SLAUGYTOJŲ SUTRIKUSIOS JUOSMENINĖS STUBURO …skausmo, sutrikusios juosmeninės stuburo dalies funkcijos grąžinimo rezultatų pokytį po skirtingų programų taikymo. Tyrimo metodai:

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS

MEDICINOS AKADEMIJA

SLAUGOS FAKULTETAS

SPORTO INSTITUTAS

RINGAILĖ TARNAUSKAITĖ

SLAUGYTOJŲ SUTRIKUSIOS JUOSMENINĖS STUBURO

DALIES FUNKCIJOS GRĄŽINIMAS SPECIALIZUOTAIS

FIZINIAIS PRATIMAIS

Magistro studijų programos „Sveikatinimas ir reabilitacija“ (valst. kodas 621B30005)

baigiamasis darbas

Darbo vadovas

Doc. dr. Vytautas Poškaitis

Darbo konsultantas

Lekt. Vidmantas Zaveckas

KAUNAS, 2017

2

TURINYS

SANTRAUKA .................................................................................................................................... 4

SUMMARY ........................................................................................................................................ 5

SANTRUMPOS .................................................................................................................................. 7

ĮVADAS .............................................................................................................................................. 8

1. LITERATŪROS APŽVALGA .................................................................................................. 10

1.1. Apatinės nugaros dalies skausmo paplitimas ...................................................................... 10

1.2. Stuburą stabilizuojanti sistema, jos samprata ir svarba ...................................................... 10

1.3. Stuburo stabilumas .............................................................................................................. 11

1.4. Liemens raumenų stabilizacinė funkcija ............................................................................ 12

1.4.1. Skersinio pilvo raumens reikšmė stuburo stabilizavimui ............................................ 12

1.4.2. Dauginių nugaros raumenų reikšmė stuburo stabilizavimui ....................................... 13

1.5. Stuburo nestabilumas .......................................................................................................... 13

1.6. Stuburo mobilumas ............................................................................................................. 14

1.7. Liemens raumenų ištvermės įtaka apatinės nugaros dalies skausmui ................................ 15

1.8. Skausmo intensyvumo vertinimo metodai .......................................................................... 16

1.9. Slaugytojų nugaros pažeidimų ir skausmo paplitimas Lietuvoje ir kitose šalyse ............... 17

1.10. Praktinis judesių mokymas fizinės veiklos metu ............................................................ 19

2. TYRIMO METODIKA IR METODAI ..................................................................................... 21

2.1 Tiriamieji ............................................................................................................................ 21

2.2 Tyrimo organizavimas ........................................................................................................ 21

2.3 Tyrimo metodai ................................................................................................................... 23

1.4.2. Mokslinės literatūros analizė ....................................................................................... 23

1.4.2. Anketavimas ................................................................................................................ 23

1.4.2. Oswestry negalios indekso klausimynas ..................................................................... 23

1.4.2. Medicininės dokumentacijos analizė ........................................................................... 24

1.4.2. Liemens raumenų statinės jėgos ištvermės testavimas ................................................ 24

1.4.2. Giliųjų liemens raumenų stabilumo ir aktyvacijos testai naudojant slėgio matavimo

prietaisą „Stabilizer“ .................................................................................................................. 25

1.4.2. Liemens aktyvių judesių amplitudės vertinimas ......................................................... 27

1.4.2. Modifikuotas Šober‘o testas ........................................................................................ 28

1.4.2. Juosmens-dubens srities judesių valdymo vertinimas ................................................. 29

1.4.2. Matematinė statistinė analizė....................................................................................... 31

1.4.2. Specializuotų fizinių pratimų programa ...................................................................... 31

3

3. REZULTATAI ........................................................................................................................... 33

3.1. Tiriamųjų pasiskirstymas pagal amžių ir darbo stažo trukmę ............................................ 33

3.2. AND skausmo vertinimas ................................................................................................... 34

3.3. Oswestry negalios indekso klausimynas ............................................................................. 34

3.4. Liemens raumenų statinės jėgos ištvermės vertinimas ....................................................... 35

3.5. Giliųjų liemens raumenų stabilumo vertinimas, naudojant slėgio matavimo prietaisą

„Stabilizer“ ..................................................................................................................................... 37

3.6. Liemens aktyvių judesių amplitudės vertinimas ................................................................. 39

3.7. Juosmeninės stuburo dalies mobilumo vertinimas modifikuotu Šober‘o testu .................. 43

3.8. Juosmens – dubens srities judesių valdymo testai .............................................................. 44

4. REZULTATŲ APTARIMAS .................................................................................................... 49

IŠVADOS .......................................................................................................................................... 52

PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ................................................................................................ 53

PARENGTŲ PUBLIKACIJŲ SĄRAŠAS ........................................................................................ 54

LITERATŪROS SĄRAŠAS ............................................................................................................. 55

PRIEDAI ........................................................................................................................................... 61

4

SANTRAUKA

Ringailė Tarnauskaitė. Slaugytojų sutrikusios juosmeninės stuburo dalies funkcijos

grąžinimas specializuotais fiziniais pratimais. Magistro baigiamasis darbas. Darbo vadovas – doc. dr.

Vytautas Poškaitis. Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Medicinos akademija, Slaugos

fakultetas, Sporto institutas. Kaunas, 2017; 60 p.

Darbo tikslas – įvertinti slaugytojų sutrikusios juosmeninės stuburo dalies funkcijos

rodiklių kaitą taikant fizinių pratimų poveikio programas.

Darbo uždaviniai: 1. Įvertinti slaugytojų, jaučiančių apatinės nugaros dalies skausmą,

juosmeninės stuburo dalies funkcijos rodiklių kaitą taikant specializuotas fizinių pratimų programas.

2. Įvertinti slaugytojų, turinčių juosmeninės stuburo dalies sutrikimų, bet nejaučiančių skausmo,

juosmeninės stuburo dalies funkcijos rodiklių kaitą taikant standartizuotą fizinių pratimų programą.

3. Palyginti slaugytojų, jaučiančių apatinės nugaros dalies skausmą, ir slaugytojų, nejaučiančių

skausmo, sutrikusios juosmeninės stuburo dalies funkcijos grąžinimo rezultatų pokytį po skirtingų

programų taikymo.

Tyrimo metodai: 1. Mokslinės literatūros analizė. 2. Anketavimas (skausmo vertinimas ir

Oswestry negalios klausimynas). 3. Liemens raumenų jėgos statinės ištvermės testavimas. 4. Giliųjų

liemens raumenų stabilumo ir aktyvumo vertinimas su slėgio matavimo prietaisu „Stabilizer“. 5.

Liemens aktyvių judesių amplitudė. 6. Juosmeninės stuburo dalies mobilumo vertinimas modifikuotu

Šober‘o testu. 7. Juosmens–dubens srities valdymo funkcijos vertinimas pagal Hannu Luomajoki. 8.

Matematinė statistinė analizė.

Tyrimo dalyvės: Tyrime dalyvavo 46 VšĮ Šakių ligoninėje dirbančios slaugytojos.

Tiriamosios suskirstytos į grupes: 1 (tiriamąją) grupę (n=25) sudarė moterys, jaučiančios lėtinį AND

skausmą, jai taikyta specializuota fizinių pratimų programa; 2 (kontrolinę) grupę (n=21) sudarė

moterys, turinčios juosmeninės stuburo dalies funkcijos sutrikimų, bet AND skausmo nejaučiančios,

taikyta standartizuota fizinių pratimų programa. Tyrimas truko tris mėnesius, atlikta dvylika

užsiėmimų, 2 kartus per savaitę.

Išvados: 1. Specializuotų fizinių pratimų programa sumažino skausmo intensyvumą,

pagerino tiriamųjų funkcinę būklę ir giliųjų liemens raumenų stabilumą, padidino statinę raumenų

jėgos ištvermę ir liemens aktyvių judesių amplitudę, juosmens mobilumą ir juosmens – dubens srities

judesių valdymą pagerino dviejuose iš trijų taikytų testų. 2. Standartizuotų fizinių pratimų programa

padidino liemens raumenų statinės jėgos ištvermę, liemens aktyvių judesių amplitudę ir juosmens

mobilumą. 3. Specializuotų fizinių pratimų programa buvo efektyvesnė didinant liemens lenkimo

amplitudę, juosmens mobilumą ir gerinant skersinio pilvo raumens stabilumą lyginant su

standartizuotų fizinių pratimų programa.

5

SUMMARY

Ringailė Tarnauskaitė. The effect of specialized exercise program on the lower back‘s

functional state of nurses. Master‘s thesis. Supervisor – Assoc. Prof. Vytautas Poškaitis. Lithuanian

University of Health Sciences, Medical Academy, Faculty of Nursing, Institute of Sports. Kaunas,

2017; 60 p.

The aim of this study - to evaluate the efficiency of a specialized exercise program for

compromised LB function recovery in nurses.

The tasks: 1. To evaluate function‘s changes of lower back in nurses with lower back pain

using specialized exercise program. 2. To evaluate function‘s changes of lower back in nurses with

lower back dysfunction without pain using standardized exercise program. 3. To compare nurses with

lower back pain and nurses with lower back dysfunction without pain lower back function’s recovery

results changes after particular exercises programs

Methods: 1. Analysis of scientific literature. 2. Questionnaire (pain efficiency assessment

and Oswestry disability index). 3. Static endurance tests for the trunk muscles. 4. A pressure

measuring device “Stabilizer” for stability and activation of deep trunk muscles. 5. The amplitude of

active trunk movements. 6. Schober’s test for evaluating lumbar mobility. 7. Hannu Luomajoki tests

for evaluating movement control of the waist-pelvic region. 8. Matematical statistical analysis.

Participants of study: 46 female nurses, all of whom were employed at the hospital of

Šakiai, were included to research. Subjects were divided into two groups: 1 (experimental) group

(n=25) women, who experienced lower back pain, that were applied specialized exercise program; 2

(control) group (n=21) women, who had lower back dysfunction without pain, that were applied

standardized exercise program. During the three month-long experiment, twelve, twise a week

physiotherapy sessions were attended by the participating nurses.

Conclusions: 1. The effects of the specialized exercise program decreases pain, improving

functional state, deep trunk muscles stability, increasing static endurance, amplitude of trunk active

movements, lumbar mobility and movement control of the waist-pelvic region enhanced in two of

three applied tests. 2. The effects of standardized exercise program increases static endurance of trunk

muscles and amplitude of active trunk movements. 3. Specialized exercise program were more

efficient in terms of increasing waist-pelvic movements amplitude, trunk mobility and improving

transverse abdominal muscle stability comparing with standardized exercise program.

6

PADĖKA

Nuoširdžiai dėkoju LSMU Sporto instituto dėstytojams dr. Vytautui Poškaičiui ir lekt.

Vidmantui Zaveckui už pagalbą organizuojant tyrimą, patarimus ir pastabas, dr. Kristinai Berškienei

už tyrimo duomenų analizės konsultacijas. Taip pat dėkoju VšĮ Šakių ligoninės vadovui vyr.

gydytojui Algirdui Klimaičiui už suteiktą galimybę atlikti tyrimą ligoninės patalpose.

7

SANTRUMPOS

AND – apatinė nugaros dalis

cm - centimetrai

DP – testas „Dubens pavertimas“

PK – testas „Padėtis keturpėsčia“

PP – testas „Padavėjo pasilenkimas“

proc. - procentai

s – sekundės

8

ĮVADAS

Juosmeninės stuburo srities skausmas apibūdinamas kaip labiausiai paplitusi šiuolaikinės

medicinos problema, su kuria susiduria apie 60–85 proc. visų gyventojų [1], o 30 proc. visų patiriamų

juosmeninės stuburo dalies skausmų einant laikui tampa lėtiniais [2]. Mokslininkų teigimu, 26–37

proc. visų apatinės nugaros dalies skausmo atvejai patiriami darbo metu, nuo tam tikro jo pobūdžio,

o 11–12 proc. skausmų atsiranda nuo neaiškios priežasties. Dėl plataus nugaros skausmo paplitimo

ir sergamumo masto sveikatos apsaugos sistemos patiria milžiniškas išlaidas diagnostikai ir gydymui

[3].

Stuburo stabilumą galima apibūdinti kaip vieną iš pagrindinių veiksnių, leidžiančių judėti,

padedančių stuburui atlaikyti apkrovas ir tuo pačiu metu apsaugančių nuo sužalojimų ar skausmo [4].

Tikslas, kuris turėtų būti siektinas - tai „pakankamas stabilumas“, ir, norint užtikrinti tai, reikalinga

optimali pusiausvyra tarp stabilumo ir mobilumo, kuri būtent ir padeda išvengti kaulų - raumenų

sistemos sutrikimų [5]. Todėl labai svarbus vaidmuo tenka liemens raumenims. Jų pagalba palaikoma

ne tik kūno padėtis (statinis darbas), bet jie yra būtini ir atliekant judesius (dinaminis darbas) [6].

Bendrosios praktikos slauga – tai profesija, kuri patenka į didžiausią rizikos grupę,

susiduriančią su nugaros skausmo problema. Su darbu susijusios kaulų - raumenų sistemos ligos yra

rimta medicinos personalo, ypač slaugos srities darbuotojų, problema. Pacientų kėlimas, perkėlimas,

sukimas ar vartymas – pagrindinės pirminės priežastys šių sutrikimų ar skausmų atsiradimui [7].

Nugaros pažeidimai taip pat yra ir dažniausia darbingo amžiaus asmenų laikino nedarbingumo ir

neįgalumo bei antroji pagal dažnumą (po kvėpavimo takų ligų) kreipimosi į gydytoją priežastis [8].

Autorių teigimu, šiuo metu vienas iš efektyviausių nugaros skausmų gydymo būdų ir

prarastos juosmeninės stuburo dalies funkcijos grąžinimas yra gydymas fiziniais pratimais [9,10].

Fiziniai pratimai sustiprina nugaros ir pilvo raumenis, pagerina jų susitraukimo jėgą, trukmę, padidina

judesių amplitudę, užtikrina taisyklingą laikyseną ir kaip prevencinė priemonė apsaugo nugarą nuo

pažeidimų [11].

Temos aktualumas ir naujumas: Lietuvoje didžiausią specialistų, turinčių aukštąjį ir

aukštesnįjį medicininį išsilavinimą, dalį (76–77 proc.) sudaro slaugytojos. Tai yra viena didžiausių

sveikatos priežiūros darbuotojų grupių [12]. Svarbus vaidmuo mažinant skausmą, gerinant

juosmeninės stuburo dalies funkcinę būklę ar kaip profilaktinė priemonė slaugos personalo

darbuotojams turėtų būti skiriamas kineziterapijai, taisyklingų fizinių pratimų ir judesių mokymui,

kurie lavintų juosmeninės stuburo dalies mobilumą ir stabilumą bei saugotų nuo traumų tikimybės.

Lietuvoje atlikta tyrimų, vertinančių slaugytojų su darbo sąlygomis susijusią sveikatos būklę,

gyvenimo kokybę ir socialinius aspektus, tačiau neradome studijų, kaip fizinio aktyvumo pagalba

9

būtų galima mažinti juosmeninės stuburo dalies funkcijos sutrikimus būtent šiai medicinos

darbuotojų grupei.

Darbo tikslas – įvertinti slaugytojų sutrikusios juosmeninės stuburo dalies funkcijos

rodiklių kaitą taikant fizinių pratimų poveikio programas.

Uždaviniai:

1. Įvertinti slaugytojų, jaučiančių apatinės nugaros dalies skausmą, juosmeninės stuburo dalies

funkcijos rodiklių kaitą taikant specializuotas fizinių pratimų programas.

2. Įvertinti slaugytojų, turinčių juosmeninės stuburo dalies sutrikimų, bet nejaučiančių skausmo,

juosmeninės stuburo dalies funkcijos rodiklių kaitą taikant standartizuotą fizinių pratimų

programą.

3. Palyginti slaugytojų, jaučiančių apatinės nugaros dalies skausmą, ir slaugytojų, nejaučiančių

skausmo, sutrikusios juosmeninės stuburo dalies funkcijos grąžinimo rezultatų kaitą po

skirtingų programų taikymo.

10

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1. Apatinės nugaros dalies skausmo paplitimas

Atlikti moksliniai tyrimai atskleidžia, jog apatinės nugaros dalies (AND) skausmą bent kartą

yra patyrę nuo 60 iki 80 proc. pasaulio gyventojų [13]. Negana to, yra spėjama, jog ateityje AND

skausmą patirs net iki 75-90 proc. darbingo amžiaus asmenų [14].

AND skausmas, visų pirmiausia, įvardijamas kaip nemalonus pojūtis, sąstingis ar raumenų

įtampa, esanti žemiau šonkaulių lankų ir aukščiau sėdmenų raukšlių [1]. Skausmas pagal trukmę yra

išskiriamas į ūmų (≤4 sav.), poūmį (4-12 sav.) ir lėtinį (>12 sav.) [15]. Pradžia skausmo dažniausia

nėra tiksli, neretai būdingi paūmėjimo ar pagerėjimo (remisijos) periodai [16]. Vienų mokslininkų

teigimu, AND skausmas labiausiai būdingas 45-64 metų amžiaus asmenų tarpe [17], kitų tyrėjų

nuomone, skausmu labiausiai skundžiasi ir jis daugiausiai pastebimas 40-80 metų moterims [18].

AND skausmas - svarbi visuomenės problema klinikiniu, socialiniu ir ekonominiu požiūriu, kuri

būdinga ekonomiškai aktyvaus, darbingo amžiaus gyventojams ir tai yra dažniausiai pasitaikanti

nedarbingumo priežastis [19]. Lėtinis AND skausmas neretai stipriai paveikia jį jaučiančių socialinį

ir asmeninį gyvenimą bei jo kokybę [20].

Atlikti tyrimai demonstruoja, jog AND skausmas daro įtaką giliesiems liemens raumenims,

ypatingai dauginiui ir skersiniui pilvo raumenims, kurių aktyvacija neretai būna sulėtėjusi, ištvermė

judesio metu dažnai susilpnėjusi ir sumažėjusi. Tokie pokyčiai stebimi net ir skausmo sumažėjimo ar

remisijos metu ir prisideda prie epizodinio AND skausmo pasikartojimo [2].

