai atomizuota. Sovietinėje Lietu­voje egzistavo keli judėjimai, sudarę aiškią alternatyvą dominuojančiai kultūrai: tai vakarietiškos jaunimo subkultūros (hipiai, pankai, metalistai ir pan.), katalikiškasis pogrindinis judėjimas ir etnokultūrinis sąjūdis, kuriam galima priskirti glaudžiai tarpusavyje susipynusius žygeivių, ramuviečių ir folkloristų tinklus. Kaip tik apie pastarąjį – bene gausiausią – judėjimą ir yra šis straipsnis, ku­riame nepretenduojant į teorinius apibendrinimus tiesiog pristatomas šis judėjimas ir jo reikšmė.

Etnokultūrinis sąjūdis sovietmečiu

Plačiai po Lietuvą nusidriekusį tinklą, kurį dabartiniai antropologai įvardija kaip etnokultūrinę subkultūrą, sudarė daug įvairių formalių ir neformalių organizacijų: žygeivių klubų (žymiausi iš jų buvo Vilniaus universiteto žygeivių klubas ir Kauno politechnikos instituto žygeivių klu­bas „Ąžuolas“), kraštotyrinių būrelių (visų pirma žymioji Vilniaus miesto Ramuva bei Vilniaus universite­to kraštotyrininkų ramuva), folk­loro ansamblių, kitokių saviveiklinių grupių ir tiesiog draugų ratelių. Juos tarpusavyje siejo tam tikros simbolinės praktikos ir patirtys bei neįvardijamas, bet akivaizdus opozicinis santykis su režimu – tam tikra antisisteminė moralinė laikysena. Nepaisant kai kurių akivaizdžiai pagoniškų kul­tūrinių elementų, etnokultūrinis ju­dė jimas turėjo gana glaudžius ryšius su katalikišku pogrindžiu: nemažai žygeivių ir ramuviečių prisidėjo prie Katalikų Bažnyčios Kronikos ir kitos pogrindinės literatūros platinimo, dalis žmonių tuo pačiu metu priklausė Eucharistijos bičiuliams, Blaivybės sąjūdžiui.

Bandant užčiuopti idėjinį šio ju­dėjimo pagrindą, lengviausia būtų šabloniškai jį įvardyti kaip tautiškumo puoselėjimą, savo etnokultūrinių šaknų paieškas. Tačiau dažnai žmonės į šį judėjimą įsitraukdavo ne tiek dėl tautinių pažiūrų, kiek ieškodami tikro autentiško dvasinio patyrimo, kuris leistų išsivaduoti iš slegiančios

sovietinės realybės, grįstos dirbtinu­mu ir veidmainiavimu. Tai buvo tarsi bandymas susikurti kitokį pasaulį su kitomis vertybėmis, artimumu ir pasitikėjimu tarp žmonių. Kaip teigia liudininkai, buvo siekis „pa­sidaryti sau erdvės, kurioje tu gali normaliai gyventi. Nes tuose ramu­vos vakarėliuose tikrai buvo gera, žygiuose būdavo gerai. Tai būdavo ir bendravimas toks tikras, pakankamai autentiškas. (...) Aš, pavyzdžiui, per Sąjūdžio mitingus patirdavau tą patį, ką ramuvoje, tik ten būdavo 8 – 9 žmonių tarpe.“ (Paulius Subačius, R. Širvytės interviu, 2007 05 21, R. Širvytės bakalauro darbas „Ramu­vos“ sąjūdis: ištakos, tapatybė, veikla“, darbo vadovas N. Šepetys, 2008) „Tas pats buvimas toje kompanijoj „vežė“ (Saulius Pikšrys, interviu su autore, 2010 07 01).

Dainavimo ritualas

Gana ryški jungiamoji grandis, tam tikra vienijanti praktika buvo senovinių liaudies dainų dainavi­mas. Daugelis kalbintų judėjimo dalyvių (su keletu išimčių) pripažįsta, jog iki įsijungiant į kraštotyrinį ju­dėjimą jų santykis su liaudies dai­nomis buvo geriausiu atveju indi­ferentiškas, jeigu ne neigiamas. Liau dies dainos atrodė nuobodžios ir svetimos. Labai retai kas buvo girdėjęs autentiškų, neharmonizuotų dainų, o dar mažiau kas pats mokėjo jas dainuoti. Tačiau palengva šios „egzotiškos“ per ekspedicijas bei vie­niems iš kitų išmokstamos dainos tapo savotišku vienijančiu kultūriniu kodu, leidžiančiu atpažinti savo „sub­kultūros“ narius. Dainuojama buvo visur: žygiuose prie laužo, ekspedici­jose, šventėse, pasisėdėjimuose pas ką nors namuose. Pats dainavimo ritualas, į kurį įsijungdavo visi, net ir neturintys balso ar klausos, buvo labai svarbus. Kaip pasakoja Algir­das Patackas, „Nors aš pats dainuo­ti visai nemoku ir neturiu klausos. Daina yra labai rimtas dalykas. (...) Kai rinkdavomės mano kambaryje, atvažiuodavo mus pamokyti dzūkų dainininkas Petras Zalanskas (vienas iš garsiausių Lietuvoje liaudies dainų pateikėjų – A.R.). Būdavo, aš, kaip

šeimininkas, bruzdu, arbatą nešioju, o jis klausia: „Kas čia toks laksto?“. Sako: „Čia šeimininkas.“ „Tai tegu sėda ir dainuoja – negali būti jokio klausytojo, jokio lakstytojo. Dainoje nėra klausytojų.“ „Tai sėdi ir niūki kažką po nosim... Bet jeigu savaitę nepadainuoji, nepasibūni, tai kažko trūksta. Rasos šventėje turėjai kas­met pabūti ir kas savaitę padainuoti, pabūti su savais, „pasibūt“ – geras žodis … Bet tai buvo labai tikra, labai…“ (Liaudies kultūra, 2008, Nr. 1, p. 49)

Šis folklorinis judėjimas neturėjo nieko bendro su oficialiais tarybiniais liaudies dainų ir šokių ansambli­ais, tokiais kaip „Lietuva“. Jie buvo idėjinė šio judėjimo priešingybė – stilizuota pseudo liaudiška kultūra, skirta „liau dies valdžios“ šlovinimui: „Mes nekentėm „Lietuvos“ ansamblio, nekentėm tų visų liaudies ansamblių, išprievartautų.“ (Antanas Gudelis, R. Širvytės interviu, 2007 06 11, opt. cit.). Todėl buvo stengiamasi vengti bet kokių sąsajų ir išorinio panašumo: „Mes buvom svarstę su draugais, kas buvo tas Ramuvos nusi­teikimas, pavyzdžiui, neorganizuoti jokių vakaronių su tautiniais rūbais. Būdavo ten segė kokia žalvarinė, bet tautinių rūbų – ne. O kodėl? O todėl, kad „Lietuvos“ ansamblis su tautiniais rūbais...“ (P. Subačius, R. Širvytės in­terviu, 2007 05 21, opt. cit.).

Universitetas ant kojų

Kita veikla, kuri vienijo ne tik žygeivius, bet ir ramuviečius, ir kitus, net ir jokioms formalioms struktūroms nepriklausančius šio kultūrinio judėjimo žmones buvo keliavimas. Keliaujama buvo ir po Lietuvą – pėsčiomis, baidarėmis, slidėmis – ir po Sovietų Sąjungą (daugiausia kalnus) – Kaukazą, Tian Šanį, Sajanus, Pamyrą. Daugelis kelionių dalyvių pasakoja, jog jie gyveno „nuo vieno žygio iki kito“. Keliavimas turėjo keleriopą prasmę. Kopimas į kalnus ekstremaliomis sąlygomis, kur, Vladimiro Visockio žodžiais, gali pasitikėti tik savimi pačiu ir šalia esančiu draugu, priverčia nusiimti dirbtinumo kaukes ir pa­tirti autentiško tikrumo jausmą bei

AINĖ RAMONAITĖ

nukelta į 5 psl.

2010 m. gruodis NR. 17 52010 m. gruodis NR. 17 ATGIMIMAS

moralinę bendrystę. „Kai tu išeini į žygį (...) ten nepavaidinsi.“ (Gedi­minas Ilgūnas, paskaita Mokytojų namuose, 2010 m. kovo 12 d.). Tik sudėtingame žygyje patikrin­tu žmogumi buvo galima iki galo pasitikėti (nors ir tarp žygeivių būta žmonių, kuriuos žygio draugai įtaria bendradarbiavus su KGB).

Žygių po Lietuvą tikslas buvo kitoks: „atrasti, pažinti, išsaugoti iš gyvenimo besitraukiančią lietuvišką kultūrinę atmintį. Mokytis iš ben­dravimo su žmonėmis.“ (Vidmantas Povilionis, Liaudies kultūra, 2007, Nr. 6, p. 49). Žygeivystė, A. Patacko žodžiais tariant, buvo savotiškas „uni­versitetas ant kojų“. „Žygeivystės tokia, sakyčiau, filosofija buvo – ne tik keliauti ir „tusavotis“, kaip pritiko jaunimui, bet tuo pačiu ir mėginti organizuoti sovietmečiu, sakyčiau, tokį tylų pasipriešinimą, vien tuo, kad patiems šviestis ir šviesti tuos, kas ateina pas mus. Būdavo tokie poilsiniai žygiai, paprastai organi­zuojami savaitgaliais, kur išeidavom į vieną ar kitą vietovę, bet išeidavom pasiruošę – kas istorinio, kraštotyrinio tose vietose yra buvę. Kiekvienas turėjo užduotį – pasiruošt apie kažką ir papasakot visiems. Ir tokia mintis būdavo, kas buvo draudžiama kalbėt apie tikrą istoriją – ne tą sovietinę sugalvotą, bet kaip iš tikrųjų buvo ­ kad tai nepasimirštų, perduot iš lūpų į lūpas, ir tuo pačiu organizuoti kaip ir tokį savotišką švietimą.“ (S. Pikšrys, interviu su autore, 2010 07 01). Ke­liaudami žygeiviai pamatydavo kitokią tikrovę nei būdavo oficialiai pateikia­ma: beatodairiškai teršiamą gamtą, sugriautus istorinius paminklus, išgirs davo žmonių pasakojimus apie tremtį ir kitus sovietmečiu nutylimus dalykus. Tai keitė supratimą ir for­mavo antisistemines pažiūras.

„Paralelinis polius“ Lietuvoje?

Trečias dalykas, kuris vienijo ju­dėjimo žmones, buvo tam tikras nerašytas moralinis kodeksas. Nei žygiuose, nei kraštotyrinėse ekspedici­jose, vakaronėse, šventėse nebuvo rūkoma, nebuvo geriami alkoho­liniai gėrimai. Kaip pasakoja Gedi­minas Ilgūnas, būdamas žygio vadu, jis viduryje kelionės į Vladivastoką parsiųsdino aštuonis iš dvylikos ko­mandos narių namo, nes rado juos traukinyje pasistačiusius butelį vyno.

Pagal žygeivių principus tai buvo nepateisinama. Žygeivystės principų dalis buvo solidarumas, pagalba ar­timui – ar žygio draugui, ar kelionėje sutiktam kaimo žmogui – ir žalioji gyvensena. Šie principai taip pat kilo kaip intuityvus pasipriešinimas moralę, gamtą, žmonių santykius naikinančiai sistemai ir noras sukurti kultūrinę alternatyvą.

Šis judėjimas nebuvo disidentinis, keliantis tikslą sugriauti sistemą. Jo siekis buvo atsiriboti nuo režimo, „praplėsti kalėjimo sienas“, išlaikyti žmogišką orumą iškreiptoje demo­ralizuotoje sistemoje: „Mes tiesiog norėjom domėtis ir gyventi taip, o valdžia mums trukdė, ne mes jai trukdėm. Visuomenėje tokie dariniai, struktūros, jaunimo susirinkimai, kur negeria, neturi žalingų įpročių, nerūko žolės, nepaleistuvauja, tai reikėtų džiaugtis, o pasirodo... Kai mus klausinėdavo KGB, kad mes, per Rasą negeriam net alaus, tai jie žiūrėjo labai įtariai ir labai neigiamai. Nes mes nebuvom jų valdomi – va aš da­bar pagalvojau.“ (Birutė Burauskaitė, R.  Širvytės interviu, 2007 06 20, opt. cit.). „Mūsų buvo tokia nuostata ­ ne­priimt šitos sovietiškos tikrovės. Šiaip fiziškai, buitiškai priverstas esi vis tiek būt, dalyvaut – troleibusais važinėt tai reikia ir panašiai. Bet joje nedalyvaut intelektualiai, dvasiškai ir kaip nors kitaip.“ (A. Patackas, interviu su au­tore, 2010 06 11).

