Embed Size (px)
Citation preview
LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETO
VETERINARIJOS AKADEMIJA
GYVULININKYSTĖS TECHNOLOGIJOS FAKULTETAS
GYVŪNŲ AUGINIMO TECHNOLOGIJŲ INSTITUTAS
RIMA TREPĖNAITIENĖ
EKSTRUDUOTŲ PAŠARŲ AFRIKINIAMS ŠAMAMS (CLARIAS GARIEPINUS)
GAMINAMŲ LIETUVOS ĮMONĖJE ĮTAKOS AUGIMO INTENSYVUMUI, PAŠARO
KONVERSIJAI BEI MĖSOS KOKYBEI ANALIZĖ
ANALYSIS OF THE EFFECT OF EXTRUDED FOODS ON THE AFRICAN CATFISH
(CLARIAS GARIEPINUS) PRODUCED IN THE LITHUANIAN COMPANY ON GROWTH
INTENSITY, FEED CONVERSION AND MEAT QUALITY
Magistro baigiamasis darbas
Darbo vadovas
Lekt. Mindaugas Paleckaitis
KAUNAS, 2017
2
DARBAS ATLIKTAS GYVŪNŲ AUGINIMO TECHNOLOGIJŲ INSTITUTE
PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ
Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „Ekstruduotų pašarų Afrikiniams šamams
(Clarias Gariepinus) gaminamų Lietuvos įmonėje įtakos augimo intensyvumui, pašaro konversijai bei
mėsos kokybei analizė“.
1. Yra atliktas mano pačios;
2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje;
3. Nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą panaudotos literatūros sąrašą.
(data)
(autoriaus vardas, pavardė)
(parašas)
PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ
ATLIKTAME DARBE
Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADOS DĖL DARBO GYNIMO
(data) (darbo vadovo vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE/INSTITUTE
(aprobacijos data) (instituto vedėjo vardas, pavardė) (parašas)
Magistro baigiamojo darbo recenzentas
(vardas, pavardė) (parašas)
Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:
(data) (gynimo komisijos sekretorės (-riaus) vardas, pavardė) (parašas)
Magistro baigiamasis darbas yra įdėtas į ETD IS
(gynimo komisijos sekretorės (-riaus) parašas)
3
TURINYS
SANTRUMPOS ....................................................................................................................................... 4
SANTRAUKA ......................................................................................................................................... 5
SUMMARY ............................................................................................................................................. 6
ĮVADAS ................................................................................................................................................... 7
1. LITERATŪROS APŽVALGA ................................................................................................... 10
1.1. Akvakultūros raida pasaulyje ............................................................................................... 10
1.2. Akvakultūros raida Lietuvoje .............................................................................................. 11
1.3. Žuvų nauda žmogaus mitybai bei kitoms reikmėms ............................................................ 12
1.4. Žuvų auginimo būdai akvakultūroje .................................................................................... 14
1.5. URS veikimo principas ........................................................................................................ 15
1.6. Pagrindinės URS auginamų žuvų veislės ............................................................................ 17
1.7. Afrikinių šamų auginimo sąlygos ........................................................................................ 21
1.8. Žuvų mitybos ypatumai ....................................................................................................... 22
2. TYRIMO METODIKA IR METODAI ...................................................................................... 27
3. REZULTATAI ............................................................................................................................ 35
4. REZULTATŲ APTARIMAS ..................................................................................................... 48
IŠVADOS ............................................................................................................................................... 51
PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ..................................................................................................... 52
LITERATŪROS SĄRAŠAS .................................................................................................................. 53
4
SANTRUMPOS
URS – uždaroji recirkuliacinė sistema
SFA – sočiosios riebalų rūgštys
MUFA – mononesočiosios riebalų rūgštys
PUFA – polinesočiosios riebalų rūgštys
MTL – blogojo cholesterolio kiekis kraujyje
DTL – gerojo cholesterolio kiekis kraujyje
HCT – hematokritas
RBC – bendras eritrocitų kiekis
ES – Europos Sąjunga
5
SANTRAUKA
Darbą atliko: Rima Trepėnaitienė.
Darbo pavadinimas: „Ekstruduotų pašarų Afrikiniams šamams (Clarias gariepinus) gaminamų
Lietuvos įmonėje įtakos augimo intensyvumui, pašaro konversijai bei mėsos kokybei analizė“.
Darbo vadovas: Lekt. Mindaugas Paleckaitis.
Raktiniai žodžiai: Afrikinis šamas, pašarai žuvims, uždaroji recirkuliacinė sistema.
Darbo tikslas: Ištirti ekstruduotų pašarų Afrikiniams šamams (Clarias gariepinus), gaminamų
Lietuvos įmonėje, įtaką augimo intensyvumui, pašaro konversijai, mėsos kokybei bei kraujo
morfologinei sudėčiai.
Darbo uždaviniai:
1. Nustatyti tiriamosios ir kontrolinės žuvų grupių augimo intensyvumą, pašaro konversiją,
mėsos fizines-chemines savybes, apskaičiuoti ir palyginti anatominių dalių indeksus.
2. Nustatyti pašarų įtaką Afrikinių šamų kraujo morfologinei sudėčiai.
Gauti rezultatai: Tiriamosios grupės pašarų efektyvumas Afrikinių šamų augimo intensyvumo
atžvilgiu per visą auginimo laikotarpį buvo 18,87 proc. prastesnis. Tiriamosios grupės pašarų konversija
buvo 32,70 proc. prastesnė (atitinkamai 1,193 ir 0,899).
Pagal galvos dydžio, galvos svorio bei liemeninės dalies indeksus tiriamosios grupės žuvys
kulinariniu požiūriu buvo geriau išsivysčiusios.
Tiriamosios grupės mėsa pagal jos spalvingumą buvo prastesnė, kadangi jos raudonumas buvo
1,53 proc. mažesnis.
Pagal virimo nuotolius tiriamosios grupės mėsa buvo 4,24 proc. geresnė, o pagal vandeningumą
bei vandens rišlumą 0,33 ir 3,00 proc. prastesnė už kontrolinės grupės žuvų analogiškus rodiklius.
Tiriamosios grupės mėsa buvo 0,93 proc. baltymingesnė ir 0,92 proc. riebesnė nei kontrolinės
grupės. Pagal riebiųjų rūgščių kiekį vertingesni buvo tiriamosios grupės žuvų riebalai, kadangi juose
buvo 1,87 proc. daugiau polinesočiųjų riebiųjų rūgščių bei 0,83 proc. daugiau mononesočiųjų riebiųjų
rūgščių, o žmogaus sveikatingumui žalingų sočiųjų rūgščių kiekis buvo 2,71 proc. mažesnis.
Pagal kraujo morfologinę sudėtį visais tiriamais parametrais geresni buvo tiriamosios grupės
duomenys: hematokritas proc. 31,91 ir 25,43 (kontrolinė grupė), hemoglobinas atitinkamai 99,73 ir
90,00 g/l, raudonosios kraujo ląstelės – 2,33 ir 2,15x1012 l bei baltosios kraujo ląstelės 6,10 ir 5,62x109l.
Abiejų grupių kraujo tankis buvo vienodas - 1,03.
Praktinės rekomendacijos:
Keisti gaminamų pašarų baltymų sudėtį naudojant pilnavertiškesnius baltymus, atsižvelgiant į
gamybos savikainos padidėjimą.
6
SUMMARY
Work performed by: Rima Trepėnaitienė.
Title of the work: Analysis of the effect of extruded foods on the African catfish (Clarias Gariepinus)
produced in the Lithuanian company on growth intensity, feed conversion and meat quality.
Head of work: Lect. Mindaugas Paleckaitis.
Keywords: African catfish, fish feeding, closed recirculation system.
Objective: To investigate the influence of extruded feeds on African catfish (Clarias Gariepinus)
produced in the Lithuanian company on growth intensity, feed conversion, meat quality and
morphological composition of blood.
Work tasks:
1. To determine the intensity of growth of the investigated and control fish groups, the conversion of the
feed, the physical-chemical properties of the meat, calculate and compare the indices of the anatomical
parts.
2. Determine the influence of feed on the morphological composition of blood of African catfish.
Results obtained:
The efficiency of the experimental group for the growth rate of African catfishes was 18,87 %
worse during the entire growing period. The feed conversion of the test group was 32,70 % worse
(respectively 1,193 and 0,899). According to head size, head mass and torso indices, the fish in the study
group were more cultured from the culinary point of view.
The meat of the test group was worse due to its colorfulness, since its redness was 1,53 % lower.
According to boiling distances, the meat of the test group was 4,24 % better, according to water content
and water consistency of 0,33 % and 3,00 % worse than the control group's fish. Meat of the test group
was 0,93 % proteinaceous and 0,92 % fatter than the control group. According to fatty acids, fish fats of
the test group were more valuable because they contained 1,87 % more polyunsaturated fatty acids and
0,83 % more monounsaturated fatty acids, and the amount of saturated fatty acids harmful to human
health was 2,71 % lower.
According to morphological composition of the blood, the data of the study group were better for
all parameters under study: hematocrit per cent. 31,91 and 25,43 (control group), respectively
hemoglobin 99,73 and 90,00 g/l, red blood cells – 2,33 and 2,15x1012 g/l, and white blood cells 6.10
and 5.62x109 l. Blood density of both groups was equal - 1.03.
Practical recommendations:
Modify the composition of the feed protein produced using more wholesome proteins, taking into
account the increase in production costs.
7
ĮVADAS
Akvakultūra – viena iš greičiausiai augančių ūkio šakų visame pasaulyje ir, vadovaujantis
ekonomistų prognozėmis, ji bus vienas iš pagrindinių plėtojamų sektorių XXI amžiuje. Tokią
akvakultūros plėtrą lemia naujų, pažangių technologijų taikymas, dirbtinis žuvų veisimas, naujų pašarų
žuvims receptūrų kūrimas remiantis moksliniais tyrimais, besikeičianti žmonių mitybos koncepcija
didesnį dėmesį skirianti dietiniam maistui ir, be abejo, vis labiau augantis, prie 7,5 mlrd. artėjantis, mūsų
planetos gyventojų skaičius.
Maisto ir agrokultūros organizacijos duomenimis pastaruoju metu akvakultūroje užaugintų žuvų
kiekis artėja prie 45 proc. bendros žuvų produkcijos [8], ir tai yra labai svarbu, kadangi žmonija ne tik
sugeba užsiauginti sau maisto dirbtinose sąlygose, bet ir apsaugo nykstančias laukines žuvų populiacijas
nuo visiško sunaikinimo.
Europos Sąjungoje, naujoji žuvininkystės politika taip pat siekia nepereikvoti žuvų išteklių ir ES
piliečiams ilgam užtikrinti stabilų ir patikimą sveikų maisto produktų tiekimą. Šia politika taip pat
siekiama, kad žuvininkystė Europoje vėl suklestėtų, kadangi 91 proc. akvakultūros produkcijos yra
užauginama Azijoje. Taip pat siekiama, kad Europos Sąjungoje žuvininkystė nebūtų priklausoma nuo
mokamų subsidijų, kad sukurtų naujų darbo vietų bei pakeltų ekonomiką.
Panašios tendencijos juntamos ir Lietuvoje. Per penkerius metus (2010 – 2015) juridinių asmenų
skaičius akvakultūroje išaugo dvigubai – nuo 21 iki 42. Iš šio skaičiaus 19 juridinių asmenų užsiėmė
tvenkinių akvakultūra, o 23 juridiniai ir fiziniai asmenys plėtojo akvakultūrą uždarosiose
recirkuliacinėse sistemose. Dirbančiųjų akvakultūroje žmonių skaičius per minimą penkerių metų
laikotarpį išaugo beveik 32 proc. – iki 459 asmenų [6].
Lietuvoje daugiausiai žuvų užauginama tvenkiniuose, kur daugiausiai auginami karpiai. 2015 m.
jų realizacija sudarė apie 82 proc. viso akvakultūros sektoriaus realizuotos produkcijos kiekio ir apie 72
proc. vertės. Kitos reikšmingesnės realizuojamos žuvų rūšys yra vaivorykštiniai upėtakiai ir Afrikiniai
šamai – atitinkamai 6 ir 3 proc. realizuotos produkcijos kiekio.
Pastarajam ES paramos teikimo laikotarpiui (2013 – 2020 m.) prioritetas yra ekologiškai tausios,
efektyvaus išteklių naudojimo, inovacinės, konkurencingos ir žiniomis grindžiamos akvakultūros
skatinimas. Šiam uždaviniui įgyvendinti Lietuvoje sąlygos yra, kadangi turime gausius švaraus vandens
išteklius, išplėtotą akvakultūros įmonių gebančių aprūpinti vartotojus šviežiais akvakultūros produktais
ištisus metus tinklą, Respublikos gamtinės ir inžinerinės infrastruktūros sąlygos yra palankios plėtoti
žuvų auginimą uždarosiose recirkuliacinėse sistemose.
Tačiau pastaruoju laikotarpiu akvakultūra Lietuvoje susiduria ir su tam tikromis problemomis.
Visų pirma akvakultūra labai priklauso nuo energetinių išteklių, kadangi iš 90 mln. m3 per metus
8
tvenkininėje žuvininkystėje sunaudojamo vandens, net 20 mln. m3 į tvenkinius tiekiama mechaniniu
būdu naudojant elektros energiją. Taip pat viena iš problemų yra tai, kad akvakultūros įmonėse mažai
išplėtota pridėtinės vertės kūrimo grandinė, trūksta produktų perdirbimo ir sandėliavimo infrastruktūros.
Sunkiai užauginta žuvis pusvelčiui parduodama perpirkėjams ar žuvies produktų gamintojams.
Akvakultūros problema yra ir tai, kad šiame sektoriuje nepakankamai išplėtota mokslinių tyrimų ir naujų
technologijų taikymo veikla. Žuvininkystės programos bei specializacijos aukštosiose mokyklose nėra
populiarios, kadangi nėra abiturientų susidomėjimo akvakultūra, aukštosiose mokyklose trūksta
specialistų, per silpna mokslinių tyrimų vykdymo bazė, kadangi privatūs žuvininkystės ūkiai
mokslininkų įsileisti nelabai nori, o valstybinės įmonės, kurių mažai ir belikę, taip pat turi savo
gamybinius planus ir entuziazmo bendradarbiauti moksliniuose tyrimuose nerodo.
Dar viena iš akvakultūros problemų yra tai, kad nėra rinkodaros įgūdžių veikti ES rinkoje.
Pagrindinė tvenkinių žuvis yra karpis, o jis nėra populiarus Europoje, ypač centrinėje bei vakarinėje jos
dalyje.
Todėl yra labai aktualu akvakultūros srityje atlikti kuo daugiau mokslinių tyrimų, populiarinti ES
rinkose konkurencingų žuvų – vaivorykštinių upėtakių bei Afrikinių šamų auginimą, pradėti gaminti
pašarus ne vien karpiams kaip yra šiuo metu, bet ir kitoms ekonomiškai vertingesnėms žuvims -
eršketams, vaivorykštiniams upėtakiams bei Afrikiniams šamams.
Pastaruoju metu ekstruduotų pašarų Afrikiniams šamams gamyba pradėta tik vienoje Lietuvos
įmonėje, todėl yra labai aktualu nustatyti šio pašaro konversiją, jo išsilaikymo nesuirus trukmę,
plūdrumą bei įtaką mėsos kokybei.
Darbo tikslas: Ištirti ekstruduotų pašarų Afrikiniams šamams (Clarias gariepinus), gaminamų
Lietuvos įmonėje, įtaką augimo intensyvumui, pašaro konversijai bei mėsos kokybei.
Darbo uždaviniai:
1. Paruošti LSMU VA Akvakultūrų laboratorijos uždarąją recirkuliacinę sistemą Afrikinių
šamų auginimui užtikrinant pastovią 25 – 27 °C vandens temperatūrą, 5 - 7 mg/l ištirpusio
deguonies kiekį, mechaninio bei biologinio filtro reikiamą funkcionavimą valant vandenį nuo
mechaninių priemaišų bei redukuojant amonį į nitritus bei nitratus.
2. Maitinti auginamas žuvis kontroliniu (pagamintu Danijos - Lenkijos pašarų žuvims
įmonėje Aller Aqua) bei tiriamuoju (pagamintu Lietuvos įmonėje X) pašarais pagal pasaulinės
pašarų žuvims įmonės Coppens rekomendacijas.
3. Nustatyti tiriamosios ir kontrolinės žuvų grupių augimo intensyvumą keturiais bandymų
laikotarpiais bei per visą tyrimo laikotarpį.
9
4. Nustatyti tiriamojo ir kontrolinio pašaro konversiją.
5. Apskaičiuoti ir palyginti Afrikinių šamų anatominių dalių indeksus.
6. Nustatyti mėsos fizines - chemines savybes, mėsos spalvingumą, riebiųjų rūgščių kiekius
bei Omega 3 ir Omega 6 santykį.
7. Nustatyti pašarų įtaką Afrikinių šamų kraujo morfologinei sudėčiai.
10
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1.Akvakultūros raida pasaulyje
Net iš labai senų rašytinių šaltinių šiandien sunku nustatyti laikmetį, kada žmogus žuvį pradėjo
naudoti maistui. Tačiau kulinariniuose traktatuose neretai randamas posakis, kad pirmasis receptas buvo
patiekalo iš žuvies. Dar yra žinoma, kad Senovės Graikijoje (XI – XVIII a.) žuvimi maitinosi tik
neturtingųjų luomui priklausantys žmonės.
Vandens gyvūnus bei augalus žmonės pradėjo gaudyti ir rinkti dar pirmykštėje bendruomenėje.
Kultivuoti pradėta gerokai vėliau, kai kurių autorių nuomone 2-3 tūkst. m. pr. m. e. [5].
Žuvų mokslinių tyrimų pradininkas yra Aristotelis (384 – 322 m. pr. m. e.) [4]. Jis pirmasis aprašė
žuvų širdį, kepenis, blužnį, piliorines ataugas, paminėjo gyvavedystę. Daugelį tais laikais aprašytų
biologinių bruožų mokslas patvirtino visai neseniai. Aristotelis aprašė 116 žuvų rūšių ir net bandė jas
klasifikuoti. Po Aristotelio, iki XVI a. ichtiologijos moksle nebuvo nė vieno žymesnio mokslininko [2].
1600 m. Johanas Taverneris pateikė pirmą mokomąjį traktatą apie žuvų (karpių, karšių, lynų ir
ešerių) auginimą tvenkiniuose. Pirmuosius praktinius žuvų atsargų gausinimo ežeruose darbus atliko
švedas Karlas Lundas, 1761 m. jis juos aprašė savo stebėjimus [5].
Pramoninės akvakultūros pradžia buvo 1853 m. Prancūzijoje - Hiuningeno mieste sėkmingai
pradėjo veikti pirmoji pasaulyje žuvivaisos įmonė. 1894 m. Anglijoje pradėjo veikti pirmoji žuvivaisos
mokykla.
