Turinys Contents - artseria · RT & POLITICS State of Defence and Its Consequences The Jubilee Campaign, Political Misadventures & Failures The Story of One Competition: Kaunas Fort

Tema: meNaSIR POLITIKa

Ginties būvisir jo padariniai

Jubiliejinis vajus irpolitinės nesėkmėsbei apsileidimai Vieno konkursoistorija: KaunoIX fortas

PaRODOS.PROJeKTaI.PaLIKImaS

Teatro ir dailėskryžkelėse. Apieparodą „Scenosaristokratai irmaištininkai“

Anapusybė šiapus:Apichatpongas Weerasethakulas

PeRSONaLIJOS

Kūrinys turi teisę būti nesuprantamas. Jonas Valatkevičius

LaimosDrazdauskaitėsžvilgsnio keliais

Metafizinis EglėsGineitytės tapybos lengvumas

aUTORINĖSSKILTYS

Vintažas

Trečioji akis

6

12

11

17

Theme: aRT & POLITICS

State of Defence andIts Consequences

The Jubilee Campaign,Political Misadventures& Failures

The Story ofOne Competition:Kaunas Fort IX eXhIBITIONS.PROJeCTS.heRITage

At the Crossroadsof Theatre and Art.On the Exhibition‘The Aristocrats andRebels of the Stage’

The Otherworldly in This World: ApichatpongWeerasethakul

PORTRaITS

A Work of Art Hasthe Right to BeIncomprehensible.Jonas Valatkevičius

Come Look WhatLaima DrazdauskaitėSaw

The MetaphysicalLightness of EglėGineitytė’s Painting

aUThORCOLUmNS

Vintage

The Third Eye

Turinys Contents

giedrėJankevičiūtė

SkaidraTrilupaitytė

18

26

42

34

50

58

68

75

24

33

49

40

57

66

74

75

IevaPleikienė

helmutasŠabasevičius

emilijaŠvobaitė

KristinaBudrytė-genevičė

DeimaŽuklytė-gasperaitienė

aistėKisarauskaitė

algirdasmikutis

monikaKrikštopaitytė

REDAKCInė TARyBA / EDITORIAL BOARDdr. Lolita Jablonskienė, dailėtyrininkė, nacionalinės dailės galerijos vadovėdr. Viktoras Liutkus, dailėtyrininkasdr. Ramutė Rachlevičiūtė, dailėtyrininkė, Tarptautinės dailėskritikų asociacijos (AICA) Lietuvos sekcijos prezidentėDiana Stomienė, Lietuvos meno galerininkų asociacijos prezidentėEdita Utarienė, Lietuvos dailininkų sąjungos pirmininkėSaulė Mažeikaitė-Teiberė, Dailininkų sąjungos leidyklos direktorėBirutė Pankūnaitė, dailėtyrininkė, žurnalo „Dailė“ vyriausioji redaktorė

Sudarytoja / Editor in Chief: Birutė Pankūnaitė ([email protected])Kalbos redaktorė / Lithuanian Language Editor: Loreta RogienėVertėja / Translator: Irena JomantienėPlatinimas / Distribution: Brigita Misiuvienė ([email protected])Dizainas / Design: Boy Creative Studio (www.theboy.lt)

ŽURnALą REMIA / THIS PUBLICATIOn WASMADE POSSIBLE THROUGH SUBSIDIARy OF:

Dėkojame nacionaliniam M. K. Čiurlionio dailės muziejui, Lietuvosnacionaliniam muziejui, Šiuolaikinio meno centrui, „Meno aviliui“,Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejui bei visiems autoriams užgalimybę pasinaudoti iliustracine medžiaga.

Popierius / Paper: Holmen Book Cream, 80 gŠriftai / Typefaces: F Grotesk Thin (RP Digital Type Foundry),Chapter Bold (Good Type Foundry), Sporting Grotesque (VelvetyneType Foundry, Lucas Le Bihan)Tiražas / Print run: 700 egz. / cps.Spausdino / Printed by: AB „Spauda“

© ARTSERIA, Dailininkų sąjungos leidykla, 2018Visos ARTSERIA teisės saugomos.

Leidžiamas nuo 1960 m., atnaujintas 1997 m.1999–2017 m. leistas du kartus per metus.nuo 2018 m. išeina keturis kartus per metus.

nr. 71ISSn 0130-6626Prenumeratos indeksas 5288

Žurnale spausdinamų straipsnių autorių nuomonėnebūtinai sutampa su redakcijos nuomone.

Dailininkų sąjungos leidykla ARTSERIAVokiečių g. 4/2, LT-01130 Vilniuswww.artseria.ltwww.facebook.com/artseria(8 5) 262 [email protected]

Viršelyje – Eglės Gineitytės „Po nakties diena“ (‘Day After night’).2017. Mišri technika, drobė, 160 × 125 cm.

SRTRF projektui „Dailės procesų analizė ir sklaida žurnale DAILė“ 2018 m. skyrė 18 tūkst. eurų. Pirmajame numeryje parama skirta rubrikoms „Menas ir politika“ (8–24 p.), „Parodos. Projektai. Palikimas“ (28–40 p.), „Personalijos“(42–66 p.), „Autorinės skiltys“ (68–77 p.), „naujos knygos“ (78–79 p.).

Teat

ras

ir d

ailė

. Wee

rase

thak

ul.

Val

atk

evič

ius.

Dra

zdau

skai

tė. g

inei

tytė

. Bas

tys.

men

as ir

pol

itik

aSeptyniasdešimt pirmoji knyga, 2018 pavasaris

Redaktorės žodis

atsinaujinęs ir ketvirtiniu tapęs žurnalas „Dailė“ atsineša naujų atspal-vių, skilčių, frazių. Pradėtas rengti žiemą, šviesą jis išvysta pavasarį. O žiema man sutapo su Alfonso Andriuškevičiaus esė rinkinio „Sufal-sifikuoti dienoraščiai“ skaitymu. Knygos su autorine dedikacija, kuri skambėjo būtent šitaip: „Esi svarbi visatos detalė“. Žinau, ne visiems taip pasiseka su dedikacijomis ir knygomis, bet patikėti, kad pasisekti gali – būtina. O svarbių detalių šiame numeryje daug. Visų pirma svarbi pati tema – menas ir politika, besisiejanti su mūsų valstybės šimtmečio kaip neišdildomo 2018-ųjų ženklo minėjimu. Kas, kad nagrinėjama dygliuotai, nes prisimenama neišvengiamu jubiliejų įamžinimo pa-minklais požiūriu, su ekskursu į sovietmetį, kuriuo monumentai taip pat buvo statomi dešimtmečiais. Ir ne visada nuviliantys. Platesniu politinio meno aspektu į mūsų meno istoriją pažvelgia Giedrė Janke-vičiūtė pirmajame žurnalo straipsnyje, skirtame lemtingiems ir vis dar bene menkiausiai pažįstamiems Antrojo pasaulinio karo metams. Helmuto Šabasevičiaus dėka atsigręžiame į įvairiaspalvį tarpukario teatro dailės šėlsmą. Toliau – šuolis į tolimąjį Tailandą, o jei tiksliau – į tarptautinio meno ir kino erdves, kurias perprasti padės jauna debiutuojanti kritikė, nepabijojusi formuluoti tai, ką įžodinti nelengva. Bet juk esi svarbi pasaulio detalė, Emilija. Šalia garsaus, pasaulyje pripažinto Apichatpongo Weerasethakulo nenu-blanksta ir mūsiškiai: Jonas Valatkevičius, Laima Drazdauskaitė ir Eglė Gineitytė tapo labai skirtingai, bet tebetapo, besikeisdami arba stabiliai ir tolygiai. nauja menininkės, rašytojos, galeristės Aistės Kisarauskaitės skiltis „Vintažas“ skirta tam, kas vyko palyginti neseniai, bet buvo nepelnytai primiršta kolektyvinės sąmonės sandėliukuose, nes gal padėvėta, gal pernelyg dulkėta ar nepraktiška. O baigiasi mūsų leidinys dar viena autorine rubrika „Trečioji akis“ – tai šmaikštūs aktoriaus, režisieriaus, juvelyro Algirdo Mikučio fotografiniai ir žodiniai reportažai iš parodų, kurių nespėjome aprėpti, atidarymų, kai atsiveria ne tik artefaktai, bet ir išraiškingas mūsų meno bendruomenės portretas. Sudarytas iš daug daug svarbių visa-tos detalių, jei leisimės įtikinami garbiojo A. A.

Mieli skaitytojai,

18 p.12 p.

42 p.50 p.58 p.

6 p.

26 p.

34 p.

68 p.

75 p.

Birutė Pankūnaitė

3

this Dailė issue reaches you after a small makeover and, since now, as a quarterly. It also features a few new columns and new voices. We started putting it together in the winter and it comes off the press in the spring. My wintering concurred with the reading of Alfonsas Andriuškevičius' collection of essays, called ‘Fake Diaries’. My copy of diaries contains the author's dedication that reads, ‘you are an im-portant element of the universe.’ I know, not everyone is so fortunate with dedications and with books, but it is essential to believe that you can luck upon it. Such important elements in this issue abound. The central theme of art & politics resonates with the commemoration of the centenary of the Lithuanian State that marks the entire year 2018. never mind that we do it by a trenchant analysis of the ubiquitous trend to mark anniversaries by erecting commemorative monuments and take you on a detour to Soviet times when monuments also took decades to put up. The results, however, were not necessarily disappointing. The opening article by Giedrė Jankevičiūtė offers a broader perspective on political art as the critic hones in on the Lithuanian art of the crucial, yet as of yet nearly least researched years of the Second World War. Helmutas Šabasevičius takes us to the colourful feast of stage design created during interwar years. next, we take a leap to Thai-land, to the international spaces of art and cinema, escorted by a young art critic on her debut: she has risked to articulate things difficult to render in words. But you, Emilija, are an important element of the world. The companionship of such celebrities as Apichatpong Weerasethakul does not dwarf Lithuanian artists featured by the issue. Jonas Valatkevičius, Laima Drazdauskaitė and Eglė Gineitytė approach painting differently, but all are loyal to their medium, mov-ing on through periods of innovation or sustained work. A new column by the artist, writer and gallerist Aistė Kisaraus-kaitė, entitled ‘Vintage’, revisits events that are quite recent, but have fallen into undue oblivion in the closets of our collective conscious-ness, because they are perceived as either worn, dusty or impractical. The issue closes with another author's rubric, entitled ‘The Third Eye’. These are witty photo/text reports from the openings of exhibi-tions. The actor, stage director and jeweller Algirdas Mikutis allows a peak at the artefacts, but not only: the resulting snapshot portrait of our artists' community lacks no expression. It is composed of a great variety of important elements of the universe, if we take the honour-able A.A. at his word.

Dear Reader,

p. 24

p. 17

p. 11p. 33

p. 40

p. 74

p. 75

p. 49 p. 57 p. 66

From the Editor

4

Birutė Pankūnaitė

Tema – menas ir politika

Theme – Art & Politics

ginties būvisir jo padariniai

Jubiliejinis vajus irpolitinės nesėkmės

bei apsileidimai

Vieno konkursoistorija: Kauno

IX fortas

6

12

18

5

Dailė

Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. „Preliudas (Vyčio preliudas)“. 1909.Popierius, tempera, 58,9 × 70,4 cm. nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, ČDM Čt 16. Arūno Baltėno nuotrauka

gINTIeS BŪVISIR JO PaDaRINIaI

GIEDRė JAnKEVIČIūTė

6


Antanas Žmuidzinavičius. „Lietuvos pajūris“. 1940.Iš autoriaus 1941 m. įsigijo Vincas Lapinskas

Šįkart meno ir politikos, o tiksliau politinio meno, aspektu dailės istorikė giedrė Jankevičiūtė pabandė paliesti trumpą, bet lemtingą ir mūsų nacionalinėje dailės istorijoje vis dar bene skurdžiausiai nušviestą laikotarpį – antrojo pasaulinio karo metus.

7

Dailė

Kai Birutė Pankūnaitė paprašė parašyti „Dailei“ apie meną ir politiką, suabejojau. Koks tekstas tokia tema šiandien galėtų būti aktualus ir įdomus? Ginčais dėl Vyčio ir „bunkerio“ visi jau esame persisotinę. Kal-nų kalnai prirašyti ir apie desperatiškas Lietuvos politikų bei verslininkų pastangas įsipaminklinti, atsistojus greta praeities didžiųjų žmonių ar įvykių, autoriteto galią gerbusio XIX amžiaus arba daugumos jų meninį skonį formavusio socrealizmo pavyzdžiu. Žinoma, yra ir kitoks politinis menas. Tas, kuris atkapsto ir suaktua-lina mūsų laikų sopulius ir skaudulius bei kelia nepatogius klausimus ir bando pasiūlyti būdus jiems spręsti. Tačiau Birutė jo vertinti manęs ne-prašė. Šiuo atveju jai rūpėjo tas kitas, oficialiąsias vertybes įvaizdinan-tis menas, kurio ištakos siekia 1918–1940 m. nepriklausomybės laikus. Sutarėme, kad iš tikrųjų įdomu, kaip ir kodėl buvo užkonservuotos ir iki mūsų dienų atkeliavo kai kurios prieškariu įsitvirtinusios vizualinės klišės. Prisipažinau, kad manau, jog didele dalimi kalta ginties būsena, kurią Lietuvos piliečiai jusdami augančią tarptautinę įtampą išgyveno net ir būdami laisvi tarpukariu, jau nekalbant apie priespaudos metus. Tačiau šįkart meno ir politikos, o tiksliau politinio meno, aspektu, pa-bandžiau paliesti trumpą, bet lemtingą ir mūsų nacionalinėje dailės is-torijoje vis dar bene skurdžiausiai nušviestą laikotarpį – Antrojo pasau-linio karo metus. Antrasis pasaulinis karas Lietuvoje prasidėjo anksčiau nei Lenki- joje – po Joachimo von Ribbentropo ultimatumo vermachtui 1939 m. kovo pabaigoje užėmus Klaipėdą ir Klaipėdos kraštą. Tų pačių metų rugsėjį Lietuvą užplūdo pabėgėliai iš Lenkijos ir Vilniaus krašto, o 1940 m. vasaros pradžioje kaimo keliais ir miestų gatvėmis jau žlegsė-jo sovietinių tankų vikšrai ir kaukšėjo pėstininkų batai. Okupuotą šalį užgriuvo sovietizacijos banga, keitusi viską – kasdie-nybę, gyvenimo būdą, meną. Vietos nepolitinei kūrybai praktiškai ne-liko. Ideologija raudonai nuspalvino net vaikiškų žurnalų ir knygų pa-veikslėlius. Lygiai po metų sovietus pakeitę naciai atkeliavo su storu savosios vizualinės propagandos paketu ir politiniu menu. Vietiniams dailininkams jį kurti nelabai ir patikėta. Tepasiūlyta tik apraudoti nuo bolševikų rankos žuvusius savo mirusiuosius, be abejo, skatintas ko-munizmo gniaužtuose patirtų kančių ir siaubo vaizdavimas, kurstant antibolševikines nuotaikas ir stiprinant priešo įvaizdį. Iškankinti užimto krašto gyventojai galėjo guostis įsivaizduota pagoniška praeitimi ir sa-vosios kaimo kultūros turtais, nes tarpukario nepriklausomybės ir LDK didybės laikai iš viešojo vizualinio diskurso buvo išstumti. Bene vienin-telė aiški viešumoje atsiradusi užuomina į šlovingą Lietuvos praeitį, į valstybingumo laikus buvo 1943 m. iš rusiško svogūno į kunigaikštiš-ką mitrą pagal architekto Jono Muloko projektą rekonstruotas Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčios kupolas. O Lietuvos globėjo šv. Kazimiero at-vaizdo konkursas vyko pusiau legaliai, jo garsiai net nepaskelbus, re-zultatus aptariant vos puse lūpų, konkursinių kūrinių interpretacijas įterpus į bendro pobūdžio parodų recenzijas. Kitaip sakant, nuo sovie-tų okupacijos vietinių menininkų kuriamas politinis menas Lietuvoje perėjo į ginties būvį. Žmonės troško matyti prarasto valstybingumo ženklus, bet daili-ninkai buvo atsargūs ir santūrūs. Tėvynės meilė atvirai liejosi tik peiza-žo žanro kūriniuose. Peizažai įgijo politinę prasmę, kuri netikėtai derėjo

Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčia su 1943 m. pagal Jono Muloko projektą perstatytu kupolu. Karo pabaiga. Jano Bulhako nuotrauka. Privati nuosavybė

Vytautas Kasiulis. „Šv. Kazimieras atgailauja už Lietuvą“. 1943. Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčia

8


su hedonistine jų funkcija. Hedonizmo ir politikos derinys lėmė nepa-prastą jų populiarumą; karo metais peizažai iš visų dailės kūrinių buvo perkamiausi. na, o nacionalinės dailės klasikas Antanas Žmuidzina-vičius, prisimindamas pirmųjų lietuvių dailės parodų laikus ir tuomet puoselėtas valstybės vizijas, nutapė net keletą dramatiškų ežerų ar Baltijos peizažų su dangumi tarp debesų skriejančiu, tiesa, ne iškart įžiūrimu, Vyčiu. Gandai apie šiuos metro kūrinius keliavo iš lūpų į lūpas; A. Žmuidzinavičius savo paveikslų su valstybiniais Lietuvos simboliais nerizikavo rodyti parodose ir jokia periodika jų atvaizdų nereproduka-vo. Dailininkas nutapė kelias peizažo su Vyčiu versijas, nes norinčių įsigyti tokį paveikslą, kad ir už nemažus pinigus, netrūko. Asmeninėje A. Žmuidzinavičiaus kolekcijoje išliko ir kitas politinės prasmės karo metų paveikslas – eskiziška kompozicija su upės skardžiu ir ant jo tradicine lietuviška „saulute“ vainikuoto aukšto stiebo plėvesuojan-čia trispalve, po kuria sustoję į atsivėrusią panoramą žvelgia tauti-niais drabužiais vilkintys mergina ir vaikinas. Jei ne sukūrimo aplinky-bės (1942-ieji), paveikslas būtų buvęs nukištas į tolimiausią saugyklos kampą, nes jokiais ypatingais meniniais privalumais nepasižymi. Ta-čiau trispalvės atvaizdas karo metų dailės kūrinyje suteikė kompozi-cijai simbolio prasmę, kitaip sakant, sukurtas represinėmis sąlygomis prastas dailininko kūrinys įgijo išskirtinę vertę. Lygiai dėl tų pačių priežasčių herbo ženklas pelnė didžiulį žiūrovų dėkingumą dviem jauniems tapytojams Vytautui Kasiuliui ir Vincui Dil-kai, įkomponavusiems ne iškart pastebimus herbus su Vyčiu šv. Ka-zimiero atvaizduose, kurie buvo eksponuoti 1943 m. apžvalginėje pa-vasarinėje dailės parodoje Kaune – tų laikų sąlygomis tai buvo unikali proga išvysti Vytį viešumoje. Kooperatyvo „Dailė“ parduotuvėse neužsistovėdavo profesionalių keramikų arba Kauno taikomosios dailės instituto studentų nulipdyti raiteliai; statulėlės nebuvo gražios, bet okupuotos šalies gyventojams jos simbolizavo prarastą laisvę ir viltį ją kada nors atgauti, tad žmonės jas pirko, jų norėjo. net ir blankiuose meniniu požiūriu dailės kūriniuose šmėžuojantys valstybingumo simboliai uždegdavo amžininkų vaizduotę. Jų reikšmės nepranoko net vienintelio nacių okupacijos metais atsiradusio monu-mentalaus nacionalinio paminklo atidarymas. Artėjant dešimtosioms Dariaus ir Girėno žūties metinėms, vokiečiai leido įsteigti jubiliejaus komitetą, kurio užsakymu skulptorius Bronius Pundzius, galbūt įkvėp-tas 1941 m. užbaigto Gutzono Borglumo gigantiško horeljefo Pie tų Dakotos Juoduosiuose kalnuose (Mount Rushmore national Memo-rial), vaizduojančio iš uolos suformuotas 18 metrų aukščio keturių JAV prezidentų George'o Washingtono, Thomo Jeffersono, Theodore'o Roose velto ir Abrahamo Lincolno galvas ir skirto JAV 150-mečiui, iška-lė Atlantą perskridusių ir tragiškai žuvusių, visos tautos apraudotų la-kūnų profilius. Paminklo atidarymas sulaukė kultūros veikėjų dėmesio, buvo aprašytas spaudoje, tačiau atsirado ir abejojančių jo verte – kai kam atrodė, jog skulptorius sugadino vertingą gamtos paminklą, ku-ris pats savaime pakankamai gerai liudijo Lietuvos senovės didybę ar bent jau Anykščių regiono gamtos unikaliąsias savybes. Okupuoto krašto piliečių jautrumą prarasto valstybingumo ženk-lams liudytų ir tai, kad 1942 m. apžvalginėje dailės parodoje buvo

Vincas Dilka. „Šv. Kazimieras“. 1943.Kauno kunigų seminarija. LATGA

Skulptorius Petras Rimša, paminklo autorius Bronius Pundzius ir žurnalistas Juozas Keliuotis prie Puntuko su ką tik baigtu kalti Dariaus ir Girėno reljefu. 1943. Vytauto Augustino nuotrauka. Lietuvos nacionalinis muziejus

9

Dailė

eksponuotas Vsevolodo Dobužinskio 1931 m. sukurtas Lietuvos Res-publikos piliečio vidaus paso projektas. Panašią prasmę turėjo ir Petro Rimšos kūrinių kertelė toje pačioje parodoje, pristačiusi jo suprojek-tuotą Lietuvos teismų ženklą ir medalių reikšmingoms Lietuvos istori-jos datoms atminti kolekciją. XX a. antros pusės istorija dar labiau padidino Lietuvos gyventojų jautrumą prarasto valstybingumo ženklams. Politinės realijos priver-tė buvusios nepriklausomos Lietuvos piliečius ir jų palikuonis, tiek gy-venusius sovietų imperijoje, tiek Vakaruose, galutinai pereiti į ginties būvį. Toks būvis vertė pasirinkti ryškiausius simbolius ir juos supapras-tinti. ypač saugotas Vytis, trispalvė, Vytautas ir tautinis kostiumas. Gintis reikalauja išlavintų refleksų, intuicijos, greito veiksmo. Sampro-tavimams ir svarstymams šiame būvyje laiko nėra. Gal dėl to net dabar kai kam sunku suvokti, kad turint valstybę, kitų Tautos namų mums nebereikia, o jei Vytis yra mūsų valstybės herbas, džiaukimės tuo ir ne-statykime herbui paminklo. Juo labiau, kad Vytis seniai gyvena dailės kūriniuose, buvo daug kartų įamžintas. Atsigręžę į nacionalinės dailės tapsmo laikus, aptiksi-me, kad būtent Vytis buvo vaizduojamas savo laiką pranokusiuose to meto politinio meno kūriniuose. ne vienas dailininkas, siųsdamas am-žininkams žinią apie Lietuvos valstybės viziją, rinkosi būtent heraldinį Vyčio vaizdinį. Pakanka prisiminti Mikalojų Konstantiną Čiurlionį ir jo „Vyčio preliudą“ (1909) – baltąjį raitelį, skriejantį dangumi virš pasakiš-kų miestų... M. K. Čiurlionio „Karalių pasaka“ (1909) ir triptikas „Raigardas“ (1907) – dar du puikūs, iki ašarų jaudinantys politinio meno kūriniai, vaizduotės sparnais nunešantys jautrų žiūrovą į harmoningą ir saugų vaikystės pasaulį – į namus, į gimtinę. Mažosios ir didžiosios tėvynės idėją, jos sampratą, siekiančią nuo tėviškės iki valstybės, per peiza-žą skleidžiančių šedevrų nutapė ir M. K. Čiurlionio amžininkai Petras Kalpokas, Antanas Žmuidzinavičius. Tėviškę, tėvynę, Lietuvą atpažįs-tame Petro Rimšos pamėgtame jaukiame tarp medžių pasislėpusios medinės trobelės šiaudiniu stogu vaizde ir dramatišku Adomo Galdiko, Antano Gudaičio ar Viktoro Vizgirdos žvilgsniu pamatytoje ekspresio-nistiškai perteiktoje Žemaitijoje. Mums tai – politinis menas, nepalygi-namai paveikesnis už iki ženklo redukuotą vaizdinį, nebegeneruojantį jokių kitų prasmių nei tos, kurios jam teko iš provaizdžio. Tad kodėl ant Žemaitijos kalvų kyla kalavijai iki dangaus, o skulpto-rių dirbtuvėse ir žiniasklaidos iliustracijose begaline vora šuoliuoja ne-dailūs raiteliai? Kas atsitiko manantiems / tikintiems / teigiantiems, kad iš akmens ir bronzos pagaminti valstybinių simbolių klonai pajė-gūs įkvėpti daugiau pasitikėjimo savimi, savo šalimi ir jos ateitimi nei tie patys simboliai, matomi herbe, ir peizažai meno kūriniuose? Istorija mus primygtinai moko, jog įvaizdinta ideologija keičia meną tada, kai valstybės išlikimui kyla mirtina grėsmė, kai jos piliečiai yra priversti ka-bintis į gyvenimą.