Šie liudijimai apie dvasinę to me to jauseną, savo veiksmų prasmę ir straipsnyje aptarti keli konkretūs bendruomeninio veikimo pavyzdžiai leidžia (galbūt kiek per drąsiai) teigti Lietuvoje egzistavus, čekų disiden­to Vaclovo Bendos terminais kal­bant, „paralelinį polių“ – alternatyvią visuomenę su savo moraliniu ko­dek su ir neblogai išvystyta nuosava kultūros, švietimo, informacijos sis­tema. Sunku kiekybiškai įvertinti, kiek žmonių galėjo priklausyti šiam „paraleliniam poliui“, tačiau gru­biai skaičiuojant jį galėjo sudaryti nuo kelių iki keliasdešimt tūkstančių žmonių, išsklidusių per visą Lietuvą, bet išlaikančių ryšį. Kaip teigia dis­identas V. Povilionis: „Iš to rato, baigę studijas, mūsiškiai pagal paskyrimus plito po visą Lietuvą, sudarydami tarsi dvasinę bendruomenę, nes bet kuriuo paros metu, bet kurioje Lietu­vos vie toje galėjai rasti savo žmogų ir kreiptis į jį bet kokios pagalbos ar paramos.“ (V. Povilionis, Liaudies kultūra, 2007 m., nr. 6, p. 49).

Nuo etnokultūrinio judėjimo iki Lietuvos

Sąjūdžio

Etnokultūrinio judėjimo apo gė­jus neabejotinai buvo XX a. 7  de­šimtmečio pabaigoje, kai prasidėjo garsiosios Rasos šventės Kernavėje, įsikūrė Vilniaus miesto Ramuva, o po didžiuosius Lietuvos miestus išplitę žygeiviai rengė precedento neturinčias, valdžios nesankcionuo­tas masines akcijas, tokias kaip milžinkapio supylimas Stepono Da­riaus gimtinėje 1969 m. Po kelerių pakilimo metų šį judėjimą buvo pabandyta užslopinti: buvo uždaryta Vilniaus miesto Ramuva, Vilniaus turistų klubo žygeivių sekcija, suimtas kaunietis žygeivis Vidmantas Povi­lionis, Ramuvos idėjinis lyderis Jonas Trinkūnas pašalintas iš universiteto. Tačiau bendruomenė neiširo, o tiesiog pakeitė veikimo taktiką: Rasos šventės buvo organizuojamos kitose vietose ir tapo mažiau masiškos, žygeivių sąskrydžiai vyko slapta, Vilniaus Ra­muvos ir žygeivių bendruomenė įkūrė „Dainos“ klubą, kuris, išvarytas iš Profsąjungų rūmų, rinkdavosi kitur, pavyzdžiui, bendrabučio kambaryje pas A. Patacką. Dalis ramuviečių pas­

klido po sparčiai besikuriančius folk­lorinius ansamblius, pradėtas rengti „Skamba, skamba kankliai“ festivalis, tapęs kasmetiniais „atlaidais“ kiek­vie nam etnokultūrinės subkultūros na riui.

Devinto dešimtmečio pabaigo­je, daugelio dalyvių teigimu, etno­kultūrinis judėjimas tapo vienu iš reikšmingiausių persitvarkymo Są jūdžio galios šaltinių. Ryškiausi etnokultūrinio judėjimo ryšiai buvo su Sąjūdžiu Kaune – A. Patackas ir V. Povilionis tapo vienais iš Kauno Sąjūdžio grupės lyderių, „Ąžuolo“ žygeivių Sauliaus Griciaus ir Sauliaus Pikšrio iniciatyva buvo įsteigtas žaliųjų klubas „Atgaja“ Kaune, ištisos žygeivių sekcijos užsiregistravo kaip Sąjūdžio rėmimo grupės. Tarp garsiausių Sąjūdžio iniciatyvinės grupės ar Vil­niaus žaliųjų klubo „Žemyna“ narių daug žygeivių ir kraštotyrininkų nepamatysime (ryškiausia jungtis turbūt būtų Ramuvos ekspedicijose dalyvaudavęs Romualdas Ozolas bei „Talkos“ klubo lyderis, folkloristas Gintaras Songaila), tačiau būtent etnokultūrinio judėjimo dalyviai, kaip galima spėti, sudarė pagrindinę jėgą pirmuosiuose masiniuose mitinguose ir ėmė kurti Sąjūdžio rėmimo grupes visoje Lietuvoje.

KODĖL KRAŠTOTYRA IR ŽYGEIVYSTĖ BUVO ANTISOVIETINĖ VEIKLA?atkelta iš 4 psl.

Nuo

trauk

os iš

asm

enin

io a

rchy

vo

6 2010 m. gruodis NR. 17ATGIMIMAS

JUSTINAS DEMENTAVIČIUS

Sąjūdis universitete. Kam skambino „Varpas“?

Tie, kas įeina į Vilniaus univer­siteto Sarbievijaus kiemelį ir žvilgteli dešinėliau, pro filologių beržo šakas, arkoje, vedančioje į Didįjį kiemelį, gali įžiūrėti metalinę konstrukciją: stilizuotas grotas, Vytį, varpą, Ge­diminaičių stulpus ir datą „1988“. Jei tai būtų koks smalsaujantis ir pakankamai drąsus turistas, jis imtų ir paklaustų kokio studenčioko(­ės) – ką tai reiškia? Ir, kaip patyriau, išgirstų maždaug tokius atsakymus: „Nežinau”, „Gal žinos prie bilietų” ir tik koks sumanesnis bandys in­terpretuoti: „Kudirkos „Varpo” ju­biliejaus progai skirtas paminklas“ (tikrai beveik taikli interpretacija). Nepadės net bandymas nueiti į bilietų kasą – būsite nukreiptas į biblioteką. Žinoma, yra vilties, kad smalsuolis sutiks kokį istoriką ir tas paaiškins, kad būtent tada prasidėjo Lietuvos antrasis atgimimas, Sąjūdis (žinoma!), o universitetas, žinia, visada buvo ir yra visuomeninių procesų avangarde (na jau, na jau...); varpas turbūt sim­bolizuoja šią datą; juolab ji beveik sutampa su laikraščio „Varpas“ atsi­radimo jubiliejumi (ačiū tau, kolega istorike). Bet tai tik ieškojimų pradžia.

Apie varpą ir „Varpą“

1989 m. sausį „Universitas Vil­nensis“ (UV), dar praėjusiais metais buvęs tiesiog „Tarybiniu studentu“, paskelbė, kad „daugelis rankų kėlė varpą, suskambusį vėjuotą paskutinę senųjų metų dieną Sarbievijaus kie­me“. Trumpa žinutė papildoma ne­maža nuotrauka su minėtuoju varpu. Trumpame komentare nurodoma, kad varpo atsiradimo istorija bus papasa­kota viename iš artimiausių numerių.

Iš tiesų, po kelių mėnesių tame pačiame UV išspausdinamas straips­nis ir pokalbis su Valentu Šimonėliu, asmeniu, padovanojusiu varpą Univer sitetui. Pasirodo, jis jau nuo 1976 m. savo namuose, Sirutėnų gy ven vietėje, kolekcionuoja varpus ir mūsiškis – vienas iš jo kolekcijos

eksponatų. Pasirodo, varpas nebūtų atsiradęs be tuometinio Baltų kalbų katedros docento Jono Balkevičiaus pastangų. Pasirodo, net tie varpai buvo sovietinės nomenklatūros nepa­sitenkinimo objektu ir mažu lietuvių išeivių džiaugsmu: „Tegul laisvės varpai skamba visados” – apsilankęs pas V. Šimonėlį atsiminimų kny­goje parašė Amerikos lietuvis Tadas Bliudžius.

Tačiau įvadas į varpo istoriją čia nesibaigia. UV tąkart nutylėjo, kad keliant varpą viena iš didžiausių šios iniciatyvos šalininkių buvo nauja filologų organizacija – korporacija „Varpas“. Jos dalyvavimas nebuvo atsitiktinis. Viena vertus, būta sim­bolinio momento – korporacija buvo įsipareigojusi populiarinti V. Kudirkos idėjas. Tad varpas – nuoroda į V. Ku­dirką ir priminimas apie „Varpo“ laikraštį kaip lietuviškumą puoselėjusį leidinį. Kita vertus, taip korporacija pati įsiamžino kaip Universiteto ir Lietuvos studentų judėjimas susikūręs Sąjūdžio metu.

Tai, kas yra „koduojama“ varpe, kurį laiką gyvai skleidėsi ir Univer­sitete. Apie korporacijos „Varpas“ susikūrimą ir pagrindines idėjas „Ta­rybinis studentas“ pranešė dar 1988 metų rugsėjį: „studentai lituanistai rinkosi į 118 auditoriją, patys nelabai teįsivaizduodami, kas ten vyks. [...] Apie 60 susirinkusių buvo daugiau­sia III ir IV kursų lietuvių kalbos ir literatūros specialybės studentai, kartu  – doc. A. Stundžia, dėst. A. Žentelytė, D. Kuolys, A. Judžentis. Netruko paaiškėti susirinkimo tiks­las – susirinkusiems pasiūlyta įkurti „Varpo” korporaciją. Ir – tuojau pat, nedelsiant nė minutės, imtis kultūrinės­šviečiamosios veiklos“.

Ta „kultūrinė – šviečiamoji veik la“ pirmiausia buvo nukreipta į V.  Ku­dirkos gimimo 130­ųjų metinių ju bi liejaus paminėjimą (ne veltui var pas iškeltas paskutinę metų die­ną – per V. Kudirkos gimtadienį). Taip pat įsipareigota „kelti tautinę savimonę, supažindinti mokslei­vius su tautos praeitimi, literatūra, dvasinėmis vertybėmis, padėti supras­

ti, kas jai buvo ir tebėra skaudžiausia“. Kaip nurodė jos veikloje dalyvavę amžininkai, tai buvo daroma va­žiuojant į provincijos miestelius, pirmiausia Vilnijos kraštą, ir vedant paskaitas apie V. Kudirką, skaitant jo paties ir jaunųjų filologų kūrinių ištraukas, dainuojant liaudies dainas. Atrodo, kažkiek veikta ir Univer­sitete – jaunieji korporantai bandė skelbti apie savo veiklą, suorganizavo ekskursiją į V. Kudirkos gimtinę ir UV parašė nemenką straipsnį, pasakojantį apie V. Kudirką.

Tuo viskas lyg ir baigėsi, jei kal­bėsime apie tai, ką mes galime perskai­tyti viename kitame užsi likusiame ir prieinamame šaltinyje. Tačiau į šią istoriją galima žiūrėti ne tik kaip į var­po ir „Varpo“ korporacijos istoriją. Ne tik kaip į veiksmus bandant pagerbti V. Kudirkos atminimą. Tai, kuo buvo „Varpas“, kalba ne tik apie jį. Jis tampa simboliu, nurodančiu į kur kas didesnį pasakojimą, besitęsiantį ilgiau nei tie du Sąjūdžio metai ir toliau nei Sarbievijaus kiemelis Universitete. Šia prasme, „Varpas“ yra simboliu to, kuo buvo Sąjūdis ir kuo jis pavirto vėliau.

nukelta į 7 psl.

Nuotrauka autoriaus

2010 m. gruodis NR. 17 72010 m. gruodis NR. 17 ATGIMIMAS

„Varpas“ kaip simbolinė institucija. Praeitis.

Pradėkime nuo svarbiausio klausi­mo: ką prikėlė ir ką norėjo prikelti „Varpas“ Universitete? Atsakymas, rodos, jau buvo pateiktas ir gali skambėti gana paprastai – V. Kudirkos tautiškas idėjas. Tačiau taip pat svarbu suprasti, kas slypėjo už tautinės idėjos interpretacijos, kas buvo matoma kaip V. Kudirkos kovos baras. Tai padeda išsiaiškinti ne tiek nuoroda į lietuvybę, kiek geografinė veikimo vieta – Vilni­jos kraštas. Vieta, kuri, kaip neretai tikima, yra lietuviška, bet sulenkėjusi. Tad „Varpo“ užduotis tampa ne tik lietuviškumo įtvirtinimas, bet ir jo atkūrimas vietose, kur jis yra sunykęs ar slopstantis. „Varpas” tapo ne tapatumą bandanti apsaugoti or­ganizacija, bet jį įtvirtinanti naujose vietose, parodanti naujas jos raiškos erdves.

Pats kovos už lietuviškumą at­kū rimas tapo savotiška XIX a. na­cionalinės kovos projekcija, tačiau tai tik vienas iš „Varpo“ tapatybės elementų. Korporacinė organizaci­jos forma išplečia jos istoriją iki tarpukario, kuomet studentiškos korporacijos (tame tarpe ir atskiros „varpininkų“ korporacijos), buvo viena svarbiausių studentų sambūvio formų. „Varpas“ yra šios sovietmečiu uždraustos tarpukario patirties re­mi niscencija, bandymas atkurti savaveiksmį studentišką bendravimą, siekiant skleisti savo įsitikinimus. Korporacijos atsiradimas tęsė tradi­ciją, kuri turėtų būti priešprieša sovietmečiu proteguotai fasadinei, priverstinio dalyvavimo ar griežtos išorės kontrolės sambūrių kultūrai.

