Projektas Get the Freeze Habit tirpdo ribas tarp to, kas
dirbtina ir kas duota, tarp žmogaus kūrinių ir natūralių darinių.
Tiksliau ne tiek tirpdo, kiek apskritai tyrinėja šios pusiausvyros
tikrumą. Abejonę pamatinėmis kategorijo-mis lydi ir kitas ne mažiau
svarbus aspektas – kapitalo skverbimasis į giliausius aplinkos
sluoksnius, dar giliau nei teigiama Antropoceno teorijoje. Naujoji
biologijos
kryptis siekia užpro-gramuoti gamtą kuo tikslesniam
produkty-vumui, nepalikdama vietos atsitiktinumui. Kenzo Lilly ™,
Comme des Garçons Pine ™. Tyrinėdamas naujo-sios sintetinės
biolo-
gijos ir prometėjizmo idėjas, kolektyvas Pakui Hardware sukūrė
sintetinius kūnus ir įšaldė juos lede, it palikda-mas ateities
archeologams. Kūrinys Get the Freeze Habit gyvuos labai trumpai,
iki parodos pabaigos, kol taps vandens bala su neatpažįstamais
sintetiniais objek-tais viduryje.
PALMĖS MINTYS
Termino „Innenraumbegrünung“ (liet. „vidinės erdvės
apželdini-mas“) Vikipedijoje dar nerasite. Norėčiau pasakyti kai ką
apie rojų. GALBŪT ROJŲ. Senos svajonės tebeegzistuoja, tačiau ar
yra naujas geismas? Senais laikais jie pasida-rydavo tatuiruotę
kiekviename užsienio uoste. Kai kur vis dar išraižo atminimo frazes
negyvoje medžių žievėje ar inicialus sumedė-jusiuose ūgliuose,
palikdami kalbos gėles kamienuose. Deramai prižiūrima Kentia rūšies
palmė liks gyva visą jūsų gyvenimą. Nukeliavom toli. Sustokime čia:
oranžerija, Nida, nes užaugome per didelės ir nebetelpame namie.
Subrendome? NIEKADA NESAKYK VISADA. Sulaukė-jome, deformavomės,
mutavome. Atrodytų, migracija – mūsų misija, tačiau retkarčiais
sugrįžtame, kartais siekdamos dangaus, palikusios gimtąją dirvą.
Sakoma, kad savo šaknų demonstravimas tapo žavingas. Supinti
praeitį su ateitimi ir atvirkščiai? Mano sėklos auga, o jo sėklos
tuokiasi su jo sėklomis, anot „Wu-Tang Clan“. Tapome be galo
atsparūs. Lianos meta išsklidusius šešėlius ant kambario sienų, o
ant jų plastiškų galų veša pasakojimų vėriniai.
Plakatų atplaišos pastaruoju metu klaidžioja po gatves,
veisimasis tęsiasi ant sienų. Skelbimas be skelbimo turinio.
Kliedintys neoniniai palmių lapai ant pilko asfalto.
201607 23−08 28
Paroda
Rengia
Remia:
nidaco
lony.lt
DizainasLaura Grigaliūnaitė
GidavimasViktorija Smailytė & Giedrė Malūkaitė
InstaliacijaAudrius Deveikis
Komunikacija Jogintė Bučinskaitė
KoordinavimasJulija Navarskaitė
Prodiusavimas Linas Ramanauskas & Skaistė Marčienė
Marika Troili (SE)
Offshore / C-true
10 porų knygų laikiklių (angl. book ends) iš nedegto Kuršių
marių
molio, 10 citatų apie ateitį iš dešimties negrožinės literatūros
knygų
paskutinių puslapių (angl. book ends), pritvirtintų prie juodų
parodų
salės užuolaidų, atspausdinta informacija apie 1 % atviroje
duomenų
bazėje „Panamos popieriai“ minimų subjektų, spausdintuvo
dažai,
tamsinimo plėvelė nuo saulės, popierius.
Užtraukta uždanga žymi veiksmo pabaigą. „Mes neteigiame, kad
kurie nors iš asmenų, kompa-
nijų ar kitų subjektų pažeidė įstatymą arba pasielgė netinkamai
kitu būdu,“ – sakoma, kai uždanga vėl atitrau-kiama.
„Niekada neprisimenu aktorių vardų,“ – sušnabždu paspausdama
mygtuką „pateikti“.