Gal laikas pagaliau išeitiiš ginties būvio ir praplėstipolitinio meno sampratą?

Atvirukas su Jono Virako Rainių koplyčiosprojektu. 1942. Privati nuosavybė

10


State of Defence andIts Consequences

The war reached Lithuania earlier than Poland – following Joachim von Ribben-trop's ultimatum, the Wehrmacht occupied Klaipėda and the Klaipėda Land in March 1939. In September of the same year, Lithuania was swarmed by war refugees from Poland and Vilnius Region, and in 1940, the Soviet tanks were already clattering along the Lithuanian roads and the infantry boots tramping the streets of its towns. The occupation was followed by a heavy wave of sovietisation, which trans-formed everything: mundane life, traditions and practices, art. no room was left for non-political art in literal sense. The nazis, who arrived exactly in a year's time, showed up with their own agenda of political propaganda and political art. The local artists were scarcely entrusted with the creation of such art. They were only offered to mourn those dead from the Bolshevik hand; the art depict-ing the horrors and suffering caused by Communism was encouraged too. The citizens of the tormented country had to find consolation in the imaginary pa-gan past of Lithuania and the riches of their countryside culture, as the times of the inter-war independence and the greatness of the Grand Duchy of Lithuania were obliterated from the public visual discourse. With the Soviet occupation, political art in Lithuania transited into a stage of defence. People were longing to see the signs of the lost statehood, but the artists were cautious and restrained. The love for the native land came in profu-sion only in the genre of landscape. The landscape assumed a political meaning well married to its hedonistic function. The match of hedonism and politics es-tablished the unrivalled popularity of landscapes, the best sellers of war years. The history of the second half of the 20th century increased the sensibility of Lithuanians to the symbols of their lost statehood. The political realities made the Lithuanian nationals and their posterity, both in the Soviet Empire and the West, to take a stance of a definitive defence. It called to opt for some most blatant symbols in their elementary form. The Vytis, (the Knight), the tricolour national flag and the national costume were most cherished. Defence requires well polished reflexes, intuition and rapid response. Time for deliberations and considerations is not available. That may be the reason while even today, some find it difficult to understand why we do not need another nation's House when we have our state, and since the Vytis is the national coat of arms, we should celebrate it, but there is no need of a monument to the coat of arms. We have to recall that it already lives in the works of art and has been immortalized a num-ber of times. From retrospect, we can see that over the years of becoming of the national art, the Knight was exactly the symbol depicted in the works of political art that surpassed their time.

by GIEDRė JAnKEVIČIūTė

The art critic considers the political-artistic agenda that emerged during a short, yet crucialto the national art period of the Second World War.

Antanas Žmuidzinavičius. ‘Under the Lithuanian Flag.’ 1942. M. K. Čiurlionis national Museum of Art, A. Žmuidzinavičius Collection

11

Dailė

SKAIDRA TRILUPAITyTė

JUBILIeJINIS VaJUS IR POLITINĖS NeSĖKmĖS

BeI aPSILeIDImaI

Andriaus Labašausko projektas

12


Nauji iššūkiai, nesusipratimai ir nuolatinė trintis tarp institucijų ženklino Lietuvos tūkstantmečio programos vykdymo metus. Šiandienos viešojoje erdvėje taip pat netrūksta valdininkų ir politikų tarpusavio ginčų bei nepriklausomų stebėtojų kritikos dėl valstybės atkūrimo šimtmečio programos ir jos priemonių. Vienu iš viešosios erdvės analizės objektų gali tapti ir visuomenės nesutarimas dėl pamatinių vertybių. Taigi šiame straipsnyje siekiama aptarti Lietuvos valstybės minėjimo,

atkūrimo ir panašių programų kontekste įsisiūbuojančius konfliktus, kurių dinamikos tyrimas gali reikšmingai praplėsti kultūros politikosanalizės lauką.

Proj

ekto

„Atm

inti

ir pa

gerb

ti“ fr

agm

enta

s. G

inta

ras

Čai

kaus

kas,

Kęs

tutis

Ak

elai

tis, L

inas

nau

joka

itis,

Rim

anta

s D

icha

viči

us, A

rūna

s S

akal

ausk

as

13

Dailė

Pagal idealiuosius įsivaizdavimus švenčių ir

miesto erdvių planavimas turi būti integralus, apimti įvairias istorijos perspektyvas, o gyvoji

kultūra negali būti valdžios primetama iš viršaus.

Ruošimasis minėti Lietuvos šimtmetį Vilniuje prasidėjo nesusipratimu – savivaldybės paskubomis organizuotu konkursu Jonui Basanavičiui įamžinti. Dėl konkurso eigos ir apgailėtinų rezultatų 2017 m. sausio 19 d. nepasitenkinimą viešai pareiškė menotyrininkai ir jų organizacijos. Deja, metams įsibėgėjant įsisiūbavo dar keistesnės batalijos dėl Lukiš-kių aikštės likimo. 2017 m. gruodžio 20 d. gausus Lietuvos mokslininkų ir kultūrininkų būrys (vėl) viešai paskelbė nepritariantys politikų inicia-tyvai įteisinti Lukiškių aikštės Vyčio paminklą įstatymu. Žinia, tiek mi-nėti pareiškimai, tiek ir pavienės ekspertų nuomonės nedaug ką lemia. Juk valstybinius jubiliejus visuomet ženklina reprezentacinės kultūros užmojai – politikus ir įvairius lobistus apima desperacija dėl to, kaip mes tinkamai paminėsime „visiems mums svarbias“ datas ir kokius „privalomus“ proginius paminklus pastatysime miesto erdvėse. Opo-nuojančias nuomones viešojoje erdvėje įgalina demokratinė sistema, kurioje svarbiausių šalies asmenų aprobuoti scenarijai ir piliečių lūkes-čiai toli gražu ne visuomet sutampa. Pasirengimas šventėms trunka ne vienerius metus, o konkretinant programų planavimo ir finansavi-mo klausimus netrukus įsižiebia konfliktai dėl prioritetų ar iššvaistytų resursų, prasideda kaltųjų paieškos. Bene ryškiausiai reprezentacinės kultūros planavimo vajaus ir re-alių politinių žaidimų neatitikimai buvo matomi artėjant šalies tūks-tantmečio minėjimo 2009 m. ir programos „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“ (VEKS) metams. Programos ir biudžetai, kuriuos tvir-tindavo vienos institucijos (šiai progai suburtos komisijos, tarybos, val-dybos ir jų politiniai prievaizdai), būdavo supeikiami ir keičiami naujai įgaliotų institucijų ir šviežiai iškeptų politikų. Valstybės neveiklumu bū-simo jubiliejaus akivaizdoje piktinosi ne tik žurnalistai ar nepriklausomi stebėtojai, bet ir valstybės vadovai. Pavyzdžiui, kadenciją baigęs LR prezidentas Algirdas Brazauskas, paprašytas simboliškai apsaugoti artėjančią šventę nuo kracho, pažėrė kaltinimų atsakingoms institu-cijoms: „Tuo užsiimti reikėjo prieš metus. Juk reikia Dainų šventei pa-sirengti, sutvarkyti Vingio parko estradą, Kalnų parką, privažiavimus, aikšteles. Ar tai mano darbas? Tam yra miesto valdžia. Argi jie visiškai bejėgiai?“1 Politinės atsakomybės stoka ir nuolatinis šventinės progra-mos perplanavimas neramino LR ministrą pirmininką Gediminą Kirki-lą: „Planuojam, planuojam, planuojam, paskui susėdam ir vėl naujos programos. Taip mes niekada nebaigsim.“2 Ir iš tiesų, retrospektyviai žvilgterėję į anuo metu žiniasklaidoje eskaluotus kultūros skandalus nesunkiai pamatysime ne vieną admi-nistracinio valdymo nesėkmę. Pavyzdžiui, painius VEKS valdymo bei atsiskaitymo mechanizmus sunkiai paaiškindavo netgi patys VEKS vadovai. Artėjant šventei kone visi svarbiausi kultūros politikos strate-gai kritikavo ydingą pinigų skirstymo iš kelių šaltinių mechanizmą ir itin neaiškaus pavaldumo viešosios įstaigos sukūrimą. Lėšų (ne)skyrimas per LR kultūros ministeriją bei Vilniaus savivaldybę galiausiai paralyžia-vo ir jos veiklą. Taigi ir platesnėje visuomenėje tvyrojo nusivylimo nuo-taikos. Pasak kultūros kritiko Vaido Jauniškio, VEKS „įstaiga, vesda-ma Vilnių ir šalį į kitą kultūrinio gyvenimo (ir kultūros administravimo) kokybę, galėjo virsti skaidriausia kultūros įstaiga, duodama pavyzdį kitoms, su moderniu, sunkumais ir problemomis neaplipusiu finan-savimo mechanizmu – tam priskiriu ir atsakomybę bei atskaitomybę.

1Jurga Tvaskienė, „a. Brazauskas – vėl gelbėtojas?“, in: „Lietuvos žinios“, 2008-07-21.

2Džina Donauskaitė, „Kultūrai trūksta ne pinigų, o sąžinės“, in: „atgimimas“, 2008-07-19.

14


To ji nepadarė. O gaila, tai galėjo būti eksperimentas, sukurtas išimčių tvarka ir pajudinęs pačios kultūros politikos finansavimo sustabarėju-sią būklę – deja, įstatymai, t. y. valstybė su sava neįmanomai griozdiš-ka ir kasdien vis sunkėjančia buhalterija, to neleido.“3 Panašią retoriką girdime ir po dešimties metų, kai nuo 2017 m. pra-džios paspartėjo raginimai vienų kitiems tinkamai įgyvendinti Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio programą. LR Vyriausybė ją patvirtino 2015 m. rugpjūčio 19 d., tačiau viešumoje vis būdavo užsimenama apie atsakingų organų tuščiai leidžiamą laiką. 2016 m. LR Seimo rin-kimuose dalyvavusi ir juos didele persvara laimėjusi Lietuvos valstie-čių ir žaliųjų sąjunga, tų pat metų rugsėjo 12 d. paskelbusi savo rinki-mų programą, joje neatsitiktinai akcentavo būsimų valstybinių švenčių svarbą. Programoje išreikštas rūpestis, kad „būtų sukurtos ir laiku pa-tvirtintos kokybiškos programos“, žadama joms rasti atskirą progra-mai įgyvendinti reikalingą biudžetą. Teigta, jog „sukursime veiksmingą ir funkcionalų Valstybės jubiliejų minėjimo programų kūrimo, priėmi-mo ir įgyvendinimo modelį“, keldami tikslą, kad „valstybės jubiliejai bei svarbių įvykių sukaktys būtų vykdomos tinkamai“ (minėtas 1918 m. vasario 16 d. šimtmetis 2018 m., Lietuvos Respublikos atkūrimo 1990 m. kovo 11 d. trisdešimtmetis 2020 m., Lietuvos sostinės – Vilniaus miesto – paminėjimo 700 metų jubiliejus 2023 m.). Deja, žiniasklaidoje plito abejonės dėl beprasmiškų oficiozinės pro-gramos uždavinių. nenuostabu, jog Algirdo Butkevičiaus vadovauja-mos Vyriausybės parengtą šimtmečio minėjimo planą ir programą netrukus „sutaršė“ naujai išrinkto LR Seimo kultūros komitetas ir nau-joji kultūros ministrė Liana Ruokytė-Jonsson. Ministrė, pavyzdžiui, prieštaravo infrastruktūros projektų įtraukimui į jubiliejaus programą: „Mano supratimu, labai ydinga infrastruktūrinius projektus klijuoti prie istorinių datų pažymėjimų“, – teigė ji ir pabrėžė, kad šventės progra-moje turėtų būti vadinamieji minkštieji projektai, susiję su kultūros, meno, švietimo renginiais (o „keliai, aikštės, namai, pastatai, stadio-nai turėtų būti atskirti nuo to segmento“)4. Seimo Kultūros komiteto pirmininkas Ramūnas Karbauskis, panašiai kaip ir kritiškai nusiteiku-si ministrė, teigė, jog „įvairių dalykų pritempimas prie šimtmečio nėra teisingas“ ir artėjančiai šventei žadėjo ieškoti lėšų, „kad nekristume veidu į purvą“5. 2017 m. balandžio 19 d. LR Vyriausybė paskelbė nutarimą „Dėl Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio minėjimo programos patvirti-nimo“ pakeitimo. Tačiau taip ir neišspręstas vieno finansavimo šalti-nio klausimas toliau „kabėjo ore“. Pasak Seimo Kultūros komiteto vi-cepirmininko (taip pat buvusio LR Kultūros ministro ir ambasadoriaus prie UnESCO) Arūno Gelūno, „jeigu pasikartos šimtmečio minėjime praktika, kad lėšų reiks ieškoti iš vidinių resursų, tai yra gėdinga ir ne-toleruotina. Turi būti šimtmečio minėjimo fondas“. A. Gelūnas taip pat ragino ne „paprastus“ žmones, bet būtent valdžią prisiimti visą atsa-komybę už programos sėkmę. Pasak jo, „Vyriausybė nesistengia, kad šimtmetis visuomenei įstrigtų ilgam. Ministrų kabinetas, Vyriausybės kanceliarija tik laukia žmonių pasiūlymų [pigiausiai kainuojančių – red. past.]. Valdžia nenori prisiimti šimtmečio jubiliejaus pagrindinių rengėjų vaidmens.“6

3Vaidas Jauniškis, „Lietuvoje, vadi-nasi, niekur“, in: Balsas.lt, 2008-12-19.

4Seime sutaršytas Lietuvos šimt-mečio planas: „Kažkas sumesta ir užrašyta“, BNS ir lrytas.lt inf., 2016-11-30.

5„Lietuvos valstybės atkūrimo 100-metis pagal R. Karbauskį:dainų šventė kiekvienamekaime“, in: 15min.lt, 2016-11-30.

6arnoldas aleksandravičius, „Šimtmetis, kaip ir tūkstantmetis, – prie surūdijusio vamzdžio?“, in: ukininkopatarejas.lt, 2017-06-01.

Andr

ejau

s Va

sile

nko

nuot

rauk

os.

Šiu

olai

kini

o m

eno

cent

ras

Dailė

Šie politikų ir kitų viešųjų autoritetų nuogąstavimai iliustruoja tam tikrus lūkesčius ir iš to kylantį apmaudą. Viena vertus, teorinis kultū-rinio planavimo modelis siūlo demokratinį įvairių nuostatų ir skirtingų bendruomenių interesų taikų sambūvį. Pagal idealiuosius įsivaizdavi-mus švenčių ir miesto erdvių planavimas turi būti integralus, apimti įvairias istorijos perspektyvas, o gyvoji kultūra negali būti valdžios pri-metama iš viršaus. Bet ar neturėtume pripažinti, jog tokioje demokra-tinėje visuomenėje neegzistuoja viena už šalies kultūrą atsakinga il-gametė politinė jėga? Juk po periodiškai vykstančių šalies ar vietinės valdžios rinkimų keičiasi šventinius scenarijus aprobuojantys strate-gai, kritiškai permąstomos, netgi atmetamos pirmtakų siūlytos idėjos. Institucinės konfrontacijos atskleidžia konkurenciją dėl resursų ir lyde-rystės, o susipriešinimą neretai palydi teismai ir ilgai trunkančios pro-cedūrinės komplikacijos (užtektų prisiminti vien tik „viešųjų pirkimų“ kultūroje absurdą). Skandalų trokštanti žiniasklaida pasipuošia ant-raštėmis apie vėjais leidžiamus valstybės pinigus. nenuostabu, kad tai gimdo skepsio ir nusivylimo emocijas. Tačiau tik suvokdami, jog vie-ningai švenčiančios Tautos įvaizdis tėra popierinė iliuzija, galėsime mažiau jaudintis dėl sunkiai prognozuojamos, bet kur kas dinamiškes-nės ir įdomesnės realybės, nei siūlo šiandien jau pernelyg nuvalkiota ir mažai ką paaiškinanti valdžios ir pilietinės visuomenės su(si)prieši-nimo schema.

Mem

oria

lo p

roje

ktų

eksp

ozic

ijaLu

kišk

ių a

ikšt

ėje

Viln

iuje

16


Today we experience another wave of controversy between state offi-cials and politicians, as well as criticism from independent observers, regarding the centenary programme of the re-establishment of the Lithuanian State. In this context, the founding values can also become an apple of discord and a subject of public analysis. This essay therefore aims at discussing conflicts in connection to the programmes commemorat-ing the Lithuanian State, its re-establishment and similar occasions. The investigation into dynamics of such events has the potential of broadening the cultural policy analysis field. Pursuits of representational culture always accompany state an-niversaries, as politicians and lobbyists get desperate about giving a ‘right’ commemoration of the dates ‘that matter to all of us’ and focus on ‘mandatory’ monuments that should be put up in urban spaces on the occasion. Democracy provides for open voicing of opposing opin-ions and demonstrates that the scripts licenced by the key individuals in the country do not always represent the expectations of the citizens. The preparations for festivities take more than a year, but the stage of refining questions of the programme and financing issues usually proves conflict-ridden. Then clashes over priorities or wasted resourc-es lead to finger pointing. The approaching Millennium and the pro-gramme of Vilnius European Capital of Culture 2009 was probably one obvious example to reveal how the campaign for representational culture was at odds with the real political games. In retrospect, the cul-tural scandals escalated by the media at the time disclose more than a single failure of administrative management. A similar situation emerged in ten years, when the early 2017 saw mutual, intense admonitions to implement the centenary programme of the re-establishment of the state with decorum. Irony and disillusion-ment are natural emotions in response to this. However, only the aware-ness that the image of a unanimously celebrating nation is an illusion, will help us be less distressed with the hardly predictable, yet more vibrant reality that by far exceeds in interest the exhausted and fee-ble scheme of antagonism between the government and civil society.

The Jubilee Campaign, Political misadventures & Failures

by SKAIDRA TRILUPAITyTė

New challenges, miscommunications and interminableinter-institutional hostility marked the year of the Centenary of Lithuania.

17

Dailė

IEVA PLEIKIEnė

IX fo

rto

mem

oria

las.

198

4

VIeNO KONKURSO ISTORIJa: KaUNO

IX FORTaS


Alfonso Ambraziūno nuotraukosiš autoriaus archyvo

Valstybinis užsakymas – neatsiejama kultūros politikos dalis, sąlygojanti viešųjų erdvių įvaizdinimą, atminties įamžinimą paminklais. atkūrus Nepriklausomybę valstybės inicijuotų svarbiausių konkursų

baigtys atskleidžia šo reiškinio komplikuotumą. Pastaraisiais dešimtmečiais tai probleminė, neretai aklavietėje atsidurianti ir pageidaujamų rezultatų neduo-danti sritis. matant tokią situaciją, kyla noras atsigręžti į praeities patirtis. Sovietiniu periodu veikusi valstybinių užsakymų sistema jau

nemažai tyrinėta, išsiaiškinti jos veikimo principai. Tačiau dabartinių aktualijų fone iš naujo kyla klausimas, kokiais būdais valstybinius konkursus kartais pavykdavo laimėti kokybiškiems, sovietinės ideologijos ribose neišsitenkantiems projektams. Vienas iš tokių pavyzdžių – Kauno IX fortas. IX

fort

o m

emor

ialo

frag

men

tas.

