Re§at Nuri Gūntekin

A lm a littera

Resat Nuri Gūntekin

V

RomanasIš turkų kalbos vertė Halina Kobeckaitė

/\[m a IitteraV I L N I U S / 2 0 0 8

UDK *94332$Gu-195

Versta iš:Re$at Nuri Gūntekin. ęALIKU$U

Pirmasis leidimasRešadas Nuris Giuntekinas ČIAUŠKUTĖ Iš rusų kalbos vertė Benediktas Puodžiukaitis Valstybinė grožinės literatūros leidykla, Vilnius, 1960

Copyright © 1922 Re$at Nuri Gūntekin The SAID WORK is protected by the International Copyright conventions. This Book is published with the arrangements of ONK AGENCY LTD. © Vertimas į lietuvių kalbą,Halina Kobeckaitė, 2008 © Leidykla „Alma littera“, 2008ISBN 978-9955-24-910-8

P I R M O J I D A L I S

B... rugsėjo 1-oji

Buvau ketvirtoje klasėje. Man jau buvo sukakę dvylika. Vieną dieną mūsų prancūzų kalbos mokytoja sesuo Aleksi davė mums tokią užduotį:

- Aprašykite savo ankstyvuosius prisiminimus. Pažiūrėsiu, kas jums geriausiai yra įstrigę į atmintį. Jums pačioms irgi pra­vers atsigręžti į anuos gražiausius metus, - pasakė ji.

Niekada nepamiršiu, kaip pavargusios nuo mano nepaklus­numo, tarškėjimo mokytojos neapsikentusios atskyrė mane nuo draugių ir pasodino atskirai į žemą suolą klasės kampe.

Direktorė pasakė, jei per pamokas nesiliausiu plepėjusi ir trukdžiusi savo kaimynėms, jei nesiklausysiu, ką aiškina mokyto­jos, būsiu nutremta į tą kampą iki pat mokslo metų pabaigos.

Kampe iš vienos pusės lubas rėmė storas medinis stulpas. Šitas rimtasis mano kaimynas neaimanuodamas ištvermingai kentė visas žaizdas, kai raižydavau jį peilio galiuku per pertrau­kas negalėdama išeiti iš klasės.

Kitoje pusėje buvo aukštas langas su niekad neatsiverian- čiomis langinėmis - mat, atsižvelgiant į griežtas vienuolių au­klėjimo taisykles klasėje privalėjo būti vėsu ir tamsu. Padariau vieną svarbų atradimą. Prisispaudus krūtine prie suolo ir trupu­tėlį kilstelėjus smakrą, pro langinių plyšį buvo galima pamatyti ruoželį dangaus, o pro žalias akacijų šakas - vieno buto langą ir balkono groteles.

Čiauškutė 5

Teisybę pasakius, vaizdas nelabai įspūdingas. Langas visada uždarytas, o balkone kone kiaurą dieną kabodavo vaikiškas čiu­žinėlis ir antklodė.

Bet aš buvau patenkinta ir tuo.Per pamokas paremdavau smakrą sunertais pirštais, - tada

mokytojoms mano veidas atrodydavo labai dvasingas, - ir ilgam įsmeigdavau akis į dangų, į tikrą dangų, kurį matydavau pro langinių plyšį, o mokytojos, manydamos, kad jau imu rimtėti, džiaugdavosi. Šitaip elgdamasi jaučiau begalinį keršto saldu­mą - apgaudinėjau jas taip pat, kaip ir jos mus, slėpdamos nuo mūsų tikrąjį gyvenimą.

Paaiškinusi, kaip reikia rašyti, sesuo Aleksi išėjo.Priekiniuose suoluose sėdinčios klasės pirmūnės nedels­

damos kibo į darbą. Nors ir nesėdėjau šalia jų, bet tarsi būčiau dirsčiojusi joms per petį tiksliai žinojau, ką jos rašo: „Pirma, ką prisimenu, tai švelni auksaplaukė mylimos mamytės galva, palinkusi virš mano lovelės, ir su meile į mane žvelgiančios jos žydros akys“, - maždaug toks poetiškas melas. Juk iš tiesų ma­mytės galėjo būti ne vien auksaplaukės ir mėlynakės. Bet mums, vienuolių seserų mokyklos auklėtinėms, buvo privalu taip jas nuspalvinti ir laikytis tokio stiliaus.

Tačiau aš buvau visai kitoks vaikas. Motinos netekau labai maža, ir prisiminimai apie ją buvo migloti. Tik vienas dalykas nekėlė jokių abejonių - ji nebuvo nei auksaplaukė, nei mėlyna­kė. Ir jokia jėga negalėjo manęs priversti pakeisti atmintyje išli­kusio motinos paveikslo kokiu nors kitu.

*

Dabar man rūpėjo tik viena. Ką rašyti? Ant sienos po Šventosios Mergelės Marijos paveikslu kabantis kukuojantis laikrodis tiksė­jo nesustodamas, o aš vis dar nebuvau net pradėjusi. Nusirišau nuo galvos kaspiną ir ėmiau pamažu taršyti sau plaukus, drai­

6 Rešatas Nuri Giuntekinas

kydama juos ant kaktos ir užleisdama ant akių. Įsikišusi į burną sukiojau tarp dantų plunksnakotį.

Filosofai, poetai, rašytojai paprastai turi įprotį krapštyti nosį, kasytis smakrą... Ir aš taip pat - kai jau ką nors rimtai mąstau, graužiu plunksnakotį ir taršau sau plaukus.

Laimė, taip man būna nedažnai. Antraip mano gyvenimas būtų toks pat neišnarpliojamas kamuolys kaip garsiųjų turkiškų pasakų apie Čaršambos* kaimo moteris arba apie Odžako** mo­tiną siužetas...

*

Nuo to laiko prabėgo daug metų. Ir štai dabar, atsidūrusi svetimo miesto viešbučio kambarėlyje, tik tam, kad kaip nors įveikčiau, regis, niekada nesibaigsiančios nakties vienatvę, pradėjau rašyti dienoraštį, ir tą pačią akimirką mano ranka kaip vaikystėje ėmė taršyti ant akių užleistus plaukus.

Tas įprotis, manau, atsirado dėl to, kad ankstyvoje vaikystėje buvau labai nerūpestinga padykusi mergaitė. O kai užguldavo kokie rūpesčiai, kai norėdavau pabūti tarp žmonių viena su savo mintimis, užsileisdavau ant akių plaukus, pasidarydavau uždan­gą ir tarsi pasislėpdavau nuo aplinkinių.

Bet iš kur atsirado įprotis lyg kepsnio iešmą sukti tarp dantų pieštuką, paaiškinti negalėčiau. Prisimenu tik, kad mano lūpos visada būdavo išterliotos violetiniu rašalu, o kartą, kai buvau jau ūgtelėjusi panelė, pasirodžiau manęs aplankyti į mokyklą atėju­siam svečiui su nupieštais ūsais. Kai man apie tai pasakė, buvau pasiryžusi kiaurai žemę prasmegti...

O tą dieną klasėje, kad ir labai stengiausi, prisimenu, galėjau parašyti tik tiek:

* Pasakos kaimo pavadinimas (čia ir toliau - vert. past.).** Pasakos herojaus vardas.

Čiauškutė 1

„Aš turbūt lyg kokia žuvis gimiau ežere. Nepasakyčiau, kad neprisimenu savo mamos... Prisimenu ir tėvą, žindyvę, tėvo pasiuntinį Hiuseiną... Juodą trumpakojį šunį, kuris kartą vijo­si mane gatve... Kartą, paslapčia nugnybus iš pilnutėlės pintinės kelias vynuoges, man į pirštą įgėlė bitė... Kai skaudėjo akį, man lašino raudonų lašų... Prisimenu, kaip drauge su mano mylimu Hiuseinu atvykome į Stambulą... Ir dar prisimenu daug kitų panašių dalykų... Bet tai ne pirmieji mano prisiminimai... Pri­siminimai, kaip nuogut nuogutėlė spurdėjau savo mylimame ežere tarp lapų, nėra labai seni... Ežeras buvo be galo be krašto, jis buvo platus kaip jūra... Viduryje plaukiojo milžiniški lapai, o aplink iš visų keturių pusių augo medžiai. Jums keista, kaip toks ežeras galėjo būti tarsi jūra... Prisiekiu, nemeluoju, ir pati kartu su jumis stebiuosi... Bet taip buvo, ką padarysi?“

Kai klasėje skaitė mano rašinį, visos draugės gręžiojosi į mane ir garsiai juokėsi, ir vargšei seseriai Aleksi nelengva buvo jas nuraminti.

*

Keista, bet jeigu dabar prieš mane vėl atsirastų sesuo Aleksi, plo­na kaip vytelė su savo juoda suknele ir akinamai balta apykakle, bekrauju spuoguotu veidu, lyg kokia rūmų dama apsigaubusi skraiste, raudonomis kaip granato žiedas lūpomis, ir užduotų man tą patį klausimą, turbūt nesugalvočiau kitokio atsakymo; vėl imčiau pasakoti, kad gimiau lyg žuvis ežere.

Vėliau sužinojau, kad tas ežeras yra kažkur Musulo rajone, mažo kaimelio, kurio pavadinimo nebeprisimenu, pakraštyje, o mano bekraštė, beribė jūra - tik mažytė, keliais medžiais apau­gusi bala, likusi išsekus upei.

8 Rešatas Nuri Giuntekinas

Mano tėvas tuomet tarnavo Musule. Man buvo gal pustrečių metų. Vasara buvo tokia karšta, kad mieste buvo neįmanoma ištverti... Tėvas nusprendė mane su motina išsiųsti į tą kaimą. Jis pats kiekvieną rytą jodavo į Musulą, o vakare, saulei nusileidus, grįždavo.

Motina sirgo. Ji sirgo taip sunkiai, kad manęs prižiūrėti ne­galėjo. Ir kartą likau visai viena... Neturėdama ką veikti, šliaužio- davau po tuščius kambarius. Paskui viename kaimelyje atsirado vieniša moteris, arabė Fatma. Ji atidavė man ką tik mirusiam savo kūdikiui skirtą pieną ir savo širdį...

Augau kaip tikras dykumos vaikas. Prisirišusi mane ant nu­garos kaip kokį kūlį, negailestingai spiginant saulei, Fatma kars­tydavosi su manimi į pačias datulmedžio viršūnes.

Kaip tik tuo metu persikėlėme į kaimą, kurį jau minėjau. Kie­kvieną rytą, pasiėmusi ko nors užkąsti, Fatma vesdavosi mane į datulių giraitę ir nuogą paleisdavo į vandenį... Iki pat vakaro ji žaisdavo su manimi, dainuodavo dainas, maitindavo... Paskui, kai ateidavo laikas miegoti, Fatma sugrėbdavo smėlį į krūvelę, padarydavo iš jo tarsi pagalvę, ir mes susiglaudusios, apsikabi­nusios užmigdavome - kojos vandenyje, galvos ant kranto...

Aš taip pripratau prie to vandeninio gyvenimo, kad sugrį­žusi į Musulą, pasijutau lyg iš jūros ištraukta žuvis. Be perstojo blaškydavausi arba, progai pasitaikius, nusimesdavau drabužius ir išlėkdavau nuoga į gatvę.

Fatmos nosis, skruostai, riešai buvo išpuošti tatuiruotėmis. Aš taip prie to pripratau, kad nepapuošti veidai man rodėsi stačiai bjaurūs. Pirmas didelis sielvartas mano gyvenime buvo išsiskyrimas su Fatma. Kilnodamiesi iš vietos į vietą, mes atsi­dūrėme Kerbeloje. Aš buvau ketverių. Tokio amžiaus vaikas jau viską įsimena. Fatmai pasisekė. Lyg šiandien prisimenu tą dieną, kai mano žindyvė tapo nuotaka ir buvo pasodinta garbingiau-

Čiauškutė 9

šiame kampe. Namai pilni moterų ištatuiruotais kaip ir Fatmos veidais. Jos man atrodo pačios gražiausios pasaulyje, siunčia mane per rankas, kol pagaliau atsiduriu šalia Fatmos.

Paskui prisimenu, kaip mes saujomis graibstome maistą nuo didžiulių padėklų, sustatytų vidury kambario. Pavargusi per dieną ir nuo beprotiško būgnų bumbsėjimo, ir nuo mažų tarsi vandens ąsotėliai būgnelių žvangesio, pagaliau užmiegu ant Fatmos kelių...

Nežinau, ar dar gyva buvo mano Fatma, kai Kerbeloje žuvo jos sūnus Hiuseinas. Bet jei vargšė moteris ir sulaukė tos juodos die­nos, jos vaitojimai buvo niekis palyginti su tuo klyksmu, kokį aš sukėliau kitą rytą po vestuvių pabudusi svetimos moters glėbyje.

Neabejoju, kad Kerbela dar niekada nebuvo girdėjusi taip reiškiamo sielvarto. O kai nuo riksmo praradau balsą, aš, kaip suaugęs žmogus, paskelbiau kelių dienų bado streiką.

Po daugelio mėnesių auklės netekties kartėlį man padėjo pa­miršti vienas kavaleristas vardu Hiuseinas. Kartą per mokymus jis nukrito nuo arklio ir liko invalidas. Tėvas priėmė jį savo tarnu. Hiuseinas buvo keistokas žmogus. Jis mane pamilo labai greitai. O aš atsilygindavau jam nedovanotina klasta. Žinoma, su juo nemiegodavau kaip su Fatma, bet kas rytą, pabudusi kartu su pirmaisiais gaidžiais, lėkdavau į jo kambarį, užšokdavau jam ant krūtinės lyg ant arklio ir pirštais praplėšdavau jam vokus...

Fatma mane vesdavosi į sodus, į laukus. Hiuseinas pasiim­davo į kareivines. Nemačiau kito tokio žmogaus, kuris sugebėtų taip meistriškai prasimanyti visokiausių žaidimų kaip tas didelis ilgaūsis. Ypač smagu, kad daugumas tų žaidimų buvo pavojin­gi, kraują stingdantys nuotykiai. Pavyzdžiui, sviedžia mane kaip kokį guminį kamuoliuką aukštyn ir gaudo, pasisodina ant savo papachos ir prilaikydamas už kojų strikinėja arba greitai kaip vijurkas sukasi vietoje. Man plaukai ant galvos pasišiaušdavo, akyse raibuliuodavo, užgniauždavo kvapą - tokio malonumo daugiau niekada nesu patyrusi.

10 Rešatas Nuri Giuntekinas

Neapsieidavo ir be nelaimingų atsitikimų. Bet mudu su Hiu- seinu buvome tvirtai sutarę: jei žaidžiant skaudžiai užsigaučiau, neverksiu ir niekam jo neskųsiu. Ne dėl to, kad esu labai sąžinin­ga, o tiesiog bijodama, kad Hiuseinas daugiau su manimi nežais, išmokau kaip suaugęs žmogus saugoti paslaptį. Vaikystėje mane vadindavo nenuorama. Ir turbūt pagrįstai. Žaisdama būtinai ką nors užgaudavau, ką nors nuskriausdavau. Šitą įprotį, matyt, įgi­jau per tuos žaidimus su Hiuseinu.

Jis išugdė dar vieną mano savybę: ištikus bėdai nedejuoti, pasitikti negandas linksmai, su šypsena.

Kartais kareivinėse Hiuseinas versdavo eilinius karius iš Anatolijos groti sazu* ir, pasitupdęs mane lyg kokį ąsotį ant gal­vos, šokdavo savo keistus šokius.

Vienu metu mudu su Hiuseinu buvom pasidarę arkliavagiais. Kai tėvo nebūdavo namie, Hiuseinas išsivesdavo iš arklidės jo žirgą, pasisodindavo mane priekyje, ir mudu ištisas valandas jo­dinėdavome po lygumas. Bet šitas mūsų žaidimas truko neilgai. Neduok Dieve sumeluoti, bet, atrodo, kad mus išdavė virėja, ir vargšas Hiuseinas, užsidirbęs nuo mano tėvo du antausius, dau­giau niekada nebedrįso artintis prie jo arklio.

Sakoma, be vaidų ir barnių nebūna tikros meilės. Mudu su Hiuseinu vaidydavomės mažiausiai penkis kartus per dieną.

Turėjau keistą būdą pykti. Nulindusi į kambario kampą, nusigręždavau į sieną ir taip tupėdavau. Hiuseinas kokias pen­kias minutes nekreipdavo į mane dėmesio, o paskui pasigailėjęs stverdavo už liemens ir imdavo mėtyti aukštyn.

Dar valandėlę pasiožiuodavau jo glėbyje, bet galų gale sutik­davau pabučiuoti jį į smakrą, ir taip mes susitaikydavome.

Mudviejų draugystė truko dvejus metus. Bet anų laikų metai visiškai nepanašūs į šituos. Anie buvo tokie ilgi, tokie be galo ilgi!..

Sazu - muzikos instrumentas.

Čiauškutė 11

Ar neatrodo negerai, kad pasakodama vaikystės prisiminimus nuolat tauškiu tik apie Fatmą ir Hiuseiną?

Mano tėvas, vardu Nizametinas, buvo kavalerijos karinin­kas, majoras. Tais pačiais metais, kai vedė mano motiną, jis buvo perkeltas į Dijarbakyrą, ir jie ten išvažiavo kartu. Į Stambulą jis daugiau niekada negrįžo. Iš Dijarbakyro tėvą perkėlė į Musulą, iš Musulo - į Hanykiną, iš Hanykino - į Bagdadą, paskui į Ker- belą... Vienoje vietoje jis išbūdavo ilgiausiai dvejus metus.

Aš visiems atrodau panaši į mamą. Yra išlikusi viena nuo­trauka, kurioje tėvas su motina nusifotografavę vestuvių meti­nių proga, ir visi sako, kad aš - tikra jos kopija. Bet sveikata ji visai nebuvo panaši į mane. Ji buvo silpnutė ir liguista ir niekaip negalėjo prisitaikyti prie begalinio kraustymosi iš vienos vietos į kitą, prie atšiauraus kalnų klimato ir dykumos kaitrų. Paskui ji, matyt, sunkiai susirgo. Bet per visą savo vedybinį gyvenimą vargšelė stengėsi nuslėpti ligą... Ką darysi, ji labai mylėjo mano tėvą. Labai bijojo, kad prievarta jų kas neišskirtų...

- Nuvešiu tave vienam sezonui ar bent keliems mėnesiams pas motiną į Stambulą. Ji juk, vargšelė, jau sena... Nežinia, kada galės tave pamatyti, - sakydavo tėvas.

Bet motina pykdavo:- Argi mes taip susitarėm? Mes juk žadėjome abu drauge

grįžti į Stambulą...Kai tėvas užsimindavo apie ligą, ji priešgyniaudavo:- Nieko man nėra... Truputį pavargau... Prieš dvi dienas oras

pasikeitė, tai dėl to... Praeis...Ir slėpdavo nuo tėvo, kad ilgisi Stambulo... Bet ar tai įmano­

ma nuslėpti? Vos valandėlę užsnūdusi, ji kaipmat pabusdavo ir pasakodavo ilgiausią sapną apie Kalendero namų kiemą ir gi­raitę netoliese, apie smaragdinius Bosforo vandenis. Jeigu per kelias minutes žmogus sugeba susapnuoti tokį ilgą sapną, argi tai ne įrodymas, kad namų ilgesys jį graužte graužia?

12 Rešatas Nuri Giuntekinas

Mano senelė ne kartą kreipėsi į kariuomenės vadovybę, į nuolatinius sultono rūmų lankytojus, bet visi jos prašymai ir maldavimai nedavė jokių rezultatų.

Tuo tarpu mamos liga paūmėjo, ir tėvas, nieko nebelaukęs, nusprendė ją išvežti į Stambulą. Jis parašė prašymą leisti išvykti, bet išsiruošė į kelionę dar negavęs atsakymo.

Tą savo kelionę per kupranugario nugarą permestame krep­šyje prisimenu lyg šiandien.

Kai Beirute pamatėme jūrą, motinai truputį tarytum palen­gvėjo. Namuose, kuriuose buvome apsistoję, motina pasisodi­no mane ant savo lovos, šukavo plaukus, glaudė galvą man prie krūtinės ir, žiūrėdama į mano murzinas rankas, į drabužėlius be sagų, graudžiai verkė.

Vieną dieną ji įstengė atsikelti, išsitraukė iš skrynios naujas sukneles, pasipuošė. Pavakare mudvi nusileidome į apačią pa­sitikti tėvo. Tėvą prisimenu kaip šiurkštoką rūstų kareivį. Bet niekada nepamiršiu, koks meilus jis pasidarė pamatęs motiną vaikštant, kaip stvėrė ją glėbin tarytum pirmus žingsnius žen­giantį kūdikį...

Tai buvo paskutinė diena, kurią mes praleidome visi kartu. Kitą dieną namiškiai rado motiną sukniubusią prie drabužių skrynios, laikančią rankose baltinių ryšulėlį su kraujo puta ant lūpų.

Šešerių metų vaikas jau daug ką turi suprasti. Bet aš kažkodėl nieko nejaučiau. Name, kuriame buvome apsistoję, buvo daug gyventojų. Prisimenu, kad žaisdama kieme su vaikais, gerai juos apkuldavau. Dar prisimenu, kad su Hiuseinu slampinėjome ga­tvėmis, vaikščiojome palei krantinę, grožėjomės namų kupolais, dengiančiais kiemus kaip mečetėse.

Palaidojus motiną svetimoje žemėje, tėvui nebebuvo ko vyk­ti į Stambulą... Galbūt jis norėjo išvengti susitikimo su senele ir mano tetomis... Tačiau jis laikė savo pareiga išsiųsti mane pas jas. Pagaliau, matyt, suprato, kad greitai augančiai ir bręstančiai mergaitei ne vieta kareivinėse tarp kareivių.

Čiauškutė 13

Į Stambulą mane atvežė tėvo pasiuntinys Hiuseinas. Ištaigingas laivas ir maža mergaitė prastai apsirengusio arabo pasiuntinio glėbyje... Koks varganas ir apgailėtinas šis vaizdas turėjo atrody­ti laivo keleiviams. Bet jeigu būčiau keliavusi su kuo nors kitu, tikrai nebūčiau jautusis tokia laiminga.

Už mūsų vasarnamio giraitėje buvo akmeninis baseinas, ant kurio briaunos stovėjo nuogo berniuko skulptūra nuo pat pečių numuštomis rankomis.

Pirmosiomis dienomis ta suluošinta skulptūrėlė, pajuodusi nuo saulės ir drėgmės, man atrodė tarsi koks sužalotas dyku­mų vaikas. Tikriausiai buvo ruduo, nes žalią baseino vandens paviršių buvo užkloję raudoni lapai. Žiūrėdama į tuos lapus, pa­mačiau po jais plaukiojančias kelias raudonas žuvytes ir tiesiai su senelės iš vakaro dailiai išlyginta suknele ir naujais batukais puoliau į baseiną.

Kiemą sudrebino šaižus riksmas. Dar man nespėjus suvokti, kas atsitiko, tetulės sugriebė mane už rankų, ištraukė iš vandens ir bučiuodamos ir bardamos, puolė pervilkti sausais drabužiais.

Tas riksmas, jų nerimas mane taip išgąsdino, kad daugiau lįsti į baseiną nedrįsdavau, tik išsitiesusi kniūbsčia ant žvirgž- duoto baseino krašto nunarindavau galvą prie vandens.

Vieną dieną aš vėl taip gulėjau stebeilydama į žuvytes. Matau tą vaizdą kaip šiandien. Man už nugaros ant suoliuko sėdi se­nelė, apsigaubusi savo nepamainomu juodu šalių; šalia jos, tarsi melsdamasis, klūpo Hiuseinas.

Jiedu tyliai kalbasi. Tikriausiai kalbėjosi turkiškai, nes aš nieko nesupratau. Tačiau jų balsai ir dirsčiojimai į mane pri­vertė suklusti. Pastačiau ausis kaip kiškis. Mėtydama į vandenį sukramtytų riestainių trupinėlius, dabar žiūrėjau ne į juos gau­dančias raudonas žuvytes, o į senelės ir Hiuseino atspindžius baseino vandenyje. Žvilgčiodamas į mane, Hiuseinas vis šluos-

14 Rešatas Nuri Giuntekinas

tesi didžiule skepeta akis. Vaikai kartais visai ne pagal metus turi nepaprastą nuojautą.

Kodėl? Buvau per maža, kad suprasčiau tas vingrybes. Bet jutau, kad išsiskyrimas yra toks pat neišvengiamas kaip saulėly­dis arba lietus ir kad tos nelaimės nepavyks išvengti.

Tą naktį, gulėdama savo lovelėje šalia senelės lovos, netikėtai nubudau. Raudona naktinė spingsulė galvūgalyje buvo užgesusi. Bet kambarys skendėjo balkšvoje mėnesienos šviesoje, sklindan­čioje pro langus. Miegas neėmė. Širdyje pajutau begalinį nerimą. Pasirėmusi ant alkūnių, valandėlę žiūrėjau į senelę. Įsitikinusi, kad ji miega, patyliukais išsliuogiau iš lovos ir ant pirštų galų išėjau iš kambario.

Aš nebijojau kaip kiti vaikai nei tamsos, nei vienatvės. Kai lipant laiptais žemyn, pakopos ėmė girgždėti, aš atsargiai, kaip suaugęs žmogus, sustodavau, palaukdavau ir pagaliau pasiekiau prieškambarį.

Durys buvo užrakintos, bet langelis prie durų į sodą buvo pa­liktas praviras, tad pro jį iššokti į lauką man buvo vienas juokas.

Hiuseinas miegojo sodininko trobelėje tolimame sodo gale. Balti ilgi naktiniai marškiniai pynėsi man apie kojas, bet paga­liau pasiekiau tikslą ir įsiropščiau į Hiuseino lovą.

Hiuseinas miegodavo labai kietai. Dar nuo Arabistano lai­kų žinojau, kad rytais jį prižadinti tikras vargas. Norėdama, kad jis atmerktų akis, turėdavau apžergti jam krūtinę, tampyti už ūsų kaip už pavadžių ir dar garsiai rėkti. Bet tą naktį aš bi­jojau jį žadinti. Neabejojau, kad šį kartą nubudęs jis neleistų man kaip kadaise atsigulti šalia, o paimtų ant rankų ir nuneštų atgal pas senelę.

O aš tetroškau praleisti paskutinę naktį jo glėbyje.Mūsų šeimoje iki šiol tebepasakojama apie šią mano išdaigą.Paryčiu pabudusi ir pamačiusi, kad mano lova tuščia, senelė

vos neišėjo iš proto... Per kelias minutes visi namai buvo sukelti ant kojų... Išnaršė viską: palėpes, gatvę, apžiūrėjo net daržinę,

Čiauškutė 15

kur buvo laikomos valtys, pėda po pėdos apčiupinėjo baseino dugną... Net į šulinį gretimoje dykynėje nuleido žibintą...

Pagaliau senelė prisiminė Hiuseiną ir įpuolusi į jo trobelę rado mane, miegančią jam ant krūtinės.

Mūsų išsiskyrimo dramą prisimenu iki šiol ir juokiuosi... Ne­žinau, ar dar kada nors esu taip meilikavusi, kaip tada. Atsitūpęs prie vartų, Hiuseinas nesidrovėdamas verkė, ašaros upeliais liejosi per jo ilgus ūsus, o aš, bučiuodama senelės ir tetų drabužių kraš­tus, kalbėjau Bagdade ir Sirijoje iš arabų elgetų išmoktas maldas.

*

Romanuose sielvarto apimtus žmones paprastai vaizduoja nu­svirusiais pečiais, užgesusiais žvilgsniais, tylius ir lyg suakmenė­jusius. Žodžiu, tokios apgailėtinos menkystos.

O man būdavo visai priešingai. Kai tik mane ištikdavo kokia didesnė bėda, mano akys imdavo blizgėti, judesiai pagyvėdavo, veidas pralinksmėdavo - aš tiesiog netverdavau savo kailyje. Tartum niekas pasaulyje man nerūpėtų, aš garsiai kvatodavau, kvailiodavau ir krėsdavau visokius pokštus. Ir aš manau, kad žmogui, nelinkusiam atsiverti nei artimiesiems, nei jokiam pa­šaliniui, toks elgesys išeina tik į gera.

Prisimenu, kad išsiskyrusi su Hiuseinu, aš kaip tik taip ir el­giausi: šėlau, dūkau ir kaip patrakusi užsipuldavau vaikus, ku­riuos giminės atsivesdavo pas mus manęs paguosti.

Ir vis dėlto artimųjų pastangos nenuėjo veltui - netrukus Hiuseino vardas ėmė dilti iš mano atminties. Negaliu tvirtinti, bet, atrodo, kad iš tikrųjų buvau ant jo pyktelėjusi. Kai tik kas nors man girdint paminėdavo jo vardą, aš kaipmat susiraukda­vau ir ką tik išmoktais turkiškais žodžiais jį keikdavau: „Hiusei­nas blogas... Hiuseinas bjaurybė...“ ir spjaudydavau ant grindų.

Tačiau to „blogo bjaurybės“ Hiuseino datulių dėžutė, ku­rią jis man atsiuntė vos parvykęs į Beirutą, regis, suminkštino

16 Rešatas Nuri Giuntekinas

mano širdį. Nors kaip didžiausios nelaimės bijojau, kad dėžu­tė tuoj bus tuščia, vis tiek sušveičiau visas datules vienu ypu. Laimė, liko kauliukai. Su jais žaidžiau keletą savaičių. Dalį jų suvėriau ant siūlo kartu su kitais spalvotais karoliais, kurie pa­prastai užkabinami buliams, kad apsaugotų juos nuo piktos akies. Išėjo nuostabus vėrinys, panašus į tą, kokį nešioja žmo­gėdros, ir aš pasikabinau jį sau ant kaklo. Likusius kauliukus sukaišiojau į žemę įvairiose sodo vietose. Paskui kelis mėne­sius kas rytą laisčiau juos iš savo kibirėlio, tikėdamasi, kad iš­augs datulių giraitė.

Mano vargšė senelė jautėsi sutrikusi. Ji niekaip negalėjo manęs suvaldyti. Pabudusi anksti rytą vos prašvitus, aš iki pat vėlumos dūkdavau ir prasimanydavau visokiausių išdaigų, kol visiškai nusiplūkusi krisdavau į lovą. Jei mano balsas nutildavo, visus namus apimdavo nerimas. Nes tai reikšdavo, kad aš arba susižeidžiau ir kur nors tylomis mėginu sustabdyti kraują, arba iš kur nors nudribusi stengiuosi neišsiduoti ir gniaužiu verksmą, arba slapčia vėl darau kokią šunybę - džyrinu kėdžių kojas ar perdažau čiužinių apklotus.

Vieną dieną aš įsikardavau į medį ir ten iš skiedrų ir skudurų taisydavau paukščiams lizdus, kitą - užsiropštusi ant stogo mė­tydavau į kaminą akmenukus norėdama pagąsdinti virėją.

Kartais į mūsų namus atvažiuodavo daktaras. Vieną sykį įšo­kau į tuščią fajetoną, laukiantį jo prie vartų ir botagu perliejau arklius, kitą sykį nuvilkau prie kranto didžiulę skalbimo geldą ir atsisėdusi į ją išplaukiau į jūrą.

Nežinau, kaip kituose namuose, bet pas mus buvo didžiulė nuodėmė pakelti ranką prieš našlaitį. Jei labai jau prasikalsda- vau, didžiausia bausmė būdavo, kad paėmę už rankos nuvesda­vo į kambarį ir ten užrakindavo.

Mes turėjome vieną keistą giminaitį, kurį visi vaikai vadino „barzduotoju dėde“, o tas barzdotasis dėdė mano rankas vadino kankinių pirštais. Mat tie mano pirštai nė dienos neišbūdavo be

Čiauškutė 17

įdrėskimų ar mėlynių ir visada būdavo aptvarstyti bintais tarsi moterų, kurios chna dažosi nagus.

Su giminėmis niekada nesutariau. Aš kėliau siaubą net už save vyresniems vaikams. O jeigu vieną iš tūkstančio staiga pa­modavau, tai tas jam irgi neišeidavo į gera. Aš nemokėjau my­lėti paprasta žmogiška meile, nesugebėjau rodyti savo švelnių jausmų. Puldavau savo numylėtinį kaip vilkiūkštis, kandžioda­vau ausis, draskydavau nagais veidą, purtydavau taip, kad auka nežinodavo kur dėtis.

Tarp jaunųjų giminaičių buvo tik vienas, kurio kažkodėl dro­vėjausi ir jam matant pasijusdavau neryžtinga - tai mano tetos Besimės sūnus Kiamranas. Beje, ne visai teisinga vadinti jį vai­ku. Pirmiausia, jis buvo daug vyresnis už mane. Antra, jis buvo labai protingas ir rimtas. Kiamranas nemėgo žaisti su vaikais ir dažniausiai vaikščiodavo jūros pakrante susikišęs rankas į kiše­nes arba skaitydavo medžio paunksnėje.

Jo garbanoti plaukai buvo rusvi, veidas baltas, švelnus, o jo oda tokia švytinti, kad man rodėsi, jei įsidrąsinusi įsitverčiau jam į ausis ir iš arti pažvelgčiau į jo skruostus, tai lyg veidrodyje pamatyčiau savo atvaizdą.

Vis dėlto, nepaisant viso mano atsargumo, sugebėjau užgauti ir Kiamraną. Kartą, kai nuo jūros pakrantės vilkau pintinę, vie­na uolos atplaiša užkrito jam ant kojos. Nežinau, ar tas akmuo buvo toks sunkus, ar jis buvo labai lepus. Bet netrukus pasigir­do baisus vaitojimas, ir tai mane pribloškė. Išsigandusi vikriai įsliuogiau į medį. Nei barimas, nei grasinimai, nei maldavimai nulipti žemyn, - niekas negelbėjo. Pagaliau sodininkui buvo liepta mane iškelti iš medžio. Bet kai tik tas vargšelis pabandė įlipti, aš ėmiau kartis dar aukščiau, o jis, supratęs, kad vis plonyn einančios šakos gali manęs nebeišlaikyti ir tada būtinai atsitiks nelaimė, skubiai nušoko žemėn.

Tą dieną iki sutemų kaip paukštis pratūnojau medyje.Aš neleisdavau išsimiegoti ir savo vargšei senelei. Iš meilės

man ji gerokai prisikentėjo. Kartais rytais, dar gerai nepailsėjusi,

18 Rešatas Nuri Giuntekinas

pažadinta mano siautėjimo, ji keldavosi iš lovos, stverdavo mane už rankų ir purtydama, tarytum skųsdavosi mano mamai: „Už ką tu ant mano senos galvos užkorei tą padūkėlę?“

Bet aš nė kiek neabejojau, jeigu tą akimirką jai prieš akis būtų pasirodžiusi amžiną atilsį mano mama ir paklaususi „Ką tu pasirenki - mane ar tą padūkėlę?“, senelė nedvejodama būtų pasirinkusi mane, leisdama motinai grįžti ten, iš kur atėjo.

Žinoma, ligotai senutei sunku keltis labai anksti nepailsė­jus po vakarykščio nuovargio. Tačiau nereikia pamiršti, jog dar sunkiau, kad ir gerai išsimiegojus, pabusti kankinamai viena­tvės, sielos skausmo ir liūdnų prisiminimų...

Žodžiu, aš buvau įsitikinusi, kad nepaisant rūpesčių, kurių pridarydavau visiems namiškiams, senelei buvau tikras laimės ir paguodos šaltinis.

*

Man buvo devyneri, kai netekome senelės. Tėvas tuo metu atsi­tiktinai buvo Stambule.

Šį kartą jį kėlė iš Tripolio į Albaniją. Stambule galėjo pabūti tik savaitę.

Senelei mirus, tėvas atsidūrė keblioje padėtyje. Juk negalėjo vienišas karininkas, mėtomas iš vienos vietos į kitą, tampyti pas­kui save devynerių metų dukterį. Palikti mane vien tetų globai jis kažkodėl nenorėjo, gal bijojo, kad nepatirčiau įnamės dalios. Nežinau, ką jis galvojo, bet vieną rytą paėmė mane už rankos, įlaipino į garlaiviuką, ir mudu nuplaukėme j Stambulą. Prie Ga- latos tilto mes sėdome į vežimaitį, kuris ilgai dardėjo per nesi­baigiančias kalveles, pro prekyvietes, kol pagaliau sustojo prie didelio mūrinio namo durų.

Tai buvo seserų mokykla, kurioje aš turėjau būti uždaryta de­šimčiai metų. Mus nuvedė į niūrų kambarį greta įėjimo. Jo langus su aklinai uždarytomis langinėmis dengė tankios užuolaidos.

Čiauškutė 19

Matyt, viskas buvo apsvarstyta ir sutarta iš anksto, nes į kambarį įėjusi moteris juodais drabužiais pasilenkė tiesiai prie manęs. Balto jos galvos apdangalo galai tarsi kažkokio keisto paukščio sparnai palietė mano plaukus, o ji pažiūrėjo man į vei­dą ir paglostė skruostą.

Prisimenu, kad pirmąją mano dieną mokykloje taip pat pa­ženklino viena nuodėmė.

Kol tėvas kalbėjosi su seserimi direktore, aš ėmiau slampinėti po kambarį ir viską apžiūrinėti. Pamačiusi piešiniais išmargintą vazą, paliečiau ją pirštais, ji nukrito ant žemės ir sudužo.

Tėvas stuktelėjo kardu į grindis, pašoko ir skubiai stvėrė mane už rankos. O sudužusios vazos šeimininkė, sesuo direk­torė, priešingai - linksmai nusijuokė ir mosuodama rankomis mėgino jį nuraminti.

★

Kiek aš dar, be tos vazos, visokiausių daiktų sudaužiau moky­kloje! Namų išdykavimai tęsėsi ir čia. Tos seserys gal iš tikrųjų buvo kantrios kaip angelai arba aš joms labai patikau. Kitaip visų mano pramanų būtų buvę neįmanoma pakęsti. Per pamokas aš be perstojo plepėjau ir vaikščiojau po klasę. Lipti laiptais aukš­tyn žemyn, kaip kad visi, buvo ne man. Palaukusi kur nors kam­putyje, kol nulips visos draugės, užšokdavau ant turėklų, apžerg­davau juos kaip arklį ir nučiuoždavau žemyn. Arba, suglaudusi kojas, šokdavau aukštyn per dvi pakopas.

Mūsų sode augo senas nudžiūvęs medis. Nutaikiusi progą, aš įsliuogdavau į jį ir nekreipdama dėmesio į mokytojų perspėji­mus šokinėdavau nuo šakos ant šakos. Kartą mokytoja, žiūrėda­ma į mano striksėjimą, sušuko:

- Argi tas vaikas - žmogus? Juk čia tikras žvirbliukas čalykušū! Ir nuo tos dienos prilipo - visiems, tarytum būtų pamiršę

mano tikrąjį vardą, tapau „Čalykušu“.

20 Rešatas Nuri Giuntekinas

Nežinau, kaip atsitiko, bet ir namie mane pradėjo vadinti pravarde, o tikrasis vardas tapo oficialus ir buvo vartojamas la­bai retai, kaip puošnios suknelės, kurios išvysdavo dienos šviesą tik per šventes.

Ta pravardė man patiko ir atitiko mano būdą. Jeigu kas im­davo raukytis dėl nesibaigiančių mano išdaigų, aš abejingai gūž­telėdavau pečiais ir sakydavau: „Ką aš galiu padaryti? O ko jūs tikėjotės iš Čalykušu?“

Kartais į mūsų mokyklą ateidavo akiniuotas kunigas su ožio barzdele. Sykį rankdarbių žirklutėmis nusikirpau kuokštelį savo plaukų ir prisiklijavau prie smakro. Kai tik kunigas atsigręžda­vo į mano pusę, aš delnais prisidengdavau savo barzdelę, o kai jis nusisukdavo, atitraukdavau rankas ir, kinkuodama galvą, pa­mėgdžiodama jį, juokinau klasę. Negalėdamas suprasti, ko mes taip linksminamės, dvasininkas neteko kantrybės ir ėmė bartis.

Tada netyčia grįžtelėjau į langą, kuris atsidarydavo į koridorių. Man pasirodė, kad už lango stovi sesuo direktorė ir stebi mane.

Ką manote aš padariau jos išsigandusi? Padėjau galvą ant suolo, tarsi maldaudama „tylėk“, prispaudžiau prie lūpų pirštą ir pasiunčiau oro bučinį.

Sesuo direktorė buvo mokyklos galva. Net ir seniausios au­klėtojos ją tiesiog dievino. Toks mano elgesys, kai aš, nepaisyda­ma aukštų direktorės pareigų, lyg ir kviečiau ją tapti savo išdaigos bendrininke, moteriškę smarkiai pralinksmino. Tarytum suabe­jojusi, kad įėjusi į klasę ji negalės išlikti rimta, direktorė nusišyp­sojo, pagrasino man pirštu ir dingo koridoriaus prietemoje.

Vieną dieną sesuo direktorė užklupo mane valgykloje. Aš kroviau maisto likučius į popieriams skirtą pintinę, kurią slap­čiomis buvau atsinešusi iš klasės.

Griežtu balsu direktorė pašaukė mane:- Eik šen, Feride. Ką tu čia darai?Aš nemaniau, kad dariau ką nors bloga. Todėl drąsiai pažvel­

giau jai į akis.

Čiauškutė 21

- Argi šerti šunis - tai blogai?- Kokius šunis? Kodėl gi šerti?- Dykynės šunis, sesuo direktore,.. Ak, direktore, kaip jie

džiaugiasi mane pamatę... Vakar vakare šunys pasitiko mane čia pat už kampo, pradėjo glaustytis apie kojas... Aš jiems sakau: „Pakentėkit... Kas čia dabar?.. Kol nenueisim iki dykynės, nieko jums neduosiu.“ Bet jie, išdykėliai, žmonių kalbos nesupranta, vos neparvertė manęs ant žemės... Bet ir aš užsispyriau. Suspau­džiau pintinę tarp kojų... Vos nesudraskė manęs į gabalus... Lai­mė, kad pro šalį ėjo riestainių pardavėjas, jis mane ir išgelbėjo...

Direktorė įdėmiai žiūrėjo man į akis.- O kaip tu išėjai iš mokyklos?- Perlipau per tvorą už skalbyklos, - nė nemirktelėjusi atsa­

kiau aš.Griebdamasi už galvos, tarsi būtų išgirdusi kokią siaubingą

žinią, direktorė šūktelėjo:- Bet kaip tu drįsai?- Nesijaudinkite, tvora ten visai žema... O be to, kaip manote,

argi būčiau galėjusi išeiti pro vartus? Juk vartininkas nebūtų ma­nęs išleidęs... Teisybė, kartą man pavyko jį apgauti. Aš pasakiau jam: „Sesuo Tereza tave šaukia“, - ir nėriau pro vartus. Prašau jūsų, neišduokite manęs... Juk tikrai negerai, jei šunys liks alkani...

Vis dėlto keistos tos mūsų seserys. Jeigu aš būčiau šitaip pa­sielgusi kurioje nors kitoje mokykloje, mane tikrai būtų kur nors užrakinę arba sugalvoję kokią kitą bausmę.

Direktorė pritūpė, ir mūsų veidai atsidūrė visai greta.- Globoti mažus gyvulėlius - labai gražus dalykas. Bet lau­

žyti taisykles - tai jau daug blogiau... Palik pintinę man... Tuos likučius šunims nuneš vartininkas...

Man atrodo, kad niekas manęs taip nemylėjo kaip ta moteris.Tokie seserų auklėjimo metodai tada paveikdavo mane ne

daugiau kaip vėjelis uolą, tada jie ir negalėjo pakeisti mano ne­žaboto, smarkaus būdo.

22 Rešatas Nuri Giuntekinas

Tačiau bijau, kad laikui bėgant, seserų darbai ir elgesys pa­lengva skverbėsi į mano sielą, palikdami joje neišdildomų pėd­sakų, žadindami švelnumą ir užuojautą skriaudžiamiems.

Taip, iš tikrųjų buvau keista ir nesukalbama mergaitė. Puikiai perpratau kiekvienos auklėtojos silpnybes ir pagal jas pasirink­davau vis kitokį kankinimo būdą.

Pavyzdžiui, turėjome seną ir be galo pamaldžią muzikos mo­kytoją seserį Matildą. Kai ji su ašaromis akyse melsdavosi prieš Švenčiausiosios Mergelės paveikslą, kuris kabėjo ant sienos, aš rodydavau į aplink jį skraidančias muses ir sakydavau: „Gerbia­moji sesuo, mūsų brangiausiąją motiną angelai aplankė!“ - ir vargšelei taip įgėlusi, nerdavau į šalį.

Kita mūsų auklėtoja buvo labai priekabi ir baisi švaruolė. Kai tik ji eidavo pro šalį, aš būtinai krestelėdavau savo plunksnakotį, apsimesdama, kad jis blogai rašo, ir aptaškydavau jos baltutėlę apykaklę.

Dar kita baisiausiai bijojo vabzdžių. Kažkokioje knygoje aptikau spalvotą skorpiono paveikslėlį, iškirpau jį žirklutė­mis, paskui pagavusi valgykloje didžiulę musę, priklijavau tą paveikslėlį jai ant nugaros, o vakare per pamokų ruošą kažkokia dingstimi priėjau prie mokytojos ir numečiau ant katedros.

Kol kalbinau seserį, musė pradėjo judėti. Vargšė auklėtoja dujinės lempos šviesoje staiga išvydo, kaip siaubingas skorpio­nas, judindamas žnyples ir uodegą, šliaužia katedra tiesiai jos link, ir suspiegusi nesavu balsu, stvėrė šalia gulinčią „T“ formos liniuotę, sulaužė ją ir pritvojo musę prie katedros. Paskui ji atsi­šliejo prie sienos, užsidengė veidą ranka ir tartum nualpo.

Tą naktį ilgai negalėjau užmigti, varčiausi nuo vieno šono ant kito.

Čiauškutė 23

Šiaip ar taip, man buvo dvylika metų. Jau supratau, kas yra gėda ir sąžinė. Dabar man buvo gėda dėl savo išdaigos. Supra­tau, kad šis mano pokštas ne iš tų, kuriuos galima atleisti. Rytoj mane būtinai iškvies, ir nežinia, kas bus paskui.

Užmigusi keletą kartų sapnavau seserį direktorę. Jos piktas veidas vis artėjo prie manęs, išplėtusi akis, ji kažką rėkė.

Rytojaus dieną per pirmąją pamoką nieko neįvyko. Baigian­tis antrajai į klasę įėjo viena sesuo ir kažką pašnibždėjusi moky­tojai mostelėjo man, kad eičiau paskui ją. Siaubas!

Įtraukusi į pečius galvą, prikandusi liežuvį, sliūkinau per kla­sę durų link. Mergaitės kikeno, o mokytoja, trinksėdama į kate­drą liniuote, ragino jas nusiraminti ir surimtėti.

Po valandėlės jau stovėjau sesers direktorės kabinete. Bet keistas dalykas! Jos veidas nė trupučio nebuvo panašus į tą, kurį mačiau sapne. Jis buvo visiškai kitoks, tiek kitoks, kad akimirką net pasirodė, kad ne aš, o ji vakar iškrėtė tą pokštą.

Sesers direktorės veidas buvo liūdnas, lūpos virpėjo. Ji paė­mė mane už rankos, tarsi norėdama apkabinti, prisitraukė prie savęs, paskui paleido ir prabilo:

- Feride, vaikeli... Turiu tau kai ką pasakyti... Liūdna žinia... Tavo tėvelis truputį serga... Aš sakau „truputį“, bet iš tikrųjų jis labai smarkiai serga...

Sesuo direktorė glamžė rankoje kažkokį laišką, aiškiai ne­drįsdama pasakyti visko iki galo.

Sesuo, atvedusi mane pas direktorę, užsidengė skepetaite veidą ir išbėgo iš kabineto.

Tada aš viską supratau. Norėjau kažką pasakyti, bet ir man, kaip seseriai direktorei, užėmė kvapą. Pasukusi galvą, pažiū­rėjau pro atvirą langą į medžius. Saulės apšviestose viršūnėse sklandė kregždės.

Paveikta jų energijos, pajutau kažkokį ypatingą žvitrumą ir aš.- Aš supratau, sesuo direktore, nesijaudinkite... Ką padarysi,

visi mes mirsime...

24 Rešatas Nuri Giuntekinas

Direktorė priglaudė mano galvą prie krūtinės ir ilgai ne­paleido.

Netrukus į mokyklą atvyko mano tetos, nors ir nebuvo lanky­mo diena. Jos prašė išleisti mane kelioms dienoms namo. Bet aš griežtai atsisakiau, teisindamasi artėjančiais egzaminais. Tačiau tie patys egzaminai nesukliudė man tą dieną šėlti labiau negu paprastai. Tiek prisidūkau, kad vakarop net pakilo temperatūra. Negalėdama praryti nė kąsnelio, padėjusi galvą ant sukryžiuotų rankų, kaip dažniausiai daro tinginiai, užmigau čia pat valgyklo­je. O rytą pabudusi vėl buvau Čalykušu - tokia pat, kaip visada.

*

Vasaros atostogas praleidau tetos Besimės namuose Kozjatage. Tenykščiai vaikai man nepatiko. Tetos Besimės duktė Nedžmijė nenulipdavo motinai nuo kelių, buvo tyli liguista mergaitė, kaip du vandens lašai panaši j savo vyresnįjį brolį Kiamraną. Laimei, mūsų kaimynystėje gyveno daug imigrantų. Susikviesdavau jų vaikus pas mus į sodą, vadovaudavau jiems ir dūkdavau su jais iki pat vakaro.

Tačiau mano vargšai draugai namiškiams nepatiko, ir vieną gražią dieną sodininkas juos išvarė. Ačiū Dievui, jie buvo maži ir nuoširdūs, dėl to nesupyko, ir patys ateidavo manęs išsivesti iš namų. Mes kiauras dienas lakstydavome po laukus, įsibrovę pro plyšius į sodus, vogdavome vaisius.

Kai vakarop sugrįždavau namo, mano veidas degte degda­vo, apdraskytomis rankomis stengdavausi prisidengti suplėšytą suknelę, o teta Besime, mane pamačiusi, imdavo rautis nuo gal­vos plaukus ir liepdavo imti pavyzdį iš savo dukrelės Nedžmi- jės, kuri, purtydama rudų plaukų kupetą ir nuolat žiovaudama savo rausva burnyte, buvo panaši į kvailą ir tingią Vano apylin­kės katę. Kitas sektinas pavyzdys buvo Kiamranas - anot tetos, mandagus, protingas, apsiskaitęs, švelnus ir kupinas nežinia dar kokių dorybių.

Čiauškutė 25

Na, ką Nedžmijė... Ji - nieko neveikiantis, motinos skreite užaugęs, minkštas, švelnus, šalčio bijantis padarėlis. Negaliu ne­sutikti, kad mergaitės tokios ir turi būti.

Bet tas dvidešimtmetis Kiamranas siauromis tarsi mėnulio pjautuvas lūpomis ir plonyčiais virš jų vos prasikalusiais ūsiu­kais - kas jis? Jo nedidelės mergiškos pėdos apautos šilkinėmis kojinėmis ir zomšiniais bateliais, glebus liemuo einant linguoja kaip liauna šakelė, ilgas baltas kaklas gelsvo šilko marškinių apy­kaklėje atrodo kaip mergaitės. Jis visai nepanašus į vyrą, ir viskas jame erzino mane iki pat širdies gelmių.

Kai tik namiškiai vyrai kartu su kaimynais vienas per kitą im­davo kelti j aukštybes jo dorybes, man tiesiog kraujas užvirdavo.

Kiek kartų, bėgdama pro šalį, tyčia suklupdavau, kad tik už- kliudyčiau jį, kiek kartų plėšiau jo knygas, sugalvodavau aibes kitų dingsčių su juo susikivirčyti! „Nagi Alacho verge, būk nors truputį miklesnis, mergiote, rėžk man kokią bjaurastį, kad ga­lėčiau kaip katė ant tavęs šokti, pargriauti ir išvolioti dulkėse, nurauti plaukus ir iškabinti nagais tavo žalias gyvatės akis!“ - ne sykį maldaudavau širdy.

Prisimenu, kaip aš virpėjau iš džiaugsmo ir neapykantos, kai akmeniu užgavau jam koją. Bet jis, manydamas, kad jau yra suaugęs rimtas vyras, žiūrėdavo į mane savo klastingomis akimis iš aukšto ir šaipydavosi: „Feride, kiek laiko dar būsi to­kia vėjavaikė?“

- O kada tu pats pagaliau liausies maivęsis ir vartęs akis kaip mergina senaisiais laikais per piršlybas?

Žinoma, aš tų žodžių kaip gyva nebūčiau ištarusi, nors labai knietėjo... Vis dėlto man tebuvo trylika, keturiolika... Tokio am­žiaus mergaitė nelįs jokiam jaunikaičiui į akis, jeigu jos šiurkš­tumas nuolat atsitrenkia į nepramušamą mandagumo sieną. Tarsi bijodama, kad iš burnos netyčia neišsprūstų kokie netikę žodžiai, prispausdavau lūpas delnais ir dumdavau kur nors gilyn į sodą, kad galėčiau netrukdoma išsiplūsti į valias.

26 Rešatas Nuri Giuntekinas

Vieną lietingą popietę apatiniame mūsų namo aukšte Kiam- ranas drauge su ten susirinkusiomis mūsų giminaitėmis šnekėjo apie madas. Moterys ketino siūdintis naujų apdarų žiemai ir no­rėjo sužinoti Kiamrano nuomonę apie jų spalvas.

Aš kiurksojau kampe ir labai susikaupusi, prikandusi liežu­vio galiuką ir įtempusi akis siuvau suplėšytą palaidinukės ranko­vę. Nesusitvardžiusi staiga garsiai nusikvatojau:

- Ko juokiesi? - paklausė mano pusbrolis.- Nieko, - atsakiau. - Šiaip, viena mintis šovė į galvą...- Kokia?- Nesakysiu...- Ko čia maivais... Juk tavo burnoj žodžiai ilgai nepabūna...

Vis vien išplepėsi...- Tuomet nepyk... Kai tu kalbėjais su poniomis apie suknias,

aš pagalvojau, kad Alachas tave neteisingai sutvėrė... Tu esi tikra mergaitė... Ir ne tokio amžiaus kaip dabar... Tau turėtų būti gal kokie trylika, na - keturiolika...

- Gerai, o toliau?..- Aš čia siuvu vieną mažmožį ir tai iki kraujo susibadžiau

visus pirštus, vadinasi, esu vyras ir ne jaunesnis kaip kokių dvi­dešimties ar dvidešimt dvejų metų...

- Na ir kas toliau?..- Toliau, Alachui paliepus, Pranašui pritarus, aš vesčiau tave.

Štai ir viskas.Kambaryje sugriaudėjo juokas. Pakėliau akis ir pamačiau,

kad visų akys įsmeigtos į mane.Viena viešnia labai nemandagiai pajuokavo:- Bet, Feride, tai ir dabar įmanoma, - pasakė ji.Nustebusi išverčiau akis.- Kaipgi?- Ko čia nesuprasti? Ištekėsi už Kiamrano... Jis rūpinsis

tavo suknelėmis, užadys visas skyles... O tu tvarkysi reikalus už namų sienų...

Čiauikutė 27

Supykusi pašokau iš vietos. Labiausiai siutau ant savęs. Pati įsi­vėliau į tuos nemalonius saloninius plepalus. Neturiu jiems jokios patirties, o čia dar tas siuvinys, į kurį turiu sutelkti dėmesį.

Tačiau prisiminiau priežodį „Kas kaltas, tas stiprus“ ir puo­liau į ataką:

- Žinoma, įmanoma, bet, manau, Kiamranui bus sunku. Nes, neduok Dieve, jei namie susibartume, kas liks iš mano pusbrolio? Turbūt prisimenate, kaip ant jo opių kojyčių užkrito akmuo?..

Vėl pasigirdo juokas, o aš labai rimta mina atsikėliau eiti į savo kambarį. Bet tarpduryje vėl atsigręžiau.

- Aš pasielgiau netinkamai, atleiskite. Keturiolikmetei mer­gaitei nederėjo taip kalbėti, dar kartą atsiprašau...

Kaukšėdama kulnais į medines laiptų pakopas, įlėkiau į savo kambarį ir kaip akmuo kritau ant lovos. Apačioje dar vis juokėsi. Kas žino, gal iš manęs? Bet aš dar jiems parodysiu!

Tos vedybos su Kiamranu, pagalvojau, gal būtų ir visai gerai. Mes juk brendome, ir kasdien pasitaikydavo vis mažiau progų su juo susikibti. Ir panašu, kad, be vedybų, nebeliko kito būdo susiremti su juo, išgiežti jam visą savo neapykantą.

*

Po vasaros atostogų mūsų mokykla kunkuliavo kaip katilas ir aprimdavo tik po trijų mėnesių, prieš pat egzaminus.

Mat pavasarį per Velykas mano trylikos keturiolikos metų draugės katalikės priėmė pirmąją Komuniją. Apsivilkusios il­gomis šilkinėmis suknelėmis, tarsi nuotakos apsigaubusios len­gvais šydais, jos ėjo į bažnyčią susižadėti su Pranašu Jėzumi.

Žvakių šviesa bažnyčioje, vargonų garsai, pavasario gėlių kvapas, sumišęs su smilkalų ir alijošiaus aromatu - viskas teikė toms apeigoms neapsakomo grožio. Ir kaip gaila, kad tuoj pat po tų apeigų, prasidėjus atostogoms, padūkėlės mergaitės kaipmat

28 Rešatas Nuri Giuntekinas

sulaužydavo savo sužadėtiniui, vaškinio veido žydraakiui Jėzui, duotus įžadus, apgaudinėdamos jį su pirmu pasitaikiusiu, o kar­tais ir su keliais vaikinais.

Grįždamos po atostogų į mokyklą, draugės atsiveždavo savo lagaminuose stropiai slepiamų laiškelių, nuotraukų, prisimini­mais tapusių sudžiovintų gėlyčių ir dar nežinia ko.

Aš žinojau, apie ką jos šnibždasi vaikštinėdamos po sodą su­sikibusios po dvi arba po tris. Man nereikėjo spėlioti, kad po spalvotais ir paauksuotais Jėzaus ir angeliukų paveikslėliais, ku­riuos dovanodavo pačioms drausmingiausioms ir pamaldžiau­sioms mergaitėms, dažniausiai būdavo paslėptos jaunikaičių nuotraukos. Ne kartą mačiau, kaip įsitaisiusios kur nors sodo kamputyje jos viena kitai į ausį, kad net aplink skraidančios mu­selės neišgirstų, kuždėjo savo paslaptis.

Tomis rudens dienomis mergaitės vaikščiodavo taip susiglau­dusios, kad nė vandens čiurkšlė pro tarpą nebūtų pratekėjusi.

Aš, vargšelė, ir klasėje, ir sode vis likdavau viena. Kai tik pa­sirodydavau, pasišnibždėjimai kaipmat liaudavosi. Jos vengdavo manęs labiau nei seserų. Paklausite, kodėl? O gi todėl, kad buvau plepė, arba, kaip sakydavo mano barzdotasis dėdė, mano burna bėrė žodžius kaip žirnius. Pavyzdžiui, jei pastebėdavau, kad kuri nors mokinė pro tvoros skylę paslapčia iškišo kokiam berniukui gėlytę, šią žinią tuoj pat visiems apskelbdavau kaip koks šauklys. Mat jų elgesys man atrodė tiesiog nepakenčiamas.

Niekada nepamiršiu, kaip vieną žiemos vakarą mes ruošėme klasėje pamokas. Labai stropi mergaitė, vardu Mišelė, apsiėmusi vienai bukagalvei papasakoti Romos istoriją, seseriai leidus, įsi­taisė paskutiniame suole. Klasėje buvo labai tylu, ir staiga pasi­girdo gailus kūkčiojimas. Sesuo pakėlė galvą.

- Kas yra, Mišele? Ar čia tu verki? - paklausė ji.Mišelė užsidengė rankomis ašarotą veidą. Už ją atsakiau aš:- Mišelė susijaudino dėl kartaginiečių pralaimėjimo, užtat

ir verkia.

Čiauškutė 29

Klasė prapliupo kvatotis.Žodžiu, mergaitės buvo teisios, neimdamos manęs draugėn.

Bet būti visą laiką atskirtai, jausti, kad tave vis dar laiko pašėlu­siu vaiku, nors tu jauties suaugusi mergina, tikrai nėra malonu.

Man ėjo penkiolikti metai. Tokio amžiaus mūsų motinos jau buvo nuotakos, o senelės bėgdavo prie Ejupo* Troškimų šulinio pasiguosti: „O Alache, mes užsitupėjome namie...“

Buvau nedidelio ūgio. Nors ir atrodžiau vaikiškai, kūnas jau buvo susiformavęs, o veiduose spindėjo, žaižaravo visos gyvy­bės spalvos.

Mūsų barzdotasis dėdė, pastvėręs mane už rankos, vesdavosi prie lango ir įsistatęs į akį monoklį, prisikišęs įdėmiai žiūrėdavo į mane ir sakydavo: „Ak, mergyte, kokia oda, kokios spalvos! Tikras paveikslėlis! Nei pasens, nei išbluks!“

Bet ar tokia turi būti mergina? Liemuo kaip kaladė, o veidas lyg teptuku nutepliotas... Žiūrėdama į save veidrodyje, jausda­vausi tarsi spoksanti į lėlę vitrinoje ir šaipydamasi iš savęs rody­davau liežuvį, žvairakiuodavau...

*

Labiausiai man patikdavo Velykų atostogos. Kai parvažiuodavau toms dviem savaitėms į Kozjatagą, trešnės jau būdavo prisirpusios ir tirštai aplipusios visus medžius palei pagrindinę sodo alėją.

Trešnes aš labai mėgau. Ištisas penkiolika dienų kaip žvirblis misdavau beveik vien jomis ir negrįždavau į mokyklą tol, kol ne­nuskabydavau paskutinių uogų, užsilikusių pačiose viršūnėse.

Vieną popietę aš kaip paprastai tupėjau trešnės viršūnėje ir smaginausi sprigtu numušdama kauliukus kuo toliau.

Nutiko taip, kad vienas kauliukas pataikė tiesiai į nosies ga­liuką pro šalį einančiam pagyvenusiam kaimynui.

* Ejupas - Mahometo bendražygio mečetė Stambule.

30 Rešatas Nuri Giuntekinas

Senukas niekaip negalėjo suprasti, kas atsitiko. Vargšelis nu­stebęs apsidairė, bet pakelti akių j viršų nesusiprato.

Jeigu nebūčiau prasižiojusi, patyliukais sau tūnojusi, jis, pa­manęs, kad kauliukas iškrito kokiam atsitiktinai praskrendan­čiam paukščiui, gal būtų nuėjęs savo keliais. Bet aš, nors labai buvau išsigandusi ir sutrikusi, neištvėriau nenusikvatojusi.

Senukas pažvelgė aukštyn ir pamatęs, kad medyje apžergusi šaką tartum ant žirgo sėdi jau visa pusmergė ir akiplėšiškai kva­tojasi, nejuokais supyko. Jo antakiai sukrutėjo.

- Bravo, panele, bravo, - pasakė jis. - Nepritinka, oi nepri­tinka tokiai dičkei, jau beveik suaugusiai panelei, kaip tu...

Tą akimirką buvau gatava skradžiai į žemę prasmegti. Parau­dau kaip ugnis. Nepaisydama, kad galiu nukristi, aš sukryžiavau rankas ant savo uniforminės palaidinukės ir žemai nulenkusi galvą tariau:

- Atleiskite, pone, dovanokite... Tikrai netyčia... Vis tas mano išsiblaškymas...

Tai buvo pasigailėjimo maldaujantis gestas, kurio buvau išmokusi iš seserų ir pamaldžių mergaičių, kai jos melsdavosi prieš Jėzaus ir Mergelės Marijos paveikslus. Jo poveikis buvo daug kartų patikrintas. Jeigu jis suminkštindavo Šventąją moti­ną ir jos sūnų, tai turėjo sugraudinti ir šį senuką.

Šis lūkestis pasiteisino. Mano melaginga atgaila ir virpantis balsas apgavo kaimyną, jis atlyžo ir nusprendė pasakyti man ką nors malonaus:

- O ar jums neatrodo, kad toks išsiblaškymas netinka tikrai panelei?

Aš puikiai supratau, kur jis suka, bet išputusi iš nuostabos akis, paklausiau:

- O kodėl, pone?Prisidengęs delnu nuo saulės akis, kaimynas įdėmiai pasižiū­

rėjo į mane ir nusijuokė:- Na, sakykim, pradėsiu abejoti, ar imčiau jus savo sūnui į

žmonas?

Čiauškutė 31

- Nuo šito, pone, aš esu apdrausta, - nusijuokiau ir aš, - jūs manęs neimtumėt net tada, jei aš būčiau protinga...

- Iš kur jūs žinote?- Nes aš ne tik karstausi po medžius ir spjaudau kauliukus.

Turiu ir kitų trūkumų... Esu neturtinga... O kaip esu girdėjusi, neturtingų merginų imti neskuba... Paskui - aš negraži... Ir man atrodo, kad tai dar didesnė bėda negu neturtas...

Mano žodžiai smarkiai pralinksmino tą pagyvenusį poną.- Argi jūs negraži, dukra mano?- Jūs galite sakyti ką norite, - toliau variau savo. - Bet ar aš

savęs nematau? Ar tokia turi būti mergaitė? Ji turi būti aukšta, šviesiaplaukė, mėlynakė, na, gal žaliom akim...

Tas senukas, matyt, kadaise buvo pramuštgalvis... Jis kažkaip keistai pažiūrėjo į mane ir pasikeitusiu balsu pasakė:

- Ak, mano vargšas vaikeli, tu dar per jauna, kad įvertintum savo ypatingą grožį... Kad ir ką sakytum... Kuo tu vardu?

- Čalykušu...- Argi čia vardas?- Atsiprašau, taip mane praminė mokykloje... Tikras mano

vardas Feridė. Apvalus kaip aš, nedailus toks...- Feride chanym*... Galite neabejoti, jūsų vardas toks pat

gražus, kaip ir jūs pati... Ak, kad man pasisektų rasti tokią, kaip jūs, savo sūnui...

Nežinau kodėl, bet man patiko plepėti su tuo pagarbiu ma­loniu žmogumi.

- Tuomet ir tą jaunąją porelę mes galėsime apmėtyti trešnių kauliukais, ar ne?

- Žinoma, būtinai... Kas gi mums neleis...- O dabar leiskite pavaišinti jus trešnėmis. Jūs būtinai turite

jų paimti. Tai įrodymas, kad man atleidžiate... Aš tuoj...Ir aš kaip voverė pradėjau striksėti žemyn. Senukas užsiden­

gė rankomis veidą.

* Chanym - ponia, dama (pagarbus kreipinys į moterį).

32 Rešatas Nuri Giuntekinas

- Viešpatie, šakos braška... Paskui aš būsiu kaltas... Nukrisi- te, Feride... - aikčiojo jis.

Nekreipdama dėmesio į jo perspėjimus, pasakiau:- Nesijaudinkite... Nukristi man nenaujiena... O jeigu šį sykį

įsitaisyčiau randą ant smilkinio ir mes iš tikrųjų susigiminiuotu­me, tai jis tik dar labiau mane pagražins...

- Ak, dukra mano, nukrisite...- Jau viskas, pone, viskas... Tik į ką jums įpilti uogų? Sugal­

vojau, pone, štai...Išsitraukusi iš prijuostės kišenės nosinę supyliau į ją trešnes

ir surišau į mazgelį.- Dėl nosinės būkit ramus... Į ją dar nesišnypščiau... Ji tikrai

švari... Gaudykit, kad nenukristų ant žemės... Vienas... du... trys...Senasis kaimynas neįtikėtinai vikriai sugavo ryšulėlį.- Labai ačiū, dukra mano, - pasakė jis. - Tik dabar kitas rū­

pestis - kaip grąžinti jums nosinaitę?- Nesukit sau dėl to galvos... Dovanoju...- Kaip čia dabar?- O kodėl ne? Ir net labai gerai... Po kelių dienų grįžtu į pen­

sioną... Mūsų mokykloje yra toks paprotys... Per atostogas mer­gaitės flirtuoja su vaikinais, o sugrįžusios viena kitai pasakojasi savo paslaptis. Man dar niekada taip nepasitaikė, ir draugės lai­ko mane vaiku. Atvirai jos man to nesako, bet už akių, žinau, pasišaipo. Šį kartą aš irgi kai ką sugalvojau... Grįžusi į mokyklą, vaikščiosiu nuleidusi galvą, užsisvajojusi ir tarytum saugočiau kažkokią svarbią paslaptį, liūdnai šypsosiuos. „Kas tau atsitiko, Čalykušu? - paklaus mergaitės. - Greičiau papasakok!“ O aš joms atsakysiu: „Ne, nieko, kas man gali atsitikti...“ Jos, žinoma, nepatikės, ims mane kamantinėti... Tada aš pasakysiu: „Gerai... Tik prisiekit, kad niekam nė žodžiu neprasitarsit...“ - ir sukursiu kokią nors prasimanytą istoriją.

- Ir ką tu prasimanysi?- Pažintis su jumis man labai pravers... Pavyzdžiui, aš joms

pasakysiu: „Flirtavau per tvorą su vienu aukštu šviesiaplaukiu

Čiauškutė 33

vyriškiu...“ Žinoma, aš nesakysiu, kad jūs žilas... Be to, jaunas ti­kriausiai buvote šviesiaplaukis... Aš gerai pažįstu savo drauges... Jos būtinai paklaus: „O apie ką judu kalbėjotės?“ - „Jis sakė, kad aš graži“, - atsakysiu joms ir prisieksiu, kad nemeluoju... Kad daviau jums į nosinę surištų trešnių, ko gero, nesakysiu... Pasa­kysiu, kad daviau rožę... Bet ne, juk rožių nosinaitėse niekas ne­dovanoja... Tiesiog pasakysiu, kad atminimui padovanojau jums nosinaitę, ir tiek...

Dar prieš valandėlę mes vienas prieš kitą galandome peilius, o dabar linksmai juokavome ir atsisveikindami vienas kitam net ranka pamojavome...

*

Tų metų vasarą dėl savo įpročio karstytis po medžius pakliuvau į dar vieną bėdą.

Buvo rugpjūtis. Švietė mėnesiena. Namuose buvo daugybė svečių. Tarp jų buvo viena dvidešimt penkerių metų našlė Neri- mana, kuri retkarčiais pagerbdavo mus savo apsilankymu, ir tai visada būdavo didelis įvykis.

Ir tetulės, kurioms niekas pasaulyje nepatikdavo, išskyrus jas pačias, ir kvailos kambarinės, - visi ja žavėjosi.

Nerimanos vyras, kurį, kaip visi kalbėjo, ji labai mylėjusi, buvo miręs prieš metus. Dėl to ji visada būdavo apsirengusi juo­dai. Bet man kažkodėl atrodė, jei juodi drabužiai nebūtų taip tikę jai prie balto veido, gedulas seniai būtų pasibaigęs, ir jos juodieji apdarai būtų atsidūrę šiukšlyne.

Nerimana lyg kokiai katei ar šuniui stengėsi prisimeilinti ir man. Bet mano širdis prie jos nelinko, ir mūsų santykiai buvo nekokie. Aš šaltai atremdavau visas jos pastangas susidraugauti.

Nors mano požiūris į ją nesikeitė, turiu pripažinti, kad Neri­mana buvo klastingai graži. Labiausiai man nepatikdavo jos per­dėtas koketavimas. Teisybė, moterų draugijoje ji būdavo šiek tiek ramesnė. Bet vos tik tarp jų atsirasdavo koks nors vyras, jos veidas,

34 Resatas Nuri Giuntekinas

balsas, juokas, žvilgsnis, - viskas kaipmat pasikeisdavo. Net mano mokslo draugės vyrus viliodavo kur kas išradingiau - iš pasalų...

O kai užėjus kalbai apie jos velionį vyrą, ji imdavo vaidinti kankinę ir dejuoti „Ak, mano gyvenimas jau pasibaigęs!“, mane apimdavo baisus siutas. „Palauk, kris tau kas nors į akį, tada pa­matysim!“ - sakydavau aš pati sau.

Mūsų namuose Nerimanos vienmečių nebuvo. Silpnutės Nedžmijės neverta laikyti jai lygia pora. Žilagalvės tetulės buvo pernelyg rimtos moterys. Jos tik apkalbinėdavo pažįstamus, lie­žuvaudavo, o kitokių kalbų ir nebūdavo. Tuomet kodėl, kodėl?..

Aš, rodos, ėmiau suprasti, kodėl ta Nerimana taip pamėgo pas mus lankytis. Tikriausiai jai krito į akį mano vėpla pusbro­lis. Ar norėjo ištekėti? Nemanau. Prie trisdešimties artėjančios moteriškės sumanymas ištekėti už dvidešimtmečio vaikėzo - tai būtų tikra niekšybė... Jeigu ji tam ir ryžtųsi, nejaugi mano furijos tetulės atiduotų savo lepūnėlį į vanago nagus?

Tuomet kodėl, kodėl?Koks čia kodėl? Laimingoji našlelė, matyt, bus nusprendusi

prasiblaškyti ir pasilinksminti su mano pusbroliu, kol pasitaikys koks tinkamas jaunikis, tenkinsiantis jos užgaidas ir suteiksian­tis prabangą.

Aš pavadinau Kiamraną vėpla, bet čia iš pykčio... Iš tikrųjų jis iš prigimties buvo klastūnas, tikras gyvatė. Kalbėdamasis su Nerimana, jis visada kažką nutylėdavo, bet ar tai galėjo praslysti pro mano akis?

Ir žaisdama su vaikais, ir šokinėdama per virvutę ar atsigulu­si ant grindų ir burdama kortomis, - aš niekada nenuleisdavau nuo jų akių.

Mano pusbrolis buvo jau beveik įkliuvęs į jos spąstus... Kai aš kartais lyg niekur nieko praeidavau pro šalį, jie tučtuojau nu­tildavo arba pakeisdavo pokalbio temą. „Tegul daro, ką nori, tau kas?“ - sakysite jūs. Tikrai, kas man? Kiamranas, kad ir priešas, bet vis tiek pusbrolis... Argi aš galiu leisti, kad nežinia iš kur at­siradusi moteris kėsintųsi į jo dorą?

Čiauškutė 35

Apie ką aš čia pasakojau?.. Taip, buvo šviesi rugpjūčio naktis, mėnesiena. Drauge su kitais svečiais jiedu kalbėjosi verandoje, didžiulės lempos, kuri, beje, nebuvo reikalinga, apšviesti ir gar­siai juokėsi.

Melodingas ir lyg iš gaidų sustyguotas Nerimanos juokas mane erzino, todėl išėjau iš verandos ir pasislėpiau tarp medžių sodo gilumoje.

Pačiame sodo gale, apkėtęs savo šakomis jau ir kaimynų te­ritoriją, augo senas platanas. Nors vargšelis nebemezgė vaisių, man patiko jo didingas stotas, ir aš karstydavausi po jo plačias šakas, drąsiai vaikščiodavau jomis lyg koridoriais, o kartais įsi­taisydavau kaip ant suoliuko ir tūnodavau lapų paunksnėje.

Tą vakarą irgi į jį įsikūriau ir palypėjusi aukščiau įsitaisiau ant šakos.

Po valandėlės mano ausis pasiekė vos girdimi garsai - iš pra­džių lengvas žingsnių šnaresys, paskui prislopintas juokas.

Tučtuojau išplėčiau akis, pastačiau ausis... Kaip manote, ką pamačiau? Pusbrolis ir laimingoji viliokė našlelė ėjo tiesiai į mane...

Aš susikaupiau kaip žvejys, pamatęs, kad ant kabliuko tuoj užkibs laimikis. Nuogąstaudama, kad šaka nesubraškėtų, bijojau net krustelėti. Be reikalo!

Jie buvo taip užsiėmę vienas kitu, kad net jei būčiau pradėju­si mušti būgną, kažin ar būtų išgirdę.

Nerimana žingsniavo pirma. Pusbrolis, lyg koks vergas ara­bas, ėjo kelis žingsnius atsilikęs. Pralįsti pro angą tvoroje jiems neužteko drąsos, ir jie atsisėdo po platanu, kuriame aš tupėjau.

Ateikit, mano brangieji, eikšekit, mano avinėliai, arčiau... Jus man tiesiog pats Alachas bus atsiuntęs. Netrukus pasimatysim... Padarysiu viską, kad šios nuostabios mėnesienos nakties per amžių amžius nepamiršite.

Kaip tyčia, tą akimirką pradėjo čirpti rugpjūčio svirplys. Aš ėjau iš proto. Niekaip negalėjau išgirsti, ką mano pusbrolis sako

36 Rešatas Nuri Giuntekinas

laimingajai našlelei... Norėjau net šūktelti: „Niekše, ko tu bijai?.. Čia juk nieko nėra... Kalbėk garsiau!“

Vargais negalais išgirdau tik kelis žodžius: „Nerimana, mie­loji, angele mano...“ Aš pradėjau virpėti. Baisiausiai bijojau nu­kristi, bijojau, kad jie neišgirstų lapų šnarėjimo. Tarpais išgirs­davau ir vieną kitą Nerimanos žodį: „Prašau jūsų, Kiamranai, prašau jūsų...“

Staiga balsai nutilo. Nerimana iš lėto priėjo prie tvoros ir tar­si norėdama įsitikinti, ar ten nieko nėra, pasistiebė ant pirštų galiukų.

Paskui ji atsigręžė į Kiamraną, kuris, regis, nežinojo, ką to­liau daryti.

Staiga pamačiau, kaip Kiamranas, išskėtęs rankas, žengė artyn prie jos... Mano širdis daužėsi kaip pašėlusi. „Pagaliau susiprotėjo ir skels tai bjauriai moteriškei antausį!“ - pagalvo­jau. Jeigu Kiamranas būtų taip padaręs, aš turbūt būčiau pra­virkusį, iššokusi iš medžio ir amžiams su juo susitaikiusi. Bet jis, nevidonas, šito nepadarė. Savo gležnomis, baltutėmis mer­giškomis rankomis jis su nematyta jėga stvėrė ją iš pradžių už pečių, paskui už riešų. Jie susirėmė, apsikabino... Pro platano lapus prasiskverbusioje mėnulio šviesoje pamačiau, kaip susi­liejo jų plaukai.

Viešpatie, kokia gėda, kokia gėda! Visą mano kūną krėtė dre­bulys. Dar prieš valandėlę ketinau iškrėsti jiems pokštą, o dabar tirtėjau, kad tik manęs nepastebėtų. Kaip aš norėjau tą akimir­ką pavirsti paukščiu, pakilti virš tų šakų, ištirpti mėnesienoje ir daugiau nebematyti šio pasaulio žmonių.

Nors užsiėmiau burną delnais, vis dėlto iš gerklės man iš­sprūdo kažkoks garsas. Tikriausiai tai buvo šūksnis. Bet pama­čius, kaip jis paveikė porą apačioje, tučtuojau virto garsiu kvato­jimu. Ak, kad būtumėt matę, kaip išsigando tie begėdžiai!

Laimingoji našlelė, beveik neliesdama kojomis žemės, dabar kliūdama už medžių, klupdama galvotrūkčiais nėrė šalin.

Čiauškutė 37

Mano pusbrolis buvo belekiąs jai iš paskos, bet po kelių žingsnių sustojo, susimąstė ir atslinko atgal prie medžio.

Nežinodama, ką man dabar daryti, aš vis dar kvatojausi. Jis kaip vargšė lapė iš pasakėčios „Lapė ir varna“ ėmė tupinėti aplink medį.

Pagaliau įveikęs gėdą, prašneko:- Feride, vaikeli, gal nuliptum žemyn?Aš lioviausi juoktis ir rimtu balsu paklausiau:- O kuriam galui?- Šiaip... Norėčiau pasikalbėti su tavimi...- Aš neturiu apie ką su jumis šnekėtis. Netrukdykite man...- Feride, liaukis juokavusi!..- Argi čia juokai? Kokie čia juokai?- Šito jau per daug... Jei tu nenori nulipti, tada aš užlipsiu.Kad mane skradžiai! Jei kelyje pasitaikydavo menkiausia ba­

lutė, jis puldavo į paniką, kol pasiryždavo peršokti, mat baisiai bijodavo išsipurvinti batus, sėsdamasis atsargiai, pirštų galiu­kais suimdavo savo kelnes virš kelių ir truktelėdavo jas į viršų, o dabar girdžiu, kad mano švaruolis, lepusis pusbrolis žada lipti į medį! Tiesiog leipau iš juoko!

Bet tą vakarą jame iš tikrųjų pabudo žvėris. Įsitvėręs į apati­nę šaką, jis užsirioglino ant jos ir jau taikėsi lipti aukščiau...

Mintis, kad staiga šį vakarą medžio viršūnėje mes su juo ga­lime atsidurti akis į akį, temdė man protą. Koks siaubas! Jeigu būčiau iš arti pamačiusi jo žalias gyvatės akis, mes būtume pa­virtę dviem plėšriaisiais paukščiais, žūtbūtinai susigrūmusiais tarp žalių šakų. Iškabinusi jam akis, būtinai drėbčiausi žemėn. Arba nutėkščiau jį. Bet ūmai kažkodėl suvokiau, kad taip elgtis nedera.

Pasilenkusi įsakmiai paliepiau:- Stop, pažiūrėsim...Jis nekreipė dėmesio, net nesiteikė atsakyti. Atsistojęs ant ša­

kos, dairėsi, į ką galėtų vėl įsitverti.

38 Rešatas Nuri Giuntekinas

- Stokite, - surikau, - jei ne - bus blogiau... Nepamirškite, kad aš - Čalykušu. Medžiai - mano valdos. Ir aš nepakęsiu, jei čia įžengs dar kieno nors koja.

- Kodėl tu taip keistai kalbi, Feride?Iš tikrųjų tai buvo labai keista kalba!Šiaip sau, be jokio reikalo nusprendžiau pajuokauti. Ruo­

šiausi sliuogti dar aukščiau, jeigu jis nesustos.- Jūs žinote, - tariau, - kad aš jus labai gerbiu. Ir jeigu man

teks jus nustumti nuo medžio, aš labai susikrimsiu. Bus baisu, jei prieš valandėlę meilės žodžius suokęs balsas, staiga imtų šaukti „Gelbėkit, gelbėkit!“

Pamėgdžiodama jo balsą, garsiai nusikvatojau.- Tuoj pamatysit!Baimė jam suteikė drąsos ir vikrumo. Nepaisydamas mano

grasinimų, jis ropštėsi aukštyn.Atrodė, kad mes pradėjome žaisti žaidimą „pavyk mane“. Juo

labiau jis artėjo, tuo aukščiau koriausi aš. Šakos darėsi vis plo­nesnės. Vieną akimirksnį net pagalvojau, gal nušokti ant tvoros. Bet tada tikrai būčiau ką nors susilaužiusi, ir verktų ne mano pusbrolis, o aš pati.

Pagalvojau, kad šį vakarą bet kokia kaina turiu išvengti su juo susitikti. Tad pakeičiau taktiką:

- Gal galėtumėte paaiškinti, kodėl jūs taip labai norite su manimi pasikalbėti?

Išgirdęs mano žodžius, jis irgi, matyt, apsigalvojo ir rimtai tarė:

- Mudu su tavimi viską paverčiame juokais, Feride, o tai iš tikrųjų labai svarbu... Aš tavęs bijau...

- Tikrai? Ko gi jums manęs bijoti?- Kad plepėsi...- Aš juk kasdien plepu!- Bijau, kad šį kartą tu plepėsi ne taip kaip visada...- O ar šiandien įvyko kas nors ypatingo?..

Čiauškutė 39

Kiamranas pavargo, nusigalavo. Pamiršo, kad gali susi­glamžyti kelnes, atsisėdo ant šakos, mėgino juokauti, bet atro­dė prislėgtas.

Ne todėl, kad man būtų buvę jo gaila, o todėl, kad jau nebe­turėjau kantrybės ilgiau su juo ginčytis ir norėjau kuo greičiau likti viena, pasakiau:

- Nesisielok. Gali būti ramus... Tučtuojau grįžk pas svečius... Nepatogu.

- Ar pažadi, Feride?.. Prisieki?- Taip, ir pažadu, ir prisiekiu... Ko tik nori...- Ar aš galiu pasitikėti?- Manau, gali... Aš jau nebe tas ankstesnis vaikas...- Feride...- O iš kur man žinoti, ko tu bijai, kad neišplepėčiau? Aš sė­

džiu sau viena pati medyje...- Nežinau, bet kažkaip negaliu patikėti...- Jeigu sakau, kad jau esu suaugusi, vadinasi, ne šiaip sau

sakau.. Na, mano brangusis pusbroli... Nesijaudinkite... Yra da­lykų, kuriuos vaikas mato... Bet suaugusi jauna mergina tokių dalykų gali ir nepastebėti... Tad nusiraminkite...

Atrodė, kad Kiamrano išgąstis virto nuostaba. Tartum norė­damas žūtbūt mane pamatyti, jis ištiesė kaklą.

- Tu kažkaip visai kitaip ėmei kalbėti, Feride, - pasakė jis.Jeigu mes dabar nenutilsime, tai mūsų šnekoms niekada ne­

bus galo. Todėl apsimečiau, kad pykstu ir šūktelėjau:- Na, gana... Jeigu dar čia painiosies ir zysi, atsiimsiu žodį...

Tad pagalvok...Tas grasinimas Kiamraną įtikino. Labai atsargiai jis nulipo

žemyn. Tarsi drovėdamasis eiti ten link, kur nuėjo Nerimana, jis pasuko į priešingą pusę ir ėmė vaikštinėti po sodą...

40 Rešatas Nuri Giuntekinas

Nuo to vakaro laimingoji našlelė pas mus lankytis nustojo. O Kiam- ranas, jaučiau, dar ilgai manęs prisibijojo.

Grįždamas iš Stambulo, jis man vis ką nors parveždavo: ja­ponišką spalvotą skėtį, šilkinių skarelių, šilkines kojines, širdelės formos veidrodėlį, labai prašmatnią rankinę...

Kodėl jis man dovanodavo tokių daiktų, kurie labiau pritiktų suaugusiai merginai negu išdykusiam vaikui? Ar galėjo būti dar kitokia priežastis, išskyrus norą papirkti Čalykušu, užčiaupti jai burną, kad nieko neišplepėtų?

Aš jau buvau tų metų, kai supratimas, kad kažkas tave prisi­mena, yra malonus. Be to, ir tie gražūs daiktai man labai patiko.

Bet nei Kiamranui, nei kam kitam nenorėjau parodyti, kad teikiu toms dovanoms ypatingą reikšmę.

Jeigu nendrių namukais ir siauraakėmis japonėmis išmar­gintas mano skėtis nukrisdavo žemėn į dulkes, aš neskubėdavau jo pakelti, o tetulės priekaištaudavo:

- Ar tai šitaip, Feride, tu vertini dovanas? - sakydavo jos.Didžiulį malonumą patirdavau glostydama be galo švelnios

ir minkštos odos rankinę, bet kartą pilna sauja prisirpusių uogų padariau gestą tarsi norėčiau jas sugrūsti į tą rankinę, ir tetulės, žinoma, pakėlė baisų triukšmą.

Jei būčiau buvusi gudresnė, būčiau galėjusi labiau pasinau­doti Kiamrano baime ir smulkiu šantažu išvilioti iš jo daugiau dovanų.

Bet kartais, kad ir kaip žavėjausi jo dovanotais daiktais, man užeidavo begalinis noras juos draskyti ir trypti, spardyti kojomis.

Mano bjaurėjimasis pusbroliu, neapykanta jam nė kiek ne- silpnėjo.

Anksčiau artėjant mokslo metų pradžiai, man imdavo skau­dėti galvą, net akyse aptemdavo. Šį kartą priešingai - nekantriai laukiau dienos, kada galėsiu išvažiuoti ir išsiskirti su namiškiais.

*

Čiauškutė 41

Buvo pirmasis mokslo metų sekmadienis. Seserys mus išsivedė pasivaikščioti į Kahythane.

Seserys nemėgdavo ilgų pasivaikščiojimų gatvėmis, bet tą vakarą mes kažkodėl užtrukome iki tamsos.

Aš vilkausi grupės uodegoje. Nežinau, kaip atsitiko, tik ūmai išsigandusi pastebėjau, kad smarkiai atsilikau. Visi turbūt manė, kad aš, kaip paprastai, einu pirmoji, ir niekas manęs nepasigedo. Staiga šalia manęs išniro kažkieno šešėlis. Žiūriu, tai Mišelė...

- Ar čia tu, Čalykušu? - nustebo ji. - Kodėl taip palengva ir viena eini?

Parodžiau skarele aprištą dešinės kojos kulkšnį.- Tu turbūt nematei, kad žaisdama pargriuvau ir susižei­

džiau... - pasakiau.Mišelė buvo nebloga mergaitė, ir jai pagailo manęs.- Nori, aš tau padėsiu, - pasisiūlė ji.- Turbūt neketini pasiūlyti man savo nugaros?..- Žinoma, ne... Aš tavęs nepaneščiau... Bet galėtum atsiremti

man į parankę, jei sutiktum? Ne, ne taip... Padėk ranką man ant peties... Stipriau atsiremk... Aš tave apkabinsiu per juosmenį... Tau tuoj bus lengviau... Na kaip? Ar mažiau skauda?

Padariau, kaip ji liepė. Iš tikrųjų pasidarė geriau.- Ačiū, Mišele, - tariau, - tu labai gera...Po valandėlės Mišelė tarė:- O tu žinai, Feride, ką pamanys mūsų draugės, kai pamatys

mus taip einančias?-Ką?- Jos pasakys: „Feridė irgi įsimylėjo... Dabar Mišelei savo pa­

slaptis pasakoja.“Aš sustojau kaip įbesta.- Ar tu rimtai taip manai?- Žinoma...- Tuomet tučtuojau mane paleisk.

42 Rešatas Nuri Giuntekinas

Tai nuskambėjo kaip griežta viršininko komanda.Bet Mišelė manęs nepaleido.- Kvailute, - pasakė Mišelė. - Taip iš karto ir patikėjai?- Kvailute? Kodėl?- Argi mergaitės tavęs nepažįsta?- Ką nori tuo pasakyti?- Nieko... Tiesiog, kad tu nesi nuotykių ieškotoja... Ir į jokį

flirtą su niekuo nesivelsi...- Kodėl?.. Ar manai, kad aš negraži?- Ne... Tu nesi bjauri... Netgi visai daili... Bet tu nepataiso­

ma... kvailutė ir naivuolė...- Tu iš tikrųjų taip apie mane galvoji?- Ne aš, visos taip galvoja... „Meilės reikaluose Čalykušu ti­

kra gourde“, - sako jos...Turkiškai gerai nemokėjau, bet prancūziško gourde reikšmę

prisiminiau: tai puodynė iš moliūgo ar aguročio žievės... Pagaliau, nesvarbu kas - vis vien nieko gero... Be to, dėl savo mažo ūgio ir kresnos figūros negalėčiau paneigti, kad nesu panaši į tokį indą... O jeigu šalia Čalykušu man prikabins dar vieną pravardę puody­nė7... Žūtbūt reikėjo pašalinti mano garbei gresiantį pavojų.

Iš Mišelės išmoktu judesiu aš padėjau galvą jai ant peties ir, metusi reikšmingą žvilgsnį, vylingai nusišypsojau:

- Galite sau taip galvoti.- Ką tu sakai, Feride?Mišelė sustojo ir nustebusi pažvelgė į mane. Aš linktelėjau ir

liūdnai atsidusau.- Deja, taip, - patvirtinau ir kad melas atrodytų įtikinames­

nis, vėl giliai atsidusau.Iš nuostabos Mišelė net persižegnojo.- Gražu... Tiesiog nuostabu, Feride... Tik gaila, kad negaliu

tavim patikėti...Vargšė Mišelė taip mėgo meilės istorijas, kad vien prisilie­

timas prie jų jai teikė didžiausią malonumą. Tačiau prasitarusi, kad manimi netiki, ji nedrįso džiūgauti drauge.

Čiauškutė 43

Bet ir aš pasielgiau negerai. Trauktis buvo per vėlu, ir dabar jau buvo mano garbės reikalas papasakoti daugiau.

- Taip, Mišele, ir aš įsimylėjau, - pasakiau.- Ar tik tu įsimylėjai, Čalykušu?- Ne, žinoma, meilė abipusė, Grande gourde.Prieš valandėlę man prikabintą pravardę Gourde pakėliau į

aukščiausią laipsnį ir grąžinau jai atgal, bet ji net nesumojo man paprieštarauti: „Čia juk tavo pravardė.“

Vadinasi, pradėjusi meluoti, lengvai palenkiau ją į savo pusę. Smagu!

Mišelė apkabino mane dar švelniau.- Papasakok, Feride... Papasakok, kaip tai atsitiko? Vadinasi,

ir tu jau? Juk mylėti - taip nuostabu, ar ne?- Žinoma, be galo...- Kas jis?.. Ar gražus tavo mylimasis?- Labai gražus...- Kur tu jį sutikai? Kaip judu susipažinote?Aš tylėjau.- Na, pasakok, nesispyriok...Aš visai neketinau tylėti. Bet nežinojau, nei ką sugalvoti, nei

ką sakyti. Norint nustebinti mano drauges, būtinai reikėjo tikro mylimojo... O juk jį taip sunku rasti, taip sunku...

- Ak, Feride, greičiau pasakok... Jei ne, pasakysiu visoms, kad pasišaipei iš manęs...

Mane apėmė panika. Menki juokai! Apsaugok Viešpatie... Tuoj pat pramins puodyne... Palauk, aš tuoj sukursiu tau tokią meilės pasaką, kad tu tiesiog amo neteksi...

Kaip manote, kas turėjo priblokšti Mišelę? Kiamranas...- Mudu flirtuojame su pusbroliu...- Ar tas geltonplaukis jaunuolis, kurį pernai mačiau mūsų

laukiamajame, tavo pusbrolis?- Taip, tai jis...- Ak, koks gražus!

44 Rešatas Nuri Giuntekinas

Jau sakiau, kad Mišelė tiesiog iš galvos kraustėsi dėl meilės nuotykių... Kiamranas iki šiol buvo aplankęs mane mokykloje gal kokius du ar tris kartus... Ar ne keista, kad Mišelė, kaip katė žarnas pajutusi vaikino kvapą, stebėjo mus plepančius laukia­majame?

Danguje patekėjo žvaigždės. Buvo ruduo, oras kvepėjo ne­nušienauta žole.

Visu svoriu atsirėmusi į Mišelę, prisiglaudusi skruostu prie jos skruosto taip arti, kad net mūsų plaukai susipynė, ėmiau pa­sakoti pramanytą savo meilės istoriją:

- Buvo naktis dar gražesnė nei ši. Prie vartų mes atsiskyrė- me nuo triukšmingos draugijos... Aš ėjau pirma, pusbrolis, ke­lis žingsnius atsilikęs, ėjo paskui mane... Jis man kalbėjo tokius gražius žodžius, negaliu jų dabar tau pakartoti... Tiesiog neno­riu... Žiogai čirškė taip garsiai... Mes ėjom ir ėjom... Mėnesienos apšviestomis alėjomis, kurios kur ne kur skendėjo medžių šešė­liuose... Paskui vėl išėjome į mėnesieną... Vėl į tamsą...

- Ar jūsų sodas, Feride, toks didelis?Išsigandau, kad būsiu per daug prifantazavusi.- Ne toks ir didelis, bet mes ėjom labai lėtai, - pasitaisiau ir

tęsiau toliau. - Pagaliau priėjom sodo pakraštį, kur prie tvoros, skiriančios mus nuo kaimynų, auga didžiulis platanas... Čia su­stojome... Pasistiebusi ant pirštų galiukų, aš dėjausi žiūrinti per tvoros viršų į kaimynų sodą... Jis čia ištiesdavo, čia vėl greit ati­traukdavo ranką... Tarsi ruoštųsi kažką daryti... Bet vis nedrįso...

- Bet juk buvai nusigręžusi... Kaip tu visa tai matei?- Pusbrolio šešėlis krito ant tvoros... Ir todėl...Turbūt aš gerai buvau įsijautusi į vaidmenį, nes pasakojant

mano kūnas drebėjo, balsas trūkčiojo, ašaros plūdo į akis...- O paskui, Feride, paskui?- Paskui... pusbrolis staiga nutvėrė mane už rankų...- Ak, kaip puiku! O paskui?- Paskui?.. Iš kur aš galiu žinoti...

Čiauškutė 45

- Bet tu sustojai pačioje įdomiausioje vietoje...- Paskui medyje sučirškė kažkoks paukštis... Bjaurus, šlykš­

tus paukštis... Mes išsigandome ir pabėgome...Aš nebegalėjau sulaikyti ašarų, įsikniaubiau Mišelei į krūti­

nę ir ėmiau žliumbti... Kiek laiko verkiau, neprisimenu... Ačiū Viešpačiui, pagaliau pastebėjo, kad mudviejų su Mišele nėra... Pasigirdo mergaičių šūksniai. Mišelė atsiliepė:

- Mes čia!.. Bet greit nepaeiname... Čalykušu skauda koją...- Tikrai, Mišele... Aš dėl to ir verkiu... Bet dabar jau galime

eiti truputį greičiau...

*

Tą naktį, kai visos sumigo, toliau žliumbiau lovoje. Bet dabar ašaros jau buvo nebe vaidmens dalis, aš tiesiog pykau ant savęs. Sakykim, melavau, norėdama įrodyti draugėms, kad aš ne puo­dynė, bet kodėl, tarsi pasaulyje nebūtų kitų vardų, savo pasakoji­mui išsirinkau Kiamraną, kurio nekenčiau užvis labiau pasauly­je? Prisiekiau, kad rytoj vos atsikėlusi paimsiu Mišelę už rankos, pasivedėsiu į šalį ir pasakysiu, kad vakarykštė mano meilės isto­rija išlaužta iš piršto.

Keisčiausia, kad rytą pabudusi pajutau, jog mano pykčio ir gėdos kaip nebuvę.

Matydama, kaip Mišelė dabar žiūri į mane visai kitokiomis akimis ir elgiasi kaip su sergančiu vaiku, neišdrįsau jai atskleisti teisybės.

Pamažu mano pasaką sužinojo visos. Mišelė, matyt, buvo prisaikdinusi visas laikyti liežuvį už dantų, nes man nė viena neišsidavė. Bet iš jų žvilgsnių ir kikenimo supratau, ką norė­tų pasakyti. Tas teikė man keistą pasididžiavimą. Buvau pri­versta kurį laiką atsisakyti net išdaigų ir plepumo. Vaidinant tokį vaidmenį nebederėjo kaip piemenei straksėti, vaipytis ar išdykauti.

46 Rešatas Nuri Giuntekinas

Bet, kaip sakoma, kuprotą tik karstas ištiesins. Kai pavaka­ry per paskutiniąją pertrauką paimdavau Mišelę už parankės ir kuždėdavau jai vis naujus ir naujus prasimanymus, vėl virsdavau velniūkščiu.

*

Kartą mes vėl grįžome iš pasivaikščiojimo.Tą dieną Mišelė kažkodėl su mumis nėjo. Ji pasitiko mane

prie vartų ir, pačiupusi už rankos, nusitempė į sodą.- Turiu tau naujieną, - pranešė ji. - Ji tave ir pradžiugins, ir

nuliūdins...- !!??

- Šiandien į mokyklą buvo atėjęs tavo šviesiaplaukis pus­brolis...

- Žinoma, jis norėjo pasimatyti su tavim... Ak, jeigu tu bū­tum neišėjusi pasivaikščioti...

Aš nepatikėjau. Kiamranas nebūtų atėjęs į pensioną be svar­bios priežasties iš anksto manęs neperspėjęs! Mišelė tikriausiai apsiriko.

Bet savo abejonių jai neparodžiau. Apsimetusi, kad patikė­jau, pasakiau:

- Kas čia keisto, kad jaunuolis atėjo aplankyti mergaitės, su kuria flirtuoja?

- Tikriausiai susikrimtai, kad tavęs nebuvo?- Žinoma.Mišelė paglostė man skruostą.- Bet jis ir vėl ateis. Jeigu myli...- Pamatysim.Po vakarienės sesuo Matilda pasikvietė mane ir įteikė dvi

spalvotas saldainių dėžutes, surištas sidabrine juostele.- Čia tau paliko pusbrolis, - pasakė ji.

Čiauškutė 47

Man nepatinka sesuo Matilda, bet kai padavė man tas dvi dėžutes, aš vos susivaldžiau nepuolusi jai ant kaklo ir neišbučia­vusi į abu skruostus.

Vadinasi, Mišelė neapsipažino. Į mokyklą tikrai buvo atėjęs Kiamranas. Jeigu tarp draugių dar ir buvo abejojančių mano is­torijos tikrumu, tai dabar, pamačiusios tas dvi dėžutes, jos turės manyti kitaip. Kaip puiku!

Vienoje dėžutėje buvo saldainiai su įdaru, kitoje - į blizgan­čius popieriukus įvyniotas šokoladas. Jei taip būtų atsitikę prieš kelis mėnesius, būčiau nuslėpusi tas dėžutes net nuo artimiausių draugių. Bet tą vakarą, kai ruošėme pamokas, mano dėžutės ap­ėjo ratu visą klasę, ir kiekviena ėmė tiek, kiek leido sąžinė - po vieną, po du, po tris.

Kai kurios iš tolo rodė man reikšmingus ženklus. O aš apsi­mesdavau sutrikusi, nusigręždavau ir šypsodavausi. Nuostabu!

Grąžindama man dėžutes, kuriose, deja, jau švietė tik paauk­suotas dugnas, Mišelė sušnibždėjo:

- Feride, tai sužadėtuvių saldainiai...Pasakos kaina buvo per didelė, bet ką padarysi?..Praėjo trys dienos. Rengiau egzaminui geografijos žemėlapį.

Spalvinti man niekada nesisekė. Esu išsiblaškiusi, tad amžinai supainioju spalvas, išsitepu rankas ir lūpas.

Ir tą dieną, kai buvau užsiėmusi tuo tepliojimu, į klasę atėjo vartininko duktė pasakyti, kad laukiamajame sėdi mano pusbrolis ir nori su manimi pasimatyti. Atsimenu, kad nežinodama ką da­ryti, aš apsidairiau ir įsmeigiau klausiamą žvilgsnį į mokytoją.

- Palik, Feride, tą žemėlapį ir eik susitikti su svečiu, - tarė ji.Žemėlapį palikti vieni juokai, bet kaip su tokiu veidu pasiro­

dyti svečiui?..Greta sėdinti mergaitė ištraukė iš prijuostės kišenės veidro­

dėlį ir juokdamasi atkišo jį man.Veidas, ypač burna, atrodė siaubingai. Kaip per rašymo pa­

mokas mėgstu kaišioti į burną pieštuką, taip ir dabar sėdėjau

48 Rešatas Nuri Giuntekinas

teptuką. Lūpos buvo išterliotos geltona, raudona ir net violetine spalva. Nei skepetaite, nei vandeniu su muilu jų dabar nenuvaly­si, o jei pamėginčiau, tai tik dar labiau visa išsiterliočiau.

Kiamranas man nerūpėjo, jam galėjau pasirodyti bet kokia... Bet prieš drauges, kurios sužinojusios, kas atėjo, jau ėmė kan­džiai šaipytis, turėjau pavaizduoti, kad mudu ne tik flirtuojame, o gal jau esame ir susižadėję. Tebus, kaip Dievas duos!

Pažvelgusi koridoriuje į veidrodį, dar labiau susikrimtau. Taip susikrimtau, kad jei prie laukiamojo durų nieko nebūtų buvę, visai nebūčiau ėjusi į vidų. Deja, aplink buvo daug pašali­nių, ir jie būtų kitaip išsiaiškinę mano poelgį.

Taigi neliko jokios išeities. Smarkiai pastūmiau duris ir įgriu­vau kaip viesulas. Kiamranas stovėjo prie lango. Jeigu prieisiu tiesiai prie jo, kažin ar nereikės paduoti vienas kitam rankų, ir tada savo drėgnomis plaštakomis sutepsiu jo mergiškas išpuose­lėtas ir švarias rankutes.

Mano žvilgsnis užkliuvo už padėtų ant stalo dviejų sida­brine virvele perrištų paketėlių. Supratau, kad jie skirti man. Turėjau paversti viską juokais, apsimesti, kad išterliotos lūpos ir rankos - tai tik įprastas vaikiškas mano paikiojimas. Kils­telėjusi juodos prijuostės kraštus, padariau dėžutėms gilų ir grakštų reveransą. Tuo pačiu nepraleidau progos nusišluostyti pirštų į prijuostę. Paskui, pasiuntusi dėžutėms kelis oro buči­nius, brūkštelėjau pirštais per išterliotas lūpas ir truputį jas ap- sišluosčiau.

Kiamranas šypsodamasis priėjo prie manęs. Dabar jau reikė­jo atkreipti dėmesį ir į jį.

- Koks rūpestingumas, Kiamranai bėjau efendi*, - tariau aš. - Žinoma, suprantu, kad šokoladas ir saldainiai - tai lyg ir teisingas atlygis už mano tylėjimą, bet man vis tiek nesmagu... Prieš kelias

* Bėjus - ponas (pagarbus kreipinys į bet kurį vyresnio amžiaus vyrą), efendi - gerbiamasis. Abu kreipiniai gali būti vartojami po vieną arba kartu.

Čiauškutė 49

dienas gavau saldainių, matyt, ir šįkart rasiu tą patį... Bet nėra ko teisintis... Kai saldainiai tirpsta burnoje, širdis irgi atitirpsta.

- Šį kartą, Feride, manau, jūs rasite kai ką vertingesnio, - pa­sakė Kiamranas.

Dėdamasi, kad jaudinuos ir nekantrauju, atrišau paketą, kurį jis man padavė. Pamačiau dvi knygas paauksuotais viršeliais. Tokias pasakų knygeles dažniausiai dovanoja mažiems vaikams per Kalėdas. Mano pusbrolis dėl kažkokių man nesuprantamų priežasčių iš manęs tyčiojasi. Jeigu jis vien dėl to čia apsilankė, tai tikrai negražu... Gal jau atėjo metas jį nors kiek pamokyti? Nežinau, bet nebegalėjau susitvardyti. Prašnekau labai rimtai, nors tas visiškai nepritiko prie mano išterliotų lūpų.

- Jūsų dovanos tikrai vertos padėkos, - tariau, - bet jei lei­sit, noriu padaryti vieną pastabėlę... Prieš kelerius metus ir jūs buvote vaikas. Teisybė, dėl savo orios išvaizdos ir išmintingumo atrodėte kaip suaugęs, bet vis vien dar buvote vaikas, ar ne? Gar­bė Alachui, jūs kasmet bręstate ir tampate jaunikaičiu, panašiu į tuos paveiksluotų romanų herojus, o aš, jūsų nuomone, amžinai stoviu vietoje?

Kiamranas iš nuostabos išpūtė akis.- Atsiprašau, Feride, nesupratau.- Čia nėra ko nesuprasti. Jūs augate, o mane tebelaikote pai­

ku vaiku, skaitančiu Rožinės bibliotekos pasakas ir vis dar nenu­sipelniusiu, kad su juo pagaliau būtų elgiamasi kaip su penkio­likmete mergina?

Kiamranas tebežiūrėjo į mane vis taip pat nustebęs.- Vėl nesupratau, Feride.Padariau gestą, kad stebiuosi jo nesupratingumu, ir patem­

piau lūpą. Bet teisybę pasakius, jau ir pati nesupratau, ką norė­jau pasakyti. Gailėjausi savo žodžių ir galvojau, kaip čia greičiau pasprukti.

Nervingai trūktelėjau antrosios dėžutės juostelę. Čia buvo saldainiai su įdaru.

50 Rešatas Nuri Giuntekinas

Kiamranas linktelėjo kone pabrėžtinai santūriai.- Man suteikėte didelę laimę, sakydama, kad jau atėjo laikas

kalbėtis su jumis kaip su suaugusia mergina, Feride, - pasakė jis. - Nematau reikalo jūsų atsiprašyti už knygas. Nes saldainiai įrodo, kad jos tėra pokštas. Jeigu iš tikrųjų būčiau norėjęs atnešti jums knygų, būčiau parinkęs vieną iš jūsų minėtų romanų.

Žinoma, Kiamranas mano žodžių rimtai nesiklausė. Tačiau net jei ir taip, man vis vien buvo malonu, kad jis ėmė kalbėti su manimi tokiu tonu ir tokiais žodžiais.

Kad nereikėtų jam nieko atsakyti, aš sudėjau rankas lyg mal­dai ir apsimečiau esanti be galo sužavėta. Kai jis nutilo, pažvel­giau jam į veidą, krestelėjau galvą, atmesdama ant akių krintan­čius plaukus, ir tariau:

- Negirdėjau, ką jūs sakėte, pone... Saldainiai tokie puikūs... kad juos pamačiusi aš jums atleidžiu... Klausimas baigtas. Labai ačiū, Kiamranai.

Mano tvirtinimas, kad jo nesiklausiau, Kiamraną, atrodo, nuliūdino. Bet jis kažkodėl nenorėjo man to parodyti, tik apsi­metė suirzęs ir giliai atsidusęs pasakė:

- Ką padarysi, jeigu jau vaikiškos dovanos jums nebepatinka, jums leidus, imsim dovanoti rimtus dalykus kaip suaugusiems.

Aš apsimečiau, kad šiuo metu domiuosi tik saldainiais. Kaip koks brangakmenių žinovas, aš meiliai apžiūrinėjau dėžutę, ėmiau iš jos saldainius ir dėliojau ant paveiksluoto laikraščio, vienu kartu plepėdama visokias nesąmones:

- Juos valgyti, Kiamranai, irgi menas. Ir šitą meną atradau aš, nuolanki jūsų tarnaitė. Pavyzdžiui, tau turbūt nesvarbu, ar tą geltonąjį suvalgyti anksčiau negu raudonąjį, ar ne? Kokia čia bėda? O juk tas raudonasis saldesnis, be to, mėtinis. Jeigu suval- gyčiau jį pirma, nepajusčiau geltonojo dieviško skonio ir kvapo. Ak, mano mielieji saldainiai...

Paėmusi vieną saldainį prisidėjau prie lūpų. Tarsi tai būtų mano mylimas paukštelis, ėmiau su juo meiliai burkuoti.

Čiauškutė 51

Mano pusbrolis ištiesė ranką.- Duok man jį, Feride, - paprašė jis.Nustebusi pažvelgiau į jį.- Dar ko!- Aš jį suvalgysiu.- Matyt, be reikalo atidariau dėžutę prie tavęs. Jei pradėsi

valgyti, ką man atnešei, kas tada...- Duok man tik šitą!Kas čia dabar? Žmogus nesibjauri saldainio, kurį kitas jau

beveik buvo įsidėjęs į burną... Ką tai reiškia?Aš tikrai sutrikau, o pusbrolis staiga ištiesė ranką, norėdamas

pastverti tą saldainį. Bet aš buvau vikresnė. Saldainį paslėpiau, o jam iškišau liežuvį.

- Anksčiau jūsų rankos nebuvo tokios miklios, kur to išmo­kote? - pašaipiai paklausiau aš. - Žiūrėkit, aš dabar jums pa­rodysiu, kaip reikia valgyti tokius gardžius saldainius, o tada atimkit...

Atlošiau galvą, iškišau liežuvį ir patupdžiau ant jo saldainį. Saldainiui pamažu tirpstant, kraipaliojau galvą, ir negalėdama kalbėti, nes liežuvis buvo užimtas, mėginau rankų gestais paro­dyti, koks jis neapsakomai gardus.

Pusbrolis žiūrėjo taip nustebęs, kad aš neištvėrusi prunkš­telėjau.

Po valandėlės surimtėjau, ištiesiau jam dėžutę ir pasiūliau:- Dabar vieną galiu pasiūlyti ir jums, kad išmoktumėte...Neva juokais, neva piktai Kiamranas atstūmė dėžutę:- Nenoriu, tegul visi lieka tau.Atrodo, kad mums nebebuvo apie ką kalbėtis. Pasiteiravusi,

kaip reikalauja mandagumo taisyklės, apie namiškius ir papra­šiusi perduoti jiems linkėjimų, aš jau buvau beišeinanti su dėžu­te po pažasčia.

Staiga iš kambario šalia laukiamojo atsklido kažkoks keistas šlamesys. Įtempusi ausis suklusau kaip katė.

52 Rešatas Nuri Giuntekinas

Trinktelėjo gretimo kambario durys. Ten buvo laikomi že­mėlapiai ir kiti plakatai. Paskui pasigirdo keistas garsas, tarsi vienas plakatas būtų nukritęs. Dabar už stiklinių to kambario durų kažkas krebždėjo it pelė.

Stengdamasi, kad pusbrolis nepastebėtų, žvilgtelėjau aukš­tyn. Ir ką ten pamačiau? Didžiulį galvos šešėlį ant matinio stiklo. Akimirksniu supratau, kieno jis. Mišelė! Pasakiusi prietrankai seseriai, kad jai neva reikia kokio nors žemėlapio, ji atėjo į kam­barį šalia laukiamojo, kad galėtų mus šnipinėti!

Šešėlis dingo. Bet neabejojau, kad dabar ji žiūri į mus pro rakto skylutę. Ką aš turėjau daryti? Jeigu ji laikė mus flirtuojan­čia pora, tai dabar tikėjosi kažko nepaprasto, o išgirdusi, kaip aš, kvaiša, atsisveikindama sakau pusbroliui tik paprastus žodžius „Tegul Alachas laimina tavo kelią, pasveikink nuo manęs namiš­kius“, ji kaipmat viską supras, susitikusi koridoriuje, suvels plau­kus ir šaipysis: „Aha, tai prikūrei man pasakėlių, ką?“

Baimė privertė mane griebtis vienos kiaulystės. Žinoma, ne­gražu, bet jei jau pradėjau vaidinti, tai reikėjo suvaidinti iki galo.

Mišelė, kaip ir daugelis mano draugių, turkiškai nemokėjo. Todėl mūsų pokalbio esmė neturėjo reikšmės. Užteko, kad mūsų gestai, balsai skambėtų kaip įsimylėjusios poros.

- Ak, buvau pamiršusi pasiteirauti, - tariau Kiamranui, - ar žindyvės anūkas dar pas mus?

Tas vargšas našlaitis jau kelerius metus gyveno mūsų namuose.Mano klausimas Kiamraną nustebino.- Žinoma, pas mus, - atsakė jis. - Kur jis dėsis?- Taip... Žinoma... Tik... Ką gali žinoti?.. Aš taip myliu tą vai­

kelį, kad...Pusbrolis nusišypsojo.- Ką čia šneki? Juk anksčiau to vargšelio net nepastebėdavai...Aš nerūpestingai mostelėjau ranka.- Na, ir kas, kad nepastebėdavau? Tai ne įrodymas, kad jo nemy­

liu. Kvailystė! Kaip tik priešingai, aš taip myliu tą berniuką, kad...

Čiauškutė 53

Žodį „myliu“ ištariau kaip aktorė, vaidinanti „Damą su ka­melijomis“ - palenkusi galvą, prispaudusi rankas prie krūtinės ir kartu slapčia šnairavau į duris.

Jei Mišelė moka turkiškai bent šešis žodžius, trys iš jų bū­tinai turėtų būti „mylėti, meilė, myliu“. O jeigu ir apsirinku, ji visada gali pasižiūrėti į žodyną arba pasiklausti kitų, kas moka, ir sužinoti, kokią gilią prasmę turi žodžiai „taip myliu“. Bet man derėjo pagalvoti ne tik apie Mišelę, bet ir apie Kiamraną. Ir čia aš aiškiai prašoviau pro šalį: mano žodžiai ir gestai smarkiai jį prajuokino:

- Iš kur staiga toks polėkis, Feride? - nustebęs paklausė jis.Nesvarbu, iš kur! Juk laikas nestovi vietoje.- Ką padarysi, taip jau yra... Myliu, ir tiek... - tariau su tokiu

pat įkarščiu. - Pažadėk man vieną dalyką... Kai grįši namo, per­duok nuo manęs tam vargšui berniukui vieną suvenyrą... Vieną suvenyrą... Supratai, vieną meilės suvenyrą?..

Kaip aš norėjau Mišelės akivaizdoje perduoti Kiamranui kokį nors niekutį, skirtą žindyvės vaikaičiui. Bet prijuostės ki­šenėje, išskyrus kietai susuktą popieriaus gniužulėlį, kurį vakar per pamokų ruošą maniau sviesti į amžinai snaudžiančią seserį, nieko neradau.

Ir ūmai sugalvojau dar geresnę išeitį iš tos beviltiškos padėties. Aš stvėriau Kiamraną už rankų tarsi norėdama jį apkabinti.

- Tu turi apkabinti tą mažylį nuo manęs, - pasakiau aš, - ir pabučiuoti daug kartų į skruostus, į akis, supranti?.. Ar pažadi?..

Mudu su Kiamranu stovėjome beveik apsikabinę ir kvėpavo­me viens kitam į veidą. Mano pusbrolis, aiškiai nesuprasdamas tokio mano jausmų protrūkio, visai suglumo.

Savo vaidmenį atlikau kuo puikiausiai. Buvo galima nuleisti uždangą. Paleidau Kiamrano rankas ir dusdama išlėkiau iš lau­kiamojo. Buvau įsitikinusi, kad Mišelė pasivys mane koridoriuje ir puls ant kaklo. Bet neišgirdusi nė garso, sustojau, grįžau, ir lėtai nuslinkau prie žemėlapių kambario durų. Ten buvo tylu.

54 Rešatas Nuri Giuntekinas

Atsargiai pravėriau duris. Spėkit, ką pamačiau? Senuką brolį Ksavjė, kuris retkarčiais duodavo mums muzikos pamokas. Savo senom virpančiom kojom pasilipęs ant suoliuko jis virš spintos ieškojo natų...

