Embed Size (px)
Citation preview
LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS
Visuomenės sveikatos fakultetas
Sveikatos vadybos katedra
Milda Matiukaitė
PRIVAČIOS KINEZITERAPEUTO VEIKLOS
POREIKIO IR GALIMYBIŲ ĮVERTINIMAS
Magistro diplominis darbas
(Visuomenės sveikatos vadyba)
Mokslinis vadovas
doc. dr. Laimonas Šiupšinskas
2013.05.15
KAUNAS, 2013
2
SANTRAUKA
Visuomenės sveikatos vadyba
PRIVAČIOS KINEZITERAPEUTO VEIKLOS POREIKIO IR GALIMYBIŲ
ĮVERTINIMAS
Milda Matiukaitė
Mokslinis vadovas doc. dr. Laimonas Šiupšinskas
Lietuvos Sveikatos mokslų universitetas, Visuomenės sveikatos fakultetas, Sveikatos vadybos
katedra. Kaunas; 2013. 82 p.
Darbo tikslas. Įvertinti privačios kineziterapeuto veiklos poreikį ir galimybes Lietuvoje.
Uždaviniai: 1. Apžvelgti ir išanalizuoti kineziterapeuto veiklą reglamentuojančią teisinę bazę
bei oficialią statistiką apie privačios kineziterapeuto veiklos galimybes Lietuvoje. 2. Nustatyti
privačios kineziterapeuto veiklos poreikį bei įvertinti kineziterapeutų požiūrį į tai. 3. Įvertinti
pagrindinius privačiai kineziterapeuto veiklai Lietuvoje kliudančius veiksnius.
Tyrimo metodika. Atlikta mokslinės literatūros ir dokumentų analizė, anoniminė anketinė
apklausa. Respondentai, Lietuvos Sveikatos mokslų universiteto ir Lietuvos Sporto
universiteto kineziterapijos bakalauro ir magistratūros studijų studentai. Apklausos metu
išdalinta 115 anketų, iš kurių 105 sugrąžintos teisingai užpildytos. Atsako dažnis 91,3 proc.
Statistinė analizė atlikta programos SPSS 20.0 paketu.
Rezultatai. Kineziterapijos paslaugos priskiriamos prie licencijuojamų asmens sveikatos
priežiūros paslaugų, todėl esminė sąlyga verstis privačia kineziterapeuto veikla yra asmens
sveikatos priežiūros įstaigos licencija teikti kineziterapijos paslaugas. Kineziterapeuto
profesija yra įtraukta į Lietuvos Respublikos reglamentuojamų profesijų sąrašą, tačiau
specialistai yra nelicencijuojami, o esminė sąlyga verstis privačia kineziterapeuto veikla yra
kineziterapeuto profesinė kvalifikacija. Respondentai 100 proc. pasisako už tai, kad Lietuvoje
kineziterapeutams turi būti sudaromos sąlygos užsiimti privačia kineziterapeuto veikla.
Asmeniškai užsiimti privačia kineziterapeuto veikla norėtų 87 proc. respondentų, 13 proc.
nenorėtų užsiimti privačia kineziterapeuto veikla. Labiausiai kineziterapijos ir privačios
kineziterapeuto veiklos plėtrai Lietuvoje kliudantys veiksniai yra nesudarytos sąlygos tiesiogiai
kreiptis į kineziterapeutą (5,01±0,4), nepakankamas kineziterapeuto veiklos teisinis
reglamentavimas (5,29±0,4), kineziterapeutų licencijavimo nebuvimas (5,81±0,4),
nepakankamas reabilitacijos ir kineziterapijos sektoriaus finansavimas (5,99±0,3), teisinės
bazės susijusios su privačia kineziterapeuto veikla ir reikalavimų kineziterapijos kabinetui
stoka (6,32±0,4), ribota galimybė pacientui pasirinkti kineziterapijos paslaugą privačioje
3
kineziterapijos klinikoje/kabinete ir gauti apmokėjimą iš PSDF (6,34±0,3), nepakankamas
kineziterapijos vertinimas gydytojų tarpe (6,35±0,3) bei sunkios darbo sąlygos ir menki
kineziterapeutų atlyginimai (6,50±0,4).
Išvados. 1. Lietuvoje kineziterapijos paslaugas teikia nelicencijuojami kineziterapeuto
profesinę kvalifikaciją turintys specialistai, tuo tarpu asmens sveikatos priežiūros įstaiga turi
gauti licenciją teikti kineziterapijos paslaugas. 2. Visi apklausoje dalyvavę respondentai
pasisako už sąlygų privačios kineziterapeuto veiklos vykdymui sudarymą Lietuvoje. Beveik 90
proc. respondentų asmeniškai norėtų užsiimti privačia kineziterapeuto veikla. 3. Labiausiai
kineziterapijos ir privačios kineziterapeuto veiklos plėtrai Lietuvoje kliudantis veiksnys yra
nesudarytos sąlygos tiesiogiai kreiptis į kineziterapeutą (p<0,05).
Raktažodžiai. Privati kineziterapeuto praktika, kineziterapeutų licencijavimas, kineziterapija.
4
SUMMARY
Public Health
THE EVALUATION OF THE DEMAND AND OPPORTUNITIES OF PRIVATE
PHYSICAL THERAPY PRACTICE
Milda Matiukaitė
Scientific adviser doc. dr. Laimonas Šiupšinskas
Lithuanian University of Health Sciences, Faculty of Public Health, Department of Health
Management. Kaunas; 2013. 82 pg.
The aim of the thesis. To evaluate the demand and opportunities of private physical therapy
practice in Lithuania.
Objectives: 1. To review and analyse the legal base regulating physical therapy practice and
official statistics concerning the opportunities of private physical therapy practice in
Lithuania. 2. To assess the demand of a private physical therapy practice and to evaluate the
attitude of physical therapists towards this matter. 3. To evaluate the main factors hindering
private physical therapy practice in Lithuania.
Methods of the research. The analysis of scientific literature and documents and an
anonymous questionnaire survey have been carried out. The respondents were the students of
Bachelor‘s and Master‘s Physical Therapy studies of Lithuanian University of Health
Sciences and Lithuanian Sports University. During the survey 115 questionnaires were
handed out, 105 of which were returned correctly filled in. The response rate was 91.3 %.
Statistical analysis has been carried out with the program package SPSS 20.0.
Results. Physical therapy services are classified as licensed services of personal healthcare
therefore an essential condition to practise physical therapy privately is the license of a
personal healthcare institution to provide physical therapy services. The profession of a
physical therapist is included in the list of professions regulated by the Republic of Lithuania,
however, specialists are not licensed whereas an essential condition to practise physical
therapy privately is the professional qualification of a physical therapist. 100 %. of the
respondents give their voice for the idea that the conditions under which physical therapists
could practice physical therapy privately have to be established in Lithuania. 87 %. of the
respondents would like to practise physical therapy personally and 13 %. would not like to
practise physical therapy privately. The most important factors hindering the development of
physical therapy and private physical therapy practice are unfavourable conditions to consult
a physical therapist directly (5,01±0,4), insufficient legal regulation of physical therapy
5
practice (5,29±0,4), the absence of the licensing of physical therapists (5,81±0,4), insufficient
financing of the rehabilitation and physical therapy sector (5,99±0,3), the absence of the legal
base related to private physical therapist practice and requirements for a physical therapy
consulting-room (6,32±0,4), limited opportunity for the patient to choose a physical therapy
service in a private physical therapy clinic/consulting-room and to receive a coverage from
PSDF (6,34±0,3), insufficient appreciation of physical therapy among doctors (6,35±0,3),
poor working conditions and low salaries of physical therapists (6,50±0,4).
Conclusions. 1. In Lithuania physical therapy services are provided by non-licensed
specialists who have a professional qualification of a physical therapist, whereas a personal
healthcare institution has to obtain a license to provide physical therapy services. 2. All the
respondents of the survey give their voice for ensuring the conditions of practicing physical
therapy privately in Lithuania. 3. The factor that hinders the development of physical therapy
and private physical therapy practice is unfavourable conditions to consult a physical therapist
directly (p<0,05).
Keywords. Private physical therapy practice, the licensing of physical therapists, physical
therapy.
6
SANTRUMPOS
AB – akcinė bendrovė.
HN – higienos norma.
IĮ – individuali įmonė.
KT – kineziterapija.
LRS – Lietuvos Respublikos Seimas.
LR – Lietuvos Respublika.
LENT – lentelė.
LT – litai.
ND – nėra duomenų.
PAV – paveikslas.
PSDF – privalomasis sveikatos draudimo fondas.
PROC – procentai.
UAB – uždaroji akcinė bendrovė.
VŠĮ – viešoji įstaiga.
VASPVT – Valstybinė akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyba.
7
SĄVOKOS IR TERMINAI
Asmens sveikatos priežiūra - valstybės licencijuota fizinių ir juridinių asmenų veikla, kurios
tikslas laiku diagnozuoti asmens sveikatos sutrikimus ir užkirsti jiems kelią, padėti atgauti ir
sustiprinti sveikatą [54].
Fizinis asmuo – teisės subjektas, kuris nėra juridinis asmuo [4].
Įstatymas - aukščiausią teisinę galią turintis norminis teisės aktas, išleistas Seimo arba
priimtas referendumu [4].
Įstatinis kapitalas - minimali suma, kurią akcininkai perduoda bendrovės nuosavybėn prieš
pradedant veiklą [59].
Juridinis asmuo – savo pavadinimą turinti įmonė, įstaiga ar organizacija, kuri gali savo vardu
įgyti ir turėti teises bei pareigas [4,56].
Ligotumas - sergančiųjų skaičius, tenkantis 100 000 gyventojų, ataskaitinių metų pabaigoje
[40].
Licencijavimas – nustatymas, kad įstaigos veikla atitinka teisės aktų reikalavimus, įstaigos
teisės teikti paslaugas pripažinimas ir licencijos išdavimas [10,57].
Reglamentavimas – tam tikų taisyklių nustatymas [80].
Sveiki gyvenimo metai – metai, kuriuos asmuo tikisi nugyventi būdamas sveikas,
kokybiškai, be ligų ir negalios [37,38].
Sveiko senėjimo rėmimas – sveikatos ugdymas visą gyvenimą siekiant išvengti sveikatos
problemų ir neįgalumo ankstyvame amžiuje [35,39].
Sergamumas - ataskaitiniais metais užregistruotų naujų susirgimų skaičius, tenkantis 100 000
gyventojų [40].
Teisės aktas – tautos, valstybės institucijų, pareigūnų ar pavienių asmenų tam tikra tvarka
priimtas oficialus rašytinis dokumentas, kuriame yra suformuluotos teisės normos [4,56,80].
Teisnumas – galėjimas turėti teises ir pareigas pripažįstamas visiems fiziniams asmenims
[56].
Vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė – tikimybinis rodiklis, rodantis, kiek vidutiniškai metų
gyvens kiekvienas gimęs arba sulaukęs tam tikro amžiaus žmogus [40].
Veiksnumas – fizinio asmens galėjimas savo veiksmais įgyti teises ir susikurti pareigas [56].
Žmogiškasis kapitalas – individo išsilavinimas, įgūdžiai bei sveikata [3,41].
8
TURINYS
ĮVADAS................................................................................................................................9/10
1. LITERATŪROS APŽVALGA ......................................................................................... 11
1.1. Žmogiškasis kapitalas ir sveiki gyvenimo metai ....................................................... 11
1.2. Reabilitacija ir kineziterapija kaip ekomomiškai naudingos sritys ........................... 13
1.3. Kineziterapeutų žmogiškųjų išteklių planavimas ir licencijavimas .......................... 18
1.4. Kineziterapija kaip savarankiška profesija ................................................................ 20
1.5. Juridinio asmens steigimas ........................................................................................ 22
1.6. Juridinių asmenų licencijavimas ................................................................................ 26
1.7. Fizinių asmenų licencijavimas................................................................................... 29
1.8. Asmens sveikatos priežiūros įstaigoms keliami reikalavimai ................................... 31
1.9. Reabilitacijos ir kineziterapijos paslaugų apmokėjimas ............................................ 35
2. TYRIMO METODIKA .................................................................................................... 38
3. REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS ............................................................................... 41
3.1. Apklaustųjų amžius ir lytis ........................................................................................ 41
3.2. Apklaustųjų darbinė veikla ir darbo stažas ................................................................ 42
3.3. Apklaustųjų amžius ir darbo sektorius ...................................................................... 43
3.4. Kineziterapeutų darbo užmokestis............................................................................. 44
3.5. Kineziterapeutų darbo sektorius ir darbo vieta .......................................................... 46
3.6. Sąlygos užsiimti privačia kineziterapeuto veikla Lietuvoje ...................................... 49
3.7. Apklaustųjų poreikis ir priežastys užsiimti privačia kineziterapeuto veikla ............. 52
3.8. Privačios kineziterapeuto veiklos įtaka ..................................................................... 56
3.9. Kineziterapeutų licencijavimas ir privalomi kompetencijos kėlimo kursai .............. 58
3.10. Kineziterapijos ateitis Lietuvoje ............................................................................ 61
3.11. Veiksniai, labiausiai kliudantys kineziterapijos ir privačios kineziterapeuto veiklos
plėtrai Lietuvoje .................................................................................................................... 62
IŠVADOS.................................................................................................................................66
PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS.......................................................................................67
LITERATŪRA.........................................................................................................................68
PRIEDAI...................................................................................................................................75
9
ĮVADAS
Medicininė reabilitacija, o ypač ambulatorinė reabilitacija minima kaip prioritetas
Lietuvos Respublikos Seimo nutarime 2011 – 2020 metams, Valstybinių ligonių kasų
direktoriaus įsakyme 2012 metams medicininė reabilitacija minima kaip prioritetinė kryptis,
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakyme teigiama, kad būtina prioritetą
teikti nepriklausomų rangovų privačiai veiklai, plėtoti ambulatorines reabilitacijos paslaugas
[15,16,30,34].
Temos aktualumas ir naujumas. 2005 metais Vilniuje buvo įsteigtas privatus
kineziterapijos centras turintis asmens sveikatos priežiūros įstaigos licenciją teikti
kineziterapijos paslaugas [68]. Lietuvoje formuojasi privatus sektorius teikiantis reabilitacijos,
o tame tarpe ir kineziterapijos paslaugas [50]. Kineziterapeutai vis dažniau dirba ne tik
tradicinėse darbo vietose tokiose kaip ligoninė, poliklinika ar sanatorija, bet užsiima ir
individualia kineziterapeuto veikla [63,68,74]. Vis dėlto kineziterapeutai pirmiausiai
suprantami, kaip reabilitacijos komandos nariai, o norintys verstis individaulia kineziterapeuto
veikla ir gauti licenciją vykdyti šią veiklą, neretai susiduria su nepakankamai aiškiu šios
srities regalmentavimu, nepakankama teisine baze bei sveikatos politikos aiškumo ir
nuoseklumo trūkumu.
Daugelyje pasaulio šalių kineziterapeutų veikla yra detaliai apibrėžta ir griežtai
reglamentuojama, kineziterapija yra pripažįstama kaip savarankiška profesija, kineziterapeutai
yra licencijuojami, o šalyse, kuriose kineziterapeutai yra prilyginami specialistams pacientai
gali kreiptis tiesiogiai, o už paslaugas yra apmokama [89]. Lietuvoje kineziterapija ir privati
kineziterapeuto veikla susiduria su nepakankamu teisiniu reglamentavimu, kineziterapeutai
yra nelicencijuojami, daugeliu atvejų pacientai neturi galimybės tiesiogiai kreiptis į
kineziterapeutą užsiimantį privačia kineziterapeuto veikla ir gauti apmokėjimą iš privalomojo
sveikatos draudimo fondo [89].
Lietuvos mokslininkų darbuose plačiai nagrinėjami reabilitacijos ir kineziterapijos
metodai, jų efektyvumas, analizuojami kineziterapeutų rengimo ir karjeros klausimai,
kineziterapijos paslaugų kokybė, kineziterapeutų pasitenkinimas darbu ir darbo sąlygomis,
tačiau pasigendama kineziterapijos ekonominio efektyvumo vertinimo, pavyko rasti tik keletą
darbų išsamiau nagrinėjančių kineziterapeutų profesinio savarankiškumo, privačios
kineziterapeuto praktikos, licencijavimo klausimus. Taigi, privačios kineziterapeutų veiklos
10
plėtra, nepakankamai aiškus šios srities teisinis reglamentavimas ir mokslinių darbų šia tema
stoka rodo šio darbo temos aktualumą ir naujumą.
Darbo tikslas - įvertinti privačios kineziterapeuto veiklos poreikį ir galimybes
Lietuvoje.
Uždaviniai:
1. Apžvelgti ir išanalizuoti kineziterapeuto veiklą reglamentuojančią teisinę bazę bei
oficialią statistiką apie privačios kineziterapeuto veiklos galimybes Lietuvoje.
2. Nustatyti privačios kineziterapeuto veiklos poreikį bei įvertinti kineziterapeutų požiūrį
į tai.
3. Įvertinti pagrindinius privačiai kineziterapeuto veiklai Lietuvoje kliudančius
veiksnius.
11
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1. Žmogiškasis kapitalas ir sveiki gyvenimo metai
XXI amžiuje lemiamu ekonominio augimo veiksniu tapo protinio darbo darbuotojai,
kito protinės ir fizinės veiklos elementų santykis žmonių darbe. Šiuolaikinėje informacinėje
visuomenėje žmogus turi mokytis visą gyvenimą, o tai dažnai sąlygoja pasyvų gyvenimo būdą
[3,8]. Žmogiškojo kapitalo teorija kiekvieno žmogaus sveikatą laiko turtu arba sveikatos
kapitalu. Dalis šio turto yra paveldima, t.y. dalinai sveikata priklauso nuo iš tėvų gauto tam
tikro genų rinkinio, kita dalis – įgyjama [3]. Sveikatos kapitalas susideda iš nesirgimo laiko,
kuris panaudojamas darbui, vartojimui, laisvalaikiui [3,8,41]. Nuo sveikatos būklės iš dalies
priklauso ir tokie faktoriai, kaip darbingumas, darbo efektyvumas, konkurencingumas,
sugebėjimas prisitaikyti prie besikeičiančių gyvenimo sąlygų, atsparumas stresui [3,8]. Kuo
anksčiau pradedama investuoti į žmogaus sveikatą, tuo greičiau šios investicijos duoda
apčiuopiamus rezultatus. Europos Komisija prognozuoja, kad jeigu žmonės išliktų sveikesni
ilgiau gyvendami, išlaidos sveikatos priežiūrai būtų per pusę mažesnės [35]. Tačiau kaip ir
kiekvienas turtas, taip ir sveikata laikui bėgant neprižiūrima prastėja, o kalbant apie žmogaus
sveikatą – prastėjimas yra akivaizdus. Sveikatos problemos yra viena pagrindinių nėjimo į
darbą ir ankstyvo išėjimo į pensiją priežasčių [38]. Vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė
Europos Sąjungoje, pastaraisiais dešimtmečiais ilgėja sparčiai, tačiau sveikų gyvenimo metų
skaičiaus vidurkis didėja žymiai lėčiau [8,37,39]. Taigi, vis dar didesnė ilgėjančio gyvenimo
dalis praeina esant blogai sveikatos būklei, gyvenant pasyvų gyvenimo būdą, o tai ilgainiui
sąlygoja sveikatos priežiūros išlaidų augimą, sukelia sunkumus dalyvauti darbo rinkoje,
neigiamai veikiama žmogiškojo kapitalo plėtra [8,37,38,39].
Populiacijos kaita ir struktūra įgyja vis didesnę svarbą priimant politinius,
ekonominius, socialinius sprendimus. Šalies gyventojų kaita daro tiesioginę įtaką šalies
ekonomikai ir gebėjimams veikti pasaulio ekonomikos kontekste [38]. Remiantis Europos
Sąjungos 2012 metų duomenimis, vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė Lietuvoje buvo 72,9
metai [37,39,66]. Vis dar išlieka didelis skirtumas tarp moterų vidutinės tikėtinos gyvenimo
trukmės – 78,4 metai ir vyrų – 67,3 metai [37,39,66]. 2012 metų Eurostat duomenimis,
vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė tarp Europos Sąjungos moterų pasiekė – 81,7 metus, vyrų
– 75,3 metus [37,39,66]. Taigi, nors vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė Lietuvoje ilgėja,
tačiau vis dar išlieka daugiau nei 11 metų skirtumas tarp Lietuvos moterų ir vyrų vidutinės
tikėtinos gyvenimo trukmės ir daugiau nei 3 metų skirtumas tarp Lietuvos ir Europos
12
Sąjungos šalių moterų vidutinės tikėtinos gyvenimo trukmės bei 8 metų skirtumas tarp
Lietuvos ir Europos Sąjungos vyrų vidutinės tikėtinos gyvenimo trukmės.
Kitas Lietuvai ir Europos Sąjungos šalims aktualus klausimas – progresuojantis
šalies gyventojų senėjimo procesas ir kintanti populiacijos amžiaus piramidės struktūra.
Europos Sąjungoje ir Lietuvoje darbingo amžiaus žmonių santykis, lyginant su vyresnio
amžiaus žmonėmis mažėja. 2012 metų Lietuvos statistikos departamento duomenimis, 0-14
metų amžiaus grupė sudarė 15 proc. gyventojų, 15-64 metų amžiaus grupė 68,3 proc. ir 65
metų bei vyresnių žmonių amžiaus grupė sudarė 16,7 proc. gyventojų [73]. Europos Sąjungos
statistikos tarnybos, Eurostat, prognozėmis Lietuvai ir toliau numatomas spartus gyventojų
senėjimas. Skaičiuojama, kad 2060 metų pradžioje beveik 37 procentai Lietuvos gyventojų
bus pagyvenę žmonės. Europos Sąjungoje 65-79 metų amžiaus grupė sudarys 17,8 proc., 80
bei vyresnių asmenų grupė - 12,1 proc. [37,38,73].
Dabartiniu laikotarpiu europiečių vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė yra kur kas
ilgesnė už ankstesnių kartų, tačiau sveiki gyvenimo metai Lietuvoje ir Europos Sąjungoje vis
dar yra nepakankami [37,38]. Sveiki gyvenimo metai – metai, kuriuos asmuo tikisi nugyventi
būdamas sveikas, kokybiškai, be ligų ir negalios [37,38]. Europos Sąjungoje numatomi sveiki
gyvenimo metai moterims – 62,6 metai, vyrams – 61,7 metai. Lietuvoje numatomi sveiki
gyvenimo metai moterims – 62,3 metai, vyrams – 57,7 metai [37,38,66,73]. Taigi, Lietuvos
moterų sveiki gyvenimo metai yra artimi Europos Sąjungos moterų numatomiems sveikiems
gyvenimo metams, tuo tarpu Lietuvos vyrams dar trūksta 4 metų iki Europos Sąjungos šalių
vyrų sveikų gyvenimo metų skaičiaus. Svarbu paminėti, kad tarp Lietuvos moterų ir vyrų
sveikų gyvenimo metų yra vienas didžiausių metų skaičiaus skirtumų tarp Europos Sąjungos
šalių [66].
