Užimtumo politika – socialinis garantas Europos … darbas/soc1.doc · Web viewnepritaikyta bendrojo lavinimo mokyklų, aukštųjų ir aukštesniųjų mokymo įstaigų fizinė

Mokslo darbai

TURINYS

Redaktoriaus žodis………………………………………………………………………….….. 5

I. SOCIALINIO DARBO TEORIJA

I. Leliūgienė. Socioedukacinio darbo tyrimų objekto socioistorinė raida ir šiuolaikinių metodologinių nuostatų diskursas……………………………………………………………….D. Alifanovienė. Socialinio darbo technologizacija…………………………………………...R. Tidikis. Etiniai socialinio darbo orientyrai……………………………………………….…..

6 17 24

II. PSICHOPEDAGOGINIAI SOCIALINIO DARBO PAGRINDAI

J. Ambrukaitis. Psichosocialiniai veiksniai, turintys įtakos specialiųjų poreikių vaikų ugdymo kokybei…………………………………………………………………………………..J. Ruškus, A. Mičiudaitė. Socialinės ir psichologinės jaunimo problemos Lietuvoje: skambučių į Jaunimo liniją turinio analizės rezultatai…………………………………………L. Žalimienė. Dienos centrų neįgaliesiems Lietuvoje tipologija……………………………..R. Braslauskienė. Įvaikinimas Lietuvoje: situacija ir nuostatos……………………………..I. Jonutytė. Savanorių vaidmuo įgyvendinant vaikų socialinės gerovės programas bendruomenėje……………………………………………………………………………………V. Grincevičienė. Neįgalių studentų požiūris į invalidų socialinės integracijos procesą…

34

43 59 66

73 82

III. SOCIALINIS DARBAS SU RIZIKOS GRUPĖMIS

A. Juodraitis. Psichosocialinės asmenybės raidos pokyčių tendencijos: delinkventinis elgesys ir prognozės……………………………………………………………………………...V. Vaicekauskienė. Nuteistųjų socialinės reintegracijos problemos……………………….G. Navaitis. Psichosocialinės paramos nuteistųjų šeimoms galimybės……………………

89 98106

IV. SOCIALINĖ POLITIKA

E. Verbiest. Iššūkiai institucijoms šiuolaikinėje Olandijos visuomenėje……………………L. Dromantienė. Užimtumo politika – socialinis garantas Europos Sąjungoje……………A. Butavičius, A. Janušauskas. Socialiniai studentų sveikatos aspektai………………...A. Janušauskas, K. Vitkauskas. Lietuvos teisės universiteto Kauno policijos fakulteto studentų socialinė charakteristika……………………………………………………………….

Informacija leidinio „Socialinis darbas” autoriams……………………………………….

112117127

132

138

3

SOCIALINIS DARBAS 2002 m. Nr. 1(1)

CONTENTS

Editorial…………………………………………………………………………………………… 5

I. THEORY OF SOCIAL WORK

I. Leliūgienė. Development of Research Object of the Socio-educational Work and the Discourse of Modern Methodological Attitudes………………………………….……………..D. Alifanovienė. Technological Process of Social Work……………………….…………….R. Tidikis. Ethical Points in Social Work……………………………………………………….

6 17 24

II. PSYCHOPEDAGOGY OF SOCIAL WORK

J. Ambrukaitis. Psycho-social Factors influencing the Quality of Education of SEN Children…………………………………………………………………………………………….J. Ruškus, A. Mičiudaitė. Social-Psychological Youth Problems in Lithuania: Investigations of Phone Calls to the Youth Line……………………………………………….L. Žalimienė. Classification of Day Care Centers for the Disabled………………………….R. Braslauskienė. Children Adoption in Lithuania: Situation and Standpoint……………..I. Jonutytė. The Role of Volunteers Implementing Community Programs for the Social Improvement of Children…………………………………………………………………………V. Grincevičienė. The Point of View of the Disabled Students to the Process of Social Integration of the Disabled………………………………………………………………………..

34

43 59 66

73

82

III. SOCIAL WORK WITH GROUPS AT RISK

A. Juodraitis. The Tendencies in Changes of the Psychosocial Personality Development: Delinquent Behaviour and Prognostication……………………………………V. Vaicekauskienė. Social Reintegration Problem of Convicts……………………………..G. Navaitis. Psychosocial Support Possibilities for the Families of Convicts………………

89 98106

IV. SOCIAL POLICY

E. Verbiest. Some Challenges for Public Institutions in the Dutch Post–Modern Society..L. Dromantienė. Employment Policy – Social Guarantee in the European Union………..A. Butavičius, A. Janušauskas. Social Aspects of Students Health………………………A. Janušauskas, K. Vitkauskas. Social Characteristics of the Students of Kaunas Faculty of Police at the Law University of Lithuania………………………………………….

Information for Publication „Social Work” Authors……………………………………….

112117127

132

138

4

Mokslo darbai

REDAKTORIAUS ŽODISSocialinis darbas – nauja, sparčiai besiplečianti veiklos sritis, kurios bendriausias tiks-

las yra padėti bendruomenės nariams, patyrusiems ekonominių, socialinių, psichologinių ir kitokių sunkumų. Socialinius darbuotojus Lietuvoje pradėta rengti tik atkūrus nepriklauso-mybę. Praėjusiais metais šventėme socialinių darbuotojų rengimo dešimtmetį.

Universitetų, rengiančių šios srities specialistus, studijų programos patvirtina, kad so-cialinis darbas – tai daugelio socialinių mokslų krypčių, pavyzdžiui, psichologijos, pedagogi-kos, teisės, sociologijos, ekonomikos, sintezė ir taikymas praktikoje.

Socialinių darbuotojų veiklos sfera nuolat plečiasi, todėl poreikis rengti šios srities spe-cialistus nuolat didėja. Neatsitiktinai socialinė politika ir užimtumas – vienas iš prioritetų ve-dant derybas dėl Lietuvos narystės Europos Sąjungoje. Ypač dideles perspektyvas sociali-niams darbuotojams atvers Lietuvos prisidėjimas prie bendros Europos socialinės erdvės kūrimo.

Įvairių socialinių problemų patiria ir ekonomiškai išsivysčiusios Vakarų Europos šalys. Efektyviausia šių problemų prevencija yra valstybės vykdoma socialinė politika, jos pasirinktas socialinės gerovės modelis. Šiais klausimais valstybės turi nuolat rūpintis. Vienas svarbiausių požymių, pagal kuriuos galima spręsti apie valstybės brandą, yra tai, kaip akty-viai ieškoma problemos sprendimo būdų, kaip užtikrinamas asmens ir visuomenės saugu-mas.

Pirmasis mokslo darbų leidinio „Socialinis darbas” numeris – tai įvairių Lietuvos aukš-tųjų mokyklų mokslininkų, rengiančių socialinius darbuotojus pagal skirtingas studijų progra-mas, mokslinių tyrinėjimų rezultatas. Publikuojamus straipsnius galima klasifikuoti į keletą grupių: socialinio darbo teorija, socialinio darbo psichologiniai pedagoginiai pagrindai, socia-linis darbas su rizikos grupėmis, socialinis darbas pataisos įstaigose.

Tikime, kad naujasis mokslo leidinys „Socialinis darbas” taps turiningu Lietuvos moksli-ninkų dialogu, praturtins praktikus psichologijos, pedagogikos, teisės ir kitų socialinių mokslų krypčių tyrinėjimo rezultatais, supažindins skaitytojus su socialinio darbo demokratėjančioje visuomenėje realijomis ir perspektyvomis.

Atsakingoji redaktorė

Leta Dromantienė

5


I. SOCIALINIO DARBO TEORIJA

SOCIOEDUKACINIO DARBO TYRIMŲ OBJEKTO SOCIOISTORINĖ RAIDA IR ŠIUOLAIKINIŲ METODOLOGINIŲ

NUOSTATŲ DISKURSASDoc. dr. Irena Leliūgienė

Kauno technologijos universitetas, Socialinių mokslų fakultetas, Ugdymo sistemų katedraK. Donelaičio g. 73, 3000 KaunasTelefonas 30 01 30Elektroninis paštas [email protected]

Pateikta 2001 m. rugsėjo 28 d.Parengta spausdinti 2002 m. balandžio 25 d.

Recenzavo Lietuvos teisės universiteto Socialinio darbo fakulteto Socialinio darbo ir edukologijos katedros doc. habil. dr. Rimantas Tidikis ir Lietuvos kūno kultūros akademijos Sporto edukologijos fakulteto Pedagogikos ir psichologijos katedros docentė dr. Ilona Tilindienė

Santrauka

Straipsnyje, remiantis senas socioedukacinio darbo tradicijas turinčių užsienio šalių mokslininkų darbais, nagrinėjami socioedukacinio darbo objekto tyrimų raidos istoriniai, visuomeniniai, politiniai aspektai Vakarų Europoje. Atskleidžiama, kokią įtaką visuomenėje vykstantys pokyčiai turi socioedukacinių tyrimų tematikai ir objektui.

Socioedukacinio darbo sritis teoriniu požiūriu analizuojama kaip socialinių santykių ir besikeičiančios praktinės veiklos tinklas, kurio struktūroje žinios ir doktrinos įgyja svarbią reikšmę. Straipsnyje aptariami socioedukacinio darbo koncepcijų teoriniai aspektai, šiuolaikinių socioedukacinio darbo tyrimų metodologinės problemos.

Įvadas

Suaktyvinti socioedukacinio darbo tyrimus Europoje ir pasaulyje paskatino 1989 m. tarptautiniu mastu pažymėta šimto metų profesionalaus socioedukacinio darbo sukaktis. Šiam svarbiam įvykiui buvo skirta ne viena FESET (Europos socioedukacinio darbo mokyklų asociacijos) ir IFSW (Tarptautinės socialinių darbuotojų federacijos) iniciatyva surengta mokslinė konferencija, pasauliniai kongresai Amsterdame (1994) ir Honkonge (1996), ku-riuose buvo išsamiai nagrinėjami socioedukacinio darbo, kaip profesijos ir mokslinės discipli-nos, tyrimo objekto bei praktinės veiklos metodologiniai aspektai.

Antra šios srities tyrinėjimo priežastis – pasaulyje vykstantys globalizacijos ir integraci-jos procesai, paaštrinę individo ir visuomenės konfliktą XXI a. žinių ir informacinės visuome-nės socialinės atskirties akivaizdoje.

6

mailto:[email protected]

Mokslo darbai

Globalizacijos proceso metu politinės ir ekonominės struktūros Europoje kuriamos uni-versalių demokratinių vertybių – laisvės, lygybės ir solidarumo – pagrindu.

Vykstant integracijos į Europos Sąjungą procesui vyraujanti ekonominė dimensija bei socialinės dimensijos stoka sukėlė ne tik socialinių profesijų atstovų nepasitenkinimą. Socio-edukacinio darbo ir švietimo srities atstovai kaip niekad pradėjo aiškiai suvokti savo vaidmenį akcentuojant socialines dimensijas ir remiant palankesnę visiems žmonėms Europos integ-racijos programą.

Socialinė ir politinė kaita socialiniame kontekste, darbo jėgos mobilumo padidėjimas, naujos europinio lygio politikos kūrimas, bendra socialinių problemų globalizacija paveikė ir socioedukacinio darbo sritį, kartu paskatino mokslininkus ištirti socioedukacinio darbo turinį, jo kaitą, profesionalizacijos problemas atsižvelgiant į socialinius, ekonominius, edukacinius, kultūrinius pokyčius Europoje.

Trečia priežastis, turėjusi įtakos socioedukacinės veiklos tyrimų intensyvumui, yra am-žių sandūra, leidžianti moksliniu požiūriu refleksuoti socioedukacinio darbo, kaip individo so-cialinio įgaliojimo, naudą žvelgiant iš laiko perspektyvos. Šiuo požiūriu aktualūs ir moksliškai labai vertingi E. Marynowicz–Hetkos (1999), A. Wagnerio (1999), S. Staub–Bernasconi (1999), A. Takarovos (1999), Ch. Labonté–Roset (1999), W. Lorenzo, F. Seibelio (1999), F. Laoto (1999), M. Satkos, S. Karvinen (1999) ir kitų Vakarų Europos mokslininkų bei moksli-ninkių darbai.

Socioedukacinio darbo tyrimai parodo objekto kaitą ir nubrėžia šios veiklos bei tyrimų perspektyvą.

Tad aktualus tampa klausimas: ar socioedukacinio darbo tyrimų objektas bei metodo-logija istorinės raidos kontekste keičiasi ir sukuria sąlygas šiuolaikinių metodologinių nuo-statų diskursui?

Tikslas – išanalizuoti socioedukacinio darbo tyrimų objekto socioistorinę raidą ir aptarti šiuolaikinių metodologinių nuostatų diskursą.

Uždaviniai:1. Remiantis S. Staub–Bernasconi (1999) tyrimu pateikti socioedukacinio darbo tyrimų

objekto raidos analizę;2. Išryškinti Skandinavijos šalių mokslininkų socioedukacinio darbo tyrimų diskursyvias

metodologines problemas.Tyrimo metodologinį pagrindą sudaro M. Satkos ir S. Karvinen (1999) suformuluota

socialinė mokslinės refleksyvios profesinės veiklos idėja: šiandien dirbant socioedukacinį darbą neužtenka įvertinti asmeninę patirtį – būtina kritinė savo profesinės orientacijos ana-lizė.

B. Bitino (1999) pateikta epistemologinių tyrimų esmė ir paskirtis – ugdymo realybę įvertinti jos pažinimo aspektu.

Šis straipsnis parengtas taikant mokslinės literatūros ir metaanalizės metodus.

1. Socioedukacinio darbo tyrimų objekto socioistorinė raida

Socioedukacinis darbas yra mokslas bei praktika, padedanti žmonėms pasiekti efek-tyvų psichosocialinį funkcionavimą bei lemianti societarinius pokyčius stiprinant žmonių so-cialinę gerovę (Barker, 1996, p. 35). Tyrinėdami socioedukacinį darbą mokslininkai atsižvel-gia ne tik į jo kaitą socialinių bei istorinių reiškinių kontekste. Daug dėmesio skiriama proble-moms, susijusioms su intelektualine šiuolaikinio ugdymo padėtimi.

Pastaruoju metu Vakarų šalių mokslininkai laikosi pagrįstos nuomonės, kad šiuolaikinei visuomenei apibūdinti reikalinga ne tik specifinė teorija ir socialinių mokslų koncepcijos, bet ir aktyvi refleksija į ontologines pokyčių charakteristikas bei visuomenės tęstinumą. Socioedu-kacinis darbas yra neabejotinai suaugęs su epochos, kurioje jis atsirado, praktika ir sociali-nėmis sąlygomis. Socialinės sąlygos ir jų transformacija ypač keičia socioedukacinio darbo objekto charakteristikas.

7


Socioedukacinio darbo objekto apibrėžimas lemia šios veiklos teorijos kūrimą ir profe-sinę intervenciją. Praėjusio šimtmečio profesionalaus socioedukacinio darbo istorija pateikia skirtingą šios profesijos sąvokos supratimą, turintį didelės įtakos tolesnei socioedukacinio darbo, kaip disciplinos, plėtrai tarptautinėje mokslinėje ir profesinėje srityje. S. Staub–Bernasconi (1999), pateikdama šimtametę socioedukacinio darbo objekto istorinę raidą, iš-skiria kelis individo socialinių sistemų, visuomenės ir socioedukacinių tyrimų lygmenis (žr. 1 lent.).

1 lentelė . Istoriniai, visuomeniniai, politiniai socioedukacinio darbo objekto tyrimų raidos aspektai Vakarų Europoje

Fazė Individo lygmuo

Socialinių sistemų lyg-

muo

Visuomenės lygmuo

Socialiniai tyrimai

1 2 3 4 51 fazė nuo 1890 m.

Nepatenkinti žmonių socialiniai poreikiai, alkis, plintančios socialinės ligos, prasta ekologinė padėtis, neraštingumas, nedarbas.

Valdžios pasidalijimas, didelis vargšų išnaudojimas pramonėje ir ekonomikos srityje, neprofesionalios socialinio darbo įstaigos.

Destruktyvi kapi-talistinė socialinė struktūra ir kultū-ra, lemianti pri-verstinio individų prisitaikymo for-mas – demokra-tijos trūkumą, dvigubą moralę, individualizmą, nacionalizmą; vyras – ugdytojo idealas, karo ir prievartos kulto šalininkas.

Mokslinis požiūris į psichologinę ir socialinę tikrovę dar tik formuojasi, teiginius stengiamasi pagrįsti tyrimais (skurdo studija, socialinės anketos).

Nuo 1915 m. (Vokietijos socioeduka-cinio darbo objekto aspektai)

Neproduktyvi ekonomika –nesugebama tenkinti ekonominių reikalavimų. Beglobių problemos, moralinių vertybių degradacija.

Pažeista bendruomenė.

Vyrauja abstraktumas ir anonimiškumas didmiesčiuose.

Socioedukacinio darbo tyrimų užuomazga – Socialinės rūpybos katedros Frankfurto universitete įkūrimas. Socioedukacinio darbo objektu laikomi vargstantys žmonės kaip nerentabili tautos dalis. Mokslinių tyrimų idėja – socialiai nuskriaustų, marginalinių grupių edukacija.

2 fazė nuo 1920 m.

Socioedukacinio darbo ob-jektas – individas, turintis psichosocialinių elgesio sutrikimo problemų. Dėl pablogėjusios sveikatos bei amžiaus pasikeitusio statuso visuomenėje so-cialinis individo funkciona-vimas tampa nevisavertis.

Vokietija Nearijai (non Arier) buvo laikomi nevisaverčiais. Ne nacių tautybės žmogus buvo laikomas socialiai atskirtu, gyventi nevertu žmogumi.

Vokiečių bendruomenė baiminasi dėl galimos etninių žydų įtakos.

Vokiečių tauta, kuriai gresia etninių žydų įtaka.

1918–1933 m. pradėta aktyviai bendradarbiauti tarptautiniu mastu – keistis socioedukacinio darbo praktika bei plėtoti socioedukacinio darbo teoriją.

3 fazė nuo 1960 m.

Individas patiria daug stresų, nes įmonei bankrutavus nesugeba prisitaikyti prie esamos aplinkos.

Šeima, grupės, kaip visuome-nės socialinės sistemos dalys, patiria sociali-nius ir kultūri-nius pokyčius, susijusius su jų integracija į

Vyrauja juodaodžių diskriminacija kaip nevykdomų konstitucinių garantijų išdava. Aktualios tampa ir kitų tautinių mažumų

Sukuriamas atvejo analizės metodas, grupių bei darbo bendruomenėje tyrimų metodas. 1958 m. remiantis Bertalanffy ir kitais „General Systems Theory” atstovais, buvo susisteminta socioedukacinio darbo teorija, kuri žmogaus elgesį suprato kaip psichinių ir socialinių sistemų

8

Mokslo darbai

visuomenę. problemos. sąveikos rezultatą.

1 2 3 4 5Ypatumai Europoje

Kritikuojami nekonkretūs socioe-dukacinio darbo objektų apibrėži-mai. 1960 m. pradžia apibūdina-ma kaip dėmesio sutelkimo į in-divido psichosocialines problemas laikotarpis. Svarbus socioedukaci-nio darbo tyrimų raidos veiksnys – aukštųjų socioedukacinio darbo mokyklų Europoje (Vokietijoje) steigimas. Pedagogika, iki tol lai-kyta humanitarinių mokslų sritimi, tampa ugdymo mokslu-atstovau-jančiu socialiniams mokslams.

4 fazė nuo 1970 m.Toliau tobuli-namas socio-edukacinio darbo objek-tas, bando-ma susiste-minti socioe-dukacinio darbo moks-linę bazę.

Pabrėžiama individų sąveika ir dėl jos patiriamų stresų problema.

Atnaujinami susisteminti socioedukacinio darbo teoriniai aspektai, susiję su socialinės sistemos plėtros, jos kaitos, bendravimo santykių problemomis.

Pateikiama sisteminio teorinio vystymo idėja, kuriama socialinės diagnozės ir pagalbos individui koncepcija. Atskleidžiamas tyrimo objektas – individo poreikių tenkinimo galimybės, konfliktų sprendimų aspektai socialinėje aplinkoje.

Europa Individas išgyvena darbo netekties riziką, žmonių susvetimėjimą, pažeidžiamas jo identitetas.

Socioedukacinio darbo, kaip socialinės teori-jos, pagrindinė problema yra šeimos išlikimo ir jos bendravi-mo aspektai, socioedukacinių darbuotojų kom-petencija nusta-tyti socialinę problemą.

Klestintis kapitalizmas

Europos socioedukacinio darbo srityje iškyla sistemų teorijų svarba siekiant išspręsti šeimos socioedukacines sisteminio mąstymo problemas. Rūpinamasi dėl socioedukacinio darbo nuver-tinimo, ignoruojama individualaus socioedukacinio darbo svarba. Profesionalizacija tampa priemo-ne, varžančia kliento kompetencij-ą spręsti savo problemas. Iškyla socioedukacinio darbo deprofe-sionalizacijos problema.

5 fazė 1970 pabaiga–1980 m.

Individas yra diskriminuotos socialinės ir kultūrinės grupės narys. Pasireiškia vaikų ir moterų seksualinis išnaudojimas.

Mažumų ir dau-gumų santykių problema. In-tegruotų prob-lemų sprendimų koncepcijos, susijusios su grupių, bend-ruomenės arba organizacijų sistema.

Vyrauja nedar-bas, skurdas, so-cialinė atskirtis, kultūrų įvairovės problema, pabė-gėlių ekonominės ir socialinės prob-lemos. Vis dau-giau visuomenės sluoksnių priski-riama rizikos grupei.

Aktualus tampa šeimos, darbo santykių, žmogaus, kaip aplinkybių aukos, tyrimas. Keliama socialinės gerovės idėja.

6 fazė nuo 1990 m.

Žmonių solidarumo saitus griauna atsiradęs individualizmas ir egoizmas. Iškyla narkomanijos ir nusikalstamumo problemos.

Atsiranda socialinės gerovės organizacijos, tačiau socioedukacinės paslaugos brangios ir neveiksmingos.

Atsiranda esminis skirtumas tarp turtingųjų ir vargšų regioniniu, nacionaliniu ir pasauliniu mastu. Nepatenkinami žmonių poreikiai. Nepagarba žmogaus socialinėms teisėms.

Tyrimais įrodyta, kad socialinės gerovės veiklos modelio įgyven-dinimas yra nukreiptas prieš pačią valstybę, kuriai individas pradeda reikšti daugiau pretenzijų dėl geresnio socialinio aprūpinimo. Pabrėžiama socioedukacinio darbuotojo ir kliento, o ne valdžios institucijų santykių pirmenybė. Tyrimais įrodyta, kad mažos bendruomenės (artimiausia gyvenamoji aplinka) ateityje

9


pajėgs geriau spręsti pasaulines problemas.

Pateikta šimtametė socioedukacinio darbo tyrimų objekto raidos analizė leidžia teigti, jog vykstant ekonominiams, politiniams, socialiniams pokyčiams Europoje ir Vokietijoje tampa akivaizdu, kaip socialinė gerovė, socialiniai individo poreikiai priklauso nuo šalies poli-tinės ir ekonominės padėties. Ypač akcentuojama tam laikmečiui būdingi socialiniai santykiai, lemiantys socioedukacinio darbo objekto kaitą. Pasak S. Staub–Bernasconi, socioedukacinio darbo objekto istorija, pateikdama socioedukacinio darbo teorijos istorinę apžvalgą, visų pirma išreiškia ištikimybę klientui visuomeniniame ir kultūriniame kontekste.

Socioedukacinis darbas, kaip mokslas, teorija ir profesija, turi atspindėti žinias apie jo subjektus, su juo susijusias privačias ir valstybines organizacijas, informaciją apie socioedu-kacinio darbo tikslus, išteklius ir individualios, socialinės bei kultūrinės veiklos metodus. Ta-čiau kai kurie mokslininkai apsiriboja aprašomojo pobūdžio informacija, pavyzdžiui, socioe-dukacinio darbo objekto konceptualizacija kaip teorinių, vertybinių ir praktinės veiklos žinių jungiamąja grandimi.

S. Staub–Bernasconi (1999) pateikia du skirtingus šio aiškinimo aspektus. Vienas jų yra funkcinis–holistinis (functionalist–holistic), pirmiausia pabrėžiantis būtiną socioedukacinio darbo societarinę funkciją (societal function) bei kliento ir santykio tarp kliento ir socioeduka-cinio darbuotojo nustatymą. Taigi ugdymo, pagalbos, socialinės kontrolės, normalizacijos (atsižvelgiant į visuomenės stabilizacijos poreikius) sąvokos sudaro visumą arba priklauso kuriai nors socialinei posistemei (pvz., šeimai, bendruomenei). Šis požiūris turi ir neigiamų savybių: 1) pamirštamas klientas kaip žmogus, jo poreikiai ir problemos; 2) per daug dėme-sio kreipiama į tariamą arba tikrą grėsmę, kurią klientas kelia visuomenei.

Sisteminis požiūris tiesiogiai pabrėžia žmonių išgyvenimus, šeimos, grupių, bendruo-menės, organizacijų problemas bei žinias ir išteklius šioms problemoms spręsti (teikiant me-dicinos, psichiatrijos arba psichologijos, socialinę, ekonominę ir kultūrinę pagalbą).

Profesionalaus socioedukacinio darbo teorijos pradininkai I. Arltas, J. Adamsas, F. Kel-ly, A. Salomon pabrėžė sisteminį požiūrį, tačiau jie nevartojo „sistemos” sąvokos. Teoriniams apmąstymams jie pasirinko žmones, kuriems nesisekė industrinėje kapitalistinėje vi-suomenėje dėl socialinių ir ekonominių išteklių, sveikatos, išsilavinimo stokos, dėl socialinio draudimo sistemos trūkumų.

