LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS

VETERINARIJOS AKADEMIJA

Veterinarijos fakultetas

Liepa Krūminytė

Supraventrikulinių ir ventrikulinių ekstrasistolijų šunims

priežastys, diagnozavimo būdai ir gydymo ypatumai Canine supraventricular and ventricular extrasystoles causes,

diagnostic methods and treatment

Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS

Darbo vadovas: doc. dr. Aidas Grigonis

Kaunas, 2016

2

DARBAS ATLIKTAS NEUŽKREČIAMŲJŲ LIGŲ KATEDROJE

PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ

Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „Supraventrikulinių ir ventrikulinių

ekstrasistolijų šunims priežastys, diagnozavimo būdai ir gydymo ypatumai“.

1. Yra atliktas mano paties (pačios).

2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje.

3. Nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą naudotos literatūros sąrašą.

(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)

PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ

ATLIKTAME DARBE

Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.

(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADA DĖL DARBO GYNIMO

(data) (darbo vadovo vardas, pavardė) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE (KLINIKOJE)

(aprobacijos data) (katedros (klinikos) vedėjo (-os)

vardas, pavardė)

(parašas)

Magistro baigiamojo darbo recenzentai

1)

2)

(vardas, pavardė) (parašai)

Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:

(data) (gynimo komisijos sekretorės (-iaus) vardas, pavardė) (parašas)

3

TURINYS

SANTRUMPOS ............................................................................................................................................ 4

SANTRAUKA .............................................................................................................................................. 5

SUMMARY .................................................................................................................................................. 7

ĮVADAS........................................................................................................................................................ 9

1. LITERATŪROS APŽVALGA ........................................................................................................... 11

1.1. Širdies darbo ciklas ir jos fiziologinės savybės ............................................................................ 11

1.2. Širdies laidžioji sistema ir impulso susidarymo mechanizmas .................................................... 12

1.3. Širdies aritmijos, ekstrasistolija .................................................................................................... 13

1.4. Supraventrikulinių ir ventrikulinių ekstrasistolijų priežastys šunims .......................................... 14

1.5. Supraventrikulinių ir ventrikulinių ekstrasistolijų diagnostika .................................................... 18

1.5.1. Anamnezės duomenys........................................................................................................... 18

1.5.2. Širdies auskultacija ............................................................................................................... 18

1.5.3. Elektrokardiografija .............................................................................................................. 19

1.5.4. Rentgenografija ..................................................................................................................... 21

1.5.5. Echokardiografija .................................................................................................................. 22

1.5.6. Laboratoriniai tyrimai ........................................................................................................... 22

1.6. Medžiagos mažinančios širdies raumens dirglumą ...................................................................... 23

2. TYRIMO MEDŽIAGA IR METODAI .............................................................................................. 26

3. TYRIMO REZULTATAI ................................................................................................................... 31

4. REZULTATŲ APTARIMAS ............................................................................................................. 49

IŠVADOS ................................................................................................................................................... 55

LITERATŪROS SĄRAŠAS ...................................................................................................................... 56

PRIEDAI ..................................................................................................................................................... 60

4

SANTRUMPOS

AV – atrioventrikulinis mazgas

DKM – diliatacinė kardiomiopatija

EKG – elektrokardiograma

SA – sinoatrialinis mazgas

i. v. – angl. intravenous – į veną

i. m. – angl. intramuscular – į raumenis

p. o. – lot. per os – per burną

5

SANTRAUKA

Supraventrikulinių ir ventrikulinių ekstrasistolijų šunims priežastys, diagnozavimo būdai ir

gydymo ypatumai

Liepa Krūminytė

Magistro baigiamasis darbas

Tyrimo medžiaga buvo renkama LSMU VA Dr. L. Kriaučeliūno smulkiųjų gyvūnų klinikoje ir

apima 2011–2015 metus. Darbo apimtis 59 puslapiai, jame pateikiama 18 paveikslų, 2 lentelės ir 13

priedų, panaudoti 45 literatūros šaltiniai.

Pagrindinis darbo tikslas buvo išanalizuoti supraventrikulinių ir ventrikulinių ekstrasistolijų

priežastis šunims, įvertinti diagnostikos metodus, išanalizuoti gydymo ypatybes šunims, turintiems tokius

širdies ritmo sutrikimus, palyginti gydymui naudojamų vaistinių medžiagų veiksmingumą. Taip pat buvo

detaliai išanalizuota visa tyrimui pateikta medžiaga, atlikta veiksnių, turinčių įtakos supraventrikulinių ir

ventrikulinių ekstrasistolijų pasireiškimui, analizė. Didelis dėmesys buvo kreipiamas į vieną svarbesnių

diagnostikos metodų, esant širdies ritmo sutrikimams – elektrokardiografinį tyrimą ir jo metu gautus

duomenis. Taip pat buvo išanalizuoti rentgenografinio, echokardiografinio, laboratorinių tyrimų metu

gauti rezultatai.

Atlikus duomenų analizę, buvo nustatyta, kad kasmet vidutiniškai buvo gydomi 262,4±2,2 gyvūnai.

Vidutinis gydytų šunų skaičius per metus siekė 216±1,7, o kardiologinėmis ligomis kasmet vidutiniškai

sirgo po 39±0,6 šunis.

Nustatyta, kad pagrindinės priežastys šio ritmo sutrikimui pasireikšti yra DKM (47,6 proc.) ir

endokardiozė (45,2 proc.). Taip pat buvo nustatyta, kad ventrikulinė ekstrasistolija pasireiškė 9,5 proc.

dažniau nei supraventrikulinė ir didžiausią reikšmę tam turi šuns lytis bei kilmė, kadangi patinai sudarė

81 proc. (p<0,05), o grynaveisliai šunys – 76,2 proc. (p<0,05) visų, atitinkančių magistro baigiamojo

darbo temą, tirtų atvejų. Vidutinis tirtų šunų svoris buvo 20,9±2,3 kg, nors dažniausiai abiejų tipų

ekstrasistolijos pasireiškė šunims, sveriantiems ne daugiau nei 10 kg (40,5 proc., p<0,05). Tiriamųjų šunų

amžiaus vidurkis buvo 9,5±0,4 metų (p<0,05).

Vertinant diagnostikos metodų taikymo dažnumą nustatyta, kad didžiausią reikšmę

supraventrikulinėms ir ventrikulinėms ekstrasistolijoms diagnozuoti turi auskultacija ir

elektrokardiografija. Kiti diagnostikos metodai buvo taikyti rečiau, kurių pagrindinis tikslas – aritmijų

atsiradimo priežasties aiškinimasis, organizmo būklės įvertinimas bei efektyvaus gydymo pritaikymas.

Nustatyta, kad dažniausias klinikinis simptomas, sergantiems širdies ligomis ir pasireiškus širdies

dirglumo funkcijos sutrikimui, buvo fizinio krūvio netoleravimas arba silpnumas (57,1 proc.), rečiausiai –

priverstinės padėtys (7,1 proc.).

6

Vertinant auskultacijos ir pulso palpacijos bei elektrokardiografijos metodu gautus duomenis buvo

nustatyta, kad pulsas santykinai išliko nepakitęs 19 proc. rečiau nei buvo nustatytas pulso deficitas, o

EKG ekstrasistolės dažniausiai dėstėsi pavieniui (73,8 proc. tirtų atvejų).

Gydymui nuo supraventrikulinių ir ventrikulinių ekstrasistolijų buvo skirti skirtingi antiaritminiai

preparatai: nuo supraventrikulinės ekstrasistolijos buvo taikytas gydymas diltiazemu (dozė: 0,5–2 mg/kg

p. o. 3xd.), kuris visuomet buvo skiriamas su digoksinu, ar verapamiliu (dozė: 0,5–3 mg/kg p. o. 3–4xd.),

o nuo ventrikulinės – atenololis (dozė: 0,5–2 mg/kg p. o. 1xd.) ir sotalolis (dozė: 0,5–2 mg/kg p. o. 2xd.).

Raktažodžiai: šuo, ekstrasistolija, aritmija, EKG.

7

SUMMARY

Canine supraventricular and ventricular extrasystoles causes, diagnostic methods and treatment

Liepa Krūminytė

Master‘s Thesis

The material for the study was collected at LUHS VA Dr. L. Kriaučeliūnas small animals‘ clinic

between years 2011 and 2015. Research consists of 59 pages, including 18 pictures, 2 tables and 13

annexes. For the thesis, 45 different literature sources were used in total.

The main objective of the work was to analyze the causes of supraventricular and ventricular

extrasystoles for dogs, evaluate the methods of diagnostics, examine the treatment characteristics for dogs

with such heart rhythm disorders as well as compare the effectiveness of medicinal substances used in the

treatment process. In addition to that, the material for the analysis and factors affecting supraventricular

and ventricular extrasystoles manifestation analysis were analyzed in detail, putting emphasis on one of

the major diagnostic techniques in cases of cardiac rhythm disorders – electrocardiographic study and

data received from it. The work also analyzes the results obtained through X–ray, echocardiography,

laboratory tests.

The data analysed presented the following results: there have been 262.4±2.2 animals on average,

that have been treated every year. Average number of dogs treated per year added up to 216±1.7, of

which 39±0.6 dogs have been diagnosed with cardiological diseases.

Two main causes for this disorder are dilated cardiomyopathy (47.6 %) and endocardiosis (45.2 %).

It was also found out, that the ventricular extrasystoles was 9.5 % more frequent than supraventricular,

and the most significance to this arrhythmia have dogs‘ sex and origin, which is indicated by the fact that

males accounted for 81 % (p<0.05), while purebreds – 76.2 % (p<0.05) of all the cases studied, that

correspond to masters‘ thesis topic. Average weight of the dogs researched was 20.9±2.3 kilos, although

in most cases, both types of extrasystoles occurred with dogs weighing less than 10 kilos (40.5 %,

p<0.05). The average age of the dogs examined was 9.5±0.4 years (p<0.05).

While valuating the methods of frequency of diagnostics, it was found, that the greatest significance

to diagnose supraventricular and ventricular extrasystoles, have auscultation and electrocardiography.

Other methods of diagnostics were implemented less frequently and their main purpose was the

interpretation of the cause of the arrhythmia, evaluation of the body condition and effective treatment

tailoring. It was found, that the most frequent symptom for those, with cardiac diseases and occurring of

cardiac irritability dysfunction, was physical exercise intolerance or weakness (57.1 %), while the least

often symptom reported – forced positions (7.1 %).

8

Weighing in on findings of auscultatory, pulse palpation and electrocardiography examination

methods, it was found out that the heart rate remained unchanged 19 % less frequently than the pulse

deficit was diagnosed, and in the EKG extrasystoles occured rarely (73.8 % of all the cases studied).

For the treatment from the supraventricular and ventricular extrasystoles, different antiaryhmic

agents were assigned: supraventricular extrasystoles were treated with diltiazem (dose: 0.5–2 mg/kg p. o.

3xd.) which has always been prescribed together with digoxin, or verapamil (dose: 0.5–3 mg/kg p. o. 3–

4xd.), whereas ventricular extrasystoles – with atenolol (dose: 0.5–2 mg/kg p. o. 1xd.) and sotalol (dose:

0.5–2 mg /kg p. o. 2xd.).

Key words: dog, extrasystole, arrhythmia, ECG.

9

ĮVADAS

Kardiovaskulinė sistema gyvame organizme atlieka svarbias funkcijas – aprūpina audinius

deguonimi, maisto medžiagomis; šalina medžiagų apykaitos produktus ir anglies dioksidą iš audinių;

reguliuoja kūno temperatūrą, vandens bei elektrolitų balansą (1). Širdis, kaip centrinė kardiovaskulinės

sistemos dalis, užtikrina nuolatinę kraujo cirkuliaciją kraujagyslėmis ritmiškai susitraukinėdama.

Hemodinamikos pokyčiai gali atsirasti dėl įvairių širdies aritmijų, kurių metu širdies kameros

praranda elektromechaninį sinchroniškumą ir nevienodas kraujo kiekis išstumiamas į kraujagyslių sistemą

(2). Supraventrikulinėms ar ventrikulinėms ekstrasistolijoms bei kitoms aritmijoms pasireikšti įtakos turi

daugelis priežasčių ir yra susijusios su širdies ir kitų organizmo sistemų ligomis ar būsenomis (3).

Priešlaikinių prieširdžių susitraukimų pasitaiko ir sveikų šunų širdies darbo ciklo metu, tačiau

gyvūnui senstant tokių priešlaikinių susitraukimų skaičius išauga. Dažnai pasireiškiantys priešlaikiniai

prieširdžių susitraukimai gali sąlygoti paroksizminę ar net ilgai trunkančią prieširdžių tachiaritmiją, o ši

gali peraugti į dar rimtesnę organizmo būklę – prieširdžių virpėjimą (4). Ventrikulinės ekstrasistolijos

pasireiškimas taip pat turi didelės reikšmės širdies darbui, kadangi priešlaikinių kompleksų sąlygota

ventrikulinė tachiaritmija neretai perauga į skilvelių virpėjimą (5). Skilvelių virpėjimas dažnai baigiasi

staigia gyvūno gaišatimi (4).

Abiejų rūšių ekstrasistolijoms diagnozuoti pakanka dviejų diagnostikos metodų – auskultacijos ir

elektrokardiografijos. Elektrokardiografijos metodo pagalba galima tiksliai diferencijuoti ar ekstrasistolės

yra supraventrikulinės kilmės, ar kyla skilvelių miokarde. Nemažiau svarbūs ir kiti diagnostikos metodai

naudojami kardiologiniams pacientams tirti, leidžiantys nustatyti širdies dirglumo ir laidumo sutrikimų

priežastis, įvertinti gyvūno organizmo būklę, parinkti tinkamą gydymą.

Širdies ritmui kontroliuoti neretai naudojami antiaritminiu poveikiu pasižymintys medikamentai,

veikiantys širdies jonų kanalus. Aritmogenezės slopinimas medikamentais padeda atkurti hemodinamikos

stabilumą (2). Remiantis literatūros duomenimis, kiekvienam pacientui individualiai pritaikius gydymą

galima išvengti priešlaikinių kompleksų pasireiškimo ≥70–80 proc. ir tokiu būdu sumažinti tikimybę

atsirasti prieširdžių ar skilvelių virpėjimui, apsaugoti gyvūną nuo staigios gaišaties bei pašalinti ar

palengvinti pasireiškusius klinikinius simptomus, atsiradusius sutrikusios hemodinamikos pasekoje (3).

Darbo tikslas: išanalizuoti supraventrikulinių ir ventrikulinių ekstrasistolijų priežastis šunims,

įvertinti diagnostikos metodus, išanalizuoti gydymo ypatybes šunims, turintiems tokius širdies ritmo

sutrikimus, palyginti gydymui naudojamų vaistinių medžiagų veiksmingumą.

Darbo uždaviniai:

1. Išanalizuoti pagrindines priežastis, lemiančias supraventrikulines ir ventrikulines ekstrasistolijas.

10

2. Išnagrinėti supraventrikulinių ir ventrikulinių ekstrasistolijų diferencinę diagnostiką remiantis

EKG.

3. Išanalizuoti vaistines medžiagas, naudojamas gydyti nuo prieširdžių ir skilvelių ekstrasistolių,

įvertinti ir palyginti jų efektyvumą.

11

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1. Širdies darbo ciklas ir jos fiziologinės savybės

Širdies darbo ciklas susideda iš keturių fazių: I ir II – sistolė, III ir IV – diastolė. Pirmoji sistolės

fazė prasideda, kai visi širdies vožtuvai yra uždaryti ir palaikomas pastovus kraujo spaudimas

skilveliuose. Kraujo spaudimas skilveliuose greitai pakyla (angl. isovolumetric contraction). Antroji, kai

skilveliuose pakilęs kraujo spaudimas atidaro pusmėnulinius vožtuvus ir kraujas išstumiamas į arterijas

(angl. ejection). Trečioji fazė apibūdinama kraujo spaudimo sumažėjimu abiejuose skilveliuose po kraujo

išstūmimo ir diastolės pradžia (angl. isovolumetric relaxation). Nukritus kraujo spaudimui skilveliuose,

atsidaro atrioventrikuliniai vožtuvai ir kraujas pasyviai teka iš prieširdžių į skilvelius – ketvirtoji fazė

(angl. filling). Kai skilveliai būna beveik prisipildę, prasideda prieširdžių susitraukimas, dėl to užsidaro

atrioventrikuliniai vožtuvai ir ciklas kartojasi. Toks ritmiškas prieširdžių ir skilvelių darbas vadinamas

koordinuotu atrioventrikuliniu susitraukimu (6). Dešiniojo ir kairiojo skilvelių ciklas yra beveik

identiškas, skiriasi tik maksimalus sistolinis spaudimas, kuris dešiniajame skilvelyje sieka 20–40 mmHg,

o kairiajame – 100–160 mmHg (7).

Keturkamerinės žinduolių širdies dydis koreliuoja tarp fizinio aktyvumo laipsnio ir gyvūno rūšies

bei veislės (sudaro 0,3–1 proc. kūno svorio). Kaip pavyzdį galima pateikti penimos kiaulės širdies dydį,

kuri sudaro 0,3 proc. kūno svorio, tuo tarpu atletiško kurto ir grynaveislio žirgo širdis sudaro 1,2 proc.

kūno svorio (7).

Širdis – raumeninis organas, kuris per visą naminio gyvūno gyvenimą susitraukia milijonus kartų

(7). Specialus raumens tipas, kuris skiriasi nuo kitų raumeninių audinių tipų, randamų organizme, geba

reguliuoti širdies susitraukimo dažnį ir palaikyti reguliarų širdies ritmą (8). Širdies raumens skaidulos

atlieka tokią pačią funkciją kaip ir skeleto skersaruožiai raumenys, tačiau skiriasi nuo jų keliais aspektais

– individualios miokardo ląstelės yra sujungtos šakomis į tinklą ir greitai perduoda impulsus už ląstelės

ribų, todėl gali funkcionuoti kaip vienas vienetas; susitraukimo trukmė ir refrakteriškumo periodai yra

ilgesni; susitraukimas vyksta ne visa jėga ir nepilnai, nes širdies raumens įtempimas siekia 1 3⁄ –1 5⁄

skeleto skersaruožio raumens įtempimo (9,7).

Širdis pasižymi tam tikromis fiziologinėmis savybėmis:

Automatizmu – pasireiškiančiu unikalia savybe savaime susijaudinti ir susikurti elektrinius

impulsus be nervinės stimuliacijos. Širdies laidžiosios sistemos ląstelės gali susijaudinti savaime (10).

Laidumu – gebėjimu perduoti sujaudinimo impulsus gretutinėms ląstelėms. Šia savybe

pasižymi laidumo ir darbinio miokardo skaidulos, kurios skiriasi impulso plitimo greičiu (10).

Dirglumu – apibūdinamu širdies laidumo ir darbinio miokardo skaidulų atsaku į dirgiklį,

kuriose kaip atsakas gali kurtis veikimo potencialas, turintis galimybę plisti į gretimas skaidulas. Širdies

12

skaidulų dirglumas kinta priklausomai nuo širdies ciklo fazės (10). Sistolės metu širdies skaidulos

nesujaudinamos ir tai vadinama absoliučiu refrakteriškumo periodu (4).

Kontraktiliškumu – gebėjimu atsakyti į miokardo skaidulų sujaudinimą, kurį sukelia

darbinio miokardo skaidulos. Jos nuolat gaudamos impulsus susitraukia ir atsipalaiduoja – vyksta sistolė

ir diastolė (10).

1.2. Širdies laidžioji sistema ir impulso susidarymo mechanizmas

Širdies raumuo sudarytas iš dviejų tipų ląstelių – ląstelių, kurios inicijuoja elektrinius impulsus ir

ląstelių, kurios atsako į elektrinius impulsus susitraukdamos (6). Specializuotų ląstelių grupės, gebančios

generuoti elektrinį impulsą ir perduoti jį iš prieširdžių į skilvelius, sudaro širdies laidžiąją sistemą.

Laidžiosios sistemos komponentai negali būti atskirti nuo darbinių miokardo elementų (11).

Sinchroniniam ir nuosekliai einančiam prieširdžių ir skilvelių susitraukimui reikalinga greita

specializuotų kardiomiocitų aktyvacija (12). Širdies audinyje randami du skirtingi mazgai arba kitaip

vadinamos specializuotos ląstelių grupės. Vienas jų yra sinoatrialinis (SA) mazgas, dažnai vadinamas

ritmo vedliu (8). Jame generuojama elektrinio impulso banga, kuri plinta už SA mazgo ribų per dešiniojo

prieširdžio kardiomiocitus ir Bachmann‘o pluoštą į kairįjį prieširdį. Plisdamos bangos galiausiai susilieja

vienintelėje jungtyje tarp prieširdžių ir skilvelių – atrioventikuliniame (AV) mazge (7). Šis mazgas

perduoda elektrinį impulsą iš SA mazgo į skilvelius. Plitimas palyginus yra lėtas, tačiau tai leidžia

skilveliams susitraukti skirtingu laiku nei susitraukia prieširdžiai ir atsiranda laiko srūvančiam kraujui

užpildyti skilvelius (8). Toliau elektrinis impulsas, praėjęs AV mazgą, plinta specializuota laidžiosios

sistemos dalimi – Hiso pluoštu, kuris dalijasi į kairę ir dešinę kojytes, o šios išsišakodamos – į Purkinje

skaidulas. Hiso–Purkinje laidžioji sistema plačiai išsišakoja po skilvelių miokardą ir taip užtikrina greitą

impulso perdavimą raumeninėms ląstelėms (7).

