Puikiųjų stirninų mirtis. Kaip aš sutikau žuvis

www.tytoalba.lt

ISBN 978-9986-16-896-6

|puikiuju stirninu

mirtis||kaip aš sutikau

žuvis|

O T A O T A P A V E LP A V E L

puik

iuju

stirn

inu

mirt

is kaip aš sutikau žuvisO

TA

PA

VE

L

|

puikiuju

mirtis|stirninu

|kaip

Ota Pavel (Ota Pavelas; tikroji pavardė Ota Popper, –) — lietuvių skaitytojui dar nepažįstamas čekų rašytojas, kurio likimą ir kūrybą būtų galima lyginti su vien garsiausių jo kraštiečių — Jaroslavo Hašeko. Tai nepaprastai talentingas pasakotojas ir rašy-tojas, šiuolaikinės čekų sporto žurnalistikos pradininkas. Gimęs Čekijos žydų (jo tėvas ir du broliai Antrojo pasaulinio karo metais buvo išvežti į koncentracijos stovyklą ir sugebėjo ten išgyventi) šeimoje, jis tapo vienu mėgstamiausių ir žymiausių čekų sporto žur-nalistų. m. per Insbruko olimpines žaidynes jis susirgo ūmia maniakine depresija, todėl jam teko nutraukti žurnalisto karjerą, tačiau liga nesutrukdė reikštis jo literatūriniam talentui.

„Puikiųjų stirninų mirtis“ ir „Kaip aš sutikau žuvis“ — rinkinio pasa-kojimai, paremti rašytojo asmenine patirtimi. Tai vienos originaliausių kada nors parašytų knygų, kurių veikėjai humoro ir tragizmo sam-plaika nenusileidžia šauniajam kareiviui Šveikui. Ota Pavelas pasakoja apie savo tėvą, prekiautoją dulkių siurbliais, mokantį parduoti juos netgi ten, kur nėra elektros; apie mamos aistrą Italijai, kurioje ji nie-kuomet nebuvo; apie girtą karpį ir tėvo meilę poniai Irmai. Žuvys yra pagrindinė rašytojo tėvo aistra: jis sugeba nusipirkti karpių tvenkinį su jame gyvenančiu… vienu vieninteliu nusenusiu karpiu. Tačiau tėvas niekuomet nepasiduoda — net vokiečiams užėmus Čekiją, jis prieš pat deportaciją jiems įžūliai nušluosto nosį. Ir grįžta iš koncentracijos stovyklos kaip nugalėtojas. Humoras trykšta iš kiekvienos eilutės — tačiau jis sumišęs su grėsme ir karo nuojauta, persmelkiančia rašytojo

vaikystės pasaulį prieškarinėje Čekijoje. O kur dar sim-pa tija komiškiems personažams: prekiautojams, žvejams, kaimynų vaikams ir visiems kitiems — šitai

žmogiškųjų personažų galerijai, pripildančiai knygos puslapius šilumos, Daniilą Charmsą

primenančio juoko pro ašaras ir tikėjimo, kad viskas baigsis gerai.



3

puikiųjų stirninų mirtis kaip aš sutikau žuvis

O T A P A V E L

V i L n i u s 2 0 1 2

Iš čekų kalbos vertė Vytautas Dekšnys

p u i k i ų j ų s t i r n i n ų mirtis

4

UDK 821.162.3-94

Pa418

ISBN 978-9986-16-896-6

Jak jsem potkal ryby, 1974 Smrt krásných srnců, 1971© Ota Pavel c/o DILIA© Vytautas Dekšnys, vertimas į lietuvių kalbą, 2012© Jokūbas Jacovskis, viršelio dizainas, 2012© „Tyto alba“, 2012

Ota PAVELSmrT KráSNých SrNců, Slávka Kopecká (Slafka), Praha, 2004

Ota PAVELJAK JSEm POTKAL ryBy, Slávka Kopecká (Slafka), Praha, 2004

5

puikiųjų stirninų mirtis

puikiųjų stirninų mirtis

7

Mamytei, kuriai už vyrą teko mano tėvelis

B r a n g i a u s i v i s o j e v i d u r i o e u r o p o j e

9

Brangiausi visoje vidurio europoje

mano mamytė prieš karą be galo ilgėjosi Italijos. Ji ne taip labai troško išvysti mikelandželo skulptūras ir Leonardo da Vinčio paveikslus: labiau už viską ji svajojo išsimaudyti šil-toje jūroje. Visa tai todėl, kad mamytė užaugo Držyne prie Kladno, kur buvo tik vargana tirštais žaliais varlių kurkulais apsitraukusi ančių kūdra, ir jai vaikystėje niekada neteko maudytis, taigi kiekvieną pavasarį ji kamantinėdavo tėvelį:

– Leušekai, gal šią vasarą važiuojam?mano tėvelis Leo dažniausiai atsakydavo, kad šiemet

kaip tik trūksta pinigų, ir puldavo įrodinėti, kad, jo many-mu, daug smagiau maudytis Berounkoje prie Kršivoklato. Juk mano tėvelis turėjo visai kitų rūpesčių. Labiausiai jam rūpėjo prekyba ir žvejyba. Abiem požiūriais buvo neįtikė-tinai gabus, bet pirmenybę teikė žuvims, todėl nuolat tek-davo nukentėti ir mūsų šeimai, ir švedų firmai Electrolux, kurioje dirbo šaldytuvais ir dulkių siurbliais prekiaujančiu komivojažieriumi. Dažnai imdavo ir pabėgdavo iš preky-binės komandiruotės, ir dažniausiai kas nors aptikdavo jį prie Berounkos kartu su geriausiu draugu keltininku Kare-lu Prošeku ešeriais gaudantį lydekas.