Kita vertus, reikėtų pripažinti, kad „Varpo“ raiškos formos buvo ganėtinai stipriai apribotos sovietinės patirties – tiek įsivaizdavimo apie veiklos pobūdį, tiek suvokimo apie veiklos galimybes vis dar autoritarinėje sistemoje. Nors lyg ir siūloma aiškesnė susibūrimo ašis (V. Kudirka) ir atvirai ginama tautiškumo idėja, tačiau veiklos for­mos ir net turinys vis dar stipriai priklausomos nuo lietuviškumo kaip išimtinai kultūrinės veiklos puo­selėjimo. Kitaip sakant, tai, ką siūlė „Varpas“, stipriai nesiskyrė nuo to, ką galėjai rasti kraštotyros, folkloro ar kituose būreliuose, kurie buvo tole­ruojama pusiau­ne­sisteminė univer­sitetinio gyvenimo dalis.

Toks „Varpo“ veidas nėra spe­cifiškai Universitetinis. Iš esmės taip

pat gali būti matomas visas Sąjūdis. Jis jaunas ir pilnas entuziazmo – net jei nekalbama apie valstybės nepri­klausomybės idėjas, kiekviena nauja ne­valdžios iniciatyva suprantama kaip laisvės išraiška, kurią reikia puoselėti. Jis pagrįstas tautiniu atgimimu – tik lietuvių tauta (ir, nori nenori, reikia pripažinti, kad dažnai ji buvo suvo­kiama pirmiausia kaip lietuviakalbė bendruomenė) turi teisę ar, teisin­giau būtų sakyti, pareigą tvarkytis savo krašte, bandyti išsaugoti savo tapatumą. Sąjūdis neretai prisime­na tarpukarį kaip turėjusį teigiamų aspektų ir polemizuoja su tuo, kaip jis buvo interpretuojamas sovietinių istorikų – tarpukario tradicija nėra a priori atmetama ir, kiek įmanoma, bandoma atkurti prarastą tikrovę. Galiausiai, poetinis polėkis, liaudies dainavimas kaip vienijanti ir kartu išskirianti veiklos forma leido kiek išsilaisvinti iš oficiozinės kultūros ir sukurti „dainuojančios revoliuci­jos” mitą. Tad „Varpas“ – tik mažas Sąjūdžio modelis, kuris reiškėsi Uni­versitete. Arba net taip: Sąjūdis – tik didelė projekcija to, kas vyko Univer­sitete ir kitose Lietuvos vietose.

„Varpas“ kaip simbolinė institucija. Ateitis.

Korporacijos „Varpas“ ir Są jū­džio idėjų bei veiklos panašumas yra tik nuorodos į tam tikrą istorinį momentą, beveik visose sferose ryškiai pasireiškusią „istorijos dvasią“. Tačiau istorijos pabaigos šūkis šiandien mums turėtų ženklinti ne tik komunistinio režimo pabaigą, bet ir institucijų, ku­rios susikūrė kaip jam oponuojančios, nugrimzdimą į užmarštį. Šiandieną „Varpo“ nebėra ir liko tik varpas, kaip retai pastebimas bei nelabai sup rantamas Sąjūdį ir korporaciją menantis simbolis. Tačiau simboliai gali priminti ne tik didybę. Jie taip pat primena, kas buvo po to, tad varpas ženklina ne tik korporacijos, bet ir Sąjūdžio pabaigą. Vėlgi galima tik numanyti, kad, kaip ir Sąjūdis, „Varpas“ išsisėmė, nepatenkino jo narių poreikių, susiskaldė į naujas grupeles ir organizacijas. Tačiau galime kalbėti ne tik apie tam tikrus asmeni­nius nusivylimus ir apsisprendimus (juk tai ir yra laisvė), bet ir apie bendrą patirtį, galinčia byloti mums apie tam tikras padarytas klaidas.

Pavyzdžiui, padėti suprasti, jog valstybės ir judėjimo kūrimo prob­lemos neapsiriboja vien tauti niu pa tosu ir lietuviškumo gynimu.

Kultū rinis savęs apsibrėžimas yra intri guojanti pradžia, tačiau tai tik vienas iš valstybės ar organizacijos būties elementų. „Varpas“ kalbėjo apie V.  Ku dirkos tautinę programą, tačiau to buvo per maža, kad būtų sukurta nuosekli ilgalaikė veiklos programa. Tikėtina, kad studentai taip ir išsivaikščiojo su savo nu­manymu, ką iš tiesų turėjo daryti korporacija. Sąjūdis tėra tokio sce­narijaus analogija – iš pradžių įtraukęs ekonominius, socialinius ir ekolo­ginius klausimus, vėliau jis apsiribojo tautos ir jos saviraiškos problematika. Tai padėjo jam tapti vienijančia jėga steigimosi pradžioje, iki atgaunant Nepriklausomybę, tačiau bandant konkretizuoti veikimo kryptis ir būdus – pasiekus tikslą Sąjūdis tapo neapibrėžta struktūra ir susiskaldė. XIX a. nacionalizmas su savo ambicija sukurti valstybę nebegalėjo būti toks pat įdomus kaip XX ar XXI amžių de­mokratinio valstybingumo nuobodybė ar toks aktualus, kaip bandymai perprasti geležinius laisvosios rinkos dėsnius.

Kita vertus, tapo aiškus ir tarpu­kario projekto pralaimėjimas. Santy­kis su tarpukariu kaip autoritarizmo laikotarpiu nuo pat pradžių buvo problemiškas klausimas, tad apsiri­bota tik aktualizuojant atskirus jo elementus. Akademija, puoselėdama laisvės ir atsakomybės dvasią Lietu­vos universitetuose, dar galėjo ban­

dyti ginti tarpukario idealus, tačiau tai pasirodė be galo sunku. Išblėsus patraukliam valstybingumo atgavi­mo idealui, pasitenkinus laisvės at­gavimu, imta rūpintis asmeniniais interesais. Ir to nebegalėjo padary­ti neindividualistiniais principais pagrįstas korporantyvizmas, primyg­tinis kartojimas, jog darbas valstybės labui tik prasideda. Paprasčiau ir aiškiau buvo sukurti „studentišką profsąjungą“  – organizaciją, galinčią apsaugoti studentą nuo universiteto savivalės. Ši pragmatiška kova ir studentų atstovybės išradimas, rodos, tapo kur kas prasmingesni už keistoką, nostalgišką, veik sovietinį tikėjimą bendromis vertybėmis. O Sąjūdis? Ar Sąjūdis netapo to paties skaudaus suvokimo, kad idealizmas anksčiau ar vėliau susiduria su pragmatinės realybės reikalavimais, auka?

Bet ar tai reiškia, kad varpas, „Var pas“, Sąjūdis nutilo? Ir taip, ir ne. Taip, nebeliko nei Sąjūdžio, nei „Varpo“ ir tik tylintis varpas dar kabo. Ne, „Varpo“ buvimas kažką pakeitė šiandienoje. Kad ir paskatino mane dar kartą susimąstyti. Kad ir įkvėpė mane parašyti. Kad ir leidžia Tau per­skaityti visa tai (ar dar suprantame šio iškovojimo vertę?). Tad jis dar skamba. Silpnai, bet skamba. Jo garsas esi Tu ir viskas, kas yra aplink. Ir, žinoma, neklausk kam skambino „Varpas“. Jis skambino ir, jei girdi, skambina Tau. Tik ar atsiliepsi?

SĄJŪDIS UNIVERSITETE KAM SKAMBINO „VARPAS“?atkelta iš 6 psl.

Pyke

Koc

h, „

Mot

eris

su g

ram

ofon

u“. 1

928

m.

8 2010 m. gruodis NR. 17ATGIMIMAS

Mes jį pavadinomeEKOLOGINIS PROTESTO ŽYGIS

Po pokalbio su Saulium Pikšriu, Kaune, penktadienį.

Laisvės alėjoj susitiko trys drau­gai. Visai netyčia vienas turėjo „Literatūrmenį“, o jame buvo at­spausdintas ne tik Lietuvos, bet visos Sovietų sąjungos inteligenti­jos atsišaukimas dėl SSRS energe­tikos ministerijos noro gražiausiam Pabaltijo kampely pradėti siurb­ti naftą ir taip visiškai sugadinti kraštovaizdį. Atsisėdę ant suoliuko draugai perskaitė straipsnį. Tada jiems kilo didžiulis pasipiktinimas. Negalima šito reikalo taip palikti! Jeigu jau rašytojai, mokslininkai kreipiasi į visuomenę atviru tekstu... Reikia kažką daryti. Spontaniškai kilo mintis rinkti parašus. Rinkti – tai rinkti. Pradėjo ne vieni, buvo daug neabejingų lietuvių – taip ir įsivažiavo parašų rinkimas. Surinkt surinko, bet ką su jais daryti toliau – juk jie turi atlikti kažkokią funkciją?! Taip ir prasidėjo.

Iš karto noriu perspėti visus, ku rie tikisi, jog tai bus analitinis straipsnis, kuriame išnagrinėjamos žygio priežastys, pasekmės, motyvai ir įtaka atgimimui, – taip nebus. Norisi pabėgti nuo patoso perpildytų atsiminimų, kuriuose žmonės pa­virsta herojais, o atsitiktinumai iš­mintingiausiu planu. Viskas daug paprasčiau, gal netgi tam tikra pras­me kasdieniška, tačiau tai nė kiek nesumenkina poelgių, gal netgi juos iškelia daug aukščiau. Dabar, kai im­tis kažką daryti, atrodo, reikia jau net antžmogiškų pastangų, norisi papa­sakoti, kad visa tai ne superdidvyrių reikalas. Už viso to, bent jau man taip atrodo, slypi milžiniškas papras­tumas, kurio ir trūksta dabar. Tiesiog lengvas požiūris į gyvenimą, jeigu ko nors imasi tai taip lengvai, bet giliai, apie Saulių Gricių, idėjinį žygio vadą. Daugiau vardų neminėsiu. Ir išnašų bei kabučių nedėliosiu.

Etapas numeris pirmas. Laužas.

Keliaudamas, žygeiviškoj veikloj, kartais prie laužo tiesiog svajoji apie ateitį, kaip reikėtų kažką daryti.

Ir kartais juk prisisvajoji iki tokių gigantiškų projektų, kad, atrodo, jau čia tai tikrai ne tavo jėgom. Sva­joji apie Lietuvos nepriklausomybę ir mąstai, ką galėtume visi kartu nuveikti jos labui. O paskui gyveni ir pradedi organizuoti Ekologinį protes­

iniciatorių, tai tą ir apsvarstydavom. Iš visiškai paikų idėjų išsirutulioja visai normalus veiksmas, tada pra­sideda planavimas ir įgyvendinimas. Svarbiausia – svajoti. Ir, aišku, nieko nebūtų, jei nebūtų susicementavusios chebros.

Tie mūsų susitikimai vienu metu ir spontaniški, ir pastovūs, kiekvienam pavakarojimui turėdavom filosofinę, politinę ar meno temą. Tokie pokal­biai gerokai išplėtė mūsų akiratį. Su­pratom, kaip tai susiję su vyraujančia ideologija, pradėjo kilti klausimai apie demokratiją, apie laisvą žmogų ir susivedė viskas į krūvą.

Etapas numeris trečias. Idėja.

Žygio tikslas – iškelti į paviršių kuo daugiau visko, kas dedasi Lietu­voje: kaip naikinami kultūros pa­minklai, kaip teršiama gamta ir kad tai būtent daroma sąmoningai ir apgalvotai. Tam, kad sunaikintų tautą, tam, kad sunaikintų ... mintį. Pavyzdžiui, melioracija, praėjusi pro Lietuvos kaimą, – viena iš kenkėjiškų akcijų, kuri iš tikrųjų sujaukė žmo­nių sąmonę: išnaikino vienkie mius, sukėlė visus į tipines sovietines gyven­vietes, iškirto miškelius, nusausino raistelius, buvusius žmogaus gy­ve namosios aplinkos dalimi, kuri ir maitindavo, ir kitaip padėdavo, būdavo integruota į žmogaus aplinką. Manot, dabartiniai kaimų „buduliai“ nėra viso šito veiksmo padarinys?

Viena iš žygio idėjų buvo pereiti (tiesiogine to žodžio prasme) per Lietuvą, kad nešama žinia, jog viskas pamažėle keičiasi ir kad galime prie to prisidėti, pasiektų daugiau mažiau visus, nes laikraščius kas paskaito, kas ne, ypač kaime žmonės galbūt ne taip mato, ne taip jaučia pokyčius. Dar vienas svarbus akcentas – vis dėlto tai 1988 metai: Sovietų sąjunga, nors jau atšilusi, pradedanti byrėti, bet KGB ir visos kitos struktūros dar veikia ir pilnai funkcionuoja. Vis dėlto mes išdrįsom lietuvišką trispalvę pernešti viso žygio metu. Ir nors miestuose ji jau buvo pasirodžiusi per įvairius mi­tingus, kaimuose žmonės dar nebuvo matę ir ne vienas pamatęs verkdavo. Nežinau, ar tai iš nostalgijos, kad yra šansas, jog Lietuva vėl bus laisva, ar jiems buvo mūsų gaila, kad KGB į Sibirą išveš.

AUGUSTĖ MEŠKYTĖ

Ilustrista, „Komandinis darbas“. 2007 m.

to žygį. Aišku, tai nėra tiksliai tai, apie ką svajojai, bet į tą pusę. Taigi viskas prasidėjo nuo žygeiviškos veiklos, nuo Kauno politechnikos instituto klubo „Ąžuolas“, kuriame ir susipažinome aš, Saulius Gricius ir kiti.