198

4

19

Dailė

1969 metų birželio 20 d. – antroji VII dailininkų suvažiavimo diena. Į Profsąjungų rūmų tribūną kyla skulptorius Vytautas Mačiuika ir ryž-tingu balsu skelbia, kad 42 Lietuvos skulptoriai ir architektai reiš-kia protestą dėl konkurso paminklui Kauno IX forte sukurti žiuri komisijos sprendimo. Salėje nuaidi plojimai. Suvažiavime dalyvaujan-ti Maskvos deleguota SSRS dailininkų sąjungos valdybos narė, skulp-torė Jekaterina Belašova deda vertimą transliuojančią ausinę nuo vienos ausies prie kitos, stengdamasi suprasti, kas vyksta. Situacija netipiška ir netikėta. Šis įvykis, aprašytas skulptoriaus Alfonso Ambraziūno prisimini-muose, sužadino norą dirstelėti į senus dokumentus ir ištirti, kaip vyko vienas iš svarbiausių sovietmečio konkursų, skirtas valstybinės reikš-mės paminklui sukurti. Jo istorija ilga – nuo konkurso paskelbimo iki paminklo atidengimo praėjo devyniolika metų. Žvelgiant į ją iš šiandie-nos perspektyvos kyla klausimas, kaip sovietmečio sąlygomis pavyko pastatyti modernias savojo laiko meno tendencijas atspindintį pamin-klą, kartu atitinkantį ideologizuotus valdžios lūkesčius. 2016 m. maty-ta paroda „Akistatoje su ateitimi. Europos menas 1945–1968“1, išsa-miai pristačiusi karo ir trauminių jo patirčių refleksijas į Rytų ir Vakarų blokus suskilusios Europos vaizduojamajame mene, plačiąja prasme, ir jo atminties įpaminklinimą – siauresniąja, tapo impulsu permąstyti IX forto monumento sukūrimo sąlygas ir jo meninę išraišką bendres-niame kontekste. Karo išgyvenimų atspindžiai išliko stiprūs ir įvairiais pavidalais pa-sireiškė abiejose „geležinės uždangos“ pusėse. Kalbant apie monu-mentus, svarbu sugretinti prasminius jų kodus. Vakarų ir Rytų Europos blokuose jie skyrėsi iš esmės. Minėtoje parodoje pristatyti ir jos kata-loge išsamiai aprašyti 6-ąjį dešimtmetį vykę konkursai monumentui nežinomam politiniam kaliniui Vakarų Berlyne sukurti (1952–1964) ir memorialui Buchenvaldo koncentracijos stovykloje Rytų Berlyne su-formuoti (1951–1958). Vakarietiškojo konkurso siekis – prisiminti vi-sus žuvusiuosius, paaukojusius savo gyvybes dėl žmonijos laisvės. Jo prasmė labai plati, apimanti ne tik karo metų nacizmo nusikaltimus žmonijai, bet ir po karo Sovietų Sąjungos uzurpuotos Centro ir Rytų Europos nelaisvę. Rytų Vokietijos teritorijoje atsidūrusioje Buchenvaldo koncentra-cijos stovykloje siekta sukurti ideologiškai angažuotą vietą, paminklu įamžinančią komunistinį pasipriešinimą hitlerizmui. nors joje karo metais fašistai kalino ir žudė įvairių tautybių žmones, o pokariu ji nau-dota kaip nKVD specialioji stovykla, ši vieta buvo formuojama taip, kad skleistų žinią apie komunistų heroizmą ir taptų naujosios – „ge-resnės“ – Vokietijos simboliu2. Prasilenkimui su istoriniais faktais reikšmės neteikta. Turint mintyje šį platesnį kontekstą, Kauno IX forto atvejis įdo-mus kaip dailininkų bendruomenės susivienijimo dėl užgautų profe-sinių ambicijų pavyzdys, įvykęs siekiant paminklo meninės formos ir turinio kokybės. Kauno IX forto teritorijos sutvarkymas ir paminklo projektavimas inicijuotas norint „įamžinti revoliucinės kovos dalyvių bei fašizmo aukų atminimą“3. Konkurso organizavimas pradėtas aukščiausiu valstybiniu lygiu. 1966 m. vasario 2 d. Lietuvos SSR Ministrų taryba priėmė nuta-

1„Facing the Future: art in europe 1945–1968“. Catalogue (BOZaR: Centre for Fine arts, Brussels, ZKm: Center for art and media Karlsruhe, The Pushkin State mu-seum of Fine arts, moscow, Lannoo Publishers, 2016).

2eckhart gillen, „The Cold War of the arts I: monument to the Unknown Political Prisoner and memorial to the Buchenwald Con-centration Camp“, in „Facing the Future: art in europe 1945–1968“, 238, 243.

3Lietuvos TSR ministrų tarybos nu-tarimas Nr. 53, 1966-02-02, LLma, f. b. 357, l. 14.

Alfo

nsas

Am

braz

iūna

s. A

pie

1975

20


rimą, patvirtinusį jo programą, sąlygas, organizacinį komitetą. Kon-kurso sąlygose apibrėžta, kad konkurso tikslas – „surasti tinkamiausią idėjinį ir meninį sprendimą šios masinių žudynių vietos sutvarkymo ir vertingiausiam architektūriniu bei meniniu požiūriu paminklo projek-tui sukurti.“4 Projekto autoriai įpareigoti išspręsti „teritorijos išplanavi-mo, žuvusiųjų atminimo paminklo pastatymo, masinių žudynių, kapi-nynų, lavonų deginimo vietos ir kitų su masinėmis žudynėmis susijusių vietų apipavidalinimo uždavinius“5. Teigiama, kad konkurso dalyviams palikta laisvė rinktis architektūrinius ir meninius sprendimus, mastelį, medžiagas. Paminklą numatyta statyti greta forto teritorijos. Projek-to autoriai galėjo laisvai rinktis jos sutvarkymo būdus ir paminklo vie-tą, tačiau buvo įpareigoti išsaugoti istorinę forto teritoriją, palaidojimų ir sušaudymų vietas. Už geriausius projektus numatytos trys 2, 1,5 ir 1 tūkstančio rublių dydžio premijos ir trys paskatinamosios po 500 ru-blių. Patvirtinta 17 narių žiuri komisija. Jos pirmininku paskirtas Vals-tybinio statybos reikalų komiteto pirmininko pavaduotojas Anatolijus Rasteika, įtraukti du skulptoriai, Vilniaus valstybinio dailės instituto profesoriai Petras Aleksandravičius ir napoleonas Petrulis. Organizaciniam komitetui, sudarytam iš 23 narių, daugiausia ins-titucinių kultūros arba partinių darbuotojų, deleguota užduotis rinkti projektui įgyvendinti reikalingas lėšas, kauptas specialiai įsteigtame visuomeniniame fonde. Pinigus numatyta rinkti organizuojant koncer-tus, spektaklius, parodas, sporto varžybas, prekiaujant projektui skir-tais ženkleliais, suvenyrais, fotografijomis ir įvairiais spaudiniais. Pla-nuota gauti įplaukų iš visuomeninių organizacijų ir pavienių asmenų. Lėšų panaudojimą pavesta kontroliuoti Kultūros ministerijai. Konkursą paskelbti ir jį vykdyti įpareigotos kelios institucijos: Vals-tybinis statybos reikalų komitetas, Kultūros ministerija, architektų ir dailininkų sąjungos. 1966–1969 m. įvyko trys jo turai. Po pirmojo turo, pasibaigusio 1966 m. rugsėjį, pirmoji premija nepaskirta. Konkurso or-ganizacinis komitetas nusprendė skelbti antrąjį turą ir užsakė apdo-vanotiems pirmojo turo dalyviams tęsti projektus. 1968 m., po antrojo turo, laimėtojas taip pat neišrinktas, paskelbtas trečiasis turas ir pa-tikslintos konkurso sąlygos6. A. Ambraziūnas prisiminimuose rašė, kad „[t]rečiame konkurso ture vyko bandymas vieną projektą prastumti per valdiškus namus. Konkurso baigmė buvo suderinta su Dailininkų sąjungos suvažiavimu (nors žiuri dalyvavo tik vienas skulptorius). […] Sumanymas pasinaudoti dailininkų suvažiavimu „stūmėjams“ davė priešingus rezultatus. Architektai, skulptoriai ir kiti neabejingi pamin-klams menininkai tiesiog per suvažiavimo pertraukas pradėjo bruz-dėti, siuntinėti vieni kitiems raštelius (mobiliųjų telefonų nebuvo) su protestuojančiu tekstu prieš tokį lėkštą projektą. Buvo užgautos me-nininkų ambicijos. […] Sujudo ir konkurse dalyvavę autoriai. Antrą Dai-lininkų suvažiavimo dieną jau buvo renkami parašai. Kažkas pasirašęs vėl išsibraukė, bijojo užkliūti Dailininkų sąjungos vadovui skulptoriui, dalyvavusiam konkurse. Kiti visai nesikišo, nes, pasirašęs prieš sąjun-gos pirmininką, negausi jokio užsakymo.“7

Iš tiesų, trečiojo turo rezultatai, paskelbti 1969 m. birželį vykusio VII dailininkų suvažiavimo išvakarėse, sukėlė stiprią pasipiktinimo bangą. Pirmoji premija ir vėl nepaskirta. Antrąja apdovanota kūrybinė grupė, į kurią buvo susibūrę skulptoriai Konstantinas Bogdanas,

4Kauno IX forto teritorijos sutvar-kymo ir fašizmo aukų atminimo paminklo projekto konkurso programa ir pagrindinės sąlygos. LLma, f. 146, b. 357, l. 19.

5Ten pat, l. 20.

6elona Lubytė, „Kauno IX forto memorialinis kompleksas“ (LTSR valstybinio dailės instituto meno istorijos ir teorijos specialybės diplominis darbas, Vilnius, 1987), 42, 46.

7alfonsas ambraziūnas,„Prisiminimai“ (rankraštis, 1966–1984–2014).

Memorialo dešiniosios skulptūros statyba, fragmentas

Dailė

Juozas Kalinauskas, Albertas Belevičius ir architektas V. Mikšys. To-kia konkurso baigtis sukėlė ažiotažą. Apie tai ne kartą kalbėta iš suvažiavimo tribūnos. Pirmasis apie paminklų projektavimą ir statymą prabilęs skulpto-rius napoleonas Petrulis įvardijo bendras valstybinių konkursų organi-zavimo ir vykdymo problemas. Pasak jo, didžiausia bėda – „tikrojo šei-mininko stoka“8. Tokia situacija susiklosto, nes formaliai už konkursus atsakingos kelios institucijos: dailininkų ir architektų sąjungos ir Kultū-ros ministerija, bet faktiškai nė viena iš jų nesiima visos atsakomybės. Kita n. Petrulio įvardyta problema – konkursų žiuri komisija. Paprastai į ją įtraukiami tik du skulptoriai. Jie, kartu su architektais, yra profe-sionalūs vertintojai, tačiau neturi lemiamo balso. Didžiąją dalį komisi-jų narių sudaro miestų, kuriuose statomi paminklai, atstovai, suintere-suotų įmonių vadovai. Kaip ydingo darbo pavyzdį jis paminėjo IX forto paminklo projektų vertinimą, vykusį dalyvaujant vos 9 iš 17 žiuri komi-sijos narių, tarp kurių tebuvo vienas skulptorius. Vėliau kalbėjusi Kauno skulptorė Dalia Zubovaitė-Palukaitienė atvirai piktinosi konkurso rezultatais, kurie „tiesiog daugelį pritrenkė“9. Pasak jos, laimėtoju žiuri komisija išrinko vieną iš silpniausių projektų. Kalbėtoja akcentavo nekorektišką komisijos sudėtį ir darbo organiza-vimą: tik trečdalį jos sudarė specialistai, o baigiamajame svarstyme dalyvavo mažiau kaip pusė narių10. Kulminacija pasiekta vienam iš konkurso dalyvių, V. Mačiuikai, per-skaičius teksto pradžioje minėtą 42 skulptorių ir architektų grupės pa-sirašytą pareiškimą, įteiktą suvažiavimo prezidiumui. Jame sakoma, kad žiuri sprendimas „neatitinka realios konkurso medžiagos vertės“, diskredituoja ne tik šį, bet ir ateities konkursus, „žlugdo skulptorių ir ar-chitektų kūrybinę iniciatyvą“11. Pareiškimas pasiekė tikslą. Baigiamojoje suvažiavimo kalboje DS pirmininkas Jonas Kuzminskis pritarė konkurso rezultatus užginči-jusiųjų nuomonei, kad paminklo projektai nebuvo tinkamai aptarti ir įvertinti. Jis kritikavo skubotą sprendimo priėmimą tokiu metu, kai visa DS vadovybė ir dauguma jos narių buvo įsitraukę į suvažiavimo organi-zavimo darbus, pasiūlė galutinį sprendimą priimti po suvažiavimo. Tų pačių metų rudenį DS Skulptūros sekcijos biuras pasiūlė LTSR Kultū-ros ministerijai tobulinti paminklų projektavimo konkursų, jų statybos organizavimo ir vykdymo tvarką12. IX forto konkursas buvo pratęstas. 1970 m. Kultūros ministerija pa-skelbė ketvirtąjį konkurso turą, pakeitė žiuri komisijos sudėtį: šį kartą 15 iš 25 jos narių sudarė architektūros, dailės ir menotyros profesio-nalai. Galiausiai 1970 m. rugpjūtį paskelbti konkurso nugalėtojai – kū-rybinė grupė, kuriai priklausė skulptorius A. Ambraziūnas, architektai

8Revizijos komisijos pirmininko N. Petrulio pasisakymas VII daili-ninkų suvažiavime, LLma, f. 146, b. 395, l. 34.

9Dalios Zubovaitės Palukaitienės pasisakymas VII dailininkų suvažiavime, LLma, f. 146, b. 395, l. 128.

10Ten pat, l. 129.

11Vytauto mačiuikos [pavardė do-kumente nenurodyta] pasisakymas VII dailininkų suvažiavime, LLma, f. 146, b. 395, l. 186.

12Skulptūros sekcijos biuro posėdžio išrašas, 1969−10−08, LLma, f. 146, b. 400, l. 21–22.

Kauno IX forto atvejis įdomus kaipdailininkų bendruomenės susivienijimo

dėl užgautų profesinių ambicijųpavyzdys, įvykęs siekiant paminklomeninės formos ir turinio kokybės.

Iš k

airė

s į d

ešin

ę: b

endr

aaut

oria

i arc

hite

ktas

Vyt

auta

s Vi

eliu

s,

skul

ptor

ius

Alfo

nsas

Am

braz

iūna

s, a

rchi

tekt

as G

edim

inas

Bar

avyk

as

prie

IX fo

rto

mem

oria

lo IV

turo

kon

kurs

inio

mak

eto.

197

0

22


Vytautas Vielius ir Gediminas Baravykas. Konkursas baigėsi. Prasidė-jo šešerius metus (1970–1975) trukęs projektavimo etapas. Dar de-šimties metų prireikė statybai. Memorialinis IX forto kompleksas ati-darytas 1984 m. birželio 14 d. A. Ambraziūno sukurta skulptūrinė grupė – meniniu ir techniniu požiūriu inovatyvus, savojo laiko idėjines nuostatas ir universalias hu-manistines vertybes atitinkantis kūrinys. Konstruktyvių formų monu-mentas išlietas iš gelžbetonio, novatoriškai panaudojant medžio kloji-nių technologiją. Ekspresyvios geometrizuotos formos, kompozicijoje dominuojančios įstrižainės, dramatiškos veidų išraiškos ir rankų ges-tai atliepia šeštajame dešimtmetyje kūrybą pradėjusių Lietuvos mo-dernistų kartai būdingus tragiško žmogaus likimo apmąstymus. Aso-cijuojasi su septintojo – aštuntojo dešimtmečių Vinco Kisarausko kūryba, jo vaizduotais sulaužytais, įkalintais, nužmogintais žmonė-mis. Kurdamas monumentą A. Ambraziūnas išplėtojo meninę raiš-ką, perteikiančią atmintin įsirėžusius asmeninius karo ir pokario išgy-venimus. Ji kelia šių išgyvenimų išprovokuotus, visoje Europoje karą išgyvenusiems menininkams aktualius, trauminių patirčių nulemtus egzistencinius klausimus. Prisiminimuose dailininkas rašė, kad „kuriant memorialinę atmin-tį tokiems sunkiai suvokiamiems įvykiams pagrindinį vaidmenį vaidi-no pasąmonė“13. Impulsų kūrybai jis ieškojo susitikdamas su iš Sibiro grįžusiais kaliniais. Labai svarbūs atrodė komentarai, kad monumen-tas priminė jų patirtus išgyvenimus. A. Ambraziūnas aprašė apsi-lankymą pas Liudą Truikį. Šis, išanalizavęs paminklo eskizus, „sura-do K[rzystofo] Pendereckio Osvencimo rekviem14 plokštelę ir uždėjo ant aparatūros.“15

Skulptūrinė grupė atitiko autoriaus menines nuostatas ir moralines vertybes. Ji įpaminklino kančią plačiąja prasme. Kartu kūrinys atliepė sovietinės istorinės didaktikos poreikius. Svarbiausias jos reikalavimas karo ir jo dalyvių reprezentacijai, pasak šios temos tyrėjo Eckharto Gilleno, – kurti tvirtų kovotojų įvaizdį, neribojamą jokių žmogiškųjų silpnumo formų. Tokios reprezentacijos tikslas – skleisti žinią apie did- vyriškus nugalėtojus16. A. Ambraziūnas nesulaužė esminio tabu – vaiz-duoti silpnas, pralaimėjusias aukas. Aukos įvaizdis sovietinėje retori-koje pakeistas rūsčiu pasiaukojimu be jokių užuominų į žmogiškąjį sil-pnumą. Tai – vienas iš raktinių principų, legitimavusių šį grandiozinį projektą ir atnešusių jam pripažinimą. Ir vis dėlto A. Ambraziūno sukurta meni-nė kalba, užkodavusi universalią kančios idė-ją, peržengė sovietinės ideologijos nubrėžtas ribas. Tai vienas iš pavyzdžių, perteikiančių sudėtingą kūrėjo situaciją, kai laikomasi sis-temos diktuojamų taisyklių, tačiau ieškoma būdų, kaip išplėsti jų ribas pritaikant daugia-prasmę vizualinę išraišką, leidžiančią per-teikti ir valstybinio užsakovo lūkesčius atitin-kančias, ir jo nepageidaujamas prasmes.

13ambraziūnas, „Prisiminimai“.

14„Dies Irae“, skirtasOsvencimo aukoms, 1967.

15ambraziūnas, „Prisiminimai“.

16gillen, „The Cold War“, 247.D

arbi

nis

IX fo

rto

mem

oria

lo g

ipso

m

odel

is, f

ragm

enta

s. A

pie

1980

Izraelio menininkų performansas „Skausmingas prisilietimas“. 1986. I. Miciūnienės nuotrauka iš Alfonso Ambraziūno archyvo


The outcomes of the most important competitions initiated by the newly independent Lithuanian State manifest the extent of complex-ity of the phenomenon. For the past decades, it has been a problem area generating no expected results. This situation makes one want to revisit the experience of the past. The soviet system of state commissions has received considerable investigative attention, and the principles of its operation are clarified. yet the topical problems these days bring up a question of how high quality projects, uncontained by the boundaries of Soviet ideology, oc-casionally succeeded at winning these competitions. Fort IX nearby Kaunas is an example. Its history is long, nineteen years from the opening of competition until the unveiling of the monument. In retrospect, we are puzzled how Soviet period could produce a monument in line with the modern cur-rent trends, and, at the same time aligned with the ideological expec-tations of the authorities. Within a broader context of Western and Eastern Europe, the case of Fort IX is interesting as an example how artists community consolidated their forces in response to the snubbed ambition. They brought together their forces with the aim to achieve adequate qual-ity of artistic form and content. After a period of vicissitudes the win-ners of the competition were announced in August of 1970, a creative group that included the sculptor Alfonsas Vincentas Ambraziūnas, architects Vytautas Vielius and Gediminas Baravykas. The compe-tition was over. The design stage lasted for six years (1970–1975). Ten more years passed before the memorial was built. The memorial was unveiled on June 14 1984. The sculptural group created by Am-braziūnas was an innovative in artistic and technical terms work, ade-quate vehicle for the ideological ideas of the period as well as universal humanist values.

The Story of One Competition

by IEVA PLEIKIEnė

State commissions are inherent part of the culture policy, which determines the visualization of public spaces and the preservation of memory in monuments.

Inside the future sculptural pieces during the processof construction. 1982. Courtesy of the author

A detail of the Memorial of Fort IX. 1984. PhotoAlfonsas Ambraziūnas. Courtesy of the author

24

Parodos.Projektai.Palikimas

Exhibitions. Projects. Heritage

anapusybė šiapus:apichatpongas

Weerasethakulas

34

Teatro ir dailėskryžkelėse

26

25

Dailė

�

Teatro ir dailėskryžkelėse

HELMUTAS ŠABASEVIČIUS

apie parodą SCeNOS aRISTOKRaTaIIR maIŠTININKaI Lietuvos teatro,

muzikos ir kino muziejuje

26

Palikimas

Straipsnyje trumpai aptariama Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje surengta paroda „Scenos aristokratai ir maištininkai“, įvertinama XX a. trečiojo–ketvirtojo dešimtmečių Lietuvos teatro dailė, kurios meninės kryptys priklausė nuo teatrui kūrusių dailininkų patirties, siekio ieškoti konceptualaus santykio su statomu veikalu, savitų kompozicinių ir spalvinių sprendimų. minimi XIX–XX a. sandūroje susiformavusių scenografijos tradicijų laikęsi vyresniosios kartos dailininkai, atkūrus Lietuvos valstybę grįžę į Lietuvą, taip pat Kauno meno mokyklos auklėtiniai, mokslus tęsę Paryžiuje ir nevengę eksperimentuoti, ieškoti novatoriškų sprendimų, bei Valstybės teatre dirbę kitų šalių dailininkai.

STaSYS UŠINSKaS

notaro kostiumo eskizas Roberto Planquette'o komiškai operai

„Kornevilio varpai“

1932, Valstybės teatras. Popierius,pieštukas, guašas, sidabriniai dažai,

47,9 × 45,3 cm. Lietuvos teatro,muzikos ir kino muziejus

�

27

Dailė

XX a. trečiojo–ketvirtojo dešimtmečių Lietuvos kultūra pastaruosius keliolika metų aktyviai tyrinėjama: rengiamos parodos, rašomi moksli-niai darbai, leidžiamos knygos, iš naujo vertinami šio laikotarpio didieji menininkai ir atrandami tie, kurie buvo likę didžiojo kultūros istorijosnaratyvo paraštėse. Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje surengta paroda, skirta Lietuvos scenografijos raidai 1920–1940 m. apžvelgti, leidžia vėl gėrėtis reikšmingų teatro dailės meistrų Mstislavo Do-bužinskio, Liudo Truikio, Stasio Ušinsko darbais, drauge į jų formuotą kontekstą įterpdama tuos, kuriems darbas Valstybės teatro scenoje buvo vienas iš daugelio, kartais trumpai tetrukęs kūry-binis nuotykis. Ši paroda gali būti vertinama visos parodinės Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus veiklos fone ir išsamumu prilyginama anksčiau šiose erdvėse rodytoms puikiai parengtoms ekspo-zicijoms – pavyzdžiui, retrospektyvinei parodai „Spalvos ir šokio paviliota“ (2011), priminusiai įvairiapusę dailininkės, choreografės, scenografės Olgos Dubeneckienės-Kalpokienės kūrybą, ar Giuseppe'ės Verdi jubiliejui skirtą išsamią parodą apie šio kompozitoriaus kūrinių pastatymus Lietu-voje „Viva Verdi!“ (2013). Parodos kuratorės dailėtyrininkės Aušra Endriukaitienė ir Živilė Ambrasaitė-Gailiešienė penkiuose parodos skyriuose rodo ypatingos meninės vertės scenografijos ir kostiumų eskizų originalus, o šio laikotarpio teatro istoriją leidžia artimiau įsivaizduoti ekranuose rodomais spek-taklių nuotraukų rinkiniais. Šie ikonografiniai Lietuvos teatro istorijos šaltiniai stebina savo kon-trastais: santūri, bespalvė fotografijų monochro-mija dokumentuoja tarpukario teatrą, o spalvo-mis ir atspalviais žėrintys puikūs piešiniai žadina fantaziją ir ragina įsivaizduoti garsiuosius to meto aktorius prašmatniais įvairiaspalviais kostiumais.

