nr. 16 VU TSPMI studentų laikraštis

2009m. gruodis

post scriptum

nukelta į 2 psl.

Mokslo politika Lietuvoje ................... 5

S. Huntingtono „gairės demokratizuotojams“: kai politikos mokslas virsta moksline politika ................................6

Kodėl brolybė lengviau įsivaizduojama tarp vilkų, o ne žmonių? .....................8

Nematomas mokslas, prarastoji karta interviu su Rolandu Maskoliūnu .............. 10

Žmogaus mirtingumas + kamieninių lastelių karštligė + etinės problemos + milžiniški pinigai = žmogaus kūrimas? ........................... 12

Mokslas beraščių visuomenėje ........ 14

Nemoksliniai prisiminimai apie mokslinę konferenciją .............. 16

INOVACIJOS : MOKSLAS RINKOJENESĖKMINGŲ EUROPOS BANDYMŲ PAVYTI JAV PRIEŽASTYS

JUSTINAS PAGIRYS

Pasaulis pamišo dėl inovacijų ir tam yra rimta prie­žastis – vis konkurencingesnė, globali verslo rinka, kuri reikalauja pasiūlyti naujų, dar neatrastų, ypatingų pro­duktų. Inovacijomis grįsti verslo modeliai ne tik kuria didžiausią pridėtinę vertę bei atitinkamą grąžą investuoto­jams, tačiau ir prisideda prie visuomenės gerovės kūrimo.

Inovacijų plėtros scenarijai gero­kai skiriasi abipus Atlanto. Lisabonos darbotvarkėje akcentuoti Europos siekiai pavyti JAV ūkį novatoriškumu taip ir netapo tikrove. Nepaisant daugybės iniciatyvų, Europos Sąjungos (ES) ku­riamų paskatų ir reguliavimo reformų, JAV lieka labiausiai pažengusi inovacijo­mis grįsta ekonomika.

Ką vadiname inovacija?Inovacija nėra tiesiog išradimas ar

moksliniai tyrimai. Inovacija suvokti­na kaip procesas, apimantis du susiju­sius aspektus: novatorišką sprendimą (technologinį, verslo modelio ar socia­ linį) ir jo pritaikymą visuomenėje ar rinkoje. Antrasis žingsnis – įgyvendi­nimas – reikalauja rizikingų sprendimų ir investicijų, kuriomis rūpinasi antre­ preneriai (angl. entrepreneurs). Nors pastarasis terminas Lietuvoje dar nėra prigijęs, jis žymi kokybinį skirtumą tarp jo ir „verslininko“: „antreprenerys­tė“ (angl. entrepreneurship) būdinga ne tik verslo pasauliui; veikiau tai

yra individo ar organizacijos suge­bėjimas veikti proaktyviai, lanksčiai reaguoti į besikeičiančios aplinkos iššūkius, ieškoti novatoriškų spren­dimų. Antreprenerystė neatsiejama nuo rizikos, kadangi antreprenerių veikla orientuota į radikalias status quo per­mainas įvairiose srityse.

BRAUNASI ANTREPRENERIS

Inovacijos (ypač radikalesnės) turi tendenciją patekti į rinką per mažas, kūrybingas, rizikuoti linkusias įmones. Tačiau nuo idėjos iki sėkmės rinkoje – il­gas išbandymų kelias, kurį antrepreneriai privalo nueiti. Teigiama, kad JAV šis kelias dažnai yra ne tik trumpesnis, bet ir turintis mažiau pavojų nei Europoje. JAV neoliberaliais principais grįstas teisinis reguliavimas palankus antrepreneriams: nesėkmės rizika ir jos pasekmės (finan­siniai nuostoliai, darbo vietų praradi­mas) perskirstomi visuomenei kur kas sklandžiau nei Europoje. Inovacija suvoktina kaip procesas, apimantis du susijusius aspektus: novatorišką sprendimą

(technologinį, verslo modelio ar socialinį) ir jo pritaikymą visuomenėje ar rinkoje.

2 2009 m. gruodis nr. 16mokslas post scriptum

inicijuojamą bankroto procedūrą, o ne sa­vanorišką vadybininkų sprendimą, o tai mažina antreprenerių autonomiją ir galimybes imtis rizikingų sprendimų.

Kita problema – socialinė ir ekonominė nesėkmės stigma daugumoje ES šalių: JAV bankroto paskelbimas leidžia antrepreneriams išvengti asmeninio turto praradimo ( jie yra atleidžiami nuo dalies skolų), o daugumoje ES valstybių jiems tenka daug daugiau atsakomybės už finansinę nesėkmę. Galiausiai Europoje nesėkmę patyrusiems antrepreneriams part­neriai bei visuomenė dar priklijuoja ir nevykėlių etiketę.

d. KomandaSVV, o ypač antrepreneriškos, įmonės sėk­

mė priklauso nuo sugebėjimo greitai suburti kompetentingą komandą. Žinoma, geriausia talentų ieškoti universitetuose – neatsitik­tinai geriausių aukštųjų mokyklų sąrašuose akivaizdžiai dominuoja JAV. Išsilavinusios dar­bo jėgos gausa buvo svarbi sąlyga novatoriškų klasterių susiformavimui: pavyzdžiui, Stan­fordo universitetui priskiriama dalis nuopelnų už sėkmingą Silicio slėnio (informacinių technologijų klasterio) susiformavimą; Ka­lifornijos ir San Diego valstijos universitetai paruošia kvalifikuotus darbuotojus San Diego biotechnologijų klasteriui. Analogiškai ir Eu­ropoje: ankstyvas dėmesys telekomunikacijoms, didelės MTEP išlaidos ir regioninė universitetų konkurencija sukūrė prielaidas informacinių ir komunikacinių technologijų klasterio Suomi­joje iškilimui („Nokia“ ir su ja susijusios bendrovės).

Įdomu, jog Europa nuo JAV atsilieka netgi pagal gyventojų išsilavinimo rodiklius. 2006 m. Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) duomenimis, 19–oje ES valstybių (EBPO narių) 24 proc. gyventojų turėjo aukštojo mokslo diplomą, o JAV šis rodiklis siekė 39 proc. JAV universite­tai sėkmingiau pritraukia privačias investicijas, suburia stipresnį socialinį tinklą (universiteto bendruomenę) ir išlaiko ilgalaikius santykius su alumnais. Iš dalies tai sietina su decentralizuotu valdymo modeliu – valstijos iš tiesų varžosi tarpusavyje, siūlo mokesčių lengvatas privatiems investuotojams, kokybišku švietimu bando pri­traukti talentus.

Išsilavinimas, kaip ir darbo rinkos mobilu­mas, stiprina šalies konkurencingumą. Tačiau priešingai nei JAV, ES vis dar yra varžoma įvairiausių reguliavimo barjerų (pvz., kvalifi­kacijos pripažinimas, socialinė apsauga) bei praktinių ir psichologinių kliūčių (užsienio kalba, buitiniai aspektai (būsto paieška), infor­macijos trūkumas). 2000–2005 m. ES–15 tik 1 proc. gyventojų keitė gyvenamąją vietą (per metus), tuo tarpu JAV šis rodiklis svyruoja nuo 2,8 proc. iki 3,4 proc.

Komandos riziką JAV antrepreneriams su­mažina ir lankstus darbo santykių reguliavimas: jie gali greitai pasamdyti kolektyvą ir taip pat greitai darbuotojus atleisti projektui žlugus. Akivaizdu, jog JAV neoliberalus reguliavimas pa­lankesnis nei europietiško kapitalizmo modelis.

a. Išradimas/sprendimasIdėjų kalvės – universitetai ir mokslinių

tyrimų institutai – yra esminė sąlyga išradimui ar sprendimui atsirasti. Dauguma Europos universitetų (išskyrus Jungtinės Karalystės) nusileidžia JAV aukštosioms mokykloms savo kokybe pagal daugelį kriterijų (moksliniai ty­rimai, straipsniai recenzuojamuose žurnaluose, apdovanojimai). Investicijos į MTEP (moks­linius tyrimus ir eksperimentinę plėtrą, angl. R&D) taip pat gerokai skurdesnės: pastarąjį dešimtmetį ES–15 vidutiniškai skirdavo 1,9 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP), kai JAV šis rodiklis siekė 2,6 proc. Ne veltui Lisabonos strategijoje šalys narės raginamos investuoti bent jau po 3 proc. savo BVP.

b. Idėjos rizikaIntelektinės nuosavybės teisinė apsauga

skatina iniciatyvą kurti: novatorius gali tikėtis realios grąžos už savo idėją. Nors patenta­vimo idėja gimė Europoje (kildinama iš XV a. Venecijos), 1790 m. JAV Kongreso priimtas patentų įstatymas sukūrė veiksmingą visą šalį apimančią sistemą. Tuo tarpu ES ir to­liau remiasi nacionalinių valstybių teisine apsauga, nepaisant to, jog 8 deš. buvo įkurta Europos Patentų Organizacija (EPO). Suteik­dama „europietišką“ patentą, EPO jį tiesiog paverčia pavieniais patentais atskirose šalyse, nes intelektinės nuosavybės apsauga išlieka nacionalinių vyriausybių prerogatyva. Dauguma teisinių ginčų vyksta atskirų valstybių ribose, o tai daro patentus mažiau veiksmingus ir sunkiau apsaugomus. Patentų teikimo procedūros taip pat yra apie 6–7 kartus brangesnės nei JAV.

c. Finansinė rizikaDidelės kompanijos dėl turimų finansinių

išteklių gali paprasčiau diegti naujoves rinkoje. Tačiau jos nuolatos susiduria su akcininkų spaudimu imtis „užtikrintų“ naujovių, kurios – kitaip nei radikalios inovacijos – neštų mažesnį, bet vis dėlto garantuotą pelną.

Todėl antrepreneriais dažniausiai ir tampa radikalių pokyčių pradininkai. Neturėdami ko prarasti, jie arba įsiveržia į rinką, arba žlunga. Proveržis dažnai reikalauja didžiulių investicijų; bankrotas atsieina taip pat nepigiai.

Pirmiausia antrepreneriams reikalingas rizikos kapitalas, nes tokios smulkaus ir viduti­nio verslo (SVV) įmonės retai atitinka bankų paskoloms keliamus kriterijus, todėl šie negali finansuoti pirmųjų verslo žingsnių. JAV ne tik siūloma daugiau rizikos kapitalo nei Europoje (iš tiesų daugiau nei visose kitose šalyse kartu sudėjus), tačiau taip pat akivaizdu ir tai, jog JAV esama kur kas daugiau likvidumo. JAV turi puikiai šalies mastu veikiančią NASDAQ biržą, kurioje greitai juda didžiuliai kapitalo srautai, nukreipti į naujas perspektyvias įmones – nieko panašaus nerasime ES.

Antra, bankroto rizika neatsiejama nuo radikalių inovacijų. Šiuo atveju bankrutavi­mo įstatymai daug griežtesni Europoje nei JAV. Priešingai nei kitapus Atlanto, ES šalių reglamentavimas palaiko įmonės kreditorių

post scriptumTeminis VU TSPMI studentų laikraštis, leidžiamas du kartus per metus nuo 2002 05 01ISSN 1822–4695Leidėjas: VU TSPMI studentų korporacija „RePublica” www.republica.lt

REDAKCIJA:Adresas: Vokiečių g. 10-403, LT-01130 Vilnius

Telefonai: 2514146, 8 675 32108

El.paštas: postscriptum@republica.lt

Vyriausioji redaktorė: Inga ČesnulaitytėRedaktoriaus pavaduotojai: Marija Dautartaitė, Antanas ManstavičiusKalbos redaktoriai: Simas Čelutka, Rosita Garškaitė, Eglė Maliukevičiūtė, Giedrius KrupauskasPlatinimo koordinatorės: Laura Noreikaitė ir Justė SlėnytėRedakcijos nariai: Andrius Reznikovas, Rosita Garškaitė, Rasa Navickaitė, Eglė Maliukevičiūtė, Ignas Krasauskas, Giedrius Krupauskas, Augustė MeškytėMaketavo: Ona LozuraitytėSpaudai rengė ir spausdino: UAB „Versus aureus“ leidykla, Rūdninkų g. 10, LT-01135 VilniusTiražas: 3000Post Scriptum dėkoja Linui Jusioniui,

Post Scriptum remia:

Straipsnių autorių nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos pozicija

www.postscriptum.lt

INOVACIJOS: MOKSLAS RINKOJEatkelta iš 1 psl. Redakcijos žodis

Šiam „Post Scriptum“ numeriui teko sudėtinga užduotis – kalbėti apie mokslą. Mokslą kaip visuomenės vystymosi katalizatorių, tačiau tuo pat metu ir įrankį perkurti gamtai. Radikalios permainos, neatsiejamos nuo mokslo pažangos, gali tapti papildomų įtampų šaltiniu. Žmonės, dažnai nespėdami žengti koja kojon su mokslo pažanga, ima vis labiau ilgėtis to, ką gali pasiūlyti ne novatoriškos technologijos, o gamta ar žmogus: valgyti organiškai užaugintą maistą, rinktis rankų darbo produktus ir pan. Dizainas, tapęs integralia mūsų gyvenimo dalimi, padeda prisitaikyti prie pokyčių, kuriuos atneša mokslo ir technologijų pažanga. Kitaip tariant, jis suteikia gyvenimą ir balsą kuriamiems objektams. Kuomet žmogus gręžiasi į gamtą, mokslas bei dizainas, kuriantys žmogui, susiduria su nauju iššūkiu - gręžtis į gamtą drauge su į ją besigręžiančiu žmogumi.

2008 m. Niujorko Šiuolaikinio meno muziejuje buvo atidaryta paroda „Dizainas ir prisitaikanti mintis“ (angl. Design and Elastic Mind). Parodos apžvalgose kalbėta, jog moksliniai atradimai, susijungę su dizainerių išmone, pasirodo, gali teikti ir vizualinį pasitenkinimą. Vienas iš parodos dalyvių – Tomašas Gabzdilas Libertiny – žiūrovams pristatė darbą pava-dinimu „Medaus korio vaza“. Autorius sukonstravo vazos formos avilį ir jame apgyvendino 40 tūkst. bičių šeimą. Bitės suformavo šešiakampį korį, atitinkantį avilio formą. Kūrybos procesas truko savaitę – tiek laiko bitėms reikėjo „sukurti“ „Medaus korio vazą“. Vazą – objektą, kuris įprastai yra ga-minamas žmogaus ar yra masinės fabrikinės gamybos produktas – autorius paliko sukurti gamtai. Toks lėtas objekto atkūrimo procesas, anot T. Gabzdilo Libertiny, yra alternatyva dabar įsigalėjusiam sparčiam gamybos procesui.

Britanijos dizaino tarybos kasmetinėje apžvalgoje yra teigiama, jog produktų, paslaugų ar infrastruktūros įtaka aplinkai didžiąja dalimi (80 proc.) yra nulemiama projektavimo stadijoje. Taigi dizainas turi plėtoti savo turimus instrumentus tam, jog derintų du tikslus: funkcionalumą ir įtaką aplinkai. Tai rūpi ne tik dizaineriams. 2007 m. „Time“ žurnalo išrinkta „Aplinkos heroje“ Janine Benyus savo knygoje „Biomimikrija: gamtos įkvėpta inovacija“ (angl. Biomimicry: Innovation Inspired by Nature) pristatė naują mokslo sritį – biomimikriją. Biomimikrija, ieškodama būdų kaip spręsti žmogaus problemas, naudoja gamtos „patirtį“. Ji aukštyn kojom apvertė tai, ką daugelis buvo įpratę laikyti dizainu, ir įrodė, jog daugelį dizaineriams, architektams ar inžinieriams svarbių sprendimų galima rasti mokantis iš gamtos.

Mokslo naudą sunku įvertinti vienareikšmiškai. Riba tarp mokslo, sprendžiančio opias visuomenės problemas, ir sparčios mokslo pažangos, atnešiančios pražūtingų pasekmių žmogui ir gamtai, yra sunkiai nubrėžiama. Turint omeny svarbią šiandieninę mokslo padėtį, svarbu galvoti ne tik apie jo potencialiai kuriančiąją, bet ir griaunančiąją jėgą. Todėl dabar kaip niekad anksčiau svarbu, kad mokslas bent iš dalies „grįžtų atgal į gamtą“ – o praktinis jo pritaikymas dizaine gali būti tik vienas iš daugelio būdų, kaip tai padaryti.

INGA ČESNULAITYTĖ

nukelta į 3 psl.

Aistei Morkvėnaiteiir Laurynui Komžai.

Ben Shahn. „Džiaugsmas“. 1952.

2009 m. gruodis nr. 163mokslaspost scriptum

INOVACIJOS: MOKSLAS RINKOJEatkelta iš 2 psl.

EUROPA NENORI PASIDUOTI

Tokios yra dažniausiai iškeliamos JAV dominavimo inovacijų rinkoje priežastys. ES lyderių nuolat kartoja­mas tikinimas, neva Senasis žemynas gali pasiekti tiek pat, o gal ir daugiau nei JAV, vis dar nevirsta kūnu. Todėl kyla klausimas, ar ES institucijos ap­skritai yra pajėgios išspręsti šias prob­lemas?