Nuolatinė kaita kaip košmaras ir potencialas. Rūkas kaip
sukčiavimas ir laisvė. Skaidrumas kaip tiesa ir smurtas.
Instaliacija kalba apie tapsmą ir kismą materialiame ir
konceptualiame lygmenyse. Stambios finansų struktūros naudojasi
skirtingomis formomis ir nematomumu, tad „nutekinta“ informacija
viso labo atspindi tik praėjusį etapą tokių kompanijų veikloje.
Knygų laikikliams iš nedegto molio galima suteikti kitą formą arba
grąžinti juos į gimtąjį marių dugną. Citatos, kurias atveria ir
paslepia užuolaidų klostės, pranašauja naujus ateities
peizažus.
Taavi Suisalu (EE)
Prašau jūsų dėmesio
Aplinkos garsų įrašai, ultragarso garsiakalbiai, įmontuotas
kompiuteris, judesio daviklis, garso sugertuvai, kapa.
Kai oras tinkamas, įsiklausęs gali išgirsti foninį ūžesį.
Pirmiausia maga susieti jį su jūra ar, tiksliau, su vėju, tačiau
dėl akuzmatinės prigimties jis gali tapti daug kuo. Apsauginės
kopos, Parnidžio kopa, lenkti medžiai, net tradicinio Kuršių marių
žvejų laivo kurėno forma, pritai-kyta prie vietinių sąlygų, – visi
jie įkūnija vėją. Galima įsivaizduoti, kad daugelis aplinkos
apsaugos taisyklių, reglamentuojančių žmogaus veiklą Neringoje,
buvo parašytos vėju užpildytu rašikliu. Jis įgavo ne tik fizinius
pavidalus, bet įsismelkė ir į kultūros formas, virsdamas kūnu toli
gražu ne vien per materialias transformacijas. Triukšmas yra kūno
ieškanti tuštuma, nustumta į antrą planą, tačiau juntama.
Kūrinys transliuoja tiesią garso liniją iš paplūdimio vietos į
galerijos sieną: ji sugeria garsą ir sukuria nemato-mą garso sieną,
į kurią žiūrovas gali atsitrenkti.
Liddy Scheffknecht (AT)
Nykstanti linija
Saulės energija varoma kamera, RGB-LED šviesos juosta,
integruotas
kompiuteris, medis, akriliniai dažai. Kintantys matmenys.
Stebėjimo bokšte įmontuota saulės energija varoma kamera saugo
sieną tarp Lietuvos ir Kaliningrado srities. Sienos linija padalina
kameros fiksuojamą vaizdą į dvi dalis. Kairioji rodo Lietuvos
dangaus peizažą, dešinioji – Kalinigrado srities. Kamera kas
penkias minutes siunčia vaizdą į kompiuterį. Pastarasis konvertuoja
dviejų dangaus vaizdų spalvas į signalą, nukreipiamą į RGB-LED
šviesos juostą. Ši atkuria dangaus spalvas ir ryškumą, formuodama
valstybinės sienos peizažo horizontą. Kai dienai slenkant dangaus
peizažas kinta, LED juosta irgi keičia spalvas.
Stebėjimo kamera – sekti ir kontroliuoti skirtas prietai-sas –
pasisavinama, išlaisvinama iš savo pirminės funkci-jos ir
paverčiama abstrakčiu šviesos objektu. Kūrinys komentuoja
pastaruoju metu vykstančius debatus dėl būtinybės stiprinti ES
sienų apsaugą. Jis tyrinėja tautos, valstybės ir sienų sampratas
bei tapatybės konstravimą geografijos, istorijos ir priklausymo
jausmo pagrindu.
Juha Pekka Matias Laakkonen (FIN/SE)
800 parodos gidų ir pieštukų, į krantą išplukdytos medienos
gabalas (durų stabdis)
DISTRUKTUR
(Melissa Dullius & Gustavo Jahn) (BR/DE)
Keliautojo širdyje
16 mm filmas, 20 min.
Filmas nagrinėja Nidos kraštovaizdžio mitiškumą per du
personažus, sukurtus kryžminant skirtingus istorinius ir
kultūrinius sluoksnius. Filmas keliauja per skirtingas istorines
epochas, tyrinėdamas mito sampratą ir jungda-mas įvairius elementus
į naują mitologiją.