Jau minėta ankščiau, kad elektrinis ląstelių aktyvumas pirmiausia kyla SA mazge. Sveiki prieširdžių

ir skilvelių miocitai negali spontaniškai depoliarizuoti (13). Šis mazgas neturi pastovaus ramybės

potencialo. Jo ląstelės, generuojančios elektrinius impulsus, sukelia prieširdžių ląstelių depoliarizaciją

iškart po kiekvienos repoliarizacijos (6). Kardiomiocitai vienas su kitu sujungti laidžiais įterptiniais

diskais, dėl kurių galima laisva jonų difuzija ir veikimo potencialo plitimas (7). Tai vyksta dėl

spontaninės diastolinės depoliarizacijos, sukeliamos Na+ jonams judant į ląstelės vidų. Pamažu

depoliarizuojantis membranai, aktyvinami Ca2+ jonų kanalai, pro kuriuos į ląstelės vidų plūsta Ca2+ jonai.

Ca2+ jonų kiekis ląstelėse pasiekia maksimalias reikšmes ir depoliarizacijos banga plinta į kitas širdies

ląsteles. Vėliau SA mazgo ląstelių membranos tampa jautrios K+ jonams, jų srovė sukelia membranos

repoliarizaciją ir ciklas vėl kartojasi iš pradžių (14). Šių kanalų veikla dažnai veikiama medikamentais

13

(6). Širdies raumens elektrinį aktyvumą (depoliarizaciją ir repoliarizaciją) galima įvertinti užrašant

elektrokardiogramą (EKG) (3).

1.3. Širdies aritmijos, ekstrasistolija

Aritmogenezės, arba nenormalaus širdies ritmo, atsiradimas priklauso nuo kelių faktorių. Ryškūs ar

subklinikiniai miokardo struktūros ar funkcionalumo pakitimai gali sąlygoti širdies elektrofiziologines

savybes ir predisponuoti aritmijų atsiradimą. Tokie struktūriniai ir funkciniai miokardo pakitimai

pasireiškia širdies ligų, nepakankamumo atveju ar būna nulemti genetinių bei aplinkos faktorių (3).

Daugelis autorių aritmijomis vadina širdies jaudrumo ir laidumo sutrikimus. Dažniausi širdies

jaudrumo sutrikimai yra šie:

sinusinė bradikardija, sinusinė tachikardija,

ekstrasistolija,

prieširdžių plazdėjimas ir virpėjimas,

skilvelių virpėjimas,

lėtasis ektopinis ritmas.

Laidumo sutrikimai yra sinoatrialinė, prieširdinė, atrioventrikulinė ir intraventrikulinė blokados (4).

Ekstrasistolija – tai viena iš galimų širdies aritmijų formų, kurios požymis – ekstrasistolė –

priešlaikinis, per ankstyvas širdies susitraukimas, sutrikdantis reguliarią širdies veiklą (15).

Išskiriamos dvi pagrindinės priešlaikinių širdies susitraukimų kategorijos – supraventrikuliniai

priešlaikiniai širdies susitraukimai arba supraventrikulinės ekstrasistolės bei ventrikuliniai priešlaikiniai

širdies susitraukimai arba ventrikulinės ekstrasistolės (16). Supraventrikulinės ekstrasistolės dar yra

vadinamos prieširdžių ekstrasistolėmis, o ventrikulinės – skilvelių. Supraventrikulinės ekstrasistolės gali

formuotis skirtingose prieširdžių vietose – koronariniame sinuse, Bachmann‘o pluošte, AV mazge,

kituose laidžiosios sistemos pluoštuose ar dešiniajame prieširdyje, netoliese tuščiosios venos,

ventrikulinės – daugelyje skilvelio miokardo vietų (13,7).

Pagal supraventrikulinių ar ventrikulinių kompleksų EKG dažnį, matomas reiškinys (aloritmija) gali

būti vadinamas bigeminija – kai kas antras kompleksas yra priešlaikinis, trigeminija – kas trečias ar

kvadrigeminija – kai priešlaikinis kompleksas atsiranda po trijų normalių sinusinių kompleksų. Pagal

formą išskiriamos kelios priešlaikinių kompleksų rūšys – vienarūšės ar daugiarūšės ekstrasistolės.

Vienarūšės būna panašios ar net vienodos išvaizdos, o daugiarūšių išvaizda skiriasi viena nuo kitos.

Supraventrikuliniai ir ventrikuliniai kompleksai gali būti pavieniai, dėstytis poromis (kupletais), grupėmis

po tris ir daugiau (3). Trijų ar daugiau, vienas po kito sekančių, ventrikulinių priešlaikinių kompleksų

buvimas EKG jau yra vadinama ventrikuline tachikardija. Toks periodas, besitęsiantis trumpiau nei 30

sekundžių yra vadinamas paroksizmine tachikardija, ilgiau nei 30 sekundžių – ilgalaike (13).

14

1.4. Supraventrikulinių ir ventrikulinių ekstrasistolijų priežastys šunims

Supraventrikulinės ir ventrikulinės ekstrasistolijos kyla padidėjus miokardo dirglumui, esant

įvairioms miokardo ligoms (pirminės priežastys) bei neįprastoms organizmo būsenoms, tiesiogiai

nesusijusioms su širdimi (antrinės, sisteminės priežastys) (3).

Predisponuojantys faktoriai širdies supraventrikulinėms ir ventrikulinėms aritmijoms (tarp jų ir

ekstrasistolijoms) atsirasti dažnai būna bendri. Supraventrikulinių ir ventrikulinių aritmijų atsiradimas

siejamas su mitralinio vožtuvo nepakankamumu ir miokardo fibroze, diliatacine kardiomiopatija (DKM),

širdies neoplazija, išemija, širdinio kateterio implantacija ar kitokiu mechaniniu miokardo dirginimu. Iš

ekstrakardinių predisponuojančių faktorių, bendrų abiems ekstrasistolių rūšims pagal kilimo vietą, yra

elektrolitų disbalansas, acidozė/alkalozė, hipoksija, tireotoksikozė, elektrošokas, padidėjęs simpatinės

nervų sistemo aktyvumas dėl skausmo, nerimo ar karščiavimo, centrinės nervų sistemos ligos (3).

Lėtinė širdies vožtuvų liga, kitaip dar yra vadinama endokardioze arba širdies vožtuvų

miksomatozine, ar degeneracine liga. Endokardiozė – bene dažniausiai sutinkamas širdies susirgimas

šunims, sudarantis net 75 proc. kardiologinių atvejų vien Šiaurės Amerikoje (17). Ši liga turi ilgą

subklinikinį periodą, todėl daugeliui šunų širdies nepakankamumo simptomai taip ir nespėja pasireikšti ir

jie gaišta dėl kitų priežasčių (18). Liga, ypač pažeidžiant mitralinį vožtuvą, yra plačiai paplitusi, tačiau

dažniau serga mažų ar vidutinių veislių šunys, tokie kaip papiljonai, pudeliai, čihua–hua, taksai ar

kavalieriaus karaliaus Karolio spanieliai (19). Pasitaiko atvejų ir tarp didelių veislių atstovų, tačiau

vožtuvų pakitimai šiek tiek skiriasi – morfologiniai pokyčiai būna mažiau išreikšti, tačiau vožtuvo

nepakankamumas būna aukštesnio laipsnio (20).

Remiantis S. M. Oliveira ir kt. (21) tyrimo duomenimis, atrinkus rizikos grupę atitinkančius sveikus

šunis ir šunis, kuriems jau pasireiškė mitralinio vožtuvo degeneracinė liga bei jos sąlygotas širdies

nepakankamumas, atlikus Holterio monitoringą, buvo nustatytos supraventrikulinės ir ventrikulinės

ektrasistolės. Supraventrikulinės ekstrasistolės buvo nustatytos visiems tirtiems šunims, t.y. sveikiems

šunims, šunims su mitralinio vožtuvo degeneracine liga bei šunims su mitralinio vožtuvo degeneracine

liga ir širdies nepakankamumu. Tuo tarpu ventrikulinės ektrasistolės buvo užfiksuotos tik sergantiesiams.

Yra duomenų, jog vidutinio dydžio šuniui, sveriančiam 25 kg ir sergančiam endokardioze, buvo aptikta

ventrikulinė tachikardija su ventrikulinių ekstrasistolių grupėmis (20).

DKM – nereta širdies nepakankamumo priežastis didelių veislių šunims (3). Sergant šia miokardo

liga, sumažėja miokardo kontraktiliškumas, išsiplečia (diliatuoja) kairysis ar abu skilveliai, vystosi

ekscentrinė hipertrofija (padidėja kairiojo skilvelio masė, tačiau suplonėja sienelės), dažnos

tachiaritmijos, progresuoja sistolinė disfunkcija (4,3). DKM yra skirtingų patologinių procesų ir

metabolinių defektų, vykstančių miokardo ląstelių matrikse, galutinė stadija. Ji pradeda progresuoti

15

nepastebimai ir vystosi gana ilgą laiką be jokių klinikinių požymių. Kai širdies minutinis tūris sumažėja,

aktyvuojamos kompensacinės sistemos (simpatinė nervų sistema, humoralinė reguliacija), padedančios

palaikyti širdies sistolinę funkciją: pagreitindamos širdies susitraukimų dažnį ir palaikydamos normalų

kraujo spaudimą kraujagyslėse. Tačiau dėl neurohumoralinės sistemos aktyvavimo greičiau progresuoja

miokardo patologija, o galiausiai padidėjęs ventrikulinis diastolinis spaudimas provokuoja aritmijas.

Sergantiems DKM dažniausiai sutinkamos aritmijos yra prieširdžių virpėjimas (fibriliacija) ir

ventrikulinės tachiaritmijos su priešlaikiniais ventrikuliniais kompleksais (3).

S. W. M. Martin ir kt. (22) duomenimis, iš 369 DKM atvejų, 365 šunys buvo grynaveisliai, 93 proc.

šunų svėrė daugiau nei 15 kg, 73 proc. iš jų sudarė patinai, o 89 proc. buvo nustatyta aritmija ir kiti ligai

būdingi simptomai (dusulys, kosulys, plaučių edema, skysčiai krūtinės ląstoje). Liga dažniau

diagnozuojama didelių ir gigantiškų veislių šunims, tačiau neretai pasitaiko ir spanielių veislės atstovams

(4). Dažniausiai ši liga buvo diagnozuota Dobermano pinčeriams (59 atvejai), bokseriams (53 atvejai),

dogams (38 atvejai) ir kokerspanieliams (30 atvejų), vokiečių aviganiams (24 atvejai) ir kt. (22). Nors

DKM serga vidutinio amžiaus šunys (4–8 metų), pasitaiko atvejų, jog ji diagnozuojama ir labai jauniems

šunims (kelių savaičių ar mėnesių amžiaus) (4). Yra duomenų, jog jauniausias DKM sirgęs šuo buvo 3

mėnesių borderkolis. EKG buvo atlikta 349 šunims, iš kurių 45 proc. buvo nustatytas prieširdžių

virpėjimas, 31 proc. – ventrikuliniai priešlaikiniai kompleksai ir 9 proc. – supraventrikuliniai

priešlaikiniai kompleksai. Ventrikuliniai priešlaikiniai kompleksai daugiausia pasireiškė bokseriams (52,8

proc.) ir Dobermano pinčeriams (44 proc.), o supraventrikuliniai priešlaikiniai kompleksai dažniausiai

buvo registruojami bokseriams (25 proc.) ir vokiečių aviganiams (14 proc.). Tik 11 proc. šunų

nepasireiškė aritmija, tačiau visiems iš jų dėl kardiomegalijos buvo pailgėjusi QRS kompleksų trukmė ar

matoma S–T intervalo depresija (22).

Šunų perikardo ligos sudaro tik 1 proc. visų pasitaikančių kardiovaskulinės sistemos susirgimų ir

dažnai pasireiškia perteklinio skysčio susikaupimu perikardo ertmėje (23,4). Perteklinis skysčio

susikaupimas širdies maišelyje turi didelės įtakos hemodinamikai. Lėtas skysčio kaupimąsis sąlygoja

perikardo išsiplėtimą ir hipertrofiją, kuris pradžioje yra toleruojamas, tačiau vėliau ima spausti dešinįjį

prieširdį ir skilvelį (lėtinė tamponada). Jei skysčiai perikardo maišelyje susikaupia per trumpą laiką, tai

vadinama ūmia tamponada. Esant šioms būklėms, sumažėja širdies išstumiamo kraujo kiekis, atsiranda

hipotenzija ir dešinės širdies pusės stazinis nepakankamumas (4). Perteklinio skysčio kaupimąsi širdies

maišelyje gali sąlygoti daugelis priežasčių. Bene dažniausiai tai yra siejama su miokardo ir perikardo

neoplazija ir idiopatiniu perikarditu. Kiek rečiau sutinkamos priežastys yra bakterinės ir grybinės kilmės

infekcijos, svetimkūniai širdyje, koaguliopatijos (23). Bakteremija ir bakterinis endokarditas ar

perikarditas dažnai pažeidžia miokardą, sukeldami pūlingą uždegimą, susidaro abscesai. Išsivysčius

miokarditui, prasideda aritmijos ir laidumo sutrikimai (3). Užrašant EKG infekciniu endokarditu

16

sergantiems šunims, 45 proc. tirtųjų buvo nustatytos aritmijos ir laidumo sutrikimai. Iš jų 11 nustatyta

ventrikulinė ekstrasistolija (iš jų 2 – ventrikulinė bigeminija ar trigeminija) ir 1 – supraventrikuliniai

priešlaikiniai kompleksai (24).

Navikiniai širdies susirgimai šunims pasitaiko gana retai, tačiau daugiau nei 50 proc. šunų tai

sąlygoja skysčių kaupimąsi perikarde (23,25). Hemangiosarkoma, kaip pirminis navikas, dažnai

formuojasi dešiniajame prieširdyje ir neretai sutinkama vokiečių aviganiams. Tuo tarpu bokseriams,

chemodektomos randamos ties širdies pagrindu (4). Antriniai navikai širdyje, kilę dėl metastazių, taip pat

gali būti hemangiosarkoma ar adenokarcinoma, osteosarkoma, mastocytoma, limfoma ir kt. (25). 2003

metais buvo aprašytas klinikinis atvejis, kuomet 9 metų amžiaus, 37 kg sveriančiam Labradoro retriveriui

buvo diagnozuota širdies limfosarkoma, kaip pirminė skysčių perikarde susikaupimo priežastis, o

auskultacijos metu buvo girdimos ekstrasistolės su jas lydinčiu pulso deficitu. Užrašius EKG, sinusinis

ritmas daugiausia buvo reguliarus, tačiau periodais sekė pagreitėjęs širdies idioventrikulinis ritmas ir buvo

matomos pavienės ventrikulinės ekstrasistolės (23). Yra duomenų, jog tiriant 9 šunis, kuriems buvo

patvirtinta chemodektoma, 5 iš jų pasireiškė hidrotoraksas, 2 – hidroperikardas, o EKG 5 iš 9 šunų

pasireiškė ankstyvi, pavieniai ar kupletais išsidėstę priešlaikiniai ventrikuliniai kompleksai (26).

P. S. Shaw ir E. J. Rush (27) teigia, kad elektrokardiografijos metodu tiriant tokius šunis, kuriems

dėl vienokių ar kitokių priežasčių širdies maišelyje kaupiasi skysčiai, dažniausiai yra sutinkama sinusinė

tachikardija, o ventrikulinės ekstrasistolės pasitaiko kur kas rečiau, tačiau dažnai matomos atliekant

perikardocentezę ar po jos.

Šunims ūmus miokardo infarktas, dėl širdį maitinančių kraujagyslių pažeidimo, sutinkamas itin

retai ir paprastai būna susijęs su tokiomis ligomis, kurių metu yra padidėjusi rizika formuotis embolams

ar trombams. Šioms ligoms yra priskiriamas bakterinis endokarditas, neoplazijos, kai kurios inkstų ligos,

hemolizinė anemija, ūmus pankreatitas, koaguliopatijos ar gliukokortikoidų naudojimas. Infarkto metu

yra pažeidžiamos miokardo ląstelės ir vystosi jų nekrozė (3). Šunims, kuriems dirbtinai buvo sukelta

prieširdžių miokardo išemija, savaitei ligatūruojant koronarinės arterijos šaką, padidėjo ektopinio

automatizmo aktyvumas, pasireiškęs supraventrikulinėmis ekstrasistolėmis bei prieširdžių

tachiaritmijomis. Šiems šunims supraventrikulinių ekstrasistolių skaičius išaugo 20 kartų (28).

Ūmus miokardo pažeidimas gali ištikti ne tik dėl pirminių priežasčių, tačiau gali būti susijęs ir su

kitomis organizmo sistemomis. Iš tokių dažniausiai pasitaikančių priežasčių yra skrandžio užsisukimas ir

išsiplėtimas bei uždara krūtinės ląstos trauma. Skrandžio užsisukimo ir išsiplėtimo metu sumažėja širdies

išstumiamo kraujo kiekis, atsiranda hipotenzija ir sutrinka kraujotaka vainikinėmis kraujagyslėmis, dėl to

ištinka subendokardinė nekrozė ir atsiranda ventrikulinės aritmijos. Atlikus Holterio monitoringą 21 iš 28

šunų su skrandžio užsisukimu ir išsiplėtimu, buvo nustatyti miokardo pažeidimo požymiai (aritmijos,

ventrikulinės ekstrasistolės, tachikardija). Uždaros krūtinės traumos gali sukelti miokardo kontūziją ar

17

trauminės kilmės miokarditą (29). Potrauminio miokardo pažeidimo sąlygotos aritmijos paprastai

pasireiškia per 24–48 valandas ir dažniausiai tai būna ventrikulinės ekstrasistolės, ventrikulinė

tachikardija ir pagreitėjęs idioventrikulinis ritmas (60–100 k/min ar nežymiai greičiau).

Supraventrikulinės tachiaritmijos ar bradiaritmijos pasitaiko žymiai rečiau (3).

Iš sisteminių predisponuojančių faktorių aritmijoms atsirasti yra įvardijamos ir kelios anemijų

rūšys. Iš jų šunims neretai sutinkama hemolizinė mažakraujystė, kurios viena iš priežasčių yra babeziozė

(30,3). Babezioze sergantiems šunims būna ne tik mažakraujystė, bet ir hipotenzija, hipokalemija ar

hiperkalemija, metabolinė acidozė, hipoksemija ir uremija, dėl kurių atsiranda pokyčiai, matomi EKG.

Sergantiems babezioze šunims užrašius EKG, 15 (12,4 proc.) buvo nustatytos aritmijos, iš kurių 8 buvo

matomos ventrikulinės ekstrasistolės. Aprašyto tyrimo metu, vienam iš šunų buvo taikytas gydymas

antiaritminiais preparatais dėl ypač dažnų ventrikulinių ekstrasistolių (30).

Krūtinės ląstos operacijos, mechaninis miokardo dirginimas – dar viena supraventrikulinių ir

ventrikulinių ekstrasistolijų pasireiškimo priežastis. Prie krūtinės ląstos operacijų yra priskiriamos

lobektomija (šalinamos plaučių skiltys) ir pneumonektomija (plaučio rezekcija). Šios operacijos užsienio

šalyse atliekamos žmonėms ir šunims, esant metastazėms plaučiuose. Analizuojant pooperacinio

laikotarpio EKG duomenis šunims nustatyta, kad po tokių operacijų buvo pasireiškusios aritmijos, taip

pat ir supraventrikulinės ar ventrikulinės ekstrasistolės, kurios praeidavo savaime ar tekdavo naudoti

medikamentus (31). K. Z. Saritaş ir kt. (32) duomenimis, ventrikulinės ekstrasistolės buvo pasireiškusios

ir po chirurginio gydymo 6 šunims, užsikrėtusiems Dirofilaria immitis kirmelėmis. Apskritai, šis

parazitinis susirgimas dažnai sąlygoja dešinės širdies pusės išsiplėtimą ir hipertrofiją dėl pakilusio

sistolinio kraujo spaudimo (plaučių arterijos hipertenzijos). Apie miokardo pažeidimo laipsnį rodo

specialus troponino I baltymo koncentracijos tyrimas (3). Diagnozuojant dirofiliariozę, buvo atliktas

troponino I koncentracijos tyrimas ir jo reikšmė buvo pakilusi bei siekė 3,62±4,78 ng/ml, kai sveikų šunų

organizme randama koncentracija yra 0,78±0,22 ng/ml (33).