Moderniosios akvakultūros išvystymo pradžia laikomi 1975 m. ir šis laikotarpis tęsiasi iki
dabartinių laikų. Akvakultūros plėtrą lemia ne vien žmonijos maisto poreikių tenkinimas, tačiau ir
laukinių lašišų, upėtakių bei kitų žuvų mažėjimas jūrose, vandenynuose bei gėluose vandens telkiniuose.
Tokiai akvakultūros sistemų plėtrai yra svarbūs šie veiksniai:
1) viso žuvų auginimo ciklo akvakultūros sistemų sukūrimas;
2) dirbtinių sausų granuliuotų pašarų gamybos technologijų sukūrimas;
3) selekcijos ir genetikos pasiekimai išvedant žuvų veisles, tinkamas auginti akvakultūros
sistemose.
Remiantis prognozėmis – akvakultūra bus pagrindinė plėtojama pramonės šaka 21-ame amžiuje.
Atsižvelgiant į tai, kad jūrų žuvies ištekliai artėja arba jau pasiekė savo maksimalią išnaudojimo ribą ir
jų augimo galimybės jau išsemtos, produkcijos gamyba akvakultūroje turės išaugti netoli 500 procentų,
kad būtų patenkintas globalinis jūros produktų ir gėlųjų vandenų žuvininkystės poreikis 2025 m. [7].
11
Dabartiniu metu plečiasi ir kultivuojamų objektų skaičius. Pastaraisiais metais pasaulyje
kultivuojama 346 žuvų, 62 vėžiagyvių, 102 moliuskų rūšys, 6 rūšys amfibijų ir reptilijų, keliolika
vandens augalų rūšių [8].
Apibendrinus pasaulinę žuvininkystės produktų pasiūlą bei paklausą, tampa aišku, kad būtina dar
intensyviau vystyti akvakultūrą, kuri gali būti geru įrankiu ne tik žuvininkystės produktų paklausai
patenkinti, bet ir natūraliųjų žuvų išteklių atkūrimui ir gausinimui.
1.2.Akvakultūros raida Lietuvoje
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kaimynams - prūsams jau XIV amžiuje buvo žinoma (o gal
ir auginama) pagrindinė tvenkinių žuvis – karpis. XIV-XVIII amžiais žuvų auginimas tvenkiniuose
nebuvo labai intensyvus ir aukšto lygio. Tame pačiame tvenkinyje buvo auginamos įvairių rūšių, įvairaus
amžiaus žuvys. Jos neršdavo ir augdavo pusiau laukinėmis sąlygomis [3].
Apie žvejybą dabartinėje Lietuvos teritorijoje liudija iškasenose iš mezolito epochos (3000-8000
m. pr. m. e.) randami kauliniai meškerių kabliukai ir žeberklai. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės
laikotarpiu, nors žuvininkystė ir nebuvo plačiai vystoma, tačiau žuvų ištekliai buvo labai saugomi. LDK
statutas (1529 m.) jau numatė baudas už neteisėtą žuvų gaudymą tvenkiniuose. Manoma, kad tuo laiku
buvo auginami tik karosai, o karpiai į Lietuvą pateko XVII – XVIII amžiuje. Labiausiai tikėtina, kad jie
buvo atvežti iš Lenkijos, kur jau XV amžiuje buvo auginami kiekviename dideliame dvare. Nuo XV a.
karpiai auginami ir Ukrainoje. Į Žemaitiją karpiai galėjo patekti iš Prūsijos [3].
Lietuvoje pirmieji tvenkiniai atsirado XV-XVI amžiuje. Akvakultūros plėtrai Lietuvoje įtakos
turėjo Lietuvos didikai Radvilos, Tiškevičiai, Pliateriai, Goštautai, Astikai, Pacai ir kt. [3], [5].
Vienas žinomiausių pasaulyje lietuvių ichtiologų – M. Girdvainis buvo tvenkininės žuvininkystės
Lietuvoje pradininkas. 1881 m. jis įsteigė žuvų inkubatorių ir pirmasis pasaulyje iš dirbtinai apvaisintų
ikrų išaugino seliavas [1].
Tvenkininės žuvininkystės laikotarpis Lietuvoje pasižymėjo intensyvia veikla. Pirmiausiai jis
siejamas su jau minėto Lietuvos ichtiologo, bitininko Mykolo Kazimiero Girdvainio (1841-1925 m.) bei
Vlado Putvinskio vardais. Jie yra žuvininkystės ir žuvivaisos pradininkai mūsų šalyje.
Vladas Putvinskis – tvenkininės žuvininkystės puoselėtojas. Sukaupęs nemažai žinių ir patirties,
parengė vadovėlį ūkininkams „Karpių auginimas mažuose tvenkiniuose“.
12
Pirmoji žuvivaisos įmonė Lietuvoje buvo įsteigta apie 1870-1878 m. Verkiuose, prie Vilniaus. Iki
šiol veikianti Trakų Vokės žuvivaisos įmonė buvo suprojektuota taip pat M.K.Girdvainio ir pastatyta
1880-1885 m. [1].
Naujoji Lietuvos žuvininkystės istorija patyrė daug pakilimų ir nuopuolių. Po atkaklaus ir
moksliniais tyrimais pagrįsto Lietuvos ichtiologų darbo okupaciniu laikotarpiu, kai užliejamų tvenkinių
plotas pasiekė 10500 ha, sekęs perėjimo iš planinės ekonomikos į rinkos ekonomiką laikotarpis, laikinai
sustabdė žuvininkystės vystymąsi. Po įvykusios privatizacijos, tvenkininės žuvininkystės plotai
neatsigavo iki šios dienos – 2013 metais šis rodiklis pasiekė 9372 ha [6]. Tačiau, pastaruoju metu,
pastebimos žuvininkystės sektoriaus atsigavimo tendencijos:
1.3.Žuvų nauda žmogaus mitybai bei kitoms reikmėms
Iš sužvejojamo laimikio tik apie du trečdaliai panaudojami žmonių mitybai, trečdalis perdirbamas
į žuvų miltus, kurie suvartojami gyvulių, paukščių ir žuvų pašarams. Dabartiniu metu labai populiarėja
žuvų odos apdirbimas Kanadoje, Danijoje, Norvegijoje ir Japonijoje. Iš plonos žuvų odos gaminamos
pirštinės, piniginės, avalynė, diržai ir kt.
Pagal maistingumą ir skonį žuvies mėsa yra ne prastesnė nei šiltakraujų gyvūnų. Jos maistinę vertę
lemia lengvai virškinamų baltymų, riebalų ir mineralinių medžiagų kiekis. Pastaruoju laikotarpiu žmonių
mityboje žuvis yra labai svarbus maisto produktas. Iš žuvų ir kitų vandens gyvūnų žmonija gauna ne
mažiau kaip 15-20 proc. visų gyvūninės kilmės baltymų.
Žuvų baltymai pilnaverčiai, juose yra visos 8 nepakeičiamos amino rūgštys, kurių žmogaus
organizmas nesintetina, todėl turi gauti su maistu: lizinas, metioninas, triptofanas, leucinas, treoninas,
izoleucinas, fenilalaninas ir valinas. Be to žuvų baltymai žmogaus organizmo yra įsisavinami net iki 98
procentų. Tai labai svarbios žmonių mitybai savybės. Ypač išskiriamas naudingumas vaikams, nėščioms
moterims, senoliams, ligoniams ar sveikstantiems. Tyrimais nustatyta, kad suaugęs žmogus per metus
turėtų suvalgyti apie 25 kg žuvų ir žuvų produktų. Pastaruoju metu Lietuvoje vienas žmogus vidutiniškai
suvartoja apie 18 kg per metus [9].
Žmogaus organizmui labai svarbios nesočiosios riebalų rūgštys, biologiškai jos yra vertingesnės,
nei sočiosios riebalų rūgštys. Polinesočiosios riebalų rūgštys kaupiasi galvos smegenų ir reprodukcinės
sistemos ląstelėse. Omega – 3 (alfa linoleno) ir omega – 6 (linoleno) rūgštys būtinos daugeliui medžiagų
apykaitos procesų, yra energijos šaltinis, sudedamoji visų ląstelių membranų dalis, jos slopina uždegimą,
reguliuoja krešėjimą bei kraujospūdį, stiprina imunitetą [10].
13
Omega 3 riebalų rūgštims priklauso eikozapentaeno ir dokozaeksaeno rūgštys. Jos mažina
trigliceridų koncentraciją kraujyje, trombocitų agregaciją ir kraujo krešumą, todėl mažėja trombozių
rizika [10]. Omega – 3 polinesočiosios riebiosios rūgštys nesintezuojamos žmogaus organizme, tačiau
jų sintezė vyksta vandens gyvūnų organizmuose, kuriuos vartojant maistui žmogaus organizmas gauna
šių labai reikalingų riebiųjų rūgščių [11].
Nors Omega-6 ir Omega-3 riebalų rūgštys (ω-6: ω-3) yra labai svarbios žmogaus organizmui,
tačiau, Pasaulio sveikatos organizacija [12] teigia, kad dar svarbesnis šių riebalų rūgščių tarpusavio
santykis. Tinkamai subalansuotos riebalų rūgštys teigiamai veikia sveikatą. Geriausia, kai Omega-6 ir
Omega-3 riebalų rūgščių santykis yra nedidesnis 5:1, tuomet vartojamos kartu šios riebalų rūgštys teiktų
naudą žmogaus sveikatingumui [13].
Dažniausiai žuvies mėsoje būna didelis kiekis Omega-6 riebalų rūgščių ir mažai Omega-3, tačiau
buvo atlikti tyrimai ir pastebėta, kad šamažuvių šeimai priklausančių žuvų Omega riebalų rūgščių
santykis per daug nenukrypo nuo Pasaulio sveikatos organizacijos rekomenduojamo santykio – 5:1 [14].
Mononesočiosios riebalų rūgštys gerina ląstelių membranų laidumą, todėl į ląsteles lengviau
patenka hormonai ir kiti biologiškai veiklūs junginiai. Vartojant MUFA, mažėja pavojus susirgti širdies
ir kraujagyslių sistemos ligomis [15]. Tarp gėlavandenių žuvų daugiausiai MUFA turi karšiai - 56,9
proc. ir karpiai - 52,94 proc., salačiai, ūsoriai ir eršketai turi apie 45-47 proc. MUFA, lydeka – tik 31,66
proc. [11].
Sočiosios riebalų rūgštys didina blogojo cholesterolio (MTL) kiekį kraujyje ir mažina gerojo
cholesterolio (DTL) kiekį kraujyje.
Atsižvelgiant į lipidų kiekį, žuvies produktai klasifikuojami: liesi (<2 %), mažo riebumo (2-4%),
vidutinio riebumo(4-8%) ir riebūs (>8%) [16].
Riebalų kiekis žuvies mėsoje priklauso nuo jos rūšies, pvz., šamai rėksniai (Pseudoplatystoma
fasciatum) priskiriami prie liesos žuvies, kai riebalų kiekis neviršija 2 %, o Afrikiniai šamai (Clarias
gariepinus) – vidutinio riebumo, kur riebalų kiekis yra 4-8 %. Erškėtinės ir lašišinės žuvys priskiriamos
riebioms žuvims, kai riebalų kiekis yra daugiau kaip 8 %. Iki šiol dar nėra rasta šamo rūšies, kurios
riebalai mėsoje viršytų 8 % [17].
Žuvies mėsoje yra aukštos vertės baltymų ir daug kitų mitybos komponentų, dėl kurių žuvį
turėtume valgyti kiekvieną dieną [18]. Žalių baltymų kiekis žuvyje gali svyruoti nuo 17 proc. iki 21
proc., priklausomai nuo žuvies rūšies, mitybos, augimo sąlygų ir net nuo kūno dalies [19].
Komerciniais tikslais užauginto šamo baltymų kiekis raumenyse gali svyruoti nuo 12 proc. iki 21
proc., priklausomai nuo žuvies kilmės, reprodukcinio ciklo ir pašarų, kuriais žuvis buvo šeriama [20].
14
1.4. Žuvų auginimo būdai akvakultūroje
Žuvų auginimas tvenkiniuose. Yra trys tvenkininių ūkių sistemos: pilnasistemis, nepilnasistemis
– žuvų veislynas ir nepilnasistemis ganyklinis tvenkininis ūkis. Kiekviena iš šių sistemų skiriasi savo
biologinėmis, gamybinėmis - ekonominėmis ir organizacinėmis ypatybėmis bei uždaviniais.
Pilnasistemio tvenkininio ūkio tikslas – veisti ir auginti žuvis pradedant nuo ikrelių iki prekinio
svorio, atitinkančio standartą, taikomą tai žuvų rūšiai ir amžiui. Pilnasisteminiame tvenkininiame žuvų
ūkyje auginamos ir laikomos pačiame žuvininkystės ūkyje veisiamos veislinės žuvys. Tokiame ūkyje
yra visos žuvivaisos tvenkinių kategorijos – neršimo, auginimo, ganykliniai, žiemojimo, motininiai ir
kt. tvenkiniai.
Nepilnasistemis tvenkininis ūkis – žuvų veislynas. Jame auginama tik veisiamoji medžiaga (karpio
mailius arba metinukai). Ši medžiaga tiekiama bendrovių tvenkininiams ūkiams, kurie šias žuvis augina
iki prekinės žuvies. Žuvų veislynas turi tik tas tvenkinių kategorijas, kurios skiriamos šiųmetukams
auginti (neršimo, auginimo, žiemojimo, motininiai). Tokiuose veislynuose nėra ganyklinių tvenkinių.
Nepilnasistemis ganyklinis tvenkininis ūkis turi tik vieną žuvų tvenkinių kategoriją, būtent –
ganyklinius tvenkinius, skiriamus prekinėms žuvims iš šiųmetukų užauginti. Karpių mailius arba
metinukai perkami žuvų veislynuose [21].
Žuvų auginimas baseinuose. Baseinai, tai betoniniai įrenginiai arba aptvarai, kurie gali būti
išdėstyti žuvininkystės tvenkiniuose, natūraliuose telkiniuose, pramoniniuose šiluminių ar atominių
elektrinių vėsintuvuose. Dažnai baseinai yra aprūpinami ir vandeniu iš netoliese tekančių upių.
Pavyzdžiui, vieno didžiausio Lietuvoje baseininio tipo žuvininkystės ūkio „Vasaknos“ baseinai yra
aprūpinami Šventosios upės vandeniu. Baseinuose dažniausiai auginamos labai vertingos žuvų rūšys:
eršketinės (besteris, beluga, sterlė); lašišinės (vaivorykštiniai upėtakiai, palijos, sykai). Šių žuvų
produkcijos išeiga iš 1 m3 gali siekti 10-20 kg. Karpinės žuvys baseinuose Lietuvoje neauginamos,
kadangi jų, ypač karpių, mitybos ypatumai (bentofagai) leidžia jiems geriau ganytis tvenkiniuose
turinčiuose dumbliną dugną.
Žuvų auginimas uždarosiose recirkuliacinėse sistemose. (URS). Tai pažangiausia akvakultūros
technologija - šiuolaikinis įrengimų kompleksas, kuriame uždaru ratu cirkuliuoja vanduo, palaikant
pageidaujamame lygyje pagrindinius vandens rodiklius užtikrinančius žuvų augimo intensyvumą be
sveikatingumą - reikiamą deguonies kiekį, temperatūrą, pH, mažą organinių priemaišų kiekį ir t.t.
Palyginti nedidelėse patalpose galima auginti daug įvairių rūšių žuvų (10 t/metus Afrikinių šamų
paauginimo URS įrangą galima sutalpinti 60 m² plote, iš bėdos - 35-40 m² patalpose, auginant 20 tonų
šamų per metus užtenka 100-150 m² ploto, o 100t/m - 350 m²). URS sudaro sąlygas auginti ir gauti
prekinę žuvį ištisus metus.
15
Pagrindiniai šios verslo šakos privalumai:
URS įrengimui nereikia nei didelių žemės plotų, nei gausių vandens šaltinių.
Didelis gamybos produktyvumas.
Taupomi vandens ištekliai.
Gamyba nepriklauso nuo sezoniškumo.
Patenkinami gamtosauginiai reikalavimai.
Biologinė stebėsena yra nebūtina, nes auginamos rūšys neturi galimybės patekti į aplinkinius
natūralius vandenis ir pažeisti ekologinę pusiausvyrą.
URS sistemos yra kontroliuojamos, todėl jose galima auginti vertingas žuvų rūšis: europinius
šamus, Afrikinius šamus, eršketus, upėtakius, starkius ir kt. [22].
1.5.URS veikimo principas
Recirkuliacijos sistema yra nesudėtingai sukonstruota ir lengvai aptarnaujama. Šią sistemą sudaro
auginimo baseinai, sėsdintuvas arba mechaninis filtras (skirtas organinės suspensijos pašalinimui) bei
biologinis filtras (nitrifikuojantis azotinius junginius), vandens siurbliai, vandens šildymo ir aeravimo
sistemos [23]. Labai svarbi URS dalis yra ir autonominis elektros generatorius, pradedantis gaminti
energiją tuojau pat po elektros tiekimo iš stacionarių tinklų sutrikimo.
Dažniausiai vandens valymui naudojami mechaniniai, cheminiai ir biologiniai filtrai.
Mechaniniam vandens valymui paprastai naudojami mikrotinkleliai. Šamų auginimui naudojamas
tinklelis, kurio akelių dydis- 40-60 mikronų. Jis gali sulaikyti 95 proc. suspensijos.
Biologiniai filtrai yra pigesni ir praktiškesni naudojimui. Jie suskaido žuvų išskiriamą amoniaką
iki nitritų ir nitratų bei pašalina organinių medžiagų perteklių iš vandens. Biologinis filtras yra sudarytas
iš propileninių paketų, sudėtų vienas ant kito iki 3-4 m aukščio. Jie pasižymi aukštu mechaniniu ir
cheminiu atsparumu aplinkai, turinčiai didelį nitrifikacijos koeficientą. Filtras yra bakterinės
mikrofloros, pirmiausia nitrifikuojančių bakterijų, vystymosi vieta. Jo privalumai - patikima veikla,
nesudėtingas aptarnavimas ir santykinai nedidelės išlaidos, palyginti su kitais vandens valymo
įrenginiais.
16
1.1 paveikslas. Uždarosios akvakultūros sistemos (UAS) modelis [22].
Geras filtrų veikimas priklauso nuo tinkami apskaičiuotos apkrovos ir filtracinio paviršiaus ploto
(kuo paviršius didesnis, tuo geriau) [23].
Patologinės bakterijos naikinamos naudojant ultravioletinio šviesos spektro lempas (UV). Lempų
galingumas nustatomas priklausomai nuo produkcijos kiekio. 10 tonų produkcijos fermoje UV lempų
stiprumas turi būti apie 55 W.
Vandens tekėjimas per baseinus turi būti reguliuojamas atskirai kiekviename baseine. Pagal
teorines prielaidas tekėjimas turi siekti 30 m3/ 1kg sušeriamo pašaro per parą.