Scenografijos erdvė šiame laikotarpyje – dar 1891 m. Kauno gubernijos architekto Justino Golinevičiaus suprojektuotas Miesto teatras, kuriame nuo 1920 m. pabaigos vienas paskui kitą savo tapatybę pradėjo formuoti visos Valstybės teatro vaidintojų grupės – drama, opera, baletas. nė vienoje iš pačių pirmųjų jų spektaklių programų dailininko pavardės nerasi-me – naudotasi dekoracijų ir kostiumų sandėliuo-se buvusiais ištekliais; tačiau netrukus suvokta, jog norint sukurti estetiniu požiūriu visapusiškai

mSTISLaVaS DOBUŽINSKIS

Bružiuko kostiumo eskizas JurgioKarnavičiaus operai „Radvila Perkūnas“

1937. Valstybės teatras. Popierius, pieštukas, tempera, tušas, sidabriniai dažai, 29 × 22,5 cm.

Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus

�

28

Palikimas

vertingą spektaklį, be dailininko pagalbos neįma-noma išsiversti.

Pirmaisiais Valstybės teatro scenografais tapo tapytojai – Vladas Didžiokas (1889–1942; iš jo darbų į parodą įtrauktas eskizas fantasti-nei Karelo Čapeko pjesei „R. U. R.“ („Rossum's Universal Robots“), kurią 1927 m. pastatė Bori-sas Dauguvietis), Petras Kalpokas (1880–1945), kūręs tapybiškus, realistinės plastikos sceno-vaizdžius, tačiau vienas pirmųjų Lietuvos teatre panaudojęs kito dailininko kūrinio citatą – Gia-como Puccini'io „Sesuo Andželika“ (1933) finale pasirodydavo išdidintas M. K. Čiurlionio paveikslo „Rojus“ motyvas.

Scenovaizdžius pirmiesiems nacionalinio repertuaro spektakliams kūrė ir Adomas Varnas (1879–1979) – parodoje eksponuojami ir jubilieji-niams Vytauto Didžiojo metams skirtos Maironio dramos „Didysis Vytautas – karalius“ (1930) eski-zai, tarp jų – ir teatrinis paties Vytauto vaizdinys.

Viena iš parodos puošmenų – Adomo Galdiko (1893–1969) scenovaizdis Vinco Krėvės „Šarū-nui“ (1929), kuris 1937 m. pasaulinėje parodoje Paryžiuje buvo apdovanotas aukso medaliu.

Moderniosios ir tautinės architektūros formas derinęs architektas Vladimiras Dubeneckis (1888–1932) teatre kūrė XX a. pradžios Rusijos dailininkų grupei „Meno pasaulis“ artima sti-listika; panašiais principais remdamasis dirbo ir šiandien mažiau žinomas Juozapas Marija Benari-Levinsonas (1892 – po 1967; parodoje pateikiami keli jo eskizai Ambroise'o Thoma ope-rai „Mignon“, 1926) – šis dailininkas, išvykęs iš Lietuvos, dirbo režisieriaus, epinio teatro atstovo Erwino Piscatoro teatre Berlyne, o vėliau deko-ravo kino studijos „Metro Goldwyn Mayer“ filiale Paryžiuje kuriamus filmus.

Dailininko, grafiko, scenografo Mstislavo Dobužinskio (1875–1957) kūryba – viena iš svar-biausių Lietuvos teatro, muzikos ir kino muzie-jaus įžymybių, dažnai rodoma įvairiose parodose ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje; keliasdešimt dramos, operos, baleto spektaklių Kaune sukūręs menininkas gebėjo puikiai perteikti vaizduojamo veikalo epochą jos nesusmulkindamas ir nesu-buitindamas, todėl juo žavėjosi ne tik kauniečiai, bet ir Valstybės teatre tuo metu gana dažnai gastroliuojantys Europos muzikai.

XX a. ketvirtajame dešimtmetyje užsimezgę kontaktai su žinomais to meto kitų šalių dailinin-kais parodoje atspindimi keliais natalijos

Šie ikonografiniai Lietuvos teatro istorijos šaltiniai stebina savo kontrastais: santūri, bespalvė

fotografijų monochromija dokumentuoja tarpukario teatrą, o spalvomis ir atspalviais žėrintys puikūs piešiniai žadina fantaziją ir ragina įsivaizduoti garsiuosius to meto aktorius prašmatniais

įvairiaspalviais kostiumais.

29

Dailė

Gončarovos (1881–1962; nikolajaus Rimskio-Korsakovo opera „Caras Saltanas“, 1935), Konstantino Korovino (1861–1939; nikolajaus Rimskio-Korsakovo opera „Kitežas“, 1936), taip pat žinomo latvių dailininko Ludolfo Liberto (1895–1959) kūriniais; pastaruosiuose akivaizdūs XX a. ketvirtajame dešimtmetyje įsitvirtinę „art deco“ pricipai: motyvų stilizacija, dekoratyvumas, skambios spalvos.

Ketvirtajame XX a. dešimtmetyje ne vieną Lietuvos dailininką traukė pasaulio meno sostinė Paryžius; čia mokėsi ir tapytojas Antanas Gudai-tis (1904–1989), išbandęs ir scenografo kelią: po studijų grįžęs į Kauną, jis sukūrė dekoratyvius, stilizuotus scenovaizdžius ir kostiumus Euge-ne'o O'neillo „Marko milijonams“ (1938); „art deco“ principus naudojo Telesforas Kulakauskas (1907–1977; tai ypač atsispindi elegantiškuose kostiumuose Vytauto Bacevičiaus baletui „Šokio sūkury“, 1933).

Tačiau pats originaliausias šio laikotarpio scenografas – Stasys Ušinskas (1905–1974), Paryžiuje mokęsis pas Fernand'ą Léger ir Alexan-drą Exter; scenovaizdžiai, sukurti grįžus į Kauną, dekoratyvūs, stilizuotų formų, atsiriboja nuo tikroviškos veiksmo vietos iliustracijos, pabrėžia sąlygišką sceninio veiksmo erdvę, o kostiumai trykšta skambiomis spalvomis bei išraiškingais siluetais. ypač drąsiai lietuvių liaudies meno mo-tyvus ir spalvas dailininkas transformavo eskizuo-se Balio Dvariono baletui „Piršlybos“ (1933).

ne tik Lietuvos teatro dailės kontekste kon-ceptualumu išsiskiria Liudo Truikio (1904–1987) kūryba. Parodoje eksponuojami dekoratyvūs scenovaizdžiai Petro Vaičiūno „Aukso žaismui“ (1932), o taip pat – po kelerių metų sukurti eskizai Antano Račiūno operai „Trys talismanai“ (1936), kur akivaizdi vėlesnės dailininko kūrybos problematika: vaizdinių ir garsinių muzikinio spektaklio formų sąsajų paieška, tobulumo pa-siekusi XX a. aštuntojo dešimtmečio spektakliuo-se. „Trys talismanai“ taip pat buvo pastebėti ir įvertinti diplomu pasaulinėje parodoje Paryžiuje.

Valstybės teatro scenografijos pasaulyje dominavo vyrai, tačiau kelis įdomius darbus sukūrė ir moterys. Dailininko Vlado Didžioko žmo-na Varvara Gorochova (1896–1976), Lietuvoje žinoma kaip Barbora Didžiokienė, kartu su vyru atvyko iš Rusijos. Baletmeisterio Pavelo Petrovo pastatytam Piotro Čaikovskio baletui „Spragtu-kas“ (1928) ji sukūrė stilizuotas, spalvingas

LIUDaS TRUIKYS

Scenovaizdžio eskizas AntanoRačiūno operai „Trys talismanai“

1936, Valstybės teatras. Laidotuvių scena. Kartonas, popierius, pieštukas, guašas, pastelė,

sidabriniai dažai, 41,4 × 60,9 cm. Lietuvosteatro, muzikos ir kino muziejus

�

30

Palikimas

dekoracijas bei kostiumus, kuriuose galima įžvelgti kiek vėliau išplitusio „art deco“ stiliaus elementų. Šokio menui ypač daug jėgų atidavusi Olga Dubeneckienė-Kalpokienė (1891–1967) neretai kūrė kostiumus savo vyro V. Dubenec-kio dekoruotiems spektakliams, o vėliau ėmėsi ir scenovaizdžių. Parodoje rodomi jos eskizai Molière'o komedijai „Tariamasis ligonis“ (1928) atspindi įdomų režisieriaus Boriso Dauguviečio sprendimą šį veikalą pastatyti remiantis teatro teatre principais, „commedia dell arte“ estetika. Kaip scenografė dailininkė dažnai bendradar-biavo su pirmuoju Valstybės teatro scenoje išugdytu baletmeisteriu Broniumi Kelbausku – XX a. pradžios Rusijos dailininkų grupės „Meno pasaulis“ bruožai akivaizdūs jos eskizuose nikola-jaus Rimskio-Korsakovo baletui „Šecherezada“ (1937), kur galima įžvelgti kūrybiškai interpretuo-tus pirmojo šio baleto scenografo Levo Baksto motyvus.

Šalia originalių parodos eksponatų daug vaizdinės medžiagos pateikta ir informaciniuose stenduose – artistų fotografijos, spektaklių afišos ir programos byloja apie turtingą laikinosios sos-tinės teatro gyvenimą, tradicijoms ir naujovėms atvirą šio laikotarpio Lietuvos teatro tapatybę.

OLga DUBeNeCKIeNĖ-KaLPOKIeNĖ

Scenovaizdžio eskizas Molière'o komedijai „Tariamasis ligonis“

1928, Valstybės teatras. Popierius,pieštukas, tempera, auksiniai dažai,

34,6 × 46,8 cm. Lietuvos teatro,muzikos ir kino muziejus

�

31

Dailė

Artistų fotografijos, spektaklių afišos ir programos byloja apie

turtingą laikinosios sostinės teatro gyvenimą, tradicijoms ir

naujovėms atvirą šio laikotarpio Lietuvos teatro tapatybę.

TeLeSFORaS KULaKaUSKaS

Džanio Skikio kostiumo eskizas Giacomo Puccini'io operai „Džanis Skikis“

1933, Valstybės teatras. Popierius, pieštukas,akvarelė, guašas, tušas, 49,5 × 25,3 cm

Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus

�

32

Heritage

at the Crossroads of Theatre & art.On the exhibition The aRISTOCRaTS

aND ReBeLS OF The STage

by HELMUTAS ŠABASEVIČIUS

This essay surveys the exhibition held by the Lithuanian Theatre, music & Cinema museum.

It is also a review of the Lithuanian art of set design in the 1920s–30s when the artistic trends depended on the experience of the artists col-laborating with the theatre, on their ambition to find a conceptual approach to the material put on stage and their original solutions in terms of set composition and colour scheme. The essay discusses the role of the artists of senior genera-tion who perpetuated the scenography tradition shaped at the turn of the century, both repatriates to Lithuania following the reinstatement of the Lithuanian State, and the alumni of Kaunas Art School, after their subsequent training in Paris. The author notes also the input of foreign artists who worked for the State Theatre. The exhibition offered another opportunity to enjoy the work of such distinguished set design

masters as Mstislavas Dobužinskis, Liudas Truikys and Stasys Ušinskas. They were the steady context shaping force. There were also other artists whose collaboration with the State Theatre was just a short-lived professional affair. In five sections of the exhibition, the art researchers and curators of the event Aušra Endriukaitienė ir Živilė Ambrasaitė-Gailiešienė showed the originals of stage sets and costumes of a singular artistic value. Photos of stage pro-ductions displayed on screens next to the original items allowed for a more intimate acquaintance with the period theatre history. These iconographic sources of the Lithuanian theatre history were amazing through their con-trasts: the understated, black and white pictures offered a monochromic record of the inter-war theatre, while the superb drawings in vibrant hues and semitones sparked the phantasy and invoked the images of the stage celebrities of the day clad in sumptuous costumes. The scenog-raphy of this period was created for the stage of the Town Theatre, the building designed back in 1891 by the architect Ustinas Golinevičius based in Kaunas province. Starting in the end of 1920, all, drama, opera and ballet, companies of the State Theatre started shaping their identities on that stage. Alongside with the original exhibits, plentiful visual information was presented by the informa-tion stands. The pictures of the actors, posters and programmes of the theatre productions brought back the richness and decorum of life of the interim capital, and the Lithuanian theatre of the period open to tradition and innovations.

Joseph Levinson-Benar. Sketches for dancers' costumes in AmbroiseThomas' opera ‘Mignon’. 1926, State Theatre. Pencil, tempera, gold & silver paint on paper. 25.4 × 34.6 cm. Lithuanian Theatre, Music & Cinema Museum33

Dailė

EMILIJA ŠVOBAITė

anapusybė šiapus: apichatpongas

Weerasethakulas„D

ėdė

Būn

mis

, kur

is p

risim

ena

savo

pra

eitu

s gy

veni

mus

“. Pi

lnam

etra

žis

film

as. J

ungt

inė

Kara

lyst

ė, T

aila

ndas

,Pr

ancū

zija

, Vok

ietij

a, Is

pani

ja, 1

13 m

in.,

2010

. „M

eno

avily

s“

34

Parodos ir projektai

Tailando menininko apichatpongo Weerasethakulo (g. 1970 m.) kūrybos pristatymas Lietuvoje – reikšmingas įvykis. Visų pirma dėl to, jog tai reta proga išsamiai susipažinti su menininko, kilusio ne iš Vakarų valstybės, kūriniais. Ši pažintis svarbi ne tik vizualiųjų menų sferoje. anapusybės problematika, su kuria susiduriame a. Weerasethakulo kūryboje, gali būti pasitelkiama kaip priemonė kolektyvinei vaizduotei tyrinėti bei lavinti.

Iš s

usiti

kim

o su

Api

chat

pong

u W

eera

seth

akul

u „S

kalv

ijos“

ki

no c

entr

e. B

erto

s Ti

lman

taitė

s nu

otra

uka.

„Men

o av

ilys“

Dailė

laisvė, kuratorės paminėjo, jog mūsų šalyje itin retai pristatomi ne Vakarų Europos ar amerikiečių menininkų darbai, todėl kyla noras pabėgti nuo vakarietiško racionalumo. A. Weera-sethakulo kūryboje itin reikšmingas pasaulis, esantis už mūsų patyrimo ribos – dvasių, mistinių būtybių, vai-duoklių, sapnų bei mirties pasaulis. Kitaip tariant – anapusybės sfera. Tačiau peržvelgę A. Weerasethakulo kūrybą aptariančius tekstus ar pu-blikuojamus interviu, taip pat rasime atsikartojančius žodžius nuorodas:

atmintis, politinis palikimas, politinis kontekstas, pasakojimas. Filme „Dėdė Būnmis, kuris prisimena savo praeitus gyvenimus“ (2010) svarbi reinkarnacijos tema, anapusybė, tačiau tam tikra prasme – ir tai, ko gero, vienas iš menininko sėkmės leitmotyvų – ji nėra už ribos. Tai – įtikinanti ana-pusybė šiapus. Dėdės Būnmio liga motyvuotai krečia jam į kaulus už komunistų žudynes, vykusias tarp septinto ir devinto dešimtmečių Tailande, kuomet čia buvo

2012 m. straipsnių rinkinyje „Lietu-viškasis liberalizmas 2“ publikuotas Tomo Venclovos tekstas pavadinimu „Aš dūstu“. Čia jis pateikia įžvalgą, jog Lietuvai artimas vokiečių polito-logo Carlo Schmitto valstybingumo apibrėžimas. Juo teigiama, jog valstybės egzistavimas pirmiausia implikuoja priešo egzistavimą. Jei turi prieš ką kovoti, nuo ko atsitverti sienomis, vadinasi, esi. Šalyje nuolat vykstant priešų identifikacijos pro-cesams ir svaidymuisi akmenimis, pažintis su kitokiomis savivokos bei

socialinės kritikos galimybėmis – gyvybiškai svarbi. Tokią progą siūlo Šiuolaikiniame meno centre bei kino centre „Skalvija“ nuo vasario 2 d. iki balandžio 1 d. veikianti tailandiečio menininko Apichatpongo Weerase-thakulo instaliacijų paroda „Švytin-tys šešėliai“, filmų retrospektyva. Menininką pristačiusios kurato-rės Dovilė Grigaliūnaitė ir Mantė Va-liūnaitė teigė, jog viena iš motyvacijų atvežti A. Weerasethakulo darbus į Lietuvą – laisvės ilgesys. Lyg atsaky-damos į klausimą, nuo ko ir kam ta

žiauriai susidorota su Laosoimigrantais komunistais. Instaliacijoje „Haiku“ (2009) erdvėlaivyje snaudžia paaugliai, kurie susikonstravo šią erdvę ryžių laukuose. Čia matomi sapnuojan-tys žmonės iš tiesų yra itin aktyvūs personažai. Jų erdvėlaivis „nusilei-do“ pasienio miestelyje, esančiame Šiaurės Rytų Tailande. Tai vieta, kuri buvo nuolat niokojama rasisti-nės nesantaikos išpuolių, o džiun-glėse slapstėsi Mao komunistai. Filmo miegaliai ženklina svetimus

prisiminimus savais sapnais: „jos [dvasios] klaidžiojo atsiminimuose, kurių pačios neišgyveno, kol joms pasidarė nuobodu.“ Kaip ir minėtuose kūriniuose, taip ir pirmajame režisieriaus filme „Paslaptingas objektas vidurdienį“ (2000) riboženkliai tėra vos įžvelgia-mi. Šiame filme režisierius keliauja per Tailandą šiaurės kryptimi, siūly-damas vietos gyventojams nuolat pratęsti filme sekamą pasakojimą. Riba tarp pramano ir fakto, doku-mentikos ir tikrovės blunka, tačiau

„Pelenai“. Videofilmas (originaliai nufilmuotas suLomoKino 35 mm juosta), 20:18 min., 2012. „Meno avilys“

36


vargu ar galima teigti, jog ji visai ištrinama. Regis, menininkas, savo darbuose gręždamasis nuo žmo-gaus į gamtą, nuo tamsos į šviesą, nuo vaiduoklio į sociopolitinį Tailan-do peizažą, nuo sapno į ligą, nuolat vedžioja mus už nosies po nei šiaip, nei taip suregztą vulgarių opozici-jų pasaulį, kuris amžinybės sferai

priklausančių žiovaujančių dvasių dėka darosi šiltesnis, atviresnis. Tai pasaulis, kuriame ne ribos, o maišy-masis, susiliejimas nurodo kito būtį. Čia tiktų prisiminti filosofo Gin-tauto Mažeikio priekaištus fantazijos teoretikams. Anot jo, susiklosčius situacijai, kuomet neegzistuoja rimta fantazijos kritika, kyla rizika, jog viena iš fantazijos sferų bus privilegijuojama. Lietuvoje tokia yra krikščionybės lemtis. Tarkime, jei žmogus kalba apie keistus dalykus, tačiau jiems aiškinti pasitelkiami bibliniai tekstai – auditorija nėra įta-ri. Tačiau jei tokios pat keistenybės pasakojamos naudojant taro kortas, žmogus priskiriamas mąstymo pari-biams, nušalinamas nuo akademinio žodžio tribūnos. Todėl, kai tam tikri išsigalvojimai nepripažįstami, mes net neturime galimybės susipažinti su jų veikimo technika, principais (prisiminkime, kaip buvo šaipomasi iš pasirenkamojo chiromantijos kurso Šiaulių universitete). Kalbė-damas šia tema filosofas juokauja, jog turint mitokūros polėkį ir norint sukurti magiškojo realizmo tekstą (koks, pavyzdžiui, yra pasakojimas

apie Harį Poterį) vienintelė išeitis ko nors išmokti – emigruoti į užsienio universitetus. Tokios fantazavimo privilegijos galbūt trukdo atsirasti ne tik magiš-kajam realizmui, bet ir estetiniams skirtumams lietuviškoje kultūroje iš esmės. Kokia amžinybė laukia kultūros, kurioje į aitvarus, burtus ir dvasias nežiūrima rimtai? Tikėtina, kad josime žirgais. A. Weerasethakulo darbai ne tik labai asmeniški (filmuose „Tūkstan-tmečio sindromai“, „Didybės kapi-nės“ dominuoja menininko vaikystės personažai ir peizažai), jie glaudžiai susiję su tautos tradicijų, pasakoji-mų, taip pat ir populiariosios kultū-ros tyrinėjimais (filmuose dažnos nuorodos į televizijos serialus, laidas, komiksus). Viename iš pokalbių Vilniuje A. Weerasethakulas, pa-klaustas, kodėl neliko dirbti Čikago-je, kur studijavo eksperimentinį kiną, nedvejodamas atsakė, jog ta aplinka jo neįkvėpė. Jautęs poreikį grįžti į savo šalį, A. Weerasethakulas liko kurti joje. Tiesa, projektas „Memoria“ (2017), kurio dalį „Berniukas prie jūros“ galime pamatyti Šiuolaikinio meno centre, – pirmasis menininko kūrinys, sukurtas už Tailando ribų. Vis dėlto Pietų Amerika, o tiksliau – Amazonija, inspiravo daugelį tailan-dietiškų džiunglių pasakojimų. Gyvenant lietuviškai, tarp blogo pragaro ir gero rojaus, apsitvėrus tvirtomis sienomis, nusistačius neperžengiamas ribas, pasimiršta, kaip, perfrazuojant portugalų poetą Fernando'ą Pessoa, ramu ir nėra pykčio, kai gamta prisėda šalia vieniša, be žmogaus. Tokia ji yra šiame videofilme, tokia ji ir videoins-taliacijoje „nabua fantomai“, kurioje vaikinai spardo liepsnojantį kamuolį kaime, nuolat kenčiančiame nuo žaibo trenksmų. Sakyti „gamtos personifikacija“ nebūtų adekvatu, tačiau gamtos vitališkumas – vienas svarbiausių A. Weerasethakulo kū-

rybos elementų. Filme „Palaimingai tavo“ (2002) ji tokia gyvybinga, jog galiausiai pati virsta erotika. Oralinio sekso scena ant upelio kranto yra vienas puikiausių priešnuodžių itin varžančiai, bet populiariai „čiulpikės“ pravardei. Įžeidimą čia nusineša upelio srovė. Kūrinį verta paminėti ir dėl to, kaip paskutiniuoju sakiniu

gali būti keičiama visa filmo struk-tūra bei realybė. Kaip vaisingai, bet neskausmingai ir neagresyviai A. Weerasethakulas išnaudoja kino formos privalumus, galima užčiuopti beveik visuose jo filmuose. Videofilme „Vienas vanduo“ (2013) aktorė Tilda Swinton priešais kamerą jūros fone pasakoja savo sapnus. Architektūra gali paveikti pasivaikščiojimą po parodą taip, jog šis kūrinys liks vienas paskutinių-jų matytų. Turint omenyje, jog T. Swinton pastaruoju metu iš tiesų įgijo simbolio vertę, tai – labai efektyvu. nuolatos besikeičianti (nuo ilgaplaukės hipės iki antžmogio įvaizdžio), aktorė, režisierė, garsin-toja, menininkų bei teoretikų bičiulė (jos draugų sąraše – Jimas Jar-muschas, Johnas Bergeris, A Wee-rasethakulas ir kt.), T. Swinton kupina ikoniškumo – jos transforma-cijos tarsi lygiagrečios šiandieniam vaizdų, informacijos srautui. Vilniaus dokumentinių filmų festivalis (VDFF) 2017 m. skyrė šiai menininkei speci-alią programą pavadinimu „Pasima-tymai su Tilda“. Pasinaudojant proga, norisi išsakyti kritiką ne tik A. Weerase-thakulo kūrybos pristatymo organi-zatoriams, bet ir Šiuolaikinio meno centrui, kuris gana nuosekliai vykdo

A. Weerasethakulo kūryboje itin reikšmingas pasaulis, esantis už mūsų patyrimo ribos – dvasių, mistinių būtybių, vaiduo-

klių, sapnų bei mirties. Kitaip tariant –

anapusybės sfera.