„Kelio priklausomybė“Net ir ta pati Lisabonos strategi­

ja, kuria remiantis bus bandoma ES padaryti konkurencingiausia pasaulio ekonomika, yra prieštaringa inovacijų atžvilgiu: joje neoliberalaus kapita­lizmo apraiškos persipina su gerovės valstybės atributais. Problema ta, jog konkurencingumas yra itin susijęs su kitomis valdymo sritimis: socialine politika, aplinkosauga, fiskaline politika ir kt. ES institucijos praktiškai neturi priemonių keisti darbo santykius šalyse narėse.

„Kelio priklausomybė“ – neišven­giama ES savybė. Europos ateities strategijos kuriamos remiantis integra­cine patirtimi, įsišaknijusiomis insti­tucijomis, politinėmis praktikomis bei tradicijomis, todėl drastiškų krypties pokyčių tikėtis neverta. Taigi inovacijų plėtros strategijoje ir toliau liks nemažai sanglaudos politikos principų.

Inovacijų „lipnumas“Pastebėta, kad inovacijos „limpa“, jos

yra „grumstuotos“, nes koncentruojasi labai mažose geografinėse vietovėse, klasteriuose. Maždaug 1/3 viso JAV rizikos kapitalo atitenka Silicio slėniui, likusios 2/3 – kitoms 5 vietovėms,

ES institucijų vadovai puikiai su­vokia struktūrinius JAV ir Europos skirtumus inovacijų srityje. Tačiau ES kontekstas („kelio priklausomybė“, išplėtota socialinė politika ir kt.) riboja „europietiškos transformacijos pagal

nukelta į 4 psl.

kuriose telkiasi antrepreneriškos kom­panijos. Sekant JAV pavyzdžiu ma­tyti, kad dominavimas inovacijų srityje reikalauja didelės išteklių (finansinių ir žmogiškųjų) koncentracijos atskirose vietovėse.

ES grindžiama visų regionų plėtra ir geografiškai teisingu biudžeto per­skirstymu. Ji prisideda prie tolyges­ nės ūkio plėtros Sąjungos viduje, tačiau vargu ar yra veiksminga ES siekiant tapti konkurencingiausia ekonomika pasaulyje. Negana to, ES perskirsto­mos lėšos yra ženkliai mažesnės nei vyriausybių ir kompanijų, tad Lisabo­nos strategijos įtaka šioje sferoje apskri­tai abejotina.

Kas tas antrepreneris?

Ne tik Europos viešajame diskurse, bet ir teisiniuose dokumentuose „antre­prenerio“ sąvoka dar tik skinasi kelią. Jis vis dar painiojamas su verslininku, o į šį apibrėžimą dažnai telpa ir individualių įmonių savininkai, ir įvairiausias SVV. Antrepreneris skiriasi nuo smulkaus verslininko, nes jis renkasi privačią darbo praktiką savanoriškai ir tai jam nėra paskutinė išeitis. Šių sąvokų painiojimas veda prie situacijos, kai ES remiami antrepreneriai ne tik diegia inovacijas, bet ir prekiauja sumuštiniais kioskuose.

Pabaiga ir trys idėjos

Nuodugnus suvokimas, kaip ino­vacijos patenka į rinką, svarbus ne tik ES, bet ir nacionalinių bei regioninių politinių darbotvarkių sėkmei. Inves­ticijų į mokslinius tyrimus tikrai nepa­kaks – būtina rasti būdų „įgalinti“ antreprenerius, mažinti su inovacijomis susijusią riziką ir taip padėti kurti gy­vybingą ekonomiką.

JAV modelį“ galimybes. Ši situacija – proga apsvarstyti bent keletą kritinių idėjų.

P i r m a, inovacijos nėra kon­kurencingumo kūrėjos, konkuren­cingoje ekonomikoje jos atsiranda kaip pasekmė, taigi nėra esminė ge­rovės sąlyga. Politikos planavimas turi prasidėti nuo konkurencingumo kūrimo, o ne nuo inovacijų skatinimo.

A n t r a, antrepreneriams būdin­gos savybės akivaizdžiai siejasi su kultūra. Net ir turint analogišką ins­titucinę struktūrą Europoje, vargu ar galima tikėtis tokių pat rezultatų kaip JAV. Todėl prieš kopijuojant amerikietišką modelį, ES vertėtų iš­analizuoti kultūrinius skirtumus bei vertybines nuostatas – galbūt galima sukurti „europietiškos antreprenerys­tės“ modelį?

T r e č i a s kertinis klausimas – ar inovacijoms būtinai reikalingas neo­liberalusis kapitalizmas, įgyvendintas JAV? Galbūt mokytis reikėtų iš sėk­mingai inovacijas kuriančių ir įgyven­dinančių Šiaurės Europos šalių?

Nuodugnus suvokimas, kaip inovacijos patenka į rinką, svarbus ne tik ES, bet ir nacionalinių bei regioninių politinių darbotvarkių sėkmei.

Lina

s Jus

ionis.

“Ch

erry,

Har

ry &

Roq

uet”

. 200

8.

4 2009 m. gruodis nr. 16mokslas post scriptum

Jei inovacijos taikomos rinkoje siekiant gauti pelno, galbūt yra ir socialinių inovacijų, kurios atlieptų visuomeninius iššūkius?

Socialinė antreprenerystė vis labiau popu­liarėja. Šis terminas yra naujas, bet pats feno­menas – ganėtinai pažįstamas. Socialiniai „vers­lininkai“ sukūrė novatoriškas labdaros ir para­mos organizacijas, išvystė filantropijos modelius, socialinės atsakomybės koncepciją ir kt. Tačiau šių praktikų pripažinimas „socialine antrepre­neryste“ bei integravimas į universitetinių tyrimų ir mokymo programas suteikia antrepreneriams papildomą impulsą ir atveria naujas galimybes. Socialinės inovacijos atranda daugybę nišų tiek besivystančiose šalyse (mikrokreditai, sveikatos apsauga, švietimas ir pan.), tiek ir pažengusiose ekonomikose (bendruomenių stiprinimas, pagalba senyvo amžiaus piliečiams, demokratijos kokybės gerinimas ir pan.).

Socialiniams antrepreneriams socialinė mi­sija yra centrinė veiklos ašis. Tad ne pelno sieki­mas, o su aukštesne misija siejamas poveikis yra pagrindinis socialinės antreprenerystės tikslas. Gerovė yra pokytis, kuriamas visuomenėje, todėl finansai yra tik įrankis.

Socialiniai antrepreneriai imasi iššūkių, į kuriuos nepajėgus atsakyti viešasis sektorius ir verslas; jie kuria novatoriškus veiklos modelius, integruoja bei papildo esamas politikas.

Socialiniai antrepreneriai atlieka kaitos agen­tų vaidmenį socialiniame sektoriuje:

­Įgyvendindami misiją kurti ir stiprinti socialinę vertę;

­Atpažindami ir išnaudodami naujas galimy­bes šiai misijai įgyvendinti;

­Įsitraukdami į nuolatinį inovacijų kūrimo, prisitaikymo ir mokymosi procesą;

­Veikdami drąsiai ir neapsiribodami tuo mo­mentu turimais ištekliais;

­Rodydami aukštą atsakingumo lygį prieš bendruomenę.

*Pagal Gregory Dees.

Daugiau:

Socialinių inovacijų centras Stanfordo universitetecsi.gsb.stanford.edu

Skoll Socialinės Antreprenerystės centras Oksfordo universitete

www.sbs.ox.ac.uk/centres/skoll

Socialinė antreprenerystė Change.orghttp://socialentrepreneurship.change.org/

Socialinių inovacijų centras JK

http://www.youngfoundation.org

Idėjawww.ted.com -> Geoff Mulgan

atkelta iš 3 psl.

SOCIALINĖS INOVACIJOS / SOCIALINĖ ANTREPRENERYSTĖ

“Here is to the crazy ones, the misfits, the rebels, the trouble makers, the round pegs in the square holes, the ones, who see things differently. They are not fond of rules and they have no respect for the status quo. They change things, they push the human race forward. And while some may see them as the crazy ones, we see genius.”

„Štai pakvaišėliai, nepritapėliai, maištininkai, ra­mybės drumstėjai, nerandantys sau vietos, tie, kurie viską mato kitaip. Jų nežavi taisyklės, jie negerbia esamos padėties. Jie atneša kaitą, jie stumia žmoniją pirmyn. Nors kai kurie juose gali įžvelgti pakvaišėlius, mes matome genijus.”

Iš „Apple” kompanijos reklamos „Pakvaišėliai” (angl. Crazy Ones).Pablo Picasso Mahatma Gandhi

Amelia Earhart

Frank Lloyd WrightBob Dylan

2009 m. gruodis nr. 16�mokslaspost scriptum

nukelta į 11 psl.

Mokslo politika LietuvojeMARIJA DAUTARTAITĖ, ANTANAS MANSTAVIČIUS ir RUGILĖ TRUMPYTĖ

Mokslo ir studijų įstatymas turėjo padėti Lietuvai atsi­sakyti sovietinės švietimo sistemos ir tapti konkurencinga vakarietiška žinių visuomene. Nors visuomenėje daugiausiai diskutuota apie studijų reformą, tačiau dideli pasikeiti­mai laukia ir mokslo sferos. Ko siekiama mokslo reforma? Kokia yra mokslo politika Lietuvoje? Ar galime išskirti jos prioritetus?

Kodėl Lietuva ne Japonija?

Japonijoje išduodama daugiau­siai patentų. Didžiojoje Britanijoje klonuojamos avys. Šveicarijos labo­ratorijoje veikia hadronų greitintu­vas. Pagaliau Holivudo filmuose aki­niuotas mokslininkas išgelbės pasaulį nuo pražūties. Tuo tarpu Lietuvo­je mokslo pasaulis yra tarpusavyje susiskaldžiusių interesų, institucijų, požiūrių mozaika, kurioje sunku išskirti aiškų mokslo veidą. Ir nors nemaža dalis mokslų, ypač gamtos, neatsilieka nuo pasaulinio lygmens, Lietuvoje jie yra menkai vertinami ir skatinami, o daugelis mokslininkų – tiesiog nepastebimi.

Post Scriptum atliktas tyrimas leidžia teigti, kad didžiausia Lietuvos mokslo problema derėtų laikyti jo atsietumą nuo valstybės strategijos. PS kalbinti pašnekovai pripažino, kad Lietuvos politikams, valdininkams ir patiems mokslininkams iki šiol trūko Lietuvos, o kartu ir mokslo, ateities vizijos.

„Ilgalaikės bendros mokslinių ty­rimų strategijos iki šiol nebuvo ir vis dar nėra. Pirmus žingsnius rengiant dokumentą atliko eksministras Al­girdas Monkevičius. Buvo pradėta formuoti darbo grupė, turinti paruošti šią strategiją. Dabartinė valdžia taip pat supranta, kad toks dokumentas yra būtinas”, – teigė Lietuvos mokslų akademijos prezidentas Valdemaras Razumas.

Jis pateikė Estijos pavyzdį, kuri dar 2001 metais numatė siaurus tyrimų prioritetus ir konkrečius valstybės fi­nansinius įsipareigojimus. „Strategijos įgyvendinti iki 2007 metų nepavyko, tačiau toks dokumentas buvo. Lietu­voje mes neturim jokio bendro doku­mento, kuris reglamentuotų mokslinius tyrimus,“ – konstatavo akademikas V. Razumas.

Lietuvos mokslo tarybos pirmi­ninkas profesorius Eugenijus But­kus kaip vieną pagrindinių prielaidų nuosekliai mokslo politikai atsirasti nurodė būtinybę įsisavinti Europos Sąjungos (ES) struktūrinės paramos lėšas. Vis dėlto, anot profesoriaus, „praeis dar daug laiko, kol bus suvokta visais lygmenimis, kad būtina turėti mokslinių tyrimų politiką, jos laikytis ir ją įgyvendinti“.

Prioritetai be vizijos

Akivaizdu, kad bendros strateginės vizijos trūkumas visų pirma reiškia sunkumus nustatant prioritetines

mokslinių tyrimų kryptis, nuo kurių tiesiogiai priklauso mokslo tyrimų finansavimas. Lietuvai tapus ES nare, pagrindiniai mokslo politikos for­muotojai, Vyriausybė bei Švietimo ir mokslo ministerija, susidūrė su spaudimu nustatyti aiškesnes mokslo sistemos plėtros gaires. Tačiau, kaip yra ne kartą pastebėję Lietuvos ir užsienio ekspertai, šalies mokslo plėtros strate­gija iš pradžių buvo nukopijuota nuo ES strateginių dokumentų. 2007 metais atnaujintas Lietuvos mokslinių tyrimų prioritetų sąrašas vis dar yra labai platus, nėra aišku, kiek jis turi bendro su Lietuvos aktualijomis.

„Dabartiniai prioritetai yra visiškai neartikuliuoti, perimti iš ES. Jų reikia kuo skubiau atsisakyti, – tvirtino prof. E. Butkus. – Kiekvienas deklaruoja, kad tai, ką jis daro, yra prioritetas, tačiau nuo to jis nacionaliniu prioritetu nepasidaro.“

Jam netiesiogiai pritarė ir aka­demikas V. Razumas. „Žinoma, kad prioritetų per daug, valstybė turėtų juos aiškiau suformuluoti, tačiau ji neturi strategijos, todėl viskas vyksta iš apačios: kas sugebėjo savo interesą geriau pateikti, geriau apginti, tas ir pateko. Lietuva negali daryti viso to, ką daro visas pasaulis, vis tiek kažką savo turi išsirinkti“, – teigė Mokslo akademijos prezidentas.

Tuo tarpu Švietimo ir mokslo ministras Gintaras Steponavičius teigia, jog dabar situacija keičiasi:

„Apsisprendėme plėtoti ir stiprinti tam tikras mokslinių tyrimų kryptis, kuriose jau esama intelektinio įdirbio. Nustatyti prioritetai skatins susiburti stiprias mokslininkų grupes, kurių išskirtinai stiprūs tyrimai pirmiausia ir bus labiau finansuojami, kreipiant dėmesį į aukščiausią tarptautinį lygį.“

Vis dėlto čia gali kilti klausimas, ar prioritetai gali būti sėkmingai nus­tatomi „iš viršaus į apačią“. Juk idealiu atveju mokslinių tyrimų prioritetai turėtų atsirasti iš verslo poreikių, mokslininkų galimybių bei valstybės interesų sintezės, tačiau šiuo metu su­sidaro įspūdis, kad šie subjektai dažnai vis dar nesugeba rasti bendros kalbos.

Mokslas ir verslas lietuviškai

Apie Lietuvos mokslo ir vers­lo sąveikos trūkumą priminė per­nai gruodį paskelbtas Nacionalinės pažangos premijos komiteto spren­dimas neskirti Partnerystės pažangos premijos. Komiteto nariai, kaip buvo teigiama pranešime spaudai, „pateik­tuose darbuose nebeįžvelgė pakankamo nacionalinio mokslo ir verslo ben­dradarbiavimo ir indėlio į Lietuvos ūkio pažangą.“

Šią esminę Lietuvos mokslo prob­lemą neblogai iliustruoja ir Pasaulio Banko ekspertų duomenys, kurie rodo, kad Lietuva visoje ES užima 8 vietą pagal valstybines investicijas į moks­

linius tyrimus (0,61 proc. BVP), ir tik 25 vietą – pagal verslo investicijas (0,16 proc. BVP), lenkdama tik Kiprą ir Bulgariją. Tai rodo, kad valstybė stengiasi remti mokslą, tačiau nesu­geba aktyviau įtraukti privačių ūkio subjektų. Daugumoje ES valstybių narių situacija yra priešinga: privatus indėlis į mokslo plėtrą gerokai viršija viešąsias išlaidas.

Vienas galimas paaiškinimas remia­si „lietuviško verslo“ ypatybėmis. „Mes neturime aukštosiomis technologijo­mis paremto verslo, arba jo dalis labai menka. Ūkio subjektai turėtų būti vienas faktorių, nustatančių prioritetus. Pasaulyje įprasta, kad valstybė inves­tuoja ten, kur yra pramonės poreikis. O dauguma mūsų verslo remiasi prin­cipu „pirk–parduok“, – PS sakė prof. E. Butkus.

Kita medalio pusė – pernelyg išsi­plėtęs Lietuvos mokslo viešasis sekto­rius. Iki šiol didžioji dalis lėšų moksli­nius tyrimus vykdančioms institucijoms buvo skiriama nepriklausomai nuo jų veiklos rezultatų. Nenuostabu, kad nesant konkurencijos, pretendentų į valstybinį finansavimą skaičius ilgainiui labai išaugo. Anot akad. V. Razumo, pernai mokslo tyrimus oficialiai vykdė net 95 institucijos, o tai didele da­limi lėmė mažą jų veiklos efektyvumą. „Nedidelėje šalyje toks platus tyrėjų pasiskirstymas trukdo efektyviai pa­naudoti lėšas, be to, išsiplėtęs aukštojo mokslo sektorius gali iš dalies slopinti ir verslo iniciatyvas“, – tvirtino akad. V. Razumas.

Šviesios ateities perspektyva?

Gali susidaryti įspūdis, kad dabar­tine mokslo reforma siekiama iš esmės sustiprinti mokslo sferą. Lietuvos moks­lo tarybai, ekspertinei institucijai, per­duota pagrindinė atsakomybė skirstyti lėšas, kurių didelė dalis, daugiau nei 2 mlrd. litų, 2007–2013 metų laikotar­piu Lietuvos mokslininkus pasieks iš ES struktūrinių fondų. Be to, siekiant didesnio lėšų panaudojimo efekty­vumo, jungiami ir stambinami mokslo tyrimų institutai. Su tuo susijęs ir iš vietos pajudėjęs integruotų mokslo ir technologijų centrų („slėnių“) kūrimas. Visa tai turi užkirsti kelią mokslo sek­toriaus fragmentacijai ir skatinti naujų idėjų atsiradimą.