Poreikis vandeniui priklauso nuo vandens cirkuliacijos dydžio ir dažnumo. Ši cirkuliacija
apibrėžiama, atsižvelgiant į valymo sistemoje esantį azoto junginių akumuliacijos lygį, kuris priklauso
nuo produkcijos laipsnio. Paprastai vandenyje esantis azoto junginių koncentracijos lygis yra 10 mg N-
NO3. Kad šis lygis būtų išlaikytas, reikia pakeisti tiek šalto vandens, kad jis atitiktų 100-250 l/kg sušerto
pašaro per parą, priklausomai nuo anaerobinių procesų intensyvumo.
Didelę įtaką vandens kokybei taip pat turi tinkamai subalansuotas žuvims reikalingo pašaro kiekis,
būdas ir gebėjimas paduoti pašarą bei žuvų jo tikslus suvartojimas. [22].
17
1.6.Pagrindinės URS auginamų žuvų veislės
Europiniai unguriai (Anguilla anguilla L.). Nors yra žinoma net 19 upinių ungurių rūšių bei
porūšių, geriausiai auginimui URS tinka europiniai unguriai [27]. Auginant tvenkiniuose ir baseinuose,
maitinant dirbtiniu maistu, trečiamečiai unguriai pasiekia 200-250 g svorį. Uždaro ciklo sistemose per
12 auginimo mėnesių pasiekia 150–250 g prekinio svorio. Atskyrus daugiau nei 250 g svorio žuvis (100
proc. patelės), galima tęsti auginimą iki 400 g (3 mėnesiai), 600-700 g (dar 3mėnesiai) ir 1400 g (dar 6
mėnesiai). Tačiau, labai svarbus ungurių augimo faktorius yra jų lytis – patinai auga greičiau nei patelės
[28].
Optimali vandens temperatūra unguriams augti gamtiniuose vandens telkiniuose – 18-23°C,
žuvininkystės ūkiuose – 24-25°C.
Jei vandens prisotinimas deguonimi apie 100 proc. ir daugiau, baseine iš vieno kubinio metro
vandens galima gauti 300–330 kg prekinės ungurių produkcijos.
Eršketas. Europoje auginamos eršketinių (Acipenseridae) šeimos kelių rūšių žuvys. Galima
paminėti sibirinius eršketus, rusinius eršketus, sterles, atlantinius eršketus ir adrijinius eršketus. Daugelis
iš eršketų rūšių laikomos nykstančiomis ar net esančiomis ties išnykimo riba [1, 29].
Veisti populiariausius Lietuvos žuvų augintojų tarpe - sibirinius eršketus - nėra lengva, nes jų
patelės ovuliuoja ne kasmet arba ne visos patelės ovuliuoja vienu metu. Tačiau reguliuojant vandens
temperatūrą uždarosiose recirkuliacinėse sistemose kiaušinėlių įmanoma gauti palyginti ilgai, t.y. nuo
gruodžio iki gegužės mėn. Būtina pažymėti, kad auginami URS eršketai lytiškai subręsta dvigubai
greičiau nei gamtoje, kur jų brendimo laikotarpis yra labai ilgas. Pvz. Kalugos rūšies eršketai lytiškai
subręsta 18 metų, rusų – 12, Sibiro – 11, Amūro – 9 metų. Greičiausiai subręsta mažiausiais pagal ilgį
ir svorį eršketas – sterlė, - per 4 metus. [30, 32].
Sibirinius eršketus galima auginti baseinuose bei uždarosiose recirkuliacinėse sistemose. Eršketai
yra plėšriosios žuvys; jie šeriami iš žuvų miltų, žuvų aliejaus ir augalų ekstraktų pagamintomis
granulėmis [31,33].
Pasaulyje eršketų žuvininkystė jau beveik išnykusi, nes eršketų ištekliai išeikvoti, o laukinių
eršketų ikrų eksportas yra draudžiamas. Eršketų žuvininkystę keičia jų auginimas – Kinijos akvakultūros
sektoriuje išauginama 85 proc. viso pasaulio produkcijos. Kiti pagrindiniai eršketų augintojai yra Rusija
ir Europos Sąjunga [8].
Vaivorykštinis upėtakis (Oncorhynchus mykiss Walb) yra viena iš daugiausiai auginamų žuvų
rūšių pasaulyje. Pavyzdžiui Suomijoje vaivorykštiniai upėtakiai sudaro net 97 proc. visų kultivuojamų
žuvų [34]. Auginant upėtakius svarbu žinoti, kad tai labai jautrios ištirpusio vandenyje deguonies kiekiui
18
žuvys. Optimali deguonies koncentracija 9-11 mg/l. Optimali vandens temperatūra vaivorykštiniams
upėtakiams 14-18 laipsnių, tačiau jie gali pakelti ir 27 laipsnių vandens temperatūrą [35, 36].
Aukštas upėtakių oksifiliškumas (deguonies poreikis vandenyje) rodo, kodėl auginant
tvenkiniuose, baseinuose, žuvidėse, vandens šaltiniais pasirenkami švarūs upeliai, upės, oligotrofiniai
ežerai, vandens saugyklos.
Vandenilio jonų kiekio rodiklio (pH) dydis, auginant upėtakius atviruose vandens telkiniuose
(upės, ežerai, vandens saugyklos), gali būti nuo 6 iki 9. Uždaro ciklo įrenginiuose – apie 6,5-7,5.
Upėtakius auginant tradiciniuose tvenkiniuose per parą vanduo jame turi pasikeisti 2-5 kartus,
tačiau jei šias žuvis intensyviai auginsime baseinuose (50-100 kg/ m3.) tuomet vanduo jame turi
pasikeisti net 5-10 kartų per valandą.
Pastaruoju metu pasaulyje sparčiai populiarėja tokios vaivorykštinių upėtakių rūšys kaip
Donaldsono upėtakis ir giliavandenis Kanados upėtakis kamloopsas. Šių veislių upėtakių augimas 2-2,5
karto spartesnis nei paprastųjų vaivorykštinių upėtakių.
Vaivorykštiniai upėtakiai (Oncorhynchus mykiss), taip pavadinti dėl daugybės jų odą išmarginusių
vaivorykštės spalvų taškų, yra viena iš pagrindinių gėluose vandenyse auginamų žuvų rūšių. Iš gimtųjų
vietų, t. y. Jungtinių Valstijų Ramiojo vandenyno pakrančių, šios žuvys XIX a. pabaigoje buvo
atgabentos į Europą – šiandien jos auginamos beveik visose Europos šalyse [1].
Vaivorykštiniai upėtakiai nėra įnoringos žuvys. Jos plinta įvairioje aplinkoje ir yra nelepios.
Vaivorykštiniai upėtakiai gali įsikurti skirtingose buveinėse, iš gėlų vandenų patraukti į sūrius vandenis
ir grįžti atgal arba visą laiką pasilikti ežeruose. Tinkamiausia veisimui vandens temperatūra – iki 21°C.
Vaivorykštinių upėtakių augimas ir brendimas priklauso nuo vandens temperatūros ir pašaro. Įprastomis
sąlygomis vaivorykštiniai upėtakiai paprastai subręsta 3 ar 4 metais. Tai plėšriosios žuvys, kurioms
reikia baltymų gausaus maisto. Tinkamoje aplinkoje vaivorykštiniai upėtakiai per 10-12 mėn. gali
išaugti iki 350 g (per dvejus metus – iki 3 kg).
Vaivorykštiniai upėtakiai taip pat auginami plūdriuosiuose narvuose jūroje, nesūriuose Baltijos
jūros vandenyse ir apsaugotuose Skandinavijos fiordų vandenyse, taip pat vakarinėje Škotijos ir Airijos
pakrantėje. Jūros vandenyje auginami vaivorykštiniai upėtakiai šeriami panašiu pašaru kaip lašišos, todėl
upėtakiena įgauna rausvą spalvą. Vaivorykštiniams upėtakiams išaugus tiek, kad jie atitinka jiems
nustatytą komercinio svorio vertę, upėtakiai sužvejojami tinklais ar išpumpuojami į krantą.
Pagrindiniai vaivorykštinių upėtakių augintojai Europos Sąjungoje yra Italija, Prancūzija, Danija,
Vokietija ir Ispanija. Europos Sąjungoje vaivorykštiniais upėtakiais prekiaujama plačiai; ji sudaro pusę
bendrosios pasiūlos Europos Sąjungoje vertės.
Afrikiniai (klarijiniai) šamai (Clarias gariepinus). Turi labirinto organą prie žiaunų ir todėl
skirtingai nei kiti šaminių atstovai, nereiklūs ištirpusio deguonies kiekiui vandenyje. Todėl 1 m3 vandens
19
baseine galima išauginti iki 500-600 kg prekinių žuvų, kai europinių ir kanalinių šamų – tik iki 100-120
kg [25, 26]. Uždaro ciklo sistemose, esant 27-29°C laipsnių vandens temperatūrai šamai subręsta būdami
8-10 mėnesių amžiaus, vidutiniškai sverdami 1,5–2 kg. Darbinis patelių, sveriančių 2–5 kg, vaisingumas
yra 100–300 tūkstančių ikrelių. Ikrelių skersmuo 0,6-0,8 mm. [7, 24]. Prekinių šamų, sveriančių 500–
1000 g, mėsa turi pilkšvą atspalvį. Daugiau nei 2 kg svorio šamų– rausvą atspalvį (veršienos spalvą).
Afrikinių šamų mėsa neturi žuvies prieskonio. Afrikinių šamų (kaip mėgėjiškų, sportinės ir rekreacinės
žūklės organizmų) paplitimui Europos vandens telkiniuose trukdo žema vandens temperatūra rudens –
žiemos – pavasario periodu - esant mažesnei nei 15°C temperatūrai šamai žūva. Vasarą Afrikinius šamus
galima išleisti į tvenkinius, mažus ežerus ir organizuoti mėgėjišką, sportinę ir rekreacinę žūklę. Tam
tinka 300 g ir didesnio svorio šamai [24].
Afrikinis šamas priklauso Animalia karalystei, Chordata tipui, Actinopterygii klasei, Siluriformes
būriui ir Clariidae šeimai [27].
Lietuvos vandenyse gyvena paprastasis šamas (Silurus glanis L.) [1]. Ši žuvis yra svarbus
biologinis melioratorius, nes minta mažiau vertingomis žuvimis, varlėmis ir kitais vandens gyvūnais.
Kaip verslo pradžios objektas labiau tinka kita šamų rūšis, priklausanti šamų plėšikų (Clariidae) šeimai.
Iš viso toje šeimoje yra penkiolika genčių, apjungiančių apie šimtą žuvų rūšių. Kai kurios rūšys sugeba
sausuma persikelti iš vieno vandens telkinio į kitą, gyvatiškai rangydamos kūną. Pastarieji priklauso
Clarias šeimai (klarijai - plėšikai). Jie paplitę Afrikos ir kai kuriose Azijos valstybėse ir paprastai
vadinami Afrikiniais šamais. Šios žuvys gyvena įvairiuose vandenyse, tarp jų ir periodiškai
išdžiūstančiuose telkiniuose.
Afrikinis šamas, dar kitaip vadinamas aštriadančiu šamu, gali užaugti iki 170 cm, sverti 60 kg.
Gyvenimo vidurkis – 8 metai. Pilnai suaugęs Afrikinio šamo patinas yra didesnis už patelę [41].
Afrikinio šamo galva didelė, iš viršaus plokščia, o kūnas link uodegos stipriai susiaurėja. Kūnas
gali būti visiškai juodas, šviesiai rudas arba pereinančios iš juodos į gelsvai žalią ir pilką marmuro
spalvas. Šamo galvos apatinė dalis ir pilvas yra baltos spalvos. Pelekų galai prieš nerštą ir jo metu
paraudonuoja [42].
Nugarinis pelekas tęsiasi nuo galvinės dalies pabaigos iki uodegos peleko pradžios. Krūtinės
pelekuose yra spygliai, kuriuos šios žuvys naudoja gynybai, o natūralioje aplinkoje panaudoja juos
,,ėjimui“ sausuma. Burna plati, su šiek tiek į priekį atsikišusiu viršutiniu žandikauliu, kuriame yra plati
grupė aštrių dantų. Turi keturias poras ilgų ūsų, o Europinis šamas turi tik tris [43].
Afrikinis šamas paplitęs visoje Afrikoje ir Vidurio Rytuose, dabar šamai tvenkiniuose auginami
jau ir Indijoje, Tailande, Kinijoje, Indonezijoje, Vietname ir daugelyje kitų šalių. Dėl savo ypatingų
savybių – gero mėsos skonio, Omega-3 riebalų rūgščių gausos, mažo kaulingumo, greito augimo,
20
atsparumo ligoms bei prisitaikymo prie auginimo sąlygų – šios žuvys XX a. 8 - ojo dešimtmečio
pradžioje buvo atvežtos ir į Europą [44].
Europoje Afrikinius šamus galima auginti tik uždarosiose akvakultūros sistemose, kur visuomet
būtų galima palaikyti optimalią jų augimui reikalingą temperatūrą.
Šios žuvys nereiklios ištirpusio deguonies kiekiui, jas įmanoma auginti esant mažai (1-2 mg/l)
ištirpusio vandenyje deguonies koncentracijai. Padidinus koncentraciją iki 5,0-5,5 mg/l, padidėja jų
augimo tempas [45].
Afrikiniai šamai priskiriami šiltavandenėms žuvims, kurioms reikalingi tam tikri vandens
parametrai. Pagrindiniai vandens kokybės parametrai, reikalingi šiltavandenėms žuvims, pateikti 1.1
lentelėje.
1.1 lentelė. Pagrindiniai vandens kokybės parametrai, reikalingi šiltavandenėms žuvims [35]
Parametrai Šiltavandenės žuvys
Deguonies prisotinimas, % >40
pH 6,5-9,0
Vandens temperatūra oC <30
Bendras azoto kiekis, mg/l <1,0
Nitritų kiekis, mg/l <0,5
Nitratų kiekis mg/l <60
Geležies kiekis, mg/l <1,0
Anglies dioksido kiekis, mg/l 25
Didesni nei 100 g šamai nereiklūs gyvenamosios aplinkos apšvietimui. Jie aktyviau maitinasi esant
30 lx apšvietimui nei 250-300 lx – esant mažesniam apšvietimui, išeiga auginant baseinuose padidėja
iki 19 % [45].
Afrikinius šamus galima auginti didelėmis šeimomis, nes jiems nereikia daug vietos (įprasta
auginti po 250-400 kg žuvies kubiniame metre). Prekinį svorį (800-1000 gramų ) žuvis gali pasiekti
per 6-8 mėnesius ir net greičiau. Kaip minėta, ši žuvis yra atspari žemam deguonies lygiui vandenyje,
taip pat dideliam kiekiui organinės materijos gyvenamoje aplinkoje. Šis šamas neršia kelis kartus
per metus, taigi visada galima turėti žuvyčių pastoviam auginimui. Maitinant Afrikinius šamus
subalansuotais granuliuotais pašarais, jų mitybinis koeficientas gali siekti tik 0,6-1,0, tai yra 1 kg
šamienos užauginti pakaks 0,6-1kg pašarų. Net ir intensyviai auginant, šamai yra labai atsparūs
ligoms. Visos šios savybės daro Afrikinius šamus itin tinkamais akvakultūros objektais.
21
Per ilgą evoliuciją Afrikiniai šamai prisitaikė gyventi vandenyje, kuriame trūksta deguonies, yra
daug organinių medžiagų, taip pat įprato gyventi labai ankštai ir veistis ne sezoniškai, o pirma
pasitaikiusia palankia proga. Suprantama, dėl tokių savybių juos lengva auginti dirbtinai, per daug
nesukant galvos dėl vandens kokybės. Be to, jie gali maitintis tiek augalinės, tiek ir gyvūninės kilmės
pašaru (natūralioje aplinkoje jų pagrindiniu maistu yra gyvos ir negyvos žuvys).
Afrikinių šamų mėsa labai maistinga, turi labai mažai riebalų (3,95 %), aukštą baltymų kiekį (17,9
%), yra puikaus skonio. Iš šių šamų galima gauti aukštos technologinės kokybės filė (ji su oda sudaro
51,6 % viso kūno svorio, be odos – 45,4 %).
Šamo filė energetinė vertė 100 g: baltymai – 79,4 kcal, riebalai – 15,9 kcal. Iš viso 95,3 kcal/100
g [46].
1.7. Afrikinių šamų auginimo sąlygos
Afrikinius šamus tropinėse šalyse augina tvenkiniuose ir baseinuose, kuriuose produkcijos dydį
riboja pritekamo vandens kiekis arba tvenkinio ar baseino plotas. Auginimas vyksta ištisus metus.
Mūsų klimato sąlygomis šias žuvis dažniausiai reikia auginti uždarose patalpose įrengtose
recirkuliacinėse sistemose, kuriose galima naudoti pašildytą iki 20 - 30°C vandenį.
Vandens temperatūra stipriai veikia žuvų, ypač šiltavandenių, gyvybinius procesus. Vandens
termika Afrikinio šamo produkcijos atveju yra pagrindinis veiksnys, lemiantis produkcijos sėkmę ir
pelningumą. Lervučių augimui, jų išsiritimui ir 1-5 g jaunikliams optimali temperatūra yra 27 - 30°C
[7]. Didesnių žuvų auginimas turi vykti, kai vandens temperatūra yra 25 - 27°C. Žemesnės nuo
rekomenduojamų temperatūros sukelia blogesnį pašaro suvartojimą, o tai yra išreiškiama didesniais
pašaro koeficientais ir dažnai yra susiję su du, triskart lėtesniu augimo tempu.
Šamų auginimas nereikalauja didelio patalpų ploto. Auginant 20 tonų šamų per metus užtenka
100-150 kvadratinių metrų ploto. Patalpos aukštis turi būti apie 3 metrai. Didesnio 4-5 m. aukščio
pastatas reikalingas, jei jame yra biologinio filtro blokas. Taip pat jis gali būti už gamybinio pastato,
tačiau jį reikia labai gerai izoliuoti.
Apšvietimui galima panaudoti natūralią arba dirbtinę šviesą (priklausomai nuo patalpų ir žuvų
auginimo sąlygų ). Atsižvelgiant į afrikinio šamo gyvenimo būdą, apšvieta gali būti nedidelė - 15-30
liuksų. Jei žuvys yra laikomos pastato viduje, joms yra būtinas dirbtinas apšvietimas, kuris joms turi
sukelti dienos/nakties režimo įspūdį, tai yra sudaromos maksimaliai artimos gamtinės auginimo sąlygos.
Tai stimuliuoja jų optimalią mitybą bei elgesį, kas užtikrina optimalų augimą. Labai svarbu, kad URS
22
būtų palaikomas tinkamas vandens kokybės lygis. Vanduo perneša deguonį žuvims bei pašalina atliekas,
tokias kaip išmatos, amoniakas, anglies dvideginis ir nesunaudotas maistas. Šios atliekos yra
pašalinamos iš URS ar paverčiamos mažiau žalingomis, kad mažiau įtakotų žuvų augimą ir
sveikatingumą.
Vandens kokybei turi būti skiriamas kuo didesnis dėmesys, kadangi vandens kokybė yra
svarbiausias veiksnys žuvų ir nitrifikuojančių bakterijų išgyvenimui.