Filmo ikonografijoje gausu nuorodų į tokias figūras ir
reiškinius, kaip gauchos (klajojantys piemenys iš pietinės Lotynų
Amerikos dalies), Rytų Europos pagoniški ritualai, bei cangaceiros
(grupėmis gyvenantys plėšikai iš Šiaurės Rytų Brazilijos dykumų).
Visoms šioms kultūroms būdin-gas artimas ryšys su gamta – ji
formuoja čia gyvenančių žmonių įpročius, veiksmus ir mintis.
Filmo estetika paremta galimos protėvių kalbos tyrinė-jimu,
kuris prikelia praeitį ir bent pasąmoningai primena mums, iš kur
esame kilę.
Filmą įkvėpė Aleisterio Crowley knyga „Magick“ (Ketvir-toji
knyga), Pierre’o Vergerio knyga „Orixás“ ir Jorges Luiso Borgeso
novelė „El sur“ („Pietūs“).
Juha Pekka Matias Laakkonenas dažnai įsitraukia į kokį nors
performa-
tyvų procesą tam, kad jo pabaigoje sumeistrautų objektus, kurie
įkūnija
kelionių, susitikimų ir kraštovaizdžių istorijas. Nenuspėjami
ir
neapibrėžti susitikimai su tam tikromis vietomis yra
Lakkoneno
praktikos pagrindas – tad šio teksto rašymo metu neįmanoma
žinoti, ką
menininkas sukurs ar pristatys parodoje (Arne Skaug Olsen/LIAF
2015).
Juhos Pekkos Matiaso Laakkoneno menas krypsta nulinio
matomu-
mo link, ten, kur galima tikėtis dvasinio atlygio. Kai kurie
kūriniai yra
skrupulingi pratimai, atliekami niekam nematant, tad juos
įteisinti
tegali pats autorius. Jis renkasi, ar pasakyti mums apie juos,
ar ne.
Kituose kūriniuose parodomi kruopščiai sumeistrauti objektai –
jo
veiklos pėdsakai (Anders Kreuger).
Pakui Hardware (LT)
Get the FreezeHabit
Silikonas, Havajų salų spirulina, Kuršių marių dumbliai, ledas,
ledų
šaldiklis, LED šviesa, NASA skaitmeninio archyvo iškarpos,
UV
spauda ant PVC Pentaprint plėvelės, 130x94x65 cm (ledo
objektų
dydis kintamas)
Rimas[1]
Lankstytas plienas, flanšai, dambrelio liežuvėlis,
polipropileninė
virvė, instrukcija-užrašinė; 130x90x80 cm
[1] Rimas yra muzikos instrumentas, pavadintas pagal senosios
anglų
kalbos žodžius rēoma (plėvė, raištis) ir rima (apvadas, kraštas,
riba,
krantas).
Franziska Nast (DE) Anna Romanenko & Björn Kühn (DE/RU)
Naktinis skrydisGrafito kreidutės, kopijavimo popierius,
kiniškas ryžių popierius,
140x170 cm
iš serijos
Mano mėgstamiausiosdamos
PVC plakatų spauda, raidės iš lipnios folijos, dydis kintamas
iki
7 m aukščio
Baltijos jūros dugne guli gigantiškas objektas – dujotiekis
„Nord Stream“. Su švelniais judesiais, danga, dujų srautais. Galbūt
kažkada jis ims daugintis, sulūš ar ištirps. Rimas išreiškia
potraukį šio dujotiekio materialiam, erogeniniam ir politiniam
kūnui.
Kuratorius
Vytautas Michelkevičius
Parodoje rodomi nauji menininkų, pakviestų sugrįžti į VDA Nidos
meno kolonijos rezidenciją, kūriniai. 2016 m. birželį ir liepą
menininkai čia gyveno ir kūrė, plėtodami ir ankstesnėje
rezidencijoje pradėtas, ir specialiai parodai pasiūlytas idėjas.
Hibridinėje parodos erdvėje išnyksta sezoniškumas (vasara susimaišo
su žiema), ištįsta laikas (kažkas pradėta prieš trejus ar penkerius
metus tampa materialiu kūnu dabar), tirpsta skirtis tarp konkrečios
vietos – Nidos – ir globalaus pasaulio (iš vietoje rastų medžiagų
ar kilusių klausimų sukurti kūriniai turi prasmę ir kitose gaublio
pusėse). Menininkai trina ribas tarp vidaus bei išorės ir balto bei
juodo kubo (arba parodinės bei koncertinės erdvės) ir žaidžia
Kuršių nerijos kaip žalio kubo metafora (Nacionalinis parkas čia
yra ir gamtos, kultūros ir technologijų sąveikos muziejus).
