the maze runner.pdf

8/10/2019 the maze runner.pdf

http://slidepdf.com/reader/full/the-maze-runnerpdf 1/444





R o m a n a s

Iš anglų kalbos vertė

RASA TA PINIE NĖ

I iO B U O L Y S



UD K 821.111 (73)-93 Da361

Versta iš: James Dashner Torment

Delacorte Press, 2009

Šis romanas yra fikcija. Vardai, veikėjai, vietos ir jvykiai yra autoriaus vaizduotės vaisius. Bet koks sutapimais

su tikrais asmenimis, gyvais ar mirusiais, faktais ir

vietomis yra visiškas atsitiktinumas.

ISBN 978-609-403-512-8

Copyright © 2009 by James Dashner © Vertimas j lietuvių kalbą, Rasa Tapinienė, 2013 © Viršelio adaptacija, Andrius Morkeliūnas, 2013 © UAB MEDIA INC OG NITO, 2013



Linetei. Ši knyga buvo trejų metų kelionė, irtu niekada nesuabejojai.





1 SKYRIUS

Jis pradėjo naują gyvenimą atsistodamas, supamas šaltos tamsos ir pridvisusio, dulkėto oro. Metalas džeržgė j metalą; siū

buojantis trūkčiojimas drebino grindis po kojomis. Nuo stai

gaus krestelėjimo jis parkrito ir keturpėsčias nurėpliojo atbu

las; nors tvilkė šaltis, kaktą nusagstė prakaito lašeliai. Nugara

atsitrenkė j atšiaurią metalinę sieną; slinko palei ją, kol pasiekėpatalpos kampą. Susmuko ant žemės ir stipriai prisitraukė ko

jas prie kūno, tikėdamasis, kad akys netrukus apsipras su tam

sa. Dar vienas krestelėjimas, ir patalpa trūktelėjo į viršų kaip

senas liftas kasyklos šachtoje.

Šaižus grandinių ir skriemulių bildesys it senoje plieno gamykloje skardėjo patalpoje, atšokdamas nuo sienų dusliai, plo

nai unkšdamas. Besvoris liftas kildamas siūbavo, pykindamas

berniuką; nuo kvapo, primenančio sudegusį aliejų, pasidarė

dar blogiau. Jis norėjo verkti, tačiau ašaros nepasirodė; teliko

sėdėti čia vienam ir laukti



James Dashner

Mano vardas yra Tomas, - pagalvojo.

Tai... tai buvo vienintelis dalykas, kurj prisiminė iš savo gy

venimo.Nesuprato, kaip tai įmanoma. Jo protas veikė be trikdžių,

mėgindamas numatyti aplinką ir padėties keblumą. Smegenis

užtvindė žinojimas, faktai ir vaizdiniai, prisiminimai bei deta

lės, koks yra pasaulis ir kaip jis veikia. Jis įsivaizdavo sniegą ant

medžių; save bėgantį lapais nubarstytu taku, valgantį mėsainį;

regėjo blyškų mėnulio švytėjimą ant vešlios pievos, pasiplau

kiojimą ežere, judrią miesto aikštę, kurioje knibždėjo šimtai

savo reikalais skubančių žmonių.

Ir vis dėlto jis nenumanė, iš kur ir kaip pateko į šį tamsų

liftą, kas buvo jo tėvai. Jis nežinojo net savo pavardės. Galvoje

šmėkščiojo žmonių paveikslai, tačiau jų neatpažino: veidus iš

stūmė ramybės neduodančios spalvotos dėmės. Jis neprisiminė

nė vieno pažįstamo ir nesugebėjo atkurti nė vieno pokalbio.

Patalpa siūbuodama kilo; Tomas tapo atsparus nepaliau jamam į viršų jį traukiančių grandinių žvangėjimui. Praėjo

daug laiko. Minutės ištįso į valandas, nors buvo sunku pasakyti

tiksliai, nes kiekviena sekundė atrodė kaip amžinybė. Ne. Jis

išmintingesnis. Pasitikėdamas savo instinktais, jis žinojo, kad

juda apytikriai pusvalandį.Keistai pajuto, kad baimė dingsta kaip spiečius uodų, pa

gautas vėjo, o ją pakeičia stiprus smalsumas. Jis norėjo žinoti,

kur yra ir kas vyksta.

Girgžtelėjusi ir dunkstelėjusi kylanti patalpa sustojo; ūmus

pokytis krestelėjo susirietusį Tomą ir tėškė ant kietų grindų



BĖGANTIS LABIRINTU

Stodamas pajuto, kad kambarys siūbuoja vis lėčiau ir lėčiau,

kol pagaliau sustojo. Įsivyravo tyla.

Praslinko minutė. Dvi. Apsidairė j visas puses, tačiau tematė tamsą; vėl pagrabinėjo sienas, ieškodamas išėjimo. Nie

ko neaptiko, išskyrus šaltą metalą. Iš nevilties sudejavo; aidas

sustiprėjo erdvėje lyg persekiojanti mirties aimana. Ji išdilo ir

grįžo tyla. Jis rėkė, šaukėsi pagalbos, kumščiais daužė sienas.

Nieko.Tomas vėl įsispraudė į kampą, susidėjo rankas ir suvirpėjo;

grjžo baimė. Krūtinėje pajuto nerimastingą drebulį, lyg širdis

norėtų ištrūkti, palikti kūną.

- Kas nors... padėkite... man! - sušuko jis; kiekvienas žodis

draskė gerklę.

Viršuje garsiai sužvangėjo; išsigandęs jis sulaikė kvapą ir pa

žvelgė aukštyn. Patalpos lubose ištįso šviesos linija, ir Tomas

stebėjo, kaip ji plečiasi. Sunkus čerškėjimas išdavė, kad atidaro

mos dvigubos stumdomosios durys. Šitiek laiko išbuvus tamsoje, šviesa gėlė akis; jis nusisuko, abiem rankomis užsidengda

mas veidą.

Viršuje išgirdo garsą - balsus - ir krūtinę sukaustė baimė.

- Tik paveizėk į šitą džiūsną.

- Kiek jam metų?- Atrodo kaip gaišena su marškinėliais.

- Pats tu gaišena, maišytgalvi.

- Bice, ten dvokia prasmirdusios kojos!

- Tikiuosi, tau patiko kelionė į vieną pusę, žaliapūgi. Bilie

tėlio atgal nėra brolyti



James Dashnec

Tomui smogė sumaišties banga, persmelkta panikos. Balsai

buvo neįprasti, aidintys; kai kurie žodžiai atrodė visiškai sve

timi, kiti - pažįstami. Jis pamažu pratino akis, šnairuodamas įšviesą ir kalbančiuosius. Iš pradžių tematė besimainančius še

šėlius, tačiau netrukus jie įgavo pavidalą - žmonių, palinkusių

virš skylės lubose, žvelgiančių į jį, badančių pirštais. O tada, lyg

kameros lęšis būtų susifokusavęs, išryškėjo veidai. Visi berniu

kai: kai kurie jauni, kiti vyresni. Tomas nežinojo, ko tikėjosi,tačiau išvydęs tuos veidus sumišo. Jie tebuvo paaugliai. Vaikai.

Dalis baimės ištirpo, tačiau nepakankama, kad nuramintų jo

plazdančią širdį. Kažkas iš viršaus nuleido virvę, gale susuktą

į didelę kilpą. Tomas padvejojo, tada įžengė į ją dešine koja ir

suspaudė virvę, kai jį kėlė į dangų. Nusileido rankos, daug rankų, čiupo jį už drabužių, traukė aukštyn. Atrodė, kad pasaulis

sukasi: veidų, spalvų ir šviesos verpetas. Vidurius suspaudu

si emocijų audra suko ir plėšė; norėjosi šaukti, verkti, vemti.

Balsų choras nutilo, tačiau jį traukiant per aštrų tamsios dėžės

kraštą, kažkas prakalbo. Ir Tomas žinojo, kad tų žodžių jis niekuomet nepamirš.

- Smagu tave matyt, kaušyla, - tarė berniukas. - Sveikas

atvykęs į Traką.





James Dashne/

sios vešliomis gebenėmis. Sienos turėjo būti kelių šimtų pėdų

aukščio ir aplink juos sudarė tobulą kvadratą, kiekviena kraš

tinė tiksliai viduryje perkirsta angos, tokios pat didelės, kaipir pati siena; jos, kiek Tomas sugebėjo įžiūrėti, vedė į už sienų

besidriekiančius išėjimus ir ilgus koridorius.

- Pažiūrėkit į žaliapūgj, - drėbė šiurkštus balsas; Tomas ne

matė, iš kur jis sklido. - Susilaužys savo suknistą kaklą, tikrin

damas naujus plotus.

Keli berniukai nusijuokė.

- Užčiaupk savo srėbtuvę, Geili, - atsiliepė žemas balsas.

Tomas sutelkė dėmesį į dešimtis nepažįstamųjų aplink save.

Žinojo, kad turėtų atrodyti nekaip - jautėsi, it būtų prifarši

ruotas narkotikų. Aukštas vaikis šviesiais plaukais ir kvadrati

niu žandikauliu šnarpštelėjo be jokios išraiškos veide. Žemas,

putlus berniukas nenustygo vietoje, įsispitrijęs į Tomą plačio

mis akimis. Storas, raumeningas azijietis susidėjo rankas, tyri

nėdamas Tomą; ankštos marškinių rankovės, susuktos į viršų,atidengė treniruotus raumenis. Tamsiaodis berniukas piktai

gręžė akimis - tas pats, kuris jį pasveikino. Nesuskaičiuojama

galybė kitų tiesiog vėpsojo.

- Kur aš ? - paklausė Tomas ir nustebo pirmą kartą, kiek

siekia trapi atmintis, išgirdęs savo balsą. Jis neskambėjo visiškaiteisingai - buvo aukštesnis, nei būtų įsivaizdavęs.

- Ne ten, kur būtų gerai, - atsklido tamsiaodžio berniuko

balsas. - Suimk save į nagą.

- Pas kurį Tvarkdarį jis pateks ? - šūktelėjo kažkas iš minios

galo



BĖGANTIS LABIRINTU

- Sakiau tau, maišytgalvi, - atšovė spigus balsas. - Jis yra

gaišena, todėl bus paplavinis - net neabejoju. - Vaikis krizeno,

lyg būtų pasakęs linksmiausią juoką istorijoje.Tomas vėl pajuto spaudžiantį painiavos skausmą: girdėjo

tiek daug nesuprantamų žodžių ir frazių. Kaušyla. Maišytgal-

vis. Tvarkdarys. Paplavinis. Berniukai bėrė juos taip natūraliai,

kad atrodė keista, jog įis nesupranta. Regėjosi, it dingusi at

mintis būtų pavogusi gabalą jo kalbos, - tai glumino.

Skirtingos emocijos grūmėsi galvoje ir širdyje, kuri paims

viršų. Painiava. Smalsumas. Panika. Baimė. Tačiau jas visas

vėrė tamsus absoliutaus beviltiškumo jausmas, lyg pasaulis jam

būtų pasibaigęs, ištrintas iš atminties ir pakeistas kažkuo siau

bingu. Jis norėjo bėgti ir pasislėpti nuo tų žmonių.

Kalbėjo šiurkščiabalsis berniukas.

- ...net tiek daro, lažinuosi iš savo kepenų.

Tomas vis dar nematė jo veido.

- Liepiau užčiaupti srėbtuves! - užbaubė tamsiaodis. - Darpaviauksėkit, ir kita pertrauka bus perpus trumpesnė!

Tai veikiausiai jų lyderis, suvokė Tomas. Nekęsdamas, kaip

visi j jj vėpso, sutelkė dėmesį į vietą, kurią berniukas pavadino

Traku.

Kiemas atrodė grįstas milžiniškais akmeniniais luitais,dauguma jų suskilinėję, apaugę žolėmis ir piktžolėmis. Keis

tas, apgriuvęs medinis statinys netoli vieno iš kvadrato kampų

kontrastavo su pilku akmeniu. Jį supo keletas medžių, šakni

mis lyg gumbuotomis rankomis rausiančių maistą uolėtose

grindyse Kitame aptvertos teritorijos kampe buvo sodai iš



James Dashner

čia, kur stovėjo, Tomas atpažino kukurūzus, pomidorus, vais

medžius. Kitoje kiemo pusėje prieš juos, prie medinių kuolų

buvo pririštos avys, kiaulės ir karvės. Didžiulė giraitė užpildėpaskutinį kampą; arčiausiai esantys medžiai atrodė suluošinti

ir arti mirties. Dangus virš galvos tyvuliavo giedras ir mėlynas,

tačiau nors diena buvo ryški, saulės Tomas nematė nė ženklo.

Sienomis sėlinantys šešėliai neišdavė nei laiko, nei krypties -

galėjo būti ir ankstyvas rytas, ir vėlyva popietė. Giliai įkvėpus,

mėginant nuraminti nervus, į nosį tvokstelėjo kvapų mišinys.

Šviežiai sukastų žemių, mėšlo, pušų, kažko papuvusio ir kažko

saldaus. Iš kažkur žinojo, kad tai ūkio kvapai.

Tomas vėl pažvelgė į savo pagrobėjus, jausdamasis kebliai,

tačiau beviltiškai norėdamas paklausti. Pagrobėjai, pagalvo

jo. Tada: „Kodėl šis žodis toptelėjo man į galvą?" Jis atidžiai

įsižiūrėjo į jų veidus, įsimindamas kiekvieną išraišką, vertin

damas juos. Vieno berniuko akys, liepsnojančios neapykanta,

sustingdė. Jis atrodė toks piktas, kad Tomas nebūtų nustebęs, jei tas vaikis būtų puolęs jį peiliu. Jis turėjo tamsius plaukus, o

jų akims susidūrus, berniukas papurtė galvą, nusisuko ir nugū-

rino link glitaus geležinio stulpo su greta pūpsančiu mediniu

suoliuku. Stulpo viršuje karojo daugiaspalvė vėliava; nebuvo

vėjo, kuris išskleistų jos raštą.Sukrėstas Tomas spoksojo berniukui pavymui, kol šis nusi

suko ir atsisėdo. Tomas mikliai nugręžė akis.

Ūmai grupės lyderis - veikiausiai jam buvo septyniolika -

žengė žingsnį pirmyn. Jis vilkėjo normalius drabužius: juodus

marškinėlius džinsus avėjo teniso batelius ir segėjo skaitmeni



BĖGANTIS LABIRINTU

nį laikrodį. Kažkodėl čionykštė apranga Tomą nustebino; at

rodė, kad visi turėtų vilkėti kažką grėsmingesnio, pavyzdžiui,

kalėjimo uniformą. Tamsiaodis berniukas buvo trumpai kirptais plaukais, švariai nusiskutęs. Išskyrus nekintančią rūsčią iš

vaizdą, visiškai neatrodė bauginantis.

- Ilga istorija, kaušyla, - tarė berniukas. - Po truputį suži

nosi, rytoj nusivesiu tave į ekskursiją. Iki to... tiesiog nieko ne

sulaužyk. - Jis ištiesė ranką. - Aš Albis. - Jis lukterėjo, aiškiai

norėdamas paspausti ranką.

Tomas neištiesė savosios. Kažkokie instinktai paėmė viršų,

tad jis be žodžių nusisuko nuo Albio ir nuėjęs prie artimiausio

medžio klestelėjo ant žemės ir nugara atsirėmė į grubų kamie

ną.

Širdyje vėl sustiprėjusi panika tapo veik nepakeliama. Ta

čiau jis giliai įkvėpė ir prisivertė susitaikyti su situacija. Tiesiog

plauk pasroviui, pagalvojo. Nieko neišsiaiškinsi pasidavęs bai

mei.- Tai papasakok man, - šūktelėjo Tomas, stengdamasis iš

laikyti ramų balsą. - Papasakok man ilgą istoriją.

Albis žvilgterėjo į arčiausiai stovinčius draugus, pavartė

akis, o Tomas vėl įsižiūrėjo į minią. Jo pirminis spėjimas buvo

beveik tikslus - jų buvo nuo penkiasdešimt iki šešiasdešimt,nuo paauglių iki jaunuolių, tokių kaip Albis, kuris atrodė vie

nas vyriausių. Tą akimirką Tomas pasibjaurėjęs suvokė, kad ne

turi nė menkiausio supratimo, kiek jam metų. Nuo šios minties

širdis nusirito į kulnus - jis buvo toks pasimetęs, kad nežinojo

net savo amžiaus



James Dashnet.

- Rimtai, - ištarė jis, nebevaidindamas drąsuolio. - Kur

as?

Albis priėjo arčiau ir klestelėjo greta sukryžiavęs kojas; berniukų minia atsekė įkandin ir susispietė už jo. Šen bei ten kyš

čiojo galvos, vaikai lankstėsi įvairiomis kryptimis, norėdami

geriau įsižiūrėti.

- Jei nebijai, - pareiškė Albis, - nesi žmogus. Jei elgsiesi

kitaip, numesiu tave nuo Skardžio, nes tai reikš, jog esi psichopatas.

- Skardžio? - paklausė Tomas, kraujas dingo jam iš veido.

- Atstok, - burbtelėjo Albis, trindamasis akis. - Nepradė

sim šitų pokalbių, įsikirtai? Mes čia nežudome tokių kaušylų

kaip tu, pažadu. Tiesiog pasistenk, kad tavęs nenudėtų, tiksliau, bandyk išgyventi.

Jis nutilo ir Tomas suvokė, kad jo veidas tikriausiai dar la

biau pabalo, išgirdus paskutinę dalį.

- Žmogau, - tarė Albis, rankomis perbraukdamas trumpus

plaukus ir giliai atsidusdamas, - nemoku to daryti - esi pirmasis žaliapūgis nuo tada, kai žuvo Nikas.

Tomo akys išsiplėtė; į priekį žengė vienas berniukas ir žais

mingai paplekšnojo Albiui per galvą.

- Palauk suknistos ekskursijos, Albi, - pertarė jis keisto ak

cento persmelktu balsu. - Vaikį ištiks prakeiktas širdies smūgisnieko nesužinojus. - Jis pasilenkė ir ištiesė ranką Tomui. - Aš

Niutas, žaliapūgi, ir mes visi džiaugsimės, jei adeisi mūsų višta-

galviui naujajam lyderiui.

Tomas paspaudė berniuko ranką; jis atrodė kur kas jautres

nis nei Albis Niutas buvo užjį aukštesnis tačiau atrodė metais



BĖGANTIS LABIRINTU

ar dvejais jaunesnis. Jo šviesūs, ilgi plaukai krito ant marškinė

lių. Raumeningose rankose matėsi iššokusios gyslos.

- Pagiedok, maišytgalvi, - suniurnėjo Albis, traukdamasNiutą prisėsti greta. - Jis bent jau supranta pusę mano žo

džių. - Pasigirdo padrikas juokas ir visi dar glaudžiau susispie

tė už Albio ir Niuto, laukdami, ką šie pasakys.

Albis ištiesė rankas delnais j viršų.

- Si vieta vadinama Traku, aišku? Čia mes gyvename, čiames valgome ir miegame - vadiname save trakiečiais. Tai vis

kas, ką...

- Kas mane čia atsiuntė? - pareikalavo paaiškinti Tomas;

baimė galiausiai užleido vietą pykčiui. - Kaip...

Tačiau Albio ranka šovė j priekį, jam nespėjus pabaigti, čiupo Tomą už marškinėlių, šiam palinkus į priekį ant kelių.

- Stokis, kaušyla, stokis!

Albis atsistojo, tempdamas Tomą paskui save.

Tomas galiausiai atsistojo, vėl išsigandęs. Jis atsirėmė į medį,

traukdamasis nuo Albio, stovinčio tiesiai priešais jį.- Jokių pertraukimų, berniuk! - sušuko Albis. - Priekvai

ši, jei papasakotume viską, mirtum vietoje, iš karto po to, kai

privarytum kelnytes. Nioginiai išvilktų tave, o mums nebūtų

jokios naudos, ar ne ?

- Aš net nesuprantu, apie ką jūs kalbat, - lėtai vapėjo Tomas, apstulbęs, kaip ramiai skamba jo balsas.

Niutas sugriebė Albį už pečių.

- Albi, nuleisk garą. Skaudini labiau, nei padedi, aišku?

Albis paleido Tomo marškinėlius ir atsitraukė; krūtinė kil

nojosi nuo kvėpavimo



James Dashner.

- Neturiu laiko būti malonus, žaliapūgi. Senasis gyvenimas

baigėsi, prasidėjo naujas. Greitai išmok taisykles, klausyk, ne

prasižiok. Supratai?Tomas pažvelgė į Niutą, tikėdamasis pagalbos. Skausmas

suko vidurius, nepasirodžiusios ašaros degino akis.

Niutas linktelėjo.

- Žaliapūgi, aišku, ar ne? - Jis vėl linktelėjo.

Tomas niršo ir troško kam nors smogti. Tačiau paprasčiau

siai vaptelėjo:

- Taip.

- Tada gerai, - tarė Albis. - Pirmoji diena. Štai ką tau reiš

kia šiandiena, kaušyla. Ateina naktis, netrukus grjš bėgikai.

Dėžė šiandien pakilo vėlai, nėra laiko ekskursijai. Rytoj ryte,

iš karto pabudus. - Jis pasisuko j Niutą. - Parūpink jam lovą,

lai išsimiega.

- Gera mintis, - atitarė Niutas.

Albio akys sugrįžo prie Tomo, prisimerkė.- Kelios savaitės, ir būsi laimingas, kaušyla. Būsi laimingas

ir naudingas. Nė vienas iš mūsų nieko nežinojome Pirmąją die

ną, ir tu nežinosi. Gyvenimas prasideda rytoj.

Albis nusisuko ir prasiskynė kelią pro minią, tada pasuko

link apgriuvusio medinio pastato kampe. Dauguma vaikinųišsiskirstė, kiekvienas praeidamas patyrinėjo žvilgsniu Tomą.

Tomas susidėjo rankas, užmerkė akis ir giliai įkvėpė. Ėdė

tuštuma, sparčiai virtusi širdį geliančiu liūdesiu. Visko per

daug. Kur jis? Kokia čia vieta? Ar tai koks nors kalėjimas? Jei

taip kodėl jis čia atsiųstas ir kuriam laikui ? Kalba buvo keista



BĖGANTIS LABIRINTU

atrodo, nė vienam berniukui nerūpėjo, gyvens jis ar mirs. Aša

ros ir vėl grasino užtvindyti akis, tačiau jas užgniaužė.

- Ką aš padariau? - sukuždėjo jis, neturėdamas tikslo, kad jįkas išgirstų. - Ką aš padariau? Kodėl jie mane čia atsiuntė ?

Niutas paplekšnojo jam per petį.

- Zaliapūgi, tai, ką jauti, mes irgi išgyvenome. Pirmąją die

ną, kai išlipome iš tos tamsios dėžės. Reikalai prasti ir greitai

tik pablogės, tai tiesa. Tačiau laikui bėgant kovosi nuoširdžiaiir patikimai. Matau, kad nesi prakeiktas lepūnas.

- Ar tai kalėjimas? - paklausė Tomas; jis kapstėsi po min

čių tamsumas, mėgindamas prisikasti iki praeities.

- Jau uždavei keturis klausimus, ar ne? - atsakė Niutas. -

Neturiu tau tinkamų atsakymų, dar ne. Dabar geriau patylėk,susitaikyk su pokyčiais. Rytas išauš rytoj.

Tomas nieko neatsakė; nusvarino galvą, akimis įsistebeilijo į

suskilinėjusį, uolėtą grindinį. Smulkialapių piktžolių linija tįso

palei vieną iš akmeninių luitų kraštų, mažyčiai geltoni žiedai

stiebėsi lyg ieškodami saulės, seniai pranykusios už milžiniškųTrako sienų.

- Cakas tau kuo puikiausiai tiks į kompaniją, - tarė Niu

tas. - Nedidelis storas kaušyla, bet šaunus mulkis, kai viskas

pasakyta ir padaryta. Lik čia, aš grįšiu.

Niutas vos spėjo užbaigti sakinį, kai orą ūmai perskrodėveriantis cypimas. Aukštas ir spiegiantis, veik nežmogiškas

klyksmas nuaidėjo per akmeninį kiemą; visi vaikiai atsisuko į

šaltinį. Tomas pajuto, kaip kraujas sustingsta į ledą, kai suvokė,

kad siaubingas garsas sklinda iš medinio pastato. Net Niutas

pašoko lyg išgąsdintas susirūpinęs suraukė kaktą





3 SKYRIUS

Tomas sėdėjo keletą minučių pernelyg įsiaudrinęs pajudėti.Galiausiai prisivertė pasižiūrėti į nutriušusį pastatą. Grupelė

berniukų malėsi aplinkui, nerimastingai žvilgčiodami į viršu

tinius langus, lyg tikėdamiesi, kad sprogus stiklui ir medžiui iš

ten iššoks klastingas žvėris.

Dėmesį atitraukė viršutinėse šakose žvangantis metalas irpaskatino pakelti akis; sidabro ir raudonos spalvos blyksnis

kliudė akis, prieš pranykdamas kitoje pusėje už kamieno. Jis

atsistojo ir apėjo aplink medį, sukiodamas kaklą ir ieškodamas

garso šaltinio, tačiau regėjo tik plikas šakas, pilkas ir rudas, iš-

siskėtojusias tarsi skeleto pirštai ir tokias pat gyvas.- Tai buvo vienas iš pjovėjų, - kažkas ištarė.

Tomas pasisuko į dešinę ir išvydo greta stovintį vaikį, žemą

ir putnų, spoksantį į jį. Jis buvo jaunas - tikriausiai jauniau

sias visoje matytoje grupėje, galbūt dvylikos ar trylikos. Jo rudi

plaukai dengė ausis ir kaklą liesdami pečius Mėlynos akys



James Dashner.

švietė šiaip jau pasigailėjimą keliančiame veide, gležname ir iš-

raudusiame.

Tomas jam linktelėjo.- Kas toks?

- Pjovėjas, - pakartojo berniukas, rodydamas j medžio

viršūnę. - Neskriaus tavęs, jei nebūsi kvailas ir jų neliesi. - Jis

nutilo. - Kaušyla. - Paskutinį žodį ištarė nelabai rišliai, lyg ne

būtų iki galo perpratęs Trako žargono.Dar vienas riksmas - pratisas ir dirginantis nervus - per

skrodė orą, ir Tomo širdis suplazdėjo. Baimė it ledinė rasa tvil

kė odą.

- Kas ten vyksta? - paklausė, rodydamas į pastatą.

- Nežinau, - prisipažino apskritaveidis berniukas; jo balse

vis dar buvo girdėti aukštos vaikiškos natos. - Ten Benas, pa

liegęs labiau nei šuo. Jie sučiupo jį.

- Jie ? - Tomui nepatiko piktaširdiškas tonas, kuriuo ber

niukas išspjovė tą žodį.- Aha.

- Kas tie „jie“?

- Verčiau niekada nesužinotum, - atsakė vaikis, atrodyda

mas pernelyg ramus šioje situacijoje. Jis ištiesė ranką. —Mano

vardas Cakas. Aš buvau žaliapūgis, kol tu pasirodei.Tai mano šios nakties gidas, pagalvojo Tomas. Jis negalėjo

atsikratyti didžiulio nerimo, o dabar dar atsliūkino susierzini

mas. Sunku buvo susivokti; įsiskaudėjo galvą.

- Kodėl visi mane vadina žaliapūgiu? - paklausė spustelė

damas Cako ranką ir ją paleisdamas



BĖGANTIS LABIRINTU

- Nes esi naujausias naujokas, - Čakas bakstelėjo j Tomą ir

nusijuokė. Iš namo pasigirdo dar vienas riksmas, lyg būtų kan

kinamas badaujantis gyvūnas.- Kaip tu gali juoktis ? - nusistebėjo Tomas, šiurpinamas

garso. - Atrodo, lyg kažkas ten mirtų.

- Jam viskas bus gerai. Niekas nemiršta, jei jie grįžta laiku

išgerti serumo. Viskas arba nieko. Miręs arba nemiręs. Tik

siaubingai skauda.Tomas susimąstė.

- Ką siaubingai skauda?

Čako akys klaidžiojo, lyg jis nebūtų tikras, kaip atsakyti.

- Na, kai įgelia grizai.

- Grizai? - Tomas vis labiau ir labiau painiojosi. Įgelia. Grizai. Žodžiai buvo persmelkti baimės ir jis staiga nebebuvo

tikras, kad nori žinoti, apie ką Cakas kalba.

Cakas gūžtelėjo pečiais ir nusisuko, vartydamas akis.

Tomas atsiduso iš nevilties ir atsilošė į medį.

- Regis, numanai ne ką daugiau nei aš, - nutarė jis, norsžinojo, kad tai netiesa. Jo atminties praradimas buvo keistas.

Daugiausiai prisiminė, kaip pasaulis veikia, tačiau stigo deta

lių, veidų, vardų. Lyg visiškai nauja knyga, kurioje trūksta kas

dešimto žodžio, todėl skaityti nepakenčiama ir painu. Jis net

nežinojo savo amžiaus.- Cakai, kaip manai... kiek man metų?

Berniukas nužiūrėjo jį nuo galvos iki kojų.

- Sakyčiau, tau šešiolika. Ir jei įdomu, esi penkių pėdų ir de

vynių colių... rudais plaukais. O, ir bjaurus kaip ant pagaliuko

paspirgintos kepenys Jis prunkštelėjo



James Dashner...

Tomas taip apstulbo, kad sakinio pabaigos beveik neišgir

do. Šešiolikos ? Jam šešiolika? Jautėsi kur kas vyresnis.

- Tu rimtai ? - Jis nutilo, ieškodamas žodžių. - Kaip... - Jisnet nežinojo, ko paklausti.

- Nesijaudink. Kelias dienas jausiesi idiotu, tačiau netrukus

priprasi prie šios vietos. Aš pripratau. Mes čia gyvename, tokia

yra tikrovė. Kur kas geriau, nei gyventi kokių krūvoje. - Jis pa

simuistė, galbūt laukdamas Tomo klausimo. - Kokiai yra šūdosinonimas.

Tomas pažvelgė į Caką, netikėdamas, kad dalyvauja tokia

me pokalbyje.

- Nuostabu, - tepajėgė išstenėti. Jis atsistojo ir nuėjo pro

Caką link senojo pastato; „lūšna" buvo tinkamesnis žodis šiaivietai apibūdinti. Atrodė trijų ar keturių aukštų ir bet kurią mi

nutę galintis sugriūti - beprotiškas malkų, lentų ir storų virvių

bei langų kratinys, regis, bet kaip suręstas; už jo kilo milžiniš

kos, gebenėmis apraizgytos sienos. Einant per kiemą, iš tolu

mos atsklidęs laužo ir kažkokios kepamos mėsos kvapas privertė urgzti skrandį. Žinojimas, kad rėkia tik ligotas berniukas,

leido Tomui pasijusti lengviau. Kol pradėjo galvoti, kas sukėlė

riksmą...

- Kuo tu vardu? - bėgdamas paskui ir mėgindamas prisivy

ti paklausė Cakas.-Ką?

- Tavo vardas? Tu mums dar jo nepasakei, o aš žinau, kad

tiek prisimeni.

- Tomas. - Jis beveik negirdėjo, kaip ištarė - mintys sukosi

jau kita kryptimi Jei Čakas teisus jis ką tik rado sąsają su ki



BĖGANTIS LABIRINTU

tais berniukais. Visiems būdingas atminties praradimas. Jie visi

prisiminė savo vardus. Kodėl ne tėvų vardus ? Kodėl ne draugo

vardą? Kodėl ne pavardes?- Malonu susipažinti, Tomai, - tarė Cakas. - Nesijaudink,

aš tavimi pasirūpinsiu. Aš čia jau visą mėnesį ir pažįstu šią vietą

iš vidaus ir iš išorės. Caku gali pasikliauti, gerai ?

Tomas jau beveik pasiekė paradines lūšnos duris ir nedidelę

ten besibūriuojančių berniukų grupelę, kai ūmai ir netikėtaismogė pykčio banga. Jis atsigręžė į Caką.

- Tu net nieko negali man pasakyti. Nepavadinčiau to rū

pesčiu. - Jis nusigręžė į duris, ketindamas eiti į vidų ir surasti

atsakymų. Iš kur ta netikėta drąsa ir ryžtas atsirado, jis neįsi

vaizdavo.Cakas gūžtelėjo pečiais.

- Niekas, ką aš pasakysiu, tau nepadės, - tarė jis. - Aš pats

dar naujokas. Tačiau galiu tapti tavo draugu...

- Man nereikia draugų, - nutraukė Tomas.

Jis trūktelėjo duris, bjaurią saulės nudegintą medžio plokštę, ir atidaręs išvydo keletą berniukų stoiškais veidais, susigrū

dusius kreivų laiptų apačioje; pakopos ir turėklai rangėsi į visas

puses. Fojė ir vestibiulio sienas dengė tamsūs tapetai, pusė iš

jų atsilupę. Vienintelės matomos dekoracijos buvo apdulkėjusi

vaza ant trikojo staliuko ir nespalvota senos moters, vilkinčiossenamadiška balta suknele, nuotrauka. Vaizdas Tomui primi

nė namą, kuriame vaidenasi, iš filmo ar kažkur kitur. Grindyse

netgi trūko medinių lentų.

Vieta atsidavė dulkėmis ir pelėsiais - didžiulis kontrastas

maloniems kvapams lauke Nuo lubų tviskėjo žybčiojančios



James Dashner

fluorescencinės šviesos. Jis apie tai nepagalvojo, tačiau turėjo

stebėtis, iš kur tokioje vietoje kaip Trakas yra elektra. Jis smai-

lakiavo į seną moterį paveiksle. Ar ji čia kažkada gyveno? Rūpinosi šiais žmonėmis?

- Ei, žiūrėkite, tai žaliapūgis, - šūktelėjo vienas iš berniu-

kų.

Krūptelėjęs Tomas suvokė, kad tai tas juodaplaukis vaiki

nas, kuris į jį anksčiau žvelgė įniršio kupinomis akimis. Jis atrodė lyg būtų penkiolikos ar panašiai, aukštas ir liesas. Nedidelio

kumščio dydžio jo nosis priminė deformuotą bulvę.

- Šitas gaišena veikiausiai pritriedė į kelnes, išgirdęs senąjį

Benį klykiantį it mergiotė. Reikia naujų sauskelnių, maišytgal-

vi?- Mano vardas Tomas. - Jam reikėjo pasitraukti nuo šito ti

pelio. Netaręs nė žodžio, pasuko link laiptų tik todėl, kad jie

buvo arčiausiai, tik todėl, kad jis neįsivaizdavo, ką daryti ar saky

ti. Tačiau peštukas užkirto jam kelią, sustabdydamas jį ranka.

- Lik čia, žaliapūgi. - Jis mostelėjo nykščiu į viršutinį aukštą: - Naujokams neleidžiama pamatyti tų, kuriuos... paima.

Niutas ir Albis neleistų.

- Ko kimbi ? - paklausė Tomas, mėgindamas iš balso išguiti

baimę, mėgindamas negalvoti, ką vaikis turėjo omeny, sakyda

mas „paimtas". - Aš net nežinau, kur esu. Man tereikia pagalbos.

- Paklausyk manęs, žaliapūgi. - Berniukas susiraukė ir su

kryžiavo rankas. - Mačiau tave anksčiau. Kažkas čia ne taip su

tavo pasirodymu, ir aš išsiaiškinsiu kas.

Karščio banga pulsavo Tomo venomis



BĖGANTIS LABIRINTU

- Aš nesu tavęs matęs gyvenime. Neturiu žalio supratimo,

kas esi, ir man mažiausiai rūpi išsiaiškinti, - drėbė jis. Išties, iš

kur jis galėjo žinoti? Ir kaip tas vaikis galėtų^/ atsiminti?Peštukas prunkštelėjo; juoko pliūpsnis sumišo su skreplėtu

šniokštimu. Tada surimtėjo, suraukė antakius.

- Esu... matęs tave, kaušyla. Ne tiek jau daug šiose vietose

gali pasakyti, kad jiems buvo įgėlę... - Jis mostelėjo j laiptus. -

O aš galiu. Aš žinau, ką senis Benis patiria. Aš ten buvau. Aš

mačiau tave per virsmą. - Jis bedė Tomui pirštu j krūtinę. - Ir

galiu lažintis iš pirmosios porcijos nuo kepsninės, kad Benis

irgi pasakys, jog tave matė.

Tomas nenusuko akių, tačiau nusprendė patylėti. Jį vėl ėdė

panika. Ar reikalai liausis kada ėję blogyn?

- Tu gi apsimyžtum pamatęs grizą, ar ne ? - paniekinamai

tarstelėjo berniukas. - Kinkos dreba? Nenori, kad tau įgeltų?

Ir vėl tas žodis. Įgelti. Tomas mėgino apie jį negalvoti ir pa

rodė į laiptus, nuo kurių sklindančios sergančio vaikio dejonėsaidėjo visame pastate.

-Jei Niutas ten nuėjo, noriu su juo pasikalbėti.

Berniukas nieko neatsakė, tik spoksojo į Tomą kelias sekun

des. Tada papurtė galvą.

- Zinai ką? Esi teisus, Tomuk, neturėčiau elgtis taip šlykščiai su naujokais. Lipk į viršų, ir esu tikras, Albis ir Niutas atsa

kys į visus tavo klausimus. Rimtai, drožk. Atsiprašau.

Jis švelniai paplekšnojo Tomui per petį, tada atsitraukė,

mostelėdamas į laiptus. Tačiau Tomas žinojo, kad vaikis kažką

rezga Dalies atminties praradimas nepaverčia tavęs idiotu



James Dashner

- Koks tavo vardas? - paklausė Tomas, mėgindamas išlošti

laiko, kol apsispręs, ar jam visgi vertėtų lipti j viršų.

- Geilis. Ir nesileisk niekieno kvailinamas. Aš čia esu tikrasislyderis, o ne tie du priekvaišiai tipeliai viršuje. Aš. Gali vadinti

mane kapitonu Geiliu, jei nori. - Jis pirmą kartą nusišiepė; jo

dantys derėjo prie pasibjaurėtinos nosies. Dviejų ar trijų dantų

trūko, ir nė vienas nė iš tolo nepanašėjo į baltą. Vieno kvėpte

lėjimo pakako, kad Tomas užuostų kažką, sukeliantį kažkokius

siaubingus atsiminimus, kurie buvo nepasiekiami. Susuko vi

durius.

- OK, - tarė jis, taip pasibjaurėjęs vaikiu, kad norėjo klykti

ir tvoti jam į veidą. - Tebūnie kapitonas Geilis. - Jis perdėtai

iškilmingai pasveikino, jausdamas adrenalino pliūpsnį, nes ži

nojo, kad peržengė liniją.

Iš minios ištrūko keli prunkštelėjimai ir Geilis apsižvalgė

ryškaus raudonio išmuštu veidu. Jis įsmeigė į Tomą akis, nea

pykantos išvagota kakta ir suraukta pabaisiška nosimi.- Tiesiog drožk į viršų, - paliepė Geilis. - Ir laikykis nuo

manęs atokiau, tu suknistas subingalvi. - Jis vėl parodė į viršų,

neatitraukdamas nuo Tomo akių.

- Puiku. - Tomas dar kartą apsižvalgė, sutrikęs, sumišęs,

piktas. Veide jautė kraujo karštį. Niekas nė nekrustelėjo jo sustabdyti, kad nesielgtų, kaip liepė Geilis, išskyrus Čaką, kuris

stovėjo prie paradinių durų ir purtė galvą.

- Negali, - tarė jaunesnis berniukas. - Tu esi naujokas -

negali ten eiti.

Varyk šaipėsi Geilis Lipk viršun



BĖGANTIS LABIRINTU

Tomas gailėjosi, kad apskritai užėjo j vidų, tačiau norėjo pa

sikalbėti su tuo Niutu.

Jis pradėjo lipti. Kiekviena pakopa dejavo ir girgždėjo nuo jo svorio; būtų sustojęs iš baimės prasmegti kiaurai seną medį,

jei apačioje nebūtų palikęs tokios kebeknės. Kilo aukštyn, rau

kydamasis nuo kiekvieno traškesio. Laiptai baigėsi aikštele,

sukosi į kairę, o tada vedė link turėklų juosiamo vestibiulio,

išsišakojančio į keletą kambarių. Tik pro vienų durų plyšį apa

čioje sklido šviesa.

- Virsmas! - šūktelėjo Geilis iš apačios. - Palauk, kol pa

matysi, maišytgalvi!

Lyg patyčios būtų ūmai suteikę Tomui drąsos, jis žengė prie

apšviestų durų, nepaisydamas girgždančių lentų ir apačioje

skambančio juoko, nepaisydamas niršios atakos nesupranta

mų žodžių, gniauždamas jų žadinamus siaubingus jausmus. Jis

pasuko žalvarinę rankeną ir atidarė duris.

Kambaryje Niutas ir Albis buvo palinkę ties kažkuo, gulinčiu lovoje. Tomas palinko pažiūrėti, dėl ko visas tas sąmyšis, ta

čiau išvydus ligonį, širdis sustingo. Reikėjo nuraminti gerklėje

sukilusią tulžį.

Matė trumpai - vos kelias sekundes, - tačiau to pakako,

kad vaizdas jį persekiotų amžinai. Persikreipusi, išblyškusi figūra raitėsi agonijoje, nuoga ir bjauria krūtine. Tankus liguis

tai žalių venų raizginys margino berniuko kūną ir galūnes it

virvės po oda. Violetiniai nubrozdinimai, raudoni sugėlimai,

kraujuojantys įdrėskimai. Krauju pasruvusios išsprogusios

akys lakstė į šonus Vaizdas įsirėžė Tomui į smegenis Albiui



James Dashne.c

nespėjus pašokti ir užstoti reginį, tačiau aimanos ir klyksmai

lydėjo Tomą, grūdamą pro duris.

- Koks velnias tave čia atnešė, žaliapūgi! - iškošė Albis išpykčio perkreiptomis lūpomis ir liepsnojančiomis akimis.

Tomas pajuto silpnumą.

- Aš... hm... noriu atsakymų, - sumurmėjo jis, tačiau žo

džiai nuskambėjo silpnai - pats jautė, kad pasiduoda. Kas

negerai tam vaikiui ? Tomas suglebo prie vestibiulio turėklų irįsistebeilijo į grindis, nenumanydamas, ką daryti toliau.

- Tučtuojau nešk savo subinę tais laiptais žemyn, - paliepė

Albis. - Cakas tau padės. Jei dar kartą pamatysiu tave anksčiau

nei rytoj ryte, kitos aušros gyvas nesulauksi. Pats tave nudrėb

siu nuo skardžio, aišku?Tomas jautėsi pažemintas ir išsigandęs. Lyg būtų susitrau

kęs iki žiurkės dydžio. Be žodžių prasispraudė pro Albį ir pa

suko link girgždančių laiptų, kulniuodamas taip spėriai, kaip

tik drįso. Nepaisydamas žiopsančių žvilgsnių apačioje - ypač

Geilio - pasuko prie durų, tempdamas Caką už rankos.Tomas nekentė šitų žmonių. Visų jų. Išskyrus Čaką.

- Išvesk mane toliau nuo tų pienburnių, - paprašė To

mas. -Jis suvokė, kad Cakas išties gali tapti vieninteliu draugu

šiame pasaulyje.

- Bus padaryta, - atsiliepė Cakas, jo balsas čirškėjo, lyg iš jaudulio, kad yra reikalingas. - Tačiau pirmiausia turime parū

pinti tau maisto nuo kepsninės.

- Nežinau, ar dar kada pajėgsiu valgyti. - Tik ne po to, ką

išvydau.

Cakas linktelėjo



BĖGANTIS LABIRINTU

- Aha, pajėgsi. Susitiksime prie to medžio, kaip anksčiau.

Po dešimties minučių.

Tomas džiaugėsi, galėdamas ištrūkti iš to namo, ir nužir-gliavo prie medžio. Jis tesužinojo, ką reiškia išlikti čia gyvam,

o jau norėjo, kad viskas liautųsi. Užvis labiausiai troško prisi

minti ką nors iš savo ankstesnio gyvenimo. Bet ką. Mamą, tėtį,

draugą, mokyklą, pomėgį. Mergaitę. Jis keletą kartų stipriai su

mirksėjo, mėgindamas sučiupti vaizdą, kuris ką tik šmėstelėjopakrikusių minčių kertėje.

Virsmas. Geilis tai pavadino virsmu.

Nors šalta nebuvo, Tomas vėl suvirpėjo.



k SKYRIUS

Laukdamas Čako Tomas atsilošė į medį. Nužvelgė Trako kiemą, šią naują košmarišką vietą, kurioje, atrodė, jam lemta gy

venti. Šešėliai nuo sienų akivaizdžiai ištįso ir jau sliūkino per

gebenėmis apraizgytus akmeninius veidus į kitą pusę.

Tai bent jau padėjo Tomui suvokti kryptis - medinis pasta

tas, įspraustas šiaurės vakariniame kampe, dunksojo gilėjančia-me šešėlyje; pietvakariuose - giraitė. Ūkinė erdvė, kur keletas

darbininkų vis dar plušo laukuose, driekėsi per visą šiaurės rytų

Trako kvadratą. Gyvuliai mūkė, kriuksėjo ir mekeno pietryti

niame kampe,.

Tiksliai kiemo viduryje vis dar žiojėjo dėžės skylė, lyg kviesdama šokti atgal ir vykti namo. Greta, galbūt dvidešimt pėdų į

pietus, kėpsojo belangis kvadratinis pastatas iš grubių cemento

luitų; į jį vedė vienintelės grėsmingos geležinės durys. Masy

vi apvali rankena, primenanti plieninį vairą, žymėjo vienintelį

būdą atidaryti duris visai kaip povandeniniame laive Nepai



BĖGANTIS LABIRINTU

sant šių vaizdų, Tomas neatskyrė, kuris jausmas buvo stipres

nis: smalsumas, kas yra viduje, ar baimė tai sužinoti.

Tomas stebeilijosi į keturias milžiniškas angas, įkirstas pagrindinėse Trako sienose, kai sugrįžo Cakas, nešinas pora su

muštinių, obuoliais ir dviem metaliniais puodeliais vandens.

Užplūdęs palengvėjimas nustebino Tomą: čia jis nebuvo visiš

kai vienas.

- Keptuvius pernelyg neapsidžiaugė, kad lendu į jo virtuvęneatėjus vakarienės metui, - tarė Cakas, sėsdamas prie medžio

ir mostelėdamas Tomui pasielgti taip pat. Sis pakluso, čiupo

sumuštinį, tačiau sudvejojo, nes atmintyje iškilo besirangan

tis, monstriškas vaizdinys, kurį regėjo lūšnoje. Netrukus alkis

vis dėlto paėmė viršų ir jis godžiai atsikando. Burna prisipildėnuostabaus kumpio, sūrio ir majonezo skonio.

- Och, žmogau, - sumurmėjo Tomas pilna burna. - Aš iš

badėjęs.

- Sakiau. - Cakas suleido dantis į savo sumuštinį. Prarijęs

dar porą kąsnių, Tomas galiausiai uždavė ramybės neduodantįklausimą.

- Kas negerai tam Benui? Jis net nepanašus į žmogų.

Cakas žvilgterėjo į namą.

- Tikrai nežinau, - išsiblaškęs sumurmėjo jis. - Aš jo ne

mačiau.Tomas jautė, kad berniukas nenuoširdus, tačiau nutarė ne

spausti.

- Tu ir nenori jo pamatyti, patikėk manim, - tęsė jis, krams

nodamas obuolius ir tyrinėdamas didžiulius plyšius sienose.

Nors iš čia kur sėdėjo buvo sunku suprasti kodėl tie akmeni



James Dashner.

nių išėjimų j išorinius koridorius kampai buvo kažkokie keisti.

Žvelgdamas j sienas pajuto nepatogų galvos svaigimą, lyg jos

dunksotų virš jų, o ne kiltų nuo žemės.- Kas ten yra? - galiausiai paklausė, nutraukdamas tylą. -

Ar tai kokios didelės pilies dalis ?

Cakas dvejojo. Jis nepatogiai muistėsi.

- Aš nebuvau išėjęs iš Trako.

Tomas nutilo.

- Tu kažką slepi, - galiausiai tarė, nurydamas paskutinį kąs

nį ir godžiai gurkštelėdamas vandens. Neviltis nesulaukiant at

sakymų pradėjo gerokai gadinti nervus. Dar blogiau buvo ma

nyti, kad ir išgirdęs atsakymus nebus tikras, kad tai tiesa.

- Kodėl jūs tokie paslaptingi ?

- Taip jau yra. Reikalai čia gana keisti ir dauguma mūsų vis

ko nežinom. Gal tik pusę.

Tomui buvo neramu, kad Cakui, regis, nerūpėjo, ką jis ką

tik pasakė. Kad jis atrodė abejingas faktui, jog iš jo atimtas gyvenimas. Kas darosi šitiems žmonėms? Tomas atsistojo ir žen

gė link rytinės angos.

- Ką gi, niekas nesakė, kad negaliu apsižvalgyti. - Jis turi ką

nors išsiaiškinti, antraip išprotės.

- Ei, ei, palauk! - sušuko Cakas vydamasis. - Būk atsargus,šie mažuliai tuoj užsidarys. - Jis atrodė jau netekęs kvapo.

- Užsidarys? - pakartojo Tomas. - Apie ką tu kalbi?

- Durys, kaušyla.

- Durys? Nematau jokių durų. - Tomas žinojo, kad Cakas

neišsigalvoja; suprato jog kažko akivaizdžiai nemato Sukirbė



BĖGANTIS LABIRINTU

jo nerimas ir berniukas suvokė sulėtinęs tempą, nelabai trokš

damas pasiekti sienas.

- Kaip tu vadini tas dideles angas ? - paklausė Cakas, rodydamas į milžiniškus plyšius sienoje. Dabar jos buvo vos už

trisdešimties pėdų.

- Pavadinčiau juos didžiulėmis angomis, - atsakė Tomas,

kirbantį nerimą mėgindamas įveikti sarkazmu ir nusivylęs, kad

nesiseka.

- Ką gi, tai durys. Ir jos kiekvieną vakarą užsidaro.

Tomas sustojo, galvodamas, kad Cakas pasakė kažką ne taip.

Jis pakėlė akis, pažvelgė į šonus, ištyrinėjo milžiniškas akmens

plokštes; nejaukumas virto absoliučia baime.

- Ką turi omeny sakydamas, kad jos užsidaro?

- Po minutės pats pamatysi. Bėgikai netrukus grįš; tada tos

didelės sienos pajudės ir angos užsivers.

- Tau galvoj negerai, - sumurmėjo Tomas. Jis nesuvokė,

kaip milžiniškos sienos gali judėti; buvo įsitikinęs, kad Cakastik pokštauja. Jie pasiekė milžinišką angą, vedančią į tolimes

nius akmeninius takus. Tomas išsižiojo. Mintys, kad tai tik

pokštai, akimirksniu išgaravo, viską išvydus savo akimis.

- Šios vadinamos Rytinėmis durimis, - paaiškino Cakas

taip išdidžiai lyg atidengdamas savo meno kūrinį.Tomas jo beveik negirdėjo, apstulbęs, kad iš arti ji atrodo

dar didesnė. Mažiausiai dvidešimties pėdų išilgai anga kilo

iki pat sienos viršaus. Ją įrėminantys kraštai - lygūs, išskyrus

keistą, pasikartojantį raštą abiejose pusėse. Kairiojoje Rytinių

durų pusėje į uolą buvo įspaustos kelių colių skersmens gilios



James Dashner

skylės, maždaug per pėdą viena nuo kitos kylančios nuo žemės

iki pat viršaus. Dešinėje durų pusėje kyšojo pėdos ilgio strypai,

taip pat kelių colių skersmens, išdėstyti tokiu pat principu kaipskylės kitoje pusėje. Tikslas buvo akivaizdus.

- Tu nejuokauji ? - paklausė Tomas, baimei vėl verčiant vi

durius. - Tu nesišaipei iš manęs? Tos sienos tikrai juda?

- O ką kita aš būčiau norėjęs pasakyti?

Tomui netilpo galvoje.- Nežinau. Maniau, kad gal yra durys, kurios užsidaro, arba

mažesnė siena, kuri išlenda iš didesnės. Kaip šios sienos gali

judėti ? Jos milžiniškos ir, atrodo, stovi čia tūkstantį metų. -

Mintis, kad šios sienos užsiveria ir įkalina jį šioje vietoje, kurią

jie vadino Traku, atrodė siaubinga.Cakas išskėtė rankas, aiškiai nusivylęs.

- Nežinau, jos tiesiog juda. Sukelia velnišką gręžiantį garsą.

Tokie pat dalykai nutinka Labirinte - tos sienos irgi kasnakt

juda.

Tomo dėmesį staiga patraukė nauja detalė ir jis pasisuko į jaunesnį berniuką.

- Ką tu ką tik pasakei ?

-Hm?

- Tu ką tik pavadinai tai labirintu - sakei „tokie pat dalykai

nutinka Labirinte".Čako veidas paraudonavo.

- Aš su tavimi baigiau. Baigiau. - Jis nupėdino atgal prie

medžio, kurį ką tik paliko.

Tomas nekreipė į jį dėmesio, itin susidomėjęs, kas yra už

Trako Labirintas ? Priešais pro Rytines duris įžvelgė išėjimus



BĖGANTIS LABIRINTU

vedančius į kairę, j dešinę ir tiesiai. Koridorių sienos buvo pa

našios j tas, kurios supo Traką, žemė grįsta tokiais pat masy

viais akmeniniais luitais kaip ir kiemas. Gebenės ten atrodė darvešlesnės. Tolumoje daugiau angų sienose vedė į kitus kelius,

tolyn, galbūt šimtus jardų, tiesus išėjimas baigėsi akligatviu.

- Atrodo kaip labirintas, - sukuždėjo Tomas, kone juokda

masis. Lyg reikalai ir šiaip nebūtų keisti. Jie ištrynė jo atmintį

ir paliko milžiniškame labirinte. Viskas atrodė taip beprotiška,kad išties juokinga.

Širdis akimirkai sustojo, kai netikėtai iš už kampo išniro

berniukas, pagrindiniu dešinės atšakos išėjimu skuodžian

tis link jo ir Trako. Permirkęs prakaitu, raudonu veidu, prie

kūno prilipusiais drabužiais berniukas nė nestabtelėjo ir netnepažvelgė į Tomą prabėgdamas. Jis nukūrė tiesiai į kvadratinį

betoninį pastatą netoli dėžės. Tomas pasisuko jam prabėgant,

akis įsmeigęs į išsekusį bėgiką, nesuprasdamas, kodėl šis naujas

posūkis taip nustebino. Kodėl žmonės neturėtų eiti tyrinėti

labirinto? Tada suvokė, kad kiti įneria pro likusias tris Trakoangas, visi bėgte, atrodantys kaip tas apiplyšęs vaikis, kuris ką

tik pro jį nudulkėjo. Nieko gero tame labirinte nėra, jei šie vai

kinai grįžo tokie pavargę ir išsekę.

Jis smalsiai stebėjo, kaip jie susitinka prie didelių geležinių

mažo pastato durų; vienas berniukas, stenėdamas iš pastangų,pasuko surūdijusią apvalią rankeną. Cakas anksčiau kažką už

siminė apie bėgikus. Ką jie ten veikia?

Didžiulės durys galiausiai pasidavė, kurtinančiai žvangė-

damos, ir berniūkščiai jas plačiai atlapojo. Jie pranyko viduje,

užverdami jas paskui save garsiai bildančias Tomas vėpsojo







James Dashner.

Stebinanti tyla nuramino sudirgusius nervus; jis atsiduso iš

palengvėjimo.

- Oho, - tarė jis, jausdamasis idiotiškai, kad vapa niekustokioje didybėje.

- Mažmožis, kaip pasakytų Albis, - sumurmėjo Cakas. -

Po kurio laiko pripranti.

Tomas dar kartą apsidairė; užsivėrus sienoms ir nelikus jo

kio išėjimo ši vieta atrodė visai kitokia. Mėgino įsivaizduoti,kam to reikia, ir nežinojo, kuris spėjimas blogesnis: kad juos

įkalino ar kad saugo nuo kažko išorėje. Si mintis sutrikdė

trumpą ramybę, sužadindama milijoną spėjimų, kas gali gy

venti labirinte, ir visi jie baugino. Vėl užvaldė baimė.

- Eime, - paragino Cakas, antrą kartą timptelėdamas Tomui už rankovės. - Patikėk manim, stojus nakčiai, norėsi būti

lovoje.

Tomas žinojo, kad neturi pasirinkimo. Jis visomis išgalėmis

pasistengė užgniaužti jausmus ir nusekė įkandin.



5 SKYRIUS

Jie sustojo prie trobos - taip Čakas vadino pasvirusį medinįstatinį su langais, tamsiame šešėlyje tarp pastato ir už jo dunk

sančios akmeninės sienos.

- Kur mes einame? - paklausė Tomas, vis dar jausdamas

užsiveriančių sienų svorį, mintydamas apie labirintą, išgyven

damas sumaištį, baimę. Jis liepė sau liautis, nes kitaip išprotės.

Mėgindamas elgtis it niekur nieko, nevykusiai bandė pajuo

kauti. - Jei tikiesi bučiuko prieš miegą, pamiršk.

Cakas nestabtelėjo.

- Užsičiaupk ir neatsilik.

Tomas giliai atsiduso, gūžtelėjo pečiais ir nusekė įkandin

jaunesnio berniuko į pastatą. Pirštų galais jie prisliūkino prie

mažo, dulkėto lango, metančio blankų šviesos spindulį ant

akmens ir gebenių. Tomas girdėjo viduje kažką krutant.

Vonia sukuždėjo Cakas



James Dashnęr

- Ir? - Tomo kūnu nuvilnijo rūpestis.

- Man patinka taip paerzinti žmones. Patiriu didžiulį ma

lonumą prieš miegą.- Ką darydamas ? - kažkas sakė Tomui, kad Cako ketinimai

nėra geri. - Galbūt man reikėtų...

- Tiesiog užsičiaupk ir žiūrėk. - Cakas tyliai užsiropštė ant

didžiulės medinės dėžės, kėpsančios tiesiai po langu. Jis prisi

plojo prie pastato taip, kad viduje esantis asmuo negalėtų jo

matyti. Tada ištiesė ranką ir švelniai pabarbeno į langą.

- Tai kvaila, - sukuždėjo Tomas. Nebuvo blogesnio laiko

išdaigoms - ten galėjo būti Niutas ar Albis. - Nenoriu patekti

į bėdą - aš ką tik čia atvykau!

Cakas ranka užspaudė burną, slopindamas juoką. Nekreip- /

damas dėmesio į Tomą, vėl pabarbeno.

Šviesą perrėžė šešėlis; langas atsidarė. Tomas šoko slėptis,

iš visų jėgų prisiplodamas prie sienos. Negalėjo patikėti, kad

leidosi įtraukiamas į pokštus. Regėjimo kampas pro langą kurįlaiką jį saugojo, tačiau suvokė, kad viduje esantis žmogus juos

pamatys, jei iškiš galvą pro langą atidžiau apsidairyti.

- Kas ten! - riktelėjo berniukas iš vonios grubiu ir pykčio

sklidinu balsu. Tomas sulaikė kvapą suvokęs, kad tai Geilis, -

tą balsą jis jau pažinojo.Neįspėjęs Cakas ūmai kilstelėjo galvą link lango ir iš visų

plaučių suriko. Garsus bildesys viduje išdavė, kad triukas su

veikė, o po jo ėjusi keiksmų litanija leido suprasti, kad Geilis

tikrai nedžiūgauja. Tomą užliejo keistai sumišę siaubas ir su

trikimas



BĖGANTIS LABIRINTU

- Nudėsiu tave, maišytgalvi! - suriko Geilis, tačiau Čakas

jau buvo nulipęs nuo dėžės ir skuodė link atviro Trako. Tomas

sustingo, išgirdęs, kaip Geilis atidaro duris ir išbėga iš vonios.Galiausiai Tomas pabudo iš sąstingio ir pasileido paskui

savo naująjj - ir vienintelį - draugą. Jis nespėjo pasukti už

kampo, kai Geilis rėkdamas išlėkė iš trobos it į laisvę ištrūkęs

nuožmus žvėris.

Jis akimirksniu bedė pirštu į Tomą.

- Ateini čia! - rėkė jis.

Tomo širdis kapituliavusi nusirito į kulnus. Visi ženklai

rodė, kad jo nosis prisiprašė kumščio.

- Tai ne aš, prisiekiu, - sumekeno, tačiau įvertinęs vaikio

ūgį suvokė, kad neturi ko būgštauti. Geilis nebuvo augus - To

mas galėtų jį „išjungti", jei prireiktų.

- Ne tu? - suurzgė Geilis. Jis pamažėle atpėdino prie Tomo

ir sustojo tiesiai priešais jį. - Tai iš kur žinai, kad nutiko kažkas,

ko tu nepadarei ?Tomas neatsakė. Buvo sutrikęs, tačiau ne toks išsigandęs,

kaip prieš kelias akimirkas.

- Aš ne koks maumas, žaliapūgi, - purkštelėjo Geilis. -

Mačiau apvalainą Cako marmūzę lange. - Jis vėl bedė pirštu,

šįsyk tiesiai Tomui į krūtinę. - Verčiau jau mikliai apsispręsk,ką renkiesi į draugus, o ką - į priešus, girdi mane? Dar vienas

toks triukas - ir man nusispjaut, ar bus tavo, ar ne bukaprotiš

ka mintis, - liesis kraujas. Supratai, žaliapūgi ?

Tomui nespėjus atsakyti, Geilis apsisuko ir nuėjo. Tomas

tenorėjo kad viskas baigtųsi



James Dashner

- Atsiprašau, - sumurmėjo jis ir susiraukė supratęs, kaip

kvailai tai skamba.

- Pažįstu tave, - pridūrė Geilis neatsigręždamas. - Regėjautave per virsmą ir tikrai išsiaiškinsiu, kas esi.

Tomas stebėjo peštuką vėl pranykstantį troboje. Daug ne

prisiminė, tačiau kažkas viduje kuždėjo, kad šitaip stipriai ne

mėgstamų personų nėra. Nustebo, kaip iš tiesų širdies neturi

šiam bičui. Jis tikrai labai jo nekentė. Atsisukęs išvydo stovintį

Caką, dėbsantį į žemę, aiškiai sutrikusį.

- Dėkui, bičiuli.

- Atsiprašau, jei būčiau žinojęs, kad ten Geilis, nebūčiau

taip pasielgęs, prisiekiu.

Savo paties nuostabai, Tomas sukikeno. Prieš valandą buvo

įsitikinęs, kad niekuomet neišgirs iš savo burnos sklindančio

tokio garso. Cakas atidžiau įsižiūrėjo į Tomą ir jo veide lėtai

išsiskleidė nejaukus vypsnis.

-Kas?Tomas papurtė galvą.

- Neatsiprašinėk. Tas... kaušyla to nusipelnė, o aš net neži

nau, ką reiškia „kaušyla“. Tai buvo nuostabu. - Jis jautėsi kur

kas geriau.

Po poros valandų Tomas gulėjo minkštame miegmaišyje greta

Čako žolėje netoli sodų. Tai buvo plati pieva, kurios jis anks

čiau nepastebėjo, ir vos keli iš grupės pasirinko ją kaip naktinio

poilsio vietą. Tomas manė, kad tai keista, tačiau troboje tikrai

nebuvo užtektinai vietos visiems Bent jau šilta Ir tai privertė jį



BĖGANTIS LABIRINTU

gal milijoną) j kartą susimąstyti, kur jie. Smegenims sunkiai se

kėsi atgaminti vietų pavadinimus, prisiminti šalis ar valdovus,

kaip veikia pasaulis. To nenutuokė nė vienas vaikis Trake, o jeiir žinojo, kitiems nepasakojo.

Ilgai jis gulėjo tyloje, įsmeigęs akis į žvaigždes ir liūliuojamas

švelnaus įvairių pokalbių niurnesio, plevenančio Trake. Mie

gas atrodė ranka nepasiekiamas, negalėjo nusikratyti nevilties

ir bejėgiškumo, pulsuojančių jo kūnu ir protu; spontaniškas

Cako pokštas su Geiliu jau kadai kadės nugrimzdo užmarštin.

Liko tik viena nesibaigianti ir keista diena.

Buvo taip... saviška. Jis atminė daug smulkmenų apie gyveni

mą - valgius, drabužius, mokslus, žaidimus, bendrus pasaulio

tvarkos vaizdinius. Tačiau bet kokios detalės, kurios užbaigtų

paveikslą ir apibrėžtų neginčijamą ir išbaigtą atmintį, išsitrynė.

Lyg stebėtum vaizdą drumzliname vandenyje. Labiau už viską

veikiausiai jis jautėsi... prislėgtas.

Cakas nutraukė jo mintis.- Ką gi, žaliapūgi, išgyvenai Pirmąją dieną.

- Vargiai, - numykė jis.

Ne dabar, Čakai, norėjo pasakyti. Neturiu nuotaikos.

Čakas pasirėmė ant alkūnės ir įsispitrijo į Tomą.

- Per kitas kelias dienas daug išmoksi, pradėsi priprasti. Paguodžiau?

- Aha, tikrai paguodei, manau. Man įdomu, iš kur tie keisti

žodžiai ir frazės? - Atrodė, lyg jie būtų paėmę kitą kalbą ir su

pynę ją su sava.

Cakas sunkiai dunkstelėjo ant nugaros



James Dashner

- Nežinau... Aš čia tik mėnesį, nepamiršai?

Tomas svarstė, ar Cakas žino daugiau, nei sako. Jis buvo

keistas vaikis, linksmas - atrodė nekaltas, tačiau ar tai tiesa? Ištiesų jis buvo toks pat paslaptingas kaip ir visa kita Trake.

Praėjo kelios minutės ir Tomas pajuto, kaip ilga diena ga

liausiai jį įveikia, kūną apima miegas. Tačiau - it kažkas kumš

čiu į smegenis - galvon šniojo mintis. Netikėta ir neaiškios

kilmės.Staiga Trakas, sienos, Labirintas - viskas pasirodė... pažįsta

ma. Sava. Šilta rimastis pasklido krūtine ir pirmą kartą nuo tos

akimirkos, kai čia atsirado, nebemanė, jog Trakas yra blogiausia

vieta planetoje. Jis nuščiuvo, pajuto, kaip išsiplėtė akys, ir ku

riam laikui sustojo kvėpavęs.Kas čia ką tik nutiko? - pagalvojo.Kas pasikeitė ? Ironiška, tačiau žinojimas, kad viskas bus gerai,

vertė jaustis nesmagiai. Ne visai suprasdamas iš kur, žinojo, ką

turi padaryti. Jis nesuprato. Tas jausmas - nušvitimas - buvo

savotiškas, svetimas ir savas tuo pat metu. Atrodė... teisingas.

- Noriu būti vienu iš tų vaikinų, kurie eina ten, - garsiaiprabilo jis, nežinodamas, ar Cakas vis dar nemiega. - Į Labi

rintą.

- Hm? - atsklido iš Cako. Tomas jo balse atpažino susier

zinimo gaidą.

- Bėgikai, - tarė Tomas, trokšdamas žinoti, iš kur ateina visitie žodžiai. - Kad ir ką jie daro, aš irgi noriu prie jų prisidėti.

- Tu net nežinai, apie ką kalbi, - suniurnėjo Cakas ir apsi

vertė. - Miegok.

Tomas pajuto užplūstant naują pasitikėjimo bangą, nors iš

tiesų nežinojo apie ką jis kalba



BĖGANTIS LABIRINTU

- Aš noriu būti bėgikas.

Cakas atsisuko ir pasirėmė ant alkūnės.

- Gali pamiršti šią sapalionę jau dabar.Cako reakcija Tomą nustebino, tačiau jis toliau spaudė.

- Nemėgink...

- Tomai. Zaliapūgi. Mano naujasis drauge. Pamiršk tai.

- Pasakysiu rytoj Albiui. - Bėgikas, pagalvojo Tomas. Net

nežinau, ką tai reiškia. Ar aš visiškai išprotėjau?Cakas atsigulė juokdamasis.

- Esi gaišena. Miegok.

Tačiau Tomas negalėjo liautis.

- Kažkas ten... atrodo pažįstama.

- Mie-gok.Tada Tomas pajuto, lyg keletas dėlionės gabalėlių būtų su-

silipdę į vieną. Jis nenutuokė, koks bus galutinis paveikslas, ta

čiau kiti žodžiai liejosi, lyg juos tartų kitas žmogus.

- Čakai, aš... aš manau, kad esu buvęs čia anksčiau.

Girdėjo, kaip draugas atsisėda, girdėjo, kaip įkvepia. TačiauTomas nusisuko ir apsisprendė nebetarti nė žodžio, nerimau

damas, kad sunaikins tą užgimusią drąsą, su šaknimis išraus tą

širdį užliejusią tvirtumo suteikiančią ramybę.

Miegas įveikė jį lengviau, nei tikėjosi.



6 SKYRIUS

Kažkas Tomą išpurtė iš jmygio. Praplėšęs akis čia pat išvydoįsispitrijusį veidą; visa kita aplink tebegaubė ankstyvo ryto

tamsa. Jis prasižiojo, tačiau šalta ranka jį užčiaupė. Plykstelėjo

panika, kol išvydo, kas ten.

- S-š-š, žaliapūgi. Nenorėtume pažadinti Cakiuko, ar ne?

Tai buvo Niutas - vaikis, kuris, atrodė, yra antras pagal viršenybę; oras atsidavė rytiniu jo burnos kvapu.

Nors Tomas pajuto nuostabą, bet koks pavojus akimirks

niu ištirpo. Užvaldė smalsumas, ko tas vaikis iš jo nori. Tomas

linktelėjo, mėgindamas akimis pasakyti „taip", kol galiausiai

Niutas patraukė savo ranką ir atsilošė.- Eime, žaliapūgi, - sukuždėjo aukštasis berniukas stoda

masis. Jis ištiesė ranką ir padėjo Tomui pakilti; buvo toks sti

prus, kad nesunkiai nuplėštų Tomui ranką. - Turiu tau kai ką

parodyti, kol kiti nepakirdo.

Paskutiniai miego likučiai išsilakstė Tomui iš galvos



BĖGANTIS LABIRINTU

- OK, - teištarė, pasiruošęs sekti paskui. Suvokė, kad turė

tų būti įtarus, nes kol kas neturėjo priežasties kuo nors pasiti

kėti, tačiau smalsumas nugalėjo. Jis mikliai pasilenkė ir įsispyrėį batus. - Kur mes einam?

- Tiesiog sek paskui mane. Ir neatsilik.

Jie slinko pro kietai susivijusią miegančių kūnų krūvą, To

mui keliskart ją kliudant. Užsilipęs kažkam ant rankos sulaukė

garsaus šūktelėjimo iš skausmo ir kumštelėjimo į blauzdą.- Atsiprašau, - mekeno jis, nepaisydamas smerkiančio Niu-

to žvilgsnio.

Jiems išėjus iš pievelės ant pilko akmeninio kiemo grindi

nio, Niutas dėjo į kojas, skuosdamas vakarinės sienos kryptimi.

Tomas dvejojo, svarstydamas, kodėl turėtų pasielgti taip pat,tačiau netrukus liovėsi ir nusekė įkandin, mėgindamas neat

silikti.

Šviesa buvo blanki, tačiau visos kliūtys metė tamsius šešė

lius, tad jis galėjo mikliai judėti. Sustojo, kaip ir Niutas, prie

masyvios sienos, dunksančios virš jų kaip dangoraižis - darvienas atsitiktinis vaizdinys, plūduriuojantis drumzliname iš

valytos atminties tvenkinyje. Tomas pastebėjo tai šen, tai ten

blykčiojančias smulkias raudonas švieseles ant sienos fasado:

judančias, stabtelinčias, išsijungiančias ir vėl įsijungiančias.

- Kas tai ? - kuštelėjo taip garsiai, kaip drįso, svarstydamas,ar jo balsą persmelkęs toks pat drebulys kaip ir kūną. Tvinkčio-

jantis raudonas šviesos žėrėjimas, regis, slėpė perspėjimą.

Niutas stovėjo vos per porą pėdų nuo tankios, sieną den

giančios gebenių užuolaidos.

Ateis laikas bus ir vaikas žaliapūgi





BĖGANTIS LABIRINTU

mą, pagauni kampą? Norime parodyti tau, kodėl nereikia j tai

veltis. Parodyti tau, kodėl tos suknistos sienos kasnakt užsiveria

ir kodėl tavo subinė niekada, niekada neturėtų ten atsidurti.Niutas atsitraukė, vis dar prilaikydamas gebenės lianas. Jis

mostelėjo Tomui stoti j jo vietą ir mesti akį per langą.

Tomas pakluso ir palinko j priekį, kol nosimi palietė šaltą

stiklą. Užtruko sekundę, kol akys susifokusavo į kitoje pusėje

judantį objektą; pro suodžius ir dulkes įžiūrėjo tai, ką Niutasnorėjo jam parodyti. Galiausiai išvydęs pajuto, kaip kvėpavi

mas apmirė gerklėje, lyg į ją pūstelėjęs ledinis vėjas būtų su-

stingdęs orą.

Didžiulis, apvalus padaras, karvės dydžio, bet be aiškios

formos, krypavo ir bliurbėjo koridoriaus žeme. Užsilipo antpriešais esančios sienos ir garsiai dunkstelėjęs metėsi į storą

lango stiklą. Tomas nevalingai klyktelėjo ir atšlijo nuo lango,

tačiau tas daiktas atsiknojo, nepažeisdamas stiklo.

Tomas dukart godžiai įkvėpė ir vėl palinko prie lango. Buvo

per tamsu įžiūrėti aiškiai, tačiau nežinomas šaltinis skleidėkeistas šviesas, kurios išryškino sidabrinių smaigų kontūrus ir

žibančią odą. Bauginantys instrumentų smaigaliai kyšojo iš pa

daro kūno it rankos: pjūklo ašmenys, pora milžiniškų žirklių ir

ilgos rykštės, kurių paskirtį galėjai tik numanyti.

Sis siaubingas gyvūno ir mašinos mišrūnas, atrodė, suvokia, jog yra stebimas; žino, kas glūdi už Trako sienų; nori patekti

į vidų pasmaguriauti žmogienos. Tomas pajuto krūtinėje pra

žystant ledinį siaubą, plintantį lyg auglys, apsunkinantį kvė

pavimą. Net ir ištrinta atmintimi buvo tikras, kad nėra matęs

nieko siaubingesnio



James Dashner

Jis atšlijo, ankstesnė narsa išgaravo.

- Kas tas padaras ? - paklausė. Kažkas vartėsi viduriuose, ir

jis svarstė, ar kada nors vėl galės paimti bent kąsnį j burną.- Mes juos vadiname grizais, - atsakė Niutas. - Šlykštus

bukagalvis, ar ne? Džiaukis, kad grizai pasirodo tik naktį. Dė

kok, kad yra šitos sienos.

Tomas gurktelėjo seiles, svarstydamas, kaip jis iš čia kada

nors galėtų ištrūkti. Jo troškimas tapti bėgiku nuslopo. Tačiauturėjo juo tapti. Nežinia iš kur, bet žinojo, kad privalo juo tap

ti. Sis kirbantis jausmas buvo keistas, ypač po to, ką išvydo.

Niutas išsiblaškęs žiūrėjo į langą.

- Dabar žinai, koks prakeiksmas tyko Labirinte, mano

drauge. Dabar žinai, kad juokams čia ne vieta. Tave atsiuntė įTraką, žaliapūgi, ir mes tikimės, kad išgyvensi ir padėsi mums

padaryti tai, ko mus čia atsiuntė.

- Ir ko mus čia atsiuntė ? - paklausė Tomas, nors siaubingai

bijojo išgirsti atsakymą.

Niutas atsigrįžo ir pažvelgė tiesiai į akis. Ant jų krito pirmieji aušros atspindžiai ir Tomas matė kiekvieną Niuto veido

bruožą, įsitempusius skruostus, surauktą kaktą.

- Rask mums išėjimą, žaliapūgi, - tarė Niutas. - Įveik tą

prakeiktą Labirintą ir rask mums kelią namo.

Po poros valandų, kai dundėdamos ir niurnėdamos atsidarė

durys, drebindamos žemę, kol stojo rimtis, Tomas sėdėjo prie

nudrengto, plytelėmis išklijuoto trobos stalo. Jis tepajėgė gal

voti apie grizus: koks galėtų būti jų tikslas, ką jie ten veikia per

naktį Koks jausmas būti užpultam tokio siaubūno?



BĖGANTIS LABIRINTU

Jis mėgino išmesti tą vaizdinį iš galvos, mąstyti apie ką nors

kita. Bėgikai. Jie ką tik išvyko; nepratarę niekam nė žodžio visu

greičiu nurūko į Labirintą ir pranyko už kampo. Įsivaizdavo juos, šakute knebinėdamas kiaušinį ir šoninę, nekalbėdamas su

niekuo, net Caku, tyliai kramsnojančiu pusryčius greta. Varg

šelis supluko, mėgindamas užmegzti pokalbį su Tomu, tačiau

šis nesiteikė atsakyti. Jis tenorėjo pabūti vienas.

Galvoje niekas netilpo; smegenys tino, mėgindamos perprasti situacijos absurdiškumą. Kokio dydžio turi būti Labi

rintas masyviomis ir aukštomis sienomis, kad tuzinas vaikių

negali jo įveikti, nežinia kiek laiko stengdamiesi? Kaip tokia

struktūra gali egzistuoti? Ir, dar svarbiau, kodėl? Kokia galė

tų būti tokio daikto prasmė? Kodėl jie visi čia? Kiek jau laikov •čia?

Nors ir kaip mėgino apie tai negalvoti, mintys nejučia kry

po atgal prie bjauraus grizo paveikslo. Jo įsivaizduojamas bro

lis, regėjosi, šoka į jį kaskart mirktelėjus ar patrynus akis.

Tomas žinojo, kad yra protingas vaikis, - šis jausmas buvoprasismelkęs iki pat kaulų smegenų. Tačiau niekas šioje vietoje

neturėjo prasmės. Išskyrus vieną dalyką. Jis turi tapti bėgiku.

Kodėl taip stipriai tai jautė? Net ir dabar, kai pamatė, kas gy

vena Labirinte?

Plekštelėjimas per petį sugrąžino jį iš apmąstymų; pakėlęsakis išvydo priešais stovintį Albį, susidėjusį rankas.

- Argi neatrodai šviežias kaip agurkėlis? - nusišaipė Al

bis. - Puikus vaizdas pro langą buvo šįryt?

Tomas atsistojo, tikėdamasis, kad atėjo metas atsakymams,

o galbūt su viltimi atsitraukti nuo niūrių minčių



James Dashner

- Pakankamai, kad paskatintų mane ištyrinėti šią vietą, -

tarė jis, tikėdamasis išprovokuoti susierzinimą, kurį matė įsi-

plieskiant diena anksčiau.Albis linktelėjo.

- Aš ir tu, kaušyla. Ekskursija prasideda dabar. - Jis pasu

ko eiti, tačiau stabtelėjo ir pagrūmojo įspėdamas pirštu. - Iki

pabaigos - jokių klausimų, aišku? Neturiu laiko pliurpti su ta

vimi visą dieną.- Bet... - Tomas nutilo, pamatęs išriestus Albio antakius.

Kodėl tas tipas turi būti toks šiknius? - Bet papasakok man

viską - noriu viską žinoti. - Praėjusią naktį jis nusprendė nie

kam nepasakoti, kokia keistai pažįstama atrodo ši vieta; koks

keistas jausmas apėmęs, kad yra čia buvęs anksčiau; kad kai kąiš šios vietos prisimena. Atsiverti atrodė labai prasta mintis.

- Papasakosiu tau, ką norėsiu papasakoti, žaliapūgi. Eime.

- Ar aš galiu eiti ? - nuo stalo paklausė Čakas.

Albis pasilenkė ir nusuko berniukui ausį.

- Ai! - klyktelėjo Cakas.- Ar neturi darbo, avigalvi? - paklausė Albis. - Išmėžti jo

valą, pavyzdžiui?

Čakas pavartė akis, tada pažvelgė į Tomą.

- Gerai praleisk laiką.

- Pamėginsiu. - Staiga jam pagailo Cako, norėjo, kad su juo būtų elgiamasi geriau. Tačiau nieko negalėjo padaryti -

reikėjo eiti.

Jis nupėdino su Aibių, vildamasis, kad ekskursija oficialiai

prasidėjo.



7 SKYRIUS

Jie pradėjo nuo dėžės, kuri tą akimirką buvo uždaryta, - dvigubos plokščios metalinės durys dryksojo ant žemės, padengtos

baltais dažais, išblukusios ir suskeldėjusios. Diena išskaistėjo,

šešėliai sliūkino priešinga kryptimi, nei Tomas pastebėjo vakar.

Saulės vis dar nesimatė, tačiau atrodė, kad ji išlįs virš rytinės

sienos bet kurią minutę.Albis parodė į duris.

- Štai čia - dėžė. Kartą per mėnesį sulaukiame žaliapūgio

kaip tu, išimčių nėra. Kartą per savaitę gauname atsargų, dra

bužių, maisto. Mums daug nereikia - pakankamai apsirūpina

me patys Trake.Tomas linktelėjo; visas kūnas niežėjo nuo troškimo užduoti

klausimų. Man reikia lipnios juostos užsiklijuoti burnai, pagal

vojo.

- Mes absoliučiai nieko nežinome apie dėžę, supranti? -

tęsė Albis Iš kur ji atsirado kaip ji pakyla kas vadovauja





BĖGANTIS LABIRINTU

Albis parodė j pietvakarinį kampą, miškingą vietą, kurios

priekyje augo keletas apdžiūvusių medžių, stovėjo suolai.

- Vadiname tą vietą Susnynu. Kapinės tame kampe, tankesniame miške. Ten daugiau nieko nėra. Gali ten prisėsti ir pail

sėti, pabūti, jei tik noras būtų. - Jis atsikrenkštė, lyg norėdamas

pakeisti pokalbio temą. - Kitas dvi savaites po dieną dirbsi su

skirtingais darbų prievaizdais, kol išsiaiškinsime, ką moki ge

riausiai. Paplavinis, žiogrinis, nioginis, kniurvinis - kas norsprilips, visuomet prilimpa. Eime.

Albis nužirgliavo link Pietinių durų, dunksančių tarp to,

ką jis vadino Susnynu ir Skerdykla. Tomas nusekė raukydamas

nosį nuo ūmai tvokstelėjusio purvo ir mėšlo kvapo, sklindan

čio iš gyvulių aptvaro. Kapinės? - pagalvojo. Kam reikalingoskapinės paauglių pilnoje vietoje? Dar labiau neramino, kad

nesuprato kai kurių Albio žodžių; žodžių, tokių kaip „paplavi-

nis“ ir „nioginis", - jie nieko gero nežadėjo. Jau žiojosi klausti

Albio, tačiau prisivertė užsičiaupti.

Nusivylęs nusuko akis į aptvarus Skerdyklos teritorijoje.Keletas karvių pešiojo ir gromuliavo žalius šiaudus. Kiaulės

drybsojo pamazgų duobėje, kartkartėmis švystelėdamos uode

gomis, - vienintelis ženklas, kad jos gyvos. Kitame aptvare bastė

si avys, taip pat buvo vištidė ir kalakutų narvai. Teritorijoje triūsė

darbininkai; atrodė, kad visas jų gyvenimas prabėgo ūkyje.Kodėl aš prisimenu gyvūnus? - svarstė Tomas. Jie neatrodė

nauji ar įdomūs - jis žinojo, kaip jie vadinasi, kuo paprastai

minta, kaip atrodo. Kodėl tokie dalykai įstrigę jo atmintyje,

bet ne tai, kur jis matė gyvulius anksčiau ar su kuo? Atminties

praradimas glumino sudėtingumu



James Dashner

Albis mostelėjo ranka j didžiulę daržinę pačiame kampe,

jos raudoni dažai seniai išblukę iki blankios rūdžių spalvos.

- Štai ten dirba pjaustytojai. Šlykštus užsiėmimas. Koktus.Jei tau patinka kraujas, gali būti pjaustytoju.

Tomas papurtė galvą. Pjaustytojas neskambėjo gerai. Gūrin

damas toliau, jis sutelkė dėmesį j kitą Trako pusę, kvartalą, kurį

Albis pavadino Susnynu. Tolimesniame kampe medžiai augo

tirščiau ir tankiau, gyvesni ir lapuoti. Nepaisant paros meto,tamsūs šešėliai užpildė miškingos vietovės gilumas. Tomas pakė

lė akis, šnairuodamas išvydo, kad saulė galiausiai tapo matoma,

nors atrodė keista - labiau oranžinė, nei turėtų būti. Jam dingte

lėjo, kad tai dar vienas keistai selektyvios atminties pavyzdys.

Jis vėl pažvelgė į Susnyną; žėrintis diskas vis dar plūduriavoregos lauke. Sumirksėjo, mėgindamas jį išsklaidyti, kai ūmai

vėl akimis pagavo raudonas švieseles, žybsinčias ir liuoksinčias

medžių tamsoje. Koks čia daiktas ? - svarstė jis, susierzinęs, kad

Albis neatsakė jam anksčiau. Paslaptingumas siutino.

Albis sustojo ir Tomas nustebo išvydęs, kad jie jau pasiekė Pietines duris; išėjimą sldiaučiančios dvi sienos dunksojo

virš jų. Storos pilko akmens plokštės buvo sutrūkinėjusios ir

apraizgytos gebenėmis, senos kaip pasaulis. Jis ištiesė kaklą pa

žiūrėti aukštai virš sienų; galva sukosi nuo keisto pojūčio, kad

žiūri žemyn, o ne aukštyn. Jis kluptelėjo atbulas, dar kartą priblokštas savo naujųjų namų struktūros, tada galiausiai sutelkė

dėmesį į Albį, stovintį nugara į išėjimą.

- Štai ten yra Labirintas. - Albis mostelėjo nykščiu per

petį, tada nutilo. Tomas vėpsojo ta kryptimi pro angą sienose,

atstojusią išėjimą iš Trako Koridoriai anapus jos atrodė tokie



BĖGANTIS LABIRINTU

pat ilgi, kaip matyti pro langą prie Rytinių durų šį rytą. Nuo

šios minties nukrėtė šaltis, privertęs susimąstyti, kad bet kurią

minutę juos užpuls grizai. Jis nevalingai atsitraukė per žingsnį.Apsiramink, keikė save sutrikęs.

Albis tęsė.

- Esu čia dvejus metus. Nėra išbuvusių ilgiau už mane. Ke

letas atvykusių anksčiau nei aš jau negyvi. - Tomas pajuto,

kaip išsiplečia akys, pagreitėjo širdies plakimas. - Dvejus metus mėginame įveikti tą daiktą, nesėkmingai. Suknistos sienos

naktį juda, kaip ir tos durys. Nusibraižyti planą nėra lengva,

absoliučiai nėra lengva. - Jis mostelėjo galva link vientiso blo

kinio pastato, kuriame praėjusį vakarą dingo bėgikai.

Tomo galvoje vėl smilktelėjo skausmas - iš karto susivoktivisko buvo per daug. Jie čia jau dvejus metus ? Sienos juda La

birinte? Kiek jau žuvo? Jis žengė į priekį, norėdamas pamatyti

Labirintą, lyg atsakymus ten rastų atspaustus sienose.

Albis niuktelėjo Tomui į krūtinę ir šis kluptelėjo atbulas.

- Tu tikrai ten.neisi, kaušyla.Tomas užgniaužė išdidumą.

- Kodėl ne ?

- Manai, atsiunčiau Niutą pas tave paryčiais, kad paerzin

tų? Apsigimėli, tai Pirmoji taisyklė, vienintelė, kurią sulaužius

tau nebus atleista. Niekam - niekam - neleidžiama į Labirintą, išskyrus bėgikus. Sulaužyk šitą taisyklę, ir jei tavęs neužvers

grizai, pribaigsim patys, supratai?

Tomas linktelėjo, viduje niurnėdamas, kad Albis veikiausiai

perlenkia lazdą. Tikėdamasis, kad perdeda. Tačiau jei ir turėjo

dvejonių dėl to ką vakar vakare pasakė Čakui jos išnyko Jis



James Dashner

norėjo būti bėgiku. Jis taps bėgiku. Giliai viduje žinojo, kad turi

eiti ten, j Labirintą. Nepaisant visko, ką jau sužinojo ir regėjo,

ta vieta masino jį lygiai taip pat stipriai kaip alkis ar troškulys.Jo dėmesį patraukė judesys ant kairės Pietinių durų sienos.

Išsigandęs mikliai sužiuro kaip tik laiku ir pamatė blykstelint

sidabrą. Gebenių užuolaida suvirpėjo, daiktui pranykstant

jose.