Prailginti sveikus ir aktyvius gyvenimo metus, skatinti sveikatingumą yra vienas iš
Europos Sąjungos prioritetinių sveikatos politikos tikslų, atsispindinčių Europa 2020
dokumente [36,66]. Siekiama, kad 20-64 metų amžiaus gyventojų užimtumo lygis būtų 75
proc. ir būtų išvengta ankstyvo išėjimo į pensiją dėl ligų [38]. Vyresnių nei 65 metai amžiaus
žmonių išlaikymas sveikais ir aktyviais, gali turėti teigiamos įtakos jų dalyvavimui darbo
rinkoje ir padėti reikšmingai sutaupyti sveikatos priežiūros biudžeto lėšų [8,38]. Gera sveikata
ir ilgas gyvenimas yra ir turi būti fundamentalūs žmogaus veiklos tikslai. Jeigu sveiki
gyvenimo metai sparčiau ilgėtų nei vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė, žmonės būtų ne tik
laisvi nuo sveikatos problemų, bet tai turėtų įtakos lėšų paskirstymui sveikatos sistemai [37,
38]. Taigi, atsižvelgiant į Europos Sąjungos sveikatos politiką, vienas pagrindinių Lietuvos
sveikatos politikos tikslų turėtų būti sveiko senėjimo rėmimas. Sveiko senėjimo rėmimas –
13
sveikatos ugdymas visą gyvenimą siekiant išvengti sveikatos problemų ir neįgalumo
ankstyvame amžiuje [35,39].
Kineziterapeuto veikla apima sveikatos stiprinimą, prevenciją, gydymą ir
reabilitaciją, o kineziterapeutas savo praktikoje dirba su vaikais, darbingo amžiaus
suaugusiaisiais ir pagyvenusiais žmonėmis, todėl kineziterapija yra universali priemonė, kuri
gali padėti efektyviai spręsti šiuolaikines sveikatos problemas bei prisidėti prie sveiko ir
aktyvaus senėjimo skatinimo [39,63,89]. Nekyla abejonių, kad sveikas, užsigrūdinęs, aktyvus
žmogus lengviau prisitaiko prie kintančių ekonominių – socialinių sąlygų, lengviau perneša
įvairius sukrėtimus, todėl natūraliai turėtų atsirasti paskata investuoti į prevenciją, aktyvų
poilsį ir sportą, įvairias sveikatingumo programas, reabilitaciją [44]. Kineziterapija, kaip viena
pagrindinių reabilitacijos sudedamųjų grandžių, gali būti efektyvi priemonė mažinant
Lietuvos moterų daugiau nei 16 metų ir Lietuvos vyrų 10 metų trukmę esant blogai sveikatos
būklei ir dėl to gyvenant pasyvų gyvenimo būdą [39,44,66].
Apibendrinant galima teigti, kad artimiausiais dešimtmečiais Europa, kaip ir Lietuva,
susidurs arba jau susiduria su demografijos pokyčių sukeltomis pasekmėmis darbo rinkos,
sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų srityse. Ilgėjant vidutinei tikėtinai gyvenimo trukmei,
augant pensinio amžiaus žmonių skaičiui, o darbingo amžiaus žmonių pamažu mažėjant arba
jiems negalint būti aktyviais darbo rinkos dalyviais dėl sveikatos problemų, svarbu imtis
veiksmų, užtikrinančių šių žmonių sveikatos kapitalo nuvertėjimo sumažinimą. Atsižvelgiant į
kintančius ligų ypatumus, skatinti sveiką bei aktyvų senėjimą. Sveikatos priežiūros sistemos
prioritetus ir lėšas nukreipiant į tas sritis, kurios užtikrina efektyvų šiuolaikinių sveikatos
problemų sprendimą ir racionalų išteklių panaudojimą, padėtų ne tik sutaupyti, bet ir skatintų
šių sveikatos priežiūros sektorių plėtrą.
1.2. Reabilitacija ir kineziterapija kaip ekomomiškai naudingos sritys
Lietuvos Respublikos Seimo nutarime (LRS) 2011 – 2020 metams minima, kad
būtina skatinti sveikatos ugdymą, stiprinimą bei prevenciją, plėtoti sveikatos priežiūros
paslaugų rinką sąžiningomis konkurencijos sąlygomis, skatinti racionalų ir efektyvų sveikatos
priežiūros išteklių naudojimą [15,16]. Sveikatos sistemoje svarbiausias pacientas, o sveikatos
sistema turi būti organizuojama atsižvelgiant į kintančius, individualius paciento ir bendrus
visuomenės poreikius [15,16]. LRS nutarime taipogi minima būtinybė optimizuoti sveikatos
priežiūros paslaugų spektrą, skatinti ambulatorinių paslaugų plėtrą, mažinti nepagrįstų
stacionarinių paslaugų skaičių, priartinti sveikatos priežiūros paslaugas prie gyventojų, plėtoti
14
alternatyvias sveikatos priežiūros organizavimo formas. Kaip viena iš alternatyvių sveikatos
priežiūros organizavimo formų minima – ambulatorinė reabilitacija [15,16].
Demografiniai pokyčiai, didėjantis ligotumas ir sergamumas bei lėtinių ligų
paplitimas, išgyvenamumas po sunkių ligų ar traumų, su gyvenimo būdu susijusių sveikatos
sutrikimų paplitimas didina reabilitacijos poreikių apimtį, kartu yra iššūkis kineziterapeutams
[1]. Pagrindinį finansinių išteklių praradimą sudaro ne išlaidos asmens sveikatos priežiūrai,
bet nesukurtas produktas dėl to, kad asmenys dėl ligos ar neįgalumo nedirbo ar nedirbs iki
pensinio amžiaus [1]. Reabilitacija šiuo atveju anksčiau padėtų grąžinti asmenį į darbą, būtų
išvengiama komplikacijų, sumažėtų slaugos ar kitų sveikatos spriežiūros paslaugų poreikis bei
apimtis, sumažėtų laiko sąnaudos, skiriamos veiklai neduodančiai ekonominės grąžos.
Reabilitacija, ypač ambulatorinė reabilitacija, yra viena efektyviausių ūkio šakų [1,5,62].
Įrodyta, kad vienas piniginis vienetas, skirtas reabilitacijai, atsiperka devynis kartus [63,87].
Taigi, reabilitacija yra ta sritis, kurios veikla apima ne tik LRS nutarime minimus siekius bei
poreikį racionaliai ir efektyviai panaudoti sveikatos priežiūros išteklius, bet yra išskiriama
kaip prioritetas Lietuvos sveikatos politikoje [15,16].
Ištekliai visuomet riboti ir yra daugiau naudingų sričių nei išteklių joms finansuoti,
todėl tenka rinktis iš kelių galimybių. Dėl šios priežasties svarbu nustatyti prioritetus ir rinktis
tas sveikatos priežiūros sritis, kurios yra ekonomiškai efektyviausios [5]. Vertinant tam tikros
sveikatos priežiūros programos ar metodo vertę svarbu atsižvelgti į kainą ir įvertinti, ar
išlaidos atitinka laukiamus rezultatus [5]. Lietuvos Respublikos (LR) Sveikatos apsaugos
ministro įsakymu V-50 yra patvirtintos reabilitacijos bei sveikatos grąžinimo bazinės kainos
[27] (žr. PRIEDAS Nr.4).
15
Reabilitacijos bei sveikatos grąžinimo bazinės kainos yra pateikiamos atsižvelgiant į
reabilitacijos etapus [27] (1 pav.).
1 pav. Reabilitacijos etapai [27]
Taigi, iš įsakyme pateiktų duomenų matyti, kad ambulatorinės reabilitacijos I bazinė
kaina suaugusiam asmeniui – 48,2 Lt, ambulatorinė reabilitacija II suaugusiam asmeniui –
57,8 Lt, vaikui – 58,9 Lt [27]. Kainos skaičiuotos vienam asmens apsilankymui ar
lovadieniui. Reabilitacija II ir pakartorinė reabilitacija II įvertintos 134,2 Lt suaugusiems
asmenims ir 136,6 Lt vaikams. Reabilitacija III ir pakartotinė reabilitacija III suaugusiems
asmenims ir vaikams įvertintos po 246,3 Lt [27]. A. Kriščiūnas siūlo, kad lovadienio kainoje
atskira eilute turi būti išskirta reabilitacijos paslaugų kaina, kuri turi sudaryti 3-4 proc. kainos
[43]. Sveikatos apsaugos ministro įsakyme V-50 kainos yra pateikiamos bendros, įtraukiant
visas reabilitacijos proceso metu atsirandančias išlaidas [27]. Tačiau kyla klausimas, kokia
dalis šių reabilitacijos paslaugų įkainių tenka kineziterapijos procedūroms, kaip vienoms
pagrindinių reabilitacijos procese. Remiantis L. Brazdžionytės atliktu tyrimu, kurio metu buvo
įvertintos darbdavio socialinio draudimo įmokos, komunalinių patarnavimų išlaidos,
kineziterapijos priemonių nusidėvėjimas ir pridėta kineziterapeuto darbo užmokesčio dalis,
16
tenkanti vienam pacientui, buvo gauta, kad neurologijos skyriuje vieno paciento, sergančio
galvos smegenų insultu, vieno lovadienio kineziterapija kainuoja 3,62 Lt, fizinės medicinos ir
reabilitacijos skyriuje – 16,7 Lt, ambulatorinės reabilitacijos skyriuje – 14,65 Lt. [5].
Kineziterapijos įkainis buvo gautas susumavus visas išlaidas, atsirandančias teikiant
kineziterapijos paslaugą galvos smegenų insultu sergantiems pacientams. Lauros
Brazdžionytės tyrimo rezultatai apibendrintai pateikiami lentelėje [5] (1 lent.).
1 lentelė. Neurologijos, fizinės medicinos ir reabilitacijos bei ambulatorinės reabilitacijos
skyriuose taikomos kineziterapijos įkainio sudėtinės dalys [5]
Svarbu paminėti, kad tyrimas buvo atliktas 2006 metais, o 2008 metais Sveikatos
apsaugos ministro įsakyme V-50 buvo išdėstytos naujos reabilitacijos bei sveikatos
grąžinamojo gydymo paslaugų bazinės kainos, todėl įkainiai šiuo metu yra pasikeitę. Vis
dėlto akivaizdu, kad kineziterapijos įkainis yra didžiausias fizinės medicinos ir reabilitacijos
skyriuje, o mažiausiai kainuoja kineziterapijos procedūros neurologijos skyriuje ir
ambulatorijoje [5]. Panašios tendencijos yra ir Sveikatos apsaugos ministro įsakyme V-50, kur
ambulatorinės reabilitacijos kaina yra mažiausia, kas paaiškina siekį plėtoti ambulatorinės
reabilitacijos paslaugas, kaip būdą taupyti ir racionaliai panaudoti sveikatos priežiūros
sistemos lėšas [27]. Apibendrinus autorės tyrimo rezultatus, matyti, kad, skaičiuojant
kineziterapijos procedūros įkainius, nepakankamai vertinama kineziterapeuto, kaip
specialisto, vertė, jo žinios, patirtis, kūrybinė ir intelektinė darbo pusė [5].
17
2013 metais, pateikus užklausimą Valstybinei Ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos
ministerijos dėl to, kokia dalis kainos nuo bazinių Sveikatos apsaugos ministro įsakymu V-50
patvirtintų reabilitacijos bei sveikatos grąžinimo kainų tenka kineziterapijos paslaugai, buvo
gautas atsakymas, kad skaičiuojant paslaugos reabilitacija III bazinę kainą yra įtraukta 1,5 val.
kineziterapijos paslaugų. Atskirai kineziterapijos paslaugos kaina yra neskaičiuojama. Taigi,
skaičiuojant reabilitacija III bazinę kainą, buvo įtraukta 1,5 val. kineziterapeuto atlyginimas,
mokesčiai sodrai. Taip pat įtraukiama naudojamų medikamentų kaina, kitos priemonės. Apie
kineziterapijos kainos dalį nuo bazinės reabilitacijos bei sveikatos grąžinimo kainos, teikiant
paslaugą ambulatorinė reabilitacija I, ambulatorinė reabilitacija II bei reabilitacija II ir
pakartotinė reabilitacija II, duomenų negauta. L. Brazdžionytė teigia, kad Sveikatos apsaugos
ministerija nenustatė nė vieno kineziterapijos reabilitacijos bazinių kainų lygio, išskyrus
ambulatorinio gydymo etapu. Vienos kineziterapijos procedūros kaina yra įvertinta 13,90 Lt
[5].
Nors Lietuvos sveikatos politika yra plėtojama atsižvelgiant į Pasaulio sveikatos
organizacijos rekomendacijas ir Europos Sąjungos standartus, o daugelyje šalies dokumentų
yra akcentuojama ligų profilaktika, sveikas senėjimas, fizinio aktyvumo skatinimo svarba, o
specialistai Lietuvoje ir užsienyje pripažįsta reabilitaciją kaip efektyvią, ekonomiškai
naudingą ir lėšas taupančią sritį, tačiau reabilitacijai Lietuvoje vis dar skiriamas
nepakankamas dėmesys ir finansavimas. Kineziterapijai, kaip pagrindinei medicininės
reabilitacijos priemonei, kuri apima ne tik baigiamąjį sveikatos priežiūros sistemos etapą, bet
ir sveikatinimą, prevenciją bei gydymą taip pat vis dar neskiriama derama vieta sveikatos
priežiūros sistemoje, o įstatymai ir teisės aktai nepakankamai aiškiai reglamentuoja
kineziterapeutų, kaip pagrindinių šios paslaugos teikėjų, veiklą ir finansavimą, susiduriama su
daugybe šios sritries plėtojimo problemų [44,45,68,77,88,89,93]. Trūksta mokslinių tyrimų,
susijusių su ekonomine kineziterapijos verte [5]. Iš atlikto Lauros Brazdžionytės tyrimo ir
apibendrinus Sveikatos apsaugos ministro įsakymu patvirtintas reabilitacijos bei sveikatos
grąžinimo bazines kainas galima daryti išvadą, kad ambulatorinės paslaugos yra vienos
pigesnių paslaugų, tačiau savo efektyvumu nenusileidžia stacionare teikiamoms paslaugoms ir
leidžia šias paslaugas suteikti didesniam pacientų skaičiui [5]. Paslaugomis gali pasinaudoti
dirbantys asmenys, paslaugos teikiamos arčiau namų bei yra minimos kaip prioritetas
sveikatos politikos dokumentuose ir apima daugelį LRS nutarime, 2011 – 2020 metams
minimų tikslų [15,16,43,49].
18
1.3. Kineziterapeutų žmogiškųjų išteklių planavimas ir licencijavimas
Sveikatos priežiūros specialistų ištekliai yra svarbiausia sveikatos sistemos
sudedamoji dalis ir funkcionavimo sąlyga, o žmogiškųjų išteklių planavimas yra sudėtingas
uždavinys, reikalaujantis nuoseklumo ir aiškios sveikatos politikos strategijos [30,75],
Sveikatos priežiūros specialistų ištekliai susideda iš gydytojų, odontologų, slaugytojų,
kineziterapeutų, visuomenės sveikatos specialistų ir kitų sveikatos priežiūros sistemos atstovų
[30,64,75]. Prognozuojant sveikatos priežiūros specialistų skaičių, pirmiausia yra įvertinamas
paslaugų poreikis prognozuojamuoju laikotarpiu pagal gyventojų amžiaus, lyties grupes,
sergamumo ir mirtingumo rodiklius [7].
Remiantis Europos Sąjungos standartais buvo didinamas reabilitacijos specialistų,
tarp jų ir kineziterapeutų, skaičius Lietuvoje, tenkantis 10 000 tūkstančių gyventojų [68,89].
Buvo prognozuojama, kad Lietuvai kineziterapijos specialistų reikėtų apie 5000 [43,44].
Lietuvos Kineziterapeutų draugijos duomenimis, draugijoje yra užregistruota apie 700
kineziterapeutų [89]. A.Kriščiūno duomenimis, 2002 metais Lietuvoje kineziterapeutų
skaičius, tenkantis šalies gyventojų skaičiui buvo 1:6333 [43,44,78]. O Mildos Žukauskienės
2011 metais paskelbtoje disertacijoje skaičiuojama, kad Lietuvoje kineziterapeutų skaičius,
tenkantis šalies gyventojų skaičiui yra 1:4700 [89]. Estijoje šis skačius yra 1:3500, Italijoje
1:1450, Danijoje 1:610, Švedijoje 1:600, Suomijoje 1:450, Belgijoje 1:355, Etiopijoje 14
kineziterapeutų tenka 60 milijonų gyventojų [89]. Skirtumai tarp autorių pateikiamų duomenų
apie Lietuvos kineziterapeutų skaičių liudija, kad Lietuvoje trūksta tikslios su kineziterapeutų
skaičiumi susijusios informacijos, nėra tiksliai žinoma, kiek kineziterapeutų yra
praktikuojančių, o tai turi įtakos šios srities specialistų poreikio planavimui. Profesijos narių
skaičius lemia ir pačios profesijos vystymąsi bei tobulėjimą [89,64], o lyginant su kitomis
išsivysčiusiomis šalimis, kineziterapeutų skaičius Lietuvoje yra nepakankamas, tačiau jis turi
būti planuojamas atsižvelgiant į individualius šalies ypatumus bei tradicijas. Taigi, Lietuvoje
nėra pakankamai vieningo, išsamaus ir reguliariai atnaujinamo duomenų šaltinio, kuriame
būtų visa būtina informacija apie sveikatos priežiūros sistemos žmogiškuosius išteklius, o apie
tam tikrus sveikatos priežiūros specialistus informacija šalies mastu nėra renkama arba ji yra
nepakankama. Dėl šios priežasties sveikatos priežiūros specialistų pasiūlos ir poreikio
planavimas yra sudėtingas ir fragmentiškas [75]. Sveikatos priežiūros paslaugų skaičius yra
ribojamas, todėl suteiktų paslaugų skaičius ne visada parodo jų poreikį, neatsižvelgiama į
paslaugų kokybinius aspektus, neįvertinama ekspertų ir Lietuvos piliečių, kaip paslaugų
19
vartotojų, nuomonė [7,30,75]. Lietuvoje kryptingas sveikatos priežiūros žmogiškųjų išteklių
planavimas pradėtas 2000 metais, tačiau informacija buvo renkama daugiausia apie gydytojus
ir odontologus [7,30,75].
Pasaulio sveikatos organizacija Europos regiono leidinyje ,,Sveikata visiems”
pabrėžia būtinynę ne tik užtikrinti tinkamą sveikatos priežiūros specialistų pasiūlą, bet ir
suteikti sąlygas optimaliai veiklai [30]. LRS nutarime 2011 – 2020 metams minima, kad
būtina skatinti sveikatos priežiūros paslaugų rinkos plėtrą sąžiningomis konkurencijos
sąlygomis, sudaryti lygias sąlygas ir vienodas galimybes teikti sveikatos priežiūros paslaugas
valstybinio ir privataus sektoriaus sveikatos priežiūros paslaugų teikėjams, diegti įvairias
valstybinio ir privataus sektorių bendradarbiavimo formas, mažinti verslo plėtrą ribojančias
sąlygas sveikatos priežiūros sektoriuje. Kaip viena iš prioritetinių krypčių yra minima
ambulatorinės reabilitacijos paslaugų plėtra [15,16]. Kalbant apie reabilitacijos specialistus,
tarp jų ir kineziterapeutus, sąlygos optimaliai veiklai yra nepakankamos [44,68,88]. Neretai
dėl sveikatos priežiūros specialistų poreikio planavimo klaidų ar nesudaromų optimalių
sąlygų specialistui plėtoti veiklą, tokios šalys, kaip Jungtinė Karalystė, Norvegija, Vokietija
sudaro palankias sąlygas Lietuvos sveikatos specialistų integracijai į savo sveikatos priežiūros
sistemas. Taigi, sveikatos priežiūra praranda ne tik specialistus, be ir lėšas, kurios buvo
investuotos į specialisto parengimą [5,30,41].
Lietuvoje kineziterapeutus rengia aukštosios universitetinės ir aukštosios
neuniversitetinės švietimo įstaigos. Kasmet kineziterapeuto profesinę kvalifikaciją įgyja
nemažas būrys absolventų, tačiau neretai yra skiriamas nepakankamas dėmesys LR Sveikatos
apsaugos ministro įsakyme išsakytam teiginiui, kad rengiant aukščiausios kvalifikacijos
specialistus būtina atsižvelgti, jog studentai pagal atskiras studijų kryptis būtų priimami
remiantis specialistų įsidarbinimo tyrimais, šalies ir Europos darbo rinkos tendencijomis [30].
Taip pat trūksta aiškumo, kaip kineziterapeutų teisės ir pareigos, kompetencija, veikla ir dėl
jos atsirandanti atsakomybė priklauso nuo įgyto išsilavinimo laipsnio: bakalauras, magistras
[89]. Kineziterapeuto normoje yra pasakyta, kad kineziterapeutas – asmuo, įgijęs
kineziterapeuto profesinę kvalifikaciją [18]. Baigus studijas aukštojoje universitetinėje ir
aukštojoje neuniversitetinėje švietimo įstaigoje yra suteikiama ta pati profesinė kvalifikacija –
reabilitacijos kvalifikacinis laipsnis, profesinė kvalifikacija – kineziterapeutas [89].
Kineziterapija ir kineziterapeuto padėjėjo praktika priskiriamos prie licencijuojamų asmens
sveikatos priežiūros paslaugų, nors kineziterapeutų padėjėjai yra neberengiami [22]. Taigi,
asmenys, įgiję aukštąjį universitetinį ir aukštąjį neuniversitetinį išsilavinimą, pretenduoja ne
tik į tas pačias darbo vietas, bet ir turi teisę gauti kineziterapeuto spaudo numerį, jų veiklą
20
reglamentuoja ta pati kineziterapeuto norma, kurioje esminė sąlyga, leidžianti verstis
kineziterapeuto praktika, yra įgyta profesinė kvalifikacija [18,89].
