TURINYS

VITALIJUS ŠOPIS

PO SKYLĖTU PRŪSIJOS DANGUM

KELIONĖS UŽRAŠAI

Naktis. Prologas.

Vakaras I.

Prapulties naktis. Po jos rytas.

Vakaras II.

Priešaušris. Regėjimas.

Vakaras III.

Diena. Kronikos vartymas.

Vakaras. Malda.

Trys baimės eilėraščiai

Naktis. Saulė.

Rytas. Laimė.

Vakaras. Titanas.

Diena. Priedainis.

Naktis. Sapnas.

Diena. Poilsis prapuolus keliui.

Vakaras. Aktas.

Diena. Krikšto sakramentas.

Naktis. Po jos bulviakasis.

Vidurdienis. Amžinybė.

Vakaras. Legenda apie mirtiną kovą.

Giesmė apie Vasilijų Tilžietį

Naktis. Liūdesys pasibaigus večerinkai.

Rytas. Monologas.

Diena. Dovana sūnui.

Naktis. Skrydis namo.

Diena. Ilsinant pavargusias kojas.

Vakaras. Gervino daina kapinių pelkėj.

Diena. Priešpiečiai sode.

Vakaras. Karoso akis.

Diena. Radinys.

Vakarop. Pokalbis su draugu.

Diena. Kapituliacija.

Naktis. Tilžė.

Priešaušris. Paskutinė manifestacija.

Diena. Šuo.

Rytas. Atsisveikinimas.

Vakaras. Epilogas.

NAKTIS. PROLOGAS.

Skylėtas Prūsijos dangus virš mūsų

o pro skyles vis sunkiasi vanduo

be galo skalsiai kantriai ir įkyriai

vis merkia merkia merkia ir atrodo

kad šitoj žemėj jau nebus giedros.

Per naktį slepiamės jau nešventam miške

vilkauoge į dangų laužas žiūri

ieškodamas vienatinės žvaigždės

tos pažadėtosios visiems ir kiekvienam

dangaus globėjos.

Baugios nakties akis vienoji jos neranda

seniai užgesus Prūsijos žvaigždė

o vietoj jos ilgai ir jau per amžius

šlapiuoja varvanti dangaus skylė.

Miške prilytam šaudo visą naktį

pakyla kvailės ir apglušę laksto varnos

joms baimintis neverta tai kareiviai

po mišką vaikos paskutinį prūsų šerną.

VAKARAS I.

iki dangaus toli

toli iki žmogaus

gerklėj kažką neši

baugaus sprangaus brangaus

kaip pražūties bijai

ištirpti praeity

o vakaras čia pat

ir šaltį pajunti

toli iki žmogaus

iki dangaus toli

o prieky praeitis

ir traukia atgalios

tačiau pirmyn eini

ir nebėra dangaus

ir nieks nepasakys

pas ką dabar arčiau

kai vakaras greta

kai nebėra žmogaus

kai virš tavęs skylė

gili kaip nebūtis

toli iki dangaus

iki žmogaus toli.

PRAPULTIES NAKTIS.

PO JOS RYTAS.

Bedantis gyvulys su baltu prapulties raiščiu

rugsėjo naktį nesutramdomai vaitoja.

Bežadė pieva palikta drugių

suvirpa po jo kojom.

Kai rytas ant aksomo pagalvėlės

sidabro taurėj atneša dar vieną dieną

ant nučiulptų karklų palieka raištis baltas.

Toks lengvas – kaip numirusių klausa.

Jau ligi paskutinio teismo ryto.

VAKARAS II.

Eina

temstant du žmonės

visiems svetimi

Žiūri

vienas į kitą

lyg mirdami

Tįsta

pelynų šešėliai

ruda išmintis

Eina

pelynais du žmonės

kvaila išimtis

Žemė

pelynų tuščia

nuo dangaus lig dangaus

Akys

paklaikę neranda

kito žmogaus

Žiūri

temstant du žmonės

visiems svetimi

Eina

vienas prie kito

lyg mirdami.

PRIEŠAUŠRIS. REGĖJIMAS.