Tomas parodė į sieną.- Kas tai buvo? - paklausė, nespėjęs susitvardyti.

Albis net nesivargino žiūrėti.

- Jokių klausimų iki pabaigos, kaušyla. Kiek turėsiu tau

kartoti? - Jis nutilo, tada atsiduso. - Vabalai pjovėjai tarsi kū

rėjai mus stebi. Geriau jau ne...Jį nutraukė griausmingas, skambus pavojaus signalas, sklin

dantis iš visų pusių. Tomas rankomis užsispaudė ausis, sirenai

kaukiant dairėsi aplink; regėjosi, širdis iššoks iš krūtinės. Ta

čiau vėl pažvelgęs į Albį nurimo.

Albis neatrodė išsigandęs, jis atrodė... sutrikęs. Nustebęs.Aliarmas vilnijo oru.

- Kas vyksta? - paklausė Tomas. Krūtinę užliejo palen

gvėjimas, kad jo ekskursijos vadovas nemano atėjus pasaulio

pabaigą, tačiau bet kuriuo atveju Tomą išsekino nuolatinės pa

nikos bangos.- Keista, - tepasakė Albis, šnairai akimis skenuodamas La

birintą.

Tomas pastebėjo, kad Skerdyklos aptvaruose darbininkai

taip pat dairėsi -aplink akivaizdžiai sumišę. Vienas šūktelėjo

Albiui: žemas liesas iki ausų purvinas vaikis



BĖGANTIS LABIRINTU

- Kas čia buvo? - paklausė berniukas, kažkodėl stebeilyda

mas j Tomą.

- Nežinau, - sumurmėjo Albis svetimu balsu.Tomas jau nebetvėrė savame kailyje.

- Albi! Kas vyksta?

- Dėžė, maišytgalvi, dėžė! - išbėrė Albis ir pasileido j Trako

centrą spėriu žingsniu, kuris Tomui panėšėjo j panišką.

- Kas jai? - nesiliovė Tomas vydamasis. Kalbėk su manimi! - norėjosi rėkti.

Tačiau Albis nei atsakė, nei sulėtino žingsnį; jiems artėjant

prie dėžės, Tomas pastebėjo po kiemą zujančius tuziną vaikų.

Išvydo Niutą ir šūktelėjo jam, mėgindamas užgniaužti kylan

čią baimę, ramindamas save, jog viskas bus gerai, kad turi būtilogiškas paaiškinimas.

- Niutai, kas vyksta?! - suriko jis.

Niutas metė į jį žvilgsnį, tada linktelėjo ir priėjo, keistai ra

mus šiame chaose. Jis paplekšnojo Tomui per nugarą.

- Tai reiškia, kad dėže atvyksta prakeiktas žaliapūgis. - Jisnutilo, lyg tikėdamasis, kad Tomui tai padarys įspūdį. - Da

bar.

- Ir? - Akyliau įsižiūrėjęs į Niutą, Tomas suvokė, kad tai,

ką jis palaikė ramybe, iš tiesų buvo abejonė - galbūt net susi

jaudinimas.-Ir? - atsakė Niutas, jo žandikauliai kiek pasviro. - Žalia

pūgi, mes nesame sulaukę dviejų naujokų per vieną mėnesį, jau

nekalbant apie dvi dienas iš eilės. Taip taręs jis nuskuodė link

trobos.



8 SKYRIUS

Dvi pratisas minutes kaukęs aliarmas galiausiai liovėsi. Miniarinkosi kiemo viduryje aplink plienines duris, per kurias, To

mas labai nustebo suvokęs, jis atvyko vos vakar. Vakar? - pa

galvojo. Tikrai tai buvo tik vakar?

Kažkas paplekšnojo jam per alkūnę; pasisukęs greta išvydo

Čaką.

- Kaip sekasi, žaliapūgi? - pasiteiravo Čakas.

- Puikiai, - atsakė, nors tai toli gražu nebuvo tiesa. Jis mos

telėjo į dėžės duris. - Kodėl visi tokie persigandę? Ar ne taip

jūs visi čia atsiradot ?Čakas gūžtelėjo pečiais.

- Nežinau... manau, iki šiol viskas buvo gana įprasta. Vienas

per mėnesį, kiekvieną mėnesį, tą pačią dieną. Galbūt, kad ir kas

ten vadovautų, nusprendė, kad esi tiesiog didžiulė klaida, todėl

atsiuntė tavo pakaitalą Jis sukrizeno alkūne trinktelėdamas





James Dashner

- Ar jūs...

- Bandėm.

Šįkart Tomas suaimanavo.- Gerai, ką bandėt?

- Numetėme keletą daiktų į angą. Negirdėjome, kad jie pa

siektų dugną. Krito labai ilgai.

Tomas prieš atsakydamas patylėjo, nenorėdamas, kad jį vėl

nutrauktų.- Gal tu koks minčių skaitytojas, ką? - Į klausimą jis sudėjo

visą įmanomą sarkazmą.

- Tiesiog nuostabus, ir tiek, - mirktelėjo Cakas.

- Cakai, daugiau man nemirksėk, - šypsodamasis tarė To

mas.Cakas šiek tiek trikdė, tačiau žvelgiant į jį situacija nebeat

rodė tokia siaubinga. Tomas giliai įkvėpė ir vėl pažvelgė į minią

aplink angą.

- Kiek laiko užtrunka siuntinio pristatymas ?

- Paprastai praeina pusvalandis nutilus aliarmui.Tomas akimirką susimąstė. Turi būti kažkas, ko jie nebandė.

- Esi tikras dėl angos? Ar jūs kada nors... - jis nutilo, lauk

damas, kol jį pertrauks, tačiau nesulaukė. - Ar kada nors ban

dėt nusivyti virvę ?

- Aha, jie bandė. Iš gebenių. Ilgiausią, kokią tik sugebėjo.Švelniai tariant, tas nedidelis eksperimentas nelabai pavyko.

- Ką turi galvoje ? - Kas dar? - pagalvojo Tomas.

- Manęs čia nebuvo, bet girdėjau, kad vaikis, kuris pasisiūlė

savanoriu, nusileido vos dešimt pėdų, tada kažkas ūžtelėjo ore

ir perkirto jį švariai pusiau



BĖGANTIS LABIRINTU

- Ką? - nusišaipė Tomas. - Netikiu nė per nago juodymą.

- Patikėk, protinguti! Mačiau to žinduklio kaulus. Perkirsti

pusiau lyg plakta grietinėlė peiliu. Jie saugomi dėžėje kaip priminimas ateities vaikiams nekrėsti kvailysčių.

Tomas laukė, kol Cakas nusijuoks ar nusišypsos, manyda

mas, kad tai turi būti pokštas, - ar kada teko girdėti apie pusiau

perkirstą žmogų? Tačiau anei šypsena, anei juokas neišsprūdo.

- Tu rimtai ?

Cakas tiesiog spoksojo į j j.

- Nemeluoju, žalia... hm, Tomai. Nagi, eime ir pažiūrėsime,

kas atvyksta. Negaliu patikėti, kad buvai žaliapūgiu tik vieną

dieną. Kaušyla.

Jiems pėdinant, Tomas uždavė tą vienintelį klausimą, kurio

dar neiškėlė.

- Iš kur jūs žinot, kad atkeliauja ne atsargos ar dar kas

nors?

- Tuomet neskamba aliarmas, - paprasčiausiai atsakė Cakas. - Atsargos pristatomos tuo pat metu kiekvieną savaitę. Ei,

žiūrėk. - Cakas sustojo ir bedė į kažką minioje. Tai buvo Gei-

lis, spiginantis tiesiai jiems į akis.

- Po paraliais, - pastebėjo Cakas. - Tu jam nepatinki, žmo

gau.- Faktas, - sumurmėjo Tomas. - Jau supratau. - Jausmas

buvo abipusis.

Cakas kumštelėjo Tomui alkūne, ir vaikiai vėl pajudėjo link

būrio, kur laukė tyloje; jei ir turėjo klausimų, Tomas juos pa

miršo Išvydęs Geilį prarado poreikį kalbėti



James Dashner

Čakas, regis, ne.

- Gal nueik ir paklausk, kas nutiko ? - pasiūlė, mėgindamas

vaizduoti drąsuolį.Tomas norėjo manyti, jog yra pakankamai narsus, tačiau šią

akimirką tai atrodė pati prasčiausia mintis.

- Na, visų pirma, jis turi daugiau sąjungininkų nei aš. Ne

pats parankiausias žmogus peštynėms.

- Akivaizdu, bet tu protingesnis. Ir, lažinuosi, greitesnis.

Galėtum išjungti ir jį, ir visus jo bičiulius.

Vienas berniukų, stovinčių priešais juos, žvilgterėjo per

petį, veide atsispindėjo sutrikimas.

Veikiausiai Geilio draugas, pamanė Tomas.

- Gal užčiauptum srėbtuvę? - sušnypštė Cakui.

Už jų trinktelėjo durys; atsigrįžęs Tomas išvydo nuo trobos

ateinančius Albį ir Niutą. Abu atrodė išsekę.

Žvelgiant į juos mintyse iškilo lovoje siaubingai besirangan

tis Benas.- Cakai, žmogau, turi man pasakyti, koks velnias yra tas

virsmas. Kas ten vyksta su tuo vargšiuku Benu?

Cakas gūžtelėjo pečiais.

- Smulkmenų nežinau. Grizai padaro siaubingų dalykų,

dėl kurių tavo kūnas išgyvena pragarą. Kai viskas baigiasi, esi...kitoks.

Tomas pajuto galimybę galiausiai sulaukti normalaus atsa

kymo.

- Kitoks? Ką turi omeny? Ir ką tai turi bendro su grizais?

Ar tą Geilis turėjo omenyje sakydamas būti įgeltam"?



BĖGANTIS LABIRINTU

- Š-š-š, - Čakas pridėjo pirštą prie lūpų.

Tomas kone riktelėjo iš nevilties, tačiau susitvardė. Nu

sprendė, kad vėliau privers Caką paaiškinti - norės jis to arne.

Pasiekę minią Albis ir Niutas prasiskynė pro ją kelią ir at

sistojo tiesiai priešais duris, vedančias j dėžę. Visi nutilo ir To

mas pirmą kartą pastebėjo kylančios patalpos girnas ir grandi

nes, kurios priminė jo paties košmarišką kelionę diena anks

čiau. Užplūdo liūdesys, lyg vėl išgyventų tas kelias siaubingas

minutes, kai pabudo tamsoje praradęs atmintį. Pajuto gailestį

naujokui, išgyvenančiam tą patį.

Slopus bumbtelėjimas pranešė, kad keistasis liftas pakilo.

Tomas sulaikęs kvėpavimą stebėjo, kaip Niutas ir Albis at

sistojo priešingose šachtos durų pusėse, - trūkis dalijo meta

lo plokštę tiksliai per vidurį. Abiejose pusėse buvo pritaisytos

paprasčiausios rankenos - kabliai; drauge jiedu pakėlė juos.

Girgždėdamos metalinės durys atsidarė ir į orą nuo aplinkiniųakmenų pakilo dulkių kamuolys.

Trake stojo absoliuti tyla. Niutui pasilenkus į dėžę geriau

įsižiūrėti, per kiemą nuvilnijo slopus ožkos mekenimas. Tomas

palinko į priekį, tikėdamasis pamatyti atvykėlį.

Ūmai loštelėjęs, Niutas išsitiesė, veidas sueižėjo sutrikimoraukšlėmis.

- Šventas... - įkvėpė jis, dairydamasis aplinkui, nežiūrėda

mas į nieką konkrečiai.

Dabar Albis jau irgi įsižiūrėjo ir sureagavo panašiai.

Negali būti murmėjo jis beveik apsvaigęs



James Dashner

Oras pritvinko klausimų, kai visi ėmė veržtis į priekį pa

spoksoti į šachtą. Ką jie ten mato? - svarstė Tomas. K ą jie ten

mato?! Pajuto tramdomą baimę, panašią į tą, kurią patyrė tąrytą, kai žengė prie lango pasižiūrėti į grizą.

- Ramiai! - suriko Albis, nutildydamas visus. - Tiesiog pa

stovėkit ramiai!

- Ei, kas ten negerai ? - kažkas atsišaukė iš minios.

Albis atsistojo.

- Du žaliapūgiai per dvi dienas, - suvapėjo jis beveik kuž

domis. - O dabar dar ir tai. Dvejus metus niekas nesikeitė, o

dabar - še tau, kad nori. - Tada kažkodėl dėbtelėjo tiesiai į

Tomą. - Kas čia vyksta, žaliapūgi ?

Tomas baltakiavo į Albį sutrikęs, veidą nuspalvino ryškus

raudonis, susuko vidurius.

- Iš kur man žinoti ?

- Kodėl tau nepasakius, kokia gaišena ten apačioje, Albi? -

šūktelėjo Geilis. Vėl kilo murmesys ir minia ūžtelėjo į priekį.- Kaušylos, užsičiaupkit! - riktelėjo Albis. - Pasakyk jiems,

Niutai.

Niutas dar kartą pažvelgė į dėžę, tada niūrus atsisuko į mi

nią.

- Tai mergina, - pranešė jis.Visi akimirksniu prapliupo kalbėti; Tomas suprato tik nuo

trupas.

- Mergina?

- Turiu ją pamatyt!

Kaip ji atrodo?



BĖGANTIS LABIRINTU

- Kiek jai metų?

Tomas skendo sąmyšio jūroje. Mergina? Jis net nesusimąs

tė, kodėl Trake vien berniukai ir nė vienos mergaitės. Neturėjoprogos pastebėti, tikrai. Kasji? - svarstė jis. Kodėl...

Niutas juos vėl nutildė.

- Tai dar ne viskas, - tarė jis ir parodė į dėžę. - Manau, ji

negyva.

Pora paauglių čiupo iš gebenių nuvytas virves ir nuleido Albį

bei Niutą j dėžę, kad šie iškeltų merginos kūną. Santūrus šo

kas ištiko daugumą trakiečių, kurie rimtais veidais stumdėsi

čia pat, spardė uolienas ir daug nekalbėjo. Nė vienas nedrįso

pripažinti, kad nesulaukia, kaip nori pamatyti merginą, tačiau

Tomas spėjo, kad jiems taip pat smalsu kaip ir jam.

Geilis buvo vienas iš vaikinų, laikančių virves, pasiruošusių

iškelti ją, Albį ir Niutą iš dėžės. Tomas atidžiai jį stebėjo. Jo

akyse buvo matyti kažko tamsaus dryžiai - lyg liguistas susižavėjimas. Spindesys privertė Tomą ūmai išsigąsti labiau nei prieš

kelias minutes.

Iš šachtos gilumos atsklidęs Albio balsas pranešė, kad jie

jau pasiruošę, ir Geilis, padedamas dar poros berniukų, pra

dėjo traukti virvę. Dar keli murmesiai, ir merginos kūnas, begyvybės ženklų, buvo iškeltas pro duris ant akmeninių plokš

čių, nuklojusių Trako grindinį. Visi tučtuojau metėsi pirmyn

ir susispietė aplink atvykėlę; ore tvyrojo akivaizdus susijaudi

nimas. Tačiau Tomas liko nuošaliau. Nuo šiurpios tylos kūnas

ėjo pagaugais lygjie ką tik būtų atkasę šviežią kapą



James Dashner

Užgniaužęs smalsumą, Tomas nemėgino prasibrauti j priekį

paspoksoti - ir taip tiršta minia tankiai spaudėsi aplink. Jam

pavyko užmesti akį į ją prieš tai.Ji buvo liekna, tačiau ne per žema. Iš to, ką matė, galbūt

penkių su puse pėdų aukščio. Jai galėjo būti penkiolika ar še

šiolika, varno juodumo plaukais. Tačiau labiausiai akį traukė

jos oda: blyški, balta tarsi perlai.

Niutas ir Albis išropojo iš dėžės paskui ją ir prasibrovė ikimerginos negyvo kūno; minia vėl susispaudė paskui juos, už

stodama Tomui vaizdą. Tik po kelių sekundžių pulkas vėl pra

siskyrė ir Niutas rodė tiesiai j Tomą.

- Žaliapūgi, ateik čia, - paliepė, nepaisydamas mandagy-

bių.Tomo širdis suspurdėjo gerklėje; pradėjo prakaituoti ran

kos. Ko jie nori? Reikalai tik blogėja ir blogėja. Jis prisivertė

žengti į priekį, vaizduodamas nekaltą, nesielgdamas kaip kal

tas, kuris apsimeta nekaltu. Ach, nusiramink , kalbėjo sau. Ne

padarei nieko blogo. Tačiau neapleido keistas jausmas, kad galbūt padarė, pats to nesuvokdamas.

Berniukai, išsirikiavę palei taką, vedantį link Niuto ir mer

ginos, skersakiavo į jį, kėblinantį pro šalį, it jis būtų kaltas dėl

visos šios sumaišties Labirinte, Trake ir grizų siautėjimo. To

mas nepakėlė akių, bijodamas, kad jose atsispindės kaltė.Jis prisiartino prie Niuto ir Aibio, kurie abu klūpojo prie

merginos. Vengdamas jų žvilgsnių, Tomas sutelkė dėmesį į

merginą; nors ir išblyškusi, ji buvo tikrai graži. Daugiau nei

graži. Nuostabi. Silkinių plaukų, lygios odos, tobulų lūpų, ilgų

kojų Jam pasidarė bloga kad šitaip galvoja apie mirusią mer



BĖGANTIS LABIRINTU

giną, tačiau negalėjo atplėšti žvilgsnio. Tai ilgai nesitęs, pagal

vojo jis, skrandyje kylant šleikštuliui. Netrukus ji pradės pūti.

Jis nustebo dėl tokios liguistos minties.- Pažįsti šitą merginą, kaušyla? - grėsmingai paklausė Albis.

Klausimas Tomą apstulbino.

- Ar pažįstu ją? Aišku, kad ne. Aš nieko nepažįstu. Išskyrus

jus, vaikinai.

- Tai ne... - pradėjo Albis, tada beviltiškai atsidusęs nutilo. - Turiu omeny, ar ji apskritai atrodo pažįstama? Nėra jaus

mo, kad esi matęs ją anksčiau?

- Ne. Jokio, - Tomas pasimuistė, dėbtelėjo sau į kojas, tada

vėl į merginą.

Albis suraukė kaktą.- Esi tikras ? - Atrodė, kad jis netiki nė žodžiu, ką Tomas

sako, ir atrodė kone piktas.

Ką, jis mano, aš turiu su tuo bendro? - pagalvojo Tomas. Jis

sutiko piktą Albio žvilgsnį ir atsiliepė į jį vieninteliu tinkamu

atsakymu.- Taip. Kodėl klausi ?

- Užsiknisimas, - sumurmėjo Albis vėl žvelgdamas į mergi

ną. - Negali būti sutapimas. Dvi dienos, du žaliapūgiai, vienas

gyvas, kita mirusi.

Tada Albio žodžiai įgavo prasmę ir Tomas pajuto viduje įsi-plieskiant paniką.

- Tu juk nemanai, kad aš... - jis net nesugebėjo užbaigti

sakinio.

- Atsipūsk, žaliapūgi, - nuramino Niutas. - Mes nesako

me kad tu po paraliais nuknekcinai tą merginą



James Dashner

Tomui sukosi galva. Jis buvo tikras, kad anksčiau jos nema

tė, tačiau tada galvoje įsikerojo menkutė dvejonė.

- Prisiekiu, ji neatrodo pažįstama, - vis tiek pakartojo. Jam jau pakanka kaltinimų.

- Ar tu...

Niutui nespėjus pabaigti sakinio, mergina šovė į sėdimąją

poziciją. Godžiai įkvėpė, atmerkė akis ir sumirksėjo, apžvelg

dama ją supančią minią. Albis riktelėjo ir suklupo. Niutas aiktelėjo ir pašoko, klupinėdamas atbulas nuo jos. Tomas nesuju

dėjo, žvilgsnį įbedęs į merginą, sustingęs iš baimės.

Liepsnojančios mėlynos akys šaudė pirmyn atgal jai giliai

kvėpuojant. Jos rožinės lūpos virpėjo, kai ji murmėjo kažką ne

suprantamai. Tada ji ištarė vieną sakinį - tuščiu ir vaiduoklišku, tačiau aiškiu balsu.

- Viskas pasikeis.

Tomas apstulbęs stebėjo, kaip jos akys vėl užsimerkė ir mer

gina vėl krito ant žemės. Dešinysis jos kumštis šovė aukštyn

ir liko sustingęs, net jai nurimus, rodantis į dangų. Rankoje jigniaužė popieriaus gniutulą.

Tomas mėgino nuryti seiles, tačiau burna buvo pernelyg iš

džiūvusi. Niutas šovė į priekį ir išskėtęs jos pirštus griebė popie

rių. Drebančiomis rankomis jį išlankstė, tada susmuko ant kelių,

ištiesdamas raštelį ant žemės. Tomas atsistojo už jo pasižiūrėti.Storomis juodomis raidėmis ant popieriaus buvo iškeverzo

ti penki žodžiai:

Ji yra paskutinė.

Visiškai paskutinė



9 SKYRIUS

Virš Trako sustingo keista absoliučios tylos akimirka. Lyg vietove būtų praskriejęs antgamtiškas vėjas ir iščiulpęs visą garsą.

Niutas garsiai perskaitė žinutę tiems, kurie nematė popieriaus,

tačiau užuot pratrūkę sąmyšiu, visi trakiečiai stovėjo priblokš

ti.

Tomas būtų tikėjęsis riksmų, klausimų, ginčų. Tačiau niekas neištarė nė žodžio; visų akys buvo priklijuotos prie mergi

nos, gulinčios, it miegotų, jos krūtinė kilnojosi aukštyn žemyn

su kiekvienu negiliu įkvėpimu. Priešingai jų pradinei išvadai, ji

buvo gyva.

Niutas atsistojo ir Tomas tikėjosi paaiškinimo, proto balso,raminančio šaltakraujiškumo. Tačiau jis tik sugniaužė žinutę

kumštyje; spaudė taip, kad venos iššoko ant rankų, o Tomo šir

dis nusirito j kulnus. Jis nebuvo tikras kodėl, tačiau situacija

vertė jaustis nejaukiai.

Albis susidėjo rankas prie lūpų



James Dashner

- Baltaskverniai!

Tomas svarstė, ką reiškia šis žodis, - žinojo, kad girdėjo jį

anksčiau, - tačiau j j ūmai nustūmė į šoną. Du vyresni berniukai skynėsi kelią per minią - vienas buvo aukštas, keisto kirpi

mo, sulig stora citrina didumo nosimi. Antrasis buvo žemas,

jo žili plaukai smilkiniuose mėgino užkariauti juodus. Tomas

vylėsi, kad jie viską paaiškins.

- Ką su ja darom? - paklausė aukštesnysis kur kas spigesniu

balsu, nei Tomas tikėjosi.

- Iš kur man žinoti ? - atšovė Albis. - Jūs abu esate baltas

kverniai - išsiaiškinkit.

Baltaskverniai, mintyse pakartojo Tomas, blykstelint lem

putei. Jie turėtų būti panašiausi j daktarus. Trumpulis jau buvo

ant žemės, klūpojo prie merginos, čiuopė jos pulsą ir lenkėsi

paklausyti širdies dūžių.

- Kas nusprendė, kad Klintas pirmasis gali ją paturėti? -

šūktelėjo kažkas iš minios. Pasigirdo padriki amtelėjimai iš juoko. - Aš kitas!

Kaip jie gali pokštauti? - pagalvojo Tomas. Mergina leisgy

vė. Jam pasidarė bloga.

Albis primerkė akis; lūpose sustingo šypsnys, anaiptol ne

primenantis juoko.- Jei kas nors palies šitą merginą, - perspėjo Albis, - naktį

miegos su grizomis Labirinte. Bus išdrėbtas be jokių ceremo

nijų. - Jis nutilo ir lėtai apsisuko aplink, lyg norėdamas, kad

kiekvienas pamatytų jo veidą. - Todėl geriau laikykite nuo jos

rankas atokiau Visi!



BĖGANTIS LABIRINTU

Pirmą kartą Tomui iš tiesų patiko, ką sako Albis.

Žemesnysis vaikinas, j kurį buvo kreiptasi baltaskverniu -

Klintu, jei žiūrovas neklydo, - atsistojo po apžiūros.- Ji atrodo gerai. Normaliai kvėpuoja, širdis plaka ritmin

gai. Nors gal kiek per lėtai. Mano spėjimas toks pat geras kaip

ir jūsų, bet sakyčiau, kad jai koma. Džefai, nugabenkime ją j

trobą.

Jo partneris Džefas žengė pirmyn ir suėmė merginą už rankų, tuo tarpu Klintas sugriebė už kojų. Tomas troško nebūti

tik stebėtoju - su kiekviena prabėgančia sekunde jis vis labiau

ir labiau abejojo, kad tai, ką pasakė anksčiau, yra tiesa. Ji atrodė

pažįstama; jis jautė su ja ryšį, nors tai netilpo galvoje. Si mintis

jį sunervino, jis apsidairė, lyg kažkas galėjo nugirsti jo mintis.- Sulig trim, - tarė Džefas, aukštesnysis baltaskvernis, jo

aukštas stotas atrodė absurdiškai sulinkęs lyg meldžiantis. -

Vienas... du... trys!

Jie pakėlė ją ūmai švystelėję, kone išmesdami į orą - atvykė

lė buvo akivaizdžiai lengvesnė, nei jie manė, - ir Tomas konerinktelėjo jiems elgtis atsargiau.

- Turėsime ją stebėti, - tarė Džefas nesikreipdamas į nieką

konkrečiai. - Galėsime ją maitinti skystu maistu, jei greitu lai

ku nepabus.

- Tiesiog akylai ją stebėkite, - patarė Niutas. - Ji turėtųbūti ypatinga, antraip jos čia nebūtų atsiuntę.

Tomo skrandis susitraukė. Jis žinojo, kad jis ir mergina kaž

kaip susiję. Jie atkeliavo dienos skirtumu, ji atrodė pažįstama,

jis jautė nenumaldomą troškimą tapti bėgiku, nepaisant tiek

daug siaubingų dalykų Ką visa tai reiškia?



James Dashner

Albis pasilenkė ir dar kartą pažiūrėjo jai į veidą prieš išne

šant.

- Paguldykite ją greta Beno kambario ir stebėkite dieną irnaktį. Verčiau jau niekas nenutiktų be mano žinios. Man ne

svarbu, ar ji kalbės per miegus, ar bezdės, - ateinat ir man pra-

nešat.

- Gerai, - sumurmėjo Džefas; tada jis ir Klintas nukrypavo

link trobos, merginos kūnas šokčiojo jiems einant ir kiti trakiečiai galiausiai apie tai skirstydamiesi prabilo, teorijos spro

ginėjo ore.

Tomas stebėjo visa tai tyliai mąstydamas. Keistą ryšį, kuris

kamavo, juto ne jis vienas. Prastai slepiami kaltinimai, kuriuos

jam sviedė vos prieš kelias minutes, rodė, kad kiti kažką irgiįtaria, bet ką? Jis jau buvo visiškai sutrikęs, o dėl kaltinimų jau

tėsi tik blogiau. Lyg perskaitęs jo mintis, priėjo Albis ir čiupo

už peties.

- Tikrai nesi jos anksčiau matęs? - paklausė jis.

Prieš atsakydamas Tomas padvejojo.- Ne... ne, kiek pamenu, - jis vylėsi, kad drebantis balsas

neišduos jo dvejonių. O ką, jei jis iš kažkur ją pažįsta? Ką tai

reikštų?

- Esi tikras ? - niūkė Niutas, stovintis tiesiai už Albio.

- Aš... ne, nemanau. Kodėl jūs mane taip engiat? - Tomastenorėjo, kad nusileistų naktis ir jis galėtų likti vienas. Tada

eitų miegoti.

Albis papurtė galvą ir tada pasisuko į Niutą, paleisdamas

suspaustą Tomo petį.

Kažkoks beprotnamis Sušauk susirinkimą



BĖGANTIS LABIRINTU

Jis ištarė taip tyliai, kad Tomas nemanė, jog kažkas kitas

išgirdo, tačiau tai skambėjo pranašiškai. Tada lyderis ir Niu

tas išėjo ir Tomui palengvėjo išvydus jo pusėn atkrypuojantįČaką.

- Cakai, kas yra susirinkimas ?

Jis atrodė išdidus, kad žino atsakymą.

- Susirenka prievaizdai - susirinkimas šaukiamas tik tada,

kai nutinka kas nors keista ar siaubinga.- Ką gi, manau, kad šiandiena atitinka abi šias sąlygas, -

Tomo skrandis niurzgėjo, nutraukdamas mintis. - Aš nebai

giau pusryčiauti - ar mes galim kur nors ką nors įmesti į skran

dį? Mirštu iš bado.

Cakas klausiamai kilstelėjęs antakius pažvelgė į jį.- Pamačius sijoną tau pakilo apetitas? Tikriausiai esi dar

didesnis psichas, nei maniau.

Tomas atsiduso.

- Tiesiog parūpink man maisto.

Virtuvė buvo maža, bet joje tilpo viskas, ko reikėjo gausiam

valgiui paruošti. Didžiulė orkaitė, mikrobangų krosnelė, inda-

plovė, pora stalų. Patalpa atrodė sena ir nudrengta, tačiau švari.

Matydamas prietaisus ir pažįstamą išdėstymą, Tomas pajuto,

lyg prisiminimai - tikri, nenutrūkstantys prisiminimai - čiapat išsiskleis. Tačiau esminių dalių vėl trūko - neatsiminė var

dų, veidų, vietų, įvykių. Būsena varė iš proto.

- Sėskis, - pasiūlė Cakas. - Atnešiu tau ko nors, tačiau pri

siekiu, tai paskutinis kartas. Džiaukis, kad Keptuvius čia nesi-

sukioja jis nekenčia kai mes siaubiame jo šaldytuvą



James Dashner

Tomui palengvėjo, kad jie buvo vieni. Čakui sukinėjantis

aplink puodus ir imant produktus iš šaldytuvo, Tomas išsitrau

kė medinę kėdę iš po nedidelio plastikinio stalo ir atsisėdo.- Tai beprotybė. Negali būti tikrovė. Kažkas atsiuntė mus

čia. Kažkoks blogis.

Čakas stabtelėjo.

- Liaukis skųstis. Paprasčiausiai susitaikyk su tuo ir pa

miršk.- Aha, kurgi ne, - Tomas pažvelgė pro langą. Atrodė tinka

mas metas užduoti vieną iš milijonų klausimų, šokinėjančių jo

smegenyse. - O iš kur ateina elektra?

- Kam tai rūpi. Aš ją imu.

Argi nenuostabu, pagalvojo Tomas. Atsakymo nėra.Cakas padėjo ant stalo dvi lėkštes su sumuštiniais ir mor

komis. Riekės buvo storos ir baltos, ryškiai oranžinės morkos,

regis, kibirkščiavo. Tomo skrandis meldė paskubėti; jis paėmė

savo sumuštinį ir įniko į jį.

- O, žmogau, - murmėjo jis pilna burna. - Bent jau maistasgeras.

Tomui pavyko suvalgyti likusį maistą Čakui neištariant nė

žodžio. Jam pasisekė, kad vaikis nebuvo nusiteikęs kalbėti, nes

nepaisant absoliučiai keistų įvykių, kiek tik siekė Tomo atmin

tis, jis vėl jautėsi ramus. Pilnu skrandžiu, kupinas naujai užplūdusios energijos, tyloje pailsinęs galvą jis apsisprendė liautis

inkšti ir imtis veiksmų.

Prarijęs paskutinį kąsnį, Tomas atsilošė kėdėje.

- Taigi, Čakai, - tarė jis, šluostydamasis burną servetėle. -

Ką turiu padaryti kad tapčiau bėgiku?



BĖGANTIS LABIRINTU

- Tik ne vėl apie tą patį, - Čakas pakėlė akis nuo lėkštės,

kur knaibė trupinius. Gurktelėjęs atsirūgo; nuo šio garso To

mas susigūžė.- Albis minėjo, kad netrukus pradėsiu bandymus su skir

tingais prievaizdais. Kada turėsiu progą išmėginti save su bė

gikais? - Tomas kantriai laukė, kol Cakas suteiks konkrečios

informacijos.

Cakas dramatiškai pavartė akis, neleisdamas suabejoti, kad, jo manymu, tai būtų be galo kvaila mintis.

- Jie turėtų grįžti po kelių valandų. Kodėl tau jų nepaklau

sus?

Tomas negirdomis nuleido sarkazmą, kasdamasis giliau.

- Ką jie veikia grįžę kas vakarą? Kas yra tame betoniniamepastate?

- Žemėlapiai. Jie susitinka iš karto, kai tik sugrįžta, kad nie

ko nepamirštų.

Žemėlapiai? - Tomas buvo sutrikęs.

- Jei jie mėgina nubraižyti žemėlapį, ar neturėtų neštis popieriaus, ant kurio galėtų pasižymėti būdami vietoje?

Žemėlapiai. Tai intrigavo jį labiau nei kas nors kitas. Tai

buvo pirmas dalykas, siūlantis galimą jų keblios padėties spren

dimą.

- Žinoma, nešasi, tačiau jie viską apkalba, aptaria, analizuoja ir visas kitas mėšlas. Be to, - berniukas pavartė akis, -

didžiąją laiko dalį jie praleidžia bėgdami, neturi laiko rašyti.

Todėl jie ir vadinami bėgikais.

Tomas pagalvojo apie bėgikus ir žemėlapius. Ar Labirintas

išties gali būti toks neaprėpiamai didelis kad per dvejus metus



James Dashner

jie nerado išėjimo? Atrodė neįmanoma. Tačiau tada prisiminė,

ką sakė Albis apie judančias sienas. Kas, jei jie visi pasmerkti

gyventi čia, kol numirs ?Pasmerkti. Nuo šio žodžio jis pajuto panikos pliūpsnį ir vil

ties kibirkštis, kurią įskėlė maistas, tyliai šnypštelėjusi užgeso.

- Cakai, o jei mes visi esame nusikaltėliai ? Turiu omeny, o

jei mes žudikai ar kažkas panašaus?

- Ką? - Cakas pažvelgė į jį, tarsi šis būtų besmegenis. - Iš

kur šita linksma mintis atsirado?

- Pagalvok apie tai. Mūsų prisiminimai ištrinti. Gyvename

vietoje, iš kurios, regis, nėra išėjimo, apsupti kraujo ištroškusių

monstrų sargybinių. Tau nepanašu į kalėjimą? - Garsiai ištarta

dvejonė atrodė vis realesnė. Krūtine sruveno šleikštulys.

- Man veikiausiai dvylika metų, biče, - Cakas parodė sau

į krūtinę. - Daugiausiai trylika. Tikrai manai, kad padariau

kažką, už ką mane reikia išsiųsti į kalėjimą visam likusiam gy

venimui ?- Man nerūpi, ką tu padarei ar ko nepadarei. Bet kuriuo

atveju tave atsiuntė į kalėjimą. Ar čia tau panašu į atostogas ? -

0, žmogau, pagalvojo Tomas. Verčiau jau aš klysčiau.

Cakas akimirką susimąstė.

- Nežinau. Čia geriau nei...- Aha, girdėjau, geriau, nei gyventi kakių krūvoje, - Tomas

atsistojo ir pastūmė savo kėdę atgal po stalu. Jam patiko Čakas,

tačiau užmegzti intelektualų pokalbį su juo buvo neįmanoma.

Tai ir gniuždė, ir erzino. - Eik, pasidaryk dar vieną sumuštinį,

o aš žygiuoju patyrinėti aplinkos Pasimatysime šįvakar





James Dashner

vis labiau stebėjosi, kaip puikiai trakiečiai prižiūrėjo šią vietą,

kokia ji švari. Jam padarė įspūdį, kokie jie organizuoti ir kaip

sunkiai visi dirba. Galėjo tik įsivaizduoti, kokia išties siaubingataptų ši vieta, jei visi aptingtų ir elgtųsi kvailai.

Galiausiai pasuko į pietvakarių rajoną, netoli miško.

Artėjo prie retų, į griaučius panašių medžių, styrančių tan

kesnio miško priekyje, kai jį išgąsdino prie kojų judanti dėmė,

lydima skubraus taukšėjimo. Pažvelgęs žemyn dar spėjo pamatyti saulės blyksnį ant metalinio daikto - žaislinės žiurkės,

nukurnėjusios pro jį link negausaus miško. Tas objektas jau

nutolo per dešimt pėdų, kai susivokė, kad tai visai ne žiurkė;

panašiau į driežą, turintį mažiausiai šešias kojas, nešančias ilgą

sidabrinį liemenį.Vabalas pjovėjas./*V mus stebi, sakė Albis.

Jis pastebėjo raudonos šviesos šuorą, šluojantį žemę priešais

padarą, tarsi sklistų iš jo akių. Logika diktavo, kad veikiausiai

jo protas pokštauja, tačiau galėjo prisiekti, kad įžiūrėjo žodį

KIPŠAS, didelėmis žaliomis raidėmis iškeverzotą ant apvaliosnugaros. Tokią keistenybę reikėjo ištirti.

Tomas pasileido paskui skubantį šnipą ir po kelių sekun

džių atsidūrė medžių tankmėje; pasaulis užtemo.



10 SKYRIUS

Jis negalėjo patikėti, kaip greitai išnyko šviesa. Iš Trako miškas neatrodė toks didelis, galbūt apie porą akrų. Tačiau me

džiai stiebėsi aukšti, tvirtų kamienų, spietėsi tankiai, viršuje

sudarydami tankų lapų baldakimą. Oras aplink jį įgavo žalią,

prislopintą prieskonį, lyg būtų likusios kelios minutės iki sau

lėlydžio.Tai buvo kažkas nuostabaus ir šiurpinančio tuo pat metu.

Kaip įmanydamas spėriai Tomas brovėsi pro vešlią lapiją,

per veidą plakamas laibų šakų. Jis pasilenkė, kad neužkliūtų už

žemai kabančios šakos, ir vos neparkrito. Ištiesta ranka įsitvė

ręs šakos siūbtelėjo atgal, mėgindamas atstatyti pusiausvyrą.Po kojomis šiugždėjo vešlių lapų patalai, traškėjo nukritusios

šakelės.

Visą tą laiką akimis laikėsi įsitvėręs vabalo pjovėjo, garman

čio miško paklotu. Kuo giliau ėjo, tuo ryškiau spindėjo raudo

na šviesa aplinkui įsitvirtinant sutemoms



James Dashner

Tomas prasispraudė trisdešimt ar keturiasdešimt pėdų j

miško tankmę, išsisukinėdamas ir lankstydamasis, kaskart ne

tekdamas pagrindo po kojomis; vabalas pjovėjas striuoktelėjoant itin didelio medžio ir nuskuodė jo kamienu. Kol Tomas

atidramblojo iki medžio, padaro neliko nė ženklo. Jis pragaišo

giliai lapijoje, tarsi niekada ir nebuvęs.

Jis pametė tą dvokią.

- Užsiknisimas, - sukuždėjo Tomas beveik šaipydamasis.

Beveik. Nors atrodė keista, žodis iš jo lūpų nuskambėjo natū

raliai, lyg jis jau įsilietų į Traką.

Kažkur dešinėje trakštelėjo šakelė ir jis pasuko galvą ta

kryptimi. Nustojo kvėpavęs, įsiklausė.

Dar vienas trakštelėjimas, šįkart garsesnis, lyg kažkas būtų

per kelį perlaužęs lazdą.

- Kas ten? - spygtelėjo Tomas; sprande dilgtelėjo baimė.

Balsas atsimušė į lapų baldakimą virš galvos ir nupleveno aidu

ore. Jis stovėjo sustingęs, įaugęs į vietą, kol viskas nutilo ir skardėjo tik kelių paukščių švilpavimai tolumoje. Į jo riktelėjimą

niekas neatsiliepė. Ir jis nebegirdėjo garsų iš tos krypties.

Nemąstydamas Tomas pasuko link garso, kurį girdėjo. Ne

sistengdamas slėptis, stūmė į šonus šakeles, kurios jam praėjus

plakėsi tarpusavyje. Jis prisimerkė, pratindamas akis matytitirštėjančioje tamsoje, trokšdamas turėti žibintuvėlį. Jis pagal

vojo apie žybsnius ir savo atmintį. Ir vėl prisiminė apčiuopiamą

dalyką iš savo praeities, tačiau negalėjo jo priskirti prie jokio

konkretaus laiko ar vietos, nekilo asociacijos su kažkokiu as

meniu ar įvykiu Tai gniuždė



BĖGANTIS LABIRINTU

- Ar ten kas yra? - dar kartą paklausė, jausdamasis kur kas

ramiau, nes triukšmas nepasikartojo. Veikiausiai tai tik gyvū

nas, galbūt dar vienas vabalas pjovėjas. Apsidrausdamas šūktelėjo: - Tai aš, Tomas. Zaliapūgis. Na, antras pagal naujumą. -

Susiraukė ir papurtė galvą, dabar tikėdamasis, kad ten nieko

nėra. Sapaliojo kaip tikras subingalvis.

Ir vėl jokio atsakymo.

Jis apėjo didelį ąžuolą ir trumpam stabtelėjo. Ledinis virpulys nuvinguriavo nugara. Pasiekė kapines.

Proskyna buvo nedidelė, gal trisdešimties kvadratinių pėdų

ir nuklota pažeme augančių tankių piktžolių. Tomas įžiūrėjo

keletą iš žolių styrančių negrabiai suręstų medinių kryžių, jų

horizontalios dalys pririštos prie stačiųjų atpleišėjusiais virže-liais. Antkapiai nudažyti baltai, tačiau akivaizdžiai skubant -

matėsi sustingę dažų lašeliai ir švietė nenutepti ruožai. Medie

noje buvo išraižyti vardai.

Tomas dvejodamas žengė į priekį apžiūrėti artimiausio kry

žiaus, atsiklaupė, kad geriau matytų. Šviesa buvo tokia blausi,kad atrodė, jog žiūri per tirštą miglą. Net paukščiai nurimo, it

būtų sumigę nakčiai, o vabzdžių skleidžiami garsai buvo veik

negirdimi, bent jau tylesni nei įprastai. Pirmą kartą Tomas su

vokė, kaip miške vilgšna: drėgnas oras jau sagstė prakaito laše

lius ant kaktos ir rankų.Jis pasilenkė arčiau pirmojo kryžiaus. Jis atrodė naujas ir ant

jo buvo išraižytas vardas Stivenas - paskutinė raidė s itin maža

ir prie pat krašto, nes raižytojas neįvertino, kiek jam reikės vie

tos. Stivenai, pagalvojo Tomas, jausdamas netikėtą, bet nešališ

ką gailestį Kokia tavo istorija? Čakas tave negyvai išerzino?



James Dashner

Jis atsistojo ir nupėdino prie kito kryžiaus, gožiamo perau

gusių piktžolių, sukietėjusiu pagrindu aplink. Kad ir kas buvo

velionis, veikiausiai mirė vienas iš pirmųjų, nes kapas atrodėseniausias. Jo vardas buvo Džordžas.

Tomas apsidairė ir išvydo, kad kapų yra tuzinas ar panašiai.

Pora jų atrodė tokie pat švieži kaip ir pirmasis, kurį apžiūrėjo.

Jo dėmesį patraukė sidabriškas plykstelėjimas. Kitoks, nei sku

bančio vabalo, atvedusio jį į mišką, bet toks pat keistas. Žyb-

sėjimas slinko antkapiais ir sustojo prie kapo, padengto purvi

nu plastiko ar stiklo lakštu, purvu apaugusiais kraštais. Tomas

prisimerkė, mėgindamas įžiūrėti, kas yra kitoje pusėje, tada

aiktelėjo supratęs. Tai buvo langas į kitą kapą, kuriame matėsi

dulkėtos pūvančio kūno liekanos.

Nustėręs Tomas smalsaudamas prikišo nosį atidžiau įsižiū

rėti. Kapas buvo mažesnis nei įprastai - jame gulėjo tik viršuti

nė mirusio žmogaus kūno dalis. Jis prisiminė Cako pasakojimą

apie berniuką, mėginusį nusileisti į tamsią šachtą, dėžei nusileidus, ir kaip kažkas jį perkirto ore pusiau. Prie stiklo buvo

pritvirtinti žodžiai; Tomas vos galėjo juos įskaityti:

Lai ši liekana taps įspėjimu visiems:

Neįmanoma pabėgti per dėžės angą.

Tomas pajuto keistą potraukį prunkštelėti - atrodė perne

lyg absurdiška, kad galėtų būti tiesa. Tačiau tuo pat metu pasi

bjaurėjo savimi, kad taip lėkštai vertina žodžius. Papurtęs gal

vą atsitraukė paskaityti daugiau mirusiųjų vardų kai pasigirdo



BĖGANTIS LABIRINTU

dar vienos šakelės trakštelėjimas, šįkart tiesiai priešais, iš karto

už medžių kitoje kapinių pusėje.

Tada dar vienas brakštelėjimas. Ir dar vienas. Arčiau. Tamsatirštėjo.

- Kas ten? - šūktelėjo jis virpančiu ir dusliu balsu - atrodė,

kad jo balsas sklinda iš uždaro tunelio. - Rimtai, tai kvaila. -

Jis nekentė sau pripažinti, kad tuoj pridirbs į kelnes iš baimės.

Nematomasis, užuot atsakęs, liovėsi slapstytis ir nudulkėjoper mišką, skindamasis kelią pro medžius aplink kapų aikštelę,

vingiuodamas link tos vietos, kur stovėjo Tomas. Sis sustingo

įveiktas panikos. Dabar, būdamas vos už kelių pėdų, Tomas įsi

brovėlį girdėjo vis aiškiau, kol galiausiai išvydo šmėstelint šešė

lių slepiamą liesą berniuką, keistai ritmingai šlubčiojantį.- Kas, po vein...

Tomui nespėjus pabaigti, berniukas išsiveržė pro medžius.

Spėjo pamatyti tik blyškios odos ir milžiniškų akių blykstelė

jimą - persekiojančios šmėklos paveikslą, riktelėjo ir mėgino

nešti kudašių, bet buvo per vėlu. Figūra pašoko į orą ir nusileido, rėždamasi jam į pečius, griebdama stipriomis rankomis.

Tomas tėškėsi į žemę; pajuto, kaip į nugarą įsišovęs antkapis

lūžta pusiau, išdegindamas gilų rėžį odoje.

Atsivedėjęs jis smarkiai tvoskė užpuolikui, negailestingam

odos ir kaulų rinkiniui, kuris šokčiojo ant jo, mėgindamasįgauti pranašumą. Jis atrodė kaip monstras, baubas iš košmarų,

tačiau Tomas žinojo, kad tai turi būti trakietis, kažkas, kuriam

absoliučiai aptemo protas. Girdėjo kaukšint dantimis, siaubin

gus taukšt, taukšt, taukšt . Pajuto raižų skausmo dūrį, berniuko

burnai suradus tikslą ir įsikirtus giliai Tomui į petį



James Dashner

Tomas rėkė, pumpuojamas adrenalino tekėjo kraujas. Del

nais įsispyręs užpuoliko krūtinėn stūmė jį, kol įsitempė raume

nys. Galiausiai figūra išsitiesė ant nugaros; ore pasigirdo aiškustrakštelėjimas, dar vienam antkapiui sutikus savo lemtį.

Tomas keturpėsčias išrėpliojo, gaudydamas kvapą, ir pirmą

kartą gerai įsižiūrėjo į savo paklaikusį užpuoliką.

Tai buvo ligotasis berniukas.

Tai buvo Benas.



11 SKYRIUS

Atrodė, kad Benas tik šiek tiek pasitaisė nuo tada, kai Tomasmatė jį troboje. Dėvėjo tik trumpas kelnes, baltesnė už sniegą

oda aptempė kaulus it paklodė, glaudžiai apsukta aplink ryšulį

lazdų. Kūną raižė virves primenančios venos - pulsuojančios

ir žalios, tačiau ne tokios ryškios kaip vakar. Jo krauju pasruvu

sios akys susmigo į Tomą, lyg regėtų būsimą patiekalą.Benas pritūpė, vėl pasiruošęs pulti. Kažkurią akimirką kai

rėje rankoje atsirado gniaužiamas peilis. Tomas pajuto šleikščią

baimę, netikėjo tuo, kas vyksta.

- Benai!

Tomas atsigrįžo į balsą ir nustebo išvydęs Albį, stovintį kapinių pakraštyje, it šmėklą tirpstančioje šviesoje. Ūžtelėjo pa

lengvėjimas - Albis laikė didžiulį lanką su įtaisyta strėle, nutai

kyta tiesiai į Beną.

- Benai, - pakartojo Albis. - Tučtuojau liaukis arba ryto

jaus nesulauksi



James Dashner

Tomas vėl pažvelgė į Beną, niršiai spoksantį į Albį, liežu

viu vilgantį lūpas. Kas tam vaikiui negerai? - pagalvojo Tomas.

Berniukas virto monstru. Kodėl?-Jei mane nužudysi, - suklykė Benas, taškydamasis seilėmis

taip smarkiai, kad pasiekė Tomo veidą, - nudėsi ne tą bičą. -

Jis vėl įbedė akis į Tomą. - Tu nori pribaigti šitą kaušylą. - Jo

balsas skambėjo kaip bepročio.

- Nebūk kvailys, Benai, - ramiai atsiliepė Albis, nenuleis

damas strėlės nuo taikinio. - Tomas tik ką atvyko - nėra ko bi

joti. Tu vis dar susijaudinęs dėl virsmo. Neturėjai palikti lovos.

- Jis nėra vienas iš mūsų! - sušuko Benas. - Aš mačiau jį -

jis... jis blogiukas. Turime jį nudėti! Leisk man jį išmėsinėti!

Tomas nevalingai žengė žingsnį atgal, pasibaisėjęs tuo,

ką tauzijo Benas. Ką jis norėjo pasakyti, tvirtindamas, kad jį

matė? Kodėl jis mano, kad Tomas blogiukas?

Albis nė per colį nenuleido ginklo, vis dar taikydamasis į

Beną.- Palik tai man ir prievaizdams išsiaiškinti, maišytgalvi. -

Lanką laikančios jo rankos buvo tokios tvirtos, lyg būtų jomis

pasirėmęs ant šakos. - Tučtuojau nešk čia savo liesą subinę ir

grįžk į trobą.

- Jis norės parvesti mus namo, - nerimo Benas. - Jis norėsišvesti mus iš Labirinto. Jau verčiau visi šoktume nuo skardžio!

Jau verčiau išdraskytume vienas kito vidurius!

- Apie ką tu kalbi... - pradėjo Tomas.

- Užsičiaupk! - suklykė Benas. - Užčiaupk savo bjaurią,

išdavikišką srėbtuvę!



BĖGANTIS LABIRINTU

- Benai, - ramiai kreipėsi Albis. - Skaičiuoju iki trijų.

- Jis blogas, jis blogas, jis blogas... - dabar kuždėjo Benas

tarsi skanduotę. Jis lingavo pirmyn atgal, perimdamas peilį išvienos rankos į kitą, akimis įsisiurbęs į Tomą.

- Vienas.

- Blogas, blogas, blogas, blogas... - Benas nusišypsojo; blyš

kioje šviesoje jo dantys regėjosi spindintys, žalsvi.

Tomas norėjo nusigręžti, dingti iš čia. Tačiau negalėjo paju

dėti: buvo pernelyg apkerėtas, pernelyg išsigandęs.

- Du, - Albio balsas skambėjo garsiau, pritvinkęs įspėji

mo.

- Benai, - prabilo Tomas, mėgindamas susivokti. - Aš

nesu... Aš net nežinau, ką...

Benas sukliko ir pašoko į orą, mosuodamas ašmenimis.

- Trys! - sušuko Albis.

Pasigirdo vielos timptelėjimas. Orą skrodžiančio daikto

švilpimas. Šleikštus, drėgnas bumbtelėjimas jam suradus taiki-nį.

Beno galva smarkiai pasviro į kairę, paskui save sukdama

kūną, kol šis nusileido ant pilvo, kojomis į Tomą. Benas neiš

leido nė garso.

Tomas stryktelėjo ant kojų ir klupinėdamas žengė į priekį.Iš Beno skruosto kyšojo ilgas strėlės kotas, kraujo buvo mažiau,

nei Tomas tikėjosi, tačiau jis vis tiek plūdo. Juodas tamsoje it

nafta. Trūkčiojo tik Beno dešinysis mažylis pirštas.

Ūmai Tomą supykino. Ar Benas mirė dėl jo? Ar jis dėl to

kaltas?



James Dashner

- Eime, - paragino Albis. - Nioginiai paims jį rytoj.

Kas čia ką tik nutiko? - galvojo Tomas, spoksodamas j ne

gyvą kūną, pasauliui skriejant aplink. Ką ašpadariau tam vaikiui?

Jis pakėlė akis, norėdamas išgirsti atsakymus, tačiau Albis

jau buvo išnykęs, ir tik drebanti šaka išdavė, kad jis apskritai

ten stovėjo.

Išlindęs iš miškų j akinančią saulės šviesą Tomas stipriai užsi

merkė. Jis šlubčiojo, siaubingai skaudėjo kulkšnį, nors nepri

siminė, kad būtų ją susižeidęs. Viena ranka atsargiai dengė

įkandimą, kita spaudė skrandį, lyg tai sumažintų neišvengiamą

norą išsivemti. Mintyse iškilo nenatūraliai persikreipusi Benogalva, strėlės kotu sruvenantis kraujas, susikaupęs lašantis ir

tyškantis ant žemės...

Šis vaizdinys buvo paskutinis lašas.

Jis parpuolė ant kelių prie vieno iš kreivų medžių pamiškėje

ir ėmė lupti ožius, iškosėdamas ir išspjaudamas kiekvieną lašąnuodingos ir šleikščios tulžies. Tirtėjo visas kūnas, atrodė, kad

vemti niekada nesiliaus.

O tada, tarsi smegenys iš jo tyčiotųsi, situaciją dar labiau

aštrindama, į galvą šovė mintis.

Trake jis jau beveik dvidešimt keturias valandas. Visą parą.Tik tiek. O kiek jau visko nutiko. Siaubingų dalykų.

Akivaizdu, situacija turėtų tik gerėti.

Tą naktį Tomas gulėjo spoksodamas į žibantį dangų, svarsty

damas ar dar kada nors užmigs Kaskart užsimerkus aplanky



BĖGANTIS LABIRINTU

davo tas siaubingas jį puolančio Beno vaizdas, pamišusio ber

niuko veidas užpildė visas mintis. Ir užsimerkęs, ir atsimerkęs

galėjo prisiekti, kad girdi į Beno skruostą įsirėžiančios strėlėsdrėgną bumbtelėjimą.

Tomas žinojo, kad niekuomet nepamirš tų kelių siaubingų

minučių kapinėse.

- Pasakyk ką nors, - paragino Cakas jau penktą kartą nuo

tada, kai jie išsitiesė miegmaišius.

- Ne, - pakartojo Tomas.

- Visi žino, kas jvyko. Kartą ar du taip jau yra buvę - kaž

koks grizų įkąstas kaušyla paklaiko ir kažką užsipuolė. Nema

nyk, kad esi ypatingas.

Pirmą kartą Tomas pagalvojo, kad Cakas iš švelniai erzi

nančio virto nepakenčiamu.

- Cakai, džiaukis, kad šiuo metu nelaikau Albio lanko.

- Aš tik žaidž...

- Užsičiaupk, Cakai. Miegok. - Tomas dabar tiesiog negalėjo jo pakęsti.

Galiausiai jo „bičiulis" užsnūdo; Trake gaudžiantis knarki

mas išdavė, kad į miegus nugrimzdo ir kiti. Po kelių valandų,

gilią naktį, Tomas vienintelis vis dar nemiegojo. Norėjo verkti,

bet ašaros nepasirodė. Jis norėjo susirasti Albį ir jį apkumš-čiuoti, be jokios priežasties, tačiau taip nepasielgė. Jis norėjo

klykti, spardytis, spjaudytis, atidaryti dėžę ir įšokti į tamsumą

apačioje. Bet taip nepasielgė.

Užsimerkė, nustūmė mintis bei tamsius vaizdinius gilyn ir

kažkurią akimirką užmigo



James Dashner

* * *

Ryte Čakas turėjo ištempti Tomą iš miegmaišio, nuvilkti j dušą

ir nutempti j persirengimo kambarius. Visą tą laiką Tomasbuvo niūrus ir abejingas, galva plyšo, kūnas reikalavo daugiau

miego. Pusryčiai praėjo migloje, o po valandos Tomas jau ne

prisiminė, ką valgė. Jis buvo toks pavargęs, kad atrodė, jog sme

genis prie kaukolės kažkas pritvirtino sankabėlėmis dešimtyje

vietų. Krūtinę ėdė rėmuo.

Tačiau spėjo, kad milžiniškame Trako ūkyje j pietų miegą

žiūrima kreivai.

Jis stovėjo su Niutu priešais Skerdyklos daržinę, ruošdama

sis pirmosioms pamokoms su prievaizdu. Nors rytas buvo sun

kus, jis iš tiesų džiūgavo galimybe kažko išmokti ir atitraukti

mintis nuo Beno bei kapinių. Aplink jį mūkė karvės, bliovė

avys, kriuksėjo kiaulės. Kažkur netoliese amtelėjo šuo ir Tomas

vylėsi, kad Keptuvius neketina suteikti naujos reikšmės žodžiui

„dešrainisw. Dešrainis, pagalvojo. Kada aš paskutinį kartą valgiau dešrainį ? Su kuo aš jį valgiau?

- Tomuk, ar tu bent jau klausai manęs ?

Tomas išsipurtė iš snaudulio ir susitelkė į Niutą, kuris kal

bėjo jau nežinia kiek laiko; Tomas negirdėjo nė žodžio.

- Hm, atsiprašau. Praėjusią naktį negalėjau užmigti.Niutas išspaudė graudžią šypseną.

- Negaliu tavęs kaltinti. Išgyvenai košmarą, tai jau tikrai.

Veikiausiai manai, kad esu subingalvis, nes liepiu tau šiandien

lenkti nugarą po tokių nutikimų.

Tomas gūžtelėjo pečiais





James Dashner

- Visuomet siunčiame naujokus pradėti su prakeiktais

pjaustytojais. Nesijaudink, parūpinti Keptuviui maisto atsar

gų tėra tik dalis darbo. Pjaustytojai rūpinasi viskuo, kas susijęsu gyvuliais.

- Gaila, kad neprisimenu viso savo gyvenimo. Gal man pa

tiko skersti gyvulius ?

Jis juokavo, tačiau Niutas, regis, to nesuprato.

Niutas galva mostelėjo į tvartą.- Viską kuo puikiausiai prisiminsi iki saulei nusileidžiant.

Eime, supažindinsiu su Vinstonu - jis yra prievaizdas.

Vinstonas buvo spuoguotas vaikis, žemaūgis, tačiau raume

ningas. Tomui dingojosi, kad prievaizdui jo darbas pernelygpatinka. Galbūt j į atsiuntė, nes aname gyvenime buvo serijinis

žudikas, pagalvojo.

Vinstonas per pirmą valandą aprodė Tomui valdas, kokiuo

se aptvaruose kokie gyvuliai laikomi, kur yra vištų ir kalakutų

narvai, kur kieno vieta daržinėje. Šuo, įkyrus juodas labradoras,vardu Barkas, mikliai prisiplakė prie Tomo ir per visą apžiūrą

painiojosi jam po kojomis. Į Tomo smalsavimą, iš kur keturko

jis čia atsirado, Vinstonas atsakė, kad šuo visuomet čia buvo.

Laimei, jis, atrodo, savo vardą priima kaip pokštą, nes yra gana

tylus.Antrą valandą jis praleido iš tiesų rūpindamasis ūkio gyvu

liais - šėrė juos, valė ir tvirtino aptvarus, kuopė mėšlą. Kakius.

Tomas susivokė vis dažniau kalbantis trakiečių terminais.

Trečioji valanda Tomui buvo sunkiausia. Jis turėjo stebėti,

kaip Vinstonas skerdžia peniukšlį ir ruošia jo dalis maisto at



BĖGANTIS LABIRINTU

sargoms. Eidamas priešpiečių Tomas prisiekė sau du dalykus.

Pirma, jo karjera nebus susijusi su gyvuliais; antra, jis niekuo

met nevalgys kiaulienos patiekalų.Vinstonas išsiuntė jį užkąsti vieną, nes pats ketino dar pa

dirbėti Skerdykloje, ir Tomui tai tiko. Pėdindamas link Rytinių

durų, jis įsivaizdavo nevirtas kiaulės kojas tamsiame daržinės

kampe griaužiantį Vinstoną. Nuo to vaikio ėjo pagaugai.

Einant pro dėžę Tomą nustebino pro Vakarines duris jokairėje iš Labirinto į Traką įžengęs atvykėlis - azijietis vaikis

stipriomis rankomis ir trumpais juodais plaukais, iš pažiūros

vyresnis nei Tomas. Bėgikas žengė tris žingsnius, tada sulinko

pusiau ir pasidėjo galvą ant kelių, gaudydamas kvapą. Atrodė,

lyg jis būtų nubėgęs dvidešimt mylių: veidas raudonas, odaprakaituota, drabužiai permirkę.

Tomas vėpsojo, įveiktas smalsumo, - jis dar nebuvo matęs

iš arti bėgiko ir nė su vienu nesikalbėjo. Be to, remiantis pas

tarųjų dviejų dienų stebėjimais, bėgikas grįžo namo keliomis

valandomis anksčiau. Tomas žengė į priekį, trokšdamas su juosusipažinti ir užduoti klausimų. Tačiau jam nespėjus suformu

luoti sakinio, berniukas susmuko ant žemės.



12 SKYRIUS

Kelias sekundes Tomas nė nekrustelėjo. Berniukas tįsojo sudribęs, veik nejudėdamas, tačiau Tomą įkalino dvejonės, bai

mė lįsti ten, kur jam nedera. O jei tam vaikiui kas nors rimtai

negerai? O jei jam... įgėlė? O jei...

Tomas apsisprendė - bėgikui akivaizdžiai reikėjo pagalbos.

- Albi! - suriko jis. - Niutai! Kas nors pakvieskit juos!

Tomas nudūmė prie vyresnio berniuko ir suklupo greta.

- Ei, tau viskas gerai ?

Bėgiko galva ilsėjosi ant ištiestų rankų, krūtinė kilnojosi

jam šnopuojant. Vaikis buvo sąmoningas, tačiau Tomas nebuvo regėjęs labiau išsekusio žmogaus.

- Man... viskas gerai, - tarp atodūsių išstenėjo šis, tada pa

kėlė akis. - Kas tu, kaušyla?

- Aš čia naujokas, - Tomas ūmai suvokė, kad bėgikai dieną

praleido Labirinte ir nežino visų įvykių Ar šis vaikis apskritai



BĖGANTIS LABIRINTU

girdėjo apie merginą? Veikiausiai... aišku, kas nors jam pasa

kė. - Mano vardas Tomas. Esu čia vos porą dienų.

Bėgikas šiaip ne taip atsisėdo, jo juodi plaukai nuo prakaitolipo prie kaktos.

- O, taip, Tomas, - šniokštė jis. - Žaliapūgis. Tu ir ta pu-

pytė.

Tada prišuoliavo Albis, aiškiai nusiminęs.

- Kodėl tu grįžai, Minai? Kas nutiko?

- Atsipūsk, Albi, - atsiliepė bėgikas, regis, su kiekviena se

kunde atgaudamas jėgas. - Būk naudingas ir atnešk man van

dens... Pamečiau savo pakuotę kažkur ten.

Tačiau Albis nesujudėjo. Jis spyrė Minui j koją - pernelyg

stipriai, kad manytum, jog draugiškai.

- Kas nutiko?

- Aš vos prakalbu, maišytgalvi! - storžieviškai drėbė Mi

nas. - Atnešk man vandens!

Albis pažvelgė į Tomą, kurį akivaizdžiai sukrėtė veide blykstelėjusi ir piktame žvilgsnyje pranykusi šypsena.

- Minas - vienintelis kaušyla, kuris gali su manimi šitaip

kalbėti nerizikuodamas, kad jo subinė bus numesta nuo skar

džio.

Tada, dar labiau nustebindamas Tomą, Albis apsisuko irnudulkėjo, veikiausiai atnešti Minui vandens.

Tomas pasisuko į Miną.

- Jis leidžia jums vadovauti ?

Minas gūžtelėjo pečiais ir nusišluostė šviežius prakaito la

šus nuo kaktos



James Dashner

- O tu bijai net pyptelėti ? Biče, tau dar daug reikia išmokti.

Prakeikti žaliapūgiai.

Papeikimas įskaudino Tomą labiau, nei turėtų, turint omenyje, kad jis pažįsta tą vaikį tik tris minutes.

- Argi jis nėra vadas ?

- Vadas ? - Minas išlojo niurgztelėjimą, kuris veikiausiai tu

rėjo reikšti juoką. - Žinoma, gali vadinti jį vadu, jei nori. Gal

būt mes turėtume kreiptis į jį Ei Presidente. Ne, ne - admiroleAlbi. Štai taip. - Jis pasitrynė akis prunkšdamas.

Tomas nežinojo, ką manyti apie šį pokalbį, - sunku buvo

atskirti, kada Minas juokauja.

- Kas tada vadas, jei ne jis?

- Žaliapūgi, tiesiog užsičiaupk, kol dar labiau nesusipainio jai. - Minas atrodė nuobodžiaujantis, tada sumurmėjo, kone

sau. - Kodėl jūs, maišytgalviai, nuolatos užduodate kvailus

klausimus ? Tai tikrai erzina.

- O ką turėtume daryti? - Tomą užplūdo pyktis. Tarsi pats

buvai kitoks tik čia atvykęs, - norėjo pridurti.- Tai, kas liepta, - užsičiaupti. Štai ką turėtum daryti.

Tardamas šį paskutinį sakinį Minas pirmą kartą pažiūrėjo

jam tiesiai į akis, ir Tomas nevalingai atsitraukė per kelis colius.

Akimirksniu suprato, jog ką tik padarė klaidą - negali leisti

tam vaikinui manyti, kad turi teisę su juo šitaip kalbėti.Jis vėl atsiklaupė ir pažiūrėjo tiesiai į vyresnį berniuką.

- Aha, esu tikras, kad būtent šitaip ir elgeisi, kai buvai nau

jokas.

Minas atidžiai pažvelgė į Tomą. Žiūrėdamas jam tiesiai į

akis tarė:



BĖGANTIS LABIRINTU

- Aš buvau vienas iš pirmųjų trakiečių, besmegeni. Už

čiaupk savo srėbtuvę, jei nesupranti, apie ką kalbi.

Tomas, dabar šiek tiek pabūgęs vaikino, bet labiau sotus joarogancijos, pajudėjo keltis. Minas čiupo jam už rankos.

- Bičeysėskis. Aš tik erzinu tave. Taip smagiau - pamatysi,

kai atvyks kitas žaliapūgis... - jis nutilo, suglumęs ir raukyda

mas antakius. - Spėju, kito žaliapūgio nebus, ar ne?

Tomas atsipalaidavo ir atsisėdo, nustebęs, kaip lengvai leidžiasi nuraminamas. Pagalvojo apie merginą ir raštelį, įspėjan

tį, kad ji yra paskutinė.

- Tikriausiai ne.

Minas pašnairavo, tarsi tyrinėdamas Tomą.

- Matei tą pupytę? Visi sako, kad tu veikiausiai ją pažįsti arkažkas panašaus.

Tomas pajuto norą teisintis.

- Mačiau ją. Visiškai neatrodo pažįstama. - Akimirksniu

pasijuto kaltas, kad sako netiesą, net jei tai tebuvo mažas me

las.-J i karšta?

Tomas nutilo; negalvojo taip apie ją nuo tada, kai išsigan

dusi mergina pristatė vieno sakinio žinutę: viskas pasikeis. Ta

čiau prisiminė, kokia ji graži.

- Taip, spėju, ji karšta.Minas gulėdamas ant nugaros atsilošė, užsimerkė.

- Kurgi ne, tu spėji. Negali atsispirti komos būsenos pupy

tėms, ar ne? - jis vėl prunkštelėjo.

- Tikrai taip. - Tomui buvo sunku apsispręsti, patinka jam

Minas ar ne šio asmenybė regis mainėsi kiekvieną minutę



James Dashner

Po ilgos pauzės Tomas nutarė pamėginti. - Taigi... - atsargiai

pradėjo, - ar radai šiandien ką nors?

Minas plačiai atmerkė akis ir įsižiūrėjo į Tomą.- Žinai ką, žaliapūgi? Tai bukiausias suknistas dalykas, ku

rio gali pasiteirauti bėgiko. - Jis vėl užsimerkė. - Bet ne šian

dien.

- Ką turi omeny? - Tomas drįso tikėtis informacijos. Atsa

kyk , - galvojo jis.Prašau, atsakyk man!

- Tik palauk, kol grįš prašmatnusis admirolas. Man nepa

tinka kartoti du kartus. Be to, jis galbūt nenorės, kad tu išgirs

tum.

Tomas atsiduso. Jis nė per nago juodymą nenustebo nesu

laukęs atsakymo.

- Ką gi, bent jau pasakyk, kodėl atrodai toks pavargęs. Ar

bėgi ten ne kiekvieną dieną?

Minas suniurnėjo sėsdamas ir sukryžiuodamas po savimi

kojas.- Taip, žaliapūgi, bėgu ten kiekvieną dieną. Tarkim, kad

truputį stipriau susijaudinau ir variau ypač greitai, kad atsidur

čiau čia.

- Kodėl? - Tomas beviltiškai troško išgirsti, kas nutiko La

birinte.Minas iškėlė rankas.

- Biče. Aš jau sakiau. Kantrybės. Palaukime generolo Al

bio.

Kažkas jo balse sušvelnino smūgį ir Tomas apsisprendė. Jam

patiko Minas



BĖGANTIS LABIRINTU

- Gerai, aš užsičiaupsiu. Tik pasirūpink, kad Albis leistų ir

man išgirsti naujienas.

Minas sekundę jį tyrinėjo.- Sutarta, žaliapūgi. Tu pas mus bosas.

Akimirką vėliau pasirodė Albis, nešinas dideliu plastikiniu

puodeliu, sklidinu vandens, ir padavė Minui, kuris išmaukė jį

iki dugno nė neatsikvėpdamas.

- Gerai, - tarė Albis, - pasakok. Kas nutiko?

Minas kilstelėjo antakius ir linktelėjo Tomo pusėn.

-Jis gali likti, - atsakė Albis. - Man nerūpi, ką šitas kaušyla

išgirs. Rėžk!

Tomas sėdėjo laukdamas, kol Minas atsistos, raukydamasis

nuo menkiausio judesio; visa jo povyza klykė apie nuovargį.

Bėgikas prisišliejo prie sienos ir šaltai nužvelgė abu.

- Radau vieną negyvą.

- Hm? - paklausė Albis. - Ką negyvą?

Minas nusišypsojo.- Negyvą grizą.



13 SKYRIUS

Grizų paminėjimas Tomą užbūrė. Apie tą bjaurų padarą netpagalvoti buvo baisu, tačiau svarstė, kodėl taip reikšminga rasti

vieną negyvą. Ar anksčiau taip nebuvo nutikę?

Albis atrodė lyg sužinojęs, kad gali užsiauginti sparnus ir

skristi.

- Ne laikas juokauti, - įspėjo jis.- Suprantama, - porino Minas. - Tavo vietoje aš irgi neti

kėčiau. Bet aš nemeluoju, mačiau. Didžiulį, storą, koktu.

Akivaizdu, anksčiau taip nėra nutikę, pagalvojo Tomas.

- Tu radai negyvą grizą, - pakartojo Albis.

- Taip, Albi, - tarė Minas suirzęs. - Už poros mylių nuočia, visai netoli skardžio.

Albis pažvelgė į Labirintą, tada vėl į Miną.

- Ką gi... kodėl tu jo neparsigabenai su savimi ?

Minas vėl nusijuokė, pusiau niurnėdamas, pusiau kikenda

mas



BĖGANTIS LABIRINTU

- Tu gėrei Keptuviaus stebuklingojo padažo? Tie padarai

tikriausiai sveria pusę tonos, biče. Be to, nepaliesčiau tokio, net

jei duotum man nemokamą bilietą dingti iš šios vietos.Albis nesiliovė klausinėjęs.

- Kaip jis atrodė? Metaliniai smaigai buvo sutraukti ar iš

lindę iš kūno? Ar jis nors kiek judėjo - ar jo oda vis dar buvo

drėgna?

Tomas sprogo nuo klausimų - metaliniai smaigai? Drėgnaoda? Kas čia darosi? Laikė prikąstą liežuvį, nenorėdamas pri

minti, kad jis čia yra. Ir kad galbūt jiems reikėtų kalbėtis dviese.

- Atsipūsk, žmogau, - tarė Minas. - Turi pats pamatyti.

Jis... keistas.

- Keistas ? - Albis atrodė sutrikęs.- Biče, aš išsekęs, išalkęs ir gavęs saulės smūgį. Tačiau jei

nori parvilkti jį dabar, tikriausiai dar spėtume grįžti iki užsida

rant sienoms.

Albis pažiūrėjo į laikrodį.

- Verčiau palaukti iki rytojaus.- Protingiausias dalykas, kurį esi pasakęs per savaitę. - Mi

nas atšlijo nuo sienos, įsikibo Albiui į parankę ir pasuko link

trobos nežymiai šlubčiodamas. Sliurindamas tolyn jis kalbėjo

per petį, atrodė, lyg jam skaudėtų visą kūną. - Turėčiau grįž

ti ten, bet užsikruškit. Verčiau užkąsiu Keptuviaus bjauriojotroškinio.

Tomą užplūdo nusivylimas. Pripažino, kad Minas atrodė

nusipelnęs poilsio ir duonos kąsnio, tačiau nekantravo sužino

ti daugiau.

Tada Albis pasisuko į Tomą jį nustebindamas



James Dashner

- Jei tu ką nors žinai ir man nieko nesakai...

Tomui jau buvo bloga nuo kaltinimų, kad jis kažką žino. Ar

tai ne svarbiausia problema? Jis nieko nežino. Pažiūrėjęs vaikinui tiesiai j veidą paprasčiausiai paklausė:

- Už ką tu manęs šitaip nekenti?

Išraiška, pasirodžiusi Albio veide, buvo neįskaitoma - iš da

lies sumišimas, iš dalies pyktis, iš dalies šokas.

- Nekenčiu tavęs? Berniuk, nieko taip ir neišmokai nuotada, kai išlipai iš tos dėžės. Tai neturi nieko bendra su nea

pykanta, meile, draugyste ar dar kuo nors. Mes visi tenorime

išgyventi. Atsisveikink su savo bailiąja esybe ir pradėk naudoti

savo iškruštas smegenis, jei tokias turi.

Tomas jautėsi, it jam būtų trinktelėję.- Bet... kodėl tu nesiliauji kaltinęs...

- Nes tai negali būti sutapimas, begalvi! Tu išdygsti čia, o

kitą dieną mes sulaukiame naujokės merginos, beprotiško raš

telio, Benas mėgina tau įkąsti, randame negyvą grizą. Kažkas

čia vyksta, ir aš nenurimsiu, kol išsiaiškinsiu.- Aš nieko nežinau, Albi. - Atrodė netinkama kalbėti su

įkarščiu. - Aš net nežinau, kur buvau prieš tris dienas, juo la

biau, kodėl Minas rado negyvą padarą, vadinamą grizu. Tad

atsiknisk!

Albis nežymiai loštelėjo atgal ir kelias sekundes išsiblaškęsspoksojo į Tomą. Tada tarė:

- Atsipūsk, žaliapūgi. Suauk ir pradėk galvoti. Nieko gero

nebus, jei svaidysimės kaltinimais. Tačiau jei ką nors prisimin

si, jei kas nors pasirodys pažįstama, verčiau jau kalbėk. Pažadėk

man



BĖGANTIS LABIRINTU

Tik ne kol atgausiu vientisą atmintį, - pagalvojo Tomas. Tik

ne kol norėsiu dalytis.

- Aha, tikriausiai, bet...- Tiesiog pažadėk!

Tomas nutilo, pasibjaurėjęs Aibių ir jo arogancija.

- Koks skirtumas, - galiausiai pratarė. - Pažadu.

Tai išgirdęs Albis apsisuko ir nupėdino šalin, netaręs nė žo

džio.

Susnose Tomas rado medį, vieną gražesnių miško pakraštyje,

metantį pakankamą šešėlį. Jis bijojo grįžti dirbti su Vinstonu

skerdiku ir žinojo, kad turi pavalgyti priešpiečius, tačiau kol

galėjo, norėjo pabūti vienas. Atsilošęs į storą kamieną jis troško

švelnaus vėjelio, tačiau nesulaukė.

Pajuto, kaip apsunksta vokai, tačiau ramybę ir tylą suardė

Cakas.

- Tomai! Tomai! - klykė berniukas, bėgdamas link jo, mostaguodamas rankomis, jaudulio nutviekstu veidu.

Tomas pasitrynė akis ir suaimanavo; užvis labiausiai pasau

lyje dabar troško pogulio. Tik kai Cakas sustojo tiesiai priešais

jį, šnopuodamas ir gaudydamas kvapą, jis pakėlė akis.

-Ką?Tarp kvėptelėjimų žodžiai lėtai sklendė iš Cako lūpų.

- Benas... Benas... jis ne... miręs.

Visas Tomo nuovargis akimirksniu išgaravo. Jis pašoko ir

atsidūrė nosis į nosį su Caku.

Ką?



James Dashner

- Jis... nemirė. Nioginiai nuėjo jo paimti... Strėlė nepataikė

j smegenis... Baltaskverniai sulopė jį.

Tomas nusisuko ir įsispoksojo į mišką, kuriame praėjusiąnaktį jį užpuolė ligotas berniukas.

- Tikriausiai juokauji. Mačiau jį... - Jis nemirė? Tomas ne

žinojo, kuris jausmas stipresnis: sumišimas, palengvėjimas, bai

mė, kad jį vėl užpuls...

- Ką gi, ir aš taip maniau, - tarė Cakas. - Jis užrakintascypėje, pusę jo galvos dengia milžiniškas tvarstis.

Tomas vėl pasisuko veidu į Caką.

- Cypėje ? Apie ką tu?

- Apie cypę. Tai mūsų kalėjimas šiaurinėje trobos pusėje.

Cakas mostelėjo ta kryptimi.- Jie įmetė jį taip greitai, kad baltaskverniai turėjo sutvars

tyti jį ten.

Tomas pasitrynė akis. Užplūdo kaltė, suvokus tikruosius

jausmus: palengvėjimą, kad Benas nebegyvas ir nereikia bai

mintis susidūrimo.- Ką jie dabar su juo darys?

- Šįryt jau buvo prievaizdų susirinkimas - regis, priėmė vie

ningą sprendimą. Panašu, Benas trokšte trokš, kad strėlė būtų

pataikiusi į jo iškruštas smegenis.

Tomas pašnairavo, suglumęs dėl Cako žodžių.- Ką nori pasakyti ?

-Jis ištremiamas. Šįvakar, už bandymą tave nužudyti.

- Ištremiamas? Ką tai reiškia? - Tomas turėjo paklausti,

nors žinojo, kad nieko gero, jei Cakas mano, jog tai blogiau

nei mirtis



BĖGANTIS LABIRINTU

Tada Tomas išvydo labiausiai sutrikdžiusį dalyką nuo tada,

kai atvyko j Traką. Cakas neatsakė, tik nusišiepė. Nusišypso

jo, nepaisydamas visko, nepaisydamas bloga lemiančio pranešimo. Tada apsisuko ir nubėgo, galbūt papasakoti kitiems šių

jaudinančių žinių.

Tą vakarą Niutas ir Albis sušaukė visus likusius trakiečius prie

Rytinių durų, likus maždaug pusvalandžiui iki joms užsiveriant, pirmajai prieblandos blausai sėlinant dangumi. Ką tik

grįžę bėgikai užsidarė paslaptingame Žemėlapių kambaryje,

žvangindami paskui save geležines duris; Minas įėjo pro jas

anksčiau. Albis liepė bėgikams paskubėti su savo reikalais -

paprašė jų grįžti po dvidešimties minučių.Tomą vis dar kankino Cako šypsena, pranešus, kad Benas

ištremiamas. Nors tiksliai nežinojo, ką tai reiškia, neatrodė,

kad būtų geras dalykas. "Ypač todėl, kad jie visi stovėjo taip arti

Labirinto. Arjie išgrūs jį ten ? - svarstė. Su grizais?

Kiti trakiečiai kalbėjosi prislopintais balsais, virš jų kaiptiršto rūko lopui pakibus stipraus siaubingo laukimo jausmui.

Tik Tomas tylėjo; susidėjęs rankas stovėjo ir laukė pasirody

mo. Nepajudėjo, kol iš pastato pasirodė bėgikai, išsekę ir nuo

įtempto galvojimo ištįsusiais veidais. Minas žengė pirmas ir

Tomas susimąstė, ar jis yra bėgikų prievaizdas.- Išveskite jį! - sušuko Albis, pažadindamas Tomą iš min

čių.

Rankos nusviro į šonus, kai jis pasisuko, dairydamasis po

Traką, akimis ieškodamas Beno, viduje kirbant nerimui, kaip

berniukas pasielgs jį pamatęs



James Dashner

Iš už tolimojo trobos kampo išniro trys augesni berniukai

tiesiogine to žodžio prasme vilkdami Beną žeme. Nudriskę jo

drabužiai vos laikėsi ant kūno, pusę galvos ir veido dengė kruvinas, storas tvarstis. Nestatydamas kojų ir visai nepadėdamas

savęs gabenti, jis atrodė negyvas, kaip ir paskutinį kartą, kai

Tomas jį matė. Išskyrus vieną dalyką.

Jo akys buvo plačiai atmerktos ir išsiplėtusios iš siaubo.

- Niutai, - tarė Albis kur kas tylesniu balsu; Tomas nebūtų jo išgirdęs, jei nestovėtų vos per kelias pėdas. - Atnešk kartį.

Niutas linktelėjo, jau pasisukęs link nedidelės įrankių pa

šiūrės, kuria naudojosi Sodai; jis aiškiai laukė įsakymo.

Tomas atsigrįžo atgal į Beną ir sargybinius. Išblyškęs, pasi

gailėtinas berniukas toliau nesipriešino ir leidosi velkamas perdulkėtus kiemo akmenis. Pasiekę minią, jie pastatė Beną ant

kojų priešais Albį, jų vadą; Benas laikėsi nusvarinęs galvą, ne

sueidamas su niekuo į akių kontaktą.

- Pats šito prisiprašei, Benai, - tarė Albis. Tada papurtė gal

vą ir pažvelgė link pašiūrės, į kurią nuėjo Niutas.Tomas nusekė jo žvilgsnį ir kaip tik išvydo pro pakrypusias

duris išlendant Niutą. Jis nešė keletą aliuminių lazdų: sumovęs

vieną ant kitos gavo gal dvidešimties pėdų ilgio kartį. Baigęs

čiupo už keistos formos vieno galo ir atitempė visą tą daiktą

prie grupės. Nuo metalinio lazdos džirinimo į akmeninį grindinį Niurni kėblinant Tomo nugara lakstė šiurpulys.

Tomą visas šis reikalas šiurpino - neapleido jausmas, kad

yra už tai atsakingas, nors savo veiksmais Beno neprovokavo.

Kodėl turėtų jaustis kaltas? Atsakymo nerado, nors kaltė sru

veno kraujyje it liga



BĖGANTIS LABIRINTU

Galiausiai Niutas atsistojo priešais Albį ir padavė jam lai

komą lazdos galą. Tomas įžiūrėjo keistą papildinį. Grubios

šikšnos kilpą, pritvirtintą prie metalo masyviu kabliu. Didelisužsegimas išdavė, kad kilpą galima atsegti ir užsegti, tad paskir

tis tapo aiški.

Tai buvo kaklasaitis.



U SKYRIUS

Tomas stebėjo, kaip Albis atsega antkaklį ir apsuka Benuiaplink kaklą; galiausiai Benas pakėlė akis kaip tik tuo metu,

kai šikšnos kilpa garsiai pokštelėjusi užsidarė. Jo akyse spindė

jo ašaros, iš nosies varvėjo snargliai. Trakiečiai stebėjo, netar

dami nė žodžio.

- Prašau, Albi, - meldė Benas, tokiu apgailėtinai dreban

čiu balsu, kad Tomas negalėjo patikėti, jog tai tas pats vaikinas,

kuris anądien mėgino perkąsti jam gerklę. - Prisiekiu, man tie

siog buvo pasimaišę galvoje nuo virsmo. Aš nebūčiau jo nužu

dęs - tik akimirką netekau proto. Prašau, Albi, prašau.Kiekvienas vaikio žodis buvo it smūgis Tomui į pilvą, augi

no kaltės jausmą ir sutrikimą.

Albis neatsakė Benui, tik patraukė antkaklį, tikrindamas, ar

šis tvirtai užsegtas ir laikosi prie ilgos lazdos. Jis nužingsniavo

pro Beną palei lazdą keldamasją nuo žemės leisdamas per del



BĖGANTIS LABIRINTU

nūs ir pirštus. Pasiekęs kitą galą tvirtai jį suėmė ir atsisuko vei

du į minią. Krauju pasruvusiomis akimis, pykčio suraukšlėtu

veidu, sunkiai šnopuojantis - ūmai Tomui jis atrodė blogis.Kitame karties gale vaizdas buvo keistas: drebantis ir ver

kiantis Benas, jo blyškų liesą kaklą apsivijęs grubus senos

šikšnos antkaklis, pritvirtintas prie ilgos lazdos, skiriančios

pasmerktąjį ir Albį per dvidešimt pėdų. Per vidurį aliuminio

lazda šiek tiek lingavo, bet nestipriai.

Net iš ten, kur Tomas stovėjo, ji atrodė stebėtinai stipri.

Albis prabilo garsiu, kone ritualiniu balsu, nežiūrėdamas į

nieką konkrečiai ir tuo pat metu į visus.

- Benai iš statytojų, esi nuteisiamas būti ištremtas už pasi

kėsinimą nužudyti Tomą žaliapūgį. Prievaizdai tarė savo žodį

ir jis nesikeičia. Tu niekada negrįši. Niekada. - Ilga pauzė. -

Prievaizdai, užimkite savo vietas prie Ištrėmimo karties.

Tomas širdo, kad jo sąsaja su Benu paviešinta, nekentė atsa

komybės, kurią jautė. Atsidūręs dėmesio centre galėjo sukeltidar daugiau įtarimų. Jo kaltė išvirto į pyktį ir priekaištus. La

biau už viską jis norėjo, kad Benas išeitų ir viskas baigtųsi.

Vienas po kito vaikinai žengė iš minios ir ėjo link ilgos

lazdos, stvėrė ją abiem rankomis, lyg ketintų dalyvauti virvės

traukimo varžybose. Niutas buvo vienas iš jų, kaip ir Minas,patvirtindamas Tomo spėjimą, jog jis yra bėgikų prievaizdas.

Vinstonas skerdikas taip pat užėmė vietą.

Kai visi stojo į savo vietas - dešimt prievaizdų tarp Albio

ir Beno, išsirikiavusių vienas nuo kito vienodu atstumu, oras

nurimo ir nutilo Girdėjosi tik slopus Beno kūkčiojimas šiam



James Dashner

šluostantis nosį ir akis. Jis žvalgėsi į dešinę ir į kairę, nors antka

klis trukdė matyti lazdą ir ją laikančius prievaizdus.

Tomo jausmai vėl persimainė. Kažkas su Benu akivaizdžiainegerai. Kodėl jis nusipelnė tokios lemties? Ar jam negalima

kaip nors padėti? Ar Tomas iki dienų galo jausis už tai atsa

kingas? „Tiesiog pabaikit," - klykė jis mintyse. „Tegu viskas

baigiasi!“

- Prašau, - meldė Benas iš nevilties kylančiu balsu. - Praaa-aaaaššššššaaaaaau! Kas nors, padėkit man! Negalite su manimi

šitaip pasielgti!

- Užsičiaupk! - suriaumojo Albis už nugaros.

Tačiau Benas jo nepaisė, melsdamas pagalbos ir tempda

mas aplink kaklą apvytą šikšną. - Kas nors sustabdykit juos!

Padėkit man! Prašau! - Jis žvelgė nuo vaikino į vaikiną, mal

daudamas akimis. Visi lyg vienas nusuko žvilgsnius. Tomas mi

kliai pasislėpė už aukštesnio vaikino, kad išvengtų akistatos su

Benu. Aš negaliu žiūrėti / tas akis, - pagalvojo.- Jei leistume tokiems maišytgalviams kaip tu išsisukti, -

įspėjo Albis, - nebūtume taip ilgai išgyvenę. Prievaizdai, pa

siruoškite.

