1

Stasys Gorodeckis (S.Radžiūnas)

1915.11.25 - 2002.02.16

Stasys Gorodeckis gimė 1915 metais Archangelske, į kurio kraštą pas

nencus caro valdžios už prolietuvišką, bet kairuolišką veiklą buvo nutremtas jo

tėvas bajoras Kostas Gorodeckis, baigęs Maskvos universiteto teisės ir

miškininkystės fakultetus. Mama Elvyra, žymios rusų didikų Jagučianskių,

pabėgusių nuo persekiojimų į Lietuvą Žečpospolitos laikais, giminės palikuonė

atsekė paskui. Čia gimė taip pat vyresnis brolis Zigmantas. 1920 metais Lenino

Rusijai pripažinus nepriklausomą Lietuvą, šeima patraukė į tėvynę. Pakeliui įstrigo Maskvoje, kur

tėvas, kaip žinantis miestą, telkė lietuvius pabėgėlius grįžimui namo būdamas pirmo Lietuvos

Respublikos pasiuntinio Sovietų Rusijoje poeto Jurgio Baltrušaičio pagalbininku, neformaliu Lietuvos

konsulu.

Pagaliau 1920 metų rudenį perėjus per revoliucinius filtravimo punktus šeima pasiekė Lietuvą.

Kol tėvas įsikūrė ir įtaisė tarnybon miško ministerijos valdininku, šeima gyveno prie Raseinių ant

Dubysos kranto pas aplenkėjusius gimines plikbajorius. Čia Stasiui teko pramokti ateityje prireikusius

“poniškos” lenkų kalbos. 1925 metais šeima persikėlė į Kauną. 1925-1930 metais jis lankė Aušros

berniukų gimnaziją. Vėliau mokėsi Kauno aukštesniojoje technikos mokykloje, įgydamas architekto-

projektuotojo specialybę. Po baigimo 1938 metais, dirbo prie statybų bei projektų “Maisto” bendrovėje,

pagal jo projektus yra pastatytų namų Kaune, Ukmergėje ir kitur. Nuo vaikystės įsitraukė į Skautų

(jūrų) veiklą, pereidamas visą jų hierarchiją. Leisdamas vasaras Klaipėdoje, pas dėdę A.Daugirdą,

uosto viršininką, pramoko buriuoti, pradėdams jūrų skautų tradicijas bei įgavo kitų užsienio kalbų

(anglų bei vokiečių) pagrindus. Už įžado atžymėti savo vardą ant okupuoto Vilniaus Gedimino pilies

bokšto įvykdymą, nelegaliai perėjus demarkacinę liniją, tuometinio skautijos vado, prezidento

Smetonos buvo apdovanotas skautų pasižymėjimo ženklu Lelijos ordinu. Buvo išrinktas Lietuvos

skautų studentų organizacijos vadu. Skautai filisteriai vedini savo vado, sulaukę šaukimo į kariuomenę,

protestuodami prie Lietuvos valdžios nesuvokimą, kad reikia ruošti jaunimą bei reformuoti kariuomenę

ginti šalį besikeičiančioje politinėje Europos situacijoje (gresiantys lenkų ir nacių ultimatumai),

demonstratyviai atsisakė atvykti į prievolės punktą. Karo tribunolo, kuriam pirmininkavo karo

teisininkas ltn. J.Noreika, buvo nuteisti ir įkalinti IX forte Kaune. Atlikus bausmę, buvo mobilizuotas

puskarininkiu į ryšių bataljoną, kur nacių įsiveržimo į Klaipėdą 1939 kovą metu teko palaikyti

dramatišką ryšio seansą tarp prez.A.Smetonos ir Kopgalio tvirtovėje dislokuoto bataljono vado,

atsisakiusio vykdyti įsakymą atiduoti Klaipėdą naciams. Po šių įvykių prezidentas neviešai pripažino

skautų filisterių ankstyvo įžvalgos teisingumą dėl Lietuvos laukiančių negandų bei atsiprašė dėl patirto

persekiojimo. Demobilizavus, pajutęs potraukį į literatūrą bei lingvistiką su pertraukomis 1939-1946

metais studijavo Kauno Vytauto Didžiojo ir Vilniaus Universitetų humanitariniame fakultete.