Kad jį kur galas!.. Palaikyk tu man senelį Mišele ir be jokio reikalo taip kvailai pasirodyk Kiamranui!

Jaučiau, kad mano veidas ima kaisti kaip puolamas karštli­gės. Užuot grįžusi į klasę, nuėjau į sodą ir atsukusi čiaupą, paki­šau galvą po vandens čiurkšle.

Mano kūną degino karštis ir krėtė drebulys. Vanduo tekėjo per plaukus, per veidą, tiško už marškinių apykaklės, o aš galvojau:

„Jeigu žmogus taip dega ir virpa vaidindamas meilę, taip kaip tada būna iš tikrųjų?“

*

Tais metais Kiamranas lankydavo mane mokykloje gana dažnai. Taip dažnai, kad kaskart, kai atsiverdavo durys, mano širdis im­davo virpėti tarytum vėl kas nors būtų atėjęs kviesti manęs į lau­kiamąjį. Galiu net pasakyti, kad jo atnešto šokolado, sausainių ir pyragaičių užtekdavo visai klasei.

Mano klasės draugė Mari Pyrlantadžyjan, garsėjanti ne tik stropumu, bet ir valgumu, savo stambiais baltais dantimis su pa­sigardžiavimu triauškė mano saldainius ir negalėdama nuslėpti pavydo ir susižavėjimo sakydavo:

- Jeigu tavo gerbėjas tau atneša tokių gardumynų, vadinasi, jis tave labai myli.

Deja, visa ta istorija man jau ėmė nusibosti. Juk jis neša dova­nas vienai plepiai mergaitei, kad ta tylėtų, o ji išdalija savo drau­gėms, kad nusipelnytų jų palankumą. Argi tai garbinga? O ir tas Kiamranas, ko jis taip dažnai lankosi mokykloje? Sugalvoja vis ki­tokią priežastį „Buvau čia netoliese aplankyti sergančio draugo...“ arba „Ėjau į Taksimo parką pasiklausyti muzikos...“

Čiauškutė 55

Vieną sykį jis vėl ėmė teisintis, nors aš nieko neklausiau:- Grįžtu iš Nišantašy, aplankiau seną tėvo bičiulį... Tėvas jį

labai mylėjo...Nebeištverusi ėmiau kamantinėti:- Kuo jis vardu? Kur dirba? Koks jo adresas?Mano pusbrolis sutriko. Taip sutriko, kad net nesugebėjo

greit sugalvoti nei vardo, nei adreso. Išraudęs ir šypsodamasis jis paklausė:

- Kam tau to reikia? Ko taip susirūpinai? - jis, žinoma, norė­jo nukreipti mano dėmesį kitur.

O aš variau savo, tarsi tai man būtų tikrai labai svarbus:- Kitą savaitę paklausiu tetos, - pasakiau, ir jis dar labiau

paraudo.- Labai prašau tavęs, nieko nesakyk mamai... Ji nenori, kad

aš jį lankyčiau, - ėmė išsisukinėti jis.Aš supykusi pašokau ir susikišau rankas į prijuostės kišenes,

jis veltui taikėsi mane už jų nutverti.- Klystate, jei manote, kad mane domina jūsų tėvo ar jūsų

paties draugai, - išdrožiau nei iš šio, nei iš to ir išėjau.Nuo tada, kai Kiamranas pasirodydavo pensione, aš išsigal­

vodavau visokių dingsčių neiti su juo susitikti. Jo atneštas dėžu­tes atidarydavau čia pat klasėje arba sode ir nepalietusi nė vieno saldainio tuojau atiduodavau išgrobstyti draugėms.

Viskas buvo aišku. Laimingoji našlelė gyveno kur nors netoli pensiono. Jie tikriausiai buvo susitarę dar aną naktį. Mano pus­brolis dažnai ją lankė, o pakeliui vis užsukdavo pas mane.

Man nerūpi jų dorovė... Kas man?.. Bet siutau dėl to, kad jie mane pavertė savo žaisliuku. Kai tik apie tai pagalvodavau, mane išmušdavo karštis, ir kad nepravirkčiau iš pykčio imdavau kan­džioti lūpas.

Žinoma, sužinoti Nerimanos adresą namie buvo vieni juo­kai. Bet aš negalėjau net įsivaizduoti, kad mano lūpos galėtų iš­tarti tos moters vardą.

56 Rešatas Nuri Giuntekinas

Vieną poilsio dieną buvau namie. Kažkuri viešnia pasakė Nedžmijei:

- Prieš dvi dienas gavau Nerimanos laišką. Ji labai laiminga...Ketinau išmaudyti baseine mažąjį pudelį, tad buvau beišei­

nanti iš kambario. Išgirdusi tuos žodžius, sustojau tarpduryje ir pritūpusi paleidau šunelį iš rankų.

Pati apie laimingąją našlelę niekada nieko nebūčiau klausi­nėjusi, bet ausims juk neuždrausi...

Viešnia kalbėjo toliau:- Nerimana, atrodo, labai patenkinta savo vyru. Ak, kad

vargšelė bent šį sykį būtų laiminga...Nedžmijė tarsi aidas pirties kupole pakartojo:- Taip, taip! Tegul vargšelė šį kartą būna laiminga, - tuo po­

kalbis ir baigėsi.Toliau viskas savaime paaiškėjo. Aš tarsi netyčia paklausiau:- Ar ponia ištekėjo antrą kartą?- Kokia ponia?- Ta, iš kurios jūs gavote laišką, ponia Nerimana...Man atsakė ne viešnia, o Nedžmijė:- Kaip, argi tu nežinojai?.. Seniai... Nerimana ištekėjo už in­

žinieriaus... Jau koks pusmetis gyvena Izmire.Šįsyk jau aš pati tariau kaip maldą:- Tegul vargšelė bent šį kartą būna laiminga, - pakartojau

trečią kartą ir, pagriebusi šuniuką į glėbį, išlėkiau iš namų. Bet prie baseino nebėjau, sukau ratus po sodą šokinėdama per kel­mus palei gyvatvorę.

Tą vasarą aš buvau išvykusi į vieną kelionę. Netoli, į Tekir- dagą... Kaip žinoma, Alachas man nepagailėjo tetų. Viena jų gyveno Tekirdage. Jos vyras, tetėnas Azizas, jau daug metų tar­navo ten apskrities viršininku... Jie turėjo trejais metais už mane vyresnę dukterį vardu Miužgiana. Tarp gausybės savo jaunųjų giminaičių ją turbūt mylėjau labiausiai.

Miužgiana buvo labai negraži, bet man tas nebuvo svarbu. Nors amžiaus skirtumas tarp mūsų tebuvo treji metai, aš nuo

Čiauškutė 57

mažens buvau įpratusi laikyti ją suaugusia. Ir dabar, pati jau bū­dama nebemaža, vis tiek kreipdavausi į ją „abla“, kaip kreipia­masi į vyresniąją seserį.

Miužgiana buvo visiška mano priešingybė. Aš buvau laiko­ma neklaužada ir išdykėle, o ji - tiesiog išminties bokštu. Be to, ji buvo tikra despotė. Tik ji galėjo pasiekti visko, ko užsimanyda­vo. Jeigu nepaisydama jos pamokymų aš dėl ko nors užsispirda- vau ar priešindavausi jos norams, galų gale man vis tiek tekdavo pasiduoti. Kodėl? Iš kur man žinoti? Žmogus, kuriam teko pa­tirti nelaimingą meilę, visuomet tampa vergu.

Kas porą ar trejetą metų Miužgiana su teta Aiše atvažiuoda­vo į Stambulą ir kelias savaites viešėdavo arba pas mus, arba pas kitas tetas.

Tą vasarą man iš Tekirdago atėjo kone asmeniškas kvietimas. Teta Aišė rašė tetai Besimei: „Jūsų sulaukti nesitikiu, bet Feridę per šias atostogas tikrai kviečiame porai mėnesių. Juk aš irgi jos teta. Jeigu neatvažiuos, ir mano vyras, ir aš, ir Miužgiana labai supyksime.“

Tetos Besimės ir Nedžmijės akimis žiūrint, Tekirdagas - pa­saulio kraštas. Jos markstėsi tarsi žiūrėtų į tolimą žvaigždę ir vis kartojo: „Argi tai įmanoma? Kur tai matyta?“

- Jeigu jūs mane išleisite, turėsiu garbės įrodyti, kad nėra ne­įmanoma, - atšoviau aš.

Tarp mano draugių buvo nemažai tokių, kurios atostogų iš­važiuodavo kur nors su tėvais, ir paskui ilgai girdavosi. Vadinasi, prasidėjus mokslo metams dabar pasigirti galėčiau ir aš.

Kaip būtų nuostabu prie pernykštės pasakos apie flirtą pridur­ti dar ir kelionės nuotykius! Vienintelis mano troškimas - vienai pačiai, tik su rankine įžengti į garlaivį, tarsi būčiau amerikietė iš perskaitytų romanų. Bet tetulės viena per kitą klegėdamos pasi­priešino šiam mano norui ir jokiu būdu nesutiko išleisti manęs į kelionę be palydovo. Ir dar sugadino man nuotaiką visokiausiais užgauliais pamokymais: „Sutemus nepersisverk nuo denio į jūrą...

58 Rešatas Nuri Giuntekinas

Su niekuo nesikalbėk... Nelakstyk kaip pakvaišusi garlaivio laip­tais!“ Buvo galima pagalvoti, kad sukiužusiame, nedideliame kaip kaliošas laiviūkštyje, plaukiojančiame iš Stambulo į Tekirdagą, yra didžiuliai laiptai kaip kokiame transatlantiniame milžine...

Per tuos dvejus metus, kol mes nesimatėme, Miužgiana su­augo ir virto oria panele, su kuria net nedrąsu buvo kalbėtis. Ačiū Dievui, mudvi vėl greitai susigiedojome.

Teta Aišė ir Miužgiana turėjo daug bičiulių. Netrukus ir aš su jais susidraugavau.

Kiekvieną dieną mes buvom kviečiamos į svečius - arba į kieno nors namus, arba į sodą.

Kadangi jau buvau suaugusi mergina ir būtų buvę negražu, jei mane imtų gėdinti dėl lengvabūdiškumo, dabar elgiausi labai atsargiai. Stengdamasi sakyti svetimoms moterims komplimen­tus, rimtai ir mandagiai atsakinėti į klausimus, pati sau buvau panaši į vaiką, žaidžiantį žaidimą „svečiuose“. Bet, žinoma, su- kiojimasis tarp suaugusių glostė mano savimeilę.

Tas nuolatinis svečiavimasis man patiko, bet maloniausia būdavo pasilikti dviese su Miužgiana.

Tetėno namai stovėjo ant aukšto skardžio palei jūrą. Matyda­ma, kaip aš tuo skardžiu, vietomis stačiu it siena, leidžiuosi prie kranto Miužgiana iš pradžių bandė man tai drausti. Bet paskui ir pati įgudo taip karstytis. Mudvi valandų valandas vartėmės ant smėlio, svaidėme į jūrą akmenėlius arba eidavome toli toli pakrante pasivaikščioti.

Jūra tuo metų laiku labai graži ir rami, bet nuobodoka. Iš­tisas valandas joje galėjai nepamatyti nei burės, nei plonyčio dūmų siūlelio. Ypač vakarais. Atrodydavo, kad vandens platybės nusidriekia dar toliau, ir tai keldavo neaiškų liūdesį. Laimei, aš iš anksto pajusdavau jį atsėlinant ir suvirpindavau pakrantės uolas garsiu kvatojimu.

Vieną dieną mudvi su Miužgiana, niekam nieko nesakiusios patraukėme prie tolimiausio iškyšulio. Mūsų tikslas buvo pa­

Čiauškutė 59

siekti įlanką anapus jo, tačiau lyg tyčia, pasirodė, kad tako į ten pakrante nėra. Neliko nieko kito, kaip nusiauti ir bristi. Aš dėl to labai apsidžiaugiau. Bet ką daryti tokiai suaugusiai panelei, kaip Miužgiana?

Žinodama, kad man niekaip nepavyks jos įkalbėti nusiauti kojines ir batus, pasiūliau:

- Eikš, Miužgiana abla, aš tave pernešiu ant nugaros...Ji nesutiko.- Pakvaišusi mergiote, kaip tu pakelsi suaugusį žmogų?Mat Miužgianai atrodė, jeigu ji už mane vyresnė ir aukštes­

nė, tai aš nepajėgsiu jos pakelti.Aš iš pasalų pritykinau prie jos.- Pažiūrėsim, pamėginsim. Bus puiku! - sušukau ir sučiupu­

si ją į glėbį pakėliau aukštyn.Iš pradžių Miužgiana manė, kad aš tik bandau jėgas, žengsiu

kelis žingsnius, ir mėgino ištrūkti.- Nekvailiok, paleisk, - šaukė ji juokdamasi. - Kaip tu mane

panėši?Bet pamačiusi, kad aš jau basa brendu per vandenį, nejuo­

kais supyko.- Tu, sese, lengva kaip pūkelis, - tariau aš. - Jei muistysies,

pargriūsim ir sušlapsim, tada abiem bus tik blogiau.Vargšelė mirtinai išblyško. Bijodama, kad ir vienas ištartas

žodis gali išmušti mus iš pusiausvyros, ji tvirtai sučiaupė lūpas, užsimerkė ir įsikibo man į plaukus.

Bailioji vargšelė Miužgiana, matyt, jautėsi taip, tarsi mes būtu­me ėjusios bedugnės kraštu - užsimerkė ir nedrįso nė krustelėti.

Ir ką mes pamatėme, apėjusios iškyšulį?! Trys žvejai, susėdę prie ištrauktos valties, užkandžiavo ir spoksojo į mus.

- Ar supranti, ką padarei, Feride? Kas dabar bus?- Žvejai ne žmogėdros, - nusijuokiau aš.Deja, mūsų padėtis iš tikrųjų buvo labai kebli. Ypač mano.

Plikomis iki kelių blauzdomis, su kojinėmis rankoje, aš visai ne­buvau pasirengusi su kuo nors susitikti.

60 Rešatas Nuri Giuntekinas

Miužgiana jau ketino sprukti kaip mažytis voras nuo šluot­kočio. Man pasidarė nesmagu, kad ji taip išsigando.

Aš pasiteiravau, kodėl vanduo šiandien užliejo pakrantę, pa­klausiau, kokiomis valandomis ir kokiose jūros vietose jie gaudo žuvį - tokie nereikšmingi klausimai vien pokalbiui užmegzti.

Du žvejai buvo dar labai jauni, gal kokių dvidešimties ar dvi­dešimt vienerių metų vaikinai, o trečiasis - barzdotas senis.

Jaunieji atrodė sumišę. Į klausimus atsakinėjo vyresnysis. Jis, kaip ir aš, norėdamas sušvelninti nepatogią padėtį, nusprendė palaikyti pokalbį ir paklausė, kas aš tokia.

- Mano vardas Marika. Atvažiavau iš Stambulo į svečius pas savo dėdę pirklį, - atsakiau kiek padvejojusi ir žengiau šalin.

Miužgiana nustvėrė mane už rankos lyg tempdama atgal ir subarė: „Tenubaudžia tave Alachas! Kam taip pamelavai?“

- Nieko blogo nepasakiau... Tetos Stambule man griežtai už­draudė: „Neplepėk be reikalo... Netaukšk niekų... Ten visi liežu­vautojai...“ Aš ir pasakiau jiems, kad negalvotų „Na, ir musul­monė - ne tik veidas neuždengtas, dar ir kojos plikos!“

Vienu žodžiu, ta bailė Miužgiana šį menkniekį pavertė di­džiausia istorija.

*

Vakarais, kai mudvi su Miužgiana vaikštinėdavome susikibusios už parankių, aš pastebėjau, kad aplink mus suka ratus kažkoks jaunutis kavalerijos karininkas. Buvo galima pagalvoti, kad jis miklina savo žirgą. Tartum Alacho sutvertoje žemėje nebūtų ki­tos tam tinkamos vietos, jis be perstojo pastodavo mums kelią arba jodavo ir visąlaik į mus dirsčiojo. Ir taip įdėmiai, kad, ro­dės, tuoj sustos ir užkalbins.

Pagaliau vieną dieną, kai jis vėl praskriejo pro šalį, privertęs mus pasislėpti už palei tvorą augančių medžių, aš šyptelėjau:

- Viskas aišku, Miužgiana abla!Miužgiana pažvelgė į mane.

Čiauškutė 61

- Ką nori pasakyti, Feride?- Noriu pasakyti, sese, kad mes nebe vaikai, kaip anksčiau...

Juk jūs smarkiai flirtuojate su tuo ponu karininku.Miužgiana nusijuokė:- Ar aš? Kvaila mergiotė!- O kas čia tokio, jeigu jūs truputį nusileistumėte ir draugiš­

kai paplepėtumėte su savo bendraamžiu?- Nejaugi tu manai, kad tas karininkas čia jodinėja dėl manęs?- Reikia būti kvailai, kad to nesuprastum.Miužgiana vėl nusijuokė. Bet šį kartą su kartėliu. Po valan­

dėlės ji atsiduso:- Balandėle tu mano, aš ne iš tų merginų, paskui kurias šitaip

laksto... Čia dėl tavęs jis suka tuos ratus...- Na, ir pasakei, sese! - sušukau išputusi akis.- Taip, dėl tavęs... Matydavau jį ir anksčiau. Bet prajodavo

pro šalį kaip pro pakelės medį ir niekada negrįždavo.Tą patį vakarą po vakarienės mudvi su Miužgiana išėjome iš

namų ir tylėdamos pasukome prie jūros.- Ar tave kas nors slegia, Feride? - paklausė Miužgiana. -

Nepratarei nė žodžio.- Neišeina iš galvos ta nesąmonė, kurią pasakei dieną, ir man

liūdna, - atsiliepiau po valandėlės.Miužgiana nustebo:- O ką aš pasakiau?- Tu pasakei: „Aš ne iš tų merginų, paskui kurias laksto.“Miužgiana tyliai nusijuokė.- Gerai, bet kuo tu čia dėta?Aš pastvėriau pusseserę už rankų, akys pasruvo ašaromis ir

dusliu balsu pasakiau:- Argi tu, sese, negraži?Miužgiana vėl nusišypsojo, švelniai sprigtelėjo man į skruostą.- Nei bjauri, nei graži... Sakyčiau, per vidurį, ir daugiau dėl

to nesiginčykim... O štai tu paaugusi pasidarei tiesiog gražuolė!

62 Rešatas Nuri Giuntekinas

Uždėjau Miužgianai ant pečių rankas, žaismingai paliečiau nosimi jos nosį, tarsi norėdama pabučiuoti, ir tariau:

- Sakykim, kad ir aš per vidurį. Ir gana apie tai!Mes priėjome prie skardžio krašto. Ėmiau rinkti nuo žemės

akmenukus ir svaidyti į jūrą. Ir Miužgianą užkrėtė mano pavyz­dys. Bet jos ir rankos buvo per silpnos, ir svaidyti nemokėjo.

Mano paleisti akmenukai trumpam dingdavo ore, paskui, krisdami į vandenį, blizgančiame jūros paviršiuje pažerdavo žvaigždžių spiečių, o josios, juokingai kaukštelėję, tik atsitrenk­davo į skardžio uolas arba įsmigdavo į pakrantės smėlį. Bet mums vis vien buvo labai smagu.

Vis dėlto mėnesienoje skendinti jūra neilgai buvo įdomi dviem jaunoms panelėms. Ką padarysi! Po valandėlės pavargusi Miuž- giana atsisėdo ant uolos krašto, o aš atsiklaupiau prie jos kojų.

Miužgiana klausinėjo mane apie mokyklos drauges. Papa­sakojau jai kelias istorijas apie Mišelę. Paskui kažkaip netikėtai ėmiau pasakoti pramanytą savo pačios meilės istoriją.

Kodėl taip padariau? Ar tik iš noro paplepėti?.. Nežinau. Jausdama, kad kalbu nesąmones, kelis kartus norėjau liautis jas tauškusi, bet neįstengiau.

Papasakojau Miužgianai, kaip apgavau savo drauges pasaka apie nebūtą dalyką. Prieš jas vaidindama tą vaidmenį, visada su­sigraudindavau, tačiau ir dabar mane staiga be jokios priežasties apėmė tokie pat jausmai. Visaip vengiau Miužgianos žvilgsnio. Glamžiau jos sijono kraštą, žaidžiau su sagomis, padėjusi galvą jai ant kelių, ilgesingai žiūrėjau į jūros tolį.

Iš pradžių kaip įmanydama stengiaus nuslėpti savo pasakos herojų. Bet paskui ir jį pasakiau.

Netardama nė žodžio, Miužgiana klausėsi mano pasakojimo ir glostė man plaukus.

Baigusi pasakoti, pasakiau, kad ir pati suprantu, kaip negra­žu riesti draugėms iš piršto išlaužtą istoriją, kur pramanus vaiz­duoji kaip tikrą tiesą, ar ne?

Čiauškutė 63

- Vargšele mano, brangioji Feride, - tarė Miužgiana, - juk tu iš tikrųjų myli Kiamraną.

Spiegdama puoliau Miužgianą, parverčiau ją ant sausos žolės ir ėmiau purtyti.

- Ką tu pasakei, sese, ką pasakei?.. Aš?~ Tą klastingą gyvatę?..Miužgiana gindamasi mosavo rankomis ir stengėsi ištrūkti.- Paleisk mane, paleisk... Suplėšysi suknelę... Dar pamatys

kas, bus gėda. Paleisk, dėl Dievo meilės!- Pirmiau atsiimk savo žodžius...- Būtinai atsiimsiu, padarysiu viską, ko nori, tik paleisk...- Bet ne iš pagarbos, ne dėl to, kad nesupykdytum...- Gerai, ne iš pagarbos ir ne dėl to, kad nesupykdyčiau... Iš

tikrųjų...Miužgiana atsistojo, nusipurtė suknelę.- Tu, Feride, tikrai pakvaišusi, - pasakė ji.Aš sėdėjau ant žemės ir visa drebėjau.- Bijok Dievo, sese! Kaip tu gali mane taip šmeižti? Juk aš dar

vaikas! - ir nebesusivaldžiusi graudžiai pravirkau.

*

Tą naktį mane smarkiai išmušė karštis. Niekaip negalėjau už­migti, kliedėjau, blaškiausi lyg į tinklą pakliuvusi didelė žuvis.

Laimei, naktys tada buvo trumpos. Iki pat aušros Miužgiana nesitraukė nuo manęs.

Lyg mano kūne būtų kas pasikeitę, jaučiau neįveikiamą pa­sibjaurėjimą savimi ir baimę. Kaip kūdikis glausdamasi prie Miužgianos, nesilioviau raudoti ir vis kartojau: „Kam tu, sese, taip pasakei?“

Matyt, bijodama, kad vėl neužsipulčiau, Miužgiana be žo­džių pasidėjo mano galvą sau ant kelių, glostė plaukus ir taip stengėsi mane nuraminti. Bet paryčiais jai trūko kantrybė, ir ji griežtai mane subarė:

64 Rešatas Nuri Giuntekinas

- Kvaiša tu, argi mylėti gėda? Juk pasaulis neapvirto aukštyn kojom?.. Jei viskas bus gerai, susituoksite, ir tiek... Dabar mie­gok, aš čia... Gana nesąmonių...

Toks netikėtas Miužgianos griežtumas mane palaužė. Be to, ir jėgų priešintis nebeturėjau. Pasidaviau kaip ožka, kuri, anot pono Seguino pasakos, visą naktį grūmėsi kalnuose su vilku, o paryčiais vis tiek pateko jam į nasrus.

Jau visai pro miegus išgirdau Miužgianą užuojautos kupinu balsu sakant:

- Turbūt ir jis tau neabejingas...Bet jau nebeturėjau jėgų prieštarauti ir užmigau.

*

Kitą dieną mus pakvietė į vieno tenykščio turtuolio sodybą.Atrodė, kad dar niekada iki šiol nebuvau tokia smarki ir

linksma.Palikusi tetą Aišę ir Miužgianą prie baseino liežuvauti su vy­

resniaisiais, laksčiau po sodą vaikų būrio priešakyje nežiūrėdama į nieką, kas pasipainiodavo po kojomis. Pamėginau net apžergti nebalnotą arklį, bet nepavyko. Teta ir Miužgiana iš tolo rankomis ir galva rodė man visokius ženklus, bandydamos sudrausti.

Aš puikiai supratau, ką jos nori man pasakyti, bet apsimesda­vau, kad nesuprantu jų ženklų, ir vėl pradingdavau tarp medžių.

Žinojau, kad penkiolikmetei, anot mano tetų, „sveikai kaip kumelė“ mergiotei gėda lakstyti tarp darbininkų ir tarnų vien­plaukei, susitaršiusiai ir dar plikomis blauzdomis, bet tą dieną niekaip negalėjau prisiversti elgtis kitaip...

★

Nutaikiusi valandėlę, kai Miužgiana buvo viena, nutvėriau ją už rankos.

Čiauškutė 65

- Argi tau įdomu su tomis pamaiviškomis kaip armėnų nuo­taka panelėmis? Eikš su manim.

Miužgiana net supyko:- Tu, Feride, tikra keistuolė, visiška patrakėlė! Atsimeni, kaip

jauteisi vakar? Ir še tau, nė poros valandų nenumigusi, anksčiau­siai pašokai iš lovos. Jokio nuovargio! Akys žvilga, skruostai iš- raudę! O aš, pažiūrėk, į ką aš panaši!

Vargšė Miužgiana iš tikrųjų atrodė nekaip. Po vakarykštės ne­migos jos veidas iki pat akių baltymų buvo pageltęs kaip vaškas.

- Aš neprisimenu, kas buvo naktį, - atšoviau ir vėl nudūmiau.

*

Pavakare mes grįžom namo pėsčiomis, nes mūsų vežimaitis kaž­kur užtruko. Taip dar geriau. Juolab kad iki namų mums buvo netoli... Teta Aišė ir dvi jos vienmetės kaimynės ėjo paskui mus, o mudvi su Miužgiana, kuri pagaliau truputį atgijo, - toli prieky­je. Kelias vingiavo palei jūrą. Neaprėpiamos jos platybės driekėsi lyg neviltis - be jokios burės ar laivo kamino dūmelio. Kitoje kelio pusėje plytėjo gyvatvorių apjuosti sodai arba stūksojo ap­griuvusios sienos.

Soduose buvo justi pirmieji rudens ženklai: gyvatvores ir tvoras apsivijusių žalumynų lapai buvo pradėję gelsti, viena kita pakelėj auganti gėlė buvo apnešta dulkėmis ir nuvytusi. Drauge su ištįsusiais, virpančiais kur ne kur pasitaikančių skroblų šešė­liais ant dulkėto kelio gulė ir sudžiūvę lapai.

Tik sodų gilumoje palikti savo pačių likimui raudoniu plies­kė gervuogių krūmai. Visi žino, kad Alachas jų uogas sutvėrė tik tam, kad mažieji žvirbliukai - čalykušu - turėtų ką lesti.

Todėl nusisukau nuo neviltim dvelkiančios jūros ir pastvė- rusi Miužgianą už rankos nusitempiau ją tiesiai į gervuogyną.

Kol paskui mus vėžlio žingsniu einančios moterys pasieks posūkį, mes jau šimtą kartų būsim iki jo nubėgusios.

66 Rešatas Nuri Giuntekinas

Tačiau Miužgianos kaprizai bet ką gali išvesti iš kantrybės. Kai einam per lauką, jai amžinai už ko nors užkliūva batų kul­nai, ji bijo į šiaudą įsidurti koją, o kai reikia peršokti per siaurutį griovelį, ilgai trypčioja vietoje.

Visai netikėtai ant mūsų ima loti nežinia iš kur atsiradęs šu­niukas. Jis toks mažas, kad tilptų Miužgianos rankinuke. Bet ji jau nori grįžti, šauktis pagalbos. Ir uogas valgyti jai baisu. „Su­sirgsi... Pilvą skaudės!“ - šaukia ji, traukdama man jas iš ran­kų. Aš nenusileidžiu, nori nenori tenka susigrumti. Gervuogės susimaigo, prilimpa man prie veido, ištykšta dėmėm ant mano balto jūreiviško kostiumėlio, kurio plačią apykaklę puošia du si­dabriniai inkarai.

Tikėjaus, kad jau būsime spėjusios grįžti iš gervuogyno, kol moterys mus pasivys, bet per barnius dėl uogų jos mus aplenkė. Stovi prie posūkio ir susirūpinusios dairosi, kur mes. Su jomis ten ir kažkoks vyras.

- Kažin, kas ten toks? - klausia Miužgiana.- Kas ten bus, koks nors pakeleivis arba kaimietis...- Nemanau.Teisybę pasakius, ir aš abejoju. Sutemose ir per aukštų pake­

lės medžių šešėlius sunku įžiūrėti, kas ten iš tikrųjų galėtų būti.Po valandėlės vyras pamojo mums ranka, atsiskyrė nuo mo­

teriškių ir pradėjo eiti tiesiai prie mūsų.Mes sutrikome.- Labai keista! Turėtų būti koks pažįstamas, - pasakė Miuž­

giana ir tuoj pat susijaudinusi pridūrė: - Feride, man rodos, Kiamranas. Tik nesiblaškyk...

- Negali būti. Ko jam čia reikia?- O Alache, tikrai jis...Miužgiana nubėgo jo pasitikti. O aš priešingai, ėmiau eiti

koja už kojos. Jaučiau, kaip man gniaužia kvapą, linksta keliai.Pakelėje sustojau. Užsikėlusi koją ant didelio akmens, pasilen­

kiau, atrišau bato raištelį, paskui labai iš lėto pradėjau vėl jį rišti.

Čiauškate 67

Kai mes susidūrėme akis į akį, aš jau buvau rami ir net šiek tiek pašaipi.

- Stebuklas! - šūktelėjau. - Jūs čia... Kaipgi ryžotės leistis į tokią ilgą kelionę?

Nieko nesakydamas, šypsodamasis jis stovėjo ir žiūrėjo į mane tarsi į kokį visai nepažįstamą žmogų. Paskui ištiesė ranką.

Aš greitai atitraukiau savąją ir paslėpiau už nugaros.- Mudvi su Miužgiana iškėlėme sau gervuogių vaišes. Mano

rankos baisiai lipnios. Ir dar apdulkėjusios... Kaip gyvuoja tetos ir Nedžmijė?..

- Jos siunčia tau linkėjimų, Feride.- Merei*.

- Kaip tu įdegei, Feride... Visa strazdanota...- Čia nuo saulės.Tada įsiterpė Miužgiana:- Ir tu toks pat, Kiamranai.- Ką gali žinoti... Gal jis vaikščiojo mėnesienoje be skėčio, -

neiškenčiau neįgėlusi.Mes nusijuokėme ir nuėjome.Netrukus teta Aišė ir Miužgiana pasiėmė pusbrolį į vidurį.

Tetos kaimynės, kurioms jau buvo per keturiasdešimt, save dar laikė moterimis, o Kiamraną - jau vyru, ir todėl ėjo atsilikusios.

Aš ėjau priekyje su vaikais. Bet gaudžiau kiekvieną žodį man už nugaros. Kiamranas aiškino, koks vėjas jį čionai atpūtęs:

- Šią vasarą man pasidarė Stambule taip ilgu, - sakė jis, - jūs net negalite įsivaizduoti, kaip...

Aš piktai prikandau lūpą ir pagalvojau: „Žinoma, kaip tau nebus ilgu atidavus laimingąją našlelę į svetimas rankas?“

O jis kalbėjo toliau:- Prieš kelias dienas buvo penkioliktoji mėnesio diena. Mes

su draugais užkopėme į Alemdagą. Naktis buvo nuostabi. Bet aš

* Ačiū (pranc.).

68 Rešatas Nuri Giuntekinas

nemėgstu varginančių pramogų. Paryčiais nieko niekam nesa­kęs grįžau į miestą. Žodžiu, man pasidarė nuobodu. Pagalvojau, kad būtų gerai kelias dienas ištrūkti iš Stambulo. Bet kur? Jalo- voje dar ne sezonas. Bursoje šiuo metu karšta kaip pragare. Tada prisiminiau jus. Be to, labai norėjau jus pamatyti.

*

Teta su vyru tą vakarą ilgai nepaleido Kiamrano iš sodo. Miužgia- na, nors vos laikėsi ant kojų iš nuovargio, irgi nesitraukė nuo jų.

O aš tyčia visą laiką stengiausi būti atokiau - arba nubėgda­vau ko nors į namą, arba nulįsdavau į sodo gilumą.

Vis dėlto kai man staiga prireikė, neprisimenu ko, prie jų pri­eiti, Kiamranas neslėpdamas nuoskaudos pasiskundė:

- Matau, į svečią čia nekreipia dėmesio.Aš juokdamasi gūžtelėjau pečiais.- Juk sakoma „Svečias svečio nepakenčia“...Miužgiana, tarsi būgštautų, kad vėl nepasprukčiau, laikė

mane už rankos ir sijono. Bet aš vis tiek ištrūkau ir pasiteisinusi, kad noriu miego, nuėjau į kambarį.

Kai Miužgiana vėlai vakare grįžo į mūsų kambarį, aš dar nemiegojau. Ji atsisėdo ant lovos krašto, pažvelgė man į veidą. Kad neprapliupčiau juoktis, apsiverčiau ant kito šono ir ėmiau knarkti.

Ji jėga pakėlė mano galvą.- Nėra ko apsimetinėti, atsimerk, - pasakė ji.- Prisiekiu, jau miegojau, - atsakiau lėtai praverdama akis.Abi prapliupom kvatotis.Miužgiana patapšnojo man per skruostą.- Mano spėlionės pasitvirtino, - pasakė ji.Aš kaip įgelta pašokau ir atsisėdau lovoje. Net spyruoklės su­

girgždėjo.- Ką nori tuo pasakyti?

Čiauškutė 69

Miužgiana išsigando.- Nieko... Nieko... - pasakė ji ir juokdamasi pridūrė: - Tik

dėl Dievo meilės, nepasmauk manęs, mirštu iš nuovargio.Ji užpūtė lempą ir atsigulė.Po valandėlės aš priėjau prie jos lovos, apkabinau rankomis

galvą ir pakėliau nuo pagalvės. Bet vargšelė jau tikrai beveik miegojo. Neatsimerkdama ji paprašė: „Nustok, Feride...“

- Gerai, - pasakiau, - bet vieną dalyką turiu tau būtinai pa­sakyti, kitaip neužmigsiu.

Nors kambaryje buvo tamsu ir Miužgiana gulėjo užsimerku­si, aš prikišau veidą prie pat jos plaukų ir sušnibždėjau į ausį:

- Tavo galva pilna kvailų prasimanymų. Suprantu... Bet jei prasitarsi jam bent puse lūpų, prisiekiu, prievarta įsitempsiu tave į jūrą...

- Gerai, jau gerai... Kaip nori... - sušnibždėjo ji ir tuoj pat užmigo, nors aš vis dar palengva ją purčiau.

*

Kiamrano atvykimas iš tikrųjų sugadino man nuotaiką. Pyktis, baimė ir pasibjaurėjimas, kuriuos jam jaučiau, kasdien stiprėjo. Vos tik mes likdavome vieni, aš be jokios priežasties šiurkščiai jam atkirsdavau ir pabėgdavau.

Laimei, tetėnas Azizas visiškai pasiglemžė svečią. Jis kvietėsi į namus daugybę žmonių, pažindino juos su Kiamranu ir beveik kiekvieną dieną išsiveždavo pasidairyti po apylinkes arba į sve­čius pas vietinius didikus.

Vieną rytą ties laiptais susitikau su pusbroliu, vėl pasirengu­siu vykti kažkur į svečius. Jis pastojo man kelią ir apsidairęs, tarsi norėtų įsitikinti, ar niekas negirdi, tarė:

- Aš tuoj galą gausiu, Feride, nuo tokio perdėto svetingumo.Sumečiau mintyse, kad negalėsiu prasmukti tarp jo ir laiptų

turėklų, prie jo neprisiglaudusi.

70 Rešatas Nuri Giuntekinas

- O kas čia blogo? - paklausiau. - Jus kiekvieną dieną kur nors vėžina.

Kiamranas kažkaip beviltiškai šyptelėjo ir išplėtė akis.- „Svečias svečio nepakenčia“, bet svečias svečią šeimininkui

skundžia - nepamiršk, kad yra ir tokia patarlė. Ko gero, aš taip ir padarysiu...

Kiamranas įsižeidė dėl tų mano pirmąjį vakarą jam pasakytų žodžių „svečias svečio nepakenčia“. Radęs progą, jis man juos nuolatos prikišdavo.

- Gerai, - tariau, - bet jums nėra ko skųstis. Kiekvieną dieną susipažįstate su naujomis vietomis, su naujais žmonėmis.

Jis vėl papūtė lūpas.- Iš žmonių, su kuriais susipažįstu, man jokio džiaugsmo.Aš neištvėriau:- Iš kur vargšui dėdei ištraukti žmonių, kad jums patiktų?Kiamranas suprato mano užuominą ir susijaudinęs ištiesė

rankas.- Feride, - tarė jis.Bet jo rankos pakibo ore. Aš prasmukau pro siaurą plyšelį

tarp jo ir laiptų turėklų ir peršokdama per du laiptelius, linksmai niūniuodama kažkokią dainelę, išrūkau į sodą.

Vis dėlto vieną gražią dieną Miužgiana mane išdavė...

*

Kartą nuo pat ryto mudvi vaikštinėjome uolėta pakrante.Naktį nulijo, ir oras buvo pilnas malonios artėjančio rudens

vėsos. Beformis debesis tarsi koks dūmas ar rūkas užklojo saulę, o ramiame jūros paviršiuje iš kažkur atsiradę virpėjo blankūs šviesos raibuliai.

Staiga pamačiau, kad nežinia kaip tą dieną likęs laisvas, link mūsų artėja Kiamranas.

Miužgiana sėdėjo ant didžiulio medžio šaknies ir žiūrėjo į jūrą, todėl ateinančio pusbrolio nematė. Apsimetusi, kad aš irgi

Čiauikutė 71

jo nepastebėjau, nusigręžiau į jūrą. Dabar iš tiesų jo nemačiau ir negirdėjau jo žingsnių, tačiau vis tiek visa savo esybe jaučiau, kad jis artėja prie mūsų. Mano smakras ėmė virpėti.

- Ko taip staiga nutilai? - paklausė Miužgiana ir atsigręžusi per keletą žingsnių nuo mūsų pamatė Kiamraną.

Aišku kaip dieną, kad pokalbio šįryt mes nebeišvengsime.Kiamranas linksmai užkalbino Miužgianą:- Ir šiandien jūs nepamiršote skėčio!- Žinoma, nes ir šiandien gali būti lietaus... - linksmai at­

sakė ji.Kiamranas pasakė, kad jam šiandien labai patinka oras,

panašus į jo paties ramų ir neryžtingą charakterį. Miužgiana tam nepritarė. Ji žaidė su skėčiu - čia jį išskleisdavo, čia vėl suglausdavo.

- Oras gražus, bet žadina liūdesį, - pasakė ji. - Šiuo metų laiku jau visos dienos bus tokios, kaip ir ši. Paskui žiema. Jūs ne­įsivaizduojate, kaip nyku čia žiemą... Bet tėvas labai čia apsiprato ir bijo, kad neperkeltų kitur.

- Nepeikite taip šio krašto. Nežinia, gal ištekėsite už kokio vietinio turtuolio, - pajuokavo Kiamranas.

Miužgiana labai rimtai palingavo galvą.- Teapsaugo mane Alachas, - pasakė ji.Tuo metu pro šalį ėjo basas žvejys. Tas pats senis, kuriam jau

buvau prisistačiusi kaip Marika. Jis buvo apsirišęs galvą raudona skepetaite ir pažinęs mane tarė:

- Senokai nebuvau tavęs sutikęs, Marika.- Rengiuosi vieną dieną plaukti su jumis į žūklę, - atsakiau aš.Taip juokaudami mudu su seniu nuėjome iki skardžio krašto.Kai po valandėlės grįžau prie jų, Miužgiana pasakojo pus­

broliui, kaip aš apsikrikštijau Marika. Baigusi ji paėmė mane už rankos.

- Ne mane, o greičiausiai Feridę mes galbūt paliksime Te- kirdage visam laikui, - sušuko ji. - Toks jos likimas. Jos trokšta

72 Rešatas Nuri Giuntekinas

vienas žvejo sūnus vardu įsa Kapitonas. Nesvarbu, kad žvejys. Labai turtingas žmogus.

Kiamranas nusišypsojo.- Tegul būna nors milijonierius, bet tokie demokratai mes ne­

sam, ar ne, Feride? Aš kaip pusbrolis tam jokiu būdu nepritarsiu.Visada santūri ir išmintinga, Miužgiana šiandien buvo lyg

kokio velnio apsėsta. Ką, manote, ji atsakė mano pusbroliui?- Bet čia dar ne viskas, - šnekėjo ji. - Feridei gali nusišypsoti

ir kur kas geresnė ateitis. Pavyzdžiui, vienas karštas kaip ugnis kavalerijos karininkas kiekvieną pavakarę atjoja prie mūsų namų ir trokšdamas patikti Feridei kvailai stengiasi pasirodyti, koks jis šaunus jojikas.

Kiamranas nusikvatojo. Bet šis juokas nebuvo panašus į jo įprastą juoką, jame nuskambėjo kažkoks keistas kartėlis.

- Čia aš jau nieko negaliu užginti. Tegul pati renkasi, - pa­sakė jis.

Paslapčia pagrasinau Miužgianai: „Aš tau parodysiu!“- Tu per daug sau leidi, - pasakiau jai, - juk žinai, kad tokių

tauškalų aš nemėgstu.Atsargumo dėlei Miužgiana pasislėpė Kiamranui už nugaros

ir pamerkė man:- Žinoma, vienos būdamos, mes taip nekalbame, bet...- Šmeižike, melage...Kiamranas staiga atkuto.- Tu privalai man viską papasakoti, Miužgiana, - tarė jis, -

juk aš ne svetimas...- Nenoriu rietis, bet argi su jumis žmoniškai pasikalbėsi! Te­

saugo jus Alachas! - pasakiau ir supykusi nubėgau jūros link.

*

Aš palikau juos, bet nuojauta kuždėjo, kad pradėto pokalbio jie dar nebaigė. Pasiekusi skardžio kraštą, ėmiau piktai svaidyti į

Čiauškutė 73

jūrą akmenukus. Lenkdamasi prie žemės, vogčiomis dirsčiojau atgal. Tai, ką mačiau, manęs nenuramino. Atrodė, kad Miužgia- na buvo pasiryžusi mane išduoti, o aš niekaip negalėjau tam su­trukdyti.

Iš pradžių jie kalbėjo juokdamiesi. Paskui abu surimtėjo. Tar­si ieškodama žodžių, Miužgiana braižė skėčiu smėlyje kažkokias linijas, o pusbrolis stovėjo suakmenėjęs kaip statula. Paskui pa­mačiau, kad jie abu atsigręžė į mano pusę ir - dar blogiau! - ėmė žingsniuoti artyn.

Viskas aišku. Akies mirksniu nuo pačios aukščiausios skardžio vietos nusiritau į pakrantės smėlį. Kad risdamasi į apačią tada nie­ko nenusibrozdinau ir nieko nesusilaužiau, iki šiol stebiuosi.

Deja, ta rizikinga beprotybė manęs nuo jų neišgelbėjo. Atsi­sukusi pamačiau, kad jie pamažu, tik kitoje vietoje, irgi leidžiasi nuo skardžio.

Žinoma, jei būčiau pasileidusi tekina, šiedu lepūnėliai net raiti manęs nebūtų paviję. Bet pagalvojau, kad pabėgdama ga­lėčiau sukelti jiems įtarimą, jog viską supratau arba bent nutuo­kiu, apie ką jie kalbėjosi.

Todėl lyg niekur nieko greitai žingsniavau sau pakrante ir kartkartėmis vis nusviesdavau į jūrą vieną kitą akmenuką. Ti­kėjaus, kad priėję iškyšulį jie nedrįs bristi į vandenį, ir visas šis reikalas bus pagaliau baigtas. Bet kaip tyčia, tą rytą vanduo buvo nuslūgęs, ir tarp uolų driekėsi visai sausas takelis.

Man reikėjo keisti planą. Nusprendžiau dar paėjėti smėlėtu krantu, o paskui vėl kopti aukštyn stačiu ožkų sumintu takeliu. Pamatę statų šlaitą, kurį ir ožkos sunkiai įveikdavo, jie liautųsi mane vytis, ir aš dingčiau jiems iš akių.

Tačiau kitoje iškyšulio pusėje prieš akis staiga atsivėrusi keista komedija, o veikiau drama, privertė mane viską pamiršti. Neseniai pro šalį praėjęs senasis žvejys, nusitvėręs irklą, vaikėsi juodą benamį šunį. Tas cypdamas blaškėsi po siaurą pakrantę, o senis, jį pasivijęs, iš visų jėgų kur papuola tvatijo vargšelį irklu.

74 Rešatas Nuri Giuntekinas

Pirmiausia man toptelėjo, kad šuo pasiutęs, ir aš sustojau. Bet pasirodė, kad senis buvo pasiutęs labiau už šunelį ir grės­mingai rėkdamas dūmė paskui jį krantu.

Nedrįsdama prieiti arčiau, šūktelėjau:- Kas atsitiko, ko tau reikia iš to vargšo gyvulėlio?Senis buvo gerokai uždusęs. Jis sunkiai alsavo, liovėsi vaiky­

tis auką ir sustojo, pasirėmęs į irklą.- Kas atsitiko? Tas bjaurybė išpylė man dervą, - verksmingu

balsu pasakė jis. - Bet nebijok, prie tavęs aš jo neprileisiu.Tai va, kur tikroji gaudynių priežastis. Šuo apvertė skardinę su

derva, kaitinama viršum laužo, kuris kūrenosi čia pat ant kranto. Baisus nusikaltimas! Bet ne toks didelis, kad šunį reikėtų užmušti.

Šuo pasislėpė tarpeklyje tarp uolų, turbūt pamanęs, kad čia saugiausia vieta, bet kaip galėtų iš čia išnešti sveiką kudašių, jei priešas vėl sumanytų pulti, jis nesumojo ir gailiai inkštė. Jau būtų geriau sprukęs smėlėta pakrante arba mano pamėgtu takeliu už­siropštęs ant skardžio, tada tikrai būtų išsigelbėjęs.

Jei būčiau turėjusi laiko, būčiau sugalvojusi, kaip vargšelį iš­gelbėti. Bet ką padarysi, kad kiekvienas, kaip sakoma, turi savo bėdų. Ir mane juk vijosi taip pat kaip jį.

Prisiminiau, kad Miužgiana su pusbroliu turi tuoj pasirodyti iš už iškyšulio, ir sparčiu žingsniu dar paėjau galiuką, o paskui ėmiau kopti skardžiu aukštyn.

Teisybę pasakius, dabar jau nebenorėjau, kaip pirma, nuo jų pasprukti. Stabčiojau, gręžiojausi atgal, tiksliau - žemyn.

Drama prie laužo sudomino ir Miužgianą su Kiamranu. Jie sustojo ir kažką susijaudinę kalbėjo.

Paskui pamačiau, kaip pusbrolis išsitraukė iš kišenės pinigi­nę ir padavė žvejui pinigų. Tada pradėjo dėtis dar keistesni daly­kai: žvejys patenkintas metė žemėn irklą, atsigręžė į mane ir ėmė rodyti ranka kažkokius ženklus.

Prisiminus Miužgianos išdavystę, mane nukrėtė drebulys ir išmušė karštis. Sugniaužusi kumščius, kad net nagai susmigo į

Čiauškutė 75

delnus, kartojau: „Tu man užtraukei gėdą, Miužgiana, aš tau at­keršysiu!“

Taip dėjau į kojas, kad būčiau nulėkusi ir iki Stambulo. Bet prie vartų mane sustabdė dėdė Azizas.

- Kas atsitiko, dukra? Tu raudona kaip burokas! Ar tave kas nors vijosi? - paklausė jis.

Aš nervingai nusijuokiau „Iš kur jūs tai ištraukėt?“ ir išgirdu­si vaikų balsus, nėriau į sodą.

Sodo pakraštyje ant didžiulio skroblo šakos buvo pakabintos sūpuoklės. Kai kada, susikvietusi kaimynų vaikus, aš paversda- vau tą vietą švenčių aikšte. Šiandien mano draugai, maži ir di­desni, susirinko nekviesti ir susispietė aplink sūpuokles.

Koks išganingas sutapimas! Juk grįžusi namo aš ketinau smukti į savo kambarį ir užsirakinti. Tada jie, Miužgiana ir pus­brolis, būtų būtinai laužęsi į duris, o pamatę, kad viskas veltui, būtų pradėję triukšmauti koridoriuje. Dabar galėjau pasislėpti tarp vaikų, nuleisti viską juokais ir sukliudyti jiems užspeisti mane į kampą. Vaikai susiginčijo, kas pirmas eis suptis. Aš kai­pmat įsikišau, išstumdžiau juos į šonus ir paliepiau:

- Stokit iš abiejų pusių į eilę... Aš pati jus po vieną pasupsiu.Įsilipau į sūpuokles, pasistačiau prieš save kažkokį pyplį ir iš

lėto pradėjau suptis.Tuo tarpu pasirodė ir jie ir sustojo vaikams už nugarų.Miužgiana, spausdama ranką prie krūtinės, sunkiai alsavo.

Matyt, pusbrolis privertė ją skubėti.Pamaniau: „Taip tau ir reikia!“ ir įsiūbavau sūpuokles

smarkiau.Savo eilės laukiantys mažyliai ėmė rėkti: „Gana jau!.. Mes

irgi norime! Ir mus pasupk!“ Bet aš nekreipiau dėmesio ir, braukdama sūpuoklių lenta per skroblo lapų vainiką, sūpausi vis smarkiau.

Vaikai pradėjo stumdytis ir nepaisydami mano užbrėžtos li­nijos vienas per kitą ėmė veržtis prie sūpuoklių. Miužgiana ir

76 Rešatas Nuri Giuntekinas

pusbrolis, bijodami, kad jie neužsigautų, už rankų tampė vaikus į šalis. Blogiausia, kad ir su manim besisupantis mažylis pravir­ko. Įsispraudęs man tarp kelių, jis ėmė garsiai bliauti, ir aš išsi­gandau, kad jis nepaleistų virvių ir nenukristų žemėn.

Nenorom sustabdžiau sūpuokles ir pradėjau barti vaiką. Ko lendi, jei bijai net tokio lėto supimosi? Tokiems vaikams verčiau suptis namie jaunesniųjų brolių lopšyje! Dar kažką panašaus šnekėjau. Teisybę pasakius, šitas mano žodžių srautas buvo skir­tas tik tam, kad Kiamranas negalėtų manęs užkalbinti. Mano laimei, ir kiti vaikai klykė, šaukė, kiekvienas iš savo kampo, ir sodas virto tikru pragaru.

- Ir mane, Feride! Ir mane! Ir mane!- Ne, nė vieno nesupsiu, visi jūs bijote.- Nebijom, Feride, nebijom! Nebijom!Tuomet pro langą pasigirdo tetos balsas:- Feride, na padaryk tą malonę ir jiems, brangioji.- Teta, dabar jūs taip kalbate, o jei kuris nukris, susižeis, tada

aš būsiu kalta!- Juk nebūtina, dukra mano, kad vaikai nukristų. Nesupk jų

taip smarkiai.- Ak, teta, verčiau nekalbėkite, ko nesuprantate. Argi jūs dar

nepažįstate Čalykušu? Argi galima manimi pasitikėti? Aš prade­du visada nesmarkiai. Paskui, kai sūpuoklės įsilinguoja, velnias ima mane kurstyti: „Nagi, nagi, greičiau, smarkiau!“ Aš jam sa­kau: „Atstok, pasitrauk... Juk matai, kad aš su vaikais.“ O jis vis vien: „Nagi, Feride, nagi!“ Kaip gi vargšė Čalykušu gali atsispirti tokiai pagundai?

Čia mano gražbylystė išseko, bet jaučiau, kad jei atsigręšiu, už nugaros būtinai pamatysiu pusbrolį. Ir aš visai nenoriu, kad man nutilus prabiltų jis. Ką daryti? Kaip pabėgti nesusidūrus su juo akis į akį?

Staiga matau, kad man už sijono kabinasi kažkieno ranku­tės, pastveriu vaikiuką už pažastų ir iškeliu aukštyn. Tai pats

Čiauškutė 77

jauniausias iš visų čia esančių, kokių septynerių, gal aštuonerių metų berniukas. Prisikišusi veidu prie jo, sakau:

- Nepyk, bet nieko neišeis. Neduok Dieve, susikruvinsi savo putlius skruostelius, kas tada?

Berniukui už nugaros išnyra kažkieno šešėlis. Kiamranas! Kai tik paleisiu vaiką ant žemės, neišvengiamai susidursiu su juo akis į akį. Vadinasi, išsigelbėjimo nebeliko. Orumas niekada gyvenime neleistų man taip išsigandus pabėgti, todėl pastatau mažylį ant žemės ir atsigręžusi įsmeigiu akis į Kiamraną.

- Na, vaikiuk, eik pas brolį Kiamraną, jis švelnus ir gražus kaip mergaitė. Jis pasūpuos tave švelniai ir palengva kaip auklė. Tik nespurdėk sūpuoklėse, nes jo gležnos rankelės tavęs neištu­rės. Abu žnektelėsit žemėn.

Aš stovėjau įsmeigusi į jį įdėmų žvilgsnį, ir iš padilbų stebėjau, kiek dar galiu tęsti savo įžūlų ir negailestingą žaidimą. Bet jis ne­nusuko akių į šalį, ir aš ėmiau skepetėle šluostytis smėlėtas rankas.

- Linksminatės, ar ne? - paklausė Kiamranas. - Dabar pa­žiūrėsim, kaip mes abu kartu pasisupsim.

Jis vikriai išsinėrė iš švarko ir numetė jį Miužgianai.- Ei, Kiamranai, nebūk vaikas! - pasigirdo pro langą tetos

balsas. - Su šita padauža tu nesusilyginsi. Ji nusuks tau spran­dą! - šaukė teta.

Vaikai, supratę, kad prasideda įdomus žaidimas, pasitraukė į šalį. Mudu likome prie sūpuoklių dviese.

Pusbrolis nusijuokė:- Na, ko lauki, Feride? Gal bijai?Šį kartą nedrįsau pažvelgti jam į akis.- Dar ko! - atšoviau ir užšokau ant sūpuoklių.Virvės įsitempė, ir sūpuoklės pamažu pajudėjo.Aš elgiausi labai atsargiai. Jausdama, kad susirėmimas bus

stiprus, taupydama jėgas, vos linktelėdavau kelius.Greitis pamažu didėjo, lapai šnarėjo vis garsiau, medis

girgždėjo.

78 Rešatas Nuri Giuntekinas

Sukandę dantis, tarsi bet koks žodis būtų atėmęs mums jėgų, abu tylėjome.

Nuo didelio greičio man pamažu ėmė svaigti ir drumstis galva.- Na kaip, dar nesigailite? - kandžiai paklausiau.- Pažiūrėsim, kas gailėsis! - taip pat kandžiai atkirto Kiam-

ranas.Iš po susitaršiusių plaukų žėrinčios jo akys žadino mano šir­

dyje nesuprantamą neapykantą ir pyktį. Smarkiai toptelėjusi, pa­stūmėjau sūpuokles dar smarkiau. Dabar, joms kylant aukštyn, mūsų galvos kaskart dingdavo lapų tankmėje, susitaršę plaukai susipynė. Vienu tarpu lyg per sapną išgirdau tetos riksmą: „Už­teks, užteks!..“

Kiamranas pakartojo:- Ar užteks, Feride?- Čia jūsų reikia klausti, - atkirtau.- Man - ne, - atsakė jis. - Dabar, kai išgirdau iš Miužgianos

tokią nuostabią žinią, niekados nepavargsiu.Man sudrebėjo pakinkliai, išsigandau, kad virvės išslys iš

rankų.- Aš galėjau tik slapta apie tai svajoti, Feride, - pasakė Kiam­

ranas. - Juk dėl tavęs aš čia atvažiavau...- Sustokim jau, nukrisiu, - ėmiau maldauti aš.Jis nesuprato, kad man iš tikrųjų pasidarė negera.- Ne, Feride, kol neišgirsto iš tavo pačios lūpų, kad sutinki

tekėti už manęs, nesustosim, arba abu nukrisim.Jo lūpos lietė mano plaukus, akis. Man pakirto kelius, rankos

nusilpo ir, nors pirštų neatgniaužiau, jie slystelėjo žemyn. Jeigu tą akimirką Kiamranas nebūtų manęs sugriebęs, tikrai būčiau nulėkusi žemėn. Bet jam neužteko jėgų mane išlaikyti. Sūpuo­klių virvės susipynė, ir mes abu, netekę pusiausvyros, nugarmė­jome ant žemės.

Po valandėlės atsipeikėjusi, pasijutau gulinti tetos glėbyje.Ji spaudė man prie smilkinių šlapią skarelę ir klausė:

Čiauškutė 79

- Ar tau nieko neskauda, dukrele?- Ne, teta, - atsakiau.- Jei ne, tai ko verki? - kamantinėjo ji. - Akys pilnos ašarų.- Argi aš verkiu, teta?Prisiglaudžiau veidu prie jos krūtinės ir pasakiau:- Turbūt aš pravirkau dar prieš nukrisdama, teta...

*

Po trijų dienų mes kartu su teta Aiše ir Miužgiana grįžome į Stambulą. Sužinojusi apie tai iš sūnaus laiško, teta Besime su Nedžmije atlėkė mūsų pasitikti į Galatos prieplauką.

Pirmomis mūsų sužadėtuvių dienomis aš visų vengiau. La­biausiai Kiamrano. O jis vis taikydavosi pabūti su manimi dvie­se, pasivaikščioti, pasikalbėti. Manau, kad jis, kaip ir kiekvie­nas jaunikis, turėjo tam teisę. Bet ką daryti, jei aš buvau turbūt vienintelė pasaulyje tokia laukinė sužadėtinė. Užtekdavo man pamatyti, kad Kiamranas eina artyn, ir aš kaip pabaidytas ku­meliukas galvotrūkčiais dumdavau šalin, net įkandin mestas akmuo nebūtų manęs pavijęs.

Per Miužgianą nusiunčiau jam ultimatumą. Liepiau, kad susi­tikęs nedrįstų su manimi kalbėtis kaip su sužadėtine. Jeigu jis ne­silaikys tos taisyklės, aš nutrauksiu mūsų susitarimą. Kaip ir Tekir- dage, Miužgiana retkarčiais prieš miegą pradėdavo mane protinti:

- Kam tos kvailystės, Feride? Juk aš žinau, kad tu jį bepro­tiškai myli. Dabar pats gražiausias jūsų laikas. Kas žino, kokių gražių žodžių jis nori tau pasakyti...

Kai kada Miužgianai to neužtekdavo ir glostydama savo švel­niomis rankomis man plaukus, kalbėdavo jo žodžiais.

Susigūžusi lovoje, vis kartodavau:- Nenoriu, bijau, man gėda...Keistas tai buvo dalykas... Bet niekaip negalėjau jai išaiškinti,

kad jeigu dar prie manęs kibs, apsiverksiu.

80 Rešatas Nuri Giuntekinas

Paskui, kai ji palikusi mane, nueidavo gulti, aš kartoda­vau pati sau Kiamrano žodžius ir liūliuojama jų melodijos užmigdavau.

Tetai prireikė daug pastangų, kad padirbdintų man sužadė­tuvių žiedą, bet gražus brangakmenis visai netiko prie mano nu­brozdintų pirštų...

Norėdama padaryti man staigmeną, teta, parsivežusi jį iš Stambulo, pasivedėjo mane prie lango ir laikydama žiedą jau grimztančios už medžių saulės spinduliuose parodė, kaip jis blizga. Aš užsimerkiau, žengiau žingsnį atgal, užkišau rankas už nugaros ir nenorėdama išsiduoti, kad raustu, pasislėpiau už užuolaidos.

Teta manęs nesuprato ir nustebusi, kodėl nepuolu iš džiaugs­mo jai ant kaklo, paklausė:

- Ar tau nepatiko, Feride?- Labai gražus. Merei, teta, - šaltai atsakiau.Pajutau, kad šie mano žodžiai uždavė tetai širdį. Ačiū Dievui,

neilgam. Ji vėl nusišypsojo:- Duokš ranką, pamėginkim. Pamatavau tavo seną žiedelį.

Tikėkimės, nebus per mažas.Tarsi bijodama, kad teta jėga mėgins man jį užmauti, su­

gniaužiau už nugaros pirštus.- Dabar nereikia, teta, - paprašiau, - vėliau...- Nesiožiuok, Feride.Užsispyrusi nuleidau galvą ir įsmeigiau akis į batų galiukus.- Po kelių dienų sukviesim savo gimines. Surengsim suža­

dėtuves...Mano širdis pradėjo pasiutusiai daužytis.- Nenoriu, - pasakiau. - Jeigu manote, kad to būtinai reikia,

sukvieskite, kai aš išvažiuosiu į mokyklą.Dabar jau tikrai įžeidžiau tetą. Bet ji aiškiai norėjo parodyti

savo viršenybę. Nusišypsojo ir ironiškai paklausė pro beveik su­čiauptas lūpas:

Čiauškutė 81

- Čia dabar gražiausia, gal per sužadėtuvių ceremoniją vietoj tavęs kitą merginą pastatysim? Per jungtuves - prašom, bet kad per sužadėtuves - tokių papročių dar nėra.

Nežinodama, ką atsakyti, tebestovėjau nunėrusi galvą.Kad žodžiai, kuriuos ji ketino sakyti, neatrodytų tokie griežti,

teta apkabino mane per liemenį ir ėmė glostyti plaukus, skruos­tus, kaktą.

- Feride, manau, kad tau jau atėjo laikas atsisakyti vaikiškų kaprizų, - kalbėjo ji. - Dabar aš tau ne tik teta, bet ir motina... Turbūt nereikia nė sakyti, kad aš dėl to esu labai patenkinta, ar ne? Tu tinki Kiamranui kur kas labiau negu bet kuri kita nepažįs­tama mergina... Tik... Tik tu pernelyg vėjavaikiška. Vaikystėje tai galbūt ir nesmerktina. Bet tu kasdien augi, tampi suaugusi, todėl turi surimtėti, įgauti daugiau proto. Kol baigsi mokyklą ir galėsi ištekėti, prieš akis ketveri metai. Dar gana daug laiko. Ir vis dėlto tu jau sužadėta. Nežinau, ar supranti, ką noriu tau pasakyti? Turi būti rimta ir protinga. Nebetinka būti neklaužadai, vėjavaikei ir padūkėlei. Tu žinai, koks mandagus ir jautrus yra Kiamranas.

Ar buvo šiame pamoksle, žodis į žodį išlikusiame mano at­mintyje, kas nors užgaulaus? Šiandien šito negaliu pasakyti. Bet tada man pasirodė, jog teta nerimauja, kad jos puikiajam sūne­liui esu per prasta.

Tarsi norėdama patikrinti, kiek mane paveikė jos pamoky­mai, teta paklausė:

- Tai susitarėm, ar ne, Feride? Sužadėtuvėms pakviesim tik giminaičius ir kelis artimus draugus.

Aš įsivaizdavau save šalia tetos prie stalo, papuošto gėlėmis ir šviestuvais, apsirengusią kaip niekada anksčiau nevilkėjau, su nau­ja šukuosena ir pasikeitusiu veidu. Visų akys įsmeigtos į mane...

Virpėdama visu kūnu pasakiau:- Ne, teta, tai neįmanoma, - ir pasileidau laiptais žemyn.Miužgiana tomis dienomis man buvo daugiau negu sesuo.

Ji, galima sakyti, atstojo man motiną. Naktį, kai kambaryje mes

82 Rešatas Nuri Giuntekinas

likome vienos, aš užgesinau lempą, apkabinau per visus tuos iš­gyvenimus sulysusius jos pečius, užspaudžiau burną ranka, kad ji negalėtų kalbėti, ir ėmiau maldauti:

- Visados labiausiai pašiepdavau susižadėjusias mergai­tes. O dabar aš pati tokia. Paprašyk visų, kad niekas nevadintų manęs sužadėtine. Aš noriu tiesiog kiaurai žemę prasmegti, aš bijau, juk aš visiškas vaikas. Prieš akis dar ketveri metai. Per tą laiką subręsiu, pasikeisiu. Bet dabar tegul niekas nesielgia su manim kaip su sužadėtine.

Pagaliau, kai jau leidau jai prabilti, Miužgiana pasakė:- Gerai, sutinku. Tik su viena sąlyga. Ne, su dviem. Viena -

daugiau niekada su manimi nesistumdysi. Antra - dar kartą pa­sakysi man, tik man vienai, kad labai jį myli.

Slėpdama veidą ant Miužgianos krūtinės, kelis kartus pa­linksėjau galva: „Taip, taip, taip...“

*

Miužgiana savo pažadą ištesėjo. Nei namiškiai, nei svetimi man girdint nebeužsimindavo apie susižadėjimą. O jeigu atsitikdavo, kad kas nors sugalvodavo mane paerzinti, tai tučtuojau atsipra­šydavo dėl tokio liežuvio nevaldymo ir nutildavo. Teisybė, kartą man vis dėlto teko vienam skelti antausį. Ačiū Dievui, ne sveti­mam, o pačiam savo pusbroliui... Mano galva, jis gavo pelnytai, bet apsaugok Viešpatie, jei apie tai išgirstų teta Besime; tada ne­žinau, ką ji man padarytų.

Nepaisant visko, ramybės namie neturėjau. Pavyzdžiui, vie­ną gražią dieną, kadangi mano padėtis pasidarė reikšmingesnė, mane perkėlė į gražesnį kambarį, pakeitė užuolaidas, garderobą, lovą, o aš nedrįsau paklausti, kam visa tai daroma.

Kartą reikėjo važiuoti į vestuves Merdivenkiojuje. Vežimaitis buvo pilnas, todėl pareiškiau:

- Atsisėsiu šalia vežėjo.

Čiauškutė 83

Visi prapliupo juoktis. Aš nukaitau ir paklusniai įlipau į ve­žimaitį.

Kaip nuo seno buvau įpratusi, vis dar įsmukdavau į virtuvę nukniaukti kokios saujos džiovintų abrikosų, bet dabar šaipūnas virėjas tyčiojosi iš manęs:

- Panele, jūs stačiai pasakykite, ko norite. Jūsų didenybei ne­betinka vagiliauti!

Nors man niekas nieko nesakė, bet aš jau nebedrįsau kviestis vaikų iš gatvės. O užsimaniusi įsikarti į medį, turėjau slapstytis arba laukti tamsos. Bet labiausiai nepakenčiamas buvo Kiam- ranas. Paskutinės atostogų dienos namie buvo, galima sakyti, ištisos gaudynės.

Jis tik ir ieškojo progos užklupti mane vieną. O aš griebda- vausi visokių gudrybių nuo jo pasprukti ir kur nors pasislėpti.

Retkarčiais jis siūlydavo man pasivažinėti, bet aš visada atsi­sakydavau, o jeigu smarkiai užsispirdavo, tai būtinai, be Miuž- gianos, pasikviesdavau dar ką nors ir visą kelią plepėdavau tik su jais. Mat nebuvau tikra, ar Miužgiana vidury kelio staiga ne­paliks mudviejų dviese arba nepradės kokios nors visai nereika­lingos šnekos.

Vieną dieną Kiamranas manęs paklausė:- Ar žinai, Feride, kad pavertei mane labai nelaimingu?Neiškentusi pasiteiravau:- Nuo kada?Mano nuostaba skambėjo taip juokingai, kad mes abu pra-

trūkom kvatotis.- Tai, ką sakei Miužgianai, norėčiau ir pats iš tavo lūpų iš­

girsti. Manau, kad turiu tokią teisę.Apsimesdama, kad neprisimenu, ką esu sakiusi Miužgianai,

pakėliau akis į dangų ir pagalvojusi tariau:- Taip, bet Miužgiana mergaitė. Ir kiek žinau, nuolanki jūsų

vergė. Nedera kiekvienam pasakoti, apie ką mudvi šnekamės.- Argi aš kiekvienas?

84 Rešatas Nuri Giuntekinas

- Nesupraskite klaidingai. Nors jūs ir esat labai moteriškas, bet vis tiek vyras. Vadinasi, negali pasakyti vyrui to, apie ką kalbi su draugėmis.

- O ar aš nesu tavo sužadėtinis?- Panašu, kad mūsų sužadėtuvės iširs. Jūs juk žinote, kad

man nepatinka šitas žodis.- Matai, aš buvau teisus sakydamas, kad esu nelaimingas. Bi­

jau vėl užsitarnauti antausį, net žodžio nedrįstu ištarti. Bet mano širdyje dega tokie jausmai, kokių aš niekada niekam kitam ne­jaučiau...

Supratau, kad galiu pakliūti į žabangas, kurių tiek laiko ven­giau. Jeigu ir toliau būčiau kalbėjusi, tai arba balsas būtų pradė­jęs virpėti, arba vėl būčiau leptelėjusi kokią kvailystę. Tad dar Kiamranui nebaigus sakinio, sprukau tiesiai į gatvę.

Maniau, kad jis puls paskui mane. Bet niekas nesivijo, ir aš sulėtinau žingsnį. Paskui paslapčia atsigręžiau.

Kiamranas atsisėdo ant pinto suolo po medžiu.„Turbūt aš negražiai pasielgiau“, - pagalvojau. Manau, jei

Kiamranas tą akimirką būtų į mane pažvelgęs, tikrai būtų supra­tęs, kad aš jau gailiuosi, ir būtų mane pasivijęs. O tada ir aš nuo jo daugiau nebebūčiau bėgusi.

Pusbrolio povyza sakyte sakė, kad jis tikrai nelaimingas. No­rėdama pasiteisinti, tariau pati sau:

- Ak, tu niekingas klastūne! Aš dar nepamiršau, kaip tu šita­me sode vijaisi laimingosios našlelės sijoną. Gerai padariau!

Negaliu nepapasakoti apie bėdą, užgriuvusią mane paskuti­nėmis atostogų dienomis.

Visi mūsų namų gyventojai vieną dieną pastebėjo, kad mano dešiniosios rankos pirštas apvyniotas storu bintu. Jei kas pa­klausdavo, atsakydavau:

- Nieko baisaus. Truputį įsipjoviau, užgis...Bet tetai nepatiko, kad labai jau atkakliai vengiu parodyti tą

žaizdą.

Čiauškutė 85

- Žinoma, vėl būsi ką nors iškrėtusi. Tikriausiai kas nors rimta, jei slepi. Reikia parodyti gydytojui, kad gink Dieve, neį- siskaudėtų, - kalbėjo ji.

O atsitiko štai kas. Teta nusiuntė mane į savo miegamąjį at­nešti jai, berods, skepetaitę. Pro praviras spintos duris pamačiau žydru aksomu aptrauktą dėžutę. Ten buvo mano sužadėtuvių žiedas. Neatsispyriau pagundai bent valandėlę pasigrožėti juo ant savo piršto. Bet ta užgaida man brangiai kainavo. Kaip ir būgštavo tetulė, žiedas man buvo gerokai per mažas ir niekaip nesidavė numaunamas nuo piršto. Mano pastangos buvo bergž­džios, aš jaudinausi, mėginau net dantimis nusmaukti, bet vis­kas veltui. Kuo uoliau aš stengiausi, tuo labiau ištino pirštas, ir žiedas tartum įaugo į odą.

Jei būčiau pasisakiusi, kas atsitiko, jie tikriausiai būtų ką nors sugalvoję. Bet juk tai įžeistų mano orumą! Tada ir nusprendžiau apsirišti pirštą. Dvi dienas, nutaikiusi progą, užsidarydavau savo kambaryje ir valandų valandas mėgindavau nusimauti žiedą. Trečią dieną, kai aš jau, tegu ir degdama iš gėdos, norėjau prisi­pažinti tetai, žiedas ėmė ir pats nusmuko nuo piršto.

Kodėl? Tikriausiai per tas dvi dienas nuo jaudinimosi ir graužaties sublogau.

Paskutinę atostogų dieną ėmiau ruoštis į mokyklą. Kiamra- nas užprotestavo:

- Kam taip skubi, Feride? Galėtum dar kelias dienas pabūti namie.

Bet aš, tarytum būčiau pati pavyzdingiausia mokinė, laikiau­si savo.

- Seserys buvo prisakiusios, kad grįžčiau pačią pirmąją die­ną. Šįmet pamokos bus labai sunkios, - vaikiškai teisinausi aš.

Toks mano užsispyrimas karčiai nuvylė Kiamraną.Kitą dieną lydėdamas mane į mokyklą, jis nieko nekalbėjo ir

tik atsisveikindamas prikišo:- Nesitikėjau, Feride, kad taip greit norėsi nuo manęs pabėgti...

86 Rešatas Nuri Giuntekinas

Tuo tarpu aš nebuvau nei labai pavyzdinga, nei labai stropi moki­nė. O tie skaudūs išgyvenimai mane visai buvo išmušę iš vėžių.

Pirmojo ketvirčio pažymiai buvo visai prasti. Jeigu nesi­stengsiu ir nesusiimsiu, ko gero, mane paliks antriems metams.

Tą vakarą, kai mes gavome pažymėjimus, sesuo Aleksi pasi­šaukė mane į šalį ir paklausė:

- Na, Feride, ar jums patinka pažymiai?Aš nusiminusi papurčiau galvą.- Gana blogi, auklėtoja.- Ne gana blogi, o labai blogi. Aš neprisimenu, kad kada nors

anksčiau jūs būtumėte taip atsilikusi. Tikėjausi, kad šiais metais mokysitės visai kitaip.

- Jūs teisi. Juk šiais metais, palyginti su praėjusiais, aš pasida­riau vieneriais metais vyresnė.

- Tai kodėl nesimokai?Nuostabus dalykas! Sesuo Aleksi glostė mano skruostą ir la­

bai reikšmingai šypsojosi. Nežinodama, ką atsakyti, aš vengiau jos žvilgsnio.

Ak, tos seserys! Tik atrodė, kad niekas pasaulyje joms lyg ir nerūpi, o iš tikrųjų jas pasiekdavo patys menkiausi gandai, ir jos stengėsi viską sužinoti. Iš kur? Kaip? Šito taip ir nesupratau, nors gyvenau su jomis dešimt metų ir nebuvau laikoma kvaila, nenuovokia mergaite.

Kol aš, mėgindama pasiteisinti, kažką veblenau, sesuo Aleksi pasidarė dar atviresnė.

- Manau, kad jums turėtų būti gėda bet kam parodyti savo pažymius, - pasakė ji ir metė dar sunkesnį akmenį: - Jeigu šįmet tos klasės nebaigsite, jums gresia pavojus praleisti mokykloje dar vienerius ilgus metus.

Supratau, kad neperėjusi į puolimą iš sesers Aleksi neiš- trūksiu.

*

Čiauškate 87

Sutelkusi visą savo įžūlumą, atžariai, bet kartu ir apsimesti­nai naiviai paklausiau:

- Pavojus? Koks pavojus?Bet sesuo Aleksi ir taip jau pernelyg įsileido į moteriškas

kalbas. Jeigu ji būtų tęsusi, jai būtų tekę su manim kalbėtis la­bai draugiškai. Neslėpdama savo pralaimėjimo, ji koketiškai pliaukštelėjo man per veidą.

- Tu pati geriau žinai! - tarė ji ir nuėjo šalin.

*

Mišelės šiais metais mokykloje nebebuvo. Kitaip ji tikrai būtų mane privertusi išsipasakoti ir dar labiau sujaukusi mano susi­painiojusius jausmus.

Pernai, regzdama visokias pagyrūniškas pasakas, jaučiausi laisva ir lengva, o šįmet, tapusi sužadėtine, pasidariau tikra bai­lė. Kai draugės mane pasveikindavo, sausai padėkojusi, stengda­vausi kuo greičiau jų atsikratyti, o į tas, kurios meilikavo, visai nežiūrėdavau.

Mano palankumo sulaukė tik viena armėnų daktaro duktė, kuri elgėsi visai kitaip. Laisvas dienas leidau mokykloje. Per tuos tris mėnesius gal tik du ar tris vakarus nakvojau namie.

Šitas užsispyrimas, kurio priežasties ir pati nesuvokiu, labai skaudino tetą Besimę ir Nedžmiję. Kiamranas taip pat visai ne­beišmanė, kaip jam elgtis.

Iš pradžių jis kiekvieną savaitę lankydavosi mokykloje. Nors seserys nedrįso ką nors sakyti, bet tokius sužadėtinio ir moki­nės sužadėtinės pasimatymus laikė nepadoriais ir pranešdamos man, kad laukiamajame yra pusbrolis, raukėsi.

Palikusi atviras duris, aš paprastai atsiremdavau į staktą ir, užsikišusi rankas už odinio savo mokyklinės suknelės diržo, stovėdama kalbėdavaus su juo kokias penkias minutes. Dar anksčiau pusbrolis man buvo pasiūlęs susirašinėti. Bet aš at-

88 Rešatas Nuri Giuntekinas

sisakiau, nes žinojau, kad turkiškai parašytus laiškus seserys pirmiausia duodavo paskaityti kam nors mokančiam kalbą, o paskui suplėšydavo.

Prisimenu, kad per vieną tokį pasimatymą mūsų pokalbis pakrypo ne itin malonia linkme.

Supykęs, kad visada stoviu nuo jo taip atokiai, Kiamranas norėjo jėga uždaryti duris. Bet kai tik jis pradėjo artintis prie manęs, aš pasiruošiau sprukti iš kambario, ir tyliai paprašiau:

- Būk geras, Kiamranai... Žinokite, kad mus stebi tiek akių, kiek plyšių yra šiose sienose.

Kiamranas staiga sustojo.- Na ir kas, Feride? Juk mes susižadėję.Aš patraukiau pečiais.- Tas ir yra. Tas ir blogiausia. Juk jūs nenorėtumėte vieną

dieną išgirsti: „Jūs per dažnai pradėjote lankytis. Atleiskite, bet turime jums priminti, kad čia mokykla.“

Kiamranas išbalo kaip popierius ir nuo to karto daugiau mo­kykloje nesirodė.

Pasielgiau su juo labai negražiai. Bet kitos išeities nebuvo. Grįžti po pasimatymų su Kiamranu į klasę, matyti, kaip į tave krypsta visų akys, buvo tiesiog nepakeliama.

Apie ką aš čia pasakojau? Taip, vieną dieną, sugrįžusi po se­kmadienio į mokyklą, armėnų daktaro duktė manęs paklausė:

- Girdėjau, kad Kiamranas išvyksta į Europą, ar tikrai?Aš nustebau:- Iš kur tu sužinojai?- Tėvelis man pasakė, kad jį kviečiasi dėdė, kuris Madride.Savimeilė man neleido prisipažinti, kad nieko nežinau.- Taip, buvo tokia mintis... viena trumpa kelionė, - pasakiau.- Netrumpa. Jis dirbs pasiuntinybės sekretoriumi.- Jis neilgai ten bus.Tuo pokalbis pasibaigė, ir mes išsiskyrėme. Draugės tėvas

dažnai lankydavosi mūsų namuose. Jis buvo laikomas mūsų šei-

Čiauškutė 89

mos draugu. Todėl jo žinia turėjo būti teisinga. Bet į ką panašu, kad man niekas nieko apie tai nebuvo sakęs. Suskaičiavau, kad štai jau dvidešimt dienų neturėjau iš namų jokių žinių.

Tą naktį vis galvojau ir galvojau apie netikėtą naujieną. Pa­miršusi, kaip pati elgiausi su Kiamranu, dabar pykau ant jo, kad nepranešė man tokio svarbaus dalyko. Kad ir kas būtų, mes juk esam susiję vienas su kitu.

Rytojaus diena buvo ketvirtadienis. Kadangi oras buvo gra­žus, po pietų buvo numatytas pasivaikščiojimas. Aš tiesiog nera­dau sau vietos. Vien pagalvojus apie tai, kad vėl turėsiu praleisti naktį viena su savo mintimis, man darėsi baugu.

Nuėjusi pas direktorę, paprašiau, kad mane išleistų namo ap­lankyti susirgusios tetos.

Ačiū Dievui, tą dieną viena iš seserų turėjo važiuoti į Kartalą. Direktorė sutiko mane išleisti tik su sąlyga, kad iki Erenkiojaus stoties mudvi važiuosime kartu.

Kai su mažu lagaminėliu rankoje pasiekiau namus, jau buvo pradėję temti.

Tarpuvartėje mane pasitiko mūsų kiemsargis šuva. Tai buvo besotis ir gudrus sutvėrimas. Žinodamas, kad mano la­gaminėlyje būtinai jam atsiras koks gardus kąsnelis, jis kliudė man eiti, painiojosi po kojomis, traukėsi atatupstas, šokinėjo ant užpakalinių kojų vis taikydamas į mane įsitverti. Pamačiusi tarp medžių Kiamraną, kuris jau ėjo mūsų link, aš atsitūpiau ir nenorėdama, kad šuo suteptų man drabužius, paėmiau jį už priekinių letenų.

Tarytum žaisdamas, jis šiepė savo didžiulius nasrus, išsi­žiodavo ir kaišiojo liežuvį. Aš čiupdavau jį už nosies. Taip mes linksminomės.

Kai Kiamranas priėjo, aš, tarsi būčiau padariusi kokį atradi­mą, pasakiau:

- Jūs tik pažiūrėkite, koks jis linksmas ir kokie dideli nasrai. Argi jis nepanašus į krokodilą?

90 Rešatas Nuri Giuntekinas

Kiamranas tylėdamas ir karčiai šypsodamasis žiūrėjo į mane.

Aš atstūmiau šunį, atsistojau, nusipurčiau sijoną, skarele nu­sišluosčiau rankas ir ištiesiau vieną pusbroliui.

- Bonjour*, Kiamranai, kaip jaučiasi teta? Tikiuosi, nieko rimto jai neatsitiko?

Jis nustebo.- Ar tu apie mamą? Mamai nieko nėra. Ar tau kas nors sakė,

kad ji serga?- Taip, išgirdau, kad ji serga, ir susirūpinau. Nelaukdama se­

kmadienio, pasiprašiau namo.- Kas tau pasakė?Nebeturėdama laiko sugalvoti naują melą, atsakiau:- Daktaro duktė.- Ką ji tau pasakė?- Vakar kalbėjomės, ir ji pasakė: „Tėtį buvo iškvietę pas jus,

gal tavo teta susirgo...“Kiamranas visai sutriko.- Matyt, apsiriko. Pastarosiomis dienomis daktaras nei pas

mamą, nei pas ką nors kitą nebuvo užsukęs.Nebenorėdama ilgiau nagrinėti šio opaus klausimo, tariau:- Labai džiaugiuosi... Aš taip susirūpinau... Tikiuosi, visi

namie...Pakėlusi nuo žemės lagaminėlį, jau ketinau sukti į namus,

bet Kiamranas stvėrė mane už rankos.- Ko tu taip skubi, Feride? Visada nuo manęs bėgi! - pri­

kišo jis.- Nieko panašaus! Man tik spaudžia batai... Pagaliau juk mes

kartu eisime namo, ar ne?- Taip, bet ten mes turėsime kalbėtis prie visų. O aš noriu

dviese su tavim pasikalbėti.

* Laba diena (prartc.).

Čiauškutė 91

Norėdama paslėpti susijaudinimą, pašaipiai tariau:- Jūsų valia.- Merei. Tada, jei sutinki, mes niekam nesirodysim ir truputį

pasivaikščiosim po sodą.Tarsi bijodamas, kad nepabėgčiau, Kiamranas stipriai laikė

mane už rankos. Kitoje rankoje jis nešė mano lagaminėlį. Mes ėjome greta. Abu sužadėtiniai pirmą kartą greta...

Mano širdis daužėsi kaip ką tik sugauto paukščio. Tačiau jei jis ir būtų paleidęs mano ranką, aš nebūčiau turėjusi jėgų pabėgti.

Netardami vienas kitam nė žodžio, pasiekėme sodo pa­kraštį. Kiamranas atrodė dar labiau nuliūdęs ir susikrimtęs nei aš galėjau tikėtis. Nežinau, kas atsitiko, kaip per tuos tris mėnesius pasikeitė mūsų santykiai. Tą valandėlę jaučiausi la­bai prasikaltusi ir gailėjausi, kad pastaruoju metu buvau jam tokia atžari.

Vakaras buvo labai gražus ir ramus, negalėjai patikėti, kad jau viduržiemis. Aplink stūksančios plikos kalnų viršūnės degė ryškiu koralų raudonumu. Nežinau, ar to vakaro grožis taip pat buvo viena iš priežasčių, kad taip lengvai pasidaviau kaltės jausmui.

Dabar man būtinai reikėjo ką nors pasakyti, kas jį pradžiu­gintų. Bet niekas neatėjo į galvą.

Kai mums nieko kito nebeliko kaip tik pasukti atgal, Kiam­ranas tarė:

- Gal pasėdėtume čia truputį, Feride?- Kaip nori, - sutikau.Pirmą kartą po sužadėtuvių tariau jam „tu“.Pamiršęs savo įprastą tvarkingumą, Kiamranas atsisėdo ant

didelio akmens. Aš tuoj pat čiupau jam už rankos.- Tu, Kiamranai, esi toks lepus, nesisėsk ant pliko

akmens, - ir nusivilkusi tamsiai mėlyną savo apsiaustą tuč­tuojau jį patiesiau.

92 Rešatas Nuri Giuntekinas

- Kodėl taip darai, Feride? - paklausė jis.- Kad nesusirgtum, - paaiškinau aš. - Manau, kad dabar tai

mano pareiga.Pusbrolis turbūt negalėjo patikėti savo ausimis.- Ką aš girdžiu, Feride? - paklausė jis. - Nejaugi tu čia kalbi,

Feride? Juk tai saldžiausi žodžiai, kokius man pasakei per visą mūsų sužadėtuvių laiką.

Aš nuleidau galvą ir nutilau.Kiamranas pakėlė nuo akmens mano apsiaustą. Tarsi glamo­

nėdamas, lietė rankomis jo apykaklę, sagas.- Jau rengiausi tau priekaištauti, Feride, - pasakė jis, - bet

dabar viską pamiršau.Nepakeldama akių, pasakiau:- Aš juk nieko blogo tau nepadariau.Tarsi išsigandęs, kad vėl galiu pasidaryti laukinė, jis nedrįso

prisiartinti prie manęs.- Manau, kad padarei, Feride, - pasakė jis. - Ir net labai.

Argi sužadėtinei dera taip šaltai elgtis? Visko prisigalvojau. Jau net pradėjau abejoti, ar Miužgiana teisybę sakė?

Nejučiom nusišypsojau. Kiamranas nustebęs klausinėjo, ko aš šypsausi. Iš pradžių nenorėjau atsakyti, bet jis spyrėsi, ir aš nusukusi akis į šalį atsakiau:

- Jei Miužgiana būtų klydusi, tai nieko ir nebūtų buvę.- Ką reiškia nieko? Ar tuomet nebūtum mano sužadėtinė?Užmerkusi akis, dukart linktelėjau.- O, mano Feride!Tas balsas tarytum kokia dejonė iki šiol man skamba ausy­

se. Atsimerkiau ir plačiai atvertose jo akyse pamačiau dvi di­deles ašaras.

- Per vieną akimirką tu padarei mane tokį laimingą, kad ir mirdamas ją prisiminsiu ir apsiverksiu. Nežiūrėk taip į mane. Tu dar vaikas. Tu tiesiog negali suprasti tokių dalykų. Aš jau viską pamiršau.

Čiauškutė 93

Kiamranas paėmė mane už rankų. Aš nesistengiau ištrūk­ti, bet ašaros upeliais plūdo man iš akių. Taip įsižliumbiau, kad Kiamranas net išsigando.

Mudu grįžome tuo pačiu keliu, ir aš be paliovos dūsavau ir kūkčiojau. Jis nedrįso net rankos man paliesti. Bet aš jaučiau, kad jo siela nurimo, ir buvau dėl to labai patenkinta.

- Tu turi eiti pirmas, - pasakiau, - aš einu prie baseino, apsiprausiu. Ką pasakys namiškiai, pamatę mane taip apsi­verkusią?

*

Tartum ką tik prisiminusi, aš paklausiau Kiamraną:- Tu, atrodo, rengies išvykti į Europą, ar ne?- Taip, man siūlo. Ne pats sugalvojau. Tai mano dėdės, kuris

dirba Madride, sumanymas. Iš kur tu žinai?Truputį sutrikau, bet po valandėlės atsakiau:- Man pasakė daktaro duktė.- Kiek daug naujienų, Feride, tau praneša daktaro duktė?

Kiamranas įdėmiai pažvelgė man į veidą. Aš paraudau ir nu- sigręžiau.

- Na, o mamos liga, tai buvo tik dingstis, ar ne?

- Sakyk teisybę, Feride. Ar dėl to tu parlėkei?Jis priėjo artyn. Norėjo paglostyti man galvą, bet, matyt, pa­

būgo mane išgąsdinti. O aš juk pamažu ėmiau prie jo pratintis. Kiamranas vėl pakartojo savo klausimą:

- Ar teisingai spėju, Feride?Jausdama, kad jam tai bus malonu, linktelėjau galvą, tarsi at­

sakydama „Taip“.- Nuostabu... Kaip smarkiai pasikeitė mano likimas nuo va­

kar dienos!

94 Rešatas Nuri Giuntekinas

Atsirėmęs rankomis į krėslo, kuriame aš sėdėjau, atlošą, jis pasilenkė prie manęs. Jaučiausi apsupta iš visų keturių pusių. Labai jau gudriai sugalvojo - priėjo prie manęs visai arti nė pirš­tu nepalietęs. Aš susigūžiau kaip ežiukas, įtraukiau galvą į pe­čius, prisiplojau prie atlošo. Vengdama jo artumo, ėmiau žaisti su skepetaite ir paklausiau:

- Ką gi siūlo tas tavo dėdė?- Neįmanomą dalyką. Jis nori pasiimti mane į pasiuntinybę

sekretoriumi. Jis mano, kad neturėti kokios nors profesijos arba tarnybos - didelis vyro trūkumas. Pakartosiu jo žodžius: „Gal, - sako jis, - ir Feridei patiks galimybė vėliau išvažiuoti į Europą kaip diplomato žmonai...“ Ir taip toliau, ir panašiai...

Mūsų pokalbis įgavo rimtą gaidą, Kiamranas atsitiesė, ir aš, pajutusi, kad apsuptis baigėsi, pašokau iš vietos.

Kalbėjomės toliau.- Kodėl sakai, kad tai neįmanomas dalykas? Argi tavęs paties

nevilioja galimybė važiuoti į Europą?- Aš ne apie tai. Juk aš dabar negaliu daryti ką panorėjęs,

dėl kiekvieno sprendimo, susijusio su mūsų gyvenimu, privalau atsiklausti tavęs, argi ne taip?

- Tuomet tu gali važiuoti.- Vadinasi, tu, Feride, neprieštarauji, kad išvykčiau iš

Stambulo?- Juk sakei, kad vyrui reikia turėti profesiją...- O tu mano vietoje ar važiuotum?- Manau, važiuočiau, ir manau, kad tau irgi reikia važiuoti.Neslėpsiu, šitaip kalbėjo vien mano lūpos. Mano vidinis bal­

sas kalbėjo visai kitaip, netgi priešingai. Tačiau nepasakysi, kad aš neturiu teisės atsakyti kaip atsakiau. Kaip kitaip aš galėjau at­sakyti žmogui, kuris klausia: „Ar galiu tave palikęs išvažiuoti?“

Kita vertus, taip lengvai gavęs sutikimą skirtis, Kiamranas pa­sijuto įskaudintas. Nežiūrėdamas į mane, jis pavaikščiojo po kam­barį, paskui sugrįžo prie manęs ir pakartojo tą patį klausimą:

Čiauškutė 95

- Vadinasi, tu manai, kad bus teisinga, jei priimsiu dėdės pa­siūlymą?

- Taip.- Ką gi, pagalvosime. Dar turime laiko iki galutinio atsakymo.Mano širdis suspurdėjo. Argi tas „pagalvosime“ reiškia, kad

daugiau jokių klausimų nebėra?Ėmiau kalbėti rimtai kaip suaugusi, kaip iš manęs visi pasta­

ruoju metu ir reikalavo.- Aš nematau, dėl ko čia dar reiktų galvoti? Dėdės pasiūly­

mas iš tikrųjų labai geras. Trumpa kelionė niekam nepakenks.- Tu manai, kad tokia tarnyba - trumpa kelionė?- Žinoma, labai ilga jos juk nepavadinsi. Vieneri, dveji, treji,

na, ketveri metai. Nė mirktelėti nespėsi, kaip prabėgs... Be to, tu juk retkarčiais parvažiuosi...

Tuos metus - vieneri, dveji, treji, ketveri - aš taip lengvai skaičiavau pirštais, kad...

*

Po mėnesio mes išlydėjome Kiamraną iš Galatos uosto į garlaivį. Visi giminaičiai gyrė mane už tai, kad įkalbėjau Kiamraną vyk­ti į Europą. Nepatenkinta buvo tik Miužgiana. Ji parašė man iš Tekirdago: „Negerai padarei, Feride. Nereikėjo leisti. Pagalvok, patys gražiausi jūsų metai praeis išsiskyrus. Argi gerai? Ketveri metai vis dėlto!“

Bet tie metai prabėgo kur kas greičiau negu manė Miužgiana.Kai Kiamranas po ketverių metų drauge su savo atsistatydi­

nusiu dėde sugrįžo į Stambulą, aš buvau tik prieš mėnesį baigusi mokyklą.

Baigti mokyklą! Mokydamasi joje, tą niūrų pastatą vadinda­vau „narvu“. Sakydavau, kad ta diena, kai su diplomu - nesvar­bu, blogu ar geru - atsidursiu už jo sienų, man bus išsivadavimo šventė. Bet kai vieną gražią dieną narvo durys iš tikrųjų atsivėrė,

96 Rešatas Nuri Giuntekinas

ir aš su nauju juodu čaršafu, su mane gerokai paaukštinančiais aukštakulniais bateliais atsidūriau gatvėje, nelabai suvokiau, kas atsitiko. O čia dar teta Besime iškart pradėjo ruoštis vestuvėms. Visa tai išmušė mane iš vėžių.

Namai buvo pilni žmonių: zujo dažytojai, dailidės, siuvė­jai, giminaičiai, suvažiavę iš tolimiausių pakraščių. Visi turėjo darbo. Vieni jau rašė kvietimus į vestuves, kiti, pirkdami ko trūksta, važinėjo po turgus ir parduotuves, treti siuvo. O aš bu­vau kaip be vietos. Ne tik jiems nepadėjau, bet krėsdama viso­kias kvailystes tik kliudžiau dirbti. Mane buvo apėmęs kažkoks kvailiojimų šėlas. Kaip ir senais laikais, vedžiojausi paskui save būrį pas mus viešinčių vaikų. Su jais mes vertėme visus namus aukštyn kojomis.

Remontavo net virtuvę - dažė sienas ir lubas. Todėl naujasis virėjas perkėlė visą savo ūkį į palapinę sodo pakraštyje ir gami­no valgį tiesiog po atviru dangumi.

Vieną vakarą pamačius, kad jis prie savo palapinės kepa sau­sainius, man kaipmat toptelėjo nutrūktgalviškas planas.

- Vaikai, - tariau aš, - jūs pasislėpkit už vištidžių ir pabūkit ty­liai, kad nė garso negirdėčiau. Nukniauksiu iš virėjo saldumynų.

Nepraėjo nė penkios minutės, ir aš jau atbėgau pas savo ma­žuosius draugus su pilna lėkšte.

Buvau numačiusi sausainius išdalyti vaikams ir išsiuntinė- jusi juos po sodą lėkštę paslėpti vištidėje. Bet man ir į galvą neatėjo, kad aptikęs vagystę ir persiutęs virėjas ims blaškytis po sodą.

Netrukus prie virėjo palapinės prasidėjo tikrų tikriausia pa­saulio pabaiga. Paleidęs gerklę jis rėkė: „Prisiekiu Alachu ir vi­sais šventaisiais, sulaužysiu vagišiui visus šonkaulius!“ Mažieji, nebeklausydami, ką aš jiems sakau, išsigandę išsislapstė po visus kampus, ir gerai padarė, nes po valandėlės virėjas aptiko mūsų pėdsakus ir mosuodamas milžinišku samčiu lyg kokiu vėzdu it pakvaišęs puolė mums iš paskos.

Čiauškutė 97

Supratęs, kad vyriausia čia esu aš, kitus vaikus jis paliko ra­mybėje ir nusivijo mane. Bėgdamas paslydo, išsitiesė kiek ilgas ir dėl to dar labiau įsiuto.

Virėjas buvo žmogus iš šalies, ir visas nuotykis galėjo man brangiai kainuoti. Jeigu jam būtų pavykę mane sugauti, net ne­spėjus pasiaiškinti, kas esu, jis būtų kelis kartus taip vožęs man tuo savo samčiu, kad paskui iš gėdos nebūtų buvę kur dėti akių.

Kadangi kelias į namus buvo atkirstas, nieko negalvodama, garsiai spiegdama kūriau tiesiai gatvės link.

Ačiū Alachui, kad nuo ryto namie dirbusi madmuazelė siu­vėja ir jos padėjėja Dilbera buvo išėjusios į sodą pakvėpuoti grynu oru.

Pastojusi joms kelią ir rėkdama „Vejasi!“, puoliau madmua­zelei ant kaklo, o paskui pasislėpiau jai už nugaros.

Dilbera ištiesė rankas, mėgindama atimti iš virėjo samtį.- Ką darai? Gal išprotėjai? Juk čia panelė nuotaka! - sušuko ji.Kitu metu už žodžio „nuotaka“ paminėjimą Dilberą būčiau

kaip reikiant išbarusi. Bet dabar buvau taip persigandusi, kad rėkiau kartu su ja:

- Tikrai, prisiekiu Alachu, aš tikrai esu nuotaka!Nesu mačiusi kito tokio paiko ir užsispyrusio žmogaus, kaip

tas virėjas. Iš pradžių siuvėjos ir jos padėjėjos žodžiais jis nepa­tikėjo. „Ne, negali būti, argi nuotaka imtų vagiliauti, - pasakė jis, bet paskui atsipeikėjęs pridūrė: - Jeigu taip, tai atleidžiu tau, panele. Bet turėsi nupirkti man naujas kelnes, nes pažiūrėk, kaip per tave jas perplėšiau ties keliais.“

Griūdamas vargšelis dar ir nosį buvo nusibalnojęs, bet, ačiū Alachui, už tai atsilyginti nereikalavo.

Kad ir kaip maldavau laikyti tą komediją paslaptyje, apie ją visi sužinojo ir kiekvienąsyk prie stalo pašaipiai žvilgčiojo į mane ir juokėsi.

98 Rešatas Nuri Giuntekinas

Iki vestuvių buvo likę trys dienos. Vieną pavakarę kartu su vai­kais prie galinių sodo vartelių šokinėjom per virvutę, ir man vėl kliuvo. Šį kartą nuo mūsų šešiasdešimtmetės madmuazelės siu­vėjos, kuri apgynė mane nuo virėjo.

- Prašau jūsų, panele, juk po kelių dienų mes kreipsimės į jus madame. Argi jums dera taip elgtis? Man reikia paskutinį kartą pamatuoti, sugaišau visą pusvalandį jūsų ieškodama, - barėsi ji.

Blogiausia, kad ir teta Besime ėjo išvien su siuvėja. Iš jos rūška­no veido buvo matyti - jei kiltų ginčas, ji palaikys madmuazelę.

- Atsiprašau, mademoiselle, aš buvau čia pat. Prisiekiu, ne­girdėjau, kaip šaukėte.

Neištvėrusi teta suėmė mane už smakro, patapšnojo per skruostą, kaip visuomet, kai norėdavo pabarti, ir tarė:

- Paukšteli tu mano, tu juk ir negali nieko išgirsti, nes pati garsiausiai rėkauji ir kvatojiesi. Jau imu drebėti, kad ir po trijų dienų prie svečių neiškrėstum kokio pokšto.

Nors ir šėlau labiau negu paprastai, tą dieną buvau keistai susijaudinusi, ir mano širdis troško švelnumo ir užuojautos.

Teta tebelaikė mane už smakro, o aš abiem rankom suėmiau sijono kraštus ir padariau grakštų reveransą.

- Nesijaudinkite, teta, - tariau, - jau nebeilgai, liko pakentėti tik tris dieneles. Tuomet jūs man tapsite daugiau negu teta. Už­tikrinu jus, kad tų išdaigų, kuriomis Čalykušu kamuodavo savo tetulę, Feridė nebedrįs krėsti gerbiamajai poniai.

Teta susigraudino ir pabučiavo mane į abu skruostus.- Aš visada buvau tau motina, Feride, ir tokia liksiu, - pa­

sakė ji.Susijaudinusi aš apkabinau tetą per kelius, pasistiebiau ir taip

pat kaip ji mane pabučiavau į abu skruostus.

Čiauškutė 99

Kai madmuazelė ant ištiestų rankų pakėlė mano baltą suknelę, kuriai pabaigti buvo likę vieni mažmožiai, pajutau, kad raustu. Apkabinusi išbučiavau visus, kas buvo kambaryje, ir pradėjau maldauti:

- Prašau jūsų, visi išeikite. Aš negalėsiu apsirengti prie jūsų. Bus tikras spektaklis, kai Čalykušu, apsivilkusi suknelę su šleifu, virs povu. Viešpatie, kaip juokinga! Ir pati tikriausiai juoksiuos. O juk prašiau: „Leiskit man būti su paprasta suknele“, bet niekas nenorėjo nė klausytis.

Kai madmuazelė su suknele ant rankų ėmė artintis prie ma­nęs, aš tarsi medžiojamas paukštis ėmiau blaškytis po kambarį ir virpėdama įsispraudžiau į kampą.

Laukiantys už durų triukšmavo ir žūtbūt norėjo įsiveržti į vidų.

- Prašau jūsų, dar truputėlį palaukite, - maldavau aš, - dar valandėlę. Visus pašauksiu.

Bet jie netikėjo.- Meluoja, pašauks, kai jau bus nusivilkusi suknelę, - šūkavo

jie ir klibino durų rankeną.Ir štai tą akimirką tarp mūsų prasidėjo jaudinančios

grumtynės.Dideli ir maži - visi, kuriuos buvau išprašiusi iš kambario,

grumdydamiesi, juokdamiesi užgulė duris. O aš iš visų jėgų stengiausi rankomis atremti puolimą.

Koridoriuje kaukšėjo geležimi kaustyti bateliai. „Puolimas... puolimas... Karas...“ Į tuos šūksnius subėgo visas namas.

Madmuazelė šaukė man per petį:- Pasitraukite, dėl Dievo meilės, liaukitės, suknelė plyšta... -

bet niekas jos net negirdėjo.Staiga už durų stojo tyla. Prie durų priartėjo žingsniai ir pa­

sigirdo Kiamrano balsas:

100 Rešatas Nuri Giuntekinas

- Atidaryk, Feride, tai aš. Juk man nedraudžiama. Įleisk, atei­nu tau padėti, girdėjau, kaip šaukeisi pagalbos, ateinu pas tave.

Tuomet aš tariau:- Tiek to, tegul visi įeina, bet tik ne tu. Dėl Dievo meilės, tu

neik. Aš tikrai verksiu, - pradėjau maldauti.Tačiau Kiamranas nekreipė dėmesio į mano maldavimus. Jis

pečiu pastūmė duris, ir abi jų pusės atsivėrė.Aš klykdama puoliau į kertę, pakeliui pagriebusi kažkokį ap­

siaustą, apsisiaučiau juo ir susigūžiau.Madmuazelė vos neapalpo.- Galas mano gražiajai suknelei, - klykė ji raudamasi plaukus.Kiamranas įsitvėrė į apsiausto kraštą ir juokėsi.- Laikas pripažinti savo pralaimėjimą, Feride, - pasakė jis. -

Leisk žvilgtelėti į suknelę.Aš neįstengiau nei pajudėti, nei ką sakyti.Po valandėlės jis tęsė:- Feride, aš ką tik grįžau. Esu labai pavargęs. Negaišink ma­

nęs, degu iš nekantrumo pamatyti tavo suknelę, ir jeigu spyrio- sies, būsiu priverstas panaudoti jėgą. Skaičiuoju iki penkių: vie­nas, du, trys, keturi, penki...

Kad ir labai lėtai skaičiavo, ištaręs „penki“, Kiamranas truk­telėjo už apsiausto, bet pamatęs mano ašarotą veidą, labai suglu­mo, paskui jėga išgrūdo visus iš kambario ir uždarė duris.

Madmuazelė iš nuostabos neteko žado. Kiamranas irgi jautėsi panašiai, bet po valandėlės baikščiai prašneko pris­lėgtu balsu:

- Atleisk man, Feride, - tarė jis. - Aš tik norėjau truputį pa­juokauti. Maniau, jau galiu, turiu teisę. Bet tu vis dar vaikas... Ar atleidi man?

Tebeslėpdama veidą po apsiaustu, atsakiau:- Gerai, bet tu turi tuoj pat išeiti.- Su viena sąlyga. Lauksiu tavęs sodo gale prie didžiojo

akmens. Prisimeni, vieną vakarą prieš ketverius metus mudu

Čiauškutė 101

toj vietoj susitaikėm. Padaryčiau dabar tą patį. Ar duodi žodį, kad ateisi?

Valandėlę pasvyravusi, atsakiau:- Gerai, ateisiu. Bet dabar išeik.Vargšė madmuazelė su tokia laukine nuotaka bijojo net

kalbėti. Nepraverdama burnos, ji nurengė mane, ir aš vėl ap­sivilkau savo rausvą trumpą suknelę, užsirišau ant jos juodą mokyklinę prijuostę. Nė nežvilgtelėjusi į Miužgianą išlėkiau iš kambario ir tol prausiausi šaltu vandeniu, kol nedingo akių raudonumas. Kai nusileidau į sodą, jau buvo pradėję temti. Dabar man reikėjo niekieno nepastebėtai prasmukti per sodą pas Kiamraną.

Apsimesdama, kad tik šiaip sau vaikštinėju, aš iš lėto apėjau virtuvę, šnektelėjau su virėju, paskui pasukau vartų link. Buvau sugalvojusi iš pradžių sumėtyti pėdas, o tada patvoriu nuslinkti iki akmens. Bet...

*

Atlapotoje, kaip paprastai, mūsų tarpuvartėje aš pamačiau aukš­tą moterį, apsisiautusią juodu čaršafu. Jos veidą dengė čadra. At­rodė, tartum ji kažko ieškotų mūsų namuose, bet nedrįstų įeiti.

Kiamranas jau seniai laukė manęs. Pabūgusi, kad staiga gali pasirodyti, jog po čadra yra kokia nors pažįstama, kuri mane užkalbins ir sugaišins, aš nusprendžiau pasukti kitu keliu tarp medžių. Bet tuo metu ji pašaukė mane:

- Panele, ar galiu jus valandėlę pakalbinti?Turėjau grįžti ir nueiti prie vartų.- Prašom, ponia, ar ko nors pageidaujate? - paklausiau.- Ar čia amžiną atilsį generolo Šeifetino namai?- Taip, ponia.- O jūs irgi čia gyvenate?- Taip.

102 Rešatas Nuri Giuntekinas

- Tuomet turiu vieną prašymą.- Sakykite, ponia.- Aš noriu pasikalbėti su ponia Feride.Aš net krūptelėjau ir kad nesusijuokčiau nuleidau galvą. Tas

pirmą kartą išgirstas „ponia“ man skambėjo be galo neįprastai... Nedrįsau pasisakyti, kad „ponia Feridė“ aš ir esu. Kandžiodama lūpas, tariau:

- Prašom, užeikite. Malonėkite eiti į namus, ten jums pa­kvies ponią Feridę.

Įėjusi pro vartus, juodu čaršafii apsisiautusi moteris prisiar­tino prie manęs.

- Kaip gerai, vaikuti, kad sutikau jus, - pasakė ji. - Noriu paprašyti jūsų pagalbos - būkite mano pokalbio su ponia Fe­ride liudininkė. Jeigu galima, norėčiau, kad niekas apie jį ne­sužinotų.

Pažvelgiau į ją nustebusi. Buvo jau gana tamsu, ir aš negalė­jau įžiūrėti jos veido po čadra. Valandėlę pasvarsčiusi, nuspren­džiau prisipažinti.

- Ponia, - pasakiau, - kadangi nesu tinkamai apsirengusi, negalėjau iš karto jums prisipažinti, bet Feridė esu aš.

Moteriškė susijaudino.- Ar jūs esate ta pati Feridė, kuri išteka už Kiamrano?- Pas mus yra tik viena Feridė, ponia, - nusijuokiau aš.Moteris su juodu čaršafu ūmai nutilo. Kodėl ji, prieš valandė­

lę taip nekantravusi kuo greičiau pamatyti Feridę, dabar stovėjo priešais mane lyg stabo ištikta? Gal netikėjo, kad Feridė - tai aš? O gal kas nors kita? Stengdamasi neparodyti savo nuostabos, paraginau ją kalbėti:

- Laukiu jūsų paliepimų, ponia.Keista, bet moteris ir dabar nepravėrė burnos.Sodo gilumoje po medžiais pastebėjau suoliuką.- Jei norėtumėte, galime paėjėti, - pasiūliau aš. - Ten niekie­

no netrukdomos galėsime pasišnekėti.

Čiauškutė 103

Moteriškė tylėjo ir mums atsisėdus ant suoliuko. Bet paskui ji, matyt, pasiryžo, staigiu judesiu atmetė čadrą, ir aš išvydau protingą, nervingą trisdešimtmetės moters veidą. Nors jau buvo gerokai sutemę, bet buvo galima pastebėti, kad jos veidas labai išblyškęs.

- Ponia Feride, - prašneko ji. - Aš atėjau pas jus vienos se­nos savo draugės prašymu. Bet nemaniau, kad tas man kliuvęs įpareigojimas bus toks sunkus. Aš ką tik norėjau pasimatyti su jumis, o dabar mieliau iš čia pabėgčiau.

Mane nukrėtė šiurpas, širdis pradėjo smarkiai plakti. Bet jau­čiau, kad jei jos nepadrąsinsiu, ji iš tikrųjų pasielgs, kaip sako - pabėgs. Stengdamasi atrodyti kiek įmanoma ramesnė, tariau:

- Prašymas yra prašymas, ponia. Būkit drąsi. Ar jus atsiun­tusi draugė mane pažįsta?

- Ne. Tikriau, asmeniškai jūsų ji nepažįsta, bet žino, kad jūs pono Kiamrano sužadėtinė.

- Ar ji pažįsta Kiamraną?

Aš irgi nebeturėjau jėgų klausinėti. Nors miriau iš smalsu­mo, bet manau, jei ji iš tikrųjų būtų pasiryžusi staiga išeiti, aš nebūčiau jos vijusis.

- Klausykite manęs, ponia Feride. Jums neaišku, kodėl aš staiga susvyravau. Tikrai maniau, kad susitiksiu su subrendusia suaugusia moterimi. O pamačiau mokinukę. Bijau jus nuliūdin­ti. Štai dėl ko pasidariau tokia neryžtinga.

Nepažįstamoji manęs gailėjosi. Tai užgavo mano savimeilę ir grąžino jėgas.

Aš pašokau, atsirėmiau nugara į už suoliuko augantį medį, apkabinau jį atgal atloštomis rankomis ir tariau ramiu, bet gan įsakmiu balsu:

- Turint įpareigojimą, nedera prarasti ryžto. Matau, kad da­lykas, kurį norite man pasakyti, labai svarbus. Todėl bus daug geriau, jei mes atmesime gailestį ir kalbėsimės atvirai.

104 Rešatas Nuri Giuntekinas

Matydama mano atkaklumą moteris susikaupė ir paklausė:- Ar jūs labai mylite Kiamraną?- Nematau čia jokio ryšio su jumis, ponia.- Matyt, yra, ponia Feride.- Aš jums jau sakiau, jei nesišnekėsime atvirai, mums nieko

neišeis.- Gerai, tebūnie. Turiu jums pranešti, kad Kiamraną, be jūsų,

myli dar viena moteris.- Gali būti. Kiamranas turi daug dorybių. Nematau nieko

blogo, jei jis dar kam nors krito į akį.Labai gerai supratau, kad tą ramų ir nuostabų vasaros vaka­

rą, kai nejudėjo nė vienas medžio lapelis, mane užklupo netikėta audra, ir nežinia iš kur mane ūmai užplūdo be galo stiprus ryž­tas jai pasipriešinti.

Paskutinė mano frazė nuskambėjo šiek tiek ironiškai. Ne- sistodama moteris kažkaip keistai atsitiesė, nervingai patampė savo čaršafo galus, įsitvėrė į suoliuko turėklus, ir aš pajutau, kad ji taip pat apsisprendė kuo greičiau užbaigti pokalbį. Ji prašneko greitai ir abejingai tarytum mašina:

- Iš pradžių jūs man pasirodėte esanti visiškai vaikas, bet da­bar supratau, kad prieš mane be galo protinga ir suaugusi mergi­na. Kiamranas, deja, jūsų deramai neįvertino. Nežinau, gal jis ir įvertino, tik paskui pasidavė laikinam silpnumui. Vienu žodžiu, prieš keletą metų Europoje jis susipažino su mano drauge. Neži­nau, ar bus gerai, jeigu papasakosiu jums daugiau smulkmenų?

Aš linktelėjau:- Taip, nes man reikia įsitikinti, ar jūs kalbate tiesą.- Mano draugė vardu Miunevera. Ji vieno iš sultonui arti­

mų dvariškių duktė. Buvo ištekėjusi už savo pirmosios meilės, bet laimės nepatyrė. Paskui susirgo. Daktarai patarė išsiųsti ją į Europą. Kaip tik tuo metu, kai ji pasveikusi jau buvo susiruošusi grįžti į tėvynę, ją užklupo nauja meilė. Kiamranas tuomet buvo atvažiavęs į Šveicariją. Nežinau - gal atostogų, gal su reikalais.

Čiauškutė 105

Ten jie ir susipažino. Kiamranas buvo atvykęs savaitei, bet išbu­vo du mėnesius. Atrodo, kad dėl to net buvo nubaustas.

- Jums leidus, norėčiau paklausti, - pertraukiau ją. - Kodėl jūsų draugė nori, kad aš visa tai sužinočiau?

Nepažįstamoji atsistojo. Sudėjusi vieną ant kitos pirštinėtas rankas, ji pasakė:

- Tai sunku paaiškinti. Bet Miunevera šiandien jūsų priešas.- Apsaugok Viešpatie!- Taip, Feride. Šiaip ji nėra blogas žmogus. Ji labai jautri.

Kiamranas jai ne vien nuotykis. Ji tikėjosi už jo ištekėti. Jei čia ir yra kas kaltas - tai tik Kiamranas. Jis nuslėpė nuo jos, kad yra susižadėjęs su kita. Aš ėmiausi šios nemalonios misijos tik dėl to, kad vargšė Miunevera nenumirtų.

- Kaip man patikėti jūsų žodžiais?- Kodėl turėčiau jums meluoti? Sužinojusi, kad Kiamranas

veda, Miunevera tikrai nebeturės jėgų gyventi.- Gaila vargšelės.- O man jūsų abiejų gaila.Tarsi norėdama parodyti, kad ji nuėjo per toli, mostelėjau

ranka ir nusijuokiau:- Dėl manęs būkite rami, galvokite tik apie savo draugę.- Kodėl, ponia Feride? Teisybė, mudvi su Miunevera labai

senos draugės. Bet ir jūs puiki ir visiškai niekuo nekalta jauna mergina. Todėl ir jus užjaučiu...

Šį kartą aš pyktelėjau.- Šito aš jums neleisiu, - pasakiau griežtai. - Ir manau, kad

mums nebeliko apie ką kalbėtis.Tarsi norėdama kažką parodyti, nepažįstamoji mums kal­

bantis kelis kartus buvo atidariusi ir vėl uždariusi savo rankinę. Matydama, kad aš nusiteikusi baigti pokalbį, ji ištraukė iš jo su­glamžytą popieriaus lapą ir ištiesė man.

- Ponia Feride, aš bijojau, kad jūs manimi nepatikėsite, to­dėl atsinešiau vieną Kiamrano laišką. Nežinau, ar tas laiškas jus nuliūdins...

106 Rešatas Nuri Giuntekinas

Iš pradžių tą laišką norėjau išdidžiai atstumti, bet paskui su­sigriebiau, kad galbūt darau neteisingai.

- Jei norite, aš jums jį paliksiu. Paskui perskaitysite. Mano draugei jo daugiau nebereikia...

Aš gūžtelėjau pečiais.- Man irgi jo nereikia. Jai - tai prisiminimas, verčiau tegul

pasilaiko. Bet jei leisite, perbėgčiau akimis.Buvo jau visai tamsu. Išėjau iš po medžių tankmės į alėją ir

atpažinusi rašyseną pradėjau skaityti.„Mano Geltonoji Gėlele“, - taip prasidėjo laiškas. Toliau -

keli literatūriniai pavyzdžiai. Kaip žemę rytais nutvieskia pate­kėjusios saulės spinduliai, taip ir jo širdį užliejo skaisti šviesa, pasirodžius „Geltonajai Gėlelei“. „Mano širdį apėmė nesupran­tamas džiaugsmas. Man vaidenosi, kad manęs laukia kažkas ne­paprasta“, - buvo parašyta laiške. Ir šit vieną vakarą viešbučio parke įsižiebus šviesai, priešais save jis ir pamatęs tą stebuklą - „Geltonąją Gėlelę“.