Simpatinė nervų sistema turi palyginti didelę įtaką visai kardiovaskulinei sistemai. Ji aktyvina

širdies darbą (teigiamas chronotropinis veikimas), didina jos susitraukimo jėgą (teigiamas inotropinis

veikimas), didina jaudrumą (teigiamas batmotropinis veikimas), skatina impulso laidumą laidžiąja

sistema (teigiamas dromotropinis veikimas), sutraukia kraujagyslių spindį, pagreitina kvėpavimą, didina

adrenalino išskyrimą (7). Priešingu poveikiu širdies veiklai pasižymi klajoklis nervas, kurio stimuliacija

slopina širdies darbą. Širdies simpatinės (n. sympaticus) ir parasimpatinės (n. vagus) nervų sistemos

skaidulos dėstosi po širdies endokardu. Prieširdžiuose simpatinio nervo skaidulų yra kur kas mažiau nei

skilveliuose (34). Simpatinės ir parasimpatinės nervų sistemos aktyvumo disbalansas įvardijamas kaip

lėtinio širdies nepakankamumo progresavimo veiksnys ir glaudžiai siejamas su aritmijų atsiradimu,

skilvelių miokardo išsiplėtimu ir staigia gaišatimi dėl širdies nepakankamumo (35).

18

Elektrolitų disbalansas gali pakeisti širdies jonų pusiausvyrą ir predisponuoti aritmijų atsiradimą

arba priešingai – pasižymėti antiaritminiu poveikiu net jei širdies raumuo yra nepažeistas (36).

Hipokalemija ir hipomagnezemija predisponuoja ventrikulinių aritmijų atsiradimą, veikiant ląstelių

elektrofiziologines savybes (3). Hipokalemija žymiai sulėtina AV mazgo laidumą šuns širdyje dėl

neigiamo dromotropinio poveikio, o dėl lėtai vykstančios depoliarizacijos skilvelių miokarde gali kilti

spontaninis aktyvumas (37).

1.5. Supraventrikulinių ir ventrikulinių ekstrasistolijų diagnostika

1.5.1. Anamnezės duomenys

Prieš pradedant klinikinę gyvūno apžiūrą, visuomet yra kreipiamas dėmesys į gyvūno veislę, amžių,

lytį, savininko pastebėtus ligos simptomus (6).

Priklausomai nuo supraventrikulinių ir ventrikulinių ekstrasistolijų atsiradimo priežasties,

pasireiškiantys požymiai dažniausiai būna fizinio krūvio netoleravimas, paūmėjęs kosulys, ypač naktį ar

anksti ryte bei fizinio aktyvumo metu, silpnumas, letargija, tachipnėja, dispnėja, anoreksija, atsiradusios

priverstinės padėtys dėl ascito ir trumpalaikės sinkopės dėl kraujotakos nepakankamumo (3).

1.5.2. Širdies auskultacija

Širdies auskultacija leidžia įvertinti širdies susitraukimo dažnį, ritmą, ūžesius ar kitus nebūdingus

širdies garsus (1). Širdies garsai atsiranda dėl turbulentiško kraujo tekėjimo ir yra susiję su gretimų

audinių vibracija širdies ciklo metu. Daugelis tokių garsų yra per žemo dažnio ir intensyvumo, todėl

negirdimi (3). Vienu metu atliekant auskultaciją ir palpuojant femoralinį pulsą, galima nustatyti pulso

deficitą (1).

Girdimi auskultacijos metu garsai klasifikuojami į du tipus – širdies tonus (trumpos trukmės garsai)

ir širdies ūžesius (ilgesnės trukmės garsai, girdimi ir tyliuoju širdies ciklo metu). Šie garsai apibūdinami

pagal jų dažnumą, intensyvumą (garsumą), trukmę, kokybę (tembrą) ir vietą (3). Yra keturi širdies tonai,

tačiau sveikoje širdyje girdimi tik du, dėl koreliacijos tarp kraujo tėkmės ir vožtuvų užsidarymo. Pirmasis

tonas (S1) girdimas užsidarant atrioventrikuliniams vožtuvams (mitraliniui ir triburiui), antrasis (S2) –

užsidarant pusmėnuliniams vožtuvams (aortos ir plaučių arterijos) (1). S1 tonas rodo skilvelių

susitraukimo pradžią ir EKG prasideda QRS kompleksu. Jis yra žemesnio dažnio nei S2 tonas ir geriausiai

girdimas ties širdies viršūne. S2 tonas rodo sistolės pabaigą ir sutampa su T banga EKG. Šį toną sudaro

atskiri plaučių ir aortos pusmėnulinio vožtuvo užsidarymo garsai, tačiau jie girdimi kaip vienas.

Sumažėjęs S2 tono intensyvumas gali būti siejamas su hidroperikardu ar skysčių susikaupimu krūtinės

ląstoje, diafragmos ar perikardoperitonine išvarža, miokardo nepakankamumu ar mitralinio vožtuvo

degeneracine liga. Padidėjęs šio širdies tono intensyvumas dažniausiai būna dėl karščiavimo,

mažakraujystės, plautinės hipertenzijos ar būsenos, susijusios su suintensyvėjusia širdies veikla ir

19

susitraukimo jėga, tokia kaip hipertiroidizmas (7). Paprastai S3 ir S4 tonai negirdimi sveikoje širdyje. S3

tonas atsiranda ankstyvoje diastolėje ir girdimas sergant DKM, S4 – prieširdžių susitraukimo garsas,

sutampantis su P banga – girdimas esant miokardo patologijai, kurią lydi diastolinė disfunkcija, pvz.,

sergant hipertrofine kardiomiopatija (7). Auskultuojant girdimi ūžesiai ne visada gali reikšti, kad šuo

serga širdies liga. Dažnai ūžesiai atsiranda pakitus kraujo klampumui, esant mažakraujystei ar

dehidratacijai (1).

Auskultacijos atlikimui reikalinga žinoti vožtuvų anatomines vietas: plaučių arterijos pusmėnulinis

vožtuvas yra klausomas ties kairės pusės 2–4 tarpšonkauliniu tarpu; aortos – ties kairės pusės 3–5

tarpšonkauliniu tarpu; dviburis (mitralinis) – ties kairės pusės 4–6 tarpšonkauliniu tarpu; triburis – ties

dešinės pusės 6–7 tarpšonkauliniu tarpu. Taip pat svarbu įvertinti ūžesio garso intensyvumo laipsnį, kurių

būna nuo I iki VI (1).

Auskultacijos metu galima įvertinti ne tik patologinius garsus, tačiau ir ritmo reguliarumą. Galopo

ritmas atsiranda tachikardijos metu, kai S3 tonas susilieja su S4 tonu, iš viso girdimi tonai būna trys.

Smulkiems gyvūnams, tarp jų ir šunims, toks širdies ritmas būna esant širdies nepakankamumui (7).

Ekstrasistolės apibūdinamos kaip papildomi sistoliniai garsai, kilę tarp S1 ir S2 tono, dažniausiai

atsiradę dėl širdies kamerų išsiplėtimo. Kitas papildomas garsas, taip vadinamas sistolinis spragtelėjimas,

dažnai būna dalinis ir geriausiai girdimas membraniniu stetoskopu. Tai bene dažniausiai sutinkamas

garsas šunims, sergant lėtine širdies vožtuvų degeneracine liga ir, manoma, kilęs dėl sustorėjusių stygų ir

kraujo tėkmės sulėtėjimo prieš mitralinio vožtuvo bures, esant maksimaliam mitralinio vožtuvo prolapsui

į kairįjį prieširdį. Garsas girdimas sistolės viduryje, bet pagal laiką gali būti priartėjęs prie S1 ar S2 tono

(7).

1.5.3. Elektrokardiografija

EKG – tai grafinis elektrinių potencialų pokyčių, susidariusių širdies darbo ciklo metu, užrašymas

(13). Jos pagalba galima tiksliai įvertinti širdies susitraukimo dažnį, ritmą, impulso laidumą. Taip pat

EKG duomenys gali sufleruoti apie širdies kamerų išsiplėtimą, miokardo ligas, išemiją, perikardo ligas,

tam tikrą elektrolitų disbalansą ir apsinuodijimą vaistiniais preparatais (3). Iš EKG negalima spręsti apie

miokardo susitraukimo jėgą, miokardo pažeidimo laipsnį ir prognozuoti ar pacientas išgyvens anestezijos

periodą (6).

Susidarius impulsui SA mazge, depoliarizacijos banga plinta prieširdžiais ir EKG matoma kaip P

banga. Kai visos prieširdžių miokardo ląstelės depoliarizuotos, brėžiama izopotencinė linija (4). Po jos

seka QRS kompleksas, rodantis skilvelių miokardo depoliarizaciją. Toliau vykstantis veiksmas yra

skilvelių repoliarizacija, kuri EKG apibūdinama kaip T banga. Prieširdžių repoliarizacija sutampa su

skilvelių depoliarizacija, todėl EKG jos nesimato, nes ją maskuoja QRS kompleksas (7). Normalus

20

prieširdžių (P) ir skilvelių (QRS) susitraukimo dažnis šunims varijuoja nuo 70 iki 160 kartų per minutę

(4).

EKG yra vertinami, taip vadinami, intervalai tarp dviejų dantelių. Pirmasis intervalas PR (arba P–Q

segmentas) rodo impulso sklidimo trukmę nuo prieširdžių aktyvacijos pradžios per AV mazgą, Hiso

pluoštą ir Purkinje skaidulas ir pradedamas skaičiuoti nuo P bangos pradžios iki QRS komplekso

pradžios. Kitas intervalas – QT – rodo bendrą skilvelių depoliarizacijos ir repoliarizacijos trukmę ir

pradedamas skaičiuoti nuo QRS komplekso pradžios iki T bangos pabaigos. S–T segmentas rodo periodą

tarp skilvelių depoliarizacijos ir repoliarizacijos (3). Vertinant EKG, kreipiamas dėmesys į dantelių

amplitudes bei trukmę (13).

Supraventrikuliniai priešlaikiniai kompleksai dažniausiai matomi kaip pavieniai kompleksai

normalaus sinusinio ritmo metu (4). EKG požymiai būna tokie:

1. Širdies ritmas paprastai būna normalus, bet gali būti padažnėjęs dėl supraventrikulinių

kompleksų.

2. Priešlaikinio impulso P bangos forma dažniausiai skiriasi nuo sinusinio impulso P bangos

formos ir būna teigiama, susiliejusi su izopotencine linija, dvifazė, neigiama ar užsirašo ant T bangos.

3. Priešlaikinio impulso PR intervalas dažniausiai ilgesnis (arba lygus) už sinusinio impulso

PR intervalą.

4. Priešlaikinio impulso QRS komplekso forma dažniausiai tokia pati arba labai panaši į

sinusinio impulso QRS kompleksą.

5. Supraventrikuliniai kompleksai atsiranda tarp dviejų SA mazgo inicijuotų kompleksų, o

intervalų prieš ir po ekstrasistolės trukmė būna kiek mažesnė nei dviejų sinusinių intervalų trukmė (RR).

6. Labai ankstyvi supraventrikuliniai priešlaikiniai kompleksai gali būti blokuojami AV mazge

dėl nepasibaigusio refrakterinio periodo. Dėl dalinio AV mazgo ar pluoštų atkūrimo gali būti pailgėjęs PR

intervalas ir QRS kompleksas pakeitęs formą (platus, nebūdingos formos, aberacinis).

7. Auskultuojant ir palpuojant femoralinį pulsą, gali būti aptiktas pulso deficitas (4).

Esant ventrikulinėms ekstrasistolėms, EKG požymiai būna tokie:

1. Širdies ritmas normalus arba pagreitėjęs dėl dažnų priešlaikinių kompleksų.

2. Ventrikulinis (QRS) ritmas nereguliarus dėl priešlaikinių kompleksų.

3. P banga normali ir nesusijusi su priešlaikiniu QRS kompleksu.

4. Priešlaikinis QRS kompleksas būna pakitusios formos – platus, nebūdingos formos.

Priešlaikinio komplekso forma priklauso nuo jo kilimo vietos.

5. Priešlaikinio impulso T dantelis didelės amplitudės ir priešingos krypties nei QRS

kompleksas.

6. Skirtingi priešlaikiniai kompleksai gali turėti tą pačią formą ar labai skirtis vienas nuo kito.

21

7. Priešlaikiniai kompleksai dažniausiai nesutrikdo prieširdžių veiklos, o intervalų prieš

ekstrasistolę ir po jos suma yra lygi dviejų sinusinių intervalų trukmei.

8. Ekstrasistolę dažniausiai lydi pulso deficitas (4).

Holterio monitoringas – tai ilgai trunkantis EKG užrašymas, leidžiantis fiksuoti širdies elektrinį

aktyvumą, gyvūnui esant jam įprastoje aplinkoje. Šis būdas leidžia nustatyti tam tikrais periodais

pasireiškiančias aritmijas, nustatyti sinkopių ar silpnumo priežastis (3). Ventrikulinių ekstrasistolių

skaičius per parą, atliekant Holterio monitoringą, gali rodyti subklinikinės DKM sąlygotą aritmiją

bokseriams ir Dobermano pinčerių veislės šunims, tačiau tyrimas nėra tikslus. Vis dėlto, >50–90

priešlaikinių skilvelinių kompleksų EKG per parą bokseriams yra laikomas nenormaliu kiekiu. Tuo tarpu

Dobermano pinčeriams, kuriems ventrikulinių ekstrasistolių skaičius per parą yra >50–100 ar EKG jos

dėstosi kupletais ar tripletais, padidėja rizika susirgti šia liga. Aprašyta ir tokių atvejų, kad šunims,

kuriems ventrikulinių ekstrasistolių skaičius per parą buvo mažesnis negu 50, po kelių metų jie vistiek

susirgo DKM. Atliekant Holterio monitoringą pakartotinai tam pačiam šuniui, gauti duomenys gali

skirtis, todėl tyrimo jautrumas labai žemas. Tuo tarpu momentinės EKG atlikimas ir ventrikulinių

ekstrasistolių aptikimas yra aukšto specifiškumo ir rodo subklinikinę DKM bokseriams ir Dobermano

pinčeriams (3).

1.5.4. Rentgenografija

Aukštos kokybės rentgenograma gali suteikti svarbios informacijos apie širdies dydį ir formą,

sergantiems širdies ligomis. Didžiausias jos trūkumas yra tas, kad rentgenogramoje minkštieji audiniai

atrodo taip pat kaip skysčiai ir dėl audinių nevienodo pralaidumo rentgeno spinduliams neįmanoma

pamatyti vidinių širdies struktūrų. Taip pat ir perteklinio skysčio susikaupimas perikarde negali būti

diferencijuojamas nuo kardiomegalijos (3).

Atliekamos dviejų projekcijų rentgenogramos – lateralinė ir dorsoventralinė ar ventrodorsalinė.

Tinkamas paciento pozicionavimas yra svarbus aspektas tiksliam širdies dydžio, formos, plaučių

parenchimos vertinimui. Priekinės gyvūno kojos turėtų būti patrauktos į priekį, kad geriau matytųsi

priekinė krūtinės dalis, ir stengiamasi ją atlikti gyvūno įkvėpimo metu (3). Atlikus lateralinę

rentgenogramą, skaičiuojama, kiek stuburo slankstelių apima širdis. Šis dydis vadinamas VHS (angl.

vertebral heart score) ir naudojamas kardiomegalijai įvertinti (38). Pirmiausia išmatuojama ilgoji širdies

ašis (L), pradedant nuo trachėjos bifurkacijos iki žemiausios širdies viršūnės dalies, tada trumpoji (S) –

išmatuojant širdį ties jos pirmuoju trečdaliu per centrą. Abi reikšmės yra lyginamos su nugaros slankstelių

ilgiu, pradedant nuo T4 slankstelio pradžios. Sudėjus gautas reikšmes, gaunamas VHS, kuris šunims

laikomas normaliu nuo 8,5 iki 10,5. Šis dydis kai kurioms veislėms gali varijuoti (3). Atliktais tyrimais,

kurių metu buvo vertinamas VHS dydis įvairių veislių atstovams, buvo nustatyta, kad Bostono terjerams

bei buldogams jis yra žymiai didesnis (38).

22

1.5.5. Echokardiografija

Tai dar vienas neinvazyvus ir nemažiau svarbus tyrimas, leidžiantis įvertinti širdies funkcinius ir

anatominius pokyčius (3). Taip pat šis tyrimas svarbus aiškinantis širdies aritmijų atsiradimo priežastis.

Atliekant širdies ultragarsinį tyrimą, naudojami skirtingi režimai:

M – mode režimas (vienmatis), skirtas grafiniam struktūrų vaizdavimui, einant laikui. Šiuo

režimu dažnai vertinamas širdies sienelių storis ir kamerų dydis, atliekami kiekybiniai skaičiavimai, tokie

kaip frakcinis sutrumpėjimas (FS % – kairiojo skilvelio sienelės storis diastolės metu, atėmus jo storį

sistolės metu), apskaičiuojamas atstumas nuo priekinės mitralinio vožtuvo burės ir skilvelių pertvaros

ankstyvoje diastolėje, nustatomas kairiojo prieširdžio dydis (6). Frakcinio sutrumpėjimo reikšmė šunims

laikoma normalia nuo 25 iki 40 ar 45 proc. Taip pat M – mode režimas yra idealus vertinant vožtuvų

pakitimus, kurie gali būti susiję su specifiniais širdies morfologiniais ir fiziologiniais pakitimais (3).

2D režimas (dvimatis), leidžia matyti audinių plokštumą realiu laiku ir susidaryti bendrą

širdies vaizdą (6). Tiriant širdį šiuo režimu, galima įvertinti širdies dydį ir formą bei jos pažeidimus (4).

Doplerio režimas – leidžia pamatyti kraujo tekėjimo kryptį ir įvertinti greitį širdyje ir

stambiose kraujagylėse (6,4). Nors šis tyrimo būdas gali būti atliekamas vienas, dažnai jis seka po

dvimatės echokardiografijos ir yra tinkamas nustatyti atrioventrikulinių ir pusmėnulinių vožtuvų būklę,

matuojant kraujo tėkmės greitį per juos. Šunims kraujo tėkmės greitis laikomas normaliu, jei per triburį

vožtuvą teka 0,3–0,9 m/s, per mitralinį vožtuvą – 0,5–1,0 m/s, per plaučių arterijos vožtuvą <1,5 m/s, per

aortos vožtuvą <1,7 m/s greičiu (4).

1.5.6. Laboratoriniai tyrimai

Kardiologiniams pacientams neretai yra atliekamas kraujo morfologinis, biocheminiai bei šlapimo

biocheminiai tyrimai. Yra trys pagrindiniai motyvai jų atlikimui: diferencinei diagnostikai nuo ligų,

turinčių panašius simptomus; identifikuoti sistemines ligas, dėl kurių galėjo atsirasti širdies ir

kraujagyslių veiklos sutrikimai arba atvirkščiai; gydymo efektyvumo įvertinimas ne tik kardiovaskulinei

sistemai, bet ir kitoms organizmo sistemoms, optimaliausios dozės parinkimas kiekvienam pacientui (4).

B. R. Deepti ir S. Yathiraj (39) duomenimis, kraujo morfologinis ir biocheminiai kraujo tyrimai yra

papildomi stazinio širdies nepakankamumo diagnostikoje.

Kraujo morfologinis tyrimas naudingas įtariant infekcinę širdies ir kraujagyslių sistemos ligą, tokią

kaip bakterinis endokarditas (4). Remiantis literatūros duomenimis, būdingiausi šiai ligai morfologiniai

kraujo profilio pakitimai yra leukocitozė, mažakraujystė ir trombocitopenija (24). Tuo tarpu prie lėtinių

širdies ligų, tokių kaip endokardiozė, kraujo morfologinis ir biocheminis profilis dažnai būna be pakitimų

(20). Mažakraujystė pasireiškia sumažėjus eritrocitų ir hemoglobino koncentracijoms ir nukritus

hematokritui (1).

23

Biocheminiai kraujo tyrimų rodikliai taip pat nėra specifiniai širdies ligoms, tačiau teikia

informacijos apie miokardo būklę, inkstų veiklą, elektrolitų svyravimus organizme (K+, Na+, Ca2+) (4).

Kreatinkinazės, aspartataminotransferazės (AST arba GOT) koncentracijos kraujo serume pakyla ne tik

esant širdies raumens, bet ir kepenų ar skeleto raumenų pažeidimams (3). Šiek tiek specifiškesnis širdies

raumens biocheminis rodiklis yra širdies kreatinkinazės izomeras, tačiau vistiek ne toks specifiškas,

lyginant su troponinų koncentracijos tyrimu. Troponinai yra širdies ir skeleto raumenų kontraktilinio

aparato dalis ir neaptinkami lygiuosiuose raumenyse. Jų koncentracija, esant pažeistam miokardui, išlieka

pakilusi iki 10 dienų, tuo tarpu širdies kreatinkinazės izomeras grįžta į normos ribas per dvi paras (40).