- Ne, ne, ne, ne, ne, - kartojo Benas netekęs kvapo. - Pri

siekiu, padarysiu viską! Prisiekiu, daugiau taip nesielgsiu! Pra-aaaašššaaaa...

Jo veriantį klyksmą nutraukė užsiveriančių Rytinių durų

dundantis traškėjimas. Akmenys laidė žiežirbas, kai griaus

mingai dejuodama masyvi dešinioji siena pajudėjo link kairės,

uždarydama Traką nuo Labirinto nakčiai Po kojomis drebė





James Dashner

kiai suplėšęs vaikino balso stygas. Paskutinę sekundę pirmasis

prievaizdas kažkaip atkabino didesniąją lazdą, pritvirtintą prie

Beno, ir įtraukė į Traką, palikdamas vaikiną tremtyje. Paskutiniai Beno klyksmai nutrūko, kai siaubingai dunkstelėjusios

sienos užsidarė.

Tomas stipriai užsimerkė ir nustebo pajutęs skruostais rie

dančias ašaras.



15 SKYRIUS

Antrą naktį iš eilės Tomas nuėjo į lovą, persekiojamas Benoveido, išdeginto galvoje, kankinančio jį. Kaip viskas būtų pa

sisukę, jei ne tas vienas berniukas? Tomas beveik įtikino save,

kad jaustųsi absoliučiai patenkintas, laimingas, džiugiai prisi

taikytų prie naujo gyvenimo ir siektų savo tikslo tapti bėgiku.

Beveik. Giliai širdyje žinojo, kad Benas buvo tik dalis daugelio jo problemų. Dabar jo neliko: jis ištremtas į grizų pasaulį,

nusviestas ten, kur jie tempia savo grobį, tapo auka būsimų

įvykių. Nors turėjo apsčiai priežasčių Beno nekęsti, jautė jam

gailestį.

Tomas neįsivaizdavo, kad taip galėtų nutikti jam, tačiau paskutinės Beno akimirkos, keiksmai, spjaudymaisi ir klyksmai

neleido suabejoti svarbia Trako taisykle: niekam nevalia įeiti į

Labirintą, išskyrus bėgikus, ir tik dieną. Benui jau kartą įgėlė,

tai reiškė, kad jis tikriausiai geriau nei bet kas kitas žinojo, kas

tiksliai jo laukia



James Dashner

Vargšas vaikis, - pagalvojo. Vargšas, vargšas vaikis.

Tomas suvirpėjo ir pasivertė ant šono. Kuo daugiau apie tai

galvojo, tuo mažiau puiki atrodė mintis tapti bėgiku.Tačiau dėl nepaaiškinamų priežasčių ji vis tiek jį persekio-

jo.

Kitą rytą, aušrai vos palietus dangų, triūsiančio Trako garsai

pažadino Tomą iš giliausio miego nuo tos akimirkos, kai at

vyko. Jis atsisėdo, trindamasis akis, mėgindamas iškrapštyti

slegiantį mieguistumą. Nepavykus krito ant nugaros, tikėda

masis, kad niekas jo netrukdys.

Nepraėjo ir minutė.

Kažkas paplekšnojo jam per petį ir pramerkęs akis išvydo į

jį spoksantį Niutą. Kas dabar? - pagalvojo jis.

- Kelkis, tinginio pantie.

- Aha, ir tau labas rytas. Kiek dabar valandų?

- Septynios, žaliapūgi, - pašaipiai vypsodamas tarė Niutas. - Nusprendžiau leisti tau pamiegoti po tokių poros nelen

gvų dienų.

Tomas nusirito į sėdimąją poziciją, niršdamas, kad negali

padrybsoti dar kelias valandas.

- Pamiegoti? Jūs ką, vaikinai, būrys ūkininkų? - Ūkininkai - iš kur jis tiek daug apie juos prisimena? Atminties Spragos

vėl glumino.

- Hmm... Aha, kad jau apie tai užsiminei. - Niutas kles

telėjo šalia Tomo ir surietė kojas po savimi. Kelias akimirkas

sėdėjo tyliai stebėdamas bruzdesį Trake Šiandien skiriu tave



BĖGANTIS LABIRINTU

pas kniurvinius, žaliapūgi. Pažiūrėsim, gal tau patiks labiau,

nei skersti prakeiktus meitėlius ir kliunkinti paskui karvių uo

degas.Tomą pykino, kad su juo elgiamasi kaip su vaiku.

- Ar neturėtum liautis taip mane vadinęs?

- Kaip, prakeiktu meitėliu?

Tomas išspaudė juoką ir papurtė galvą.

- Ne, žaliapūgiu. Aš jau nesu naujausias naujokas, ar ne?

Dar yra ta komos ištikta mergina. Ją vadink žaliapūge, o mano

vardas Tomas. - Mintys apie merginą zujo galvoje, priminda

mos ryšį, kurį jautė. Užplūdo liūdesys, tarsi ilgėtųsi jos, norė

tų pamatyti. Tai nesuvokiama, - pagalvojo. Aš net nežinau jos

vardo.

Niutas atsilošė ir kilstelėjo antakius.

- Kad mane skradžiai - užsiauginai gražaus dydžio kiaušius

per naktį, ar ne?

Tomas jo nepaisė ir tęsė toliau.- Kas yra kniurviniai ?

- Taip mes vadiname vaikinus, kurie lenkia nugaras Soduo

se - purena, ravi, sodina ir taip toliau.

Tomas linktelėjo ta kryptimi.

- Kas prievaizdas?- Zartas. Malonus vaikinas, kol nemėgini nusiplauti nuo

darbų. Tas aukštas, kuris praėjusį vakarą stovėjo priekyje.

Tomas nieko neatsakė, vildamasis dieną ištempti be kalbų

apie Beną ir ištrėmimą. Sis įvykis jį pykino, jis jautė kaltę, tad

pakeitė temą



James Dashner

- Kodėl tu atėjai manęs pažadinti ?

- O ką, nepatinka išvysti mano veidą vos pabudus ?

- Nelabai. Taigi... - Tačiau sakinį pertraukė dienai atsiveriančių sienų dundėjimas.

Jis pažvelgė į Rytines duris, kone tikėdamasis ten, kitoje pu

sėje, pamatyti stovintį Beną. Tačiau išvydo besimankštinantį

Miną. Tomas stebėjo, kaip jis prieina ir kažką pakelia. Tai buvo

lazdos dalis su pritvirtintu odiniu antkakliu. Minas, regis, ne

susimąstydamas sviedė ją vienam iš bėgikų, kuris sugavęs padė

jo atgal į įrankių pašiūrę greta Sodų.

Tomas atsigrįžo atgal į Niutą sutrikęs. Kaip Minas gali elg

tis taip abejingai ?

- Kaip po...

- Mačiau tik tris ištrėmimus, Tomuk. Visi tokie pat koktūs

kaip ir tas, kurį tu stebėjai praėjusį vakarą. Bet kiekvieną pra

keiktą kartą grizai palieka antkaklį mums prie slenksčio. Ma

tyt, jų nemėgsta.Tomas turėjo sutikti.

- Ką jie daro su žmonėmis, kai juos sugauna? - Ar jis tikrai

nori žinoti ?

Niutas gūžtelėjo pečiais, nelabai įtikimai apsimesdamas

abejingu. Veikiau jis nenorėjo apie tai kalbėti.- Papasakok man apie bėgikus, - ūmai paprašė Tomas.

Žodžiai, regis, iššoko iš niekur. Tačiau liko ramus, užgniaužęs

keistą potraukį atsiprašyti ir pakeisti temą; jis norėjo viską apie

juos žinoti. Net ir po to, ką matė praėjusį vakarą, net ir išvy

dęs grizą per langą norėjo žinoti Trauka buvo nenusakomai



BĖGANTIS LABIRINTU

stipri ir jis nevisiškai suprato kodėl. Atrodė, kad jis gimė tapti

bėgiku.

Niutas nutilo, atrodė suglumęs.- Bėgikus? Kam tau?

- Tiesiog noriu žinoti.

Niutas įtariai jį nužvelgė.

- Geriausi iš geriausių tie vaikinai. Turi būti. Viskas pri

klauso nuo jų. - Jis pakėlė uolieną ir sviedė ją, išsiblaškęs stebėdamas, kaip atšokusi ši sustoja.

- Kodėl tu nesi vienas iš jų?

Griežtas Niuto žvilgsnis sugrįžo prie Tomo.

- Buvau, kol susižeidžiau koją prieš kelis mėnesius. Nuo

tada, po paraliais, nebesu toks pat. - Jis pasilenkė ir pasitrynėdešinę kulkšnį, veidu nuslinko skausmo šešėlis. Iš šio žvilgsnio

Tomui dingojosi, kad skausmas buvo veikiau ne fizinis, o iški

lęs iš atminties.

- Kur jūs bėgate ? - pasiteiravo Tomas, vildamasis, kad kuo

ilgiau kalbins Niutą, tuo daugiau sužinos.- Lakstome nuo prakeiktų grizų, kur daugiau? Mane be

veik pričiupo. - Jis nutilo. - Vis dar pagaugai nueina pagalvo

jus, kad galėjau išgyventi virsmą.

Virsmas. Tai buvo viena iš temų, kuri, Tomo manymu, galė

jo suteikti daugiau atsakymų nei kitos.- Kas tai yra ? Kas tie virsmai ? Ar visi išprotėja kaip Benas ir

mėgina nudobti žmones ?

- Benas buvo sunkesnis atvejis nei dauguma. Tačiau aš ma-

niau, kad norėjai sužinoti apie bėgikus, - Niuto tonas įspėjo,

kad pokalbis apie virsmą baigtas



James Dashner

Tai tik dar labiau paaitrino Tomo smalsumą, nors visiškai

tiko ir grįžimas prie bėgikų temos.

- Gerai, aš klausau.- Kaip jau sakiau, geriausi iš geriausių.

- Ką jūs darot? Testuojat visus, kad pamatytumėt, kokie jie

greiti ?

Niutas sviedė į Tomą pasišlykštėjusį žvilgsnį ir sudejavo.

- Parodyk, kad nesi beviltiškas besmegenis, žaliapūgi, To-

muk, kaip tau labiau patinka. Greitai skuosti, po paraliais, tėra

tik dalis reikalavimo. Tiesą sakant, labai maža dalis.

Atsakymas pažadino Tomo susidomėjimą.

- Ką turi omeny?

- Sakydamas „geriausi iš geriausių", turiu omeny visas sri

tis. Norėdamas išlikti suknistame Labirinte, turi būti protin

gas, greitas, stiprus. Turi mokėti priiminėti sprendimus, žinoti,

kiek galima rizikuoti. Negali būti nutrūktgalvis, bet negali būti

ir baikštus. - Niutas ištiesė kojas ir atsilošė atgal, pasirėmęsrankomis. - Ten suknistai siaubinga, žinai? Nesiilgiu to.

- Maniau, grizai išlenda tik naktį.

Lemta ar ne, bet Tomas nenorėjo susidurti su vienu iš tų

padarų.

- Na, paprastai taip.- Tai kodėl ten taip siaubinga? - Ko jis dar nežino?

Niutas atsiduso.

- Spaudimas. Stresas. Labirinto išsidėstymas keičiasi kie

kvieną dieną, turi mėginti įsiminti viską, išvesti mus visus iš čia.

Rūpiniesi dėl tų prakeiktų žemėlapių Blogiausia visuomet bi



BĖGANTIS LABIRINTU

jai, kad negrįši. Normalaus dydžio Labirintas jau pakankamai

sudėtingas, bet kai jis keičiasi kiekvieną naktį, pora atminties

klaidų - ir tu leisi naktį su siaubingais žvėrimis. Ten ne vietaavigalviams ar vaikigaliams.

Tomas susiraukė, ne visai suprasdamas vidinį postūmį, ra

ginantį jį veikti. Ypač po praėjusios nakties. Tačiau vis dar jį

jautė. Jautė visu kūnu.

- Iš kur toks susidomėjimas? - smalsavo Niutas.Tomas padvejojo mąstydamas, bijodamas vėl garsiai ištarti.

- Aš noriu tapti bėgiku.

Niutas pasisuko į jį ir pažvelgė į akis.

- Neišbuvai čia nė savaitės, kaušyla. Siek tiek per anksti

trokšti mirties, nemanai ?- Aš rimtai. - Tai buvo nesuvokiama net Tomui, tačiau

jautė tą poreikį vidumi. Tiesą sakant, troškimas tapti bėgiku

tapo vieninteliu varikliu, padedančiu jam susitaikyti su šia ke-

bekne.

Niutas neatitraukė akių.- Aš irgi. Pamiršk. Nė vienas netapo bėgiku pirmąjį mėnesį,

juo labiau - pirmąją savaitę. Turėsi nemažai įrodyti, kol tave

rekomenduosime prievaizdui.

Tomas atsistojo ir pradėjo lankstyti patalus.

- Niutai, aš rimtai. Negaliu visą dieną ravėti piktžolių - išprotėsiu. Nenutuokiu, ką veikiau prieš tai, kol mane čia atga

beno toje metalinėje dėžėje, tačiau intuicija man kužda, kad

turiu tapti bėgiku. Galiu juo būti.

Niutas vis dar sėdėjo ten, spoksodamas į Tomą, nepasiūly

damas išeities



James Dashner

- Niekas ir nesako, kad negalėtum. Tačiau kol kas palūkė

kim.

Tomui ėmė stigti kantrybės.- Bet...

- Paklausyk, pasikliauk manimi, Tomukai. Pradėk slampi

nėti aplink šią vietą inkšdamas, kad tu esi per geras lenkti nu

garą kaip valstietis, koks tu šaunus ir pasirengęs būti bėgiku -

prisirinksi krūvą priešų. Kol kas pamiršk.

Prisirinkti priešų buvo mažiausia, ko Tomas norėjo, bet vis

dėlto. Jis pabandė iš kitos pusės.

- Gerai, aš pakalbėsiu apie tai su Minu.

- Neblogas bandymas, tu įkyrus, maišytgalvi. Bėgikus iš

renka susirinkimas, ir jei manai, kad aš griežtas, jie nusijuoks

tau į veidą.

- Jūs, vaikinai, net nežinote, koks galiu būti geras. Laiko

gaišimas versti mane laukti.

Niutas atsistojo prie Tomo ir bedė pirštu jam į veidą.- Paklausyk manęs, žaliapūgi. Klausaisi ištempęs ausis ?

Tomo nuostabai, jis nesijautė bauginamas. Pavartė akis, bet

linktelėjo.

- Verčiau liaukis pliurpęs tas nesąmones, kol kiti neišgirdo.

Čia ne tokia tvarka, o nuo jos priklauso visa mūsų egzistencija.

Jis nutilo, tačiau Tomas nieko neatsakė, baimindamasis mo

ralo, kuris, žinojo, nuskambės.

- Tvarka, - tęsė Niutas. - Tvarka. Kartok šitą prakeiktą

žodį savo subingalvio makaulėje Vienintelė priežastis kodėl



BĖGANTIS LABIRINTU

mes neišprotėjome, yra ta, kad lenkiame nugaras ir palaikome

tvarką. Tvarka yra priežastis, kodėl išgujome Beną, - negali

me turėti lunatikų, kurie laksto aplink, mėgindami nužudytižmones, aišku? Tvarka. Mažiausia, ko mums reikia, kad ją su

jauktum.

Tomo užsispyrimas išgaravo. Žinojo, kad metas užsičiaup

ti.

- Aha, - tepasakė jis.

Niutas paplekšnojo jam per nugarą.

- Sutarkime.

- Dėl ko? - Tomas pajuto bundančias viltis.

- Tu užsičiaupi, o aš įtrauksiu tave į potencialių mokinių

sąrašus, kai tik parodysi, iš kokio molio esi drėbtas. Nelaikysi

užčiauptos srėbtuvės - aš, po paraliais, pasirūpinsiu, kad taip

niekada nenutiktų. Sutarėm?

Tomui nepatiko mintis, kad reikės laukti nežinomybėje.

- Tai suknistas sandėris.Niutas pakėlė antakius.

Tomas galiausiai linktelėjo.

- Sutarėm.

- Eime, pagriebkime kokio ėdalo iš Keptuviaus. Ir tikėki

mės, kad mes, po paraliais, neužspringsim.

Tą rytą Tomas galiausiai susidūrė su nešlovinguoju Keptuviu-

mi, nors ir iš tolo. Vaikinas buvo pernelyg užsiėmęs, gaminda

mas pusryčius armijai išbadėjusių trakiečių. Jam negalėjo būti

daugiau nei šešiolika nors jis turėjo vešlią barzdą o ant viso



James Dashner

kūno styrojo plaukai, lyg per šaknis mėgintų ištrūkti iš maistu

padvisusių drabužių kalėjimo. Neatrodo pats švariausias pa

saulio vaikis, tinkamas prižiūrėti maisto ruošimą, - pagalvojoTomas. Mintyse patarė sau apžiūrėti, ar jo patiekaluose nėra

bjaurių juodų plaukų.

Jiedu su Niutu tik spėjo prisėsti greta Cako pusryčiauti prie

iškylų stalo virtuvės kieme, kai didelis būrys trakiečių pakilo

ir nudūmė link Vakarinių durų, susijaudinę kažką aptarinėdami.

- Kas vyksta? - paklausė Tomas, pats nustebęs dėl savo at

sainumo. Nauji įvykiai Trake tapo jo gyvenimo dalimi.

Niutas gūžtelėjo pečiais ir įniko į kiaušinius.

- Išlydi Miną ir Albį - jie eina apžiūrėti negyvo grizo.

- Ei, - tarė Cakas. Jam prasižiojus, iš burnos išskrido gaba

liukas šoninės. - Aš noriu paklausti.

- Tikrai, Caki? - atsiliepė Niutas kažkaip sarkastiškai. - Ir

koks tavo prakeiktas klausimas ?Cakas atrodė giliai susimąstęs.

- Na, jie rado negyvą grizą, tiesa?

- Aha, - konstatavo Niutas. - Ačiū už naujienas.

Cakas kelias sekundes išsiblaškęs stukseno šakute į stalą.

- O kas nudobė tą prakeiktą padarą? Labai geras klausimas, - pagalvojo Tomas. Jis laukė, kada

Niutas atsakys, tačiau tas tylėjo. Akivaizdu, kad jis neturėjo nė

menkiausio supratimo.



16 SKYRIUS

Tomas praleido rytą su Sodų prievaizdu „lenkdamas nugarą",kaip būtų pasakęs Niutas. Zartas buvo aukštas, juodaplaukis

vaikinas, stovėjęs karties priekyje per Beno ištrėmimą ir dėl

kažkokių keistų priežasčių atsiduodantis rūgpieniu. Jis daug

nekalbėjo, tačiau atskleidė Tomui visokių gudrybių, kol palei

do dirbti vieną.

Ravėti piktžoles, genėti abrikosus, sėti moliūgus ir cukinijas,

skinti daržoves. Darbas jam nepatiko ir jis dažniausiai ignora

vo kitus greta dirbančius berniukus, tačiau nejautė tokios nea

pykantos, kaip tam, kurį dirbo su Vinstonu Skerdykloje.Tomas ir Zartas triūsė ilgoje kukurūzų lysvėje, kai Tomas

nusprendė, kad dabar tinkamas laikas užduoti keletą klausimų.

Šis prievaizdas atrodė gerokai draugiškesnis.

- Ei, Zartai, - pradėjo jis.





BĖGANTIS LABIRINTU

- Tai tie, kurie pasirūpina visais sunkiais darbais Soduose.

Kasa griovius ir visa kita. Kai čia jų rankų nereikia, adieka ki

tus darbus Trake. Tiesą sakant, dauguma trakiečių turi daugiaunei vieną užsiėmimą. Kas nors tau sakė?

Tomas nuleido klausimą negirdomis ir tęsė klausinėjimą,

pasiryžęs gauti kiek įmanoma daugiau atsakymų.

- O nioginiai ? Žinau, kad jie pasirūpina mirusiaisiais, bet

tai nenutinka labai dažnai, ar ne?

- Tai šiurpą keliantys tipai. Jie dar atlieka sargybinių ir farų

funkcijas. Visiems tiesiog patinka vadinti juos nioginiais. Nagi,

pasilinksmink šiandien, brolau. - Jis prunkštelėjo, Tomas pir

mą kartą išgirdo jį taip darant - tai buvo labai simpatinga.

Tomas turėjo daugiau klausimų. Kur kas daugiau. Cakas ir

visi kiti Trake vengė atsakyti į jo klausimus. O Zartas atrodė

nusiteikęs patenkinti jo smalsumą. Tačiau ūmai Tomas nebe

norėjo kalbėti. Kažkodėl iškilo merginos portretas, o tada jos

vaizdą pakeitė mintys apie Beną ir negyvą grizą: pastaroji žiniaturėjo būti gera, tačiau visi elgėsi priešingai.

Jo naujasis gyvenimas suknistas.

Jis giliai, godžiai įkvėpė. Tiesiog dirbk, - paliepė sau. Ir dir

bo.

Gerokai po vidudienio Tomas buvo nusiteikęs kristi nuo iš

sekimo - lankstymasis ir ropinėjimas ant kelių purve padarė

savo. Skerdykla, Sodai. Du smūgiai.

Tapsiu bėgiku, - mintijo eidamas į pertrauką. Tiesiog leiskite

man būti bėgiku Jis ir vėl susimąstė kodėl šito taip siaubingai



James Dashner

trokšta. Nors ir nesuprato nei šio troškimo, nei jo kilmės, nu

neigti jo negalėjo. Tokios pat pagaulios buvo mintys apie mer

giną, tačiau jas stūmė kaip {manydamas toliau.Pavargęs, vos pavilkdamas geliant} kūną, jis pasuko į virtuvę

užkąsti ir atsigerti. Būtų galėjęs praryti sotų maistą, nors vos

prieš dvi valandas sukirto priešpiečius. Net ir kiauliena būtų

tikusi.

Atsikando obuolio ir klestelėjo ant žemės šalia Cako. Niutasirgi čia buvo, tačiau sėdėjo atokiau vienas, visus ignoruodamas.

Jo akys buvo pasruvusios krauju, kaktą raižė gilios raukšlės. To

mas stebėjo, kaip Niutas kramto nagus: anksčiau nepastebėjo,

kad vyresnysis vaikinas taip elgtųsi.

Cakui tai krito j akis ir jis garsiai uždavė klausimą, kuris sukosi Tomo galvoje.

- Kas jam negerai? - sukuždėjo berniukas. - Atrodo kaip

tu, kai išlindai iš dėžės.

- Nežinau, - atsiliepė Tomas. - Kodėl tau jo paties nepa

siteiravus ?- Girdžiu kiekvieną jūsų prakeiktą žodj, - garsiai šūktelėjo

Niutas. - Nenuostabu, kad žmonės kratosi šalia jūsų miegoti,

kaušylos.

Tomas pasijuto, lyg būtų pričiuptas vagiliaujant, tačiau jis

nuoširdžiai nerimavo - Niutas buvo vienas iš kelių žmoniųTrake, kurie jam iš tiesų patiko.

- Kas nutiko? - paklausė Cakas. - Nejsižeisk, bet atrodai

kaip maišytgalvis.

- Visas mielas pasaulis sukrito man ant galvos, - atrėžė jis,

tada pritilo kurį laiką stebeilydamasis į tuštumą Tomas jau



BĖGANTIS LABIRINTU

norėjo spustelėti jį dar vienu klausimu, tačiau galiausiai Niutas

tęsė: - Mergina iš dėžės. Nesiliauja dejavusi ir kalbėjusi keistus

dalykus, bet nepabunda. Baltaskverniai neriasi iš kailio ją maitindami, tačiau kaskart ji vis mažiau suvalgo. Sakau jums, šis

suknistas reikalas visai prasmirdęs.

Tomas pažiūrėjo į savo obuolį ir atsikando. Pasirodė rūgš

tus - suvokė, jog nerimauja dėl merginos. Rūpinasi jos gerove.

Lyg ją pažinotų.Niutas atsiduso.

- Užsiknisimas. Tačiau ne tai iš tiesų man neduoda ramy

bės.

- O kas ? - neatlyžo Cakas.

Tomas palinko į priekį, svarstydamas, ar jau sugebėjo išstumti merginą iš savo minčių.

Niutas prisimerkė, žvelgdamas į vieną iš Labirinto įėjimų.

- Albis ir Minas, - sumurmėjo jis. - Jie turėjo grįžti jau

prieš kelias valandas.

Tomui nespėjus susivokti, jis jau vėl plušėjo, ravėjo piktžoles,

skaičiuodamas kiekvieną minutę, kada baigs dirbti Soduose.

Užsikrėtęs Niuto nerimu vis žvilgčiojo į Vakarines duris, tikė

damasis išvysti Albį ir Miną.

Pasak Niuto, jie turėjo grįžti vidurdienį: tiek laiko turėjopakakti, kad nusigautų iki negyvo grizo, valandą ar dvi jį pa

tyrinėtų ir grįžtų. Nenuostabu, kad jaunuolis atrodė toks nu

siminęs. Cakui iškėlus mintį, kad bičiuliai tiesiog smaginasi ir

užtruko tyrinėdami, Niutas persmeigė jį tokiu rūsčiu žvilgs

niu kad Tomas pamanė jog Cakas akimirksniu užsiliepsnos



James Dashner

Jis niekuomet nepamirš kito žvilgsnio, šmėstelėjusio Niuto

veide. Tomui pasiteiravus, kodėl Niutas ir kiti vaikinai neina j

Labirintą ieškoti draugų, Niuto veido išraiška virto atviru siaubu - skruostai jdubo, išblyško ir patamsėjo. Palaipsniui spalva

grįžo, o jis paaiškino, jog uždrausta siųsti gelbėjimo grupę, nes

pasimes dar daugiau žmonių, tačiau suklysti negalėjai: jo veidu

nuslinko baimė.

Niutas siaubingai bijojo Labirinto.Kad ir kas ten jam nutiko - galbūt net susiję su jo neišnyku-

sia kulkšnies žaizda, - buvo tikrai siaubinga.

Tomas mėgino apie tai negalvoti ir sutelkė visą dėmesį į

piktžolių ravėjimą.

Tą kartą vakarienė buvo niūri ir tai neturėjo nieko bendra su

maistu. Keptuvius ir jo virėjai patiekė sotų maistą: kepsnį, bul

vių košės, žaliųjų žirnelių ir karštų suktinukų. Tomas greitai

suprato, kad pasišaipymai dėl Keptuviaus sugebėjimų tebuvo

pramoga. Suriję pirmą porciją visi paprastai melsdavo daugiau.Tačiau šįvakar trakiečiai valgė it negyvėliai, prikelti paskutinei

vakarienei prieš išsiunčiant juos gyventi su velniu.

Bėgikai grįžo įprastu laiku, o Tomas vis labiau ir labiau niau

kėsi, stebėdamas nuo durų prie durų zujantį Niutą, kuris, pa

matęs, kad tarp įžengusiųjų į Traką jo laukiamų asmenų nėra,nesivargino slėpti panikos. Albis ir Minas nepasirodė. Niutas

privertė trakiečius sučiaumoti Keptuviaus paruoštą sunkiai už

tarnautą vakarienę, tačiau pats užsispyręs liko stovėti ir laukti

dingusios porelės. Niekas garsiai neištarė, tačiau Tomas žinojo,

kad durys netrukus užsidarys



BĖGANTIS LABIRINTU

Tomas nenoriai vykdė įsakymus, kaip ir likusieji berniukai,

nors dalijosi iškylu stalu pietinėje trobos pusėje su Caku ir

Vinstonu. Jis įstengė praryti vos kelis kąsnius, o tada pratrūko.

- Negaliu ramiai čia sėdėti, kol jie dingę, - tarė jis, trenkda

mas šakutę į lėkštę. - Einu stebėti durų su Niutu. - Jis atsistojo

ir pasuko link jų.

Nenuostabu, Cakas nuo jo neatsiliko.

Jie rado Niutą mindžikuojantį prie Vakarinių durų, ranko

mis braukiantį plaukus. Tomui ir Cakui prisiartinus jis pakėlė

akis.

- Kur jie? - paklausė Niutas netvirtu, įtampos kupinu bal

su.

Tomą sujaudino, kad Niutui taip rūpėjo Albis ir Minas, -

tarsi būtų jo giminės.

- Kodėl mums neišsiuntus paieškos grupės? - vėl pasiūlė.

Atrodė kvaila sėdėti čia ir nerimauti, užuot ėjus ten ir juos suradus.

- Prakeikim... - pradėjo Niutas ir nutilo, sekundei užsimer

kė ir giliai įkvėpė. - Negalime. Aišku? Daugiau šito nesiūlyk.

Šimtaprocentinis taisyklių pažeidimas. Be to, tos prakeiktos

durys tuoj užsidarys.- Bet kodėl? - nenusileido Tomas, netikėdamas Niuto už

sispyrimu. - Ar grizai jų nepričiups, jeigu jie liks ten? Argi ne

turėtume ko nors imtis?

Niutas pasisuko į jį raudoniu nutviekstu veidu ir įniršiu

liepsnojančiomis akimis



James Dashner

- Užčiaupk savo srėbtuvę, žaliapūgi! - suriko jis. - Dar nė

savaitės čia neišbuvai! Manai, nerizikuočiau gyvybe, kad išgel

bėčiau tuos du žioplius ?- Ne... Aš... Atsiprašau. Neturėjau galvoje... - Tomas neži

nojo, ką sakyti - jis tik mėgino padėti.

Niuto veidas sušvelnėjo.

- Tu vis dar nesupranti, Tomuk. Išeiti ten naktį reiškia

melsti mirties. Mes tiesiog pasmerksime daugiau gyvybių. Jei

tie maišytgalviai nespės grįžti... - Jis nutilo ir dvejojo pagar

sinti tai, ką visi galvoja. - Abu jie davė priesaiką, kaip ir aš.

Visi davėm. Tu taip pat duosi, kai ateisi į pirmą susirinkimą ir

tave pasirinks prievaizdas. Niekuomet neišeik naktį. Kad ir kas

nutiktų. Niekada.

Tomas pažvelgė į Caką, kuris atrodė toks pat išblyškęs kaip

ir Niutas.

- Niutas nutyli, - prabilo berniukas, - o aš pasakysiu. Jei

jie negrįš, vadinasi, negyvi. Minas pernelyg protingas, kad pasiklystų. Neįmanoma. Jie negyvi.

Niutas tylėjo, tad Cakas pasisuko ir nukėblino atgal į tro

bą nusvarinęs galvą. Negyvi? - pagalvojo Tomas. Šitas reikalas

tapo toks niūrus, kad nežinojo, kaip reaguoti, širdyje atsivėrė

tuštuma.- Maišytgalvis teisus, - rimtai tarė Niutas. - Štai kodėl ne

galime ten eiti. Negalime rizikuoti suknisti situacijos labiau,

nei yra dabar.

Jis uždėjo ranką Tomui ant peties ir sugniuždytas susmuko

prie šono Niuto akys sudrėko nuo ašarų ir Tomas buvo įsitiki



BĖGANTIS LABIRINTU

nęs, kad net tamsiame kambaryje, kuriame užrakinti jam nepa

siekiami prisiminimai, jis nėra matęs tokio liūdesio. Stiprėjanti

prieblandos tamsa tobulai atspindėjo niūrią Tomo būseną.- Durys užsidaro po dviejų minučių, - tęsė Niutas; teigi

nys buvo toks glaustas ir konstatuojantis faktą, kad pakibo ore

kaip laidotuvių marška vėjo gūsyje. Tada susikūprinęs ir tylus

nupėdino šalin.

Tomas papurtė galvą ir pažvelgė j Labirintą. Jis beveik ne

pažinojo Albio ir Mino. Tačiau krūtinę draskė mintis, kad jie

kažkur ten, nužudyti siaubingo padaro, kurį matė pro langą

savo pirmą rytą Trake.

Visuose kampuose pasklidęs griausmingas dundėjimas pa

budino Tomą iš jo minčių. Tada pasigirdo žvangėjimas, lyg

akmuo trintųsi į akmenį. Durys vėrėsi nakčiai.

Dešinioji siena dundėjo žeme, spjaudydama žemes ir uolie

nas. Vertikali eilė susijungiančių strypų, tokia ilga, kad, regėjo

si, pasieks dangų aukštai viršuje, slydo link atitinkamų skyliųkairėje sienoje, pasiruošę susijungti iki ryto. Tomas vėl pagar

biai stebėjo judančią masyvią sieną - ji paneigė bet kokius fizi

kos dėsnius. Atrodė neįmanoma.

Tada jo akis užkliudė švystelėjimas kairėje.

Kažkas krutėjo Labirinte, ilgo koridoriaus gale priešais jį.Iš pradžių kūnu nuvilnijo panika ir jis atsitraukė, sunerimęs,

kad ten gali būti grizas. Tačiau tada išryškėjo du siluetai, kurie

klupinėdami artėjo ilga alėja link durų. Nuo akių galiausiai nu

krito akinantis baimės šydas, jis suvokė, kad mato Miną, per

simetusį per petį vieną Albio ranką Minas praktiškai tempė



James Dashner

vaikiną paskui save. Pakėlęs žvilgsnį Minas išvydo Tomą, kuris

suvokė, kad jo akys veikiausiai išlipusios ant kaktos.

-Jie pričiupo jį! - sušuko Minas uždususiu ir nuo išsekimonusilpusiu balsu. Kiekvienas jo žingsnis, atrodė, galėjo būti pa

skutinis.

Tomą taip pribloškė įvykių posūkis, kad prireikė kelių aki

mirkų, kol ėmėsi veikti.

- Niutai! - galiausiai suriko, prisiversdamas nusukti žvilgsnį nuo Mino ir Albio kita kryptimi. - Jie grįžta! Aš juos ma

tau! - Jis žinojo, kad turi dumti į Labirintą ir padėti, tačiau

taisyklė neišeiti iš Trako buvo įdeginta jo galvoje.

Niutas jau buvo pasiekęs trobą, tačiau sulig Tomo riktelėji

mu akimirksniu apsisuko ir pasileido šuoliais link durų.Tomas atsigrįžo į Labirintą ir jį užliejo siaubas. Albis išslydo

iš Mino gniaužtų ir sukniubo ant žemės. Tomas stebėjo, kaip

Minas beviltiškai stengiasi pastatyti jį ant kojų, bet galiausiai

pasiduoda, tempia vaikiną per akmeninį grindinį už rankų.

Jie vis dar buvo už šimto pėdų.Dešinioji siena greitai vėrėsi, atrodė, kad tempas dar paspar

tėjo, proporcingai Tomo norui jį sulėtinti. Vos keletas sekun

džių - ir visiškai užsidarys. Jie neturi jokių šansų spėti laiku.

Nė menkiausios galimybės.

Tomas atsisuko pažiūrėti į Niutą: šis šlubčiojo kaip įmanydamas, bet nusigavo tik pusę kelio iki Tomo.

Šis atsisuko atgal į Labirintą, į užsiveriančią sieną. Dar ke

lios pėdos - ir viskas bus baigta.

Minas suklupo, nukrito ant žemės. Jie nespės. Laikas išseko.

Tai buvo paskutinis lašas



BĖGANTIS LABIRINTU

Tomas kažkur už savęs girdėjo Niuto riksmą.

- Nedaryk to, Tomukai! Prakeikimas, nedaryk!

Dešinės sienos strypai, regis, kaip rankos tiesėsi į tikslą, nusitverdami tų nedidelių skylučių, kurios taps jų poilsio vieta

nakčiai. Durų girgždėjimas, džerškėjimas pripildė orą, kurti

no.

Penkios pėdos. Keturios pėdos. Trys. Dvi.

Tomas žinojo, kad neturi pasirinkimo. Jis pajudėjo. Pirmyn.Paskutinę sekundę jis prasispraudė pro susijungiančius strypus

ir atsidūrė Labirinte.

Sienos paskui jį užsitrenkė, o iš dunkstelėjimo gimęs aidas

atsimušė į gebenėmis apraizgytus akmenis it bepročio juokas.



17 SKYRIUS

Keletą sekundžių Tomui atrodė, kad pasaulis sustingo. Griausmingą durų užsidarymą vijo tiršta tyla, o dangų uždengė tam

sos šydas, tarsi net saulė bijotų to, kas tyko Labirinte. Nusileido

prieblanda ir milžiniškos sienos atrodė it didžiuliai antkapiai

piktžolėmis apžėlusiose kapinėse milžinams. Tomas atsišliejo

į gruoblėtą uolą, netikėdamas tuo, ką prieš akimirką padarė.Nuogąstaudamas dėl pasekmių.

Dėmesį atitraukė veriantis ir skausmingas Albio aimana

vimas, Mino dejonės. Tomas atsitraukė nuo sienos ir nudūmė

link dviejų trakiečių.

Minas sukaupė visas jėgas ir vėl stovėjo ant kojų, tačiau atrodė klaikiai, net ir neišnykusioje blyškioje šviesoje - prakai

tuotas, murzinas, žaizdotas. Albis, riogsantis ant žemės, atrodė

dar prasčiau: suplėšytais drabužiais, įpjovimų ir nubrozdinimų

nusėtomis rankomis. Tomas suvirpėjo. Ar Albį užpuolė gri

zai?



BĖGANTIS LABIRINTU

- Žaliapūgi, - pratarė Minas, - jei įsivaizduoji, kad įšokęs

čia pademonstravai drąsą, atidžiai paklausyk. Esi kopūstgalviš-

kiausias bukaprotis subingalvių pasaulyje. Tu - lavonas, kaipir mes.

Tomas pajuto, kaip užsiplieskė veidas, - jis tikėjosi bent jau

lašelio dėkingumo.

- Negalėjau sėdėti sudėjęs rankų ir palikti jus, vaikinai, čia.

- Ir kokia mums iš tavęs nauda? - Minas pavartė akis. -Koks skirtumas, biteli. Sulaužei Pirmąją taisyklę, užversi ko

jas - man tai kas.

- Kaip žinai, bet aš mėginau padėti, - Tomas jautėsi lyg

spardomas į veidą.

Minas išspaudė kartų juoką, tada priklaupė ant žemės gretaAlbio. Akyliau nužvelgęs susmukusį berniuką Tomas suvokė,

kad popieriai prasti. Albis atrodė leisgyvis. Jo įprastai tamsi

oda prarado spalvą, kvėpavimas tapo greitas ir paviršutiniškas.

Tomą užliejo beviltiškumas.

- Kas nutiko? - paklausė jis, mėgindamas pamiršti pyktį.- Nenoriu apie tai kalbėti, - atšovė Minas, tikrindamas Al

bio pulsą ir palinkęs paklausyti širdies. - Sakykim, grizai pui

kiai moka apsimesti esą negyvi.

Sis teiginys Tomą nustebino.

- Jam... įkando ? Įgėlė ? Ar jis išgyvena virsmą?- Tau reikia daug ko išmokti, - tepasakė Minas.

Tomas norėjo rėkti. Jis žinojo, kad turi daug išmokti, - to

dėl ir klausė.

- Ar jis mirs ? - išlemeno ir susigūžė supratęs, koks lėkštas

ir tuščias šis klausimas



James Dashner

- Kadangi nespėjome grįžti iki saulėlydžio, tikriausiai. Gali

numirti po valandos - nežinau, kiek laiko užtrunka, jei negauni

serumo. Aišku, mes irgi būsime negyvi, tad per daug dėl jo nesriūbauk. Juk netrukus visi būsime gražūs lavonėliai. - Jis ištarė

tai lyg tarp kitko, tad Tomas sunkiai suvokė žodžių prasmę.

Tačiau netrukus skaudi padėties realybė smogė visa jėga, ir

Tomui susuko žarnas.

- Mes tikrai mirsime? - paklausė, negalėdamas susitaikyti. - Manai, kad neturime jokios galimybės ?

- Nė menkiausios.

Tomą erzino nuolatinis Mino negatyvumas.

- Nagi, tikrai kažką galime padaryti. Kiek grizų mus

puls? - Jis įsispitrijo į Labirinto gilumą vedantį koridorių, lygtikėdamasis, kad išgirdę juos minint it pašaukti tie padarai pa

sirodys.

- Nežinau.

Tomui į galvą šovė mintis, suteikdama vilties.

- O kaip Benas ? Geilis ir kiti, kuriems įgėlė, jie juk išgyveno?

Mino žvilgsnis liudijo, kad Tomas kvailesnis nei karvės

„tortas".

- Ar tu girdi, ką sakau? Jie parsirado iki saulės laidos, pim

pi. Grįžo ir gavo serumo. Visi.Tomas galvojo apie paminėtą serumą, tačiau knibždėjo per

daug klausimų, kuriuos norėjo užduoti pirmiau.

- Aš maniau, kad grizai puola tik naktį.

- Tada klysti, kaušyla. Jie visuomet puola naktį. Bet tai ne

reiškia kad nepasirodo dieną



BĖGANTIS LABIRINTU

Tomas neleido sau pasiduoti Mino bejėgiškumui - jis ne

norėjo sudėti ginklų ir mirti, kol kas ne.

- Ar kas nors liko už sienų per naktį ir išgyveno?- Niekada.

Tomas susiraukė, trokšdamas rasti bent žiežirbą vilties.

- Kiek žuvo?

Minas sulinkęs spoksojo į žemę, viena alkūne pasirėmęs į

kelį. Jis buvo akivaizdžiai pervargęs, kone apsvaigęs.

- Mažiausiai dvylika. Argi nebuvai kapinėse?

- Buvau. - Štai kaip jie mirė, - pagalvojo sau.

- Na, ten yra tie, kuriuos mes radome. Buvo ir daugiau,

bet jų kūnai dingo. - Minas atsainiai mostelėjo link atitverto

Trako. - Tos prakeiktos kapinės miškuose ne šiaip sau. Niekas

neslopina džiugesio labiau nei kasdienis priminimas apie pa

skerstus draugus.

Minas atsistojo, čiupo Albio rankas ir linktelėjo į kojas. -

Čiupk tas dvokiančias kepšes. Turime nunešti jį prie durų. Paliksime jiems vieną kūną, kurį rytoj bus lengva surasti.

Tomas negalėjo patikėti, koks nesveikas buvo šitas teiginys.

- Kodėl visa tai turi vykti ? - sušuko jis sienoms, sukdamasis

ratu. Mažai trūko, kad nuleistų rankas.

- Liaukis čirpavęs. Privalėjai laikytis taisyklių ir likti viduje.Dabar varyk čia ir čiupk jo kiškas.

Raukydamasis dėl viduriuose stiprėjančių spazmų, Tomas

priėjo ir pakėlė Albio kojas, kaip buvo lieptas. Jie pusiau nešė,

pusiau tempė veik negyvą kūną maždaug šimtą pėdų iki verti

kalaus įtrūkimo duryse kur Minas atrėmė Albį į sieną pusiau



James Dashner

sėdomis. Albio krūtinė kilojosi nuo sunkaus kvėpavimo, o pra

kaitu pažliugusi oda sudarė įspūdį, kad jis nebeilgai tvers.

- Kur jam įkando? - paklausė Tomas. - Ar ta vieta matoma?

-Jie tau netgi nekanda. Duria. Bet nesimato kur. Gali būti

tuzinas tokių dūrių visame jo kūne. - Minas susidėjo rankas ir

atsirėmė į sieną.

Kažkodėl Tomui žodis „įduria" skambėjo kur kas baisiau

nei „įkanda”.

- Įduria? Ką tai reiškia?

- Biče, turi juos pamatyti, kad suprastum, apie ką kalbu.

Tomas parodė j Mino rankas, tada kojas.

- Hm, o kodėl tas daiktas neįdūrė tau?

Minas ištiesė rankas.

- Gal ir įdūrė - galbūt susmuksiu bet kurią akimirką.

- Jie... - pradėjo Tomas, tačiau nežinojo, kaip užbaigti. Jis

nesuprato, ar Minas kalba rimtai.- Nebuvo jų, buvo tik tas vienintelis, kurį manėm esant ne

gyvą. Jis pasiuto ir įgėlė Albiui, o tada paspruko. - Minas pa

žvelgė atgal į Labirintą, kuris dabar buvo beveik visiškai tam

sus. - Tačiau esu tikras, kad jis ir dar krūva tų mulkių netrukus

atsivilks čia pribaigti mūsų savo adatomis.- Adatomis ? - Žinios Tomą vis labiau neramino.

- Taip, adatomis. - Minas nesileido į smulkmenas, o veidas

patvirtino, kad to daryti ir neketina.

Tomas pažvelgė į milžiniškas sienas, užklotas vešliomis lia

nomis ir galiausiai neviltis puolė diktuoti galimus sprendimus





James Dashner

Garsas sklido iš Labirinto gilumos, žemas, vaiduokliškas.

Nuolatinis švilpimas, kas keletą sekundžių paįvairinamas

metalo skimbčiojimo, lyg aštrūs peiliai trintųsi vienas j kitą.Skimbčiojimas vis garsėjo, o tada jį papildė ir klaikių spragsė

jimų serija. Tomui ji priminė barbenimą j stiklą ilgais nagais.

Ore pasigirdo dusli aimana ir kažkas panašaus j grandinių

žvangėjimą. Visi šie garsai drauge šiurpino. Tomą apleido drą

sos likučiai.Minas stovėjo gęstančioje šviesoje vos įžiūrimu veidu. Vai

kinukui prabilus, Tomas įsivaizdavo iš siaubo išsiplėtusias jo

akis.

- Turime išsiskirti - tai mūsų vienintelė galimybė. Tiesiog

judėk. Visą laiką judėk!Tada jis apsisuko ir nurūko, dingo per kelias sekundes, pra

rytas Labirinto ir tamsos. ,



18 SKYRIUS

Tomas spoksojo į vietą, iš kurios pranyko Minas. Ūmai tas vaikinas ėmė jam nepatikti. Minas šiose apylinkėse buvo vetera

nas, bėgikas. Tomas - žaliapūgis, vos kelios dienos Trake, vos

kelios minutės Labirinte. Tačiau iš judviejų palūžo ir supanika

vo Minas, sprukęs vos tik pasirodžius pirmiesiems bėdos žen

klams. Kaip jis galėjo čia mane palikti? - galvojo Tomas. Kaip jis galėjo šitaip pasielgti!

Garsai stiprėjo. Variklių gausmas pynėsi su dundėjimu ir

žvangėjimu, lyg grandinės keltų įrangą senoje, niūrioje gamy

kloje. Tada atsklido ir kvapas - lyg degėsių, lyg riebalų. Tomas

neįsivaizdavo, kas jo laukia; jis matė grizą, bet labai trumpai irtik per suodiną langą. Ką jie padarys ? Kaip ilgai jis išsilaikys ?

Liaukis, - paliepė sau. Turėjo negaišti laiko laukdamas, kol

jie ateis ir jį pribaigs.

Jis atsigręžė į Albį, vis dar paremtą į akmeninę sieną, dabar

tik šešėlių pylimą tamsoje Klūpomis susirado jo kaklą tada



James Dashner

paieškojo pulso. Kažką užčiuopė. Tomas paklausė širdį, kaip

darė Minas.

Du-dunkt, du-dunkt, du-dunkt.Dar gyvas.

Tomas pasiūbavo ant kulnų, ranka perbraukė kaktą, nusi-

šluostydamas prakaitą. Ir tą akimirką, vos per kelias sekundes,

jis daug suprato apie save. Apie ankstesnį Tomą.

Jis nepaliks draugo mirti. Net ir tokio kaprizingo kaip Albis. Pasilenkęs čiupo Albio rankas ir pritūpęs apvyniojo jas sau

apie kaklą. Užsimetė gyvybės ženklų nerodantį kūną ant nuga

ros ir stenėdamas įsispyrė kojomis.

Svoris buvo per didelis. Tomas tėškėsi veidu į priekį, o Albis

garsiai bumbtelėjęs išsitiesė ant šono.Bauginantys grizų skleidžiami garsai artėjo sulig kiekviena

sekunde, atsimušdami aidu į akmenines Labirinto sienas. To

lumoje Tomui regėjosi ryškūs šviesos žybsniai, atsispindintys

nakties danguje. Jis nenorėjo sutikti tų šviesų ir garso šaltinio.

Tomas pamėgino kitaip: sugriebęs Albio rankas pabandėvilkti kūną žeme. Negalėjo patikėti, koks tas vaikinas sunkus:

jau po dešimties pėdų Tomas pripažino, kad sumanymas nie

kam tikęs. Ir kur Albį nugabentų?

Stumdamas ir traukdamas grąžino Albį atgal prie įėjimą į

Traką žyminčio įsikilimo ir atrėmė į akmeninę sieną pusiau sėdomis.

Tomas pats įsitaisė nugara į sieną, šniokšdamas nuo pastan

gų ir galvodamas.

Žvelgdamas į tamsią Labirinto alkovą, mintyse ieškojo

sprendimo Nieko nesimatė Nors Minas patarė bėgti manė



BĖGANTIS LABIRINTU

jog tai būtų kvaila, net jei įstengtų panešti Albį. Yra tikimybė

ne tik pasiklysti, bet, užuot pabėgus nuo grizų, pataikyti tiesiai

į juos.Jis pagalvojo apie sieną, gebenę. Minas nedetalizavo, tačiau

leido suprasti, jog užlipti sienomis neįmanoma. Vis dėlto...

Galvoje gimė planas. Viskas priklausė nuo nežinomų grizų

savybių, tačiau tai buvo geriausia, ką jis galėjo sukurpti.

Tomas klumpino kelias pėdas palei sieną, kol surado tankias

gebenes, dengiančias didžiąją dalį akmens. Pasilenkęs paėmė

vieną žemę siekiantį stiebą ir apsuko aplink ranką. Jis atrodė

storesnis ir tvirtesnis, nei įsivaizdavo, galbūt pusės colio skers

mens. Tomas trūktelėjo ir tarsi storas popierius stiebas atplyšo

nuo sienos, atsipalaidavo vis labiau Tomui tolstant. Atsitraukęs

per dešimt pėdų jis nebeįžiūrėjo, kur stiebas raizgosi aukštai

viršuje, - jis pranyko tamsoje. Tempiamas augalas nenukrito,

tad Tomas žinojo, kad kažkur aukštai jis vis dar tvirtai laikosi.

Nesiryždamas rizikuoti, Tomas įsirėžė kojomis į žemę ir išvisų jėgų trūktelėjo gebenę. Ji laikėsi.

Jis vėl timptelėjo. Traukdamas ir adeisdamas abiem rankom.

Pakilo nuo žemės ir pakibo ant gebenės: kūnas siūbavo.

Stiebas nenutrūko.

Tomas mikliai sugriebė dar kelis stiebus ir atplėšė nuo sienos, padarydamas keletą lipti tinkamų virvių. Patikrinus kie

kvieną paaiškėjo, kad stiebai pakankamai tvirti. Padrąsintas

Tomas grįžo Albio ir atsivilko jį prie stiebų.

Iš Labirinto ataidėjo šaižus trakštelėjimas, palydėtas šiurpi

nančiai girgždančio metalo Išsigandęs Tomas atsigrįžo: susi



James Dashner

telkęs į stiebus jis visiškai pamiršo grizus, tad dabar stebeilijo

visomis trimis Labirinto kryptimis. Nematė jokių pavidalų,

tačiau garsai sustiprėjo - dūzgė, girgždėjo, žvangėjo. Tapošviesiau - Labirinte įžiūrėjo daugiau detalių nei prieš kelias

minutes.

Jis prisiminė keistas švieseles, kurias stebėjo pro Trako langą

su Niutu. Grizai buvo arti. Turėjo būti.

Tomas užgniaužė stiprėjančią paniką ir pasiraitojo rankoves. Čiupęs vieną stiebą ėmė sukti jį aplink dešiniąją Albio

ranką. Augalas jos nepasiekė, tad Tomas turėjo pristumti Albį

kuo arčiau, kad planas išdegtų. Kelis kartus apvyniojęs, stiebą

užrišo. Tada kitą apsuko aplink Albio kairę ranką, tą patį pada

rė su kojomis, kiekvieną stipriai surišdamas. Tomas nerimavo,kad sutrikdys gyvenimą Trake, tačiau nusprendė, kad rizikuoti

verta.

Nepaisydamas kirbančių dvejonių dėl šio plano, Tomas

plušėjo toliau. Dabar buvojo eilė.

Abiem rankomis įsikibęs stiebo užsiropštė iki tos vietos,kur pakabino Albį. Stori gebenės lapai tiko už jų nusitverti ir

Tomas pradžiugo akmeninėje sienoje radęs apsčiai įtrūkimų, j

kuriuos lipdamas galėjo atsiremti kojomis.

Susimąstė, kaip būtų paprasta be...

Minties neužbaigė. Jis negali palikti Albio.Užsikabarojęs porą pėdų aukščiau draugo, Tomas kelis kar

tus aplink krūtinę apsuko vieną iš stiebų ir atsirėmė į jį, pasi

kišęs po pažastimis. Pamažu sviro žemyn, vis dar tvirtai įrėmęs

kojas į didelį įtrūkimą. Užplūdo palengvėjimas, kai stiebas iš

laikė



BĖGANTIS LABIRINTU

Dabar sunkioji dalis.

Albį rišantys keturi stiebai glaudžiai jį supo. Tomas paėmė

vieną, pritvirtintą prie Albio kairės kojos, ir patraukė. Pakėlėvos kelis colius ir paleido: svoris buvo per didelis. Tai ne jo jė

goms.

Tomas vėl nusileido ant Labirinto grindinio, nusprendęs

pastumti iš apačios, užuot traukęs iš viršaus. Jis pamėgino kils

telėti Albį porą pėdų, galūnę po galūnės. Pirmiausia pakėlė

bičiulio kairę koją ir ją aprišo nauju stiebu. Tada dešinę koją.

Pritvirtinęs abi, Tomas tą patį pakartojo su Albio rankomis:

pririšo dešinę, tada - kairę.

Šnopuodamas atsitraukė pažiūrėti.

Albis karojo, nerodydamas jokių gyvybės ženklų, dabar tri

mis pėdomis aukščiau nei prieš penkias minutes.

Žvangėjimas iš Labirinto. Zirzimas. Zvimbimas. Dejonės.

Tomas pamanė kairėje pastebėjęs porą raudonų blyksnių. Gri

zai artėjo ir tapo akivaizdu, kad jų yra daugiau nei vienas.Jis turi grįžti prie darbo.

Tokiu pačiu būdu, kilstelėdamas Albio rankas ir kojas po

dvi ar tris pėdas per kartą, Tomas lėtai kilo akmenine siena.

Atsirėmęs j krūtinę apvijusį stiebą, jis korėsi, kol atsidūrė

po kūnu, kilstelėjo Albį kaip įstengdamas aukščiau, vieną pokitos galūnes parišęs lanksčiais stiebais. Tada pakartojo visą

procesą.

Palipa, apvynioja, kilsteli, pririša.

Palipa, apvynioja, kilsteli, pririša. Bent jau grizai, regis, per

Labirintą judėjo lėtai duodami jam laiko



James Dashner

Žingsnis po žingsnio pamažu jie kilo aukštyn. Pastangos se

kino: sulig kiekvienu įkvėpimu Tomas dūsavo, jautė, kad kiek

vienas odos colis nusagstytas prakaito. Rankos slydo ir čiuožėstiebais. Kojas gėlė nuo spaudimo į akmeninius trūkius. Garsai

tapo dar stipresni - klaikūs, šiurpūs garsai. Tačiau Tomas ne

sustojo.

Užsikabarojęs maždaug trisdešimt pėdų nuo žemės, Tomas

stabtelėjo, kadaruodamas ant krūtinę apvijusio stiebo. Nulei

dęs išvargusias, silpnas rankas, atsigrįžo veidu į Labirintą.

Kiekviena kūno dalelė klykė apie išsekimą, kokio iki tol neį

sivaizdavo. Nuovargio buvo persmelkti visi raumenys. Nepajė

gė kilstelėti Albio nė per colį. Daugiau neįstengė.

Čia jie slėpsis. Arba priešinsis.

Tomas žinojo, kad iki viršaus neužsikabaros, ir vylėsi, kad

grizai negalės arba nežiūrės į viršų. Ar bent jau jis įstengs pasi

priešinti, užuot leidęsis sutriuškinamas ant žemės.

Neturėjo menkiausio supratimo, ko tikėtis. Nežinojo, ar sulauks rytojaus.

Tačiau čia, kadaruodami gebenėse, Tomas ir Albis sutiks

savo lemtį.

Praslinko keletas minučių, kol Tomas išvydo pirmąsias žė

rinčias švieseles, atsispindinčias ant Labirinto sienų priešais jį.Šiurpulingi, paskutinę valandą stiprėję garsai virto spigiu, me

chaniniu cypimu ir priminė priešmirtinį roboto riksmą.

Jo dėmesį patraukė raudona švieselė ant sienos kairėje. Atsi

sukęs vos nesuspiegė balsu - vos per kelis colius nuo jo tupėjo

vabalas pjovėjas iš gebenės išsikišusiomis ištįsusiomis kojomis



BĖGANTIS LABIRINTU

kažkokiu būdu įsikibęs akmens. Raudona jo akies šviesa plies

kė it maža saulytė, pernelyg ryški žiūrėti tiesiai į ją. Šnairuoda

mas Tomas mėgino įvertinti vabalo kūną.Sidabriško cilindro liemuo buvo galbūt trijų colių skers

mens ir dešimties colių ilgio. Išilgai papilvės rikiavosi dvylika

į šalis stirksančių kojų, todėl tas padaras priminė miegantį

driežą. Dėl raudonos šviesos spindulio, spiginančio tiesiai į jį,

galvos nepavyko įžiūrėti, nors ji atrodė maža, veikiausiai reika

linga tik regėti.

Tada Tomas pastebėjo šiurpiausią dalį. Manė regėjęs ją

anksčiau, Trake, kai vabalas pjovėjas nudulkėjo pro jį į miškus.

Viskas pasitvirtino: iš akies sklindanti raudona šviesa metė

baugų spindesį ant šešių didžiųjų raidžių, lyg krauju įrėžtų ant

liemens:

KIPŠAS

Tomas neįsivaizdavo, kodėl ant vabalo pjovėjo reikėjo

įspausti tą vienintelį žodį, nebent taip norima įspėti trakiečius,

kad jis yra bėda. Blogis.

Suvokė, kad tai šnipas, kad ir kas jį atsiuntė - Albis jam

užsiminė, įspėdamas, kad kūrėjai juos stebi pasitelkę vabalus.Tomas sustingo, sulaikė kvėpavimą, vildamasis, kad vabalas

fiksuoja tik judesį. Sekundės ištįso, plaučiai klykė oro.

Kliktelėjęs ir Maktelėjęs vabalas apsisuko ir nudulkėjo, pra

nykdamas gebenėse. Tomas godžiai įkvėpė vieną oro gurkšnį,

tada dar vieną jausdamas aplink krūtinę aprištas lianas



James Dashner

Labirintu nuskardėjo dar vienas mechaniškas spygsmas, da

bar jau arti, lydimas besisukančio mechanizmo vilnijimo. To

mas mėgino pamėgdžioti pusmirj Albio kūną, glebiai karantįtarp gebenių.

Ir tada kažkas sušmėžavo iš už kampo priekyje ir pasuko

link jų.

Kažkas, ką jis matė anksčiau, bet saugomas storo stiklo.

Kažkas nenusakoma.Grizas.



19 SKYRIUS

Paklaikęs Tomas stebėjo, kaip siaubingas padaras juda ilgu Labirinto koridoriumi. Jis atrodė kaip siaubingai nepavykęs eks

perimentas - nakties košmaras. Iš dalies gyvūnas, iš dalies ma

šina, grizas ritosi ir klaksėjo akmeniniu taku. Jo kūnas priminė

milžinišką šliužą, apaugęs retais plaukais ir žvilgantis nuo glei

vių, absurdiškai pulsuojantis sulig kiekvienu kvėptelėjimu. Jisneturėjo akivaizdžiai įžiūrimos galvos ar uodegos, tačiau buvo

maždaug šešių pėdų ilgio, keturių pėdų storio.

Kas dešimt ar penkiolika sekundžių iš jo svogūno formos

kūno išlįsdavo aštrūs metaliniai smaigai ir tada, ūmai susirie

tęs į kamuolį, padaras risdavosi pirmyn. Po to nurimdavo, lygkaupdamasis, smaigai sulįsdavo atgal į drėgną odą, vimdančiai

šlerpsėdami.

Veiksmas kartojosi, kaskart padarui pasislenkant po kelias

pėdas. Iš grizo kūno stirksojo ne tik plaukai ir smaigai, šen bei

ten kyšojo keletas padrikai išdėliotų mechaninių rankų kurių



James Dashner

kiekviena turėjo skirtingą paskirtį. Kelios baigėsi pritvirtinto

mis ryškiomis šviesomis. Kitos - ilgomis, grėsmingomis ada

tomis. Viena - tripirštėmis žnyplėmis, kurios susispausdavo ir

Padarui ritantis, rankos prisitraukdavo ir manevruodavo,

kad jų nesutraiškytų. Tomas svarstė, koks padaras - ar žmo

gus - galėtų sukurti tokį bauginantį, atstumiantį padarą.

Girdėtų garsų šaltinis dabar tapo suprantamas.

Besiritantis grizas skleidė metalinį zvimbimą kaip besisu

kantis pjūklas. Smaigai ir rankos paaiškino bauginančius me

talo klaksėjimus į akmenį. Tačiau niekas negainiojo tokių šiur

pulių Tomo nugara kaip vaiduokliškos, priešmirtinės aimanos,

sklindančios iš padaro jam ramiai sėdint, tarsi dejuotų kovos

lauke paskutinį kvapą išleidžiantis vyras.

Sis vaizdinys ir pamėkliški garsai neprilygo jokiam Tomo

išgyventam košmarui. Stengėsi nugalėti baimę ir išlikti ramus,

pakibęs ant gebenės stiebų. Tikėjo, kad vienintelė viltis - išlikti nepastebėtam.

Galbūt jis mūsų nepamatys, - ramino save. Tik galbūt. Ta

čiau situacijos realybė nusėdo pilve it akmuo. Vabalas pjovėjas

jau atskleidė tikslią jų buvimo vietą.

Grizas artėdamas ritosi ir klaksėjo, zigzagais judėdamas įšonus, dejavo ir dūzgė. Kaskart sustojus, jo metalinės rankos

išsiskleisdavo ir sukiodavosi tai į vieną, tai į kitą pusę, tarsi

klajojantis robotas iš ateivių planetos ieškotų gyvybės ženklų.

Nuo šviesų Labirinte krito klaikūs šešėliai. Blankūs prisimini

mai mėgino ištrūkti iš užrakintos jo atminties dėžutės gąs



BĖGANTIS LABIRINTU

dinantys šešėliai ant sienų vaikystėje. Tomas troško grįžti ten,

iš kur atkeliavo, bėgti pas mamą ir tėtį, kurie, tikėjosi, vis dar

gyvi, ilgisi ir ieško jo.Stiprus degėsių kvapas graužė nosį, perkaitusių variklių ir

apanglėjusio kūno mišinys pykino. Tomas negalėjo patikėti,

kad žmonės gali sukurti tokį siaubūną ir pasiųsti jį paskui vai

kus. Gindamas tokias mintis iš galvos, Tomas akimirką užsi

merkė ir pamėgino likti tylus ir ramus. Padaras nesustojo.

Bzzzzzzzzzz.

Klik-klik-klik.

Bzzzzzzzzzz.

Klik-klik-klik.

Tomas nepasukdamas galvos žvilgterėjo: grizas pagaliau pa

siekė sieną, ant kurios kabojo jiedu su Aibių. Padaras stabtelėjo

prie uždarytų durų, kurios vedė į Traką, vos per kelis jardus į

dešinę nuo Tomo. Prašau, eik kitu keliu, - tyliai meldė Tomas.

Apsisuk.Eik.

Tuo keliu.

Prašau!

Grizo smaigai išlindo, o kūnas nusirito link Tomo ir Albio.

Bzzzzzzzzzzz.Klik-klik-klik.

Padaras sustojo, tada dar pasirito arčiau sienos. Sulaikęs

kvapą Tomas nedrįso nė krustelėti.

Grizas dabar kėpsojo tiesiai po jais. Tomas labai troško

pažiūrėti žemyn tačiau žinojo kad bet koks judesys gali jį iš



James Dashner

duoti. Nuo padaro sklindantys šviesos spinduliai tvieskė visur,

visiškai atsitiktinai, nelikdami vienoje vietoje.

Tada, be jokio įspėjimo, jie užgeso.Pasaulis akimirksniu sutemo ir nutilo. Lyg padaras būtų jį

išjungęs. Jis nejudėjo, neskleidė jokio garso - net vaiduokliš

kos aimanos akimirksniu liovėsi. Nelikus šviesų, Tomas nieko

nematė.

Jis buvo aklas.Jis negiliai įkvėpė per nosį - jo besidaužančiai širdžiai žūt

būtinai reikėjo deguonies. Ar padaras jį gali girdėti? Užuosti?

Prakaitas merkė plaukus, rankas, drabužius - viską. Anksčiau

nepažinota baimė varė iš proto.

Nieko. Jokio judesio, jokios šviesos, jokio garso. Mėginimasatspėti kitą jo veiksmą žudė Tomą.

Prabėgo sekundės. Minutės. Virve tapęs augalas įsirėžė į

Tomo odą - krūtinė nutirpo. Jis norėjo surikti apačioje esan

čiam monstrui:

Nužudyk mane arba grįžk / savo skylę!O tada, staigiai pliūptelėjus šviesai ir garsui, grizas dūgzda-

mas ir Maksėdamas atgijo.

Ir pradėjo kabarotis siena.



20 SKYRIUS

Grizo smaigai įsikirto į akmenį, visomis kryptimis pažerdamisudraskytus gebenės stiebus ir uolos gabalėlius. Jo rankos mai

nė padėtis kaip vabalo pjovėjo kojos, kai kurios aštriai smigda-

mos į sienos akmenis atsiremti. Ryški šviesa vienos rankos gale

buvo nukreipta tiesiai į Tomą, tik šįkart spindulys nejudėjo.

Tomas pajuto, kad kūną palieka paskutinis kraujo lašas.Suvokė, kad liko vienintelė galimybė - bėgti. Atsiprašau,

Albi, - pagalvojo jis, atvyniodamas storą stiebą nuo krūtinės.

Kaire ranka tvirtai prisilaikydamas lapijos virš galvos, galutinai

išsivadavo iš pančių ir pasiruošė judėti. Žinojo, kad negali ke

beriotis aukštyn - taip atvestų grizą tiesiai prie Albio. Žemyn,žinoma, buvo vienintelė galimybė, jei troško greitos mirties.

Jam reikėjo judėti į šoną.

Tomas čiupo stiebą, kybantį per dvi pėdas į kairę nuo sa

vęs. Apsukęs jį aplink ranką, stipriai trūktelėjo. Sis laikė tvirtai,

kaip ir kiti Žvilgsnis žemyn įspėjo kad grizas atstumą tarp jų



James Dashner

sumažino perpus ir judėjo greičiau, nestabtelėdamas ir nedve

jodamas.

Tomas paleido juosmenį laikiusią stiebo virvę ir visu kūnosvoriu truktelėjo j dešinę, brūžuodamas palei sieną. Prieš švy

tuoklei grąžinant jj prie Albio, jis čiupo kitą stiebą, sugriebda

mas ganėtinai storą. Šįkart įsikibo abiem rankomis ir pasisuko,

kojomis įsiremdamas į sieną. Jis lenkė kūną į dešinę, kiek tik

leido augalas, tada šį paleidęs griebė kitą. Tada dar vieną. Tarsi

medžiais besikarstanti beždžionė Tomas judėjo greičiau, nei

tikėjosi.

Persekiotojo garsai nesiliovė, tik dar prisidėjo it traškantys

kaulai trūkinėjanti ir skylanti uoliena. Tomas siūbtelėjo į deši

nę keletą kartų ir tik tada išdrįso atsigręžti.

Grizas pakeitė kryptį nuo Albio tiesiai į Tomą. Pagaliau, -

pagalvojo Tomas, - kažkas pavyko. Atsispirdamas kojomis kaip

įmanydamas tvirčiau, siūbtelėjimas po siūbtelėjimo, jis bėgo

nuo klaikaus padaro.Tomui nereikėjo žvilgčioti atgalios, kad suprastų, jog grizas

su kiekviena sekunde vis arčiau. Išdavė garsai. Kažkaip jis turi

pasiekti žemę arba viskas greitai baigsis.

Kitą kartą perimdamas stiebus jis leido rankai šiek tiek slys

telėti, prieš tvirtai įsikibdamas. Gebenių virvė degino delnus,tačiau jis keliomis pėdomis priartėjo prie žemės. Tą patį pa

kartojo su kitu stiebu. Ir dar kitu. Per tris siūbavimus jis įveikė

pusę kelio link Labirinto grindinio. Deginantis skausmas svili

no abi rankas, klykė iki geluonies nutrinta oda. Kūnu pulsuo

jantis adrenalinas padėjo nuginti baimę jis judėjo toliau



BĖGANTIS LABIRINTU

Kitąkart švystelėjus, priešais dunksančią naują sieną, Tomą

užstojo tamsa, kol buvo per vėlu: koridorius baigėsi ir sukosi j

dešinę.Jis trenkėsi j priešais esančius akmenis, paleisdamas iš

gniaužtų stiebą. It spragilais plakdamas rankomis Tomas mė

gino pristabdyti kritimą j kietus žemės akmenis. Tą pačią aki

mirką kairiuoju akies krašteliu išvydo grizą. Pakeitęs kryptį pa

daras jj beveik prisivijo, siekdamas kaukšinčiomis žnyplėmis.

Pusiaukelėje j žemę Tomas nusičiupo stiebą ir kone išsinari

no ranką iš peties ūmai sustojęs. Kaip įstengdamas stipriau jis

atsispyrė abiem kojomis nuo sienos ir siūbtelėjo visu kūnu nuo

jos kaip tik tą akimirką, kai grizas puolė žnyplėmis ir adatomis.

Tomas spyrė dešine koja ir pataikė į ranką su žnyplėmis. Ve

riantis girgždėjimas skelbė nedidelę pergalę, tačiau pakili nuo

taika bemat dingo, suvokus, kad švytuoklės principu jis dabar

artėja tiesiai į padarą.

Varomas adrenalino Tomas pritraukė abi kojas prie krūtinės. Vos prisilietęs prie grizo kūno, kelis colius įsmigęs į jo

šleikščiai liulančią odą, abiem kojomis atsispyrė, rangydama

sis, kad išvengtų adatų ir žnyplių, besikėsinančių į jį iš įvairių

pusių. Jis siūbtelėjo aukštyn, tada į kairę ir šoko link Labirinto

sienos, mėgindamas nusigriebti dar vienos lianos, už savęs palikdamas spragsinčius ir Maksinčius grizo įrankius. Nugaroje

pajuto gilų rėžį.

Vėl krisdamas Tomas rado naują stiebą ir griebė jį abiem

rankomis. Įsitvėrė pakankamai stipriai, kad sulėtintų slydimą

link žemės nors delnus degino siaubingai Kojoms vospalietus



James Dashner

tvirtas, akmenines grindis pasileido bėgti, nors kūnas cypė iš

nuovargio.

Už jo pasigirdo dundantis trenksmas, po kurio ėjo grizo ri-timasis, klaksėjimas ir dūzgimas. Tačiau Tomas nė neatsigręžė,

suvokdamas, kad lemtinga kiekviena sekundė.

Jis pasuko už Labirinto kampo, tada kito. Dundėdamas

akmenimis, skuodė iš visų jėgų. Kažkur mintyse fiksavo judė

jimo maršrutą, vildamasis, kad išgyvens ir šia informacija pasinaudojęs grįš prie durų.

Dešinėn, tada kairėn. Tekinom ilgu koridoriumi, tada vėl

į dešinę. Kairėn. Dešinėn. Du kartus kairėn. Dar vienas ilgas

koridorius. Persekiotojo garsai už jo nenurimo ir neprislopo, o

jis nelėtino tempo. Skuodė, širdžiai sprogstant krūtinėje.Giliai, godžiai kvėpdamas mėgino kompensuoti deguonies

trūkumą plaučiuose, tačiau žinojo, kad ilgai netvers. Svarstė,

kad galbūt lengviau būtų apsigręžti ir kovoti, užbaigti šitą rei

kalą.

Pasukęs už kampo sustojo kaip įbestas. Nekontroliuojamaišnopuodamas tiesiog spoksojo...

Priešais buvo trys grizai, kurie smaigais atsiremdami į akme

nį ritosi pirmyn, artėdami tiesiai į jį.



21 SKYRIUS

Atsigrįžęs Tomas išvydo, kad ir pirmasis persekiotojas artėja,nors šiek tiek sulėtino tempą, čirkšėdamas žnyplėmis, tarsi tyčiotųsi ir juoktųsi iš jo.

Jis žino, kad su manimi baigta. Šitiek pastangų įdėjęs štai jis, apsuptas grizų. Viskas baigta. Nepraėjo ir savaitė to gy

venimo, kurį prisiminė, ir viskas baigta. Užvaldytas sielvartoapsisprendė. Jis kris kovodamas. Pasirinkęs susidurti su vienu,o ne trimis priešininkais, jis nuskuodė tiesiai į grizą, kuris jįčia atvijo. Klaikus padaras atsitraukė per colį, nustojo klapsėjęsžnyplėmis, lyg apstulbintas vaikino drąsos. Nuginęs menkutędvejonę, Tomas šaukdamas puolė.

Grizas atgijo, iš odos kyštelėjo smaigai, padaras pasirito įpriekį, pasiruošęs susidūrimui su savo priešininku. Staigus

judesys kone sustabdė Tomą, blykstelėjęs beprotiškos drąsosžybsnis užgeso, bet vaikinas nesiliovė bėgęs.

Paskutinę sekundę prieš susidūrimą, akyliau įsižiūrėjęs į

metalą plaukus ir gleives Tomas smogė koja ir nėrė dešinėn



James Dashner

Bejėgis prieš inerciją, prieš sustodamas grizas pračiuožė tiesiai

pro j j, ir Tomas pastebėjo, kad tas padaras dabar juda kur kas

greičiau. Metalinis kauksmas pranešė, kad apsisukęs jis pasirengė mestis ant aukos. Tačiau dabar, jau nebeapsuptas, Tomas

turėjo netrukdomą kelią atgal.

Jis atsistojo ir nudūmė į priekį. Persekiojimo garsai, šįkart iš

visų grizų, neatsiliko. Neabejodamas, kad bando savo kūno fi

zinių galimybių ribas, vaikinas skuodė, mėgindamas atsikratytibeviltiško jausmo, kad tik laiko klausimas, kada jį pričiups.

Tada, įveikus dar tris koridorius, staiga pirmyn iššovė dvi

rankos ir įsitempė jį. Tomo širdis atsidūrė krūtinėje, mėginant

išsilaisvinti. Jis liovėsi priešintis supratęs, kad tai Minas.

- Kas...- Užsičiaupk ir sek paskui mane! - suriko Minas, jau temp

damas Tomą, kol šis sugebėjo pasiekti žemę po kojomis.

Nesusimąstydamas Tomas suėmė save į rankas. Drauge jie

dulkėjo koridoriais, vis nerdami už kampo. Atrodė, kad Minas

tiksliai žino, ką daro, kur bėga, jis nė nestabtelėjo susimąstyti,kuria kryptimi judėti.

Jiems pasukus už kito kampo, Minas pamėgino kalbėti.

Tarp šnopavimų išstenėjo:

- Aš ką tik mačiau... kaip nėrei... ana ten... pakišai man min

tį... mums tereikia išlikti... truputį ilgiau.Tomas negaišo klausimams; jis skuodė įkandin, neatsilik-

damas nuo Mino. Ir nesigręžiodamas žinojo, kad grizai vejasi

gąsdinančiu greičiu. Skaudėjo kiekvieną kūno colį, išorėje ir

viduje, rankos ir kojos meldė sustoti. Tačiau jis bėgo, tikėda

masis kad širdis nenustos plakusi



BĖGANTIS LABIRINTU

Už kelių posūkių Tomas priešais išvydo protu nesuvokiamą

dalyką. Atrodė... negerai. O blanki jų persekiotojų skleidžiama

šviesa tiesą darė dar akivaizdesnę.Koridorius nesibaigė dar viena akmenine siena.

Jis baigėsi tamsa.

Tomas prisimerkė, skuosdamas link tamsios sienos, mėgin

damas suvokti, prie ko jie artėja. Dvi gebenėmis apaugusios sie

nos iš abiejų pusių, atrodė, susilieja tik su dangumi virš galvos.Jis matė žvaigždes. Jiems priartėjus, jis pagaliau suvokė, kad tai

išėjimas, - Labirintas baigėsi.

Kaip? - svarstė jis. Kaip po daugelio metų ieškojimo mes su

Minu taip lengvai j į radome?

Minas, atrodė, perskaitė jo mintis.- Tik jau neapsidžiauk, - tarė jis, vos prakalbėdamas.

Likus kelioms pėdoms iki koridoriaus pabaigos Minas su

stojo, stabdydamas ir Tomą prie krūtinės prispaudęs ranką. To

mas sulėtino tempą ir priėjo prie vietos, kur Labirintas vėrėsi j

atvirą dangų.Skubančių grizų garsai priartėjo, tačiau jis vis vien norėjo

pamatyti —jie iš tiesų pasiekė kelią iš Labirinto. Tačiau, kaip

Minas ir įspėjo, džiūgauti nebuvo ko. Visomis kryptimis žvelg

damas aukštyn ir žemyn, į šonus, Tomas matė tik tuštumą ir

gęstančias žvaigždes. Tai buvo keistas ir trikdantis vaizdas, lygstovėtų ant pasaulio krašto, ir trumpą akimirką jį įveikė svaigu

lys, keliai sulinko, kol įstengė susitvardyti.

Pasirodė pirmieji aušros ženklai, per pastarąją minutę dan

gus akivaizdžiai pašviesėjo. Tomas spoksojo absoliučiai neti

kėdamas nesuprasdamas kaip taip gali būti Lyg kažkas būtų



James Dashner

pastatęs Labirintą ir paleidęs plūduriuoti danguje, pakabintą

viduryje nieko likusią amžinybę.

- Aš nesuprantu, - sukuždėjo jis, nežinodamas, ar Minas jį girdi.

- Atsargiai, - perspėjo bėgikas. - Nebūsi pirmas kaušyla,

nusivožęs nuo skardžio. - Jis čiupo Tomui už peties. - Ar ką

nors pamiršai ? - Jis linktelėjo galva į Labirintą.

Tomas prisiminė anksčiau girdėjęs žodį „skardis", tačiauneprisiminė konkrečios akimirkos. Priešais ir po savimi regė

damas bekraštį atvirą dangų, jis sustingo tarsi užhipnotizuo

tas. Pasipurtęs grįžo į realybę ir pasisuko į atsivejančius grizus.

Dabar jie tebuvo vos už tuzinų jardų, viena gauja, puolantys iš

keršto, judantys stebėtinai greitai.Viskas stojo į savas vietas, dar prieš Minui paaiškinant, ką

jie ketina daryti.

- Tie daiktai žiaurūs, - kalbėjo Minas, - bet kvaili kaip

bato aulas. Stokis čia, šalia manęs, atsisukęs...

Tomas jį nutraukė.- Aš žinau. Aš pasiruošęs.

Jie pamindžikavo ir atsistojo drauge pačiame besibaigian

čio koridoriaus viduryje veidu į grizus. Jų kulnai buvo vos per

colius nuo skardžio krašto už jų, kur laukė tik oras.

Jiems teliko vienintelis dalykas - drąsa.- Turime veikti sinchroniškai! - suriko Minas, gožiamas

ausis sprogdinančių akmenimis besiritančių smaigų dunde

sio. - Kai duosiu ženklą!

Kodėl grizai išsirikiavo vorele, buvo paslaptis. Galbūt Labi

rintas buvo toks siauras kad jiems buvo nepatogu judėti greta



BĖGANTIS LABIRINTU

Tačiau vienas po kito jie ritosi akmeniniu koridoriumi, klaksė-

dami, dejuodami ir pasiruošę žudyti. Tuzinai jardų virto tuzi

nais pėdų ir dabar liko vos sekundės, kol monstrai atsitrenks įlaukiančius berniukus.

- Pasiruošk, - tvirtai tarė Minas. - Dar ne dabar... ne da

bar...

Tomas nekentė kiekvienos milisekundės laukimo. Jis teno

rėjo užsimerkti ir daugiau nepamatyti kito grizo.- Dabar! - suriko Minas.

Grizui ištiesus pirmąją ranką kaptelėti, Minas ir Tomas nėrė

j skirtingas puses, kiekvienas link vienos iš išorinių koridoriaus

sienų. Ši taktika Tomui anksčiau suveikė ir, sprendžiant iš

siaubingo pirmojo grizo spiegimo, ji vėl pasiteisino. Monstrasnulėkė nuo skardžio. Keista, mūšio šauksmas ūmai nutrūko,

užuot silpęs jam krentant j gelmes.

Tomas prisišliejo prie sienos ir pasisuko kaip tik laiku,

kad pamatytų, kaip antrasis padaras nusirita nuo krašto, neį

stengdamas sustoti. Trečiasis įrėmė ranką su gausiais smaigaisį akmenį, tačiau inercija buvo per stipri. Nervų stygas virpi

nantis klyksmas, smaigui įsirėžus į žemę, Tomo nugarą nusėjo

šiurpuliais, tačiau po sekundės grizas nusirito į bedugnę. Ir vėl

nė vienas neišleido nė garso krisdamas - it būtų ne kritę, o iš-

nykę.Ketvirtasis ir paskutinis artėjantis padaras įstengė sustoti

laiku, sūpuodamasis ant skardžio krašto, įsispitrijęs smaigu ir

žnyplėmis.

Instinktyviai Tomas žinojo, ką turi padaryti. Žvelgdamas į

Miną jis linktelėjo ir pasisuko Abu berniukai nubėgo prie gri



James Dashner

zo ir pašokę spyrė padarui iš visų jėgų. Sinchroniškas smūgis

pasiuntė paskutinį monstrą tiesiai į mirtį.

Tomas mikliai nuropojo prie bedugnės krašto ir iškišo galvą, kad pamatytų krentančius grizus. Neįtikėtina - jie buvo

dingę, nesimatė nė ženklo apačioje besidriekiančioje tuštumo

je. Nieko.

Smegenims buvo sunku suvirškinti, kur veda skardis ir kas

nutiko siaubingiems padarams. Jo paskutinė jėgų uncija dingo,ir jis susisuko į kamuolį ant žemės.

Tada galiausiai sublizgo ašaros.



22 SKYRIUS

Praėjo pusvalandis.Nei Tomas, nei Minas nepajudėjo nė per colį.

Tomas galiausiai nustojo šniurkščiojęs ir svarstė, ką Minas

apie jį pagalvos, gal net pasakys kitiems, kad jis bailys. Tačiau

savitvardos neliko nė kruopelytės, tad ašarų sustabdyti nebūtų

pajėgęs. Nors atmintyje žiojėjo skylės, buvo tikras, kad ką tik

išgyveno dramatiškiausią naktį savo gyvenime. Gėlė nutrintas

rankas, jautėsi visiškai išsekęs.

Jis vėl nurėpliojo prie skardžio krašto ir iškišo galvą geriau

įsižiūrėti dabar, kai aušra švietė visa galia. Bekraštis dangus

priešais jį driekėsi sodriai violetinis, palengva blunkantis į ryš

kiai mėlyną dieną, saulės nuspalvintas oranžiniais atspalviais,

užsibaigiantis plokščiu horizontu.

Spoksodamas į apačią jis matė, kad akmeninė Labirinto sie

na stačiu skardžiu leidžiasi žemyn ir pranyksta toli toli apa



James Dashner

čioje. Atrodė, lyg Labirintas būtų užkeltas ant pakylos kelios

mylios virš žemės.

Tai neįmanoma, - galvojo jis. Negali būti. Turi būti iliu zija.

Tomas persivertė ant nugaros, dejuodamas sulig kiekvienu

krustelėjimu. Atrodė, kad skauda net ir tas kūno dalis, apie

kurių egzistavimą jis net nenutuokė. Bent jau durys netrukus

atsidarys, ir jie galės grįžti į Traką. Jis pažvelgė į Miną, prisi-

spaudusį prie koridoriaus sienos.

- Negaliu patikėti, kad išlikome gyvi, - tarė Tomas.

Minas tylėdamas linktelėjo be jokios išraiškos veide.

- Ar jų yra daugiau? Ar mes visus juos pribaigėm?

Minas prunkštelėjo.

- Nuskilo, kad išgyvenom iki saulėtekio, nes ant mūsų uo

degų netrukus būtų mynę dar dešimt tokių. - Jis sukrutėjo,

raukydamasis ir aimanuodamas. - Negaliu patikėti. Rimtai.

Mes išgyvenome visą naktį - niekuomet to nesu daręs anksčiau.

Tomas žinojo, kad turi jaustis išdidus, drąsus. Tačiau apėmė

tik nuovargis ir palengvėjimas.

- Ką mes darėme kitaip ?

- Nežinau. Sunku paklausti žuvusio bičo, ką jis padarė netaip.

Tomas nesiliovė svarstęs, kodėl niršūs grizų klyksmai nu

trūko jiems nukritus nuo skardžio ir kodėl jis nematė, kaip jie

nusirita į mirtį. Šita keistenybė neramino.

Jie lygdingo pranykę už krašto



BĖGANTIS LABIRINTU

- Aha, kažkas psichopatiško. Pora trakiečių turėjo teoriją,

kad kiti dalykai dingo, bet mes įrodėme, kad jie klydo. Žiū

rėk.Tomas stebėjo, kaip Minas sviedžia akmenį per skardį, ir

palydėjo jį akimis. Akmuo vis krito, nedingdamas iš akių, kol

tapo pernelyg mažas įžiūrėti. Jis atsigrįžo atgal į Miną.

- Kaip tai įrodo, kad jie neteisūs?

Minas gūžtelėjo pečiais.- Na, akmuo nepranyko, tiesa?

- Kaip manai, kas jiems nutiko ? - Tomas jautė, kad tai svar

bu.

Minas vėl gūžtelėjo.

- Galbūt jie stebuklingi. Man pernelyg sopa galvą, kad apie juos galvočiau.

Sukrėstas ir atsikratęs minčių apie skardį, Tomas prisiminė

Albį.

- Turime grįžti. - Jis prisivertė atsistoti. - Turiu nukabinti

Albį nuo sienos. - Matydamas sutrikusį Mino veidą, jis greitaipaaiškino, ką padarė su gebenėmis.

Prislėgtas Minas nudelbė žemyn akis:

- Nėra šansų, kad jis dar gyvas.

Tomas nenorėjo tuo tikėti.

- Iš kur žinai? Eime. - Ir pasuko šlubčiodamas atgal koridoriumi.

- Nes niekas niekada neišgyveno...

Jis nutilo, o Tomas suprato, apie ką jis galvoja.

- Nes visuomet rasdavote juos pribaigtus grizų. Albiui tik

bakstelėjo viena iš tų adatų ar ne?



James Dashner

Pakilęs Minas prisidėjo prie Tomo, lėtai grįžtančio į Traką.

- Nežinau, spėju, kad taip anksčiau nebuvo nutikę. Kele

tui vaikinų įgėlė adatomis dieną. Jie išgėrė serumo ir išgyvenovirsmą. Vargšai kaušylos, kurie užstrigo Labirinte nakčiai, buvo

rasti vėliau - po kelių dienų, kartais visai nerasti. Ir visi jie buvo

nužudyti tokiais būdais, apie kuriuos tu nenorėtum išgirsti.

Tomą ši mintis net nupurtė.

- Po to, ką išgyvenome, manau, įsivaizduoju.

Minas pakėlė akis, jo veide matėsi nuostaba.

- Manau, tu viską išsiaiškinai. Mes klydome, bent jau ti

kiuosi, kad mes klydome. Visi įgeltieji, nesuspėję grįžti iki

saulėlydžio, neišgyveno, tad mes tik spėjome, jog būtent todėl

jie ir žuvo, kad neišgėrė serumo. - Jis atrodė sujaudintas tokio

minčių posūkio.

Jiems pasukus dar už vieno kampo, Minas ūmai pradėjo

rodyti kelią. Berniukas spartino tempą, o Tomas lipo jam ant

kulnų, nustebęs, kokios pažįstamos kryptys, kartais pasukdamas dar Minui neparodžius kelio.

- Aišku, tai serumas, - pradėjo Tomas. - Girdėjau apie jį

jau porą kartų. Kas tai ? Ir iš kur jis ?

- Ką girdi, tas ir yra, maišytgalvi. Serumas, tiksliau, sielvar

to serumas.Tomas gailiai kvyktelėjo.

- O aš jau maniau, kad viską žinau apie šią kvailą vietą. Ko

dėl jis taip vadinamas ? Ir kodėl grizai vadinami grizais ?