G. Steponavičius: „Apie 49 mln. lt skiriama Mokslo tarybai, kuri pinigus skirstys programiniu–konkursiniu

Lauryno Komžos nuotrauka.

6 2009 m. gruodis nr. 16mokslas post scriptum

S. Huntingtono „gairės demokratizuotojams“: kai politikos mokslas virsta

moksline politika?ADOMAS PŪRAS

Ar politikos mokslas turėtų būti labiau mokslas, ar labiau politika? Šiuo klausimu pradedu ne tik norėdamas pabrėžti, jog dalykai, apie kuriuos kalbėsiu, puikiai atitinka šio Post Scrip­tum numerio temą. Pradėti straipsnelį šiuo, JAV politikos mokslininkų tarpe pastaraisiais metais plačiai aptarinėtu, klausimu pravartu dar ir todėl, jog jis leidžia sugrupuoti politikos moks­lininkus pagal jų požiūrį į mokslo ir politikos santykį. Štai Robertas Put­namas savo kreipimesi į Amerikos politikos mokslų asociaciją pasitelkė šį klausimą tam, kad išskirtų tris galimus požiūrius ir juos atstovaujančias poli­tikos mokslininkų stovyklas.

Anot jo, pirmiausia pagal šį klau­simą išskirtini du vyraujantys priešingi požiūriai, kuriuos vienija tik įsitikinimas, jog mokslinio metodo griežtumas nedera su tarnyste politinei praktikai ir įsipareigojimais viešajam interesui. Mat pastaruosius du idealus akcentuo­jantys politikos mokslininkai yra linkę ginčyti statistinių, matematinių metodų ir apskritai mokslinio metodo reikšmę, nes jo griežtumas mokslininkams tėra kliūtis sėkmingai sąveikai su politines problemas sprendžiančiais praktikais. Tuo tarpu mokslinės misijos vėliavnešiai praktinės vertės klausimą vertina skep­tiškai arba paprasčiausiai ignoruoja. Jie norėtų padaryti pasaulį geresne vieta gyventi, tačiau nemano savo kiekybinių koncepcijų valdomą mokslą esant šiai užduočiai pajėgų.

R. Putnamas kreipėsi į kolegas mė­gindamas sustiprinti trečiojo požiūrio pozicijas. Šio mokslininko mintis yra ta, jog dichotomija tarp mokslinio griežtumo ir tarnystės praktikai idealų yra neteisinga, o klausti reikia ne to, ką rinktis tarp mokslinės ir politinės krypčių, o to, kaip metodiškai griežtą, į priežastingumų paieškas nukreiptą politikos mokslą išversti į (mokslinę?) politiką. „Mokslas, kaip teorija grin­džiamos ir tikrovėje griežtai tikrinamos generalizacijos, kaip portatyvios ir patikrinamos žinios, gali ir turi būti pri­taikytos realioms politinėms situacijoms spręsti“, – skelbia R. Putnamas.

Taigi turime tris požiūrius. Pirmasis kreipia politikos mokslus nuo metodo griežtumo prie istorinio–aprašomojo pobūdžio ir tuo pačiu prie įsipareigojimų viešajam interesui bei glaudesnių saitų su praktika. Antrasis teigia mokslą vardan

mokslo ir vietoje naivaus bei nerealaus siekio pagelbėti savo analizės objektui siūlo tobulinti empirinių tiesų paieškos metodus ir jais griežtai vadovautis. Tuo tarpu trečiasis dichotomiją neigia ir tiek tarnystę praktikai, tiek moksliškumą laiko lygiaverčiais ir vienas kitą pa­pildančiais tikslais politikos moksluose. Metodiškai griežta priežastinių politinio pasaulio ryšių paieška yra ne kliūtis, o vienintelis efektyvus būdas politikos mokslams atlikti savo viešąją misiją vardan geresnės ateities. Anot R. Put­namo, mokslo ir politikos derinimas yra istorinis politikos mokslų pašaukimas.

susilaukė, jo nuomone, pražūtingas trečiasis kelias. Apie tai plačiau.

Su politinės veiklos atsiradimu gimė ir kartu visuomet egzistavo tikėjimas, jog politiką galima pastatyti ant tvirto ir sėkmę garantuojančio pagrindo, jog politikoje įmanoma priimti objektyviai teisingus sprendimus. Ši tikėjimą M. Oakeshottas vadino įrodomojo politinio diskurso viltimi. Štai Platono įrodomojo politinio diskurso projektas rėmėsi idėja, jog politiką iš nuomonės valdžios galėtų išvaduoti universalus teisingumo prin­cipo taikymas. Žanai d‘Ark „teisingus“ veiksmus diktavo paslaptinga dievybė. Į

nukelta į 7 psl.

Aistė

Mor

kvėn

aitė.

„Dot

s”. 2

008

Politikos mokslas ir senoji viltis

Šie trys požiūriai į politikos mokslo ir politinės praktikos sąveikos galimy­bes, žinoma, nėra naujiena. Pavyzdžiui, panašias mintis apie tris kelius politikos mokslams galime aptikti britų mokslo ir praktikos filosofo Michaelo Oakeshotto apmąstymuose. Apibendrinant poli­tikos mokslams skirtus M. Oakeshotto rašinius, galima teigti, jog šis filosofas vieninteliu vertingu keliu laikė pirmąjį. M. Oakeshottas buvo įsitikinęs, jog neapsimetinėdami tikru mokslu, poli­tikos mokslai gali būti išties naudingi, su politika susijusiems žmonėms pa­teikdami tai, ką jis vadino patikimos in­formacijos kompendiumu. Antrąjį kelią – bandymus kurti „tikrai aiškinamąjį“ po­ litikos mokslą – britų filosofas laikė tiesiog nenusisekusiu. Tačiau daugiau­ siai M. Oakeshotto dėmesio ir kritikos

viduramžių Anglijos burtininką Merliną to meto sprendimų priėmėjai kreip­davosi „teisingų“ politinių sprendimų, kuriuos burtininkas išvesdavo iš regimų ateities vaizdinių.

Mes nebetikime burtininkais, tačiau savo tikėjimui atradome kitą objektą, kurio informacijos patikimumą lai­duoja galimybė ją patikrinti. Būtent mokslas paskutiniaisiais amžiais tapo vienišu įrodomojo politinio diskurso vilties vėliavnešiu. Tikėtasi, jog gamtą tyrinėjančių kolegų įkvėpti socialinės realybės tyrinėtojai nustatys žmonių elgsenos bei socialinės kaitos dėsnius, kurie politikoje bus išverčiami į ob­jektyviai teisingą sprendimą visais tais klausimais, kuriuose iki tol vadovautasi vien nuomone, spėjimu, ribotu paty­rimu, subjektyviu įsitikinimu.

Po daugelio nepasisekusių XIX a. mokslinės politikos vizijų ir pro­jektų, XX a. jau kuklesne forma įro­

domojo politinio diskurso viltimi tapo šiuolaikiniai politikos mokslai. Jau nepretenduodami į universalius dėsnius, šie mokslai vis tik kartais pa­junta galintys objektyviai diagnozuoti politines situacijas, tiksliai numatyti alternatyvių pasirinkimų pasekmes, pasiūlyti praktikams teisingus politinius sprendimus. Čia, žinoma, kalbama apie trečiojo požiūrio atstovus.

Tačiau ar kalbos apie politikos moks­lų virsmą moksliniais politiniais spren­dimais nėra tik mokslinė fantastika? Ar turi trečiojo požiūrio atstovai tokių „įrodytų“ sprendimų pavyzdžių, kuomet politinės scenos stebėtojas jos veikėjui pateikia sėkmę užtikrinančią elgesio formulę? Gali būti, kad taip.

Samuelis Huntingtonas ir „gairės demokratizuotojams“

Susipažinus su pagyromis, ku­rios tenka S. Huntingtono „Trečiojoje bangoje“ pateikiamoms „gairėms de­mokratizuotojams“, M. Oakeshotto įsitikinimas, jog moksliniai aiškinimai negali būti išversti į realius politinius sprendimus, pradeda atrodyti silpnokai. Patarimai, kuriuos pats S. Hunting­tonas vadina savo mokslinės analizės implikacijomis žmonėms, norintiems demokratizuoti savo visuomenes, kolegų šlovinami ne tik kaip vertingi, įtaigūs ir išmintingi, tačiau kartu yra laikomi įrodymu, jog lyginamoji politika kartu gali būti empirinė, teorinė, globalinė ir į praktiką nukreipta disciplina. Tuo tarpu Larry Diamondas 2009 m. pareiškė, jog šie patarimai, skiriami demokratinės santvarkos siekiantiems autoritarinių valstybių praktikams, „realiai prisidėjo prie demokratinių permainų pasaulyje, vykusių po knygos pasirodymo“. Ir visa ši šlovė žmogui, kurį R. Putnamas laikė unikaliu pavyzdžiu politikos tyrinėtojo, kurio moksle puikiai sugyvena ir vie­nas kitą skatina ištikimybė socialinių mokslų kanonams bei mokslo žinių parengimas praktiniam naudojimui.

Neslėpsiu, nuolatinių kalbų apie socialinių mokslų neįgalumą išvargintą studentą sužavėjo vaizdiniai apie poli­tikos mokslininkų žodžiui paklūstančius praktikus, kurie aktyvuoja šio mokslo nustatytus priežastinius ryšius prak­tikoje ir tokiu būdu pasiekia savo tikslus. Būtent šių vaizdinių patikrai

Žanai d‘Ark „teisingus“ veiksmus diktavo paslaptinga dievybė. Į viduramžių Anglijos burtininką Merliną to meto sprendimų priėmėjai kreipdavosi „teisingų“ politinių sprendimų.

2009 m. gruodis nr. 167mokslaspost scriptum

atkelta iš 6 psl.

nusprendžiau paskirti savo baigiamąjį darbą, kuriame aiškinausi, kokia gi iš tikrųjų yra S. Huntingtono „gairių de­mokratizuotojams“ mokslinė vertė ir ko iš šių patarimų turėtų tikėtis praktikai.

Patarimų išvedimo logikos inspekcija

Teko atlikti dvi tarpusavyje susiju­sias užduotis. Pirma, „Trečioji banga“ yra autentiškas bandymas į vieną teoriją integruoti struktūrinę ir voliuntaristinę aiškinamąsias prieigas, todėl S. Hun­tingtono braižomoje priežastingumų visatoje buvo privalu atrasti tą vietą, kurioje nustoja funkcionuoti už duotos šalies praktikų intencijų veikiančios struktūros (socialinės, ekonominės, kultūrinės, religinės, tarptautinės) ir at­siveria erdvė efektyviam politinės veiklos įsiterpimui. Antra, aiškinausi, ko vertos S. Huntingtono mokslo pastangos orien­tuoti praktiko valią ir veiklą šioje laisvo pasirinkimo zonoje arba, kitaip tariant, koks yra iš voliuntaristinių aiškinimų išvestų „gairių demokratizuotojams“ pobūdis ir mokslinė vertė.

Paaiškėjo, jog struktūriniai veiksniai sąlygojo pačius demokratizacijos faktus, tai yra, ar duota šalis demokratizuosis trečiosios bangos metu, ar ne. Tuo tarpu voliuntaristiniai veiksniai (režimo kaitos laikotarpio politinė praktika) nulėmė demokratizacijos proceso sklandumą ir greitį. Tokiu būdu buvo atrastas ir to­limesnei analizei paruoštas priežastinis ryšys tarp patarimuose identifikuojamo elgesio ir perėjimo į demokratiją proceso sklandumo bei greičio. Kitaip tariant, autoritarinius režimus transformuoti iš vidaus siekiantiems demokratizuotojams patardamas „būti pasiruošusiems radika­liems konservatorių ėjimams kaitai sus­tabdyti (pvz., perversmo bandymams), netgi skatinti šiuos žingsnius žengti ir galiausiai negailestingai konservatorius palaužti, izoliuoti ir diskredituoti kaip kaitos priešininkus“, S. Huntingtonas remiasi „Trečiojoje bangoje“ nustatytu priežastiniu ryšiu tarp šiame patarime identifikuoto elgesio ir demokratizaci­jos proceso sklandumo bei greičio. Nuo to, kokia yra šio ir kitų priežastinių ryšių pagrindimo arba įrodymo logi­ka, priklauso „gairių demokratizuoto­jams“ mokslinė vertė, kai kurių pagyrų šiems patarimams pagrįstumas ir mūsų pasamprotavimų mokslo ir politikos santykio klausimais išvados.

Šios logikos inspekcijos rezultatai nepalankūs visiems tiems, kurie S. Hun­tingtono figūrą ir jo žymiąsias „gaires demokratizuotojams“ laiko įrodymu realumo tokio politikos mokslo ir politinės praktikos santykio, kuriame re­alios politinės problemos sprendžiamos pasitelkiant sėkmę užtikrinančius priežastinius ryšius, kurie yra grįsti moksline teorija ir metodiškai griežtai

patikrinti praktikoje. S. Huntingtono patarimų nepagrindžia nei įrodyti priežastiniai ryšiai, nei sistemingi bandy­mai juos įrodyti. „Gairės demokrati­zuotojams“ remiasi arba (1) aktualiais istoriniais pavyzdžiais ir nemetodišku jų lyginimu, arba (2) kūrinio eigoje niekaip nepagrindžiamais autoriaus įsitikinimais apie tam tikrų politinių strategijų vertę. Jei antroji patarimų grupė apskritai ne­turi nieko bendro su mokslo ir praktikos santykiais, tai būtent pirmosios patarimų grupės specifika atskleidžia, kurį iš straipsnio pradžioje išskirtų požiūrių atitinka „gairės demokratizuotojams“ ir jas paaiškinanti informacija.

Neturėdamas galimybių leistis į konkrečių patarimų „gamybą“ „Trečiojoje bangoje“, šių patarimų išvedimo logiką atskleisiu naudodamas analogiją su praktinio gyvenimo patarimais. Tar­kime, pažįstu keturis brolius, kurie visą savo jauną gyvenimą gerai mokėsi, tačiau du iš jų, artėjant svarbiems egzaminams, susirado paneles ir egzaminus išlaikė blogai. Tuo tarpu kiti du broliai su prob­lemomis nesusidūrė. Siekiantiems gerai išlaikyti egzaminus, aš galiu patarti prieš egzaminus neieškoti ir netgi vengti dailių merginų. Tai bus geras patarimas, bet tai nebus mokslinis patarimas. O tiems, kurie čia įžvelgia Johno Stuarto Millio vienintelio skirtumo metodą, galima at­sakyti, jog šiuo būdu priežastiniai ryšiai gali būti įrodomi tik pasitelkus skirtin­gus reiškinių aiškinimus pateikiančias teorijas, o S. Huntingtono pasakojimai apie demokratizacijos procesus ne­siremia jokiais tikrintinais teoriniais teiginiais apie galimą šių procesų eigą. Iš žiniasklaidos pranešimų, istorijos darbų ir politikos mokslininkų atvejų studijų surinkęs svarbiais pasirodžiusius faktus, S. Huntingtonas papasakojo, kas darė „tą“, kas darė „aną“, ir, priklausomai nuo to, kuo procesai baigėsi, siūlė daryti „tą“ arba „aną“. Tai nėra mokslas, kaip aiškinamoji kalba, nes toks mokslas yra priežastinių ryšių paieškos. Tai yra tiesiog susisteminta informacija apie praktikams aktualius pavyzdžius.

Naudingos informacijos kompendiumas

Nežinau, ar šį sakinį reikėtų pradėti žodeliu „deja“, tačiau žymiosios ir, jei tikėsime L. Diamondu, pasaulį pakei­tusios S. Huntingtono „gairės demokra­tizuotojams“ ir jų išvedimo logika ati­tinka ne R. Putnamo, o M. Oakeshotto politikos mokslų ir politinės praktikos sąveikos sampratą. Mat informacijos rinkimą, sisteminimą ir pateikimą M. Oakeshottas laikė geriausiu keliu poli­tikos mokslams. Kaip jau minėta, britų filosofas manė, jog užuot bergždžiai apsimetinėję tikru mokslu, politikos mokslai turi rinkti ir rašyti „politinėje veikloje dalyvaujantiems žmonėms

KAIP POLITIKOS MOKSLAS VIRSTA MOKSLINE POLITIKA

S. Huntingtonas demokratizacijos procesus klasifikuoja pagal tai, kas pro­cese turėjo iniciatyvą: ar tai buvo demokratiškai nusiteikę autoritarinio režimo lyderiai, ar demokratinė opozicija, o galbūt proceso eigą lėmė derybos tarp demokratinių grupuočių pozicijoje ir opozicijoje. Taigi išskiriami trys tipai: transformacijos, pakeitimai, bendri pakeitimai. Išskyręs šiems trims tipams būdingą logiką, pagrindęs tai plačia informacija iš trečiosios demokratizacijos bangos atvejų, S. Huntingtonas suformuluoja tris patarimų grupes, skirtas, atitinkamai, ateities demokratizuotojams (1) autoritarinio režimo viduje, (2) demokratijos trokštančioje opozicijoje, (3) esant derybų tarp demokratų režimo pozicijoje ir opozicijoje būtinybei.