Taigi, viena iš priežasčių AND skausmo atsiradimui gali būti liemens giliųjų raumenų

silpnumas. Atlikti tyrimai parodė, jog būtent šių raumenų stiprinimas susijęs su žymiai pagerėjusia

sveikatos būkle ir padidėjusiu funkciniu pajėgumu [21]. Tiriant asmenis, jaučiančius lėtinį AND

skausmą, matomi giliųjų raumenų (skersinio pilvo, dauginio raumenų) motorinės kontrolės pakitimai.

Nustatyta, kad, lyginant su sveikais, skausmo nejaučiančiais, asmenimis, asmenys, kurie jautė AND

skausmą, turėjo silpnesnę skersinio pilvo raumens kontrolę ir mažesnį šio raumens susitraukimo greitį

[22].

1.2. Stuburą stabilizuojanti sistema, jos samprata ir svarba

Samprata, apimanti stuburo stabilumą, turbūt dažniausiai vartojama kalbant apie vieną iš

pažeidžiamiausių - juosmens-dubens - sritį. Stabilumas plačiąja prasme apibrėžiamas kaip geba

išlaikyti nepakitusią padėtį net ir veikiant jėgoms, kurios paprastai keistų ją, arba įvardijamas kaip

sugebėjimas grįžti į pradinę būseną po trikdžių [23]. Būtent stuburą stabilizuojanti sistema, arba kūno

šerdis, – dažnai naudojami terminai tiek reabilitacijoje, tiek sporte. Pasak autorių [24], kūno šerdis

11

apima tokius kūno regionus kaip stuburas, dubuo, artimosios apatinių galūnių dalys ir pilvo

struktūros. Kūno šerdį sudarantys raumenys atsakingi už juosmens-dubens stabilumo išlaikymą, taip

pat padeda generuoti jėgą ir perduoti energiją iš didesnių kūno dalių į smulkesnes, atliekant judesius.

Tinkama kūno šerdies stabilumo ir mobilumo kontrolė (juosmens-dubens kontrolė) padeda

išvengti kaulų - raumenų sistemos sužalojimų. Neteisinga liemens giliųjų raumenų (skersinio pilvo,

dauginio raumens) aktyvacija, prasta šių raumenų kontrolė bei sutrikusi juosmens-dubens srities

kontrolė - visa tai gali būti keli iš rizikos veiksnių lėtiniam AND skausmui atsirasti. Autoriai teigia,

kad skersinio pilvo raumens funkcijos sutrikimas ir dauginio raumens atrofija labai dažnai pasireiškia

asmenims, besiskundžiantiems AND skausmu, kuomet centrinė nervų sistema tinkamai neatlieka

savo funkcijos, t.y. nesugeba kontroliuoti raumenų, todėl šie pokyčiai neretai sudaro sąlygas

atsirandančiam stuburo nestabilumui [25,26].

1.3. Stuburo stabilumas

Stabilumas yra įvardijamas kaip atsparumas išjudinimui. Kuomet kūno pusiausvyra yra

sutrikdoma, stabilumas garantuoja pasipriešinimą dislokacijai ir užtikrina grįžimą į pusiausvyros

būklę. Tai – gebėjimas, veikiant išorinėms jėgoms, išlaikyti stabilų kūną [27]. Kalbant apie sąnarines

struktūras, stabilumą galima pažymėti kaip sąnario būklę, kai jis, veikiamas išorinių jėgų spaudimo,

geba išlaikyti nepakitusią padėtį ar greitai sugrįžti į buvusį lygį [28].

Pasak mokslininko M. M. Panjabi, stuburo stabilumo sąvoka apibūdinama kaip gebėjimas

užtikrinti tarpslankstelinę ir bendrąją liemens pusiausvyrą, nepaisant nežymių mechaninių trukdžių

ar neuroraumeninių kontrolės klaidų [29]. Kiti autoriai, kalbantys apie stuburo stabilumą būtent

juosmens–dubens srityje, teigia tai kaip giliųjų raumenų, tarpsegmentinių jungčių ir nervų sistemos

tarpusavio sąveiką tiek statinėse, tiek dinaminėse padėtyse [21].

Stuburo stabilumas priklauso nuo reikiamo, tinkamo raumenų pajėgumo, sinergistų ir

antagonistų raumenų tarpusavio suderintos veiklos. Neteisingas judesys gali sukelti netinkamą

aktyvaciją, taip netgi ir vienas raumuo su netinkama aktyvacijos amplitude gali sužadinti stuburo

nestabilumą [30].

Įtakos stuburo stabilumui turi ne tik sąnariai ir sausgyslės, bet ir galybė juosiančių jį

raumenų, kurie dalyvauja judesių metu ir padeda išlaikyti juosmeninės stuburo dalies stabilumą [31].

Išskiriamos dvi raumenų sistemos, kurios palaiko juosmeninės stuburo dalies stabilumą:

Vietiniai (lokalūs) raumenys;

Bendrieji (globalūs) raumenys [32].

Liemens raumenys sudaryti iš dviejų tipų raumeninių skaidulų: lėtai ir greitai

susitraukiančių. Lėtai susitraukiančios skaidulos apima lokalią raumenų sistemą (giliųjų raumenų

sluoksnį). Šie raumenys yra trumpesni, tiesiogiai besitvirtinantys prie juosmens slankstelių,

12

kontroliuoja vykstantį judesį tarpsegmentiniame lygmenyje, reaguoja į laikysenos pakitimus bei

veikiančias išorines apkrovas. Lokaliesiems raumenims priklauso: skersinis ir vidinis įstrižinis pilvo

raumenys, dauginiai raumenys, gilieji skersiniai keteriniai ir dubens dugno raumenys [33]. Kitų

studijų autorių teigimu, prie išvardintų raumenų dar priskiriami ir didysis bei kvadratinis juosmens

raumenys ir diafragma [34].

Greitai susitraukiančios skaidulos apima globalią raumenų sistemą (paviršinių raumenų

sluoksnį). Šie raumenys yra ilgi ir turintys didelį sukimo momentą, geba judėti didelėje amplitudėje,

nors ir neturi tiesioginio tvirtinimosi prie stuburo [33] ir didina vidinį pilvo slėgį [35] bei yra atsakingi

už bendrą juosmens-dubens srities stabilumo išlaikymą [32]. Paviršinių raumenų grupei priskiriami:

tiesusis ir išorinis įstrižinis pilvo raumenys, tiesusis nugaros raumuo ir kvadratinis juosmens raumuo

(šoninė dalis) [35].

Skersinis pilvo ir dauginiai raumenys yra pagrindiniai stuburo stabilizacijos funkciją

atliekantys raumenys. Skersinis pilvo raumuo, kaip vienas pagrindinių raumenų, kuris stabilizuoja

juosmens sritį, kelia nemažą susidomėjimą daugeliui autorių ir tyrinėtojų [5, 36]. Jis yra ploniausias

ir giliausiai esantis raumuo tarp plačiųjų pilvo raumenų. Veikimo mechanizmas, kuriuo skersinis

pilvo raumuo prisideda užtikrinant tarpsegmentinį stabilumą, yra kompleksinis ir susideda iš

fascijinio ištempimo, intraabdominalinio spaudimo sukėlimo arba abiejų veiksnių kartu [33].

Dauginiai raumenys turi trumpas tarpslankstelines prisitvirtinimo vietas, apriboja slankstelių

judėjimą išlaikant reikiamą laikyseną, taip pat ir stuburo judesio metu, kad apsaugotų sąnarines

struktūras, diskus ir raiščius nuo per didelio lenkimo, jo sukeltos įtampos ar sužalojimo [31]. Vykstant

stuburo judėjimui dalyvauja paviršinės dauginių raumenų skaidulos, o esant stabilizaciniams

procesams yra įdarbinamos giliosios šių raumenų skaidulos [37].

Vietinė ir bendroji raumenų sistemos yra skirtingos ir jų tarpusavio veikla kinta priklausomai

nuo stuburo padėties ir jį veikiančio krūvio. Norint išlaikyti optimalų mechaninį stuburo stabilumą,

reikalingas koordinuotas ir tikslus šių raumenų sistemų aktyvavimas judesių metu [23].

1.4. Liemens raumenų stabilizacinė funkcija

1.4.1. Skersinio pilvo raumens reikšmė stuburo stabilizavimui

Skersinio pilvo raumens skaidulų kryptis – horizontali (išskyrus apatines skaidulas, kurių

kryptis sutampa su vidinio įstrižinio raumens kryptimi) ir sukuria „diržą“, kuris apjuosia pilvą (1

pav.). Dėl vietos ir audinio krypties jis kontroliuoja juosmens regiono sąnarines struktūras. Pasak

autorių, skersinis pilvo raumuo - vienas svarbiausių raumenų išlaikant juosmeninės stuburo dalies

stabilumą ir propriocepcinius jutimus [38]. Pilvo įtraukimas į vidų (ang. „hollowing in“) sukelia šio

raumens izoliuotą susitraukimą [33]. Tai svarbu reabilitacijoje, nes pilvo įtraukimo į vidų manevras

13

(ang. „drawing-in maneuver“) yra vienas pagrindinių stiprinant giliuosius, tokius kaip skersinis ir

vidinis įstrižinis pilvo, raumenis [39].

1 pav. Skersinis pilvo raumuo (Gray‘s anatomy, 1918)

Skersinio pilvo raumens susitraukimas sukelia intraabdominalinį slėgį ir krūtinės – juosmens

fascijos įtempimą. Pilvo raumenų susitraukimas sukuria standų cilindrą, padidindamas juosmeninės

stuburo dalies tvirtumą ir stabilumą [24].

1.4.2. Dauginių nugaros raumenų reikšmė stuburo stabilizavimui

Dauginiai raumenys mokslinėje literatūroje yra dažnai aprašomi, nes pasak daugelio autorių,

šių raumenų funkcija stuburo stabilizavimui yra viena reikšmingiausių. Plačiai dauginių raumenų

funkciją aprašo Barr et al. [31]. Autorių teigimu, šie raumenys turi giliąsias ir paviršines skaidulas.

Studijos rodo, kad sveikiems asmenims, be nugaros skausmo, giliosios dauginių raumenų skaidulos

kartu su skersiniu pilvo raumeniu yra pirmieji, kurie aktyvuojasi judant galūnei nepriklausomai nuo

jos judėjimo krypties kontroliuodami tarpslankstelinius judesius. Šios skaidulos taip pat yra aktyvios

ramiai stovint arba esant subtilioms laikysenos užduotims, tokioms kaip kaklo lenkimas. Paviršinės

dauginio raumens skaidulos aktyvuojasi taip pat prieš galūnės judesį, tačiau priklausomai nuo galūnės

judesio krypties, nes dalyvauja stuburo orientavimo kontrolėje [40]. Minėtos dauginių raumenų

funkcijos yra dėl specifinių kineziologinių ypatybių. Kaip teigia kiti šaltiniai [35], lokalūs nugaros

raumenys, tokie kaip dauginiai ir rotatoriai, savo struktūrose turi didelį raumeninių verpsčių tankumą

(reaguoja į kūno padėties pokytį). Šių raumenų funkcijos kaip „kineziologinių monitorių“, kurie teikia

nervų subsistemai grįžtamąjį ryšį, taip palengvindami globalių raumenų ko-aktyvaciją, išlaikydami

stabilumo reikalavimus.

1.5. Stuburo nestabilumas

Juosmeninės stuburo dalies nestabilumą galima apibrėžti kaip prarastą stuburo gebėjimą

išlaikyti savo taisyklingą padėtį veikiant fiziologinei apkrovai, kai nenustatyti neurologinio pobūdžio

pakenkimai ar kitos deformacijos šioje srityje ir nėra juosmenyje pasireiškiančio skausmo [41].

14

Nestabilumas juosmeninėje stuburo dalyje gali būti įvardinamas kaip vienas iš veiksnių

lėtinio AND skausmo atsiradimui. Priežasčių, lemiančių nestabilumą, gali būti daug ir įvairių. Keletu

iš jų laikomi: audinių, esančių aplink, pažeidimai, raumenų jėgos ir ištvermės sumažėjimas bei

netinkamas sutrikusių judesių valdymas juosmens-dubens zonoje, taip pat ir visos išvardintos

priežastys kartu [42]. Remiantis M. M. Panjabi [43] teigimu, stuburo judesių amplitudė turi dvi -

neutralią ir elastinę - zonas (2 pav.).

2 pav. Stuburo judesių amplitudė (M. M. Panjabi, 1992)

Pradinis stuburo amplitudės judesys prasideda lankstumu pasižyminčioje neutralioje zonoje.

Čia įvyksta nedidelis nejudrių struktūrų pasipriešinimas tarpsegmentiniam judesiui atliekant didelės

amplitudės judesį [43]. Neutralios zonos koncepcija paremta pastebėjimu, kad tipiško stuburo judesio

segmento apkrovos – poslinkio sąryšio kreivė yra netiesinė su dideliu judesio vykdymo lankstumu

aplink neutralią stuburo padėtį ir su padidėjusiu, pasyviu pasipriešinimu judesiui stuburo judesio

amplitudės pabaigoje. Padidėjusi neutrali zona gali turėti įtakos didesnei raiščių pertempimo

tikimybei ir būti viena iš nestabilumo priežasčių [41] bei sukelti skausmą ar dėl jo pasireiškusią

negalią [44]. Neutralios zonos pabaigoje prasideda elastinė zona, kuri tęsiasi iki fiziologinio judesio

aplitudės pabaigos [44]. Elastinės zonos srityje atliekamas nejudrių struktūrų pasipriešinimas tarp

vieno segmento vykstančiam judesiui amplitudės judesio pabaigoje [43]. Dauguma šaltinių autorių

mano, jog neutralios zonos dydis yra svarbus veiksnys stuburo stabilumo būklei. Stuburą

stabilizuojanti liemens raumenų sistema prisiderina, jog neutrali zona išliktų tam tikrų fiziologinių

judesių slenksčių viduje ir būtų užkirstas kelias klinikiniam juosmens nestabilumui atsirasti.

1.6. Stuburo mobilumas

Liemens raumenų aktyvumas paprasčiausiai apibūdinamas kaip iš anksto suprogramuota,

numatyta, lokali, vieną sąnarį ar kelis sąnarius kertančių raumenų kombinacija, atliekant stabilizacijos

funkciją judesių atlikimo metu. Tai sąlygoja proksimalinį stabilumą distaliniam mobilumui ir jėgų

15

paskirstymo, valdymo modelį nuo proksimalinės link distalinės dalies [24]. „Pakankamas stabilumas“

yra tas tikslas, kuris turėtų būti siekiamas, o norint tai įvykdyti būtinas optimalus balansas tarp

stabilumo ir mobilumo [5].

Motorinės kontrolės procesų kompleksas, esantis raumenyse, kontroliuoja tvirtumą ir

lankstumą kelių grandinių susijusiuose judesiuose. Judėjimo sistema gali nesunkiai prisitaikyti prie

išgyvenamų pokyčių. Kai sąnaryje atsiranda tam tikras ryškesnis judesio apribojimas, organizmas

visais būdais stengiasi palaikyti funkciją, todėl kiti sąnariai ar raumenys privalo atlikti kompensacinę

funkciją didinant santykinį mobilumą, kuris neretai sukelia audinių pažeidimus [5].

AND skausmas neapibrėžia tikslios patologijos, bet gali būti susijęs su ribotu, per dideliu ar

prastai kontroliuojamu juosmens judesiu [45]. Pasikeitęs mobilumas gali būti įvardijamas kaip

bendras, visumos (liemens mobilumas) arba segmentinis (tarp dviejų šalia esančių slankstelių).

Stuburo mobilumo sutrikimai dažnai gydomi nechirurginiu būdu. Kaip pavyzdį galima pateikti dvi

stuburo mobilumo sutrikimų situacijas. Asmeniui su sumažėjusiu stuburo mobilumu yra skiriama

intervencija, gerinanti tarpslankstelinį mobilumą, o asmeniui su per dideliu stuburo mobilumu -

aktyvūs pratimai arba pratimai, paremti pasipriešinimu, siekiant suteikti stabilumą ir kontrolę

pakitusiam judesio stereotipui (stabilumo pratimai) [46].

1.7. Liemens raumenų ištvermės įtaka apatinės nugaros dalies skausmui

Judėjimo procese yra reikalingos dvi fizinės organizmo ypatybės - tai raumenų jėga ir

ištvermė. Tam tikra reikiama raumenų jėga ir ištvermė asmeniui padeda atlikti tiek statinį (stovimos,

sėdimos padėties išlaikymas), tiek dinaminį (įvairūs pakėlimai, pastūmimai ir pan.) darbą [6].

Ištvermė - tai aktyvi, galinti ilgai trukti, fizinė būsena vykdyti intensyvų darbo krūvį,

priešinantis atsirandančiam nuovargiui [23]. Tai yra reikšminga, su sveikata susijusi ir viena iš

svarbiausių, fizinė ypatybė. Išskiriamos dvi šios ypatybės rūšys:

1) Bendroji ištvermė – kuomet pratimo ar kito darbo atlikimo metu dalyvauja pagrindinės

kūno raumenų grupės, darbo intensyvumas yra vidutinis, didelis arba besikeičiantis ir atlikimo metu

dominuoja aerobiniai medžiagų apykaitos procesai.

2) Specialioji ištvermė – gebėjimas ilgai vykdyti būdingos, tam tikros veiklos darbą, jį

atliekant gali dalyvauti labai nedaug raumenų ar tik tam tikra viena funkcinė raumenų grupė [23, 47].

Liemens raumenų ištvermės matavimas yra labai svarbus veiksnys AND skausmo gydymui

ir prevencijai [48]. Sumažėjusi, nepakankama liemens raumenų ištvermė yra artimai susijusi su

lėtiniu AND skausmu [49]. Paskutiniu metu platus dėmesys skiriamas nugaros raumenų ištvermei ir

jos ryšiui su AND skausmu [48]. Nugaros raumenis sudaro didelio diametro I tipo raumeninės

skaidulos, kurios adaptuotos į mažo intensyvumo, tačiau ilgai trunkantį, darbą [50].

16

Viename mokslinių tyrimų [51], kuriame vertinta nugaros raumenų ištvermė asmenims su ir

be AND skausmo, autoriai teigia, kad AND skausmas mažina tiesiamųjų liemens raumenų ištvermę.