Minas paaiškino, jiems sukant už nesibaigiančių Labirinto

kampų nė vienam neišsiveržus į priekį



BĖGANTIS LABIRINTU

- Nežinau, iš kur atsirado pavadinimas, tačiau serumas

atkeliauja iš Kūrėjų - ar bent jau taip mes juos vadiname. Jis

pakyla su atsargų dėže kiekvieną savaitę, visuomet taip buvo.Tai vaistas ar priešnuodis, ar kažkas, jau su švirkštu, paruoštas

naudoti. - Jis imitavo adatos bedimą j ranką. - Suleisk tą mėšlą

tam, kuriam jgėlė, ir jj išgelbėsi. Bėdžius išgyvens nemalonų

virsmą, bet po jo pasveiks.

Minutė ar dvi prabėgo tyloje: Tomas virškino informaciją,

jiems dar porą kartų pakeičiant kryptį. Jis svarstė apie virsmą ir

ką jis reiškė. Kažkodėl nesiliovė galvojęs apie merginą.

- Vis dėlto keista, - galiausiai tarė Minas. - Niekuomet

anksčiau apie tai nediskutavome. Jei jis vis dar gyvas, visos

prielaidos leidžia manyti, kad Albį išgelbės serumas. Mes kaž

kodėl įsikalėm į savo kvėšas makaules, kad durims užsidarius

tau galas, istorijos pabaiga. Turiu pats pamatyti jį kabantį ant

sienos - manau, kad tu mane maustai.

Berniukai nelėtino tempo: Minas atrodė kone laimingas,tačiau Tomui kažkas nedavė ramybės. Jis vengė tai pripažinti,

vijo tą mintį iš galvos.

- O kas, jei kitas grizas pričiupo Albį, kai aš vieną nusivilio

jau paskui save?

Tuščia veido išraiška Minas pakėlė į jį akis.- Aš tik sakau, paskubėkim, - pridėjo Tomas, tikėdamasis,

kad visos pastangos išgelbėti Albį nenuėjo šuniui ant uode

gos.

Jie pamėgino paspartinti žingsnį, tačiau kūnus pernelyg

skaudėjo tad skubrus tempas vėl sulėtėjo Dar kartą pasukus



James Dashner

už kampo Tomas susvyravo, širdis praleido vieną dūžį, prieša

kyje užfiksavus judėjimą. Užplūdo palengvėjimas suvokus, jog

ten Niutas ir būrys trakiečių. Vakarinės Trako durys dunksojovirš jų ir atviros. Jie grjžo.

Išvydęs berniukus, Niutas atšlubčiojo prie jų.

- Kas nutiko? - paklausė kone piktai. - Kaip, po para-

liais...

- Papasakosime vėliau, - nutraukė Tomas. - Turime išgelbėti Albį.

Niuto veidas išbalo.

- Ką nori pasakyti ? Jis gyvas ?

- Tiesiog ateik čia, - Tomas nupėdino dešinėn, tiesdamas

kaklą aukštyn siena, akimis ieškodamas storų stiebų, kol aptiko vietą, kur Albis kabėjo surištomis rankomis ir kojomis. Be

žodžių Tomas parodė aukštyn, dar nedrjsdamas atsikvėpti iš

palengvėjimo.

Jis vis dar buvo ten, rankos, kojos ir galva vietoje, tačiau ne

rodė jokių gyvybės ženklų.Niutas galiausiai pamatė savo draugą karantį ant gebenių ir

pažvelgė į Tomą. Prieš tai šokiruotas, dabar jis atrodė visiškai

suglumęs.

- Ar jis... gyvas ?

Prašau, tegul būna, - pagalvojo Tomas.- Nežinau. Buvo, kai aš jį ten palikau.

- Kai tu jį palikai... - Niutas papurtė galvą. - Abu su Minu

neškite savo subines vidun, tegu jus apžiūri baltaskverniai. At

rodote suknistai, po paraliais. Norėsiu išgirsti visą istoriją, kai

susitvarkysite ir pailsėsite



BĖGANTIS LABIRINTU

Tomas norėjo luktelėti ir pažiūrėti, ar Albiui viskas gerai.

Jis jau žiojosi kalbėti, tačiau Minas čiupo jį ir nutempė link

Trako.- Mums reikia miego. Ir tvarsčių. Tuojau pat.

Tomas žinojo, kad Minas teisus. Jis atlyžo, metė paskutinį

žvilgsnį į Albį ir nusekė paskui Miną iš Labirinto.

Kelionė į Traką ir į trobą atrodė begalinė, eile išsirikiavusiemstrakiečiams goksant į juos iš abiejų pusių. Jų veiduose atsispin

dėjo tokia nuostaba, lyg stebėtų du vaiduoklius, pėdinančius

per kapines. Tomas suvokė, kad traukia žvilgsnius todėl, kad pa

siekė tai, ko kitiems anksčiau nepavyko, tačiau dėmesys trikdė.

Jis kone sustojo, priešais pastebėjęs sudėtomis rankomisbaltakiuojantį Geilį, tačiau pėdino toliau. Prireikė kiekvienos

valios uncijos, tačiau įsmeigė žvilgsnį Geiliui į akis ir nenulei

do. Likus penkioms pėdoms, anas berniukas nudūrė akis.

Puiki savijauta Tomą kone trikdė. Beveik.

Likusias kelias minutes aptraukė migla. Palydėtas į trobąporos baltaskvernių, pakilęs laiptais aukštyn ir žvilgterėjęs į

praviras duris, išvydęs maitinamą komos ištiktą merginą lo

voje, pajuto neįtikėtinai stiprų poreikį aplankyti ją, apžiūrėti,

patikrinti kambarį, lovą, maistą, vandenį, tvarsčius. Skausmas.

Galiausiai jį paliko vieną, padėjusį galvą ant minkščiausios pagalvės, kokią tik prisiminė jo ribota atmintis.

Tačiau prieš užmiegant iš galvos nelindo du dalykai. Pir

miausia, žodis, kurį matė iškeverzotą ant abiejų vabalų pjovėjų

liemens, - KIPŠAS - nepaliaujamai sukosi mintyse.

Antras dalykas buvo mergina



James Dashner

* * *

Po kelių valandų - o gal dienų - iš miegų jį purtė Čakas. To

mas užtruko kelias sekundes, kol susivokė ir sutelkė žvilgsnį. Jisįsižiūrėjo į Čaką ir sudejavo:

- Leisk man miegoti, kaušyla.

- Maniau, norėsi žinoti.

Tomas pasitrynė akis ir nusižiovavo.

- Ką žinoti ? - Jis vėl pažvelgė į Čaką, sutrikęs dėl jo plačiosšypsenos.

-Jis gyvas, - pranešė vaikis. - Albiui viskas gerai - serumas

suveikė.

Tomo mieguistumas akimirksniu dingo ir jį pakeitė palen

gvėjimas - nustebo, kiek daug džiaugsmo suteikė ši informaci ja. Tačiau kiti Čako žodžiai privertė susimąstyti.

- Jis ką tik pradėjo virsmą.

Lyg paskatintas ištartų žodžių pro koridoriaus gale esančias

duris pasigirdo kraują stingdantis riksmas.



23 SKYRIUS

Tomas ilgai ir įtemptai galvojo apie Albį. Atrodė tikra pergalė,kad išgelbėjo vaikinui gyvybę, grąžino po nakties Labirinte. Ar

buvo verta? Dabar Albis kentė siaubingą skausmą, išgyvenda

mas tą patį, ką ir Benas. O jei virs tokiu pat psichopatu kaip

Benas ?

Vien tik neramios mintys.

Ant Trako nusileido prieblanda, o Albio riksmai nesiliovė

draskę orą. Negalėjo pabėgti nuo šio siaubingo garso, nors ir

įkalbėjo baltaskvernius jį paleisti - išsekusį, nutrintomis galū

nėmis, sutvarstytą, tačiau pavargusį nuo veriančių, agoniškų

lyderio aimanų. Niutas kategoriškai atmetė Tomo prašymą ap

lankyti asmenį, dėl kurio jis rizikavo gyvybe. Bus tik blogiau, -

tvirtino Niutas ir nesileido perkalbamas.

Tomas buvo pernelyg išvargęs. Neįsivaizdavo, kad galima

jausti tokį išsekimą net ir kelias valandas pamiegojus Visą



James Dashner

kūną gėlė, tad didžiąją dalj dienos jis praleido ant suoliuko prie

Susnyno, skęsdamas neviltyje.

Euforija, kad pavyko pabėgti, sparčiai blėso, užleisdamavietą skausmui ir mintims apie naują gyvenimą Trake. Sopėjo

kiekvieną raumenėlj, nuo galvos iki kojų kūną raižė įpjovimai

ir nubrozdinimai. Tačiau žaizdos buvo niekis lyginant su emo

ciniu svoriu - visa jėga prislėgė praėjusios nakties išgyvenimai.

Atrodė, lyg jis pagaliau įsisąmonino ten egzistuojančią realybę,lyg išgirdęs diagnozę apie nepagydomą vėžį.

Ar galima būti laimingam taip gyvenant? - galvojo jis. Koks

blogis galėtų šitaip elgtis? Ryškiau nei bet kada suprato trakie

čių aistrą surasti kelią iš Labirinto.

Tai nebuvo tiesiog pabėgimas. Pirmą kartą jis pajuto troškimą atkeršyti žmonėms, atsiuntusiems jį čia. Tačiau šios mintys

vėl grąžino neviltį, užvaldžiusią jį daug kartų anksčiau. Jei Niu

tas ir kiti nesugebėjo išraizgyti Labirinto per dvejus ieškojimų

metus, atrodė neįmanoma, kad išeitis apskritai egzistuoja. Fak

tas, kad trakiečiai nepasidavė, apibūdino šiuos žmones dauggeriau nei kas nors kita.

Dabar jis buvo vienas iš jų.

Tai mano gyvenimas, - mąstė jis. Gyvenimas milžiniškame

labirinte, pilname įniršusiu žvėrių. Liūdesys įsismelkė it stiprūs

nuodai. Albio riksmai, dabar tolimesni, tačiau vis tiek neslops-tantys, tik blogino savijautą. Kaskart išgirdęs dejones turėjo

rankomis užsispausti ausis.

Diena neišvengiamai artėjo prie pabaigos ir besileidžianti

saulė atnešė jau pažįstamą nakčiai užsiveriančių durų girgžde

sį Tomas neprisiminė gyvenimo iki dėžės tačiau buvo visiškai



BĖGANTIS LABIRINTU

tikras, kad baigė blogiausias dvidešimt keturias savo egzisten

cijos valandas.

Jau sutemus, Cakas atnešė jam vakarienę ir didelį stiklą šalto vandens.

- Ačiū, - pratarė Tomas, pajusdamas užplūstančią šilumą

šiam vaikiui. Jis susėmė jautieną ir makaronus iš lėkštės taip

greitai, kaip tik įstengė judėti skaudančios rankos. - Man šito

reikėjo, - murmėjo, čiaumodamas didžiulį kąsnį. Jis godžiaigurkštelėjo vandens ir vėl puolė maistą. Tik pradėjęs valgyti

suvokė, koks yra alkanas.

- Tu atgrasus, kai valgai, - pastebėjo greta ant suolo pritū

pęs Cakas. - Lyg stebėtum badaujantį paršą, ryjantį savo šū

dus.- Kaip juokinga, - sarkastiškai atitarė Tomas. - Gal eitum

palinksminti grizų, pažiūrėsim, ar jie juoksis.

Cako veide šmėstelėjo nuoskauda, ir Tomas pasijuto blogai,

tačiau išraiška dingo taip pat staiga, kaip ir atsirado.

- Priminei man - esi miestelio apkalbų objektas.Tomas išsitiesė it styga, nežinodamas, kaip vertinti šias nau

jienas.

- Ką tai reiškia?

- O, dievulėliau, leisk man pagalvoti. Pirma, tu išsmukai į

Labirintą, nors neturėjai kišti ten nosies naktį. Tada virtai išradingu džiunglių Tarzanu, laipiojančiu stiebais ir raišiojančiu

žmones prie sienos. Vėliau tapai pirmuoju kada nors išgyve

nusiu visą naktį už Trako vaikinu, ir galiausiai nužudei keturis

grizus. Tikrai neturiu žalio supratimo, kodėl tie maišytgalviai

apie tave tauzija



James Dashner

Tomą užliejusi išdidumo banga nuslūgo. Jį supykino ta lai

mė, kurią ką tik pajuto. Albis vis dar gulėjo lovoje, klykdamas

iš skausmo - veikiausiai trokšdamas, kad būtų miręs.- Nuvilioti juos prie skardžio buvo Mino idėja, ne mano.

- Tik jau nesakyk. Jis pamatė, kaip tu darei tą „palūkėti ir

nerti" triuką, tada jam šovė mintis taip pat pasielgti prie skar

džio.

- „Palūkėti ir nerti" triuką? - perklausė Tomas, vartydamas

akis. - Bet kuris pasaulio idiotas būtų taip pasielgęs.

- Tik jau nepradėk kuklintis, tai, ką padarėt, yra žvėriškai

neįtikėtina. Tu ir Minas, abu.

Ūmai supykęs Tomas nutėškė tuščią lėkštę ant žemės.

- Tai kodėl aš taip sušiktai jaučiuosi, Cakai ? Gal norėtum

man paaiškinti ?

Tomas ieškojo Cako veide atsakymo, tačiau buvo akivaiz

du, kad šis jo neturi. Berniukas tiesiog sėdėjo susidėjęs rankas,

pasviręs į priekį, nunarinęs galvą. Galiausiai pro nosį sumurmėjo:

- Dėl tos pačios priežasties, dėl kurios mes visi jaučiamės

sušiktai.

Jie sėdėjo tyloje, kol po kelių minučių prislinko Niutas, at

rodantis kaip mirtis ant dviejų kojų. Atsisėdo ant žemės priešais juos toks liūdnas ir sunerimęs, koks tik gali būti žmogus.

Visgi Tomas nudžiugo jį išvydęs.

- Manau, sunkiausia jau praeityje, - pratarė Niutas. - Tas

niekšelis turėtų pakirmyti porą dienų ir atsibusti sveikas. Gal

būt dar šiek tiek pašūkaus



BĖGANTIS LABIRINTU

Tomas neįsivaizdavo, koks sunkus tai išmėginimas, - visas

virsmo procesas jam buvo mistika. Jis pasisuko į vyresnį vaiki

ną, mėgindamas kalbėti kaip įmanydamas paprasčiau.- Niutai, ką jis išgyvena? Rimtai, nesuprantu, kas yra tas

virsmas.

Niuto atsakymas išgąsdino Tomą.

- Tu manai, mes žinom? - išspjovė jis, išskėsdamas rankas ir

trinktelėdamas jomis per kelius. - Viskas, ką mes apytikriai ži

nome, yra tai, kad jei grizai įgelia tau savo bjauriomis adatomis,

susileidi sielvarto serumo arba miršti. Jei gauni serumo, tavo

kūnas tamposi ir dreba, oda burbuliuoja ir įgauna keistą žalią

atspalvį, vemi nesustodamas. Pakankamas atsakymas, Tomuk?

Tomas susiraukė. Jis nenorėjo dar labiau liūdinti Niuto, ta

čiau tikėjosi išgirsti daugiau atsakymų.

- Ei, suprantu, kad nyku matyti, kaip tavo draugas išgyvena

tokią situaciją, tačiau aš vis tiek noriu žinoti, kas ten iš tiesų

vyksta. Kodėl vadinate tai virsmu?Niutas atsipalaidavo, atrodė, net susitraukė ir atsiduso.

- Tiesiog tas procesas sužadina prisiminimus. Sugrįžta tik

nuotrupos, tačiau aiškiai prisimeni vaizdus iš laikų, kol nebuvai

atvykęs į šią siaubingą vietą. Visi tai išgyvenusieji elgiasi kaip

prakeikti psichopatai, kai viskas baigiasi, nors ne taip blogaikaip vargšas Benas. Jautiesi taip, tarsi senasis gyvenimas buvo

sugrąžintas tik tam, kad vėl būtų atimtas.

Tomui sukosi galva.

- Esi tikras ? - paklausė.

Niutas atrodė sutrikęs



James Dashner

- Ką turi omeny? Dėl ko tikras?

- Ar jie išgyvena virsmą dėl to, kad nori grįžti j senąjį gyve

nimą, ar dėl to, kad patiria depresiją suvokę, jog senasis gyvenimas nebuvo geresnis nei šis, kurį turime?

Niutas akimirką spoksojo į jį, tada nusuko akis, regis, giliai

susimąstęs.

- Virsmą išgyvenę maišytgalviai daug apie jį nekalba. Jie

tampa... kitokie. Skirtingi. Yra jų saujelė Trake, tačiau aš negaliu pakęsti jų draugijos. - Jo balsas buvo tolimas, akys klaidžio

jo po tuščią vietą miške. Tomas žinojo, kad jis baiminasi, jog ir

Albis nebebus toks, kaip anksčiau.

- Tai jau tikrai, - įsiterpė Cakas. - Geilis blogiausias iš jų.

- Gal yra kokių naujienų apie merginą? - paklausė Tomas,keisdamas temą. Jis neturėjo nuotaikos kalbėti apie Geilį. Be

to, jo mintys grįždavo pas ją. - Mačiau, kaip baltaskverniai ją

viršuje maitina.

- Ne, - atsakė Niutas. - Vis dar nepabunda iš tos prakeik

tos komos, ar kas ten bebūtų. Karts nuo karto ji murmteli kažką - nesąmones, lyg sapnuotų. Ji valgo, atrodo, kad viskas jai

gerai. Keista.

Stojo ilga pauzė, lyg visi trys mėgintų rasti paaiškinimą dėl

merginos. Tomas vėl susimąstė, kodėl jaučia tą nepaaiškinamą

ryšį su ja, nors dabar tas pojūtis atrodė kiek pablukęs, tačiautaip galėjo nutikti dėl kitų galvą užvaldžiusių minčių.

Galiausiai Niutas nutraukė tylą.

- Bet kuriuo atveju dabar reikia nuspręsti, ką mes darysime

su Tomuku.

Tomas atsigavo nuo šių žodžių sutrikęs dėl pareiškimo



BĖGANTIS LABIRINTU

- Daryti su manimi? Apie ką tu kalbi?

Niutas atsistojo, ištiesė rankas.

- Apvertei visą šią vietą aukštyn kojom, prakeiktas kaušyla.Pusė trakiečių mano, kad esi Dievas; kita pusė nori numesti

tavo subinę j dėžės angą. Reikia apie daug ką pakalbėti.

- Pavyzdžiui ? - Tomas nežinojo, kas neramina labiau - kad

žmonės laiko j j didvyriu ar kad nori, jog jis neegzistuotų.

- Kantrybės, - tarė Niutas. - Sužinosi po žadintuvo.- Rytoj? Kodėl? - Tomui nepatiko ta mintis.

- Aš sušaukiau susirinkimą. Ir tu ten dalyvausi. Esi vienin

telis suknistas darbotvarkės klausimas.

Taip taręs jis nusisuko ir nupėdino, palikdamas Tomą svars

tyti, kodėl, po paraliais, norint kalbėti apie jį reikalingas susirinkimas.



24 SKYRIUS

Kitą rytą Tomas sunerimęs muistėsi kėdėje, mušamas prakaitoprieš kitus vienuolika vaikinų. Jie sėdėjo kėdėse, sustatytose pus

račiu aplink jį. Įsitaisęs suvokė, kad jie - prievaizdai, o, jo nusivy

limui, tai reiškė, kad Geilis yra tarp jų. Viena kėdė tiesiai priešais

Tomą stovėjo tuščia - jam nereikėjo aiškinti, kad tai Albio vieta.

Visi sėdėjo didžiuliame trobos kambaryje, kuriame anksčiauTomas nebuvo lankęsis. Be kėdžių čia nebuvo jokių kitų baldų,

išskyrus nedidelį staliuką kampe. Sienos buvo iš medžio, kaip

ir grindys, ir neatrodė, kad kas nors būtų pasistengęs, idant ši

vieta atrodytų jauki. Čia nebuvo langų, kambarys atsidavė pe

lėsiais ir senomis knygomis. Tomui nebuvo šalta, tačiau jis vistiek virpėjo.

Jam bent jau palengvėjo, kad Niutas buvo čia. Jis sėdėjo ant

kėdės į dešinę nuo Albio.

- Lyderio, kuris pasiligojęs, vardu skelbiu šį susirinkimą pra

dėtą tarė jis subtiliai pavartydamas akis lyg jam nepatiktų



BĖGANTIS LABIRINTU

formalumai. - Kaip visi žinote, kelios pastarosios dienos buvo

išties beprotiškos ir šiek tiek susijusios su žaliapūgiu Tomuku,

sėdinčiu priešais mus.Tomo veidas paraudo iš sutrikimo.

- Jis jau nebėra žaliapūgis, - įsiterpė Geilis, jo gergždžiantis

balsas buvo žemas ir toks žiaurus, kad skambėjo komiškai. -

Dabar jis tėra taisyklių laužytojas.

Žodžiai sukėlė murmesių ir kuždesių bangą, tačiau Niutasvisus nutildė. Tomas staiga panoro būti kaip įmanoma toliau

nuo šio kambario.

- Geili, - kreipėsi Niutas, - pasistenk paisyti prakeiktos

tvarkos. Jei pražiosi savo prakeiktą suknistą srėbtuvę kaskart,

kai aš ką nors pasakysiu, gali čiuožti iš kur atėjęs, nes aš nesuitin džiugiai nusiteikęs.

Tomas troško palydėti šiuos žodžius ovacijomis.

Geilis susidėjo rankas ir atsilošė kėdėje tokiu niršiu ir piktu

žvilgsniu, kad Tomas vos garsiai nesusijuokė. Sunku patikėti,

kad dar vakar šis vaikinas jį gąsdino: dabar jis atrodė kvailas,gal net patetiškas.

Metęs rūstų žvilgsnį į Geilį Niutas tęsė.

- Džiaugiuosi, kad išsiaiškinom. - Vėl pavartė akis. - Mes

susirinkome čia, nes pastarąsias dvi dienas trakiečiai lyg susita

rę ėjo pas mane arba niršdami ant Tomo, arba melsdami imti joranką ir sekti paskui. Turime nuspręsti, ką su juo darysime.

Geilis palinko į priekį, tačiau Niutas nutraukė jį, šiam dar

nespėjus nieko pasakyti.

- Turėsi progą, Geili. Kalbėsime po vieną. O tau, Tomuk,

neleidžiama ištarti nė vieno prakeikto žodžio kol nebūsi pa



James Dashner

prašytas. Supratai? - Jis lukterėjo Tomo pritariamo linktelė

jimo, ir šis nenoromis kinktelėjo galva, tada parodė į vaikį, sė

dintį ant kėdės tolumoje dešinėje.- Zartai Bezdaliau, tu pradėsi.

Pasigirdo prunkštelėjimai, kai Zartas, tylenis dičkis, prižiū

rintis Sodus, pasimuistė kėdėje. Tomui jis atrodė labiau netin

kamoje vietoje nei morka bulvių lauke.

- Ką gi, - pradėjo Zartas, akimis šaudydamas po patalpą,

tarsi lauktų, kol kas nors patars, ką jam kalbėti. - Aš nežinau.

Jis sulaužė vieną iš pagrindinių mūsų taisyklių. Negalime leisti

žmonėms manyti, kad tai gerai. - Jis nutilo, pažvelgė į rankas

ir patrynė jas vieną į kitą. - Kita vertus, jis... pakeitė tam tikrus

dalykus. Dabar mes žinome, kad galime ten išgyventi ir suge

bame įveikti grizus.

Tomą užplūdo palengvėjimas. Bent kažkas buvo jo pusėje.

Jis pasižadėjo sau būti itin mielas Zartui.

- O, tik jau nereikia, - ūmai drėbė Geilis. - Lažinuosi, kadMinas buvo tas, kuris iš tiesų atsikratė tų kvailų daiktų.

- Geili, užčiaupk savo srėbtuvę! - suriko Niutas, šįkart atsi

stodamas, kad būtų įtikinamiau; ir vėl Tomas norėjo džiūgau

ti. - Dabar aš esu prakeiktas vadas ir jei dar kartą išgirsiu tave

leptelint prakeiktą žodį ne vietoje, surengsiu dar vieną ištrėmimą tavo apgailėtinai subinei.

- Prašau, - sarkastiškai sukuždėjo Geilis ir atsilošė kėdėje,

spitrindamas juokingai piktu žvilgsniu. Niutas atsisėdo ir mos

telėjo Zartui.

Ar jau viskas? Neturi daugiau oficialių pasiūlymų?



BĖGANTIS LABIRINTU

Zartas papurtė galvą.

- Gerai. Dabar tu, Keptuviau.

Virėjas nusišypsojo per barzdą ir tiesiau atsisėdo.- Kaušyla turi daugiau proto, nei aš pačirškinau iš visų

kiaulių ir karvių per pastaruosius metus. - Jis stabtelėjo, lyg

tikėdamasis juoko, tačiau jis nenuskambėjo. - Ar ne kvaila -

jis išgelbėjo Albio gyvybę, užvertė porą grizų, o mes čia sėdim

ir vambrijam, ką su juo daryti. Kaip pasakytų Cakas, tai šūdokrūva.

Tomas norėjo prieiti ir paspausti Keptuviui ranką - jis ką

tik išdėstė paties Tomo mintis apie šią situaciją.

- Ką tu siūlai ? - paklausė Niutas.

Keptuvius susidėjo rankas.- Paskirkime jį į prakeiktą Tarybą, lai išmoko mus visko, ką

ten darė.

Iš visų pakraščių pratrūko balsai ir Niutui prireikė pusės

minutės jiems visiems nuraminti. Tomas susiraukė: Keptuvius

nuėjo per toli su tokia rekomendacija, sumenkindamas ką tikišsakytą nuomonę apie visą šitą kebeknę.

- Gerai, užsirašom, - tarė Niutas kaip tik tai ir daryda

mas. - Dabar visi užkemšat savo prakeiktas srėbtuves, aš kal

bu rimtai. Žinote taisykles: visos idėjos priimtinos, visi turėsit

progos pasisakyti ir balsuoti. - Jis baigė rašyti ir parodė į trečiąTarybos narį, vaikį, kurio Tomas nebuvo sutikęs, juodais plau

kais ir šlakuotu veidu.

- Aš neturiu nuomonės, - pasakė jis.

- Ką? - piktai paklausė Niutas. - Tada jokios naudos iš ta

vęs Taryboje



James Dashner

- Atsiprašau, rimtai neturiu, - pakartojo jis, gūžtelėjęs pe

čiais. - Jei labai reikia, tai sutinku su Keptuvium. Kodėl reikė

tų bausti vaikiną, kad išgelbėjo kažkieno gyvybę?- Tai tu laikaisi tos pačios nuomonės - ar taip reikia supras

ti? - spaudė Niutas, rankoje laikydamas pieštuką.

Vaikis linktelėjo, o Niutas pasižymėjo. Tomui dar labiau

palengvėjo - atrodė, kad dauguma prievaizdų nėra priešiški,

palaiko jo pusę. Vis dėlto jam buvo sunku tiesiog stebėti, jisbeviltiškai troško pasisakyti. Tačiau prisivertė paisyti Niuto

paliepimo ir sėdėjo tyliai.

Kitas buvo spuoguoto veido Vinstonas, Skerdyklos prie

vaizdas.

- Aš manau, kad jis turi būti nubaustas. Neįsižeisk, žaliapūgi,bet, Niutai, tu pats nuolat dūzgi apie tvarką. Jeigu jo nenubau-

sime, parodysime blogą pavyzdį. Jis sulaužė Pirmąją taisyklę.

- Aišku, - tarė Niutas pasižymėdamas. - Tu siūlai bausmę.

Kokią?

- Turėtume įgrūsti jį į cypę savaitei tik su duona ir vandeniu ir pasirūpinti, kad visi apie tai sužinotų, kad kitiems dau

giau nešautų į galvą prasižengti.

Geilis suplojo rankomis, užsidirbdamas piktą Niuto žvilgs

nį. Tomo širdis smuktelėjo į kulnus.

Prakalbo dar du prievaizdai, vienas pritarė Keptuviaus nuomonei, kitas - Vinstono.

Tada atėjo Niuto eilė.

- Sutinku su daugeliu iš jūsų. Jis turi būti nubaustas, tačiau

mums reikia rasti būdą jį išnaudoti. Aš išsakysiu savo rekomen

dacijas išklausęs visų Kitas



BĖGANTIS LABIRINTU

Kalbų apie bausmę Tomas nekentė labiau nei paliepimo lai

kyti liežuvį už dantų. Tačiau giliai viduje nenorėjo užsitraukti

gėdos - nors ir keistai skamba po jo žygdarbių, bet faktas nepaneigiamas - jis sulaužė pagrindinę taisyklę.

Visi pasisakė iš eilės. Kai kurie manė, kad jį reikia aukštinti,

kiti - kad jis turi būti nubaustas. Arba ir viena, ir kita. Tomas

jau pavargo klausytis, numanydamas likusių dviejų prievaiz

dų - Geilio ir Mino - komentarus. Pastarasis neištarė nė žo

džio nuo tada, kai Tomas įžengė į kambarį; kėpsojo susmukęs

kėdėje ir atrodė, lyg savaitę būtų nemiegojęs.

Geilis prabilo pirmas.

- Manau, savo nuomonę pakankamai aiškiai išreiškiau. -

Puiku, - pagalvojo Tomas. - Tada tiesiog užsičiaupk ir sėdėk.

- Puiku, - tarė Niutas ir vėl pavartydamas akis. - Tada tu,

Minai.

- Ne! - suriko Geilis, priversdamas porą prievaizdų pašokti

iš vietų. - Aš vis dar noriu kai ką pridurti.- Tai rėžk, - sutiko Niutas. - Tomui palengvėjo, kad lai

kinasis Tarybos pirmininkas nekenčia Geilio beveik taip pat

stipriai kaip ir jis. Nors Tomas jo daugiau nebijojo, vis tiek

nuoširdžiai nekentė to vaikio.

- Tik pagalvokite, - pradėjo Geilis. - Šitas avigalvis atkeliauja dėže, vaidindamas sutrikusį ir išsigandusį. Po kelių dienų

jis jau laksto po Labirintą su grizais tarsi nuosavame kieme.

Tomas susigūžė kėdėje, tikėdamasis, kad kiti nieko pana

šaus negalvoja.

Geilis tęsė savo skambias frazes



James Dashner

- Manau, kad viskas tebuvo vaidyba. Kaip jam būtų pavykę

vos po kelių dienų? Manęs jis neįtikina.

- Ką mėgini pasakyti, Gali? - paklausė Niutas. - Gal jauprieitum prie prakeiktos esmės?

- Aš manau, kad jis yra tų žmonių, kurie mus čia atsiuntė,

šnipas.

Kambaryje vėl kilo triukšmingas pasipiktinimas; Tomas

tik papurtė galvą r- jis nesuprato, iš kur Geiliui kyla visos šitos

idėjos. Niutas pagaliau vėl visus nutildė, tačiau Geilis dar ne

baigė.

- Mes negalime pasitikėti šituo maišytgalviu, - tęsė jis. -

Praėjus dienai po jo pasirodymo, atkeliauja psichopate mergi

na, šniokšdama, kaip viskas čia pasikeis, gniauždama tą pra

keiktą raštelį. Mes aptinkame negyvą grizą. Tomas labai pato

giai atsiranda Labirinte nakčiai ir tada mėgina visus įtikinti,

kad yra didvyris. Ką gi, nei Minas, nei kas nors kitas nematė,

ką jis iš tiesų veikė gebenėse. Iš kur mes žinome, kad žaliapūgispririšo ten Albį ?

Geilis nutilo ir kelias sekundes niekas neištarė nė žodžio.

Tomo krūtinėje išsikerojo panika. Ar jie gali patikėti, ką sako

Geilis? Jis troško apsiginti ir pirmą kartą kone nutraukė tylą,

tačiau jam nespėjus prasižioti, vėl prabilo Geilis.- Vyksta tiek daug keistų dalykų ir viskas prasidėjo, kai pa

sirodė šitas subingalvis žaliapūgis. Jis stebuklingai tampa pir

muoju vaikiu, išgyvenusiu naktį Labirinte. Kažkas čia ne taip,

ir kol mes išsiaiškinsime, aš oficialiai rekomenduoju užrakinti

jo subinę cypėje mėnesiui o po jo surengti naujus svarstymus



BĖGANTIS LABIRINTU

Pratrūko daugiau pasipiktinimo ir Niutas kažką pasižymė

jo užrašinėje, visą laiką purtydamas galvą, - tai suteikė Tomui

kruopelytę vilties.- Baigei, kapitone Geili? - paklausė Niutas.

- Liaukis buvęs toks kietakaktis, Niutai, - spjovė tas, rau

doniui užliejant veidą. - Aš labai rimtai. Negi galime pasitikėti

šituo maišytgalviu praėjus mažiau nei savaitei? Liaukis mane

tildęs, kol neapgalvojai to, ką aš pasakau.Pirmą kartą Tomas ėmė bent iš dalies suprasti Geilj - jis

buvo teisus dėl Niuto elgesio su juo. Galų gale, Geilis buvo

prievaizdas. Tačiau aš vis tiek jo nekenčiu, - pagalvojo Tomas.

- Gerai, Geili, - tarė Niutas. - Atsiprašau. Mes išklausėme

ir apsvarstysime tavo prakeiktas rekomendacijas. Baigei?

- Taip, baigiau. Ir aš teisus.

Nesulaukdamas nieko iš Geilio, Niutas parodė j Miną.

- Dėstyk, tavo nuomonė paskutinė, bet labai svarbi.

Tomui pakilo nuotaika, kad galiausiai atėjo Mino eilė, -akivaizdu, šitas gins jį.

Minas ūmai atsistojo, visus priblokšdamas.

- Aš buvau ten, mačiau, ką tas vaikis padarė, - jis liko drąsus,

kai aš virtau apsimyžusiu bailiu. Nemalsiu liežuviu kaip Geilis.

Noriu išdėstyti savo rekomendacijas ir baigti su šiuo reikalu.Tomas sulaikė kvapą, svarstydamas, ką šis pasakys.

- Tai gerai, - tarė Niutas. - Pasakyk mums.

Minas pažvelgė j Tomą.

- Aš siūlau, kad šis maišytgalvis pakeistų mane kaip bėgikų

prievaizdą



25 SKYRIUS

Kambaryje įsivyravo absoliuti tyla, it pasaulis būtų sustingęs, irvisų iki vieno Tarybos narių akys susmigo į Miną. Tomas sėdė

jo apstulbęs, laukdamas, kol bėgikas prisipažins pajuokavęs.

Galiausiai atsistodamas kerus išsklaidė Geilis.

- Tai absurdas! - Jis atsigręžė į Niutą ir bedė pirštu į Miną,

kuris vėl atsisėdo. - Jį reikėtų išspirti iš Tarybos už tokius kvailus pasisakymus.

Bet koks gailestis, kurį Tomas jautė Geiliui, tegu ir labai

menkas, po šio pareiškimo išgaravo.

Kai kurie prievaizdai atrodė sutinkantys su Mino rekomen

dacijomis, kaip Keptuvius, kuris savo plojimais siekė užgožtiGeilį ir ragino balsuoti. Kiti ne. Vinstonas griežtai purtė galvą,

kažką sakydamas, ko Tomas nesuprato. Visiems pratrukus vie

nu metu Tomas pasidėjo galvą į skreitą, išsigandęs ir nustebęs.

Kodėl Minas taip pasakė? Turėtų būti pokštas, - galvojo jis. -

Niutas sakė kad trunka amžinybę tapti bėgiku jau nekalbant



BĖGANTIS LABIRINTU

apie prievaizdą. Jis pakėlė akis, trokšdamas būti už tūkstančių

mylių.

Galiausiai Niutas pasidėjo užrašinę ir išėjo iš pusračio, rėkdamas, kad visi užsičiauptų. Tomas stebėjo, kaip iš pradžių nė

vienas Niuto, regis, net neišgirdo. Vis dėlto palaipsniui tvarka

buvo atstatyta ir visi atsisėdo.

- Po perkūnais, - prabilo Niutas. - Nesu matęs tiek daug

kaušylų, besielgiančių kaip žindukliai kūdikiai. Gal taip irneatrodom, bet šiose vietose mes esame suaugę. Elkitės, kaip

pridera, arba paleisime šią prakeiktą Tarybą ir pradėsime nuo

nulio. - Jis žirgliojo palei puslankiu susėdusius prievaizdus,

žiūrėdamas kiekvienam j akis. - Visiems viskas aišku?

Grupelė aprimo. Tomas tikėjosi daugiau protrūkių, tačiaunustebo, kai visi linktelėjo pritardami, net Geilis.

- Puiku, - Niutas grįžo prie savo kėdės ir atsisėdo, pasidė-

damas užrašinę į skreitą. Jis brūkštelėjo kelias eilutes ant popie

riaus, tada pažvelgė į Miną. - Tai gana rimtas mėšlas, brolau.

Atleisk, bet turi jį pagrįsti, jei norime judėti toliau.Tomas troško išgirsti atsakymą.

Minas atrodė išvargęs, tačiau pradėjo ginti savo pasiūlymą.

- Esu tikras, kad lengva jums, maišytgalviai, sėdėti čia ir

postringauti, nors apie tai nė velnio neišmanote. Aš esu vienin

telis bėgikas šioje grupėje, o be manęs iš čia esančiųjų Labirinteyra buvęs tik Niutas. (

Geilis įsiterpė.

- Ne, jei skaičiuosime tą kartą, kai aš...

- Aš neskaičiuoju! - suriko Minas. - Ir patikėk manimi,

nei tu nei kas nors kitas neturi nė menkiausio supratimo ką



James Dashner

reiškia ten būti. Vienintelė priežastis, kodėl tau įgėlė, yra ta,

kad sulaužei tą pačią taisyklę, dėl kurios kaltini Tomą. Tai va

dinama veidmainiavimu, tu šūdo gabale...- Pakaks, - sudraudė Niutas. - Apgink savo pasiūlymą ir

baigiam.

Įtampą galėjai pačiupinėti; Tomui atrodė, lyg oras kamba

ryje virto stiklu, kuris bet kurią akimirką gali suaižėti. Atrodė,

kad ir Geilio, ir Mino įsitempę raudoni veidai užsiliepsnos, ta

čiau galiausiai jie nusuko žvilgsnius.

- Bet kuriuo atveju paklausykit manęs, - tęsė Minas, užim

damas savo vietą. - Aš nesu nieko panašaus matęs. Jis nesupa

nikavo. Jis neinkštė ir neverkė, neparodė baimės. Tas bičas čia

vos kelios dienos. Prisiminkite, kokie mes buvome pirmomis

dienomis. Sutrikę gūžėmės kampuose, žliumbėme kas valan

dą, niekuo nepasitikėjome, atsisakydavom bet ką daryti. Tokie

likdavome kelias savaites ar net mėnesius, kol nelikdavo nie

ko kito, tik susitaikyti su tuo. - Minas vėl atsistojo ir parodėį Tomą. - Vos po kelių dienų šitas vaikis žengia į Labirintą,

kad išgelbėtų du puspročius, kuriuos vargiai pažįsta. Visas ši

tas mėšlas, kad jis sulaužė taisyklę, peržengia idiotizmo ribas.

Jis dar neperprato taisyklių. Tačiau krūva žmonių jam sakė, ką

reiškia atsidurti Labirinte, ypač naktį. Bet jis vis dėlto įžengėten, durims užsidarant, nes rūpinosi dviem žmonėmis, kuriems

reikėjo pagalbos. - Jis giliai įkvėpė, regis, įgaudamas vis dau

giau jėgų kalbėdamas. - Tačiau tai buvo tik pradžia. Po to jis

matė, kaip aš nuleidau rankas dėl Albio, palikau jį mirti. O juk

aš buvau veteranas turintis patirties ir žinių Tad išvydęs jog



BĖGANTIS LABIRINTU

pasiduodu, Tomas neturėjo abejoti. Bet jis dvejojo. Pagalvokite

apie valią ir jėgą, kurių prireikė, kad pakeltų Albį ant tos sienos,

colis po colio. Tai beprotybė. Šiurpinanti beprotybė. Ir dar neviskas. Tada apsireiškė grizai. Pasakiau Tomui, kad turime iš

siskirti, ir pats pasinaudojęs klaidinančiais manevrais puoliau

skuosti. Tomas, kai turėjo myžti į kelnes, ėmėsi kontroliuoti

padėtį, paneigdamas visus fizikos ir traukos dėsnius užkėlė Albį

ant sienos, nuviliojo nuo jo grizus, vieną apgavo, rado...

- Esmę supratom, - įsiterpė Geilis. - Tomukas yra laimin

gas maišytgalvis.

Minas jį užsipuolė.

- Ne, tu šūdo vertas kaušyla, nieko nesupranti! Esu čia dve

jus metus ir nieko panašaus nesu matęs. Ir ne tau kalbėti...

Minas nutilo, pasitrynė akis, dejuodamas iš nevilties. To

mas suvokė, kad pats kėpso plačiai prasižiojęs. Jo emocijos

buvo sumišusios: dėkingumas, kad Minas užstojo jį prieš visus,

netikėjimas dėl nemąžtančio Geilio karingumo, baimė, koksbus galutinis sprendimas.

- Geili, - kreipėsi Minas ramesniu balsu, - esi myžnius,

kurio niekada, nė vieno karto, nekvietė, ir nebuvai bandomas

tapti bėgiku. Neturi teisės kalbėti apie dalykus, kurių nesu

pranti. Todėl užsičiaupk.Geilis vėl atsistojo niršdamas.

- Dar kartą pasakyk ką nors panašaus, ir aš nusuksiu tau

sprandą visų akivaizdoje. - Jam kalbant iš burnos tiško seilės.

Minas šyptelėjo, tada pakėlė delną ir smogė Geiliui į veidą.

Tomas pusiau stovėdamas stebėjo kaip trakietis krinta į kėdę



James Dashner

apversdamas ją, suskaldydamas į dvi dalis. Geilis išsitiesė ant

grindų, tada pamėgino atsistoti, remdamasis rankomis ir kojo

mis. Minas priėjo arčiau ir kaukštelėjo koja Geiliui per nugarą,priplodamas jo kūną prie grindų.

Apstulbęs Tomas klestelėjo atgal j kėdę.

- Prisiekiu, Geili, - įspėjo Minas šaipydamasis, - daugiau

niekada negrasink man. Niekada daugiau su manimi nekalbėk.

Niekada. Sulaužysiu tavo suknistą kaklą iš karto, vos baigsiu

sukinėti tavo rankas ir kojas.

Niutas ir Vinstonas pašoko ir čiupo Miną, Tomui nespėjus

suvokti, kas vyksta. Jie nutempė bėgikų prievaizdą nuo Geilio,

kuris stryktelėjo raudonu iš įniršio veidu. Tačiau jis nepajudėjo

link Mino: tik stovėjo išpūtęs krūtinę, dusdamas nuo nelygaus

kvėpavimo.

Galiausiai Geilis atsitraukė, pusiau klupinėdamas link iš

ėjimo. Neapykanta degančios akys lakstė po kambarį. Tomo

neapleido šleikšti mintis, kad Geilis atrodo kaip žmogus, pasiruošęs žudyti. Jis atsitraukė link durų ir pagrabaliojo už savęs

rankenos.

- Dabar viskas kitaip, - pratarė jis, nusispjaudamas ant že

mės. - Neturėjai to padaryti, Minai. Neturėjai. - Jo maniakiš

kas žvilgsnis nuslydo į Niutą. - Žinau, kad manęs nekenti, kadvisuomet nekentei. Turėtum būti ištremtas dėl savo trikdančio

nesugebėjimo vadovauti šiai grupei. Tu apgailėtinas, ir visi, ku

rie liks čia, ne ką geresni. Viskas pasikeis. Šitą aš jums pažadu.

Tomo širdis nusirito į kulnus. Tarsi reikalai ir taip nebūtų

keblūs



BĖGANTIS LABIRINTU

Geilis atplėšė duris, išėjo j vestibiulį, tačiau prieš spėjant

kam nors sureaguoti, įkišo galvą atgal į kambarį.

- O tu, - kreipėsi piktai baltakiuodamas į Tomą, - žaliapū-gis, kuris įsivaizduoja esąs prakeiktas Dievas. Nepamiršk, kad

mačiau tave anksčiau, - aš išgyvenau virsmą. Ką šitie vaikinai

nuspręs, absoliučiai nieko nereiškia. - Jis nutilo, nužvelgda

mas kiekvieną kambaryje. Kai jo piktas žvilgsnis vėl grįžo prie

Tomo, jis dar turėjo, ką pasakyti. - Kad ir ko čia atvykai - pri

siekiu savo gyvenimu, aš tave sustabdysiu. Nudėsiu, jei reikės.

Tada jis apsisuko ir išėjo iš kambario, užtrenkdamas paskui

save duris.



26 SKYRIUS

Tomas sėdėjo sustingęs kėdėje, šleikštulys kilo skrandyje tarsiapsinuodijus. Per trumpą laiką, nuo tada, kai atvyko j Traką,

jis patyrė visą emocijų gamą. Baimę, vienišumą, neviltį, liūdesį,

net džiaugsmo akimirkas. Tačiau tai buvo kažkas nauja - iš

girsti žmogų sakant, kad jis nekenčia tavęs taip, kad nori nu

žudyti.Geilis pamišėlis, - tarė sau. - Visiškas beprotis. Tačiau ši min

tis tik sustiprino nerimą. Išprotėję žmonės tikrai gali viską.

Tarybos nariai stovėjo ar sėdėjo tyloje, regis, kaip ir Tomas,

priblokšti ką tik regėtos scenos. Niutas ir Vinstonas galiausiai

paleido Miną ir visi trys apniukę grįžo prie savo kėdžių.- Galiausiai jis išspirtas visų labui, - tarė Minas kone kuž

domis.

Tomas negalėjo pasakyti, ar jis norėjo, kad kiti jį išgirstų.

- Na, tu nesi prakeiktas šventuolis šiame kambaryje, - pra

tarė Niutas Ką sau galvojai? Kiek persistengei nemanai?



BĖGANTIS LABIRINTU

Minas sumirksėjo ir pakratė galvą, it būtų sutrikęs dėl Niu

to klausimo.

- Tik jau nepudruok man smegenų. Visiems iki vieno patiko stebėti, kaip tas besmegenis gavo tai, ko nusipelnė. Buvo

pats laikas kam nors pasipriešinti šitam šūdžiukui.

- Jis Taryboje ne šiaip sau, - priminė Niutas.

- Biče, jis grasino sulaužyti man sprandą ir nužudyti Tomą!

Tas vaikis psichiškai sužalotas ir jau verčiau nedelsdamas pa

siųsk ką nors, kad įmestų jį į cypę. Jis pavojingas.

Tomas negalėjo sutikti labiau ir vėl vos nesulaužė liepimo

sėdėti tyliai, tačiau susitvardė. Nenorėjo papulti į didesnę bė

dą, nei jau atsidūrė, tačiau nežinojo, kiek dar ilgai tvers.

- Galbūt jo kalbos vertos dėmesio, - įsiterpė Vinstonas ko

ne pašnibždomis.

- Ką? - paklausė Minas, it veidrodis tiksliai atspindėdamas

Tomo mintis.

Vinstonas atrodė nustebęs, kai susivokė, kad kažką ištarėgarsiai. Akimis apšaudė kambarį ir paaiškino:

- Na... jis išgyveno virsmą - grizas įgėlė jam vidury baltos

dienos prie pat Vakarinių durų. Tai reiškia, kad jis turi prisimi

nimų, jis minėjo, kad žaliapūgis atrodo pažįstamas. Kam jam

viską išgalvoti?Tomas pagalvojo apie virsmą ir faktą, kad jis grąžina prisi

minimus. Anksčiau jam ši mintis nekilo, bet galbūt verta leistis

{geliamam grizo, kad išgyventum tą siaubingą procesą ir bent

ką nors atsimintum? Jis įsivaizdavo Beną, besirangantį lovoje,

ir prisiminė Albio klyksmus /0£z*mbūdais pagalvojo



James Dashner

- Vinstonai, ar nematei, kas ką tik nutiko? - neįtikintas pa

klausė Keptuvius. - Geilis psichopatas. Negali kliautis jo ne

sąmoningom klejonėm. Negi manai, kad Tomas - persirengęsgrizas?

Tarybos taisyklės ar ne, bet Tomui buvo gana. Jis nebegalė

jo tylėti daugiau nė sekundės.

- Ar dabar jau galiu ką nors pasakyti ? - paklausė jis, iš ne

vilties keldamas balsą. - Man jau bloga, vaikinai, nuo jūsų kal

bų apie mane, lyg būčiau tuščia vieta.

Niutas žvilgterėjo į jį ir linktelėjo.

- Varyk. Sis prakeiktas susirinkimas negali būti labiau su

knistas.

Tomas mikliai surikiavo mintis, čiupdamas reikalingus žo

džius iš galvoje plaukiančių nevilties, sutrikimo, pykčio debe

sų.

- Aš nežinau, kodėl Geilis manęs nekenčia. Ir man nerūpi.

Man jis atrodo nesveikas. Kas iš tiesų esu, jūs žinote tiek pat,kiek ir aš. Tačiau jei teisingai atsimenu, susirinkome čia dėl to,

ką padariau Labirinte, o ne dėl to, kad kažkoks idiotas mano,

jog esu blogis.

Kažkas prunkštelėjo ir Tomas nutilo, vildamasis, kad išdės

tė esmę.Niutas linktelėjo ir atrodė patenkintas.

- Tai gerai. Užbaikime šitą susirinkimą, o Geiliu pasirūpin

sime vėliau.

- Negalime balsuoti, jei dalyvauja ne visi nariai, - nenusi

leido Vinstonas Nebent jie labai serga kaip Albis



BĖGANTIS LABIRINTU

- Susimildamas, Vinstonai, - kreipėsi Niutas. - Sakyčiau,

kad Geilis šiandien pernelyg ligotas, todėl tęsime bėjo. Tomai,

išdėstyk savo gynybą, ir tada balsuosime, ką su tavimi darysime.

Tomas suvokė, kad jo rankos skreite tvirtai suspaustos j

kumščius. Jis atleido pirštus ir nusibraukė prakaituotus del

nus į kelnes. Tada pradėjo, nebūdamas tikras, kokius žodžius

ištars.

- Aš nepadariau nieko blogo. Žinau, kad pamačiau du

žmones, mėginančius patekti tarp šių sienų, bet nespėjančius.

Nepaisyti jų tik dėl kažkokios kvailos taisyklės atrodė savanau

diška, bailu ir... netgi kvaila. Jei norite įmesti mane į kalėjimą

už bandymą išgelbėti kažkieno gyvybę, varykit. Kitą kartą, pa

žadu, parodysiu į juos ir nusijuoksiu, o tada eisiu valgyti Kep-

tuviaus vakarienės.

Tomas nemėgino juokauti. Jis buvo apstulbęs, kad visas ši

tas reikalas apskritai aptarinėjamas.- Štai mano rekomendacija, - tarė Niutas. - Tu sulaužei

mūsų prakeiktą Pirmąją taisyklę, todėl dieną praleisi cypėje.

Tai tavo bausmė. Taip pat siūlau išrinkti tave bėgiku, kai tik

baigsis antrasis susirinkimas. Per vieną naktį įrodei galįs dau

giau nei dauguma mokinių per kelias savaites. O kad taptumprakeiktu prievaizdu - pamiršk. - Jis pažvelgė į Miną. - Dėl

šito Geilis buvo teisus - kvaila mintis.

Ši pastaba užgavo Tomo jausmus, nors turėjo sutikti. Jis žiū

rėjo į Miną, norėdamas pamatyti jo reakciją.

Prievaizdas neatrodė nustebęs tačiau vis tiek ginčijosi



James Dashner

- Kodėl? Jis yra geriausias, ką mes turime, - prisiekiu. Jau

verčiau jis būtų prievaizdu.

- Gerai, - atsakė Niutas. - Jei tai tiesa, padarysime pakeitimus vėliau. Duokime mėnesį ir pažiūrėsime, ar jis įrodys esąs

to vertas.

Minas gūžtelėjo pečiais.

- Man tinka.

Tomas tyliai atsiduso iš palengvėjimo. Jis vis dar norėjo tapti bėgiku - tai stebino, turint omenyje, ką jis išgyveno Labirin

te, tačiau tapti prievaizdu atrodė gan absurdiška.

Niutas apsižvalgė po kambarį.

- Ką gi, turime keletą pasiūlymų, tad pradėkime iš eilės...

- Gal, - pratarė Keptuvius, - tiesiog balsuojam. Aš keliuranką už tavąjį.

- Ir aš, - pritarė Minas.

Likusieji taip pat pritarė ir Tomą užplūdo palengvėjimas

bei išdidumas. Vinstonas vienintelis prieštaravo.

Niutas pažvelgė į jį.- Mums nereikia tavo balso, bet pasakyk, kas kirba tavo gal

voje.

Vinstonas įbedė žvilgsnį į Tomą, tada pažvelgė į Niutą.

- Aš neprieštarauju, bet mes neturime visiškai nepaisyti to,

ką pasakė Geilis. Aš nemanau, kad jis viską išsigalvojo. Faktas,kad nuo Tomo atvykimo viskas čia suknista ir keista

- Gana teisinga, - tarė Niutas. - Visi tai apgalvokite - gal

būt, kai viskas taps gražu ir nuobodu, susirinksime į kitą susi

rinkimą apie tai pakalbėti. Tinka?

Vinstonas linktelėjo



BĖGANTIS LABIRINTŲ

Tomas sudejavo, koks nematomas jis tapo.

- Man patinka, vaikinai, kaip jūs kalbate apie mane, lyg ma

nęs čia nebūtų.- Žiūrėk, Tomuk, - kreipėsi Niutas. - Mes ką tik išrinkome

tave prakeiktu bėgiku. Liaukis žliumbęs ir nešk savo skudurus

iš čia. Minas turi kaip reikiant tave patreniruoti.

Tik tą akimirką Tomas galiausiai suvokė. Jis taps bėgiku ir

tyrinės Labirintą. Nepaisant visko, jis jautė džiaugsmingą vir

pulį ir buvo tikras, kad sugebės nebelikti įkalintas ten nakčiai.

Galbūt tai buvo viena ir vienintelė bloga lemtis.

- O mano bausmė?

- Rytoj, - atsakė Niutas. - Nuo žadintuvo iki saulėlydžio.

Viena diena, - pagalvojo Tomas. - Nebus taip blogai.

Susirinkimas baigėsi. Visi, išskyrus Niutą ir Miną, išdulkėjo

iš kambario. Niutas nepajudėjo nuo kėdės, kur sėdėjo žymėda

masis kažkokias pastabas.

- Ką gi, buvo geri laikai, - sumurmėjo.Minas priėjo ir žaismingai kumštelėjo Tomui į ranką.

- Tai šito kaušylos kaltė.

Tomas kumštelėjo atgal.

- Prievaizdas? Nori, kad būčiau prievaizdas? Žvelgiant į

perspektyvą, esi didesnis beprotis nei Geilis.Minas nutaisė nedorą šypsnį.

- Suveikė, ar ne? Taikykis aukštai, smūgiuok žemai. Padė

kosi man vėliau.

Tomas negalėjo nesišypsoti dėl prievaizdo gudrumo. Barbe

nimas į atviras duris patraukė jų dėmesį jis atsisuko pažiūrėti



James Dashner

kas ten. Tarpduryje stovėjo Čakas ir atrodė taip, tarsi jį būtų

vaikęsis grizas. Tomas jautė, kaip šypsena dingsta nuo veido.

- Kas nutiko? - paklausė Niutas atsistodamas. Jo balso tonas tik sustiprino Tomo nerimą.

Čakas grąžė rankas.

- Mane atsiuntė baltaskverniai.

- Kodėl?

- Spėju, Albis blaškosi ir elgiasi kaip išprotėjęs, sako jiems,kad turi su kai kuo pasikalbėti.

Niutas pasuko į duris, tačiau Čakas iškėlė ranką.

- Hm... jis nenori tavęs.

- Ką turi omeny?

Čakas parodė j Tomą.-Jis kviečia j j.



27 SKYRIUS

Antrą kartą tą dieną Tomas nutilo šokiruotas.- Nagi, eime, - tarė Niutas, čiupdamas Tomui už rankos. -

Jokiais būdais neliksiu čia, eisiu su tavimi.

Tomas sekė įkandin, Cakas iškart už jų, iš Tarybos kam

bario koridoriumi link siaurų, įvijų laiptų, kurių nepastebėjo

anksčiau. Niutas žengė pirmą žingsnį, tada metė šaltą piktą

žvilgsnį į Čaką.

- Tu. Lieki čia.

Šįkart Čakas linktelėjo ir nieko nepasakė. Tomas suvokė,

kad Albio elgesys išderino vaikio nervus.

- Pralinksmėk, - tarė Tomas Čakui, kai Niutas pasuko link

laiptų. - Jie ką tik išrinko mane bėgiku, tad dabar bičiuliaujiesi

su mokiniu. - Jis mėgino pokštauti, neigti, kad klaikiai bijo su

sitikimo su Aibių. O jeigu jis drėbs tokius pat kaltinimus kaip

Benas? Ar dar blogiau?



James Dashner

- Aha, tiesa, - sukuždėjo Čakas, apstulbęs spoksodamas į

medinius laiptus.

Gūžtelėjęs pečiais Tomas pradėjo lipti laiptais. Prakaitasdrėkino delnus, vienas lašas nuvarvėjo smilkiniu. Jis nenorėjo

ten lipti.

Niutas, rimtas ir niūrus, laukė Tomo laiptų viršuje. Jie sto

vėjo ilgo, tamsaus koridoriaus gale, priešingoje pusėje įprasti

nių laiptų, kuriais Tomas užkopė pačią pirmąją dieną pamatytiBeno. Nuo prisiminimų sukilo šleikštulys. Nors ir vylėsi, kad

Albis jau visiškai pagijo nuo kančių ir jam nereikės išvysti kaž

ko panašaus - liguistos odos, venų, blaškymosi, bet buvo pasi

ruošęs blogiausiam. Ir tvardėsi.

Jis nusekė Niutą prie antrų durų dešinėje ir stebėjo, kaip vyresnysis berniukas švelniai pabarbena: vietoj atsakymo pasigir

do aimana. Niutas atidarė duris ir jų girgžtelėjimas vėl į pavir

šių iškėlė blankius vaikystės prisiminimus iš filmų apie namus,

kuriuose vaidenasi. Tik trumputis praeities blyksnis. Jis prisi

minė filmus, bet nematė aktorių veidų, nežinojo, su kuo juosžiūrėjo. Prisiminė kino teatrus, tačiau neatgamino, kaip tiksliai

jie atrodė. Tą jausmą buvo sunku paaiškinti net sau pačiam.

Niutas įėjo į kambarį ir pamojo Tomui sekti paskui. Įženg

damas jis pasiruošė laukiančiam siaubui. Tačiau pakėlęs akis

išvydo užsimerkusį, lovoje gulintį labai nusilpusį paauglį.- Ar jis miega? - sukuždėjo Tomas, mėgindamas išvengti

tikrojo klausimo, kuris šovė jam į galvą: jisjuk nemiręs, tiesai

- Nežinau, - tyliai tarė Niutas. Jis priėjo prie lovos ir atsi

sėdo ant greta stovinčios medinės kėdės. Tomas įsitaisė kitoje

pusėje



BĖGANTIS LABIRINTU

- Albi, - sukuždėjo Niutas. Tada gerokai garsiau: - Albi.

Cakas sakė, kad nori pasikalbėti su Tomu.

Albio akys atsimerkė - krauju pasruvę akies obuoliai spindėjo šviesoje. Jis pažvelgė į Niutą, tada į Tomą. Sudejavęs jis

pasimuistė lovoje ir atsisėdo, nugara atsišliejęs į galvūgalio

atramą.

- Taip, - sumurmėjo jis, atšiauriai kranktelėjęs.

- Cakas minėjo, kad blaškaisi ir elgiesi kaip lunatikas, -Niutas pasilenkė į priekj. - Kas yra? Vis dar sergi?

Kitus žodžius Albis iššvokštė, lyg ištarti kiekvieną kainuotų

po savaitę gyvenimo.

- Viskas... pasikeis... Mergina... Tomas... Aš juos mačiau.

Suvirpėję jo vokai užsimerkė, tada vėl pakilo; jis vėl išsitiesėlovoje, spoksodamas j lubas.

- Nesijaučiu gerai.

- Ką turi omeny, matei... - pradėjo Niutas.

- Aš kviečiau Tomą! - netikėtai energingai suriko Albis,

kas, Tomo manymu, dar prieš kelias sekundes buvo neįmanoma. - Aš nekviečiau tavęs, Niutai! Tomą! Prašiau pakviesti

prakeiktą Tomą!

Niutas pakėlė akis ir klausiamai kilstelėjo antakius žiūrė

damas į Tomą. Tomas gūžtelėjo, kas sekundę jausdamasis vis

šlykščiau. Ko Albis nori?- Puiku, tu niurzgus maišytgalvi, - burbtelėjo Niutas. - Jis

čia - kalbėkis.

- Išeik, - paliepė Albis užmerktomis akimis, sunkiai alsuo

damas.

Na jau ne aš noriu išgirsti



James Dashner

- Niutai. - Pauzė. - Išeik. Dabar. - Tomas jautėsi neįtikė

tinai nejaukiai, nerimaudamas, ką galvoja Niutas, ir baiminda

masis, ką Albis nori jam pasakyti.- Bet... - protestavo Niutas.

- Lauk! - šaukdamas Albis atsisėdo, jo balsas lūžinėjo nuo

pastangų. Jis vėl pasikėlė ir įsitaisė prie galvūgalio atramos. -

Dink iš čia!

Niuto veidas ištįso, akivaizdžiai įskaudintas - Tomas nustebo, neįžvelgęs jame pykčio. Akimirka išsitempė, tada Niutas iš

lėto pakilo nuo kėdės, nuėjo prie durų ir jas atidarė. Arjis tikrai

išeis? - pagalvojo Tomas.

- Nesitikėk, kad bučiuosiu tavo subinę, kai atšliauši atsipra

šyti, - išrėžė jis, išeidamas į koridorių.- Uždaryk duris! - riktelėjo Albis paskutinį įžeidimą. Niu

tas pakluso, užtrenkdamas jas paskui save.

Tomo širdis pradėjo plakti greičiau - dabar jis liko vienas

su vaikinu, kuris pasižymėjo ūmiu būdu iki grizų užpuolimo,

o dabar išgyveno virsmą. Jis vylėsi, kad Albis kažką pasakys, irreikalas bus baigtas. Pauzė truko kelias minutes ir Tomo ran

kos tirtėjo iš baimės.

- Žinau, kas esi, - galiausiai prabilo Albis, nutraukdamas

tylą.

Tomas nerado žodžių atsakymui. Jis mėgino, tačiau išėjo tikmurmėjimas. Jis buvo absoliučiai sutrikęs. Ir išsigandęs.

- Aš žinau, kas tu esi, - lėtai pakartojo Albis. - Mačiau tave.

Viską mačiau. Žinau, iš kur tu esi ir kas esi. Kas yra mergina. Aš

prisimenu tvyksnį.

Tvyksnp Tomas prisivertė prabilti



BĖGANTIS LABIRINTU

- Aš nesuprantu, apie ką tu kalbi. Ką tu matei? Norėčiau

žinoti, kas esu.

- Tai ne itin smagu, - atsiliepė Albis ir pirmą kartą nuotada, kai Niutas išėjo, pakėlė akis j Tomą. Jo akys buvo gilūs

sielvarto vandenynai, įkritusios ir tamsios. - Tai siaubinga, su

pranti. Kodėl tie šikniai nori, kad prisimintume ? Kodėl mes

negalime čia ramiai gyventi ir būti laimingi ?

- Albi... - Tomas troško pažvelgti, kas slypi vaikino galvoje,sužinoti, ką jis matė. - Koks tas virsmas? - spaudė jis. - Kas

tau nutiko? Ką prisiminei? Iš tavo kalbos neaišku.

- Tu... - pradėjo Albis, bet staiga griebė sau už gerklės,

kliuksinčiai dusdamas. Vaikino kojos šovė į priekį, o kūnas kri

to ant šono, vartydamasis į šalis ir blaškydamasis pirmyn atgal,tarsi kažkas mėgintų jį pasmaugti. Liežuvis nukaro iš burnos;

vaikinas jį nuolat kandžiojo.

Tomas mikliai pašoko, žengė atatupstas, jautėsi ne juokais

išsigandęs - Albis raitėsi lyg ištiktas priepuolio, spardydamas

kojomis į visas puses.Tamsi veido oda, kuri vos prieš minutę buvo keistai blyški,

virto violetine, akys taip giliai įkrito į akiduobes, kad atrodė

kaip spindintis baltas marmuras.

- Albi! - suriko Tomas, nedrįsdamas jo paliesti.

- Niutai! - suriko jis, susidedamas rankas prie burnos. -Niutai, ateik čia!

Durys atsilapojo jam nebaigus paskutinio sakinio.

Niutas pribėgo prie Albio ir čiupo jį už pečių, prispausda

mas konvulsijų tampomą berniuką prie lovos.

Griebk jo kojas!



James Dashner

Tomas žengė arčiau, tačiau Albis spardėsi ir žargstės:, tad

prieiti buvo neįmanoma. Albio koja kliudė Tomo žandikau

lį; skausmo tvyksnis šovė per visą kaukolę. Jis kluptelėjo atgal,trindamasis geliančią vietą.

- Prakeikimas, prispausk! - suriko Niutas.

Tomas susitvardė ir šoko ant Albio, griebdamas abi kojas

ir prispausdamas jas prie lovos. Jis apsivijo rankomis berniuko

šlaunis ir laikė, tuo tarpu Niutas keliu primygo vieną iš Albio

pečių, tada čiupo Albio rankas, kurios vis dar smaugė savo ka

klą.

- Paleisk! - traukdamas rėkė Niutas. - Po paraliais, tu žu

dai save!

Tomas matė, kaip trūkčioja Niuto rankų raumenys, įsirėžia

venos, kol Niutas tempė Albio rankas. Galiausiai įstengė jas

atplėšti. Tada tvirtai prispaudė jas prie kovojančio vaikino krū

tinės. Visas Albio kūnas porą kartų trūktelėjo, krūtinė kilno

josi aukštyn žemyn nuo lovos. Palengva jis nurimo ir po keliųsekundžių jau gulėjo ramiai, kvėpavimas sulėtėjo.

Tomas tvirtai laikė Albio kojas, bijodamas krustelėti ir vėl

išjudinti berniuką. Niutas palaukė minutę, tada palengva pa

leido Albio rankas. Dar kiek palūkėjęs patraukė kelį ir atsisto

jo. Tomas suprato užuominą padaryti tą patį, vildamasis, kadišmėginimas iš tiesų baigėsi.

Albis pažvelgė aukštyn, akys užgesusios, lyg balansuotų ant

gilaus miego krašto.

- Atsiprašau, Niutai, - sukuždėjo jis. - Nežinau, kas man

nutiko Tarsi kažkas kontroliuotų mano kūną Atsiprašau





James Dashner

- Eime, - sukuždėjo Niutas.

- Niutai? - iš lovos šūktelėjo Albis, nesivargindamas atsi

merkti.-Ką?

- Saugok žemėlapius, - Albis apsivertė atsukdamas nugarą

ir pranešdamas, kad kalbėti baigė.

Tomas nemanė, kad naujienos geros. Jos visiškai nieko gero

nežadėjo. Jiedu su Niutu išėjo iš kambario ir tyliai užvėrė duris.



28 SKYRIUS

Tomas nusekė Niutą, skubant} laiptais iš trobos j ryškią vidurdienio šviesą. Abu kurj laiką neištarė nė žodžio. Tomui atrodė,

kad popieriai vis prastėja.

- Alkanas, Tomuk? - paklausė Niutas, jiems išėjus j lauką.

Tomas negalėjo patikėti klausimu.

- Alkanas? Jaučiu, kad apsivemsiu nuo to, ką pamačiau, -

ne, aš nesu alkanas.

Niutas tik nusišypsojo.

- Tavo reikalas, o aš išalkęs. Kaušyla, eime, paieškosime pie

tų likučių. Mums reikia pasikalbėti.

- Kažkodėl tikėjausi, kad pasakysi ką nors panašaus. - Ne

priklausomai nuo to, ką darė, jis vis labiau ir labiau įsitraukė į

Trako reikalus. Ir tai atrodė visiškai normalu.

Jie nudrožė tiesiai j virtuvę, kur, nepaisant Keptuviaus niur

nėjimo gavo sumuštinių ir šviežių daržovių Tomas negalėjo



James Dashner

apsimesti nepastebintis keistų žvilgsnių, kuriais jį varstė virėjų

prievaizdas. Jis nusukdavo akis, vos tik Tomui j j j pažvelgus.

Nuojauta kuždėjo, kad šitoks elgesys dabar taps norma. Dėlkažkokių priežasčių jis skyrėsi nuo kitų Trake. Jis jautė, tarsi

būtų nugyvenęs visą gyvenimą nuo pabudimo ištrinta atminti

mi, tačiau čia tebuvo tik savaitę.

Vaikinai nusprendė priešpiečius suvalgyti lauke ir po kelių

minučių atsidūrė prie Vakarinės sienos, žvelgdami į darbinį

dūzgesį Trake, nugaras atsukę į tankias gebenes. Tomas prisi

vertė užkąsti: žinant, kaip viskas klostosi, jam reikės jėgų susi

doroti su kitu beprotišku iššūkiu, kuris jo laukė.

- Ar anksčiau esi matęs ką nors panašaus ? - po geros minu

tės paklausė Tomas.

Niutas pažvelgė į jį staiga surimtėjusiu veidu.

- Tai, ką darė Albis ? Ne. Niekada. Bet juk niekas niekada

nemėgino mums pasakyti, ką prisiminė per virsmą. Jie visuo

met atsisakydavo. Albis pamėgino... Tikriausiai todėl laikinaipasimaišė protas.

Tomas liovėsi kramtęs. Ar žmonės už Labirinto kontro

liuoti juos ? Tai buvo šiurpinanti mintis.

- Turime surasti Geilį, - kąsdamas morkos tarė Niutas,

keisdamas pokalbio temą. - Tas šiknius dingo ir kažkur pasislėpė. Kai tik baigsime valgyti, turiu jį surasti ir įmesti jo subi

nę į kalėjimą.

- Rimtai? - Tomas pajuto pakilios nuotaikos pliūpsnį nuo

šios minties. Jis su džiaugsmu pats užtrenktų duris ir išmestų

raktą



BĖGANTIS LABIRINTU

- Tas kaušyla pagrasino tave nudėti. Po paraliais, turime už

tikrinti, kad taip nenutiktų. Tas maišytgalvis brangiai sumokės

už tokį savo elgesį - jam pasisekė, kad neskirtas ištrėmimas.Prisimeni, ką sakiau tau apie tvarką.

- Aha... - Tomui terūpėjo, kad Geilis dar labiau jo nekęs

įmestas į kalėjimą. Koks skirtumas, - pagalvojo jis. - To vaikino

aš daugiau nebijau.

- Taigi padarysime taip, - tarė Niutas. - Praleisi su manimi likusią dieną - turime viską išsiaiškinti. Rytoj laukia cypė.

Tada tu atiteksi Minui ir aš noriu, kad kurį laiką laikytumeisi

atokiau nuo kitų maišytgalvių. Supratai ?

Tomas buvo daugiau nei laimingas paklusti. Būti beveik

vienišam atrodė puiki mintis.- Skamba nuostabiai. Ar Minas mane treniruos?

- Tikrai taip - tu dabar bėgikas. Minas tave mokys. Apie

Labirintą, apie žemėlapius - viską. Reikės daug išmokti. Ti

kiuosi, kad studijuosi iš peties.

Tomas buvo priblokštas, kad mintis vėl eiti į Labirintą jopernelyg negąsdino. Jis pasiryžo elgtis taip, kaip liepė Niutas,

tikėdamasis, kad sugebės atsiriboti. Giliai viduje jis tikėjosi iš

trūkti iš Trako kaip įmanoma dažniau. Vengti žmonių buvo

naujas jo gyvenimo tikslas.

Berniukai sėdėjo tyloje, baigdami priešpiečius, kol galiausiaiNiutas prabilo apie tai, ką iš tikrųjų norėjo sužinoti. Gniaužda

mas šiukšles į gniužulą, jis pasisuko ir pažvelgė tiesiai į Tomą.

- Tomai, - pradėjo jis. - Noriu, kad kai ką pripažintum.

Pernelyg daug kartų girdėjome, kad tai neigtum, dabar pats

laikas tą reikalą aptarti



James Dashner

Tomas žinojo, kas laukia, tačiau buvo apstulbęs. Jis baimi

nosi žodžių.

- Geilis sakė. Albis sakė. Ir Benas sakė, - tęsė Niutas. -Mergina, kai ištraukėme ją iš dėžės, - netgi ji sakė. - Jis nutilo,

galbūt tikėdamasis, kad Tomas paklaus, ką tai reiškia. Tačiau

Tomas jau žinojo. - Jie visi sakė, kad dabar viskas pasikeis.

Niutas akimirką žvelgė į šoną, tada atsigręžė.

- Tikrai taip. Ir Geilis, ir Albis, ir Benas tvirtino matę tave

savo prisiminimuose po virsmo - ir, kiek suprantu iš to, tu ne

sodinai gėlių ir nepadėjai senutėms pereiti j kitą gatvės pusę.

Anot Geilio, kažkas tavyje papuvę tiek, kad jis nori tave nu

dėti.

- Niutai, aš nežinau... - pradėjo Tomas, tačiau Niutas ne

leido jam pabaigti.

- Aš tikiu, kad tu nieko neprisimeni. Tomai! Liaukis tai

kartojęs - daugiau niekada to nesakyk. Nė vienas iš mūsų nie

ko neprisimena, ir mums dėl to tikrai bloga, o dar tu nuolatprimeni. Esmė ta, kad esi kažkoks kitoks, dabar pats laikas tai

išsiaiškinti.

Tomą užvaldė plūstelėjęs įniršis.

- Puiku, kaip mes tai padarysime? Aš noriu žinoti, kas esu,

kaip ir visi kiti. Akivaizdu.- Noriu, kad atvertum protą. Būk atviras, jei kas nors - bet

kas - atrodo pažįstama.

- Niekas... - pradėjo Tomas, tačiau nutilo. Tiek daug visko

nutiko nuo atvykimo, kad jis veik pamiršo, koks pažįstamas

Trakas jam pasirodė pačią pirmąją naktį kai miegojo greta



BĖGANTIS LABIRINTU

Čako. Jautėsi jaukiai kaip namie. Visiškai nepanašėjo į siaubą,

kurį turėjo išgyventi.

- Matau, tavo smegenys sukasi, - tyliai tarė Niutas. - Kalbėk.

Tomas dvejojo, baimindamasis žodžių pasekmių. Tačiau jis

pavargo saugoti paslaptis.

- Na, aš negaliu bakstelėti pirštu j ką nors konkrečiai. - Jis

kalbėjo lėtai, atsargiai rinkdamas žodžius. - Tačiau pajutau,

kad esu čia buvęs, kai tik atvykau. - Jis pažvelgė j Niutą, ti

kėdamasis pamatyti supratimą akyse. - Ar kas nors kitas tai

patyrė?

Niuto veidas buvo tuščias. Jis paprasčiausiai pavartė akis.

- Hm, ne, Tomuk. Dauguma mūsų praleidome savaitę va

rydami į kelnes ir liedami krokodilo ašaras.

- Na, ką gi. - Tomas nutilo, nuliūdęs ir ūmai sutrikęs. Ką

visa tai reiškia? Ar jis kitoks nei visi? Ar jam kažkas negerai? -

Man viskas atrodė pažįstama, ir aš žinojau, kad noriu tapti bėgiku.

- Tai velniškai įdomu, - Niutas sekundę jį tyrinėjo, neslėp

damas akivaizdaus įtarimo. - Nagi, mąstyk. Įtempk savo protą

ir praleisk laisvą laiką analizuodamas mintis, galvok apie šią

vietą. Pasiknisk savo smegenyse ir sužinok. Pamėgink, mūsųvisų labui.

- Pamėginsiu. - Tomas užsimerkė, grabaliodamas proto

tamsoje.

- Ne dabar, besmegeni šikniau, - Niutas nusijuokė. - Turė

jau omeny nuo dabar Laisvu laiku valgydamas prieš užmig



James Dashner

damas, vaikščiodamas, treniruodamasis. Pasakyk man, jei kas

nors bent iš tolo atrodo pažįstama. Supratai ?

- Aha, supratau. - Tomas negalėjo liautis nerimavęs, kadsukėlė Niutui įtarimų ir vyresnysis berniukas tiesiog slepia savo

nerimą.

- Puiku, - tarė Niutas pernelyg pakiliai. - Pradėsime nuo

apsilankymo pas kai ką.

- Pas ką? - paklausė Tomas, tačiau žinojo atsakymą vos

prabilęs.

Jį vėl užplūdo siaubas.

- Pas merginą. Noriu, kad įsižiūrėtum į ją, kol akys krauju

pasrus, ir pažiūrėtum, ar niekas nesuvirpina tų tavo maišytgal-

vio smegenų. - Niutas surinko nuo priešpiečių likusias šiukšles

ir atsistojo. - Tada noriu, kad pasakytum man kiekvieną žodį,

kurį tau ištarė Albis.

Tomas atsiduso ir atsistojo.

- Gerai. - Jis nežinojo, ar pajėgs pasakyti visą tiesą apieAlbio kaltinimus, jau nekalbant apie tai, ką jis jautė merginai.

Atrodė, kad jis kažkodėl nenori atskleisti visų paslapčių.

Berniukai nuėjo atgal link trobos, kur mergina vis dar gu

lėjo nepabudusi iš komos. Tomas negalėjo nuslopinti nerimo,

kokios mintys sukasi Niuto galvoje. Jis atsivėrė ir jam tikrai patiko Niutas. Jei Niutas dabar nusigręš nuo jo, Tomas nežinojo,

ar pajėgs su tuo susitaikyti.

- Jei niekas nepadės, - tarė Niutas, nutraukdamas Tomo

mintis, - išsiųsime tave pas grizus - lai tau įgelia, kad išgyven

tum virsmą Mums reikia tavo prisiminimų



BĖGANTIS LABIRINTU

Tomas sarkastiškai prunkštelėjo iš šios idėjos, tačiau Niutas

nesišypsojo.

Mergina, regis, palaimingai miegojo, lyg bet kurią akimirką ga

lėtų pabusti. Tomas veik tikėjosi rasti griaučių likučius - mir

timi besivaduojantį žmogų. Tačiau jos krūtinė kilnojosi sulig

kiekvienu įkvėpimu, oda buvo atgavusi spalvą.

Čia budėjo vienas iš baltaskvernių, žemesnysis, - Tomasneprisiminė jo vardo, - varvino vandenį į komos ištiktos mer

ginos burną po kelis lašiukus. Lėkštėje ir dubenyje ant staliuko

prie lovos matėsi jos pietų likučiai - bulvių košė ir sriuba. Jie

nėrėsi iš kailio, kad išlaikytų ją gyvą ir sveiką.

- Sveikas, Klintai, - pasisveikino Niutas natūraliai, lyg čiabūtų užsukęs ne pirmą kartą. - Kaip ji laikosi?

- Ji laikosi neblogai, - atsakė Klintas, - tik nuolatos kalba

per miegus. Manome, kad netrukus ji pakils iš komos.

Tomas pajuto, kaip ant sprando pasistoja plaukeliai. Kaž

kodėl jis niekuomet nesvarstė galimybės, kad mergina atsibusir bus sveika. Kad ji kalbės su žmonėmis. Jis nesuprato, kodėl ši

mintis jį taip sunervino.

- Ar užsirašote kiekvieną jos žodį? - paklausė Niutas.

Klintas linktelėjo.

- Daugumos neįmanoma suprasti. Bet rašom, kai tik galim.

Niutas bakstelėjo į užrašinę ant staliuko.

- Duokit pavyzdį.

- Na, ji kalbėjo tą patį, kai ištraukėme ją iš dėžės, ir dabar

sako kad viskas pasikeis Dar šneka apie Kūrėjus ir kaip viskas



James Dashner

turi baigtis. Ir dar... - Klintas žvilgtelėjo j Tomą, lyg nenorėtų

tęsti jo draugijoje.

- Viskas gerai, jis gali girdėti viską, ką ir aš, - patikino j jNiutas.

- Na, aš negaliu paaiškinti, bet... - Klintas vėl pažvelgė j

Tomą. - Ji vis kartoja jo vardą. Nuolat.

Tomas kone išgriuvo. Ar nuorodos j j j niekuomet nesibaigs ?

Iš kur jis gali pažinoti šią merginą? Tarsi iš proto varantis kau

kolės niežėjimas, kuris nesiliauja.

- Dėkui, Klintai, - tarė Niutas, Tomui žodžiai nuskambėjo

kaip akivaizdus liepimas pasišalinti. - Parenk mums ataskaitą

apie visa tai, sutarta?

- Būtinai. - Baltaskvernis linktelėjo abiem ir dingo iš kam

bario.

- Prisitrauk kėdę, - pasiūlė Niutas, sėsdamas ant lovos kraš

to. Tomui palengvėjo, kad Niutas nepuolė berti kaltinimų, tad

čiupo kėdę iš po stalo, pasistatė tiesiai prie merginos galvos,atsisėdo ir pasilenkė į priekį, įsistebeilydamas į jos veidą.

-Jokių prisiminimų? - paklausė Niutas. - Visiškai nieko?

Tomas neatsakė, tik žiūrėjo, versdamas protą griauti atmin

ties užkardas ir ištraukti šią merginą iš praeities. Jis pagalvojo

apie tas trumpas akimirkas, kai ji atsimerkė prieš pat ištraukiama iš dėžės.

Jos akys buvo mėlynos, ryškesnės spalvos nei kurio kito as

mens, kurį jis kada nors matė. Dabar bandė įsivaizduoti šias

akis, žvelgdamas į jos miegantį veidą, mėgindamas galvoje su

lieti šiuos du paveikslus Jos juodi plaukai jos tobula balta oda



BĖGANTIS LABIRINTU

jos pilnos lūpos... Įsistebeilijęs į ją dar kartą suvokė, kokia ji

graži. Stipresnis atpažinimas pakuteno atminties užkaborius -

sparnų plazdėjimas tamsiame kampe, nematytas, tačiau realus.Tai truko vos akimirką ir pranyko kitų įkalintų prisiminimų

bedugnėje.

Tačiau jis kai ką pajuto.

- Aš ją pažįstu, - sukuždėjo jis, atsilošdamas kėdėje. Buvo

gera galiausiai garsiai tai pripažinti.Niutas atsistojo.

- Ką? Kas ji?

- Neįsivaizduoju. Bet kažkas kliktelėjo - pažįstu ją iš kaž

kur.

Tomas pasitrynė akis, nusivylęs, kad negali sutvirtinti ryšio.

- Nagi, pakrutink smegenis, nepamesk minties. Susikon

centruok.

- Bandau, todėl užsičiaupk, - Tomas užsimerkė ir tyrinė

jo minčių tamsumas, toje tuštumoje ieškodamas veido. Kas ji ?Klausimo ironija kirto jam - jis net nežinojo, kas jis tokia.

Jis pasilenkė į priekį, giliai įkvėpė, tada pažvelgė į Niutą ir

papurtė galvą pasiduodamas.

- Aš tikrai...

Teresa.Tomas pašoko nuo kėdės, nuvertė ją, apsisuko ratu ieškoda

mas. Jis išgirdo.

- Kas nutiko? - susidomėjo Niutas. - Kažką prisiminei?

Tomas nepaisydamas jo žvalgėsi po kambarį sutrikęs, nes

tikrai žinojo kad išgirdo balsą tada vėl atsisuko į merginą



James Dashner

- Aš... - Jis vėl atsisėdo, palinko j priekį, spoksodamas j jos

veidą. - Niutai, ar tu ką nors pasakei prieš man atsistojant ?

-Ne.Aišku, kad ne.

- Aš... pamaniau, kad kažką išgirdau... Nežinau. Galbūt tai

buvo mano galvoje. Ar... ji ką nors pasakė ?

- Ji? - nustebo Niutas, jo akys užsidegė. - Ne. Kodėl? Ką

tu girdėjai?

Tomas bijojo pripažinti.

- Aš... Aš prisiekiu, kad girdėjau vardą. Teresa.

- Teresa? Ne, aš nieko negirdėjau. Galbūt išsprūdo iš tavo

atminties užtvarų. Tai jos vardas, Tomuk. Teresa. Tikriausiai.

Tomas jautė... keistą ir nejaukų jausmą, lyg kažkas antgam

tiško būtų apsireiškę.

- Tai buvo... Prisiekiu, aš girdėjau balsą. Savo galvoje. O,

žmogau, negaliu to paaiškinti.

Tomai.Šįsyk jis stryktelėjo nuo kėdės ir nurėpliojo kaip įmanoma

toliau nuo lovos, nuversdamas lempą ant stalo, kuri nukrito

lydima dūžtančio stiklo garso. Balsas. Merginos balsas. Kužde

sys, saldus, užtikrintas. Jis girdėjo. Žinojo, kad girdėjo.

- Po galais, kas tau darosi? - nusistebėjo Niutas.Tomo širdis daužėsi. Jis jautė tuksėjimą kaukolėje. Skrandį

degino rūgštis.

- Ji... Po paraliais, ji kalba su manimi. Mano galvoje. Ji ką

tik ištarė mano vardą!

Ką?



BĖGANTIS LABIRINTU

- Prisiekiu! - Pasaulis sukosi aplink jį, spaudė, traiškė pro

tą. - Aš... girdžiu jos balsą savo galvoje - ar kažką... tai ne visai

balsas...- Tomuk, padėk savo subinę. Po velnių, apie ką tu čia sa

palioji?

- Niutai, aš rimtai. Tai... ne visai balsas... bet aš j j girdžiu.

Tomai, mes esame paskutiniai. Viskas greitai baigsis. Turi

baigtis.Žodžiai aidėjo jo galvoje, pasiekė ausų būgnelius - jis girdė

jo. Nors neatrodė, kad jie sklinda iš kambario. Jie tiesiogine to

žodžio prasme skambėjo jo galvoje.

Tomai, neišsigąsk manęs.

Jis suspaudė rankomis ausis ir stipriai užsimerkė. Buvo pernelyg keista, jo racionalus protas atsisakė priimti tai, kas vyks

ta.

Mano atmintis jau blanksta, Tomai. Aš daug neprisiminsiu,

kai pabusiu. Mes galime pereiti išmėginimus. Viskas turi baigtis.

Jie atsiuntė mane kaip kibirkštį.Tomas neištvėrė. Nepaisydamas Niuto klausimų, jis nuklu-

pinėjo prie durų, atidaręs išlėkė j koridorių ir pasileido bėgti.

Žemyn laiptais, pro paradines duris, jis spruko tolyn. Tačiau

tai nepadėjo jos užčiaupti.

Viskas pasikeis, pasakė ji.Jis norėjo klykti, dumti, kol neteks jėgų. Jis nuskuodė iki

Rytinių durų ir išdulkėjo pro jas iš Trako. Lėkė per visus kori

dorius iš eilės, nėrė giliai į Labirinto širdį, nepaisydamas taisy

klių. Tačiau vis tiek negalėjo atsikratyti balso.

Tai buvome tu ir aš Tomai Mes taijiemspadarėme Ir sau



29 SKYRIUS

Tomas sustojo tik tada, kai balsas nutilo.Apstulbo suvokęs, kad bėga beveik valandą - ilgi šešėliai

nuo sienų dryko j rytus, saulė netrukus nusileis nakčiai ir durys

užsidarys. Jis turi grįžti. Nesąmoningai suvokė, kad negalvoda

mas atpažino kryptį ir laiką. Kokie stiprūs jo instinktai.

Jis turi grįžti.Nežinojo, ar pajėgs vėl susidurti su mergina. Su balsu galvo

je. Ir keistenybėmis, kurias ji pasakė.

Jis neturi išeities. Tiesos neigimas nieko neišspręs. Nors ir

siaubingas, keistas buvo įsibrovimas į jo galvą, jis kur kas len

gviau išgyvenamas nei dar vienas pasimatymas su grizais.Dumdamas link Trako daug apie save sužinojo. Lėkdamas

nuo balso jis nė nesistengdamas ir nemąstydamas įsivaizdavo

tikslų kelią per Labirintą. Nė karto nesudvejojo grįždamas,

suko kairėn, dešinėn ir skuodė ilgais koridoriais atvirkštine

kryptimi keliu kuriuo atbėgo Jis žinojo ką tai reiškia



BĖGANTIS LABIRINTU

Minas buvo teisus. Netrukus Tomas taps geriausiu bėgiku.