Ant laukų ant beribio vandens

mes regėjom išnykstančius kūnus

bangos potvynio žalios apsems

vaiko smakrą ir gyvulio gūnią

ten kur šalta anaip ir tamsu

rudos smegžolės tepasitinka

juk nevaldom nei aš anei tu

sūkurių jie tik šniokščia aplinkui

atabėga balti angelai

juodo vandenio neliečia kojom

už anuos už kitus už save

mus pradingusiam Dievui aukoja

baltos smiltys

aukštos nendrės

o virš visko debesai

tik tyla aplinkui spengia

ir jau nieko

nesakai.

VAKARAS III.

Rūkas

lyg patalas minkštas

gula ant lauko.

Balsas

tavo paklydęs

po rūką plauko.

Vasara

sukas aplinkui

tavąjį balsą.

Vakaras

guli ant stalo

laimina skalsą.

Akys

žiūri pavargę ir liūdnos

vakaro pilnos.

Miegas

patamsio akis nuramina

minkštas lyg vilnos.

Duona

keliauja prie lūpų

kūnu pavirsta.

Ašara

tvenkiasi sunkias pro vilnas

ant aslos miršta.

Klyksmas

pelėdos lyg tavo balsas

blaškos po erčią.

Šitaip štai

sėdi naktiniai žmonės

šitaip štai verkia.

DIENA.

KRONIKOS VARTYMAS.

Didelis miestas ugny

tumulais verčias

dūmai ir maldos aukštyn

bet užsiveržia

kilpos ant kaklo visų

graužiančios peršti

viltį pameski

dangus

puslapį verčia.

VAKARAS. MALDA.

Thave nouson kas thou aesse aendengon

(Tėve mūsų, kuris esi danguje(prūs.))

Senas varis prūsų kapuos –

besileidžianti saulė.

Rudumu begaliniai dantys skylėti ir kaulai,

jų didžiausia nelaimė – neišdygti žole.

Išropojusios sraigėmis amžinos akys

renka žodį po žodžio,

nesuprasdamos svetimo rašto.

Tėve mūsų, kursai esi danguje,

juk karalystė tavoji ir šitą žemę pasiekia,

kodėl neapsaugojai mūsų nuo pikto,

kam leidai žemę iš mūsų ir kalbą atimt,

kam išmokei atleist? –

juk nieks niekada neatleidžia.

Sraigės šliaužia kamienais aukštyn,

link dangaus,

tik toj vietoj, kur būdavo Dievo Teisybė

skylė.

Tėve mūsų, kurio nebėra danguje.

Nusileidusi saulė.

TRYS BAIMĖS EILĖRAŠČIAI

NAKTIS. SAULĖ.

Toli miške ant krūmo sauso

voratinklių apkėsto

tupi saulė.

Tylėk nepabaidyk

tebus naktis.

Jos akys neregės išdegę

karščiuoja perdžiūvus gerklė

galva raudona ir raukšlėta

ir paukščio snapas

ir sparnai apsvilę

tu tylėk.

Kol ji bus ten – mes čia.

Suskirdę kojos – karštas kraujas laša

tik nieko nesakyk! –

tegu nebūna

ant mūsų veido

šito paukščio kraujo.

RYTAS. LAIMĖ.

Voras laimę neša (prietaras)

Prišalę voro kojos nebijok

jis neis artyn prišalę kojos

nebus baisu ant veido eik

raudonos voro kojos netikėk

baisus jų šilto pėdsako gražumas

lašais raudonais kruvinu taku

tu netikėk tik eik

gleivėtas ir sūrus jo garas

į laimę sako

netikėk – raudonas

ir musė negyva

kaip saulė

virš galvos.

VAKARAS. TITANAS.

Ar jūs matot Titaną jis stovi aukštai

virš galvos juodą ranką iškėlęs

nuo jo pirštų į žemę varva lašai

o iš jų išsiskleidžia gėlės

jom apkaišot altorius aukštas dangus

šešiašakiais žaibais išsišiepia

tai išvydę pamiršta žmonės takus

ir jų sielos prakiurusios lieka

po šiurpiąja ranka aklo siaubo lašais

riebaus muilo įrudusiom putom

pasipuošiat sau galvas Titano žiedais

ir tik žemės žymė jums ant lūpų.

DIENA. PRIEDAINIS.