1939 metais, Lietuvai atgavus Vilnių, persikėlė į jį, nes tėvas buvo paskirtas miškininku prie

Jašiūnų ir su pirmu lietuvių valdininkų traukiniu atvyko į sostinę. Nuo to laiko tapo karštu Vilnijos

krašto patriotu ir atsišaukė į Lietuvos valdžios kvietimą mokytojauti Vilniaus krašte. Aneksavus

sovietams Lietuvą, toliau nuo valdžios akių, pradėjo mokytojauti Pliustų pradinėje mokykloje prie

Dieveniškių (dabartinis Šalčininkų raj.). Prasidėjus karui ir nutrūkus ryšiams su demaskuota Lietuvos

Aktyvistų Fronto (LAF) Vilniaus vadovybe, savarankiškai veikdamas į Dieveniškes sukvietė lietuvišką

apylinkių jaunimą, iš kurio, apsiginklavę besitraukiančių rusų ginklais, sudarė savisaugos būrį.

2

Vengdamas bereikalingo kraujo praliejimo, veikė ir gudrumu: gerai žinodamas rusiškai iškabino ant

kelių skelbimus “ginklų surinkimas ir maisto išdavimas prie bažnyčios”. Prie bažnyčios rinkosi aibės

rusų kareivių, norinčių pasiduoti. Sudarė Dieveniškių valsčiaus lietuvišką valdžią. Dalį sukilėlių

persodino ant trofėjinių dviračių. Atvykę su šiuo skrajojančiu būriu į Kaulakiškį dabartinėje Gudijoje,

jame taip pat įsteigė lietuvišką administraciją. Vokiečių karinei vadovybei, pareikalavus organizuotam

būriui kartu vykti toliau su frontu į rytus, pasiūlė partizanams su ginklais išsiskirstyti po namus,

patardamas vyramas tarnauti tik Lietuvai. Siekdamas išvengti vokiečių keršto už nepaklusnumą, nakčia

išvyko į Vilnių, prisidėdamas prie trumpam atkurtos lietuviškos administracijos. Šios veiklos pasekoje

visą likusį vokiečių okupacijos laikotarpį Dieveniškių valsčiuje veikė lietuvių partizanai, nepavaldūs

nei vokiečiams, nei lenkiškai Armijai Krajovai, nei raudoniesiems Rūdninkų girios partizanams.

Kaniūkų kaimas, kuriame ir dislokavosi vienas iš būrių, keršijant už šią veiklą buvo sudegintas lenkų

Armijos Krajovos (AK), Vilnijoje kolaboravusios su naciais. Gal tai ir lėmė, kad šis Dieveniškių

kyšulys vėliau liko vis dėlto LTSR sudėtyje, o ne prarastas, kaip kitos istorinės mūsų žemės.

1942 metais pradėjo mokytojauti Skubėtuose, netoli nuo Jašiūnų tėvo girininkijos. Vokiečių

administracijai liepus gyventojams dalintis suvežtus sušaudytų žydų rūbus, pasisakė prieš tai ir įspėjo

gyventojus, kad doriems žmonėms taip daryti nevalia. Vengiant galimų vokiečių represijų, vėl teko

palikti viską ir traukti slėptis į Vilnių. Vilniuje dalyvavo antinaciniame lietuviškame pogrindyje. 1943

metais prasidėjo lenkų AK siautėjimai, kurie kartą čiuptelėjo šeimą. Vieną naktį tėvų girininkiją apsupo

AK būrys ir pranešė, kad jiems, kaip lietuviams valdininkams “kolonistams” bus įvykdyta bausmė.

Kaimynų tuteišių užstojimu ir Stasio diplomatinių bei kalbinių sugebėjimų dėka ir atsekus galimus AK

dalinio karininko “teršiančią” giminystę žemaičių bajorų krauju, kurią jam teko vis dėlto pripažinti, ši

grėsmė pasitraukė. Pasirodė, kad brolio, puikaus šaulio, Zigmanto kariški sugebėjimai, kai jis pro

butelio kakliuką prašaudavo jų dugnus, negalėjo šiuo atveju atsverti brutalios jėgos. Taip vokietmečiu

ir išsisaugojo, iš tėvo malonės įsidarbinęs prie plento darbų.