Jo meilę žuvims vainikavo sumanymas nupirkti visai šei-mai karpių tvenkinį. Ne tik turėsime savo karpių, tvirtino

Brangiausi visoje vidurio europoje

p u i k i ų j ų s t i r n i n ų m i r t i s

10

jis, bet dar ir uždirbsime iš jų gražaus pinigo. mamytė buvo nusiteikusi skeptiškai ir įspėjo tėvelį nesiimti to, nes tai – ne jo sritis, bet pernelyg neprieštaravo, – nes tėvelis tokiais atvejais dažniausiai pratrūkdavo rėkti, – tik galiausiai pa-klausė: o gal verčiau už tuos pinigus nuvažiuotume į Italiją? Tėvelis nieko neatsakė, tik nepritariamai ją nužvelgė, nes buvo įsitikinęs, kad nusimano apie prekybą geriau už ma-mytę ir visus jos krikščionis gimines kartu sudėjus. Šioje pažiūroje glūdėjo tūkstantmetė protėvių išmintis, be to, juk buvo akivaizdu, kad už tuos pinigus, kuriuos uždirbsime iš karpių, galėsime nuvažiuoti į Italiją nors ir su visa gimine. Turiu pasakyti, kad to mamytė labiausiai bijojo.

Taigi tėvelis suskato ieškoti tvenkinio. Žinoma, jo gili, jautri siela jau jį įsivaizdavo. Aplink tvenkinį svyravo gluos-niai, šen bei ten geltonavo lūgnių žiedų taurės, o saulės spindulių nutviekstame vandenyje plaukiojo karpiai, di-dumo sulig veršiais. Tėvelis skrajote skrajojo, regėdamas šį vaizdinį, tarsi bitė paskui žiedadulkes. Nemažai išvažinėjo čekų krašto, bet taip ir neužtiko tokio parduodamo tvenki-nio, kuris jam tiktų.

Galiausiai Kročehlavuose jį aplankė pažįstamas ponas daktaras Vaclavykas – stambus, tvirtas ūsuotas vyras. Po-nas daktaras pavadino tėvelį inspektoriumi, nes iš tiesų ne-žinia kodėl buvo taip vadinamas:

– Pone inspektoriau, gal norėtumėte pirkti mano žuvis?Tėvelis net krūptelėjo:– Kiek tai kainuotų, pone daktare?Ponas daktaras atsakė:– Dešimt tūkstančių. Atnešiu sąskaitą, kad žinotumėte,


11

kiek prieš keletą metų sumokėjau už karpių mailių. Žino-ma, nuo to laiko jie gerokai paaugo. Pats įsitikinsite.

Tėvelis jį nuramino:– Jumis aš tikiu, pone daktare.Ponas daktaras negaišo laiko veltui:– Važiuojam, parodysiu, kokie tie karpiai.Jau pakeliui mano tėvelį aplankė nuojauta, kad tvenkinys

bus kaip tik toks, kokio jam reikia. Neklystama nuojauta iš anksto jam pakuždėdavo, kur įmanoma parduoti šaldytu-vą, kur siurblį, o kur bergždžia belstis ar skambinti. Jis iš tolo nujausdavo gerą sandorį ir dabar jau uodė trokštamąjį tvenkinį, o jame – pilvotus karpius.

Juodu sustojo prie užtvankos, ir ponas daktaras Vaclavy-kas paliko tėvelį gėrėtis vaizdu. Čia plytėjo nedidelis stačia-kampio formos tvenkinys, pašaliais sumerkę šakas į ramų vandenį svyravo šviesiai žalsvi gluosniai, o vandens pavir-šiuje šen bei ten plūduriavo geltonžiedės lūgnės.

Tėvelis atsiduso, ir jo bičiulis ponas daktaras Vaclavykas iškilmingai pareiškė:

– O dabar – karpiai.Išsitraukė iš kišenės bandelę, atlaužė pusę ir švystelėjo nuo

užtvankos. Ponas daktaras neabejotinai šypsojosi, o tėvelis neatitraukė akių nuo bandelės. Netrukus vandens paviršius prasiskyrė, išniro didelis gelsvas kūnas, didžiuliai žabtai – tik pliaukšt! Bandelė pranyko, o tėvelis net sudejavo:

– Kaip Dievą myliu, jis tikriausiai kokių penkių kilogra-mų.

Ponas daktaras tvirtai pataisė: – Šešių.


12

Viskas buvo nuspręsta. Tėvelis parlėkė namo pasiimti vi-sų mūsų santaupų, o mamytei liko tik guostis, kad dabar turėsime tvenkinį ir savo karpių. Tvenkinys turėjo vieną trūkumą: buvo toli nuo Prahos.

Nuo tada tėvelio akys kartais netikėtai sušvisdavo, ir ma-mytė sakydavo, kad jo vaizduotė jau toje Kročehlavų karpy-nėje. mamytė visada suprasdavo tėvelio silpnybes ir šįsyk pakentė nesibaigiančias šnekas apie tai, kaip sparčiai auga jo karpiai. Tėvelis trindamas rankas kartodavo mamytei:

– herminka, gražaus pinigo iš jų bus, gražaus pinigo.Neįsivaizdavau, kaip atrodo tas gražus pinigas, bet tik-

riausiai išties gražus ir didelis, nes tėvelis palaimingai šyp-sodavosi ir glostydavo mamytei ranką.

Artėjo ruduo, o su juo ir metas gaudyti mūsų karpius. mūsų šeima, ypač tėvelis, rengėsi šiai dienai tarsi didelei šventei. Tėvelis pasiprašė savo firmoje Electrolux laisvadie-nio, ponas direktorius paklausė: „Vėl į žvejybą, juk važiuo-jate žvejoti, ar ne? Tai jus pražudys, pone inspektoriau“, o mamytė kaip tik šiai progai įsigijo madingą koverkoto ap-siaustą. Jai teko pasikviesti savo svainius plačiapečius dar-bininkus Karelą Koprživą ir Karelą hrūzą. Jiems buvo skir-ta svarbi užduotis: stovėti ant užtvankos ir saugoti, kad kas nors neišvogtų sugautų karpių. Abu atvažiavo prie tvenki-nio su šeimomis. mano tėvelis pasikvietė žvejoti aistringą žvejį poną Stehlyką iš Smychovo. Šis atvyko su aštuoniais nuo galvos iki kojų guma apsimuturiavusiais vyrais. Ponas Stehlykas, senas, tvirtas ir patyręs žmogus, dievino tvarką. Tai, kas vyko ant šio idiliško gluosniais ir lūgnėmis apau-gusio tvenkinio užtvankos, veikiau priminė karo žygį prieš


13

nežinomą priešą. Ant pylimo sustojo dvi penkiatonės pra-hos su deguonies buteliais ir specialiais kubilais karpiams vežioti. Aplink tyliai vaikštinėjo guminiai vyrai ir vyniojo tinklus.