Antra, suprato, kad jo kūnas yra puikios formos, naktis Labi

rinte tą įrodė.Dar vakar jis buvo išsekęs, gėlė visą kūną nuo galvos iki pirš

tų galiukų. Jėgos mikliai atsistatė. Jis dulkėjo veik be pastangų,

nors prasidėjo antra bėgimo valanda. Nereikėjo būti matema

tikos genijumi, kad suskaičiuotų, jog greičio ir laiko suma pa

tvirtina - įveikta pusė maratono iki Trako.Anksčiau jis nesuvokė, koks iš tiesų milžiniškas yra Labirin

tas. Mylios, mylios ir mylios. Įvertinęs kiekvieną vakarą judančias

sienas galiausiai suprato, kodėl Labirintą taip sunku įveikti. Jis iki

dabar dvejojo ir svarstė, kaip bėgikai gali būti tokie nemokšos.

Jis vis bėgo - į kairę, į dešinę, tiesiai, bėgo ir bėgo. Kai peržengė slenkstį į Traką, buvo likusios kelios minutės iki durų

užsivėrimo nakčiai. Išsekęs jis nudrožė tiesiai į Susnyną, į miš

ko gilumą, kol pasiekė pietvakariniame kampe susigrūdusių

medžių lapiją. Užvis labiausiai norėjo pabūti vienas.

Kai trakiečių kalbos liko tolumoje, nebesigirdėjo avių bliovimo ir kiaulių kriuksėjimo, jo troškimas išsipildė: radęs dviejų

milžiniškų sienų susijungimą susmuko kampe pailsėti. Niekas

neatėjo, niekas netrikdė jo ramybės. Pietinei sienai pajudėjus į

naktį, jis palinkęs į priekį palaukė, kol ji sustojo. Po kelių minu

čių nugara patogiai prisispaudęs prie vešlaus gebenių sluoksnio užmigo.

Kitą rytą pabudo nuo švelnaus purtymo.

- Tomai, atsibusk, - tai buvo Cakas. Regis, vaikis galėjo jį

bet kur surasti



James Dashner

Dejuodamas Tomas pasilenkė j priekį, ištiesė nugarą ir ran

kas. Per naktį jis buvo užklotas keliomis antklodėmis - kažkas

vaidino Trako Motiną.- Kiek dabar valandų? - paklausė jis

- Beveik vėluoji pusryčių, - Cakas įsikibo jam į ranką. -

Nagi, kelkis. Turi pradėti elgtis normaliai arba reikalai tik dar

pablogės.

Praėjusios dienos įvykiai su trenksmu įsiveržė į Tomo mintis, skrandis, regis, susisuko. Ką jie man padarys? - galvojo. -

Tie dalykai, kuriuos j i pasakė. Kažką apie tai, kad aš ir ji tai

padarėmejiems. Sau. Ką tai reiškia?

Tada toptelėjo, kad galbūt jis išprotėjo. Galbūt Labirinte

patirtas stresas išvedė iš proto. Bet kuriuo atveju tik jis girdė jo balsą savo galvoje. Niekas kitas nežinojo tų keistų dalykų,

apie kuriuos kalbėjo Teresa. Negirdėjo, kad mergina jį kaltino.

Jie net nežinojo, kad ji pasakė jam savo vardą. Niekas, išskyrus

Niutą.

Jis pasistengs, kad taip ir liktų. Viskas jau ir taip blogai - jokiais būdais nekomplikuos situacijos, pasakodamas žmonėms

apie balsus savo galvoje. Vienintelė problema buvo Niutas. To

mui reikės kaip nors įtikinti, kad stresas jį įveikė, o geras nak

ties poilsis viską išsprendė. Aš nesu išprotėjęs, - sakė sau Tomas.

Jis tikrai nėra beprotis.Cakas žiūrėjo į jį pakėlęs antakius.

- Atleisk, - tarė Tomas atsistodamas, elgdamasis kaip įma

noma natūraliau. - Tik galvojau. Eime pavalgyti, aš išbadėjęs.

- Gera girdėti, - atsiliepė Cakas, plekšnodamas Tomui per

nugarą



BĖGANTIS LABIRINTU

Jie nudrožė į trobą, Cakas visą kelią tarškėjo. Tomas nesi

skundė - tai buvo artimiausias dalykas tam, ką jis laikė nor

maliu.- Niutas rado tave praėjusį vakarą ir liepė visiems leisti tau

pamiegoti. Jis pranešė mums, ką Taryba dėl tavęs nusprendė, -

viena diena vienutėje, o tada pradėsi bėgikų treniruočių pro

gramą. Kai kurie kaušylos niurnėjo, kiti džiūgavo, dauguma el

gėsi taip, tarsi jiems visiškai nerūpėtų. Aš manau, kad tai nuostabu. - Čakas nutilo įkvėpti ir tęsė toliau. - Tą pirmąją naktį,

kai tu gyreisi, kaip tapsi bėgiku, ir visą tą mėšlą, po paraliais, aš

taip širdyje juokiausi. Kartojau sau, kad šito nuoparpos laukia

nemalonus pabudimas. Ką gi, įrodei, kad klydau, ar ne? - To

mas nenorėjo kalbėti.- Padariau tik tai, ką bet kas būtų padaręs. Aš nekaltas dėl

Mino ir Niuto norų paskirti mane bėgiku.

- Aha, tikrai. Liaukis kuklinęsis.

Tapti bėgiku buvo mažiausia, apie ką Tomas galvojo. Jis ne

galėjo liautis mintijęs apie Teresą, balsą savo galvoje, nors gūžėsi nuo minties visą dieną tūnoti cypėje vienas.

- Pažiūrėsime, kaip jausies, nusilakstęs negyvai. Bet kuriuo

atveju žinai, kad senutėlis Čakis tavimi didžiuojasi.

Tomas šyptelėjo dėl draugo entuziazmo.

- Jei tik būtum mano mama, - sumurmėjo Tomas, - gyvenimas būtų kaip saldainiukas. - Mano mama, pagalvojo jis.

Atrodė, kad pasaulis akimirkai aptemo, - jis neprisiminė net

savo mamos. Jis nuvijo šią mintį, kol ji neišsikerojo.

Pasiekę virtuvę prarijo greitus pusryčius, užimdami dvi

tuščias kėdes prie didelio stalo viduje Kiekvienas pro duris



James Dashner

{einantis ir išeinantis trakietis {besdavo j Tomą žvilgsnį; keli

priėjo pasveikinti. Išskyrus keletą piktų žvilgsnių šen bei ten,

dauguma, regis, buvojo pusėje. Tada jis prisiminė Geilį.- Ei, Cakai, - paklausė jis, atsikąsdamas kiaušinio ir steng

damasis kalbėti atsainiai. - Ar radote Geilį ?

- Ne. Ruošiausi tau pasakyti - kažkas sakė, kad pastebėjo

jį įbėgantį į Labirintą po susirinkimo. Nuo tada jo niekas ne

matė.Tomas išmetė šakutę, nežinodamas, ko tikėjosi ir ko vylėsi.

Bet kuriuo atveju naujienos jį apstulbino.

- Ką? Tu rimtai? Jis nuėjo į Labirintą?

- Aha. Visi žino, kad jis nuo proto nušoko, - kažkoks kau-

šyla netgi apkaltino tave jį nužudžius, kai lakstei čia vakar.- Negaliu patikėti... - Tomas spoksojo į lėkštę, mėginda

mas suvokti, kodėl Geilis taip galėtų pasielgti.

- Nesijaudink, biče. Niekas jo nemėgo, išskyrus keletą jo

maišytgalvių draugelių. Jie ir kaltina tave.

Tomas negalėjo patikėti, kaip atsainiai Cakas apie tai kalba.

- Ei, tas vaikis veikiausiai negyvas. O tu kalbi apie jį, lyg

būtų išvykęs atostogų.

Mąslus žvilgsnis atsirado Cako veide.

- Nemanau, kad jis negyvas.- Hm? O kur tada jis? Ar Minas ir aš nesame vieninteliai,

išgyvenę ten naktį ?

- Aš tą patį galvoju. Manau, kad jo bičiuliai slepia jį kur

nors Trake. Geilis idiotas, bet tikrai nėra toks kvailas, kad liktų

Labirinte per naktį Kaip tu



BĖGANTIS LABIRINTU

Tomas papurtė galvą.

- Galbūt būtent todėl jis ten liko. Norėjo įrodyti, kad gali

padaryti tą patį, ką ir aš. Tas vaikis nekenčia manęs. - Pauzė. -Nekentė.

- Ką gi, koks skirtumas, - gūžtelėjo pečiais Cakas, lyg jie

ginčytųsi dėl pusryčių. - Jei Geilis negyvas, greičiausiai jį kada

nors surasite. Jei ne, jis išalks ir ateis pavalgyt. Man nerūpi.

Tomas paėmė lėkštę ir nunešė prie stalo.- Aš tenoriu vienos normalios dienos - vienos dienos atsi

palaiduoti.

- Tada tavo prakeiktas troškimas patenkinamas, - tarė bal

sas nuo virtuvės durų už jo.

Tomas atsisuko ir išvydo besišypsantį Niutą. Atgautas pasitikėjimas nuvilnijo šypsena, tarsi Tomas vėl būtų supratęs, kad

pasaulyje viskas grįžo į vietas.

- Eime, prakeiktas vienutės paukšteli, - paragino Niutas. -

Galėsi atsipūsti, kol trūnysi cypėje. Eime. Cakis atneš tau pie

tus vidurdienį. - Tomas linktelėjo ir pasuko į duris, Niutasžengė pirmas. Staiga praleisti dieną kalėjime neatrodė blogai.

Visą dieną tik sėdėti ir ilsėtis. Nors kažkas kuždėjo, kad kur

kas realiau, jog Geilis atneš jam gėlių, nei tai, kad diena Trake

praeis be keistų nutikimų.





BĖGANTIS LABIRINTU

čiame langelyje be stiklo, jis žvelgė pro grotas žvaliai šypsoda

masis.

- Puikus adygis už taisyklių laužymą. Išgelbėjai keletą gyvybių, Tomuk, bet vis tiek turi išmokti...

- Taip, žinau. Tvarka yra tvarka.

Niutas nusišypsojo.

- Nesi toks jau blogas, maišytgalvi. Nors esam draugai, bet

reikia laikytis tvarkos, kad mes, šikniai, išliktume gyvi. Pagal

vok apie tai, kol čia sėdėsi ir spoksosi j tas prakeiktas sienas.

Tada jis dingo.

Prabėgo pirmoji valanda. Tomas jautė, kaip it žiurkės per durų

plyšį atslenka nuobodulys. Antrą valandą jau norėjo trankyti

galvą į sieną. Dar po poros valandų pradėjo mąstyti, kad geriau

už šitą tuščią sėdėjimą cypėje rinktųsi vakarienę su Geiliu ir

grizais. Mėgino iškapstyti prisiminimus, tačiau visos pastangos

išgaruodavo užmaršties rūke.Laimei, vidurdienį su pietumis prisistatė Cakas, išvaduoda

mas Tomą iš minčių.

Per langą perdavęs keletą vištienos gabalėlių ir stiklinę van

dens, jis tradiciškai užpildė Tomo ausis kalbomis.

- Viskas grįžta į normalų ritmą, - dėstė berniukas. - Bėgikai Labirinte, visi dirba - galbūt galiausiai mes išgyvensime.

Geilio vis dar jokio ženklo - Niutas liepė bėgikams tą pačią

akimirką grįžti, jei ras jo kūną. Beje, Albis jau pakilo iš lovos ir

ėmėsi veiklos. Atrodo neblogai, o Niutas džiaugiasi, kad jam

nebereikia būti vyriausiuojuvadu



James Dashner

Albio paminėjimas atitraukė Tomo dėmesį nuo maisto. Jis

įsivaizdavo vyresnį vaikiną dar vakar besiblaškantį ir smaugian

tį save. Tada prisiminė, kad niekas daugiau nežino, ką Albis pasakė, kai Niutas išėjo iš kambario, - prieš priepuolį. Tačiau tai

dar nereiškė, kad pakilęs iš lovos Albis daugiau niekam nieko

nepasakos ir kalbos liks tik tarp jųdviejų.

Cakas toliau tauškė, pakreipdamas šnekas netikėta linkme.

- Tomai, aš jaučiuosi sutrikęs. Keista liūdėti ir ilgėtis namų,kai net neįsivaizduoji, kur tie namai, į kuriuos nori grįžti. Su

pranti? Aš tįik žinau, kad nenoriu čia likti. Noriu sugrįžti pas

savo šeimą. Kad ir kur ji yra, nesvarbu, iš kur mane paėmė. Aš

noriu prisiminti.

Tomas šiek tiek nustebo. Jis niekuomet negirdėjo Cako taipnuoširdžiai ir atvirai kalbant.

- Suprantu, ką turi omeny, - sumurmėjo jis.

Čakas buvo per žemas, kad Tomas iš savo vietos matytų jo

akis, tačiau išgirdęs tolesnius žodžius Tomas įsivaizdavo, kad

jos kupinos gilaus liūdesio, gal net ašarų.- Aš verkdavau. Kiekvieną vakarą.

Prisipažinimas išginė visas mintis apie Albį Tomui iš gal

vos.

- Tikrai?

- Kaip seilėtas kūdikis. Beveik iki tos dienos, kai tu čia atsiradai. Tada tikriausiai pripratau. Bent jau taip spėju. Ši vieta

tapo namais, nors kiekvieną dieną mes praleidžiame tikėda

miesi ištrūkti.

- Nuo to karto, kai atvykau, aš verkiau tik vieną kartą, bet

tai buvo po to kai manęs vos gyvo nesurijo Aš veikiausiai su



BĖGANTIS LABIRINTU

knistas maišytgalvis. - Tomas tikriausiai nebūtų prisipažinęs,

jei Cakas nebūtų toks atviras su juo.

- Verkei? - išgirdo Cako klausimą per langą. - Tada?- Aha. Kai paskutinis nukrito nuo skardžio, palūžau ir

blioviau, kol paskaudo gerklę ir krūtinę. - Tomas puikiai viską

prisiminė. - Viskas užgriuvo vienu metu. Tikrai pasijaučiau

geriau - nesijausk blogai dėl to, kad verki. Niekada.

- Iš tiesų pasijauti geriau, tiesa? Keista, kad ašaros taip veikia.

Kelios minutės praslinko tyloje. Tomas vylėsi, kad Cakas

neišeis.

- Ei, Tomai? - paklausė Cakas.

- Vis dar čia.- Kaip manai, ar aš turiu tėvus? Tikrus tėvus?

Tomas nusijuokė, labiausiai dėl to, kad nugintų ūmai už

plūdusį liūdesį, kurį pažadino šis klausimas.

- Žinoma, turi. Ar man reikia tau paaiškinti, iš kur atsiran

da vaikai? - Tomui suspaudė širdį - jis prisiminė gavęs šią pamoką, bet neprisiminė, kas jį mokė.

- Aš ne tai norėjau pasakyti, - atsiliepė Cakas be jokio džiu

gesio. Balsas buvo žemas ir niūrus, girdėjosi tik vapėjimas. -

Dauguma virsmą išgyvenusių vaikinų prisimena siaubingus

dalykus, apie kuriuos net nenori kalbėti, tai verčia mane abejoti, ar namie manęs laukia kas nors gero. Norėjau paklausti, kaip

manai, ar tikrai įmanoma, kad kažkur pasaulyje aš turiu mamą

ir tėtį, kurie manęs ilgisi? Ar tiki, kad jie naktimis verkia?

Tomas apstulbo suvokęs, kad jo akys prisipildė ašarų. Gy

venimas buvo toks beprotiškas nuo tada kai atvyko kad jis



James Dashner

niekuomet nesusimąstė apie trakiečius kaip realius žmones,

turinčius tikras, jų besiilginčias šeimas. Keista, bet jis net apie

save taip negalvojo. Mąstė tik apie tai, ką viskas reiškia, kas juosatsiuntė ir kaip jiems iš čia ištrūkti. Pirmą kartą tas supratimas

sukėlė tokį pyktį, kad norėjo ką nors nudėti. Berniukas turėtų

būti mokykloje, namuose, žaisti su kaimynų vaikais. Jis nusi

pelnė vakare grįžti pas šeimą, kuri jį mylėjo, dėl jo nerimavo.

Pas mamą, kuri kasdien vertė jį maudytis po dušu, ir tėtį, kurispadėjo ruošti pamokas.

Tomas nekentė žmonių, kurie išplėšė šį vargšą, nekaltą vai

ką iš šeimos. Jis nekentė jų taip stipriai, kad net nesitikėjo ga

lįs taip jaustis. Jis norėjo matyti tuos žmones negyvus, netgi

kankinamus. Norėjo, kad Cakas būtų laimingas. Tačiau kažkas

išplėšė iš jų gyvenimo ir laimę, ir meilę.

- PaJdausyk manęs, Cakai, - Tomas nutilo, kad susitvardy

tų ir nedrebėtų balsas. - Esu tikras, kad turi tėvus. Netgi žinau.

Skamba siaubingai, bet manau, kad tavo mama dabar sėdi tavokambaryje, apsikabinusi tavo pagalvę, žvelgdama į pasaulį, ku

ris tave iš jos pavogė. Ir lažinuosi, kad ji verkia. Graudžiai. Jos

akys paburkusios, nosis varva. Nemeluoju.

Cakas nieko nepasakė, tačiau Tomas spėjo, kad išgirdo

šniurkščiojimą.- Nepasiduok, Cakai. Mes išspręsime šitą reikalą, ištrūk

sime iš čia. Aš dabar bėgikas - prisiekiu savo gyvenimu, kad

grąžinsiu tave į tavo kambarį. Padarysiu taip, kad tavo mama

liautųsi verkusi. - Ir Tomas tikrai tuo tikėjo.

Jautė tai liepsnojant širdyje



BĖGANTIS LABIRINTU

- Tikiuosi, tu teisus, - virpančiu balsu ištarė Čakas. Jis iškė

lė nykščius prie lango ir nuėjo.

Tomas atsistojo ir žingsniavo po nedidelį kambarį, degdamas ryžtu ištesėti pažadą. Prisiekiu, Cakai, - sukuždėjo jis į

tuštumą. - Prisiekiu, ašgrąžinsiu tave namo.



31 SKYRIUS

Vos Tomas išgirdo girgždėjimą ir dundesį, pranešantį, kad durysužsiveria, jo išleisti pasirodė Albis. Tai - didžiulė staigmena. Su-

dzingsėjo raktų metalas ir spyna, vienutės durys plačiai atsivėrė.

- Nepakratei kojų, kaušyla? - paklausė Albis. Jis atrodė kur

kas geriau nei dieną prieš tai, ir Tomas neįstengė atitraukti nuo

jo akių. Vaikino oda atgavo natūralią spalvą, akių neberaižėkruvinos kraujagyslės, per dvidešimt keturias valandas jis atro

dė priaugęs penkiolika svarų.

Albis pastebėjo jo žvilgsnį.

- Užsiknisk, vaiki, į ką taip spoksai ?

Tomas švelniai papurtė galvą, jausdamasis lyg sapne. Jo protas dūzgė, svarstydamas, ką Albis prisimena, ką jis žino, ką dar

gali apie jį pasakyti.

- Hm... Nieko. Tik atrodo keista, kad taip greitai pasveikai.

Dabar jau gerai jautiesi?

Albis pamiklino dešinės rankos raumenis



BĖGANTIS LABIRINTU

- Kaip niekada. Išlįsk.

Tomas pakluso, tikėdamasis, kad jo akys neblyksi, išduoda

mos susirūpinimą.Albis uždarė cypės duris, užrakino ir atsigręžė į Tomą.

- Tiesą sakant, žiauriai meluoju. Jaučiuosi kaip šūdo gaba

las, du kartus apšiktas grizų.

- Aha, taip vakar ir atrodei. - Albiui rūsčiai dėbtelėjus, To

mas tikėjosi, kad tai juokas, ir mikliai pasitaisė. - Bet šiandienatrodai kaip naujas. Prisiekiu.

Albis įsidėjo raktus į kišenę ir atsilošė į cypės duris.

- Na ką, neblogai vakar pasišnekėjome.

Tomo širdis daužėsi. Jis neįsivaizdavo, ko tikėtis iš Albio.

- Hm... aha, atsimenu.- Mačiau, ką mačiau, žaliapūgi. Viskas lyg ir blanksta, bet

aš niekuomet nepamiršiu. Tai buvo siaubinga. Pabandžius apie

tai kalbėti, kažkas pradėjo mane smaugti. Dabar vaizdiniai

nyksta, lyg kažkam nepatiktų, kad aš atsimenu.

Tomo galvoje šmėkštelėjo vakarykštė scena. Albis blaškosi,mėgina save pasmaugti - Tomas nepatikėtų, jei nebūtų matęs

savo akimis. Nors ir baiminosi atsakymo, žinojo, kad turi už

duoti tą klausimą.

- Kas ten vyko - kartojai, kad mane matei. Ką aš dariau?

Albis spoksojo į tolumą kurį laiką prieš atsakydamas.- Tu buvai su... Kūrėjais. Padėjai jiems. Tačiau ne tai mane

sukrėtė.

Tomas pajuto, lyg kas būtų smogęs kumščiu į pilvą. Padė

jo jiems? Jis neparinko žodžių, kad paklaustų, ką Albis turėjo

omenyje



James Dashner

Albis tęsė.

- Tikiuosi, virsmas neatskleidžia mums tikrų prisimini

mų - tik įsodina netikrus. Kai kurie įtaria - aš galiu tik viltis.Jei pasaulis yra toks, kokį mačiau... - jis nutilo, palikdamas pra

našingą tylą.

Tomas jautėsi sutrikęs, tačiau neadyžo.

- Ar gali pasakyti, ką matei apie mane ?

Albis papurtė galvą.- Jokiu būdu, kaušyla. Neketinu rizikuoti ir vėl būti smau

giamas. Galbūt jie ką nors įsodina į smegenis, kad galėtų mus

kontroliuoti. Juk atmintį jie kažkaip ištrina.

- Nagi, galbūt esu blogis, ir mane reikėtų palikti užrakin

tą, - Tomas iš dalies tikrai taip manė.- Žaliapūgi, tu nesi blogis. Galbūt esi suknistas maišytgalvis,

bet tikrai ne blogis. - Albio veide šmėkštelėjo šypsena: plikas

įtrūkimas griežtame veide. - Tai, ką padarei, rizikuodamas savo

subine, kad išgelbėtum mane ir Miną, - negirdėjau, kad taip

elgtųsi blogis. Tik privertė mane susimąstyti, kad sielvarto serumas ir virsmas kelia abejonių. Tavo ir savo labui to tikiuosi.

Tomui palengvėjo išgirdus, kad Albis nemano, jog jis yra

blogiukas. Jis taip susijaudino, kad išklausė tik pusę vyresniojo

berniuko žodžių.

- Ar labai blogai ? Ar blogai, kai prisiminimai grįžta?- Prisiminiau dalykus iš vaikystės, kur gyvenau ir panašiai.

Ir jei dabar pats Dievas nužengtų ir praneštų, kad galiu sugrįžti

namo... - Albis nudelbė akis į žemę ir vėl papurtė galvą. - Jei

tai buvo tiesa, žaliapūgi, prisiekiu, verčiau eisiu dulkintis su

grizais užuot grįžęs



BĖGANTIS LABIRINTU

Tomas nustebo išgirdęs, kad prisiminimai tokie slogūs, - jis

troško, kad Albis papasakotų daugiau smulkmenų, apibūdintų

ką nors. Tačiau žinojo, kad prisiminimas apie smaugimą per-nelyg gyvas, idant šis leistųsi perkalbamas.

- Ką gi, galbūt jie netikri, Albi. Galbūt sielvarto serumas

yra kokios nors rūšies psichotropiniai vaistai, nuo kurių prasi

deda haliucinacijos. - Tomas žinojo, kad griebiasi šiaudo.

Albis minutėlę susimąstė.- Vaistas... haliucinacijos... - Tada papurtė galvą. - Abejo

ju.

Buvo verta pamėginti.

- Mes vis tiek turime ištrūkti iš šios vietos.

- Kurgi ne, žaliapūgi, - sarkastiškai replikavo Albis. - Nežinau, ką darytume be tavo tauškalų. - Ir vėl beveik šypsnys.

Albio nuotaikų kaita prasklaidė Tomui niūrumą.

- Liaukis vadinęs mane žaliapūgiu. Dabar mergina yra ža-

liapūgė.

- Žinoma, žaliapūgi, - Albis atsiduso, aiškiai baigęs pokalbį. - Eik, susirask ko nors vakarienės - tavo siaubinga viena

dienė kalėjimo bausmė baigta.

- Vienos buvo per akis. - Nors labai troško atsakymų, To

mas buvo pasiruošęs dingti iš cypės. Be to, jis mirė iš bado. Nu

sišypsojo Albiui ir nupėdino tiesiai į virtuvę maisto.

Vakarienė buvo pribloškianti.

Keptuvius žinojo, kad Tomas ateis vėlai, tad paliko visą

lėkštę keptos jautienos ir bulvių; raštelis pranešė, kad spinte

lėje yra sausainių Virėjas atrodė pasiryžęs sutvirtinti savo pa



James Dashner

ramą, kurią išreiškė Tomui per susirinkimą. Minas prisijungė

prie Tomo. Kol jiedu valgė, Minas paruošė jj pirmajai didžia

jai dienai bėgikų treniruotėje, nurodydamas keletą statistiniųduomenų ir įdomių faktų. Apie tai, ką jam reikėtų apmąstyti

einant miegoti.

Kai baigė valgyti, Tomas nupėdino į nuošalią vietą, kurioje

miegojo ankstesnę naktį, kampe už Susnyno.

Jis galvojo apie pokalbį su Caku, svarstė, ką pajustų, jei tėvaipalinkėtų labos nakties.

Vos keli berniukai zujo po Traką tą vakarą, tad didžiąją nak

ties dalį buvo tylu, lyg visi norėtų užmigti, baigti dieną ir ją

pamiršti. Tomas nesiskundė - būtent to jam dabar ir reikėjo.

Antklodės, kuriomis jį kažkas užklojo praėjusią naktį, visdar buvo čia. Jis pakėlė jas ir įsitaisė, prisiglausdamas prie rami

nančio kampo, kur akmeninė siena susitiko su glėbiu minkštų

gebenių. Miško kvapų įvairovė sveikino jį, kai įkvėpė pirmuo

sius gurkšnius, mėgindamas atsipalaiduoti. Oras atrodė tobu

las. Jis vėl susimąstė, kodėl taip yra šioje vietoje. Niekuometnelijo, niekuomet nesnigo, niekuomet nebuvo nei per karšta,

nei per šalta. Jei nepaisytum fakto, kad jie buvo atplėšti nuo

šeimos bei draugų ir įkalinti Labirinte su daugybe monstrų,

čia galėtų būti rojus.

Kai kurie dalykai buvo pernelyg tobuli. Jis tai žinojo, tačiaunegalėjo paaiškinti. Jo mintys nuklydo prie Mino pasakojimo

per vakarienę apie Labirinto parametrus. Jis tikėjo tuo, ką iš

girdo, - suvokė milžinišką jo mastą būdamas prie skardžio.

Tačiau niekaip nesuvokė, kaip tokia struktūra galėjo būti pa

statyta Labirintas driekėsi mylių mylias Bėgikai turi pasižy





32 SKYRIUS

Minas pažadino Tomą prieš aušrą, mojuodamas žibintuvėliuir ragindamas sekti paskui jį į trobą. Tomas lengvai nusipurtė

ryto mieguistumą, džiaugdamasis, kad pradės treniruotes. Jis

išropojo iš migio ir noriai nusekė paskui mokytoją, skindama

sis kelią pro parpiančią minią trakiečių, miegančių pievelėje.

Jų knarkimas buvo vienintelis ženklas, liudijantis, kad jie gyvi.Traką apšvietė menka ankstyvo ryto šviesa, nudažydama vis

ką tamsiai mėlyna spalva ir šešėliais. Tomas nebuvo matęs šios

vietos tokios taikios. Skerdykloje užgiedojo gaidys. Galiausiai

kreivame plyšyje netoli tolimojo trobos kampo Minas išsitrau

kė raktą ir atrakino nutriušusias duris, vedančias į mažą spintą. Tomas pajuto laukimo virpulį, svarstydamas, kas viduje. Jis

pastebėjo virvių, grandinių, kitų smulkmenų, kai Mino žibin

tuvėlis raižė spintą. Galiausiai jis sustojo ant atviros dėžės, pil

nos bėgimui skirtų batų. Tomas beveik nusijuokė - atrodė taip

paprasta





James Dashner

šis pakėlė akis. Minas laikė porą aptemptų trumpikių, pasiūtų

iš blizgančios baltos medžiagos. - Šiuos daiktus vadiname bė-

giukėmis. Su jais, kaip čia pasakius, gera ir patogu.- Gera ir patogu?

- Aha, na žinai. Tavo...

- Aha, supratau. - Tomas paėmė trumpikes ir kitus daik

tus. - Jūs, vaikinai, viską gerai apgalvojote, ar ne ?

- Porą metų lakstydamas iškišęs liežuvį kiekvieną dieną su

pranti, ko tau reikia, ir paprašai. - Jis pradėjo grūsti daiktus į

savo kuprinę.

Tomas nustebo.

- Nori pasakyti, kad galite paprašyti ? Kokių reikia atsargų?

Kodėl tie žmonės, kurie jas čia siunčia, norėtų padėti ?

- Žinoma, galime. Tiesiog įmeti raštelį į dėžę, ir viskas. Tai

nereiškia, kad Kūrėjai visuomet mūsų prašymus patenkina.

Kartais gauname, ko prašę, kartais - ne.

- Ar kada nors prašėte žemėlapio?Minas nusijuokė.

- Žinoma, išbandėme ir tai. Prašėme ir televizoriaus, bet

nepasisekė. Spėju, kad tie šikniai nenori, kad pamatytume,

koks nuostabus yra gyvenimas, kai nesitrainioji tame prakeik

tame Labirinte.Tomas pajuto kirbančią abejonę, ar išties gyvenimas na

muose toks jau puikus... Kokiame pasaulyje žmonės verstų

vaikus šitaip gyventi? Si mintis nustebino jį, lyg šaltinis būtų

jo tikrojoje atmintyje, šviesos blyksnis proto sutemose. Tačiau

blyksnis jau dingo



BĖGANTIS LABIRINTU

Purtydamas galvą jis baigė varstytis batus, atsistojo ir pabė

giojo ratais, šokinėdamas aukštyn žemyn, mėgindamas juos.

- Visai patogūs. Manau, esu pasiruošęs.Vis dar pasilenkęs virš savos kuprinės ant žemės Minas dėb

telėjo j Tomą pasibjaurėjęs.

- Atrodai kaip idiotas, vaikštantis išdidžiai kaip kokia su

knista balerina. Sėkmės tau ten be pusryčių, pietų dėžutės ir

ginklų.

Tomas jau liovėsi judėjęs, pajuto stingdantį šiurpą.

- Ginklų?

- Ginklų. - Minas atsistojo ir nuėjo atgal prie spintos. -

Ateik, parodysiu. - Tomas nusekė Miną į nedidelį kambarį ir

stebėjo, kaip jis ištraukia kelias dėžes nuo galinės sienos. Po

jomis slėpėsi nedidelės nuleidžiamos durys. Minas pakėlė jas

ir pasirodė mediniai laiptai, vedantys į tamsumą. - Laikome

juos rūsyje, kad tokie maišytgalviai kaip Geilis jų nepasiektų.

Eime.Minas leidosi pirmas. Laiptai girgždėjo nuo kintančio svo

rio jiems įveikiant tuziną ar daugiau pakopų. Saitas oras gaivi

no, nepaisant dulkių ir stipraus pelėsių kvapo. Jie pasiekė pur

vinas grindis ir Tomas nieko neįžiūrėjo, kol Minas timptelėjęs

virvelę uždegė vienintelę lemputę.Kambarys buvo didesnis, nei Tomas tikėjosi, mažiausiai

trisdešimties kvadratinių pėdų. Ant sienų rikiavosi lentynos,

riogsojo keletas medinių stalų, viskas buvo nuklota įvairiausiu

šlamštu, kuris kėlė šiurpulį. Mediniai kuolai, metaliniai smai

gai didžiuliai tinklai panašūs į tuos kurie dengė vištų nar



James Dashner

vus, - ritės, spygliuotos vielos, pjūklai, peiliai, kardai. Viena

siena buvo skirta šaudymui: mediniai lankai, ietys, atsarginės

timpos. Sis vaizdas akimirksniu grąžino prisiminimus apie Albio pašautą Beną Susnyne.

- Oho, - sumurmėjo Tomas uždaroje patalpoje dusliai

bumbtelėjusiu balsu. Iš pradžių jis išsigando, kad jiems reikia

tiek daug ginklų, tačiau palengvėjo matant, kad didžioji dalis

jų padengta storu dulkių sluoksniu.

- Daugumos nenaudojame, - paaiškino Minas. - Bet nie

kada nežinai. Paprastai pasiimame tik porą aštrių peilių.

Jis linktelėjo link didžiulio medinio kamieno kampe, atvi

ru viršumi atremto j sieną. Iki pat viršaus matėsi bet kaip pri

smaigstyta {vairiausių formų ir dydžių peilių.

Tomas vylėsi, kad kambarys laikomas paslaptyje nuo di

džiosios dalies trakiečių.

- Atrodo pavojinga visa tai turėti, - pratarė jis. - O jei Benas

būtų nusileidęs čia, prieš išprotėdamas ir užpuldamas mane?Minas išsitraukė raktus iš kišenės ir pažvahgino jais.

- Tik keletas laimingųjų turi tokį komplektą.

- Vis tiek...

- Liaukis leidęs j kelnes ir išsirink porą. Pažiūrėk, kad jie

būtų patogūs ir aštrūs. Tada papusryčiausime ir susipakuosimepietus. Noriu dar šiek tiek laiko praleisti Žemėlapių kambaryje

prieš išvykstant.

Tomas įgavo energijos tai išgirdęs - jis norėjo patekti j tą

kvadratinį pastatą nuo pat tos akimirkos, kai pamatė bėgiką

įeinantį per tas grėsmingas duris Jis išsirinko trumpą sidabri



BĖGANTIS LABIRINTU

nį durklą gumine rankena, tada kitą ilgais, juodais ašmenimis.

Jo džiaugsmas kiek priblėso. Nors labai aiškiai žinojo, kas ten

gyvena, vis dar nenorėjo manyti, kad jam reikalingi ginklai einant j Labirintą.

Po pusvalandžio, sotūs ir susipakavę, jie stovėjo priešais meta

lines duris j Žemėlapių kambarį. Tomui knietėjo užeiti į vidų.

Aušra ištryško visa savo didybe ir trakiečiai zujo aplink, ruoš

damiesi dienai. Ore sklandė kepamos šoninės kvapas - Keptu

vius ir jo komanda sukosi, ramindama tuzinus alkanų skran

džių. Minas atrakino duris, įstatė apvalią rankeną ir suko ją, kol

iš vidaus pasigirdo kliktelėjimas, tada patraukė. Pasalūniškai

spygtelėjusi sunki metalinė plokštė atsivėrė.

- Tik po tavęs, - pašaipiai nusilenkdamas tarė Minas.

Tomas įėjo į vidų netaręs nė žodžio. Ledinė baimė, sumišusi

su aiškiu smalsumu, suspaudė jį ir jis turėjo priminti sau, kad

reikia kvėpuoti.Tamsiame kambaryje tvyrojo pelėsių, drėgmės ir sodraus

vario kvapų mišinys, toks stiprus, kad galėjai paragauti. | galvą

toptelėjo tolimi, išblukę prisiminimai, kaip jis čiulpia variokus

vaikystėje.

Minas spustelėjo jungiklį, ir keletas eilių fluorescenciniųšviesų žybtelėjo, kol įsiplieskė visu pajėgumu, nušviesdamos

visas kambario detales.

Tomą nustebino paprastumas. Maždaug už dvidešimt pėdų

priekyje Žemėlapių kambaryje buvo betoninė siena be jokių

dekoracijų Pačiame centre stovėjo medinis stalas aplink jį su



James Dashner

statytos aštuonios kėdes. Ant stalo gulėjo tvarkingai sukrautos

popierių krūvos ir pieštukai, po vieną kiekvienai kėdei. Vie

ninteliai neįprasti dalykai kambaryje buvo aštuoni kamienai,kaip tas, prismaigstytas peilių ginklų rūsyje. Jie buvo tolygiai

išrikiuoti, po du prie sienos.

- Sveikas atvykęs į Žemėlapių kambarį, - tarė Minas. -

Linksmiausia vieta, kurią aplankysi.

Tomas šiek tiek nusivylė - jis tikėjosi kažko įmantresnio. Jis

giliai įkvėpė.

- Gaila, kad dvokia apleistomis vario kasyklomis.

- O man tas kvapas visai patinka, - Minas ištraukė dvi kė

des ir klestelėjo ant vienos. - Prisėsk, noriu, kad įsimintum

porą vaizdinių prieš mums išeinant.

Tomui atsisėdus, Minas čiupo popieriaus lapą bei pieštuką

ir pradėjo piešti. Tomas pasilenkė atidžiau įsižiūrėti ir pamatė,

kad Minas nupiešė didžiulę ęįėžę, kuri užėmė beveik visą lapą.

Tada pripiešė joje mažesnių dėžučių, kol lapas atrodė tiksliaikaip kryžiukų nuliukų lentelė, trys eilės iš trijų kvadratų, visi

vienodo dydžio. Per vidurį jis užrašė žodį TRAKAS, tada su

numeravo išorinius kvadratus nuo vieno iki aštuonių, pradėda

mas nuo viršutinio kairiojo kampo ir eidamas pagal laikrodžio

rodyklę. Galiausiai šen bei ten nupiešė nedideles įrantas.- Čia yra durys, - tarė Minas. - Žinai apie tas Trake, tačiau

yra dar keturios Labirinte, kurios veda į sekcijas: pirmą, trečią,

penktą ir septintą. Jos stovi toje pačioje vietoje, tačiau kelias

link jų keičiasi priklausomai nuo sienų judėjimo kiekvieną va

karą Jis baigė tada pastūmė popierių priešais Tomą



BĖGANTIS LABIRINTU

Tomas pakėlė brėžinį ir pasijuto sužavėtas. Labirintas buvo

pavaizduotas labai struktūriškai, kol Minas kalbėjo, jis tyrinėjo

brėžinį.- Taigi turime Traką, apsuptą aštuonių sekcijų, kiekviena

iš jų yra visiškai uždaras kvadratas, neišsprendžiamas per dve

jus metus nuo tada, kai pradėjome tą prakeiktą žaidimą. Vie

nintelis, bent kiek primenantis išėjimą, yra skardis, bet jis nėra

tinkamas, nebent patiktų kristi į siaubingą mirtį. - Minas pa

plekšnojo per žemėlapį. - Sienos juda po visą suknistą vietą

kiekvieną vakarą - tuo pat metu, kai užsidaro durys. Bent jau

mes manome, kad tada, nes niekuomet negirdime sienų judan

čių kitu laiku.

Tomas pakėlė akis, laimingas, kad gali suteikti informaci

jos.

- Nepastebėjau, kad kas nors judėtų tą naktį, kai buvome

ten įstrigę.

- Tie pagrindiniai koridoriai iš karto už durų niekuometnesikeičia. Tik tie giliau.

- A. - Tomas grįžo prie apytikrio žemėlapio, mėgindamas

įsivaizduoti Labirintą ir akmenines sienas, kurias Minas nu

brėžė punktyru.

- Visuomet turime mažiausiai aštuonis bėgikus, įskaitantprievaizdą. Po vieną kiekvienai sekcijai. Prireikia visos dienos

nubraižyti vietos žemėlapiui, neprarandant vilties, kad yra išė

jimas, - tada grįžtame ir viską perbraižome, turime po atskirą

lapą kiekvienai dienai. - Minas žvilgterėjo į vieną iš kamie

nų Štai kodėl visi tie daiktai pilni žemėlapių



James Dashner

Tomui kilo niūri - ir baisi - mintis.

- Ar aš... ką nors pakeisiu? Ar kas nors žuvo?

Minas papurtė galvą.- Ne, mes tik treniruojame tave - galbūt kas nors norės

pertraukos. Nesijaudink, jau senokai bėgikas buvo nužudytas.

Kažkodėl paskutinis teiginys neramino Tomą, nors jis ti

kėjosi, kad emocijos neatsispindi jo veide. Jis parodė j trečiąją

sekciją.

- Taigi... jums prireikia visos dienos aplėkti tuos mažulyčius

kvadratus?

- Labai juokinga, - Minas atsistojo ir žengė prie kamieno

tiesiai už jų, atsiklaupė, tada pakėlė dangtį ir atrėmė į sieną. -

Ateik čia.

Jau stovėdamas Tomas pasilenkė Minui per petį ir pažvelgė.

Kamienas buvo pakankamai didelis, kad tilptų keturios krūvos

žemėlapių, ir visos jos siekė viršų. Visi iki vieno, kuriuos Tomas

matė, buvo labai panašūs: grubus kvadratinio labirinto eskizas,užpildantis beveik visą puslapį. Viršutiniuose dešiniuose kam

puose buvo užrašyta sekcija 8 ir vardas Henkas, tada diena ir

numeris. Paskutinis sakė, kad tai 749 diena.

Minas tęsė.

- Iš pat pradžių išsiaiškinome, kad sienos juda. Kai tik išsiaiškinome, pradėjome sekti. Visuomet manėme, kad lyginda

mi kiekvieną dieną, savaites, rasime modelį. Ir radome - labi

rintai iš esmės atsikartoja kiekvieną mėnesį. Tačiau dar nera

dome atsiveriančio išėjimo, kuris išvestų iš to kvadrato. Išėjimo

nebuvo



BĖGANTIS LABIRINTU

- Praėjo dveji metai, - tarė Tomas. - Ar jūsų nebuvo apė

musi tokia neviltis, kad liktumėt ten per naktį stebėti, galbūt

kažkas atsiveria, kol sienos juda?Minas pažvelgė j jį pykčiu liepsnojančiomis akimis.

- Neįžeidinėk, biče. Rimtai.

- Ką? - Tomas jautėsi priblokštas - jis nenorėjo, kad taip

nuskambėtų.

- Mes čia iš kailio nėrėmės dvejus metus, o tu teįstengi pa

klausti, kodėl mes tokie bailiai ir neliekame ten per naktį ? Keli

bandė pačioje pradžioje - visi žuvo. Nori ten praleisti dar vieną

naktį ? Mėgsti tampyti likimą už ūsų, ar ne ?

Tomo veidas paraudo iš gėdos.

- Ne. Atsiprašau. - Ūmai pasijuto kaip šūdo gabalas. Ir jis

tikrai sutiko - jau verčiau grįš namo į Traką gyvas ir sveikas

kiekvieną vakarą, užuot dar sykį susigrūmęs su grizais. Jis su

virpėjo nuo minties.

- Taigi, - Tomo palengvėjimui, Minas vėl įbedė žvilgsnįį žemėlapius kamiene, - gyvenimas Trake gal ir nėra rožėmis

klotas, bet čia bent jau saugu. Pakanka maisto, saugu nuo gri

zų. Negalime prašyti, kad bėgikai liktų ten, - jokiais būdais.

Kol kas dar ne. Kol šie modeliai neduos užuominos, kad išėji

mas egzistuoja, net ir laikinai.- Ar kas nors aiškėja? Ką nors aptikote?


- Nežinau. Situacija slegia, tačiau nežinome, ką dar daryti.

Negalime rizikuoti vildamiesi, kad vieną dieną vienoje vietoje,

kažkur gali atsirasti išėjimas Negalime pasiduoti Niekada



James Dashner

Tomas linktelėjo, palengvėjus dėl tokio požiūrio. Kad ir ko

kie prasti popieriai, pasidavus jie tik pablogėtų.

Minas ištraukė keletą lapų iš kamieno - paskutinių dienųžemėlapius. Sklaidydamas juos paaiškino:

- Lyginame dieną su diena, savaitę - su savaite, mėnesį -

su mėnesiu, kaip jau sakiau. Kiekvienas bėgikas atsakingas už

savo sekcijos žemėlapį. Būsiu atviras, nepasistūmėjome nė per

nago juodymą. O jei dar atviriau - mes nežinome, ko ieškome.Tikrai suknistas reikalas. Tikrai, po paraliais, užknisantis.

- Tačiau negalime pasiduoti, - lyg tarp kitko tarstelėjo

Tomas, nuolankiai atkartodamas Mino prieš kelias akimirkas

pasakytus žodžius. Jis pasakė „mes“ net nesusimąstydamas ir

suvokė, kad jis tikrai dabar yra Trako dalis.- Teisingai, broli. Negalime pasiduoti. - Minas atidžiai su

dėjo popierius ir užvėrė kamieną, tada atsistojo. - Ką gi, tu

rime greičiau nešti savo subines, nes užtrukome čia - tiesiog

seksi paskui mane pirmas kelias dienas. Pasiruošęs?

Tomas pajuto it spygliuota viela įsitempiančius nervus, badančius vidurius. Tai tikra - dabar jie tikrai vyks, daugiau jokių

kalbų ir minčių.

- Hm... aha.

- Jokių „hm“. Pasiruošęs ar ne ?

Tomas pažvelgė į Miną, sutiko jo staiga surimtėjusį žvilgsnį.

- Aš pasiruošęs.

- Tada bėgam.



33 SKYRIUS

Jie išėjo pro Vakarines duris j aštuntąją sekciją ir nuskubėjokoridoriais, Tomas visą laiką bėgo greta Mino, šiam sukantis j

dešinę ir kairę, regis, daug apie tai negalvodamas.

Ankstyvo ryto šviesa vaiskiai spindėjo ir nuo jos viskas at

rodė ryšku ir gyva: gebenės, suskilinėjusios sienos, akmeniniai

luitai ant žemės. Nors saulė tik po kelių valandų pasieks vidurdienio poziciją virš galvų, šviesos buvo pakankamai. Tomas

stengėsi neatsilikti nuo Mino, vis pagreitėdamas, kad prisivy

tų.

Galiausiai jie pasiekė stačiakampę įpjovą ilgoje šiaurinėje

sienoje, kuri atrodė kaip tarpduris be durų. Minas nesustodamas nuskuodė tiesiai pro jį.

- Šis veda iš aštuntosios sekcijos vidurinio kairiojo kvadra

to į pirmosios sekcijos viršutinį kairįjį kvadratą. Kaip aš ir sa

kiau, išėjimas visuomet toje pačioje vietoje, tačiau kelias gali

būti šiek tiek kitoks jei sienos persistumdo



James Dashner

Tomas sekė j j, nustebęs, kaip apsunko kvėpavimas. Jis vylėsi,

kad tai nuo nervų ir netrukus kvėpavimas nurims.

Jie dūmė ilgu koridoriumi į dešinę, pralėkdami keletą posūkių į kairę. Pasiekus išėjimo pabaigą Minas sulėtėjo beveik iki

žingsnių, iš užančio išsitraukė užrašinę ir pieštuką iš kuprinės

šoninės kišenės. Jis pasižymėjo pastabą, tada viską susidėjo at

gal, visiškai nesustodamas. Tomas svarstė, ką jis užsirašė, Mi

nas atsakė anksčiau, nei jis uždavė klausimą.- Kliaujuosi... daugiausiai atmintimi, - alsavo prievaizdas;

jo balsas išdavė, kad jis truputį įsitempęs. - Bet maždaug kas

penktą posūkį užsirašau ką nors, kas man vėliau padeda. Daž

niausiai - su vakar diena susijusias pastabas. Tada pasinaudo

damas vakarykščiu žemėlapiu galiu nubraižyti šiandienos. Paprasta ir lengva, biče.

Tomas susidomėjo. Iš Mino kalbos neatrodė, kad tai len

gva.

Jie dar kurį laiką bėgo, kol pasiekė kryžkelę. Galimi vari

antai buvo trys, tačiau Minas nedvejodamas pasuko į dešinę.Pakeliui iš kišenės išsitraukė vieną iš savo peilių ir nestabtelė

damas nurėžė glėbį gebenių nuo sienos. Numetė jį ant žemės

už savęs ir skuodė toliau.

- Duonos trupiniai? - paklausė Tomas, į galvą toptelėjus

senai pasakai. Tokie keisti praeities blyksniai beveik liovėsi stebinę.

- Duonos trupiniai, - patvirtino Minas. - Aš esu Jonukas,

o tu - Grytutė.

Jie lėkė toliau Labirintu, kartais sukdami į dešinę, kartais - į

kairę Po kiekvieno posūkio Minas nupjaudavo ir numesdavo



BĖGANTIS LABIRINTU

trijų pėdų ilgio gebenes. Tomas liko sužavėtas - Minas tai darė

net nesulėtindamas tempo.

- Gerai, - tarė prievaizdas, dabar jau sunkiau alsuodamas. -Tavo eilė.

- Ką? - Tomas nesitikėjo pirmąją dieną daryti ko nors dau

giau, nei bėgti ir stebėti.

- Nupjauk dabar gebenę - turi įgusti tai daryti bėgdamas.

Pakeliame jas grįždami arba nuspiriame į šoną.

Tomas apsidžiaugė labiau, nei tikėjosi, kad jam skirta už

duotis, nors prireikė laiko, kol išlavino šį įgūdį. Iš pradžių porą

kartų turėjo skuosti greičiau, kad prisivytų draugą, nupjovęs

gebenę, o vieną kartą įsipjovė pirštą. Tačiau po dešimtojo ban

dymo jis jau beveik prilygo Minui.

Jie dūmė toliau. Po kurio laiko - Tomas neturėjo supratimo,

nei kiek laiko jie bėga, nei kiek nubėgo, nors spėjo, kad apie tris

mylias, - Minas sulėtėjo iki žingsnių, o tada visai sustojo.

- Pertrauka. - Jis nusimetė kuprinę ir išsitraukė vandensbei obuolį.

Tomo nereikėjo įtikinėti pasekti Mino pavyzdžiu. Jis go

džiai plempė savo vandenį, mėgaudamasis drėgna vėsuma, sro

venančia per išdžiūvusią gerklę.

- Lėčiau, žuvies galva, - viauktelėjo Minas. - Pasilik šiektiek vėlesniam laikui.

Tomas liovėsi gėręs, patenkintas įkvėpė, tada atsirūgo. Jis

atsikando obuolio, jausdamasis stebėtinai pailsėjęs. Kažkodėl

mintimis vėl grįžo į tą dieną, kai Minas su Aibių išėjo apžiūrėti

negyvo grizo ir viskasvirto mėšlo krūva



James Dashner

- Tu man taip niekada ir nepapasakojai, kas nutiko Albiui

tądien, kodėl jis taip prastai atrodė. Akivaizdu, grizas puolė,

bet kas dar nutiko ?Minas jau užsidėjo kuprinę. Atrodė pasiruošęs vykti.

- Na, tas prakeiktas padaras nebuvo negyvas. Albis baks

telėjo jį koja kaip koks idiotas, o tas netikėlis atgijo, smaigai

tvykstelėjo, storas kūnas pasirito tiesiai į jį. Tačiau kažkas su

tuo padaru buvo negerai - jis nepuolė kaip įprastai. Atrodė,

lyg jis ketintų tiesiog dingti iš ten, o vargšas Albis pasipainiojo

kelyje.

- Jis spruko nuo jūsų, vaikinai? - Iš to, ką regėjo vos prieš

kelias naktis, Tomas negalėjo to įsivaizduoti.


- Na, spėju, kad taip, gal jam reikėjo papildyti atsargas ar

kažką panašaus. Nežinau.

- O kas jam galėjo būti negerai? Gal matėt kokį sužeidi

mą? - Tomas nežinojo, kokio atsakymo ieško, tačiau buvo tikras, kad šis įvykis yra užuomina arba pamoka, iš kurios reikia

pasidaryti išvadas.

Minas minutėlę pagalvojo.

- Ne. Tas mėšlas atrodė kaip negyvas, vaškinė statula. O

tada - šast - vėl atgijo.Tomas mėgino atnarplioti galvoje persipynusias mintis, ta

čiau neįsivaizdavo, kaip ir nuo kurio galo pradėti.

- Aš tik svarstau, kur jis nusirito. Kur jie visuomet keliauja?

Ar tau neįdomu? - jis sekundę patylėjo ir pridūrė: - Niekuo

met nekilo mintis juos pasekti?



BĖGANTIS LABIRINTU

- Žmogau, tu tikrai trokšti mirties, ar ne? Nagi, turime ju

dėti. - Taip taręs Minas leidosi į kojas.

Bėgdamas įkandin Tomas mėgino susivokti, kas kutenaproto užkaborius. Ramybės nedavė mintys apie negyvą grizą,

kuris atgijo, ir kur jis galėjo nusiristi...

Atsakymo nerado, tad nuginė jas šalin ir nušuoliavo vyda

masis.

Tomas skuodė paskui Miną dar dvi valandas su trumpais stab

telėjimais, kurie, regis, kaskart vis trumpėjo. Nors buvo geros

formos, Tomą smelkė skausmas.

Galiausiai Minas sustojo ir vėl nusiėmė kuprinę. Jie atsisėdo

ant žemės ir atsirėmę j minkštas gebenes valgė pietus, per daugneaušindami burnos. Tomas mėgavosi kiekvienu sumuštinių

kąsniu ir daržovėmis, kramtydamas kaip įmanoma lėčiau. Ži

nojo, kad Minas lieps kilti sulig paskutiniu kąsniu, tad nesku

bėjo.

- Kas nors neįprasta šiandien? - smalsavo Tomas.Minas palinko ir paplekšnojo per kuprinę, kurioje buvo už

rašai.

- Tik įprastinis sienų judėjimas. Nieko, dėl ko tavo liesa su

binė galėtų džiūgauti.

Tomas godžiai gurkštelėjo vandens, įsistebeilijęs priešaissave į gebenėmis apaugusią sieną. Pastebėjo joje blykstelint si

dabrą ir raudoną spalvą: šis vaizdinys tądien ne kartą jį perse

kiojo.

- Koks velnias su tais vabalais pjovėjais ? - paklausė. Atrodė,

kad jų knibžda visur Tomas ūmai prisiminė reginį Labirinte



James Dashner

tiek daug visko nutiko, kad jis neturėjo progos jo paminėti. - Ir

kodėl ant jų nugarų iškeverzotas žodis KIPŠAS ?

- Nėra pavykę nė vieno sugauti, - Minas baigė pietauti ir{bruko j kuprinę priešpiečių dėžutę. - Mes nežinome, ką tas

žodis reiškia, - tikriausiai skirtas mums įbauginti. Jie turėtų

būti šnipai. Jų. Tai vienintelė versija, kurią turime.

- Kas tie jie? - paklausė Tomas, pasiruošęs išgirsti daugiau

atsakymų. Jis nekentė žmonių, atsakingų už Labirintą. - Arkas nors numano?

- Nė velnio nenutuokiame apie suknistus Kūrėjus, - Mino

veidas paraudo, jam sugniaužus rankas ir imituojant smaugi

mą. - Netveriu savame kailyje, kaip noriu perplėšti jų...

Prievaizdui nespėjus baigti, Tomas jau buvo ant kojų, kitojekoridoriaus pusėje.

- Kas čia? - nutraukė jis, droždamas prie blankaus pilko

mirgėjimo, kurį ką tik pastebėjo ant gebenėmis apraizgytos

sienos, maždaug galvos aukštyje.

- A, šitas, - tarė Minas absoliučiai abejingu balsu.Ištiesta ranka Tomas praskleidė gebenių užuolaidą ir įbedė

tuščią žvilgsnį į metalinę plokštę, prikniedytą prie akmens. Ant

jos spausdintomis raidėmis buvo įspausti žodžiai. Perbraukė

juos pirštais, lyg akys meluotų.

KATASTROFA IŠTIKO PASAULĮ:

ŠALINIMO APYGARDOS SKYRIUS

Jis garsiai perskaitė žodžius ir atsigręžė į Miną.

Kas čia?



BĖGANTIS LABIRINTU

Jj nukratė šiurpas - šie žodžiai kažkaip susiję su Kūrėjais.

- Nežinau, kaušyla. Jų čia apstu, kaip prakeiktų etikečių ža

viame Labirinte, kurį jie pastatė. Jau seniai lioviausi kreipęs j juos dėmesį.

Tomas vėl įsistebeilijo į ženklą, gniauždamas širdyje pabu

dusią lemties nuojautą.

- Žodžiai neskamba padrąsinančiai. Katastrofa. Šalinimas.

Argi ne šaunu?- Aha, labai šaunu, žaliapūgi. Judam.

Nenoriai Tomas paleido lianas ir užsimetė ant pečių kupri

nę. Bėgant tie šeši žodžiai degino skyles jo galvoje.

Praėjus valandai po pietų, Minas sustojo ilgo koridoriaus gale.

Jis buvo tiesus, su vientisomis sienomis, be jokių įsiterpiančių

mažesnių išsišakojimų.

- Paskutinis aklagatvis, - paaiškino jis Tomui. - Laikas

grįžti.Tomas giliai įkvėpė, stengdamasis negalvoti, kad padarė tik

pusę dienos darbo.

- Nieko nauja?

- Tik įprastiniai pokyčiai kelyje, kuriuo atėjome, - pusė

dienos baigta, - atsakė Minas, bejausmiu veidu žiūrėdamas įlaikrodį. - Turime sukti atgal. - Nelaukdamas atsakymo, prie

vaizdas apsisuko ir pasileido bėgti atgalios.

Tomas nusekė nusivylęs, kad jie neturėjo laiko apžiūrėti sie

nų, šiek tiek patyrinėti. Galiausiai jis susilygino su Minu.

Bet



James Dashner

- Tiesiog užsičiaupk, biče. Prisimink, ką sakiau anksčiau, -

negalime rizikuoti. Be to, pagalvok apie tai. Rimtai manai, kad

kažkur yra išėjimas ? Slaptos durys ar kažkas panašaus ?- Nežinau... galbūt. Kodėl šitaip klausi ?

Minas papurtė galvą ir išspjovė kažką bjauraus savo kairėn.

- Išėjimo nėra. Daugiau viskas tas pats. Siena, siena ir dar

viena siena. Vientisa.

Tomas nujautė slegiančią tiesą, tačiau nenorėjo ja patikėti.- Iš kur žinai ?

- Nes žmonės, noriai siunčiantys paskui mus grizus, neduos

mums lengvai išeiti.

Pastaba privertė Tomą suabejoti, kodėl jie apskritai mėgi

na.- Tai kam vargintis ir ieškoti išėjimo iškišus liežuvį?

Minas pažvelgė į jį.

- Kam vargintis ? Nes jis čia turi būti. Tačiau jei manai, kad

rasime žavingus nedidelius vartelius, vedančius į Laimės mies

tą, nusiimk rožinius akinius.Tomas žvelgė tiesiai prieš save, jausdamasis toks bejėgis, kad

sulėtino tempą ir kone sustojo.

- Suknisti popieriai.

- Kol kas protingiausia tavo išsakyta mintis, žaliapūgi.

Minas išpūtė didelį garo kamuolį ir dūmė toliau; Tomasdarė vienintelį dalyką, kurį mokėjo, - sekė paskui.

Likusi dienos dalis Tomui ištirpo nuovargio migloje. Grįžę į

Traką jiedu su Minu nuėjo į Žemėlapių kambarį, pažymėjo

Labirinto dienos maršrutą palygino jį su praėjusia diena Tada



BĖGANTIS LABIRINTU

užsidarė sienos ir atėjo metas vakarieniauti. Čakas keletą kartų

mėgino jį prakalbinti, tačiau Tomas teįstengė linksėti ir purty

ti galvą, pusės žodžių iš nuovargio negirdėdamas.Prieblandai sudilus iki tamsos, jis jau buvo savo naujoje

mėgstamiausioje vietoje miško kampe, susiraitęs prie gebenių,

ir svarstė, ar kada nors galės bėgti. Mintijo, kaip įstengs rytoj

daryti tą patį. Be kita ko, tas užsiėmimas atrodė toks bepras

miškas. Buvimas bėgiku prarado savo romantiką. Pakako vienos dienos.

Kilnios drąsos uncijos, noras pakeisti situaciją, pažadas pa

čiam sau grąžinti Caką į jo šeimą išnyko nevilties ir bjauraus

išsekimo rūke.

Tomas jau beveik miegojo, kai galvoje prasigirdo balsas:žavus, moteriškas balsas, kuriuo, regis, kalbėjo jo kaukolėje

įkalinta pasakų deivė. Kitą rytą, vėl prasidėjus dienos chaosui,

jis svarstė, ar šis balsas buvo tikras, ar dalis sapno. Jis vis tiek jį

girdėjo ir prisiminė kiekvieną žodį:

Tomai, aš ką tik sukėliau Pabaigą.



34 SKYRIUS

Tomas prasimerkė j silpną, negyvą šviesą. Pirmoji mintis buvo,

kad veikiausiai pabudo anksčiau nei įprastai ir švisti pradės tikpo valandos. Tačiau tada išgirdo šūksmus. Pažvelgė į juos per

tankų šakų baldakimą.

Dangus buvo apniukusi pilka plokštuma - nė ženklo na

tūralios blyškios ryto šviesos. Jis stryktelėjo, pasirėmė ranka į

sieną ir ištiesė kaklą pavėpsoti į dangų. Nesimatė nei mėlynumo, nei juodumo, nei žvaigždžių, nei violetinės atsėlinančios

aušros vėduoklės. Dangus, kiekvienas jo colis, buvo skalūno

pilkumo. Bespalvis ir negyvas.

Jis pažvelgė į laikrodį - praėjo visa valanda nuo jo privalo

mo pabudimo laiko. Saulės blizgesys jį būtų pažadinęs - lengvai prikeldavo nuo pat jo atvykimo į Traką. Bet ne šiandien.

Jis vėl žvilgterėjo aukštyn, kone tikėdamasis, kad dangus pasi

keis. Bet vaizdas išliko pilkas. Jokių debesų, jokios prieblandos,

jokių ankstyvos aušros pėdsakų. Tiesiog pilkas.

Saulė dingo



BĖGANTIS LABIRINTU

* * *

Tomas rado didžiąją dalį trakiečių prie dėžės angos, jie baks

nojo į negyvą dangų ir vienas per kitą kalbėjo. Pagal laiką, visipavalgę pusryčius jau turėjo dirbti. Tačiau dingęs didžiausias

saulės sistemos objektas suardė įprastą dienotvarkę. Tiesą sa

kant, tylomis stebėdamas sąmyšį, Tomas nesijautė panikuojan

tis ar išsigandęs, kaip lieptų jo instinktai.

Jį nustebino, kad dauguma kitų atrodė pasimetę kaip iš nar

vo išmesti viščiukai. Tiesą sakant, kvepėjo absurdu.

Saulė tikrai niekur nedingo - tai buvo neįmanoma.

Nors susidarė būtent toks įspūdis - nesimatė nei niršios

ugnies kamuolio ženklų, nei sėlinančių ryto šešėlių. Tačiau ir

jis, ir trakiečiai pernelyg racionalūs ir protingi, kad padarytų

tokias išvadas. Reikia rasti moksliškai pagrįstą šio reginio prie

žastį. Kad ir kokia ji būtų, Tomui tai atskleidė vieną faktą. Jie

dabar nemato saulės, o tai veikiausiai reiškia, kad jos niekada

ir nebuvo. Saulė negali tiesiog pradingti. Jų dangus buvo - irvis dar yra - dirbtinis. Netikras. Kitaip tariant, saulė, švietusi

šiems žmonėms dvejus metus, viskam suteikusi šilumą ir gy

vybę, buvo visai ne saulė. Ji buvo sukurta. Viskas šioje vietoje

buvo netikra.

Tomas nežinojo, ką tai reiškia, nežinojo, kaip tai įmanoma.Bet žinojo, kad spėja teisingai, - tai buvo vienintelis paaiškini

mas, kurį priėmė jo racionalus protas. Iš kitų trakiečių reakci

jos aiškėjo, kad tokia mintis daugiau nė vienam nešovė į galvą.

Jį susirado Cakas ir žvilgsnis berniuko veide sugnybo To

mui širdį



James Dashner

- Kaip manai, kas nutiko? - pasiteiravo Čakas apgailėtinai

virpančiu balsu, akimis įsisiurbęs į dangų. Tomas pagalvojo,

kad jam turėtų siaubingai skaudėti kaklą. - Primena didelespilkas lubas - taip arti, kad galima paliesti.

Tomas pasekė Čako žvilgsnį ir pakėlė akis aukštyn.

- Aha, priverčia susimąstyti apie šią vietą. - Antrą kartą

per dvidešimt keturias valandas Čakas pataikė. Dangus atrodė

kaip lubos. Kaip didžiulio kambario lubos. - Galbūt kažkas

sugedo. Na, noriu pasakyti, gal pasitaisys.

Čakas galiausiai nustojo spoksojęs į viršų ir įbedė žvilgsnį

į Tomą.

- Sugedo? Ką tai turėtų reikšti?

Tomui nespėjus atsakyti, galvoje išniro blankus praėjusios

nakties prisiminimas, prieš miegą jo galvoje nuskambėję Tere-

sos žodžiai. Ji pasakė: Aš ką tik sukėliau Pabaigą. Tai negali būti

sutapimas, ar ne? Vidurius graužė rūgštys. Kad ir koks būtų

paaiškinimas, akivaizdu, kad tikra arba dirbtinė saulė dingo. Irtai nežadėjo nieko gero.

- Tomai? - kreipėsi Čakas, švelniai tapštelėjęs jam per ran

ką.

- Ką? - Tomo galvoje draikėsi migla.

- Ką turi omeny, sakydamas „sugedo"? - pakartojo Čakas.Tomas jautė, kad jam reikia laiko apie tai pagalvoti.

- Na, aš nežinau. Tikriausiai yra su šia vieta susijusių da

lykų, kurių mes nesuvokiame. Juk neįmanoma tiesiog pradan

ginti saulės iš kosmoso. Be to, šviesos pakanka, kad galėtum

matyti nors ji ir blanki Iškur ji sklinda?



BĖGANTIS LABIRINTU

Čakas išplėtė akis, lyg jam būtų atskleista pati tamsiausia,

giliausia visatos paslaptis.

- Aha, iš kur ji sklinda? Kas vyksta, Tomai ?Tomas ištiesė ranką ir spustelėjo jaunesniojo berniuko petj.

Jis jautėsi nejaukiai.

- Neįsivaizduoju, Cakai. Neturiu nė menkiausio suprati

mo. Bet esu tikras, kad Niutas ir Albis viską išsiaiškins.

- Tomai! - prie jų bėgo Minas. - Baik veltėdžiauti su Ca-

kiu ir eime. Mes jau vėluojame.

Tomas apstulbo. Kažkodėl vylėsi, kad keistasis dangus su

jauks visus įprastus planus.

- Tu ketini eini ten? - paklausė Cakas, aiškiai taip pat nu

stebęs. Tomas džiaugėsi, kad berniukas paklausė už jį.

- Žinoma, einame, maišytgalvi, - paragino Minas. - Ar ne

turėtum šio bei to iškuopti? - Jis pažvelgė nuo Cako į Tomą. -

Šis reiškinys suteikia daugiau priežasčių ten eiti. Jei saulės tikrai

nebėra, ilgai netruks, kol augalai ir gyvuliai iškris. Manau, kadnevilties lygis ką tik šoktelėjo.

Paskutinis teiginys giliai sukrėtė Tomą. Nepaisant visų jo

idėjų, visų Minui mestelėtų minčių, jis netroško pakeisti dve

jus metus galiojusios tvarkos. Suvokus Mino žodžius, širdyje

susipynė jaudulys ir baimė.- Nori pasakyti, kad liksime ten per naktį ? Patyrinėsime

sienas atidžiau?

Minas papurtė galvą.

- Ne, dar ne. Galbūt greitai. - Jis pakėlė akis į dangų ir pa

purtė galvą Žmogau metas pabusti Nagi eime



James Dashner

Tomas tylėjo, kol jiedu su Minu krovėsi daiktus ir žaibiškai

prarijo pusryčius. Mintys apie pilką dangų ir Teresos - bent

jau manė, kad tai buvo mergina, - žodžiai kunkuliavo galvojeper smarkiai, kad įstengtų palaikyti pokalbį.

Ką ji turėjo omenyje sakydama „Pabaiga"? - Tomas negalėjo

atsikratyti jausmo, kad turi apie tai kam nors pasakyti. Visiems.

Tačiau jis nenutuokė, ką tai reiškia, ir nenorėjo, kad kiti ži

notų apie merginos balsą jo galvoje. Trakiečiai pamanys, kad jis tikrai nukvėšo, gal net užrakins ir šįkart - ilgam.

Viską pasvėręs nusprendė laikyti liežuvį už dantų ir pasi

leido su Minu į antrą treniruočių dieną po niūriu ir bespalviu

dangumi.

Grįzą išvydo dar net nepasukę durų, vedančių iš aštuntosios

sekcijos į pirmąją.

Tomas judėjo per kelias pėdas atsilikdamas nuo Mino. Šis

buvo besukantis už kampo į dešinę, kai ūmai sustojo čiūžtelė

jęs. Bičiulis atšoko ir griebęs Tomą už marškinėlių prispaudėprie sienos.

- Š-š-š, - sukuždėjo Minas. - Ten yra prakeiktas grizas.

Tomas klausiamai išplėtė akis, juto, kaip paspartėjo širdies

dūžiai. Raumuo pulsavo stipriai ir ritmingai.

Minas paprasčiausiai linktelėjo ir pridėjo pirštą prie lūpų.Paleidęs Tomo marškinėlius, atsitraukė per žingsnį ir prisėlino

prie kampo, už kurio matė grizą. Labai lėtai palinko į priekį

žvilgterėti. Tomas norėjo surikti, kad būtų atsargus.

Minas patraukė galvą toliau nuo kampo ir pasisuko į Tomą.

Vis dar kalbėjo pakuždomis



BĖGANTIS LABIRINTU

- Jis tiesiog riogso ten - visai kaip tas negyvėlis, kurj ma

tėm.

- Ką darysime ? - kaip įmanydamas tyliau paklausė Tomas.Jis pamėgino užgesinti viduje įsiplieskusią paniką. - Ar jis juda

link mūsų?

- Ne, idiote, juk ką tik sakiau, - jis sėdi.

- Ir? - Tomas iš nevilties nuleido rankas. - Ką darysim? -

Stovėti taip arti grizo atrodė labai prasta mintis.Prieš atsakydamas Minas kelias sekundes tylėjo ir mąstė.

- Tik iš ten galime nusigauti į savo sekciją. Stebėkime tą

padarą kurį laiką: jei mus puls, skuosime atgal į Traką. - Jis vėl

pažvelgė už kampo ir metė staigų žvilgsnį per petį. - Šūdas, jis

dingo! Eime!Minas nelaukė atsakymo ir nematė iš siaubo išsiplečiančių

Tomo akių. Minas pasileido tiesiai ten, kur matė grizą. Nors

instinktai klykė priešingai, Tomas nusekė įkandin.

Jis dulkėjo ilgu koridoriumi paskui Miną, suko į kairę, tada

dešinę. Prie kiekvieno posūkio jie sulėtindavo tempą, ir prievaizdas pirmasis mesdavo žvilgsnį už kampo. Kaskart pašnibž

domis Tomui raportuodavo matantis už kito kampo pranyks-

tančią grizo uodegą. Taip tęsėsi dešimt minučių, kol jie pasiekė

ilgą koridorių, vedantį link skardžio, už kurio driekėsi tik ne

gyvas dangus. Grizas puolė į dangų.Minas ūmai sustojo ir Tomas kone trenkėsi į jį. Priblokštas

Tomas stebėjo, kaip grizas įsiremia smaigais ir švysteli tiesiai

link skardžio krašto ir tolyn, į pilką bedugnę. Padaras dingo iš

akių, šešėlį prarijo kiti šešėliai.



35 SKYRIUS

- Tai viską paaiškina, - tarė Minas.Tomas stypsojo greta jo ant skardžio krašto ir stebeilijo j

pilką nebūtį apačioje. Nieko neįžiūrėjo nei kairėje, nei dešinė

je, nei ankštai, nei apačioje, nei priešais, kiek tik užmatė akys.

Nieko, tik tuštumos sieną.

- Ką paaiškina? - nesuprato Tomas.

- Matėme tai jau trečią kartą. Kažkas vyksta.

- Aha, - Tomas numanė, ką jis turi omenyje, tačiau laukė

Mino paaiškinimo.

- Tas negyvas grizas, kurį radau, nugarmėjo šia kryptimi, irmes neregėjome jo grįžtančio ar pasukančio į Labirinto gilu

mą. Tada tie, kuriuos apkvailinome pro mus šokti.

- Apkvailinome ? - paklausė Tomas. - Gal jie ir nebuvo to

kie kvaili.

Minas žvelgė į jį susimąstęs



BĖGANTIS LABIRINTU

- Hm. Bet kuriuo atveju dabar šitai. - Jis mostelėjo j bedu

gnę. - Abejonių neliko, grizai kažkaip per čia sugeba ištrūkti

iš Labirinto. Atrodo stebuklas, bet čia toks pats triukas yra irsaulės dingimas.

- Jei jie gali per čia išeiti, - pridūrė Tomas, tęsdamas Mino

minčių giją, - galime ir mes. - Kūnu nuvilnijo džiaugsmingas

virpulys.

Minas nusijuokė.- Ir vėl prašaisi mirties ? Nori pasilinksminti su grizais, gal

kokį sumuštinį drauge suvalgysit?

Tomas pajuto, kaip viltys blėsta.

- Turi geresnę mintį?

- Bus laikas, bus ir vaikas, žaliapūgi. Pasirinkime akmenų irpatikrinkime šią vietą. Turi būti koks nors slaptas išėjimas.

Tomas padėjo Minui krapštyti kampus ir Labirinto plyšius,

idant sukauptų kuo daugiau akmenų. Prisirinko jų krūvą, dras

kydami suskilusią sieną, versdami atitrūkusią skaldą ant žemės.

Galiausiai tą didelę krūsnį nustūmė prie pat skardžio krašto irprisėdo ant jo, maskatuodami nuleistomis kojomis.

Žvelgdamas apačion Tomas įžiūrėjo tik pilkumą.

Išsitraukęs užrašų knygelę ir pieštuką Minas pasidėjo juos

greta ant žemės.

- Gerai, turime žymėtis. Ir turi dėtis viską savo besmegeniogalvon taip pat. Jei išėjimas iš šios vietos slepiamas optinės ap

gaulės, nenorėčiau susimauti, kai pirmasis avigalvis pamėgins į

jį įšokti.

- Tas avigalvis turėtų būti bėgikų prievaizdas, - mėgino

juokauti Tomas kad paslėptų baimę Buvimas arti tos vietos





BĖGANTIS LABIRINTU

skrydį. Palikęs kairę Mino ranką, šis nuskriejo pirmyn, beveik

į patį skardžio linijos vidurį, ir pradėjo leistis į nematomą žemę

toli apačioje. Tada pradingo it kirtęs vandens ar miglos plokštumą.

Vieną akimirką jis buvo čia. Krito. Kitą akimirką dingo.

Tomas nesugebėjo prasižioti.

- Esame mėtę daiktus nuo skardžio ir anksčiau, - pratarė

Minas. - Kaip galėjome šito nepastebėti? Aš niekuomet nemačiau, kad kažkas dingtų. Niekada.

Tomas kostelėjo, gerklė atrodė išdžiūvusi.

- Pakartok - galbūt mes mirktelėjome.

Minas pakartojo metimą į tą pačią vietą. Ir vėl. Akmuo pra

nyko lyg nebuvęs.- Galbūt anksčiau mėtydami daiktus nelabai atidžiai žiūrė

jote, - spėjo Tomas. - Noriu pasakyti, kad tai nėra neįmano

ma: kartais atidžiai nestebi reiškinių, kuriais netiki.

Likusius akmenis jie sumėtė taikydamiesi į pradinę vietą ir

kiekvieną colį aplink ją. Tomo nuostabai, vieta, kurioje akmenys dingo, pasirodė vos kelių kvadratinių pėdų.

- Nenuostabu, kad mes ją pražiopsojom, - nutarė Minas,

niršiai žymėdamasis pastabas ir išmatavimus, mėgindamas nu

braižyti diagramą. - Ji gana nedidelė.

- Grizai turėtų vos pro ją pralįsti, - Tomas nenuleido akiųnuo nematomo plūduriuojančio kvadrato, atmintyje išdegin

damas atstumą ir vietą, įsimindamas, kur tiksliai ji yra.

- Jie išlenda balansuodami ant angos krašto ir šoka per tuš

čią erdvę ant skardžio - atstumas nedidelis. Jei aš galiu nušokti,

esu tikras kad jiems vieni juokai



James Dashner

Minas baigė piešti, tada pažvelgė į ypatingą vietą.

- Kaip šitai {manoma, bitei Į ką mes žiūrime?

- Kaip ir sakei, tai ne magija. Kažkas panašaus į mūsų papil-kėjusj dangų. Kažkokia optinė iliuzija ar holograma, slepianti

duris. Visa šita vieta suknista. - Ir, Tomas pripažino sau, gan

neprasta. Jo galva geidė suvokti, kokios technologijos galėtų už

to slypėti.

- Tikrai, suknista labai tinkamas žodis. Eime. - Niurnė

damas Minas atsistojo ir užsimetė kuprinę. - Tikriausiai iš

lakstymo po Labirintą išspaudėme viską, ką galėjome. Gal, be

naujai dekoruoto mūsų dangaus, nutiko ir kitų keistų dalykų?

Papasakosime Niutui ir Albiui apie tai šįvakar. Nežinau, kokia

iš to nauda, tačiau bent jau žinosime, kur dingsta tie prakeikti

grizai.

- Ir veikiausiai iš kur ateina, - tarė Tomas, mesdamas pa

skutinį žvilgsnį į slaptą tarpdurį. - Grizų anga.

- Tikrai, labai tinkamas pavadinimas. Eime.Tomas sėdėjo ir spoksojo, laukdamas, kol Minas pajudės.

Kelios minutės praėjo tyloje, ir Tomas suvokė, kad jo draugas

tikriausiai taip pat apžavėtas kaip ir jis. Galiausiai, netaręs nė

žodžio, Minas pasisuko eiti. Tomas nenoriai pasekė, jie išbėgo

į pilkai tamsų Labirintą.

Tomas ir Minas rado tik akmenines sienas ir gebenes.

Tomas pjaustė gebenes ir žymėjosi pastabas. Jam buvo sun

ku pastebėti, ar kas pasikeitė nuo vakar, tačiau Minas nesusi

mąstydamas parodė kur sienos pasislinko Pasiekus paskutinį



BĖGANTIS LABIRINTU

aklagatvį ir atėjus metui grįžti namo, Tomas pajuto veik neval

domą troškimą susipakuoti daiktus ir likti čia per naktį, pažiū

rėti, kas nutiks.Minas, regis, tai pajuto ir griebė už peties.

- Ne dabar, bile. Dar ne.

Jie grįžo atgal.

Virš Trako tvyrojo niūri nuotaika, kuria lengva užsikrės

ti, kai viskas aplink pilka. Blanki šviesa nė kiek nepakito nuo

tada, kai jie ryte pabudo, ir Tomas svarstė, ar kas nors bus ki

taip po „saulėlydžio*.

Jiems grįžus pro Vakarines duris Minas nužingsniavo tiesiai

į Žemėlapių kambarį.

Tomas nustebo. Jis manė, kad tai paskutinis dalykas, ką jie

turi daryti.

- Ar tu nedegi troškimu pranešti Niutui ir Albiui apie gri

zų angą?

- Ei, mes vis dar bėgikai, - priminė Minas, - ir mes turimeatlikti darbą.

Tomas nusekė jį iki plieninių durų dideliame betoniniame

pastate ir atsisukęs Minas apdovanojo jį blankia šypsena.

- Padarysime viską greitai, kad galėtume su jais pasikal

bėti.Jiems įėjus, kambaryje jau vaikštinėjo bėgikai ir braižė žemė

lapius. Nė vienas nepratarė nė žodžio, lyg spėlionės apie naują

dangų būtų išsisėmusios. Nuo kambaryje tvyrančios nevilties

Tomas jautėsi, it maknotų po dumblius. Turėjo jaustis išsekęs,

tačiau visą nuovargį užgožė džiaugsmas netvėrė savame kai



James Dashner

lyje, kaip norėjo pamatyti Niuto ir Albio reakciją į naujienas

apie skard}.

Jis atsisėdo prie stalo ir nubraižė dienos žemėlapj, pasikliaudamas atmintimi ir užrašais, Minui nuolatos žvilgčiojant jam

per petį ir duodant pastabas.

„Manau, kad vestibiulis buvo iškirstas štai čia, o ne ten“,

„Stebėk proporcijas" ir „Braižyk tiesiau, kaušylaf Jis trikdė, ta

čiau ir padėjo, tad praėjus penkiolikai minučių nuo įžengimo įkambarį Tomas įvertino baigtą eskizą. Užliejo išdidumas - jo

brėžinys buvo toks pat geras, kaip ir bet kuris jo matytas žemė

lapis.

- Neblogai, - įvertino Minas. - Bent jau kaip žaliapūgiui.

Pakilęs Minas nupėdino prie pirmosios sekcijos kamieno ir jį atidarė. Tomas suklupo priešais ir išsitraukęs vakarykštį že

mėlapį palygino jį su tuo, kurį ką tik nupiešė.

- Ko man ieškoti? - paklausė.

- Pasikartojimų. Tačiau lygindamas dviejų dienų brėžinius

nieko nesužinosi. Reikia studijuoti kelių savaičių, ieškoti raštų,kokio nors kabliuko. Žinau, kad čia yra kažkas, kas mums pa

dės. Tik vis dar nerandu. Kaip jau sakiau, suknista.

Tomo galvoje vėl zujo mintys, kaip ir patį pirmąjį kartą šia

me kambaryje. Judančios Labirinto sienos. Pasikartojimai. Vi

sos šios tiesios linijos - ar jos reiškia visiškai kitokį žemėlapį ?Kažką atskleidžia? Neapleido stipri nuojauta, kad neįžvelgia

akivaizdžios užuominos ar rakto.

Minas paplekšnojo jam per petį.

- Galėsi grįžti ir nagrinėti iki nukritimo po vakarienės, kai

pakalbėsime su Niutu ir Aibių Eime



BĖGANTIS LABIRINTU

Tomas sudėjo popierius į kamieną ir uždarė, nekęsdamas to

kirbančio nerimo. Tarsi rakštis subinėj. Judančios sienos, tie

sios linijos, raštai... Turi būti atsakymas.- Gerai, eime.

Jiems vos iškėlus koją iš Žemėlapių kambario ir užvėrus pas

kui save sunkias, žvangančias duris, prie jų priėjo džiaugsmu

netrykštantys Niutas ir Albis. Tomo linksmumas ūmai virto

nerimu.- Ei, - tarė Minas. - Mes kaip tik...

- Dėstykit, - nutraukė Albis. - Negalime gaišti. Ką nors

radote ? Nors ką nors ?

Minas loštelėjo sulaukęs šiurkštaus priekaišto, tačiau jo vei

das Tomui atrodė labiau sumišęs nei {skaudintas ar piktas.- Ir jus smagu matyti. Taip, tiesą sakant, radome.

Keista, Albis atrodė kone nusivylęs.

- Nes visa šita suknista vieta byra į šipulius. - Jis metė į

Tomą koktu žvilgsnį, lyg jis būtų kaltas.

Kas jam pasidarė? - pagalvojo Tomas, pajutęs plykstelintpyktį. Jie sunkiai dirbo visą dieną, o sulaukia tik tokios padė

kos?

- Apie ką tu? - paklausė Minas. - Kas dar nutiko?

Niutas linktelėjo galva į dėžę.

- Prakeiktos atsargos šiandien nepasirodė. Pristatydavokiekvieną savaitę dvejus metus, tuo pat laiku, tą pačią dieną.

Išskyrus šiandien.

Visi keturi pažvelgė į žemėje įtvirtintas plienines duris. To

mui atrodė, kad virš jų dunkso šešėlis, tamsesnis nei visa kita

supanti pilkuma



James Dashner

- Dabar mes tikrai įklimpom, - sukuždėjo Minas ir jo reak

cija įspėjo Tomą apie padėties rimtumą.

- Nėra saulės, reikalingos augalams, - antrino Niutas, -dėže neatkeliauja jokios atsargos, sakyčiau, kad esam iki kaklo

įklimpę.

Albis susidėjo rankas, vis dar piktai baltakiuodamas į dėžę,

lyg mėgintų atidaryti duris mintimis. Tomas vylėsi, kad lyderis

neatskleidė, ką regėjo per virsmą, ar informacijos, susijusios suTomu. Tik ne dabar.

- Na, bet kuriuo atveju, - tęsė Minas, - aptikome šį tą keis

to.

Tomas laukė, tikėdamasis, kad Niutas ar Albis teigiamai su

reaguos į naujienas, galbūt net suteiks papildomos informaci jos, padėsiančios praskleisti paslapties šydą.

Niutas pakėlė antakius.

-Ką?

Mino pasakojimas užtruko tris minutes - pradėjo nuo seka

mo grizo ir baigė akmenų mėtymo eksperimento rezultatais.- Turėtų vesti ten, kur... na, žinot... gyvena grizai, - baigė

jis.

- Grizų anga, - pridūrė Tomas. Visi trys pažvelgė į jį piktai,

lyg jis neturėtų teisės kalbėti. Bet pirmą kartą jis nesijaudino,

kad su juo elgiamasi kaip su žaliapūgiu.- Prakeikimas, turiu pamatyti tai savo akimis, - tarė Niu

tas. Tada sumurmėjo: - Sunku patikėti.

Tomas visa širdimi pritarė.

- Nežinau, ką galime padaryti, - svarstė Minas. - Galbūt

reikėtų kažką pastatyti ir užblokuoti tą koridorių



BĖGANTIS LABIRINTU

- Jokiais būdais, - paprieštaravo Niutas. - Tie suknisti pa

darai gali laipioti prakeiktomis sienomis, pamiršai ? Jų nesulai

kys jokios užkardos.Jų dėmesį patraukė prie trobos kilęs sąmyšis. Prie paradinių

durų stoviniuojantis būrelis trakiečių bandė perrėkti vienas

kitą. Čia buvo ir Čakas, kuris, pastebėjęs Tomą ir kitus, atidul-

kėjo jaudulio nutviekstu veidu. Tomas galėjo tik spėlioti, ko

kios keistenybės nutiko dabar.- Kas vyksta? - paklausė Niutas.

- Ji pabudo! - sukliko Čakas. - Mergina pabudo!

Tomo viduriai persivertė ir jis atsilošė į betoninę Žemėla

pių kambario sieną. Mergina. Mergina, kuri kalba jo galvoje.

Jis norėjo bėgti, kol balsas vėl prabils, kol ji kreipsis į jį.Tačiau buvo per vėlu.

Tomai, aš nepažįstu tą žmonių. Ateik, išvaduok manei Viskas

blanksta... Pamirštu viską, išskyrus tave... Turiu tiek tau pasaky

ti! Bet viskas blanksta...

Jis nesuprato, kaip ji tai daro, kaip atsiranda jo galvoje.Teresa nutilo, tada ištarė žodžius, kurių reikšmės jis nesu

prato.

Labirintas yra kodas, Tomai. Labirintas yra kodas.



36 SKYRIUS

Tomas nenorėjo jos matyti. Jis nenorėjo nieko matyti. Vos tikNiutas nuskubėjo pasikalbėti su mergina, Tomas tyliai spruko,

tikėdamasis, kad niekas iš jaudulio jo nepasiges. Visi galvojo

tik apie iš komos pabudusią nepažįstamąją, tad dingti pasirodė

visai lengva. Jis nusliūkino Trako pakraščiu ir pasileido bėgte į

savo nuošalią vietą už Susnyno.

Prisiplojo kampe, susisuko į gebenes ir užsimetė antklodę

ant galvos. Sis būdas atrodė tinkamiausias pasislėpti nuo Te-

resos įsiveržimo į galvą. Po kelių minučių jo širdis galiausiai

nurimo, dūžiai sulėtėjo.- Blogiausia buvo pamiršti apie tave.

Iš pradžių Tomas pamanė, kad ši žinutė nuskambėjo galvo

je, tad užspaudė kumščiais ausis. Bet ne, ji buvo... kitokia. Jis

girdėjo ją ausimis. Merginos balsas. Nugara perbėgo pagaugai,

o jis lėtai nusitraukė nuo galvos antklodę



BĖGANTIS LABIRINTU

Teresa stovėjo jam iš dešinės, atsirėmusi j masyvią akme

ninę sieną. Dabar ji atrodė visiškai kitokia, pabudusi ir žvali.

