P R A D Z I A

ARKOJE pasirode seselis. Tai Dievq Valdovas atejo pasikalbeti su jomis. Delve Angelas atsistojo.

- O, Valdove, - tare ji senqja burtininkq kalba ir nusilenke. Kitos deives taip pat pakilo, laukdamos, k^ Valdovas pasakys. - Mes dar turime vilties, - istare jis stebedamas Zem§. -

Vilties yra ten. - Zemeje?- paklause Angelas. - Bet juk... - Nezinau, kodel Paslaptis savo [pediniui parinko sj pasaulj, -

Valdovas stipriai, bet nepiktai surauke placius juodus anta-kius. - ji zinojo, kaip geriau.

-Ji galejo sunaikinti 6/og/. - Taciau ji negyva, - nukirto Valdovas ir plykstelejo sviesa,

apsvietusia issigandusiq deiviq veidus. - Ir jus, isdidziosios, nenugalimosios, besirdes, del to kaltos.

~ Mes jau sakeme, - prabilo Salcio delve, - kad Paslaptis pati taip nusprende. Jus kaltinate mus, nes jums nepatiko jos sprendimas.

~ Paslaptis buvo mano gyvenimas, - tyliai tare jis. Sviesa isbleso ir rustq jo veidq apgaube seselis. - Jums nereikejo to daryti.

• 7

Deives tylejo. Pagaliau Angelas prabilo: - Nieko nebepakeisi, Valdove. Paslaptis paliko Ipediny /,

gims Zemeje ir tares atkeliauti / musq pasaulj. - Taip. Tu teisi, kaip visada. -jis tares atlikti tai, ko nepadare Paslaptis, - tare Angelas.

Sanaikinti Blogj. Valdovas linktelejo . - Taip, - pakartojo jis ir vel pazvelge / Zem§. Angelas priejo artyn. - Kada jis gims?-paklaase. Valdovas pakele / jq akis. -Jaulaikas.

• 8

S K Y R I U S

V A I K A I

CINHU ir mazoji jo drauge kovesi mediniais kafdais jo tevo sandeliuke. jis puikiai mokejo kau-tis mediniu kardu. Taciau ta mergiote... Dar vakar jis jq moke, ji net kardo nulaikyti nesugebejo, o dabar jau lengvai atmusa visus jo smugius.

- Tu puikiai kauniesi! - linksmai susuko j i . - Kaip ir tavo tevas.

- Zinau, - patenkintas atsake jis ir kirto. Taciau smugis vel buvo atmustas.

- O kaip as kaunuosi, Cinhu? Jis susirauke. - Prastai, - niuriai pamelavo. - Tau reikia dar daug mokytis,

Kija. - Jis pakreipe kard^, kaip kartais darydavo jo tevas, ir taikesi kirsti mergaitei per kojas. Kija mikliai persoko. Jis smo-ge kairen, ji spejo atmusti.

- O as manau, kad jau pramokau! - nusisypsojo ji ir mirkte-lejo.

Cinhu sugrieze dantimis ir apsimete, kad vel kirs kairen. Ji pakreipe kardq ir tuomet jis prikiso savqjj jai prie gerkles.

- Klysti, Kija. As laimejau.

• 9

- Tu sukciauji. - Na ir kas? Tada ji jznybe jam j son^. - O i ! - Cinhu atsoko, ji pakiso koj^, ir jis issitiese antzemes. Kija susirange jam ant pilvo ir prikiso kard^ prie gerkles. - Na? - Znaibytis negalima! - uzriko Cinhu. - Be! - ji parode liezuvj ir gracingai sviede jo kardq [ salj.

Tik, deja, pavyko ne visai gracingai. Kardas kliude vaz^ ant lentynos, si nukrito ir suduzo tiesiai Cinhu ant galvos.

- Kija! - uzriaumojo jis pasokdamas ir mosuodamas kums-ciais. - As tave taip prikulsiu, kad busi visa melyna!

Mergaite kvatodama issisuko ir nere tarp lentynq. Cinhu jsiu-t^s puole jai is paskos.

- K i j a ! ! ! Lentynos su Cinhu tevo trofejais virto ir luzo. Sandeliuke

buvo mazai vietos, tad galiausiai jis priciupo Kijq ir prispaude prie sienos.

- Ruoskis! - suurzge berniukas. - As tau parodysiu tobulq kung fu! Savo kailiu patirsi! Tu uz tai. . .

Cirgztelejo sandeliuko durys. Cinhu atsoko. Tarpduryje pasirode vyro figura. Tai jo tevas, kovy meistras ponas Sa-hera, atejo paziureti, kodel sunus su drauge kelia tokj triuks-m^. Cinhu apsizvalge ir pasiurpo. Viskas buvo isvartyta ir sudauzyta. Tevas nusteb^s spoksojo tai j j j , tai j suniokotus trofejus.

• 10

•

Cinhu jnirS^S Sede jO antakmeny i rz iu-rejo i ezero vandenj. Mate surugusio vienuolikmecio veidq, susitarsiusiq juodq plauky kupetq ant galvos.