„nabua fantomai“. Videoinstaliacija,9:45 min., 2009. „Meno avilys“

37

Dailė

iš rusų, ar iš anglų kalbos – atrodo pakankamai racionalu. Šis tekstas tėra trumpas blykste-lėjimas, vienas iš galimų apšvietimų kūriniams. Kiekviena širdis skirtinga, tad norisi tik pratęsti paties meninin-ko kvietimą ateiti pagulėti parodoje, pasnausti žiūrint jo filmus, prisijau-kinti vaiduoklius, pabūti šešėlyje ir šešėliu, patirti įvairias šviesos galimybes, kurios yra svarbios.

anglakalbę politiką. Tikėtina, jog tai, kad metai po metų kūriniai parodose neverčiami į lietuvių kalbą, o tam tikros citatos reprezentaciniuose tekstuose taip pat paliekamos be jokių nuorodų į lietuvišką reikšmę, ilgainiui atgraso tam tikrą grupę žmonių nuo domėjimosi šiuolaikinio meno procesais Lietuvoje. Reika-lauti valstybinės kalbos valstybinėje institucijoje – ar tai būtų vertimas

„Fej

erve

rkai

“ (Ar

chyv

ai).

Vide

oins

talia

cija

,6:

40 m

in.,

2014

. „M

eno

avily

s“„n

ereg

imyb

ė“. S

inch

roni

zuot

a 2

kana

lųvi

deoi

nsta

liaci

ja, b

e ga

rso,

gyv

as p

roje

ktor

iųuž

skla

ndų

gars

as, 1

2:29

min

., 20

16. „

Men

o av

ilys“

38


„Tropikų karštinė“. Pilnametražis filmas. Tailandas,Prancūzija, Vokietija, Italija, 118 min., 2004. „Meno avilys“

„Palaimingai tavo“. Pilnametražis filmas. Tailandas, Prancūzija, 125 min., 2002. „Meno avilys“

39

Exhibitions & Projects

The Otherworldly in This World.an Overview of apichatpong

Weerasethakul’s art

by EMILIJA ŠVOBAITė

The appearance of the artist (b. 1970 m.) in Lithuania offered a rare opportunity to familiarize with the artwork by a non-West based creator.

spirits, mystical creatures, ghosts, dreams and death. It is the entire realm stretching beyond experiential reality. However, looking through the reviews of his art and interviews with the artist, we notice other key words too, such like memory, political heri-tage, political context and narrative. His art drama film ‘Uncle Boon-mee Who Can Recall His Past Lives’ (2010) concerns with the theme of reincarnation and the afterlife, but in a sense – that must be one of the reasons for his success – the time and place in the film are not ‘be-yond’. It is a convincing otherworld-liness on this side. In his installation ‘Haiku’ (2009) we look at the teens slumbering in a spaceship, they have constructed this space in the middle of a rice field. The sleeping people whom we see, are, in fact, active characters. In his first film, ‘Myste-rious Object at noon’ (2000) the artist also makes the markers of this boundary between the two worlds nearly imperceptible. Weerasethakul's work is not only highly personal (the films ‘Syn-dromes and a Century’, ‘Cemetery of Splendour’ are dominated by his childhood characters and land-scapes) and closely relate with the research into the national tradition,

This acquaintance was of value for the sphere of visual arts and beyond. The problem of the otherworldliness pursued in Weerasethakul's art lends itself as a means for a broader re-search into collective consciousness. According to Dovilė Grigaliūnaitė and Mantė Valiūnaitė, who curat-ed the artist's exhibition and film retrospective in Lithuania, one of the motifs for bringing Apichat-pong Weerasethakul to Lithuania was the longing for freedom. Just like answering a natural question about this freedom – as freedom from what and for what – the cu-rators noted that artwork from any other than Western European or American artists is so seldom seen around as to make one desire to escape from Western rationalism. Central to the art by Apichatpong Weerasethakul is the world that lies beyond our experience, the world of

narratives and popular culture (references to television serials, pro-grammes and ‘animated cartoons’ are frequent in his films). The Lith-uanian life which we lead between the bad hell and the good paradise, encircled by firm walls and behind indefeasible boundaries, makes us forget how, according to the Portu-gal poet Ferdinando Pessoa, ones feels peaceful and without anger when nature sits next to you alone, without a human being. In his video film ‘One Water’ (2013) the actress Tilda Swinton tells her dreams in front of a camera against the background of the sea. The architecture of the exhibition may influence the visitor's path so that this work will be among the last ones he will see. Having in mind the fact that Tilda Swinton has recently acquired a symbolical value, it is very effective. This text is just a quick flash of light cast on the artwork. Each heart is different, so we feel like extend-ing the artist's invitation to come over and lounge in the exhibition, to take a nap watching his films, to tame the ghosts, to spend time in a shadow and to try being a shadow, and to experience all the opportuni-ties of different light.

‘The Palace’. 3 screen video installation (3 parts selected for the exhibition from the original 5 screen installation), silent, variable duration, 2007. ‘Meno avilys’ 40

Personalijos

Kūrinys turi teisębūti nesuprantamas.Jonas Valatkevičius

LaimosDrazdauskaitės

žvilgsnio keliais

metafizinis eglėsgineitytės tapybos

lengvumas

42

50

58

Portraits

41

Dailė

Jonas Valatkevičius, geriausiai žinomas kaip menotyrininkas, yra ir menininkas, iš meno pasaulio jau senokai pasitraukęs į reklamos pogrindį. Tačiau kviečiamas vis sudalyvauja bendrose, smagaus akibrokšto turinčiose parodose. man jis visada darė didelį įspūdį kaip mokantis atsiriboti nuo įtakų ir besilaikantis savo vertybių žmogus bei kūrėjas. Jame yra nulis procentų sintetikos. Dabarties terminais kalbant, J. Valatkevičius yra net ne ekologiškas, o organiškas žmogus. Kai kiti nuėję į gamtą pasiima tai, kas gražu, Jonas nešasi maišą ir surenka šiukšles. Dėl to nesijaučia egzaltuotas. Tas pat ir mene – Jonas tvarkosi su pasaulio chaosu, kaip koks Bruce'as Lee „tampa vandeniu“ (prisitaiko, atspindi, paplauna), o į šios kovos choreografiją gera žiūrėti. Jo darbai teikia palengvėjimo, – rašo monika Krikštopaitytė, kalbinanti Joną Valatkevičių.

MOnIKA KRIKŠTOPAITyTėkalbina JOną VALATKEVIČIų

Kūrinys turi teisębūti nesuprantamas

Trumpaiapie Joną

Jonas Valatkevičius Vilniaus dailės akademijoje studijavo dailės istoriją ir kritiką, vėliau penkerius metus dirbo Šiuo-laikinio meno centre parodų kuratoriumi. yra parašęs apie pusę tūkstančio tekstų dailės, kino, politikos, sporto, rinkodaros temomis Lietu-vos ir užsienio spaudoje bei internete. Tapybą praktikuoja nuo 1994 metų. yra surengęs šešetą personalinių parodų ir dalyvavęs apie penkiolikoje grupinių.

42

Personalijos

Jona

s Va

latk

evič

ius.

„Thi

s Is

not

the

End“

.20

17. A

krila

s, k

arto

nas,

100

× 7

5 cm

43

Dailė

m.: Tavo paskutinėse dviejose 2017 m. parodose (sausį ir gruodį) labiausiai intri-gavo koncentruotos tarsi kulkos istorijos, kurios įvyksta žiūrint į kūrinį. Jose galima atpažinti daug sričių: muziką (citatos iš dainų); poetinį judesį, kai vaizdas prieš-tarauja tekstui; socialinių tinklų kultūros logiką, kai turi „suveikti“ per pusę sekun-dės, o tai yra dar daug mažiau laiko nei brangusis reklamos eteris… Kokių sričių dar neįvardijau?

J.: Man, kaip kūrėjui, daugiagalvis popkultūros monstras visada buvo įdomesnis nei rimtojoje kultūroje vystomos idėjos. Viskas, ką čia var-dijai – priklauso būtent tam laukui. Sričių yra daugiau, tačiau visos jos – iš oficialiosios kultūros pakraščių. Popkultūra mane žavi greičiausiai dėl to, kad čia neišvengiamai rutuliojamos univer-salios aktualijos (t. y., tos pačios, kaip ir akade-miniuose diskursuose), tačiau jos išreiškiamos labai tiesmukai. Jas gali suprasti kiekvienas. Iš popkultūros pasiskolintą teiginį ar simbolį yra paprasčiau įaštrinti iki kraštutinumo. Po tokios operacijos šie teiginiai ar simboliai dažniausiai pasirodo kaip spalvingos, tačiau skausmingai objektyvaus turinio stokojančios formos. Tėra tas turinys, kurį joms suteikia jų naudotojas – nesvar-bu, marginalas jis ar akademikas.

m.: ar galima būtų sakyti, kad tavo ryški, koncentruota forma yra ne tiek darbo rek-lamoje pasekmė (kaip teigia vienas dailės kritikas, įžvelgęs neigiamų sotaus gyvenimo atspindžių tavo kūryboje), kiek reakcija į dabarties laiko patyrimo pokytį? Viskas vyksta žaibiškai. Tavo kūriniai it žaibai.

J.: Tapyti pradėjau iki šuolio į reklamą. Esu tikras, kad reklama išmokė greitai ir aiškiai formuluoti idėjas. Taip pat parodė, jog aštrumas yra puiki priemonė būti išgirstam triukšmingame pasau-lyje. Tačiau panašiai mintis formuluodavau ir dailės kritikos tekstuose. Man visada buvo svarbu rasti kuo aiškesnę, įtaigesnę formą tam, ką noriu pasakyti. Tekstinė ar vizuali provokacija visada buvo svarbi mano išraiškos priemonė. Tapyba visada buvo reakcijos į pasaulį ir labai asmeninių išgyvenimų išraiškos junginys. Pradžioje pirmojo elemento buvo daugiau. Pastaraisiais metais žymiai svarbesni tapo vidinės evoliucijos vingiai. Tačiau apie santykį su pasauliu galima daug ir

išsamiai kalbėti, o vidinės patirtys nėra svarbios mano kūrinių suvokėjui. Jis gali nustatyti savo santykį, galbūt rasti pažįstamų judesių arba likti jiems visiškai abejingas.

m.: Kai daugiau nei prieš dešimt metų ėmiau iš tavęs savo patį pirmąjį gyvenime interviu, piešei ir tapei ant palaikių karto-nų, pasikeltų nuo žemės. geltonais, juodais ir raudonais dažais vaizdavai nupjautas ga-lūnes, figūravo pankų užrašų viešose vie-tose raktažodžiai: „punks not dead“, „fire“, „kill“ ir pan. Buvai labai rupus. Vieną tokį darbą buvau mačiusi pas alfonsą andriuš-kevičių namie, todėl buvau tikra, jog tai puiku. Dabartiniai, palyginti su anais, yra iš „mano mažasis ponis“ serialo vaikams kolorito. Kas čia atsitiko? Dukrų įtaka?

J.: Manau, tai yra natūrali kūrybinė evoliucija. Tapybą praktikuoju daugiau nei 20 metų, tačiau stiliaus ar turinio posūkių sąmoningai neplanuo-ju. Tiesą pasakius, būdamas tapytoju apskritai mažai galvoju ir nesistengiu racionalizuoti to, ką darau. Galbūt taip yra dėl to, kad man tapyba neturi jokio tikslo – nei praktinio, nei idėjinio. Aš nenoriu niekam perduoti jokios žinios. Ir tik visai neseniai ėmiau pamažu galvoti, kad sukurtus

3

1

2

Jona

s Va

latk

evič

ius.

„Car

ry O

n“.

2017

. Akr

ilas,

kar

tona

s, 1

00 ×

75

cm

44

Personalijos

4

vaizdus galėčiau parduoti. Tačiau ir ši mintis buvo greičiau pasufleruota interneto teikiamų galimybių nei rimto noro gyventi iš tapybos. Kai pradėjau, buvo įdomi protesto tema. Tuomet bu-vau aktyvus parodų kuratorius ir dailės kritikas – šiose veiklose stipriai akcentavau socialinę meno misiją. Jei gerai pamenu, pirmąją savo tapybos parodą pavadinau „netapyba“, nes norėjau aiš-kiai parodyti savo kūrybos vietą tuometinės Lie-tuvos tapybos kontekste. Kadangi temas pačioje pradžioje diktavo brutalūs pasaulio faktai, tai ir siužetuose buvo daugiau brutalumo. Tuomet man buvo svarbu temas, kurios viešumoje buvo subanalintos ar neutralizuotos (prievarta, karas ir pan.), pateikti maksimaliai tiesmukai, taip atveriant jų tikrąjį turinį. Vėliau įvyko esminis lūžis meno misijos suvokime. nustojau tikėti socialine meno paskirtimi – netikiu ja iki šiol. Menas tapo mistine ir jokio praktinio pritaikymo neturinčia veikla. Galbūt tai buvo išsivadavimas iš tuome-tinio meno pasaulio rėmų. Tuo metu, maždaug apie 2000–2005 m., stipriai pasikeitė ir mano paveikslų išvaizda. Kadangi nustojau jausti bet kokį santykį su vietiniu meno pasauliu, nuo šio pasaulio aktualijų atitrūko ir mano kūryba. nors kuratoriaus ir kritiko veikloje buvau aktyvus postmodernistinio meno propaguotojas, mano tapybą žymiai patogiau suvokti modernizmo są-vokomis. Paprastai tariant, man nelabai įdomu, kokioje orbitoje ji egzistuoja. Man tai yra asmeni-nis pokalbis su pačiu savimi ir visiškai individuali trajektorija. Prisimindamas dailės kritikos kate-gorijas, suprantu, kad nepaisant mano teiginių, esu postmodernistinio chaoso dalis. Tačiau šiuos klausimus lai svarsto dailės kritikai. Pastaraisiais metais gerokai prasiplėtusi spalvų paletė buvo išprovokuota elementaraus impulso, po kurio iš parduotuvės išėjau su maišu spalvų, kurių iki tol nenaudojau. Galbūt tos spalvos nuvedė prie „Mano mažojo ponio“ estetikos, tačiau ji visiškai atitiko mano paties tos akimirkos išraiškos poreikius.

m.: Kaip jautiesi, kai tavo dabartinio formato darbuose jau keli žmonės kaipmat įžvelgė galimybę virsti vaizdu ant marškinėlių?

J.: Keista, kad tik keli. Gali būti, kad mūsų meno pasaulio žmonės yra mažumą atsilikę nuo to, kas dedasi didžiajame meno pasaulyje. Respek-

tabilios galerijos ir muziejai toliau sėkmingai egzistuoja. Puikiai gyvena ir minėtas institucijas maitinantys elito menininkai. Tuo tarpu visiems kitiems naujų galimybių suteikė internetas. Tai yra tūkstančiai menininkų, kurie gyvena insta-gramo ar feisbuko puslapiuose. Jie puikiai žino, kad originalus išgali įsigyti tik vienetai, todėl arba originalų apskritai atsisako (sena tiesa – 100 proc. skaitmeninis meno kūrinys neturi originalo), arba juos paverčia daugybe lengvai tiražuojamų ir nebrangių formų. Skaitmeniniai atspaudai, marškinėliai, antsiuvai, ženkliukai, lip-dukai, kepurės, puodeliai ir t. t. Taip už keletą ar kelias dešimtis eurų net ir eilinis pilietis gali savo aplinką praturtinti meno kūriniais. Šie meninin-kai – tikri meno darbininkai. Kadangi jų kūriniai (tiksliau – kūrinių kopijos) nėra brangūs, jiems tenka jų pagaminti šimtus, kad galėtų išgyventi. Tačiau šiuos menininkus internetas, kurio žaidi-mo taisykles jie puikiai išmano, lengvai sujungia su pirkėjais iš viso pasaulio. net nebūtina gyventi didžiuosiuose meno centruose.

m.: Parodose rodyti darbai yra tik dalis tavo meninės veiklos. Fotografuoji Vilniaus grafičius, išleidai elektroninę knygą. Kas šioje praktikoje tau svarbu, patrauklu?

J.: Pasaulis yra įdomus. Tačiau šiandien pasaulio tiek daug, kad esame linkę praleisti pro akis ir ausis daugumą dalykų, kurie nėra mums paduo-dami ant lėkštutės. Elektroninės platformos (pa-vyzdžiui, „Amazon“ arba socialiniai tinklai) mums duoda tik tai, ką parenka jų algoritmai. Mūsų elgesys skaitmeninamas, kiekvienas veiksmas įtraukiamas į sistemą. Taip mes priskiriami tam tikrai „vartotojų“ grupei, o šie algoritmai parenka turinį, kuris privalo būti „įdomus“. Visa tai daroma ne tam, kad mūsų gyvenimas taptų prasminges-nis. Mes esame vienetai sudėtinguose prekybi-niuose tinkluose, o turinį gauname tik tam, kad kartais į jo srautą būtų galima įterpti pasiūlymą ką nors nusipirkti. Šiandien atrasti ką nors, kas nebūdinga tavo asmenybės profiliui, yra velniškai sunku – tam reikia sąmoningų pastangų. Įvairių nežinomų žmonių ant sienų palikti piešiniai – viena iš teritorijų, kurios, bent jau Lietuvoje, nėra integruotos į oficialius diskursus. Šio pasaulėlio gyvenimą stebėti įdomu, nes čia vis dar nėra lengvai prognozuojamų įvykių.

5

45

Dailė

Jona

s Va

latk

evič

ius.

„Let

It B

e“.

2017

. Akr

ilas,

kar

tona

s, 1

00 ×

75

cm

46

Personalijos

Jona

s Va

latk

evič

ius.

„Old

God

“.20

17. A

krila

s, k

arto

nas,

100

× 7

5 cm

Jona

s Va

latk

evič

ius.

„Wor

ld H

as n

o M

eani

ng“.

2017

. Akr

ilas,

kar

tona

s, 1

00 ×

75

cm

Jona

s Va

latk

evič

ius.

„Loo

king

Thr

ough

Ros

es“.

2017

. Akr

ilas,

kar

tona

s, 1

00 ×

75

cm

Jona

s Va

latk

evič

ius.

„Fol

low

you

r Ins

tinct

s“.

2017

. Akr

ilas,

kar

tona

s, 1

00 ×

75

cm

Jona

s Va

latk

evič

ius.

„Ani

mal

Kin

gdom

“. 20

17. A

krila

s, k

arto

nas,

100

× 7

5 cm

Jona

s Va

latk

evič

ius.

„you

r Hom

e Is

Whe

re A

re y

ou“.

2017

. Akr

ilas,

kar

tona

s, 1

00 ×

75

cm

47

Dailė

Tačiau, turiu pripažinti, fotografuodamas šiuos vaizdus ir skelbdamas juos internete, aš jiems primetu tą pačią skaitmeninio superpasaulio logiką. Gimsta klasifikacijos galimybė, o kartu su ja – galimybė ir šį marginalinį pasaulį komercinti. Paskutinį žingsnį šiais laikais žengti labai papras-ta – užtrukau porą savaičių tam, kad sudėliočiau kelis šimtus nuotraukų į knygą ir ją palikčiau elektroninių knygų parduotuvėse.

m.: Kam tau reikalinga kūryba? Negineprisikuri darbe?

J.: Daugiau nei 15 metų kuriu reklamas. Reklama jau seniai nugalėjo visas meno formas. Šiandien vaikai vizualiosios ir literatūrinės kalbos mokosi būtent iš reklamos, o ne iš meno kūrinių. Tačiau tai, ką darau darbe, ir tai, ką veikiu su teptuku, neturi nieko bendra. Reklama yra taikomasis menas, kurio žaidimo taisykles diktuoja užsako-vas. Kurdamas reklamą išmoksti tiksliai formu-luoti idėjas ir rasti joms tinkamiausią išraiškos būdą. Tačiau tikslingumas yra esminis reklamos parametras. Šiandien skaitmeninės stebėjimo priemonės leidžia vis daugiau sužinoti apie kon-krečios reklamos priemonės poveikį. Reklamos poveikis vartotojui išreiškiamas nebe nuojauta, o skaičiais. Tuo tarpu menas man – beprasmė ir betikslė veikla. Galbūt galėčiau sakyti, kad čia procesas svarbesnis nei rezultatas. Minčių chaosas, kuris siaučia menininko galvoje kuriant, yra jam svarbesnis nei būtinybė tas mintis aiškiai išdėstyti meno kūrinyje bei perduoti kūrinio suvo-kėjui. Man patinka, kad meno kūrinys turi teisę būti nesuprantamas. Jis gali neturėti jokio povei-kio kūrinio žiūrovui ar suvokėjui. Galima teigti, jog paroda yra akivaizdus šios veiklos rezultatas. Tačiau visos mano tapybos parodos buvo „san-dėliai“. Atėjus atidarymo dienai, tiesiog sunešda-vau viską, ką tą akimirką turėdavau, ir be jokios vidinės logikos išmėtydavau galerijų erdvėse. Dėl to pradžioje personalines parodas vadindavau retrospektyvomis, nes į jas patekdavo ir patys naujausi, ir labai seni darbai. Man visada patiko mažos erdvės, nes jos leisdavo paveikslus kabinti keliomis eilėmis, kaišioti į kampus, tiesiog atremti į sieną ar paguldyti ant grindų. Buvo netgi laikas, kai nemaža dalis darbų po parodos keliaudavo tiesiai į šiukšlių konteinerį, nes nemačiau pras-mės juos tąsyti iš vienos vietos į kitą.

m.: Kas yra tie (naujai atsiradę) žmonės portretuose? Jie iš išorinio pasaulio ar tavo paties dalys?

J.: Tai nėra žmonės. nėra ir gyvūnai. Tai parale-linio pasaulio demonai. nors kartais jie ir įgauna gerai atpažįstamas išorinio pasaulio formas, iš esmės tai – mano vidinių padarų portretai.

m.: Tave visi prisimena kaip labai gerą menotyrininką ir kuratorių, surengusį įstabių parodų (kaip m. T. Rožanskaitės, Š. Saukos ir kt.) Šiuolaikinio meno centre tuo metu, kai įstaiga buvo labai susirūpi-nusi savo šiuolaikiška išvaizda. Nuo tada praėjo daug laiko. ar kuriant vis dar vei-kia menotyrininko mąstymas, ar įsijungia visai kiti ištekliai? Kokie?