Afrikiniai šamai labai jautrūs, triukšmas jiems sukelia stresą, todėl jie turi būti auginami tyloje
ir ramybėje. Visokie pasikeitimai pasireiškia šamų nervingumu ir jų nenoru maitintis. Todėl gaudyti
juos reikia nedideliais kiekiais ir talpinti mažesniuose baseinuose. Labai svarbu į tai atsižvelgti
įleidžiant žuvis į kitą baseiną ar vonią, nes žuvys labai sunkiai adaptuojasi. Adaptacijos terminas
dažniausiai trunka nuo kelių iki keliolikos dienų.
Įgimta šamų savybė - tinginiauti. Šamas be reikalo neplaukioja, jeigu jam prieš nosį gausu
maisto. Uždarose sistemose kaip tik sudaromos tokios sąlygos, nes žuvys beveik nejudėdamos
greičiau auga.
Dirbtiniai Afrikinių šamų veisimo būdai naudojami jau nuo praeito amžiaus 70-ųjų metų. Jie
praktikuojami tik didelėse fermose, kur vykdomas visas metinis auginimo ciklas arba specialiai veisiami
šamų jaunikliai pardavimui. Tam reikia turėti atskirus baseinus ar vonias specialiai neršimui.
Afrikinių šamų patelės, auginant voniose ar baseinuose, lytinę brandą pasiekia jau 6-7 mėnesių
amžiaus. Bet geriausią rezultatą duoda 2-3 metų patelės. Pateles ir patinus reikia auginti atskiruose
baseinuose, 23-25°C temperatūroje. Maitinti šias žuvis reikia granuliuotu maistu, kuris turi 35-38
procentus baltymų, kasdien duodant pašaro, kurio svoris lygus 1-1,5 procento žuvies svorio. Jaunikliams
gauti užteks laikyti 20-40 porelių, jeigu iš viso numatoma ištisus metus auginti tik kelias dešimtis tonų
prekinių žuvų Atsižvelgiant į tai, kad imant pienius patinus tenka nužudyti, reikia pastoviai atnaujinti
reprodukcinę bandą.
1.8. Žuvų mitybos ypatumai
Gyvūnų mityba yra vienas svarbiausių aspektų, įtakojančių jų augimo spartą, sveikatingumą, bei
aukštos kokybės produkciją. Žuvis auginant akvakultūroje, jų mityba yra ypač svarbi, kadangi pašaro
kaina sudaro 40–50 proc. jų produkcijos savikainos [37]. Todėl tinkamas šėrimas yra būtinas
ekonomiškam žuvų produkcijos gavimui, bei žuvų sveikatingumo palaikymui.
23
Dauguma žuvų pašarų gamintojų gamina pašarus turinčius 18-50 proc. proteinų, 10-25 proc.
riebalų, 15-20 proc. angliavandenių. Procentinis šių maisto medžiagų kiekis priklauso nuo žuvų rūšies,
jų augimo periodo, vandens temperatūros ir kt. Kuomet žuvys yra auginamos uždarosiose
recirkuliacinėse sistemose ir neturi galimybės maitintis natūraliu tvenkinio vandenyje ir dugne esančiu
maistu, jų pašaras turi būti pilnai subalansuotas pagal visas maisto medžiagas. Ir priešingai, kuomet
žuvys auginamos tvenkiniuose, papildomas pašaras gali ir būti ne toks subalansuotas pagal atitinkamos
žuvų rūšies poreikius, kadangi dalį maisto žuvys gauna ir natūraliu būdu [38].
Komerciniai žuvų pašarai yra suspaustos granulės, kurios priklausomai nuo žuvų mitybos ypatumų
gali būti skęstančios arba plūduriuojančios. Granulių dydis taip pat priklauso nuo žuvų rūšies bei jų
fizinio dydžio, tačiau jis neturi viršyti 20–30 proc. burnos angos dydžio [37]. Maitinant žuvis per
mažomis granulėmis, jos išeikvoja daug energijos jų ieškodamos ir jas rydamos. Besimaitindamos per
didelėmis granulėmis žuvys gali užspringti [39].
100 vienetų pašaro duoda apie 10 vienetų išmatų ir likusio nesuėsto pašaro. Iš viso likusio
suvartoto pašaro, apie 25 proc. yra sunaudojama augimui (priesvoriui) ir 25 proc. yra sunaudojama
metabolizmui. Tai priklauso nuo žuvų virškinimo sistemos, žarnų fiziologijos, peristaltikos, virškinimo
ir absorbcijos [37].
Žuvų augimo efektyvumas yra kur kas didesnis nei šiltakraujų gyvūnų. Palyginus su žinduoliais ir
paukščiais žuvų energetinis poreikis yra 1,5-2 kartus mažesnis. Žuvies 1 kg priesvoriui gauti
sunaudojama 4-5 tūkst. kcal virškinamosios energijos, tuo tarpu žemės ūkio gyvuliams šis rodiklis siekia
ne mažiau 7-9 tūkst. kcal. Šis skirtumas paaiškinamas tuo, kad žuvims nereikia eikvoti energijos kūno
temperatūros palaikymui bei žemės traukos jėgai nugalėti.
Virškinamoji energija panaudojama energetiniams organizmo poreikiams tenkinti (apykaitinė
energija) bei gyvūnų augimui (augimo energija). Auginant žuvis svarbu, kad apykaitinė energija būtų
kuo mažesnė, o augimo energija didesnė.
Pagrindiniai energijos resursai žuvų pašare yra baltymai, riebalai ir angliavandeniai. Iš jų gaunama
energija yra atitinkamai 5,6; 9,3 ir 4,2 kcal/g. Tačiau normaliam organizmo funkcionavimui užtikrinti
vien šių komponentų nepakanka. Racione turi būti ir vitaminų, mineralinių bei kai kurių biologiškai
aktyvių medžiagų (fermentų). Tik toks racionas yra subalansuotas, kurio kiekviena sudedamoji dalis
patenkina žuvų mitybinius poreikius. [40].
Baltymai. Jie žuvų organizmo medžiagų apykaitoje vaidina svarbiausią vaidmenį, kadangi žuvims
baltymų poreikis yra 2-3 kartus didesnis nei žemės ūkio gyvuliams. To priežastimi yra tai, kad žuvys be
inkstų dar turi ir žiaunas, kurios taip pat dalyvauja medžiagų apykaitos šlakų išskyrime. Žiaunų dėka,
žuvys misdamos aukšto baltymingumo pašarais neapsinuodija amoniaku, kuris yra galutinis baltymų
skilimo produktas. Jau minėtų vandens organizmų, kuriais minta žuvys sausoje medžiagoje baltymų yra
24
net 50-70 proc. Tačiau dėl fiziologinių ypatumų daugiau kaip pusę baltymų yra sunaudojama energetinei
apykaitai. Optimalus baltymų kiekis prekiniams karpiams auginamiems tvenkiniuose yra 30-40 proc.,
jaunikliams 50-60 proc., suaugusioms lašišinėms žuvims šis rodiklis yra 40-45 proc., jaunikliams 50-60
proc.). 1 kg žuvies priesvoriui pasiekti, maitinant subalansuotais kombinuotais pašarais, tarp kitų
maistinių medžiagų, baltymų sunaudojama 500-700 g.
Baltymų įsisavinimui didelės reikšmės turi vandens temperatūra, jo druskingumas, deguonies
koncentracija, riebalų bei angliavandenių kiekis ir santykis, baltymų pilnavertiškumas. Pastarasis
rodiklis priklauso nuo baltymuose esančių amino rūgščių. [40].
Riebalai. Jie yra svarbiausias energijos šaltinis. Žuvys ypatingos tuo, kad jų organizme vyrauja
minkštieji riebalai. Todėl ir jų racione tokių riebalų turėtų būti daugiausiai, kadangi šiuos riebalus žuvys
įsisavina 90-95 proc. Kietieji riebalai įsisavinami prasčiau – tik 60-70 proc.
Optimalus riebalų kiekis racionuose sudaro nuo 8 iki 20 proc., tačiau lašišinėms žuvims jie gali
sudaryti ir 25 proc. (jei riebalai aukštos kokybės). Pagrindinę raciono riebalų dalį turi sudaryti riebalai
turintys nesočiųjų riebiųjų rūgščių. Minkštieji riebalai ore labai greitai oksiduojasi, todėl jie turi būti
švieži, arba paveikti konservantais. Sugedę riebalai esantys kombinuotuose pašaruose gali labai
apnuodyti žuvis.
Labai didelis riebalų kiekis gali privesti prie pernelyg didelio žuvų nutukimo. Tuomet jų mėsa bus
minkštos konsistencijos, o tam tikrais atvejais ir nemalonaus skonio. [40].
Angliavandeniai. Jie pasižymi kaip lengvai įsisavinamos ir pigios energijos šaltinis. Tačiau žuvys
negali taip efektyviai įsisavinti angliavandenių kaip šiltakraujai gyvūnai. Juolab, kad plėšriosios žuvys
angliavandenius įsisavina dar prasčiau nei taikiosios. Todėl angliavandenių kiekis racionuose jauniklėms
žuvims neturėtų būti daugiau kaip 20-25 proc., suaugusioms - 30-35 proc. Žuvys angliavandenius
įsisavina panašiai kaip diabetu sergantys žmonės, kadangi jos gamina labai nedaug insulino. Jei karpių
pašare angliavandenių būna daugiau nei norma, jų augimas sulėtėja. Nustatyta, kad lašišinės žuvys
įsisavina tik 40 proc. angliavandenių, karpiai – iki 80 proc. Geriausiai įsisavinami grūdinių augalų
angliavandeniai, tačiau pažymėtina, kad ląstelienos lašišinės žuvys visai neįsisavina, o karpiai įsisavina
iki 50 proc. [40].
Mineralinės medžiagos. Normaliam žuvų organizmo funkcionavimui būtinas kalcis, fosforas,
magnis, kalis, natris, siera, chloras, geležis, o taip pat mikroelementai: varis, jodas, kobaltas, cinkas,
molibdenas, selenas, chromas ir kai kurie kiti. Kalcis reikalingas žuvų kaulų susidarymui ir kraujo
krešėjimui, fosforas įeina į daugelio fosfolipidų sudėtį ir dalyvauja daugelyje medžiagų apykaitos
procesų, magnis dalyvauja virškinimo procese. Kalis ir natris dalyvauja palaikant vandens ir druskų
balansą. Kitos mineralinės medžiagos taip aktyviai dalyvauja daugelyje medžiagų apykaitos procesų.
25
Visos jos į žuvų organizmą patenka su pašaru bei vandeniu. Pavyzdžiui, kalcį, fosforą, kobaltą, chlorą
ir kai kuriuos kitus elementus žuvys lengviau įsisavina iš vandens nei iš pašaro.
Jei žuvies organizme trūksta bent vienos kurios iš išvardintų mineralinių medžiagų jos gali prarasti
apetitą, sumažėja jų augimo tempai.
Vitaminai į žuvų organizmą patenka tik su pašaru, kadangi organizme nesintezuojami. Į pašarą
vitaminai įmaišomi premiksų pavidalu. Beje, be premiksų į kombinuotus pašarus pridedama ir
fermentinių preparatų.
Būtina skirti pašarus žuvims auginamoms tvenkiniuose ir žuvims auginamos varžose ar baseinuose
(industrinis žuvų auginimo būdas). Tvenkiniuose auginamos žuvys, net ir esant didelei jų koncentracijai
(5000 egz./ha) turi galimybę papildomo maisto rasti pačiame tvenkinyje (net 10-15 proc.), todėl jų
racionai gali būti ir mažiau subalansuoti ir mažiau pilnavertiški. Varžose ir baseinuose auginamos žuvys,
kur jų koncentracija siekia iki 250 egz./m3. neturi jokių galimybių rasti natūralaus maisto, todėl jų
kombinuotiems pašarams keliami kur kas aukštesni reikalavimai [39, 40].
Akvakultūroje 40-60 proc. visų išlaidų sudaro pašarų pirkimas, todėl labai svarbi pusiausvyra tarp
greito žuvies augimo ir optimalaus pašarų panaudojimo [47, 48].
Maitinimo dažnis ir pašarų tipas priklauso nuo auginamų žuvų rūšies. Maitinimo dažnis yra labai
svarbus, kadangi, jei pašarai nėra žuvų suvartojami, jie irdami naudoja vandenyje ištirpusį deguonį.
Labai svarbu yra išvengti žuvų permaitinimo, kadangi tai įtakoja produkcijos savikainos
padidėjimą, vandens užterštumą, ištirpusio deguonies kiekio sumažėjimą.
Žuvis maitinti galima ir rankiniu būdu, naudojant kombinuoto pašaro granules. Žuvys maitinamos
vieną ar du, retsykiais tris kartus per parą. Granulės yra išbarstomos ant vandens paviršiaus.
Tai pat galima naudoti ir automatines šėryklas. Maitinant automatinėmis šėryklomis, reikia mažiau
darbo nei maitinant rankiniu būdu.
Sušeriamo pašaro kiekis yra įtakojamas kelių parametrų: paros laiko, metų sezono, vandens
temperatūros, ištirpusio deguonies kiekio, žuvų auginimo būdo ir kitų faktorių.
Naudojamo pašaro kokybė ir rūšis turi didelę įtaką auginamųjų žuvų produkcijos rezultatams.
Pašaras turi būti didelės maistinės vertės, gerai subalansuotas. Nuo tinkamo šėrimo priklauso, kaip gerai
funkcionuoja organizmas ir imuniniai mechanizmai. Maitinimo klaidos gali taip pat sukelti virškinimo
trakto ligas ir silpną pašaro vartojimą. Sudarant racionus žuvims labai svarbu, kad pašaras turėtų didelį
virškinamosios energijos kiekį (skirtumą tarp sunaudoto pašaro kiekio ir ekskrementų). Tai reiškia, kad
pašaras turi būti maksimaliai įsisavinamas žuvies organizmo, ekskrementų kiekis - kuo mažesnis.
Intensyviai pramoniniu būdu auginant Afrikinius šamus, naudojami aukštos kokybės pašarai,
turintys labai didelį kiekį baltymų. Reikia pažymėti, kad norint gauti gerus rezultatus, būtina sudaryti
sąlygas, kad visos žuvys lengvai paimtų pašarą vandens telkinyje, t.y. reikia šerti kelis kartus per dieną.
26
Yra duomenų, kad pašarinis koeficientas gali siekti 0,74 (gauta eksperimentuojant), t.y. norint gauti 1
kg gyvos masės prieaugio, reikia sušerti 740 g pašaro [49].
Nacionalinės ir tarptautinės kompanijos tiekia specifinius maišytus pašarus, kurie dažniausiai
skirti šamų auginimui URS. Lietuvoje dažniausiai naudojamas kompanijų Coppens ir Aller Aqua
gaminamas pašaras Afrikiniams šamams. Geriausias šamų augimo tempas pasiekiamas, kai pašarai turi
35-42 % žalių baltymų ir 12 kJ/kg pašaro. Granuliuoti pašarai, kurie nusėda ant baseino dugno, nėra
tinkami, nes labai užteršia vandenį. Geriausiai tinka ekstruduoti pašarai (plaukiojantys, mažiau teršiantys
ir efektyvesni dėl geresnio maistinių medžiagų įsisavinimo). Tokius pašarus gamina ir eksportuoja
Europa ir Brazilija, kai kurios Afrikos šalys, tokios kaip Nigerija ir Uganda [50]
27
2. TYRIMO METODIKA IR METODAI
Mokslinis-tiriamasis darbas buvo atliktas 2017 metais, LSMU VA Gyvūnų auginimo technologijų
instituto – akvakultūrų laboratorijoje. Mėsos kokybės tyrimai atlikti LSMU VA Gyvulių mėsinių
savybių ir mėsos kokybės įvertinimo laboratorijoje. Kraujo morfologijos tyrimai buvo atlikti LSMU VA
Stambiųjų gyvulių klinikos, Klinikinių tyrimų laboratorijoje.
Tyrimo objektas – Afrikiniai šamai (Clarias gariepinus) – iš ikro išsiritę X įmonėje 2016.11.14.
Įžuvinta LSMU VA GATI akvakultūros laboratorijoje URS baseinuose 2017 01 14. Amžius 60
dienų, įžuvinimo tankis - 70 vnt., vidutinis svoris apie 16 g. Vandens temperatūra – 24,5 – 26,5 C,
ištirpusio deguonies kiekis 7 – 8 mg/l (75 – 85 proc.).
Vandens temperatūra ir vandenyje ištirpęs deguonis buvo matuojami kasdien termooksimetru
Marvet Junior 2000. Vandens pH buvo matuojama kartą per savaitę ph-metru GNS. Nitratų kiekiui ir
vandens kokybei baseinuose nustatyti buvo naudojamos indikatorinės nitritų ir nitratų testinės juostelės
Quantofix.
Tiriamosios ir kontrolinės grupės suleidimo tankis - 35 vnt. žuvies į 1 m3. Žuvys buvo šeriamos 5
kartus per parą. Viso tyrimo metu pašaro dienos norma buvo nustatoma remiantis Coppens firmos šėrimo
rekomendacijomis (2.2 lentelė), pašaro rūšis paauginimo laikotarpiu (6 sav.) nebuvo keičiama.
Bandymo schema.
Tyrimo etapai:
1. Vandens brandinimas – 2016 12 15 – 2017 01 14.
2. Afrikinių šamų jauniklių paauginimas maitinant startiniu Coppens PRE GROWER-15EF
(2mm), pašaru (baltymingumas 50 proc., granulės dydis – 2 mm) – 2017 01 14 – 2017 02 28.
3. Afrikinių šamų auginimas maitinant tiriamaisiais ir kontroliniais pašarais – 2017 03.01 – 2017
06.20.
Tiriamasis pašaras – X gamintojo pašaras šamams, 4,5 mm, baltymingumas - 42 proc., riebalų kiekis
– 12 proc.
Kontrolinis pašaras – Aller Aqua įmonės gamybos pašaras šamams, 4,5 mm, baltymingumas 42 proc.,
riebalų kiekis – 12 proc.
2017.02.01. 2,5 mėnesių amžiaus Afrikinio šamo jaunikliai buvo išgaudyti ir surūšiuoti pagal svorį
į dvi atskiras grupes. Žuvys, svėrusios 40g (±5g), buvo susvertos bei suskaičiuotos, o paskui suleistos į
du atskirus 1,0 m3 talpos auginimo baseinus.
1 baseine įleista 35 vnt. 1465 g bendro svorio,
2 baseine – 35 vnt., 1545 g bendro svorio,
28
Bendrai – 70 vnt. 3010 g, vidutinis svoris 43 g.
Pašaro Coppens PRE GROWER-15EF (2mm) norma:
1 baseinas – vidutinis svoris 41,8 g, 5 proc. nuo bendro svorio – 65 g per parą,
2 baseinas – vidutinis svoris 44,1 g, 5 proc. nuo bendro svorio – 74 g,
Pašaro kiekis per dieną – 139 g.