Hibridinės erdvės ir peizažai atveria daugiabriaunę įtinklintos
Nerin-gos, nerijos ir Nidos perspektyvą.
Hibridiniai peizažai išnyra, kai menininkai kilsteli kurortinę
Nidos odą ir išsklaido idiliškos gamtos buveinės miglą. Įsikūniję
globaliuose srautuose, į Kuršių neriją įžengiame kaip į dirb-tinį
žaliąjį muziejų – istorinių (miškininkystės) technologijų ir gamtos
sąveikos parką. Visuoti-nės atšilimo nuojautos perša mintį apie
ateities Neriją – suskilusią į salas, apaugusias palmėmis, o gal
tiesiog nugrimzdusią vandenin. Po Balti-jos jūra raizgosi
rezonuojantys dujotiekiai – slaptos šiandienos kūlgrindos,
kapitalistinis skaidrumas apsamanoja, mišrūnai įšąla lede, o
skiemenis išbarsčiusi ekologija vis dažniau virsta sintetinančiu
priešdėliu e-. Įprasti Nerin-gos kraštovaizdžiai parodoje tampa
garsovaiz-džiais, laikovaizdžiais, technovaizdžiais,
saulė-vaizdžiais, šviesovaizdžiais, skruzdėvaizdžiais,
elektrovaizdžiais ir kitais (į)vaizdžiais.
ISBN
978-609-447-214-5
1500 m. pr. Kr. Hetitai pradeda lydyti geležį; 400 m. pr. Kr.
Tiurkų gentys
savo ritualuose naudoja dambrelį; 1580 Rusai pradeda Sibiro
užkariavi-
mą; 1856 Dambrelis uždraustas Austrijoje dėl erotinių
savybių;
1913 Išrastas Helmholco rezonatorius; 1928 Išrastas „Geležinis
plautis“;
937 Walto Disney’aus studija panaudoja dambrelio garsą
animaciniame
filme apie ančiuką Donaldą; 1966 Vakarų Sibire atrasti dujų
telkiniai;
1981 Vokietijos bankų konsorciumas suteikia 3,4 milijardus
markių
dujotiekio, transportuojančio gamtines dujas iš Sibiro į Vakarų
Europą,
statybai; 1983 Anna Romanenko gimė TSRS; 1987 Björnas Kühnas
gimė Vokietijos federacinėje respublikoje; 991 TSRS žlugimas;
1994
„Gazprom“ tampa akcine bendrove; 1995 Anna persikrausto į
Vokietiją,
o Calvertas Watkinsas publikuoja studiją „Kaip nužudyti
drakoną“;
2000 Europos komisija paskelbia dujotiekį „Nord Stream“
prioritetiniu
projektu; 2009 Björnas ir Anna susitinka psichoanalizės
seminare; 2010
Pradėtas „Nord Stream“ tiesimas; 2011 Menininkų
bendradarbiavimo
pradžia; 2014 Prasideda Krymo krizė, o Anna ir Björnas pirmą
kartą
neria į Baltijos jūrą; 2015 Pasirašytas akcininkų tarpusavio
susitarimas
dėl „Nord Stream 2“ statybos; 2016 Björnas ir Anna grįžta į
Nidą
konstruoti Rimo dujotiekiui „Nord Stream“
Taavi Suisalu savo kūryboje pasitelkia technologijas, garsą ir
performan-
są tam, kad nuošalius kontekstus atvertų įsivaizduojamiems
susidūri-
mams. Jo praktiką įkvepia šiuolaikinės visuomenės reiškiniai ir
santykis
su technologijomis. Subjektyviais metodais jis tiria
sociokultūrinius
reiškinius, socialių būtybių elgesį, suvokimą ir mąstymą. Savo
kūriniais
Taavi siekia pakeisti kultūrinį ir (arba) fenomenologinį
suvokimą ir
atrasti jungtis tarp šiuolaikinės ir tradicinės kultūros.
www.taavisuisalu.ee
Franziska Nast, gimusi po Dvynių ženklu, iki 2011 m. studijavo
meną
ir komunikacijų dizainą Bransviko meno mokykloje. Ji rodė savo
kūrinius
įvairiuose muziejuose ir meno centruose: Kunstverein
Hamburger
Bahnhof Hamburge, Arp Museum, Bahnhof Rolandseck,
Kunstverein
Wolfsburg ir kitur.