Tarptautinės socioedukacinių darbuotojų federacijos ir Tarptautinės socioedukacinio darbo mokyklų asociacijos bendradarbiavimo rezultatas – Jungtinių Tautų išleista studija „Žmogaus teisės ir socioedukacinis darbas” (Human Rights and Social Work). Joje teigiama:

„Socioedukaciniai darbuotojai rūpinasi žmonėmis analizuodami jų poreikius. Tai rodo, kad šiuos poreikius reikia vertinti ne kaip pasirinkimo dalyką, o kaip teisingumo būtinybę. Šiuo aspektu pagrindinė socioedukacinio darbo misija – rūpintis žmogaus teisėmis. Pereiti nuo poreikių prie teisių deklaravimo būtina dėl aiškių esminių poreikių. Esminį poreikį galima pavadinti lygiaverte individo pozityvia teise, o vyriausybė rengia pašalpų programas, skirtas šioms teisėms įgyvendinti”. Galima teigti, kad pozityvios individo teisės ir vyriausybinių pro-gramų įgyvendinimas yra du neatskiriami dalykai tenkinant žmogaus poreikius. Dirbdami skirtingose politinėse sistemose socioedukaciniai darbuotojai gina savo klientų teises, sten-giasi patenkinti jų poreikius. Labai dažnai juos samdo sankcionuota valdžia. Būdami valsty-bės agentai arba įtakingų institucijų, tarnybų darbuotojai jie kartais atlieka klientui pavojingą darbą, o tai prieštarauja socioedukacinio darbuotojo pareigai būti geru savo srities ekspertu ir neatitinka įsipareigojimo tarnauti vartotojui. Pagal Socialinio darbo etikos kodeksą paslauga žmonėms yra svarbiausia.

Analizuojant šešias skirtingas istorines vokiškojo ir anglosaksiškojo teorinio požiūrio stadijas tampa akivaizdu, kad šios stadijos priklauso nuo išorinio Zeitgeist (Zeitgeist – laik-mečio dvasia, vok. Zeit – laikas + Geist – dvasia) (The Concise Oxford Dictionary, 1995, p. 1629) ir teorinių krypčių. Pirma, pastebimas vienodas susidomėjimas socialiniais lygiais, daugiausia pabrėžiama kolektyvizmo arba privatizacijos kryptis ir socialinių problemų indivi-dualizavimas. Antra, vyksta kaita mokslų įtakos sferose: jaučiamas judėjimas nuo sociologi-jos prie ekonomikos ir psichologijos mokslų, nuo socialinės politikos prie socialinės filosofijos,

10

Mokslo darbai

vėliau vėl grįžtama prie sociologijos ir psichologijos dalykų, kurių vietą pastarąjį dešimtmetį užima verslo administravimo ir vadybos disciplinos. Trečia, nė viena disciplina, išskyrus vo-

11


kiečių teisę, literatūrą, filosofiją, neignoruoja iš kitų šalių atėjusios informacijos. Pasak S. Staub–Bernasconi (1999), neišspręstos praėjusio šimtmečio pradžios prob-

lemos – migracija, nedarbas, skurdas, badas, etniniai ir nacionaliniai karai, epidemijos, įskaitant ir ekologines problemas, vėl tampa aktualios; kartais šios problemos nustatomos ir sprendžiamos tais pačiais (daugiausia ekonominiais) principais. Pagaliau socioedukacinis darbas dirbamas skirtingais socialiniais lygiais ir skirtingose socialinėse sistemose, todėl ne-galima apsiriboti tik darbu su individais.

Apibendrinant galima teigti, kad:– šimtametės socioedukacinio profesionalaus darbo patirties mokslinė apžvalga Euro-

poje, ypač Vokietijoje, leidžia daryti prielaidą, jog individo santykis su visuomenę sudaran-čiomis sistemomis buvo nuolat veikiamas istorinių, ekonominių ir socialinių pokyčių.

2. Šiuolaikinių socioedukacinio darbo besikeičiančioje visuomenėje metodologinių nuostatų diskursas

Pastaruoju metu mokslinis tiriamasis darbas ir praktinis žinių panaudojimas tampa viena svarbiausių Europos socioedukacinio darbuotojo veiklos sričių. Tyrimo metodai tapo neatskiriama socioedukacinio darbo studijų programų dalimi. Ekonominės globalizacijos metu žinios yra neatsiejama poindustrinės visuomenės dalis, o didėjantis nedarbas ir žmonių kasdienio gyvenimo nestabilumas skatina kurti naują žinių kontrolę. Pamažu Europos aka-deminės institucijos ima pripažinti socioedukacinį darbą kaip savarankišką mokslo šaką. So-cioedukaciniai darbuotojai susiduria su labai sudėtingomis problemomis, dažnai reikalaujan-čiomis ne mokėti diagnozuoti, o interpretuoti ir suteikti paramą individui.

Tačiau Lietuvoje, turinčioje vos dešimties metų profesionalios socioedukacinės srities patirtį, dar nėra atlikta išsamių metodologinio pobūdžio socioedukacinio darbo tyrimų. Didelio dėmesio susilaukė naujausi Suomijos mokslininkių darbai, pateikiantys socioedukacinio darbo koncepcijų teorinius aspektus. 1999 m. jie pelnė pripažinimą Europos socioedukacinio darbo seminare Helsinkyje, 2000 m. – Paryžiuje. Dabartinė Suomijos socioedukacinio darbo stadija yra įdomus šiuolaikinių Europoje vykstančio diskurso apie socioedukacinio darbo lygį pavyzdys. M. Satkos, S. Karvinen, T. Pösö (1999) ir kitų mokslininkų bei mokslininkių dar-buose atsispindi socioedukacinio darbo ugdymo problemos Suomijoje, profesinio socioedu-kacinio darbo raida, socioedukacinio darbo tyrimo ir teorijos svarba. Jų darbų mokslinė reikšmė didžiulė, nes pirmą kartą Baltijos ir Skandinavijos šalyse suomės mokslininkės pa-bandė teoriškai įprasminti socioedukacinio darbo patirtį. Šie socioedukacinio darbo metodo-loginiai tyrimai turi įtakos kuriant Lietuvos socioedukacinio darbo identitetą, objektą, veiklos sritis bei tolesnę socioedukacinio darbo raidą Lietuvoje.

M. Satka (1999) pateikia socioedukacinio darbo – konceptualios ir praktinės veiklos Suomijoje istoriją, t. y. socialinio darbo, kaip savanoriškos veiklos, tapsmą teoriškai koordi-nuota, tačiau unifikuota profesine veikla. Jos metodas – modernizuojant socioedukacinį darbą padėti įveikti teorijos ir praktikos prieštaravimus. M. Satkos nuomone, socialiniai mokslai turi atsisakyti tradicinio teorijos atskyrimo nuo praktikos. Šiuolaikinė veikla turėtų būti tyrinėjama ne tik empiriškai, bet visų pirma atliekant teorinę bei istorinę jos analizę. Svarbu suprasti ir atkurti ne tik „teorinę”, bet ir realiai funkcionuojančią visuomenę.

Tačiau socioedukacinio darbo Švedijoje konceptualios ir praktinės veiklos istorijos tyri-nėtojo H. Soydano (1996, p. 144) argumentai prieštarauja M. Satkos požiūriui. Pasak jo, M. Satka nagrinėja socioedukacinio darbo teorijos ir praktikos dvilypumą.

H. Soydanas kitaip supranta ir interpretuoja socioedukacinio darbo teorijos ir praktinės veiklos ryšį. Išsamiame moksliniame darbe apie socioedukacinio darbo istoriją H. Soydanas (1996, p. 204) socioedukacinį darbą supranta kaip profesinę veiklą ir kaip mokslinę discip-liną. Moksliniame darbe apie teorijos istoriją jis aiškiai atskiria teoriją nuo praktinės veiklos. Jo nuomone, socioedukacinio darbo tyrinėjimas turėtų atverti duris socioedukacinio darbo disciplinai į klasikinius socialinius mokslus ir taip padėti įgyti savo identitetą tarp jų (Soydan, 1996, p. 213).

Kyla klausimas, kodėl taip svarbu atsisakyti socioedukacinio darbo praktinės veiklos

12

Mokslo darbai

istorinio aspekto? Kodėl labdaringų organizacijų nariai negali prisidėti prie socioedukacinio darbo teorijos kūrimo? Kokie galimi šio požiūrio ir metodo padariniai šiuolaikinių socioedukacinių darbuotojų atžvilgiu?

U. Mutka (1998), tyrinėdama socioedukacinį darbą Suomijoje, atskleidžia žalingą šiuo-laikinių socialinių mokslų argumentų įtaką socioedukacinio darbo raidai. Vartodama terminą „tylos kultūros” (a culture of silence) ji kritikuoja aiškią hierarchiją ir žinių atskyrimą nuo teori-jos bei praktinės veiklos, t. y. praktinės veiklos ignoravimą kuriant teorines idėjas ar netgi profesinės veiklos žinių bazę.

L. Eräsaari (1995, p. 82) nagrinėja galimas socioedukacinio darbo perspektyvas. Au-torė pateikia kai kurias naujos visuomenės gyvenimo charakteristikas: „Viskas, kas anksčiau galbūt buvo pastovu, dabar tapo kintama ir mobilu. Atsirado beveik priverstinis poreikis re-fleksyviai žvelgti į tuos veiksnius, kuriuos anksčiau žmogus laikė savaime suprantamais... Viskas tapo konkretu, mažiau ideologizuota. Individas tapo svetimu žmogumi – svetimu kai-mynu, nors fiziškai artimu, tačiau socialiai tolimu ir nepasiekiamu gyventoju! Gyvenime įvyko kažkas lemtingo, kažkas tokio, kas, mano nuomone, lemia įstatymus ir socioedukacinio darbo bei socialinių paslaugų plėtrą. Tikriausiai šis procesas dar nepasiekė kulminacijos” (Eräsaari, 1995, p. 82). L. Eräsaari parodo, kaip kai kurie pagrindiniai kasdienio gyvenimo elementai, kuriuos dar visai neseniai šiuolaikinė socioedukacinio darbo paradigma manė esant stabilius, tapo nepastovūs ir nenuspėjami. Suomijos socioedukacinio darbo tyrinėtojai baiminasi, jog iš anksto nenuspėjamas žmogaus gyvenimo būdas gali tapti socioedukacinių darbuotojų kasdieninės tikrovės dalimi. Taigi individo kasdienio gyvenimo transformacija tu-rėjo įtakos socioedukaciniam darbui kaip mokslo šakai, ypač teorijos ir praktinės veiklos ry-šiui.

Nuolat kintant aplinkybėms bei gyvenimo sąlygoms vis labiau pradeda reikštis praktinė socioedukacinė veikla, o egzistuojanti socialinė politika arba socioedukacinio darbo teorija visų problemų išspręsti negali. Praktinėje veikloje specialistas nuolat patenka į tokias situa-cijas, kurias valdyti galima tik apibrėžus atskiro atvejo veiklos objektą bei socioedukacinėms problemoms spręsti reikiamų žinių visumą. Tokiems atvejams nėra iš anksto sukurtos teori-jos arba etikos principų. Būtent specialistas sprendžia, kaip veikti sudėtingomis aplinkybėmis, lanksčiai organizuoti savo praktinę veiklą. Taigi pabrėžiamas specialisto gebėjimas pritaikyti profesinės etikos principus bei tinkamai pasirinkti teorines socioedukacinio darbo koncepcijas ir metodus (Karvinen, 1999).

Europoje buvo atlikta nemažai tyrimų, susijusių su žinių perteikimo pokyčiais. Pavyz-džiui, M. Gibbons (1995, p. 36–38) savo tyrimuose aprašo naujas mokslo ir visuomenės ryšio formas. Pasak autorės, socioedukacinio darbo praktinės veiklos specialistai bendrauja su įvairių profesijų žmonėmis, o skirtinga praktinių žinių bazė arba papildo akademinių žinių ba-gažą, arba suteikia reikiamos informacijos toms žinioms tobulinti. Autorės nuomone, sudė-tinga poindustrinė visuomenė negali funkcionuoti be abipusio skirtingų žinojimo būdų ir skir-tingų žinių modelių įvertinimo. G. Delanty (1997, p. 43) teigė, kad socialinio mokslinio paži-nimo pritaikymo konteksto ir situacijų kaita per pastaruosius kelis dešimtmečius sukėlė so-cialinių mokslų atstovų diskusijas dėl teorijos ir praktinės veiklos sąveikos.

Straipsnio autorė bendrais bruožais bandys apžvelgti šiuolaikinių socioedukacinio darbo tyrimų metodologiją. Socioedukacinio darbo žinių bazės ir teorijos moksliniuose tyri-muose M. Payne’as (1999, p. 1–25), pritardamas konstruktyviam socialinės raidos požiūriui, teigia, kad socioedukacinio darbo kompetencijos kūrimas yra politinio pobūdžio. Jo nuo-mone, net teorinius socioedukacinio darbo modelius sudaro ši politinė dimensija: teorija yra politika. Pasak M. Payne’o (1999, p. 101–118), socialinis tyrimas yra neatsiejama politinių dimensijų dalis: tyrimas yra politika. Norint suprasti žinių ir mokslinio tyrimo politinę prigimtį būtina išanalizuoti jų kūrimo bei pritaikymo procesą. Socioedukacinio darbo mokslinio tyrimo politika yra visuomeninės veiklos profesinės sistemos dalis. Profesinė veikla, profesionalūs tarpininkai, mokslo, mokslinių tyrimų bei praktikos tradicijos, normatyviniai sprendimų vyk-dymo bei profesinės kompetencijos standartai yra daugelio prieštaravimų priežastis. Rem-damasi Y. Engeströmo (1987) sukurtu žmogaus veiklos struktūros modeliu S. Karvinen (1999) stengiasi paaiškinti šiuos prieštaravimus (žr. 1 pav.).

13


1 pav. Žmogaus veiklos sistema (Y. Engeström, 1987) pritaikyta kaip socioedukacinio darbo tyrimo politika (S. Karvinen. Reconstructing Social Work Research, 1999, p. 293)

Ištyrusi sistemą sudarančius pagrindinius žmogaus veiklos procesus (gamybą, varto-jimą, mainus, paskirstymą) S. Karvinen retoriškai klausia: kas yra gaminama? su kuo susiju-sios žinios? kas turi būti suvartota? kaip sukurtos žinios apibrėžia (keičia) dalyvių veiklą? ką tyrinėtojai gali pasiūlyti mainais? kokios tyrimo sąlygos? Paskirstymo procesas taip pat labai įdomus. Kokios yra suinteresuotos grupės, kaip ir kodėl organizuojamas jų bendradarbiavi-mas arba kodėl nepasiseka jo organizuoti?

Suomių mokslininkė pabandė nustatyti kai kurias tendencijas, apibūdinančias pagrindi-nes socioedukacinio darbo tyrimo problemas, kryptis ir prieštaravimus. Galima teigti, kad svarbiausia socioedukacinio darbo veiklos dalis yra savo veiklos objekto supratimas ir kūri-mas. Pasak autorės, socioedukacinis darbas padeda spręsti žmogaus gyvenimo problemas vadovaujantis ekonominiu ir socialiniu požiūriu, atitinkančiu Y. Engeströmo žmogaus veiklos struktūros modelio ekonominį, psichologinį ir socialinį pobūdį.

R. Granfeltas (1999, p. 177) daktaro disertacijoje „Pasakojimai apie benames moteris” teigia, kad socioedukacinis darbas, kaip politinė veikla, netenka savo vertės, kai socioeduka-ciniai darbuotojai neturi drąsos ginti tų, kurie negali kovoti už teisę gyventi kitaip. R. Granfel-tas kalba apie postmodernaus socioedukacinio darbo problemas ir galimybes – socioeduka-cinis darbas yra įvairiapusiškai atviras įvairioms galimybėms. Galima teigti, kad toks socioe-dukacinio darbo lankstumas ir įvairiapusiškumas turės įtakos postmodernios visuomenės so-cialinėms paslaugoms, net jeigu bus abejojama jų veiksmingumu ir produktyvumu.

Tyrinėjant socioedukacinį darbą tikslinga aptarti nemažai metodologinio pobūdžio pro-blemų. Svarbiausia yra suprasti ir aiškiai įsivaizduoti socioedukacinio darbo objektą, besikei-

14

Subjektas Tyrėjo, socioedukacinio darbuotojo ir kliento sąveika

Pasekmė Skirtumai Kliento specifika

Vartojimas

Gamyba

Mainai Pasiskirstymas

InstrumentaiRefleksyvi metodologija

Objektas Ekonominis–psichologinis– orientuotasį gyvenimą ir socialines problemas

Taisyklės Akademinės doktrinosir tradicijosFinansinė naudaValdymas

Bendruomenė Universitetai Universitetų konsorciumai Valstybė, savivaldybėsProjektai

Darbo pasidalijimasBendradarbiavimasSuinteresuotos grupės: jų profesijų įvairovė, multidisciplininės veiklos pobūdis

Mokslo darbai

čiantį kliento gyvenimą ir profesinės veiklos įvairovę ekonominiame ir socialiniame kontekste. Remiantis postmodernistiniu požiūriu ši įvairovė ir neapibrėžtumas yra savaime suprantami dalykai, tuo tarpu anksčiau tai trukdė moksliškai tyrinėti socioedukacinį darbą ir kurti teoriją. G. Delanty (1997) pabrėžia epistemologinio tyrimo svarbą „refleksyviam realizmui” (reflexive realism). Tikrovę, pasak jos, sudaro visuomenės atstovai, subjektyvūs aiškinimai ir požiūriai, vadinami pažinimu. Taigi mokslinis tyrinėjimas taps daugiamatis; kintant praktinės veiklos pobūdžiui bei gyvenimui turėtų keistis ir ryšio tarp tyrimo praktikos ir teorijos etinės–politinės dimensijos. Vadinasi, šis mišrus žinių gamybos modelis priartės prie tradicinio mokslo mode-lio ir užsimegs nauji ryšiai tarp mokslo ir visuomenės.

Tačiau ši raida iškelia nemažai klausimų: kas tyrinėjama? kodėl ir kaip tai vyksta? kas atlieka tyrimą? Šie klausimai pabrėžia praktiko vaidmens svarbą žinių kūrimo procese. Pasak L. Lloyd, „bendruomeninių ir socialinių paslaugų plėtros procese socioedukaciniai darbuotojai turi suvokti savo vaidmenį gerinant vartotojų, bendruomenių ir socialinių paslaugų tarnybų ryšį” (Lloyd, 1998).

Tyrimo objekto apibrėžimas yra svarbi metodologinė ir netgi epistemologinė problema. Daugeliu atveju socioedukaciniame darbe susiduriama su universalių žinių problema (Gran-felt, 1999, p. 296). Bendrą žinojimą sudaro įvairiose veiklos srityse dirbančių socioedukacinio darbo subjektų (pvz., klientų, socioedukacinių darbuotojų ir kt. profesionalų) žinios ir patirtis, kuriomis jie turi dalintis norėdami suprasti socioedukacinio darbo objektą. Tokiai patirčiai formuoti būtina refleksyvi (reflexive) metodologija. Ją pasitelkus pažinimo esmę galima inter-pretuoti ir taikyti visuomenės gyvenime. Galima diskutuoti ir dėl „epistemologinio refleksy-vumo” (epistemological reflexivity) (Delanty, 1999), ir dėl „požiūrio į epistemologiją” (Shep-pard, 1998). Būtent šis požiūris rodo, kad tyrėjo, kaip žinių kūrėjo, padėtis iš tiesų yra epistemologinė, išskirtinai politinė problema (Lloyd, 1998, p. 173). Pagal epistemologijos principą šis požiūris gali paskatinti sukurti savarankišką socioedukacinio darbo tyrimo sritį.

M. Sheppardas (1998) teigia, kad klausimų „kas ir kodėl nagrinėjama” negalima nagri-nėti atskirai, jiems būdingi etiniai ir politiniai prieštaravimai, o tai – socialinės politikos ir so-cioedukacinio darbo esmė. Šiuo atveju socioedukacinio darbo žinios ir mokslinis tyrinėjimas netiesiogiai nusako strateginę ir politinę svarbą. Pasak M. Pyane’o (10), diskusijose dėl so-cioedukacinio darbo ir socialinės politikos visa tai aiškinama remiantis įgaliojimo koncepcija. Taigi sukurtos žinios neturi politinio atspalvio; tai tik skatina lankstumą, kuris padeda kurti skirtingus požiūrius. Svarbų vaidmenį vaidina praktinėje veikloje dalyvaujančių asmenų po-žiūris. M. Sheppardas pabrėžia: „Tikrą teorijos ir praktikos integraciją lems ne tikslus žinoji-mas, o paklusnus mokymasis iš praktikų patirties” (Sheppard, 1998). Daugeliu atveju, pasak G. Delanty (1997), socioedukacinio darbo veikloje nieko negalima laikyti savaime supran-tamu dalyku, socioedukacinis darbas skatina darbuotojo kūrybingumą ir refleksyvumą (refle-xivity). L. Lloyd (1998) teigia, kad mokymasis iš patirties ir kūrybingumas yra labai svarbūs ir tyrimo metodologijoje.

Refleksyvumas turėtų atverti naujas galimybes kuriant įvairius metodologinius požiū-rius. L. Lloyd (1998), remdamasi epistemologiniu požiūriu, išskiria „kūrybinę paradigmą” (creative paradigm), realybę aiškinančią kaip kūrybinio proceso būseną, kurios metu visa, kas egzistuoja, įgauna skirtingą visumos raišką. Remiantis šiuo kūrybiniu požiūriu nesunku pastebėti, kad teorija, praktika ir mokslinis tyrinėjimas yra neatskiriami to paties kūrybinio proceso aspektai. Tačiau tai paradoksali socioedukacinio darbo tyrimo problema. M. Shep-pardo (1998, p. 20) teigimu, tai metodologinio griežtumo problema. Siekiant metodologinio pliuralizmo griežtumą reikia derinti su naujais, refleksyviais sprendimais. Bet kokiu atveju, pasak L. Lloyd (1998), reikės sukurti tokias mokslinio tyrimo paradigmas, kurios tyrimo sub-jektus, tyrinėtojus ir tiriamuosius pripažintų žinių bei visuomenės subjektais. Socioedukaci-niame darbe tai reikštų sukurti tokias mokslo bendruomenes ir tyrimo programas, kurios su-darytų atviro ir refleksyvaus bendradarbiavimo sąlygas.

G. Delanty (1997) socioedukacinio darbo praktikos ir mokslinio tyrimo ryšį akcentuoja dėl kelių esminių priežasčių:

1. Pastaruoju metu nuolat pabrėžiamas socialinis konstruktyvizmas (social constructi-vism). (Konstruktyvizmas – matematinės filosofijos kryptis, aiškinanti konstruktyviuosius ob-

15


jektus ir nepripažįstanti aktualiosios begalybės (Tarptautinių žodžių žodynas, 1983). Taigi ty-rimo procese turi vyrauti mokslinių tyrinėtojų ir praktikų mainai, kaip pagrindinė paties tyrimo proceso dalis, pavyzdžiui, kaip mokslinio tyrimo metodologinis sprendimas.

2. Socioedukaciniai darbuotojai turės įgyti pasitikėjimą vertindami savo pačių darbą. Be to, į žinių kūrimo procesą bus įtraukti ir klientai (T. Pösö, 1999, p. 298). Pasak autorės, tai bus pagrindinė tylos kultūrą griaunanti socioedukacinio darbo dimensija. Siekdami likti išti-kimi klientų poreikiams socioedukaciniai darbuotojai turės išmokti naudotis profesine patirtimi bei ieškoti būdų įgyti pasitikėjimą.

3. Nedideli projektai bei atskiri eksperimentai taps norma (tai prieštarauja refleksyviai socioedukacinei veiklai) bei atsiras sistemingas tikrovės įvertinimo poreikis. Tokie projektai virs kūrybiniais profesiniais sugebėjimais, jeigu bus sudarytos sąlygos bendradarbiauti moks-lininkams ir naujo tipo tyrinėtojams praktikams.

4. Didėja socioedukacinio darbo tyrimo poreikis. Tyrinėtojas neaprašo ir neaiškina, kas yra socioedukacinio darbo klientai, o kas – socioedukacinis darbas. Per socioedukacinio darbuotojo patirtį ir veiklą jis pateikia profesionalaus socioedukacinio darbo prevencinės veiklos logiką ir esmę.

S. Karvinen (Reconstructing Social Work Research, 1999) teigia, kad ateities socioe-dukacinio darbuotojo kvalifikacija, akcentuojanti alternatyvias, laikino, lokalaus ir kultūrinio pobūdžio specifines ypatybes, pasižymi tokiomis savybėmis kaip refleksyvumas, komunika-cija, sugebėjimas interpretuoti ir suprasti. Viena iš didžiausių socioedukacinio darbo, kaip mokymo disciplinos ir tyrimo, problemų yra sukurti jo tobulinimo pagrindą. Tokią demokratinę tyrimo ir ugdymo veiklą reikia organizuoti taip, kad įvairūs aiškinimai ir galimybės būtų orien-tuotos į individą. Tai metodologinė socioedukacinio darbo tyrimo problema.

Apibendrinant antrąjį straipsnio skyrių galima teigti, kad:– Vakarų Europos mokslininkai, nagrinėdami galimas socioedukacinio darbo

perspektyvas, stengiasi sukurti socioedukacinio darbo teorijos ir praktikos prieštaravimų neturinį modelį;

– modernizuojant profesionalų socioedukacinį darbą reikšminga tampa refleksyvi, į individą orientuota profesionali veikla;

– akcentuojama socioedukacinio darbo praktinės veiklos tyrimo svarba, socioedukacinio darbo praktikos ir mokslinio tyrimo ryšys.

Išvados

1. Socioedukacinio darbo tyrimų objekto socioistorinės raidos analizė leidžia daryti prielaidą, jog ekonominiai, politiniai, socialiniai pokyčiai XIX a. pabaigoje ir XX a. Vokietijoje ir kitose Europos šalyse turėjo didelės įtakos sociokultūriniams tyrimams ir jų objektui.

2. Neišspręstos XX a. socialinės, ekonominės problemos perkeliamos į trečią tūks-tantmetį. Jos ir toliau bus esminis socioedukacinio darbo tyrimų objektas.