Žuvys buvo šeriamos 5 kartus per parą. Viso tyrimo metu pašaro dienos norma buvo nustatoma
remiantis Coppens firmos šėrimo rekomendacijomis (2.2 lentelė), pašaro rūšis paauginimo laikotarpiu
nebuvo keičiama.
2017 02 14 žuvų amžius 3 mėnesiai (90 d.)
1 baseinas (vidutinis svoris 1 vnt./97 g nustatytas iš 3 vnt.). Norma pagal Coppens rekomendacijas 4
proc. 3,88 g pašaro/1 vnt. x 35 vnt. – 136 g pašaro per parą.
2 baseinas (vidutinis svoris 1 vnt./93 g nustatytas iš 4 vnt.). Norma pagal Coppens rekomendacijas 4
proc. 3,72 g pašaro/1 vnt. x 35 vnt. – 130 g.
2017.03.01. 3,5 mėn. amžiaus Afrikinio šamo jaunikliai buvo išgaudyti ir surūšiuoti pagal svorį į
dvi atskiras grupes. Žuvys, svėrusios 180 g (±5 g), buvo susvertos bei suskaičiuotos, o paskui suleistos
į du atskirus 1,0 m3 talpos auginimo baseinus. Kiekvienos grupės suleidimo tankis buvo 35 vnt. žuvies
į 1 m3. Žuvys buvo šeriamos 3 kartus per parą. Viso tyrimo metu pašaro dienos norma buvo nustatoma
remiantis Coppens firmos šėrimo rekomendacijomis (2.2 lentelė), pašaro rūšis visą tyrimo laiką nebuvo
keičiama.
Sudarytos dvi bandymų grupės:
1 baseinas 35 vnt. vidutinis svoris 183,57 g. (bendras svoris 6425 g),
2 baseinas 35 vnt. vidutinis svoris 180,08 g (bendras svoris 6303 g).
Pašaro norma:
1 baseinas Aller PRIMO FLOAT pašaras (kontrolinis), granulės dydis 4,5 mm, pašaro norma 3,16 proc.,
dienos pašaro norma - 203 g,
2 baseinas X gamintojo pašaras EXTRA FLOAT 42/12 (tiriamas). Granulės dydis 4,5 mm, pašaro norma
3,16 proc., dienos pašaro norma - 199 g.
29
2.1 lentelė. Bandymo schema
Eil.
Nr. Rodiklis Kontrolinė grupė Tiriamoji grupė
1. Kontrolinis ekstruduotas ALLER PRIMO
FLOAT (4,5 mm) pašaras + -
2. Tiriamasis X gamintojo ekstruduotas
EXTRA FLOAT 42/12 (4,5 mm) pašaras - +
2.2 lentelė. Šėrimo rekomendacijos pagal pašarų žuvims gamybos įmonę Coppens [51]
Šėrimo dienos Vidutinis žuvies svoris, g Pašaro kiekis (% nuo žuvies svorio/per dieną)
49 242 2,74
56 305 2,37
63 372 2,08
70 441 1,87
77 514 1,70
84 589 1,57
91 669 1,50
98 754 1,43
105 845 1,36
112 940 1,30
119 1040 1,24
126 1144 1,18
133 1251 1,12
140 1361 1,06
147 1473 1,02
154 1589 0,97
30
Ekstruduotų Coppens PRE GROWER-15 EF (2,0 mm) pašarų, Aller PRIMO FLOAT (4,5 mm)
pašarų ir X gamintojo (4,5 mm) pašaro kokybiniai rodikliai pateikiami 2.3, 2.4 ir 2.5 lentelėse.
2.3 lentelė. Coppens PRE GROWER 15 EF (2,0 mm) pašaro kokybiniai parametrai
Kokybiniai rodikliai Priedai Mikroelementai
Žali baltymai, % 50 Vit. A, TV/kg 12000 Geležis mg/kg 93
Žali riebalai, % 15 Vit. C, mg/kg 300 Jodas, mg/kg 7,7
Žalia ląsteliena, % 0,3 Vit. E, mg/kg 240 Varis, mg/kg 7,7
Žali pelenai, % 9 Vit. D3, TV/kg 1918 Manganas, mg/kg 31
Fosforas, % 1,35 Etoksikvinas, mg/kg 100 Cinkas, mg/kg 62
Kalcis, % 2,0 - - - -
Druska, % 0,4 - - - -
Sudėtis: Žuvies miltai, kviečių miltai, paukštienos miltai, sojos baltymų koncentratas, rapsų aliejus,
kviečių gliutenas, hemoglobinas, žuvų taukai.
2.4 lentelė. Aller PRIMO FLOAT (4,5 mm) pašaro kokybiniai parametrai
Kokybiniai rodikliai Priedai Mikroelementai
Žali baltymai, % 42 Vit. A, TV/kg 10000 Varis, mg/kg 5
Žali riebalai, % 12 Vit. D3, TV/kg 1000 Manganas, mg/kg 12
Žalia ląsteliena, % 2,8 - Cinkas, mg/kg 70
Žali pelenai, % 7,0 - - -
Fosforas, % 1.1 - - -
Kalcis, % 1 - - -
Druska, % 0,2 - - -
Sudėtis: kviečiai, žuvies miltai, žirniai, rapsų išspaudos, rapsų aliejus, hemoglobinas, saulėgrąžų aliejaus
koncentratas, hidrolizuoti baltymai.
31
2.5 lentelė. X gamintojo ekstruduoto EXTRA FLOAT 42/12 (4,5 mm) pašaro kokybiniai parametrai
Kokybiniai rodikliai Mineralinės medžiagos
Apykaitos energija,
MJ 20,5 Kalcis, g/kg 75,6
Sausos medžiagos , % 90 Fosforas, g/kg 9,0
Žali baltymai, % 42 Kalis, g/kg 6,9
Žalia ląsteliena, % 4 Natris, g/kg 1,3
Žali riebalai % 12 Magnis, g/kg 3,9
Žali pelenai, % 4 Manganas, mg/kg 246
- - Cinkas, mg/kg 106
- - Varis, mg/kg 6
- - Geležis, mg/kg 1370
Sudėtis: kviečiai ir jų produktai, žuvies mėsa, hidrolizuoti baltymai, kviečių baltymai, hemoglobinas,
augalinis aliejus, lubinai, vitaminai-mineraliniai papildai (0,5 %), antioksidantas etoksikvinas,
prebiotikai „Agrimos“.
Pašarų, šertų kontrolinės ir tiriamosios grupių šamams, kokybiniai rodikliai pateikti 2.6 lentelėje.
2.6 lentelė. Pašarų, šertų kontrolinės ir tiriamosios grupių šamams, kokybinių rodiklių palyginimas
Kokybiniai rodikliai Kontrolinė grupė Tiriamoji grupė
Žali baltymai, % 42 42
Žali riebalai, % 12 12
Žalia ląsteliena, % 2,8 4
Žali pelenai, % 7 4
Fosforas, % 1,1 -
Kalcis, % 1 -
32
Šamų produktyvumo vertinimas
Bendras grupių priesvoris apskaičiuotas pagal A.G.J. Tacon (1990), kuris gaunamas išgaudytų
žuvų svorį atėmus iš suleistų žuvų svorio.
Pašaro konversijos efektyvumas (kiek kilogramų pašaro sunaudojama kilogramui produkcijos
gauti) apskaičiuojamas – sunaudotą pašaro kiekį padalinus iš priesvorio (Shalaby et al, 2006).
Įmitimo koeficientas apskaičiuotas pagal T. Fultoną (Q*100/l3).
Eksterjero indeksų nustatymo metodika
Eksterjero indeksų ir mėsos kokybės nustatymui žuvis buvo išgaudyta, atsitiktinai paimta po 6
šamus kiekvienos grupės.
Prieš atliekant skrodimą, kiekvienas šamas buvo numarinamas, atliekant smegenų kontūziją
(sutrenkiant žuvų kaukoles). Išskrodus žuvį buvo nustatytas vidaus organų svoris, pasverta galva.
Atlikti šie matavimai: žuvies ilgis, žuvies kūno ilgis (L), galvos dydis (nuo galvos priekio iki
žiaunų dangtelio kaudalinio krašto) (C), liemeninės dalies ilgis (nuo žiaunų krašto iki analinės angos),
uodeginės dalies ilgis (nuo analinės angos iki uodeginio peleko) kūno apimtis (L0) – visi šie parametrai
matuoti cm, kūno masė (Q) – gramais. Morfometriniai parametrai matuoti juostele ir Vilkenso
skriestuvu, svoriui nustatyti buvo naudojamos analitinės svarstyklės.
Iš atliktų matavimų apskaičiuoti šie eksterjero indeksai:
Kūno indeksas = 𝐾ū𝑛𝑜 𝑖𝑙𝑔𝑖𝑠
Ž𝑢𝑣𝑖𝑒𝑠 𝑖𝑙𝑔𝑖𝑠 × 100;
Galvos indeksas = 𝐺𝑎𝑙𝑣𝑜𝑠 𝑖𝑙𝑔𝑖𝑠
𝐾ū𝑛𝑜 𝑖𝑙𝑔𝑖𝑠× 100;
Liemeninės dalies indeksas =𝐿𝑖𝑒𝑚𝑒𝑛𝑖𝑛ė𝑠 𝑑𝑎𝑙𝑖𝑒 𝑖𝑙𝑔𝑖𝑠
𝐾ū𝑛𝑜 𝑖𝑙𝑔𝑖𝑠× 100;
Uodeginės dalies indeksas =𝑈𝑜𝑑𝑒𝑔𝑖𝑛ė𝑠 𝑑𝑎𝑙𝑖𝑒𝑠 𝑖𝑙𝑔𝑖𝑠
𝐾ū𝑛𝑜 𝑖𝑙𝑔𝑖𝑠× 100;
Galvos svorio indeksas = 𝐺𝑎𝑣𝑜𝑠 𝑠𝑣𝑜𝑟𝑖𝑠
Ž𝑢𝑣𝑖𝑒𝑠 𝑠𝑣𝑜𝑟𝑖𝑠× 100;
Vidaus organų svorio indeksas = 𝑉𝑖𝑑𝑎𝑢𝑠 𝑜𝑟𝑔𝑎𝑛ų 𝑠𝑣𝑜𝑟𝑖𝑠
Ž𝑢𝑣𝑖𝑒𝑠 𝑠𝑣𝑜𝑟𝑖𝑠× 100;
33
Žuvienos kokybės tyrimo metodikos
Žuvies mėsos spalvingumas nustatytas Minolta firmos spalvos matuokliu “Chroma Meter 400”,
išmatuotas spalvos šviesumas (L*), spalvos rausvumas (a*), spalvos gelsvumas (b*).
Vandeningumas nustatytas pagal mėginio svorio sumažėjimą per 24 val. ją laikant pakabintą
maišeliuose su tinkleliu +4°C temperatūroje.
Vandens rišlumas buvo nustatomas presavimo metodu [65].
Virimo nuostoliai buvo nustatyti svėrimo metodu, verdant cirkuliacinėje vandens vonelėje 30 min.,
prie 70 0C, pasvėrus prieš ir po virimo.
Sausųjų medžiagų kiekis buvo nustatomas, džiovinat mėsą iki pastovios masės (prie 105 0C) su
automatinėmis sausų medžiagų svarstyklėmis Scaltec SM-1;
pH matuota 48 val. po skerdimo, pH-metru INOLAB3.
Riebalų kiekis buvo nustatytas remiantis pamatiniu Soksleto [66] metodu;
Pelenai buvo nustatomi svėrimo metodu, sudeginant žuvies mėsą 600 laipsnių temperatūroje [67];
Baltymų kiekis buvo nustatytas Kjeldalio metodu [68].
Riebiųjų rūgščių kiekis bandiniuose nustatytas dujų chromatografijos metodu, naudojant
Shimadzu firmos dujų chromatografą, masių detektoriumi. Riebalų rūgščių analizei tiriamieji mėginiai
buvo paruošti pagal LST EN ISO 12966-2:2011 [69] ir LST EN ISO 12966-2:2011 [70]. Kiekybinei
analizei naudotas riebalų rūgščių standartas Supelco 37 fame mix.
Morfologinio kraujo tyrimo metodika
Šis tyrimas buvo atliekamas siekiant praktiškai susipažinti su Afrikinių šamų hematologija (kraujo
paėmimo metodais. Iš kraujo rodiklių galima gauti daug naudingos informacijos apie žuvų
sveikatingumą bei fiziologinę būklę. Taip pat šamų kraujas imamas siekiant nustatyti ar pašaras turėjo
įtakos morfologiniams kraujo parametrams, lyginant su kontroline grupe.
Prieš kraujo paėmimą šamai 24 val. nešerti. Kraujo mėginiai imti iš vena caudalis naudojant 18 G
dydžio adatą, duriant 90 laipsnių kampu už analinio peleko į vakuuminius 3 ml kraujo paėmimo
mėgintuvėlius su heparinu. Kai adata atsiremia į stuburo slankstelį, reikia ją nežymiai patraukti atgal ir
tada įstumti vakuuminį mėgintuvėlį į adatą.
Tirti kraujo hematologiniai rodikliai: hematokritas (HCT), bendras eritrocitų kiekis (RBC) bei
atlikti kraujo tepinėliai. Bendras eritrocitų kiekis skaičiuotas naudojant Neubaeuro kamerą (Hendrix,
34
Sirois, 2007). Hematokritas (HCT) nustatytas naudojant centrifugą ir matavimo skalę, panaudojant
hematokrito vamzdelį, nusėdęs kraujo forminių elementų stulpas matuotas skale. Leukocitų rūšių
skaičiavimui buvo atliekamas kraujo tepinėlis, kuris dažomas Papenheimo metodu, naudojant Gimzos –
Ramanovskio ir May – Grunvaldo dažus. Leukograma skaičiuojama 100 x didinančiu mikroskopo
okuliaru. Rezultatai surašomi Jegorovo – Šilingo lentelėje. Taip pat fiksuojami eritrocitų ir trombocitų
pakitimai. Tepinėlis vertinamas skaičiuojant 100 ląstelių.
Statistinis duomenų įvertinimas
Tyrimo duomenims pateikti panaudota MS Office programa Excel 2010 programa, statistinės
duomenų analizės įvertintos IBM SPSS programa. Analizuojamų grupių statistiškai skirtingų rodiklių
nustatymui taikytas ANOVA kriterijus. Duomenys laikomi statistiškai patikimi, kai p < 0,05. Grafiniam
duomenų pateikimui naudota Microsoft Office Excel 2010 programa.
35
3. REZULTATAI
Žuvys skiriasi nuo sausumos gyvūnų visų pirma jų gyvenimo aplinka. Jos gyvena vandenyje, todėl
vandens parametrai yra labai svarbūs žuvų gerovei, augimo intensyvumui bei sveikatingumui. Afrikiniai
šamai yra šiltavandenės žuvys, todėl vandens temperatūra uždarojoje recirkuliacinėje sistemoje turi būti
gana aukšta – 25 – 29 °C. Esant žemesnei temperatūrai jų augimo tempas labai sumažėja, padidėja pašarų
sąnaudos, žuvys pradeda sirgti infekcinėmis ligomis. Ištirpusio deguonies kiekis nėra labai aktualus,
kadangi Afrikiniai šamai turi vadinamuosius koralinius darinius ant jų žiaunų, todėl trūkstant vandenyje
ištirpusio deguonies jį pasiima iš atmosferos oro. Pagrindiniai vandens parametrai viso žuvų auginimo
tyrimo metu pateikiami 3.1 lentelėje.
3.1 lentelė. Tyrimo metu URS užfiksuoti vandens parametrai
Vandens rodikliai Reikšmės
Vandens prisisotinimas deguonimi (mg/l) 7.13±0.26
Ištirpusio deguonies kiekis (O2 proc.) 89,35+-2,45
Vandenilio jonų koncentracija (pH) 8,1±0,7
Nitritai (NO2) 0
Nitratai (NO3) 50±16
Temperatūra °C 26.15±0.85
Analizuojant uždarosios recirkuliacinės sistemos baseinų vandens parametrus pastebime, kad jie
atitiko rekomenduojamas normas. Vandens temperatūra buvo palanki Afrikinių šamų augimui bei
sveikatingumui. Ištirpusio deguonies kiekis mg/l bei vandens prisotinimas deguonimi leido Afrikiniams
šamams augti be papildomo energijos eikvojimo atmosferinio oro paėmimui. Jų deguonies įsisavinimas
buvo įprastas žuvims (žiauninis kvėpavimas) ir nereikėjo deguonies įsisavinti naudojant koralinius
žiaunų darinius.
Prieš pradedant bandymą, Afrikinio šamo jaunikliai buvo paauginami 45 dienas, kad galėtų
maitintis tiriamuoju bei kontroliniu pašaru, kurio granulės skersmuo yra 4,00 – 4,50 mm. Paauginimo
laikotarpiu šamai buvo šeriami pašaru, kurio granulės skersmuo buvo 2 mm. Žuvų augimo
intensyvumas, sušerto pašaro kiekiai bei rekomenduojamos pašaro normos procentais nuo bendro žuvų
svorio yra pateikiamos 3.2 lentelėje.
36
3.2 lentelė. Pagrindiniai afrikinių šamų paauginimo etapo duomenys
Pirminio
paauginimo
etapas
Šėrimo
dienų
skaičius
Žuvų
skaičius
Žuvies
vid.svoris
etapo
pradžioje
Žuvies
vid.svoris
etapo
pabaigoje
Pašaro
norma
proc.nuo
žuvies
svorio
Pašaro
kiekis g
per parą
1 vnt.
Šėrimo
dažnumas
kartais
per parą
1 15 70 15 43 5,51-4,48 58-135 5
2 15 70 43 95 4,48-4,00 135-252 5
3 15 70 95 181 4,00-3,95 252-500 5
Pirminio paauginimo laikotarpiu, kuris truko 45 paras, šamukai nuo 15 g paaugo iki 181 g, tai yra
pirminį savo svorį viršijo 12 kartų. Toks spartus Afrikinių šamų augimas yra sąlygojamas jų genetikos,
aukšto pašaro baltymingumo (50 proc.) bei santykinai didelio pašaro kiekio, kuris pagal atitinkamus
paauginimo laikotarpio etapus keitėsi nuo 5,51 proc. iki 3,95 proc. skaičiuojant nuo bendro žuvų svorio
[51]. Taip pat nagrinėjant šamų jauniklių augimo intensyvumą atskirais paauginimo etapais, pastebime,
kad didžiausia augimo sparta yra pirmąjame etape, šamukai savo pradinį svorį per 15 parų viršijo 2,86
karto. Antrąjame etape šis rodiklis buvo 2,21, o trečiajame 1,90 karto. Šėrimo dažnumas per parą nekito
- visais paauginimo laikotarpio etapais šamai per parą buvo maitinami 5 kartus.
Bendras tiriamosios ir kontrolinės grupių Afrikinių šamų svoris bei vidutinis žuvų svoris atskirais
tiriamojo laikotarpio etapais pateiktas 3.3 lentelėje.
3.3 lentelė. Bendras bei vidutinis tiriamų žuvų grupių svoris (* kai p<0,05)
Šėrimo
laikotar
pis
Šėrimo
dienų
skaičius
Žuvų skaičius (vnt) ir svoris (g) Vidutinis žuvų svoris, g
Kontrolinė gr. Tiriamoji gr.