- Tu mulkis, - pasake jis savo atvaizdui. Dabar tevas jo niekada nebemokys kautis. Tokia kvaila baus-

me! Ir visgi pati ziauriausia. Juk didziausia jo svajone - ismok-ti kautis geriau uz tevq. Ir stai - niekada! Juk taip nesqzininga, m^ste jis. Kodel? Ar jis kaltas, kad nuvirto kelios vazeles? Tai tos kvaisos kalte! Cinhu ciupo savo kard^.

- Kuriems galams jis man, jei nebegalesiu kautis?! - susuko ir piktai sviede kardq [ ezer^. Medinis kardas pliumptelejo, paniro po vandeniu ir vel iskilo. Juk medis nesk^sta.

Valandel? Cinhu stebejo pluduriuojant] kard^, bet paskui vel zvilgtelejo j savo atvaizd^. Atrode apgailetinai.

Tada salia savojo jis pamate mergaites atvaizdq. Ji buvo juo-daplauke kaip ir jis, didelem zaiiom akim. Tai ji del visko kalta.

Cinhu apsimete, kad jos nepastebi. „Tegu tik prieina, -ga l -vojo jis. - Kija, tik prieik ir taip trenksiu \, kad. . ."

Ji priejo. - Cinhu.. . - nedr^siai pratare. - K o ? - As atsiprasau, - paprastai pasake. Jis prunkstelejo. - Manau, kad ir as esu kalta del tavo nelaimes, - tare j i . - Manai? - piktai burbtelejo jis. „Tik tu ir esi kalta, sumauta

kvaisa. Dabar man^s nebemokys kautis ir as niekada netap-siu meistru. Aciu" , - pamane, bet, aisku, to nepasake. - Ne, Kija. As pats kaltas.

• 11

- Tu labai geras, - pasake j i . - jeigu as buciau tu, tiesiog save prikulciau. Na, supranti.

Jis vel prunkstelejo. - Nori, kad tave prikulciau? - ButLi neblogai, - linktelejo j i , - tada butumem atsilygin?. „Ji isprotejusi", - pamane Cinhu. Kija priejo arciau. - Nagi, kulk. Cinhu vyptelejo ir uzsimojo trenkti. Taciau susilaike. Jis bu-

vo didelis museika, bet kazkaip nemalonu ir negrazu trenkti mergaitei.

- Ko lauki? Cinhu nuleido kumstj. - Geriau istrauk is ezero mano kard^. - Kq? Kam tu jj ten jmetei? - Kad tu istrauktum. - Argi pats nemoki plaukti? - Aisku, moku. Ir daug geriau negu tu, bejel Bet istrauksi

tu, - atsove Cinhu ir jstume Kij^ j ezerq. Ji isnere prunksdama ir spjaudydamasi. - Tu uz tai atsiimsi, kiaule. - As tau atkersijau, ozka. - Tada gerai. Ji nuplauke prie pluduriuojancio Cinhu kardo ir jsikando jj

dantimis. Cinhu spragtelejo pirstais. - Nagi, atnesk! - susuko jis. - Geras suo! Kija islipo is ezero ir nusipurte vandenj.

^ - Se, - padave kard^ ir perbrauke varvancius plaukus. -Siaip tikejausi skausmingesnio kersto. Juk tu tikras sadistas. O dabar, jei leisi, eisiu persirengti. Sugadinai mano suknel^.

• 12

Ji isdidziai apsisuko ir nuejo. - O paskui pakalbesiu su tavo tevu! - suktelejo nubegdama. Cinhu pakraipe galv£| ir svystelejo kard^ \. Pagavo jj uz

rankenos ir kelis kartus smaukstelejo. - Geras kardas! - patenkintas pasake. - Tik noreciau, kad

butum tikras! Cinhu lauke Kijos. Lauke ir treniravosi kardu kapodamas medj.

Vargso augalo zieve buvo visa suraizyta. Jis vel smoge, vietoj me-dzio isivaizduodamas Kijos veid^, sakantj: „Bee, as laimejau!"

- Mes dar susikausim! - pazadejo Cinhu jnirtingai talzyda-mas kamien^.

- Ei, pataupyk energij^! - susuko grjzusi Kija. - Eime pas tavo tev^.

„Nekokia ideja", - pamane Cinhu. Tiksliau - tikrai kvaila ideja, taciau Kijai tiko.

- Tu nepazjsti mano tevo. - Aisku, pazjstu. Jis puikus zmogus, protingas, didis kovq

meistras. „Na jau ne. Mano tevas ir puikus zmogus - du nesuderina-

mi dalykai", - priestaravo mintyse. - Nekenciu jo, - sumurmejo Cinhu. - Niekada nesakyk, kad nekenti savo tevo! - patare Kija. -

Nei mamos, nei broliukq, nei sesuciq. - Neturiu as nei broliukq, nei sesuciij. - Z i n a u , asiletu. Puikiai supranti, k̂ noriu pasakyti. Negali-

ma nek^sti savo seimos. - Taip, - sutiko jis. - Bet mano tevas - bjaurus zmogus. Tu

matei, kaip jis mane treniruoja... „Pries mane niekada nelai-mesi, Cinhu"; „Tu nevykelis"; „Niekada nebCisi toks kaip as!" Man tiesiog knieti sumaiti jam makaul?!

• 13