3. Atlikti Suomijos ir Švedijos mokslininkų tyrimai leidžia daryti prielaidą, jog socialinis darbas, kaip savanoriška veikla, tapo teoriškai koordinuota, tačiau unifikuota profesine veikla.

4. Žinių visuomenės ir socioedukacinio darbo sąveikos problema yra vienas iš meto-dologinio diskurso objektų.

5. Y. Engeströmas (1987) žmogaus veiklos sistema skatina metodologinių nuostatų diskursą.

6. Norint apibendrinti tyrimo objektą svarbu išspręsti metodologines ir epistemologines problemas, padedančias išryškinti, jog tyrėjo, kaip ir žinių kūrėjo, padėtis iš tiesų yra episte-mologinis ir politinis klausimas, kylantis iš žmogaus socialinės raidos bei valstybės socialinės politikos.

7. Remiantis Skandinavijos mokslininkų šiuolaikinių metodologinių nuostatų diskursu galima teigti, kad ateities socioedukacinio darbo profesionalai turėtų išsiskirti aukšta kvalifi-kacija ir kompetencija, reflektyvumu, komunikaciniais ir interpretaciniais gebėjimais.

16

Mokslo darbai

LITERATŪRA1. Barcer R. L. The Social Work Dictionary. – Washington: NASW Press, 1995.2. Bitinas B. Ugdymo filosofijos pagrindai. – Vilnius, 1996.3. Delanty G. Social science. Beyond Constructivism and Realism. – Buckingham: Open University

Press, 1997.4. Engeström Y. Learning by expanding an Activity. – Theoretical Approach to Develomental

Research. – Helsinki: Orienta–Konsultit, 1987.5. Eräsaari L. Kontaamisia byrokraattisilla näyttämöillä. – Tampere: Gaudeamus, 1995.6. Gibbons M. The New Production of Knowledge. The Dynamics of Science and Research in

Contemporary Societies. – London: Sage, 1995.7. Granfelt R. Stories about Home lessness and Marginalization // Recontructing Social Work

Research. Finnish Methological Adaptations. – University of Yyväshylä. 1999.8. Karvinen S. Reconstructing Social Work Research. – University of Jyväskylä, 1999.9. Karvinen S. The Methodological Tensions in Finnish Social Work Research. – University of

Jyväskylä, 1999.10. Lloyd L. Analysing Change and Changing Analyses in Social Work // British Journal of Social

Work. 1998. No. 28.11. Mutka U. Sosiaalityön neljäs käänne. – Jyväskylä: SoPhi, 1998.12. Payne M. Social Construction in Social Work and Social Action. Construction Social Work

Practices. – London: Ashgate, 1999.13. Pösö T. Local Cultures in Social Work. Etnographic Understanding and Discourse Analyses in

Probation Work // Reconstructing Social Work research. – University of Jyväskylä, 1999.14. Satka M. Conceptual Practices in Theorising the Social Work Research. – University of Jyväskylä,

1999.15. Sheppard M., Lloyd L. Practice Validity, Reflexivity and Knowledge for Social Work // British

Journal of Social Work. 1998. No. 28.16. Soydan H. Book review: Mirja Satka, Making Social Citinzeship. 1996.17. Staub–Bernasconi S. The History of the Object Base of Social Work Theory: Comparisons

between German, Anglosaxon and international theoretical approaches: approaches: – European Dimensions in Training and Practice of the Social Professions. – Katowice: Wydawnictwo Naukowe, 1999.

18. Tarptautinių žodžių žodynas / Ats. red. V. Kvietkauskas. – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų re-dakcija, 1985.

19. The Concise Oxford Dictionary, 1995.

DEVELOPMENT OF RESEARCH OBJECT OF THE SOCIO–EDUCATIONAL WORK

AND THE DISCOURSE OF MODERN METHODOLOGICAL ATTITUDES

Assoc. Prof., Dr. Irena LeliūgienėKaunas Technological UniversitySummaryThis article analyses historical, social and political aspects of the research

objects of socio–educational work in Western Europe according to German experience, which has old traditions of socio–educational work. The author shows how social changes in society influence and correct methodological aspect of the problems and object of socio–educational research.

The field of socio–educational work has been analysed as network of social relationships and changing practical activity. Knowledge and doctrines are getting significance in this network. This article discusses theoretical aspects of concepts of socio–educational work and modern methodology of research of socio–educational work.

The aim of this article is to analyse the socio–historical development of the research object of socio–educational work and to discuss discourse of modern methodological attitudes.

17


Goals of the article are as follows: to present the analysis of the development of socio–educational work research object and to show methodological problems of socio–educational work research in Scandinavian countries.

18

Mokslo darbai

SOCIALINIO DARBO TECHNOLOGIZACIJADoc. dr. Daiva Alifanovienė

Šiaulių universitetas, Specialiosios pedagogikos ir psichologijos fakultetas, Specialiosios pedagogikos katedraP. Višinskio g. 25, 5400 ŠiauliaiTelefonas 59 57 32Elektroninis paštas [email protected]

Pateikta 2001 m. spalio 3 d.Parengta spausdinti 2002 m. balandžio 29 d.

Recenzavo Šiaulių universiteto Specialiojo ugdymo mokslinio centro direktorius prof. dr. Jonas Ambrukaitis ir šio Universiteto Specialiosios pedagogikos ir psichologijos fakulteto Specialiosios pedagogikos katedros vedėjas doc. dr. Algirdas Ališauskas

Santrauka

Straipsnyje analizuojamos socialinės technologijos kaip žmogaus kultūros dalis, tam tikra socialinių teorijų rūšis, tirianti kokybinius ir kiekybinius socialinės aplinkos pokyčius. Šis reiškinys suvokiamas kaip tam tikra metodų ir būdų sistema, užtikrinanti žmogaus funkcionavimo socialinėje aplinkoje sėkmę.

Socialinis darbas pateikiamas kaip viena iš žmogaus veiklos rūšių. Ji, kaip ir kiekviena veikla, turi savo struktūrą, kur kiekvienos sudėtinės dalies funkcijos yra reikšmingos ir įgauna prasmę sąveikaudamos su kitomis sudėtinėmis dalimis. Tokios darniai veikiančios struktūros traktuotinos kaip gana savarankiškos sistemos, įsiliejančios į bendrą socialinę sistemą ir sudarančios darnią visumą.

Socialinis darbas šiame kontekste pateikiamas kaip santykinai savarankiška įvairių socialinių technologijų visuma, sudaranti vientisą įvairių poveikio metodų bei būdų sistemą, socialinių darbuotojų naudojamą įvairiose socialinėse tarnybose, siekiant palankiai spręsti klientų problemas.

Įvadas

Atkūrus mūsų šalies nepriklausomybę, pasikeitus politinėms, filosofinėms nuostatoms, keičiantis ekonominei formacijai, kuriantis rinkos ekonomikai, industrinei ir poindustrinei vi-suomenei jau neabejojama socialinio darbo kaip mokslo, akademinės disciplinos, naujos žmogiškosios veiklos rūšies bei profesijos reikalingumu. Deja, šios profesijos natūrali raida ir tobulėjimas mūsų bei kitose posovietinėse šalyse keletą dešimtmečių buvo dirbtinai nutraukti ir išgyveno keletą neprofesionalios veiklos raidos etapų (Bočarova, 1994; Cholostova, Sor-vina, 2001). Išskirtinas praėjusio amžiaus 7–ojo dešimtmečio organizacinis–empirinis, ieško-jimų laikotarpis, kai socialinėje–pedagoginėje praktikoje atsirado vaikų darbo po pamokų, suaugusiųjų veiklos po darbo organizatorių, dirbančių kultūros, sveikatos, teisėsaugos sri-tyse, profsąjungose. Dinamiškas 8–ojo dešimtmečio aplinkos edukacijos – socialinių–pe-dagoginių, sveikatos, kaimo, kultūros kompleksų, žinybinių klubų kūrimosi laikotarpis. Deja, šio etapo socialinis darbas buvo nesistemingas, prastai koordinuojamas, buvo silpni ryšiai tarp institucijų, atstovaujančių skirtingoms socialinės gerovės sritims (švietimui, teisėsaugai, sveikatos apsaugai, kultūrai), kai kurių profesijų darbuotojai turėjo atlikti jiems nebūdingas socialinės pagalbos teikimo funkcijas. Tai, be abejo, nepadėjo kurtis socialiniam darbui kaip kompleksinei struktūrai, padedančiai žmonėms aktyviai integruotis į visuomenę. 10–ajame

19


dešimtmetyje atkūrus nepriklausomybę, pasikeitus politinei ir ekonominei situacijai atsirado prielaidų profesionaliai spręsti žmonių socialines problemas. Socialinio darbo, kaip profe-sionalios veiklos, plėtrą šiame etape rodo šie faktai:

Lietuvos Respublikos Vyriausybė išleido keletą teisinių aktų, įgaliojančių valstybės mastu rūpintis piliečių gerove (Socialinės politikos programą (1995), Socialinių pa-slaugų (1996), Vaiko teisių apsaugos pagrindų (1996), Vaiko globos (1998), Invalidų socialinės integracijos (1992), Socialinio aprūpinimo sistemos pagrindų (1990) ir kitus įstatymus);

buvo kuriamos įvairių gerovės sričių socialinės pagalbos tarnybos ir valdymo sistema (socialinės globos ir rūpybos skyriai, vaikų teisių apsaugos tarnybos, šeimos, dienos, labdaros, psichikos sveikatos centrai, nakvynės namai, šeimos bei laikini vaikų glo-bos namai ir kt.);

pradėti rengti specialistai (socialiniai darbuotojai, socialiniai pedagogai, socialiniai edukologai) šalies aukštosiose ir aukštesniosiose mokyklose bei įsteigta Socialinių darbuotojų asociacija (1993).

Esant būtiniausiam juridiniam socialinių problemų sprendimo pagrindui, kuriantis socia-linių tarnybų infrastruktūrai bei sparčiai gausėjant profesionalų bendruomenei atskleidžiama socialinių problemų sprendimo bei socialinės pagalbos teikimo kokybės problema.

Akivaizdu, kad, norėdami siekti sėkmės, suteikdami socialinę pagalbą, turime užtikrinti aukštą šio proceso kokybę. Kaip esant gana ribotiems ištekliams bei didelėms socialinėms problemoms siekti bent minimalios socialinės gerovės ir sėkmės sprendžiant problemas? Kaip optimizuoti žmogaus ir aplinkos santykius, siekiant maksimalaus žmogaus funkciona-lumo ir savirealizacijos? Šie klausimai atskleidžia problemą.

Straipsnio tikslas yra: atskleisti socialinio darbo, kaip specifinės veiklos, struktūrą; pateikti socialinių bei socialinio darbo technologijų esmę, struktūrą, skirstymo ir klasi-

fikavimo problemiškumą.Teorinės analizės objektas yra socialinėje erdvėje egzistuojantis visuomenės ir asme-

nybės sąveikos derinimo procesas, kuris optimizuojamas socialinėmis ir socialinio darbo technologijomis.

Teorinė analizė remiasi šiomis nuostatomis: socialinis darbas suvokiamas kaip viena iš žmogiškosios veiklos rūšių, turinti savo

struktūrą bei dėsningumus; socialinės pagalbos procesas analizuojamas kaip technologijų sistema, galinti padėti

suderinti asmenybės ir aplinkos santykius; socialinės ir socialinio darbo technologijos suprantamos kaip naujųjų metodų ir būdų

sistema, leidžianti siekti visuomenėje vykstančių socialinių procesų darnos.

Technologizacijos procesas – visuomenės socialinio statuso garantas

Šalies politikoje ir ūkyje vykstančios permainos verčia reformuoti socialinius institutus. Tam vykdyti reikia naujų socialinių technologijų. Mūsų šalies socialinėje realybėje terminas „technologija” pradėtas taikyti socialiniams procesams apibrėžti dar gana neseniai. Kita ver-tus, šiuolaikinio žmogaus veiklos technologizacija yra neišvengiamas visos socialinės–techninės revoliucijos padarinys.

Rinkos ekonomikos šalyse „socialinės technologijos” sąvoka pradėta vartoti XX a. 3–4 dešimtmečiais ir buvo skirta ne procesams, susijusiems su mašinomis ir mechanizmais, bet daug platesniems reiškiniams, apimantiems ir socialinę sferą, aiškinti. Socialinio darbo teorija ir praktika šį terminą perėmė iš socialinės inžinerijos (taikomosios sociologijos šakos), kurios esminis uždavinys yra sukurti poveikio priemonių sistemą, mažinančią socialines įtampas ir atkuriančią socialinį stabilumą įvairiose žmogiškosios egzistencijos srityse: politinėje, eko-nominėje, teisinėje, informacinėje–komunikacinėje, valdymo bei tiesioginės pagalbos silpno-sioms visuomenės grupėms. Socialinių technologijų kūrimas yra nuolat vykstantis procesas ir laikomas taikomosios sociologijos bei socialinio darbo pagrindu.

20

Mokslo darbai

Lietuvoje, kaip ir kitose posovietinėse šalyse, iki 10–ojo dešimtmečio socialinio darbo nei kaip taikomojo mokslo, nei kaip profesijos nebuvo, todėl šis terminas nebuvo vartojamas. Kita vertus, tai nereiškia, kad šiose šalyse socialinėmis technologijomis niekas nesidomėjo. Visuomeninių mokslų tyrimų išvados bei technologijos buvo naudojamos sprendžiant ideolo-ginio, politinio, organizacinio darbo problemas, kuriant liaudies ūkio plėtojimo penkmečio pla-nus. Sovietmečiu buvo išleista nemažai mokslo darbų, skirtų socialiniam planavimui vykdyti, spręsti socialines problemas, efektyvinti darbo procesą, analizuoti visuomenės socialinę struktūrą, gyvenimo būdą bei kitas problemas (Cholostova, Sorvina, 2001).

Suprantama, sovietinių laikų mokslą kontroliavo valstybė. Jis buvo ideologizuotas, be-veik neautonomiškas, jo skelbiamos išvados, atradimai, mokslinės–techninės naujovės turėjo palaikyti valstybės politinę–idėjinę santvarką bei ūkinę–ekonominę formaciją.

Galima teigti, kad tarybinių laikų socialinis planavimas ir valdymas yra tam tikras rinkos ekonomikos šalių socialinės technologizacijos atitikmuo, turintis keletą bendrų dalykų (Cho-lostova, Sorvina, 2001).

Socialinės technologijos Teorinis pagrindimas Technologinės procedūros Technologiniai instrumentai Metodai Rezultatai Ekonominis aprūpinimas Įdiegimas

Socialinis valdymas Valdymo problemų formulavimas Informacijos kaupimas Sprendimo paieška Sprendimo priėmimas Darbų organizavimas ir vykdymas Kontroliavimas (grįžtamasis ryšys)

Taigi visuomenėje vykstančių socialinių procesų ir problemų sprendimo technologiza-cija Lietuvoje bei kitose posovietinėse šalyse neatsirado vakuume, bet plėtojosi specifiškoje socialinėje kultūrinėje erdvėje, ir dabartiniame profesionaliajame taikomosios sociologijos ir socialinio darbo etape atsiranda būtinybė apibrėžti technologizacijos proceso esmę, turinį ir įgyvendinimo mechanizmą.

Technologija (iš graikų k. techne – menas, amatas + logos – mokslas) socialiniuose moksluose traktuojama kaip žinių įgijimo būdų sistema, leidžianti pakeisti objekto kokybę. Socialinės technologijos plačiąja prasme – tai tam tikra socialinių teorijų rūšis, analizuojanti kokybinius ir kiekybinius socialinės dinamikos (tarpasmeninės, grupinės, visuomeninės) po-kyčius. Sąlygiškai technologijas galima suprasti kaip tiltą tarp teorijos ir realaus socialinių procesų algoritminio reguliavimo praktikos.

Teoretikai, apibūdindami šį socialinį–kultūrinį reiškinį, pabrėžia skirtingus jo aspektus. Vieni jį apibūdina kaip veiklą, kuria pasiekiamas tikslas ir pakinta objektas, arba veiklą, kaip sistemingą procesą, sudarytą iš keleto nuoseklių, sąveikaujančių procedūrų ir operacijų. Kiti technologijas suvokia kaip žinių visumą apie socialinių procesų organizavimo būdus bei pa-čius veiksmus, atliekamus pertvarkant tuos procesus. Kai kurie autoriai šį reiškinį traktuoja kaip naujųjų metodų sistemą, taikomą ieškant socialinės sistemos išteklių bei siekiant opti-malių įvairių problemų (žmonių gyvenimo sąlygų gerinimo, socialinės politikos tobulinimo, konfliktų sprendimo ir kt.) sprendimo rezultatų, naudojant minimalias sąnaudas.

V. Ivanovas (1996), V. Patruševas (1998) ir kiti autoriai, analizuojantys šį socialinį–kultūrinį reiškinį, konstatuoja, kad socialinės technologijos – tai žmogiškosios kultūros elementas, atsirandantis joje arba evoliuciškai, arba sukuriamas dirbtinai pagal tos kultūros dėsnius. Tai – tam tikra žinių ir įgyvendinimo sąlygų jungtis, leidžianti žmogui aktyviai reguliuoti savo veiklą siekiant tikslų. Socialines technologijas galima laikyti ir metodų visuma, leidžiančia socialinės veiklos procese spręsti esminį prieštaravimą tarp žmogaus savirealizacijos ir gebėjimo integruotis į socialinį–kultūrinį kontekstą.

Socialinių technologijų atsiradimas sietinas su greito ir plataus naujų veiklos formų, idėjų, projektų „tiražavimo” poreikiu, kuris leistų žmonėms siekti geresnių gyvenimo sąlygų, efektyvesnių tarpasmeninių santykių.

21


Socialinių bei socialinio darbo technologijų objektas yra socialinėje erdvėje vykstantys skirtingų lygių socialiniai procesai: tai pačiame individe, tarp kelių individų arba tarp individo ir grupės vykstantys procesai bei tarpgrupiniai, visuomeniniai ir globalūs socialiniai procesai.

Optimizuojant socialinius santykius artimojoje aplinkoje skirtingų lygių socialiniai proce-sai leidžia išskirti bendrąsias, kurių esmė – strateginių socialinių objektų projektavimas, bei šakines, kurių paskirtis – daugiau taktinis poveikis socialiniams objektams, technologijas.

Konceptualiu lygmeniu toks santykinis skirstymas į lygius neišsprendžia esmės–tikslo–priežasties (bendrojo) ir taktinio–procedūrinio (šakinio) technologijų suderinamumo klausimo. Šiame straipsnyje nesiekiame išspręsti šio euristinio uždavinio. Tiesiog norėtume pateikti dvi socialinių procesų technologizacijos metodologines nuostatas, kad būtų atskleistas šio pro-ceso diskursyvumas ir nevienareikšmiškumas.

Viena jų priskirtina amerikiečių sociologinės mokyklos atstovui E. Thomui (1984). Šio autoriaus ir jo šalininkų nuomone, socialinių technologijų prasmė yra naujovių (tyrimo pro-gramų, eksperimentų, metodikų ir modelių) kūrimas. Ypač svarbus šioje koncepcijoje evoliu-cinis tyrimas, kuris gali būti pritaikytas projektuojant pačias įvairiausias technologijas ir nau-joves. Šį tyrimą, pasak autoriaus, turi sudaryti keletas nuoseklių fazių (probleminės situacijos analizė, planavimas, plėtojimas, vertinimas, įgyvendinimas), kurios ir sudaro jo esmę (Sme-seris, 1988; Turneris, 1990).

Analizuojant šią koncepciją išryškėja keletas dalykų: technologizacijos proceso objektas yra tam tikra socialinė situacija, problema; ontologinė technologizacijos ir naujovių įdiegimo prasmė yra nuoseklus veiksmų pro-

cesiškumas; šiuose procesuose modelis, projektas (t. y. mintis) lemia praktinius veiksmus; mintis racionalizuoja procesiškumą ir nuoseklumą; toks projektavimas bei naujoviškumas leidžia prognozuoti padarinius.Šiek tiek kitokios metodologinės koncepcijos laikosi Rusijos taikomosios sociologijos

mokyklos teoretikai (Danakinas, 1996; Kurbatovas, 1999 ir kt.), nelaikantys socialinių tech-nologijų įdiegimo proceso „panacėja” nuo visų problemų ir visais laikais. Jų nuomone, tech-nologizacija turi koreliuoti su problemų sprendimo tikslais ir siekiniais. Taigi socialinių tech-nologijų ištekliai turi aprėpti įvairias žmogiškosios būties sritis (mokslą, pramonę, politiką ir kt.), jas koordinuoti. Ontologiniu požiūriu technologijos turi spręsti visuomenėje kaip siste-moje esančias problemas. Ši koncepcija plačiau suvokia ir technologijų objektą. Jis traktuo-jamas kaip socialinių procesų, sąveikaujančių ir veikiančių vienas kitą, sistema. Technologi-zacijos (metodologijos–teorijos bei metodikos–procedūrų) procesas turi koreliuoti su sociali-niu procesu, kuriam jis taikomas.

Šios metodologinės mokyklos teoretikai (Cholostova, Sorvina, 2001; Zainiševas, 2000 ir kt.) mano, kad socialinės technologijos, kaip sociokultūrinis reiškinys, turi tam tikrą bendrą struktūrą, sudarytą iš tam tikrų elementų:

Prasmė _________ Kodėl? Tikslas _________ Kas gali būti pasiekta?Turinys _________ Kokios kryptys?

Organizavimas _________ Kokiais būdais sieksime?Metodai ir būdai _________ Kaip tai darysime?Kvalifikacija _________ Kas?Įvertinimas _________ Kokie rezultatai?

Pasak minėtų autorių, kiekvienos socialinės technologijos struktūrai turėtų būti būdinga: algoritmas, t. y. nuosekli veiksmų sistema, padedanti siekti tam tikro tikslo, standartizuota veikla, t. y. kokybiškas procedūrų ir veiksmų atlikimas, operacijų nuoseklumas bei konkrečios problemos sprendimo logika, paremta moksliškai pagrįstu socialiniu projektu.

Socialinių technologijų gausumas, priklausantis nuo socialinės aplinkos įvairovės, lemia būtinybę jas tipologizuoti. Socialinių technologijų, kaip bet kurių kitų socialinių–kultūrinių reiš-

22

Mokslo darbai

kinių, tipizacija vykdoma, remiantis tam tikrais esminiais požymiais, leidžiančiais vienas tech-nologijas santykinai „sujungti” ir „atskirti” nuo kitų, todėl nė viena tipologizacija negali būti vienareikšmiška. Klasifikacijos pagrindu gali tapti socialinės erdvės lygis (globalios, demog-rafinės, ekonominės, karinės, krizių technologijos), objekto apimtis (asmuo, grupė, bendruo-menė), žmogiškosios veiklos sfera (politinė, dvasinė, gamybinė), gerovės sritis (švietimas, medicina), mokslų bei teorijų (sociologinių, psichologinių, kompleksinių) įtaka, vadyba ir val-dymas (strateginės, informacinės, naujosios technologijos).

Taigi tipizuojant technologijas atsižvelgiama į žinias apie konkrečią sritį bei objektus, kuriems taikytinos šios technologijos, kad būtų pritaikyti tinkamiausi poveikio metodai ir būdai siekiant optimalaus jų funkcionavimo, plėtojimosi bei savirealizacijos.

Socialinio darbo technologijų specifiškumas

Kaip teigia I. Zainiševas (2000) ir V. Kurbatovas (1999), socialinė sfera yra labai plati ir nuolat randasi naujų socialinių mokslų sąvokų bei kriterijų, kurie kuria naujus klasifikacijų ti-pus arba nušviečia juos naujais aspektais, o pastarieji mažina bendrumą.

Socialinis darbas yra santykinai savarankiška struktūra ir laikytina tam tikra sistemų rū-šimi. Išskiriant socialinio darbo technologijas būtina atsižvelgti į bendrąją sistemų tipologiza-ciją. Socialinis darbas kaip sistema turi sudedamąsias dalis: socialinį darbą kaip mokslą, te-orinę discipliną ir specifinę veiklą, kurie gali tapti socialinio darbo technologijų skirstymo pa-grindu.

1 schema. Socialinio darbo technologijos

23

TECHNOLOGIJOS:Valstybinės,Apskričių–regionų,Savivaldybių,Įstaigų

METODAI:Individualus,Grupinis,Bendruomeninis.Technologijos:Sociologinės,Psichologinės,Edukologinės,Socialinės–medicininės,Socialinės–ekonominės,ir kt.

Subjektas ValdymasTikslaiTurinys

FunkcijosPriemonės Objektas

TECHNOLOGIJŲ POBŪDIS PAGAL SOCIALINIŲ TARNYBŲ KRYPTĮ:Globos namai,Socialinių paslaugų centrai,Konsultacijos,Socialiniai–reabilitaciniai centrai ir kt.

BENDROSIOS TECHNOLOGIJOS:Socialinė diagnostika,Socialinė kontrolė,Socialinė profilaktika,Socialinė reabilitacija,Socialinė apsauga,Socialinis tarpininkavimas ir kt.

ŠAKINĖS TECHNOLOGIJOS:Socialinis darbas su vaikais ir jaunimu,neįgaliaisiais,šeimomis,senais žmonėmis,rizikos grupėmis ir kt.


Socialinio darbo kaip mokslo technologijos sėkmingos todėl, kad sisteminamos objek-tyvios žinios apie analizuojamos (t. y. socialinės) realybės sritį bei taikomos teorinės išvados sprendžiant praktines problemas.

Socialinio darbo kaip mokomosios disciplinos technologizacija traktuotina kaip pagrin-dinių socialinio darbo krypčių, instrumentarijaus bei metodų visuma, kuri yra informacinio ir mokomojo pobūdžio. Ji sietina su švietimo ir ugdymo (universitetinio ir neuniversitetinio lyg-mens) technologijomis, kurias lemia studijų planai, programos, mokymo formos, modulių tu-rinio specifiškumas.

