Kartą paklausiau aš kelio...

- Tavimi visi važiuoja, eina, bėga, skuba. O tu pats ar nenorėtum kur

nors nuvažiuoti?

- Žinoma, norėčiau. Tai sena mano svajonė. Deja, nėra tokio vežimo, į

kurį tilpčiau. Esu be galo ilgas.

Po kiek laiko vėl jį pakalbinau...

- O koks tu pats sau labiausiai patinki – žvyrkelis, asfaltuotas, akmenimis grįstas, žole apaugęs ar dar koks nors?

- Smėlėtas ir žvyruotas aš dulkėmis apkloju pakeleivį ir žolę. Asfaltas mane sukausto, trukdo

svajoti.

- Akmenų kelias ypatingas - jis labai triukšmingas, nešiuolaikinis,

juo nepaskubėsi.

Kiek patylėjęs kelias pridūrė...

- Man malonus - oro kelias, jis arti saulės. Dar mielesnis – jūros, jis

gilus ir paslaptingas.

- Manau, svarbiausias yra širdies kelias. Juo einantys nesukelia

dulkių nei triukšmo, neskuba ir kalbasi labai švariais žodžiais.

-