Kontrolinė gr. Tiriamoji gr. n Svoris n Svoris
Svoris
band.
pradž. 35 6425 35 6303 183.57±41.39 180.09±49.68
1
etapas 30 35 13815 35 13273 394.71±120.14 379.23±106.06
2
etapas 30 35 22345 35 20245 638.43±208.04 578.43±157.53
3
etapas 30 35 34565 35 26445 987.57±271.60* 755.57±243.06*
4
etapas 21 33 39060 33 29245 1183.64±255.49* 886.21±280.68*
37
Analizuojant bendro žuvų svorio duomenis pastebime, kad jie paauginimo etapo pabaigoje
išskirsčius žuvis į baseinus skyrėsi nežymiai – tik 1,89 proc. (p > 0,05). Po pirmojo etapo ženklaus
skirtumo taip pat nebuvo – kontrolinės grupės bendras svoris už tiriamosios grupės bendrą svorį buvo
didesnis tik 3,92 proc. (p > 0,05), o atėmus pradinį grupių bendro svorio skirtumą (1,89 proc.) jis tėra
tik 2,03 proc. Tačiau vėlesniuose etapuose pastebime kur kas didesnį svorių skirtumą ir šio rodiklio
progresavimą: – 2 etape (atėmus pradinį bendro svorio tarp grupių skirtumą – 1,89 proc.) – 7,51 proc.
(p > 0,05), 3 etape – 21,6 proc. (p < 0,05), 4 etape – net 23,23 proc. (p < 0,05) nors žuvys buvo šeriamos
9 dienomis trumpiau.
3.1 grafikas. Žuvų svorio kitimas visais tyrimo etapais
Analizuojant bendro žuvų svorio kitimą grupių viduje, pastebime panašias tendencijas – labiausiai
svoris kito 1 bandymų etape – kontrolinės grupės, jis padidėjo 115 proc., o tiriamosios 110 proc. 2 etape
kitimas buvo analogiškai pagal grupes 62 ir 52 proc., 3 etape - 55 ir 30 proc., o 4, trumpiausiame pagal
šėrimo dienų skaičių etape – 13 ir 10 proc.
Kontrolinė gr. Tiriamoji gr.
Pradinis etapas 183.57 180.09
1 etapas 394.71 379.23
2 etapas 638.43 578.43
3 etapas 987.57 755.57
4 etapas 1183.64 886.21
183.57 180.09
394.71 379.23
638.43578.43
987.57
755.57
1183.64
886.21
0
200
400
600
800
1000
1200
1400
Svo
ris,
g
Pradinis etapas 1 etapas 2 etapas 3 etapas 4 etapas
38
Skirtingų gamintojų ekstruduotų pašarų įtaka Afrikinių šamų augimo intensyvumui, pašarų
sąnaudos bei konversija pateikiami 3.4 lentelėje.
3.4 lentelė . Pašarų įtaka Afrikinių šamų augimo intensyvumui bei pašarų sąnaudos ir konversija
(*kai p<0,05)
Šėrimo
laikotar-
pis
Šėrimo
dienų
skaičius
Grupės priesvoriai, g Pašaro sąnaudos, g Pašaro konversija,
proc.
Kontrol.
gr.
Tiriamoji
gr.
Kontr.
gr.
Tiriamoji
gr.
Kontrol.
gr.
Tiriamoji
gr.
1 30 7390 6970 6110 6244 0,827 0,896
2 30 8530 6972 7981 7657 0,934 1,098
3 30 12220 6200 9830 9148 0,804* 1,475*
4 22 6863 4572 7577 6423 1,104* 1,405*
3.2 grafikas. Pašarų konversija
Analizuojant tiriamosios ir kontrolinės grupių augimo intensyvumą bei pašarų konversiją,
nustatytas ženklus kontrolinės grupės rezultatų atotrūkis nuo tiriamosios grupės. Nors pirmąjame etape
tarp lyginamųjų grupių jis dar buvo nedidelis – 5,69 proc., tai antrąjame etape pasiekė 18,44 proc., o
trečiąjame net 50,71 proc. kontrolinės grupės naudai. Ketvirtojo etapo metu atotrūkis kiek sumažėjo –
1 2 3 4 5
Kontrolinė grupė 0.827 0.934 0.804 1.104
Tiriamoji grupė 0.896 1.098 1.475 1.405
0.8270.934
0.804
1.104
0.896
1.098
1.4751.405
0
0.2
0.4
0.6
0.8
1
1.2
1.4
1.6
Pašarų konversija, %
Kontrolinė grupė Tiriamoji grupė
39
33,67 proc. Dideli skirtumai pastebimi ir suskaičiavus žuvų augimo intensyvumo dinamiką. Kontrolinės
grupės priesvoriai 1 etape padidėjo 13,06 proc., 2 etape – 13,36 proc., o 3 etape net 30,2 proc. Tuo tarpu
tiriamosios grupės žuvų augimo intensyvumas 1 etape sumažėjo 9,57 proc., 2 etape buvo beveik lygus
– 0,03 proc., o trečiame etape sumažėjo 12,45 proc.
Analizuojant pašaro konversijos duomenis pastebime, kad 1 šėrimo etape jie buvo panašūs, skyrėsi
tik 0,069 kg/1 kg priesvorio gauti (8,34 proc.), 2 etape jie jau pradėjo ženkliau skirtis kontrolinės grupės
naudai – 0,164 (17,55 proc.), 3 etape atotrūkis tapo dar didesnis - 0,671 (83,45 proc.), o 4 etape vėl
pradėjo gana ženkliai mažėti - 0,301 (27,26 proc.). Vidutinė viso auginimo laikotarpio pašarų konversija
tiriamojoje grupėje buvo 1,193, o kontrolinėje – 0,899. Iš gautų duomenų matome, kad kontrolinės
grupės pašaras, gaminamas įmonės, turinčios ilgametes pašarų žuvims gamybos tradicijas ir gerai
užsirekomendavusios Europos ir pasaulio žuvų augintojų tarpe yra ženkliai efektyvesnis nei tiriamasis
įmonės X pašaras, kuri gamindama pašarus žuvims pradeda eksperimentus nuo pigiausių sudėtinių
pašaro dalių. Tokie eksperimentai taktiškai ir strategiškai pasiteisina, kadangi įmonė ieško būdų, kaip
pagaminti kuo pigesnį pašarą, kad galėtų konkuruoti rinkose. Tačiau, kad pašaras būtų paklausus būtina
padidinti ir jo konversiją, kadangi bent trečiąjame bandymų etape, norint gauti tokį patį žuvų priesvorį
jo reikėtų sušerti beveik dvigubai daugiau.
Norint nustatyti tiriamųjų žuvų anatominių dalių išsivystymą, bei apskaičiuoti atskirų dalių svorį
bei eksterjero indeksus, žuvys buvo išmatuotos ir pasvertos. Gauti duomenys pateikiami 3.5 lentelėje.
3.5 lentelė. Afrikinių šamų svėrimo ir matavimo duomenys (* kai p<0,05)
Rodikliai Kontrolinė grupė Tiriamoji grupė
Svoris, g 1240,83±96,92* 1090,00±91,92*
Žuvies ilgis, cm 53,60±3,13* 50,53±1,85*
Kūno ilgis, cm 51,85±2,51* 50,75±1,60*
Galvinės dalies ilgis, cm 13,30±0,68* 12,80±0,63*
Liemeninės dalies ilgis, cm 15,65±0,79 15,47±0,53
Uodeginės dalies ilgis, cm 22,90±2,30 22,48±1,71
Kūno apimtis, cm 24,50±1,0 23,10±0,88
Galvos svoris, g 297,23±47,81 258,35±24,11
Vidaus organų svoris, g 72,08±15,40* 87,95±17,42*
Afrikinių šamų svėrimo ir matavimo duomenų analizė parodo, kad pagal visus rodiklius geresni
buvo kontrolinės grupės duomenys, šertos Aller Aqua įmonės pašarais. Šios grupės vidutinis žuvies
40
svoris tiriamojo laikotarpio pabaigoje buvo 150,83 g (12,09 proc.) didesnis, kūno ilgis (be uodeginio
peleko dalies) 1,10 cm (4,94 proc.) ilgesnis, kūno apimtis 1,4 cm (2,12 proc.) didesnė už tiriamosios
grupės analogiškus rodiklius. Šie duomenys parodo, kad atitinkamai didesnė bus ir vertingiausios žuvies
dalies – file išeiga. Duomenys pagal žuvies svorį, žuvies ilgį, žuvies kūno ilgį ir galvinės dalies ilgį yra
statistiškai patikimi p < 0,05. Duomenys pagal liemeninės dalies ilgį, uodeginės dalies ilgį, kūno apimtį,
galvos svorį ir vidaus organų svorį yra statistiškai nepatikimi p > 0,05.
Taip pat gana ženkliai skiriasi ir grupių vidaus organų (be gonadų) svoriai – kontrolinės grupės
vidaus organų svoris buvo 15,97 g (22,01 proc.) (p < 0,05) mažesnis nei tiriamosios grupės. Tai parodo,
kad kontrolinės grupės skerdienos svoris yra didesnis. Tuo pačiu galima padaryti išvadą, kad tiriamosios
grupės virškinamasis traktas buvo labiau išvystytas dėl prastesnės pašaro kokybės, kadangi plėšrūnų,
kuriems priklauso ir afrikiniai šamai, žarnų ilgis yra tuo trumpesnis, kuo labiau koncentruotas
maistingųjų medžiagų atžvilgiu pašaras.
Tiriant kitus svėrimo ir matavimo duomenis pastebima, kad tiriamosios grupės pačios
vertingiausios – liemeninės dalies ilgis buvo praktiškai toks pats, kaip ir kontrolinės grupės.
Žuvies atskirų dalių svorio bei eksterjero indeksai leidžia numatyti vertingos mėsos išeigas ir
parodo žuvies kūno dalių išsivystymą bei kompaktiškumą. Afrikinių šamų eksterjero indeksai pateikti
3.6 lentelėje.
3.6 lentelė. Afrikinių šamų atskirų dalių svorio ir eksterjero indeksai (* kai p<0,05)
Grupė Kūno
indeksas
Galvos
dydžio
Liemeninės
dalies ilgio
Uodeginės
dalies ilgio
Galvos
svorio
Vidaus
organų
svorio
Kontrolinė gr. 89,09±1,42 27,88±0,83 32,74±1,28 47,91±3,01 23,83±2,22 5,79±0,99
Tiriamoji gr. 89,79±0,91 28,21±0,74 34,14±2,02 49,52±2,56 23,72±1,38 8,03±1,14
Patikimumas p > 0,05 p > 0,05 p > 0,05 p > 0,05 p > 0,05 p < 0,05
41
3.3.grafikas. Afrikinių šamų atskirų dalių svorio ir eksterjero indeksai
Kūno indeksas parodo žuvies ilgio ir jos kūno ilgio (ilgis be uodeginio peleko ilgio) santykį.
Labiau pageidaujama kuo didesnė šio indekso reikšmė, kadangi tuo atveju yra trumpesnis uodegos
pelekas, kuris maistui nenaudojamas. Šiame tyrime nustatyto kūno indekso reikšmės yra beveik
vienodos, o taip ir turėtų būti, nes tyrime abiejų grupių žuvys buvo tos pačios rūšies ir jų uodeginio
peleko ilgiui skirtingos sudėties pašaras įtakos turėti negalėjo.
Galvos dydžio indeksas turėtų būti kuo mažesnis, nes šamų galvos, dėl labai kietų kaukolės kaulų
ir mažo raumenų kiekio, maistui praktiškai nenaudojamos. Dėl tų pačių priežasčių kuo mažesnis turėtų
būti ir galvos svorio indeksas – kuo mažiau sveria galva, palyginus su žuvies svoriu, tuo didesnė
valgomųjų dalių išeiga. Apskaičiavus galvos dydžio ir galvos svorio indeksus, pastebime, kad santykinai
didesnės buvo tiriamosios grupės galvos, o galvos svorio indeksai buvo labai panašūs tarp abiejų grupių
žuvų.
Pati vertingiausia yra žuvų liemeninė dalis, kadangi joje yra daugiausiai raumenų, ji sudaro
pagrindinę žuvies file dalį. Todėl liemeninės dalies ilgio indeksas turi būti kuo didesnis. Tiriamųjų žuvų
tarpe geresnis yra tiriamosios grupės liemeninės dalies ilgio indeksas. Jis kontrolinės grupės analogišką
rodiklį lenkia 1,4 punkto. Geresni yra ir kitos vertingos – uodeginės dalies ilgio indekso duomenys –
tiriamosios grupės žuvų, šis indeksas buvo 1,61 punkto didesnis.
Didesnis yra ir tiriamosios grupės vidaus organų svorio indeksas (2,24 punkto). Tačiau, šiuo
atveju, tai nėra teigiamas dalykas, kadangi didesnė vidaus organų svorio indekso reikšmė, parodo, kad
bus mažesnė žuvies valgomųjų dalių išeiga.
Studijuojant žuvies biologiją, vienas svarbesnių požymių yra jos svorio ir ilgio santykis,
vadinamas įmitimo koeficientu (Fultono koeficientas). Apskaičiuoti koeficientai pateikiami 3.7
lentelėje.
0 10 20 30 40 50 60 70 80 90 100
Kūno indeksas
Galvos indeksas
Liemeninės dalies indeksas
Uodeginės dalies indeksas
Galvos svorio indeksas
Vidaus organų svorio indeksas
Kūnoindeksas
Galvosindeksas
Liemeninėsdalies
indeksas
Uodeginėsdalies
indeksas
Galvos svorioindeksas
Vidausorganųsvorio
indeksas
Tiriamoji 89.79 28.21 34.14 49.52 23.72 8.03
Kontrolinė 89.09 27.88 32.74 47.91 23.83 5.79
Tiriamoji
Kontrolinė
42
3.7 lentelė. Skirtingais pašarais šertų Afrikinių šamų įmitimo koeficientas (Q*100/l3 )
Grupė Įmitimo koeficientas
Kontrolinė grupė 1,15±0,11
Tiriamoji grupė 1,14±0,13
Kaip matome iš 3.7 lentelės duomenų šis koeficientas abiem analizuojamoms šamų grupėms buvo
labai panašus. Tiriamosios grupės Fultono koeficiento reikšmė buvo tik 0,01 dalimi mažesnė.
Mėsos paviršiaus spalva yra ta juslinė savybė, su kuria vartotojai sieja numanomą žaliavos kokybę,
o ypač jos šviežumą [60]. Spalvingumas suteikia mėsai estetinę išvaizdą, taip pat yra susijęs su
kulinarinėmis bei technologinėmis savybėmis [61].
3.8 lentelėje pateikiama ekstruduotų X įmonėje pagamintų pašarų papildytų įtaka Afrikinių šamų
mėsos spalvingumui.
3.8. lentelė Ekstruduotų X įmonės pašarų įtaka Afrikinių šamų mėsos spalvingumui
Spalvos charakteristika Kontrolinė grupė Tiriamoji grupė
L* 54,77±5,30 54,94±2,21
a* 19,23±3,24 17,71±2,29
b* 13,14±0,68 13,35±1,28
kur L* nurodo mėsos šviesumą, a* vertė – raudonos ir žalios spalvos, b* vertė – geltonos ir mėlynos
spalvos santykį.
Iš 3.8 lentelėje pateiktų duomenų matyti, kad reikšmingo skirtumo tarp mėsos šviesumo L*
duomenų nebuvo. Taip pat nereikšmingas buvo ir mėsos geltonos bei mėlynos spalvos santykis b*.
Tačiau mėsos paviršiaus raudonumas a*, kuris yra labiau pageidaujamas žuvies pirkėjų, intensyvesnis
buvo kontrolinės grupės žuvų mėsoje. Šis rodiklis buvo didesnis už tiriamosios grupės mėsos paviršiaus
raudonumą 1.52 punkto.
Tyrimo metu buvo nustatytos skirtingų gamintojų pašarais šertų Afrikinių šamų mėsos
vandeningumas, vandens rišlumas bei virimo nuostoliai proc.
Mėsos vandeningumą nulemia daugelis savybių – gyvūno gyvenamoji aplinka (sausumos ar
vandens gyvūnas), gyvūno rūšis, veislė bei amžius, pašarų sudėtis ir kitos savybės. Mėsos vandens
rišlumas taip pat priklauso nuo daugelio faktorių, ypač mėsos šviežumo. Ši savybė yra labai svarbi
kulinariniu požiūriu, kadangi gerai vandenį rišanti mėsa neišskiria daug sulčių [62].
43
Kepimo bei virimo nuostoliai, taip pat labai svarbus rodiklis parodantis mėsos svorio netekimą
terminio apdorojimo metu. Kepant ir verdant taip pat prarandama ir didelė dalis vitaminų bei kai kurių
mineralų, tačiau termiškai apdorotos žuvies baltymų bei geležies įsisavinimas žmogaus organizme yra
geresnis [63].
Tiriamų šamų mėsos fizinės savybės yra pateikiamos 3.9 lentelėje.
3.9 lentelė. Skirtingų gamintojų ekstruduotų pašarų įtaka Afrikinių šamų mėsos fizinėms savybėms
Mėsos fizinės savybės Kontrolinė grupė Tiriamoji grupė
Vandeningumas, % 4,06±2,46 4,39±3,28
Vandens rišlumas, % 64,25±3,94 61,25±2,98
Virimo nuostoliai, % 21,98±3,46 17,74±3,20
Iš pateiktų duomenų matoma, kad vandeningumo ir, ypač vandens rišlumo atžvilgiu (3,00 proc.),
prastesni buvo tiriamosios grupės duomenys. Tačiau tiriamosios grupės mėsos virimo nuostoliai buvo
net 4,24 proc. mažesni. Tai yra teigiamas kulinariniu atžvilgiu rodiklis.
Gyvų gėlavandenių žuvų pH priklausomai nuo rūšies, svyruoja nuo 6,9 iki 7,3 [64]. Vandens
gyvūnų mėsos pH mažėja dėl glikogeno skilimo ir pieno rūgšties atsiradimo [65]. Mėsos pH yra svarbus
kokybės rodiklis, rodantis ilgesnio laikymo galimybę ir kai kurias technologines savybes [66].
Maistiniu požiūriu labai svarbus yra ir mėsos baltymingumas bei riebumas.
Tiriamų žuvų mėsos cheminės savybės pateikiamos 3.10 lentelėje.
3.10 lentelė. Skirtingų gamintojų ekstruduotų pašarų įtaka Afrikinių šamų mėsos cheminėms
savybėms
Mėsos cheminės savybės Kontrolinė grupė Tiriamoji grupė
S.m., % 24,54±1,30 26,48±1,58
pH 5,88±0,08 5,53±0,06
Tarpraumeniniai riebalai,% 6,65±0,99 7,57±1,61
Pelenai, % 0,98±0,21 1,07±0,06
Baltymai, % 16,91±0,72 17,84±1,31
Iš 3.10 lentelėje pateiktų duomenų matyti, kad tiriamosios grupės žuvų mėsa buvo 0,93 proc.
baltymingesnė ir 0,92 proc. riebesnė. taip pat šios grupės mėsoje 1,94 proc. daugiau sausųjų medžiagų.