Analizuojant socialinį darbą kaip veiklą technologizaciją galima traktuoti kaip valstybi-nių, visuomeninių, privačių socialinių tarnybų bei profesionalų poveikio metodų bei būdų vi-sumą, skirtą labiausiai neapsaugotų gyventojų sluoksnių gerovei užtikrinti.

Būtent socialiniame darbe, kaip specifinėje žmogiškoje veikloje, technologijos įgauna apibendrintą išraišką, aprėpiančią susistemintas teorines žinias, gebėjimus bei praktinę patirtį (Cholostova, Sorvina, 2001; Pavlionok, 1999). Socialinis darbas kaip veikla turi savo struk-tūrą, sudarytą iš objekto, subjekto, tikslo, valdymo, turinio bei priemonių (žr. 1 schemą). Vi-sos šios sudedamosios dalys sudaro darnią sistemą, yra viena nuo kitos priklausomos, są-veikauja tarpusavyje ir kiekviena jų gali tapti tipologizacijos pagrindu.

Nepaisant socialinio darbo technologijų tipologizacijos įvairialypiškumo, akivaizdu, kad aukšto lygio technologijos turi būti rezultatyvios (skirtos tam tikriems tikslams siekti), įvairia-pusiškos (naudotinos įvairios kiekybės ir kokybės objektams), operatyvios (taupančios laiko sąnaudas), ekonomiškos (taupančios išteklių sąnaudas), lanksčios (pritaikomos kintančioms sąlygoms), taip pat patikimos, patogios taikyti.

Išvados

Socialinių technologijų taikymas apima žmogaus ir aplinkos santykius, leidžia greitai ir kokybiškai keisti socialinius procesus pageidaujama linkme minimaliomis sąnaudomis.

Socialinės būties įvairovė skatina kompleksines problemas, kurioms spręsti neužtenka „izoliuotų” technologijų. Geriausių rezultatų galima tikėtis naudojant suderintą technologijų „ansamblį” kaip visumą.

Technologizacija yra daugiaplanis ir nevienareikšmiškas procesas, atsiskleidžiantis savu „spindesiu” ir„skurdu”. Socialinės (tarp jų ir socialinio darbo) technologijos dėl sparčios visuomenės raidos dinamikos ir išteklių ribotumo yra pasmerktos tobulėti. Kita vertus, jokia technologijų sistema nesuteikia visiškos sėkmės bei efektyvumo garantijų, nes daugelis so-cialinių procesų arba problemų yra sunkiai kontroliuojamos arba priskirtinos nuolat visuome-nėje esančių ar kiekviename jos raidos etape atsirandančių problemų grupei (pvz., skurdas, ligos, diskriminacija, kvaišalai ir kt.).

LITERATŪRA

1. Lietuvos Respublikos Vyriausybės žinios (1990–2000). – Vilnius: VĮ Seimo leidykla.2. Smelser N. J. Handbook of Sociology. – California: Sage Publications, 1988.3. Thomas E. J. Designing Interventions for the Helping Professions. – California: Sage

Publications, 1984.4. Turner J. H. The Structure of Sociological Theory. – California: Wadsworth, 1990.5. Бочарова В. Г. Педагогика социальной работы. – Москва: SvR Аргус, 1994.6. Данакин Н. С. Теоретические и методологические основы социального управления. –

Москва: ИКАР, 1996.7. Зайнишев И. Г. (Ред.) Технология социальной работы. – Москва: ГИЦ ВЛАDОС, 2000.8. Иванов В. А. Социальные технологии в современном мире. – Москва: Славянский диалог,

1996.9. Курбатов В. И. (Ред.) Социальная работа. – Ростов–на–Дону: Феникс, 1999.

10. Павленок П. Д. (Ред.) Основы социальной работы. – Москва: ИНФРА–М, 1999.11. Патрушев В. И. Введение в теорию социальных технологий. – Москва: ИКАР, 1998.

24

Mokslo darbai

12. Холостова Е. И. (Ред.) Технологии социальной работы. – Москва: ИНФРА–М, 2001.13. Холостова Е. И., Сорвина А. С. (Ред.) Социальная работа: теория и практика. – Москва:

ИНФРА–М, 2001.

TECHNOLOGICAL PROCESS OF SOCIAL WORKAssoc. Prof., Dr. Daiva AlifanovienėŠiauliai UniversitySummary

The article analyses social technologies as the element of human culture and a certain type of social theories, investigating qualitative and quantitative changes in social environment. This phenomenon is perceived as a certain system of methods and ways, ensuring the successful functioning of a person in social environment.

Social work is presented as one the types of human activities. As any other activity it has its structure, where the functions of every component are significant and gain importance in the relationship with other components. Such harmonically operating structures are treated as relatively independent systems, which are incorporated into a general social system and form the harmonious whole.

Social work in this context is presented as the whole of relatively independent different social technologies, which forms a unanimous system of various methods and ways of impact, used by social workers in different social, seeking a favorable solution of clients' problems.

25


ETINIAI SOCIALINIO DARBO ORIENTYRAIDoc., habil. dr. Rimantas Tidikis

Lietuvos teisės universitetas, Socialinio darbo fakultetas, Socialinio darbo ir edukologijos katedraAteities g. 20, 2057 VilniusTelefonas 71 45 92Elektroninis paštas [email protected]

Pateikta 2001 m. lapkričio 15 d.Parengta spausdinti 2002 m. balandžio 29 d.

Recenzavo Lietuvos teisės universiteto Valstybinio valdymo fakulteto Filosofijos katedros vedėjas prof. habil. dr. Bronius Kuzmickas ir Vilniaus pedagoginio universiteto Pedagogikos psichologijos fakulteto Socialinės pedagogikos katedros vedėja doc. dr. Giedrė Kvieskienė

Santrauka

Straipsnyje nagrinėjami socialinio darbuotojo etiniai orientyrai ir principai, kuriais vadovaujantis galima pasiekti veiksmingesnių socialinio darbo rezultatų, užtikrinti glaudesnę sąveiką su klientais, siekti geresnio abipusio pasitikėjimo ir supratimo.

Aptariama Tarptautinės socialinių darbuotojų federacijos priimta Socialinio darbo etinių principų deklaracija ir Lietuvos socialinių darbuotojų asociacijos parengtas Lietuvos socialinių darbuotojų etikos kodeksas. Išanalizavus šiuos dokumentus daroma išvada, kad jie yra nukreipti deontologine kryptimi, t. y. į socialinio darbuotojo veiklos priedermes. Straipsnyje bandoma atskleisti dar neišnag-rinėtus akseologinius, t. y. vertybinius socialinio darbo aspektus ir juos atspindinčius etinius principus.

Straipsnyje aptariami žmoniškumo, meilės ir atjautos, altruizmo, lygiateisiškumo, tolerancijos ir pagarbos principai, jų esmė, taikymo reikalavimai, palankios sąlygos socialinio darbo subjektų saviraiškai, klientų žmogiškųjų galimybių įgyvendinimui.

Siekiant pagerinti socialinio darbo veiksmingumą normatyviniai etiniai reikalavimai papildomi doroviniais vertybiniais orientyrais.

Žmoniškumas – tai gebėjimas dalyvauti kitų žmonių likimuose.I. Kantas

Socialinio darbo etika yra daugiau ar mažiau savarankiška profesinės etikos sritis, nag-rinėjanti socialinio darbo dorovės turinį, aiškinanti žmogiškosios moralės principų įgyvendi-nimo specifiką socialinio gyventojų aptarnavimo sferoje, taip pat pagrindžianti socialinių dar-buotojų veiklos ir jų santykių su klientais etinius orientyrus, principus, priedermes ir funkcijas.

Taigi socialinio darbo turinys ir procesas praturtinamas dorovinėmis vertybėmis, užtik-rina bendravimo santykių veiksmingumą, kelia socialiniams darbuotojams sėkmingo poveikio reikalavimus ir priedermes, įgyvendina ir įtvirtina bendravimo kultūrą, formuoja klientų doro-vines orientacijas, socialinių reiškinių dorovinius vertinimo kriterijus ir nuostatas.

Straipsnio tikslas – išnagrinėti pagrindinius socialinio darbuotojo etinius orientyrus ir principus, kurie savo ruožtu dažnai lemia socialinio darbo veiksmingumą.

26


Mokslo darbai

Tarptautinė socialinių darbuotojų federacija (International federation of social workers) 1994 metais priėmė Socialinio darbo etinių principų deklaraciją (The ethics of social work–principles and standards 1), kuria reikia vadovautis sprendžiant profesinės etikos problemas, atsirandančias veiklos procese. Remdamasi šia deklaracija Lietuvos socialinių darbuotojų asociacija 1998 m. parengė Lietuvos socialinių darbuotojų etikos kodeksą (Lietuvos sociali-nių darbuotojų etikos kodeksas, 1998).

Šiuose dokumentuose pabrėžiama socialinio darbuotojo dorovinė atsakomybė klientui, bendravimo su jais taisyklės ir elgesio reikalavimai, nurodymai, ką socialinis darbuotojas turi daryti ir ko nedaryti, vykdydamas savo profesines priedermes, kokiu pagrindu turi palaikyti santykius su bendradarbiais, kitais specialistais ir darbdaviais. Pabrėžiami ir tam tikri etiniai orientyrai: pagarba klientui, jo orumui, teisės suteikimas jam laisvai apsispręsti, santykių su klientu grindimas nuoširdumu bei dėmesingumu.

Tačiau šiuose dokumentuose nėra plačiau aptarta, kokiais etiniais principais ir orienty-rais socialinis darbuotojas turėtų remtis šiame darbe, kokios bendravimo vertybės ir normos turėtų vyrauti.

Išanalizavus įvairių profesijų etikos kodeksus galima daryti išvadą, kad jie yra nukreipti arba deontologine, arba akseologine kryptimi. Pirmieji savo srities darbuotojus nukreipia į jų pareigas ir iš jų priedermių forma išplaukiančius darbuotojo normatyvinio elgesio dorovinius reikalavimus. Antroji – akseologinė etikos kodeksų kryptis – nukreipta į dorovinių vertybių sistemą, gėrio kūrimą ir blogio įveikimą. Ji atspindi dorovinių santykių subjekto nuostatas, jo dorovinės sąmonės vidinius imperatyvus ir su tuo susijusius internalizuotus visuotinai pripa-žintus moralinius principus.

Taigi pirmoji kryptis yra daugiau normatyvinio, antroji – vertybinio pobūdžio. Pirmoji kryptis atspindi ne tik dorovinių santykių turinį, bet ir tarnybines formalias funkcijas bei priva-lomas priedermes, kurias pažeidus gali būti taikomos administracinės sankcijos. Antros kryp-ties etikos kodeksai darbuotoją nukreipia į savo paties dorovinių vertybių, charakterio bruožų, moralinių nuostatų individualią išraišką, į jo išgyvenamų dorovinių jausmų kitų žmonių atžvil-giu įgyvendinimą. Pirmoji kryptis kelia daugiau bendrus tarnybinius pareigybinius ir normaty-vinius principus ir reikalavimus, antroji kelia grynai moralinių principų įgyvendinimo reikalavi-mus.

Moraliniai principai yra viena iš dorovinės sąmonės formų, kurioje moraliniai reikalavi-mai išreiškiami labiausiai apibendrinta forma. Bendro elgesio normos nurodo, kokius poel-gius asmuo turi atlikti, o moraliniai principai atskleidžia vieno ar kito poelgio dorovinį turinį, nusako visuomenės sąmonės sukurtus reikalavimus žmogaus dorovinei esmei, jo dorovinių tarpusavio santykių su kitais žmonėmis paskirtį. Jie suteikia žmogui bendrus veiklos orienty-rus ir paprastai tampa jo elgesio doroviniais vertinimo kriterijais.

Straipsnio paskirtis – apibendrinti ir išanalizuoti tuos dorovinius principus, kurie socialinį darbuotoją nukreiptų ne į formalius, valdiškus, oficialius, o į dorovinius santykius su jo globo-jamu klientu, kurie užtikrintų dorovinę partnerystę, sudarytų sąlygas abipusiškai doroviškai tobulėti.

Toliau panagrinėsime pagrindinius dorovinius principus, kurių veiksmingumas yra patik-rintas ir patvirtintas pedagoginiame, psichologinio poveikio, socialinio darbo dorovinių santy-kių bei bendravimo procese.

Aptarsime pagrindinius, t. y. žmoniškumo, meilės ir atjautos, altruizmo, lygiateisiškumo, tolerancijos ir pagarbos principus.

Žmoniškumo principas

Žmoniškumas (humaniškumas) dažnai suprantamas kaip „moralinė savybė, išreiškianti humanizmo principą pritaikant jį kasdieniniams žmonių santykiams. Ji aprėpia daugelį savy-bių: palankumą, pagarbą žmonėms, užuojautą ir pasitikėjimą jais, kilnumą, pasiaukojimą vardan kitų, taip pat suponuoja kuklumą, garbingumą, nuoširdumą” (Словарь по этике, 1975, с. 347).

27


Ši samprata yra nevisiškai tiksli. Žmoniškumas yra ne tik dorovinė žmogaus savybė, nors aprėpia daugelį atskirų savybių, bet ir charakterio bruožas. Šiai sąvokai neabejotinai priskiriamos visos teigiamos žmogaus charakterio savybės, išreiškiančios jo socialumą, dva-singumą, solidarumą, gailestingumą, palankumą, gerumą, sąžiningumą, teisingumą, dorovi-nius jausmus ir t. t. Pavyzdžiui, teisingumas yra elementaraus žmoniškumo pagrindas. Jei nėra teisingumo, tai nedaug ir žmoniškumo. Antra vertus, žmoniškumas susijęs su atsako-mybės jausmu. „Būti žmogumi,– teisingai rašė A. de Sent–Egziuperi, – tai kaip tik ir reiškia būti atsakingam” (de Sent–Egziuperi, 1962, p. 117). Taigi atsakomybė už kitą žmogų ir yra žmoniškumo išraiška. Be to, žmoniškumas labai susijęs su žmogaus sąžiningumu. Neatsitik-tinai žmogui pasielgus nežmoniškai jis kaltinamas individualizmu, egoistiškumu, godumu, šykštumu, įžūlumu, žiaurumu, šiurkštumu, abejingumu ir apeliuojama į jo sąžinę. Iš tikrųjų sąžinė – tai gėrio ir blogio suvokimas, vidinis išgyvenimas to, kas taurina arba skurdina žmogų, kelia arba žemina jo orumą. Sąžinė – tai dorovinis žmogaus jautrumas, empatijos jausmai, išgyvenimai ir atsakomybė už kito žmogaus likimą. Sąžinė – tai žmogaus vidinis jo elgesio kontrolierius ir teisėjas, žmoniškumo balsas žmoguje. Ji pažadina žmogaus gėdos, kaltės, atsakomybės, savigraužos jausmus.

Žmoniškumas aprėpia žmogaus įsitikinimus, jo nuomonę, vertinimus, emocijas ir jaus-mus, tačiau labiausiai pasireiškia jausmais ir emocijomis.

Žmoniškumas dažnai tapatinamas su žmogiškumu. Tai artimos sąvokos, bet neviena-reikšmės. Žmogiškumas yra visa tai, kas būdinga žmogui, t. y. ir teigiamos, ir neigiamos sa-vybės. Žmogui būdingos ir ydos, silpnybės, net iškrypimai. Nors visa tai yra žmogiška, tačiau nežmoniška; tai – žmoniškumo antipodai. Ne visa, kas yra žmogiška, yra ir žmoniška, tačiau visa, kas yra žmoniška, yra ir žmogiška.

Taigi žmoniškumo charakteristika susijusi ne su fiziniu, bet su socialiniu, dvasiniu žmo-gaus apibūdinimu, ne su ydomis ar silpnybėmis, bet su dvasios turtingumu, doroviniu tyrumu. Socialinio darbo subjektas per žmoniškus santykius su klientu ne tik išreiškia save, savo dvasinį pasaulį ir savo dorovines nuostatas, bet ir formuoja savo ir kliento žmoniškus jaus-mus. Socialinio darbuotojo kaip žmogaus „asmenybės dvasinis turtingumas šiems santy-kiams suteikia aktyvų, įprasmintą, tikslingą pobūdį. Ir priešingai, žmogaus dvasinis skurdu-mas jiems suteikia, nors dažnai aktyvų, bet primityvų, vartotojišką pobūdį… Žmogaus dvasi-nis skurdas visų pirma yra jo prasto intelektinio ir jausmų pasaulio išsivystymo rezultatas. Kai žmogus menkai išsivystęs intelektualiai, nesugeba susidaryti savo požiūrio į gėrį, tiesą, grožį, jis tampa nesavarankiškas, ribotas. Jame išsikeroja konformistiškumas ir jis neišvengiamai tampa aplinkybių vergu. Toks žmogus nepastebi kito žmogaus dvasinio ir elgesio grožio, ap-skritai žmogiškų tarpusavio santykių. Į gyvenimą žiūri vartotojiškai: ką galima iš jo paimti, bet ne ką jam duoti. Toks žmogus gyvena tik dėl savęs, tik sau. Ši vartotojiška pozicija rodo jo dorovinę orientaciją” (Tidikis, 1982, p. 13–14).

Toks socialinis darbuotojas, net jeigu jis būtų pasirengęs profesiniu požiūriu, vargu ar galės teigiamai veikti kitą žmogų. Kitas žmogus jam yra ne tikslas, o tik priemonė.

Žmoniškumas (humaniškumas) kartais tapatinamas su humanizmu. Šios sąvokos yra panašios, bet ne sinonimai. Žmoniškumas yra dorovės ir etikos sąvoka, o humanizmas – bendra sociologinė sąvoka, atspindinti tam tikrų idėjų visumą arba teoriją, kuri pagrindžia bū-tinybę kovoti už žmoniškumą. Humanizmas turi aksiologinį turinį. Jis išaukština žmogų, trak-tuoja jį kaip aukščiausią vertybę, bet neaprėpia visų reiškinių, kurie įgyvendina žmoniškumą žmonių santykiuose.

Žmoniškumas nėra įgimta žmogaus savybė; ji išugdoma. Žmoniškas socialinis dar-buotojas ugdo kito žmogaus žmoniškumą, taigi atlieka ne tik konsultanto, psichoterapinę, socialinės pagalbos, bet ir ugdomąją funkciją. Kuo anksčiau, dar vaikystėje, vaikas pajunta suaugusiųjų, pedagogų žmogiškąją šilumą, tuo jis geriau parengiamas gyvenimo audroms, todėl labai svarbu, ypač dirbant su vaikais, kad pats pedagogas būtų humanistas.

Apibendrinant pedagogo humanisto V. Suchomlinskio auklėtinių ugdymo patirtį galima daryti išvadą, kad „pedagogo humanisto požiūriui į žmogų būdingas pirma, tikėjimas vaiko įgimtomis neribotomis galimybėmis, jo žmogiškų savybių vystymosi vidiniais stimulais, neiš-senkama vaikiškos prigimties energija, nukreipta į aplinkinio pasaulio pažinimą ir suvokimą;

28

Mokslo darbai

antra, pedagogo poveikio asmenybei didžiulė jėga humaniškose jo pastangose, ieškant kelio į vaiko širdį, siekiant suteikti auklėtiniui gyvenimo tarp suaugusiųjų džiaugsmą ir laimę. Iš pradžių šios dvi linijos, lyg dvi galingos srovės, nesusikerta, jų keliai eina gretimai, bet pa-mažu pedagogo mąstytojo pastangų dėka jos susilieja į vieną galingą srautą. Jų energija, sustiprinta vienybės, įgauna milžinišką jėgą, kuri vaiką, vėliau paauglį, jaunuolį neša į aud-

29


ringą gyvenimo jūrą, paruošia jį gyvenimui kaip pilnavertį pilietį” (Tidikis, 1977, p. 172).Humanistinei psichologijai taip pat svarbiausia yra asmenybė, laisvai įgyvendinanti

savo kūrybines galimybes, pasižyminti autentiškumu, unikalumu, saviraiška. Vienas iš hu-manistinės psichologijos kūrėjų JAV psichologas K. Rodžersas sukūrė autokoncepcijos są-voką, asmenybės teoriją ir psichoterapijos sistemą, vadinamąją nedirektyviąją terapiją, turin-čią padėti išvengti disonanso tarp tikrosios ir įsivaizduojamos asmenybės padėties. Autokon-cepcija – tai žmogaus nuostata savo paties atžvilgiu, tai savivaizdis, individo daugiau ar ma-žiau įsisąmoninta ir išgyvenama vaizdinių ir nuomonių apie save sistema, kuria vadovauda-masis jis sąveikauja su kitais žmonėmis ir vertina pats save. Išskiriamos šios autokoncepci-jos sudėtinės dalys: kognityvinė (savo charakterio bruožų, sugebėjimų, išvaizdos, socialinio reikšmingumo ir kitų savybių įsivaizdavimas, t. y. savimonė); emocinė (savigarba, savimeilė, orumo jausmas, savigarbos stoka ir kt.); vertinamoji valinė (siekimas padidinti savo vertę, išsikovoti pagarbą, kitų žmonių teigiamų vertinimų siekimas ir kt.).

Autokoncepcijoje reiškiasi įvairūs individo „aš”. Tai tikrasis „aš” (nuomonė apie save šiuo metu, t. y. savęs suvokimas, tokio, koks yra iš tikrųjų), parodomasis „aš” (kokį žmogus save stengiasi parodyti kitiems, geriausiai reprezentuoti kitų akivaizdoje); veidrodinis „aš” (savęs įsivaizdavimas, pagrįstas kitų žmonių nuomone); idealusis „aš” (koks žmogus, jo nuomone, turėtų tapti, jei vadovautųsi savo doroviniais principais, t. y. pageidaujamasis aš).

Remiantis žmoniškumo principu socialinio darbuotojo uždavinys – padėti jo veikiamai asmenybei savimonę ugdyti per savižiną ir savigarbą, orumą – per emocijas ir jausmus, tei-giamą savęs vertinimą – per kitų žmonių vertinimus. Suvokiant savąjį tikrąjį „aš” skatinti ide-alųjį „aš”.

Humanistinis poveikis yra morališkai kryptingas, todėl glaudžiai siejasi su logoterapija, kuri taip pat siekia padėti žmogui rasti gyvenimo prasmę, geriau pažinti savo dvasinę rea-lybę. Šios psichoterapijos sistemos pradininkas, austrų psichologas ir psichiatras V. Franklis, skiria tris žmogaus būties lygmenis: somatinį, psichinį ir dvasinį (noologinį). Dvasinė būtis – tai laisvė pasirinkti nuostatą savo somatinės ir psichinės būties atžvilgiu. Dvasiniai moraliniai konfliktai (t. y. skirtingų vertybių konfliktai) gali sukelti noogenines neurozes. Šios neurozės yra svarbiausias logoterapijos objektas. Logoterapijos požiūriu psichinės sveikatos pagrindas yra vadinamoji noodinamika – dvasinė dinamika įtampos tarp dviejų polių lauke; vienas po-lius – tai prasmė, kurią reikia įgyvendinti, antrasis – žmogus, privalantis tą prasmę įgyven-dinti. Pasak V. Franklio, dabartiniam gyvenimui trūksta noodinamikos, daugelis žmonių ne-randa gyvenimo prasmės, patiria vidinę tuštumą, gyvena egzistenciniame vakuume. Šią tuštumą V. Franklis siūlo užpildyti trijų tipų vertybėmis: kūrybos pobūdžio (darbas gyvenimą daro prasmingą), jausminėmis (meilė, estetiniai jausmai gyvenimą daro prasmingą), požiūriu į likimą (kentėjimas gyvenimą daro prasmingą). Kentėjimas laikomas prasmingu tais atvejais, kai žmogus susiduria su nenumaldomomis, nepakeičiamomis aplinkybėmis (Psichologijos žodynas, 1993, p. 158).

Taigi logoterapija padeda suprasti aktualias žmogaus egzistencines vertybes. Jomis remiantis galima geriau suprasti kitą žmogų, jo gyvenimo prasmę ir siekius. Humanistinė etika, būdama autoritarinės etikos alternatyva, padeda žmogui rasti tas dorovines vertybes ir normas, kurios, vokiečių ir amerikiečių filosofo, psichologo ir sociologo E. Frommo nuomone, „veda žmogų į savo galimybių, savęs realizavimą” (Fromm, 1960, p. 225).

Toliau aptarsime kitus humanistinius socialinio darbo principus, išplaukiančius iš žmo-niškumo sąvokos.

Meilės ir atjautos principas

Meilė abstrakčia ir apibendrinta prasme etikoje ir filosofijoje suprantama kaip toks žmo-nių santykis, kada vienas žmogus kitą žmogų laiko artimu, sau giminingu ir vienaip ar kitaip tapatina save su juo, jaučia poreikį suartėti, taip pat tapatina savo interesus su jo siekiais. Meilės sąvoka, kaip ypatingos rūšies žmonių bendrumas, moralinėje žmonių sąmonėje atsi-randa gana anksti ir ne tik tarp atskirų individų (kaip lytinė meilė, įvairūs bičiulystės, drau-gystės, simpatijos jausmai), bet ir tarp visų žmonių visose socialinio gyvenimo sferose. Taip

30

Mokslo darbai

atsirado ir priesakas „Mylėk savo artimą, kaip pats save”, kuris vėliau prigijo krikščionybėje įgaudamas specifinį religinį aiškinimą.

Tačiau abstrakti meilė, be jautrumo kitam žmogui, konkrečios pagalbos jam ir be atsa-komybės už kitą žmogų, praranda savo vertę. Mylėti visą žmoniją, pareikšti „Aš myliu savo tautą”, bet neišreikšti tos meilės poelgiais yra paprasta. Rūpinimasis konkrečiu žmogumi, at-sakomybė už jį, užuojauta jam ir konkreti veikla žmogaus labui reikalauja meilę sieti su at-jauta. Pati meilė be atjautos gali būti egoistinė ir, kaip rodo praktika, ji gali virsti neapykanta. Karščiausia meilė (vyro ir moters) be kitų jausmų neretai virsta didele neapykanta, t. y. mei-lės priešingybe.