Aš taip greit rijau akimis laišką, kad beveik visai užgesusioje vakaro šviesoje nebeskyriau eilučių ir neįsiminiau viso jo turi­nio. Tik pabaigą kažkodėl perskaičiau net kelis kartus. Dar ir šiandien matau ją prieš savo akis:

„Mano širdis tuščia. Jaučiau tik begalinį troškimą mylėti. Ir tik pamačius jūsų grakštų, liekną liemenį, jūsų mėlynas kaip ži­buoklės akis, visos gyvenimo spalvos pasikeitė...“

Nepažįstamoji iš lėto prisiartino prie manęs ir prašneko vir­pančiu balsu.

- Feride, aš jus įskaudinau. Bet patikėkite... - tarė ji, matyt, norėdama dar kažką paaiškinti.

Bet aš krūptelėjusi nutraukiau ją ir ištiesiau laišką.- Kodėl jūs taip manote? - paklausiau. - Čia nėra nieko, kas

skaudintų. Labai paprasta istorija. Aš net norėčiau jums padė­koti. Jūs man atskleidėte teisybę. O dabar, jei leisite, norėčiau su jumis atsisveikinti.

Čiauškutė 107

Linktelėjau galvą ir žengiau namo link. Bet ji vėl mane pa­šaukė:

- Ponia Feride, atleiskite, dar valandėlę... Ką turiu pasakyti savo draugei?

- Pasakykite, kad jos prašymą įvykdėte. Jai bus gana šios ži­nios. Visa kita jos neliečia, - pasakiau.

Nepažįstamoji dar kažką sakė, bet aš jos nebesiklausiau ir greitai dingau tarp medžių.

Nežinau, kiek laiko Kiamranas laukė manęs prie akmens, kuriam neteko tapti mūsų antrojo susitaikymo liudininku. Bet, manau, tikrai apstulbo, kai netekęs vilties sulaukti atėjo į mano kambarį ir rado ant stalo laiškelį, parašytą ant liniuoto mokykli­nio sąsiuvinio lapo:

„Kiamranai, aš sužinojau viską apie jūsų romaną su Gelto­nąja Gėlele. Mes nebepasimatysime su jumis iki pat mirties. Aš nekenčiu tavęs. FERIDĖ.“

ANTROJI DALIS

B..., 19... rugsėjis

- Nuo tada, kai atvažiavai, tu nieko daugiau neveiki, kiauras dienas tik rašai ir rašai. Kas tie tavo nepabaigiami rašymai? Sa­kyčiau - laiškas, bet ne - laiško į sąsiuvinį niekas nerašo. Gal knyga, bet irgi - ne, nes, kaip žinoma, knygas rašo ilgaplaukiai ir barzdoti ulemai*. O tu dar visai vaikas, keli sprindžiai didumo. Ir ką gi tu ten rašai taip be perstojo, nė neatsikvėpdama?

Taip manęs klausė senas viešbučio kambarinis Hadži Kalfa. Niūniuodamas po nosimi kažkokią dainelę, jis daugiau kaip va­landą šveitė už durų grindis. Dabar pavargo ir, jo paties žodžiais, užsuko pas mane paplepėti.

Žvilgtelėjusi į Hadži Kalfą, pratrukau juoktis:- Iš kur toks drabužis, Hadži Kalfa?Paprastai jis ryšėdavo baltą prijuostę, o šiandien buvo apsi­

vilkęs lopytus perlopytus ilgus marškinius ir, kad basas nepa- slystų ant šlapių grindų, rėmėsi į storą lazdą.

- Ką padarysi! Moterišką darbą dirbu, moteriškai ir apsi­rengiau.

Be kaimynės iš gretimo kambario, Hadži Kalfa buvo vienin­telis žmogus, kuris užsukdavo į mano kambarį. Pirmosiomis dienomis jis varžydavosi, atėjęs su kokiu nors reikalu trinktelė­davo durimis ir garsiai pranešdavo:

* Ulemas - teologas.

Čiauškutė 109

- Čia aš. Užsidenk galvą.Aš juokdavausi:- Na ką tu, Hadži Kalfa... Kas atsitiko? Dėl Dievo... Argi tarp

mūsų yra kokių paslapčių?Jis dar labiau suraukdavo savo rūstų veidą:- A-a! Nieko tu neišmanai... Argi galima taip paslapčiom įei­

ti į „Islamo sužadėtinių“ kambarį? - prikišdavo jis man.„Islamo sužadėtinės“, matyt, reiškė moterys. Bet mokytojos

orumas neleido man to klausinėti. Pamažu, tarytum juokais, išaiškinau jam, kad beprasmiška rodyti tokią perdėtą pagarbą. Ir dabar Hadži Kalfa tik pabeldžia į mano duris ir nesivaržy­damas įeina.

Matydamas, kad vis iš jo pasišaipau, senis buvo beįsižeidžiąs, bet apsigalvojo.

- Tu tyčia mane erzini, nori, kad supykčiau, bet aš nesu­pyksiu...

Paskui valandėlę patylėjo, liūdnai pažvelgė į mane ir pridūrė:- Juk tu šitam kambary kaip paukštė narvelyje viena kamuo-

jies. Pokštauk į sveikatą, pasismagink truputį - ne nuodėmė... O kai geriau susipažinsim, aš tau net pašoksiu, kad pralinksmė- tum. Susitarėm, mano ponia?

Nelengva buvo paaiškinti Hadži Kalfai, kodėl ir ką aš rašau.- Žinai, Hadži Kalfa, mano rašysena šleiva kreiva. Tad ir

stengiuos išmokti gražiau rašyti. Rytoj prasidės pamokos, neno­riu, kad vaikai vaipytųsi.

Tarsi pozuodamas fotografui, Hadži Kalfa pasirėmė ant laz­dos ir gudriai šyptelėjęs prabilo:

- Meluoji, vaikeli, meluoji... Ar žinai, kiek pavasarių jau nugyveno Hadži Kalfa? Daug, oi daug. Matė žmonių, kurie ti­krą siuliusą* vinguriavo, o tie jų rašiniai nebuvo verti nė dviejų skatikų. Matė ir tokių, kurių braižas priminė skruzdėlių kojyčių

* Siuliusas - viena arabų braižo rūšių.

110 Rešatas Nuri Giuntekinas

raizgalynę smėlyje, o jie pasiekė visko, ko reikėjo. Tu net neįsi­vaizduoji, kiek aš puspadžių nutryniau, kiek visokių tarnautojų mačiau įvairiose įstaigose. Slegia tave kažkas, slegia, bet mums tai nerūpi. Viena tik tau patarčiau - rašydama stenkis neišsira- šaluoti pirštų, nes vaikams bus juokinga. Na gerai, tu rašyk, o aš einu toliau grindų šveisti.

*

Kai Hadži Kalfa išėjo, vėl atsisėdau prie stalo. Bet rašyti nebeį­stengiau, jo žodžiai privertė mane susimąstyti.

Taip, jis teisus. Juk aš jau suaugusi, mokytoja, kuri rytoj įeis į klasę. Vadinasi, turiu stengtis, kad mano vaikiškumo nebeliktų nė žymės. Iš tikrųjų, ką rodo mano rašaluoti pirštai, kuriuos pa­stebėjo Hadži Kalfa, ir rašalu išterliotos lūpos? Ar ne dėl tų raša­lo dėmių kas vakarą, vos tik pasilenkiu prie sąsiuvinio, prieš akis iškyla pensiono gyvenimas ir apsupa žmonės, kurių jau niekada gyvenime nebesutiksiu?

Ir dar kiti Hadži Kalfos žodžiai man neina iš galvos: „Juk tu šitam kambary kaip paukštė narvelyje viena kamuojies...“

Ne, negali būti, kad aš, visiems laikams ištrūkusi iš narvo, šiandien kai kam vėl atrodau kaip paukštis narve. Be to, ir žodis „paukštė“ man primena Čalykušu, kuri nori išskleisti pakirstus sparnus ir pražioti užčiauptą snapą. Jeigu Hadži Kalfa ir toliau taip kalbės, bijau, kad mūsų santykiai gali sugesti.

Ir vis dėlto tenka labai pasistengti, kad kas vakarą tęsčiau dienoraštį ir grįžčiau į praeitį, į tą šlykštų joje likusį pasaulį.

*

Aną vakarą pasikalbėjusi su nepažįstamąja ėjau į savo kambarį. Akmenimis grįstame kiemelyje staiga pamačiau tetą ir norėjau smukti į kokią tamsią kertelę, bet ji mane pastebėjo.

Čiauškutė 111

- Kas čia? - šūktelėjo ji. - Ar ne tu, Feride? - Ko slapstaisi?Tylėdama stovėjau priešais ją. Mes nematėme viena kitos

veido.- Ar ir vėl ką nors iškrėtei?Rodės, kažkieno neregima ranka spaudžia man gerklę,

gniaužia kvapą.- Teta, - tariau.Jeigu teta tuomet man būtų tarusi kokį švelnų žodelį, pri­

glaudusi, paglosčiusi plaukus, su ašaromis būčiau puolusi jai į glėbį ir viską papasakojusi.

Bet ji nepajuto, kad mano nuotaika ne tokia kaip visada. „Kas tau vėl atsitiko, Feride?“ - tepaklausė ji. Ji visada taip klausdavo, kai pristodavau prie jos su kokiu nors prašymu. Bet tą vakarą man pasirodė, kad ji norėjo man pasakyti: „Na, liaukis pagaliau.“

- Ne, teta, - atsakiau, - nieko neatsitiko. Jei leisi, aš tave pa­bučiuosiu.

Šiaip ar taip, teta man atstojo motiną. Nenorėjau su ja išsi­skirti nepasibučiavusi.

Nelaukiau atsakymo, stvėriau už rankų, pabučiavau tamsoje į abu skruostus, o paskui į akis.

*

Mano kambaryje buvo baisi netvarka. Suknelės išmėtytos kur pakliuvo. Pro atlapas duris iš spintos veržėsi bet kaip sugrūsti baltiniai. Žmogui, pasiryžusiam žengti tokį žingsnį, nederėjo lyg kokiai moksleivei palikti taip sujaukto kambario. Bet ką padary­si, jei laiko tiek mažai?

Bijodama, kad pamatęs šviesą lange, kas nors sugalvos pas mane užsukti, lempos nedegiau ir tamsoje brūkštelėjau kelis at­sisveikinimo žodžius.

Paskui išsiėmiau iš spintos raudonu kaspinu perrištą savo di­plomą, kelis niekniekius, susijusius su brangiais prisiminimais,

112 Rešatas Nuri Giuntekinas

po mamos mirties likusius auskarus, žiedą, dar kelias brangeny­bes ir viską susidėjau į savo mokyklinį lagaminą.

„Gal taip iš svetimų namų bėga įvaikiai?“ - pagalvojau su kartėliu.

Kur eiti susimąsčiau tik atsidūrusi gatvėje. Iš tikrųjų, kur man eiti? Rytą juk būtų daug lengviau. Galvoje šmėkščiojo vi­sokie planai. Bet svarbiausia buvo kur nors praleisti šią naktį. Kur galėčiau prisiglausti tokiu vėlyvu metu? Kad ir buvau daug ką apgalvojusi, bet negalėjau su lagaminu rankose slampinėti po laukus. Po valandėlės namie kils sąmyšis. Vengdami gėdos, į po­liciją turbūt nesikreips. Bet po apylinkes, žinoma, pradės ieškoti. Traukinys, garlaivis, net vežimas - netiko. Labai greitai galėjo aptikti mano pėdas. Pasiryžau gyventi savarankiškai, ir jau nie­kas nebepriverstų manęs grįžti namo. Tačiau namiškiams mano sprendimas gali pasirodyti vaikiškas kvailiojimas, užsispyrusios mergiotės įgeidis, ir mes visi tik tuščiai kankintumės.

Buvau tvirtai nusprendusi rytoj parašyti tetai, kad liautųsi manęs ieškoti ir niekados nebeminėtų mano vardo. Bet šįvakar, kur dėtis šįvakar?

Pirmiausia į galvą atėjo netoliese gyvenančios draugės. Jos, žinoma, gražiai mane priimtų. Bet mano poelgis joms galėtų pa­sirodyti truputį nepadorus. Ir priėmusios mane tegu ir vienai nakčiai, jos bijotų netekti gero vardo. Ir turėčiau juk joms kaž­kaip paaiškinti tokį vėlų savo apsilankymą. Jaučiau, kad man ne­užteks jėgų svetimiems žmonėms aiškintis ir klausytis jų pamo­kymų. Be to, žmones, kurių vardai man pirmiausia šovė į galvą, pažinojo ir mano namiškiai. Manęs pasigedę, jie pirmiausia puls ieškoti pas juos. O ar draugių tėvai vidurnaktį manęs ieškan­tiems namiškiams išdrįs pasakyti „Ne, čia jos nėra“?

Eiti stoties link prospektu buvo pavojinga, ir aš pasukau Iče- renkiojaus skersgatviais.

Tamsa darėsi vis tirštesnė. Mano ryžtas pamažėl ėmė blės­ti, bet staiga į galvą šovė viena mintis. Prieš kokius aštuonerius,

Čiauškutė 113

gal dešimt metų mūsų pažįstamų namuose buvo viena žindyvė, mūsų giminaitė. Ji gyveno Sachrajidžedite ir dažnai lankydavosi pas mus.

Sykį pernai, grįždami iš ilgo pasivaikščiojimo, buvome pas ją užsukę ir kokį pusvalandį ilsėjomės sode. Aš jai atiduodavau savo senus daiktus, ir ji buvo man ypač prielanki. Jei šią naktį praleisčiau pas ją, niekam iš namiškių nė į galvą neateitų manęs ten ieškoti.

Gatve nuriedėjo emigranto vežimas. Jau buvau jį besu- sistabdanti, bet tai būtų pernelyg pavojinga, be to, ir smulkių neturėjau.

Kitos išeities nebuvo, ir aš patraukiau Sachrajidžedito keliu pėsčiomis. Pastebėjusi tamsoje kokį šešėlį ar išgirdusi žingsnius, virpėdama iš baimės sustingdavau vietoje. Bet kas būtų įtaręs ką nors negera, pamatęs tamsoje purviname kelyje vienišą moterį. Ačiū Dievui, nieko nesutikau. Tik kartą pajutau pavojų, kai ėjau palei vieno sodo tvorą. Priešais traukdami dainą pasirodė keli išgėrę vyrai. Virpėdama perlipau per neaukštą sodo tvorą ir už jos palaukiau, kol girta draugija praeis pro šalį. Jei sode būtų buvęs šuo, man būtų buvę riesta.

Jau pasiekusi Sachrajidžedito gatvę, sutikau sargą, tingiai velkantį savo lazdą ir stumdantį į šalikelę šiukšles. Bet ir čia man pasisekė. Jis manęs nepastebėjo ir pasuko į šoninę gatvelę.

Pamatę mane, žindyvė ir senas jos vyras labai nustebo. Aš jiems pasekiau pasakėlę, kurią buvau sugalvojusi pakeliui. Mes su dėde, vyriausiuoju, mamos broliu, grįžome iš Uskiudaro*. Pa­keliui sulūžo vežimo ratas. Tokiu vėlyvu metu mes neradome kito vežimo. Nori nenori, teko eiti pėsčiomis. Iš tolo pamatėme šviesą jūsų lange. Dėdė ir sako: „Na, Feride, čia gyvena mums nesvetimi žmonės. Tu paviešėk šią naktį pas žindyvę. O aš per­nakvosiu pas savo pažįstamą čia netoliese.“

* Uskiudaras - vienas iš Stambulo rajonų.

114 Rešatas Nuri Giuntekinas

Tai nebuvo sklandi pasakaitė, kuria šie nuoširdūs žmonės ga­lėtų lengvai patikėti. Bet priglausti vienai nakčiai „mažąją ponią“ jiems buvo tokia garbė, kad jie daugiau nieko ir nebeklausinėjo.

Kitą rytą švarutėlė levandomis kvepianti lova, kurią žindyvė buvo man paklojusi, buvo tuščia. Jeigu ji ir įtarė ką nors negera, buvo per vėlu - ir paukštė išskrido, ir karavanas iškeliavo.

*

Tą naktį, žindyvės kambaryje užgesinusi šviesą ir įsmeigusi akis į tamsą, sukūriau vieną planą.

Raudonu kaspinėliu perrištas diplomas, kuriam, maniau, bus lemta be naudos dūlėti spintos kamputyje, staiga mano akyse įgijo ypatingą reikšmę. Visos mano viltys dabar buvo susijusios su tuo popieriaus lakštu, apie kurį visi taip pagarbiai kalbėjo. Jo dėka aš galėsiu mokytojauti kurioje nors Anatolijos gubernijoje ir visą gyvenimą praleisiu tarp vaikų, linksma ir laiminga.

Kol išvyksiu iš Stambulo, nutariau apsistoti Ejupsultane* pas Giulmisalą. Ji buvo mano mamos auklė. Kai mama ištekėjo, ją atleido ir įtaisė Ejupe vienos senos prievaizdės padėjėja.

Ji labai mylėjo mano motiną, bet su tetom nesutarė. Kol buvo gyva senelė, Giulmisala kartais ateidavo pas mus, atnešdavo man margų Ejupo žaisliukų. Bet po senelės mirties ji liovėsi mus lan­kiusi, ir tetos pasistengė jos vardą kuo greičiau pamiršti. Matyt, praeityje tarp jų būta kažkokio kivirčo.

Žodžiu, Stambule man nebuvo saugesnės vietos, kaip Giul- misalos namai.

Teta, gavusi mano laišką, kurį jau kūriau mintyse, tik apsi­verks ir nieko daugiau nesigriebs. O jis - kad ir koks būtų, vis dėlto žmogus. Net susekęs mano pėdas, nemanau, kad drįstų pasirodyti.

* Ejupsultanas - vienas iš Stambulo rajonų.

Čiauškutė 115

Anksti rytą priėjau prie Giulmisalos vartelių. Apsigobusi skarele iki pat chna nudažytų antakių, įsispyrusi į pirties klum­pes šeimininkė mazgojo kiemo grindinį.

Tyliai stovėjau prie vartelių įsmeigusi į ją akis. Kadangi bu­vau užsidengusi veidą, Giulmisala manęs nepažino ir sutrikusi pasižiūrėjo pablukusiomis mėlynomis akimis.

- Ar ko nors norėtumėte, ponia? - paklausė ji.Kelis kartus nurijusi seilę, paklausiau:- Argi manęs nepažinai, aukle?Mano balsas ją taip pribloškė, kad pašokusi ji puolė kartoti:- O Visagali Alache! O Visagali Alache!.. Atsidenk veidą,

ponia!Pastačiusi savo lagaminėlį ant drėgnų akmenų, prasklei-

džiau čadrą.- Giuzidė! Mano Giuzidė atėjo! Ak, mano vaikeli!Apkabinusi mane plonomis gyslotomis rankomis, ji vis kar­

tojo raudodama:- Ak, mano vaikeli, ak, mano vaikeli!..Aš supratau, kodėl ji taip susijaudino. Man augant, ji daž­

nai sakydavo, kad darausi vis panašesnė į savo amžiną atilsį mamą. O jos viena draugė pritarė: „Balsas, veidas - visai toks pat, kaip dvidešimtmetės Giuzidės. Negaliu klausytis Feridės be ašarų!“

Ir Giulmisala susijaudino būtent dėl to. Niekada anksčiau nebuvo atėję į galvą, kad ašaros gali būti tokios gražios, kol ne­pamačiau verkiant šios senos čerkesės.

Motiną prisimenu labai miglotai. Jos neryškus veidas, kar­tais išnyrantis mano atmintyje, buvo panašus į seniai užmirš­tame kambaryje kabantį nublukusį, apdulkėjusį, nusitrynusiais kontūrais paveikslą. Iki šiol tas paveikslas nekėlė man nei liūde­sio, nei didelės meilės.

Bet kai mane pamačiusi senoji Giulmisala taip graudžiai su­riko „Mano Giuzidė!“, viduje kažkas lyg nutrūko. Prieš akis ryš­

116 Rešatas Nuri Giuntekinas

kiai iškilo motinos paveikslas, širdį nutvilkė skausmas, kad jos neturiu, ir aš rypuodama „Mama, mamyte!“ garsiai pravirkau. Senoji auklė ėmė mane guosti.

- Sakyk, aukle, ar aš tikrai panaši į motiną? - paklausiau jos pro ašaras.

- Labai, dukrele, labai! Man net protas susimaišė tave pa­mačius. Pagalvojau, kad matau ją. Teduoda Alachas tau ilgą gyvenimą!

Nurengdama mane kaip vaiką mažame kambarėlyje prie grįstojo kiemo, auklė nesiliovė ašaroti.

Niekada nepamiršiu, kokios malonios buvo tos pirmosios akimirkos jos mažame kambarėlyje su batisto užuolaidomis ant langų. Giulmisala nurengė mane ir paguldė į lovą, užtiestą rankų darbo apklotu, pasidėjo mano galvą sau ant kelių ir glostydama veidą, plaukus, pradėjo pasakoti apie motiną.

Ji papasakojo viską nuo pradžių, nuo pirmos dienos, kai pir­mą kartą paėmė ant rankų į mėlyną skepetą suvyniotą naujagi­mę, iki pat išsiskyrimo.

Paskui atėjo mano eilė, ir aš jai nuosekliai papasakojau viską, kokios bėdos užgriuvo mano pečius. Auklė klausėsi šypsoda­masi, tarsi kokios vaikų pasakos, kartkartėmis vis įsiterpdama: „Ak, vaikeli mano!“ Bet kai papasakojau, kodėl vakar pabėgau iš namų ir kad jokiu būdu ten daugiau nebegrįšiu, Giulmisala su­nerimusi tarė: „Tu, Feride, pasielgei vaikiškai. Kiamranas padarė kvailystę, bet jis gailisi, ir daugiau taip nedarys!“

Aš neįstengiau jos įtikinti, kad mano pasipiktinimas pagrįs­tas. Baigusi pasakoti pridūriau:

- Mieloji Giulmisala, dėl manęs tau nereikės daužyti galvos į sieną. Pabūsiu pas tave dvi tris dienas, o paskui važiuosiu į kitą kraštą. Pati užsidirbsiu pragyvenimui.

Mano žodžiai tik dar labiau sugraudino auklę, ji glostė man rankas, glaudė jas prie skruostų, prie lūpų.

- Kaip aš galiu negailėti šitų rankelių? - kalbėjo ji.

Čiauikutė 117

Pasisodinau senąją auklę ant kelių, ėmiau ją sūpuoti, glosčiau raukšlėtus jos skruostus ir aiškinau, kad kol kas šioms rankoms negresia joks pavojus. Argi joms pakenks, jei patampys už ausų kokius neklaužadas vaikiūkščius?

Aš taip linksmai pasakojau, kaip gyvensiu Anatolijoje, kaip ten mokytojausiu, kad galų gale mano džiugia nuotaika užsikrė­tė ir Giulmisala. Ji paėmė nuo lentynos į žalią musliną suvyniotą mažutį Koraną ir prisiekė juo niekam neišduosianti, kad pra­leidau pas ją kelias dienas. O jei kas iš namiškių sumanytų čia manęs ieškoti, iškart parodysianti jiems duris.

Tą dieną mudvi iki pat vakaro triūsėme po namus. Iki šiol aš naudodavausi viskuo gatavu. Net kiaušinio nė karto nebuvau sau išsivirusi. Taip daugiau nebebus. Po to, kas atsitiko, argi ga­lėčiau samdytis virėją arba tarnaitę? Dabar, kol Giulmisala šalia, reikia iš jos mokytis, kaip virti valgį, kaip skalbti, plauti indus ir, kad ir gėda pasakyti, adyti suplyšusias kojines.

Nusiaviau batus, nusimoviau kojines ir kibau į darbą. Ne­klausydama Giulmisalos įspėjimų ir šūkčiojimų, pasisėmiau iš šulinio kelis kibirus vandens ir iššveičiau medines grindis. Pas­kui mes susėdome palei šulinį ir ėmėme valyti daržoves.

Pasakiau „valyti daržoves“, bet koks tai iš tikrųjų nepaprastas darbas! Pamačiusi, kaip skutu bulves, auklė ėmė šaukti:

- Dukrele, tu kartu su žieve nugremži pusę bulvės!Aš rimtai pažvelgiau į ją.- Tu teisi, aukle. Jei šito iš tavęs neišmoksiu, tektų paskui

pusę už savo pinigus pirktų bulvių be naudos išmesti. Taip ir būčiau dariusi iki gyvenimo pabaigos, - pasakiau.

Norėdama užsirašyti viską, ko iš jos išmoksiu, pasidėjau ša­lia mažytę užrašų knygelę ir ėmiau kamantinėti:

Aukle, kiek kainuoja viena bulvė? Kelių centimetrų storio gali būti lupena?

Mano klausimai juokino auklę iki ašarų.Arba dar:

118 Rešatas Nuri Giuntekinas

- Kiek kibirų vandens reikia grindims plauti? - linksminau ją toliau.

Neraštinga čerkesė juokėsi iš mano mokytų klausimų.Džiaugiausi visais jos pamokymais, vakar patirtų sukrėtimų

skausmas pamažu rimo, visu kūnu pajutau palengvėjimą.Užkaitusios arbatinuką, mudvi susėdome virtuvėje ant šva­

rių demblių.- Ak, brangioji aukle! Kas žino, kokios nuostabios tos vietos,

kur aš važiuosiu! Arabistaną prisimenu gana miglotai. Anatolija kur kas gražesnė. Tenykščiai žmonės visai kitokie negu mes. Pa­tys jie skurdžiai, bet jų sielos tokios turtingos, tokios kilnios, kad niekas nedrįs priekaištauti dėl kokio nors nepadaryto darbo ne tik kokiam vargšui savo giminaičiui, bet ir didžiausiam priešui. Ten aš turėsiu mažą savo mokyklėlę. Išpuošiu ją gėlėmis. Vaikų bus visas pulkas. Liepsiu kreiptis į mane abla*. Varguoliams savo rankom pasiūsiu juodas prijuostes. Tu paklausi „kokiomis rankomis?“ Ne­sijuok, nemanyk, kad negalėsiu. Aš būtinai visko išmoksiu.

Auklė čia juokėsi, čia pyko.- Feride, vaikeli, tu pasirinkai klaidingą kelią, - pradėdavo ji.- Dar pažiūrėsim, kieno kelias klaidingas...Kai baigėsi namų ruoša, parašiau tetai tą rūstų laišką. Vienoje

vietoje yra tokie žodžiai: „Būsiu su tavimi, teta, atvira. Kiamra- nas man niekada nieko nėra pasakęs. Man visada jis atrodydavo tik lepūnėlis mamytės sūnelis, be charakterio, beširdis, savimy­la, lengvabūdis. Tai silpnas, menkas, nemalonus žmogus. Ar dar reikia ką pridurti?

Jis man niekada nepatiko, aš jo nemylėjau, nenorėjau ir iš viso nejaučiau jam jokių jausmų. „Jeigu taip, - paklausi tu, - kodėl tada buvai sutikusi už jo tekėti?“ Visi žino, kad čalykušu - kvailas mažytis žvirblelis. Kvailai ir pasielgiau. Bet, ačiū Ala­chui, laiku susigriebiau. Jūs turite suprasti, kokią baisią bėdą

* Abla - vyresnioji sesuo (pagarbus kreipinys į vyresnę moterį).

Čiauškutė 119

jūsų laimingiems namams galėjo užtraukti apie jūsų sūnų taip mananti mergaitė. Ir štai šiandien pasitraukdama iš jūsų namų ir nutraukdama visus ryšius, prisiimu tos bėdos kainą. Ir tuo pačiu atsilyginu jums už tą gerą, kurį per daugelį metų buvau iš jūsų patyrusi.

Viliuosi, kad perskaitę šiuos mano žodžius, uždrausite bet kam minėti mano vardą. Dar jums vertėtų žinoti, kad ši nedė­kinga, nepraustaburnė mergiotė, be jokio sąžinės graužimo ra­šanti tokius bjaurius, sunkiai ištariamus žodžius, gali lyg kokia skalbėja kibti jums į atlapus, jei kada nors išdrįstumėte pasipai­nioti jai po akimis.

Todėl geriausia - užmirškime vieni kitų vardus. Įsivaizduo­kite, kad Čalykušu, kaip ir jos motina, numirė kažkur užkampy­je. Jei norite, galite dėl jos išlieti vieną kitą ašarėlę - tam neprieš­tarauju. Tik nesugalvokite, kad ir po kiek laiko, teikti man kokią nors pagalbą. Atmesiu ją su pasibjaurėjimu.

Man dvidešimt metų, aš savarankiška ir gyvensiu taip, kaip mano širdis geidžia...“

Prisimindama tą beširdišką laišką, aš visada verksiu ir man bus be galo gėda. Bet taip reikėjo. Negalėjau sugalvoti kito būdo, kad teta manęs nepultų ieškoti ar persekioti. Tegul ji ant manęs pyksta, niršta. Tik tegul nesiilgi.

*

Rytojaus dieną nunešiau laišką į paštą ir nuėjau tiesiai į Švietimo ministeriją. Ant pečių buvau užsimetusi platų Giulmisalos čar- šafą*, veidą užsidengiau tankia jos čadra. Buvau priversta taip apsirengti, nes nenorėjau, kad gatvėje mane kas atpažintų, be to, buvau girdėjusi, kad Švietimo ministerijoje nelabai palankiai žiūrima į mokytojas, kurios vaikšto neuždengtais veidais.

* Čaršafas - didelė skraistė, skara.

120 Rešatas Nuri Giuntekinas

Kol ėjau iki ministerijos, buvau nusiteikusi linksmai ir jau­čiausi drąsi. Buvau įsitikinusi, kad mano reikalai susitvarkys aki­mirksniu. Tikėjausi, kad koks nors tarnautojas nuves mane pas ministrą, o šis, vos pamatęs mano diplomą, džiaugsmingai tars: „Sveika atvykusi, dukra mano! Mes kaip tik tavęs ir laukėm!“ - ir tučtuojau išsiųs mokytojauti į žaliausią Anatolijos rajoną. Bet vos tik pravėriau ministerijos duris, mano nuotaika kaipmat pa­sikeitė - apėmė baimė ir jaudulys.

Vingiuoti koridoriai, nesibaigiantys laiptai, ir visur - ir kori­doriuose, ir ant laiptų - minios žmonių. Nedrįsau nieko užkal­binti, tik sutrikusi dairiausi į visas puses.

Dešinėje viršum aukštų durų pastebėjau lentelę su užrašu „Ministerijos sekretoriatas“. Neabejojau, kad ministro kabi­netas turi būti čia. Šalia durų, pasidėjęs auksiniais blizgan­čiais antsiuvais išpuoštus rankogalius ant seno odinio krėslo su išsitampiusiomis spyruoklėmis porankių, sėdėjo prašma­tniai apsirengęs tarnautojas. Jis buvo toks orus, kad kiekvienas prieinantis artyn prie jo pagalvodavo: „Negi čia pats ponas ministras?“

Virpėdama iš baimės priėjau prie jo ir aš.- Noriu pasikalbėti su ponu ministru, - tariau.Tarnautojas pasispjaudė pirštus, užrietė šviesiai kaštoninių

ūsų galiukus, pamatavo mane išdidžiu valdovo žvilgsniu ir iš lėto tardamas žodžius paklausė:

- Kam jums ponas ministras?- Noriu paprašyti mokytojos vietos, - tariau.Stengdamasis pamatyti, kokią formą įgavo jo užraitytų ūsų

galiukai, tarnautojas perkreipė lūpas ir atsakė:- Dėl tokių reikalų pono ministro nedera trukdyti. Eik į sky­

rių. Eik į metodikos skyrių ir ten apsiformink.Norėjau sužinoti, ką reiškia „apsiforminti metodikos skyriu­

je“. Bet jis daugiau nesiteikė su manim kalbėtis ir išdidžiai kaip povas nusigręžė.

Čiauškutė 121

Virpėdama iš pykčio, po čadra parodžiau jam liežuvį. Jeigu šitas toksai, tai koks jo ponas? Ką man dabar daryti?

Palei laiptų turėklus buvo pastatyta koks dešimt kibirų, o ant jų uždėta ilga lenta - visai tokia pat, kaip pas mus namuose ant sūpuoklių. Ant to gana keisto suolelio sėdėjo keli vyrai ir moterys.

Pastebėjau vieną nebejauną, pasmakrėje susegtu juodu vilnoniu čaršafu apsigobusią moteriškę žydromis porceliano akimis ir priėjusi prie jos išsipasakojau savo rūpesčius. Ji su kartėliu tarė:

- Matyti, kad jūs ieškote darbo pirmą kartą. Ar neturite mi­nisterijoje pažįstamų?

- Ne... Gal koks pažįstamas ir yra, bet nežinau... O kam jų reikia?

Sprendžiant iš kalbos, ši mėlynakė moteris buvo patyrusi mokytoja. Ji nusišypsojo:

- Šitai jūs, dukra mano, suprasite vėliau. O dabar nuvesiu jus į pradinio mokslo skyrių. Paskui pasistenkite pasimatyti su ponu generaliniu direktoriumi.

Pradinio mokslo skyriaus vedėjas buvo stambus vyras didele galva, tamsiu, smulkių duobučių nusėtu veidu su juoda barzdele ir vešliais antakiais. Man įėjus į kabinetą, jis kalbėjosi su dviem jaunomis moterimis, kurios stovėjo priešais jo rašomąjį stalą.

Viena iš jų drebančiomis rankomis traukė iš krepšio kažko­kius susiglamžiusius popierius ir po vieną lapą klojo ant stalo.

Vedėjas atsainiai užmetė į tuos raštus akį, pažiūrėjo į parašą, antspaudą ir tarė:

- Eikite į kanceliariją, tegul jus ten užregistruoja.Moterys pagarbiai traukėsi nuo stalo, o atsisveikindamos

pridėjo vedėjo ranką sau prie kaktos.- O jūs, ponia, ko norite?Šis klausimas buvo skirtas man. Šiek tiek jaudindamasi pra­

dėjau dėstyti savo reikalą. Bet jis nekantriai mane nutraukė.

122 Rešatas Nuri Giuntekinas

- Norite mokytojauti, ar ne? Prašymą turite? - piktai pa­siteiravo.

Aš visai sutrikau.- Ar jūs norite paklausti, ar turiu diplomą? - pasitikslinau.Vedėjas nervingai perkreipė lūpas ir linktelėjo galva kampe

sėdinčiam liesokam vyriškiui:- Na, matote, žmogau, kas čia darosi? Iš proto gali išeiti - juk

jos net neskiria prašymo nuo diplomo? Paskui prašo mokytojos vietos, paskui pareiškia, kad alga per maža, kad per toli pasky­rė - ir juo toliau, tuo labiau ima riesti nosį.

Lubos virš mano galvos pamažu ėmė siūbuoti ir suktis ratu. Nežinodama, ką sakyti, sutrikusi dairiausi aplink.

Vedėjas kreipėsi į mane dar griežčiau:- Ko jūs čia laukiate? Jei nežinote, pasiklauskite tų, kurie

daugiau išmano. Prašymą reikia parašyti.Kol aš, bijodama, kad iš susijaudinimo ko nors neužkliudy-

čiau, ėjau durų link, iš savo kampo atsiliepė liesasis vyriškis:- Didžiai gerbiamas pone, ar leistumėte man įsiterpti? Duo­

čiau šiai poniai vieną patarimą.Viešpatie aukščiausias, ko tik jis neprišnekėjo! Tokios mote­

rys kaip aš turinčios ne mokytojauti, o veržtis į meną. Jeigu, kaip sakė maloningasis ponas, aš neatskirianti diplomo nuo prašymo, tai jis iš viso abejojąs, ar tinku mokytojauti. Bet jei būsiu uoli ir darbšti, tai pasistengusi galiu tapti gera siuvėja ir taip užsidirbti pragyvenimui.

*

Kai lipau laiptais žemyn, man pasidarė tamsu akyse. Kažkas paė­mė mane už rankos. Aš taip nustebau, kad vos nesurikau.

- Na, kaip tau pasisekė, dukrele?Tai buvo ta pati moteriškė mėlynomis porceliano akimis.

Sukandusi dantis iš pykčio ir nusivylimo, tvardydamasi, kad ne-

Čiauškutė 123

apsižliumbčiau, papasakojau jai, kaip pasikalbėjau su skyriaus vedėju. Meiliai nusišypsojusi, ji tarė:

- Užtat tavęs ir klausiau, ar neturi ministerijoje pažįstamų. Bet nėra ko nusiminti. Gal dar viskas susitvarkys. Eime, nuvesiu tave pas vieną savo pažįstamą skyriaus vedėją. Teapsaugo Ala­chas jį nuo negandų, jis geras žmogus.

Mes vėl nuėjome prie laiptų. Šį kartą moteriškė įvedė mane į mažytę kamarėlę, atskirtą nuo didžiojo kanceliarijos kambario matiniu stiklu. Tą dieną man tikrai nesisekė, nes ir tos kamarėlės vaizdas neteikė jokių vilčių. Ponas su pusiau juoda, pusiau žila barzdele laidydamas žaibus rėkė ant priešais jį stovinčios tirtan­čios, gal kiek už mane vyresnės tarnautojos.

Jis sugriebė prieš jį stovintį kavos puoduką, šliūkštelėjo lyg kokias pamazgas pro langą ir vos ne niuksais išgrūdo tarnautoją pro duris.

Aš vogčiomis timptelėjau savo naująją pažįstamą už rankovės:- Gal geriau bėkim iš čia, - tyliai pasakiau.Bet jau buvo per vėlu. Vedėjas mus pamatė.- Sveika, mokytoja Najime, - tarė jis.Pirmą kartą gyvenime mačiau, kad įsiutęs žmogus taip greit

atlyžtų. Keisti tų valdininkų charakteriai!Mėlynakė mokytoja keliais žodžiais papasakojo vedėjui apie

mane. Skyriaus vedėjas maloniai nusišypsojo:- Puiku, dukra, puiku. Eikš arčiau, sėskis.Dabar tik tūkstantis liudytojų galėtų ką nors įtikinti, kad šis

romus kaip ėriukas žmogus prieš valandėlę šliūkštelėjo gatvėn kavą ir purtydamas už pečių kaip šilkmedį tirtančią tarnautoją, išgrūdo ją lauk.

- Atidenk savo veidą, dukra. Oooo!.. Tu dar visai vaikas. Kiek tau metų?

- Netrukus bus dvidešimt.- Keista, sunku patikėti. Bet tu niekur nevažiuosi. Tau per

daug pavojinga.

124 Rešatas Nuri Giuntekinas

- Kodėl, pone?- Ir tu dar klausi, dukra? Priežastis kaip ant delno.Ponas vedėjas nusišypsojo, siekdamas ranka mano veido,

rodė mokytojai Najimei kažkokius ženklus, o tos akivaizdžios priežasties taip nė vienu žodžiu ir nepaaiškino.

Pagaliau jis mirktelėjo mokytojai Najimei:- Aš daugiau nieko nesakysiu. Tu, mokytoja Najime, mote­

ris, daug geriau gali jai išaiškinti, - pasakė jis. Paskui kraipyda­mas savo barzdą čia į vieną, čia į kitą pusę, jis tartum pats sau burbtelėjo:

- Ak, kad tu žinotum, kokie pikti, kokie negeri žmonės gy­vena provincijoje.

Aš nuoširdžiai nustebau:- Aš nežinau, pone, kas tie pikti žmonės, apie kuriuos jūs

kalbate. Bet norėčiau, kad man surastumėt vietą, kur jų nėra.Pliaukštelėjęs sau per kelį, vedėjas dar garsiau nusijuokė:- Na ir puikumėlis!Aš paprastai iš pirmo žvilgsnio pajuntu - mylėsiu tą žmogų,

ar ne. Neprisimenu, kad pirmas įspūdis būtų kada nors mane apgavęs.

Nežinau, kodėl, bet šitas žmogus man patiko iš karto. Ir dar man labai patiko jo iš vienos pusės balta, iš kitos - juoda barzda, nes pasisukęs į dešinę, jis atrodė kaip jaunas juodabarzdis jau­nuolis, o kai pasisukdavo į kairę - jaunuolio kaip nebūta, prieš jus žilas geraširdiškai šypsantis senelis.

- Ar jūs šįmet baigėte mokytojų institutą, dukrele?- Ne, pone, aš mokytojų institute nesimokiau. Aš turiu „Dam

de Sion“ mokyklos diplomą.- Kokia tai mokykla?Aš ilgai ir smulkiai pasakojau vedėjui apie mokyklą, o paskui

parodžiau diplomą. Tikriausiai jis nemokėjo prancūziškai, bet ilgai ir įdėmiai tyrinėjo dokumentą, vartydamas jį rankose.

- Gražu, bet...

Čiauškutė 125

Čia įsiterpė mokytoja Najimė:- Mano mielas pone, jūs mėgstate daryti gera. Nepalikite be

nieko ir šitos mergaitės.Suraukęs antakius ir pirštais šukuodamas barzdą, vedėjas su­

simąstė.- Gerai, labai gerai, - pagaliau prabilo jis. - Bet mūsų valdi­

ninkai turbūt nieko nėra girdėję apie šią mokyklą ir jos diplomą.Paskui, lyg jam į galvą būtų šovusi kokia išganinga mintis, jis

pliaukštelėjo delnu per stalą.- O kodėl tau, dukrele, nepaprašius prancūzų kalbos mokytojos

vietos kurioje nors Stambulo mokykloje? Klausyk, aš tave pamoky­siu, kaip reikia elgtis. Eik tiesiai į Stambulo švietimo departamentą

Aš neleidau jam pabaigti sakinio.- Ne, pone, aš negaliu likti Stambule, - užginčijau, - aš būti­

nai privalau išvažiuoti į kurią nors guberniją.Jis labai nustebo.- Nieko sau užgaida! - šūktelėjo jis. - Pirmą kartą matau

žmogų, kuris savo noru veržtųsi į Anatoliją. Tu net neįsivaiz­duoji, kaip sunkiai mums sekasi įkalbėti mokytojus išvažiuoti iš Stambulo. Ką tu pasakysi, mokytoja Najime?

Mano prašymas vedėjui pasirodė įtartinas. Jis ėmė mane smulkiai klausinėti apie šeimą. Kol jis mane taip kamantinėjo, aš vis labiau grimzdau į neviltį.

Nesikeldamas iš vietos, vedėjas šūktelėjo: „Pone Šahapai!“Iš už stiklinių kanceliarijos durų pasirodė smulkaus sudėji­

mo liguisto veido vyriškis.- Klausyk, Šahapai, veskis tą mergaitę į kanceliariją. Ji nori

mokytojauti Anatolijoje. Parašyk prašymo juodraštį ir atnešk jį man.

Pagaliau, pamaniau, pagaliau mano reikalas sutvarkytas, ir iš džiaugsmo jau norėjau pulti vedėjui ant kaklo, pabučiuoti į žiląją jo barzdos pusę. Šahapas nusivedė mane į kanceliariją ir pasodino prie stalo, apversto visokiausiais popieriais. Norėda-

126 Rešatas Nuri Giuntekinas

mas rašyti prašymą, jis ėmė mane klausinėti, vis kažką žymėjosi. Tas vargingai apsirengęs liguisto veido jaunuolis buvo baikštus ir nepatiklus. Kai ko nors paklausęs, jis pakeldavo į mane akis, jo blakstienos virpčiojo.

Prie lango stovėjo du vyresnio amžiaus sekretoriai ir šnekė­damiesi nuolatos šnairavo į mūsų pusę. Staiga vienas tarė:

- Šahapai, vaikeli, tu šiandien jau gerokai privargai. Šitą pra­šymą ir mes galime parašyti.

Mano aštrus liežuvis nenustygo už dantų. Juolab kad ir nuo­taika buvo pasitaisiusi. Todėl įsiterpiau:

- Kokie draugiški šios įstaigos tarnautojai!Šahapas paraudo kaip vėžys ir panarino galvą. Argi leptelėjau

kokią kvailystę? Nes ir anie prie lango sukikeno. Negirdėjau, ką sakė, bet viena frazė vis dėlto atskriejo iki manęs: „Panelė mokyto­ja kandi ir įžvalgi.“ Ką reiškė šie žodžiai? Ką jie norėjo pasakyti?

Prašymo juodraštis kelis kartus buvo nuneštas vedėjui ir grą­žintas atgal. Puslapis buvo raudonai marginte išmargintas, bet pagaliau visai švariai perrašytas.

- Dabar, dukrele, viskas tvarkoj, - pasakė vedėjas. - Tepade­da tau Alachas. Ir aš padėsiu, kiek galėsiu.

Kadangi jo kabinete buvo ir daugiau lankytojų, nebedrįsau nieko klausinėti, nors ir neturėjau jokio supratimo, kur tą popie­rių reikia nunešti, kam atiduoti. Kaip būtų gerai, jei ir vėl pama­tyčiau mokytoją Najimę! Išėjusi už durų ėmiau dairytis. Bet čia man prieš akis išdygo Šahapas.

Jis stovėjo prie laiptų turėklų ir lyg kažko laukė. Kai mūsų žvilgsniai susidūrė, jis vėl nuleido galvą. Atrodė, kad nori kažką pasakyti, bet nedrįsta. Tada aš pati priėjau prie jo.

- Atleiskite, aš jus šiandien smarkiai nuvarginau. Bet gal pa­sakysite, kur man dabar nešti tą popierių?

- Laukti, kaip viskas klostysis, bus nelengva, - pasakė jis. - Jei leisite, aš pasirūpinsiu jūsų prašymu. Jūs nesivarginkite. Tik retkarčiais užsukite į kanceliariją.

Čiauškutė 127

- O kada man ateiti?- Po kokių dviejų trijų dienų.Išgirdus, kad taip ilgai viskas truks, mano nuotaika visai su­

gedo. O iš tikrųjų tos dvi trys dienos užsitęsė visą mėnesį. Jeigu ne vargšo Šahapo rūpestis, viskas būtų užtrukę dar ilgiau.

Šiaip ar taip, bet ir tarp vyrų pasitaiko tokių, kuriems nesveti­mas žmogiškumas. Niekada nepamiršiu to vaikino nuoširdumo ir prielankumo man. Jis puldavo prie manęs, vos tik pasirody­davau tarpduryje, laukdavo manęs laiptų aikštelėse. Matydama, kaip jis bėgioja su mano popieriais iš vieno skyriaus į kitą, iš gė­dos buvau gatava kiaurai žemę prasmegti, ir nežinodavau, kaip jam atsidėkoti.

Vieną dieną pastebėjau, kad mažasis sekretorius apsimutu­riavęs kaklą skarele. Jis dusliai kosėjo, balsas trūkčiojo.

- Susirgote? - paklausiau. - Argi galima vaikščioti į darbą sergant?

- Žinojau, kad jūs šiandien ateisite atsakymo, - teisinosi jis.Nejučia nusišypsojau. Argi čia rimta priežastis?- Žinoma, yra ir kitų darbų. Pavyzdžiui, nauja mokykla at­

sidarė.- Gal ir man turite kokią gerą naujieną?- Nežinau, jūsų dokumentai pas generalinį direktorių. Prašė,

kad užeitumėte, kai pasirodysite...Generalinis direktorius buvo užsidėjęs tamsius akinius,

kurie jo piktą veidą darė dar rūstesnį. Pasiimdamas iš didelės popierių krūvos po vieną lapą, jį pasirašydavo ir mesdavo že­mėn, o žilaūsis sekretorius juos rinko, lankstydamasis lyg per namazą*.

- Pone, jūs liepėte man ateiti, - tariau nedrąsiai.Nežiūrėdamas į mane, jis šiurkščiai atrėžė:- Kantrybės, ponia, argi nematai?

* Namazas - musulmoniškos pamaldos.

128 Rešatas Nuri Giuntekinas

Žilaūsis sekretorius, suraukęs antakius piktai pasižiūrėjo į mane ir davė ženklą, kad palaukčiau. Supratau, kad pasielgiau netinkamai, žengiau kelis žingsnius atatupsta ir sustojau prie širmos.

Baigęs pasirašinėti, direktorius nusiėmė akinius ir, šluosty­damas stiklus skepetaite, prabilo:

- Jūsų prašymas atmestas. Jūsų vyro ištarnautų metų skai­čius nesiekia trisdešimties, - pasakė jis.

- Ar mano vyro, pone? - paklausiau. - Gal čia kokia klaida.- Argi tu ne ponia Hairijė?- Ne, aš Feridė...- Kokia Feridė? Aha, prisimenu... Gaila, bet ir jums atsaky­

mas toks pat. Jūsų mokyklos ministerija nėra pripažinusi. Su to­kiu diplomu mes negalime jums duoti tarnybos.

- Tai ką man dabar daryti?Tie beprasmiai žodžiai išsprūdo man visai netyčia. Vėl pasi­

balnojęs nosį akiniais, direktorius kandžiai tarė:- O šituo būkit maloni pati pasirūpinti. Jei turėdami tiek

darbų, dar rūpinsimės ir jumis, kas tada bus?Tai buvo viena iš karčiausių nepamirštamų akimirkų mano

gyvenime. Iš tikrųjų, ką aš dabar darysiu?Gerai ar blogai, bet aš mokiausi daug metų. Būdama tokia

jauna, sutinku važiuoti į tolimiausią užkampį, bet manęs nepri­ima. Ką man daryti? Grįžti atgal į tetos namus? Ne, tai blogiau už mirtį.

Paskutinė viltis buvo ankstesnis vedėjas. Kad neapsiverkčiau, tvirtai sukandau dantis.

- Pone, jie sako, kad mano diplomas netinka... Ką man dabar daryti?

Matyt, mano žodžiuose skambėjo tikrai daug skausmo ir ne­vilties, nes ir vedėjas atrodė nusiminęs.

- Ką aš galiu padaryti, dukra mano? Aš sakiau jiems, bet ar kas nori skaityti svetimus popierius? - liūdnai tarė jis.

Čiauskutė 129

Tie užuojautos kupini žodžiai skambėjo kaip nuosprendis.- Pone, - tariau, - aš būtinai turiu susirasti darbo. Jei atsi­

rastų kad ir tolimiausias kaimas, kur niekas nenori važiuoti, aš važiuosiu su džiaugsmu...

Tarsi staiga kažką prisiminęs, vedėjas šūktelėjo:- Palauk, dukra, dar vieną dalyką pamėginkim!..Kampe prie lango kažkoks aukštas stambus vyras skaitė

laikraštį. Jis stovėjo nusigręžęs į langą, ir aš mačiau tik jo žilus plaukus ir dalį barzdos.

- Pone, - kreipėsi į jį vedėjas, - gal malonėtumėte prieiti?Nė žodžio netaręs, vyras atsigręžė ir lėtai priėjo prie mūsų.

Vedėjas parodė į mane ranka ir pasakė:- Pone, jūs mėgstate daryti gerus darbus. Šita mergaitė baigė

prancūzišką mokyklą. Iš jos išvaizdos ir kalbos matyti, kad ji iš kilmingos šeimos. Visi žinome, kad nelaimės aplenkia tik Ala­chą. Ji priversta ieškotis darbo. Ir sako, kad pasiryžusi važiuoti į tolimiausią užkampį. Bet jūs pažįstate mūsiškį... Nieko nenori girdėti. Pasakė „ne“, ir kaip kirviu nukirto. Jeigu jūs, pone, malo­nėtumėte tarti ponui ministrui vieną kitą žodelį, manau, viskas susitvarkytų. Būkit malonus, mielas mano pone...

Šitaip kalbėdamas, vedėjas švelniai glostė prieš laiką su­linkusius, nuo gyvenimo vargų naštos gunktelėjusius to vyro pečius. Iš jo aprangos ir išvaizdos supratau, kad prieš mane visai kitoks žmogus negu tie, kuriuos iki šiol buvau mačiusi. Jis klausėsi vedėjo truputį palinkęs, prisidėjęs prie ausies ranką, kad geriau girdėtų.

Jis pažvelgė į mane savo paraudusiomis, bet ramiomis aki­mis ir dusloku balsu pradėjo kalbinti prancūziškai. Klausinėjo, kokią baigiau mokyklą, kaip mokiausi ir ką norėčiau veikti to­liau. Buvo matyti, kad mano atsakymai jam patinka.

Kol mes kalbėjomės, vedėjas patenkintas šypsojosi.- Ak, jos prancūzų kaip lakštingalos giesmė... Kad turkaitė

šitaip kalbėtų! Ją tikrai verta pagirti, - pasakė jis.

130 Rešatas Nuri Giuntekinas

Senoji Giulmisala mėgo sakyti: „Jei penkiolika mėnesio die­nų apsiniaukusios, kitos penkiolika būtinai bus giedros!“ Paskui sužinojau, kad tas žmogus - garsus poetas, o dabar kalbėdama su juo pajutau, kad dienos giedrėja ir man. Po mėnesio man pa­lengva, labai palengva vėl grįžo gera nuotaika.

Prišnekėjęs man tiek malonių dalykų, kokių dar niekada iš nieko nebuvau girdėjusi, jis paėmė mane už parankės ir nusive­dė į ministro kabinetą.

Jam einant pro šalį, visi tarnautojai pašokdavo, o durys tary­tum pačios atsiverdavo.

Po pusvalandžio aš jau buvau paskirta piešimo ir geografijos mokytoja į laisvą vietą B... miesto gubernijos centrinėje viduri­nėje mokykloje.

Namo į Ejupą Čalykušu skriste skrido. Dabar ji laisva ir sava­rankiška, pati užsidirbs sau duoną. Dabar jau niekas jos neįžei- dinės, siūlydamas savo globą ar reikšdamas užuojautą.

Po trijų dienų visi formalumai buvo sutvarkyti, ir aš net ga­vau kelionpinigių.

Vieną rytą Giulmisala palydėjo mane į garlaivį. Šahapas jau laukė mūsų prieplaukoje. Niekada nepamiršiu to mielo ir nuo­širdaus jaunuolio. Jis pasirūpino viskuo iki menkiausios smul­kmenos ir net įbruko man lapelį su viešbučio, kuriame galėsiu apsigyventi atvykusi į miestą B..., adresu. Ir dabar jis atėjo į prie­plauką gerokai anksčiau, nors drėgnas jūros vėjas kenkė jo vis dar aprištai skaudančiai gerklei.

Jis pats nunešė į kajutę mano ryšulį ir nedidelę dovanų dė­žutę, kurią atnešė man kelionei, tūpčiojo, rūpinosi, be perstojo bėgiojo duodamas kažkokius nurodymus palydovams.

Prieš išplaukiant garlaiviui, mes visi trys sėdėjome kampu­tyje ant denio.

Išsiskyrimo valandėlę žmogus, atrodytų, turi malti liežuviu nesustodamas, vis kalbėti ir kalbėti, ar ne? Bet mes su Giulmisala per tą valandą vargu ar ištarėme viena kitai bent dešimt žodžių.

Čiauškutė 131

Ji laikė suspaudusi mano rankas ir blausiomis melsvomis akimis žiūrėjo į jūrą. Prašneko tik prieš pat garlaiviui išplaukiant: „Iš čia ir tavo motulę išlydėjau, Feride. Tik ji nebuvo viena, kaip tu. Jei Alachas bus gailestingas, gal vėl kada galėsiu tave apkabin­ti...“ - ir pradėjo graudžiai raudoti.

Nepaisydama Šahapo, aš irgi buvau arti ašarų, bet tuo metu kilo lengvas sąmyšis. Mat jūreiviai ėmė garsiai šaukti, kad jau pakelia tiltelį, nutvėrė Giulmisalą už pečių ir ėmė ją atsargiai stumti žemyn.

O mažasis sekretorius vis dar stovėjo kaip įbestas. Ištiesiau jam ranką atsisveikinti ir padėkoti už viską ir ūmai pamačiau, kad jo veidas visas išblyškęs, o akys pilnos ašarų.

- Vadinasi, jūs, Feride, išvykstate visam laikui? - paklausė jis.Nors tą atsisveikinimo valandėlę mane buvo užgulęs liūdesio

debesis, neiškenčiau nepasišaipiusi:- Nejaugi dar galima abejoti? - atsakiau.Nieko neatsakęs, jis ištraukė savo ranką iš manosios ir strim­

galviais pasileido laiptais žemyn.

*

Labai mėgstu jūros keliones. Iki šiol prisimenu, kaip būdama kokių šešerių ar septynerių keliavau kartu su tėvo pasiuntiniu. Garlaivis, jo keleiviai, net Hiuseinas - viską pamiršau, bet at­mintyje liko tai, ką turbūt jaučia virš bekraštės jūros sklandan­tis paukštis, čia šaunantis aukštyn, čia krintantis žemyn. Tas neapsakomas malonumas skrosti akinamai žvilgančią, perla­mutru raibuliuojančią žydrynę... Kad ir kaip mylėjau jūrą, šį kartą neturėjau jėgų pasilikti denyje, ir kai garlaivis apiplau­kė Sarajaus iškyšulį, nusileidau į savo kajutę. Šahapo atnešta dėžutė pūpsojo ant ryšulio. Neiškenčiau nepažiūrėjusi, kas jos viduje, atidariau. Ir kas?.. Mano mėgstamiausias skanumy­nas - šokoladiniai saldainiai.

132 Rešatas Nuri Giuntekinas

Pakėliau vieną mažojo sekretoriaus dovanotą saldainį prie lūpų. Ir mano akys pasruvo ašaromis. Kodėl staiga taip pravir­kau - nežinau. Kai pamėginau pati sau viską paaiškinti, ašaros pradėjo plūsti dar smarkiau, gerklę užsmaugė dusulys. Tartum tą jaudulį be priežasties būtų sukėlę saldainiai, stvėriau dėžutę, suglamžiau ir išmečiau ją pro kajutės langelį į jūrą.

Taip, gyvenime nėra nieko kvailesnio už ašaras. Aš tai žinau. Bet ir dabar, rašant šias eilutes, ašaros virpa man ant blakstienų ir byra ant sąsiuvinio lapų, virsdamos blyškiomis dėmelėmis.

O gal čia kaltas lietus, tyliai dulkiantis už lango? O kaip da­bar Stambule? Ar ir ten lyja? Jei ne, tai Kozjatago sodas skendi sidabrinėje pilnaties mėnesienoje...

Kiamranai, aš nekenčiu ne tik tavęs, bet ir tos vietos, kur tu gyveni!..

*

Tą rytą pabudusi pamačiau, kad kelias dienas kiaurai pliaupęs lietus liovėsi, debesys išsisklaidė. Ir tik pro mano langą puikiai matomose aukštų kalnų viršūnėse draikėsi balkšvas rūkas.

Vakar atsigulusi pamiršau uždaryti langą. Lengvas ryto vėje­lis kilnojo paklodės kraštą, kedeno ir šiaip susitaršiusius mano plaukus, įveldamas į juos virpančius, kaip žuvies žvynai geltonus saulės atšvaitus.

Gyvenau tame mažame viešbučio kambarėlyje penkias die­nas, bet mano nervai per tą laiką smarkiai pakriko. Kartą naktį pabudusi pajutau, kad mano skruostai šlapi kaip nukritę rudens lapai. Ir pagalvė tokia pat. Vadinasi, verkiau per miegus. Ačiū Dievui, dabar nušvito bent trupinėlis saulės. Jis žadino manyje viltį, įliejo į širdį džiaugsmo, ir aš vėl, kaip kadaise rytais pensio­no miegamajame, visu kūnu pajutau lengvumą ir gaivą.

Neabejojau, kad šiandien gausiu kokią nors džiugią žinią. Daugiau jau nieko nebebijojau. Linksma iššokau iš lovos, pribė­gau prie senovinio praustuvo ir apsišlaksčiau veidą.

Čiauškulė 133

Kaip švariame vandenyje besipliuškenantis paukštis purčiau šlapią galvą į visas puses, ir vanduo tiško net ant priešais kaban­čio veidrodžio.

Į duris kažkas tyliai pabeldė, pasigirdo Hadži Kalfos balsas.- Labą rytą, brangioji panele. Ir šiandien atsikėlei vos prašvi­

tus, - nusistebėjo jis.- Bonjour, Hadži Kalfa, - atsakiau, - taip jau atsitiko - atsi­

kėliau. O kaip tu sužinojai, kad aš jau pabudau?Hadži Kalfa nusijuokė.- Kaip nežinosi? Tu juk čiauški kaip paukštytė.Iš tikrųjų, jau ir pati ėmiau įtikėti, kad kažkuo esu panaši į

paukštį.- Ar atnešti pusryčių?- O jei šiandien apsieičiau be pusryčių?Jo balsas pasidarė griežtesnis:- Ne, taip negalima. Aš taip neleisiu. Nei pasivaikščioti eini,

nei pasilinksminti, tarsi kalinė narve. Jei dar ir valgyti nustosi, pasidarysi tokia, kaip ta kaimynė priešais.

Kad kaimynė neišgirstų, Hadži Kalfa tuos žodžius ištarė visai tyliai, prikišęs lūpas prie rakto skylutės.

Su Hadži Kalfa mes labai susidraugavome. Pirmąjį rytą, dar kaip reikiant nepabudusi, apsirengiau, pasibrukau savo krepšį po pažastimi ir pasišokėdama nustraksėjau viešbučio laiptais že­myn. Pasirišęs savo įprastą baltąją prijuostę, Hadži Kalfa kieme prie baseino valė nargilę.*

Pamatęs mane, jis pasisveikino lyg mes būtume šimtą metų pažįstami:

- Sveika, panele Feride, ko gi tokia ankstyva? Maniau, kad pavargusi po kelionės iki pietų miegosi.

Aš nusijuokiau:- Kur matyta, kad pareiginga mokytoja miegotų iki pietų?

* Nargilė - ilga pypkė, kuria dūmas traukiamas per vandenį.

134 Rešatas Nuri Giuntekinas

Palikęs ramybėje savo nargilę, Hadži Kalfa įsisprendė į šonus.Jūs tik pažiūrėkit! - juokėsi jis. - Pati dar vaikas, nespėjo ke­

lionės dulkių nusipurtyti, o jau lekia vaikų mokyti.Tą akimirką, kai Švietimo ministerijoje gavau paskyrimą,

prisiekiau, kad amžiams atsisakysiu vaikiškų išdaigų, bet vos tik Hadži Kalfa ėmė šnekėti su manimi kaip su kūdikiu, aš vėl pa­sijutau maža mergaitė, pasišokėjusi lyg kamuolį sviedžiau savo krepšį aukštyn ir pagavau jį.

Mano elgesys dar labiau pralinksmino Hadži Kalfą. Jis suplo­jo rankomis ir garsiai juokdamasis tarė:

- Na, matai, ar ne tiesa? Tikrų tikriausias vaikas!Nežinau, ar dera taip draugiškai plepėti su kambariniu, bet aš

smagiai nusikvatojau, ir mes paprasčiausiai pradėjome pliaukšti visokius niekus.

Hadži Kalfa niekaip nenorėjo išleisti manęs į mokyklą be pusryčių.

- Kurgi matyta, kad iki vakaro alkana vargtum su tais pra­muštgalviais! Tuoj atnešiu sūrio ir pieno. Be to, šiandien pir­moji diena, ir nėra reikalo skubėti, - ir jis kone prievarta pa­sodino mane prie baseino. Tą ankstyvą rytą viešbučio kiemas buvo tuščias.

Hadži Kalfa šūktelėjo krautuvininkui kitoje gatvės pusėje:- Molą*, atnešk mūsų mokytojai Stambulo riestainių ir pie­

no! - o man jis paaiškino: - Mūsų Molos pienas - niekur tokio nerasi! Jūsiškis ten, Stambule, palyginti su mūsiškiu, tarsi van­duo iš mano nargilės.

Hadži Kalfa paaiškino, kad Molą žiemą vasarą savo karves šeriąs kriaušėmis, todėl jo pienas kvepiąs kriaušėmis.

- Bet ir pats Molą šiek tiek kvepia kriaušėmis, - pridūrė jis.Kol aš pusryčiavau prie baseino, Hadži Kalfa vis krapštė nar­

gilę ir linksmino mane visokiausiomis miesto istorijomis. Vieš­

* Molą - religinę mokyklą lankęs žmogus.

Čiauškutė 135

patie, kiek jis jų žinojo! O jau apie mokytojas!.. Jis net žinojo kelių sluoksnių jų sijonai ir kiek jos turi suknelių...

- O dabar paskubėk, - paragino jis mane, kai baigiau valgy­ti, - aš tave palydėsiu. Mokykla netoli, bet gatvės labai klaidžios, dar pasiklysi, - pasakė jis ir šlubčiodamas netrukus atvedė mane prie žaliai dažytų medinių centrinės mokyklos vartų. Jei ne jis, tikrai būčiau pasiklydusi.

*

Kad ir kokia skurdi iš lauko atrodė ta mokykla, aš buvau tvirtai pasiryžusi ją mylėti, bet turiu papasakoti, su kokia bėda susidū­riau vos įžengusi pro vartus.

Vartininko būdelė buvo tuščia. Sode susitikau moterį, ap­simuturiavusią namie austu languotu čaršafu ir užsidengusią veidą dviguba čadra. Rankoje ji nešėsi seną odinį portfelį ir jau buvo beišeinanti į gatvę. Pamačiusi mane ji sustojo ir ėmė įdė­miai apžiūrinėti.

- Ar ko nors ieškote? - paklausė ji.- Norėčiau pamatyti direktorę.- Ar turite kokį reikalą? Aš direktorė.- Iš tikrųjų? Aš esu naujoji piešimo ir geografijos mokytoja

Feridė. Vakar atvykau iš Stambulo.Direktorė atsidengė veidą, nužvelgė mane nuo galvos iki

kojų ir nustebusi tarė:- Čia kažkoks nesusipratimas, dukra mano. Taip, mes turė­

jome laisvą geografijos ir piešimo mokytojos vietą, bet prieš sa­vaitę mums atsiuntė mokytoją iš Gelibolu.

Aš labai nustebau.- Negali būti, ponia direktore! Mane atsiuntė Švietimo mi­

nisterija. Turiu įsakymą.- O Viešpatie, O Alache! Parodykit man tą įsakymą.Direktorė perskaitė raštą kelis kartus, žvilgtelėjo į datą ir pa­

kraipė galvą.

136 Rešatas Nuri Giuntekinas

- Tokių nesusipratimų kai kada pasitaiko. Patys to nežino­dami, jie paskyrė dvi mokytojas į tą pačią vietą. Vargšė Hurijė, vargšė!

- Kas ta Hurijė?- Tai toji iš Gelibolu atvykusi mokytoja... Gera moteriškė...

Ten nesutarė, pasiprašė pas mus. Vėl vargšelei nepasisekė...- Ne tik jai, mano padėtis irgi nepavydėtina, - tariau.- Taip, tai tiesa. Bet negadinkim moteriai nuotaikos, kol

viskas neišaiškės. Aš dabar vienu reikalu einu į švietimo skyrių. Eime drauge. Pažiūrėsim, gal rasim kokią išeitį.

Švietimo skyriaus vedėjas, klausydamasis priešais jį stovin­čio lankytojo, vis užsimerkdavo tarsi snaudulio kamuojamas, o atsimerkęs šnekėjo garsiai, trumpomis kapotomis frazėmis. Jis buvo stambus, augalotas vyras.

Sielvartingu veidu išklausęs mūsų, jis sunkiai išdaužė:- Ką aš galiu padaryti? Taip padarė, taip ir yra. Parašysiu į

Stambulą, pažiūrėsim, ką atsakys.Į pokalbį įsiterpė sekretorius, gana stambus vyras. Jis vilkėjo

trumpą liemenę, iš po kurios buvo matyti raudonas diržas, ir buvo panašus į krovinių vežėją, kuris anądien gabeno mano krovinį.

- Šitos ponios įsakymo data vėlesnė. Vadinasi, jos paskyri­mas tikresnis ir patikimesnis.

Vedėjas susimąstė tarsi spėliodamas, ką rodo burtai, ir tarė:- Taip, iš tikrųjų, bet mes neturime įsakymo apie anos atšau­

kimą. Parašysiu į ministeriją. Atsakymas ateis po kokių dešim­ties dienų. O jūs, ponia direktore, malonėkite iki to laiko palauk­ti, - baigė jis.

Ir vėl tomis pačiomis raizgiomis gatvelėmis paskui čaršafu apsimuturiavusią direktorę nupėdinau atgal į mokyklą. Verčiau būčiau grįžusi tiesiai į viešbutį.

Hurijė buvo kokių keturiasdešimt penkerių metų tamsaus gymio gana smulki moteriškė nervingu veidu. Kai tik ji išgirdo naujieną, jos veidas dar labiau patamsėjo, akys išsiplėtė, ant plo­no kaklo iš abiejų pusių išpampo venos. Paskui ji suspigo kaip ga­

Čiauškutė 137

tvėje žaidžiantys vaikigaliai ir suaimanavusi „Vaje, vaje, bičiulės! Ir vėl bėda ant mano vargšės galvos“ apalpo ir griuvo žemėn.

Mokytojų kambaryje visi subruzdo. Akiniuota pagyvenu­si mokytoja stovėjo tarpduryje ir mosuodama rankomis vaikė mokines, subėgusias pažiūrėti, kas atsitiko.

Moterys paguldė Huriję ant nugaros, apšlakstė veidą vande­niu, patrynė smilkinius actu, atsegė jos flanelinius marškinius ir ėmė trinti dėmėtą, blusų sukandžiotą krūtinę.

Aš nežinojau, ką daryti, sutrikusi tyliai stovėjau kampe, lai­kydama rankoje savo krepšį.

Pagyvenusi mokytoja, kuri anksčiau vaikė nuo durų moki­nes, piktai dėbtelėjo į mane pro akinių viršų.

- Negaliu atsistebėti tavo beširdiškumu, dukra, - pasakė ji. - Iš ko tu juokiesi?

Ji buvo teisi. Deja, aš nesusivaldžiau, nusišypsojau. Iš kur moteris galėjo žinoti, kad šaipausi ne iš jos, o iš savo sumišimo.

Tačiau ne aš viena juokiausi. Aukšta jauna mokytoja skvar­biomis juodomis akimis taip pat bergždžiai stengėsi užgniaužti šypseną. Ji priėjo prie manęs ir sušnibždėjo į ausį:

- Galima pamanyti, kad jos vyras antrą kartą vedė ir parsi­vedė namo kitą žmoną. Galiu prisiekti, kad nenualpo. Ji pasiuto ir pargriuvo iš pykčio.

Hurijė atsimerkė. Per skruostus ir nosį jai tekėjo vanduo. Ji garsiai sužagsėjo, tarsi pilve būtų sprogusi bomba, ėmė sukioti į šonus galvą ir rėkti:

- Oi, bičiulės mano, kas čia man pasidarė? Tokių metų su­laukusi, ar aš to nusipelniau? Ir atsitik tu man taip!

Neveltui sakoma, kad lakštingalą pažinsi iš giesmės. Aš vėl ne­pataikiau pasielgti. Norėdama pasirodyti mandagi pasiteiravau:

- Ačiū Dievui, jums truputį pagerėjo, ar ne?Argi man reikėjo klausti? Kas čia prasidėjo! Hurijė taip įsi­

širdijo, kad negaliu net apsakyti. Ko tik ji neprišnekėjo! Aš, gir­di, suvariau jai peilį į širdį ir dar drįstanti teirautis, kaip ji jaučia­

138 Rešatas Nuri Giuntekinas

si. Pasaulis dar neregėjęs tokio begėdiško, nežmoniško, įžūlaus, storžieviško elgesio...

Įsispraudžiau į kampą ir iš gėdos užsimerkiau. Mokytojoms niekaip nesisekė nuraminti Hurijės. Jos balsas darėsi vis aukštes­nis, kol galiausiai perėjo į spiegimą. Ji drabstėsi tokiais žodžiais, kokių ne tik mokykloje, bet ir gatvėje ne visada išgirsi.

Iš mano veido, girdi, matyti, koks aš paukštis. Kad išplėščiau jai duonos kąsnį iš burnos, kas žino, keliems vyrams iš Švietimo ministerijos aš už tai...

Aš tebestovėjau įsispraudusi į kampą, man temo akyse, kū­nas ėjo pagaugais, pradėjau kalenti dantimis. Bet baisiausia, kad kitos mokytojos aiškiai buvo jos pusėje.

Staiga kažkas iš visų jėgų trenkė kumščiu į stalą. Suskambėjo stiklinės ir grafinai.

Tai padarė prieš valandėlę su manimi kalbėjusi jauna juoda­akė mokytoja. Dabar ji atrodė kaip įsiutęs laukinis žvėris.

- Ponia direktore, kurgi jūsų viršenybė? Kaip jūs leidžiate šitai moteriškei teršti kitos mokytojos garbę? Kur mes esame? Jeigu jūs leisite jai ištarti dar bent vieną žodį, aš paduosiu į teis­mą ne ją, o jus. Kur ji mano esanti?..

Juodaakė mokytoja treptelėjo koja ir užsipuolė kitas mo­kytojas:

- Puiku, bičiulės, puiku! Iš tikrųjų labai linksma! Po mokyklos stogu klausotės, kaip užgaulioja jūsų kolegę ir dar šypsotės!..

Stojo visiška tyla. Pajutusi, kad lieka viena, Hurijė vėl ėmė rėkti ir jau taisėsi apalpti iš naujo. Bet čia pasigirdo skambutis į pamoką. Mokytojos pasiėmė sąsiuvinius, knygas, rankdarbių pintinėles ir po vieną ėmė skirstytis.

- Lauksiu jūsų savo kabinete, dukra, - tarė direktorė ir taip pat išėjo.

Po valandėlės mes likome kambaryje dviese su mokytoja, kuri mane užsistojo. Jaučiau pareigą jai padėkoti.

- Ak, ir jūs dėl manęs susijaudinote, - pasakiau.

Čiauškutė 139

Tarsi norėdama pasakyti „Didelio čia daikto“, mokytoja gūž­telėjo pečiais ir nusišypsojo.

- Tyčia taip padariau. Tokių žmogystų negalima palikti ne­aprėkus ar neįgąsdinus. Jos paskui tau ant galvos užsisės, nenu- sikratysi. Po pamokų susitikim, gerai?

Nuėjau iki direktorės kabineto, bet užeiti nebenorėjau. Man darėsi bloga vien pagalvojus, kad vėl reikės viską iš naujo nar­plioti. Rankos nusviro, krepšys pasidarė nepakeliamai sunkus. Saugodamasi, kad niekas manęs nepastebėtų, išėjau iš mokyklos ir grįžau į viešbutį.

*

Mane pamatęs, Hadži Kalfa sielvartingai pakėlė rankas.- Ak, brangioji, kokie vargai tave užgriuvo! - pradėjo jis ry-

pauti.Pasirodo, jis žinojo viską geriau už mane. Kaip ir iš ko suži­

nojo - vienas Dievas težino.- Žiūrėk, dukra, dabar žiūrėk akis išplėtusi! Parašys į Stam­

bulą - kad tau kokio pokšto neiškrėstų. Jeigu turi ministerijoje pažįstamų, tučtuojau rašyk jiems, - berte bėrė patarimus.

Pasakiau, kad ministerijoje nieko nepažįstu. Tik tą pusamžį poetą, kuris ir rekomendavo mane ministrui. Išgirdęs poeto var­dą, Hadži Kalfa apsidžiaugė kaip mažas vaikas.

- Ak, Viešpatie! - šūktelėjo jis. - Juk tai mano geradarys! Vienu metu jis čia dirbo vyresniųjų klasių mokyklos direktoriu­mi. Jis tikras angelas. Rašyk, dukra, tuoj pat rašyk, ir jei myli mane, perduok nuo manęs labų dienų ir parašyk: „Tavo vergas Hadži Kalfa bučiuoja tavo palaimintas rankas...“

*

Vargšas Hadži Kalfa, vilkdamas savo raišąją koją, lipo pas mane į viršų ne kartą ir ne du. Ir kaskart atnešdavo kokią nors naujieną:

140 Rešatas Nuri Giuntekinas

„Ponas prokuroras turi teisę prigriebti švietimo skyriaus vedėją ir tegul nebijo to padaryti“ arba „Municipaliteto inžinierius ry­toj vyksta j Stambulą. Žadėjo užeiti į ministeriją“.

Koks keistas kraštas! Per kelias valandas neliko nė vieno žmogaus, kuris nebūtų girdėjęs, kas įvyko mokykloje. Viešbučio kavinėje visi tik apie tai ir tekalbėjo.

- Hadži Kalfa, - paklausiau, - kaip čia yra? Ar čia visi vienas kitą pažįsta?

Kasydamasis pakaušį, senis atsakė:- Mūsų miestelis visiems kaip ant delno. Čia tau ne palaimin­

tasis Stambulas. Ten jei kas ir nutinka, niekas nieko nesužino. Čia - visi viską tauškia. Šitą tu turi įsidėmėti. Ir aš tau patariu - el­kis nepriekaištingai ir protingai. Nevaikščiok neuždengtu veidu nei po krautuves, nei po turgų. Tuomet (Viešpatie, kaip keistai jis pabrėžė tą „tuomet“), tuomet, duos Dievas, tavo likimas gerai su­siklostys! Buvo čia tokia mokytoja vardu Arifė. Ją pasirinko pats teismo pirmininkas. Dabar ji gyvena kaip inkstas taukuose. Lin­kiu ir tau to paties. Gal manai ji kokia gražuolė? Nė iš tolo! Bet buvo tyra, kukli. Dabar žmogui svarbiausias dalykas - garbė!

Hadži Kalfos pasitikėjimas manimi ir palankumas kasdien didėjo. Kiekvieną dieną jis atnešdavo man kokį mažmožį: nėri­nių užtiesalą arbatos servizui, siuvinėtą rankšluostį, spalvotą vė­duoklę arba dar ką nors panašaus ir puošdavo mano kambarį.

Mums šnekučiuojantis, iš apačios dažnai pasigirsdavo skar­dus balsas:

- Hadži Kalfa, kur vėl tu prasmegai kaip į pragarą?Šaukdavo šeimininkas, viešbučio savininkas.Senis iš pradžių atsakydavo pusbalsiu, neskubėdamas, melo­

dingai, tarsi dainuodamas:- Kad jį kur velniai, kad jį kur velniai!.. Nė valandėlės be

Hadži Kalfos!Paskui garsiai surikdavo:- Einu jau, einu!.. Gal darbų neturiu, ar ką?..

Čiauškate 141

Viešbutyje mes su Hadži Kalfa turėjome dar vieną draugę. Tai buvo kokių trisdešimt penkerių, gal keturiasdešimties metų mo­teriškė, atvykusi čia iš Manastyro.

Papasakosiu, kaip mes susidraugavome. Pirmąjį vakarą at­važiavusi tvarkiau kambaryje savo daiktus. Staiga išgirdau tyliai girgžtelint duris. Žiūriu, į kambarį įeina moteris geltona mar­ginto kartūno suknele, galvą apsigobusi žalio krepo skepeta.

Dar tarpduryje ji pasiteiravo:- Kaip jaučiatės, dukra? Sveika atvykusi!Jos liesas dažytas veidas buvo panašus į sieną, kur ištrupėjęs

tinkas užglaistytas kalkėmis. Surma patamsinti antakiai ir juodi dantys priminė siaubą keliantį lavoną.

- Ačiū, gerai, - atsakiau sumišusi.- O kur jūsų mamytė?- Kokia mamytė, ponia?- Mokytoja... Argi jūs ne mokytojos duktė?Aš garsiai nusijuokiau.- Aš ne mokytojos duktė, aš pati mokytoja...Moteris net pritūpė iš nuostabos ir pliaukštelėjo delnais sau

per kelius.- Oi, jūs pati mokytoja? Dar niekada nesu mačiusi tokios

mažos kaip pirštas ir jaunos mokytojos. Aš maniau, kad atvažia­vo solidi gyvenimo patyrusi ponia.

- Dabar jau pasitaiko ir tokių mokytojų, kaip aš.- Taip, pasitaiko, taip... Ko tik nepasitaiko šiame pasaulyje!

O mes čia priešais kambaryje prisiglaudę, vaikus suguldžiau ir užėjau su pačia pasisveikinti. Dieną pilna visokių rūpesčių. Bet kai ateina vakaras, kai vaikai suminga, mane apima toks liūde­sys! Vienatvė pritinka tik Aukščiausiajam, ar ne? Tada tik galvo­ju, galvoju ir rūkau, rūkau, rūkau. Ir taip iki pat ryto. Alachas jus čia atsiuntė, sese. Pašnekėsim, manau, ir širdyje atlėgs...

142 Rešatas Nuri Giuntekinas

Įėjusi moteris kreipėsi į mane „dukra“, bet sužinojusi, kad aš mokytoja, ėmė vadinti „sese“.

Pasiūliau viešniai vienintelę kėdę,- Prašom sėsti, - pasakiau, o pati įsitaisiau ant lovos krašte­

lio ir ėmiau tabaluoti kojomis.- Man ant kėdės nebus patogu, - atsakė manastyrietė ir pa-

rietusi po savimi kojas, susirangė ant grindų prie mano kojų la­bai keista poza. Paskui ji išsitraukė iš suknelės kišenės skardinę tabokinę ir ėmė sukti storas cigaretes. Vieną pasiūlė ir man.

- Ačiū, ponia, aš nerūkau, - atsakiau.- Anksčiau ir aš nerūkiau, bet liūdesys privertė, - paaiškino ji.Kaimynė tikrai buvo ne iš laimingųjų. Jos tėvas buvęs vie­

nas garbingiausių ir turtingiausių Manastyro žmonių. Jis turėjęs sodų, daržų, didžiulę karvių ir jaučių bandą. Tėvo namuose visa­da gyvendavę koks penketas elgetų. Jai piršęsi įžymūs Manastyro ponai. Bet jie tada jai atrodę tikri tamsuoliai, todėl užsispyrusi: „Tekėsiu tik už karininko su kardu!“ Ak, jei motina jai būtų kaip reikiant įkrėtusi ir išleidusi už vieno iš tų ponų. Bet iš kur vargšė galėjusi žinoti, kas jos laukia? Ji išleidusi savo vienturtę už leite­nanto, kuris, išskyrus kardą prie šono, daugiau nieko ir neturė­jęs. Iki revoliucijos* jie gyvenę drauge ir šiaip taip vertęsi. Pas­kui vyrą perkėlę į Stambulą. Kovo 31-ąją vienas iš veikiančiojoje armijoje tarnavusių giminaičių, grįžęs iš Stambulo, jai pasakė, kad vyras perkeltas į miestą B... ir ten vedęs. Na ką gi, ne bėda, juk šariatas** leidžia turėti keturias žmonas. Vargšelė paverkusi truputį, paskui su visais trim vaikais atvykusi į B... Bet jos vy­rui tas nepatikę. Jis nenorėjęs matyti nei žmonos, kurios kadaise ilgai maldavęs, kad tekėtų už jo, nei savo „mylimų“ vaikučių ir reikalavęs, kad jie kuo skubiau grįžtų į Manastyrą. „Mes juk tiek

* Turima galvoje 1908 metų jaunaturkių revoliucija, kai vėl buvo grąžinta 1876 m.Konstitucija, ir Turkija tapo konstitucine monarchija.

** Šariatas - islamo teisės kodeksas.

Čiauškutė 143

metų vedę. Nepasmerk manęs tokioms kančioms!“ - maldavusi ji šliaužiodama it šunytis palei jo kojas, gerindamasi ir įsiteikda­ma. Bet jis nė girdėti nenorėjęs, kad ji pasiliktų čia.

Išklausiusi ilgą jos istoriją, jai nepritariau.- Kodėl jūs, mieloji, kabinatės ant kaklo žmogui, kuris jūsų ne­

nori? Jeigu jis jus atstūmė, jūs irgi turite jį atstumti, - pasakiau aš.Tarytum apgailestaudama, kad esu tokia neišmanėlė, mote­

ris šyptelėjo.- Ak, sese, man akyse prašviesėjo, kai jį pamačiau. Juk mūsų

galvos tiek metų gulėjo greta ant vienos pagalvės. Argi lengva iš­siskirti su vyru? - pasakė ji ir virpančiu balsu padeklamavo vieną eilėraščio eilutę: „Motinos gali atsisakyti, mylimojo - niekada.“

- Kaip galima mylėti vyrą, kuris tave apgavo? - pasipiktinau aš. - Šito aš nesuprantu!

Kaimynė karčiai nusišypsojo, parodydama savo juodus dantis.- Jūs, sese, dar visai vaikas. Jūs tų kančių dar nepatyrėte, ne­

žinote, kokios jos karčios! Teapsaugo jus Alachas nuo jų!- Bet aš pažįstu vieną merginą, kuri prieš dvi dienas iki ves­

tuvių sužinojusi, kad jos mylimasis apgavo ją su kita moterimi, metė tam bjauriam žmogui sužadėtuvių žiedą į veidą ir pabėgo į tolimus kraštus.

- Paskui ta mergina tikrai gailėjosi, sese. Aš ją užjaučiu. Ji ti­krai kamavosi budėdama. Ar esi girdėjusi apie sužeistuosius mūšio lauke? Kai kurie nejaučia juos kliudžiusios kulkos ir lekia pirmyn, manydami, kad bėgdami išsigelbės. Lekia nesustodami, nes kol žaizda karšta, jos nejauti, ir ji neskauda. Bet tereikia jai atvėsti... Pa­minėsi mano žodžius, dar prisikentės ta mergina, oi prisikentės...

Piktai pašokau nuo lovos ir kaip pamišusi ėmiau lakstyti po kambarį. Į langą barbeno lietus, gatvėje klaikiai skalijo šunys. Giliai atsidususi moteris iš Manastyro kalbėjo toliau.

- Aš juk čia svetima. Rankos, sparnai pakirsti. Man neužteks jėgų. Jei būčiau Manastyre, per dvi dienas išplėščiau savo vyrą iš tos pasileidėlės glėbio.

144 Rešatas Nuri Giuntekinas

Išplėčiau iš nuostabos akis.- O ką jūs padarytumėte?- Ji apžavėjo mano vyrą, užkerėjo. Ji užrišo jam liežuvį, už­

kimšo burną. Bet Manastyro burtininkai dar išmoningesni. Brangiai nekainuotų, užtektų trijų sidabrinių monetų, ir jie kai­pmat atimtų iš jos mano vyrą ir grąžintų man.

Ir mano kaimynė ėmė smulkiai pasakoti apie Rumelijos* burtininkus.

Yra, girdi, vienas albanas vardu Arifas Hodža. Jis keliomis operacijomis kiaulės ausį pavertęs žiūronais, užtenka moteriai tuos žiūronus prisidėti prie akies, nukreipti juos į savo vyrą, ir tas, kad ir kiek kartų būtų nusidėjęs, tučtuojau grįžta į teisingą kelią, nes visos moterys jam pasidaro panašios į kiaules.

Arba vėl, paima Arifas Hodža muilo gabalą, įsmeigia į jį adatą, sukalba burtažodį ir užkasa tą muilą į žemę. Muilas žemėje tirpsta, ir to žmogaus priešas ima nykti, kol išdžiūsta kaip adata.

Neišleisdama iš rankų tabokinės, moteris be perstojo suko cigaretes ir vis pasakojo ir pasakojo visokias istorijas apie burtų stebuklus.

Kokie tušti, kokie apgailėtini tauškalai! Sakykim, ta pasaka apie žaizdą, kuri ima skaudėti atvėsusi! Argi taip gali būti? Argi aš ilgiuosi to bjaurybės? Argi aš apie jį galvoju?

Iš pradžių man buvo koktu žiūrėti į kaimynės veidą, storai aptepliotą keliais skaistalų sluoksniais, į ryškiai nubrėžtus anta­kius, išlenktus kaip arbatinuko ąsos, į tamsius ratilus po surma pajuodintomis akimis.

Bet kai supratau, kad visa tai tik gudrybė, priemonė susigrą­žinti vyrą, man jos labai pagailo. O vargšelė vis pasakojo:

- Kad patikčiau savo vyrui, perku skaistalus, surmos, viso­kiausių dažų, puošiuosi kaip nuotaka, bet niekas nepadeda. Net

* Rumelija - Osmanų imperijos europinės dalies pavadinimas.

Čiauškutė 145

vaikams nuo maisto nugnybiu, kad tik gražiau atrodyčiau. Sa­kau tau, jį apkerėjo...

Nuo tos dienos, vos tik girgžtelėdavo durys, net neatsigręž­dama žinojau, kad čia kaimynė.

- Ar tu užsiėmusi, sese? Gal galėčiau valandėlei užeiti?Aš tiesiog dūstu nuo vienatvės, tad jos balsas mane nudžiu­

gina. Dedu plunksną į šalį, mankštinu sustingusius pirštus ir dėmesingai klausausi nuobodžios vis tos pačios savo kaimynės meilės istorijos.

*

Pirmosiomis dienomis mane išblaškydavo priešais mano langą dunksanti aukšta kalva, bet paskui ji ėmė erzinti. Jeigu negali kopti į tuos stačius miglotus šlaitus aukštyn, kad vėjas plaukus kedentų, kad sijonas aplink kojas plaikstytųsi, jeigu negali strik­sėti po uolas kaip ožiukas, tai kam jie reikalingi?

Ak, kur tos dienos, kai valandų valandas lakstydavau po lau­kus, kai gąsdindama paukščius lazda baladodavau į sodo stati­nius ir svaidydavau akmenis į vešlius medžių vainikus? O juk verždamasi į Anatoliją, aš svajojau būtent apie tai.

Nuo pat mažens labai mėgstu piešti. Mokykloje piešimas buvo vienintelis dalykas, iš kurio gaudavau geriausius pažy­mius. Kiek kartų mane barė, kiek kartų buvau nubausta už tai, kad spalvotais ir paprastais pieštukais namie išpaišydavau šva­rutėles sienas, o mokykloje - kone visų statulų postamentus. Išvykdama iš Stambulo, įsimečiau spalvotų pieštukų ir piešimo popieriaus.

Dabar, kai vienatvės valandėlėmis viešbutyje pavargstu rašy­ti, imu piešti. Piešimas mane labai ramina. Nupiešiau du Hadži Kalfos portretus - vieną juodu pieštuku, kitą - akvarele.

Nežinau, kiek tie piešiniai buvo panašūs į originalą, bet Ha­dži Kalfa, pažinęs save, jei ne iš nosies ar akių, tai tikrai iš apva­

146 Rešatas Nuri Giuntekinas

lios ir plikos galvos, ilgų ūsų ir baltos prijuostės, negalėjo atsiste­bėti mano gabumais.

Jis nepatingėjo, apėjo visas prekyvietes, turgų, pripirko pi­gaus atlaso, aksomo, šilko, įvairiaspalvių karolių ir liepė dukte­riai padaryti rėmelius savo portretams.

Pastebėjęs, kad dažnai būnu susikrimtusi, jis ėmė kviestis mane į namus. Savo žmonos taupumo dėka Hadži Kalfa buvo susirentęs nedidelį kaip kišenė namelį ir laisvalaikiu vaikų pade­damas išdažė jį žaliai.

Namas stovėjo ant gilios daubos krašto. Dauba buvo tokia gili, kad pasirėmus rankomis į medinę gebenėmis apaugusią sodo tvorą ir pažvelgus žemyn į daubos dugną, imdavo svaig­ti galva.

Kiek malonių valandėlių praleidau tame sode su Hadži Kal- fos šeima!

Nevrika, namų šeimininkė, buvo užaugusi Stambulo Sama- tijos rajone. Ji buvo paprasta, kaip ir jos vyras, visada geros nuo­taikos ir maloni. Pamačiusi mane pirmą kartą, ji sušuko: „Mie­loji mano, jūs kvepiate Stambulu!“ - ir puolė mane glėbesčiuoti. Kiekvieną kartą, kai mes imame kalbėtis apie Stambulą, jos akys pasrūva ašaromis, o galinga krūtinė nuo gilių atodūsių pradeda kilnotis kaip dumplės.

Hadži Kalfa turi dvylikos metų sūnų ir keturiolikos metų dukterį vardu Haiganuša. Ji drovi, nejudri armėnų mergaitė veš­liais antakiais, tamsiai raudonais kaip burokai skruostais su van­deningais į vėjaraupes panašiais spuogeliais.

Miratas - visiška storos ir tvirtai suręstos sesers priešingybė: smulkus, pablyškęs ir liesas kaip kuoja berniukas.

Hadži Kalfa buvo neraštingas, bet mokslą didžiai gerbian­tis žmogus. Žmogui, pasak jo, reikia viską išmanyti. Varge net kišenvagio amatas galintis praversti. Miratas dvejus metus lan­kė armėnų pradinę, o dabar jau antrus metus mokosi Osmanų mokykloje.

Čiauškutė 147

Pagal Hadži Kalfos programą vaikas kas dveji metai turi mokytis vis kitoje mokykloje, kad sulaukęs dvidešimties galėtų kalbėti angliškai, prancūziškai, itališkai ir vokiškai ir tapti tikru žmogumi. Žinoma, jei iki to laiko tas geibus vaikas atlaikys tokį krūvį ir neatiduos Dievui sielos.

Kartą Hadži Kalfa man pasakė:- Atkreipk dėmesį į mano sūnaus vardą. Gudriai sugalvotas,

ar ne? Visą savaitę dėl jo sukau galvą. Ir abiem mokykloms tin­ka: armėniškai Miratas, o osmaniškai - Muratas, - paskui, ke­tindamas pasakyti kažką juokinga, jis primerkė vieną akį: - Kai Miratas padaro kokią kvailystę ir aš dėl to labai supykstu, sakau jam: tu nei Miratas, nei Muratas, o paprastas meretas*.

Kartą, viešėdama pas juos pamačiau, kas atsitinka, kai se­nasis armėnas įsiunta. Buvo į ką pažiūrėti! Vaikas prasikalto tik tuo, kad jam nepatiko kažkoks motinos pagamintas patiekalas.

Hadži Kalfa jį barė pasitelkęs patarlių ir priežodžių rinkinį.- Jūs tik pažiūrėkit į tą šuns išperą! - šaukė tėvas. - Mažas

kaip pupa, o užsispyręs kaip jautis! Duok vargšui agurką, tai dar raukosi: kreivas, girdi, ir meta lauk! Ką išmano asilas apie kom­potą? Įsikalk sau į makaulę, ką sakau! Jei ne, lazda pasidarbuos! Kas tu toks, kad nesidžiaugi Alacho atsiųsta duona ir kitomis gėrybėmis?..

Tu pats pažink save, pažink!Jei savęs tu nepažinsi,Kai primuš - neapsiginsi!Nors Haiganuša buvo mergaitė, jos lavinimui irgi buvo ski­

riama ne mažiau dėmesio nei Mirato.Ji lankė armėnų katalikų mokyklą. Vieną dieną Hadži Kalfa

nusprendė surengti dukrai egzaminą seno paralyžiuoto kaimyno ir pagyvenusios armėnės juodomis plačkelnėmis akivaizdoje.

Nieko juokingesnio nebuvau mačiusi... Hadži Kalfa padėjo man ant kelių dukters knygas ir sąsiuvinius ir prigrasino jai:

’ Meretas - liurbis (turk.).

148 Rešatas Nuri Giuntekinas

- Na, Haiganuša, pažiūrėsim, jei padarysi man gėdą prieš mokytoją, tegul tau mano duona pro gerklę išlenda.

Paklausinėjusi mergaitės kelių daugybos ir dalybos taisyklių, atsiverčiau kur pakliuvo iliustruotą „Pranašų istoriją“. Pasitaikė skyrelis apie Jėzų ir krikštą. Pasakodama apie krikštą, Haiganu­ša prišnekėjo visokių nesąmonių. Mokykloje buvau jų prisiklau­siusi tiek ir tiek, todėl dabar pataisiau mergaitę ir dar šį tą pati pridūriau.

Klausantis manęs, Hadži Kalfos akys vis labiau plėtėsi, o ka­dangi ant galvos plaukų nebuvo, tai iš nuostabos šiaušėsi anta­kiai. Mano žinios apie krikščionybę jam atrodė kažkoks nepa­prastas stebuklas.

- Kaip čia dabar yra? Musulmonė mergina mano tikėjimą išmano geriau už kunigus!.. Aš maniau tu šiaip, paprasta moky­toja, o tu pasirodo - tikras išminčius! Ar supranti? Tu esi toks išminčius, kuriam reikia rankas bučiuoti!.. - šaukė Hadži Kalfa žegnodamasis.

Hadži Kalfa stvėrė už apykaklės savo storąją žmoną, kuriai pasijudinti buvo taip pat sunku kaip prikrautai baržai atsiplėšti nuo prieplaukos, atitempė ją prie manęs ir liepė:

- Pabučiuok tą vaiką mano vardu į patį kaktos vidurį, su­pratai?

Vargšelis Hadži Kalfa, jausdamasis esąs vyras, pats to pada­ryti negalėjo, todėl įsakė žmonai.

Nuo tos dienos senasis kambarinis visiems iš eilės šlovino mane ir mano mokytumą. Jis tiek daug visur apie mane pasako­jo, kad visi žiopliai, kai praeidavau pro kavinę priploję nosis prie langų, akylai stebėjo kiekvieną mano žingsnį.

Nutariau jį sudrausti:- Hadži Kalfa, Alacho vardu prašau, nustokite mane girti,

liaukitės!..Bet Hadži Kalfa nenusileido:- Aš tyčia taip darau. Tegul vyresnybė išgirsta! Tegul jiems

būna gėda, kad nemoka tavęs vertinti.

Čiauškutė 149

Pažintis su Hadži Kalfos šeima man buvo ir kitaip naudin­ga. Iš Samatijos kilusi jo žmona puikiai mokėjo virti uogienes ir cukruoti vaisius. O tos žinios buvo daug vertingesnės negu „Pranašų istorijų“ išmanymas.

Be jokio vargo ir veltui gavau iš jos uogienės virimo recep­tų ir susirašiau į tą pačią knygelę, kur jau buvo Giulmisalos valgių receptai. Kas kitas dabar pasirūpins smaližės mokytojos maistu?

Jei mano reikalai gerai klostysis, duos Dievas, aš irgi turėsiu nedidelį namelį ir įsitaisysiu uogienių spintą. Tokią pat kaip Ha­dži Kalfos namuose. Lentynas užtiesiu karpytomis popierinė­mis servetėlėmis ir sustatysiu ant jų rubino, gintaro, perlamutro spalvos uogienių stiklainius. Koks puikumėlis, aš galėsiu iki so­ties prisivalgyti uogienės kada tik panorėsiu. Niekieno nereikės atsiklausti. O jeigu Alachas panorės, tai ir pilvo nuo tų uogienių neskaudės.

Taip, rausvi, balti, geltoni stiklainiai. Tik žalių nebus. Neken­čiamos Kiamrano akys atgrasė mane nuo žalios spalvos, nors tų akių dabar nebeprisimenu.

Dabar tvirtai žinau, Kiamranai. Net tada, kai dar nejaučiau tau tokios neapykantos kaip šiandien, aš negalėdavau pakęsti tavo akių. Man dar nebuvo nė dvylikos, kai atsirado tas prie­šiškumas. Tu, žinoma, ir pats to nepamiršai. Aš juk sviedžiau tau į veidą dvi saujas dulkių. Ar tai buvo tik vaikiškas žaidimas? Ne, aš norėjau, kad tau perštėtų akis, kuriose tarsi saulės spin­dulių peršviečiamuose jūros dumbliuose žybčiodavo klastingos kibirkštėlės.

*

Vėl nukrypau. O juk mano tikslas - rašyti tik apie dabartį.Kurgi aš sustojau? Taip, buvau labai linksmai nusiteikusi, ir

Hadži Kalfa niekaip negalėjo suprasti, kad tikroji mano geros

150 Rešatas Nuri Giuntekinas

nuotaikos priežastis - pirmą kartą po ilgos darganos suspindusi saulė. Jis, žinoma, pamanė, kad gavau kokią gerą žinią, ir ėmė mane kamantinėti. Bet ar įmanoma, kad kokia nors žinia pa­siektų mano ausis pirmiau nei Hadži Kalfos? Žiūrėk, netrukus man teks su juo tartis, kada valgyti ir kada gultis!

- Na, pasakok, nesimaivyk! - mygo jis. - Tokios linksmy­bės nei iš šio, nei iš to neužeina. Tu, garbė Alachui, turbūt gavai gerų žinių?

Staiga aš užsimaniau pasirodyti, kad išmanau daugiau už jį, ir pusiau juokais, pusiau rimtai reikšmingai mirktelėjau:

- Ką gali žinoti, gal geriau ne viską pasakoti?Buvo taip vaiskiai saulėta, kad nusprendžiau pasivaikščioti.

Kad nepaklysčiau, stengiausi įsidėmėti kelią, perėjau toliau nuo viešbučio esantį tiltelį, patraukiau į priešais dunksančią stačią kalvą, paskui pievute apėjau giraitę ir perėjau kitą tiltelį. Būčiau dar vaikščiojusi, bet nelauktai atsirado didesnis pavojus negu pasiklysti. Mano storas čaršafas ir stropiai nuleista čadra negel­bėjo - ant kulnų ėmė lipti kažkokių įtartinų netvarkingai apsi­rengusių vyrų būrelis ir net mėgino užkalbinti.

Prisiminusi Hadži Kalfos pamokymus, tuoj pat pasukau at­gal ir tiesiausiu keliu grįžau atgal.

Buvau įsitikinusi, kad juosta susijuosęs švietimo skyriaus se­kretorius kaip paprastai pasitiks mane tais pačiais žodžiais: „Iš Stambulo, sese, dar nieko negavome!“ Bet jau buvau įpratusi iš­ėjusi į miestelį pirmiausia užsukti pas jį.

Pamatęs mane ant laiptų vedėjo patarnautojas iš karto su­šuko: „Kaip gerai, kad atėjai, sese. Bėjus kaip tik tavęs ieško, jau būčiau ėjęs į viešbutį.“

„Bejumi“ pavadintas švietimo skyriaus vedėjas sėdėjo prie raudona gelumbe apdengto rašomojo stalo tarsi ilsėdamasis nuo didelio pervargimo ir atrodė susimąstęs. Rankos nukarusios, apykaklė atlapota, akys primerktos.

Pamatęs mane, jis nusižiovavo, pasirąžė ir iš lėto ėmė kalbėti:.

Čiauškutė 151

- Iš ministerijos, dukra, dar negavome jokio atsakymo. Sun­ku numatyti, kokia bus jų valia. Bet įtariu, kad pirmenybę atiduos mokytojai Hurijei, nes ji turi daugiau patirties. Jeigu atsakymas bus ne jūsų naudai, jūsų padėtis bus labai kebli. Man į galvą at­ėjo viena mintis. Koks pora valandų kelio nuo čia yra Zeinilero vietovė. Ten puikus oras ir vanduo, nuostabi gamta, žmonės pa­dorūs ir sąžiningi - tikras rojaus kampelis. Ten yra viena fondo mokykla. Pernai iš geranoriškų aukų ją atnaujinome ir suremon­tavome. Nupirkome visko, ko reikia pradinukams ir neraštin­giems. Mokykloje yra ir patogus butas mokytojai. Betrūksta tik jauno, energingo ir savo darbą mylinčio mokytojo. Norėčiau, kad ten vyktų tokia dora mergina kaip jūs. Iš tikrųjų puiki vieta. Būtų puiki paslauga valstybei. Teisybė, ten gautumėte mažesnę algą negu čia. Bet užtat ten daug pigesni kiaušiniai, pienas, mėsa ir kiti produktai. Jei norėsite, susitaupysite. Be to, pirmai progai pa­sitaikius, aš pakelsiu jums atlyginimą, ir gausite tiek pat, kiek čia. Tada jūs uždirbtumėt daugiau negu šios mokyklos direktorė.

Nežinodama, ką atsakyti į tokį netikėtą pasiūlymą, tylėjau.Švietimo skyriaus vedėjas gundė toliau:- Mokykloje dirba viena pagyvenusi moteriškė. Ji ir mokyto­

ja, ir administratorė. Labai pamaldi, kukli senutė. Tik neišmano naujų mokymo metodų. Bet jūs ją pakreipsite reikiama linkme. O jeigu Zeinilere jums nepatiks, parašykite man, ir aš tučtuo­jau surasiu čia jums vietą. Tačiau man atrodo, kad pamačiusi tenykštes vietas, jūs nebenorėsite iš ten išvažiuoti, jei jums ir centrą pasiūlytų.

Oras puikus, vaizdai nuostabūs, maistas pigus, žmonės pa­dorūs... Tikras Šveicarijos kaimas. Ko daugiau žmogus gali tikė­tis iš Alacho?

Prieš akis man iškilo saulėti keliai, sodai, upokšniai, miškai, ir širdis ėmė iš džiaugsmo pašėlusiai plakti.

Vis dėlto nedrįsau iš karto pasakyti „taip“. Norėjau pasitarti su Hadži Kalfa.

152 Rešatas Nuri Giuntekinas

- Leiskite man atsakyti po dviejų valandų, pone, - paprašiau.Vedėjas kažko sunerimo:- Bet žinok, dukra, reikalas skubus! Yra ir daugiau norinčių,

jei pražiopsosi, nebegalėsiu padėti!- Tada leiskite pagalvoti bent valandą.Išeidama iš vedėjo kabineto, kaktomuša susidūriau su savo

varžove Hurije. B... mieste, kaip man neseniai papasakojo Ha- dži Kalfa, mudviejų vardus minėjo kartu ir praminė varžovėmis. Aną kartą Hurijė mane taip pergąsdino, kad dabar ją pamačiusi vėl išsigandau ir pamėginau kuo skubiausiai prasmukti pro šalį. Bet ji pastojo man kelią ir nutvėrusi už čaršafo krašto kaip įžūli elgeta bandė sugraudinti:

- Gerbiama panele, dukra mano, praėjusį kartą buvau su ju­mis labai nemandagi. Atleiskite man, dėl Alacho. Vis tie nervai, buvau tada tokia prislėgta... Ak, brangioji, jei žinotumėte, kiek man teko gyvenime vargo patirti, tikrai užjaustumėte mane. Dovanokite dėl to, kad buvau nemandagi.

- Nieko tokio, ponia, - sumurmėjau vis dar gąsčiodamasi ir norėjau praeiti.

Bet ji, matyt, buvo tvirtai apsisprendusi manęs nepaleisti. Pradėjo skųstis savo vargingu gyvenimu ir pasakoti, kad maiti­nanti penkias burnas, kurių tyko gatvė ir elgetystė. Hurijė karš­čiavosi, jos balsas darėsi vis aukštesnis, kol pagaliau nepaliauja­mas jos žodžių srautas pasidarė panašus į karštligišką maldą.

Aš stovėjau sumišusi, nežinodama nei ką daryti, nei ką sakyti.Bet blogiausia, kad visi, kas matė tą komediją, ėmė spiestis

aplink mus. Netrukus susirinko gerokas būrys kanceliarijos tar­nautojų, sekretorių, vaikigalių pasiuntinių, kurie po kabinetus nešioja kavą ir šerbetą.

Mano skruostai, rankos degte degė. Iš gėdos norėjau skra­džiai žemę prasmegti.

Dabar jau aš ėmiau maldauti:- Prašau jūsų, ponia, kalbėkite tyliau. Visi žiūri į mus.

Čiauškutė 153

Bet Hurijė turbūt tyčia ėmė vaitoti dar garsiau. Ji raudojo, rovėsi sau plaukus, plėšė nuo drabužių sagas, taikėsi pabučiuoti man rankas ir kelius.

Pasibaisėjusi žiūrėjau, kaip aplink mus didėja žmonių minia. Taip Stambulo gatvėse minia apspinta garsiai rėkaujantį apsi­šaukėlį dantų gydytoją arba pirklį, siūlantį muilą nuo dėmių ar nuospaudų tepalą.

Iš minios jau pasigirdo pamokymų: „Pasigailėk vargšės, ne­virkdyk jos, mergaite...“

Staiga iš kažkur šalia mūsų atsirado aukštas baltabarzdis mula su žalia čalma ant galvos.

- Dukra mano, - kreipėsi jis į mane, - religinė priedermė ir žmogiškumas liepia gerbti vyresniuosius. Nekliudyk tai gar­bingai moteriškei. Taip tu įvykdysi ir Alacho, ir Pranašo valią. Sutvėrėjas yra maloningas. Jis atvers tau kitas duris į savo pasa­kiškąjį lobyną.

Aš drebėjau po savo čaršafu ir jaučiau, kaip muša prakaitas. Tuo metu greta stovintis kavos pardavėjas, čekštelėjęs žnyplė­mis, sušuko:

- Teisingai, teisingai! Tu visuomet galėsi užsidirbti duonos ten, kur bus Alachas.

Minioje pasigirdo juokas. Staiga lyg iš po žemių greta išdygo raudona juosta susijuosęs sekretorius. Jis pastvėrė pardavėją už apykaklės ir nustūmė jį prie laiptų.

- Ak, tu begėdi! - barėsi jis. - Aš tau kaipmat užčiaupsiu kakarinę!

Ko čia juoktis? Juk kavos pardavėjo žodžiai niekuo nesiskyrė nuo tų, kuriuos pasakė mula.

Hurijė taip smarkiai raudojo, o skandalas darėsi toks nebe­pakeliamas, kad aš, norėdama kuo greičiau užbaigti tas patyčias, buvau pasirengusi ir sielą atiduoti.

- Gerai, gana, tebūnie kaip jūs norite. Tik dėl Dievo mei­lės, paleiskite mane, - pasakiau ir vargais negalais užsidengu­

154 Rešatas Nuri Giuntekinas

si kelius, kuriuos vis bandė pabučiuoti Hurijė, grįžau į vedėjo kabinetą.

Po valandėlės pasirašiau dokumentą, kad savo noru atsisa­kau mokytojos pareigų centrinėje mokykloje, sutinku mokyto­jauti Zeinilere.

Per nepilną valandą buvo sutvarkyti visi formalumai, o švie­timo skyriaus vedėjas, kuris, atrodė, niekada nepakyla iš savo vietos, nuvažiavo fajetonu į apskrities viršininko rūmus pasira­šyti įsakymo.

Kitais atvejais ištisus mėnesius vilkinami reikalai, pasirodo, gali būti išspręsti kone žaibo greitumu...

*

Kai grįžau į viešbutį, Hadži Kalfa pasitiko mane tarpduryje ir priekaištingai, bet linksmai tarė:

- Nuslėpei nuo manęs ir manei, kad nesužinosiu? Garbė Alachui.

- Ką tu sužinojai?- Įsakymas dėl tavęs, brangioji, jau atėjęs!- Koks įsakymas, Hadži Kalfa?- Tave, mieloji, palieka centrinėje mokykloje! Hurijei jau

grąžino pasą.- Netiesa, Hadži Kalfa. Aš kaip tik grįžtu iš švietimo sky­

riaus. Nieko tokio nėra.Senis nepatikliai pasižiūrėjo man į veidą.- Ne, įsakymas atėjo vakar vakare. Aš sužinojau iš patiki­

mų lūpų. Vadinasi, vedėjas nuslėpė nuo tavęs. Kaip manai, ar čia nėra kokios apgaulės? Na, greičiau sakyk!

Pasišaipydama iš naivaus Hadži Kalfos įtarumo, aš vienu at­sikvėpimu išpoškinau viską, kas atsitiko, ir ištraukusi iš krepšio įsakymą, pamojavau jam po nosimi.

- Valio, Hadži Kalfa! Vykstu į tikrą Šveicariją!

Čiauškutė 155

Man pasakojant didelė Hadži Kalfos nosis paraudo kaip gai­džio skiauterė. Pliaukštelėjęs rankomis, jis piktai prašneko:

- Ką tu padarei? Ak, tu paikas kūdiki, ką tu padarei? Jie vis dėlto sugebėjo tave apmauti! Tučtuojau bėk, čiupk vedėją už gerklės!

Aš gūžtelėjau pečiais.- Nieko nebus, Hadži Kalfa... Nusiramink. Dar susirgsi, ką

tada darysime?Pasirodė, kad senis turėjo dėl ko taip pykti ir jaudintis. Va­

kare paaiškėjo visos smulkmenos. Švietimo skyriaus vedėjas pa­laikė Huriję. Ministerijai nusiųstame rašte jis parašė, kad Hurijė labiau patyrusi mokytoja, o mane reikią perkelti kitur. Tačiau ministerija nusprendė, kad aš turiu likti čia, o mano varžovę rei­kia perkelti į kitą apskrityje atsiradusią laisvą vietą.

Vakar, kai atėjo ministerijos raštas, švietimo skyriaus vedė­jas, mokyklos direktorė ir, rodos, finansų skyriaus vedėjas, kaip ir Hurijė, kilęs iš Rumelijos, vėlai vakare sukvietė pasitarimą ir sugalvojo, kaip mane išsiųsti į kokį nors kaimą, o mano vietoje palikti Huriję.

Hurijės susitikimas su manimi švietimo skyriaus koridoriuje taip pat buvo jų sumanymo dalis. Net ir tą žilabarzdį mulą iš anksto tyčia išsikvietė.

O tas švietimo skyriaus vedėjo išgirtas europinis Zeinileras tebuvo skurdus kalnų kaimelis, į kurį ir paukščiai neužklysta, ir vilkstinė aplenkia! Štai jau metai ten nėra mokytojo, ir net di­džiausi skurdžiai atsisako važiuoti.

Visa tai sužinojusi, aš buvau priblokšta, nes man niekaip ne­tilpo galvoje, kad solidus, rimtas tarnautojas galėjo griebtis to­kios nesąžiningos gudrybės.

Susinervinęs Hadži Kalfa lingavo galvą.- O, tu nepažįsti tos snaudžiančios gyvatės, - kalbėjo jis. -

Tik atrodo, kad ji snaudžia arba miega, o paskui kad įgels, tai ir pats nežinosi iš kur atėjęs. Supratai, brangioji?

156 Rešatas Nuri Giuntekinas

- Tuščia jo! Jeigu žmogų sykį jau įgėlė jo artimiausi giminai­čiai, tai kas jam svetimų geluonis? Svarbu, kad širdis būtų rami!

*

Zeinileras, spalio 28

Šiandien vakarop vieno čečėno vežimu atvykau į Zeinilerą. Švie­timo skyriaus vedėjas atstumą turbūt matavo traukinio greičiu. Mat jo tas „dviejų valandų kelias“ truko nuo pat ankstyvo ryto iki sutemų. Nors kuo čia dėtas tas garbingas žmogus! Jis nekal­tas, kalti tie, kurie neįstengė nutiesti geležinkelio į Zeinilerą per aukštus kalnų šlaitus ir per išdžiūvusių upokšnių vagas.

Hadži Kalfos šeimyna atėjo manęs palydėti iki versmės išta­kų, koks pusvalandis kelio nuo miesto. Visa šeimyna išsipuošė tarytum į vestuves, tikriau - tarsi į laidotuves.

Kai atėjo laikas pranešti, kad vežimas jau paruoštas, aš vos bepažinau Hadži Kalfą. Nusirišęs baltąją prijuostę ir nusiavęs šlepetes, kurios jam einant kiemelio grindiniu, koridoriais ar laiptais kažkaip ypatingai, tik jam vienam būdingu būdu šlep­sėdavo, jis pasipuošė nublukusios gelumbės frenčiumi su aukšta apykakle ir įsispyrė į kaliošus, kokius dažniausiai avi imamai. Ant galvos jis buvo užsidėjęs paprastai tikinčiųjų mėgstamą rau­doną fesą, kuris ant jo plikos galvos buvo nusmukęs iki ausų. Sa- matijos ponios ir vaikų Mirato ir Haiganušos apdarai irgi buvo ne prastesni.

Nors čia praleidau nemažai karčių valandėlių, man buvo liūdna palikti savo mažytį kambarėlį. Kartą mokykloje mums reikėjo atmintinai išmokti vieną eilėraštį: „Toje vietoje, kur gy­vena, nematomi siūlai suriša žmogų su kitais; išsiskiriant jie įsi­tempia ir nutrūksta, liūdnai suskambėdami kaip smuiko stygos; kiekvienas išsiskyrimas sukelia mums vis kitokį skausmą.“ Koks teisus buvo tas poetas!

Čiauškutė 157

Dėl keisto sutapimo tą pačią dieną B... paliko ir mano viešbučio kaimynė, bet jos padėtis buvo dar labiau apgailėtina negu mano.

Vakar vakare susidėjusi daiktus atsiguliau... Per miegus gir­dėjau kažkieno šiurkščius balsus, bet nenubudau.

Staiga baisus trenksmas mane meste išmetė iš lovos. Korido­riuje dužo kažkokie daiktai, kažkas trankėsi, nakties tyloje ypač garsiai buvo girdėti vaikų verksmas, prislopintas gargimas, smū­gių ir antausių pliaukšėjimas. Pirmiausia pagalvojau, kad gais­ras. Tačiau argi per gaisrą žmonės mušasi?

Susivėlusi, basa išlėkiau į koridorių ir pamačiau siaubingą vaizdą. Aukštas stambus karininkas gainiojo po koridorių mano kaimynę ir pargriovęs spardė.

Vaikai paklaikusiais balsais spiegė: „Mama, mamyte... Tėtis mūsų mamą žudo!“

Vargšė moteris po kiekvieno spyrio, po kiekvieno kirčio rim­bu, kuris rangėsi it gyvatė, pargriūdavo ant grindų, bet su neįti­kėtina jėga vėl kėlėsi ir kabinosi karininkui į kelius. „Būsiu tavo vergė, tavo auka... Užmušk mane, pone, tik nepalik, nepamesk!“

Kadangi buvau pusnuogė, turėjau grįžti į kambarį. O ir šiaip, kokia iš manęs nauda?

Pabudo ir pirmojo aukšto gyventojai. Apatiniame koridoriu­je pasigirdo kojų trepsėjimas, neaiškūs garsai.

Koridoriaus lubose ėmė blykčioti kažkokie atšvaitai. Ant laip­tų pasirodė plika Hadži Kalfos galva. Išgirdęs triukšmą, jis pabu­do, stvėrė lemputę ir vienmarškinis kaip stovi išpuolė į lauką.