Kaip jau buvo minėta, kineziterapijos paslaugos priskiriamos prie licencijuojamų
asmens sveikatos priežiūros paslaugų, tačiau kineziterapeutai, kaip specialistai, yra
nelicencijuojami [22,89]. Taip pat nepevyko aptikti jokių įstatymais ar kitais teisės aktais
numatytų apribojimų, susijusių su įgytu išsilavinimu, jo laipsniu ir vykdoma individualia
kineziterapeuto veikla, nėra keliama jokių specialių su išsilavinimu susijusių reikalavimų
steigiant kineziterapijos paslaugas teiksiančią asmens sveikatos priežiūros įstaigą. Juntinėse
Amerikos Valstijose kineziterapeutams, norintiems užsiimti privačia veikla, yra keliamas
reikalavimas turėti daktaro laipsnį [89]. Lietuvoje kineziterapijos doktorantūros studijos yra
nevykdomos, šios srities specialistai doktorantūros studijas renkasi iš kitų biomedicinos srities
krypčių [44, 89].
Apibendrinant galima teigti, kad specialistų licencijavimas ir dirbančių pagal įgytą
profesinę kvalifikaciją asmenų registras leidžia planuoti žmogiškuosius išteklius, paslaugų
pasiūlą ir poreikį. Nepaisant to, kineziterapijos specialistai Lietuvoje yra nelicencijuojami, o
tikslių duomenų apie kineziterapeutų skaičių Lietuvoje aptikti nepavyko, todėl greičiausiai
informacija apie šios srities specialistus yra renkama fragmentiškai [30]. Pagrindine sąlyga
teikti kineziterapijos paslaugas laikant kineziterapeuto profesinę kvalifikaciją išnyksta
aukštojo mokslo ir įgyto išsilavinimo laipsnio vertė, nesudaromos optimalios sąlygos šios
srities specialistams verstis kineziterapeuto praktika, užsiimti individualia veikla [89].
1.4. Kineziterapija kaip savarankiška profesija
Daugelyje pasaulio šalių kineziterapija yra traktuojama kaip savarankiška profesija
[89]. Kineziterapeutai turi profesinę autonomiją ir remdamiesi savo kompetencijomis teikia
gydymo, sveikatinimo bei sveikatos prevencijos paslaugas [89]. Kineziterapijos specialybė
yra įtraukta į LR reglamentuojamų profesijų sąrašą [17]. Reglamentavimas šiuo atveju turi
būti suprantamas, kaip tam tikų taisyklių nustatymas [80]. Įtraukus specialybę į LR
reglamentuojamų specialybių sąrašą reikia remtis LR Sveikatos sistemos įstatymo 50 str.,
kuriame pasakyta, kad specialistai gali praktikuoti tik gavę licenciją [54].
Medicinos normoje MN 124:2004, reglamentuojančioje kineziterapeutų veiklą, yra
teigiama, kad Lietuvoje kineziterapeutai savarankiškai arba su kitais reabilitacijos
specialistais dirba sveikatos priežiūros įstaigoje, turinčioje licenciją teikti medicininės
21
reabilitacijos paslaugas [18]. Taigi, iš šios normos galima suprasti, kad kineziterapeutas turi
teisę praktikuoti kineziterapiją savarankiškai arba dirbti kartu su reabilitacijos specialistų
komanda, o esminė sąlyga tokiai veiklai – asmens sveikatos priežiūros įstaigos licencija teikti
reabilitacijos paslaugas. Tačiau tokią licenciją, vodovaujantis LR Sveikatos priežiūros įstaigų
įstatymu ir Asmens sveikatos priežiūros įstaigų licencijavimo taisyklėmis, gali gauti tik
juridiniai asmenys [10,55]. LR Civiliniame kodekse rašoma, kad juridinis asmuo - tai savo
pavadinimą turinti įmonė, įstaiga ar organizacija, kuri gali savo vardu įgyti ir turėti teises bei
pareigas [56]. Nepavyko rasti įstatymų ar teisės aktų, draudžiančių kineziterapeutui, turinčiam
kineziterapeuto profesinę kvalifikaciją ir gavusiam licenciją teikti atitinkamas asmens
sveikatos priežiūros paslaugas, verstis individualia kineziterapeuto praktika, tačiau
kineziterapijos paslauga gali būti teikiama tik sveikatos priežiūros įstaigose, turinčiose
įstaigos asmens sveikatos priežiūros licenciją šiai veiklai, nepaisant jų teisinės formos, o
fiziniai asmenys, nesteigdami juridinio asmens, šia veikla kaip individualia verstis negali
[10,55].
Kaip jau buvo minėta, daugelyje šalių kineziterapija yra traktuojama kaip
savarankiška profesija, o kineziterapeutai gali dirbti valstybiniame, privačiame sektoriuose ar
užsiimti individualia praktika [89]. Kiekvienoje šalyje yra susiklosčiusios tam tikros su
reabilitacijos sistema susijusios tradicijos. Lietuvoje kineziterapijos specialistų poreikis
atsirado, kuriant daugiaprofilinę reabilitacijos sistemą ir ilgą laiką kineziterapeutai dirbo tik
valstybinėse sveikatos priežiūros įstaigose, reabilitacijos specialistų komadoje [46,60,68].
2005 metais Vilniuje buvo įstaigas privatus Kineziterapijos centras, turintis asmens sveikatos
priežiūros įstaigos licenciją teikti kineziterapijos paslaugas [68]. Remiantis Lietuvos
medicinos katalogu šiuo metu Lietuvoje, o ypač didžiuosiuose miestuose, yra nemažas
skaičius fizinės medicinos ir reabilitacijos paslaugas teikiančių gydymo įstaigų, tačiau
gydymo įstaigų, teikiančių tik kineziterapijos paslaugas vis dar nėra daug. Dažniausiai
kineziterapijos paslaugos yra teikiamos kaip viena iš paslaugų greta kitų specialistų
konsultacijų, masažo ar grožio bei sveikatinimo procedūrų. Pradėtos teikti kineziterapijos
paslaugos paciento namuose [50].
LR Sveikatos apsaugos ministro įsakyme yra teigiama, kad Lietuvoje turi būti siekiama plėtoti
ambulatorines asmens sveikatos priežiūros paslaugas, didinti jų apimtis, asortimentą,
prioritetą teikti nepriklausomų rangovų privačiai veiklai, plėtoti ambulatorines reabilitacijos
paslaugas [30].
Taigi, Lietuvos sveikatos politikos dokumentuose privati veikla yra skatinama, o
ambulatorinės reabilitacijos plėtra yra laikoma vienu iš prioritetų, tačiau asmenys, norintys
22
verstis individaulia kineziterapeuto praktika ir gauti licenciją vykdyti šią veiklą, neretai
susiduria su nepakankamai aiškiu šios srities teisiniu reglamentavimu ir nepakankama teisine
baze bei sveikatos politikos aiškumo ir nuoseklumo trūkumu [68,89]. Nors kineziterapija
užsienio šalyse yra pripažįstama kaip savarankiška profesija, o Lietuvoje pradedamas kurti
privatus sektorius, teikiantis kineziterapijos paslaugas, tačiau vis dar vyrauja požiūris, kad
kineziterapeutas visų pirma yra reabilitacijos komandos narys, o individualios kineziterapeuto
veiklos klausimai nėra plačiai nagrinėjami.
1.5. Juridinio asmens steigimas
Juridinio asmens steigimo dokumentuose nėra privaloma tiksliai nurodyti veiklos
rūšies, tačiau ji gali būti nurodoma pasirinktinai iš Statistikos departamento prie LR
Vyriausybės pateikiamo ekonominės veiklos rūšių klasifikatoriaus [13]. Sveikatos priežiūra
priskiriama N sekcijai – sveikatos priežiūra ir socialinis darbas. Dokumente išskiriamos šios
sritys: reabilitacijos ligoninių veikla, kita gydytojų veikla – fizioterapija, kita žmonių
sveikatos priežiūros veikla, viduriniojo medicinos personalo paslaugos teikiamos ligoniams
ne ligoninėse [13]. Kineziterapijos paslaugas teikiančio juridinio asmens veiklos rūšis
priskiriama prie kitos žmonių sveikatos priežiūros veiklos. Steigiant juridinį asmenį, jo
įstatuose trumpai nurodomas veiklos pobūdis. Dokumentus, skirtus juridinio asmens steigimui
ir jų atitikties įstatymų reikalavimams patvirtinimą, bei patvirtinimą, kad juridinį asmenį
įregistruoti galima, nes įstatymuose ar steigimo dokumentuose nustatytos prievolės yra įvykdytos,
tvirtina notaras, teisės aktų nustatyta tvarka [29]. Prieš pateikiant dokumentus notarui yra
privaloma atidaryti banke sąskaitą, į kurią bus įmokamas juridinio asmens steigimo įstatinis
kapitalas [29,58].
Juridiniai asmenys yra įvairių formų ir kiekviena jų pasižymi tik jai būdinga specifika.
Pagal veiklos tikslus juridiniai asmenys yra skirstomi į viešuosius ir privačius juridinius asmenis
[4]. Viešieji juridiniai asmenys – tai valstybės ar savivaldybės, jų institucijų arba kitų asmenų,
nesiekiančių sau naudos, įsteigti juridiniai asmenys, kurių tikslas – tenkinti viešuosius arba
visuomenės interesus. O privačių juridinių asmenų tikslas yra tenkinti privačius interesus [4].
Taigi, esminis skirtumas tarp viešųjų ir privačių juridinių asmenų – naudos siekimas ir pelnas.
Nauda šiuo atveju turi būti suprantama kaip materiali, piniginio ar turtinio pobūdžio [4]. Viešųjų
juridinių asmenų tikslas – tenkinti visos visuomenės ar bent didžiosios jos dalies interesus, o
privačių juridinių asmenų tikslas - materialios naudos sukūrimas juridinio asmens dalyviams,
23
valdymo organams ar kitoms interesų grupėms [4]. Lietuvoje reabilitacijos, kineziterapijos,
masažo paslaugas teikiančios gydymo ir sveikatinimo įstaigos daugiausiai yra pasirinkusios
uždarosios akcinės bendrovės (UAB), akcinės bendrovės (AB), individualios įmonės (IĮ) ir
viešosios įstaigos (VšĮ) teisinius statusus [50]. Juridinio asmens teisinės formos pasirinkimą lemia
dalyvių atsakomybė, dalyvių skaičius, dalyvių dalyvavimas valdant įmonę, juridinio asmens
veiklos tikslas, ketinamos vykdyti veiklos pobūdis, pradinio kapitalo dydis ir kita [4,58].
Akcinė bendrovė ir uždaroji akcinė bendrovė
Pagrindinis įstatymas, reguliuojantis akcinių (AB) ir uždarųjų akcinių bendrovių (UAB)
veiklą yra Akcinių bendrovių įstatymas ir Lietuvos Respublikos Civilinis kodeksas [56,59]. Šių
teisinių formų bendrovių įstatinis kapitalas yra padalytas į dalis, akcijas. Bendrovės veikla
reglamentuojama steigimo dokumento, įstatų pagrindu. Taigi, steigiant juridinį asmenį, įstatai yra
būtini. Šių teisinių formų juridiniai asmenys yra privatūs ir ribotos atsakomybės. Ribota
atasakomybė reiškia, kad juridinio asmens dalyvis atsako už juridinio asmens prievoles tik ta
suma, kurią jis sumokėjo kaip savo įnašą į juridinį asmenį [4,56,58]. Tačiau administracinė,
baudžiamoji atsakomybė nepaisant to, ar juridinio asmens atsakomybė yra ribota ar ne, visada yra
neribota [4,59]. Pagrindinis šių teisinių formų juridinių asmenų tikslas yra pelno siekimas vykdant
įstatymų neuždraustą veiklą. Steigiant šių formų juridinį asmenį, jo steigėjai sujungia savo turimas
lėšas, įstatinį kapitalą [4,59]. Remiantis LR Akcinių bendrovių įstatymo 2 ir 4 str. akcinės
bendrovės įstatinis kapitalas turi būti ne mažesnis kaip 150 tūkst. Lt, o uždarosios akcinės
bendrovės – ne mažesnis kaip 10 tūkst. Lt. Uždarojoje akcinėje bendrovėje maksimalus akcininkų
skaičius – 250. Kiekvienas akcininkas turi įsigyti ir apmokėti bent vieną bendrovės akciją.
Įsigytos akcijos suteikia atitinkamas teises bendrovėje. Akcinė ir uždaroji akcinė bendrovė turi
turėti akcininkų susirinkimą ir vienasmenį valdymo organą – bendrovės vadovą [4,59]. Visuotinis
akcininkų susirinkimas sprendžia svarbiausius bendrovės gyvavimo klausimus. Kasdienius
bendrovės veiklos klausimus sprendžia ir už juos yra atsakingas vadovas. Jis turi išimtinę teisę
veikti bendrovės vardu ir organizuoti jos darbą [4,58,59].
Kitas svarbus aspektas yra buhalterinė apskaita. Bendrovės buhalterinę apskaitą tvarko
buhalteris ar buhalterinės apskaitos paslaugas teikiančios firmos. Finansiniams metams pasibaigus
pateikiama metinė finansinė atskaitomybė, atliekamas auditas [4,58,59].
Individuali įmonė
Remiantis LR Individualių įmonių įstatymu, individuali įmonė yra neribotos civilinės
atsakomybės privatus juridinis asmuo [52]. Individualios įmonės steigėju gali būti tik vienas
veiksnus fizinis asmuo. Nuo įmonės įregistravimo fizinis asmuo laikomas įmonės savininku ir
pagrindiniu valdymo organu, tačiau nuostatuose nurodžius, savininkas gali paskirti įmonės
24
direktorių [4,52]. Individuali įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo, todėl
individualios įmonės savininkas atsako už individualios įmonės prievoles visu savo turtu. Įmonės
ir jos savininko turtas nėra formaliai atskirtas. Individualios įmonės pagrindinis veiklos tikslas –
pelno siekimas, o veikiama vadovaujantis steigimo dokumentu – nuostatais. Prireikus galima
keisti individualios įmonės teisinį statusą į akcinę, uždarąją akcinę bendrovę, viešąją įstaigą
[4,52].
Individuali įmonė tvarko supaprastintą buhalterinę apskaitą, pildo mokesčių deklaraciją,
o individualios įmonės savininkas tai gali atlikti pats ir dirbti vienas [4,52].
Viešoji įstaiga
Viešoji įstaiga yra pelno nesiekiantis, ribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo,
kurio tikslas – tenkinti viešuosius interesus [4,61]. Viešoji įstaiga gali vykdyti tik jos įstatuose
nurodytą veiklą. Viešųjų įstaigų veiklą reglamentuoja viešųjų įstaigų įstatymas, o veikla vykdoma
remiantis įstatais. Viešosios įstaigos dalininkas gali būti fizinis ar juridinis asmuo, įnešęs įnašą, o
dalininkų skaičius yra neribojamas. Viešoji įstaiga turi turėti visuotinį dalininkų susirinkimą ir
valdymo organą – vadovą [61]. Viešosios įstaigos gautas pelnas gali būti naudojamas tik viešosios
įstaigos įstatuose nurodytiems veiklos tikslams. Viešosios įstaigos likvidavimo atveju,
dalininkams grąžinamas tik tas turtas, kuris liko patenkinus kreditorių reikalavimus. Visas kitas
turtas perduodamas kitoms viešosioms įstaigoms. Viešoji įstaiga negali būti pertvarkoma į privatų
juridinį asmenį, tik į biudžetinę įstaigą ar labdaros bei paramos fondą [4,61].
Taigi, siekiant pradėti invidualią veiklą pirmiausia turi būti pasirenkama naujo juridinio
asmens teisinė forma ir naujas juridinis asmuo įregistruojamasValstybinėje įmonėje Registrų
centras [4,58] (2 pav.).
25
2 Pav. Juridinio asmens teisiniai statusai
Pasirinkus reabilitacijos paslaugas teikiančiam juridiniam asmeniui tinkamiausią
juridinį statusą, svarbu atsižvelgti, ar jo steigėjas bus vienas fizinis asmuo, ar steigėjas bus
vienas juridinis asmuo, ar bus daugiau nei vienas steigėjas [85].
Juridinio asmens steigimas esant vienam steigėjui – fiziniam asmeniui:
Juridinio asmens steigėjas Valstybinei įmonei Registrų centras turi pateikti
bendrovės steigimo aktą, forma JAR – AF. Bendrovės steigimo aktas yra sudaromas, kai ją
steigia vienas steigėjas. Steigimo akte juridinio asmens steigėjas nurodo juridinio asmens
pavadinimą, kodą ir fizinio asmens duomenis [14,58,85,86]. Kaip buvo minėta anksčiau,
juridinio asmens steigimo forma suteikia teisę atidaryti steigiamos bendrovės kaupiamąją
sąskaitą banke [4,85,86]. Steigėjas gali pateikti juridinių asmenų registro tvarkytojui prašymą,
forma JAR -5, dėl juridinio asmens laikino pavadinimo įtraukimo į registrą [14,58,85,86].
Juridinio asmens steigimas esant ne vienam juridinio asmens steigėjui:
Juridinio asmens steigėjas Valstybinei įmonei Registrų centras turi pateikti sudarytą
bendrovės steigimo sutartį. Steigimo sutartis yra sudaroma, kai bendrovę steigia du ar daugiau
steigėjų [85,86].
Bendrovės steigimo sutartyje turi būti nurodyta:
Steigėjai ir jų asmens duomenys. Jeigu juridinio asmens steigime dalyvauja juridinis
asmuo, būtina nurodyti šio juridinio asmens pavadinimą, teisinę formą, kodą, buveinę
bei juridinio asmens atstovo asmens duomenis;
Steigiamo juridinio asmens pavadinimas ir buveinė;
26
Asmenys, kurie turi teisę atstovauti steigiamam juridiniam asmeniui, bei jų teisės ir
pareigos;
Juridinio asmens įstatinio kapitalo dydis, akcijų vertė ir jų suteikiamos teisės;
Kiekvieno steigėjo įgyjamų akcijų skaičius, įgijimo tvarka ir apmokėjimas. Jeigu yra
įnešamas nepiniginis įnašas, tai turi būti taip pat užfiksuota;
Jeigu yra šaukiamas steigiamasis susirinkimas, nurodomi jo sušaukimo terminai,
informacijos ir dokumentų pateikimo kitiems steigėjams tvarka;
Juridinio asmens steigimo išlaidų kompensavimo ir apmokėjimo tvarka;
Sandorių steigiamo juridinio asmens vardu sudarymo ir jų tvirtinimo tvarka bei
pradinių įnašų grąžinimo tvarka, jei juridinis asmuo nebūtų įregistruotas;
Steigimo sutarties sudarymo data.
Juridinio asmens steigimo sutartyje gali būti ir kitų įstatymams neprieštaraujančių
nuostatų, o steigimo sutartį pasirašo visi steigėjai arba jų įgalioti asmenys [85].
Įsteigus naują juridinį asmenį ir jį užregistravus Valstybinėje įmonėje Registrų
centras reikia kreiptis į Valstybinę mokesčių inspekciją dėl mokesčių mokėtojo
indentifikacinio numerio priskyrimo. Pagrindinės mokesčių inspekcijai pateikiamos formos:
FR0791, FR0791A, FR0791B [26].
Apibendrinant galima teigti, kad siekiant įsteigti naują juridinį asmenį teiksiantį
reabilitacijos, kineziterapijos, masažo ar kitas asmens sveikatos priežiūros paslaugas yra
svarbu pasirinkti tinkamiausią juridinio asmens teisinę formą ir įvertinti, kokios teisės ir
pareigos dėl to atsiras. Priklausomai nuo pasirinkto juridinio asmens teisinės formos
priklausys ir atsakingoms institucijoms reikalingų pateikti dokumentų pobūdis, tačiau šiame
etape visa naujo juridinio asmens steigimo tvarka yra tokia pati, nepaisant to, kokio pobūdžio
veiklą šis juridinis asmuo vykdys.
1.6. Juridinių asmenų licencijavimas
Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatyme asmens sveikatos priežiūra yra
apibrėžiama kaip valstybės licencijuota fizinių ir juridinių asmenų veikla, kurios tikslas laiku
diagnozuoti asmens sveikatos sutrikimus ir užkirsti jiems kelią bei padėti atgauti ir sustiprinti
sveikatą [54]. Asmens sveikatos priežiūros apibrėžime yra minima licencijavimo sąlyga, kuri
riboja juridinio asmens teisnumą papildomais kvalifikaciniais reikalavimais, nustatytais tam
tikrai veiklai vykdyti. Tokia veikla yra vadinama licencijavimu [4,10,54]. Neatitikdamas
27
nustatytų kvalifikacinių reikalvimų ir neturėdamas atitinkamos licencijos, juridinis asmuo
negali įgyti jokių teisių ir prisiimti pareigų, susijusių su licencijuojama veikla. Įmonės ar
įstaigos vykdoma asmens sveikatos priežiūros veikla neturint licencijos yra laikoma neteisėta
[4,10,54]. Licencijavimas – nustatymas, kad įstaigos veikla atitinka teisės aktų reikalavimus,
įstaigos teisės teikti paslaugas pripažinimas ir licencijos išdavimas [57]. Lietuvoje įmones ar
įstaigas asmens sveikatos priežiūros veiklai licencijuoja Valstybinė akreditavimo sveikatos
priežiūrai tarnyba (VASPVT) prie Sveikatos apsaugos ministerijos. Licencijų išdavimo tvarką
ir reikalavimus licencijai gauti nustato Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos patvirtintos
Sveikatos priežiūros licencijavimo taisyklės. Gavus licenciją verstis asmens sveikatos
priežiūros veikla įmonės ar įstaigos turi būti įregistruojamos Valstybiniame Sveikatos
priežiūros įstaigų registre [10,54,57].