Grįžtant frontui 1944 metų vasarą, su tėvu suorganizavo Vilniaus lentpjūvių apsaugą, kad

vokiečiai neišgrobstytų įrangos. Matė visą AK brigados tragizmą, kai per 10 aršaus vokiečių

pasipriešinimo dienų Vilniuje, paguldė priešakinėse linijose daug jaunų Vilnijos vyrų, o likę gyvi

vėliau buvo apgaulingai nuginkluoti “broliškos” tarybinės armijos ir išvežti į Sibirą. Būsimųjų

tarybinių ministrų A.Matulionio ir P.Kūrio aptikti besaugant turtą, įgavo pasitikėjimą naujos tarybinės

valdžios akyse. Buvo paskirtas atkurtos Medžio pramonės ministerijos vyriausiuoju inžinieriumi ir

įtrauktas į fronto užnugario grupę, tiriančią užimtų miestų įmones bei fabrikus. Per lavonus ir minas

važiavo Rytprūsių miesteliais, kur ant minos sprogus jų viliukui, vienintelis liko gyvas, bet kontūzytas.

Tuo metu jo tėvą, bandžiusį ginti be kaltinimo suimamus miško darbininkus, “uždarė”. Pakėlus visus

turėtus ryšius, Stasiui pavyko išlaisvinti tėvą, bet teko išeiti iš ministerijos.

1945 metais buvo priimtas į Lietuvos Rašytojų sąjungą nariu-kandidatu, priklausė jaunųjų

rašytojų sekcijai, subrandinusiai dabar žinomus, bet konformistinį kelią pasirinkusius kūrėjus. Palankiai

vertintas kaip poetas, dramaturgas, jam buvo pranašautas žymaus kritiko kelias. Per I-ąjį tarybinių

rašytojų suvažiavimą, susipažino su būsimąja žmona Ona Jaskelevičiūte (poete Egle Nemunaite), kuri

vėliau už neatitikusius to meto ideologijos eilėraščius pašalinta iš sekcijos.

Kūryboje atsirado literatūrinis slapyvardis S.Radžiūnas, kuris, deja, tapo labiau žinomas kaip

rezistencinis. Pakvietė dirbti į Valstybinės grožinės literatūros leidyklą direktoriaus pavaduotoju.

Literatūra, berods pas rašytoją K.Borutą, suvedė su iš nacių Štuthofo konclagerių pargrįžusiu Mokslų

akademijos juriskonsultu kapitonu Jonu Noreika, kur atsipažino teisėjas ir nuteistasis skautų byloje.

J.Noreikai teko prisipažinti ir atsiprašyti dėl septynerių metų senumo bylos, kur Lietuvos valdžia

nesuprato tikrai laukiančių negandų ir jaunų žmonių siekių pažadinti vadovybę imtis pertvarkų

3

gynyboje. Lietuvoje situacija darėsi tragiška, ministerijos reikalais važinėjant po kraštą matė vykusį

abipusį terorą. Kilo mintys apie būtinumą sustabdyti beprasmį kraujo praliejimą, išsaugojant jėgas

Lietuvai. Taip 1945 metų gale kartu su kapitonu J.Noreika (generolas Vėtra) ir poete Ona Lukauskaite-

Poškiene įkūrė Lietuvos Tautinę Tarybą (LTT). Tai buvo centras, jungiantis visas veikiančias

pogrindžio organizacijas, rengęs Lietuvos valstybingumo atkūrimo struktūras. Jis pratęsė Lietuvos

pasipriešinimo judėjimą ir atliko centrinės partizanų vadovybės vaidmenį. 1945 metais buvo

likviduotas pasipriešinimo centras Kaune - Lietuvos Išlaisvinimo komitetas (LIK), Suvalkijos Tauro

apygardos partizanų štabas. Todėl LTT netrukus tapo organizaciniu štabu visoms Lietuvoje

veikiančioms ginkluotosioms grupuotėms, kaip Lietuvos ginkluotųjų pajėgų vyriausioji vadovybė

(LGPVV). Visą atsakomybę už LTT ir LGPVV organizavimą ir veiklą trejetas prisiėmė sau. Jau

pirmajame pasitarime buvo suredaguotas “Atsišaukimo į lietuvių tautą“ tekstas. Vėliau išleistas ir