„Nei gėdos, nei sarmatos! Argi galima viešbutyje taip elg­tis?“ - ėmė šaukti senis ir mėgino įsisprausti tarp vyro ir žmo­nos. Bet karininkas batuota koja taip spyrė Hadži Kalfai į pilvą, kad šis kaip futbolo kamuolys pakilo į orą, pro neužrakintas du­ris susirietęs įlėkė į mano kambarį ir maskatuodamas plikomis kojomis aukštielninkas žnektelėjo ant grindų. Laimė, man pa-

158 Rešatas Nuri Giuntekinas

vyko mikliai sugriebti rankomis jo galvą. Antraip jo plika galva, atsitrenkusi į medines grindis, būtų suskilusi kaip moliūgas.

Nutrauktas miegas, išgąstis, nuostaba ir pagaliau senojo Ha- dži Kalfos išvaizda, - visa tai nežmoniškai mane sunervino.

- Ak, tu Viešpatie!.. Ak, tu Viešpatie!.. Kad tu paspringtum savo spjaudalais, bjaurybe! - burnojo senis stodamasis.

Tada aš kritau ant lovos. Dar niekados gyvenime nebuvau paty­rusi tokio juoko priepuolio. Viduje man viskas kunkuliavo, smau­gė, aš raičiojausi po lovą, glamžydama rankomis antklodę. Kas vyko už durų, kaip ten viskas baigėsi, nieko nebegaliu pasakyti.

Atsipeikėjau, kai viešbutyje viskas jau buvo nurimę, nebesi­girdėjo jokių garsų.

Paskui man papasakojo, kas atsitiko.Įkyri manastyrietės meilė galų gale tiek įgriso karininkui,

kad jis nutarė žūtbūt drauge su vaikais išsiųsti ją į gimtinę. Tą vakarą jis atėjo pasakyti nupirkęs jiems bilietus į rytinį traukinį, kad pasirengtų išvykti.

Bet argi ta moteriškė galėjo taip lengvai išsiskirti su savo vyru? Žinoma, ji pradėjo prašyti, maldauti. Kas žino, kokių žo­džių buvo prikalbėta ir kokių scenų įvyko prieš tas baisias muš­tynes koridoriuje?

Kai po kokių dviejų valandų jau ėmiau snausti, į duris tyliai pasibeldė Hadži Kalfa.

- Klausyk, mieloji, - tarė jis, - viešbutyje daugiau nėra nė vie­nos moters. Vargšė tavo kaimynė guli be sąmonės. Čia ne juokai... Nueik pas ją, dėl Dievo meilės, pažiūrėk. Man kaip vyrui ten įeiti nepatogu. Paskui dar numirs, o bėda kris ant mūsų galvų.

Kai tarpduryje pamačiau Hadži Kalfos galvą, man vėl užėjo juoko priepuolis. Norėjau palinkėti, kad moteriškė greičiau pa­gytų, bet negalėjau ištarti nė vieno žodžio.

Hadži Kalfa piktai dėbtelėjo į mane ir priekaištingai palin­gavo galvą:

- Juokiesi! Kvatoji! Na ir nenaudėlė tu! Jūs tik pažiūrėkit į ją!

Čiauškutė 159

Jis taip keistai, taip tarmiškai ištarė tą „kvatoji“, kad aš ir šiandien negaliu susilaikyti nesijuokusi, kai prisimenu. Ilgiau kaip valandą kamavausi su savo nelaimingąja kaimyne. Visas jos kūnas buvo sudaužytas kaip obuolys. Ji vis sukanda dantis, už­verčia akis ir krinta be sąmonės.

Pirmą kartą susidūriau su tokia ligone, kuri be perstojo alpo. Visai nežinojau, ką daryti. Tačiau susidūręs su kokia nors bėda, žmogus pasirodai ir uolus, ir sumanus...

Moters nuoalpis trukdavo kokias penkias minutes, o aš im­davau trinti jai rankas, kūną, jos dukterį siuntinėjau atnešti van­dens ir šlakstydavau veidą. Įdrėskimų buvo ant kaktos, skruostų, lūpų. Iš tų įdrėskimų mažyčiais lašeliais sunkėsi kraujas ir sumi­šęs su surma ir kitais dažais tamsiai juodomis srovelėmis tekėjo per smakrą ant krūtinės. Viešpatie, kiek dažų ant to veido... Tiek vandens išpyliau, o jie vis tiek nenusiplovė.

Kai kitą rytą pabudau, kambarys jau buvo tuščias. Anksti rytą karininkas fajetonu išvežė savo žmoną ir vaikus į stotį, ir ji, kad ir labai norėjo atsisveikinti su manimi, nedrįso žadinti, nes žinojo, kad tą naktį dėl jos beveik nemiegojau. Ji tik paprašė Hadži Kalfą perduoti man gerų dienų ir miegančią pabučiavo į kaktą.

*

Įsitaisiusi vežime pažvelgiau į Hadži Kalfą ir vėl ėmiau juoktis. Senis suprato kodėl. Jis irgi droviai nusišypsojo ir linguodamas galvą prikišo:

- Vis vaipaisi! Vis niekaip negali susiturėti?! - paskui, pri­siminęs vakarykštį siaubą, pridūrė: - Tas nenaudėlis taip man įspyrė, kad visi viduriai apsivertė. Miratai, štai tau tėvo priesa­kas: niekada nesikišk į kitos šeimos barnius. Vyras su žmona - abu labu tokiu.

Pagaliau vežimaitis, kuriame buvo susigrūdusi visa šeima, pasiekė versmės ištakas už miesto.

160 Rešatas Nuri Giuntekinas

Čia turėjome skirtis. Hadži Kalfa įpylė į du butelius, kuriuos buvau pasiėmusi kelionei, šviežio šaltinio vandens ir ėmė žerti se­nam vežėjui pamokymus. Jo žmona, ponia iš Samatijos, pilnomis ašarų akimis įdėjo į krepšį kelis kepalėlius išvakarėse specialiai man iškeptos duonos. Laukinuke Haiganuša, kuri, kaip man atro­dė, visą laiką buvo man abejinga, staiga taip graudžiai pravirko, ta­rytum jai būtų kažką suskaudę. Ir kaip pravirko! Turėjau įsisegusi į ausis perlų auskarus. Išsisegiau ir pati juos įsegiau mergaitei.

Mano dovana sutrikdė Hadži Kalfą.- O, mieloji! Dovanos neturi būti tokios brangios! Čia juk

tikriausi perlai, - pasakė jis.Vėl nusijuokiau. Kaip tam vargšeliui paaiškinti, kad, palygin­

ti su ašarų perlais, kurie dėl manęs ritosi jo dukters skruostais, mano auskarai neverti nė skatiko!

Hadži Kalfa įkėlė mane atgal į vežimą, paskui giliai atsiduso ir trenkęs sau kumščiu į krūtinę, pasakė:

- Prisiekiu tau, šiandien mūsų išsiskyrimas man skaudesnis negu vakarykštis spyris.

Jo žodžiai, priminę vakarykštes muštynes, mane vėl prajuo­kino. Vežimas pajudėjo. Hadži Kalfa pirštu pagrūmojo.

- Juokiesi, išdykėle! Juokiesi...Jeigu mūsų nebūtų skyręs kelias ir tu būtum matęs mano

akis, tu taip nesakytum, mano brangusis Hadži Kalfa.

*

Vežimas pasuko stačiu, duobėtu kalnų keliuku, vingiuojančiu per išdžiūvusias upokšnių vagas, per laukus ir apleistus sodus.

Pakeliui retkarčiais sutikdavome vienišą kaimietį ar iš nuo­vargio girgždantį vežimą.

Pasukę iš keliuko, einančio per vynuogyną, sutikome du ilga- ūsius žandarus, kurie atrodė gana grėsmingai, nes buvo apsiren­gę kaip plėšikai. Praeidami pro mus, jie pasisveikino su vežėju.

Čiauškutė 161

- Salam aleikum! - atsakė šis ir įdėmiai pažiūrėjo į mane.Hadži Kalfa mane buvo įspėjęs: „Kelias, ačiū Dievui, saugus,

bet dėl viso pikto užsidenk veidą. Tavo ne toks veidas, kad būtų galima jį bet kur laikyti atvirą, supratai?“

Ir dabar, vos tik iš tolo pamačiusi ar įtarusi ką nors artėjant, tučtuojau prisimindavau Hadži Kalfos pamokymą ir užsideng­davau veidą.

Slinko valandos, kelias darėsi vis tuštesnis ir nykesnis. Tas mūsų čečėniškas vežimas kažkaip ypatingai plonai ir liūdnai gergždė. Jį padariusiems meistrams, matyt, netrūko išmonės. Mat vežimui dardant per perėjas ir uolas, jo ratų aidas skambėjo kaip paguodos balsas. Dabar, kylant kalnų atšlaite, man staiga pasivaideno, kad ten toli, už tos krūvos juodų tartum apanglėju­sių akmenų driekiasi nematomas kelias, kuriuo paskui mus bėga kažkokia moteris ir rauda plonu gailiu balsu.

Kelio galo nebuvo matyti. Aplink nei kaimelio, nei medelio...Pamažu į mano širdį ėmė sėlinti baimė. O jeigu iki vakaro

nepasieksim Zeinilero ir vienai teks nakvoti tarp šių kalnų?Kartkartėmis vežėjas sustodavo ir duodavo arkliams atsipūs­

ti, šnekindamas juos kaip žmones.Kai mes vėl sustojome tarp uolų, aš neiškentusi paklausiau:- Ar dar toli?Jis iš lėto atsigręžė ir atsakė:- Jau atvažiavome...Jeigu jis nebūtų buvęs senyvas žmogus, būčiau pamaniusi,

kad iš manęs šaiposi.- Nejaugi?.. - pasakiau. - Bijokit Dievo. Nematau jokio

kaimo.Kraustydamas iš vežimo mano mantą, jis atsakė:- Štai, leiskitės šituo takeliu. Nuo čia iki Zeinilero penkios

minutės. Vežimu iki ten nenuvažiuosime.Mes pradėjome leistis žemyn takeliu, stačiu lyg minareto

laiptai.

162 Rešatas Nuri Giuntekinas

Apačioje vakaro prieblandoje netrukus pasirodė tamsūs ki­parisų siluetai ir keli mediniai į dėžutes panašūs nameliai tarp žiogriais aptvertų skurdžių plikų sodų.

Iš pirmo žvilgsnio Zeinileras man pasirodė kaip gaisravietė, virš kurios dar kur ne kur rūko dūmai.

Išgirdus žodį kaimas, man prieš akis paprastai iškildavo mie­li linksmi karvelidės primenantys nameliukai žalioje Bosforo pakrantėje. O šitos lūšnos atrodė kaip juodi yrantys griuvėsiai.

Prie pasvirusio malūno sutikome senį su sermėga ir čalma. Už plonos virvės jis tempė liesą karvę išsišovusiais šonkauliais ir mėgino ją įgrūsti į vieno namelio tarpuvartę. Pamatęs mus, jis sustojo ir įbedė akis į nelauktus atvykėlius. Tas senis pasirodė esąs Zeinilero seniūnas. Su vežėju jiedu buvo pažįstami, ir šis trumpai paaiškino seniūnui, kas aš esu.

Iš mano juodo čaršafo, tankios čadros ir diržu sujuosto lie­mens sunku buvo atspėti, kad esu jauna. Bet, matyt, pasirodžiau seniūnui per didelė puošeiva, nes jis nustebęs įsistebeilijo į mane. Paskui atidavė karvę basam berniūkščiui ir liepė man eiti paskui.

Patekome į siaurų kaimo gatvelių labirintą. Dabar galėjau geriau apžiūrėti namus. Stambule Kavaklaro rajone yra sutrū­nijusių, nuo Bosforo vėjų perkrypusių ir nuo lietaus pajuodusių žvejų lūšnų, prie kurių visada džiūdavo tinklai. Pamačiusi Zeini­lero trobas, pirmiausia prisiminiau jas.

Po kiekviena troba tarp keturių stulpų buvo tvartas, o virš jo, užlipus pakabintomis kopėčiomis, - keli kambariai. Žodžiu, Ze­inileras nė iš tolo nebuvo panašus į jokį mano įsivaizduotą arba paveikslėliuose matytą kaimą.

Mes sustojome priešais raudonus vartus, iškirstus aukštoje medinėje tvoroje aplink sodą. Man pasirodė, kad visas kaimas juodas, juodi net medžių lapai, ir še tau, staiga tokia ryški spal­va - raudonų lentų vartai!

Seniūnas pradėjo daužyti vartus kumščiais. Nuo kiekvieno smūgio vartai taip drebėjo, kad, atrodė, tuoj subyrės.

Čiauškutė 163

Išdrįsau pirmą kartą praverti burną:- Viduj turbūt nieko nėra, - tariau.Seniūnas papurtė galvą.Tikriausiai ponia Hatidžė dabar meldžiasi per vakarinį na-

mazą, - tarė jis, - luktelkim valandėlę.Vežėjas neturėjo laiko laukti. Jis padėjo mano mantą priešais

vartus ir atsisveikinęs nuėjo.Seniūnas pasikėlė sermėgos skvernus, atsisėdo ant žemės. Aš

įsitaisiau ant savo ryšulių, ir mudu pradėjome šnekėtis.Pasirodo, ponia Hatidžė, labai religinga moteriškė, priklauso

kažkokiai dervišų sektai. Ji lankydavo ir mirusius, ir gyvuosius. Ji skaitydavo Mevlitą*, išpaišydavo nuotakoms veidą, mirštan­tiesiems įlašindavo į burną paskutinį šventojo Mekos šulinio zemzemo** vandens lašą, apiplaudavo mirusių moterų kūnus ir suvyniodavo juos į drobulę.

Seniūnas buvo panašus į žmogų, baigusį mokslus medresė- je***. Supratau, kad naudodamasis proga, jis nori duoti man kai kurių patarimų. Jis nesmerkė naujos mokymo metodikos, bet sakė manąs, kad dabar mokykloje per mažai dėmesio skiriama tikėjimo pamokoms.

Iki šiol Zeinilero mokykloje pasikeitė kelios mokytojos, bet, deja, nė viena kaip reikiant nemokėjo nei Korano, nei Ilmihalio****.

Apie ponią Hatidžę seniūnas atsiliepė labai palankiai. Jeigu paskirčiau Korano ir Ilmihalio pamokas tai protingai, pamal­džiai ir dorybingai moteriškei, o pati imčiausi kitų dalykų, kai­mas būtų labai patenkintas.

Kol aš dėjausi į galvą seniūno patarimus, anapus vartų pasigirdo medinių klumpių kaukšėjimas. Mudu atsistojome.

* Mevlitas - pasakojimas apie pranašo Mahometo gimimą.** Zemzemas - Mekoje esančio šulinio pavadinimas. Musulmonai jo vandenį laiko

šventu.*** Medresė - dvasinė musulmonų mokykla.**** Iimihalis - musulmonų religinių priedermių rinkinys.

164 Rešatas Nuri Giuntekinas

Sugirgždėjo geležis, barkštelėjo skląstis ir pasigirdo šiurkšto­kas balsas:

- Kas ten?- Nesvetimi, ponia Hatidže... Iš B... viena mokytoja atvyko.Hatidžė buvo stambi, vyriško veido, truputį sukumpusi sep­

tyniasdešimties metų senė. Chna dažyti plaukai buvo aprišti žalia skarele, o pečius buvo apsigobusi lengva tamsia skraiste. Šiurkščiame ir raukšlėtame jos veide švietė neįtikėtinai jaunos, gyvos akys ir labai balti dantys.

Stengdamasi pro čadrą įžiūrėti mano veidą, ji tarė:- Sveika atvykusi, brangioji, užeik!Atsirėmusi į vartų skersinį ir neperžengdama tarpuvartės,

tarsi jai būtų draudžiama išeiti į gatvę, Hatidžė paėmė mano ry­šulius ir užsklendė vartus iš vidaus.

Ji nusivedė mane per sodą, kur pamačiau švietimo skyriaus vedėjo nupasakotą „iš didelių aukų suremontuotą“ mokyklos pas­tatą. Jis buvo visiškai toks pat kaip ir kitos Zeinilero trobos. Skyrė­si tik tuo, kad apačioje aplink stulpus apkaltos lentos dar nebuvo pajuodusios. Jos, matyt, turėjo atskirti klasei skirtas patalpas.

Kia buvau jau beįeinanti pro duris, Hatidžė nutvėrė mane už rankos:

- Palauk, dukrele!Aš krūptelėjau iš netikėtumo.Vos krutindama lūpas, ji sukalbėjo trumpą maldą ir tada tarė:- Na, dukrele, dabar ir tu tark „Bismilah“* ir ženk pirmiausia

dešine koja pro duris.Apatiniame aukšte buvo tamsu kaip kalėjime. Senė tempė

mane už rankos akmenimis grįstu siauru koridoriumi, paskui aukštyn tamsiais laiptais, kurių pakopos nuo senumo garsiai girgždėjo. Viršutiniame aukšte buvo niūri priemenė ir didelis kambarys su aukštomis medinėmis aklinai uždarytomis langi­

* Bismilah - Dievo vardu (kiekvienos Korano maldos pradžia).

Čiauškutė 165

nėmis. Čia ir buvo tas švietimo skyriaus vedėjo žadėtasis pato­gus mokytojo butas.

Hatidžė pastatė mano ryšulius ant grindų ir ištraukusi iš spintą atstojančio židinio lempą ją uždegė.

- Šiais metais čia niekas negyveno, todėl viskas apdulkė­jo, - paaiškino ji. - Bet rytoj iš pat ryto, duos Dievas, aš viską išvalysiu.

Hatidžė anksčiau čia mokytojavo. Apskrities švietimo sky­rius, pradėjęs švietimo reformą, ją atleido, bet į gatvę neišmetė ir paliko prie mokyklos, tebemokėjo 200 kurušų atlyginimą. Tad ji buvo pusiau mokytoja, pusiau valytoja. O nuo šiol - kaip aš pasakysianti, taip ir bus.

Supratau, kad moteris manęs prisibijo. Juk buvau jos virši­ninkė. Pamėginau jai keliais žodžiais paaiškinti, kad niekam ne­darau nieko bloga, ir ėmiau apžiūrinėti savo būstą.

Purvini apmušalai nuo laiko buvo pavirtę skutais, juodos medinės lubos nuo drėgmės supuvo ir įlinko, viename kampe buvo apgriuvęs židinys, kitame - suklypusi lova. Vadinasi, nuo šiol mano gyvenimas slinks šitame kambaryje!

Lyg atsidūrusi rūsyje, kuriame trūksta oro, aš vos galėjau at­gauti kvapą, mano rankos ir kojos visai sužvarbo.

- Mieloji ponia Hatidžė, padėkit man atidaryti kurį nors lan­gą. Pati aš vargu ar pajėgsiu.

Senoji moteriškė, matyt, buvo pasiryžusi viską daryti už mane. Ji truputį pasikamavo su velke ir šiaip taip atidarė vieną langinę. Pamačius vaizdą pro langą, man net plaukai pasišiaušė.

Priešais buvo kapinės. Aukštų kiparisų viršūnėse dar blyk­čiojo vakaro gaisai, tarp medžių dunksojo paminklinių akmenų miškas, o už jų plytėjo meldais apaugęs liūnas, kuriame dabar geso blyškūs dangaus atšvaitai.

Senoji moteris giliai atsiduso:- Žmogus, dukrele, dar gyvas būdamas turi pratintis, - tarė

ji. - Juk visi ten nukeliausim...

166 Rešatas Nuri Giuntekinas

Nežinau, ar ji tai pasakė atsitiktinai, ar pamačiusi mano veide siaubą ir išgąstį norėjo nuraminti. Pasistengiau susiimti. Reikėjo būti drąsiai. Ir aš nerūpestingai, net linksmai tariau:

- Vadinasi, čia kapinės... Nežinojau...- Taip, dukrele, čia Zeinilero kapinės. Jos čia nuo senų seno­

vės. Dabar laidojame kitoje vietoje, o čia - istorinė vieta. Einu uždegsiu žibintą prie senolio Zeini kapo, tuoj grįšiu.

- O kas tas Zeini?- Vienas palaimintasis, tebūna šventas jo atminimas, labai

kilnus žmogus. Palaidotas va ten, po anuo kiparisu.Tyliai šnabždėdama maldas, Hatidžė nuėjo laiptų link. Iki

šiol nežinojau, kad galiu bijoti tokių dalykų. Bet šiuo momentu man iš tikrųjų pasidarė baisu likti vienai tamsiame kambaryje, kuris prisipildė kiparisų kvapo.

Aš puoliau jai iš paskos.- Ar galėčiau eiti kartu su jumis?- Eime, dukrele, taip bus dar geriau. Bus labai gražu, kad tu

vos atvykusi aplankysi palaimintojo Zeini kapą.Mes išėjome į kapines pro užpakalines mokyklos duris ir nu­

žingsniavome tarp akmeninių antkapių.Kartais per ramazaną* ar švenčių išvakarėse tetos mane ves­

davosi lankyti šeimos kapų į Ejupo kapines.Bet tiktai tamsiose Zeinilero kapinėse pirmą kartą pajutau

mirties graudumą ir baisumą.Antkapiai, kuriuos pamačiau čia, skyrėsi nuo tų, kuriuos bu­

vau mačiusi kada nors anksčiau. Jie stovėjo lygiomis eilėmis kaip kareivių gretos, tiesūs, aukšti, su lygiomis nugludintomis viršūnė­mis, ir visi kaip vienas juodi. Užrašų perskaityti buvo neįmanoma. Tik kai kur galėjau įžiūrėti užrašytą pirmąjį žodį: „O Alache...“

Vaikystėje buvau girdėjusi tokią pasaką. Seniai, labai seniai, norėdama pagrobti jaunąjį kažkokios šalies sultoną, iš už to­

* Ramazanas - musulmonų pasninko mėnuo.

Čiauškutė 167

limųjų kalnagūbrių kariuomenė leidosi į žygį. Dieną kareiviai slėpdavęsi urvuose, o naktį traukdavę toliau. Kad tamsoje niekas jų nepastebėtų, jie nuo galvos iki kojų apsigaubdavę juodomis marškomis.

Taip jiems nužygiavus ilgą kelią ir priartėjus prie miesto, kurį reikėjo pulti, Alachui staiga pagailo jaunojo sultono, ir visus juo­dai apsirengusius kareivius jis pavertęs juodais akmenimis.

Žiūrėdama į tuos eilėmis išrikuotus juodus akmenis, prisi­miniau aną pasaką. „Gal čia ir yra ta pasakų šalis, kur juodai apsirengusius kareivius ištiko baisi mirtis?“ - pagalvojau.

- Kas tie Zeiniai, ponia Hatidže?- Kad ir aš nežinau, dukrele. Kadaise tas kaimas jiems pri­

klausė. Dabar, išskyrus kapines, daugiau nieko nelikę. Telaimina Alachas jų atminimą. Senolis Zeini buvo tarp jų vyriausias. Čia atgabendavo ligonius, kurių niekas neapsiimdavo išgydyti. Pa­žįstu vieną moterį, kurią suparalyžiuotą nešte atnešė, o ji iš čia išėjo pati savo kojomis.

Zeini kapas buvo pačiame kapinių pakraštyje po aukštu ki­parisu. Kasnakt Hatidžė jose uždegdavo tris žibintus. Vieną ant kipariso šakos, kitą vidinėje pusėje prie vartelių, o trečiąjį - prie pat kapo.

Kapas buvo supiltas virš gilios duobės. Šitoje duobėje, ne­regėdamas saulės šviesos, Zeini septynerius metus gyveno kaip atsiskyrėlis. Kai jis mirė, niekas nedrįso paliesti palaimintojo kūno. Tiesiog uždengė karstu.

Hatidžė uždegė du žibintus. Paskui parodė man kelis iškaltus laiptelius į duobę.

- Eikš, dukrele, leiskimės žemyn, - tarė ji.Aš bijojau lipti. O ji vėl pakartojo:- Eikš, dukrele, jeigu jau iki čia atėjai, nuodėmė neiti toliau.

Jei turi kokį troškimą - paprašyk Zeini, ir būtinai išsipildys...Leisdamasi laipteliais, virpėjau kaip drebulės lapas. Jeigu

numirėliai kapuose galėtų bent truputį jausti, jie būtų supra­

168 Rešatas Nuri Giuntekinas

tę, kaip aš tuomet jaučiausi. Į nosį trenkė drėgnos ir šaltos žemės tvaikas.

Senolio Zeini karstas buvo apmuštas žaliai dažyta cinko skarda. Paskui iš Hatidžės pasakojimo sužinojau, kad Zeini visą gyvenimą praleido skurde ir nepritekliuje ir nenorėjo, kad po mirties jo palaikai būtų suvynioti į prabangią ir puošnią drobu­lę. Todėl vėliau, jei kas ir atnešdavo kokį gražesnį audeklą kars­tui užkloti, po savaitės šis virsdavęs skarmalais.

Senoji moteriškė sukalbėjo maldas keistu švilpiančiu balsu, įpylė į mažą žibintą prie galvūgalio aliejaus ir atsigręžė į mane.

- Jei kuriam nors kaimo gyventojui išmuša mirties valanda, mirties angelas Azrailas pirmiausia aplanko Zeini, ir tuomet ta liepsnelė pati užgęsta. O dabar, dukrele, pasakyk palaimintajam savo troškimą, - pasakė ji.

Man linko keliai. Atrodė, kad tuoj parkrisiu. Aš priglaudžiau degančią kaktą prie vėsaus Zeini karsto ir tyliai tyliai, ne lūpo­mis, o sužeista širdimi sušnabždėjau: „Brangusis seneli Zeini. Aš tesu mažas netikęs žvirblelis - Čalykušu. Nežinau, kaip tau melstis, kaip tavęs maldauti. Atleisk man. Manęs niekas nemokė dalykų, kurie galėtų tau patikti. Girdėjau, kad tu, neregėdamas saulės šviesos, praleidai čia septynerius metus kaip atsiskyrėlis. Gal ir tu bėgai nuo žmonių neištikimybės ir žiaurumo? Mielas seneli, noriu tavęs paprašyti vieno svarbaus dalyko. Per tuos sep­tynerius metus tikriausiai yra buvę tokių akimirkų, kai tu ilgė- davaisi saulės spindulio ar vėjo pūstelėjimo. Atsiųsk ir man tą kantrybės angelą, kuris padėdavo tau ištverti sunkias vienatvės valandas, kad pakeičiau savo kančią be aimanų ir ašarų!..“

■*

Aš viena savo kambaryje. Palikusi mane čia, Hatidžė išėjo į savo kamarėlę apatiniame mokyklos aukšte, panašiame į rūsį. Ten, sukdama rožinį, ji meldėsi iki vidurnakčio.

Čiauškutė 169

Jau dvi valandas prie menkos spingsulės rašau šias eilutes. Iš lauko, iš tolo atsklinda šaltinio čiurlenimas, kartais subraška ko­kia lubų lenta. Ne tik jaučiu, bet ir girdžiu kaip stingsta pakaušis. Pamažu įsiklausau į kitus namo viduje šnarančius garsus. Tyliai girgžda laiptų pakopos, koridoriuje lyg pasigirsta paslaptingas žmonių šnabždesys.

Na, Čalykušu, eik miegoti. Nebijok keistų nakties garsų. Kad ir kokie baisūs būtų, jie tau nepadarys tiek blogo, kiek padarė piktos „Geltonosios gėlelės“ lūpos tada, tetos namuose...

Zeinileras, lapkričio 20

Šįryt paskaičiavau: nuo mano atvykimo į Zeinilerą praėjo beveik mėnuo. O man tas mėnuo prailgo kaip dešimt metų. Iki šiol ne­sinorėjo parašyti nė vieno žodžio. Atvirai pasakius, aš bijojau.

Pirmomis dienomis buvau tokia nusiminusi, kad nežinia kokių nesąmonių galėjau prirašyti. Dabar jau ėmiau priprasti prie čionykščio gyvenimo. Sesuo Aleksi mėgdavo sakyti: „Mano mergytės, nuo nepagydomų ligų ir neišvengiamų bėdų yra tik vienas vaistas - kantrybė ir nuolankumas. Negandose slypi ir viena slapta malonė. Kas jas pakelia ne dejuodamas, o su šypse­na, tam jos mažiau ir pakenkia.“

Čalykušu visada juokdavosi tai girdėdama. Bet dabar ji pri­pažįsta, kad šie žodžiai buvo teisingi, ir jau nedrįsta juoktis.

Per tą mėnesį, kurį gyvenu čia, pasitaikė tokių valandėlių, kad beveik krausčiausi iš proto. „Neverta priešintis! - saky­davau sau. - Vis vien tu neištversi.“ Tokiomis akimirkomis mane ir gelbėdavo pranašiški sesers Aleksi žodžiai. Mano šir­dis plūsdavo krauju, o aš juokdavausi, dainuodavau, švilpau­davau. Taip stengdavausi, kad širdis imdavo tikėti tuo links­mumu ir pamažu, kaip pamerkta į vandenį nudžiūvusi gėlelė, atsigaudavo.

170 Rešatas Nuri Giuntekinas

Paskui pradėjau ieškoti paguodos mane supančiuose daly­kuose. Pakliuvusiu į rankas žaliu lapeliu braukdavau sau per skruostus ir lūpas. Sode surastą beglobį sulysusį kačiuką glaus- davau prie krūtinės, šildydavau savo kvėpavimu. O kai užslink­davo visai juodos dienos, sakydavau pati sau: „Feride, nėra rei­kalo nukabinti nosies! Susiimk! Juk tu žinai, kad gyvenime tau daugiau nieko neliko - tik linksmas veidas ir narsa!“

Tas linksmumas buvo apsimestinis, laikinas. Ir tegul. Juk tamsiame požemyje sušvitęs kad ir menkas šviesos spindulėlis ar tarp akmenų prie apgriuvusios sienos prasiskleidęs gležnas žiedelis - vis gyvybės ir vilties ženklas.

Šiandien penktadienis, mokykla uždaryta. Kelias dienas iš eilės pylęs lietus liovėsi. Lauke ruduo rengiasi paskutinei savo atsisveikinimo šventei. Rodos, kad ir kalnų grandinė tolumoje, ir meldais apaugęs liūnas šypsosi saulei... Aukšti kiparisai ir tarp jų išsirikiavę antkapiai, ir tie nebeatrodo tokie grėsmingi. Žvel­giu į savo širdies gelmes ir jaučiu, kad pamažu rimstu, keičiuosi, imu priprasti ir pradedu net pamilti tą varganą tamsų kraštą!

*

Atvažiavusi iš karto kitą rytą pradėjau dirbti. Ta pirmoji diena buvo viena iš įsimintiniausių mano gyvenime.

Iš ryto atidžiai apžiūrėjau klasę, kuriai suremontuoti, pasak B... miesto švietimo skyriaus vedėjo, prireikė daugybės aukų. Čia anksčiau, matyt, buvo tvartas. Paskui sudėjo medines grin­dis, praplatino ir įstiklino langus.

Ant suodžiais apneštų pajuodusių sienų apmušalų kabojo pakrypęs žemėlapis ir trys paveikslai. Viename buvo pavaizduo­ti griaučiai, kitame - valstiečio sodyba, trečiame - gyvatė. Tie paveikslai, matyt, buvo naujasis mokyklos inventorius.

Prie sienos nuo sodo pusės stovėjo lovys galvijams šerti, likęs nuo tų laikų, kai čia dar buvo tvartas. Tikriausiai tikėtasi, kad jis

Čiauškutė 171

galės praversti, nes ant viršaus buvo prikaltas dangtis, ir lovys buvo tapęs skrynia.

Mokiniai čia susidėdavo maistą, knygas ir ryšulius žabų, ku­rių pririnkdavo kalnuose mokyklai kūrenti.

Hatidžė man atskleidė dar vieną skrynios paskirtį. Į ją sodin­davo neklaužadas, kurių nepaveikdavo lazda. Jaunesnysis seniū­no sūnus Vechbi praleisdavo toje skrynioje kone visą laiką. Pra­sižengęs jis pats įsirangydavo į skrynią, guldavosi ant nugaros kaip numirėlis karste ir užsivoždavo dangtį.

Aš nustebusi paklausiau:- Ir seniūnas nepyksta?Hatidžė palingavo galvą.- Seniūnas patenkintas. „Puiku, - sako jis, - gerai, kad man

pasakei, Hatidžė. Mes namie irgi turime skrynią. Dabar, kai tik jis ką nors iškrės, būtinai jį į ten uždarysiu.“

- Gražus auklėjimo būdas! Vadinasi, mokykloje yra ir ber­niukų?

- Taip, yra, kokie du ar trys. Kai paauga, siunčiame juos į berniukų mokyklą Gariplero kaime.

- O kur tas Gariplero kaimas?- Va ten, už tų uolų.- Ar negaila vaikų? Kaip jie ten žiemą per sniegą nuklampoja?- Jie įpratę. Kai nelyja, jie nueina per kokią valandą. Bet kai

sninga, pažliugę, lyja, tada, žinoma, sunkiau.- Gerai, o kodėl jų čia nemokote?- Ką tu, vyrams ir moterims kartu negalima!- Argi jie jau vyrai?- Žinoma, jiems juk jau dvylika trylika metų - tikri bernai!Hatidžė nutilo, bet buvo matyti, kad nori, bet nedrįsta dar

kažką pridurti. Pagaliau ryžosi:- O dabar tai jau visai neįmanoma!- Kodėl?- Tu, dukrele, pernelyg jauna... Štai kodėl...

172 Rešatas Nuri Giuntekinas

Stambule, būdavo, sako: „Dora moteriškė ir nuo gaidžio bėga.“ Hatidžė, matyt, kaip sykis iš tos padermės. Aš neketinau jai priešgyniauti ir užsiėmiau kitais dalykais.

Kita dalis mokyklos inventoriaus, parūpinta didelių švietimo skyriaus vedėjo pastangų dėka, buvo penki senamadiški, grioz­diški mokinių suolai. Bet keisčiausia, kad niekas nemanė jais naudotis, ir jie riogsojo netvarkingai suversti į kampą.

- Kodėl jūs taip padarėte, ponia Hatidže? - paklausiau.- Ne aš, dukrele, o ankstesnioji mokytoja, - pasakė ji. - Vai­

kai neįpratę sėdėti tokiuose suoluose. Ar gali žmogus ko nors išmokti, kai sėdi taip aukštai tarsi ant minareto? Bijodama, kad netikėtai neužgriūtų koks inspektorius, mokytoja nedrįso tų suolų išmesti. Į mokyklą atėjusius naujokus iš pradžių sodiname į tuos suolus. O vėliau persodiname žemai, ant plaušinių.

Hatidžė sutiko man padėti, ir mes išnešėme plaušinius, iš­plovėme grindis, sustatėme suolus. Patalpa ėmė bent šiek tiek panėšėti į klasę.

Iš moteriškės veido buvo matyti, kad ji nepatenkinta, bet prieštarauti nedrįso, ir darė viską, ką sakiau. Man dar nespėjus nė rankų nusiplauti, nebaigus ruošos darbų, ėmė rinktis mokinės.

Mergaitės buvo aprengtos labai prastai ir skurdžiai, nė viena neavėjo batų ir nemūvėjo kojinių. Galvos buvo standžiai apriš­tos senais drobiniais skudurėliais. Basnirčiom įsispyrusios į me­dinius sandalus, jos atkaukšėjo su jais iki klasės durų, nusiavė ir sustatė į eilę prie slenksčio.

Pamačiusios mane, mergaitės sutriko. Susispietusios tarpdu­ryje, jos baugščiai spoksojo į mane nuo tarpdurio, o kai papra­šiau įeiti į klasę, užsidengė rankomis veidus ir pasislėpė už durų. Man teko jas už rankų tempte tempti į vidų.

Priėjusios prie manęs, jos užsimerkdavo ir bučiuodavo man ranką, o aš vos tvardžiausi nesusijuokusi.

Matyt, kaime taip buvo įprasta. Bučiuodama kiekviena juo­kingai čepsėjo, ir mano ranka nuo jų lūpų pasidarė drėgna. No­

Čiauškutė 173

rėdama jas prisipratinti, kiekvienai pasakiau po kelis meilius žodžius. Bet nepaisant mano saldaus balso, jos nieko neatsaky­davo, sutrikusios keistai gūžėsi, maivėsi, kol pagaliau kone prie­varta pavyko sužinoti jų vardus.

- Zechra...- Aišė...- Zechra...- Aišė...- Zechra...- Aišė...Viešpatie, kiek tame kaime Zechrų ir Aišių!Nors čia nebuvo nieko juokingo, man į galvą vis vien lindo

komiški dalykai. Pavyzdžiui, atvažiuoja koks nors inspektorius ir nori susipažinti su mano mokinėmis. O aš kaipmat išpyškinu, palengvindama jo darbą: „Klasėje yra devynios Aišės ir dvylika Zechrų!“ Arba, kad būtų lengviau, galima susodinti visas Aišes vienoje klasės pusėje, o Zechras - kitoje, o žaidžiant sode sviedi­niu (aš ketinau per pertraukas vestis jas į sodą pažaisti), užtektų tik šūktelėti: „Aišės - į kairę, Zechros - į dešinę!“, ir abi koman­dos jau sudarytos.

Negalėjau iškęsti, nesugalvojusi kokio nors pokšto. Kai atei­davo nauja mergaitė, klausdavau: „Tu, dukrele, Zechra ar Aišė?“, ir beveik visada gaudavau teigiamą atsakymą.

Pati drąsiausia pasirodė esanti viena apskritaveidė mergaitė. Įsmeigusi į mane savo juodas akytes, ji nustebusi paklausė: „Iš kur tu žinai mano vardą?“

Susodinau savo mokines į suolus ir įspėjau, kad gerai įsimin­tų savo vietas. Reikėjo matyti tas vargšeles! Jos nebuvo įpratu- sios sėdėti eilėmis suoluose ir rangėsi taip, tarsi sėdėtų ant stogo šlaito ar ant medžio šakos.

O kai tik aš nueidavau į šoną, jos, nenuleisdamos nuo ma­nęs akių, kaipmat pariesdavo purvinas kojas po savimi, tarsi kokie vėžliukai, slepiantys savo letenas į šarvus. Ką padarysi, pamažu pripras.

174 Rešatas Nuri Giuntekinas

Vienas dalykas mane smarkiai stebino. Droviai prieidamos prie manęs, jos užsimerkdavo ir bučiuodavo ranką netardamos nė žodžio kaip kaimo nuotakos, bet vos tik atsiversdavo knygas, pasigirsdavo baisiausias stūgavimas. Jos rėkė visa gerkle. Klasėje vis daugėjant mokinių, triukšmas darėsi nepakeliamas, ir man ėmė svaigti galva.

Paklausiau Hatidžės:- Ar jos visą laiką taip garsiai rėks? Kaip galima tai ištverti?Ji nustebusi pažiūrėjo j mane.- Žinoma, dukra mano! Juk čia mokykla. Argi nukirsi medį

nemosuodamas kirviu? Juo garsiau rėks, tuo geriau įsimins pa­moką, - paaiškino ji.

Klasė jau buvo pilna. Aš iš visų jėgų trinktelėjau ranka į ka­tedrą, kuri iš tiesų buvo gražiausias ir naujausias daiktas moky­kloje. Aš norėjau pasakyti mergaitėms, kad skaitytų tyliai. Ta­čiau nekreipdamos į mane jokio dėmesio, nė viena net nepakėlė galvos. Atvirkščiai, tarsi avilys, į kurį pataikė akmuo, klasė ėmė ūžti dar smarkiau.

„Euziubillahi, ebdžed, hevvez, huti, džim iustiunde dže, džim esre dži...“

Supratau, kad man teks nemažai pasikamuoti, kad įpratin­čiau vaikus dirbti kitaip. Bet kad man tas tikrai pavyks, nė kiek neabejojau.

- Gerbiamoji Hatidže, - kreipiausi į senąją mokytoją, - jūs šiandien mokykite, kaip buvote įpratusi. Kol neįvesiu klasėje tvarkos, aš mokyti nepradėsiu.

- Mes kaip mokame, taip mokome, dukrele, - pasiteisino moteriškė nepatikliai žiūrėdama į mane. - Aš nežinau to, ką ži­nai tu. Ką aš galiu padaryti, aš juk mokykloje nesimokiau...

Ką vargšelė norėjo pasakyti, supratau tik paskui. Ji manė, kad ją egzaminuosiu. Ji taip bijojo prarasti savo du šimtus kurušų!

Nors oras buvo gražus, kai kurios mergaitės atėjo į mokyklą apsigaubusios galvas senomis skepetomis. Paklausiau Hatidžės, kodėl jos taip apsimuturiavusios.

Čiauškutė 175

Ir šis mano klausimas ją nė kiek ne mažiau nustebino.- Viešpatie, dukrele, juk jos jau didelės, tikros nuotakos.

Joms jau nedera vaikščioti gatvėmis vienplaukėms.O Dieve, nejaugi galima tas nugeibusias, pablyškusias dešim­

ties dvylikos metų mergaites laikyti suaugusiomis nuotakomis? Aš, matyt, tikrai pakliuvau į baisiai keistą kraštą.

Tačiau ta mintis mane savaip ir pradžiugino. Jeigu šitas mer­gaites čia laiko nuotakomis, tai j mane žiūrės kaip j namie užsi­tupėjusią senmergę, ir niekas nebevadins vaiku.

Paskutinieji į mokyklą atėjo berniukai. Jie kartu su suau­gusiais dirba namie ūkio darbus - prisemia iš šulinio vandens, melžia karves, pritempia iš kalnų malkų.

Ponia Hatidžė paprašė jų truputį palaukti už durų, paskui nedrąsiai pasiklausė manęs:

- Tu turbūt būsi pamiršusi skarelę?- Ar tai būtina?- Teisybę pasakius, nebūtina. Aš nesiginčysiu, bet ar ne nuo­

dėmė pamokose būti vienplaukei?Man buvo gėda pasakyti „Žinau“, todėl paraudusi sumelavau:- Atvažiuodama pamiršau pasiimti.- Gerai, dukrele, duosiu tau naujo batisto, - pasakė Hati­

džė ir nuėjusi į savo kamarėlę atnešė man žalią plono batisto skarelę, kurią ištraukė iš savo skrynios nežmoniškai girgž­dančiu dangčiu.

Teks kentėti, ką darysi! Užsigobiau skarele plaukus ir, kaip darydavo būrėjos čigoniukės Stambulo gatvėse, susirišau ją pasmakrėje.

Iš lauko langas buvo pridengtas langine, todėl jo stiklas pui­kiai atstojo blausų veidrodį.

Paslapčiomis priėjau priėjo ir ėmiau apžiūrinėti savo atspin­dį. Nusprendusi būti mokytoja, aš buvau sugalvojusi sau vieną drabužį. Mano galva, mokytoja turėjo rengtis kitaip negu kitos moterys.

176 Rešatas Nuri Giuntekinas

Išradimas buvo labai paprastas: juodo blizgančio satino su­knelė iki kelių, per juosmenį siauras odinis dirželis ir dvi nedi­delės kišenės nosinaitei ir užrašų knygelei įsidėti.

Tam juodumui pagyvinti buvo skirta balta plati drobinė apy­kaklė. Aš nemėgstu ilgų plaukų, bet mokytojai netinka trumpi. Jau mėnesį auginau plaukus, bet jie dar nesiekė man net pečių.

Savo pirmajai pamokai taip ir apsirengiau, o kad garbano­ti plaukai nekristų ant kaktos, aš juos ilgai ir stropiai lyginau šepečiu.

Su juoda žvilgančia suknele, su žalia batisto skarele ant trum­pų plaukų, kurie ištrūkę nuo šepečio kaipmat vėl susigarbiniavo, aš atrodžiau taip juokingai, kad vos susiturėjau garsiai nenusi­kvatojusi.

★

Dabar supažindinsiu su savo mokiniais berniukais, dėl kurių ir teko užsirišti žalią Hatidžės skarelę.

Pirmiausia mažasis Vechbi, kuris kaip peliukas visą laiką lin­dėjo skrynioje ir iš tikrųjų buvo tikras padūkėlis. Apvalios kaip karoliukai juodos blizgančios akys, mažas gudrus veidelis, smai­las smakras - tikras velniūkštis...

Džaferas Aga - vienintelis arabiukas, apskritas kaip sukutis, tamsiaodis, dideliais akių baltymais, ryškiai baltais dantimis ir raudonomis lūpomis. Jei mokykloje jį kas nors pavadinda­vo tik Džaferu, jis tiesiog neatsakydavo, o gatvėje apmėtydavo akmenimis.

Dešimtmetis Ašuras - vieni griaučiai, suvargęs, raupuotu veidu ir smulkiais dantimis berniukas.

Pagaliau svarbiausias asmuo klasėje - Hafizas Nuri, dešim­ties metų berniukas raukšlėtu kaip septyniasdešimtmečio senio veidu. Po smakru jam raudonavo didelis skrofuliozinis neseniai užsitraukęs skaudulys, dėl kurio jo plonas kaklas atrodė plikas

Čiauškuti 177

kaip nulupta šaka. Išsprogusios akys be blakstienų ir balta čalma ant pageltusios kiaušinio formos galvos - nors imk ir rodyk tokį sutvėrimą už pinigus.

*

Tą rytą Hatidžė, pasidėjusi šalia ryšelį ką tik kapinėse prisipjautų plonų ilgų vytelių, šaukdama iš eilės prie savęs mokinius, pradė­jo pamoką.

Triukšmas klasėje tolydžio garsėjo.Sesuo Aleksi, kai klasėje kildavo nepakeliamas triukšmas, bū­

davo, sunerdavo savo geltonus kaip žvakė pirštus, visai kaip Šven­tosios Mergelės Marijos paveiksle pakeldavo į dangų tyras žydras akis ir sakydavo: „Jūs verčiat mane kentėti pragaro kančias.“

Didžiausią netvarką ir erzelį klasėje pirmiausia keldavo Ča- lykušu, o dabar tas išdykavimas atsirūgsta jai pačiai. Dvi savai­tes plūkiausi, norėdama pritildyti tą pasibaisėtiną triukšmą, pri­versti mokinius visus kartu išklausyti užduotį ir dirbti tyliai.

Dabar galiu pasidžiaugti, kad mano triūsas nenuėjo veltui. Pirmomis dienomis, kad ir labai nėriausi iš kailio, susitvarky­ti su klase nepavyko. Po Hatidžės rykščių, kurios be paliovos zvimbdavo klasėje, mano balselis vaikams atrodė per silpnas...

Kai jau visai nesusidorodavau, imdavau rėkti; „Eikš, Hatidže, eikš greičiau!“ Ji įlėkdavo į klasę kaip pasakų ragana ant šluotos ir padėdavo man įvesti tvarką.

Vargais negalais tą triukšmą pasisekė sutramdyti. Dabar kla­sė aprimusi. Vaikai pamažu ima suprasti žodį. Tuo liko paten­kinta net Hatidžė, kuri buvo įsitikinusi, kad juo garsiau vaikai plyšoja, tuo geriau išmoksta pamoką. Apsisukusi ji vis kartojo ir kartojo tą patį: „Tenepagaili Alachas tau sveikatos, dukrele, pagaliau ir mano galvelė pailsės...“ Bet aš siekiau dar daugiau. Aš norėjau, kad vaikai pasidarytų gyvesni, linksmesni. Nelabai tikėjau, kad ir tai man pavyks.

178 Rešatas Nuri Giuntekinas

Čionykščius vaikus, kaip ir kaimo namus, gatves, kapus, žen­klina kažkoks juodas liūdesys. Bespalvės jų lūpos nemokėjo šyp­sotis, sustingusios, visada liūdnos akys, regis, matė tik mirtį. Ar tik ir aš pati pamažu nepradedu darytis panaši į juos? Anksčiau aš mirtį įsivaizdavau visai kitaip. Iki kokių penkiasdešimties ar šešiasdešimties metų, kol turi jėgų, žmogus vis bėga, pluša, linksminasi. Paskui jo akis ima lipinti saldus miegas. Tada gu­lasi į baltutėlaitę švarią lovą ir laukia, kada atslinkęs miegas ims jį svaiginti, o tada maloniai šypsodamasis ir saldžiai apsvaigęs užgęsta. Ant balto saulėje žvilgančio marmuro puokštės gėlių... Ant marmuro plokštės nutūpę keli paukšteliai geria vandenį iš mažyčių duobučių... Štai toks malonus ir net smagus paveikslėlis iškildavo prieš mano akis, kai pagalvodavau apie mirtį. O dabar aš tarsi jaučiu ant savo lūpų kartų mirties skonį, įkvepiu jį į plau­čius drauge su ore tvyrančiais alijošiaus ir kipariso kvapais!

*

Dėl to, kad vaikai tokie paniurę, nelinksmi, daug kaltės tenka ir Hatidžei. Mat vargšė mano, kad mokytojo pareiga - išmo­kyti vaiką užgniaužti savo širdyje bet kokį žemišką troškimą. Kiekviena proga ji savo auklėtiniams surengia tarsi akistatą su mirtimi. Ji mano, kad tie keli anatomijos plakatai, kurie kabo ant sienos, buvo atsiųsti į mokyklą būtent tuo tikslu. Pavyzdžiui, pirmiausia ji liepia vaikams skaityti tokias eiles:

„Pasaulis šis laikinas, nieks neišliks!Skubėki, pasauli, mirtis tuoj ištiks!“

O paskui rodo ant sienos kabantį griaučių plakatą ir sako: „Rytoj, kai numirsime, mūsų mėsa supus, o kaulai va šitaip su­dūlės.“ Paskui pradeda pasakoti mokiniams apie mirties baisu­mus ir pomirtines kančias.

Čiauškutė 179

Jos įsitikinimu, visi trys ant sienos sukabinti plakatai skirti tam pačiam tikslui. Rodydama vaikams plakatą, kuriame pa­vaizduotas valstiečio ūkis, ji aiškina: „Sutverdamas avis, Alachas galvojo: „Tegul mano vergai valgo šitų avių mėsą ir meldžiasi už mane.“ O dabar, kai jūsų gerklės ryja avieną, ar prisimenat tą priedermę? Kur tau! Kai išmuš valanda keliaut į žemę, pažiūrė­siu, ką pasakysit!“ Šitaip ji nuolat gąsdino vaikus ir piešė baisius mirties vaizdus.

O kai ateidavo eilė plakatui su gyvate, Hatidžė pristatydavo ją kaip Šachmeraną, gyvačių karalių. Ji užrašydavo ant gyvatės atvaiz­do kaimo ligonių vardus ir visus įtikinėjo, kad tas juos išgydys.

Aš kaip įmanydama stengiausi bent truputėlį pralinksminti, prajuokinti tuos vargšus vaikus.

Deja, visos mano pastangos buvo veltui.Mokykloje nustačiau privalomas pertraukas. Kas pusvalandį

ar kas valandą išvedu vaikus į sodą, mokau juos visokių links­mų, įdomių žaidimų. Nė vienas jiems neteikia malonumo. Tada palieku juos vienus ir pasitraukiu šalin.

Toms užguitoms mergaitėms užgesusiomis akimis ir pavar­gusiais suaugusių veidais labiausiai patikdavo nulįsti į kokį nuo­šalų sodo kampelį ir balsiai traukti religines giesmes apie mirtį, kuriose nuolat kartojami žodžiai mirtis, karstas, teneširas*, ze- bani**, kapas.

Viena giesmė buvo tokia klaiki, kad man nuo jos šiurp- davo oda.

Savo virpančiais balsais mergaitės sutartinai giedodavo:

„Kaip plėšikai jie papjaus taveTave į karstą medinį įdės.Žiauri mirtis tavęs nepagailės.“

* Teneširas - stalas įnirusiems apmazgoti.* Zebani - angelas, pragare kankinantis nusidėjėlius.

180 Rešatas Nuri Giuntekinas

Klausantis tokių giesmių, prieš mano akis slinko laidotuvių procesijos vaizdai.

Laidotuvės buvo vienas mėgstamiausių mano mokinių žai­dimų. Jis priminė man teatrą ir būdavo žaidžiamas per ilgąją pi­etų pertrauką. Pagrindinius vaidmenis gaudavo Hafizas Nuri ir arabiukas Džaferas Aga.

Džaferas Aga suserga. Mergaitės, apstojusios jį iš visų pusių, skaito Koraną, lašina į burną švento zemzemo vandens.

Kai išvertęs akis mažylis išpučia dvasią, mergaitės virkau- damos pariša jam žandikaulį. Paskui paguldo jį ant teneširo ir apmazgoja.

Kai vaikai papuošdavo iš vartų išlaužtą lentą žaliomis skarelė­mis, tas žaislinis karstas virsdavo pasibaisėtinai panašiu į tikrą.

Kviesdamas atsisveikinti su velioniu, Hafizas Nuri kraupiu spiegiamu balsu skaitydavo ezaną* ir šarvojimo maldą. Jo klau­santis man nugara nueidavo pagaugais. Prie tariamo kapo jis šaukdavo: „Ei, Zechra, Džafero žmona!“ Tas vaizdas mane taip sukrėsdavo, kad kelis kartus esu jį net sapnavusi.

Kaip jau sakiau, šitame krašte žmogų nuolat persekioja mir­ties kvapas. Ypač naktį... Atsispirti tiems košmarams, siaubui neapsakomai sunku!

Vieną naktį kalnuose pradėjo staugti šakalai. Baisiai išsigan­dau. Nusprendžiau bėgti pas Hatidžę į apačią.

Bet atidariusi rūsio pelėsiais atsiduodančios kamarėlės duris pamačiau vaizdą, kuris man pasirodė tūkstantį kartų baisesnis už tą šakalų staugimą.

Nuo galvos iki kojų susisupusi į baltą maršką, linguodama į šonus ir varstydama ilgąjį rožinį** senė sėdėjo parietusi kojas ant maldų kilimėlio ir nieko aplink nematydama dusliu balsu vapė­jo kažkokius nesuvokiamus garsus.

* Ezanas - kvietimas melstis.* Ilgasis musulmonų rožinis susideda iš 99 karoliukų.

Čiauškutė 181

Buvo čia ir trys dalykai, kurie man patiko.Pirmasis - po mano langu čiurleno nepailstanti versmė, ku­

rios garsai padeda man naktimis įveikti savo vienatvę.Antrasis - mažasis Vechbi, kuris Hatidžės viešpatavimo lai­

kais nubaustas už prasikaltimus visą laiką tūnodavo skrynioje. Aš paprasčiausiai įsimylėjau tą neklaužadą. Jis niekuo nebuvo panašus nė į vieną iš čionykščių vaikų. Nors vietoj K jam vis išeidavo ištarti Dž, bet kalbėjo jis laisvai ir linksmai...

Kartą sode, primerkęs savo blizgančias akutes, Vechbi įdė­miai pasižiūrėjo į mane.

- Ko taip žiūri, Vechbi? - paklausiau.Vechbi atsakė nė kiek nesumišęs:- Tu tokia graži mergina. Paimsiu tave savo broliui. Būsi

mūsų marti. Brolis nupirks tau batukų, suknelių, šukų.Vechbi viskuo man patinka, tik nenori su manim skaitytis.

Net tada, kai supykstu, kai leidžiu sau neskaudžiai nusukti jam ausį, jis visai nekreipia į mane jokio dėmesio. Ką gali žinoti, gal kaip tik dėl to aš ir myliu jį.

Išgirdusi iš Vechbi tokį familiarų pasiūlymą, aš suraukiau antakius.

- Vaike, argi galima mokytojai kalbėti tokius dalykus? Jei kas išgirstų, liežuvį tau nupjautų.

Tarytum šaipydamasis iš mano naivumo, jis atsakė:- Gal tau galvoj negerai? Argi aš kam nors kitam sakyčiau

tokius dalykus?O Alache, ir iš kur tas pipiras toks sumanus!Ir jis lyg niekur nieko tauškė toliau:- Aš tave vadinsiu „Mano stambulietė brolienė“, atnešiu

tau karolių, o brolis užkabins tau ant kaklo auksinių pinigėlių vėrinį.

- Argi tu neturi brolienės?

182 Rešatas Nuri Giuntekinas

- Turiu, bet ji juoda kaip varna, mes ją atiduosim piemeniui Hasanui.

- Ką dirba tavo brolis?- Jis žandaras.- O ką žandarai veikia?Vechbi pagalvojo ir pasikrapštęs pakaušį tarė:- Piktus žmones skerdžia.Labiausiai man patinka, kad Vechbi išdidus ir užsispyręs. Jis

moka vaikščioti aukštai pakelta galva kaip tikras vyras. Kai per pamokas padarau jam pastabą dėl klaidų, jis supyksta, parausta, bet ištaisyti nieku gyvu nenori. O jeigu prispirtų, jame nubunda maištininkas, ir jis su panieka žiūri į mane.

- Ką tu išmanai?.. Tu juk moteris!Trečiasis mano meilės objektas - mažytė našlaitė. Buvo, ro­

dos, penktoji mano darbo diena. Iš eilės apžvelgiau visus suolus ir staiga mano širdį užliejo keista karščio banga. Paskutiniaja­me suole sėdėjo graži kaip angelėlis mergytė matiniu veideliu, beveik baltais papurusiais plaukučiais ir rodydama blizgančius perlinius dantukus man šypsojosi.

Kieno ta mergaitė? Iš kur ji čia atsirado?Pamojau jai ranka.- Nagi, ateik čia, - pasakiau.Ji kaip paukštelis purptelėjo iš savo vietos ir pasišokėdama

visai taip pat kaip aš kadaise pensione, pribėgo prie manęs.Vargšelė atrodė be galo skurdžiai. Kojytės basos, plaukeliai

susivėlę, o pro nublukusios, ankstesnę savo spalvą praradusios suknelės skyles buvo matyti balta švelni oda.

Paėmusi abi jos smulkutes rankutes pasakiau:- Pažiūrėk į mane, mažyle.Mergaitė baikščiai pakėlė galvą ir iš po ilgų, švelnių blakstie­

nų į mane įsmigo žibančios tamsiai mėlynos akys.Zeinilero skurdas ašarų man neišspausdavo, tačiau šįsyk, jei­

gu nebūčiau susitvardžiusi, tikrai būčiau apsiverkusi, žiūrėdama

Čiauškutė 183

j tos pusnuogės mergytės akis ir į perlinių dantų eilę tarp ryškiai raudonų lūpų.

Švelniai paglosčiau jos skruostą ir paklausiau taip pat, kaip ir kitų mergaičių:

- Kuo tu vardu, mažyte, Zechra ar Aišė?Ji labai maloniu balseliu atsakė gražia Stambulo tarme:- Mano vardas Munisė, mokytoja.- Ar tu lankei šią mokyklą?- Taip, mokytoja.- Kodėl kelias dienas praleidai?- Aba* neleido, buvo daug darbo. Dabar jau ateisiu.- Ar tu neturi mamos?- Turiu abą, mokytoja.- O kur tavo mama?Mažylė nudelbė akis ir nieko neatsakė. Man staiga dingtelė­

jo, kad būsiu netyčia palietusi slaptą žaizdą jos širdelėje.Nebenorėdama daugiau jaudinti jos atminties, pasiteiravau

kitų dalykų:- Ar tai tu, Munise, dainavai sode vakar vakare?Vakar vakare aš buvau girdėjusi, kaip gretimame sode kaž­

kas dainavo plonu vaikišku balseliu. Tas nepaprastai švelnus balsas buvo toks nepanašus į tuos, kuriuos čia girdėdavau, kad aš iškišau galvą pro langą, užsimerkiau ir keletą minučių man atrodė, kad esu visiškai kitoje vietoje, kažkokioje paslaptingo­je svajonių šalyje.

Niekas kitas, tik ši mergaitė galėjo čia taip dainuoti.Munisė droviai linktelėjo galvą.- Taip, mokytoja, tai aš.Ji grįžo į savo vietą, o aš pradėjau pamoką. Kažkoks nepa­

prastas jausmas užplūdo mano širdį. Nuo tos mergytės staiga padvelkė maloni pavasario šiluma. Tarsi saulės spindulys būtų sušildęs sniege sužvarbusius paukščiukus...

* Sutrumpintas žodžio abla (vyresnioji sesuo) variantas.

184 Rešatas Nuri Giuntekinas

Susigūžusi nuo šalčio nejaukiame lizde, galvą po sparnais slapstanti, silpna, sirguliuojanti Čalykušu pradėjo atsigauti, pa­mažu vėl ėmė grįžti ankstesnis jos gyvybingumas. Mano judesiai pasidarė žaismingesni, balsas atgavo melodingumą ir ramiau skambėjo.

Per pamokas nevalingai vis atsigręždavau į Munisę. Ir ji ne­nuleido nuo manęs akių. Žiūrėdama į jos perlinius dantukus ir meilią šypseną, į tamsiai mėlynas akis, kurias taip ir norėjosi paliesti lūpomis, aš pirmą kartą gyvenime pajutau, kaip mano širdyje gimsta ir skleidžiasi motiniška meilė.

Kaip būtų gera turėti tokią dukrelę savo priverstinėje viena­tvėje! Kaip gaila, kad man tas nelemta.

Iš Hatidžės apie Munisę man ne ką tepavyko ištraukti.Moteris, kurią ji vadina „Aba“, yra jos pamotė. Tėvas anks­

čiau buvo girininku, o čia atsikraustė išėjęs į pensiją ir antrąkart vedęs šio krašto moterį. Pensijos jis gaudavo penkis ar dešimt kurušų per mėnesį.

Išklausiusi Hatidžės pasakojimą, pasiteiravau:- Sprendžiant iš tavo žodžių atrodytų, kad šeima neturėtų

skursti. Kodėl jie nežiūri mergaitės?- Gerai, kad dar tiek žiūri. Kita išvis į gatvę išmestų!- Kodėl?- Dukra mano, tos mergaitės motina - bloga moteris. Prieš

kokius penkerius metus ji pabėgo su žandarų karininku, gerai nebeatsimenu. Mergytė buvo dar visai kūdikis. Paskui karininkas tą moterį metė ir išvažiavo kitur, o ji susidėjo su jaunais palaidū­nais, išėjo su jais į kalnus ir ten smaginosi. Blogai jai baigėsi...

- Tegu ir taip, kaip tu sakai. Bet kuo čia kalta mažoji?- O ko tu norėtum? Kad tokios paleistuvės vaiką blizgančiais

šilkais aprengtų? - pasipiktino senė.Munisė negalėjo kasdien lankyti mokyklos. Paklausta at­

sakydavo:- Aba liepė skalbti baltinius... Aba liepė šveisti grindis... Aba

liepė kalnuose pririnkti žabų...

Čiauškutė 185

Kitos mergaitės nedraugavo su Munise. Klasėje jos vengda­vo, o per pertraukas nutaikiusios progą vis mėgindavo užgauti, pravirkdyti. Čia buvo dalis ir mano kaltės. Nesugebėjau nuslėpti savo meilės mažajai mergytei. Vaikai pyko, matydami, kad kla­sėje esu jai malonesnė negu jiems, kad dažniau pasišaukiu sode prie savęs ir meiliai šnekinu.

Vieną dieną iš mokyklos sodo pasigirdo jos verksmas ir maldavimai: „Ką aš jums padariau? Atstokite!“ Nenorėjau, kad vaikai mane pamatytų, vogčiomis žvilgtelėjau pro langą. Prisi- sėmusios į burną vandens mergaitės vaikėsi Munisę ir taikėsi ją apipurkšti. Ji blaškėsi iš vieno sodo galo į kitą, dangstėsi ranko­mis veidą, kaklą, akis.

Tos nerangios, baikščios mokinės šiaip jau negyvais apsi­blaususiais žvilgsniais ūmai virto medžiokliniais šunimis, vai­kančiais sužeistą elnią. Jos vikriai strykčiojo savo murzinomis tvirtomis kojomis ir užspeitę Munisę tarsi varnos, pajutusios grobį. Vargšę mergaitę jos čia spraudė į kampą, čia pargriaudavo ant žemės ir voliojo, pilna burna purškė vandenį jai ant veido ir pro sudriskusią suknelę ant krūtinės.

Man aptemo akys. Lyg pamišusi puoliau iš kambario. Aš taip skubėjau, kad viena mano koja įstrigo sutrešusios laiptų pako­pos skylėje. Kai atbėgau į sodą, mūšis jau buvo pakrypęs kita linkme. Munisei atsirado toks pat mažas kaip ir ji, bet ryžtingas gynėjas. Mažasis Vechbi.

Niekuomet nepamiršiu to drąsaus devynmečio berniuko narsumo. Įsibridęs į dumbliną liūną, kuriame buvo susikaupęs versmės vanduo, ir turkšdamasis lyg antis, Vechbi saujomis taš­kė ant Munisės kankintojų skystą purvą. Jo kojos, rankos ir vei­das buvo lipte aplipę purvu. Jo spigus balsas tartum švilpukas prasimušdavo pro mergaičių riksmus.

- Ei, jūs, netikėlių dukros, paleiskit mergaitę!.. Arba visas papjausiu!

Tokia ataka mergaites privertė atsitraukti. Pagriebiau leisgy­vę Munisę ant rankų ir nusinešiau į savo kambarį.

186 Rešatas Nuri Giuntekinas

Neįmanoma aprašyti, ką jaučiau glausdama prie savęs tą gražutę mergytę. Atrodė, kad kažkur giliai širdyje prasiveržė nematoma karšta versmė, į krūtinę ėmė plūsti jaudinanti šilu­ma, užliejo visą kūną, akis, gniaužė kvapą ir pripildė saldaus nuovargio.

Man pasirodė, kad kartą jau esu patyrusi tokį svaigulį. Bet kur? Kada?

Dabar, kai rašau šias eilutes, mano širdis vėl alpsta, žvilgsnis krypsta į praeitį. Iš tikrųjų, kur? Kada? Tai turbūt kažkokio seno sapno prisiminimas, nes šis tolimas seniai pamirštas jausmas, kaip ir sapnas, kupinas protu nepaaiškinamų dalykų. Man vaide­nasi, kad skrendu kažkokioje tuščioje erdvėje, o pro šalį čežėda­mas ir šiurkščiai braukdamas man per veidą ir plaukus, tartum kalnų griūties nešamas prašvilpia sausų lapų srautas. Bet kur visa tai buvo? Ne, ne, tokį jausmą patyriau pirmą kartą gyvenime.

*

Tą dieną palikusi savo mokinius, rūpinausi tik Munise. Nuprau- siau į audrų blaškomą leliją panašų jos kūnelį, iššukavau šviesius iki baltumo plaukus.

Vargšelė ilgai negalėjo nurimti ir ilgai verkė. Ak, tos ašaros! Man atrodė, kad jos plūsta ne mergaitės veidu, o tiesiai į mano širdį.

Pamažu pasisekė mažylę nuraminti. Kol aš greitosiomis ėmiaus persiūti jai vieną seną savo suknelę, ji kaip kačiukas glaustėsi prie mano sijono ir drėgnomis akimis labai rimtai žvel­gė man į veidą.

Kaip ir visi vaikai, per anksti ir nepelnytai užklupti gyveni­mo neteisybės, Munisė daug ką jautė visai kaip suaugęs žmo­gus. Jai seniai buvo pažįstami tokie dalykai, kokių aš patyriau vos prieš kelis mėnesius. Ji prižiūrėjo tris jaunesniuosius bro­liukus, bet vis tiek neįtikdavo pamotei ir kasdien po kelis kar­tus gaudavo rykščių.

Čiauškuti 187

Prieš savaitę j jų daržą įklampojo kaimynų karvė. Kol Muni- sė varė ją lauk, iš lopšio iškrito jauniausias broliukas. Skaudžiai primušusi pamotė uždarė mergaitę į tvartą ir dvi dienas maitino vien sausos duonos plutomis.

Munisė parodė man ant savo balto lyg dramblio kaulas kūno tamsias mėlynes ir įdrėskimus - anų rykščių žymes.

Neištvėriau ir paklausiau:- Munise, bet argi tėvas tavęs nepagaili?Mano naivumas, matyt, ją nustebino, ji pažvelgė man į veidą

ir nusišypsojo.- Ir jam manęs gaila, ir man jo... Juk mudu su juo nieko ne­

turime...Taip sakydama, ji gailiai atsiduso ir skėstelėjo į šonus savo

rankutes, tarsi parodydama, kokia beviltiška jų abiejų padėtis. Man suspaudė širdį.

Kol rengiau Munisę, jaučiausi kaip su lėlėm žaidžiantis vai­kas. Kai ji pamatė save mažame mano veidrodėlyje, net nukaito iš džiaugsmo, bet tuo pat metu baugščiai žvelgė į svetimą savo atvaizdą: rausvas kaspinas į dvi kasytes supintuose plaukuose, trumpa vilnonė mėlyna suknelė, ilgos juodos kojinės.

Kaip vėliau supratau, puošnūs Munisės drabužėliai sukėlė Zeinilero kaime apkalbų virtinę. Daugumai mano geradarystė patiko. Bet kai kurie nepatenkinti murmėjo, girdi, tos gyvatės, kuri sau smaginasi kalnuose, išperai nederėję rodyti tiek gai­lestingumo. Dar kiti manė, kad puošeiviškumas - nuodėmė, o ketvirti aiškino, kad pripratusi prie prabangos, mergaitė išeis motinos pėdomis.

Vargšė Munisė neilgai džiaugėsi savo rausvu kaspinu, mėly­na suknele ir juodomis kojinėmis.

Pamotė nežinia kodėl visus tuos drabužius paslėpė į skrynią. Po dviejų dienų mergaitė atėjo į mokyklą apsirengusi savo senai­siais skarmalais.

Munisė lanko mokyklą su pertrūkiais. Jau trys dienos nesi­rodo. Įdomu kodėl, rytoj reikės paklausti mažojo Vechbi.

188 Rešatas Nuri Giuntekinas

Zeinileras, lapkričio 30

Kasdien vis labiau priprantu prie mokyklos. Apleista klasė pasi­darė švari ir miela. Man net pasisekė ją šiek tiek papuošti.

Vaikai, pirmomis dienomis atrodę man tokie svetimi ir lau­kiniai, dabar pasidarė visai mieli. Ar aš jų atžvilgiu pasikeičiau, ar jie nuolatinių mano pastangų dėka ėmė keistis į gera, - neži­nau. Manau, kad keičiamės drauge - ir aš, ir jie.

Daug dirbu. Ne tiek dėl jų, kiek dėl savęs, bėgdama nuo be­galinio liūdesio, kurį kelia dykinėjimas ir vienatvė, dieną naktį stengiuosi susirasti kokios nors veiklos. Ir nenusimenu, jei ištin­ka nesėkmė. Džiaugiuosi, kai jaučiu, kad šitų blausių akių ir niū­rios sielos vaikų širdyse pasiseka įžiebti norą mąstyti ir pažinti gyvenimo skonį.

Vienas kitas kaimynas užeina pas mane į svečius. Jie irgi nėra labai kalbūs ir visai nemoka juoktis. Galbūt jie manęs truputį varžosi. Kad ir stengiausi pirmomis dienomis rengtis papras­čiau, jie, kiek suprantu, vis tiek palaikė mane puošeiva. Todėl jiems nepatikau. Seniūno žmona net kelis kartus bandė dėl to mane kandžiai pašiepti.

Padėjau daug pastangų, kad tik padaryčiau jiems gerą įspūdį ir patikčiau. Kai kam parašydavau laišką, pasiūdavau suknelę. Dabar jaučiu, kad pagaliau jų nuomonė apie mane ėmė keistis.

Užvakar vėl buvo užsukusi seniūno žmona. Perdavė labų dienų nuo vyro. Seniūnas, girdi, prašęs pasakyti: „Kai pamačiau ją pirmą kartą, ji man nelabai patiko, bet, Alachas mato, ji gera mergaitė. Mokykloje tikra šeimininkė. Jeigu jai ko nors reikėtų, tegul duoda man žinią.“

Žinoma, padėkojau už tokį dėmesį.Yra dar viena svarbi persona, kuriai aš patinku ir kuri mane

dažnai aplanko - tai kaimo pribuvėja Nazifė Molą. Kadangi jos vardas nei Zechra, nei Aišė, vadinasi, ji kilusi iš kitur, ką patvir­tina ir jos plepumas.

Čiauškutė 189

Nors ji mėgsta liežuvauti, bet aš didelio susidomėjimo ne­rodau, kad nepamanytų, jog ir man rūpi paskalos. Ji pati man išpasakoja visus įdomiausius ir juokingiausius kaimo įvykius. Jai netrūksta nuovokos ir subtilumo. Pavyzdžiui, kartą, prisikišusi prie pat ausies, tarsi bijodama, kad mūsų kas neišgirstų, nors kambaryje daugiau nieko nebuvo, ji labai atlaidžiai ir gailestin­gai papasakojo man apie Munisės motiną. O paskui linguodama galvą pridūrė:

- Kaltas, žinoma, jos šventuolis vyras. Jis turi atgailauti už jos nuopuolį. Tik prašau, dukrele, niekam neprasitark, ką tau pasakiau. Akmenimis žmogų užmėtys.

Pribuvėja turi vienturtį sūnų, laikomą hafizu*. Jis dabar išva­žiavęs į miestą B... rinkti ramazano rinkliavos. Matyt, jam neblo­gai sekasi, jei negrįžta. Šiais metais, jei Alachas bus maloningas, ji savo sūnų apvesdinsianti.

Kiekviena patogia proga pribuvėja giria savo sūnų ir valiū­kiškai pamerkia man akį. Turiu suprasti, jei laikysiuos tam tikrų griežtų taisyklių, man bus suteikta garbė tapti gerbiamo hafizo žmona. Taigi ta moteriškė mane labai pralinksmina.

Šiandien pribuvėja vėl užėjo pas mane neva pasiklausti, ar moku skaityti mevlitą. Netrukus kaime būsiančios vestuvės, o čia yra paprotys per vestuves vietoj muzikos skaityti mevlitą - pasakojimą apie pranašo Mahometo gyvenimą.

Prikandau lūpą, kad nenusijuokčiau.- Skaityti moku, bet neturiu balso.Pribuvėja pareiškė apgailestaujanti, nes viena anksčiau čia

dirbusi mokytoja labai gerai skaitydavusi ir taip užsidirbdavusi nemažai pinigų. Tačiau netrukus paaiškėjo, kad šios dienos ap­silankymo tikslas visai ne tas. Busimoji nuotaka, pasirodo, esan­ti labai neturtinga. Kaimynai nusprendė paaukoti jai vieną kitą puodą ir patalynę, o manęs ji atėjusi paprašyti kokios nors ne-

* Hafizas - žmogus, atmintinai mokantis visą Koraną.

190 Rešatas Nuri Giuntekinas

bereikalingos senos suknelės nuotakai aprengti. Be to, mergaitė nesanti man svetima, ji - viena iš mano mokinių.

Ta žinia mane apstulbino.- Tarp mano mokinių nėra nė vienos nuotakos, ponia Nazi-

fe, - pasakiau, - vyriausiajai dvylika metų.Nazifė nusijuokė:- Mano dieviškoji dukra, argi dvylika metų - tai mažai? Aš

tekėjau penkiolikos, ir tai visi sakė, kad esu per ilgai užsisėdėjusi namie. Dabar gal nebepaisoma senų papročių ir teka vyresnės, bet ta vargšė našlaitėlė nieko neturi, liko viena kaip pirštas. Yra čia toks aviganis Mechmetas, už jo ir išleidžiame. Vis duonos kąsnį turės, vargšelė.

- O kas ta mergaitė, ponia Nazife?- Zechra.Klasėje buvo septynios, o gal ir aštuonios Zechros, todėl kie­

kvienos atskirai neprisiminiau. Bet kai Nazifė išaiškino, apie ku­rią Zechrą kalbama, man iš nuostabos plaukai pasišiaušė.

Už aviganio Mechmeto ištekinama Zechra buvo tokia nedai­li, kad vien ją susapnavęs išsigąstum. Be to, ir protelis jos buvo menkas. Raudoni tarsi chna nudažyti šiurkštūs jos plaukai susi­vėlę styrojo kaip šepetys, vaškinis bespalvis veidas buvo išmar­gintas tokios pat spalvos, kaip ir plaukai, strazdanų, o iš po apva­lios kaktos spoksojo išsprogusios paklaikusios akys.

Jau pirmą kartą ją pamačiusi supratau, kad ji nesveika. Kla­sėje ji visai nekalbėdavo, o norėdama ko nors paklausti ar atėjus eilei skaityti pamoką, imdavo spiegti nežmonišku balsu.

Bet vienas dalykas mane glumino: kai reikėdavo ką nors su­skaičiuoti ar išmokti atmintinai, Zechra buvo geriausia klasėje.

Tiek klasėje, tiek ir sode ji visada atsiskirdavo nuo kitų, ne- žaisdavo tų „linksmų“ pagrabinių žaidimų, negiedodavo teneši- ro ir kitų gedulingų giesmių.

Bet ji turėjo savo žaidimą, kurį kasdien žaisdavo pati sau viena ir kuris man keldavo dar didesnį siaubą negu tie, kuriuos mėgo visi

Čiauškutė 191

kiti. Zechra atsistodavo sodo viduryje ir, tartum sulaukusi kažko­kio paslaptingo balso iš dangaus, išsprogindavo akis ir pradėda­vo šnypšti kaip virdulys, leisdama kažkokius labai keistus garsus. Paskui ta jos ekstazė dar daugiau sustiprėdavo, variniai plaukai atsistodavo piestu, ant lūpų pasirodydavo putos, ir ji spiegdama imdavo suktis kaip pamišusi. Be abejonės, tai buvo žaidimas. Tik nežinau, kodėl į jį žiūrint mane imdavo krėsti drebulys.

Dabar, kai pribuvėja Nazifė man pasakojo, kad Zechra ište­ka, aš pagalvojau: „O kas, jei Zechrai staiga užeis noras parodyti tą šokį savo vyrui Mechmetui pirmąjį vestuvių vakarą?.. Ką jis, vargšelis, darys?“

Kai kaimynė išėjo, susiradau vieną seną savo suknelę ir pra­dėjau siūti Zechrai nuotakos drabužį. Ką padarysi, reikia tą vargšę mergaitę bent šiek tiek papuošti. Kitaip Mechmetas gali pabėgti nuo jos jau pačią pirmąją naktį.

Zeinileras, gruodžio 1 d.

Vakar vakare seniūno namuose Zechra buvo ištekinta už avi­ganio. Kad Mechmetui nebūtų liūdna, kaimo aikštėje dundėjo būgnai, grojo zurnos, net keli imtynininkai kovėsi.

Moterys, nusidažiusios delnus su chna, atskirai susirinko į mergvakarį, kur buvo skaitomas mevlitas.

Mano padovanota suknelė seniams pasirodė pernelyg euro­pietiška. Mano ausis pasiekdavo jų pokalbių nuotrupos: „Rytoj aname pasaulyje...“, „Nežinia, nežinia...“ „Ugninis vėzdas...“ Su­prask, blogai man bus aname pasaulyje... Užtat jaunos moterys varvino seilę. Buvo tarp jų ir tokių, kurios pavydėjo nuotakai.

Tą vakarą gerai pasilinksminau. Seniūno žmona suruošė puikias vaišes. Iš svečių pokalbių buvo galima suprasti, kad ves­tuvių aukos suneštos ne tiek Zechrai, kiek norint apdumti akis „mokytojai iš Stambulo“.

192 Rešatas Nuri Giuntekinas

Prieš atiduodant nuotaką aviganiui Mechmetui įvyko juo­kinga rankų bučiavimo ceremonija.

Tarp rankų, kurias tas drovus netašytas kaimo jaunikaitis turėjo bučiuoti, buvo ir manoji. Ne todėl, kad esu mokytoja, o todėl, kad turėjau atstoti motiną.

Per tą rankų bučiavimą nutiko vienas labai komiškas da­lykas, kurio niekada nepamiršiu. Seniūno žmona, pribuvėja Nafizė ir dar penkios ar šešios pagyvenusios moteriškės buvo sutūpusios ant čiužinio. Aš dar nemokėjau sėdėti taip kaip jos, parietusi po savimi kojas, ir todėl įsitaisiau prie krosnies ant baltinių skrynios.

Nedrįsdamas pakelti akių nuo grindų, aviganis Mechmetas iš pradžių manęs nepastebėjo. Tada pribuvėja parodė jam mane ir tarė: „Mechmetai, sūnau, pabučiuok ranką ir mokytojai.“ Varžydamasis jaunikis priėjo prie manęs, aš rimtai atkišau jam ranką, bet Mechmetas, vos palietęs mano pirštus, tuoj pat juos paleido. Tarytum nepatikėjęs, kad čia žmogaus ranka, jis kvailai įsistebeilijo į mane. Stengdamasi susitvardyti nesijuokusi, rimtai tariau: „Bučiuok, sūnau.“

Vaikinas vėl paėmė mano ranką ir užmiršęs drovumą pakėlė galvą. Mūsų akys susitiko. Maža to: kaip tik tą akimirką židinyje plykstelėjo ryškus liepsnos liežuvis, apšvietė mano veidą, ir jis pamatė, kad aš juokiuosi. Gyvenime nebuvau mačiusi tokios su­trikusios ir juokingos minos.

Po rankų bučiavimo ceremonijos jaunikį nuvedė į kamba­rį, kuriame jo laukė nuotaka. Su nauja suknele, su mano su­galvota šukuosena, kurią pati jai ir padariau, Zechra jau buvo beveik priartėjusi prie tų, kurias galėtum pavadinti gražiomis. Tačiau pagal čionykščius papročius vietoj šydo - duvako - ant jos galvos buvo užmautas iš žalio atlaso pasiūtas kažkoks gob­tuvas ar maišas, todėl negalėjau pamatyti, kokį įspūdį ji padarė aviganiui.

Čiauškutė 193

Zeinileras, gruodžio 15

Šį rytą pabudusi pajutau, kad kažko trūksta. Gerai įsiklausiau ir supratau. Nebegirdėti versmės, kurios čiurlenimas naktimis man atstodavo liūdną lopšinę.

Norėdama atidaryti langines, stryktelėjau iš lovos. Iš lentų sukaltos langinės nepasidavė, ir aš papurčiau jas iš visų jėgų. Tada pro tarpus pažiro sniegas.

Nejaugi per naktį tiek prisnigo? Zeinileras neatpažįstamai pasikeitė.

Prisiminiau, kaip Hatidžė man buvo sakiusi, kad sniegas čia nenutirpsta iki balandžio, jeigu jo gausiai prisninga. Nuostabu, vadinasi, baltas pavasaris šame nuobodžiame, sielą stingdančia­me krašte, kur net medžių lapai atrodo juodi, prasideda žiemą.

Man labai patinka sniegas - jis man gražesnis už migdolų žydėjimą. Jokia pramoga neprilygsta šventiškam džiaugsmui ir linksmumui, koks apima tave pasivoliojus baltame, puriame, švariame sniege. O kokią saldžią galimybę jis teikia atkeršyti tiems, kurių nekenti! Pensione mokėsi mergaitė, kurios aš ne­galėjau pakęsti. Ji bijojo šalčio ir dėvėjo storą megztinį su stačia apykakle. Vogčiomis prisėlinusi įgrūsdavau jai už tos apykaklės sniego gniūžtę, ir kai jos veidas persimainydavo iš baimės ir pra­dėdavo virpėti nuo šalčio pamėlusios lūpos, iš pikto džiaugsmo aš netverdavau savo kailyje.

Zeinileras, gruodžio 17

Sniego vis daugiau ir daugiau. Jau tiek privertė, kad užpustė ke­lius, ir dauguma mano mokinių nebeateina į mokyklą.

Šiandien karčiausia ir liūdniausia mano gyvenimo diena. Rytą mokinės atnešė blogą žinią. Vakar vakare Munisė kažko prasikalto, tėvas puolė ją su lazda, ir mergaitė pro langą iššoko į

194 Rešatas Nuri Giuntekinas

sodą. Tėvai manė, kad per tokią pūgą ir tamsą ji lauke ilgai ne­ištvers ir netrukus vėl pasibels į duris, maldaudama adeisti. Bet slinko valandos, o ji vis negrįžo. Tada jie pranešė kaimynams. Jaunesni kaimo vyrai išėjo su deglais į gatves, bet jiems nepavy­ko aptikti jokių prapuolenės pėdsakų.

Dabar Munisės gailėjosi net tie, kurie jos nemylėjo. Iki vaka­ro buvo išnaršytos visos įmanomos vietos. Žinodamas, kaip esu prisirišusi prie mažylės, seniūnas per Vechbi kelis kartus man pranešė, kad rasti jos kol kas nepavyko.

Vechbi atrodė nusiminęs ir rimtas kaip suaugęs vyras. Jis skėstelėjo rankomis, parodydamas nuo šalčio pamėlusius del­nus, ir liūdnai tarė: „Dingo vargšė mergaitė, turbūt vilkai bus sudraskę!“

Vakare tomis spėlionėmis patikėjo ir suaugusieji. „Per tokią pūgą ji negalėjo nusigauti iki kito kaimo... Arba sušalo po snie­gu, arba plėšikai užpuolė!“ - šnekėjo jie.

Per pūgą ir dieną nebuvo galima nieko įžiūrėti, o kai ant žemės nusileido dar ir juodas vakaro rūkas, mane apėmė visiška neviltis. Pirmąkart patikėjau tais, kurie sakydavo, kad gyvenimas kupinas vien blogio ir neteisybės, pirmą kartą ant jo burnojau.

Man gniaužė gerklę, dusau, kaito galva. Anksti atsiguliau ir užgesinau lempą, kurios šviesa skaudžiai spigino į akis.

Pūga lauke vis labiau šėlo ir smarkiau drebino medines langines.

Kas žino, kur dabar vargšelė Munisė, kas žino, kokiam kam­pelyje ją užpustė, kur dabar švyti jos šviesūs kaip mėnesienos spinduliai plaukai?..

*

Nežinau, kiek praėjo valandų. Tokiomis akimirkomis žmogus praranda laiko pojūtį. Staiga man pasigirdo, kad kažkas lyg ba­ladoja į laukujės duris nuo kapinių pusės. Kas dar, jeigu ne vėjas,

Čiauškutė 195

čia galėtų būti? Bet ne, garsas visai nepanašus į vėjo beldimą. Pasirėmusi ant alkūnių įsiklausiau ir nakties tyloje gana aiškiai išgirdau gailią aimaną. Tučtuojau šokau iš lovos, užsimečiau ant pečių skarą ir puoliau laiptais žemyn.

Norėjau pažadinti Hatidžę, bet ji, pasirodo, irgi išgirdo tuos garsus ir jau buvo išėjusi į prieangį su žvakigaliu rankoje.

Mudvi stovėjome prie durų, bet nedrįsome jų atidaryti. Be to, ir garsai jau buvo nutilę.

Storu vyrišku balsu Hatidžė šūktelėjo: „Kas ten?“ Jokio gar­so. Senoji moteriškė šūktelėjo dar kartą. Ir tada pro vėjo staugi­mą mes vėl išgirdome silpną ploną balselį.

Hatidžė vėl garsiai paklausė: „Kas ten?!“ Bet aš jau pažinau, surikau „Munisė!“ ir skubiai atitraukiau metalinį skląstį.

Durys atsivėrė, pro jas įsiveržė sniego gūsis, žvakė Hatidžės rankose užgeso.

Tiesiai man į rankas įkrito į ledą sustiręs mergaitės kūnelis.Kol Hatidžė mėgino vėl uždegti žvakę, aš glaudžiau jį prie

krūtinės ir verkiau kruvinomis ašaromis.Visai išsekusi Munisė gulėjo man ant rankų be sąmonės. Vei­

das pamėlęs, plaukai sulipę, į suknelės užantį prikritę sniego.Nurengusi paguldžiau mergaitę į savo lovą. Hatidžė viršum

žarijų krosnelės šildė flanelės gabalą, o aš juo tryniau Munisę. Dar neatsigavusi mergytė silpnu balsu paprašė: „Duonos.“ Lai­mei, dar turėjome šlakelį pieno. Pašildėme jį ir šaukšteliu ėmė­me girdyti Munisę.

Slinko minutės, Munisės veidelis pamažu ėmė rausvėti, aky­se įsižiebė gyvybės šviesa. Ji be perstojo dūsavo man ant rankų, o iš akių kažin kokio vidinio kartėlio spaudžiamos be paliovos plūdo ašaros.

Ak, tas dėkingumo spindesys mergaitės akyse! Nėra pa­saulyje malonesnio jausmo, kaip suvokti, kad padarei kažką gero. Tarsi bangų blaškomas sudužęs laivas pūgos drebinamas mano vargingas ir tamsus kambarėlis židinio liepsnos atšvai­

196 Rešatas Nuri Giuntekinas

tuose dabar atrodė toks jaukus ir laimingas lizdelis, kad ėmiau pati sau prikaišioti dėl to, kad vakar nepasitikėjau gyvenimu ir jį keikiau.

Pagaliau mergaitė atsigavo. Apsivijusi rankomis man kaklą, savo šviesiais plaukais kutendama mano riešus, ji žiūrėjo į akis ir lėtai atsakinėjo į klausimus. Vakar vakare, nežmoniškai bijoda­ma pamotės, ji pasislėpė kaimo gale daržinėje po šiaudais. Šiau­duose buvo šilta kaip lovoje. Bet šiandien ji labai išalko. Munisė žinojo, jei išlįs į lauką, ją bematant sugaus ir parves namo. Todėl ji pasiryžo sulaukti vakaro.

Didžiausia vargšės mergaitės viltis buvau aš. Ji visą dieną guodėsi kartodama: „Mokytoja tikrai duos man duonos...“

Po valandėlės pastebėjau, kad blizgančios mergaitės akys ėmė blaustis, dingo ankstesnis susitikimo džiaugsmas. Nieko nereikėjo klausti, nes ta pati baimė apėmė ir mane. Rytoj rytą Munisė turės grįžti namo.

Negaliu pasakyti, kad mano širdyje neruseno silpna viltis. Kai gyvenimas gerai klojasi, mes imam įsivaizduoti, kad gali iš­sipildyti neįgyvendinama svajonė.

Bijodama ir Munisės širdyje įžiebti viltį, tyliai pasakiau Hatidžei:

- Atrodo, kad jie jos nenori. Gal leistų man įsidukrinti? Juk ir aš nieko neturiu... Prisiekiu Alachu, žiūrėsiu ją kaip savo tikrą vaiką... Argi neatiduotų?..

Laukiau Hatidžės atsakymo nudelbusi akis ir ištiesusi į ją virpančias rankas, tarsi nuo jos žodžių priklausytų mano bepro­tiško troškimo likimas.

Senoji moteriškė įsmeigė akis į ugnį ir valandėlę sėdėjo susi­mąsčiusi. Paskui iš lėto ėmė linguoti galvą.

- Gal būtų neblogai. Rytoj pasikalbėsiu su seniūnu. Jeigu jis sutiks, įkalbėsim ir tėvą. Bus gerai, - pasakė ji.

Neprisimenu, kad kada nors anksčiau būčiau girdėjusi to­kius gražius, viltingus žodžius. Daugiau netarusi nė žodžio,

Čiauškutė 197

prisispaudžiau Munisę prie krūtinės. Mergaitė bučiavo man rankas, tyliai kuždėjo „mano mamyte, mano mamyte“ ir grau­džiai pravirko.

Kai rašau šias eilutes, Munisė miega mano lovoje, o ant jos gelsvų plaukų virpa linksmi ugnies atšvaitai. Retkarčiais ji sun­kiai atsidūsta ir kosti.

Viešpatie, kokia būsiu laiminga, jei man tą vaiką atiduos! Tada nei pūgos, nei nakties, nei skurdo - nieko nebijosiu. Au­ginsiu ją, padarysiu laimingą. Kartą aš jau taip svajojau apie ma­žylius, bet vieną vakarą jie taip ir negimę numirė mano širdyje.

Aš susitaikiau su gyvenimu. Aš vėl myliu viską aplink. Kiam- ranai, tai tu aną vakarą mano širdyje nužudei ir palaidojai tuos negimusius mažylius, bet šįvakar nebejaučiu tau tokios neapy­kantos kaip anksčiau.

Zeinileras, gruodžio 18

Šią naktį tikriausiai ir vėl nesumerksiu akių. Laimingiems, kaip ir ligoniams, naktys atrodo tokios ilgos...

Iš pat ryto abi su Hatidže nuėjome pas seniūną. Jis turbūt pagalvojo, kad atėjau pasiteirauti apie Munisę.

- Dar neradome, bet turiu vilties... Dar ieškosime keliose vietose, - ėmė jis mane guosti.

Aš papasakojau seniūnui, kas naktį atsitiko. Kai nutilau, mano širdis pašėlusiai daužėsi, akyse aptemo. Tarytum maldau­dama kažko neįmanomo, prispaudžiau prie krūtinės rankas:

- Atiduokit man tą mergytę. Ji bus mano dukra, aš ją labai mylėsiu. Jūs gi matote, vargšelė pražus pas juos...

Seniūnas užsimerkė, pasikasė barzdą ir valandėlę pagalvo­jęs pasakė:

- Gerai, dukra mano. Tu iš tikrųjų padarysi labdaringą darbą.- Vadinasi, atiduodate man Munisę?

198 Rešatas Nuri Giuntekinas

- Juk jos tėvui ir taip vargas išmaitinti kitus savo vaikus. Jis neturi kitos išeities. Jei spirtųsi, galim jam sumokėti kokius pen­kis ar dešimt kurušų.

Keista, kad tą akimirką neišprotėjau iš džiaugsmo. Argi aš galėjau tikėtis, kad viskas taip lengvai išsispręs? Visą naktį aš kū­riau atsakymus į galimus prieštaravimus, net pasiruošiau kalbą, jeigu reikėtų suminkštinti jų širdis. Jei ir tai nebūtų padėję, bū­čiau atidavusi kelias po mamos mirties paveldėtas brangenybes. Argi buvo galima dar kur nors prasmingiau jas panaudoti nei gelbstint tą vargšę mažylę? Pasirodo, viso šito ir neprireikė. Man padovanojo Munisę kaip gyvą žaisliuką.

Aš nesu tokia kaip kiti. Savo džiaugsmo, jausmų, laimės ne­moku išreikšti žodžiais. Man užeina nenumaldomas noras pulti ant kaklo, išbučiuoti, spausti prie krūtinės. Seniūnas tokio jam gresiančio pavojaus išvengė, aš tik pabučiavau jam ranką.

Po kokių dviejų valandų seniūnas atėjo į mokyklą drauge su Munisės tėvu. Aš įsivaizdavau, kad tai nemalonus, žiaurus, rūs­taus veido vyras. O prieš mane stovėjo paliegęs, suvargęs, smul­kutis seniokas.

Jis pasisakė taip pat kilęs iš Stambulo, bet štai jau keturias­dešimt metų nebuvęs gimtinėje. Tarsi prisimindamas kažkokį neryškų sapną, kalbėjo apie Saryjerą, Aksarajų...

Jis sutiko atiduoti man Munisę, bet jaučiau, kad jam nėra lengva. Pažadėjau, kad nieko nepagailėsiu mergaitės laimei, taip pat pasakiau, kad panorėję jie bet kada galės matytis.

*

Varginga, tamsi Zeinilero mokykla tikrai niekada anksčiau ne­buvo mačiusi tokios šventės, tokių linksmybių. Dėl to esu tikra. Mudviem su Munisę iš džiaugsmo buvo ankšta ir kambaryje, ir koridoriuje. Atrodė, kad mūsų kvatojimas pažadino net žvir­blius, snaudžiančius ant stogo atbrailų, nes iš viršaus, nuo lubų irgi sklido kažkoks linksmas čirškėjimas.

Čtauškutė 199

Per kelias valandas Munisė virto maža padykusia panele. Tu­rėjau vieną flanelinę raudoną suknelę, kurios jau seniai nebevil- kėjau. Truputį ją patrumpinau, susiaurinau ir pasiuvau mergaitei tokį koketišką drabužį. Su juo Munisė pasidarė panaši - sunku net palyginti - į burnoje tirpstantį saldainį su įdaru.

Nors pūga jau nebešėlo taip kaip vakar, bet lauke vis dar snigo. Pavakare, paėmusi mergytę už rankos, išsivedžiau į lauką. Iki pat sutemų, kol Hatidžė neišsiruošė uždegti žibintų prie Zeini kapo, mes ėjome gaudynių ir svaidėmės tarp antkapių sniego gniūžtėmis.

Mūsų linksmumas užkrėtė net rūsčiąją moteriškę.- Gana, eikit vidun, sušalsite, dar susirgsite, - švelniai ragino

ji mus.Sušalti? Ar galima sušalti, kai tavo širdyje liepsnoja saulė?

Tą vakarą dangus man atrodė kaip didelis medis, išskleidęs savo šakas nuo vakarų iki rytų, kaip didžiulis jazmino medis, kuris ramiai ošdamas barstė ant mūsų savo baltus žiedus.

*

Mudvi su Munisė labai susidraugavome. Ta maža mergaitė uži­ma man visą nuo pamokų liekantį laiką. Noriu išmokyti ją visko, ką moku pati. Kiekvieną dieną kokią valandą mokau ją prancūzų kalbos, piešimo. Kartais, aklinai uždariusi duris ir langus, - nes jei kas pamatytų, apmėtytų mus akmenimis, - aš mokau Munisę šokti. Kai kada man užeina noras juoktis pačiai iš savęs.

- Čalykušu! Tu taip stengiesi visko ją išmokyti, kad, apsau­gok Dieve, Munisė pasidarys kaip Hadži Kalfos Miratas, - prie­kaištauju aš sau.

Ta vargšė kaimo mergaitė nelauktai vis labiau panėšėjo į pa­nelę iš kilmingos šeimos. Kiekviename jos geste, kiekviename žodyje buvo galima justi subtilų grakštumą. Iš pradžių stebėjau­si. Bet vėliau ėmiau šį tą suprasti. Matyt, Munisės motina nebu­vo tokia prasta moteriškė, kaip apie ją kalba.

200 Rešatas Nuri Giuntekinas

Munisė man be galo dėkinga. Būna, kad ji prieina prie ma­nęs, visai be jokios priežasties paima už rankų ir glaudžia jas prie savo skruostų, prie lūpų. Tada ir aš suspaudžiu tarp delnų jos švelnias rankutes ir išbučiuoju po vieną pirščiuką iš eilės.

Vargšė mergytė nežino, kad tai ji man padarė gera, o ne aš aukojuosi dėl jos, kaip jai atrodo.

*

Ta mergaitė kartais pasako labai keistų dalykų. Kai ją paliko man, kitą dieną aš pasakiau:

- Munise, jei nori, gali vadinti mane mama. Taip bus geriau...Švelniai nusišypsojusi, ji pažvelgė man j akis:- Nežinau, ar galėsiu, mieloji sese.- Kodėl negalėsi?- Tu pati dar labai maža, kaip aš tau sakysiu „mama“?Šitie žodžiai užgavo mano savimeilę.- Ak, tu, velniūkšte! - pagrūmojau jai pirštu. - Aš maža?

Man jau dvidešimt metų, ir aš suaugusi moteris, mokytoja.Prikandusi liežuvio galiuką, Munisė žiūrėjo į mane ir šyp­

sojosi.- Gal sakysi netiesa? Aš iš tikrųjų suaugusi moteris, - pakar­

tojau dar sykį.- Tu nesi daug vyresnė už mane. Gal keturiolika ar penkio­

lika metų.Nesusilaikiau nenusikvatojusi. Munisė įsidrąsino ir tarė:- Tu, sese, pirma turi tapti nuotaka. Aš tau iš abiejų pusių į

plaukus įpinsiu auksinių gijų. Toks pat gražus kaip ir tu, vienas...Aš užspaudžiau delnu mergaitei burną.- Jei dar ką nors tokio pasakysi, aš tau lūpas susiusiu.

Čiauškutė 201

Mano mažoji turi silpnybę puoštis ir net truputį koketuoti. Aš nie­kada nemėgau kokečių, bet dabar man visai nepikta, kai Munisė, šypsodamasi pati sau, staiposi prieš veidrodį. Vakar nutvėriau ją su apdegusiu degtuku rankose. Ji mėgino pasijuodinti antakius. Iš kur ji išmoko taip gražintis? Dabar tai menkniekis, bet kas bus po kelerių metų, kai ji subręs, ką nors įsimylės, norės ištekėti?

Kai tik taip pagalvoju, jaudinuos kaip visos motinos dėl savo dukterų, ir tuo pat metu džiaugiuosi.

Vakar Munisė rausdama ir drovėdamasi paprašė manęs vie­no dalyko - užsimanė, kad sušukuočiau ją taip, kaip pati esu susišukavusi.

Aš žaidžiu su savo mergyte kaip vaikai žaidžia su lėlėmis. Pasistačiau ją tarp kelių, išpyniau kasas ir sušukavau, kaip buvo prašiusi.

Munisė pasiėmė nuo lentynos veidrodėlį.- Sese, mieloji, eikš čionai. Atsistokim abi greta ir pasižiū­

rėkim.Mudvi susiglaudėm kaip seserys prieš fotoaparatą, spokso-

jom į veidrodį, juokėmės, rodėm viena kitai liežuvį.Tamsiai mėlynos akys, skaisti balta oda, mielas švelnus vei­

delis - Munisė atrodė tikras angelėlis. Bet kažko nepatenkinta ji palietė pirštu mano nosį, skruostus ir tarė:

- Viskas veltui, sese, aš vis tiek nepanaši į tave.- Tai dar geriau, vaikuti.- Ne, sese, aš ne tokia graži kaip tu...Ji prisiglaudė prie manęs dar smarkiau ir siekdama iš apačios

savo mažomis rankutėmis paglostė mano kaklą ir skruostus.- Tu, sese, kaip aksomas. Tavo odoje kaip veidrodyje galima

pamatyti savo atspindį.Juokdamasi iš tų keistų mergaitės tauškalų, aš vėl suvėliau jai

plaukus, kuriuos prieš valandėlę buvau taip kruopščiai sušuka­

202 Rešatas Nuri Giuntekinas

vusi. Pagaliau, kam slapukauti? Juk, be manęs, daugiau niekas neskaitys šitų užrašų: esu kur kas gražesnė negu pati apie save manau. Ko gero teisūs tie, kurie man sakydavo: „Feride, tu savęs nepažįsti. Tu turi kažką tokio, kas tave išskiria iš kitų...“

Apie ką aš čia pasakojau? Ak, apie tą mažą mergytę! Kol aš stengiuosi įkrėsti jai kuo daugiau išminties, ji pavers mane tokia pat kokete, kokia yra pati.

Zeinileras, sausio 29

Štai jau mėnuo, kaip į rankas nepaėmiau dienoraščio. Buvo svar­besnių darbų negu popierių marginti. Be to, ką papasakosi apie laimingas dienas?

Visą mėnesį niekas man nesudrumstė dvasios ramybės. Gaila, kad tai neilgai truko. Prieš dvi dienas pro čia pravažiavęs pašto vežimas paliko man keturis laiškus. Vos į juos pažvelgus mane užliejo karštis. Dar tikrai nežinodama, nuo ko jie ir kas juose parašyta, pagalvojau: „Verčiau kur nors būtų pradingę, manęs nepasiekę...“

Nuojauta manęs neapgavo. Pažinau tą rašyseną ant vokų. Tai buvo jo laiškai.

Kol atkeliavo iki manęs, vokai perėjo daugybę rankų: ant jų buvo gausu raudonų, mėlynų užrašų ir visokiausių antspaudų.

Neprisiversdama paimti voko į rankas, ant vieno iš jų perskai­čiau: „Miesto B... centrinės mokyklos mokytojai poniai Feridei.“

Suglamžiau visus laiškus ir numečiau juos ant lentynos prie krosnies. Paskui priėjau prie lango, priglaudžiau kaktą prie sti­klo ir stovėjau spoksodama į tolį. Munisė paklausė:

- Ar tau ką nors skauda, sese? Tu tokia išbalusi...Sukaupusi visas jėgas susitvardžiau ir nusišypsojau:- Ne, vaikuti, nieko man nėra. Truputį skauda galvą. Bet jei

pasivaikščiosi su manimi sode, praeis. Eime...

Čiauškutė 203

Naktį negalėjau užmigti, gulėjau įsmeigusi akis į tamsą. Ka­dangi nesiryžau vokų atplėšti, dabar mane kankino nežinomy­bė: ką tas žiaurus nedorėlis drįsta man rašyti? Kelis kartus buvau besikelianti uždegti lempos ir perskaityti. Bet sutramdydavau save. Skaityti juos? Gėda, tikras pažeminimas!

Praėjo dvi dienos. Laiškai tebegulėjo ant lentynos, ir, rodėsi, nuodijo orą, vertė mane kankintis. Mano nuotaika užsikrėtė ir Munisė. Vargšė mergaitė suprato, kodėl aš kremtuosi, ir su nea­pykanta, su pasibjaurėjimu žvilgčiojo į tuos laiškus.

- Sese, aš vieną dalyką padariau... Tik nežinau, ar tu nesu­pyksi?

Bemat atsigręžiau. Akys pačios nukrypo į lentyną, ant kurios gulėjo laiškai. Ten jų nebebuvo, ir mano širdį suspaudė liūdesys.

- Kur laiškai? - paklausiau.Mergaitė panarino galvą.- Aš juos sudeginau. Juk tau jie atnešė daug skausmo...- Ką tu padarei, Munise? - surikau aš.Mergytė ėmė drebėti, manydama, kada stversiu ją už pečių

ir imsiu purtyti. Bet aš užsidengiau veidą rankomis ir tyliai pra­virkau.

- Neverk, sese! Aš jų nesudeginau, tyčia tau taip pasakiau. Jeigu dabar nebūtum dėl to nusiminusi, tada tikrai būčiau sude­ginusi. Štai, imk.

Mažylė viena ranka glostė man galvą, o kita stengėsi įbrukti laiškus.

- Paimk juos, sese, jie turbūt nuo žmogaus, kurį tu myli.- Ką tu šneki, nenaudėle? - riktelėjau aš.- Ką aš žinau! Bet jei nebūtų nuo mylimo žmogaus, ar tu taip

verktum?Supratingi mergytės žodžiai mane sugėdino. Man ir ašarų

pasidarė gėda. Reikėjo dabar kaip nors išsisukti. Ir aš pasiryžau.- Geriau, mažyte, tu nieko nebūtum sakiusi. Bet jeigu jau

pasakei... Žiūrėk, aš tau įrodysiu. Laiškai visai ne nuo mano my­

204 Rešatas Nuri Giuntekinas

limo, bet nuo vieno nekenčiamo žmogaus. Eikš, abi kartu juos sudeginsime.

Kambaryje buvo tamsu, tik židinyje dar smilko nebaigę degti žagarai. Įmečiau pirmąjį laišką. Vokas susiraukšlėjo ir užsidegė. Palūkėjusi įmečiau antrąjį, paskui trečiąjį.

Munisę irgi buvo apėmęs kažkoks nesuprantamas jaudulys. Kol laiškus vieną po kito rijo liepsna, mudvi stovėjome tylėda­mos tartum prie mirštančiojo patalo. Kai atėjo ketvirtojo laiško eilė, mano širdį sugniaužė pašėlusiai kartus gailestis. Ar galėjau dar pasilikti tą laišką, jeigu kiti jau sudegė? Širdis plyšte plyšo iš skausmo, bet aš įmečiau ir ketvirtąjį voką.

Šitas neužsiliepsnojo iš karto kaip trys pirmieji, bet ėmė pa­mažu smilkti nuo vieno kampo, skleisdamas skystą dūmelį, ir tik vėliau užsidegė. Tada vokas susirietė, išsižiojo, ir aš pama­čiau, kaip akyse ėmė nykti smulkia rašysena primargintas popie­riaus lapas. Ilgiau nebeištvėriau. Tartum atspėjusi kaip jaučiuosi, Munisė pasilenkė, kyštelėjo ranką į židinį ir vikriai ištraukė ap­degusį lapą.

*

Išdrįsau jį perskaityti tik tada, kai mergaitė užmigo. Išliko tik šios eilutės:

„Vakar rytą mama, pasižiūrėjusi į mane, apsiverkė. „Kas at­sitiko, mama? Kodėl tu verki?“ - paklausiau. Iš pradžių ji nieko nenorėjo sakyti: „Nieko, šiaip, sapnavau...“ Ilgai maldavau, kad papasakotų, pagaliau ji nusileido. Tyliai verkdama pradėjo:

„Šiąnakt sapnavau ją. Klaidžiojo kažkokiose tamsybėse, o aš kiekvieno klausinėjau: „Ar čia Feridė? Dėl Dievo, sakykite!“ Skraiste apsigobusi moteris paėmė mane už rankos ir nusivedė į kažkokią apytamsę patalpą, panašią į dervišo celę.

„Štai čia guli Feridė. Mirė nuo gerklės ligos“, - pasakė ji. Žiū­riu, guli mano vaikelis užmerktomis akimis. O veidelio spalva

Čiauškutė 205

nė kiek nepasikeitusi. Man taip suspaudė širdį, kad apsiverkiau ir pabudau. Sako, jei mirusį susapnuosi - gyvą pamatysi, ar ne, sūnau? Juk netrukus pamatysiu Feridę, ar ne, Kiamranai?“

Tau tiksliai perpasakojau mamos žodžius. Į mane gali ne­kreipti dėmesio. Bet ar teisinga, kad sena moteris, kuri tau at­stojo motiną, tiek dėl tavęs verktų? Tavo tetos sapnas nuo tos dienos virto ir mano sapnu. Vos tik užmerkiu akis, regiu tave kažkur tolimame krašte, gulinčią tamsiame kambaryje užmerk­tomis akimis, juodais plaukais, skaisčiu veidu...“

Tiek ir teišskaičiau tame apdegusiame lape - apie tetos liū­desį. Matai, Kiamranai, mus skiria viskas. Mudu daugiau nebe­same priešai, mudu tiesiog du svetimi žmonės, kurie niekada niekada nebesusitiks.

Zeinileras, vasario 5

Vakar naktį toje pusėje, kur yra liūnas, pasigirdo šūviai. Aš išsi­gandau, o Munisė net nemirktelėjo.

- Nieko baisaus, žandarai plėšikus gaudo, - paaiškino ji. Šūviai su nedidelėmis pertraukomis aidėjo gal dešimt minu­

čių, paskui nutilo.Rytą sužinojome priežastį. Munisės spėjimas pasitvirtino.

Žandarai susišaudė su paštą apiplėšusiais valkatomis. Vienas žandaras žuvo, kitas buvo sužeistas. Jį atvežė į Zeinilero svečių namus.

Apie pietus į mokyklą atlėkė uždusęs Vechbi ir stvėrė mane už rankos.

- Mokytoja, greičiau apsigaubk čaršafu ir einam. Tave kvie­čia į svečių namus.

- Kas kviečia?- Daktaras! Tėvas liepė pasakyti.Tučtuojau užsimečiau čaršafą ir išėjau paskui Vechbi.

206 Rešatas Nuri Giuntekinas

Svečių namai - tai buvo du žemi kambariai, apgriuvusiais laiptais sujungti su veranda. Pakeleiviai, kuriuos kelyje užklup­davo sniegas, naktis ar liga, sustodavo čia pernakvoti. Kai kada juos čia susimildavo ir pavalgydinti.

Patapšnojusi snukį prie vartų pririštam gražiam žirgui, pu­čiančiam pro šnerves garų debesis, įėjau į vidų. Buvo gana tam­su, kieme jau buvo uždegtas žibintas.

Apsivilkęs stora miline, apsiavęs dideliais batais ant laip­tų sėdėjo apkūnus kariuomenės gydytojas ir kažką rašydamas šnekėjosi su kieme turbūt esančiais, bet tamsoje neįžiūrimais žmonėmis. Mačiau jo veidą iš šono. Vešlūs žili ūsai, gauruoti antakiai, veidas gyvas, malonus. Bet, Viešpatie, kalbėdamas su tais žmonėmis, jis vartojo siaubingai nepadorius ir šiurkščius žodžius. Tokius žodžius, kad jau buvau pamaniusi, ar ne geriau grįžti atgal.

Vėl ketindamas kažką nešvankaus pasakyti, daktaras nusi­kvatojo, bet staiga grįžtelėjęs pamatė mane ir užsikirto. Tada at­sisuko į greta stovintį vyrą pilku švarku ir ilga juoda barzda ir pasakė:

- Ei, majore, tu nepyk, bet turbūt teisūs tie, kurie tave pra­minė „Dėde lokiu“. Čia yra moteris, o tu mane verti taip nepa­doriai kalbėti.

Ir atsigręžė į mane:- Atsiprašau, sesele, nepastebėjau, kada jūs atėjote. Eikite

aukštyn. Luktelėkit, aš tuoj duosiu jums kelią. Tie laiptai siūbuo­ja ir tokie palaikiai, kad vargu mus abu išlaikys. Dabar prašom lipti! Tuojau ir aš ateisiu.

Peršokdama per dvi pakopas, užkopiau aukštyn.Girdėjau, kaip daktaras ir toliau erzino žmogų, kurį pavadi­

no majoru.- Majore, ta mokytoja iš Stambulo. Stebiesi, iš kur žinau,

ar ne? Ak, majore, juk į viską, kas dedasi visatoje, tu spoksai kaip kvailas avinas, ar ne? Supratau iš to, kaip ji kopė laiptais.

Čiauškutė 207

Matei, užstriksėjo kaip kurapka? O dabar, jei nori, pasakysiu, kokio ji amžiaus. Ką nori sakyk, bet ji tikrai dar neturi nė ke­turiasdešimties.

Tokie tauškalai mane visada pralinksmindavo. Aš linksmai pagalvojau: „Dėl mano metų, pone daktare, tu prašovei...“

Po penkių minučių drebindamas laiptus ir kaukšėdamas savo sunkiais batais, daktaras užlipo į viršų ir nežiūrėdamas į mane, pradėjo aiškinti:

- Matot, ponia, čia mes turime vieną sužeistąjį. Nieko rimto, bet priežiūros reikia. Aš netrukus išjoju. Ką turėsit daryti? Nedi­delius perrišimus, bijau, kad nebūtų kokio užkrėtimo. Čia žmonės nelabai pasitiki daktarais. Kai tik pasitaiko proga, tuoj pat grie­biasi savo šundaktariškų vaistų. Ar įsivaizduojat, kas būtų, kai jie ant žaizdos pradėtų dėti visokį šlamštą? Jūs vis dėlto mokykloje, medresėje mokėtės. Aš jums paaiškinsiu, kaip perrišti. Slaugykite ligonį, kol jis atsistos ant kojų, tik nežinau, kiek jūs ištversite?

- Ištversiu, pone daktare. Mano nervai stiprūs. Būkite ramus.- Nagi, atsidenk veidą, pasižiūrėsiu, kokia tu, - pasakė jis.Tie tiesmukiški daktaro žodžiai nuskambėjo taip įsakmiai,

kad aš nė kiek nesivaržydama atmečiau čaršafo kraštą ir net nu­sišypsojau.

Daktaras pliaukštelėjo delnais, jo atvirame veide pasirodė juokinga nuostaba, bet tuojau prapliupo kvatotis.

- Ką tu čia veiki?Dabar aš nustebau. Gal tas žmogus mane pažįsta? Aš panū­

dau viską nuleisti juokais. Jo veidas kėlė pasitikėjimą ir atrodė palankus...

- Tikiuosi, pone daktare, jūs nesakysite, kad mane pažįstate?- Tavęs nepažįstu, bet tokios rūšies žmones, dukra, pažįstu, tą

rūšį... Deja, ta rūšis ėmė smarkiai nykti nuo žemės paviršiaus.- Kaip mamutai, pone?Penkis mėnesius viduje užgniaužiamas mano vėjavaikišku-

mas ūmai vėl prasiveržė. Sesuo Aleksi visada sakydavo, kad man

208 Rešatas Nuri Giuntekinas

negalima rodyti palankumo. Tučtuojau pradedu koketuoti, iš­dykauti, kraipyti žodžius ir iš viso elgtis kaip mažas vaikas.

Daktaras man atrodė esąs patyręs, taurus žmogus. Jis vėl gar­siai nusikvatojo:

- Tokia maža, linksma, grakšti - ir kadangi esu senas, dar galiu pridurti - graži, tauri panelė tikrai nepanaši į didelių bjau­rių dramblių palikuonis... Sakyk man, kaip tu čia patekai?

Už to stačiokiško kariuomenės daktaro žodžių, už jo griaus­mingo juoko buvo justi slepiamas gailestis. Iškart panorau su­rimtėti.

- Aš čia mokytojauju, pone daktare. Norėjau atlikti savo pareigą, taip ir patekau. Aš vietos nesirinkau. Kur pasiuntė, ten dirbu.

Kol kalbėjau, daktaras atidžiai žiūrėjo man į veidą.- Tai sakai, kad atvažiavai norėdama atlikti pareigą? Grynai

iš šventos pareigos, ar ne?- Taip, toks buvo mano tikslas.- Tokia jauna, tokios išvaizdos ir kilmės? Tu man sakyk teisy­

bę. Žiūrėk tiesiai į akis. Na, kalbėk! Manai, kad aš tavim patikėjau?Tarytum skaitydamas mano mintis, savo linksmomis, gero­

mis virš putlių skruostų giliai įsodintomis akimis, aprėmintomis balzganų blakstienų, daktaras kamantinėjo toliau:

- Ne, dukra mano. Tikroji priežastis kita. Ir ne uždarbis. Dabar, kai tu bandai nuslėpti ją, matau tai dar aiškiau. Žinoma, jei paklausiu, kas tu, iš kokios šeimos, kur tavo namai, tu man nieko nepasakysi, ar ne? Na, matai, matai, kaip viską žinau. Čia yra kažkokia paslaptis, bet aš neketinu raustis po pamatais. Man užtektų kokio mažo ženklo...

Mes abu nutilome. Valandėlei susimąstęs senasis daktaras vėl prašneko:

- Ar leistum padaryti tau vieną paslaugą? Ar nenorėtum, kad parūpinčiau geresnę vietą? Turiu šiokių tokių ryšių švieti­mo ministerijoje.

Čiauškutė 209

- Ne, ačiū, aš čia patenkinta.Daktaras vėl nusišypsojo, gūžtelėjo pečiais ir nusijuokė:- Puiku, labai gerai. Tik žinok, kad aukotis nebus lengva.