Nuo 2008 m. ji kuria knygų dizainą profesionaliems leidybos
projektams.
2006 m. kartu su septyniais bendraminčiais įkūrė meno erdvę
Kunstverein St. Pauli Hamburge (www.kunstvereinstpauli.de).
Franziska Nast yra pramanytų mados namų
(www.fackfushion.com)
vadovė ir žurnalų Quick Magazine (www.quick-magazine.com)
bei
Fashion Session redaktorė ir dizainerė. Būdama tatuiruočių
meistro
Herberto Hoffmanno draugė ir mokinė, 2007 m. pradėjo kurti
tatuiruotes.
Menininkė augina 3 metų sūnų, gyvena ir kuria Hamburge. Ji
mėgsta
salas, repą ir barbekiu.
www.franziskanast.de
Marikos Troili kūryboje dažnai kopijuojami, modifikuojami,
kartojami
ir persvarstomi sunkiai sugaunami šiuolaikinio vėlyvojo
kapitalizmo ir
jo konkrečių įsikūnijimų skiriamieji diskursiniai elementai. Ji
kryžmina
fikciją ir tikrovę procesinėse ir (arba) spekuliatyviose
instaliacijose,
objektuose, videofilmuose, tekstuose ir performansuose.
Menininkės
kūryba buvo pristatyta parodose galerijoje BAK Utrechte,
šiuolaikinio
meno centre BAC Ženevoje, Darbo muziejuje Norkopinge,
Rumunijos
kultūros institute Stokholme ir menininkų rezidencijoje
Mustarinda
Hiuriunsalmyje. Troili baigė meno magistrantūros studijas
Stokholmo
Karališkajame meno institute.
Greta meninės praktikos Troili teikia burtininkės paslaugas
žinomam
choreografui ir dirba paštininke. Ji yra meno centro Konsthall C
Stokhol-
me tarybos narė. Gyvena ir kuria Stokholme.
www.marikatroili.se
Juha Pekka Matias Laakkonenas gimė Helsinkyje. Gyvena
Švedijoje.
Dalyvavo parodose Lewis Glucksman Gallery Korke, Airijoje,
galerijoje
Corvi-Mora, Londone, Lofoteno tarptautiniame meno festivalyje
Svolve-
ryje, Norvegijoje, Šiuolaikinio meno muziejuje M HKA
Antverpene,
Belgijoje, projektų erdvėje Malonioji 6, Vilniuje.
http://www.corvi-mora.com/gallery/Artists/Juha-Pekka-Matias-
Laakkonen/19/
Melissa Dullius ir Gustavo Jahnas sukūrė duetą Distruktur 2007
m., kai
persikraustė iš Pietų Brazilijos į Vokietiją. Kartu kurti filmus
jie pradėjo
dar 1999 m., pirmiausia Super 8, vėliau 16 mm formatu, kurį
naudoja
iki šiol. Distruktur kūrybą sudaro filmai, instaliacijos, kino
performansai,
fotografijos, tekstai, grafika. Jų kūriniai naikina ribas tarp
meno ir kino,
eksperimentų ir pasakojimo, fotografijos ir judančio vaizdo.
Distruktur kūriniai buvo pristatyti tokiuose festivaliuose kaip
Berlina-
le, Turino kino festivalis, Maskvos tarptautinis kino festivalis
ir Videobra-
sil, taip pat meno centre San Paulo Paço das Artes, Vilniaus
Šiuolaikinio
meno centre ir galerijoje Berlinische Galerie.
Duetas gyvena ir kuria Berlyne.
www.distruktur.com
Liddy Scheffknecht gyvena ir kuria Vienoje. Savo fotografijų
serijose,
videofilmuose, instaliacijose ir šviesos bei šešėlių
projekcijose ji tyrinėja
laikiškumo ir suvokimo santykį. Ji išplečia statiškų fotovaizdų
laiko
matmenį videoprojekcijomis, kurdama statiško bei judančio vaizdo
ir
fotografijos bei kino medijų hibridus. Be fotografijos ir
kompiuterinio
vaizdo technikų menininkė naudoja analogines šviesos ir
šešėlių
projekcijas, sukuriamas naudojantis tiesiogine saulės
šviesa.