Taigi, veiklos ribojimas licencijomis nėra absoliutus, nes gavus atitinkamos rūšies
licenciją teisnumas yra praplečiamas [4]. Įstatymais ir licencijomis juridinio asmens teisnumas
ribojimas ir veiklai keliami papildomi kvalifikaciniai reikalavimai dėl to, kad manoma, jog
užsiimti tam tikra specifine veikla gali ne bet kuris, bet tik atitinkamos patirties, įgūdžių,
materialinių išteklių, personalo ir kitų reikalingų priemonių turintis juridinis asmuo [4]. Tačiau,
reikalavimas gauti licenciją bet kokiai veiklai labai apsunkintų verslo santykius, todėl
licencijuojama tik ta veikla, kuri gali daryti esminį neigiamą poveikį aplinkai, žmonių sveikatai ir
gyvybei arba dėl viešojo intereso ribojamas dalyvių, turinčių tokio pobūdžio licenciją, skaičius
[4]. Kad licencijavimas netaptų diskriminavimo prielaida, reikalavimai licencijai gauti ir licencijų
išdavimo tvarka turi būti aiškiai reglamentuota ir prieinama visiems juridiniams asmenims. Taigi,
licencijų išdavimo ir licencijuojamos veiklos sąlygos negali priklausyti nuo licenciją
įgyjančios įmonės ar įstaigos rūšies [4]. Turi būti užtikrinta teisė visiems juridiniams asmenims,
atitinkantiems licencijai gauti nustatytus reikalavimus, teisę kreiptis dėl licencijos, ją gauti arba
gauti motyvuotą atsisakymą ją išduoti. Konkretūs reikalavimai licencijoms gauti priklauso nuo
licencijos rūšies ir yra nustatomi konkrečių teisės aktų [4,57]. Civiliniame kodekse yra įtvirtinta
nuostata, kad yra draudžiama nustatyti licencijos galiojimo terminą, tačiau dėl to licencija neturi
būti laikoma absoliučia [56]. Licencijos išduodamos neribotam laikotarpiui, tačiau licencijos
galiojimas gali būti sustabdytas ar jos galiojimas panaikintas, jeigu yra nevykdomos licencijavimo
taisyklių nustatytos sąlygos. Licencijos galiojimo ir veiklos atitikimą nustatytiems reikalavimams
vykdo atitinkamą veiklą prižiūrinčios institucijos [4,10]. Licencijos turėtojas turi griežtai laikytis
licencijuojamai veiklai keliamų reikalavimų ir užtikrinti atsakingų institucijų priėjimą prie
informacijos apie vykdomą veiklą. Informacija surenkama per teikiamas ataskaitas ar patikrinimų
metu. Juridinių asmenų registras kaupia ir viešina informaciją apie juridiniams asmenims išduotas
28
licencijas, jų galiojimo sustabdymą ar panaikinimą [4,57]. Lietuvoje nėra vieno įstatymo, kuriame
būtų išvardintos visos licencijuojamos veiklos. Dažniausiai licencijavimo reikalavimas yra
nustatomas atitinkamą veiklą reglamentuojančiuose įstatymuose [4,10].
LR Sveikatos apsaugos ministro įsakyme V – 364 ir V - 273 yra pateikiamas
licencijuojamų ambulatorinių ir stacionarinių asmens sveikatos priežiūros paslaugų sąrašas.
Prie licencijuojamų ambulatorinių asmens sveikatos priežiūros paslaugų grupės – medicinos
paslaugos yra priskiriama fizinė medicina ir reabilitacija, manualinė terapija ir refleksoterapija
[23,24]. Kineziterapija, ambulatorinė reabilitacija, vaikų raidos sutrikimų ankstyvoji
reabilitacija, masažas, kineziterapeuto padėjėjo praktika priskiriamos prie kitų paslaugų
grupės, tačiau joms licencija taip pat yra privaloma [23,24]. Remiantis LR Sveikatos apsaugos
ministro įsakymo V-273 priedu, prie licencijuojamų stacionarinių asmens sveikatos priežiūros
paslaugų priskiriama medicininė reabilitacija II, antirecidyvinis vaikų gydymas II, sveikatą
grąžinamasis gydymas II, palaikomoji reabilitacija II, medicininė reabilitacija III, vaiko raidos
sutrikimų ankstyvoji reabilitacija IIIA, vaiko raidos sutrikimų ankstyvoji reabilitacija IIIB
[23]. Asmens sveikatos priežiūros įstaiga gali teikti tik licencijoje nurodytas paslaugas, kurios
yra nurodomos pagal asmens sveikatos priežiūros įstaigos organizavimo lygį: pirminės,
antrinės, tretinės. Paslaugos skirstomos į ambulatorines ir stacionarines bei atsižvelgiant į
licencijuojamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų sąrašus [10,23,24,27]. Taigi, licencijoje
bus nurodoma, kad licenciją išdavė VASPVT prie Sveikatos apsaugos ministerijos. Įstaigos
asmens sveikatos priežiūrai licencijoje nurodoma licencijos išdavimo data, licencijos numeris
ir nurodoma, kokią asmens sveikatos priežiūros veiklą yra suteikiama teisė vykdyti. Tai gali
būti viena paslauga – kineziterapija arba keletas paslaugų: kineziterapija ir gydomasis
masažas. Tai reiškia, kad ši gydymo įstaiga turi teisę teikti tik licencijoje nurodytas paslaugas,
visų kitų paslaugų teikimas yra laikomas neteisėtu.
Taigi, jeigu juridinio asmens ketinama vykdyti asmens sveikatos priežiūros veikla
įtraukta į licencijuojamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų sąrašą, yra privaloma šiai
veiklai vykdyti gauti licenciją [10,23,24]. Juridiniam asmeniui suteikta licencija įrodo, kad
vykdoma veikla atitinka teisės aktų reikalavimus ir atitinkama įmonė ar įstaiga turi teisę
vykdyti licencijoje nurodytą veiklą. Tokiu būdu yra apsaugomas viešasis interesas.
29
1.7. Fizinių asmenų licencijavimas
Teisė verstis tam tikros rūšies sveikatos priežiūros veikla pripažįstama fiziniams
asmenims, įstatymo nustatyta tvarka gavusiems licenciją ir sertifikatą. Fizinių asmenų veikla
neturint licencijos ar leidimo yra laikoma neteisėta [4,54]. Fiziniai asmenys, kurie nėra
sveikatos priežiūros specialistai ar neatitinka Sveikatos apsaugos ministerijos nustatytų
reikalavimų, neturi teisės verstis sveikatinimo veikla. Sveikatos priežiūros specialistai gali
praktikuoti tik pagal įgytą specialybę, o įstatymų nustatytais atvejais specialistai gali
praktikuoti tik gavę licenciją [4,54].
Lietuvoje kineziterapeutų veikla yra nelicencijuojama, tačiau remiantis VASPVT
prie Sveikatos apsaugos ministerijos duomenimis, kineziterapeutams yra suteikiami spaudo
numeriai [89]. Lietuvos Kineziterapeutų draugija siekdama, kad kineziterapija būtų
registruojama profesija, inicijavo kineziterapeutų registravimą bei spaudo numerio išdavimą
[68]. Sveikatos priežiūros specialistas, siekiantis gauti spaudo numerį, turi pateikti
dokumentus, patvirtinančius įgytą kineziterapeuto profesinę kvalifikaciją. Nepaisant to,
kineziterapeutais Lietuvoje dirba skirtingo lygmens išsilavinimą įgiję, turintys skirtingas
profesines kvalifikacijas ir darbo patirtį asmenys [89]. Remiantis LR Sveikatos apsaugos
ministro įsakymu Nr. 61 ir V - 402, kineziterapija yra priskiriama prie grupės - kitas aukštasis
išsilavinimas, o licencijų išdavimą asmens sveikatos priežiūros specialistams pavedama
vykdyti atsižvelgiant į patvirtintą asmens sveikatos priežiūros specialybių ir subspecialybių
sąrašą [9,54]. Pagal tarptautinę profesijų klasifikaciją International Classification of
Occupation, ISCO, kuria pagrįsta ir Lietuvos profesijų klasifikacija, kineziterapeuto
klasifikacija yra priskiriama specialistų grupei ir yra viename pogrupyje su tokiomis
profesijomis kaip gydytojas, gydytojas odontologas, vaistininkas ir kt. [22,89]. Kineziterapija
yra tarptautiniu mastu pripažinta sveikatos priežiūros profesija, kuria gali užsiimti tik
kompetentingi ir, kur to reikalauja valstybiniai įstatymai, registruoti ir licencijuoti
kineziterapeutai [89].
Kineziterapeuto norma yra pagrindinis dokumentas Lietuvoje, juridiškai
apibrėžiantis kineziterapeuto veiklą [18]. Šiame dokumente yra pasakyta, kad kineziterapeutas
turi teisę tobulinti profesinę kvalifikaciją LR teisės aktų nustatyta tvarka, ši nuostata yra
minima ir prie pareigų [18]. Kineziterapeutas nuolat turi tobulinti įgytą profesinę
kvalifikaciją, atsižvelgdamas į nuolatinę medicinos mokslo ir praktikos pažangą [18]. Taigi,
teisinė prielaida kineziterapeuto kompetencijai kelti yra sudaryta, tai yra numatyta
30
kineziterapeuto normoje, tačiau pasigendama detalesnio ir aiškesnio regalmentavimo, kas
neretai įneša neaiškumus ir sukelia netikrumų dėl specialistų kompetencijos ir jos tobulinimo
[89]. Lietuvoje nesukurta ir kineziterapeutų pakartotinės atestacijos sistema [89]. Taip pat
kineziterapeuto normoje trūksta detalaus Lietuvoje įteisintų kineziterapijos metodų aprašymo.
Neįvardijama, kokius diagnostinius pacientų būklės vertinimo bei gydymo metodus savo
darbe gali taikyti kineziterapeutai [18,89].
Didžiojoje Britanijoje kineziterapeutai yra registruojami Sveikatos profesijų taryboje,
the Health Professions' Council; HPC. Ši tarnyba yra atsakinga už studijų akreditavimą bei
tobulinimą, todėl išlaikomas glaudus ryšys tarp kineziterapeutų rengimo – teorijos ir jų
profesinės veiklos – praktikos [89]. Tuo tarpu Švedijoje, kur 9,1 mln. gyventojų tenka apie
16000 kineziterapeutų, iš jų apie 12000 yra Švedijos kineziterapeutų asociacijos nariai.
Įsidarbinti kineziterapeutu galima tik baigus studijas ir užsiregistravus Nacionalinėje
sveikatos ir socialinio aprūpinimo tarnyboje, The National Board of Health and Welfare [89].
Kiti Europos Sąjungos gyventojai privalo įrodyti savo kineziterapeuto kvalifikaciją
pateikdami galiojantį savo šalies universitetinio išsilavinimo diplomą, o tarnyba įvertina
kineziterapeutų diplomus ir laipsnius [89]. Naujojoje Zelandijoje užsiimti kineziterapeuto
praktika gali tik Kineziterapijos taryboje, Physiotherapy Board, registruoti kineziterapeutai
[76,89]. Taigi, daugelyje šalių kineziterapeutų veikla yra detaliai apibrėžta, pastebima
reikšminga kineziterapeutų profesinių draugijų įtaka rengiant kineziterapeutus ir prižiūrint jų
veiklą nuo studijų iki aktyvios profesinės veiklos.
Siekiant visuomenę apsaugoti nuo nekvalifikuotų specialistų, Lietuvoje ir užsienyje,
kineziterapeutai yra registruojami. Dažniausiai registruojami visi kineziterapijos studijas
baigę studentai, tačiau kai kuriose šalyse priimta praktika kineziterapeutus registruoti tik
išlaikius kompetenciją įrodantį egzaminą ar kitais numatytais būdais [89]. Šalyse, kur
kineziterapeutai taiko manualinę manipuliaciją ar skiria medikamentus, vertis kineziterapeuto
praktika yra leidžiama tik licencijavimo egzaminą išlaikiusiems ir registruotiems
kineziterapeutams. Vienose šalyse licencija yra išduodama visam laikui, kitur licencijavimo
egzaminą periodiškai reikia perlaikyti [89].
Taigi, visose minėtose šalyse yra keliamas kineziterapeuto profesinės kvalifikacijos
ir registracijos reikalavimas, siekiant visuomenę apsaugoti nuo nekvalifikuotų specialistų ir
galimos žalos, ypač griežtai vertinami tie specialistai, kurie savo darbe taiko manualinę
terapiją, medikamentus. O Lietuvoje kineziterapeutų veikla nėra aiškiai apibrėžta, vis dar
neįteisinti Lietuvos kineziterapeutų taikomi kineziterapijos metodai, diagnostiniai pacientų
31
būklės vertinimo metodai [89]. Kineziterapeutai negali atlikti kai kurių elektroterapijos ar
hidroterapijos procedūrų, nes jas atlieka gydytojai fizioterapeutai ar slaugytojos, nors
kineziterapeuto normoje MN:124:2004 yra pasakyta, kad kineziterapeutai turi žinoti fizikinės
terapijos metodus ir priemones bei gebėti taikyti fizioterapijos priemones. Kineziterapijos
paslaugos yra licencijuojamos, tačiau šią paslaugą teikiantys kineziterapeutai yra
nelicencijuojami. Specialistų registravimas ir spaudo numerio išdavimas pradėtas vykdyti
neseniai [18,68,89]. Dirbančių specialistų tobulinimuisi yra sudaryta teisinė prielaida, tačiau
jis daugiau yra rekomendacinio pobūdžio, Lietuvoje nesukurta pakartotinės kineziterapeutų
atestacijos sistema. Kineziterapeuto normoje taip pat yra pasakyta, kad kineziterapeutai turi
teisę dalyvauti rengiant įstatymus ir kitus norminius aktus, taigi kineziterapeutams ir
kineziterapeutų draugijoms yra sudarytos teisinės galimybės dalyvauti profesijai svarbių
klausimų sprendime ir tobulinime, o tai yra visuotinai priimta praktika daugelyje Europos
valstybių [18,89].
1.8. Asmens sveikatos priežiūros įstaigoms keliami reikalavimai
Greta licencijos atitinkamai veiklai reikalingi įvairūs leidimai, sertifikatai, pažymėjimai
[4], tokiu būdu siekiama užtikrinti visuomenės sveikatos saugą ir kontroliuoti juridinių ir fizinių
asmenų veiklą bei atitikimą teisės aktuose numatytiems reikalavimams. Vis dėlto specialistai
kritikuoja, kad neretai Lietuvos teisės aktuose nepagrįstai nustatomas reikalavimas gauti įvairius
leidimus ir tokiu būdu papildomai ribojama veikla, apsunkinami verslo santykiai [4].
Pagrindinis teisės aktas, kuriuo yra remiamasi įrengiant asmens sveikatos priežiūros
įstaigą, yra LR Sveikatos apsaugos ministro įsakymas Dėl Lietuvos Higienos Normos HN
47:2011 „Asmens sveikatos priežiūros įstaigos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ [19]. Šia
norma turi remtis kineziterapeutai ar kiti fiziniai asmenys, siekiantys įsteigti juridinį asmenį,
teiksiantį licencijuojamas asmens sveikatos priežiūros paslaugas. Kaip jau buvo minėta anksčiau,
fizinė medicina ir reabilitacija, kineziterapija, manualinė terapija, refleksoterapija, ambulatorinė
reabilitacija, masažas yra priskiriami prie licencijuojamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų,
todėl steigiant juridinį asmenį, teiksiantį šias paslaugas yra privaloma įvykdyti normos HN
47:2011 keliamus reikalavimus [19,23,24]. Taigi, ši norma nustato asmens sveikatos priežiūros
įstaigų įrengimo sveikatos saugos reikalavimus [19].
Įstaigos teikti asmens sveikatos priežiūros paslaugas gali tik teisės akto nustatyta
tvarka gavusios leidimą-higienos pasą, kuris liudija, kad veiklos sąlygos atitinka visuomenės
32
sveikatos saugos teisės aktų reikalavimus ir suteikia jo turėtojui teisę verstis dokumente
nurodyta ūkine komercine veikla [25]. Leidimus – higienos pasus išduoda, atsisako išduoti,
sustabdo jų galiojimą tos teritorijos, kurioje veikia juridinis asmuo, Visuomenės Sveikatos
priežiūros centras. Leidimas-higienos pasas išduodamas prieš pradedant vykdyti ūkinę
komercinę veiklą 5 metams, išskyrus atvejus, kai pareiškėjas paraiškoje gauti leidimą-
higienos pasą nurodo, kad jis ūkinę komercinę veiklą vykdys trumpesnį laikotarpį [19,25].
Prie ūkinės komercinės veiklos rūšių, kurioms būtinas leidimas – hiegienos pasas, yra priskiriama
ligoninių veikla, medicininės praktikos veikla, stomatologinės praktikos veikla ir masažo kabinetų
veikla. Taigi, kineziterapija turėtų būti priskiriama prie medicininės praktikos grupės [19,25].
Atsakingos institucijos turi teisę patikrinti ir įvertinti, ar vykdomos veiklos sąlygos atitinka
higienos normas ir kitus visuomenės sveikatos saugą reglamentuojančius teisės aktus. Radus
neatitikimus jie turi būti pašalinami, kitu atveju atsakinga institucija turi teisę sustabdyti,
panaikinti leidimo – higienos paso galiojimą [19,25].
Kad steigiama asmens sveikatos priežiūros paslaugas teiksianti įstaiga atitiktų visus
reikalavimus, turi būti remiamasi šių ir kitų normų reikalavimais (2 lent.).
33
2 lentelė. Asmens sveikatos priežiūros įstaigoms keliamus reikalavimus reglamentuojančios
normos ir reglamentas [19]
Kad Valstybinė Visuomenės sveikatos priežiūros tarnyba prie Sveikatos apsaugos
ministerijos išduotų leidimą – higienos pasą, privaloma pateikti juridinio asmens registravimo
pažymėjimo kopiją, naudojimosi patalpomis teisėtumą įrodančius dokumentus, patalpų brėžinius.
Jeigu numatoma tuo pačiu adresu vykdyti kelias ūkinės komercinės veiklos rūšis, kiekvienai
iš jų pateikiama atskira paraiška [25]. Gavus visus reikiamus dokumentus ne vėliau kaip per
10 darbo dienų pradedamas ūkinės komercinės veiklos sąlygų vertinimas. Vertinimas
atliekamas ūkinės komercinės veiklos vykdymo vietoje [25]. Šiuo metu yra priimtas įstatymo
nutarimas, kad asmens sveikatos priežiūros paslaugos gali būti vykdomos tik medicininės –
gydomosios paskirties patalpose [84]. Reikalavimus tokio pobūdžio patalpoms nustato LR
Sveikatos Apsaugos Ministras, tvirtindamas higienos normas. Higienos normose įtvirtinti
34
reikalavimai yra privalomi asmens sveikatos priežiūros įstaigas projektuojantiems, statantiems,
įrengiantiems, rekonstruojantiems, remontuojantiems fiziniams asmenims [25,84].
Vertintojams taip pat turi būti pateikiami steigiamo juridinio asmens savikontrolės
dokumentai: hospitalinių infekcijų prevencijos, geros higienos praktikos. Turi būti pateikiamos
vidaus tvarkos taisyklės, specialistų, dirbsiančių steigiamoje asmens sveikatos priežiūros įstaigoje
profesinių kvalifikacijų sąrašas, darbuotojų asmens medicininės knygelės.
Privaloma pateikti medicininių prietaisų, kurie bus naudojami veiklos metu sąrašas, o
esant reikalui turi būti įvertinamas šių prietaisų poveikis aplinkai, atliekami laboratoriniai tyrimai,
ūkinės komercinės veiklos sąlygoms įvertinti [20]. Remiantis Valstybinės ne maisto produktų
inspekcijos prie Ūkio ministerijos duomenimis, prietaisai naudojami asmens sveikatos
priežiūros įstaigos veiklos metu turi būti paženklinti CE ženklu [20]. CE ženklinimas yra
pagrindinis gaminio atitikties Europos Sąjungos teisei rodiklis, užtikrinantis laisvą gaminių
judėjimą Europos rinkoje. Dėdamas CE ženklą ant gaminio ir prisiimdamas visą atsakomybę,
gamintojas pareiškia, jog įvykdė visus teisinius reikalavimus, taikomus CE ženklinimui [20].
Asmens sveikatos priežiūros įstaigos veikloje naudojami prietaisai, priemonės turi atitikti
Metrologijos įstatyme įtvirtintas nuostatas [53]. Prietaisai yra tiriami, ženklinami specialiais
ženklais ir (arba) išduodamas patikros sertifikatas, kuriuo konstatuojama bei patvirtinama, kad
priemonė atitinka teisės aktų reikalavimus [53]. Specialių reikalavimų kineziterapijoje
naudojamiems prietaisams nepavyko rasti, tačiau kiekvieno įsigyto medicininio prietaiso,
priemonės techninis pasas turi būti saugomas ir prireikus pateikiamas atitinkamoms
institucijoms.
Pateikiamas procedūrų, užtikrinančių paslaugų kokybę sąrašas: vadybinės procedūros,
medicinos dokumentacijos ir informacinės bazės valdymo pagal veikiančius norminius teisės
aktus sąrašas, pacientų skundų ir pareiškimų nagrinėjimo, lokalaus (vidaus) medicininio
audito, mirčių atvejų nagrinėjimo tvarka. Būtina parengti vidaus tvarkos taisykles remiantis
Lietuvos Respublikos sveikatos priežiūros įstaigų įstatymu [10,31,55].
Taip pat yra keliamas reikalavimas, kad pirmosios medicinos pagalbos vaistinėlės
būtų įstaigose, įmonėse, sveikatos tarnybose, sveikatos priežiūros įstaigose [32].
Kineziterapeuto kompetencijas apibrėžiančioje kineziterapeuto normoje MN124:2004 yra
pasakyta, kad kineziterapeutas turi mokėti suteikti pirmąją medicinos pagalbą, tačiau ši
nuostata nėra detalizuojama ir neaišku, ar kineziterapeutas turi teisę atlikti vaistų injekcijas,
pacientui duoti medikamentų [18,32]. O asmens sveikatos priežiūros įstaigai privalomoje
pirmosios medicinos pagalbos vaistinėlės sudėtyje yra nemaža dalis leidžiamų vaistų, todėl
kyla klausimas, ar visi šie medikamentai yra privalomi ir kineziterapijos paslaugas
35
teiksiančiai įstaigai, ar kineziterapeutas turi teisę pasinaudoti vaistinėlėje esančiais
medikamentais [32].
Apibendrinant galima teigti, kad VASPVT prie Sveikatos apsaugos ministerijos
reikia pateikti nustatytos formos prašymą, juridinio asmens steigimo dokumentus,
įregistaravimo pažymėjimą ir įstatus, dokumentą, įrodantį, kad patalpos, kuriose bus vykdoma
licencijuojama veikla, paskirtis atitinka Sveikatos apsaugos ministro įsakymu nustatytus
reikalavimus. Privaloma pateikti vykdomos veiklos leidimą – higienos pasą, vidaus veiklos
taisykles, sveikatos priežiūros specialistų, kurie reikalingi numatomoms paslaugoms teikti,
profesinių kvalifikacijų sąrašą ir asmeniui išduotos licencijos verstis atitinkama praktika ar
kito kvalifikaciją įrodančio dokumento duomenis [10,55,82,86]. Pateikiamas medicinos
prietaisų, privalomų paraiškoje nurodytoms paslaugoms teikti sąrašas su detaliu aprašymu,
sutarčių su kitomis įstaigomis, jeigu planuojama pirkti iš jų asmens sveikatos priežiūros
paslaugas sutartys. Asmens sveikatos priežiūros paslaugas teiksiančioms įstaigoms privaloma
pateikti dokumentus, įrodančius, kad gydymo įstaiga yra apdrausta civilinės atsakomybės
draudimu už pacientams padarytą žalą [6,69]. Teikiami dokumentai, įrodantys, kad pareiškėjo
norimos teikti paslaugas atitinka Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymu
patvirtintus atitinkamų licencijuojamų paslaugų teikimo reikalavimus [82].