Svetima minia

svetima kalba

spalvos nebe tos

jau neatkartos

anei baltų

nei germanų

anei buvusios šlovės

tik žiūrės

akim šaltąja

iš dangaus juoda skylė.

NAKTIS. SAPNAS.

Mes miegam tylūs po dangum,

tartum senoviniam paveiksle nutapyti,

be judesio, be vardo, ateities,

ir gal dėl to naktis nepasibaigia.

Lietaus narve klajos šlapi sapnai,

žolės neliesdami ir nepalikę brydės,

nuklydę praeitin ir pasiklydę,

suspaudę usnių plaštakom tvirtai

po kraujo grumstą – vardo raidę,–

nei kardu neišmuši, anei akmenim,

kai su rūkais pradės jos kilt aukštyn,

sudės grumstus dangun lyg atmintin,

O rytą netiki – tačiau matai, –

negyvos bulvės mūsų saujoj žydi.

DIENA.

POILSIS PRAPUOLUS KELIUI.

Karo maro apsėstas kraštas

nuo amžių nuo amžių per amžius

išsiliejo ant šventraščio rašalas

ir palaimino godulio bangą

grūmės geležys žiežirbos tiško

kaulų dulkėm pievas nusėjo

geležinkelis surūdijęs

niekur nėjęs į niekur nuėjo.

VAKARAS. AKTAS.

Iš po sunkių spurytų debesų

tik virš karklų iškišus veidą saulė

nužvelgia plotus šypsena kreiva,

išardo žemės tvarką, ir laukai

nebesuranda piktžolių šešėliuos vietos,

atstumai keičias tarp daiktų, ir gyvulių

išgąsdintų bliovimas viską gaubia.

Vien namas pakely nejaučia siaubo –

langų ir durų skylės išsiviepia –

bedantė, smirdanti dangaus burna, –

išsikečia gašliai bečerpės gegnės,

ir kruvina saulėlydžio spalva

užlieja viską. O tada –

dvi lytys – krūvos skarmalų –

jau nebe žmonės –

tik drėgnas kūnų geismas susiliet –

glėbiuosna puola, klojas skudurais,

ir pamatysi – ordų vaizdiniais

supuvę dantys iš dangaus pabyra,

ir saulė dar arčiau prie žemės svyra.

xxx

Kodėl danguj skylė? –

kad žemė pūna,

kėtojasi begėdiškoj erdvėj

du betėvyniai kūnai,

ir mes, kaip gyvuliai akis nuleidę,

nuryjam job, bet stringa kitos raidės,

ir žemė gėdoj raitos, bet gimimui

puvimo sėklą svetimą daigina.

Taip bus kiekvieną naktį,

bus kiekvieną,

ir keiksis kūdikiai, ir gyš ant lūpų pienas,

kolei ugnis puvėsių neišdegins,

ar didis tvanas visko neužlies.

DIENA. KRIKŠTO SAKRAMENTAS.

Godžiųjų lošimas

prieš pradžią klastingai laimėtas,

Honorijus iš šventašiknių karūnos kėdės

paleido bules,

krito vėliavos, galvos padėtos,

virš jų atpirkėjo kančia

juoda nuodėme švies,

ir silkinos dienos,

vaidinančios rimtį advento,

bandys atgailauti,

tik kraujas nuo stalo lašės,

kol liko keliolika

tuvių, lietuvių, evenkų,

belaukiančių kardo teisybės

juodosios skylės.

NAKTIS.

PO JOS BULVIAKASIS.

Bulvės ropoja rėplinėja riogaliojasi

žargstos kėtojasi mėnesienoj

stiebus kiša į dangų kabarojas į viršų

lapai sodrūs ir gražūs

mataruojasi blaškosi vėjy prieš lietų

atsiduoda visiems kad paliestų palietų

kad galėtų ropot rėplinėti ir raustis

rėglioti ir gausintis

bulvė motina pūna aukojasi

dievui mėnesiui amžiams burnoms dovanojasi

eina bulvės

pargriūdamos rėkdamos būsimos buvusios

meldžias žemei ir žiedui dangaus

už visus

už supuvusius.

VIDURDIENIS. AMŽINYBĖ.