Pastarųjų metų personalinės parodos: sciography Georgo
Karglo
galerijoje Vienoje (2016), shift Velso miesto galerijoje
Austrijoje (2015),
spot renginyje „Sotheby’s Artist Quarterly“ Vienoje (2013) bei
eleven
minutes twenty seconds Graco meno muziejuje Kunsthaus Graz
(2012).
Menininkė taip pat dirba laisvai samdoma tyrėja ir yra
prisidėjusi
prie įvairių knygų bei parodų apie žaidimų kultūrinę istoriją
rengimo.
www.liddyscheffknecht.net
Pakui Hardware yra Ugniaus Gelgudos ir Neringos
Černiauskaitės
meninės kolaboracijos pseudonimas, sukurtas 2014 metais.
Pakui Hardware yra surengę personalines parodas MUMOK moder-
naus meno muziejuje Vienoje, kim? Šiuolaikinio meno centre
Rygoje,
Šiuolaikinio meno centre Vilniuje, galerijose Exo Exo Paryžiuje,
Jenifer
Nails Frankfurte, Vokietijoje, 321 Gallery Brukline, Niujorke,
meno
mugėje NADA NY (pristatyti galerijos VARTAI). Menininkų kūryba
rodyta
grupinėse parodose Nacionalinėje dailės galerijoje Vilniuje
(artėjanti),
Šiuolaikinio meno centre CCA Derry-Londonderry, Šiaurės
Airijoje,
galerijoje Valentin Paryžiuje, modernaus meno muziejuje
Moderna
Museet Malmėje, Švedijoje, CCS Bard / Hessel Museum of Art
Niujorke,
ar/ge Kunst Gallery Museum Bolzano, Italijoje.
Pakui Hardware yra ir atviras avataras kuravimui, rašymui ir
kokteilių
plakimui www.pakuihardware.org.
Ar įsivaizduoji ledovaizdį vasarą, kai rytuose – užšalusios
Kuršių marios, o vakaruose, perlipusi(-ęs) kopą, Baltijos
paplūdimyje ant kūno deginiesi išmaniuosius ornamentus? Vienu metu
žiema ir vasara? Ko gero, būtų įmanoma, jei paplūdimį žiemą šildytų
energija iš naftos platformos D-6 ar tiesiog (ne)numatytas
dujotiekio „Nordstream“ sprogi-mas, akimirksniu sujungiantis
Rusijos ir Vokietijos širdis.
Daiktai parodoje kalba (apie) dalykus. Dienos metu, kai būna
arba nebūna lankytojų. Įdomu, apie ką jie šnekasi naktį, kai
menininkai sumigę, o parodos gidės sapnuoja kūrinius savo
terasose?
Garso šūvis pereina kiaurai vieną parodos sieną ir išnyksta
kitoje. Taavi Suisalu atkreipia dėmesį į kruopščias Kuršių nerijos
nacionalinio parko reglamentacijas, kuriose neužsiminta apie
triukšmo ir garso lygį. Kaip reglamentuoti jūros ir vėjo garsą,
kartais primenantį autostrados zvimbimą? Kūrinys suaktyvina
Neringoje dažnai romanti-zuojamo garso bangas ir įtraukia lankytoją
į garsinį peizažą. Suklusk.
Annos Romanenko ir Björno Kühno duetas kviečia išgirsti po
Baltijos jūra išsirangiusį „ofšorinį“ dujotiekį „Nord stream“ (1224
km) per sukonstruotą muzikos instru-mentą – Rimą. Muzikuodamas juo
it erogeniniu ir politiniu kūnu, pagalvok apie ryšius tarp Rusijos
ir Vokietijos, kurie vežimų ratais raižė Kuršių neriją ne vieną
šimtmetį, o dabar maloniai glosto, deja, pro šalį pratekančiomis
milijar-dinėmis į eurus konvertuojamų rublių srovėmis. Kuo
skiria-si žmogiška meilė nuo ekonominės „meilės“? Kur daugiau
erotikos? Svajok apie blizgantį, glotnų, liauną dujotiekio kūną,
styrantį tarp Baltijos bangų.