Todėl galima teigti, kad tiriamosios grupės pašaro įtaka mėsos cheminėms savybėms buvo santykinai
geresnė.
44
Riebalų kiekį ir sudėtį apsprendžia daugelis faktorių, tačiau svarbiausi yra – žuvies rūšis, mityba
(pašarų sudėtis), bioaktyvūs junginiai, genetika, lytis, amžius, žuvies kūno audinio tipas [67, 68].
Žmogaus organizmui labai svarbios nesočiosios riebalų rūgštys, biologiškai jos yra vertingesnės,
nei sočiosios riebalų rūgštys. Polinesočiosios riebalų rūgštys kaupiasi galvos smegenų ir reprodukcinės
sistemos ląstelėse. Omega – 3 (alfa linoleno) ir Omega – 6 (linoleno) rūgštys būtinos daugeliui medžiagų
apykaitos procesų, yra energijos šaltinis, sudedamoji visų ląstelių membranų dalis, jos slopina uždegimą,
reguliuoja krešėjimą bei kraujospūdį, stiprina imunitetą [10]. Riebalų rūgščių grupių procentinis kiekis
pateikiamas 3.11 lentelėje.
3.11 lentelė. Riebalų rūgščių grupių kiekis (%) nuo bendro riebalų rūgščių kiekio žuvienoje(* kai
p<0,05)
Riebalų rūgštys, % Grupė
Kontrolinė grupė Tiriamoji grupė
Sočios riebalų rūgštys/SFA 31,665±1,837* 28,958±1,584*
Mononesočios riebalų rūgštys/MUFA 43,316±2,461 44,149±4,025
Polinesočios riebalų rūgštys/PUFA 25,020±3,584 26,892±4,389
Analizuojant tiriamų žuvų riebiąsias rūgštis pagal grupes, nustatyta, kad vertingesnė yra
tiriamosios grupės žuvų mėsa. Pačių vertingiausių žmonių mitybai polinesočiųjų rūgščių kiekis buvo
1,872 proc. didesnis nei kontrolinės grupės analogiškas rodiklis. Taip pat 0,833 proc. buvo geresnis ir
kitų vertingų – mononesočiųjų rūgščių kiekis, tuo tarpu sočiųjų riebalų rūgščių, didinančių blogojo
cholesterolio (MTL) ir mažinančio gerojo cholesterolio (DTL) kiekį žmogaus kraujyje tiriamosios
grupės žuvų riebalų riebiųjų rūgščių tarpe buvo net 2,707 proc. mažiau.
Bendra riebalų rūgščių sudėtis tiriamosios ir kontrolinės grupių riebaluose pateikiama 3.12
lentelėje.
45
3.12. lentelė. Riebalų rūgščių sudėtis Afrikinio šamo žuvienoje (riebalų rūgščių kiekis pateikiamas
g/100g riebalų) (* kai p<0,05)
Riebalų rūgštys Kontrolinė grupė Tiriamoji grupė
C10:0 kaprino 0,097±0,073 0,120±0,066
C14:1 n5 miristoleino 0,503±1,085* 1,311±0,948*
C14:0 miristo 2,252±0,469 1,819±0,320
C15:0 pentadekano 0,152±0,057 0,147±0,037
C16:1 cis-9 almitoleino 2,773±0,428 2,581±0,424
C16:0 palmitino 19,475±1,131 18,764±0,756
C17:0 heptadekano 0,145±0,027 0,153±0,065
C18:3 n6 γ-linoleno, 0,284±0,120 0,214±0,084
C18:2 n6 cis,cis 9,12 linolo 19,061±4,749 21,330±5,929
C18:1 n9 cis-9 oleino 36,523±2,128 36,491±2,185
C18:1 n9 trans-9 elaido 2,059±0,307 2,150±0,459
C18:0 stearino 6,834±0,964 6,918±0,863
C 20:4 5,8,11,14 eikozatetraeno 0,308±0,092 0,376±0,160
C20:5 eikozapentaeno 0,740±0,259 0,768±0,373
C20:3 cis 8,11,14 eikozotrieno 0,425±0,130 0,404±0,140
C20:2 cis-11,14 eikozadieno 1,281±1,016 1,073±0,595
C20:1 cis-11 eikozaeno 1,138±0,515 1,112±0,715
C20:0 eikozano 0,092±0,060 0,107±0,092
C22:6n3 dokozaheksaeno 2,005±0,585 1,984±0,802
C22:2 cis-13,16 dokozadieno 0,917±0,539 0,743±0,615
C22:1 13 dokozaeno 0,113±0,062* 0,206±0,074*
Labai svarbus rodiklis yra Omega-6 ir Omega-3 polinesočiųjų riebiųjų rūgščių santykis, kadangi
žmogaus organizme abiejų rūgščių apykaitai reikia tų pačių fermentų. Taip atsiranda konkurencija:
Omega-6 rūgščių perteklius trukdo Omega-3 rūgščių apykaitai ir neleidžia jų pasisavinti.
Pasaulio sveikatos organizacijos rekomenduojamas Omega-6 ir Omega-3 santykis yra 5:1 [10].
46
3.13 lentelėje pateiktos svarbiausios polinesočiosios Omega-3 ir Omega-6 riebalų rūgštys tiriamų
žuvų grupių riebaluose.
3.13. lentelė. Svarbiausios polinesočios Omega-6 ir Omega-3 riebalų rūgštys
Polinesočiosios riebalų
rūgštys/PUFA
Grupė
Kontrolinė Tiriamoji
Omega-3 RR
C20:5 eikozapentaeno 0,740±0,259 0,768±0,373
C22:6n3 dokozaheksaeno 2,005±0,585 1,984±0,802
Omega-6 RR
C18:3 n6 γ-linoleno, 0,284±0,120 0,214±0,084
C18:2 n6 cis,cis 9,12 linolo 19,061±4,749 21,330±5,929
C 20:4 5,8,11,14 eikozatetraeno 0,308±0,092 0,376±0,160
C20:3 cis 8,11,14 eikozatrieno 0,425±0,130 0,404±0,140
C20:2 cis-11,14 eikozadieno 1,281±1,016 1,073±0,595
C22:2 cis-13,16 dokozadieno 0,917±0,539 0,743±0,615
Bendras Omega-3 riebalų rūgščių kiekis tiriamojoje grupėje yra 2,752, o kontrolinėje – 2,745 ir
šie duomenys yra beveik identiški. Bendras Omega-6 riebalų rūgščių kiekis tiriamojoje grupėje – 24,14,
kontrolinėje 22,276. Išvedus Omega-6 / Omega-3 santykį kiek geresnis rezultatas matomas kontrolinėje
grupėje – 8,11/1, tuo tarpu tiriamojoje grupėje šis santykis yra 8,77/1. Tai nėra labai prastas rodiklis,
kadangi net ir dietine laikomoje kalakutienoje šis santykis svyruoja nuo 5,10 iki 6,68 [69].
Tiriamosios ir kontrolinės grupių Afrikinių šamų kraujo morfologinė sudėtis pateikiama 3,14
lentelėje.
3.14.lentelė. Žuvų morfologinė kraujo sudėtis
Grupė n
HCT,
proc. Hb, g/l Tankis RBC, x1012 l WBC, x109 l
Tiriamoji 7 31,91±3,99 99,73±13,92 1,03±0,002 2,33±0,32 6,1±0,83
Kontrolinė 11 25,43±2,15 90,00±8,43 1,03±0,003 2,15±0,26 5,62±0,65
HCT – hematokritas; RBC – raudonųjų kraujo kūnelių kiekis kraujyje; MCV – vidutinis eritrocitų tūris;
WBC – baltųjų kraujo kūnelių kiekis kraujyje.
47
Gauti duomenis parodė, kad tiriamosios grupės hematokrito (forminių elementų santykinė reikšmė
kraujyje) rodiklis buvo geresnis už kontrolinės grupės net 6,48 proc. Geresnius hematokrito rodiklius
įtakojo tai, kad tiriamosios grupės kraujyje buvo daugiau hemoglobino (9,73 g/l), 0,18x1012, daugiau
raudonųjų kraujo ląstelių, bei 0,48x109 daugiau baltųjų kraujo ląstelių. Tai yra teigiami duomenys
parodantys, kad tiriamasis pašaras užtikrina pakankamą kraujo forminių elementų gamybą, didesnį
hemoglobino kiekį, tuo pagerinamas deguonies pasisavinimas bei mėsos kokybė.
48
4. REZULTATŲ APTARIMAS
Mokslinis – tiriamasis darbas buvo atliktas siekiant išsiaiškinti Afrikinių šamų (Clarias
gariepinus) šertų skirtingų gamintojų ekstruduotais pašarais augimo intensyvumą, pašarų konversiją bei
mėsos kokybę. Tiriamasis pašaras buvo pagamintas Lietuvos įmonėje ir tai yra pirmasis bandymas
pagaminti specializuotą pašarą Afrikiniams šamams mūsų Respublikoje. Pašarų gamyba vietinėje
rinkoje yra labai aktuali, kadangi Afrikinių šamų auginimas Lietuvoje vis labiau plečiasi ir šiuo metu ši
žuvis yra 3 vietoje po karpio ir vaivorykštinio upėtakio. O uždarųjų recirkuliacinių sistemų plėtra
Lietuvoje dar tik prasidėjo – 2013 m. URS įmonių produkcija siekė tik apie 99 t per metus [6].
Komercinis tokios plėtros pagrindimas yra akivaizdus – Europos sąjungoje tik 4 šalyse akvakultūra yra
labai išvystyta – Ispanijoje, Prancūzijoje, Jungtinėje Karalystėje ir Italijoje užauginama net 66 proc.
visos Europos sąjungos akvakultūros produkcijos [70].
Šamams auginti LSMU VA Gyvūnų auginimo technologijų instituto Akvakultūros laboratorijoje
buvo sukurtos tinkamos sąlygos. Ypatingas dėmesys buvo skiriamas vandens temperatūrai, nes
Afrikiniai šamai gerai auga tik šiltesniame nei 25 °C vandenyje, nors literatūros šaltiniuose galima rasti
duomenų, kad šie šamai puikiai jaučiasi ir 28 – 30 °C vandenyje [71, 73].
Vandenyje ištirpusio deguonies kiekis visais bandymo etapais buvo optimalus - 6,95–7,12 mg/l
(prisotinimas 83,2 – 89,35 proc.). Šis rodiklis daugiau kaip du kartus viršijo minimalius reikalavimus –
3,00 mg/l ir 40 proc. [7].
Toksiškų medžiagų, tokių kaip amoniakas (NH3), amonis (NH4), nitritai (NO2) tyrimui
naudojamame vandenyje aptikta nebuvo, nors yra leidžiami labai nedideli šių toksiškų medžiagų kiekiai
– NH3 – 0,05 mg/l, NH4- 8,80 mg/l, NO2 – 0,25 mg l [7]. Net ir žuvims nenuodingų nitratų (NO3)
koncentracija buvo nedidelė – 50 - 100 mg/l (leidžiama koncentracija – iki 250 mg/l). Šie rezultatai
parodė, kad Akvakultūrų laboratorijos uždarosios recirkuliacinės sistemos biologiniai filtrai
funkcionavo labai gerai - visas žuvų išskirtas amoniakas buvo redukuotas iki NO2, o vėlesniame etape
iki NO3. Maža nitratų koncentracija parodė, kad vanduo URS buvo periodiškai praturtinamas NO3
neturinčiu vandeniu iš miesto vandentiekio.
Įžuvinimo tankis buvo labai mažas – 35 žuvys/m³. Toks tankis pasirinktas su tikslu sukurti
bandyme dalyvaujantiems šamams kuo geresnes mitybos sąlygas, kadangi pramoninėse akvakultūros
fermose šis tankis siekia 250 - 400 žuvų/m³, o mokslininkų P.G. Nieuwegiessen, J.Olwo ir kitų atliktame
bandyme įžuvinimo tankiai siekė net 1067 vnt./m³ [72].
Tyrimo metu nustatyta, kad tiriamojo pašaro įtaka Afrikinių šamų augimo intensyvumui buvo
ženkliai prastesnė nei kontrolinės grupės pašaro. Tam didžiausią įtaką galėjo padaryti lietuviškos įmonės
X siekis kuo labiau sumažinti gaminamo pašaro savikainą. Greičiausiai tokius augimo intensyvumo
49
skirtumus nulėmė pašaro baltymų sudėtis, kadangi baltymai yra pagrindinis žuvų energijos šaltinis. Tiek
baltymų (42 proc.), tiek riebalų (12 proc.) kiekiai abiejuose pašaruose buvo vienodi ir abu gamintojai
nurodo, kad pašaruose yra hidrolizuotų t.y. suskaldytų vandeniu baltymų, tačiau, galima manyti, kad
pašarų baltymai ženkliai skyrėsi kilme ir maistinė verte.
Aptariant šamų augimo intensyvumą, matome, kad žuvims esant 7 – 7,5 mėn. amžiaus jų vidutinis
svoris tarp kontrolinės ir tiriamosios grupių ženkliai skyrėsi - kontrolinės grupės žuvų vidutinis svoris
buvo 297 g (25,10 proc.) didesnis nei tiriamosios grupės, tačiau, nežiūrint tokio didelio skirtumo, galima
spręsti, kad ir tiriamosios grupės pašaras nebuvo labai blogos kokybės, kadangi Afrikiniai šamai prekinį
svorį (800 – 1000 g) [7, 74] pasiekė per ekonominiu požiūriu pakankamai greitą laiką 6 – 8 mėn. Todėl,
jei tiriamojo pašaro savikaina yra ženkliai mažesnė nei kontrolinio pašaro, jis galėtų būti pakankamai
konkurencingas šalies rinkoje. Tačiau reikia atkreipti dėmesį, kad ilgesnis auginimo iki prekinio svorio
laikas iššaukia ir papildomas energetines bei vandens sąnaudas.
Analizuojant gautus pašaro konversijos rezultatus matome, kad pradiniuose bandymo
laikotarpiuose šis rodiklis buvo panašus, tačiau trečiajame periode pašaro konversija pasižymėjo labai
dideliu skirtumu kontrolinės grupės naudai 0,899 prieš 1,22. Taigi trečiajame periode tiriamosios grupės
pašaro konversija buvo 1,35 karto didesnė nei kontrolinės grupės. Ketvirtajame šėrimo laikotarpyje
tiriamosios grupės pašarų konversija nežymiai sumažėjo, o kontrolinės padidėjo iki 1,104. Lyginant šio
rodiklio abiejų grupių vidurkius matome, kad kontrolinės grupės pašaro konversija buvo 0,899, o
tiriamosios 1,193, t.y. 32,70 proc. prastesnė.
Atsižvelgiant į tai, kad vandens parametrai buvo palankūs žuvims augti – svarbiausi rodikliai –
vandens temperatūra ir ištirpusio deguonies kiekis buvo optimalūs, o toksiškų amonio ir nitritų kiekiai
neviršijo leistinų normų [75], tiriamosios grupės pašaro konversija buvo per didelė (Literatūros
šaltiniuose nurodoma pašaro konversija Afrikiniams šamams yra 0,6 – 1,0 [7, 24]). Lyginant su
kontroline grupe, tiriamosios grupės žuvims pasiekti 1 kg svorį reikėtų beveik trečdaliu ilgesnio
auginimo laikotarpio, kuris ekonomiškai apsimokėtų, jei pašaro savikaina būtų mažesnė bent 40 – 50
proc., kadangi tuo laikotarpiu žuvies savikainą lemtų ne vien sunaudoto pašaro kiekiai, bet ir didesni
elektros energijos bei sunaudoto vandens kaštai.
Aptariant augintų Afrikinių šamų anatominių dalių indeksus, matome, kad ir kontrolinės ir
tiriamosios grupių kūno, galvos svorio indeksai buvo panašūs. Liemeninės dalies indeksas, parodantis
geriausios kulinariniu atžvilgiu kūno dalies santykį su žuvies kūno ilgiu yra 1,4 karto geresnis tiriamojoje
grupėje.
Įmitimo (Fultono) koeficiento reikšmė buvo labai panaši abiejose grupėse nepriklausomai nuo
pašarų, pagamintų skirtingose įmonėse, įtakos.
50
Pašarų įtaka Afrikinių šamų mėsos spalvingumui buvo labai panaši, tačiau lyginant gautus
duomenis su labiausiai Lietuvoje paplitusia versline žuvimi – karpiu, matome, kad Afrikinių šamų mėsos
raudonumas a* yra beveik dvigubai didesnis už karpių, kurių šis rodiklis buvo 7,65 ± 2,09 - 8,47 ± 1,60.
Taip pat Afrikinių šamų mėsa lyginant su karpių yra tamsesnė (54,77 ± 2,08 prieš 45,53 ± 5,30), o tai
kulinariniu požiūriu yra geriau, nes su spalva pirkėjas sieja numatomą mėsos kokybę [76, 77].
Mėsos cheminė sudėtis proteinų atžvilgiu buvo geresnė tiriamojoje grupėje, taip pat šios grupės
šamų mėsa buvo 0,92 proc. riebesnė. Riebi mėsa nėra labai pageidaujama žuvies vartotojų, tačiau
riebiųjų rūgščių analizė parodė, kad tiriamosios grupės riebalai buvo vertingesni už kontrolinės grupės
riebalus, kadangi juose buvo mažesnis sočiųjų riebalų kiekis, bei didesni mononesočiujų (0,833 proc.)
bei, kas ypač svarbu žmonių mitybai, - polinesočiųjų riebiųjų rūgščių kiekis (1,872 proc.). Neblogas ir
Omega 6 bei Omega 3 riebiųjų rūgščių santykis, tiriamojoje grupėje jis buvo 8,770:1, kontrolinėje -
8,115:1.
Žuvų riebumas varijuoja labai plačioje skalėje. Jis priklauso nuo žuvų rūšies, pašarų ir kitų
faktorių. Pvz.: kai kurių žuvų rūšių file tėra mažiau kaip 2 proc. riebalų. Tokio žuvys yra: starkis
(Stizostedion liucoperrca), europinis ešerys (Perca fliuviatilis), Atlanto menkė (Gadus morhua). Tuo
tarpu kitos žuvys, kaip kad Atlanto lašiša (Salmo salar), europinis ungurys (Anguilla anguilla) turi
daugiau kaip 10 proc. riebalų. Taip pat jūrinės žuvys turi didesni kiekį polinesočiųjų riebiųjų rūgščių,
nei gėlavandenės žuvys. [17]. Todėl, galime teigti, kad Afrikinių šamų, augintų LSMU Akvakultūros
laboratorijoje mėsa yra vidutinio riebumo.
51
IŠVADOS
1. Tiriamosios grupės pašarų efektyvumas Afrikinių šamų augimo intensyvumo atžvilgiu per visą
auginimo laikotarpį buvo 18,87 proc. prastesnis.