Viskas „važiavo“ ant jaunatviško maksimalizmo. Tiesiog tai buvo da­roma iš didelio entuziazmo ir tos idėjos, kas šaudavo į galvą vienam iš

Etapas numeris antras. Chebra.

Glaudus ryšys. Susicementavusi chebra. Išeini po susirinkimo, bet paskui dar pusę nakties prablūdini, lydi vienas kitą namo. Vėliau tie naktiniai pašnekesiai ir vardą gavo – Mėlynosios naktys, nes rūkydavom vieną po kitos cigaretes, kambary nors kirvį kabink ir taip mėlyna mėlyna nuo jų. Gerdavom stiprią arbatą.

nukelta į 9 psl.

2010 m. gruodis NR. 17 92010 m. gruodis NR. 17 ATGIMIMAS

Etapas numeris ketvirtas. Komjaunimas.

Tuomet jau buvo Gorbačiovo atšilimas, kaip tik pagal vieną iš paskelbtų potvarkių, kad „galima steigti organizacijas pagal pomėgius“, ir įkūrėme „Atgają“. Vis dėlto nebuvo jokios kitos išeities, tik registruotis prie komjaunimo. Komjaunuo liams mūsų žygiai ir visokios akcijos buvo kaip rakštis patys žinot kur, nes jie už tas akcijas kiekvieną kartą atsi­imdavo iš partinių vadų. Kitaip sakant, mes surengiam akciją, kuri iš tikrųjų nukreipta prieš valdžia, o patys tos valdžios atstovai ir gauna už tai atsakyti. Taigi kai taip nutikdavo, kviesdavosi mus ir tokiais rimtais vei­dais, įsisegę komjaunimo ženkliukus į atlapus, bandydavo svarstyti. Ant kilimo pasikviečia, pasistato, sėdi ten tokie „bičai“ su švarkais, ženkliukus į atlapus įsisegę, merginos raudonom suknelėm. Mes ateinam, atsistojam, ir ką jie mums padarys? Nieko. Tiesiog išsišaipom ten iš jų ir išeinam kitų žygių rengti. Nieko jie negalėdavo padaryti. Visiškai.

Etapas numeris penktas. Pinigai.

Tiesiog sugalvojam, ką mums reikia daryti, ir, kur reikia kokių nors leidimų, tuos mes gaudavom: sakykim, dešimtūkstantiniam mi­tingui reikėdavo kažko atsiklausti, bet nebūdavo pernelyg sunku, į ką kreipdavomės, kai papasakodavom idėją, visi labai geranoriškai priim­davo. Žygiui suorganizuoti reikėjo kažkiek pinigų. Mes pradėjom ieškoti rėmėjų ir vienas iš tokių apsilankymų buvo Jonavos „Azote“, Bronislavas Lubys buvo generaliniu direktoriumi. Kažkaip susitariau, įsisiūliau, kad priimtų, papasakojau, atsivežiau raštus ir sakau: „kadangi jūs esat vieni iš teršėjų, tai turėtumėt kompensuoti padarytą žalą ir norim iš jūsų, kad pabūtumėt Ekologinio protesto žygio rėmėju“. Nebuvo jokių problemų. Įteikiau raštą – pasirašė. Atidavė, kur reikia, po kažkiek laiko sąskaitoj ra­dom įkritusius pinigus. Nepaisant to, kad buvom išdėstę visą programa, o juk vienas iš programos punktų buvo mitingas prie „Azoto“, nukreiptas prieš jo taršą.

Etapas numeris šeštas. Žygis.

Maršrutas nuo Vilniaus iki Kau­no – Nerimi ir Neries pakrantėm, o nuo Kauno, kadangi iki Klaipėdos jau šmotas didesnis, ilgai užtruktų, nelabai kas turi laiko šitiek, tai tiesiog su kateriais sugalvojom perplaukti tą maršrutą.

Žygio idėja buvo ne vien plaukti. Skirtingos mobilios grupės atlikdavo įvairius darbus: vienos su plaustais, kitos baidarėmis plaukia ir iš anksto apgalvotose vietose sustoja akcijoms ar kokiems nors suplanuotiems dar­bams. Dar buvo kairio ir dešinio Neries kranto grupės, kurios ėjo ir turėjo specialią užduotį tose vietose, kur mes užfiksavom šiukšlynus, su­rinkti, sudėti į krūvas, paskui užsakyti kokį nors transportą, kad tai išvežtų. Buvo specialiai suformuota ir tyrimų grupė, kuri viso žygio metu ėmė įvairius mėginius analizei. Ši tyrimų grupė viso žygio metu darydavo spau­dos konferencijas ir informuodavo žurnalistus, kokia yra aplinkosauginė būklė: koks vandens užterštumas prie didesnių chemijos objektų, oro mėginių analizė, grunto ir t. t. Dar buvo folklorinė­etnografinė grupė, kuri rengdavo vakarones konkrečiose sustojimo vietose. Kiekvienoj nak­

MES JĮ PAVADINOME EKOLOGINIS PROTESTO ŽYGISatkelta iš 8 psl.

vynės vietoj skelbiamos vakarų te­mos, į jas kviečiami žymūs žmonės: pasakoja, daro pranešimus, kelia diskusijas, organizuojamos folklorinės vakaronės, džiazo vakarai. Einama pėsčiomis, važiuojama dviračiais, visaip. Tiesa, dar buvo atskira grupė, atsakinga už tai, jog būtų išvengta provokacijų, nes vis dėlto tai dar nebuvo laisva Lietuva.

Etapas numeris septintas. Sustojimai.

Labiausiai įsimintinas sustoji­mas – Tilžėj, dabartiniam Sovetske. Ėmėme mes ten ir tiesiog ekspromtu padarėm manifestaciją, kuri vietinius žmones gerokai pašiurpino. Jie, matyt, pagalvojo, jog lietuviai puola ir nori susigrąžinti Kaliningrado sritį. Nors tai tiesiog buvo tokia spontaniška, pusiau pankiško stiliaus manifestaci­ja. Nusipaišėm plakatus, rėkavom į megafoną ekspromtu sugalvotus šūkius, pavyzdžiui, „Mušk žalią, kol paraudo­nuos“, šūkius lydėjo atitinkami gestai ir veiksmai. Pankiško blūdo pasitai­kydavo ir dažniau. O priešpaskutinis sustojimas buvo Rusnėj ir ten, atsi­menu, buvo nuostabus džiazo vakaras, Petras Vyšniauskas su Kęstučiu Lušu fantastiškai improvizavo.

Etapas numeris aštuntas. Statistika.

Dalyvavo (apytikslis viso žygio dalyvių skaičius) – 800. Etapais priskaičiuota iki 941 žmonių;

Plaukė: iš Zūbiškių (Kaišiadorių raj.) iki Klaipėdos;

Užtruko: liepos 28 d. – rugpjūčio 5 d.;

Surengė: 11 mitingų, kuriuose dalyvavo apie 80 tūkst. žmonių;

Ištyrė: Neries ir Nemuno užterš­tumo lygį, paskelbė apie tai viešai;

Šaukė: „Mušk žalią, kol pa rau­donuos“ ir „Žuvys miršta tylėdamos. Tu – ne žuvis!“ ir dar daugiau: nuo pankiško blūdo iki netgi liečiančių politiką šūkių;

Rinko: Neries pakrančių folklorą;

Įkūrė: Žaliųjų judėjimą.

Ir toliau. Traukinys arba visai asmeniška pabaiga

Važiuoju namo, į Vilnių. Į eilinį susitikimą, dėl eilinio projekto, eilinį kartą pavargusi, eilinį kartą skubu ir taip galima iki begalybės. Norisi pastebėti, jog traukinys naujas ir tuščias. Būtų labai nuobodu ir kartu liūdna pabaigti šį rašinį tradiciniu: „kaip gerai buvo tada palyginus su šituo mėšlu ir ko galėtume pa­sisemti – drąsos ir minčių, o tada įsikvėpę eiti daryti darbus taip, kaip tėvai darydavo“. Pabandykim kitaip. Pabaigsiu žodžiu, kuris gal kažkam atrodys netinkamas, gal ne visai vietoj, gal beprasmiškas, bet jis mano galvoje yra ir viskas. Nepavydėk. Pa­prastumo neišmoksiu. O istorijos akibrokštų tikiuosi negauti, ir gerai, nes gal iš tikrųjų elgčiausi kaip bailė ir slėpčiausi, o gal net stovėčiau su kom­jaunimo ženkliuku ir raudonuočiau. Ir dabar jausčiausi kur kas blogiau.

Jei kas nors, be mano mamos, iki čia perskaitė, tai tiesiog norėčiau palinkėti: bent jau nepraleiskit progos būti „Azoto“ vadovu, kuris paremia tuos, kurie kovoja prieš jį. Nekalbant apie kitas, daug kilnesnes progas.

Ilustrita, „Bonsajaus genėtojas (10 scena)“. 2007 m.

10 2010 m. gruodis NR. 17ATGIMIMAS

Nepriklausomos Lietuvosžiniasklaida – „objektyvumo“ tinkluoseRASA NAVICKAITĖ

Nepriklausomybės pradžioje visuomenės pasitikėjimas žiniasklaida buvo be galo didelis. Tačiau ilgai niui įsitikinusi, jog vienos tiesos laikraščiuose nerasi, visuomenė ėmė reikalauti „paprasčiausio objektyvumo“. Tačiau gal verčiau reikalauti sąžiningo subjektyvumo?

„Tamsa pasitraukia

ir paukštis pakyla...“

„Objektyvumas“ tapo žinia ­ s klai dos vertybe tik XX a. pradžioje, visuomenei pirmą kartą susidūrus su karinės propagandos mašina, sako sociologas Michael Schudson, dėstantis vienoje prestižiškiausių pasaulio žurnalistų mokyklų Kolum­bijos universitete. Tuo laiku gimė ir nauja specialybė  – „viešieji ryšiai“ (populiariai vadinami “PR”, t.y. public relations), kurios esmė yra pateikti faktus, siekiant sąmoningai manipuliuoti visuomenės nuomone. Štai tuomet ir iškilo “objektyvu­mas”, kaip savotiškas žurnalistinis/mokslinis metodas atskirti faktus nuo jų vertinimo ir tikrą žurnalistiką nuo propagandos. Iki tol žurnalistai paprasčiausiai šventai tikėjo savo sugebėjimu atrasti tiesą ir ją pateikti skaitytojams. Tuo tikėjo ir jų skaity­tojai. Tačiau tiesos religiją pakeitė tikėjimas objektyvumu, arba, anot M. Shudson, „pasitikėjimas „faktais“, tuo pačiu nepasitikint „vertinimais“, ir pasiryžimas juos vieną nuo kito atskirti“. Tačiau nuosaikus tikėjimas objektyvumu neturėtų peraugti į fanatizmą ar ligą, kaip, rodos, yra nutikę Lietuvoje.

Cenzūros „tamsa“ ir neobjektyvūs „paukščiai“

Lietuvos visuomenė, anot ge­rai žinomo žurnalisto Žyginto Pe­čiu lio, serga „objektyvumo liga“. Vi suomenėje vyrauja supratimas, kad žiniasklaida privalo pateikti informaciją, nesuteptą vertinimų, neiškraipytą žurnalisto vertybinių pažiūrų ar redakcijos politinės pa­kraipos. Matyt šios ligos priežastis – sovietinė patirtis, kai oficiali spau­da buvo iš esmės propagandinė, pripažįstanti tik vieną „tiesą“. Gali­

ma tik įsivaizduoti, kokią euforiją kėlė pirmųjų alternatyvių Sąjūdžio leidinių pasirodymas. Atgimimo lai­kais žiniasklaida galėjo girtis turinti milžinišką visuomenės pasitikėjimą, nebūdingą išsivysčiusioms demo­kratinėms šalims. Ir tai, matyt, siejosi su nepaprastu tikėjimu žiniasklaidos pateikiama „tiesa“, kaip atsvara val­džios peršamai „tiesai“.

Štai apie pirmajį nepriklausomą dienraštį Lietuvoje „Respubliką“ pro fesorius Povilas Gylys rašo, kad „įveikiant tiesos monopolį, <> kurį palaikė tarybinė žiniasklaida, „Res­publika“ įnešė naujų vėjų. Tai buvo laisvo žodžio, laisvos minties gai­vus vėjas, tai buvo vienas pirmųjų žingsnių į pliuralistinę visuomenę. Buvo galima sutikti, buvo galima nesutikti su tuo, ką tuo metu rašė „Respublika“, svarbu, kad skaitytojas turėjo pasirinkimą“.

Visgi paradoksalu tai, kad Są­jūdžio spaudą sunku būtų pavadinti

„objektyvia“. Ji buvo tikrąja to žodžio prasme tendencinga ir ideologizuota, su aiškiai išreikšta politine pozicija. Tačiau kadangi ši pozicija atitiko daugumos požiūrį, tad šališkumas buvo suvokiamas kaip teigiamas dalykas. Toks ir buvo. Juk būtent todėl, kad alsavo išskirtinai Lietuvos nepriklausomybės ir demokratijos idėjoms, ji ir įnešė pliuralizmo į vienmatę sovietinę žiniasklaidą. Ne­banaliai skambėjo tuomet žodžiai „tamsa pasitraukia ir paukštis pa­kyla“, nes tik pasitraukus cenzūros „tamsai“, iš tikrųjų galėjo plunksnas pakedenti pirmieji nepriklausomi spaudos „paukščiai“.