Tuos pačius rezultatus gavo ir O‘Sullivan su kolegomis [52]. Taip pat mažesnė pilvo raumenų statinė

ištvermė nustatyta asmenims, jaučiantiems AND skausmą, lyginant ištvermės rodiklius su skausmo

nejaučiančiais tiriamaisiais [53], dėl ko stipriai sumažėja ir liemens raumenų kontrolė. Greitai

atsirandantis liemens raumenų nuovargis, atliekant statinį ar dinaminį darbą, yra viena iš pagrindinių

AND skausmo pasireiškimo priežasčių.

Mūsų atliktame tyrime pasirinkome statinį liemens (pilvo ir nugaros) raumenų jėgos

ištvermės testavimą. Šis metodas yra informatyvus, greitas ir paprastas, atliekamas be specialios

įrangos, plačiai naudojamas tiriant asmenis, besiskundžiančius AND skausmu.

1.8. Skausmo intensyvumo vertinimo metodai

Kiekvienas žmogus skausmą vertina subjektyviai. Skausmo potyris susideda iš:

somatosensorinio, emocinio, elgsenos, pažintinio, gyvenimo būdo ir socialinio–kultūrinio

komponentų. Dažnai skausmas yra vertinamas naudojant elgesio ar žodines užduotis [54]. Todėl

skausmo matavimui įprasta taikyti palyginimo ir reitingavimo metodus. Vienas jų - skaičių

analogijos, ar numerinė, skalė (SAS), kurioje jaučiamo skausmo intensyvumas vertinamas

dešimtbalėje sistemoje: 0 (skausmo nėra), 1-3 (silpnas skausmas), 4-5 (vidutinis skausmas), 6-7

(stiprus skausmas), 8-9 (labai stiprus skausmas), 10 (nepakeliamas skausmas). Pagrindinis SAS

privalumas – specialistai gali greitai ir nenaudojant papildomų priemonių apklausos metu įvertinti

pacientų jaučiamo skausmo stiprumą balais. Mokslininkai vis dažniau taiko šį vertinimo metodą [55].

Taip pat yra kitų skausmo intensyvumo vertinimo būdų. Kitas metodas – vizualinė

analogijos skalė (VAS). Tai 10 cm ilgio linija, kurios pradžia žymi reikšmę „skausmo nėra“, o

pabaiga – „nepakeliamas skausmas“. Vertinamas asmuo ant linijos pažymi jaučiamo skausmo

reikšmę. Kuo žymėjimas labiau nutolęs į dešinę matavimo linijos pusę, tuo skausmo rodiklis yra

didesnis. VAS gali būti tiek horizontali, tiek vertikali, statistiškai reikšmingo skirtumo tarp abiejų

skalės variantų vertinant skausmo stiprumą pastebėta nebuvo [56].

Trečiasis matavimo metodas - veidų skausmo skalė, kuri plačiai naudojama vertinant vaikus

[57]. Anksčiau tai buvo naudojama tik vyresnių nei 4–5 metų amžiaus vaikų skausmui įvertinti, vėliau

pradėta taikyti ir pagyvenusių asmenų vertinimui [55,56]. Skalė sudaryta iš 6–8 veido išraiškų, iš

kurių vertinamasis išsirenka vieną, geriausiai atitinkantį, dabartinio jaučiamo skausmo pojūčio

variantą. Liūdnesnis veidas reiškia intensyvesnį skaumą [55,56,57].

Taip pat yra naudojami įvairūs klausimynai, vertinantys AND skausmą. Jų privalumas –

paprastumas ir prieinamumas. Pagrindiniai klausimynai testuojant juosmeninės stuburo dalies

17

skausmą - Oswestry ir Roland-Morris negalios klausimynai. Jie patikimiausi, dažnai naudojami

kituose tyrimuose, turintys tvirtą konstrukciją [55].

Atliktas tyrimas, kuriame buvo palyginti Oswestry, Roland-Morris negalios klausimynai bei

Quebec nugaros skausmo negalios skalė. Autorius šiuos metodus vertino pagal jų kompetenciją bei

jautrumą. Autoriaus teigimu, Oswestry klausimynas yra subtilesnis už Quebec skausmo skalę ir

pasižymi aukštesniu patikimumo lygiu nei kiti vertinti klausimynai. Juosmeninės stuburo dalies

skausmo sukeltų pakitimų bei taikytos intervencijos poveikio įvertinimui tinkamiausias Oswestry

negalios klausimynas. Jis plačiai taikomas vertinti lėtinio AND skausmo įtaką funkcinei asmens

būklei, padeda paprastai apskaičiuoti gautus duomenis, vertinti pacientų nusiskundimus, stebėti

gerėjimo rezultatus ir taikyto metodo poveikio efektyvumą [58].

Taigi, nugaros skausmo vertinimo metodų yra įvairių: nuo skausmo intensyvumo nustatymo

naudojant skales iki funkcinės asmens būklės įvertinimo taikant tam skirtus klausimynus.

1.9. Slaugytojų nugaros pažeidimų ir skausmo paplitimas Lietuvoje ir kitose

šalyse

Slaugos profesijos specialistams kyla didelis pavojus patirti kaulų – raumenų pažeidimus bei

jų sukeltą skausmą. Pagrindinė problema šiems sutrikimams atsirasti – nuolatinis pacientų kėlimas,

perkėlimas ir vartymas [7].

Pažeidimai nugaros srityje yra viena pagrindinių darbingo amžiaus žmonių laikino

nedarbingumo ar neįgalumo priežasčių ir antroji pagal dažnumą kreipimosi į gydytoją priežastis [8].

Remiantis 2016 metų II ketvirčio Lietuvos Respublikos profesinių ligų valstybės registro

duomenimis, vertinant profesinių ligų atvejus daugiausiai buvo užfiksuota kaulų - raumenų sistemos

ir jungiamojo audinio ligų, kurias sudaro ir įvairaus pobūdžio nugaros pakenkimai ir su jais susiję

atsirandantys skausmai [59]. Graikijoje, Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje ypač dažnos fizinės su darbu susijusios sveikatos

problemos. Remiantis Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) duomenimis, 37 proc. AND skausmo

atvejų yra susiję būtent su darbu, tam tikru jo pobūdžiu [60]. Svarbu paminėti ir tai, kad po tam tikro

nugaros pažeidimo ji tampa jautresnė ir atsiranda didesnė tikimybė, kad pažeidimas pasikartos dar

kartą, ypatingai tuomet, kai lieka tie patys skausmą ar pažeidimą sukėlę rizikos veiksniai.

Sudėtinga įvardinti vieną profesijos sritį, kuri labiausiai rizikuoja patirti nugaros pažeidimus

ar traumas darbo metu. Galima teigti, jog sveikatos priežiūra yra ta sritis, kuri dažniausiai minima

šitame turinyje [61]. Nors slaugytojų darbas įvardijamas kaip nesudėtingas ir daug pastangų

nereikalaujantis, bet būtent ši specialistų grupė patiria nugaros srities sutrikimus [62].

2005 m. Kauno klinikose atliktame slaugytojas vertinančiame eksperimente dalyvavo 300

slaugytojų, kurių darbo specifika nesusijusi su papildomo svorio judinimu, dažniausiai skausmas

18

buvo jaučiamas nugaros srityje (93,2 proc.), o tos slaugytojos, kurios darbu metu dažniausiai susiduria

su paciento kėlimu ir kita jo priežiūra, skausmus nurodė būtent juosmeninėje stuburo dalyje (73

proc.). Taip pat buvo bandoma nustatyti slaugytojų atliekamų darbų sudėtingumą atsižvelgiant į

rizikos patirti nugaros pakenkimus zoną: tiesioginis darbas su pacientu (jo priežiūra - vartymas,

prausimas) patenka į didelės rizikos zoną, paciento transportavimas – į padidėjusios rizikos zoną.

Gauti rezultatai parodė, jog dažniausiai pasitaikanti problema, kurią įvardino slaugytojos, buvo

tarpslankstelinio disko išvarža [63]. Galima daryti išvadą, kad kaulų - raumenų sistemos pakenkimai

yra labai dažnai pasitaikantys ir aktualūs sveikatos priežiūros srities, ypatingai slaugytojų, profesijoje.

Norvegijoje atliktas tyrimas siekiantis nustatyti, kaip kaulų – raumenų sistemos skausmo

atsiradimas priklauso nuo demografinių veiksnių, slaugytojų išdirbtų darbo valandų skaičiaus ir

skyriaus, kuriame dirbama. Po atliktos apklausos 9 iš 10 slaugytojų teigė per paskutiniąsias 2 savaites

jautusios nugaros skausmą. Tyrimas parodė, kad nugaros skausmais moterys skundžiasi labiau

lyginant su vyrais. AND lėtinis skausmas dažniausiai vargino slaugytojas, dirbančias slaugos

namuose. Kaulų – raumenų sistemos skausmai mažiausiai paplitę tarp bendruomenės slaugytojų bei

dirbančiųjų psichiatrijos, pediatrijos skyriuose. Kalbant apie darbo valandų trukmės per savaitę įtaką

skausmui tyrimo metu reikšmingų sąsajų pastebėta nebuvo [64].

Nugaros skausmo problema tarp slaugytojų išryškėja ir kitoje valstybėje – Graikijoje. Iš 350

apklaustųjų Fattouma Bourguiba universitetinėje ligoninėje dirbančių slaugytojų AND skausmus juto

daugiau nei pusė - 51,5 proc. Lėtinis AND vargino 12,8 proc. apklaustų slaugytojų. Net 61,9 proc.

slaugytojų prireikė medicininio gydymo, o 45 proc. tiriamųjų buvo reikalingi radiologiniai tyrimai.

Dėl tokio pasiskirstymo ir plataus nugaros skausmo paplitimo ligoninėje dažnai keitėsi darbuotojai,

buvo registruoti 26,1 proc. nedarbingumo atvejai dėl jaučiamo AND skausmo. Taip pat įvardinti

veiksniai, turintys įtakos pažeidimams vystytis ar skausmo atsiradimui. Tai – amžius, moteriška lytis,

didesnis nei norma kūno masės indeksas, šeiminė padėtis, žalingi įpročiai, anksčiau patirti AND

skausmai, papildoma profesinė veikla, sunkių svorių kėlimas. Tyrimo eigoje numatyta ir tai, kad

tinkamiausia AND skausmų profilaktinė priemonė yra mankšta, fiziniai pratimai [65].

Tyrime, atliktame JAV, buvo ištirta, kad darbo metu keičiant pacientų statines padėtis,

slaugos darbuotojai patiria trečdalį visų kaulų - raumenų sistemos pažeidimų. Mokslininkai

paskaičiavo, kad 40 proc. šių traumų būtų galima išvengti taikant pagalbinę priemonę - automatinę

kėlimo įrangą. Tačiau ši priemonė neturi galimybės apsaugoti slaugytojų nuo nugaros pažeidimų,

kuomet joms reikia keisti pacientų padėtį lovoje, pakelti juos į viršų ar sulaikyti pacientą krentant.

Atliekant šiuo darbus atsiranda 32 proc. tikimybė kaulų – raumenų sistemos sužeidimams, todėl

atsižvelgiant į tai rekomenduojama naudoti ir kitas nugarą nuo pažeidimų saugančias priemones [66].

Nigerijos ligoninėse atliktų apklausų metu nustatyta sąveika tarp kaulų – raumenų pažeidimų

ir rizikos veiksnių, kylančių slaugos personalo darbuotojams. Buvo nustatyti svarbiausi, didžiausią

19

žalojimo riziką slaugytojoms turintys veiksniai: neretai vienoje pozoje atliekamas ilgalaikis statinis

darbas (55,1 proc.), pacientų priežiūra, jų padėties keitimas ir transportavimas (50,8 proc.), didelis

pacientų skaičius tenkantis vienai darbuotojai (44,9 proc.). Dėl išvardintų priežasčių šios šalies

slaugos srities personalas dažnai skundžiasi įvairaus pobūdžio nugaros sutrikimais bei

intensyvėjančiu ir nuolat pasikartojančiu skausmu [67].

Vykdytame tyrime nustatyta tendencija, jog slaugytojų darbo patirties stažas lemia

pasikartojančius, stiprėjančius ir naujai atsirandančius juosmeninės stuburo dalies skausmų atvejus,

kas turi įtakos sutrikdomam įprastiniam darbui [68]. Estijos mokslininkų duomenys parodė, jog tokios

slaugytojų charakteristikos kaip amžius, ūgis, svoris ir žalingi įpročiai skatina kaulų - raumenų

sistemos pažeidimų vystymąsi [69]. Lietuvos mokslininkų išvadose analogiškai akcentuojamas

slaugos srities specialistų amžius ir darbo stažas kaip pagrindiniai rizikos faktoriai, lemiantys AND

funkcijos sutrikimų, traumų ar skausmų atsiradimui. Taip pat tyrėjai išskiria fizinių pastangų,

reikalingų darbui su pacientais atlikti, svarbą [70]. Įdėtos pastangos taip pat turi įtakos skausmo

atsiradimui.

Vokietijoje atliktame tyrime slaugytojos buvo prašomos kiekvieną dieną fiksuoti darbo metu

atliekamus veiksmui slaugant pacientus bei savo nusiskundimus ir nemalonius pojūčius,

atsirandančius darbo atlikimo eigoje, kurie susiję su kaulų - raumenų sistema (pavyzdžiui, įvairūs

skausmai nugaros srityje). Buvo stebėtos trys darbo ir viena laisva dienos. Stebima tendencija, kad

slaugytojų nusiskundimai buvo stipresni darbo dienų metu, o sumažėdavo per laisvą nuo darbo dieną.

Šio tyrimo metu patvirtinta sąveika tarp rizikos veiksnių, esančių darbo aplinkoje (didelio darbo

krūvio sukeltas stresas, sunkių pacientų slauga), ir tarp kaulų - raumenų sistemos pažeidimų (nugaros

skausmai) [71].

Apibendrinus galima teigti, kad slaugytojų AND skausmai yra labai aktuali ir dažna

problema. Jaučiamas skausmas mažina darbingumą, trikdo gyvenimo kokybę, o profilaktinės

priemonės, tokios kaip mankšta, fiziniai pratimai, kitos nugarai apsaugoti skirtos priemonės,

pagalbinių priemonių naudojimas darbo metu ir ergonomikos išmokimas gali padėti užkirsti kelią ar

sumažinti esamus ar pasikartojančius juosmeninės stuburo dalies skausmus.

1.10. Praktinis judesių mokymas fizinės veiklos metu

Dirbant su asmenimis, jaučiančiais lėtinį AND skausmą, ypatingai didelis dėmesys turėtų

būti skiriamas specialiems fiziniams pratimams, kuriuos atliekant yra aktyvinami raumenys,

dalyvaujantys dinaminiame liemens stabilumo užtikrinime ir stuburo segmentinio valdymo

kontrolėje. Pirmiausia privalu įvertinti vienų iš svarbiausių stuburo stabilizatorių – skersinio pilvo

raumens ir dauginių raumenų bei diafragmos ir dubens dugno raumenų - judesių valdymo funkcijos

esamus sutrikimus. Tam atlikti yra naudojamas judesių mokymo modelis, kuris nustato neteisingą

20

judesių stereotipą, išskiria judesio komponentus sudarant specializuotų pratimų programą, įvertinant

individualius asmens poreikius. Veiksmingą poveikį, jaučiant lėtinį skausmą nugaroje, turi

specializuoti pratimai, kai numatoma priežastis yra segmentinis juosmens nestabilumas. Sudaryta

individuali programa efektyviai mažina skausmą ir gerina asmens funkcinę būklę, kas sąlygoja ir

funkcinės negalios sumažėjimą [52]. Praktinį judesių mokymosi procesą apibūdino autoriai Fitts ir

Posner kaip stuburą stabilizuojančių pratimų kompleksą. Išskiriami trys naujų įgūdžių mokymosi

lygiai:

1. Pirmasis lygis - kognityvinė stadija. Šios stadijos metu asmuo privalo kontroliuoti

sąmoningumą aktyvinant lokalių raumenų grupę siekiant kuo mažesnio globalių raumenų grupių

įsitraukimo į judesį. Šios stadijos tikslas – išmokyti asmenį izometriniu būdu ir kuo mažesne jėga

aktyvuoti ir skersinį pilvo raumenį, ir dauginius raumenis, išlaikant juosmeninę stuburo dalį

neutralioje padėtyje tolygiai kvėpuojant.

2. Antrasis lygis – tarpusavio ryšių formavimo stadija. Šioje stadijoje dėmesys skiriamas

judesių tobulinimui. Formuojant taisyklingai atliekamo judesio stereotipą, atrenkami klaidingi ir

skausmą iššaukiantys judesiai, kurie bus koreguojami. Nuolatinis taisyklingas judesio kartojimas

padeda greičiau jį įsisavinti, išmokti. Šioje stadijoje svarbu izoliuotai aktyvinti lokalių raumenų

sistemas ir išlaikyti neutralią padėtį juosmens–dubens srityje. Asmuo kasdien turi atlikti pratimus,

tolygiai didinant judesio atlikimo greitį, pritaikant progresijos lygius, taip pat laisvu metu skatinama

aerobinė veikla, pavyzdžiui, vaikščiojimas, kurio metu būtų išlaikyta taisyklinga juosmeninės stuburo

dalies neutrali padėtis. Judesių atlikimo metu privalu kontroliuoti kvėpavimo ritmą ir aktyvuoti

lokaliuosius raumenis. Visi aprašyti principai šioje stadijoje pagerina giliųjų raumenų tonusą ir

tolygiai formuojamas judesių atlikimo automatizmas.

3. Trečiasis lygis – judesių automatizmo stadija. Pagrindinis stadijos tikslas – judesių

valdymo savaimingumas (gebėjimas nesąmoningai atlikti išmoktus taisyklingus veiksmus). Asmuo

yra mokomas specialių pratimų, padedančių skatinti automatizmą kasdien atliekamų judesių metu.

Šios stadijos metu didžiausias dėmesys skriamas dinaminei stuburo stabilizacijos funkcijai.

Esant segmentinio nestabilumo atvejais yra efektyvu taikyti praktinį ir individualizuojamą

judesių mokymo modelį. Specialisto turimi praktiniai įgūdžiai, sugebėjimas įžvelgti ar atpažinti

klinikinę problemą ir gydomo asmens sveikatos būklė – visa tai turi įtakos teigiamam mokymo

modelio poveikiui [23].