Bet jeigu vieną dieną tau čia pasidarys nebepakeliama, brūkš­telk man kelis žodžius, paliksiu tau savo adresą. Siūlau iš gryno draugiškumo...

- Ačiū.Jis atidarė gretimo kambario duris. Ant sukrypusios lo­

vos nuo galvos iki kojų užklotas kareiviška miline gulėjo sužeistasis.

- Na kaip, brolau, ar geriau? - paklausė daktaras.Sužeistasis atmetė milinę, norėjo keltis.- Nesijudink, gulėk. Ar skauda ką nors?- Ne, labai ačiū, truputį žandikaulį peršti.Daktaras vėl nusijuokė:- Ak, jūs mano mieli meškinai! Kelio girnelę jis vadina žan­

dikauliu. O skrandžio ieško pade, bet tegu tik kas nors pastoja jums kelią, tai tas nespės nė mirktelėti kaip atsidurs jo dulkėse. Praeis, brolau, neliks nė žymės. Dėkui Alachui, kad kulka nepa­taikė truputį kairiau. Nori per savaitę pasveikti ir vaikščioti lyg niekur nieko? Turi pasižadėti, kad ramiai gulėsi. Tada greičiau pasveiksi. Ir dar turėsi klausyti šitos mergaitės. Supratai? Ji dabar tavo daktarė. Ji perriš tavo žaizdą. Jeigu išgirsiu, kad ėmei gerti kokių naminių vaistų, tada laikykis... Atvažiuosiu ir pats nupjau­siu tau koją, prisiekiu Alachu...

Daktaras ėmė vynioti tvarsčius. Kai tik jis truputį smarkiau paliesdavo žaizdą, sužeistasis rėkė: „Ai, daktare!“

- Ramiau, brolau! Būk vyras! Toks ūsuotas, barzdotas, ar ne gėda šiai silpnutei mergaitei girdint taip rėkti? Tokia čia tavo ir žaizda, menkniekis. Jei būčiau žinojęs, kad mane slaugys tokia gailestingoji seselė, pats sau būčiau ką nors įsipjovęs.

Po valandos daktaras drauge su barzdotu majoru išvyko iš kaimo.

210 Rešatas Nuri Giuntekinas

Visai paprastas atsitiktinis susitikimas, ar ne? Bet aš neprisi­menu, kad iki šiol koks kitas susitikimas būtų taip keistai ir giliai įsmigęs man į širdį.

Zeinileras, vasario 24

Šįmet, sako, pavasaris bus ankstyvas. Štai jau savaitė nuostabus oras. Dieną viskas skendi saulės spinduliuose, ir jei ne sniegas kalnų viršūnėse, būtų galima pamanyti, kad jau gegužė.

Šiandien penktadienis. Po pietų savo kambaryje pradėjau akvarele piešti Munisės portretą. Staiga atsidarė durys ir į kam­barį drebančiom kojom ir rankom, nusmukusia ant kaklo skare­le įvirto Hatidžė. Niekada nebuvau jos mačiusi tokios susijaudi­nusios ir susirūpinusios.

- Ak, mokytoja, ten apačioje laukia kažkokie du vyrai. Vie­nas iš jų - švietimo skyriaus vedėjas, atvažiavo mūsų patikrinti... Greičiau lipk žemyn! Aš nedrįstu su jais kalbėtis.

Skubiai rišdamasi čaršafą, šyptelėjau: sunku patikėti, kad šis žmogus, kuris savo kabinete tingi pajudinti pirštą, staiga imtų ir leistųsi į tokią ilgą kelionę!

Apačioje, prie durų į klasę, pamačiau tuos vyrus: vienas buvo labai aukštas, kitas - labai žemas. Man besidairant, kur pasidėjo pažįstamas vedėjas, prie manęs priėjo tas žemasis. Tamsoje buvo sunku įžiūrėti jo veidą, pastebėjau tik akyje žyb­sintį monoklį.

- Ar jūs mokytoja? Turiu garbės... Aš - švietimo skyriaus vedėjas Rašitas Nazymas... Kodėl čia taip tamsu? Ne mokykla, o kažkoks tvartas.

- Viduje truputį šviesiau, - tariau atidarydama duris į klasę.Palyginti su nedideliu ūgiu, jo eisena atrodė keistai didinga.Žengęs žingsnį pro klasės duris, jis sustojo ir išskėtęs rankas,

tarsi sakytų kokią prakalbą, prašneko:

Čiauškutė 211

- Monšer, tik pažiūrėk! Koks mizer, koks mizer!.. Reikia tūkstančio liudininkų, kad tave įtikintų, jog čia mokykla. Ko­kiam radikalui reikia būti, kad tuo patikėtum? Dar kartą įsi­tikinu, kad mano principas „arba viskas, arba nieko!“ visiškai teisingas.

Dabar galėjau apžiūrėti geriau juos abu. Iš pirmo žvilgsnio man pasirodęs kažkoks vaikėzas, ką tik iškeptas dendis, nau­jasis vedėjas iš tikrųjų buvo prie penkiasdešimties artėjantis vyras, kuris nenešioja barzdos. Jis be perstojo kilnojo antakius, vartė akis, sulig kiekvienu žodžiu suteikdavo savo veidui vis kitokią išraišką.

Kitas vyras, priešingai, buvo aukštas, liesas, su tamsiais plo­nais ūseliais. Jis buvo toks aukštas, kad net kūprinosi.

Švietimo skyriaus vedėjas vėl kreipėsi į mane:- Ponia, leiskite jus supažindinti su savo draugu - ponas

Miumtazas, gubernijos viešųjų darbų valdybos inžinierius.Aš atsakiau, kad tik ką nors pasakyčiau:- Iš tikrųjų? Labai malonu, pone...Tarsi tikrindamas, ar stiprios grindys, vedėjas kartais vis pa­

sisukdavo ant kulnų, lazdelės galu baksnojo suolus ir ant sienos kabančius plakatus.

- Mano brangusis, turiu didelių projektų. Viską nugriausiu ir pastatysiu iš naujo. Bus švarios įstaigos. Vargas tiems, kurie nenorės skirti mano prašomų lėšų. Turiu čia gerą užnugarį. Stambulo spauda lyg artilerija yra pasiruošusi paleisti ugnį, kai tik gaus mano mažytį signalą - tuoj bum bum... Prasidės baisus bombardavimas. Supranti? Arba aš įgyvendinsiu visus planus, kuriuos turiu savo galvoje, arba paliksiu šį postą.

Neabejojau, kad visi šitie gražūs žodžiai buvo skirti mano, vargšės kaimo mokytojos, akims apdumti. Pasitaisęs monoklį, vedėjas vėl kreipėsi į mane:

- Kiek turite mokinių?- Trylika mergaičių ir keturis berniukus, pone.

212 Rešatas Nuri Giuntekinas

- Septyniolikai vaikų atskira mokykla. Na ir prabanga! Ar apžiūrėsi pastatą, Miumtazai?

- Ir šiaip viskas matyti. Ar verta?Pastebėjau, kad inžinierius visąlaik žvilgčiojo j mane, kol

švietimo skyriaus vedėjas dėstė savo grandiozinius projektus. Pagaliau, matyt, kad aš nesuprasčiau, prašneko prasta prancū­zų kalba:

- Klausyk, brangusis, pasistenk, kad ji atidengtų savo vei­dą, nes po čaršafu, regis, jos veidelis spindėte spindi. Kaip ji čia atsirado?

Švietimo skyriaus vedėjas buvo rimtesnis ir norėdamas su­drausminti bičiulį atsakė jam irgi prancūziškai, tik dar prasčiau:

- Prašau tavęs, drauguži, mes juk mokykloje. Būk rimtas!Tampydamas raukšlėtą odą po smakru, tarsi ji būtų guma,

vedėjas susimąstė. Pagaliau atsigręžė į mane, kad praneštų savo sprendimą:

- Ponia, aš šią mokyklą uždarau.- Kodėl, pone? Ar kas nors atsitiko?- Tokiame netikusiame pastate, ponia, negalima mokyti

vaikų. Ir mokinių mažai. Kol aš dirbu gubernijoje, dėsiu visas pastangas, kad kaimuose būtų pastatytos pigios, bet švarios, ati­tinkančios sanitarijos reikalavimus, modernios, šiuolaikiškos mokyklos. Dabar prašau man šį bei tą paaiškinti.

Iš vizitinio švarko kišenės jis išsitraukė prašmatnią užrašų knygutę. Užsirašęs mano atsakymus apie mokyklą, tarė:

- Dabar apie jus, ponia. Aš perkelsiu jus į kitą, geresnę vietą. Kai tik gausite įsakymą dėl mokyklos uždarymo, tučtuojau atvy­kite į B..., ir mes jumis pasirūpinsime. Kuo jūs vardu?

- Feridė.- Ponia, Europoje yra vienas puikus paprotys. Prie vardo

dar priduriamas ir tėvo vardas. Tada vardas tampa aiškesnis. Jūs, mokytojai, turite taikyti tas naujoves. Pavyzdžiui, į klasės dienyną jūs dabar rašote Melahatas, tėvas - Ali Hodža, o dabar

Čiauškutė 213

rašykite Melahatas Ali, ir viskas. Ar susitarėm, ponia mokytoja? Tad koks jūsų tėvo vardas?

- Nizametinas.- Dabar mes vadinsime jus Feridė Nizametin. Iš pradžių

jums tai atrodys keista, bet priprasite. Ką jūs baigėte?Aš pasidrovėjau pasakyti savo mokyklos pavadinimą. Mat,

jeigu išaiškėtų, kad moku prancūziškai, inžinieriui pasidarytų nesmagu dėl to, ką apie mane pasakė. Todėl pasakiau tik tiek: „Turiu specialų išsilavinimą, pone.“

- Kaip sakiau, atvykusi į B..., tučtuojau ateikite pas mane. Mes paieškosime jums tinkamos vietos. Na, Miumtazai, mes dar turime aplankyti du kaimus.

Atsisėdęs ant vieno klasės suolo ir sūpuodamas ilgas savo ko­jas, Miumtazas nesiliovė varęs savo „gražiąja“ prancūzų kalba:

- Ji - ypatingas kąsnelis. Palik mane čia, o pats važiuok. Aš rasiu būdą, kaip ją priversti parodyti veidą.

Švietimo skyriaus vedėjas vėl susidrovėjo ir norėdamas, kad neliktų jokių įtarimų, kalbėjo turkiškai:

- Mes nebeturime laiko. Raportą parašysite vėliau. O dabar eime, - ir pasuko durų link.

Aš tyčia nusisukau į juos nugara ir apsimečiau kažką tvarkanti.Išėjęs j sodą, inžinierius dar kelis kartus buvo atsigręžęs.

O kai atsidūrė už vartų, žingsniavo palei medinę tvorą, žvilg­čiodamas pro lentų tarpus arba pasistiebęs ant pirštų galų, dirsčiojo pro viršų.

Naujiena akimirksniu pasklido kaime. Nors buvo penkta­dienis, ir vaikai, ir jų motinos, labai nusiminę, kad mokykla uždaroma, sulėkė pas mane į mokyklą. Mergaitės, kurios, atro­dė, buvo abejingos ir man, ir mokyklai, dabar verkė ir bučiavo man rankas.

Hatidžė, apsirišusi galvą didžiule skara, užsidarė savo kam­baryje. Manęs laukė dideli sunkumai, bet, teisybę pasakius, jos padėtis buvo dar blogesnė.

214 Rešatas Nuri Giuntekinas

Pavakare į mokyklą dar kartą atėjo seniūno žmona ir pribu­vėja. Abi buvo labai liūdnos. Ypač pribuvėja, kuri liūdnai žiūrėjo į mane, vis dūsavo ir kalbėjo:

- Turėjau visai kitokių ketinimų, bet Alachas man nepadėjo.Negalėjau neatsiliepti į jų sielvartą:- Ką padarysi, brangioji, vadinasi, nelemta, - atsakiau joms.Taigi tas nedidukas ponas su monokliu akyje vienu savo žo­

džiu apvertė aukštyn kojom visą kaimą. Kaimiečiai užsičiaupė, kad ir peiliu nepražiodintum.

Aš žinojau, kad sunku pasaulyje rasti prastesnę vietą nei Ze- inileras, bet irgi nusiminiau. Tik viena Munisė buvo išimtis. Ji iš džiaugsmo, rodės, skraidyte skraidė: „Kada mes išvažiuojam, sese? Ar po dviejų dienų jau važiuosim?“ klausinėjo ji be perstojo.

Zeinileras, kovo 3

Rytoj mes išvykstame.Iš pradžių Munisė labai džiaugėsi. Bet vakar ją apėmė kaž­

koks keistas liūdesys.Įbedusi akis kažkur į tolį, ji susimąsčiusi tylėjo ir ko nors

paklausta ilgai nieko neatsakydavo.- Munisė, jei nenori su manim važiuoti, gali pasilikti, - pa­

sakiau jai.- Teapsaugo Alachas, - pasakė nė nemirktelėjusi. - Tada aš

pasiskandinsiu šulinyje.- Ar tau liūdna, kad reikės skirtis su broliais?- Man neliūdna.- Gal pasiilgsi tėvo...- Pasiilgsiu, bet aš jį nelabai myliu...- Tai kodėl taip nusiminei?Nudelbusi akis Munisė tylėjo, bet matydama, kad aš nesiliau­

siu klausinėti, ėmė juoktis, puolė man ant kaklo. Tačiau aš tuo

Čiauškutė 215

apsimestiniu linksmumu netikėjau. Argi aš nepažįstu Munisės? Juk mačiau, kad giedros jos akys liūdnos. Ilgai stengiausi išgauti, ko ji tokia nusiminusi. Deja, visos pastangos buvo perniek.

Slapta jos širdies graužatis paaiškėjo atsitiktinai. Pavakary Munisė staiga dingo, nors žinojo, kad tuo metu man jos reikia - ji man padėjo ruoštis kelionei. Pašaukiau ją kelis kartus. Niekas neatsiliepė. Pagalvojau, gal sode. Atidariusi langą, vėl šūktelėjau: „Munise, Munise!“

Po valandėlės iš toli, nuo Palaimintojo Zeini kapo pusės, pa­sigirdo jos plonas balselis:

- Tuoj ateinu!..Kai ji parėjo, paklausiau, ką viena veikė kapinėse. Ėmė kažką

neaiškiai mykti. Mačiau, kad stengėsi mane apgauti. Atidžiai į ją pasižiūrėjusi pastebėjau, kad akys raudonos. Ant pablyškusių skruostų dar nenudžiūvusių ašarų žymės. Man pasidarė nera­mu. Prisispyrusi ėmiau kamantinėti, ką ji veikė prie kapo, ko­dėl verkė. Suspaudžiau delnais jos riešus, bet ji gręžiojosi, vengė mano žvilgsnio, lūpos drebėjo.

Žūtbūt privalėjau ją prakalbinti. Pasakiau, kad paliksiu ją čia, jeigu slėps nuo manęs teisybę. Tada ji pasidavė. Lyg atgailautų dėl mirtinos nuodėmės, nuleido galvą ir baikščiai sumurmėjo:

- Buvo atėjusi mano mama. Išgirdo, kad išvažiuoju... Nepyk ant manęs...

Išpažinusi man savo didžiąją nuodėmę, Munisė visa virpėjo, akys pasruvo ašaromis.

Supratau jos mažos širdelės skausmą, supratau geriau negu ji galėjo tikėtis.

Nubraukiau ant veido užkritusius plaukus, švelniai paglos­čiau skruostą ir ramiai pasakiau:

- Tai ko gi tu bijojai, ko verkei? Juk ji tavo mama, būtinai turėjai su ja pasimatyti.

Vargšelė negalėjo patikėti, išsigandusi žiūrėjo man į akis, ir, mėgindama įtikinti, kad nemyli tos moters, kurią visas kaimas

216 Rešatas Nuri Giuntekinas

koneveikia ir keikia, prigalvojo galybę visokiausių vaikiškų prie­žasčių. Bet iš tikrųjų ji labai mylėjo savo motiną...

- Vaikuti mano, jei tu nemyli savo mamos, aš tavęs už tai ne- pagirsiu. Kaip galima nemylėti mamos? Bėk, pašauk ją, pasakyk, kad ir aš noriu su ja susitikti. Aš ateisiu prie kapo.

Munisė puolė ant kelių, pabučiavo mano sijono apačią ir tekina išdūmė į lauką. Žinau, kad pasielgiau neatsargiai. Jeigu kaimas sužinos, kad buvau susitikusi su ta moterimi, apie mane pradės blogai kalbėti, gal net prakeiks. Bet tegul...

Medžių guote už kapo laukiau gana ilgai. Munisės mama buvo spėjusi toli nueiti. Norėdama ją pasivyti, mergaitė skuodė tiesiai per meldyną.

Pagaliau pamačiau jas ateinant. Motina ir duktė šalia viena ki­tos, bet jos atrodė taip neapsakomai liūdnai ir apgailėtinai... Tarsi joms būtų kažko gėda, tarsi kits kitos vengtų, jos ėjo atskirai, kaž­ko delsė, apsimetė, kad kojos klimpsta purve. Aš ketinau pasakyti tai moteriai kelis malonius, pagarbius žodžius. Bet atsidūrusios viena priešais kitą, mudvi nežinojome, nuo ko pradėti.

Ji buvo aukšta grakšti moteris, užsimetusi seną, nudrisku­sį čaršafą, o vietoj čadros veidą prisidengusi tamsiai violetine skarele. Avėjo senais, kiaurai permirkusiais pusbačiais su nu- klypusiais kulnais. Pajutau, kaip per visą kūną man perbėgo virpulys. Stengdamasi nesijaudinti ir atrodyti kuo ramesnė, pagaliau tariau:

- Atsidenkite veidą.Valandėlę padvejojusi, moteris nusimetė skarelę. Labai švie­

sus veidas. Gal kokių trisdešimties, trisdešimt penkerių metų. Bet tas šviesus veidas atrodė labai išvargęs, labai iškankintas...

Aš žinojau, kad tokios moterys smarkiai dažosi. Tačiau ant jos veido dažų nebuvo nė žymės. Labiausiai į akis man krito tai, kad ji buvo nepaprastai panaši į Munisę. Iš pradžių man net dingtelėjo, kad čia ir yra Munisė, tik jau užaugusi, subrendusi. Paskui, paskui...

Čiauškutė 217

Nutvėrusi mergaitę už pečių, stipriai priglaudžiau ją sau prie kelių. Mano krūtinė nuo susijaudinimo kilnojosi, akyse ėmė tvenktis ašaros. Ėmiausi didelės, labai didelės atsakomybės. Bet aš tesėsiu. Munisė užaugs graži ir padoriai išauklėta. Ji bus di­džiausia mano gyvenimo paguoda. Man pasirodė, kad šią aki­mirką moteris irgi galvoja tą patį, ir aš pasakiau jai:

- Ponia, matau, kad likimas nesuteikė jums laimės pačiai už­auginti šią mergytę. Ką padarysi, toks gyvenimas! Noriu jums pasakyti: tegul jūsų širdis būna rami. Aš priglaudžiau ją ir augin­siu kaip savo dukterį. Nieko jai nepagailėsiu.

Pagaliau įsidrąsino ir ji:- Viską žinau, panele... Munisė man pasakojo. Retkarčiais,

kai man būdavo pakeliui, užsukdavau jos aplankyti. Tepadeda jums Alachas.

- Tai jūs susitikdavot su Munisė?Pajutau, kad mane apglėbusios Munisės rankos vėl pradėjo

virpėti. Išaiškėjo dar viena jos paslaptis. Vadinasi, mergaitė slap­čia matydavosi su motina. Blogiausia, kad ji neprisipažindavo motinai, jog nuo manęs tuos pasimatymus slepia.

- Jeigu mes gyventume čia, jūs bet kada galėtumėte pasima­tyti su Munisė, - tariau aš. - Deja, rytoj man reikia išvažiuoti į B... Kur važiuosiu iš ten, nežinau. Bet jūs nesijaudinkite. Nesa­kau, kad būsiu jai motina. Motinos atstoti niekas negali. Tačiau pažadu, kad tikrai būsiu jai gera vyresniąja seserimi.

Apačioj meldyne išgirdome kažkieno žingsnius. Tai buvo mano mokinio Džafero Agos tėvas. Jis dažnai čia ateidavo me­džioti laukinių ančių.

Munisės motina tučtuojau subruzdo:- Man jau laikas eiti, panele. Niekas neturi manęs pamatyti

šalia jūsų...Buvo aiškiai matyti, kad vargšė moteriškė labai jautri. Tai

liudijo ir jos išvaizda, elgesys, manieros. Vadinasi, mano pir­masis įspūdis buvo teisingas. Kaip ir veido panašumą, Munisė

218 Rešatas Nuri Giuntekinas

buvo paveldėjusi iš savo nelaimingosios motinos jautrią sielą ir kilmingą išvaizdą. Tačiau trokšdama apsaugoti mane nuo apkal­bų, moteriškė užgavo mano savimeilę. Nenorėjau nueiti, kad jos širdyje liktų nuoskauda. Todėl parodydama, kad pikti liežuviai manęs nė kiek nejaudina, pasiūliau:

- Ko taip skubate? Gal dar pabūtumėte valandėlę?Vargšė moteris, kupina didžiausio dėkingumo, žiūrėjo į

mano rankas ir norėjo jas pabučiuoti. Jai virpėjo lūpos, bet buvo matyti, kad nedrįsta manęs paliesti.

Paskui mes atsisėdome ant neseniai audros išversto topolio kamieno, o per vidurį pasisodinome Munisę. Dabar atėjo jos eilė kalbėti. Vargšelė, matyt, įtikėjo, kad išsipasakojus jai palengvės. Ji kalbėjo greitai, bet labai taisyklingai...

Jos istorija buvo paprasta, bet pilna nuotykių. Ji gimė Stam­bule, Rumelikavako rajone. Tėvas buvo smulkus tarnautojas, bet jaunas mirė. Netrukus pasimirė ir motina, o ją įdukrino viena kilminga šeima iš Bakyrkojaus. Ji augo kartu su kitais vaikais, buvo auklėjama kaip panelė. Kai jai sukako penkiolika ar šešioli­ka metų, kitos kilmingos šeimos pradėjo siųsti piršlius. Bet ji nė vieno nenorėjo ir atsisakydavo tekėti. Mat jos širdyje liepsnojo meilė vienam vieninteliam - ją priglaudusios šeimos jauniausia­jam sūnui, kuriam dar tik vos vos kalėsi ūsiukai ir kuris mokėsi karo mokykloje. Taip, ji neturėjo jokios vilties, suvokė esanti šių namų įdukra. Bet ji iki šiol prisimena, kokia laiminga būdavo savaitgaliais jį matydama ir girdėdama jo balsą.

Tuo tarpu šeimos galva buvo perkeltas į B... apskritį finansų skyriaus vedėju, ir visa šeima, palikusi Stambule tik karo moky­kloje besimokantį sūnų, persikėlė čia.

Keturi mėnesiai, kuriuos ji praleido B... mieste nematydama savo mylimojo, jai virto ištisais ketveriais metais, ilgesys ją varė iš proto, ir kai jaunasis ponaitis parvažiavo vasaros atostogų...

Netrukus jų nuodėmė išaiškėjo. Ponas, jo dukterys, - visi ją užsipuolė ir nebenorėdami daugiau laikyti savo namuose, iš­

Čiauškutė 219

siuntė j kaimą pas kažkokią seną moteriškę. Ten ir gimė vyres­nioji Munisės sesutė, kuri vėliau mirė nuo difterito, vos ketve­rtų sulaukusi. Kas galėjo vesti moterį su vaiku ant rankų? Galų gale ji buvo priversta tekėti už vieno girininko, nors verkė ir nenorėjo. Iš pradžių, negali sakyti, ji pakluso savo likimui. Bet vėliau, kai jos vyrą perkėlė į Zeinilero kaimą, sielą ėmė graužti nenumaldomas ilgesys. Ji duso tamsioje pirkioje ir kasdien vis labiau nyko.

Visa tai pasakodama, vargšelė vėl pasijuto taip, tartum būtų grįžusi į tą juodą prarają. Akyse šmėstelėjo nuovargis, kūnas suglebo.

Kaip tik tuo metu kaime apsistojo žandarų būrys, kurio užduotis buvo išgaudyti plėšikus. Jie pasistatė palapinę prie meldyno, o to būrio vadas, jaunas karininkas, kokias dvi tris savaites sekiojo jai įkandin. Pagaliau, neatsispyrusi velniškai pagundai, ji metė vyrą ir kūdikį ir pabėgo su tuo jaunuoju karininku...

Nežinau kodėl, bet ta paprasta istorija mane labai sugrau­dino. Palikusi Munisę su motina, atsistojau ir nuėjau mokyklos link. Galbūt tos dvi būtybės, kurios vargu ar kada nors besusi­tiks, šią išsiskyrimo akimirką turėjo ką pasakyti viena kitai. Prie manęs jos gal varžytųsi apsikabinti, išsiverkti, ir paskui jų širdy­se būtų likusi nuoskauda.

Eidama atgal pro kapinių akmenis, susimąsčiau. Munise, aš tave mylėjau, manydama, kad esi vieniša, visų apleista, ir visada tavęs gailėjausi. Bet dabar aš tau pavydžiu. Pavydžiu tos nelai­mingos, puolusios moters, kuri, kad ir kokia būtų, yra tavo mo­tina. Palikdama savo gimtąsias vietas, tu išsiveši akyse motinos žvilgsnio prisiminimą, o ant lūpų - kartų jos ašarų skonį.

220 Rešatas Nuri Giuntekinas

B..., kovo 10

Šįryt, susigrūdusi į portfelį iš Zeinilero parsivežtus dokumentus, išėjau į švietimo skyrių. Munisę palikau dar miegančią. Buvo ankstyvas metas, įstaiga ką tik atsidariusi, keli darbuotojai tin­giai gurkšnojo kavą, rūkė nargilę.

Už stalo, kur anksčiau sėdėjo raudona juosta susijuosęs vy­resnysis sekretorius, dabar buvo įsitaisęs kitas ponas garbanota juoda barzdele ir riebaluota apykakle. Kreipiausi į kažkokį val­dininką. Jis pasakė, kad kartu su skyriaus vedėju pasikeitė ir vy­resnysis sekretorius ir kad darbo klausimais turiu kalbėtis su tuo barzdotu ponu.

Priėjusi prie jo, pasisveikinau. Pasakiau, kad esu švietimo skyriaus vedėjo įsakymu uždarytos Zeinilero mokyklos moky­toja ir atvežiau mokyklos dokumentus.

Vyresnysis sekretorius valandėlę pagalvojo ir pasakė:- Taip, taip, puiku. Reikės truputį palaukti, kol ateis ponas

vedėjas.Vedėjo teko laukti lygiai tris valandas niūriame koridoriu­

je su žemomis lubomis. Visi, kas praeidavo pro šalį, dirsčiojo į mane, kai kurie ir kokį žodelį pasakydavo.

Į vienos palangės kraštą buvo atremtos sulūžusios kopėčios. Atsisėdusi ant jų pakopos, ėmiau laukti.

Langas buvo į apleistą medresės kiemą. Kažkoks mokinys plačiomis mėlynomis kelnėmis pasiraitojęs rankoves prie fonta­no rūšiavo daržoves. Ant didžiulio platano šakų, beveik siekian­čių langą, čirškė žvirbliai.

Aš sėdėjau alkūnėmis atsirėmusi į kelius ir delnais suspau­dusi smakrą mąsčiau.

Vakar rytą šiuo laiku mes dar nebuvom išvažiavusios iš Zei­nilero. Visi mano mokiniai, dideli ir maži, palydėjo mus iki pat kelio viršukalnėje. Kokia neišranki mano širdis! Kaip greitai ji pamilsta žmones, kurie yra aplink. Mano tetos vyras, būdavo, paima mane už rankų ir sako:

Čiauškutė 221

- Ak, tu mano prielipą! Iš pradžių šaliniesi žmonių, bėgi nuo jų, o paskui prilimpi kaip smala...

Jis buvo teisus. Man buvo gaila visų vaikų. Gražiųjų dėl to, kad gražūs, bjauriųjų - kad bjaurūs, vargšų - kad vargšai. Kas bus, jei kiekvienoje vietoje, iš kurios išvažiuosiu, paliksiu dalelę savo širdies?

Vargšai vaikai vienas po kito bučiavo man ranką. Aviganis Mechmetas per Zechrą atsiuntė man ką tik atsivestą ožiuką. Piemens dovana mane baisiausiai sugraudino. Dar neataku­sį jauniklį atidaviau į Munisės rankas. Tuščioje dauboje tyliai suskambo čečėno vežimo varpeliai. Mes pamažu tolome nuo Zeinilero. Mudvi su Munise tol mojavome vaikams, kol jie din­go už juodų uolų.

Kai mūsų vežimas sustojo prie viešbučio vartų, kaip ir anais laikais, mus pralinksmino Hadži Kalfa.

Senis vijosi didžiulę katę, įsikandusią kepenų gabalą. Vietoj rimbo jis mosavo ilgu nargilės vamzdeliu ir šaukė:

- Stok, tu velnio vagile! Tuoj tau kailį nudirsiu!Kai jis bėgo pro vežimą, aš šūktelėjau: „Hadži Kalfa!“Senukas iš karto nesuprato, kas jį šaukia, sustojo, o pamatęs

mane vežime, iškėlė aukštyn rankas ir tiesiog vidury gatvės visa gerkle suriko:

- Ak, mano akių šviesa - mokytoja!Reikėjo pamatyti šio žmogaus džiūgavimą. Jis linksmai šūk­

telėjo katei, kuri nepaleisdama iš dantų kepenų, kabinosi nagais į sugriuvusios daržinės sieną:

- Lėk, ryk į sveikatą! Nebijok, neatimsiu, dovanoju! - ir puo­lė prie manęs.

Hadži Kalfa taip džiaugėsi, kad tik antrame aukšte pastebėjo paskui mane einančią Munisę su ožiuku glėbyje.

- O Viešpatie, mokytoja! O čia kas tokia? Iš kur ji atsirado?- Mano duktė, Hadži Kalfa, - pasakiau. - Tu tiesiog nežino­

jai. Aš tame kaime ištekėjau ir dabar turiu dukterį.

222 Rešatas Nuri Giuntekinas

Glostydamas Munisės skruostą, Hadži Kalfa pasakė:- Žiūrėk ne į tą, kas kalba, o j tą, apie kurį kalbama. Ir ko

tik neatsitinka, jei Alacho tokia valia. Duktė - tikras lobis! Tvirta, daili.

Laimei, mano ankstesnis kambarys mėlynais apmušalais buvo neužimtas. Aš labai apsidžiaugiau. O vakare Hadži Kalfa mane prievarta nusitempė namo vakarienės.

Sakiau, kad esu pavargusi, nenorėjau eiti. Bet senis man tie­siog įsakė:

- Tik pažiūrėkit į ją! Kad ir šešis mėnesius pėsčiom eitum, tavo veido spalva nuo to nė kiek nepasikeistų! Kaip mane gyvą matai!..

*

Viskas gerai, viskas labai gerai. Bet vienas dalykas man vis dėlto kėlė nerimą. Vakar vakare susiskaičiavau savo sąskaitas, ir re­zultatas buvo toks keistas, kad negalėjau patikėti. Dar kartą per­skaičiavau viską ant pirštų. Deja, nesuklydau. Ir nors tai atrodė labai apgailėtinai, negalėjau iš savęs nesijuokti. Iki šiol maniau, kad gyvenu iš algos, iš savo uždirbtų pinigų. O pasirodo, tik ei­kvojau savo menkas santaupas.

Geroji Giulmisala man sakė, kad elgiuosi neprotingai, va­žiuodama į tolimus kraštus be cento kišenėje. Ji pardavė vieną deimantą iš mano motinos palikimo, gautus pinigus užsiuvo į maišiuką ir atidavė man.

Iki šiol turėjau daug išlaidų. Nieko nuostabaus, juk labai ilgai sėdėjau be darbo. Paskui daug pinigų išėjo kelionėms. Juk niekada nemaniau, kad teks gyventi iš vargingos kaimo mo­kytojos algos. Matydama aplink daug vargšų, alkanų vaikų, jaučiau pareigą jiems padėti. Bet žmonės, deja, sąžinės netu­ri. Turbūt paakinti mano gailestingumo, jie amžinai prašinėjo mano pagalbos...

Čiauškutė 223

Aš iki šiol nežinau, kokio dydžio buvo mano alga, bet aišku viena, kad jos visiems mano poreikiams neužteko. Negana to, už du mėnesius man išvis nebuvo sumokėta.

Ir kai tik atsirasdavo koks nenumatytas reikalas, aš kišda­vau ranką į savo maišiuką. Tačiau dabar tas išganingasis kapšelis buvo toks plonas, kad net nedrįsau suskaičiuoti, kiek dar liko. Vadinasi, nepaisant patirtų kančių ir vargo, visus tuos penkis mėnesius išgyvenau savo šeimos dėka.

Pešiojau pro langą lendančius platano lapelius, galvojau apie savo dalią. Norėjosi ir verkti, ir juoktis, bet vėl radau, kuo pasiguosti.

„Nenusimink, Čalykušu, kad ir nieko neužsidirbai, bet su­žinojai, kas yra gyvenimas, skurdas, ištvermė. Argi šito maža? Dabar jau nebebūsi vėjavaikė, laikas pasidaryti rimta, oria mo­terim!“ - tariau sau.

Man taip besvarstant, tuščiame koridoriuje kilo sąmyšis. Se­nas tarnautojas vienoje rankoje nešinas apsiaustu, kitoje lazdele, nudūmė vedėjo kabineto link.

Po valandėlės, išdidžiai ištempęs kaklą, žybčiodamas mo­nokliu, ant laiptų pasirodė ir pats žemaūgis vedėjas. Buvau be­einanti paskui jį į kabinetą. Barzdotas tarnautojas, ką tik nešęs vedėjo apsiaustą ir lazdelę, mane sustabdė.

- Palauk, ponia. Tegul vedėjas atsikvepia. Kur skubi? Ne­suprantu, kaip tu iškentėjai devynis mėnesius motinos pilve? - šnekėjo jis.

Aš jau buvau pripratusi prie tokio valdininkų elgesio, todėl nesupykau.

Priešingai, nutaisiau saldų balsą ir paprašiau:- Mano mielas pone, kai vedėjas išgers savo kavą, prašom

jam pranešti, kad atvyko mokytoja, kurios jis laukė.Žinoma, švietimo skyriaus vedėjas manęs visai nelaukė. Bet

pamaniau, jei šitaip pasakysiu, gal greičiau pasieksiu savo tikslą. Ką padarysi, pramokau ir tokių gudrybių.

224 Rešatas Nuri Giuntekinas

Senasis tarnautojas pasirodė po kokių penkių minučių. Ka­dangi buvau su juodu čaršafu, jis manęs neišskyrė iš kitų ir ėmė niurnėti:

- Kur ta moteriškė? Vai, Alache, skubina taip, kad kojos į batą nebepataikai, o pati dingsta.

- Nepykite, pone, aš čia. Ar galiu užeiti?- Eik, eik, linkiu sėkmės.Vedėjas vienplaukis, įsikandęs didžiulį cigarą, sėdėjo už stalo

ir kalbėjosi su kampiniame krėsle sėdinčiu oriu vyriškiu. Storas, rimtas balsas kažkaip nederėjo prie jo mažo kūno.

- Koks kraštas, pone, koks kraštas! - griaudėjo jis. - Regis, pasiryžę viso pasaulio išlaidas padengti, o vizitinių kortelių pagaminti negali. Kiekvieną dieną iš priimamojo gaunu pra­nešimus apie šimtus žmonių, kurie nori pasimatyti su mani­mi. Tarnautojas negali teisingai įsiminti visų jų pavardžių, ir išeina tikra makalynė. Aš esu Kvailojo Petro* įstaigų tvarkos šalininkas. Reikia stebėti ne tik oficialų valdininkų darbą, bet ir jų asmeninį gyvenimą - ką jie valgo, ką geria, kur sėdi, kur vaikšto, kaip rengiasi. Vos tik pradėjęs dirbti, išsiuntinėjau mokykloms vieną aplinkraštį. Jeigu mokytojai nesiskųs bent kartą per dvi dienas, nelygins kelnių, vilkės marškinius be apykaklės, atleisiu iš darbo. Vakar buvau nuvykęs patikrinti vienos mokyklos. Sutinku prie įėjimo mokytoją. Apsimetęs, kad jo nepažįstu, sakau: „Nueik, pasakyk mokytojui, kad at­vyko švietimo skyriaus vedėjas.“ O jis man sako: „Pone, aš ir esu mokytojas.“ - „Ne, - sakau jam, - tu turbūt šlavėjas. Nes mokytojas šitaip apsirengęs nevaikšto, o jei sutikčiau ši­taip apsirengusį, tučtuojau kaip kokį vagį į gatvę išmesčiau.“ Žmogelis net suakmenėjo. O aš neatsigręždamas įėjau į vidų. Rytoj vėl nueisiu į tą mokyklą. Ir jei pamatysiu tą žmogų taip pat apsirengusį, kaipmat atleisiu.

* Taip turkai vadino Rusijos carą Petrą Pirmąjį.

Čiauškutė 225

Aš nedrįsau įsiterpti ir laukiau, kada vedėjas nutils. Bet jis net neketino sustoti, vis labiau karščiavosi ir kalbėjo toliau:

- Taigi, pone, neseniai išsiuntinėjau mokykloms dar vieną instrukciją: „Mokytojai ir mokytojos būtinai turi užsisakyti vizi­tines korteles. Be vizitinių kortelių jų kreipimasis į įstaigas nebus išklausytas.“ Bet argi jiems išaiškinsi?

Staiga vedėjas pasisuko į mane.- Kertu lažybų, kad ši mokytoja taip pat gavo mano instruk­

ciją. Bet vis tiek kreipiasi į mane be vizitinės kortelės. Vėl mano pavaldinys praneša: „Jūs kvietėte vieną ponią, ji atvyko.“ Kas? Kokia ponia? Mechmetas geltonais batais?

Iš nuostabos netekau žado. Vadinasi, visi šitie žodžiai, visas įniršis buvo skirtas man. Dėl to, kad įėjau vidun be vizitinės kortelės!

- Pone, aš jūsų įsakymo negavau, - pasakiau.- Kaip galėjote negauti? Iš kokios jūs mokyklos?- Praėjusią savaitę jūs buvote atvažiavęs. Aš esu mokytoja iš

Zeinilero kaimo, kur jūs mokyklą uždarėte.Vedėjas kilstelėjo aukštyn vieną antakį ir pagalvojęs tarė:- Ak taip, prisimenu. Ar popierius sutvarkėte?- Viską padariau, kaip jūs liepėte. Atvežiau visus doku­

mentus.- Gerai, atiduokite vyresniajam sekretoriui, tegul susipa­

žįsta...Vyresnysis sekretorius riebaluota apykakle kvotė mane ly­

giai dvi valandas. Jis kelis kartus skaitė vis tuos pačius popierius ir kartojo jų pavadinimus: smulkių išlaidų kvitas, gautų pinigų kvitas, išlaidų sąskaitos, prašymai ir jų nuorašai... Jis klausinė­jo galybės man nesuprantamų dalykų ir galiausiai pareiškė, kad mano atvežtas kaimo tarybos protokolas negalioja.

Aš negalėjau juo atsistebėti, o jo niekinamai patemptos lūpos bylote bylojo: „Na, ir mokytoja!“ O dėl vieno neteisingai prikli­juoto žyminio ženklo jis manęs vos nepravirkdė.

226 Rešatas Nuri Giuntekinas

Paskui prikibo prie dar vieno dalyko. Nežinia prieš kiek metų mokyklos stogui remontuoti vienai mokytojai buvo duota du šimtai penkiasdešimt kurušų, bet patvirtinimo kvitu nebuvo.

- Kodėl nėra šitų pinigų panaudojimo sąskaitos? Kur kvitas? Nerasi - eisi į teismą! - rėkė jis.

- Ką jūs kalbate, pone, aš ten nė pusmečio nedirbau, - ėmiau aiškintis, bet jis nieko nenorėjo suprasti.

- Ak, tu pone Dieve! Aš tokio skandalo nepakęsiu! Aš netu­riu laiko būti mulkinamas, - šūktelėjo vyresnysis sekretorius ir čiupęs popierius išdūmė į vedėjo kabinetą.

Kambaryje, kuriame mudu šnekėjomės, buvo dar du sekre­toriai - vienas su čalma, o kitas visai jaunas vaikinas vos prasi­kalusiais ūsais. Jie sėdėjo prie savo stalų, įsikniaubę į popierius, ir į mus, rodės, nekreipė jokio dėmesio.

Tačiau vos tik vyresnysis sekretorius išėjo iš kambario, abu pašoko iš vietos, pripuolė prie kabineto durų ir priglaudę ausis ėmė klausytis.

Visai be reikalo taip stengėsi. Po dviejų minučių iš vedėjo kambario pasigirdo toks riksmas, kad jį galėjai girdėti ne tik šia­me kambaryje, bet ir gatvėje.

Tas su čalma linksmai patapšnojo jaunėliui per nugarą ir tarė:- Teneapleidžia tavęs Alachas, pone vedėjau. Pamokyk tą

niekšelį, pamokyk! Toks tokį tegul pamoko...Vedėjas barė sekretorių:- Įgrisai tu man, mielasai, įgrisai. Koks čia formalizmas,

koks čia pasenęs biurokratizmas? Ta moteris teisi. Iš kur ji tau iš­trauks kelerių metų senumo kvitą? Jei nieko neišmanai, eik sau. Nešdinkis kur nori. Jei pats neišeisi, aš tave išvysiu. Tučtuojau rašyk prašymą atsistatydinti. Neparašysi - tai tu ne vyras.

Aš pasijutau labai nesmagiai ir dėl to pasiguodžiau sek­retoriams.

- Ne, sesele, ne, neimk į galvą. Tam niekšeliui taip ir reikia, juk jis tik tada nusiramina, kai jam pačiam užvožia kitas dar di-

Čiauškutė 227

dėsnis niekšas. Teatlygina tau Alachas, po tokios pylos jis apsira­mins kelioms dienoms. Pailsės galva ir jam, ir mums...

Už durų stojo tyla. Sekretoriai galvotrūkčiais puolė prie savo stalų. Tas su čalma tyliai sukuždėjo:

- Gera patarlė: „Toks tokį tegul pamoko...“Kai vyresnysis sekretorius grįžo, jam drebėjo ir kojos, ir barz­

da. Nepasukdamas galvos, jis kaip žąsis akies krašteliu žvilgtelė­jo į savo bendradarbius. Tie lyg niekur nieko buvo taip uoliai ir rimtai įnikę į savo popierius, kad jis, nusiraminęs ir kažką mur­mėdamas po nosimi, atsisėdo į savo vietą. Bet dirbti neįstengė. Papūškavo, padūsavo, kol pagaliau tyliai prašneko:

- Penkiasdešimties sulaukęs, tiek visokiausių tarnybų pakei­tęs, o apie reikalus išmano mažiau negu mūsų vyriausias patar­nautojas. Pats rytoj keliaus peklon, o putrą mums teks srėbti. Taip ir bus, ir, žiūrėk, vieną gražią dieną užklups revizorius, už­mes akį į dokumentus ir sakys: „Na ir žiopliai, gal jūs asilai, ar ką? Kodėl nėra tuos du šimtus penkiasdešimt kurušų patvirtinančio kvito? Kur buvo jūsų akys, kad tokią netvarką pražiopsojot?“ Ir jis bus teisus, jei mus visus pasodins į teisiamųjų suolą. Argi ga­lima nepaisyti valstybės iždo įstatymo? Prisiekiu Alachu, jei mes visi ir padvėsime, tuos pinigus kad ir po šimto metų išieškos iš mūsų vaikų ir vaikaičių.

Sekretoriai pakėlė galvas nuo savo bylų ir pagarbiai klausėsi tų liūdnų pranašysčių.

Manydamas, kad atėjo tinkamas momentas, vyresnysis se­kretorius pasiteiravo:

- Ar girdėjote, kokius niekus tauškė tas šunsnukis?Sekretorius su čalma apsimetė nustebęs:- O taip, kažką girdėjom, bet ar tai buvo sakoma jums?- Iš dalies man... Irgi mat išminčius...- Nesikrimskite, pone, juk jis visai nenusimano apie raštinę.

Jeigu ne jūs, per tris dienas šioje įstaigoje viskas apvirstų aukštyn kojomis.

228 Rešatas Nuri Giuntekinas

Taip kalbėjo tas čalmuotasis. Tas pats žmogus, kuris ką tik lyg vaikas džiaugėsi, kad vyresnysis sekretorius buvo taip kone­veikiamas. Viešpatie, kokie keisti žmonės!

Bet kita vertus, reikia pripažinti, kad jo prognozė pasitvir­tino. Vyresnysis sekretorius po praūžusios audros sušvelnėjo ir apsiramino.

Jis užsirūkė cigarą ir, pūsdamas į visas puses dūmus, tarė:- Užuot pasakęs žmogui, kuris ištikimai tarnauja tėvynei,

„Tesaugo tave Alachas...“Prie manęs jis daugiau nekibo ir akies mirksniu priėmė visus

dokumentus.Kai aš po valandėlės, norėdama pasikalbėti apie savo dar­

bą, vėl nuėjau pas švietimo skyriaus vedėją, man linko kojos ir temo akys.

Dabar vedėjas jau buvo užsiėmęs kitkuo. Jis plūdo tarnus, kurie šluostė dulkes ir perkabinėjo paveikslus, ir nuolatos dirs­čiodamas į mažą veidrodėlį, taisėsi šukuoseną bei kaklaraištį.

Keli žodžiai, kuriais vedėjas persimetė su kampe vis dar te­besėdinčiu pagyvenusiu ponu, atskleidė man šių kruopščių pa­siruošimų priežastį: į B... atvyko prancūzų žurnalistas Pjeras Fo­ras. Vakar vakare vedėjas susipažino su tuo rašytoju ir jo žmona priėmime pas gubernatorių. Jo žodžiais tariant, Pjeras Foras labai įdomus žmogus. Jis rengėsi parašyti savo laikraščiui kelis straipsnius, pavadintus „Kelios dienos žaliojoje B...“

Vedėjas susijaudinęs pasakojo:- Žurnalistas su žmona žadėjo ateiti apie trečią valandą. Pa­

rodysiu jiems kelias mūsų mokyklas. Teisybė, neturime tokios mokyklos, kurią galėtume su pasididžiavimu rodyti europie­čiui, bet griebsimės vieno politinio triuko. Trūks plyš tikiuosi išspausti iš jo straipsnį mūsų naudai. Ačiū Dievui, kad čia esu aš, nes jei jis būtų atvykęs mano pirmtako laikais, mes būtume išjuokti prieš visą Europą.

Aš tebestovėjau netoli durų prie širmos.

Čiauškutė 229

- Na, ko jums dar? - nekantriai paklausė vedėjas.- Formalumai atlikti, pone.- Puiku, ačiū...- !!!

- Dėkoju, galite eiti.- Jūs sakėte, kad bus naujas įsakymas. Dėl mano naujo pa­

skyrimo.- Taip, bet dabar laisvų vietų neturiu. Kai atsiras vakansija,

būtinai sutvarkysiu. Palikite savo vardą raštininkui.Vedėjas kalbėjo paskubom ir gana griežtu balsu ir laukė, kad

aš kuo greičiau išeičiau.„Kai atsiras vakansija!“Tą frazę aš dažnai girdėdavau Stambule, švietimo ministe­

rijoje, ir deja, labai gerai žinojau, ką ji reiškia. Nervingas vedė­jo tonas pažadino manyje keistą norą pasipriešinti. Jau ketinau išeiti, bet staiga man prieš akis iškilo Munisė, laukianti manęs viešbučio kambarėlyje ir žaidžianti su mažuoju ožiuku.

Taip, aš jau nebebuvau ankstesnė Feridė. Dabar aš buvau motina, turinti didžiulę atsakomybę.

Aš grįžau. Nuleidusi galvą lyg elgeta per lietų prašanti išmal­dos atkišta ranka, maldaujamu balsu prašnekau:

- Pone, aš neturiu laiko laukti. Man gėda sakyti, bet esu labai sunkioje padėtyje. Jeigu tuoj pat neduosite man darbo...

Daugiau nieko ištarti neįstengiau. Iš gėdos ir nevilties man džiūvo gerklė, akys priplūdo ašarų.

Vedėjas taip pat nekantriai ir irzliai atsakė:- Sakiau jums, ponia. Laisvų vietų nėra. Teisybė, Čadyr-

ly kaime yra viena mokykla. Jūsų valia rinktis. Sako, siaubinga vieta. Vaikai mokosi kaimo arbatinėje. Mokytojai gyvenamosios vietos irgi nėra. Jeigu sutinkate, paskirsiu jus ten, bet jei norite geresnės vietos, teks palaukti.

- Na, laukiu jūsų atsakymo.

230 Rešatas Nuri Giuntekinas

Girdėjau, kad tas Čadyrly dar baisesnis kaimas už Zeinilerą. Bet geriau vykti ten, negu laukti čia ir klausytis visokių užgau­liojimų.

Aš dar žemiau nuleidau galvą ir atsidususi tyliai pasakiau: „Gerai, esu priversta sutikti.“

Bet vedėjas mano atsakymo neišgirdo. Tuo metu atsidarė durys, ir pasigirdo garsus kažkieno šūktelėjimas: „Ateina!“

Vedėjas pakilo, bėgdamas susisagstė savo ilgą surdutą ir išlė­kė iš kabineto. Man neliko nieko kito, kaip išeiti. Kai jau buvau prie durų, išgirdau vedėją prancūziškai sakant: „Prašom užeiti.“

Ant slenksčio pasirodė jauna moteris su storo audeklo man- to. Pažvelgusi į jos veidą, šūktelėjau iš nuostabos. Žurnalisto žmona buvo mano klasės draugė Kristiana Varez.

Per vienas atostogas Kristiana su tėvais išvyko į Prancūzi­ją, ten ištekėjo už savo pusbrolio jauno žurnalisto ir daugiau j Stambulą negrįžo.

Per tuos metus mano draugė neįtikėtinai pasikeitė, tapo oria dama. Išgirdusi mano šūksnį, ji atsisuko ir nors mano veidas buvo uždengtas čadra, kaipmat mane pažino.

- Čalykušu, mano mažoji Čalykušu, čia tu? Ak, koks netikė­tas susitikimas!

Kristiana buvo viena iš tų draugių, kurios labiausiai mane mylėjo. Nutvėrusi už rankų, ji nusitempė mane į vidurį kamba­rio, jėga atmetė čadrą ir išbučiavo į abu skruostus. Įsivaizduoju, kaip nustebo jos vyras, kurio dar niekada nebuvau mačiusi, ir ypač švietimo skyriaus vedėjas.

Aš nenorėjau, kad jie matytų mane verkiančią, atsukau jiems nugarą ir įsikniaubiau veidu į draugės petį.

- Ak, Čalykušu, man galėjo ateiti į galvą kas tik nori, bet niekada nesitikėjau tavęs sutikti čia su juodu turkišku čaršafu ir dar ašarojančią.

Pamažu atitokau. Nemačiomis norėjau vėl užsidengti veidą, bet Kristiana neleido. Ji jėga atsuko mane į vyrą ir pasakė:

Čiauškutė 231

- Pjerai, leisk tau pristatyti Čalykušu.Pjeras buvo aukštas gražaus veido šatenas. Man jis pasirodė

truputį keistas, bet gal dėl to, kad aš ilgai gyvenau tarp sunkiai galvojančių ir labai lėtai kalbančių žmonių.

Žurnalistas pabučiavo man ranką ir ėmė kalbėti kaip su sena pažįstama.

- Madmuazel, aš labai laimingas. Žinote, mes nesam svetimi. Kristiana tiek daug pasakojo apie jus... Jeigu ji net nebūtų jūsų pri­stačiusi, aš ir pats būčiau atpažinęs Čalykušu, tikrai. Mes turime jūsų klasės nuotrauką kartu su mokytojomis. Ten jūs stovite padė­jusi smakrą Kristianai ant peties. Matot, kaip gerai jus pažįstu.

Pamiršę vedėją, jie abu pradėjo plepėti su manimi. Netyčia kryptelėjau galvą į šoną ir apmiriau.

Pamačiusi tokį vaizdą kur nors kitur, tikrai būčiau garsiai nusikvatojusi. Drauge su svečiais į kabinetą buvo įėję ir keli val­dininkai. Visi jie pusračiu stovėjo aplink mus, o viduryje, truputį išsikišęs į priekį, stypsojo švietimo skyriaus vedėjas. Visi vyrai, išsižioję lyg kaimiečiai, kuriems juokdarys rodo savo triukus, klausėsi, kaip aš kalbu prancūziškai.

Tarp jų buvo ir ilgšis gubernijos viešųjų darbų inžinierius, kuris kartu su švietimo skyriaus vedėju buvo atvažiavęs į Zeini- lerą. Paskui supratau, kad tas ponas rūpinosi svečių priėmimu. Pagaliau jis pasiekė, ko norėjo - pamatė mano veidą. Bet jeigu prisimena, ką apie mane kalbėjo švietimo skyriaus vedėjui Zei- nilere, dabar turėjo pasijusti nesmagiai.

Tačiau ne tai buvo blogiausia. Baisiausiai užgauta buvo mano savimeilė - buvusios klasės draugės akivaizdoje atrodžiau tiesiog apgailėtinai. Nenorėdama, kad jie pamatytų dar ir moralinį mano pažeminimą, tyčia kalbėjau pakiliu balsu, žvaliai ir linksmai.

Pagaliau vedėjas susivokė, kad padėtis gana keista. Savo trumpomis kojytėmis jis padarė juokingą reveransą ir tarė:

- Prašom sėstis, pavargsite stovėdami.Man atėjo laikas išeiti. Aš tyliai šnipštelėjau Kristianai:

232 Rešatas Nuri Giuntekinas

- Na, nedrįstu tavęs daugiau trukdyti.Bet Kristiana prilipo prie manęs kaip smala ir jokiu būdu

nenorėjo paleisti. Jos atkaklumo negalėjo nepastebėti ir švieti­mo skyriaus vedėjas. Prieš valandėlę kalbėjęs su manimi šaltai ir atsainiai, dabar šis žmogus pagarbiai nusilenkė ir pasiūlė krėslą:

- Nestovėkite, ponia, prašom sėstis, - pasakė jis.Mes turėjome atsisėsti. Kristianai niekaip netilpo galvoje,

kaip aš atsidūriau čia su tokiu senamadišku čaršafu ant galvos. Ji tarškėjo savo vyrui:

- Ak, Pjerai, tu nežinai, kokia įdomi mergaitė ta mūsų Feri- dė. Ji kilusi iš vienos labai kilmingos Stambulo šeimos. Jos pro­tas toks subtilus, o charakteris tiesiog nuostabus... Pamačiusi ją čia, aš tiesiog apstulbau.

Klausytis draugės liaupsių man buvo ir malonu, ir truputį nesmagu.

Kartais mano žvilgsnis užkliūdavo už švietimo skyriaus ve­dėjo. Vargšelis vis dar negalėjo atsipeikėti. O tas ilgšis gubernijos inžinierius! Nulindęs į kampą, jis ryte rijo mane akimis.

Žinoma, aš nežiūrėjau į jo pusę. Bet kaip būna nemalonu, kai per tavo skruostą rėplioja koks vabalėlis. Taip ir man dabar trukdė veidu šliaužiojantis jo žvilgsnis.

Norint patenkinti Kristianos smalsumą, man teko sukaupti visas jėgas ir aiškintis:

- Čia nėra nieko nuostabaus, juk kiekvienas žmogus ko nors trokšta. Štai ir aš pajutau begalinį norą mokytojauti. Paklususi širdies šauksmui, užsimaniau mokytojauti šitoje gubernijoje, čia mokyti vaikus. Dabar esu viskuo patenkinta, šiaip ar taip, tai ne toks pavojingas įgeidis, kaip apiplaukti burlaiviu aplink pasaulį. Stebiuosi, kad tu negali suprasti tokio paprasto dalyko.

Mesjė Pjeras Foras supratingai man antrino savo storu bosu:- Aš, madmuazel, viską suprantu. Manau, kad tą subtilią jūsų

širdies paskatą puikiai supras ir Kristiana. Tik jai reikia trupučio laiko, kad atsipeikėtų iš nuostabos. O aš padariau tokią išvadą:

Čiauikutė 233

Stambule atsirado nauja vakarietiškai išauklėtų jaunų merginų karta. Jos jau visiškai naujos pakraipos žmonės, ne tokie tuš­čio ilgesio kamuojami nusivylėliai, kuriuos aprašo Pjeras Loti*. Užuot tuščiai svajojusios, jos mieliau linkusios veikti ir paliku­sios ramų, laimingą Stambulo gyvenimą savo noru vyksta į Ana­toliją, kad ją prikeltų. Koks gražus, koks kilnus pasišventimas, ir koks nuostabus pavadinimas mano straipsniui. Kai rašysiu apie turkų atbudimą, jums leidus, paminėsiu ir jūsų vardą, madmu- azel Feride Čalykušu.

Aš išsigandau.- Kristiana, jei tu leisi savo vyrui paminėti laikraštyje mano

vardą, aš su tavim nebedraugausiu, - pasakiau.Pjeras Foras mano nenorą minėti vardo išsiaiškino klaidingai.- Ir tas jūsų kuklumas, madmuazel, yra nuostabus, - pasakė

jis. - Laikau savo pareiga paklusti norams tokios mergaitės, kaip jūs. Ar galiu paklausti, kur yra ta laimingoji šalies mokykla, ku­rioje jūs dirbate?

Jau sakiau, kad kartais įvyksta daugiau, negu tikėjaisi. Atsi­gręžiau į švietimo skyriaus vedėją ir paklausiau turkiškai:

- Kur ta mokykla, kurią man pasiūlėte? Rodos, minėjote Ča- dyrly kaimą?..

Pjeras Foras atsivertė savo užrašų knygutę.- Palaukite, palaukite... Kaip sakėte - Čagyrly ar Čadyrly?

Madmuazel, keliaudami po jūsų guberniją, mes, progai pasitai­kius, aplankysime jūsų gražųjį kaimą ir mielai susitiksime su ju­mis ir jūsų mokiniais.

Švietimo skyriaus vedėjas visas išraudęs pašoko iš vietos.- Panelė Feridė būtinai nori važiuoti į kaimą. Bet aš manau,

kad ji gali būti kur kas naudingesnė čia, centre, dėstydama pran­cūzų kalbą mergaičių mokykloje.

* Pjeras Loti (1850-1923) - prancūzų rašytojas, ilgą laiką gyveno Stambule ir parašė romanų apie Rytų kraštų gyvenimą.

234 Rešatas Nuri Giuntekinas

Nustebusi pasižiūrėjau į vedėją. Jis ėmė man aiškinti turkiškai:- Jūs juk nesakėte, kad baigėte prancūzų mokyldą ir moka­

te prancūziškai. Jei taip, viskas keičiasi. Dabar aš tarpininkausiu ministerijoje. O kol ateis įsakymas, jūs dirbsite laildnai. Rytoj rytą pradėkite pamokas, gerai?

Gyvenime taip ir yra - po nemalonumų ateina laimė, kaip toj puikioj patarlėj: jei penkiolika naktų juodos, tai kitos penkioli­ka - šviesios. Bet kad mėnulis gali nušvisti tokiu gūdžiai tamsiu, tokiu beviltišku metu kaip dabar, man nė j galvą nebūtų atėję.

Prieš mano akis vėl iškilo Munisė. Bet šį kartą ji man pasiro­dė ne kaip viešbučio kambarėlyje su ožiuku žaidžianti vargšelė, o kaip gražiame sode tarp gėlių lanką ridenanti puošni panytė.

Atsisveikindama Kristiana pasivedėjo mane į šalį.- Feride, noriu paklausti tavęs vieno dalyko. Tu juk buvai

susižadėjusi. Kodėl neištekėjai?

- Kodėl nesakai, kur dabar tavo sužadėtinis?Visai žemai nuleidau galvą ir liūdnai tariau:- Praėjusį pavasarį mes jo netekome.Mano atsakymas labai sujaudino Kristianą.- Ak, Feride, nejaugi iš tikrųjų? Vargšė Feridė... Dabar su­

prantu, kokie vėjai tave čia atpūtė.Jos rankos, kuriomis stipriai spaudė manąsias, sudrebėjo.- Feride, juk tu labai jį mylėjai, ar ne? Neslėpk, mieloji. Tu

vengei prisipažinti, bet visos apie tai žinojom.Svajingom akim, tarsi prisiminusi kažkokį tolimą sapną,

Kristiana susijaudinusi tęsė:- Taip, jo nebuvo negalima nemylėti. Kelis kartus buvo at­

ėjęs tavęs aplankyti. Aš tada ir pamačiau jį pirmą kartą. Jame liepsnojo kažkokia ypatinga ugnis. Kaip gaila. Aš labai užjaučiu tave, Feride. Jaunai merginai negali būti didesnės nelaimės, kaip mylimo sužadėtinio mirtis.

Čiauškutė 235

„Aš tave labai užjaučiu, Feride. Jaunai merginai negali būti di­desnės nelaimės, kaip mylimo sužadėtinio mirtis.“ Kai tu šitaip pasakei, aš nudelbiau akis, užsimerkiau ir sumurmėjau: „Taip, taip, tu teisi...“ Ką dar galėjau atsakyti? Bet aš pamelavau tau, Kristiana.

Aš žinau, kad jaunoms merginoms pasitaiko ir baisesnių nelaimių. Tos, kurios patiria mylimojo mirtį, nėra pačios ne­laimingiausios. Joms dar yra likę paguodos... Po daugybės mė­nesių ar metų kur nors tolimame krašte, tamsiame ir šaltame kambaryje vienišą naktį jos galės įsivaizduoti mylimojo veidą ir turės teisę tarti: „Paskutinis vargšelio žvilgsnis buvo skirtas man!“ Jos galės prisiliesti prie mylimo veido vaizdinio savo šir­dies lūpomis... O man, Kristiana, tokia teisė atimta!..

*

Šįryt pradėjau dirbti B... mergaičių pedagoginėje mokykloje. Ti­kriausiai greit priprasiu. Bet turbūt nelabai įtikinamai skambės, jei pasakysiu, kad po Zeinilero man čia nepatiko.

Nauji bendradarbiai, atrodo, neblogi žmonės, mokinės beveik mano amžiaus, o kai kurios net vyresnės, jau visai su­augusios.

Direktorius, ponas Redžepas, puikus žmogus su čalma. Kai atėjau į mokyklą, ponia pavaduotoja tučtuojau nuvedė mane į jo kabinetą. Ji pasakė, kad ponas Redžepas išėjęs į švietimo skyrių, bet tuoj turįs grįžti ir paprašė palaukti.

Kol dairiausi pro langą į sodą, skaičiau ant sienos kabančius painius užrašus, praėjo geras pusvalandis.

Pagaliau direktorius grįžo. Kiaurai permirkusiu apsiaustu, nes pakeliui jį užklupo liūtis.

Pamatęs mane, jis tarė:

236 Rešatas Nuri Giuntekinas

- Sveika atvykusi, dukra mano. Aš buvau skyriuje, ir man ten sakė apie tave. Telaimina mus visus Alachas!

Žilstelėjusi barzdelė įrėmino jo apvalų veidą, raudonus kaip obuoliukai skruostus. Žvairos akys žiūrėjo į skirtingas puses.

Jis žiūrėjo į varvantį apsiaustą ir tarė:- Na, matai, Alachas mane nubaudė. Pamiršau pasiimti skė­

tį. Matai, kas pasidarė. Neveltui sakoma, kad dėl kvailos galvos kojos nukenčia. Šį kartą nukentėjo mano drabužis. Atleisk, du­kra, aš truputį apdžiūsiu.

Jis iš lėto ėmė vilktis apsiaustą. Aš atsistojau.- Netrukdysiu jums, pone. Užeisiu vėliau, - pasakiau ir no­

rėjau išeiti, bet direktorius mostelėjo, kad atsisėsčiau.- Ne, dukra, nėra ko varžytis. Juk aš galiu tau būti tėvas, -

pasakė jis.Po apsiaustu direktorius vilkėjo violetinę atlasinę liemenę gel­

tonais dryžiais, kurią buvo galima palaikyti ir marškiniais. Spren­džiant iš apykaklės - lyg ir marškiniai, o iš kišenių - lyg ir liemenė.

Direktorius prisistūmė prie krosnies kėdę ir atsisėdo. Ištiesęs į ugnį savo didelius odinius batus, pakaltus stambiomis lyg pa­sagose vinimis, jis pradėjo pokalbį.

Jo balsas skambėjo lyg kūjo dūžiai į priekalą, nuo jo spengė ausyse. Be to, vietoj „k“, jis visur tarė „g“.

- Bet juk tu dar visai vaikas, dukra mano, - nusistebėjo di­rektorius.

Tie žodžiai, kuriuos girdėdavau visur, man jau buvo gero­kai įgrisę.

Lyg primindamas vakarykščius įvykius, direktorius tęsė:- Daug sunkiau tarnyboje išsilaikyti, negu ją gauti. Tikiuosi,

kad tu stengsies. Mano mokytojos man kaip dukterys. Jos pri­valo būti rimtos. Kartą viena pridarė kvailysčių. Kad ją kur ga­las, aš net neatsiklausiau švietimo skyriaus vedėjo, atidaviau jai į rankas pasą ir išgrūdau pro duris. Ar ne taip, Šechnaze? Kas tau, gal davei įžadus neprasižioti?

Čiauškutė 237

Šechnazė buvo direktoriaus pavaduotoja - pusamžė, išvar­gusi, nesveikai atrodanti moteriškė. Prieš pradėdama ką nors sakyti, ji ilgai krenkšdavo. Mačiau, kad ji net neraginama jau se­niai norėjo įsiterpti.

- Taip, iš tikrųjų taip buvo, - irzliai atsakė ji direktoriui ir tuoj pat, tarsi bijodama prarasti pasitaikiusią progą kalbėti, pridūrė: - Nešikai nesutinka mažiau kaip už dvi medžijas. Ką man daryti?

Direktorius pašoko nuo kėdės tartum būtų užsidegę jo sun­kių batų pakaustyti puspadžiai, virš kurių palei krosnį jau buvo pradėję kilti garų kamuoliai.

- Kur matėt tokius niekšus, kad juos kur galas! Užsiversiu tuos daiktus ant kupros ir pats atitempsiu. Aš juk pakvaišęs. Ti­krai taip padarysiu. Eik ir pasakyk jiems!

Paskui jis vėl atsigręžė į mane.- Matai mano žvairas akis? Ir už tūkstantį lirų neparduočiau

jų sugebėjimo žiūrėti į šalis. Man užtenka šitaip pažiūrėti, ir visi netenka galvos. Taigi, kaip sakiau, reikia būti supratingai, pado­riai, išauklėtai. Atlikdama savo pareigas, mokytoja privalo būti tvarkinga ir visur saugoti mokytojos garbę. Ponia pavaduotoja, ar jau metas pradėti pamokas, ką?

- Metas, pone, mokinės jau suėjo į klasę.- Eime, dukra mano, palydėsiu tave į klasę. Tik pirmiau nu­

eik ir gerai nusiprausk.Tuos žodžius direktorius pasakė šiek tiek varžydamasis, nu­

leidęs balsą. Aš nustebau ir pagalvojau, gal kur nors būsiu išsi­tepusi?

Mudvi susižvalgėme su Šechnaze. Ji buvo nustebusi kaip ir aš.- Ar mano veidas nešvarus, pone?- Dukra mano, moterys turi nenugalimą įgimtą aistrą puoš­

tis ir dažytis. Bet mokytojai draudžiama eiti į klasę išsidažius veidą ir akis. Šiandien aš tau kaip tėvas patariu.

Aš visai sutrikau.

238 Rešatas Nuri Giuntekinas

- Bet ant mano veido nėra dažų, pone direktoriau. Aš kaip gyva dar niekada nesidažiau.

Ponas Redžepas įtariai pasižiūrėjo man į veidą.- Betgi dažeisi, dažeisi, - tvirtino jis.Pagaliau aš supratau, ko jis prikibo, ir pradėjau garsiai juoktis.- Pone direktoriau, ir aš tais dažais nepatenkinta. Bet nieko

negaliu padaryti, nes jų man pats Alachas davė, jų vandeniu ne­nuplausi.

Pavaduotoja irgi pradėjo juoktis.- Tai mokytojos įgimta veido spalva, - tarė ji.Staiga ėmė kvatotis ir direktorius. Niekada gyvenime nesu

girdėjusi tokio juoko.- Cha cha cha! - griaudėjo jis, tardamas kiekvieną „Ch“ ats­

kirai, tarsi būtų tos raidės mokęs pirmokus.- Še tau, kad nori, cha cha cha. Alachas, sakai, davė? Alachas?

Cha cha cha. Sakai, Alachas? Ar tu, Šechnaze, esi kada mačiusi tokį spindintį veidą? Gal motina tave ne pienu, o rožių uogiene maitino, ką? O Alache, cha cha cha!..

Kad ir kaip būtų, tas ponas Redžepas man pasirodė nuosta­bus žmogus. Mano nuotaika kaipmat pasitaisė.

Direktorius apsivilko garuojantį savo apsiaustą ir nuvedė mane į klasę. Kai koridoriuje pro langą pamačiau savo būsimas mokines, man širdis apmirė. Viešpatie, kiek jų daug! Ten sėdė­jo ne mažiau kaip penkiasdešimt merginų. Ir visos buvo beveik mano amžiaus. Pajutusi, kaip į mane vienu metu įsmigo tiek įdė­mių žvilgsnių, aš norėjau skradžiai žemę prasmegti.

Jei direktorius tą akimirką staiga būtų sumanęs išeiti, aš bū­čiau stovėjusi prieš jas kaip žado netekusi. Laimė, jis mokėjo pri­versti paklusti.

- Nagi, dukra mano, eik į savo vietą! - liepė jis man ir kone jėga užtempė ant katedros, o paskui pradėjo sakyti labai ilgą prakalbą. Viešpatie, ko tik jis neprišnekėjo! Jeigu europiečiai paėmė iš arabų mediciną, chemiją, astronomiją ir matematiką,

Čiauškutė 239

tai kodėl mes neimame iš europiečių naujųjų mokslų? Skverb­tis į europiečių žinių ir išminties lobyną, perimti iš jų mokslo laimėjimus - tai pateisinamas plėšikavimas. Tam plėšikavimui nereikia nei patrankų, nei šautuvų, užtenka tik mokėti pran­cūzų kalbą.

Direktorius nejuokais įsijautė. Griaudėdamas savo metaliniu balsu, nuo kurio, rodės, sprogs ausų būgneliai, jis kalbėjo ir vis rodė į mane:

- Raktas į tas pasaulines žinias šitos mažos kaip sprindis pa­nelės rankose. Jūs nežiūrėkite į jos išorę. Nesvarbu, kad ji tokia smulkutė, bet jos viduje - lobiai. Taigi spauskite ją, gaudykit iš jos burnos žinias, išsunkite kaip citriną...

Jaučiau, kad tuoj prapliupsiu garsiai juoktis, ir ėmiau dairy­tis į šonus. O Alache, kokia būtų gėda! Ir dabar aš pirmą kartą išdrįsau žvilgtelėti į klasę. Mergaitės irgi juokėsi. Taip pirmas žvilgsnis į mokines mane pradžiugino. Manau, kad tas žvilgsnis, tas slaptas juokas, įžiebė tarp mūsų pirmąją simpatiją.

Stiprėjantis juokas klasėje pagaliau atkreipė ir direktoriaus dėmesį. Jis trenkė kumščiu į katedrą. Paskui nužvelgė visas savo baisiosiomis žvairomis akimis, kurių, kaip sakė, nebūtų parda­vęs ir už tūkstantį lirų, ir suriko:

- Kas čia dabar?.. Kas čia?.. Kas čia?.. Jums davė audeklo viršutiniam drabužiui, tai dar ir pamušalo užsimanėt?.. Tai mo­teriška padermė, tegu jus galas, nuoširdumo jums neparodyk! Prisiekiu, visoms bus riesta! Tučtuojau užsičiaupkit! Ko čia ži- binat dantis?

Bet mergaitės nekreipė dėmesio į direktoriaus pastabas. Teisybę pasakius, aš išsigandau labiau negu jos. Direktoriaus prakalba truko apie penkiolika minučių. Kai klasėje juokas su­stiprėdavo, direktorius daužė kumščiu į katedrą ir pusiau juo­kais, pusiau rimtai grėsmingai rėkė: „Ko čia vaipotės, ko rodote dantis? Štai atsinešiu šnaples, tada matysit!“ Pagaliau direktorius išrėkė paskutinį sakinį:

240 Rešatas Nuri Giuntekinas

- Kibkite į ją, sunkte išsunkite. Jeigu iš jos burnos kaip iš iš­spaustos citrinos sulčių nepasisemsite mokslo, tebūnie prakeikti jūsų protėviai; tevirsta nuodais duona, kurią jums duoda jūsų motinos, tėvai, valstybė, tauta!

Taip pabaigęs kalbą, jis pagaliau išėjo iš klasės.Niekada nemaniau, kad ta pirmoji akimirka, kai liksiu vienui

viena prieš klasę, bus tokia sunki. Nuo ryto iki vakaro anksčiau nesustodama čiauškėjusi Čalykušu dabar tylėjo tartum šilkme­džio prisilesusi lakštingala. Galva buvo visiškai tuščia. Negalėjau sugalvoti nė vieno žodžio. Pagaliau prisiverčiau nusišypsoti. Lai­mei, mokinės pagalvojo, kad aš vis dar juokiuosi iš direktoriaus kalbos. Jos žiūrėjo į mane ir taip pat pradėjo šypsotis. Staiga pa­sijutau drąsesnė ir susiėmiau.

- Mergaitės, - pradėjau, - aš šiek tiek moku prancūziškai, būsiu laiminga, jei mano žinios jums pravers.

Pagaliau mano susikaustymas išnyko, liežuvis atsirišo. Kal­bėjau laisvai, jaučiau, kad mergaitės pamažu ima manimi pa­sitikėti. Koks malonumas kreiptis į tokias suaugusias merginas „mano mergaitės“! Tik jos pernelyg dažnai juokėsi. Man tas ne­trukdo. Bet neduok Dieve, jei pro klasės langelį žvilgtelėtų žvai­ros, į skirtingas puses žiūrinčios pono Redžepo akys, kurių jis nė už tūkstantį lirų nenorįs parduoti! Siaubas! Todėl nusprendžiau padaryti pastabą.

- Mergaitės, - tariau, - jūsų linksmumas negali būti reiškia­mas daugiau nei šypsena. Jums nubausti aš neturiu tokio grės­mingo instrumento kaip „šnaplės“, kuriuo jus gąsdino ponas direktorius, bet tiesiog ant jūsų supyksiu.

Žodžiu, mano pirmoji pamoka pavyko labai gerai.Išeinant iš klasės, viena mergaitė priėjo prie manęs ir paaiš­

kino, kad „šnaplės“ reiškia tiesiog „žnyplės“. Direktorius turėjo įprotį tuo šmaikščiu žodžiu gąsdinti tas, kurios pernelyg garsiai juokdavosi: „Aš jums šnaplėmis dantis išrausiu!“

Čiauškutė 241

B..., kovo 28

Savo mokinėmis esu labai, net labai patenkinta. Jos irgi mane pa­milo ir sekioja per pertraukas. Ir bendradarbiams nieko bloga ne­prikiši. Negaliu pasakyti, kad nėra tokių, kurie elgiasi su manim šaltai, šnairuoja, gal kužda pakampėse apie mane visokius niekus. Bet juk ir savo namuose žmogus ne kiekvieną vienodai myli?

Tarp bendradarbių man labiausiai patinka dvi mielos stam- bulietės - Nezihė ir Vasfijė. Jos neperskiriamos draugės. Bet pa­vaduotoja man kažkodėl patarė su jomis artimai nesibičiuliauti. Kodėl - nežinau! Be jų, mokykloje sutikau dar dvi senas pažįs­tamas. Viena - ta pati aukštoji mokytoja juodomis veriančiomis akimis, kuri kadaise gynė mane centrinėje mokykloje. Čia ji turi pamokų kartą per savaitę. Ji vienintelė, kuri nebijo žvairų pono Redžepo akių. Priešingai, pats direktorius jos prisibijo, kažkaip nevalingai timpčioja savo mėlynojo apsiausto apykaklę ir burba: „Na, ir charakteris! Nežinau, kada ja atsikratysiu, bet tik tada galėsiu lengviau atsikvėpti, kad ją kur galas!“

Kita senų laikų pažįstama - akiniuota pagyvenusi mokytoja arklio dantimis. Kadaise mes dažnai susitikdavome priemiestinia­me traukinyje. Ji mokytojavo kažkur Gioztepės rajone Stambule.

Mokytoja vis nenuleidžia nuo manęs akių, įdėmiai žiūri man į veidą.

- O Alache, Alache, niekados nemačiau tokio panašumo, - sako ji. - Kadaise priemiestiniame traukinyje dažnai sutikdavau vieną mokinę. Ji tokia panaši į jus... Tik ana, berods, buvo pran­cūzė. Ji prikrėsdavo visokiausių pokštų, ir sausakimšas vagonas raitydavosi iš juoko.

Nuleidusi galvą, atsakydavau:- Gali būti, juk visko pasitaiko...Mokykloje dirba ir keli mokytojai vyrai: senas tikybos moky­

tojas Zahitas, geografijos mokytojas - žilas atsistatydinęs pulki­ninkas Omeras, dailyraščio mokytojas, kurio vardo dar nežinau,

242 Rešatas Nuri Giuntekinas

ir muzikos mokytojas, šeichas* Jusufas. Jis buvo garsi asmenybė ne tik mokykloje, bet ir mieste. Anksčiau Jusufas iš tikrųjų buvo Mevlevi** ordino šeichas, bet prieš kelerius metus atvyko į B... ir drauge su seserimi apsigyveno mažame nuošaliame name. Tie, kas lankėsi jų namuose, pasakojo, kad ten tikras muzikos muzie­jus. Jie turį sazų ir kitokių muzikos instrumentų. Be to, šeichas Jusufas - puikus kompozitorius. Jis yra sukūręs tokių kūrinių, kad žmogus negali jų klausytis be ašarų.

Pamačiau jį pirmą kartą vieną lietingą šaltą dieną. Per per­trauką mes su mokinėmis išėjome į sodą, kur mokiau jas naujo žaidimo su sviediniu, truputį pažaidėme, pasilinksminome. Kai grįžom vidun, juodoji mano suknelė buvo kiaurai permirkusi. Beje, turiu pasakyti, kad kadaise mano pačios sugalvota moky­klinė suknelė sulaukia vis didesnio pasisekimo. Ji ėmė patikti net mokinėms. Ponas direktorius priekaištavo tik dėl spalvos. „Musulmonėms nedera vilkėti juodai, - išreiškė savo nuomo­nę, - reiktų rengtis žaliai.“ Bet mes teisinomės, kad ant žalios medžiagos bus greičiau matyti dėmės, ir nekreipėme dėmesio į jo pastabą...

Mokytojų kambaryje kūrenosi didelė koklių krosnis. Kad greičiau apdžiūčiau, įsispraudžiau tarp sienos ir krosnies ir sto­vėjau susikišusi rankas į suknelės kišenes. Atsidarė durys, į kam­barį įėjo lieknas, aukštas kokių trisdešimt penkerių metų vyras. Jis buvo apsirengęs taip pat kaip ir kiti mokytojai. Tačiau aš iš­syk supratau, kad čia ir bus tas šeichas Jusufas. Mokykloje visi jį labai mylėjo. Mokytojai kaipmat ji apspito, padėjo nusivilkti paltą. Stebėjau jį iš už krosnies lyg iš apkasų. Tai buvo tylus, ma­lonus žmogus. Melancholišką jo veidą buvo paženklinęs švel­nus vaiskus blyškumas, būdingas tik mirtinai sergantiems žmo­nėms. Reta ruda barzdelė, atviros mėlynos akys priminė man

* Šeichas - dervišų ordino vyresnysis.* Mevlevi dervišų ordino įkūrėjas - poetas Dželaledinas Rumi (1207-1273).

Čiauškutė 243

niūriuose pensiono koridoriuose kabėjusio liūdnai šypsančio Kristaus atvaizdą. Kalbėjo jis ypač maloniai. Jo švelniame, tylia­me balse skambėjo vos girdima aimana! Glaudžiu ratu jį apsu­pusiems mokytojams dabar jis skundėsi nesiliaujančiu lietumi, sakė pykstąs ir nekantriai laukiąs giedros. Netikėtai mūsų akys susitiko. Norėdamas mane geriau įžiūrėti tame tamsiame kam­pe, jis truputį prisimerkė.

- Kas ta panelė, ar mūsų mokinė? - paklausė jis.Visi kaip susitarę atsigręžė į mane. Vasfijė nusijuokė.- Atleiskite, pone, - tarė ji, - užmiršome jums pristatyti. Tai

mūsų naujoji prancūzų kalbos mokytoja Feridė.Iš savo užkrosnio linktelėjau šeichui Jusufui ir pasakiau:- Man labai malonu susipažinti su mūsų garsiuoju kompo­

zitoriumi.Meno žmonės labai jautrūs tokiems pagyrimams. Blyškus

šeicho veidas truputį paraudo. Trindamas rankas, jis nulenkė galvą.

- Jūsų nuolankus tarnas tik mėgėjas ir nėra tikras, kad jo sukurti veikalai nusipelno kompozitoriaus vardo. Jei keli maži mano kūrinėliai ir yra ko verti, tai tik dėl to, kad juose pavyko išreikšti nuoširdų dieviškąjį sielvartą, kurio tiek daug Hamito, Fikri ir kitų garsių poetų eilėse, - pasakė jis.

Trumpai tariant, aš pamilau šeichą Jusufą kaip vyresnįjį brolį.

B..., balandžio 7

Pagaliau išsipildė didžiausias mano troškimas. Jau kelios dienos mes turime gražų, švarų namelį. Jį mums surado Hadži Kalfa, te­laimina jį Alachas. Namelis mažas, trijų kambarių, bet labai jau­kus - su sodu ir tik kelios minutės kelio iki Hadži Kalfos namų. Dabar mes gyvename tame pačiame rajone. O dar smagiau, kad jį mums išnuomojo su baldais.

244 Rešatas Nuri Giuntekinas

Mudvi su Munise vakar buvom puikiai nusiteikusios. Ke­tinome susitvarkyti, susidėti daiktus. Bet kur tau! Mes krykš- taudamos tik lakstėme po namus, vaikėmės viena kitą aukštyn žemyn...

Vargšė Munisė savo akimis netiki, jai vis rodosi, kad apsigy­veno rūmuose. Va, tiktai Mazlumas - mes taip praminėme pie­mens Mechmeto padovanotą ožiuką - smarkiai mus išgąsdino. Tas nenuorama paspruko pro atdaras virtuvės duris ir tiesiai per sodą nėrė prie stataus šlaito, kuris tarsi minaretas buvo aukš­tai iškilęs viršum daubos. Apsaugok Viešpatie, užtektų tik kojai slystelėti, ir jis kaipmat nugarmėtų žemyn. Viena laimė, kad tų velniūkščių kojos miklesnės negu mano. Vis dėlto, kol jį sugavo­me, teko gerokai pasijaudinti.

Taip, mes labai patenkintos savo nameliu. Munisė čiužinėja žydromis slidžiomis vidinio kiemo plytelėmis, glosto rankomis ant tvoros išpaišytas gėles.

Tik vakare, kai ima temti, mus truputį apima liūdesys. Į gre­timus namus su ryšulėliais rankose grįžta tėvai, broliai. O į mūsų duris tomis valandomis niekas nepasibeldžia, ir taip bus visada.

O koks gražus pavasaris šitame krašte! Viskas aplink ža­liuoja. Mano sode prasiskleidė įvairiaspalvės gėlės, o kambario palange rangosi gebenė. Sodo gale šlaitu čiurlena smaragdi­nis upokšnis. Toje vešlioje žalumoje it naujos žaizdos raudo­nuoja aguonos. Visas laisvas dienas praleidžiu sode su Mu­nise - arba žaidžiame slėpynių, arba šokinėjame per virvutę. Kai pavargstame, aš imu piešti, o Munisė su ožiuku išsitiesia ant žolės. Manyje vėl pabudo troškimas piešti. Šit jau kelintą dieną akvarele piešiu Munisės portretą. Jei ta nenuorama sė­dėtų ramiai, pabaigčiau daug greičiau, bet jai pabosta pozuoti. Girdi, sunku ramiai sėdėti priešais mane su vainiku ant galvos ir su ožiuku glėbyje.

Kartais ožiukas, netekęs kantrybės, pradeda spardytis savo il­gomis plonomis kojomis. Tada Munisė sako: „Alachas mato, sese,

Čiauškate 245

aš noriu sėdėti ramiai, bet Mazlumas nenori. Ką man daryti?“ - ir pabėga drauge su ožiuku. Paprastai aš pykstu, grasinu jai pirštu:

- Tu manai, velniūkšte, kad nesuprantu tavo klastos? Tu ty­čia kuteni tą vargšą gyvūnėlį, - baru ją.

Mokykloje pamokos taip pat sekasi neblogai. Ponas direkto­rius manimi labai patenkintas. Tiesa, kartais jis pyksta ant ma­nęs, kad per daug juokiuosi. „Žiūrėk man, - sako jis, - ir tau pa­imsiu „šnaples“. Aš tyčia nutaisau nustebusią miną ir sakau: „Ką aš galiu padaryti, pone direktoriau, mano viršutinė lūpa trum­pesnė. Net tada, kai esu rimta, jums atrodo, kad juokiuosi.“

Mudu labai susidraugavome su šeichu Jusufu. Aš prisirišau prie to jautraus, melancholiško ir ligoto žmogaus. Kokių nuos­tabių dalykų jis papasakoja savo liūdnu, nuoširdžiu balsu... Prieš kokį dešimt dienų įvyko vienas keistas nutikimas. Mokykloje yra nenaudojama, visko prigrūsta salė. Anądien nuėjau ten pa­siieškoti vieno plakato. Kadangi langinės buvo uždarytos, atro­dė, kad jau vakaras. Apsidairiusi pamačiau kampe stovinčią ap­dulkėjusią fisharmoniją, ir staiga man taip nudiegė širdį, apėmė toks liūdesys, kad... Mano laiminga vaikystė prabėgo klausantis liūdnų, prakilnių vargonų melodijų. Virpėdama, tarsi artinčiau- si prie seniai pamiršto draugo kapo, priėjau prie instrumento. Jau nebeprisiminiau nei ko atėjau į šią salę, nei kur esu. Atsar­giai paspaudžiau koja pedalą, paliečiau pirštu klavišus. Pasigir­do sunkus, tarsi iš sužeistos širdies gilumos sklindantis garsas. Ak, tas garsas!

Prisitraukiau kėdę ir tyliai, labai tyliai ėmiau skambinti savo mėgstamiausią giesmę.

Tie iškilmingi muzikos garsai pamažu privertė mane pamirš­ti viską pasaulyje, ir aš nugrimzdau į tolimą sapną. Prieš akis iš­niro tamsūs mūsų mokyklos koridoriai, kuriais susikibusios po dvi vaikščiojo mano draugės su juodomis prijuostėmis ir trumpai kirptais plaukais. Nežinau, kiek laiko šitaip skambinau ir kiek lai­ko čia praleidau. Atsipeikėjau tik tada, kai nustojau groti.

246 Rešatas Nuri Giuntekinas

Už nugaros išgirdau tylų, tarsi vėjelio dvelktelėjimas lapuose, atodūsį. Krūptelėjusi atsigręžiau. Tamsoje vos įžiūrėjau pablyš­kusį šeicho Jusufo veidą. Atsišliejęs į kažkokią sulūžusią spintą, nuleidęs ant krūtinės galvą su giliu sielvartu savo mėlynose aky­se, jis klausėsi mano skambinimo.

- Grok, vaikuti mano, paskambink dar, prašau tavęs, - mal­daujamai tarė jis.

Nieko neatsakiau. Tik žemiau palinkau prie instrumento ir skambinau tol, kol nudžiūvo ašaros. Paskui pavargusi, sunkiai alsuodama, lyg sudaužyta atsistojau.

- Kokia jūs muzikali, kokia jautri jūsų širdis, panele Feride. Stebiuosi, kaip vaiko siela gali taip giliai jausti liūdesį?

Apsimesdama visai abejinga, atsakiau:- Tai religinės giesmės, pone. Jos dažniausiai esti graudžios

ir liūdnos. Sielvartas ne manyje, o jose.Šeichas mano žodžiais nepatikėjo. Jis papurtė galvą ir tarė:- Nelaikau savęs dideliu muzikos žinovu, bet jeigu klausantis

kokio nors muzikos kūrinio reikia atskirti, kur kompozitoriaus, o kur adikėjo nuopelnas, niekada neapsirinku. Tiek žmogaus balse, tiek pirštuose yra tokių virpesių, kurie užgimsta tik iš jautrios šir­dies. Ar negalėtumėt man duoti tų giesmių natų?

- Aš neturiu natų, skambinau jas iš klausos.- Nieko. Kurią nors dieną, kai turėsite laiko, jūs vėl pa­

skambinsite, o jūsų nuolankus tarnas, jei leisite, užsirašys na­tas į sąsiuvinį. Kadaise jūsų nuolankus tarnas iš vieno dabar jau mirusio dvasininko nusipirko vargonėlius. Jaučiu muzikos ins­trumentams didelę silpnybę. Pasistačiau tuos vargonėlius kam­bario kampe. Norėčiau jais groti tas jūsų giesmes.

Kalbėdamiesi išėjome iš salės. Atsisveikindamas šeichas Ju- sufas man pažadėjo:

- Didelio sielvarto valandėlėmis parašiau keletą kūrinėlių. Dar niekas nėra jų girdėjęs. Buvau įsitikinęs, kad niekas jų nesupras. Jei sutiktumėte, vieną dieną jums pagročiau. Ar gerai, panele?

Čiauškutė 247

Šis atsitikimas dar labiau sustiprino mudviejų draugystę.Pažadėtų kūrinėlių dar negirdėjau, bet esu įsitikinusi, kad tai

nuostabi muzika. Man atrodė, jei šis ligotas jautrus žmogus pa­liestų paprasčiausią lentą, ji irgi pradėtų dejuoti. Prieš kelias die­nas vienas mokinys atnešė parodyti ūdą*, kurį jis norėjo pirkti. Savo plonų pirštų galiukais mokytojas tik vos vos užgavo stygas, o man jau pasivaideno, kad jis prisilietė prie mano širdies.

B..., gegužės 5

Vakar padariau vieną didelį nusikaltimą. Širdis suvirpa vien pa­galvojus, kad viskas gali išaiškėti. Žinau, kad pasielgiau nepro­tingai, bet negalėjau kitaip - taip liepė vidinis balsas. Kiekvie­nas mokytojas kartą per savaitę turėjo budėti mokykloje. Vakar buvo mano eilė.

Vakare per pamokų ruošą mudvi su direktoriaus pavaduo­toja apėjome mokyklą. Vienoje klasėje per silpnai degė dujinė lemputė, ir mes įėjome. Ponia Šechnazė buvo labai išradinga moteris, tiesiog devynių amatų meistrė. Ji prisistūmė prie sienos kėdutę ir pradėjo krapštyti degiklį. Tuo metu į klasę įėjo sena va­lytoja. Su laišku rankoje ji pasuko tiesiai prie mokinės, sėdinčios paskutiniame suole.

Tą akimirką, kai valytoja tiesė mergaitei laišką, pasigirdo pa­vaduotojos balsas:

- Palauk, Aiše, ką ten turi?- Nieko, Džemilei pas vartininką kažkas paliko laišką.- Duokš jį man. Kiek kartų sakyta, kad mokinių laiškus pir­

miausia turiu perskaityti aš. Visiška kvaiša!Bet staiga atsitiko netikėtas dalykas. Džemilė pašoko ir stvė­

rė laišką iš valytojos rankų.

* Styginis muzikos instrumentas.

248 Rešatas Nuri Giuntekinas

Nekeisdama tono, pavaduotoja paliepė:- Eik šen, Džemile.Mergaitė stovėjo kaip įbesta.- Sakau tau, eikš, eik šen. Kodėl tu neklausai, Džemile?Šios ligotos, silpnos moteriškės balsas skambėjo taip įsa­

kmiai, kad net aš krūptelėjau. Klasėje stojo tyla - musę pra­skrendant galėjai girdėti.

Nudelbusi galvą, Džemile lėtai ėmė artintis prie mūsų. Ji buvo gal šešiolikos ar septyniolikos metų labai graži mergaitė. Matydavau ją vis vaikštinėjančią vieną po atokiausius sodo kam­pelius, užsisvajojusią, vengiančią draugių. Per pamokas ji taip pat būdavo išsiblaškiusi ir liūdna.

Pamačiusi iš arti mergaitės veidą, supratau, kad ją graužia kažkoks sielvartas. Veidas buvo išbalęs, lūpos pablyškusios, be­kraujės, vokai virš akiduobių virpėjo, ir ji be perstojo mirksėjo.

- Džemile, duokš man tą laišką!Mergaitė tylėjo.Pavaduotoja nekantriai treptelėjo koja.- Na, ko lauki?- Kodėl, ponia pavaduotoja, kodėl?Tame „kodėl“, tame trumpame žodelyje, skambėjo beviltiško

protesto gaidelės.Pavaduotoja staigiu judesiu ištiesė ranką, jėga atgniaužė

mergaitės pirštus ir išplėšė laišką.- Štai, o dabar eik į savo vietą.Žvilgtelėjusi į voką, ponia Šechnazė nežymiai krūptelėjo,

kilstelėjo antakius, bet kaipmat susitvardė. Jausdama, kad mir­tinai nuščiuvusioje klasėje tvyro jaudulinga įtampa, pavaduo­toja pasakė:

- Laiškas nuo Džemilės brolio, kuris tarnauja Sirijoje. Bet tik todėl, kad ji ne iš karto man pakluso, iki rytojaus laiško neatiduosiu.

Mokinės vėl palinko prie vadovėlių. Kartu su pavaduotoja išeidama iš klasės atsigręžiau. Kelios mergaitės paskutiniuose

Čiauikutė 249

suoluose suglaudusios galvas, šnibždėjosi. Džemilė sėdėjo padė­jusi galvą ant suolo, jos pečiai palengva krūpčiojo.

Koridoriuje pasakiau:- Bausmė labai griežta. Kažin, kaip ji iškęs iki rytojaus? Kas

žino, koks kartėlis dabar ją graužia?- Nesirūpink, dukra mano. Ji suprato, kad laiško niekada ne-

perskaitys.- Kodėl, ponia pavaduotoja? Argi neatiduosite jai brolio

laiško?- Ne, dukra mano.- Kodėl?- Todėl, kad jis ne nuo brolio.Nuleidusi balsą, pavaduotoja tęsė:- Ta Džemilė - gana pasiturinčio žmogaus duktė. Šiais

metais ji įsimylėjo vieną jauną leitenantą. Tėvui tas nepatin­ka. Mergaitę seka ir namie, ir mokykloje, o leitenantą išsiuntė į Bandimą. Mes stengiamės palengva mergaitę išgydyti. O jis nuolatos aitrina žaizdą. Tai jau trečias laiškas, kuris patenka į mano rankas.

Kalbėdamosi mes įėjome į pavaduotojos kabinetą. Ponia Šechnazė staigiu judesiu suglamžė laišką, atidarė dureles ir įme­tė į krosnį.

*

Buvo jau beveik vidurnaktis. Budinčių mokytojų kambaryje niekaip negalėjau užmigti. Pagaliau apsisprendžiau. Kažkokia dingstimi išsiunčiau koridoriuje sėdinčią prižiūrėtoją į apačią, o pati nuėjau į tuščią pavaduotojos kabinetą. Užuolaidos nebuvo nuleistos, pro vieną langą į kambarį skverbėsi blausi mėnulio šviesa. Virpėdama tarsi kokia nakties vagilė, atidariau krosnies dureles ir tarp suglamžytų, suplėšytų popierių susiradau vargšės Džemilės laišką.

250 Rešatas Nuri Giuntekinas

Aš mėgau per naktinius budėjimus, kai visi suminga, bastytis tuščiais koridoriais, užsukti į tylius, tamsius miegamuosius. Vie­nur užkloju kokią per miegus nusispardžiusią mažylę, kitur patai­sau sergančios ir smarkiai kosinčios mergaitės antklodę, paglostau jos karštą kaktą, o pamačiusi, kaip gražiai ant pagalvės išsidraikiu­siais kaštoniniais plaukais mergaitė šypsosi pro miegus, spėlioju, kokios malonios svajonės taip švelniai plevena ant jos lūpų?

Man vaidenasi, kad miegančias tamsiame žemame kambary­je mergaites gaubia tirštas sapnų debesis. Nenorėdama jo išsklai­dyti, išblaškyti mergaičių sapnų ir per anksti pažadinti, vaikštau virpančia širdimi tyliai, ant pirštų galiukų.

Tą vakarą priėjusi prie Džemilės lovos, supratau, kad vargše­lė ką tik užmigo.

Ant blakstienų dar nebuvo nudžiūvusios ašaros.Labai tyliai pasilenkiau prie jos ir sušnibždėjau:- Laimingoji mergaite, kas žino, kaip tu apsidžiaugsi, rytą

savo prijuostės kišenėje radusi mylimojo laišką? Tu spėliosi, ko­kia peri jį tau atnešė, nes vakar buvo prarastas amžiams. Tai ne peri, Džemile, tai tik viena vargšė bedalė, deginanti nekenčiamo žmogaus laiškus kartu su savo nelaimingos širdies dalele...

B..., gegužės 20

Vakar baigėsi pamokos. Po trijų dienų prasidės egzaminai. B... miesto mergaičių mokyklos užmiestyje prie upės, iki kurios ko­kia valanda kelio, surengė gegužinę.

Man tokie triukšmingi suėjimai nepatinka. Todėl nuspren­džiau niekur neiti ir praleisti dieną savo sodelyje. Bet Munisė, pamačiusi merginų būrelius, kurios dainuodamos traukė gatvė­mis, ėmė verkšlenti. Kol ją raminau, kažkas pasibeldė į vartus. Tai buvo mano bendradarbė Vasfijė ir kelios vyresniosios klasės mokinės. Pasirodo, jas siuntęs direktorius ir liepęs žūtbūt mane

Čiauškate 251

atsivesti į gegužinę. „Po paraliais, - šaukęs jis, - tyčia dėl jos lie­piau įdaryti ėriuką, chalvos išvirti. Skandalas! Ne, taip negalima, brangieji, negalima!“

O mano mokinės pareiškė, kad jos irgi išeisiančios iš šventi­nės gegužinės, jei nebus Šilkverpio.

Šilkverpis - naujoji mano pravardė. Čalykušu dingo. Kažkas sugalvojo „Šilkverpis“. Blogiausia, kad vyresniųjų klasių moki­nės ir pačios drįsdavo šitaip į mane kreiptis. Tas žeidė ir mano garbę, ir mokytojos orumą. Jeigu ta pravardė liktų tik tarp mo­kyklos sienų, nesijaudinčiau. Bet kur tau! Vakar ėjau pro kaž­kokią arbatinę. Vienas nepraustaburnis plačiomis kelnėmis ir vienmarškinis, sako, labai turtingas šilko pirklys, suriko per visą arbatinę: „Turiu aštuonis šilkmedžių sodus. Visus paaukočiau tokiam Šilkverpiui!..“ Iš gėdos norėjau kiaurai žemę prasmegti. Norėjau prisiekti, kad daugiau nesirodysiu toje gatvėje. Bet jei dabar neičiau, sakytų, kad maivausi, ir pradėtų šnairuoti. Todėl teko apsigobti čaršafu ir eiti su jomis.

*

Jaunesniųjų klasių mokinės buvo aprengtos baltai. Todėl upės pakrantė žydėjo kaip ramunių pieva. Kiek daug tame krašte mergaičių mokyklų! Tarp žalių sodų vinguriuojančiais takeliais nepabaigiamu srautu dainuodamos ėjo ir ėjo mokinės.

Vyrai mokytojai susibūrė miškelyje kitame upės krante. Tarp mūsų buvo tik ponas Redžepas su savo nepamainomu mėlynu apsiaustu ir milžinišku skėčiu rankoje. Jis stypčiojo po pievelę ir garsiai komandavo virėjams, kurie truputį atokiau iš akmenų krovė židinį. Mokytojos ir vyresniųjų klasių mergaitės, norėda­mos nusimesti čaršafus ir padūkti vienplaukės, vargais negalais įkalbėjo direktorių eiti pas vyrus į kitą upės pusę.

Nežinau kodėl, bet aš šiandien visai nenorėjau linksmintis. Nerūpestingas tų mergaičių linksmumas, jų džiugesys man su­žadino vien liūdesį ir ilgesį.

252 Rešatas Nuri Giuntekinas

Netoliese pradinukės dainavo, grojo muzika, tolėliau kitos šokinėjo, šūkavo, mėtė sviedinį, žaidė plėšikus, dar kitos, su- sispietusios į netvarkingą būrelį, plojo savo draugei, deklamuo­jančiai eilėraščius, o gal sakančiai kokią kalbą. Munisė toje su­maištyje kažkur prapuolė. Kur tau ji išturės šalia manęs!

Šiek tiek toliau, ant daubos krašto, augo keli kaštonai. Jauno­sios mokytojos drauge su vyresniųjų klasių moksleivėmis tarp jų įsitaisė sūpuokles. Pro žalią lapiją šmėkščiojo jų margaspalvės suknelės, iš visų pusių sklido spygavimai ir kvatojimas.

Niekieno nepastebėta pasprukau nuo tos erzelynės ir nusi­leidusi į kalnų griūties išraustą daubą atsisėdau po didžiule uola. Tarp akmenų augo gležnos geltonos gėlytės. Skyniau jas ir mė­čiau į palei mano kojas tekantį vandenį, o mintys buvo kažkur labai labai toli.

Staiga man už nugaros kažkas plonu balseliu šūktelėjo: „Ra­dau!.. Šilkverpis čia!“

Pasirodo, manęs ieškojo pasisupti. Mergaitės beveik jėga nu­tempė mane iki sūpynių. „Nenoriu, pavargau, nemoku suptis“, - gyniausi. Bet nei draugės, nei mokinės nesiklausė mano atsikal­binėjimų. Miuriuvetė - ta pati mokytoja juodomis akimis, kuri gynė mane centrinėje mokykloje, - trūks plyš norėjo su manimi pasisupti. Užlipome ant vienų sūpynių. Bet, deja, mano rankos virpėjo, keliai, tarytum neatlaikydami kūno svorio, linko. Varg­šelė Miuriuvetė, pati viena pamėginusi įlinguoti sūpuokles, galų gale nusileido:

- Deja, Vabaliuk... Tu iš tikrųjų bijai sūpuoklių. Visai išėjai iš veido, dar nukrisi...

Direktorius per pietus buvo kartu su mumis.Jam irgi krito į akis mano bloga nuotaika. „Ei, kodėl nesi­

juoki? Tai užsispyręs vaikas... Kai sakau nesijuok, tu kvatojies, o dabar tokia paniurusi!“ Vargšas nepaliko manęs ramybėje ir po pietų. Iš mokyklos liepė specialiai atgabenti virdulį. Pats savo rankomis norėjo užplikyti man arbatos. Viena mokytoja iš tolo man pamojo ranka.

Čiauškutė 253

- Mes buvome nusiuntusios tarnaitę atnešti šeichui Jusufui tambūrą*. Norėtume priprašyti, kad kur nors nuošalyje jis pa­skambintų.

Tokios progos tikrai negalėjai praleisti. Šeicho Jusufo mu­zika juo toliau, juo labiau mane žavėjo. Vargšas kompozitorius ilgai sirgo ir nesirodė mokykloje.

Prieš kelias dienas sužinojome, kad jam pagerėjo. Jis pats pa­noro dalyvauti šios dienos šventėje.

Kažkokia gudrybe mokytojoms pavyko šeichą Jusufą nuvi­lioti nuo vyrų. Mūsų susidarė gal dešimt, ir mes, stengdamiesi neatkreipti į save niekieno dėmesio, patraukėme siauru takeliu palei upę. Šeichas Jusufas šiandien buvo ypač gerai nusiteikęs. Jis net juokėsi iš tų, kurie nuogąstavo, ar jis nepavargs eidamas tokį ilgą kelią: „Nepavargsiu, net jeigu tas siauras takelis nieka­dos nesibaigtų. Šiandien jaučiuosi ypač stiprus!“ - sakė jis.

Kažkas iš draugių vogčiomis pasilenkė prie manęs ir sušnibž­dėjo į ausį, kad vyrai pasislėpę gėrė rakę** ir kad šeichas Jusufas irgi išlenkė porą taurelių. Gal dėl to jis ir buvo toks linksmas.

Po kokių penkiolikos minučių mes priėjome apgriuvusį van­dens malūną. Šioje vietoje, vadinamoje „Kriokliai“, upė buvo su­siaurėjusi, o jos uolėti krantai tokie statūs, kad saulės spinduliai niekada nepasiekdavo vagos, ir rodėsi, kad vanduo teka aušros šviesoje.

Iš čia mūsų tikrai niekas negalėjo išgirsti. Šeichą Jusufą pa­sodinome vieno kuplaus lazdyno papėdėje ir įdavėme į rankas tambūrą. Aš įsitaisiau truputį atokiau, užsiropštusi ant aukšto akmens, aplink kurį putodamas sūkuriavo vanduo. Bet bičiulės nepaliko manęs ramybėje ir čia.

- Ne, ne, taip negerai... Eikš pas mus! - šaukė jos ir pasodino mane priešais kompozitorių.

* Šešių stygų muzikos instrumentas.* Anyžiaus skonio vynuogių degtinė.

254 Rešatas Nuri Giuntekinas

Suskambo tambūras. Tos muzikos kaip gyva nepamiršiu! Mokytojos išsitiesė ant žalios pievelės. Net ir jų, kietasprandžių, lūpos virpėjo, akyse žvilgėjo ašaros.

Šnipštelėjau Vasfijei, prigludusiai savo kaštoniniais plaukais prie mano peties:

- Aš šeicho Jusufo pirmą kartą klausiausi mokykloje. Buvo nuostabu, bet ne taip, kaip dabar.

Svajingas Vasfijės akis nušvietė mįslinga šypsena.- Taip, nes Jusufas niekada gyvenime nebuvo toks laimingas,

kaip šiandien, ir kartu toks nelaimingas... - atsakė ji.- Kodėl? - paklausiau.Ji įdėmiai pažvelgė man į akis, paskui vėl prisiglaudė prie

mano peties.- Tylėk, leisk paklausyti.Šeichas šiandien skambino ir dainavo tik senovines dainas.

Nė vienos iš jų nebuvau iki šiol girdėjusi. Ir kai tik jis baigdavo vieną dainą, mano širdis apmirdavo - nejaugi daugiau nebedai­nuos. Bet primerktomis akimis, palengva vis labiau bąlančiais ir smulkių prakaito lašelių nusėtais skruostais jis dainavo vieną dainą po kitos.

Negalėjau atitraukti žvilgsnio nuo tų pusiau užmerktų akių. Ir staiga pamačiau, kaip jo įdubusiais skruostais nusirito kelios ašaros. Man suspaudė širdį. Juk nuodėmė šitaip kankinti vargšą ligonį. Neištvėriau ir nelaukusi, kol jis baigs dainą, šūktelėjau:

- Gal pailsėtumėt truputį? Atrodote toks nusilpęs... Kas jums?

Jis nieko neatsakė. Pažvelgęs į mane savo tyromis kaip vai­ko ašarų pritvinkusiomis akimis jis vėl nuleido galvą ir pradėjo naują dainą:

„Mano meile skaisčioji, neversk manęs lūpas praverti,O, žiaurioji, neverski manęs tu kalbėti!“

Čiauškutė 255

Kai Jusufas baigė dainuoti, jo galva nusviro ant tambūro. Mūsų draugija pasijuto nesmagiai.

- Tai mes kaltos, nereikėjo taip ilgai žmogaus kamuoti, - pa­sakiau aš ir šokinėdama per akmenis, nusileidau prie upės sušla­pinti nosinaitės.

Tai buvo lengvas nuoalpis. O gal tik svaigulys. Kai priėjau prie jo su šlapia nosinaite, jis jau buvo atmerkęs akis.

- Jūs mus taip išgąsdinote, pone, - tariau aš.Jis nusišypsojo savo bespalvėmis lūpomis.- Nieko baisaus, kartais man taip atsitinka, - pasakė jis.Pastebėjau, kad mano bičiulės elgiasi kažkaip keistai. Jos svai­

dė į mane reikšmingus žvilgsnius ir tyliai tarp savęs kuždėjosi.Atgal grįžome tuo pačiu keliu. Mudvi su Vasfije ėjome pas­

kutinės.- Tam šeichui Jusufui kažkas yra, - tariau. - Tarsi kas iš vi­

daus jį graužtų.Mano draugė perliejo mane tokiu pat reikšmingu, kaip ir

pirma, žvilgsniu.- Ar tu nuoširdžiai kalbi, Feride? Nepyk, bet aš negaliu patikė­

ti. Nejaugi tu nieko nenumanai? - ir ji įtariai pašnairavo į mane.- Kodėl turėčiau apsimesti, jei žinočiau?Ji vėl nepatikėjo.- Kaip tu gali nežinoti, jei visas B... miestas ūžia?Ta naujiena mane pralinksmino, ir aš gūžtelėjau pečiais.- Tu juk žinai, kad aš gyvenu B... viena, atskirai. Ir man kiti

visai nerūpi.Vasfijė įsikibo man į ranką.- Šeichas Jusufas įsimylėjęs tave, Feride, - pasakė ji.Nejučia užsidengiau rankomis veidą. Pakrantėje dar vis tęsė­

si vaikų linksmybės. Niekam nieko nebesakiau, tyliai atsiskyriau nuo draugijos ir pasukusi siauru takeliu tarp dviejų sodų vienui viena parėjau namo.

256 Rešatas Nuri Giuntekinas

B..., liepos 25

Vasaros mėnesiai siaubingai prailgo. Nepakeliami karščiai. Vis­kas pagelto, aplink nebebuvo nė vieno žalio lapelio. Priešais dunksančios visada sodriai žalios kalvos tapo bespalvės, išbluko. Ilgai degintos saulės spindulių, jos dabar atrodė kaip didžiulės bedvasės pelenų krūvos. Liūdna, trošku, nors galą gauk. Miestas visiškai tuščias. Mokinės išsiskirstė, mokytojai taip pat kas kur išsivažinėjo atostogų. Nezihė ir Vasfijė retkarčiais atsiunčia man iš Stambulo kokį laiškelį. Šiais metais, esą, Stambulas ypač gra­žus. Jos nenustojančios žavėtis Stambulo vandenimis, salomis. Jei tik pavyksią kur nors įsitaisyti, jos ten pasiliksiančios.

Atvirai sakant, aš irgi nenoriu čia ilgiau pasilikti. Istorija su šeichu Jusufu mane smarkiai nuliūdino. Man gėda rodytis žmo­nėse. Kai prasidės mokslo metai, prašysiuos į kokią kitą vietą. Tegul toje vietoje bus sunku, tegul pavargsiu - tiek to, bet galėsiu būti vienui viena.

B..., rugpjūčio 5

Jau antrą kartą per savo mokytojavimą matau, kaip išteka mano mokinės. Bet šį kartą viskas kitaip negu tada, kai tekėjo vargšelė Zechra. Šią naktį, šią valandą Džemilė jau nebeguli apsiverkusi savo lovoje. Šią naktį, šią valandą gražios Džemilės galvutės pa­galvė yra jos mylimo leitenanto krūtinė.

Abu šie jaunuoliai buvo tokie užsispyrę, taip karštai mylėjo vienas kitą, kad tėvai buvo priversti nusileisti.

Džemilę, kaip ir Zechrą, aš pati išpuošiau. Jau senokai buvau davusi sau įžadus nevaikščioti į jokias triukšmingas sueigas. Bet Džemilė pati atėjo pas mane į namus, rankas bučiavo, maldavo. Kažin, ar ji nujautė, ką aš padariau aną tamsią naktį? Nežinau. Bet kai tik jai pavyko palaužti tėvus, pranešti tą džiugią žinią ji pirmiausia atbėgo pas mane. Manau, kad ji vis dėlto nujautė.

Čiauškate 257

Taigi Džemilę pati išpuošiau, pati prisegiau jai nuotakos šydą. Čia yra paprotys į jaunų merginų plaukus įpinti tokią pat, kaip nuotakos, auksinę sruogą, kuri, esą, atnešanti laimę. Nors visaip purčiaus ir ilgai priešinaus, Džemilės motina vis vien įsegė man į plaukus tokios sruogos galiuką. Nieko negalėjau padaryti.

Man labai rūpėjo pamatyti leitenantą. Aš galėjau patikėti Džemilės laime tik pamačiusi juos kartu. Tačiau man nepasise­kė. Buvau priversta išeiti namo labai anksti.

Kaip kitur, taip ir čia nuolat jaučiau, kad moterys mane varsto žvilgsniais, girdėjau, kaip jos slapčia kuždasi. Visų lūpos be persto­jo kartojo tą patį žodį - „Šilkverpis“. Miesto pirmininko žmona, tokia deimantais ir auksais apsikarsčiusi storulė, įrėmusi į mane akis, garsiai pasakė savo kaimynėms, kad ir aš išgirsčiau:

- Ta Šilkverpis - tikra nelaimė... Neveltui vargšelis taip kankinasi...

Ilgiau čia nebegalėjau pasilikti. Atsiprašiau Džemilės moti­nos, pasakiau, kad sergu ir turiu išeiti. Nuotaka stovėjo apsupta kelių kitų mokytojų. Senoji moteriškė parodė man jas.

- Mokytojos duoda Džemilei patarimų, gal ir tu, dukra, pa­sakytum jai kelis žodžius?

Tą nekaltą prašymą priėmiau su šypsena. Pasivedėjau savo mokinę į kamputį ir pasakiau:

- Džemile, tavo mama pageidavo, kad aš, tavo mokytoja, ką nors tau patarčiau. Tačiau tu pati sau davei gražiausią patarimą. Aš tau, vaikeli, galiu pasakyti tik viena. Jeigu dabar, prieš atei­nant tavo jaunikiui, kas nors praneštų, kad gatvėje tavęs laukia kažkokia nepažįstama moteris, kuri norėtų su tavim pasikalbėti akis į akį, neklausyk, priešingai, bėk nuo jos kuo toliau, slėpk gražią savo galvutę ant savo jaunikio krūtinės...

Kas žino, kaip labai mano žodžiai nustebino Džemilę? Ir ji tei­si. Nes ir aš pati šiandien stebiuosi jais. Klausiu savęs, ką jie galėtų reikšti, tarsi juos būtų ištaręs kažkoks kitas svetimas žmogus.

258 Rešatas Nuri Giuntekinas

B..., rugpjūčio 27

Šį vakarą mudvi su Munise savo mažame sodelyje surengėme vaišes. Pasikvietėm vakarienės Hadži Kalfos šeimyną. Juoko dė­lei nupirkome mieste kelis mažus raudonus popierinius žibintus ir pakabinome juos ant laibučių migdolo medžio šakelių, siū­buojančių viršum stalo.

Hadži Kalfa be galo jais susižavėjo:- Argi čia vaišės? Čia tikra Liepos dešimtosios* šventė!- Hadži Kalfa, - atsakiau, - šiandien mano pačios Liepos

dešimtoji.Taip, šįvakar aš švenčiau savo išsivadavimo metines. Šiandien

sukako lygiai metai, kaip Čalykušu ištrūko iš narvelio. Vieneri metai, trys šimtai šešiasdešimt penkios dienos. Kaip seniai!

Buvau labai linksma. Be paliovos juokavau ir tarškėjau kaip užsukta. Krėčiau tiek pokštų, kad ponia iš Samatijos raitėsi iš juoko. Putlus spuoguotas Haiganušos veidas pasidarė tokios pat spalvos kaip mano žibintai. Hadži Kalfa pliaukšėjo sau per ke­lius ir linksmai juokėsi:

- Na, ir patauška tu, dukrele.Sėdėjome sode iki vėlyvo vakaro, paskui padovanojau po

vieną žibintą Haiganušai ir Miratui ir išlydėjau svečius. Muni- sė, pavargusi per dieną, dar mums tebesėdint prie stalo pradėjo snausti. Nuvedžiau ją į lovą, o pati dar pasilikau sode.

Rami, žvaigždėta naktis. Gretimuose namuose užgeso švie­sos. To žvaigždėto dangaus fone kalnas dunksojo kaip baisi di­džiulė kupra.

Priglaudžiau kaktą ir rankas prie šaltų metalinės tvoros pi­nučių. Aplink nei garso, nei gyvos dvasios, tik apačioje, dau­bos dugne, vos girdimai čiurleno net per kaitrą neišdžiūstantis upokšnis, kuriame blankiai atsispindėjo kelios žvaigždės.

* Osmanų konstitucinės monarchijos paskelbimo diena.

Čiauškutė 259

Popieriniuose žibintuose baigė degti žvakės. Jaučiau, kaip kartu su jomis mano širdyje blėso džiaugsmas, ir siela pamažu grimzdo į juodą, beviltišką tamsą.

Po vieną perkračiau atmintyje visas šviesias ir tamsias praėju­sių metų dienas. Kaip seniai, Viešpatie, kaip seniai viskas buvo!

Mano kūnas sveikas ir atsparus šalčiui, kančiai, sunkumams.Galbūt aš gyvensiu dar keturiasdešimt, penkiasdešimt metų.

Galbūt ištisus penkiasdešimt metų man teks švęsti liūdnas tos liūdnos savo pergalės metines. Koks ilgas tas gyvenimas, Vieš­patie, koks ilgas!