Iš tvenkinio bėgo vanduo, o tėvelis, nujausdamas didžiulį pelną už parduotus karpius, kuriuos buvo pažadėjęs Van-hos įmonei, vaišino svečius.

Priešpiečiams buvo patiekta karštų dešrelių su bandelė-mis ir dvi statinės alaus.

Pietauti visi sugužėjo į Nejedlo restoraną. Išgėrus dar alaus, nuotaika pasitaisė. Tik tėvelis nieko negėrė, nes nie-kada nemėgo.

Trečią valandą ant užtvankos jau būriavosi šimtai žioplių, bet iš tvenkinio buvo nutekėję dar nedaug vandens.

Ponas Stehlykas davė ženklą pradėti. Vienas žvejys pa-pūtė auksinį trimitą, ir visi suskato traukti tinklus. Tinklas išsirietė tarsi didžiulis lankas, o duonos plutos plūduriavo vandens paviršiuje lyg antys. Ponas Stehlykas įsakinėjo, o guminiai manekenai lyg už siūlų tampomos lėlės tiesė rankas tai į vieną, tai į kitą pusę. Įtampa kilo, artėjo ato-mazga.

Karpius supanti erdvė susitraukė. Tą akimirką vandens paviršius jau turėjo suraibuliuoti ir suvilnyti nuo žuvų, bet niekas nesirodė, ir tėvelis, puikiai žinodamas, ką tai reiškia, išblyško, jam išrasojo kakta.

Žvejų ratas vis siaurėjo, kol tvenkinyje plūduriuojančios duonos plutos iš visų pusių sukrito į vieną krūvą. Žinoma, tinkle nebuvo nieko. O vis dėlto ties dumblo ir vandens riba kai kas sukrutėjo. Ponas Stehlykas mikliai sugriebė tai


14

semtuvu ir iškėlė aukštyn. Karpis! Ir dar koks! Tėvelis net aiktelėjo, atpažinęs tą patį karpį, ir užtvanką sudrebino vi-suotinis kvatojimas. Juokėsi visi, išskyrus mano mamytę ir mano tėvelį.

mamytei tikriausiai buvo dar didesnė gėda: nors ilgai gyveno Držyne, Kročehlavai buvo jos gimtasis miestas. Ji glaudė mus ir šnabždėjo:

– Vargšai mano vaikai! Jei tik žinotumėt, koks tas jūsų tėtukas!

Tėvelis nusileido prie tvenkinio ir žiūrėjo į orą gaudančią žuvį, tarsi pirmą kartą gyvenime išvydęs karpį. Ponas dak-taras Vaclavykas nemelavo: karpis išties svėrė daugiau kaip šešis kilogramus ir nuo tada, kai tėvelis nusipirko tvenkinį, dar buvo gerokai paaugęs.

Tėvelis nuskuodė į pono daktaro Vaclavyko vasarnamį, ketindamas išspręsti reikalą kaip boksininkas – taip, kaip buvo regėjęs darant poną Františeką Nekolną.

Duris atidarė tarnaitė.– Ponas daktaras kartu su maloningąja ponia išvyko atos-

togauti į Italiją.– Už mano pinigus! Į Italiją!Vakarienės tądien valgėme karpį. Žinoma, mamytė su

tėveliu nesikalbėjo, o kai galiausiai tėvelis papūtęs lūpas pareiškė: „Jei už jį sumokėjome, tai, vaikučiai, ir suvalgyki-me“, mamytė piktai atrėžė, kad net tėvelio gentainiui ponui rotšildui tai būtų buvusi brangi vakarienė. Ji buvo teisi: vei-kiausiai tai buvo brangiausias karpis ne tik Čekoslovakijoje, bet ir visoje Vidurio Europoje. Įskaitant gaudymo išlaidas, jis tėveliui kainavo lygiai vienuolika su puse tūkstančio, už


15

tokius pinigus būtume nusipirkę – mums baigiant vakarie-niauti pridūrė mamytė – tiesiai iš Kanados atgabentų gyvų lašišų.

Tėveliui pyktis atslūgo, ir jis taip ir neiškvietė pono dak-taro Vaclavyko į boksininkų dvikovą.

Praėjo keletas metų. Tėvelis vis dar prekiavo šaldytuvais ir dulkių siurbliais ir važinėjo žvejoti prie Berounkos.

Kartą jam besėdint įstaigoj Konvikto gatvėje, kažkas pa-beldė į duris, tėvelis pasakė „Užeikite!“, ir į kabinetą įžengė ponas daktaras Vaclavykas. Tėvelis iškaito ir jau ketino jį apkulti, bet tučtuojau susitvardė. Iškart buvo matyti, kad ponas daktaras jau be ūsų. Ponas daktaras čiauškėjo:

– Pone inspektoriau, pone inspektoriau, kaip laikotės? Taip ilgai nesimatėme.

Tėvelis jau ketino atsakyti, kad laikosi puikiai, nes vis dar valgo pono daktaro parduotus karpius, bet prikando liežu-vį. Kažkas jam kuždėjo, kad dar palauktų, dar ateis laikas. Ponas daktaras Vaclavykas galiausiai išsitarė, kad jo žmona norėtų šaldytuvo.

– Atėjau pas jus, pone inspektoriau, nes žinau, kad ge-riausiai mums patarsite, juk esate iš mūsų kraštų.

Ir nusišypsojo tėveliui.– Žinoma, pone daktare, tai – mano darbas, – savo ruož-

tu sučiauškėjo tėvelis ir pridūrė: – Siūlau jums nusipirkti Platr-Munters sistemos GV šaldytuvą su viršuje pritaisyta marmuro plokšte, kainuoja dešimt tūkstančių tris šimtus penkiasdešimt kronų.