Tik sąveikaudama su atjauta meilė tampa veiksmingu veikimo ir tarpasmeninių santy-kių organizavimo principu.

Atjauta – tai viena iš meilės žmogui pasireiškimo formų, požiūris į kitą žmogų, pagrįstas jo teisėtų poreikių ir interesų pripažinimu, kito žmogaus minčių ir jausmų supratimu, moraliniu jo siekių palaikymu ir pasirengimu padėti juos įgyvendinti. Išsamiai išanalizavęs žmonių dori-nius tipus K. Stoškus rašo: „Atjautos žmogus yra toks, kuriam dorovės normos tapo įpročiu, vidiniu įstatymu. Tai žmogus, įpratęs daryti gera ir vengti bloga, klausydamas „širdies balso”, atjausdamas kitą… atjautos žmogus tampa doroviniu subjektu: jis atsiskaito ne prieš sankcijų adresantą, o prieš save, todėl negali nuo dorovinės kontrolės pasprukti. Iš to kyla žmogaus atjautos saviveiksmiškumas, kurio nepasiekia konformistinis sankcijų individas… Vidinis kontrolierius – sąžinė – padaro asmenį pajėgų imtis atsakomybės už savo poelgius” (Stoš-kus, 1994, p. 13).

Atjauta reiškia jautrumą, gailestingumą, nuoširdumą kito žmogaus atžvilgiu, sugebė-jimą įsijausti į jo rūpesčius. Atjautos subjektui būdinga tai, kad jis sugeba pajausti menkiau-sius savo bendravimo partnerių būsenos pokyčius, nuotaikas, atsargias užuominas. Bendra-darbiaudamas su žmogumi jis siūlo jam pačiam savarankiškai apsispręsti ir save laiko pri-klausomu nuo to apsisprendimo.

Taigi atjaučiantis žmogus sugeba įsijausti į kito žmogaus pasaulį, iš dalies save suta-patinti su kitu, matuoti kitą savimi. Kitą lyginti su savimi, matuoti savimi – tai įžvelgti kitame save, atrasti jame tokį pat subjektyvų pasaulį kaip ir nuosavas pasaulis; vadinasi, pamatyti žmogų ne kaip išorinį objektą, daiktą, kūną, įeinantį į „mano fizinę aplinką”, bet tokį pat kaip „aš”, norų, siekimų, jausmų ir idealų subjektą. Įžvelgti save kitame – tai įsivaizduoti save kito vietoje, įsijausti į kito gyvenimą, jo vertybių pasaulį, būsenas, pamatyti pasaulį kito akimis (Stoškus, 1994, p. 15).

Atjauta suartina žmones vieną su kitu, sukuria sąlygas žmogiškai dorovinei patirčiai įgyti. Ji praturtina meilę. Meilė yra išranki, nesidomi žmogumi apskritai, o atjauta gali būti nu-kreipta į visus žmones; meilė, o ypač įsimylėjimas, paremtas grožiu, simpatija, o atjauta ne-pasižymi tokiais jausmais – netgi priešingai: jaučiamas svetimas skausmas; meilės objektas suteikia mylinčiajam polėkio sparnus, sąmonėje įtvirtina savo teisumo ir vertingumo jausmus, o atjauta atitolina nuo aistrų ir priverčia žmogų atsakingiau žiūrėti į savo gyvenimo paskirtį; meilė žmogaus gyvenimą daro harmoningesnį, suteikia jam gyvenimo prasmę, o atjauta ža-dina jo sąžinę, skatina kelti sau naujus uždavinius, vis daugiau ir daugiau reikalauti iš savęs.

Taigi tik sąveikaudama meilė su atjauta tampa galinga poveikio jėga, taurinanti ne tik adresantą, bet žadinanti ir adresato atsakomuosius teigiamus jausmus, padėką ir pripratimą prie žmogaus, besivadovaujančio meilės ir atjautos principu.

Altruizmo principas

Altruizmas, kaip moralinis principas, žmogų skatina slopinti savo egoizmą, nesavanau-diškai tarnauti „artimui”, paaukoti savo interesus kitų labui. Į etiką šį terminą įtraukė prancūzų filosofas ir sociologas O. Kontas, kuris šiuo principu rėmė visą savo etinę sistemą. Jo nuo-mone, moralinis visuomenės tobulėjimas gali būti pasiektas ugdant žmonėse ypatingą vi-suomeninį jausmą – altruizmą, kuris turi būti supriešintas su egoizmu.

Altruizmas yra vienas iš pagrindinių dorovės principų, kuris pasireiškia ryškiausia žmo-gaus doro elgesio forma. Jis sudaro dorovės branduolį, jos esmę. Neatsitiktinai Tarptautinių

31


humanitarinių klausimų nepriklausoma komisija, 1989 metais parengusi pranešimą apie žmonių solidarumo etiką, be didžiųjų dorovinių vertybių, kurios ištvėrė laiko išbandymus ir pradėjo spręsti itin opius bei sudėtingus dabarties klausimus, mini ir altruizmą. „Dorovė be altruizmo, kaip principo, – rašo Č. Kalenda, – kylančio iš žmonių savitarpio priklausomybės jausmo ir asmenybės orumo bei vertės pripažinimo, tai tarsi saulė be šviesos ir šilumos, upė be vandens ar oras be deguonies” (Kalenda, 1996, p. 3).

Altruizmas ne tik skatina žmogų atsižvelgti į kitą, gerbti kito interesus, rūpintis juo, bet kartu yra ir žmogaus atitinkama vertybių sistema, atitinkanti ne tik kito žmogaus, bet ir socia-linės bendrijos interesus. Jis įprasmina žmogaus egzistenciją, parodo žmogaus kilnumą kito atžvilgiu, taip pat įtvirtina tikėjimą žmogumi, jo galimybėmis.

Grįsti savo veiklą altruizmu ypač aktualu ir reikšminga dabartinėmis sąlygomis, kai žmonės išgyvena socialines, ekonomines ir asmenines krizes, kai didėja ir yra propaguoja-mas (ypač žiniasklaidos) agresyvumas, prievarta, kai rafinuočiausiomis formomis plinta blo-gis, abejingumas kito žmogaus likimui, vartotojiškas požiūris į kitą žmogų, pinigų ir pragmati-nės naudos kultas. Visa tai lemia ir dorovinį žmogaus sutrikimą, dvasinius išgyvenimus ir traumas, todėl altruizmas kaip šviesus ir skaistus spindulys žmonių santykius papildo pasiti-kėjimu žmonėmis, formuoja optimistinį požiūrį į gyvenimą ir likimą.

Tačiau altruizmas nereiškia visiško savęs išsižadėjimo ar savęs aukojimo kito labui; tai būtų suabsoliutintas šio principo suvokimas, sąmoningas ar nesąmoningas jo prasmės iš-kraipymas ir diskreditavimas. Priešingai, jis skatina gyventi ir dirbti darant kitam žmogui gera, nesavanaudiškai padėti kitam, išsaugoti save ir išsaugoti kitą.

Altruizmas negali būti neapgalvotas, nepasvertas, beribis. Priešingu atveju imantieji pradeda parazituoti labdaros pagrindu, piktnaudžiauja ja, patys nesistengia nieko daryti, o duodantieji arba išpuiksta, ima žiūrėti į kitus iš aukšto, arba, kraudamiesi sau visų sunkumus bei rūpesčius, praranda savo asmeninį gyvenimą, išsižada savęs ir gyvena vien svetimų liki-mais. Ypač teikiant nesavanaudišką pagalbą reikia atsižvelgti į daugelį aplinkybių, elgtis tak-tiškai, subtiliai. Šios dorovinės tiesos yra visada aktualios tiek asmeninių žmonių santykių atžvilgiu, tiek visuomeniniame gyvenime, ypač kai kyla reikalas remti kultūrinę veiklą, palai-kyti naudingas visuomeninių organizacijų iniciatyvas (pvz., šelpti skurstančias šeimas, ugdyti blaivybę, globoti benamius gyvūnus ir pan.) (Kalenda, 1996, p. 17–18).

Antra vertus, altruizmas yra susijęs ne tik su pagalba ir gėrio kūrimu kitam žmogui, bet ir atsakomybės už kitą žmogų bei savo elgesį jausmu. Gebėjimas suprasti kitą, įsigilinti į jo sunkią padėtį, užjausti jį, kartu spręsti jo problemas suponuoja nesavanaudišką požiūrį į kitą žmogų, skatina priimti atsakomybę už jo likimą.

Lygiateisiškumo principas

Lygiateisiškumo moralinis principas nurodo, kad vienodi doroviniai reikalavimai turi būti keliami visiems žmonėms nepaisant jų visuomeninės padėties ir gyvenimo sąlygų. Kalbant apie žmogų šis principas numato, kad žmogus, vertindamas kitų žmonių poelgius, turi remtis tais pačiais reikalavimais, kuriuos jis kelia sau. Vienas iš pirmųjų bandymų suformuluoti ly-giateisiškumo principą moralėje buvo vadinamas „auksine taisykle”.

Kiniečių filosofas Konfucijus, gyvenęs 551–479 m. iki m. e., jau tada suformulavo mo-ralinį „auksinės taisyklės” reikalavimą: „Nedaryk kitiems to, ko nenori sau”. Vėliau šis princi-pas atsirado Naujajame Testamente: „Kaip norite, kad jums darytų žmonės, taip ir jūs jiems darykite” (Lk 6,31). Naujaisiais laikais šis principas buvo suformuluotas I. Kanto kaip „dorovi-nis dėsnis”, kuris sako: elkis taip, kad tavo valios maksima (taisyklė, kuria tu seki) galėtų tapti pagrindiniu visuotinu moraliniu dėsniu (t. y. kad visi kiti galėtų juo taip pat sekti). Kasdienėje buityje ši „auksinė taisyklė” vartojama kaip lygiateisiškumo įtvirtinimo principas: „kaip tu nori, kad su tavimi elgtųsi kiti, taip ir tu su jais elkis”.

Iš to išplaukia ir lygiateisiškumo principas – rūpintis kitais kaip savimi, o savimi – kaip kitais.

Lygybės (laisvės ir brolybės) idėja visais žmonijos istorijos laikotarpiais rodė visuome-nės išsivystymo būklę. Bendravimo, tarpasmeninių santykių lygybė išreiškia žmoniškumo

32

Mokslo darbai

normą, pasireiškiančią samprata to, kad kiekvienas žmogus dėl kito žmogaus visada ir visais atvejais yra savo žmoniškumo matas ir sąlyga.

Lygybės principas reiškia mokėjimą matyti kitame žmoguje ne tik save, bet lygų sau. Lygybės idėja turi ne tik dorovinį, bet ir socialinį, politinį bei juridinį aspektus, nes toks ben-dravimas yra ne tik individualūs asmeniniai žmonių kontaktai, bet ir bendrųjų socialinių ryšių dorovinė norma. Lygybės principas padeda įtvirtinti juridines ir politines žmogaus teises, t. y. lygybę prieš įstatymą, žmogaus garbės ir orumo gerbimo normą. Kiekvienas lygybės principo pažeidimas ją reguliuojant socialiniu, politiniu, ekonominiu, juridiniu aspektais vėliau iškreiptai atsispindi ir tarpasmeniniuose santykiuose, žmonių elgesyje.

Nesilaikant šio principo tarp žmonių atsiranda barjerai, vieni žmonės pavergia kitus savo valiai, ir taip skatinamas nuolankumas, padlaižiavimas, žiaurumas, cinizmas ir kita.

Tačiau bendravimo lygiateisiškumo principas nesulygina ir nesuniveliuoja žmonių kaip asmenybių, individualybių unikalumo ir originalumo. Žmonės visada skiriasi lytimi, amžiumi, profesija, išsilavinimu, intelektiniais gebėjimais ir kitomis ypatybėmis. Doroviniu, pagarbos požiūriu visi žmonės turi būti lygūs ir turėti teisę į lygiateisį bendravimą.

Taigi lygybė bendraujant, dirbant socialinį darbą pasireiškia kaip dorovinis principas – yra dorovinių žmonių santykių reguliuotojas, pagrindinė žmoniškumo sąlyga.

Tolerancija kaip bendravimo kultūros dorovinis principas

Tolerancija – tai pakantumas, atlaidumas, nuolaidumas (lot. tolerantia). Šis principas mums suteikia teisę turėti savo nuomonę, įsitikinimus bei pažiūras, savitai elgtis ir gyventi. Kartu jis reikalauja pripažinti ir kitų teisę turėti skirtingas pažiūras bei įsitikinimus ir atitinkamai pagal juos gyventi ir elgtis. Taigi tolerancija reikalauja pakantumo bei pagarbos skirtingoms pažiūroms ir įsitikinimams, kiekvieno savitam gyvenimo stiliui (Žemaitis, 1983, p. 293).

Tolerancija suteikia galimybę bendraujant pasiekti abipusį supratimą ir įvairiarūšių inte-resų suderinamumą netaikant jokių spaudimo ar prievartos priemonių, o remiantis aiškinimo ir įtikinimo metodais. Bendravimo rezultatyvumas labai priklauso nuo partnerių dorovinės orientacijos. Be to, bendravimas ir bendradarbiavimas visada lydimas teigiamų arba nei-giamų emocijų, bendravimo turinio prasmingumo. Bendravimo procese išryškėja doroviniai aspektai: švelnumas, taktiškumas, tarpusavio pagarba, kito žmogaus orumo, vertingumo pri-pažinimas. Įsivyravus nepakantumui, antipatijai, reiškiantis fanatizmui normaliai bendrauti tampa neįmanoma, todėl siekiant veiksmingai bendrauti, palaikyti gerus tarpusavio ryšius, kurie neatsiranda staiga ir iš niekur, o priklauso nuo partnerių sugebėjimo remtis bendravimo kultūros reikalavimais, reikia kurti tokią kultūrą paisant tolerancijos.

Žmonės skiriasi savo individualiomis savybėmis: temperamentu, charakteriu, skirtinga profesine ir bendrąja kultūra, išsiauklėjimu, dorovinėmis orientacijomis, elgesio įpročiais, fizi-niais trūkumais ir kt. Dar sudėtingiau bendrauja skirtingos socialinės grupės, bendrijos, kur dažnai susipriešina skirtingi papročiai, įpročiai, tradicijos.

Tolerancijos principas leidžia sukurti ir palaikyti tinkamiausius bendraujančių šalių tar-pusavio santykius.

Apibendrinant tolerancijos turinį ir jos reikšmę bendravimui galima daryti šias išvadas:– tolerancija yra priešinga nepakantumui, žlugdančiam bendravimo procesą;– tolerancija remiasi bendro išgyvenimo supratimu;– ji suteikia galimybę pažiūrėti į save kito akimis, t. y. iš „šono”;– pamatyti partnerį „jo akimis”;– padeda geriau išsiaiškinti bendravimo tikslus, požiūrius, kito argumentus;– padeda išvengti konfliktų;– pašalina išankstinę nuostatą partnerio atžvilgiu, pirminius išorinius įspūdžius;– daro žmogų atlaidesnį neesminiams žmogaus trūkumams;– skatina geranoriškumą, abipusį pasitikėjimą, padeda pažinti kitokias pažiūras, papro-

čius, siekius ir kito žmogaus vertybines orientacijas bei idealus;– šalina pasipūtimą, egoizmą, agresyvumą, primityvias demagogines pretenzijas;

33


– atmeta smulkmeniškumą ir paviršutiniškumą, trukdančius pasiekti teigiamų bendra-vimo rezultatų.

Tačiau tolerancija negali būti pakanti amoralumui. Amoralūs piktybiški žmonių poelgiai, antivisuomeniniai veiksmai negali būti toleruojami. Tolerancija, kaip dorovės principas, nuo-laidžiaudama blogiui paneigtų pati save.

Tolerancija skatina geriau suprasti kitus žmones ir būti pakančiam jų savitumui ir kartu ne tik netoleruoja blogio, bet skatina žmones kovoti prieš blogį, įveikti tas aplinkybes, kurios jį skatina. Dar Hėgelis tvirtindavo, kad aplinkybės mus valdo tiek, kiek mes patys leidžiame joms mus valdyti. Stiprus, savarankiškas žmogus pajėgus valdyti aplinkybes, joms pasiprie-šinti, jas keisti ir net tobulinti.

Socialinio darbuotojo darbas ir turėtų būti nukreiptas šia linkme. Jo funkcija – sudaryti palankias sąlygas, galimybę nuomonių, požiūrių, įsitikinimų įvairovei reikšti, savarankiškai ieškoti tiesos ir kliento individualybei, jo dvasiniam turtingumui atsiskleisti. Tolerancijos prin-cipą suvokusi asmenybė paverčia jį savo dorovinės kultūros dalimi ir juo remdamasi gali sėkmingai spręsti konfliktines situacijas, geriau išreikšti save ir sudaryti palankias sąlygas kito žmogaus saviraiškai.

Pagarbos, kaip bendravimo kultūros, dorovinis principas

Pagarba žmogui reiškia jo vertingumo, orumo ir garbės pripažinimą. Pagarba taip pat yra vienas iš svarbiausių dorovinio bendravimo principų. Istorija pateikia aibę pavyzdžių, kad dėl savo orumo įtvirtinimo ir garbės išsaugojimo žmogus aukoja net gyvybę.

Žmogaus vertingumo idėja visų pirma formavosi teisėje ir religijoje. Tačiau antikoje pa-garba buvo reiškiama tik poliso nariams, o ne vergams. Stoikai iškėlė visų lygybės prieš li-kimą idėją, krikščionybė – prieš Dievą. Utilitaristinėse etinėse idėjose vyravo šios vertybės kaip abipusės naudos dalykinio bendradarbiavimo ir partnerystės idėja. Tik I. Kantas šį prin-cipą pagrindė pačios asmenybės vertingumu ir suformulavo taip: „Kiekvienas žmogus turi teisę būti gerbiamas savo artimųjų ir kitų. Priklausomybė žmonių giminei yra garbinga, nes nė vienas žmogus negali naudotis kitu (dargi pačiu savimi) kaip priemone, jis visuomet turi būti tikslas” (Кант, с. 404].

Tačiau praktiniame gyvenime dažnai dar vyrauja instrumentinė, pragmatinė žmonių są-veika.

Pagarbos principas nukreiptas ne tik į kitą žmogų, bet ir į save, todėl jis įpareigoja ir so-cialinį darbuotoją visų pirma būti atsakingą už savo orumą, visada ir visur elgtis garbingai.

Kuo gi pasireiškia pagarba žmonėms?Gerbdami kitus žmones būname jiems atidūs, jautrūs, taktiški, malonūs, paprasti ir

kuklūs. Gerbdami žmones atsižvelgiame į jų poreikius, interesus, nieko nedarome, kas galėtų kitus apsunkinti ar suteikti nemalonumų. Žmones turime gerbti ne vien už nuopelnus, talentą, užimamą administracinį postą visuomenėje ar kokį kitą pranašumą. Gerbiame už dorą elgesį, teisingumą, žmoniškumą, kuklumą ir kt. Pagarba pasireiškia mokėjimu išklausyti kitą žmogų, gebėjimu susivaldyti, kantrybe, drausme, organizuotumu, dėmesingumu.

Gerbdami kitus patys nusipelnome pagarbos.Tačiau žmogus turi būti vertas pagarbos. Mes negerbiame veltėdžių, chuliganų, vagių,

doroviškai degradavusių žmonių ir apskritai žmones gerbiame skirtingai.Vienus gerbiame daugiau, kitus mažiau, o tretiems tik rodome pagarbą. Tai ir leidžia

išskirti įvairius pagarbos laipsnius.V. Žemaitis, plačiai išnagrinėjęs pagarbą žmogui, išskiria tris pagarbos laipsnius: ele-

mentarią, išskirtinę ir minimalią pagarbą (Žemaitis, 1994, p. 10–12).Elementari pagarba. Pagarba reiškia žmogaus vertingumo pripažinimą. Tokią informa-

ciją gauname tiesiogiai bendraudami su žmonėmis, stebėdami jų veiklą arba gėrėdamiesi jų sukurtomis materialinėmis arba dvasinėmis (meninėmis ir kt.) vertybėmis.

Tačiau kaip turime elgtis su žmonėmis, kurių nepažįstame ir mažai apie juos žinome? Dorovė reikalauja gerbti visus žmones, nes viena iš pagrindinių pagarbos ypatybių yra ta,

34

Mokslo darbai

kad ji yra visuotinė. Pagarba žmogui yra viena iš pagrindinių žmogaus teisių. Teisė į pagarbą žmogų įpareigoja pripažinti kitų tokią pačią teisę.

Elementari pagarba žmogui yra jo prigimtinė teisė. Žmogus, kaip žmonių giminės at-stovas, paveldi teisę į pagarbą, todėl elementari pagarba reikalauja gerbti visus žmones, nes tai yra žmogaus, kaip visuomenės nario, priedermė.

Išskirtinė pareiga. Ilgiau bendraudami su žmogumi geriau jį pažįstame, jis daugiau mums atsiskleidžia, pavyzdžiui, kaip labai padorus, kultūringas, sąžiningas, nusipelnęs vi-suomenei. Taip pat reiškiame pagarbą žymiems žmonėms už jų nuopelnus tautai, už kūrinius ir kt. Tokia pagarbos forma yra išskirtinė. Tokioms asmenybėms reiškiame ypatingą pagarbą, juos labai gerai vertiname, jais žavimės, dėl jų sielojamės, esame jiems palankūs ir dėme-singi.

Tokia išskirtinė pagarba bendraujant dažniausiai sukelia atsakomąją pagarbą, ji tampa abipusiška. Į pagarbą atsakoma pagarba. Dėl to santykiai tampa nuoširdūs, adresantas ir adresatas pasitiki vienas kitu. Teisingai tvirtino austrų rašytoja M. fon Ebner–Ešenbach: „Kas niekuomet pats nepatyrė pagarbos, tas niekuomet nereikš jos ir kitiems”.

Antra vertus, tokia abipusė pagarba dažnai virsta patvaria draugyste ar net bičiulyste. Esant tokiems santykiams dirbant socialinį darbą poveikis klientui ir įtaka jo vertybinei orien-tacijai tampa ypač veiksminga.

Minimali pagarba. Pripažindami, kad žmogus iš prigimties turi teisę būti gerbiamas, su-siduriame su klausimu: ar privalome gerbti asmenis, kurie nenusipelno pagarbos, pavyzdžiui, nusikaltėlius, vagis, chuliganus, prievartautojus ar tiesiog amoralius žmones? Gyvenime to-kie žmonės ne tik negerbiami, bet dažniausiai sulaukia paniekos, pasmerkimo. Apie tokius žmones sakoma: „Tai ne žmogus, o gyvulys” arba „Tai žvėris, o ne žmogus”, arba „Jis žmo-gaus vardo nevertas”. Iš tokių pasakymų savaime išplaukia išvada, kad sugyvulėjęs, sužvė-rėjęs žmogus praranda savo žmogiškąją esmę, o kartu ir teisę į pagarbą.

Tokį požiūrį galima suprasti, pateisinti, bet norint bendrauti su tokiu žmogumi, daryti jam kokią nors įtaką tik smerkiant jį yra neįmanoma, todėl svarbu suvokti, kad tam tikras mi-nimumas turi būti visada išsaugomas visiems žmonėms. Toks minimumas turi būti reiškia-mas ir tiems asmenims, kurie nenusipelnė tokios pagarbos. Bendraudami su jais reiškiame jiems ne vidinę pagarbą, o išorinę, t. y. rodome minimalią pagarbą.

Kodėl turime taip elgtis? Kokiais argumentais galėtumėme pagrįsti tokį elgesį?Visų pirma, mūsų nuomone, rodydami minimalią pagarbą jos nevertam žmogui tai da-

rome vien dėl mūsų pačių savigarbos ir orumo. Orumas suteikia mums pasitikėjimo savimi ir savo galimybėmis, skatina kelti dorovinius reikalavimus ne tik sau, bet ir kitiems. Mes nega-lime su įžūliu chuliganu elgtis taip pat įžūliai arba besikeikiančiam žmogui atsakyti tokiu pačiu tonu, nes turime savigarbos jausmą. Elgdamiesi taip nedorai kaip mūsų bendravimo partne-ris priartėtume prie jo ir patys būtume neverti pagarbos, todėl save gerbdami net esant ne-palankioms aplinkybėms privalome išlikti taktiški ir korektiški. „Pagarba kitiems leidžia gerbti ir save patį”, – tvirtino prancūzų filosofas ir fizikas R. Dekartas.

Antra, rodydami minimalią pagarbą kartu rodome bendravimo pavyzdį kitam žmogui, nesvarbu, koks jis būtų, t. y. nukreipiame į aukštesnio, kultūringo bendravimo lygį. Kartu mes, kaip bendravimo subjektas, tampame jam autoritetu, nepažemindami jo kaip bendravimo partnerio, o įtvirtindami elementaraus etiketo normą.

Trečia, minimalios pagarbos rodymas taip pat atlieka kito žmogaus ugdomąją funkciją, nes darome jam teigiamą poveikį, pripažįstame jį lygiateisiu bendravimo subjektu. Teisingai yra pastebėjęs žymus vokiečių poetas J. V. Gėtė, kad „elgdamiesi su artimaisiais taip, kaip jie nusipelno, mes darome juos blogesnius, o elgdamiesi su jais taip, tarytum jie būtų ge-resni, mes verčiame juos tapti geresnius”.

Ketvirta, kiekvienam asmeniui kultūringas žmogus reiškia šiek tiek didesnę pagarbą, negu jis galbūt to vertas. Čia galioja elementari etikos taisyklė: vertinant kitus žmones geriau truputėlį juos pervertinti, negu nepakankamai įvertinti. Geresnis vertinimas nei žmogus to vertas, geras išankstinis vertinimas skatina žmogų tapti geresnį.

35


Išvados

1. Norėdami užtikrinti geresnį bendravimą su klientais, veiksmingiau veikti ir ugdyti juos socialiniai darbuotojai privalo remtis ne tik administraciniais, oficialiais normatyviniais reikala-vimais, bet ir etiniais orientyrais, moraliniais principais, kurie užtikrintų ir pakeltų bendravimą iki kilnių dorovinių santykių lygio.