Galbūt ir Munisės nebebus su manim.Pamažu pražils mano plaukai.Beliks vien viltis ir kančios. Ką gi! Aš ir su tuo sutinku, bet

kam, vardan ko man laukti?Per tuos metus aš kelis kartus nepajėgiau susitvardyti, ver­

kiau. Bet anose ašarose nebuvo tiek kartėlio, kiek šiandien. Da­bar jos tryško iš širdies gelmių. Tada verkė tik mano akys, šian­dien pravirko mano siela.

B..., spalio 1

Jau dvi savaitės vyksta pamokos. Mano bičiuliai mokytojai be­veik visi sugrįžo į B... Kartu su jais ir Stambule žūtbūt troškusi pasilikti Vasfijė. Vargšelė nerado ten nė vienos laisvos vietos.

O Nezihę aplankė sėkmės paukštė. Vieną penktadienio va­karą prie Aukso Rago abi draugės sutiko jauną karininką. Jis pa­lydėjo jas nuo Bosforo iki Faticho.

Iki šiol, kai šios mano draugės susitikdavo kokį vyriškį, tam būtinai labiau patikdavo Vasfijė. Ir šį kartą pirmenybė teko jai. Neprisimenu, kuriame parke jiedu pasiskyrė pasimatymą. Bet lyg tyčia Vasfijė tą dieną sulaukė svečių. Nenorėdama nuvilti ka­rininko, ji ėmė maldauti draugę:

260 Rešatas Nuri Giuntekinas

- Nezihe, brangioji, nueik vietoj manęs, pasakyk, kad šian­dien negalėjau ateiti ir susitark dėl kitos dienos.

Vakare grįžusi namo, Nezihė pasakė, kad jaunuolis neatėjo. Tačiau pati elgėsi gana keistai. Po kelių dienų viskas išaiškėjo. Nezihė, išdavikė, tą vakarą dievažin kaip sugebėjo pavergti vai­kino širdį, ir po savaitės jiedu susižiedavo.

Vasfijei buvo labai apmaudu: ji graužėsi, kad mylima draugė ją apgavo, ir liūdėjo, kad liko viena. Šitie dalykai graužė ją kaip kirminas.

- Ak, Feride, - sakė ji man, - mudvi galėtume būti puikios draugės. Bet kaip jums paaiškinti: jūs tokia šauni, linksma, drau­giška, o gyvenimo skonio pažinti nenorite.

Kai lizde iš kiaušinių išsirita jaunikliai, ten prasideda links­mas gyvenimas. Taip pat ir mokykloje.

Prieš kelias dienas praūžusi smarki audra su žaibais ir griaus­tiniais nusinešė mano užsitęsusį liūdesį ir nepaaiškinamą nuo- vargį gyventi, dėl kurių kalta karšta ir rami vasara. Dabar jau­čiuosi tokia linksma, tokia lengva...

B..., spalio 17

Štai jau koks dešimt dienų pliaupia lietus, ir dar toks smarkus. Nužydėjo ir gėlės, kurios, kaip ir aš, džiaugėsi pavasariu ir į savo pablyškusius stiebelius siurbė gyvastį. Vargšelės, merkiamos lie­taus, dabar jos virpa, žemai nusvarinusios galvas ir tartum mal­dauja: „Liaukis, nustok, jau gana!“

Šiandien vakare grįžusi iš mokyklos turbūt ir aš atrodžiau taip pat apverktinai kaip jos. Mane kiaurai permerkė. Čaršafas prilipo prie kūno, čadra - prie veido, ir gatvėje sutikti žmonės iš manęs juokėsi.

Munisė tą vakarą man pasirodė kažkaip nesveikai išbalusi. Baimindamasi, kad ji nebūtų peršalusi, prievarta anksčiau pa­

Čiauškutė 261

guldžiau ją į lovą ir užkaičiau liepžiedžių. Nenuorama mergaitė ožiavosi ir purkštavo dėl mano įtarimų.

- Sese, kaip ir kur aš galėjau peršalti? - šnekėjo ji. - Argi pamiršai, kad pernai žiemą visą naktį pralindėjau šiauduose ant sniego?

Tą naktį nesumerkiau akių. Užmigdžiusi Munisę, pasiėmiau knygą ir išsitiesiau ant gulto, klausydamasi, kaip antrą savaitę lietus be paliovos barbena į palanges ir lietvamzdžius. Kiek laiko šitaip praėjo, nežinau. Staiga pasigirdo smarkus beldimas į var­telius. Kas ten galėtų būti tokiu metu?

Nedrįsau atidaryti durų. Nuėjau į svečių kambarį ir pažiūrė­jau pro džumbą*. Slėpdamasi nuo lietaus, po langu stovėjo aukš­ta moteris su žibintu rankoje. Jo šviesa iš po klijuotės blausiai atsispindėjo balose.

- Kas čia? - paklausiau.- Atidarykit, - paprašė ji virpančiu balsu, - man reikia pa­

matyti ponią Feridę.Atidarydama duris visa virpėjau. Nuo ano vakaro siaubingai

bijojau nepažįstamų moterų. Kai tik kokia moteriškė manęs ieš­ko, visada išsigąstu, kad išgirsiu blogą žinią. Nelauktoji viešnia, matyt, norėjo geriau įžiūrėti mane ir pakėlė žibintą. Spėjau pa­stebėti, kad ji pati išbalusi, o mėlynos akys labai liūdnos.

- Jei leisite, įeisiu... - tarė ji.Jos veidas ir balsas mane padrąsino. Net nepasiteiravusi, kas

ji ir ko atėjo, pasakiau „Prašom“ ir atidariau svetainės duris.Moteris, matyt, bijojo pritrypti, baugščiai apsidairė, bet atsi­

sėsti neišdrįso.- Na ir pliaupia! Taip pliaupia, kad tiesiog iš kojų verčia, -

pasakė ji vien šiaip sau, kad netylėtų.Įdėmiai stebėjau jos veidą. Buvo matyti, kad ją trikdo ne

mano išvaizda, o dar kažkas, ir prieš paaiškindama savo atėjimo

* Langas su iškiliomis grotelėmis senos statybos turkų namuose.

262 Rešatas Nuri Giuntekinas

priežastį, ji nori truputį aprimti. Todėl ir aš nepuoliau klausinėti, ko ji atėjo.

Pasirodė, kad būgštauti man nebuvo pagrindo: moters vei­das buvo romus ir taurus.

Pagaliau aš paklausiau:- Kas jūs būsite, ponia?Tarsi bijodama manęs, moteris nuleido galvą.- Ponia Feride, mes pažįstamos. Teisybė, mes niekada nebu­

vom susitikusios, bet aš jus gerai pažįstu.Moteris valandėlę patylėjo, paskui sutelkė jėgas ir kalbėjo

toliau:- Aš esu vieno jūsų bendradarbio sesuo. Šeicho Jusufo, mu­

zikos mokytojo, sesuo.Mano širdis suspurdėjo. Bet reikėjo tvardytis ir neparodyti,

kad susijaudinau.- Iš tikrųjų? Labai malonu, kad susitikome. Tikiuosi, jūsų

broliui geriau? - paklausiau.Žinoma, tokiu metu atėjusiai viešniai derėjo sakyti visai ki­

tokius žodžius. Bet ką aš galėjau jai pasakyti?Moteris irgi tylėjo. Nedrįsau pažiūrėti jai į veidą ir sėdėjau

nudelbusi akis. Pasigirdo tylus kūkčiojimas. Tarsi susitaikydama su neišvengiama nelaime, aš dar žemiau nuleidau galvą. Moteris mėgino tvardytis, suspaudė rankomis kaklą.

- Brolis miršta, - tarė ji. - Į vakarą jam labai pablogėjo. Jau šešios valandos be sąmonės. Iki ryto neištvers.

Tylėjau. Ir ką galėjau pasakyti?- Panele, Jusufas jaunesnis už mane tik trejais metais, bet aš

jį laikau savo sūnumi. Kai mirė mūsų motina, jis buvo dar visai mažas. Aš irgi buvau nedidelė, bet man teko atstoti jam motiną. Visą savo gyvenimą paskyriau tik jam. Kai likau našlė, buvau jūsų metų. Galėjau vėl ištekėti. Nenorėjau. Bijojau, kad mano mažasis Jusufas neliktų vienas kaip pirštas. O štai dabar jis mane palieka vieną. Turbūt galvojate, kodėl jums visa tai pasakoju?

Čiauškuti 263

Nesmerkite manęs... Nepykite ant manęs, kad trukdau jus tokį vėlų metą, neišvarykite už tai, ko dabar jūsų maldausiu...

Ūmai ji susmuko ant grindų ir atsiklaupusi mėgino apkabinti mano kelius. Pamaniau, kad jai pasidarė bloga, stengiausi pakel­ti už pečių. Bet ji verkdama glėbesčiavo ir bučiavo .man kojas.

Atsargiai pamėginau išsivaduoti iš jos rankų. Stengiausi at­rodyti kiek įmanoma, jeigu tokiu metu tai išvis įmanoma, ra­mesnė ir tariau:

- Aš suprantu jūsų sielvartą, ponia. Sakykite, jei galėčiau kuo padėti...

Nuo ašarų pabrinkusiose moters akyse įsižiebė vilties ki­birkštėlės. Vargšelė vėl suspaudė rankomis sau gerklę, stengėsi sulaikyti ašaras.

- Jusufas serga jau dešimt metų, - pradėjo ji. - Kad ir kaip stengiausi, kad ir kaip rūpinaus, prakeikta liga vis vien jo ne­paleido, graužė iš vidaus. Pagaliau tai atsitiko. Brolis pamatė jus. Jis nepaprastai jautrus. Ir nuo tos dienos jis tiesiog akyse ėmė džiūti...

Aš neištvėriau to tylaus priekaišto:- Prisiekiu, ponia, aš nieko bloga jūsų broliui nepadariau...

Juk ir aš tik sužeista silpna būtybė...- Panele, mieloji, nepykite, tikriausiai ir jūs turite myli­

mąjį. Prisiekiu, aš neprikaišioju jums. Gal ir atrodau, bet nesu kietaširdė. Esu tik jo sesuo. Daugelį metų gyvenau kartu su jo muzika. Nepykstu ant jūsų, nepriekaištauju dėl to, kad susipa­žinote. Matau tik, kad Jusufas tirpsta kaip žvakė. Bet suprantu, kad jaučiasi laimingas. Nedejuoja, nesiskundžia, nesigraužia. Kai jis praranda sąmonę, tada jo užmerkti vokai ima virpėti, pabalusios lūpos šypsosi ir kartoja jūsų vardą. Iki vakar jis nė vienu žodeliu nebuvo užsiminęs apie savo sielvartą. Bet vakar paėmęs mano rankas, išbučiavo po vieną visus pirštus. „Paro­dyk man ją dar kartą, sese!“ - ėmė maldauti kaip vaikas. Dėl Jusufo aš buvau pasiryžusi bet kokiai aukai. Bet šitas prašymas

264 Rešatas Nuri Giuntekinas

man pasirodė neįvykdomas. Širdis plyšo iš skausmo. „Tu tik pa- sveik. Greičiau pasveik. Duos Dievas, vėl pasimatysite...“ - sa­kiau glostydama jam kaktą, plaukus. Kad jūs būtumėt mačiusi, Feride, kaip įsižeidė mano brolis: nė žodžio netaręs, nevilties kupinomis akimis nusigręžė į sieną ir užsimerkė! Ne, šito ne­įmanoma apsakyti jokiais žodžiais... O šiandien vakare jis ne­teko sąmonės. Pajutau, kad jis jau niekada nebeatmerks akių. Aš atsižadėjau dėl jo savo gyvenimo, savo laimės, išpildydavau kiekvieną jo norą. Ir štai regėti, kaip sielvartingai jis užmerkė akis, negalėdamas pamatyti labiausiai trokštamo žmogaus... Nemoku jums apsakyti jo kančios, Feride, negaliu. Jei ateitu­mėte, būtų toks kilnus žingsnis... Tarsi paskutinis lašas vandens sukepusioms mirštančio žmogaus lūpoms...

Daugiau ji nebeįstengė kalbėti. Įsikniaubė į mano sijono klostes ir ėmė raudoti kaip vaikas.

*

Tos nakties įvykius prisiminsiu kaip sapną.Smarkaus lietaus merkiama, sekiau paskui blausų žibintą

siauromis, tamsiomis gatvelėmis. Nieko nejaučiau, nieko negir­dėjau, slinkau bevalė kaip lapas, nešamas kalnų griūties.

Mane nuvedė į šešėliuose skendintį aukštą, erdvų kambarį. Sienos buvo nukabinėtos tambūrais, udais, smuikais, lentynose palei sieną sudėti lumzdeliai. Kompozitorius gulėjo kambario kampe plačioje geležinėje lovoje, apsuptas muzikos instrumentų.

Ant pirštų galų priėjau arčiau. Pageltęs vaškinis veidas jau buvo paliestas priešmirtinės ramybės, aplink užmerktas įdubu­sias akis tamsūs ratilai. Tik pravirose lūpose, pro kurias švietė baltutėliai dantys, dar ruseno gyvybės kibirkštėlė.

Vargšė moteris, prieš pusvalandį tokia liūdna ir susisielojusi, dabar, kai įvykdė paskutinę mirštančiojo valią, atrodė visiškai rami. O Viešpatie, kokius stebuklus gali padaryti meilė ir gai­

Čiauškutė 265

lestingumas! Tarsi motina, žadinanti sūnų į mokyklą, ji uždėjo ranką ligoniui ant kaktos ir pasakė:

- Jusufai, vaikeli, pažiūrėk, brangusis, Feridė atėjo tavęs ap­lankyti. Atsimerk, Jusufai...

Ligonis nieko negirdėjo, nieko nejautė. Vargšė moteris be­veik neteko vilties, kad brolis, nepaisant jos pastangų įvykdyti paskutinį jo prašymą, atmerks akis. Ji ir vėl pravirko ir springda­ma ašaromis ėmė maldauti:

- Jusufai, balandėli, bent kartelį atmerk akis, jei numirsi jos nepamatęs, aš baisiai kankinsiuos...

Mano širdis plyšo iš gailesčio, kojos linko ir atrodė, kad tuoj suklupsiu. Atsirėmiau į kažkokį galvūgalyje stovintį daiktą, kurį tamsoje palaikiau stalu. Bet kai supratau, kad tai vargonėliai, man per nugarą perbėgo virpulys. Širdis man pakuždėjo, kad tik stebuklas galėtų priversti tą vargšelį atsimerkti, o tas stebu­klas - šitų vargonėlių garsai. Galbūt ta ūmai man į galvą šovu­si mintis - nusikaltimas, o gal ir dar didesnė nuodėmė. Bet lyg bedugnė, viliojanti kiekvieną, kuris atsiduria ant jos krašto, tie vargonėliai nesulaikomai mane traukė. Paspaudžiau koja peda­lą, pirštu paliečiau klavišą.

Vargonėliai suvaitojo lyg sužeista širdis. Visos keturios kam­bario kertės, ant sienų šešėlius metantys sazai atkartojo ilgesingą jų aidą.

Negaliu pasakyti, ar taip buvo iš tikrųjų, ar tik mano aša­romis paplūdusioms akims pasivaideno. Bet man pasirodė, kad ligonis paskutinį kartą pravėrė savo mėlynas akis.

Sesuo raudojo įsikniaubusi į pagalvę.Lyg atlikdama savo šventą pareigą, aš pasilenkiau prie mirš­

tančiojo veido ir paliečiau lūpomis jo vokus, kuriuose dar pul­savo gyvybė.

Argi savo pirmąjį bučinį man buvo lemta atiduoti užgesu­sioms mirštančiojo akims?

266 Rešatas Nuri Giuntekinas

B..., lapkričio 2

Šiandien paskutinis mano vakaras B... namuose. Rytoj anksti rytą išvažiuojam.

Po Jusufo mirties jokiu būdu nebegaliu čia pasilikti. Mieste visi į mane spokso, visi mane seka. Ar einu į mokyklą, ar grįžtu iš jos, vis kas nors eina iš paskos arba kelis kartus perkerta kelią, kad tik žvilgtelėtų man į veidą, tegu ir paslėptą po dviguba ča­dra. Kiti nepasivargina net balso nuleisti, šaukia pavymui:

- Žiūrėkit, juk čia Šilkverpis. Vargšas šeichas Jusufas...Aš vengiau draugių, o įeidama į klasę jaučiau, kaip kraujas

trenkia man į veidą.Ilgiau taip trukti nebegalėjo. Neturėdama kitos išeities, nu­

ėjau pas švietimo skyriaus vedėją. Pasakiau, kad man netinka čionykštis klimatas ir paprašiau, kad perkeltų mokytojauti į kitą vietą. Jis tikriausiai buvo girdėjęs miesto paskalas, nes nieko daugiau neklausė. Tik pasakė, kad man tinkamą vietą bus sun­ku rasti. Atsakiau, kad sutinku su mažesne alga, ir mokykla gali būti mažesnė. Prašiau tik, kad būtų kuo toliau nuo B...

Po dviejų dienų atėjo atsakymas. Buvau skiriama į centrinę mokyklą Č... mieste.

Vargšė Čalykušu! Lyg lapelis, blaškomas rudens vėjų...

TREČIOJI DALIS

G.., balandžio 23

Šiandien Hydrelezas - pirmoji vasaros diena. Aš namie viena. Ir ne tik namie, bet ir visame miestelyje. Namai ištuštėję, parduotu­vės uždarytos. Visi miestelio žmonės prisikrovę į pintines mais­to nuo pat ankstyvo ryto patraukė į Gluosnynei} ėriuko valgyti. Prie mūsų gatvės kampo visada sėdi vienas paralyžiuotas elgeta. Bet šiandien ir jis nepanoro atsisakyti linksmybių. Įsakmiai pa­liepė vienam nešikui užsikelti jį sau ant sprando ir sėdėdamas lyg vežime prisijungė prie miestelėnų virtinės.

Labiausiai mane stebino šunys. Užuodę laimikį, tie gudrūs sutvėrimai stimpino paskui kiekvieną būrelį žmonių, kurie apsi­siautę skraistėmis nešėsi pintines ar ryšulėlius.

Munisę išleidau su mūsų kaimyno, pulko imamo Hafizo Kurbano žmona. Iš pradžių ji spyriojosi, nenorėjo eiti be manęs, bet aš apsirišau galvą skarele ir pasakiau: „Nesveikuoju, jei page­rės, vėliau ateisiu.“

Žinoma, aš ją apgavau, nes iš tikrųjų šiandien jaučiausi pui­kiai ir buvau labai linksma. O kodėl nėjau? Man tiesiog nepatin­ka triukšmingi susibūrimai.

Likusi viena, skarelę nusirišau. Niūniuodama sau po nosi­mi kibau į namų ruošą. Mokykloje kasdien dirbant gana vyrišką darbą, kartais tiesiog malonumas tvarkytis namuose...

Pabaigusi įprastus ruošos darbus, ėmiausi paukštelių. Išva­liau narvelius, pakeičiau vandenį, paskui išnešiau į sodą, kad

Čiauškutė 269

pabūtų saulėje. Dabar turime jų lygiai pustuzinį. Kai kraustė­mės čionai, Mazlumą turėjome palikti Hadži Kalfos sūnui. Mu- nisė labai sielvartavo, verkė. Kad neliūdėtų, nupirkau jai šiuos paukštelius. Paskui ir man pačiai patiko jais rūpintis. Štai tik mūsų kaimynų rudasis katinas neduoda vargšams ramybės. Vos tik išnešu narvelius į sodą, jis, žiūrėk, jau ir tupi priešais. Atro­do, toks ramus, tylus, tupi sau išplėtęs žalias akis ir pamaldžiai žiūri į mūsų paukštelius, murkia kraipydamas ūsus, tarsi kažką jiems pasakoja. Norėdama pažiūrėti, ką jis darys, ištraukiau vie­ną paukštelį iš narvelio ir prikišau jam prie pat snukučio. Ūmai rudas klastingojo padaro kailis pasišiaušė lyg nuo vėjo, žaliose akyse sukibirkščiavo ugnelės, iš minkštų letenėlių išlindo na­gai - katinas pasirengė pulti.

Vargšas paukščiukas įtraukė galvą, visas susigūžė ir suspur­dėjo mano delne... Laisvąja ranka sugriebiau katiną už sprando.

- Žiūrint į tas klastingai saldžias, žalias tavo akutes atrodo, kad tu tik ir tesvajoji apie dangaus angelus. O iš tikrųjų tau rūpi tik viena - kaip sudraskyti tą vargšelį, ar ne? Bet žiūrėk, aš tau tuoj atkeršysiu, - pasakiau ir atgniaužiau pirštus.

Paukštelis krūptelėjo ir tarsi netikėdamas laisve sustingo. Paskui plonai sučirškė ir nuskrido. Prisitraukiau katiną sau prie veido. Savo žaliomis akimis jis nustebęs ir su kartėliu žiūrėjo, kaip paukštis kyla vis aukštyn, ir garsiai, džiugiai nusijuokiau:

- Na, rudasis velniūkšti, nepavyko sudraskyti paukštelio?Jaučiausi labai pakiliai. Tarytum būčiau atkeršijusi ne tik ši­

tam vienam katinui, bet ir visiems rudiems sutvėrimams, skriau- džiantiems mažus paukštelius.

Mano linksmumą sudrumstė kitų paukštelių klegesys. Ar jie iš tikrųjų skundėsi, ar man tik pasirodė, kad tie vargšeliai tartum klausia: „Kodėl ir mums nesuteiki tokios laimės?“ Širdies balso skatinama ryžtingai priėjau prie kito narvelio.

Iš tikrųjų norėjau visus paleisti į laisvę. Bet staiga prisiminiau Munisę. Priglaudusi skruostą prie vieno narvelio virbų, tariau:

270 Rešatas Nuri Giuntekinas

- Galiu jus išlaisvinti, gerai, bet kaip pasiteisinsiu Munisei, dar vienai rudai vargšelei? Nieko nebus, mano mažuliukai, kad ir kaip trokštume, nepavyks mums visiems laikams išsivaduoti nuo tų bjaurių ručkių.

*

Dabar atėjo mano pačios eilė. Kai tik nušvinta saulė, visada iš- sitrenku galvą visai šaltu vandeniu. Džiovintis plaukus saulėje - didžiausias malonumas.

Ir šiandien padariau tą patį. Paskui įsikoriau į slyvą, prieš kurią buvau sustačiusi narvelius, ir atstačiau savo šlapią galvą lengvam pavasario vėjeliui. Mano plaukai jau buvo ataugę ir siekė beveik iki juosmens. B... man buvo gėda pasakyti drau­gėms, kodėl mano plaukai trumpi. Jos manė, kad trumpi plau­kai - nuodėmė, o veikiau - didelis trūkumas. Visų, net Hadži Kalfos, prašinėjau vaistų plaukams stiprinti. Ir dabar, kai mano plaukai ataugo, kiekvienas laikė tai savo nuopelnu, o mano ilgas ir vešlias garbanas - savo vaisto veiksmingumo įrodymu.

Priešais slyvmedį sustatytuose narveliuose paukšteliai čiul­bėjo įsmeigę į saulę žvilgančias kaip karoliukai akytes. Aš švilpa­vau erzindama juos ir sūpausi ant plonos šakos lyg sūpuoklėse. Staiga mano žvilgsnis netyčia užkliuvo už kaimynų namo lan­gelio. Ką gi aš pamačiau? Apskritaveidis kaimynas, pulko ima­mas Hafizas Kurbanas, spoksojo į mane savo traiškanotomis apvaliomis, kaip mečetės spingsulė blizgančiomis akutėmis! Žo­džių trūksta apsakyti, kaip pasijutau. Kad dar būčiau padoriau apsirengusi. O dabar - kojos plikos, platūs marškiniai su gilia iškirpte. Pirmas mano judesys buvo prisidengti. Kadangi dau­giau nieko po ranka nebuvo, mėginau užsidengti kaklą ir krūti­nę savo tankiais plaukais. Paskui kuo skubiau nusiritau žemėn. Ačiū Dievui, šaka buvo neaukštai. Mano ausis pasiekė kaimyno šūksnis: „O Dieve, ak, ak!“ Nukritau ir susitrenkiau aš, o dejavo kaimynas Hafizas Kurbanas!

Čiauškutė 271

Mano kaimynas, kurio net vardo negaliu ištarti nesijuokda­ma, buvo penkiasdešimties metų pulko imamas. Sako, kad jis gana turtingas. Žmona labai tvarkinga, gal kokių trisdešimties, graži, juodaakė, liauna kaip vytelė čerkesė. Mudvi gražiai sutarė­me. Tai su ja šiandien išleidau Munisę. Neturėdama savo vaikų, ji prisirišo prie mano neklaužados ir pamilo kaip tikrą dukterį. Bet šios dienos nuotykis sugadino man nuotaiką. Labai susigė­dau to pulko imamo, dar nežinia, ką jis pagalvos? Dabar rašy­dama apie tai jaučiu, kaip kaista mano veidai, kaip juos išmuša raudonis. O Viešpatie! Jau mokytoja, bet niekaip negaliu liautis kvailiojusi. Ne veltui B... mokyklos direktorius ponas Redžepas man sakydavo: „Teapsaugo Alachas, bet tu turbūt ir numirusi, jau karste gulėdama, sugebėsi prajuokinti imamą, kai šis skaitys laidotuvių maldą...“

Šiandien po pietų ketinau surašyti į krepšyje slepiamą savo dienoraštį visa, kas čia įvyko per šį pusmetį. Nuėjau prie lango, pro kurį buvo gerai matyti sąsiauris ir kariniai kranto įtvirtini­mai. Šį namą išsinuomojau būtent todėl, kad man patiko vaizdas pro langą. Daugiau nieko nuostabaus čia nebuvo...

Norėdama kuo greičiau pasprukti iš B..., sutikau persikelti į pirmą pasiūlytą vietą, nesvarbu, net jei ir alga bus mažesnė, net jei ta vieta man patiks ar nepatiks.

Mano laimei, ji pasitaikė visai neprasta. Ramus, jaukus kari­nis miestelis. Jeigu bet kurio gyventojo, vietinio ar atvykėlio, pa- klaustumėte, ką veikia jo tėvas, brolis, vyras ar sūnus, kiekvienas atsakytų, kad jis arba karininkas, arba kareivis... Net mokytojai, ir tie yra arba pulko imamai, arba pulko muftijai. Žodžiu, visi susiję su kariuomene. Kaimynas Hafizas Kurbanas irgi kartais dėvi karinę uniformą, nors ir nenusiima turbano. Ir dar kardą pasikabina prie šono.

Č... miestelio moterys man labai patinka. Jos ištikimos, darbščios, patenkintos gyvenimu, paprastos ir kuklios. Mėgsta linksmintis tiek pat, kiek ir dirbti. Kas savaitę čia keliamos ves­

272 Rešatas Nuri Giuntekinas

tuvės, ir kartu su įvairiausiomis linksmybėmis, priešvestuviniais vakarais jos trunka mažiausiai savaitę. Vadinasi, moterims pra- mogų yra kone kasdien.

Iš pradžių stebėjausi, iš kur jos turi tiek pinigų. Bet ilgainiui paslaptis išaiškėjo.

Pavyzdžiui, savo puošnią vestuvinę suknelę moteris vilki penkiolika, gal net dvidešimt metų per bet kokias vestuves, o paskui be dėmelės ir tvarkingą atiduoda savo dukteriai. Jų pasi­linksminimai paprasti. Viena armėnė groja armonika, jos užmo­kestis - audinio atraiža kasdienei suknelei. O jeigu ji dar gauna truputį pinigų, būna itin patenkinta.

Taigi. Pasilinksminimai labai paprasti. Bet kaip nuostabu, kad joms to visiškai užtenka. Ak, jei ir aš būčiau gimusi tarp jų, jei ir aš raudonai dažyčiausi nagus ir delnus chna... Viskas, ko gero, būtų susiklostę kitaip...

Kaimynai mane iš karto pamilo. Tik jie truputį įsižeidžia, kad retai su jais susitinku ir vengiu jų pobūvių. Kad nelaikytų manęs pasipūtėle, mėginu įsiteikti kaip galiu, nešykščiu paslau­gų nei jiems, nei jų dukterims mokykloje ir stengiuosi būti kuo mandagesnė.

Mėgstamiausia mano vieta čia - Gluosnynėlis ant upės kranto. Kai ten susirenka daug žmonių, aš nedrįstu rodytis. Bet paprastais vakarais, kai grįžtu iš mokyklos, mudvi su Munise nueiname ten pasivaikščioti. Nors vadinasi Gluosnynėlis, bet iš tikrųjų ten auga ne vien gluosniai, yra ir platanų. Kas žino, kiek šimtų metų jie ten keroja? Apatinės platanų šakos nuge­nėtos, paliktos tik viršutinės, tos, ant kurių daigiausia lapų. Jei nueini ten vakarui dar tik vos ėmus temti, tau gali atrodyti, kad atsidūrei po milžinišku senu aptrupėjusiu kupolu. Įstriži besi­leidžiančios saulės spinduliai taip apšviečia tuos aukštus nuo­gai nugenėtus kamienus, kad jie ima atrodyti kaip ilgos aukštų kolonų eilės. Kitoje upės pusėje plyti žiogriais aptverti sodai, tarp kurių vingiuoja ūksmingi siauri takeliai. Žiūrėdama į juos

Čiauškutė 273

iš tolo, nejučiomis imu galvoti, kad iš to pasaulio, kurį pažįsta­me, jie gali nuvesti į kitą, kuriame išsipildys slapčiausios mūsų svajonės.

*

Miestelio turtingieji gyvena ant Ligonių kalvos. Nekoks pava­dinimas, bet čia gyvenantys žmonės - patys laimingiausi, patys linksmiausi. Kai atvykome, man pasiūlė ten išsinuomoti puikų namuką. Nesiryžau. Mat dabar nesu tokia turtinga kaip B... Tu­rime gyventi kukliau, ir namo reikėjo paprastesnio. Tačiau ir šitas mūsų namelis neblogoje vietoje. Pačioje judriausioje mies­telio dalyje - čia pat aikštė, krautuvės, kavinės. Pavyzdžiui, šįryt į Gluosnynei} visi traukė pro mūsų langus. O dabar, nors dar ankstoka, jau ima grįžti. Ką tik praėjo grupė karininkų. Jie su­stojo pasišnekėti su priešais atskubančiu leitenantu.

- Kodėl taip anksti grįžtate? - paklausė jis. - O aš tik dabar ten einu. Ką tik baigiau budėjimą.

Pagyvenęs storas atlapotu švarku kapitonas, kurį dažnai su­tinku gatvėje, atsakė:

- Verčiau grįžk, nesivargink. Šiandien ten neįdomu. Išieško­jome visą Gluosnynei}, bet Giulbešeker* neradome.

Šio miestelio kariškiai, regis, labai mėgsta tą rožių uogienę. Ir vaikai, ir suaugę be perstojo šneka apie giulbešeker. Išsiaiš­kinau, kad giulbešeker - tai toks saldumynas. Tačiau ieškoti to saldumyno Hydrelezo šventės dieną ir taip krimstis jo neradus?! Tikri vaikai!

Taip, apie giulbešeker nuolat kalba ir berniukai, ir suaugę vy­rai. Pati savo ausimis ne kartą girdėjau.

Pavyzdžiui, vieną vakarą grįžtu iš mokyklos. Prieš mane eina keli skurdžiai apsirengę vaikinai. Vieną jų ėmė kažkuo vaišinti. O jis ginasi:

* Saldi rožių uogienė.

274 Rešatas Nuri Giuntekinas

- Prisiekiu Alachu, ką tik valgiau. Nebegaliu nė kąsnelio...- Ar taip jau nieko ir nenori? O jei pasiūlytume giulbešeker,

ar irgi atsisakytum? - juokaudamas paklausė vienas, tapšnoda­mas draugą per petį.

Vaikinas ūmai pasidarė sukalbamesnis ir nebe taip atžagariai atsakė:

- Deja, ji ne man...Kartą mačiau, kaip kavinėje susėdę vyrai smagiai traukė per

dantį šio rajono vandens nešiotoją, linksmą ir malonų vaikiną:- Ei, Suleimanai, sakyk, kada tavo vestuves šoksime?- Kada tik norite, aš pasirengęs.- O kaip tu, Suleimanai, ketini iš skurdo išbristi?- Dažysiu sausą duoną į giulbešeker ir valgysiu. Nejaugi pra­

šysiu Alacho pagalbos?Tokių juokų išgirstu kone kasdien. Bet keisčiausiai pasielgė

mūsų kaimynas Hafizas Turbanas. Prieš tris dienas jis susistabdė tarpuvartėje Munisę ir per prievartą pabučiavo ją į skruostą.

- Ak, kaip saldžiai kvepia giulbešeker!Gatvėje pasirodė iš Gluosnynėlio grįžtantys iškylautojai.

Girdžiu skambų juoką. Munisės balsas. Munisė pareina. Nema­čiau tos nenuoramos vos keturias valandas, o jos prailgo tartum keturi mėnesiai.

*

Balandžio 23 (po dviejų valandų)

Pagaliau sužinojau, kas iš tikrųjų yra ta giulbešeker, saldžioji ro­žių uogienė. Gluosnynėlyje sutikusi kelias mūsų mokyklos mo­kytojas, Munisė pasakė, kad aš sergu. Tos susirūpino ir grįžda­mos nusprendė trumpam pas mus užsukti.

Teko kelias minutes prie durų jas įkalbinėti, kad užeitų į vidų. Juokais vienos iš jų paklausiau: „Na, o jūs, ar radot rožių uogie­nės? Karininkai praeidami skundėsi, kad jiems nepavyko.“

Čiauškutė 275

Draugė juokdamasi atsakė:- Juk puikiai žinote, kad ir mums neteko...- Kodėl?- Todėl, kad neatėjote!Nustebusi ir sutrikusi žiūrėjau jai į veidą, stengdamasi nusi­

šypsoti.- Kuo čia dėta aš? - paklausiau.Visos mokytojos pradėjo kvatotis. Viena įdėmiai pažvelgė į

mane ir truputį dvejodama paklausė:- Tu iš tikrųjų nežinai?- Prisiekiu Alachu, nieko nežinau.- Vargšele Feride, kokia tu naivi! Č... vyrai tave taip praminė

dėl puikios tavo veido spalvos.Iš nuostabos aš net ėmiau mikčioti.- Kaipgi mane? Vadinasi, tie vaikinai gatvėje, kurie sakė,

kad užsiteps ant duonos rožių uogienės, turėjo galvoje mane?.. O Viešpatie!..

Iš gėdos užsidengiau veidą rankomis. Vadinasi, apie mane kalba visas miestelis, kaip baisu, kokia gėda!..

Jaunoji mokytoja jėga atplėšė mano rankas nuo veido ir pu­siau juokais, pusiau rimtai tarė:

- Argi galima dėl to dejuoti? Tu tiesiog masini visus mūsų miestelio vyrus, tokia laimė ne kiekvienai moteriai skirta.

Kokie bjaurūs padarai tie vyrai! Jie ir čia neduoda man ra­mybės. Viešpatie, kaipgi man dabar elgtis tarp žmonių, kaip žiū­rėti kaimynams į akis?

Č..., gegužės 1

Sėdėjau viršuje ir taisiau mokinių sąsiuvinius. Į vartus kažkas pabeldė. Munisė iš apačios pašaukė:

- Sese, svečių atėjo!

276 Rešatas Nuri Giuntekinas

Per kiemą akmenuotu takeliu ėjo moteris juodu čaršafu. Vei­das buvo uždengtas, ir aš atsargiai pasiteiravau:

- Kas jūs, ponia?Staiga pasigirdo plonas kikenimas, ir ponia lyg katė puo­

lė man ant kaklo. Negi Munisė?! Išdykėlė apkabino mane per juosmenį ir pradėjo sukti kiemo viduryje, smulkiais bučinu­kais apibėrė man kaklą ir skruostus. Su čaršafu ji atrodė visai kaip suaugusi mergina. Per tuos dvejus metus Munisė ištįso, ūgiu beveik pasivijo mane, kasdien darėsi vis gražesnė, sklei­dėsi kaip pumpuras, virto grakščia, liekna, koketiška panele. Bet žmogus niekada nepamatai pakitimų, kurie vyksta tau po akimis.

Tikriausiai man reikėjo apsidžiaugti pamačius ją šitaip apsi­rengusią. Bet aš nuliūdau. Munisė tai išsyk pastebėjo.

- Kas atsitiko, sese? Juk aš tik pajuokavau. Gal įžeidžiau tave?

Žiūrėjau vargšelei į veidą, kuris bemat įgavo kaltą išraišką.- Munisė, - tariau, - man nepavyks visą laiką išlaikyti tave

prie savęs. Matau, tu jau dabar netveri. Jau dabar tu visa virpi, kai per vestuves įsipini į plaukus auksinę giją. Suprantu, mažyte, tu trokšti kuo greičiau tapti nuotaka ir palikti mane vieną.

Vienatvės nuojauta ir kartėlis pritvindė mano akis ašarų. Mintyse ir žvilgsniu maldavau Munisę pasakyti bent vieną pa­guodos žodelį. Bet ta atlapaširdė mergaitė tik papūtė lūpas.

- Ką padarysi, sese, toks paprotys... - pasakė ji.- Vadinasi, tu paliksi mane, kad taptum kokio nors svetimo

vyro žmona?Munisė neatsakė, tik nusišypsojo. Bet kokia tai buvo šypse­

na! Žiauri mergiotė! Ji jau dabar mylėjo jį labiau negu mane.Nusprendžiau truputį sušvelninti ankstesnius savo žodžius:- Jeigu tu svajoji tapti nuotaka, tai iki dvidešimties metų dar

yra daug laiko.- Dvidešimt metų - ar ne per daug, sese?

Čiauskutė 277

- Na, gerai, devyniolika, tegul aštuoniolika. Tu neatsakai, tik šypsaisi, pašaipiai šypsaisi, lyg norėtum pasakyti: „Aš pati geriau žinau!“ Garbės žodis, anksčiau aštuoniolikos neleisiu...

Išdykėlė juokėsi, tos derybos ją pralinksmino. Jei nebūtų gėda, turbūt būčiau pravirkusi. Visi rudaplaukiai neištikimi, visi suteikia kitam tik skausmo...

Č..., gegužės 10

Mūsų mokykloje mokosi vieno turtingo generolo duktė. Kokių dvylikos ar trylikos metų, liesa, maža, išgedusiais dantimis, pa­sipūtusi mergaitė.

Ji vardu Nadidė. Kartą juokais kreipiausi į ją itin pagarbiai - Nadide chanym efendi, tai dabar ją visi mokykloje pravardžiuoja Chanym efendi*. Ji gyvena gražiausiame name ant Ligonių kal­vos. Kiekvieną dieną j mokyklą ją fajetonu atveža tėvo generolo adjutantas su riestais kaip avino ragai ūsais.

Man atrodo, kad ši panelė atvažiuoja į mokyklą ne tiek mo­kytis, kiek pasipuikuoti prieš neturtingas klasės drauges ir net mokytojus. Drauges ji šokdina kaip tarnaites. Mokytojai laiko savo pareiga vykdyti šimtus jos kaprizų ir užgaidų. Retkarčiais jos motina kviečiasi mokytojus į svečius, vaišina. Vargšai mo­kytojai be paliovos liaupsina ten matytą prabangą, ragautus pa­tiekalus, įmantrius moterų apdarus. Tos liaupsės mane ir juoki­na, ir kelia pasišlykštėjimą. Man susidarė įspūdis, kad generolo Abdiurahimo šeima - neišsilavinę, pasipūtę ponai, kuriems di­džiausias malonumas priblokšti paprastus vargšus žmones savo ištaiga ir turtais.

Kelis kartus draugės mėgino kartu nusitempti ir mane, bet aš supykau, paniekinamai truktelėjau pečiais.

* Ypač pagarbus kreipinys j suaugusią kilmingą moterį.

278 Rešatas Nuri Giuntekinas

Man nesunku surišti vaikams batų raištelius, nuvalyti susi­purvinusius jų drabužius, tačiau tai pasipūtusiai panelei prie­lankumo nerodau. Būna, kad išbaru ir per pamoką. Lyg tyčia, ji labiausiai limpa prie manęs ir nė per žingsnį neatstoja.

Šiandien apie vidurdienį prie mano namų vartų sustojo ar­klių kinkinys. Ar tik ne generolo Abdiurahimo fajetonas? Kai užriestaūsis seržantas adjutantas atidarė dureles, išlipo Nadidė, ir aš pamačiau, kaip ji, apsupta viso kvartalo vaikų, išdidžiai lyg kokia princesė įžengė į mano kiemą. Visa gatvė sujudo, o už langų grotelių visuose gretimuose namuose ėmė šmėkščioti moterų galvos.

Nadidė atvežė savo vyresniosios sesers raštelį.Jos atvykimo tikslą kaipmat perpratau. Savo prabanga ir tur­

tais, kaip kitas mokytojas, jos panūdo apakinti ir mane. Pirmą akimirką norėjau pasakyti kelis šaltus padėkos žodžius, o paskui išsiųsti atgal ir panelę, ir adjutantą, ir arklius. Bet staiga pajutau begalinį norą pamokyti tuos kvailius ir pažiūrėti, kas iš to išeis...

Stambule man buvo tekę matyti daug svarbesnių generolų. Ir su jais susiremdavau. Nuplėšti nuo veidų apgaulingas kaukes, at­skleisti po didinga išore slypinčią tuštybę ir menkystę - didesnės pramogos Čalykušu nebuvo. Ką aš galiu padaryti, tokia gimiau. Aš nesu labai bloga mergina, myliu paprastus, tiesius žmones. Bet tiems, kurie pučiasi dėl savo turtų arba aukštos kilmės, esu negailestinga.

Pirmus metus gyvenau labai ramiai ir tykiai, šiandien galiu sau leisti papokštauti.

Kitaip nei visada, šiandien apsirengiau paprastai, bet labai elegantiškai. Garbė Alachui, turėjau tamsiai mėlyną kostiumėlį. Kadaise dėdė Azizas man buvo jį parvežęs iš Paryžiaus.

Nė kiek nesijaudinau, kad Nadidei apačioje teko gana ilgai manęs laukti. Dar B... iš vieno europinio žurnalo buvau išsikir- pusi galvutę su labai man patikusia šukuosena. Kaip pavyzdį pri­sismeigusi tą paveikslėlį ant veidrodžio rėmo, pasitelkiau visus

Čiauškutė 279

savo gabumus ir pirštų miklumą. Išėjo labai įmantri ir ekstrava­gantiška šukuosena. Bet argi tai svarbu? Šiandien aš kaip aktorė turiu priblokšti visas šio krašto gražuoles.

Panelė turėjo ilgai laukti apačioje ne vien dėl to, kad aš ilgai puošiausi. Užsimaniau gerai ištirti jaunos, besišypsančios mer­ginos atvaizdą veidrodyje, stovinčiame skurdžiame kambarėlyje žemomis lubomis. Žiūrėjau į save tarsi į svetimą ir truputį gėdi­jausi. Šio mano sąsiuvinio niekas niekada neskaitys. Tad kodėl jame neaprašyti visko? Pati sau atrodžiau graži, įdėmiau pasi­žiūrėjusi, nusprendžiau, kad su šituo aptemptu drabužiu - net labai graži. Akys - jos jau nebebuvo tos linksmos, nerūpestingos Čalykušu akys, kurias pažinojau Stambule ir kurių vaiskiame žvilgesyje kibirkščiuodavo žvaigždžių kruopelytės. Šitose akyse buvo susikaupęs juodas tamsos ir vienišų naktų kartėlis, kan­čios kupina svajonė, ilgesingas mieguistumas. Kai nesišypso, tos akys atrodo didelės ir gilios kaip gyva kančia. Bet kai tik pradeda juoktis, viskas pasikeičia. Tada jos sumažėja, šviesa nustoja sru- vusi į jas, ant skruostų pabyra mažyčiai deimančiukai.

Kokie gražūs, kokie švelnūs veido bruožai! Gražūs iki graudulio...

Netgi jo trūkumai dabar man atrodė žavūs. Tekirdage tetos vyras man sakydavo: „Feride, tavo antakiai panašūs į tavo tauš­kalus: prasideda labai gražiai, labai švelniai, bet paskui išklysta iš kelio.“ Dėdė buvo teisus, antakiai prasideda labai gražiai, labai švelniai, bet paskui, tarsi išklydę iš kelio, gražiai nusklendžia iki pat smilkinių.

Toliau - viršutinė lūpa buvo truputėlį trumpesnė ir atrodė, kad aš nuolat šypsausi, o pro tarpą buvo vos vos matyti dantys. Tad ir nenuostabu, kad šita lūpa vers mane šypsotis ir karste, kaip sakydavo B... mokyklos direktorius.

Girdėjau, kaip jaunoji panelė tyčia kaukšėdama vaikšto po kambarį apačioje, bet negalėjau atsiplėšti nuo kitos panelės at­vaizdo veidrodyje.

280 Rešatas Nuri Giuntekinas

Kaip mane nervino, erzino pravardės: B... - Šilkverpis, Č... - Giulbešeker... Bet dabar, matydama veidrodyje tą jauną panelę, skaisčią kaip aušra, kaip rasos lašeliai balandyje ant prasisklei- dusios rožės, tų pravardžių nebesidrovėjau. Apsidairiau, ar nie­kas manęs nemato, ir pasilenkiau prie veidrodžio, norėdama pa­bučiuoti pati save, savo akis, skruostus, smakrą. Širdis spurdėjo kaip paukštis. Sudrėkusios virpėjo lūpos.

Kaip gaila, kad ir veidrodį išrado vyrai. Kad ir kaip stengtųsi, niekas niekada ir niekaip negalės pats pabučiuoti savo plaukų, akių. Tau pavyks paliesti tik savo lūpas ir burną...

Ką aš čia rašau?.. Sesuo Aleksi mums sakydavo: „Po kunigo sutana slypi ganytojiška dvasia.“ Gal ir po koketiška šukuosena slypi koketiška prigimtis? Kokie tušti, kokie nepadorūs tauška­lai, visai nepritinkantys mokytojai...

*

Kai įėjau į svetainę, ten jau susirinkusios moterys tarsi neįgudu- sios artistės stovėjo kažkokiomis keistomis pozomis, ir aš šypte­lėjau: „Tuoj pamatysit, truputį pakentėkit!“

Dvejus metus elgdamasi labai kukliai, šiandien galėjau leisti sau truputį paišdykauti.

Užuot pabučiavusi, kaip ir kitos, ponios ir jaunųjų panelių sijonų kraštą, aš tik paprastai ir laisvai nusilenkiau. Tai jas nu­stebino, ir jos susižvalgė. Tikriausiai guvernante dirbanti - taip man pasirodė - viena prasčiokė krikščionė iš Stambulo Bejoglu rajono prisidėjo prie akių lornetą paauksuotais rėmeliais ir nu­žvelgė mane nuo galvos iki kojų.

Mano elgsena, natūralūs, laisvi judesiai, su abejingu pasiti­kėjimu skambantys žodžiai svetainėje sukėlė tokį sąmyšį tarsi būtų praūžusi smarki audra. Salonas, prigrūstas gausybės bran­gių daiktų, skirtų labiau pademonstruoti turtus, o ne skonį ir kilmingumą, buvo panašus į manufaktūros parduotuvę. Jo šei­

Čiauškutė 281

mininkės, metų metais čia sėdinčios kaip negyvos manekenės, jautė didžiulį malonumą, matydamos, kokią nuostabą jis kelia vargšėms nepatyrusioms Č... miesto moterims.

Elgdamasi laisvai ir žaismingai, aš pamažu tapau šio salono valdove ir tikrąsias jo šeimininkes priverčiau pasijusti naivio­mis, sumišusiomis viešniomis. Vaidinau šiurkštoką juokingą komediją, bet stengiausi išlikti natūrali, kad niekas neįtartų, jog čia vaidinimas. Aš akivaizdžiai rodžiau atsainumą viskam, ką jos man rodė, sakė ar darė. Norėjau, kad jos kuo stipriau pa­justų savo menkumą ir neišprusimą. Pavyzdžiui, vyresnioji ge­nerolo duktė rodo man paveikslus, o aš mandagiai, bet ir gana tiesmukai išvadinu juos vulgariais, paskui, pastebėjusi kampe įrėmintą miniatiūrą, vienintelį tikrą meno kūrinį visoje svetai­nėje, klausiu, kodėl tas gražus daiktas nukištas taip toli. Žodžiu, nė vienu niekučiu nesižavėjau. Kritikavau viską iš eilės. O jau per vakarienę tiek jas prikankinau... Kas suskaičiuos, kiek jų negalėjo praryti nė kąsnio prie to turtingo, prašmatnaus stalo? Kas žino, kiek prakaito išliejo viešnios, nemokėdamos naudo­tis peiliu ir šakute, kiek vargšelių buvo priverstos atsisakyti kai kurių patiekalų, nes nežinojo nei kaip jų pasiimti, nei kaip juos valgyti? Šiandien aš visoms joms atkeršijau. Mano judesiai buvo tokie harmoningi, tokie grakštūs, kad moterys įsitempusios akies krašteliu su nuostaba vis žvilgčiojo į mane. Kartais ir aš mesdavau į jas žvilgsnį. Bet nuo tų mano žvilgsnių jos springo, šakutės virpėjo jų rankose, joms džiūvo gerklė. Ypač džiaugiau­si parodžiusi vietą tai krikščionei iš Bejoglu, kuri prieš vargšes prasčiokes didžiavosi savo juokinga prancūzų kalba. Kadangi ji guvernantė, o aš - mokytoja, tai, matyt, nutarė, kad mes kolegės, ir laikė savo profesine pareiga surengti su manimi slaptas varžy­tuves. Bet kaip aš sugadinau tas jos užmačias!.. Jai buvo sunku užduoti man klausimą turkiškai, ir ji teisinosi: „Negaliu jums ge­rai paaiškinti turkiškai...“ Tada aš pasiūliau kalbėti prancūziškai. Na, ir pasilinksminau! Žodžiu, maža, nežymi, pradinės moky­

282 Rešatas Nuri Giuntekinas

klos mokytoja dingo: vėl atsirado žiaurioji, pašėlusioji, kandžioji Čalykušu, sugebėdavusi pravirkdyti sąmojingiausias „Dam de Sion“ pensiono mokytojas.

Ginčydamasi dėl aukštuomenės etiketo ir norėdama mane įspeisti į kampą, ji griebėsi už paskutinio šiaudo: „O vis dėlto man buvo tekę lankytis aukštojoje visuomenėje ir pačiai viską matyti.“ Pažiūrėjusi į ją su išdidžia panieka, tariau:

- Taip, bet vien lankytis per maža. Žmogus turi pats toje aplinkoje gyventi.

Nuo šito mano, reikia pripažinti, ne itin mandagaus išpuolio, vargšelę ėmė krėsti drebulys. Pasiteisinusi, kad turi pamoką su vienu iš mažųjų generolo sūnų, ji skubiai pasišalino.

Moterys sėdėjo kaip avinėliai. Nusimetusios bjaurias pasipū­timo ir išdidumo kaukes, jos atskleidė tikruosius savo veidus. Teisybę pasakius, jos visai nebuvo blogi žmonės. Tuomet ir aš pamažu grįžau į paprastos, romios, suvokiančios savo vietą ir jos menkumą, pradinių klasių mokytojos vaidmenį.

Namų šeimininkė ir jaunosios panelės nuoširdžiai prašė, kad lankyčiau jas dažniau. „Retkarčiais jus patrukdysiu, - pa­sakiau, - bet ką pasakys žmonės? Jei matys, kad dažnai pas jus lankausi, ims galvoti, kad man ko nors iš jūsų reikia.“

Šeimininkė būtinai norėjo sužinoti, iš kur aš esu kilusi ir vi­saip mėgino mane iškvosti.

- Esu iš kilmingos, bet nuskurdusios šeimos, - atsakiau.- Dukrele, jūs tokia graži, tokia talentinga, tikrai galėtumėte

ištekėti už labai kilmingo jaunuolio...- Galbūt, garbingoji ponia, ir atsirastų koks neblogas žmo­

gus, norintis mane vesti. Bet man labiau patinka pačiai užsidirb­ti pragyvenimui. Juk darbas - ne nuodėmė, - pasakiau.

- O ką jūs pasakytumėte, jei jus norėtų įdukrinti viena labai garbinga šeima?

- Be abejonės, padėkočiau už man suteiktą garbę, bet nema­nau, kad tokį pasiūlymą priimčiau.

Čiauškutė 283

Tikruosius jų tikslus supratau truputį vėliau. Pasirodo, jos mane šiandien buvo pasikvietusios ne tik tam, kad apakintų prabanga ir turtingumu!

Vyresnioji generolo duktė įsigeidė parodyti man sodą. Sodas buvo toks pat kaip ir svetainė. Ir štai bevaikštinėjant tarp šimtų įvairiausių gėlių, žolynų, vazonėlių su želdinukais, turėjusiais, matyt, papuošti, o iš tikrųjų tik sugadinusiais didelį plotą, tarp kelių žemaūgių pušaičių, pasodintų prieš gerą penkmetį...

Bet norėdama viską paaiškinti, turiu grįžti prie vieno įvykio prieš kelias savaites.

Prie mokyklos sodo šalimais yra didelis vynuogynas. Kai vai­kai išardė žiogrių tvorą, abu sodai susijungė į vieną. Prieš kurį laiką keli vargani darbininkai, apsimuturiavę galvas raudonomis skepetomis, sode ėmė kauptukais purenti žemę. Per pertraukas nueidavau pasižiūrėti, kaip tie vargšai žmonės lieja prakaitą. Tą dieną atkreipiau dėmesį į vieną darbininką. Jis buvo apsirengęs kaip ir visi kiti, bet jo veidas, laikysena nuo jų skyrėsi. Pavyzdžiui, tamsus jo veidas buvo kažkaip ypatingai vaiskus, ir akys kitaip blizgėjo. Ir rankos gana moteriškos - mažos ir grakščios. Kadangi jis buvo jaunesnis negu kiti pusamžiai darbininkai, nedrįsau prie jo prieiti. Bet jis pats priėjo prie manęs. Nuo kaitros, esą, labai iš­troškęs, gal malonėčiau nusiųsti kurią nors mokinę vandens.

Man nepatinka žmonės, kurie net gaidžio išsigąsta ir tuoj pat lekia slėptis. Todėl nesidrovėjau ir oriai, kaip dera mokytojai, ta­riau: „Gerai, sūnau, palūkėk valandėlę, aš pati tau atnešiu.“

Pati sau pagalvojau: „Turbūt jis iš kilmingos, bet patekusios į bėdą šeimos.“ Tas darbininkas buvo ir drovus, ir drąsus vie­nu metu. Kalbėdamas ji be galo atsargiai rinkosi žodžius. Kita vertus, klausinėjo tokių dalykų, kurie, regis, neturėjo jokio ryšio vienas su kitu.

Pasisakė esąs nevietinis, neseniai atvykęs, todėl norįs sužino­ti, ar pigus čia pragyvenimas, kokios čia žiemos, ar geras obuolių ir kriaušių derlius?

284 Rešatas Nuri Giuntekinas

Kol jis gėrė vandenį, aš juokais pagalvojau: „Gal vargšeliui ne visi namie?“ Šių smulkmenų pakanka, kad būtų galima suprasti mano nustebimą, kai generolo sode tarp anų kelių varganų me­delių, kurie turėjo būti pušynėlis, pamačiau tą patį jaunuolį.

Taip, generolo sode vėl akis į akį susidūriau su tuo pačiu varguoliu darbininku. Bet dabar jis buvo apsirengęs visiškai ki­taip. Jo kardas, siekiantis iki pat ežiuku apkirptų plaukų, sagos, ordinai, apykaklė, veidas, dantys - viskas blizgėte blizgėjo kaip tikro generalinio štabo karininko. Tarsi pozuodamas fotogra­fui, jis stovėjo tarp dviejų pušų aukštai iškėlęs galvą, įžūlokai spindinčiom akim, pasitempęs, prie šonų prispaudęs nuleistas rankas, o po plonais ūsiukais pro pusiau praviras lūpas švytė­jo baltutėliai dantys. Iš jo stovėsenos ir aprangos atrodė, kad pirštinėtomis rankomis tuoj išsitrauks kardą ir sukomanduos: „Pasiruošk!“

Bet aš kaipmat sumojau, kad komandą „Pasiruošk!“ čia duoda kiti.

Nerime, vyresnioji generolo duktė, apsimetė nustebusi:- Ak, Ichsanai, čia tu? Kaip tu čia atsiradai?Bet vargšė mergina vaidino taip nevykusiai, kad klausimas

„Kaip tu čia atsiradai?“ skambėjo tarsi prisipažinimas: „Viešpa­tie, juk aišku, kad mes meluojami“

Taip, tose komiškose operos dekoracijose buvo vaidinama prasta komedija. Kam? Šitą suprasiu vėliau. O dabar reikėjo ne­išsiduoti, būti ramiai ir drąsiai.

Atrodo, kad generolai labai mėgsta netikėtumus. Bet ir aš šiandien buvau pakankamai užsispyrusi. Tegul jie daro ką nori, aš savo nustebimo neparodysiu. Tikriausiai jie tikėjosi, kad susigė­dusi pabėgsiu, bet aš nepraradau nei ramybės, nei savitvardos.

Nerime tarė:- Feride, jūs, kaip ir mes, esate iš Stambulo. Manau, neįtar­

site nieko blogo, jei supažindinsiu jus su savo pusbroliu ir pieno broliu Ichsanu?

Čiauškutė 285

- Priešingai, - atsakiau aš visiškai abejingai, - man bus labai malonu. - Ir neleisdama jai tęsti, pati prisistačiau: - Feridė Niza- metin, viena iš žemesniojo rango švietimo armijos karininkių...

Jaunajam kariškiui tos jo puikiosios įžūlokos savitvardos pa­kako neilgam. Bet ar jis čia kaltas? Ar buvo galima įsivaizduoti, kad mažytė pradinių klasių mokytoja, prieš kelias dienas kalbė­jusi su žmogum paprastais darbininko drabužiais, šiandien, ma­tydama jį švytintį kaip saulė, išsipusčiusį kaip pasakų karalaitis, nė nemano alpti?

Išėjo viskas priešingai - nustebo jis. Pensione mums kalte kalė į galvą įvairiausius pasisveikinimo būdus tarytum tai būtų pats svarbiausias dalykas, o jis, vargšelis, pasisveikinimo cere­monijos gerai neišmanė. Tikriausiai iš pradžių ketinęs pasisvei­kinti kariškai, dabar pusiaukelėje sustojo, nuleido ranką ir no­rėjo paimti manąją. Bet staiga pastebėjo pirštinę ir karštligiškai atitraukė savąją, tarsi jį kokia ugnis būtų nutvilkiusi...

Nesivaržydama paplepėjau su juo kelias minutes. Kai mūsų akys susitikdavo, jis droviai kreipė savąsias į šalį, matyt, prisi­minė, kaip persirengęs vargingo darbininko drabužiais, prašė manęs atnešti jam atsigerti. Bet aš nekreipiau dėmesio ir apsi­mečiau kalbanti su juo pirmą kartą.

Po valandėlės mudvi su Nerime grįžome į vidų. Pašos duktė nedrąsiai pažvelgė į mane ir paklausė:

- Jūs, Feride, tikriausiai pažinote Ichsaną?Vadinasi, ir ji žinojo apie įvykį mokyklos sode?- Taip, - atvirai įsakiau.- Gal jūs jau kai ką ir supratote. Bet aš noriu jums pasakyti

teisybę. Ichsanas susilažino su draugais. Jaunystė, žinote, visokių kvailysčių prikrečiama...

Aš neištvėriau:- Bet kam visa tai?Nerime paraudo ir stengdamasi paslėpti sumišimą nusijuokė:- Žinote, daug karininkų mato jus grįžtančią iš mokyklos

ir tvirtina, kad jūs labai graži. Čionykščiams tokios kalbos gal

286 Rešatas Nuri Giuntekinas

atrodo užgaulios, tačiau mes su jumis juk esame iš Stambulo, ir jos mums tokios neatrodo, ar ne, mano gražuole? Ichsanas ir susilažino su draugais: „Aš būtinai rasiu būdą, kaip pamatyti tą mokytoją...“ Tą dieną jis nepasidrovėjo apsirengti vieno darbi­ninko drabužiais ir laimėjo lažybas. Juokinga, ar ne?

Aš tylėjau. Nerime puikiai suprato, kad jos pasakojimas buvo man nemalonus.

Paskutinis nevykusios šios dienos komedijos veiksmas vėl vyko viršuje, svetainėje. Žinia, kad mudu su Ichsanu susipaži­nome, į čia buvo atskriejusi greičiau negu mes pačios grįžome. Tai liudijo visų veidai.

Namų šeimininkei slapčia davus ženklą, visos ponios išėjo iš svetainės. Liko tik Nerime.

Šiek tiek palūkėjusi, šeimininkė prašneko:- Dukra mano, kaip jums patiko Ichsanas?- Atrodo labai geras jaunuolis, ponia.- Gražaus veido ir gerai išsilavinęs, - pridūrė ji. - Dabar jį

paaukštino ir skiria į Beirutą.- Tai puiku! Jis tikrai gražus, malonus jaunuolis. Ir matyti,

kad gerai išsilavinęs, kaip jūs sakėte.Motina su dukra susižvalgė. Mano žodžiai jas ir nudžiugino,

ir nustebino.- Teatlygina tau Alachas, dukra mano. Tu palengvinai mūsų

užduotį, - pasakė šeimininkė. - Aš savo pienu maitinau Ichsaną, auginau jį kaip savo vaiką. Dukra mano, su jaunomis mergino­mis nelengva atvirai kalbėtis, bet jūs, garbė Alachui, esate supra­tinga. Alachui pritarus, noriu, kad taptumėte Ichsano žmona. Jūs jam labai patikote. Matau, kad ir jis jums. Duos Dievas, būsi­te laimingi. Paimsime mėnesį atostogų ir iškelsime čia vestuves, gerai? O paskui kartu važiuosite į Beirutą.

Jau anksčiau pajutau, kad reikalai krypsta į tą pusę. Iš tikrų­jų, juokinga. Bet man kažkodėl tą akimirką dėl tų piršlybų sveti­mame krašte pasidarė liūdna. Tačiau aš neišsidaviau.

Čiauškutė 28 7

- Gerbiamoji ponia, man didelė garbė. Dėkoju iš visos šir­dies ir jums, ir Ichsanui. Bet tai neįmanoma, - pasakiau aš.

Šeimininkė baisiausiai nustebo.- Kodėl, dukra mano? Juk ką tik sakėte, kad jis jums patiko,

kad gražus...Aš nusišypsojau.- Ponia, aš ir dabar sakau, kad ponas Ichsanas - gražus ir

gerbtinas jaunikaitis. Bet argi aš būčiau galėjusi taip atvirai gir­ti jo privalumus, jei būčiau bent pagalvojusi ar širdies kertelėje pasvajojusi apie mūsų jungtuves? Ar tai nebūtų buvęs pernelyg didelis laisvumas jaunai merginai?

Motina su dukra vėl susižvalgė. Valandėlę stojo tyla. Paskui Nerime stvėrė mane už rankų.

- Feride, mieloji! Vis dėlto tenebūna šis jūsų atsakymas galu­tinis, nes Ichsanas labai nusimins.

- Aš dar kartą sakau, kad ponas Ichsanas labai gražus jau­nuolis, ir už jo tekės bet kuri mergina, kurios tik jis panorės.

- Taip, bet jis nori jūsų. Mes privalėjom jums pasakyti, kad jis susilažino su draugais, mano gražuole. Bet iš tikrųjų šit jau dešimt dienų jis kankinasi ir vis kartoja: „Numirsiu, bet jos ne­atsisakysiu, būtinai turiu vesti!“

Supratau, kad Nerime ketino tą temą tęsti ir toliau mane įkalbinėti. Todėl mandagiai, bet gana ryžtingai pasakiau, kad tai neįmanoma, ir paprašiau leisti man atsisveikinti.

Nerime nusiminė ir pavargusiu balsu paprašė motinos:- Mieloji mamyte, tu pati pasakyk viską Ichsanui, man lie­

žuvis neapsivers. Juk jam ir į galvą negalėjo ateiti, kad Feridė atsisakys. Jis tikrai labai nusimins.

Ak, tie vyrai! Visi vienodi, visi tokie savim patenkinti. Jie vi­sai nenori pripažinti, kad ir mes turime širdį, kad ir mes trokšta­me slaptų svajonių išsipildymo.

288 Rešatas Nuri Giuntekinas

Kai generolo fajetonas parvežė mane namo, Munisė buvo pas kaimynus. Prieš nusirengdama panorau dar kartą save apžiūrė­ti. Kambaryje tvyrojo prieblanda. Veidrodyje ant sienos, pana­šiame į blyškų mėnesienos atšvaitą, vos įžiūrėjau savo atvaizdą. Kažkokio paslaptingo šviesos žaismo dėka mano trumpas tam­siai mėlynas kostiumas virto baltu šilko apdaru. Ilgo sijono apa­čia ištirpo kažkur tamsoje.

Aš užsidengiau veidą delnais. Ir tuo metu į kambarį įbėgo Munisė.

- Sesule! - šūktelėjo ji.Ištiesiau į ją rankas, tarsi maldaudama pagalbos. „Muni-

se!“ - buvau betarianti, bet iš lūpų netyčia išsprūdo visai kitas vardas, mano nekenčiamo priešo vardas.

Č..., gegužės 6

Ši savaitė man buvo lemtinga. Nespėjau atvėsti po vakardienos įvykių, o šiandien tapau kitos komedijos heroje. Bet palyginti su vakarykšte, šiandieninė tūkstantį kartų juokingesnė ir tūkstantį kartų atgrasesnė.

Aprašysiu viską iš eilės. Veiksmas vyksta apačioje, mūsų sve­tainėje. Mane aplanko Hafizo Kurbano žmona. Ant pečių puoš­nus čaršafas, kurį šiaip jau užsimeta tik per vestuvių puotą, ant kaklo - keli auksinių monetų vėriniai. Kažkokia keista, o akys tarsi užverktos. Pradedam kalbėtis.

Aš:- Tikriausiai esate pakviesta kur nors į svečius?Ji:- Ne, sesute, atėjau tik pas jus.Aš:

Čiauškutė 289

- Kaip jūs šiandien išsipusčiusi! Ar tai dėl manęs?Ji:- Taip, sesute, dėl jūsų.Aš netyčia pajuokauju:- Bene piršliauti atėjote?Jos naivios akys nuoširdžiai nustemba.- Iš kur jūs žinote?Dabar nustembu aš.- Kaip? Jūs iš tikrųjų atėjote piršliauti?- Taip, sesute!- Ir kam gi?Ramiai, tarsi būtų kalbama apie paprasčiausią dalyką, ji

atsako:- Savo vyrui.Man labai patinka, kad ta naivi moteris taip ramiai juokauja,

imu kvatotis. Bet ji nesijuokia, atvirkščiai - jos akyse tvenkiasi ašaros.

Ji:- Brangioji sesute, mano vyras įsižiūrėjo jus, nori vesti, o su

manim - skirtis. Aš verkiau, maldavau: „Nieko baisaus, sakiau jam, tu ją vesk, bet ir manęs neišvaryk. Mes labai gražiai sutar­sim. Aš jums virsiu valgyti, patarnausiu.“ Brangioji mano, pasi­gailėk manęs!

- Ar ponas Kurbanas įsitikinęs, kad palikęs jus, tikrai galės mane paimti į žmonas?

Ji nuoširdžiai nustemba:- Žinoma! Jis net gyrėsi, kad yra pasirengęs duoti penkias­

dešimt auksinių.Aš:- Vargšele mano kaimynėle, nusiraminkite. Niekada šitaip

neatsitiks.Vargšė moteriškė pradeda melstis, ir uždanga nusileidžia.

290 Rešatas Nuri Giuntekinas

Č..„ gegužės 15

Šiandien vakare po pamokų ponia direktorė pasikvietė mane į savo kabinetą ir rūškanu veidu pradėjo kalbėti:

- Mieloji mano Feride, man patinka jūsų rimtumas ir uo­lumas. Bet turite vieną trūkumą - tebemanote esanti Stambu­le. Vargas dėl grožio, sakoma patarlėje, o jūs graži, vieniša ir, norėdama išlikti padori, turite labiau saugotis. Jau buvo atvejų, kada jūs elgėtės neatsargiai. Nesijaudinkite, dukra mano. Aš nesakau, kad jūs prasikaltote, sakau tik, kad pasielgėte neatsar­giai. Pavyzdžiui, mūsų miestelis ne koks užkampis, moterys čia mėgsta puoštis. Ir mokytojos taip pat. Bet tai, kas kitoms kaip tik, jums per puošnu. Jūsų jaunystė, grožis kiekvienam sutiktam vyrui apsuka galvą. Taip apsuka, kad mieste jau pradėjo sklisti kalbos. Čia sėdėdama aš tartum neturėčiau nieko žinoti, bet iš tikrųjų mane pasiekia visos naujienos. Karininkai kareivinėse, kavinių savininkai, vidurinės mokyklos vyresniųjų klasių moks­leiviai - nerasi nė vieno vyro, kuris iš tolo jūsų neatpažintų, apie jus nekalbėtų.

Jei paklaustumėte, kokia teise ir kodėl pradėjau su jumis šitą šneką, atsakyčiau, kad tam yra dvi priežastys. Viena, dėl to, kad jūs nepatyrusi, bet puiki mergina. Aš geriau pažįstu žmones, to­dėl noriu būti jums kaip mama, kaip vyresnioji sesuo. Antra, dėl mokyklos intereso. Juk taip?

Nežiūrėdama į mane, direktorė droviai tęsė:- Mokykla, kaip ir mečetė - šventa vieta. Mūsų pagrindinė

pareiga - saugoti ją nuo šmeižto, paskalų ir kitokio purvo. Juk taip? Deja, bjaurios apkalbos jau ėmė sklisti ir mokykloje. Ar jūs pastebėjote, kad pavakary prie mokyklos vartų padaugėjo tėvų ir brolių, kurie ateina parsivesti savo dukterų ir seserų? Gal jūs ir neatkreipėte į tai dėmesio. Bet aš žinau. Jie ateina ne dėl vai­kų, o dėl jūsų. Kažkurią dieną, pindama vienos vargingos mūsų mokinės plaukus, jūs įpynėte jai į kasą kaspinėlį. Nežinau, iš kur

Čiauškutė 291

jie sužinojo, bet vienas plevėsa leitenantas tiesiog gatvėje įbruko mergaitei pinigų ir atėmė iš jos tą kaspiną. Dabar dažnai prisise­ga jį prie apykaklės ir linksmina draugus: „Privalot mane vadinti generolų generolu, juk mane apdovanojo pati Giulbešeker!“

- O vakar mūsų vartininkas Mechmetas man papasakojo dar keistesnę istoriją. Vieną vakarą girtų vyrų draugija, grįždama iš smuklės, sustojo prie mokyklos vartų. Vienas ir sako: „Aš mačiau, kaip Giulbešeker palietė ranka aną juodą akmenį sienoje. Dabar šią Alacho palaimintą vietą pabučiuosiu!“ Taigi matote, dukra mano, kad tokie dalykai nemalonūs nei jums, nei mokyklai. Ne­gana to, jūs dar kartą pasielgėte neapdairiai. Generolo Abdiura- himo namuose jūs kalbėjotės su kapitonu Ichsanu. Jeigu jūs bū­tumėte priėmusi generolo žmonos pasiūlymą, čia nebūtų nieko blogo. Bet faktas, kad jūs, pasikalbėjusi su jaunuoliu, atsisakėte tokios geros partijos, vėl patraukė miestelio dėmesį ir vėl pasklido kalbos: „Jeigu ji atstūmė Ichsaną, vadinasi, ji myli kitą, bet ką?“

Klausiausi tų žodžių lyg suakmenėjusi. Iš pradžių direktorė bijojo, kad šoksiu prieštarauti, ginčytis, o dabar ji sunerimo, ko­dėl tyliu. Pagaliau nedrąsiai paklausė:

- Ką jūs pasakysite apie tai, Feride?Valandėlę pagalvojusi ir atsidususi, tariau:- Visa, ką jūs, ponia direktore, pasakėte, tiesa. Aš ir pati jau

pradedu nujausti. Man gaila palikti šitą gražų miestą, bet ką padarysi? Parašykite į ministeriją, nurodykite kokią nors prie­žastį, paprašykite, kad mane perkeltų į kitą vietą. Jūs pasielgsite mano atžvilgiu labai kilniai ir humaniškai, jei nurodysite kito­kią priežastį... Prašau jūsų, ką nors sugalvokite. Parašykite, kad esu priešgyna, apsileidusi, netvarkinga, nesusitvarkau su dar­bu - rašykite, ponia direktore, ką tik norite, aš nepyksiu. Tik nerašykite, kad jums nereikia mokytojos, apie kurią miestelyje sklinda paskalos.

Direktorė valandėlę susimąsčiusi tylėjo. Slėpdama akis už­plūstančias ašaras, nusigręžiau į langą ir įsmeigiau akis į kalnus,

292 Rešatas Nuri Giuntekinas

kurie blyškiai mėlyname vakarėjančio dangaus fone buvo pana­šūs į lengvai kylančio rūko debesis.

Nuo tų kalnų į Čalykušu vėl padvelkė svetimų kraštų kvapas. Svetimų kraštų kvapas! Kokie beprasmiški šie žodžiai tiems, ku­rie niekada nebuvo jo pajutę! Prieš akis jau ėmė driektis nepa­baigiami, siaurėjantys, be pabaigos kaip ilgesys svetimų kraštų keliai, ausyse ėmė aidėti verksmingas čečėnų vežimų girgždesys, liūdna varpelių rauda. Viešpatie, ar dar ilgai, ar ilgai? Kodėl? Ko­kiame krašte pagaliau rasiu sau vietą?

Č..., birželio 5

Mano paukščiai turbūt man atkeršijo. Tuos ilgus atostogų mėne­sius aš, kaip ir jie, praleidau tartum kalėjime. Direktorė pasakė, kad anksčiau negu rugsėjį nėra ko nė galvoti apie perkėlimą į kitą vietą. Dabar stengiuosi, kad mane pamirštų, ir visai nesirodau gatvėje. Ir kaimynai manęs nebekviečia kaip anksčiau. Greičiau­siai bijo mieste sklindančių paskalų. Tik retkarčiais pasišneku su viena vyresne moterimi, kuri labai primena mano tetą. Jų balsai tokie panašūs, kad aną vakarą aš tiesiog prisispyrusi prašiau:

- Mieloji mano ponia, nesakykite man „ponia“, vadinkite tiesiog Feride, gerai?

Kaimynė truputį nustebo, bet prašymą įvykdė. Klausydama­si jos, aš užsimerkiu ir įsivaizduoju mūsų sodą Kozjatage. Bet kokias kvailystes čia rašau? Turbūt mano nervai pradeda krikti. Kad ir ką veikčiau - ar kaip anksčiau, juokaučiau su Munise, ar eičiau su ja imčių, kai arba viena, arba kita užsiritame ant vir­šaus, ar švilpaučiau paukščiams, sieloje visą laiką jaučiu nerimą, ir nėra džiaugsmo.

Kai mes plaukėme į čia garlaiviu, naktį manęs neėmė miegas. Kažkoks keleivis žiūrėdamas į tamsią jūrą ilgesingai dainavo „Su tavim mano besiblaškanti širdis, su tavim...“

Čiauškutė 293

Tą naktį, vos išgirdusi jo dainą, tuoj pat pamiršau. Po daugelio mėnesių, vieną balandžio dieną, kai mūsų sode pradėjo skleistis pirmosios gėlės, staiga ją prisiminiau ir ėmiau tyliai niūniuoti. Kokia neįmenama mįslė žmogaus nuotaika! Vieną kartą tegir­dėjau tą dainą, o kaip įstrigo į atmintį jos melodija ir žodžiai! Nuo tos dienos kaskart, kai lesinu paukščius ar ką nors dirbu, ar šiaip žiūriu pro langą į jūros lopinėlį, vis niūniuoju tą dainą. Vakar vakare kartodama paskutinę eilutę „Su tavim mano besi­blaškanti širdis, su tavim...“ be jokios priežasties ėmiau verkti. Šios dainos nei žodžiai, nei melodija nėra graudinantys. Taigi kaip sakiau, - nervai.

Niekada daugiau nebedainuosiu tos dainos.

Č... birželio 20

Mokykloje turiu draugę vardu Nazmijė. Jai kokie dvidešimt pen- keri, linksma, graži, šmaikšti mergina, maloniai kalba, puikiai groja udu, todėl kilmingos šeimos ją dievina ir kiekvieną vakarą kur nors kviečiasi. Mokytojoms ji nelabai patinka. Retkarčiais vis išgirstu apie ją šiokių tokių gandelių.

Gal nepatinka jos ryškūs drabužiai, o gal pavydi, kas žino?Nazmijė turi sužadėtinį kapitoną, labai gerą vaikiną. Bet jo

šeima iki šiol neduoda sutikimo jungtuvėms, todėl jauniesiems tenka slapstytis. Nazmijė patikėjo man savo paslaptį ir prašė nie­kam nesakyti.

Vakar, kai viena tūnojau namie, netikėtai užsuko Nazmijė.- Feride, aš atėjau jūsų pasiimti... Šiandien vakare esu pa­

kviesta pas Feriduno tetą. Ji savo dvare rengia pobūvį. Nors ji jūsų nepažįsta, bet prašė pabučiuoti jus į akis ir būtinai kviečia atvykti.

- Kaip aš galiu eiti pas visai svetimus žmones? - nusistebėjau.Nazmijė priekaištingai pažvelgė į mane.

294 Rešatas Nuri Giuntekinas

- Mano sužadėtinio tetą tu vadini svetimu žmogum? Be to, norėjau supažindinti tave su savo sužadėtiniu. Tikiuosi, tu jo ne­išpeiksi. Bet prisiekiu Alachu, jei tu neisi, aš irgi neisiu.

Sugalvojau daugybę priežasčių, kad tik nereikėtų eiti. Bet ji visas atmetė. Teisybę pasakius, mano išsigalvojimai buvo gana vaikiški, o Nazmijė, kaip jau sakiau anksčiau, buvo velnio neš­ta ir pamesta! Ji sugebėtų žmogui po oda palįsti, kad tik būtų jos viršus.

Ir dabar ji taip meiliai šnekėjo, taip įkalbinėjo, kad galiausiai neatsispyriau ir sutikau.

Tik vienas dalykas pasirodė man įtartinas. Kai pradėjau rengti Munisę, Nazmijė suraukė antakius.

- Ar ir mažąją pasiimsi kartu? - paklausė ji.- Žinoma, kaip aš galiu palikti ją vieną? O gal negalima?- Ne, kodėl negalima? Dar geriau. Tik tu dažniausiai ją pa­

lieki namie...- Taip, bet iki šiol neišeidavau visam vakarui...Apskritai nesu nenuovoki. Per tuos dvejus metus aš daug

pamačiau ir daug girdėjau. Bet kas dabar atsitiko, kodėl mano dėmesys atbuko, kodėl Nezmijės žodžiai man nesukėlė įtarimo? Niekaip negaliu suprasti.

Gal liūdesys, gal noras prasiblaškyti, pakvėpuoti grynu oru šįkart užmigdė mano budrumą?

Nedidelis vežimaitis pervežė mus į kitą upės pusę. Pavažiavę gal kokį pusvalandį ar tris ketvirčius valandos siauru lapais nu­klotu keliuku įsukome į sodą. Iki tol vietovė buvo gana plyna, bet graži. Pakeliui sutikome bandą. Senas piemuo svirtimi sėmė iš šulinio vandenį ir akmeniniame lovyje girdė ožiukus. Jie ba­dėsi savo rageliais, ir mudvi su Munise iškart prisiminėm mažąjį Mazlumą.

Su ašaromis akyse iššokome iš vežimaičio, pasigavome vieną ožiuką ir ėmėme bučiuoti jo styrančias ausis, snukutį, ant kurio žvilgėjo vandens lašai. Vieną akimirką man net šmėstelėjo min­

Čiauškutė 295

tis nusipirkti tą ožiuką. Bet kam? Juk netrukus vėl keliausime į kitą vietą. Kam užsikrauti dar vieną rūpestį?

Atvykome į dvarą, kurio seną pastatą gožė medžiai. Jį apsivi­ję vijokliai jau buvo pageltę.

Feriduno teta - apkūni pusamžė moteris. Man iškart ne­patiko jos ryškūs apdarai. Pagyvenusiai moteriai netinka taip darkytis. Jos plaukai buvo nudažyti rudai, prie smilkinių net vario spalvos, skruostai skaisčiai raudoni - viskas atrodė šlykščiai.

Ji nusivedė mus į kambarį antrame aukšte ir nusiautė nuo manęs čaršafą. Paskui be jokių ceremonijų lyg apuostydama pa­bučiavo į abu skruostus ir tarė:

- Labai džiaugiuos susipažinusi su tavimi, brangute. Tikra Giulbešeker, tikrai saldi! Iškart pagauna noras paragauti! Stačiai įžiebi liepsną!

Man pasidarė gėda. Bet reikėjo tvardytis. Pasitaiko žmonių, kurie nesupranta, ką kalba, ji, matyt, iš tokių.

Mudvi su Munise ilgam paliko kambaryje vienas. Saulė lei­dosi. Iš lėto geso rausvi vakaro gaisai, įstrigę vešlioje lapijoje aplink namą. Linksmindama mažąją, mėginau ir pati išsiblaš­kyti. Bet į širdį slapta jau buvo įropojęs nerimo kirminėlis ir vis labiau graužė.

Iš sodo buvo girdėti vyrų ir moterų balsai, juokas, šiurkščių šūksnių nuotrupos, derinamų smuikų akordai.

Žvilgtelėjau pro langą, bet pro tankius medžių lapus nieko nepavyko įžiūrėti.

Pagaliau ant laiptų pasigirdo žingsniai. Durys atsidarė, ir ne­šina didžiule lempa į kambarį įžengė šeimininkė.

- Atleisk, brangute, kad tave apleidau, bet tamsoje buvau pa­likusi tyčia. Saulei leidžiantis mūsų sodai nepaprastai gražūs.

Kol pagyvenusi moteris, taisydama lempos dagtį, pasakojo, kad mėnesienoje šie sodai virsta rojaus kampeliu, į kambarį įėjo Nazmijė. Už durų spėjau pamatyti du aukštus uniformuotus ka­

296 Rešatas Nuri Giuntekinas

rininkus. Buvau vienplaukė, todėl skubiai žengiau žingsnį atgal. Pakėlusi rankas, norėjau jomis užsidengti galvą.

Nazmijė nusijuokė:- Nejaugi tu tokia atsilikėlė? Bet, tikiuosi, nesirengi bėgti

nuo mano sužadėtinio? Dėl Dievo meilės, nuleisk rankas, gėda!Ji buvo teisi, iš tikrųjų nebuvo jokios priežasties slėptis.Truputį varžydamiesi karininkai įėjo į kambarį. Nazmijė su­

pažindino su vienu iš jų:- Feridunas - mano sužadėtinis, Feridė - mano draugė. Esu

laiminga, kad dviejų man brangių žmonių ir vardai panašūs.Vaikystėje senelė pirkdavo degtukus, ant kurių dėžutės visu

grožiu spindėjo riestaūsis, garbanotas mugės artistas pakeltais pečiais ir su iki akies ant kaktos užkritusią garbana. Feridunas atrodė kaip iš akies trauktas anos etiketės herojus. Jis paėmė mano ranką į savo tvirtą delną, suspaudė, papurtė ir tarė:

- Ponia, mes jums širdingai dėkojame, kad pagerbėte mūsų draugiją, labai jums ačiū.

Paskui jis pristatė stovintį jam už nugaros karininką.- Leiskite pristatyti geriausią jūsų nuolankaus tarno draugą,

savo geradarį majorą Burhanetiną. Jis majoras, bet ne iš papras­tų majorų giminės. Jis jauniausias garsios Solakzadės giminės palikuonis...

Jauniausias garsios Solakzadės šeimos palikuonis jau buvo perkopęs per keturiasdešimt penkerius. Plaukai ir ūsai žilstelė­ję. Iškart buvo matyti, kad jis iš kilmingos šeimos. Drabužiais, elgsena, kalbos maniera, - viskuo jis skyrėsi nuo Feriduno. Jo veidas ir žilsvi plaukai truputį sušvelnino tą blogą, su baime sumišusį įspūdį, kurį man padarė jo draugas. Pasijutau šiek tiek ramiau.

Ponas Burhanetinas kalbėjo laisvai ir gyvai. Jis mandagiai linktelėjo galvą ir iš tolo pasisveikino su manimi.

- Nuolankus jūsų tarnas Burhanetinas. Amžiną atilsį mano tėvas iš visų savo valdų labiausiai mėgo šitą sodą. Jis sakydavo:

Čiauškutė 297

„Šita vieta laiminga. Čia prabėgo laimingiausios mano valandė­lės.“ Kai sužinojau, kad jūs teikėtės atvykti, šie tėvo žodžiai man pasirodė tikrai pranašiški.

Tai reikėjo suprasti kaip komplimentą. Tačiau kas patį majo­rą siejo su šiuo sodu?

Nustebusi žvilgtelėjau į Nazmiję, bet atsakymo nesulaukiau. Ji suko nuo manęs akis į šalį. Pagyvenusi moteriškė, kurią iki šiol laikiau sodo šeimininke, paėmė Munisę už rankos ir išsivedė iš kambario.

Mes praleidome šiame kambaryje daugiau kaip pusvalandį. Plepėjome visokius niekus. Teisingiau būtų sakyti - jie plepėjo. Aš neįstengiau ne tik kalbėti, bet net suprasti, apie ką buvo šne­kama. Tarsi kažkoks geležinis lankas būtų suveržęs man širdį ir trukdęs kvėpuoti. Protas sustingo. Nepajėgiau galvoti, nieko ne­jaučiau, sėdėjau apimta nesuvokiamos baimės, susigūžusi kertė­je kaip žvėrelis, užpultas savo urve.

Apačioje kažkas griežė smuiku. Griežė gazelę*, paskui plo­nais ir storais balsais kažkas kažką dainavo.

Nazmijė ir jos sužadėtinis sėdėjo ant sofos, pasislinkdami vis arčiau ir arčiau prie viens kito. Galų gale man teko atsukti jiems nugarą. Kokie baisūs prasčiokai! Dviejų svetimų žmonių akivaizdoje jiedu nė kiek nesidrovėjo, elgėsi taip, kaip tose šlykš­čiose meilės scenose, kokių pamatysi tik kine... Taip, jie buvo prastai išauklėti ir vulgarūs žmonės.

Po valandėlės į kambarį grįžo senyvoji moteriškė nešina bute­liu, lėkštėmis ir kupinu padėklu. Susikišęs rankas į kišenes, Burha- netinas žingsniavo po kambarį, kartkartėmis stabtelėdamas prie stalo nugara į mus. Staiga jis sustojo ir pasilenkė prie manęs:

- Gal malonėtumėte paimti, panele?Nustebusi pakėliau akis. Majoras laikė rankose taurelę, ku­

rioje blykčiojo raudonas kaip rubinas gėrimas. Pasukau galvą į šoną ir tyliai pasakiau:

* Rytų poezijos meilės eilėraštis.

298 Rešatas Nuri Giuntekinas

- Nenoriu...Jis pasilenkė dar žemiau, jo karštas kvapas plūstelėjo tiesiai

man į veidą.- Juk čia nieko blogo, panele. Vienas švelniausių ir skaniau­

sių pasaulyje likerių, ar ne tiesa, Nazmije?- Neįkalbinėkit, pone Burhanetinai. Feridė čia kaip namie,

tegul daro kaip nori.Iki šio momento taurus ir ramus majoro veidas, žilstelėję

plaukai kėlė man pasitikėjimą. Viešpatie, kodėl man atėjo į galvą tokios mintys? Kaip aš dabar apsiginsiu?

Šviesa kambaryje pamažu geso, man akyse pradėjo raibuliuoti žiežirbos. Muzikos garsus girdėjau tarsi tolimą jūros ošimą.

- Brangute, metas vakarieniauti. Prie stalo yra dar keli sve­čiai, jie laukia jūsų.

Tai buvo tos senyvosios moteriškės žodžiai. Aš truputį atsi­kvošėjau.

- Ačiū, man negera, palikite mane čia, - atsakiau.Tuomet prie manęs prišoko Nazmijė.- Feride, brangioji, garbės žodis, ten svetimų nėra. Keli Fe-

riduno ir Burhanetino draugai su sužadėtinėmis ir žmonomis, taip, tikrai su žmonomis. Jeigu tu neisi, bus labai nesmagu. Jie juk dėl tavęs atvažiavo.

Kaip įmanydama stengiausi išplėšti savo delnus iš Nezmi- jės rankų, įsitveriau kėdės atlošo ir susigūžiau kampe. Negalė­jau pratarti nė žodžio. Jei nebūčiau sukandusi dantų, jie būtų tikriausiai pradėję kalenti.

Majoras Burhanetinas tarė:- Mūsų pareiga daryti viską, ką viešnia įsakys, ko pageidaus.

Jūs eikite pas svečius. Pasakykite, kad panelė Feridė truputį negaluoja. O jūs, ponia Binaza, čia atneškite mums vakarienę. Mano pareiga - nepalikti viešnios vienos.

Vos neišėjau iš proto. Likti šitame kambaryje vienai su Bur- hanetinu, valgyti su juo vakarienę!

Čiauškutė 299

Nesuvokdama, nė negalvodama, ką darau, pašokau iš vietos ir garsiai sušukau:

- Gerai, tebūnie kaip jūs norite, eime!Nazmijė su savo sužadėtiniu, susikibę už parankių, ėjo pir­

mi, o Burnahetinas - paskui mane per žingsnį atsilikęs.Perėjus akmenimis grįstą kiemelį, atsidarė durys. Ryš­

ki šviesa mane tiesiog apakino. Nuo sietynų palubėje plieskė šviesos srautas, ir aš jo apšviesta svirduliuodama žengiau kelis žingsnius.

Ant sienų kabantys veidrodžiai darė svetainę be galo ilgą, o juose atsispindintys sietynai žibėjo lyg tamsia pakele mirgantys deglai.

Daugybė akių, vyrų ir moterų veidų mainėsi tarytum sapne. Ūmai pasigirdo smarkūs plojimai. Nustelbdami muziką, balsai vis stiprėjo ir stiprėjo, paskui susiliejo į vientisą gausmą tarsi kal­nuose ūbautų vėjai: „Tegyvuoja Burhanetinas! Tegyvuoja Giul- bešeker, Giulbešeker, Giulbešeker...“

*

Kai atsimerkiau, pasijutau gulinti ant Munisės rankų. Ji vis kar­tojo: „Sesule, sesule...“, verkė ir glaudė veidą prie manojo, bu­čiavo mano drėgnus plaukus ir nuo odekolono perštinčias akis. Buvau visa šlapia. Jaučiau, kad iš kambario prietemos į mane žiūri daugybė akių. Pirmas mano judesys buvo prisidengti nuo­gą kaklą.

Kažkoks nepažįstamas balsas šūktelėjo:- Išeikite visi, prašau, išeikite!Mėginau pasiremti alkūnėmis, norėjau atsistoti. Kažkieno

ranka paėmė mane už peties.- Nebijok, dukra, nebijok, nieko blogo neatsitiko...Pro vos pramerktas akis pažvelgiau į tą, kuris taip pasakė, -

tai buvo tas pats storasis kapitonas, kuris visada vaikščiojo at­

300 Rešatas Nuri Giuntekinas

lapu kiteliu. Jis irgi pažvelgė į mane, paskui nusisuko į šalimais stovinčius vyrus:

- Vargšelė, ji iš tikrųjų dar visai vaikas.Nazmijė klūpojo prie manęs ir trynė man delnus. „Feride,

brangioji, ar tu jau atsipeikėjai? Tu mus nežmoniškai išgąsdi­nai!“ - šnabždėjo ji.

Nenorėdama matyti jos veido, nusigręžiau ir užsimerkiau.Kaip paskui sužinojau, mano nuoalpis truko ilgiau negu ke­

tvirtį valandos. Mane trynė odekolonu, davė uostyti svilintos vilnos, bet niekas negelbėjo. Atrodė taip blogai, kad niekas ne­beturėjo vilties mane atgaivinti, buvo skubiai pakinkytas veži­mas daktarui iš miesto parvežti.

Atsipeikėjusi pareikalavau, kad mane tučtuojau tuo vežimu vežtų į miestą. Jei ne, pasakiau, aš eisiu pėsčiom. Neturėdami ki­tos išeities, jie sutiko. Storasis kapitonas apsivilko ir įsitaisė šalia vežėjo.

Mums jau susiruošus išvykti, prie manęs nedrąsiai, nedrįs­damas pažiūrėti į akis, priėjo Burhanetinas.

- Panele Feride, jūs mus neteisingai supratote, - prašneko jis, - užtikrinu jus, kad niekas neturėjo jūsų atžvilgiu blogų kėslų. Mes tik norėjome jus pavaišinti, parodyti, kokių pasi­linksminimų būna mūsų sode. Argi mes galėjome įsivaizduoti, kad Stambule išauklėta panelė, kuri prieš kelias dienas nesivar­žydama kalbėjosi su vienu iš mūsų karininkų, bus tokia lauki­nė? Dar kartą jus užtikrinu, kad jūsų atžvilgiu tikrai neturėjo­me jokių blogų kėslų. Ir taip pat noriu jūsų atsiprašyti, jeigu mes jus įžeidėme.

*

Vežimas ėmė riedėti tamsiais siaurais kalnų keliukais. Aš įsi- spraudžiau į kampą, užmerkiau akis ir drebėjau lyg drugio kre­čiama. Pamažu mano atmintyje iškilo kitos nakties įvykiai. Nak­

Čiauškutė 301

ties, kai aš nė neapsvarsčiusi, ką darau, tamsiais nakties keliais pabėgau iš namų Kozjatage.

Švelniai kvepiančios žilakrūmio šakos, protarpiais pasitaikan­čios kelyje, braukė man per veidą, akis, žadino mane iš snaudulio.

Atsirėmusi į kitą vežimo kraštą, Munisė giliai atsiduso.- Ar tu nemiegi, Munise? - tyliai paklausiau.Nieko neatsakiusi, mergaitė dar žemiau nuleido galvą. Pa­

žiūrėjau į ją įdėmiau ir pamačiau, kad ji verkia, verkia visai kaip suaugusi, stengdamasi tamsoje nuslėpti savo ašaras.

Aš suėmiau ją už rankų.- Kas atsitiko, dukrele? - paklausiau.Munisė apglėbė mano galvą ir kaip ilgiau už mane pasau­

lyje gyvenęs, daugiau išmanantis žmogus gailiai sušnibždėjo man į ausį:

- Ak, sese, kaip aš ten verkiau, kaip išsigandau. Aš supratau, kodėl jie tave ten pasikvietė. Daugiau niekada į tokias vietas ne­važiuosime, gerai? Kaip tu manai? Apsaugok Alache, kaip mano motina... Kas tada man bus, sesute?

Ak, koks pažeminimas! Koks paniekinimas! Viešpatie! Lyg kokia puolusi moteris gėdijausi tos mergaitės ir nedrįsau pa­žvelgti jai į akis.

Aš padėjau galvą ant jos vaikiškų keliukų ir iki pat namų rau­dojau kaip kūdikis motinos glėbyje.

*

Kai priėjau prie direktorės namų, saulė buvo ką tik patekėjusi. Pamačiusi mane tokį ankstyvą rytą su patinusiomis nuo ašarų akimis, pageltusiu veidu, ji nustebo:

- Kas atsitiko, Feride, dukrele? Kas atsitiko? Aš niekada tavęs tokios nemačiau! Ar tik nesusirgai?

Tos moters rimtis ir ramybė, griežtas veidas mane visada tru­putį gąsdindavo, varžydavo, nedrįsdavau atvirai su ja pasikalbė­

302 Rešatas Nuri Giuntekinas

ti. Bet dabar, šį ankstyvą rytą, šiame mieste aš daugiau neturėjau nieko, kam galėčiau išlieti savo širdgėlą. Be to, jaučiau pareigą, mokytojos pareigą, viską jai papasakoti.

Gėdydamas! ir virpėdama papasakojau viską, kas įvyko va­kar naktį. Nieko nenuslėpiau. Ji kantriai manęs klausėsi, tik kas­kart vis labiau raukė antakius. Pabaigusi pasakoti, pakėliau galvą ir žiūrėdama į ją ašarų pilnomis akimis, maldavau paguodos.

- Tamsta direktore, jūs vyresnė už mane. Daug daugiau už mane žinote. Dėl Dievo meilės, pasakykite man teisybę. Nejaugi dabar mane jau reikia laikyti bloga moterimi?

Mano klausimas netikėtai sujaudino direktorę ir sukėlė užuojautą. Ji paėmė mane už smakro, pakėlė galvą ir iš labai arti pažvelgė į akis, bet ne kaip direktorė, ne kaip kokia svetima mo­teris, o kaip mylinti ir viską suprantanti motina.

Paskui paglostė man skruostą, suspaudė rankas ir neryžtin­gu, virpančiu balsu pradėjo kalbėti:

- Feride, aš iki pat šios dienos nesuvokiau, kad tu tokia tyra, toks dar nekaltas kūdikis. Man reikėjo artimiau su tavim ben­drauti, daugiau gerų žodžių tau pasakyti. Gaila. Ak, ta Nazmijė! Aš daug žinau, dukra mano. Viską suprantu. Bet pasaulis yra toks, kad daug ką tenka slėpti. Nazmijė - niekingas sutvėri­mas. Aš daug kartų prašiau, kad ją atleistų, stengiausi apsaugoti mokyklą nuo jos piktadarysčių. Viskas veltui. Jos neįmanoma pajudinti, nes ji turi daug užtarėjų, pradedant valdytoju, garni­zono viršininku, baigiant batalionų imamais. Jei Nazmijė iš čia išvažiuos, kas pataikaus kilmingoms damoms? Kas gros udu ir šoks slaptuose aukštų valdininkų pokyliuose? Kas vilios tokiems lėbautojams kaip Burhanetinas nekaltas, gražias, tyras mergaites kaip tu? Jų planas aiškus kaip dieną. Tas senas ištvirkėlis Bur­hanetinas, suvedžiodamas nelaimingas moteris, žlugdydamas nekaltas būtybes, prašvilpė visą tėvo paliktą turtą. Jam garbės reikalas suvilioti merginą, apie kurios grožį kalba visas Č... Jis jaučiasi ypatingai pagerbtas, kai vedasi už parankės merginą,

Čiauškutė 303

kurios gatvėje, žvangindami kardais, tykoja jauni karininkai, veltui stengdamiesi pamatyti po čadra paslėptą veidą. Paskui jis įsiveda ją pas lėbaujančius sėbrus, ir tie su pavydu šaukia: „Te­gyvuoja BurhanetinasL“ Be abejonės, jis girdėjo, kad tu kalbėjai su Ichsanu. Tada kreipėsi į Nazmiję. Nežinia, ką jai prižadėjo už tą kiaulystę, kurią tau iškrėtė? Garbė Alachui, dukrele, tu dar sėkmingai išsisukai! Deja, turiu pripažinti, kad tau nebegalima ilgiau čia pasilikti. Neabejoju, kad po kelių dienų visas miestas jau žinos, kas įvyko. Ar galėtum išplaukti jau pačiu pirmuoju garlaiviu? Ar turi, Feride, kur prisiglausti? Giminių, pažįstamų?

- Nieko neturiu, tamsta direktore.- Tuomet plauk į Izmirą. Aš ten turiu du pažįstamus. Vie­

na - mano draugė mokytoja. O kitas - vyriausiasis švietimo sky­riaus sekretorius. Aš tau įduosiu laišką, tikiuosi, jie neatsisakys padėti tau susirasti darbą.

Toks gailiaširdiškumas mane nustebino. Kaip kačiukas, iš­gelbėtas nuo mirties lietuje ir darganoje, baikščiai glausčiausi skruostu prie mano plaukus glostančių rankų, paskui jas apgrę- žusi, bučiavau delnus.

Tyliai atsidususi direktorė kalbėjo toliau:- Feride, tu dabar neik namo. Šitokiai tau tiesiog negalima

ten grįžti. Eime, dukra mano, paguldysiu tave viršuje, numik valandėlę. Aš parnešiu čia tavo daiktus ir atsivesiu Munisę. Kol išvyksi, pabūsi pas mane.

Iki pat vakaro čia pabusdama, čia vėl užmigdama pralei­dau viršutiniame direktorės kambaryje. Kai tik atsimerkdavau, ji prieidavo prie manęs, uždėdavo ranką ant kaktos, glostydavo plaukus, kuriuos dabar kaip ir kitos Č... merginos pindavau į dvi storas kasas.

- Gal tu sergi, Feride? Ar tau ką nors skauda? - nerimavo ji.Nieko man neskaudėjo, aš tikrai nesirgau. Tik bejėgiškai

atmesdavau galvą ant pagalvės ir tiesiog lepinausi kaip mažas vaikas. Man atrodė, kad juo daugiau aš leisiuosi glostoma ir my-

304 Rešatas Nuri Giuntekinas

Įima, tuo daugiau į mane priplūs tos nelauktai patirtos motiniš­kos meilės, kuri, kaip padovanotų skarelių kvapas, dar ilgai guos mane ateityje, kai užgrius vienatvė arba liga.

Garlaivis „Princesė M arija“, liepos 2

Susisupusi į apsiaustą, sėdėjau viršuj vėjyje tol, kol pasislėpė mė­nulis. Denis buvo tuščias. Tik kažkoks ilgšis keleivis, nuo pat va­karo nepakeitęs pozos, įsitvėręs turėklų ir atstatęs prieš vėją vei­dą, švilpavo liūdnas melodijas. Pažįstu ir myliu jūrą, kai ji kaip gyva juokiasi, kalba, klausosi, pyksta. Bet tą naktį man rodėsi, kad ir vandenys buvo kažkokie beviltiškai vieniši.

Vakaro drėgmė persmelkė mane iki kaulų, ir aš drebėdama nusileidau žemyn. Munisė miegojo kajutės lovoje. Klausydamasi iš laivo gilumos ataidinčio motorų dūzgimo, tarsi didžiulės vie­nišos jūros širdies plakimo, sėdau prie savo sąsiuvinio.

*

Šiandien direktorė atlydėjo mane iki pat prieplaukos. Su niekuo iš pažįstamų neatsisveikinau. Užėjau tik pas tą senyvą kaimynę, kuri buvo labai panaši į mano tetą, ir užsimerkusi paskutinį kar­tą išgirdau, kaip ji taria mano vardą „Feridė“.

B... mieste mes palikome Mazlumą, o čia reikėjo išsiskirti su paukščiais. Atidaviau juos direktorei, prieš tai išgavusi iš jos pa­žadą, kad nepamirš jų palesinti ir pagirdyti.

- Feride, jei tu juos taip myli, pati juos ir paleisk į laisvę. Tas labiau patiks Alachui, - pasakė direktorė.

Aš liūdnai nusišypsojau:- Ne, tamsta direktore. Anksčiau aš irgi taip maniau. Bet da­

bar persigalvojau. Paukščiai - vargšai neprotingi padarai, nežino, ko nori. Veržiasi ištrūkti iš narvelio, blaškosi ir kankinasi. Bet ar

Čiauškutė 305

jūs manote, kad laisvėje jie pasijustų laimingesni? Ne, tikrai ne... Aš manau, kad tie vargšeliai taip pripranta prie savo narvelių, kad ir gavę laisvę iki ryto tupi ant šakos pakišę galvelę po sparnu ir sapnuoja savo narvelį arba įsmeigę akutes į apšviestus langus ilgisi ankstesnio gyvenimo. Paukščius reikia prievarta sutupdyti į narvelius, tamsta direktore, prievarta, prievarta...

Moteris paglostė man skruostą.- Feride, tu labai keista mergaitė. Argi reikia verkti dėl tokių

niekų? - pasakė ji.

*

Garlaivyje buvo keli keleiviai, įsėdę kartu su manimi Č... Du iš jų buvo karininkai, ir aš netyčia išgirdau jų pokalbį.

Jaunesnysis pasakojo vyresniajam:- Ichsanas turėjo išplaukti prieš keturias dienas. Aš jam

pasiūliau palaukti kelias dienas ir kartu keliauti į Beirutą. Taip netyčia užtraukiau jam tą bėdą. Jei būtų išvykęs prieš keturias dienas, nebūtų įsipainiojęs.

- Iš tikrųjų nemalonus atsitikimas, - atsakė vyresnysis. - Ichsanas visai ne mušeika, nežinau, kas čia atsitiko. Ar tu žinai smulkmenas?

- Pats viską mačiau. Vakar mes buvome savivaldybės kazino. Burhanetinas žaidė biliardą. Ichsanas įėjęs pasišaukė majorą į šalį ir pradėjo jam kažką sakyti. Iš pradžių jiedu kalbėjosi ramiai, labai mandagiai. Nežinau, kas tarp jų įvyko, tik staiga Ichsanas žengė žingsnį atatupstas ir kirto Burhanetinui smarkų antausį. Majoras norėjo išsitraukti revolverį, bet Ichsanas pirmas stvėrėsi ginklo. Jeigu keli vyrai nebūtų prie jų puolę, kraujo nebūtume išvengę. Rytoj Ichsanas stos prieš karo tribunolą.

- Jeigu taip būtų pasielgęs kuris nors kitas iš mūsų, būtų visai prastai. Bet Ichsanas, berods, generolo giminaitis?

- Taip, jis - jo žmonos sūnėnas ir jos pienu maitintas.

306 Rešatas Nuri Giuntekinas

- Anot jų, ginčas buvęs politinis. Niekaip negali apsaugoti armijos nuo politikos.

- Prisiekiu Alachu, čia vėl bus įvelta moteris. Argi nepažįs­tate Burhanetino?

Karininkai šnekučiuodamiesi praėjo pro šalį. Dabar supran­tu, nuo ko buvo ta rožių puokštė, kurią man truputį anksčiau atnešė į kajutę vienas valtininkas.

Ichsanai, turbūt daugiau niekada jūsų nebesutiksiu, o jei ir su­tikčiau, turėčiau apsimesti, kad nepažįstu. Bet niekada nepamir­šiu, kad tą dieną, kai dėl manęs turėjot stoti prieš karo tribunolą, jūs mane prisiminėte. Liepęs nesakyti, nuo ko ta puokštė, jūs pa­rodėte ypatingą sielos subtilumą, ir aš išsaugosiu mažytį žiedlapį savo dienoraštyje, o širdyje - jūsų kilnumo prisiminimą.

Ant denio tas vienišas ilgšis vis dar tebešvilpauja savo liū­dnas melodijas. Iškišau galvą pro atvirą kajutės iliuminatorių. Virš jūros, tarsi garai iš jos kunkuliuojančių gelmių, jau ima kilti vaiski aušra.

Eik gulti, Čalykušu, naktis ir nuovargis merkia tavo akis. Kam tau aušra? Aušra - tai metas, kai „geltonosios gėlelės“, po saldaus miego ir kitų dalykų, kažkur toli toli atmerkia savo lai­mingas akis.

KETVIRTOJI DALIS

Izmiras, rugsėjo 20

Jau beveik trys mėnesiai esu Izmire. Reikalai klostosi prastai. Liko paskutinė viltis. Jeigu rytoj ir ją prarasiu, nežinau, ką to­liau reikės daryti. Baisu net pagalvoti. Č... miesto mokyklos di­rektorės rekomenduotasis žmogus mėnesį prieš man atvykstant susirgo ir pusmečiui išvažiavo į Stambulą sveikatos pataisyti. Neturėjau kitos išeities ir pati nuėjau pas švietimo skyriaus ve­dėją. Ir atspėkite, ką aš ten radau? Tą patį didįjį pasipūtėlį iš B..., kuris amžinai snausdavo ir kalbėdavo tarsi kliedėdamas. Jo vei­kiau miegoti, o ne žiūrėti sutvertos apsiblaususios akys manęs, žinoma, nepažino. „Užeikite po kelių dienų, pažiūrėsim, gal ką ir surasim“, - pasakė jis. Aš jau žinojau, kad „kelios dienos“ jo lūpose reiškė kelis mėnesius. Taip ir buvo.

Šiandien vėl nuėjau. Šį kartą vedėjas parodė daugiau palan­kumo ir savo dusliu bespalviu balsu pranešė:

- Dukra mano, už dviejų valandų kelio nuo čia yra viena valsčiaus mokykla. Oras ten puikus, gamta nuostabi, - pradėjo pasakoti jis.

Žodis į žodį jis sakė tą patį, ką ir anuomet, išlydėdamas mane į Zeinilerą. Aš neištvėriau ir juokdamasi pasakiau:

- Nesivarginkite, pone, aš galiu tęsti vietoj jūsų. Vadovybė, įdėjusi daug pastangų ir lėšų, pastatė ten naują mokyklą. Tik trūksta tokio jauno, uolaus ir pasiaukojančio mokytojo kaip aš, ar ne? Ačiū, pone. Jūsų gerumą jau esu patyrusi, kai išsiuntėte mane iš B... į Zeinilerą.

Čiauškate 309

Buvau tikra, kad po tokių žodžių jis mane išgrūs pro duris. Bet ar ne keista? Jis visai nesupyko. Atvirkščiai, kvatodamasis prašneko labai filosofiškai:

- Ką padarysi, dukra mano. Tokia vadovo pareiga. Tu neva­žiuosi, jis nevažiuos...

Švietimo skyriaus patalpose lankytojų niekada netrūksta. Netikėtai iš kampo pasigirdo kimus balsas:

- Še tau, ir mažytė! Tikras riešuto kirminėlis!Riešuto kirminėlis? Man jau ir taip širdis apkarto nuo pra­

vardžių - Šilkverpis, Giulbešeker, o čia dar riešuto kirminėlis!Piktai atsigręžiau. Pagaliau sučiupsiu vieną iš tų nedorėlių,

kurie amžinai mane apdovanoja visokiomis pravardėmis - ir saldžiomis, ir tomis kirmėlėtomis.

Buvau pasiryžusi kaip reikiant jį pamokyti, išlieti ant jo visą kartėlį, susikaupusį per savo netrumpą bendravimą su visais ki­tais ponais. Deja, nespėjau, nes tas pats ponas paliepė vedėjui:

- Duok tai panelei viską, ko ji nori.- Jūsų valia, pone Rešitai, bet šiandien iš tikrųjų laisvų vietų

nėra. Tiesa, vienoje vidurinėje mokykloje trūksta prancūzų kal­bos mokytojos. Bet panelei tas turbūt netiks.

- Kodėl netiks? - įsiterpiau. - Jūsų nuolanki tarnaitė dėstė prancūzų kalbą B... mergaičių pedagoginėje mokykloje.

- Bet mes jau paskelbėme konkursą. Rytoj egzaminas... - nu­mykė vedėjas.

- Gerai, tegul ir panelė dalyvauja konkurse, pažiūrėsim, kaip jai seksis. Ir aš, Alacho tarnas, ateisiu į egzaminus. Pasakyk, kad nepradėtų be manęs...

Tas ponas Rešitas, matyt, labai svarbi persona. Bet, Viešpa­tie, koks jis siaubingai negražus!

Kad nepradėčiau juoktis iš jo bjauraus veido, skaudžiai pri- kandau lūpą.

Žmonės būna arba tamsaus, arba šviesaus gymio, ar ne? O šito pono veidas turėjo visą tūkstantį atspalvių: nuo balzgano ką tik

310 Rešatas Nuri Giuntekinas

užsitraukusios žaizdos rausvumo iki anglies juodumo. Tas juo­dumas buvo toks murzinas, kad negalėjai suprasti, kaip nuo jo neišsitepa apykaklė. Galėjai pamanyti, kad kažkas juoko dėlei išsi- suodino ranką ir paskui nusivalė į to žmogaus veidą.

Raudoni it atviros žaizdos vokai be blakstienų dengė dvi vie­na šalia kitos įsodintas akis. Tikra šunbeždžionė! Virš žilų ūsų styranti didžiulė keista nosis siekė lūpas. O jau žandai - kažkas neapsakomo! Nukarę, kaip pilną burną riešutų prisikimšusios beždžionės.

Vis dėlto ir man pagaliau pasisekė. Juk ištaręs tuos kelis žo­džius šis žmogus man padarė didžiulę paslaugą. Tikriausiai Vi­sagalis, apgailestaudamas, kad truputį persistengė, sukūręs tokį veidą, norėjo ištaisyti savo klaidą ir įdėjo jam gerą širdį.

Mano manymu, už veido grožį žymiai svarbiau sielos grožis.Juk tas beširdis grožis reikalingas nebent tik vargšių mergai­

čių gyvenimui žaloti arba jų širdims draskyti?..

Izmiras, rugsėjo 22

Šiandien dalyvavau konkurse. Egzaminas raštu visai nepasi­sekė. Liepė išasmenuoti esamuoju ir busimuoju laiku dešimt veiksmažodžių, sudarytų iš tokių daiktavardžių kaip „istikrar“, „istismar“, „istifa“*. Aš nesupratau, ką jie reiškia turkiškai, to­dėl negalėjau jų parašyti ir prancūziškai. Bet egzaminas žodžiu pavyko kuo puikiausiai. Ponas Rešitas pats kalbėjosi su manim prancūziškai. Jis pasakė man kelis viltingus žodžius, reiškian­čius, kad aš būtinai laimėsiu.

O Alache, pasigailėk mano Munisės!

* Turkų kalboje retai vartojami arabų kilmės žodžiai.

Čiauškutė 311

Izmiras, rugsėjo 25

Paskelbė konkurso rezultatus. Egzaminų neišlaikiau. Vienas švietimo skyriaus sekretorius pasakė:

- Jeigu ponas Rešitas būtų norėjęs, jūs tikrai būtumėt išlai­kiusi. Jo balsui niekas nedrįsta pasipriešinti. Matyt, jis turi kokių nors savų sumetimų.

Mano padėtis labai sunki. Po kelių dienų vėl mėnesio pradžia, reikės susimokėti už butą. Mane išgelbėjo paskutinis motinos medalionas. Šiandien atidaviau jį vienai kaimynei, kuri gyvena priešais. Jos vyras žadėjo nupirkti, ir ji atneš man pinigus. Buvo labai gaila skirtis su ta relikvija, nes medaliono viduje buvo ma­mos ir tėčio fotografija, daryta jų vestuvių metinių proga. Vargšė fotografija dabar liko be rėmų. Tačiau guodžiuos bent tuo, kad „Mamai su tėčiu mieliau bus likti dukters širdyje, negu gulėti tame aukso kalėjime“.

Izmiras, rugsėjo 27

Šiandien gavau pono Rešito raštelį. Jis radęs man darbo. Kvie­čia atvažiuoti į jo namus Karšyjakoje. O juk švietimo skyriaus sekretorius minėjo, kad ponas Rešitas nebuvo man palankus. Vadinasi, tai netiesa? Pamatysim, rytoj viskas paaiškės.

Izmiras, rugsėjo 28

Grįžau iš pono Rešito namų. Karšyjakoje jis turi tikrus rūmus. Dabar suprantu, kodėl tam ponui rodoma tokia pagarba.

Ponas Rešitas priėmė mane labai mandagiai. Jam patikusi mano prancūzų kalba, bet sakė negalėsiąs ateityje manęs apsau­goti nuo neteisingų kolegų priekabių. Todėl vietoj darbo moky­kloje jis man siūląs verčiau tapti jo dukterų mokytoja.

312 Rešatas Nuri Giuntekinas

- Dukra mano, man patiko ir jūsų gabumai, ir manieros. Kam jums vargti mokykloje? Mokykite prancūzų kalbos mano dukteris. Galėsite čia ir gyventi. Duosim jums vieną gražų kam­barį, ar sutinkate?

Vadinasi, guvernantė? Galbūt tos pareigos ir pelningesnės, ir ramesnės. Bėda tik ta, kad aš nuo senų laikų tokių pareigų nemėgstu, ir visas guvernantes laikau tarnaitėmis.

Nenorėjau įžeisti pono Rešito. Padėkojau už man parodytą pagarbą ir svetingumą. Bet pasakiau, kad negaliu priimti jo pasiū­lymo dėl Munisės. Tačiau ponui Rešitui tai neatrodė jokia kliūtis.

- Ir jai pas mus užteks vietos, dukra mano, - pasakė jis. - Argi vargšė maža mergytė gali būti mums našta?

Tvirto atsakymo nedaviau. Paprašiau leisti tris dienas pagal­voti. Pamėginsiu paskutinį kartą. Jei gausiu valstybinę tarnybą - gerai. O jei ne - ką padarysi!

Karšyjaka, spalio 3

Mums su Munise paskyrė kambarėlį su vaizdu į jūrą viršutinia­me namo aukšte. Mažas kaip paukščio narvelis, bet jaukus.

Iki vėlaus vakaro grožėjausi pro langą jūra ir krantine. Pro mūsų langą matyti visa įlanka. Kitame jos krante - Izmiro kal­vos tarytum žvaigždėmis nusėtų debesų tumulai, ištisa žiburių grandinė, puošianti krantinę tartum būtų šventė.

Tačiau teisybę pasakius, man kur kas labiau patiko Karšyja- kos krantinė, kuri driekėsi šiame įlankos krante. Koks gražus, koks linksmas čia gyvenimas! Iki vidurnakčio čia bilda tram­vajai, žalsvoje dujų žibintų šviesoje pirmyn ir atgal be perstojo vaikštinėja būriai jaunimo. Toliau - jūroje atsispindinčiais mar­gaspalviais žiburiais išpuoštas kazino, iš kurio sklinda čia links­mi, čia liūdni gitaros garsai.

Nežinau kodėl, bet man vaidenasi, kad toje švelnioje švieso­je, kurioje aš skiriu tik baltas ir juodas drabužių dėmes, vaikšti­

Čiauškutė 313

nėja vien įsimylėjusių sužadėtinių poros. Ir ne tik ten. Visuose tamsos apgaubtuose kampeliuose, pamėkliškai stūksančių uolų viršūnėse, - visur pilna plika akim nematomų įsimylėjėlių.