21

2. TYRIMO METODIKA IR METODAI

Tyrimas vykdytas VšĮ Šakių ligoninėje, Fizinės medicinos ir reabilitacijos skyriuje. Jam

atlikti 2016 metų balandžio 15 dieną buvo gautas Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Bioetikos

centro leidimas (1 priedas). Tyrimo objektas – darbingo amžiaus moterų, dirbančių slaugytojomis,

juosmeninės stuburo dalies funkcijos rodikliai ir jų kaita.

2.1 Tiriamieji

Tiriamosios - VšĮ Šakių ligoninėje dirbančios slaugytojos. Tyrime dalyvavo 46 slaugytojos:

25 iš jų jautė AND skausmą, 21 iš jų turėjo juosmeninės stuburo dalies sutrikimų (sumažėjęs

mobilumas, stabilumas). Jauniausiai tyrimo dalyvei buvo 37 metai, vyriausiai – 61 metas. Tiriamosios

buvo įtrauktos į tyrimą pagal atrankos kriterijus: lytis – moteris; jaučiančios lėtinį AND skausmą

ir/arba turinčios juosmeninės stuburo dalies funkcijos sutrikimų (mobilumo, stabilumo, jėgos

ištvermės sumažėjimą), tačiau skausmo nejaučiančios; slaugytojos darbo stažas ne mažiau kaip 5

metai; 4-5 darbo dienos per savaitę; tiriamųjų subjektyvus skausmo pojūtis turėjo neviršyti 4–5 balų

(vidutinis) pagal SAS; neturinčios hipermobilumo juosmeninėje stuburo dalyje, širdies-kraujagyslių

sistemos sutrikimų; nevartojančios medikamentų.

2.2 Tyrimo organizavimas

Visos tyrimo dalyvės buvo supažindintos su jo tikslu ir eiga tyrimo pradžioje. Tyrimas

pradėtas gavus raštišką tiriamosios sutikimą bei leidus naudoti gautus duomenis moksliniais tikslais,

užtikrinant anonimiškumą.

Tyrimas pradėtas 2016 – 05 – 03 ir baigtas 2016 – 08 – 26. Buvo pakviestos 54 tiriamosios,

atitikusios atrankos kriterijus. Tyrimą sėkmingai užbaigė 46 moterys. Atranką praėjusios tiriamosios

suskirstytos į dvi grupes: 1 (tiriamąją) grupę (n=25) sudarė moterys, jaučiančios lėtinį AND skausmą

(amžiaus vidurkis - 47,4±7,3 metai, darbo stažo vidurkis - 20±6,5 metai); 2 (kontrolinę) grupę (n=21)

sudarė moterys, turinčios juosmeninės stuburo dalies funkcijos sutrikimų, bet AND skausmo

nejaučiančios (amžiaus vidurkis – 44,8±5,6 metai, darbo stažo vidurkis – 14,9±5,9 metai). Grupės

pagal pradinius ištyrimo duomenis buvo nehomogeniškos.

Abiejų grupių tiriamosios atliko po dvylika kineziterapijos užsiėmimų, 2 kartus per savaitę,

užsiėmimų trukmė - 45 min. Tiriamojoje grupėje taikyta programa su mokymu ir kiekvienai tiriamajai

specializuotų fizinių pratimų programa buvo individualizuojama ir dirbama 2-3 asmenų grupėse.

Kontrolinėje grupėje taikyta standartizuota pratimų programa ir dirbama didesnėse (5-7 asmenų)

grupėse. Prieš ir po poveikio metodų taikymo buvo vertinama: SAS ir Oswestry negalio klausimynas

(tiriamajai grupei); liemens (pilvo ir nugaros) raumenų jėgos statinė ištvermė; giliųjų liemens

22

raumenų aktyvacija ir stabilumas; liemens aktyvių judesių amplitudė; juosmeninės stuburo dalies

mobilumas; juosmens-dubens srities judesių valdymas.

Paskutinio etapo metu po dvylikos atliktų kineziterapijos užsiėmimų atliktas pakartotinis

testavimas. Gauti rezultatai statistinės analizės metodais apdoroti ir palyginti. Duomenys pateikti

apibendrintai.

3 pav. Tyrimo organizavimo schema

Tyrim

o o

rga

niz

avim

o

schem

a

Pak

artotin

io

testavim

o

rezultatai

54 tiriam

osio

s

pak

viesto

s į

tyrim

ą pag

al

atrank

os

kriteriju

s

Osw

estry n

egalio

s

ind

ekso

klau

simyn

as,

ank

etinė ap

klau

sa,

med

icinin

ės

doku

men

tacijos

apžv

alga

8 d

alyv

ės tyrim

o

eigoje p

asitrauk

ė

iš jo d

ėl

asmen

inių

priežasčių

46 tiriam

osio

s

Tiriam

oji

gru

pė

25 tiriam

osio

s,

jaučian

čios

AN

D sk

ausm

ą

Kon

trolin

ė

gru

pė

21 tiriam

oji,

nejau

čianti

skau

smo

Pir

min

is ištyrim

as

1.

Statin

ės pilv

o ir

nu

garo

s

raum

enų

jėgo

s ištv

ermės te

stai

2.

Gilių

jų liem

ens

raum

enų

stabilu

mo

ir

akty

vacijo

s vertin

imo

testai

3.

Liem

ens ak

tyvių

jud

esių

amp

litud

ės vertin

imas

4.

Juo

smen

inės

stub

uro

dalies

mo

bilu

mo

vertin

imas

5.

Juo

smen

s-

du

ben

s srities

jud

esių v

aldym

o

testai

12

KT

užsiėm

imų

taikan

t

specializu

otų

fizinių

pratim

ų

pro

gram

ą

12

KT

užsiėm

imų

taikan

t

stand

artizuotų

fizinių

pratim

ų

pro

gram

ą

Pak

artotin

io

testavim

o

rezultatai

Išvad

os

23

2.3 Tyrimo metodai

1.4.2. Mokslinės literatūros analizė

Analizuoti pasiekiami moksliniai šaltiniai, daugiausiai dėmesio skiriama naujai literatūrai

bei publikacijoms aukšto citavimo indekso žurnaluose. Taip pat daugelis straipsnių ieškota iš

„PubMed“ ir „Google Scholar“ mokslinių straipsnių bazių. Mokslinių šaltinių analizei taikytas 2006

– 2016 metų apribojimas. Naudota įvairiuose moksliniuose žurnaluose ir knygose rasta informacija,

padedanti atskleisti temą ir jos aktualumą.

1.4.2. Anketavimas

Anketavimas buvo taikomas norint sudaryti grupes. Tiriamosioms buvo pateiktas Oswestry

negalios indekso klausimynas, skirtas jų funkcinei būklei įvertinti (4 priedas) bei anketinė apklausa,

nustatanti darbo sąlygas, darbo patirtį, stažą, taip pat pateikiama skaičių analogijos skalė (SAS), skirta

įvertinti jaučiamo skausmo juosmeninėje stuburo dalyje intensyvumą (5 priedas).

1.4.2. Oswestry negalios indekso klausimynas

Oswestry negalios indeksas skirtas įvertinti nugaros skausmo įtaką tiriamųjų funkcinei

būklei įvairiose gyvenimo situacijose [58]. Klausimyną sudaro dešimt klausimų, iš kurių kiekvienas

turi šešis atsakymo variantus (A–F). Tiriamajam reikia pasirinkti vieną atsakymo variantą, kuris

labiausiai atspindi jo esamą būklę.

Visos Oswestry negalios indekso klausimyne esančios raidės atitinka tam tikrą balą nuo 0

iki 5: A – 0; B – 1; C – 2; D – 3; E – 4; F – 5. Surinkti balai sumuojami ir gaunamas rezultatas, kuomet

didžiausia balų suma (50 balų) reiškia didelį funkcijos sutrikimą (disfunkciją), žemiausias balas (0) -

rodo gerą funkcijos būklę. Gauta balų suma verčiama į procentinę dalį:

balų suma/50x100 = procentinė išraiška (proc.)

Surinktas balų skaičius demonstruoja skausmo įtaką tiriamo asmens funkcinei būklei. Kuo

balų skaičius didesnis, tuo skausmas stipriau veikia funkcinę būklę, kuo balas mažesnis – tuo ir įtaka

funkcinei būklei yra mažesnė. Atsižvelgiant į procentinę išraišką daroma galutinė išvada:

0–20 proc. – minimalus funkcijos pažeidimas;

21–40 proc. – vidutinis funkcijos pažeidimas;

41–60 proc. – sunkus funkcijos pažeidimas;

61–80 proc. – negalia;

81–100 proc. – lovos režimas/simuliuojami simptomai.

24

1.4.2. Medicininės dokumentacijos analizė

Prieš tyrimą buvo susipažinta su visų tiriamų slaugytojų medicinine dokumentacija, iš kurios

sužinota apie kiekvienos sveikatos būklę, nusiskundimus, buvo atsižvelgta į esančias ar buvusias ligas

ar susirgimus, atliktas operacijas. Tyrime dalyvauti buvo pakviestos tik tos moterys, kurioms skausmą

juosmeninėje stuburo dalyje sukėlė kaulų – raumenų sistemos sutrikimai, neurologinių pažeidimų

nustatyta nebuvo.

1.4.2. Liemens raumenų statinės jėgos ištvermės testavimas

Nuolat atliekant pasikartojančius ar ilgai trunkančius judesius, ypatingą reikšmę įgyja tokia

savybė kaip jėgos ištvermė. Taisyklingai atliekant judesį jėgos ištvermė padeda užtikrinti sugebėjimą

išlaikyti tam tikrą ilgalaikę padėtį.

Išskiriami du testai, vertinantys liemens raumenų statinės jėgos ištvermę:

Pilvo raumenų statinės jėgos ištvermės testas

Nugaros raumenų statinės jėgos ištvermės testas

Liemens raumenų statinė ištvermė buvo testuojama du kartus: prieš skirtingų fizinių pratimų

programų taikymą ir po taikymo.

1. Pilvo raumenų statinės jėgos ištvermės testas

Kraus – Weber testas skirtas vertinti pilvo raumenų statinę jėgos ištvermę. Pradinė testo

padėtis: tiriamoji guli nugara ant medicininės kušetės, kelių sąnariai sulenkti 90 laipsnių, klubo

sąnariai – 45 laipsnių kampu, rankos atpalaiduotos ir laisvai atremtos į kušetę. Testo metu tiriamoji

atlieka prisilenkimą, atkeliant galvą, pečius, mentes bei krūtinės ląstą, rankomis siekdama kelių (4

pav.). Pirštais liečiama viršutinė kelių girnelių dalis. Šią padėtį tiriamoji stengiasi išlaikyti kiek galima

ilgiau. Testo metu naudojamas chronometras ir laikas fiksuojamas, kai stebimas vienas ar daugiau

išvardintų veiksmų: tiriamosios pirštai praranda kontaktą su girnele, mentės pasiekia medicininę

kušetę, tiriamoji pati atsisako tęsti tyrimą arba pajutus skausmą.

4 pav. Pilvo raumenų jėgos ištvermės vertinimas statinės atlikties testu

25

2. Nugaros raumenų statinės jėgos ištvermės testas

Nugaros tiesiamųjų raumenų statinė jėgos ištvermė vertinama ITO testu. Pradinė testo

padėtis: tiriamoji guli pilvu ant medicininės kušetės. Testo metu, atkeliant krūtinkaulį per plaštaką

nuo kušetės ir išlaikant rankas priglaustas prie liemens, - atliekamas liemens tiesimo judesys (5 pav.).

Padėtis išlaikoma kiek galima ilgiau. Testo laikas fiksuojamas chronometru ir stabdomas krūtine

palietus medicininę kušetę, atsisakius tęsti tyrimą ar pajutus skausmą.

5 pav. Nugaros raumenų jėgos ištvermės vertinimas statinės atlikties testu

1.4.2. Giliųjų liemens raumenų stabilumo ir aktyvacijos testai naudojant slėgio

matavimo prietaisą „Stabilizer“

Skersinio pilvo ir liemens (skersinio pilvo ir dauginio) raumenų stabilumas tyrimo metu

vertintas specialiu prietaisu „Stabilizer“ („Chattanooga group“, JAV). „Stabilizer“ – 0,6 kg sveriantis

prietaisas, sudarytas iš trijų sekcijų pagalvėlės, manometro skalės ir pompos. Šio prietaiso vertinimo

tikslumas yra ± 3 mm Hg.

Testai, atliekami panaudojant slėgio matavimo prietaisą, įvertina, ar asmuo sugeba aktyvuoti

giliuosius raumenis ir ar geba juos išlaikyti aktyvuotus bent kurį laiką be jokių pokyčių.

Testų atlikimas buvo vertinamas ,,Stabilizer“ slėgio matavimo prietaiso pagalba su

grįžtamuoju ryšiu (6 pav.). Prietaisas buvo naudojamas įvertinti statinėje padėtyje atliekamus mažo

intensyvumo liemens raumenų judesius.

6 pav. Slėgio matavimo prietaisas „Stabilizer“

26

1. Skersinio pilvo raumens stabilumas (aktyvacija) gulint ant pilvo

Iki pirminio skersinio pilvo raumens (TrA) stabilumo vertinimo atlikimo, tiriamosios buvo

supažindintos su testu ir mokomos pajausti apatinės pilvo dalies raumenų įsitempimą čiuopiant

pirštais priekinio apatinio klubikaulio dyglio projekciją.

Pradinė testo padėtis: tiriamoji guli pilvu ant medicininės kušetės, galva ir kaklas išlaikomi

vidurio linijoje, rankos laisvai atremtos išilgai liemens. Prietaiso pagalvėlė dedama po apatine pilvo

dalimi lygiagrečiai su priekine klubikaulio skiauterės linija (7 pav.). Oro slėgis „Stabilizer“ prietaiso

matavimo skalėje pakeliamas iki 70 mm Hg. Testo metu tiriamoji lėtai įtraukia apatinę pilvo dalį,

vengiant kitų raumenų įsitempimo (pečių, nugaros, klubų ir dubens), nesulaikant kvėpavimo ir išlaiko

padėtį 10 s. Jei manometro skalės rodiklio pokytis neviršija 6 – 10 mm Hg vertinant nuo 70 mm Hg

slėgio normos ribos mažėjimo kryptimi, testas laikomas atliktu teisingai (raumuo yra „stabilus”), kitu

atveju, jei skalėje stebimi didesni pakitimai – testas atliekamas nepakankamai tiksliai - skersinis pilvo

raumuo yra neaktyvus ar neteisingai aktyvuojamas – testas vertinamas atliktu neteisingai (raumuo

yra „nestabilus“). Atliekami du bandymai, iš kurių fiksuojamas geresnis.

7 pav. Skersinio pilvo raumens stabilumo (aktyvumo) vertinimas gulint ant pilvo

2. Liemens raumenų stabilumo vertinimas

Svarbiausia skersinio pilvo ir dauginio raumenų funkcija yra stuburo stabilumo palaikymas,

kuris atliekamas šiems raumenims vienmomentiškai susitraukiant [5, 36]. Liemens (skersinio pilvo

ir dauginio) raumenų stabilumo vertinimas vykdomas atliekant sulenktos kojos kėlimo testą,

naudojant „Stabilizer“ prietaisą [72].

Pradinė testo padėtis: tiriamoji guli nugara ant medicininės kušetės, kelių sąnariai sulenkti

90 laipsnių kampu, galva ir kaklas išlaikomi vidurio linijoje, rankos laisvai atremtos išilgai liemens.

Prietaiso pagalvėlė dedama po juosmenine stuburo dalimi ir pripučiama iki 40 mm Hg. Testo metu

tiriamoji įtraukia pilvo raumenis ir lėtai pakelia sulenktą koją, išlaikant stabilumą dubens ir stuburo

srityje (8 pav.). Tiriamajai išlaikant liemens raumenų stabilumą atliekant kojos kėlimą, po minutės

pertraukos testas kartojamas keliant kitą sulenktą koją. Jei kojos kėlimo metu neišlaikomas liemens

raumenų stabilumas, vertinimas nutraukiamas neatliekant testo kita koja. Judesys kartojamas 2 kartus

ir fiksuojamas geresnis rezultatas. Jeigu slėgis skalėje pakyla 6 – 10 mm Hg – raumenys atlieka

27

stabilizacinę funkciją, ir testas vertinamas atliktu teisingai („stabilu“), o slėgiui nukritus žemiau

normos ribos – gilieji raumenys neatlieka stabilizacinės funkcijos, testas vertinamas atliktu

neteisingai („nestabilu“).

8 pav. Liemens (skersinio pilvo ir dauginio) raumenų stabilumo vertinimas atliekant

sulenktos kojos kėlimo testą

1.4.2. Liemens aktyvių judesių amplitudės vertinimas

Liemens aktyvių judesių amplitudės vertinimas atliktas naudojant inklinometrą. Testą sudaro

keturi judesiai: liemens lenkimas pirmyn, tiesimas atgal, lenkimas į dešinę ir kairę.

Liemens lenkimo matavimas (norma <87°) [73]:

A. Pradinė padėtis – stovint:

1. Inklinometro matavimo skalė nustatoma lygi nuliui Th12 - L1 projekcijoje;

B. Atlikimas:

2. Liemens lenkimas pirmyn rankų pirštais sienkiant grindis;

3. Kojos išlaikomos tiesios;

4. Fiksuojamas inklinometro matavimo skalės pokytis Th12 - L1.

Liemens tiesimo matavimas (norma <18°):

A. Pradinė padėtis – stovint:

1. Inklinometro matavimo skalė nustatoma lygi nuliui Th12 - L1 projekcijoje;

B. Atlikimas:

2. Liemens tiesimas atgal, išlaikant stabilų dubenį;

28

3. Fiksuojamas inklinometro matavimo skalės pokytis Th12 - L1.

Liemens lenkimo į dešinę ir į kairę matavimas (norma <24°):

A. Pradinė padėtis - stovint:

1. Inklinometro matavimo skalė nustatoma lygi nuliui Th9 - Th12 projekcijoje (ant keterinių

ataugų);

B. Atlikimas:

2. Liemens lenkimas į šalis (dešinę ir kairę), slenkant delnais išoriniu šlaunies paviršiumi žemyn;

3. Fiksuojamas inklinometro matavimo skalės pokytis Th 9 - Th 12.

1.4.2. Modifikuotas Šober‘o testas

Modifikuotas Šober‘o testas skirtas juosmeninės stuburo dalies mobilumo vertinimui.