Žemas baltymų kiekis kraujo serume, esant širdies nepakankamumui, dažnai rodo sisteminę kraujo stazę

(3). Širdies nepakankamumo atveju, kardiologiniams pacientams dažnai būna pakilusi šlapalo (UREA) ar

kraujo šlapalo azoto koncentracija (BUN) (4).

Šlapimo biocheminis tyrimas yra atliekamas rečiau nei kraujo tyrimai, tačiau yra būtinas

diferencijuojant pirminę inkstų ligą nuo prerenalinės azotemijos. Šlapimo tyrimas atliekamas dar

negydytiems pacientams (4).

1.6. Medžiagos mažinančios širdies raumens dirglumą

Pavienės supraventrikulinės ekstrasistolės netrikdo hemodinamikos, tačiau jei jos kartojasi kas šeštą

širdies dūžį arba sudaro taip vadinamus prabėgimus EKG, širdies ritmas turi būti reguliuojamas.

Ventrikulinės ekstrasistolės dažnai kyla dėl organinės širdies ligos ir EKG dėstosi kupletais, grupėmis ar

pasireiškia kaip tachikardija (41).

Supraventrikulinių ar ventrikulinių ekstrasistolių sutrigdytas normalus širdies ritmas reguliuojamas

antiaritminiais preparatais, kurie skirstomi į keturias klases (Wiliams et al, 1984):

I klasės medikamentai pasižymi stipriu poveikiu miokardo ląstelių membranoms

blokuodami Na+ jonų kanalus jose. Pagal poveikį repoliarizacijos procesui jie skirstomi į dar tris

poklasius:

A. Slopinančius širdies susitraukimus ir ilginančius repoliarizacijos laiką (chinidinas,

prokainamidas).

B. Mažinančius veikimo potencialo trukmę ir spartinančius repoliarizacijos procesą

(lidokainas, fenitoinas) (2).

Lidokaino hidrochloridas naudojamas kaip vietinis anestetikas bei pasižymi antiaritminiu poveikiu,

todėl yra naudojamas ritmo sutrikimų reguliavimui, sukeltų ekstrasistolių ar tachikardijos, tačiau nėra

tinkamas esant supraventrikulinėms aritmijoms, nes didina miokardo laidumą. Dozė šuniui: pradinė – 2–4

mg/kg i. v., likusi – 0,5–2 mg/kg i. v. po 20–60 min; iki 6 mg/kg i. m. (42).

24

C. Slopinančius širdies susitraukimus ir menkai veikiančius veikimo potencialo trukmę

(ajmalinas, propafenonas) (2).

II klasės antiaritminiai preparatai veikia širdies β–adrenoreceptorius ir juos blokuoja. β–

adrenoblokatoriai mažina širdies susitraukimų dažnį ir deguonies poreikį miokardo ląstelėms,

pagerindami ląstelių elektrofiziologines savybes ir mažindami aritmijų atsiradimo tikimybę (atenololis,

propranololis, metoprololis) (2).

Atenololis, selektyvus β–blokatorius, bene dažniausiai naudojamas antiaritminis preparatas

veterinarinėje medicinoje. Slopina SA mazgo veiklą. Dozė šuniui: 6,25–12,5 mg/kg p. o. kas 12–24 val.

arba 0,25–1,0 mg/kg p. o. kas 12–24 val. (42).

Propranololio hidrochloridas, neselektyvus β–blokatorius, naudojamas širdies ritmo lėtinimui,

laidžiosios sistemos aktyvumo mažinimui, aritmijų kontrolei. Nenaudojamas esant bradikardijai ir

sistolinei disfunkcijai. Dozė šuniui: 2,5–40 mg p. o., padalinus į 2–3 dalis per dieną; 0,05–0,15 mg/kg i. v.

(42).

Metoprololio tartrato poveikis toks pats kaip propranololio, tik šis specifiškai veikia β1–

adrenoreceptorius ir silpniau – β2–adrenoreceptorius. Efektyviai slopina širdies susitraukimų dažnį,

mažina laidžiosios sistemos aktyvumą. Dozė šuniui: 0,5–1 mg/kg p. o. kas 8 val. (42).

III klasės antiaritminiai preparatai ilgina veikimo potencialo trukmę, taigi ir

refrakteriškumo periodą. Jie blokuoja natrio, kalcio ir kalio kanalus, vidutiniškai – alfa ir beta

adrenoreceptorius. Šiai grupei priskiriami amiodaronas ir sotalolis, tačiau veterinarijoje naudojami retai

(2).

Amiodarono hidrochloridas naudojamas šunims, sergantiems DKM. Turi α–adrenerginių, β–

adrenerginių ir kalcio kanalus blokuojančių savybių. Naudojamas širdies ritmo reguliavimui tik kai

neveiksmingi kitų klasių preparatai. Dozė šuniui: 10–25 mg/kg p. o. 7 dienas du kartus per dieną, vėliau

5–7,5 mg/kg p. o. (42).

Sotalolio hidrochloridas, dar vienas III klasės antiaritminis preparatas, turintis II klasei būdingų, β–

adrenerginius receptorius blokuojančių, savybių. Naudojamas širdies ritmo reguliavimui (2). Dozė šuniui:

0,5–2 mg/kg p. o. du kartus per dieną; 0,5–2 mg/kg i. v. labai lėtai (42).

IV klasei priskiriami preparatai blokuoja kalcio jonų kanalus ir prailgina refrakteriškumo

periodą bei pasižymi neigiamu inotropiniu poveikiu (verapamilis, diltiazemas) (2,42).

Verapamilis blokuoja kalcio kanalus, pasižymi kraujagysles plečiančiu, neigiamu chronotropiniu ir

inotropiniu poveikiais. Naudojamas supraventrikulinių aritmijų kontrolei. Dozė šuniui: 0,05 mg/kg lėtai i.

v.; 0,5 mg/kg p. o. (42).

25

Diltiazemo hidrochloridas yra skiriamas supraventrikulinių aritmijų kontrolei, esant sisteminei

hipertenzijai ar hipertrofinei kardiomiopatijai. Taip pat naudojamas esant prieširdžių virpėjimui ir

tachikardijai. Skiriamas kur kas dažniau nei verapamilis. Dozė šuniui: 0,5–1 mg/kg p. o. ar i. v. (42).

26

2. TYRIMO MEDŽIAGA IR METODAI

Tyrimui reikalingi duomenys buvo rinkti LSMU VA Dr. L. Kriaučeliūno smulkiųjų gyvūnų

klinikoje. Tiriamojo darbo medžiaga apima 2011–2015 metus. Per šiuos metus tirtos populiacijos skaičius

siekė 1 312. Iš šios populiacijos tyrimui buvo atrinkti 42 šunys, kuriems dėl vienokių ar kitokių priežasčių

buvo pasireiškusios supraventrikulinės ar ventrikulinės ekstrasistolės. Tiriamojoje darbo dalyje buvo

apžvelgti visos tyrimui pateiktos medžiagos duomenys, aiškinamasi, kokie veiksniai galėjo turėti įtakos

sergamumui širdies ligomis ir širdies ritmo sutrikimo pasireiškimui, vertinami anamnezės duomenys bei

taikyti diagnostikos metodai ir jų metu gauti duomenys. Taip pat buvo aiškinamasi, kokios priežastys

lėmė supraventrikulinių ir ventrikulinių ekstrasistolijų pasireiškimą, įvertintas gydymo efektyvumas nuo

širdies ligų ir jų sąlygotų supraventrikulinių ir ventrikulinių ekstrasistolių, kartu skiriant ir antiaritminius

vaistinius preparatus.

Prieš atliekant klinikinį tyrimą, buvo fiksuojami duomenys apie gyvūno amžių, lytį ir veislę. Šie

duomenys yra svarbūs, kadangi turi reikšmės įgimtų ir įgytų širdies ligų diferencinei diagnostikai, taip pat

yra žinoma, jog kai kurios širdies ligos dažniau diagnozuojamos patinams nei kalėms (6). Bendraujant su

gyvūno savininku, buvo kreipiamas dėmesys į pastebėtus klinikinius požymius. Buvo klausiama, kada

pastebėti pirmieji simptomai, kiek laiko jie tęsiasi, ar pasikeitė gyvūno fizinis aktyvumas, apetitas,

šlapinimasis, ar buvo pastebėti silpnumo ar sąmonės praradimo epizodai ir kt. Keletas tiriamųjų šunų

buvo gydyti kitose klinikose, todėl buvo klausiama, koks taikytas gydymas ir kokie gyvūno būklės

pokyčiai pasireiškė po vaistinių preparatų panaudojimo. Pastebėta, kad dažniausiai pasireiškę simptomai

buvo šlapias ar sausas kosulys, anoreksija, silpnumas, sinkopės, polidipsija, poliurija, keliems šunims

atsirado priverstinės padėtys dėl ascito. Surinkus anamnezę, pacientai buvo tiriami bendraisiais ir

specialiaisiais diagnostikos metodais.

Auskultacija buvo atlikta visiems tiriamiesiams šunims. Jos atlikimui yra labai svarbi tyli aplinka,

kadangi patologinius širdies garsus sunku išgirsti. Norint gauti teisingus ir neiškreiptus rodiklius (širdies

susitraukimų dažnį), būtina skirti laiko gyvūnui apsiprasti prie aplinkos ir nurimti. Kvėpavimo garsai gali

trukdyti įvertinti širdies tonus ar gali būti palaikyti ūžesiais, ypač jei šuo lekuoja, todėl auskultacijos metu

trumpam laikui dažnai uždengiama burna, viena ar abi šuns šnervės. Auskultuoti širdį yra geriausia, kai

gyvūnas stovi, kadangi tokioje pozoje širdis būna įprastoje topografinėje vietoje (3). Po širdies

auskultacijos širdies vožtuvų srityse (lot. punctum optimum), klausomi ir plaučiai. Tokiu būdu nustatoma

ar nėra plaučių edemai būdingų garsų. Remiantis vien auskultacijos metodu, galima tik įtarti širdies

patologiją, tačiau tiksliai diagnozei nustatyti reikalingi papildomi tyrimai.

EKG rekomenduojama atlikti tada, kai auskultacijos metu yra girdima patologinė aritmija, šuniui

buvo pasireiškusios sinkopės ar įtariamas elektrolitų disbalansas (šuo vėmė, viduriavo) (13). LSMU Dr.

27

L. Kriaučeliūno smulkiųjų gyvūnų klinikoje EKG atliekamos japonišku aparatu NIHON KODHEN

Cardiofax (modelis ECG–9620M). Tai kompaktiškas, turintis nedidelį ekraną ir vienu metu galintis rodyti

12 skirtingų derivacijų kardiografas. Kardiografas veikia kaip galvanometras, nes pritvirtinus elektrodus

prie skirtingų galūnių, matuojamas elektrinių potencialų skirtumas, susidaręs širdies darbo ciklo metu (4).

Gyvūnas guldomas ant dešinio šono, ant elektrai nelaidaus paviršiaus, ir elektrodų tvirtinimo vietos

ištepamos alkoholiu bei specialiu geliu, turinčiu didelę jonų koncentraciją (3,13). Smulkiems gyvūnams

tvirtinami keturi elektrodai tokia tvarka: geltonas (JAV sistemos atitiktis – juodas) – kairė priekinė koja

ties alkūne, raudonas (JAV sistemos atitiktis – baltas) – dešinė priekinė koja ties alkūne, žalias (JAV

sistemos atitiktis – raudonas) – kairė užpakalinė koja ties kelio girnele, juodas (JAV sistemos atitiktis –

žalias) – dešinė užpakalinė koja ties kelio girnele (13). Trys standartinės derivacijos rodo skirtingus

biopotencialus: I derivacija (tarp priekinių galūnių) rodo priekinio skilvelių paviršiaus biopotencialus; II

derivacija (tarp dešinės priekinės kojos ir kairės užpakalinės kojos) – I ir III derivacijos užrašomus

dantelių suminius dydžius; III derivacija (tarp kairės priekinės galūnės ir kairės užpakalinės kojos) –

skilvelių užpakalinio paviršiaus biopotencialus (10). Taip pat užrašomos trys papildomos, sustiprintos

derivacijos, kai dviejų galūnių elektrodai sujungiami į indiferentinį elektrodą, kurio atžvilgiu potencialų

skirtumas matuojamas aktyviuoju elektrodu nuo trečios galūnės (4,10). aVR derivacija (dešinės priekinės

kojos) rodo tarpskilvelinės pertvaros biopotencialus, aVL derivacija (kairės priekinės kojos) – kairiojo

skilvelio priekinės ir šoninės sienos biopotencialus, aVF (kairės užpakalinės kojos) – kairiojo skilvelio

užpakalinės sienos biopotencialus (10). Šešios krūtininės derivacijos smulkiems gyvūnams naudojamos

retai (4).

Atliekant rentgeninį tyrimą kardiologiniams pacientams, turėtų būti įvertintos bent dviejų projekcijų

krūtinės ląstos rentgenogramos. Lateralinė rentgenograma atlikta taisyklingai jei krūtinkaulis ir stuburas

yra toje pačioje tiesioje pozicijoje, o kairės ir dešinės pusės šonkauliai paraleliai lygiuojasi.

Dorsoventralinė rentgenograma atlikta taisyklingai jei krūtinkaulis, stuburo slankstelių kūnai, dorsalinės

keterinės ataugos yra simetriškos (3). Šioje klinikoje aukštos kokybės rentgenogramos atliekamos

skaitmeniniu Medical ECONET firmos rentgeno aparatu nuo 2015 metų. Rentgenogramos persiunčiamos

į kompiuterį, kuris turi atitinkamą programinę įrangą jų analizavimui. Ankščiau rentgeniniam tyrimui

atlikti buvo naudojamas Spectra 325C rentgeno aparatas.

Echokardiografija atliekama pacientą švelniai suvaržius ir paguldžius jį ant specialaus stalo, tačiau

kai kuriems procedūra gali būti atliekama ir stovint. Echokardiografo daviklio ir odos kontakto geresniam

užtikrinimui rekomenduojama nuskusti gyvūno plaukus krūtinės srityje. Taip pat šio tyrimo atlikimui

reikalingas specialus gelis, kuris nepalieka oro tarpų tarp odos ir daviklio (3). Ultragarsinis tyrimas

LSMU Dr. L. Kriaučeliūno smulkiųjų gyvūnų klinikoje atliekamas stacionariu Mindray firmos ultragarso

aparatu (modelis DP–7). Tyrimai atliekami M ir 2D režimais, naudojant 5–8,5 MHz daviklius.

28

Morfologiniai kraujo tyrimai šioje klinikoje atlikti Idexx Lasercyte Hematology pilnai

automatizuotu lazeriniu kraujo analizatoriumi. Šis analizatorius apskaičiuoja šiuos rodiklius: HTC, RBC,

HGB, MCV, MCH, MCHC, RDW, retikuliocitus (absoliutus skaičius ir procentais), leukocitus,

neutrofilus (absoliutus skaičius ir procentais), limfocitus (absoliutus skaičius ir procentais), monocitus

(absoliutus skaičius ir procentais), eozinofilus (absoliutus skaičius ir procentais), bazofilus (absoliutus

skaičius ir procentais) ir trombocitus (absoliutus skaičius, MPV, PDW ir PCT). Duomenis pateikia

įprastiniais ir SI matavimo vienetais, rezultatai atspausdinami su fiziologinės normos rodikliais.

Šioje klinikoje biocheminiai kraujo tyrimai atliekami naudojant du aparatus – Vet Scan VS2 ir

Arkray Spotchem EZ SP–4430, bendras šlapimo tyrimas atliekamas PocketChem UA PU–4010 šlapimo

analizatoriumi.

Norint įvertinti šunų sergamumą širdies ligomis 2011–2015 metais, visa tyrimui pateikta

populiacija buvo suskirstyta pagal metus į tris grupes: gydytų gyvūnų skaičius per metus; gydytų šunų

skaičius per metus; šunys, sirgę širdies ligomis per metus, o norint nustatyti, kokios rūšies ekstrasistolės

2011–2015 metais pasireiškė dažniau, šunys kasmet buvo suskirstyti į keturias grupes pagal

pasireiškusios ekstrasistolijos rūšį: supraventrikulinė ekstrasistolija; ventrikulinė ekstrasistolija; abiejų

rūšių ekstrasistolijos; nenustatyta ekstrasistolijos kilimo vieta. Bendram supraventrikulinių ir/ar

ventrikulinių ekstrasistolijų pasireiškimo dažnumui įvertinti 2011–2015 metų laikotarpyje, buvo

susumuoti penkerių metų duomenys ir suskirstyti į keturias grupes pagal pasireiškusios ekstrasistolijos

rūšį: supraventrikulinė ekstrasistolija; ventrikulinė ekstrasistolija; abiejų rūšių ekstrasistolijos; nenustatyta

ekstrasistolijos kilimo vieta.

Tiriamieji šunys buvo suskirstyti į: dvi grupes pagal lytį (kalės ir patinai), norint nustatyti lyties

įtaką šunų sergamumui širdies ligomis ir ritmo sutrikimų pasireiškimui; keturias amžiaus grupes (nuo 1

iki 5 metų, nuo 5 iki 10, nuo 10 iki 15 ir nuo 15 iki 20 metų), norint nustatyti šunų amžiaus

priklausomybę širdies ritmo sutrikimų pasireiškimui, sergant širdies ligomis; dvi grupes (grynaveisliai ir

negrynaveisliai), norint nustatyti supraventrikulinių ir/ar ventrikulinių ekstrasistolijų pasireiškimą

skirtingos kilmės šunims; 7 grupes pagal veisles (pekinesai, bokseriai, pudeliai, toiterjerai, vipetai,

vokiečių aviganiai, kitos veislės), vertinant veislės predispoziciją supraventrikulinių ir/ar ventrikulinių

ekstrasistolijų pasireiškimui bei 7 svorio grupes (nuo 1 iki 10 kg, nuo 10 iki 20 kg, nuo 20 iki 30 kg, nuo

30 iki 40 kg, nuo 40 iki 50 kg, nuo 50 iki 60 ir nuo 60 iki 70 kg), norint nustatyti, kokio svorio šunims

dažniau pasireiškė supraventrikulinės ir/ar ventrikulinės ekstrasistolės.

Norint nustatyti, kokie simptomai šunims, sergantiems širdies ligomis su pasireiškusiomis

supraventrikulinėmis ir/ar ventrikulinėmis ekstrasistolėmis, pasitaikė dažniausiai, buvo išskirti aštuoni

pagrindiniai simptomai: šlapias kosulys; sausas (laringinis) kosulys; polidipsija; anoreksija; silpnumas

arba fizinio krūvio netoleravimas; sinkopės; priverstinės padėtys; padidėjusi pilvo apimtis.

29

Siekiant nustatyti, kokios rūšies ekstrasistolės dažniau kyla ankstyvuoju širdies darbo ciklo periodu

ir sąlygoja ryškų pulso deficitą, auskultuojant ir čiuopiant femoralinį pulsą vienu metu, buvo vertinamas

pulso bangos stiprumas. Analizuojant EKG ir nustačius ekstrasistolių kilimo vietą, buvo vertinama

priešlaikinių kompleksų forma EKG diagramoje, pagal kurią taip pat galima nustatyti ekstrasistolių

kilimo vietą. Gauti rezultatai buvo suskirstyti į dvi grupes: yra pulso deficitas; nėra pulso deficito.

Pasireiškusių priešlaikinių kompleksų dažnumo nustatymui, buvo analizuojamos tirtos populiacijos EKG,

o duomenys suskirstyti į šias grupes: pavienės ekstrasistolės; pavienės ekstrasistolės ir prieširdžių

virpėjimas; pastovi ir nepastovi bigeminija; skilvelinė paroksizminė tachikardija; skilvelinė bigeminija ir

skilvelinė paroksizminė tachikardija.

Norint nustatyti, kokie pakitimai dažniausiai buvo matomi DKM sergančių šunų rentgenogramose ir

kokiam procentui tiriamųjų jie pasireiškė, rentgenografinio tyrimo duomenys buvo suskirstyti pagal

pakitimus į grupes: kairiojo prieširdžio diliatacija; kairiojo prieširdžio diliatacijos sąlygotas trachėjos

spaudimas ties bifurkacija; kardiomegalija; stazės požymiai mažajame kraujo apytakos rate; ascitas ir

hidrotoraksas; kairiojo skilvelio ir kairiojo prieširdžio diliatacija; pokyčių, leidžiančių įtarti, jog šuo serga

DKM, nėra. Tuo tarpu endokardioze sergančių šunų rentgenografinio tyrimo duomenys buvo suskirstyti į

šias grupes: kardiomegalija; trachėjos spaudimas ties bifurkacija dėl kairiojo prieširdžio hipertrofijos;

ryškus dešiniojo skilvelio kontaktas su krūtinkauliu; stazė mažajame kraujo apytakos rate; stazė

didžiajame kraujo apytakos rate; dešiniojo prieširdžio diliatacija.