Ponas daktaras Vaclavykas ničnieko nenutuokė apie nuostabiąją Platr-Munters sistemą ir tik uoliai linksėjo. Tė-


16

velis nusivedė jį parodyti šaldytuvo, ir ponas daktaras buvo labai patenkintas, labiausiai jam patiko ta viršuje pritaisyta marmuro plokštė. Tėvelis parsivedė jį į raštinę, įpylė konja-ko, juodu puikiai praleido laiką, ponas daktaras Vaclavykas papasakojo, kas Kročehlavuose išsiskyrė ir kas susituokė, kas gimė ir kas mirė, o tėvelis pasakojo jam žydiškus anek-dotus apie poną Koną ir poną Abelesą. Ponui daktarui šiek tiek įkaušus, tėvelis pažadėjo, kad firma pati per tris die-nas pristatys šaldytuvą į Kročehlavus, bet sumokėti teks iš karto. Ponas daktaras prisiminė neatsinešęs tiek pinigų, bet pažadėjo užeiti į banką. Grįžo po valandos, sumokėjo už šaldytuvą, ir tėvelis išrašė jam sąskaitą.

Vos ponui daktarui išėjus, tėvelis pasišaukė sandėlininką Škvorą:

– Ar turi kokį nors nurašytą seną šaldytuvą?– Vieną tokį dar rasiu.Tėvelis nurodė ponui lakuotojui Kučerai jį nulakuoti,

liepė išimti visus vidurius, kad liktų tuščia šaldytuvo dėžė, įpakuoti kaip tikrą gaminį ir apklijuoti lipdukais mADE IN SWEDEN, prisiminęs, kad tas tvenkinys Kročehlavuose irgi atrodė toks gražus, apsuptas gluosnių ir geltonuojantis lūgnių žiedais. Kad ponas daktaras Vaclavykas labai nenu-liūstų, jis paprašė pritaisyti prie dėžės taip ponui daktarui patikusią marmuro plokštę.

Šaldytuvas buvo nusiųstas į Kročehlavus.Ponas daktaras Vaclavykas išsikvietė iš Libušyno elektri-

ką Beznoską, kad prijungtų šaldytuvą, bet išsigandęs elek-trikas bematant paspruko, šaukdamas nenorįs turėti nieko bendra su tuo reikalu.


17

Ponas daktaras Vaclavykas tučtuojau paskambino tėve-liui ir užriko:

– Pone inspektoriau, tas šaldytuvas be vidurių. Atsiuntė-te man tik dėžę. Triušidę jau turiu! Kitos man nereikia!

Tėvelis atrėžė:– Taip, pone daktare, nieko nepadarysi. Čia kaip su tuo

tvenkiniu: jis irgi buvo tuščias, o taip gražiai atrodė.Ir padėjo ragelį.Ponas daktaras Vaclavykas nesiryžo važiuoti į Prahą at-

siskaityti su tėveliu kaip boksininkas ir tėvelio neapskun-dė. Vaclavykų vakarienė tikriausiai buvo liūdna, visai kaip mūsų po karpių žvejonės. Ponas daktaras Vaclavykas nusi-pirko brangiausią triušidę ne tik Čekijoje, bet ir visoje Vi-durio Europoje.


18

Švedijos tarnyboje

Firmos Electrolux generalinis direktorius ponas Františe-kas Koralekas, pas kurį dirbo mano tėvelis, buvo tikras tur-čius. Kas mėnesį gaudavo po trisdešimt tūkstančių kronų algos, turėjo vilą Oržechovkoje, kasmet nusipirkdavo naują amerikietišką automobilį, vaikų neturėjo, o chuchloje buvo įsigijęs žirgyną Frako („Františekas Koralekas“) su puikiais žirgais, irgi Electrolux markės, ir samdė anglus jojikus.

Vis dėlto, tėvelio nuomone, Koralekas buvo plėšikas, o svarbiausias argumentas, žinoma, buvo tai, kad visiškai ne-pelnytai buvo vedęs ponią Irmą. Ponia Irma mano tėveliui labai patiko. Ji buvo šviesiaplaukė, mėlynakė, nors žydėms tai nebūdinga, be to, puikios krūtys pūpsojo po prabangios medžiagos – atlaso arba šantungo – suknele, ir dar aptakus užpakaliukas. Grakštumu prilygo savo vyro arklidžių ku-melėms, o veide visada spinduliavo sudvasinto rafinuotu-mo išraiška, ir tai darė didžiausią įspūdį tėveliui, nežinoju-siam, kada paprasčiausi žodžiai rašomi su i, o kada su y, nes anksti buvo pašalintas iš mokyklos už keletą nusižengimų, ypač už tai, kad galiausiai paleido į klasės auklėtoją Lukešą pilną rašalinę.

mūsų mamytė žinojo apie slepiamą tėvelio meilę poniai Irmai, bet pernelyg nekvaršino sau galvos, nes buvo tikra,

Švedijos tarnyboje

Š v e d i j o s t a r n y B o j e

19

kad tėvelio galimybės tokios menkos, tarsi būtų sumanęs įkopti į Everestą. Jis privalėjo rūpintis mumis (trimis vai-kigaliais), neturėjo nei arklių, nei amerikietiško limuzino ir nusimanė tik apie futbolą, boksą ir žvejybą – taigi nebuvo kuo sužavėti ponią Irmą. Visi puikiai žinojo, kokia mūsų tė-velio praeitis. Prieš įsidarbindamas garsiojoje švedų firmo-je Electrolux, prekiavo mūsų šalyje gaminamais gesintuvais „Tutanchamonas“. Nebuvo paslaptis, kad sudegė ne vienas „Tutanchamonu“ gesinamas fabrikas. Kartą kažkur prasi-tarė, kaip tuo metu gyvenome, ir gandai pasklido po visą Prahą. Tada buvome įsikūrę kaimelyje vidury miškų netoli marianske Laznių ir valgėme sūdytus grybus be kiaušinių ir duoną su svogūnais.

Tačiau nutiko stebuklas. Kai ponas Františekas Koralekas pareiškė: „Priimame jus dirbti jaunesniuoju komivojažie-riumi“, patekėjo laiminga tėvelio žvaigždė.