“Atsišaukimas į laisvąsias pasaulio tautas”, žinomas kaip memorandumas. LTT įkūrimo iniciatorius

J.Noreika pasirašinėjo įsakymus ir instrukcijas kariniais klausimais, veikdamas kaip LGPVV

vyriausiasis vadas generolo Vėtros vardu. Stasys Gorodeckis, veikdamas kaip generalinis sekretorius

S.Radžiūnas, paruošė kitus paskleistus programinius dokumentus: teisines normas, nurodymus,

įsakymus, direktyvas, instrukcijas, verbavimo tvarkas, žvalgybos ir politines apžvalgas. Šie

dokumentai, ir likvidavus LTT, tapo norminiais ir pagrindu tolimesnėje kovoje, pagal juos vyko ir buvo

organizuojamas tolimesnis rezistencinis pasipriešinimas. Buvo užmegzti tamprūs ryšiai su daugeliu

tada veikusių partizanų štabų, perėjusių į LGVPP pavaldumą. Vykdant pareigas, Stasiui Gorodeckiui

teko lankytis Žemaitijos ir Dzūkų partizanų apygardose, asmeniškai tartis su jų vadovybe majoru

J.Semaška-Liepa (“Žemaičių legiono” vadu), pulkininku J.Vitkumi-Kazimieraičiu, išgarsėjusiais savo

koviniais žygdarbiais. Partizanų tarpe buvo diegiama drausmė ir konspiracija, nepagrįstai

kerštaujantiems ir susitepusiems plėšikavimais partizanams buvo vykdomi karo lauko teismai. Ant

vieno mirtino sprendimo teko parašą padėti ir S.Gorodeckiui. Šis vėliau NKVD surastas dokumentas

teisme pakeitė siūlytą mirties bausmę, sukeldamas graužatį, kad prisidėjimas prie kažkieno mirties gali

duoti išsigelbėjimą. Šios vykdytos griežtos bausmės sustabdė kuriam laikui atsakomąjį be teismo

partizanų kerštą. Siekiant tarptautinio pripažinimo suverenei Lietuvos valstybei, buvo užmegzti ryšiai

ir su JAV ambasada Maskvoje, kur, deja, buvo sutikti abejingai. LTT veiklos metu buvo fiksuojami

sovietų nusikaltimai, kiek “nusikaltėlių” kasdien Vilniaus geležinkelio stotyje pakraunama išvežimams,

žmonių naikinimas provincijoje. Tikrų žinių pasiuntimui į užsienį buvo planuojama užgrobti lėktuvą.

Bręstančiam ir organizuojamam tautos sukilimui prieš sovietus ir Lietuvos valstybingumo atstatymui

buvo iš anksto rimtai ruošiamasi. Be kovinių grupių, paruoštų veikimui Vilniaus mieste, buvo numatyta

vardinė būsimos vyriausybės sudėtis, pasitelkiant profesorius Balį Sruogą, Kazį Šalkauskį, Vladą

Jurgutį, Petrą Juodelį, poetą Kazį Jakubėną, tėvą ir sūnų Masiulius ir kitus įvairių pažiūrų intelektualus.

Deja, LTT su išdavikų pagalba buvo demaskuota. LTT veikla plačiai aprašyta bendražygio

V.Ašmensko knygoje “Generolas Vėtra”, kurios autoriui pagrindines nedokumentuotas žinias suteikė

S.Gorodeckis. Pačio veikla ir indėlis, deja, aprašyti labai šykščiai. Suimti nariai metus buvo žiauriai

tardomi KGB rūsiuose. Tėvai ir brolis bėgdami nuo galimo suėmimo, apsimetę lenkų repatrijantais ir

pasikeitę pavardes, sugebėjo prasmukti į Lenkiją. Čia jie ir atgulė, neišvydę Lietuvos ir Stasio, savo

kapan.

LTT rezistentų grupei, kurioje be 3 vadų dar buvo teisiami 8 asmenys, sovietų valdžia surengė

parodomąjį teisminį farsą, nes teisiamieji nepripažindami tarybinio legitimumo, laikėsi nuostatos, kad

veikė teisėtai – kaip tikri Lietuvos piliečiai vykdę savo pareigą. Pagrindinius kaltinimus prisiėmė vadų

trijulė. Stasio Gorodeckio bendražygiai Jonas Noreika-generolas Vėtra ir jo adjutantas Zigmas

Laukaitis–Šerkšnas buvo nuteisti myriop. Kiti gavo įvairias bausmes lageriuose su teisių suvaržymais.