Manau, kiekvienam žmogui sudėtinga atskir-ti įvairius savo mąstymo elementus. Protas ir kūnas, priešingai nei moko vakarietiška tradicija, nėra dvi skirtingos materijos. Kūryboje įvairios patirtys susilieja į vieną srautą. nors paveiksluose naudojami žodžiai, kurie neretai susiaurina vieno ar kito vaizdo prasmių lauką, man tapyba yra neverbalinių būsenų išraiška. Žodis, vaizdas ar garsas sukelia sprogimą, po kurio iš suardytos vienovės ir vėl susilipdo nauja realybė.

8

6

7

Tiesą pasakius, būdamastapytoju apskritai mažai

galvoju ir nesistengiuracionalizuoti to, ką darau.

48

Portraits

The art critic Monika Krikštopaitytė talks to him about his paintings. As an artist, he has always fancied the multi-headed monster of pop-culture better then ideas that preoccupy serious culture. He goes for inspiration to the margins of the official culture. His fascination with the popular culture is due to the universal relevance of the matters it exploits, everything is presented in a straightforward manner which is accessible for everyone. Painting for Valatkevičius has always been a merger of his response to the world and the expression of his highly personal experience. He has been painting for over 20 years, but has never planned any changes in terms of style or content. It is probably because painting for him has no purpose either practical or ideological. He has no intent to communicate any message. Art for him is a mystical undertaking, an intimate conversation with oneself and an exclusively individual trajectory. He has been creating advertising for over 15 years. yet the things he does in his job and his practice with the brush have nothing in common. He likes the right of a work of art to be incom-prehensible. It may have no impact on the viewer or perceiver whatsoever. Who are these (newly emerging) people in his portraits? They are not humans. neither are they animals. They are de-mons of a parallel world, likenesses of his internal creatures, according to the artist.

a work of art hasthe right to be

incomprehensible

Jona

s Va

latk

evič

ius.

‘Kill

Me

With

Kin

dnes

s’.

2017

. Acr

ylic

on

card

boar

d, 1

00 ×

75

cmJo

nas

Vala

tkev

ičiu

s. ‘n

owhe

re to

Run

, now

here

to H

ide’

. 20

17. A

cryl

ic o

n ca

rdbo

ard,

100

× 7

5 cm

Jonas Valatkevičius, best known as an art critic, is also an artist who has taken away, quite a while ago, from the art scene to the underground of advertising.

MOnIKA KRIKŠTOPAITyTėin conversation with JOnAS VALATKEVIČIUS

49

Dailė

Straipsnyje apžvelgiama Laimos Drazdauskaitės kūryba remiantis dailininkės, mintimis, išsakytomis įvairiais periodais. Išskiriami ir analizuojami kūriniai, kuriuos L. Drazdauskaitė paskutiniuoju metu eksponavo grupinėse parodose. Trumpai apžvelgiama naujausioji personalinė paroda„avarinis išėjimas“.

KRISTInABUDRyTė-GEnEVIČė

Laimos Drazdauskaitės žvilgsnio keliais

Laima Drazdauskaitė gimė 1947 m. rugsėjo 29 d. Kaune. 1963 m. baigė Kauno vaikų dailės mokyklą (dabar Dailės gimnazija), o 1968 m. – Valstybinį dailės institutą (dabar Vilniaus dailės akademija). Metus dirbo pagal paskyrimą tapy-bos ir piešimo dėstytoja Telšių taikomosios dailės technikume (1968–1969 m.). Grįžo į Kauną, nuo 1969 m. dirba mokytoja (nuo 1996 m. mokytoja ekspertė) Kauno A. Martinaičio dailės mokykloje. nuo 1978 m. Lietuvos dailininkų sąjungos narė. 1993–2002 m. – asistentė VDU Menų fakultete, nuo 1996 m. dėsto tapybą Vilniaus dailės akade-mijoje Kauno dailės fakultete; Tapybos katedros profesorė. Tapytoja yra gavusi Lipės apskrities kultūros instituto stipendiją (Vokietija, 1990 m.), Soroso šiuolaikinio meno centro Lietuvoje stipendiją (1995 m. ir 1997 m.), Pollocko ir Krasnerio fondo stipendiją (JAV, 1997 m.), LR valstybinę aukščiau-sio laipsnio kultūros ir meno stipendiją (2001 m.), Vantos miesto dailininkų asociacijos stipendiją (Suomija, 2004 m.). Laima Drazdauskaitė turi ne vieną apdovanojimą: „Diplomas už originalumą“ (Tarptautinė akvarelės paroda, Klaipėda, 2005 m.), „Geriausias ArtVilnius '13 kūrinys“ (Vilnius, 2013 m.), Lietuvos dailininkų sąjungos auksinis ženkliukas (Vilnius, 2014 m.), Kauno meno kūrėjų asociacijos premija (2017 m.). Laima Drazdauskaitė yra surengusi apie 10 personalinių ir dalyvavusi beveik 100 grupinių parodų. Dailininkė subtili ir jautri šviesos kokybei, t. y. visada kreipia dėmesį, ar parodai bus natūra-lios šviesos apšvietimas, ir įdėmiai renkasi, kur ir su kuo dalyvauti, taigi, šis parodų skaičius didelis. Jos kūrinių yra įsigiję nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, nacionalinė dailės galerija, Modernaus meno muziejus ir kt.

Trumpaiapie Laimą

50

Personalijos

Paro

dos

„Ava

rinis

išėj

imas

“ fra

gmen

tas.

Povi

lo R

aman

ausk

o nu

otra

uka

Dailė

Šiuo metu peržiūrėti daug ir vienoje vietoje Laimos Drazdauskaitės tapybos kūrinių neįma-noma. Pagrindiniai Lietuvos muziejai saugo tik po keletą jų, o viena didžiausių retrospektyvinių personalinių tapybos parodų buvo bene prieš 20 metų – Kauno paveikslų galerijoje (1997 m.). naujausioji paroda „Avarinis išėjimas“ (galerija „Meno parkas“, 2017-12-14–2018-01-13) atspin-di veikiau konceptualųjį dailininkės etapą, o ne visą kūrybinį gyvenimą. Todėl L. Drazdauskaitės tapybą lengviausia žiūrinėti vaizduotėje ir atsiminimuose. Vengianti didelių personalinių parodų, tapytoja dažniausiai pasirodo su keletu kūrinių teminėse grupinėse parodose, iš naujausių tokių pavyzdžių: „MKČ: pustoniai“ (2015 m.), „Meistrai ir mokiniai“, mokytojai Elenai Jakutytei pagerbti (2014 m.), „ArtVilnius '13“ mugėje rodyta tapyba (2013 m.). M. K. Čiurlionio fotografijai skirtoje parodoje „MKČ: pustoniai“ L. Drazdauskaitė savo drobėse („Ovalas“, „Valtys“, „Lauko virtuvėje“, „Vėžlių šu-linys“, visi 2015 m.) naudojosi visais įmanomais miško, pievos – santūrios gamtos – atspalviais, čia nerasi pietietiškų augalų ryškumo. Bendrą vaizdą formuoja senų daiktų ar sudžiūvusių medžių pilkuma, kurioje kaip pelenuose kur ne kur kalasi aštrios adatėlių pavidalo žalumos. Retas kuris pripažintų, kad tai pleneriniai peiza-žai su keliais planais ir horizontu priešakyje. Tokie

„peizažai“ – ne paprasta kelionė į mišką ar prie vandens, o nuolatinės laiko ir erdvės kūrybinės variacijos, kur simboliai ir formos, pasiduodantys improvizacijoms, prasimuša pro skambančius potėpius. Simbolius mėgstanti dailininkė tąkart parodoje sakė, kad ovalo forma (vienas jos darbų taip ir vadinosi) prisimenant M. K. Čiurlionį būti-na: tai alfa ir omega, bedugnio šaltinio pradžia – tokia yra M. K. Čiurlionio kūryba, nuo kurios rutu-liojasi Lietuvos dailė, jos kryptys. Autorė neišsenkantį gamtos paslapčių trans-formavimą į egzistencinę tapybą pasistengia įpinti ir per kitus jai kažkada buvusius artimus dailininkus. Apie kitus pasakoja paveikiai ir įtikinamai, lyg išryškindama nuo seno jai patikėtą gimtojo miesto Kauno dailės mokyklos fotojuos-telę. Pirmuosius geros tapybos potyrius prisime-na dar iš mokyklos laikų, kai aplankė Vytauto Povilaičio kūrybos dešimtmečio tapybos parodą Kauno M. K. Čiurlionio dailės muziejuje 1962 m. (V. Povilaitis sėmėsi tapybinės jėgos iš prancūzų modernistų reprodukcijų ir savo laisva, gūsinga nemuno pakrančių emocijų banga įsiveržė į miesto tapybos istoriją.) Studijuodama Vilniuje tiesiogiai susipažino su kitokiu naujosios tapybos virsmu, siejamu su Jono Švažo tapyba (šis buvo jos pagrindinis dėstytojas). L. Drazdauskaitei grįžus į Kauną teko dirbti kartu su Antanu Mar-tinaičiu ir Povilu Ričardu Vaitiekūnu, sekusiais

Laim

a D

razd

ausk

aitė

. „B

ūtas

is la

ikas

“. 20

13. A

lieju

s, d

robė

, 81 ×

100

cm

Personalijos

savo dėstytojo Antano Gudaičio vizija ir tapusiais arsininkų ekspresijos skleidėjais. Tuo metu, kai bendraminčių ir dailininkų ratas Kaune plėtėsi (į dailės mokyklą atėjo dirbti Edmundas Saladžius, Alfonsas Vilpišauskas, susitikdavo su Kęstučiu Palioku, iš Vilniaus atvažiuodavo Petras Repšys, Algis Skačkauskas

ir kt.), susiformavo ir L. Drazdauskaitės tapyba, kuri J. Švažo dėka skyrėsi nuo arsininkų emocijų. Bet taip pat skyrėsi ir nuo J. Švažo pakilumo jau-senos, didingų konstrukcijų kompozicijų. L. Draz-dauskaitė, netgi vaizduodama žemės grumstus, miško tankmę ar gluminančiai vienodus akmenis (pavyzdžiui, „Miškas“, 1981 m.; „Akmenys“, 1986 m., vieni ankstyvųjų darbų, pamatyti parodoje „Meistrai ir mokiniai“), išskirdavo juos iš bendros gamtos apsupties kažkokiu perregimu tiuliu, tarsi ant teptuko galo būtų turėjusi skaidrų ir gaivų nežinomos spalvos dažą. Štai prisimindama, kaip kūrė savo darbus, rodytus 2013 m. „ArtVilnius '13“ parodoje, dailininkė pasakojo, kad vieną vasarą teko laimė pagyventi netoli M. K. Čiurlionio nutapyto Raigar-do slėnio. Už Druskininkų, link Merkinės, toliau nemuno pakrante ir dar toliau tęsiasi gražūs, potėpio išsiilgę panemunės vaizdai. Slėnis vis siaurėja, bet jis vertas dėmesio vien dėl to, kad dar „neatrastas“, kaip kiti kampeliai, prieš 100 metų. Tose „mažai palytėtose“ vietose viskas taip pat, kaip ir kitur: miško takai, medinės sody-bos, ūksmingos ir šviesios vietovės, kelias pirmyn ir atgal. Bet spalvos paletės atradimas ne tas pats. Darbai „Po lietaus“, „Raibuliavimas“ (abu 2013 m.) nutapyti prisimenant monotonišką ir permanentinį gamtos reiškinį – lietaus lijimą, lašų nukritimą ant perregimų, skaidrių paviršių. Taip stebint ir paprastas kaimo kibiras, pastatytas ant žolės, prilytas lietaus, gali tapti visai kitokio pa-saulio oaze, kurią matant raibsta akys ir kažkas verčia ilgėliau užsižiūrėti. Tokie netikėtai

atrandami, gamtoje akimirką teišliekantys pavir-šiai ir masina tapytoją. Tapytojos žvilgsnis toks stiprus, kad leidžia ir mums įsijausti į nelankomą miško kelią, nepjautą sodybos žolę, iki šiol nema-tytą Raigardo slėnio tęsinį.

L. Drazdauskaitė tapo ne iš karto: „galvo-ju, ruošiuosi ilgai, bet padarau po to greitai“. Dailininkė mėgsta darbus studijoje. Studijoje galima ramiai apmąstyti vaizdus, sumanymus ir mintis. Pleneras skirtas spontaniškam jausmui ir polėkiui, o studija sukurta ilgesnio proceso kūri-niams, tam, kad būtų galima tą darbą ištobulinti iki apibūdinimo „pakankamai“. Dailininkės žodis „pakankamai“ ne kiekvienam pasiekiamas: „Ste-biu gamtą, joje randu daugybę „įvykių“, kuriuos bandau atkurti tapyboje. Joje persipina dalykai iš praeities ir dabarties, o betarpiškas potėpis, spalvos niuansas, erdvės pajutimas fiksuoja mano buvimo čia ir dabar prisilietimus. Man įdomu tai, kas slypi už kalbos ribų, tai, kas sunkiai nusakoma arba ko visai neįmanoma įvardinti“ (Iš parodos anotacijos, L. Drazdauskaitė, 2013 m.). Žiūrėdama į L. Drazdauskaitės tapybą dažnai ieškau spalvų, kurių kitur nesurasčiau. Koloritas atrodytų nuspėjamas, jau įprastas, bet lengvai nenusakomas – išnyra vis kiti ir kitokie pustoniai. Ir pati autorė teigia, kad ją domina neįvardijami dalykai, kad paveiksluose liekanti pati pradžia – tai pustoniai. Man tai primena neseniai atrastus

Taip stebint ir paprastaskaimo kibiras, pastatytas ant žolės, prilytas lietaus,

gali tapti visai kitokio pasaulio oaze, kurią matant raibsta

akys ir kažkas verčia ilgėliau užsižiūrėti.

Laim

a D

razd

ausk

aitė

. „Pa

kelė

“.20

13. A

lieju

s, d

robė

, 90

× 11

5 cm

53

Dailė

du visai skirtingus violetinės žiedų spalvos įvaizdžius literatūroje. Vienur ji nusakoma kaip vienintelė ypatybė, vedanti mintis konkretumo link: „Dar matau violetinius žiedlapius, tik ne-klausk, koks tų gėlių vardas, aš nežinau. Kažkada gi sakiau, kad augalų nepažįstu. Kodėl augalai, kurių nepažįstu, man kartais atrodo artimesni net už pažįstamus žmones?“ (Valdas Papievis, „Žiebtuvėliai anarchistai“, 8 p.). O kartais spalva pasinaudojama kaip egzaltuotu paviršiumi em-piriniam vaizdo aprašymui: „Jo kapą žymi grubiai iškaltas, suskilinėjęs kalkakmenis, ant kurio vasarą auga blyškiai violetinės Alpių linažolės“ (Robert Seethaler, „Visas gyvenimas“, 126 p.). Panašiai ir L. Drazdauskaitės tapyboje: spal-vos ir jų gausūs perdirbimai, kurie keičiasi šviesai hiperbolizuojant, išvystant vis naujas paviršiaus detales, sukuria ir optinius žaidimus, ir judėjimo įspūdį, kartais labai gerai žinomus ir konkrečius, o kartais artimus, bet kartu nepažįstamus.

54

naujausioje parodoje „Avarinis išėjimas“ tapy-toja visus nustebino tuo nepažįstamo ir pažįsta-mo pojūčių sugretinimu. Ji tapymą ir akvarelės praktikas pamažu suliejo su medžiagos stebėji-mo, atradimo ir pritaikymo savo kūrybai galiomis. Spalva, forma, faktūra, geometrinės apimtys ir atrasti daiktai ar daiktų dalys šioje parodoje susijungė į sūkurį su aiškia dirigentės ašimi. Anot autorės, „reikia išlaikyti savo ašį, o aplinkui visa kita tai prisipildo, tai nusikrato, negalima pasi-duoti vėjui“ (Iš pokalbio parodoje, 2018 m.). Šįkart pasirinkdama ne simbolinius (Rai-gardo), o skurdžius, nepatrauklius motyvus ir paviršius (balkono grindų linoleumą, studentų bendrabučio veidrodį ir plyteles, kaimo spintos duris ir kt.), kurie pareikalavo iš menininkės ir naujos medžiagos, ir kitokio komponavimo, L. Drazdauskaitė atskleidė alchemiškus kūrybos principus – transformuojant vieną materiją į kitą, neapsiribojama vien tik klasikine tapymo jėga, reikia atsigręžti ir į tas erdves, kurios nebuvo pirmaeilės, bet tapo svarbios kaip niekada.

Parodos „Avarinis išėjimas“ fragmentas. Povilo Ramanausko nuotrauka

Personalijos

Laima Drazdauskaitė. „Vienuolė“.2015. Aliejus, drobė, 80 × 70 cm

55

Dailė

Laim

a D

razd

ausk

aitė

. „Vė

žlių

šul

inys

“.Fr

agm

enta

s, 2

015.

Alie

jus,

dro

bė, 6

0 ×

120

cm

Portraits

Come Look WhatLaima Drazdauskaitė Saw

The essay is dedicated to the art of Laima Drazdauskaitė. The artist is also given a voice for her ideas and intents from different periods.

by KRISTInABUDRyTė–GEnEVIČė

The author also analyses individual works recent-ly showed by the artist in group exhibitions and reviews the painter‘s last solo exhibition ‘Emer-gency Exit’ hosted by Meno parkas Gallery at the turn of 2017. It is impossible to see many works from this artist in one location. The major Lithuanian mu-seums have but a few pieces by Drazdauskaitė, while one of the most extensive artist's retro-spectives was on nearly 20 years ago at Kaunas Picture Gallery (1997). The recent ‘Emergency Exit’ did not embrace the entirety of her work, but was dedicated to the conceptual period. In order to judge about the body of Drazdaus-kaitė's artwork the author relies on her memories and imagination. The artist avoids big solo exhi-bitions and usually appears in thematic events where she contributes a few painting pieces. ‘MKČ: Semitones’ (2015), ‘Masters and Pupils’, dedicated to teacher Elena Jakutytė (2014) and the ArtVilnius'13 exhibition (2013) are some recent examples. The painter works in a deliberate manner. ‘It takes me a long time to think and prepare a

work, but when I get to it, I do it fast’, says the artist. She prefers painting in her studio. It is a setting where one can peacefully consider images, ideas and intents. Painting outdoors is for spontaneous feeling and inspiration, while the studio is ideal for a prolonged process. There it is possible to bring the work to a condition defined as ‘sufficient’. Her ‘sufficient’ is not for everyone to emulate. The artist describes the process in the fol-lowing way: ‘I observe nature and find multiple ‘events’ in it which I try to capture in my paint-ings. There I weave together things from the past and the present, while immediate brushstrokes, nuances of colour, the feeling of space record my touches of being here and now. I am interest-ed in something beyond the boundaries of the language, in something difficult to define or all together impossible.’ In Drazdauskaitė's canvases, one indulges in colours that are elsewhere not to be found. The colour scheme seems predictable, yet not easily defined, with different semitones revealed every time. The artist says that she is attracted by the ineffable, and it is only the beginnings that remain in her paintings traced in aspects of hue. Her recent exhibition Emergency Exit came as a surprise in the way it counterpointed the strange and the familiar. Colour, form, texture, geometrical volumes and found objects fuse into a whirlpool, yet with a clear axis maintained by the conductor. It is important, according to the artist, ‘to maintain one's axis and the rest either fills up or falls apart, what matters is that you do not give in to the wind.’

Laima Drazdauskaitė. ‘Wood Sorrel’.2014. Oil on canvas, 170 × 120 cm 57

Dailė

Straipsnis apie tapytoją eglę gineitytę, kurios paroda „Naktis prasideda vidurdienį“ (kuratorė Raminta Jurėnaitė, organizatorius „Contour art gallery“) sausį ir vasarį veikė Vilniaus dailės akademijos parodų salėse „Titanikas“. Trumpai apžvelgus menininkės kūrybinę biografiją ir ankstesnę kūrybą, susitelkiama į naujausią parodą, kurioje menininkė pateikia savitą peizažo interpretaciją ir meditatyviai vaizduoja kasdienius objektus.

DEIMA ŽUKLyTė-GASPERAITIEnė

metafizinis eglės gineitytės tapybos

lengvumas

Eglė Gineitytė gimė 1968 m. liepos 11 d. Vilniuje. 1986 m. baigė Vilniaus 31-ąją vidurinę mokyklą, mokėsi Vilniaus Konarskio vaikų dailės mokykloje, 1988–1994 m. studijavo Vilniaus dailės akade-mijoje tapybą pas Kostą Dereške-vičių, Ričardą Povilą Vaitiekūną, Mindaugą Skudutį, Augustiną Savicką, Joną Gasiūną. Turi ta-pytojos diplomą. 1993 m. mokėsi Zalcburgo vasaros akademijoje. nuo 1994 m. dalyvauja grupinėse parodose Lietuvoje ir užsienyje (Vokietijoje, Švedijoje, Suomijoje, Rusijoje, Čekijoje, Didžiojoje Britanijoje), surengė 9 personalines parodas įvairiose Vilniaus galerijose ir parodų salėse („Akademija“, „Arka“, „Aidas“, „Var-tai“, „Kairė–dešinė“, „ArgenTum“, „Titanikas“). Tapytojos darbų yra nDG, MO muziejuose bei privačiose kolekci-jose Lietuvoje ir užsienyje. Dailinin-kė dirba dailės mokytoja Vilniaus Tuskulėnų gimnazijoje ir J. Vie-nožinskio vaikų dailės mokykloje. Šiuo metu E. Gineitytei atstovauja „Contour Art Gallery“ Vilniuje.

Trumpaiapie eglę

58

Personalijos

Tani

os S

erke

t nuo

trau

ka

Personalijos

Dailė

Eglė Gineitytė studijavo tapybą Vilniaus dailės akademijoje politinių, socialinių ir meninių proce-sų lūžio laikotarpiu – 1988–1994 m, o 1993 m. tobulinosi Zalcburgo vasaros akademijoje Aus-trijoje. Menininkė priklauso vadinamajai nuosai-kiųjų tapybos reformatorių kartai, kurioje – daug ryšių asmenybių, tarp jų ir moterų tapytojų (Patricija Jurkšaitytė, Aistė Kirvelytė, Sigita Maslauskaitė, Eglė Ridikaitė ir kitos). E. Gineitytė dar studijuodama paskutiniame kurse aktyviai įsitraukė į parodinį gyvenimą – jau 1994 m. surengė pirmąją asmeninę parodą, be to, buvo pristatyta ir 2-oje Soroso šiuolaikinio meno centro surengtoje parodoje „Duona ir druska“, kuruotoje Ramintos Jurėnaitės. Tai buvo menininkės ir dailėtyrininkės bendradarbiavimo, kuris tęsiasi iki šiol, pradžia. nuo tapytojos kar-jeros pradžios E. Gineitytė surengė aštuonias asmenines parodas, aktyviai dalyvauja grupinėse parodose. Didelę įtaką menininkei padarė plene-rai, vykę Prancūzijoje, Provanso regione, ir vieš-nagės Preiloje1. Tai paskatino ją naujai pažvelgti į peizažo galimybes, permąstyti kraštovaizdžių esmines savybes, kurias tapytoja imasi perteikti naujuose kūriniuose. Rašydama apie naujausią dailininkės parodą, Kristina Stančienė pastebėjo, kad „Gineitytės ta-pyba vis labiau skaidrėja, grynėja, paprastėja“2.