Keli „gairių demokratizuotojams“ pavyzdžiai padės geriau suprasti jų dvasią.

Pirmoji grupė: kaip reformuoti autoritarines sistemas (transformacijos)

• Palaikykite atgalinį legitimumą, tai yra, pokyčius inicijuokite vadovau­damiesi nusistovėjusiomis nedemokratinio režimo procedūromis. Užtikrinkite konservatorių grupes darydami joms simbolines nuolaidas. Ženkite du žingsnius į priekį, vieną atgal.

•Būkite pasiruošę radikaliems konservatorių ėjimams kaitai sustabdyti (pavyzdžiui, perversmo bandymams) – galbūt net skatinkite juos žengti šiuos ėjimus. Tuomet negailestingai juos palaužkite, izoliuokite ir diskredituokite juos kaip kaitos priešininkus.

Antroji grupė: kaip nuversti autoritarinius režimus (pakeitimai)

•Nuolat kreipkite dėmesį į autoritarinio režimo legitimumo problemas. Kal­tinkite režimą korupcija ir smurtu. Kai tik režimas ims šlubuoti ekonomiškai, ši kritika bus labai svarbi perimant valdžią.

•Plėtokite ryšius su pasauline žiniasklaida, užsienio žmogaus teisių orga­nizacijomis, tokiomis transnacionalinėmis organizacijomis kaip bažnyčia. Mo­bilizuokite paramą Amerikoje. Kongresmenai visuomet ieško būdų sukritikuoti administraciją. Dramatizuokite savo padėtį, pateikite jiems medžiagą ir jie iškels Jūsų istoriją į viešumą.

Trečioji grupė: kaip suderėti režimo kaitą (bendri pakeitimai)

•Demokratiniams reformatoriams valdžioje: siekite, kad derybų idėjai pritartų generolai bei kiti saugumo aparato lyderiai.

•Nuosaikiems demokratams opozicijoje: būkite pasirengę deryboms ir, jei to prireiks, darykite nuolaidas visais klausimais, išskyrus laisvų ir sąžiningų rinkimų klausimą.

•Tiek pozicijos, tiek opozicijos demokratizuotojams: atsispirkite Jums arti­moms grupėms ar lyderiams, kurie reikalauja atidėlioti derybas arba grasina pagrindiniams Jūsų derybų partnerio interesams.

naudingos ir patikimos informacijos kompendiumą“. Remdamasis Aristote­liu, M. Oakeshottas tikina, jog istoriniai arba praktiniai pavyzdžiai – anksčiau vykusios situacijos, turinčios panašumų su nagrinėjama situacija – yra vienas svarbiausių orientyrų, ieškant išeities iš bet kokios politinės situacijos, kadangi pavyzdžiai ir informacija apie tai, kas jau buvo, leidžia susidaryti tvirtesnę nuomonę apie tai, kas bus, priėmus vieną ar kitą sprendimą.

Politiniai sprendimai yra tuo tvirtes­ni, kuo didesnis aktualių pavyzdžių ir informacijos kiekis juos leidžia pagrįsti.

Būtent tai ir yra ta terpė, kurioje po­litikos mokslas, kaip naudingos in­formacijos kompendiumas, randa sau vietą. Jei to reikia, ši informacija gali būti redukuota į konkrečius elgesio nurodymus. Tačiau vadovavimasis šiais nurodymais reikš ne atsakomybės daryti pasirinkimus nusimetimą, per­keliant ją priežastiniams ryšiams, o prieinamomis, aiškiomis ir susiste­mintomis žiniomis grįstą sprendimą; žiniomis, kurių, kaip teigia M. Oake­shottas, praktikai geidė nuo pat poli­tinės veiklos atsiradimo.

� 2009 m. gruodis nr. 16mokslas post scriptum

Kodėl brolybė lengviau įsivaizduojama

tarp VILKŲ, o ne ŽMONIŲ?

Įsitikinimas, kad mokslas išspręs visas žmonijos problemas, yra pražūtingas

DONATAS PUSLYS

nukelta į 9 psl.

632 Fordo eros metai...

Sveiki atvykę į Puikų naują pa­ saulį. Eina 632 Fordo eros metai. Žmonės jau nebegimsta taip, kaip buvo įprasta anksčiau. Viskas pa­sikeitę. Dabar jie yra išpilstomi į buteliukus vadinamajame Inkuba­toriuje. Be to, kiekvienas žmogus gimsta jau iš anksto parengtas atlikti jam skirtą socialinę užduotį. Idiotai deltos turi atlikti patį elementariausią fizinį darbą, kuriam visiškai nereikia jokių protinių gebėjimų. Tuo tarpu ant aukščiausio socialinės hierarchi­jos laiptelio stovi alfos, kuriems skirta valdyti.

Vienas tokių alfų yra Puikaus naujo pasaulio valdytojas Mustafa Mondas. „Pasaulis dabar yra stabi­lus. Žmonės yra laimingi. Jie gauna tai, ko nori, ir jie niekados nenori to, ko negali gauti. Jie gyvena gerai. Jie yra saugūs, jie niekada neserga, jie nebijo mirties ir yra palaimingai abejingi senojo amžiaus aistroms. Jų nekamuoja motinos ar tėvai, jie ne­

turi žmonų ar vaikų, ar meilužių, su kuriais sietų tvirti ryšiai“ – apie naują pasaulį pasakoja M. Mondas. Iš esmės tai yra toks pasaulis, kuriame visas žmonių mąstymas yra sąlygotas iš anksto ir jie negeba peržengti a priori nubrėžtų ribų.

Mokslas, o tiksliau eugenika ir bio­fizika, triumfavo, pagaminęs idealią visuomenę, kur nėra konflikto, skaus­mo ir kančios, o pagrindinė kiekvieno individo pareiga be jam prideramo darbo yra vartojimas ir malonumų vaikymasis. Krikščionybė čia yra ver­tinama tik kaip paprasčiausia nepa­kankamo vartojimo ideologija, kuri yra žalinga ekonominiam augimui.

Mūsų amžiaus problema

1932 metais parašyta Aldouso Huxley knyga „Puikus naujas pasau­lis“ kartu su George‘o Orwello „1984“, Jevgenijaus Zamiatino „Mes“ ar Ray Bradbury „4510 Farenheito“ yra viena žymiausių kada nors parašytų distopijų. Teigiama, kad tokiu atveju,

jei utopijos yra puikiausiai žmonijos troškimų išraiška, tai distopijas visų pirma reikia suvokti kaip didžiausių žmonijos nuogąstavimų atspindį. Kokius gi nuogąstavimus išreiškia A. Huxley kūrinys? Ir kaip jis susijęs su straipsnio pavadinime pacituota lenkų filosofo Leszeko Kolakowskio minti­mi, kad brolybė yra veikiau įmanoma tarp vilkų, o ne tarp žmonių?

Juozas Girnius savo knygoje „Žmo­gaus problema technikos amžiuje“ teigia, kad mokslas išsigimė ta prasme, kad ankstesnį savo idealą siekti tiesos iškeitė į tarnystę technikos pažangai. Būtent tokią situaciją matome ir Pui­kiame naujame pasaulyje. Taip buvo paneigtas pats mokslo savitumas. Šią tendenciją pastebime ir Lietuvoje, kur gana plačiai yra įsitvirtinusi nuostata, kad universitetai visų pirma turi reng­ti ne plataus išsilavinimo asmenybę, siekiančią nesuinteresuoto žinojimo, o turi tiekti rinkai specialistus, kurie vi­sus savo gebėjimus skirtų ekonominės gerovės, o tai reiškia vartojimo, di­dinimui. Įsitvirtinusi utilitaristinė

ideologija redukuoja žmogų tiesiog į „gamintoją–vartotoją“.

J. Girnius savo knygoje cituoja Maxą Schellerį, kuris gamtos mokslus pava­dino tiesiog viešpatavimo mokslais. Jo teigimu, gamtamokslis dėsnių ieško ne todėl, kad jie teiktų ypatingą malonumą, o dėl mūsų viešpatavimo gamtai ir mums patiems. „Tik tai, kas dėsningai kartojasi, galima iš anksto nuspėti ir tik tai galima valdyti, ką įmanoma nus­ pėti“ – teigė M. Schelleris.

Filosofas Algis Mickūnas čia įžvel­gia problemą. Jo teigimu, šiandien po mokslinės ir techninės pažangos priedanga jau yra pasiektas taškas, kai beveik nėra nieko, ko technikos moks­lai negalėtų sukurti. Filosofo nuo­mone, didžiausią nerimą čia turėtų kelti faktas, kad pats mokslas ne­turi jokio savikontrolės mechanizmo, galinčio nurodyti, kada reikia sustoti. Tokio mechanizmo stoka reiškia, kad A. Huxley Puikus naujas pasaulis, kuriam pagrindą davė būtent tokios mokslinės disciplinos kaip eugenika, nėra vien tik paranojiško rašytojo galvoje gimusi fantazija, tačiau realus pavojus.

Be to, pozityvistinis mąstymas pra­ siskverbė ir į socialinių mokslų sfe­rą. Šiuo atveju galima teigti, kad vi­suomenę valdančių dėsnių paieškos taip pat tėra noro valdyti ir kontroliuo­ti išraiška. Dar Vytautas Kavolis yra pastebėjęs, kad socialiniuose moks­ luose laisvės problema yra tapusi pa­ grindiniu nesutarimo obuoliu, ski­riančiu žmogaus neprilygstamumą skelbiančius humanistus nuo įvairaus plauko ekonominių, psichologinių ir kitokių redukcionistų, mėginančių žmoguje nieko kito nesurasti, kaip tik jį veikiančių prigimties ir aplinkos neasmeninių jėgų įvairuojančius susitikimus. Panašu, kad persvarą disputuose dažnai įgyja būtent reduk­cionistai.

Jei remsimės Maxu Horkheimeriu ir Teodoru W. Adorno, visos šios problemos šaknys glūdi Apšvietos laikotarpyje. Apšvieta, kuri iš pat pra­ džių žadėjo užkariauti gamtą ir išlais­vinti žmogaus protą nuo mitologijos

Rufino Tamayo. „Gyvūnai“. 1941.

2009 m. gruodis nr. 169mokslaspost scriptum

pančių, išvirto į savo priešingybę. Jų teigimu, įsitvirtinusi pozityvistinė, pragmatizmą ir utilitarizmą skelbianti ideologija, redukavo pasaulį tik iki jo kiekybinių aspektų. Individai tapo pakartojamais ir dėl to pakeičiamais „prekinį fetišizmą“ įtvirtinusios siste­mos sraigteliais. „Mes ir rūšiuojam, ir formuojam. Mūsų kūdikiai išpils­tomi iš buteliukų kaip suvisuomenin­tos būtybės, kaip alfos arba epsilonai, kaip būsimieji kanalizacijos tinklų direktoriai arba kaip <...> būsimieji inkubatorių direktoriai“ – taip kal­bėjo Puikaus naujo pasaulio inku­batoriaus, kuriame praktiškai buvo įgyvendintas individų atkartojamumo ir pakeičiamumo principas, direkto­rius. Genų inžinerija ir panašios dis­ciplinos tą veikiausiai leis padaryti ne tik 632 metus skaičiuojančiame Pui­kiame naujame pasaulyje, o ir mūsų amžiuje. Gal tai ir reikš universalios brolybės įsigalėjimą?

Kodėl vilkai, o ne žmonės?

Leszekas Kolakowskis į šį klau­simą atsako teigdamas, kad mes galime įsivaizduoti universalią bro­lystę tarp vilkų, bet ne žmonių. Taip yra todėl, kad vilkų poreikiai yra riboti ir apibrėžiami ir dėl to galimai patenkinami. Tuo tarpu žmonių poreikiai neturi ribų, kurias galima būtų apibrėžti. Būtent todėl visiškas pasitenkinimas yra nesuderinamas su žmogaus poreikių įvairove ir ne­ apibrėžtumu. Svajonė sukurti egali­tarinę visuomenę ir panaikinti tai, kas vieną žmogų skiria nuo kito, yra pati savaime antihumaniška.

Tokiu atveju antihumaniškas tampa pats bandymas redukuoti žmogaus prigimtį į kažkokį vieną uni­

atkelta iš 6 psl.KODĖL BROLYBĖ LENGVIAU ĮSIVAIZDUOJAMA TARP VILKŲ, O NE ŽMONIŲ ?

versalų principą. Puikiame naujame pasaulyje matome, kad žmogus iš moralinio gyvūno, kurio skiriamasis bruožas yra gebėjimas skirti gėrį ir blogį, yra paverčiamas tiesiog naudos medžiotoju, siekiančiu tenkinti savo vartotojiškus įgeidžius. Moralinis gyvūnas Puikiame naujame pasau­lyje netgi yra pavojingas, nes kny­goms, o taip pat ir apmąstymams skirtas laikas gali išderinti kokį nors kruopščiai užprogramuotą refleksą, kuris įskiepija žmogui meilę jo neišvengiamam socialiniam likimui. Viskas suprantama, juk moralė, kuri visą laiką reikš nesutarimus dėl to, kas yra gera ar bloga, yra nepagei­daujamas dalykas pasaulyje, ku­rio devizas skelbia „BENDRUMĄ, TAPATUMĄ, PASTOVUMĄ“. Čia moralę keičia aklas paklusnumas užprogramuotiems instinktams. Tačiau taip žmogus jau niekuo ne­besiskiria nuo vilko, tad brolybė arba amžinoji taika yra įmanoma tik tokiu atveju, jei žmogus tampa vilku.

Ir Prometėjas tampa Nabukadnezaru

Kiekviena revoliucija atneša tik naują dominavimo formą. Istorija tą ne kartą pademonstravo. Taip ir mokslo revoliucija žadėto išlaisvinimo neatnešė. Mokslas tėra ribotas įrankis mūsų rankose. Pasak J. Girniaus, žmogaus įsitikinimas, kad visas problemas gali­ma išspręsti tik atitinkamų institucinių mechanizmų sukūrimu, tik parodo mūsų mąstymo „sumašinėjimą“. Tokio mąstymo įsigalėjimas, jo nuomone, išduoda tai, kad pats žmogus yra ima­mas laikyti tik mašina.

Jam pritaria ir L. Kolakowskis, teigdamas, kad šių laikų žmogaus prob­lema yra pernelyg didelis įtikėjimas savo visagalybe. „Netikiu prometėjišku idealu. Mano nuomone, čia viskas nuolatos baigiasi katastrofomis. Išeities tašku laikant neribotą žmogaus valios viešpatavimą, kelio gale ateina Na­bukadnezaras. Kur kas labiau mums reikia suvokti žmogaus ribas. Maža

to, žmogaus lemties menkystę. Mūsų bejėgystę, susiduriant su visokiausiomis atsitiktinėmis, bet neišvengiamomis gyvenimo permainomis“ – Gero Groo­to knygoje „Dvi sielos“ publikuotame interviu teigė L. Kolakowskis.

Reikia prisiminti, kad dar šv. Au­gustinas teigė, kad būtina skirti du miestus – Dievo miestą, kuris kyla iš begalinės meilės Dievui suprantant savo menkybę, ir Žmogaus miestą, kuris kyla iš begalinės meilės sau, atvedančios iki Dievo paniekinimo. Būtent antrosios sampratos įsigalėjimas, nepaisantis žmogiškojo ribotumo, atve­ria kelią socialiniams eksperimentams, kurių baiminosi tiek A. Huxley, tiek J. Girnius, tiek ne kartą cituotas L. Kolakowskis, kuris iki to laiko, kol, anot britų publicisto Timothy Gartono Asho, suprato, kad geriausias pakaitalas krikščionybei vis dėlto yra krikščionybė, buvo įtikėjęs marksizmo pažadais su­kurti rojų žemėje. O juk Karlas Marxas skelbė atradęs ne ką kitą, o mokslinius principus, valdančius visuomenę.

Čia moralę keičia aklas paklusnumas užprogramuotiems instinktams. Tačiau taip žmogus jau niekuo nebesiskiria nuo vilko, tad brolybė arba amžinoji taika yra įmanoma tik tokiu atveju, jei žmogus tampa vilku.

Visiškas pasitenkinimas yra nesuderinamas su žmogaus poreikių įvairove ir neapibrėžtumu.

Cuno

Ami

et. „

Snieg

o peiz

ažas

“. 19

14.

10 2009 m. gruodis nr. 16mokslas post scriptum

Lietuvos mokslo institucijos, akcen­tuodamos studijų ir mokslinių ty­rimų svarbą, dažnai pamiršta ne mažiau svarbų dėmenį – pasiektų rezultatų pristaty­mą visuomenei. Skiriant nepa­kankamai dėmesio mokslo populia­rinimui, išky­la grėsmė netekti jaunosios kūry­bingų žmonių kartos. Apie tai – „Post Scriptum“ pokalbis su televizijos laidos „Negali būti“ vedėju, biologijos mokslų daktaru Rolandu Maskoliūnu.

Post Scriptum: Kas Lietuvoje užsiima mokslo populiarinimu? Ar turime aiškią viziją?

Rolandas Maskoliūnas: Švietimo ir mokslo ministerija yra paruošusi moks­lo populiarinimo strategiją. Ja remian­tis, skelbiami atskiri konkursai. Kas juos laimi, tas ir įgyvendina strategiją.