Taigi, norint, kad asmens sveikatos priežiūros įstaiga, teiksianti kineziterapijos ar
kitas reabilitacijos paslaugas, atitiktų normose įtvirtintus reikalavimus, būtina įvykdyti
daugybę reikalavimų, kurie yra skirti bendrai visoms asmens sveikatos priežiūros įstaigoms.
Odontologijos paslaugas teikiančioms gydymo įstaigoms yra numatyta speciali higienos
norma HN 74:2011, kurioje įtvirtinti reikalavimai skirti tik odontologinės priežiūros paslaugas
teiksiančios įstaigos įrengimui [21]. Kyla klausimas, kodėl nėra numatytų specialių
reikalavimų, skirtų reabilitacijos, kineziterapijos paslaugas teiksiančioms asmens sveikatos
priežiūros įstaigoms atsižvelgiant į šias paslaugas teiksiančių juridinių asmenų specifiką.
1.9. Reabilitacijos ir kineziterapijos paslaugų apmokėjimas
Pasaulio sveikatos organizacija pažangiausiomis laiko tas sveikatos priežiūros
sistemas, kuriose išplėtotas valstybinių ir privačių gydymo įstaigų bendradarbiavimas. Privati
medicina didina konkurenciją, gerėja paslaugų kokybė ir efektyvumas [51]. Lietuvos piliečiai,
mokantys įmokas į privalomąjį sveikatos draudimo fondą (PSDF), turi teisę pasirinkti asmens
sveikatos priežiūros įstaigą ir gydytoją, o lėšos gydymo įstagoms yra skirstomos pagal sutartis
su Valstybine ligonių kasa [42,54]. Valstybinėse gydymo įstaigose yra apmokamos beveik
36
visos gydymo sąnaudos, o privačios gydymo įstaigos išsilaiko iš pacientų įmokų, jeigu nėra
sudariusios sutarčių su Valstybine ligonių kasa [51]. O Vokietijoje kiekviena ligos gydymui
skirta kvota juda paskui pacientą, tokiu būdu sveikatos priežiūros įstaigos konkuruoja
paslaugų kokybe, siekdamos pritraukti pacientus. Gerai ir skaidriai sutvarkyta sistema skatina
privačius investuotojus investuoti šioje srityje [51]. Lietuvoje, jeigu pacientas norėtų gauti
paslaugas privačioje asmens sveikatos priežiūros įstaigoje, o gydymo įstaiga nebūtų sudariusi
sutarties su Valstybine ligonių kasa, pacientas už paslaugą turėtų susimokėti pats. Dėl šios
priežasties privačios gydymo įstaigos neretai sudaro sutartis su draudimo kompanijomis dėl
paslaugų apmokėjimo [51,71].
Valstybinė ligonių kasa prie Sveikatos apsaugos ministerijos suteikia spaudo numerį
asmenims, kurie teikia asmens sveikatos priežiūros paslaugas, apskaitomas privalomojo
sveikatos draudimo informacinėje sistemoje „Sveidra“ ir apmokamas iš PSDF [33]. Remiantis
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymu V-1153, kineziterapeutai privalo
įgyti spaudo numerius iki 2013 m. lapkričio 1 d., tačiau šie privalomi spaudo numerio įgijimo
terminai netaikomi, kai specialistas siekia teikti asmens sveikatos priežiūros paslaugas,
apmokamas iš PSDF [33]. Taigi, spaudo numerio įgijimas yra privaloma sąlyga prieš
pradedant teikti asmens sveikatos priežiūros paslaugas, neapmokamas iš PSDF. Ši nuostata
daugiausiai apima privačius asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikėjus, nes tik nedidelė
dalis privačių juridinių asmenų, teikiančių reabilitacijos, kineziterapijos paslaugas, turi
galimybę sudaryti sutartis su Valstybine ligonių kasa dėl paslaugų apmokėjimo iš PSDF [33].
Pasak G. Krutulytės, Higgs ir kitų autorių, kineziterapeutai daugelyje pasaulio šalių
turi ne tik profesinę autonomiją kaip specialistai, tačiau ir jų teikiamos prevencijos,
sveikatinimo ir gydymo paslaugos yra apmokamos iš valstybės biudžeto [2,47,89]. Tuo tarpu
M. Žukauskienė teigia, kad už kineziterapijos paslaugas nėra mokama iš PSDF, tačiau šis
teiginys prieštarauja LR Sveikatos apsaugos ministro įsakymuiV-50, kur yra pasakyta, kad
reabilitacijos specialistų teikiamos paslaugos sveikatos priežiūros įstaigose yra apmokamos iš
PSDF biudžeto, tačiau tam turi būti sudarytos sutartys su Valstybinėmis arba Teritorinėmis
ligonių kasomis [27,89]. Lietuvoje reabilitacijos ir sanatorinio gydymo organizavimo ir
apmokėjimo tvarka yra įtvirtinta LR Sveikatos apsaugos ministro įsakyme V - 50 [27], o
pagrindine sąlyga apmokėjimui už teikiamas rebailitacijos ar kineziterapijos paslaugas reikia
laikyti sutartį su Valstybinėmis arba Teritorinėmis ligonių kasomis.
Užsienio šalyse, kuriose sveikatos priežiūros sistemos finansavimas yra didesnis,
kineziterapijos paslaugos taip pat yra labiau išvystytos, o specialistų paslaugos apmokamos iš
PSDF fondo, sveikatos priežiūrai skirtų valstybės lėšų, tiek ir iš privačių asmenų įmokų
37
[27,89]. Kai kuriose Europos Sąjungos šalyse kineziterapeutai negali paciento priimti be
gydytojo siuntimo, tokia praktika yra ir Lietuvoje, kur reabilitacijos paslaugos yra skiriamos
pacientui bendrosios praktikos gydytojo, gydytojo specialisto arba fizinės medicinos ir
reabilitacijos gydytojo, o Jungtinėse Amerikos Valstijose už kineziterapijos paslaugas yra
mokama, kaip už bet kurio kito specialisto konsultacijas. Į kineziterapeutus pacientai gali
kreiptis tiesiogiai ir be gydytojo siuntimo [27,89].
Taigi, fiziniai asmenys, teikiantys kineziterapijos ar kitas reabilitacijos paslaugas
privačioje asmens sveikatos priežiūros įstaigoje ir nesudarę sutarties su Valstybine ar
Teritorine ligonių kasa, dėl paslaugų apmokėjimo iš PSDF turi galimybes išsilaikyti iš
pacientų įmokų arba sudaryti sutartis su draudimo kompanijomis dėl paslaugų apmokėjimo.
Nėra aiškiai reglamentuota tvarka dėl paciento kreipimosi tiesiogiai į kineziterapeutą, teikiantį
kineziterapijos ar kitas reabilitacijos paslaugas ir šių paslaugų apmokėjimo tvarkos iš PSDF.
38
2. TYRIMO METODIKA
Visa tyrimo eiga buvo suskirstyta į keturis etapus (3 pav.).
3 pav. Tyrimo vykdymo etapai
Pirmasis etapas.
Siekiant išsiaiškinti privačios kineziterapeuto veiklos poreikį ir galimybes Lietuvoje
parengta anoniminė anketinė apklausa, remiantis Lietuvoje atliktais moksliniais tyrimais
kineziterapijos srityje (žr. PRIEDAS Nr.2). Anketą sudarė 18 atviro ir uždaro tipo
klausimų.
Pirmoji grupė klausimų. Buvo siekiama išsiaiškinti respondentų demografinius ir
socio-ekonominius duomenis: lytis, amžius, išsilavinimas, darbinė veikla, darbo
stažas, pajamos.
Antroji grupė klausimų. Buvo siekiama išsiaiškinti respondentų priklausymą darbo
sektoriui (valstybinis, privatus) ir konkrečią darbo vietą.
Trečioji grupė klausimų. Buvo siekiama išsiaiškinti respondentų požiūrį į privačios
kineziterapeuto veiklos galimybes Lietuvoje bei priežastis kodėl Lietuvoje turi
arba neturi būti sudaromos sąlygos privačiai kineziterapeuto veiklai.
39
Ketvirtoji grupė klausimų. Buvo siekiama sužinoti respondentų poreikį užsiimti
privačia kineziterapeuto veikla bei to priežastis.
Penktoji grupė klausimų. Buvo siekiama išsiaiškinti kokią įtaką privati
kineziterapeuto veikla gali turėti įvairiems veiksniams bei respondentų nuomonę
apie kineziterapijos specialybei aktualius licencijavimo, kompetencijos kėlimo
kursų klausimus ir bendrą respondentų nuomonę apie kineziterapijos ateitį
Lietuvoje.
Šeštoji grupė klausimų. Buvo siekta išsiaiškinti veiksnius labiausiai kliudančius
kineziterapijos ir privačios kineziterapeuto veiklos plėtrai Lietuvoje.
Gautas Bioetikos centro leidimas atlikti respondentų anketinę apklausą (žr.
PRIEDAS NR.1).
Antrasis etapas.
Anketinė apklausa vykdyta 2012 metų gegužės – birželio mėnesiais. Apklausoje
dalyvavo Lietuvos Sveikatos mokslų universiteto ir Lietuvos Sporto universiteto
kineziterapijos bakalauro ketvirto kurso studijų studentai bei Lietuvos Sveikatos mokslų
universiteto ir Lietuvos Sporto universiteto kineziterapijos magistro pirmo kurso studentai.
Respondentams buvo išdalinta 115 anketų. Patikrinus grąžintas anketas, paaiškėjo, kad 10
anketų užpildyta netiksliai, neatsakyta į kai kuriuos klausimus. Atrinktos ir analizuotos 105
anketos, atsako dažnis 91,3 proc.
Apklaustųjų amžiaus vidurkis buvo 23,7 ± 0,2 metai, moterys sudarė 77 proc., vyrai
23 proc. apklaustųjų.
Trečiasis etapas.
Siekiant apžvelgti ir išanalizuoti kineziterapeuto veiklą reglamentuojančią teisinę
bazę bei oficialią statistiką apie privačios kineziterapeuto veiklos galimybes Lietuvoje atlikta
šių šaltinių analizė:
1. Analizuota mokslinė literatūra, vadovėliai, Lietuvos Respublikos Civilinis kodeksas.
2. Analizuoti įstatymai, įsakymai, nutarimai, normos.
3. Lietuvos ir Europos sąjungos statistikos departementų ir tarnybų ataskaitos.
4. 2013 metais pateiktas oficialus užklausimas Valstybinei Ligonių kasai prie Sveikatos
apsaugos ministerijos.
40
5. Konsultuotasi su Vilniaus ir Kauno privačių kineziterapijos klinikų vadovais.
Ketvirtasis etapas.
Statistinė analizė atlikta programos SPSS 20.0 paketu. Kiekybiniai kintamieji
aprašyti kaip aritmetinis vidurkis ± standartinė paklaida (V±SP) bei pateikti procentine
išraiška. Analizuojant duomenis buvo skaičiuojamos aprašomosios statistikos, tikrinamos
statistinės hipotezės apie skirtumus tarp vidurkių dažnumų bei požymių tarpusavio
priklausomumą. Tikrinat statistines hipotezes, statistinio reikšmingumo lygmuo pasirinktas
0,05.
Dviejų grupių vidurkiams palyginti taikytas parametrinis Stjudento t-testas ir
neparametrinis Mano-Vitnio testas.
Kokybinių požymių tarpusavio priklausomumui vertinti pasirinktas chi kvadrato (χ2)
kriterijus. Priklausomai nuo imčių dydžio buvo taikytas tikslus (mažoms imtims) ir
asimptominis χ2 kriterijus.
Ryšiui tarp požymių nustatyti buvo vertinamas Spirmeno koreliacijos koeficientas.
Analizės rezultatai pateikiami lentelėse ir grafikuose.
41
3. REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS
3.1. Apklaustųjų amžius ir lytis
Remiantis anketinės apklausos metu gautais duomenimis apklaustųjų amžiaus
vidurkis buvo 23,7 ± 0,2 metai. Jauniausias apklaustasis buvo 20 metų, vyriausias 35 metų.
Mediana 23 metai. Gauti rezultatai yra artimi kitų Lietuvoje atliktų mokslinių tyrimų
rezultatams, kur kineziterapeutai iki 30 metų sudarė nuo 48 iki 57 proc. [63,68,88]. E.
Žemaitienės tyrime respondentų amžiaus vidurkis buvo 22 metai [88]. Apibendrinant galima
teigti, kad Lietuvoje tarp kineziterapeutų yra daug jaunų specialistų, kas rodo, kad
kineziterapija turės gausius žmogiškųjų išteklių resursus ateityje ir yra vykdomos priėmimo į
kineziterapijos studijas politikos rezultatas.
Apklausoje dalyvavusių asmenų kontingentą daugiausiai sudarė moterys - 77 proc.,
vyrai sudarė 23 proc. apklaustųjų. Tyrimo rezultatus pagrindžia M. Žukauskienės (88 proc.
moterys, 12 proc. vyrai), D. Plečkaitienės (80 proc. moterys, 20 proc. vyrai), A. Draugelytės
(87 proc. moterys, 13 proc. vyrai), D. Mankevičiaus (80,1 proc. moterys, 19,9 proc. vyrai), E.
Žemaitienės (79,2 proc. moterys, 20,8 proc. vyrai) mokslinių tyrimų rezultatai. Panašios
tendencijos išlieka ir užsienio šalyse, kur moterys sudaro nuo 72 iki 78 proc., vyrai nuo 22 iki
28 proc. kineziterapeutų [12,63,68,88,89]. Taigi, kineziterapiją yra daugiau linkusios rinktis
moterys nei vyrai, tačiau, pasak M. Žukauskienės, lyčių santykis kinta [89] (4 pav.).
4 pav. Apklaustųjų procentinis pasiskirstymas pagal lytį
23 proc.
77 proc.
Vyrai
Moterys
42
3.2. Apklaustųjų darbinė veikla ir darbo stažas
Apklaustieji į klausimą, ar dirba kineziterapeutu(e), asakė, jog 28,6 proc.
kineziterapeutu(e) dirba, o 71,4 proc. nedirba. Vertinant gautus rezultatus svarbu atsižvelgti į
jauną respondentų amžių, amžiaus vidurkis 23,7 ± 0,2 metai. Dauguma apklaustųjų dar tik
pradeda darbinę veiklą, tačiau kiti Lietuvoje atlikti tyrimai rodo, kad 44,1 proc.
kineziterapeutų susidūrė su sunkumais ieškodami darbo, o 53,9 proc. teigė, kad susirasti darbą
pagal kineziterapeuto specialybę bus sunku [68,78] (5 pav.).
5 pav. Atsakymų į klausimą, ar dirba kineziterapeutu(e) procentinis pasiskirstymas
Analizuojant anketinės apklausos metu gautus duomenis buvo nustatyta, kad tarp
apklausoje dalyvavusių asmenų daugiausiai dirbančių kineziterapeutėmis buvo moterų. Tai
sudarė 32,1 proc. apklaustųjų, o kineziterapeutais dirbančių vyrų buvo tik 16,7 proc.
Statistiškai reikšmingas skirtumas nebuvo nustatytas ( p = 0,142).
Statistiškai reikšmingai daugiau kineziterapeutais dirbančių asmenų buvo tarp
vyresnių apklaustųjų (p<0,001). Amžiaus vidurkis 25,03±2,6 metai. Gauti rezultatai rodo, kad
kineziterapeutų darbinė veikla yra pradedama vėliau, o tam įtakos gali turėti tokie veiksniai,
kaip perpildyta rinka 58,9 proc., nepakankamas darbo vietų pasirinkimas 33,5 proc., jaunų
specialistų darbo patirties stoka nuo 28 iki 30 proc. [68,78].
28,6 proc.
71,4 proc. Taip
Ne
43
Apklaustųjų pasiteiravus, kiek metų jie dirba kineziterapeutu(e), buvo gauti
atsakymai, kad vidutiniškai dirbta kineziterapeutu(e) 2,4±0,4 metus. Daugiausiai
kineziterapeutu(e) buvo dirbta 10 metų, mažiausiai 5 metus. Mediana 2 metai. Gautus
rezultatus pagrindžia ir kitų autorių rezultatai, kur buvo nustatyta nuo 2 iki 5 metų
kineziterapeutų darbo stažas [88]. M. Žukauskienės tyrime iki 3 metų darbo stažą turinčių
kineziterapeutų buvo 38 proc., 3-10 metų stažą 32 proc. [89]. Nedideliam apklaustųjų darbo
stažui įtakos gali turėti jaunas apklaustųjų amžius, tačiau priežastys gali būti susijusios ir su
sudėtinga darbinės veiklos pradžia, darbo vietų trūkumu, kineziterapeutų pasiūlos bei
paklausos planavimo aspektais.
3.3. Apklaustųjų amžius ir darbo sektorius
Analizuojant apklausos duomenis buvo nustatytas statistiškai reikšmingas skirtumas
tarp valstybiniame ir privačiame sektoriuose dirbančių asmenų amžiaus. Pastebėta, kad
valstybiniame sektoriuje statistiškai reikšmingai dirbo vyresni apklaustieji. Amžiaus vidurkis
26,6±1,1 metai. Mediana 25 metai. O privačiame sektoriuje statistiškai reikšmingai dirbo
jaunesnio amžiaus apklaustieji. Amžiaus vidurkis 24,2 ±0,3 metai. Mediana 24 metai (p =
0,02). Remiantis D.Mankevičiaus tyrimo metu gautais rezultatais, kad statistiškai reikšmingai
valstybinėse ligoninėse dirbančių kineziterapeutų darbo stažas yra didesnis nei privačiose
gydymo įstaigose ir laikant, kad asmenys turintys didesnį darbo stažą taip pat yra ir vyresni,
galima pagrįsti šio tyrimo rezultatus [63]. Mažesnis apklaustųjų amžiaus vidurkis privačiame
sektoriuje gali atspinėti neseną privataus sektoriaus kūrimosi istoriją Lietuvoje bei jaunų
kineziterapijos specialistų prioritetą dirbti būtent šiame sektoriuje (6 pav.).
44
6 pav. Apklaustųjų amžiaus vidurkių pasiskirstymas priklausomai nuo darbo sektoriaus
3.4. Kineziterapeutų darbo užmokestis
Apklaustųjų atsakymai į anketos klausimą, ar patenkinti darbo užmokesčiu,
pasiskirstė taip, kad 68 proc. apklaustųjų darbo užmokesčiu buvo nepatenkinti ir 32 proc.
darbo užmokesčiu buvo patenkinti. Remiantis Lietuvoje atliktais tyrimais galima teigti, kad
maži kineziterapeutų atlyginimai yra labai aktuali problema, kurią 40,6 proc. respondenų
įvardijo kaip nepasitenkinimo darbu priežastį, o 33,3 proc. respondentų mažas atlyginimas
buvo priežastimi, nulėmusia sprendimą nedirbti kineziterapijos srityje [68,78] (7 pav.).
45
7 pav. Atsakymų į klausimą, ar esate patenkintas darbo užmokesčiu procentinis
pasiskirstymas
10 proc. valstybiniame sektoriuje dirbančių apklaustųjų nurodė, kad darbo
užmokesčiu yra patenkinti. Privačiame sektoriuje tarp dirbančių asmenų patenkintų darbo
užmokesčiu buvo 47,1 proc. (p<0,05). D. Plečkaitienė teigia, kad atlyginimų augimo
galimybių trūksta visose kineziterapeutų darbo vietose, išskyrus tuos atvejus, kai yra
verčiamasi privačia kineziterapeuto veikla. Privačiose sveikatos priežiūros įstaigose
atlyginimo augimo galimybių netrūksta 60 proc. apklaustųjų [68]. Taigi, privati
kineziterapeuto veikla ir privatus sektorius turi geresnes atlyginimų augimo galimybes
lyginant su valstybiniu sektoriumi, kas pagrindžia šio tyrimo metu nustatytą didesnį
patenkintų darbo užmokesčiu kineziterapeutų procentą privačiame sektoriuje. (8 pav.).
32 proc.
68 proc. Taip
Ne
46
8 pav. Atsakymų į klausimą, ar esate patenkintas darbo užmokesčiu procentinis
pasiskirstymas priklausomai nuo sektoriaus (*p <0,05)
3.5. Kineziterapeutų darbo sektorius ir darbo vieta
Apklausoje dalyvavusių asmenų paprašius nurodyti, kokiam sektoriui jie priskirtų
savo darbovietę, 61 proc. nurodė, kad jų darbovietė priklauso privačiam sektoriui,
valstybiniame sektoriuje dirbančių skaičius sudarė 39 proc. O M. Žukauskienė pateikia
priešingus rezultatus, kad 68 proc. apklaustųjų dirbo valstybiniame sektoriuje, 26 proc.
privačiame [89]. Tokie priešingi rezultatai gali būti siejami su tuo, kad šios apklausos dalyviai
buvo jauno amžiaus apklaustieji, kurie, kaip buvo nustatyta anksčiau, statistiškai reiškmingai
dažniau dirbo privačiame sektoriuje (p<0,05). Taigi, galima teigti, kad jauni kineziterapijos
specialistai prioritetą teikia privačiam sektoriui arba privačiame sektoriuje yra sudaromos
geresnės sąlygos įsidarbinti jauniems specialistams (9 pav.).
47
9 pav. Atsakymų į klausimą apie darbovietės priklausymą sektoriui procentinis
pasiskirstymas
Apklausoje dalyvavusių asmenų paprašius konkretizuoti savo darbo vietą buvo
nustatyta, kad daugiausiai dirbančiųjų yra privačiose sveikatos priežiūros įstaigose. Tai sudarė
21,4 proc. apklaustųjų. Dirbantys poliklinikoje, privačiame reabilitacijos – kineziterapijos
centre nurodė vienodas skaičius apklaustųjų, po 14,3 proc. Po 10,7 proc. apklaustųjų nurodė,
kad jų darbo vieta yra sporto klubas arba ligoninė. Reabilitacijos ligoninėje, sanatorijoje, spa
– masažo salone nurodė, kad dirba po 7,1 proc. apklausoje dalyvavusių asmenų. Mažiausiai
apklaustųjų dirbo slaugos ligoninėje ir vaikų darželyje, tai sudarė po 3,6 proc. (p<0,001) (10
pav.).