Žmonių ėjimui galo nebebus,

tryps samanas ir gyvulių kapus,

nejau per amžius šitaip slinks ir slinks,

ir žemė po jų kojom nesulinks.

Va šitaip medžiai pakelėj išdygs ir nyks,

žolė nurudus svetimus skaičiuos ir pyks,

ėjimui šitam galo nematyt,

tik tau tylėt. Mannieko nesakyt.

VAKARAS.

LEGENDA APIE MIRTINĄ KOVĄ.

Mėlynų padangių gaigals

iš už debesio lįsdamas

neša žinią apie vainą

net nusvyra ajerai

o pakilę jaunos galvos

sumojavę menkos rankos

neatrems bėdos baisiosios

taip kukavo gaigalai.

Bet dumblo žmonės kėlės

su jais kartu ir vėlės

kadais gilyn nusmegę

su raiščiais ant akių

ir debesį prakirtęs

po kojom žemėn kritęs

vaitojo gailiai gaigals

perkūno oželiu.

Ne jo mirties norėjom

laisvaisiais likt tikėjom’s

numinti savo taką

ir rūpintis gentim

bet les viltis nuo tako

tas gaigals kurs nesako

oželis kurs negyvas

ir viskas prapultin.

GIESMĖ APIE VASILIJŲ TILŽIETĮ

NAKTIS.

LIŪDESYS PASIBAIGUS VEČERINKAI.

Aš turėjau automatą

juo mokėjau šauti

visus šovinius pragėriau

nėr kuo nusišauti.

Večerinkų daina

Vienišojo godos

ech toli matyt

pro lapus virš sodų

mintys nusiris

už toliausių tolių

gražūs debesai

nei prašaus namolio

nei pareik sakai.

RYTAS. MONOLOGAS.

Oi kokios ilgos naktys

oi kokios skaudžios aušros

kai nenori pamatyt

kai nenori sužinot

kai bijai prisipažint

kad diena jau prasidėjo.

Tai neteisingai būsi

visai ne taip gyvensi

slėpsi meluose mintis

večerinkose save

susigūžęs naktyje

vėl bijosi kito ryto.

DIENA. DOVANA SŪNUI.

Aitvarą sūnui nupaišė

luošam Ivanuškai

plačios po aitvaru aikštės

sako jam tavo jos

rausta saulėlydy bokštai

nacių lietuviški

ech padarviom jobju brat

ir tegul turi jie.

NAKTIS. SKRYDIS NAMO.

Toks didelis

didelis didelis langas

į platų

į platų į platų pasaulį anga

toks brukas kaip žvyras

toks žvyras kaip brukas po langu

akimirksnio skrydis

kaip greit pabaiga.

DIENA.

ILSINANT PAVARGUSIAS KOJAS.

Lyg akmuo sunkus gulėdams

aš stebėjau paukštę

ji pajudino šakelę

ir nupaišė aukštį.

VAKARAS.

GERVINO DAINA KAPINIŲ PELKĖJ.

Niekam nebereikia

gal jau nebeskauda

vėjas virš nendrynų

atkartoja raudą

atkartoja liūtį

ilgą tartum kančią

jeigu aš galėčiau

su jumis gyvenčiau

arba pasikėlęs

per naktynus neščiau

niekas besivydams

negalėtų rasti

į tolynų tolius

jus pasikavočiau

liktų rudos žolės

svetimųjų votys.

DIENA.

PRIEŠPIEČIAI SODE.

Pirmapradžiai paveikslai

nors jaukūs ir trapūs,

didžios permainos jų nepažeidžia,

Žydi kiaulpienės ryškios

prie viešojo tako

ir visiems vieną šilumą skleidžia.

Kas joms laiko zigzagai

ar antpuoliai ordų,

neištryps nei galvijai nei žmonės,

Žydi Rusijos žemėj

geltonos lyg bonios,

žydi Prūsijoj graudžiai raudonos.

VAKARAS. KAROSO AKIS.

Kai mėlynas vaiduoklis vakaras

pamėkliška blausia dangaus akim

į žemę rudažolę žiūri

suprast bandydamas kodėl

daiktų pakitę formos nesuteikia

ramybės sielai sutemų

perrėžia erdvę ajero peiliu

pirštu pamoja ir lyg aklą

už rankos vesti kviečia bet neini

o tas karosas kur po kojų guli

kaip ir vaiduoklis mėlynas per dangų

nesupranta

dėl ko žmogau dabar tau taip negera

kodėl laimėjus kovą neramu.