Apskritai mokslo populiarinimo tradicijų kol kas nėra, ar, tiksliau, jų mažoka. Bandoma daryti kažką

reikėtų daugiau renginių, didesnio meno ir mokslo bendradarbiavimo.

Vis dėlto turime žinoti, kokių tikslų siekiame: ar šviesti jaunimą, ar skatinti jį rinktis tas mokslo sritis, kurių reikia Europoje. Kitas aspektas yra visuomenės kultūrinis – mokslinis švietimas. Jei paaiškėtų, kad jo trūksta, turime žinoti, kokiomis priemonėmis tai ištaisyti.

PS: Koks yra mokslo populiarinimo ir bendros mokslo politikos santykis?

R.M.: Mokslo populiarinimas yra mokslo politikos dalis, tačiau tai kiek skirtingi dalykai. Apskritai mokslo politika nustato, kam naudojame moks­lą. Štai Izraelis neturi naftos ar kitų resursų, tačiau investuoja į aukštąsias technologijas. Tai ir yra mokslo poli­tika: politikai turi su visuomene nuspręsti, kaip bus vystomas mokslas, kaip į jį bus investuojama, kokia bus jo

renginių, festivalių. Verslo iniciatyva leidžiami komerciniai žurnalai, tokie kaip „Iliustruotasis mokslas“.

Kitas klausimas, ar galima ben­dromis, koordinuotomis pastango­mis suaktyvinti tą švietimo sistemą, padaryti ją efektyvesnę. Jeigu žmonės kažką daro – puiku, bet galbūt jie nedaro to, kam reikia daugiau jėgų ar žinių. Galbūt reikia šviesti pačius moks­lininkus, reikia seminarų, kurių metu užsienio specialistai juos pamokytų, kaip kalbėti su žiniasklaida, paaiškintų, kad nereikia bijoti mikrofonų.

Labai gerai, kad yra privačios ar individualios iniciatyvos, tačiau kai kur reikia valstybės, ministerijos arba Mokslų akademijos koordinavimo.

PS: Kokios Lietuvoje taikomos prie­monės yra veiksmingiausios?

R.M.: Tikriausiai, kaip ir visur, šou elementai. Vis dėlto negalime pasakyti, kas labiausiai veikia, nes ne viską esame išbandę. Mano manymu, moks­lo muziejai yra viena universaliausių mokslo populiarinimo priemonių. Juos turi daugelis pasaulio šalių. Ten einama šeimomis, vaikai žaidžia mokslą, susipažįsta su technologijomis. Sprendžiant pagal mūsų organizuojamą festivalį, tas interaktyvumas veikia geriausiai. Daugiausia susidomėjimo ten, kur žmonės gali pačiupinėti, kažką padaryti, atlikti eksperimentą. Tai yra pati bendriausia tendencija, o visa kita labiausiai priklauso nuo temų.

Manau, kad mokslą reikia pateikti kuo įvairiau. Kuo daugiau jame paslap­ties, detektyvo formos, tuo patraukliau. Visur reikia istorijų. Net mokslininkų gyvenimą galima įdomiai pristatyti, su tam tikra intriga, tarsi muilo operą. O per tai žmogus šį bei tą sužinos ir apie patį mokslą.

PS: O kokia situacija kaimyninėse šalyse?

R.M.: Vienas geresnių pavyzdžių – Lenkija. Ten vyksta mokslo festivalis, kuriame dalyvauja vien iš Varšuvos apie šimtą institucijų, jame apsilanko keli tūkstančiai vaikų. Varšuvoje, miesto centre, baigiamas statyti mokslo mu­ziejus „Kopernik“. Labai daug visko priklauso nuo noro.

Kalbant apie tolimesnius kraštus, verta paminėti Ispanijoje, Barselo­noje įsikūrusį „CosmoCaixa“ muziejų. 2006 m. jis buvo pripažintas geriausiu

Europoje. Muziejuje įkurtos specialios patalpos vaikams, kur galima viską liesti. Yra negilus akvariumas, kuriame gyvena jūros žvaigždės. Jas galima pa­siimti, pačiupinėti ir vėl padėti atgal. Trimatėje erdvėje rodoma, kaip bėgant laikui kito gamta, vyko evoliucija. Vis­kas labai inovatyvu ir apgalvota. Tai traukia žmones.

PS: Ką Lietuvoje reikėtų keisti pirmiausiai? Kas labiausiai trukdo populiarinti mokslą?

R.M.:Visų pirma, valstybės strate­gijoje turi būti numatyta, kokios mums reikia visuomenės, ar išsilavinusios, ar tokios, kurią galima lengvai valdyti. Laiku nesusigriebus, Lietuvoje pris­tigsime kritinės masės žmonių, kurie gali kažką sugalvoti ar pasiūlyti. Protas nebus išlavintas.

Vienos tautos išnyksta, o kitos vystosi toliau. Viską gali lemti vienas klaidingas politinis sprendimas, kaip Kinijoje viduramžiais. Tada kinai nus­prendė atsiriboti ir užleido vietą Euro­pai, kuri praturtėjo, o jie iki šiol mūsų vis dar negali prisivyti.

Reikia kalbėti apie švietimo prob­lemas, nes kai mokyklose nėra norma­liai aiškinama, tada išauga karta, kuriai atrodo, kad mokslo apskritai nereikia. Kažkas pirmas turi imtis veiksmų. Tarkime, pasakyti, kad „švietimo siste­ma yra prioritetas“ ir „mums reikia išsilavinusios visuomenės“. Ir konkrečiai nurodyti, ko reikia tam tikslui pasiekti. Pavyzdžiui, aprūpinti mokyklas spe­cialiomis technologijomis arba skirti daugiau dėmesio mokytojų rengimui. Tarkime, Lenkijoje, jeigu mokykla nori, kad vaikai bent kartą per mėnesį ar pusę metų pamatytų tikrą laboratoriją, tam yra sudaryta sutartis su privačia kompanija. Mokiniai pagal grafiką ateina į vieną iš laboratorijų ir atlieka aukščiausio lygio eksperimentus. To­kiu būdu mokykla gali užtikrinti, kad vaikai bus supažindinti su įvairiomis technologijomis.

Apskritai Lietuvoje labai trūksta bendros mokslo vizijos. Reikia, kad prie jos kūrimo prisidėtų ir švietimą išmanantys, ir mokslą, ir socialinę padėtį. Mokslo populiarinimas – tik vienas šios vizijos aspektas. Blogiausia, kad Lietu­voje niekas nenori prisipažinti klydęs. Tai didžiausia problema. Nes nepripažįstame ir nesimokome iš savo klaidų.

vieta visuomenėje ir ekonomikoje.

Išsikeltų tikslų galima siekti įvai­riais būdais: galbūt reikia apšviesti visuomenę, o galbūt reikia šviesti politi­kus, įtikinti mokslo ir inovacijų svarba. Mokslo populiarinimo uždavinys – pristatyti efektyviausius metodus, ku­riais būtų galima siekti išsikeltų tikslų.

PS: Ar akademinė bendruomenė pati rūpinasi visuomenės moksliniu švietimu?

R.M.: Mokslininkai yra iniciatyvūs žmonės, prisideda prie įvairių parodų,

nematomas mokslas, prarastoji karta

panašaus į tai, kas jau buvo patikrinta užsienio šalyse. Vis dėlto kartais pris­tinga pinigų ir bendradarbiavimo. Mokslo populiarinimo veikla Lietuvoje dar nėra visapusiška ir visaapimanti, ji nėra pakankamai suderinta.

PS: Kaip turėtų atrodyti kokybiškas mokslo populiarinimas?

R.M.: Iš pradžių turėtų būti išsi­aiškinta, kur ir kam to mokslo popu­liarinimo reikia. Reikia sociologinių apklausų, tyrimų. Kai ką, aišku, galime matyti jau dabar. Trūksta mokslo populiarinimo knygų serijos, galbūt

Susa

na S

oares

. „Bi

čių p

rojek

tas“

. 200

7.

2009 m. gruodis nr. 1611mokslaspost scriptum

būdu per nacionalines kompleksines programas. Tikimės, kad skatinant geriausius mokslininkus į juos lygiuosis kiti, todėl kils bendras mokslo lygis.“ Visa tai turi užkirsti kelią mokslo sek­toriaus fragmentacijai ir skatinti naujų idėjų atsiradimą.

Viena svarbiausių naujovių moks­lo sektoriuje yra lėšų skirstymo mo­delio pasikeitimas: nuo institucinio finansavimo pereinama prie konkur­sinio. Pasirinkę didinti konkursiniu būdu paskirstomų lėšų kiekį, refor­mos autoriai tarsi pripažįsta, kad mokslas savaime yra vertingas ir ge­ba dalyvauti konkurencinėje kovo­je dėl resursų paskirstymo. Idealiu atveju naujoji finansavimo sistema turėtų skatinti mokslinių idėjų, o ne institucijų varžymąsi. Papildomos priemonės, tokios kaip valstybės para­ma mokslininkus įdarbinusioms verslo įmonėms, turėtų skatinti didesnį moks­lo ir verslo bendradarbiavimą.

Pasak prof. E. Butkaus, konkuren­cijos radimasis mokslo sektoriuje pirmiausia turėtų parodyti, kas sugeba varžytis Europos lygmeniu. Vėliau prio­ritetus gali tekti vėl keisti, atsirinkti, kuriose srityse tikėtinas didžiausias proveržis. Tokia lanksti prieiga esą padėtų išvengti ir kitų pavojų. „Nega­lima atsirinkti dvi sritis ir tik jas plėtoti. Monokultūros plėtotė – taip pat pavo­jus. Nors esame nedidelė šalis, negalime apsiriboti viena kryptimi, kompetencija keliose srityse yra naudingiau, negu tik vienoje“, – aiškino prof. E. Butkus.

Galima tikėtis, kad su reforma pa­galiau ateina ir suvokimas, kad studijos, mokslas, švietimas ir verslas yra vienos sistemos dalis, o sustiprinti šių atskirų sistemos dėmenų bendradarbiavimą – vienas esminių valstybės interesų. Kita vertus, tenka susitaikyti ir su ta aplinkybe, kad, perėjus prie konkur­sinio lėšų skirstymo modelio, situaciją Lietuvos mokslo pasaulyje ateityje

vis labiau lems nebe valstybė, o laisva mokslo institucijų ir pačių mokslininkų konkurencija. Naujos ir patrauklios idėjos turėtų sulaukti didžiausios para­mos, o tai, tikėtina, skatins sritį plėstis ir stiprėti. Tuo pat metu rinka reguliuos ir tam tikrų studijų programų studentų skaičių, leidžiant sumažinti arba iš viso atsisakyti neaktualių (čia jau tenka pa­sitelkti kapitalistinį mąstymą ir sakyti „nepelningų“) mokslo sričių. Tačiau šios reformos sėkmę gali apsunkinti esminio elemento – bendros valstybės ateities vizijos – nebuvimas.

Kur nueisime be vizijos?

Lietuvoje vis labiau populiarėja vizijų kūrimas: kokie būsime po penkių ar penkiasdešimt metų. Paradoksalu, tačiau iki šiol taip ir nepajudėjome to­ liau nei abejotinas šūkis „Lietuva – drąsi šalis“. Bendros Lietuvos ateities vizijos nebuvimas skaudžiai atsiliepia ir mokslo sektoriui: lėšų skirstymas įvairiems moksliniams tyrimams, kaip galima spėti, yra smarkiai veikiamas įvairių interesų grupių, o prioritetų nebuvimas trukdo planuoti ir rinktis, kam reikėtų skirti didžiausią dėmesį.

Reforma, vykdoma be vizijos ir tiks­lo, leidžia abejoti institucinių pokyčių nauda ilguoju laikotarpiu. Pirmiausia, kuriami integruoti mokslo, studijų ir verslo centrai (mokslo slėniai), kurie reformos kūrėjų matomi kaip naujos mokslo plėtros platformos, negali būti laikomi būdu išspręsti visas mokslo sektoriaus problemas. Charakteringa ir tai, kaip ilgainiui išsikreipė pirminė centrų kūrimo idėja. Vietoje pradinio sumanymo steigti vieną ar du slėnius, atsirado projektas steigti net pen­kis – po du Vilniuje ir Kaune bei vieną Klaipėdoje.

„Mūsų rekomendacija buvo gana griežta, kad čia negalima eksperi­mentuoti visos Lietuvos pavyzdžiu, o reikėtų įsteigti vieną arba geriausiu at­

veju du slėnius, pasižiūrėti, kaip sekasi, ir tik tada judėti į priekį, jeigu matyti kokia nors prasmė. Bet gavosi taip, kad politine valia buvo priimtas spren­dimas turėti penkis slėnius“, – sakė akad. V. Razumas. „Trūko skaidrumo juos formuojant, tačiau dabar jau nie­ko nebepadarysi“, – konstatavo prof. E. Butkus.

Nesant bendros valstybės vizijos, kyla veiklų dubliavimosi pavojus, o per didelis tokių institucijų skaičius vėl grąžina mokslo pasaulį į status quo – daug panašią veiklą vykdančių institucijų varžosi dėl ribotų išteklių. Žinoma, sveikos konkurencijos atsi­radimas gali skatinti naujų ir originalių idėjų gimimą, tačiau gąsdina jų prak­tinio panaudojimo, neturint konkrečios vizijos, klausimas.

Mokslo slėniai neišspręs ir kitos mokslo sektoriaus problemos – takos­kyros tarp humanitarinių ir tiksliųjų mokslų. Skirtingi, dažniausiai net nesuderinami šių mokslo sričių tikslai ir metodai reiškia, kad dideles inves­ticijas pritraukiantys mokslo slėniai yra tiksliųjų ir gamtos mokslų plėtros centrai, humanitariniai ir socialiniai mokslai lieka „už borto“. Kai kuriais atvejais bendradarbiavimo trūkumą apskritai sunku paaiškinti. „Slėniuose dažniausiai dalyvauja tik techninių mokslų atstovai, kiti likę nuošalyje. Tačiau aš nesuprantu, kaip slėnis galės sėkmingai plėtotis be ekonomistų, teisininkų, vadybininkų. Kodėl jie ten nepatekę, negaliu atsakyti. Kodėl Vilniaus Saulėtekio slėnyje, kur greta yra ekonomikos ir teisės fakultetai, nėra įtraukti šių sričių mokslininkai arba dėstytojai? Vieni laiku nepareiškė iniciatyvos ir laukė, kol kiti pakvies, o kiti galvojo: „na, ir kam mums jų reikia“, – stebėjosi prof. E. Butkus.

Ar formulės užgoš lyrinį subjektą?

Galima įžvelgti ir kitą problemą: ne visos mokslo sritys gali vienodai varžytis laisvosios rinkos erdvėje, kur vyrauja naudos siekimo princi­pai. Šioje sistemoje labiausiai pra­laimi humanitariniai ir socialiniai mokslai. Be rimto valstybės įsikišimo kyla grėsmė, kad jie pasiliks tokiame pačiame lygyje, kokiame yra ir dabar. Valstybės vizijos nebuvimas dar labiau apsunkina padėtį: patys humanitarinių ir socialinių mokslų atstovai netenka motyvacijos. Lieka neatsakyti klausi­mai, kokį vaidmenį Lietuvoje turėtų užimti pozityvistiškai suvokiamos naudos nenešantys mokslai (kyla grėsmė filologijos, menotyros, filoso­

fijos mokslams). Rinkos mechanizmas jiems būtų itin negailestingas, nes jau ir startinės humanitarinių/socialinių bei tiksliųjų/gamtos mokslų pozicijos at­gavus Nepriklausomybę tikrai nebuvo vienodos. Sovietinės okupacijos metais tiksliųjų ir gamtos mokslų vystymas buvo reikalingas norint nepralaimėti Šaltajame kare, o humanitariniai/so­cialiniai mokslai buvo smarkiai varžomi cenzūros ir socialistinės ideologijos. Po Nepriklausomybės atgavimo siekta atstatyti pusiausvyrą: humanitarinių/socialinių mokslų sektorius buvo nemotyvuotai išplėstas, nereikalaujant mokslinės veiklos kokybės įrodymų, taigi ir neskatinant kelti kartelės aukš­tyn. Tačiau papildomas valstybės dė­ mesys leido humanitariniams moks­lams išlikti; nebūdami patrauklūs verslui ir nekonkuruodami pasaulinėje arenoje, jie pirmiausiai atliko naciona­linio identiteto formavimo funkciją.

Laisvos rinkos mechanizmas, kurio nekontroliuotų ir neribotų jokie vals­tybiniai tikslai ir prioritetai, Lietuvą paverstų tik ES struktūrinių fondų perskirstymo platforma. Toks vaidmuo ištrina valstybingumo dimensiją – mokslinė veikla visiškai atleidžiama nuo bet kokių įsipareigojimų valstybei, todėl ir negali nešti jokios ilgalaikės naudos. Tai yra viena iš baumaniškojo globalizmo pasekmių, kai valstybė tėra verslo interesų administratorius, o vers­las yra tik administravimo paslaugos pirkėjas, moraliai neįpareigotas siekti ir valstybės kaip žmonių bendrijos gerovės.