Tarp antisemitizmo ir juodo pesimizmo

Deja, šiandien tie nedrąsūs paukš­tukai jau spėjo išaugti į dideles ir riebias žiniasklaidos vištas­perekšles, kurioms ne vienas mintyse ar vie­

šojoje erdvėje linki bankrutuoti. Iš tiesų, nors turime laisvą spaudą ir žodžio laisvę, negalime pasigirti turintys kokybišką spaudą. Minėtoji „Respublika“ paskutiniu metu la­biau asocijuojasi su antisemitizmu ir šovinizmu nei su „laisva minti­mi“. Dienraštis, nepriklausomybės pradžioje tiesiogiai nukentėjęs dėl demokratijos ir spaudos laisvės (kai dėl savo tiriamųjų straipsnių buvo nušautas Vitas Lingis), paskutiniu metu, deja, dažniau sulaukia viešo žurnalistų organizacijų pasmerkimo.

„Lietuvos rytas“, irgi anksti ir sėk mingai įsiliejęs į nepriklauso­mos žiniasklaidos chorą, turi kiek ki tokių problemų. Visų pirma, šis lei dinys niekaip neatsikrato ko­munistinio šleifo – jo internetinis puslapis programišių dėka netgi pasiekiamas komjaunimotiesa.lt adresu. Tačiau redakcija dėl to, ro­dos, pernelyg nesuka galvos, gal tikėdamasi, kad pavyks atkartoti „Tarybinių dešrelių“ populiarumo fenomeną. Visgi didesnė „Lietuvos ryto“ bėda ta, kad, anot tyrimų, net penktadalis viso laikraščio turinio yra „negatyvaus emocinio atspalvio“ ir net apie 10 proc. jame užima kriminalinės naujienos. „Lietuvos rytas“ aplenkia tiek „Respubliką“, tiek ir kitus leidinius savo „juodųjų“ publikacijų skaičiumi. Rimtesnei politinių ar socialinių reiškinių ana­lizei vietos jame retai atsiranda.

Aišku, šie du leidiniai dar nėra visa Lietuvos žiniasklaida, tačiau ben­dras tendencijas, deja, gana neblogai atspindi. Visgi nereikia skubėti skelb­ti žiniasklaidai nuosprendžio  – esą visos bėdos kyla iš to, kad laikraščiai yra nepakankamai „objektyvūs“. Anot filosofo Nerijaus Mileriaus, lie tuviškai spaudai trūksta kaip tik

nukelta į 11 psl.

„Balanced seesaw“

2010 m. gruodis NR. 17 112010 m. gruodis NR. 17 ATGIMIMAS

ne taria mai „objektyvios“ žinia ­ s klai dos, o atvirkščiai – „tendencin­gos“, politiškai angažuotos, atvirai de kla ruojančios savo poziciją. Ir kal bame čia ne apie tarnavimą tam tikros verslo ar politinės grupuotės interesams, bet apie atvirą pilietinę ir politinę poziciją. Būtent tuo svarbi buvo Sąjūdžio spauda, būtent to labiausiai trūksta ir dabar, nes jokia gilesnė analizė ar pretenzijos formuo­ti visuomenės nuomonę neįmanomos be atviro subjektyvumo deklaravimo.

Nėra čia špiegelių anei ekonomistų

Senose demokratinėse valstybėse atviras redakcijos požiūrio dek la­ravimas yra būdingas visoms svar­besnėms žiniasklaidos priemonėms. Vakarų Europoje visiškai natūralu, kad laikraščiai palaiko vieną ar kitą ideologiją, o tuo pačiu – ir atitinkamą politinę jėgą. Tarkime, vokiečiai turi liberalųjį „Der Spiegel“ ir konservatyvųjį „Die Welt“, britai liberalųjį­socialistinį „The Guard­ian“ ir tradicionalistinį, visuomet konservatorius remiantį „The Daily Telegraph“. Prancūzai turi kairįjį „Le Monde“ ir dešinįjį „Le Figaro“.

Viena vertus, galime teisintis, jog Lietuvoje gyvena per mažai skai tytojų, kad jie būtų verti tu rė­ti savo guardianą, economistą ar špiegelį. Kaip viename interviu sako žurnalistas Edmundas Jaki laitis, šalyje esant „per mažai skai tytojų rinkai“, dienraščiams bei atskiriems žurnalistams neapsimoka sa kyti konkrečios ir kategoriškos nuo­monės, nes taip jie tarsi atsiribotų nuo dalies visuomenės, atskirtų nuo savęs dalį skaitytojų. Galime teisintis ir kitaip – mūsų žiniasklaida perne­lyg jauna, kad galėtų būti politiškai principinga ir deklaruoti ideologinį angažuotumą. Juk demokratijos su visais privalomais atributais, įskaitant ir kokybišką žiniasklaidą, sukūrimui tikrai neužtenka dvidešimties metų, sakysite. Tačiau prieš pasitenkindami pasiteisinimais, pirma užmeskime akį į kaimyninę Lenkiją.

Laikraštis, „darantis tai, kuo tiki“

Analogiškai kaip Lietuvo je Są­jūdis pagimdė dienraštį „Res pub­liką“ ar savaitraštį „Atgimimas“, taip Lenkijos Solidarumas 1989 me tais įkūrė „Gazeta Wyborcza“ (liet. „Rinkimų laikraštis“). Šiandien

tai populiariausias šalyje kokybinis (taigi analizuojantis, ne vien tik in­formuojantis) dienraštis. Antras po tabloidinio, sensacijų besivaikančio leidinio „Fakt“ (liet. faktas. Jau kiek pasako vien pavadinimas!).

„Gazeta Wyborcza“ redakto­rius Grzegorzas Piechota interviu lie tu viškajam „Atgimimui“ sako, kad „nuo pat pirmosios dienos tai nebuvo laikraštis, pateikiantis tik fak­tus. Jis buvo skirtas padėti išsikovoti pirmuosius nepriklausomus rin­kimus ir nustatyti pagrindines plėtros gaires šaliai. Nuo pat pradžių turėjome demokratiškos, liberalios šalies viziją, kurioje visi vaikai turėtų vienodą galimybę gauti kokybišką išsilavinimą, visi žmonės – kokybišką sveikatos apsaugą, kad gyventume socialinės gerovės sąlygomis.“

Ideologinio angažuotumo nesle­piantis ir jį argumentuojantis libe­ralus  – socialdemokratinis leidinys už savo atvirą nuomonę kartais susi­laukia ir labai aštrios kritikos. Tar­

kime, už savo laikyseną lyčių lygybės klausimu „Gazeta Wyborcza“ kal­tinamas, jog „nori įpiršti perversiškas vertybes lenkų Bažnyčiai“. O dėl požiūrio į lenkų ­ žydų santykius kar­tas nuo karto yra išvadinamas „žydų penktąja kolona“. Laikraštis nesiekia pateikti vien tik „objektyvių faktų“ – jis aktyviai formuoja visuomenės nuomonę, užsiima socialinėmis ak­cijomis, žodžiu, anot G. Piechotos, „daro tai, kuo tiki“.

Pilietinio sąmoningumo atgimimo belaukiant

Kodėl lenkai turi „Gazeta Wybor­cza“, kuris, žinoma, irgi nėra tobulas, o lietuviai kol kas – nieko panašaus nei kokybės, nei tiražo prasme? Atsakymo į šį, kaip ir į daugumą svarbių Lietuvai klausimų, galime ieškoti Atgimimo laikotarpyje. Len­kiškasis Solidarumas, skirtingai nei mūsiškis Sąjūdis, buvo masinis darbininkų judėjimas „iš apačios“,

NEPRIKLAUSOMOS LIETUVOS ŽINIASKLAIDA – „OBJEKTYVUMO“ TINKLUOSEatkelta iš 10 psl.

aktyviai kėlęs socialinius klausimus. Lietuviško Sąjūdžio kontekste to pa­sigendame, nes pas mus labiausiai ak­centuojamas buvo tautinis Atgimimo turinys ir nepriklausomybės sieki­mas, visuomenėje pernelyg daug ne­svarstant, kaip iš tikrųjų teks tvarkyti politinį ir socialinį gyvenimą.

Tad ko gi mums trūksta dabar? Gal politinio sąmoningumo, kuris savo ruožtu kyla iš interesų suvo­kimo ir nebijojimo juos išreikšti? Kai pripažinsime, kad negali būti objektyvaus žmogaus, tuomet supra­sime, kad negali būti ir objektyvaus laikraščio. Yra tik sąžiningi, t.y. dekla ruojantys savo subjektyvumą, arba nelabai sąžiningi. Rodos, šioje srityje prireiks dar vieno didelio Atgimimo – kylančio „iš apačios“, t.y. sąmoningų piliečių ir kritiškų laikraščių skaitytojų. Gal tuomet pa­galiau pasitrauks lietuviško pasyvumo „tamsa“ ir atsiras kur pamankštinti sparnus jau gerus dvidešimt metų ant laktos pratupėjusiam pilietinės žiniasklaidos „paukščiui“?

Liut

aura

s Par

ojus

, „Ap

ie da

ngau

s tyr

inėji

mus

ir p

atirt

is“. 2

010

m.

12 2010 m. gruodis NR. 17ATGIMIMAS

MANTAS PUPINIS

Paminklosaugos sąjūdžio alternatyva

Dažniausiai Sąjūdis yra su­prantamas kaip judėjimas, įkūnijęs valstybės nepriklausomybės siekį. Įdėmiau įsigilinus į faktus nesunku pamatyti, kad toks požiūris yra pernelyg supaprastintas ir Sąjūdis į nepriklausomybę orientuotu ju­dėjimu tapo tik vėliausioje savo stadijoje. Iš tiesų, pasak V. Radžvilo, Sąjūdis, viena vertus, buvo reak­cija į M. Gorbačiovo „perestroiką“, atvėrusiai tam tikras naujas galimy­bes. Kita vertus, jis buvo reakcija ir į kelias pagrindines tuometinės Lietu­vos problemas, kurios buvo visiškai akivaizdžios ir į kurias vienaip ar kitaip reaguodavo skirtingos grupės. M. Gorbačiovo „Pertvarka“ sudarė galimybę laisviau reikštis visuome­nei, o problemos, kurias visuomenė ir ypatingai išsilavinusioji jos dalis išryškino, paskatino aktyviai nau­dotis atsiradusiomis (žinoma, labai nedidelėmis) galimybėmis ir ieškoti būdų atlaisvinti visa apimančios sustabarėjusios sistemos varžtus. Kal­bant sąjūdiečio A. Buračo žodžiais, Sąjūdis tapo „alternatyva technokra­tiniam pamišimui“.

Pagrindinės trys problemos, ska­tinusios visuomenę naudotis „Per­tvarkos“ galimybėmis, V. Radžvilo teigimu, buvo kalbos, kultūros ir apskritai tautos, kaip kultūrinio da­rinio, ateities klausimas, ekologija bei kultūros paveldo naikinimas. Kaip atsakas būrėsi žmonių judėjimai, pasiryžę šias problemas spręsti. Dažnai tokie judėjimai buvo oficialiai neužregistruoti, o narystė juose nebu­vo griežtai reglamentuojama. Šiame straipsnyje bus pamėginta įdėmiau pažvelgti į vieną iš jų – Vilniaus pa­minklosaugos sąjūdį, išprovokuotą sostinės kultūros paveldo naikinimo.

Tilto g. 6

Anot R. Ozolo, paminklosaugos judėjimas išsirutuliojo iš stichiškų veiksmų, skirtų pasipriešinti ko­kioms nors valdžios akcijoms, pa­vyz džiui, garažo statybų senamies­tyje arba automagistralės per Rasų kapines tiesimo atvejais. Keleto sąjūdiečių teigimu, įvykiu, suteiku­siu atspirties tašką šiam judėjimui,

reikėtų įvardyti Tilto gatvės namo Nr. 6 griovimą ir jo sukeltus atgarsius 1986 metais, kai valdžia savavališkai nusprendė, kad autentiškas senojo Vilniaus namas nebeatitinka mo­dernaus miesto poreikių. R. Ozo­las savo interviu pažymi, kad po pasipriešinimo Tilto gatvės namo griovimui žmonės perėjo iš tik paminklosauginių bei stichinių pasipriešinimų į tiks linius. Pasak V. Čepaičio, tas namas buvo riba, kuomet visuomenė pagaliau pasakė „gana“ valdžios siautėjimui, pri­siminusi visas Lietuvos kultūrai padarytas žaizdas: pa verstas san­dėliais bažnyčias, suniokotą Vil­

kusijas apibendrinančiame straips­nyje rašė, kad vilniečių laiškai apie senamiestį viršijo visus rekordus.