Su baltais marškiniais ilgomis rankovėmis, mėlynais džinsaisir rudais batais ji atrodė stulbinanti - dar žavesnė, nei matė ją

komos būklės.

Juodi plaukai įrėmino blyškią veido odą, švietė grynos lieps

nos mėlynumo akys.

- Tomai, nejau iš tiesų manęs neatsimeni? - jos švelnus balsas nė kiek nepriminė to beprotiško, rūstaus dudenimo, kuriuo

tik atvykusi įspėjo, kad dabar viskas pasikeis.

- Nori pasakyti... tu prisimeni mane? - paklausė jis, sutri

kęs dėl cyptelėjimo, kuris ištrūko su paskutiniu žodžiu..

- Taip. Ne. Galbūt. - Pasipiktinusi ji mostelėjo rankomis. -Negaliu to paaiškinti.

Tomas prasižiojo ir užsičiaupė, neištaręs nė žodžio.

- Aš prisimenu prisimenanti, - sumurmėjo ji ir sunkiai at

sidususi atsisėdo, prisitraukė kojas ir apkabino jas rankomis

per kelius. - Jausmus. Emocijas. Lyg galvoje būtų lentynėlės,skirtos atsiminimams ir veidams, tačiau jos tuščios. Lyg visi

ankstesni įvykiai būtų atsidūrę kitoje baltos užuolaidos pusėje.

Įskaitant ir tave.

- Bet iš kur tu mane pažįsti? - Atrodė, lyg sienos suktųsi

aplink jį.Teresa pasisuko į jį.

- Nežinau. Nuotrupos iš tų laikų, kol dar nebuvome atvykę

į Labirintą. Nuotrupos, susijusios su mumis. Daugiausia tuštu

ma, kaip aš ir sakiau.

Tu žinai apie Labirintą? Kas tau sakė? Tu ką tik pabudai



James Dashner

- Aš... Dabar viskas trikdo. - Ji iškėlė ranką. - Tačiau žinau,

kad tu esi mano draugas.

Apstulbęs Tomas visiškai nusitraukė antklodę ir pasilenkė jpriekį paspausti jai rankos.

- Man patinka, kaip ištari „Tomas“. - Vos prasižiojęs supra

to, kad kvailesnio dalyko negalėjo pasakyti.

Teresa pavartė akis.

- Tavo vardas, ar ne?- Aha, bet dauguma žmonių taria „T“ minkštai. Na, išsky

rus Niutą - jis vadina mane Tomuku. Tai, kaip tu tari, verčia

mane jaustis... lyg būčiau namie ar kažkas panašaus. Nors neži

nau, kas yra namai. - Jis karčiai nusijuokė. - Mums ne pyragai,

tiesa?Ji pirmą kartą nusišypsojo, o jis nusuko akis, lyg toks žavesys

nederėtų prie šios niūrios ir pilkos aplinkos, lyg jis neturėtų

teisės stebėti jos išraiškų.

- Tikrai ne pyragai, - patvirtino ji. - Ir man baisu.

- Man irgi, patikėk manimi. - Tai buvo per švelniai pasakyta po visų dienos išgyvenimų.

Abu įsispitrijo į žemę ir stojo ilga pauzė.

- Koks... - pradėjo jis, nežinodamas, kaip paklausti. -

Kaip... tu kalbi mano galvoje?

Teresa papurtė galvą. Neįsivaizduoju - tiesiog galiu, - mintimis perdavė jam.

Tada vėl prabilo balsu.

- Lyg mėgintum važiuoti dviračiu, jei toks čia būtų. Laži-

nuosi, mintum pedalus nesusimąstydamas. Ar prisimeni, kad

mokeisi važiuoti?



BĖGANTIS LABIRINTU

- Ne. Noriu pasakyti... Aš prisimenu, kaip važiavau, bet ne

žinau, kaip mokiausi. - Jis nutilo, jausdamas kylančią liūdesio

bangą. - Ir kas mane išmokė.- Ką gi, - tarė ji, mirksėdama akimis, lyg sumišusi dėl stai

gaus jo niūrumo. - Bet kuriuo atveju... tai panašu.

- Tikrai viską paaiškina.

Teresa gūžtelėjo pečiais.

- Tu niekam nesakei, tiesa? Jie dar pamanys, kad mes bepročiai.

- Ne... kai pirmą kartą išgirdau, pasakiau. Bet manau, Niu

tas pagalvojo, kad išgyvenu stresą ar kažką panašaus. - Tomas

nerimavo, kad kuoktels, jei nepajudės. Jis atsistojo ir ėmė žir-

glioti priešais ją.- Išsiaiškinkime. Tu laikei žinutę, kad esi paskutinis čia at

vykęs asmuo, įkritai į komą, bendrauji su manimi mintimis. Ar

nutuoki, ką visa tai reiškia?

Teresa akimis sekė jį vaikščiojantį pirmyn atgal.

- Nevark ir liaukis klausinėjęs. Teliko blankios nuotrupos, jog tu ir aš esame svarbūs, kad mus kažkaip panaudojo. Kad esa

me protingi. Ir atkeliavome čia ne šiaip sau. Žinau, kad sukėliau

Pabaigą, nors ir nenutuokiu, ką tai reiškia. - Ji sudejavo, veidas

paraudo. - Mano prisiminimai tokie pat beverčiai kaip ir tavo.

Tomas atsiklaupė priešais ją.- Ne, jie nėra beverčiai. Pavyzdžiui, tu žinojai, kad tavo at

mintis ištrinta, nors aš tau nesakiau, ir visa kita. Esi visa galva

aukščiau už mane ir kitus.

Jų akys ilgam susitiko ir atrodė, kad jos smegenys mėgina

rasti paaiškinimą



James Dashner

Aš tiesiog nežinau, - tarė ji mintyse.

- Štai ir vėl, - garsiai tarė Tomas, nors jam palengvėjo, kad

jos triukas daugiau jo nebegąsdina. - Kaip tu tai darai?- Tiesiog darau, lažinuosi, ir tu gali.

- Na, negaliu pasakyti, kad trokštu pabandyti. - Jis vėl at

sisėdo ir prisitraukė kojas, panašiai kaip ji. - Tu man pasakei

kai ką - mano galvoje - prieš surasdama mane čia. Tu pasakei:

„Labirintas yra kodas? Ką turėjai galvoje?Ji nežymiai papurtė galvą.

- Atrodė, kad pabudau pamišėlių prieglaudoje: virš manęs

dunksojo visi tie nepažįstami vaikinai, tupinėjantys aplink,

galvoje sūkuriavo prisiminimai. Mėginau kelis pasiekti, o šis

buvo vienas iš jų. Neprisimenu tiksliai, ką sakiau.- Ar dar kas nors buvo ?

- Tiesą sakant, taip. - Ji pasiraitę kairės rankos rankovę,

atidengdama raumenis. Ant odos juodu rašalu mažomis, plo

nomis raidėmis buvo parašytas žodis.

- Kas tai? - paklausė jis, pasilenkdamas atidžiau įsižiūrėti.- Pats paskaityk.

Raidės buvo iškrikusios, tačiau pasilenkus pakankamai

arti - suprantamos.

KIPŠAS yra gerai

Tomo širdis ėmė plakti greičiau.

- Aš mačiau šitą žodį - KIPŠAS. - Jis panaršė smegenyse,

ką ši frazė galėtų reikšti. - Ant mažų padarėlių, kurie čia gyve

na Vabalų pjovėjų



BĖGANTIS LABIRINTU

- Kas jie tokie? - smalsavo ji.

- Į driežus panašios mašinos, šnipinėjančios mus Kūrė

jams - žmonėms, kurie mus čia atsiuntė.Teresa akimirką svarstė, žvelgdama į tuštumą. Tada sutelkė

dėmesį į savo ranką.

- Neprisimenu, kodėl užsirašiau, - prisipažino ji ir sudrėki

nusi nykštį trynė žodžius. - Tačiau neleisk man pamiršti - tai

turi kažką reikšti.Tie trys žodžiai nesiliovė suktis Tomo galvoje.

- Kada užsirašei?

- Pabudusi. Prie lovos buvo padėtas rašiklis ir užrašų kny

gelė. Per sumaištį užsirašiau.

Tomą mergina trikdė: pirmiausia, ryšys, kurį jai jautė nuopat pradžių, paskui - kalbėjimas mintimis, dabar - užrašas.

- Viskas, kas susiję su tavimi, yra keista. Supranti, tiesa?

- Sprendžiant iš tavo nedidelės slėptuvės, sakyčiau, kad ir

pats nesi normalus. Patinka gyventi miške, ar ne?

Tomas pamėgino susiraukti, tačiau nusišypsojo. Atrodė apgailėtinas ir sutrikęs, kad slapstosi.

- Na, tu man atrodai pažįstama ir dar tvirtini, kad mes

draugai. Spėju, patikėsiu tavimi.

Jis ištiesė ranką, sutvirtindamas žodžius, o paėmusi ji ilgai

jos nepaleido. Tomo kūnu nubėgo stebėtinai malonus šiurpulys.

- Aš tenoriu grįžti namo, - tarė ji, galiausiai paleisdama

ranką. - Kaip visi likusieji.

Tomo širdis nusirito į kulnus, užgriuvus realybei ir prisimi

nimams koks niūrus tapo pasaulis



James Dashner

- Na ką gi, šiuo metu reikalai gan suknisti. Saulė dingo ir

dangus tapo pilkas, jie neatsiuntė mums savaitės atsargų - pa

našu, kad viskas vienaip ar kitaip baigsis.Teresai nespėjus atsakyti, iš miško išbėgo Niutas.

- Kaip po... - tarė jis, sustodamas priešais juos. Jam įkandin

sekė Albis ir keletas kitų. Niutas pažvelgė į Teresą.

- Kaip tu čia atsidūrei ? Baltaskvernis sakė, kad vieną aki

mirką buvai ten, o kitą - jau dingusi, po paraliais.

Teresa pakilo, nustebindama Tomą pasitikinčia laikysena.

- Tikriausiai jis nutylėjo apie tai, kad spyriau jam į paslėps

nius ir išlipau per langą.

Tomas vos nepratrūko juokais, kai Niutas pasisuko į neto

liese stovintį vyresnį berniuką raudonio nutviekstu veidu.

- Sveikinu, Džefai, - ištarė Niutas. - Esi oficialiai pirmasis

bičas, kuriam mergiotė išspardė subinę.

Teresa nesustojo.

- Dar taip pakalbėk, ir būsi kitas.Niutas atsigręžė į juos, tačiau baimės jo veide nesimatė nė

lašo. Tylomis stebeilijosi į juos. Tomas spoksojo į jį, svarstyda

mas, kas vyksta vyresnio berniuko galvoje.

Į priekį žengė Albis.

- Man jau bloga nuo šito. - Jis bedė pirštu Tomui į krūtinę,beveik ją paliesdamas. - Noriu žinoti, kas esi, kas yra šita kau

šyla mergiotė ir iš kur jūs vienas kitą pažįstate.

Tomas nustėro.

- Albi, prisiekiu...

J i atidrožė tiesiai pas tave vos pabudusi maišytgalvi!



BĖGANTIS LABIRINTU

Tomo širdyje liepsnojo pyktis ir nerimas, kad Albis pra

trūks, kaip Benas.

- Tai kas? Aš pažįstu ją, ji pažįsta mane - ar bent jau pažinojome. Tai nieko nereiškia! Aš nieko neprisimenu. Ji taip

pat.

Albis pažvelgė į Teresą.

- Ką tu padarei ?

Sutrikdytas klausimo Tomas žvilgterėjo į Teresą, ar ši su

pranta, apie ką kalba. Tačiau ji neatsakė.

- Ką tu padarei?! - rėkė Albis. - Iš pradžių dangus, dabar

šitai.

- Aš kažką sukėliau, - ramiu balsu atsakė ji. - Ne specialiai,

prisiekiu. Pabaigą. Nežinau, ką tai reiškia.

- Kas nutiko, Niutai? - paklausė Tomas, nenorėdamas

kreiptis tiesiai į Albį. - Kas įvyko ?

Tačiau Albis griebė jį už marškinių.

- Kas nutiko? Aš pasakysiu tau, kas nutiko, kaušyla. Pernelyg užsiėmęs akių vartymu prieš mergiotę, kad pamatytum, kas

dedasi aplinkui ? Pastebėtum, kiek dabar valandų?

Žvilgterėjęs į laikrodį Tomas su siaubu suvokė, ko nepaste

bėjo, ir dar Albiui neprasižiojus, žinojo, ką jis pasakys.

- Sienos, subingalvi. Durys. Šįvakar jos neužsidarė.



37 SKYRIUS

Tomas neteko amo. Dabar viskas bus kitaip. Jokios saulės, jokių atsargų, jokios apsaugos nuo grizų. Teresa nuo pat pradžių

buvo teisi - viskas pasikeitė. Tomui rodėsi, kad kvėpavimas su

stingo gerklėje.

Albis parodė j merginą.

- Noriu, kad ji būtų užrakinta. Dabar. Bili! Džeksonai!Įkiškite ją j cypę ir ignoruokite kiekvieną žodj, kuris pasigirs iš

jos suknistos burnos.

Teresa niekaip nereagavo, tačiau Tomas pasistengė už juos

abu.

- Ką tu šneki, Albi ? Albi, tu negali... - jis nutilo, nes Albistaip dėbtelėjo j jj liepsnojančiomis akimis, kad širdis suvirpė

jo. - Kaip tu gali kaltinti ją dėl neužsidarančių sienų?

Niutas žengė j priekį, uždėjo ranką Albiui ant krūtinės ir

pastūmė atgal.

Ar galime nekaltinti Tomuk?Juk ji pati pripažino



BĖGANTIS LABIRINTU

Tomas pasisuko į Teresą ir išbalo nuo liūdesio jos mėlynose

akyse. Atrodė, lyg kažkas būtų {lindęs į krūtinę ir suspaudęs

širdį.- Džiaukis, kad nekeliauji kartu su ja, Tomai, - perspėjo

Albis ir prieš nueidamas dar kartą metė į abu piktą žvilgsnį.

Tomas dar niekada nejautė tokio stipraus troškimo kam nors

smogti.

Išėję į priekį Bilis ir Džeksonas griebė Teresą už abiejų rankų ir nutempė šalin.

Jiems nespėjus pranykti tarp medžių, juos sustabdė Niutas.

- Likite su ja. Nesvarbu, kad ir kas nutiktų, niekas nepalies

šios merginos. Prisiekite savo gyvybėmis.

Du sargybiniai linktelėjo ir nutempė Teresą tolyn. Tomuigėlė širdį matant, kaip nesipriešindama ji eina. Ir negalėjo pati

kėti užklupusiu liūdesiu - jis norėjo toliau su ja kalbėti. Bet aš

ką tik suja susipažinau, - pagalvojo. - Aš jos nė nepažįstu. Nors

jautė, kad tai netiesa. Tas artumo su ja jausmas galėjo atsirasti

tik iš ankstesnio gyvenimo iki Trako, prieš ištrinant atmintį. Ateik, aplankyk mane, - prašė ji mintimis.

Jis nežinojo, kaip atsakyti jai galvoje. Tačiau vis tiek paban

dė.

Ateisiu. Ten bent jau būsi saugi.

Ji neatsakė.Teresa?

Tyla.

Kitas trisdešimt minučių tvyrojo visuotinis sutrikimas. Nors

šviesa akivaizdžiai nesiskyrė nuo šio ryto kai dingo saulė ir



James Dashner

mėlynas dangus, neapleido jausmas, kad virš Trako išsikero

jo tamsa. Niutas ir Albis sušaukė prievaizdus ir pavedė jiems

paskirstyti užduotis ir per valandą surinkti grupes troboje, oTomas tik stebėjo, nežinodamas, kuo gali padėti.

Ziogriniams likus be lyderio - Geilis vis dar nesirodė - buvo

nurodyta suręsti barikadas prie visų atdarų durų, ir šie klusniai

paliepimą vykdė, nors Tomas žinojo, kad nėra pakankamai lai

ko ir reikalingų medžiagų. Jam atrodė, kad prievaizdai tiesiog

nori užimti žmones ir atitolinti neišvengiamas panikos atakas.

Tomas padėjo žiogriniams rinkti įvairiausius tinkamus

daiktus ir užkaišioti jais angas kaip įmanoma tvirčiau. Barika

dos atrodė klaikiai, apgailėtinai ir mirtinai gąsdino - jos nie

kaip nesustabdys grizų.

Nenuleisdamas rankų Tomas viena akimi stebėjo veiksmą

Trake.

Visi rasti žibintuvėliai išdalyti kiek įmanoma daugiau žmo

nių: Niutas planavo, kad visi šią naktį miegos troboje, o šviesabus naudojama tik ypatingais atvejais. Keptuviaus užduotis

buvo surinkti iš virtuvės visą negendantį maistą ir atgabenti į

trobą tam atvejui, jei jie čia įstrigtų, - Tomas tik įsivaizdavo,

kaip būtų siaubinga. Kiti rinko atsargas ir įrankius; Tomas

matė, kaip Minas iš rūsio į pagrindinį pastatą neša ginklus.Albis aiškiai pasakė, kad jie negali rizikuoti: jie pavers trobą

tvirtove ir darys viską, kad ją apgintų.

Tomas galiausiai atsiskyrė nuo žiogrinių ir padėjo Minui

nešioti dėžes su peiliais ir spygliuota viela apvyniotomis kuo

komis Vėliau Minas pareiškė gavęs iš Niuto specialią užduotį



BĖGANTIS LABIRINTU

ir liepė Tomui atsiknisti, ignoruodamas bet kokius jo klausi

mus.

Tomas užsigavo ir pasitraukė, nors magėjo pasikalbėti suNiutu apie kai ką kita. Galiausiai rado jj kertantį Traką pake

liui į Skerdyklą.

- Niutai! - šūktelėjo jis vydamasis. - Turi manęs paklau

syti.

Niutas taip ūmai sustojo, kad Tomas vos neatsitrenkė į jį.

Atsisukęs vyresnysis berniukas taip rūsčiai dėbtelėjo, kad To

mas dusyk pagalvojo, prieš prabildamas.

- Tik greičiau, - įspėjo Niutas.

Tomas jau galvojo numoti ranka į šį užmanymą, nežinoda

mas, kaip išdėstyti mintis.

- Turi išleisti merginą. Teresą. - Jis jautė, kad tik ji gali pa

dėti, kad gali prisiminti ką nors svarbaus.

- A-a-a, džiaugiuosi, kad jūs susibičiuliavot, - Niutas pasi

suko eiti. - Negaišink manęs, Tomuk.Tomas stvėrė jam už rankos.

- Paklausyk manęs! Ji kažką turi - manau, kad ir ji, ir aš

atsiųsti padėti užbaigti visą šitą reikalą.

- Aha, leisit atsirioglinti čia prakeiktiems grizams, kad mus

išskerstų? Esu girdėjęs visokių silpnaprotiškų planų, žaliapūgi,bet šitas pranoksta juos visus.

Tomas sudejavo, neslėpdamas nuo Niuto nevilties.

- Ne, aš nemanau, kad planas būtent toks, todėl sienos ne

užsidarė.

Niutas susidėjo rankas ir atrodė susinervinęs



James Dashner

- Žaliapūgi, ką tu čia vapi ?

Nuo pat akimirkos, kai pamatė žodžius - „Pasaulį ištiko ka

tastrofa: šalinimo apygardos skyrius" - Tomas tik apie juos irgalvojo. Žinojo, kad jei kas nors ir patikės, tai Niutas.

- Manau... Manau, esame čia kaip dalis kažkokio keisto eks

perimento ar testo. Tačiau jis kažkaip turi baigtis. Mes negali

me čia gyventi amžinai - kad ir kas mus čia atsiuntė, nori, kad

viskas baigtųsi. Vienaip ar kitaip. - Tomui palengvėjo nusimetus šią naštą nuo krūtinės.

Niutas pasitrynė akis.

- Dabar turėčiau patikėti, kad viskas čia gražu ir kilnu, ir

paleisti merginą? Nes jai atsiradus staiga iškilo gyvybės ir mir

ties klausimas ?- Ne, tu nesupranti. Aš nemanau, kad ji kaip nors susijusi

su tuo, kad esame čia. Ji tik pėstininkas, paskutinis raktas ar

užuomina, kuri padės mums ištrūkti. - Tomas giliai įkvėpė. -

Manau, kad ir mane atsiuntė dėl tos pačios priežasties. Tai, kad

ji sukėlė Pabaigą, nereiškia, kad ji bloga.Niutas pažvelgė į cypę.

- Suprask, man šiuo metu ši prakeiktoji nerūpi. Ji gali pra

leisti vieną naktį ten - jei ką, ten bus saugesnė nei mes.

Tomas linktelėjo, nujausdamas kompromisą.

- Ką gi, šiąnakt mes kaip nors išgyvensime. Rytoj, saugomidienos, nuspręsime, ką su ja daryti. Ką apskritai turėtume da

ryti.

Niutas prunkštelėjo.

- Tomuk, kuo rytojus bus kitoks? Praėjo prakeikti dveji

metai žinai





James Dashner

Jos veidas išniro kitoje pusėje išgąsdindamas.

Jis nevalingai cyptelėjo - prireikė sekundės susitvardyti.

- Gali būti gąsdinanti, žinai ?- Kaip miela, - tarė ji. - Ačiū. - Tamsoje jos mėlynos akys

spindėjo kaip katės.

- Nėra už ką, - atsakė jis, sarkazmą nuleisdamas negirdo

mis. - Klausyk, aš galvojau. - Jis nutilo, rikiuodamas mintis.

- To negalėčiau pasakyti apie tą vėplą Albį, - sumurmėjo ji-

Tomas pritarė, tačiau troško išdėstyti reikalą, dėl kurio at

ėjo.

- Turi būti išėjimas iš šios vietos - mums tereikia nepasi

duoti, pasilikti Labirinte ilgiau. Tavo užrašas ant rankos ir žodžiai apie kodą turi ką nors reikšti, tiesa? - Privalo, - galvojo

jis. Norėjo išsaugoti viltį.

- Aš irgi galvojau apie tą patį. Tačiau pirmiausia gal galė

tum mane iš čia ištraukti ? - Jos rankos suspaudė lango virbus.

Tomui kilo absurdiškas troškimas jas paliesti.- Ne, Niutas sakė, kad galbūt rytoj. - Tomas džiaugėsi, kad

bent tiek išpešė iš išpažinties. - Turėsi čia pabūti per naktį.

Tiesą sakant, tai gali būti saugiausia vieta Trake.

- Ačiū, kad paprašei. Turėtų būti visai smagu miegoti ant

šaltų grindų. - Ji parodė nykščiu už savęs. - Nors spėju, kadgrizai negali prasisprausti per šitą langą, todėl būsiu laiminga,

ar ne?

Tai, kad ji paminėjo grizus, jį nustebino - neprisiminė, kad

su ja būtų apie juos kalbėjęs.

Teresa ar tu tikra kad viskąpamiršai ?





James Dashner

triuką, kiek tik nori. Pamėginsiu atsakyti. - Dabar jis šį gebė

jimą vertino, troško, kad ji juo pasinaudotų. Vylėsi netrukus

išsiaiškinti, kaip atsakyti, ir jie užmegs pokalbį.Greitai suprasi, - mintyse paguodė Teresa.

- Norėčiau. - Jis stovėjo, nenorėdamas išeiti. Visiškai.

- Verčiau jau eik, - patarė ji. - Nenoriu, kad ant mano sąži

nės kristų žiauri žmogžudystė.

Tomui pavyko išspausti šypseną.- Gerai. Pasimatysime rytoj.

Kol nespėjo persigalvoti, dingo už kampo, sukdamas link

paradinių trobos durų, pro kurias kaip tik ėjo paskutiniai du

trakiečiai, genami Niuto it pasiklydę viščiukai. Tomas žengė į

vidų, įkandin lydimas Niuto, kuris uždarė paskui save duris.Prieš nuleidžiant skląstį Tomui dingojosi, kad jis girdi pir

mąsias šiurpias grizų dejones, ataidinčias iš Labirinto gūdu

mos.

Prasidėjo naktis.



38 SKYRIUS

Dauguma jų įprastai nakvodavo lauke, tad susigrūsti visiems į

trobą tapo gana rimtu iššūkiu. Prievaizdai išskirstė trakiečiuspo kambarius, įdavę antklodes ir pagalves. Žmonių tirštuma ir

pokyčių chaosas neužgožė virš bruzdesio pakibusios neramios

tylos, tarsi niekas nenorėtų patraukti į save dėmesio.

Visiems įsikūrus, Tomas apsižiūrėjo esąs Niuto, Albio ir

Mino draugijoje, tad jie pagaliau galėjo užbaigti kieme pradėtą diskusiją. Albis ir Niutas sėdėjo ant vienintelės kambaryje

esančios lovos, Tomas ir Minas greta jų ant kėdžių. Vieninte

liai kiti baldai buvo suklypusi medinė spinta ir nedidelis stalas,

ant kurio stovėjo lempa, skleidžianti vienintelę šviesą. Tamsos

pilkuma, regis, iš lauko spaudė langus, pranašaudama nelaimę.- Man kol kas kilo tik viena mintis, - kalbėjo Niutas, - vis

ką užbaigti. Nusispjauti į viską ir pabučiuoti grizą labos nakties.

Atsargos atimtos, dangus prakeiktai pilkas, sienos neužsidaro.

Bet pasiduoti negalime, ir visi tai žino. Tie šikniai, kurie mus

čia atsiuntė nori kad užsilenktume arba suteikia mums šansą



James Dashner

išsisukti. Bet kuriuo atveju turime suktis iš šios situacijos - už

versti kojas arba išgyventi.

Tomas pritariamai linktelėjo, tačiau nieko nepasakė. Jis absoliučiai pritarė Niuto mintims, tačiau neturėjo konkretaus

veiksmų plano. Jei tik pavyktų išgyventi iki rytojaus, galbūt su

Teresa sugalvotų, kaip padėti.

Tomas žvilgterėjo j Albį, kuris spoksojo į grindis, akivaiz

džiai paskendęs savo niūriose mintyse. Jo veide matėsi įsišaknijusi neviltis, akys buvo įkritusios ir tuščios. Virsmas - labai

tikslus pavadinimas, žinant jo poveikį.

- Albi ? - paklausė Niutas. - Tu nieko nepasakysi ?

Albis pakėlė akis, nuostaba šmėstelėjo jo veide, lyg nebūtų

žinojęs, kad kambaryje dar kažkas yra.- Hm? A. Na, gerai. Bet jūs matėte, kas nutinka naktį. Tik

todėl, kad žaliapūgiui, prakeiktam vaikėzui, pavyko, nereiškia,

kad ir mums pavyks.

Pavargęs nuo Albio požiūrio Tomas nežymiai pavartė akis

Minui. Jei Minas jautė tą patį, puikiai tai slėpė.- Pritariu Tomui ir Niutui. Turime liautis virkavę ir savęs

gailėję. - Jis patrynė rankas vieną į kitą ir palinko kėdėje. - Ry

toj iš pat ryto jūs, vaikinai, galite suburti grupes ir visą dieną,

kol grįš bėgikai, tyrinėti žemėlapius. Mes pasiimsime stirtą

daiktų, kad galėtume ten likti kelias dienas.- Ką? - perklausė Albis pagaliau emocijos nuspalvintu bal

su. - Ką turi omeny sakydamas „dienas"?

- Dienas. Kai durys atviros ir nėra saulėlydžio, vis tiek ne

matau jokios prasmės čia grįžti. Laikas likti ten ir pažiūrėti, ar

niekas neatsiveria kai sienos juda Jei jos vis dar juda



BĖGANTIS LABIRINTU

- Jokiu būdu, - pasipriešino Albis. - Turime trobą, kurioje

galime slėptis, o jei ji neapsaugos - Žemėlapių kambarį ir cypę.

Po paraliais, juk negalime prašyti žmonių, kad eitų ten ir mirtų, Minai! Kas pasisiūlys savanoriu?

- Aš, - atsiliepė Minas. - Ir Tomas.

Visi sužiuro į Tomą, kuris tiesiog linktelėjo. Nors mirtinai

bijojo, noru ištyrinėti Labirintą - rimtai ištyrinėti - degė nuo

pat pirmos akimirkos, kai apie jį sužinojo.- Jei reikės, aš vyksiu, - tarė Niutas, nustebindamas Tomą;

nors niekada apie tai nekalbėjo, vyresnio berniuko šlubčioji-

mas nuolat priminė apie Labirinte nutikusius siaubingus daly

kus. - Ir, esu tikras, visi bėgikai.

- Su tavo besivelkančia koja? - paklausė Albis, kurio žodžius palydėjo iš burnos ištrūkęs šiurkštus juokas.

Niutas surūgo ir įbedė žvilgsnį į grindis.

- Na, aš nesijaučiu gerai prašydamas trakiečių adikti už

duotis, kurių, po paraliais, pats kratausi.

Albis bumbtelėjo į lėvą ir ištiesė koją.- Kaip pasakysi. Daryk, kaip nori.

- Daryk, kaip nori? - pakartojo Niutas atsistodamas. -

Kas tau darosi, žmogau? Nori pasakyti man, kad turime pasi

rinkimą? Kad turime tiesiog pabrukę uodegas laukti, kol mus

sudoros grizai ?Tomas norėjo atsistoti ir paploti, įsitikinęs, kad Albis ga

liausiai pratrūks svaidytis žaibais. Tačiau jų vadas neatrodė nei

susigėdęs, nei atgailaujantis.

- Na, ši mintis skamba geriau, nei pulti jiems į glėbį.

Niutas atsisėdo



James Dashner

- Albi. Nenusišnekėk.

Nors labai nenorėjo pripažinti, Tomas žinojo, kad tikslui

pasiekti Albis jiems reikalingas. Jam pakluso trakiečiai. Galiausiai Albis giliai įkvėpė ir paeiliui nužvelgė kiekvieną.

- Jūs, vaikinai, žinote, kad man galvoje pasimaišę. Rimtai,

man... labai gaila. Neturėčiau būti tuo kvailu lyderiu.

Tomas sulaikė kvėpavimą. Jis negalėjo patikėti tuo, ką Albis

ką tik pasakė.- O, prakeiktas... - pradėjo Niutas.

- Ne! - riktelėjo Albis, o jo veide atsispindėjo nuolanku

mas ir kapituliavimas. - Ne tai norėjau pasakyti. Paklausykit

manęs. Nesakau, kad turėtume keisti tvarką ar kokį kitą šūdą.

Noriu pasakyti... Manau, turiu leisti jums, vaikinai, priimtisprendimus. Aš nepasitikiu savimi. Taigi... aš su bet kuo sutik

siu.

Tomas matė, kad Minas ir Niutas tokie pat nustebę, kaip

ir jis.

- Hm... Gerai, - lėtai pradėjo Niutas, lyg abejotų. - Tai suveiks, pažadu. Pamatysi.

- Aha, - sumurmėjo Albis. Po ilgos pauzės jis prakalbo

keistai džiugiu balsu. - Ei, pasakysiu jums štai ką. Paskirkite

mane atsakingu už žemėlapius. Priversiu visus trakiečius lieti

prakaitą juos studijuojant.- Man tinka, - tarė Minas. Tomas irgi norėjo pritarti, ta

čiau nežinojo, ar jam derėtų.

Albis nuleido kojas ant žemės ir atsisėdo tiesiau.

- Žinot, tikrai kvaila mintis visiems miegoti čia. Turėtume

būti Žemėlapių kambaryje dirbti



BĖGANTIS LABIRINTU

Tomo vertinimu, tai buvo protingiausias Albio pasiūly

mas.

Minas gūžtelėjo pečiais.- Tikriausiai tu teisus.

- Na... aš eisiu, - nutarė Albis, užtikrintai linktelėdamas. -

Tiesiog dabar.

Niutas papurtė galvą.

- Apsiramink, Albi. Jau girdėjome prakeiktas grizų dejones. Luktelėkime iki ryto.

Albis palinko į priekį, alkūnėmis pasirėmęs į kelius.

- Ei, maišytgalviai, jūs čia kvaršinat man galvą savo nesą

monėmis. Todėl nepradėkit inkšti, kai aš iš tiesų įsiklausau. Jei

ketinu tuo užsiimti, turiu veikti dabar, tapti senuoju savimi.Man būtina imtis veiklos.

Tomą užplūdo palengvėjimas. Nesiliaujantys ginčai jau py

kino.

Albis atsistojo.

- Rimtai, man to reikia. - Jis pasuko į duris, lyg iš tiesų ketintų išeiti.

- Tu nerimtai, - sustabdė Niutas. - Negali ten eiti dabar!

- Einu, ir viskas. - Albis išsitraukė ant žiedo suvertus raktus

ir pašaipiai jais pažvangino. - Tomas negalėjo patikėti staiga

atsiradusia drąsa. - Pasimatysime ryte, vėplos.Ir išėjo.

Keista buvo žinoti, kad laikas bėgo ir pasaulį turėjo apgaubti

naktis, nes lauke matėsi tik blyški pilka šviesa. Tomas jautėsi

keistai lyg kiekvieną minutę stiprėjantis miego poreikis būtų



James Dashner

kažkoks nenatūralus. Atrodė, kad laikas jau ne eina, o slenka

vėžlio greičiu ir kita diena niekuomet neateis.

Kiti trakiečiai, įsisupę į antklodes ir įsitaisę ant pagalvių,mėgino įgyvendinti neįmanomą užduotį - užmigti. Niekas

daug nekalbėjo, tvyrojo rimtis ir niūrumas. Girdėjosi tik tylus

slampinėjimas ir kuždesiai.

Tomas mėgino užmigti, suprasdamas, kad taip laikas pra

bėgs greičiau, tačiau praėjus dviem valandoms vis dar kankinosi. Drybsojo ant grindų, viename iš viršutinių kambarių, ant

storos antklodės, it silkėms statinėje greta jo spaudžiantis kitų

trakiečių kūnams. Lova atiteko Niutui.

Čakas atsidūrė kitame kambaryje, ir Tomas kažkodėl įsi

vaizdavo jį susigūžusį kampe, liejantį ašaras ir gniaužiantįantklodę prie krūtinės kaip pliušinį meškiuką. Sis paveikslas

taip nuliūdino Tomą, kad pabandė jį pakeisti kitu, tačiau ne

sėkmingai.

Beveik visi po ranka turėjo žibintuvėlį ypatingam atvejui.

Visas kitas šviesas Niutas liepė išjungti, idant netrauktų daugiau dėmesio, nei būtina, tad liko tik blyškus, negyvas jų naujo

dangaus spindesys. Visas per tokį trumpą laiką įmanomas pa

sirengimas grizų puolimui atliktas: langai užkalti, baldai pri

stumti prie pagrindinių durų, gynybai išdalyti peiliai.

Tačiau Tomas nesijautė saugus.Kamavo nežinomybės laukimas, dusino kančios ir baimės

antklodė. Jis kone troško, kad tie padarai ateitų ir viskas baig

tųsi. Laukimas buvo nepakeliamas.

Nakčiai išsikerojus, tolimos grizų aimanos priartėjo, o kie

kviena minutė atrodė ilgesnė nei prieš tai buvusi



BĖGANTIS LABIRINTU

Praslinko dar viena valanda. Tada kita. Galiausiai Tomą

įveikė nuovargis, tačiau miegas virto tikra kankyne. Spėjo, kad

yra antra valanda nakties, kai nežinia kelintą kartą tą naktį persivertė nuo nugaros ant pilvo. Susidėjo rankas po smakru ir įsi

spoksojo į lovos kojas - šešėlius blyškioje šviesoje.

Ūmai viskas pasikeitė.

Lauke pasigirdo mechaninis mašinų dūzgimas, lydimas pa

žįstamo akmeniniu grindiniu besiritančio grizų klaksėjimo, itkažkas būtų išbarstęs saują vinių. Kaip ir diduma kitų, Tomas

stryktelėjo ant kojų.

Užvis greitesnis buvo Niutas, rankų mostais tildantis esan

čiuosius kambaryje, pridėjęs pirštą prie lūpų. Neprimindamas

sužeistos kojos, jis nuslinko iki vienintelio kambaryje lango,paskubomis apkalto trimis lentomis. Niutas atsargiai palinko

pažiūrėti, o Tomas atsėlino iki jo.

Jis prisiplojo po Niutu prie apatinės medinės lentos, ste

beilydamas pro plyšį ir kartu būgštaudamas, kad yra taip arti

sienos. Regėjo tik atvirą Traką - nebuvo galimybių pažiūrėtiaukštyn, žemyn ar į šonus - matė tik tiesiai. Po geros minutės

pasidavė ir atsišliejo nugara į sieną. Niutas grįžo ir atsisėdo ant

lovos.

Kelias vėliau prabėgusias minutes kas dešimt - dvidešimt

sekundžių pertraukdavo per sienas įsiskverbiantys įvairūs grizųskleidžiami garsai. Varikliuko burzgimas, lydimas besisukan

čio metalo griežimo. Smaigų klaksėjimas į kietą akmenį. Kap-

telėjimas ir atsivėrimas, kaptelėjimas. Juos girdėdamas Tomas

kaskart niuko iš baimės.

Atrodė kad lauke jų yra trys ar keturi Mažiausia:!



James Dashner

Jis girdėjo, kaip išsigimę gyvūnai-mašinos priartėjo prie

pat, tykojo ant akmeninių luitų apačioje. Zirzė ir trinksėjo

metalas.Tomui išdžiūvo burna: regėjo juos akis j akį, atminė per-

nelyg gerai, tad turėjo priminti sau, kad reikia kvėpuoti. Kiti

esantys kambaryje vaikinai elgėsi ramiai ir neišleido nė garso.

Tvyrojo baimės ir juodos nevilties pūga.

Sprendžiant iš garsų, vienas iš grizų judėjo link namo. Smaigų klaksėjimas j akmenį ūmai virto gilesniu, duslesniu garsu.

Tomas įsivaizdavo, kaip padaro metaliniai smaigai sulenda į

medines trobos sienas, tas padaras ritasi link kambario, paneig

damas gravitacijos dėsnius. Tomas girdėjo, kaip grizo smaigai

drasko kelyje pasipainiojusią medinę sieną ir apsisukę vėl įsikimba. Drebėjo visas pastatas.

Tomo siaubui, girgždesys, dejonės ir medienos traškėjimas

tapo vieninteliu garsu pasaulyje. Jam garsėjant ir stiprėjant kiti

berniukai išsisklaidė po kambarį, kaip įmanydami toliau nuo

lango. Galiausiai Tomas pasielgė taip pat, Niutas nusekė iš paskos, tad visi susispietė prie tolimosios sienos ir įsistebeilijo į

langą.

Kai garsas tapo nepakeliamas - Tomas suvokė, kad grizas

yra tiesiai už lango, - viskas nutilo. Tomas beveik girdėjo savo

širdies plakimąBlyksėjo šviesos, keistai perverdamos plyšius tarp medinių

plokščių. Šviesą užstojo judantis plonas šešėlis. Tomas suvokė,

kad grizas išleido zondus ir ginklus, ieškodamas grobio. Įsi

vaizdavo lauke zujančius vabalus pjovėjus, padedančius šiems

padarams rasti kelią Po kelių sekundžių šešėlis nustojo judėjęs



BĖGANTIS LABIRINTU

šviesa sustingo, kambaryje palikdama tris nejudančias ryškias

plokštumas.

Kambaryje pakibusią įtampą galėjai pačiupinėti, Tomasnegirdėjo, kad kas nors kvėpuotų, Įsivaizdavo, kad panašus

jausmas tvyro ir kituose trobos kambariuose. Tada prisiminė

Tesesą cypėje. Troško išgirsti ją galvoje, bet staiga atsilapojo į

koridorių vedančios durys. Kambaryje pasigirdo nuostabos

šūksniai. Trakiečiai tikėjosi smūgio į langą, o ne iš nugaros.Atsisukęs patikrinti, kas atidarė duris, Tomas tikėjosi pamatyti

išsigandusį Caką arba apsigalvojusį Albį. Tačiau išvydus, kas

ten stovi, atrodė, kad nuo šoko susprogs kaukolė.

Tai buvo Geilis.



39 SKYRIUS

Geilio akys liepsnojo it bepročio, jo drabužiai buvo suplyšę irmurzini. Jis parpuolė ant kelių ir jau nepakilo, jo krūtinė kil

nojosi giliai, godžiai kvėpuojant. Vaikinas apžvelgė kambarį it

pasiutęs šuo, ieškodamas, kam įkąsti. Niekas nepratarė nė žo

džio. Lyg visi, kaip ir Tomas, tikėtų, kad Geilis tėra jų vaizduo

tės vaisius.

- Jie jus nužudys! - rėkė Geilis, taškydamasis seilėmis. -

Grizai nudės jus visus, po vieną per naktį, kol viskas baigsis.

Tomas be žado stebėjo, kaip pakilęs Geilis sunkiai nušlub

čiojo į priekį, vilkdamas dešinę koją. Kambaryje niekam nėraumuo nekrustelėjo - visi stebėjo, buvo pernelyg priblokšti,

kad ko nors imtųsi. Net Niutas stypsojo išsižiojęs. Tomą labiau

baugino netikėtas svečias nei grizas už lango.

Geilis sustojo vos per kelias pėdas priešais Tomą ir Niutą ir

bedė į Tomą kruvinu pirštu



BĖGANTIS LABIRINTU

- Tu, - tarė jis su tokia ryškia panieka, kad iš komiškos ji

virto keliančia nerimą. - Tu dėl visko kaltas! - Neįspėjęs jis

užsimojo į kumštį sugniaužta kaire ranka ir vožė Tomui į ausį.Sis riktelėjęs sukniubo ant žemės, įveiktas labiau netikėtumo

nei skausmo. Vos nukritęs Tomas pašoko ant kojų. Galiausiai

iš sąstingio atsitokėjęs Niutas nustūmė Geilį.

Sis kluptelėjo atbulas ir atsitrenkė į stalą prie lango. Lempa

vožėsi per šoną žemyn ir sudužo. Tomas spėjo, kad Geilis ker

šys, tačiau šis išsitiesė ir apžvelgė visus savo pamišėlio žvilgs

niu.

- Jis negali būti išspręstas, - tarė jis dabar ramiu, tolimu

ir baugiu balsu. - Tas prakeiktas Labirintas visus jus, šiknius,

pražudys... Grizai jus nudės... po vieną per naktį, kol viskas

baigsis... Aš... Taip geriau. - Jis nudūrė akis į grindis. - Jie nu

žudys tik po vieną per naktį... Jų kvaili pasirinkimai...

Tomas klausėsi, pagarbiai laikydamasis atstumo, gniaužda

mas baimę, kad įsidėmėtų visus išprotėjusio berniuko žodžius.Į priekį žengė Niutas.

- Geili, užčiaupk savo prakeiktą srėbtuvę - tiesiai už lango

yra grizas. Padėk savo subinę ir tupėk tyliai - gal jis nueis ša

lin.

Geilis pažvelgė į viršų primerkęs akis.- Tu nesupranti, Niutai. Esi per kvailas, visuomet toks bu

vai. Nėra išėjimo, laimėti neįmanoma! Jie nužudys jus visus,

visus iki vieno - vieną po kito!

Išrėkęs paskutinį žodį Geilis metėsi prie lango ir ėmė plėšti

medines plokštes it iš narvo mėginantis ištrūkti laukinis gy



James Dashner

vūnas. Tomui ir kitiems nespėjus sureaguoti, jis nuplėšė vieną

plokštę ir sviedė ją ant žemės.

- Ne! - suriko Niutas, šokdamas pirmyn. Tomas nusekė padėti, absoliučiai netikėdamas tuo, kas vyksta.

Niutui pasiekus Geilį šis jau buvo nulupęs antrą plokštę.

Atsivedėjęs abiem rankom išprotėjęs berniukas kliudė Niuto

galvą ir patiesė jį ant lovos, nuspalvindamas paklodes ištryšku

siu krauju. Netrukus prisistatė Tomas, pasiruošęs kovai.

- Geili! - suriko Tomas. - Ką tu darai!

Berniukas nusispjovė ant žemės, dusdamas kaip pailsęs

šuo.

- Užčiaupk savo srėbtuvę, Tomai. Nutilk! Žinau, kas esi,

bet man daugiau neberūpi. Galiu padaryti tik tai, kas teisinga.

Tomui atrodė, kad jo kojos įaugo į žemę. Geilio žodžiai jį

smarkiai glumino. Jis stebėjo, kaip vaikinas nuplėšia paskutinę

plokštę. Tą akimirką, kai nuplėšta lenta trinktelėjo į grindis,

dūžtantis lango stiklas įskriejo į vidų it krištolinių vapsvų spiečius. Tomas užsidengė veidą ir parpuolė ant žemės, kojomis

stumdamas kūną kuo toliau. Tik atsitrenkęs į lovą suėmė save į

rankas ir pakėlė akis, pasiruošęs sutikti pasaulio pabaigą.

Pulsuojantis, apvalus grizo kūnas buvo pusiau įsirangęs

pro išdaužtą langą, replėmis pasibaigiančios metalinės rankosklapsėjo ir čerškėjo į visas puses. Tomas buvo toks išsigandęs,

kad beveik nesuvokė, jog visi likusieji išbėgo į koridorių, - visi,

išskyrus Niutą, be sąmonės tysantį ant lovos.

Sustingęs Tomas stebėjo, kaip viena ilga grizo ranka siekia

apmirusio kūno Sis reginys išlaisvino iš baimės gniaužtų Jis



BĖGANTIS LABIRINTU

pašoko ant kojų ir apgraibė grindis aplink save, ieškodamas

ginklo. Terado peilius - dabar jie nepadės. Po kūną pasklido

viduje sprogusi panika.Vėl prakalbo Geilis ir grizas įtraukė rankas, tarsi jų reikėtų

stebėti ir klausytis. Tačiau kūnu ir toliau sukosi, braudamasis

vidun.

- Niekas niekada nesuprato! - iš visos gerklės rėkė ber

niukas, nes jo balsą nustelbė siaubingo padaro skleidžiamas

triukšmas, kai šis mėgino įsibrauti į trobą, draskydamas sie-

' nas. - Niekas niekuomet nesuprato, ką aš mačiau, ką su mani

mi padarė virsmas! Negrįžk atgal į tikrą pasaulį, Tomai! Tu...

nenori... prisiminti!

Geilis metė į Tomą ilgą, vaiduoklišką žvilgsnį siaubo kupi

nomis akimis, tada pasisuko ir nėrė į besiraitantį grizo kūną.

Tomas riktelėjo pamatęs, kaip monstras įtraukė visas išties

tas rankas ir apraizgė Geilio rankas ir kojas, užkirsdamas kelią

bet kokiai galimybei pabėgti ar būti išvaduotam. Berniukas kelis colius paniro į pažliugusį padaro kūną, skleidžiantį siaubin

gą traškesį. Tada stebėtinu greičiu grizas atsitraukė per sudau

žytą langą ir pasileido žemyn link grindinio apačioje. Prilėkęs

prie nelygios žiojinčios skylės Tomas spėjo išvysti, kaip grizas

nusileidžia ir nusirita per Traką, sulig kiekvienu judesiu Geiliokūnui tai išnyrant, tai dingstant. Ryškiai plieskiančios mons

tro šviesos metė kraupų geltoną spindesį ant atvirų Vakarinių

durų, pro kurias grizas išriedėjo į Labirinto gilumas. Po kelių

sekundžių paskui jį nusekė ir kiti monstrai, dūgzdami ir Mak

sėdami it švęstų pergalę



James Dashner

Tomą pykino taip, kad norėjo čia pat išsivemti. Jis jau sukosi

nuo lango, kai kažkas lauke patraukė jo akį. Mikliai iškišo galvą

į lauką, kad geriau įsižiūrėtų. Per Traką link išėjimo į Labirintą,pro kurį ką tik išsinešė Geilį, skuodė vienišas pavidalas.

Nepaisant blausios šviesos, Tomas akimirksniu jį atpažino.

Jis riktelėjo - šaukė jam sustoti, - tačiau buvo per vėlu.

Dulkėdamas visu greičiu Minas dingo Labirinte.



40 SKYRIUS

Visoje troboje plieskė šviesos. Trakiečiai zujo ir vienas per kitąkalbėjo. Pora berniukų kampe verkė. Įsivyravo chaosas.

Tomas viso to nepaisė.

Jis išlėkė į koridorių ir nušuoliavo laiptais, įveikdamas po

tris pakopas vienu metu.

Prasispraudęs pro minią vestibiulyje ištrūko iš trobos ir bėg

te leidosi link Vakarinių durų. Sustojo ant Labirinto slenksčio:

instinktai ragino dar kartą gerai pamąstyti, prieš žengiant į

vidų. Niuto šūksnis už nugaros atitolino sprendimą.

- Minas nusekė paskui jį! - suriko Tomas, kai Niutas pri

sivijo, rankšluostuku spausdamas žaizdą galvoje. Kraujo dėmė

persigėrė per baltą medžiagą.

- Mačiau, - tarė Niutas, nusiėmė improvizuotą tvarstį,

žvilgterėjo į jį, nusivaipė ir vėl prispaudė prie žaizdos. - Po pa-

raliais skauda it velniai žino kas Veikiausiai perdegė paskuti



James Dashner

niai Mino smegenų likučiai, aš jau nekalbu apie Geilį. Visuo

met žinojau, kad jis beprotis.

Tomas jaudinosi tik dėl Mino.- Einu jo ieškoti.

- Vėl nori tapti prakeiktu didvyriu?

Įskaudintas priekaišto Tomas rūsčiai dėbtelėjo į Niutą.

- Manai, noriu jums, maišytgalviams, padaryti įspūdį ? Ne-

įsijauskit. Aš tenoriu iš čia ištrūkti.

- Kurgi ne, tu juk apsigimęs drąsuolis. Tačiau dabar turime

rimtesnių problemų.

- Ką? - Tomas suvokė, kad jei nori pasivyti Miną, neturi

laiko šiam pokalbiui.

- Kažkas... - pradėjo Niutas.

- Štai jis! - riktelėjo Tomas. Minas kaip tik išsuko iš už

kampo priešais ir dūmė tiesiai į juos. Tomas susidėjo rankas

prie lūpų: - Ką darai, idiote?!

Minas tik įnėręs pro duris sulinko pusiau, susidėjęs rankasant kelių, ir kelis kartus įkvėpė prieš atsakydamas.

- Aš tik... norėjau... įsitikinti.

- Kuo įsitikinti? - paklausė Niutas. - Kokia iš tavęs nauda,

jei būtų išsinešę su Geiliu?

Minas išsitiesė ir įsirėmė rankomis į klubus, vis dar sunkiaialsuodamas.

- Apsiraminkit, vaikinai! Aš tik norėjau pažiūrėti, ar jie rie

dės prie skardžio. Prie grizų angos.

- Ir? - paklausė Tomas.

Bingo Minas nusišluostė prakaitą nuo kaktos



BĖGANTIS LABIRINTU

- Negaliu tuo patikėti, - kone kuždomis tarė Niutas. - Ko

kia naktis.

Tomo mintys nuskriejo prie angos. Mėgino suvokti, ką visatai reiškia, tačiau ramybės nedavė nebaigta Niuto frazė prieš

Minui sugrįžtant.

- Ką norėjai man pasakyti ? - paklausė jis. - Sakei, turime

blogesnių...

- Aha. - Niutas nykščiu mostelėjo per petį. - Vis dar matosi prakeikti dūmai.

Tomas pažvelgė nurodyta kryptimi. Sunkios metalinės du

rys j Žemėlapių kambarį buvo šiek tiek pravertos, iš vidaus j

pilką dangų kilo plonas juodų dūmų šleifas.

- Kažkas sudegino žemėlapių kamienus, - pranešė Niutas. - Visus ligi vieno.

Tomui kažkodėl žemėlapiai nelabai rūpėjo - bet kuriuo atveju

jie atrodė beverčiai. Jis stovėjo prie cypės lango, palikęs Niutą ir

Miną aiškintis sabotažo Žemėlapių kambaryje. Tomas atkreipė dėmesį į keistus jų žvilgsnius prieš išsiskiriant, lyg mėgintų

akimis perduoti paslaptį. Tačiau pats mąstė tik apie vieną.

- Teresa? - pašaukė.

Išniro jos veidas, rankomis trynė akis.

- Ar kas nors žuvo? - kažkaip neužtikrintai paklausė ji.- Tu miegojai? - pasiteiravo Tomas. Žinia, kad ji atrodė

gerai, suteikė palengvėjimą, atpalaidavo.

- Miegojau, - prisipažino ji. - Kol išgirdau, kad kažkas

obliuoja trobą į drožles. Kas nutiko?

Tomas netikėdamas papurtė galvą



James Dashner

- Nesuprantu, kaip tu galėjai miegoti per visą tą grizų ke

liamą triukšmą.

- Pamėgink kada pabusti iš komos. Pažiūrėsim, kaip jausies. - Dabar atsakyk į mano klausimą, - tarė ji jo mintyse.

Tomas mirktelėjo, akimirką nustebintas balso, nes ji kurį

laiką to nedarė.

- Baik šitas nesąmones.

- Tiesiog papasakok, kas įvyko.Tomas atsiduso - istorija buvo be galo ilga, o visos pasakoti

nenorėjo.

- Tu nepažįsti Geilio, jis - tas psichinis, kuris pabėgo. Ne

tikėtai apsireiškė, šoko ant grizo ir jie visi pasileido į Labirintą.

Buvo tikrai keista. - Jis dar negalėjo patikėti tuo, kas įvyko.- Tai daug pasako, - tarė Teresa.

- Aha. - Jis pažvelgė už savęs, tikėdamasis kažkur pamatyti

Albį. Dabar jis tikrai išleis Teresą. Trakiečiai buvo išsibarstę po

visą kompleksą, tačiau jų lyderio nesimatė. Jis atsigręžė į mer-

giną.- Aš nesuprantu. Kodėl grizai dingo sučiupę Geilį? Sis kaž

ką vebleno apie tai, kad jie žudys mus po vieną kiekvieną naktį,

kol visi mirsime, - jis tai pakartojo bent du kartus.

Teresa iškišo rankas pro grotas ir nuleido dilbius ant beto

ninės palangės.- Tik po vieną per naktį ? Kodėl?

- Nežinau. Jis taip pat sakė, kad tai susiję su... bandymais.

Ar pasirinkimais ? Kažkas panašaus. - Tomą, kaip ir praėjusį

vakarą, užvaldė keistas poreikis paliesti jos ranką. Tačiau susi

tvardė



BĖGANTIS LABIRINTU

- Tomai, galvojau apie tai, ką man sakei. Kad Labirintas yra

kodas. Kai esu užrakinta cypė j e, įvyksta stebuklas: smegenys

ima veikti pagal paskirtį.- Kaip manai, ką tai reiškia? - Susidomėjęs jis mėgino ne

kreipti dėmesio į per Traką vilnijantį riksmą ir klegesį, kitiems

sužinojus apie sudegintą Žemėlapių kambarį.

- Na, sienos juda kiekvieną vakarą, tiesa?

- Aha. - Jis galėjo spėti, kad ji tikrai kažką sugalvojo.

- Ir Minas užsiminė, kad jie mano, jog tai raštas, taip?

- Taip. - Mintys įgavo pagreitį Tomo galvoje, it buvusi at

mintis veržtųsi į laisvę.

- Na, aš neatsimenu, kodėl sakiau apie kodą. Žinau, kad

man bundant iš komos, galvoje kaip pamišę dūzgė įvairiausi

prisiminimai, tarsi kažkas tuštintų mano galvą, čiulptų juos.

Jaučiau, kad turiu pasakyti kažką apie kodą, kol nepamiršau.

Tam-turi būti svari priežastis.

Tomas beveik jos negirdėjo - jis įtemptai apie kažką svarstė.

- Jie visuomet lygino kiekvieną sekciją žemėlapyje su vaka

rykšte diena, užvakarykšte ir taip diena iš dienos, kiekvienas

bėgikas analizavo tik savo sekciją. Gal jie turėjo palyginti že

mėlapius su kitomis sekcijomis... - Jis nutilo, lyg būtų kažkąužčiuopęs.

Teresa, regis, nepaisė jo, dėstydama savo teoriją.

- Pirmas dalykas, apie kurį pagalvojau išgirdusi žodį „ko

das", - tai raidės. Abėcėlės raidės. Galbūt Labirintas ką nors

reiškia



James Dashner

Tomo galvoje viskas stojo j vietas taip mikliai, kad veik iš

girdo kliktelėjimą, visoms dalelėms užbaigus dėlionę.

- Tu teisi, visiškai teisi! Bėgikai nuo pat pradžių neteisingaižiūrėjo. Jie analizavo neteisingai!

Teresa įsitvėrė grotų pabalusiais krumpliais, prisispaudusi

veidu prie geležinių virbų.

- Ką? Apie ką tu kalbi?

Tomas čiupo du šoninius virbus ir prisitraukė pakankamaiarti, kad užuostų jos stebėtinai malonų prakaito ir gėlių aro

matą.

- Minas sakė, kad raštas kartojasi, tik jie negali išsiaiškinti,

ką jis reiškia. Tačiau jie visuomet studijavo žemėlapius sekciją

po sekcijos ir lygino vieną dieną su kita. O jei kiekviena dienayra skirtinga kodo dalis ir reikia kažkaip panaudoti visas aštuo

nias sekcijas?

- Manai, kad kiekviena diena mėgina atskleisti žodį ? - pa

klausė Teresa. - Sienų judesiais?

Tomas linktelėjo.- Arba galbūt po raidę per dieną, aš nežinau. Tačiau jie vi

suomet manė, kad judėjimas atskleis, kaip pabėgti, o ne ką nors

perduos. Jie studijavo juos kaip žemėlapius, o ne kieno nors

paveikslą. Mes turime... - Tada sustojo, prisimindamas, ką ką

tik sakė Niutas. - O, ne.Teresos akyse plykstelėjo nerimas.

- Kas nutiko?

- O, ne, o, ne, o, ne... - Tomas paleido virbus ir kluptelėjo

žingsnį atgal, pagaliau susivokęs. Jis atsisuko pažiūrėti į Žemė

lapių kambarį



BĖGANTIS LABIRINTU

Dūmai prasisklaidė, tačiau vis tiek smilko pro duris tamsiu,

miglotu debesiu, pakibusiu virš pastato.

- Kas nutiko ? - pakartojo Teresa. Iš tos vietos, kur buvo,nesimatė Žemėlapių kambario.

Tomas vėl atsigrįžo j ją.

- Nemaniau, kad tai svarbu...

- Kas!? - riktelėjo ji, norėdama sužinoti.

- Kažkas sudegino visus žemėlapius. Jei ten buvo kodas, joneliko.



41 SKYRIUS

- Aš grįšiu, - tarė Tomas, pasisukdamas eiti. Skrandį graužėrūgštys. - Turiu rasti Niutą ir išsiaiškinti, ar kokie nors žemė

lapiai išliko.

- Palauk! - suriko Teresa. - Ištrauk mane iš čia!

Laikas spaudė ir Tomas dėl to jautėsi siaubingai.

- Aš negaliu... Aš grįšiu, pažadu. - Jis pasisuko, jai nespėjusužprotestuoti, ir pasileido bėgti į Žemėlapių kambarį ir ūka

notą juodų dūmų debesį. Vidurius varstė skausmo adatos. Jei

Teresa teisi, jie buvo labai arti užuominos, kaip iš čia ištrūkti, o

dabar ji tiesiogine to žodžio prasme supleškėjo liepsnose... Tai

taip liūdino, kad net skaudėjo.Pribėgęs Tomas pirmiausia išvydo grupelę trakiečių, su

sispietusių prie didelių, vis dar atvirų plieninių durų, iš lauko

aprūkusių suodžiais. Artėdamas suvokė, kad apsupęs būrys įsi

spitrijęs į kažką, gulintį ant žemės. Pamatė viduryje klūpantį

Niutą palinkusį virš kūno



BĖGANTIS LABIRINTU

Greta stovėjo Minas, netekęs nuovokos ir purvinas, jis pir

masis pastebėjo Tomą.

- Kur tu buvai ? - paklausė.- Kalbėjausi su Teresa... Kas nutiko? - jis nerimastingai

laukė dar vieno prastų žinių pliūpsnio.

Minas piktai suraukė kaktą.

- Mūsų Žemėlapių kambarį padegė, o tu leki paplepėti su

savo besmegene mergina? Kas tau darosi?Pastaba turėjo įgelti, tačiau Tomo galva buvo pernelyg

užimta kitais dalykais.

- Nemaniau, kad tai dar svarbu... jei neišsiaiškinote žemė

lapių iki šiol...

Minas atrodė pasibjaurėjęs, o blyški šviesa ir dūmų rūkasdarė jo veidą kone grėsmingą.

- Aha, dabar būtų puikus metas pasiduoti. Kas, po para-

liais...

- Atsiprašau, tiesiog pasakyk man, kas nutiko. - Tomas pa

linko per priešais stovinčio lieso berniuko petį, įsižiūrėdamas įkūną ant žemės.

Ant nugaros tįsojo Albis, paženklintas didžiule žaizda kak

toje. Per smilkinius sruvenantis kraujas lašėjo į akis, krešėjo.

Niutas šluostė jį drėgnu skudurėliu, klausinėdamas taip ty

liai, kad nieko nesigirdėjo. Nepaisant paskutinių piktų Albioproveržių, Tomas dėl jo nerimavo, tad atsisuko į Miną ir pa

kartojo klausimą.

- Vinstonas jį aptiko čia veik negyvą, Žemėlapių kambarys

liepsnojo. Keletas kaušylų atbėgo ir gaisrą numalšino, bet buvo

per vėlu Visi kamienai virto prakeiktais degėsiais Iš pradžių



James Dashner

{tariau Albį, tačiau akivaizdu, kad padegėjas trinktelėjo jo ma

kaulę į stalą. Matai. Bjauru.

- Kaip manai, kas tai padarė ? - Tomas dvejojo, ar atskleisti judviejų su Teresa atradimą. Jo reikšmė, nelikus žemėlapių,

buvo ginčytina.

- Galbūt Geilis, kol dar nebuvo nušokęs nuo proto ir ne-

siblaškė po trobą? Galbūt grizai? Nežinau ir man nerūpi. Tai

nereikšminga.

Tomą nustebino šitaip pasikeitęs požiūris.

- Ir kas iš mūsų dabar pasiduoda?

Minas taip ūmai kaptelėjo galva, kad Tomas atsitraukė.

Akivaizdžiai plykstelėjęs pyktis netruko virsti keistos nuos

tabos ir sumišimo lydiniu.

- Ne tai norėjau pasakyti, kaušyla.

Tomas iš smalsumo prisimerkė.

- O ką...

- Užčiaupk kol kas savo srėbtuvę. - Minas priglaudė prielūpų pirštą, akimis lakstydamas į šonus, tarsi tikrintų, ar kas jo

nestebi. - Tiesiog užtilk. Netrukus sužinosi.

Tomas giliai įkvėpė ir susimąstė. Jei tikisi atvirumo iš vaiki

nų, pats turi atsiverti. Nusprendė verčiau pasidalyti įžvalgomis

apie galimą Labirinto kodą, nors žemėlapių neliko.- Minai, turiu tau ir Niutui kai ką pasakyti. Mes turėtume

išleisti Teresą... Ji veikiausiai ten badauja, o mums praverstų jos

pagalba.

- Ta kvaila mergiotė man mažiausiai rūpi.

Tomas nuleido negirdomis įžeidimą



BĖGANTIS LABIRINTU

- Tik skirk mums kelias minutes - mes turime idėją. Gal

būt ji vis dar suveiks, jei pakankamai bėgikų prisimins savo že

mėlapius.Pasiūlymas, regis, patraukė Mino dėmesį, nors šmėstelėjo

tas pats keistas žvilgsnis, lyg Tomas nesuvoktų kažko svarbaus.

- Idėją? Kokią?

- Tiesiog eime su manimi j cypę. Tu ir Niutas.

Minas sekundėlę pagalvojo.- Niutai! - šūktelėjo.

- Ko? - Niutas atsistojo, perlenkdamas kruviną skudurą,

kad rastų švarią vietą.

Tomas pastebėjo, kad kiekvienas jo colis nuspalvintas rau

doniu.Minas parodė j Albį.

- Leisk baltaskverniams juo pasirūpinti. Mums reikia pasi

kalbėti.

Niutas klausiamai j jį pažvelgė ir perdavė skudurą artimiau

siam trakiečiui.- Eik, surask Klintą ir pasakyk jam, kad turime rimtesnių

problemų nei žaizdoti vaikinai. - Vaikiui nubėgus vykdyti pa

liepimo, Niutas atsitraukė nuo Albio. - Apie ką kalbėsim?

Minas linktelėjo į Tomą, tačiau nieko nesakė.

- Tiesiog eime su manimi. - Ir nužirgliojo link cypės, nelaukdamas atsakymo.

- Išleiskite ją, - Tomas stovėjo prie vienutės durų susidėjęs

rankas. - Išleiskite ją ir pasikalbėsime. Patikėkit, jūs norėsite

tai išgirsti



James Dashner

Niutas buvo suodinas ir purvinas, riebaluotais plaukais. Jis

tikrai neatrodė gerai nusiteikęs.

- Tomuk...- Prašau. Tik atrakink ir išleisk ją. Prašau. - Šįkart jis ne

pasiduos.

Minas stypsojo priešais duris, rankomis įsirėmęs į klubus.

- Argi galime ja pasitikėti? - paklausė jis. - Vos tik ji atsi

budo, visa ši vieta nuėjo šuniui ant uodegos. Ji netgi pripažino,

kad kažką sukėlė.

-Jo žodžiuose yra tiesos, - atitarė Niutas.

Tomas mostelėjo per duris į Teresą.

- Galime ja pasitikėti. Kaskart su ja pasikalbėjus paaiškėja

kažkas, kas padėtų mums ištrūkti. Ją atsiuntė, kaip ir mus, tad

kvaila manyti, jog ji yra atsakinga už tai, kas vyksta.

Niutas suniurnėjo.

- O ką, po paraliais, ji turėjo omeny, sakydama, kad kažką

sukėlė?Tomas gūžtelėjo pečiais, nenorėdamas pripažinti, kad Niu

tas teisus. Turi būti paaiškinimas.

- Kas ten žino - jos protas krėtė visokias keistenybes, kai

ji atsibudo. Galbūt mes visa tai išgyvenome dėžėje, kalbėjome

nesąmones, kol galiausiai pabudome. Tiesiog išleiskit ją.Niutas ir Minas pasikeitė atidžiais žvilgsniais.

- Nagi, - nenusileido Tomas. - Ką ji padarys - lakstys

aplink ir mirtinai subadys kiekvieną trakietį ? Baikit.

Minas atsiduso.

Gerai Išleisk tą kvailą mergiotę



BĖGANTIS LABIRINTU

- Aš ne kvaila! - Teresos riktelėjimą prislopino sienos. - Ir

girdžiu kiekvieną jūsų žodį, žiopliai!

Niutas išplėtė akis.- Išsirinkai tikrai mielą mergaičiukę, Tomuk.

- Tiesiog paskubėk, - neatlyžo Tomas. - Esu įsitikinęs, kad

turime daug ką nuveikti, kol šįvakar negrįžo grizai, nors nebū

kime tikri, kad jie nepasirodys dieną.

Niutas niurnėdamas žengė prie cypės ir išsitraukė raktus.

Keli kliktelėjimai - ir durys plačiai atsivėrė.

- Eikš.

Teresa išėjo iš nedidelio pastato, piktai baltakiuodama į

Niutą. Tokiu pat nemaloniu žvilgsniu ji apdovanojo Miną

ir atsistojo tiesiai priešais Tomą. Jai glustelėjus prie jo ranka,

Tomo oda nubėgo šiurpuliukai. Jis pasijuto mirtinai sutri

kęs.

- Gerai, kalbėk, - paragino Minas. - Kas tokio svarbaus ?

Tomas pažvelgė į Teresą, svarstydamas, kaip pradėti.- Na? - paklausė ji. - Tu kalbėk, nes jie akivaizdžiai mano,

jog esu serijinė žudikė.

- Tikrai, atrodai itin pavojinga, - sumurmėjo Tomas, bet

tada atsigrįžo į Niutą ir Miną. - Ką gi, Teresai pirmą kartą

pabudus iš komos, jos atmintyje žybčiojo prisiminimai. Ji,hm... - jis vos neprasitarė, kad jie kalbėjo mintimis, - vėliau

man atskleidė, kad Labirintas yra kodas. Ir užuot mėginę rasti

išėjimą, turime įminti kodą.

- Kodas? - paklausė Minas. - Argi tai įmanoma?

Tomas papurtė galvą norėdamas turėti atsakymą



James Dashner

- Tiksliai nežinau - tu kur kas geriau susipažinęs su žemė

lapiais nei aš. Tačiau turiu teoriją. Todėl ir tikėjausi, kad jūs

bent kai kuriuos atsiminsite.Minas pažvelgė j Niutą klausiamai pakėlęs antakius. Niutas

linktelėjo.

- Nagi? - paragino Tomas; jam jau pabodo, kad jie slepia

nuo jo informaciją. - Vaikinai, elgiatės taip, lyg saugotumėte

paslaptį.Minas abiem rankom pasitrynė akis ir giliai įkvėpė.

- Mes paslėpėme žemėlapius, Tomai.

Iš pradžių jis nesuprato.

-Ką?

Minas parodė į trobą.- Mes paslėpėme tuos prakeiktus žemėlapius ginklų kamba

ryje, padėjome tuos kvailus daiktus į jų vietą. Nes Albis įspėjo.

Ir dėl tos vadinamosios Pabaigos, kurią tavo mergina sukėlė.

Tomą taip pradžiugino šios naujienos, kad akimirką pamir

šo, kokie prasti jų popieriai. Prisiminė, kad Minas vakar elgėsilabai įtartinai, mykė kažką, jog turi ypatingą užduotį. Tomas

pažvelgė į Niutą, o šis linktelėjo.

- Jie visi sveiki ir nesugadinti, - pareiškė Minas. - Visi ligi

vieno, bjaurybės. Tad jei turi kokią teoriją, dėstyk.

- Nuveskite mane prie jų, - paprašė Tomas, netvėrė savamkailyje - magėjo juois pamatyti.

- Varom.



42 SKYRIUS

Minas įjungė šviesą, sekundę Tomas prisimerkė, kol apsipratoakys. Grėsmingi šešėliai kybojo ant ginklų dėžių, išmėtytų ant

stalo ir grindų, ašmenys, lazdos ir kiti baisūs prietaisai, atrodė,

tik ir tyko, pasiruošę atgyti ir nudėti pirmą kvailį, kuris prie

jų prisiartins. Drėgmės ir pelėsių kvapas kambariui tik suteikė

šiurpumo.

- Čia yra slapta spinta, - paaiškino Minas, pasukdamas pro

lentynas į tamsų kampą. - Tik keli iš mūsų apie ją žino.

Tomas išgirdo girgžtelint senas medines duris ir pro jas pa

sirodė Minas, grindimis vilkdamas dėžę. Garsas buvo toks, lyg

kas peiliu rėžtų kaulus.

- Sudėjau kiekvieną kamieną į atskiras dėžes, iš viso aštuo

nias. Jos visos čia.

- Čia kelinta? - paklausė Tomas, atsiklaupdamas prie jos ir

nekantraudamas pradėti



James Dashner

- Atsidaryk ir pamatysi - kiekvienas puslapis pažymėtas,

pameni ?

Tomas nuplėšė sukryžiuotas dangčio lentas. Į netvarkingąstirtą buvo sukrauti antrosios sekcijos žemėlapiai. Tomas išsi

traukė šūsnį.

- Ką gi, - tarė jis. - Bėgikai visuomet juos lygino padieniui,

ieškodami rašto, kuris kažkaip padėtų atrasti išėjimą. Tu net

gi sakei, kad jūs tiksliai nežinojote, ko reikia ieškoti, tačiau vistiek juos tyrinėjot. Tiesa?

Minas linktelėjo susidėjęs rankas. Jis atrodė taip, lyg kažkas

ruoštųsi atskleisti nemirtingumo paslaptį.

- Taigi, - tęsė Tomas, - galbūt sienų judėjimas neturėjo nie

ko bendra su žemėlapiais ar Labirintu, ar kuo kitu? Kas, jei rašte užkoduoti žodžiai? Užuomina, kuri padėtų mums ištrūkti.

Minas mostelėjo į žemėlapius Tomo rankoje ir iš nevilties

atsiduso.

- Biče, ar įsivaizduoji, kiek mes tyrinėjome šiuos žemėla

pius? Ar nemanai, kad būtume pastebėję, jei kas nors išduotųprakeiktus žodžius?

- Galbūt sunku pastebėti plika akimi, gal aiškėja tik lygi

nant vieną dieną su kita. Ir reikėjo lyginti ne vieną dieną su

kita, o vertinti jas po vieną?

Niutas nusijuokė.- Tomuk, gal aš ir nesu protingiausias vaikinas Trake, bet

man atrodo, kad tu nusisapaliojai.

Jam kalbant, Tomo mintys sukosi dar sparčiau. Atsakymas

buvo ranka paliečiamas - žinojo, kad jis čia pat. Tik reikėjo

sudėti į žodžius



BĖGANTIS LABIRINTU

- Gerai jau, gerai, - tarė jis, pradėdamas iš naujo. - Visuo

met paskirdavai vieną bėgiką vienai sekcijai, tiesa?

- Taip, - atsakė Minas. Jis atrodė nuoširdžiai susidomėjęsir pasiruošęs suprasti.

- Bėgikai kiekvieną dieną sudaro žemėlapį ir palygina jį su

tos sekcijos ankstesnės dienos žemėlapiu. Gal jums reikėjo ly

ginti aštuonias sekcijas vieną su kita kiekvieną dieną? Kiekvie

ną dieną atskira užuomina ar kodas ? Ar jūs kada nors lyginote

sekcijas ?

Minas linksėdamas pasitrynė smakrą.

- Aha, lyginom. Mėginome įžiūrėti, ar ką nors gautume su

dėję jas draugėn, - žinoma, mes tai darėme. Išbandėme viską.

Tomas parietė po savimi kojas ir studijavo skreite patiestus

žemėlapius. Jis vos įžiūrėjo Labirinto linijas, nubraižytas ant

antrojo lapo, persišviečiančias per pirmąjį. Tą akimirką suvokė,

ką jie turi padaryti. Jis pakėlė akis.

- Vaškinio popieriaus.- Ko? - paklausė Minas. - Ką...

- Tiesiog pasikliauk manimi. Mums reikia vaškinio popie

riaus ir žirklių. Ir visų juodų žymeklių bei pieštukų, kuriuos

galėsi rasti.

Keptuvius tikrai nenudžiugo, kad iš jo atimama visa dėžė vaš

kinio popieriaus ritinių, juolab kad atsargų tiekimas buvo nu

trauktas. Jis ginčijosi, esą tai vienas iš jo nuolat užsakomų daik

tų, reikalingų kepimui. Galiausiai jam teko iškloti tiesą, kam

reikia popieriaus ir tik tada virtuvės prievaizdas jį atidavė



James Dashner

Po dešimt minučių trukusios pieštukų ir žymeklių medžio

klės - dauguma buvo žemėlapių kambaryje ir juos sunaikino

ugnis - Tomas sėdėjo prie stalo ginklų rūsyje su Niutu, Minuir Teresa. Jie nerado nė vienų žirklių, tad Tomas pasičiupo aš

triausią buvusį peilį.

- Verčiau pavyktų, - įspėjo Minas. Jo balse girdėjosi įspėji

mas, tačiau akyse švietė susidomėjimas.

Niutas palinko į priekį ir alkūnėmis pasirėmė ant stalo itlaukdamas magiško triuko.

- Nagi, varyk, žaliapūgi.

- Gerai. - Tomas troško tai padaryti, tačiau mirtinai bi

jojo, kad nepavyks. Jis padavė Minui peilį ir parodė į vaškinį

popierių. - Pradėk pjaustyti žemėlapių dydžio stačiakampius.Niutai ir Teresa, padėkite man paimti po dešimt ar daugiau

žemėlapių iš kiekvienos sekcijos dėžės.

- Kas čia vyksta, ar koks nors vaikų rankdarbių būrelis ? -

Minas ištiesė peilį ir nužvelgė jį pasišlykštėjęs. - Gal norėtum

pasakyti, kokio velnio mes visa tai darom?- Aš jau paaiškinau, - atitarė Tomas, suprasdamas, kad jie

turi pamatyti tai, ką jis įsivaizduoja. Jis atsistojo ir pasirausė

po spintą. - Bus paprasčiau, jei jums parodysiu. Jei nepavyks,

vadinasi, klystu, ir toliau lakstysime po Labirintą kaip pelės.

Minas atsiduso, aiškiai susierzinęs, tada kažką sumurmėjopanosėj. Teresa kurį laiką tylėjo, tačiau prabilo Tomo galvoje.

Manau, kad žinau, ką darai. Tiesą sakant, tai nuostabu.

Tomas labai nustebo, tačiau mėgino neparodyti. Žinojo,

kad turi apsimesti, jog negirdi balsų savo galvoje, - kiti pama

nys kad jis beprotis



BĖGANTIS LABIRINTU

Tu... ateik... padėk... man, - mėgino atsakyti, susitelkdamas

ties kiekvienu žodžiu, mėgindamas įsivaizduoti žinią, ją pa

siųsti. Bet ji neatsakė.- Teresa, - garsiai ištarė jis. - Ar gali man padėti? - Jis link

telėjo į spintą.

Jiedu įėjo į dulkėtą kambariuką ir atidarę visas dėžes iš kiek

vienos čiupo po nedidelę krūvelę žemėlapių. Grįžęs prie stalo

Tomas pamatė, jog Minas jau išpjaustė dvidešimt lapų ir ne

tvarkingai juos sukrovė sau iš dešinės, naujus mesdamas senie

siems ant viršaus.

Tomas atsisėdo ir kelis pačiupo. Iškėlęs priešais šviesą vieną

popieriaus lapą išvydo pieno spalvos spindesį. Tai buvo tiksliai

tai, ko jam reikėjo.

Jis čiupo žymeklį.

- Gerai, dabar visi nukopijuokite paskutines dešimt ar

daugiau dienų ant šito daikto. Būtinai užrašykite viršuje infor

maciją, kad galėtume sekti, ar kas vyksta. Baigę, manau, kažkąįžiūrėsime.

- Kas... - pradėjo Minas.

- Tik kirpk, po paraliais, - paliepė Niutas. - Manau, su

prantu, kur link jis suka.

Tomui palengvėjo, kad kažkas pagaliau suprato. Jie turėjodirbti, perbraižyti originalius žemėlapius ant vaškinio popie

riaus vieną po kito, tvarkingai ir tiksliai, tuo pat metu padaryti

tai kaip įmanoma greičiau.

Tomas kaip liniuote naudojosi po ranka pasitaikiusiu medi

niu pagaliuku kad linijos išliktų tiesios Netrukus jis perbraižė



James Dashner

penkis žemėlapius, po to dar penkis. Kiti karštligiškai dirbo

išlaikydami panašų tempą.

Piešdamas Tomas pajuto panikos ir šleikštulio kutulį, kadšis užsiėmimas - tik laiko gaišimas. Tačiau greta sėdinti Tere

sa brėžė linijas aukštyn, žemyn, nuo vieno šono į kitą taip su

sikaupusi, kad lūpų kamputyje buvo matyti išsikišęs liežuvio

galiukas. Ji atrodė labiau užtikrinta, kad jie tikrai kažką išsi

aiškins.Dėžė po dėžės, sekcija po sekcijos jie braižė toliau.

- Man jau gana, - galiausiai pareiškė Niutas, nutraukdamas

tylą. - Mano pirštai siaubingai dega. Pažiūrėkit, ar yra kokių

rezultatų.

Tomas padėjo savo žymeklį, pamankštino pirštus, vildamasis, kad dėl viso šito neklydo.

- Gerai, duokit man pastarųjų kelių dienų visų sekcijų brė

žinius - sudėkite į krūvas ant stalo nuo pirmosios iki aštunto

sios sekcijos. Pirmąją čia, - jis parodė į galą, - aštuntąją čia. -

Jis parodė į kitą galą.Tylėdami jie įvykdė prašymą, skirstydami kopijas, kol ant

stalo nugulė aštuonios nedidelės vaškinio popieriaus krūvelės.

Nenustygstantis ir nervingas Tomas pakėlė po vieną kopiją

iš kiekvienos krūvos ir nuosekliai patikrino, ar jos tos pačios

dienos.Tada sudėjo popierius vieną ant kito, sekdamas, kad viršuje

ir apačioje būtų tos pačios dienos Labirinto paveikslas, kol žiū

rėjo vienu metu į skirtingas aštuonias Labirinto sekcijas. Tai,

ką pamatė, jį nustebino. Kone magiškai, it susifokusavęs pa

veikslas išryškėjo vaizdas



BĖGANTIS LABIRINTU

Teresa negarsiai aiktelėjo.

Linijos kirtosi viena su kita, aukštyn ir žemyn taip dažnai,

kad tai, ką Tomas laikė rankose, atrodė kaip languotos grotos.Tačiau tam tikros linijos viduryje - linijos, pasikartojančios

dažniau nei kitos, - išryškėjo labiau nei likusios. Simbolis buvo

subtilus, bet, be jokių abejonių, buvo.

Pačiame puslapio centre ryškėjo raidė F.



43 SKYRIUS

Tomas pajuto užplūstant skirtingas emocijas: palengvėjimą,kad lūkesčiai pasiteisino, ir džiaugsmingą nuostabą, kur tai

nuves.

- O, žmogau, - ištarė Minas, sudėdamas visus jausmus į vie

ną žodį.

- Gali būti sutapimas, - įsiterpė Teresa. - Padaryk daugiau,greitai.

Tomas pakluso ir sudėjo po aštuonis kiekvienos dienos pus

lapius, nuo pirmosios iki aštuntosios sekcijos. Kaskart centre,

susikertančiose linijose, išryškėdavo akivaizdi raidė. Po P buvo

L, tada Ū, tada D ir Ė. Tada G... A... U... K.- Žiūrėkit, - tarė Tomas, rodydamas į eile išrikiuotas krū

vas kiek sutrikęs, tačiau laimingas, kad raidės tokios akivaiz

džios. - Susideda žodžiai PLŪDĖ ir GAUK.

- Gauk plūdę? - nusistebėjo Niutas. - Man nepanašu į pra

keiktą pagalbos kodą



BĖGANTIS LABIRINTU

- Turime dirbti toliau, - nutarė Tomas.

Po dar poros kombinacijų jie suprato, kad antras žodis iš

tiesų buvo GAUDYK. PLŪDĖ ir GAUDYK.- Tai ne sutapimas, - tarė Minas.

- Tikrai ne, - sutiko Tomas. Jis netvėrė savame kailyje, no

rėdamas pamatyti daugiau. Teresa mostelėjo į spintą.

- Turime patikrinti visus - visas tas dėžes.

- Taip, - linktelėjo Tomas. - Pradėkime.

- Mes negalėsime padėti, - pasakė Minas.

Visi trys pažvelgė į jį. Jis atrėmė jų piktus žvilgsnius.

- Tik jau ne aš ir Tomas. Mes turime išleisti bėgikus į La

birintą.

- Ką? - nustebo Tomas. - Tai kur kas svarbiau.

- Galbūt, - ramiai atsakė Minas, - tačiau negalime praleisti

nė dienos. Tik ne dabar.

Tomas pajuto užplūstam nusivylimą. Palyginti su kodo šif

ravimu, lakstymas po Labirintą atrodė tuščias laiko gaišimas.- Kodėl, Minai ? Pats sakei, kad raštas kartojasi mėnesiais, -

viena diena nieko nereiškia.

Minas trinktelėjo kumščiu į stalą.

- Mali nesąmones, Tomai! Iš visų dienų ši diena Labirin

te gali būti svarbiausia. Kažkas galėjo pasikeisti, kažkas galėjoatsiverti. Tiesą sakant, prakeiktos sienos daugiau neužsidaro,

todėl manau, kad turime įgyvendinti tavo idėją - likti ten per

naktį ir atidžiau patyrinėti.

Pasiūlymas patraukė Tomo dėmesį - jis norėjo tai pada

ryti



James Dashner

Sutrikęs pasitikslino:

- O kodas ? Kaip...

- Tomuk, - raminančiu balsu tarė Niutas. - Minas teisus.Jūs, kaušylos, bėkite. Aš surinksiu keletą trakiečių, kuriais gali

me pasitikėti, ir padirbėsime prie šito reikalo. - Dabar Niutas

kalbėjo kaip lyderis.

- Aš irgi, - sutiko Teresa. - Aš liksiu ir padėsiu Niutui.

Tomas pažvelgė j ją.

- Įsitikinusi ? - Jis troško pats išsiaiškinti kodą, tačiau nu

sprendė, kad Minas ir Niutas teisūs.

Teresa nusišypsojo ir susidėjo rankas.

- Norint iššifruoti sudėtingose skirtingų labirintų kombi

nacijose paslėptą kodą, esu tikra, reikia merginos smegenų. - Ji

dirbtinai vyptelėjo.

- Jei jau taip sakai, - jis irgi susidėjo rankas ir spoksojo j ją

su šypsena, ūmai nenorėdamas vėl jos palikti.

- Puiku, - Minas linktelėjo ir pasisuko eiti. - Viskas puikuir nuostabu. Eime. - Jis nupėdino link durų, tačiau sustojo, su

vokęs, kad Tomas neseka paskui.

- Nesijaudink, Tomuk, - pažadėjo Niutas. - Viskas su tavo

mergina bus gerai.

Tomas juto, kaip tą akimirką galvoje sukasi milijonas minčių. Troško iššifruoti kodą, jautėsi sutrikęs dėl Niuto pastabos

apie jo santykius su Teresa, magėjo išsiaiškinti, ką jie ras Labi

rinte, ir... kartu bijojo.

Tačiau visas mintis nuginė šalin. Neatsisveikinęs jis galiau

siai nusekė įkandin Mino ir jie pakilo laiptais



BĖGANTIS LABIRINTU

* * *

Tomas padėjo Minui surinkti bėgikus, perdavė jiems naujienas

ir padėjo susiruošti didžiajai kelionei. Nustebo, kaip noriai visisutiko atidžiau patyrinėti Labirintą ir likti ten per naktį. Susi

nervinęs ir išsigandęs jis netgi pasisiūlė Minui vienas apžiūrėti

vieną sekciją, tačiau prievaizdas nesutiko. Tam jie turėjo aštuo

nis patyrusius bėgikus. Išgirdus, kad Tomas vyks su juo, šiam

taip palengvėjo, kad net pasidarė gėda.

Jiedu su Minu prisikrovė j kuprines daugiau atsargų nei

įprastai, nes sunku buvo pasakyti, kiek laiko ten praleis. Greta

baimės Tomas jautė džiugesį - galbūt tai bus diena, kai jie ras

išėjimą.

Jiedu su Minu mankštino kojas prie Vakarinių durų, kai

Cakas priėjo atsisveikinti.

- Vykčiau su tavimi, - tarė berniukas pernelyg linksmai, -

tačiau nenoriu mirti siaubinga mirtimi.

Tomas nusijuokė, nustebindamas save.- Ačiū už padrąsinančius žodžius.

- Būk atsargus, - patarė Cakas ir jo balse ūmai pasigirdo

nuoširdus rūpestis. - Kad galėčiau jums padėti.

Tomas susijaudino - buvo tikras, kad iškilus reikalui, Cakas

eitų ten, kur paprašytas.- Ačiū, Cakai. Mes tikrai būsime atsargūs.

Minas suniurnėjo.

- Atsargumas nepadės. Viskas arba nieko, kūdiki.

- Verčiau jau vyksime, - tarė Tomas. Pilve plasnojo druge

liai jis norėjo veikti kad nereikėtų per daug galvoti Galiausiai



James Dashner

eiti į Labirintą buvo ne blogiau, nei likti Trake su atviromis

durimis. Nors nuo šios minties nepasijuto geriau.

- Taigi, - bespalviu balsu konstatavo Minas. - Varom.- Ką gi, - tarė Cakas ir prieš pakeldamas vėl akis į Tomą

žvilgterėjo j kojų pirštus. - Sėkmės. Jei tavo mergina pasijus

vieniša, aš ją apgaubsiu meile.

Tomas pavartė akis.

- Ji nėra mano mergina, maišytgalvi.- Oho, - tarė Cakas. - Tu jau vartoji Albio keiksmažo

džius. - Jis akivaizdžiai bandė apsimesti, kad paskutiniai įvy

kiai jo neišgąsdino, tačiau akys išdavė tiesą. - Rimtai, sėkmės.

- Dėkui, tai daug reiškia, - atsakė Minas, pavartęs akis.

- Pasimatysime, kaušyla.- Aha, pasimatysim, - sumurmėjo Cakas ir pasisuko eiti.

Tomas pajuto dilgtelint liūdesį - visai galimas daiktas, kad

jis nebepamatys nei Cako, nei Teresos, nei kitų. Jį užvaldė

ūmus troškimas.