39 proc.
61 proc. Valstybinis sektorius
Privatus sektorius
48
10 pav. Atsakymų procentinis pasiskirstymas atsakius į klausimą apie darbo vietą
(χ2=25,904; lls=9)
Analizuojant duomenis buvo pastebėta, kad iš apklaustųjų, nurodžiusių, kad dirba
valstybiniame sektoriuje, daugiausiai dirbančiųjų buvo poliklinikoje – 36,4 proc. Kiti
apklaustieji dirbo ligoninėje – 27,3 proc., reabilitacijos ligoninėje – 18,2 proc. Slaugos
ligoninėje ir sanatorijoje dirbo po 9,1 proc. respondentų.
Didžiausias procentas apklaustųjų, nurodžiusių, kad dirba privačiame sektoriuje,
dirbo privačioje sveikatos priežiūros įstaigoje – 35,3 proc., 23,5 proc. dirbo privačiame
reabilitacijos/ kineziterapijos centre, 17,6 proc. sporto klube, 11,8 proc. spa/ masažo salone,
5,9 proc. vaikų darželyje.
Sanatorijoje dirbo tiek privačiame – 5,9 proc., tiek ir valstybiniame – 9,1 proc.
sektoriuje dirbantys apklaustieji (11 pav.).
10,7%
14,3%
7,1%
3,6%
7,1%
21,4%
14,3%
10,7%
7,1%
3,6%
Darbo vieta
Ligoninė Poliklinika
Reabilitacijos ligoninė Slaugos ligoninė
Sanatorija Privati sveikatos priežiūros įstaiga
Privatus reabilitacijos/kineziterapijos centras Sporto klubas
SPA/ masažo salonas Vaikų darželis
49
11 pav. Apklaustųjų procentinis pasiskirstymas priklausomai nuo darbo sektoriaus
Tyrimo metu buvo nustatyta, kad apklaustieji, nurodė, kad dirbo valstybiniame
sektoriuje, daugiausiai poliklinikoje, ligoninėje ir reabilitacijos ligoninėje. Gautus rezultatus
patvirtina ir kitų tyrimų rezultatai, kad tradiciškai didžiausias procentas kineziterapeutų,
dirbančių valstybiniame sektoriuje, dirbo ligoninėse - nuo 21 iki 33 proc. apklaustųjų,
sanatorijose - nuo 13 iki 25 proc., poliklinikose - nuo 10 iki 12 proc. [63,68]. Nurodžiusieji,
kad dirbo privačiame sektoriuje, daugiausiai dirbo privačiose sveikatos priežiūros įstaigose,
privačiuose reabilitacijos/kineziterapijos centruose bei sporto klubuose. Kiti autoriai nurodo
tik nežymų procentą apklaustųjų, dirbusių privačiose sveikatos priežiūros įstaigose - nuo 6 iki
10 proc. [63,68]. Gautiems priešingiems rezultatams gali turėti įtakos tai, kad Lietuvoje
privatus sektorius, teikiantis reabilitacijos, kineziterapijos paslaugas, dar tik pradedamas
plėtoti, todėl nustatytas toks žymus skirtumas tarp šio ir anksčiau atliktų tyrimų rezultatų.
3.6. Sąlygos užsiimti privačia kineziterapeuto veikla Lietuvoje
Apklausoje dalyvavusių asmenų pasiteiravus, ar Lietuvoje turi būti sudaromo sąlygos
kineziterapeutams užsiimti privačia veikla, buvo gauta, kad visi apklaustieji mano, jog
kineziterapeutams turi būti sudaromos sąlygos užsiimti privačia veikla. Kito Lietuvoje atlikto
tyrimo metu pasiteiravus medicinos įstaigų vadovų apie tai, ar kineziterapeutai gali dirbti
savarankiškai, buvo gauta, kad didesnė dalis tam pritaria – 43,8 proc., o 40,6 proc. tam
nepritaria [78,88].
9,1%
9,1%
18,2%
36,4%
27,3%
5,9%
11,8%
17,6%
23,5%
35,3%
5,9%
0 5 10 15 20 25 30 35 40
Vaikų darželis
SPA/masažo salonas
Sporto klubas
Privatus reabilitacijos/kineziterapijos centras
Privati sveikatos priežiūros įstaiga
Sanatorija
Slaugos ligoninė
Reabilitacijos ligoninė
Poliklinika
Ligoninė
Privatus sektorius Valstybinis sektorius
50
Apklaustųjų pasiteiravus, kodėl Lietuvoje turi būti sudaromos sąlygos
kineziterapeutams užsiimti privačia veikla, daugiausiai apklaustųjų - 27,6 proc. nurodė, kad
Lietuvoje sudarant sąlygas privačiai kineziterapeuto veiklai būtų plėtojamos galimybės
kineziterapeutų savirealizacijai ir savarankiškiems sprendimams priimti. Kineziterapeutų
savirealizavijos problema nėra plačiai nagrinėjama Lietuvos mokslininkų darbuose, tačiau D.
Plečkaitienės apklausos metu 7,1 proc. apklaustųjų savirealizacijos stoką įvardijo kaip
nepasitenkinimo kineziterapeuto darbu priežastį [68]. Literatūroje profesinis savarankiškumas
ir savirealizacija yra priskiriami prie vienų svarbiausių faktorių, lemiančių darbuotojų
pasitenkinimą, o kineziterapija, pasak M. Žukauskienės, yra laikoma savarankiška specialybe
[89]. 21 proc. apklaustųjų teigė, kad sąlygų privačiai kineziterapeuto veiklai Lietuvoje
sukūrimas turėtų įtakos kineziterapijos paslaugų kokybei. Nors patys kineziterapeutai
paslaugų kokybę įvardija kaip priežastį privačiai kineziterapeuto veiklai, tačiau 61 proc.
pacientų ją vertina gerai, taigi tai gali rodyti, kad patys kineziterapeutai yra nepatenkinti
teikiamų pacientams paslaugų kokybe [78]. 10,5 proc. apklaustųjų kaip priežastį nurodė
mažus kineziterapeutų atlyginimus. Mažų kineziterapeutų atlyginimų problema yra
nagrinėjama daugelyje Lietuvoje atliktų tyrimų ir tai yra ryškus veiksnys, lemiantis
kineziterapeutų nepasitenkinimą bei sprendimą atsisakyti kineziterapeuto darbinės veiklos
[63,68,78,89]. Taigi, respondentų nuomone, privati kinziterapeutų veikla turėtų įtakos
atlyginimams augti. 9,5 proc. nurodė, kad užsiimti privačia veikla yra kineziterapeutų teisė,
todėl Lietuvoje turi būti sudaromos tam sąlygos. Nors kineziterapeutai dauguma atvejų dirba
reabilitacijos specialistų komandoje ir 65,6 proc. atvejų yra laikomi pilnateisiais komandos
nariais, tačiau įvykdžius teisės aktų nustatytus reikalavimus teisė verstis privačia veikla turi
būti suteikiama [78,89]. 8,6 proc. apklaustųjų kaip priežastį privačiai kineziterapeuto veiklai
nurodė Lietuvoje augantį kineziterapijos paslaugų poreikį. Tai patvirtina ir Lietuvoje atliktas
tyrimas, kurio metu buvo nustatyta, kad 64,4 proc. pacientų ketina pakartotinai kreiptis dėl
kineziterapijos paslaugų gavimo, o 62,7 proc. kineziterapijos paslaugomis norėtų naudotis
dažniau [78]. Taip pat svarbu atsižvelgti, kad kineziterapijos paslaugų poreikį didina Lietuvos
demografiniai bei lėtinių ligų paplitimo aspektai. Po 7,6 proc. apklaustųjų išsakė nuomonę,
kad sąlygos užsiimti privačia veikla suteiktų galimybę pacientui pasirinkti tarp privataus ir
valstybinio sektoriaus bei specialisto, būtų sudaromos geresnės sąlygos taikyti individualias
kineziterapijos procedūras pacientams. Lietuvos Respublikos įstatymai suteikia teisę
pasirinkti gydymo įstaigą ir gydytoją, o pacientai gali rinktis valstybinėje ar privačioje
gydymo įstaigoje gydytis [54]. 5,7 proc. teigė, kad tai turėtų įtakos kineziterapijos
populiarumui ir prestižui didinti, galimybei taikyti naujausius kineziterapijos metodus bei
51
trumpinti laukimo laiką ir paslaugos būtų prieinamesnės. Tyrimai rodo, kad 77,5 proc.
gydymo įstaigų vadovų ir 56 proc. pacientų mano, kad visuomenės informavimas apie
kineziterapiją yra nepakankamas, o tai turi įtakos specialybės populiarumui ir prestižui.
Kalbant apie kineziterapijos paslaugų prieinamumą 30,5 proc. nurodė, kad paslaugos yra
lengvai prieinamos, 13,6 proc. nurodė, kad gydytojas šių paslaugų neskiria, 27,1 proc. nurodė,
kad kineziterapijos paslaugų yra skiriama per mažai, o 25,4 proc. kineziterapijos reikėjo
prašyti [78].
4,8 proc. išsakė nuomonę, kad sąlygų privačiai kineziterapeuto veiklai sukūrimas
Lietuvoje turėtų įtakos geresnėms darbo sąlygoms specialistams, o pacientai galėtų tiesiogiai
kreiptis į kineziterapeutus bei būtų sudaroma konkurencija tarp valstybinio ir privataus
sektorių. Šiuo metu siekiant gauti reabilitacijos ir kineziterapijos paslaugas, apmokamas iš
PSDF, yra būtina gauti gydytojo siuntimą, o apklaustųjų nuomone, kad sąlygų privačiai
kineziterapeuto veiklai sukūrimas turėtų įtakos darbo sąlygoms, patvirtina Lietuvoje atliktas
tyrimas, kurio metu buvo nustatyta, kad privačiose gydymo įstaigose dirbę gydytojai buvo
labiau patenkinti savo darbu ir darbo sąlygomis [83]. Mažiausiai apklaustųjų, iš viso 3,8 proc.
manė, kad sąlygų privačiai kineziterapijos veiklai sukūrimas Lietuvoje turėtų įtakos
kineziterapijos mokslo plėtrai ir investicijoms (12 pav.).
12 pav. Atsakymų procentinis pasiskirstymas atsakius į klausimą, kodėl Lietuvoje turėtų būti
sudaromos sąlygos užsiimti privačia kineziterapeuto veikla (* p<0,05)
52
Analizuojant duomenis buvo pastebėta, kad tie apklaustieji, kurie nurodė, kad
Lietuvoje turi būti sudaromos sąlygos užsiimti privačia kineziterapeuto veikla, nes tai turėtų
įtakos kineziterapeutų savirealizacijai – 27,6 proc., statistiškai reikšmingai dažniau teigė, kad
įtakos turės visi teiginiai nuo teiginio apie kineziterapeutų atlyginimų augimą – 10,5 proc.
(p<0,05).
3.7. Apklaustųjų poreikis ir priežastys užsiimti privačia kineziterapeuto
veikla
Apklausoje dalyvavusių asmenų pasiteiravus, ar jie asmeniškai norėtų užsiimti
privačia kineziterapeuto veikla, 87 proc. apklaustųjų atsakė, kad norėtų užsiimti privačia
kineziterapeuto veikla, o 13 proc. nurodė, kad nenorėtų užsiimti privačia kineziterapeuto
veikla. E. Žemaitienės tyrimo metu buvo nustatyta, kad 31,8 proc. respondentų norėtų
užsiimti privačia kineziterapeuto veikla [78]. Iš kitų autorių tyrimų matyti, kad realiai tik
nedidelis procentas kineziterapeutų pradeda vykdyti privačią kineziterapeuto veiklą. Tai
sudaro 0,6 proc., 5,3 proc. apklaustųjų [63,68,78] (13 pav.).
13 pav. Atsakymų procentinis pasiskirstymas į klausimą, ar Jūs asmeniškai norėtumėte
užsiimti privačia kineziterapeuto veikla
Analizuojant respondentų atsakymų procentinį pasiskirstymą pagal tai, ar apklaustieji
dirbo kineziterapeutu(e), nebuvo nustatytas statistiškai reikšmingas skirtumas, vis dėlto tiek
87 proc.
13 proc.
Taip, norėčiau
Ne, nenorėčiau
53
tarp dirbančiųjų - 90 proc., tiek tarp nedirbančiųjų - 85,3 proc. buvo daug norinčių užsiimti
privačia kineziteraputo veikla. Tarp dirbančių kineziterapeutu(e) buvo mažesnis procentas –
10 proc. nenorinčių užsiimti privačia veikla nei tarp nedirbančių -14,7 proc. Apibendrinant
galima teigti, kad iš tyrimo metu gautų rezultatų matyti, jog nepaisant kineziterapeutų
darbinės veiklos, privačios kineziterapeuto veiklos galimybės domina daug apklaustųjų (14
pav.).
14 pav. Atsakymų į klausimą, ar norite užsiimti privačia kineziterapeuto veikla procentinis
pasiskirstymas priklausomai nuo to, ar apklaustieji dirbo ar ne
Analizuojant apklaustųjų procentinį pasiskirstymą pagal tai, kokiam sektoriui
priklauso apklaustųjų darbo vieta, nebuvo gautas statistiškai reikšmingas skirtumas, vis dėlto
net 90,9 proc. apklaustųjų, dirbančių valstybiniame sektoriuje, norėtų užsiimti privačia
kineziterapeuto veikla, o privačiame sektoriuje norinčiųjų skaičius buvo kiek mažesnis - 88,2
proc. Tarp valstybiniame sektoriuje dirbančių buvo mažesnis procentas - 9,1 proc. nenorinčių
užsiimti privačia kineziterapueto veikla, privačiame sektoriuje tokių buvo 11,8 proc.
Apibendrinant galima teigti, kad greičiausiai dėl palankesnių darbo sąlygų privačiame
sektoriuje mažesnis procentas apklaustųjų norėtų užsiimti privačia veikla, bet, kaip rodo
tyrimai, valstybiniame sektoriuje yra daug veiksnių, netenkinančių kineziterapeutus, o tai gali
turėti įtakos norui užsiimti privačia kineziterapeuto veikla [11,63,68,78,88,89] (15 pav.).
90% 85,3%
10% 14,7%
0
10
20
30
40
50
60
70
80
90
100
Taip Ne
Pro
centa
i
Ar dirbate kineziterapeutu(e)
Taip
Ne
Ar norėtumėte
užsiimti privačia
kineziterapeuto
veikla
54
15 pav. Atsakymų į klausimą, ar norite užsiimti privačia kineziterapeuto veikla, procentinis
pasiskirstymas priklausomai nuo darbo sektoriaus
Siekiant išsiaiškinti, kodėl apklaustieji norėtų užsiimti privačia kineziterapeuto veikla
buvo paprašyta nurodyti to priežastis. Vertinant apklaustųjų atsakymus į šį klausimą galima
remtis F. Hercbergo dviejų veiksnių teorija, kuri prie pasitenkimo darbu veiksnių priskiria
galimybę siekti rezultatų, pripažinimą, darbo patrauklumą, atsakomybę, galimybę kopti
karjeros laiptais, profesinį augimą. Šie veiksniai sužadina darbuotojo motyvaciją dirbti [83].
Veiksniai sukeliantys nepasitenkinimą darbu yra darbo užmokestis, darbo sąlygos, įstaigos
politika, kontrolės ir reikalų valdymo klausimai. Šie veiksniai daro neigiamą įtaką darbuotojui
ir neretai tampa priežastimi išeiti iš darbo [83].
Daugiausiai apklaustųjų kaip priežastį kodėl jie norėtų imtis privačios veiklos
nurodė, kad tai darytų dėl didesnio darbo užmokesčio. Taip manė 21,9 proc. apklaustųjų. Tiek
šis tyrimas tiek ir kitų autorių tyrimų rezultatai rodo, kad kineziterapeuto atlyginimai
Lietuvoje yra maži, o 53,9 proc. kineziterapeutų nurodo, kad materialinė gerovė jiems yra
labai svarbi. 56,3 proc. gydymo įstaigų vadovų pritaria, kad kineziterapija yra finansuojama
nepakankamai [65,68,78,89]. 17,1 proc. respondentų kaip priežastį nurodė nenorą priklausyti
nuo kitų. Amerikos Kineziterapeutų Asociacijos tyrimo metu buvo nustatyta, kad
kineziterapeutams didžiausią pasitenkinimą kelia nepriklausomybė priimant sprendimus [70].
14,3 proc. nurodė, kad privačia kineziterapeuto veikla užsiimtų dėl galimybės dirbti su
pacientais individualiai. Po 13,3 proc. apklaustųjų nurodė, kad tai darytų dėl galimybės teikti
90,9% 88,2%
9,1% 11,8%
0
10
20
30
40
50
60
70
80
90
100
Valstybinis Privatus
Pro
centa
i
Darbo sektorius
Taip
Ne
Ar norėtumėte
užsiimti privačia
kineziterapeuto
veikla
55
kokybiškesnes paslaugas pacientams, noro padėti bei didesnių galimybių tobulėti.
Individualios kineziterapijos paslaugos neretai yra siejamos su didesniu dėmesiu paciento
problemoms, kas galiausiai atsiliepia paslaugos kokybei, o 46,1 proc. apklaustųjų nurodo, kad
individualus tobulėjimas jiems yra labai svarbus. Taigi, be autonomijos kineziterapeutų
pasitenkinimą lemia galimybės mokytis ir tobulinti įgūdžius [67]. 10,5 proc. norėtų užsiimti
privačia kineziterapeuto veikla dėl geresnių darbo sąlygų. Lietuvoje atlikto tyrimo metu buvo
nustatyta, kad 36 proc. kineziterapeutų trūksta darbo priemonių, 35,6 proc. teigia, kad
reikalinga modernesnė įranga, o 61 proc. apklaustųjų teigia, kad darbo vieta yra tik kartais
patogi [12,81,88].
8,6 proc. apklaustųjų individualia kineziterapeuto veikla užsiimtų dėl galimybės
dirbti su įvairiais pacientais. 42,9 proc. kineziterapeutų nurodo, kad jiems yra labai svarbus
savo sugebėjimų išreiškimas, darbo įdomumas [70,72]. 7,6 proc. dėl galimybės reguliuoti
pacientų srautus ir darbo krūvį, kad darbo krūvis kineziterapeutams yra didelis patvirtina
Lietuvoje atliktas tyrimas, kurio metu buvo nustatyta, kad 38 proc. kineziterapeutų nurodo,
kad jiems darbo krūvis yra perdidelis. Literatūroje yra pripažįstama, kad kineziterapeuto
darbas yra sunkus fiziškai ir psichologiškai [12,88]. 4,8 proc. dėl nepakankamo darbo vietų
skaičiaus. 33,5 proc. kineziterapeutų nurodo, kad Lietuvoje yra nepakankamas darbo vietų
pasirinkimas, tą pagrindžia tai, kad 43,7 proc. gydymo įstaigų vadovų nurodo, kad jų
vadovaujamoje įstaigoje nedirbo nė vienas kineziterapeutas, 34,4 proc. nurodė, kad dirba tik
vienas specialistas [81,88]. 3,8 proc. dėl nenoro dibti valstybiniame sektoriuje. Po 2,9 proc.
dėl galimybės taikyti naujausius metodus, taip pat dėl to, kad respondentai mano jog
kineziterapeutai yra kompetentingi dirbti savarankiškai. 1,9 proc. nurodė, kad užsiimtų
privačia kineziterapeuto veikla dėl to, kad pacientams tiesiogiai kreipiantis į privačiai dirbantį
kineziterapeutą būtų didesnė besikreipiančiųjų motyvacija aktyviai dalyvauti reabilitacijos
procese. Šią situaciją aiškiai parodo tai, kad net 42,4 proc. apklaustų pacientų apie
kineziterapiją nieko nežinojo ir šia paslauga naudojosi todėl, kad ją paskyrė gydytojas ir tik
23,7 proc. žinojo apie kineziterapiją ir patys motyvuotai kreipėsi į specialistą [78].
Mažiausiai apklaustųjų, tik 1 proc. norėtų užsiimti privačia kineziterapeuto veikla dėl to, kad
kineziterapijos palsaugas galėtų teikti pacientams Lietuvos periferijoje. Remiantis VASPVT
duomenimis kineziterapijos paslaugos daugiausiai yra teikiamos miestuose, tuo tarpu
kaimiškose vietovėse šių paslaugų prieinamumas yra daug prastesnis (16 pav.).
56
16 pav. Atsakymų į klausimą kodėl norėtumėte užsiimti privačia kineziterapeuto veikla
procentinis pasiskirstymas (* p< 0,05)
Analizuojant gautus duomenis buvo pastebėta, kad tie apklaustieji kurie teigė, kad norėtų
užsiimti privačia kineziterapeuto veikla dėl didesnio darbo užmokesčio, statistiškai
reikšmingai prioritetą teikė atsakymams nuo teiginio apie geresnes darbo sąlygas – 10, 5 proc.
(p<0,05).
3.8. Privačios kineziterapeuto veiklos įtaka
Respondentų buvo paprašyta pasirinkti ir pabraukti teiginius, kuriems jų manymu
privati kineziterapeuto veikla galėtų turėti įtakos.
Daugiausiai apklaustųjų nurodė, kad privati kineziterapijos veikla turėtų įtakos
paslaugų kokybei – po 81,9 proc. ir naujų darbo vietų kūrimui. 71,4 proc. teigė, kad tai turėtų
įtakos kineziterapeutų darbo sąlygų gerėjimui, 65,7 proc. atlyginimų augimui, 64,8 proc.
pacientų galimybei rinktis, 54,3 proc. kineziterapijos įvaizdžiui ir prestižui, 48,6 proc.
kineziterapeutų teoriniam ir praktiniam tobulėjimui. 37,1 proc. respondentų nurodė, kad
privati kineziterapijos veikla turėtų įtakos investicijoms ir naujų technologijų pritraukimui
kineziterapijos srityje, 33,3 proc. kineziterapijos mokslo plėtrai ir moksliniam tyrimams.
57
Mažiausiai apklaustųjų - 30,5 proc. nurodė, kad privati kineziterapijos veikla turėtų įtakos
konkurencijai tarp valstybinio ir privataus sektorių.