2. Socialinio darbuotojo veikla, nesiremianti žmoniškumo moraliniu principu, negali būti veiksminga. Be žmoniškumo principo, bendravimo santykiai negali remtis dvasiniu ryšiu, jos turtinti, todėl žmoniškumas yra pagrindinė grandis, socialinio darbuotojo ir kliento asmenybes jungianti dvasiniu ryšiu.

3. Meilės ir atjautos, altruizmo, lygiateisiškumo, tolerancijos ir pagarbos moraliniai prin-cipai išplečia ir padeda įgyvendinti žmoniškumą socialiniam darbuotojui bendraujant su klientu, praturtina šių santykių turinį, teigiamai veikia dorovines vertybines orientacijas, sutei-kia doro žmogaus vertinimo kriterijus.

LITERATŪRA1. de Sent–Egziuperi A. Žemė žmonių planeta. – Vilnius, 1962.2. Fromm E. Man for Himself. – New York, 1960.3. Kalenda Č. Altruizmas. – Vilnius: VPU, 1996.4. Lietuvos socialinių darbuotojų etikos kodeksas. – Vilnius: Lietuvos socialinių darbuotojų asocia-

cija, 1998.5. Psichologijos žodynas. – Vilnius, 1993.6. Stoškus K. Bendravimas ir žmonių doriniai tipai. – Vilnius: Ethos, 1994.7. The Ethics of Social Work Principles and Standards. – Oslo, 1994.8. Tidikis R. Asmenybės dvasinis turtingumas – dorovinės pozicijos formavimosi šaltinis // Asmeny-

bės dorovinės pozicijos ugdymas (sudaryt. ir ats. redaktorius R. Tidikis). – Vilnius: Mintis, 1982.9. Tidikis R. Vasilijaus Suchomlinskio pedagoginis humaniškumas // Etika ir humanizmas. Etikos

etiudai – 1. – Vilnius: Mintis, 1977.10. Žemaitis V. Dorovės sąvokos. – Vilnius: Mintis, 1983.11. Žemaitis V. Pagarba žmogui. – Vilnius: Ethos, 1994.12. Кант И. Сочинение. – Москва. Т. 4. Ч. 2.13. Словарь по этике. – Москва, 1975.

ETHICAL POINTS IN SOCIAL WORKAssoc. Prof., Habil. Dr. Rimantas TidikisLaw University of LithuaniaSummaryThe article studies the ethical principles of social work that are being

reflected in The Declaration of International Federation of Social Workers as well as in the Ethical Code of Lithuanian Social Workers. As the study reveals the content of both the documents is being based on obligations of social workers. This, in fact, means the ethics of social workers in practice being based on deontological tradition has been missing axiological reasoning which social workers exercise in everyday activity.

So the article tries to analyse the ideas of humaneness, love, sympathy, altruism, equality, tolerance and respect as the main guiding principles of social workers. It argues that more effective results may be achieved, closer relations with clients assured and deeper understanding as well as mutual trust attained when the above mentioned ethical principles are being applied consciously in social work practice.

Finally, the article recommends to supplement the obligatory oriented documents with the values that explain what is worth of pursuing or promoting in practice by social workers as well as their clients.

36

Mokslo darbai

II. PSICHOPEDAGOGINIAI SOCIALINIO DARBO PAGRINDAI

PSICHOSOCIALINIAI VEIKSNIAI, TURINTYS ĮTAKOS SPECIALIŲJŲ POREIKIŲ VAIKŲ UGDYMO KOKYBEI

Prof. dr. Jonas Ambrukaitis

Šiaulių universitetas, Specialiosios pedagogikos fakultetas, Specialiosios didaktikos katedraP. Višinskio g. 25, 5400 ŠiauliaiTelefonas 59 57 25Elektroninis paštas [email protected]

Pateikta 2001 m. lapkričio 15 d.Parengta spaudai 2002 m. balandžio 23 d.

Recenzavo Šiaulių universiteto Specialiosios pedagogikos fakulteto Specialiosios pedagogikos katedros vedėjas doc. dr. Algirdas Ališauskas ir šio fakulteto Specialiosios didaktikos katedros doc. dr. Vida Pobrein

Santrauka

Visą pokarinį laikotarpį iki pat nepriklausomybės atkūrimo ir pirmaisiais jos metais Lietuvoje vyravo medicininis (klinikinis)–korekcinis specialiųjų poreikių vaikų ugdymo modelis (Ruškus, 2001 ir kt.). Šiandien Lietuvoje reformuojant švietimo sistemą vis plačiau kalbama apie socialinį–interakcinį specialiųjų poreikių vaikų ugdymo modelį (Ambrukaitis, 1997; Ruškus, 2001; Ališauskas, 2001 ir kt.), tačiau tiek mokslinėje literatūroje, tiek pedagogų bendruomenėje beveik nediskutuojama, kuo viena ir kita ugdymo kryptis panaši ir kuo skiriasi, kokie yra vienos ir kitos ugdymo krypties esminiai privalumai ir trūkumai ir t.t. Šiame straipsnyje analizuojami specialiųjų poreikių vaikų (toliau – SPV) ugdymo psichosocialiniai veiksniai, kurie tiesiogiai atspindi socialinio–interakcinio modelio sampratą ir yra esminiai SPV integruoto ugdymo kokybės vertinimo kriterijai.

ĮvadasMokslinė problema, jos ištyrimo laipsnis

Aptariamos problemos mastą kiekybiniu bei kokybiniu aspektais nusako specialiųjų po-reikių vaikų grupei priskiriamų vaikų skaičius.

Tarptautinėje praktikoje specialiųjų poreikių turinčiais laikomi: vaikai, kurie jau priimti į pradines mokyklas, bet dėl įvairių priežasčių nedaro pažan-

gos;

37


vaikai, kurie dar nepriimti į pradines mokyklas, bet galėtų būti priimti, jeigu mokyklos būtų tam pasirengusios;

palyginti mažesnė grupė vaikų, turinčių didesnių fizinių, protinių arba vienokių ir kito-kių negalių, kuriuos reikia specialiai mokyti, bet šių poreikių niekas netenkina.

„Lietuvos Respublikos specialiojo ugdymo įstatyme" terminu „specialiųjų poreikių as-menys” vadinami „vaikai ir suaugusieji, dėl įgimtų sutrikimų turintys ribotas galimybes daly-vauti ugdymo procese”, o sąvoka „specialieji ugdymosi poreikiai” apibrėžiama kaip „pagalbos ir paslaugų reikmė, atsirandanti dėl to, kad ugdymo ir saviugdos reikalavimai neatitinka spe-cialiųjų poreikių asmens galimybių”.

„Nacionalinės neįgaliųjų socialinės integracijos programos 2003–2012 m.” rengėjai tei-gia, jog šiuo metu Lietuvoje gyvena 13 857 vaikai iki 16 m., turintys medicinos specialistų pripažintą neįgalumą. Tai sudaro 1,7 proc. visų vaikų. Vyraujančios neįgalumo priežastys yra šios: nervų sistemos, psichikos ir elgesio, kvėpavimo sistemos, mitybos ir medžiagų apykai-tos, skeleto ir raumenų sistemos sutrikimai, taip pat kurtumas, aklumas ir kitos negalios.

Tiksliai pasakyti, kiek yra vaikų, kuriuos reikia specialiai ugdyti, labai sunku, nes nėra aiškios ribos tarp trūkumo ir normos; veikiau yra daugybė individualiųjų poreikių. Pavyzdžiui, Šiaulių apskrityje 2000 m. buvo 64 740 mokyklinio amžiaus vaikų, iš jų specialiųjų ugdymosi poreikių turėjo 10 457, arba 16,2 proc. vaikų. Dažniausiai laikomasi nuostatos, jog kiekvie-noje amžiaus grupėje SPV kategorijai galima priskirti ne mažiau kaip 10 proc. vaikų. Kai ku-riose šalyse, pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje, specialiųjų poreikių vaikų suskaičiuojama iki 20 proc. Nuo pat pirmųjų specialiųjų mokyklų, kaip neįgalių vaikų ugdymo institucijų, įstei-gimo Europoje XVIII a. iki šių dienų, keičiantis nuostatoms ir požiūriui į negalią, į neįgalų žmogų ir apskritai jo galimybes, sutrikusios raidos vaikais domėjosi ne tik pedagogai, bet ir psichologai, sociologai, o ypač medikai. Iš dalies dėl tos priežasties atsirado du specialiųjų poreikių vaikų ugdymo modeliai: klinikinis–korekcinis ir socialinis–interakcinis. Pirmiesiems labiau rūpi vaiko raidos sutrikimo priežastys, pobūdis ir to sutrikimo pašalinimo bei korekcijos galimybės medicinos bei pedagoginėmis priemonėmis, antrieji (psichologai, sociologai) pa-brėžia kitą žmogaus egzistencijos pusę. Neneigdami įvairių sutrikimų padarinių sušvelninimo galimybių jie pabrėžia tai, jog negalia nėra žmogaus vertės matas, ir kad į negalią turi būti žvelgiama psichosocialiniu požiūriu. Šis požiūris, paremtas socialinės lygybės ir žmogaus teisių principais, pabrėžia iš esmės kitus neįgalaus žmogaus vertinimo matus ir kelia klau-simą, į ką turi būti sutelktas mūsų dėmesys: į žmogaus negalią ar į jo integraciją tam tikroje socialinėje aplinkoje? Keldami panašaus pobūdžio klausimus tiesiogiai arba netiesiogiai pri-artėjame prie neįgaliųjų ugdymo problemų, nes ugdymas pripažįstamas vienu iš svarbiausių socialinės integracijos veiksnių.

Pirmoji ir pati didžiausia grupė veiksnių, turinčių įtakos vaikų ugdymo kokybei, vienaip arba kitaip susijusi su mokytojo veikla pamokos metu. Tai rodo toliau pateikta lentelė (žr. 1 lentelę).

Neprieštaraujame nuostatai, jog ne tik normalios, bet ir sutrikusios raidos vaikų ugdymo sėkmių ir nesėkmių priežastys yra mokytojo darbas per pamoką, jo taikoma didaktinė sis-tema, tačiau vertinant sutrikusios raidos vaikų ugdymo kokybę ypač svarbūs psichosocialiniai ugdymo veiksniai, nors jų pervertinti arba absoliutinti taip pat nederėtų. Deja, tiek Lietuvoje, tiek kitose šalyse, kai kalbama apie SPV integruotą ugdymą, dažniausiai pabrėžiami ir apta-riami tik socialiniai integracijos aspektai ir nutylima ugdymo kokybės problema, nors pasta-raisiais metais ugdymo kokybe ypač domimasi daugelyje Europos šalių. Šiame kontekste Šiaulių universiteto Specialiojo ugdymo mokslinis centras kartu su Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerija 2001 m. pradėjo kompleksinį tyrimą „Švietimo kokybės vadyba: specialiųjų poreikių vaikų integruotas ugdymas”. Specialiųjų poreikių vaikų ugdymo kokybės vertinimas yra ne tik aktuali teorinė, bet ir ypač svarbi praktinė problema, kurią kelia pedago-gai, švietimo sistemos vadovai, tėvai. Įprastinio, „standartinio” mokinio ugdymo kokybės ver-tinimas daugeliui tarsi savaime suprantamas, nes paprastai atsižvelgiama į akademinius lai-mėjimus, o ypatingo, neįgalaus vaiko ugdymas daugeliui yra mažai pažįstama sritis. Spręsti apie tokio vaiko ugdymo kokybę ypač sunku tada, kai negalia sukelia nemažai mokymosi sunkumų, „pažangumas”, bendrojo lavinimo dalykų išmokimo lygis tampa ne pačiu svarbiau-

38

Mokslo darbai

siu dalyku, o prioritetiniai tampa socialiniai, buities, elementarūs savitarnos, darbo bei kiti praktiniai įgūdžiai, įgyjami formuojant, ugdant, koreguojant sutrikusias sensorines, kalbos ar kitas funkcijas. Kitaip tariant, svarbesni tampa kiti vaiko ugdymo kokybę atspindintys veiks-niai, o ne akademiniai gebėjimai bei žinios.

1 lentelė . Svarbiausi vaikų mokymuisi įtakos turintys veiksniai1 (pagal svarbą juos išdėstė 12 ekspertų grupė)

Kategorija Veiksniai

Mokymas Laikas, skiriamas užduočiai atlikti (laikas, kai mokinys aktyviai mokosi)Laikas, praleistas tiesiogiai mokant pagrindinių skaitymo įgūdžiųLaikas, praleistas tiesiogiai mokant pagrindinių matematikos įgūdžiųDažnas mokinių informavimas apie jų darbo rezultatusMokytojo atliekamas visapusiškas mokinio stebėjimas (planavimas, veiklos efektyvumo priežiūra, tikrinimas, mokymosi strategijos peržiūrėjimas ir jos įvertinimas)Nuoseklus mokinio atsakomybės už savo mokymąsi skatinimas ir efektyvi metakognityvinė mokymosi strategijaSuprantamas, sutelktas bei tiesioginis mokymasNuoseklus reikalavimas perprasti esmęTinkamas mokytojo reagavimas į teisingus ir neteisingus atsakymusTinkamas mokytojo užduoties sunkumo lygis (verčiantis mokinius pasitempti)Saugus ir geras mokyklos mikroklimatas

Ne mokyklos aplinka

Tėvų rodoma meilė vaikamsTėvų domėjimasis mokinių darbu mokyklojeTėvų lūkesčiai dėl mokymosi rezultatų

Mokinių savybės Savikontrolės ir metakognityvinių strategijų naudojimasGebėjimo suvokti skaitant lygisPažiūra į mokykląPažiūra į mokytojusMotyvacija nuolat mokytisBendras žinių lygis

Šio tyrimo tikslas – parengti specialiųjų poreikių vaikų ugdymo kokybės vertinimo metmenų projektą ir jį preliminariai pritaikyti siekiant patikrinti jų informatyvumo lygį.

Tyrimo objektas – specialiųjų poreikių vaikų, ugdomų bendrojo lavinimo mokykloje, psichosocialiniai ugdymo veiksniai.

Tyrimo metodai. Literatūros, švietimo sistemos norminių dokumentų analizė, bando-masis SPV ugdymo bendrojo lavinimo mokykloje kokybės tyrimas taikant standartizuotą klausimyną.

Hipotezė – vienas iš galimų specialiųjų poreikių vaikų ugdymo kokybės vertinimo būdų – gali būti savianalizės metodas, taikomas remiantis standartizuotu klausimynu.

Šio tyrimo rezultatai dvejopi: 1) studijuojant kitų šalių patirtį, analizuojant specialiųjų po-reikių vaikų integruoto ugdymo prielaidas buvo parengtos dvi SPV ugdymo psichosocialinių veiksnių tyrimo programos ir 2) atliktas šių programų bandomasis (taikomasis) tyrimas sie-kiant įvertinti jų informatyvumą ir galimybę taikyti šalies mastu. Pirmoji programa skirta peda-gogams.

1 Švietimo naujovės. 1995. Nr. 4. (Kiek pakeitus perspausdinama iš Reynolds M. C., Wang M. C. and Walberg H. J. The Knowledge Bases for Special and General Education, Remedial and Special Education. September/October 1992. P. 6–10, 33.)

39


Psichosocialiniai veiksniai, darantys įtaką SPV ugdymo kokybei

Pedagogų apklausos programa

1. Aplinkos pritaikymas:1) Ar mokyklos aplinka leidžia pajusti, jog su specialiųjų poreikių vaikais siejamos di-

delės viltys?2) Ar mokykloje neįgaliems vaikams netrukdoma mokytis?2. Požiūris į neįgaliųjų gebėjimus ir laimėjimus:1) Ar viešai rodomos specialiųjų poreikių vaikų pastangos ir laimėjimai?2) Ar mokykloje pasakojama apie neįgalius žmones, kurie daug nusipelnė visuomenei

arba yra daug nuveikę?3) Ar pasitaiko situacijų, kai neįgalieji yra išskiriami arba kitaip pajunta neigiamą požiūrį

į save?4) Ar mokyklos pedagogai džiaugiasi neįgalių moksleivių pastangomis ir laimėjimais?5) Ar pripažįstama, kad neįgalūs moksleiviai gali gerai atlikti užduotis?6) Ar vyko mokykloje renginių, kuriuose buvo teigiamai įvertinti asmenys, turintys nega-

lių?3. Pačių neįgaliųjų požiūris į save ir savo ateitį:1) Ar specialiųjų poreikių vaikų teiraujamasi, ko jie tikisi iš ateities?2) Ar specialiųjų poreikių vaikai tiki savo sėkme?3) Ar yra dalykų, kurie formuotų neįgalių mokinių neigiamą požiūrį į savo gebėjimus?4. Buvimo kartu – sveikųjų ir neįgaliųjų – vertinimas:1) Ar galima pateikti pavyzdį, kuris parodytų, jog specialiųjų poreikių vaikas padarė tei-

giamą poveikį vaikams be specialiųjų poreikių?2) Ar mokykloje lengvai pritampa neįgalūs moksleiviai?3) Ar visada sveikieji ir neįgalieji būna kartu?4) Ar pritariate požiūriui, jog mokyklai reikalingi visi – ir sveikieji, ir neįgalieji?5) Ar neįgalūs mokiniai dalyvauja visoje mokyklos veikloje?5. Mokytojo kvalifikacija ir specialiųjų poreikių vaikai.1) Ar Jūsų mokykloje yra personalo kvalifikacijos kėlimo sistema?2) Ar Jūs aktyviai dalyvaujate mokykloje vykstančiuose renginiuose mokytojų kvalifika-

cijai kelti?3) Ar specialiojo ir bendrojo lavinimo mokytojai turi galimybę bendrauti ir dalytis patir-

timi?4) Ar galite nurodyti, kas padeda bendrojo ir specialiojo ugdymo specialistams ben-

drauti?5) Ar galvojate apie tai, kaip pagerinti darbą su moksleiviais, turinčiais specialiųjų po-

reikių?6. Mokyklos ateitis:1) Ar žinote, kaip mokyklos vadovybė įsivaizduoja jūsų mokyklą po 5–10 metų?2) Ar galėtumėte apibūdinti idealią mokyklą, kuri skatintų specialiųjų poreikių mokinių

veiklą?3) Ar tariatės su moksleiviais, kaip pagerinti mokyklos darbą ateityje?7. Tėvų ir mokyklos santykiai:1) Ar mokykloje tėvams leidžiama sužinoti, kokių sunkumų patiria pedagogai dirbdami

su specialiųjų poreikių vaikais?2) Ar neįgalių vaikų tėvai dalyvauja popamokinėje veikloje?3) Ar daug tėvų, turinčių neįgalių vaikų, dalyvauja tėvų ir mokytojų bendrose konferen-

cijose?4) Ar mokykloje vykstantys susirinkimai skatina tėvus ir mokytojus bendradarbiauti?5) Ar reikia, kad mokyklos gyvenime dalyvautų neįgalių vaikų tėvai?8. Mokytojų ir tėvų ryšiai:1) Ar pasitaikė konfliktinių situacijų tarp mokytojų ir specialiųjų poreikių vaikų tėvų?

40

Mokslo darbai

2) Ar mokytojai informuoja tėvus apie vaiko laimėjimus, ar kreipiasi tik tada, kai yra problemų?

3) Ar neįgalių vaikų tėvai padeda mokant jų vaikus?4) Ar mokykloje ugdomi pedagogų gebėjimai dirbti su neįgalių vaikų tėvais? 5) Ar neįgalių vaikų tėvai dalyvauja mokyklos gyvenime, pavyzdžiui, padeda organi-

zuoti vakarus, išvykas ir pan.?9. Mokytojų požiūris į tėvų ir vaikų ateities problemas:1) Ar pedagogai įsivaizduoja, kas ateityje laukia tėvų, turinčių specialiųjų poreikių vai-

kų?2) Ar mokytojai tikisi, kad tėvai visada sugebės padėti savo vaikams?Šioje programoje – devyni probleminiai klausimai, į kuriuos atsakoma pasitelkiant kon-

krečius savianalizei skirtus klausimus2 ir renkant vieną iš penkių galimų atsakymų: taip, tur-būt taip, nežinau, turbūt ne, ne. Iš respondento nereikalaujama nurodyti jo tapatybę liudijan-čių duomenų, todėl tikimasi kuo daugiau atvirumo.

Kita programa perpus glaustesnė, skirta mokyklų direktoriams ir jų pavaduotojams

Mokyklų vadovų apklausa

I. Bendra integracijos politika:1. Ar Jūsų mokykla sėkmingai integruoja specialiųjų poreikių vaikus?2. Ar mokykloje yra vidaus tvarkos taisyklės, pagal kurias kontroliuojamas specialusis

ugdymas?3. Ar mokykloje kaupiama informacija apie moksleivius, turinčius negalių?4. Ar turite vertinimo sistemą, rodančią, kaip mokykloje teikiama pagalba specialiųjų

poreikių vaikams?II. Mokytojų pasirengimas dirbti su specialiųjų poreikių vaikais:1. Ar Jūsų mokyklos žemesniųjų klasių pedagogai yra studijavę specialiojo ugdymo

pagrindus?2. Ar Jūsų mokyklos aukštesniųjų klasių mokytojai pasirengę dirbti integruotose kla-

sėse?3. Ar dalykų mokytojai moka pritaikyti ugdymo programas specialiųjų poreikių vaikams?III. Integruotų vaikų ugdymo kokybė:1. Ar galite tvirtinti, jog specialiųjų poreikių vaikai įgyja reikiamo lygio žinias Jūsų mo-

kykloje?2. Ar mokykloje fiksuojama specialiųjų poreikių vaikų daroma pažanga?3. Ar turite duomenų apie specialiųjų poreikių vaikų mokymosi rezultatus Jūsų mokyk-

loje?IV. Bendravimas su specialiųjų poreikių vaikais ir jų tėvais:1. Ar Jūs geranoriškai, tolerantiškai ar net su šypsena pasitinkate neįgalius mokslei-

vius?2. Ar kalbėdamiesi su Jumis neįgalių vaikų tėvai jaučiasi laisvai?3. Ar vartojate reikiamus terminus, kai svarstomos neįgalių vaikų problemos?4. Ar esate studijavę teigiamus bendravimo su neįgaliaisiais būdus?V. Mokyklos aplinkos pritaikymas integruotiems vaikams ugdyti:1. Ar turite projektą, kaip pritaikyti Jūsų pastatą neįgaliems vaikams?2. Ar Jūsų mokykla turi plėtros kryptį?Nors ši anketa taip pat anoniminė, tačiau dėl mažo konkrečios mokyklos apklausiamųjų

skaičiaus duomenų slaptumą garantuoti sunku. Galima daryti prielaidą, jog, atsižvelgdami į šią aplinkybę, kai kurie mokyklų vadovai esamą padėtį šiek tiek „pagerina”, „pagražina”. Vis dėlto pagal šias programas apklausus 923 pedagogus ir 138 mokyklų vadovus gauti duome-

2 Klausimai parengti remiantis E. J. Shinshy knyga „Technic for Including Students with Disabilities”. 1990.

41


nys atskleidė būdingas dabartinio laikotarpio SPV ugdymo bendrojo lavinimo mokykloje ten-dencijas, iš kurių paminėtinos šios: 1) tirtose Šiaulių apskrities 62 bendrojo lavinimo mokyk-lose integratyvi pedagoginė praktika priimama kaip natūrali mokyklos būtis; šiose mokyklose vyrauja teigiami veiksniai, darantys įtaką integruotam ugdymui; 2) be teigiamų, tiek pedago-gai, tiek mokyklų vadovai įžvelgia nemažai neigiamų reiškinių. Pavyzdžiui, mokyklų vadovai neturi bendros nuomonės vertindami SPV ugdymo kokybę: tik 63,04 proc. mano, jog ugdymo kokybė yra pakankamai gera, o kiti arba abejoja šių vaikų ugdymo kokybe (29,96 proc.), arba be išlygų vertina neigiamai (7 proc.). Dar kritiškiau žiūrima į pedagogų profesinę kompeten-ciją, jų pasirengimą dirbti su specialiųjų poreikių vaikais: tik 50,36 proc. apklaustų vadovų mano, jog jų pedagogai tinkamai pasirengę dirbti su SPV, o kiti vertina arba neigiamai (20,04 proc.), arba abejoja (29,6 proc.).

Pedagogų apklausos duomenys parodė ir tai, jog teigiamų, neigiamų bei tarpinių atsa-kymų pasiskirstymas įvairiose mokyklose suteikia pakankamai informacijos, nes galima įžvelgti tam tikrus dėsningumus, liudijančius apie pedagoginėse bendruomenėse egzistuo-jančių nuomonių SPV integruoto ugdymo atžvilgiu įvairovę. Šiuo požiūriu apklausos pro-grama pasirodė esanti aktuali pedagogams, nes atspindi jų požiūrius, vienokias arba kitokias nuostatas, įsitikinimus, vertybinę orientaciją ir t. t.