Tiriamajai stuburo projekcijoje pažymimi trys taškai. Pirmas taškas - klubikaulių sparnus jungiančios

linijos centre (tarp ketvirto ir penkto juosmens (L4-L5) slankstelio); antras taškas - 10 cm aukščiau

pirmojo, trečias taškas – 5 cm žemiau pirmojo. Atstumas tarp antrojo ir trečiojo taškų lygus 15 cm.

Pradinė testo padėtis – stovima. Atllikimo metu tiriamoji pasilenkia į priekį per juosmeninę stuburo

dalį, kojos tiesios per kelių sąnarius (9 pav.). Išlaikant maksimalią pasilenkimo pirmyn padėtį,

naudojant centimetrinę juostelę, išmatuojamas atstumas tarp aukščiausio ir žemiausio taškų.

Reikšmė, kuri viršija pažymėtą 15 cm atstumą, yra modifikuoto Šober‘o testo rezultatas. Testas

laikomas neigiamu, esant 7 cm ar daugiau skirtumui, tai reiškia, jog juosmeninės stuburo dalies

29

mobilumas yra geras (atitinkantis normą). Priešingu atveju, išmatuotam atstumui esant mažesniam

nei 7 cm – testas laikomas teigiamu ir juosmeninės stuburo dalies mobilumas vertinamas kaip ribotas

(neatitinkantis normos).

9 pav. Modifikuotas Šober‘o testas (remiantis Karnath, 2003)

1.4.2. Juosmens-dubens srities judesių valdymo vertinimas

AND skausmo atsiradimo viena iš priežasčių gali būti sutrikęs judesių valdymas [74].

Atliktame tyrime buvo taikyti trys juosmens–dubens srities valdymo testai (angl. Movement

control tests), remiantis patentuotais Hannu Luomajoki metodais:

1. „Padavėjo pasilenkimas“ (angl. Waiters bows).

2. „Dubens pavertimas“ (angl. Pelvic tilt).

3. „Padėtis keturpėsčia“ (angl. Quadruped possition).

Testas vertinamas dviem balais: 0 - testas atliekamas klaidingai, 1 – testas atliekamas

teisingai. Pirmuoju bandymu neįvykdžius judesio, suteikiama galimybė pakartotį jį dar kartą. Pasak

autorių, testo atlikimo metu turėtų būti aiškiai matomas stuburas, dubuo, klubai ir apatinės galūnės,

todėl testo judesį geriausia atlikti dėvint tik apatinius drabužius [74].

Šie juosmens–dubens srities judesių valdymo testai padeda įvertinti tiriamųjų sugebėjimą

taisyklingai ir tolygiai paskirstyti juosmeninei stuburo daliai tenkančią apkrovą, išlaikant juosmens

sritį neutralią ir stabilią atliekamų judesių metu.

1. Testas „Padavėjo pasilenkimas“

Pradinė testo padėtis: tiriamoji stovi per kelių sąnarius truputį sulenktomis kojas, pėdos

pastatytos dubens plotyje, rankos nuleistos prie šonų žemyn, galvos padėtis išlaikoma tiesi,

kvėpavimas nesulaikomas, ramus. Testo metu tiriamoji atlieka liemens lenkimo pirmyn judesį,

išlaikant juosmens-dubens sritį neutralioje padėtyje (10 pav.). Atlikus liemens judesį ir įvertinus testą,

tiriamoji vėl grįžta į pradinę testo padėtį. Jei juosmens-dubens neutrali padėtis yra išlaikoma viso

testo atlikimo metu – testas laikomas atliktu tesingai ir vertinamas vienu balu.

30

10 pav. Testas „PP“ (1 – pradinė padėtis, 2 – baigtinė padėtis)

2. Testas „Dubens pavertimas“

Pradinė testo padėtis: tiriamoji stovi per kelių sąnarius truputį sulenktomis kojas, pėdos

pastatytos dubens plotyje, rankos nuleistos prie šonų žemyn, galvos padėtis išlaikoma tiesi,

kvėpavimas nesulaikomas, ramus. Testo metu tiriamoji atlieka dubens pavertimo atgal judesį. Atlikus

šį judesį ir įvertinus testą, tiriamoji grįžta į pradinę testo padėtį. Atliekant judesį, svarbu išlaikyti kojas

nejudrioje ir krūtininę stuburo dalį neutralioje padėtyse (11 pav.). Jei kojos ir krūtinės sritis

neišlaikomos neutralioje, nejudrioje padėtyje, testas laikomas atliktu neteisingai ir vertinamas nuliu.

11 pav. Testas „DP“ (1 – pradinė padėtis, 2 – baigtinė padėtis)

3. Testas „Padėtis keturpėsčia“

Pradinė testo padėtis: padėtis ant keturių, kojos sulenktos per klubų ir kelių sąnarius 90

laipsnių kampu, plaštakos atremtos pečių, keliai – dubens plotyje. Testo atlikimo metu tiriamoji visu

kūnu pasvyra pirmyn pernešdama kūno svorį ant rankų, padėtis išlaikoma įvertinimui ir tiriamoji

grįžta į pradinę testo padėtį. Tiriamoji atlieka antrą judesį atgal, pernešdama kūno svorį ant kojų,

padėtis išlaikoma įvertinimui ir tiriamoji vėl grįžta į pradinę testo padėtį. Atliekant judesį svarbu

išlaikyti juosmens–dubens sritį kuo stabilesnė ir nejudrią, neutralioje padėtyje (12 pav). Jei juosmens-

dubens sritis išlaikoma neutrali atliekant abu svorio pernešimo judesius, testas laikomas atliktu

teigiamai ir vertinamas vienu balu.

31

12 pav. Testas „PK“ (1 – pradinė padėtis, 2,3 – baigtinės padėtys)

1.4.2. Matematinė statistinė analizė

Duomenims analizuoti taikyta SPSS 22.0 programa. Duomenys pateikti kaip aritmetinis

vidurkis±standartinis nuokrypis. Dviejų nepriklausomų grupių palyginimui taikytas neparametrinis

Mano Vitnio kriterijus, o dviejų priklausomų grupių - neparametrinis Vilkoksono kriterijus.

Kokybinių rodiklių skirtumų reikšmingumas priklausomose imtyse buvo skaičiuojamas Mcnemaro

kriterijumi, o nepriklausomose imtyse - Chi kvadrato (χ2) kriterijumi. Skirtumai, kai p<0,05 buvo

laikyti statistiškai reikšmingais.

1.4.2. Specializuotų fizinių pratimų programa

Specializuotų fizinių pratimų programa, padedanti grąžinti sutrikusią juosmeninės dalies

funkciją, buvo sudaryta remiantis gautais pradinio ištyrimo rezultatais. Pratimų programos pagrindą

sudarė juosmens - dubens stabilumo ir juosmens mobilumo pratimai. Specializuotų fizinių pratimų

programa taikyta 12 kartų po 45 minutes, 2 kartus per savaitę. Tiriamojoje grupėje specializuoti

pratimai buvo parenkami individualiai kiekvienai tiriamajai ir atliekami 2-3 asmenų grupėse.

Užsiėmimą sudarė trys dalys: apšilimas, mobilizaciniai judesiai (5 min.), pagrindinė dalis – 35 min.

ir tempimo pratimai, atsipalaidavimas (5 min.). Pagrindinių juosmeninės stuburo dalies lavinimo

judesių pratimai buvo atliekami įvairiose padėtyse (gulint ant nugaros/pilvo, keturpėsčia, sėdint,

stovint), be ir su pagalbinėmis priemonėmis. Pirmųjų užsiėmimų metu buvo mokoma rasti neutralią

juosmeninę stuburo dalį, pajausti dubens judesius, mokomas pilvo įtraukimo manevras (angl.

hollowing), siekiant sukelti skersinio pilvo raumens susitraukimą, taisyklingai atlikti pratimus,

išlaikant raumenų įtempimą ir neutralią juosmeninės stuburo dalies padėtį bei derinti judesius su

kvėpavimu. Pratimai individualizuojami atsižvelgiant į tiriamosios fizinį pratimų toleravimą (taikoma

pratimų regresija/progresija), judesiai atliekami iki nugaros skausmo ribos. Pratimų sudėtingumas

palaipsniui didinamas panaudojant pratimų progresijas, taikant pagalbines priemones (nestabilias

platformas), keičiant padėtis (6 priedas).

32

Siekiant grąžinti juosmeninės stuburo dalies funkciją arba norint užkirsti kelią disfunkcijai

dar labiau vystytis, tyrimo eigoje didelis dėmesys buvo skiriamas stuburo stabilumui gerinti, judesių

atlikimo kokybei, judesių sklandumui, adekvačių pastangų išvystymui, judesių kontrolei ne tik

pradinėje ar baigtinėje fazėje, tačiau viso pratimo metu. Atlikti tyrimai teigia, kad norint gydyti AND

skausmą jį mažinant, visų pirma reikėtų mokyti, gilinti asmens suvokimą apie taisyklingą judesį ir

parodyti, kaip tinkamai stiprinti tuos raumenis, kurie yra atsakingi užtikrinant juosmens-dubens

srtities stabilumą. [74].

Užsiėmimuose, atliekant fizinių pratimų programas, bandėme taikyti išvardintus principus:

1. Stuburo surikiavimas (optimalios, adekvačios kiekvienos stuburo srities atsparumo resursams

suradimas, paskirstant apkrovos jėgų srautus išilgai stuburo):

a. neutraliose padėtyse, išlaikant neutralius fiziologinius stuburo linkius – be papildomų apkrovų

ar esant nežymioms apkrovoms, atliekant judesius įprastinėse padėtyse (gulint, keturpėsčia,

sėdint, stovint);

b. „darbinėse“ padėtyse – esant papildomai apkrovai.

2. Stuburo stabilumas - aktyvuojant giliuosius liemens raumenis, optimalios, adekvačios apkrovos

(statinės ar dinaminės, momentinės ar ilgai trunkančios) išlaikymas.

3. Galūnių ir liemens judesių valdymas (atliekami sklandūs ir tikslūs judesiai galūnėmis, išlaikant

stuburo surikiavimą ir stabilumą).

Užsiėmimų metu buvo formuojami įgūdžiai, kuriuos įvaldžius skatinamas automatinis jų atlikimas

negalvojant apie tai, motyvuojama išmoktus pratimo atlikimo principus nepamiršti naudoti ir

kasdienės veiklos bei profesinių judesių atlikime.

Standartizuotą fizinių pratimų programą sudarė 12 juosmens - dubens stabilumą ir juosmens

mobilumą lavinančių pratimų. Kiekviena kontrolinės grupės tiriamoji turėjo po 12 užsiėmimų, kurių

trukmė – 45 min. Pratimų intensyvumas – vidutinis, pakartojimų skaičius – didėjantis, iki 10-12

pakartojimų. Programos struktūra buvo tokia pati kaip ir specializuotų fizinių pratimų programos,

kiekvieną užsiėmimą sudarė trys dalys. Visos grupės moterys atliko tą pačią programą, buvo dirbama

didesnėse (5-7 asmenų) grupėse.

33

3. REZULTATAI

3.1. Tiriamųjų pasiskirstymas pagal amžių ir darbo stažo trukmę

Prieš tyrimo atlikimą buvo įvertintas tiriamųjų amžius. Specializuoto poveikio grupėje

slaugytojų amžiaus vidurkis buvo 47,4±7,3 metai, specializuoto poveikio grupėje - 44,8±5,6 metai

(13 pav.). Skirtumas nėra statistiškai reikšmingas (U=210; p=0,246).

13 pav. Tyrime dalyvavusių slaugytojų amžiaus vidurkių pasiskirstymas grupėse

Taip pat tiriamosios turėjo įvardinti slaugytojos darbo stažo trukmę. Specializuoto poveikio

grupėje slaugytojų darbo stažo vidurkis siekė 20±6,5 metų, tuo tarpu specializuoto poveikio grupėje

darbo stažo vidurkis buvo mažesnis - 14,9±5,9 metai (14 pav.). Tiriamųjų pasiskirstymas pagal darbo

stažą yra nevienodas, grupės nehomogeniškos (U=160; p=0,023).

14 pav. Tyrime dalyvavusių slaugytojų darbo stažo vidurkių pasiskirstymas grupėse (* – p<0,05

lyginant skirstinius)

35

40

45

50

55

Am

žiu

s (m

eta

i)

Specializuoto

poveikio grupė

Standartizuoto

poveikio grupė

5

10

15

20

25

30

Da

rbo

sta

žas

(met

ai)

Specializuoto

poveikio grupė

Standartizuoto

poveikio grupė

*

34

3.2. AND skausmo vertinimas

Tiriamojoje grupėje, kuriai taikyta specializuotų fizinių pratimų programa, prieš ir po

programos poveikio taikymo buvo vertintas skausmo intensyvumas juosmeninėje stuburo dalyje

naudojant skaičių analogijos skalę (SAS).

Išanalizavus jaučiamo juosmeninės stuburo dalies skausmo intensyvumą, nustatyta, jog

pirminio ištyrimo metu specializuoto poveikio grupė vidutiniškai jautė 3,16±1,1 balų skausmą.

Pakartotinio ištyrimo metu, kuris atliktas po dvylikos užsiėmimų, taikant programą, skausmo

intensyvumo vidurkis statistiškai reikšmingai pakito ir sumažėjo iki 1,96±1,2 balo (Z=-3,477;

p=0,001) (15 pav.).

15 pav. Specializuotų fizinių pratimų programos grupės skausmo intensyvumo rezultatų kaita

lyginant rodiklius prieš ir po fizinių pratimų programos taikymo (* – p<0,05 lyginant skirstinius)

3.3. Oswestry negalios indekso klausimynas

Specializuotų fizinių pratimų grupės tiriamųjų funkcinė būklė, naudojant Oswestry negalios

indekso klausimyną, buvo vertinta du kartus: tyrimo pradžioje ir pabaigoje. Klausimynas parodė,

kokią įtaką skausmas daro tiriamųjų funkcinei būklei.

Oswestry negalios indekso vidurkis pirminio ištyrimo metu siekė 16,9±4,3 balo. Po atliktų

dvylikos kineziterapijos užsiėmimų, pakartotinio ištyrimo metu Oswestry negalios indekso surinktų

balų sumos vidurkis statistiškai reikšmingai sumažėjo iki 9,6±3,6 balo (Z=-3,901; p<0,001) (16 pav.).

0

0,5

1

1,5

2

2,5

3

3,5

4

4,5

Prieš Po

Sk

au

sma

s (b

ala

i)

Specializuoto

poveikio grupė

*

35

16 pav. Specializuotų fizinių pratimų programos grupės Oswestry negalios indekso klausimyno

rezultatų kaita lyginant rodiklius prieš ir po fizinių pratimų programos taikymo (* – p<0,05

lyginant skirtinius)

3.4. Liemens raumenų statinės jėgos ištvermės vertinimas

Liemens raumenų statinės jėgos ištvermės testavimas atliekamas dviem - pilvo ir nugaros

raumenų statinės jėgos ištvermės – testais.

Analizuojant statinės pilvo raumenų jėgos ištvermės rezultatus nustatyta, kad specializuotų

fizinių pratimų grupės rezultatų vidurkis pirminio ištyrimo metu buvo 10,4±5,1 s. Tyrimo pabaigoje

atliktas pakartotinis ištyrimas, kurio gauti duomenys demonstruoja, kad statinės pilvo raumenų jėgos

ištvermės vidurkis siekė 15,9±9,5 s. Nustatytas statistiškai reikšmingas specializuotų fizinių pratimų

grupės pilvo raumenų jėgos ištvermės rezultatų pagerėjimas tarp pirminio ir pakartotinio testavimo

rezultatų (Z=-2,697; p=0,007) (17 pav.).

Standartizuotų fizinių pratimų grupės pilvo raumenų jėgos ištvermės vidurkis pirminio

ištyrimo metu siekė 16,7±8,4 s. Pakartotinio ištyrimo metu, po dvylikos užsiėmimų poveikio, pilvo

raumenų jėgos ištvermės vidurkis padidėjo iki 19,8±9,1 s. ir buvo statistiškai patikimas lyginant jį su

pirminio testavimo rezultatų duomenimis (Z=-2,326; p=0,02) (17 pav.).

17 pav. Specializuotų ir standartizuotų fizinių pratimų programos grupių pilvo raumenų

statinės jėgos ištvermės rezultatų kaita (* – p<0,05 lyginant skirstinius)

0

5

10

15

20

25

Prieš Po

Osw

estr

y i

nd

eksa

s (b

ala

i)

Specializuoto

poveikio

grupė

*

36

Analizuojant rezultatų vidutinių reikšmių pokytį ir jį pavertus procentine išraiška

apskaičiuota, kad specializuoto poveikio grupės rezultatai pagerėjo 52,8 proc. skaičiuojant nuo

pradinių duomenų reikšmės, tuo tarpu standartizuoto poveikio grupėje – 18,6 proc. Lyginant abiejų

grupių rezultatų pokyčius procentais po taikytų skirtingų poveikio programų nustatyta, kad tiek

specializuotų, tiek standartizuotų fizinių pratimų programos pagerino statinės pilvo raumenų jėgos

ištvermės rezultatus, tačiau pagerėjimas tarp grupių nebuvo toks žymus, kad būtų laikomas statistiškai

reikšmingu (U=235,5; p=0,55).

Analizuojant statinės nugaros raumenų jėgos ištvermės rezultatus gauta, kad specializuotų

fizinių pratimų grupės rezultatų vidurkis tyrimo pradžioje buvo 18,5±7,6 s. Atlikus pakartotinį

ištyrimą gautas statinės nugaros raumenų jėgos ištvermės vidurkio padidėjimas iki 23,6±7,3 s.

Nustatyta statistiškai reikšminga specializuotų fizinių pratimų grupės nugaros raumenų jėgos

ištvermės rezultatų kaita tarp pirmo ir antro ištyrimo rodiklių (Z=-2,920; p=0,003) (18 pav.).

Standartizuotų fizinių pratimų grupės nugaros raumenų jėgos ištvermės vidurkis pirminio

ištyrimo metu siekė 23,8±10,2 s. Pakartotinio ištyrimo metu nugaros raumenų jėgos ištvermės

vidurkis padidėjo iki 26,6±12,6 s. ir šis skirtumas buvo laikomas statistiškai patikimu lyginant jį su

pirminio testavimo rezultatais (Z=-2,849; p=0,004) (18 pav.).