Kaip teigia V. Lelienė didesnis kokybės poreikis dažnai lemia privačios gydymo
įstaigos pasirinkimą [48], tačiau dėl nesenos privačių kineziterapijos paslaugas teikiančių
įtaigų kūrimosi istorijos sunku pasakyti ar privati kineziterapeuto veikla turėtų tiesioginės
įtakos paslaugų kokybei.
Nepakankamas kineziterapeutų darbo vietų skaičius, nedidelis kineziterapeutų
skaičius gydymo įstaigose ir pačių kineziterapeutų nuomonė, kad kineziterapeutai turi menkas
karjeros galimybes, o rasti darbą pagal specialybę bus sunku rodo, kad apklaustieji mano, jog
privati kineziterapeuto veikla bent dalinai gali šią problemą išspręsti [63,68,78,89] Darbo
sąlygos ir kineziterapeutų atlyginimai yra tie veiksniai, kurie pasak F. Hercbergo dviejų
veiksnių teorijos gali lemti pasitraukimą iš darbo vietos, o sąlygų sudarymas kineziterapeutų
teoriniam ir praktiniam tobulėjimas gali lemti didesnį pasitenkinimą darbu ir motyvuoti dirbti
[83]. Kaip jau buvo minėta anksčiau pacientai įstatymų nustatyta tvarka turi teisę pasirinkti
gydymo įstaigą ir gydytoją, todėl privati kineziterapeutų veikla suteiktų platesnes galimybes
pacientui rinktis. Remiantis Lietuvos privačių sveikatos priežiūros įstaigų asociacija privati
medicina didina konkurenciją, gerėja paslaugų kokybė ir efektyvumas [51] (17 pav.).
17 pav. Atsakymų į klausimą apie privačios kineziterapijos veiklos įtaką procentinis
pasiskirstymas (*,˟ p<0,05)
81,9%*
81,9%*
71,4%˟
65,7%*
64,8%*
54,3%*,˟
48,6%*,˟
37,1%*,˟
33,3%*,˟
30,5%*,˟
0 10 20 30 40 50 60 70 80 90
Paslaugų kokybei
Naujų darbo vietų kūrimui
Darbo sąlygų gerėjimui
Atlyginimų augimui
Paciento galimybei rinktis
Įvaizdžiui ir prestižui
Teoriniam ir prkatiniam tobulėjimui
Investicijoms ir naujoms technologijoms
Profesijos plėtrai ir moksliniams tyrimams
Konkurencijai tarp valstybinio ir privataus sektorių
58
Analizuojant duomenis buvo pastebėta, kad tie apklaustieji, kurie pasirinko teiginius,
kad privati kineziterapeuto veikla turėtų įtakos paslaugų kokybei ir naujų darbo vietų kūrimui
– po 81,9 proc. statistiškai patikimai dažniau prioritetą teikė visiems atsakymams, išskyrus
teiginį, kad privati kineziterapijos veikla turėtų įtakos darbo sąlygų gerėjimui – 71,4 proc. (*
p<0,05).
Tačiau tie apklaustieji, kurie prioritetą teikė teiginiui, kad privati kineziterapeuto
veikla gali turėti įtakos darbo sąlygoms gerėti, statistiškai patikimai dažniau prioritetą teikė
visiems teiginiams, išskyrus teiginius apie įtaką paslaugų kokybei ir naujų darbo vietų
kūrimui – po 81,9 proc., atlyginimų augimui – 65,7 proc. bei paciento galimybei rinktis – 64,8
proc. ( ˟ p<0,05) (17 pav.).
3.9. Kineziterapeutų licencijavimas ir privalomi kompetencijos kėlimo kursai
Apklaustųjų pasiteiravus, kaip jie vertina kineziterapeutų licencijavimą, buvo gauta, kad 96
proc. respondentų licencijavimą vertina teigiamai ir tik 4 proc. neigiamai. Taigi akivaizdu,
kad didžioji apklausoje dalyvavusių kineziterapeutų dalis mano, kad kineziterapeutai turi būti
licencijuojami, nors šiuo metu kineziterapeutai, kaip specialistai, yra nelicencijuojami [89]
(18 pav.).
18 pav. Atsakymų į klausimą, kaip vertinate kineziterapeutų licencijavimą, procentinis
pasiskirstymas
96 proc.
4 proc.
Teigiamai
Neigiamai
59
Respondentų pasiteiravus apie privalomus kineziterapeutų kompetencijos kėlimo
kursus, apklaustųjų nuomonės pasiskirstė panašiai, kaip ir licencijavimo klausimo atveju.
Teigiamai vertinusių privalomus kompetencijos kėlimo kursus buvo 94 proc., neigiamai tik 6
proc. Didžioji dalis apklaustųjų privalomus kompetencijos kėlimo kursus vertino teigiamai,
nors Lietuvoje, pasak M. Žukauskienės, kineziterapeutų profesinio tobulėjimo klausimai nėra
aiškiai apibrėžti [89] (19 pav.).
19 pav. Atsakymų į klausimą, kaip vertinate privalomus kineziterapeutų kompetencijos
kėlimo kursus, procentinis pasiskirstymas
Respondentų atsakymai apie kineziterapeutų kompetencijos kėlimo kursus ir
kineziterapeutų licenzijavimą teigiamai reikšmingai koreliavo r=0,4 (p<0,001).
Statistiškai reikšmingai tarp teigiamai vertinusių privalomus kineziterapeutų
kompetencijos kursus buvo daugiau teigiamai vertinusių kineziterapeutų licencijavimą - 98
proc. O tarp neigiamai vertinusių privalomus kineziterapeutų kompetencijos kėlimo kursus
statistiškai reikšmingai buvo mažiau teigiamai vertinusių kineziterapeutų licencijavimą - 66,7
proc. (p<0,001) (20 pav.).
94 proc.
6 proc.
Teigiamai
Neigiamai
60
20 pav. Apklaustųjų teigiamai arba neigiamai vertinusių privalomus kineziterapeutų
kompetencijos kėlimo kursus procentinis pasiskirstymas kineziterapeutų licencijavimo
atžvilgiu (*p=0,001).
Analizuojant gautus rezultatus priklausomai nuo apklausoje dalyvavusių asmenų
darbo stažo buvo gauta, kad apklaustieji, kurie dirbo mažiau nei 2 metus statistiškai
reikšmingai - 100 proc. teigiamai vertino privalomus kineziterapeutų kompetencijos kėlimo
kursus ir kineziterapeutų licencijavimą. Tačiau apklaustųjų, dirbusių kineziterapeutu(e)
daugiau nei du metus, statistiškai reikšmingai buvo mažiau teigiamai vertinusių privalomus
kineziterapeutų kompetencijos kėlimo kursus ir licencijavimą - 71,4 proc. (21 pav.).
66,7%*
0
20
40
60
80
100
Teigiamai Teigiamai
Pro
centa
i
Kineziterapeutų licencijavimo vertinimas
Teigiamai
Neigiamai
Kompetencijos
kėlimo kursų
vertinimas
98%*
61
21 pav. Apklaustųjų privalomų kineziterapeutų kompetencijos kėlimo kursų ir licencijavimo
vertinimo procentinis pasiskirstymas priklausomao nuo darbo stažo (*p=0,001)
3.10. Kineziterapijos ateitis Lietuvoje
Apklausoje dalyvavusių asmenų pasiteiravus, kokią jie mato kineziterapijos ateitį Lietuvoje,
buvo gauta, kad 82 proc. apklaustųjų kineziterapijos ateitį Lietuvoje mato teigiamą, bet 18
proc. apklaustųjų kineziterapijos ateitį mato neigiamą. Tyrimai rodo, kad kineziterapija ir jos
perspektyvos yra vertinamos labai įvairiai. 64,3 proc. kineziterapeutų kineziterapiją laiko
perspektyvia, 40,6 proc. apklaustųjų prestižine, kitame tyrime prestižine kineziterapiją laiko
tik 6,1 proc. apklaustųjų. 44,1 proc. teigia, kad kineziterapija yra neaiškios paskirties,
remiantis kitu tyrimu tokių buvo tik 9,7 proc. 15,3 ir 9,1 proc. kineziterapiją laiko
neprestižine, 10,4 proc. neperspektyvia. Tai, jog net 86,4 proc. respondentų esant galimybei
sutiktų keisti specialybę, rodo, kad būtina spręsti su kineziterapijos ateitimi Lietuvoje
susijusius klausimus [68,78,83] (22 pav.).
71,4%*
0
20
40
60
80
100
Dirbo < 2
m.
Dirbo > 2
m.
Pro
cen
tai
Teigiamai
Kompetencijos
kėlimo kursai ir
licencijavimas
100%
Teigiamai
62
22 pav. Atsakymų į klausimą, kokią matote kineziterapijos ateitį Lietuvoje, procentinis
pasiskirstymas
3.11. Veiksniai, labiausiai kliudantys kineziterapijos ir privačios
kineziterapeuto veiklos plėtrai Lietuvoje
Paskutiniame anketos klausime respondentų buvo paprašyta sunumeruoti teiginius nuo
aktualiausio iki mažiausiai aktualaus ir tokiu būdu atsakyti į klausimą, kas, jų manymu,
labiausiai kliudo kineziterapijos ir privačios kineziterapeuto veiklos plėtrai Lietuvoje.
Labiausiai aktualus teiginys buvo žymimas – 1, mažiausiai aktualus – 13.
Žemiau pateiktoje lentelėje surašyti atsakymų balų vidurkiai ir jų standartinės
paklaidos - V±SP. Taigi, kuo buvo gautas mažesnis balo vidurkis, tuo atitinkamas teiginys
apklaustiesiems atrodė aktualesnis ir labiausiai kliudantis kineziterapijos ir privačios
kineziterapeuto veiklos plėtrai Lietuvoje. Atsakymai pateikti nuo mažiausiai aktualaus iki
labiausiai aktualaus (3 lent.).
Apibendrinus gautus duomenis matyti, kad apklaustiesieji manė, jog labiausiai
kineziterapijos ir privačios kineziterapeuto veiklos plėtrai Lietuvoje kliudo nesudarytos
sąlygos tiesiogiai kreiptis į kineziterapeutą – 5,01±0,4. Kitas veiksnys - nepakankamas
kineziterapeuto veiklos teisinis reglamentavimas – 5,29±0,4, kineziterapeutų licencijavimo
nebuvimas – 5,81±0,4, nepakankamas reabilitacijos ir kineziterapijos sektoriaus finansavimas
– 5,99±0,3, teisinės bazės, susijusios su privačia kineziterapeuto veikla ir reikalavimų
82 proc.
18 proc.
Teigiama
Neigiama
63
kineziterapijos kabinetui stoka – 6,32±0,4, ribota galimybė pacientui pasirinkti kineziterapijos
paslaugą privačioje kineziterapijos klinikoje/kabinete ir gauti apmokėjimą iš PSDF –
6,34±0,3. Nepakankamas kineziterapijos vertinimas tarp gydytojų, apklaustųjų nuomone, taip
pat yra labai svarbus aspektas, kliudantis kineziterapijos ir privačios kineziterapeuto veiklos
plėtrai Lietuvoje - 6,35±0,3. Sunkios darbo sąlygos ir menki kineziterapeutų atlyginimai
surinko 6,50±0,4, ribotos kineziterapeuto profesinės galimybės, savarankiškumo stoka -
7,92±0,3, ribotos visuomenės žinios ir domėjimąsis kineziterapija – 8,72±0,4, neprivalomas
kineziterapeutų tobulinimasis – 8,78±0,3, nepakankamas kineziterapeutų skaičius gydymo
įstaigose – 8,87±0,3. Respondentų nuomone, kineziterapeutų iniciatyvumo, domėjimosi
kineziterapijos problemomis stoka – 9,13±0,4 mažiausiai kliudo kineziterapijos ir privačios
kineziterapeuto veiklos plėtrai Lietuvoje. Kitų autorių duomenimis, labiausiai kineziterapijos
plėtrai Lietuvoje kenkia ydingas gydytojų požiūris - 31,2 proc., nepakankamas finansavimas -
27,9 proc., prastas kineziterapeutų profesinis pasirengimas - 14,4 proc., per maža darbo vietų
pasirinkimo įvairovė - 13 proc, kineziterapeutų savarankiškumo stoka - 3,2 proc. [78,81,88].
86,2 proc. teigia, kad turėtų būti sutvarkyta įstatyminė bazė, reglamentuojanti kineziterapeutų
veiklą, 81,9 proc. mano, kad turėtų būti geresnis kineziterapijos finansavimas, 77 proc. mano,
kad labai svarbu, jog pasikeistų gydytojų požiūris į kineziterapiją, 67,7 proc. pasikeistų
visuomenės požiūris į kineziterapiją, 63,8 specialistams būtų suteikiama daugiau
savarankiškumo, 81,2 proc. mano, kad trūksta išsamesnio visuomenės informavimo apie
kineziterapiją [63] (3 lent.).
64
3 lentelė. Atsakymų vidurkių pasiskirstymas atsakius į klausimą, kas, Jūsų manymu,
labiausiai kliudo kineziterapijos ir privačios kineziterapijos plėtrai Lietuvoje
Analizuojant duomenis buvo pastebėta, kad atsakymų vidurkiai ir jų standartinės
paklaidos susiskirsto į dvi grupes. Galima teigti, kad kineziterapeutų iniciatyvumo,
domėjimosi kineziterapijos problemomis stoka – 9,13±0,4, ribotos visuomenės žinios ir
domėjimąsis kineziterapija – 8,72±0,4, ribotos kineziterapeuto profesinės galimybės,
savarankiškumo stoka -7,92±0,3, nepakankamas kineziterapeutų skaičius gydymo įstaigose –
8,87±0,3, neprivalomas kineziterapeutų tobulinimasis – 8,78±0,3 staistiškai reikšmingai
skiriasi nuo visų kitų teiginių (p<0,05).
Teiginys, kad yra nesudarytos sąlygos tiesiogiai kreiptis į kineziterapeutą – 5,01±0,4,
statistiškai reikšmingai skiriasi nuo visų likusių teiginių (p<0,05).
Taigi, galime daryti prielaidą, kad toks teiginių pasiskirstymas rodo, kad teiginiai su
mažesniu vidurkiu buvo statistiškai reikšmingai apklaustųjų pasirinkti kaip labiausiai
kliudantys kineziterapijos ir privačios kineziterapeuto veiklos plėtrai Lietuvoje, o antrosios
grupės teiginiai su didesniu vidurkiu buvo statistiškai reikšmingai pasirinkti kaip mažiausiai
kliudantys (p<0,05).
65
Teiginio apie tai, kad nesudarytos sąlygos tiesiogiai kreiptis į kineziterapeutą
mažiausias vidurkis rodo, kad šis teiginys buvo laikomas labiausiai kliudančiu kineziterapijos
ir privačios kineziterapeuto veiklos plėtrai Lietuvoje ir statistiškai reikšmingai skyrėsi nuo
likusių teiginių (p<0,05) (23 pav.).
66
1.
Kin
ezit
erap
eutų
inic
iaty
vum
o,
dom
ėjim
osi
kin
ezit
erap
ijos
pro
ble
mom
is
stoka.
2.
Rib
oto
s vis
uom
enės
žin
ios
ir d
om
ėjim
ąsis
kin
ezit
erap
ija.
3.
Nep
akan
kam
as k
inez
iter
apij
os
ver
tinim
as
tarp
gydyto
jų .
4.
Rib
oto
s kin
ezit
erap
euto
pro
fesi
nės
gal
imybės
, sa
var
ankiš
ku
mo s
toka.
5.
Nep
akan
kam
as r
eabil
itac
ijos
ir
kin
ezit
erap
ijos
sek
tori
aus
finan
sav
imas
.
6.
Nep
akan
kam
as k
inez
iter
apeu
tų s
kai
čius
gydym
o į
stai
gose
.
7.
Sunkio
s dar
bo s
ąlygos
ir m
enki
kin
ezit
erap
eutų
atl
ygin
imai
.
8.
Rib
ota
gal
imybė
pac
ientu
i pas
irin
kti
kin
ezit
erap
ijos
pas
laug
ą pri
vač
ioje
kin
ezit
erap
ijos
kli
nik
oje
/kab
inet
e ir
gau
ti
apm
okėj
imą
iš P
SD
F.
9.
Nes
udar
yto
s są
lygos
ties
iogia
i kre
ipti
s į
kin
ezit
erap
eutą
.
10. N
epri
val
om
as k
inez
iter
apeu
tų
tobuli
nim
asis
.
11. K
inez
iter
apeu
tų l
icen
cija
vim
o n
ebuvim
as.
12. T
eisi
nės
baz
ės, su
siju
sios
su p
rivač
ia
kin
ezit
erap
euto
vei
kla
, ir
rei
kal
avim
ų
kin
ezit
erap
ijo
s kab
inet
ui
stoka.
13. N
epak
ank
amas
kin
ezit
erap
euto
vei
klo
s
teis
inis
reg
lam
enta
vim
as.
23pav
. T
eigin
ių a
pie
tai
, kas
kli
ud
o k
inez
iter
apij
os
ir p
rivač
ios
kin
ezit
erap
euto
vei
klo
s plė
trai
Lie
tuvoje
vid
urk
ių p
asis
kir
stym
as
67
IŠVADOS
1. Kineziterapijos paslaugos priskiriamos prie licencijuojamų asmens sveikatos priežiūros
paslaugų, todėl esminė sąlyga verstis privačia kineziterapeuto veikla yra asmens
sveikatos priežiūros įstaigos licencija teikti kineziterapijos paslaugas. Kineziterapeuto
profesija yra įtraukta į Lietuvos Respublikos reglamentuojamų profesijų sąrašą, tačiau
specialistai yra nelicencijuojami, o esminė sąlyga verstis privačia kineziterapeuto veikla
yra kineziterapeuto profesinė kvalifikacija (žr. PRIEDAS Nr.2).
2. Įvertinus apklausoje dalyvavusių kineziterapeutų atsakymus buvo gauta, kad respondentai
100 proc. pasisako už tai, kad Lietuvoje kineziterapeutams turi būti sudaromo sąlygos
užsiimti privačia kineziterapeuto veikla. Nustatyta, kad 87 proc. respondentų asmeniškai
norėtų užsiimti privačia kineziterapeuto veikla, tuo tarpu 13 proc. nurodė, kad nenorėtų
užsiimti privačia kineziterapeuto veikla.
3. Įvertinus respondentų atsakymus buvo nustatyta, kad labiausiai kineziterapijos ir privačios
kineziterapeuto veiklos plėtrai Lietuvoje kliudantis veiksnys yra nesudarytos sąlygos
tiesiogiai kreiptis į kineziterapeutą (p<0,05). Vienus iš labiausiai kliudančių veiksnių
kineziterapijos ir privačios kineziterapeuto veiklos plėtrai Lietuvoje respondentai laikė
nepakankamą kineziterapeuto veiklos teisinį reglamentavimą, kineziterapeutų
licencijavimo nebuvimą, nepakankamą reabilitacijos ir kineziterapijos sektoriaus
finansavimą, teisinės bazės susijusios su privačia kineziterapeuto veikla ir reikalavimų
kineziterapijos kabinetui stoką, ribotą galimybę pacientui pasirinkti kineziterapijos
paslaugą privačioje kineziterapijos klinikoje/kabinete ir gauti apmokėjimą iš PSDF,
nepakankamą kineziterapijos vertinimą gydytojų tarpe bei sunkias darbo sąlygas ir
menkus kineziterapeutų atlyginimus (p<0,05).
68
PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS
Kineziterapeuto normoje yra pasakyta, kad kineziterapeutai turi teisę dalyvauti
rengiant įstatymus ir kitus norminius aktus [18].
1. Kineziterapeutams kartu su juos atstovaujančia Lietuvos Kineziterapeutų draugija
inicijuoti vienintelio juridiškai kineziterapeuto veiklą apibrėžiančio dokumento,
medicinos normos MN124:2004 „ Kineziterapeutas. Teisės, Pareigos, Kompetencija
ir Atsakomybė“ peržiūrėjimą ir tobulinimą.
2. Kineziterapeutams kartu su juos atstovaujančia Lietuvos Kineziterapeutų draugija
inicijuoti Higienos normos reglamentuojančios kineziterapijos paslaugas teikiančių
įstaigų įrengimo reikalavimus parengimą.
3. Kineziterapeutams kartu su juos atstovaujančia Lietuvos Kineziterapeutų draugija
inicijuoti kineziterapeutų licencijavimą ir kineziterapeutų tęstinio tobulinimosi
tvarkos nustatymą.
4. Kineziterapeutams kartu su juos atstovaujančia Lietuvos Kineziterapeutų draugija
inicijuoti diskusiją su visomis suinteresuotomis šalimis dėl privačios kineziterapeuto
veiklos plėtojimo galimybių Lietuvoje bei tai reglamentuojančių teisės aktų
peržiūrėjimo bei rengimo.
69
LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. Andziulis A, Jasiukevičienė L, Vasiliauskas D, Bivainytė J, Juškevičiūtė A. Ilgalaikė
kardiologinių ligonių antrinė profilaktika ir reabilitacija taupo visuomenės lėšas ir
gerina ekonomiką. Lietuvos bendrosios praktikos gydytojas 2009; tomas XIII, Nr. 6-8:
395-399.
2. Andrijauskaitė D. Kineziterapeutai nori būti savarankiški. Lietuvos medicinos kronika
2007; 12(48): 1-4.
3. Bagdanavičius J. Žmogiškasis kapitalas: mokymo metodinė priemonė. Vilnius:
Vilniaus Pedagoginis universitetas; 2002.
4. Bosaitė A, Butov S. Civilinė teisė: bendroji dalis.Vilnius: Justitia; 2009.p. 211-314.
5. Brazdžionytė L. Ligonių, sergančių galvos smegenų insultu, kineziterapijos kaštai:
magistro diplominis darbas. Kaunas: Lietuvos kūno kultūros akademija; 2006.
6. Brogienė D. Paciento teisės į kokybišką sveikatos priežiūros paslaugą ir žalos sveikatai
atlyginimą: daktaro disertacija. Vilnius: Vilniaus universitetas; 2010.
7. Buivydienė J, Šmigelskas K, Buivydas E. Gyventojų skaičiaus pokyčių amžiaus ir
lyties grupėse įtaka gydytojų poreikiui. Lietuvos bendrosios praktikos gydytojas 2010;
tomas XIV Nr. 7: 487-493.
8. Čiburienė J. Integracinis ekonomikos augimas: sveikatos apsaugos sektoriaus aspektas.
Ekonomika ir Vadyba 2011; 152-158.
9. Dėl asmens sveikatos priežiūros specialybių ir subspecialybių sąrašo: Lietuvos
Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. vasario 5d. įsakymas Nr. 61.