„Specialistai“ prieš „mylėtojus“

Po šio įvykio spaudoje prasidėjo atviras ir viešas karas tarp dviejų gru pių, kurias A. Bumblauskas ir A. Kulakauskas savo 1988 me­tų straipsnyje „Kultūros baruose“ įvar dija kaip „specialistus“ ir „my­lėtojus“. Šiuos terminus jie varto jo greičiau ironiškai, norėdami pa­

padėjo broliai Algimantas ir Vytautas Nasvyčiai, kurie buvo visuomenėje gerbiami architektai bei palaikė istorinių paminklų „mylėtojų“ pusę. Jie teigė, jog tą „aistrų vulkaną“ dėl Vilniaus senamiesčio niokojimo galima pateisinti ir suprasti. Anot Nasvyčių, vietose, kuriose naujosios architektūros invazija į senamiestį buvo įgyvendinama, ji nepasisekė.

„Talka“ ir Jaunimo paminklosaugos klubas

Šiam suaktyvėjusiam istorinių paminklų „mylėtojų“ judėjimui į apibrėžtus darinius, t.y. klubus, orga­nizuotis labai padėjo TSRS Kultūros fondo įkūri mas 1986 metais bei jo padalinio Lietuvo je įkūrimas kitų metų pavasarį. Lietuvos kultūros fon­do (LKF) įkūrimas suteikė galimybę visuomenei burtis į klubus, susijusius su kultūriniais reikalais, o visuomenės pasipiktinimas tik sustip rino tokį žmonių norą. Todėl 1987 metais prie Kultūros fondo susikūrė klubas „Talka“, kurio tikslas buvo „tvarkyti ir globoti materialinės ir dvasinės kultūros bei gamtos paminklus“. Šio klubo susikūrimui valdžia bandė priešintis „iš viršaus nuleisdama“ sąrašą žmonių, tu rėjusių tapti LKF Taryba Vilniaus mieste, tačiau LKF vadovams (iš kurių pagrindinis buvo Č. Kudaba) paprieštaravus, pasiūlytas sąrašas Taryba netapo. Taryba būtų turėjusi teisę koordinuoti LKF veiklą Vilniaus mieste, taigi ir „Talkos“ veiklą. Greitai nuo „Talkos“ atskilo Jaunųjų paminklosaugininkų klu­bas, kėlęs labai panašius tikslus. Šie du klubai ir jų nariai turėjo didelę įtaką Sąjūdžio susikūrimui. „Talkai“ vadovavo G.  Songaila, o Jaunimo paminklosaugos klubui – N. Puteikis, vėliau aktyviai veikę Sąjūdyje. Abu klubai organizavo talkas, susirinki­mus bei įvairias paminklų saugojimo akcijas Vilniaus mieste ir apylinkėse – gynė kultūros paveldą nuo sistemos. Paminklosaugos sąjūdis tapo vie na iš pasipriešinimo technokratinei, nužmoginančiai, antikultūrinei siste­mai srovių, kurios sąjunga su kitomis kovos prieš sistemą srovėmis davė pradžią Sąjūdžiui.

Jessica Dismorr, “Superimposed Forms”. 1938 m.

niaus senamiestį, suardytą istorinę atmintį. Tai buvo pirmasis toks atvejis, kai jam aptarti spaudoje, būtent „Vakarinėse naujienose“, buvo paskirta skiltis diskusijoms apie šį įvykį bei Vilniaus senamiesčio likimą. V. Čepaitis teigia, jog tada jau vien pats kultūros paminklo griovimo paviešinimas buvo revoliu­cija. Anksčiau vykusios paminklų gelbėjimo akcijos, kaip taisyklė, neiškildavo į viešumą. Jei valdžia ir atsisakydavo savo užmačių, ji tai padarydavo „kabinetų tyloje“, o protestas likdavo žinomas tik jai ir protestuotojams, bet ne plačiajai visuomenei. Dabar į protesto akciją įsijungė ir tie, kurie anksčiau laikyda­vosi nuošalyje. „Vakarinių naujienų“ korespondentė I. Tiškutė šias dis­

brėžti valdžios bandymą paminklų griovimo priešininkus parodyti kaip perdėtai emocingus ir nieko nesuprantančius. Valdžiai visai ne­blogai pasisekė įvelti paminklosau­gininkus į tokį diskursą. Apie tai galima spręsti iš spaudoje tuo metu pasirodžiusių Vilniaus gyventojų laiškų, teigiančių, kad paminklų „mylėtojai“ nori paversti senamiestį „muziejumi po atviru dangumi“ ir taip trukdo padaryti senamiestį pa­togesniu gyventojams. Vėliau savo straipsniuose tokią priešpriešą tarp tik emocijomis paremto kultūros išsaugojimo ir miesto patogumo bandė ištrinti R. Ozolas, Č. Kudaba, V. Čepaitis ir kiti paminklosaugos sąjūdžio aktyvistai. Galbūt labiau­siai tai padaryti savo pasisakymais

2010 m. gruodis NR. 17 132010 m. gruodis NR. 17 ATGIMIMAS

Atgimimo laikų rokas - politika ar ne?

MARINA MISIŪTĖ

Rokas. Bandant aprašyti ar rašyti apie šį fenomeną nuo pat pirmojo žodžio susiduri su keblumais. Kas tai? Muzikos stilius, gyvenimo stilius, savotiška išraiška? Dar sunkiau yra kalbėti apie roko muziką Lietuvoje ar Sovietų Sąjungoje apskritai. Kas rokas buvo tuo metu, kokį vaidmenį jis atliko? Atsakymus į šiuos klausimus galima būtų išdėlioti į ilgiausią aibę, kurios pradžioje turėtumėm visiškai „žemiškus“ atsakymus, kad rokas Lietuvoje tebuvo muzika ir dažnai gan prastai atliekama (netgi lyginant su kitomis Sąjungos šalimis). Tačiau kitoje pusėje atsirastų tokie atsakymai, jog roko muzika nešė žinią apie laisvę masėms, kad tai buvo, anot Algirdo Kaušpėdo, svarbi „plyta į laisvėjimo mūrą“.

Sovietmečiu kurtą roko muziką ir jos atlikėjus dažnai gaubia tarsi mistiškumo aura – tai žmonės vie­ni iš pirmųjų pasisakę prieš sistemą, prisidėję prie saviraiškos atgimimo, atnešę naujų idėjų, nebijoję išsakyti savo nuomonės. Šiame straipsnyje bandysiu analizuoti, koks gi buvo politiškumo ir muzikos santykis devinto dešimtmečio roke Lietuvoje. Būtent šio laikotarpio atlikėjai yra labiausiai siejami su politinės pozicijos išsakymu, kadangi dalis jų aktyviai rėmė Sąjūdį. Tiesą pasakius, netgi kažkur viduje, beveik ties pasąmonės lygiu, kirba mintis, kad visas rokas tuo metu buvo kažkoks ypatingas, kovojantis, tikresnis. Tačiau svar­biausia tai, jog politiškai aktyvūs buvo ne visi atlikėjai. Ir toli gražu ne patys blogiausi laikėsi kiek atokiau nuo politinių mitingų ir informacijos skleidimo. Būtent apie tokius skirtu­mus ir kalbėsiu.

Rokas devinto dešimtmečio Lietuvoje

Pirmiausia reikėtų šiek tiek su­sipažinti su devinto dešimtmečio roko istorija Lietuvoje, kuri yra pa­kankamai įvairi. Laikotarpis prasidėjo tam tikru nuosmukiu roko muzikos erdvėje – 1982 m. buvo uždraustas tradicinis „Opus“ festivalis, kuriame grodavo ir nemažai roko atlikėjų. Tuo pat metu spaudoje pasipylė kritika tokiai muzikai, ypač aktyviai vyko diskusijos, kuriose ir skaitytojai galėjo išsakyti savo nuomonę siųsdami

laiškus. Nemaža dalis skaitytojų, tarp jų ir jauni žmonės, kritikavo „rokerių“ gyvenimo būdą, atliekamą muziką. Kiti laikėsi nuosaikesnių pozicijų, kad ir rokas „turi teisę“ egzistuoti. Vienintelė mintis jungė ir vienus, ir kitus – jaunimui kažko trūksta. Neišvengiamai teko pastebėti, kad pati sistema nieko nebegali duoti   – oficiali estradinė muzika buvo nuo­bodi ir dažnai tiesiog žemo lygio, o ir populiarių dainų temos ėmė stipriai atsibosti.

Vienu kertinių momentų roko at­gimimui ir pakilimui galima įvardinti 1986 m. pasirodžiusį A. Pozdnyakovo videofilmą „Kažkas atsitiko“. Prieš filmo pasirodymą režisierius teigė: „šiame filme visi kalbės, dainuos apie teisybę ir melą <...> mūsų visuomenės

maršams per Lietuvą. Nepaisant sunkumų juos organizuojant, pir­masis įvyko 1987 m. Po Lietuvą jis keliavo su šūkiu „Paremkime Lietuvos kultūros fondą“. Kai kurių amžininkų teigimu, roko maršus galima buvo pavadinti paslėpta tautinio atgimi­mo forma, nes kultūra visada buvo svarbus bendrumo faktorius. Ant­rasis Roko maršas, įvykęs 1988 m., buvo skirtas paremti Sąjūdžiui. Jame buvo išreikšta žymiai atviresnė ir aiškesnė pozicija dėl Lietuvos ateities: tauta turi turėti teisę pati kurti savo ateitį ir nieko blogo lietuviškame nacionalizme nėra. Taip pat aktu­ali buvo aplinkosaugos tema kaip meilės savo šaliai išraiška. 1989 m. Šis roko maršas nuo kitų skyrėsi tuo, kad judėjimas link laisvos Lietu­vos jau buvo įsibėgėjęs, reiškiamos idėjos – nebeslepiamos. Iškelta daug reikalavimų silpstančiai sovietinei valdžiai: karinių bazių ir gamyklų lik­vidavimas, laisvi rinkimai, atsisakymas tarnauti sovietinėje kariuomenėje. Kartu su jau tradiciniais tapusiais dalyviais – „Antimi“ bei „Foje“ – pasirodė ir lietuvių išeivių muzikos grupės bei atlikėjai („Naujas kraujas“, Edžio Punkrio bei Darius Pulikaitis ir Dainava), kurios, tiesą sakant, buvo pakviestos labiau dėl idėjinių sumetimų, nei dėl jų profesionalumo ar meninės vertės.

Be abejo, Roko maršai buvo la biau­siai pastebima roko kultūros išraiška Lietuvoje. Peržiūrėjus jų isto riją, ke­liamas idėjas, atrodytų, ne abe jotinai galima teigti, kad rokas ir tuo metu vykę procesai buvo neišskiriami – visi muzikantai tiesiogiai ar netie siogiai nešė žinią apie politinius įvykius, Są­jūdžio veiklą. Visgi svarbu skirti savo idėjų ir įsitikinimų demonstravimą dai­nose nuo to, kas vykdavo Roko maršų ar „Anties“ koncertų metu: dažnai jie labiau primindavo mitingus.

Mitingas už du rublius?

Ne visiems tai buvo priimtina. Pavyzdžiui, vienos to meto muzikinės grupės „Trylika“ narys kiek kitaip nušviečia to meto euforiją dėl Sąjūdžio ir politikos dainose bei pasirody­muose: „Kodėl už du rublius bandoma versti žmones ne tik muzikos klausy­tis, o dalyvauti mitinge? <...> Seniau taip: jeigu nori būti populiarus – dai­

nuok apie Kauno „Žalgirį“. Dabar – giedok apie Sąjūdį, politiką.“ Svarbu pabrėžti, kad pats šių žodžių autorius dalyvavo beveik visuose svarbiausiuose mitinguose, organizuotuose Sąjūdžio, tačiau pagrindinė jo mintis buvo ta, kad juos reikia atskirti, nepavers­ti roko muzikos įrankiu politikos darymui. Apie atskirtį tarp muzikos ir politiškumo Samas iš Bix‘ų yra sakęs: „Svarbiausia – laisvas žmogus, kuris ką nori, tą ir kalba <...> nieko politiško (Roko maršuose) nebuvo.“ Galima teigti, kad čia vėl atsiranda panaši skirtis, kurią jau galima buvo įžvelgti ir ankstesniame pasisakyme. Rokas, Roko maršai – visų pirma laisvo žmogaus išraiška. Taip, ji galėjo turėti tam tikrų politinių pozicijų, bet jokiu būdu nereiškė, kad šie dalykai yra neatskiriami.

Tiesą pasakius, prie panašios min­ties veda ir lietuvių išeivių grupių pasirodymas Roko marše’89. Jų dainos buvo tiesiog linksmos, tinkamos šokti, bet jokių politinių poteksčių jose nebuvo. Be abejo, galima sakyti, kad išeivių grupių pakvietimas jau buvo savotiškas pozicijos pareiškimas, turint omenyje, taip ilgai išsilaikiusią geležinę užsklandą. Be to, organiza­toriai galėjo nutuokti, kokioje roko kultūros terpėje yra išaugę tie žmonės, kad tuose kraštuose politinė žinia jau buvo nustumta į kiek atokesnę vietą, į priekį užleidžiant muzikos skambesį. Reikia atkreipti dėmesį ir į tai, kad patį linksminimosi aspektą dažnai mini įvairiausi Roko maršų dalyviai. Vienas iš jų, Povilas Meškėla, teigė, kad tuo metu „mes buvome kaip viena didelė šeima“ ir nemažai šnekėjo apie bendrumą. Dalis žmonių dalyvavo Roko maršuose tiesiog todėl, jog tai buvo galimybė tiesiog pabūti kartu, kad jų metu atsirasdavo bendruome­ninis jausmas.