18 pav. Specializuotų ir standartizuotų fizinių pratimų programos grupių nugaros

raumenų statinės jėgos ištvermės rezultatų kaita (* – p<0,05 lyginant skirstinius)


apskaičiuota, kad specializuoto poveikio grupės rezultatai pagerėjo 27,6 proc. skaičiuojant nuo

pradinių duomenų reikšmės, tuo tarpu standartizuoto poveikio grupėje – 11,7 proc. Lyginant abiejų

grupių rezultatų pokyčius po taikytų skirtingų poveikio programų nustatyta, kad tiek specializuotų,

tiek standartizuotų fizinių pratimų programos pagerino statinės nugaros raumenų jėgos ištvermės

rezultatus, tačiau pagerėjimas lyginant tarp grupių nebuvo toks žymus, jog būtų laikomas statistiškai

reikšmingu (U=232; p=0,51).

37

3.5. Giliųjų liemens raumenų stabilumo vertinimas, naudojant slėgio matavimo

prietaisą „Stabilizer“

1. Skersinio pilvo raumens stabilumo vertinimo rezultatai gulint ant pilvo

Analizuojant skersinio pilvo raumens stabilumo duomenis pirmojo testavimo metu prieš

tyrimą, atliekant testą gulint ant pilvo, skersinio pilvo raumens stabilumas specializuotų fizinių

pratimų programos grupėje nustatytas 24 proc. tiriamųjų, tuo tarpu nestabilumas nustatytas 76 proc.

grupės tiriamųjų. Antrojo, pakartotinio, testavimo metu rezultatai ženkliai pagerėjo: šio raumenes

stabilumo išlaikymas nustatytas 80 proc. tiriamųjų, o nestabilumas sumažėjo iki 20 proc. tiriamųjų.

Skersinio pilvo raumens stabilumo rezultatų kaitą galime laikyti statistiškai reikšminga (p<0,001) (19

pav.).

19 pav. Skersinio pilvo raumens stabilumo kaita prieš ir po specializuotų fizinių pratimų

programos taikymo (* - p<0,05 lyginant skirstinius)

Analizuojant skersinio pilvo raumens stabilumo duomenis pirmojo ištyrimo metu, atliekant

testą gulint ant pilvo, skersinio pilvo raumens stabilumą standartizuotų fizinių pratimų grupėje išlaikė

28,6 proc. tiriamosios, o šio raumens stabilumo testo metu neišlaikė – 71,4 proc. tiriamosios. Po

atlikto pakartotinio testavimo tyrimo pabaigoje, raumens stabilumas nustatytas 52,4 proc. tiriamųjų,

o nestabilumas – 47,6 proc., ir ši duomenų kaita nėra statistiškai reikšminga (p=0,063) (20 pav.).

20 pav. Skersinio pilvo raumens stabilumo kaita prieš ir po standartizuotų fizinių

pratimų programos taikymo

0

20

40

60

80

100

120

Prieš Po

Pa

sisk

irst

ym

as

(pro

c.)

Stabilu

Nestabilu

38

Palyginus abiejų tiriamų grupių skersinio pilvo raumens stabilumo rezultatų vidutinių

reikšmių pokytį galima teigti, jog po taikytų skirtingų poveikio metodų abiejose grupėse stebima

rezultatų gerėjimo tendencija: specializuoto poveikio grupėje vidurkis padidėjo 56 proc.,

standartizuoto poveikio grupėje – 23,8 proc. Tyrimo rezultatai parodė specializuoto poveikio

programos grupės pranašumą ir šis rezultatų pasikeitimas laikomas statistiškai reikšmingu (p=0,027)

(21 pav.).

21 pav. Skersinio pilvo raumens stabilumo vidutinių reikšmių pokytis po skirtingų fizinių pratimų

programų taikymo (*- p<0,05 lyginant skirstinius)

2. Liemens raumenų stabilumo vertinimas atliekant sulenktos kojos kėlimo testą gulint ant

nugaros

Vertinant liemens raumenų stabilumą atliekant sulenktos kojos kėlimo testą, specializuotų

fizinių pratimų grupėje prieš programos taikymą taisyklingai testą atliko ir išlaikė liemens stabilumą

16 proc. tiriamųjų, kai 84 proc. tiriamųjų liemens raumenų stabilumo neišlaikė. Po programos

taikymo 48 proc. moterų sėkmingai atliko liemens stabilumo testą, o raumenų nestabilumas įvertintas

52 proc. moterų. Stebima tendencija, jog liemens raumenų stabilumo rodikliai padidėjo ir ši kaita yra

statistiškai reikšminga (p=0,008) (22 pav.).

22 pav. Liemens raumenų stabilumo kaita prieš ir po specializuotų fizinių pratimų

programos taikymo (* - p<0,05 lyginant skirstinius)

39

Vertinant liemens raumenų stabilumą sulenktos kojos kėlimo testu, standartizuotų fizinių

pratimų grupėje prieš programos taikymą 33,3 proc. tiriamųjų atliko testą išlaikydamos liemens

stabilumą, kai stabilumo neišlaikė 66,7 proc. tiriamųjų. Po programos taikymo 47,6 proc. moterų

sėkmingai atliko liemens stabilumo testą, o 52,4 proc. moterų įvertintas liemens raumenų

nestabilumas. Ši skersinio pilvo raumens stabilumo kaita nėra statistiškai reikšminga (p=0,250) (23

pav.).

23 pav. Liemens raumenų stabilumo kaita prieš ir po standartizuotų fizinių pratimų

programos taikymo

Palyginus abiejų tiriamų grupių liemens raumenų stabilumo rezultatų vidutinių reikšmių

pokytį atliekant sulenktos kojos kėlimo testą, galima sakyti, jog po programų taikymo abiejose

grupėse stebima rezultatų reikšmių didėjimo tendencija: specializuoto poveikio grupėje vidurkis

padidėjo 32 proc., standartizuoto poveikio – 14,3 proc. Tačiau šis rezultatų pagerėjimas nėra

statistiškai reikšmingas (p=0,161). Jie rodo nežymų specializuotų fizinių pratimų programos grupės

pranašumą.

3.6. Liemens aktyvių judesių amplitudės vertinimas

Visoms tiriamosioms prieš ir po fizinių pratimų programų taikymo inklinometru buvo

vertinama liemens aktyvių judesių amplitudė pagal šiuos rodiklius: lenkimasis į priekį, tiesimasis

atgal, šoninis lenkimasis į dešinę ir šoninis lenkimasis į kairę.

Išanalizavus specializuotų fizinių pratimų programos grupės tiriamųjų rezultatus pirminio

tyrimo metu buvo nustatyta, kad liemens lenkimo amplitudės vidurkis siekė 58,7±6,9 laipsnius.

Pakartotinio tyrimo metu, atliktu po dvylikos užsiėmimų, taikant programą, liemens lenkimo vidurkis

statistiškai reikšmingai padidėjo iki 61,9±8,2 laipsnių (Z=-3,071; p=0,002) (25 pav.).

Standartizuotų fizinių pratimų programos grupės tiriamųjų liemens lenkimo vidurkis

pirminio tyrimo metu buvo 65,7±7,9 laipsniai. Atlikus antrąjį, pakartotinį, tyrimą grupės tiriamųjų

0

20

40

60

80

100

120

Prieš Po

Pa

sisk

irty

ma

s (p

roc.

)

Stabilu

Nestabilu

40

liemens lenkimo vidurkis nežymiai padidėjo iki 66,5±8,2 laipsnių, statistiškai patikimas skirtumas

gautas nebuvo (Z=-1,706; p=0,08) (25 pav.).

25 pav. Liemens lenkimo amplitudės rezultatų kaita prieš ir po skirtingų fizinių pratimų



apskaičiuota, kad specializuoto poveikio grupės liemens lenkimo amplitudės rezultatai pagerėjo 5,5

proc. skaičiuojant nuo pradinių duomenų reikšmės, tuo tarpu standartizuoto poveikio grupėje – 1,2

proc. Palyginus abiejų grupių rezultatų vidutinių reikšmių pokyčius po skirtingų programų taikymo,

nustatyta, kad specializuotų fizinių pratimų programos naudojimas labiau padidino (U=177,5;

p=0,048) lenkimosi į priekį amplitudę nei standartizuotų fizinių pratimų programos taikymas (26

pav.).

26 pav. Liemens lenkimo amplitudės vidutinių reikšmių pokytis po skirtingų fizinių pratimų


Specializuotų fizinių pratimų programos grupės tiriamųjų tiesimosi atgal amplitudės

vidurkis tyrimo pradžioje buvo 16,6±2,7 laipsniai, tyrimo pabaigoje – 18,1±3,1 laipsniai ir buvo

nustatytas statistiškai reikšmingas skirtumas (Z=-2,828; p=0,005) (27 pav.).

41

Standartizuotų fizinių pratimų programos grupės tiriamųjų tiesimosi atgal amplitudės

vidurkis prieš tyrimą buvo 18,7±1,9 laipsniai ir tyrimo pabaigoje liemens tiesimo amplitudės vidurkis

statistiškai reikšmingai padidėjo iki 19,6±2,3 laipsnių (Z=-2,702; p=0,007) (27 pav.).

27 pav. Liemens tiesimo amplitudės rezultatų kaita prieš ir po skirtingų fizinių pratimų programų

taikymo (*- p<0,05 lyginant skirstinius)


apskaičiuota, kad specializuoto poveikio grupės liemens tiesimo amplitudės rezultatai pagerėjo 9

proc. skaičiuojant nuo pradinių duomenų reikšmės, tuo tarpu standartizuoto poveikio grupėje – 4,8

proc. Lyginant abiejų grupių tiriamųjų tiesimosi atgal amplitudės rezultatų pokyčius po skirtingų

programų taikymo nenustatytas statistiškai reikšmingas skirtumas (U=241,5; p=0,636).

Išanalizavus specializuotų fizinių pratimų programos grupės tiriamųjų rezultatus buvo

nustatyta, kad liemens lenkimosi į dešinę pusę amplitudės vidurkis siekė 27,7±3,4 laipsnius.

Pakartotinio tyrimo metu, kuris buvo atliktas po dvylikos užsiėmimų, taikant fizinę programą,

liemens lenkimosi į dešinę vidurkis statistiškai reikšmingai pagerėjo iki 28,9±3,7 laipsnių (Z=-3,102;

p=0,002) (28 pav.).

Standartizuotų fizinių pratimų programos grupės tiriamųjų liemens lenkimosi į dešinę pusę

amplitudės vidurkis pirminio ištyrimo metu buvo 26,1±2,9 laipsniai. Atlikus pakartotinį ištyrimą

tiriamųjų liemens lenkimosi į dešinę amplitudės vidurkis statistiškai reikšmingai pakito, padidėjo iki

27±3,4 laipsnių (Z=-2,485; p=0,013) (28 pav.).

42

28 pav. Liemens lenkimo į dešinę amplitudės rezultatų kaita prieš ir po skirtingų fizinių pratimų



apskaičiuota, kad specializuoto poveikio grupės liemens lenkimo į dešinę amplitudės rezultatai

pagerėjo 4,3 proc. skaičiuojant nuo pradinių duomenų reikšmės, tuo tarpu standartizuoto poveikio

grupėje – 3,4 proc. Palyginus abiejų grupių tiriamųjų liemens lenkimo į dešinę amplitudės rezultatų

pokyčius po skirtingų programų taikymo nebuvo nustatytas statistiškai reikšmingas skirtumas

(U=257,5; p=0,91).

Vertinant specializuotų fizinių pratimų programos grupės tiriamųjų liemens lenkimosi į kairę

rezultatus, gautas amplitudės vidurkis siekė 27,3±3,4 laipsnius. Pakartotinio tyrimo metu liemens

lenkimosi į kairę vidurkis statistiškai reikšmingai padidėjo iki 27,8±3,3 laipsnių (Z=-2,582; p=0,01)

(29 pav.).

Standartizuotų fizinių pratimų programos grupės tiriamųjų liemens lenkimosi į kairę pusę

amplitudės vidurkis pirminio ištyrimo metu siekė 26,9±3,4 laipsnius. Atlikus pakartotinį ištyrimą

tiriamųjų liemens lenkimosi į kairę amplitudės vidurkis statistiškai reikšmingai padidėjo iki 27,9±4,3

laipsnių (Z=-2,510; p=0,012) (29 pav.).

29 pav. Liemens lenkimo į kairę amplitudės rezultatų kaita prieš ir po skirtingų fizinių pratimų


43


apskaičiuota, kad specializuoto poveikio grupės liemens lenkimo į kairę amplitudės rezultatai

pagerėjo 1,8 proc. skaičiuojant nuo pradinių duomenų reikšmės, tuo tarpu standartizuoto poveikio

grupėje – 3,7 proc. Lyginant abiejų grupių tiriamųjų liemens lenkimo į kairę amplitudės rezultatų

vidutinių reikšmių pokyčius po skirtingų fizinių pratimų programų taikymo nenustatytas statistiškai

reikšmingas skirtumas (U=191; p=0,107).

3.7. Juosmeninės stuburo dalies mobilumo vertinimas modifikuotu Šober‘o testu

Vertinant juosmeninės stuburo dalies mobilumą prieš specializuotų fizinių pratimų

programos taikymą, atstumas, viršijantis stuburo projekcijoje pažymėtą 15 cm atstumą, buvo 5,6±0,8

cm. Tai rodo, jog juosmeninės stuburo dalies mobilumas pirminio testavimo metu buvo ribotas

(neatitinkantis normos) ir testas įvertinamas teigiamai. Po dvylikos užsiėmimų, taikant specializuotus

fizinius pratimus, nustatytas atstumas, viršijantis 15 cm atstumą, buvo 6,9±1,4 cm – testas laikomas

teigiamas. Lyginant rezultatų kaitą prieš ir po programos taikymo nustatyta, kad dvylikos užsiėmimų

specializuotų fizinių pratimų praktika statistiškai reikšmingai padidina juosmeninės stuburo dalies

mobilumą, stebimas centimetrų reikšmių padidėjimas ir artėjimas link normos ribų (Z=-3,733;

p<0,001) (30 pav.).

Vertinant juosmeninės stuburo dalies mobilumo rodiklius prieš standartizuotų fizinių

pratimų programos taikymą, atstumas, kuris viršijo stuburo projekcijoje pažymėtą 15 cm atstumą,

buvo 5,7±0,8 cm. Testo rezultatas rodo, jog juosmeninės stuburo dalies mobilumas pirminio

vertinimo metu buvo ribotas - testas teigiamas. Po standartizuoto poveikio taikymo, atstumas,

viršijantis nugaroje pažymėtą 15 cm atstumą, buvo 6,1±0,8 cm - testas laikomas teigiamas. Vertinant

gautus rezultatus galima teigti, kad po dvylikos užsiėmimų, taikant standartizuotus fizinius pratimus,

juosmeninės stuburo dalies mobilumo rezultatų reikšmės pakito statistiškai reikšmingai (Z=-3,181;

p=0,001) ir stebimas centimetrų reikšmių artėjimas link normos (30 pav.).

30 pav. Modifikuoto Šober’o testo rezultatų kaita prieš ir po specializuotų ir

standartizuotų fizinių pratimų programų taikymo(* - p<0,05 lyginant skirstinius)

44

Analizuojant juosmeninės stuburo dalies mobilumo rezultatų vidutinių reikšmių pokytį,

išreikštus procentine išraika, po dviejų skirtingų programų taikymo nustatėme, jog ir specializuotų,

ir standartizuotų fizinių pratimų programa veiksmingai padidino juosmeninės stuburo dalies

mobilumą (specializuota programa: 23,2 proc.; standartizuota programa: 7 proc.), tačiau vertinant

rezultatų pokyčius tarp abiejų taikytų fizinių pratimų programų nustatėme, jog specializuotų fizinių

pratimų atlikimas padidino juosmeninės stuburo dalies mobilumą efektyviau negu standartizuotų

(U=130,5; p=0,003) (31 pav.).

31 pav. Modifikuoto Šober’o testo rezultatų vidutinių reikšmių pokytis po skirtingų fizinių

pratimų programų taikymo (*- p<0,05 lyginant skirstinius)

3.8. Juosmens – dubens srities judesių valdymo testai

1. Testas „Padavėjo pasilenkimas“

Po specializuotos fizinių pratimų programos taikymo tiriamojoje grupėje atlikus juosmens–

dubens srities judesių valdymui skirtą testą „PP“, gauti rezultatai buvo palyginti su šios grupės

pirmojo testavimo rezultatais. Atlikus pirminį ištyrimą nustatyta, kad 84 proc. tiriamųjų nesugebėjo

atlikti „PP“ testo taisyklingai ir tik 16 proc. tiriamųjų buvo įvertintos teigiamai. Po dvylikos

užsiėmimų buvo atliktas pakartotinis ištyrimas, kurio rezultatai parodė, jog 60 proc. tiriamųjų buvo

įvertintos neigiamai ir 40 proc. – teigiamai. Skirtumas tarp šių rodiklių statistiškai reikšmingas

(p=0,031) (32 pav.).

45

32 pav. Specializuotų fizinių pratimų programos grupės juosmens–dubens srities judesių

valdymo „PP“ testo prieš ir po programos taikymo rezultatų kaitos palyginimas (*- p<0,05


Įvykdžius pirmąjį tyrimą buvo nustatyta, kad 76,2 proc. kontrolinės grupės, kuriai taikyta

standartizuotų fizinių pratimų programa, moterų atliko „PP“ testą netaisyklingai ir tik 23,8 proc.

tiriamųjų buvo įvertintos teigiamai. Atlikus dvylika kineziterapijos užsiėmimų, pakartojome „PP“

testavimą ir nustatėme, jog 61,9 proc. tiriamųjų buvo įvertintos neigiamai, o 38,1 proc. – teigiamai.

Lygindami rezultatus matome nežymų judesių valdymo rezultatų pagerėjimą po programos taikymo,

tačiau teigti, jog jis yra statistiškai reikšmingas, negalime (p=0,250) (33 pav.).

33 pav. Standartizuotų fizinių pratimų programos grupės juosmens–dubens srities

judesių valdymo „PP“ testo prieš ir po programos taikymo rezultatų kaitos palyginimas

Palyginus abiejų poveikio grupių pirminio ir pakartotinio ištyrimo rezultatų pokytį galima

teigti, jog po dvylikos užsiėmimų judesių valdymas labiau pagerėjo specializuotų fizinių pratimų

grupėje (24 proc.), judesių valdymo gerėjimo rezultatai taip pat pastebimi ir standartizuotų fizinių

pratimų grupėje (14,3 proc.). Tačiau statistiškai patikimo skirtumo tarp poveikio grupių po skirtingų

fizinių pratimų programų taikymo nenustatyta (p=0,408).