Tai nutiko netrukus po to, kai tėvelis buvo priimtas dirbti bandomajam laikotarpiui į firmos Electrolux filialą Pilzene ir jam buvo nedrąsiai patikėtas vienas dulkių siurblys me-dinėje dėžėje. Negavęs jokių dienpinigių, jis pėsčiomis nu-kulniavo su ta dėže iki rokicanų, nes neturėjo pinigų trau-kiniui. Dvi valandas išstovėjo rokicanų aikštėje, kol ryžosi aplankyti pirmąjį klientą ir ištarti atmintinai išmoktą saki-nį, kurį kartojo visą kelią nuo pat Pilzeno:

– Atstovauju firmai Electrolux ir parduodu dulkių siur-blius su ženklu Made in Sweden.

Tas ponas ne tik neišvijo tėvelio lauk, bet ir nusipirko vie-ną siurblį. Tą pačią dieną tėvelis rokicanuose pardavė ketu-ris dulkių siurblius, ir naujokui tai buvo puikus pasiekimas,


20

nes žmonės per šimtus metų buvo pripratę prie šluotų ir še-pečių, o dulkių siurblį už du tūkstančius laikė velnio išmo-ne ir visiškai nereikalinga prabanga. Iš rokicanų už gautus pinigus nuvažiavo į radnices (ten dėdė gydytojas rekomen-davo jį savo klientams), o iš ten – į Pršybramą. Iš pradžių ištardavo atmintinai išmoktą sakinį, paskui parodydavo, kaip veikia prietaisas, šypsodavosi, berdavo komplimentus, lankstydavosi. Per dešimt dienų pardavė trisdešimt vieną dulkių siurblį. Pilzene niekas nenorėjo tuo patikėti. Ga-liausiai įsitikinę, išsiuntė jį parodyti kaip gamtos stebuklą į Prahą, ir jam einant koridoriumi vis prasiverdavo durys, tarnautojai šnabždėjosi ir rodė pirštais. Buvo atvestas pas generalinį direktorių Koraleką, ten jau laukė šviesiaplaukė mėlynakė direktoriaus žmona Irma; ji svajingai pažvelgė į mano įsibaiminusį tėvelį, padavė jam rankutę ir ištarė:

– Sveikinu jus, pone.mano tėvelis pasijuto lyg devintame danguje, iškart su-

pratęs, kad tokios gražios moters dar nėra regėjęs, atėjus metui atsisveikinti, žagsėdamas iš laimės pabučiavo tą ran-kutę, o išėjęs tylomis prisiekė atiduosiąs šiai firmai ir šiai poniai visas jėgas.

Taip ir padarė.Firmai Electrolux mano tėvelis buvo tikra dovana. Ne-

trukus pasitvirtino didis jo talentas prekiauti dulkių siur-bliais ir šaldytuvais. Sunku pasakyti, kas tai lėmė, bet šiuo požiūriu buvo tikras genijus, o juk genijų nelengva atpažin-ti net mene, ką jau kalbėti apie prekybą dulkių siurbliais. Jo akys buvo ir linksmos, ir liūdnos, ir nuolankios, o svar-biausia – buvo žavus, elegantiškas ir išvaizdus vyras, atka-


21

klus ir įžūlus, bet visa tai neperžengė gero skonio ribų. Pikti konkurentų liežuviai kartojo seną, nuvalkiotą posakį, kad jei išgrūsi jį pro duris, jis įlips pro langą. Netrukus tapo fir-mos Electrolux šalies čempionu: ši firma visame pasaulyje apdovanodavo savo prekybos čempionus, lygiai kaip būna skelbiami futbolo ar plaukimo čempionai. Generalinis di-rektorius Františekas Koralekas iškilmingai įteikė jam auk-sinį laikrodį mOVADO dvigubame voke su išgraviruotu įrašu: I vieta. Ponia Irma padavė jam rankutę ir vėl ištarė:

– Sveikinu jus, pone.Tada nusišypsojo mano tėveliui, bet jis taip ir nesuprato,

kad tai tik iki aiškiai nurodyto laiko galiojanti mandagumo šypsena. Įkvėptas sėkmės, jis pelnė dar vieną auksinį lai-krodį dvigubame voke, ir atrodė, kad netrukus taps neįvei-kiamu viso pasaulio firmos Electrolux čempionu. Jis žengė į svaiginančias aukštumas, ir vienas iš pirmyn jį genančių dalykų buvo gražiosios ponios Irmos vaizdinys. Taigi mūsų mamytė buvo visiškai patenkinta, ir mums puikiai sekėsi. Įsigijome butą, turėjome kuo apsirengti, sandėliukas lūžte lūžo, o skanėstus pirkdavome Liperto parduotuvėje. Kai jau turėjome visko, ko mums reikia, mamytė pasakė:

– Nagi, vaikai, tuojau tėvelis ims varyti Dievą į medį.Taip ir buvo. Jis ėmė rengtis kaip tikras dabita. meindlio

ir meceleso ateljė Pršykopuose pasisiūdino anglišką kos-tiumą, pas Poperį ir Krasą Vodičkove įsigijo batus, o pas Knyžę – lietpaltį iš homespun audinio. Tais laikais tai buvo brangus audinys, leidęs paslapčiomis rodyti klientams, o kartą net pačiai poniai Irmai mažyčius stebuklus: pradurti lietpalčio kraštą pieštuku, kad matytųsi tik pieštuko puselė,


22

paskui ištraukti, o medžiaga pati užsitraukdavo. Kad nepa-mirščiau, tuo metu jis kirposi ir skutosi Alfos pasaže pas vieną geriausių Prahos kirpėjų poną Vėberį. Galiausiai nu-sipirko ir amerikietišką automobilį. Tiesa, tai buvo nenau-jausias limuzinas, bet, šiaip ar taip, amerikietiškas Buick firmos automobilis su dvigubais žibintais ir medžiaginiu stogu, šešių cilindrų, šimtui kilometrų sunaudodavo dvide-šimt šešis litrus benzino. mamytė grąžė rankas ir dejavo:

– Leušekai, kam mums toks didelis automobilis? Kas jį vairuos?