Norint nustatyti, kokie echokardiografinio tyrimo metu išmatuotų rodiklių pakitimai dažniausiai

nustatyti DKM ir endokardioze sergantiems šunims, echokardiografinio tyrimo duomenys abiem atvejais

buvo suskirstyti pagal išmatuotų rodiklių pakitimus į grupes: padidėjo; sumažėjo. Analizuojami rodikliai

buvo šie: LVDs, mm (kairiojo skilvelio skersmuo sistolės pabaigoje); LVDd, mm (kairiojo skilvelio

skersmuo diastolės pabaigoje); FS % (frakcinis sutrumpėjimas); Ao:LA (aortos ir kairiojo prieširdžio

santykis); EF % (išstūmimo frakcija); LVWs, mm (kairiojo skilvelio storis sistolės pabaigoje); LVWd,

mm (kairiojo skilvelio storis diastolės pabaigoje); IVSs, mm (tarpskilvelinės pertvaros storis sistolės

pabaigoje); IVSd, mm (tarpskilvelinės pertvaros storis diastolės pabaigoje); EPSS, mm (E punktas iki

skilvelių pertvaros).

Tiriamųjų šunų kraujo morfologinio tyrimo duomenys buvo suskirstyti į dvi grupes: be pakitimų ir

šunys, kuriems pasireiškė monocitozė, trombocitozė, besiformuojanti mažakraujystė ar neutrofilija.

Analizuojant biocheminių kraujo tyrimų rezultatus, buvo išskirtos šios grupės: be pakitimų ir šunys su

sutrikusia inkstų veikla.

Siekiant nustatyti, kokios priežastys lėmė supraventrikulinių ir/ar ventrikulinių ekstrasistolijų

pasireiškimą, tiriamieji šunys buvo suskirstyti į keturias grupes pagal priežastis: endokardiozė; DKM;

elektrolitų disbalansas; nenustatyta priežastis. Taip pat buvo siekiama išanalizuoti, kurios rūšies

30

ekstrasistolija pasireiškia esant dažniausioms jas sąlygojančioms priežastims – endokardiozei bei DKM,

todėl buvo analizuojami 39 atvejai su šiomis diagnozėmis ir suskirstyti į keturias grupes pagal

pasireiškusios ekstrasistolijos rūšį: ventrikulinė ekstrasistolija; supraventrikulinė ekstrasistolija; abiejų

rūšių ekstrasistolijos; nenustatytos kilmės ekstrasistolija.

Analizuojant tiriamų šunų ligos istorijas, buvo atrinkti dažniausiai gydymui skirti vaistiniai

preparatai bei jų dozės, o siekiant nustatyti, kokie antiaritminiai preparatai ir kokiomis dozėmis buvo

skiriami esant skirtingos rūšies ekstrasistolėms, antiaritminiai preparatai buvo susiskirstyti į dvi grupes

pagal pasireiškusios ekstrasistolijos rūšį: supraventrikulinė ekstrasistolija; ventrikulinė ekstrasistolija.

Siekiant nustatyti pritaikyto gydymo efektyvumą, buvo palyginti tyrimų duomenys prieš gydymą ir po

pritaikyto gydymo.

Statistinė duomenų analizė buvo atlikta kompiuterine programa „Microsoft Excel 2013“. Programos

pagalba buvo apskaičiuoti vidurkiai bei standartiniai nuokrypiai. Duomenys laikyti statistiškai patikimais,

kai p<0,05.

31

3. TYRIMO REZULTATAI

Analizuojant pateiktą tyrimui medžiagą ir renkant ligos istorijas atitinkančias magistro baigiamojo

darbo temą, buvo ištirta nedidelė LSMU VA Dr. L. Kriaučeliūno smulkiųjų gyvūnų klinikos pacientų

populiacija, sudaryta iš 1 312 įvairių rūšių gyvūnų (1 pav.).

1 pav. Šunų sergamumas širdies ligomis 2011–2015 metais, lyginant su gydytų įvairių gyvūnų rūšių

skaičiumi ir bendru gydytų šunų skaičiumi

Nustatyta, kad 2011 metais gydytų gyvūnų skaičius sudarė didžiausią dalį visos tirtos populiacijos –

30,6 proc. 2013 metais gydytų pacientų buvo 1,6 karto mažiau nei 2011, o 2012 ir 2014 metais jų skaičius

buvo vienodas ir sudarė po 17,5 proc. nuo bendro pacientų skaičiaus per penkerius metus. 2015 metais

pacientų buvo beveik dvigubai mažiau nei 2011 metais – 15,5 proc. (1 pav.). Kasmet vidutiniškai buvo

gydomi 262,4±2,2 gyvūnai. Vidutinis gydytų šunų skaičius per metus siekė 216±1,7, o kardiologinėmis

ligomis kasmet vidutiniškai sirgo po 39±0,6 šunis.

401

230248

230203

311

193210

194172

34 30 3752 42

0

50

100

150

200

250

300

350

400

450

2011 2012 2013 2014 2015

Šunų s

kai

čius,

vnt.

Metai

Gydytų gyvūnų skaičius per metus Gydytų šunų skaičius per metus

Šunys, sirgę širdies ligomis per metus

32

2 pav. Supraventrikulinių ir/ar ventrikulinių ekstrasistolijų pasireiškimas 2011–2015 metais

Iš 195 šunų, kurie sirgo širdies ligomis 2011–2015 metų laikotarpiu (1 pav.), 42 šunims buvo

nustatytos supraventrikulinės ir/ar ventrikulinės ekstrasistolės. 2011 metais pasireiškusi supraventrikulinė

ekstrasistolija sudarė 57,1 proc., ventrikulinė – 42,9 proc. atvejų. 2012 metais supraventrikulinė

ekstrasistolija nustatyta 40 proc., ventrikulinė – 30 proc. atvejų. Nepaisant paskirto gydymo, toliau

intensyviai progresuojant patologiniam procesui, 30 proc. atvejų supraventrikulinę ekstrasistoliją pakeitė

skilveliniai priešlaikiniai širdies susitraukimai. 2013 metais supraventrikulinė ekstrasistolija nustatyta

41,7 proc., ventrikulinė ekstrasistolija pasireiškė beveik 1,7 karto rečiau ir sudarė 25 proc. tais metais

nustatytų ekstrasistolijos atvejų. 33,3 proc. atvejų nebuvo nustatyta ekstrasistolių kilmė EKG užrašymo

metu dėl itin reto jų pasireiškimo, tačiau kartais girdimo auskultuojant ir jaučiamo pulso deficito

palpuojant femoralines arterijas. 2014 metais supraventrikulinė ekstrasistolija ir abiejų rūšių

ekstrasistolijos buvo pasireiškusios 7 kartus rečiau nei ventrikulinė, o 2015 metais supraventrikulinė

ekstrasistolija (25 proc. atvejų) nustatyta 3 kartus rečiau nei ventrikulinė (75 proc. atvejų) (2 pav.).

0

1

2

3

4

5

6

7

2011 2012 2013 2014 2015

4 4

5

1 1

3 3 3

7

3

0

3

0

1

00 0

4

0 0

Atv

ejų

skai

čius,

vnt.

MetaiSupraventrikulinė ekstrasistolija Ventrikulinė ekstrasistolija

Abiejų rūšių ekstrasistolijos Nenustatyta ekstrasistolijos kilimo vieta

33

3 pav. Supraventrikulinių ir/ar ventrikulinių ekstrasistolijų pasireiškimo dažnumas 2011–2015

metais

Susumavus penkerių metų duomenis, paaiškėjo, kad ventrikulinė ekstrasistolija pasireiškė 9,5 proc.

dažniau nei supraventrikulinė (3 pav.).

4 pav. Sergamumo širdies ligomis ir supraventrikulinių ir/ar ventrikulinių ekstrasistolijų

pasireiškimo priklausomybė nuo lyties

Suskirsčius šunis pagal lytį nustatyta, kad kalėms širdies jaudrumo funkcijos sutrikimas dėl

sergamumo širdies ligomis pasireiškė 4,3 karto rečiau (19 proc., p<0,05), lyginant su patinais (81 proc.,

p<0,05) (4 pav.).

15

19

44

Supraventrikulinė

ekstrasistolija, vnt.

Ventrikulinė ekstrasistolija,

vnt.

Abiejų rūšių ekstrasistolijos,

vnt.

Nenustatyta ekstrasistolijos

kilimo vieta, vnt.

8

34

Kalės, vnt.

Patinai, vnt.

34

5 pav. Sergamumo širdies ligomis ir širdies ritmo sutrikimo pasireiškimo priklausomybė nuo

amžiaus

Nustatyta, kad daugiausiai širdies ligomis, kurias lydėjo širdies ritmo sutrikimai, sirgo vidutinio

amžiaus (5–10 m.) šunys (57,1 proc. visų tirtų atvejų, p<0,05). Vyresnių (10–15 m.) šunų sirgo 2 kartus

mažiau (28,6 proc. tirtų atvejų, p<0,05) nei vidutinio amžiaus (5–10 m.) šunų ir 2,4 karto daugiau nei

jauniausio amžiaus (1–5 m.) šunų (11,9 proc. tirtų atvejų, p<0,05). Vyriausias tirtoje populiacijoje buvo

15,5 metų rusų spanielių veislės šuo (5 pav.). Bendras šunų amžiaus vidurkis tirtoje populiacijoje siekė

9,5±0,4 metų.

6 pav. Sergamumo širdies ligomis ir šunų širdies ritmo sutrikimo pasireiškimo priklausomybė nuo

kilmės

Grynaveisliams šunims širdies ritmo sutrikimai pasireiškė 3,2 karto dažniau nei negrynaveisliams

šunims ir sudarė 76,2 proc. (p<0,05), negrynaveisliams – 23,8 proc. visų tirtųjų (p<0,05) (6 pav.).

0

5

10

15

20

25

1–5 5–10 10–15 15–20

5

24

12

1

Šunų

skai

čius,

vnt.

Amžiaus grupės, metais

32

10

Grynaveisliai, vnt. Negrynaveisliai, vnt.

35

7 pav. Šunų sergamumas širdies ligomis ir širdies ritmo sutrikimo pasireiškimo priklausomybė nuo

veislės

Dažniausiai širdies ritmo sutrikimai pasireiškė pekinesų veislės atstovams (21,9 proc. tirtų atvejų) ir

vokiečių aviganiams (15,6 proc. tirtų atvejų). Bokserių, pudelių, toiterjerų ir vipetų veislės atstovams,

kurie kartu sudarė 25 proc. tirtų atvejų, šio tipo ritmo sutrikimai pasireiškė 3,5 karto rečiau nei

pekinesams ir 2,5 karto rečiau nei vokiečių aviganiams. Grupei „Kitos veislės“ priskirti tų veislių šunys,

kurių atstovų buvo po vieną, t.y. anglų buldogas, anglų kokerspanielis, auksaspalvis retriveris,

dalmantinas, Dobermano pinčeris, dogas, Labradoro retriveris, mitelšnauceris, rusų spanielis, amerikiečių

Stafordšyro terjeras, trumpaplaukis škotų aviganis, trumpaplaukis taksas. Kartu jie sudarė 37,5 proc. visų

tirtų atvejų (7 pav.).

0

2

4

6

8

10

12

7

2 2 2 2

5

12

Šunų s

kai

čius,

vnt.

Šunų veislės

36

8 pav. Šunų sergamumas širdies ligomis ir supraventrikulinių ir/ar ventrikulinių ekstrasistolijų

šunims pasireiškimo priklausomybė nuo svorio

Nustatyta, kad per penkerius metus 40,5 proc. šunų (p<0,05) svėrė nuo 1 iki 10 kg; 16,67 proc. visų

pacientų (p<0,05) su širdies ritmo sutrikimais svėrė nuo 10 iki 20 kg; 11,9 proc. šunų (p<0,05) svėrė nuo

20 iki 30 kg; 21,4 proc. (p<0,05) – nuo 30 iki 40 kg; 4,8 proc. (p<0,05) – nuo 40 iki 50 kg. Sirgo du šunys

(po 2,4 proc. visų atvejų, p<0,05), svėrę nuo 50 iki 60 ir nuo 60 iki 70 kg (8 pav.). Vidutinis tirtų šunų

svoris buvo 20,9±2,3 kg.

17

7

5

9

2

1

1

0 2 4 6 8 10 12 14 16 18

1–10

10–20

20–30

30–40

40–50

50–60

60–70

Šunų skaičius, vnt.

Svori

ogru

pės

,kg

37

9 pav. Dažniausiai pasireiškę simptomai šunims, sergantiems širdies ligomis ir esant ritmo

sutrikimams

Susisteminus duomenis, gauti rezultatai: silpnumas arba fizinio krūvio netoleravimas pasireiškė

57,1 proc. pacientų; sausas (laringinis) kosulys – 54,8 proc. pacientų; anoreksija – 40,5 proc. pacientų;

šlapias kosulys – 35,7 proc. pacientų; sinkopės – 23,8 proc. pacientų; padidėjusi pilvo apimtis – 19 proc.

pacientų; polidipsija – 16,7 proc. pacientų; priverstinės padėtys – 7,1 proc. pacientų (9 pav.).

15

23

7

17

24

10

3

8

0

5

10

15

20

25

30

Šlapias

kosulys

Sausas

(laringinis)

kosulys

Polidipsija Anoreksija Fizinio krūvio

netoleravimas

Sinkopės Priverstinės

padėtys

Padidėjusi

pilvo apimtis

Šu

nų

sk

aiči

us,

vn

t.

Simptomai

38

Toliau buvo nagrinėjama kokiais diagnostikos metodais remiantis buvo diagnozuotos

supraventrikulinės ir ventrikulinės ekstrasistolijos ir jas sukėlusios priežastys.

10 pav. Diagnostikos metodų taikymas šunims, sergantiems širdies ligomis ir esant ritmo

sutrikimams

Suklasifikavus duomenis buvo nustatyta, kad visiems tirtiems pacientams be išimties, kuriems buvo

pasireiškusios supraventrikulinės ir/ar ventrikulinės ekstrasistolės, buvo atlikta auskultacija ir

elektrokardiografinis tyrimas (po 100 proc.), kuris diagnozuojant bet kokio ritmo ir laidumo sutrikimus

yra vienas svarbiausių. Echokardiografinis tyrimas buvo atliktas 1,7 karto rečiau (40,5 proc.) nei

rentgenografinis tyrimas (69 proc.). Lyginant kraujo morfologinio ir biocheminių kraujo tyrimų taikymo

dažnumą, buvo nustatyta, kad biocheminiai kraujo tyrimai buvo atliekami beveik dvigubai dažniau (59,5

proc.) nei kraujo morfologinis tyrimas (31 proc.) (10 pav.).

05

1015202530354045

42 4229

17 1325

0Šunų s

kai

čius,

vnt.

Diagnostikos metodai

39

11 pav. Pulso deficito pasireiškimo priklausomybė nuo ekstrasistolių kilimo vietos

Susisteminus auskultacijos ir femoralinio pulso palpacijos bei elektrokardiografinio tyrimo metu

gautus duomenis paaiškėjo, kad iš 15 atvejų, kuriems buvo nustatytos supraventrikulinės ekstrasistolės,

73,3 proc. atvejų jos buvo ankstyvos ir sukėlė ryškų pulso deficitą. Ankstyvų ir vėlyvų ventrikulinių

ekstrasistolių atvejų pasireiškė beveik po lygiai: pulso deficitas nustatytas 52,6 proc. atvejų, o santykinai

nepakitęs pulsas išliko 47,3 proc. atvejų. Tais atvejais, kuomet nepavyko EKG užfiksuoti ekstrasistolių,

tačiau jos buvo aiškiai girdimos ilgą laiką auskultuojant širdį bei vienu metu buvo vertinamas pulso

bangos stiprumas, 50 proc. atvejų buvo nustatytas pulso deficitas. Nepaisant paskirto gydymo ir toliau

intensyviai progresuojant patologiniam procesui, kuomet supraventrikulinę ekstrasistoliją pakeitė

ventrikulinė, rezultatai pasiskirstė tolygiai ir 50 proc. atvejų ekstrasistolės buvo ankstyvos ir sąlygojo

ryškų pulso deficitą. Nepriklausomai nuo to, kokios rūšies buvo ekstrasistolija, pulsas santykinai išliko

nepakitęs 19 proc. atvejų rečiau nei buvo nustatytas pulso deficitas (11 pav.).

1110

2 24

9

2 20

2

4

6

8

10

12

Supraventrikulinė

ekstrasistolija

Ventrikulinė

ekstrasistolija

Nenustatytos kilmės

ekstrasistolija

Abiejų rūšių

ekstrasistolijos

Atv

ejų

sk

aiči

us,

vn

t.

Ekstrasistolijų grupės

Yra pulso deficitas Nėra pulso deficito

40

12 pav. Priešlaikinių kompleksų dažnumas EKG

Vertinant ekstrasistolių pasireiškimo dažnumą EKG buvo nustatyta, kad 73,8 proc. atvejų pasireiškė

pavienės ekstrasistolės, po 9,5 proc. EKG buvo matomos pavienės ekstrasistolės ir prieširdžių virpėjimas

bei priešlaikinių skilvelinių kompleksų sąlygota paroksizminė skilvelinė tachikardija. Reiškinys, kai kas

antras kompleksas buvo priešlaikinis (bigeminija), sudarė 4,8 proc. tiriamųjų atvejų, o pasikartojanti

skilvelinė bigeminija ir skilvelinė paroksizminė tachikardija užfiksuota vienam pacientui (2,4 proc. visų

tiriamųjų) (12 pav.). EKG pavyzdžiai pateikiami skyriuje – PRIEDAI (žr. 1–9 priedas).

31

4

24 1

Pavienės ekstrasistolės, vnt.

Pavienės ekstrasistolės ir

prieširdžių virpėjimas, vnt.

Pastovi ir nepastovi bigeminija,

vnt.

Skilvelinė paroksizminė

tachikardija, vnt.

Skilvelinė bigeminija ir skilvelinė

paroksizminė tachikardija, vnt.

41

Šiame tyrime pagrindinės dvi priežastys, lėmusios supraventrikulių ir ventrikulinių ekstrasistolijų

pasireiškimą, buvo DKM ir endokardiozė, todėl buvo analizuojami rentgenografinio, echokardiografinio

ir laboratorinių tyrimų metu gauti duomenys.

13 pav. Diliatacine kardiomiopatija sergančio šuns laterolateralinė rentgenograma: širdies

kontūras – 4,5 tarpšonkaulinio tarpo, kairiojo prieširdžio diliatacija, tiesi kaudalinė širdies linija,

pritemimas kaudodorsaliai širdies, perpildytos plaučių kraujagyslės

Analizuojant DKM sergančių šunų rentgenogramas nustatyta, kad dažniausias stebėtas pokytis buvo

kairiojo prieširdžio diliatacija – 75 proc. (12 atvejų iš 16), o diliatacijos sąlygotas trachėjos spaudimas ties

bifurkacija nustatytas 56,3 proc. atvejų (9 atvejams iš 16). Kardiomegalija, kuomet širdies kontūras buvo

didesnis nei 3 tarpšonkauliniai tarpai, diagnozuota 37,5 proc. atvejų (6 atvejai iš 16); stazės požymiai

mažajame kraujo apytakos rate pasireiškė 25 proc. šunų (4 atvejai iš 16); ascitas ir hidrotoraksas

nustatytas 12,5 proc. šunų (2 atvejai iš 16); kairiojo skilvelio ir kairiojo prieširdžio diliatacija pasireiškė

6,25 proc. atvejų (1 atvejis iš 16). Dviems šunims (12,5 proc. arba 2 atvejai iš 16) rentgenogramose

nepastebėta jokių pokyčių, būdingų DKM, tačiau diagnozė buvo patvirtinta atlikus echokardiografinį

tyrimą (13 pav.).

42

14 pav. Endokardioze sergančio šuns laterolateralinė ir dorsoventralinė rentgenogramos: širdies

kontūras – 5 tarpšonkauliniai tarpai, kairiojo prieširdžio suformuotas status kampas, kairiojo

pagrindinio broncho ir trachėjos spaudimas kairiuoju prieširdžiu, širdies siluetas – >3/4 krūtinės ląstos

aukščio, žymus kranialinės širdies dalies kontaktas su krūtinkauliu; išgaubtas širdies kontūras nuo 3 iki

11 valandos

Analizuojant endokardioze sergančių šunų rentgenogramas nustatyta, kad dažniausias stebėtas

pokytis buvo kardiomegalija, kuomet širdies kontūras buvo didesnis nei 3 tarpšonkauliniai tarpai – 84,6

proc. atvejų (11 atvejų iš 13). Trachėjos spaudimas ties bifurkacija dėl kairiojo prieširdžio hipertrofijos

nustatytas 69,2 proc. šunų (9 atvejai iš 13); ryškus dešiniojo skilvelio kontaktas su krūtinkauliu buvo

stebimas 53,9 proc. atvejų (7 atvejai iš 13); stazė mažajame kraujo apytakos rate pasireiškė 38,5 proc.

atvejų (5 atvejai iš 13); stazė didžiajame kraujo apytakos rate, dešiniojo prieširdžio diliatacija pasireiškė

po 7,7 proc. atvejų (po 1 atvejį iš 13) (14 pav).

43

15 pav. Diliatacine kardiomiopatija sergančio šuns širdies echogramos ir išmatuoti rodikliai:

LVDd 47,4 mm (norma: 31,7–43,4 mm); LVDs 34,7 mm (norma: 18,5–28,7 mm); EF 52,3 % (norma: 50–

65 %); LVWd 8,5 mm (norma: 8,1–9,1 mm); LVWs 10,2 mm (norma: 13,1–14,3 mm); IVSd 7,6 mm

(norma: 10,1–11,2 mm); IVSs 11,0 mm (norma: 15,3–16,5 mm); EPSS 7,6 mm (norma: 0,0–2,1 mm); Ao

17,3 mm (norma: 16,5–30,2 mm); LA 44,5 mm (norma: 20,9–36,2 mm); Ao:LA – 1:2,6 (norma: iki 1:1,6)

Analizuojant echokardiogramas buvo nustatyta, kad 11 šunų buvo patvirtinta DKM, remiantis

echokardiografinio tyrimo metu gautais rezultatais. Dažniausiai pakitę rodikliai, leidžiantys nustatyti

DKM, buvo: padidėjęs kairiojo skilvelio skersmuo sistolės pabaigoje (LVDs, mm), nustatytas 90,9 proc.

atvejų (10 iš 11 atvejų); sumažėjęs frakcinio sutrumpėjimo rodiklis (FS %) – 81,8 proc. atvejų (9 atvejai

iš 11); padidėjęs aortos ir kairiojo prieširdžio santykis (Ao:LA) ir padidėjęs kairiojo skilvelio skersmuo

diastolės pabaigoje (LVDd, mm) – po 72,7 proc. atvejų (po 8 atvejus iš 11); sumažėjęs tarpskilvelinės

pertvaros storis sistolės pabaigoje (IVSs, mm) – 63,7 proc. atvejų (7 atvejai iš 11); sumažėjęs

tarpskilvelinės pertvaros storis diastolės pabaigoje (IVSd, mm), išstūmimo frakcija (EF %) ir padidėjęs E

punktas iki skilvelių pertvaros (EPSS, mm) – po 54,6 proc. atvejų (po 6 atvejus iš 11); padidėjęs kairiojo

skilvelio laisvosios sienelės storis diastolės pabaigoje (LVWd, mm) ir sumažėjęs kairiojo skilvelio

laisvosios sienelės storis sistolės pabaigoje (LVWs, mm) – po 45,5 proc. atvejų (5 atvejai iš 11);

sumažėjęs kairiojo skilvelio storis diastolės pabaigoje (LVWd, mm) ir padidėjęs kairiojo skilvelio storis

sistolės pabaigoje (LVWs, mm) – po 27,3 proc. atvejų (po 3 atvejus iš 11) (15 pav.). Širdies echogramų

pavyzdžiai pateikiami skyriuje – PRIEDAI (žr. 10–12 priedas).

44

16 pav. Endokardioze sergančio šuns širdies echogramos ir išmatuoti rodikliai: LVDd 38,1 mm

(norma: 16,5–28,3 mm); LVDs 25,4 mm (norma: 8,0–18,3 mm); EDV 31,87 ml; ESV 10,96 ml; SV 20,91

ml; EF 65,6 % (norma: 50–65 %); FS 34,7 % (norma: 37–38 %); IVSd 6,5 mm (norma: 6,3–7,9 mm);

IVSs 13,1 mm (norma: 9,5–11,3 mm); LVWd 4,2 mm (norma: 5,0–6,4 mm); LVWs 6,9 mm (norma: 8,4–

10,1 mm); Ao 10,8 mm (norma: 5,8–19,6 mm); LA 25,3 mm (norma: 7,4–22,8 mm); Ao:LA – 1:2,3

(norma: iki 1:1,6); EPSS 1,2 mm (norma: 0,0–2,1 mm)

Analizuojant echokardiogramas buvo nustatyta, kad 6 šunims buvo patvirtinta endokardiozė,

remiantis echokardiografinio tyrimo metu gautais rezultatais. Dažniausiai pakitę rodikliai, leidžiantys

nustatyti endokardiozę, buvo: padidėjęs frakcinio sutrumpėjimo rodiklis (FS %) – 100 proc. atvejų (6

atvejai iš 6); padidėjęs aortos ir kairiojo prieširdžio santykis (Ao:LA) – 83,3 proc. atvejų (5 atvejai iš 6);

padidėjusi išstūmimo frakcija (EF %), padidėjęs kairiojo skilvelio storis sistolės pabaigoje (LVWs, mm),

padidėjęs kairiojo silvelio skersmuo diastolės pabaigoje (LVDd, mm) – po 66,7 proc. atvejų (po 4 atvejus

iš 6); sumažėjęs tarpskilvelinės pertvaros storis sistolės pabaigoje (IVSs, mm) – 50 proc. atvejų (3 atvejai

iš 6); padidėjęs tarpskilvelinės pertvaros storis diastolės pabaigoje (IVSd, mm), padidėjęs E punktas iki

skilvelių pertvaros (EPSS, mm), padidėjęs kairiojo skilvelio storis diastolės pabaigoje (LVWd, mm) – po

33,3 proc. atvejų (po 2 atvejus iš 6); sumažėjęs kairiojo skilvelio skersmuo diastolės pabaigoje (LVDd,

mm) ir padidėjęs kairiojo skilvelio skersmuo sistolės pabaigoje (LVDs, mm) – po 16,7 proc. atvejų (po 1

atvejį iš 6) (16 pav.).

45

Analizuojant kraujo morfologinio tyrimo rezultatus nustatyta, kad 53,8 proc. šunų buvo

monocitozė, trombocitozė, besiformuojanti mažakraujystė ar neutrofilija. Likusiems 46,2 proc. atvejų

kraujo rodikliai buvo be pakitimų. Biocheminiai kraujo tyrimai parodė, kad 44 proc. šunų (11 atvejų iš

25) buvo nustatyta sutrikusi inkstų veikla – pakilusios šlapalo (UREA) ar kraujo azotinių medžiagų

koncentracijos (BUN). Taip pat vienam šuniui nustatyta hiperkalemija – elektrolitų disbalanso priežastis.

17 pav. Priežastys, lėmusios supraventrikulines ir/ar ventrikulines ekstrasistolijas

Analizuojant ekstrasistolių pasireiškimo priežastis buvo nustatyta, kad šunys su tipiniais DKM

požymiais sudarė 47,6 proc., o su endokardiozei būdingais požymiais – 45,2 proc. Miokardito, elektrolitų

disbalanso ir dėl neaiškios priežasties atsiradusi ekstrasistolija sudarė 7,2 proc. visų atvejų (17 pav.).

19

20

1

1

1

0 5 10 15 20 25

Endokardiozė

DKM

Elektrolitų disbalansas

Miokarditas

Nenustatyta priežastis

Šunų skaičius, vnt.

Pri

ežas

tys

46

18 pav. Supraventrikulinių ir/ar ventrikulinių ekstrasistolijų pasireiškimo dažnumo priklausomybė

nuo priežasties

Nustatyta, kad esant DKM ar pradinėms jos stadijoms, ventrikulinė ekstrasistolija pasireiškė 2,6

karto dažniau nei supraventrikulinė, o esant patvirtintai ar įtariamai endokardiozei, ventrikulinė

ekstrasistolija pasireiškė 0,75 karto rečiau nei supraventrikulinė. Nenustatytos kilmės ekstrasistolija

pasireiškė esant endokardiozei, o abiejų rūšių ekstrasistolijos buvo diagnozuotos du kartus dažniau esant

DKM nei endokardiozei (18 pav.).

13

5

2

0

6

8

1

4

0 2 4 6 8 10 12 14

Ventrikulinė ekstrasistolija

Supraventrikulinė ekstrasistolija

Abiejų rūšių ekstrasistolijos

Nenustatytos kilmės ekstrasistolija

Šunų skaičius, vnt.

Ekst

rasi

sto

lijų

rū

šis

Endokardiozė DKM

47

Gydant nuo širdies ligų ir jų sukeltų padarinių organizmui, buvo taikomas simptominis –

patogenezinis gydymas. Dažniausiai naudoti vaistai ir jų dozės pateikiamos 1 lentelėje.

1 lentelė. Dažniausiai naudoti vaistiniai preparatai ir jų dozės širdies ligomis sergantiems šunims

Vaisto grupė Veiklioji medžiaga Dozė

Kilpiniai diuretikai Furozemidas 2–4 mg/kg p. o., s. c. 2–3xd.

Aldosterono inhibitoriai Spironolaktonas 2–4 mg/kg p. o. 1xd.

Gliukokortikoidai Deksametazonas 0,1–0,25 mg/kg i. v., s. c., i. m.

Fosfodiesterazės inhibitoriai Pimobendanas 0,1–0,3 mg/kg p. o. 2xd.

Širdį veikiantys glikozidai Digoksinas 3–7 μg/kg p. o. 2xd.

Angiotenziną konvertuojančio

fermento inhibitoriai

Ramiprilis 0,125 mg/kg p. o. 1xd.

Enalaprilis 0,5 mg/kg p. o. 2xd.

Esant plaučių edemai, ascitui ar hidrotoraksui, buvo skirtas kilpinis diuretikas furozemidas bei

aldosterono inhibitorius spironolaktonas; uždegimo profilaktikai – gliukokortikoidai; sergantiems DKM

ar esant vožtuvų nepakankamumui, neretai skirtas fosfodiesterazės inhibitorius pimobendanas; širdį

veikiantis glikozidas – digoksinas – naudotas derinyje su antiaritminiu IV klasės preparatu diltiazemu;

hipertenzijos mažinimui naudoti angiotenziną konvertuojančio fermento inhibitoriai – ramiprilis ir

enalaprilis (1 lentelė). Taip pat neretai buvo rekomenduoti papildai, kurių sudėtyje yra L–karnitino ir

taurino.

48

2 lentelė. Naudoti antiaritminiai preparatai nuo supraventrikulinių ir ventrikulinių ekstrasistolijų ir

jų dozės

Supraventrikulinė ekstrasistolija

Antiaritminio preparato klasė Veiklioji medžiaga Dozė

IV klasė Diltiazemas 0,5–2 mg/kg p. o. 3xd.

Verapamilis 0,5–3 mg/kg p. o. 3–4xd.

Ventrikulinė ekstrasistolija

I klasė Lidokaino hidrochloridas, 2 proc.

tirp.

0,5–6 mg/kg i. v. per 1–2 min

II klasė Atenololis 0,2–2 mg/kg p. o. 1xd.

Metoprololis 0,5–1 mg/kg p. o. 3xd.

III klasė Sotalolis 1–2 mg/kg p. o. 2xd.

Analizuojant antiaritminių preparatų taikymą esant vienos ar kitos rūšies ekstrasistolijai nustatyta,

kad gydymui nuo supraventrikulinių ekstrasistolių buvo skirti tik IV klasės antiaritminiai preparatai

diltiazemas ar verapamilis, tuo tarpu nuo ventrikulinių ekstrasistolių – I, II, III klasių antiaritminiai

preparatai. Iš jų dažniausiai buvo skirti atenololis (II klasė) bei sotalolis (III klasė). Pastebėta, kad nuo

nenustatytos kilmės ekstrasistolių antiaritminiai preparatai nebuvo skirti, nes auskultacijos ir pulso

palpacijos metu jos buvo aptinkamos pakankamai retai (2 lentelė).

Gydymo efektyvumą pavyko įvertinti tik 35,7 proc. tirtų atvejų. Nustatyta, kad gydant nuo

supraventrikulinės ekstrasistolijos diltiazemu derinyje su digoksinu, jo efektyvumas siekė 80 proc.

Gydant nuo ventrikulinės ekstrasistolijos atenololiu, jo efektyvumas siekė tik 28,6 proc., o sotaloliu – 40

proc. EKG pavyzdys pateikiamas skyriuje – PRIEDAI (žr. 13 priedas).

49

4. REZULTATŲ APTARIMAS

Apibendrinus visą tyrimui pateiktą medžiagą buvo nustatyta, kad iš tirtos nedidelės populiacijos (1

312 atvejų) LSMU VA Dr. L. Kriaučeliūno smulkiųjų gyvūnų klinikos pacientų, per metus vidutiniškai

buvo gydoma 216±1,7 šunų. Vidutiniškai po 39±0,6 šunis kasmet sirgo širdies ligomis (18,1 proc. šunų

nuo vidutinio gydytų šunų skaičiaus per metus). C. Atkins ir kt. (17) teigia, jog apie 10 proc. šunų

populiacijos, kuriems reikalinga veterinarinė pagalba, diagnozuojamos širdies ligos.

Per penkerius metus iš 195 šunų, kuriems buvo diagnozuotos širdies ligos, 42 pacientams buvo

pasireiškusios supraventrikulinės ir/ar ventrikulinės ekstrasistolės. Supraventrikulinė ekstrasistolija (15

atvejų arba 35,8 proc.) per penkerių metų laikotarpį diagnozuota 1,3 karto rečiau nei ventrikulinė (19

atvejų arba 45,2 proc.). 4 atvejais (9,5 proc.) ekstrasistolių kilimo vieta nebuvo nustatyta, o dar 4 šunims

(9,5 proc.), nepaisant pritaikyto gydymo ir toliau progresuojant ligai, vienos rūšies priešlaikinius

kompleksus (supraventrikulinius) pakeitė kitos rūšies (ventrikulinė) ekstrasistolija. Literatūroje

nurodoma, jog ventrikulinė ekstrasistolija yra viena dažniausiai sutinkamų patologinių aritmijų

smulkiems gyvūnams (4). Taip pat rašoma, jog momentinė EKG suteikia tik 0,2 proc. visos informacijos

apie širdies elektrinį aktyvumą, lyginant su Holterio monitoringu, kuris atliekamas nepertraukiamai 24

valandas, gautais duomenimis, todėl šis tyrimo metodas užsienio šalyse yra plačiai taikomas ir dažnai

naudojamas nepastovioms aritmijoms identifikuoti (43,4).

Analizuojant atvejus buvo nustatyta, kad supraventrikulinės ir/ar ventrikulinės ekstrasistolės

pasireiškė 4,3 karto dažniau patinams (34 atvejai arba 81 proc., p<0,05) nei kalėms (8 atvejai arba 19

proc., p<0,05). Literatūroje nurodoma, jog lėtai progresuojančių širdies ligų, tokių kaip DKM ir

endokardiozė, klinikiniai požymiai patinams pasireiškia kur kas ankščiau ir liga progresuoja žymiai

greičiau nei kalėms (4).

Toliau buvo analizuojama ar supraventrikulinių ir/ar ventrikulinių ekstrasistolijų pasireiškimui turi

įtakos amžius, kilmė, veislė bei svoris. Nustatyta, kad dažniausiai širdies ligomis sirgo ir širdies ritmo

sutrikimai pasireiškė vidutinio amžiaus (5–10 m.) šunims – 57,1 proc. visų tirtų atvejų (p<0,05). Vyresnio

amžiaus (10–15 m.) šunys sirgo 2 kartus rečiau (28,6 proc., p<0,05), lyginant su vidutinio amžiaus

šunimis ir 2,4 karto dažniau, lyginant su jaunesniais šunimis (1–5 m.), kurie sudarė 11,9 proc. atvejų

(p<0,05). Vyriausias tirtoje populiacijoje buvo 15,5 metų rusų spanielių veislės šuo. Bendras šunų

amžiaus vidurkis tirtoje populiacijoje siekė 9,5±0,4 metų. Gauti tyrimų rezultatai sutapo su literatūroje

pateikiamais duomenimis, kurioje nurodoma, kad mitralinio vožtuvo degeneracinė liga ir DKM, kurios

labai dažnai buvo diagnozuotos ir šio tyrimo metu bei buvo pagrindinės priežastys ritmo sutrikimams

atsirasti, pasireiškia vidutinio amžiaus šunims (20).

50

Suskirsčius šunis pagal kilmę buvo nustatyta, kad didesnę riziką susirgti širdies ligomis ir ritmo

sutrikimo pasireiškimui turi grynaveisliai šunys (76,2 proc. arba 32 atvejai, p<0,05). Negrynaveisliai

(23,8 proc. arba 10 atvejų, p<0,05) taip pat serga širdies ligomis ir jiems neretai diagnozuojami širdies

ritmo sutrikimai, tačiau tirtų šunų populiacijoje grynaveisliams šunims abiejų tipų ekstrasistolijos

pasireiškė 3,2 karto dažniau nei negrynaveisliams. S. W. M. Martin ir kt. (22) tyrimo duomenimis, iš 369

DKM sergančių šunų, iš kurių 89 proc. buvo nustatytos aritmijos, 365 šunys buvo grynaveisliai. A. W.

Ware (3) teigia, jog endokardiozei pasireikšti taip pat didelės įtakos turi šuns veislė.

Vertinant veislės predispoziciją sergamumui širdies ligomis ir aritmijų pasireiškimui buvo

nustatyta, kad ekstrasistolijos dažniau pasireiškė mažųjų veislių atstovams – pekinesams (7 atvejai), kurie

sudarė 21,9 proc. visų atvejų. Iš didelių veislių šunų ekstrasistolijos dažniausiai pasireiškė vokiečių

aviganiams (5 atvejai arba 15,6 proc. visų atvejų). Bokserių, pudelių, toiterjerų ir vipetų veislių

atstovams, kurie kartu sudarė 25 proc. atvejų, širdies ritmo sutrikimai pasireiškė 3,5 karto rečiau nei

pekinesams ir 2,5 karto rečiau nei vokiečių aviganiams. Likusių 12 veislių šunų (37,5 proc.) (anglų

buldogas, anglų kokerspanielis, auksaspalvis retriveris, dalmantinas, Dobermano pinčeris, dogas,

Labradoro retriveris, mitelšnauceris, rusų spanielis, amerikiečių Stafordšyro terjeras, trumpaplaukis škotų

aviganis, trumpaplaukis taksas), kuriems buvo pasireiškusios supraventrikulinės ir/ar ventrikulinės

ekstrasistolės, buvo po vieną. A. Egenvall ir kt. (19) tyrimo metu išskyrė 54 populiariausias Švedijoje

šunų veisles pagal gaištamumą nuo širdies ligų. Iš jų 12 veislių atstovai buvo išskirti kaip turintys didelę

riziką susirgti DKM ar miksomatozine mitralinio vožtuvo liga. Gauti tyrimų rezultatai tai patvirtina: 4

veislių atstovai (dogai, Dobermano pinčeriai, bokseriai, anglų kokerspanieliai) pateko į didelės rizikos

grupę, 7 veislių atstovai (pudeliai, vokiečių aviganiai, auksaspalviai retriveriai, dalmantinai, Labradoro

retriveriai, mitelšnauceriai, trumpaplaukiai taksai) – į mažesnės rizikos grupę.

Sugrupavus šunis į svorio grupes, kuriems dėl dviejų pagrindinių priežasčių – DKM ir

endokardiozės – buvo pasireiškusios supraventrikulinės ir/ar ventrikulinės ekstrasistolės paaiškėjo, jog

dažniausiai sirgo ne daugiau nei 10 kg svėrę šunys (40,5 proc. tirtų šunų, p<0,05), o beveik perpus rečiau

– šunys, sveriantys nuo 30 iki 40 kg (21,4 proc. tirtų šunų, p<0,05). 16,67 proc. tirtų atvejų (p<0,05)

sudarė šunys, kurie svėrė nuo 10 iki 20 kg, o nuo 20 iki 30 kg – 11,9 proc. šunų (p<0,05). Rečiausiai sirgo

svėrę nuo 40 iki 50 kg (4,8 proc. tirtų šunų, p<0,05) ir nuo 50 iki 60 bei nuo 60 iki 70 kg šunys (po 2,4

proc. tirtų šunų, p<0,05). Vidutinis tirtų šunų svoris buvo 20,9±2,3 kg. Endokardiozė būdinga mažų

veislių šunims, tuo tarpu DKM labai retai pasireiškia mažiau nei 12 kg sveriantiems šunims (20,3).

Prieš pradedant vertinti naudotus metodus širdies ligų ir ritmo sutrikimų diagnostikai, buvo

išanalizuoti dažniausiai pasitaikę simptomai, kuriuos pastebėjo gyvūnų savininkai ar veterinarijos

gydytojas dar prieš išsamų klinikinio tyrimo atlikimą. Fizinio krūvio netoleravimas arba silpnumas

pasireiškė daugiau nei pusei tirtų pacientų, t.y. 24 šunims (57,1 proc. atvejų). Kiek rečiau nei fizinio

51

krūvio netoleravimas pasireiškė sausas (laringinis) kosulys – 23 šunims (54,8 proc. atvejų). Apetito

praradimas arba anoreksija buvo stebima 40,5 proc. tirtų šunų (17 atvejų), o šlapias kosulys dėl plaučių

edemos – 35,7 proc. (15 atvejų) tirtų šunų. Sinkopės arba sąmonės praradimas dėl smegenų kraujotakos

nepakankamumo, atsiradusio sutrikus hemodinamikai, pasireiškė beveik ketvirtadaliui, t.y. 10 šunų ir

sudarė 23,8 proc. tirtų atvejų. Padidėjusi pilvo apimtis buvo stebima 19 proc. atvejų (8 šunims), o

polidipsija stebėta 16,7 proc. (7 šunims) atvejų. Didelis ascitas ar hidrotoraksas sąlygoja priverstinių

padėčių atsiradimą, kurios buvo stebimos 3 iš 42 pacientų (7,1 proc. tirtų atvejų). Remiantis M. Borgarelli

ir kt. (18) bei S. W. M. Martin ir kt. (22) tyrimų duomenimis, esant endokardiozei ar DKM, vieni

dažniausių sutinkamų simptomų yra kosulys/dusulys ir fizinio krūvio netoleravimas.

Auskultacija, kaip vienas iš bendrųjų diagnostikos metodų, buvo atliktas visiems 42 pacientams.

Remiantis juo buvo sprendžiama, kokius tolimesnius tyrimus atlikti, norint išsiaiškinti išgirstų ūžesių,

širdies ritmo sutrikimų, plaučių edemos atsiradimo priežastis ir nustatatyti tikslią diagnozę bei prognozę.

Diagnozuojant bet kokio ritmo ir laidumo sutrikimus elektrokardiografinis tyrimas yra vienas svarbiausių,

todėl ir šis tyrimas buvo atliktas visiems tirtiems pacientams (42 atvejai arba 100 proc.). Naudojant kitus

diagnostikos metodus, tokius kaip rentgenografija (29 pacientams arba 69 proc. atvejų) ar

echokardiografija (17 pacientų arba 40,5 proc. atvejų) buvo nustatytos pakitusio miokardo dirglumo

priežastys. Vertinant kraujo morfologinio ir biocheminių tyrimų atlikimo dažnumą buvo nustatyta, kad

biocheminiai kraujo tyrimai turėjo svarbesnę reikšmę ir dėl to buvo atlikti beveik dvigubai dažniau (25

pacientams arba 59,5 proc.) nei kraujo morfologinis tyrimas (13 pacientų arba 31 proc.). Svarbu paminėti,

jog ligos progresavimo ir gydymo efektyvumo vertinimui daugelis pacientų buvo tiriami šiais metodais ne

po vieną kartą, o tyrimai buvo atliekami sistemingai. Literatūroje teigiama, jog prieširdžių ar skilvelių

priešlaikinių susitraukimų garsai, girdimi auskultacijos metu, gali būti neteisingai interpretuojami ir

neretai supainiojami su prieširdžių virpėjimo sukeltais chaotiškais garsais (4). Dėl šios priežasties yra

atliekamas elektrokardiografinis tyrimas, leidžiantis tiksliai nustatyti aritmijos rūšį, diferencijuoti

ekstrasistolių kilimo vietą, paskirti tinkamą gydymą. Taigi, širdies auskultacija ir elektrokardiografinis

tyrimas yra neatsiejami ir vienas kitą papildantys diagnostikos metodai.

Susisteminus auskultacijos ir femoralinio pulso palpacijos bei elektrokardiografinio tyrimo metu

gautus duomenis paaiškėjo, kad 15 atvejų, kai buvo nustatytos supraventrikulinės ekstrasistolės, 73,3

proc. atvejų jos buvo ankstyvos ir sukėlė ryškų pulso deficitą. Ankstyvų ir vėlyvų ventrikulinių

ekstrasistolių atvejų pasireiškė beveik po lygiai: pulso deficitas nustatytas 52,6 proc. atvejų, o santykinai

nepakitęs pulsas išliko 47,3 proc. atvejų. Tais atvejais, kuomet nepavyko EKG užfiksuoti ekstrasistolių,

tačiau ekstrasistolės buvo aiškiai girdimos ilgą laiką auskultuojant širdį ir tuo pat metu vertinant pulso

bangos stiprumą, 50 proc. atvejų buvo nustatytas pulso deficitas. Rezultatai, kai nepaisant pritaikyto

gydymo patologinis procesas toliau progresavo ir supraventrikulinę ekstrasistoliją pakeitė ventrikulinė,

52

pasiskirstė tolygiai ir 50 proc. atvejų ekstrasistolės buvo ankstyvos ir sąlygojo ryškų pulso deficitą.

Nepriklausomai nuo to, kokios rūšies buvo ekstrasistolija, pulsas santykinai išliko nepakitęs 19 proc.

rečiau nei buvo nustatytas pulso deficitas. Gauti tyrimo duomenys tik patvirtina literatūroje aprašytus

faktus, kad esant priešlaikiniams miokardo susitraukimams į skilvelius nespėja priplūsti reikiamas kraujo

kiekis, o tai sąlygoja pulso deficitą palpacijos metu ir hemodinamikos sutrikimus (3).

Analizuojant pateiktas EKG, kurios buvo atliktos 42 pacientams, nustatyta, kad dažniausiai

matomas reiškinys sergant kardiologinėmis ligomis yra pavienės ekstrasistolės – 73,8 proc. atvejų (31

pacientui). Į šią imtį taip pat buvo įtraukti ir tie atvejai, kuomet EKG užrašymo metu ekstrasistolės

nebuvo užfiksuotos (4 atvejai iš 31), todėl laikyta, kad jos pavienės. Po 9,5 proc. skirtingų atvejų (po 4

atvejus) buvo matomos pavienės, tačiau labai dažnai pasikartojančios ekstrasistolės ir prieširdžių

virpėjimas bei skilvelinių kompleksų sąlygota paroksizminė skilvelių tachikardija. Bigeminija pasireiškė

4,8 proc. tirtųjų (2 atvejai), o pasikartojanti skilvelinė bigeminija ir skilvelinė paroksizminė tachikardija

nustatyta 2,4 proc. tirtų pacientų (1 atvejis). G. Wess ir kt. (44) teigia, jog progresuojant sistolinei

disfunkcijai, ekstrasistolių skaičius tik didėja ir dėl to atsiranda klinikiniai požymiai.

Dažniausiai matomas reiškinys DKM sergančių šunų rentgenogramose buvo kairiojo prieširdžio

diliatacija (75 proc.), o iš jų 56,3 proc. buvo matomas trachėjos spaudimas išdidėjusiu prieširdžiu ties

bifurkacija. Ryški kardiomegalija, kuomet širdies kontūras buvo didesnis nei 3 tarpšonkauliniai tarpai,

nustatyta 37,5 proc. šunų, tuo tarpu dviejų šunų rentgenogramose nebuvo matyti jokių pokyčių,

leidžiančių įtarti DKM. Endokardioze sergančių šunų rentgenogramose kardiomegalija (84,6 proc.) ir

trachėjos spaudimas dėl kairiojo prieširdžio hipertrofijos (69,2 proc.) buvo matoma žymiai dažniau nei

sergančių DKM. Literatūroje rašoma, jog DKM atveju dažniausiai matoma generalizuota kardiomegalija,

tačiau neretai išdidėja tik kairioji širdies pusė, o esant endokardiozei pagrindinis požymis ligai įtarti yra

kairiojo prieširdžio diliatacija ir trachėjos spindžio spaudimas (3).

Susisteminus echokardiografinio tyrimo duomenis paaiškėjo, jog dažniausi rodiklių pakitimai

nustatyti šunims, sergantiems DKM, yra padidėjęs kairiojo skilvelio skersmuo sistolės pabaigoje (90,9

proc. visų atvejų), sumažėjęs frakcinio sutrumpėjimo rodiklis (FS %) – 81,8 proc., padidėjęs aortos ir

kairiojo prieširdžio santykis (Ao:LA) ir padidėjęs kairiojo skilvelio skersmuo diastolės pabaigoje – po

72,7 proc., sumažėjęs tarpskilvelinės pertvaros storis sistolės pabaigoje (IVSs, mm) – 63,7 proc.,

sumažėjęs tarpskilvelinės pertvaros storis diastolės pabaigoje (IVSd, mm), išstūmimo frakcija (EF %) ir

padidėjęs E punktas iki skilvelių pertvaros (EPSS, mm) – po 54,6 proc. atvejų (po 6 atvejus iš 11). Kitų,

ankščiau minėtų, rodiklių pakitimai buvo sutinkami šiek tiek rečiau. Gauti tyrimo rezultatai sutapo su

literatūroje pateikiamais duomenimis, kurioje nurodoma, kad tipiškiausi šio tyrimo duomenys, sergant

DKM, yra skilvelio sienelės ir širdies pertvaros hipokinezija, sumažėjęs frakcinio sutrumpėjimo ir

išstūmimo frakcijos rodiklis bei padidėjęs mitralinis E punktas iki skilvelių pertvaros (3).

53

Endokardioze sergančių šunų echokardiografinio tyrimo duomenys skyrėsi nuo sergančių DKM.

Dažniausiai pakitę rodikliai esant endokardiozei buvo frakcinio sutrumpėjimo rodiklio padidėjimas,

nustatytas visiems tiriamiesiams (100 proc.), padidėjęs aortos ir kairiojo prieširdžio santykis (83,3 proc.),

o padidėjęs kairiojo skilvelio skersmuo diastolės pabaigoje, kairiojo skilvelio sienelės storis sistolės

pabaigoje bei ištūmimo frakcijos rodiklis nustatytas tokiam pačiam šunų skaičiui – 66,7 proc. atvejų.

Tyrimo rezultatai sutapo su literatūros duomenimis, kurioje teigiama, jog dažniausi pakitimai yra šie –

padidėjęs frakcinio sutrumpėjimo rodiklis bei šiek tiek padidėjęs E punktas iki skilvelių pertvaros, kuris

šio tyrimo metu sudarė 33,3 proc. atvejų (3).

Dažniausi kraujo rodiklių pakitimai sergantiems širdies ligomis buvo monocitozė, trombocitozė,

besiformuojanti mažakraujystė ar neutrofilija (53,8 proc. atvejų). Biocheminių kraujo tyrimų rezultatai

parodė, kad 44 proc. šunų buvo pakilusios šlapalo ir kraujo azotinių medžiagų koncentracijos, kas neretai

sutinkama esant širdies nepakankamumui (4).

Šunys su tipiniais DKM požymiais šiame tyrime sudarė 47,6 proc., o su endokardiozei būdingais

požymiais – 45,2 proc. Miokardito, elektrolitų disbalanso ir dėl neaiškios priežasties atsiradusi

ekstrasistolija sudarė 7,2 proc. visų atvejų.

Remiantis EKG taip pat išanalizuota kokios rūšies ekstrasistolija pasireiškė esant dažniausioms ją

sąlygojančioms priežastims, t.y. endokardiozei ir DKM. Nustatyta, kad esant DKM ar pradinėms jos

stadijoms, ventrikulinė ekstrasistolija pasireiškė 2,6 karto dažniau (13 atvejų) nei supraventrikulinė (5

atvejai), o esant patvirtintai ar įtariamai endokardiozei, ventrikulinė ekstrasistolija pasireiškė 0,75 karto

rečiau (8 atvejai) nei supraventrikulinė (6 atvejai). Nenustatytos kilmės ekstrasistolija pasireiškė esant

endokardiozei (4 atvejai), o abiejų rūšių ekstrasistolijos pasireiškė du kartus dažniau esant DKM (2

atvejai) nei endokardiozei (1 atvejis). Ventrikulinė ekstrasistolija, kaip taisyklė, būdingesnė DKM

sergantiems šunims, tačiau remiantis S. W. M. Martin ir kt. (22) tyrimu, neretai nustatomi ir prieširdžių

miokardo dirglumo pakitimai, sukeliantys supraventrikulines ekstrasistoles (44). S. Crosara ir kt. (45)

teigia, jog šunims su pažengusia degeneracine mitralinio vožtuvo liga, dėl kurios atsiranda kairiojo

prieširdžio diliatacija, dažnesnės supraventrikulinės aritmijos, kiek rečiau pasitaiko ventrikulinės

aritmijos. Ventrikulinės aritmijos dažniausiai stebimos jau išryškėjus degeneracinės mitralinio vožtuvo

ligos simptomams nei esant subklinikinei šios ligos stadijai. S. M. Oliveira ir kt. (21) nustatė, kad tik

vienam šuniui, sirgusiam mitralinio vožtuvo degeneracine liga ir jos sąlygotu širdies nepakankamumu,

nebuvo jokios supraventrikulinės aritmijos dėl mažiausio laipsnio kairiojo prieširdžio diliatacijos tirtoje

šunų populiacijoje.

Kardiologinėmis ligomis sergantiems šunims buvo skiriamas individualus gydymas, priklausomai

nuo pasireiškusių klinikinių simptomų bei gyvūno būklės. Esant plaučių edemai, ascitui ar hidrotoraksui,

buvo skirtas kilpinis diuretikas furozemidas bei aldosterono inhibitorius spironolaktonas; uždegimo

54

prevencijai – gliukokortikoidai; sergantiems DKM ar esant vožtuvų nepakankamumui, neretai skirtas

fosfodiesterazės inhibitorius pimobendanas; širdį veikiantis glikozidas – digoksinas – dažnai skirtas

derinyje su antiaritminiu IV klasės preparatu diltiazemu; hipertenzijos mažinimui naudoti angiotenziną

konvertuojančio fermento inhibitoriai – ramiprilis ir enalaprilis. Taip pat neretai buvo rekomenduoti

papildai, kurių sudėtyje yra L–karnitino ir taurino. Kai kuriems šunims miokardo metabolizmo pokyčiai

siejami su L–karnitino stoka. Nors ir yra duomenų, jog šunims skyrus papildus su L–karnitinu bei vėliau

juos tiriant echokardiografiniu metodu, buvo nustatyta pagerėjusi miokardo būklė, L–karnitinas neslopina

aritmogenezės ir neapsaugo šunų nuo staigaus gaišimo. Taip pat literatūroje teigiama, jog skyrus papildus

ne tik su L–karnitinu, bet ir taurinu, pagerėja kairiojo skilvelio funkcionalumas ir sumažėja vaistų

poreikis nuo širdies nepakankamumo, sąlygoto lėtinių kardiologinių ligų (3).

Supraventrikulinių ir ventrikulinių ekstrasistolijų prevencijai buvo naudoti antiaritminiai preparatai.

Nuo supraventrikulinių ekstrasistolių gydymui dažniausiai skirti IV klasės antiaritminiai preparatai –

verapamilis ir diltiazemas, kuris buvo skiriamas derinyje su digoksinu – širdį veikiančiu glikozidu. Tuo

tarpu nuo ventrikulinių ekstrasistolių dažniausiai buvo skirtas atenololis – II klasės antiaritminis

preparatas bei III klasės antiaritminis preparatas – sotalolis. Digoksinas kontraindikuotinas esant

skilvelinėms tachiaritmijoms, dėl savo teigiamo batmotropinio poveikio, tačiau yra tinkamas gydymui

nuo supraventrikulinių aritmijų (3). Dėl šios priežasties svarbu diferencijuoti, kurios rūšies ekstrasistolija

yra pasireiškusi. Derinyje su diltiazemu yra pasiekiamas geresnis rezultatas nei skiriant bet kurį vieną iš

minėtų vaistinių preparatų (42).

Gydymo efektyvumą nuo supraventrikulinių ar ventrikulinių ekstrasistolijų pavyko įvertinti tik 35,7

proc. tirtų atvejų, kadangi daugelis pacientų buvo registruoti tik vieną kartą, o esant labai retoms,

pavienėms ekstrasistolėms, gydymas antiaritminiais preparatais nebuvo taikytas. Šunims, kuriems buvo

pasireiškusios supraventrikulinės, o vėliau ventrikulinės ekstrasistolės ir gydymui naudoti skirtingi

vaistiniai preparatai, priklausomai nuo ekstrasistolių rūšies, gydymo efektyvumas buvo vertinamas

atskirai. Nustatyta, kad pritaikius gydymą nuo supraventrikulinės ekstrasistolijos, jo efektyvumas siekė 80

proc. Gydant nuo ventrikulinės ekstrasistolijos atenololiu, jo efektyvumas siekė tik 28,6 proc. Pradžioje

šio preparato efektyvumas buvo didesnis, tačiau progresuojant lėtinėms širdies ligoms, kurios

nepagydomos, gydymas tapo neefektyvus ir daugelis šunų gaišo ar juos teko eutanazuoti. Gydymo

efektyvumas nuo ventrikulinės ekstrasistolijos sotaloliu siekė 40 proc. Literatūroje taip pat rašoma, kad

medikamentai, veikiantys vienos rūšies aritmijas, neapsaugo nuo kitų ritmo sutrikimų, taip vadinamų

proaritmijų, vystymosi, atsirandančių prastėjant miokardo funkcionalumui, o iš pažiūros net ir labai

efektyvus gydymas, bėgant laikui, gali prarasti efektyvumą (3).

55

IŠVADOS

1. Ventrikulinės ekstrasistolės šunims pasireiškė 9,5 proc. dažniau nei supraventrikulinės.

2. Šio tipo ritmo sutrikimas dažniau pasireiškė patinams (81 proc., p<0,05); šunims, sulaukusiems

vidutinio amžiaus (57,1 proc., p<0,05); grynaveisliams šunims (76,2 proc., p<0,05) bei šunims,

kurie svėrė ne daugiau nei 10 kg (40,5 proc., p<0,05).

3. Dažniausiai taikyti diagnostikos metodai kardiologiniams pacientams tirti buvo auskultacija (100

proc.) ir elektrokardiografinis tyrimas (100 proc).

4. Fizinio krūvio netoleravimas arba silpnumas buvo pagrindinis klinikinis simptomas, sudaręs 57,1

proc. tirtų atvejų. Rečiausiai pasireiškė priverstinės padėtys – 7,1 proc.

5. DKM (47,6 proc.) ir endokardiozė (45,2 proc.) – pagrindinės supraventrikulinių ir ventrikulinių

ekstrasistolijų priežastys.

6. Gydymo rezultatai būna kur kas geresni esant supraventrikulinei nei ventrikulinei ekstrasistolijai.

56

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Merril L, editor. Small Animal Internal Medicine for Veterinary Technicians and Nurses. Seattle:

Wiley–Blackwell; 2012. p. 6–7, 161–3.

2. Riviere EJ, Papich GM, Adams RH, editors. Veterinary Pharmacology and Therapeutics. 9th ed.

USA: Wiley–Blackwell; 2009. p. 576, 582–6, 593.

3. Ware AW. Cardiovascular Disease in Small Animal Medicine. London: Manson Publishing;

2011. p. 17, 30–1, 34–5, 47–9, 53–6, 66–9, 79, 131–3, 169, 194–8, 208, 263–8, 280–3, 286, 292–

5, 351.

4. Fuentes LV, Johnson RL, Dennis S, editors. BSAVA Manual of Canine and Feline

Cardiorespiratory medicine. 2nd ed. Gloucester: BSAVA Publications; 2010. p. 18, 29, 61–9, 73,

80–4, 121–41, 168, 187, 200, 213.

5. Cantillon D. Evaluation and management of premature ventricular complexes. Cleve Clin J Med.

2013;80(6):377–87.

6. Nelson L. O. Small Animal Cardiology. St. Louis: Elsevier Science; 2003. p. 7–11, 15–6, 39, 45–

6.

7. Reece OW, Erickson HH, Goff PJ, Uemura EE, editors. Dukes‘ Physiology of Domestic Animals.

13th ed. New York: Wiley–Blackwell; 2015. p. 91, 279, 295, 299, 304, 312, 315, 332, 345, 418–9,

421.

8. Foster R, Smith M. Cardiovascular System: The Heart and Vessels of Mammals, Birds, Fish and

Amphibians; 2015. [cited 2015 Jun 28]. Available from:

http://www.peteducation.com/article.cfm?c=16+2160&aid=2951.

9. Moini J. Anatomy and Physiology of Health Professionals. Burlington: Jones & Bartlett Learning;

2011. P. 213.

10. Sipavičienė S, Skikas L. Širdies ir kraujagyslių bei kvėpavimo sistemų funkcinės būklės tyrimo

metodai. Kaunas: Lietuvos kūno kultūros akademija; 2012. p. 5–6, 8–9.

11. Anderson RH, Yanni J, Boyett MR, Chandler NJ, Dobrzynski H. The anatomy of the cardiac

conduction system. Clinical Anatomy. 2009;22(1):99–113.

12. Grant OA. Cardiac Ion Channels. Circ Arrhythm Electrophysiol. 2009;2:185–94.

13. Oyama AM, Kraus SM, Gelzer RA. Rapid review of ECG interpretation in small animal practise.

New York: Taylor & Francis Group; 2014. p. 9, 12, 14, 22, 33.

14. Mohrman D, Heller L. Cardiovascular Physiology. 7th ed. USA: McGraw–Hill Professional;

2010. p. 23–37.

57

15. Rugienius J. Klinikinė elektrokardiologija: elektrokardiografijos pagrindai : širdies aritmijos,

krūtinės angina, miokardo infarktas, kitos ligos ir sindromai, EKG kriterijai, klinika, gydymas.

Vilnius: [J. Rugienius]; 2004. P. 104.

16. Jones A, Estrada A. TOP 5 Arrhythmias in Dogs & Cats. University of Florida; 2014. [cited 2015

Jul 01]. Available from:

http://www.cliniciansbrief.com/sites/default/files/attachments/Top%205%20Arrhythmias%20in%

20Dogs%20%26%20Cats.pdf.

17. Atkins C, Bonagura J, Ettinger S, Fox P, Gordon S, Häggström J et al. Guidelines for the

Diagnosis and Treatment of Canine Chronic Valvular Heart Disease. J Vet Inter Med.

2009;23:1142–50.

18. Borgarelli M, Crosara S, Lamb K, Savarino P, La Rosa G, Tarducci A et al. Survival

Characteristics and Prognostic Variables of Dogs with Preclinical Chronic Degenerative Mitral

Valve Disease Attributable to Myxomatous Degeneration. J Vet Inter Med. 2012;26:69–75.

19. Egenvall A, Bonnett BB, Häggström J. Heart disease as a cause of death in insured Swedish dogs

less than 10 years of age. J Vet Inter Med. 2006;20:894–903.

20. Bomassi E. Case report: mitral valve disease in a large breed dog. EJCAP. 2008;18(2):145–8.

21. Oliveira SM, Muzzi LAR, Araújo BR, Muzzi LAL, Ferreira FD, Silva FE. Heart rate variability

and arrhythmias evaluated with Holter in dogs with degenerative mitral valve disease. Braz J Vet

Res Anim Sci. 2014;66(2):425–32.

22. Martin SWM, Stafford JM, Celona B. Canine dilated cardiomyopathy: a retrospective study of

signalment, presentation and clinical findings in 369 cases. JSAP. 2009;50:23–9.

23. Sims SC, Tobias HA, Hayden WD, Fine MD, Borjesson LD, Aird B. Pericardial Effusion Due to

Primary Cardiac Lymphosarcoma in a Dog. J Vet Inter Med. 2013;17:923–7.

24. Sykes EJ, Kittleson DM, Chomel BB, MacDonald AK, Pesavento AP. Clinicopathologic findings

and outcome in dogs with infective endocarditis: 71 cases (1992–2005). J Am Vet Med Assoc.

2006;228(11):1735–47.

25. Palacio FJM, Lo´pez TJ, Rı´o BA, Alcaraz SJ, Pallare´s JF, Martinez MC. Left Ventricular

Outflow Tract Obstruction Secondary to Hemangiosarcoma in a Dog. J Vet Inter Med.

2006;20:687–90.

26. Nowak–Noszczyk A, Nowak M, Paslawska U, Atamaniuk W, Nicpon J. Cases with manifestation

of chemodectoma diagnosed in dogs in Department of Internal Diseases with Horses, Dogs and

Cats Clinic, Veterinary Medicine Faculty, University of Environmental and Life Sciences,

Wroclaw, Poland. Acta Vet Scan. 2010;52:1–7.

58

27. Shaw PS, Rush EJ. Canine pericardial effusion: Diagnosis, treatment, and prognosis. Compend

Contin Educ Vet. 2007;29(7):405–11.

28. Nishida K, Yan X, Wakili R, Comtois P, Chartier D, Harada M et al. Mechanisms of Atrial

Tachyarrhythmias Associated With Coronary Artery Occlusion in a Chronic Canine Model. Circ

J. 2011;123:137–46.

29. Burgener AI, Kovacevic A, Mauldin NG, Lombard WC. Cardiac Troponins as Indicators of Acute

Myocardial Damage in Dogs. J Vet Inter Med. 2006;20:277–83.

30. Dvir E, Lobetti GR, Jacobson SL, Pearson J, Becker JP. Electrocardiographic changes and cardiac

pathology in canine babesiosis. J Vet Cardiol. 2004;6(1):15–23.

31. Kocatürk M, Salci H, Yilmaz Z, Bayram SA, Koch J. Pre– and post– operative cardiac evaluation

of dogs undergoing lobectomy and pneumonectomy. J Vet Sci. 2010;11(3):257–64.

32. Saritaş KZ, Akin F, Öcal N. Open Heart Surgery Applications in Dogs Suffering from Natural

Infection of Dirofilaria immitis. Turk J Vet Anim Sci. 2005;29:713–21.

33. Carretón E, Morchón R, González–Miguel J, Juste CM, Simon F, Montoya–Alonso AJ. Utility of

cardiac biomarkers during adulticide treatment of heartworm disease (Dirofilaria immitis) in dogs.

Vet Parasitol. 2013;197(1–2):244–50.

34. Kishi T. Heart failure as an autonomic nervous system dysfunction. J Cardiol. 2012;59:117–22.

35. Zhang Y, Popovi´c BZ, Bibevski S, Fakhry I, Sica AD, Van Wagoner RD et al. Chronic vagus

nerve stimulation improves autonomic control and attenuates systemic inflammation and heart

failure progression in a canine high – rate pacing model. Circ Heart Fail. 2009;2:692–9.

36. El–Sherif N, Turitto G. Electrolyte disorders and arrhythmogenesis. Cardiol J. 2011;18(3):233–45.

37. Osadchii EO. Mechanisms of hypokalemia – induced ventricular arrhythmogenicity. Fund Clin

Pharmacol. 2010;24:547–59.

38. Jepsen–Grant K, Pollard ER, Johnson RL. Vertebral Heart Scores In Eight Dog Breeds. Vet

Radiol Ultrasound J. 2013;54(1):3–8.

39. Deepti BR, Yathiraj S. Hematological and biochemical variables in congestive heart failure in

dogs. IJST. 2015;4(3):836–40.

40. Wells MS, Sleeper M. Cardiac troponins. J Vet Emerg Crit Care. 2008;18(3):235–45.

41. Sophia Y. The Small Animal Veterinary Nerdbook. 3rd ed. Davis: CattleDog Publishing; 2010. p.

80–2.

42. Papich GM. Saunders Handbook of Veterinary Drugs. Small and Large Animal. 3rd ed. St. Louis:

Elsevier Saunders; 2010. p. 29, 55, 235, 431, 505, 661, 802.

43. Perez-Marin CC, editor. Continuous Electrocardiography in Dogs and Cats. A bird's–eye view of

veterinary medicine. Croatia: InTech Publishing; 2012. P. 141.

59

44. Wess G, Schulze A, Geraghty N, Hartmann K. Ability of a 5-Minute Electrocardiography (ECG)

for Predicting Arrhythmias in Doberman Pinschers with Cardiomyopathy in Comparison with a

24-Hour Ambulatory ECG. J Vet Intern Med. 2010;24:367–71.

45. Crosara S, Borgarelli M, Perego M, Häggström J, La Rosa G, Tarducci A et al. Holter monitoring

in 36 dogs with myxomatous mitral valve disease. Aust Vet J. 2010;88(10):386–92.

60

PRIEDAI

1 priedas. EKG pavyzdys

Šuo, pudelis, ♂, 14,5 m. Širdies susitraukimų dažnis – 110–138 x/min; ritmas sinusinis, reguliariai

nereguliarus, respiracinė aritmija, pavienės supraventrikulinės ekstrasistolės; P 0,048 s (norma: iki 0,04

s), 0,272 mV (norma: iki 0,4 mV) – P–mitrale, kairiojo prieširdžio diliatacija; PQ 0,084 s (norma: 0,06–

0,13 s); QRS 0,05 s (norma: iki 0,05 s); RII 2,333 mV (norma: iki 2,5mV); ST -0,227 mV (norma: iki -

0,2 mV) – miokardo hipoksija, galimas kalio disbalansas; T 27,3 % R (norma: iki 25 % R) – galimas

kairiojo skilvelio diliatacijos požymis; QT 0,193 s (norma: 0,15–0,25 s); elektrinė ašis 47–59º (norma:

40–100º).

61

2 priedas. EKG pavyzdys

Šuo, pekinesas, ♂, 10 m. Širdies susitraukimų dažnis 146–149 x/min.; ritmas sinusinis, reguliariai

reguliarus, pavienės supraventrikulinės ekstrasistolės; P 0,05 s (norma: iki 0,04 s), 0,317 mV (norma: iki

0,4 mV) – P–mitrale; PQ 0,08 s (norma: 0,06–0,13 s); QRS 0,076 s (norma: iki 0,05 s) – kairiojo skilvelio

hipertrofija; RII 1,567 mV (norma: iki 2,5 mV); ST 0,0 mV; T 19,5% R (norma: iki 25 % R); QT 0,207 s

(norma: 0,15–0,25 s); elektrinė ašis 65º (norma: 40–100º).

62

3 priedas. EKG pavyzdys

Šuo, mišrūnas, ♀, 15 m. Širdies susitraukimų dažnis 162–167 x/min; ritmas sinusinis, dominuoja

reguliariai reguliarus, pavienės ventrikulinės ekstrasistolės; P 0,045 s (norma: iki 0,04 s), 0,515 mV

(norma: iki 0,4 mV) – P-cardiale, abiejų prieširdžių hipertrofija/diliatacija; PQ 0,081 s (norma: 0,06–0,13

s); QRS 0,051 s (norma: iki 0,05 s) – kairiojo skilvelio hipertrofija; RII 2,151 mV (norma: iki 2,5 mV);

ST 0,0 mV; T 15,5 % R (norma: iki 25 % R); QT 0,202 s (norma: 0,15–0,25 s); elektrinė ašis 12–13º

(norma: 40–100º).

63

4 priedas. EKG pavyzdys

Šuo, Dobermano pinčeris, ♂, 4 m. Širdies susitraukimų dažnis 148–151 x/min; ritmas sinusinis,

reguliariai reguliarus, sinusinė tachikardija, ventrikulinės vėlyvos ekstrasistolės, bigeminija; P 0,072 s

(norma: iki 0,04 s), 0,484 mV (norma: iki 0,4 mV) – P–cardiale, abiejų prieširdžių hipertrofija/diliatacija;

PQ 0,129 s (norma: 0,06–0,13 s); QRS 0,09 s (norma: iki 0,05–0,06 s) – kairiojo skilvelio

hipertrofija/diliatacija, galima kairiosios Hiso pluošto kojelės blokada; RII 3,060 mV (norma: iki 2,5–3,0

mV) – kairiojo skilvelio, nemaža tikimybė, kad abiejų, hipertrofija; ST -0,15 mV (norma: iki -0,2 mV); T

47 % R (norma: iki 25 % R) – galima kairiojo skilvelio hipertrofija, miokardo hipoksija, elektrolitų

disbalansas; QT 0,229 s (norma: 0,15–0,25 s); elektrinė ašis 28–40º (norma: 40–100º).

64

5 priedas. EKG pavyzdys

Šuo, vokiečių aviganis, ♀, 6,5 m. Širdies susitraukimų dažnis 145–167 x/min; ritmas sinusinis,

nereguliarus, pastovus (permanentinis) prieširdžių virpėjimas, skilvelinės ekstrasistolės (vienarūšės,

ektopiniai židiniai miokarde); P neidentifikuojamas; PQ neapskaičiuojamas; QRS 0,069 s (norma: iki

0,05–0,06 s) – abiejų skilvelių hipertrofija/diliatacija (gilūs Q danteliai); RII 1,462–1,598 mV (norma: iki

2,5 mV) – voltažas šiek tiek kinta, yra elektrinė alternacija; ST -0,204 mV (norma: iki -0,2 mV) –

miokardo hipoksija, galimas mineralinių medžiagų disbalansas; T 38,4–41,9 % R (norma: iki 25 % R) –

kairiojo skilvelio hipertrofija/diliatacija, galima miokardo hipoksija, galima vidinio miokardo sluoksnio

išemija, galimas kalio disbalansas; QT 0,157 s (norma: 0,15–0,25 s); elektrinė ašis 148–151º (norma: 40–

100º).

65

6 priedas. EKG pavyzdys

Šuo, vokiečių aviganis, ♀, 6,5 m. Širdies susitraukimų dažnis 177–265 x/min; ritmas sinusinis,

nereguliarus, prieširdžių virpėjimas, skilvelinės ekstrasistolės (vienarūšės, ektopiniai židiniai miokarde),

atskiri segmentai iš 4–5 viena po kitos sekančių ekstrasistolių; P sunkiai identifikuojamas, keliose vietose

pavyko aptikti P dantelį: 0,042 s (norma: iki 0,04 s), 0,121 mV (norma: iki 0,4 mV) – P–mitrale, t. y.,

kairiojo prieširdžio išsiplėtimas; PQ sunkiai identifikuojamas, keliose vietose pavyko atpažinti: 0,063 s

(norma: 0,06–0,13 s); QRS 0,078 s (norma: iki 0,05–0,06 s) – kairiojo skilvelio diliatacija, įt. kairiosios

Hiso kojelės blokada; RII 1,666–2,030 mV (norma: iki 2,5 mV) – voltažas šiek tiek kinta, yra elektrinė

alternacija; ST -0,106 mV (norma: iki -0,2 mV); T 33,5–40,9 % R (norma: iki 25 % R) – kairiojo

skilvelio diliatacija, galima miokardo hipoksija, galima vidinio miokardo sluoksnio išemija, galimas kalio

disbalansas; QT 0,190 s (norma: 0,15–0,25 s); elektrinė ašis 104–107º (norma: 40–100º).

66

7 priedas. EKG pavyzdys

Šuo, mišrūnas, ♀, 5 m. Širdies susitraukimų dažnis 196–198 x/min; ritmas sinusinis, reguliariai

reguliarus, sinusinė tachikardija, pavienės (nors kartais dažnai pasikartojančios) ventrikulinės

ekstrasistolės su ektopija skilvelių miokarde; P 0,054 s (norma: iki 0,04 s), 0,530 mV (norma: iki 0,4 mV)

– P–cardiale, t.y. abiejų prieširdžių hipertrofija/diliatacija; PQ 0,09 s (norma: 0,06–0,13 s); QRS 0,06 s

(norma: iki 0,05–0,06 s) – kairiojo skilvelio hipertrofija/diliatacija; RII 3,227 mV (norma: iki 2,5 mV) –

kairiojo skilvelio hipertrofija/diliatacija; ST -0,409 mV (norma: iki -0,2 mV) – miokardo hipoksijos

požymiai, galima elektrolitų disbalansas; T 17,8 % R (norma: iki 25 % R); QT 0,178 s (norma: 0,15–0,25

s); elektrinė ašis 59–69º (norma: 40–100º).

67

8 priedas. EKG pavyzdys

Šuo, trumpaplaukis škotų aviganis, ♂, 9 m. Širdies susitraukimų dažnis 149–151 x/min; ritmas

sinusinis, nereguliarus, ventrikulinės ekstrasistolės, ventrikulinės tachikardijos paroksizmai; P 0,066 s

(norma: iki 0,04 s), 0,515 mV (norma: iki 0,4 mV) – P-cardiale, t.y. abiejų prieširdžių diliatacija, dantelis

banguotas, prieširdžiai susitraukia ne vienu metu; PQ 0,117 s (norma: 0,06–0,13 s); QRS 0,069 s (norma:

iki 0,05 s) – abiejų skilvelių diliatacija (gilūs Q danteliai); RII 4,727 mV (norma: iki 2,5 mV) – abiejų

skilvelių diliatacija; ST 0,0 mV; T 7,7 % R (norma: iki 25 % R); QT 0,226 s (norma: 0,15–0,25 s);

elektrinė ašis 83º (norma: 40–100º).

68

9 priedas. EKG pavyzdys

Šuo, vokiečių aviganis, ♂, 9 m. Širdies susitraukimų dažnis 220–230 x/min; ritmas sinusinis,

nereguliarus, prieširdžių virpėjimas, pavienės skilvelinės ekstrasistolės; P neidentifikuojamas dėl

prieširdžių virpėjimo; PQ neapskaičiuojamas dėl prieširdžių virpėjimo; QRS 0,078–0,081 s (norma: iki

0,05 s) – kairiojo skilvelio (yra tikimybė, kad abiejų) hipertrofija, įt. Hiso pluošto kairiosios kojelės

blokada; RII 3,333–3,575 mV (norma: iki 2,5–3,0 mV) – kairiojo skilvelio hipertrofija (tai rodo ir S

dantelio nuslydimas į T dantelį); ST -0,409 mV (norma: iki -0,2 mV) – galima miokardo hipoksija, kalio

jonų disbalansas; T 26,2–28,2 % R (norma: iki 25 % R) – kairiojo skilvelio hipertrofija; QT 0,184 s

(norma: 0,15–0,25 s); elektrinė ašis 65–69º (norma: 40–100º).

69

10 priedas. Širdies echogramų pavyzdžiai

Šuo, Labradoro retriveris, ♂, 10 m., 29 kg. LVD 49,1 mm (norma: 31,7–43,4 mm); LVDs 30,8 mm

(norma: 18,5–28,7 mm); EDV 113,28 ml; ESV 37,21 ml; SV 76,07 ml; EF 67,2 % (norma: 50–65 %), FS

37,3 % (norma: 37–38 %); IVSd 8,5 mm (norma: 10,1–11,2 mm); IVSs 12,4 mm (norma: 15,3–16,5

mm); LVWd 10,5 mm (norma: 8,1–9,1 mm); LVWs 13,1 mm (norma: 13,1–14,3 mm); EPSS 2 mm

(norma: 0,0–2,1 mm); Ao 12,1 mm (norma: 16,5–30,2 mm); LA 62,8 mm (norma: 20,9–36,2 mm);

Ao:LA – 1:1,5 (norma: iki 1:1,6).

70

11 priedas. Širdies echogramų pavyzdžiai

Šuo, vipetas, ♂, 3 m., 19,7 kg. LVIDd 54,5 mm (norma: 27,8–39,5 mm); LVIDs 40,7 mm (norma:

15,9–26,1 mm); EF 49,6 % (norma: 50–65 %); FS 25,4 % (norma: 38–40 %); IVSd 10,2 mm (norma:

8,9–9,8 mm); IVSs 12,0 mm (norma: 13,4–14,4 mm); LVWd 8,8 mm (norma: 7,2–7,9 mm); LVWs 11,5

mm (norma: 11,6–12,6 mm); Ao 18,7 mm (norma: 13,8–27,6 mm); LA 32,8 mm (norma: 17,5–32,8 mm);

Ao:LA – 1:1,7 (norma: iki 1:1,6); EPSS 12,9 mm (norma: 0,0–2,2 mm).

71

12 priedas. Širdies echogramų pavyzdžiai

Šuo, vokiečių aviganis, ♂, 9,5 m., 49,6 kg. LVIDd 70,2 mm (norma: 35,5–47,3 mm); LVIDs 56,3

mm (norma: 21,2–31,5 mm); IVSd 12,4 mm (norma: 11,5–13,3 mm); IVSs 16,1 mm (norma: 17,6–19,7

mm); EF 39,5 % (norma: 50–65 %); FS 19,8 % (norma: 36–37 %); LVWd 12,4 mm (norma: 9,2–10,8

mm); LVWs 15,4 mm (norma: 14,9–16,9 mm); Ao 18,8 mm (norma: 19,3–33,1 mm); LA 61,6 mm

(norma: 24,4–39,8 mm); Ao:LA –1:3,3 (norma: iki 1:1,6).

72

13 priedas. EKG pavyzdys Nr.1: ventrikulinė bigeminija ir paroksizminė tachikardija prieš gydymą

Šuo, vokiečių aviganis, ♂, 10 m. Širdies susitraukimų dažnis 94–169 x/min; ritmas sinusinis,

nereguliarus, sinusinę tachikardiją keičia ventrikulinės ekstrasistolės, kurias lydi kompensacinė pauzė,

dažna bigeminija, nereti skilvelinės tachikardijos paroksizmai (iš 5–6 vienas po kito einančių skilvelinių

kompleksų); P 0,048 s (norma: iki 0,04 s), 0,287 mV (norma: iki 0,4 mV) – P–mitrale, t. y. kairiojo

prieširdžio hipertrofija; PQ 0,084 s (norma: 0,06–0,13 s); QRS 0,069 s (norma: iki 0,05–0,06 s) – kairiojo

skilvelio (didelė tikimybė, kad abiejų) hipertrofija; RII 2,878 mV (norma: iki 2,5–3,0 mV); ST 0,0 mV; T

20,5 % R (norma: iki 25 % R); QT 0,196 s (norma: 0,15–0,25 s); elektrinė ašis 48–55º (norma: 40–100º).

73

EKG pavyzdys Nr.2: gydymo efektyvumo įvertinimas po paskirto gydymo – patologinė aritmija

išnykusi