Gaila, kad tuometinis roko gyve­nimas net ir devinto dešimtmečio pabaigoje buvo pakankamai mažai aprašomas, įsimenamas. Todėl tenka naudotis ta medžiaga, kuri yra palikta, dauguma jos yra skirta būtent tik Roko maršams. Dėl šios priežasties, būtent jų pavyzdžiu buvo stengiamasi parodyti, kad roko muzika devinta­jame dešimtmetyje buvo ne visada taip tampriai susijusi su politika, kaip kartais atrodo... Ar kaip kartais tiesiog norėtųsi galvoti...

„Keistoka mūsų kariuomenė,Be ginklo ir vien tik jaunuomenėSustingusį kraują vėl gyslomVarykim į didelį tikslą“

Antis (1987)

socialinius ryšius ardo melo korozija“. Taigi, filmas buvo pateikiamas kaip politinės kritikos atspindys, kaip muzikinė – socialinė satyra. Būtent šiame filme pasirodė tie atlikėjai, ku­rie vėliau bus siejami su Sąjūdžiu ir jo idėjų palaikymu, t.y. „Antis“ ir „Foje“. Būtų galima teigti, kad tai buvo vienas iš bandymų meninėmis priemonėmis į viešumą iškelti aktualias problemas ar bent pradėti apie jas galvoti. Kita vertus, tas bandymas buvo toks avangardiškas, kad dauguma žiūrovų net nesistengė jame ieškoti prasmės. Kitas svarbus Pozdnyakovo filmo „nuopelnas“ – jo filmavimo metu pirmą kartą buvo surengtas „open  – air‘as“ (atviras koncertas lauke), kuria­me, nors ir prižiūrint tuometinei mi li cijai, žmonės galėjo laisvai šokti ir dainuoti, nebijodami, kad juos už tai nubaus. Tai buvo svarbus žingsnis roko išėjimui iš salių ir kambarių į žymiai platesnes erdves.

Roko maršų žinia

Taip, „Kažkas atsitiko“ tapo pos­tūmiu naujam judėjimui – Roko

14 2010 m. gruodis NR. 17ATGIMIMAS

Kas surimavo Sąjūdį?SIGITA STANKEVIČIŪTĖ

Dažnam žinoma, kad Lietuvos rašytojų kūryboje netgi giliu sovietmečiu prasiskverbdavo sovietinės sistemos kri-tikos žiupsnių ar patriotinių minčių. Pavyzdžiui, Justino Marcinkevičiaus 1977 m. parašytos eilės: „Ašara Dievo aky, / Lietuva, ką tu veiki? / Nieko tavęs neprašau, / Tik nenutil-dama šauk...“. Tai galima laikyti tiesioginiu priešinimusi sovietiniam režimui, nepriklausomybės žadinimu. Tačiau priešintasi ir kitaip.

Modernistinis/avangardinis priešinimasis

Raudonas ir žalias,

Kuprotas kaip krabas

Pašoka į viršų

Lietuviškas kraštas

(Sigitas Geda, „Pėdos“. 1966 m.)

Rašytojai pasipriešino sovietin­iam režimui prozos ir poezijos mod­ernumu. Literatūros kritikų Min­daugo Kvietkausko, Rimanto Kmitos teigimu, literatūra pradėjo nepaklusti socialistinio realizmo kanonui nuo maždaug septinto dešimtmečio vi­durio ir tai labiausiai matoma poetų S. Gedos, J. Vaičiūnaitės, T. Venc­lovos, M. Martinaičio, V. Bložės, taip pat prozininkų R. Granausko, J. Apučio kūryboje. Jų kūryba „paplovė sovietmečio štampus ir literatūrinę puskalbę, sukūrė intensyvią septinto­jo devintojo dešimtmečio kūrybinę atmosferą“.

Anot R. Kmitos, iki maždaug septinto dešimtmečio socialistinis realizmas kūryboje nebuvo kvestio­nuojamas ir modernus menas buvo traktuojamas kaip dekadentinis. Tai, kad tuo metu buvo krypstama į lyriškumą, subjektyvumą S. Nėries, P.  Širvio ir E. Mieželaičio kūryboje, bei Čiurlionio kūrybos ir liaudies folk­loro pripažinimas – svarbūs žingsniai modernėjimo link. Tačiau kur kas svarbesnis literatūros modernėjimui buvo laikotarpis, prasidėjęs nuo maž­daug 1965 m., iškilus naujai rašytojų, ypač poetų, kartai.

S. Gedos poezijoje jungiamas mo­dernizmas ir misticizmas tiesiogiai kontrastavo su socialistiniu realizmu. Gana primityvi, ekspresionistinė, netgi siurrealistinė poeto kūryba, parem­ta liaudies folkloru, neatitiko racio­nalaus sovietinio diskurso. V. Bložė taip pat atnaujino poeziją: monolo­

gas jo kūryboje pakeistas polifonija, skleidžiamos psichoanalizės, kolek­tyvinio sąmoningumo idėjos. Vyrau­jantys motyvai – tuštuma, išnykimas, mirtis, groteskas, tyla, nesuderinama su šviesiu socialistiniu rytojumi. Grotes­kas, pagrindinė M. Martinaičio poezi­jos inovacija, buvo naudojamas re­miantis liaudies folkloru, bet kartu išryškino neigiamus istorinius, socialin­ius pokyčius. Kita vertus, išskiriami ir kiti poetai, pateikę alternatyvą so­vietiniam diskursui: T. Venclova, J. Juškaitis, J. Vai čiūnaitė, V. Šimkus. Jie moder nizavo poeziją Vakarų Europos ir Rusijos modernizmo pagrindu, stengėsi eiliuoti griežtai, vengė spontaniškumo.

Ekskursas. Gal atgimimas iš Čekijos?

Modernėjimo tendencijų, pa trio­tinės minties, sovietinės kritikos atsi­radimui literatūroje įtakos turėjo 7­8 dešimtmečių, ypač Prahos pavasario, įvykiai. Literatūros tyrinėtojas Kęstutis Nastopka pažymi, kad 1972 m., praėjus keleriems metams po Prahos pavasario, atsirado kelios itin stiprios knygos: J. Juškaičio „Mėlyna žibutė apšvietė likimą“, S. Gedos „26 rudens ir vasa­ros giesmės: eilėraščiai“, T. Venclovos „Kalbos ženklas“ ir kitos. Šie rin­kiniai neįtiko valdžiai, poetai buvo kaltinami socialistinės tikrovės sto­ka. Taip pat ir J. Marcinkevičiaus kūryboje po 1968 m. galima atras ti laisvės troškimo, sovietinės visuo menės kritikos. Anot daugumos lite ratūros kritikų, po Prahos pavasario poezija tarsi depolitizavosi. Imta vis labiau kalbėti dalykus, nepriklausančius nuo socialinės tikrovės.

Kita vertus, gal net dar ankstesni įvykiai turėjo įtakos rašytojų są mo­ningumui. Nesutariama dėl 1956 m. įvykusio Sovietų Sąjungos Komunistų partijos suvažiavimo svarbos. Jo metu pasmerktas Stalino asmenybės kultas. Baigėsi masinės represijos, prasidėjo reabilitacijos bylos, politiniai kali­niai ir tremtiniai grįždavo iš lagerių.

Po Stalino kulto pasmerkimo, anot literatūrologo Vytauto Kubiliaus, „imama toleruoti lietuvių kultūrą: leidžiamas Čiurlionis, liaudies meno albumai, Baltrušaitis, kitaip žiūrima į kultūros palikimą“. Tačiau, kita vertus, sustiprėja ir cenzūra: 1956 m. Vėlinių paminėjimas perauga į demonstraciją, kurią numalšina milicija, netrukus su­stabdomas kai kurių leidinių spausdini­mas, pavyzdžiui, almanacho „Kūryba“, 1959­1961 m. iš Vilniaus universiteto šalinami Lietuvių literatūros katedros dėstytojai.

„Ką norėjo, tą šnekėjo“

Masiniai renginiai buvo dar kitoks pasipriešinimo būdas. Itin svarbūs buvo dar giliu sovietmečiu atlikti „kultūriniai žygiai“, t. y. poezijos skaitymai, orga­nizuoti aktoriaus, poezijos skaitovo Laimono Noreikos bei nuo maždaug 1982 m. Mokslininkų rūmuose vykę renginiai.

Laimono Noreikos organizuotų poezijos skaitymų metu žmonės netgi iš atokių Lietuvos vietovių, galėjo su sipažinti su poetų ir rašytojų kū­ryba. Buvo skaitoma Maironio, Vin­co Mykolaičio­Putino, V. Mačernio, J.  Marcinkevičiaus, M. Martinaičio ir kitų poetų kūryba. Anot lituanistės Vandos Zaborskaitės, „kai pats Justinas ar Laimonas skaitydavo, tai žmonės su ašaromis klausydavo. Kviesdavo jį ir jis važiuodavo į visokias užkampio mokyklas, kur klausė netgi žmonės iš provincijos“. Anot Broniaus Genzelio, buvo atliktas „neįtikėtinas kultūros žygis“ supažindinant Lietuvos žmones su kūryba tų autorių, kurie pažerdavo kritikos sovietinei sistemai.

Kiti svarbūs simboliniai renginiai buvo surengti literatūrologų moks­lininkų rūmuose. Literatūros kritikai nuo maždaug aštunto dešimtmečio pabaigos rengė rašytojų kūrybos vaka­rus bei gimimo metinių paminėjimus. Šie renginiai, anot literatūrologo Juo­zapo Girdzijausko, buvo reikšmingi

nukelta į 15 psl.

Ašara ašarą stumia

Dočys iš Alksnynų Ž.

NACIONALISTINIO EKSTREMISTO DIENOTVARKĖ

1. Get up 600 (mūsiškai Podjom).

2. Šilta vonia su kapitalizmo

sutraiškytų mandarinų putom

601 – 715 .

3. Gudrus ir klastingas mąstymas,

kaip panaudoti Persitvarkymą prieš

Socializmą 715 – 800.

4. Sotūs pusryčiai:

Hamburgeris.

Bulvės FRY.

Kokos lapų kramtymas.

5. Intensyvus mąstymas, kaip

pagelbėti Persitvarkymo priešams,

kompromituojant patį Persitvarkymą

830 – 900.

6. Kokos lapų spjaudymas

900 – 910.

7. Mėšlungiai 910 – 930.

8. Traukuliai 930 – 945.

9. Psichiniai priepuoliai, atskalūniškai

kliedint apie netolimą Socializmo

galą. (Kiaulė tu, ekstremiste! Kaip tu

taip gali?! – D. iš A. Ž.). 945 – 1045.

10. Pokalbis telefonu su CŽV

1045 – 1115.

11. Informacijos perdavimas pro

atvirą langą nacionalistinėmis

vėliavėlėmis imperialistų sputnikams

1115 – 1145.

12. Trumpas drūtas pokalbis telefonu

su KGB 1145 – 1245.

13. Beldimas į duris 1245 – 1300.

nukelta į 15 psl.

2010 m. gruodis NR. 17 152010 m. gruodis NR. 17 ATGIMIMASSa

ndi B

illin

gsley

, “Sh

are F

reed

om”.

200

9 m

.

nepriklausomybės idėjų žadinimui, nes pristatomų autorių kūryboje atran dama sovietinės kritikos. Apskritai valdžia nebuvo patenkinta tais renginiais, nes „ten kas ką norėjo, tą ir šnekėjo“. Ypač svarbus įvykis buvo susirinkimas, skir­tas rašytojo Vinco Krėvės­Mickevičiaus literatūriniam ir moksliniam palikimui aptarti, kadangi V. Krėvės kūryba bent jau sovietmečio pradžioje buvo draudžiama. Kiti reikšmingi vakarai buvo skirti Vinco Mykolaičio­Putino, B. Sruogos, Šatrijos Raganos gimi­

Irena Kostkevičiūtė. Kiekvienais me­tais sausio 6 d. ir birželio 7 d. (Pu­tino gimtadienio ir mirties metinių proga) buvo rengiami susirinkimai, lankomas rašytojo kapas Rasose. Po kapinių keliauta į I. Kostkevičiūtės ar V. Zaborskaitės butą, kur nagrinėta Putino kūryba, dalytasi prisiminimais apie literatūros klasiką bei su ja susiju­sius įvykius.

Vienas ankstyvesnių diskusijų klu bų, taip pat pasižymėjusių an ti­sovietiškumu, buvo susijęs su Joki­

sios lietuvių literatūros ir kultūros tyrinėtojo Jurgio Lebedžio organizuo­tus kraštotyros žygius, kurie vykdavę 6­7 dešimtmetyje. Grupė lituanistų kiekvieną savaitgalį eidavo į gamtą. Be žvejojimo, keliavimo po visą Lietuvą per pietus susikurdavo laužą ir kartu, anot J. Girdzijausko, iš lituanistų tapdavo politikais. Aptardavo, kas dedasi Vilniuje, Lietuvoje, pasaulyje, kalbėdavo apie draudžiamų tuo metu rašytojų kūrybą: Aistį, Aleksandravičių, Krėvę, Čiurlionį, Brazdžionį.

mo metinėms paminėti. Per vakarą, skirtą Maironio 125­osioms gimimo metinėms, Lietuvos himną giedojo netgi kompartijos atstovai.