– Aš, – pasitikėdamas savimi atsakė tėvelis, nors ir ži-nojo, kad tai – netiesa, nes kiek kartų jis ką nors vairavo, visada būdavo tikra nelaimė. Juo labiau kad automobilis buvo išties didelis, net ponas generalinis direktorius Kora-lekas tokio neturėjo, bet tėveliui reikėjo būtent tokio. Su-valdyti tą automobilį pasirodė be galo sunku, ir mums teko savaitgaliais samdytis vairuotoją Tondą Valentą. Tai buvo aukštas, simpatiškas šviesiaplaukis, tėveliui buvo kantrus, lyg šventasis ir vežiojo mus pro Lanus į Kršivoklatą žvejoti. mano tėvelis sėdėdavo šalia ir nenuilsdamas patarinėdavo jam, kaip važiuoti. Kitas, juo dėtas, tėvelį būtų užmušęs, o Tonda Valenta tik šypsodavo į ūsą. Kartą tėvelis įkalbino jį važiuoti per pačius Lanus:

– Tonikai, leisk man pavairuoti, norėčiau nors kartą pats prasinešti pro pono prezidento pilį.

Ant užpakalinės sėdynės sėdinti mamytė ėmė šaukti jokiu būdu neleisianti, bet nieko nepešė. Tėvelis prie pat pilies pasuko, žinoma, nesuvaldė automobilio ir įvažiavo į pačius žaliuosius pono prezidento vartus. mus ištraukė


23

karvių kinkinys, o mūsiškė „amerika“ kuriam laikui dingo iš Čekijos kelių.

Generalinis direktorius ponas Koralekas, be abejo, suži-nojo apie tai, kaip sekmadienį apsilankėme pas poną prezi-dentą, ir kitą dieną šypsodamasis paklausė tėvelio:

– Kaip važiuoja jūsų biuikas?– Nuostabiai, – atrėžė tėvelis ir pirmąsyk ne juokais už-

siuto ant savo viršininko. Žiūrėjo į apskritą beūsį jo veidą už stalo, į jo galvą, lyg

nupieštą ir įrėmintą, ir kiekvienas kabinetas jam nuo šiol rėkte rėkė: Koralekas, Koralekas, Koralekas. Pamažu mano tėvelis ėmė visai jo neapkęsti, o kuo labiau jo nekentė, tuo labiau dievino neabejotinai kenčiančią ponią Irmą ir jos gailėjo.

mano tėvelis tebebuvo komivojažierius, nors ir vilkėda-mas homespun lietpaltį ir įsigijęs biuiką, bet to nebesuvokė, o ponia Irma vis dar gyveno viloje Oržechovkoje, pirko šu-niukus, brangiausią rozentalio firmos meiseno porcelianą bei originalius olandiškus radijo aparatus Philips ir iš aukš-tumų stebėjo mano tėvelio kelią, puikiai žinodama, kad šis žvelgia į ją įsimylėjėlio akimis.

Tačiau mano tėvelis nutarė pasiekti viską, pakilti dar aukščiau ir tapti gal net pasaulio čempionu.

Jam tai pavyko.Parduodamas dulkių siurblius ir šaldytuvus, pranoko

penkiasdešimt penkių pasaulio šalių komivojažierius, nors vien Japonijoje firmai Electrolux dirbantys du tūkstančiai prekiautojų kovojo dėl šio garbingo titulo. Tėvelis jį pelnė, galiausiai įveikęs komivojažierių iš Buenos Airių. Pardavė


24

daugiausia dulkių siurblių pasaulyje, ir jam pavykdavo neį-tikėtini dalykai. Jis įbruko po dulkių siurblį Nesuchinės kai-mo gyventojams, nors ten vis dar nebuvo įvesta elektra – žinoma, pažadėjęs padėsiąs ją įsivesti, bet niekada šio paža-do netesėjo. Pardavė dulkių siurblį ir savo klasės auklėtojui Lukešui, į kurį vaikystėje paleido rašalinę, ir net vachmis-trui Kralyčekui, kadaise iš jo brakonieriaujančio atėmusiam dvivamzdį. Įtikino ministrą pirmininką malipetrą, kad šis privaląs nusipirkti šaldytuvą, o daktarui Edvardui Benešui pardavė net du šaldytuvus.

Viešbutyje Alcron tėvelis buvo vainikuotas pasaulio čem-pionu. Bendrovės prezidentas Venegrinas, specialiai atvy-kęs iš Londono, prisegė jam prie atlapo aukso medalį. Visą ceremoniją nufilmavo garsusis žurnalas Fox – operatorius atskrido iš Jungtinių Valstijų. mano tėvelis iš niekur neat-skrido, juodu su mamyte atvažiavo tramvajumi: mūsų biui-kas vis dar sudaužytas stovėjo garaže.

Per pokylį kaip užkandis buvo atneštas keptas viščiukas. Daugelis būtų sutrikę, tik ne mano tėvelis. Jis čiupo šakutę, mamytei nespėjus net paprieštarauti, pažvangino į stiklinę ir, įsivyravus tylai, pareiškė:

– O dabar jums parodysiu, kaip valgoma pas mus Buš-tehrade.

Čiupo viščiuką į ranką, suleido į jį dantis, ir visi pasekė jo pavyzdžiu, o komivojažieriai, kurių buvo susirinkę gal trys šimtai, pagarbiai šnabždėjosi:

– Šaunus vaikinas tas Poperis.Tačiau užstalės gale įsivyravo nejauki tyla, ponas prezi-

dentas Venegrinas ir generaliniai direktoriai toliau gnaibė


25

viščiuką peiliu ir šakute, o ponas Koralekas su ponia Irma susižvalgė ir jų žvilgsniai bylojo viską, ką jie mano apie mūsų tėvelį. Jis pats puikiai tai suvokė, pažvelgęs į ponią Irmą, kaip pasaulio čempionas tikėdamasis iš jos ugningo žvilgsnio. Ji šyptelėjo, bet jos šypsena nebuvo iškalbingesnė negu anksčiau, o jos akių vyzdžiuose vis dar atsispindėjo dešinėje jo rankoje laikomas keptas viščiukas. mano tėvelis akimirksniu išvydo tarp savęs ir ponios Irmos tą ribą, ku-rios jam, komivojažieriui, niekada nepavyks peržengti, net jei parduotų dulkių siurblį vienatiniam Viešpačiui Dievui. Jis šiek tiek nuliūdo, ir jo nenudžiugino net pokyliui bai-giantis patiekti ledų drambliai, kuriuos be galo mėgo.