Tik praėjus 45 metams, plačiai pagarsėjusios Vilniaus inteligentų bylos dalyviai 1991 buvo realibituoti,

išskyrus poną V.Ašmenską reabilituotą dar 1959 metais.

4

Dievo ir saugumo dėka lageriuose S.Gorodeckis pateko į gerą kompaniją. Pradžioje Rasų

lageriuose kartu su K.Boruta ir P.Juodeliu. Vėliau etapavo į Šiaurę, 500 kilometrų toliau nei gimtinė

Š.Dvinos pakrantėje, į Intos lagerius Komijoje. Lageriuose pažino nuostabų tautiečių būdą bei šviesią

prigimtį. Kaip su inžinieriniu išsilavinimu paskyrė viršesniu. Norėdamas apsaugoti nuo sunkių darbų,

surinko sau lietuvių kunigų brigadą. Bet likimo ironija, nešant rastą nusilpę kunigai neišlaikė ir rastas

prispaudė Stasį, sutraiškydamas galvą. Pragulėjo savaitę komos būsenoje, jau kitiems išsidalinus jo

daiktus, bet šiaip ne taip atsigavo. 1949 metais S.Gorodeckį komisavo ir nurašė į Abezės klipatų

speclagerį, kur rado tikrąjį savo universitetą. Viename barake, į kurį pateko, buvo virš 60 profesorių ir

šiaip įžymybių. Vakarais norintiems jie skaitydavo paskaitas. Tai prilygo geriausioms studijoms. Čia

teko jam klausyti paskutiniųjų prof. L.Karsavino paskaitų. Broliška bičiulystė visam gyvenimui

sujungė su latvių rašytoju bei poetu Richardu Rudzyčiu. Kartą S.Gorodeckis nuramino pasišovusius

karštus ukrainiečius, pasiryžusius sukilimui, taip išvengė Vorkutos lagerių tragedijos. Apsveikus buvo

grąžintas į šachtas, kur gavo įsikurti atskirai vienas sanmazge. Ėmė rašyti. Atšilus politiniam klimatui,

Intoje susibūrė lietuvių literatų sambūris. Bendradarbiaujant su kitais autoriais Intoje išėjo rankraštinis

poezijos rinkinys “Saulėtekio link”, vėliau antologija “Benamiai”, perleista 1989 metais jau Lietuvoje.

Šios eiles pasiekė Lietuvą ir plito rezistentų-disidentų tarpe. Išėjus už lagerio, džiugiai metėsi į

lietuvišką švietėjišką veiklą. Iš aktyvesnių lietuvių inteligentų buvo sudarytas komitetas palaikyti

savitarpio broliškiems santykiams, nes pradėjo skaidytis politinės pakraipos. Buvo suorganizuotas

savišalpos fondas, organizuotai laikomos Šv.Mišios. Susilpnėjus režimui vykdavo susirinkimui,

skaitymai, pravedami minėjimai. Juose bičiuliais tapo mons. Kazimieras Vasiliauskas, inžinieriai

Kazimieras Brunius ir Jonas Seliokas, I-osios Lietuvos krepšinio rinktinės kapitonas Stasys Šačkus ir

kiti iškilūs žmonės. Po 10 metų prievartinio išskyrimo ir laukimo, 1955 metais Intoje galėjo vesti Oną-

Anetą Jaskelevičiūtę (Eglę Nemunaitę), kuri atliko savo bausmę Taišeto lageriuose, už sužeisto

partizano slaugymą.