Valstybės žinios 1999; 15 -404.
10. Dėl asmens sveikatos priežiūros įstaigų licencijavimo: Lietuvos Respublikos sveikatos
apsaugos ministro 2007m. kovo 2d. įsakymas Nr. V-156. Valstybės žinios 2007; 31-
1148.
11. Diržytė A, Patapas A, Mikelionytė R. Viešojo ir privačiojo sektorių vadovų darbo
motyvacijos ypatumai. Viešoji politika ir administravimas 2010; 34: 122-138.
12. Draugelytė A. Kineziterapeutų darbo aplinkos, pobūdžio ir griaučių – raumenų
sistemos skausmų sąryšis: magistro baigiamasis darbas. Kaunas: Lietuvos kūno
kultūros akademija; 2009.
70
13. Dėl ekonominės veiklos rūšių klasifikatoriaus patvirtinimo: Statistikos departamento
prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės generalinio direktoriaus 2007 m. spalio 31d.
įsakymas Nr. DĮ -226. Valstybės žinios 2007; 119-4877.
14. Dėl juridinių asmenų registro tvarkytojui teikiamų prašymų, pranešimų ir kitų formų
patvirtinimo: Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2012 m. gruodžio 21d.
įsakymas Nr. 1R -341. Valstybės žinios 2012; 153-7878.
15. Dėl Lietuvos sveikatos sistemos 2011–2020 metų plėtros metmenų patvirtinimo:
Lietuvos Respublikos Seimo 2011 m. birželio 7d. nutarimas Nr.XI – 1430. Valstybės
žinios 2011; 73-3498.
16. Dėl Lietuvos sveikatos sistemos plėtros 2011–2020 metais metmenų patvirtinimo:
Lietuvos Respublikos Seimo 2011 m. birželio 7d. nutarimo projektas Nr. XIP –
2883(2).
17. Dėl Lietuvos Respublikoje reglamentuojamų profesijų sąrašo patvirtinimo: Lietuvos
Respublikos ūkio ministro 2010 m. rugpjūčio 31d. įsakymas Nr. 668. Valstybės žinios
2010; 104 – 5419.
18. Dėl Lietuvos Respublikos medicinos normos MN 124:2004 kineziterapeutas. „Teisės,
pareigos, kompetencija ir atsakomybė“ patvirtinimo: Lietuvos Respublikos sveikatos
apsaugos ministro 2004 m. gruodžio 14d. įsakymas Nr. V-934.
19. Dėl Lietuvos higienos normos HN 47:2011 „Asmens sveikatos priežiūros įstaigos:
bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo : Lietuvos Respublikos sveikatos
apsaugos ministro 2011 m. liepos 29 d. įsakymas Nr. V-737. Valstybės žinios 2011;
100-4720.
20. Dėl Lietuvos medicinos normos MN 4:2009 „Medicinos prietaisų saugos techninis
reglamentas“ ir Lietuvos medicinos normos MN 100:2009 „Aktyviųjų
implantuojamųjų medicinos prietaisų saugos techninis reglamentas“ : Lietuvos
respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. sausio 19d. įsakymas Nr. V-18.
Valstybės žinios 2009; 13-523.
21. Dėl Lietuvos higienos normos HN 74:2011 „Odontologinės priežiūros (pagalbos)
įstaigos: bendrieji įrengimo reikalavimai“: Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos
ministro 2011 m. liepos 22d. įsakymas Nr. V – 715. Valstybės žinios 2011; 97-4569.
22. Dėl Lietuvos Respublikos profesijų klasifikatoriaus atnaujintos šešiaženklės struktūros
pagal ISCO-08 patvirtinimo: Lietuvos darbo rinkos mokymo tarnybos prie Socialinės ir
darbo ministerijos direktoriaus 2010 m. rugsėjo 30d. įsakymas Nr. V (5)-167.
Valstybės žinios 2010; 117-5989.
71
23. Dėl licencijuojamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų sąrašų patvirtinimo: Lietuvos
Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2006 m. balandžio 11d. įsakymas Nr. V –
273. Valstybės žinios 2006; 44-1619.
24. Dėl licencijuojamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų sąrašų patvirtinimo: Lietuvos
Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2004 m. gegužės 14d. įsakymas Nr. V – 364.
Valstybės žinios 2004; 86-3152.
25. Dėl leidimų – higienos pasų išdavimo taisyklių patvirtinimo: Lietuvos Respublikos
sveikatos apsaugos ministro 2010 m. liepos 13d. įsakymas Nr. V-632. Valstybės žinios
2010; 86-4573.
26. Dėl mokesčių mokėtojo indentifikacinio numerio priskyrimo ir taikymo tvarkos aprašo
patvirtinimo: Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų
ministerijos viršininko 2004 m. gegužės 17d. įsakymas Nr. VA -95. Valstybės žinios
2004; 83-3037.
27. Dėl medicininės reabilitacijos ir sanatorinio (antirecidyvinio) gydymo organizavimo:
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2012 m. rugsėjo 20 d. įsakymas Nr.
V- 879. Valstybės žinios 2012; 111-5648.
28. Dėl numerio sveikatos specialisto spaudui suteikimo ir panaikinimo taisyklių
patvirtinimo: Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2011 m. rugpjūčio 3d.
įsakymas Nr. V – 754. Valstybės žinios 2011; 102-4787.
29. Dėl notarų imamo atlyginimo už notarinių veiksmų atlikimą, sandorių projektų
parengimą, konsultacijas ir technines paslaugas laikinųjų dydžių patvirtinimo: Lietuvos
Respublikos teisingumo ministro 2008 m. vasario 5d. įsakymas Nr. 1R-69. Valstybės
žinios 2008; 17-590.
30. Dėl strateginio sveikatos priežiūros ir farmacijos žmonių išteklių planavimo Lietuvoje
2003-2020 m. programos patvirtinimo: Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos
ministro 2005 m. lapkričio 21d. įsakymas Nr. V-891. Valstybės žinios 2005; 140-5048.
31. Dėl sveikatos priežiūros įstaigų dokumentų saugojimo tvarkos: Lietuvos Respublikos
sveikatos apsaugos ministro 2000 m. lapkričio 9d. įsakymas Nr. 640. Valstybės žinios
2000; 100-3195.
32. Dėl sveikatos priežiūros ir farmacijos specialistų kompetencijos teikiant pirmąją
medicinos pagalbą, pirmosios medicinos pagalbos vaistinėlių ir pirmosios pagalbos
rinkinių: Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. liepos 11d.
įsakymas Nr. V-450. Valstybės žinios 2003; 79-3605.
72
33. Dėl teritorinių ligonių kasų ir asmens sveikatos priežiūros įstaigų sutarčių sudarymo
tvarkos aprašo patvirtinimo: Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2011
m. spalio 19 d. įsakymas Nr. V-914. Valstybės žinios 2011; 128-6071.
34. Dėl 2012 m. asmens sveikatos priežiūros paslaugų išlaidų kompensavimo iš
privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto prioritetinių krypčių sąrašo
patvirtinimo: Valstybinės Ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos
direkotoriaus 2011 m. liepos 19d. įsakymas Nr. 1K-148.
35. Europos Bendrijų komisija. Kartu sveikatos labui: 2008–2013 m. ES strateginis
požiūris. Briuselis: Komisija; 2007
36. Europian commission [Online]. Europe 2020 [cited 2013. March 18]. Available from:
< URL: http:// Www.ec.europa.eu >.
37. Europian commission. Europe in figures: Eurostat yearbook 2011. Luxembourg:
Eurostat; 2011.
38. Europos Komisija. ES sveikatos srities veiksmų 2014–2020 m. programa: sveikata
ekonomikos augimui skatinti. Briuselis 2011.
39. Europos sąjungos taryba. Tarybos išvados – sveikas senėjimas visą gyvenimą.
Liuksemburgas: EUR –lex, 2012.
40. Elektroninis statistikos terminų žodynas [interaktyvus]. Vilnius: Statistikos
departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės. [žiūrėta 2013 m. balandžio
14d.]. Prieiga per internetą: < http://zodynas.stat.gov.lt/index/detail.aspx?Id=14 >.
41. Jonikaitė V. Žmogiškojo kapitalo plėtros problemos Lietuvoje: magistro diplominis
darbas. Vilnius: Mykolo Riomerio universitetas; 2006.
42. Kauno teritorinė ligonių kasa. [interaktyvus]. [žiūrėta 2013. 04. 18] Prieiga per
internetą: < http://www.ktlk.lt/gyventojams/reabilitacija/> .
43. Kriščiūnas A. Reabilitacijos sistema Lietuvoje (praeitis, dabartis, ateitis). Medicina
2005; 41(3): 246-250.
44. Kriščiūnas A. Kineziterapijos raida Lietuvoje. Ugdymas. Kūno kultūra. Sportas 2009;
1(55): 23.
45. Kriščiūnas A. Holistinis požiūris reabilitacijoje. Medicinos teorija ir praktika 2005;
1(41): 10-12.
46. Kriščiūnas A. Reabilitacija 1996.
47. Krutulytė G, Žiliukas G, Gulbinas R, Brožaitienė J, Jakutienė V, Karanauskienė D,
Lietuvos kūno kultūros akademija, Klaipėdos universitetas. Reabilitacijos mokslai:
slauga, kineziterapija, ergoterapija 2011; 1(4).
73
48. Lelienė V. Pacientų požiūris į pirminės sveikatos priežiūros paslaugas: magistro
diplominis darbas. Kaunas: Kauno medicinos universitetas; 2008.
49. Lenickienė S, Juocevičius A, Merkytė D. Ambulatorinės reabilitacijos paslaugų, teiktų
Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Reabilitacijos, fizinės ir sporto
medicinos centre 2006–2007 metais, struktūra. Gerontologija 2009; 10(3):161-167.
50. Lietuvos medicina [interaktyvus]. [žiūrėta 2013. 03.17] Prieiga per
internetą:<http://www.medicina.lt/>.
51. Lietuvos privačių sveikatos priežiūros įstaigų asociacija [interaktyvus]. [žiūrėta 2013
m. kovo 22d.]. Prieiga per internetą: < http://www.privatimedicina.com/ > .
52. Lietuvos Respublikos individualių įmonių įstatymas: priimtas Lietuvos Respublikos
Seimo 2003 m. lapkričio 6d. Nr. IX-1805. Valstybės žinios 2003; 112-4991.
53. Lietuvos Respublikos metrologijos įstatymas: priimtas Lietuvos Respublikos Seimo
2006 m. birželio 22d. Nr. X-717. Valstybės žinios 2006; 77-2966.
54. Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymas: priimtas Lietuvos Respublikos
Seimo 1994 m.liepos 19d. Nr. I-552. Valstybės žinios 1944; 63-1231.
55. Lietuvos Respublikos sveikatos įstaigų įstatymas: priimtas Lietuvos Respublikos
Seimo 1996m. birželio 6d. Nr. I – 1367. Valstybės žinios 1996; 66-1572.
56. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo
įstatymas. Civilinis kodeksas: priimtas Lietuvos Respublikos Seimo 2000 m. liepos
18d. Nr. VIII-1864. Valstybės žinios 2000; 74:2262
57. Lietuvos Respublikos sveikatos priežiūros įstaigų įstatymas: priimtas Lietuvos
Respublikos Seimo 1998 m. lapkričio 24d. Nr. VIII -940. Valstybės žinios 1998; 109-
2995
58. Lietuvos Respublikos ūkio ministerija [interaktyvus].[žiūrėta 2013. 04. 20] Prieiga per
internetą:<http://www.ukmin.lt/web/lt/verslo_aplinka/imoniu_teise/pavyzdiniai_steigimo_dok
umentai%20(48>.
59. Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymas: priimtas Lietuvos Respublikos
Seimo 2000 m. liepos 13d. Nr. VIII – 1835. Valstybės žinios 2000; 64-1914.
60. Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymas: priimtas Lietuvos
Respublikos Seimo 1991 m. lapkričio 28d. Nr. I-2044. Valstybės žinios 1991; 36-969.
61. Lietuvos Respublikos viešųjų įstaigų įstatymas: priimtas Lietuvos Respublikos Seimo
1996 m. liepos 3d. Nr. I-1428. Valstybės žinios 1996; 68:1633.
62. Mark BD, Hlatky MA. Medical economics and the assessment of value in
cardiovascular medicine. Circulation 2002; 106: 516-520.
74
63. Mankevičius D. Kineziterapeutų profesinės kompetencijos įsivertinimas Lietuvoje:
magistro baigiamasis darbas. Kaunas. Lietuvos kūno kultūros akademija; 2010.
64. Neverauskienė O, Pocius A. Aukštąjį išsilavinimą turinčių specialistų poreikio
vertinimas.Verslas: teorija ir praktika 2010; 11(1):20-29.
65. O`Brien BJ. Costs and costing in the economic appraisal of the health care programs.
Class notes 2004 .
66. OECD. Health at a Glance: Europe 2012. OECD publishing 2012.
67. Okerlund VW, Jacson PB, Parsons RJ. Factors affecting recruitment of physical
therapy personnel in Utah. Physical Therapy 1994;74(2):177-184.
68. Plečkaitienė D. Kineziterapeutų nuomonės apie profesinį pasirengimą ir darbo sąlygas
bei specialybės perspektyvų Lietuvos sveikatos priežiūros sistemoje įvertinimas:
magistro diplominis darbas. Kaunas: Kauno medicinos universitetas; 2009.
69. Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymas: priimtas Lietuvos
Respublikos Seimo 2009 m. lapkričio 19d. Nr. XI-499. Valstybės žinios
2009; 145-6425.
70. Phillips B. Conative mode of operating and job satisfaction among physical therapists:
doctor of public administration . La Verne: University of la Verne; 2005.
71. Rapolevičiūtė A. Privačios medicinos problemos Lietuvoje. Gydymo menas 2006;
04(127): 9-10.
72. Randolph D.S. Predicting the effect of extrinsic and intrinsic job satisfaction factors on
recruitment and retention of rehabilitation professionals. J Healthc Manag 2005;
50(1):49-60.
73. Statistikos departamentas = Statistics Lithuania. Demografijos metraštis =
Demographic Yearbook 2011. Vilnius: Statistikos departamentas prie Lietuvos
Respublikos Vyriausybės; 2012.
74. Starkutė E. Reabilitacijos paslaugų administravimas Lietuvoje: magistro diplominis
darbas. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas; 2008.
75. Starkienė L, Strička M, Padaiga Ž, Macijauskienė J, Riklikienė O. Sveikatos priežiūros
žmogiškųjų išteklių planavimo duomenų rinkimo aktualijos ir praktiniai pavyzdžiai.
Sveikatos politika ir valdymas: mokslo darbai/ Mykolo Riomerio universitetas 2011;
1(3): 37-49.
76. Skinner M. Physiotherapy Education in New Zealand. Physical therapy reviews 2007;
12, 122-128.
75
77. Špokienė I. Papildomosios ir alternatyviosios (netradicinės) medicinos paslaugų
teisinis reguliavimas: dabartis ir perspektyvos. Socialinių mokslų studijos 2012; 4(2):
621-644.
78. Štendelienė V. Kineziterapijos paslaugų kokybė: magistro baigiamasis darbas. Kaunas:
Lietuvos kūno kultūros akademija;2007.
79. Švietimo ir mokslo ministerija, darbo ir socialinių tyrimų institutas. Specialistų su
aukštuoju išsilavinimu poriekio prognozės tyrimas. Vilnius, 1999
80. Tarptautinių žodžių žodynas [interaktyvus]. [žiūrėta 2013. 05.04] Prieiga per
internetą:< http://www.zodziai.lt/ >.
81. Urbonienė A. Reabilitacijos komandos specialistų pasitenkinimas darbu: magistro
diplominis darbas. Kaunas: Kauno medicinos universitetas; 2008.
82. Valstybinė akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyba prie Sveikatos apsaugos
ministerijos [interaktyvus]. [žiūrėta 2013.03.19 ]. Prieiga per internetą: <
www.vaspvt.gov.lt >.
83. Vladičkaitė G. Pirminės sveikatos priežiūros įstaigų darbuotojų motyvaciją skatinantys
veiksniai vadovų požiūriu: magistro diplominis darbas. Kaunas: Lietuvos sveikatos
mokslų universitetas; 2011.
84. Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie aplinkos ministerijos
[interaktyvus]. [žiūrėta 2013.04.09]. Prieiga per internetą: <
http://www.vtpsi.lt/node/736 (103 >.
85. Valstybinė įmonė registrų centras [interaktyvus]. [žiūrėta 2013.03.15] Prieiga per
internetą:<http://www.registrucentras.lt/jar/atmintines/egidas.php?L=2&tipas=uab&ste
ig-fiz=on>.
86. Verslo galia [interaktyvus]. [žiūrėta 2013. 04. 26] Prieiga per internetą: <
http://verslogalia.lt/verslo-teise/straipsniai/uab-steigimo-schema >.
87. Voronaja N. Medicininė reabilitacija: siekiai ir galimybės. Gydymo menas 2007; 12.
88. Žemaitienė E. Kineziterapijos studentų karjeros galimybių įvertinimas: magistro
diplominis darbas. Kaunas: Kauno medicinos universitetas; 2010.
89. Žukauskienė M. Kineziterapeutų profesinio rengimo turinio modeliavimas: daktaro
disertacija. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas; 2011.
76
PRIEDAS NR.1
77
PRIEDAS NR.2
Mieli kolegos kineziterapeutai,
Esu Lietuvos sveikatos mokslų universiteto magistrantė, mano magistro darbo tema „
Privačios kineziterapeuto veiklos poreikio ir galimybių įvertinimas”. Tyrimui atlikti labai
svarbi Jūsų nuomonė, taigi būtų labai malonu, jeigu atsakytumėte į anketoje pateiktus
klausimus. Anketa yra anoniminė, o visi gauti duomenys bus naudojami apibendrinti ir tik
mokslo tikslais.
Jums tinkančius atsakymus apibraukite arba įrašykite atsakymą į tam skirtą vietą.
Dėkoju už išsamius ir nuoširdžius atsakymus.
Lietuvos sveikatos mokslų universiteto
Visuomenės sveikatos vadybos magistrantė
Milda Matiukaitė
1. Jūsų lytis? Moteris Vyras
2. Jūsų amžius (metais)
3. Jūsų išsilavinimas: Aukštasis universitetinis Aukštasis
neuniversitetinis
4. Ar dirbate
kineziterapeute(u)?
Jeigu nedirbate pereikite prie
devinto klausimo.
Taip Ne
5. Kiek metų dirbate
kineziterapeute(u)?
(metais)
6. Ar esate patenkintas darbo
užmokesčiu?
Taip Ne
7. Jūsų darbovietė priklauso? Valstybiniam sektoriui Privačiam sektoriui
8. Jūsų darbo vieta:
Pabraukite pasirinktą
atsakymą.
Ligoninė
Poliklinika
Reabilitacijos ligoninė
Slaugos ligoninė
Sanatorija
Privati sveikatos priežiūros įstaiga
Privatus kineziterapijos(rebilitacijos) centras/kabinetas
78
9. Ar Lietuvoje turėtų būti
sudaromos sąlygos
kineziterapeutams užsiimti
privačia veikla?
Sporto klubas
SPA/Masažo salonas
Mokykla
Vaikų darželis
Kita (įrašykite):
Taip
Ne
10. Jeigu atsakėte Ne, kodėl
taip manote?
11. Jeigu atsakėte Taip, kodėl
taip manote?
12. Ar Jūs asmeniškai
norėtumėte užsiimti
privačia kineziterapeuto
veikla?
Taip
Ne
13. Kodėl norėtumėte užsiimti
privačia kineziterapeuto
veikla?
14. Privati kineziterapijos
veikla gali turėtų įtakos:
Pasirinkite ir pabraukite Jums
labiausiai tinkančius teiginius.
Naujų darbo vietų kineziterapeutams kūrimui;
Kineziterapeutų atlyginimų augimui;
Kineziterapeutų darbo sąlygų gerėjimui;
Kineziterapijos paslaugų kokybei;
Kineziterapeutų teoriniam ir praktiniam tobulėjimui;
Konkurencijos tarp valstybinio ir privataus sektoriaus
augimui;
Pacientų galimybei rinktis;
Kineziterapijos mokslo plėtrai, moksliniams tyrimams;
Investicijoms, naujų technologijų pritraukimui;
Kineziterapijos įvaizdžiui ir prestižui.
15. Kaip vertinate
kineziterapeutų
licenzijavimą?
Teigiamai Neigiamai
16. Kaip vertinate
kineziterapeutams
Teigiamai Neigiamai
79
privalomus kompetencijos
kėlimo kursus?
17. Kokią matote
kineziterapijos ateitį
Lietuvoje?
Teigiamą Neigiamą
18. Kas Jūsų manymu
labiausiai kliudo
kineziterapijos ir privačios
kineziterapeuto veiklos
plėtrai Lietuvoje?
Sunumeruokite teiginius
nuo aktualiausių (1) iki
mažiausiai svarbių (13).
Nepakankamas kineziterapeuto veiklos teisinis
reglamentavimas;
Teisinės bazės susijusios su privačia
kineziterapeuto veikla ir reikalavimų
kineziterapijos kabinetui stoka;
Kineziterapeutų licenzijavimo nebuvimas;
Neprivalomas kineziterapeutų tobulinimąsis;
Nesudarytos sąlygos tiesiogiai kreiptis į
kineziterapeutą t.y. reikia kreiptis į šeimos
gydytoją, vėliau reabilitologas paskiria
kineziterapijos paslaugas.
Ribota galimybė pacientui pasirinkti
kineziterapijos paslaugą privačioje
kineziterapijos klinikoje/ kabinete ir gauti
apmokėjimą iš privalomojo sveikatos draudimo
už suteiktą paslaugą;
Sunkios darbo sąlygos ir menki kineziterapeutų
atlyginimai;
Nepakankamas kineziterapeutų skaičius gydymo
įstaigose;
Nepakankamas reabilitacijos ir kineziterapijos
sektoriaus finansavimas;
Ribotos kineziterapeuto profesinės galimybės,
savarankiškumo stoka;
Nepakankamas kineziterapijos vertinimas
gydytojų tarpe;
Ribotos visuomenės žinios ir domėjimąsis
kineziterapija;
80
Pačių kineziterapeutų iniciatyvumo, domėjimosi
kineziterapijos problemomis stoka.
81
PRIEDAS NR.3
82
PRIEDAS NR.4
Lietuvos Respublikos (LR) Sveikatos apsaugos ministro įsakymu V-50 patvirtintos
reabilitacijos bei sveikatos grąžinimo bazinės kainos [27].