Iš jūros ataidi šnaresiai, iš lūpų į lūpas perduodami slapti garsai. O tas man krūtinę spaudžiantis ir kvapą gniaužiantis šil­tas nakties alsavimas turbūt sklinda nuo jaunų merginų lūpų. Jų galvos ilsisi ant mylimųjų krūtinių, o žvilgsniai įsmeigti į žalias jų akis, patamsėjusias kaip nakties jūra.

Mane šiuose namuose sutiko labai mandagiai, tarytum mažą ponią. Mano bagažas niekada nebuvo sunkus, bet vis tiek esu labai dėkinga senam tarnui, kuris vikriai pastvėrė nešulį iš mano rankų ir neleido man pačiai tempti jo į kambarį. Munisė dar buvo per maža, kad tai suprastų. Namų prabanga ją apakino. Lipdama į viršų, ji norėjo pažaisti tą patį žaidimą, kurį visados žaisdavo namie. Per vidurį laiptų ji nutvėrė mane už sijono ir mėgino nutempti pakopomis žemyn. Čiupau ją už rankutės ir sušnibždėjau į ausį:

- Munise, vaikeli, juk mes esam svetimuose namuose... Pa­lauk, kai turėsime savo namus, tada vėl galėsi...

Mergaitė kaipmat liovėsi. Ji suprato, ką norėjau pasakyti.Kai įėjome į kambarį, jos mažas gražus veidelis jau nebespin-

dėjo džiaugsmu. Kaip jautriai ji atjaučia mane. Ji puolė man ant kaklo ir stipriai prisiglaudusi kaip paprastai apibėrė mano veidą bučiniais.

*

Uždarydama langą, dar kartą žvilgtelėjau žemyn. Žmonių kran­tinėje nebebuvo, žibintai nebedegė, jūra, kuri prieš valandėlę visa švytėjo nuo krantinės žiburių atšvaitų, dabar atsitraukė, paliko smėlėtą krantą ir tarytum pamažu užmiegantis kūdikis padėjo savo galvą ant baltos uolų pagalvės...

314 Rešatas Nuri Giuntekinas

*

Šiandien, kai važiavau čionai... (Bet apie tai nedrįstu rašyti... Vėliau...)

Karšyjaka, spalio 7

Rešit Bejaus namuose gyvename neblogai. Mano mokinės - dvi mergaitės, viena mano metų, kita - truputį jaunesnė. Vyresnioji, vardu Ferhundė, iš veido tikra tėvo kopija. Užtat labai aikštingo būdo. Mažoji, Sabahata, - jos priešingybė. Graži kaip kūdikis, švelni, meili mergaitė.

Viena tarnaitė, kartą reikšmingai mirktelėjusi, man pa­aiškino:

- Tuo metu amžinatilsį ponia jau sirgo. Ją lankė vienas jau­nas kariuomenės gydytojas. Ponia žiūrėjo žiūrėjo į to daktaro veidą, šit ir gimė graži mergaitė.

Labiausiai bijau tarnaičių. Bet ko aš čia, argi ir pati dabar nesu viena iš jų? Manau, kad elgiuosi teisingai - jokių paliepimų joms neduodu... Užtat jos mane gerbia...

Žinoma, manau, kad čia svarbi ir šeimininko pono Rešito man rodoma pagarba.

Didžiausias šių namų trūkumas, kad jis nuolat ūžia kaip avi­lys. Amžinai pilna svečių. Blogiausia, kad Ferhundė ir Sabahata reikalauja, kad aš būtinai dalyvaučiau sutinkant kiekvieną sve­čią. Bet dar didesnė šių namų blogybė, kad juose gyvena vyres­nysis pono Rešito sūnus Džemilis... Kokių trisdešimties metų tuščiagarbis ir nemalonus vaikinas... Dešimt mėnesių per metus jis švaisto tėvo pinigus Europoje, o du mėnesius gyvena čia, Iz- mire. Ačiū Dievui, jau eina į pabaigą antrasis mėnuo. Kitaip aš būčiau pabėgusi iš šių namų jau prieš tris dienas. Ko man reikia, paklausite? Aš irgi savęs taip klausinėjau, bet išėjo kitaip.

Čiauškutė 315

Prieš tris dienas Ferhundė su Sabahata pralaikė mane svetai­nėje apačioje iki vėlaus vakaro. Atsisveikinusi su jomis tamsoje lipau į savo kambarį viršuje... Trečiojo aukšto laiptų aikštelėje prieš mane staiga išdygo vyro šešėlis. Nežmoniškai išsigandau ir jau norėjau nerti žemyn.

Pasigirdo Džemilio balsas:- Nebijokite, panele, čia ne svetimi.Pro vieną šoninį langą jam ant veido krito silpna šviesa.- Atleiskite, pone, nepažinau jūsų iš karto, - tariau ir norėjau

praeiti.Džemilis žengė vieną žingsnį į dešinę. Kadangi laiptai buvo

siauri, man trūko vietos pro jį prasisprausti.- Negaliu užmigti, panele, išėjau pasigrožėti mėnesiena.Kiaurai permačiau jo kėslus, bet apsimečiau nieko nesupran­

tanti ir pamėginau prasmukti.Vis dėlto kažką atsakyti reikėjo.- Bet šiandien nėra mėnulio, pone, - pasakiau.- Kaipgi nėra, panele? - lėtai prašneko jis. - O šitas rausvas

mėnuliukas, kuris staiga patekėjo prieš mane ant laiptų? Kokia dar mėnesiena galėtų taip užburti?

Džemilis nutvėrė mane už rankų, karštas jo kvėpavimas plūstelėjo man į veidą, ir aš staigiai atšokau. Jeigu nebūčiau įsi­tvėrusi į laiptų turėklus, būčiau nusiritusi žemyn. Dar į kažką trinktelėjau galvą ir netyčia riktelėjau.

Džemilis tyliai prišoko prie manęs. Nors jo veido nemačiau, bet jaučiau, kaip sunkiai ir neramiai jis kvėpuoja.

- Atleiskite, Feride, ar jūs užsigavote?- Ne, nieko, tik leiskite man eiti, - buvau bemaldaujanti, bet

iš burnos netikėtai išsiveržė riksmas. Norėjau jį užgniaužti, pri­dėjau prie lūpų nosinaitę. Ūmai pamačiau, kad iš truputį pra­skeltos lūpos sunkiasi plona kraujo srovelė.

Mes stovėjome prie laiptų langelio. Užuolaida turbūt buvo prasiskleidusi, nes pro tarpą krintančioje šviesoje kraują pamatė ir Džemilis. Jo balsas suvirpėjo.

316 Rešatas Nuri Giuntekinas

- Feride, šį vakarą aš pasielgiau kaip niekingiausias žmogus pasaulyje. Maldauju jūsų kilniaširdiškumo ir atleidimo.

Aš tiesiog pakraupau nuo tų šaltų mandagumo žodžių, ku­riuos jis tesugebėjo ištarti po tokio įžūlaus išsišokimo. Vis dėlto jie man įkvėpė drąsos.

- Jūsų elgesys nėra kuo nors ypatingas, pone, - atrėžiau sau­sai. - Taip elgtis su tarnaitėmis - įprastas dalykas... Kai sutikau dirbti jūsų namuose, žinojau, kad mano padėtis mažai kuo skir­sis nuo tarnaitės. Galite nebijoti, aš neišplepėsiu, bet rytoj rytą, sugalvojusi kokią nors dingstį, iš čia išsikraustysiu.

Išdrožusi tokią kalbą, apsisukau ir lyg niekur nieko užkopiau į savo kambarį.

*

Paimti į vieną ranką lagaminą, į kitą - Munisę, trenkti durimis ir išeiti - labai paprasta. Bet kur? Jau praėjo trys dienos, o aš savo pažado neįvykdžiau. Vis dar esu čia. Atėjo laikas papasakoti, kas įvyko tą vakarą, kai čia atvykau, ir apie ką pasidrovėjau rašyti net savo dienoraštyje.

Atvykau pavakary, kai jau buvo pradėję temti. Paklausite, ar nebūtų buvę protingiau palaukti kito ryto? Žinoma, taip. Bet bu­vau priversta taip padaryti.

Tą beviltišką vakarą, kai atvykau čionai, namai buvo pilni svečių. Ponas Rešitas ir jo dukterys rodė mane svečiams kaip ką tik įsigytą naują papuošalą. Visi žiūrėjo į mane palankiai ir gal truputį su gailesčiu. Elgiausi kukliai ir net droviai, kaip ir derė­jo pagal mano naujas pareigas, stengiausi padaryti visiems kuo geriausią įspūdį, bet staiga pajutau alpulį ir trumpam praradau sąmonę. Prisimenu tik, kad atsisėdau ant kėdės kraštelio, sten­giausi, kad nuo lūpų nedingtų šypsena ir kokiai pusei minutės, o gal ir trumpiau, užsimerkiau.

Ponas Rešitas, jaunosios panelės, svečiai, - visi susijaudino.

Čiauškutė 317

Sabahata prišoko prie manęs su stikline vandens ir privertė nuryti kelis gurkšnius vandens. Mudvi šypsojomės tarsi tai būtų buvęs pokštas.

Viena pagyvenusi viešnia šyptelėjo:- Menkniekis, matyt, lodosas* paveikė. Ak, tos lepiosios,

jausmingosios šių laikų panelės. Vos tik oras truputį pasikeičia, jos jau glemba kaip gėlės ir alpsta.

Visi pamanė, kad esu sunkumų nepakelianti lepūnėlė, ligota, išpaikinta mergina.

Aš linkčiojau galvą - tarsi pritariau jų nuomonei ir dėkojau, kad palaikė mane tokia.

Bet tai buvo netiesa.To nelauktai užėjusio silpnumo priežastis buvo kita. Tą dieną

Čalykušu pirmą kartą gyvenime buvo alkana.

Karšyjaka, spalio 11

Šiandien pas Ferhundę ir Sabahatą vėl atvyko svečių iš Izmiro. Keturios panelės nuo penkiolikos iki dvidešimties metų am­žiaus. Po pietų mes ketinome nuplaukti valtimi iki Bairakly. Bet lyg tyčia, vos tik išėjome į gatvę, pradėjo lyti. Apsisiautusios čar- šafais, mes nusiminusios grįžome atgal į svetainę. Vienos pane­lės truputį paskambino rojaliu, kitos, susispietusios kamputyje, liežuvavo. Paskui, susiskirsčiusios poromis, ėmė paslapčia kuž­dėtis. Suglaudusios galvas, jos kartkartėm imdavo taip kikenti, tarsi kas būtų jas kutenęs.

Sabahata buvo labai meili, bet tikras velniūkštis. Ji be per­stojo tauškė, juokavo ir linksmino viešnias. Ant etažerės gulėjo albumai su šeimos ir artimųjų fotografijomis. Sabahata pasiėmė vieną, pasidėjo ant stalo ir susikvietusi visą būrį, pradėjo rodyti

* Pietų vėjas.

318 Rešatas Nuri Giuntekinas

nuotraukas. Tačiau juokingos buvo ne nuotraukos, o Sabahatos paaiškinimai apie jose pavaizduotus žmones. Apie kiekvieną ji pasakojo tokių linksmų dalykų, kad mes tiesiog raitėmės iš juo­ko. Pavyzdžiui, vienas stotingas, barzdotas generolas, kurio krū­tinė buvo nukabinėta ordinais ir kuriam derėtų valdyti pasaulį, gavo su šluota į kailį nuo savo žmonos.

Štai ori giminaitė, bet išsyk matyti, kad tikra kaimietė. Kartą lipdama iš garlaivio Kokarjaly prieplaukoje, ji įkrito į jūrą ir kad pradės šaukti tenykšte tarme: „Gelbėkit mano sielą, gelbėkit!“

Ponas Rešitas turėjo Konjoje pieno brolį, į kurį žiūrėdamas negalėjai nesijuokti. Vienoje nuotraukoje jis buvo apsirengęs plačkelnėmis, apsimuturiavęs galvą čalma ir panėšėjo į šventiką. O kitoje, įdėtoje šalia, buvo nufotografuotas, kai jį išrinko depu­tatu, jau visai kitoks - su fraku ir monokliu akyje.

Šventikas, piktai išsproginęs akis, žiūrėjo į deputatą, o depu­tatas, pašaipiai perkreipęs lūpas, spoksojo į šventiką. Šis vaizdas buvo toks juokingas, jog sulaikiusi Sabahatos ranką, kad ji neuž­verstų to lapo, aš kvatojausi lyg pamišusi.

Ferhundė sumanė patraukti mane per dantį.- Feride, jeigu norėtumėte, mes galėtume jus ištekinti už

šios šaunios personos. Dabar jis laisvas. Išsiskyrė su savo pirmą­ja žmona. Deputatu tapęs, sako, ieškosiąs pasaulietės, deputato vertos žmonos.

Leipdama juokais, pasitraukiau nuo stalo ir tariau:- Tučtuojau rašykite laišką, sutinku. Jeigu kitokios laimės su

juo ir nepatirsi, tai bent praleisi gyvenimą smagiai juokdamasis.- Feride, kai pamatysite šitą fotografiją, bijau, atsisakysite te­

kėti už deputato, - pasakė Ferhundė.„Ak, koks gražus“, - sutartinai atsiduso viešnios ir ėmė moti,

kad ateičiau pažiūrėti.- Be reikalo stengiatės, aš savo deputato neatsisakysiu, - pa­

sakiau priėjusi prie stalo ir stengdamasi prakišti savo galvą pro jų šukuosenas, suremtas virš fotografijos. Kaip ir jos, aš negalė­

Čiauškuti 319

jau susilaikyti ir šūktelėjau iš nuostabos. Iš albumo į mane žvelgė besišypsantis Kiamrano veidas.

*

Iš tos fotografijos Sabahata nesijuokė. Priešingai, ji labai rimtai ir karštai ėmė pasakoti draugėms:

- Tas ponas - mano tetos Miuneveros vyras. Jie susituokė praėjusį pavasarį Stambule. Ak, kad jūs pamatytumėte jį gyvą! Kokios akys, kokia nosis! Papasakosiu jums dar įdomesnį daly­ką: tas ponas, sako, buvo įsimylėjęs vienos savo tetos dukterį. Ta mergina buvusi smulkutė, bet tokia pašėlusi, tokia lengvabūdė ir aikštinga, kad ją buvo praminę Čalykušu. Tai ta Čalykušu Kiam- raną atstūmė. Širdžiai neįsakysi... Likus dienai iki jų vestuvių, ji pabėgo iš namų į svetimus kraštus. Kiamranas ištisus mėnesius nieko nevalgė, nieko negėrė, vis laukė tos neištikimos panelės. Bet jeigu ji būtų ketinusi grįžti, argi būtų pabėgusi vestuvių iš­vakarėse? Aš buvau ten, kai teta Miunevera bučiavo savo anytai ranką, tai senoji moteriškė, matyt, prisiminusi tą keistąją Čaly­kušu, pratrūko raudoti kaip vaikas.

Klausiausi to pasakojimo atsirėmusi alkūnėmis į rojalį ir užgniaužusi kvapą, nė nekrustelėdama. O Kiamranas šypsojosi man iš albumo. Pagaliau tyliai tariau: „Kaip nedora...“

Sabahata atsigręžė į mane:- Jūs teisingai pasakėte, Feride, - pasakė ji. - Tokiam gra­

žiam, tokiam kilniam jaunuoliui neištikimos merginos kitaip nepavadinsi - tikra nedorėlė.

*

Kiamranai, aš tavęs nekenčiu. Antraip, išgirdusi šią žinią, būčiau alpusi, verkusi, sielojusis. O dabar juokiausi taip, kaip dar nie­kuomet gyvenime, ir stengiausi visus užkrėsti savo linksmumu.

320 Rešatas Nuri Giuntekinas

Ir jeigu truputį vėliau nebūčiau taip nevykusiai pasirodžiusi, bū­čiau laikiusi tą dieną laimingiausia gyvenime.

Pavakary nustojo lyti, ir mes nusprendėme pasivaikščioti po laukus. Ėjome kalnų griūties pragraužtos griovos krantu. Stai­ga viena viešnia kitame krante pamatė chrizantemą. „Ak, kokia graži, - sušuko ji. - Kad galėčiau ją nusiskinti!“ - „Jeigu norite, aš jums ją padovanosiu“, - pasakiau nusišypsojusi. Griova atro­dė grėsmingai - gili ir plati.

Merginos nusijuokė, o viena pašaipiai pasakė:- Jeigu būtų tiltelis, tada gal ir pavyktų.- Manau, kad apsieisiu ir be tiltelio, - pasakiau aš ir puoliau

į vandenį.Už nugaros pasigirdo šūksniai.Sėkmingai perbridau į kitą pusę. Tačiau nuskinti chrizan­

temos man vis dėlto nepasisekė. Prie pat kranto paslydau ant griovos dugno. Kad nepargriūčiau, įsitveriau kažkokio dygaus krūmokšnio šakos ir susibadžiau rankas. Tai va, jeigu tą dieną nebūčiau susižeidusi, jei į delną susmigę dygliai nebūtų skau­dėję ir aš dėl to nebūčiau iki pat namų visą kelią verkusi vakaro sutemose, laikyčiau tą dieną linksmiausia ir laimingiausia savo gyvenime.

Kiamranai, aš pabėgau į svetimus kraštus, nes nekenčiu ta­vęs. Bet dabar neapykanta pasiekė tokį laipsnį, jog man nebeuž­tenka, kad mus skirtų erdvė, aš noriu pabėgti dar toliau nuo to pasaulio, kuriame tu gyveni ir kvėpuoji.

Tvirtai apsisprendžiau, kad neliksiu šiuose namuose. Todėl kas antrą trečią dieną lankausi Izmire, švietimo skyriuje. Vakar rytą garlaivyje sutikau savo buvusią mokytoją seserį Berenisą. Buvau ją sutikusi ir prieš du mėnesius. Kadangi dar mokykloje mudvi gerai sutarėme, pasipasakojau jai savo vargus. Vakar se­suo Berenisą man pasiūlė:

- Feride, aš jau keletą dienų tavęs dairausi. Mūsų mokyklai Karantinoje reikia piešimo ir turkų kalbos mokytojos. Aš reko­

Čiauškutė 321

mendavau direktorei tave. Kambario nuomotis nereikės, gyven­si pensione. Tu juk pripratusi prie mūsų gyvenimo būdo.

Mano širdis ėmė smarkiau plakti. Man pasirodė, jei vėl pa- sinersiu j anų kvapų, duslių vargonų garsų pasaulį, vėl galėsiu susigrąžinti bent dalelę savo vaikystės svajonių.

Todėl ilgai nesvarsčiau:- Gerai, miela seserie, atvažiuosiu. Ačiū jums.Šiandien, prieš išvykdama ten, užėjau į švietimo skyrių

pasiimti dokumentų. Man pasakė, kad skyriaus vedėjas jau trečią dieną klausinėja manęs. Reikėjo sužinoti, ko jam pri­reikė ir užėjau.

Pamatęs mane skyriaus vedėjas sušuko:- Privertei ilgai laukti, dukra mano, bet tavo laimei, yra vie­

na gera vieta. Važiuosi į Kušadasy mokyklą.Kušadasy* - koks gražus pavadinimas. Juk tai mano vardas.

Tuomet ir vieta gali būti tikrai graži. Bet juk jau pažadėjau sese­riai Berenisai... Tylėjau, nieko neatsakiau, svarsčiau.

Vienur - ramus gyvenimas, kitur - tikriausiai vėl skurdas ir nepriteklius. Bet ar nėra savotiško patrauklumo ir paguodos? Prieš akis iškilo vargšai apleisti mažyliai, kuriuos žaloja kažkieno rankos. Tie vargšeliai, tartum pradedančios skleistis gėlės, laukia tegu ir menkiausio saulės spindulėlio, mažyčio trupinėlio užuo­jautos. Tam, kas juos užjaučia, kas parodo jiems bent truputį šir­dies, jie atiduoda visą savo meilę. Supratau, kad jau esu beatodai­riškai pamilusi vargšelius. Argi Munisė nėra viena iš jų?

Be to, ir dveji pastarieji metai mane šio to išmokė. Taip, kaip šviesa sukelia nesveikų akių perštėjimą, taip ir laimė skaudina sužeistą sielą. Ir nesveikoms akims, ir sužeistai sielai geriausi vaistai - tamsa.

Aš juk ėjau mokytojauti, kad nemirčiau badu. Mano apskai­čiavimai nepasitvirtino. Šitos profesijos žmogus vieną gražią

* Išvertus reiškia „Paukščių sala“

322 Rešatas Nuri Giuntekinas

dieną gali numirti iš bado. Na, ir kas? Juk aš aukoju savo gyve­nimą kitų laimei, ir tai kur kas didesnė paguoda negu alkio nu­malšinimas. Be to, juk neįmanoma prikelti numirusių praeities sapnų. Iš mano atminties jau išsisklaidė aitrūs smilkalų kvapai, ausyse nebeaidi liūdni vargonų akordai. Nusišypsojusi savo bū­simiems Kušadasy mokiniams, kuriuos netrukus pamatysiu ir kurie laukia meilės ir užuojautos, aš pasakiau vedėjui:

- Gerai, pone vedėjau, aš vykstu.

*

Kol ateis įsakymas, generolui nieko nenorėjau sakyti. Tačiau pa­sakyti privertė vienas atsitikimas. Vyresnioji namų tvarkytoja jau seniai man kalbėjo kažkokius keistus dalykus. Pavyzdžiui, vakar nei iš šio, nei iš to, ji man sako:

- Dukra mano, aš tave kasdien vis labiau pamilstu. Ir ne tik aš, mes visi... Ferhundė ir Sabahata - jaunos merginos, bet na­mams jos jaukumo nesuteikia. Kai tu atvažiavai, čia viskas pasi­keitė. Tavo būdas, elgesys toks mielas - su dideliais tu didelė, su mažais - maža.

Panašiai ji man kalbėjo jau ir anksčiau... Visą laiką maniau, kad ji kalbasi su manim kaip su sau lygiu žmogum, tiesiog jaučia prielankumą. Bet tą patį vakarą senoji moteris atsivėrė.

- Dukra mano, - tarė ji, - ką mums daryti, kad tu stipriau prisirištum prie šių namų? Man šovė viena mintis, tik tu nieko nepagalvok, - manęs niekas nėra šito prašęs.

Po tokių namų tvarkytojos žodžių man neliko abejonės, kad ji šnekasi su manim kažkieno paprašyta. Tačiau apsimečiau, kad nieko nenutuokiu, ir klausiausi jos toliau. Matyt, nedrįsdama tęsti, ką buvo pradėjusi, ji pasuko kalbą kitur.

- Mūsų ponas ne toks jau senas. Aš pažįstu jį nuo vaikystės. Ne gražuolis, bet vyras iš stuomens ir iš liemens, turtingas. Ir būdo neblogo. Bet be šeimininkės namai - ne namai, ryt po­

Čiauškutė 323

ryt Ferhundė ir Sabahata ištekės. Neduok Dieve, pasitaikys koks plevėsa, galas mums. Feride, mergina gali ištekėti už dabitos rai­tytais ūsais, bet tokios prabangos neturės. Ak, jei mes rastume mūsų ponui tinkamą merginą, kaip manai?

Nepasakiau nė žodžio, tik su kartėliu nusišypsojau.Ponas Rešitas su manimi visada pagarbiai elgėsi, domėjosi

Sabahatos ir Ferhundės pamokomis, valandų valandas kartu su mumis juokaudavo, net sviediniu žaisdavo... Vadinasi, visa tai... Prisiminiau švietimo skyriaus sekretoriaus žodžius: „Jei ponas Rešitas būtų panorėjęs, jis tikrai būtų paskyręs jus pran­cūzų kalbos mokytoja, matyt, turi kitokių sumetimų!“ Prieš kelerius metus išgirdusi tokias šnekas, būčiau įširdusi. Tačiau dabar norėjau tik kuo skubiau nutraukti tvarkytoją, todėl labai abejingai tariau:

- Mudvi tikrai būtume galėjusios surasti ponui Rešitui tin­kamą nuotaką. Kaip gaila, kad po dviejų dienų aš išvažiuoju į Kušadasy. Po kelių mėnesių ten atvažiuos mano sužadėtinis, ir mes susituoksime. - Ir nepaisydama senosios moteriškės nuos­tabos, išdrožiau: - Telaimina jus Alachas... Aš norėčiau anksčiau atsigulti, - ir nuėjau į savo kambarį.

Kušadasy, lapkričio 25

Jau tada, kai manęs paklausė, ar važiuosiu į Kušadasy, mane ap­ėmė džiaugsmas, ir aš pagalvojau: „Kušadasy - mano sala, rasiu ten ramybę ir laimę, kurios taip ilgai ieškau.“ Nuojauta manęs neapgavo. Čia pamilau kiekvieną vietelę. Ar labai gražu čia? Ne. Kušadasy pasirodė nesanti tokia salelė, kaip anksčiau maniau, kurioje mudvi su Munise, su ta ruda papūgėle, ramiai sau gy­vensim vienos, kaip robinzonai.

Tai gal man čia ramu? Irgi ne. Dirbu daugiau negu bet kur kitur. Tai kodėl gi? Atsakymas bus truputį juokingas. Bet ką pa­

324 Rešatas Nuri Giuntekinas

darysi, jei tai tiesa. Aš myliu Kušadasy už tai, kad jis nei patogus, nei gražus. Manau, kad Visagalis, norėdamas suteikti žmogui slaptų kančių, sutvėrė ne tik gražius veidus, gražias vietoves, gražias jūras...

Kai prieš mėnesį čia atvykau, vyresnioji mokytoja, kokių penkiasdešimties metų ligota, išvargusi moteriškė, pasisodino mane priešais ir tarė:

- Dukra mano, per tris mėnesius vieną po kito palaidojau du savo sūnus, tvirtus kaip uola. Dabar pasaulis man nemielas. Tave atsiuntė antrosios mokytojos pareigoms. Tu jauna ir, atro­do, išsilavinusi, atiduodu mokyklą į tavo rankas. Vadovauk jai, kaip išmanai. Turime dar dvi mokytojas, dvi senutes, bet iš jų jokios naudos.

Pažadėjau padaryti viską, ką sugebu, ir žodį ištesėjau.Vakar vyresnioji mokytoja man pasakė:- Feride, kad ir kiek dėkočiau tau, vis būtų mažai, tu dirbai

dešimtkart daugiau, negu žadėjai. Per mėnesį mūsų mokykla pa­sikeitė, ir vaikai išsiskleidė kaip žiedai. Teatlygina tau Alachas. Ir bendradarbiai, ir patys mažiausi mokinukai, - visi tave pamilo. Net aš kartais pamirštu savo širdgėlą ir pradedu juoktis kartu su tavimi.

Vargšė moteris mano, kad aš dirbu tik dėl jos juodų akių ir jaučiasi man skolinga.

Dirbti, visą save aukoti kitiems - koks tai puikus dalykas! Čalykušu vėl virto anų dienų Čalykušu. Neliko nei Č... neaiškaus nuovargio, nei Izmiro maišto, viskas dingo kaip įkyrus debesėlis skaisčiame vasaros dangaus skliaute.

Manęs jau nebegąsdina mintis, kad reikės iki pat žilo plau­ko aukotis svetimiems vaikams ir jų laimei. Tą tuščią vietą, kuri mano širdyje prieš dvejus metus buvo skirta negimusiems ma­žyliams, dabar atidaviau kitiems.

Čiauškutė 325

Kušadasy, gruodžio 1

Štai jau kuris laikas visi kartoja vieną žodį - karas. Kadangi visas mano gyvenimas susijęs su mokykla, iš pradžių aš į tai nekreipiau dėmesio. Šiandien miestelyje tikras sąmyšis. Prasi­dėjo karas.

Kušadasy, gruodžio 15

Karas vyksta jau penkiolika dienų, ir į vietos ligoninę kasdien atveža vis naujų sužeistųjų. Mokyklą sukaustė sielvartas. Iš kie­kvieno mokinio šeimos kas nors armijoje - arba tėvas, arba bro­lis. Mažieji dar nesuvokia viso siaubo ir nevilties, bet jaučia. Jie, kaip ir suaugę, apimti gilaus liūdesio.

Kušadasy, gruodžio 16

Kokia nelaimė. Viešpatie, kokia nelaimė! Šiandien karinės vado­vybės įsakymu uždarė mokyklą. Čia bus laikinoji karo ligoninė. Tegul daro ką nori, man vis tiek. Bet ką aš veiksiu, kol mokykla vėl atsidarys, kur dėsiuos?

Kušadasy, gruodžio 24

Šiandien nuėjau į mokyklą pasiimti paliktų knygų. Ten tokia su­maištis, kad žmogus ne tik knygos, bet ir savęs pametęs nesuras­tų. Taip nieko nepešiau. Bet staiga viena seselė pravėrė kabineto duris ir pasakė:

326 Rešatas Nuri Giuntekinas

- Pasiklauskim vyriausiojo gydytojo. Jis, rodos, pasiėmė ke­letą knygų...

Kambarys priverstas buteliukų, tvarsčių, vaistų dėžių. Vy­riausiasis gydytojas, nusimetęs švarką, pūkšdamas ir šnypšda­mas mėgino visa tai sutvarkyti. Jis stovėjo į mus nugara, ir aš mačiau tik jo sprandą, žilus plaukus ir paraitotas rankoves. Da­bar klausinėti apie knygas buvo nei šis, nei tas. Timptelėjau se­selę už rankovės ir pasakiau:

- Nereikia.Bet ji, regis, visai neketino atsisakyti savo sumanymo.- Pone daktare, jūs čia buvote radęs kelias prancūziškas kny­

gas su paveikslėliais. Kur jos?Senasis daktaras tiesiog įniršo. Neatsigręždamas jis taip bjau­

riai ėmė plūstis, taip nešvankiai nusikeikė, kad aš užsidengiau veidą rankomis ir jau norėjau pabėgti. Bet kaip tik tą akimirką daktaras atsigręžė ir netikėtai sušuko:

- Vaje, mažyte, čia vėl tu?Pamačiusi jo veidą, aš irgi nudžiugau.- Pone daktare! Zeinilero kaimo daktare! - garsiai šūktelėjau.Neperdedu, aš tikrai garsiai surikau.Daktaras apvertė kelis buteliukus, priėjo prie manęs, paėmė

už rankų, prisitraukė mano galvą sau prie krūtinės ir per čaršafą pabučiavo man į plaukus. Mes buvom susitikę vieną dieną, gal net ne dieną, o kelias valandas. Bet kokia nepaaiškinama slapta dvasinė gija mus surišo, kad po poros metų kaip seni draugai, tikriau, kaip tėvas su dukra, puolėm vienas kitam į glėbį?.. Ką gali žinoti, žmogaus širdis - tokia neįmenama mįslė!..

Visai kaip ten, Zeinilere, daktaras Hairula manęs paklausė:- Nagi, išdykėle, ką čia veiki?Jo žydros, giedros kaip vaiko akys nuostabiai blizgėjo po bal­

tomis blakstienomis. Aš vėl, kaip ir tada Zeinilere, šypsodamasi pažiūrėjau jam į akis.

- Jūs juk žinote, pone daktare, aš mokytoja. Keliauju iš vieno krašto į kitą. Šit dabar atsiuntė čionai.

Čiauškutė 327

Tarytum žinotų viską apie mano gyvenimą, mano sielos var­gus, jis su užuojauta paklausė:

- Ar iki šiol vis dar nėra jokios žinios, mažyte?Iš netikėtumo, tarsi į mane kas būtų šliūkštelėjęs šalto vandens,

ėmiau visa virpėti, mirksėti ir dėdamasi nustebusi, paklausiau:- Iš ko, pone daktare?Lyg įsižeidęs jis pagrasino man pirštu.- Kodėl meluoji man, mažyte? Tavo lūpos išmoko meluoti,

bet veidas ir akys - ne. Iš ko? Taigi iš to, kuris veja tave iš vieno krašto į kitą.

Aš gūžtelėjau pečiais.- Vadinasi, jūs kalbate apie ministeriją, bet juk žinote, kad

mokytojos pareiga tarnauti savo šalies vaikams.Kaip ir Zeinilere, daktaras vėl tvirtino savo. Jo kalba mane

labai įskaudino. Aš įsiminiau ją žodis žodin.- Tokiam amžiuje, su tokia išvaizda, su tokiu veidu? Gerai,

tebūnie taip, tebūnie, tik tu kaip ožka.Pamiršę ir vaistus, ir knygas, mudu įsileidom į kalbas.- Taip nusiminiau, daktare, kai jūs atėmėte mūsų mokyklą...- Man kita mintis šovė į galvą... Kaip vadinasi tas kaimas,

kur aš tave mokiau slaugyti ligonius? Prisimeni? O čia ar pa­dėsi man? Juk ir skirtumas nedidelis: tavo maži beždžioniukai, o mano - dideli meškinai! Bet jų sielos labai panašios. Tokios pat atviros, tyros kaip kūdikių... Bet dabar, kai prieš akis pleška ugnis, maniškiams labiau reikia pagalbos, tai bus kilnesnis dar­bas, mažyte...

Aš iškart nusišypsojau, apsidžiaugiau kaip vaikas. Juk daug geriau turėti darbą, kuris pareikalaus iš manęs visų jėgų, visos meilės.

- Gerai, daktare, galiu pradėti, kada tik liepsite.- Nors ir dabar. Žiūrėk, kas čia darosi. Sumetė tarsi rankų

neturėtų...Vėl vienas šiurkštus, nešvankus žodis.

328 Rešatas Nuri Giuntekinas

- Bet su viena sąlyga, daktare... Prie manęs jūs nesiplūsite kaip kareivis...

- Pasistengsiu, mažyte, pasistengsiu, - nusišypsojo jis. - Bet jei kada neištverčiau ir išsprūstų, tu man atleisk...

Mudu dirbome iki pat vakaro, rengėmės priimti ligonius, kurių, kaip buvo pranešta, atveš jau rytoj.

Kušadasy, sausio 26

Jau mėnuo, kaip dirbu su daktaru Hairula gailestingąja sesele. Karas vis dar tęsiasi, j ligoninę atvežamų sužeistųjų nemažėja. Darbo begalės. Tiek, kad kartais ir nakvoti namo nepareinu.

Vakar naktį teko ilgai slaugyti vieną pagyvenusį sunkiai su­žeistą kapitoną. Paryčiais buvau tokia pavargusi, kad užmigau krėsle mūsų vaistinės kambaryje.

Staiga pajutau, kad kažkas lengvai palietė mano pečius ir pra­merkusi akis pamačiau daktarą. Bijodamas, kad nesušalčiau, jis atsargiai užklojo mane antklode, stengdamasis, kad nenubusčiau. Pro langą krintančioje auštančio ryto šviesoje jis atrodė dar labiau pavargęs ir sumenkęs, bet jo žydros akys meiliai šypsojosi.

- Miegok, mažyte, miegok ramiai.Tas dėmesys man buvo toks malonus!.. Norėjau padėkoti,

dar kažką pasakyti, bet neįstengiau įveikti miego ir nuovargio, tik nusišypsojau ir vėl užmigau.

Nepaisant dviejų didelių daktaro ydų, labai jį pamilau. Vie­na yda, kad jis mėgsta plūstis nešvankiais žodžiais. Teisybė, kai žmonės netinkamai elgiasi, jie dažnai to ir nusipelno, bet argi tai pasiteisinimas? Kartais iš jo burnos pasipila tokių žodžių, kad aš bėgu šalin ir paskui keletą dienų negaliu į jį nė pažiūrėti. Laimei, jis pats pripažįsta šią savo ydą.

- Nekreipk dėmesio, mažyte, keiksmažodžiai neturi jokios reikšmės, čia tik kareiviškas įprotis, - teisindavosi jis.

Čiauškutė 329

Atgailaudamas dėl savo nepadoraus burnojimo, nuoširdžiai atsiprašinėdamas, daktaras man primena išdykusį vaiką, kuris žino, kaip prisimeilinti, kad jam atleistų išdaigas.

Kita yda dar didesnė už pirmąją. Tas nepraustaburnis vyras meistriškai sugeba ištraukti kitų paslaptis, apie kurias dažnas bijo prisipažinti net pats sau. Pavyzdžiui, nežinau kaip, bet jis jau žino beveik visus mano nuotykius, apie kuriuos niekam nesu pasako­jusi. Juk jo klausinėjama aš atsakinėjau itin šykščiai. O jis, matyt, tuos mano pabirus atsakymus rinko į krūvą, dėjo vieną prie kito, ir štai - jau turi visą vaizdą.

Pats daktaras vienišas. Jis buvo vedęs prieš dvidešimt pen­kerius metus, bet po devynių mėnesių žmona mirė nuo šiltinės. Nuo tada jis vienas. Gimęs daktaras Rodo saloje, bet Kušada- sy turi dvarelį. Žodžiu, jam nereikia karininko algos. Jis pats iš savo lėšų išleidžia ligoniams gerokai daugiau. Pavyzdžiui, užva­kar vienam sužeistam kareiviui skaičiau iš namų atėjusį laišką. Kareivio motina rašė, kad skurdas juos visai surietęs, vaikai iš bado išėję į gatvę elgetauti. Klausydamasis laiško skundų karei­vis giliai atsiduso.

Daktaras tuo metu apžiūrinėjo gretimoje lovoje gulintį su­žeistąjį, bet ūmai atsigręžė į mus.

- O tai tau! Ir kokio velnio jūs tikitės, tiek padaužų paleisda­mi į gyvenimą?!

Tas piktas juokas įsmigo man į širdį kaip strėlė. Kitu metu būčiau turbūt kaip reikiant išbarusi daktarą. Bet jis pirmas grįžo prie to laiško.

- Mažyte, tu pasistenk labai atsargiai sužinoti to meškino motinos adresą, nusiųsiu jai kelias liras, - pasakė jis.

Man atrodo, kad daktaras tarnauja armijoje ne iš pareigos ir ne dėl pinigų, o iš meilės tiems vargšams kareiviams, kuriuos jis švelniai vadina „brangiaisiais meškinais“. Tik man regis, jis kažkodėl stengiasi tą meilę nuslėpti, tarsi ji būtų koks gėdingas dalykas.

330 Rešatas Nuri Giuntekinas

Kušadasy, sausio 28

Šį rytą atėjusi į ligoninę sužinojau, kad atvežti keturi sunkiai su­žeisti karininkai. Seserys pranešė, kad daktaras manęs ieškojęs. Visuomet, kai reikėdavo daryti sudėtingą operaciją, jis kviesda­vosi mane.

- Negerai rodyti tau tokius baisius dalykus, bet, mažyte, nėra kito tokio patikimo žmogaus. Anos tik siutina mane, imu šūkau­ti ir painiotis, - sakydavo jis.

Nusimečiau čaršafą, skubiai apsivilkau chalatą. Bet kol aš rengiausi, operacija baigėsi. Sužeistąjį neštuvais nunešė į viršų.

Daktaras pasišaukė mane.- Mažyte, - pasakė jis, - mes čia labai rimtai palopėme. (Ope­

raciją jis paprastai vadindavo lopymu.) Vienas jaunas štabo majo­ras. Bomba jam sužeidė dešinę ranką ir vieną veido pusę, pagul­džiau jį savo kabinete. Tu prižiūrėk jį. Būk atidi ir rūpestinga.

Kalbėdamiesi mudu įėjome į kabinetą, kur nejudėdamas gu­lėjo sužeistasis sutvarstyta galva ir ranka. Priėjome prie lovos. Buvo matyti tik dalis neaprišto kairiojo skruosto. Veidas man pasirodė matytas, bet taip storai aptvarstytas, kad buvo sunku atpažinti.

Daktaras paėmė kairiąją sužeistojo ranką, pačiupinėjo pulsą, paskui pasilenkęs prie jo visai arti, pašaukė:

- Pone Ichsanai... Pone Ichsanai...Ir staiga lyg žaibas apšvietė mano protą. Juk čia tas štabo ma­

joras, su kuriuo susipažinau generolo Abdiurahimo namuose Č... mieste. Žengiau žingsnį atgal, pasiryžusi bėgti iš čia lauk ir prašy­ti daktaro niekada daugiau manęs prie jo nesiųsti. Bet tuo metu ligonis atsimerkė ir pamatė mane. Pažino, bet nepatikėjo, kad čia tikrai aš. Mat nežinia, kiek kartų jis, būdamas sužeistas, buvo ne­tekęs sąmonės, kliedėjo, karščiavo ir regėjo beprotiškus vaizdus? Iš apsiblaususio žvilgsnio supratau, kad jis tikrai netiki savo aki­mis. Jo išbalusios lūpos vos šyptelėjo, ir jis vėl užsimerkė.

Čiauškate 331

Ponas Ichsanas! Prieš kurį laiką, pasinaudoję mano patiklu­mu, tuo, kad neturiu nei tėvo, nei brolio, - nieko, kas galėtų mane apginti, pikti žmonės prisiviliojo mane į vieną naktinį pobūvį...

Palikau tą miestą kaip kokia gatvinė, jausdama širdyje nepel­nytą pažeminimą ir slėpdama veidą. Pasaulis man tada atrodė be galo žiaurus, maniau, kad kito kelio nėra - privalau susitaiky­ti su tuo žiaurumu. Tada jūs apgynėte mane, rizikuodamas savo karjera, savo ateitimi, pasielgėte be galo kilniai.

Liūdnas atsitiktinumas šiandien mus vėl suvedė, aš nepa­bėgsiu nuo jūsų ir tomis liūdnomis, pilnomis nevilties dienomis slaugysiu jus kaip jaunesnioji jūsų sesuo.

Kušadasy, vasario 7

Ichsano žaizda nelabai pavojinga, po mėnesio jis pasitaisys. Bet nuo dešiniojo antakio per visą skruostą iki pat smakro jį bjauros baisus randas.

Kai daktaras Hairula jį tvarsto, aš išeinu. Ne todėl, kad širdis neatlaikytų - kasdien tenka matyti ir baisesnių dalykų, - o todėl, kad pamačiau, jog mano žvilgsnis jam baisiau už peilio dūrį į skaudamą vietą.

Vargšelis žino, su kokiu veidu paliks ligoninę. Nors atvirai apie tai niekam nėra prasitaręs, bet viduj jį graužia neviltis.

- Truputį daugiau kantrybės, jaunuoli. Po dvidešimties die­nų sveikutėlis atsistosi ant kojų, - guodė jį daktaras, bet Ichsanui tie žodžiai kelia dar didesnį nerimą.

Kad tos dienos jam būtų lengvesnės, aš stengiuosi iš visos širdies, skaitau knygas, o kartais net seku pasakas.

Taip, vargšelis tyli, bet aš žinau, kad nė minutės nenustoja galvojęs apie savo subjaurotą veidą... Kartais, norėdama jį pa­guosti, ką nors prikuriu. Pasakoju, kad veido grožis - pats be­prasmiškiausias dalykas pasaulyje ir net žalingas, kad tikrasis grožis slypi žmogaus širdyje, jo sieloje.

332 Rešatas Nuri Giuntekinas

Kušadasy, vasario 25

Ichsanas pasveiko anksčiau negu mes tikėjomės. Šiandien iš ryto atnešiau jam arbatos su pienu ir radau jį jau apsirengusį.

Prieš akis iškilo generolo Abdiurahimo sode praėjusiais me­tais sutiktas tviskančiais drabužiais pasidabinęs štabo karininkas gražiu ir išdidžiu veidu.

Argi dabar prieš mane stovintis atsigavęs kareivis, kurio su­lysęs kaklas graudžiai styro uniformos apykaklėje ir kuris gėdi­jasi savo žaizdos, buvo tas pats gražuolis štabo majoras?

Turbūt man nepavyko nuslėpti savo kartėlio. Bet apsimečiau, kad jo priežastis kita, ėmiau piktai kibti:

- Kas čia dabar, pone Ichsanai? Visai kaip vaikas, jums dar ne laikas apsirengti, juk jūs dar nepasveikote!

Nudelbęs akis, jis atsakė:- Gulėjimas paverčia žmogų dar didesniu ligoniu.Abu tylėjome. Paskui, mėgindamas nuslėpti susierzinimą, jis

pasakė:- Jau noriu išeiti. Čia nebeliko kas veikti. Pasveikau...Mano širdis plyšo iš gailesčio, bet mėginau paversti viską

juokais:- Matau, pone Ichsanai, jūs nenorite manęs klausyti. Jumy­

se vėl pabudo kario atkaklumas. Bet įspėju - aš jus apskųsiu. Viską papasakosiu daktarui. Tegul duoda jums pipirų, tuomet žinosite...

Palikusi padėklą, skubiai išėjau lauk. Bet daktaro neieškojau...

Vasario 25, pavakarys

Baisiai susikivirčijau su daktaru. Bet ne dėl darbo. Tiesiog jis ne­jaučia saiko ir per daug kišasi į kitų reikalus...

Ką tik kalbėjomės apie Ichsaną. Pasakiau, kad jis labai kanki­nasi dėl sužaloto veido.

Čiauškate 333

Daktaras Hairula perkreipė lūpas.- Jis teisus, aš jo vietoje šokčiau j jūrą. Kur daugiau dėtis su

tokiu veidu, jei ne žuvis šerti? - pasakė jis.- Daktare, aš apie jus visai kitaip maniau. Argi veido grožis

prilygsta sielos grožiui?Daktaras Hairula nusišypsojo ir nusišaipė:- Plepalai visa tai, mažyte. Žmogaus su tokiu veidu visi vengs.

O ypač tavo amžiaus mergaitės, gal ne?Jis truktelėjo pečiais - mat neabejojo, kad teisus. Aš puoliau

prieštarauti:- Jūs beveik viską žinote apie mano gyvenimą, jūs kone prie­

varta ištraukėte iš manęs visas paslaptis. Aš turėjau gražų, net labai gražų sužadėtinį. Jis mane apgavo, ir aš ištryniau jį iš savo gyvenimo, dabar neapkenčiu jo.

Daktaras Hairula vėl nusikvatojo. Paskui savo besijuokian­čias, baltų blakstienų aprėmintas žydras akis įsmeigė tiesiai į mano širdies gelmes.

- Pažvelk į mane, mažyte. Ne taip, žiūrėk man tiesiai į akis ir pasakyk, argi tu jo nemyli?

- Aš jo nekenčiu.Daktaras suėmė mane už smakro ir tebežiūrėdamas į akis tarė:- Ak, vargše mažyte, visus tuos metus tu dėl jo džiūsti. O tas

galvijas sugadino gyvenimą ir tau, ir sau. Tokią meilę jis vargu ar dar kur nors suras.

Mano balsas virpėjo iš pykčio:- Kodėl jūs jį taip šmeižiate? Iš kur jūs žinote?- Tai supratau jau ten, kaime, kai mudu pirmą kartą susi­

tikome. Beprasmiška slėpti. Meilė, mažyte, trykšta iš akių kaip ašaros.

Man aptemo akys, ausyse spengė. O jis vis kalbėjo:- Tu gyveni tarp žmonių, bet esi jiems tokia svetima, svetima

viskam, tu ir šypsaisi kaip sapne - liūdnai ir karčiai, man tiesiog širdis plyšta. Tu sutverta ne taip, kaip kiti. Iš bučinio gimusios

334 Rešatas Nuri Giuntekinas

legendų peri bučiniais ir minta. Jos ne tik pasakų išmonė. Ir ti­krovėje tokių būtybių esama. Ir tu, mieloji Feride, viena iš jų. Tu sutverta mylėti ir būti mylima. Ak, kvailute, tu suklydai, be reikalo pabėgai, jokiu būdu tau nereikėjo mesti to vėjavaikio. Ti­krai būtum dabar su juo laiminga.

Man užvirė širdis. Aš ėmiau šaukti ir trypti kojomis.- Kodėl jūs taip kalbate? Ko jums iš manęs reikia? - rėkiau

aš, o ašaros trykšte tryško man iš akių.Dabar ir daktaras susizgribo.- Taip, mažyte, tu teisi, man nereikėjo tau šito sakyti. Padariau

didelę kvailystę. Atleisk man, mažyte, - ėmė guosti jis mane.Bet aš tiesiog dusau iš pykčio ir negalėjau į jį net pažiūrėti.- Pamatysit, aš jums įrodysiu, kad jo nemyliu! - pasakiau ir

piktai trenkiau durimis.

Vėl vasario 25, naktis

Kai atnešiau Ichsanui lempą, jis dar buvo nenusirengęs. Stovėjo prie lango ir grožėjosi paskutiniais raudonais saulėlydžio atšvai­tais jūroje...

Nenorėdama ilgiau tylėti, pasakiau:- Jūs turbūt labai pasiilgote savo uniformos, pone...Vakaro prieblanda vis labiau tirštėjo. Tarsi įgavęs tose sute­

mose daugiau drąsos, Ichsanas mįslingai šyptelėjo, palingavo galvą ir pirmą kartą prašneko apie savo sielvartą.

- Ar uniformos? Taip, dabar visa viltis tik ji. Ji padarė mano veidą tokį. Ir tik ji tą skriaudą gali ištaisyti.

Nesupratau jo žodžių prasmės ir nustebusi žiūrėjau į jį. Jis atsiduso ir tęsė:

- Labai paprasta, Feride, nėra ko nesuprasti. Grįšiu į veikian­čiąją armiją karininku. Belieka užbaigti darbą, kurio pusę jau padarė viena bomba, ir aš būsiu išgelbėtas.

Čiauškutė 335

Jaunasis majoras išliejo savo skausmą nuoširdžiai, lyg vai­kas. Norėjau uždegti lempą, pasisukau į jį nugara, bet tyčia už­pūčiau degtuką ir neva norėdama pataisyti dagtį, pasilenkiau prie lempos.

- Nekalbėkite taip, Ichsanai, jei panorėsite, susirasite savo laimę, - ištariau labai lėtai. - Pavyzdžiui, vesite gerą merginą. Turėsite gerą šeimą, vaikų ir viską pamiršite.

Man nereikėjo nė atsigręžti, jaučiau, kad jo žvilgsnis nu­kreiptas ne į mane, o vis dar pro langą į jūrą.

- Feride, jeigu nežinočiau, kokia tyra jūsų širdis, manyčiau, kad jūs iš manęs juokiatės. Kas manęs tokio norės? Net anks­čiau, kai toks nebuvau, kai niekam neužkliūdavo mano veidas, ir tai vienai merginai nepatikau. O dabar toks pabaisa...

Daugiau Ichsanas nebenorėjo apie tai kalbėti, valandėlę pa­tylėjo ir pridūrė:

- Feride, visa tai tušti žodžiai. Atleiskite, gal galėtumėte už­degti lempą?

Vėl brūkštelėjau degtuką, bet prikišti jo prie dagčio niekaip neįstengiau. Žiūrėdama į virpančią degtuko liepsnelę, susimąs­čiusi laukiau, kol ji užges. Kambaryje vėl pasidarė tamsu, ir aš labai tyliai tariau:

- Ichsanai, anksčiau, iki šios nelaimės, jūs buvote išdidus savimyla. Jokios nesėkmės, jokios prarastos viltys jūsų neveikė. Tada, nepaisydamas savo tarnybinės padėties, gal net rizikuo­damas gyvybe, jūs gynėte vieną jauną merginą, vargšę pradinės mokyklos mokytoją. Bet tada jūs nesikrimtote taip smarkiai - neslėpkite, aš suprantu jūsų kančią - nesikrimtote, kaip dabar. Tad kodėl dabar ta vargšė pradinės mokyklos mokytoja negalėtų jums paskirti savo gyvenimo?

Sužeistasis majoras atsakė trūkčiojančiu balsu:- Feride, prašau jūsų, nežadinkite neįgyvendinamų svajonių,

neverskite manęs jaustis dar nelaimingesnių.Aš pasiryžau. Priėjau prie jo visai arti ir nuleidusi galvą tariau:

336 Rešatas Nuri Giuntekinas

- Ichsanai, prašau jus vesti mane. Imkite mane į žmonas, matysite, aš padarysiu jus laimingą. Mes abu būsim laimingi.

Pro ašaras lyg per tankią užuolaidą tamsoje negalėjau įžiū­rėti majoro veido. Jis atsargiai pakėlė prie lūpų mano ranką ir baikščiai pabučiavo pirštų galiukus.

Viskas baigta. Dabar jau niekas nebedrįs sakyti, kad aš my­liu aną...

Kušadasy, vasario 26

Nuo šios dienos, Kiamranai, tu man esi tik svetimas, tik prie­šas, ir daugiau nieko!.. Buvau tikra, kad mes niekada nebesu­sitiksime, šiame pasaulyje vienas kito nebepamatysime, vienas kito balso nebegirdėsime. Ir vis tiek niekaip negalėjau išplėšti iš širdies jausmo, kad esu tavo sužadėtinė. Kad ir ką kalbėčiau ar daryčiau, vis vien neįstengiau nustoti maniusi, jog esu tau pri­klausantis daiktas.

Taip, kodėl turėčiau meluoti? Nepaisant visos neapykantos, pasipiktinimo, visų širdgėlų, aš truputį vis dėlto likau tavo.

Tai pirmą kartą pajutau tik šįryt. Tiek laiko buvau tavo, tiek laiko kiekvieną rytą nubusdavau kaip tavo sužadėtinė, o staiga vieną dieną pabudau jau kito, ir tik šįryt, Kiamranai, aš su tavim išsiskyriau. Išsiskyriau tarytum nelaimingas tremtinys, kuris negali pasiimti savo prisiminimų, neturi teisės paskutinį kartą atsigręžti ir pasižiūrėti, ką palieka.

*

Šį rytą, pasimačiusi su Ichsanu, ketinau kartu su juo nueiti į dak­taro kabinetą ir pranešti apie mūsų sužadėtuves. Man atrodė, kad tokiam svarbiam įvykiui kasdienis seselės chalatas per prastas ir gali nuliūdinti mano naująjį sužadėtinį. Mūsų sode augo skurdus vėlyvis. Suskynusi nedidelę puokštelę, prisisegiau prie krūtinės.

Čiauškate 337

Ichsaną vėl aptikau apsirengusį. Jis nusišypsojo giedrai kaip vaikas. Nuo šiol, pagalvojau, bus mano pareiga rūpintis, kad jis jaustųsi laimingas.

Stengiausi atrodyti linksma ir ištiesiau jam rankas.- Bonjour, Ichsanai, - pasakiau.Paskui ištraukiau kelis vėlyvio stiebelius ir prisegiau jam prie

uniformos.- Tikiuosi, šiąnakt jūs ramiai miegojote, - pasakiau.- Puikiai. O jūs?- Kaip vos gimęs kūdikis, ramiai ir maloniai.- Tai kodėl jūs tokia išblyškusi?- Juk ir iš laimės galima išblykšti.Po tokio mano atsakymo mudu nutilome.Ichsano lūpos buvo be lašelio kraujo. Po valandėlės jis ėmė

iš lėto kalbėti. Tarpais, tartum bijodamas, kad balsas nepradėtų virpėti, jis nutildavo, užsikirsdavo.

- Feride, aš būsiu jums dėkingas iki pat mirties. Jūs man leidote išgyventi tokią nuostabią naktį, kokios nesu išgyvenęs net anais laimingaisiais laikais. Aš jums ką tik sumelavau, šią­nakt iki pat ryto nė bluosto nesudėjau... Jūsų žodžiai „Prašau mane vesti“ be perstojo skambėjo mano ausyse. Nemiegojau, nes nenorėjau prarasti nė vienos akimirkos iš tos vienintelės laimingos nakties, kai buvau jūsų sužadėtiniu. Kol gyvas būsiu jums dėkingas.

- Padarysiu jus amžinai laimingą, - tariau.Jis buvo labai susijaudinęs. Norėjo paimti mano rankas,

bet nedrįso. Ir tarsi būčiau sergantis vaikas švelniai ir meiliai pasakė:

- Ne, Feride, ši naktis neturi rytojaus, aš tai žinau. Šią naktį aš buvau labai laimingas. Ir vis dėlto aš šiandien pat išvykstu, po kelių valandų atsisveikinsiu su jumis.

- Kodėl, Ichsanai? Argi jūs nenorite manęs? Negerai suteikti man vilčių ir paskui išvykti! Labai negerai.

338 Rešatas Nuri Giuntekinas

Ichsanas atsišliejo nugara į sieną, užsimerkė ir giliai atsiduso. „Ak, tas balsas“, - lyg suvaitojo jis, paskui pasipurtė ir jau griežtu balsu tarė:

- Jei dar truputį pasistengsite, iš užuojautos net imsite tvir­tinti, kad mane mylite...

- Kodėl gi ne, Ichsanai? Jeigu aš norėjau su jumis susižadėti, vadinasi, tam yra priežastis.

Jis atsakė su kartėliu ir ironija:- Taip, jeigu jūs nusprendėte tekėti už manęs, vadinasi, jūs

mane mylite. Bet aš tokios jūsų meilės nenoriu. Ar jūs, Feride, iš tikrųjų manote, kad mūsų santuoka galima?

- Feride, nejaugi manote, kad esu taip žemai puolęs ir galiu priimti šią meilės išmaldą? Juk aš jums, kaip į neviltį puolęs luo­šys, keliu vien užuojautą...

Susigraudinusi iki širdies gelmių nuleidau galvą.- Jūs teisus. Mes abu vargšai... Maniau, kad sujungę dvi šird-

gėlas, galėtume būti laimingi... Bet suklydau...Parodžiau į kardą prie sienos ir pridūriau:- Jūs dar bent tiek turite paguodos. Grįžtate, kaip sakėte, to­

liau vykdyti savo pareigų. O aš, moteris, kur kas nelaimingesnė už jus.

*

Po dešimties minučių šaltą žiemos rytą, prisisegę prie krūtinių po kelis vėlyvio stiebelius, su blyškiomis, kaip ir tie stiebeliai, šypsenomis naujieji sužadėtiniai su ašaromis akyse išsiskyrė tar­si bedalis vyresnysis brolis su vieniša jaunėle sesute.

Čiauškutė 339

Kušadasy, balandžio 2

Prieš trejetą dienų mums grąžino mokyklą. Po penkių mėnesių pertraukos vėl pradėjome pamokas. Bet be reikalo, nes mokslo • metai jau baigiasi. Pavasaris. Klases užliejo skaisčios saulės spin­duliai ir ankstyvųjų gėlių kvapai. Ant sienų mirga jūros raibulių atspindžiai. Nei vaikai, nei suaugusieji dirbti neturi noro.

Vyresnioji mokytoja nieku gyvu nenorėjo likti Kušadasy. Prieš mėnesį ją perkėlė į kitą vietą. Į jos vietą paskyrė mane. Ir pakeitė pareigų pavadinimą - dabar esu direktorė. Man tos naujos pareigos nepatinka, nes kitos mokytojos pradėjo į mane šnairuoti.

Teisybę pasakius, jos nėra nei labai išsimokslinusios, nei ta­lentingos, tačiau - kas be ko - jau nebejaunos. Kaip sako švieti­mo ministerijos tarnautojai, kiekviena turi po penkiolika ar dvi­dešimt metų stažo. Manau, kad jų vietoje ir aš įsižeisčiau, jeigu vieną gražią dieną mano viršininke paskirtų mergiotę, jaunesnę už mano dukterį.

Kovo pradžioje daktarą Hairulą atstatydino.Jis turtingas žmogus, algos jam nereikia. Bet tai jį nuliūdino.- Kiek kartų savo ranka užspaudžiau akis mylimiems meški­

nams. Norėjau, kad ir man jie užspaustų, palydėtų į kapus, deja, neišdegė, - tarė jis.

Daktaras Hairula buvo nepaprastai išsilavinęs žmogus.Visą savo jaunystę jis buvo paskyręs mokslui. Namie jis turė­

jo didžiulę biblioteką, bet su ironija sakydavo, kad nėra pasaulyje kito tokio niekam tikusio daikto, kaip knygos. Juokaudavo, kad ir jas rašantys, ir skaitantys - mulkiai, nieko neišmano apie tikrą gy­venimą. Vakar mėginau jį sutriuškinti neatremiamu argumentu:

- Tai kodėl jūs ir pats tiek daug skaitote, ir mane verčiate?Tai buvo toks svarus argumentas, kad, rodos, įstengtų su­

stabdyti ir upės tėkmę. Bet daktaras nė kiek nesutriko, atvirkš­čiai, ėmė garsiai kvatotis ir dar šaipytis:

340 Rešatas Nuri Giuntekinas

- Labai gerai samprotauji, mažyte, bet kas tau sakė, kad aš ne mulkis?

Ne, nesuprantu aš to senojo daktaro. Viskam, ką myli, prie­šinasi. Aš net jaučiu, kad kiekvieną kartą mane bardamas, jis vis labiau mane pamilsta.

Dabar, atleistas iš tarnybos ligoninėje, daktaras arba sėdi už­sidaręs namie ir skaito knygas, arba apsiavęs didelius dar nuo kariuomenės likusius batus, lyg koks žandaras, užsikabinęs ant peties šautuvą, sėda ant savo mylimo širmio Diuldiulio ir joja į kaimus gydyti valstiečių. Taip susiranda ką veikti.

Namie lieka aštuoniasdešimtmetė jo žindyvė ir sodininkas, kurį jis vadina Namų Kapralu.

Prieš tris dienas daktaras pasikvietė mudvi su Munise į sve­čius. Jis buvo kuo puikiausiai nusiteikęs. Aš žiūrinėjau knygas, o jis kaip vaikas ištisą valandą žaidė su Munise. Jis taip rimtai komandavo jai, kad aš raičiausi iš juoko:

- Dabar žaisime slėpynių, tik žiūrėk, nenulįsk į kokius užka­borius, nes tu maža kaip sprindis. Kur nors įsisprausi, o aš pas­kui turėsiu ilgai vargti, kol tave surasiu. O jeigu tu manęs ilgai nerasi - nesijaudink, būsiu užmigęs kur nors tylioje vietelėje.

Po kelių dienų apgobsiu Munisę čaršafu. Jai sukaks keturio­lika. Ūgiu ji jau lygi su manimi. Mergaitė išsiskleidė tartum gėlė, jos baltutėlį mažą veidelį gaubia šviesiai geltoni šiaudų spalvos plaukai, tamsiai mėlynos akys keičia spalvą pagal šviesą - tikra pasakų peri, kuriai liūdint iš akių byra perlai, o šypsantis vei­duose pražysta rožės.

Daktaras Hairula dėl to čaršafo labai pyksta. Aš ir pati žinau, kad ji dar maža, tačiau nuogąstauju. Pažįstami man sako:

- Feride, slėpk ją nuo vyrų, jei nenori per anksti tapti uošve.Širdyje man neramu. Ir džiaugiuosi, ir pykstu. Neveltui sa­

koma, kad uošvės piktos.Vakar mes grįžom iš mokyklos, o kita gatvės puse ėjo gražus

kokių šešiolikos septyniolikos metų moksleivis. Man pasirodė

Čiauškutė 341

keista, ko jis visą laiką stebeilija į mus. Iš po savo čadros vogčiomis pašnairavau į Munisę. Ir ką pamačiau? Ta pajodžarga ručkė akių kampučiais žvilgčiojo į jaunuolį, šypsojosi jam. Tas mane taip įsiutino, kad vos neapalpau vidury gatvės. Timptelėjau begėdę už rankos ir ėmiau barti. Iš pradžių ji viską neigė. Paskui, pamačiu­si, kad aš nė per nago juodymą ja netikiu, apsimetė verkianti. Ji žinojo, kad ašaroms aš atlaidi ir galiu pradėti žliumbti kartu su ja.

- Aš žinau, kaip tave nubausti, - pasakiau. - Jau nupirkau turguje tamsiai žalio audeklo ir pradėjau siūti čaršafą.

Šįryt mudvi vėl susibarėme. Šį kartą dėl rožių aliejaus. Prieš keletą mėnesių netyčia užsiminiau, kad man labai patinka rožių aliejus. Nepraėjo nė trijų dienų, ir daktaras Hairula atnešė man vieną buteliuką. Taupydama, kad kuo ilgiau užtektų, eikvojau jo po lašelį. Bet mano neklaužada įjunko į tą buteliuką, ir tiek. Vos tik likdavo namie viena, tuoj pat iškvėpindavo visus kambarius. O paskui dievagodavosi:

- Neėmiau, sese, prisiekiu Alachu...

Kušadasy, gegužės 5

Šįryt Munisė pabudo išblyškusi ir nesveika. Akys paraudusios, visa suglebusi. Mokykloje turėjau daug darbo, namie pasilikti negalėjau. Užtat nubėgau pas daktarą Hairulą paprašyti, kad už­eitų apžiūrėti Munisės. Bet man nepasisekė - prieš pusvalandį ant savo Diuldiulio jis buvo išjojęs į kažkokį kaimą.

Grįžusi namo, radau Munisę lovoje. Buvau prašiusi senutės kaimynės, kad pabūtų prie mergaitės. Dėkui jai, iki pat vakaro nesitraukė nuo ligonės, sėdėjo prie lovos ir mezgė kojinę.

Munisė smarkiai slogavo, labai dažnai kosėjo, kakta degė kaip ugnyje. Balsas užkimo, ji skundėsi, kad dūsta. Paėmiau ją už smakro, norėjau pažiūrėti gerklę ir staiga užčiuopiau kietą patinimą. Reikėjo geriau apžiūrėti, pakėliau prie jos veidelio

342 Rešatas Nuri Giuntekinas

lempą, bet nuo šviesos jai tik labiau skaudėjo. Gerklėje aplink liežuvėlį buvo matyti daug baltų apnašų.

Mano susirūpinimas Munisę prajuokino.- Didelio čia daikto - kosulys. Ar pamiršai, kad ir Zeinilere

dažnai kosėdavau?Mergaitė buvo teisi. Argi nebuvo taip pat, kai mes ją leisgy­

vę radome naktį sniege? Juk vaikai dažnai sloguoja. Vienintelis dalykas, kuris dabar man kėlė nerimą - tai, kad nebuvo daktaro Hairulos. Ką tik buvo atėjęs jo Namų Kapralas ir pasakė, kad šeimininkas likęs kaime nakvoti. Gal duos Dievas, mažoji jau bus pasveikusi, kol jis sugrįš.

Kušadasy, liepos 18

Šiandien paskaičiavau: praėjo lygiai septyniasdešimt trys dienos, kaip palaidojau savo mažutę.

Pamažu imu apsiprasti ir su ta nelaime. Ko tik žmogus ne­iškenčia!..

Vaikštinėjome su senuoju daktaru jūros pakrante. Prisi­rinkusi akmenukų ir kriauklių, ėmiau palengva juos svaidyti, drumsdama jūros paviršiaus ramybę.

Daktaras Hairula pradžiugo kaip vaikas. Geraširdiškos žy­dros jo akys po balzganomis blakstienomis juokėsi.

- Ak, jaunystė! Garbė Alachui, mes įveikėme ir tai. Žiūrėk, taisosi ir tavo nuotaika, ir veido spalva, - pasakė jis.

- Argi gali būti kitaip, kai žmogus turi tokį daktarą kaip jūs? - nusijuokiau.

Daktaras tik palingavo galvą.- Gali, mažyte, gali... Daktaras nevisagalis... Ir jo profesija, ir

patirtis, ir tiesa, ir knygos, ir kančia, - viskas beprasmiška. Jeigu mes nesugebėjome išgelbėti tokios mažutės kaip sprindis mer­gytės, spjaunu į tokį mokslą.

Čiauškutė 343

- Ką padarysi, daktare, nesielvartaukite. Tokia buvo Alacho valia, - pasakiau.

Jis pažvelgė į mane be galo nusiminęs.- Vargše mano mažyte, ar žinai, kodėl man tavęs taip gaila?

Vos tik ką nors užpuola bėda, tu tučtuojau imi guosti, užmiršti, kad tau pačiai reikia nė kiek ne mažiau paguodos. Ta begalinė tavo užuojauta, vaikeli, graudina mane iki ašarų.

Jis patylėjo, paskui ėmė priekaištauti pats sau:- Ir aš darausi kažkoks nevėkšla, gal kvaištu į senatvę? Na,

mažyte, grįžkim.Mes pasukome namų link per gelstančius laukus. Visi vals­

tiečiai pažinojo daktarą. Sustojome pasikalbėti su pagyvenusia moteriške, kuri krovė didžiulę kviečių gubą. Prieš kelerius me­tus daktaras buvo išgydęs jos vaikaitį. Senutė ilgai dėkojo Ala­chui, paskui pašaukė kresną busbernį. Saulės atokaitoje jis dirbo prie kuliamosios:

- Eikš čia, Hiuseinai, pabučiuok savo geradariui į ranką. Jei­gu ne jis, šiandien būtum tik saujelė dulkių, - pasakė ji.

Paglostęs Hiuseinui skruostą, daktaras tarė:- Kas iš to rankos pabučiavimo. Tu geriau užlaipink mus ant

savo kuliamosios.Mudu užsikorėme ant kuliamosios, kurią suko du stiprūs

jaučiai, ir gal penkiolika minučių iš lėto plaukėme virš vilnijan­čių geltonų kviečių jūros.

*

Šiandien pagaliau galiu parašyti, kas tada įvyko. Kitą rytą po to, kai paskutinį kartą naktį rašiau dienoraštį, Munisei smarkiai pa­blogėjo. Jos balsas visai nuslopo. Vargšei mergaitei trūko oro. Susiruošiau kviesti kitą daktarą ir jau užsimečiau čaršafą. Bet kaip tik tuo metu atėjo daktaras Hairula. Apžiūrėjęs ligonę, jis pasakė, kad nieko baisaus nematąs.

344 Rešatas Nuri Giuntekinas

Tačiau jo veidas buvo rūškanas, akys susirūpinusios. Baikš­čiai prasitariau, kad man jo veidas nepatinka. Daktaras suirzęs truktelėjo pečiais.

- Dar ko! Aš keturias valandas kračiaus kelyje. Krentu iš nuo­vargio, ar negana, kad jums tarnauju? Dar, mat, reikia ir patikti!

Susidūręs su sunkiais ligoniais, daktaras visada pasidaryda­vo irzlus ir šiurkštus.

Jis vengė žiūrėti į mane ir paliepė:- Ypatingo reikalo nėra, bet dėl visa ko pasikviesiu kelis savo

kolegas, duok greičiau popieriaus ir plunksną.Tą dieną viskas klostėsi nesėkmingai. Rytą iš mokyklos tris

kartus buvo atsiųsta valytoja manęs pakviesti. Atvažiavę du Švie­timo ministerijos valdybos nariai ir inspektorius norį manęs kai ko paklausti.

Kai valytoja atbėgo trečią kartą, aš ją apibariau ir išgrūdau lauk. Daktaras Hairula supyko:

- Ko čia tau reikia? Eik į darbą. Aš ir taip pavargau - ar maža turiu rūpesčių? Dar mat ir apie tave tupinėk! Greičiau užsimesk čaršafą ir drožk! Tu man tik kliudai. Dievaži, išeisiu, ir žinokis!

Senasis daktaras komandavo taip griežtai ir ryžtingai, kad negalėjau jam nepaklusti.

Nedrįsau prieštarauti ir po čadra plūsdama ašaromis išėjau į mokyklą.

Jeigu ministerija mane apibertų visomis žemės gėrybė­mis, vis vien neatlygintų šiandieninio pasiaukojimo. Inspek­toriai vaikščiojo po klases, egzaminavo mokinius, reikalavo sąsiuvinių, klausinėjo visokiausių negirdėtų dalykų. Nežinau, kaip supratau, ko jie klausia, kaip atsakinėjau - galvoje buvo tokia maišalynė! Buvo jau gerokai popiet, o jie vis dar manęs nepaleido.

Pagaliau vienas jų atkreipė dėmesį į mano slogią nuotaiką.- Ar tik jūs nesergate, ponia direktore? Labai jau jūs kažko

susirūpinusi, - pasakė jis.

Čiauškutė 345

Ilgiau tvardytis nebegalėjau, nuolankiai nulenkiau galvą ir lyg maldaudama pasigailėjimo, sukryžiavau rankas ant krūtinės.

- Namie miršta mano vaikas, - pasakiau.Guosdami ir kalbėdami įprastus, tuščius užuojautos žodžius,

jie pagaliau leido man eiti.Nuo mokyklos iki namų buvo penkios minutės kelio. Aš ėjau

turbūt pusvalandį, o gal dar ilgiau. Nuo pat ryto taip kankinausi, taip veržiausi namo pas Munisę, o dabar nenorėjau ten eiti. Slin­kau tuščia gatve ramstydama tvoras, lyg pavargęs keleivis prisės- davau prie šaltinio ant akmenų.

Pro atvirus mūsų namų langus šmėžavo nepažįstamų vyrų galvos. Duris man atidarė daktaro Namų kapralas. Nedrįsau ko nors klausti, ir visa savo esybe, akimis maldavau, kad nieko man nesakytų. Bet jis netikėtai pasakė:

- Vargšei mergaitei blogai... Jei Alachas bus gailestingas, gal pagis...

Tuo metu sudrebėjo lubos, ir laiptų aikštelėje pasirodė dak­taras. Jis buvo vienplaukis, atlapa krūtine, paraitotomis ranko­vėmis.

- Kas ten, Kaprale? - paklausė jis.Visai netekusi jėgų, susmukau ant laiptelių. Pamatęs mane,

daktaras sustojo ir sutrikęs paklausė:- Ar čia tu, Feride? Puiku, dukra mano, puiku... - ir iš lėto

nulipo laiptais. Iš mano išraiškos jis suprato, kad viską žinau. Paėmė už rankų ir trūkčiojančiu balsu tarė:

- Būk stipri, dukrele, sukąsk dantis. Duos Alachas, pasveiks. Suleidome serumo, darome viską, ką galime. Alachas didis, ne­galima prarasti vilties...

- Daktare, leiskite man į ją žvilgtelėti, - paprašiau.- Ne dabar, Feride, truputį vėliau. Dabar ji be sąmonės.

Prisiekiu Alachu, nieko neatsitiko. Prisiekiu tau. Tik prarado sąmonę...

Ramiai pasakiau:

346 Rešatas Nuri Giuntekinas

- Daktare, aš būtinai turiu ją pamatyti, jūs neturite teisės, - maldavau. Paskui susitvardžiusi pridūriau: - Aš tikrai esu tvir­tesnė negu jūs manote, daktare. Nebijokite, neiškrėsiu jokios kvailystės.

Daktaras Hairula valandėlę pasvarstė, paskui linktelėjęs gal­va sutiko:

- Gerai, dukra mano, tik nepamiršk, kad nereikalingi aikčio­jimai ir vaitojimai gali ligonę išgąsdinti.

Kartą susitaikęs su neišvengiamybe, kad ir kokia baisi ji būtų, žmogus tampi ramus ir nuolankus. Prisiglaudusi prie daktaro Hairulos įėjau į kambarį - nei širdis virpėjo, nei akys ašarojo!

Nors nuo to laiko praėjo septyniasdešimt trys dienos, ilgos kaip septyniasdešimt treji metai, atsimenu viską iki smulkmenų.

Kambaryje buvo du jauni daktarai su atsegtomis marškinių apykaklėmis ir atraitotomis rankovėmis ir viena pagyvenusi moteris. Popiečio saulė skverbėsi pro medžių lapus, kambarys buvo sklidinas šviesos ir gyvybės. Už lango čiulbėjo paukščiai, čirškė žiogai, iš tolo buvo girdėti gramofono garsai. Kambaryje viskas buvo sujaukta. Ant kėdžių, ant lentynų pristatinėta kaž­kokių buteliukų, mėtėsi vatos gabalai ir ant grindų - Munisės daiktai. Prie veidrodžio buvo pamerkta daktaro sode Munisės prisiskintų gėlių puokštelė, ant spintelės gulėjo pakrantėje pri­sirinktų spalvotų akmenukų ir perlamutrinių kriauklių saujelė, po kėde mėtėsi vienas batelis, ant sienos kabojo mano dar B... mieste akvarele nutapytas jos portretas su gėlių vainikėliu ant galvos ir ožiuku Mazlumu glėbyje. Dar mėtėsi daugybė visokių karoliukų, medžiagos skiautelių, stikliniai auskarai, atvirukas, kuriame pavaizduota nuotaka su vestuvine skraiste ant galvos, - žodžiu, galybė visokiausių smulkmenų, mielų tos vargšės mer­gytės širdelei...

„Munisė jau tampa jauna panele, dėvinčia čaršafą“, - pagal­vojau prieš kokias dvi savaites ir nupirkau jai naują nikeliuotą lovą ir tarsi naujagimiui papuošiau ją nėriniais ir rauktinukais.

Čiauškutė 347

Dabar mano mažoji gulėjo tarp tų šilkų išblyškusi ir permato­ma, pati tarsi šilkas. Jos galva buvo atmesta į šoną, rodės, ji sapnuo­ja kažkokį sunkų sapną. Ant lovos kojūgalio karojo nebaigto siūti tamsiai žalio čaršafo skraistė, ant lentynos virš lovos sėdėjo B... mieste pirkta jos mylimoji lėlė nuo bučinių išblukusiais skruostais ir mėlynom akim žiūrėjo į savo šeimininkę. Atrodė, kad visi ligo­nės skausmai ir kančios buvo pasibaigę. Iš nuovargio užmigusios mergaitės veiduose dar ruseno paskutiniai gyvybės ženklai, pro praviras lyg besišypsančias lūpas švietė dantų perliukai. Tas mie­las veidelis teikė mano sielai laimės nuo pat tos akimirkos, kai jį pirmą kartą pamačiau niūrioje Zeinilero mokykloje.

Paukščiai vis taip pat linksmai čiulbėjo už lango. Gramofonas tebegrojo linksmą šokio melodiją. Popiečio saulės spinduliai pro medžių lapus krito ant mergytės veido, nubarstydami jį auksinė­mis dulkėmis, panašiomis į tas, kurios lieka tarp pirštų sutrynus plaštakės sparnelį, žaidė jos išsidraikiusiose rusvose garbanose.

Nesurikau, nepuoliau prie jos kaip pamišusi... Apsivijau ran­komis daktaro kaklą, priglaudžiau galvą prie jo peties ir su ge­liančia širdimi žiūrėjau į tą gęstantį grožį.

Mirtis sėlino atsargiai kaip mėnulio spindulys ir kaip motinos lūpos, bijančios pažadinti, švelniai bučiavo į kaktą, lūpas, veidus...

Gydytojai priėjo prie lovos. Mačiau, kaip vienas iš jų ištraukė iš po šilkinės antklodės Munisės ranką ir prikišo prie jos švirkštą.

Daktaras Hairula truputį atsitraukė ir pasisukęs nugara už­dengė nuo manęs šį vaizdą.

- Odekolono, truputį odekolono... - paprašė vienas daktaras.Senasis daktaras parodė galva į lentyną. O paukščiai tebe-

čiulbėjo, ir linksmai tebegrojo gramofonas.Staiga visas kambarys pakvipo rožių aliejumi. Matyt, neradę

odekolono, pasinaudojo juo. Rožių aliejus... Tą buteliuką visada jėga išlupdavau iš Munisės rankų... Kaip aš, užuot dėkojusi už tą laimę, kurią ji man suteikė, buvau tokia beširdė ir šykštėdavau jai mėgstamo rožių kvapo?

348 Rešatas Nuri Giuntekinas

- Išpilkite ant lovos visą buteliuką, - tariau aš, - mano mažy­tė mirs laimingesnė to kvapo apgaubta...

Daktaras Hairula glostė man plaukus ir švelniai kalbėjo:- Eik, Feride, eik, vaikeli mano... Eime...Norėjau paskutinį kartą pabučiuoti Munisę. Bet neišdrįsau,

tik paėmiau jos nuogą rankutę. Kartais, suėmusi mano rankas, ji bučiuodavo man delnus. Dabar ir aš taip padariau. Išbučiavau jos mažą delniuką, dėkodama už viską, ką ji buvo padariusi savo vyresniajai seseriai.

Daugiau Munisės nemačiau. Mane nuvedė į lovą, paguldė ir paliko vieną.

Aš visa drebėjau, mane mušė šaltas prakaitas. Aštrus rožių aliejaus kvapas pasklido po visą namą ir lyg kokia banga už­gniaužė gerklę, užliejo mane. Man pasirodė, kad tas kvapas, po­piečio saulės spinduliai, paukščių čiulbėjimas trunka jau ištisus metus. Paskui pamažu sutemo. Prieš akis iškilo virpanti Muni­sės, dingusios aną tamsią naktį siaučiančioje pūgoje, figūra. Gir­dėjau, kaip ji klibina durų rankeną, girdėjau jos ploną balselį, atsklindantį iki manęs per pūgos šėlsmą.

Nežinau, kelinta valanda nakties buvo. Mane apakino stipri šviesa. Pajutusi, kad kažkas palietė mano plaukus ir kaktą, atmer­kiau akis. Senasis daktaras su žvake rankoje pasilenkė prie pat mano veido. Jo mėlynose akyse ant balzganų blakstienų virpėjo ašaros.

- Kiek valandų? - paklausiau lyg sapne. - Ar jau viskas?Prisimenu, kad paskui vėl nugrimzdau į tamsią Zeinilero naktį.

*

Atsibudusi nesupratau, kur esu: svetimas kambarys, nepažįsta­mas langas... Pasirėmiau ant alkūnių, mėginau keltis, bet galva tarsi ne mano, vėl nukrito ant pagalvės. Sutrikusi apsidairiau ir pamačiau žydras daktaro akis.

- Ar pažįsti mane, Feride?

Čiauškutė 349

- Kodėl turėčiau nepažinti, daktare?- Ačiū Dievui, ačiū Dievui. Tegul pagaliau visa tai pasibaigs.- Ar kas atsitiko, daktare?- Tavo amžiaus merginai tai nepavojinga, truputį buvai už­

migusi, truputį pamiegojai, bet tai nepavojinga...- O kiek laiko aš miegojau?- Gana ilgai, bet tai niekis... Septyniolika dienų...Septyniolika dienų miegoti! Kaip keista!.. Šviesa erzino mane,

ir aš vėl užsimerkiau. Septyniolika dienų miegoti! Aš garsiai nu­sikvatojau, bet tas juokas pasirodė lyg ne mano, lyg iš kažkieno svetimos krūtinės, iš svetimų lūpų. Ir aš vėl užmigau.

*

Persirgau baisią karštinę. Daktaras Hairula pasiėmė mane į savo namus ir septyniolika dienų nesitraukė nuo mano lovos. Tai buvo pirmoji rimta mano liga. Aš sirgau apie keturiasdešimt die­nų. Ištisas dienas gulėjau lovoje. Paskui man ėmė slinkti plaukai. Vieną dieną paprašiau žirklių ir nusikirpau kasas.

Kaip malonu sveikti. Jautiesi tarytum iš naujo gimęs: į kie­kvieną mažmožį žiūri su džiaugsmu tarsi vaikas į spalvotus žais­liukus. J stiklą atsimušęs drugelis, veidrodžio briaunoje vaivo­rykšte lūžęs saulės spindulys, švelnus tolimos kaimenės varpelių skimbčiojimas, - viskas maloniai virpino mano širdį.

Liga nusinešė visą kartėlį, kuris nuodijo man širdį per pasku­tiniuosius trejus metus. Prisiminimai, atrodė, priklausė kažkam kitam. Jie nežadino manyje nei širdgėlos, nei jaudulio. Kartais pati savęs nustebusi klausdavau:

- Galbūt tai tik kokio nors sapno prisiminimai? O gal skai­čiau visa tai kokiame nors sename romane?

Taip, tikrai, visa, kas vyko, atrodė man lyg iš sapno, o žmonių veidai, spalvos - tarsi iš išblukusių fotografijų, kabančių dulki­nuose rėmuose.

350 Rešatas Nuri Giuntekinas

Daktaras Hairula per visą tą laiką buvo man labai draugiš­kas. Jis nė karto nepaliko manęs vienos. Arba pasakojo juokin­gas istorijas, arba skaitydavo romanus - visaip stengėsi mane pralinksminti. Jis, vargšelis, turbūt irgi labai pavargo.

- Tu tik atsistok ant kojų... Prisiekiu Alachu, jeigu ir nesu- sirgsiu, tai tyčia tavo malonumui pasisiūdinsiu batisto marški­nius ir tris mėnesius drybsosiu lovoje. Ir turėsi tenkinti šimtus mano kaprizų, - kalbėjo jis.

Kartais mane apimdavo į snaudulį panašus silpnumas, ir aš gana ilgai gulėdavau, jausdama, kad saulės spinduliai, kurie skverbiasi man į akis pro suplonėjusius, beveik perregimus vo­kus, yra rausvi.

Tuo metu daktaras Hairula arba skaitydavo man knygą, arba tiesiog snausdavo krėsle priešais mano lovą. Tokiomis akimir­komis atrodydavo, kad mano siela atsiskiria nuo kūno ir kaip šviesa, kaip garsas sklando kažkur tuštumoje.

Nežinau, kur, į kokius kraštus aš skrisdavau. Kartais man vai­dendavosi, kad krintu į kažkokią bedugnę, tada išsigandusi, visa tirtėdama iš baimės pabusdavau, ir man atrodydavo, jog sugrį­žau iš kažkokių labai tolimų kraštų. Ausyse nuo baisaus greičio imdavo švilpti vėjas, prieš akis aukščiausiuose dangaus mėlynės skliautuose grūmėsi ir virpėjo migloti, neaiškūs kažkokių kraštų prisiminimai.

•*

Anądien tariau daktarui Hairulai:- Mielas daktare, dabar aš jau sveikut sveikutėlė. Mes galime

ją aplankyti.Iš pradžių jis nesutiko, prašė pakentėti dar kokias dvi ar bent

vieną savaitę.Bet priešintis ligonio užgaidoms ir atkaklumui neįmanoma.

Pagaliau man pavyko įkalbėti senąjį daktarą. Mudu suskynėm

Čiauškutė 351

sode dvi dideles puokštes, pririnkome jūros pakrantėje įvairias­palvių akmenukų, kuriuos mano mažytė mėgo labiau už gėles.

Munisė buvo palaidota Viduržemio jūros pakrantėje ant kal­vos po tokiu pat lieknu, kaip ir ji, kiparisu. Mes ilgai sėdėjome prie jos kapo ir pirmą kartą po mano ligos kalbėjomės apie ją. Norėjau žinoti, kaip ji mirė, kaip buvo palaidota. Bet daktaras nepaisė mano prašymų ir į smulkmenas nesileido. Sužinojau tik viena: skaitydamas maldą, imamas paklausė velionės motinos vardo. Tačiau jo niekas negalėjo pasakyti. Tada daktaras, kuris žinojo, kad aš jai atstojau motiną, pasakė mano vardą, ir imamas palaidojo mergaitę, ištaręs: „Munisė, Feridės duktė...“

Kušadasy, rugsėjo 1

Šįryt daktaras man pasakė:- Mažyte, mane vėl kviečia į kaimą. Tau patikiu Diuldiulį,

vargšeliui reikia perrišti koją, neleisk šito daryti Namų kapralui. Tas nedorėlis, matyt, nori, kad arklys, kaip ir jis, liktų be kojos. Diuldiulio koja sužeista, o tvarstyti tu moki. Perrišusi pavedžiok jį kokias dešimt minučių po sodą, paskui priversk truputį pabė­gioti ristele. Tik neilgai, supratai? Antra, kepėjas Huršitas turė­tų šiandien atnešti kepyklos nuomos mokestį, regis, dvidešimt aštuonias liras... Priimk mano vardu... Taip... Ką aš dar norėjau pasakyti? Galva visai kaip puodas... Ak, taip, liepk perkraustyti biblioteką į apačią. Atiduodu tau tą kambarėlį į jūros pusę. Jis kur kas jaukesnis, ir žiemą, kai pučia lodosas, ten nesušalsi...

Atėjo metas pasakyti daktarui viską, ką jau senokai ketinau:- Mielasis daktare, dėl Diuldiulio nesijaudinkit, nuomos mo­

kestį taip pat priimsiu. O dėl bibliotekos - kažin, ar to reikia? Aš jau ir taip užsibuvau jūsų namuose, jei leistumėte, išvažiuočiau.

Daktaras įsisprendė į šonus ir piktai, plonu balseliu, mėg­džiodamas mane, šūktelėjo:

352 Rešatas Nuri Giuntekinas

- Aš jau ir taip užsibuvau jūsų namuose... Jei leistumėte, iš­važiuočiau... - paskui dar labiau užsiplieskęs pagrūmojo man kumščiu:

- Ką pasakei? Išvažiuosi? Pažiūrėk į mane. Matei? Perplėštų tau burną iki ausų, tuomet iki pasaulio galo šypsosies...

- Bet, daktare, jau taip ilgai pas jus svečiuojuosi...Daktaras vėl įsirėmė rankomis į šonus.- Gerai, jūsų kilnybe panele, norite išvykti. Bet Quo vadis?.. *

Atsakiau su šypsena:- Mielas daktare, aš ir pati savęs klausiu, kur man eiti? Ta­

čiau visiškai aišku, kad išvažiuoti reikia. Juk negaliu amžinai pas jus viešėti, ar ne? Jūs padėjote man pačią sunkiausią gyvenimo valandėlę, to niekada nepamiršiu, bet...

Daktaras neleido man baigti:- Nėra ko niekus taukšti, panele. Mudu pasidarėme neper­

skiriami draugai, be reikalo tuščiai aušini burną!Aš vis dar spyriausi:- Daktare, pasilikti pas jus man būtų tikra palaima, tikrai,

aš čia jaučiuos laiminga. Bet kiek galiu sėdėti jums ant sprando? Jūs labai žmogiškas, labai dėl manęs aukojatės...

Daktaras suvėlė mano trumpus plaukus ir nenustodamas šaipytis, vėl mane pamėgdžiodamas, įtraukė žandus, sudėjo lū­pas vamzdeliu ir prašneko plonu balseliu:

- Žmogiškas, dėl manęs aukojatės... Ar mes čia tragediją vai­dinant, kvaila mergiote? - barėsi jis. - Nieko nesuprantu. Man nusispjaut į žmogiškumą, pasiaukojimą. Aš gyvenu savo malo­numui, ir tau padėjau, nes man tai malonu. Argi žiūrėčiau į tave, jei man nepatiktum? Jei išgirsi, kad iš pasiaukojimo nušokau nuo kokios nors viršūnės, netikėk. „Kas gali žinoti, kokį malo­numą patyrė tas senas egoistas?“ - atkirsk jiems. Yra toks Mol­jero herojus, labai man patinka. Jam duoda lazdų, kažkas puola

* Kur eini? (Lot.)

Čiauškutė 353

jo gelbėti, o tas tipas visus veja šalin: „Grįžk, brangusis, prie savo darbų. O Dieve! Gal man patinka, kai mane muša?“ Taigi, ma­žyte, liaukis plepėjusi, ir jeigu tavo kambariai nebus sutvarkyti, kol aš sugrįšiu, - Alachas liudininkas - turiu čia tokį vieną jauną drūtą sargą, pasišauksiu jį ir prievarta ištekinsiu. Matai, kokia bausmė tavęs laukia, ką?

Žinojau, kad daktaras Hairula dabar, kaip paprastai, ims nešvankiai juokauti nepaisydamas, kad tas mane trikdo, ir kuo greičiau sprukau šalin.

Daktaras Hairula tapo man ir tikru tėvu, ir geru draugu... Jo namuose aš nesijaučiu svetima ir net esu laiminga, kiek gali būti laiminga mergaitė, kurios gyvenimas ir širdis sudaužyti, kaip mano. Susigalvoju tūkstančius įvairiausių užsiėmimų. Padedu senajai žindyvei, tvarkau namus, kapstausi sode, tikrinu daktaro sąskaitas, net padedu virti pietus ir dar prasimanau daug viso­kiausių darbų.

Ką darysiu iš čia išvažiavusi? Juk aš dabar tartum pabėgėlė. Sveikata pamažu taisosi. Tačiau jaučiu, kad manyje kažkas palū­žo. Niekada nebegrįš ankstesnė linksmybė, kai viskas man pati­ko ir teikė malonumą. Juokdamasi verkiu, verkdama juokiuosi, ir kiekviena akimirka vis kitokia. Štai vakar vakare buvau labai linksma. Kai atsiguliau ir užsimerkiau, jaučiausi tokia laiminga. O paryčiais, dar neprašvitus, pabudau apsiašarojusi. Kas atsiti­ko? Kodėl verkiau? Nežinau. Man atrodė, tarsi tą naktį būčiau apėjusi visus bekraščio pasaulio namus ir surinkusi jų sielvartus, neviltį, kurių ir persipildė mano širdis. Apimta nepaaiškinamo liūdesio be priežasties, ėmiau dejuoti „Ak, mama mamyte, bran­gioji mano!“ ir išsigandusi, kad nepradėčiau raudoti garsiau, užsiėmiau delnais burną. Iš gretimo kambario tuojau pasigirdo daktaro Hairulos balsas:

- Feride, ar tai tu? Kas atsitiko, dukrele?Nešinas žvake senasis daktaras įėjo į mano kambarį ir net

nepaklausęs, kas atsitiko, ko verkiu, ėmė guosti paprastais, net beprasmiškais meiliais žodeliais:

354 Rešatas Nuri Giuntekinas

- Niekis, dukra mano, niekis. Viskas praeis, čia paprasčiau­sias nervų priepuolis, praeis tuoj, vaikeli mano, praeis. Ak, mano mažute...

Tuo metu, kai mane krėtė drebulys, kai aš, kaip koks iš kiau­šinio neišsiritęs paukštelis pravira burna gaudžiau orą, daktaras nusigręžė į langą ir pagrasė kumščiu kažkam tamsoje:

- Tenubaudžia tave Alachas, tu iščiulpei tvirtos kaip liepa mergaitės jėgas!

Ką aš veiksiu likusi viena tokiomis liūdesio ir nevilties valan­dėlėmis? Bet tiek to!.. Kam dabar apie tai galvoti? Juk tikrai dar mėnesį, o gal ir ilgiau, daktaras manęs nepaleis...

Aladžakajos dvaras, rugsėjo 10

Jau beveik savaitę esu Aladžakajoje, kur, pasak daktaro, jis turįs dvarą, senokai tenai nebuvęs ir negerai, esą, palikti jį be priežiū­ros. Todėl jis nusprendęs kelioms savaitėms pasiimti drauge ir mane. Man būsią į sveikatą pakeisti orą ir prasiblaškyti, nes ne­trukus pradėsiu dirbti mokykloje ir vėl užsidarysiu ten visiems metams.

- Daktare, - atsakiau, - aš labai mėgstu gryną orą, bet moks­lo metai jau visai ant nosies. Kas tada?

Daktaras piktai truktelėjo pečiais:- Ak, mieloji, juk aš neklausiau tavo nuomonės, važiuosi, ar

ne? Aš juk pasakiau, kad vežuosi tave tenai. Ko kišiesi? Čia dak­tarų reikalas, o ne tavo... Jei priešinsies, parašysiu raportą ir jėga išsivešiu. Ruoškis greičiau! Paimk kelias pamainas baltinių ir iš bibliotekos mano Ruso knygas.

Daktaras Hairula komandavo man kaip mokinei. Nusilpu­si po ligos, neturėjau valios priešintis ir keista, net nenorėjau, atvirkščiai - man patiko jam paklusti.

Daktaro dvaras iš tikrųjų apleistas. Bet kokia graži vieta! Sako, ir žiema čia tarytum pavasaris. Čia tokios uolos, kad

Čiauškutė 355

negali atsižiūrėti. Jų spalva keičiasi priklausomai nuo laiko ir oro - saulė šviečia ar apsiniaukę, rytas, vidurdienis ar vakaras, tada jos atrodo raudonos kaip rubinas, violetinės, rausvos, bal­tos ar net visai juodos. Todėl jas ir pavadino Aladžakaja - Mar­gaspalvės uolos.

Ūkininkavimas paglemžė visą mano laiką. Drauge su vals­tiečiais melžiu karves. Raita ant Diuldiulio, kuris pagaliau prie manęs labai prisirišo, jodinėju po apylinkes. Žodžiu, tai toks gy­venimas, apie kokį svajojau.

Ir vis dėlto širdyje man neramu, nes po kelių dienų prasidės mokslo metai, man reikia būti mokykloje, paruošti, išvalyti pa­talpas. Bet daktaras apie tai nė girdėti nenori.

Vakarais jis liepia man garsiai skaityti romanus ir sako:- Kokie nepakeliamai kvaili žodžiai, gryni tauškalai, bet tavo

lūpose ir jie skamba maloniai.Vakar vakare vėl skaičiau jam knygą, kurioje buvo nešvankių

žodžių. Jie trikdė mane, aš stengiausi juos pakeisti arba praleis­davau ištisus sakinius. Daktaras juokėsi iš mano drovumo, jis taip garsiai kvatojo, kad net lubos drebėjo.

Staiga tamsoje pasigirdo šunų lojimas. Atidarėme langą. Pa­matėme pro vartus įjojantį raitelį.

- Kas ten? - paklausė daktaras.- Tai aš, ne svetimi, - pasigirdo Namų kapralo balsas.Buvo keista, kad jis tokiu metu atsibeldė iš Kušadasy.- Duos Dievas, viskas bus gerai! Aš nulipsiu žemyn, sužino­

siu, kas atsitiko. Jei užtrukčiau, tu, mažyte, eik gulti, - paliepė daktaras.

Daktaras kalbėjosi su Kapralu gerą valandą. Kai jis užlipo į viršų, jo veidas buvo raudonas, antakiai suraukti.

- Ko atjojo mūsų viršila, daktare? - paklausiau.Daktaras piktai užriko ant manęs:- Aš juk liepiau tau eiti gulti. Kas tau darbo? Čia ne mergiš­

čių reikalas, amžinai kišasi kur nereikia... Čia mano reikalas!

356 Rešatas Nuri Giuntekinas

Jau gerai pažinojau daktaro būdą. Tokiais atvejais jam prieš­tarauti nebūdavo prasmės. Todėl paėmiau žvakę ir nuėjau j savo kambarį.

Kitą rytą nubudusi sužinojau, kad daktaras Hairula dar švin­tant išvyko vienu labai svarbiu reikalu ir liepė man nesijaudinti, jeigu iki vakaro negrįžtų.

Dieną tvarkydama kambarį aptikau skiautelę voko su minis­terijos antspaudu. Matyt, tas vokas buvo susijęs su manimi, ir tai privertė mane rimtai susimąstyti. Gal kaip tik jį vakar vakare atvežė Kapralas? Jeigu taip, tai kodėl daktaras nuslėpė jį nuo ma­nęs? Bet ne, negali būti. Gal vis dėlto aš atsivežiau tą voką tarp knygų iš Kušadasy?

Kušadasy, rugsėjo 25

Vis dėlto teisūs tie, kurie koneveikia gyvenimą paskutiniais žo­džiais.

*

Paskutiniame dienoraščio puslapyje aprašau viską taip, kaip buvo. Nuo savęs nenoriu pridurti nė mažiausio pasipiktinimo, nė vienos ašarėlės.

Daktaro Hairulos laukiau dvare dvi dienas. Trečios dienos pavakarę buvau jau taip sunerimusi, kad nusprendžiau rytoj rytą pasikinkyti vežimą ir žūtbūt važiuoti į miestą. Bet rytą pabudusi radau daktarą jau grįžusį.

Neprisimenu, kad ramus ir šaltakraujiškas daktaras kada nors būtų atrodęs toks pavargęs ir prislėgtas. Kaip paprastai jis pabučiavo mane į plaukus. Paskui labai įdėmiai pažiūrėjo man į akis.

- Tegul Alachas nubaudžia tuos nenaudėlius! - pasakė jis.

Čiauškutė 357

Jaučiau, kad virš mano galvos pakibo naujas pavojus, bet ne­drįsau klausinėti.

Susikišęs rankas į kišenes daktaras ilgai vaikščiojo po kam­barį. Paskui uždėjo rankas man ant pečių ir tarė:

- Mažyte, ar tu ką nors žinai?- Ne, pone daktare...- Žinoma, iš kurgi, kitaip visi tie reikalai atrodytų labai keis­

tai... Tikriausiai nori manęs ko nors paklausti?Mane apėmė nerimas, ir aš liūdnai atsakiau:- Ne, pone daktare, aš nieko nežinau. Tik matau, kad jūs dėl

kažko sielojatės. O jūs man ne tik globėjas, jūs - beveik tėvas, tad jūsų graužatis yra ir mano graužatis. Kas atsitiko?

- Feride, dukra mano, ar jauties pakankamai tvirta?Susirūpinimas įveikė baimę. Stengiausi atrodyti rami ir pa­

sakiau:- Aš esu tvirta mergina, jūs turėjote progų tuo įsitikinti.- Feride, imk į rankas plunksną ir rašyk, ką tau pasakysiu.

Pasikliauk savo senu draugu, dukra mano!Iš lėto, tarsi pasverdamas kiekvieną žodį daktaras Hairula

padiktavo man tokius žodžius:„Aukščiausiajam Kušadasy švietimo tarybos prezidiumui.Kadangi sveikatos būklė nebeleidžia man dirbti mokytojos

darbo, prašau mane atleisti iš Kušadasy mergaičių mokyklos di­rektorės pareigų.“

- O dabar, dukra mano, nieko nebegalvok, neklausinėk, pa­sirašyk ir atiduok man tą popierių. Tavo rankos dreba, Feride, tu nedrįsti pažiūrėti į mane. Juo geriau, dukra mano, juo geriau. Nes jeigu tu pažiūrėtum į mane savo tyromis akimis, man būtų gėda. Tu jau supratai, kad įvyko kažkas negirdėto, ar ne? Klau­sykis manęs, Feride. Bet jeigu tu imsi jaudintis ir nusiminsi, aš būsiu priverstas nutraukti savo pasakojimą. Tačiau tu privalai viską žinoti. Feride, tu manai, kad per trejus savarankiško gy­venimo metus pažinai, ko verti žmonės, ar ne? Nieko panašaus,

358 Rešatas Nuri Giuntekinas

aš jau beveik šešiasdešimt metų gyvenu, ir tai jų nepažinau. Aš mačiau tiek niekšybių, tiek šlykštybių, bet šitai niekaip netelpa mano galvoje. Argi mūsų draugystė nėra tyriausias, gražiausias dalykas pasaulyje? Ištisus mėnesius slaugiau tave kaip savo vai­ką, o ar žinai, ką apie mus šneka, ką pliauškia? Ne, tu net negali įsivaizduoti. Šneka, kad aš tavo meilužis! Ne, neužsidenk veido rankomis, priešingai - aukštai iškelk galvą! Tegul užsidengia vei­dą tie, kurių sąžinė nešvari, o tu - priešingai, žiūrėk man į akis, argi mes turime ko gėdytis? Klausyk manęs, klausyk, Feride, iki galo tau viską papasakosiu. Tos šlykščios paskalos pasklido iš tavo mokyklos. Tavo draugės mokytojos pradėjo skiesti nebū­tus dalykus. Aišku, iš pavydo: kodėl direktore paskyrė ne jas, o tave. Prieš šešis mėnesius, norėdamas tau pagelbėti, be tavo ži­nios parašiau vieną laišką. Tas tavo paaukštinimas tik dar labiau padidino įtarimus.

Šitos nesąmonės malamos jau keli mėnesiai. Jos pasiekė švietimo ministerijos kolegiją, rajono viršininko ausis, prirašyta gausybė ilgų oficialių raštų, atliktas tyrimas. Apskrities švietimo skyrius ėmė nagrinėti tavo biografiją, atrado nemažai įtartinų vietų. Pavyzdžiui, iš Stambulo tu atsiradai B..., paskui išvykai iš pagrindinės miesto mokyklos į mažą kaimelį, - visa tai panašu į pabėgimą. Po kelių mėnesių nežinia iš kur tu sulaukei pagalbos. Švietimo sferoje nematytu greičiu tu iškilai, iš kaimo mokytojos pasidarei mergaičių pedagoginės mokyklos dėstytoja. Paskui vėl - nesuprantamas atsitraukimas. Šį kartą tu vyksti į kitą apskritį, bet ir ten ilgai nepabūni. Iš Č... miesto švietimo kolegijos atėjo vienas raštas. Kai perskaičiau jį - tarsi nuodų būčiau gurkštelė­jęs, Feride. Neva tu tenai... Ne, ne, negaliu net ištarti. Net mano palaidas kareivio liežuvis neapsiverčia ištarti žodžių, kuriuos parašė tų didžiai išsimokslinusių, išauklėtų žmonių plunks­nos. Tu mane pažįsti, aš sakau viską, kas man tykšteli ant seilės, bjauriausi žodžiai neįstringa man tarp dantų... Žodžiu, Feride, jie užpjudė tave taip, kaip medžiokliniai šunys sužeistą elnią...

Čiauškutė 359

Nekalčiausias tavo poelgis protokolų popieriuose ir tyrimuose virto įrodymu prieš tave. Jei kuris nors mokinys susirgdavo, tu kviesdavai į mokyklą mane, kai mūsų mažytė gulėjo mirties pa­tale, tu priglaudei galvą prie mano peties, o kai paskui susirgai pati, ir aš valandų valandas sėdėjau prie tavo lovos, - visa tai, pasirodo, baisus nusikaltimas. Jų manymu, mes elgėmės begė­diškai ir pasityčiojome iš šio krašto papročių ir tradicijų, doro­vės ir garbės. Nesiskaitėme su aplinkiniais žmonėmis. Visiems sakėme, kad tu sergi, o patys, susiėmę už rankų vaikštinėjome po laukus, važinėjomės kuliamąja. Užuot užsiėmusi mokyklos reikalais, tu vedžiojai arklį po mano sodą, o dabar, tarsi šito dar būtų maža, mudu pasislėpėme užmiesčio dvare.

Feride, mieloji, aš tau pasakoju viską be pagražinimų. Neno­rėdamas tavęs liūdinti dar galėjau kurį laiką nuo tavęs tai slėpti. Tavo viltis galėjau griauti pamažu, vieną po kitos. Bet taip nepa­dariau. Žinai kodėl? Mano profesija ir gyvenimo patirtis mane įtikino: nuodus žmogus turi nuryti iš karto, ir tuomet arba išgy­vena, arba miršta.

Maišyti nuodus su sirupu ar dar su kokia šlykštyne ir gerti juos po gurkšnelį - bjaurus, niekam tikęs reikalas. Pranešti apie nelaimę po žodį - tai tarytum džirinti žmogų pjūklu.

Taip, Feride, gyvenimas tau skėlė patį skaudžiausią antausį. Jei būtum viena, nuo jo būtum galą gavus. Pagalvok tik, kas atsitinka, kai tokia minia žmonių užsipuola vieną mažą kaip paukštelis mergaitę? Dėkok Alachui, kad atsitiktinumas suve­dė tave su vienu galudieniu seniu. Mano gyvenimo laikrodis jau muša vienuolika - liko valandėlė. Bet nieko tokio. Tau pa­dėti ir tiek laiko pakaks. Jei man pasiseks, nebus gaila valandų, kurias sugaišiu toje beprasmėje įvykių maišalynėje. Nebijok, Feride, tai praeis. Tu jauna, neprarask vilties sulaukti gražesnių dienelių. Tą prašymą norėjau pats nunešti, bet apsigalvojau. Negaliu dabar tavęs, tokios priblokštos, vienos palikti. Neva­lia pamiršti, kad vaikams visokios smulkmenos reikšmingos.

360 Rešatas Nuri Giuntekinas

Eime, Feride, eime į gryną orą. Nueisime prie gyvulių, aplan­kysime avis, karves. Garbės žodis, gyvuliai tikrai geriau moka įvertinti jiems parodytą širdį.

Įdėjęs į voką mano atsistatydinimo prašymą, daktaras pada­vė jį Kapralui.

Ta popieriaus skiautė - ne tik dalelė mano likimo. Joje pa­laidota ir paskutinė mano paguoda. Kaip liūdna, Viešpatie, kaip liūdna!..

Jokia mano viltis neišsipildė, visi, ką buvau pamilusi, paliko šį pasaulį. Štai prieš trejus metus vieną rudens vakarą mirė jau­nos merginos sapnai, o kartu ir svajonės apie mažylius, kurių tikėjosi sulaukti, paskui Munisė, galiausiai - mokiniai, kurie, vyliausi, būtų buvę vienintelė mano paguoda vienatvėje. Visos mano svajonės, dėl kurių drebėjau kaip perekšlė dėl savo jauni­klių, dabar it lapai rudenį vienas po kito gelto ir krito. Man dar nėra nė dvidešimt trejų, iš veido, iš kūno dar nedingo vaikišku­mo žymės, o širdis jau pilna mylimųjų netekties skausmo.

*

Daktaras Hairula nesitraukė nuo manęs ištisas tris dienas. Jis manė, kad susidūrusi su tokia bėda, tik apsimetu esanti rami ir ištverminga, ir vakarais, kai jau atsiguldavau, prieidavo prie miegamojo ir klausinėdavo:

- Feride, gal tau ko nors reikia? Jei miegas neima, aš ateisiu.Trečiosios dienos rytas buvo giedras, šiltas tarsi gegužės mė­

nesį. Pabudau labai anksti. Pamelžiau daktarui pieno, pati pa­ruošiau pusryčius.

Kai padėklu nešina, kone linksmai šypsodamasi įėjau į dak­taro kambarį, jis, išvydęs mane tokios giedros nuotaikos, ir pats nušvito.

- Puiku, Feride! Labai džiaugiuosi! Neimk į galvą, negi ma­nai viena atkentėti už viso pasaulio neteisybes?

Čiauškutė 361

Atidariau langą, surinkau išmėtytus daiktus. Ėmiau kalbėti apie dvaro reikalus, apie avis. Nenustygdama vietoje tauškėjau, šypso­jausi, o protarpiais, prisiminusi mokyklos įpročius, net švilpavau.

Sunku aprašyti daktaro džiaugsmą. Matydama, kad jis pa­tenkintas, aš irgi dėjausi pralinksmėjusi. Pagaliau nusprendžiau, kad jau metas. Pritraukiau daktaro krėslą prie lango, apklojau jo kelius apklotu, o pati įsitaisiau ant palangės.

- Pone daktare, norėčiau su jumis pasikalbėti, - tariau labai rimtai.

Daktaras užsidengė ranka akis ir tarė:- Kalbėk, tik nulipk nuo palangės. Neduok Dieve, dar nukrisi...- Nebijokit, vaikystėj aš šauniai karsčiausi po medžius. Da­

bar noriu pranešti vieną dalyką, kuris jums suteiks malonumo. Matot, kokia aš rami?.. Vakar vakare aš nusprendžiau...

-Ką?- Gyventi.- Ką tai reiškia?- Nesunku atspėti, nesižudysiu. Mat kelias dienas apie tai vi­

sai rimtai galvojau.Šituos žodžius pasakiau labai linksmai tarsi kokį vaikišką

pokštą.Senasis daktaras susijaudinęs pašoko iš vietos.- Ką tu čia pliauški, padauža? To tik betrūko! Jeigu dabar

sėdėčiau tavo vietoje, iš nuostabos nudribčiau žemėn ir kaulų nebesurinkčiau. Ir tu geriau šalin nuo palangės, neduok Dieve, maža, kas gali nutikti.

Aš nusijuokiau.- Bet, pone daktare, jeigu aš jau nusprendžiau gyventi, tai

ko dabar bijoti, kad pulsiu žemyn? Kodėl aš taip nusprendžiau? Tuoj jums paaiškinsiu. Yra daug priežasčių. Pirmiausia, tam ne­turiu drąsos. Nekreipkite dėmesio į tai, kad aš kartais kalbu apie mirtį. Aš jos bijau. Nors dabar ir neturiu kitos išeities, bet vis vien nedrįstu...

362 Rešatas Nuri Giuntekinas

Pasakiau tai ramiai ir labai paprastai, nepakeldama galvos.Daktaras Hairula susijaudinęs nutvėrė mane už rankos, jėga

nutempė nuo palangės ir gana šiurkščiai privertė atsisėsti ant suoliuko.

- Koks tu nesuprantamas sutvėrimas, Feride! Iš pirmo žvilgsnio - mažutė, vos per sprindį nuo žemės. O žiūrėk, kokie gilūs tavo jausmai, kiek daug tavyje keistenybių, kokia neregėta ištvermė... Kalbėk, Feride, toliau, aš klausausi.

- Jūs mano vienintelis draugas, globėjas, tėvas, ir jūs gyvena­te. Gražu. Kai supratau, kad neturiu drąsos numirti, ir aš dau­giau nieko netrokštu - tik gyventi. Bet kaip? Parodykite man kelią. Jei pasakysite, koks jis, bus labai gerai.

Daktaras suraukė antakius, susimąstė.- Feride, - tarė jis, - aš irgi apie tai galvojau. Tik norėjau tru­

putį nutolinti mūsų pokalbį. Bet matau, kad tu moki būti tvirta. Gerai, dukra mano, pasakysiu. Pirmiausia, tu turi galutinai atsi­sakyti ketinimų mokytojauti. Šiandien galiu tau pasakyti kelias smulkmenas apie šį reikalą.

Prieš dešimt dienų iš apskrities buvo atvažiavęs vienas ins­pektorius. Bjaurus toks, iš burnos kyšo iltys tartum jūros vėpliui. Jis buvo tos tyrimo komisijos pirmininkas. Prieš atleisdami no­rėjo tave išsikviesti ir apklausti. Laiškas, kurį aną naktį atvežė Namų Kapralas, ir buvo šaukimas. Ar įsivaizduoji, Feride, kaip tu ten būtum jautusis? Kaip būtum atsakinėjusi į šlykščius kalti­nimus, kurių prigalvojo kažkokie svetimi žmonės? Visa tai suži­nojęs, aš vos nepasiutau. Įsivaizdavau komisijos kambarį, tave su juodu čaršafu ir nelaimingu, išbalusiu vaikišku veidu, nulenk­ta galva priešais plėšrius to jūros vėplio dantis. Tarsi žvėris iš pasakos „Vilkas ir ėriukas“ tas bukagalvis nori tave sudraskyti į gabalus, vėl kartoja šlykščius prasimanytus kaltinimus, ieško priekabių. Ne, argi galima leisti, kad tavo tyras veidelis, raustan­tis net nuo nekaltų kuoktelėjusio kareivos keiksmų, tavo rudos baikščios akys liktų vienui vieni prieš tą jūros vėplį!

Čiauškate 363

Niekada anksčiau nebuvau mačiusi, kad romios žydros daktaro Hairulos akys taip klaikiai blizgėtų, veidas persikrei­pė, jis sugriežė dantimis, virpėdamas pagrasė kažkam kumščiu ir pasakė:

- Pražiojau savo nuostabiąją burną ir taip išvanojau tą vėplį, kad, Feride... jei tuo metu jį būtų pervėrusios kulkos, iš jo ne­bebūtų ištekėję nė lašo kraujo. Prieš dvi dienas sužinojau, kad mane padavė į teismą. Laukiu nesulaukiu tos dienos, kada galė­siu dar kartą teisme papasakoti, ko tas inspektorius pridirbo.

Daktaro akyse pamažu užgeso laukinis blizgesys, nuo smil­kinių atslūgo kraujas. Tada jis vėl prašneko maloniu, ramiu, nuoširdžiu balsu:

- Sunkiausia dabar tau. Tu patekai į didžiausią ugnį. Aš juk priverčiau tave parašyti atsistatydinimo prašymą, bet nenoriu, kad apie mane blogai galvotum. Tu privalai ryžtingai nutraukti visus ryšius su praeitim. Alachas sukūrė tavo akis, tavo lūpas, kad jos juoktųsi ir visus aplink padarytų laimingus. Jos skirtos ne tam, kad drebėtų ir verktų to jūros vėplio akivaizdoje... Feri­de, noriu tau dar kai ką pasakyti. Dabar mano atsakomybė už tave dvigubai padidėjo. Aš esu kaltas dėl tave užgriuvusių nelai­mių. Todėl aš ir privalau viską ištaisyti. Sakau tau, tu turi atsisa­kyti bet kokių minčių apie darbą. Jeigu šiandien mums pavyktų kaip nors išsisukti, rytoj pirma proga tave vėl apšmeižtų, o tada manęs jau gali nebebūti. Mums reikėtų kartu viską apmąstyti... Ar turi kokią galimybę grįžti į Stambulą pas saviškius?

Nuleidau galvą ir atsakiau:- Ne, pone daktare, jie visi man pražuvę.- Tada kita išeitis: ar negalėtum ištekėti už kokio gero

vaikino?- Ne, pone daktare, aš seniai apsisprendžiau mirti senmergė.- Aš irgi nelabai tikiu, kad ištekėjusi tu būtum laiminga. Tas

nevidonas taip giliai įsmigęs tau į širdį, kad jokia jėga jo iš ten neišplėš.

364 Rešatas Nuri Giuntekinas

- Mielas daktare, maldauju, kalbėkite apie ką tik norite, bet apie tai...

- Gerai, mažyte, gerai.- Ačiū, daktare.Kramtydamas žilo ūso galiuką, daktaras valandėlę mąstė.- Gerai, ką gi mums tada daryti? Skurdo nėra ko bijoti. Mano

kuklaus turto pakaks mums abiem. Kaip tik galvojau, kur man dėti pinigus. Kodėl negalėčiau jų eikvoti tavo laimei?

Žinojau, kad mano atsakymas jį supykdys, bet kitaip pasielg­ti negalėjau. Baikščiai paglosčiau jam kelį ir atsakiau:

- Bet, pone daktare, kaip aš galėčiau priimti jūsų piniginę paramą? Argi tada galėsiu jaustis žmogumi?

Daktaras nesupyko, tik kažkaip liūdnai ir gailiai pažvelgė į mane.