Visa tai galiausiai atsiremia ir į daugiausiai visuomenės dėmesio, galbūt ir pelnytai, susilaukusį refor­mos aspektą – studijų finansavimo pertvarką. „Laisvos rinkos diegimas aukštojo mokslo sferoje man nėra absoliučiai priimtinas. Aš nemanau, kad jo elementų neturi būti, tačiau man atrodo, kad valstybė turėtų turėti daugiau reguliavimo svertų savo rankose, nes tai vis dėlto yra produk­tas, ruošiamas visai visuomenei, o ne tam tikrai vartotojų grupei. Tai yra valstybės ateities rengimas. Galbūt liberalumo turėtų būti daugiau būtent mokslinių tyrimų, o ne aukštojo moks­lo sferoje“, – svarstė akad. V.Razumas.

Nors studijų ir mokslo reforma ke­lia daug klausimų, ji taip pat inicijuoja ir diskusijas, kurios galbūt padės į juos atsakyti. Atrodo, kad tiek akademikai, tiek politikai sutinka, kad mokslo plėtra ir prioritetų išskyrimas – pirmieji žingsniai, siekiant stiprinti mokslo sektorių. Ar mokslo reforma tai padės padaryti? Turėkime viziją!

atkelta iš � psl.MOKSLO POLITIKA LIETUVOJE

Lauryno Komžos nuotrauka.

12 2009 m. gruodis nr. 16mokslas post scriptum

AUGUSTĖ MEŠKYTĖ

nukelta į 13 psl.

Žmogaus mirtingumas + kamieninių ląstelių karštligė +

etinės problemos + milžiniški pinigai = žmogaus kūrimas ?

„Žmogaus protas godus. Jis negali sustoti ar nurimti, bet vis veržiasi tolyn.“

Francis Baconas

Žmogus bijo mirti, todėl visokiais būdais stengiasi palengvinti ir prailginti savo egzistenciją. Itin sparti šiuolaikinės biologijos raida ir jai skiriamas dėmesys tai patvirtina: šiuo metu aktualiausias tyrimų objektas yra kamieninės ląstelės. Jeigu pasitvirtins dauguma hipotezių apie šių ląstelių gydymo potencialą, ilgainiui iki minimumo sumažės vaistų vartojimas, gydymas bus individuali­zuotas, padidės jo efektyvumas, atsiras galimybė pasikeisti susidėvėjusią širdį ar kitą organą, pagamintą iš jūsų pačių ląstelių. Būtent kamieninių ląstelių tyrimų pažanga šviesos greičiu priartino mus prie neįtikėtinų dalykų. Paaiškėjo, kad kamieninių ląstelių tyrimai labai glaudžiai susiję su žmogaus klono problematika, o patys naujausi tyrimai pradeda kelti dar daugiau klausimų: žmonės, sukurti iš odos ląstelių, nauja gyvybė, kuriai nereikalinga sueitis, galbūt netgi nereikalinga antra pusė, ir žmonės, kuriuos gali kurti valstybė.

Kamieninių ląstelių karštligė

Kamieninių ląstelių istorija prasi­dėjo 1960 m. ir nuo to laiko, tobulėjant laboratorijoms ir prietaisams, susido­mėjimas šiomis ląstelėmis kasmet augo. Pagrindinė susidomėjimo priežastis yra ta, kad šios ląstelės yra tobula žmo­gaus kūno statybinė medžiaga, tabula rasa, iš kurios galime „pastatyti“ bet ku­riuos organizmo audinius. Tiesa, šiame straipsnyje bus kalbama apie embrio­nines kamienines ląsteles, o ne suaugu­sio žmogaus, nes būtent embrioninės ląstelės turi milžinišką potencialą pa­keisti visą šių laikų mediciną. Ne veltui tai pavadinta „karštlige“: mokslininkai visais įmanomais būdais stengiasi išgauti šias neįkainojamas ląsteles. Jos imamos iš kūdikių virkštelių, išgaunamos iš po aborto likusių darinių arba embrio­nai gaunami specialiai suliejant lytines ląsteles laboratorijose, kad vėliau iš jų būtų galima paimti reikalingas ląsteles. Paėmus ląsteles embrionai neišvengiamai žūva. Kitas aspektas, kodėl šių ląstelių paieška atrodo išties karštligiška – pini­gai. Skelbiama, kad tai – ateities me­

dicina, o kur medicinos interesai, ten ir milžiniški pinigai, tad nenuostabu, jog aistros kyla tiek mokslininkų, tiek visuomenės, tiek politiniu lygmenimis.

Milžiniški pinigai

Medicinos interesų grupių sver­tai yra vieni stipriausių valstybėje. Taip susiklostė dėl labai paprastos prie­žasties – žmogus yra linkęs viską atiduo­ti už savo sveikatą. Reikia pripažinti, kad tuo neretai piktnaudžiaujama. Kamieninių ląstelių tyrimai yra remiami tiek valstybės, tiek privačiomis lėšomis. Tik vienas iš daugelio pavyzdžių: 2005–2008 metais JAV (valstijų lygmeniu)

išvystytos, o kita, nemažiau svarbi pusė – milžiniška sparta apsunkina galimybę kelti moralinius ir etinius klausimus, kadangi tampa beveik nebeįmanoma su­prasti ir įvertinti vykstančius pokyčius.

Etinės problemos

„Naujųjų“ ląstelių atradimas, o dar labiau jų išgavimas sukėlė audringą visuomenės reakciją. Embrioninės kamieninės ląstelės yra išskiriamos iš 3–5 dienų amžiaus embrionų, o po šios procedūros žmogaus embrio­nas neišgyvena. Pagrindinę problemą išduoda klausimas „nuo kada žmogus laikytinas žmogumi?“. Tiems, kurie

kilusios aršios diskusijos, kai kur perau­gusios į protestus, pristabdė ir apribojo šios srities tyrimus. Nemažai šalių ap­skritai uždraudė tolimesnius tyrimus, tokį sprendimą buvo priėmusios ir JAV, tačiau B. Obamos administracija nusprendė bandymus relegalizuoti. Tuo metu poreikis tolimesniems atradimams tik didėjo, tad laboratorijos buvo perkel­tos į šalis, kuriose embrionų naudojimas mokslui nebuvo uždraustas. Tai pa­didino tyrimų kaštus ir pareikalavo dar didesnių investicijų, tačiau nesustabdė mokslininkų ir kitų suinteresuotų gru­pių, todėl kamieninių ląstelių karštligė tęsėsi. Tyrimų su embrionais moralu­mo kvestionavimas paskatino ieškoti

šiems tyrimams buvo skirta apie 750 mln. dolerių. Kadangi šiai specifinei mokslo sričiai puoselėti skiriamos tokios milžiniškos pinigų sumos, palyginus su kitomis technologijomis, ji vystosi neproporcingai sparčiai. Viena vertus, kitos technologijos nėra pakankamai

potencialą (embrioną) tapti žmogumi prilygina žmogui, kiekvienas tyrimas su kiekvienu embrionu reiškia žudymą. Jų naudojami argumentai tokie patys kaip ir abortų klausimu, tik šį kartą „žudi­kais“ tampa ne motina ir gydytojas, o valstybė ir mokslininkas. Visuomenėje

kitų kelių, kitaip tariant, sugalvoti būdus, kaip išvengti etinių klausimų, o „stebuklingąsias“ ląsteles gauti nenau­dojant embrionų“.

Edv

ard

Mun

ch. „

Susid

ūrę e

rdvėj

e“. 1

899.

2009 m. gruodis nr. 1613mokslaspost scriptum

Pernelyg paprasta technologija

Norint vykdyti tolimesnius tyrimus su kamieninėmis ląstelėmis, embrionų nebereikės, nes buvo atrasta visiškai nauja technologija. Jos kūrėjai Kazu­toshi Takahashi ir Shinya Yamanaka teigia: „Didžiausias stebuklas yra tai, kad ta technologija labai paprasta. Netgi per paprasta“. Pasirodo, kamienines ląsteles galima atkurti iš odos ląstelių. Odos ląstelės gyvenimo trukmė yra maždaug septynios dienos, po to ji natūraliai žūva, todėl retas kuris galėtų teigti, kad pažeidžiami moraliniai ar etiniai principai atliekant tyrimus su šiomis ląstelėmis. Iš šių ląstelių tam tikros technologijos pagalba galima atgaminti pseudokamienines ląsteles, vadinamas „iPS cells“. O jos jau gali virsti (dife­rencijuotis) bet kokiomis ląstelėmis, kitaip tariant, pasižymi beveik visomis embrioninėms kamieninėms ląstelėms būdingomis savybėmis. Taigi moralinė problema išspręsta: tyrimams nebereikia naudoti embrionų, visi negimusių kū­dikių gynėjai gali lengviau atsipūsti. Toliau vykdant tyrimus bus galima su­kurti atskirus žmogaus organus, kurie sergant tam tikromis nepagydomomis ligomis išgelbės tūkstančius gyvybių. Šios tobulesnės medicinos technologijos kardinaliai pakeis dabartinę mediciną ir išspręs daugumą problemų. Tačiau neeg­zistuoja nei vienas mokslinis atradimas, kuris neturėtų ir savo tamsiosios pusės.

Žmonės iš odos ląstelės

Kamieninių ląstelių tyrimai glaudžiai susiję su klonavimo problematika. Dabar mokslui žinomas tik vienas žmogaus klono egzistavimo embriono pavidalu faktas. Deja, klonas po kelių dienų mirė, todėl kamieninių ląstelių gauti nepavyko ir kol kas šio eksperimento rezultatų niekam nepavyko pakartoti. Vis dėlto aptariamos „šviežiausios“ technologijos žymiai praplėtė mokslo galimybes ir žmogaus klonas jau nebėra vienintelė problema.

Anksčiau ar vėliau iš iPS ląstelių bus sukurtos lytinės ląstelės – sper­matozoidas arba kiaušialąstė. O tai atveria kelią kurti naują gyvybę, naują žmogų iš paprasčiausios odos ląstelės. Šiam žmogui atsirasti nebereikia „normalių“ lytinių ląstelių, nereikalinga

sueitis, galbūt netgi nereikalingas antras žmogus. Kol kas sukurtasis žmogus vystysis įprastiniu būdu, kadangi tam vis dar reikalinga gimda: kūdikiai gali toliau vystytis inkubatoriuje tik nuo maždaug 22–os nėštumo savaitės.

Kur link?

Niekas nežino, kas bus toliau. Re­tas kuris išdrįstų pasakyti, kaip rei­kėtų elgtis ir ką dabar daryti, o ko ne. „Žmogaus protas godus“, tad akivaizdu, kad tyrimų nesustabdysi. Nors pa­sekmes ir sunku numatyti, tačiau šiais tyrimais gali būti galutinai išspręsta vienišo žmogaus problema. Galbūt bus paprasčiau susilaukti „savo“ vaiko – tam net nereikės partnerio. Taip pat gali būti įgyvendintas homoseksualių porų noras turėti savo genetinių palikuonių (naujoji technologija leis sulieti skirtingų tos pačios lyties žmonių lytines ląsteles). Galėtų būti netgi taip, kad palikuonių susilauks valstybė, mat gauti odos ląstelių per donorus nėra sudėtinga, o nustatyti tiesioginį genetinį ryšį gali būti nebeįmanoma. Aišku, nieko panašaus gali ir nenutikti, tačiau kokia yra dabartinė padėtis? Žemėje jau gyveno ir galėjo susilaukti palikuonių mažiausiai trys pelės, kurios buvo sukurtos iš ki­tos pelės odos ląstelių. Mokslininkai teigia, kad tai jokiu būdu nėra žingsnis žmogaus kūrimo link. Tačiau tuomet išlieka klausimas – o kur link?

atkelta iš 12 psl.ŽMOGAUS KŪRIMAS?

Kamieninės ląstelės (angl. stem cells), yra „jaunų“ embrionų ląstelės, iš kurių bręstant vaisiui išauga įvairūs audiniai ir organai, organizmas savaime formuojasi į tam tikrą fizinį pavidalą. Į ką susiformuos kamieninės ląstelės lemia daugelis faktorių, taip pat ir genai. Šios ląstelės yra unikalios, nes turi tris kitoms organizmo ląstelėms nebūdingus požymius: 1) kamieninių ląstelių populiacija nuolat atsinaujina per visą žmogaus gyvenimą; 2) kamieninės ląstelės yra nespecializuotos; 3) šios ląstelės geba virsti (diferen-cijuotis) įvairių audinių tipų ląstelėmis.

Kamieninės ląstelės, patekusios į tam tikrą kūno vietą, gauna informacinius signalus iš organizmo ir ima ta linkme diferencijuotis – kitaip tariant virsta į raumenų, nervų ar bet kurią kitą ląstelę. Atlikdami eksperimentus su kamieninėmis ląstelėmis mokslininkai ieško naujų būdų gydyti sunkias ir iki šiol nepagydomomis laikytas ligas: Alzheimerio, Parkinsono, kraujo ligas, nugaros smegenų pažeidimus, išsėtinę sklerozę, diabetą ar miokardo infarktą.

Pagal kilmės šaltinį kamieninės ląstelės yra skirstomos į du tipus: 1) suaugusio organizmo kamienines ląsteles (SKL); jos dar vadinamos audinių

kamieninėmis ląstelėmis, ir yra išskiriamos iš suaugusio organizmo audinių. SKL gali diferencijuotis tik į ląstelių tipą, specifišką tam audiniui, kuriame aptinkamos. Nau-dojamos gydyti kraujo vėžį, regeneruoti širdies raumenį, kaulinį audinį ar kremzles. Manoma, kad ateityje šio tipo ląsteles taip pat bus galima naudoti įvairių autoimuninių ligų (sisteminės raudonosios vilkligės, reumatoidinio artrito ir kt.) gydymui.

2) embrionines kamienines ląsteles (EKL); jos išskiriamos iš embriono audinių. Pastarosios ląstelės sugeba persiorientuoti į bet kokį organą ar audinį. Šį milžinišką potencialą galima panaudoti naujoms įvairių patologinių būklių gydymo strategijoms kurti.

Planuojama, kad per 10 metų bus įdiegtos technologijos, leisiančios išauginti ne tik atskirus audinius, bet ir pilnavertį organą. Žymiausi pasaulio mokslininkai prognozuoja, kad per artimiausius 5-10 metų kamieninių ląstelių panaudojimas gali sukelti revoliuciją medicinoje.

Parengta pagal www.technologija.lt

Edvard Munch. „Potraukis“. 1896.

14 2009 m. gruodis nr. 16mokslas post scriptum

AUDRA ČEPKAUSKAITĖ

Mokslas beraščių visuomenėje

1 Ne tik technologijų supratimo, bet ir raštingumo tikrąja šio žodžio prasme lygis žinių visuomenėje krenta. „Buvo gyvenimas iki raštingumo, bus gyvenimas ir po jo. Tiesą sakant, jis jau prasidėjo“, savo knygoje apie alternatyvas tradi­ciniam raštingumui teigia semiotikas, žmogaus ir kompiuterio sąveikos tyrinėtojas Mihai Nadin, „The Civilization of Illiteracy“, 1997, 4 p. http://ia350619.us.archive.org/0/items/TheCivilizationOfIlliteracy­/TheCivilizationOfIlliteracy­.pdf

2 Demokratinės ir autoritarinės technikos skirtį 1963 m. suformulavo JAV filosofas Lewis Mumfordas (1895–1988). Jo požiūriu, demokratinė technika gamina mažai, remiasi žmogaus įgūdžiais ir visada, net kai įtraukiamos mašinos, lieka aktyviai prižiūrima jos naudotojų, kurie vysto savo talentus ir apdairiai naudoja gamtos išteklius. Šios technologijos pasiekimai riboti, tačiau ji visiems prieinama, todėl jos pritaikymo ir atsinaujinimo galios didžiulės. Autoritarinė tech­nika – centralizuota, kurianti kontroliuojamo pertekliaus ekonomiką, jos galios centras yra sistema, o tikslas – teisinantis darbo sąnaudų taupymu pakeisti žmones mechaniniu kolektyvu, leidžiant pasilikti gyvo organizmo tik tiek, kiek gali būti kontroliuojama ir manipuliuojama.

3 http://www.lkz.lt/startas.htm4 http://www.lki.lt/dlkz/

5 Juozapas Paškauskas, A.Šliogeris: Gyvename savižudžių civilizacijoje, 2009 02 13, LRT, ATN, http://politika.atn.lt/straipsnis/16109/asliogeris­gy­vename­savizudziu­civilizacijoje6 „...kliedi laisvai sklandančiomis kalbos matricomis, neturinčiomis jokių sąlyčio taškų su bekalbiais nežmogiškais

daiktais: gęstančios žvaigždės, raudonieji nykštukai, dinozaurai, juodosios skylės, kvarkai, genai, šviesmečiai, evoliucija, galaktika, Didysis sprogimas – ar tai ne poezija? Visi tie sprogimai egzistuoja tik kalboje“. Ten pat.

7 25 Tomo Venclovos atsakymai į tiek pat Lauryno Katkaus klausimų, Kultūros barai, 1999, Nr. 11 http://www.tekstai.lt/index.php/tekstai­apie­tekstus/108­v/4495­25­tomo­venclovos­atsaky­mai­i­tiek­pat­laury­no­

katkaus­klausimu­1999.html8 Technokratija yra vadinama techninių ekspertų valdžios teorija, kuri gali būti skirtingai formuluojama, priklau-

somai nuo to, kokie ekspertai laikomi tinkami valdžiai – tiksliųjų mokslų ir inžinerijos specialistai ar socialinių bei humanitarinių mokslų atstovai. Technokratijos procese techninių ekspertų prestižas ir autoritetas išplečiamas iškeliant juos kaip autoritetus netechninių, ypač politinių bei ekonominių, sprendimų priėmimo procese.