Tiek Šiaulių apskrities mokyklų vadovų, tiek pedagogų apklausos duomenys atspindi nuostatas, kurias randame suformuluotas „Nacionalinėje neįgaliųjų socialinės integracijos programoje 2003–2012 m.”. Šios programos autoriai labai kritiškai vertina dabartinę neįga-liųjų ugdymo patirtį tiek bendrojo lavinimo, tiek specialiosiose mokyklose, nes, jų nuomone,

„Lietuvos švietimo įstaigos nėra tinkamai pasirengusios priimti neįgalius ar į socialiai nesaugią aplinką patekusius vaikus, sudaryti jiems palankias sąlygas prisitaikyti ir mokytis, tradicinės ugdymo programos tinka tik kai kuriems specialiųjų poreikių vaikams, tačiau daž-niausiai jiems trūksta specialiųjų priemonių, paslaugų, technikos bei specialistų pagalbos;

nepritaikyta bendrojo lavinimo mokyklų, aukštųjų ir aukštesniųjų mokymo įstaigų fi-zinė aplinka, valstybė nesuteikia mokymuisi reikalingų priemonių (patalpų, vadovėlių, moky-mosi priemonių), neužtikrina neįgalaus vaiko priežiūros ir galimybės pasiekti mokymo įstaigą;

švietimo įstaigos neaprūpinamos specialiomis priemonėmis, kompensacine technika, transportu, netenkinami specialieji neįgaliųjų poreikiai;

neužtikrinamas principas „pinigai eina paskui asmenį”; specialiosios mokyklos izoliuoja nuo visuomenės; trūksta kvalifikuoto personalo specialiųjų poreikių vaikams ugdyti; vyrauja sveikų vaikų tėvų, vaikų ir mokytojų neigiamos nuostatos; daugelis vaikų patenka į ugdymo sistemą, būdami septynerių metų, todėl per vėlai

pastebėti sutrikimai ar specialieji poreikiai neleidžia veiksmingai taikyti ugdymo metodų; nepakankamai vertinamas tėvų vaidmuo tiek vaiko ankstyvojo ugdymo laikotarpiu,

tiek mokyklinio mokymosi procese, tėvai neturi galimybės laisvai apsispręsti, kur ir kaip turi mokytis jų neįgalūs vaikai;

nereglamentuota neįgalių suaugusiųjų švietimo tvarka: universitetinių ir neuniversite-tinių studijų, mokymo staigios negalios atveju (pvz., Brailio rašto, perkvalifikavimo)" [2001, p. 23].

Išvardytos problemos išryškėjo ir mūsų atliekamų tyrimų metu, tačiau dėl kai kurių tei-ginių kategoriškumo galima abejoti. Pavyzdžiui, mūsų respondentų nuomone, nėra pagrindo kategoriškai tvirtinti, jog šiuo metu bendrojo lavinimo mokyklose „vyrauja sveikų vaikų tėvų, vaikų ir mokytojų neigiamos nuostatos neįgaliųjų atžvilgiu”. Priešingai – iš 923 pedagogų, dalyvavusių apklausoje, dauguma (66,85 proc.) džiaugiasi neįgalių moksleivių pastangomis ir laimėjimais, tik 4,66 proc. abejoja, ar neįgalieji gali sėkmingai mokytis bendrojo lavinimo mo-kykloje, ir 48,43 proc. mano, jog šie moksleiviai gali gerai atlikti užduotis (Ambrukaitis, 1999). Galima būtų pateikti ir daugiau faktų, liudijančių, jog mūsų bendrojo lavinimo mokyklose vy-rauja ne atskyrimo (segregacijos), bet priėmimo (integracijos) idėjos, nors spręstinų pro-blemų taip pat yra. Tiek socialinės integracijos programos autorių, tiek mūsų tyrimo duome-nys rodo, jog bendrojo lavinimo mokyklos specialistai, integruojantys specialiųjų poreikių vai-kus, turi įsisąmoninti, jog šių vaikų ugdymas yra sudėtinga kompleksinė problema, aprėpianti įvairiai susipinančias mokymo kokybės, vaikų sveikatos bei socialines problemas.

42

Mokslo darbai

UNESCO patarėjas specialiojo ugdymo klausimais Ture Jönssonas teigia, jog nepasi-turinčiose šalyse neįgalumo problema tiesiogiai susijusi su skurdo problema. Jis pateikia tokį skurdo ir neįgalumo „užburto rato” pavyzdį:

1 pav. Skurdo ir neįgalumo „užburtas ratas” (Jönsson, 1985)

Šiame rate arčiausiai vienas kito yra tokie vaiko raidą lemiantys veiksniai kaip bloga sveikata ir blogas maitinimasis, išsimokslinimo stoka ir nedarbas. Per šias socialines proble-mas skurdas sudaro palankią terpę neįgalumui atsirasti. Neraštingų, neišsilavinusių, menkai šeimos planavimu tesirūpinančių tėvų šeimose gimusių vaikų poreikiams tenkinti galimybių labai nedaug. Mums sunku pasakyti, kiek šiuo metu Lietuvoje skurstančių, neturinčių gerai mokamo darbo, daugiavaikių šeimų, kiek šeimų nepajėgia sudaryti savo vaikams normalių jų fizinę bei psichinę raidą palaikančių sąlygų dėl tėvų asocialaus gyvenimo būdo, tačiau dau-gelio metų specialiųjų mokyklų mokinių kontingento analizė leidžia teigti, jog dauguma nežy-miai protiškai atsilikusių vaikų – iš skurdžiausio visuomenės sluoksnio. Seniau tokių šeimų vaikai buvo apgyvendinami internatuose, jiems buvo sudaromos pakankamai geros buitinės sąlygos; šiuo metu specialųjį ugdymą integruojant į bendrąjį vaiko ugdymą sveikatos bei so-cialines problemas reikia spręsti toje aplinkoje, kurioje gyvena vaiko šeima. Vadinasi, kiek-viena savivaldybė, kiekviena įprastinė bendrojo lavinimo mokykla kartu su vaiko šeima turi prisiimti atsakomybę už jo ugdymą ir socialinę integraciją į bendruomenę. Kaip teigia T. Jönssonas (1995), 1988 m. UNESCO specialistai padarė išvadą, kad „integruotas mokymas ir reabilitacija bendruomenėje turi būti laikomi vienas kitą papildančiais būdais, garantuojan-čiais prasmingą ir ne per brangų neįgalių asmenų mokymą ir lavinimą”. Akivaizdu, jog taip ugdant neįgalų vaiką pedagoginiai (edukologiniai) ir socialiniai veiksniai neatsiejami. Kuo neįgalumas didesnis, tuo socialinė globa (rūpyba) ir socialinė sauga yra svarbesnės.

Išvados

1. Vertinant specialiųjų poreikių vaikų ugdymo kokybę svarbu neapsiriboti kiekybiniais rodikliais (kiek, kokių neįgalių vaikų ugdoma integruotai, kiek ir kokių specialistų teikia jiems specialiąją pedagoginę pagalbą ir pan.), mokyklinių žinių bei kitų akademinių rodiklių lygio vertinimu. Reikia analizuoti daug platesnę psichosocialinių veiksnių įvairovę, kurioje deramą vietą turėtų užimti ne tik konkretaus darbo per pamoką su SPV kiekybiniai bei kokybiniai ro-dikliai, bet ir mokyklos mikroklimatas, visos ne mokyklos aplinkos vertinimas, konkrečios mo-kyklos pedagoginės bendruomenės vykdoma politika ir nuostatos ugdyti neįgalius vaikus, būtinos specialiosios pedagoginės pagalbos teikimo galimybės žmogiškųjų bei materialinių išteklių požiūriu ir t. t.

43

Neįgalumas

Išsilavinimo stoka

Išsimokslinimo stoka

Nedarbas

Skurdas

Blogas maitinimas

Bloga sveikata


2. Vienu iš galimų specialiųjų poreikių vaikų ugdymo kokybės vertinimo būdų bendrojo lavinimo mokykloje gali būti laikomas savianalizės metodas.

3. Preliminarus psichosocialinių veiksnių, darančių įtaką specialiajam ugdymui, taiko-masis tyrimas atskleidė ir kai kurias šalutines problemas, kurias būtina spręsti nedelsiant, būtent:

a) bendrojo lavinimo mokyklose: kurti aplinką, kurioje SP vaikas gautų tokią pagalbą, kuri leistų jam tapti

lygiaverčiu mokyklos bendruomenės nariu; garantuoti SPV psichologinį bei fizinį saugumą, užtikrinti vaiko sveikatos

apsaugą; siekti, kad kiekvienas pedagogas suprastų, jog jis pats turi ieškoti būdų,

kaip dirbti su SPV, o ne laukti, kad kas nors kitas nurodytų, kaip tai daryti; leisti mokiniams dalyvauti sudarant programas;

praplėsti, papildyti, kai kuriais atžvilgiais atnaujinti pagrindinės mokyklos pedagogų kompetenciją, kad jie galėtų pritaikyti mokymo turinį SPV ir taikyti atitinkamus ugdymo metodus, formas, būdus ir priemones skirtingų gebėjimų mokiniams išlaikant tinkamiausią prieinamumo ribą;

b) specialiosiose mokyklose, ugdymo centruose: sukurti specialų reglamentą, kuriuo būtų sunormintas bendrojo lavinimo ir

specialiųjų ugdymo institucijų bendradarbiavimas; specialiųjų poreikių vaikų integravimą į bendrojo lavinimo mokyklas pripažinti

prioritetiniu tikslu;c) savivaldybėse: sunorminti ankstyvojo, ikimokyklinio, priešmokyklinio ir mokyklinio

amžiaus SPV apskaitą; sureguliuoti teisinę sistemą, užtikrinančią SPV ugdymo tęstinumą,

pereinant iš žemesnės ugdymo pakopos į aukštesnę ir iš vienos ugdymo institucijos į kitą;d) šalies mastu: numatyti finansines garantijas teikti specialiųjų poreikių vaikams

reikiamo lygio specialiųjų pedagogų, socialinių pedagogų, kineziterapeutų, logopedų, vertėjų (kurtiesiems), palydovų (akliesiems), asistentų (turintiems didelę fizinę negalią) ir kitų specialistų bei padėjėjų paslaugas;

specialiųjų poreikių vaiko ugdymo „krepšelį” sudaryti įvertinant negalios sudėtingumo laipsnį bei pobūdį;

e) universitetuose, aukštosiose mokyklose siekti, kad būtų reformuotas lietuvių kalbos, matematikos ir pradinių klasių mokytojų rengimo turinys, kurio didelę dalį turėtų sudaryti šie žinių, mokėjimų (praktinių gebėjimų) moduliai:

vaiko raidos rizikos faktoriai ir sutrikusios raidos vaiko vystymosi ypatumai; ugdymo programų pritaikymas įvairių specialiųjų poreikių vaikams ir

tinkamų metodų taikymas; mokytojo (mokyklos) bendradarbiavimas su šeima tenkinant vaiko

mokymosi, sveikatos bei socialinius poreikius; darbas komandoje tenkinant specialiuosius individualius vaiko poreikius; specialiųjų vaiko poreikių tenkinimo įstatymai, įvairių žinybų (sveikatos

apsaugos, socialinių reikalų, švietimo, kultūros ir kt.) sąveika tenkinant specialiuosius vaikų poreikius.

LITERATŪRA

1. Ališauskas A. Specialiųjų mokymosi poreikių tenkinimas bendrojo lavinimo mokyklose: pokyčių analizė. Specialiųjų poreikių vaikų pažinimas ir ugdymas. – Šiauliai, 2001.

2. Ambrukaitis J. (Red.) Specialiųjų poreikių asmenų integracija. – Šiauliai, 1993.3. Ambrukaitis J. (Red.) Specialiųjų poreikių vaikų integracija: patirtis ir perspektyvos. – Šiauliai,

1994.

44

Mokslo darbai

4. Ambrukaitis J. (Red.) Vaikų, turinčių specialiųjų mokymosi poreikių, ugdymas: teorija ir praktika. – Šiauliai, 1995.

5. Ambrukaitis J. (Red.). Vaikų, turinčių specialiųjų mokymosi poreikių, ir suaugusių neįgalių as-menų socializacija. – Šiauliai, 1996.

6. Ambrukaitis J. Įvadas. Specialiųjų poreikių vaikai. – Šiauliai, 1997.7. Ambrukaitis J. Specialiųjų poreikių vaikų integruoto ugdymo prielaidos. Lietuvių katalikų mokslo

akademijos mokslo darbai. – Vilnius, 1997.8. Ambrukaitis J. (Red.) Specialiųjų poreikių vaikų ugdymas. – Šiauliai, 1997.9. Ambrukaitis J. (Red.) Specialiųjų poreikių vaikai. Antrasis papildytas ir pataisytas leidimas. –

Šiauliai, 1998.10. Ambrukaitis J. Mokyklų vadovų požiūris į specialiųjų poreikių vaikų integraciją. Šiuolaikinės spe-

cialiosios ir socialinės pedagogikos problemos: Mokslinės konferencijos medžiaga. – Šiauliai, 1999.

11. Ambrukaitis J. Pedagogų požiūris į specialiųjų poreikių vaikų integraciją. Specialusis ugdymas: mokslo darbai. – Šiauliai, 1999. T. 2.

12. Ambrukaitis J. Specialiųjų poreikių vaikas ir mokykla Didžiojoje Britanijoje. Lietuvių katalikų mokslo akademijos suvažiavimo darbai. – Vilnius, 1999. T. 17.

13. Ambrukaitis J. (Sud. ir ats. red.) Specialiųjų poreikių vaikų pažinimas ir ugdymas. Specialiosios pedagoginės pagalbos teikimas bendrojo ugdymo įstaigose: Mokslinės konferencijos medžiaga. – Šiaulių universiteto leidykla, 2001.

14. Jönsson T. Naujosios specialiųjų mokymosi poreikių vaikų ugdymo strategijos (ypač besivystan-čiose šalyse). Švietimo naujovės. 1995. Nr. 4.

15. Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos bei Šiaulių universiteto Specialiojo ugdymo mokslinio centro kompleksinio tyrimo „Švietimo kokybės vadyba: specialiųjų poreikių vaikų integ-ruotas ugdymas” programa. 2001.

16. Nacionalinė neįgaliųjų socialinės integracijos programa 2003–2012 m. Projektas, 2001.17. Ruškus J. Negalės psichosociologija. – Šiaulių universiteto leidykla, 2001.18. Saleh L. Specialiųjų poreikių vaikų ugdymas: tarptautinės tendencijos ir perspektyvos. Švietimo

naujovės. 1995. Nr. 4.19. Integration in Europe: Provision for Pupils with Special Educational Needs Trends in 14 Euro-

pean Countries. 1998.

PSYCHO–SOCIAL FACTORS INFLUENCING THE QUALITY OF EDUCATION

OF SEN CHILDREN Prof. Dr. Jonas AmbrukaitisŠiauliai UniversitySummary

During the postwar period until the Declaration of Independence and during several following years there was prevailed a medical (clinical)–corrective model of educating SEN children (children with special needs) in Lithuania (Ruškus, 2001 and others). Today when Lithuania is undergoing reforms of educational system the social–interactive model of educating SEN children is being discussed more widely (Ambrukaitis, 1997; Ruškus, 2001; Ališauskas, 2001 and others). Nevertheless, there is almost no discussion in scientific literature or in pedagogues’ community concerning the similarities and differences of both educational trends, their essential advantages and disadvantages etc. The article discusses psychosocial aspects of SEN children’s education revealing the perception of social–interactive model as essential criteria for evaluating the quality of SEN children’s integrated education.

Taking into consideration the results of questioning 923 pedagogues from 62 mainstream schools and 138 heads of schools the following conclusion was made that the investigation programmes of SEN children’s psychosocial education present sufficient information concerning preparation of schools to

45


educate the disabled children and the quality of education. The programmes could be applied in complex assessment of work of educational institutions that work with SEN children.

46

Mokslo darbai

SOCIALINĖS IR PSICHOLOGINĖS JAUNIMO PROBLEMOS LIETUVOJE: SKAMBUČIŲ Į JAUNIMO LINIJĄ TURINIO ANALIZĖS

REZULTATAIDr. Jonas RuškusLektorė Audronė Mičiudaitė

Šiaulių universiteto Socialinių tyrimų mokslinis centrasArchitektų g. 1, 5107 ŠiauliaiTelefonas 51 42 12Elektroninis paštas [email protected]

Pateikta 2001 m. gruodžio 11 d.Parengta spausdinti 2002 m. balandžio 25 d.

Recenzavo Šiaulių universiteto Specialiosios pedagogikos fakulteto Specialiosios pedagogikos katedros vedėjas doc. dr. Algirdas Ališauskas ir Klaipėdos universiteto Visuomenės sveikatos fakulteto Socialinio darbo katedros vedėja doc. dr. Elvyra Giedraitienė

Santrauka

Straipsnyje, remiantis skambučių į Jaunimo liniją turinio analizės rezultatais, nagrinėjamos jaunimo socialinės ir psichologinės problemos Lietuvoje. Per tris mėnesius Šiaulių miesto Psichologiniame kūrybiniame jaunimo centre veikiančioje Jaunimo linijos programoje užregistruoti 2007 skambučiai, kurių turinys buvo analizuojamas taikant nestandartizuotą ir standartizuotą kontent analizę. Skambučių į Jaunimo liniją turinio analizė atskleidė, kad jaunimas sprendžia tokias socialines ir psichologines problemas kaip socialinės interakcijos nevisavertiškumas, bendravimo kompetencijos stoka, vienišumas, „tėvai kaip super ego” ir kt. Išskirtos vyraujančios jaunimo problemų kategorijos rodo, kad jauni žmonės išgyvena socialinio identiteto formavimosi sunkumus.

Statistikos departamento duomenimis, 2000 m. Lietuvoje gyveno 3 698 500 žmonių. 15–29 metų amžiaus jaunuolių buvo 810 900. Statistikos departamentas prie Lietuvos Res-publikos Vyriausybės, grupuodamas gyventojus pagal amžių, jaunimui priskiria 16–29 metų asmenis. Palyginti su visu gyventojų skaičiumi, Lietuvoje jaunimas sudaro apie 22 proc. (Lietuvos statistikos metraštis, 2000). Šio amžiaus jaunuoliai intensyviai bręsta fiziškai, psi-chiškai, socialiai. Jaunas žmogus jau nėra vaikas, bet dar ir ne suaugęs. Psichologinėje lite-ratūroje šis amžiaus tarpsnis vadinamas pereinamuoju laikotarpiu.

Specifinė socialinė jauno žmogaus padėtis ir gyvenimiškoji aplinka veikia jo psichiką, kuriai būdingi vidiniai prieštaravimai, drovumas, bet kartu ir agresyvumas, polinkis į pažiūrų ir elgesio kraštutinumus (Žukauskienė, 1996). Manoma, kad įtampa ir konfliktai su savimi, tė-vais, mokytojais, bendraamžiais, visuomene, krizių išgyvenimai, kurių jaunas žmogus nepa-jėgus įveikti, užgožia gebėjimą matyti šviesią tolesnio gyvenimo perspektyvą, kurti gyvenimo svajones ir planus, veda į alkoholizmą, narkomaniją, nusikaltimus. E. Diurkheimo terminais kalbant, kai išsivysto žmonių socialinė dezintegracija ir anomija, kai nutrūksta optimalūs so-cialiniai ir emociniai ryšiai, siejantys žmogų su kitais žmonėmis, su bendruomene, atsiranda net prielaida nusižudyti (Gailienė ir kt., 1996; Gailienė, 1998; Grigas, 1998; Svirskaitė, 1996; Šlapkauskas, 1998).

Socialinių ir psichologinių problemų ankstyvoji profilaktika ir prevencija numato suteikti kompleksinę pagalbą tiek jaunuoliams, tiek jų tėvams. Kompleksinė pagalba apima socialinę

47


ir psichologinę, medicininę–konsultacinę, konsultacinę–teisinę, psichoterapinę paramą. Vie-na prevencinio darbo sritis yra jaunimo anoniminės psichologinės pagalbos telefonai. Prie jų budintys jauni žmonės pasirengę išklausyti, suprasti, patarti. Telefoninis ryšys užtikrina ge-resnį prieinamumą, anonimiškumą, nereikia bijoti būti išjuoktam, nubaustam, demaskuotam, slėpti savo silpnybių, baimių, klaidų. Svarbu ir tai, kad pats skambintojas valdo padėtį ir pats bet kada gali nutraukti pokalbį. Reikšmės turi ir kiti psichoterapinės pagalbos telefonu pranašumai: jos neakivaizdumas (oficialų vizitą pas psichologą paauglys neretai priima kaip savo dvasinės negalios įrodymą), galimybė priimti konsultantą kaip „idealų suaugusįjį”, „ide-alų draugą”. Dėl visų šių savybių psichologinės pagalbos telefonas jaunam žmogui dažnai tampa vienintele galimybe pradėti kalbą apie savo problemas ir kalbėti apie tai savo, t. y. jam būdinga ir įprasta, kalba (Снегирева, 1991; Kočiūnas, 1999). Potencialiai šią pagalbą galima vertinti ne tik kaip individualią psichologinę paramą, bet ir kaip pastangas atkurti socialinį so-lidarumą. Solidarumą išgyvena tiek skambintojas, tiek klausytojas. Galima kelti prielaidą, jog skambintojai, patikėdami konsultantams savo išgyvenimus, rūpesčius, kartu atskleidžia jau-nimo populiacijai būdingus socialinius ir psichologinius rūpesčius. Žvelgiant iš tam tikrų so-cialinio tyrimo metodologijos pozicijų Jaunimo linija gali būti vertintina ir kaip socialinės bei psichologinės diagnostikos priemonė.

Kokia yra pastarojo laikotarpio socialinių ir psichologinių jaunimo problemų struktūrinė charakteristika? Ar galima manyti, jog jaunimui būdingos specifinės socialinės ir psichologi-nės problemos? Šie klausimai grindžia tyrimo problemą. Tyrimo hipotezę atspindi prie-laida: viena didžiausių jaunimo problemų yra socialinio identiteto formavimosi prieštaravimai. Atitinkamai formuluojamas ir tyrimo tikslas: tyrimu siekiama atskleisti socialinių ir psicholo-ginių jaunų žmonių problemų, verčiančių ieškoti anoniminės psichologinės ir socialinės pa-galbos, struktūrinę charakteristiką. Tyrimo vieta: Šiaulių miesto psichologinis kūrybinis jau-nimo centras (PKJC). Programa – Jaunimo linija. Tyrimo imtis šiame darbe iš dalies neapib-rėžiama dėl Jaunimo linijos etikos principų. Tikslesni duomenys (skambučio data ir valanda, skambintojo vardas, lytis, amžius ir gyvenamoji vieta) nenurodami siekiant užtikrinti konfi-dencialumą ir saugant klientų anonimiškumą. Tyrimo metodai: 1) skambučių į Šiaulių jau-nimo liniją kontent (kokybinio tipo nestandartizuota) analizė; 2) skambučių į Šiaulių jaunimo liniją kontent (kiekybinio tipo standartizuota) analizė naudojantis standartizuotu „Budėjimo lapu”. Tyrimo laikas: 2000 m. rugsėjis–lapkritis (pirmoji metodika) ir 2000 m. gruodis–2001 m. vasaris (antroji metodika).

1. Tyrimo dizainas

1.1. Tyrimo etapai

Socialinės ir psichologinės jaunimo problemos tirtos dalyvaujant Šiaulių psichologinio kūrybinio jaunimo centro programos Jaunimo linija veikloje. Tyrimas truko 6 mėnesius. 2000 m. rugsėjį–lapkritį vyko pirmasis etapas, kurio metu buvo atliekama kontent, t. y. nestandarti-zuota kokybinio tipo skambučių turinio analizė. 2000 m. gruodį–2001 m. vasarį vykusio ant-rojo etapo metu buvo naudojamasi standartizuotu Jaunimo linijos „Budėjimo lapu”, t. y. atlie-kama skambučių turinio (kontent) kiekybinė–standartizuota analizė.

Pirmojo etapo metu duomenys buvo renkami keliais būdais: 1) pokalbių turinį fiksuo-davo tyrimo autorė, kuri kartu yra ir Jaunimo linijos savanorė konsultantė; 2) skambučių turinį susirinkimuose atpasakodavo kiti Šiaulių jaunimo linijos konsultantai; 3) buvo fiksuojamos pokalbių citatos. Pažymėtina, kad savanoriai konsultantai visų pirma atliko tiesioginę savo pareigą – suteikdavo psichologinę paramą skambintojui ir tik po pokalbio apmąstydavo pra-smines mintis bei frazes, kurias ištarė klientas ir kurios svarbios tyrimui. Taigi tyrimas šiek tiek nukentėjo, nes galėjo būti pamirštos kai kurios detalės. Tačiau dėl Jaunimo linijos darbo specifikos, etikos principų pokalbiai negalėjo būti protokoluojami arba įrašomi į garsajuostę.

Antrojo etapo metu pokalbių turinys nebuvo fiksuojamas. Buvo naudojamas standarti-zuotas „Budėjimo lapas”, kurį moka pildyti kiekvienas Jaunimo linijos konsultantas. „Budėjimo

48

Mokslo darbai

lape” budėtojai pažymi kiekvieno skambučio svarbiausias temas (–ą), aktualiausias skam-bintojo išsakytas problemas.

Surinkti ir sukaupti duomenys buvo išanalizuoti. Kokybiniai duomenys tirti indukciniu būdu – nuo atskiro ypatingo prie bendresnės perspektyvos (kategorijos). Mūsų atveju pra-sminės mintys, frazės buvo grupuojamos pagal semantinį (prasminį) turinį. Antrojo etapo metu buvo statistiškai skaičiuojama „Budėjimo lapuose” išskirtų kategorijų pasikartojimo daž-nis. Apibendrinant galima pažymėti, kad socialinių ir psichologinių jaunimo problemų tyrimas buvo atliekamas turinio (kontent) analizės metodu.

1.2. Tyrimo metodika

Psichologinėms ir socialinėms jaunimo problemoms tirti pasirinktas kontent analizės metodas taikant kokybinę prieigą. Kokybinis tyrimas leidžia įsigilinti į žmonių, jų grupių pro-blemas. Jis tinka tada, kai reikia tirti natūralioje aplinkoje. Tyrimo, atliekamo dirbtinėje, ne-natūralioje aplinkoje, duomenys gali būti iškreipti. Svarbu buvo išnaudoti visas, ypač palan-kias kokybiniam tyrimui, sąlygas (pvz., didelius laiko ir išteklių rezervus). Tyrimo lauke nu-matyta praleisti daug valandų, rinkti išsamius duomenis, didelių formatų duomenis suskirstyti į keletą kategorijų. Kokybinio tyrimo pagrindas – išsamus duomenų rinkimas. Renkant duo-menis ypač daug dėmesio skiriama etikos klausimams, ypač konfidencialumo, anonimiš-kumo principams (Luobikienė, 2000).