Todėl prieš imantis kalbėti apie naujausius meni-ninkės darbus, prasminga atsigręžti į jos kūrybos evoliuciją, pasekti idėjinę ir plastinę jos kaitą – tai leis įvardyti dabartinei E. Gineitytės kūrybai būdingus bruožus. Kūrybinio kelio pradžioje menininkė kūrė ekspresyvius didelio formato piešinius, ekspe-rimentavo su popieriumi. Jos kūryboje pynėsi pirmykščiai ritualai, neįvardyti mitai, iš pasąmo-

nės kylantys neapibrėžti siluetai. Šiame tarpsnyje būta daugiau agresyvumo, provokacijos ir dina-mikos. Apie 2000-uosius metus E. Gineitytės kūrybos pasaulis pasikeičia: nurimsta, prašvie-sėja. Jos dėmesio centre atsiduria vaikystės ar

paauglystės patirtys – buvimas su bendraam-žiais, jaunatviškas pasaulio stebėjimas. Į jauno žmogaus gyvenimą žvelgiama iš laiko perspek-tyvos, todėl kūrinių nuotaika dažnai nostalgiška, lyriška. Charakteringi personažų bruožai atrodo lyg pasimetę atminties vingiuose, todėl visi personažai – apibendrinti berniukai ir mergaitės, atstovaujantys savo amžiaus grupei, bet ne indi-vidualiai asmenybei. Vaidilutė Brazauskaitė šiam kūrybos tarpsniui pritaikė neosimbolizmo ter-miną: menininkės „pasaulio pažinimas grindžia-mas individo intuicija, emociniais išgyvenimais, svarbiausios išraiškos priemonės yra simboliai, asociacijos, užuominos“3. Su tokiu apibūdinimu sunku nesutikti – ankstyvuosiuose E. Gineitytės darbuose skleidžiasi simbolistams būdingas ide-alizmas, misticizmas. Šias nuotaikas paryškinti padėjo tapymas ne aliejiniais dažais, bet pastelė-mis, kurios leidžia brūkšniuoti, piešti ir po mažytį fragmentą dėlioti didelio paveikslo vaizdą. Vėliau tapytojos darbuose ėmė dominuo-ti vieniša, monumentali figūra, įkomponuota kraštovaizdyje. E. Gineitytės personažai – atsi-skyrėlės, gyvenančios kartu su gamta: bitinin-kės, šiaurietės, apsitaisiusios kailiais, ar nugarą žiūrovui atsukusios stebėtojos. Kaip ir ankstes-niuose darbuose, net kai herojų veidai matomi, jie neindividualizuojami, nereikšmingi. Paveiksluose svarbiausias atrodo jų harmoningas sutapimas su aplinka, paprasčiausias buvimas, spinduliuo-jantis ramybe. Žvelgiant formaliai, į akis krenta tai, kad kūriniuose – daug horizontalių linijų. Matyt, jos taip pat prisideda prie statiško, taigi darnaus vaizdo įspūdžio kūrimo. Apie 2012-uosius metus menininkė nusigręžė nuo žmogaus figūros ir ėmė linkti į abstrakciją. Tačiau paveikslų pavadinimai atkreipia dėmesį

Diena jau prasideda, nedegu šviesos, matau, kaip blykšta

mėlynumas tamsėjantmedžio formai. [...] naktis

prasideda, nedegu šviesos,patinka man sutemos.

1Raminta Jurėnaitė, parodos „Naktis prasideda vidurdienį“ anotacija.

2Kristina Stančienė, „Susikertančios perspektyvos“, in: „7 meno dienos“, 2018-01-26.

Eglė

Gin

eity

tė. „

Leis

k m

an s

kris

ti“.

2016

. Miš

ri te

chni

ka, d

robė

, 125

× 16

0 cm

60

Personalijos

į vis dar atpažįstamus peizažo arba architektū-ros elementus. Jie neišnyksta, tik susitapatina su aplinka, subtiliai išnyra vienu kitu potėpiu, leidžiančiu atpažinti, pavyzdžiui, medžio siluetą. Šie teptuko prisilietimai prie drobės įtraukia į menininkės kuriamą pasaulį, kviečia žvilgsniu sekioti kiekvieną linijos posūkį. ne veltui daugelis rašiusiųjų apie dailininkės kūrybą pabrėžia

intuityvumą. Dėl to jos darbus sunku analizuoti racionaliai, labiau norisi kalbėti apie jų keliamus įspūdžius, kalbėti jausminėmis kategorijomis. naujausia E. Gineitytės paroda rutulioja jau anksčiau užsimezgusias idėjas. 2009 m. galerijo-je „Lietuvos aidas“ vykusi paroda vadinosi „Labas

viso gero“. Šiame pavadinime, kaip ir naujausios parodos pavadinime „naktis prasideda vidurdie-nį“, susiduria priešybės, kurios kartu ir neatskiria-mos viena nuo kitos. Pasisveikinimas ir atsisvei-kinimas, diena ir naktis – lyg in ir jang įkūnijimas. Tačiau naujieji menininkės darbai nuo „Labas viso gero“ parodoje eksponuotų kūrinių nutolę. Jie tęsia 2015-aisiais galerijoje „Kairė–dešinė“ surengtoje parodoje „ėjimas į sodą“ pristatytus ieškojimus, kurie atvedė menininkę iki kraštovaiz-džio abstrahavimo. naujausiuose darbuose taip pat vaizduojami apibendrinti peizažai, į tapytojos dėmesio lauką pakliūva ir kuklūs objektai – suolai, kambariniai augalai, drobės kraštelis. Paprasti jų siluetai pa-sižymi hipnotizuojamuoju efektu. E. Gineitytė yra lyg ant lyno balansuojanti akrobatė – teptuku pa-liečia drobę tai šen, tai ten, bet tarp šių potėpių, tarp šių formų – visuomet harmonija, neleidžianti svarstyklėms nusvirti į vieną kurią nors pusę. Visgi jos darbuose balansuojama ne vien formo-mis, bet ir spalvomis. Spalvą ji naudoja taupiai. Jei garstyčių geltona įsėlina į paveikslą, tapytoja jai skiria pagrindinį dėmesį – papildo švelniais pilkais ar tamsžaliais tonais. Leidžia skleistis gel-tonam pumpurui, iš kurio išsirita šviesos drugys. E. Gineitytės parodos leitmotyvas – paros meto kismas, išreiškiamas šviesos stebėsena, mėlyno spektro įvairove. Dailininkė į šviesą žvel-gia impresionistiškai, kaip ir Claude'as Manet, tirdama objektų spalvas įvairiomis aplinkybėmis. Tapytoja sako: „Diena jau prasideda, nedegu šviesos, matau, kaip blykšta mėlynumas tamsė-jant medžio formai. [...] naktis prasideda, nede-gu šviesos, patinka man sutemos.“ Su mėlyna spalva šviesa, ko gero, labiau asocijuojasi šiaurie-čiams. E. Gineitytės paveiksluose – nemažai žie-

3Vaidilutė Brazauskaitė, „eglė gineitytė: skaidrus iliuzijų pasaulis“, in: „Dailė“ 2 (2003), 90.

Eglė

Gin

eity

tė. „

Sza

ra g

odzi

na“.

2017

. Miš

ri te

chni

ka, d

robė

, 180

× 11

5 cm

Eg

lė G

inei

tytė

. „Ja

učiu

, kad

sni

nga“

.20

18. M

išri

tech

nika

, dro

bė, 1

20 ×

300

cm

61

Dailė

mos, sniego, todėl parodai surengti pasirinktas itin tinkamas metas – paveikslai perteikia ryškios saulėkaitos išsiilgusių tautiečių būseną. Dienos ir nakties kaita menininkės darbuose paliečia ir gi-lesnes temas, kalba apie nesustojančius gamtos procesus, neišvengiamumą ir amžinybės pojūtį. Šio dešimtmečio tapytojos kūrybai būdingas meditatyvumas niekur neišnyksta, priešingai – tik ryškėja. Todėl polinkis į grynumą atrodo toks natūralus menininkės kelio tęsinys, artimas rytietiškai sampratai, jog tobulam kūriniui gali pakakti vieno potėpio, kuris talpina ištisą pasaulį. Įdomu, kad E. Gineitytei pavyksta tokiomis taupiomis priemonėmis sukurti erdvę. Dažniau-siai ji atsisako iliuzinio gylio įspūdžio, kuriamo pasitelkiant perspektyvą. Erdvė jos kūriniuose perteikiama supriešinant skirtingas spalvas, brėžiant aiškius kontūrus. Šie kontūrai įgyja kraštovaizdžiui būdingus linkius. Vienas kitas kuklus potėpis žymi peizaže susiliejančias įdubas ar medžių viršūnes. Be to, išnaudojamos dažų teikiamos galimybės: pavyzdžiui, tapant spalvotu tušu skaidrūs potėpiai sluoksniuojasi, dengia vienas kitą ir kuria šešėlių įspūdį. Visgi E. Gineitytė potėpį demonstruoja retai. Dažniau ji renkasi švariai, tarsi grafiškai atspaus-tą gryną spalvą. Pavyzdžiui, dialogą mezgan-čiose drobėse, pakabintose viena priešais kitą, tačiau skiriamose salės ilgio ir tarp jų išdėliotų baltų suolų. Viename iš paveikslų, pavadintų „Jaučiu, kad sninga I“, menininkė tapo suolelį ir levituojantį jo antrininką, o juos supa žydra tuštuma. Šis vaiskus mėlynumas atrodo tikresnis už tuos perregimus suolelius. Kūrinyje, kaip ir jo antrojoje dalyje „Jaučiu, kad sninga II“, sniegas yra tik pavadinime. Jis nevaizduojamas, ir visgi tam tikra prasme ten yra – tame metafiziniame tapybos lengvume. Balta spalva į lygų mėlį įsiver-žia netrikdomai rami. Svarbiausia, kad antrojo paveikslo kampe įkomponuotos realistiškos draperijos klostės tarsi tėra tik tam, kad užleistų vietą mėlynos spalvos karaliavimui. Taigi fonas E. Gineitytės darbuose užima reikšmingą vietą. Jis – ne nebyli aplinka, bet šydas, kuris dengia mūsų akiai nematomus dalykus. Ši nuojauta stiprėja žvelgiant į paveikslą „Leisk man skris-ti“ (2016). Čia, kaip ir daugumoje kitų darbų, potėpis nėra išsyk pastebimas, plataus teptuko prisilietimas matomas tik priėjus visai arti. Tačiau tai netrukdo sukurti erdvę. nedidelis rausvame plote žibantis baltas atspindys paveikslui suteikia

gylio, kuria už šio pirmojo sluoksnio esančių er-tmių įspūdį. Tampa aišku, kad paveikslo didžiąją dalį užimantis rausvas rūkas, lyg Davido Lyncho „Twin Peaks'e“ kabanti sunki raudono aksomo užuolaida, tėra žiūrovui matoma mistiškos, nepa-žinios erdvės priedanga. Mąstant apie šydo ar uždangos reikšmę E. Gi-neitytės darbuose, man net kilo mintis, kad greta fono vaizduojamos atpažįstamos kūnų, objektų formos išvis neturi reikšmės. Atrodo, kad tapytoja iš hiperrealistų (labiausiai iš virtuozo Algimanto Švėgždos) perėmė gerąją patirtį atkartojant re-gimus tikrovės pavidalus įsiskverbti į patį jų vidų. Žiūrovui perduoti daikto ar kraštovaizdžio gelmės jausmą, o ne vien atpažįstamą siluetą. Todėl toks nepretenzingas suolelių ar drobės vaizdavimas sutrikdo. nesidengiama įmantria, dinamiška kompozicija, nekuriamas formų šėlsmas. Tik nevaržoma daikto, o ankstesniuose kūriniuose – ir žmogaus, esatis. Straipsnio pradžioje iškėliau klausimą, kas gi būdinga dabartinei E. Gineitytės kūrybai. Apžvel-gus jos naudojamą koloritą, tapymo manierą, motyvus, aiškėja, kad menininkė, tikroviškai vaizduodama kasdienius objektus ar gamtos

vaizdus, suteikia jiems efemeriško žavesio. Vis-kas jos darbuose atrodo ir realistiška, ir kartu – trapiai netikra. Taip užfiksuojamas PERPETUUM MOBILE, besisukantis pasaulis, visa ko kaita, kuri ir tėra vienintelis pastovus dalykas.

Eglė

Gin

eity

tė. „

Kraš

tas“

.20

12. M

išri

tech

nika

, dro

bė, 1

70 ×

200

cm

62

PersonalijosTa

nios

Ser

ket n

uotr

auka

Personalijos

Dailė

Eglė Gineitytė. „naktis prasidėjo vidurdienį“.2017, Mišri technika, drobė, 125 × 165 cm

Eglė

Gin

eity

tė. „

Veik

ėjas

ir ž

iem

a“.

2015

. Miš

ri te

chni

ka, d

robė

, 125

× 18

0 cm

Dar

bų re

prod

ukci

jos

– Vi

dman

to Il

čiuk

o

64

Personalijos

Eglė

Gin

eity

tė. „

Šilt

a –

šalta

“.20

17. M

išri

tech

nika

, dro

bė, 1

80 ×

115

cm

65

Portraits

The metaphysical Lightness of eglė gineitytė’s Painting

by DEIMA ŽUKLyTė-GASPERAITIEnė

The essay introduces the painter eglė gineitytėand her exhibition ‘Darkness Comes at Noon’.

After a quick backgrounding of her earlier paintings, the essay shifts to Gineitytė's recent exhibition where she arrives at a unique treatment of the landscape and medi-tative contemplation of mundane objects. The artist studied painting at Vilnius Academy of Arts in 1988–1994, the time marked by the political, social and artistic shifts. In 1993, she improved her skills at the Summer Academy of Saltsburg in Austria. Gineitytė belongs to the generation of the so-called moderate reformers of painting, including such female artists as Patricija Jurkšaitytė, Aistė Kirvelytė, Sigita Maslauskaitė and Eglė Ridikaitė. At the outset of her career, she produced expressionist drawings and made experiments with paper. Her art then evoked primitive

rituals and untitled myths, featuring inarticulate silhou-ettes emerging from the unconscious. It contained a fair dose of aggressiveness, provocation and dynamism. Around 2000, her artistic universe has placated and brightened up. Childhood and adolescence experience, the time spent with her contemporaries and the early impressions of the world around her came to foreground. Viewed in retrospect, the life of a young person was rendered in a lyrical and nostalgic key. Her later works come to be dominated by a solitary, monumental figure set against landscape. They are female recluses in natural settings, beekeepers, clad-in-fur-northerners, observers with their backs turned on the viewer. Even when visible, their faces have no individual features, as they are deemed insignificant. Around 2012, the artist started drifting from the human figure towards abstraction, but the titles of her artwork at the time still point to some recognizable elements of landscape or architecture. Darkness Comes at noon develops the ideas that took their beginning earlier. Her most recent paintings are generalized land-scapes as well. Some humble objects – benches, indoor plants, the edge of the canvas – also enter the artist's field of vision. Their silhouettes usually have a hypnotiz-ing effect. The artist, like an acrobat poised on a high wire, touches the canvas here and there. This brushwork, these forms are always in equilibrium, the scales never tilting to either side. not only forms, but also hues are carefully balanced. The painter uses colour sparingly. The changing time of the day is the key motif of the exhibition. The artwork depends on observation of light and variations of the colour blue. It is interesting that such sparse means are sufficient for the artist to render space. In most cases, she does not create the illusion of depth rendered by perspective, but conveys the sense of space by counter-pointing different colours and drawing in clear contours.

Phot

o Ta

nia

Ser

ket

66

autorinėsskiltys

Author Columns

„Ilgai galvojau...Ir nutariau, kaddailininkai irgi

reikalingi.“

Vintažas.aistė Kisarauskaitė

68

Trečioji akis.algirdas mikutis

75

67

Dailė

AISTė KISARAUSKAITė

Ištremtipradininkai

Darius Bastys. „Trojos arklys“. 1995. Medis

68

Vintažas

Lekiame paskui nematomas būsimybes, skubame atsimušinėti nuo būriu puolančių terminų, paknopstomis, pervargę bandome iš paskutiniųjų dalyvauti šios dienos nuotykiuose, kurie mums nuolat žadami pro šalį skriejančių kvietimų į renginius, parodų atidarymus, o tos parodos taip trumpai tetrunka, įvykiai, net jei jie tik meniniai, reikalauja gerokai daugiau, nei turime jėgų savo sąskaitoje, kurstydami alkį ir nusivylimą vienu metu. Štai ir vėl nespėta, neparagauta, neišgirsta. Ir nulekia tos parodos, palikdamos apžvalgų pėdsakus kultūrinėje (ir ne tik) žiniasklaidoje, mūsų atmintyje – tik ar ilgam? Daugelis istoriškai svarbių dalykų tiek apsitrynė, pasislėpė po atšvilpusių naujienų sluoksniais, kad tapo sunkiai atpažįstami net patiems dalyviams. Taigi, ši rubrika žvelgia į praeitį, ieško lobių ir nuotykių kartais visai nesenoje užmarštyje, meninės kasdienybės rutinoje, primindama įvykius, kūrinius, asmenis, kurių, man rodosi, taip svarbu neužmiršti. Ne, aš nesitikiu pasiraususi praeities dulkėse ir visai tikruose sandėliukuose atrasti kažką, kas pakeistų istoriją, priešingai – šis skyrius apie meno reiškinius, kurie istoriją pakeitė. Kažkada. Ir nežinia kodėl dingo iš mūsų dėmesio lauko.

69

Dailė

Atrodo, pakanka tiesiog pasakyti – prisimenate tuos ar anuos kū-rinius, eksponuotus tolimais Lietuvos nepriklausomybės pradžios metais, performansus, sulaukusius didelio atgarsio, apkalbėtus, įė-jusius į istoriją? Ir visi linkčios galvomis, sakydami – o, taip! Be abe-jo, ne visi, nes jaunesni už tuomet buvusius labai jaunus, ką tik bai-gusius Dailės akademiją autorius to prisiminti negali. Tačiau net mano pačios, jų bendraamžės, atmintis priešinasi, nenupiešdama jo-kio vaizdo iš, tarkim, pirmųjų Soroso fondo parodų, kuruotų Ramin-tos Jurėnaitės, nors atskirus kūrinius pamenu puikiai. Irgi ne visus. Kažkada skaitinėjant apie Vienos akcionistus netikėtai pribloškė sakinys, kad jų performansų dokumentacijos yra išlikę ganėtinai ne-daug ir prastos mėgėjiškos kokybės. Pirma – tai, ką jie darė, tuo metu buvo nelegalu, iš kitos pusės – aukštos kokybės videofilmas dar nebu-vo gimęs. Taip jau nutiko, kad aktyviųjų Lietuvos meno perversmų lai-kotarpis taip pat pilnas įvykių, kurie nebuvo dokumentuoti, arba tai da-ryta labai fragmentiškai. Pavyzdžiui, Artūro Railos būgnus mušančių ir su bumbulais šokančių merginų paradą-performansą ant ŠMC stogo parodos „Cool Places“ (7-oji Baltijos šalių meno trienalė, 1998) atida-rymo proga dabar galime prisiminti tik iš kelių fotografijų, o Sandros Straukaitės akciją su žvėrių kostiumais Filharmonijoje – iš vienos. Ir artefaktai, balansavę „Tarp skulptūros ir objekto lietuviškai“ (toks pir-mosios 1993 m. Soroso fondo parodos pavadinimas), draugišku būriu iškeliavo į tremtį – atsidūrė drėgnuose sandėliukuose ar nešildomuose garažuose, pamažu supelijo, buvo užpilti vandens ar sugraužti pelių. Taigi, daug jų neišliko. Kai kurie ten dalyvavę menininkai pakeitė savo veiklos lauką, kai kas, deja, išnyko anapusybėje, ir kūriniai tarsi atsi-dūrė meninio gyvenimo užribyje, dabar išnirdami tik siaurame specia-listų rate. Žodžiu, šis „vintage“ skyrius – kaip tik apie tuos, kurie, nors buvę naujos eros pradžia, ne vienu aspektu pirmaisiais, tačiau dar ne-paskelbti paveldu, primiršti tūno, laukdami mūsų dėmesio. Ką gi, gal laikas valyti dulkes? Turiu pastebėti, kad Soroso fondo rengtos metinės parodos tu-rėjo tam tikrą buferį nuo naikintojo laiko srauto, nes puikus finansa-vimas leido sudaryti ir atspausti solidžius katalogus. „Labai svarbu, kad išleistas geros poligrafinės kokybės katalogas. Juk paroda iš es-mės panaši į spektaklį – ji egzistuoja tik tol, kol eksponuojama – iki uždarymo dienos. Šiuo atveju dokumentinė fiksacija tiesiog būti-na, nes eksponuojami kūriniai, kurie patys savaime neilgaamžiai. [...] Tai jau nėra skulptūros ta klasikine prasme, kai menas buvo ku-riamas amžiams. Dauguma šių darbų padaryti iš nepatvarių me-džiagų; juos labai sunku saugoti“, – rašoma „Lietuvos ryte“ 1993 m. gruodžio 24 d. („Specifinė erdvė tarp objekto ir skulptūros“, Rū-tos Marcinkevičiūtės užrašytos Giedrės Jankevičiūtės mintys). Tuo-met stebinęs medžiagų nepatvarumas seniai tapo šiuolaikinio meno norma, valstybės nesirūpinimas dabarties meno kūrinių įsigijimu ir saugojimu – taip pat. „Tarp skulptūros ir objekto lietuviškai“ (1993) katalogo viršelį puo-šia Dariaus Basčio „Dviejų pradų“ (1993, medis, smėlis, aliejiniai da-žai) fragmentas – medinio skutimosi peiliuko („britvos“) dalis. Šie du (pozityvas ir negatyvas), atrodantys lyg senovės lietuvių krikštai, dvi iš-didintos verpstės arba augalai vazonuose, dulkių valymo startui puikiai

Taip jau nutiko, kad aktyviųjų Lietuvos meno perversmų laikotarpis taip pat pilnas

įvykių, kurie nebuvo dokumentuoti, arba tai

daryta labai fragmentiškai.