9 St Simono tekstai paveikė sociologijos raidą, jo nuopelnas, kad šiandien pretenzijų mokslais vadintis turi eko-nomika ir politikos mokslai.

Mokslas beraščių visuomenėje

Tai žinių visuomenės paradoksas: kuo daugiau žinome kartu kaip žmonija, tuo labiau kiekvienam asmeniškai trūksta žinių apie savo aplinką. Kiek iš mūsų dėdami kryžiuką referendume dėl IAE veiklos pratęsimo žinojome, kokiu būdu besidalindami atomų branduoliai gamino mums elektrą ir kada buvo keisti elektrinės kuro kanalai? Ar turime teisę reikšti savo nuomonę, jeigu neturime supratimo, apie ką kalbame? Ir jei taip, tai ar sprendimo galių atidavimas specia­laus išsilavinimo neturintiems piliečiams bei jų išrinktiems politikams nepaneigia pažangos idėjos? Ar gali demokratija ir technologijų pažanga slopinti viena kitą užuot skatinusios?

Šis tekstas rašomas iš meilės moks­lui, nors rašo ne mokslininkas.

Galime būti išsilavinę savo srityje, tačiau beraščiai1 visose kitose. Galima su tuo susitaikyti, bet jeigu nenorime, kad materialiosios ir socialinės technologijos būtų plėtojamos kaip autoritarinės2, viešoji diskusija apie mokslą Lietuvoje turi būti gilesnė negu iki šiol.

Tarp A. Šliogerio ir D. Grybauskaitės

Diskusija apie mokslą prasidėjo nuo pirmosios lietuviškos knygos. Martyno Mažvydo „Katekizmo“ pratarmė brolius ir seseris ragina ne tik skaityti knygelę, bet ir permanyti jos vertę – „Mokslo šito tėvai jūsų trokšdavo turėti, / Ale to negalėjo nė vienu būdu gauti“.

M. Mažvydui reikėjo žodžio iš „m“ raidės, kad nuo trečios eilutės žemyn iš pirmųjų raidžių sudėliotų savo vardą. Rašydamas apie mokslą XVI amžiuje jis kalbėjo ne apie gamtos stebėjimą, tyrimus, eksperimentus ar žmonių raš­tingumą, o apie tikybą, religijos dogmas, savo mintį paaiškindamas penktajame prakalbos posme: „Šituo mokslu Dievą tikrai pažinsit / Ir dangaus karalystėn prisiartinsit.“

Lietuvių kalbos žodynas nurodo, kad mokslu be kita ko gali būti vadinami svarbiausi religiniai teiginiai bei nurody­mai, o anksčiau lietuvių kalboje šis žodis reiškęs pamokslą ar tiesiog pamokymą3.

Dabartinės lietuvių kalbos žodynas to nebemini ir pateikia tik tris reikšmes: pažinimo rezultatų sistema arba jos šaka, išsilavinimas bei mokymasis4.Taip žodį vartojo ir XIX a. pabaigoje pradėtas leisti laikraštis „Varpas“, skati­nęs visuomenės pažangą ir šaipęsis iš to, kas šiandien būtų pavadinta tradicinė­mis vertybėmis.

Varpininkai švietimą ir mokslą ver­tino kaip būtinąsias modernėjimo bei socialinių problemų sprendimo sąlygas. Jų pažangos vizijoms išsipildžius filoso­fas Arvydas Šliogeris skelbia, jog ne tik Lietuva, bet visa civilizacija priėjo liepto galą, o mokslininkų šnekos apie atomus, genus ir biochemines reakcijas tėra prietarai, „atsirandantys laborato­rijose, kur žmogus ir kiti padarėliai yra laikomi mašinomis“5. Mokslininkai, sako A. Šliogeris, kaip ir poetai ar dvas­ininkai, nežino nieko apie tikrąją būtį ir tikrąjį pasaulį, jie gyvena kalboje6, ir dar bando primesti visuomenei savo tikėjimą kaip Tiesą. Sprendžiant iš pritariančių komentarų gausos, A.Šliogeris išreiškia XXI a. Lietuvos visuomenės nuojau­tas, kurdamas, poeto Tomo Venclovos žodžiais, „specifišką konservatyvų mitą: esą tradicinė provincija – vieta, kur buvo galima „įsišaknyti būtyje“, o modernioji civilizacija žmogų iš tos būties išplėšusi ir drauge sumenkinusi“7. Bet savo kal­bomis profesorius nedaug prideda prie mokslo ir technikos raidą apmąsčiusių XX a. pirmosios pusės vokiečių filosofų ir kitų kultūrpesimistų.

Priešingai A. Šliogeriui kalba pre­ zidentė Dalia Grybauskaitė: apie švie­ timo, kultūros ir verslo jungtis, mokslo ir technologijų vystymo svarbą. Rin­kiminės kampanijos metu ji išreiškė savo technokratines8 nuostatas, teig­dama, jog renkantis komandą jai svar­ bu žmogaus žinios ir kompetencija, o ne partinė priklausomybė. Prezidentė, dir­busi ir konservatorių, ir socialdemokratų vyriausybėse, kai kuriems gali būti įro­ dymas, jog geriausi politikai yra ide­ologijos neturintys „neutralūs“ specia­listai. Technokratinis neutralumo mi­tas Lietuvoje populiarus net kalbant apie ekonomiką – moralinę filosofiją pakeitusį mokslą, kuriame ypač svar­bu ne tik žinios, bet ir pažiūros. Toks

kalbėjimas apie technokratinį neu­tralumą kaip apie ideologijos nebuvimą jau yra ideologija.

Scientizmo kelias į LietuvąIr pesimistinės A. Šliogerio, ir op­

timistinės D. Grybauskaitės kalbos skrieja panašiose orbitose – aplink scientizmą. Scientistinė visuomenė – XIX a. pirmojoje pusėje Prancūzijoje vykusio sensimonizmo judėjimo idea­las. Jo įkvepėjo, prancūzų mąstytojo, krikščioniškojo socializmo ideologo bei visuomenės reformuotojo Henri de Saint–Simono (1760­1825) požiū­riu, mokslininkai ir technologai tu­ri ne patarinėti, o tiesiogiai valdyti visuomenę, iš feodalinės tuo metu virstančią industrine9. St. Simono sekretoriaus, prancūzų filosofo, so­ciologijos ir pozityvizmo pradininko Auguste‘o Comte‘o (1798­1857) industrinės valstybės vizijose moks­lininkai pakeičia katalikų kunigus – vie­toje bažnytinės hierarchijos atsiranda ekspertų hierarchija. Scientistinėje vi­ suomenėje, kurioje religiją išstumia mokslas ir racionalus optimizmas, dings­ta riba, kurią peržengęs mokslas virsta politika, o mokslininkų ir ekspertų teigi­niai ir išvados gali būti naudojami kaip „tramdomieji marškiniai“ piliečiams.

Per Friedricho Engelso (1820­1895) tekstus Saint–Simono suformuluotos technokratinės visuomenės bei centrali­zuotos ir planinės ekonominės sistemos idėjos buvo perimtos Lenino ir Stalino ir įgyvendintos Sovietų Sąjungoje10. So­cializmas buvo tariamai mokslinis – gir­di, mes kuriame komunizmą remdamie­ si objektyviu žinojimu.

Ar tai būtų patikę Saint–Simonui – neaišku, nes mokslas Sovietų Sąjungoje buvo valdomas politinės nomenklatūros. Genetika Stalino laikais buvo atmesta kaip reakcinga ir dekadentiška kapi­talistinė išmonė. Sovietiniam evoliucijos „mokslui“ vadovavo Trofimas Lysenko (1898–1976), įrodinėjęs, kad įgytos sa­ vybės yra paveldimos (pašaldžius grū­dus, iš jų užaugusių javų grūdai bus atsparūs šalčiui), ir bandęs iš kviečių išauginti rugius. Su dialektiniu mate­rializmu nederėjo ir kvantinės fizikos neapibrėžtumo bei tikimybės katego­

rijos (elektronai šokinėja kaip patys nori, lyg turėtų laisvą valią!), todėl iki šeštojo dešimtmečio kvantinė fizika buvo atsidūrusi už borto, ją reabili­tuoti padėjo tik praktiniai sumeti­mai – atominės bombos kūrimas. Sen­simonistai nenumatė, kad scientistinėje visuomenėje mokslui pakeitus ideologiją ji lieka, tik įgyja mokslo statusą.

Kartais diskutuojame lyg XIX amžiuje

Šiandien Lietuvoje vykstančios diskusijos apie viešuosius reikalus vis dar persmelktos scientistinės retorikos arba reakcijos į ją; scientizmas tebe­veikia ideologiniame, intelektualiniame ir instituciniame lygmenyse. Dėl šios priežasties ne tik diskusijos apie mokslą, bet ir bet kokios kitos diskusijos – apie modernumą, švietimą, sveikatos apsau­gos sistemos pertvarką, abortus, maisto kokybę, viešąjį transportą, būtį, vertybes, pilietiškumą, gripą, valstybės ateitį ar atominę elektrinę – patraukiamos iš XXI amžiaus į XX šimtmečio vidurį, o kartais nusviedžiamos ir į XIX amžių. Mes diskutuojame lyg gyventume garo mašinų ir tekstilės pramonės laikais, kai, Albert’o Camus žodžiais, sudievintas mokslas dar nebuvo susidūręs su netik­rumu, reliatyvumu ir atsitiktinumu, o ekonomikoje dar nereikėjo skaitytis su elektra, juodąja metalurgija ir atomine energetika11. Šiandien pridurtume – ir su klimato kaita, farmacijos pramone, dirbtiniu intelektu, internetu, genų manipuliacijomis, dalelių greitintu­vais, nanotechnologijomis, ekonominių teorijų ir pažangos matavimo kriterijų trūkumais. Trumpiau tariant, su tuo, ką vokiečių sociologas Ulrichas Beckas vadina rizikos visuomene. Joje su verslu neatsiejamai sukibusio mokslo taikymo pasekmės peržengia žinojimą ir dabartį, o viešojoje sąmonėje įsitvirtina rizikos suvokimas.

Žinojimas ir tikrumas rizikos vi­ suomenėje yra ribotas žinojimas–šian­dien ir tikrumas–šiandien, todėl eksper­tai, net jei jie yra akademikai, visažinių statuso neturi. Viskas, ko galima iš jų reikalauti – kad jie neslėptų savo pažiūrų po tariamu neutralumu ir pasisakytų,

nukelta į 1� psl.

Loui

se Bo

urgeo

is. „P

ėdos

“. 199

9.

2009 m. gruodis nr. 161�mokslaspost scriptum

kam atstovauja. Idant priimtų asmeni­nius ir politinius sprendimus, piliečiui reikia kuo daugiau ir kuo įvairesnių ekspertų, todėl konkrečių nuorodų nepateikiantys posakiai „ekspertai teigia“, „mokslininkai sako“ ar „konsultantai rekomenduoja“ seniai turėjo būti išėję iš mados.

Pavyzdžiui, neužtenka pranešti, jog „Jungtinės Karalystės investicijų banko „N M Rothschild & Sons“ vadovauja­mas konsorciumas tvirtina, kad Lietu­voje statyti naują atominę elektrinę yra ekonomiškai pagrįsta“12. Piliečiams turi būti pateikta informacija ir apie tai, kas yra tas investicijų bankas ir jo vadovauja­mas konsorciumas, kokių interesų kon­sorciumo nariai turi atominės energijos versle – reaktorių statybose, kuro tie­kime ir pan., kuo vardu ekspertai, parašę išvadas, su kokiomis mokslo ir verslo organizacijomis jie susiję. Konsultantų skaičiavimai, argumentai ir išvados turėtų būti lengvai prieinami kiekvie­nam piliečiui ir diskutuojami viešojoje erdvėje.

Rizikos visuomenėje nieko nuos­tabaus, jeigu paaiškėja, kad koks nors žinovas – ekonomistas, medikas ar poveikio aplinkai vertinimą atlikęs hid­rologas – klydo. Tam jis ir ekspertas, riboto žinojimo žmogus, kad klystų, kad nuolat būtų kamantinėjamas, suve­damas viešoje erdvėje su kitais eksper­tais ir prašomas prisiminti, ką sakė prieš dešimt metų.

Abejoti mokslu nereiškia jį atmesti

Nors technokratinės tendencijos Europoje ir JAV iki šiol lieka įtakingos formuojant valdžios teorijas, tačiau kai kuriose Vakarų valstybėse XX amžiuje jos buvo tirpdomos priešinga kryptimi tekančių srovių.

Vienas iš svarbiausių tirpdytojų – iš Austrijos kilęs mokslo filosofas Pau­las K. Feyerabendas (1924­1994), studijavęs fiziką, buvęs pozityvistas, vėliau sukūręs savitą mokslo filosofijos kryptį. Nuo septintojo dešimtmečio jis kalbėjo apie mokslinės minties raidos ir bažnytinių dogmų panašumą, kritikavo privilegijuotą mokslo padėtį ir ekspertų statusą visuomenėje, keldamas klausi­mus, ar tikrai mokslas taip skiriasi nuo mitų ir burtų, įrodinėdamas, jog nėra ypatingo metodo, išskiriančio mokslą iš kitų žmonijos mąstymo tradicijų, teigdamas, kad pažinimo plėtrai didelę reikšmę turi nemoksliniai elementai ir kad moksle mes pertvarkome tikrovę pagal mūsų teorines nuostatas, o paty­rimas kuriant, perprantant ar tikrinant mokslines teorijas nėra būtinas13.

Dėstydamas Londone P. Feyera­bendas susipažino su kitu mokslo filosofu Imre Lakatosu (1924­1974). Intensyvus jų susirašinėjimas turėjo virsti knyga „Už ir prieš metodą“, ku­ rioje I. Lakatosas turėjo ginti racio­nalistinį požiūrį, jog atpažįstamas ir apibrėžtas mokslinis metodas eg­zistuoja, o P. Feyerabendas – de­maskuoti šventas mokslo filosofi­ jos karves. I. Lakatosui netikėtai mirus, P. Feyerabendas 1975 m. išleido tik sa­ vąją dalį, o 1978 m., atremdamas pasipiktinusius kritikus, – knygą „Mokslas laisvoje visuomenėje“ („Sci­ence in a Free Society”). Net filosofo oponentai teigė, jog šie kūriniai – tai ne mokslo ar racionalumo atmetimas, po kurio mus užpuls hyleriai, fana­tikai, pranašai, būrėjai ir kiti cirko artistai, o gilesnė abejonė ir tolesnės racionalumo paieškos. Tačiau tekstai, kuriais P. Feyerabendas siekė išlaisvinti žmones nuo abstrakčių, jo požiūriu, žmogaus suvokimą ir gyvenimą siaurinančių sąvokų kaip „tiesa“, „realy­ bė“ ir „objektyvumas“, į lietuvių kalbą nėra išversti. Jie priskiriami akademi­niam populizmui14 ir viešąją diskusiją apie mokslą yra menkai paveikę.

Vertimo laukia ir prancūzų mokslo sociologo Bruno Latouro „Laborato­rijos gyvenimas“ („Laboratory Life: The Social Construction of Scien­tific Facts”, 1979) bei austrų sociologės Karin Knorr Cetina tekstai, kurie sutirštintų turinį, atsiveriantį ištarus žodį „mokslas“.

Nemodernumą painio­jame su ikimodernumu

Be tirštesnio turinio visos viešo­ sios diskusijos apie šių dienų problemas Lietuvoje apvirsta aukštyn kojomis. B. Latouro teigimu, mūsų nemodernu­mas, visada egzistuojantis greta mo­ dernumo, nuolatos painiojamas su ikimodernumu ir pavirsta pastarojo šlovinimu, kuriuo užsiima politiniai ar filosofiniai konservatoriai, kalbėdami apie „tradicijas“, „graikus“, „lietuvišką šeimą“, „nykstantį krikščioniškąjį (ar pagoniškąjį, ar tautiškąjį) kultūros pamatą“ ir kitus prarastus rojus.

XX a. modernybės procesai Lietu­voje sutapatinami su prievartine so­vietizacija ir atmetami kaip sugriovę vertybes, pakirtę „sveiką šaknį“ bei nulėmę vadinamąjį mentalitetą, kuris neva yra daugybės šiandienių problemų priežastis ir paaiškinimas. Taip iš istori­jos trinama modernybė ir kuriama atei­ties vizija, nukreipta į įsivaizduojamą, niekad nebuvusią praeitį. Ar tikrai

mūsų idealas yra Margareth Thatcher tipo politiko ar kokio eksperto val­doma romantizuota tarpukario Lietuva, kurioje visuomenė garsiai deklaruoja vertybes, bet nevertina abejonės ir diskusijos, nemoka derinti viena kitai prieštaraujančių skirtingų visuomenės grupių, mąstymo tradicijų ir judėjimų logikų ir atmeta jas, kaip kenkiančias vienybei, kur kritika suvokiama kaip grėsmė, o pilietiškumas tapatinamas su „pergalių patriotizmu”15? Tokioje visuomenėje technokratinis galios siekimas sutampa su iš pažiūros anti­technologiniu modernybės „sugriautų“ vertybių ilgesiu – nė vienam jų kritinis mąstymas nėra nei būdingas, nei nau­dingas. Mokslas visuomenėje be ginčų ir abejonės lengvai gali virsti dogma, bet vargu ar galime kaip M. Mažvydas tikėtis, jog taip prisiartinsim dangaus karalystėn.