0%

10%

20%

30%

40%

50%

60%

70%

80%

90%

100%

Pirminis tyrimas Pakartotinis tyrimas

Pa

sisk

irst

ym

as

(pro

c.)

Atliko

Neatliko

46

2. Testas „Dubens pavertimas“

Juosmens-dubens srities judesių valdymo testo „DP“ rezultatai buvo vertinami prieš ir po

specializuotos fizinių pratimų programos taikymo tiriamojoje grupėje. Atlikus pirmąjį testavimą

nustatyta, kad 72 proc. grupės tiriamųjų neatliko „DP“ testo taisyklingai, o 28 proc. tiriamųjų testą

atliko taisyklingai. Po dvylikos užsiėmimų pakartotinio ištyrimo rezultatų duomenys rodė, kad 40

proc. tiriamųjų testo atlikti nesugebėjo, o 60 proc. tiriamųjų testą atliko sėkmingai. Gautas statistiškai

reikšmingas skirtumas tarp pirminio ir pakartotinio testavimo rezultatų rodiklių (p=0,008) (34 pav.).


valdymo „DP“ testo prieš ir po programos taikymo rezultatų kaitos palyginimas (*- p<0,05


Atlikus pirmąjį ištyrimą buvo nustatyta, kad 81 proc. standartizuotų fizinių pratimų

programos moterų atliko „DP“ testą netaisyklingai ir tik 19 proc. tiriamųjų buvo įvertintos teigiamai.

Atlikus dvylika užsiėmimų buvo pakartotas „DP“ testo ištyrimas, kurio metu gauti rodikliai rodė, jog

61,9 proc. tiriamųjų neatliko testo, o 38,1 proc. – testą įvykdė teisingai. Skirtumas tarp šių rodiklių

buvo per mažas, jog taptų statistiškai patikimu (p=0,125) (35 pav.).


judesių valdymo „DP“ testo prieš ir po programos taikymo rezultatų kaitos palyginimas

0%

10%

20%

30%

40%

50%

60%

70%

80%

90%

100%


Pa

sisk

irst

ym

as

(pro

c.)

Atliko

Neatliko

47

Palyginus tiriamų grupių pirminio ir pakartotinio ištyrimo rezultatų pokyčius galima teigti,

jog po dvylikos užsiėmimų juosmens-dubens judesių valdymas ženkliai pagerėjo specializuotų fizinių

pratimų grupėje (32 proc.), ir kiek geresni gerėjimo rezultatai buvo stebimi standartizuotų fizinių

pratimų grupėje (19 proc.). Nepaisant to, statistiškai reikšmingo skirtumo tarp grupių po taikytų

skirtingų fizinių pratimų programų nenustatyta (p=0,319).

3. Testas „Padėtis keturpėsčia“

Juosmens-dubens srities judesių valdymo testo „PK“ rezultatai buvo vertinami prieš ir po

specializuotos fizinių pratimų programos taikymo tiriamojoje grupėje. Atlikus pirmąjį ištyrimą

tyrimo pradžioje nustatyta, kad 84 proc. tiriamųjų negebėjo taisyklingai atlikti „PK“ testo ir tik 16

proc. grupės tiriamųjų atliko testą be klaidų. Po dvylikos taikytų užsiėmimų atliktas pakartotinis

ištyrimas, kurio gauti duomenys rodė 68 proc. tiriamųjų neteisingą testo atlikimą ir 32 proc. – teisingą.

Gautas skirtumas vertinant rodiklių kaitą prieš ir po programos nėra statistiškai reikšmingas

(p=0,125) (36 pav.).


valdymo „PK“ testo prieš ir po programos taikymo rezultatų kaitos palyginimas

Atlikus pirmąjį ištyrimą nustatyta, kad 76,2 proc. standartizuotų fizinių pratimų programos

grupės moterų „PK“ testą atliko netaisyklingai, o 23,8 proc. tiriamųjų testą atliko sėkmingai. Atlikus

dvylika taikyto poveikio užsiėmimų, pakartotinio „PK“ testo vertinimas nurodė, jog 66,7 proc.

tiriamųjų gavo neigiamą įvertinimą, o 33,3 proc. tiriamųjų įvertintos teigiamai. Skirtumas, kuris buvo

gautas tarp rodiklių, nėra statistiškai reikšmingas (p=0,500) (37 pav.).

0%

10%

20%

30%

40%

50%

60%

70%

80%

90%

100%


Pa

sisk

irst

ym

as

(pro

c.)

Atliko

Neatliko

48


judesių valdymo „PK“ testo prieš ir po programos taikymo rezultatų kaitos palyginimas

Palyginę abiejų tiriamų grupių pirminio ir pakartotinio ištyrimo rezultatų pokyčius galime

teigti, jog po dvylikos skirtingų poveikio užsiėmimų juosmens-dubens srities judesių valdymas labiau

pagerėjo specializuotų fizinių pratimų grupėje (16 proc.), nežymūs gerėjimo rezultatai taip pat stebimi

ir standartizuotų fizinių pratimų grupėje (9,5 proc.). Tačiau statistiškai reikšmingo skirtumo lyginant

grupes po skirtingų fizinių pratimų programų taikymo negauta (p=0,516).

0%

10%

20%

30%

40%

50%

60%

70%

80%

90%

100%

Pirminis tyrimas Pakartotinis tyrimasP

asi

skir

sty

ma

s (p

roc.

)

Atliko

Neatliko

49

4. REZULTATŲ APTARIMAS

Išanalizavus gautus tyrimo duomenis nustatyta, kad specializuotų fizinių pratimų programos

grupėje skausmo intensyvumo vidurkis prieš fizinių pratimų programos užsiėmimus siekė 3,16±1,07

balų sumą. Tiriamosios grupės skausmo stiprumas įvertintas kaip silpnas. Atlikus pakartotinį ištyrimą

po dvylikos kineziterapijos užsiėmimų, skausmo intensyvumo vidurkis sumažėjo iki 1,96±1,27 balų.

Palyginus rodiklius prieš ir po taikyto specializuoto poveikio, rastas statistiškai reikšmingas

skirtumas. Daugelis atliktų eksperimentų pateikia analogiškus rezultatus, kuomet vertinamas

skausmo intensyvumas prieš ir po fizinių pratimų taikymo. Vienų autorių tyrimai parodė, kad

juosmeninės stuburo dalies skausmo rodiklių sumažėjimui turėjo įtakos fiziniai pratimai, skirti

stiprinti liemens raumenis [75]. Kitų autorių darbai taip pat patvirtino, jog taikant fizinių pratimų

intervenciją galima lengviau kontroliuoti juosmeninės stuburo dalies skausmą [76].

Juosmeninės stuburo dalies skausmo įtaka funkcinei specializuoto poveikio grupės tiriamųjų

būklei buvo vertinta Oswestry negalios klausimynu. Tyrimo pradžioje rezultatų vidurkis siekė

16,9±4,3 balo, kas rodo vidutinį tiriamųjų funkcijos pažeidimą balų sumą pavertus procentine

išraiška. Pakartotinio ištyrimo metu, po dvylikos atliktų kineziterapijos užsiėmimų, funkcinės būklės

rodiklių vidurkis sumažėjo iki 9,6±3,6 balo ir tai galima įvertinti kaip minimalus funkcijos

pažeidimas. Gautas statistiškai reikšmingas funkcijos pagerėjimas lyginant rezultatus prieš ir po

specializuotų fizinių pratimų taikymo. Funkcinę būklę tyrė ir tai patvirtino autorių atliktos studijos

[77, 78]. Lyginant užsienio autorių ir mūsų atliktus tyrimus, galima teigti, jog gauti rezultatai

sutampa.

Vertinant liemens statinės jėgos ištvermės rezultatus, gautas statistiškai reikšmingas

pagerėjimas ir pilvo, ir nugaros raumenų lyginant prieš ir po specializuotos ir standartizuotos fizinių

pratimų programos taikymo. Mūsų tyrimo rezultatai sutampa su užsienio autoriais, kurie savo

studijose nustatė, kad taikomi fiziniai pratimai su priežiūra statistiškai reikšmingai pagerina statinę

raumenų jėgos ištvermę ir izokinetinę jėgą [76]. Tačiau lyginant specializuoto ir standartizuoto

poveikio grupių statinės liemens raumenų jėgos ištvermės rezultatų pokytį procentine išraiška po

pratimų taikymo nėra pastebima, jog viena iš programų buvo efektyvesnė didinant rezultatus, kadangi

statistiškai reikšmingo pokyčio tarp jų nebuvo nustatyta.

Analizuojant skersinio pilvo raumens ir liemens raumenų stabilumo, naudojant prietaisą

„Stabilizer“, prieš ir po specializuoto poveikio programos vertinimo rezultatus, pastebėta skersinio

pilvo raumens bei liemens raumenų stabilumo didėjimo tendencija. Ši rezultatų kaita lyginant prieš

ir po programos poveikio buvo statistiškai patikima. Palyginus specializuoto ir standartizuoto

poveikio grupių giliųjų liemens raumenų stabilumo testų rezultatus, nustatyta, jog specializuoto

poveikio grupės rezultatų kaita buvo statistiškai reikšminga lyginant su standartizuoto poveikio

50

grupės rezultatų kaita po skirtingų programų taikymo. Kitų užsienio autorių darbuose vertinant

liemens raumenų aktyvaciją ir stabilumą taip pat naudojamas „Stabilizer“ prietaisas ir šios atliktos

studijos įrodė ir mūsų tyrimo testuose naudojamo prietaiso patikimumą [79]. Užsienio autoriai [80]

savo tyrime įrodė, kad juosmens-dubens stabilumą lavinančių fizinių pratimų programos taikymas

slopino AND skausmą. Taigi, remiantis moksliniais šaltiniais, galima teigti, kad fizinių pratimų

programas privalu papildyti pratimais, lavinančiais liemens raumenų stabilumą, juosmens–dubens

judesių valdymą, kurių taikymas padėtų mažinti AND skausmą.

Išanalizavus liemens aktyvių judesių amplitudės duomenis po dvylikos užsiėmimų, taikant

skirtingas fizinių pratimų programas, nustatyta, kad specializuotų fizinių pratimų programos grupės

tiriamųjų lenkimosi į priekį, tiesimosi atgal, lenkimosi į dešinę ir kairę amplitudės padidėjo statistiškai

reikšmingai ir standartizuotų fizinių pratimų programos grupės tiriamųjų statistiškai reikšminga kaita

buvo gauta tiesimosi atgal, lenkimosi į dešinę ir kairę judesių amplitudėse, tačiau lenkimosi pirmyn

rezultatai statistiškai reikšmingo pagerėjimo nerodė. Lyginant rezultatų pokytį tarp grupių, gautas

statistiškai reikšmingas liemens lenkimo į priekį amplitudės padidėjimas specializuoto poveikio

grupėje. Tyrimo metu vertinant juosmeninės stuburo dalies mobilumą taikant modifikuotą Šober‘o

testą, rasta, jog po specializuoto poveikio programos taikymo pasiekta statistiškai reikšminga

juosmens mobilumo kaita, kuomet esant sumažėjusiam mobilumui tyrimo pražioje padidėjo iki

normos ribų, vertinant rezultatų kaitą grupėje tyrimo pabaigoje. Stuburo mobilumo didėjimo

priežastis aprašo ir užsienio mokslininkai. Viename tyrime nustatyta, kad fiziniai pratimai ne tik

stiprina liemens raumenis, bet gerina ir stuburo mobilumą [81]. Kitų tyrėjų studijose nustatyta, kad

skiriant mobilumą lavinačius fizinius pratimus padidėjo ne tik juosmeninės stuburo dalies mobilumas,

bet ir sumažėjo skausmas, pagerėjo juosmeninės stuburo dalies funkcinė būklė [82].

Juosmens–dubens judesių valdymas ir jo vertinimas yra gana nauja diagnostikos koncepcija,

kuri padeda įvertinti juosmeninės stuburo dalies judesių valdymą ir kontrolę. Atlikti tyrimai,

įrodantys testų patikimumą naudojant juos praktikoje. Savo tyrime H. Luomajoki [83] panaudojo

dešimt juosmens–dubens judesių valdymo testų asmenims, kurie skundėsi skausmu juosmeninėje

stuburo dalyje. Gauti rezultatai išskyrė šešis testus iš dešimties, kurie laikomi statistiškai patikimi.

Taigi, mūsų atliktame tyrime panaudojome tris testus iš šešių, kurie labiausiai tiko vertinant

slaugytojų darbo specifikos išprovokuotą AND skausmą ar pakitusią juosmeninės stuburo dalies

funkciją.

H. Luomajoki [84] ištyrė 38 asmenis, besiskundžiančius nespecifiniu AND skausmu su

juosmens–dubens srities judesių valdymo sutrikimais. Tiriamųjų juosmens-dubens judesių valdymo

funkcija buvo vertinama šešiais judesių valdymo testais ir taikyta specializuota fizinių pratimų

programa. Po devynių atliktų užsiėmimų gauti rezultatai atskleidė, jog juosmens–dubens srities

51

valdymo funkcija statistiškai reikšmingai pagerėjo, sumažėjo juosmens skausmas bei jo sukelta

negalia.

Mūsų tyrime, kuriame dalyvavo jaučiančios ir nejaučiančios skausmo darbingo amžiaus

slaugytojos, galime įžvelgti tendenciją, kad didesnį darbo stažą dirbant slaugytojomis turinčios

moterys dažniau skundžiasi lėtiniu, pasikartojančiu skausmu juosmeninėje stuburo dalyje negu

mažesnį darbo stažą turinčios sveikatos priežiūros darbuotojos. Todėl, tyrimo metu pastebėję šį

ypatumą, manome, jog yra tikimybė, kad darbo metų stažas lemia atsirandančio skausmo

juosmeninėje stuburo dalyje pasireiškimą.

Apibendrinus visus tyrimo duomenų kaitos rezultatus tarp taikytų specializuoto ir

standartizuoto poveikio metodų nustatėme, kad specializuotų fizinių pratimų programos poveikis

liemens lenkimo amplitudei, juosmens mobilumui ir skersinio pilvo raumens stabilumui yra didesnis

nei standartizuotų fizinių pratimų programos poveikis. Taikant tiek vieną, tiek kitą pratimų programą,

kiekvienos grupės viduje stebimos rodiklių pagerėjimo tendencijos. Manome, kad mūsų tyrimo metu

pavyko pagerinti ir iš dalies fiziniais pratimais grąžinti juosmeninės stuburo dalies funkciją tiriamoms

slaugytojoms.

52

IŠVADOS

1. Įvertinus slaugytojų, jaučiančių apatinės nugaros dalies skausmą, juosmeninės stuburo dalies

funkcijos rodiklių kaitą nustatyta, kad taikant specializuotas fizinių pratimų programas gautas

statistiškai patikimas skausmo intensyvumo sumažėjimas, funkcinės būklės ir giliųjų liemens

raumenų stabilumo pagerėjimas, liemens raumenų statinės jėgos ištvermės ir liemens aktyvių

judesių amplitudės padidėjimas, juosmens mobilumo priartėjimas iki normos ribų ir juosmens –

dubens srities judesių valdymo pagerėjimas dviejuose iš trijų taikytų testų.

2. Įvertinus slaugytojų, turinčių juosmeninės stuburo dalies sutrikimų, bet nejaučiančių skausmo,

juosmeninės stuburo dalies funkcijos rodiklių kaitą nustatyta, kad taikant standartizuotų fizinių

pratimų programą gautas statistiškai reikšmingas liemens raumenų statinės jėgos ištvermės ir

liemens aktyvių judesių (tiesimo, lenkimo į dešinę ir kairę) amplitudės padidėjimas, juosmens

mobilumo artėjimas link normos ribų, tačiau giliųjų liemens raumenų stabilumas ir juosmens-

dubens srities judesių valdymas pagerėjo nežymiai.

3. Palyginus slaugytojų, jaučiančių apatinės nugaros dalies skausmą, ir slaugytojų, nejaučiančių

skausmo, sutrikusios juosmeninės stuburo dalies funkcijos grąžinimo rezultatų pokyčio

procentines išraiškas nustatyta, kad specializuotų fizinių pratimų programa buvo efektyvesnė

didinant liemens lenkimo amplitudę, juosmens mobilumą ir gerinant skersinio pilvo raumens

stabilumą nei standartizuotų fizinių pratimų programa.

53

PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS

1. Kineziterapijos užsiėmimų metu skatinti asmens motyvaciją ir sąmoningumą, atliekant pratimą ir

formuojant taisyklingą judesį.

2. Mokyti paskirstyti ir išlaikyti dėmesį prioritetine tvarka: „susirikiavimas, stabilumas, judesio

sklandumas“ ir svarbiausia – skatinti pritaikyti tiek profesinėje veikloje, tiek kasdienybėje.

3. Išmokyti nuodugnios pratimų atlikimo instrukcijos ir nuolat paaiškinti, koks tam tikro pratimo

tikslas, ką subjektyviai asmuo turi jausti judesio atlikimo metu.

4. Siekiant geresnių juosmeninės stuburo dalies funkcijos rezultatų ir norint efektyvaus skausmo

mažinimo poveikio nemedikamentiniu būdu, rekomenduojame kiekvienam asmeniui sudaryti

individualios, kasdienės mankštos kompleksą ir išmokyti taisyklingai jį atlikti.

5. Atsižvelgiant į slaugytojų darbo specifiką ir norint sumažinti skausmo atsiradimo tikimybę slaugos

srityje dirbantiems asmenims, rekomenduojame dar nepasireiškus skausmui ar juosmeninės

stuburo dalies funkcijos sutrikimams pradėti rūpintis savo sveikata.

54

PARENGTŲ PUBLIKACIJŲ SĄRAŠAS

1. Tarnauskaitė R., Poškaitis V. The effect of specialized exercise program on the recovery of lower

back’s functional state of nurses. International Conference: „Exercise for Health and

Rehabilitation“. [Kaunas, 2016 m. lapkričio 11 d.]. Book of abstracts. Kaunas: Lithuanian

University of Health Sciences, Institute of Sports. 41 p. (3 priedas)

.

55

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Kang H, Jung J, Yu J. Comparison of trunk muscle activity during bridging exercises using a

sling in patients with low back pain. Journal of Sports Science and Medicine. 2012;11, 510-515.