- Gėda, Feride, gėda. Kai mes taip gerai sutariame, man gėda tau taip sakyti. Bet ką daryti, jei tu tik atrodai laisva ir be prietarų, o iš tikrųjų esi jautri, ribota, paklusni namų mergaitė, apie kurias paprastai sakoma „paika avelė“... Neturėjo taip at­sitikti, bet atsitiko. Dabar paklausyk, Feride, mano nuomonės. Kaip po visko, kas atsitiko, po visų tų apkalbų, galėtų išgyventi viena tokia išdidi mergaitė kaip tu, kuri net iš seno nuoširdaus draugo nenori priimti menkutės paramos? Būtent dėl to aš tau ir siūlau ištekėti. Tu nenori priimti paramos, nori dirbti, o tai neįmanoma. Jei pasiūlyčiau tau čia pasilikti, gyventi pas mane, tu tikriausiai ir su tuo nesutiktum, ar ne? Nedrįsti atsakyti, ar ne? Delbi akis? Teisybę pasakius, aš irgi nesu tikras, kad tai gera išeitis. Kodėl dabar aš tau turiu sakyti tokią karčią tiesą? Kvartalo gyventojai nusiuntė pas rajono viršininką delegaciją. Jie apskundė, kad mano namuose gyvena viena jauna mergina, kuri man nei šeimos narys, nei giminaitė, ir tai esą prieštarauja šariatui* ir dorovei. Jie net pareikalavo, kad tave iš čia išsiųstų į

* Korano teisinis kodeksas.

Čiauškutė 365

kitą apskritį. Aš kiekvienam stačiai į akis iškloju viską, ką apie jį ir jo darbelius manau, užtat manęs niekas nemėgsta. O da­bar tokia proga man atsilyginti! Taigi, Feride, tu negali gyventi nei pas mane, nei viena. Nepagrįsti kaltinimai tave persekios ir nuodys gyvenimą kur benuvyktum, ta nelemta dėmė visur ant tavęs kris. Kiekvienas abejotinas tavo žingsnis praeityje duo­da teisę bet kuriam perėjūnui, bet kuriam niekšeliui žeminti ir įžeidinėti tave. Ką gi mudviem daryti, Feride? Kaip tvarkysi- mės? Kaip apginsime tave?

Pažvelgiau į daktarą liūdnai kaip mirti pasmerktas ligonis. Širdyje jaučiau baisią neviltį, bet pamėginau nusišypsoti.

- Pagaliau ir jūs pripažinote, kad turiu teisę galvoti apie mir­tį. Pažvelkite, pone daktare, į tą saulę, į tuos medžius, į jūrą tolu­moje... Ar kas nors ryžtųsi, jei nebūtų ištikusi tokia nelaimė kaip mano, pats savo valia atsisakyti šio grožio?

Daktaras delnu užčiaupė man burną.- Gana jau, Feride, užteks. Tuoj priversi mane padaryti kvai­

lystę, kokiai dar niekada gyvenime nesu pasidavęs - pravirkdysi mane kaip vaiką.

Daktaras ištiesė rankas į rudenišką saulę, spindinčią pro pli­kas medžių šakas.

- Aš jau senas, mačiau visokio vargo ir sielvarto. Kiek akių užspaudžiau savo rankomis. Bet tokios šiurpios tragedijos dar nemačiau! Ar gali būti kas baisiau, kai apie neišvengiamą mirtį taip ramiai šneka išdykėliškos nuostabaus kūdikio lūpos, kurių virpėjimas sutvertas tik juoktis!?

Nutraukęs nuo kelių apklotą, daktaras ilgai vaikščiojo po kambarį, paskui sustojo priešais mane.

- Taigi imsimės kraštutinės priemonės. Aš pasiliksiu tave savo namuose teisėtai, kaip to reikalauja šariatas ir ginsiu. Ruoš­kis, Feride. Ateinantį ketvirtadienį...

366 Rešatas Nuri Giuntekinas

Jau savaitę esu Kušadasy. Rytoj tapsiu jaunamarte. Daktaras Hai- rula vakar išvyko į Izmirą - turi ten reikalų ir tuo pačiu nori nu­pirkti namams kai kurių naujų daiktų. Ką tik gavau telegramą, kad grįš šį vakarą.

Sakiau daktarui, kad jokių naujų daiktų pirkti nereikia. Jis labai keistai ir pompastiškai prieštaravo:

- Ne, mieloji sužadėtine, kitaip bus pabrėžtas mano senas amžius. Taip, kūrėjas padarė klaidą, įterpdamas tarp mūsų ke­turiasdešimt metų, bet tai neturi jokios reikšmės. Tikroji jau­nystė - tai sielos jaunystė. Tu mano metų nežiūrėk, aš stipresnis už bet kurį dvidešimtmetį. Ir tave noriu matyti gražiai pasipuo­šusią. Aš juk viengungis, džiaugiuosi iš anksto. Parvešiu tau iš Izmiro neregėtą vestuvinę suknelę.

Aš neištariau nė žodžio, žiūrėjau tiesiai priešais save. Dakta­ras Hairula tęsė toliau:

- Be to, aš ruošiu tau jaunikio vestuvių dovaną, ir tai bus nepaprasta dovana. Nagi, spėk: auskarai, žiedas, perlas, deiman­tas?.. Nieko panašaus. Suk nesukusi galvą, vis vien neatspėsi. Tai bus našlaičių namai.

Nustebusi pažvelgiau į daktarą. Jis patenkintas šypsojosi.- Žinojau, kad tau patiks. Nusprendžiau mūsų Aladžakajos

dvarą paversti našlaičių namais. Ten galės gyventi kokie tris­dešimt, gal net keturiasdešimt vaikų. Surinksim tokių bena­mių iš aplinkinių kaimų. Aš būsiu daktaras, o tu - mokytoja ir motina.

Šias eilutes rašau prie lango tame kambaryje, kuriame gulė­jau sveikdama. Už lango - geltonų lapų lietus. Vėjas plėšia juos nuo medžių ir bloškia vieną po kito man ant sąsiuvinio.

Senojo mano draugo žydrų akių tyrumas, iš jų spinduliuo­janti pagarba, gerumas, nuoširdi ir nesavanaudiška meilė - tarsi paskutinis žalias lapelis ant medžio, bet ir jis pagelto tą dieną,

*

Čiauškutė 367

kai buvau priversta pažvelgti į daktarą kaip į jaunikį. Ką daryti? Toks gyvenimas! Ir aš privalau jam paklusti.

*

Tai paskutinis mano sąsiuvinio puslapis, kurį primarginau smulkiais tarsi skruzdėlės kojyčių pėdsakai rašmenimis. Koks graudus sutapimas! Kartu su mano vargais baigiasi ir sąsiuvi­nis. Naujo gyvenimo į naują sąsiuvinį nebus prasmės apraši­nėti, nes nebebus ką pasakoti. Kai rytoj tapsiu kito žmogaus žmona, neturėsiu tam nei teisės, nei drąsos. Ką bendro poryt rytą jo kambaryje nubusianti jauna moteris turės su Čalykušu, kurios visas gyvenimas - kelių melodijų nuotrupos ir kelios gailios ašarėlės?

Šiandien Čalykušu amžiams numirs po savo ašaromis ap­laistytais dienoraščio puslapiais, kuriuos apklojo rudens lapai.

*

Kam slėpti tiesą paskutiniąją išsiskyrimo valandą? Tą dienoraštį, kurio tu niekada neskaitysi, rašiau tau, Kiamranai. Taip, viskas, ką čia rašiau, ką sakiau, skirta tik tau. Šiandien galiu prisipa­žinti - padariau didelę, be galo didelę klaidą. Nepaisant visko, aš galėjau būti su tavim laiminga. Taip, nepaisant visko, aš ži­nojau, kad esu mylima, bet šito man nepakako, aš norėjau būti labai, labai mylima, jeigu ir ne taip, kaip pati mylėjau, - nes taip gal nebuvo įmanoma, - tai bent jau panašiai. Ar aš turėjau tei­sę reikalauti tokios meilės? Nemanau, Kiamranai. Aš tik maža, neišsilavinusi mergiotė. O juk tavo meilė ir meilė tau gali būti nevienodos, ar ne, Kiamranai? Deja, aš šito tada nežinojau. Pa­tikėk manim, Kiamranai, aš nenoriu mesti akmens į tavo Gelto­nąją gėlelę. Jeigu ji tau suteikė laimės, aš pasiryžusi mintyse su ja susitaikyti - juk ji galbūt be galo patraukli moteris. Kas žino,

368 Rešatas Nuri Giuntekinas

kokius gražius žodžius ji tau čiulbėjo, kokius puikius laiškus ra­šydavo? O aš gal būčiau buvusi gera tavo vaikų, mūsų vaikų mo­tina. Tik tiek...

Kad tave myliu, įsitikinau tik tada, kai išsiskyrėme. Ir ne todėl, kad pažinau gyvenimą arba mylėjau kitus, ne. Supratau, nes visą laiką giliai širdyje beviltiškai, graudžiai mylėjau tavo paveikslą.

Ilgais tamsiais Zeinilero vakarais, kai vėjas kiaurą rudenį staugdavo kapinėse, o tarpekliuose skardėdavo ilgesingi čečė­nų vadeliojamų vežimų varpeliai, Gluosnynėlio takeliuose, ku­rie buvo smelkte persmelkti šilto žydinčio žilakrūmio kvapo, aš visada gyvenau greta tavęs, tavo glėbyje. Tas vargšas žmo­gus, rytoj imantis mane į žmonas, laiko mane tyra kaip baltoji lelija. Kaip jis klysta!

Nemanau, kad meilė kieno nors sielą ir kūną dar būtų taip išsekinusi ir iškankinusi kaip mano.

Kiamranai, mudu išsiskiriame tik šiandien. Tik šiandien aš tapsiu našle... Nepaisant visko, kas įvyko, tu visada buvai truputį mano, o aš - visa širdimi tavo...

(Čia baigiasi Feridės dienoraštis)

PENKTOJI DALIS

I

- Prisiekiu Alachu, Kiamranai, su tavim keliauti tikra kančia. Per dvi valandas uždaviau tau turbūt šimtą klausimų. Tačiau jo­kio kito atsakymo, išskyrus „taip“ arba „ne“, neišgirdau. Atsipei­kėk, sūneli.

Kiamranas sėdėjo duobėtu keliu dardančios brikelės kampe ir pasistatęs nuo vakaro vėjo palto apykaklę susimąstęs žiūrėjo į Marmuro jūrą. Pagaliau prisivertė atplėšti akis nuo jūros ir nu­sišypsojo:

- Dėde, per dvi valandas šimtą kartų atsakyti į šimtą klausi­mų, tegu ir trumpai, „taip“ ar „ne“, nėra mažai.

- Gerai, sūnau, bet tu atsakai negalvodamas... Atsakai kaip mašina.

- Įdomus gydymo būdas jūsų kurorte, dėde... Atrodo, jūs norite mane tiesiog nukamuoti versdamas galvoti.

- Ne, nedėkingasai, tavęs nuvarginti tikrai nenoriu... Taip, noriu priversti tave galvoti, bet ne tam, kad pavargtum, o tam, kad nukreipčiau tavo mintis kitur. Deja, jau netekau vilties. Ta­vęs neįmanoma išjudinti. Pavyzdžiui, prieš tris dienas nusivežiau tave į kaimo vestuves. Kiek visokių žmonių sutikai, būgnų, zur- nos klauseisi, matei šokėjų, galiūnų pasirodymus, aš puikiausiai pasilinksminau, o tu - ne. Nesiginčyk, pats matau. Turiu akis.

Čiauškutė 371

- Nežinau, kaip jums pasiaiškinti, dėde, matyt, aš kitaip su­tvertas.

- Ne, sūneli, tu tiesiog nekreipi į save dėmesio. Pažiūrėk, man jau netrukus šešiasdešimt, o aš kasdien vis jaunėju.

- Kad tik teta Aišė neišgirstų.- Tegul girdi, nebijau. Argi neatrodžiau vyresnis, kai pirmą

kartą buvai čia atvažiavęs?Kiamranas nusijuokė:- Paskutinį kartą lankiausi Tekirdage prieš dešimt metų. Iki

šiol prisimenu. Irgi buvo toks pat rugpjūčio vakaras.Ponas Azizas pliaukštelėjo delnais.- Iš tikrųjų, tu tik pamanyk, kaip greitai bėga metai! Tikrai.

Juk tavo sūneliui jau ketveri, o prieš tai kokius ketverius ar pen­kerius metus buvai Feridės sužadėtinis. Ak, Kiamranai, aš nie­kaip negaliu suprasti, kaip tu galėjai būti jai toks žiaurus... Man iki šiol maudžia širdį, kai prisimenu lakštingališką mūsų Čaly- kušu balselį, jos mielą it rožė veidelį... Jau dešimt metų prabėgo, o kai pažiūriu į tą sodą už mūsų namo, vis dar suspaudžia širdį. Taip, net mirdamas tau nedovanosiu, Kiamranai.

- Dėde, kaip galite kalbėti tokius dalykus ligoniui, kurį jūs pats pasikvietėte pailsėti?

- Taip, bet juk tu ne dėl to sielvartauji. Tu vedei moterį, kurią mylėjai, bet pasidžiaugti laime nė metų nebuvo lemta. Miune- vera susirgo, ir tu trejus metus praleidai prie jos lovos slaugyda­mas. Vežiojai ją, kur tik įmanoma - į Princo salas, į Šveicariją ir dar nežinia kur. Bet kur tu pabėgsi nuo likimo? Praėjusią žiemą ji mirė, o tave apėmė apatija, niekaip negali atsigauti. Iki šiol at­rodai tarsi ligonis. Kuo čia dėta Feridė? Tu juk mylėjai kitą.

Kiamranas su kartėliu šyptelėjo:- Dėde, niekas manimi netiki, ir jūs nepatikėsite, palaikysite

keistuoliu. Buvo mano gyvenime nuotykių, ir net labai rimtų. Bet užtikrinu jus, nieko, jokio kito žmogaus gyvenime nemylė­jau taip stipriai, kaip Feridės.

372 Rešatas Nuri Giuntekinas

Ponas Azizas sumurmėjo:- Lemtinga meilė, lemtinga aistra!..- Juk sakiau, dėde, kad nepatikėsite. Niekas netiki. Miužgia-

na jau daug metų pyksta ant manęs, neleidžia net Feridės vardo ištarti, suraukia antakius ir vis kartoja: „Ne, Kiamranai, tu neturi teisės apie ją kalbėti.“ Ir mama, ir teta, - visi sako tą patį. Tik su Nermina galiu pasišnekėti apie Feridę. Kai Feridė buvo čia atvažiavusi, jai tebuvo septyneri, o dabar septyniolika, todėl pri­simena miglotai. „Mane sūpuoklėse supusi sesutė raudona su­knele“, - sako ji. Turiu pasitelkti visą savo iškalbą, kad Nermina norėtų pasikalbėti apie sesutę su raudona suknele.

- Koks keistas tu žmogus, Kiamranai! Na, o ta kita?- Ji buvo labai ligota, galėjo numirti kiekvieną akimirką. Kai

praradau viltį susigrąžinti Feridę, pajutau pareigą atlyginti jai padarytą skriaudą, suteikti bent truputį džiaugsmo kitam žmo­gui, ir viskas.

- Ne taip paprasta tave suprasti. Painūs tavo sielos keliai, Kiamranai.

- Tas teisybė, dėde. Aš ir pats niekada nežinau, ko noriu, ką darau. Esu tikras tik dėl vieno dalyko - be galo ilgiuosi Feridės. Ji - tarsi vaikystės prisiminimai, kurie taip į mane įaugę, kad nieka­da neišdils. Man atrodo, kad ir mirdamas verksiu juos prisiminęs. Dar daugiau jums pasakysiu. Kai man pasakė, kad dėl sveikatos reikia pakeisti klimatą, pirmiausia prisiminiau Tekirdagą. Mano­te, kad atvažiavau dėl to, kad kvietėte? Manote, kad viešiu čia dėl tų vestuvių ir pasilinksminimų? Neįsižeiskite, bet atvažiavau ieš­koti sudužusių savo jaunystės prisiminimų, ir tiek.

- Gerai, padarei kvailystę, bet ar nebuvo galima jos ištaisyti?- Pasielgiau labai blogai, dėde, tikrai labai blogai. Feridė pa­

bėgo taip skaudžiai įžeista, kad net aptikęs jos pėdsakus, bijojau jai pasirodyti. Jos buvo įžeista ne tik širdis, bet ir savimeilė. Kas žino, kaip graudu jai buvo vykti vienai į svetimus kraštus? Pa­mačiusi mane vos po pusmečio, ji galėjo taip įširsti, užsiplieksti,

Čiauškutė 373

kad, žiūrėk, būtų pridariusi dar kokių kvailysčių. Vargais nega­lais sulaukiau pavasario. Ir jau rengiausi į kelionę, norėdamas nutverti Feridę toj kaimo mokykloj, kur ji dirbo. Kaip tyčia tada mane parklupdė ta nelemta liga. Pradrybsojau lovoje tris mėnesius. O kai nuvykau jos ieškoti į B..., jau buvo per vėlu. Man papasakojo, kad Feridė pamilusi vieną ligotą kompozi­torių, padėdavusi savo neištikimą galvą nuošalioje pakrantėje jam ant kelių ir žiūrėdavusi į akis, kai jis jai grodavęs tambūru. Pagalvokite, dėde, tiek metų svajojau apie tas akis, galvojau, kad jos tik mano, tik mano, ir staiga vieną dieną tokia žinia...

Kiamranas nutilo. Tarsi saugodamasis nuo Marmuro jūros pučiančio vėsoko vakario, jis vėl įtraukė galvą į stačią palto apy­kaklę ir įsmeigė akis į tolį, kur palei pakrantę žybčiojo nesuskai­čiuojami žvejų laivų žiburėliai.

Pono Azizo nuotaika taip pat subjuro.- Kiamranai, sūnau, man regis, tu tada padarei antrą kvai­

lystę. Jeigu Čalykušu būtų iš tų, kurios gali taip greitai ir lengvai susirasti paguodą, ji seniai būtų laiminga. Bet aš taip nemanau.

Kiamranas su kartėliu palingavo galvą.- O, galite būti ramus. Jau dveji metai Feridė labai laiminga,

girdėjau iš tų, kurie ją matė. Jos vyras senas, bet labai turtingas daktaras. Vieno mano draugo, valstybės tarnautojų inspekto­riaus, žmona, sena Feridės draugė, praėjusiais metais buvo ją atsitiktinai susitikusi Kušadasy. Čalykušu kaip ir anksčiau be perstojo čiauška, juokauja, pokštus krečia. Pasakojusi, kad už trijų keturių valandų kelio nuo miesto turinti dvarą, kur pri­žiūrinti apie dvidešimt našlaičių ir esanti labai laiminga. Sakiu­si, kad negalinti atsitraukti nuo vyro nė pusvalandžiui. Draugė norėjusi pasišnekėti apie Stambulą, apie gimines. Bet Feridė ją tučtuojau nutraukusi. „Neprisimenu nei to miesto, nei tų žmo­nių“, - pasakiusi ji. Taip, aš labai nusikaltau Feridei, buvau ne­teisus, žinau. Bet, dėde, būkite teisingas bent jūs - kaip ji galėjo taip greit pamiršti mane? Ak, beprasmiški tie žodžiai, daugiau

374 Rešatas Nuri Giuntekinas

nekalbėsiu. Gal verčiau išlipsiu. Grįšiu namo pėsčiomis. Kelias labai bjaurus, man atmušė šonus.

Ponas Azizas sumurmėjo:- Valdininkai - tikrai nelaimingi žmonės. Prieš daugelį metų

pats tuos kelius nutiesiau. Pats kaip rangovas kepiau saulėje, pri­žiūrėjau. Ne, ne kelias tau atmušė šonus, kaltas ne jis, Kiamra- nai. Ak, kaip gerai, kad mane prieš septynerius metus atleido iš apskrities viršininko posto. Eik, sūnau, eik, tik neužtruk, nes senatvė ir tavo tetą, ir mane pavertė niurgzliais. Jei susivėlinsi, ji susigrauš iš nerimo, aš - iš alkio.

Kiamranas išlipo prie tilto. Prieš dešimt metų irgi tokį pat rugpjūčio vakarą, jis čia sėdėjo ant papuvusių lentų nukoręs ko­jas žemyn.

Štai jau dvidešimt dienų Tekirdage, ir vėl, kaip tada, kiekvie­ną pavakarį ateina čionai, o paskui, sulaukęs prieblandos, ne­skubėdamas, susimąstęs grįžta namo.

Vyrui darbo reikalais laikinai išvykus į Anatoliją, Miužgiana su vaikais taip pat atvažiavo į Tekirdagą.

- Atrodai labai pavargęs, - pasakė ji vieną vakarą. - Turbūt toli buvai nuėjęs.

Kiamranas graudžiai nusišypsojo:- Teisingai įspėjai, Miužgiana, labai toli buvau nuėjęs, į de­

šimties metų senumo praeitį.Jis dar kažką norėjo pasakyti, bet Miužgiana, tarytum nesu­

pratusi, perkreipė lūpas:- Šit kaip?.. - tepasakė ji ir atsuko pusbroliui nugarą. Mote­

riška Miužgianos širdis atkakliai, su slaptu apmaudu visus tuos metus pyko ant Kiamrano. Ji nė karto prie jo nė žodžiu neužsi­minė apie Feridę.

Kiamranui iš lėto grįžtant sodais namo, gerokai sutemo. Toli kalnuose diena dar nebuvo visai užgesusi, bet prie jų kraštų jau sėlino naktis, panaši į nuostabią žibuoklę.

Jaunasis vyras sustojo prie takelio, vingiuojančio tarp sodų, ir ilgai ilgai žiūrėjo į žalią tamsą, kur ne kur pamargintą žybsin-

Čiauškutė 375

čiomis jonvabalių švieselėmis. Aną vakarą tame takelyje jis pa­matė Feridę. Išsprūdusios iš po kepuraitės trumpos garbanėlės, balta trumpa jūreiviška suknelė, - jis ir dabar mato, kaip Čaly- kušu eina pirma jo, žarstydama akmenėlius žemakulnių vaikiš­kų batelių galais.

Laikas bėgo. Jis žinojo, kad namiškiai nerimauja, bet nesisku­bino, lėtino žingsnį, tarsi ieškodamas senos svajonės pėdsakų.

Tolumoje prie namų vartų jis pamatė baltą moters siluetą. Tai Miužgiana. Kiekvieną vakarą ji išeidavo iš namų su savo jau­nėliu ir laikydama už pažastų mokė vaikščioti.

Pamačiusi Kiamraną, ji iš tolo pradėjo moti jam ranka.- Kiamranai, ko tu taip lėtai eini? Kur buvai dingęs iki tokios

vėlumos?- Niekur, tiesiog oras toks puikus...Šį vakarą Miužgiana buvo viena, be mažylio. Ji atrodė gana

keista, ne tokia kaip visada, o paprastai ramus veidas atrodė su­sijaudinęs.

- Miužgiana, ar kas nors atsitiko?Buvo matyti, kad ji nori kažką pasakyti, bet neranda žodžių.

Ji žengė žingsnį atgal ir mostelėjo durų link:- Pažiūrėk, Kiamranai, kas šiandien atvažiavo.Kiamranas greitai atsigręžė ir melsvoje virš durų kabančio ži­

binto šviesoje visai greta pamatė rudas Feridės akis. Kaip kadaise, kūdikystėje, žybčiodamos melsvomis kibirkštėlėmis, tos akys juo­kėsi, o truputį pablyškęs, melancholiškai gražus veidas šypsojosi. Visus tuos šešerius metus kaskart, vos tik svajingai užmerkdavo akis, jis matydavo Feridę būtent tokią - stovinčią visai arti ir be­sišypsančią. Kiamranas susverdėjo, tarsi bijodamas, kad reginys neišnyktų, sekundę užsimerkė ir apsidairė, į ką galėtų atsiremti. Jie žiūrėjo vienas į kitą, nerasdami žodžių, virpėdami visu kūnu. Jų lūpos mėgino šypsotis, bet akys buvo pilnos ašarų. Miužgiana pajuto akimirkos sunkumą. Nutvėrusi Feridę už rankos, ji pri­tempė ją prie Kiamrano ir dusliu reikšmingu balsu tarė:

376 Rešatas Nuri Giuntekinas

- Pusbroliai - tai tas pats, kas sesuo ir brolis. Tu, Kiamranai, teisėtai gali laikyti save vyresniuoju Feridės broliu ir pasisvei­kink su ja kaip su seserim...

Kiamranas dar nebuvo prataręs nė žodžio. Jis pasilenkė ir palietė lūpomis Feridės plaukus. Paskui tyčia labai tyliai, tiesiai jai į ausį sušnibždėjo:

- Ponia Feride, pristigau žodžių apsakyti, kaip man malonu jus vėl matyti.

Tie žodžiai padrąsino ir Feridę. Skaidriu, kaip ir anksčiau, bet virpančiu tarsi įtrūkęs krištolas balsu, kuriame buvo girdėti vos juntama skundo gaidelė, Feridė tarė:

- Ačiū, pone Kiamranai. Ir man labai malonu.- Kada jūs atvažiavote?- Šiandien apie pietus. Į Stambulą atvykau prieš dešimt die­

nų. Sužinojau, kad iš mūsiškių nieko nėra. O aš taip norėjau pa­matyti tetas, visus jus. Pagalvojau, gal ir jūs norėtumėte mane pamatyti. Ir ką čia reiškia keliauti įpratusiam žmogui užsukti į Tekirdagą, ar ne, pone Kiamranai?

Miužgiana įsiterpė į jų pokalbį:- Puiku, bet kam tie iškilmingi kreipiniai - ponas, ponia? Aš juk

sakiau - jūs brolis ir sesuo. Sakyk Kiamranui „agabėjau“*, Feride.Abu sumišę nudelbė žemyn akis. Feridė baikščiai prabilo:- Iš tikrųjų, Kiamranai, ar leisi man taip į tave kreiptis?Laukdama atsakymo, ji nežiūrėjo į Kiamraną, nukreipė

žvilgsnį į daugybę žolėje mirguliuojančių jonvabalių.Kiamranas atsakė prikimusiu balsu:- Kaip nori, Feride... Kaip tau liepia širdis.Toliau jie kalbėjosi gana ramiai. Feridė trumpai papasakojo

apie savo kelionę:- Stambule turėjau šiokių tokių reikalų, o paskui, kaip sa­

kiau, užsimaniau jus visus pamatyti. Daktaras leido man išvykti

* Kreipinys į vyresnįjį brolį.

Čiauškutė 377

porai mėnesių. Kaip aš džiaugiuosi, kad tetos ir jūs visi sveiki. Va, tik tave, Kiamranai, baisi nelaimė ištiko. Kai sužinojau, la­bai nusiminiau. Netekti žmonos tiek trumpai pagyvenus - ti­krai skaudu! Bet juk turi sūnų. Tegul Alachas prideda Nedždetui tuos metus, kuriuos atėmė iš jo motinos. Tu turi nuostabų sūnų, Kiamranai. Aš greit jį pamilau, mudu labai susidraugavome. Iki pat vakaro nepaleidau jo iš savo glėbio. Aš juk apskritai labai greit susidraugauju su mažyliais...

Sulig kiekvienu žodžiu Feridė pamažu rimo, jos žodžiai, ges­tai vėl atgavo ankstesnį vaikišką lengvumą.

Klausydamasis jos balso, žiūrėdamas į šypsančias lūpas, nak­ties tamsoje žaižaruojančias rudas akis, Kiamranas jautėsi toks laimingas, kad jau nieko kita nebegalvojo, net pamiršo, kad ji dabar kito žmona, kad ši laimė po poros mėnesių vėl bus tik sapnas. Dabar jis bijojo tik vieno - kad jo nepastebėtų namiš­kiai. Bet kur tau! Nermina jį jau pamatė ir visiems skambiu savo balseliu apskelbusi, kad Kiamranas grįžo, puolė prie vartų. Su­griebusi Feridę už rankų, ji tauškėjo:

- Ir brolis Kiamranas liudininkas, kad nepamiršau tavęs, sese Feride. Mudu su juo visados kalbėdavomės apie tave, apie sesutę raudona suknele. Ar taip, Kiamranai?

II

Vakarienė tą vakarą virto beveik vestuvių puota. Ponas Azizas stalo gale šmaikštavo kaip vaikas:

- Ak, Čalykušu, tu man suteikei tiek sielvarto! Tik prisimenu tavo balsą - akys tuoj pilnos ašarų. Kaip, pasirodo, aš tave myliu!

Po daugelio metų, kai visi jau beveik buvo praradę viltį kada nors ją pamatyti, netikėtai sugrįžusi namo Čalykušu parnešė ne tik linksmą nuotaiką, bet ir sugrąžino visus į anų dienų švelnumo

378 Rešatas Nuri Giuntekinas

ir meilės kupiną atmosferą. Prie stalo visi buvo linksmi, visų širdys virpėjo tarsi pro atvirą langą nakties tamsoje į šviesą skrendančių ir apie lempą ratus sukančių plaštakių ir nakties drugelių spar­neliai. Tik vakarui baigiantis teta Besime, kalbėdama kažką visai nereikšmingo, staiga pravirko. Šluostydamasi ašaras, ji pasakė:

- Ne, nieko, tik prisiminiau tavo motiną Giuzidę...Feridė, pasisodinusi ant kelių Kiamrano sūnų ir maitinusi jį

vynuogėmis, panardino veidą jo auksinėse garbanėlėse, ir tiek. Paskui vėl grįžo ankstesnis linksmumas...

Teta Besime pradėjo pasakoti apie Nedžmiję, kuri su vyru gyveno Trabzone. Pernai jie neteko dukrytės - mirė difteritu. Feridė sunkiai atsiduso ir tarė:

- Žinau, teta, kaip tai baisu, ir mano mažytė mirė nuo tos pačios ligos...

Visi, kas sėdėjo prie stalo, susižvalgė.- Argi tu turėjai dukterį? Mes nieko nežinojome.Feridė liūdnai linktelėjo:- Mergaitė buvo graži, tikras perlas, kad būtumėt ją matę!

Vargšelės nepavyko išgelbėti.- Kiek jai buvo metų, Feride? - paklausė teta Aišė.Feridė vėl vaikiškai papūtė lūpas.- Ką tik buvo sukakę trylika. Siuvau jai pirmąjį čaršafą, ne­

trukus būčiau tapusi uošve, - pasakojo ji.Užstalėje nuskambėjo darnus juokas.- Ak, Čalykušu, tu ir šimto metų sulaukusi nenustosi juoka­

vusi ir mums krėtusi pokštų, - pasakė ponas Azizas.Visi juokėsi iš Feridės pasakojimo apie trylikametę dukterį,

bet jos blakstienos pradėjo virpėti. Ji dar stipriau priglaudė prie krūtinės Nedždetą ir ėmė pasakoti Munisės istoriją. Ir juo ilgiau ji kalbėjo, tuo graudžiau skambėjo jos balsas.

Tą vakarą visi užsisėdėjo iki vėlumos. Ponas Azizas protar­piais vis paragindavo:

- Feride, tu pavargusi po kelionės, eitum gulti...

Čiauškutė 379

Feridė tebelaikė ant kelių seniai užmigusį Nedždetą ir juokėsi:- Nieko, dėde, aš ilsiuosi su jumis, juk aš taip pavargau nuo

vienatvės.Ji kalbėjo ir kalbėjo, žiūrėdama į visus blizgančiomis rudomis

akimis, o dėl tos trumpesnės viršutinės lūpos atrodė, kad jos vei­das nuolatos šypsosi. Regis, joje nubudo ankstesnioji Čalykušu. Jai patiko, kad jos klausosi, ir ji tyčia kraipė žodžius, kaip vaikas, žinantis, kad yra mylimas ir juo džiaugiamasi, papūsdavo lūpas, kaišiojo liežuvį, įtraukdavo žandus ir be paliovos kalbėjo. Buvo taip smagu, kad dėdė Azizas, apsvaigęs iš džiaugsmo, prisiminė ir pakartojo savo seną pokštą. Kai Feridė buvo maža, jis suim­davo jos viršutinę lūpą pirštais ir, pasakęs „Na, išdykėle Feride, taip negalima, tu suvalgei visas mano trešnes, dabar atiduok!“, per jėgą ją pabučiuodavo.

Visiems kvatojant, jis ir dabar stvėrė Feridę už smakro ir nepaisydamas jos „Nereikia, dėde!“ vėl pakartojo senąjį pokštą. Paskui jis įdėmiai pažvelgė Feridei į akis ir tarė:

- Nepyk, Čalykušu. Čia tavo pačios kaltė - esi suaugusi iš­tekėjusi moteris, o vis tiek dar vaikas, net veidelis vaikiškas. Kas pasakys, kad čia jaunos moters veidas?

Kiamranas pajuto, kad išblyško. Jis tik dabar suvokė, kad Ča­lykušu priklauso kitam.

III

Dvi nuo to vakaro praėjusias dienas Kiamranas beveik visai ne­matė Feridės. Prieš dešimt metų viešėdama Tekirdage, Čalykušu buvo susidraugavusi su daugybe savo vienmečių. Dabar jos vi­sos buvo ištekėjusios ir nedavė Feridei ramybės - valandų valan­das sėdėdavo, plepėdavo ir tartum būtų dar negana išsiveždavo ją lankyti kitų namų.

380 Rešatas Nuri Giuntekinas

Matydama, kad Kiamranas slapčia kenčia, Miužgiana klas­tingai džiūgavo. Ji apsimesdavo, kad užjaučia, bet juoko kibirkš­tėlių akyse nuslėpti negalėjo:

- Deja, jos nepaleidžia Feridės. Tačiau ir jai juk reikia prasi­blaškyti, atsigauti.

Per tas dvi dienas Kiamranas matė Feridę vieną kartą per vakarienę, kitą - apsisiautusią čaršafu grįžtančią namo.

Buvo trečiosios dienos rytas. Kitaip negu paprastai, Kiam­ranas pabudo labai anksti. Ką tik buvo pradėję aušti. Namai dar miegojo. Stumtelėjęs vieną langinę, Kiamranas pamatė sode Fe­ridę. Ji išgirdo atidaromo lango girgždesį, pakėlė galvą ir prisi­dengusi ranka akis nuo tekančios saulės spindulių, tarė:

- Atsibudote, pone Kiamranai? Kaip pasikeitė jūsų įpročiai! Anksčiau norint jus prikelti vasarą reikėdavo svaidyti į langines saujas suskaldytų akmenukų, o žiemą - sniego gniūžtes. Ir jūs, matau, įgijote kai kurių anatolietiškų įpročių. Kai aš ten tokiu laiku pabusdavau, visada gaudavau barti: „Tingine, argi galima leisti, kad saulė atsikeltų pirma tavęs?“

Ankstesniąją Čalykušu primenantis skaidrus, žaismingas jos balsas skambėjo kaip širdžiai mielas gaivaus šaltinio čiurleni­mas. Kiamranas baikščiai paklausė:

- Ar aš galiu ateiti, Feride?Vis dar neatitraukdama rankos nuo akių, su tokia pat, kaip ir

anksčiau, pašaipa balse ji atsakė:- Jeigu nebijote, kad drėgmė pakenks jūsų išlepintam kūnui,

būtų neblogai. Paruošiu jums anatolietiškas vaišes.Feridė pasodino Kiamraną po didžiuliu riešutmedžiu, kur iš

vakaro buvo likusi kėdė.- Dabar čia manęs truputį palaukite, pone Kiamranai.- Mes juk susitarėm be tų kreipinių...- Truputį pakentėkim, reikia priprasti. Nedrįstu taip iš karto

kreiptis į jus be deramos pagarbos.Kiamranas nusijuokė.

Čiauškutė 381

- Bet juk, Feride, čia dar didesnė nepagarba. Kai girdžiu „jūs“, „pone Kiamranai“, man atrodo, kad tu iš manęs šaipaisi.

Feridė irgi nusijuokė.- Taip, tikrai, jūs teisus, tu teisus, pasistengsiu. O dabar leisk,

užvirinsiu tau pieno.- Nereikia, Feride...- Nesipriešink. Anatolietei moteriai bus didžiausias pagyri­

mas, jei pastebėsi jos darbą ir skatinsi jos pastangas.Šiek tiek juokaudama, šiek tiek liūdnai Feridė tęsė:- Juk mes tik vienu dalyku galime sužavėti vyrus - jei suka­

mės po namus...Feridė nuėjo, ir buvo girdėti, kaip ji linksmai čiauška su ką

tik atsikėlusiu sodininku, kuris vaikščiojo takeliais ir rinko j va­rinį dubenį sausas šakas.

Pagaliau ji pasirodė su garuojančio pieno puodeliu rankoje.- Pienas ne toks, kokio aš norėjau. Bet po trijų dienų, Kiam­

ranai... Šiandien kas? Pirmadienis? Vadinasi, ketvirtadienį kvie­čiu tave į ryto vaišes. Gersi tos pačios avies pieno, bet pamatysi, bus visiškai kitoks, neįprastai kvepės vaisiais. Tai didžioji mano paslaptis! Nesistebi, kaip tai padarysiu? O Dieve, koks tu nejau­trus... Tada imsiu ir pasakysiu. Tris dienas šersiu avį kriaušėmis. Tau, regis, truputį šalta? Oras gana vėsus. Ar nori, kad teta Be­sime mane išbartų: „Kvaila mergiote, susargdinai man sūnų!“ Palauk, aš pripratusi prie drėgmės, imk mano šaliką.

Feridė nusitraukė nuo kaklo vilnonį raudoną šaliką, kuris buvo susegtas žiogeliu, ir apgaubė juo virpančio nuo ryto drė­gmės Kiamrano pečius ir kaklą.

Kiamranui prieš akis iškilo dešimties metų senumo vaiz­das. Jis pamatė Kozjatago vasarnamio tarpuvartėje stovinčią mažytę moksleivę trumpa suknele, juoda prijuoste, violetiniu rašalu išterliotais piršteliais. Ji užmetė jam ant pečių savo mažą tamsiai mėlyną paltą ir lyg suaugusi tarė: „Dabar tave saugoti mano pareiga.“

382 Rešatas Nuri Giuntekinas

- Kiamranai, tu kaip mažas vaikas, tuoj apversi puodelį ir nusiplikysi kelius. Ko taip susimąstei?

- Nieko, šiaip prisiminiau...Tarsi norėdama sukliudyti Kiamranui pasipasakoti užplūdu­

sius prisiminimus, Feridė skubiai tarė:- Aš irgi, pamačiau tą šaliką ant tavo pečių ir prisiminiau,

kaip erzinau tave „Ponia Kiamran“...

*

Baigusi ruošą, Feridė atsisėdo priešais Kiamraną ant žemo vir­tuvinio suolelio. Plati storo, sunkaus Bursos šilko suknelė, pa­siūta provincijos stiliumi, gaubė jos kaklą ir liemenį plačiomis lengvomis klostėmis. Feridė atsirėmė alkūnėmis į kelius, parėmė delnais smakrą, pirštais uždengdama skruostus, ir ėmė kalbėti.

Kiamranas pirmą kartą iš taip arti matė giedrą ir šviesų jos veidą, truputį sumenkusį ir sulysusį. Dėl to Feridės akys atrodė dar didesnės, o vos pastebimi šešėliai kertelėse teikė jų žvilgsniui svajingumo. Prieš penkerius metus rudos Čalykušu akys žaiža­ravo auksine šviesa, o dabar jos atrodė kaip liepsnos apimtos gė­lės. Tos akys, kaip ir anksčiau, juokėsi, kaip ir anksčiau, žvelgė su neslepiamu nekaltu ryžtu. Bet Kiamranui pasirodė, kad jis nebeįstengia, kaip anksčiau, įžvelgti visos jų gelmės.

Susišukavusi Feridė irgi buvo kaip provincijos merginos: per vidurį sklastymas ir dvi storos kasos palei šonus. Plaukai buvo taip standžiai supinti, kad tempė kaktos ir smilkinių odą, kėlė į viršų antakių galiukus, o melsvos plonos gyslelės po permatoma oda pasidarė ryškesnės.

Kiamranas labiau klausėsi ne jos žodžių, o balso ir nega­lėdamas atitraukti akių nuo šio gražaus veido, pastebėjo, kad jo spalva visai ne tokia kaip jaunų moterų, kurios džiaugiasi šeimyninio gyvenimo laime. Jis įžiūrėjo jame slaptą liepsną, panašią į karštligės raudonį, nerimastingą odos vaiskumą, ku­

Čiauškutė 383

ris būdingas dar neprasiskleidusiai rožei arba be meilės senti pasmerktoms merginoms.

Ryto šviesoje tas veidas atrodė toks švelnus, toks išraiškingas, kad jaunasis vyras sėdėjo kaip užburtas ir buvo gatavas apsiverk­ti. Kiamranas niekada nebūtų patikėjęs, kad kančia gali suteikti mergaitės veidui tiek grožio.

Su negęstančia šypsena veide, kurią jai teikė ta vos vos trum­pesnė viršutinė lūpa, skausmingu, truputį virpančiu lyg dėl ne­pastebimo įskilimo vaitojantis senas krištolas balsu Feridė kal­bėjo apie vaikystės prisiminimus.

Įsidrąsinęs Kiamranas paklausė, kokie jos naujausi prisimi­nimai. Feridė liūdnai palingavo galvą:

- To mano atmintyje neliko, Kiamranai. Prisimenu tik tai, kas man buvo iki penkiolikos metų, prisimenu, kaip pirmą kartą čia atvažiavau, visa kita apgaubė rūkas, nieko nematau.

Atrodė, kad tų prisiminimų rūkas aptraukė ir jos akis. Feridė nulenkė galvą ir ėmė žiūrėti kažkur į tolį.

*

Po tų seniausių vaikystės prisiminimų Feridė vis dėlto papasa­kojo apie savo gyvenimą paskutiniuosius penkerius metus. Kai ji pasakojo apie Hadži Kalfą, apie Zeinilero kaimo seniūną, apie keistuolį direktorių poną Redžepą, jos besijuokiančiose akyse, gyvuose judesiuose staiga šmėsteldavo kažkoks nuovargis, o tada vos juntamas įskilusio krištolo vaitojimas jos balse susti­prėdavo, imdavo virpėti tarsi sužeistos širdies aimana.

Kai Feridė ėmė kalbėti apie upės krantą, Kiamranas užsi­merkė. „Gal čia ir bus ta vieta, kur ji klausėsi tambūro ir padėjusi galvą ant mylimojo kelių, žiūrėjo jam į akis?' - pagalvojo jis.

Papasakojusi kelis visai nereikšmingus savo gyvenimo epi­zodus Čalykušu tarsi ką tik prisiminusi tarstelėjo:

- Kiamranai, aš juk tau dar neparodžiau savo vyro nuotraukos.

384 Rešatas Nuri Giuntekinas

Ji padavė Kiamranui auksinį medalioną, kurį nešiojo ant kaklo, pasikabinusi ant auksinės grandinėlės. Jis išblyško ir vir­pančiomis rankomis paėmė medalioną. Norėdama drauge pa­sižiūrėti į fotografiją, Feridė ištiesė kaklą, ir jų veidai atsidūrė visai šalia.

- Tik pažiūrėk į šį veidą, Kiamranai, koks gražus ir kilnus, ar ne?

Nežinodamas, ką atsakyti, jis žvilgtelėjo į Feridę. Ji susimąs­čiusi ir su tokia meile žiūrėjo į fotografiją, kad Kiamrano žvilgs­nio nė nepastebėjo.

Ta minutė Kiamrano gyvenime buvo pati karčiausia, pati apmaudžiausia ir kupina kančios. Vadinasi, subtilus, švelnus, nekaltas Feridės grožis buvo šito stambaus, šiurkštaus veido, ži­laplaukio senio grobis.

Prieš akis jam kilo baisūs reginiai: per paraudusius, gėdos dėmėmis išmuštus skruostus iš primerktų Feridės akių rieda ašaros, o ji pati, nekaltomis vaikiškomis lūpomis maldaudama pasigailėti, iš siaubo blaškosi to senio rankose.

Čalykušu nežiūrėjo į Kiamraną, bet gal pajutusi, ką jis gal­voja, krūptelėjo, neskubėdama paslėpė medalioną ant krūtinės ir pasakė:

- Atleisk, Kiamranai, dabar turiu eiti. Man regis, šiandien bus svečių...

IV

Praėjo dešimt dienų, kaip Čalykušu sugrįžo į gimtąjį lizdą. Ponas Azizas kas vakarą kartojo:- Ar matot, vaikai? Mūsų namai tarsi atgijo. Čalykušu par­

skrido kaip kregždutė ir parnešė ant sparnų pavasarį. Gaila, kad praėjo dar viena diena.

Čiauškutė 385

Feridė juokėsi:- Nieko baisaus, dėde. Po kelerių metų man vėl bus leista

atvažiuoti. Nenusiminkite. Be to, prieš akis dar tiek dienų... Kam iš anksto gadinti sau nuotaiką?..

Čalykušu pasidarė pirmykštė Čalykušu. Tarsi audros nuka­muota gėlytė, atsigavusi saulės spindulių šviesoje, ji kasdien vis gražiau skleidėsi.

Ji vėl tapo visų šių namų vaikų vadove. Nuo Miužgianos tre­jų metukų dukrytės, metais už ją vyresnio Nedždeto iki septy­niolikmetės Nerminos, - visi vaikai prie jos prisirišo, nuo ryto iki vakaro nepaleisdavo jos sijono, ir namai skardėjo juoku ir linksmybėmis.

Kartais jiems pernelyg įsisiautėjus, vyresnieji skųsdavosi. Bet antra vertus, jie ir džiaugėsi. Nepaisant visko, jie buvo dvigubai laimingi. Iš pradžių jie labai būgštavo, kad neatsivertų per pen­kerius metus surambėjusios žaizdos. Bet nepažabojamas Feridės linksmumas, rami, svajinga Kiamrano laimė, kuriai, regis, paka­ko vien gėrėjimosi Feride iš tolo, pamažu visus nuramino.

Vis dėlto atsargumo dėlei tetos iš visų jėgų stengėsi atstatyti senus „vyresniojo brolio“ ir „jaunesniosios sesutės“ santykius. Kaip užmigusio ligonio kambaryje vengiama kalbėti garsiai, taip ir čia, jiems girdint, visi bijojo bent žodžiu užsiminti apie liūdnus praeities įvykius.

Retsykiais ponas Azizas vis pasiteiraudavo:- Ar negalėtum ilgiau pas mus paviešėti?Po tokių klausimų Čalykušu visada paniurdavo:- Neįmanoma, dėde, Čalykušu - kito lizdo motina, yra lau­

kiančių jos sugrįžtant.

*

Kiamraną labiausiai jaudino Feridės ir Nedždeto draugystė. No­rint juos išskirti, reikdavo laukti, kol vaikas užmigdavo ant Ča­lykušu rankų.

386 Rešatas Nuri Giuntekinas

Kartą Kiamranas išgirdo juodu ginčijantis.Čalykušu juokdamasi prašė berniuko:- Na, Nedždetai, dar kartą pasakyk: teta, teta, teta...Bet Nedždetas jos neklausė, purtė savo šviesią galvytę ir vis

kartojo: „Mama, mama, mama!“- Liaukis, Feride, tegul sako, kas čia blogo? Gal jam, vargše­

liui, reikia taip sakyti?Feridė neatsakė, tik pasilenkė ir ilgai glostė berniuko galvą.

VVieną rytą Kiamranas pabudo išgirdęs akmenukų barkštelėjimą į uždarytas langines. Šitaip jį žadinti galėjo tik Feridė. Čalykušu vėl kvietė jį ryto vaišių prie didžiojo riešutmedžio. Kaip ir buvo žadėjusi pirmomis dienomis, ant stalelio jau garavo kriaušėmis kvepiantis pienas, šalia buvo padėta mažų kaimiškų paplotėlių ir į uogienę panašaus rausvos spalvos saldumyno.

Feridė užtepė ant papločio tos uogienės ir padavė Kiamranui.- Čia mano rankų darbas... Kaip vadinasi paplotėliai, neži­

nau, o uogienę vadina giulbešeker.Paruošusi vaišes, ji vėl atsisėdo ant žemo virtuvinio suolelio

priešais Kiamraną, beveik visai prie jo kojų.- Dabar pasakyk, Kiamranai, ar tau patiko giulbešeker?- Patiko, - nusišypsojo jis.- Ar mėgsti giulbešeker?- Mėgstu.- Dar sykį pakartok.- Patinka ir mėgstu.- Ne, ne taip. Pasakyk: „Aš myliu Giulbešeker“.Nesuprasdamas šios vaikiškos užgaidos, Kiamranas pa­

kartojo:- Aš myliu Giulbešeker.

Čiauškutė 387

Feridės akyse žaižaravo liepsna, skruostai degė raudoniu, blakstienos droviai virpėjo ir pasilenkusi prie jo visai arti, nu­delbusi akis ir sulaikiusi kvapą, ji kaip vaikas maldavo:

- Dar kartą, Kiamranai: „Aš labai myliu Giulbešeker!“Jis susijaudinęs žiūrėjo į šią susigūžusią tarsi verkiantis

vaikas, kuriam neduoda prašomo daikto, figūrėlę, į jos vir­pančias lūpas ir pats nesuvokdamas kodėl, taip pat pradėjo virpėti ir kartojo:

- Aš labai myliu Giulbešeker, labai myliu, myliu taip, kaip tu nori...

Feridė džiaugsmingai plojo delnais, jos lūpos juokėsi, bet iš akių plūdo ašaros.

Tartum gėdintų kokį svetimą žmogų, verkiantį dėl nieknie­kio, ji kalbėjo:

- Kaip kvaila taip džiaugtis vien dėl to, kad pagyrė tavo meną, kaip kvaila!

Feridė vienu metu ir šaipėsi iš savęs, ir guodėsi. Ji šluostėsi ašaras, bet jos vis vien tekėjo nesustodamos. Staiga iš jos krūti­nės išsiveržė ilgai tramdytas šūksnis, ji užsidengė rankomis vei­dą ir verkdama nubėgo į vidų.

*

Vieną pavakarę Kiamranas su dėde grįžo iš turgaus. Kai tik vai­kai iš tolo pamatydavo juos grįžtančius, išsirikiuodavo prie var­tų ir laukdavo dovanų - saldainių, džiovintų vaisių, šokolado. Kiamranas dalijo lauktuves, tik staiga jam prie kojų pažiro sauja smulkių akmenėlių. Apdovanojęs paskutinįjį mažylį, jis pakėlė akis ir pamatė Čalykušu. Ji stovėjo atokiau, po dideliu kaštonu, ir ranka rodė jam kažkokius ženklus.

- Tikriausiai supratote, pone Kiamranai? Juk dar esu ir aš. Norėdama pasišaipyti, ji visada sakydavo jam „jūs“. Juokda­

masi tęsė:

388 Rešatas Nuri Giuntekinas

- Jūs, atrodo, paskubėjote manęs atsikratyti. O kur mano dalis? Manote, kad jūsų senos išdaigos jau pamirštos? Arba už­mokestis už tylėjimą, arba šiandien vakare prie stalo bus papa­sakota ta istorija po senąja trešne.

Visai taip pat, kaip prieš dešimt metų prie tų pačių vartų, Feri- dė prikando tarp dantų savo rausvo liežuvio galiuką ir nusijuokė.

Kiamranas ištraukė iš palto kišenės dėžutę ir tarė:- Ačiū Dievui, kad turiu kuo jus pamaloninti. Šią saldainių

dėžutę ketinau vienas niekam nematant suvalgyti, bet jei jau su­laukiau tokių grasinimų, ką darysi?..

Feridės veidas nušvito vaikišku džiaugsmu.- Kaip puiku, kaip puiku!- Bet su viena sąlyga, Čalykušu. Juos aš vėl pats tau dėsiu į

burną.- Kaip dėsi?- Kaip anksčiau... Kaip tada, kai tau buvo dvylika ar trylika

metų, atsimeni?Kiamranas atkišo vieną saldainį Feridei. Ji valandėlę dvejo­

jo, paskui ištiesusi kaklą, pravėrė virpančias lūpas. Tačiau kad ir kaip atkakliai Kiamranas maldavo taip pat suvalgyti ir antrą saldainį, ji nebenusileido.

- Duokš, po vakarienės suvalgysim juos su Nedždetu, - pa­sakė ji.

- Feride, eime iki tos tvoros. Pažiūrėk, kokia nuostabi jūra. Ir pasišnekėsim, ir jūra pasigrožėsim.

- Gerai, tik nunešiu dėžutę namo. Palūkėk valandėlę.Kiamranas dabar pirmą kartą išdrįso paliesti Feridę ir paė­

mė ją už rankos.- Ne, Feride, nepasitikiu tavim. Pasakai, tuoj ateisiu, palauk,

ir neateini, o jeigu ir ateini, tai nežinia kada ir kaip. Taigi, nebe- pasitikiu tavim, ir baigta.

Feridė nieko neatsakė, tik nuleido galvą ir iš lėto žengė drau­ge su Kiamranu.

Čiauškutė 389

Kiamranas šį vakarą buvo išsiblaškęs, sutrikęs ir padrikai, šiek tiek užsikirsdamas be perstojo skundėsi. Temstančioje pa­dangėje pamatęs skrendančius paukščius, Kiamranas parodė juos Feridei:

- Žiūrėk, Feride, netrukus ir tu, kaip tie paukščiai, išskrisi, ar ne?

- Ar tau bus malonu palikti tetas, pusseseres ir pusbrolius, senus draugus, vietas, kur prabėgo tavo vaikystė?

- Ar tau nebus graudu palikti gūžtą, kur tu laiminga, kur tu teiki laimę kitiems ir kuri liks išdraskyta ir nyki be tavęs?

Feridė nieko neatsakė, net nesiklausė, ji kažką rašė ant sal­dainių dėžutės pieštuko galiuku, kažką braukė.

- Kodėl nieko neatsakai, Feride? - su nuoskauda paklausė Kiamranas.

Čalykušu užsigalvojusi pažvelgė jam į veidą.- Atleisk, Kiamranai, mano mintys klaidžiojo kitur. Negir­

dėjau, ką sakei. Kadaise girdėjau vieną dainą, buvau ją pamir­šusi, bet dabar kažkodėl ją prisiminiau. Užsirašiau, kad vėl jos nepamirščiau. Paskaityk, jei nori. Aš sušalau, jau eisiu į vidų.

Ant dėžutės Kiamranas perskaitė keturias eilutes, parašytas sunkiai įskaitoma Feridės rašysena:

Didžioji mano meile, neversk praverti lūpas,Neklausinėk, kankintojau, kas mano širdyje.Tau kančios mano svetimos - neversk prabilti,Neklausinėk, kankintojau, kas mano širdyje.

390 Rešatas Nuri Giuntekinas

VI

Nuo to įvykio praėjo keturios dienos. Feridė visaip vengė savo vaikystės draugo. Ji paversdavo niekais visas jo pastangas pasi­likti dviese, įspėdavo menkiausias jo užmačias ir gudrybes, o jei tekdavo kalbėtis su juo prie pašalinių, nežiūrėdavo į veidą, veng­davo jo žvilgsnių.

Buvo ketvirtos dienos pavakarys. Namiškiai kartu su vaikais buvo išėję į svečius. Sunku buvo tikėtis, kad jie grįžtų prieš kvie­timą į vakarines pamaldas. Kiamranas namie negalėjo rasti sau vietos ir nepaisydamas pikto vėjo, kuris kėlė dulkių debesis, išė­jo pasivaikščioti.

Tolimose kalvose stūgavo vėjas, medžiai šlamėjo lyg būtų pliekiami nematomo audringo lietaus, gatvėje kiek akys mato blaškėsi smėlio sūkuriai.

Dulkės lindo Kiamranui į akis, čaižė veidą, ir jam kas keli žingsniai tekdavo sustoti ir nusisukti pavėjui. Ant nedidelės pli­kos kalvelės tarp uolų Kiamranas pamatė įdubą. Šalia vėjyje lin­gavo vienišas varganas medelis, kurio gležnos šakelės bejėgiškai plaikstėsi lyg rankos. Kiamranas pasuko iš kelio ir nuėjo tenai. Jis atsisėdo užuovėjoje kaip apkase.

Kad ir siautėjo, švilpavo vėtra, aplink buvo tuščia... Tuščia, nyku kaip dykumoje.

Staiga tolumoje palei jūrą tarsi būtų išplaukusi iš vandens pasirodė spalvinga moters figūra. Pats nežinodamas kodėl, Kiamranas nusileido nuo kalvos ir ėmė žingsniuoti priešais. Po valandėlės jis atpažino rožinį Nerminos čaršafą. Mergina irgi jį pamatė ir ėmė mojuoti skėčiu.

„Kodėl Nermina grįžta viena? Kur kiti?“ - susirūpino Kiam­ranas ir paspartino žingsnį.

Mergina ėjo nuleidusi galvą, tarsi priešindamasi vėjui. Viena ranka ji prilaikė sijoną, kita - čaršafo peleriną, kuri plaikstėsi vėjyje lyg kokio plėšraus paukščio sparnai.

Čiauškutė 391

Pamatęs jos veidą, Kiamranas pajuto, kaip smarkiai ėmė plakti širdis. Po rožiniu Nerminos čaršafu slėpėsi Feridė.

Kai jiedu jau buvo visai priartėję vienas prie kito, vėjas išplėšė Feridei iš rankų skėtį. Čalykušu šūktelėjo, norėjo jį sugriebti. Bet tuo metu vėjas švystelėjo aukštyn jos sijoną, čaršafas nusmuko, plaukai atsidengė. Kiamranas spėjo pačiu laiku. Skėtį jis pagavo prie krūmo, pribėgo prie Feridės, savo palto skvernu užstojęs ją nuo vėjo, padėjo pasitaisyti čaršafą.

- Tu pačiu laiku, - pasakė Feridė. - Vėjas būtų mane nunešęs kaip tikrą žvirblį - čalykušu.

Ji norėjo dar kažką pasakyti, bet vėjo gūsis privertė nuleisti galvą, užsimerkti ir užsičiaupti. Jiedu nuėjo drauge. Kiamranas rūpestingai dangstė ją savo paltu.

Feridė pamažu atsigavo ir jau galėjo kalbėti, bet jai, regis, dabar labiau patiko juoktis. Ir ji ėmė nesuvaldomai kvatotis tarsi ją būtų pagavęs naujas vėjo šuoras. Pagaliau trūkčiojančiu balsu paaiškino:

- Ar žinai, Kiamranai, ko aš juokiuosi? Mes sėdim svečiuose, ir aš staiga prisiminiau, kad dar turiu kai ko nupirkti turguje. Bet, deja, esu tik su suknele. Ir, žinoma, šitaip pasirodyti mieste nedrįstu. Tada Nermina padarė man paslaugą - pasiūlė savo čar­šafą. Ir štai grįžtu iš turgaus su jos čaršafu, matau, kaip iš paskos seka kažkoks karininkas. Paskui jis atsidūrė visai greta ir sako: „Ar tai jūs, panele Nermina? Kokia netikėta laimė, ar ne?“

Nermina man padarė paslaugą ir netyčia išsidavė. Mane taip paėmė juokas, kad neištvėrusi prunkštelėjau. Karininkėlis su­prato apsirikęs ir kad dėjo nuo manęs tolyn į kojas... Taigi! Vie­toj Nerminos pamatė nebejauną moteriškaitę...

Kiamranas šypsodamasis klausėsi, o Feridė kalbėjo toliau:- Tačiau aš negerai padariau, kad atskleidžiau tau mergai­

tės paslaptį. Vis nesugebu suvaldyti savo plepaus liežuvio... Ar gali man, dėl Dievo, pažadėti, kad niekam nesakysi? Ką gali žinoti, gal ir Nerminai tas vaikinas patinka?.. Jeigu galėtume jiems kaip nors padėti...

392 Rešatas Nuri Giuntekinas

- Prižadu tau, Feride, bet juk Nermina dar visai kūdikis...Feridė tarė su vos juntama nuoskauda:- Galbūt, bet vaiko širdis ne visada tokia, kaip atrodo.Po šių žodžių abu ėjo tylėdami.Vėjas pamažu rimo, ir jiedu sulėtino žingsnius. Abiem buvo

gaila, kad kelias tuoj baigsis. „Ką tik viskas aplink man atrodė tuščia ir nyku, jaučiausi niekam nereikalingas... O dabar esu toks neapsakomai laimingas, galėdamas užstoti nuo vėjo šitą gležną, mažą, nuostabią būtybę, tirtančią po vaikišku rausvu čaršafu. O juk taip galėjo būti visada. Juk aš galėjau padaryti ją laimingą, ir pats būčiau buvęs laimingas... Ak, kaip gaila!“

Feridė ėjo pasinėrusi į savo mintis. Ūmai ji pristabdė žingsnį ir vėl prašneko. Bet taip, lyg niekur nieko:

- Kaip ten bebuvę, bet šis aplinkos pakeitimas mane labai prablaškė. Keleriems metams tikrai užteks... Paskui, kai pasiilg­siu tetulių, jūsų visų, vėl atvažiuosiu... Taip slinks metai, aš pra­žilsiu, tu - irgi... Susitikę mes visados džiaugsimės, o išsiskirdami turbūt vis mažiau liūdėsime... Ką gali žinoti, gal kada ir suvisam parvažiuosiu? Juk gyvenime visaip pasitaiko... Ir tada tu man iš tikrųjų būsi tikras vyresnysis brolis... Vyriausieji pamažu paliks mus, ir mes imsime labiau vertinti vienas kitą. Būsim adaidesni dėl smulkių trūkumų. Ir paskutinės mūsų gyvenimo dienos pra­slinks tose pačiose vietose, kur prabėgo mūsų vaikystė...

Jos balse tarsi kažkoks paslaptingas, liūdnas užkalbėjimas vis labiau ryškėjo nepastebimai {trukusio krištolo skambesys.

Kelyje jiems pasipainiojo kažkokia elgeta su vaiku. Basas berniūkštis ėmė šokinėti aplink Feridę, timpčiojo ją už sijono.

Kiamranas sustojo ir ištiesė jam pinigą. Feridė buvo įpratusi priglausti našlaičius, tad ir dabar paglostė mažyliui galvą.

Kai jie vėl pajudėjo, moteris elgeta šūktelėjo pavymui:- Teneperskiria jūsų Alachas, tedovanoja Alachas tau tą

moterį!Abu nustebę sustojo. Kiamrano akyse, regis, atsispindėjo vi­

sas širdyje susikaupęs kartėlis.

Čiauškutė 393

- Feride, girdėjai, ką ji sakė?Į tą klausimą atsakė dvi didžiulės jos ašaros. Nedrįsdami

daugiau prisiartinti vienas prie kito, jiedu nuėjo tolyn.

*

Kai pasiekė namus, jau leidosi sutemos. Buvo tylu, vėjas nurimęs, medžiai po ilgos audros ramiai taisėsi miego, tarp uolų, tarsi sunktųsi iš jų pačių, geso dar vis švytintis perlamu­tro blizgesys.

- Dar nesutemo, Feride. Jie dar negrįžę iš miesto. Jei norė­tum, dar galėtume nueiti iki anų uolų?

Nuleidusi galvą, Feridė atsakė pavargusiu balsu:- Atleisk, Kiamranai, aš eisiu persirengti. Vėjas visai išdraikė

man plaukus.Prieš valandėlę it gyva būtybė plaikstęsis aplink Feridę, len­

gvai, jausmingai, grakščiai siautęs lankstų jos liemenį, šviesiai rausvas čaršafas dabar kabojo jai nuo pečių iki pat kelių lyg koks išsikvėpęs, beaistris skuduras.

Feridė nebeturėjo jėgų kur nors eiti, atsisėdo ant didelio akmens prie vartų ir skėčiu ėmė braižyti ant smėlio gilias, kaip jos neviltis, kampuotas ir laužytas, kaip jos gyvenimas, linijas.

Truputį palūkėjęs, Kiamranas atsisėdo greta, priglaudė petį prie jos peties, paėmė už rankos. Iš pradžių Feridė krūptelėjo ir sunerimo. Skubiai apsidairiusi aplink, ji jau norėjo sprukti. Bet persigalvojo.

Kiamranas išgirdo, kaip ji kelis kartus atsiduso iš pačios gi­lumos, paskui jos akys akimirką blykstelėjo kažkokiu laukiniu spindesiu ir netikėtai užgeso, pasidarė nuolankios. Ji padavė savo buvusiam sužadėtiniui kitą ranką, virpančią ir šaltą kaip ledas. Abu sėdėjo užsimerkę. Kiamranui po užmerktais vokais blykčiojo žiežirbos, ir jis mąstė: „Štai mano delne virpanti ran­ka, Feridės ranka. Nejaugi gali išsipildyti neįmanomi nakties

394 Rešatas Nuri Giuntekinas

sapnai?“ Jis atsimerkė. Feridė dūsavo lyg per miegus pravirkęs vaikas ir galiausiai padėjo galvą jam ant peties. Jos judesiuose, tame rankų paspaudime buvo kažkoks beribis nuolankumas. Su kiekvienu jos krustelėjimu Kiamranas jautė, kad Feridė glau­džiasi prie jo vis arčiau, vis smarkiau spaudžia ranką. Netikėtai jo lūpos lyg pačios savaime sušnibždėjo:

- Aš myliu Giulbešeker...Šoninių vartelių girgždesys pažadino juodu iš sapnų pasau­

lio. Feridė pašoko kaip šūvio išgąsdintas paukštis. Pirmutinė ėjo Nermina. Čalykušu susijaudinusi puolė jai ant kaklo. Ji sugriebė jos rankas, apibėrė bučiniais mergaitės akis, plaukus. Niekas ne­suprato, iš kur tas džiaugsmas. Buvusio nuovargio kaip nebūta. Ji iš eilės čiupo į glėbį visus vaikus, mėtė juos į orą, o tie paleidę gerkles spiegė. Kai visi pasuko į vidų, ji truputį atsiliko. Lūkuria­vo Kiamrano. Paskui tarpduryje, tamsoje, tyliai ir droviai tarė:

- Merei, Kiamranai.

VIIKitą dieną Feridė vėl išėjo į miestą viena. Ji grįžo po vidurdienio ir atrodė labai nuvargusi. Tačiau vis tiek ji vėl susikvietė vaikus ir sode už namo pradėjo statyti didžiules sūpuokles.

Kai Kiamranas, pabėgęs nuo seno ir šnekaus dėdės Azizo svečio, atėjo į sodą, sūpuoklėse jau sėdėjo Feridė ir Nedždetas. Feridė sūpavosi iš visų jėgų. Nedždetas spygavo ir kabinosi jai už kaklo tarytum kačiukas.

Kiamranas išgirdo tokį pat kaip ir prieš dešimt metų išgąs­tingą tetos Aišės šūksnį:

- Feride, dukra mano, liaukis kvailiojusi, išmesi vaiką! Nekreipdama dėmesio, iš visos širdies linksmindamasi, Ča­

lykušu atsišaukė:

Čiauškate 395

- Ak, teta, ko jūs jaudinatės? Svarbiausia, kad Nedždeto tėtis ramus, ar ne, Kiamranai?

Feridė supo vaikus vieną po kito, kad kiekvienas patirtų malonumą.

Pati vyriausia, bet užtat pati bailiausia buvo Nermina. Kai ji spiegdama pagaliau pasiekė žemę, Feridė irgi nulipo nuo sū­puoklių.

Plaukai buvo prilipę prie prakaituotos kaktos, prie veido. Va­lydamasi nuo delnų prilipusius virvės plaušus, Feridė paklausė:

- Atrodo, daugiau nieko nebeliko.- Mane pamiršai, - kukliai tarė Kiamranas.Čalykušu lūpas suvirpino dvejonės šypsena. Pasakyti „ne“ ji

nenorėjo, sutikti - nesiryžo. Jos žvilgsnis nukrypo į virves, pas­kui į medžio lapiją. Ji laukė paramos iš šalies.

- Nežinau, ką daryti? - svarstė ji. - Bijau, kad virvės mudvie­jų neišlaikys, ar ne, Miužgiana?

Miužgiana nutvėrė virvę rankomis ir ramiai pažvelgė Kiam- ranui į akis:

- Virvė kaip virvė... - tarė ji. - Tačiau Feridė labai pavargo. Pažiūrėk į ją, Kiamranai. Būtų tikra nuodėmė dar varginti taip nusikamavusią.

Feridė norėjo prieštarauti „Niekis, kas čia tokio?“, bet staiga suprato Miužgianos žodžių ir žvilgsnių prasmę. Lyg prasikaltęs vaikas, susigėdęs ir nedrąsus, ji nuleido galvą ir tyliai tarė:

- Taip, labai pavargau, gal susirgau.Dabar ji tikrai atrodė kaip pavargusi ligota moteris. Ką tik

tokios linksmos akys staiga užgeso.Miužgiana įrėmė savo žvilgsnį į Kiamraną ir tyliai tarė:- Tu esi dar didesnis beširdis, negu aš maniau, Kiamranai!Taip pat tyliai, kad niekas neišgirstų, jis paklausė:- Kodėl?Miužgiana pasivedėjo jį į sodo pakraštį.- Argi nematai kaip ji, vargšelė, jaučiasi? Ar tau negana, kad

sugriovei jai gyvenimą, uždavei širdį?..

396 Rešatas Nuri Giuntekinas

- MiužgianaL- Mes šitiek metų jos neieškojome. Ji nebepakėlė ilgesio.

Pamiršo skriaudą, užgniaužė skausmą ir atvažiavo pati. Ji jau beveik atsigavo. O tu vėl draskai tą vos vos užsitraukusią žaiz­dą, - pro ašaras priekaištavo Miužgiana. - Aš galvoju, kaip ji, vargšelė, kankinsis rytoj iš čia išvažiuodama... Taip, Kiamranai, Feridė rytoj išvažiuoja. Viskas paruošta. Ir aš nežinojau. Feridė dabar man nebepasakoja nei kas dedasi jos širdyje, nei apie savo gyvenimą. Kai paklausiau, kodėl išvyksta, pasakė, gavusi iš vyro žinią. Manau, kad tai netiesa. Feridė bėga nuo tavęs. Vargšelė daugiau nebegali kentėti. Bijau, kad tas išsiskyrimas jai bus labai sunkus. Feridė stipri, ji stipri kaip reta. Bet ji juk moteris. Tu sugriovei jos gyvenimą, ir dabar esi jai skolingas. Pasistenk, kad paskutinėmis valandomis nors ji būtų rami, kad jai užtektų jėgų pakelti šį išsiskyrimą...

Klausydamasis jos žodžių, Kiamranas išbalo kaip kreida.- Tu kalbi tik apie Feridės sugriautą gyvenimą, o mano? -

tarė jis.- Tu pats dėl to kaltas.- Nebūk tokia beširdė, Miužgiana.- Nejaugi manai, jei būtų galima ką nors pakeisti, aš to ne­

padaryčiau? Bet dabar mes neturime jokios išeities. Feridė ište­kėjusi. Jai rankos kojos supančiotos. Matau, kad ir tu labai nelai­mingas. Jau daugiau ant tavęs nebepykstu. Tačiau tikrai ničnieko nebeįmanoma pakeisti...

Jau visi žinojo, kad Feridė rengiasi rytoj išvykti. Bet niekas apie tai nekalbėjo. Vakarienę valgė kapų tyloje. Ponas Azizas tą vakarą atrodė dar labiau pasenęs ir sugniužęs. Pasisodinęs Feri- dę šalia, jis glostė jai pečius, ėmė už smakro, suko galvą į save ir žiūrėjo į akis.

- Ak, ČalykušuL Tu uždavei mano seną širdį...Tą vakarą visi išsiskirstė po savo kambarius labai anksti.

Čiauškuti 397

VIII

Buvo jau po vidurnakčio. Namai seniai miegojo. Užsimetusi ant pečių ploną šalį, maža žvakide nešina Miužgiana išėjo iš savo kambario. Ant pirštų galų, stabtelėdama pasiklausyti, ji pritykino prie Kiamrano kambario durų. Už jų buvo tamsu ir tylu. Jaunoji moteris tyliai pabeldė, paskui pakuždom pašaukė pusbrolį vardu.

Durys atsidarė. Kiamranas dar nebuvo nusirengęs. Blausioje žvakės šviesoje jo veidas atrodė be galo išvargęs ir išblyškęs, jis mirksėjo tarsi ta menkutė žvakės švieselė būtų jį apakinusi.

- Dar nemiegojai?- Kaip matai.- Kodėl užgesinai lempą?- Šią naktį šviesa man rėžia akis.- Ką čia veiki tamsoje?Jis karčiai šyptelėjo:- Virškinu savo neviltį ir kartėlį. O tu ko atėjai tokiu vėlyvu

metu? Ko nori?Miužgianai sunkiai sekėsi paslėpti susijaudinimą.- Turiu nepaprastų naujienų. Kantrybės, Kiamranai, laiky­

kis, tuoj papasakosiu.Jiedu įėjo į kambarį. Miužgiana pastatė žvakę, paskui atsar­

giai uždarė duris ir valandėlę svarstė, nuo ko pradėti. Paskui, stengdamasi atrodyti kuo ramesnė, ėmė pasakoti:

- Nebijok, mano brangusis Kiamranai. Blogo nieko nepa­sakysiu, priešingai, viena labai gera naujiena. Bet jeigu tu taip jaudinsies...

Jaunoji moteris stengėsi nuraminti pusbrolį, o pati jaudinosi dar labiau, jos balsas virpėjo, akyse blizgėjo ašaros.

- Prieš gerą valandą pas mane atėjo Feridė. Ji atrodė kažkokia sutrikusi. „Miužgiana, - prašneko ji, - tik tau vienai galiu atverti savo širdį. Artimesnio už tave žmogaus neturiu. Noriu tau pati­kėti vieną paslaptį, neatskleisk jos, kol aš neišvažiuosiu, o paskui

398 Rešatas Nuri Giuntekinas

gali visiems papasakoti. Vieną dieną pamatę mane čia, jūs labai nustebote. Sakiau jums, kad daugiau nebegalėjau pakelti ilgesio. Teisybė. Tačiau svarbiausia priežastis ne ta. Aš atvažiavau, kad ištesėčiau pažadą, kurį prieš tris mėnesius daviau mylimiausiam pasaulyje žmogui prie jo mirties patalo. Miužgiana, aš buvau priversta jums pameluoti. Dabar esu našlė. Mano vyras prieš tris mėnesius mirė vėžiu...“

Tai papasakojusi, Feridė padėjo galvą man ant peties ir ap­sipylė ašaromis. Pro ašaras ji pasakojo toliau: „Prieš mirtį dak­taras pasišaukė mane ir pasakė: „Feride, dabar žinau, kad vargti tau nebeteks. Viską, ką turėjau, palieku tau. Tokiai ramiai, ku­kliai moteriai kaip tu, šito turto užteks visam gyvenimui. Bet yra dar kitų dalykų. Moteriai gyventi vienai, net jeigu ji labai turtin­ga, nelengva. Be to, pinigai - viena, o meilė - kas kita. Feride, jei nori, kad aš numirčiau ramus, pažadėk man vieną dalyką. Prisiek, kad po mano mirties grįši į savo šeimą. Jeigu nenorėsi pasilikti visam laikui, pabūk bent du ar tris mėnesius. Žmogaus gyvenimas ilgas. Gal vieną dieną tau jų prireiks. O gal vieną die­ną pajausi, kad ko nors iš šeimos labai pasiilgai. Feride, mieloji, jei aš tvirtai žinosiu, kad tu susitaikysi su šeima, mirsiu ramus, ir man nebeliks jokių rūpesčių...

„Aš verkdama prižadėjau jam įvykdyti šį paskutinį prašymą. Bet daktarui atrodė, kad ir to per maža. Jis norėjo, kad susitaiky­čiau su savo buvusiu sužadėtiniu, sakė, kad vieną dieną jis tikrai taps mano vyresniuoju broliu. Jis padavė man užantspauduotą ryšulėlį ir liepė, kad pati perduočiau Kiamranui.

„Šiame ryšulėlyje, - tarė jis, - yra viena meilės knyga, kuri ka­daise man labai uždavė širdį. Noriu, kad ir tavo buvęs sužadėtinis ją perskaitytų. Prisiek, kad įteiksi ją taip, kaip aš tau įduodu...“

Štai ir visa teisybė, Miužgiana. Dabar tu viską žinai. Mano daktaras buvo doras ir kilnus žmogus. Jis manė, kad vienintelis vaistas, galintis mane išgelbėti nuo vienatvės - susitaikymas su šeima. Tik vargšelis nežinojo, kiek kančios tas man suteiks. Aš

Čiauškutė 399

palaidojau daktarą šalia Munisės ir atvykau į Stambulą. Tai, ką sužinojau atvykusi, dar labiau pasunkino mano užduotį. Tik ten sužinojau, kad mirė Kiamrano žmona. Paskui sužinojau, kokios bjaurios kalbos sklinda apie mane. Jeigu Kiamrano žmona būtų gyva, mano atvykimas pas gimines po vyro mir­ties būtų buvęs visai įprastas ir suprantamas dalykas. O dabar jūs visi - ir Kiamranas, ir tu, Miužgiana, tu, kuri pažįsti mane geriau nei kiti, - galite dievai žino ką apie mane pagalvoti. Jūs galite sakyti: „Trankėsi, važinėjo pati sau viena, kas ten suvai­kys jos nuotykius, paskui nežinia už kiek parsidavė tam seniui, o dabar, sužinojusi, kad buvęs sužadėtinis vėl laisvas, gerai ap­skaičiavusi, grįžo į namus, kuriuos prieš penkerius metus buvo prakeikusi ir palikusi.“ O jeigu kas nors iš mane mylinčių ir užjaučiančių galvotų kitaip, man prieš juos būtų gėda...

Vis labiau jaudindamasi Miužgiana kalbėjo toliau:- Ak, Kiamranai, jeigu tu būtum girdėjęs, su kokia neviltimi,

su kokia širdgėla apie visa tai karčiai raudodama kalbėjo Feridė. Iki gyvenimo pabaigos nepamiršiu jos paskutinių žodžių: „Neį­manoma papasakoti, kokia sumaištis buvo mano sieloje, kai bė- gau iš namų, kiek kartėlio patyriau gyvenime, kas privertė mane ištekėti. Jeigu dvidešimt penkerių metų moteris, patyrusi šilto ir šalto, paskui ištekėjusi ir gyvenusi vyro namuose, staiga imtų tvirtinti, kad jos lūpų, jos kūno niekada nelietė jokio vyriškio lūpos, kad ji yra skaisti, visi pradėtų juoktis. Ir visi sakytų, kad ji melagė, ar ne, Miužgiana? Neįmanoma įrodyti, kad yra kitaip. Daugiau nieko nebesakysiu. Nežinau, kas yra tame ryšulėlyje, kurį daktaras siunčia Kiamranui. Bet gal ten yra kas nors ne­paprasto. Įvykdžiau paskutinį jo norą su begaline kančia ir siel­vartu. Bet žengti paskutinį žingsnį nebeturiu jėgų. Prašau tavęs, rytoj, kai aš jau būsiu garlaivyje, atiduok tą ryšulėlį Kiamranui.“

Miužgiana nutilo. Net sunkiausiomis gyvenimo valandėlė­mis ji mokėjo tvardytis, būti rami ir šaltakraujiška, bet dabar raudojo kaip vaikas.

400 Rešatas Nuri Giuntekinas

Tiesdama drebančias rankas, ji tarė:- Mes daugiau jos nepaleisime, Kiamranai, jei reikės, sulai­

kysim jėga. Kad ir kokia būtų jos praeitis, jūs negalite išsiskirti, nes, matau, abu to nepakeltumėt...

Kiamranas atrodė lyg apdujęs. Ligoniui, kuriam gyvenimas ištisus mėnesius atrodė beprasmiškas, jautriam svajotojui, pa­skendusiam miglotuose praeities prisiminimuose, staiga užgriu­vusios vilties ir skausmo buvo per daug. Kaip ligonis, kuris buvo ilgam netekęs sąmonės ir staiga atsipeikėjo, jis nieko nesuvokda­mas dairėsi aplink ir tankiai mirksėjo.

Miužgiana ištraukė iš po šaliko ryšulėlį, užlakuotą raudo­nu laku.

- Sulaužiau Feridei duotą žodį ir atiduodu jį tau dabar.Ji pasitaisė šalį ir jau ketino išeiti iš kambario. Kiamranas ją

sulaikė.- Miužgiana, neišeik. Juk tu visą laiką buvai kartu. Tą ryšu­

lėlį irgi atplėškim kartu.Miužgiana uždegė ant stalo stovinčią lempą. Kiamranas at­

plėšė voką. Jo viduje buvo dar vienas vokas ir laiškas. Laiškas buvo parašytas veržlia rašysena ir adresuotas Kiamranui.

„Sūnau mano, Kiamranai,Jums rašo vienas žmogus - atsiskyrėlis ir tulžingas senis, ku­

ris dalį savo gyvenimo atidavė knygoms, o kitą dalį - žmonėms, sužeistiems maišatyje, kuri vadinama gyvenimu. Tuo metu, kai jūs laikysite rankose šį laišką, tas žmogus jau seniai bus sugiedo­jęs savo gyvenimo giesmę. Rašyti šį laišką mirties patale mane privertė viltis, kad dar spėsiu padaryti paskutinį gerą darbą vie­nai man ypač brangiai būtybei. Klausykitės:

Kartą viename tolimame kaime, sutrešusiame namelyje suti­kau mergaitę iš Stambulo, nedidukę, skaisčią kaip šviesa, gražią kaip svajonė. Ką jūs jaustumėt, jei gūdžią viduržiemio naktį, kai sniegas drebia be perstojo, atidarytumėte langą, ir tamsoje pasi­girstų lakštingalos giesmė? Taip aš pasijutau tada.

Čiauškutė 401

Koks prakeiktas likimas ar atsitiktinumas atbloškė tą nekaltą, tyrą, kilnią mergaitę, tą tobulą ir neįkainojamą Visagalio kūrinį į tokį tamsybės užkampį? Jos siela raudojo, bet ji stengėsi apgau­ti mane visokiomis pasakomis. Ak, vargšė mažutė! Argi aš - tas kvailas stuobrys tavo mylimasis, kurį palikai Stambule, kad pati­kėčiau tokiais prasimanymais? Jos vaikiškos, ilgesingos tarsi per anksti pažadinto kūdikio akys, jos blaškymasis nežinant, ką dary­ti, virpančios lyg ką tik pabučiuotos lūpos, tyčia užgniaužti, kad neprasiveržtų, jausmai, santūrūs judesiai man viską paaiškino.

Anksčiau, pajutęs švelnumo priepuolį, dažniausiai prisimin­davau senąją pasaką apie Medžnuną, kuris iškeliavo į dykumą ieškoti savo Ledos*. Sutikęs šią mergaitę, užmiršau tą senąją pa­saką. Ėmiau galvoti apie naujųjų laikų Ledą, nedidukę mergaitę giedromis rudomis akimis, švelnią kaip šilkas, tyrą ir grakščią, kuri niūriame, pdname antkapių kaime sapnuoja bevdtiškus meilės sapnus.

Po poros metų mes vėl susitikome. Jos liga nebuvo praėju­si, viduje ją tebegraužė tas pats kirminas. Ak, kodėl tada, pirmą kartą ją pamatęs, neišgabenau jos persimetęs per balną, kodėl prievarta, jėga neparvežiau į jos namus, į Stambulą?.. Nedova­notinas žioplumas!..

Kai susitikome antrą kartą, taip padaryti buvo per vėlu. Jūs jau buvote vedęs. Maniau, kad ji dar vaikas, vyliausi, kad laikui bėgant pamirš jus. Kai Feridė susirgo, man į rankas atsitiktinai pateko jos dienoraštis, ir aš pamačiau, kokia gili ta žaizda. Tame sąsiuvinyje aprašytas visas jos gyvenimas. Aš troškau išgydyti ją kaip tikrą savo vaiką. Žmonių niekšybė, pinklės neleido padary­ti ir šito. Tada pagalvojau, kad geriausia būtų ištekinti ją už ko­kio padoraus vaikino. Bet tai buvo pavojinga. Kad ir koks geras žmogus būtų buvęs jos vyras, jis vis vien būtų pareikalavęs iš jos meilės. Mano mergytė buvo gimusi mylėti, dėl savo medės mir­

* Leila ir Medžnunas - tiurkų epo herojai.

402 Rešatas Nuri Giuntekinas

tinai kentėjo, bet leistis mylimai svetimo žmogaus jai būtų bu­vęs per didelis išmėginimas. Mylėti vieną, bet patekti į kito vyro glėbį jai būtų buvusi tikra pražūtis... Tokioj beviltiškoj padėty nusprendžiau ją vesti pats. Kol gyvas, galėčiau ją globoti. O po mano mirties jai praverstų mano nedideli pinigai, keli dvarai. Juk daug lengviau gyventi našlei, negu merginai su įtartina praeiti­mi. Be to, turėjau vilties, kad jos didžiausia svajonė vieną gražią dieną gali išsipildyti. Juk gyvenime įvyksta pačių netikėčiausių dalykų. Neslėpsiu, kad žinia apie jūsų žmonos mirtį suteikė man naujų vilčių. Iš Stambulo aš nuolat gaudavau žinių apie jus. Toji netektis jūsų šeimai tikriausiai suteikė daug sielvarto, bet būčiau veidmainis, jei sakyčiau, kad ir aš sielvartavau. Laukiau pato­gios progos. Aš norėjau išlaisvinti Feridę iš fiktyvios santuokos ir grąžinti jums. Nežinau, ką apie tai būtų kalbėję žmonės? Bet aš jau seniai nusispjoviau į visus žmonių tauškalus ir paskalas apie mane. Kaip tik tuo metu mano liga ėmė smarkiai progresuoti. Ir aš supratau, kad po kokių trijų keturių mėnesių viskas išsispręs savaime. Vargu ar verta dar ką nors pasakoti? Aš nusiųsiu Feridę pas jus. Neabejoju, kad ji perduos jums mano laišką. Aš gerai ją pažįstu, ji kartais keistoka. Galbūt spyriosis, ožiuosis, bet tu jokiu būdu nekreipk dėmesio, nepaleisk jos nuo savęs. O jeigu prireiks, būk šiurkštus ir grubus, atšiaurus, kaip kalniečiai, kurie grobia moteris. Jei numirs tavo glėbyje, žinok - iš laimės.

Noriu dar pridurti, kad tau rašydamas mažiausiai galvoju apie tave. Jei būtų mano valia, aš tau ne tik tokios puikios mergi­nos kaip Feridė, bet ir katės į rankas neduočiau. Bet ką darysi, jei kvailoms mergiotėms nieko neįmanoma išmušti iš galvos. Neži­nau, už ką jos myli tokius tuščius, beširdžius žmones, kaip tu?..

Velionis Hairula

P. S. Ryšulėlyje Feridės dienoraštis. Praėjusiais metais, kai kraustėmės į užmiesčio dvarą, aš slapčia pasiėmiau jos skry­

Čiauškutė 403

nutę, kur buvo tas sąsiuvinis, ir pasakiau, kad ją tikriausiai bus pavogę vežėjai. Jaučiau, kad ji labai nusiminė. Bet nieko ne­sakė. Koks buvau teisus, manydamas, kad tas sąsiuvinis vieną gražią dieną pravers!

IXKai Miužgiana su Kiamranu užvertė Čalykušu dienoraštį mė­lynais viršeliais, lauke jau buvo pradėję švisti, už lango medžių šakose čiulbėjo paukščiai.

Kiamranas padėjo ant pageltusių lapų savo sunkią, nuovar­gio ir išgyvenimų nukamuotą galvą. Jis dar kelis kartus pabu­čiavo tas meilės kupinas eilutes, vietomis išblukusias nuo ašarų. Užversdama sąsiuvinį, Miužgiana pakėlė prie lempos mėlynąjį sąsiuvinio viršelį, apžiūrėjo jį ir tarė:

- Dar ne viskas, Kiamranai. Ir ant viršelio kažkas prirašyta. Tik ant mėlyno popieriaus blogai matyti rašalas.

Atsukę lempos dagtį, suglaudę galvas, Kiamranas ir Miuž­giana vargais negalais perskaitė tokias eilutes:

„Vakar užverčiau šį dienoraštį visiems laikams. Maniau, kad po vestuvių nakties nedrįsiu ne tik prisiminimų rašyti, bet ir į veidrodį žiūrėti, kad nematyčiau savo veido, nedrįsiu net kalbė­ti, kad negirdėčiau savo balso. Tačiau...

Taigi vakar tapau jaunamarte. Buvau nuolanki, kaip kalnų griūties nešamas sausas lapas. Dariau viską, ką man liepė, nie­kam nesipriešinau. Leidausi aprengiama ilga vestuvine suknia, kurią daktaras buvo parvežęs iš Izmiro, nesipriešinau, kai į plau­kus man pynė vestuvinių aukso gijų. Tik kai mane privedė prie didelio veidrodžio, nejučia užsimerkiau. Tiek šį kartą tebuvo mano protesto.

Į mane pasižiūrėti buvo atėję keli svetimtaučiai. Tarp jų buvo kelios mano mokslo draugės. Negirdėjau, kas ką kalbėjo, bet vi­

404 Rešatas Nuri Giuntekinas

siems stengiausi šypsotis vienoda truputį išsigandusia šypsena. Viena senutė, pamačiusi mano veidą, nusistebėjo:

- Na ir pavyko karšinčiui! Mikliai pasinaudojo...Daktaras Hairula grįžo namo prieš pat vakarienę. Jis vilkėjo

ilgą redingotą, kuris lyg korsetas buvo standžiai aptempęs jo tu­klią figūrą. Po kaklu parišta ryški aguonų spalvos kokarda buvo nusisukusi į šoną. Nors man buvo labai liūdna, vis tiek nesusi­laikiau ir tyliai nusijuokiau. Paskui pagalvojau, kad negaliu šito žmogaus paversti pajuokos objektu, nurišau jam tą raudoną ka­klajuostę ir užrišau kitą. Daktaras juokėsi:

- Puiku, dukrele, tu būsi šauni namų šeimininkė. Matai, ko­kie ištekėjusios privalumai!

Svečiai išsiskirstė. Mudu sėdėjome valgomajame prie lango vienas priešais kitą.

- Ar žinai, mažyte, - paklausė daktaras, - kodėl aš taip vėlai parėjau? Buvau nuėjęs prie Munisės kapo, nunešiau gėlių ir ke­lias aukso gijas, iškritusias iš tavo plaukų. Vargšelė nedrįsdavo tau sakyti, bet man, kai būdavome vienudu, nuolatos kartodavo: „Kai mano sesė bus nuotaka ir įsipins į plaukus aukso gijų, aš irgi įsipinsiu.“ Aš pats būčiau padabinęs kaip kanarėlė geltonus mūsų mažutės plaukus, bet, deja, neteko...

Kai daktaras man tai pasakojo, susigraudinusi nusigręžiau į langą ir ilgai verkiau nematomomis kaip šio liūdno rudens vaka­ro rūkas, lengvai ant blakstienų virpančiomis ir džiūstančiomis slaptomis ašaromis.

Kaip visuomet po vakarienės mes ilgai sėdėjome apačioje valgomajame. Užsidėjęs akinius, daktaras Hairula pasidėjo ant kelių storą Ruso tomą ir atsisėdo kampe.

- Jaunoji ponia, nedera jaunikiui vestuvių vakarą skaityti knygos, bet tu man atleisk. Nebijok, naktys ilgos, užteks laiko ir meilės pasakoms jaunamartei sekti.

Aš dar žemiau palinkau prie savo apmezgamos nosinaitės. Ak, tas senasis daktaras! Kiek aš jį mylėjau anksčiau, tiek pat

Čiauškutė 405

nekenčiau dabar. Vadinasi, kai aš iš sielvarto, iš nevilties priglau­džiau galvą jam prie peties, jis... Vadinasi, tos žydros nekaltos akys po balzganomis blakstienomis jau tada nekantriai žiūrėjo į mane kaip į moterį, kaip į žmoną... Tos liūdnos mintys kama­vo mane iki pat tos akimirkos, kai laikrodis išmušė vienuoliktą. Daktaras padėjo ant stalo knygą, pasirąžė, nusižiovavo.

- Na, ponia jaunamarte, jau laikas gulti. Eime, - ir jis atsistojo.Siūlų kamuoliukai nusirito ant žemės, aš atsistojau ir paė­

miau nuo stalo žvakidę. Nuėjusi uždaryti lango, ilgai žiūrėjau į tamsą. Klan šmėstelėjo mintis: kas būtų, jei dabar patyliukais sprukčiau iš čia ir pabėgčiau tamsiais takeliais?

- Ponia jaunamarte, - vėl prabilo daktaras, - tu kažko labai susimąsčiusi. Nagi, eik greičiau į viršų. Aš tik kai ką pasakysiu Kapralui ir taip pat ateisiu.

Senoji daktaro žindyvė ir dar viena kaimynė perrengė mane. Jos įbruko man į rankas žvakę ir nuvedė į vyro kambarį. Po­nas daktaras vis dar buvo apačioje. Aš stovėjau prie spintos, su­kryžiavusi ant krūtinės rankas lyg ginčiausi nuo šalčio. Aš taip tirtėjau, kad žvakės liepsnelė protarpiais vis lyžtelėdavo mano plaukų galiukus. Pagaliau ant laiptų ir koridoriuje pasigirdo žingsniai. Niūniuodamas kažkokią melodiją ir pakeliui vilkda­masis švarką, į kambarį įėjo daktaras Hairula. Pamatęs mane, jis, regis, smarkiai nustebo.

- Argi tu dar neatsigulei, dukrele?Norėjau atsakyti, prasižiojau, bet ėmė garsiai kalenti dantys.

Daktaras priėjo prie manęs ir suglumęs pažvelgė į akis.- Kas atsitiko, dukra? Ką tu veiki mano kambaryje?Ir staiga kambarį sudrebino griausmingas juokas.- Dieve apsaugok, mergaite!Daktaras tiesiog springo juoku, negalėjo kalbėti. Jis pliaukš­

telėjo sau per kelius ir pirštais prisidengė burną.- Vadinasi, tu čia... Ak, tu palaidūne! Manei, kad mes iš ti­

krųjų būsime vyras ir žmona?.. Ak, tu begėde, ak nedorėle!.. Te­nubaudžia tave Alachas!.. Su žmogum, kuris tau tinka į tėvus...

406 Rešatas Nuri Giuntekinas

Kambario sienos pradėjo man prieš akis suktis ratu, atrodė, kad lubos užgrius tiesiai ant galvos. Jis krimstelėjo sau į pirštą ir piktai barėsi toliau:

- Ak, nedora tavo širdis, nuodėmingoji! Ir tau negėda šitaip su naktiniais marškiniais ateiti į mano kambarį?

Būčiau norėjusi tuo metu pamatyti save iš šalies. Sunku ap­sakyti, kokiomis spalvomis užsiliepsnojo mano veidas!

- Pone daktare, prisiekiu Alachu, iš kur aš galėjau žinoti? Juk man taip liepė...

- Tegul jos sau pliurpia kvailystes, bet tu?.. Ką tik nori ga­lėjau įsivaizduoti, bet niekad nebūčiau pamanęs, kad dabar, kai sulaukiau tokio garbingo amžiaus, kokia nors begėdė kėsintųsi į mano dorą ir garbę!

Ak, Viešpatie, kokia kančia buvo to klausytis! Norėjau pra­smegti kiaurai žemę, iki kraujo kandžiojau lūpas. Kai tik aš krus­telėdavau, jis tyčia keldamas triukšmą puldavo prie lango ir iš­tiesęs kaklą garsiai šaukė:

- Nesiartink prie manęs, dukra, aš bijau! Prisiekiu Alachu, tuoj pat šoksiu pro langą, gelbėkite, bičiuliai, tokio amžiaus su­laukus, į mane...

Daugiau to klausytis nebegalėjau ir puoliau prie durų. Bet ūmai nežinia kodėl grįžau. Paklusau širdies balsui ir sušukau:

- Tėve, mano tėve! - raudodama pakibau jam ant kaklo.Jis apkabino mane ir su giliai iš širdies kylančia dejone

pravirko:- Ak, dukra mano, ak, mergyte!Iki gyvenimo pabaigos nepamiršiu jo drovaus tėviško pa­

bučiavimo.

*

Grįžusi į savo kambarį, aš ir verkiau, ir juokiausi. Ir taip įsisma­ginau, kad daktaras ėmė belsti man į sieną:

Čiauškutė 407

- Mergužėle, namą sugriausi, ko keli tokį triukšmą? Juk il­galiežuvės mūsų kaimynės bemat mane apkaltins. Sakys, kad tas karšinčius iki ryto jaunamartę kirkino!

Bet jis ir pats kėlė ne mažesnį triukšmą. Vis vaikščiojo po kambarį ir tyčia šūkalojo:

- O Alache, apgink mano garbę ir dorą nuo šių laikų merginų!Tą naktį mes kiekvienas savo kambaryje nubudę kokius de­

šimt kartų beldėme į sieną, pamėgdžiojome gaidžių giedojimą, paukščių čiulbėjimą, varlių kvarkimą ir nedavėme vienas ki­tam miegoti.

*

Štai ir viskas apie tą naktį, kai tapau jaunamarte. Mano dak­taras buvo toks padorus ir tokios tyros širdies žmogus, kad jis nė nesusiprato pasakyti man, kokia bus mūsų santuoka. O aš, Viešpatie, palyginti su juo, buvau tik lengvabūdė koketė. Kil- niaširdėje mūsų draugystėje jis pamiršo esąs vyras. O aš ne­pamiršau, kad esu moteris. Dauguma vyrų labai blogi, labai žiaurūs - tai tiesa. Visos moterys geros, visos paklusnios - tai irgi tiesa. Bet kai kurių vyrų, kad ir nedaugelio, širdys tokios tyros, veiksmai tokie kilnūs, kad tokio dvasios skaistumo tarp moterų niekada nerasi.“

X

Tą naktį Feridė užmigo tik paryčiui. Kai ji pabudo, dar labiau nuvargusi ir išsikamavusi negu iš vakaro, buvo jau beveik vie­nuolika. Saulė jau buvo gana aukštai. Ji aiktelėjo išsigandusi lyg mokinė, vėluojanti į mokyklą, ir šoko iš lovos.

Miužgiana triūsė prie stalo.

408 Rešatas Nuri Giuntekinas

- Na ir draugė tu, Miužgiana, - tarė ji suirzusi. - Juk aš šian­dien išvažiuoju, kodėl leidote man taip ilgai miegoti?

Miužgiana atsakė santūriai kaip visada:- Kelis kartus buvau užėjusi į tavo kambarį, bet atrodei tokia

išvargusi, kad pagailo... Dabar ne taip vėlu, kaip tu manai. Be to, ir garlaivis vargu ar šiandien atplauks, Marmuro jūroje audra.

- Man žūtbūt reikia išvykti.- Aš pasakiau tėčiui, jis dėl to išvažiavo į prieplauką. Liepė,

kad būtum pasiruošusi. Kai garlaivis atplauks, jis arba atsiųs bri­kelę, arba pats parvažiuos tavęs paimti.

Feridė visai kitaip įsivaizdavo išvykimo dieną. Miužgiana buvo užsiėmusi su savo mažyliu, tetos plepėjo lyg niekur nieko, juokėsi, ir jai sugėlė širdį, kad niekas nekreipė į ją dėmesio. Ir Kiamranas buvo kažkur dingęs.

Miužgiana lyg tarp kitko paslapčiom šnipštelėjo:- Feride, padariau tau vieną paslaugą. Man pavyko Kiamra-

ną iškrapštyti iš namų. Jis sutiko pasiaukoti, kad tau nereikėtų pernelyg jaudintis.

- Tai jis jau nebepareis?- Galbūt užsuks į prieplauką su tavim atsisveikinti... Manau,

tu patenkinta...Feridės akys buvo liūdnos, lūpos virpėjo, ji spaudė pirštais

smilkinius malšindama skausmą.- Taip, ačiū tau. Labai gerai padarei.Padrikus, bereikšmius padėkos žodžius Feridė šnibždėjo

vien lūpomis. Ji apgailestavo, kad jai nebeteks susitaikyti su vai­kystės draugu, kurio širdyje ji mirė amžiams.

Tuo metu, kai jos ruošėsi pietauti, kaimynas atsiuntė kvie­timą. Municipaliteto pirmininkas kvietė visus savo vasarnamio kaimynus, taip pat ir Feridę, pas save atsisveikinimo pietų šei­mos išvykimo į miestą proga.

- Kas dabar bus? - sunerimo Feridė. - Juk manęs tuoj turi atvažiuoti.

Čiauškutė 409

- Nepadoru neiti, - ėmė įkalbinėti ją tetos. - Juk nuo čia tik penkios minutės kelio. O ko čia ilgai ruoštis? Užsimesk čaršafą, ir eime.

Jai pasirodė, kad tetos, kurios anksčiau atstojo motiną, da­bar ja rūpinasi ne daugiau nei sergančia kate. Vengdama žiūrėti joms į akis, Feridė paklusniai sutiko:

- Gerai, tebūnie.Artėjo trečia valanda. Feridė stovėjo po stogo kraigu, apibi-

rusiu pageltusiais lapais, ir žiūrėjo į kelią.- Žiūrėk, atvažiuoja kažkoks vežimas. Manau, kad manęs, -

tarė ji Miužgianai.Kaip tik tuo metu už krantinės medžių pasirodė garlaivis.Feridei net kvapą užgniaužė.- Atplaukia! - sušuko ji.Sode kilo sąmyšis. Tarnaitės nubėgo namo apsiaustų.- Aš jau einu, o jūs paskui atvažiuosite, - pasakė Feridė tetoms.Norėdamos sutrumpinti kelią, jodvi su Miužgiana nuskubė­

jo tiesiai per sodą. Bėgo daržais, šokinėdamos per gyvatvores.Bet tarpuvartėje jas netikėtai pasitiko virėja.- Mane siuntė jūsų, panelės, - pasakė senutė. - Grįžo ponai,

jie laukia jūsų...Ponas Azizas ir Kiamranas abi jaunąsias moteris pasitiko an­

trojo aukšto koridoriuje. Ponas Azizas parodė ranka į kambarį:- Parlėkė dvi vėjavaikės viešnios, ko taip triukšmingai? - pa­

sakė jis. Paskui nužvelgė Feridę nuo galvos iki kojų ir priekaiš­tingai tarė:

- Kaip tu atrodai, panele? Visa suplukusi...Jis šypsodamasis priėjo prie jos arčiau, suėmė už smakro ir

pažiūrėjo į akis.- Garlaivis atplaukė, bet kas tau iš to. Tavo vyras nesutinka...Feridė žengė žingsnį atatupsta ir sutrikusi paklausė:- Ką jūs pasakėte, dėde?- Štai jis, tavo vyras, dukra mano, aš nesikišu!

410 Rešatas Nuri Giuntekinas

Feridė šūktelėjo ir užsidengė rankomis veidą. Ji susvyravo, bet kažkieno ranka prilaikė ją už alkūnės. Feridė atsimerkė. Šalia stovėjo Kiamranas...

Ponas Azizas geraširdiškai juokėsi:- Aha, štai šitaip, pagaliau patekai į narvelį, Čalykušu? Nagi,

blaškykis, plazdėk sparneliais, plazdėk, pažiūrėsiu, ar gelbės?Feridė vėl mėgino užsidengti veidą, bet negalėjo išsivaduoti

iš Kiamrano rankų. Ji sukiojo galvą, stengėsi pasislėpti, bet kas­kart atsiremdavo į jo pečius arba į krūtinę. Ponas Azizas vis taip pat geraširdiškai juokdamasis kalbėjo:

- Tavo artimieji paspendė tau spąstus, Čalykušu. Išdavikė Miužgiana neišlaikė paslapties. Telaimina Alachas tavo amžiną atilsį vyro atminimą. Jis atsiuntė Kiamranui tavo dienoraštį. Aš paėmiau jį ir nuėjau pas kadiją, mūsų tikybos teisėją, parodžiau jam kai kuriuos tavo rašytus puslapius. Jis pasirodė esąs išmin­tingas žmogus ir kaipmat patvirtino jūsų santuoką su Kiamranu. Ar supranti, Čalykušu? Dabar šis žmogus - tavo vyras, ir nepa­našu, kad dar kada nors išleistų tave kur nors vieną.

Feridė taip išraudo, kad net jos rudos akys patamsėjo, o vyz­džiuose sušvito raudoni žiburiukai.

- Na, Čalykušu, nebesispardyk. Mes juk matom, kad tu alps­ti iš laimės. Tu verčiau sakyk: „Dėde, tu nieko blogo nepadarei. Juk aš seniai šito norėjau!“

Ponas Azizas beveik jėga privertė ją pakartoti tuos žodžius. Paskui jis atidarė duris į kambarį ir pergalingai šypsodamasis pareiškė:

- Turiu šariato įgaliojimus. Čalykušu, pardon, ponios Feri- dės vardu sutuokiu ją su ponu Kiamranu. Kalbėkite maldą, o mes pasakysime „Amen“.

Paskui jis atsigręžė į Feridę:- Na, Čalykušu? Pati mažiukė kaip sprindis, o mus tiek metų

šokdinai! Matai, kaip šį kartą aš tave apsukau aplink pirštą?Sode klegėjo vaikai.

Čiauškutė 411

- Dabar prasidės sveikinimai, rankų bučiavimas. Tegul pa­laukia. Aš pats savo rankomis padengsiu šaunų vestuvių stalą. Na, sūnau, iš mūsų plepėjimo jums nėra jokios naudos. Jūs ir patys turit ką vienas kitam pasakyti. Veskis žmoną šitais siaurais laiptais. Ir veskis toliau, veskis, kur nori, tik paskui kartu grįžkit.

Kiamranas tvirtai laikydamas Feridę už rankos pasuko laip­tų link, kur juos pasivijo Miužgiana. Čia abi draugės verkdamos puolė bučiuotis.

Norėdamas nuslėpti, kad iš akių jam rieda ašaros, ponas Azi- zas garsiai nusišnypštė ir papurtė ranką kaip tikras oratorius:

- Ei, Čalykušu, mano trešnių vagile, išmušė atsiskaitymo va­landa! Eik šen - suvesime sąskaitas!

Jis pakėlė Feridę ant rankų, nors Kiamranas vis dar laikė sti­priai suspaudęs jos riešą, stipriai pabučiavo ir stumtelėjo atgal j Kiamrano glėbį.

- Šiąnakt mums pavyko tave išgelbėti nuo jūros audros, bet greta tavęs esanti rudaplaukė audra man atrodo žymiai galinges­nė. Tepadeda tau Alachas, Čalykušu!

Jaunieji lyg ant sparnų nuskrido laiptais žemyn. Kiamranas apkabino Feridę per liemenį, glaudė ją prie savęs taip, kad ji ne­galėjo atgauti kvapo, iki skausmo spaudė pirštus.

Lipant žemyn, už turėklų užsikabino Feridės suknelė. Jie akimirką sustojo vienas prieš kitą. Ji stengėsi atkabinti suknelės kraštą. Kiamranas susijaudinęs kalbėjo:

- Feride, tu būsi mano! Negaliu patikėti. Kad įtikinčiau savo širdį, aš turiu jausti tavo kūno svorį.

Feridė duso, sunkiai gaudė orą, jos kūnas priešinosi, virpėjo, bet Kiamranas kone prievarta kaip mažą vaiką pakėlė ją ant ran­kų, prigludo veidu prie jos plaukų, kurie išslydo iš po nusmu­kusio čaršafo, ir nuo jos artumo kaistančiu krauju su dviguba jėga pasileido laiptais. Feridei rodėsi, kad ji krinta į bedugnę, jos kūnas virpėjo, ji ir juokėsi, ir verkė. Kai jiedu atsidūrė mažame akmenimis grįstame kiemelyje, Feridė pradėjo maldauti:

412 Rešatas Nuri Giuntekinas

- Pažiūrėk į mane, Kiamranai. Ar galima šitokiai pasirodyti gatvėje? Leisk, tik užbėgsiu į kambarį, persirengsiu ir tuoj pat grįšiu.

Kiamranas tvirtai ją tebelaikė.- Ne, jokiu būdu, Feride. Vieną kartą taip jau buvo atsitikę.

Dabar, kai tu pagaliau atsidūrei mano rankose, nebepaleisiu, - juokdamasis atsakė Kiamranas.

Atrodo, Feridė nebeturėjo jėgų priešintis, ji įsikniaubė jam į krūtinę ir labai droviai prisipažino:

- Nejaugi tu manai, kad aš nesigailėjau tada pabėgusi?Kiamranas nematė jos veido. Jis tik jautė, kad po pirštais,

glostančiais mylimosios skruostus, smakrą, lūpas, srūva karštos jos ašaros.

Jiedu ėjo keliu apsikabinę. Pamatę, kad priešais ateina du žvejai, truputį atsitraukė vienas nuo kito. Beveik nesikalbėjo. Tas ėjimas vienas šalia kito abu svaigino.

Kai jie priėjo prie takelio per vynuogyną, kur Kiamranas pa­matė Feridę prieš dešimt metų, jis švelniai palietė jos petį.

- Tu tikriausiai nebeprisimeni tos vietos, Feride?Ji įsmeigė akis į tolį, kur nyko takelis, ir nusišypsojo.- Tavo žvilgsnis toks reikšmingas, vadinasi, nepamiršai?Feridė tyliai atsiduso, ir tarsi šypsodamasi senai svajonei, su­

simąsčiusi pažvelgė Kiamranui į veidą.- Argi galėčiau užmiršti, kaip aš tada apsidžiaugiau?Bijodamas, kad ji nenusigręžtų, Kiamranas paėmėją už sma­

kro, pažiūrėjo į akis ir prislopinęs balsą dusliai prašneko:- Feride, viskas tarp mūsų prasidėjo čia. Paklausyk manęs,

žinau, kad tu daug kentėjai, daug patyrei, galėsi mane supras­ti. Tuo metu, kai tave pamilau, buvai nerūpestinga nenuorama mergaitė, nesugaunama kaip šviesa, kaip garsas Čalykušu, kuriai rūpėjo tik juoktis ir išdykauti. Tu traukei mane kaip magnetas. Kas rytą pabudęs jaučiau, kaip mano širdyje stiprėja meilė tau. Dėl tos begalinės traukos man buvo ir baugu, ir gėda. Kartais

Čiauškutė 413

tu taip žiūrėdavai į mane, taip kalbėdavai, kad mane apimdavo neviltis. Bet tu kone kasdien keisdavaisi. Tavo vaikiškose, links­mose, šelmiškose akyse retkarčiais šmėstelėdavo, bet greitai ir dingdavo kibirkštėlė, gimusi prabundančioje jausmingos ir švel­nios mergaitės širdyje. „Ta vaikas manęs nesupras, ji sugriaus mano gyvenimą“, - sakydavau sau. Nesitikėjau, kad tu galėtum atiduoti man visą savo gyvenimą, širdį ir taip ištikimai man pa­siaukoti. Galbūt dėl to, kad nematyčiau, kaip mudviem susitikus rausta tavo skruostai, virpa tavo gražios lūpos, tu ir bėgdavai nuo manęs. Manydamas, kad čia tik vėjavaikė Čalykušu, aš bai­siai kentėjau. Pasakyk man, Feride, kaip galėjo tilpti mažoje Ča­lykušu krūtinėje tokia nepaprasta ištikimybė, tokia gili siela?..

Kiamranas nutilo. Paskui, kai ant jo pablyškusių švelnių smilkinių pasirodė prakaito lašeliai, jis dar žemiau nuleido galvą ir kalbėjo dar tyliau:

- Mano išgyvenimai tuo nesibaigė, Feride. Aš pavydėjau ta­vęs sau pačiam, savo gyvenimui, laimei. Juk nėra pasaulyje jaus­mų, kurių laikas nepaliestų ir neprigesintų. Aš klausiau savęs: „O jeigu po kurio laiko aš nustosiu taip stipriai mylėjęs Feridę, jeigu tas nepaprastas, saldus jausmas išblės?“ Kaip gesini laužą, bijodamas, kad jis daugiau neįsiliepsnotų, taip ir aš stengiausi atitolinti tavo paveikslą nuo savo akių. Kalnuose auga tokia gėlė, neprisimenu pavadinimo. Sako, jei be paliovos ją uostai, ilgai­niui nustoji jausti jos kvapą. Nuo to tėra vienas vaistas - laikinai nuo jos atsitraukti. Todėl dažniausiai, kad galėtume vėl įkvėpti jos nuostabaus aromato, pradedame uostyti bet kokį kitą, nieko mums nereiškiantį „Geltonosios gėlelės“ žiedą. Dėl savo kerinčio kvapo ta kalnų gėlė daug kenčia - žmonės ją nuskina, sumaigo tarp pirštų. Feride, tavo akys, kurias kančia padarė tokias gilias, tavo liūdnų minčių nukamuotas veidas man primena tą gėlę, kuri juo labiau draskoma, juo labiau kvepia. Ar supranti mane? Nes tavo akys nebesijuokia, tu nebesišaipai iš šitų beprasmiškų mano žodžių.

414 Rešatas Nuri Giuntekinas

Feridė markstėsi kaip miego norintis vaikas, o ant jos blaks­tienų žvilgėjo ašaros. Ji taip pavargo nuo to, ką išgyveno, kad jai linko keliai, ir ji visu svoriu atsirėmė į Kiamrano ranką. Tarsi sapnuodama, vos vos krutindama lūpas, ji sušnabždėjo:

- Tu matai - Čalykušu mirė, visiems laikams.Kiamranas dar arčiau prisiglaudė prie Feridės ir taip pat vos

girdimai sušnibždėjo:- Ir tegu, visą meilę, skirtą Čalykušu, aš atiduodu kitai -

Giulbešeker...Kiamranas staiga pajuto, kaip į jo ranką atsirėmęs pavargęs

kūnas atgijo, suspurdėjo:- Kiamranai, maldauju, nekalbėk taip.Atlošusi galvą, kuri ilsėjosi ant Kiamrano krūtinės, Feridė

pažvelgė jam į veidą. Nuo gilaus trūkčiojančio alsavimo gysle­lės ant jos kaklo patamsėjo, veidai paraudo, akyse ėmė žybčioti auksinės kibirkštėlės.

Kiamranas su aistringu atkaklumu pakartojo:- Giulbešeker... Mano Giulbešeker... Tik mano...Virpėdama visu kūnu Feridė pasistiebė ant pirštų galiukų,

apkabino Kiamrano pečius. Ji ištiesė kaklą, ir visas kraujas, ro­dės, suplūdo į jos lūpas.

*

Po valandėlės jiedu atšlijo vienas nuo kito. Tarsi ištroškęs paukš­tis, gavęs iki soties atsigerti iš skaidraus šaltinio, Feridė atgijo, at­sitiesė, ir vengdama žiūrėti Kiamranui į veidą, sukiojosi į šalis.

- Ak, kokia gėda, Viešpatie, kokia gėda! Tai tu kaltas, prisie­kiu Alachu, tu kaltas, - karščiavosi ji.

Šalia ant šakos čirškė mažytis žvirblelis - čalykušu.

Giintekin, Reęat NuriGu-195 Čiauškutė: romanas / Re§at Nuri Giintekin; iš tur­

kų kalbos vertė Halina Kobeckaitė. - Vilnius : Alma littera, 2008. - 416 p.

ISBN 978-9955-24-910-8

Tai garsaus turkų rašytojo Rešado Nurio Giuntekino (1888-1956) pir­masis romanas apie tyrą, nepalaužiamą meilę, pelnęs autoriui neblėstantį populiarumą tarp įvairių kartų jaunimo.

UDK 894.35-3

Rešatas Nuri Giuntekinas ČIAUŠKUTĖ

Romanas

Iš turkų kalbos vertė Halina Kobeckaitė

Redaktorė Regina Venckutė Korektorė Marijona Treigienė

Meninis redaktorius Agnius Tarabilda Viršelio dailininkė Jūratė Šatūnienė

Maketavo Jurga Morkūnienė

Tiražas 2000 egz.Išleido leidykla „Alma littera“,

A. Juozapavičiaus g. 6/2, LT-09310 Vilnius Interneto svetainė: www.almalittera.lt

Spaudė UAB LOGOTIPAS,Utenos g. 41a, LT-08217 Vilnius

„Čiauškutė“ - skaitomiausias, į daugelį knų Karnų išverstas žymaus turkų rašytojo Rešato Nurio Giuntekino romanas.

Jo veikėja - kilmingos Stambulo šeimos atstovė Feridė, pravarde Čalykušu, arba Čiauškutė, dėl nelaimingos meilės pabėga iš namų ir mokytojaudama atokiuose Turkijos azijinės dalies -

Anatolijos - kaimuose ir miesteliuose patiria įvairiausių nuotykių. Feridės idealizmas, tyrumas, prancūzų pensione gerai išauklėtos mergaitės manieros, iš pradžių jai labai trukdo, bet ilgainiui pelno aplinkinių pagarbą, kuri jai teikia pasitikėjimo savimi. Romanas užima išskirtinę vietą turkų literatūroje ne tik dėl spalvingų charakterių ir skaitytojų pamiltos herojės,

bet ir dėl to, kad parodo XX a. pradžios Turkijos visuomenės europėjimo procesus ir yra naujosios turkų literatūros pavyzdys.

Rešatas Nuris Giuntekinas gimė Stambule 1889 m. Baigė literatūros fakultetą, dirbo licėjuose mokytoju, Švietimo ministerijos sekretoriumi, buvo Turkijos ambasados kultūros

atašė Paryžiuje, Turkijos atstovu UNESCO. Švietimą laikė viena svarbiausių valstybės sėkmės ir gerovės sąlygų. Yra parašęs romanų, apsakymų, pjesių, išvertęs daug dramaturgijos veikalų. „Čiauškutė“ - populiariausias jo romanas, ne kartą ekranizuotas

ir inscenizuotas. 2001 m. Ankaros operos ir baleto teatre romano siužetas perteiktas muzikos ir šokio kalba.

Halina KobeckaitėVertėja

. knygų klubas

Tapkite Knygų klubo nariu!Nemokamas knygų katalogas kiekvieną ketvirtį

Naujausios ir populiariausios knygos Ypatingi pasiūlymai

Knygų pristatymas į namus, darbovietę ar paštą Informacijos teiraukitės nemokamu tel. 8 800 20022

www.knyguklubas.lt

I91789955 249 I 08

www.almalittera.ltI