Tačiau kartą nutiko ypatingas, netikėtas dalykas ir sugrą-žino tėveliui, tarsi kokiam sportininkui, viltį laimėti.

Prahoje gyveno dailininkas Vratislavas Nechleba – žymus ir garsus, kaip retas kitas gyvas menininkas. Pažinoti jį reiš-kė užlipti ant nemenkos visuomenės laiptų pakopos, o susi-draugauti su juo – kur jau tau, apie tai joks paprastas mirtin-gasis negalėjo net pagalvoti, juo labiau kad ponas Nechleba elgėsi keistokai ir šiaip sau su bet kuo nesibičiuliaudavo.

Būtent šis neaukštas ilgaplaukis ponas kartą Prahos pra-monės mugėje priėjo prie šaldytuvais prekiaujančio mano tėvelio stendo ir prisistatė:

– Aš Nechleba.Žinoma, tėvelis net nenutuokė, kas tas ponas Nechleba,

nes žinojo tik bokso čempionus nuo hermaneko ir Nekol-no, bet apsimetė viską suprantąs. Ponas Nechleba prisi-merkė, suraukė vešlius antakius, šyptelėjo, bakstelėjo pirštu į šaldytuvus ir prakalbo:


26

– mane domintų šitos baidyklės. Užeikite, ponuli, pas mane į akademiją.

Tėvelis ilgai negaišęs atkeliavo į akademiją ir pasiteiravo sargo:

– Ar čia dirba toks Nechleba?– Taip, mūsų profesorius. Jo dirbtuvė antrame aukšte.Jis užlipo laiptais, paskambino, ir duris atidarė tas pats

neaukštas ilgaplaukis ponas.– Tai jūs, ponuli. Truputį palaukite. Kai ką užbaigsiu.Tėvelis prisėdo ant oda aptrauktos kėdės ir kurį laiką

stebėjo, kaip profesorius teptuku mėgina pataisyti pamišė-lį primenančio žmogaus suveltais plaukais veidą. Paveiks-le vaizduojamas žmogus jam visai nepatiko, iš jo spindu-liuojantis vidinis nerimas tėvelį sutrikdė, jis nusisuko nuo paveikslo ir ėmė dairytis po dirbtuvę. Išvydo dešimtis pa-veikslų ant stovų, ant sienų ar šiaip suverstų ant grindų, iš jų žvelgė prezidentai, menininkai, bankininkai, Biblijos veikėjai. Tėveliui atsivėrė naujas, anksčiau nepažintas pa-saulis, įrėminti veidai traukė jį nesuvokiama stebuklinga galia, tarsi visi būtų buvę greta ir norėtų pabendrauti. Jis pakilo nuo kėdės, vaikštinėjo po dirbtuvę ir atrado artimą jam pasaulį, kuriame puikiai susivokė, nes pažinojo žmo-nes. Kiekvienas atrodė tarsi gyvas, lyg ketintų bematant iš-lipti iš rėmų, paduoti ranką ir prisistatyti. Tėvelis susivokė nujaučiąs, kuriam nesunkiai parduotų šaldytuvą, o kuriam dulkių siurblį, kaip kurį kalbintų, o kadangi pažinojo žmo-nes, mokėjo skaityti iš veidų ir laimę, ir gyvenime patirtas negandas. Jį išblaškė balsas:

– Jums patinka, ponuli?


27

– Pone profesoriau, niekada nepatikėčiau, kad įmanoma taip tikroviškai nutapyti žmones, – mandagiai atsakė nieko apie Leonardo da Vinčio, rubenso, rembranto egzistavimą nežinojęs tėvelis.

Jis ėmė pasakoti apie kadaise pažinotus žmones – kokios buvo jų akys, kai merdėjo arba žudė kitus. Apie mažą šlubą žmogutį, naktiniame hamburgo bare sviedusį į sutenerį kė-dutę taip, kad ši sutraiškė jam galvą, o ištiškusios smegenys aptaškė tėvelį. Apie Afrikos dykumoje savo šlapimą gėrusio pabėgimo bendražygio Zubano akis. Dar daug ką papasako-jo tėvelis ponui profesoriui, o šis klausėsi taip pat susidomė-jęs kaip prieš tai jo paveikslais gėrėjęsis mano tėvelis.

Ponas profesorius nusivedė tėvelį į savo butą ir prista-tė jam savo didžiulius šunis: iš pradžių – liesą auksaspalvį dogą:

– Čia helijas.O paskui – niurzglį anglų mastifą: – Semas.Parodė jam savo papūgas, ir jos šaukė tėveliui: „Pabu-

čiuok man į subinę! Smirdžiau!“ Atrakino jam aprodyti vi-sus savo kambarius ir atvėrė širdį, juk mano tėvelis buvo tikras širdžių vagišius. Po valandos profesoriaus širdis jau buvo užkariauta, tėvelis regėjo ją lyg ant delno ir alsavo į ją šiltu kvapu iš komivojažieriaus ginkluotės. Galiausiai ponas profesorius apsisprendė:

– Imu du šaldytuvus. Vieną pasistatysiu čia, o kitą dirb-tuvėje. Užeikite kartais manęs aplankyti.

mano tėvelis visai būtų pamiršęs poną profesorių, jei sykį geriant juodą kavą ir aptariant darbo reikalus nebūtų buvęs


28

paminėtas Nechlebos vardas. Suskambo taip aiškiai, kad tėvelis iškart pusbalsiu atsiliepė:

– Tai mano bičiulis.Tai sukrėtė aplinkinius lyg griaustinis iš giedro dangaus.