2. Andrusaitis SF, Brech GC, Vitale GF, Greve JM. Trunk stabilization among women with chronic

lower back pain: a randomized, controlled, and blinded pilot study. Clinics 2011;66(9):1645-

1650.

3. Concannon M, Bridgen A. Lower back pain: a need for thorough assessment. Practice Nursing

2011;22 (9). ISSN 0964-9271.

4. Reeves NP, Narendra KS, & Cholewicki J. Spine stability: the six blind men and the elephant.

Clin Biomech 2007; 22(3), 266-274.

5. Borghuis J, Hof AL, Lemmink KA. The importance of sensory-motor control in providing core

stability. Sports medicine 2008; 38(11), 893-916.

6. Dudonienė V. Stuburo stabilizavimo pratimai. Kaunas: LKKA; 2008.

7. E - FACTS Europos saugos ir sveikatos darbe agentūra. Pacientų kėlimo būdai, padedantys

slaugytojams išvengti jungiamojo audinio ir skeleto raumenų sistemos sutrikimų [žiūrėta 2016-

04-11]. Prieiga per internetą <http://osha.europa.eu/lt/publications/e-facts/efact28>.

8. Knašienė J. Lėtinio nugaros skausmo diagnostika ir gydymas. Farmacija ir laikas. 2010; 6: 45-

46, 48-50.

9. Godges JJ, Anger MA, Zimmerman G, Delitto A. Effects of Education on Return to Work

Status for People With Fear – Avoidance Beliefs and Acute Low Back pain. Physical Therapy

2008; 88: 239-231.

10. Chou R, Qaseem A, Snow V, Casey D, Cross JT, Shekelle P, Owens DK. Diagnosis and

treatment of low back pain: a jodint clinical practice gudeline from the American college of

physicians and American pain society. Annals of internal medicine 2007;147(7): 491-478.

11. Jurgelevičienė D, Žukauskaitė B, Cirtautas A. Kineziterapijos įtaka fizinei ir funkcinei būklei

esant stuburo juosmeninės – kryžmeninės dalies skausmams. Reabilitacijos metodų ir priemonių

efektyvumas: Lietuvos reabilitologų asociacijos (Birštonas, 2009 m. spalio 2,3 d.) konferencijos

medžiaga. Kaunas: Naujasis LANKAS; 2009. p. 162-155.

12. Sveikatos priežiūros įstaigų veiklos rodiklių pokyčiai 2001–2012 m. 2013. Prieiga per internetą:

<http://www.hi.lt/uploads/pdf/padaliniai/BAS/SPI%20veikl%20rod%20pok.%202001-2012%

20PDF.pdf >

13. Macedo LG, Latimer J, Maher CG, Hodges PW, Nicholas M, Tonkin L, McAuley JH, Stafford

R. Motor Control or Graded Activity Exercises for Chronic Low Back Pain. BMC

Musculoskeletal Disorders 2008;5;9:65.

56

14. Selkowitz DM, Kulig K, Poppert EM, Flanagan SP, Matthews ND, Beneck GJ, Popovich Jr JM,

Lona JR, Yamada KA, Burke WS, Ervin C, Powers CM. The immediate and long-term effects

of exercise and patient education on physical, functional, and quality-of-life outcome measures

after single-level lumbar microdiscectomy: a randomized controlled trial protocol. BMC

Musculoskeletal Disorders 2006;8;7:70.

15. Simpson AK, Cholewick BS, Grauer J. Chronic Low Back Pain, Current Pain and Headache

Reports 2006, 10:431–436.

16. Braga AB, Carolina A. Comparison of static postural balance between healthy subJects and those

with low back pain. 2012;21(4): 210-2.

17. Rhee JM., Schaufele M., Abdu W.-A. Radiculopathy and the Herniated Lumbar Disc. The

Journal of Bone & Joint Surgery 2006; 9(88):2070-2080.

18. Hoy D, Bain C, Williams G, March L, Brooks P, Blyth F, Woolf A, Vos T, Buchbinder RA.

Systematic Review of the Global Prevalence of Low Back Pain. Arthritis & Reumatism 2012;

6(64):2028-2037.

19. Ivanova JI et al. Real-world practice patterns, health-care utilization, and costs in patients with

low back pain: the long road to guideline-concordant care. Spine J, 2011; 11(7): 622–32.

20. Concannon M, Bridgen A. Lower back pain: a need for thorough assessment. Practice Nursing

2011;22 (9). ISSN 0964-9271.

21. Barr KP, Griggs M, Cadby T. Lumbar stabilization: A review of core concepts and current

literature part 2. Am J Phys Med Rehabil 2007;86:72-80.

22. Ferreira PH, Ferreira ML, Maher CG, Refshauge K, Herbert R, Hodges PW. Changes in

recruitment of transversus abdominis correlate with disability in people with chronic low back

pain. 2009;10.1136.

23. Vitartaitė A, Šiupšinskas L, Zaveckas V, Poderys J, Mauricienė V, Dulkiniene I, Sedekerskienė

V, Poškaitis V, Sendžikaitė E. Kineziologija. Kaunas: Vitae litera; 2008.

24. Kibler W, Press J, Sciascia A. The role of core stability in athletic function. Sports med

2006;36(3):189-198

25. França FR, Burke TN, Hanada ES, & Marques AP. Segmental stabilization and muscular

strengthening in chronic low back pain: a comparative study. Clinics 2010; 65(10), 1013-1017.

26. Luomajoki H, Moseley GL. Tactile acuity and lumbopelvic motor control in patients with back

pain and healthy controls. British journal of sports medicine 2011; 45(5), 437-440.

27. McGill MS, Grenier S, Natasa K, Cholewicki J. Coordination of muscle activity to assure of the

lumbar spine. Journal of Elektromyography and Kinesiology 2003; 13: 353 - 359.

28. Vainoras A, Daunoravičienė A, Šiupšinskas L ir kt. Kineziologija. Kaunas: Vitae Litera; 2008.

p. 45 – 49.

57

29. Granata KP, England SA. Stability of dynamic trunk movement. Spine (Phila Pa 1976)

2006;31(10):271-276.

30. Norris CM. Back stability: Integrating Science and Therapy. Second edition. Human Kinetics;

2008.

31. Barr KP, Griggs M, Cadby T. Lumbar stabilization. Core concepts and current literature, part 1.

Am J Phys Med Rehabil 2005;84:473-480

32. Imai A, Kaneoka K, Okubo Y, Shiina I, Tatsumura M, Izumi S, & Shiraki H. Trunk muscle

activity during lumbar stabilization exercises on both a stable and unstable surface. Journal of

orthopaedic & sports physical therapy 2010; 40(6), 369-375.

33. Akuthota V, Ferreiro A, Moore T, Fredericson M. Core stability exercise principles. Current

Sports Medicine Reports 2008;7:39-44

34. Standaert CJ, Weinstein SM, Rumpeltes J. Evidence-informed management of chronic low back

pain with lumbar stabilization exercises.The Spine Journal 2008; 8, 114-120.

35. Willardson JM. Core stability training: applications to sports conditioning programs. Journal of

Strength and Conditioning Reasearch, 2007;21:979-985

36. Reeve A, Dilley A. Effects of posture on the thickness of transversus abdominis in pain – free

subjects. Manual Therapy 2009; 14: p. 679 – 684.

37. MacDonald DA, Moseley GL, & Hodges PW. The lumbar multifidus: does the evidence support

clinical beliefs? Manual therapy 2006; 11(4), 254-263.

38. O'Sullivan PB, Twomey LT, Allison GT. Dynamic stabilization of the lumbar spine. Crit Rev

Phys Rehabil Me 1997;9:315–330

39. Seong-Doo P, Seong-Hun Y. The effects of abdominal draw-in maneuver and core exercise on

abdominal muscle thickness and Oswestry disability index in subjects with chronic low back

pain. J Exerc Rehabil 2013;9(2):286-291

40. Moseley Gl, Hodges PW, Gandevia SC. Deep and superficial fibers of the lumbar multifidus

muscle are differentailly active during voluntary arm movements. Spine 2002;27:29-36

41. Leone A, Guglielmi G, Cassar-Pullicino VN, & Bonomo L. Lumbar Intervertebral Instability: A

Review 1. Radiology 2007; 245(1), 62-77.

42. Ibarz E, Herrera A, Más Y, Rodríguez-Vela J, Cegoñino J, Puértolas S, & Gracia L. Development

and Kinematic Verification of a Finite Element Model for the Lumbar Spine: Application to Disc

Degeneration. BioMed Research International 2013; (2012), 705185.

43. Panjabi MM. The stabilizing system of the spine: Part 1. Function, dysfunction, adaptation, and

enhancement. J Spinal Disord 1992; 5(4):383-9; discussion 397.

44. Biely S, Smith SS, Silfies SP. Clinical instability of the lumbar spine: diagnosis and intervention.

Orthopaedic Practice 2006; 18; 3: 06.

58

45. Abbott JH, Fritz JM, McCane B, Shultz B, Herbison P, Lyons B, Walsh RM. Lumbar segmental

mobility disorders: comparison of two methods of defining abnormal displacement kinematics

in a cohort of patients with non-specific mechanical low back pain. BMC musculoskeletal

disorders 2006; 7(1), 45.

46. Kulig K, Powers CM, Landel RF, Chen H, Fredericson M, Guillet M, & Butts K. Segmental

lumbar mobility in individuals with low back pain: in vivo assessment during manual and self-

imposed motion using dynamic MRI. BMC Musculoskeletal Disorders 2007; 8(1), 8.

47. Paknys D. Stuburo stabilizavimo pratimai su terapiniais kamuoliais. Vitae litera. 50-60p. 2011.

48. Arab AM, Salavati M, Ebrahimi I, Mousavi ME. Sensitivity, specificity and predictive value of

the clinical trunk muscle endurance tests in low back pain. Clinical Rehabilitation 2007; 21:640–

647.

49. McGill SM. Low back stability: from formal description to issues for performance and

rehabilitation. Exerc Sport Sci Rev 2001;29:26-31.

50. Moffroid MT. Endurance of trunk muscles in persons with chronic low back pain: Assessment,

performance, training. Journal of Rehabilitation Research and Development 1997;34: 440-447.

51. Ebrahimi I, Hosseini GRS, Salavati M, Farahini H, Massoud. Clinical trunk muscle endurance

tests in subjects with and without low back pain. A Medical Journal of The Islamic Republic of

Iran 2005;Vol. 19(2), pp. 95-101.

52. O’Sullivan PB, Mitchell T, Bulich P, Waller R, Holte J. The relationship between posture and

back muscle endurance in industrial workers with flexion-related low back pain. Man Ther 2006;

11: 264–71.

53. Malliou P, Gioftsidou A, Beneka A, Godolias G. Measurements and evaluations in low back pain

patients. Scand J Med Sci Sports 2006; 16:219–30.

54. Adorno MLGR, Brasil-Neto JP. Assessment of the quality of life through the SF-36 questionnaire

in patients with chronic nonspecific low back pain. Acta Ortop Bras 2013;21(4):202-7.

55. Petrikonis K. Juosmens ir kryžmens šaknelių sindromo skausmo klinikin÷ įtaka pacientų

funkcinei būklei ir su sveikata susijusiai gyvenimo kokybei. Daktaro disertacija,biomedicinos

mokslai, medicina, 07 B. Kaunas: Kauno medicinos universitetas; 2004.

56. Ware LJ, Epps CD, Herr K, Packard A. Evaluation of the Revised Faces Pain Scale, Verbal

Descriptor Scale, Numeric Rating Scale, and Iowa Pain Thermometer in Older Minority Adults.

Pain Management Nursing 2006;7(3):117-125.

57. Tomlinson D, von Baeyer CL, Stinson JN, Sung L. A systematic review of faces scales for the

self-report of pain intensity in children. Pediatric 2010;126(5):1168:1198.

58. Vianin M. Psychometric properties and clinical usefulness of Oswestry Disability Index. J

Chiropr Med 2008; 7(4): 161-3.

59

59. Higienos instituto duomenų bazė [interaktyvus]. Vilnius. Profesinių ligų registras [žiūrėta 2016-

09-29]. Prieiga per internetą <http://www.hi.lt/uploads/pdf/padaliniai/PLR/Uz%202016%

20m.%20II%20ketv.pdf>

60. Burkauskienė I, Januškevičius V, Šimkienė V, Vainauskas S, Vasilavičius P, Venckienė R. Su

darbu susijusios ligos. Visuomenės sveikata 2010;4(51):17-24.

61. Palengvinkime naštą! Juosmeninės nugaros dalies sutrikimų prevencija sveikatos priežiūros

sektoriuje. VDIK Europos patikros ir komunikacijos kampanija „Krovinių tvarkymas rankomis

Europoje transporto ir slaugos srityse 2007“ [interaktyvus] [žiūrėta 2016-05-02]. Prieiga per

internetą <https://www.vdi.lt/AtmUploads/KroviniuKelimasSveikatosSektoriuje.pdf>

62. Lažauskas R. Mityba ir sveikata. Kaunas: KMU leidykla; 2005. p. 84.

63. Grilauskienė V. Slaugytojų kaulų raumenų sistemos įtampa ir sąsajos su sveikatos sutrikimais:

magistro diplominis darbas: visuomenės sveikata: sveikatos ekologija. Kauno medicinos

universitetas. Kaunas, 2005. 48p.

64. Eriksen W. The prevalence of musculoskeletal pain in Norwegian nurses‟ aides. International

Archives of Occupational and Environmental Health 2003;76:625–630.

65. Akrout M, Bejia I, Ben Salem K, Bergaoui N, Younes M, Jamila HB, Khalfallah T, Touzi M.

Prevalence and factors associated to low back pain among hospital staff. Joint Bone Spine.

2005;72(3):254-9

66. Dement JM, Lipscomb HJ, Pompeii LA, Schoenfisch AL. Musculoskeletal injuries resulting

from patient handling tasks among hospital workers. Am J Ind Med 2009;52(7):571-8

67. Fabunmi AA, Mbada CE, Oyeyemi AL, Tinubu BM. Work-related musculoskeletal disorders

among nurses in Ibadan, South-west Nigeria: a cross-sectional survey. BMC Musculoskelet

Disord 2010;11:12

68. Chen WC, Huang SF, Lin PH, Tsai YA. Prevalence, characteristics, and work-related risk factors

of low back pain among hospital nurses in Taiwan: A cross-sectional survey. Int J Occup Med

Environ Health 2012;25(1):41-50

69. Freimann T, Merisalu E. Musculoskeletal disorders and associated risk factors in hospital nurses.

The 19th International conference on health promoting hospitals and health services 2011:170

70. Januškevičius V., Pundzius J., Vasilavičius P. Ergonomic working conditions and nurses health

problems. The 19th International conference on health promoting hospitals and health services

2011:170

71. Ebbehøj NE, Precht DH, Suadicani P, Warming S. Musculoskeletal complaints among nurses

related to patient handling tasks and psychosocial factors--based on logbook registrations. Appl

Ergon 2009;40(4):569-76

60

72. Mills DJ, Taunton JE. The effect of a 10-week training regimen on lumbo-pelvic stability and

athletic performance in female athletes: A randomized-controlled trial. Physical Therapy in Sport

2005; 6: 60 – 66.

73. Waddell G, Somerville D, Henderson I, Newton M. Objective clinical evaluation of physical

impairment in chronic low back pain. Spine, Vol 17, No 6, 1992, pp 617 - 628.

74. Luomajoki H, Kool J, de Bruin ED, Airaksinen O. Movement control tests of the low back;

evaluation of the difference between patients with low back pain and healthy controls. BMC

Musculoskeletal Disorders 2008, 9: 170 - 16

75. Resnik L, Liu D, Mor V, Hart DL. Predictors of physical therapy clinic performance in the

treatment of patients with low back pain syndromes. Phys Then 2008; 88: 989-1004.

76. Maul I, Labuli T, Oliveri M, Krueger H. Long – term effects of supervised physical training in

secondary prevention of low back pain. Spine 2005;14(6):599-611.

77. Dawson AP, Steele EJ, Hodges PW, Stewart S. Utility of the Oswestry Disability Index for

studies of back pain related disability in nurses: evaluation of psychometric and measurement

properties. Int J Nurs Stud. 2010 05;47(5):604-7.

78. Vieira ER, Brunt D. Does wearing unstable shoes reduce low back pain and disability in nurses?

A randomized controlled pilot study. Clin Rehabil. 2016 02;30(2):167-73.

79. Garnier von K. Reliability of a test measuring transversus abdominis muscle recruitment with a

pressure biofeedback unit. Physiotherapy, Volume 95, Issue 1, March 2009. p. 8 - 14.

80. Hides JA, Jull GA, Richardson CA. Long-term effects of specific stabilizing exercises for first-

episode low back pain. Spine 2001; 26(11)

81. Krismer M, van Tulder M. Strategies for prevention and management of musculoskeletal

conditions. Low back pain (nonspecific). Best Pract Res Clin Rheumatol 2007; 21: 91-77.

82. Purepong N, Jitvimonrat A, Boonyong S, et al. Effect of flexibility exercise on lumbar angle: A

study among non-specific low back pain patients. J Bodywork Mov Ther 2012; 16: 236-243

83. Luomajoki H, Kool J, de Bruin ED. Airaksinen O. Reliability of movement control tests in the

lumbar spine. BMC Musculoskeletal Disorders. 2007, 8: 90. p. 14.

84. Luomajoki H, Kool J, de Bruin ED, Airaksinen O. Improvement in low back movement control,

decreased pain and disability, resulting from specific exercise intervention. Sports Medicine,

Arthroscopy, Rehabilitation, Therapy & Technology. 2010, 2:11. p. 12.

https://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/20006330

https://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/25780261

https://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/?term=Hides%20JA%5BAuthor%5D&cauthor=true&cauthor_uid=11389408

https://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/?term=Jull%20GA%5BAuthor%5D&cauthor=true&cauthor_uid=11389408

https://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/?term=Richardson%20CA%5BAuthor%5D&cauthor=true&cauthor_uid=11389408

61

PRIEDAI

Documents

SLAUGYTOJŲ SUTRIKUSIOS JUOSMENINĖS STUBURO …skausmo, sutrikusios juosmeninės stuburo dalies funkcijos grąžinimo rezultatų pokytį po skirtingų programų taikymo. Tyrimo metodai: