imestas i pirmapradç ankstesnio ümogaus esmç - britianlmql rdtionalezr, Taip pasi-metçs åmogus kaip tikdèl öios prieåasties neturi nieko bendro su tais stovi-niuojanöiaisiais, ,,kurie netiki Diev4". Juk pastariejiyra netikintys ne todrèl' kad Dievas jiems yra tapçsneitikimas kaip Dievas, o todêl, kad jie patys praradogalimybç tikèti, nes jie nebegali ieËkoti Dievo. Jienebegali ieÉkoti, nes jie nebemqsto, Tie stoviniuojan-fys atsikratè mqstymo ir pakeitè j! plepalaisi o plepysvisada uåuodZia nihilizme ten, kur jauðia pavojg savo

iliuzijoms, Sis vis didèjantis aklu¡aas tikrojo nihilizmoakivaizdoje Éitaip stengiasi uårnaskuoti mqstymo bai'mç. Taöiau ði baimè yra paðios baimés baimè.

PrieËingai, pamiËèlis, jau iËtardamas pirmuosius sa-

kinius, Éneka visai aiËkiai ir yra aiËkus net tiems, ku-rie gali girdéti, nes tardamas paskutinius sakinius' jispasisako esqs tas, kuris Ëaukdamasis Dievo ieÉko Die-vo. Galbüt ëia mqstantysis iÉ tikrqjq iËrèke de prolun'dis22? O mrlsr¿ mqstanðioji ausis? Ar ji vis dar negirdiËio riksmo? Ji jo negirdes tol, kol nepradès mqstyti'Mqstymas prasideda tik tada, kai mes patiriame, kadper trlkstantmeëius garbintas protas yra atkakliausiasmqstymo prieÉininkas.

TECHNIKOS KLAUSIMAS

Toliau mes keliame technikos klauslmq. Klausimas iË-siskleidåia kelyje. TodëI visr¿ pirma yra tikslinga laiky-tis kelio, o ne sustoti prie atskirq frazÍq ar pavadinimq.,Sis kelias yra mqstyrro kelias. Visi m4stymo ketiai.daugiau ar maåiau akivqizdåiai .neiprastai. nusidriekiapgl kelbe. Mes klausiame apie technikq ir Èitaip no-rètume parengti iaisvq poåiilri i jq. Poäüris yra lais-vas, jeigu jis müsq egzistencijai atveria technikos es-mç. Jeigu mes prie jos prisideriname, pajègiame patir-ti technikos prigimti ir jos ribas.

Technika nèra tas pat, kas technikos esmé. Ieðko-dami medåio esmês, mes privalome büti tikri, kad tai,kas büdinga kiekvienam medåiui kaip med2iui, nèrapats medis, kokiq pasitaiko tarp kitr¿ medåiq,'

Taip ir technikos esmè visai néra techniné. Todélmes niekada nepatiriame savo ryðio su technikos es-me, kol technikq tik m4stome ar ja naudojamés, kol€same prie jos ar jos vengiame. Visais Ëiais atvejaismes liekame vergiËkai prikaustyti prie technihos ne-priklausomai nuo to, ar mes jE teigiame, ar neigiame.Taöiau labiausiai mes tampame priklausomi nuo tech-nikos tada, kai i jA äürime kaip I kaåkq neutralaus,nes toks poZiüris, Siuo metu ypað paplitçs, galq galemus daro visiËkai aklus technikos esmès atåvilgiu.

Kieno nors esme, pagal senq teorijq, yra laikomatai, Irøs yra'tas kas nors. Mes keliame technikos klau-simq klausdami, kas ji yra, Kiekvienam åinomi abuteiginiai, aisakantys i müsq klausimq. Vienas skambataip: technika yra priemoné pasiekti tikslams Kitas uT i,8

rS:tÌi.I

¡)

skamba taip: technika yra tam tikra ä*ogaus veikla t.Abu technikos apibréåimai susijq. Juk nustatyti tiks-lus, sukurti ir panaudoti priemones jiems pasiekti yraåmogiðkoji veikla. Tai, kas yra technika, apima reik-menq, irengimq ir maÉing pagaminim4 ir panaudojimq,kartu tai apima paöius pagamintus ir panaudojamusdalykus, pagaliau tai apima poreikius ir tikslus, ku¡iemsvisa tai skirta. Visq Ëiq irengimq visuma yra technika.Ji pati yra irengimas, lotyni3kai tariant, instrumentum.

[prastas technikos vaizdinys, kuris iökelia jq kaippriemonç ir änogaus veiklq, kaip tik dèI to gali büti

. pavadintas instrumentiniu ir antropologiniu technikossupratimu

Kas galétr¡ neigti, kad jis yra teisingas? Jis atvirainukreiptas i tai, kas, Ënekant apie technikq, yra aki-vaizdu. Negana to, instrumentinis tech¡ikos apibréåi-mas yra toks nepapràstai teisingas, kad jis tinka netmoderniajai technikai, apie kuri4 ne be tam tikro pa-grindo dar teigiama, kad, palyginti'su senovine amatr¿technika, ji yra kaãkas visi3kai kita ir nauja. Ir jègainè

. su visomis savo turbinomis ir generatoriais yra ãrno-gaus pagaminta priemonè, skirta ü-ogaus nustatytamtikslui. Ir raketa, ir auk3to daZnumo irenginys taip patyra priemonès pasiekti tikslams. Zinoma, radiolokaci-nê stotis ne tokia paprasta kaip vèjarodis. Zinoma,aukðto daånumo irenginiui pagaminti reikia ivairiausiq,susipinanðiq techninês industrinês gamybos operacijq,Zinoma, tentpjüvé nuoÉaliame Svarcvaldo slènyje yraprimityvi priemonê, palyginti su hidroelektrine antReino upès.

Bet vis dètto yra teisinga: modernioji technika taippat yra priemonè pasiekti tikslams. Todêl instrumen-tinis technikos vaizdinys nulemia bet kokiq pastanggnustatyti teisingq Í-ogaus santyki su technika; Viskqlemia tai, kad technika kaip priemone bütq tinkamaimanipuliuojama, Siekiama - kaip iprasta sakyti -,,technikq valdyti dvasiËkai". Siekiama jq valdyti. Sie-kimas valdyti tampa tuo bütinesnis, kuo didesnè grès-Dé, kad technika taps nebepavaldi åmogui.

zta Taðiau jeigu tarsime, kad technika néra tik prie-

rnone, kaip tada bus su siekimu jq valdyti? Taðiaujuk mes sakème, kad instrumentinii technikos apibré-þas yra teisingas. Zinoma. Tai, kas teisinga, visa¿akonstatuoja tai, kas yrê,- kaikq, palytinti ésmç. Ta-ðiau kad bütq teisinga, konstataci¡á nôUutinai turi at-skleisti dalyko esmç. Tik ten, kur vyksta tokia atsklai-da, ivyksta tiesa. Todêl tik tai, kas teisinga, dar né_¡a tiesa. Tik pastaroji istato mus i laisvq santyki sutuo, kas mus palyti savo esme. Todèl teisingas inslru-mentinis technikos apibréÈimas dar neparodo jos es-més. Kad jq atskleistume, privalome uå teisingumoieËkoti tiesos. Mes turime klausti: kas yra pats iñstru-m.entiËkumas? Kas sudaro tokius dalykus kaip prie-moné ir tikslas? Kokia nors priemoné yra tai, kuo kaå-kas padaroma ir taip pasiekiama. Tai, kieno padarinysyra veiksuras, vadinama prieåastimi. Taðiau ne kieÈ-vienas dalykas, lemiantis kaåkE kita, yra prieåastis. ir.tikslas, i kuri orientuojantis parenkama priemonè, va-dinamas prieåastimi. Ten, kur siekiama tikslq, kurtaikomos priemonês, kur vieÉpatauja instrumentiËku-mas, veikia prieZastingumas, kauzalumas.

Simtmeðiais filosofija moko, kad yra ketverioposprieZastys; 1) causc materialis, materija, medäaga, iËkurios padaroma, pvz., sidabrinè tauré; 2l causa |or-mølis, forma, pavidalas, i kuri isilieja medåiaga; 3)cøusa linalis, tikslas, pvz., aukojimas, nulemiantis rei-lcalingos taurés formq ir medZiagq; 4) causa elliciens,padarini, gatavq realiq taurç sukuriantis auksakalys.Kas yra technika, isivaizduojama kaip priemonè, at-siskleidåia, kai instrumentiðkumq mes aiÉkiname ketve-riopu kauzalumu.

O kas, jeigu kauzalumas savo ruoåtu glùdi tamso-je? Tiesa, ðimtmeöiais elgiamasi taip, tarsi mokymasapie keturias prieåastis bûtq akivaizdi tiesa, nukritusii3 dangaus. Tuo tarpu pats laikas paklausti: kodéI esa-ma bütent keturiq prieåasðiq? Kq ið tikrqjq reiðkia åo-dis ,,prieåastis" kalbant apie minétas keturias pde¿as-tis? Kas lemia keturir¡ prieåasðiq prieåastini pobrTdjtaip vienodai, kad jos siejasi viena su kita?

Kol mes nesiimsirne nagrinêti 5iq klausimq, kau- 219 ,{3

zalumas, instrumenti5kumas, o kartu ir iprastinis tech-nikos apibréZimas liks tamsüs ir nepagristi.

Nuo seno ¿prasta prieåasti vaizduotis kaip veikian-ðiE jége. Veikti ðia reiËkia gauti padarinius, efektus.Cøusa eîficiens, viena iË keturiq prieãasëiq, pvz., le-mia bet koki kauzalumq, Einama taip toli, kad ccusafinalìs,,finalizmas, apskritai nebepriskïriama kauzalu.mui, Csusc, cøsus susijusi su veiksmaZodZiu caderc,kristi, ir reiËkia tai, dél ko kas nors ,,iËkrinta" kaippadarinys. Keturiq prieZasëiq teorija priskiriama Aris=toteliui. Taðiau visa, ko vélesnés epochos ieËkojo graÍ:kq filosofijoje ir kas buvo pavadinta ,,kaupalumu",graikq mqstymo stichijoje neturejo nieko bendro sr¡veiksmu ir poveikiu. K4 mes vadiname prieåastimi, oromènai vadino cdusat graikuose buvo vadinapa oifjon,tuo, kas yra ko nors kito kaltininkas. Keturios prieåas-tys yra vienas su kitu susijç buvimo kaltininku büdai.Tai galima paaiËkinti pavYzdåiu.

Sidabras yra tai, iÉ ko padaryta sidabrin,è tauré-Jis, kaip Éitokia medZiaga (hylë), yra i5 dalies tarrrêskaltininkas. Tauré skolinga, t. y. dèkinga, sidabrui uåtai, iÉ ko ji padaryta. Taðiau aukqjimo indas yra slco-

lingas ne tik sidabrui, Kaip taurQ, tas sidabrui skolin-gas indas reiÉkiasi taurès, o ne' pvz., sagés ar åiedoiÉvaizda. Taigi aukojimo indas yra kartu skolingas tau-riËkumo iövaizdai (eidos). Sidabras, i kuri isismelkiataurtis iËvaizda, per kuriq reiðkiasi sidabriÉkumas'-abu tam tikru búdu yra kalti dèl aukojimo indo.

Taðiau visq pirma clel jo kaltas yra treèias dalykas"Sis dalykas yra tai, kas taurç ið anksto apriboja Éven-tumo ir aukojimo sritimi. Taip tauré apribojama kaipaukojimo inclas, Tuo, kas apriboja, daiktas uZbaigia-mas.

-Ka¡tu su Ëiuo uZbaigimu daiktas neiönyksta' bet

nuo jo jis pradeda büti tuo; kas jis bus, kai bus pa-darytas. Tai, kas uå,baigia, pabaigia tokia prasme' grai-kq buvo vadinama telos, o óis åodis pernelyg skubo:'tai bur¡o veröiamas kaip ,,tikslas", ,,siekÍmas" ir todétriinterpretuojamas neteisingai. Telos yra kaitininkas to,,dél ico aulcojimo indas kartu yra skolingas medåiagaÈ.

zzo ir iËvaizdai.

Pagaliau dêl þatavo âukojimo indo buvimo ir pa-rengties kartu yra kaltas ketvirtas dalykas: auksaka-lys. Taðiau jis kaltas jokiu brldu ne todét, kad veikrdamas jis sukeiia gatavq aukojimo indq kaip darymoefektq, ne kaip causø efiiciens.

Aristotelio teorijai neåinoma taip pavadinta prie-åastis; be to, joje nevartojamas atitinkamas graikiÉkaspavadinimas.

Auksakalys apsvarsto ir sutelkia tris minétus kaltu-nro bùdus. Apsvarstfii graikiÉkai yra legein, logos.Tai glridi apophalnesthai, iËkélime i atverti. Auksaka-[ys yra kaltÍninkas tuo, ið kur pirmqkart iËkyla ir i5-[ieka aukojimo indo buvimas ir stovêsena. Trys anks-õiau paminêti kaltumo büdai, pasirodydami ir sukelda-mi aukojimo indo atsiradimq, skolingi auksakalio ap-svarst]¡mui. Tuo büdu esanöiame ir parengtame auko-jimo inde veikia keturi kaltumo büdai. Nors jie ir ski'riasi vienas nuo kito, taðiau yra susijç. Kas juos sieja?Kur skleidZiasi keturiq kaltumo büdq bendraq åaismas?üË kur kyla keturiq prieåasèiq vienis? Kq tokiu atvejurei5kia kaltumas, apmqstytas graikiÉkai?

Mes, åiandienykÉðiai, pernelyg lengvai linke kal-tumq suvokti moraliðkai, kaip praZangq, arba interpre-tuoti kaip tam tikrq veiksmo atmainq. Abiem atvejaisrnes uåkertame sau keli4 i pirmapradq prasme to, kasvéliau buvo pavadinta kauzalumu. Jeigu Ëis kelias ne-atsivers, mes neiÈvysime, kas iÉ tikrqjq yra instru-mentiËkumas, glüdintis kauzalume'

Kad apsisaugotume nuo minètq neteisingq kaltumoínterpretacijrl, jo keturis bädus aiËkinkime remdamiesituo, kieno kaltininkai jie yra' Pagal pateiktq pavyzdi,jie yra sidâbrinés taurès kaip aukojimo indo buvimo

'ir parengties kaltininkai, Buvimas ir parengtis (hypo-keisthal) apibudina kokio nors ðia-esinio ðia-esati (das

Anwesen eines An-¡¡esenden), Keturi kaltumo búdaikaåk4 stumia reikðtis. Jie leidåia tam kaåkam búti ðia-esatyje. Jie tq kaZkq atpalaiduoja ir ileidZia, t, y, ilei-'düia i jo uZbaigtq buvimq-öia. Kaltumas turi 3i i-laidosj buvimq-ðia pamatini bruoZq. Tokios i-laidos poåiûriukaltrrnas yra pa-skata (Ver-an-lassen), Atsiåvelgdami i . zzl

-l!I

!I

ü

¡I

I

IIIII

I

I

I

II

II{I

III

II

I

I

^.sI!,

tai, kq graikai patyrê atsiverdami kaltumui, aìtia, io-diiui ,,pa-skata" mes dabar suteikiame platesnç pras-mç, ir ðia prasme tas åodis ivardija graikiðkai apmEs-tyto ãodåio ,,pêskata" es,mç. lprastiné ir siaura i.odùio,,paskata" reikËmè, prieóingai, nusako tik postùmi irstimulq ir atskleidåia tik tam tikrq Éalutiniq prieäasðir¡atmainq, sutinkamq kauzalumo visumoje.

Tai kurgi skleidZiasi keturir¿ pa-skatos büdq bend-ras Zaismas? Dar nesanti öia-esini jis ileidåia i öia-esati. Todèl visas jis yra nulemtas tokio neéimo, kuris

' ðia-esini atneÉa i atverti. Kas yla 3is neðimas, mumspaaiËkina Platonas vienu ,,Puotos" sakiniu (2056): ftêgar toi ek tu mê onfos eis to on ionti hotõun aitiapasc estJ poiësis. ,,Kiekviena paskata tam, kas nuolatpereina ið ne-ðia-esaties i öia-esati' yra poiê-sis, yrapa-gaminimas".

Svarbiausia tai, kad pa-gaminimE mes mEstytumevisu jo platumu, o kartu-graikiÉkqja prasmee. Pa-gaminimas, poiãsis, yra ne tik amatininkiÉkas padary-mas, ne tik meniÉkai kuriantis neÉimas i vaizdq ir Évy-tèjimE. Ir physr's, i5-savçs-pakilimas' _yra pa-gaminimas,yra pôiesr:s, Physl's yra poiësr's aukËéiausiu mastu. Jukðia-esin¡rs kaip physis pagaminimo verålurn4, pvz,, äe-do isiveråimq i ¿ydejimq, turi savyje (en heautõ)' Prie-éingai, amato ar meno gaminys, pvz,, sidabrinè tauré'pagaminimo verãlumq turi ne savyje' o kitame (en

a!Iõ), amatininke ar menininke.Taigi paskatos büdai' keturios prieåastys, skleidZia,si

pagaminimo stichijoje. Per pagaminimE ateina i reiB-

limesi tiek tai, kas iÉauga gamtoje, tiek tai' kas pa-

daroma amato ir meno sritYje.Taðiau kaipgi ivyksta pa'gaminimas. ar jis vyktq

gamtoje, ar amatuose, ar mene? Kas yra tas pa'gamini-

ñras, Èurio stichijoje vyksta ketveriopo paskatinimoåaismas? Paskatinimas visada susijçs su óia-esatimi to,

kas pasirodo kokiame noffi pagaminime. Pagaminimasi5kelia iÉ paslèpties i nepaslèpti. Pagaminimas ivykstatik ten, kur tai, kas paslèpta, ióeina i nepaslèpti. Sisèjimas glüdi ir skteidåiasi tame, kq mes vadiname i$-

zzz slaptinimu (Entbergen). Siam dalykui iðreikÉti graikai

turèjo ù,odi aïêtheia, Roménai ji iÉverte Èodåiu ,,veri_tas". Mes gi sakome ,,tiesa,, ir ipratç jq suprasti kaipvaizdinio teisingumq.

Kur mes nuklydome? Mes klauséme apie technikq,o dabar priéjome prie alêtheia, pde iðslaptinimo. Kasbendra tarp technikos esmés ir i3siaptinimo? Atsa-kyrnas toks: viskas. Juk iËslaptinimu grindåiamas betkoks pa-gaminimas. O pastarasis susitelkia keturiuosepaskatos - kauzalumo - büduose ir juos persmelkia.Siai sriðiai priklauso tikslas ir priemonè, jai priklau-so instrumentiÉkumas. Pastarasis laikomas pamatiniutechnikos b¡uoåu. Zingsnis po Zingsnio klausãani, kasið tikryjq yra technika, isivaizduojama kaip priemo-nê, mes prieiname prie iËslaptinimo. Jis turi bet kokiopastatanðiojo padarymo galimybç.

Taigi technika nèra tik priemronè. Technika yra tamtikras iöslaptinimo büdas. Jei mes tai turêsime gal-voje, murns atsivers visai kita technikos esmés stichi-ja. Tai iÉslaptinimo, t. y. tiesos, stichija.

Si perspektyva mums yra svetima ir keista, Taip irturi büti, turi büti kiek galima ilgiau ir Zadinti tokinerimE, kad pagaliau mes bent kartq rimtai i3keltumepaprastq klausimq, kq reiËkla pavadinimas ,,technika".Sis Ëodis kilçs iÉ graikq kalbos. Technikon reiðkia tai,kas priklauso technê, Apmqstydami ðio Zodåio reikð-mç, mes turime atkreipti démesi i du dalykus. Visqpirma technê ivardija ne tik amatininki5kq veikl4 irsugebèjimus, bet ir aukðtqji menq bei dailiuosius me-nus. Technê priklauso pagaminimui, poiésis, ji yrakaËkas poetiÉka.

Antras dalykas, kuri reikia apmqstyti interpretuo-jant åodi technê, yra dar svarbesnis. Nuro pat anks-tyviausiq laikq iki Platono epochos Ëodis lecl¿nè- su-sijçs su ZodZiu epistêmê, Abu äodåiai ivardija paZi-nimq plaðiausia prasme. Jie iËreiËkia mokéjimE su-sigaudyti ir kq nors suprasti. Paåinimas atskleidZia.Kaip toks atskleidåiantysis, jis yra i3slaptinimas. Spe-cialiame traktate (,,Nikomacho etika", VI, 3 ir 4 sk.)Aristotelis parodo skirtumq tarp eplstèmë ir technëir bütent tuo poåiüriu, kq jie ir kaip iËslaptina. Tecft- 223

r$

i{.i.1,

¡¡ê v¡a a1êtheuein büdas. Ji iËslaptina tai, kas savçs

*i*rí"*i"" ir ko dar nèra, kas dèt to gali atrodyti irffitttai øenafp, tai kitaip. Kas stato namq ar

id"q,: ar kata aukoiimo burJ, pa-gaminamq dalyk4

i#ldpËüâ eetrrriq paitæos birdq horizonte' Sis i5slap-

Uolå¡* ß a¡ksto sutelkia laivo ir ramo i3vaizdq bei

**Oäuge i eisiËkai matomE gatavq daiktq ü taip ap.i-

;rÈä"-;åd"ty-o budq. Taigi fechnê glùdi jor'i1 !u!¡tne daryme ir æranipufiacijoje, bet- minetame iÄslapti-

tlime. Teehnë yra paganinimas butent kaip üslapti-nimas, o ae kaiP Padårynôs

-epie toki tðcbnikos esès apibrå:imq galima pa-

sakyti, had iis es4 galioiqs tik glai$Skam mqstymui ir

äîi"ü-¡"- "t*¡o -tiãLa"-

amatq technikai, bet visiékai

ietithsr.,wdemiaiai -maSiainei

technikai' O kaip tikää;ffii,'Ã",'lÈk ii,-mums sukelia nerimq ir verðia kel-

ããã-tl¡ina.'iâni.e fechnik4 apskritai' Sakoma' kad mo-

äñ '".palyginamai skiriasi nuo vist¿ anks'

æ-ñ¡¡:',äds.ij'i.re"nia"i naui qi rtr amziq - tiksliEi a gamtoty-

iálñ;.*ia " darosi vis ãiékiau, kad tiesa yra ir prie-

li"g* A"'rykas: naujqjr¿ amåiq fizika' kaip eksperimen-

;i"i-";.dias, pririÉia prie techninês aparatüros ir apa-

;""; ;""ti"i-o- paZanfos' -Tokios technikos ir fizikos

aii;uiã. priklausomyÈès ko1{ltavimas yra teisingas"

T"åi;; ;"i yra tik istorinio fakto konstatavimas'.|yti*nieko nesako apie tai, koks Éios tarpusavio priklau-

;-tñJ p"grinåas' Lieka lemtingas klausimas: kokia

moderniosios tecnnikos esmê, jeigu ji priversta pa-

atsiduoda jo pùtimui. Taðiau véjo matùnas ió vejo,i5 o¡o srovés neiðtraukia jokios energijos, kad jekauptq.

ir prieðingai, Zemès sklypas yra eksploatuojamas,kai is jo i5spaudZiama anglis ar rùda. Siuo atveju Ze-mès gelmès iËsislaptina kaip anglies karjeras, clirva -kaip rudynas. Kitaip atrodo laukas, kur! kadaise ¡dirb-davo valstietis, kai ldirbti dar reiðké: priZiùreti ir puo-selèti. Valstiecio da¡bas néra a¡imo eksploatacija, pa-sèdamas grudus, jis atiduoda seklq augimo galiomsir globoja jq tarpimq. Tuo tarpu net Zemès idirbimaspatenka i visiðkai kitaip sutvarkytos åemdirbystês ve-àes, kai gamta yra slolomø. Ji statoma eksploatacijosprasme. Dabar Zemdirbysté yra motorizuota maistopramoné. Oras priveröiamas duoti azotq, iemès gel-mès - rüdq, rùda r p.vlz,, uranqr o Ëis - atominç ener-gijq, kuri gali büti iðlaisvinama griovimui arba taikiamnaudojimui.

Statymas, kuris eksploatuoja gamtos energijq, yrai5spaudimas (Fördern) dvejopa prasme. IÉspausti -reiËkia atskleisti ir iÉkelti. Taðiau toks i5spaudimas iéanksto orientuotas iËspausti dar daugiau, padidintispaudimq ir i3gauti daugiausia naudos esant maåiau-sioms sqnaudoms. Ið anglies karjero iËspausta anglísyra spaudåiama ne tam, kad ji kur nors tik apskritaiguletq. Ji sandéliuojama, t. y. ji saugoma, kad prirei-kus i5 jos bùtq iðspausta joje sukaupta saules Éiluma.IË pastarosios ióspaudZiama Silumine energija, o 5i pri-verðiama tiekti garq, kurio spaudimas varo mechaniz-mus, garantuojanðius fabriko veiklq.

Hiclroelektriné pastatyta ant Reino upés. Ji nustatoupç duoti vandens spaudimq, nustatanti turbinas suk-tis, o Ëis sukimasis varo maðinas, gaminanðias elektrosenergijq, kurios eksploatacijai pastatytos elektros sto-tys ir elektros tinklai. Sioje elektros energijos nusta-tymo sqsajq srityje ir Reinas pasirei3kia kaip kaåkasnustatyta. Hidroelektrinè pastatyta ant Reino ne taip,kaip senovinis medinis tiltas, per éimtmeðius jungçskrantus. PrieÉingai, pati upé istatyta i jegainç. Del pa-Õios jégainès esmès ji yra tai, kas ji yra kaip upe, t. y. 2zs

15. M. HeidegeriE

naudoti tiksliqje gamtotYrE?

Kas yra modernioji technika? Ji t",il lilJ". t:;

slapt-iãimas. Tik kai savo Zvilgsni nukreipsime I sI

ptããii"i bruoåq, atsivers moderni'osios technikos nau-

jumas ir savitumas'Zinoma, iÉslaptinimas, büdingas moderniajai techni-

kai, neiÉsist¿eiãäa i pa-gaminimq poiësis prasme' Mo-

derniojoje technikoje vyraujantis iðslaptinimas yra

"f.tpioätä.ija, kelianii gamtai reikalavimq tiekti ener-

ãi:+- t"ti þaU buti ekipioatuojama ir kaupiama' Bet

ãi äegatimá to paties pasakyti -apie

senovini vèjo ma-

zz4 fi"ãe"N.. Tiesal jo sparnai sukasi vejyje' jie tiesiogd

vandens spaudimo tiekéja. Kad nors apytikriai suvok-tume ðia pasirei5kianðiq dalykq baisingumq, bent aki-mirkq atkreipkime démesi i prieóingybç, nusakome dve-jopai: ,,Reinas", istatytas i jégaing, ir ,,Reinas", apiekuii kalbama rneno kürinyje, to paties pavadinimoHelderlyno himne. Taðiau mums. bus paprieÉtarauta,kad vis delto Reinas lieka upè su savo landËaftu. Te-gul, taðiau kaip-z 1i¡ kaip objektas, nustatomas eks-ü.ursijq kompañi¡os, ten Èurianðios poilsio industrijq.

IËslaptinimas, vieðpataujantis moderniojoje techni-koje, turi eksploatuojanðio statyrno pobüdi. Tai vykstataip, kad yra atveriama gamtoje siypinti energi-ja, tai, kas atverta, perdirbama, tai, kas perdirbta,kaupiama, tai, kas sukaupta, skirstoma, o tai, kas pa-skirstyta, vel perdirbama, Atvérimas, perdirbimas, kau-pimas, skirstymas, perdirbimas yra iÉslaptinimo budai.Taöiau tas iÉslapiinimas nèra kaåkas paprasta' Ir jisneiésklaido paðiam sau savo susipynusiq perspektyvt¿tuo büdu, kad jis jas valdo 3. Savo ruoåtu pats valdy-mas visur yra garantuotas, Valdyrnas ir garantija tam'pa net svarbiausiais eksploatuojanðio iËslaptinimo bruo-åais,

Kokia nepaslèpties atmaina büdinga tam, kas atsi-randa dèl eksploatuojanðio statymo? Jis visur nusta-tomas stovéti parankioje vietoje ir stovèti taip' kadpats bütq nustatomas dèl tolesnio nustat¡rmo. Taip nu-statytas dalykas turi jam büdingq stovèsenq. Pava-dinkime j4 tuo, kas-stovi-ëia. Sie åodäiai nusako kaZ-

kq daugiau ir kaåkE esmingesnio uZ åodi ,,atsarga",Zodliai ,,kas-stovi-ðia" dabar virsta terminn. Jis api-büdina nei daugiau, nei maåiau kaip tq büdq' kuriuoesti-ðia visa, kas palytêta eksploatuojanöio iÉslaptini-'mo, Kas stovi ,,stovésenos-ðia" büdu, jau nebestoviprieÉ mus kaiP objektas.

Taðiau juk avialaineris, stovintis ant pakilimo tako,vis délto yra objektas. Zinoma, öiq maËinq mes galime

isivaizduoti kaip tik taip. Taðiau tuo atveju ji pasle-pia tai, kas ir kaip ji yra' IÉslaptinta ji stovi pakilimotake tik kaip ,,kas-stovi-ðia", kiek ji nustatfia laiduotitransporto galimybq. Dèl to ji pati savo sqranga, kiek-

viena savo detale turi bûti parengta nustatymui, t. y.pasirengimui pakilti. (eia tiktq pasiai5kinti Hégeliopateikte maËinos kaip savarankiÉko irankio apibrèåi-mq. Amato irankio poåiäriu, j'o apibüdinimas yra tiks-Ius. Taöiau taip aiËkinant, ma5ina néra apmqstoma iStechnikos . esmês, kuriai ji priklauso. ,,Kas-stovi-ðia'1poZiüriu maËina yra absoliuöiai nesavarankiðka,- juksavo .stovêsenE ji gauna iË nustatanöios nuostatos.)

Kad dabar, kai mes bandome moderniqjE technikqinterpretuoti kaip eksploatuojanti iËslaptinimq, musuZgritva åod2iai,,statyti",,,nustatyti",,,kas-stovi-öia",susikaupiantys i sausq, monotoniÉkq, todéI slegianðiqmasç, viso to pamatas yra tai, kas praðosi buti iËsakyta.

Kas realizuoja eksploatuojanti statymq, kokiu bü-du tai, kas vadinama tikrove, iËslaptinama kaip ,,kas-stovi-ðia"? Akivaizdu, imogus. Kaip jis pajègia taipiËsiaptinti? Juk åmogus gali vienq ar kitq dalykq isi-vaizduoti, formuoti ir daryti vienaip ar kitaip. Taðiaunepasiéptimi, dél kurios tikrovè pasirodo arba neat-siveria, åmogus disponuoti negali, Kad nuo Platonolaikq tikrovè pasirodo idéji¿ Ëviesoje, tai nèra Platonoiåradimas. Mqstytojas tik prisiderino prie to, kas jamatsivéré.

Toks nustataniis iðslaptinimas gali ivykti tik tiek,kiek åmogus savo ruoZtu jau i5provokuotas eksploa-tuoti gamtos energijq, Bet jeigu àmogus yra tam iÉpro-vokuotas, nustatytas, ar tokiu atveju ir pats åmogus -dar pirmapradi3kiau negu gamta - nenulemtas to, ,,kas-stovi-ðia"? [prastinè kalba apie,,ãmogiËkqjq medåiagq",apie kokios nors klinikos ,,ligonir¿ sudêti" Éiq minti pa-tvirtina. Mi5kininkas, matuojantis paruoötq medienq iriÉ pirmo åvilgsnio vaikËðiojantis tais paðiais miËko ke-liais kaip ir jo prosenelis, Zino jis tai ar neZino, taðiauÉiandien yra nustatytas medäio apdirbimo pramonès.Jis yra pristatytas prie celiuliozês pristat¡rmo proceso,o celiuliozé savo ruoZtu eksploatuojama popieriaus po-reikio: popierius pristatomas laikraËöiams ir iliustruo-tiems åurnalams. O Èie nustato vieÉqjq nuomonç taip,kad tai, kas iËspausdinta, bütq praryjama ir taip bùtqnustatoma pasauléZiürine nuostata. Bet kaip tik todel,

kad Zmogus yra eksploatuojamas pirmapradiðkiau ne-gu gamtos energija, t. y. pirmapradiÉkiau nustatomas,jis niekada nevirsta grynqja ,,öia-stovésena". UZsiim-damas technika, jis dalyvauja statyme kaip i3slapti-nimo atmaino,je, Taðiau pati nepaslêptis, kurios stichi-joje iÉsiskleidáia statymas, nèra tai, kas padaryta åmo-gaus, kaip ir toji sritis, kurioje årnogus esti visada,hai tik jis, kaip subjektas, sueina i santyki su objektu,

Kur ir kaip ivyksta iÉslaptinimas, jeigu jis néra tai,kas padaryta paties fuiogaus? Mums reikia ieÉkoti la-bai toli. Reikia be iËankstinio nusistatymo tik isiklau-syti ! tai, su kuo åmogus yra visada jau susijçs, ir susi-jçs taip lemtingai, kad jis gali btlti åmogus tik saistomasËio dalyko, Visur, kur tik Zmogus atveria savo akis irausis, kur tik parodo savo ðirdi, kur atsiveria mqstyda-mas ir trokËdamas, kurdamas ir dirbdamas, maldauda-mas ir dèkodamas, jis jau randa save esanti nepaslép-tyje. Kai tik åm'ogus paËaukiamas atitinkamiems iÉslap-tinimo büdams, nepaslêptis jau yra ivykusi. Kai tikåmogus tam tikru brldu i5slaptina öia-esati nepaslèptiesstichijoje, jis tik atsiliepia nepaslépties Ëaukimui nettada, kai jis noretr¿ jo negirdêti. Ir jeigu ãrnogus ty-rinedamas ir stebédamas palenkia gamtq kaip savoprieóstatos sriti, jis jau yra pagautas tam tikro i5slap-tinimo bùdo, kuris ji priverðia i gamtq Zvelgti kaip ityrinèjimo objektq, kol net objektas iÉnyksta ðia-stovè-senos neobjektiSkume.

Tai reiËkia, kad modernioji technika kaip statantisiËslaptinimas riéra tik Zmogaus veiksmas, Todèl ir tqeksploatacijE, kuri nustato pati åmogq tikrovç nusta'tyti kaip ëia-stovèsenE, mes privalome suvokti taip'kaip ji pasirodo. Ta eksploaiacija åmogq sutelkia i ðia-stovésenq. Tas sutelkiantis pradas Zmogq koncentruojataip, kad tikrovè brltq nustatyta kaip èia-stovésena.

Tai, kas kalnus pirmapradiðkai iÉskleidåia ! kalnqgrandines ir juos susieja kaip i5skleistq visumq, yra tassutelkiantis pradas, kuri mes vadiname kalnynu.

Tq pirmini telkiant[ pradq, iÉ kurio iésiskleidåiamùsq nuotaikq niuansai, mes vadiname charakteriu.

O dabar tq provokuojanti iËSükl, kuris Zmogq su-

telkia iðsislaptinanti dalykq nustatyti kaip ðia-stovè-senE, mes pavadinkime po-sfofo (das Ge-stell).

Mes ryåtames Ëi Zodi vartoti iki Ëiol. visai nelprastaprasme.

Paprastai åodis ,,stovas" (Gestell) rei5kîa reikmeni,pvz., knygq stovq. Stovu taip pat vadinamas ir skeletas.Ir toks pat kraupus kaip ir pastarasis mums gali pa-sirodyti öia siülomas ZodZio ,,stovas,, vartojimas, jaunekalbant apie savivaliËkq piktnaudåiavimq nusistove-jusios kalbos Zodåiais. Ar galima taip neatsakingai äais-ti keistenybèmis? Zinoma, kad ne. Ir vis delto Ëioskeistenybés yra senas mEstymo iprotis. Ir mqstytojainaudojasi jomis kaip tik ten, kur reiki,a apmqstyti gi-liausius dalykus. Mes, vélyvieji, jau nebepajégiamesuvokti, kq reiðkia, kad Platonas riziku,oja pavadintitai, kas esti visame kame, åodåiu ejdos. Juk kasdienè-je kalboje eidos reiÉkia iËvaizdq, regimq daiktq atve-rianöiq müsq juslinei akiai, Tuo tarpu Platonas Ëi Zodivartoja visai neiprastai - ivardyti tam, kas bütentniekada ir niekur neregima jusiine akimi, Taëiau ne-iprasta Ëio åodäio vartosena siekia dar toliau. Juk ideaivardija ne tik jusli5kai regimo (daikto) nejuslinç iË-vaizdq. I5vaizda, ideo, kartu reiËkia tai ir yra tai, kassudaro girdimq, lytimq, juntamq, Zodåiu, visq kaipnors pasirodanðiq dalykq esmç. Palyginti su tuo, kqPlatonas vienu ar kitu atveju priskiria kalbai ir mgs-tyrnui, müsr¿ sirlloma åodåio ,,stovas", kaip moderniostechnikos esmés pavadinimo, vartosena yra beveik ne-kenksminga. Bet kol kas sitfloma ùodLio vartosena yraneaiÉki ir neapibréZta.

Po-slata reiðkia surenkanti pradq to çtatymo, kurinustato, t, y. i5spaudåia, åmpgus, tikrovç fËslaptinda-mas nustatymo kaip ðia-stovésenos büdu. Po-stata reiË-kia iÉslaptinimo, vieÉpataujanðio moderniosios techni-kos esmèje, taöiau paties savaime netechninio, bùdq.PrieËingai, technika yra visa tai, kq mes åinome kaipstakles, irengimus, karkasus ir kas y¡a sudedamoji da-lis to, kq vadiname montaZu. O pastarasis kartu su pa-minétomis sudeda.rnosiomis dalimis priklauso techninio

I

II

I

zz9 ,î.i¡

darbo, atliekanðio po-statos eksploatacijq, bet jos ne-sukelianðio, s¡iöiai.

Zodyje ,,po-stata" åodis ,,statyti" reiÉkia ne tikeksploatacijq, bet kartu jis turi iËlaikyti uåuominq apiekitoki ,,statymq", ié kurio jis ir kyla, t. y. apie pa-sta-tymq ir iå-statymq, leidäanti ðia-esiniui pakilti i ne'paslépti poiêsis prasme. Sitoks pagaminantis pa-sta-tymas, pvz,, skulptüros iðstatym.as öventykloje' ir dabarapmqstoma eksploatuojanti nuostata nors i¡ esmingaiskiriasi, taðiau iÉ esmès yra giminiËki. Abu yr'a iÉslap-tinimo, alëtheiq, búdai. Po-statoje ivyksta nepaslêptis,kurios esmé ta, kad modernioji technika ir darbas tik-

. rovç iÉslaptina kaip öia-stovésenq, Todél po-stata nèranei tik àmogiËkoji veikla; nei tik priemoné, taikomaËioje veikloje. Instrumentinis, antropologinis technikosapibréåimas iÉ principo yra nepagristas' jo negalima

' papitdyti pridêtiniu metafiziniu ar religiniu aiÉkinimu'Zinoma, yra teisinga, kad techninés epochos i:rno-

gus ypaö agresyviai stumiamas ! iËslaptinimq. Visq pir-rrrêr ëia turima galvoje tai, kad gamta paverðiama ener-

. gijos Saltiniu' Su Siuo dalyku susijç tai' kad nustatantisåmogaus poåirlris visq pirma reiÉkiasi naujUjt¿ amZiqtiksliosios gamtotyros atsiradimu. Moksiinis poZiùrisgamtE interpretuoja kaip kalkuliuojamq jegq visumE'

Ñaujqjr¿ amåiq fizika yra eksperimentinè fizika ne to-dèI, kad gamtai paklausti ji naudoja aparatürq, betprie3ingai, kadangi fizika, ir bütent kaip grynoji teo-

iiia, gu-tq nustato taip, kad ji bútq iËstatyta kaip iÉ

anksto apskaiðiuojama jegq visuma, yra sustatomas

eksperimentas, kurio tikslas - paklausti, ar gamta nu'sistàt'o bütent taip ir kaip ji atsiveria'

Bet juk matematine gantotyra atsirado beveik dviem

Simtmeliais anksóiau uZ moderniqjq technikQ' Kaip-gi ji gati büti palenkta tarnauti qoderniajai techni-

Ëaiã Èaktai patvirtina prieÉingq datykq' Moderniojitechnika pradèjo veikti tik po to, kai ji galéjo'atsi'remti i tikslieje gamtotyrq. Skaiöiuojant chronologié-kai, tai yra teisìnga. Mqstant istoriÉkai, tai néra tiesa.

Naujqjq amåiq fizikinè gamtos teorija visq pirma

zgo parengia ne technikE, o moderniosios technikos esmç'

Juk eksploatuojantis surinkimas, kuriame vieðpataujanustatantis iÉslaptinimas, veikia jau fizikoje. Taöiaufizikoje jis dar neatsislcleidZia. Savo kiime naujqjr¿ am-Ziq fizika yra dar neatpaäntas po-statos simbolis. Mo-derniosios technikos esmè ilgq laikq slepesi net poto, kai jau buvo i3rasti varikliai, kai atsirado elektro-technika ir pradèjo veikti atominè technika.

Ne tik modernioji technika, bet ir visa, kas esmin-ga, lailrosi pasléptyje ilgiausiai. Taðiau savo veikimopoåiüriu tokie dalykai pranoksta viskq: jìe yra anks-tyviausi. Apie tai åinojo jau graikrl mqstytojai tardami:tai, kas veikianðiojo iËkilimo poåiüriu yra anksðiau,mums¡ Èmonèms, atsiveria vèliau. Pirmapradls anks-tyvumas Zmonèms pasirodo paskiausiai. Todèl mqsilmrosrityje pastanga dar pirmapradiåkiau apmqstyti tai, kasjau pirmapradiÉkai apmgstyta, yra ne absurdiÉkas sie-kimas atnaujinti praeiti, bet blaivi parengtis nuosta-bai ateinanðio ankstyrrumo akivaizdoje.

ChronologiËkai naujqjr¿ amåiq gamtotyros pradåiayra XVII Éimtmetis. O industriné technika pirmqkartpasirodo antrojoje XVIII Ëimtmeöio pusèje. Taöiau tai,kas pasirodo vèliau chronologiËkai - modernioji tech-nika,- joje veikianðios esmés poÈiûriu yra istoriékaiankstyvesnis dalykas.

Jei modernioji fizika vis iabiau turi susitaikyti sutuo, kad jos vaizdinir¿ sritis yra neregima, Sis prara-dimas nêra padiktuotas kokios nors tyrinètojr¿ komi-sijos. Po-statos veiksmas iËprovokavo tai, kad nustaty-mas reikalauja åvelgti i gamtE kaip i ðia-stovêsenq.Todèl fizika, nebesiremdama anksðiau galiojusiais tik! objektus nukreiptais vaizdiniais, niekaip negali at-sisakyti vieno dalyko: kad gamta nebutr¿ atveriama ko-kiu nors kalkuliuojamu konstatuojamu büdu ir nebtltqnustatoma kaip informaciniq dariniq sistema. Tai reiË'kia, kad Ëi sistema apibrèZiama dar kartq pakitusiukauzalumo principu. Dabar jis nebeturi nei pagaminan'ëiosios paskatos, nei ccusc eÍficiens, nei ccuso lorma'/rs pobüdZio. Galbùt kauzalumas yra vienu metu arviena po kitos itvirtinamrl büsenq prievartinis regist-ravimas. Tq dalykq atitinka vis didéjanðio konvencio- 231

nalumo procesas, ispüdingai atskleistas Heizenbergopaskaitoje (W. Heisenberg. Das Naturbild in der treuii_gen Physik ll O¡e Künste im technischen Zeitalter,-München, 1954,- S. 43 ffl,

Kadangi modernioslos technikos esmè gludi po-sta-toje, pastarqjq turi taikyti ir tikslioji gamtotyra. Dèlto atsiranda apgaulinga regimybé, kad modernioiitechnika yra taikomoji gamtotyra. Si regimybè iËlikstol, kol nebus keliamas pakankamai gilus klausimastiek apie naujqjq amZiq mokslo esmingqjq kilmç, tiekapie moderniosios technikos esmç.

Mes klausiame apie technikq, kad iskeltume i åvie-sq mùsq santyki su jos esme. Moderniosios technikos' esmê pasirodo per tai, kq mes vadiname po-stata. Ta-öiau nuoroda i jq jokiu bûdu nê¡a atsah)¡mas i klau-simq apie technikq, jeigu atsakyti reiÉkia atitikti, t, y.atitikti esmç to, apie kE klausiama.

Kur mes jauðiamés esq, jeigu dabar, åengç vienqåingsni i prieki, mqstome apie tai, kas yra po-stata?Ji néra kai;kas techniðko, turinðio rnaöinos prigimti.Tai yra búdas, kuriuo tikrovè iËsislaptina kaip ðia-sto-vésena. Mes klausiame toliau: ar Éis iÉslaptinimas vyks-ta kur nors anapus bet kokios i,rnogiËkosios veiklos?Ne, Taðiau jis vyksta ne tik ùmoguje, ir ne Zmogusji lemia visq pirmiausia.

Po-stata yra surenkantis pradas tos stovesenos, ku-riq pastato Zmogus, kad tikrovç i5slaptintq nustatymobüdu kaip ðia-stovésenq, Taip i5provokuotas Zmogusstovi esmingojoje po-statos stichijoje, Jis negali darkaip nors iÉ Éalies sueiti i santyki su ja. Todél klausi-mas, kaip mes galime sueiti i santyki su technikos es-

ne, tokiu pavidalu iÉkyla per vèiai a. Taöiau niekadane per vèlai iåkyla klausimas, ar mes suvokiame esqtie, kuriq veiksmas ir neveiklumas atvirai ar slapöia ið-provokuojamas po-statos, Ir niekada ne per vèlu keltiklausimq, ar mes leidåiamés ten, kur esti pati po-stata,ir kokiu bùdu.

Moderniosios technikos esmè ¿mogq i$veda i iÉslap-tinimo keliq ir dèl ûo tikrové apskritai - daugiau ar

zsz maåiau reflektuotai - tampa ðia-stovèsena. Ióvesti i ke-

li4 reiËkia - iðsiqsti (schicken). Tq surenkanti iËsiun-timq, kuris 2rnogq iËveda i iÉslaptinimo- keliq, mes va-diname likimu. Pastarasis nulemia visq istorijos iv-ykiqesmç, Istorija nera nei istorijos mokslo objektas, neitik imogaus veiklos padarinys. Zmogaus veikla tampaistorine tik tada, kai ji yra llkimiéka (plg. ,,Apie tie-sos esmç", 1930.; pirmasis leidimas 1943 m., p, 16). Irtik suobjektinanti prie5-stata istoriÉkumq paverðia is-torijos, t, y, mokslo, objektu ir pirmqkart sukuria ga-limybç istoriðkumq nesusimqstant tapatinti su istoriz-mo objektu.

Kaip iËstümimas i pastatymg, po,stata, pasiunðia itam tikrq iÉslaptinimo budq? Po-stata yra tam tikrolikimo pasiuntimas, kaip ir kiekvienas iðslaptinimo brl-das. Sia prasme likimas yra ir pagaminimas, poiêsis,

Nepasleptis to, kas yra, vÍsada iéeina i tam tikrqiöslaptinimo keliq. hnogq visada persmelkia iÉslapti.nimo likimas. Taðiau Éis likimas niekada nêra lemtingaprievarta. Juk åmogus kaip tik ir brlna laisvas, kai jispriklauso stichijai ir taip tampa isiklausanðiuoju, ta-ðiau ne paklusniuoju.

Laisvès esmè pirmcprcdìÉkai néra palenkta valiaiar prieZastingumui, susijusiam su irnogaus valia.

Laisvê vieópatauja erdvèje, kuri yra proËvaiste, t. y.iËslaptintoji stichija. Iðslaptinimo vyksmas, t. y. tiesa,yra tai, su kuo laisvç sieja artimiausia ir int'ymiausiagiminystè. Bet koks iÉslaptinimas susijçs su slaptumuir paslaptimi. Taöiau tai, kas paslèpta ir nuolat sle-pÍasi, yra iÉlaisvinantis pradas, pasléptis, Bet koks iË-

sìaptinimas atsiranda ió laisvumo, nukreiptas i laisvu-mq ir stumia i laisvumq. Laisvumo laisvè nêra nei ne'åabota savivalè, nei susaistymas grynaisiais istatynais.Laisvé yra tas paslaptingas Ëvytéjimas, kurio proðvais-têje sklando bet kokios tiesos esmq uZdengiantis Éy'das; laisvè kartu atveria maskuojanðiq Ëio Ëydo esmç.Laisvé yra sritis to likimo, kuris iËstumia ã,mogq i iË-slaptinimo keliq.

Moderniosios technikos esmé ghldi po-statoje. Po-stata nulemta iËslaptinimo likimo. Sios frazés sako visaik4 kita, negu iprastos kalbos apie tai, kad technika yra

r mùsq amäiaus lemtis, kur ,,lemtis" reiÉkia: nepakeiðia-' mo proceso neiËvengiamybé.

Bet jeigu mes apmEstome technikos esmç, tada mespatiriame po-statq kaip i5slaptinimo likimq. Taip meslaikomès laisvoje likimo erdvèje, o likimas jokiu bùdunepriverðia aklai pasiduoti technikai arba - kas yratas pat - prieð jE bejègiËkai maiËtauti ir jq pasmerktikaip koki Sétono darbq. PrieËingai, jeigu mes auten-tiËkai atsiveriame technikos esmeì, mes visai netikètaipasijuntame palenkti iËiaisvinanðiam uZdaviniui.

Technikos esmè glùdi po-statoje. Jos vyksmas nu-lemtas likimo. Kadangi likimas åmogt¿ visada iÉstumia

i ióslaptinimo keliq, äm6gus' bùdamas kelyje' yra vi-sada atviras galimybei siekti tih pastatanðiojo iËslap-tinimo, ji igyvendinti ir, juo remdamasis, rinktis visusmastelius. Drauge iÉnyksta kita galimybê - kad åmo-gus pirm,apradiËkiau isigilintq i nepaslèptojo esinio irnepaslépties esmç ir tokiq savo priklausomybç nuo iÉ-

slaptinimo patirtt¿ kaip savqjE esmq.

[spraustas tarp galimybiq, Zmogus atsiduria lem-tingos grésmés akivaizdoje. IÉslaptinimo likimas, kad irkaip jis pasireikött¿, neiÉvengiamai yra pavoius.

Kad ir kaip pasireik5tr¿ iåslaptinimo likimas, nepa'sléptis, kurios déka pasirodo visa, kas yra, slepia sa'vyje pavojr¿, kad åmogus nepastebi arba neteisingaisuvokia nepaslèptq esini. Cali atsitikti taip' kad ten'kur esinija pasirodo prieåasties-padarinio priklausomy-bés Ëviesoje, net Dievas kaip músq vaizdinys gali pra-rasti bet koki ÉventumE ir didybç, o kartu ir savo to'lumos slaptingumq. Kauzalumo Sviesoje Dievas galibuti nuZemintas iki prieåasties, iki cousø elficiens' Ta-da net teologijos rêmuose jis virsta filosofq Dievu,t. y, tokiu Dievu, kuris nepaslépti ir paslepti paverðiatik manipuliacijos kauzaltmu, o Ëio kauzalumo esmin-goji kilmè lieka neaPmqstYta.

Lygiai taip pat tokia nepasléptis' kurios horizontegamta pasirodo kaíp kalkuliuojama jègU ir poveikiqvisrima, nors ir duoda galimybç formuluoti teisingusteiginius, taðiau kaip tik dèl to sukelia pavojq, kad dêl

234 tokio tikslumo iËnyks tiesa.

iðslaptinimo likimas pats savaime yra ne bet kokspavojus, o pavojus par excellence.Ir jeÍgu likimas skleidåiasi kaip po_stata, i5kyla di-

dåiausias pavojus. Jis pasirodo mums dvejopu pavi-dalu. Kai tik nepaslèptas esinys Zmogui pásiioAó iaunebe kaip objektas, o tik kaip öia-stovêsena, ir kai åmo_gus, panirçs i neobjektinç stichijq, yra tik ðia-stovè-senos statytojas,- åmogus atsiduria ant praraios kraË_to, t. y. ten, kur jis pats turi brlti suvokiamas kaipcia-stovesena. Tuo tarpu kaip tik toks à;mogus, ku-riam iËkyla öi grèsmé, uåsimoja tapti zemès rutuliovieËpaðiu. Plaöiai paplinta regimybè, kad visa, kas yra,egzistuoja tik tiek, kiek tai padaryta ãrnogaus. Si-re_gimybê subrandina paskutinç iliuzijq, kad Zmogus vi_sur randa tik save, Heizenbergas visai pagr¿stai tei-gé, kad nüdienos åmogui visa tikrovê turi atsivefiibútent taip (cit. veik., p. 60 ir toliau). Tuo tarpu iÈtikrLljL+ nudienos Èmogus niekw neberand.a savçr, t. y,søvo esmés, Zmogus taip ryZtingai orientuotas i eks_ploatuojanöiqjq po-statq, jog pastarosios jis nebesuvo-kia kaip problemos, kad jis egzistuoja tik isiktausyda-mas i tai, kas néra tik jis pats, ir todel njekad.a negalisusiciurti tik su savimi.

Taðiau po-stata pavojinga åmogui ne tik jo san-tykyje su savimi ir su visa kuo, kas yra. Kaip likimas,ji yra nuoroda i pastatyrno tipo iðslaptinimq. Kur vies-patauja toks iöslaptinimas, i5stumiamos kitokio iËslap-tinimo galimybes, Visq pirma po-stata nuslopina tq iÉ-slaptinimq, kuris - poiësl's prasme - leidZia öia-esi-niui iðeiti i atverti. Palyginti su Ëiuo i5slaptinimu, eks-ploatuojantis statymas stumia i prieÉingo tipo santykisu tuo, kas yra. Kur viespatauja po-stata, ten ðia-sto-vésenos valdymas ir itvirtinimas apima visq iðslapti-nimq. Po-stata net nebeleidåia pasirodyti jos paðios

Pamatiniam bruoåui, t. y. Ëiam iðslaptinimui paóiamsavaime.

Todèl eksploat¡4ojanti po-stata ne tik paslepia anks-tesni iËslaptinimofbüdq - pa-gaminimq, bet ji kartupaslepia iËslaptiniþE kaip toki, o kartu su juo ir tai,kame ivyksta nepasleptis, t, y. tiesa. ns ilf

ir$i{

ii

i

Po-stata iðkreipia tiesos Évytéjimq ir rryksmE. To-dêl likimas, stumiantis i pastatymq, yra didàiausias pa-vojus. Pavojingiausia yra ne technika. Néra jokiostechnikos dem'onijos, taðiau egzistuoja jos esmès pa'sléptis. Technikos esmè yra pavojaus i3slaptinimo lem-tis, Pakeista åodåio ,,Po-stata" reik5mé mums galbüttaps ðiek tiek aiÉkesnê, jeigu po-statE mqstysime kaiplikimq ir pavojq.

Grésmè åmogui visq pirma iËkyla ne dèl mirti ne-

Éanðiq technikos maËinq ir aparatq. Tikroji grèsmèjau palytêjo fuiogaus esmç. Po-statos grèsmé susijusisu tuo, kad imogus gali prarasti galimybç ieiti i pÍr'mapradiðkesni iËslaptinimq ir taip patirti pirmapradiÉ-kesnès tiesos bylojimq.

Taigi ten, kur vieÉpatauja po-stata, iÉkyla didZiau-

sias pavoius.

Bet kur pavojus' tenatsirandai ir tai, kas gelbsti.

Rüpestingai apmqstykime Ëiuos Helderlyno Zodåius.Kq reiËkia ,,gelbéti"? Paprastai mes manome, kad taireiÉkia tik vienE dalykq: dar suspéti kaip nors apsau-goti nuo Zùties tai, kam ji gresia, laiduojant jam anks-tesni egzistavimE. Taðiau ,,gelbèjimas" sako É! tq dau-giau. ,,Gelbéti" rei5kia sugrqZinti i esme taip, kad es-

me pirmqkart pradétq autentiËkai reik5tis. Jeigu tech'nikos esmè, po-stata, yra didåiausias pavojus ir kartujeigu Helderlyno åodåiai sako tiesq,. tada po-statos vies-patãvimas negali reikÉtis tik tuo, kad bet kokio iÉ-

ilaptinimo Ëvytêjimas ir tiesos reiÉkimas yra tik iÉ-

kreipiamas. PrieÉingai, kaÍp tik tada technikos esmèje

turi gludéti gelbstinðiojo prado daigai. Bet galbìlt ta-da, gerai isiZirfrédami ! tai, kas yra po-stata kaip i5-

slaptinimo likimas, galésime leisti pasirodyti tiems

gelbstinðiojo Prado daigams?

Kokia prasme ten, kur pavojus, atsiranda ir tai, kas

gelbsti? Kur kas nors auga' ten yra jo Éaknys, iÉ tenjis iÉauga. Viena ir kita vyksta slapðia' tyliai ir savolaiku. Taðiau, pasak poeto, mes kaip tik ir negalime

tikétis, kad ten, kur pavojus, gelbstintis pradas gali btl-

ti sgvoktas tiesiogiai ir nepasirengus. Tìodél iÉ pradZiqmes privalome apmqstyti, kokiu mastu tame, kas yradidäiausias pavojus, kokiu mastu po-statos vyksmegelbstintis pradas isióaknijçs kaip tik giliausiai ir galiiÉ ten iSaugti. Kad tai apmqstytume, yra bütina åengtidar vienq åingsni Éiuo keliu ir dar akyliau isiåiüréti !pavojq. Todel mes privalome dar kartq iÉkelti tech-nikos klausimq. Kadangi, kaip sakyta, jos esmèje yrajsiÉaknijçs ir i5 jos i5auga gelbstintis pradas.

Taöiau kaipgi mes galime technikos esmeje låvelgtigeibstinti pradq, kol neapmqstème, kokios ,,esmès', ho-rizonte po-stata yra tikroji technikos esmè?

iki ðiol Zodi ,,esmè" mes suvokéme iprastine reikÉ-me. Mokyklines filosofijos kalba ,,esmé" rei5kia tai,Jcas kas nors yra, lotyni3kai quid. QuiddÌfcs, ,,kas-bü-tis", duoda atsakymE i klausimq apie esmç. Kas, pvz.,tinka visoms medåiq rüöims, qZuolui, bukui, berZui,puöiai, yra tas pats mediókumas. Siam mediÉkumuÍkaip visuotinei ruéiai,,,universalijai", palenkiami rea-lüs ir galimi medåiai. Ar ir technikos esmè, po-stata,yra visq techninir¿ dalykq bendra rirËis? Jeigu bùtqtaip, tada, pvz., garo turbina, radijo siqstuvas, ciklo-tronas butq p,o-stata. Taðiau åodis ,,po-stata" neiðreié-kia kokio irenginio ar kokios nors aparatùros, Jis darmaZiau iËreiËkia tokiq darinir¿ visuotinq sqvokq. Maði-nos ir aparatai nèra po'statos atvejai ar atmainos, kaipir operatorius prie vatdymo pulto ar inåinierius konst-ravim,o biure. Visa tai - kiekvienu atveju savotiÉkai -priklauso po-statai kaip jos sudedamoji dalis, kaipstatinys, kaip statytojas, taðiau visa tai jokiu bùdu nè-ra technikos esmé ruÉinès sqvokos prasme. Po-statayra tam tikras lemtingas iÉslaptinimo btidas, bútenteksploatuojantis. Toks pat lemtingas búdas yra ir pa-gaminantis iÉslaptinimas, poiesls, Taðiau ðie büdai né-ra koordinuoti porùSiai, kuriuos apima iÉslaptlnim,o sq-voka. Iðslaptinimas yra tas likimas, kuris netikétai,staigiai ir nepaaiÉkinamai suskyla i pagaminanti ireksploatuojanti i5slaptinimq ir pagauna åmogq. Eks-ploatuoj antis iéslaptinimas istoriËkai kyla ið pagaminan-ðiojo. Taëiau kartu po-stata lemtingai iÉkreipia poiõ,srs.

236ô237 f?

ij.

Taigi nors po-stata kaip iÉslaptinimo likimas yratechnikos esrnè, taðiau tai nêra esmê rüËine ir essen-

fio prasme. Jei atkreipsime i tai démesi, mums atsi-vers stebinantis dalykas: technika yra kaip tik tai' kasið mùsq reikalauja visai kitaip mEstyti tai, kas papras-tai suvokiama kaip ,,esmê", Taðiau kaip mqstyti?

Net kai mes sakome ,,rrarnU esmé", ,,valstybés es-

me", mes turime gaivoje ne visuotinq ruðinç Sqvokq, obüdq, kaip laikosi, tvarkosi, klesti ir smunka namai irvalstybè. Tai yra brfdas, kaip jie esti' J. P' Hebelisviename eiléraðtyje, kuri ypað mègo Gétè, ,,VaiduoklisKanderero gatvèje", vartoja senq Zodi ,,die \Meserei"'Jis rei5kia rotuÉç ta prasme, kad joje susitelkia ben-

druomenés gyvenimas ir iåsiskleidåia, t. y. esti, mieste-lio bütis, Pagrindinis åodis (esmê) kyla iÉ veiksmaZo-dåio ,,esti". ,,Esmé" paraidZiui reiÉkia tq pati, kq ir,,trukmè", ir ne tik pagal prasmç, bet ir pagal skam-

bes!. Jau Sokratas ir Platonas kieno nors esmç mqsto

remdamiesi tuo, kas ,,esti" trunkanðiojo esinio prasme'

Tiesa, trunkanti esini jie supranta- kaip tai, kas visa-

da egzistuo ja (øei on). Taöiau tE, kas visada egzistuo-ja, ji" iåveigia tame, kas iÉlieka praeinanðiuose daly-

tooå". S¡ istietanti dalykE savo ruoåtu jie suranda iÉ-

vaizdoje (eidos, idea), pvz.' rrTramo" idèjoje'pei jE pasirodo tai' koks yra taip sudarytas esinys'

Atskiri iiLii it galimi ,,namai", prieåingai, yra kintan-ðios ir praeinanðios ,,idèjos" atmainos ir todèl priklau-

so prie tokiq dalykq, kurie netrunka-,visq laikq'ïaðiau juk niei<aip ir niekada negalima irodyti' kad

nuolat trunkantis aJtytas turi gludèti tame' k4 Pla-

tonas mqsto kaip ,,idêje", Aristotelis - kaip to ti ên

einci (tai, kas jàu iË anksto buvo), metafizika ivairiau-siais pavidalais - kaip.essen/ia'

Visa, kas esti, trunka nuolatos' Bet argi trukmêyra tik nuolatinis egzistavimas? Argi te-chnikos esmé -íO¿jor, apimanðios visus techninius dalykus nuolatinioegzistavimo prasme,- yra trunkanti.taip, kad susidaro

islpuOis, jog Zodis ,,technika" reiÉkia mitinq abstrak-

älle? Kaip esti technika, galima pamatyti tik remian-

tiä'tuo nuolatiniu egzistavimu, kuriame ivyksta po-

stata kaip iÉslaptinimo likimas. Vienq kartq Gète (,,pa_sirenkanðioji giminysté", II dalis, 10 skyrius, novele,,Nepaprasti kaimynq vaikai,,) vietoj åodåio ,,nuolat eg-zistuoti" pavartojo paslaptingq åod! ,,nuolat realizuo-tis". Jo ausis ðia iðgirsta negirdimq åod2iq ,,egzistuoti,,ir ,,realizuotis" sqskambi. Ir jeigu mes vèI, idémiaunegu iki Ëiol, apmqstysime, kas gi iË tikrqjq yra trun-kantis dalykas, ir galbùt tik tai ir yra vienintelistrunkantis dalykas,- tada galêsime pasakyti: tik tai,kas realizuota, trunka, PirmapradjÈkaj j¡ anksöiausiaÍtrunkantis dalykas yra realizuojantis d.alykas,

Kaip technikos esmè, po-stata yra trunkantis daly_kas. Ar ji egzístuoja ir kaip realizuojantis pradas?Jau pats klausimas atrodo esqs akivaizdåiai ktaidingas.Juk atsiZvelgiant i tai, kas pasakyta, po-stata yra li-kimas, susitelkiantis i eksploatuojanti iðslaptinimq.Eksploatavimas yra kas iik nori, bet jokiu bûdu nerealizavimas. Taip atrodo, kol mes nekreipiame déme-si'o i tai, kad ir iÉspaudimas i tikrovés pastatymq kaipðia-stovésenq vis dar lieka pasiuntimas, Zrnogq iÉstu-miantis i iËslaptinimo keliq, Kaip toks likimas, techni-kos esmé åmogr¿ isileidåia i toki pradq, kurio pats irno-gus negali nei iÉrasti, nei padaryti; juk tokio dalykokaip åmogus, kuris yra åmogus, remdamasis tik savi-mi, apskritai nêra 5.