Darius Bastys. „Situacija“.1994. Grubi drobė, šiaudai

70

Vintažas

tinka. Parodoje taip pat buvo eksponuojamos D. Basčio „Kanklės“ (1992 arba 1993), padarytos iš grubios drobės („meškovinos“) ir pri-kimštos šiaudų, ir „Fotelis“ (1993) iš tokių pat medžiagų. 1994 m. gre-ta antrosios Soroso fondo parodos „Duona ir druska“, kurioje D. Bastys rodė „Situaciją“, apatinėje ŠMC salėje buvo eksponuojamas Deiman-to narkevičiaus kuruotas projektas „negrįžtamai“, kuriame buvo įsi-taisęs ir milžiniškas D. Basčio meškiukas („Žaislas-žvėris“, 1994). Skaitant to meto straipsnius, galima pastebėti, kad D. Bastys nuo-lat minimas kaip vienas įdomiausių autorių. „Gal kiek aktyviau naujo santykio su žiūrovu ieško, savotiškai bando išprovokuoti gyvesnę rea-liją A. Andriuškevičius, D. Bastys. Man atrodo, kad D. Bastys savo dar-bams renkasi tarsi tautiškumo apgaubtas medžiagas (grubi drobė, šiaudai, medis), formas (ūkio rakandų parafrazės).“ („Specifinė erdvė tarp objekto ir skulptūros“, Rūtos Marcinkevičiūtės užrašytos Giedrės Jankevičiūtės mintys „Lietuvos ryte“ 1993 m. gruodžio 24 d.). Tuo tarpu apžvelgdama „Duoną ir druską“, Erika Grigoravičienė rašė: „verta atkreipti dėmesį į Dariaus Basčio „Situaciją“. Tai rašoma-sis stalas, aptrauktas rupia drobe ir prikimštas šieno. Prie tokio sta-lo palaimingai snaudžia įstaigų tarnautojai, įvairūs patarėjai ir teisė-jai. Plastinė rasto objekto (stalo) transformacija šiuo atveju yra tokia vienprasmiška ir tiksli, kad kitos šio kūrinio reikšmės atsiduria už su-vokimo ribų. Šį tiesioginį stalo suminkštinimą, kieto baldo pavertimą minkštu baldu, galima aptarinėti ilgai ir nuobodžiai. Ant tokio stalo pa-togu miegoti, jei darbui baigiantis padauginai „burnelių“, ant jo galima ir mylėtis, jei daugiau neturi kur etc. Šis stalas galėtų tapti visų mūsų gyvenimo simboliu, reprezentuoti nacionalinį charakterį, gyvenimo būdą ir vertybių sistemą. Juk jame – ir linas, ir šienas, viskas sava, ar-tima, miela. Visus rašomuosius stalus Lietuvoje derėtų suminkštinti, tuomet išvengtume daugybės nesusipratimų ir netikėtumų. Prie tokių stalų gimtų tik minkšti nuosprendžiai ir minkštos recenzijos, dar minkš-tesni įstatymai ir... daugybė švelnių erotinių romanų su pienu kvepian-čiomis meilės scenomis klojimuose.“ (Erika Grigoravičienė, „Sausi už-kandžiai“, in: „7 meno dienos“, 1994-11-17). Paradoksalu (o gal visai ne), kad šie kūriniai nė kiek neprarado savo aktualumo – biurokrato, valdininko stalas ar pseudotautiškumą pabrė-žiančios kanklės puikiai atliepia ir šių dienų aktualijas. Viskas taip, kaip ir turėtų būti – menas, tebeveikiantis žiūrovą, nepaisant praėjusio lai-ko atstumo. O tais audringais šių kūrinių gimimo metais svaigus per-versmų vėjas nešė eksperimentų, naujų medžiagų išbandymo laukais, kur dar buvo nežengusi lietuvio koja, švilpė neatrastų medijų vilionėmis, viskas tik vėrėsi, radosi iki tol neįvardyti dalykai ir todėl nauji keliai buvo tiesiami greičiau intuityviai, aistringai, iš tiesų nelabai besirūpinant ne tik kūrinių laikymo problemomis, bet net ir jų metrikomis. Štai tikslinant „Kanklių“ sukūrimo metus, ne tik mane, bet ir jų autorių ištiko fiasko, todėl tegaliu nurodyti apytiksliai – gal 1992 m., o gal 1993. Meninin-ko atmintis taip pat šį epizodą gerokai pablukino, palikdama išplaukusį vaizdą, o parodos kataloge pristatoma tik po vieną kiekvieno autoriaus kūrinį, kitų eksponuotų niekur nepažymint. Ir pačių „Kanklių“ jau seniai nebėra, tik nespalvota nuotrauka. Rupi, maišams skirta drobė kalba ne tiek apie tautines lino tradi-cijas, ji aiškiai reprezentuoja nepritekliaus, skurdo motyvus. Fotelis,

Darius Bastys. „Fotelis“.1993. Grubi drobė, šiaudai

Darius Bastys. „Žaislas-žvėris“. 1994. Grubi drobė, šiaudai

Darius Bastys. „Kanklės“. 1992arba 1993. Grubi drobė, šiaudai

71

Dailė

kėdė iš šio audinio šiuolaikinį svetainės atributą paverčia valstietišku, gal net baudžiavą menančiu daiktu iš tamsaus vingių jonų kaimo, kur valdo tingi, grožio ir švaros nepripažįstanti visuomenė. Šis fotelis tam-pa nuoroda į tautą, kuri neigia savo miestietišką kultūrą, bet kokią kul-tūrą, apsiribodama naisių kaimo pasaulėliu. naisiai čia, žinoma, jau iš dabarties, bet kiek pavalius dulkes nuo D. Basčio kūrinių staiga apima „déjà vu“. Viskas tinka dabarčiai, viskas vėl kartojasi. Toks pats aktualus išlieka ir kitas jo kūrinys, eksponuotas paro-doje „nova Litwa“ („nauja Lietuva“), Gdanske – „Arkliukas“ (1996, medis, metalas, drobė, popierius). Tiksliau – tualetinis popierius. Šmaikštus priminimas, kad daugybė mūsų kultūrai svarbių dalykų keliauja į kanalizaciją. Iš kitos pusės – tai žaislas arklys, skirtas ma-žamečiams raiteliams. Vaikystės Vytis. Popierinis, toks pat netikras, kaip ir tas, mūsų laikų, bronzinis. Tačiau D. Bastys turi ir kitą žirgą – „Trojos arklį“ (1995), pagamintą ir eksponuotą Tartu mieste vykusia-me medžio simpoziume. Kaip priklauso žymiajam Homero arkliui, jis – iš lentų, supaprastintas iki kelių pagrindinių plokštumų. Ir su pridėta supimosi funkcija, lyg vėl būtų vaikiškas žaislas. Gerai būtų, jei visi ka-rai taip ir liktų vaikystės žaidimų aikštelėse. Jei kalbame apie brolius dvynius arklius, reikia paminėti, kad fote-lis irgi turi savo sesių – kėdę („Kėdė“, 1996) bei taburetę („Pseudosu-grįžimas“, 1995) iš tos pačios maišinės drobės. Dvyniška ir menininko strategija – tvirtą, patikimą, buičiai skirtą daiktą (vaikų žaislus irgi pa-vadinčiau namų buities dalimi) paversti pigesniu, netikru, pridedant pa-pildomą ne tik tautiškumo (lininė drobė, šienas), bet ir skurdo dimensiją. Reikia nepamiršti, kad gatvėse ir piniginėse tuomet siautėjo ga-riūnmetis, kai intelektinis darbas buvo visai nuvertintas, daugelis metė mokslinius institutus, negalėdami išmaitinti šeimos, ir pasuko į komer-ciją; dažniausiai ta „komercija“ reiškė pigių prekių gabenimą iš Kini-jos ar Turkijos. Ir čia vėl atrodo, kad D. Basčio darbai neprarado ak-tualumo, tereikia pagalvoti apie nepaisant demonstracijų nekylančius dėstytojų ir mokslininkų atlyginimus ar kultūrinės spaudos (ne)finan-savimą, o iš to išplaukiantį honorarų už tekstus dydį. Maišinės drobės šiaudų prikimštos kanklės, skambinančios tautines dainas, ir tualeti-nio popieriaus skulptūros, manau, itin gerai tinka šių dienų aktualijoms iliustruoti. Visai dera ir dar vienos D. narkevičiaus kuruotos parodos pavadinimas – „Išgyvenimui“ (1996), kurioje buvo eksponuotas visai abstraktus D. Basčio kūrinys „Be pavadinimo“ (1995). Audinio objek-tas – paveikslo ar net pagalvės parafrazė, šiek tiek erotiška savo rau-donu audiniu ir įstrižainėmis, sueinančiomis centre, iš kitos pusės tai visai gali būti storas minkštas vokas-laiškas. Apie 1997-uosius D. Bastys staiga sustojo kūręs. Kaip sako pats menininkas, skulptūra jam pasirodė per daug ribojanti idėjas. Pauzė truko maždaug penkerius metus, o po jos šis autorius netikėtai pra-dėjo rodyti... tapybą. Surengusį keletą parodų, jį netruko vėl pastebė-ti meno kritikai ir žiūrovai. Paveiksluose išlieka tos pačios menininko mėgstamos strategijos – šmaikšti ironija, nukreipta į politines, socia-lines realijas, daiktiškumas. Buities rakandai čia pakeisti buitinėmis, kasdienėmis scenomis, situacijomis, kurios dažnai yra taip pat pavel-do parafrazės, bet jau kitokio paveldo. Dažniausiai tai – savaip perta-pyti žymių Lietuvos ar kitų klasikų kūriniai. Tapyba, kaip ir ankstyvieji

Darius Bastys. „Arkliukas“. 1996. Medis, metalas, drobė, tualetinis popierius

Darius Bastys. „Kėdė“.1996. Grubi drobė, šiaudai

Paradoksalu (o gal visaine), kad šie kūriniai nė kiek

neprarado savo aktualumo – biurokrato, valdininko stalas

ar pseudotautiškumąpabrėžiančios kanklės puikiaiatliepia ir šių dienų aktualijas.

72

Vintažas

D. Basčio objektai, turi ryškų butaforijos prieskonį (turbūt neverta ste-bėtis, kad šiuo metu menininkas dirba teatre), tačiau jau sukeistą vie-tomis. D. Basčio „Trojos arklys“ (legendinis herojinio epo motyvas) tampa vaikišku žaislu, ant kurio nuotraukoje lyg žaisdamas sėdi pats autorius, t. y. jo reikšmė sumažinama, o dabartinėje tapyboje apšiu-rusi prasta kailinė kepurė („Svetimas“, 2017) didingėja, tampa pana-ši į baisų gyvį monstrą, ropojantį link mūsų. Dramatiško dangaus fone lyg senovės griuvėsiai stūkso lašinių gabalas, o jaukaus senamadiško olandų meistrų mėgto peizažo fone taikiai miega prigulęs dramblys. nors prie primityvistinės artėjanti tapyba mus įtikinėja, kad viskas čia netikra, bet kaip gerame teatre darosi iš tiesų baugu, matant nutapy-tus tankus, artėjančius prie Gedimino pilies („Priešų tankai rengiasi pulti Gedimino pilį“, 2017, V. Dmachausko paveikslo motyvais). Tiesa, D. Basčio skulptūros turi dar vieną aspektą, kuris visai išnyko tapyboje – šie objektai siūlosi būti patiriami kūnu. „Trojos arklį“ apžer-gęs pats menininkas, tačiau ir popierinis arkliukas kviečia išbandyti jo netikrumą, minkštumu vilioja taburetė, kėdė ir stalas, ne veltui E. Gri-goravičienė taip vaizdžiai aprašo jo siūlomas galimybes. net „Du pra-dai“, būdami skutimosi peiliuko formos, primena apie galimą įsipjovi-mą. Šis menamas ar galimas kūno dalyvavimas nukelia į paskutinįjį XX a. dešimtmetį, kai viskas vyko gyvai, ir tie patys Vienos akcionistai vis dar tebeveikė kažkur paraleliai. O dabartiniai D. Basčio paveikslai primena, kad vis daugiau gyvename virtualioje erdvėje – draugauja-me, kalbamės, mylime ir nekenčiame feisbuke, ten esame šaunūs ir ten tikimės revoliucijų, įvykdomų vieno mygtuko paspaudimu, vienu paveikslėliu. O tie keli menininko skulptūriniai objektai, išgyvenę san-dėliukų tremtį, pelėsių ir trupinančio laiko genocidą, yra visai realūs. Dulkėti, pavargę, praradę vidinius šiaudus, bet vis dar esantys. Lyg pir-mųjų Soroso fondo parodų signatarai, jie, manau, verti didesnės pa-garbos, šviesių galerijų salių ir restauracinio rūpesčio, o ne dabartinės lėtos mirties rūsio užmarštyje.

Darius Bastys. „Be pavadinimo“.1996. Audinys, šiaudai

Darius Bastys. „Pseudogrįžimas“.1995. Grubi drobė, šiaudai

Darius Bastys. „Du pradai“.1993. Medis, smėlis, aliejiniai dažai

73

Vintage

The exiled Front Runnersby AISTė KISARAUSKAITė

exhibition openings chase each other. Legions of different events leave footprints in cultural media – as well as in our memory. Yet will they stay for long? Let us look for some treasures in the past.

We may not find any epoch-changing work, but there have been pieces that made our history and for unknown reason have disappeared from our focus. The period of active transformations in Lithuanian art was rich in events, which failed to be adequately documented. The exhibitions orga-nized by the Soros Center for Contemporary Art were exceptional in these terms – they were recorded in impressive catalogues. This essay under a new rubric ‘Vintage’ revisits the artwork of Darius Bastys, his earlier sculptural objects and later paintings. The cover of the catalogue ‘Between Sculpture and Object in Lithuanian’ (1993) carries a detail of Darius Bastys' ‘Two Elements’ (1993, wood, sand, oils). It is a part of a wooden razor blade. These two (positive and negative) that look like an ancient Lithuanian grave marker, like two enlarged distaffs or potted plants ideally suit the beginning of the dust cleaning effort. The same exhibition also showed Bastys' ‘Zither’ (1992–1993), con-structed from coarse canvas stuffed with straw and his Armchair (1993) from the same material. In 1994, alongside with the second exhibition by the Soros Center for Contemporary Art, ‘The Bread and Salt’, where Bastys showed his ‘Situation’, the lower hall of Vilnius CAC hosted a proj-ect curated by Deimantas narkevičius, ‘Irrevocably’, with Bastys' giant bear (‘Toy-Beast’, 1994). The period press writes of Bastys as one of the most interesting artists. Paradoxically (maybe, not at all) his artwork has not lost its bite these days. Such pieces as a bureaucrat's desk or pseu-do-national zither still make sense. Though removed in time, this art keeps engaging the viewer. Just what we expect art to do. Around 1997, Bastys suddenly stopped creating art. As he puts it, he found that sculpture as a medium inhibited his ideas. The intermission lasted roughly five years. When he resurfaced, he started showing… paint-ings. After several exhibitions, he regained the favours of art critics and the audience. His strategies have remained the same: witty irony directed at political and social issues, and objective manner. The few sculptural objects that survived the exile of closets, mold and disintegrating effect of time, are real. Dusty and exhausted, they lost their straw, but are still there. Just like signatories of the first exhibitions of The Soros Center for Contemporary Art, they deserve more respect, as well as bright gallery halls and restorers' care instead of a slow death in the obliv-ion of a storeroom.

Darius Bastys. ‘Subordination’.1995. Coarse canvas, straw

74

Trečioji akis

4

Trečioji akis

6

Du profesoriai. Bet svarbesnis fonas.

Danielius RusysKOKTeILIS

Kęstutis grigaliūnasTU maNaI, KaD

TU maNaI KREMATORIUMAS (MEnO KROSnyS)2017 lapkričio 6–17 d.

Danielius Rusys ir jodarbai. Krematoriumas.

Poškus sugalvojo.

1 4

Viena pusė.

Gražus fragmentas.

VDA PARODų SALėS TITAnIKAS IR VILnIAUS GRAFIKOS MEnO CEnTRO GALERIJA „KAIRė-DEŠInė“

2017 gruodžio 21 – 2018 sausio 14 d.

700 metrų (kvadratinių). menų.Kęstutis grigaliūnas nepasikuklino.

Parodos kuratorės (net dvi) sakė:„Vos tilpom“. „Titanikas“. Kas

nežino, užuojauta.

2

Autorius įsipaišė.Pagavo rakursą.

Dviejų galvųpokalbis apie meną.

5

Mūzos, kurioslaukia mūsų visų.

3

Docentas, įjungęsradiją. Užstojo darbą.

6

Duoklėfeminizmui.

Gerąja prasme.

5

Va. Rimtaspožiūris į meną.

3

Visiškas „Fluxus“.Chebra, antspauduokitės.

1

Kęstas: „Užeikit“.

2

FB su savo katinuužknisa. Čia gerai.

75

Dailė

gabrielėŠermukšnytėgRIeTINĖLĖSU PIPIRaIS

eINaNTISLaIKaS

DAILInInKų SąJUnGOS PAMėnKALnIO GALERIJA2018 sausio 12 – vasario 2 d.

gabrielės Šermukšnytės paroda Pamėnkalnio galerijoje.

Darvispostmodern, arba„išvirkščioji popkultūra“.

11 4

2

5

6

4

5

63

VDA GALERIJA AKADEMIJA 2018 m. vasario 5–17 d.

Pirmadienis. akademijos galera.100 laikrodžių. Ir menininkų.

100 voriukų stiklainyje. Bet visi puikiai prisitaikė prie kolegų.

Nes kažkaip suvienijo kuratorių idėja ir formatas. Informacijos

daug. Nebūk durnas, būkprotingas, ateik.

Autorė – žymiairyškesnė.

Čia ta nuobodžioji dalis. Bet Aistė po galbosės pasisakė

visai fainai. Trumpai.„Po gimtadienio“ar panašiai.

Šitas geras.

Gyvenimas kaipboulingas.

net šešėlissusidomėjo.

Jei gražu, nesvarbu, ar baseine yra vandens.

2

3

Šaltenio studentė Dovilė sakė meistrui: „Pagaliau aš su jumis

dalyvauju vienoj parodoj“.

Ugnės darbas. Pavardę užmiršau. Komisijapasakė, kad gerai.

na, už tokią reklamąKlusui pigiai neatsipirksiu.

Geras fotkės kampas.

Iš komisijos pastabų:„Eidrigevičius galėtų ir

mažiau būti egocentriškas“.

76

Trečioji akis

SeverijaInčirauskaitė-

KriaunevičienėWITh LOVe FROm

monika FurmanaeaT mYSeLF,

DRINK mYSeLF

VDA PARODų SALėS TITAnIKAS 2018 vasario 22 – kovo 18 d.

Titaniko galerijoj (sauso įstatymo metu) atidaryta S. Inčirauskaitės darbų paroda. Siuvinėjimas ant

metalo. Tekstilininkaiplečia įtakos zoną.

1 4

GALERIJA MEnO nIŠA2018 vasario 27 – kovo 13 d.

3Ši serija darbų

(ant skarbonkių)būtų puiki iliustracija„Raudonojoj knygoj“.

1 4

2

„meno niša“. Furmana. Savo mėgėjiškais reportažais noriu tik sužadinti norą atšiaušti, atsivilkti,

atšliaužti ir apžiūrėti parodą.

5

3

„Maldauju, – sakoDiana Stomienė, –

kurkit ir toliau“.

Lina: aš nelauksiu Tavęs su žibintu, mylimasis, nes esu savo pačios sužadėtinė...

6

Žavi moteriška saviironija. ypač pėda taurėje.

Čia Furmanosparodos vizitinė.

Jansas pasakoja, kaipjis negeria ir nerūko.

Labai subtilu.

6

Čia turėtų būti gili mintis.

Kalinauskaitėžiūri atlaidžiai.

5

Štai ką galima padarytiiš surūdijusio kibiro.

2

Patrankos gilzė bando apsikabinti savo šešėlį.

Labai žmogiška.

Inčirauskaitė pasakoja, kaip įkalbinėjo savo vyrą išleisti

laikraštį apie parodą. Poškui tai atrodo suprantami argumentai.

77

Dailė

Sudarė Ieva Pleikienė

VILnIUS: LIETUVOS DAILėSMUZIEJUS, 2017, 280 p.

Nijolė Tumėnienė

VYTaUTO KaŠUBOSKŪRINIaI LIeTUVOJe

VILnIUS: APOSTROFA,2017, 263 p.

alfonsas andriuškevičius

SUFaLSIFIKUOTIDIeNORaŠčIaI

VILnIUS: R. PAKnIO LEIDyKLA, 2017, 168 p.

RImTaUTaSVINCeNTaS gIBaVIčIUS

Sudarė Dalia Kasčiūnaitėir Rita Mikučionytė

VILnIUS: DAILInInKų SąJUnGOSLEIDyKLA ARTSERIA, 2018, 184 p.

DaLIa KaSčIŪNaITĖ. TeN

LIETUVIų IR LITVAKų GRAFIKA, SKULPTūRA, FOTOGRAFIJA, ŠIUO-LAIKInIS MEnAS LIETUVOS IŠEIVI-JOS DAILėS FOnDO KOLEKCIJOJE

LEWBEn ART FOUnDATIOn,LIETUVOS IŠEIVIJOS DAILėS

FOnDAS, 2017, 256 p.

Sudarė ir tekstus parašėRasa Andriušytė-Žukienė

PeRaDReSUOTa 2

VILnIUS: LIETUVOS DAILInInKų SąJUnGA, 2018, 419 p.

Sudarė Edita Radvilavičiūtė-Utarienė, Evelina Januškaitė-Krupavičė, Rita Mikučionytė,

nijolė nevčesauskienė

memORaBILIa

Naujos knygos

78

Naujos knygos

2 TOMAI

DaILĖS KRITIKaS IRISTORIKaS mIKaLOJUSVOROBJOVaS (1903–1954)

VILnIUS: InTER SE,2018, 292 p.

erika grigoravičienė

aR TaI meNaS, aRBaPaVeIKSLO (Ne)LaISVĖ

VILnIUS: MEnO RInKOSAGEnTūRA, 2018, 256 p.

Sudarė SimonaSkaisgirytė-Makselienė

LINaS KaTINaS. IeŠKaU, BeT TIKIU NeRaST...

VILnIUS: VILnIAUS DAILėSAKADEMIJOS LEIDyKLA, 2018, 150 p.

VILnIUS: VILnIAUS DAILėSAKADEMIJOS LEIDyKLA, 2018, 464 p.

monika Krikštopaitytė

KONSTaNTINaSBOgDaNaS: ŠVIeSIOJI

NeSĖKmĖS PUSĖ

algė andriulytė

FeRDYNaNDaSRUSZCZYCaS: CIVIS

VILNeNSIS SUm VILnIUS: DAILInInKų SąJUnGOS GALERIJA, 2017, 120 p.

Kristina Budrytė-genevičė

SaLaDŽIUS

VILnIUS: R. PAKnIO LEIDyKLA,2017, T. 1 – 320 p., T. 2 – 472 p.

Sudarė Giedrė Jankevičiūtė

79

Documents

Turinys Contents - artseria · RT & POLITICS State of Defence and Its Consequences The Jubilee Campaign, Political Misadventures & Failures The Story of One Competition: Kaunas Fort