Kai tik atsirado proga, parsirado į Lietuvą. Grįžęs negalėjo ieškoti jokio invalidumo

patvirtinimo, nes būtų niekur neįdarbintas. Pirmi įsidarbinimai baigėsi nesėkmingai, dėl specįrašų pase

buvo atleidžiamas. Norėdamas būti arčiau Vilniaus, į kurį neleido atsikelti, 1958 metais įsikuria

Grigiškėse. Čia dirbo Grigiškių popieriaus fabriko statybos aikštelėje darbininkų meistru. Jam

vadovaujant buvo pastatyta didžioji gyvenvietės dalis, šiuolaikiški tam laikui kultūros namai. Bet 1963

metais irgi buvo atleistas, nes bandė padėti įsikurti naujai pastatytuose butuose tremtiniams bei

pasireiškė, atstovaudamas darbininkų interesus, profsąjungoje. Net šis trumpas darbo laikotarpis, pelnė

pagarbą įvairiataučių Grigiškių gyventojų tarpe iki šiol. Toliau dirbo įvairiose statybos organizacijose

meistru-inžinieriumi, statė Valkininkų vaikų sanatoriją. Bet vis šlyjant sveikatai, perėjo dirbti statybinių

disciplinų dėstytojų Mokymo kombinate. Keičiantis pavaldumui ir statusui šiose struktūrose išdirbo iki

darbinės veiklos pabaigos 1991 metais. Kursantams įvedė darbo psichologijos kursą, po kurio

priedanga dėstė Lietuvos architektūros istorijos kursą. Taip daugeliui eilinių statybininkų darbininkų

buvo įdiegtos kultūros ir restauravimo supratimo tradicijos. Reguliariai kiekvienai grupei vesdavo

ekskursijas po Vilniaus architektūrines-istorines vietas bei tautines šventoves. Buvo pagarsėjęs gidas,

turėdavo prašymų iš įvairų organizacijų padėti pristatyti svečiams Vilnių, ką darydavo visąlaik

nemokamai.

Tačiau tarybiniais metais dirbant nelabai mielą darbą, visąlaik slypėjo noras kūrybai. Dar

būnant Intoje, parašo dramaturginį siužetą apie nepasidavusius Pilėnus, kuris mintimis įsikūnija tuo

pačiu metu kitų autorių darbuose Lietuvoje. 1962 metais grožinei leidyklai įteikia nemažą darbą –

epinę poemą “Milžinai”, parašytą specifine archaine kalba, kuri ir dabar praverstų jaunimo auklėjimui

patriotine dvasia. Ją gerai vertino šio žanro žinovai, tačiau to meto cenzūra spausdinti uždraudė.

Matydamas, kad prie grožinės kūrybos bus visąlaik surasta priekabių, kibo prie lingvistinių baltistikos

tyrinėjimų. Bendravo su žymiu rusų baltistu V.Toporovu. Tačiau ir čia nebuvo lemta pralaužti

5

tarybinės izoliacijos gniaužtų. Bet tai nenuramino ieškojimų. Namai ilgai buvo sekami organų

darbuotojų, sulaukdavo inspekcinių vizitų dabar švenčiamų datų progomis. Buvo šnipinėjamas

palūžusių, bet niekad jo nekaltinamų bendražygių. Po LTT trečiosios narės O.Lukauskaitės-Poškienės,

tapusios Helsinkio grupės nare, mirties 1983 metais, buvo lankytas aukšto KGB pareigūno su kipšo

pasiūlymu – už neigiamą bendražygės viešą pasmerkimą, suteikti galimybę atvirai pasireikšti ir būti

pripažintam kaip literatui kartu su žmona poete Egle Nemunaite. Pasikvietus vaikus, kad suprastų kas

gali laukti jų, jų akivaizdoje be abejonių buvo atsisakyta ir parodytas aiškus savo apsisprendimas KGB

pareigūnams.

Nujausdamas artėjantį atgimimą, ėmė reikštis neformalioje kultūrinėje veikloje. Dar iki

Sąjūdžio atvirumo ruošė pranešimus “Vilnijos” draugijoje, kuriuose nestokojo tikrosios istorijos

pateikimo. Etninės kultūros tyrinėtojų susirinkimuose Rumšiškėse, Rericho sambūriuose Kaune buvo

laukiamas kaip pranešėjas. Dalyvavo Kultūros fondo, Sąjūdžio tramplino, ankstyvoje veikloje.

Susirinkimai Rumšiškėse nustatė teisingą dvasinės veiklos kryptį daugeliui ten dalyvaudavusių

Sąjūdžio veikėjų, vėliau deja užsiangažavusių įvairiose pozicijose. Pakilus Sąjūdžio bangai, kūrė

Politinių Kalinių Sąjungą, išrinktas į 1-jį jos prezidiumą. Prisidėjo prie Skautų judėjimo atsikūrimo.