Bet jeigu 5is likimas, po-stata, yra didåiausias pa-vojus ne tik Zmogaus esmei, bet ir iÉslaptinimui, ar dargali Ëis siuntimas br-rti pavadintas realizavimu? Zino-ma, ir visr¿ pirma tada, kai iÉ Sio likimo privalo i3augtigelbstiniis pradas. Kiekvienas iðslaptinim'o likimas r,ryks-ta remdamasis realizavimu ir yra toks realizavimas,Juk tik pastarasis padeda funogui dalyvauti iöslapti-nime; o tokio dalyvavimo reikalauja pats i3slaptinimovyksmas. Taip dalyvaudamas iöslaptinime, åmogus pa-lenlcÍamas tiesos vyksmui. Realizuojantis pradas, vie-naÍp ar kitaip pasiunöiantis Zmogq i iËslaptinimq, patssavaime yra gelbstintis pradas. Juk jis duoda galimy-bç åmogui atsisukti i aukËðiausiq jo esmes didybç irjq iðvysti, Tokios didybès esmé - Sioje åemèje puo-seléti nepaslèpti, o kartu su ja ir visq pirma - puo-238

,.$239 .{

"(

seléti visq esybiq paslépti. Kaip tik po-statoje.- þurisukelia grêsmç, kad åmogus bus nublokÉtas i pastaiy-mq, kaip i tariamai vieninteli iËslaptinimo brldq, ir ja:r-riÉkils pavojus prarasti savo laisvês nulemtq esme,-kaip tik Ëio didZiausio pavojaus akivaizdoje pasirodogiliausia, nesugriaunama åmogaus priklausomybê rea-lizuojanðiam pradui, tarus, kad ir mes savo ruoåtupradedame kreipti démesi i technikos esmç.

Taigi, nors mes maZiausiai to tikejomés, technikosesmêje glüdi gelbstinðiojo prado atsiradimo galimybé.

Todèl viskas priklauso nuo to, ar mes apmqstysimeËi atsiradimq ir puoselésime jo prisiminimq. Kaip tailmanoma? Be viso kito, taip, kad mes iðvystame tech-nikos esmç, uåuot tik spoksojç i techninius dalykus.Kol vaizduojamès technikq kaip instrumentq, mes visdar siekiame jq valdyti. Taip prasilenkiame su tech-nikos esme 6.

Tuo tarpu jeigu mes keliame klausimq, kaip estiinstrumentalumas kaip kauzalumo atmaina, mes pati-riame èi4 esamybç kaip iÉslaptinimo likimq.

Pagaliau jeigu mes suvoksime, kad esmé esti rea-lizuojanðiame prade, kuris åmogq itraukia i dalyvavi-mq iðslaptinime, tada atsiskleidåia Ëtai kas: technikosesmè yra dviprasmiËka intensyviausia Éio Zodäio pras-me. Tokia dviprasmybé nukreipia i visokeriopo iÉslap-tinimo, t, y. tiesos, paslapti 7.

Viena veltus, po-stata istumia i pastatymo siautuli,kuris iÉkreipia kiekvienE fuilgsni i iËslaptinimo vyks-mq, ir todél suhelia didZiulç gresmç åmogaus santykiuisu tiesos esme.

Kita vertus, po-stata vyksta realizuojanðiame pra-de, kuris ämogui - iki Éiol nepatyrusiam¿ bet galbútigysianöiam patirti ateityje - IeidZia dalyvauti tiesosesmés puoseléjime. Taip pasireiÉkia atsirandantis gelbs-tintis pradas.

Pastatymo nesaikingumas ir gelbstinðio prado saikasprasilenkia, kaip ávaigådynq judejime prasiienkiadviejq åvaigådZiq keliai. Taöiau toks jq prasilenkimasyra jU artumos paslaPtis,

Zvetgdami i dviprasmiËkq technikos esmç, mes ið-

vystame Ëiq konsteliacijq, Ëi paslapties ävaig2dynq I,Technikos klausimas yra konsteliacijos, kurioje

ivyksta iÉslaptinimas ir islaptinimas, kurioje skleidäiasitiesos esmé, klausimas.

Taðiau kuo mums pagetbès Zvitgsnis i tiesos kons-teliacijq? Mes isiàiürime i pavojq ir iÉvystame gelbs-tinðiojo prado augimq.

Tai músq dar neiËgelbsti. Bet vis tiek mes pa5auktisavo vilti nukreipti i stiprèjanðiq gelbstinðiojo pradoÉvíesq. Kaip tai gali atsitikti? Tai gali atsitikti öia irdabar, ir maZuose dalykuose, ir atsitikti taip, kad mespuoselétume gelbstÍnðiojo prado augimq. Tai kartu reiÉ-kia, kad mes nè akimirkq neiéleistume iS akiq didZiau-sio pavojaus.

Technikos esmé kelia grêsmç iðslaptinimui, jojegludi grèsminga galimybè, kad bet koks ÍöslaptÍnimasiÉtirps pastatyme ir viskas pradés atsiverti tik ðia-stovèsenos nepasleptyje, Zmogaus veikla negali tie-siogiai susidurti su ðiuo pavojumi. Taðiau åmogus galiapmqstyti, kad bet koks gelbstintis pradas privalo tu-rèti auk5tesng prigimti negu tai, kam gresia pavojus,bet kartu büti jam giminiËkas.

Gatbüt tada jis taps pajégus realizuoti pirmapradió-kesni iðslaptinimq ir gelbstinðiajam pradui duoti gali-mybç évytèti pavojaus stichijoje, kuri techninéje epo-choje veikiau slepiasi negu pasirodo?

Kadaise ne tik technika buvo vadinama fecl¿në. Ka-daise fecftnè- vadinosi ir toks iËslaptinimas, kuris tiesqiÉkelia i Svytinðiojo esinio Ëvytejimq,

Kadaise technë reiËké ir tÍesos iËkèlimq i groäi.Technê reiÉkè ir dailiqjq menq poiesis.

Vakarg likimo prad2ioje, Graikijoje, menai pakiloi aukÉëiausiq jq teikiamo iÉslaptinimo aukÉtumq. JieatneÉé dievq artumq, jie davé galimybç atsiverti po-kalbiui tarp Dievo ir åmogaus likimq. Ir menas vadi-nosi tik techne. Tai buvo vienintelis, daugiakraÉtis iË-slaptinimas. Jis buvo nuolankus, promost t. y, palenk-tas tiesos vyksmui ir puoseléjimui.

Menai atsirado ne iÉ artÍstizmo. Meno kùriniais ne-buvo mégaujamasi estetiåkai. 241

16. M, Hetdegeris

Kas buvo menas? Kas jis buvo nors trump4, taðiaudiding_q lgtEa Kodêl- jis iurèjo puprãrtq pavadinimq:leehnë? Kadangi jis buvo pa-keliantis iËstãptinimas iïtodêl priklausê poiã-sr's .sriöiai. Sis pavadininas gatqgale iËIaiké toki iËstaptinimq kaip tìtrin¡ vardq, äpi-manti visus dailiuosius .menus,- poezija, poetiËkumãs.

Tas pats poetas, kurio åodZius: ,,8èt Èur pavojus,ten atsiranda ir tai, kas gelbsti,l, mes jau"gfdejome;mums sako: ,,. . .poetiÉkai gyvena Èmogus 5io¡å Ze-mêje",

Poezija iðkelia tiesq i Ërrytejimq to, kq platonasu,Fedre" vadina to ekphanestston, gryniausiai spindin-ðiuoju. Poezija kiekvienq menq, kiekvienq esinio iË_slaptinimq iËkelia i groäi,

Ar dailieji menai vél turi büti paËaukti poetiniamiËslaptinimui? Ar iËslaptinimas turi juos uåãngaåuotipirmapradiËkiau, kad jie Ëitaip autentiËkiau puóselêtqgelbstinöiojo prado augimq, kad iË naujo paåadintqZvilgsni i realizuojanti pradq ir sustiprintr¡ pasitikeji_mq Ëiuo pradu?

Ar menas iËlaiké Ëiq savo aukððiausiq esmingqjqgalimybq didZiausio pavojaus stichijoje, niekas åinotinegali. Bet mes'galime nustebti. Dêl ko? Dél kitos ga-limybès: dél to, kad visur isitvirtina technikos siautu-lys, kol pagaiiau vienq graåiE dienq visiems techniõ-kiems esiniams vieËpataujanti technikos esmé isivieÈ-pataus tiesos vyksme.

Kadangi technikos esmè néra techniné, esmingastechnikos apmqstymas ir lemtingos grumtynès su jaturi ivykti tokioje srityje, kuri, viena vertus, yra gi-miniöka technikos esmei, bet, kita vertus, esmingainuo jos skiriasi.

Tokja sritis yra mehas. Zinoma, tik tada, kai meninisapmqstymas savo ruoåtu nelieka aklas ,tiesos konstelia-cijai, kuriq mes ir pakldusidme.

Taip keldami klausimq, mes paliudijame padêtiessunkumE, kai grynosios tech¡ikos akivaizdoje mes ne-bepatiriame technikos esmès, kai grynosios estetikosakivaizdoje mes nebesaugome meno esmés. Bet juo

problemiÉkiau mes. apmEstome technikos esmç, juopaslaptingesné tampa meno esmé.

Juo labiau mes priartêjame prie pavojaus, juo la-biau pradeda ðvytêti keliai i gelbstinti pradq, juo prob-lemiðkesni tampame mes patys.

Nes tik klausimas yra mqstymo pamalduuro åenklas.

s'!lf