Antisovietiniai diskusijų klubai

Sąjūdis buvo brandinamas ir už­daresniuose susibūrimuose, kurie buvo svarbūs pačių rašytojų, lituanistų sąmoningumo formavimuisi. Dalis jų vėliau buvo išrinkti Iniciatyvinės grupės nariais.

Anot B. Genzelio, „daugelis Lietu­vos kultūros žmonių galvojo apie tautos kultūros išsaugojimą, ateities perspektyvas“. Susirinkti tokiems svarstymams gera proga buvo gimta­dieniai, vardadieniai, naujai išleista knyga. Vienas būrelis buvo susijęs su Vinco Mykolaičio­Putino vardu. Tą vienminčių branduolį sudarė iš Vil­niaus universiteto Lietuvių literatūros katedros pašalinti dėstytojai bei jų mokiniai. Ši grupelė rinkosi maždaug nuo 1967 m.; būrelio siela – lituanistė

maičių šeima (Pranutė Aukš tikalnytė­Jokimaitienė buvo lietuvių tautosakos tyrinėtoja, Gediminas Jokimaitis – poetas). Šiam ratui priklausę rašytojai, poetai, lituanistai, kunigai. Nors dis­kusijos buvo dažniausiai pasaulėžiūros, religijos, kultūros temomis, tačiau nevengta ir politinių temų.

Pedagoginiame universitete savo­tiškas diskusijų klubas buvo “Poezijos rudenys”, vykę nuo maždaug 1973 m. Be studentų, skaičiusių poeziją, daly­vaudavo ir pripažinti poetai. Tokie renginiai, kaip prisimena literatūros kritikas K. Nastopka, „virsdavo galiau­siai neformaliais pokalbiais, kur visi šnekėdavo gana nevaržomai ir atvirai“. Žmonės, dalyvavę tokiose diskusi­jose, buvo gana priešiškai nusiteikę sovietinio režimo atžvilgiu. Vėliau Pedagoginio universiteto Sąjūdžio grupė buvo tarsi „Poezijos rudenų“ tęsinys, nes grupei priklausė tie, kurie prisidėdavo prie skaitymų organiza­vimo.

Diskusijos klubu galima laikyti ir Lietuvos literatūros istoriko, seno­

KAS SURIMAVO SĄJŪDĮ?atkelta iš 14 psl. atkelta iš 14 psl.

14. Pasitraukimas į pogrindį –

konspiracinį rūsiuką 1300 – 1301.

15. Peršingų tepalavimas, kad

nerūdytų 1301 – 1315.

16. Šmeižikiškų proklamacijų spaus­

dinimas, dauginimas ir platinimas

pro rūsio langelį 1315 – 1400.

17. Pietūs pogrindy:

1. Šifruočių iš PAR žvalgybų rijimas

1400 – 1419.

18. Provokacinio laiško studijavimas

1419 – 1420.

2. Dabavkė prie pietų – provokacinio

laiško rijimas 1420 – 1420.

19. Skanu 1421.

20. Sprogmenų gamyba

1421 – 1422.

21. Narkotikų prekyba 1422 – 1423.

22. Prostitucijos tinklo apžiūra

1423 – 1424.

23. Komjaunuolių įviliojimas į pros­

titucijos tinklą, agituojant juos prieš

Tarybų valdžią 1424 – 1624.

24. Komjaunimo aktyvisčių tvirkini­

mas kramtoma guma 1624 – 1724.

(Nepasiduokit, mergaitės! – D. iš A. Ž.).

25. Slaptas susimirksėjimas su

musulmonų ekstremistais geležinkelio

stotyje 1724.

26. Glėbesčiavimasis su turkų sepa­

ratistais 1724 – 1728.

27. Sprogmenų padėjimas Centri­

niame pašte 1728 – 1729.

28. Sprogmenų pakišimas po valsty­

biniu Zaporožiečiu 1729 – 1800.

<...>

Iš jaunųjų kultūros mėnraščio

„Sietynas“ (1989 m. Nr. 2)

viso teksto ieškoti

www.postscriptum.lt

Atgimimas – įvairialypis; galima atrasti daug jo priežasčių. Kalbant apie rašytojus, atgimimas užčiuopiamas jų kūryboje: tiesiogiai per patriotinių idėjų sklaidą ir sovietinio režimo kri tiką bei netiesiogiai – per mo­dernistinių srovių atsiradimą. Politiniai 6­7 dešimtmečių įvykiai, simboliniai renginiai, diskusijų klubai – rodos, apie tai ir verta kalbėti. Tačiau kas iš šių aprašytų procesų turėjo daugiau­siai reikšmės atgimimui ir apskritai ar atrasta nors viena galutinė priežastis? Galima teigti, kad sovietinė siste­ma buvo skaldoma modernistiniais sąjūdžiais literatūroje – juk taip buvo plečiamos socialistinio realizmo ri­bos. Tačiau iš kur tie modernistiniai sąjūdžiai? Galų gale atgimimui, rodos, reikšmingi ir simboliniai įvykiai bei diskusijų klubai. Tačiau kaip atsirado patys klubai ir ar jie patys nebuvo tik mažutė jungtis tarp atgimimo ir ...? Jei ne didžiąsias, tai bent jau mažąsias grandis, viliuosi, pavyko aprašyti.

16 2010 m. gruodis NR. 17ATGIMIMAS

KAROLIS KAUPINIS

latvija

Yra smulkmenų svarbių kaip kaži ką. Čia apie vieną iš jų.

Sąjūdžio įvykių kronika mane paliko už tvoros. 92­ojo lopšelio­darželio tvoros. Per ją stebėjau At­gimimą ir laukiau, kol paims. Lau­kiant kartais reikėdavo lipdyti iš plastelino. Daugelis lipdė televizi­jos bokštą, žvaigždę, tanką, kraują, Karoliniškių daugiabutį. Viską nepro­porcingai, bet su užsidegimu. Tada rūbinėje būdavo paroda, ją vis pa­keisdavo: rudenį kaštonai su degtu­kais nuskusta siera, nuo lapkričio iki balandžio – lipdi niai sausio tryliktos tema. Paskui buvo Dainų Dainelė, paėmiau laureatą, davė dviaukštę Vilniaus Pergalės (O, pavyzdžiui, Ta­linas, regis, niekad nieko nelaimėjo) saldainių dėžę, lipdyti nebereikėjo. Tik laukti, kol pasiims. Namie numau­davo kelnes kojines, grupėj jos graužė. Antras dalykas – namie buvo žaislų, daržely tik kaladės. Kai kas galėjo žaisti be žaislų. Girdėjau, Augustė raudonas sagas vadino prunskienėmis, o smulkias – terleckais. Suprantama dėl sagų – norėjosi žaisti, sovietinė pramonė žaislus projektuoti ir gamin­ti patikėdavo aklųjų kombinatui raudonosios armijos prospekte. Dėl pavadinimų – keisčiau. Kodėl ter­leckai – mažos ir smulkios? Man žaislų parvežė tėvai dvi tašes iš VDR. Rytų vokiečių muitininkai paprašė parodyt krepšius, tikėjosi mikserių ir treningų, dėl žaislų neužsiuto. Dar būtų parvežę iš Suomijos, bet kad išleistų į Suomiją, reikėjo būt komjaunime. Tėvas nebuvo įstojęs. Galvojo neišleis. Įstojo. Neišleido. Per vėlai įstojai, pasakė. Tai žaidžiau su tais parvežtais iš VDR. Dar žaidžiau su mėlynu kalašnikovu ir pistoletu­drožtuku, nes senelis dirbo Sigmoj ir pareidamas iš darbo parnešdavo amu­nicijos. Bet paskui buvo akcija prie bokšto ir vaikai nešė degint žaislinius šautuvus bendrame lauže. Aš nenešiau, nes senelis sakė, kad dar prireiks. Nebeprireikė, bet daugiau iš darbo irgi neparnešė. Perėjo į kitą darbą ir ten niekas nieko nebenešė. Tad liko žaist su tais iš VDR. Daugiausia su traktorium ir auto. Ne Das auto, jo VDR nebuvo. Wartburgu daugiausiai. Buvo paaiškinta, kad jį VDR pati ir gamina. Kaip rusai senelių žigulius arba tėvų moskvičių. Bet čia rusai. Mes ne rusai. Mes tai mes, nu dar lat­viai. Va, jie irgi gamina. Man atrodė, kas gamina mašinas, jau gana aukštai

kelyje į Nepriklausomybę. Čia ne šiaip koks tarptautinės teisės subjektas, tautų apsisprendimas ar kažką. Čia mašinas ga­mi­na. Latvijas. 11 vietų mikroautobusus. Tai va dėl tų Latvijų.

„Latviją“ surinkdavo Rigas Au­tobusu Fabrika. Būtų išsipildžius latviško sniečkaus Arvido Pelšės sva­jonė pervadinti Rygą Gagarinu, būtų gaminęs Gagarins Autobusu Fabrika. Būtų smagu klausyt to pavadinimo. Kažkas panašaus į Gedimino Tech­nikos Universitetą. Bet Ryga liko Ryga ir gamino Latvijas. Pavadinimas buvo gražus, visi pamėgo, mikroauto­busu niekas nebevadino. Pavyzdžiui.: „Kiek su latvija nuo šilainių iki bazės davažiuot?“ „Litas“ „Ė, tai ne ką brangiau kaip troleibusu“ „Nu, o jie dar per išeigines ir ne taip tan­

deficitas nebuvo). Ta pati Sovietinė Latvija buvo vienintelė respublika respublikų šeimoje, kurioje greitosios mikroautobusai buvo papuošti ne dviem, be trim raudonomis juostomis, idant jokiu būdu nekeltų asociacijų su draudžiama vėliava. Niekam, matyt, ir nekėlė.

Tada atėjo Atdzimšana. Stai­ga visi suprato. Prigaminta daug mikroautobusų „LATVIJA“ su LAT­VIJOS vėliavomis. Cha, buki sovie­tai! Išvalėt bibliotekas, knygynus, kinotekas, ištrėmėt galinčius atsiminti, išakėjot pajūrį nuo Kolkas rags į abi puses. Pamiršot smulkmeną. Tereikia uždažyt i tą v ieną RAUDONĄ PALOSKĘ, kad visos greitosios ve­žiotų vieną vienutėlį aiškut aiškutėlį s imbolį – RAUDONA BALTA

raudonom laiko suėmusi baltą siūlą tarp gyvybės ir mirties, oriai palydi į paskutinę kelionę, veža tavo motiną tavęs gimdyti! RAUDONA BALTA RAUDONA gauna pirmenybę prieš visas kitas gatvėje! Oranžiniai zapai ir žali žiguliai traukiasi iš kelio. LAT­VIJA duoda gazo ir Москвич‘ius lipa ant bordiūro. LATVIJA nepaiso RAUDONO šviesoforo signalo. Ry­gos OMON‘as susinervinęs atvažiuoja į Vilnių lupt buožėm, ir kas jo čia laukia? LATVIJOS su RAUDONA BALTA RAUDONA juostomis ir RAUDONAIS KRYŽIAIS ant šonų! Kryžiais, desantiniai pagonys jūs. Amalo amalo amalo amalo... KRYŽIAIS!

Vėliau dėdė Volfgangas iš su­sivienijusios DR atsiuntė modeliukų

kiai vaikšto“. Taigi Sovietinė Latvija buvo vienintelė respublika respublikų šeimoje, kuri aprūpindavo latvijom. Jos puikiai tiko greitosioms. Ilgainiui didžiuma greitųjų buvo latvijos. Vi­sos buvo baltos, su raudonu kryželiu apskritime ant šoninių durelių ir dviem raudonom juostom per šonus, priekį ir galines duris (abejoju, ar dažė stogą, nors gal dažė, raudonas dažas

RAUDONA (ok, bordinė balta bordinė, bet koks skirtumas! Kāda ir atšķirība, po velnių!) LATVIJA atveža daktarą, jis atpumpuoja tavo kaimyną, sėdėdamas ant taburetės prie virtuvės lango pasąmoningai suvoki – ne kas kitas, bet LATVIJA gelbsti mums gyvybes, saugo mūsų tėvus ir mo­tinas, sugėrovus ir nukaršėlius. Sku­binasi gabendama į ligoninę, dviem

komplektą pradrėkstam siuntiny, ten buvo M­Benz reanimobilis, naujos laidos. Filmuodamas bakalaurinį Rygoj dariau interviu, Valdemars iela pralėkė toks pat gelsvas reanimobilis iš Volfgango siuntinio, viduj susiėmęs už sielos sėdėjo žmogus žilais smil­kiniais, pažiūrėjo į mane ašarotomis omonininko akimis.

ilius

tracij

a iš

http

://vl

adsit

y.nar

od.ru

/