Atkūrus nepriklausomybę, nesiafišuodamas konsultavo atsikuriančias Lietuvos spectarnybas - AT

Apsaugos skyrių. Nugriaudėjus Sausio salvėms, dar turėjo sveikatos išbūti gynėjų tarpe. Pakvipus ore

parakui ir užvirus blaiviam lietuviškam kraujui, prisiminė apie užkastas vokietmetyje ir paliktas ateičiai

ginklų atsargas. Tačiau meldė, kad tik turėtume proto nepaleisti šūvio pirmi ir sakė, kad ne šautuvų

metalo stiprumas dabar lems mūsų pergalę. Po šių istorinių sukrėtimų sveikata jau pradėjo silpti, bet

širdis džiaugėsi atgauta šalies nepriklausomybe ir rūpėjo, kad tik geriau išnaudotume šį istorijos

suteiktą šansą. Tik 1999 metais, priprašytas namiškių, tėvas sutiko parašyti pareiškimą Genocido ir

rezistencijos tyrimo centrui, ir padedant tikriems patriotams - KAM pareigūnams, jam buvo pripažintas

kario savanorio statusas, ir tai už trumpalaikį nelabai jo vertinamą 1941 metų sukilimo epizodą, bei

paskirta 1-o laipsnio valstybės pensija.

Savo vaikus išauklėjo patriotinėje dvasioje ir trispalvės spalvos jiems tapo žinomos anksčiau nei

1988 metais. Sūnus Aringas Sąjūdžio steigiamojo iniciatyvinio susirinkimo organizatorius, buvo

aktyvus Sąjūdžio seimo narys bei Ignalinos rajono vadas. Yra apdovanotas LR Nepriklausomybės

medaliu. Deja, nesupratęs įsigalėjusių materialių gyvenimo nuostatų, dabar pasitraukė į veiklos šešėlį.

Duktė Aušrinė dirbo AT (Atkuriamojo Seimo) pirmininko sekretore kritiniu Lietuvai metu. Sūnus

Sakalas telkė lietuvius studentus Maskvoje tautinei veiklai, grįžęs organizavo savanorius Vilniaus

krašte, nuskriausdamas savo šeimą, dirbo Krašto Apsaugos ministerijoje.

Tėvas, Stasys Gorodeckis, pasižymėjo begaliniu humanizmu bei ypač savo veiklos, vaidmens

kukliu vertinimu. Visada laikė, kad jau tai kad yra išreikšta mintis, ir kuo daugiau žmonių ją priims –

tai laiko klausimas, kur ji ir kieno bus įgyvendinta. Savęs įamžinimo, asmeninio egoizmo nesiekė.

Nepriklausomos Lietuvos vizija nebuvo net ginčijama, man vaikui, pasakojant istoriją savaime viskas

atrodė ir kaip ji grįš vėl. Visąlaik buvo gyvas išsisaugojimo instinktas, kad tik daugiau žmonių, jėgų

liktų valstybės kūrimui ateityje. Turėdamas daug pagundų mėgautis tarybiniu kūrėjų komfortu, kam

neatsispyrė daugelis jo kartos menininkų, jis sugebėjo likti nenusižengęs savo idealams, skriausdamas

namiškius materialiai buityje ar likęs kartais tiesiog aplinkinių nesuprastas. Geriau atsitraukti

nepraliejant kraujo ar negaunant gyvenime negyjamų lūžių, kad tik daugiau liktų jėgų ateičiai, kai

galima bus laisva kūryba. Tai tada mums atrodė perdėtas atsargumas ar pasidavimas, bet gyvenimas

parodė, kad taip elgtis buvo teisinga.

6

Lagerių bičiulystė suformavo plačią pasaulėžiūrą virš religinių, tautinių, partinių, idėjinių

stereotipų, nepamirštant savo tautinės esybės. Niekada nebuvo pervertinamas nacionalinis aspektas virš

paprastos žmogiškosios kultūros. Niekas nebuvo teisiamas, skundžiamas ar viešinamas, nors ir turint

pakankamai tam įrodymų ir moralės. Skaitė, kad vėlesni gyvenimo darbai gali išpirkti silpnumo

valandą padarytas negerybes ar išdavystes ir kad tik Dievas galės nuspręsti, kas teisus.