Prie rezidencijos ir parodos garsovaizdžio prisideda ir Juha
Laakkonenas, nuo rezidencijos pradžios iki parodos atidarymo
laikęsis tylėjimo įžado. Todėl tik parodoje paaiškės, koks bus jo
kūrinys, kurio bendraautoriumi tapti kviečiamas žiūrovas. Prieš
atvykdamas menininkas užsiminė, kad parodoje jis savitai panaudos
jos pačios elementus, galvodamas apie ją kaip apie didžiulę burną.
Kolektyvinėje rezidencijoje paprastai daug bendraujama, vyksta
socialiniai mainai – nusprendęs būti bekalbiu kūnu Juha čia tarsi
kritikuoja šnekos išvešėjimą.
Marika Troili lenda dar giliau į „ofšorines“ džiungles,
užmindama ant „Panamos popierių“ skandalo uodegos ir ieškodama
sąveikos tarp skaidrumo, kapitalizmo ir ateities. Ar ateitis bus
skaidresnė už dabartį, ar tik dar dailiau maskuojama juodomis
užuolaidomis? Kas nutiks knygų laikikliams iš Kuršių marių molio,
kai jie, pilkai glotnūs,
baigiantis parodai išdžius ir sueižės? Praskleisdama Kolonijos
parodų salės užuolaidas, slepiančias sienų baltumą, ji deda visas
viltis į paskutinius knygų puslapius, skelbiančius netikėtas
ateities pranašystes. Ar nerimas gali būti skaidresnis už
kapitalistinius santykius?
Stop. Atsipalaiduok ir pasigėrėk šviesovaizdžiu, kylančiu nuo
Lietuvos ir Rusijos pasienio. Estetiška dangaus peizažo linija
realiu laiku atspindi geopolitinę šviesą. Kurioje pusėje
Kaliningrado sritis, o kurioje – Europos Sąjunga? Kiek valstybių
istorijoje būta ties šia siena ir ką čia slepia gamtos (?)
panorama. Apie ES sienų apsaugą bei jos technologijas rašo
žiniasklaida, o Liddy Scheffknecht kviečia čia kontempliuoti
kraštovaizdį ir visas jo prasmines ataugas. Arba tiesiog mėgautis
juo it kasse-zoniniais saulėlydžio stebėjimo ritualais
pajūryje.
Išsiruošę į ritualinius pasivaikščiojimus tarsi pažįstama-me,
tačiau visai kitokia energija pulsuojančiame kraštovaizdyje,
brazilų menininkai DISTRUKTUR perkelia žiūrovą į belaikę Nidos
erdvę, kur žiema susimaišo su vasara. 16 mm filmo juostos sukamas
neįprastai poetinis vaizdinis pasakojimas ir mistiškos dainos
prikausto žvilgsnį ir ausį. Pietų Amerikos kultūros elementai
susipina su vietiniu pagonišku pasaulėvaizdžiu.
Iš tos pačios ledinės žiemos į parodą patenka Pakui Hardware
sintetiniai dariniai. Supakuoti švytinčiame ledų šaldiklyje jie
tarsi stiebiasi pro rasojantį stiklą, trokšdami suaugti su mūsų
žvilgsniu, kūnu ir vaizduote. Goslūs mišrūnai sukelia nejaukumo
jausmą: gal keičiantis klimatui ir biotechnologijoms, marių lede
bus galima užšaldyti žmonių ar gyvūnų kūnus?
Parodoje išsiraizgiusios lianos ir dirbtinės palmės sufleruoja,
ko Nidai trūksta iki pilnaverčio kurorto. Jos auga iš Franziskos
Nast asmeninio dienoraščio ir praeities patirčių, malšindamos
(mūsų) ilgesį. Jos nevaldomai dauginasi ne tik čia, bet ir
biuruose, namuose, mokyklose, primindamos tropikus, kuriuose niekad
nebuvome. Palmės, ypač elektrinės ir plastikinės, išdygsta ten, kur
trūksta švelnaus pajūrio brizo ar lengvos atmosferos eiliniame
šokių klube.
Vytautas Michelkevičius (dr.) yra kuratorius, knygų
sudarytojas,
dėstytojas ir tyrėjas, ieškantis hibridinių formų tarp mokslo
bei meno ir
dirbantis (kartu) su šiuolaikiniu ir medijų menu, meniniu tyrimu
ir
socialiniais bei humanitariniais mokslais.>