- Nepamiršk mano pažado! - suriko jis. - Aš parvesiu tavenamo!

Cakas pasisuko ir pakėlė nykščius aukštyn, o akyse spindėjo

ašaros.

Tomas irgi pakėlė nykščius, tada abu su Minu užsimetė ku

prines ir įžengė į Labirintą.



44 SKYRIUS

Tomas ir Minas sustojo tik pusiaukelėje j paskutinį aštuntosiossekcijos akligatvį. Judėjo sparčiai. Tomas džiaugėsi ant rankos

segėdamas laikrodį, kai dangus toks pilkas. Greitai tapo aki

vaizdu, kad sienos nepajudėjo nuo vakar. Viskas buvo lygiai

taip pat. Nebuvo prasmės braižyti žemėlapių ar kažką žymėtis;

jų vienintelė užduotis buvo pasiekti galutinį tikslą ir judėti at

gal, ieškant anksčiau nepastebėtų dalykų - bet ko. Minas leido

jiems dvidešimt minučių atsikvėpti prieš vėl pajudant. Bėgda

mi jie tylėjo. Minas išmokė Tomą, kad kalbėjimas - energijos

švaistymas, tad jis susitelkė į tempą ir kvėpavimą. Pastovus. Ly

gus. Įkvepi - iškvepi. Įkvepi - iškvepi. Jie niro vis giliau ir giliau

į Labirintą, paskendę savo mintyse, lydimi tik pėdų kaukšėji

mo į kietą akmeninį grindinį.

Trečią valandą Teresa jį nustebino, iš Trako prabilusi jo gal

voje



James Dashner

Mes darome pažangą - jau radome dar porą žodžių, bet jie

kol kas nieko nesako.

Pirmasis Tomo instinktas buvo jos nepaisyti, dar kartą paneigti, kad kažkas geba įsiveržti į jo mintis, pažeisti privatumą.

Bet norėjo su ja pabendrauti.

Ar tu mane girdi? - paklausė jis, mintyse įsivaizduodamas

žodžius, sviesdamas juos tokiu būdu, kurio nebūtų sugebėjęs

paaiškinti.

Susikoncentravęs jis pakartojo: Ar tu mane girdi?

Taipl - atsakė ji. Tikrai aiškiai, kai pasakei antrą kartą.

Tomas buvo priblokštas. Toks priblokštas, kad beveik liovė

si bėgęs. Suveikė!

Man įdomu, kodėl mes taip sugebame, - tarė jis mintyse.

Pastangos kalbėti su ja alino - smegenyse pajuto pulsuojantį

skausmą.

Galbūt mes buvome įsimylėję, - tarė Teresa.

Tomui susipynė kojos ir jis tėškėsi ant žemės. Kvailai šypsodamas Minui, kuris nelėtindamas tempo atsigręžė pažiūrėti,

atsistojo ir prisivijo. Ką? - galiausiai perklausė.

Jis pajuto merginos juoką - akvarelės paveikslą, pilną spal

vų. Taip keista, - tarė ji. - Atrodo, lyg būtum nepažįstamasis,

tačiau žinau, kad toks nesi.Tomas pajuto malonų šaltuką, nors prakaitavo. Atleisk, kad

turiu tai pranešti, bet mes ir esame nepažįstamieji. Aš ką tik tave

sutikau, prisimeni?

Nebūk kvailas, Tomai. Manau, kad kažkas pakeitė mūsų

smegenis įdėjo kažką kad galėtume bendrauti telepatiškai



BĖGANTIS LABIRINTU

Prieš mums čia atvykstant. Todėl manau, kad mes pažinojome

vienas kitą.

Jis irgi apie tai svarstė ir manė, kad ji veikiausiai teisi. Bent jau vylėsi - ji tikrai pradėjo jam patikti. Pakeistos smegenys? -

paklausė jis. Kaip?

Nežinau - kai kurių prisiminimų negaliu užčiuopti. Manau,

kad padarėme kažką reikšmingo.

Tomas pagalvojo, kad jautė ryšj su ja nuo pat jos atvykimo

j Traką. Jis norėjo pasikapstyti giliau ir pažiūrėti, ką ji pasakys.

Apie ką tu kalbi?

Norėčiau pati žinoti. Tikpersiunčiu idėjas tau, galbūt galvoje

kažkas blykstels.

Tomas susimąstė apie tai, ką Geilis, Benas ir Albis sakė apie

jį, - svaidėsi įtarimais, kad jis yra priešas ir juo negalima pasiti

kėti. Prisiminė ir tai, kad panašiai pirmą kartą užsiminė Teresa,

esą jiedu kažkaip visa tai padarė.

Tas kodas turi kažką reikšti, - pridūrė ji. Ir tas užrašas ant mano rankos, kad KIPSASyra geras.

Galbūt tai nesvarbu, - atsakė jis. Galbūt mes rasime išėjimą.

Niekada nežinai.

Nesustodamas Tomas kelias sekundes stipriai užsimerkė,

kad susitelktų. Kaskart, jiems kalbantis, atrodė, kad krūtinėjeplūduriuoja kažkoks burbulas, kuris iš dalies glumino, iš dalies

jaudino. Jis atsimerkė suvokęs, kad Teresa galbūt skaito jo min

tis, net ir tada, kai jis nebando bendrauti. Palaukė atsakymo,

tačiau neišgirdo.

Tu visdar čia? pasiteiravo jis



James Dashner

Aha, bet pokalbis man visuomet sukelia galvos skausmą.

Tomui palengvėjo išgirdus, kad ne jam vienam. Man irgi

skauda galvą.Pasimatysime vėliau, - tarė ji.

Ne, palauk! - jis nenorėjo, kad ji išeitų, nes kalbant greičiau

bėgo laikas. Lengviau sekėsi bėgti.

Iki, Tomai. Pranešiu, jei ką nors išsiaiškinsime.

Teresa, kaip tas užrašas ant rankos?

Prabėgo kelios sekundės. Jokio atsakymo.

Teresa?

Jos neliko. Tomas pajuto, lyg tas oro burbulas krūtinėje

būtų sprogęs ir išleidęs toksinus j kūną. Skaudėjo skrandį, o

mintis, kad likusią dieną teks bėgti, ūmai jį prislėgė.

Jis norėjo pasakyti Minui, kad su Teresa gali kalbėtis, pasi

dalyti tuo, kas vyksta, kol smegenys nesprogo. Tačiau nedrįso.

Įtraukti telepatiją į šią kebeknę neatrodė išmintingiausia. Ir

taip keistenybių nestinga.Tomas nuleido galvą ir godžiai, giliai įkvėpė. Jis laikys liežu

vį už dantų ir bėgs.

Po dviejų pertraukų Minas galiausiai sulėtino tempą ir jie

žingsniavo koridoriumi, kuris baigėsi siena. Jis sustojo ir atsisė

do akligatvyje. Gebenės čia buvo itin vešlios, todėl pasaulis atrodė žalias ir prabangus, slepiantis kietą, nepralaidų akmenį.

Tomas prisidėjo prie jo ant žemės ir jie puolė kuklius savo

sumuštinių ir pjaustytų vaisių pietus.

- Tai viskas, - po antrojo kąsnio tarė Minas. - Mes jau per

bėgome visą sekciją Siurprizas siurprizas išėjimų nėra



BĖGANTIS LABIRINTU

Tomas jau žinojo, tačiau išgirdus, širdis vis tiek nusmuko

žemiau. Be žodžių - tylėjo ir jis, ir Minas - baigė valgyti ir

pasiruošė tyrinėti. Ieškoti - niekas nežino ko.Kelias valandas jiedu su Minu tyrinėjo žemę, čiupinėjo sie

nas, atsitiktinėse vietose lipo į gebenes. Nieko nerado, Tomo

viltys vis labiau ir labiau slopo. Vienintelis įdomus dalykas

buvo vienas iš tų keistų ženklų, kuris skelbė: „Pasaulį ištiko

katastrofa: šalinimo apygardos skyrius." Minas į jį net nežvilg

terėjo.

Jie vėl pavalgė ir dar patyrinėjo. Nieko nerado, ir Tomas pra

dėjo susitaikyti su neišvengiamybe, kad rasti ir nėra ką. Atėjus

sienų užsidarymo laikui, jis pradėjo dairytis grizų, prie kiekvie

no kampo smaugė ledinė dvejonė. Abu su Minu nepaleido iš

rankų tvirtai suspaustų peilių. Tačiau niekas nepasirodė beveik

iki pat vidurnakčio.

Minas pastebėjo, kaip grizas pranyko už kampo priešais

juos ir negrįžo. Po trisdešimties minučių Tomas pamatė, kaipkitas pasielgė lygiai taip pat. Dar po valandos grizas nudulkėjo

pro juos per Labirintą net nesustodamas. Tomas kone išvirto,

ištiktas netikėto siaubo priepuolio.

Jiedu su Minu ėjo toliau.

- Manau, jie su mumis žaidžia, - po kurio laiko prabilo Minas.

Tomas suvokė, kad nebetyrinėja sienų, tik prislėgtas grįžta į

Traką. Iš Mino eisenos atrodė, kad jis jaučiasi taip pat.

- Ką nori pasakyti? - paklausė Tomas.

Prievaizdas atsiduso



James Dashner

- Manau, Kūrėjai nori, kad žinotume, jog išėjimo nėra. Sie

nos nebejuda - atrodo, kad tai tebuvo kvailas žaidimas, laikas

jį baigti. Jie nori, kad grįžtume atgal ir pasakytume tai kitiemstrakiečiams. Iš kiek nori lažintis, kad grįžę sužinosime, jog gri

zas vieną išsinešė, kaip ir praėjusią naktį ? Manau, Geilis buvo

teisus - jie toliau mus žudys.

Tomas tylėjo, nes jautė, kad Minas sako tiesą. Visos prieš

kelionę į Labirintą rusenusios viltys seniai užgeso.- Tiesiog grįžkime namo, - nuvargusiu balsu tarė Minas.

Tomas nenorėjo pripažinti pralaimėjimo, tačiau pritariamai

linktelėjo. Dabar kodas atrodė vienintelė jų viltis. Jis tvirtai nu

sprendė ties juo susitelkti.

Jiedu su Minu palengva grįžo į Traką. Pakeliui daugiau nesutiko nė vieno grizo.



45 SKYRIUS

Tomo laikrodis jau rodė įsibėgėjantį rytą, kai jiedu su Minuįžengė pro Vakarines duris į Traką. Tomas buvo toks pavargęs,

kad troško čia pat kristi ir nusnūsti. Labirinte jie praleido be

maž dvidešimt keturias valandas.

Stebėtina, tačiau negyva šviesa ir aplink byrantis pasaulis

Trako dienos nesutrikdė - vaikinai dirbo ūkio ir sodininkys

tės darbus, švarinosi. Ilgai netruko, kol keletas berniukų pa

stebėjo juos stoviniuojančius. Pranešė apie juos Niutui ir šis

atbėgo.

-Jūs pirmieji grįžote, - tarė jis prieidamas. - Kas nutiko? -

Vaikiška viltis jo veide daužė Tomo širdį - Niutas aiškiai manė,

kad jie rado kažką svarbaus. - Pasakykit, kad turit gerų nau

jienų.

Minas negyvomis akimis spitrijosi į tašką kažkur pilkoje

tolumoje



James Dashner

- Nieko, - tarė jis. - Labirintas yra didelis apsigimėliškas

pokštas.

Niutas pažvelgė j Tomą sutrikęs.- Apie ką jis kalba?

- Jis tiesiog nusivylęs, - paaiškino Tomas ir nuvargęs gūžte

lėjo. - Nieko nauja neradom. Sienos nepajudėjo, išėjimų nėra,

nieko. Ar grizai lankėsi praėjusią naktį?

Niutas nutilo, veidu šmėkštelėjo šešėlis. Galiausiai linktelėjo.

- Aha. Jie paėmė Adamą.

Tomas jo nepažinojo ir pajuto kaltę, kad ši žinia nekelia jo

kių emocijų. Ir vėl vienas asmuo, - pagalvojo jis. Galbūt Geilis

buvo teisus.Niutas jau žiojosi kažką pasakyti, kai Minas pratrūko, išgąs

dindamas Tomą.

- Man jau bloga nuo viso šito! - Minas spjovė į gebenes, jo

kakle iššoko gyslos. - Man bloga! Viskas baigta! Viskas abso

liučiai baigta! - Jis nusiėmė kuprinę ir tėškė ant grindų. - Nėraišėjimo, niekada nebuvo, niekada nebus. Mes visi esam šiknoj.

Tomas perdžiūvusia gerkle stebėjo, kaip Minas kulniuoja

link trobos. Tai jį neramino - jei jau Minas pasidavė, jie pa

kliuvo į didelę bėdą.

Niutas neištarė nė žodžio. Jis paliko apstulbusį Tomą stovėti. Neviltis, tiršta ir aitri, kybojo ore kaip dūmai iš Žemėlapio

kambario.

Per valandą sugrįžo ir kiti bėgikai, o iš to, ką Tomas girdėjo,

nė vienas nieko nerado ir galiausiai taip pat nuleido rankas



BĖGANTIS LABIRINTU

Visame Trake smaksojo niūrūs veidai, dauguma darbininkų

apleido savo kasdienes pareigas.

Tomas žinojo, kad Labirinto kodas dabar yra vienintelė jųviltis. Jis turi kažką atskleisti. Privalo. Kurį laiką be tikslo pa

klaidžiojęs po Traką ir išklausęs bėgikų istorijų, pratrūko.

Teresa? - užsimerkdamas tarė mintyse, lyg tai padėtų. Kur

esi?Arką nors išsiaiškinot?

Po ilgos pauzės jis pasidavė, manydamas, kad nesuveikė.„Hm? Tomai, kažką sakei?

Aha, - tarė jis, nudžiugęs, kad vėl užmezgė kontaktą. Girdi

mane? Ar ašgerai darau?

Kartais su trikdžiais, bet veikia. Gana išsigimėliška, tiesa?

Tomas pagalvojo apie tai - tiesą sakant, jau baigė prie topriprasti. Nėra taip jau blogai. Ar jūs vis dar rūsyje? Mačiau

Niutą, bet jis ir vėl dingo.

Vis dar čia. Niutas pasikvietė dar tris ar keturis trakiečius

padėti mums kopijuoti žemėlapius. Manau, mes išsiaiškinome

kodą.Tomo širdis iššoko iš krūtinės. Rimtai?

Nusileisk pas mus.

Ateinu. Atsakydamas jis jau judėjo, nesijausdamas toks iš

vargęs.

Niutas jį įleido.

- Minas vis dar nepasirodė, - tarė jis, jiems einant prie laip

tų į rūsį. - Kartais jis virsta prakeiktu karštakošiu.

Tomas nustebo, kad Minas gaišta laiką savigailai, nors ir

žino kodo galimybes Įeidamas į kambarį jis nuginė šitas min



James Dashner

tis. Keletas nepažįstamų trakiečių stoviniavo aplink stalą,

visi atrodė pavargę, įkritusiomis akimis. Visur kambaryje ant

grindų mėtėsi krūvos žemėlapių. Atrodė, lyg pačiame viduryjebūtų prasisukęs tornadas.

Teresa rėmėsi į lentynas ir skaitė vienintelį popieriaus lapą.

Jam įėjus mergina pakėlė akis, bet vėl jas nuleido į popierių.

Dėl to jis šiek tiek nuliūdo, nes tikėjosi, kad apsidžiaugs jį pa

mačiusi, ir iškvailino save dėl tokių minčių. Ji akivaizdžiai buvo

užsiėmusi kodo šifravimu.

Turi tai pamatyti, - tarė Teresa tik jam, tuo tarpu Niutas

paleido savo padėjėjus, o šie spūdino mediniais laiptais, kai ku

rie niurzgėdami, kad dirbo tuščiai.

Tomas atsakė, akimirką pabūgęs, kad Niutas supras, kas

vyksta. Nekalbėk su manimi galvoje, kai Niutas šalia sukiojasi.

Aš nenoriu, kad jis žinotų apie mūsų... dovaną.

- Ateik, pažiūrėk, - pakartojo ji garsiai, vos slėpdama veide

šmėkštelėjusią kvailą šypseną.- Atsiklaupsiu ant kelių ir pabučiuosiu tavo prakeiktas ko

jas, jei išsiaiškinsi, ką tai reiškia, - pažadėjo Niutas.

Tomas priėjo prie Teresos, trokšdamas pamatyti, ką jie išsi

aiškino. Klausiamai išrietusi antakius ji ištiesė popierių.

- Be jokios abejonės, žodžiai teisingi, - tarė ji. - Tačiau nenutuokiu, ką jie reiškia.

Tomas paėmė popierių ir mikliai permetė akimis. Buvo

sunumeruoti ratai, kairėje pusėje einantys vienas po kito, nuo

vieno iki šešių. Prie kiekvieno didelėmis spausdintomis raidė

mis buvo parašyti žodžiai



BĖGANTIS LABIRINTU

PLŪDĖ

GAUDYK

KRAUJUOKMIRTIS

KIETAS

SPAUSK

Viskas. Šeši žodžiai.

Tomą užplūdo neviltis - buvo tikras, kad, išsiaiškinus kodą,

paaiškės jo tikslas. Prislėgta širdimi jis pažvelgė j Teresą.

- Tai viskas ? Ar jūs tikri, kad jie surašyti teisinga tvarka?

Ji paėmė popierių iš jo.

- Labirintas kartoja šiuos žodžius mėnesių mėnesiais,

kai sužinojome, liovėmės toliau ieškoję. Kaskart po žodžio

SPAUSK visą savaitę neišryškėja jokia raidė, o tada vėl prasi

deda nuo PLŪDĖ. Tad mes padarėme išvadą, kad tai pirmasis

žodis ir jie eina tokia tvarka.Tomas susidėjo rankas ir atsišliejo j lentynas prie Teresos.

Nesusimąstydamas įsidėmėjo šešis žodžius ir mėgino susieti

juos mintyse. Plūdė. Gaudyk. Kraujuok. Mirtis. Kietas. Spausk.

Nieko gera nežada.

- Linksma, tiesa? - tarė Niutas, tiksliai įgarsindamas jomintis.

- Aha, - sudejavęs iš nevilties pripažino Tomas. - Turi

me pasikviesti Miną - gal jis žino kažką, ko nežinome mes.

Jei turėtume daugiau užuominų... - Jis sustingo, pritrenktas

svaiginančių burtų būtų parpuolęs ant žemės jei nesišlietų



James Dashner

j lentynas. Į galvą šovė mintis. Bjauri, baisi, siaubinga mintis.

Blogiausia mintis bjaurių, baisių, siaubingų minčių istorijoje.

Tačiau instinktai sakė, kad jis teisus. Kad jis turi tai padaryti.- Tomuk? - prieidamas arčiau susidomėjo Niutas rūpesčio

išvagota kakta. - Kas tau nutiko? Tavo veidas nubalo kaip vai

duoklio.

Tomas papurtė galvą ir suėmė save į rankas.

- O... nieko, atsiprašau. Man skauda akis - manau, reikiapamiegoti. - Kad būtų įtikinamiau, pasitrynė smilkinius.

Ar gerai jautiesi? - galvoje paklausė Teresa. Pasisukęs išvy

do, kad ji susirūpinusi, kaip ir Niutas, todėl pasijuto gerai.

Aha. Rimtai, ašpavargęs. Man reikia pailsėti.

- Visą prakeiktą naktį praleidai Labirinte, eik, nusnausi.Tomas pažvelgė į Teresą, tada į Niutą. Norėjo pasidalyti

savo idėja, tačiau nutarė, kad geriau nereikia. Tik linktelėjo ir

pasuko link laiptų.

Dabar Tomas turėjo planą. Nors ir blogą, bet tai buvo pla

nas. Jiems reikia daugiau užuominų dėl kodo. Jiems reikia prisiminimų. Tad jis leisis, kad jam įgeltų grizas. Išgyvens virsmą.

Specialiai.



46 SKYRIUS

Likusią dienos dalį Tomas atsisakė su kuo nors kalbėtis.

Teresa mėgino kelis kartus. Tačiau jis kartojo, kad nesijaučia gerai, nori pabūti vienas ir pamiegoti savo vietelėje už miš

ko, galbūt šiek tiek pamąstyti. Sakė norįs atrasti neužčiuoptą

paslaptį savo galvoje, kuri padėtų susivokti, ką daryti toliau.

Iš tiesų jis drąsinosi vakaro sumanymui, įtikinėdamas save,

kad tai teisingas sprendimas. Vienintelis sprendimas. Be to,klaikiai bijojo ir nenorėjo, kad kiti pastebėtų.

Galiausiai, kai jo laikrodis parodė, kad stojo vakaras, nugar

mėjo į trobą drauge su kitais. Tik pradėjęs valgyti Keptuviaus

paskubomis paruoštus trapučius ir pomidorų sriubą suprato,

koks buvo alkanas.O tada atėjo laikas dar vienai bemiegei nakčiai. Ziogriniai

užrėmė Geilį ir Adamą išsinešusių monstrų paliktas žiojinčias

skyles. Žvelgiant į gautą rezultatą Tomui atrodė, kad darbavosi

armija įkaušusių draugelių, tačiau barikada atrodė pakankamai

tvirta



James Dashner

Niutas ir Albis, kuris vėl jautėsi pakankamai stiprus vaikš

čioti, nors ir stipriai atvarstyta galva, primygtinai siūlė visiems

kas vakarą keisti nakvynės vietas.Tomas atsidūrė didelėje svetainėje apatiniame trobos aukšte

su tais pačiais žmonėmis, su kuriais miegojo prieš dvi naktis.

Kambaryje netruko įsivyrauti tyla, nors jis nežinojo, ar

žmonės iš tiesų miega, ar tiesiog bijo ir tyliai viliasi, kad grizai

nesugrįš. Kitaip nei prieš dvi naktis, Teresai leista likti pastatesu likusiais trakiečiais.

Ji įsitaisė greta Tomo, įsisupusi į dvi antklodes. Jis kažkaip

jautė, kad mergina miega. Iš tiesų miega.

Tomas niekaip negalėjo užmigti, nors žinojo, kad kūnui

desperatiškai reikia poilsio. Jis mėgino - labai atkakliai mėgino gulėti užsimerkęs, versdamas save atsipalaiduoti. Tačiau

nesisekė. Naktis slinko, sunkus laukimo jausmas it svarmuo

prislėgė krūtinę.

Tada, kaip visi ir tikėjosi, lauke pasigirdo mechaniniai, vai

duokliški grizų skleidžiami garsai. Metas.Visi kaip įmanydami tyliau susispietė prie tolimiausios sie

nos nuo lango. Tomas įsispraudė į kampą netoli Teresos, apsi

kabino kojas ir įsispoksojo į langą. Anksčiau priimto siaubingo

sprendimo realybė spaudė širdį it triuškinantis kumštis. Tačiau

žinojo, kad nuo to gali viskas priklausyti.Įtampa kambaryje ritmingai augo. Trakiečiai nutilo, nekru

tėjo nė viena siela. Į namą atsimušė tolimo metalo brazdeni-

mas į medį ir Tomui atrodė, kad grizas kabarojasi užpakaline

trobos siena, priešinga tai, prie kurios jie glaudėsi. Po kelių se

kundžių triukšmo šaltinių padaugėjo garsai sklido iš visų pu



BĖGANTIS LABIRINTU

šių, artimiausias - tiesiai už jų lango. Oras kambaryje, regis,

sustingo į ledą ir Tomas kumščiais užspaudė akis, nes atakos

laukimas j j žudė.Griausmingas skylančio medžio ir dužusio stiklo sprogi

mas nugriaudėjo kažkur viršuje, sukrėsdamas visą namą. To

mas sustingo, pratrukus keletui riksmų, lydimų bėgančių kojų

dunksėjimo. Garsus girgždėjimas ir aimanos išdavė, kad visa

trakiečių orda skuta j pirmą aukštą.-Jis sučiupo Deivą! - suriko kažkas spigiu iš baimės balsu.

Tomo kambaryje nekrustelėjo nė raumuo ir vaikinas žino

jo, kad veikiausiai kiekvienas jautė kaltę dėl palengvėjimo, kad

ne jis tapo auka. Kad galbūt jie saugūs dar vienai nakčiai. Dvi

naktis iš eilės buvo paimta tik po vieną berniuką, ir trakiečiaipradėjo tikėti, kad Geilis sakė tiesą.

Tomas pašoko išgirdęs siaubingą trenksmą tiesiai už jų durų,

lydimą riksmų ir medienos skeldėjimo, lyg koks monstras gele

žiniais žandikauliais čiaumotų laiptus. Po sekundės pasigirdo

dar vienas plėšomo medžio sprogimas: paradinės durys. Grizaskirto namą ir dabar išeina.

Sprogusi baimė nuvilnijo Tomo kūnu. Reikėjo veikti dabar

arba niekada.

Jis pašoko ir nuskuodė prie durų, atplėšdamas jas.

Girdėjo, kaip šaukia Niutas, tačiau jo nepaisydamas nudundėjo koridoriumi, apibėgdamas ir peršokdamas sudraskytos

medienos gabalus. Vietoj paradinių durų teišvydo angą, ve

dančią į pilką naktį. Jis metėsi tiesiai pro ją į Traką.

Tomai! - Teresa šaukė jo galvoje. Ką tu darai?!

Jis neklausė Tiesiog bėgo



James Dashner

Grizas, laikantis Deivą - vaikį, su kuriuo Tomui neteko

bendrauti, ritosi ant smaigų link Vakarinių durų, Maksėdamas

ir zirzdamas. Kiti grizai jau buvo kieme ir nusekė savo kompanioną link Labirinto. Nedvejodamas, nors žinojo, kad prašosi

mirties, Tomas nudulkėjo link jų ir prasiveržė į tų padarų būrio

vidurį. Netikėtai užklupti grizai pakriko.

Tomas stryktelėjo ant laikančiojo Deivą ir pamėgino berniu

ką išlaisvinti, tikėdamasis, kad padaras keršys. Teresa taip smarkiai klykė jo galvoje, kad atrodė, jog durklas raižo kaukolę.

Vienu metu jį puolė trys grizai, iš visų pusių čikšėdami žir

klėmis ir žnyplėmis. Tomas rankomis ir kojomis talžė šiurpias

metalines jų galūnes ir daužė pulsuojančius grizų kūnus: jis

tenorėjo, kad jam įgeltų, bet neišsineštų kaip Deivo. Jų negailestinga ataka sustiprėjo ir Tomas kiekvieno kūno colyje paju

to skausmą, adatų dūrius, kurie pranešė, kad tikslas pasiektas.

Saukdamas jis spardėsi, stumdėsi, blaškėsi ir rangėsi, mėginda

mas nuo jų pasprukti.

Varomas adrenalino jis galiausiai rado plyšį, kuriuo pasinaudojęs dėjo į kojas.

Vos tik tapo nepasiekiamas grizų instrumentams, monstrai

prarado susidomėjimą juo ir dingo Labirinte. Tomas susmuko

ant žemės, dejuodamas iš skausmo.

Po sekundės prie jo atsidūrė Niutas, kurį įkandin atsivijoČakas, Teresa ir keletas kitų. Niutas čiupo jį už pečių ir sugrie

bęs už pažastų pakėlė.

- Paimkite jo kojas! - suriko jis.

Tomas jautė, kaip pasaulis aplink jį plaukia, kliedėjo ir blo-

gavo



BĖGANTIS LABIRINTU

Kažkas, jis negalėjo pasakyti, kas, pakluso Niuto įsakymui:

jį nunešė per kiemą, pro paradines trobos duris, per apgadintą

koridorių į kambarį ir paguldė ant sofos.Pasaulis ir toliau skriejo aplink.

- Ką tu padarei! - prisikišęs arti veido suriko Niutas. -

Kaip galėjai taip prakeiktai kvailai pasielgti!

Tomas turėjo pasakyti, kol nenugrimzdo į tamsą.

- Ne... Niutai... tu nesupranti...- Užsičiaupk! - suriko Niutas. - Nešvaistyk energijos.

Tomas jautė, kaip kažkas tyrinėja jo rankas ir kojas, plėšia

nuo kūno drabužius, tikrina padarytą žalą. Jis girdėjo Cako

balsą ir jam palengvėjo, kad draugui nieko nenutiko. Baltas-

kverniai kažką kalbėjo, kad jį sugėlė tuzinus kartų.Prie kojų įsitaisiusi Teresa spaudė ranka dešinę kulkšnį.

Kodėl, Tomai? Kodėl tu taip padarei?

Nes... Jis neturėjo užtektinai jėgų susitelkti.

Niutas riktelėjo atnešti sielvarto serumo ir po akimirkos

Tomas pajuto bakstelėjimą į ranką. Šiluma nuo to taško pasklido po visą kūną, nuramino, apmalšino skausmą. Tačiau vis dar

atrodė, kad pasaulis griūva ir išnyks vos po kelių sekundžių.

Kambarys sukosi, spalvos liejosi, skriejo vis sparčiau ir spar

čiau. Prireikė visų jėgų, tačiau prieš tamsumai jį pasiimant iš

stenėjo vienintelį dalyką.- Nesijaudinkit, - sukuždėjo jis, vildamasis, kad jį išgirs. -

Padariau tai specialiai...



47 SKYRIUS

Išgyvendamas virsmą Tomas prarado laiko nuovoką.Patyrimai buvo panašūs j jo pirmuosius prisiminimus dėžė

je - tamsūs ir šalti.

Tačiau šįkart nejautė, it kažkas liestų jo kojas ar kūną. Plū

duriavo tuštumoje, įsistebeilijęs į juodą erdvę. Nieko nematė,

nieko negirdėjo, nieko neužuodė. Lyg kažkas būtų atėmęs visus penkis pojūčius, palikdamas jį vakuume.

Laikas tįso. Ir tįso. Baimė virto smalsumu, kurį pakeitė nuo

bodulys.

Galiausiai, po amžino laukimo, viskas pradėjo keistis.

Pakilo tolimas vėjas, nejuntamas, bet girdimas. Tolumoje išniro sūkuriuojanti baltumos migla - besisukantis dūmų torna

das - ir virto ilgu tuneliu, nusidriekusiu taip toli, kad nesimatė

to balto viesulo nei viršaus, nei apačios. Tada pajuto vėjo šuo

rus, peraugusius į cikloną, kuris gairino iš nugaros, plėšdamas

drabužius ir plaukus it audros pagautas suplyšusias vėliavas



BĖGANTIS LABIRINTU

Link jo pajudėjo tiršto rūko bokštas - ar jis pats irgi judėjo,

negalėjo pasakyti, - greitėdamas nerimą keliančiu tempu. Ten,

kur prieš kelias sekundes matė ryškią piltuvėlio formą, dabartebuvo plokščia balta begalybė.

Ir tada jį prarijo; pajuto, kaip protą apgaubė migla, o į sme

genis plūsta prisiminimai.

Visa kita virto skausmu.



48 SKYRIUS

„Tomai."Balsas buvo tolimas, treliuojantis, it aidas ilgame tunelyje.

„Tomai, ar tu mane girdi ?“

Jis nenorėjo atsakyti. Jo protas užsivėrė, kai skausmas tapo

nepakeliamas, ir baiminosi, kad grįžus sąmonei jis vėl atsinau

jins. Ant vokų jautė šviesą, tačiau žinojo, kad būtų nepakelia

ma juos praverti. Nieko nedarė.

„Tomai, tai aš, Cakas. Ar tau viskas gerai? Prašau, nemirk."

Viskas su trenksmu grįžo. Trakas, grizai, durianti adata,

virsmas. Prisiminimai. Labirinto negalima išspręsti. Vienintelis jų kelias yra toks, kokio jie niekada nesitikėjo, - kažkas

bauginančio. Neviltis slėgė.

Aimanuodamas jis prisivertė atplėšti vokus, bet iš pradžių

žiūrėjo prisimerkęs. Putnus Cako veidas buvo prie pat, berniu

kas spoksojo išsigandusiomis akimis Tačiau netrukus žvilgsnis



BĖGANTIS LABIRINTU

nušvito ir veidą nutvieskė šypsnys. Nepaisant visko, nepaisant

siaubingos situacijos, Cakas nusišypsojo.

-Jis pabudo! - riktelėjo berniukas, nesikreipdamas į niekąkonkrečiai. - Tomas pabudo!

Nuo šio džiaugsmingo griaudėjimo Tomas susigūžė ir vėl

užsimerkė.

- Cakai, ar būtina šaukti ? Aš nesijaučiu labai gerai.

- Atsiprašau, aš tik džiaugiuosi, kad tu gyvas. Tau pasisekė,kad nepuolu tavęs bučiuoti.

- Prašau, nedaryk šito, Cakai. - Tomas vėl atsimerkė ir pri

sivertė atsisėsti lovoje, remdamasis j sieną ir ištiesdamas kojas.

Sąnarius ir raumenis graužė skausmas. - Kiek tai užtruko? -

paklausė.- Tris dienas, - atsakė Cakas. - Nakčiai paguldydavome j

cypę, kad būtum saugus, o dienomis atnešdavome čia. Manė

me, kad nuo virsmo pradžios bent trisdešimt kartų numirei.

Bet tik pažiūrėkit - kaip iš naujo gimęs!

Tomas galėjo tik įsivaizduoti, kad atrodė nekaip.- Ar grizai lankėsi ?

Čakas nusvarino akis į žemę, į kurią akivaizdžiai tėškėsi ir

džiaugsmas.

- Aha, jie pačiupo Zartą ir porą kitų. Po vieną per naktį.

Minas ir bėgikai išnaršė visą Labirintą, ieškodami išėjimo ar tokvailo kodo, kurį jūs, vaikinai, iššifravot, panaudojimo. Veltui.

Kaip manai, kodėl grizai ima tik po vieną maišytgalvį ?

Tomo skrandis sugižo - dabar jis tiksliai žinojo atsakymą į

šį ir keletą kitų klausimų. Pakankamai, kad suvoktų, jog kartais

žinojimas užknisa



James Dashner

- Pakviesk Niutą ir Albį, - galiausiai paprašė. - Pasakyk

jiems, kad sušauktų susirinkimą. Kuo greičiau.

- Rimtai?Tomas atsiduso.

- Cakai, aš ką tik išgyvenau virsmą. Kaip manai, aš juokauju?

Netaręs nė žodžio Cakas stryktelėjo ir išbėgo iš kambario, jo

šūksniai tirpo jam tolstant.

Tomas užsimerkė ir priglaudė galvą prie sienos. Tada pašaukė ją mintyse.

Teresa.

Iš pradžių ji neatsakė, tačiau tada jos balsas išniro mintyse,

buvo toks aiškus, lyg sėdėtų greta.

Tai buvo kvaila, Tomai. Labai, labai kvaila.Turėjau tai padaryti, - atsakė jis.

Nekenčiau tavęs pastarąsias porą dienų. Turėjai save matyti.

Tavo oda, tavo gyslos...

Nekentei manęs? - Jis suvirpėjo, kad ji taip dėl jo nerimauja.

Ji nutilo. Aš tik sakau, kad būčiau nudėjusi tave, jei būtum numiręs.

Tomas pajuto krūtinėje šilumos pliūpsnį ir nustebęs priglau

dė ranką.

Na... ačiū. Tikriausiai.

Ar daug prisimeni?Jis nutilo. Pakankamai. Tai, ką sakei apie mudu ir ką mes

jiems padarėme...

Tai tiesa?

Padarėme blogų dalykų, Teresa. Jautė, kad ji susierzinusi, tar

si turėtų milijoną klausimų ir nežinotų nuo kurio pradėti



BĖGANTIS LABIRINTU

Ar sužinojai ką nors, kas padėtą mums iš čia ištrūkti ? - pa

klausė ji, tarsi nenorėtų žinoti, koks jos vaidmuo šioje istorijo

je. Kam reikalingas kodas?Tomas nutilo, dar nenorėdamas apie tai kalbėti, kol nesu

rikiavo visų minčių. Jų vienintelė galimybė pabėgti gali reikšti

mirtį. „Galbūt, - galiausiai pratarė, - tačiau lengva nebus. Tu

rime sušaukti susirinkimą. Paprašysiu, kad ir tau leistų dalyvau

ti, nes aš neturiu energijos kartoti du kartus." Abu jie kurį laiką tylėjo, tarp jų galvų plevenant bejėgišku

mui.

Teresa?

Taip?

Iš Labirinto išėjimo nėra.Ji ilgam nutilo prieš atsakydama. Manau, dabar mes jau visi

tai žinom.

Tomas nekentė skausmo jos balse - jautė jį savo galvoje.

Nesijaudink, Kūrėjai vis dėlto norėjo, kad mes ištrūktume. Aš

turiu p la n ą ." norėjo suteikti jai vilties, nors ir menkutės.O, nejaugi.

Taip. Jis siaubingas ir kai kurie iš mūsų gali mirti. Teikia vil

čių?

Nepaprastai daug. Koks planas?

Mes turime...Nespėjo baigti, nes jį nutraukė į kambarį įžengęs Niutas.

Papasakosiu vėliau, - greitai baigė Tomas.

Paskubėk! - tarė ji ir dingo.

Niutas priėjo prie lovos ir atsisėdo greta jo.

Tomuk veik neatrodai ligonis



James Dashner

Tomas linktelėjo.

- Jaučiuosi truputį silpnas, bet šiaip - puikiai. Maniau, bus

gerokai blogiau.Niutas papurtė galvą, veide matėsi sumišę pyktis ir nuosta

ba.

- Tai, ką padarei, buvo ir drąsu, ir prakeiktai kvaila. Atrodo,

puikiai tokius dalykus moki. - Jis nutilo ir papurtė galvą. - Ži

nau, kodėl taip pasielgei. Kokie prisiminimai grįžo? Kažkas,kas galėtų padėti?

- Turime sušaukti susirinkimą, - tarė Tomas, mankštinda

mas kojas, kad būtų patogiau. Stebėtina, tačiau nejautė skaus

mo, tik svaigulį. - Kol dar viską prisimenu.

- Aha, Cakas man sakė - taip ir padarysim. Bet kodėl? Arką nors išsiaiškinai ?

- Tai išbandymas, Niutai, - visas šis reikalas yra išmėgini

mas.

Niutas linktelėjo.

- Kaip eksperimentas.Tomas papurtė galvą.

- Ne, tu nesupranti. Jie atsirenka mus, žiūri, ar mes pasi

duosime, ieško geriausių. Siunčia mums iššūkius, nori priversti

liautis. Tikrina mūsų gebėjimus viltis ir kovoti. Teresos atsiun

timas ir atviros sienos - tik paskutinė dalis, dar viena... galutinėanalizė. Dabar laikas paskutiniam išbandymui. Pabėgimui.

Niuto kakta susiraukšlėjo nuo painiavos.

- Ką nori pasakyti ? Radai išėjimą?

- Aha. Sukviesk susirinkimą. Tuojau pat.



49 SKYRIUS

Po valandos Tomas sėdėjo priešais prievaizdus susirinkime,visai kaip prieš savaitę ar dvi. Teresai nebuvo leista dalyvauti,

draudimas užgavo jj ne mažiau nei ją. Nors Niutas ir Minas ja

pasitikėjo, tačiau kiti vis dar turėjo dvejonių.

- Gerai, žaliapūgi, - pradėjo Albis, kuris atrodė kur kas

geriau, sėdintis viduryje ant puslankiu sustatytų kėdžių gretaNiuto. Visos kėdės buvo užimtos, išskyrus dvi, rūsčiai prime

nančias, kad Zartą ir Geilį išsinešė grizai. - Praleisk visą tą nie

kam nereikalingą aptakų mėšlą. Kalbėk.

Tomas, vis dar nusilpęs po virsmo, per sekundę atgavo šal

takraujiškumą. Turėjo daug ką pasakyti, tačiau norėjo, kad visatai nenuskambėtų kvailai.

- Tai ilga istorija, - prašneko jis. - Neturime laiko klausy

tis visos, tačiau aš jums papasakosiu esmę. Išgyvendamas virs

mą mačiau šmėsčiojančius vaizdus - šimtus jų lyg pagreitintas

skaidres Daug prisiminiau tačiau nepakankamai aiškiai kad



James Dashner

apie tai būtų galima kalbėti. Kiti prisiminimai dyla arba jau

išblanko... - Jis nutilo, paskutinį kartą sukaupdamas mintis. -

Tačiau prisimenu pakankamai. Kūrėjai mus bando. Labirintasnebuvo sukurtas, kad jį išspręstume. Visa tai tėra išmėginimas.

Jie nori, kad laimėtojai - ar išgyvenusieji - padarytų kai ką

svarbaus. - Jis nutilo, nes neapsisprendė, kokia tvarka viską

pasakoti.

- Ką? - paklausė Niutas.- Leiskite man pradėti iš naujo, - tarė Tomas, trindamas

akis. - Visus mus paėmė, kai buvome dar labai jauni. Neprisi

menu, kaip ir kodėl, tik miglotai suprantu ir jaučiu, kad pasau

lyje viskas pasikeitė, nutiko kažkas siaubingo. Neįsivaizduo

ju, kas. Kūrėjai mus pavogė ir, manau, jautėsi teisūs dėl savo

poelgio. Kažkokiu būdu jie nustatė, jog mūsų intelektas yra

aukštesnis už vidutinį, todėl pasirinko mus. Nežinau tiksliai,

dauguma prisiminimų yra padriki ir ne tokie svarbūs.

Neprisimenu nieko apie savo šeimą ar kas jiems nutiko. Tačiau po to, kai mus paėmė, kelerius metus studijavome specia

liose mokyklose, gyvenome gana įprastą gyvenimą, kol galiau

siai Kūrėjai rado pakankamai lėšų pastatyti Labirintą. Mūsų

vardai yra tik kvailos pravardės, kurias jie išgalvojo, - pavyz

džiui, Albį - Alberto Einšteino garbei, Niutą - Izaoko Niutono, o mane pavadino Tomu. Kaip Edisoną.

Albis žvelgė į jį taip, lyg būtų gavęs skuduru per veidą.

- Mūsų vardai... jie net nėra mūsų tikri vardai ?

Tomas papurtė galvą.

Spėju kad tikrų vardų niekuomet nesužinosime



BĖGANTIS LABIRINTU

- Ką nori pasakyti? - įsiterpė Keptuvius. - Kad mes pra

keikti našlaičiai, kuriuos užaugino mokslininkai ?

- Taip, - patvirtino Tomas, tikėdamasis, kad jo išraiška neišduoda, koks jis nusiminęs. - Galbūt mes esame tikrai pro

tingi, o jie studijuoja kiekvieną mūsų padarytą žingsnį, anali

zuoja mus. Stebi, kas pasiduos, o kas - ne. Žiūri, kas išgyvens.

Nenuostabu, kad šioje vietoje mus šnipinėja tiek daug vabalų

pjovėjų. Be to, kai kurių smegenyse yra... pakeitimų.- Tikiu šituo mėšlu lygiai tiek pat, kiek teiginiu, jog Keptu

viaus maistas valgomas, - suniurnėjo Vinstonas, kuris atrodė

pavargęs ir abejingas.

- Kam man reikėtų išgalvoti? - Tomas pakėlė balsą. Jis spe

cialiai leidosi {geliamas, kad viską prisimintų! - Nagi, pats pasakyk, koks, tavo galva, yra paaiškinimas? Kad mes gyvename

ateivių planetoje?

- Tiesiog kalbėk, - įsiterpė Albis. - Aš tik nesuprantu, ko

dėl nė vienas iš mūsų neprisiminėme šitų dalykų. Aš išgyvenau

virsmą, tačiau viskas, ką mačiau, buvo... - Jis mikliai apsižvalgėaplink, tarsi būtų pasakęs kažką, ko nederėjo. - Aš nieko ne

sužinojau.

- Netrukus pasakysiu, kodėl sužinojau daugiau nei kiti, -

tarė Tomas, baimindamasis šios dalies. - Ar man tęsti?

- Kalbėk, - paragino Niutas.Tomas godžiai įkvėpė, lyg pradėdamas lenktynes.

- Taigi kažkas ištrynė mūsų atmintį - ne tik vaikystę, bet

ir visus kitus prisiminimus iki tos akimirkos, kai atsidūrėme

Labirinte. Jie įsodino mus į dėžę ir atsiuntė čia - didelę pirmąją

grupę ir po vieną kiekvieną mėnesį pastaruosius dvejus metus



James Dashner

- Kodėl? - paklausė Niutas. - Kokia prasmė?

Tomas pakėlė ranką tildydamas.

- Netrukus pasakysiu. Kaip jau minėjau, jie norėjo mus išbandyti, pažiūrėti, kaip reaguojame j tai, ką jie vadina iššūkiais,

ir j problemą, kuri neturi sprendimo. Įsitikinti, ar mes galime

dirbti drauge, netgi sukurti bendruomenę. Buvome viskuo

aprūpinti, tik turėjome vieną problemą, pateiktą kaip žmoni

jai įprastas galvosūkis, - labirintas. Šios aplinkybės vertė musmanyti, kad yra sprendimas, drąsino veikti atkakliau, tuo pat

metu jo nerandant stiprėjo nusivylimas. - Jis apsidairė aplink,

įsitikindamas, ar visi klauso. - Mėginu pasakyti, kad sprendi

mo nėra.

Pratrūko balsai, vienas po kito pasipylė klausimai.Tomas vėl iškėlė rankas, trokšdamas, kad galėtų tiesiog per

pilti savo mintis į likusiųjų smegenis.

- Matot? Jūsų reakcija įrodo esmę. Dauguma žmonių jau

būtų nuleidę rankas. Bet aš manau, jog esame kitokie. Negali

me susitaikyti su mintimi, kad problemos neįmanoma išspręsti,ypač jei ji tokia paprasta kaip labirintas. Ir mes nesiliovėme ko

voję, nors popieriai tapo itin prasti. - Tomas suvokė, kad kal

bant jo balsas tolygiai kilo, o į veidą plūstelėjo karštis. - Kad ir

kokia priežastis, man nuo jos bloga! Viskas - grizai, judančios

sienos, skardis - tėra kvailo išbandymo elementai. Mumis naudojasi ir manipuliuoja. Kūrėjai norėjo, kad mūsų protai dirbtų

ieškodami sprendimo, kurio nėra. Tas pats pasakytina ir apie

Teresos atsiuntimą čia, kai ja pasinaudojant sukelta Pabaiga, -

kad ir ką tai reikštų - likusios atviros sienos, pilkas dangus ir

1 1 Jie kelia mums beprotiškus iššūkius ir stebi reakciją tikrina





50 SKYRIUS

Ilgą laiką visi tylėjo. Tomas matė tik tuščius veidus. Jautė, kaipprakaitas nusagsto kaktą, sudrėkina rankas; siaubingai bijojo

vėl prabilti.

Niutas atrodė visiškai suglumęs, bet galiausiai jis nutraukė

tylą.

- Ką tu čia kalbi?- Na, pirmiausia turiu jums kai ką atskleisti. Apie save ir Te

resą. Geilis ne veltui mane kaltino ir ne šiaip sau visi, išgyvenę

virsmą, mane atpažino. - Jis tikėjosi klausimų, balsų protrū

kio, bet kambaryje tvyrojo mirtina tyla. - Teresa ir aš... esame

kitokie, - tęsė jis. - Mes nuo pat pradžių buvome Labirintobandymų dalis. Prieš mūsų valią, prisiekiu.

Dabar prakalbo Minas.

- Tomai, ką nori pasakyti ?

- Kūrėjai išnaudojo mudu su Teresa. Jei jums sugrįžtų visi

prisiminimai veikiausiai norėtumėt mus nudėti Tačiau turiu



BĖGANTIS LABIRINTU

pasakyti, noriu įrodyti, kad dabar mumis galima pasitikėti.

Noriu, kad patikėtumėte mano žodžiais, jog ištrūkti iš čia gali

ma tik vienu keliu.Tomas greitai nužvelgė prievaizdų veidus, paskutinį kartą

mąstydamas, ar reikia pasakyti, ar jie supras. Žinojo, kad reikia.

Jis privalo.

Tomas giliai įkvėpė ir tarė.

- Mudu su Teresa padėjome suprojektuoti Labirintą. Mes

padėjome jį sukurti.

Visi atrodė pernelyg priblokšti, kad ištartų bent žodį. Į jį

vėl spoksojo tušti veidai. Tomas suvokė, kad jie arba nesuprato,

arba juo nepatikėjo.

- Ką tai turėtų reikšti? - galiausiai paklausė Niutas. - Tu

tik prakeiktas šešiolikmetis. Kaip galėjai suprojektuoti Labi

rintą?

Tomas ir pats šiek tiek dvejojo, tačiau dėl prisiminimų ne

klydo. Nors tai atrodė didžiulė beprotybė, tiksliai tai žinojo.- Mes buvome... protingi. Manau, kad tai dalis iššūkių. Ta

čiau svarbiausia, kad Teresa ir aš turime... dovaną, dėl kurios

tapome itin vertingi projektuojant ir statant šią vietą. - Jis nu

tilo, žinodamas, kad tai skamba absurdiškai.

- Kalbėk! - riktelėjo Niutas. - Išsiliek!- Mes telepatai! Mes galime susikalbėti mintimis! - ištaręs

garsiai susigėdo, lyg ką tik būtų prisipažinęs, jog yra vagis.

Niutas sumirksėjo iš nuostabos, kažkas kostelėjo.

- Paklausykite manęs, - tęsė Tomas, skubėdamas apsigin

ti Jie privertė mus padėti Nežinau kaip ir kodėl bet pri



James Dashner

vertė. - Jis nutilo. - Galbūt norėjo pamatyti, ar įgausime jūsų

pasitikėjimo, nors priklausome jiems. Galbūt mes nuo pat pra

džių turėjome būti tie, kurie atskleis, kaip pabėgti. Nesvarbu,dėl kokios priežasties, bet su jūsų žemėlapiais išsiaiškinome

kodą ir turime juo pasinaudoti.

Tomas apsižvalgė ir nelauktai nustebo, kad niekas nepyks

ta. Dauguma trakiečių ir toliau bukai vėpsojo į jį arba abejo

dami purtė galvas iš nuostabos. O Minas dėl kažkokios keistos

priežasties šypsojosi.

- Tai tiesa, ir aš atsiprašau, - tęsė Tomas. - Tačiau galiu

pasakyti jums, kad dabar esu su jumis toje pačioje valtyje. Ir

mane, ir Teresą atsiuntė čia, kaip ir visus kitus, mes galime taip

pat lengvai mirti. Tačiau Kūrėjai jau pamatė pakankamai, tad

atėjo metas lemiamam išbandymui. Spėju, man reikėjo išgy

venti virsmą, kad sukristų į vietas paskutinės galvosūkio deta

lės. Bet kuriuo atveju norėjau, kad žinotumėte tiesą, žinotumė

te, kad yra galimybė ištrūkti.Niutas kinkavo galvą, įsmeigęs žvilgsnį į žemę. Tada pakėlė

akis ir nužvelgė kitus prievaizdus.

- Kūrėjai - tie maišytgalviai - su mumis taip pasielgė, ne

Tomukas ir Teresa. Kūrėjai. Ir jie dėl to pasigailės.

- Koks skirtumas, - tarė Minas. - Kam tai rūpi, greičiaudėstyk, kaip galima ištrūkti.

Tomo gerklėje susiformavo gniužulas. Jam taip palengvėjo,

kad negalėjo žodžio ištarti. Buvo įsitikinęs, kad jį gerokai pa

spirgins dėl jo didžiosios išpažinties, gal net numes nuo skar

džio Likusioji dalis dabar atrodė lengva



BĖGANTIS LABIRINTU

- Ten, kur dar neieškojome, yra kompiuterių stotis. Kodas

atidarys duris iš Labirinto. Jis taip pat atskiria grizus, kad šie

negalėtų mūsų sekti, jei tik mums pavyks išgyventi pakankamai ilgai, kad nusigautume iki tos vietos.

- Ten, kur dar neieškojome ? - paklausė Albis. - Kaip ma

nai, ką mes veikėme dvejus metus ?

- Patikėk manimi, ten jūsų nebuvo.

Minas atsistojo.

- Na, tai kur?

- Tai beveik savižudybė, - tarė Tomas, suvokdamas, kad

delsia atsakyti. - Kai mėginsime ten patekti, mus puls grizai.

Visu būriu. Galutinis išbandymas. - Jis norėjo įsitikinti, kad jie

supranta riziką. Šansai, jog visi išgyvens, buvo menki.

- Kurgi ta vieta? - nerimo Niutas, palinkdamas kėdėje į

priekį.

- Virš skardžio, - atsakė Tomas. - Turėsime pereiti grizų

anga.



51 SKYRIUS

Albis taip ūmai atsistojo, kad nuvirto kėdė. Baltas tvarstis antkaktos išryškino krauju pasruvusias akis. Jis žengė du žingsnius

j priekį ir sustojo, lyg ketintų pulti Tomą.

- Dabar elgiesi kaip maišytgalvis idiotas, - tarė jis, balta

kiuodamas į Tomą. - Arba išdavikas. Kaip galime patikėti bent

vienu tavo žodžiu, jei sakai, kad padėjai suprojektuoti šią vietą,

atgabenti mus čia! Mes negalime susidoroti su vienu grizu savo

teritorijoje, o tu siūlai kovoti su visu jų būriu jų mažoje angoje.

Kokie tavo tikrieji kėslai ?

Tomas įniršo.- Kokie mano kėslai? Jokie! Kam visa tai išgalvočiau?

Albio rankos įsitempė, kumščiai susigniaužė.

- Iš to, ką žinome, tave galėjo atsiųsti čia mūsų išžudyti. Ko

dėl turėtume tavimi pasitikėti?

Tomas spoksojo netikėdamas



BĖGANTIS LABIRINTU

- Albi, ar tave kamuoja trumpalaikės atminties sindromas?

Rizikavau gyvybe, kad išgelbėčiau tave Labirinte, - būtum ne

gyvas, jei ne aš!- Galbūt tai tebuvo triukas įgauti mūsų pasitikėjimą. Jei esi

susidėjęs su maišytgalviais, kurie mus čia atsiuntė, neturėtum

jaudintis, kad grizai tave sužeis, - galbūt visa tai tebuvo vai

dyba.

Tomo pyktis šiek tiek nuslopo ir virto gailesčiu. Kažkas čiabuvo keista - įtartina.

- Albi, - galiausiai įsiterpė Minas, suteikdamas Tomui pa

lengvėjimą. - Tai kvailiausia mano girdėta teorija. Manai, jis

vaidino?

Albis atžariai linktelėjo.- Galbūt.

- Aš pasiryžau tam, - prabilo Tomas, sudėdamas į balsą

visą apmaudą, - tikėdamasis susigrąžinti prisiminimus, padėti

mums iš čia ištrūkti. Ar turiu parodyti visus įpjovimus ir žaiz

das visame kūne?Albis nieko neatsakė, jo veidas vis dar virpėjo iš pykčio.

Akys pavandenijo, o ant kaklo iššoko gyslos.

- Mes negalime grįžti! - galiausiai suriko jis, pasisukdamas

į visus kambaryje. - Mačiau mūsų ankstesnius gyvenimus -

mes negalime grįžti!- Ar viskas tik dėl to ? - paklausė Niutas. - Tu juokauji ?

Albis pasisuko į jį niršiai, netgi pakėlė sugniaužtą kumštį.

Tačiau sustojo, nuleido ranką, grįžo prie kėdės ir susmuko į ją,

užsidengdamas rankomis veidą. Jis palūžo. Tomas nustebo. Be

baimis trakiečių lyderis verkė



James Dashner

- Albi, kalbėk su manimi, - spaudė Niutas, norėdamas išsi

aiškint. - Kas vyksta?

- Aš tai padariau, - graudžiai kūkčiodamas tarė Albis. -Aš.

- Ką padarei ? - paklausė Niutas. Jis atrodė sutrikęs, pana

šiai jautėsi ir Tomas.

Albis pakėlė nuo ašarų drėgnas akis.

- Aš sudeginau žemėlapius. Aš tai padariau. Aš trenkiau

galvą į stalą, kad pamanytumėte, jog užpuolė kažkas kitas, aš

melavau, viską sudeginau. Aš tai padariau!

Prievaizdai persimetė žvilgsniais, jų plačiose akyse ryškėjo

šokas, antakiai klausiamai išsirietė. Tomui dabar viskas stbjo

į savo vietas. Albis prisiminė, koks siaubingas buvo jo gyveni

mas iki atvykstant čia, ir jis nenorėjo grįžti.

- Na, gerai, kad mes tuos žemėlapius išgelbėjom, - galiau

siai tarė Minas visiškai ramiu veidu, kone pašaipiai. - Dėkui už

patarimą, kurį mums davei po virsmo, - apsaugoti juos.Tomas žiūrėjo, kaip Albis reaguos į sarkastišką, kone žiaurią

Mino pastabą, tačiau jaunuolis elgėsi taip, lyg nebūtų išgirdęs.

Niutas, užuot parodęs pyktį, paprašė Albio pasiaiškinti. Tomas

žinojo, kodėl Niutas neširsta, - jei žemėlapiai saugūs, kodas

aiškus. Kita nesvarbu.- Sakau jums, - Albis lyg maldavo, kone isteriškai. - Nega

lime grįžti ten, iš kur atvykę. Aš mačiau, prisiminiau siaubin

gus, klaikius dalykus. Išdegintas žemes, kažkokią ligą, vadina

mą blyksniu. Tai buvo siaubinga - gerokai blogiau, nei turime

čia



BĖGANTIS LABIRINTU

- Jei liksime čia, visi mirsime! - riktelėjo Minas. - Ar gali

būti blogiau?

Albis kurį laiką spoksojo j Miną prieš atsakydamas. Tomasgalvojo apie žodžius, kuriuos ką tik išgirdo. Blyksnis. Kažkas

pažįstama, visai ant liežuvio galo. Buvo tikras, kad nieko apie

tai neprisiminė išgyvendamas virsmą.

- Taip, - galiausiai tarė Albis. - Blogiau. Verčiau mirti čia,

nei grįžti namo.

Minas prunkštelėjo ir atsilošė kėdėje.

- Žmogau, tikrai trykšti viltimi, išties akivaizdu. Aš prita

riu Tomui. Aš pritariu Tomui visu šimtu procentų. Jei mirsi

me, padarykime tai kovodami.

- Labirinte arba už jo, - pridūrė Tomas su palengvėjimu,

kad Minas tvirtai palaiko jo pusę. Tada pasisuko į Albį ir niū

riai į jį pažvelgė. - Mes vis dar gyvename pasaulyje, kurį tu pri

simeni.

Albis vėl atsistojo, veide švietė pralaimėjimas.- Ko tu nori? - Jis atsiduso. - Nesvarbu. Mes vis tiek mirsi

me. - Jis pasuko į duris ir išėjo iš kambario.

Niutas giliai atsiduso ir papurtė galvą.

- Jis niekuomet nebuvo toks pat po įgėlimo - turėjo grįžti

siaubingi prisiminimai. Kas, po perkūnais, yra tas blyksnis?- Man nerūpi, - tarė Minas. - Bet koks mėginimas ištrūk

ti geriau nei mirtis čia. Galėsime susidoroti su Kūrėjais iš čia

pabėgę. Tačiau dabar turime veikti pagal jų planą. Nersime į

grizų angą ir pabėgsime. Jei kažkas iš mūsų mirs, tebūnie.

Keptuvius šnarpštelėjo



James Dashner

- Jūs, kaušylos, varote mane iš proto. Neįmanoma ištrūkti

iš Labirinto, o mintis trintis su grizais jų viengungiškoje pas

togėje - pati kvailiausia, kokią tik girdėjau gyvenime. Taip patveiksminga būtų persirėžti riešus.

Kiti prievaizdai pratrūko ginčytis, kalbėdami vienas per

kitą. Niutas galiausiai riktelėjo jiems užsičiaupti. Kai viskas ap

rimo, Tomas vėl prabilo.

- Aš leisiuosi į angą arba žūsiu mėgindamas. Atrodo, kadMinas taip pat. Esu tikras, kad Teresa irgi pritars šiam planui.

Jei pavyktų atremti grizus pakankamai ilgai, kad kas nors spėtų

įvesti kodą, galėtume praeiti pro tas duris, per kurias jie ateina.

Būsime išlaikę išbandymą. Tada galėsime stoti į akistatą su pa

čiais Kūrėjais.Niuto šypsenoje džiugesio nebuvo.

- Ir tu manai, kad mes galime atremti grizus? Jei ir nemirsi

me, veikiausiai visus sugels. Visi iki vieno gali tykoti mūsų, kai

nueisime prie skardžio, - vabalai pjovėjai nuolatos ten sukio

jasi. Kūrėjai žinos, kad mėginame sprukti.Tomas baiminosi, tačiau žinojo, kad turi išdėstyti paskutinę

plano dalį.

- Nemanau, kad mus visus sugels - virsmas buvo iššūkis,

kol gyvenome čia. Tačiau ši dalis baigta. Be to, veikiausiai turi

me vieną privalumą.- Nagi? - paklausė Niutas, vartydamas akis. - Netveriu

noru išgirsti.

- Kūrėjams jokios naudos, jei visi mirsime, - šis išmėgini

mas turi būti sunkus, bet įveikiamas. Manau, kad galiausiai

tiksliai žinome jog grizai užprogramuoti žudyti mus po vieną



BĖGANTIS LABIRINTU

per dieną. Tad kažkas gali pasiaukoti, kol kiti bėgs prie angos.

Manau, turėtų pavykti.

Kambaryje stojo tyla, kol Skerdyklos prievaizdas išlojo garsų juoką.

- Atsiprašau? - tarė Vinstonas. - Siūlai išmesti vieną vargšą

vaikį vilkams, kad likusieji galėtų pabėgti? Toks tavo tobulas

sumanymas ?

Tomas nenorėjo pripažinti, kad tai prasta mintis, ir bematpasiūlė kitą.

- Taip, Vinstonai, džiaugiuosi, kad esi toks atidus. - Jis ne

kreipė dėmesio į piktą žvilgsnį. - Ir atrodo akivaizdu, kas bus

tas vargšas vaikis.

- Na? - numykė Vinstonas. - Ir kas gi ?Tomas susidėjo rankas.

-Aš.



52 SKYRIUS

Susirinkimas pratrūko ginčų choru. Niutas labai ramiai atsistojo, priėjo prie Tomo, sugriebė už rankos ir nutempė jį prie

durų.

- Tu išeini. Dabar.

Tomas buvo priblokštas.

- Išeinu? Kodėl?

- Manyk, kad pasakei pakankamai viename susirinkime.

Mes turime pasitarti ir nuspręsti, ką darysime, - be tavęs. - Jie

pasiekė duris ir Niutas švelniai jį stumtelėjo. - Palauk manęs

prie dėžės. Kai baigsime, mudu pasikalbėsime.Jis jau sukosi eiti, tačiau Tomas sulaikė jį.

- Turi manimi patikėti, Niutai. Tai vienintelis išėjimas -

mes galime tai padaryti, prisiekiu. Mums lemta.

Niutas prisikišo jam prie veido ir piktai pašnibždomis su

gergždė:



BĖGANTIS LABIRINTU

- Aha, man ypač patiko ta dalis, kur pasisiūlei būti nužu

domas.

- Aš tikrai ketinu tai padaryti, - Tomas apsisprendė dėl slegiančios kaltės. Kaltės, kad jis kažkaip padėjo pastatyti Labi

rintą. Tačiau giliai širdyje tikėjo, kad pavyks pakankamai ilgai

išsilaikyti, o kas nors spės įvesti kodą ir atkirsti grizus, kol šie jo

nenužudė. Sugebės atidaryti duris.

- Nejaugi? - Niutas atrodė suirzęs. - Ponas Kilnusis, ar

ne?

- Turiu pakankamai savų priežasčių. Tam tikra prasme tai

mano kaltė, kad mes čia. - Jis sustojo, įkvėpė tvardydamasis. -

Bet kuriuo atveju aš keliausiu, kad ir ką nuspręstumėt, tad ver

čiau auka te nebūna beprasmė.

Niutas susiraukė, jo akys staiga prisipildė atjautos.

-Jei tu išties padėjai suprojektuoti Labirintą, Tomuk, tai ne

tavo kaltė. Tu esi vaikas - negali atsilaikyti prieš prievartą.

Tačiau Niuto žodžiai buvo nereikšmingi. Kad ir ką visi sakytų, Tomas jautė atsakomybę, kuri vis labiau slėgė, kuo dau

giau apie tai galvojo.

- Tiesiog... jaučiu, kad turiu visus išgelbėti. Kad išpirkčiau

kaltę.

Niutas atsitraukė, lėtai purtydamas galvą.- Žinai, kas juokingiausia, Tomuk?

- Kas ? - atsargiai paklausė Tomas.

- Aš išties tavimi tikiu. Tavo akyse nematyti nė krislo melo.

Ir negaliu patikėti, kad tai pasakysiu. - Jis nutilo. - Aš grįžtu

ten kad įtikinčiau tuos kaušylas jog turime keliauti per grizų



James Dashner

angą, kaip tu ir sakei. Jau verčiau kautis su grizais, nei sėdinėti

čia ir leisti, kad jie mus išsineštų po vieną. - Jis iškėlė pirštą. -

Bet paklausyk manęs - daugiau nė vieno prakeikto žodžio apietai, kad žūsi, ir visą tą didvyrišką mėšlą. Jei nutarsime, išmėgin

sime savo likimą - visi. Supratai?

Tomas iškėlė rankas, užlietas palengvėjimo.

- Garsiai ir aiškiai. Aš tik norėjau pabrėžti, kad rizikuoti

verta. Jei kažkas kiekvieną naktį vis tiek mirs, verčiau išnaudo

tume tai savo pranašumui.

Niutas susiraukė.

- Na, argi tai nedžiugina?

Tomas pasisuko eiti, tačiau Niutas jam šūktelėjo.

- Tomuk?

- Ko? - Jis sustojo, tačiau neatsisuko.

-Jei man pavyks įtikinti tuos kaušylas - o tai didelis „jei", -

geriausia būtų keliauti naktį. Galime tikėtis, kad daug grizų

lakstys po Labirintą, užuot tūnoję savo angoje.- Gera mintis. - Tomas su juo sutiko ir tikėjosi, kad Niutui

pavyks įtikinti prievaizdus. Jis pasisuko į Niutą ir linktelėjo.

Niutas nusišypsojo, atidengdamas vos regimą įtrūkimą su-

nerimusiame veide.

- Turėtume padaryti tai šiąnakt, kol dar niekas nežuvo. -Tomui nespėjus nieko daugiau pasakyti, Niutas pranyko susi

rinkime.

Truputį priblokštas paskutinio teiginio, Tomas išėjo iš tro

bos ir nukulniavo prie seno suolo netoli dėžės ir atsisėdo -

svaigo galva Nesiliovė galvojęs ką Albis pasakė apie blyksnį ir



BĖGANTIS LABIRINTU

ką tai galėtų reikšti. Vaikis taip pat paminėjo sudegusią žemę ir

ligą. Tomas nieko panašaus neprisiminė, tačiau jei visa tai tiesa,

pasaulis, į kurį jie mėgina grįžti, ne toks jau ir geras. Vis dėltoar jie turi pasirinkimą? Be to, kad grizai puola kiekvieną naktį,

Trakas faktiškai atkirstas.

Suirzęs, sunerimęs, pavargęs nuo minčių jis pakvietė Te-

resą.

Ar girdi mane?

Taip, - atsakė ji. Kur esi?

Prie dėžės.

Po akimirkos ateisiu.

Tomas suvokė, kaip stipriai jam reikėjo draugijos. Išdėstysiu

tau planą; manau, mums turėtų pavykti.

Ką ketini daryti?

Tomas atsilošė ant suolo ir užkėlė dešinę koją ant kelio,

svarstydamas, kaip Teresa reaguos į jo pasiūlymą.

Mes turime leistis grizų anga. Pasinaudoję kodu atkirsti gri zus ir atidaryti duris.

Pauzė. Kažko panašaus tikėjausi.

Tomas sekundę susimąstė, tada pridūrė: Gal turi geresnių

minčių?

Ne. Bet skamba siaubingai.Jis trinktelėjo dešiniu kumščiu sau į ranką, nors žinojo, kad

ji nemato. Mes galime tai padaryti. Abejoju.

Na, turime bent jau pamėginti.

Dar viena pauzė, šįkart ilgesnė. Jis jautė jos apsisprendimą.

Tu teisus



James Dashner

Manau, išvykstame šįvakar. Tiesiog ateik čia, ir mes daugiau

pakalbėsime.

Būsiu po kelių minučių.Tomo skrandis susitraukė į mazgą. Ėmė suvokti savo pa

siūlymo realybę, planą, kuriam pritarti Niutas mėgino įtikinti

prievaizdus. Žinojo, kad tai pavojinga, o mintis kautis su gri

zais, užuot bėgus nuo jų, kėlė siaubą.

Geriausiu atveju vienas iš jų žus, tačiau net ir tai buvo ne

viskas. Galbūt Kūrėjai tiesiog perprogramuos tuos padarus. Ir

tada viskas nueis šuniui ant uodegos.

Stengėsi apie tai negalvoti.

Greičiau, nei Tomas tikėjosi, jį rado Teresa ir klestelėjusi šalia

prisispaudė kūnu, nors ant suoliuko buvo apsčiai vietos. Ji pa

ėmė jam už rankos. Suspaudė taip stipriai, kad žinojo, jog turi

skaudėti.

- Papasakok man, - paprašė ji.Tomas papasakojo, atkartodamas kiekvieną žodį, kurį ištarė

prievaizdams, nekęsdamas, kaip Teresos akys prisipildo neri

mo, o tada siaubo.

- Planą nebuvo sunku išdėstyti, - apibendrino jis pabai

gęs. - Tačiau Niutas mano, kad turime iškeliauti jau šįvakar. Irdabar planas nebeatrodo toks geras. - Ypač siaubą kėlė mintys

apie Caką ir Teresą - jis jau buvo susidūręs su grizais ir perne

lyg gerai žinojo, ką tai reiškia. Jis norėjo apsaugoti draugus nuo

šios siaubingos patirties, tačiau suprato, kad negali.

Galime tai padaryti tarė ji tyliu balsu



BĖGANTIS LABIRINTU

Girdėdamas ją tai sakant, jis dar labiau sunerimo.

- Šūde šūdeliausias, man baisu.

- Šūde šūdeliausias, juk tu žmogus. Tau ir turėtų būti baisu.

Tomas neatsakė ir jie ilgai sėdėjo laikydamiesi už rankų, ne

tardami nė žodžio nei mintyse, nei garsiai. Jis pajuto trumpa

laikę ramybę, tegu ir greit prabėgsiančią. Mėgino pasimėgauti

akimirka, kad ir kiek j j tęstųsi.



53 SKYRIUS

Tomas veik nuliūdo, kai susirinkimas galiausiai baigėsi. KaiNiutas išėjo iš trobos, jis žinojo, kad poilsio laikas baigėsi. Prie

vaizdas juos pastebėjo ir mikliai atšlubčiojo.

Tomas nė nesusimąstydamas paleido Teresos ranką. Niutas

galiausiai sustojo ir sukryžiavęs rankas ant krūtinės nužvelgė

juos sėdinčius ant suolo.

- Tai prakeikta beprotybė, juk suvoki, tiesa? - Jo veidas

buvo neįskaitomas, tačiau akyse švietė pergalė.

Tomas atsistojo, jausdamas, kaip kūną užlieja džiugesys.

-Jie sutiko eiti?Niutas linktelėjo.

- Visi iki vieno. Nebuvo taip sunku, kaip maniau iš pra

džių. Tie kaušylos mato, kas nutinka naktį, kai tos suknistos

durys atidarytos. Negalime ištrūkti iš to prakeikto Labirinto.

Turime pabandyti Jis atsisuko ir pažvelgė į prievaizdus ku



BĖGANTIS LABIRINTU

rie pradėjo burti savo darbo grupes. - Dabar telieka įtikinti

trakiečius.

Tomas žinojo, kad tai bus dar sudėtingiau, nei įtikinti prievaizdus.

- Manai, jie pritars? - paklausė Teresa, galiausiai taip pat

atsistodama.

- Ne visi, - atsakė Niutas ir Tomas regėjo irzulį jo akyse. -

Kai kurie liks ir mėgins likimą - galiu garantuoti.Tomas neabejojo, kad žmonės išbals nuo minties, jog reikės

bėgti. Prašyti jų kautis su grizais buvo labai drąsu.

- O kaip Albis?

- Kas jį žino? - atsakė Niutas, dairydamasis po Traką, ste

bėdamas prievaizdus ir jų grupes. - Aš įsitikinęs, kad tas vėplalabiau bijo grįžti namo nei grizų. Tačiau priversiu jį keliauti su

mumis, nesijaudink.

Tomas troško priminti tuos dalykus, kurie kankino Albį,

tačiau jie neiškilo.

- Kaip tu jį įtikinsi ?Niutas nusijuokė.

- Išgalvosiu kokį mėšlą. Pasakysiu jam, kad susikursime

naują gyvenimą kitame pasaulio krašte, gyvensime ilgai ir lai

mingai.

Tomas gūžtelėjo pečiais.- Na, galbūt ir galime. Aš pažadėjau Cakui, kad grąžinsiu jį

namo. Ar bent jau rasiu jam namus.

- Na, ką gi, - sumurmėjo Teresa. - Bet kur geriau nei čia.

Tomas apžvelgė prarūkstančius ginčus visame Trake, prie

vaizdai nėrėsi iš kailio įtikinėdami žmones griebtis šiaudo ir



James Dashner

skintis kelią link grizų angos. Kai kurie trakiečiai nudrožė ša

lin, tačiau dauguma, atrodė, klausosi ir bent jau svarsto.

- Kas toliau? - paklausė Teresa.Niutas giliai įkvėpė.

- Išsiaiškinsime, kas keliauja, o kas lieka. Pasiruošime. Rei

kės maisto, ginklų - visko. Tada keliausime. Tomai, paskirčiau

tave vadovu, kadangi tai buvo tavo mintis, bet ir taip bus pa

kankamai sunku palenkti žmones į savo pusę, todėl negaliupranešti, kad jiems vadovaus žaliapūgis, - neįsižeisk. Tad ne

lįsk į akis, gerai ? Paliksime jums su Teresa tą reikalą su kodais -

galėsite veikti iš užnugario.

Tomas buvo labai patenkintas, kad nereikia vadovauti, -

rasti kompiuterių stotį ir suvesti kodus ir taip buvo gana atsakinga. Tačiau net ir slegiamas šios naštos, turėjo nugalėti ky

lančią paniką.

- Tikrai moki išdėstyti, tarsi tai būtų lengva, - galiausiai

pratarė, mėgindamas praskaidrinti situaciją. Ar bent jau apsi

mesti, kad bando.Niutas vėl susidėjo rankas ir atidžiai į jį pažvelgė.

- Kaip tu ir sakei, liekam čia - vienas kaušyla šįvakar žūna.

Eisime - vienas kaušyla žus. Koks skirtumas ? - Jis parodė į

Tomą. - Jei esi teisus.

- Aš teisus. - Tomas žinojo, kad neklysta dėl angos, kodo,durų, poreikio kautis. Tačiau žus vienas ar daug žmonių, jis ne

turėjo supratimo. Intuicija kuždėjo jam ginti šalin visas abejo

nes.

Niutas paplekšnojo jam per nugarą.

Puiku Eime dirbti



BĖGANTIS LABIRINTU

* * *

Kelios valandos buvo neramios.

Dauguma trakiečių galiausiai sutarė vykti - netgi daugiau,nei Tomas spėjo. Net Albis sutiko pamėginti sprukti. Nors nie

kas neprisipažino, Tomas lažinosi, kad dauguma vylėsi teorija,

jog grizai nužudys tik vieną žmogų, ir tikėjo, kad jų šansai ne

tapti tuo nelaimingu mulkiu gana neblogi.

Nusprendusiųjų likti Trake buvo vos keli, tačiau neper

kalbami ir triukšmingi. Jie daugiausiai vaikštinėjo aplink, de

monstravo nepasitenkinimą, aiškino kitiems, kokie jie kvaili.

Galiausiai nuleido rankas ir laikėsi atstu.

Tomo ir kitų, pasiryžusių bėgti, laukė galybė darbo.

Buvo išdalytos kuprinės, pripildytos atsargų. Keptuvius -

Niutas užsiminė Tomui, kad virėjas buvo vienas iš paskutinių

prievaizdų, sutikusių bėgti, - rūpinosi, kad būtų surinktas visas

maistas ir po lygiai išdalytas j kuprines. Buvo paimti ir švirkštai

su sielvarto serumu, nors Tomas nemanė, kad grizai jiems gels.Cakui buvo pavesta buteliukus pripildyti vandens ir visiems

išdalyti. Teresa jam padėjo, o Tomas prašė jos kaip {manoma

gražiau nupasakoti šią kelionę, net jei reikėtų į akis meluoti, ką

ji ir darė. Nuo akimirkos, kai sužinojo, kad jie iškeliauja, Cakas

mėgino elgtis narsiai, tačiau jo prakaituota oda ir apstulbusiosakys atskleidė tiesą.

Minas nuėjo prie skardžio su grupe bėgikų, nešini gebenių

virvėmis ir akmenimis, paskutinį kartą išbandyti nematomos

grizų angos. Jie vylėsi, kad padarai laikysis įprasto tvarkaraščio

ir dieną neišlįs



James Dashner

Tomas svarstė mintį tiesiog iš karto šokti į angą ir mikliai

suvesti kodą, tačiau neįsivaizdavo, ko tikėtis ar kas jo gali lauk

ti. Niutas teisus - jiems geriau palaukti iki nakties ir viltis, jogdauguma grizų bus Labirinte, o ne savo angoje.

Kai Minas grįžo, gyvas ir sveikas, Tomas pamanė, kad jis

spinduliuoja optimizmu, jog ten tikrai išėjimas. Arba įėjimas.

Priklauso nuo to, kaip pažiūrėsi.

Tomas padėjo Niutui išdalyti ginklus, taip pat savadarbiusnaujus, kurie radosi iš nevilties dėl būsimo susidūrimo su gri

zais. Iš medinių pagalių išdrožtos ietys, kai kurios apraizgytos

spygliuota viela; išgaląsti peiliai, galuose apvynioti tvirtomis

šakelėmis; kastuvai, apklijuoti stiklo duženomis. Dienai bai

giantis, trakiečiai virto nedidele armija. Apgailėtina, prastaipasirengusia armija, mintijo Tomas, bet vis tiek armija.

Baigę talkinti jie su Teresa nužingsniavo į slaptą vietą Su-

snyne aptarti veiksmų plano grizų angoje ir kaip jie ketina įves

ti kodą.

- Mes turime tai padaryti, - tarė Tomas, jiems nugaromisatsišliejus į stačius medžius, kurių kadaise žali buvę lapai pa

pilkėjo negavę dirbtinės saulės. - Tokiu atveju, jei išsiskirsime,

galėsime palaikyti ryšį ir padėti vienas kitam.

Teresa pasičiupo lazdą ir plėšė žievę.

- Tačiau mums reikia pamainos, jei kas nors mums nutiktų.

- Be abejonės. Minas ir Niutas žino kodinius žodžius - mes

pasakysime jiems, kad turi suvesti juos į kompiuterį, jei mes...

na, žinai. - Tomas nenorėjo galvoti apie blogus dalykus, kurie

gali nutikti



BĖGANTIS LABIRINTU

- Menkas planas, - nusižiovavo Teresa, tarsi gyvenimas

būtų absoliučiai normalus.

- Menkas. Susigrumti su grizais, įvesti kodą, pabėgti produris. Tada stosime prieš Kūrėjus - kad ir kas nutiktų.

- Šeši kodiniai žodžiai, kas žino, kiek grizų. - Teresa perlau

žė lazdą pusiau. - Kaip manai, ką vis dėlto reiškia KIPŠAS ?

Tomas pasijuto lyg gavęs smūgį į pilvą. Kažkodėl tą akimir

ką iš kito lūpų išgirstas žodis, regis, kažką atlaisvino jo smegenyse ir viskas kliktelėjo į vietas. Jis apstulbo, kad anksčiau

nepamatė ryšio.

- Tas ženklas, kurį mačiau Labirinte, - prisimeni? Metali

nis, su iškaltais žodžiais? - Tomo širdis daužėsi iš džiaugsmo.

Sutrikusi Teresa akimirką suraukė kaktą, tačiau akyse blykstelėjo šviesa.

- Oho. Katastrofa ištiko pasaulį: šalinimo apygardos sky

rius. KIPŠAS. KIPŠAS yra gerai, - parašiau ant savo rankos.

Ką tai reiškia?

- Neįsivaizduoju. Štai kodėl mirtinai bijau, kad tai, ką ketiname daryti, yra visiška kvailystė. Gali kilti skerdynės.

- Visi žino, į ką veliasi, - Teresa paėmė jį už rankos. - Nėra

ką prarasti, prisimeni?

Tomas nepamiršo, tačiau kažkodėl Teresos žodžiai nuskam

bėjo be jausmo - juose nebuvo justi vilties.- Nėra ką prarasti, - pakartojo jis.



t

54 SKYRIUS

Prieš pat įprastą durų užsivėrimo laiką Keptuvius paruošė paskutinį maistą, po kurio jie jaustųsi sotūs per naktį. Nuotaika,

tvyranti virš valgančių trakiečių, negalėjo būti niūresnė ir la

biau persmelkta baimės. Tomas sėdėjo greta Cako. Išsiblaškęs

vaikis knebinėjo maistą.

- Taigi... Tomai, - kreipėsi berniukas, čiaumodamas bulviųkošę. - Kieno vardu aš pramintas?

Tomas tik papurtė galvą - štai jie čia, ruošiasi leistis į ti

kriausiai pavojingiausią gyvenimo užduotį, o Cakui smalsu, iš

kur jis gavo pravardę.

- Nežinau, galbūt Darvino? Tas bičas išsiaiškino evoliuci ja

- Lažinuosi, iki šiol jo niekas nevadino biču,- Cakas vėl įsi

metė didžiulį kąsnį ir atrodė manąs, kad dabar tinkamiausias

laikas kalbėti pilna burna. - Zinai, aš taip labai nebijau. Noriu

pasakyti paskutinės kelios naktys troboje laukiant kol ateis



BĖGANTIS LABIRINTU

grizai ir pričiups vieną iš mūsų, buvo blogiausios, kurias man

teko išgyventi. Dabar mes bent jau einame pas juos, mėginame

kažką. Ir pagaliau...- Pagaliau ką? - paklausė Tomas. Jis nė akimirkai nepatikė

jo, kad Cakas nebijo; kone širdis plyšo nuo pastangų vaidinti

drąsuolį.

- Na, visi spėlioja, kad jie gali nužudyti tik vieną iš mūsų.

Gal atrodau kaip vėpla, tačiau tai man suteikia vilties. Bent jaudidžioji dalis išgyvensime - žus tik vienas nelaimėlis. Jau ge

riau nei visi.

Tomui pasidarė bloga, kad visi įsikibę vilties, jog žus tik

vienas. Kūrėjai žinojo planą - jie gali perprogramuoti grizus.

Tačiau net ir netikra viltis buvo geriau nei jokios.- Galbūt mes visi išgyvensime. Jei visi kovos.

Cakas akimirkai liovėsi kimšęs maistą ir atidžiai pažvelgė į

Tomą.

- Tikrai taip manai ar tiesiog mėgini praskaidrinti man

nuotaiką?- Mums pavyks. - Tomas prarijo paskutinį kąsnį, godžiai

gurkštelėjo vandens. Niekada gyvenime nesijautė toks mela

gis. Tačiau padarys viską, kas įmanoma, kad Cakas netaptų

vienu iš jų. Ir Teresa. - Nepamiršk mano pažado. Vis dar gali

juo kliautis.Cakas susiraukė.

- Mažai džiaugsmo, nes nuolat girdžiu, kad pasaulis yra

mėšlo gabalas.

- Ei, galbūt rasime žmonių, kuriems mes rūpime, - pama

tysi



James Dashner

Čakas atsistojo.

- Ką gi, nenoriu apie tai kalbėti, - pareiškė. - Tik išvesk

mane iš Labirinto, ir aš būsiu laimingas.- Puiku, - sutiko Tomas.

Bruzdesys prie kitų stalų patraukė jo dėmesį. Niutas ir Albis

rinko trakiečius, pranešdami, kad jau laikas eiti. Albis atrodė

atsigavęs, tačiau Tomas vis dar nerimavo dėl vaikino psichinės

būklės. Tomo manymu, vadovavo Niutas, tačiau kartais jis irgigalėjo tapti neprognozuojamas.

Ledinė baimė ir panika, kurią taip dažnai išgyvendavo pas

tarosiomis dienomis, vėl užgriuvo Tomą visa jėga.

Tai viskas. Jie išvyksta. Vydamas šalin tas mintis jis čiupo

kuprinę. Cakas padarė tą patį ir jie pasuko link Vakarinių durų,vedančių į skardį.

Tomas rado Miną ir Teresą kalbančius netoli kairės pusės

durų, perkratančius paskubomis suregztą planą suvesti pabėgi

mo kodus, kai atsidurs angoje.

- Kaušylos, jūs pasiruošę ? - paklausė Minas jiems priėjus. -Tomai, tai buvo tavo mintis, tad verčiau ji pasiteisintų. Jei ne,

pribaigsiu tave anksčiau nei grizai.

- Dėkui, - tarė Tomas. Tačiau negalėjo atsikratyti plazde

nimo viduriuose. O jei jis kažkur suklydo? Ir jo grįžę prisimi

nimai klaidingi? Kaip nors įdiegti? Si mintis kėlė jam siaubąir jis stūmė ją šalin. Kelio atgal nebėra. Jis pažvelgė į Teresą,

kuri mindžikavo nuo kojos ant kojos, grąžydama rankas. - Tai

viskas gerai ? - paklausė.

- Puikiai, - atsakė ji šykščiai šypsodamasi, aiškiai gerai nesi-

jausdama Tiesiog trokštu kad visa tai baigtųsi



BĖGANTIS LABIRINTU

- Amen, sese, - ištarė Minas. Jis atrodė ramiausias, labiau

siai pasitikintis, mažiausiai išsigandęs. Tomas jam pavydėjo.

Kai Niutas galiausiai visus surinko, jis paprašė tylos ir Tomas pasisuko išklausyti, ką jis pasakys.

- Mūsų yra keturiasdešimt vienas. - Jis užsitraukė ant pečių

kuprinę, kurią laikė rankose, ir iškėlė spygliuota viela apraizgy

tą storą medinį pagalį. Ginklas atrodė mirtinas. - Apsižiūrėki

te, ar visi turite ginklus. Be to, po paraliais, nėra reikalo malti

liežuviu - planas visiems išdėstytas. Mes atsikovosime kelią iki

grizų angos, o Tomukas suves savo mažą stebuklingą kodą -

tada mes atkeršysime Kūrėjams. Paprasta.

Tomas veik negirdėjo Niuto, išvydęs Albį, širstantį krašte,

toli nuo pagrindinės trakiečių grupės, vienišą. Įsistebeilijęs į

žemę Albis tampė lanko templę. Ant peties kabojo strėlinė su

strėlėmis. Tomas pajuto kylančią nerimo bangą, kad Albis ne

nuspėjamas, kad jis kažkaip viską sugadins. Jis nusprendė kaip

įmanydamas akyliau jį stebėti.- Ar neturėtų kas nors rėžti prakalbą, padrąsinti ar kažką ? -

paklausė Minas, atitraukdamas Tomo dėmesį nuo Albio.

- Varyk, - pasiūlė Niutas.

Minas linktelėjo ir atsisuko į minią.

- Būkite atsargūs, - sausai tarė. - Nemirkite.Tomas būtų nusijuokęs, jei būtų galėjęs, tačiau pernelyg bi

jojo išsiduoti.

- Nuostabu. Mes tobulai įkvėpti, - tarė Niutas, tada paro

dė per petį į Labirintą. - Visi žinote planą. Po dvejų metų, kai

su mumis elgtasi kaip su pelėmis šįvakar mes pasipriešinsime



James Dashner

Šįvakar mes kovosime su Kūrėjais, nesvarbu, ką turėtume išgy

venti, kad ten patektume. Šįvakar grizai turėtų mūsų bijoti.

Kažkas šūktelėjo sveikindamas, tada kažkas atsiliepė. Netrukus pratrūko šūksniai ir kovos šūkiai garsėdami pripildė orą

lyg griausmas. Tomas pajuto lašelį drąsos - jis įsikibo už jo, įsi

kibo, ragino augti. Niutas teisus. Šįvakar jie kovos. Šįvakar jie

pasipriešins, kartą ir visiems laikams.

Tomas buvo pasirengęs. Jis riaumojo drauge su kitais trakiečiais. Jis žinojo, kad veikiausiai jiems reikėtų patylėti, ne

patraukti daugiau dėmesio, bet jam nerūpėjo. Žaidimas pra

sidėjo.