Deja, veiklos pripažinimą ir garbę šiais laikais gauna tie, kurių veiklos pėdsakus randa KGB

archyvuose, ar įkyriai primindami apie save, bet patriotai tais laikais negalvojo apie nūdienos garbę, ar

papildomos kopijos išsiuntimą išsaugojimui į organų archyvus. Jei veikla buvo gerai organizuota,

kaltintojai negalėjo rasti įrodymų tai dienai, bet to pasigendama dabartyje. Kai paliudyti niekas negali,

nes visi yra anapus anksčiau laiko – menama, kad taip negalėjo būti. Džiaugėsi, kad įvardintas kaip

Eilinis savanoris, nors realiai atliko Kariuomenės vadovybės generalinio štabo viršininko pareigas. Tuo

metu jo aštrus žodis bei mintis atliko didesnį darbą nei taikliai paleisti šūviai į savo tautietį ar okupantą.

Dabar jau tik Dievas galės paklausti tėvuko paliudyti kažką, bet to niekas neprašė čia, kai

galėjo, nors daug ką laikė ir žinojo savyje. Kad įrodyti savo nuopelnus reikėjo kažkieno malonės. Deja,

tai jau išėjo negrįžtamai anam teismui. Prispirtas silpnesnių bendražygių, rašė jiems savo liudijimus

apie didesnius jų žygius.

Sūnui Sakalui, iškilus abejonių dėl apsisprendimo ir prasmės toliau dirbti civiliai-kariškoje

ministerijos tarnyboje, užklaustas patarimo – atsakė, kad “jis kaip vienintelis gyvas iš pasipriešinimo

vadovų, dar nėra niekam perdavęs savo įgaliojimų. Sutikus kitą pareigūną, veikiantį Lietuvos vardu,

pritaikyti rezistentų-patriotų atsipažinimo tvarką, jei šis neatitinka šių reikalavimų – stengtis pasitraukti

išsisaugojimui, nesukeliant priekabių, kad nevykdomas formalus įsakymas.” Kaip aidas šiam

nusistatymui, buvo jo ilgesingai sutiktas Seimo aktas, pripažįstantis LLKS (Lietuvos Laisvės Kovotojų

Sąjūdis) 1949 vasario mėnesio rezoliuciją LR teisės aktu.

Buvo puikus oratorius, nustelbdamas įvairiuose renginiuose ultraveikėjų kalbas. Savo

paskutinio žodžio, deja nepasakė per bendražygio mjr. J.Semaškos kariškas perlaidojimo iškilmes

Kaune 2001 metų rudenį, kur aidėjo garsūs ir tuštoki oficialių vyrų žodžiai. Nesugebėjau prikalbinti

nuvažiuoti į šį renginį, tuo sukeldamas sau prarastų galimybių graužatį.

Dvi dienas iki savo išėjimo sūnui buvo įteiktas tėvui paskirtas Lietuvos kariuomenės kūrėjų

savanorių medalis, kuriuo jis nespėjo pasidžiaugti. Savo išėjimo datą pasirinko trokštamą Vasario 16-

jąją, įvykdydamas bendražygio generolo Vėtros pageidavimą būti sušaudytam šią dieną. Užmerkus

amžinai jo akis, grįžus namo, sūnui rūsčiame nakties vėjyje teko nuleisti Trispalvę.

Per vargus, lyg darant skolą, padedant geriems žmonėms palaidotas Vilniaus Antakalnio Karių

kapuose Menininkų kalnelyje. Norėdamas būti menininku, nors po mirties gavo teisę būti tarp jų.

Nebuvo garsių vyrų kalbų, neaidėjo salvės, o skambėjo jo eilėraščiai, sakomi nepalūžusios žmonos

Eglės Nemunaitės, likusios ošti toliau. Šalia buvo tie, kurie, nelaukė vėl dvejojančių vadų įsakymo, ir,

tikiuosi, norės būti kartu bet kokiu metu. Ačiū jiems.

2002.02.16

su Mamos Eglės Nemunaitės pagalba sūnus Sakalas Gorodeckis