2. Tiriamosios grupės pašarų konversija lyginant su kontroline grupe buvo 1,33 karto (32,70 proc.)
prastesnė (atitinkamai 1,193 ir 0,899 ).
3. Pagal galvos dydžio, galvos svorio bei liemeninės dalies indeksus tiriamosios grupės žuvys
kulinariniu požiūriu buvo geriau išsivysčiusios.
4. Skirtingų gamintojų pašarai įtakos žuvų įmitimo (Fultono) koeficientui neturėjo.
5. Tiriamosios grupės mėsa pagal jos spalvingumą buvo prastesnė, kadangi jos raudonumas buvo
1,53 proc. mažesnis.
6. Pagal virimo nuotolius tiriamosios grupės mėsa buvo 4,24 proc. geresnė, o pagal vandeningumą
bei vandens rišlumą 0,33 ir 3,00 proc. prastesnė už kontrolinės grupės žuvų analogiškus
rodiklius.
7. Tiriamosios grupės mėsa buvo 0,93 proc. baltymingesnė ir 0,92 proc. riebesnė nei kontrolinės
grupės. Taip pat šios grupės mėsoje buvo 1,94 proc. daugiau sausųjų medžiagų, todėl galima
teigti, kad Lietuvos gamintojų pašaro įtaka mėsos cheminei sudėčiai buvo santykinai geresnė.
8. Pagal riebiųjų rūgščių kiekį vertingesni buvo tiriamosios grupės žuvų riebalai, kadangi juose
buvo 1,87 proc. daugiau polinesočiųjų riebiųjų rūgščių bei 0,83 proc. daugiau mononesočiųjų
riebiųjų rūgščių, o žmogaus sveikatingumui žalingų sočiųjų rūgščių kiekis buvo 2,71 proc.
mažesnis.
9. Omega 6 ir Omega 3 rūgščių santykis buvo panašus – tiriamosios grupės 8,77:1 , kontrolinės
8,11:1. Toks santykis įtakos žmogaus sveikatingumui atžvilgiu yra neblogas, kadangi artėja prie
Pasaulinės sveikatos organizacijos rekomenduojamo 5:1 santykio.
Apibendrinant išvadas galima teigti, kad tiriamosios grupės žuvų, šeriamų Lietuvos
gamintojo pašarais, augimo sparta bei pašaro konversija buvo ženkliai prastesnė nei kontrolinės
grupės žuvų, tačiau mėsos fizinių bei cheminių savybių atžvilgiu rezultatai buvo geresni.
52
PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS
1. Keisti gaminamų pašarų baltymų sudėtį naudojant pilnavertiškesnius baltymus, atsižvelgiant į
gamybos savikainos padidėjimą.
2. Rekomenduoti šiuos pašarus Afrikinių šamų augintojams, jei žuvys yra auginamos ekstensyviai
ir augintojai turi galimybę naudoti pigesnius šilumos gamybos šaltinius.
53
LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. Virbickas J. Lietuvos žuvys. Vilnius. Ekologijos institutas. 2000. p. 169 – 173.
2. Bukelskis E., Balevičius A., Vaitonis L. Žuvų biologija ir sandara, klasifikacijos pagrindai.
Vadovėlis. 2015. p. 6 - 9.
3. Pečiukėnas A. Akvakultūra Lietuvoje. Vilniaus universiteto ekologijos institutas. Vilnius. 2006.
p. 66 – 71.
4. Gulbinaitė R. Akvakultūros plėtra. Karpių (Cyprinus carpio L.) selekcijos vykdymas. 2015 m.
Galutinė ataskaita. Vilnius. 2015.
5. Dyglys J. Žuvų auginimas tvenkiniuose ir aptvaruose. Vadovėlis. 2014. p. 5 - 7.
6. LR ŽŪM. Lietuvos akvakultūros sektoriaus plėtros 2014 – 2020 metais planas. Vilnius. 2014. p.
2 – 8.
7. Gratkauskas S. Clarias gariepinus (afrikinis šamas) auginimo biotechnologijos. Šilutės
valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba. 2015. Nr. 1.
8. FAO Fisheries Circural No. 972/4, Part 1. Future prospects foir fish and fishery products 4. Fish
consumption in the European Union in 2015 and 2030. Part 1. European overview. FAO. 2015.
9. Lietuvos statistikos departamentas. Lietuva skaičiais. Vilnius. 2016.
10. Dagilytė A. Omega riebalų rūgščių reikšmė lėtinių ligų profilaktikai ir gydymui. Farmacija ir
laikas. 2006 (IV). p. 72 – 74.
11. Ljubojevic D., Trbovic D., Lujic J., Bjelic – Cabrilo O., Kostic D., Novakov N., Cirkovic M.
Fatty acid composition of fishes from inland waters, Bulgarian journal of agricultural science,
19 (Supplement 1). 2013. p. 62 – 71.
12. OMS. Avoiding heart attacks and strokes. World Health Organization, Geneva, Switzerland,
2005. p. 32.
13. Hossain M.A., Fish as source of n-3 polyunsaturated fatty acids (PUFAs), which one is better –
farmed or wild. Advance Journal of food science and technology 3 (6). 2011. p. 455 - 466.
14. Wing N., Phaik L. and Peng B. Dietary lipid and palm oil source affects growth, fatty acid
composition and muscle α-tocopherol concentration of African catfish, Clarias gariepinus.
Aquaculture, 2003. p. 229 - 243.
15. . Shwingshackl L., Strasser B., Hoffman G. Effects of monounsaturated fatty acids on
cardiovascular risk factors: a systematic review and meta – analysis. Ann Nutr Metab. 2011. 59.
p. 176 – 186.
16. Castro M.I. Ácidos grasos omega 3: Beneficios y fuentes. Interciencia, 2002. p. 128 - 136.
54
17. . Henderson R. J., Tocher D. R. The lipid composition and biochemistry of freshwater fish. Prog.
Lipid Res. 1987. p. 283 - 291.
18. Bud I., Ladosi Daniela, Reka St., Negrea O. Study concerning chemical composition of fish meat
depending on the considered fish species. Zootechnie şi Biotehnologii. 2008. Vol. 41 (2). p. 201
- 206.
19. Chaijan M., Jongjareonrak A., Phatcharat S., Benjakul S. and Rawdkuen S. Chemical
compositions and characteristics of farm raised giant catfish (Pangasianodon gigas) muscle.
LWT - Food Science and Technology, 2010. p. 452 - 457.
20. Rosa Rui, Bandarra N. M., Nunes M.L. Nutritional quality of African catfish Clarias gariepinus
(Burchell 1822): a positive criterion for the future development of the European production of
Siluroidei. International journal of food science and technology. 2007. 42. 342 – 351.
21. Vlasov V.A., Privezencev J. A. Rybovodstvo. Moskva. „Mir“. 2007. p. 79-83.
22. Bregnballe J. A guide to recirculation aquaculture. FAO and EUROFISH international
organization. 2015.
23. Paleckaitis M. Intensyvus žuvų auginimas uždaroje recirkuliacinėje sistemoje. Mano ūkis. 12.
2014.
24. Kingo consult Baltic. Recirkuliacinių sistemų įranga ir įrenginiai (žuvų auginimo įranga).
Vadovėlis. Šilutės žemės ūkio mokykla. 2015. p. 327 - 329.
25. Van de Nieuwegiessen P.G., Olwo J., Khong S., Verreth J.A., Schrama J.W. Effects of age and
stocking density on he welfare of African catfish, Clarias gariepinus Burchell. Aquaculture 288.
2008. p. 69 – 75.
26. Martins C.I.M., Schrama J.W., Verreth J.A. Inherent variation in growth efficiency of African
catfish Clarias gariepinus (Burchell, 1822) juveniles. Aquaculture research, 005. p. 868-875.
27. Ragauskas A. Ungurio Anguilla anguilla (L.) ir ešerio Perca fluviatilis L. populiacinės –
genetinės struktūros tyrimai antropogeninio poveikio kontekste. Daktaro disertacija. Vilniaus
universitetas. Vilnius. 2013. p. 11.
28. Degani G., Tzchori I., Yom-Din S., Goldberg D., Jackson K. Growth differences and growth
hormone expression in male mand female European eels [Anguilla anguilla]. General and
comparative endocrinology. 134. 2003. p. 88 - 93.
29. Ludwig A., Lippold S., Debus L., Reinartz R. First evidence of hybridization between endargered
sterlets (Acipenser ruthenus) and exotic Siberian sturgeons (Acipenser aerii) in the Danube river.
Biol invasions. 2009. 11. p. 753 – 760.
55
30. Erickson D.L., Webb M.A.H. Spawning periodicity, spawning migration, and size at maturity of
green sturgeon, Acipenser medirostris, in the Rogue River, Oregon.Environ Biol Fish. 2007. 79.
p. 255 - 268.
31. Deng D.F., Koshio S., Yokoyama S., Bai S.C., Shao Q., Cui Y., Hung S. Effects of feedin rate
on growth performance of white sturgeon (Acipenser transmontanus) larvae. Aquaculture 217.
2003. p. 589 – 598.
32. Wei B.Q., He J., Yang D., Zheng W., Li L. Status of sturgeon aquacultue and sturgeon trade in
China: a review based on two recent nationwide surveys. J. Appl. Ichthyol. 20. 2004. p. 321 –
332.
33. Grigaliūnas J. Lašišinių bei eršketinių žuvų auginimo analizė UAB „Vasaknos“ žuvininkystės
tvenkiniuose. Magistro baigiamasis darbas. LSMU. 2014.
34. Gronroos J., Sepalla J., Silvenius F., Makinen T. Life cycle assessment of Finnish cultivated
rainbow trout. Boreal enviroment research 11. 2006. p. 401 – 414.
35. Myrick C. A., Cech J. J. Temperature influences on California rainbow trout physiological
performance. Fish physiology and biochemistry. 22. 2000. p. 245 - 254.
36. Ellis T., North B., Scott A. P., Bromage N. R., Porter M., Gadd D. The relationships between
stocking density and welfare in farmed raibow trout. Jornal of fish biology. 61. 2002. p. 493 -
497.
37. Abowei J. F. N., Ekubo A.T. Some principles and requirements in fish nutrition .British journal
of pharmacology and toxicology 2 ( 4 ). 2011. p. 163 – 178.
38. Craig S., Helfrich L. A., Understanding fish nutrition, feeds, and feeding. Publications and
educational resources. Virginia Polytechnic Institute and State University. 2016. p. 256 – 420.
39. Houlihan D., Boujard T., Jobling M. Food intake in fish. 2001.
40. Halver J. E., Hardy R. W. Fish nutrition. Third edition. Academic press. 2002.
41. Prieiga internete: http://www.theanimalworld.ru/fish/afrikanskij_som.html [žiūrėta 2017.11.10].
42. Teugels G.G. Taxonomy, phylogeny and biogeography of catfishes (Ostariophysi; Siluroidei).
Aquatic Living Resources, 1996. p. 9 – 34.
43. Moreau Y. Physiologie de la respiration. In C. Leveque, M.N. Bruton & G.W. Ssentongo, eds.
Biology and ecology of African freshwater fishes, 1988. p. 113 – 135.
44. Na-Nakorn U. & Brummett R. E. Use and exchange of aquatic genetic resources for food and
aquaculture: Clarias gariepinus. Reviews in Aquaculture, 2009. p. 214 – 223.
45. Vlasov V. A., 2009. Rost i razvitije afrikanskogo soma (Clarias gariepinus Burchell) v
zavisimosti ot uslovij kormlenija i soderzanija. Izvestija ТСХА, 2009. vyp. 3: 148 - 156.
56
46. Appelbaum S., Kamler E. Survival, growth, metabolism and behaviour of Clarias gariepinus
(Burchell 1822) early stages under different light conditions. Aquacultural engineering 22. 2000.
269 – 287.
47. Agung S. Comparism of Lupin meal based diets cost efficiency for juvenile Penaeus monodon
tested under pond conditions, 2004. p. 47 – 51.
48. Gokcek CK, Mazlum Y, Akyurt I. Effects of feeding frequency on the growth and survival of
Himri barbell and Barbus luteus fry under laboratory conditions, 2008. p. 66 - 69.
49. Kazancev S.A., prieiga internete: http://bio.moy.su/forum/ [žiūrėta 2017 11 08].
50. Prieiga internete: http://aquavitro.org/2016/02/20/afrikanskij-klarievyj-som/ [žiūrėta 2017 09
15].
51. Prieiga internete: http://coppens.lt/maitinimo-normos// [žiūrėta 2017 09 20].
52. Tacon A. G. J. Standart method for nutritional and feeding of farmed fish and shrimp. Argent
libration press, Vol 1. 1990. p. 117.
53. Cabral – Solis E.G., gallardo – Cabello M., Espino – Barr E., Ibanez A.L. Reproduction of Mugil
curema (Pisces: Mugilidae) from the Cuyutlan lagoon, in tehe Pasific coast of Mexica. Avances
en investigation agropecuaria. 14 (3). 2010. p. 19 – 32.
54. Hamm R. Die Kolloidchemie des Fleisches. Berlin and Hamburg, Paul Parey, 1972. p. 275.
55. Soxhlet F. Die gewichtsanalytische Bestimmung des Milchfettes, 1879. p. 232.
56. LST ISO 936:2000 Mėsa ir mėsos produktai. Bendrojo pelenų kiekio nustatymas (tpt ISO 936:
1998 (E).
57. King-Brink M., Sebranek J.G. Combustion Method for Determination of Crude Protein in Meat
and Meat Products: Collaborative Study, Ibid. 1993. p. 787 - 793.
58. LST EN 14104:2003. Riebalų ir aliejaus produktai. Riebalų rūgščių metilesteriai (RRME).
Rūgščių skaičiaus nustatymas.
59. LST EN ISO 12966-2:2011. Gyvūniniai ir augaliniai riebalai ir aliejus. Riebalų rūgščių
metilesterių dujų chromatografija. 2 dalis. Riebalų rūgščių metilesterių paruošimas (ISO 12966-
2:2011).
60. Garmienė G., Jasutienė I., Zaborskienė G., Mieželienė A. Lietuvos rinkoje parduodamos
kiaulienos nugarinės kai kurių rodiklių palyginimas. Veterinarija ir zootechnika (Vet Med Zoot).
T.52 (74). 2010. p. 21 – 25.
61. Moeller J. Pork quality and exibitions: understanding quality and factors thatinfluence quality in
youth swine shows. Department of animal sciences, the Ohio State University, 2005. p. 11 - 24.
62. Barton - Garde P. A., Bejerholm C. Eating quality of pork-rhat the lenes have found Pig Farming.
2001. p. 56 - 57.
57
63. Severi S., Bedogni G., Manzieri A. M., Poli M., Battistini N. Effects of cooking and storage
methods on the micronutrient content of foods. European jaurnal of cancer prevention. 1997. 6.
(suppl. 1) p. 21.
64. U.S. Departament of Health and Human Services.U.S. Food and Drug Administration. p. 17.
2015.
65. Susanto E., Agustini T. W., Ritanto E. P., Dewi E. N., Swastawati F., Changes in oxidation and
reduction potential (Eh) and pH of tropical fish during storage, Journal of Coastal Development,
Vol. 14, Number 3, June 2011. p. 228.
66. Jukna Č., Jukna V., Valaitienė V., Korsukovas A. Skirtingų rūšių gyvūnų mėsos kokybės
palyginamasis įvertinimas. Veterinarija ir zootechnika. T. 37 (59). 2007. p. 26.
67. Fauconneau B., Alami – Durante H., Laroche M., Marcel J., Vallot D. Growth and meat quality
relations in carp. Elsevier. Aquaculture. 1995. p. 268.
68. Mráz J. Lipids in common carp (Cyprinus carpio) and effects on human health. Doctoral thesis.
Swedis university of agricultural sciences. Uppsala. 2012. p. 17 - 19.
69. Juodka R., Janušonis S., Benediktavičiūtė – Kiškienė A., Skurdenienė I., Ribikauskas V. Riebalų
rūgštys kalakutienoje priklausomai nuo lesalo sudėties. Veterinarija ir zootechnika (Vet Med
Zoot). T. 50 (72). 2010. p. 30.
70. Europos komisija. Komisijos ataskaita Europos parlamentui ir tarybai dėl 2008 m. liepos 9 d.
Europos parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 762/2008 dėl valstybių narių akvakultūros
statistikos pateikimo ir panaikinančio Tarybos reglamentą (EB) Nr. 788/96, įgyvendinimo.
Briuselis. 2012 07 30. COM (2012) 422 final. p. 9.
71. Toko I., Fiogbe E.D., Koukpode B., Kestemont P. Rearing of African catfish (Clarias
gariepinus) and vundu catfish (Heterobranchus longifilis) in traditional fish ponds (Whedos):
Effect of stocking density on growth, production and body composition. Aquaculture. 262. 2007.
p. 65 – 72.
72. Nieuwegiessen P.G., Olwo J., Khong S., Verreth J.A., Schrama J.W. Effects of age and stocking
density on welfare of African catfish, Clarias gariepinus Burchell. Aquaculture. 288. 2009. 69 -
75.
73. Appelbaum S., Kamler E. Survival, growth, metabolism and behaviour of Clarias gariepinus
(Burchell 1822) early stages under differet light conditons. Aquacultural engineering 22. 2000.
p. 269 - 287.
74. Al - Hafedh Y.S., Ali S. A. Effects of feeding on survival, cannibalism, growth and feed
conversion of African catfish, Clarias gariepinus (Burechell) in concrete tanks. J. Appl. Ichtyol.
20. 2004. p. 225 – 227.
58
75. Houlihan D., Boujard T., Jobling M. Food intake in fish. Blackwell science. 2001. p. 337 – 338.
76. Abdelaal H.A., Mohamed H.M.A., Hammam A.M. Elhosan R.M. Physical, chemical and sensory
evaluation of common carp fish (Cyprinus carpio) surimi, 4 th Conference of central laboratory
for aquaculture research. 2014. p. 418.
77. Paleckaitis M., Mieželienė A., Alenčikienė G., Gružauskas R., Buckiūnienė V., Banys A. Effect
of addition of mannan oligosacharides and organic acids in the feed of carp (Cyprinus carpio L.)
flesh color characteristics, technological and sensory propeties. Veterinarija ir zootechnika (Vet
Med Zoot). T. 73 (9į). 2016. p. 73 – 77.
78. Claver J.A., Quaglia A.I. Comparative morphology, development and function of blood cells in
nonmammalian vertebrates. Journal of exotic pet medicine. Vol 18. No2 (April), 2009. p. 87 -
97.
79. Promya J., Chitmanat C. The efects of Spirulina platensis and Cladophora Algae on the growth
performance, meat quality and immunity simulating capacity of the African sharptooth cetfish
(Clarias gariepinus). International journal of agriculture and biology. 13. 2011. p.77 - 82.
80. Ochang S.N., Fagbenro O.A., Adebayo O.T. Growth performance, body composition,
haematology and product quality of the African catfish (Clarias gariepinus) fed diets with palm
oil. Pakistan journal of nutrition. 6 (5). 2007. p. 452 - 459.