Niutas iškėlė ginklą į orą ir suriko:

- Išgirskite, Kūrėjai! Mes ateiname!Taip taręs, jis pasisuko ir nubėgo į Labirintą, vos pastebimai

šlubčiodamas. Į pilką erdvę, kuri atrodė tamsesnė nei Trakas,

pilna šešėlių ir tamsos. Trakiečiai aplink Tomą, vis dar džiū

gaujantys, susirinko ginklus ir nuskubėjo paskui jį, net Albis.

Tomas nusekė įkandin, įsiliedamas į vorą tarp Teresos ir Cako,nešdamas didžiulę medinę ietį su pritvirtintu peiliu. Ūmus at

sakomybės jausmas už draugus prislėgė jį - tapo sunku bėgti.

Tačiau jis nesustojo, pasiryžęs laimėti.

Tu gali, - galvojo jis. - Tik pasiek tą angą.



55 SKYRIUS

Tomas išlaikė pastovų tempą, garmėdamas su kitais trakiečiaisakmeniniais takeliais link skardžio. Jis įprato bėgioti po Labi

rintą, tačiau šįkart buvo kitaip. Kojų šiurenimas atsimušė aidu

į sienas ir raudonos vabalų pjovėjų šviesos gebenėse žybsėjo

grėsmingiau - Kūrėjai tikrai stebėjo, klausėsi. Bet kuriuo atve

ju kova neišvengiama. Bijai? - jiems lekiant pasiteiravo Teresa.

Ne, man patinka liulantys plieniniai padarai. Negaliu su

laukti, koljuos pamatysiu.

Jis nejautė nei džiaugsmo, nei linksmumo ir svarstė, ar kada

nors ateis toks laikas, kai kažką panašaus pajus. Labai juokinga, - atsakė ji.

Ji skuodė visiškai greta, tačiau jo akys buvo įbestos į priekį.

Viskas bus gerai. Tiesiog laikykis greta manęs ir Mino.

Ach, mano Riteri spindinčiais šarvais. Ar manai, kad negaliu

savimipasirūpinti?



James Dashner

Tiesą sakant, jis manė priešingai - Teresa atrodė ištvermin

ga kaip niekas kitas. Ne, tiesiog stengiuosi būti malonus.

Per visą koridoriaus plotą išsiskleidusi grupė gurėjo pastoviu, bet greitu tempu - Tomas svarstė, kiek ilgai ištvers tie,

kurie nebuvo bėgikai. Lyg atsakydamas j šią dvejonę, Niutas

atsiliko ir galiausiai paplekšnojo Minui per petį.

- Dabar tu vesk, - išgirdo Tomas jį sakant.

Minas linktelėjo ir nukūrė j priekį, kreipdamas trakiečius

į visus reikalingus posūkius. Kiekvienas žingsnis Tomą kanki

no. Visa anksčiau sukaupta drąsa virto didžiule baime, ir jis

svarstė, kada grizai pagaliau ims vytis. Mintijo, kada pagaliau

prasidės kova.

Šios mintys neapleido skuodžiant link tikslo, o tokių ats

tumų nepratę bėgti trakiečiai godžiai traukė orą. Tačiau nie

kas nesustojo. Jie vis bėgo ir bėgo, o grizų nesimatė nė ženklo.

Tiksint minutėms, Tomas įsileido menkutę viltį - galbūt jiems

pavyks pasiekti tikslą neužpultiems. Galbūt.Galiausiai, po ilgiausios valandos Tomo gyvenime, jie pa

siekė ilgą skersgatvį, vedantį link paskutinio posūkio priešais

skardį, - trumpą koridorių į dešinę, išsišakojusį it raidė T.

Tomas dunksinčia širdimi, prakaitu pažliugusia oda bėgo

tiesiai už Mino, Teresa - greta. Prie kampo Minas sulėtinogreitį, tada sustojo ir pakėlė ranką, nebyliai liepdamas Tomui ir

kitiems padaryti tą patį. Tada jis atsigrįžo siaubo ištiktu veidu.

- Girdi? - sukuždėjo jis.

Tomas papurtė galvą, slopindamas išgąstį, kurį pažadino

Mino veido išraiška



BĖGANTIS LABIRINTU

Minas nusėlino j priekį ir metė žvilgsnį už aštraus akmeni

nio kampo į skardį. Tomas jau matė jį taip elgiantis, kai jie sekė

grizą iki pat šios vietos. Kaip ir praėjusį kartą, Minas loštelėjoatgalios ir pasisuko į jį.

- O, ne, - suaimanavo prievaizdas. - O, ne.

Tada Tomas išgirdo. Grizai. Lyg būtų slapčia tykoję, o dabar

atgijo. Ir nežiūrėjęs žinojo, ką Minas pasakys, šiam dar nespė

jus ištarti.

-Jų mažiausiai tuzinas. Galbūt penkiolika. - Jis delnais pa

sitrynė akis. - Jie tiesiog mūsų laukia!

Ledinė baimė gnybtelėjo Tomui pikčiau nei prieš tai. Pa

žvelgė į Teresą, lyg ketintų kažką pasakyti, tačiau nutilo, pama

tęs jos išblyškusį veidą, - siaubas niekuomet nebuvo toks ryš

kus. Niutas ir Albis prasibrovė per virtinę laukiančių trakiečių

ir prisidėjo prie Tomo ir kitų. Mino pareiškimas kuždesiu jau

nuvilnijo per eiles, nes prisiartinęs Niutas pirmiausia ištarė:

- Ką gi, žinojome, kad kova neišvengiama. - Tačiau drebulys balse jį išdavė - jis tik mėgino padrąsinti.

Tomas jautėsi panašiai. Lengva kalbėti apie mūšį, kuriame

nėra ką prarasti, ir tikėtis, kad tik vieną iš jų paims. Dabar at

ėjo laikas akistatai, kuri tykojo tiesiogine to žodžio prasme už

kampo. Abejonės, ar jis išgyvens, įsismelkė į mintis ir širdį. Jissvarstė, kodėl grizai tiesiog laukė, - vabalai pjovėjai tikrai jiems

pranešė, kad trakiečiai ateina. Ar Kūrėjai tuo mėgaujasi ?

Jis nė nenutuokė.

- Galbūt jie jau pačiupo vaikį Trake. Galbūt mes galime

pro juos prasibrauti ko jie čia taip sėdėtų



James Dashner

Jj nutraukė garsus triukšmas už nugaros ir apsisukęs jis išvy

do dar daugiau grizų, judančių link jų koridoriumi, tvyksinčių

smaigais ir grabaliojančių metalinėmis rankomis. Tomas jaužiojosi kažką pasakyti, kai kitame alėjos gale pasigirdo garsai, o

pažvelgęs išvydo dar daugiau grizų.

Priešas juos supo iš visų pusių.

Trakiečiai sugužėjo prie Tomo ir susispietę j glaudų būrį pa

judėjo link atviros sankryžos, kur skardžio koridorius susitiko

su ilga alėja. Juos ir skardį skyrė gauja grizų ištiestais smaigais,

pulsuojančia oda. Laukė, stebėjo. Kiti du grizų būriai priarėjo

ir sustojo vos per keliasdešimt pėdų nuo trakiečių, taip pat lau

kė, stebėjo.

Tomas lėtai apsisuko ratu, kovodamas su baime ir mėginda

mas susivokti. Jie apsupti. Dabar jie neturi pasirinkimo - eiti

nebėra kur. Už akių tvinkčiojo aštrus, pulsuojantis skausmas.

Trakiečiai susispaudė į glaudesnį būrį aplink jį, visi veidu į

išorę, susispietę draugėn T formos sankryžos viduryje.Tomas buvo suspaustas tarp Niuto ir Teresos - jis jautė, kad

Niutas virpa. Niekas neištarė nė žodžio. Girdėjosi tik klaikios

aimanos ir mašinų dūzgimas, sklindantis iš grizų, pūpsančių

čia ir lyg džiūgaujančių dėl spąstų, kuriuos paspendė žmo

nėms. Jų atgrasūs kūnai kilnojosi sulig kiekvienu mechaniniušvokštelėjimu.

Ką jie daro f - Tomas kreipėsi į Teresą. Ko jie laukia?

Ji neatsakė ir tai jį neramino. Jis suspaudė merginos ranką.

Trakiečiai aplink jį stovėjo tylūs, gniauždami savo menkus gin

klus



BĖGANTIS LABIRINTU

Tomas pažvelgė į Niutą.

- Turi minčių?

- Ne, - atsakė šis kiek virpančiu balsu. - Aš nesuprantu, poperkūnais, ko jie laukia.

- Mums nereikėjo ateiti, - tarė Albis. Jo tylus balsas atrodė

keistas, ypač dėl to tuščio, Labirinto sienų sukurto aido.

Tomas nebuvo nusiteikęs inkšti - jie turi kažką daryti.

- Ką gi, troboje mums nebūtų geriau. Nekenčiu to sakyti,

bet vieno iš mūsų žūtis geriau nei visų. - Jis dabar nuoširdžiai

vylėsi, kad versija, jog paimamas vienas žmogus per vakarą, yra

teisinga. Regint visus tuos grizus taip arti, smogė realybė - ar

jie pajėgūs prieš juos kovoti ?

Po ilgos akimirkos Albis atsakė.

- Galbūt man reikėtų... - Jis nutilo ir nužirgliojo į priekį -

link skardžio - lėtai, it transe. Tomas stebėjo apstulbęs ir nega

lėjo patikėti savo akimis.

- Albi? - riktelėjo Niutas. - Grįžk!Užuot atsakęs, Albis pasileido bėgti - audė tiesiai į grizų

būrį tarp jų ir skardžio.

- Albi! - sušuko Niutas.

Tomas irgi žiojosi kažką sakyti, tačiau Albis jau pribėgo prie

monstrų ir užšoko ant vieno iš jų. Niutas pajudėjo nuo Tomolink Albio, bet penki ar šeši atgiję grizai puolė berniuką metalo

ir odos maišalynėje.

Tomas čiupo Niutui už rankos, šiam nespėjus įsibėgėti, ir

trūktelėjo atgal.

Paleisk! suriko Niutas mėgindamas išsilaisvinti



James Dashner

- Ar išprotėjai? - šaukė Tomas. - Nieko negali padaryti!

Dar du grizai atsiplėšė nuo būrio ir puolė Albį, lipdami vie

nas ant kito, žnaibydami ir pjaustydami berniuką, lyg norėdami sutraiškyti jį, parodyti savo niršų žiaurumą. Kažkodėl, nors

atrodė neįmanoma, Albis nerėkė. Galynėdamasis su Niutu

Tomas pametė akimis kūną ir jautė dėkingumą dėl atitraukto

dėmesio. Niutas galiausiai pasidavė ir sudribo nugalėtas.

Albis pranyko visiems laikams, - pagalvojo Tomas, kovodamas su poreikiu atsikratyti skrandžio turinio. Jų lyderis taip

baiminosi grįžti į pasaulį, kurį regėjo, kad pasirinko mirtį. Jis

dingo. Visiškai išnyko.

Tomas padėjo Niutui tvirtai atsistoti ant kojų; trakietis ne

siliovė spoksojęs į vietą, kurioje pranyko jo draugas.- Negaliu patikėti, - sukuždėjo Niutas. - Tiesiog negaliu

patikėti, kad jis tai padarė.

Tomas papurtė galvą, neįstengdamas atsakyti. Matyti, kaip

Albis išnyksta štai taip... Širdį nudiegė anksčiau nepatirtas

skausmas - šleikštus, neraminantis skausmas; jis atrodė blogesnis nei fizinis. Net nežinojo, ar tas skausmas susijęs su Aibių, -

niekuomet nejautė tam vaikiui simpatijos. Tačiau mintis, jog

regėta tragedija gali ištikti Čaką... ar Teresą...

Minas priėjo arčiau Tomo su Niutu ir spustelėjo šiam petį.

- Negalime švaistyti jo aukos. - Jis pasisuko į Tomą. - Jeiturėsime, kausimės su jais, praškinsime kelią iki skardžio tau ir

Teresai. Lįskite į angą ir padarykite savo darbą - mes sulaikysi

me juos, kol šūktelėsite mums sekti paskui.

Tomas nužvelgė kiekvieną grizų būrį - kol kas nė vienas ne

pajudėjo link trakiečių ir linktelėjo



BĖGANTIS LABIRINTU

- Reikia viltis, kad kurį laiką jie bus neveiksnūs. Mums pri

reiks minutės kodui įvesti.

- Kaip jūs galite būti tokie beširdžiai, vaikinai? - sumurmėjo Niutas, nustebindamas Tomą balse aiškiai juntamu pa

sibjaurėjimu.

- Ko tu nori, Niutai? - paklausė Minas. - Gal mums vi

siems deramai apsirengti ir suruošti laidotuves ?

Niutas neatsakė, vis dar įsmeigęs akis į vietą, kur grizai, atrodė, mito po jais esančiu Aibių. Tomas neiškentęs žvilgterė

jo - ant vieno iš padarų pastebėjo ryškiai raudoną dėmę. Jo

skrandis susisuko ir jis mikliai nugręžė akis.

Minas tęsė.

- Albis nenorėjo grįžti į senąjį gyvenimą. Po perkūnais, jispasiaukojo dėl mūsų - ir jie nepuola, tad galbūt pavyko. Būtu

me beširdžiai, jei tuo nepasinaudotume.

Niutas tik gūžtelėjo pečiais ir užsimerkė.

Minas pasisuko veidu į susispietusią trakiečių grupę.

- Paklausykite! Svarbiausia apsaugoti Tomą ir Teresą. Nuvesti juos iki skardžio ir angos, kad...

Jį nutraukė atgyjančių grizų garsai. Tomas su siaubu pažvel

gė. Jų grupę supantys padarai, regis, vėl juos pastebėjo. Iš liulan

čios odos kyščiojo smaigai, kūnai virpėjo ir pulsavo. Tada visi

it vienas monstrai pajudėjo pirmyn, lėtai išskleisdami įrankiaispasibaigiančias galūnes, nukreipdami jas į Tomą ir trakiečius,

pasirengę žudyti. Verždamiesi it kilpa, grizai ryžtingai judėjo

link jų.

Albio auka nuėjo veltui.



56 SKYRIUS

Tomas čiupo Minui už rankos.- Turiu kažkaip pro juos prasiveržti! - Jis linktelėjo į atsiri-

tantį grizų būrį, kuris skyrė juos ir skardį, vientisą gurgiančią,

spygliuotą masę, blyksinčią plienu. Išdilusioje pilkoje šviesoje

jie atrodė dar grėsmingesni.

Tomas laukė atsakymo, Minas ir Niutas apsikeitė ilgu žvilgs

niu. Laukti kovos atrodė blogiau, nei jos bijoti.

-Jie ateina! - riktelėjo Teresa. - Turime ką nors daryti!

- Tu vesk, - galiausiai Minui sukuždėjo Niutas. - Padaryk

prakeiktą kelią Tomui ir merginai. Veik.Minas linktelėjo - jo veidą sugriežtino plieninis ryžtas aky

se. Tada pasisuko į trakiečius.

-i Judėsime link skardžio! Kausimės viduryje ir stumsime

tuos prakeiktus padarus link sienų. Svarbiausia, kad Tomas ir

Teresa prasibrautų iki grizų angos!



BĖGANTIS LABIRINTU

Tomas nusigrįžo nuo Mino į besiartinančius monstrus - jie

buvo vos už kelių pėdų. Jis griebėsi apgailėtino pasiteisinimo

it ginklo. Mėginkime laikytis drauge, - tarė jis Teresai. - Lai jie kau

nasi - mums reikia patekti į angą. Jautėsi bailys, tačiau žinojo,

kad bet kokia kova - ir bet kokios mirtys - bus veltui, jei nesu

rinks to kodo ir neatidarys durų pas Kūrėjus.

,Žinau, - atsakė ji. - Laikykimės drauge.

- Pasiruošt! - riktelėjo Minas greta Tomo, viena ranka iš

keldamas spygliuota viela apvyniotą vėzdą, kitoje laikydamas

ilgą sidabrinį peilį. Jis nukreipė ašmenis į grizų būrį ir šie žyb

telėjo. - Dabar!

Prievaizdas šovė pirmyn, nelaukdamas atsakymo. Niutas

nusekė įkandin, lipdamas ant kulnų, o paskui jį likę trakiečiai,

glaudus būrys riaumojančių vaikinų, puolė stačiai į kruviną

mūšį pakeltais ginklais. Tomas spaudė Teresos ranką, praleido

juos visus į priekį, jautė, kaip į jį atsitrenkia, užuodė jų prakaitą, matė juos apėmusį siaubą, laukė tobulos galimybės spurtui.

Vos tik orą pripildė į grizus atsitrenkusių vaikinų garsai -

veriantys klyksmai ir mašinų riaumojimas, medžio klaksėjimas

į plieną, - Cakas nėrė pro Tomą, o šis mikliai ištiesęs ranką

sugriebė berniuką.Cakas kluptelėjo atbulas ir pažvelgė į Tomą tokios baimės

sklidinomis akimis, kad Tomo širdis sudužo į šipulius. Tą aki

mirksnį jis priėmė sprendimą.

- Cakai, tu su manimi ir Teresa, - tarė jis tvirtai, autorite

tingai nepalikdamas vietos dvejonėms



James Dashner

Čakas pažvelgė j priekyje verdantį mūšį.

- Bet... - jis nutilo ir Tomas žinojo, kad berniukas mėgavosi

šia mintimi, nors jam buvo gėda prisipažinti.Tomas mikliai pamėgino išsaugoti jo išdidumą.

- Mums reikia, kad padėtum grizų angoje, jei vienas iš tų

padarų mūsų ten lauktų.

Cakas skubiai linktelėjo - pernelyg skubiai. Ir vėl Tomas

pajuto širdyje liūdesį, stipresnį nei bet kada anksčiau poreikį

parvesti Caką saugiai namo.

- Gerai, - tarė Tomas. - Laikyk Teresos ranką. Judam.

Cakas padarė kaip lieptas, iš visų jėgų mėgindamas elgtis

drąsiai. Tomas pastebėjo, nors ir nepratarė nė žodžio, galbūt

pirmą kartą savo gyvenime.

Jie padarė išėjimą! - riktelėjo Teresa Tomo galvoje ir kauko

lę pervėrė ūmus skausmas. Ji mostelėjo į priekį, ir Tomas išvydo

koridoriaus viduryje besiformuojantį siaurą išėjimą - trakie

čiai kaip pašėlę stūmė grizus prie sienų.- Dabar! - sušuko Tomas.

Jis šovė pirmyn, tempdamas paskui save Teresą, o ši - Caką,

varydamas visu greičiu, atstatęs kovai paruoštas strėles ir pei

lius, tiesiai į kruviną, klyksmų persunktą akmeninį koridorių.

Link skardžio.Aplink juos šėlo mūšis. Trakiečiai kovojo, varomi panikos

sukelto adrenalino. Nuo sienos aidu atsimušė kraupi garsų

kakofonija - žmonių klyksmas, metalo žvangėjimas, motorų

riaumojimas, vaiduokliškas grizų spiegimas, pjūklų džeržgi

mas žnyplių čerkšėjimas berniukų pagalbos riksmai Šioje



BĖGANTIS LABIRINTU

kraujo, pilkumos ir blyksinčio metalo sumaištyje Tomas mė

gino nesidairyti j kairę ar dešinę, judėdamas pirmyn per siaurą

trakiečių suformuotą išėjimą.Bėgdamas Tomas dar kartą mintyse pakartojo kodinius

žodžius. PLŪDĖ, GAUDYK, NUKRAUJUOK, MIRTIS,

KIETAS, SPAUSK. Jiems reikėjo įveikti dar keliasdešimt

pėdų.

Kažkas ką tik įpjovė man į ranką! - klyktelėjo Teresa. Sulig jos žodžiais Tomas pajuto aštrų dūrį į koją. Neatsigręžė, ne

sivargino atsakyti. Keblios padėties neišvengiamybė sėmė it

juodas tvanas, traukdamas į neveiklumo dugną. Jis priešinosi,

yrėsi į priekį.

Jau matė skardį, atsiveriantį į švininį dangų, maždaug uždvidešimties pėdų. Jis puolė pirmyn, tempdamas paskui drau

gus.

Iš abiejų pusių žvangėjo kova, bet Tomas nežiūrėjo, nepadė

jo. Grizai įsisuko tiesiai jam po kojomis, žnyplėmis sugniaužę

berniuką, kurio veido nesimatė ir kuris niršiai badė storą banginio odą, mėgindamas ištrūkti. Tomas metėsi į kairę ir nesiliovė

bėgęs. Pakeliui girdėjo klyksmą, aimaną, kuri tegalėjo reikšti,

kad trakietis pralaimėjo kovą, sutiko siaubingą mirtį. Klyks

mas nenutilo, virpindamas orą, užgoždamas kitus karo garsus,

kol ištirpo su paskutiniu kvėptelėjimu. Tomas jautė drebančiąširdį ir vylėsi, kad tai nebuvo jo pažįstamas.

Nesustok! - liepė Teresa.

- Žinau! - riktelėjo Tomas atsisukęs, šįkart balsu.

Kažkas, praskuodęs pro Tomą, jį užkabino. Grizas puolė iš

dešinės besisukančiais ašmenimis Trakietis jį atkirto puolęs



James Dashner

su dviem ilgais kalavijais, kovoje taukšint ir žvangant metalui.

Tolumoje Tomas išgirdo balsą, rėkiantį tuos pačius žodžius -

kažką apie jį. Apie jo apsaugą. Tai buvo Minas, kurio riksmeatsispindėjo neviltis ir nuovargis.

Tomas nesustojo.

Vienas vos nepričiupo Čako! - klyktelėjo Teresa, ir tas riks

mas galingu aidu atsimušė galvoje.

Dar daugiau grizų juos puolė, dar daugiau trakiečių padėjo.Vinstonas pakėlė Albio lanką ir į visus judančius ne žmones

paleido krušą plieniniais antgaliais pakaustytų strėlių, nors

taikinį surado reta iš jų. Tomui nepažįstami berniukai garmė

jo greta, savadarbiais ginklais tvatindami grizų instrumentus,

šokdami ant jų, puldami. Garsai - džerškėjimas, žvangėjimas,klyksmai, inkščiančios dejonės, variklių riaumojimas, pjūklų

sukimasis, ašmenų taukšėjimas, smaigų čerškimas į grindinį,

šiurpinančios pagalbos maldos - pasiekė aukščiausią natą,

tapo nepakeliami.

Tomas sukliko, tačiau nesiliovė skuodęs link skardžio. Sustojo prie pat krašto. Teresa ir Čakas atsitrenkė į jį, vos nepa-

siųsdami visų trijų nesibaigiančiam kryčiui.

Tomas mikliai įvertino grizų angą. Ore kabojo gebenės, nu-

tįstančios į niekur.

Kiek anksčiau Minas ir pora bėgikų pritaisė gebenių virves prie sienas apraizgiusių stiebų. Palaidus galus švystelėjo per

skardį, ir šie nusileido į grizų angą, tad dabar šeši ar septyni

stiebai draikėsi nuo akmeninio krašto iki nematomo netaisy

klingo kvadrato, kybančio tuščiame danguje, pranykstančio

nežinioje



BĖGANTIS LABIRINTU

Reikėjo šokti. Tomas dvejojo, paskutinį kartą išgyvendamas

absoliučią baimę: už savęs girdėjo siaubingus garsus, priešais

matė tik iliuziją, tada išdrožė.- Tu pirma, Teresa. - Jis norėjo leistis paskutinis, įsitikinęs,

jog grizai nepričiupo jos ar Cako. Jo nuostabai, ji nedvejojo.

Spustelėjusi Tomo ranką, tada Cako petį, ji šoko nuo krašto,

iš karto ištiesdama kojas, tvirtai prispaudusi rankas prie šonų.

Tomas sulaikė kvapą, kol ji pranyko įslydusi į nežinią tarp nupjautų gebenių. Atrodė, lyg vienu stipriu judesiu ji būtų nusto

jusi egzistavusi.

- Oho-ho! - riktelėjo Cakas ir jo balse prasiveržė menkutė

užuomina apie buvusį jo būdą.

- „Oho-ho“ čia labai tinka, - pastebėjo Tomas. - Dabar tu.Berniukui nespėjus užginčyti, Tomas čiupo jį už pažastų ir

prispaudė juosmenį.

- Atsispirk kojomis, o aš tave kilstelėsiu. Pasiruošęs ? Vienas,

du, trys! - Kriokdamas nuo pastangų pastūmė jį link angos.

Cakas suklykė skriedamas oru ir vos nepralėkė tikslo, tačiauįsmuko - į nematomos angos sienas atsitrenkė pilvas ir kojos -

ir vaikis pranyko viduje.

Berniuko drąsa suteikė Tomui tvirtybės. Jis mylėjo tą vaikį.

Mylėjo jį taip, lyg būtų tos pačios motinos vaikai. Tomas suver

žė kuprinės dirželius, dešiniajame kumštyje tvirtai suspaudėsavadarbę ietį. Už nugaros sklindantys baisingi, šlykštūs garsai

vertė jaustis kaltą, kad nepadeda. Atlik savo darbo dalį, - pa

liepė sau.

Ramindamas nervus jis pastukseno ietimi į akmeninį grin

dinį pastatė kairę koją ant skardžio krašto ir šoko katapultuo



James Dashner

damas j sutemas. Ietį prisitraukė prie kūno, kojų pirštus nu

kreipė žemyn, susiriesdamas j kamuolį.

Tada jis trenkėsi į angą.



57 SKYRIUS

Grizų angoje Tomo odą pervėrė ledinis šaltis, pirmiausia įsismelkęs į kojų pirštus ir galiausiai pakilęs kūnu, lyg būtų įkritęs

į stingdantį vandenį. Aplinkinis pasaulis dar labiau aptemo;

kojomis stuktelėjo į slidų paviršių ir nuo jo atšokęs virto atbu

las į Teresos rankas.

Cakas su Teresa padėjo jam atsistoti. Per stebuklą Tomasneįbedė kam nors į akį savo ietimi.

Grizų angoje būtų buvę tamsu, nors į akį durk, jei ne tamsą

raižantis Teresos žibintuvėlis. Susiorientavęs aplinkoje Tomas

suvokė, kad jie stovi ant dešimties pėdų aukščio akmeninio ri

tinio. Drėgno, padengto blizgiu, purvinu riebalu, nudrykusiodešimtis jardų ir išnykstančio tamsoje.

Tomas įsižiūrėjo į angą, per kurią jie nusileido: ji atrodė

kaip kvadratinis langas į gilią, bežvaigždę erdvę.

- Kompiuteris štai ten, - tarė Teresa, patraukdama jo dė

mesį



James Dashner

Už kelių pėdų tunelyje ji taikėsi žibintuvėliu į nedidelį,

kvadratinį, nešvarų stiklą, blyksintį blankia žalia spalva. Po

juo į sieną įtaisyta klaviatūra buvo pakankamai pakrypusi, kadbūtų patogu spausdinti stačiomis. Jis čia, galima įvesti kodą.

Tomas nepaliovė galvojęs, kad viskas atrodė pernelyg paprasta,

per gerai, kad būtų tiesa.

- Įvesk žodžius! - riktelėjo Cakas, plekštelėdamas Tomui

per petį. - Paskubėk!Tomas mostelėjo Teresai tai padaryti.

- Mes su Caku budėsime, stebėsime, ar grizai nepasirodys

per angą. - Jis vylėsi, kad trakiečiai dabar visas jėgas nuo Labi

rinto koridoriaus permetė arčiau skardžio, kad sulaikytų tuos

padarus.- Gerai, - sutiko Teresa. Tomas žinojo, kad ji per daug pro

tinga, idant gaištų laiką ginčams. Ji priėjo prie klaviatūros ir

ekrano ir ėmė rinkti raides.

Palauk! - šūktelėjo Tomas mintyse. - Esi tikra, kad prisi

meni žodžius?Ji pasisuko į jį ir piktai pažvelgė.

- Aš nesu idiote, Tomai. Taip, aš gebu prisiminti...

Garsus trinktelėjimas viršuje ir už jų nutraukė kalbas, To

mas stryktelėjo. Apsisukęs išvydo grizą pliumptelint per grizų

angą, magiškai išnyrantį iš juodo tamsos kvadrato.Lįsdamas tas padaras sutraukė smaigus ir rankas, o liulan

čiai bumbtelėjęs ant žemės vėl iškišo tuziną aštrių ir kokčių ga

lūnių, atrodančių grėsmingiau nei bet kada.

Tomas pastūmė Caką už savęs ir stojo prieš padarą, ištiesęs

ietį lyg tas ginklas galėtų apsaugoti



BĖGANTIS LABIRINTU

- Spausdink, Teresa! - riktelėjo jis.

Iš drėgnos grizo odos išlindo plonas metalinis virbas ir išsi

lankstę j ranką, užsibaigiančią trimis tiesiai Tomui į veidą besisukančiais ašmenimis.

Čiupęs ietį, tvirtai spausdamas Tomas nuleido ją smaigaliu

pritvirtintu peiliu žemyn. Ranka-pjaustyklė priartėjo per dvi

pėdas, pasirengusi suraikyti odą gabalėliais. Kai ji atsidūrė vos

per pėdą, Tomas įtempė raumenis ir iš visų jėgų užsimojo ieti

mi. Kliudęs metalinę galūnę ginklas šovė link lubų, apsisuko

ir grįžęs smigo grizui į kūną. Monstras piktai sugergždė ir atsi

traukė per kelias pėdas, vėl sutraukęs smaigus.

Tomas giliai alsavo.

Galbūt ašgalėsiujį sulaikyti, - išbėrė Teresai. Tik paskubėk!

Beveik baigiau, - atsakė ji.

Grizas vėl išleido smaigus ir puolė pirmyn, iškišdamas iš

kūno dar vieną ranką su milžiniškomis žnyplėmis, kurios kap-

sėdamos šovė, taikydamos sugriebti ietį. Tomas užsimojo ietimi virš galvos, sudėdamas į smūgį visas jėgas. Ginklas trenkėsi

į žnyples. Garsiai džergžtelėjusi ir šliukštelėjusi ranka nutrūko

per sulenkimą ir nukrito ant žemės.

Iš burnos, kurios Tomas neįžiūrėjo, grizas išleido veriantį,

pratisą šauksmą ir vėl atsitraukė, įtraukdamas smaigus.Šiuos padarus galima įveikti! - riktelėjo Tomas.

Man neleidžia įvesti paskutinio žodžio! - mintyse pasiskun

dė Teresa.

Veik jos negirdėdamas, gerai nesuprasdamas, jis suriaumojo

ir puolė pirmyn naudodamasis grizo akimirkos silpnumu



James Dashner

Pašėlusiai mojuodamas ietimi šoko ant apvalaino padaro

kūno, nutvoksdamas dvi metalines rankas, kurios garsiai trakš

telėjusios atskilo nuo kūno.Pakėlęs ietį virš galvos, Tomas įsispyręs kojomis pajuto, kaip

jos sminga j šleikštu varvelį, ir atsivedėjęs suleido ietį j mons

trą.

Iš kūno ištryškęs geltonas glitimas liejosi ant kojų, kai To

mas grūdo ietį kaip įmanydamas giliau į tą gleivių gumulą.Paleidęs ieties rankeną stryktelėjo nuo padaro ir nubėgo pas

Caką ir Teresą.

Tomas liguistai susižavėjęs stebėjo, kaip grizas nekontro

liuojamai rangosi, spjaudydamas tą geltoną aliejų į visas puses.

Smaigai kyščiojo iš odos, likusios rankos, begaliniai pasimetusios, mostagavo į visas puses, retkarčiais persmeigdamos kūną.

Netrukus judesiai sulėtėjo, tirpstant energijai su kiekviena pra

rasta uncija kraujo - ar kuro.

Po kelių sekundžių jis iš viso liovėsi judėjęs. Tomas negalėjo

patikėti. Išties neįtikima. Jis ką tik įveikė grizą, vieną iš monstrų, terorizavusių trakiečius daugiau nei dvejus metus.

Jis pažvelgė į Čaką, stovintį išplėstomis akimis.

- Tu jį nudėjai, - pratarė berniukas. Jis nusijuokė, lyg šis

vienas veiksmas būtų išsprendęs visas jų problemas.

- Nebuvo labai sunku, - sumurmėjo Tomas ir pasisukęs išvydo Teresą, kuri kaip paklaikusi taukšėjo klavišais. Akimirks

niu suprato, kad kažkas negerai.

- Kas nutiko? - paklausė, kone rėkdamas. Pribėgęs metė

žvilgsnį jai per petį ir išvydo, kad ji vis mėgina įvesti žodį

SPAUSTI bet ekrane nieko nesimato



BĖGANTIS LABIRINTU

Ji parodė purviną stiklo kvadratą, kuris, išskyrus žalsvą mir

gėjimą, nerodė jokių gyvybės ženklų.

- Aš įvedžiau žodžius vieną po kito ir visi pasirodė ekrane,tada kažkas pyptelėjo ir jie visi pranyko. O man neleidžia įvesti

paskutinio žodžio. Niekas nevyksta!

Šaltis nuvilnijo Tomo gyslomis suvokus Teresos žodžius.

- Na... kodėl?

- Aš nežinau! - Ji pamėgino vėl, tada dar kartą. Niekas nepasirodė.

- Tomai! - riktelėjo Cakas jiems už nugarų. Tomas atsisu

kęs išvydo jį rodantį į grizų angą - į vidų kelią skynėsi dar vie

nas padaras. Bestebint šis plumptelėjo ant savo negyvo brolio,

o paskui jį pasirodė dar vienas įsibrovėlis.- Kodėl taip užtrukot? - kaip paklaikęs rėkė Cakas. - Sa

kei, kad jie išsijungs, kai įvesime kodą!

Abu padarai išleidę smaigus pajudėjo link jų.

- Negalime įvesti žodžio SPAUSTI, - išsiblaškęs tarė To

mas net ne Cakui, o ieškodamas sprendimo... Aš nesuprantu, - tarė Teresa.

Grizai artėjo ir jau buvo vos už kelių pėdų. Jausdamas, kaip

tamsoje tirpsta valia, Tomas tvirtai įsirėmė kojomis ir vaidinda

mas narsuolį iškėlė kumščius. Turėjo suveikti. Kodas turėjo...

- Galbūt tereikia nuspausti tą mygtuką, - pasiūlė Cakas.Tomą taip nustebino ši atsitiktinė pastaba, kad jis nusisu

ko nuo grizų ir pažvelgė į berniuką. Cakas rodė į tašką beveik

grindyse, tiesiai po ekranu ir klaviatūra.

Jam nespėjus pajudėti, Teresa jau pasilenkė ir nuropojo ke

liais Apimtas smalsumo genamas vilties Tomas suklupo greta



James Dashner

jos ant žemės geriau įsižiūrėti. Girdėjo už savęs grizo dejones ir

riaumojimą, pajuto, kaip aštrios žnyplės čiumpa už marškinių,

pajuto dilgtelint skausmą. Tačiau tik spoksojo.Nedidelis raudonas mygtukas buvo įtaisytas sienoje vos per

kelis colius virš žemės. Ten buvo įspausti du žodžiai, tokie aki

vaizdūs, kad negalėjo patikėti anksčiau jų nepastebėjęs.

Užtrenkti Labirintą

Iš sąstingio Tomą pažadino stiprus skausmas. Įsitvėręs

dviem instrumentais grizas tempė jį atgalios. Kitas nusitaikė į

Čaką ir jau pasiruošė rėžti vaikinui ilgais ašmenimis.

Mygtukas.- Spausk! - suriko Tomas. Klykė garsiau, nei manė, kad gali

rėkti žmogus.

Teresa pakluso.

Ji spustelėjo mygtuką ir stojo absoliuti tyla. Tada kažkur

toli tamsiame tunelyje pasigirdo atsidarančios durys.



58 SKYRIUS

Kone akimirksniu grizai visiškai išsijungė, jų instrumentai sulindo atgal į liulančią odą, šviesos išsijungė, vidiniai varikliukai

nutilo. O tos durys...

Tomas parpuolė ant žemės, paleistas užpuoliko žnyplių.

Nors skaudėjo kelias plėštines žaizdas ant nugaros ir pečių,

kūnu taip stipriai plūdo pakili nuotaika, kad nežinojo, kaip

reaguoti.

Žioptelėjęs nusijuokė, tada užspringo rauda, vėl nusijuo

kė.

Cakas nukūrė nuo grizo ir atsitrenkė į Teresą, kuri tvirtai

suspaudė jj glėbyje.

- Tau pavyko, Cakai, - tarė Teresa. - Mes taip jaudinomės

dėl tų kvailų kodinių žodžių, kad nesusipratome pasidairyti

aplink, paieškoti mygtuko, - paskutinis žodis, paskutinė dė-

lionės detalė



James Dashner

Tomas vėl nusijuokė, netikėdamas, kad tai {manoma po to,

ką jiems teko išgyventi.

- Ji teisi, Cakai, - tu mus išgelbėjai, žmogau! Sakiau, kadmums tavęs reikia! - Tomas atsistojo ir prisijungė prie grupi

nio apsikabinimo, apimtas ekstazės. - Cakas yra perkūniškas

didvyris!

- O kaip kiti ? - paklausė Teresa, linktelėdama link grizų

angos. Tomas pajuto, kaip pakili nuotaika blėsta, žengė atbulasir pasisuko j angą.

Lyg atsakydamas į jo klausimą, kažkas {krito pro juodą kva

dratą - tai buvo Minas. Jis atrodė taip, lyg devyniasdešimt pro

centų jo kūno būtų sudraskyta ir subadyta.

- Minai! - šūktelėjo Tomas, užlietas palengvėjimo. - Artau viskas gerai ? Kaip kiti ?

Minas klupinėjo link išlenktos tunelio sienos, atsirėmė į ją,

godžiai rydamas orą.

- Praradome krūvą žmonių... Viršuje - daugybė kraujo... o

tada jie visi staiga išsijungė. - Jis nutilo, giliai šnopuodamas. -Tau pavyko. Negaliu patikėti, kad išties suveikė.

Tada pasirodė Niutas, jam įkandin - Keptuvius. Tada Vins-

tonas ir kiti. Netrukus aštuoniolika berniukų prisidėjo prie

Tomo ir draugų tunelyje, iš viso - dvidešimt vienas trakietis.

Visi lig vieno, atsilaikę kovoje, buvo padengti grizų maurais iržmogaus krauju, nudriskusiais drabužiais.

- Likusieji? - paklausė Tomas, bijodamas atsakymo.

- Pusė iš mūsų, - pratarė Niutas silpnu balsu, - negyvi.

Niekas neištarė nė žodžio. Niekas neištarė nė žodžio labai

ilgai



BĖGANTIS LABIRINTU

- Žinote ką? - tarė Minas, šiek tiek išsitiesdamas. - Galbūt

pusė žuvo, tačiau, po paraliais, pusė iš mūsų išgyveno. Ir nie

kam neįgėlė - kaip Tomas ir manė. Turime iš čia dingti.Perdaug, - pagalvojo Tomas. - Gerokaiperdaug. Jo džiaugs

mas sutirpo ir virto gedulu dėl dvidešimties gyvybės netekusių

žmonių. Nors alternatyva nebuvo geresnė, nes žinojo, kad ne

bėgę visi galėjo mirti, bet skausmas dėl prarastų berniukų buvo

didžiulis, nors jų gerai ir nepažinojo. Tiek mirčių - kaip galima džiaugtis pergale ?

- Nešdinamės iš čia, - tarė Niutas. - Tuojau pat.

- Kur eisime? - paklausė Minas.

Tomas parodė į ilgą tunelį.

- Girdėjau, kaip ten atsidaro durys. - Jis mėgino nustumtivisą tą siaubingą ką tik laimėto mūšio skausmą. Netektis. Ginė

šias mintis šalin, suvokdamas, kad jie dar nėra saugūs.

- Ką gi, eime, - pritarė Minas. Vyresnysis vaikinas pasuko

tuneliu, nelaukdamas atsakymo.

Niutas linktelėjo, ragindamas kitus trakiečius sekti paskui.Vienas po kito jie nupėdino, kol liko tik Tomas ir Teresa.

- Aš eisiu paskutinis, - pasakė Tomas.

Niekas nesiginčijo. Niutas nuėjo, tada Cakas, po jų Tere

sa pasuko į juodą tunelį. Regis, net žibintuvėlių šviesas tamsa

prarijo.Tomas kulniavo įkandin, nesivargindamas atsisukti į negy

vus grizus. Minutę paėjęs išgirdo priekyje klyksmą, lydimą dar

vieno, trečio. Riksmai silpo, it kažkas kristų...

Virtinėje nuvilnijo murmesys, galiausiai Teresa pasisuko į

Tomą



James Dashner

- Atrodo, tunelis baigiasi čiuožykla, krintančia žemyn.

Tomo skrandis susitraukė vien nuo minties. Atrodė, lyg

būtų žaidimas - bent jau tam, kas sukūrė šią vietą.Vieną po kito jis girdėjo nykstančius trakiečių riksmus ir

šūkavimus priekyje. Tada atėjo Niuto eilė, po to Cako. Teresa

pašvietė savo žibintuvėliu stačiai besileidžiantį blizgantį juodą

metalo vamzdį.

Spėju, pasirinkimo neturime, - tarė ji mintyse.

Spėju, ne. Stipri Tomo nuojauta kuždėjo, kad tai nėra kelias

iš jų košmaro, nors vylėsi, kad jis nesibaigs dar viename grizų

būryje.

Teresa nusileido čiuožykla kone džiaugsmingai klyktelėjusi,

Tomas pasekė paskui, kol dar neapsigalvojo, - vis geriau nei

Labirintas.

Jis čiuožė stačiu nuosmukiu, lipniu nuo kažkokios alieji

nės, siaubingai dvokiančios masės, primenančios sudegusį

plastiką ir per dažnai naudotą įrangą. Sukosi, kol kojos atsidūrė priekyje. Iškėlęs rankas pamėgino sulėtinti greitį. Kiekvieną

akmens colį dengė nežinoma medžiaga, o nusitverti nebuvo

už ko.

Aliejuotu vamzdžiu skriejančių trakiečių riksmai aidėjo

tarp tunelio sienų. Tomo širdį gniaužė panika. Jis negalėjoatsikratyti vaizdinio, kad juos prarijo gigantiškas žvėris, o jie

dabar slysta ilga jo stemple ir bet kurią akimirką nusileis skran

dyje. Lyg jo mintys virstų realybe, kvapai pasikeitė - priminė

pelėsius ir puvėsius. Jis pradėjo žiaukčioti ir prireikė nemenkų

pastangų idant neapsivemtų



BĖGANTIS LABIRINTU

Tunelis susiraizgė, virto grubia spirale, pakankama greičiui

sulėtinti: Tomas kojomis rėžėsi tiesiai Teresai j galvą ir atsimu

šė, širdyje jausdamas begalinę kančią. Jie vis dar krito. Laikas,regis, ištįso iki begalybės.

Jie sukosi vamzdžiu. Skrandį degino šleikštulys, į kūną

šliuksėjo lipni masė, kankino smarvė, galva svaigo nuo sukinė-

jimosi. Jau ketino pasukęs galvą į šoną palengvinti skrandį, kai

šįkart Teresai garsiai klyktelėjus aidas neatsklido. Po sekundėsišlėkęs iš tunelio Tomas nusileido ant merginos.

Aplinkui ropinėjo kūnai, žmogus ant žmogaus, dejavo ir su

trikę raitėsi, mėgino nusikabaroti vienas nuo kito.

Tomas atplėšė rankas ir kojas nuo Teresos ir nurėpliojo į

šoną per kelias pėdas išsivemti.Vis dar purtomas nuo patirtų išgyvenimų, ranka nusivalė

burną ir suvokė, kad ji aplipusi gleivėmis. Atsisėdęs nusibraukė

rankas į žemę ir galiausiai įsižiūrėjo, kur jie atsidūrė. Besidai

rydamas atkreipė dėmesį, kad ir kiti, susispietę į krūvą, vertina

naująją aplinką.Tomui šis vaizdas šmėkštelėjo per virsmą, tačiau iki pat šios

akimirkos jo gerai neprisiminė.

Jie buvo didžiulėje požeminėje patalpoje, kurioje drąsiai

galėjo tilpti devynios ar dešimt trobų. Nuo viršaus iki apačios,

nuo vieno krašto iki kito, ši vieta buvo pilna mašinų, laidų,lipnių juostų ir kompiuterių. Vienoje kambario pusėje - jam

iš dešinės - stovėjo maždaug keturiasdešimt didelių baltų ko

konų, kurie atrodė kaip milžiniški karstai. Priešais juos kitoje

pusėje buvo didelės stiklinės durys, nors dėl šviesos negalėjai

įžiūrėti kas yra už jų



James Dashner

- Žiūrėkit! - kažkas riktelėjo, bet Tomas jau spėjo pama

tyti. Kvėpavimas sustingo gerklėje. Visą kūną nusėjo pagaugai,

nugara perbėgo baimė.Tiesiai priešais juos vienas paskui kitą rikiavosi maždaug

dvidešimt pritamsintų langų.

Už jų sėdėjo žmonės - vyrai ir moterys, visi blyškūs ir lie

si - ir prisimerkę stebėjo trakiečius per stiklą. Tomas suvirpėjo

pabūgęs - jie priminė vaiduoklius. Piktas, išalkusias, nuodėmingas šmėklas žmonių, kurie nebuvo laimingi nei gyvi, nei

juolab mirę.

Tomas žinojo, kad jie tikrai nėra vaiduokliai. Tie žmonės

išsiuntė juos į Traką. Atėmė iš jų gyvenimus. Tai Kūrėjai.



59 SKYRIUS

Tomas žengė atbulas ir pastebėjo, kad visi pasielgė taip pat.Mirtina tyla iš oro iščiulpė gyvybę, nes visi trakiečiai stebei-

lijosi į virtinę langų, eilę stebėtojų. Tomas matė, kaip vienas

nuleidžia akis ir kažką užsirašo, kitas užsideda akinius. Visi

vilkėjo juodus švarkus ir baltus marškinius, o ant krūtinės deši

nėje išsiuvinėto žodžio jis neįžiūrėjo.Nė vieno veidas neturėjo pastebimos išraiškos - visi buvo

išblyškę ir nusikamavę, iš pažiūros siaubingai liūdni.

Jie nenuleido akių nuo trakiečių; vyras papurtė galvą, mo

teris linktelėjo. Kitas vyras pasikasė nosį - tai buvo labiausiai

žmogiškas Tomo matytas jų gestas.- Kas šitie žmonės? - sukuždėjo Cakas, tačiau jo balsas nu

aidėjo per kambarį lyg gergždimas.

- Kūrėjai, - tarė Minas ir nusispjovė ant grindų. - Aš iš

malsiu jums snukius! - suriko taip garsiai, kad Tomas veik pri

sidengė rankomis ausis



James Dashner

- Ką darysime ? - paklausė Tomas. - Ko jie laukia?

- Jie veikiausiai vėl aktyvina grizus, - spėjo Niutas. - Tik

riausiai jau atrieda...Garsus, lėtas pyptelėjimas nutraukė jį, tai įspėjamasis at

buline eiga riedančio didžiulio sunkvežimio signalas, tik daug

galingesnis. Jis sklido iš visų pusių, griaudė ir aidėjo kamba-

ryje.

- Kas dabar? - paklausė Cakas, neslėpdamas nerimo balse.Kažkodėl visi pažvelgė į Tomą; šis gūžtelėjo vietoj atsaky

mo - jis prisiminė tik tiek, o dabar, kaip ir visi likusieji, kentė

nežinią. Ir bijojo. Jis ištiesė kaklą, tyrinėdamas šią vietą nuo

viršaus iki apačios, mėgindamas aptikti pypsėjimo šaltinį. Ta

čiau niekas nepasikeitė. Tada akies krašteliu pastebėjo, kad kititrakiečiai žvilgčioja į duris. Jis irgi įsižiūrėjo, o išvydus vienas į

juos atsidarančias duris širdis ėmė plakti greičiau.

Pypsėjimas nutilo ir kambaryje įsivyravo gūdi tyla. Tomas

nekvėpuodamas laukė, nusiteikęs pro duris išvysti blogiausia.

Tačiau įėjo du žmonės.Viena iš jų moteris. Iš tiesų suaugusi. Atrodė labai paprasta,

mūvėjo juodas kelnes ir vilkėjo užsagstomus baltus marškinius

su logotipu ant krūtinės - KIPŠAS didžiosiomis mėlynomis

raidėmis. Sulig pečiais pakirptais rudais plaukais, lieso veido ir

tamsių akių. Eidama link grupės nei šypsojosi, nei raukėsi - lygnepastebėtų ar jai nerūpėtų, kad jie čia stovi.

Ašpažįstu ją, - pagalvojo Tomas. Tačiau prisiminimas buvo

miglotas - jis neprisiminė jos vardo ar kaip ji susijusi su Labi

rintu, bet moteris atrodė pažįstama. Ir ne tik jos išvaizda, bet ir

eisena jos manierizmas nenatūralus be kruopelytės džiaugs



BĖGANTIS LABIRINTU

mo. Ji sustojo per kelias pėdas nuo trakiečių ir lėtai nužvelgė

visus iš kairės į dešinę.

Greta jos stovėjo berniukas, vilkintis per didelį sportinįnertinį, slepiantis veidą po ant galvos užtrauku gobtuvu.

- Sveiki sugrįžę, - galiausiai pratarė moteris. - Daugiau nei

dveji metai - ir vos keli žuvę. Nuostabu.

Tomas pajuto, kaip išsižiojo, - jautė, kaip pyktis raudoniu

nuspalvina veidą.- Atsiprašau? - tarė Niutas.

Jos akys vėl tyrinėjo minią, kol galiausiai sustojo ties Niu-

tu.

- Viskas pavyko pagal planą, pone Niutonai. Nors mes ti

kėjomės, kad dauguma jūsų laikui bėgant nuleis rankas.Ji žvilgterėjo į savo palydovą, tada nutraukė gobtuvą nuo

berniuko. Jis pakėlė šlapias nuo ašarų akis. Visi trakiečiai kam

baryje sulaikė kvapą iš nuostabos. Tomas pajuto, kaip sulinko

keliai.

Tai buvo Geilis.Tomas sumirksėjo ir pasitrynė akis, lyg kokiame animaci

niame filmuke.

Jį užvaldė šokas ir pyktis.

Geilis.

- Ką jis čia daro?! - riktelėjo Minas.- Dabar tu saugus, - lyg neišgirdusi tarė moteris. - Prašau,

jauskitės laisvai.

- Laisvai? - sulojo Minas. - Kas tu tokia, kadlieptunvjaus-

tis laisvai ? Mes norime pamatyti policiją, merą, prezidentą -

ką nors!



James Dashner

Tomas nerimavo, ką Minas gali padaryti, kita vertus, lyg ir

norėjo, kad šis smogtų jai j veidą.

Moteris prisimerkė įsistebeilydama į Miną.- Neįsivaizduoji, apie ką kalbi, berniuk. Tikiuosi daugiau

brandos iš to, kuris atlaikė Labirinto išmėginimus. - Jos globė

jiškas tonas pribloškė Tomą.

Minas jau ketino atsikirsti, bet Niutas niuktelėjo jam į

šoną.- Geili, - kreipėsi Niutas. - Kas vyksta?

Tamsiaplaukio berniuko žvilgsnis akimirką blykstelėjo, jis

švelniai papurtė galvą. Tačiau neatsakė. Jam kažkas nutiko, -

pagalvojo Tomas. - Atrodo blogiau nei anksčiau.

Moteris linktelėjo, it juo didžiuotųsi.- Vieną dieną būsi dėkingas už tai, ką dėl tavęs padarėme.

Galiu pažadėti tik tiek: pasitikėkite savo protu ir susitaikyki

te su esamybe. Priešingu atveju visas šis reikalas buvo klaida.

Tamsūs laikai, pone Niutonai. Tamsūs laikai.

Ji nutilo.- Žinoma, yra dar vienas, paskutinis iššūkis. - Ji atsitraukė.

Tomas sutelkė žvilgsnį į Geilį. Visas berniuko kūnas tirtėjo,

veidas buvo nesveikai išblyškęs, o drėgnos, raudonos akys atro

dė it kruvinos dėmės ant popieriaus. Aplink suspaustas lūpas

oda timpčiojo, lyg jis mėgintų prabilti, bet negalėtų.- Geili ? - paklausė Tomas, stengdamasis užgniaužti abso

liučią neapykantą.

Žodžiai išsiliejo iš Galio lūpų.

- Jie... gali kontroliuoti mane... Aš nenoriu... - Jo akys

išsipūtė ir jis griebėsi ranka už gerklės lyg dusdamas Aš



BĖGANTIS LABIRINTU

turiu... - Kiekvienas žodis buvo krankiantis kosulys. Tada jis

įsitempė, jo veidas nurimo, kūnas atsipalaidavo.

Visai kaip Albis lovoje Trake, kai išgyveno virsmą. Tas patsnutiko ir jam. Ką tai...

Tačiau Tomas neturėjo laiko užbaigti mintį. Geilis apsičiu-

pinėjo ir iš galinės kišenės išsitraukė kažką ilgą ir blizgantį.

Kambario šviesos atsispindėjo ant sidabrinio paviršiaus -

negera pranašaujančio durklo, stipriai suspausto tarp pirštų.

Neįtikėtinu greičiu jis atsivedėjo ir sviedė ašmenis į Tomą. Šį

veiksmą lydėjo riktelėjimas Tomo dešinėje ir judesys. Link

jo.

Ašmenys sukosi it vėjo malūnėlis: Tomas matė kiekvieną

posūkį, lyg viskas pasaulyje vyktų sulėtintai. O vienintelis šio

veiksmo tikslas būtų įvaryti jam siaubo. Peilis skriejo į jį, ne

paliaudamas suktis. Dusino riksmas, norėjo pajudėti, tačiau

neįstengė.

Tada iš kažkur priešais jį išdygo Cakas.Tomui atrodė, lyg jo kojos būtų įšalusios ledo luituose, - te

galėjo bejėgiškai stebėti sceną priešais save. Šleikščiai, drėgnai

dunkstelėjęs durklas sulindo Cakui į krūtinę iki pat rankenos.

Berniukas suriko ir nukrito ant žemės, tampomas traukulių. Iš

žaizdos žliaugė tamsiai avietinis kraujas.Jis kojomis daužė grindis, netaikliai spardydamas atskuban

čią mirtį. Iš lūpų nudryko raudonos seilės. Tomo pasaulis Su

griuvo, sutraiškydamas širdį.

Jis parpuolė ant žemės ir sugriebė viliantį Cako kūną į

glėbį



James Dashner

- Čakai! - šaukė jis, o balsas it rūgštis ėdė gerklę. - Čakai!

Berniukas nevalingai tirtėjo, pylėsi kraujas, sudrėkindamas

Tomo rankas. Cako akys - blyškiai balti šviesuliai - vartėsiakiduobėse. Kraujas varvėjo iš nosies ir burnos.

- Čakai... - ištarė Tomas, šįkart kuždomis. Jie gali kažką

padaryti. Jie galijį išgelbėti. Jie...

Berniukas nustojo tampytis, nurimo. Jo akys grįžo į savo

įprastą vietą ir įsmigo į Tomą, stverdamosi gyvybės.

- Tom...ai, - atsklido vienas vos girdimas žodis.

- Laikykis, Cakai, - paragino Tomas. - Nemirk. Kovok.

Kas nors, padėkite!

Niekas nė nekrustelėjo ir giliai širdyje Tomas žinojo kodėl.

Niekas dabar nepadės. Tomui prieš akis plaukė juodos dėmės,

kambarys pasviro ir siūbavo. Ne, - galvojo jis. - Tik ne Cakas.

Tik ne Čakas. Lai būna kas nors kitas, tik ne Čakas.

- Tomai, - sukuždėjo Cakas. - Surask... mano mamą. -

Kankinantis kosulys ištrūko iš jo plaučių, purkštelėdamas darkraujo. - Pasakyk jai...

Jis nebaigė. Jo akys užsimerkė, kūnas suglebo. Iš burnos iš

leido paskutinį kvapą.

Tomas vėpsojo į Caką, spoksojo į negyvą draugo kūną.

Tomo viduje kažkas įvyko. Įsišaknijo giliai krūtinėje - įniršiosėkla. Keršto. Neapykantos. Kažkas tamsaus ir siaubingo. O

tada sprogo, veržėsi iš plaučių per kaklą, rankas ir kojas. Tomo

galva.

Jis paleido Caką, virpėdamas atsistojo ir pasisuko į atvykė

lius



BĖGANTIS LABIRINTU

Tada Tomas pratrūko. Pratrūko nekontroliuojamai.

Metėsi j priekį ir puolė Geilį, gniauždamas jį pirštais it žny

plėmis. Čiupęs berniuką už gerklės, parmetė vaikį ant žemės,pats užvirsdamas ant viršaus. Apžergęs Geilio kūną prispaudė

kojomis, kad tas negalėtų pasprukti. Ir paleido kumščius į dar

bą.

Kaire ranka prispaudęs Geilio kaklą, dešine vanojo jam per

veidą - smūgis po smūgio.

Daužė krumpliais berniuko skruostus ir nosį. Buvo girdėti

traškėjimas, tryško kraujas, aidėjo šiurpūs riksmai. Tomas ne

būtų galėjęs pasakyti, kas rėkė garsiau - jis ar Geilis. Daužė jį,

mušė, į kiekvieną smūgį sudėdamas po unciją sukaupto pyk

čio.

O tada jį atitraukė Minas ir Niutas, vis dar mostaguojantį

rankomis, daužantį orą. Kol jį vilko pažeme, Tomas priešino

si, rangėsi, rėkė, kad paliktų ramybėje. Akimis įsisiurbęs į ra

miai tysantį Geilį, Tomas jautė plūstančią neapykantą, lyg juos jungtų regima ugnies linija.

O tada, tarsi spragtelėjus pirštais, viskas išnyko. Liko tik

mintys apie Čaką.

Išsivadavęs iš Mino ir Niuto glėbio jis pripuolė prie sugle

busio, negyvo draugo kūno. Čiupo jį, prisitraukė, nekreipdamas dėmesio į kraują, nepaisydamas berniuko veide sustingu

sio mirties žvilgsnio.

- Ne! - klykė Tomas, užvaldant liūdesiui. - Ne!

Greta atsiradusi Terasa uždėjo ranką jam ant peties. Jis nu

sipurtė



James Dashner

- Aš jam pažadėjau! - rėkė jis, suvokdamas, kad jo balsas

sklidinas kažko negero. Beprotybės. - Aš pažadėjau, kad išgel

bėsiu ir parvesiu jį namo! Aš jam pažadėjau!Teresa neatsakė, tik linktelėjo, nudelbusi akis į grindis.

Tomas prisitraukė Cako kūną prie krūtinės ir suspaudė kaip

įmanydamas tvirčiau, tarsi šiuo veiksmu galėtų jį sugrąžinti ar

parodyti padėką už išgelbėtą gyvybę, už bičiulystę, nes tas vai

kis buvo jo draugas.Tomas verkė, raudojo, kaip niekada nebuvo raudojęs. Jo

ilgi, širdį vedantys kūkčiojimai kambaryje liudijo kankinantį

skausmą.



60 SKYRIUS

Galiausiai jis prarijo tą skausmingą nevilties bangą, įtraukė jąatgal širdin. Trake Cakas jam buvo tapęs simboliu - kelrodžiu,

sugebėjusiu {tikinti, kad jie gali pertvarkyti pasaulį. Miegoti

lovose. Sulaukti bučinio prieš miegą. Valgyti pusryčiams kiau

šinienę su kumpiu, eiti į tikrą mokyklą. Būti laimingi.

Dabar Cako neliko. O jo suglebęs kūnas, kurį Tomas visdar laikė apsikabinęs, atrodė kaip šaltas pranašas, skelbiantis,

jog visos tos svajonės apie viltingą ateitį ne tik niekada neišsi

pildys, - tokio gyvenimo apskritai nė nebuvo. Net ir ištrūkus

ateityje laukia niūrios dienos. Sielvarto gyvenimas.

Grįžtantys prisiminimai geriausiu atveju buvo padriki. Nedaug gėrio plaukiojo tarp mėšlo.

Tomas sverdėjo nuo skausmo, užrakinto kažkur giliai viduje.

Jis padarė tai dėl Teresos. Ne dėl Niuto ar Mino. Kad ir ko

kia tamsa jų laukia, jie bus drauge ir dabar tik tai buvo svarbu.

Jis paleido Caką nurėpliojo atbulas stengdamasis nežiūrėti į



James Dashner

berniuko marškinius, juodus nuo kraujo. Nusišluostė ašaras,

pasitrynė akis, manydamas, kad jausis nesmagiai, bet taip ne

sijautė. Galiausiai pakėlė žvilgsnį. Pažiūrėjo į Teresą ir jos milžiniškas mėlynas akis, apsunkusias nuo liūdesio, - buvo tikras,

kad dėl jo ir dėl Cako.

Ji čiupo Tomą už rankos, padėdama atsistoti. Pakėlusi nepa

leido jo rankos, jis taip pat. Jis suspaudė jos delną, taip mėgin

damas pasakyti, ką jaučia. Niekas neištarė nė žodžio, daugumaspoksojo į Cako kūną be jokios išraiškos, lyg būtų atsiriboję

nuo jausmų. Niekas nežiūrėjo į Geilį, kuris vis dar kvėpavo, ta

čiau gulėjo ramiai.

Moteris su logotipu KIPŠAS nutraukė tylą.

- Viskas nutinka ne šiaip sau, - tarė ji be pagiežos. - Turitesuprasti.

Tomas įsispitrijo į ją, sudėdamas į žvilgsnį visą sukauptą ne

apykantą. Tačiau nieko nedarė.

Teresa uždėjo kitą savo ranką jam ant rankos, spustelėdama

raumenis.Kas dabar? - paklausė ji.

Aš nežinau, - atsakė jis. - Aš negaliu...

Jo mintį nutraukė ūmai pratrūkę šauksmai ir sujudimas prie

durų, per kurias atėjo moteris. Ji akivaizdžiai sunerimo, kraujas

dingo jai iš veido, kai ji pasisuko į tą pusę. Tomas nusekė josžvilgsnį.

Keletas ginkluotų vyrų ir moterų, apsitempę purvinais džin

sais ir šlapiais apsiaustais, įsiveržė pro įėjimą, vienas per kitą

rėkaudami. Buvo sunku suprasti, ką jie sako. Jų ginklai - kai

kurie laikė šautuvus kiti revolverius atrodė pasenę aprū



BĖGANTIS LABIRINTU

diję. It žaislai, pamesti miškuose prieš daugelį metų ir neseniai

atrasti naujos kartos vaikų, pasiruošusių žaisti karą.

Tomas sukrėstas spoksojo, kaip du atėjūnai pargriauna moterį su KIPŠAS marškinėliais. Vienas atsitraukė, išsitraukė gin

klą, nusitaikė.

Jokiu būdu, - pagalvojo Tomas. - Nieku gyvu...

Ore švystelėjo blyksniai, kai iš ginklo paleistos kulkos su

smigo į moters kūną. Ji tysojo negyva. Vaizdelis kėlė visiškąpainiavą.

Tomas žengė atbulas keletą žingsnių ir vos nesuklupo.

Prie trakiečių priėjo vyras, kiti jo grupės nariai apsupo ber

niukus, mosikuodami ginklais kairėn ir dešinėn, pyškindami iš

jų į stebėjimo langus, daužydami juos. Tomas girdėjo riksmus,regėjo kraują; nusukęs žvilgsnį sutelkė dėmesį į prisiartinusį

vyrą. Jis buvo tamsiais plaukais, o jo jaunas veidas aplink akis

išvagotas raukšlių, lyg kiekviena gyvenimo diena keltų rūpestį,

kaip išgyventi iki rytojaus.

- Neturime laiko aiškinti, - tarė vyras, kaip ir veidas įsitempusiu balsu. - Tiesiog sekite paskui mane ir bėkite taip, tarsi

nuo to priklausytų jūsų gyvybė. Nes taip ir yra.

Taip taręs, vyras mostelėjo draugams ir pasisukęs nubėgo prie

didelių stiklinių durų, tiesiai priešais save laikydamas ginklą.

Šūviai ir agonijos klyksmai vis dar drebino kambarį, tačiauTomas pasistengė jų nepaisyti ir veikti, kaip nurodyta.

- Bėkit! - vienas iš gelbėtojų - tik taip Tomas galėjo apie

juos galvoti, - šūktelėjo pavymui.

Akimirką padvejoję, trakiečiai nusekė, lipdami vienas ki

tam ant kulnų verždamiesi iš kambario kaip įmanoma toliau



James Dashner

nuo grizų ir Labirinto. Tomas, vis dar tvirtai laikydamas Tere-

sos ranką, turseno grupės gale. Jie neturėjo kitos išeities, teko

palikti Cako kūną.Tomas nejautė jokių emocijų - buvo pernelyg apstulbęs. Jis

kurnėjo ilgu koridoriumi į blankiai apšviestą tunelį. Kilo įvijais

laiptais. Visur tvyrojo tamsa, kvepėjo elektronika. Dar vienas

koridorius. Vėl laiptais aukštyn. Dar koridoriai. Tomas norė

jo išlieti širdgėlą dėl Cako, džiūgauti dėl pabėgimo, džiūgauti,

kad Teresa su juo. Tačiau jis per daug pamatė. Teliko tuštuma.

Vakuumas. Jis bėgo. Bėgo toliau.

Priekyje bėgo keli vyrai ir moterys, kiti drąsindami ir ragin

dami turseno už nugaros. Pasiekę dar vienas stiklines duris išni

ro į liūtį, pilančią iš juodo dangaus. Galėjai įžiūrėti tik dulsvas

kibirkštėles, žybsinčias besiplakančiose vandens paklodėse.

Vadas sustojo tik pasiekus milžinišką autobusą, sulanksty

tais ir nubraižytais šonais, įskilimais išvagotais langais.

Per langus žliaugė vanduo ir Tomas įsivaizdavo, kad tai didžiulis žvėris, kylantis iš vandenyno.

- Lipkite! - paragino vyras. - Greičiau!

Jie pakluso ir glaudžiai susispietę prie durų lipo vienas po

kito. Atrodė, užtruko amžinybę: trakiečiai grūdosi ir ropštėsi

per tris pakopas į savo vietas.Tomas buvo grupės gale, Teresa priešais jį. Pakėlęs akis į

dangų Tomas jautė veidą plakantį lietų - šiltą, kone karštą, ir

keistai tirštą. Lietaus lašai išlaisvino jį iš baimės, patraukė dė

mesį. Galbūt tai tik nuožmi liūtis. Vėl mintys grįžo prie auto

buso Teresos ir pabėgimo





James Dashner

akys stebėjo jj, jam slenkant j savo vietą autobuso gale, kleste

lint j ją ir prisispaudžiant prie Teresos. Iš lauko langus skalbė

juodas vanduo. Sunkus lietus barbeno j stogą, dangų drebinogriaustinis.

Kas ten buvo? - mintyse paklausė Teresa.

Tomas negalėjo atsakyti, tik papurtė galvą. Jj vėl užplūdo

mintys apie Caką, išstumdamos išprotėjusią moterį, apmarin-

damos širdį. Pabėgimas iš Labirinto jam nerūpėjo, neatnešė jokio palengvėjimo. Cakas...

Vienas iš gelbėtojų, moteris, atsisėdo priešais Tomą ir Te

resą; vadas, kuris anksčiau į juos kreipėsi, įlipo į autobusą ir

atsisėdęs prie vairo užvedė variklį. Autobusas pajudėjo.

Tomas už lango išvydo šmėstelėjimą.

Žaizdų nusėta moteris atsistojo ir pasileido link autobuso

priekio, mostaguodama rankomis, kažką rėkdama, nors žo

džius nustelbė audros garsai. Jos akyse švietė beprotybė arba

siaubas - Tomas nebuvo tikras, kuris iš šių dviejų jausmų.Jai išnykus iš akių, Tomas palinko prie lango stiklo.

- Palaukite! - suriko Tomas, tačiau niekas jo negirdėjo. O

jei ir girdėjo, jiems nerūpėjo.

Vairuotojas užvedė variklį - autobusas trūktelėjo ir trenkėsi

į moterį. Nuo dunkstelėjimo Tomas pašoko iš savo vietos, kai ją pervažiavo priekiniai ratai; netrukus buvo ir antras dunks

telėjimas - galinių ratų. Pažvelgęs į Teresą Tomas pamatė jos

veide pasišlykštėjimą, ir pats juto tą patį.

Vairuotojas tylėdamas mygo greičio pedalą ir autobusas

yrėsi į priekį riedėdamas į lietaus skalbiamą naktį



61 SKYRIUS

Kita valanda Tomui prabėgo vaizdų ir garsų migloje.Vairuotojas lėkė nutrūktgalvišku greičiu per miestelius ir

miestus, bet didžiąją dalį vaizdo užstojo niūrus lietus. Šviesos

ir pastatai buvo iškrypę ir pavandeniję, it kažkokia vaistų su

kelta vizija.

Kažkuriuo metu prie autobuso puolė žmonės nudriskusiais

drabužiais, riebaluotais plaukais, jų veidai buvo nusėti keistų

žaizdų, kurias Tomas buvo jau matęs ant tos moters veido. Jie

trankė per autobuso šonus, lyg norėtų įlipti, pabėgti nuo to

siaubingo gyvenimo, kurį kentė.Autobusas nė akimirkai nesulėtino greičio. Greta Tomo sė

dinti Teresa tylėjo.

Galiausiai jis sukaupė pakankamai drąsos kreiptis į kitoje

pusėje sėdinčią moterį.

Kas vyksta? paklausė nežinodamas nuo ko pradėti



James Dashner

Moteris pažvelgė j jį. Šlapi, juodi plaukai sruogomis kabėjo

aplink veidą. Tamsios akys buvo kupinos širdgėlos.

- Tai labai ilga istorija. - Moters balsas buvo kur kas švelnesnis, nei Tomas tikėjosi. Tonas suteikė vilties, kad ji tikrai

draugė - kad jų gelbėtojai yra draugai. Nors jie šaltakraujiškai

pervažiavo moterį.

- Prašau, - meldė Teresa. - Prašau, pasakykit mums ką

nors.

Moters žvilgsnis lakstė tarp Tomo ir Teresos, tada ji atsi

duso.

- Prireiks laiko, kol atgausite prisiminimus, jei apskritai ką

nors prisiminsite, - mes nesame mokslininkai, neįsivaizduoja

me, ką jums padarė ir kaip.

Tomo širdis nusirito į kulnus nuo minties, kad jis galbūt

amžiams prarado atmintį, tačiau vis vien neatlyžo.

- Kas jie ? - pasiteiravo jis.

- Viskas prasidėjo nuo saulės blyksnių, - pratarė moteris, jos žvilgsnis tapo tolimas.

- Kas... - pradėjo Teresa, tačiau Tomas ją nutildė.

Tiesiog leisk jai kalbėti, - tarė mintyse. - Atrodo, kadji nu

siteikusi pasakoti.

Gerai.Moteris kalbėjo kone panirusi į transą, neatitraukdama

akių nuo neaiškios vietos tolumoje.

- Saulės blyksnių nebuvo įmanoma prognozuoti. Saulės

blyksniai - normalus reiškinys, tačiau šie neturėjo preceden

to milžiniški ir vis stipresni; juos pastebėjo tik likus kelioms



BĖGANTIS LABIRINTU

minutėms iki karščio bangos smūgio Žemei. Pirmiausia sudegė

mūsų palydovai ir tūkstančiai žmonių mirė akimirksniu, mili

jonai per kelias dienas, nesuskaičiuojamos mylios virto dykvietėmis. Tada atsliūkino liga. - Ji nutilo, įkvėpė. - Suirus eko

sistemai, kontroliuoti ligą ar sulaikyti ją Pietų Amerikoje tapo

neįmanoma. Išnyko džiunglės, bet ne vabzdžiai. Dabar žmo

nės ją vadina blyksniu. Tai siaubingas, šiurpus dalykas. Galima

palengvinti kančias tik turtingiausiems, tačiau pasveikti nuo

jos neįmanoma. Nebent iš Andų sklindantys gandai pasirody

tų tiesa.

Tomas nekantravo sulaužyti savo paties patarimą patylėti -

galvoje kirbėjo tiek klausimų. Širdyje išsikerojo siaubas. Jis sė

dėjo ir klausėsi, o moteris tęsė.

- Jūs, visi jūs - tik keli iš milijonų, likusių našlaičiais. Jie iš

bandė tūkstančius, išsirinko jus didžiajam tikslui. Galutiniam

išbandymui. Viskas, ką jūs patyrėte, buvo tiksliai apskaičiuota

ir apgalvota. Katalizatoriai, kurie padėjo tirti jūsų reakcijas, jūsų smegenų bangas, jūsų mintis. Viskas tik tam, kad atrinktų

tuos, kurie ras efektyvų būdą įveikti blyksnį.

Ji vėl nutilo, užsikišo plaukų sruogą už ausies.

- Daugumos fizinių padarinių kilmė nežinoma. Pirmiausia

užvaldo iliuzijos, gyvuliški instinktai nugali žmogiškuosius.Paėmę viršų jie sunaikina visą žmoniškumą. Viskas slypi sme

genyse. Blyksnis gyvena jų smegenų ląstelėse. Tai siaubingas

dalykas. Verčiau mirti, nei susirgti šia liga.

Moteris atitraukė žvilgsnį nuo tuštumos ir pažvelgė į Tomą,

tada į Teresą vėl į Tomą



James Dashner

- Mes neleisime, kad jie šitaip elgtųsi su vaikais. Mes prisie

kėme kovoti su KIPŠAS nariais. Negalime prarasti žmonišku

mo, kad ir kokio rezultato siektume.Ji susidėjo rankas į skreitą ir pažvelgė j juos.

- Laikui bėgant sužinosite daugiau. Mes gyvename toli

šiaurėje. Nuo Andų mus skiria tūkstančiai mylių. Tai vadinama

Dykyne - ji driekiasi nuo čia iki ten. Daugiausia ji susitelkusi

ties tuo, kas anksčiau vadinta pusiauju, - dabar ten karaliauja

karštis ir dulkės, mirtinu blyksniu užsikrėtę laukiniai. Mėgina

me pereiti tas žemes ir rasti vaistų. Tačiau kol leisimės į kelionę,

kovosime su KIPŠAS ir stabdysime eksperimentus bei bandy

mus. - Ji atidžiai pažvelgė į Tomą, tada į Teresą. - Viliamės,

kad jūs prisijungsite.

Ji nusuko akis ir įdėmiai įsižiūrėjo pro langą.

Tomas pažvelgė į Teresą ir klausiamai pakėlė antakius. Mer

gina tik papurtė galvą, padėjo jam ant peties ir užsimerkė.

Aš pernelyg pavargusi apie tai galvoti, - tarė ji. - Pabūkime dabar saugūs.

Galbūt esame saugūs, - atsakė jis. - Galbūt .

Jis girdėjo, kaip miegodama ji švelniai murksi, tačiau suvo

kė, kad pats neužmigs. Jautė siautėjančią skirtingų emocijų au

drą, bet nė vienos negalėjo atpažinti. Vis dėlto tai buvo geriaunei bukas vakuumas, kuriame plūduriavo anksčiau. Nors ga

lėjo tik sėdėti ir spoksoti per langą į lietų ir tamsą, apgalvoda

mas tokius žodžius kaip blyksnis, liga, eksperimentas, Dykynė ir

KIPŠAS. Galėjo tik sėdėti ir viltis, kad dabar viskas bus geriau

nei Labirinte



BĖGANTIS LABIRINTU

Krypinėdamas ir linguodamas kartu su autobusu, jautė ret

karčiais į petį dunkstelint Teresos galvą, jiems užvažiavus ant

didesnių nelygumų, girdėjo, kaip ji pasimuisto ir vėl užmiega,ausis pasiekė kitų trakiečių murmesiai, bet mintys vis grįždavo

prie vieno.

Čako.

Po poros valandų autobusas sustojo.Jie įvažiavo į purviną stovėjimo aikštelę, prie nenusakomo

pastato su keliomis eilėmis langų. Moteris ir kiti gelbėtojai nu

sivedė devyniolika vaikinų ir vieną merginą pro pagrindines

duris ir laiptais į viršų, tada į milžinišką miegamąjį su virtine

palei sienas išrikiuotų dviaukščių lovų. Priešingoje lovų pusėjebuvo keletas naktinių stalelių ir stalų. Kiekvieną kambario sie

ną margino užuolaidomis dengti langai.

Saitai ir nebyliai Tomas nužvelgė kambarį - niekas nestebi

no ir niekada daugiau nepriblokš.

Čia buvo pilna spalvų. Ryškiai geltonos sienos, raudonosantklodės, žalios užuolaidos. Po nuobodžios Trako pilkumos

atrodė, lyg jie būtų atgabenti į gyvą vaivorykštę. Visas šis vaiz

das - lovos, naktiniai staleliai, tvarka ir švara - sukrėtė.

Pernelyg gerai, kad būtų tiesa. Taikliausiai pasakė Minas,

įžengdamas į jų naują pasaulį: „Aš susimoviau ir patekau į dan-«

m-

Tomui buvo sunku džiaugtis, tarsi pasidavęs šiam jausmui

išduotų Čaką. Visgi kažkas nedavė ramybės. Kažkas.

Jų autobusą vairavęs vadas paliko trakiečius nedidelio per

sonalo rankose: devynių ar dešimties vyrų ir moterų vilkinčių



James Dashner

tvarkingomis juodomis kelnėmis ir baltais marškiniais, glo

tniai sušukuotais plaukais, švariai nupraustais veidais ir ranko

mis. Jie šypsojosi.Spalvos. Lovos. Personalas. Tomas pajuto neįprastą džiaugs

mą, besiveržiantį į širdį. Tačiau vis dar jautė ten tuštumą. Žiojė

jo didžiulė duobė. Tamsi depresija, kuri veikiausiai niekuomet

nepasitrauks, - prisiminimai apie Čaką ir jo žiaurų nužudymą.

Jo auką. Nepaisant prisiminimų, nepaisant visko, kas nutiko,nepaisant moters pasakojimo apie pasaulį, į kurį jie grįžo, To

mas pirmą kartą nuo tada, kai išlindo iš dėžės, pasijuto sau

gus.

Buvo paskirstytos lovos, išdalyti drabužiai ir vonios reikme

nys, patiekta vakarienė. Pica. Pati tikriausia pirštus riebaluo janti pica. Alkis gožė viską, tad Tomas mėgavosi kiekvienu kąs

niu, užčiuopdamas aplink save pasitenkinimo ir palengvėjimo

nuotaiką. Dauguma trakiečių tylėjo, galbūt baimindamiesi,

jog prakalbus visa tai išnyks. Tačiau šypsenų nestigo. Tomas

taip priprato prie nevilties žvilgsnių, kad buvo veik nejaukumatyti laimingus veidus.

O džiaugsmą buvo taip sunku patirti pačiam. Netrukus po

vakarienės niekas nesiginčijo, kai jiems buvo pasakyta, kad me

tas į lovą.

Tik jau ne Tomas. Jis jautė, kad galėtų miegoti mėnesį.



62 SKYRIUS

Tomas dalijosi dviaukšte lova su Minu, kuris užsispyrė miegotiviršuje; Niutas ir Keptuvius įsitaisė greta jų. Teresą personalas

apgyvendino atskirame kambaryje, išsivesdami ją, šiai nespė

jus atsisveikinti. Jau po trijų sekundžių Tomas jos siaubingai

ilgėjosi.

Tomui taisantis nakčiai ant minkšto čiužinio, jį užkalbinoMinas.

- Ei, Tomai, - iš viršaus pakalbino vaikinas.

- Ko ? - Tomas buvo toks pavargęs, kad vos išvebleno žodį.

- Kaip manai, kas nutiko trakiečiams, kurie liko?

Tomas apie tai negalvojo. Jo mintis buvo užvaldęs Cakas, odabar Teresa.

- Nežinau. Tačiau skaičiuojant, kiek mūsų žuvo, kol atvy

kome čia, dabar nenorėčiau būti vienu iš jų. Grizų tikriausiai

knibždėte knibžda. - Jis negalėjo patikėti, kad taip abejingai

kalba



James Dashner

- Manai, mes saugūs su šiais žmonėmis? - paklausė Minas.

Tomas akimirką svarstė šį klausimą. Buvo tik vienintelis at

sakymas, kurio reikėjo laikytis.- Aha, manau, saugūs.

Minas dar kažką sumurmėjo, bet Tomas neklausė. Jį įvei

kė nuovargis, mintys nuklydo j tą trumpą laiką Labirinte, kai

buvo bėgiku ir kaip troško juo tapti nuo pat pirmosios nakties

Trake. Atrodė, lyg tai būtų nutikę prie šimtą metų. Sapne.Kambaryje girdėjosi murmesiai, tačiau Tomui jie atrodė

sklindantys iš kito pasaulio. Spoksojo j sukryžiuotas medines

lentas virš savo lovos, norėdamas užmigti. Tačiau troškimas

pasikalbėti su Teresa buvo stipresnis.

Kaip tavo kambarys? - paklausė mintyse. - Norėčiau, kad būtum čia.

Nejau? - atsakė ji. - Su visais tais dvokiančiais vaikinais?

Nemanau.

Tikriausiai tu teisi. Manau, kad Minas per pastarąją minutį

bent tris kartus pabezdėjo.Tomas žinojo, kad pokštas nevykęs, tačiau geresnio nesu

galvojo.

Pajutęs, kad ji juokiasi, troško ir pats nusijuokti. Stojo ilga

tyla.

Labai apgailestauju dėl Cako, - galiausiai ištarė ji.Tomas pajuto aštrų skausmo dūrį, užsimerkė ir giliau paniro

į nakties kančias.//* sugebėdavo būti toks nepakenčiamas, - tarė

jis. Nutilęs prisiminė naktį, kai Cakas mirtinai išgąsdino Geilį

prausykloje. Skaudu. Atrodo, lyg būčiau praradęs brolį.

Žinau



BĖGANTIS LABIRINTU

Ašpažadėjau...

Liaukis, Tomai.

Liautis ką ? - Jis norėjo, kad Teresa palengvintų širdį, stebuklingais žodžiais pradangintų skausmą.

Liaukis kankintis dėl to pažado. Pusė iš mūsą davė pažadus.

Mes visi galėjome mirti, jei būtume likį Labirinte.

Tačiau Čakui nepavyko, - tarė Tomas. Jį ėdė kaltė, nes tikrai

žinojo, kad bet kurį trakietį šiame kambaryje iškeistų į Caką.

Jis žuvo gelbėdamas tave, - priminė T e re sa . pats pasirin

ko. Pasistenk, kad auka nenueitų veltui.

Tomas jautė, kaip po vokais tvinksta ašaros, - viena ištrūko

ir nuriedėjo dešiniu smilkiniu į plaukus. Praėjo ištisa minutė

jiems netarus nė žodžio.

Tada jis tarė: Teresa ?

Taip?

Tomas bijojo pasidalyti mintimis, tačiau vis tiek taip pada

rė. Aš noriu prisiminti tave. Prisiminti mus. Žinai, anksčiau. Aš irgi.

Atrodo, lygmes... - Jis galiausiai nežinojo, kaip pasakyti.

Žinau.

Įdomu, koks bus rytojus.

Po kelių valandų pamatysime. Aha. Ką gi, labanakt. Jis norėjo pasakyti daugiau, kur kas

daugiau. Tačiau nieko nesugalvojo.

Labanakt, - tarė ji, užgesus šviesoms.

Tomas apsivertė, džiaugdamasis, kad tamsoje niekas neįžiū

rės veide atsiradusios išraiškos



Tai nebuvo tikra šypsena. Ne visai laiminga išraiška. Be

veik.

Bet šią akimirką jos užteko.

James Dashner



EPILOGAS

KIPŠAS Memorandumas, data: 232.1.27, Laikas: 22:45KAM: Kolegoms

NUO: Eivo Peidžo, kanclerio

ATS.: MINTYS APIE LABIRINTO BANDYMUS

Grupė A

Vertindami bet kuriuos skaičius, manau, visi sutiksime, kad

bandymai buvo sėkmingi. Dvidešimt išgyvenusiųjų, visi puikiai

tinkami mūsų suplanuotam tikslui. Atsakas j iššūkius buvo pa

tenkinamas ir teikiantis vilčių. Berniuko nužudymas ir „išgelbėji

mas" buvo vertingas finalas. Turime sukrėsti juos, stebėti jų reakcijas. Atvirai kalbant, aš nustebintas, kad nepaisant visko, mums

pavyko surinkti tiek daug vaikų, kurie niekada nepasiduoda.

Keista, tačiau man sunkiausia stebėti juos naiviai manan

čius, jog viskas bus gerai. Tačiau neturime laiko gailėtis. Dėl

mūsų žmonių gerovės judėsime pirmyn



James Dashner

Numanau, ką reikėtų išrinkti lyderiu, tačiau šįkart susilai

kysiu nuo komentarų, kad tai neturėtų įtakos jokiems sprendi

mams. Mano galva, favoritas akivaizdus.Mes visi žinome, kas pastatyta ant kortos. Aš jaučiuosi drą

siau.

Prisiminkite, ką mergina užsirašė ant rankos prieš netekda

ma atminties. Vienintelis dalykas, kurį pasirinko kaip vilties

šiaudą. KIPŠAS yra gerai.Subjektai palaipsniui prisimins ir suvoks išmėginimų, ku

riuos jiems skyrėme ir dar skirsime, tikslą. KIPŠAS misija -

tarnauti žmonijai ir ją išsaugoti bet kokia kaina. Mes iš tiesų

esamegeri.

Prašau išdėstyti savo reakcijas. Subjektams bus leista vienąnaktį išsimiegoti, prieš įgyvendinant antrąjį etapą. Šįkart leis

kime sau viltis.

B grupės bandymų rezultatai taip pat ypatingi. Man reikia

laiko duomenims apdoroti, tačiau galime dėl jų susisiekti ryte.

Iki rytojaus.

PIRMOSIOS KNYGOS PABAIGA



PADĖKA

Redaktorei ir draugei Stacy Whitman, kad padėjo pamatyti

tai, ko nemačiau. Ištikimam gerbėjui Jacoby Nielsenui už atsi

liepimus ir nuolatinę paramą.Kolegoms rašytojams Brandonui Sandersonui, Aprilynne Pike,

Julie Wright, J. Scottui Savage, Sarai Zarr, Emily Wing Smith

ir Annei Bowen už tai, kad esate.

Savo agentui Michaelui Bourretui, kad mano svajonę pavertėrealybe.

Taip pat nuoširdžiai dėkoju Laurenai Abramo ir visiems iš

Dystel & Goderich.

Ir Kristai Marino už redagavimą, kuris netilpo j šio darbo apibrėžimo rėmus. Tu esi genijus ir tavo vardas turėtų būti ant

viršelio drauge su manuoju.



APIE AUTORIŲ

Jamesas Dashneris gimė ir augo Džordžijoje, dabar gyvena

Rocky Mountains. Jis taip pat yra serijos „13-oji Realybė" au

torius. Daugiau apie jo knygas sužinosite apsilankę www.ja-mesdashner.com.



* knygos lt rekomenduoja

V I E N A S Š Ū V I S

Lee Child

Vienas šūvis512 p., kieti viršeliaiĮrodymai prieš Džeimsą Barą akivaizdūs, bet sukrečiančios žmogžudystės kaltininkasneištaria nė žodžio, išskyrus: „Raskite Džeką Ryčerį.''

Taip prasideda iš Anglijos kilusio detektyvų meistro ir tarptautinių bestseleriųautoriaus Lee Childo romanas Vienas šūvis , kuriame Lietuvos skaitytojai pirmą kartąsusipažins su šiuolaikine Agathos Christie mis Marpl versija - mažakalbiu, tvirtosudėjimo ir nepaprastai įžvalgiu Džeku Ryčeriu. Buvęs karininkas gyvena realiame šių

dienų pasaulyje tačiau mėgaujasi neįprasta laisve: jis neturi socialinio draudimo



Dashner, James

Da36l Bėgantis labirintu : romanas / James Dashner ; iš anglų kalbos vertėRasaTapinienė. - Kaunas: Obuolys [i.e. MEDIA INCOGNITO, 2013]. -447, [1] p.

ISBN 978-609-403-512-8Penkios dešimtys įvairaus amžiaus berniukų gyvena paslaptingo labirinto centre neži

nodami, kaip ir už ką jame atsidūrė. Jau sustyguotą jų kasdienybę sugriauna du paskutiniai naujokai: Tomas ir sąmonę prarandanti mergina. Ar jie bus mįslės raktas?

U D K 821.1 l l (73 ) -93

James DashnerBĖGANTIS LABIRINTU

Documents

the maze runner.pdf