DIENA. RADINYS.

Ant puodelio šukės

nendrės nupaišytos

lėkė sunkios žuvys

iš aukštybių krito

žvynai išsilakstė

visa ką sugriovė

nendres iš puodelio

su šaknim išrovė.

VAKAROP.

POKALBIS SU DRAUGU.

Einam

rūdys

špalos

žvyras

einam

brukas

balos

vyrą

traktorius

po pievą vaiko

atsigręžti

nėra laiko

einam

plentas

kaimas griūva

einam

eidami supūvam

mano drauge

šituos tyruos

šitoj pragarmėj karų

slyvas valgom

smėlis byra

gal nuo batų

gal ant jų.

DIENA. KAPITULIACIJA.

Mano drauge,

pamirškime žygį į Tvankstą,

mūsų jėgos per silpnos,

ir Tvankstos seniai nebėra,

mano drauge,

tiek to,

padarykime lankstą

ir namo nenustodami eikim,

kol žemė šilta.

NAKTIS. TILŽĖ.

Žalios aukštosios tvoros

dukros Uralo

sukas vėjai užburtu ratu

šaukia marą

krenta kruvinos plėnys

iš už aukštybių

stovim dviese lyg vienas

priešais teisybę

po paparčiais pilkais

vertųs liūnas

siurbtų tvorą savin

taip nebūna.

PRIEŠAUŠRIS.

PASKUTINĖ MANIFESTACIJA.

Išžudytosios prūsų avelės

vėl pulkan susieis ir užbliaus

baltos pilkos ir juodos galvelės

balsas veriantis ligi dangaus

nebėra čia kam jų paganyti

tik vilkais klaikios vėtros sustaugs

nendrynėliai lyg vilnos prieš rytą

tartum jų tik nešildo žmogaus

žoliavilniai baukštieji ėriukai

kūnais išgrindė dievui kelius

atpirkėjo ieškojo ir suko

link dangaus nuolankius snukelius

žydų piemenys jų neišgirdo

neišgirs jau ir žydų Piemuo

ant baltos ant juodos ir ant pilko

lyg ruduo užsirito akmuo.

DIENA. ŠUO.

žolė ruda ruda

erdvė šaltai šlapia

prie kūno svetimi

prilimpa rūbai

kol saulė nusileis

galbūt žmogus prieis

tegul mums pasakys

kas juos dėvėjo

tarp miegančių uodų

tarp mūrų apleistų

keliauja kambariais

žolė rudoji

kol saulė nusileis

kolei žmogus ateis

pamišęs šuo laukų

mums laižo kojas

ar nori išlydėt

ar pats visam išeit

o gal tikėti mus

sugrįžusius namolio.

RYTAS.

ATSISVEIKINIMAS.

Rytas – lyg vakaras silpnas

nesugrąžinamai tuščia

per naktį sudega tiltas

Rytas – lyg vakaras pilkas

naktys šalikelių ilgos

lapais šlapiais mus užpusto

Rytas – rusenantis tiltas

nesugrąžinamai žūsta.

VAKARAS. EPILOGAS.

žiovulys pražiodo vakarą

ir atsivėrusioj tamsioj skylėj

regi raudoną saulę

trumpa žiemos diena

o iš toli iš spindinčios skylės

lyg krislas saulėje

juoduodams rogėse

jau link namų senelis

arklys žemyn nukoręs sunkų snukį

gabenasi sau pašarą

ir ant minkštų jo lūpų gula šerkšnas

senelis vis artyn ir laikas eina

o saulėtik kepurė ant galvos

jau girdisi po rogėm sniegas

ir galva užstoja saulępamatai

senelis šypsosi ir miega

sučepsi vakaro burna nurijus saulę

ir šviečia tik plikai skusta galva

jau šakių kotas užkabina dangų

tas dryksteli ir ima angeliškai snigt

ant Prūsijos kapų

prie Grigo ratų danguje Senelio rogės.

KlaipėdaŠilutė, 19841997.