Ponas generalinis direktorius vos gaudė kvapą, bet vis dar abejojo, nes buvo prabėgę nedaug laiko nuo to atmintino pokylio, kai tėvelis rankomis valgė viščiuką, ir jis buvo susi-daręs savo nuomonę apie mano tėvelio kultūros lygį, todėl pasitikslino:

– Tikriausiai su kuo nors jį painiojate. Tai – ponas Vratis-lavas Nechleba, didžiausias mūsų laikų portretų tapytojas. Tapytojas – ar suprantate, kas tai yra?

– Taip, pone generalini direktoriau, paskutinį kartą jo dirbtuvėje kaip tik svarstėme, ką pasako ir ko nepasako žmogaus akys.

Prekybos agentė Gutova nustebusi paklausė:– O ką pasako žmogaus akys?Tėvelis griežtai atkirto:– Tai pajėgia suvokti tik menininkai.Taip kalbėdamas, iškilo virš visų, nes nė vienas iš jų, pre-

kiautojų, net pats generalinis direktorius nė neįsivaizdavo, ką pasako žmogaus akys.

Ponas generalinis direktorius Koralekas baigiantis posė-džiui paprašė tėvelio užeiti į jo kabinetą, elgėsi su tėveliu maloniai ir tiesiai paklausė:

– Kaip manote, gal Nechleba sutiktų nutapyti mano žmoną Irmą?

Šie žodžiai trenkė tėvelį lyg žaibas. Jėzau marija, kaip jam pačiam nešovė į galvą? Kodėl, šnekučiuodamasis su ponu


29

profesoriumi, neužsiminė pažįstąs patraukliausią moterį visoje Prahoje? Kaip nušvis, ją išvydęs, atradęs gražiausią modelį, kokį tik įmanoma rasti! O Irma bus laiminga ir dė-kinga jam. Vėl taip gražiai šypsosis jam kaip kadaise, galbūt nueis su juo į kavinę, o gal ir dar kur nors. Vis dėlto buvo pernelyg geras prekiautojas, kad išsiduotų, kaip jį nudžiu-gino pono generalinio direktoriaus pasiūlymas. Priešingai, dabar jis dels, trypčios, dvejos ir branginsis. Juo brangiau jam bus sumokėta. Jis sėdėjo ir tylėjo.

– Ar negirdite, ką kalbu? – primygtinai paklausė ponas generalinis direktorius Koralekas.

– Girdžiu, bet tai nebus lengva.– Žinau ir be jūsų. Tas Nechleba pačiam Batai atsakė

netapąs batsiuvių, o už prezidento masariko portretą užsi-prašė trijų šimtų tūkstančių. Tačiau man, suprantate, man kaina nesvarbi. Jei reikės, sumokėsiu kad ir pusę milijono.

mano tėvelis net išpūtė akis, nes žinojo, koks šykštus būna ponas Koralekas, bet, išmanydamas akių kalbą, rus-vose direktoriaus akyse įžiūrėjo didžiulį troškimą gauti kai ką kita, ko nepajėgūs tiesiog imti ir įsigyti kiti turtuoliai. Šiam ponui, pavaldinių draugijoje be atvangos malančiam liežuviu, svarbus, žinoma, buvo ne menas ir ne puikus jo žmonos portretas, jam svarbiausia buvo nuolat kartoti tą patį sakinį:

– mano žmoną tapo Nechleba.Jis troško kartoti tai pietaudamas ir vakarieniaudamas,

laiškuose Anglijoje ir Jungtinėse Valstijose gyvenantiems giminėms, vėliau būtuoju laiku kartoti prie paveikslo, kad šie žodžiai sprogtų ten, kur reikia, tarsi bomba.

www.tytoalba.lt

ISBN 978-9986-16-896-6

|puikiuju stirninu

mirtis||kaip aš sutikau

žuvis|

O T A O T A P A V E LP A V E L

puik

iuju

stirn

inu

mirt

is kaip aš sutikau žuvisO

TA

PA

VE

L

|

puikiuju

mirtis|stirninu

|kaip

Ota Pavel (Ota Pavelas; tikroji pavardė Ota Popper, –) — lietuvių skaitytojui dar nepažįstamas čekų rašytojas, kurio likimą ir kūrybą būtų galima lyginti su vien garsiausių jo kraštiečių — Jaroslavo Hašeko. Tai nepaprastai talentingas pasakotojas ir rašy-tojas, šiuolaikinės čekų sporto žurnalistikos pradininkas. Gimęs Čekijos žydų (jo tėvas ir du broliai Antrojo pasaulinio karo metais buvo išvežti į koncentracijos stovyklą ir sugebėjo ten išgyventi) šeimoje, jis tapo vienu mėgstamiausių ir žymiausių čekų sporto žur-nalistų. m. per Insbruko olimpines žaidynes jis susirgo ūmia maniakine depresija, todėl jam teko nutraukti žurnalisto karjerą, tačiau liga nesutrukdė reikštis jo literatūriniam talentui.

„Puikiųjų stirninų mirtis“ ir „Kaip aš sutikau žuvis“ — rinkinio pasa-kojimai, paremti rašytojo asmenine patirtimi. Tai vienos originaliausių kada nors parašytų knygų, kurių veikėjai humoro ir tragizmo sam-plaika nenusileidžia šauniajam kareiviui Šveikui. Ota Pavelas pasakoja apie savo tėvą, prekiautoją dulkių siurbliais, mokantį parduoti juos netgi ten, kur nėra elektros; apie mamos aistrą Italijai, kurioje ji nie-kuomet nebuvo; apie girtą karpį ir tėvo meilę poniai Irmai. Žuvys yra pagrindinė rašytojo tėvo aistra: jis sugeba nusipirkti karpių tvenkinį su jame gyvenančiu… vienu vieninteliu nusenusiu karpiu. Tačiau tėvas niekuomet nepasiduoda — net vokiečiams užėmus Čekiją, jis prieš pat deportaciją jiems įžūliai nušluosto nosį. Ir grįžta iš koncentracijos stovyklos kaip nugalėtojas. Humoras trykšta iš kiekvienos eilutės — tačiau jis sumišęs su grėsme ir karo nuojauta, persmelkiančia rašytojo



primenančio juoko pro ašaras ir tikėjimo, kad viskas baigsis gerai.



Documents

Puikiųjų stirninų mirtis. Kaip aš sutikau žuvis