Pilietinė mokslo „reformacija“

P. Feyerabendas kalba ne apie vals­tybinę, institucinę, politinę mokslo kontrolę (kur ji gali nuvesti, parodė SSRS ir nacistinės Vokietijos pavyz­džiai), o apie pilietinę. Piliečiai pri­valo skeptiškai vertinti mokslininkų ir ekspertų pasisakymus ir konsultuotis su jais tik su sąlyga, kad mokslas yra demokratiškai prižiūrimas. Dabar gi piliečiai prisitaiko prie sprendimų, kuriuos priima politikai ir valdžios institucijos, pasitarę su savo nuožiūra pasirinktais ekspertais, kurie nėra piliečių renkami, negali būti atšaukti, o jų konsultacijos ne visada viešos ir atviros kritikai.

Filosofas Zenonas Norkus klau­sia, ar P. Feyerabendo siūloma nepro­fesionalų, profanų (angl. lay­men) kon­trolė kasdienybėje neprimintų Mi­chailo Bulgakovo aprašytos istorijos apie tai, kaip pilietis Šarikovas kon­troliavo profesorių Preobraženskį16. Tačiau demokratija nereiškia minios diktatūros mokslininkams. Tai visų pirma skaidrumo ir didesnio aiškumo reikalavimas. Mokslas savo prigim­timi yra atvira diskusija, tad mokslas turėtų diskutuoti plačiau nei vien su savimi. Europoje ši tradicija egzis­tuoja: visuomeniniai XX a. judėjimai, technokratų kartais nurašomi kaip antitechnologiniai, buvo grįsti mokslu ir pasisakė ne už žinojimo atmetimą, o atvirkščiai – už gilesnį, visapusiškesnį žinojimą, pranokstantį „dalinius aiš­kinimus bei trumpalaikes strategijas“17. Jei mokslą vadinsime naujųjų laikų religija, tai šie judėjimai prilygsta pro­testantizmo bangoms.

Lietuvos žaliųjų judėjimai nebuvo platūs visapusiškesnio žinojimo siekę judėjimai kaip Skandinavijoje, kur jie devintajame dešimtmetyje paskatino savišvietos grupių kūrimąsi ir piliečių dalinimąsi mokslinėmis žiniomis tar­pusavyje. Poslinkių ta kryptimi yra – Laisvasis universitetas Lietuvoje (www.luni.lt), Rimta kava Airijoje (rimta­kava.net) ir bet kokia kita suaugusiųjų savišvietos iniciatyva, kai siekiama ne suteikti profesinių žinių, bet skatinti žmones domėtis kitomis sritimis negu reikalinga tiesioginiam jų darbui.

Mokslą atskirti nuo valstybės

Rizikos ir ją keičiančioje postri­zikos visuomenėje informuotas pilietis niekaip kitaip ir negali atsirasti. Esame „profiliuojami“ nuo ankstyvos jaunystės, tariamai mūsų pačių labui, kad per kuo trumpesnį laiką taptume kvalifikuota darbo jėga. Nusmailinto specialisto idealas tiko industrinei visuomenei, bet poindustrinėje, kurioje gyvename, toks požiūris į švietimą garantuoja žemą aplinkos suvokimo lygį ir gilina nesusikalbėjimą tarp skirtingose srityse išsilavinusio, vadinasi, bendrąja prasme bemokslio, elito. Mokslo ir technologijų persmelktoje visuomenėje užsidarymas siauroje savo srityje mažina piliečių galimybes kontroliuoti savo gyvenimą ir silpnina demokratiją.

Greta suaugusiųjų savišvietos ini­ciatyvų mums reikia permainų uni­versitetuose. Mokslo ir visuomenės sąveiką nagrinėjantis kursas turėtų būti bet kurios specialybės universitetinio išsilavinimo dalis. Šiandien moks­las – tai ir verslas, ir politika, ir pro­paganda, ir galia, ir kiekvieno iš mūsų kasdienybė. Mokslo ir technologijų plėtrai skiriami mokesčių mokėtojų pinigai, ši plėtra turi socialines pa­sekmes, todėl mokslas yra ne vien mokslininkų, bet ir viešasis reikalas.

P. Feyerabendo teiginys, kad mokslą reikia atskirti nuo valstybės, kaip anksčiau buvo atskirta religija, ir tik taip bus galima siekti humaniškumo, kurį žmonija yra pajėgi pasiekti, mat priešingu atveju mokslas gali kelti grėsmę demokratijai, šiandien atrodo radikalus. Bet kas gi čia radikalaus: siekti, kad mokslas nebūtų pamokslas, kad nežiūrėtumėme į technokratus kaip į pranašus, kad mums nepritrūktų abejonės. Radikalu būtų nugrimzti į apokaliptinį pesimizmą ir diskusi­jose apie modernybę kartu su vandeniu išpilti ir numaudytą vaiką.

10 Val Dusek, „Philosophy of Technology: an Introduction“, Wiley-Blackwell, 2006, 44 p.11 Albert Camus, „Maištaujantis žmogus“, vert. V.Bikuličius, Kronta, 2006, 159 p.

12 Eglė Digrytė, A.Kubilius: konsultantai palaimino naują atominę jėgainę Lietuvoje, Delfi.lt 2009-09-08, http://www.delfi.lt/news/economy­/energetics/akubilius­konsultantai­palaimino­nauja­atomine­jegaine­lietuvoje.d?id=23944166

13 Paul K. Feyerabend, „Realism, Rationalism and Scientific Method: Vol 1: Philosophical Papers“, 1985, 134 p.

14 Zenonas Norkus, „Akademinis mokslas ir demokratija“, Politologija, 4 (24) / 2001, 12 p.15 Vyriausybės spaudos tarnyba, Premjeras susitiko su Lietuvos visuomenės pilietinės galios indekso tyrėjais, 2010 01 15

http://www.valsty­be.com/naujienos.php?idn=12450 16 Zenonas Norkus, „Akademinis mokslas ir demokratija“, Politologija, 4 (24) / 2001, 14 p.

http://www.ceeol.com/aspx/getdocument.aspx?logid=5&id. 17 Manuel Castells, „Tapatumo galia“, vert. P.Droblytė, Poligrafija ir informatika, 2006, 182p.

atkelta iš 14 psl.

MOKSLAS BERAŠČIŲ VISUOMENĖJE

16 2009 m. gruodis nr. 16mokslas post scriptum

NEMOKSLINIAI PRISIMINIMAI APIE MOKSLINĘ KONFERENCIJĄ

STUDENTAS ZIGMASMokslinės Konferencijos yra labai

moksliniai Renginiai, kuriuose labai daug labai mokslingų mokslininkų su­sirenka vienoje Mokslo Įstaigoje. Tada kai kurie mokslininkai skaito savo mokslinius pranešimus labai mokslin­gais balsais, o kiti mokslininkai stebi juos labai mokslingais veidais. Tiesa, labai daug mokslingų mokslininkų yra labai užsiėmę moksline Veikla, todėl būna kitoje Mokslo Įstaigos vietoje, o savo mokslingais veidais į moks­lingus skaitovus žiūri tik keletas juos užjaučiančių mokslininkų: dalis tų mokslininkų labai jaudinasi, nes patys tuoj turės skaityti savo mokslinius pranešimus; kita dalis nuobodžiauja, nes Skaitovo mokslinė Paradigma tokia pati kaip ir jų, ir jie jau žino mokslines Išvadas; treti piktinasi, nes galvoja, kad naudojama mokslinė Paradigma visai nėra mokslinė.

O svarbiausia – skaitovui smagiau: kažkas klauso, kažkam gal net įdomu ir galgi, o šventieji Alma Matter ko­ridoriai, kas nors ką nors atsimins. Štai, kad ir ta Jauna Mokslininkė visa įsidrąsinusi atsistoja ir taip gražiai, tokiu mokslingu balsu:

– Pšššššššššššššššššššššššššš... – kvėpteli, – pšššššššš… – visi net nuščiū­va, – pššššššš.... – vai vai vai, negaliu atsiklausyti, – pššššššššššššš... – eina oras minutę, antrą, trečią, ketvirtą, penktą, – pšššššššššššššššš... – šeštą, septintą, aštuntą, – pšššššššššššššššš –ir taip mokslingai, taip protingai, taip teisingai teisingai, kad negaliu neaikčioti – ai ai ai... Nė vieno žodelio „prieš“ negali ištarti. Ir „už“ negali, nes viskas labai, labai gerai pranešta. Taip gerai, kad tik stebiesi, kaip gerai, ir nežinai, ar geriau būti begali.

Bet kas gi čia?! Ar tik negirdžiu savo Mokslo pripildytomis ausimis moteriškų kikenimų?. Bet ne, ne iš pranešėjos, Mokslui pasišventusios, pusės, kuri atkakliai tęsia savo – pššššššššššššššš... – sklinda šie garsai. Dedukciškai nustatau, kad tų balsų šaltinis yra už manęs ir nesibodėju indukciškai to verifikuoti empiriniais Faktais: atsigręžiu, o ten, išties, dvi mergaičiukės, ką ten mergaičiukės, mergiščios:

– Ple ple ple ple, – plepa viena savęs nerealizavusi mokslininkė.

– Ple ple ple ple, – atliepia kita potenciali mokslininkė. Ir abi labai nemokslingai apie drabužius, apie vai­kinus plepa… Staiga toks metafizinis siaubas mane pagavo, toks nerimas! „Ir kaip joms negėda,” – galvoju – „gi toks pranešimas. Kaipgi tu Mokslininku tapsi, jo neišgirdęs? Kas gi iš tavęs bus, tu, savęs nerealizavusi mokslininke? Tu, kaip grūdas, numestas į gerą dirvą, pasirodo, esi ne rugys, ne kvi­etys, net ne aviža kokia, o rugiagėlė. Ką čia rugiagėlė... Piktžolė, dilgėlė, usnis paskutinė! Kad tave kur, nemoks­lininke. Kaip tave šios mokslingos Įstaigos grindys nešioja, kaip oro drįsti įkvėpti...” – galvoju. Ir, kol galvoju, persigąstu – sugundė mane Nemokslas, mintis nuo Tiesos nukreipė, užpildė savo kasdienybės nuodais, gal jau baigėsi Paskaita, gal Išvadų neišgirdau. Įsiklausau: „Pšššššššššš–ple ple ple­pššššššššššš–ple ple–pšššššššššš­ple…..” – nedarni kakofonija skamba.

– Ša, – sakau aš mergiščioms, –ša, gerbkite nešantįjį, – sakau. Tyliai

šnabždu, kad tik merginos girdėtų. Kad niekas kitas negirdėtų. O ji, Skaitovė, lyg atsidėkodama – pšššššššššš... – nutilo mergiščios – pšššššššššššš... – eina garsas – pššššššššš... – virpa oras malonindamas mano ausų būgnelius – pššššššššššššš... – vis garsiau ir gar­siau – pšššššššššššš...– vis drąsiau ir drąsiau – pšššššššššš...

“Ai ai ai – galvoju – kaip taikliai, kaip išradingai, kaip tiksliai... Ir kaip aš pats taip nesugalvojau? Ai–ai–ai–ai...” Ir jau įsivaizduoju, kaip Skaitovė pa­linkusi prie savo Darbo stalelio, lemputę užsidegusi, kad skaito, kad skaito tuos mokslingiausius iš mokslingiausių. Tyliai skaito: “ps – ps – ps – ps”. Kaip Mokslo pelytė kokia: “ps – ps – ps – ps”. Sugraužia sumuštinuką mažą su Rokiškio sūriu, trupinėlius surenka į saujelę, į burnelę įsiberia ir toliau: “ps–ps–ps–ps”. Užsirašo kažką ir jau tada visa mokslinių žinių kupina, Išminties prisipildžiusi atsistoja ir “pššššššššš…“ pučia Išmintį visiems, kas tik turi ausis ir klauso.

– Pššššššššššššššššššššššššššššššš... – tęsia ji tvirtai ir, kitą akimirką, netikėtai taria: – Ačiū už dėmesį.

Pasibaigė. Pranešė…. Iškart tokia tuštuma sielą užplūdo, toks liūdesys nenusakomas. Juk nieko nesupratau. Juk taip išmintingai viską nešė, kad pranešė net nepastebėjus, kas prie ko. Ai, ai, ai... Nurimo visi. Kontempliuoja. Apmąsto, ką išgirdę. Bet ne, neilgam ši tyla. Klap klap klap – ploja aplinkui – šlept šlept šlept – aš irgi ploju abiem savo rankom katučių – klap šlept klap. Deja, neilgai, neilgai viskas vyksta. Vis­kas nutyla. Ką čia bepridėsi, kai viskas taip mokslingai buvo išdėstyta. Tik Moderatorius savo gudriomis akutė­mis mirkt–mirkt, akinukais žybt­žybt: „Gal turite Klausimų Pranešėjai?“ Ir kyla tyliai, išdidžiai ranka, visą kūną paskui save tempdama. Ir jau matau, kad čia ne šiaip ranka, o Profesoriaus Ranka, ne šiaip kūnas, o Profesoriaus Kūnas ir tuoj ne šiaip balsas skambės, o Profesoriaus Balsas. Ir tyla ši ne prieš aušrą naują, o prieš audrą. O Profeso­rius savo tvirtai drebančiu Balsu:

– Norėčiau užduoti Klausimą: bur bur bur bur bur bur bur…. – ir taip buria, taip buria, labai gražiai buria, taip gražiai buria, kad užburia, ir nega­liu, kaip užburia – bur bur bur... – jis savo – bur bur bur bur... – gudriai prisimerkęs – bur bur bur... – gale padėjo klaustuką, ir aš supratau, kad

Pripažinkime – labai nesveika moks­ lininkams mokslinė aplinka, kupina įtampos, jaudulio, konkurencijos ir, tiesiai šviesiai sakant, akademinės tuš­tumos, kurią bando užpildyti vienas kitas sustingęs Mokslininko kūnas. Ne­nuostabu, kad mokslininkams beskai­tant gali greitai apimti liūdesys, todėl, siekiant išvengti jų labai nemoksliško liūdesio, mokslininkų trūkumą savo jaunais ir žingeidžiais kūnais užpildo ne tokie mokslingi studentai – savęs dar nerealizavę mokslininkai. Jie kol kas dar nelabai mokslingai klapsi savo akytėmis, krutina ausytėmis, judina lūpytėmis, kraipo galvytėmis, bružina tušinukais ir sukuria jaukesnę bei neabejotinai mokslingesnę Įstaigos atmosferą. Gražu. Net labai gražu. Aišku, mokslingumo jauniesiems kolegoms dar trūksta, trūksta. Bet, žiūrėk, vienas jau ir mokslingiau kažką užsirašo, antras – labai protingai galvą pakraipo, trečias – nusišypso kur išgirdęs labai mokslingą pokštą. Gražu. Net labai gražu.

tai buvo labai gudrus ir užburiantis Klausimas. Ir koks tikslus, koks moks­lingas, tikrai toks pat mokslingas kaip ir Pranešimas, o gal net mokslingesnis, nes Profesoriaus. Ir ką gi mūsų nešėja į tai atsakys, kaip reaguos, kokių žodelių sugalvos? O ji nepasimeta visai: nuraus­ta taip gražiai gražiai, gundančiai ir taip atvirai, tiesiai:

– Ačiū už klausimą. Pšššššššššš…. – net nustembu. Jau lyg į Profesoriaus Klausimą net pats ponas Dievas nebūtų atsakęs, o ji tik – pššššššššššššššš... – savo aksominiu balseliu – pšššššššš….

Ir jau baigė, jau atsakė rodos. Bet čia Profesorius dar mokslingiau, dar tvirčiau drėbteli:

– Bur bur bur… – ir gale ne tik klaustuką, bet ir šauktuką padėjo.

Vaje, čia gi prieš mano akis, mano ausyse visa mokslinė Diskusija. Vaje. Ir kaip čia reaguoti. Ir ką čia daryti. Ir kurią pusę palaikyti. Vaje. Vaje vaje. Sumišęs aš, sumišęs. Bet kas gi čia?

– Pš š š š š š š š š š . . . – p ra d e d a Skaitovė – pššššššššššš. . . – nu­aidi Įstaigoje – pšššššššššššššš... – griežtai kartoja vienintelę Tiesą – pšššššššššššš... – įnirtingai skėryčioja Moksl in inkė – pššššššššššššš . . . – išpučia j i savo rudas akis – pšššššššššššššš – tvirtai sugniaužti jos liauni piršteliai – pšššššššššššššš.... – vokai sunkiai uždengia jos skvarbų mokslingą žvilgsnį – pšššššššššššššš... – rodos dar labiau suglemba jos ir taip smulkus kūnelis – pššššššššššššš... – net neįkvėpdama tęsia ji – pššššššššššš... – ne, negali būti, tai ne žodžiai, tai jos siela išeina – pššššššššššššš... – jau vos vos ją bematau už tribūnos – pšššššššššššš.... – ir, jei siela eina, ji turi turėti oro pavidalą, nes kitą akmirką Skaitovė susmunka ant žemės, išleisdama savo paskutinį pratisą – pššššššššš.

Léop

old S

urva

ge. „

Spalv

ota ri

tmo s

tudij

a fil

mui“

. 191

3.

Léop

old S

urva

ge. „

Spalv

ota ri

tmo s

tudij

a fil

mui“

. 191

3.