Kontent analizė yra tekstų turinio tyrimas taikant empirinį–analitinį metodą. Metodo esmė ta, kad teksto struktūroje išskiriami statistinio stebėjimo vienetai. Jie užkoduojami ir perkeliami į teksto analizės matricą. Taip užfiksuojami tyrėją dominančių struktūrinių teksto vienetų dažniai, kurie vėliau ištiriami statistiškai (Mayring, 2000; Merkys, 1995; Mertens, 1998; Mucchielli, 1996). Kontent analizės atveju atrankos elementai yra leksiniai–semantiniai vienetai: žodžiai, frazės, paragrafai.

Atliekant kontent analizę visada galima manevruoti tarp griežto formalumo ir laisvos interpretacijos. Kartais tenka interpretuoti ko nors turinį (mūsų atveju – skambučių) ir remian-tis subjektyviu teksto įprasminimu ne taip formaliai ir tiesiogiai priskirti jį vienai arba kitai orientacijai. Geriausia, be abejo, taikyti abu metodus kartu, t. y. atlikti ir formalizuotą, ir sub-jektyvią analizę (Degutis, 1999). Verta skirti du kontent analizės lygmenis: tiesioginį, kai pri-imama tiesioginė leksinio vieneto prasmė, ir hermeneutinį, kai siekiama atskleisti giluminę leksinio vieneto prasmę. Dėl kontent analizės duomenų „sluoksniavimo” pagal jų prasmin-gumą ypatumų socialinės ir psichologinės jaunimo problemos buvo tiriamos dviem etapais, taikant dvi metodikas, kurių viena subjektyvesnė ir hermeneutinė, kita labiau standartizuota, formalizuota.

Vargu ar atsakymai į anketos ar interviu klausimus gali iki galo atskleisti tvirtas nuo-statas dėl vieno ar kito reiškinio bei tikruosius jauno žmogaus išgyvenimus. Šiam tikslui tin-kamiausias yra kontent analizės metodas. Visų pirma duomenis renkantis (pokalbių turinį fiksuojantis) tyrėjas skambintojui neturi tokios įtakos, kokią galėtų turėti taikydamas kitus metodus. Tai reiškia, kad jauni žmonės savo mintis išsakė nuoširdžiai. Jų neribojo jokie šalu-tiniai, atvirumą varžantys veiksniai. Kalbinės išraiškos, tekstai atspindėjo tuos socialinės ap-linkos, psichologinės būklės aspektus, kurie ne visada gali būti aiškiai artikuliuojami susidū-rus su konkrečiu klausimu.

1.3. Tyrimo procedūra

1.3.1. Nestandartizuotas hermeneutinis duomenų rinkimas

Prieš pradedant fiksuoti skambučių turinį apie tyrimą buvo informuoti visi Šiaulių jau-nimo linijos savanoriai konsultantai. Buvo prašoma kuo tiksliau įsiminti pokalbius, prasmines frazes, mintis. Rekomenduota ne tik bendrais bruožais aprašyti pokalbį, bet ir pacituoti skambinusį asmenį. Taip siekta tyrimo tikslumo ir objektyvumo. Gauta informacija būdavo surenkama kiekvieną savaitę vykusių susirinkimų metu.

49


Analizuojant duomenis visos prasminės mintys buvo grupuojamos, kategorizuojamos pagal prasminį turinį. Išsakyti jausmai sąmoningai nebuvo skirstomi į teigiamus ir neigiamus, stiprius ir silpnus, nes tai būtų neetiška klientų atžvilgiu (tai pernelyg subtilūs ir subjektyvūs dalykai ir jų tokiu būdu vertinti negalima).

Rugsėjį–lapkritį buvo užregistruotas 1091 skambutis. Iš viso budėta 56 dienos, 224 valandos. Didžiąją bendro skambučių skaičiaus dalį sudaro manipuliaciniai, vadinamieji „tyči-niai” skambučiai (555 skambučiai arba 50, 8 proc.), kita dalis – „tušti” arba „tylintys” skambu-čiai (316 – 30 proc.). 220 skambučių buvo konsultaciniai (20 proc.). Kiek įmanoma, visų po-kalbių turinys buvo fiksuojamas.

1.3.2. Duomenų registravimas „Budėjimo lapuose”

Kiekvienam budėtojui skiriama po „Budėjimo lapą”. Jame savanoris konsultantas nu-rodo savo vardą, budėjimo datą ir registruoja visus tos dienos skambučius. Surašomos visos problemos, nagrinėtos pokalbių metu. Nurodoma ir skambintojo lytis. Baigiantis budėjimo dienai suskaičiuojama, kiek iš viso buvo skambučių, kiek vyriškos ir kiek moteriškos lyties asmenų skambino. „Budėjimo lape” nurodomos tokios bendriausios problemų kategorijos kaip savižudybė, smurtas, netektis, sunki socialinė padėtis, santykiai (jų problemiškumas), mokslo, darbo sunkumai, asmeninės problemos, ligos ir kt.

2000 m. gruodį–2001 m. vasarį užfiksuota 916 skambučių. Iš viso budėta 44 dienos (176 valandos). Išsamesnė „Budėjimo lapų” analizė – 3.2 skyriuje. Pažymėtina, kad nebuvo keliamas tikslas nagrinėti kiekvienos dienos skambučių turinį atskirai. Todėl visi skambučiai buvo iš naujo sunumeruoti nuo 1 iki 916. Taip išlaikomas konfidencialumas ir anonimišku-mas: nepateikiama konkreti skambučio data ir laikas. Vis dėlto šie duomenys yra užfiksuoti originaliuose „Budėjimo lapuose” ir tai yra viena iš priežasčių, kodėl jie nepateikiami kaip protokolai šio darbo prieduose. Kita priežastis – šie protokolai yra konfidenciali medžiaga ir Šiaulių jaunimo linijos nuosavybė.

2. Socialinės ir psichologinės jaunimo problemos: tyrimo rezultatai

Respondentų teiginiai, kaip semantiniai – leksiniai vienetai (žodžiai, sakiniai), buvo skirstomi pagal semantinį (prasminį) turinį. Vieną išanalizuotų teiginių grupę sudarė konsulta-ciniai (rimti), kitą – manipuliaciniai („žaidimas” telefonu) pokalbiai. Skiriant šias dvi grupes buvo atsižvelgiama ne tik į prasminį teiginių turinį, bet ir į kitus lemiamos reikšmės turinčius veiksnius: kalbos toną, kalbėjimo manierą, emocijų adekvatumą pokalbio temai (emocinį kontekstą), pašalinius garsus (pvz., draugų sufleravimą, ką sakyti, juoką ar kt.).

Pirmasis blokas buvo suskirstytas į 34 kategorijas. Antrąjį bloką sudarė 16 tokio paties pavadinimo kaip ir pirmojo bloko kategorijų bei 5 kitokio pobūdžio kategorijos. Iš viso antrąjį bloką sudarė 21 kategorija (1 lent.).

Atliekant kiekybinę–struktūrinę analizę buvo kreipiamas dėmesys ne tik į skambučių tu-rinį, bet ir į tai, kiek kartų pasikartoja viena ar kita problema (2 lent.). Antrojo tyrimo etapo metu užfiksuota 916 skambučių. Tačiau jei sudėtume visas pasikartojančias kategorijas, gautume gerokai didesnį skaičių nei 916. Taip yra dėl to, kad vieno pokalbio metu aptariama po keletą temų ir jos visos sužymimos „Budėjimo lape”. Pavyzdžiui, paskambinusi paauglė yra nėščia, nesutaria su tėvais, be to, ją paliko draugas (ankstyvas nėštumas, santykiai su tėvais, išsiskyrimas). Kiekybinės analizės metu nebuvo nagrinėjamas, kategorizuojamas ma-nipuliacinių skambučių turinys. Visi jie buvo priskirti vienai „tyčinių” skambučių kategorijai.

Analizuojant teiginius pirmiausia buvo pastebėta, kad daugelis problemų, dėl kurių skambinama į Jaunimo liniją, kyla dėl nesusikalbėjimo. Kiekvienam įdomesnės savos, ne svetimos mintys; nesuvokiama ir nebandoma suvokti kito minčių esmės, jausmų, išgyvenimų (Navaitis, 1994). Nesusišnekėjimo problemą galime įžvelgti daugelyje išskirtų kategorijų: „bendravimo kompetencijos stoka”, „saviizoliacija”, „tėvai kaip superego” ir kt. Vis dėlto bū-dingiausius teiginius, iliustruojančius šią problemą, priskyrėme „socialinės interakcijos nevi-

50

Mokslo darbai

savertiškumo” kategorijai. Kai kurie šios kategorijos teiginiai rodo, kad ne tik nesusikalbama, bet netgi bijoma pradėti kalbėtis arba tiesiog garsiai išsakyti savo mintis, norus, jausmus. „Bendravimo kompetencijos stokos” kategorijai priskiriamos problemos, kylančios dėl nemo-kėjimo bendrauti su priešingos lyties bendraamžiais, pasirinkti sau tinkamus draugus arba tiesiog vietą laisvalaikiui praleisti. Jaunuoliai neslepia, kad sunku bendrauti su merginomis, tenka susipažinti per pažinčių skelbimus; prisipažįsta, kad jiems nejauku vakarėliuose, ba-ruose, kad geria alkoholį tik norėdami pasirodyti draugams. Akivaizdžios konformistinės, kartu ir socialinio tapatumo paieškos tendencijos. Tai patvirtina ir tokios kategorijos kaip „grupavimasis”, „vienišumas”, „noras draugauti”, „išsiskyrimas”, „aplinkinių vertinimai”, „idea-lizavimas”, „saviizoliacija”, „savęs ir kitų kaltinimas”, „netektys ir atradimai”. Siekiama asme-ninio pripažinimo, ieškoma išsigelbėjimo nuo nuobodulio, emocinės šilumos, spontaniškumo. Tyrimo rezultatai rodo, kad paaugliai ir jaunuoliai labai dažnai jaučiasi vieniši ir nesuprasti („vienišumo” kategorija). Jaunuoliai, nepriklausantys neformalioms grupėms, save vertina žemai. Jiems būdingi vidiniai išgyvenimai ir destruktyvus elgesys.

1 lentelė. Skambučių į Jaunimo liniją turinio kategorijos

Kategorijos Konsultaciniai teiginiai Manipuliaciniai teiginiai

1 2 3Socialinės interakcijos nevisavertiš-kumas

Man patinka vaikinas, bet jis nekreipia į mane dėmesio. Kiekviena diena, kai negaunu jo laiško arba nesulaukiu skambučio, yra kančia; Ji myli kitą, bet negali jo turėti; Vyras man niekuo nepadeda; Kalbėtis apie tai vyras atsisako – jis nemano, kad tai problema; Mums niekas neskambina, todėl čia liūdna; Dabar jis vengia su manimi bendrauti; Aš to nežinau, o draugė nesako, dėl ko ji supyko; Bandysiu laukti – gal kada nors mes būsime kartu; Mano mergina, išgirdusi, ką pasakė mano draugai, supyko; Su manimi ji draugavo, nes tikėjosi pamilsianti.

Kodėl tu negali kalbėtis? Bijau pasakyti mamai.

Bendravimo kompetencijos stoka

Man nesiseka su merginomis, nes esu per daug atviras; Aš sakau joms tai, ką apie jas galvoju; Man sunku bendrauti su panelėmis; Mes susipažinom per pažinčių skelbimą; Mano draugui patinka kaimynė, bet jis bijo; Geriu dėl to, kad būtų smagiau, kad draugams neatrodyčiau keistas; Man bare nejauku; Man sunku vakarėliuose, per pamokas; Man 15 metų, bet aš labai nedrąsi; Susipykau su mergina, ką daryti? Nežinau, kaip man dabar bendrauti su sūnėnu.

Mano draugas nori su tavimi šnekėtis, bet nežino, ką pa-sakyti; Mano drau-gas toks kuklus, kad net nedrįsta už-kalbinti patinkan-čios merginos.

Grupavimasis Tada draugė ėmė palaikyti klasiokę ir viskas atsigręžė prieš mane; Mūsų „putiova” kompanija; Norisi eiti pas draugus ir veikti ką nors linksmo; Eisiu pas draugo tėvą gerti stiprios arbatos.

––

Vienišumas Neturiu draugų; Neturiu draugų, su kuriais galėčiau pasikalbėti; Su draugais negaliu pasikalbėti, nes jiems ne tai rūpi; Draugai yra, kai reikia išgerti, kai yra pinigų; Neturiu draugų; Man labai reikia draugės; Neturiu artimųjų; Neturiu artimo žmogaus; Jaučiuosi vieniša; Jaučiuosi vienišas; Aš vienišas; Jaučiuosi vienišas, pavargęs; Gyvenu viena su močiute nuosavame name; Blogi santykiai su įbroliais.

Su tėvais susipykau, draugų neturiu ir iš viso gyvenimas yra šūdas.

Siekis draugauti

Noriu su juo draugauti; Mūsų santykiai virsta rimta draugyste; Aš noriu su juo draugauti; Noriu susitaikyti su drauge; Parašysiu laišką pagal skelbimą; Ketinu paskambinti savo buvusiems klasiokams, ieškoti draugų.

––

Išsiskyrimas Mano vaikinas greit mane paliks; Išsiskyrėme prieš savaitę; Prieš 2 dienas išsiskyriau su mergina; Susitaikyti su drauge jau nebegaliu, nes ji nenori; Panelė mane paliko.

Susipykau su drau-ge; Išsiskyriau su mergina, ką man dabar daryti? Vaiki-nas mane paliko.

51


1 2 3Aplinkinių vertinimai

Vaikinas nepatiko mano draugėms, nes jis draugavo su mano seserimi prieš 6 metus, be to, grįžęs iš kalėjimo; Draugai nenori matyti, jog aš keičiuosi; Niekas nevertina kultūringumo; Brolis labai pasikeitė; Nekenčiu klasiokų; Kiti sako, kad atrodau pasipūtusi.

Ką daryti, jei mano draugas kvailys ir melagis? Tėvas la-bai griežtas; Turiu brolį, bet jis „dur-nas”; Nenoriu, kad mane tokį motina pamatytų.

Idealizavimas Mano brolis ne toks, kokį įsivaizdavau; Norėčiau turėti draugą ar draugę, kuriam galėčiau skaityti eilėraščius; Ir vien svajojant ga-lima įsigyti draugę;Aš labai graži; Esu graži, jauna ir vyrai prava-žiuodami sustoja, pakalbina mane; Ji išvaizdesnė ir labiau pasiti-ki savimi; Labiausiai noriu šeimos; Todėl aš turiu į jas lygiuotis.

––

Saviizoliacija Aplinkiniai nieko verti lyg kinietiški žaisliukai; Apskritai aplinkiniai žmonės manęs nesupranta; Nuo vaikystės esu užsidaręs; Niekas apie tokią mano būseną nežino; Niekas mūsų kaime apie tai nežino.

––

Savęs ir kitų kaltinimas

Per daug leidžiu savo vaikinui, bet negaliu savęs suvaldyti; Jaučiuosi kalta; Man baisu, kad negaliu pasakyti „stop”; Pati nevaldau savęs mums artėjant prie intymių santykių; Jaučiuosi sutrikusi; Aš išsiskyriau su mergina, nes padariau klaidą; Permiegojau su draugės seserimi; Nesuprantu, kaip galėjau taip pasielgti; Mus pamatė dar viena mergina, bet aš pats draugei prisipažinau; Aš ją myliu, bet vesti dar nenoriu; Man patinka tas pats berniukas kaip ir draugei; Su drauge apšmeižiau klasiokę; Aš pavydžiu draugei; Noriu paaiškinti jam, kad jausmai buvo; Galbūt todėl, kad mėgstu manipuliuoti kitais, jaučiuosi nekaip; Aš išdykęs vaikas, bet nesu juk degradavęs; Save net kekše pavadinu; Mano dukra nusirašinėjo nuo draugės ir viskas buvo gerai; Dabar ji blogai mokosi, nes per didelis krūvis.

––

Netektys ir atradimai

Mane mažą paliko tėvas; Avarijoje žuvo mama; Liepos mėnesį suradau brolį per laidą „Atleisk”.

––

Tėvai kaip superego

Suaugusysis kaip superego

Ant manęs supyko mama; Mama nebeleis draugauti su drauge; Kaip susitaikyti su mama?; Tėvai neleidžia draugauti su vaikinu; Per jauna tokiai draugystei; Tėvai sako, kad draugystė su vaikinu trukdo mokslui; Prižadėjau tėvams gerai mokytis ir elgtis; Mama „uždėjo namų areštą" visiems metams; Globėjai liepia daug dirbti; Mama neleidžia turėti kačiuko; Mama liepia būti namuose ir ruošti pamokas; Nežinau, kaip tėvai reaguotų į mūsų draugystę; Mama mane nuolat nuvertina; Sako, kad aš nieko nesugebu; Bendrauju tik su mama ir giminėmis; Nežinau, kaip prisipažinti tėvams; Tėvas tikriausiai primuš ir „uždės namų areštą”; Mamai tai nesvarbu; Jaučiu, reikės kartu su drauge laukti tėvų; Tada tie mažiau rėks; Tėvai grįžo iš susirinkimo, o susirinkime manęs nepagyrė; Tėvai pasakė: „Kitą savaitę tau sueina 18–a, tai pats save ir išlaikyk; Kai jiems paskambinau, jie pasakė: „Kaip tu drįsti skambinti, mes gi tave išvarėme”; Esu visai vienas, be tėvų daugiau nieko neturiu; Auklėtoja nuolat priekabiauja dėl praleidinėjamų pamokų.

––

Savo galių sutelkimas ir struktūrinimas

Gulim ligoninėje ir neturim, ką veikti; Mano gyvenimo būdas „su-mautas”; Turiu laisvo laiko, bet nėra ką veikti; Dabar jau nieko negalima padaryti; Kokia prasmė sėdėti namuose, jei nieko ne-veiki; Norėčiau pasikeisti, bet nežinau, nuo ko pradėti; Sėdžiu vi-są dieną namuose; Slampinėju gatvėmis; Norisi pabūti vienam, pamąstyti; Noriu savo išvadas aprašyti; Noriu pamatyti savo jau-smus „kitoj šviesoj”; Keliu didelius reikalavimus sau ir kartu bijau,

––

52

Mokslo darbai

kad jų neįgyvendinsiu; Mokytis Vilniaus universitete buvo mano svajonė; Pirmą kartą per 6 metus tvirtai apsisprendžiau skirtis.

1 2 3Saviraiška darbe, kūryboje ir kt.

Negavau darbo dėl supainiotos sveikatos pažymos; Darbe aš savęs neatskleidžiu iki galo; Man tai jau atsibodo; Darbo neturiu; Kai rašau, jaučiuosi ne vienas; Mano pomėgis – eilėraščių rašymas ir anekdotai; Man reikia daugiau kūrybos; Aš kuriu daug eilėraščių; Eisiu rašyti eilėraščių; Esu nusprendęs išleisti knygą; Dabar aš esu valkata ir negaliu įsidarbinti; Norėjau aprūpinti šeimą, kad jai nieko netrūktų, ir tai jau padariau.

Naujų dainų dar nesugalvojom.

Lytinių santykių ambivalentiš-kumas

Teko patirti neigiamų išgyvenimų sekso srityje; Mano mergina nenori mylėtis, nes vieną sykį suplyšo „kojinė”; Taip prasidėjusi draugystė greitai ir šlykščiai po vienos ar kelių naktų baigiasi; Ar galima mylėtis, draugauti su mergina, kuri yra lesbietė? Intymūs santykiai prieštarauja mano religinėms normoms; Ji nori mylėtis, bet man tai nepriimtina; Ar mylėtis su vaikinu? Ką man daryti – labai noriu mylėtis.

Ką daryti, jei aš no-riu su berniuku da-ryti, na, žinot ką; Turiu problemų dėl sekso; Aš lesbietė ir tėvai išvarė mane iš namų; Aš tik prisi-glaudžiau, pabučia-vau, juk tai malonu?

Stereotipų formavimas

Man nesiseka su vaikinais; Nusivyliau merginomis; Vyrai mane palieka; Esu vedęs net trečią kartą; Manęs nemyli mergina, nes aš neturtingas; Vaikinams patinka savimi pasitikinčios merginos, kurios rūko, geria; Sunkiai sekasi, nes esu rusė; Netikiu psichologais, nes man jie nepadėjo; Man patinka mergina, kurios draugės sakė, kad ji yra lesbietė; Jie per daug jauni; Aš per senas su jumis kalbėtis; Gyvenau vaikų namuose; Aš užaugau vaikų namuose; Kaimo mokyklose trūksta informacijos; Buvau vienuolė ir mano krikščioniški įsitikinimai neleidžia nepadėti, neišklausyti žmonių; Mano ūgis – metras septyniasdešimt, o svoris – šešiasdešimt keturi;Kaip nustoti tiek daug valgyti? Pusryčių nevalgau; Iš viso nevalgau iki 14 valandos.

Labas vakaras, aš esu „fruktas”; La-bas, čia Rytis Cici-nas; Labas, čia Ry-tis ir Džordana; Aš – marsietis; Marsie-tis išmoko pasakyti „labas”; Žinot, sena meilė nerūdija; Bi-jau ligoninių; O jei-gu aš numirsiu ligo-ninėje; Bijau užsi-krėsti AIDS; Į polik-liniką neskambin-siu; Į „greitąją” ne-skambinsiu, nes ne-noriu, kad draugą išvežtų; Valgau tik obuolius; Noriu kep-tų viščiukų.

Užgautas narciziškumas

Draugė man neištikima; Aš graži, bet draugės kažkodėl geres-nės už mane; Ji nuolat atkreipia į save vaikinų, kurie man patin-ka, dėmesį; Noriu jai atrodyti vyriškas, ne skystas; Aš norėjau atkeršyti ir atkeršijau; Aš net nemaniau atsiprašyti; Tačiau atker-šijau draugės atžvilgiu; Dėl to nekaip jaučiuosi, bet vis tiek esu laimingas; Blogai jaučiuosi, kai jis apie mane taip galvoja; „Tik draugas” likti jai negaliu, nors ji suteikia tokią galimybę; Savo, kaip aktyvistės, pozicijas turiu užsikariauti iš naujo.

Pamačiau ją su kitu ir supykau; Draugė nuviliojo „bachurą"; Mane metė Anta-nas; Dabar aš apsi-verkęs, veidas dė-mėtas; Ji nesutiko su manimi drau-gauti.

Sveikatos sutrikimai

Esu 1–os grupės invalidė; Kartais man prasideda kraujoplūdis; Dabar jaučiu stiprius migreninius skausmus; Sūnui labai reta genetinė liga; Liga ir visos jos pasekmės „užvirto” man ant pečių; Darbo metu netekau dviejų pirštų; Operavo; Pirštus prisiuvo, bet su ta ranka nieko negaliu daryti; Lankau fizioterapiją, bet manau, kad neverta, nes kol kas nejaučiu nieko gero; Turiu begales idėjų, noriu dirbti, tačiau dėl savo rankos to daryti negaliu ir dar ilgai negalėsiu; Dėl sveikatos konsultavausi su gydytojais, kunigais; Gal man kreiptis į seksologą? Kaip atsikratyti vaistų poveikio? Noriu išspręsti alkoholio problemą; Noriu į ką nors kreiptis dėl alkoholizmo gydymo; Anksčiau man liepė ateiti į

Mano ūgis – metras penkiasdešimt penki, sveriu 40 kilogramų, odą išbėrė, slenka plaukai; Mano mama ligoninėje; Noriu gydytis; Aš turiu daug pinigų ir nusipirksiu „Viagros”; Padėsiu

53


apžiūrą, bet aš nenorėjau ir nėjau;Aš laukiuosi vaiko; Kietai miegu; Ryte labai sunku atsikelti.

draugui išsivemti.

1 2 3Normų ir taisyk-lių laužymas / Ankstyvų lytinių santykių pada-riniai

Į paskaitas reikia 8–ą, o aš nueinu 12–ą valandą; Vėlai grįžau iš šokių; Be leidimo pasiėmiau tėvų mašiną ir ją sudaužiau; Na, aš išgeriu, bet nesitrankau po miestą girtas; Aš pamačiau jį santykiaujant su karve; Mane traukia žiaurybės.

Ką daryti – aš esu nėščia? užvakar pasidariau nėštumo testą; Man 14 metų – aš nėščia.

Alternatyvos Nežinau, ką pasirinkti; Man reikia apsispręsti, į kurį gimtadienį eiti; Reikia pasakyti draugui apie nėštumą, bet bijau, kad jis mane paliks; Aš jaučiuosi atsakingas: negaliu įduoti brolio, bet bijau, kad jis nesirgtų AIDS; Noriu nueiti su savo mergina į barą, bet nežinau, kaip ten elgtis; Reikėtų eiti į koncertus, bet nenoriu; Iš pradžių ji sakė, kad pagalvos, o vėliau – kad skiriamės; Ar paaiškinti jam, kodėl jį palikau?

––

Pagalbos viltis Tu niekuo negali man padėti; Matau, kad jūs mane suprantat, bet to neužtenka; Yra kažkokia viltis; Kaip padėti draugei, kuri kompleksuoja dėl ūgio ir svorio? Ką sakyti draugei, kuri nuolat kartoja, kad ji stora? Kaip reikia su ja elgtis? Ką daryti – mano klasiokė vartoja narkotikus? Kalbėjausi su ja ir aš, ir draugės, draugai; Ką galėtumėt patarti, gal duotumėt kokį telefoną? Kaip man jam padėti? Ką daryti? Ką man daryti? Nežinau, ką man daryti? Nežinau, ką daryti? Viską išbandžiau; Nemanau, kad yra kita išeitis; Nuo to vienatvės jausmo norisi kaip nors išsivaduoti; Mano mergina nėščia, ką daryti? Antro aborto darytis nenoriu; Ką jūs paprastai sakote tiems, kurie teigia, kad neverta pasilikti Lietuvoje? Man per ankšta Lietuvoje.

Kaip man suvilioti merginą? Ką daryti – mano draugas prisigėrė narkotikų? Kaip man mesti narkotikus? Bijau ir pagalvoti, kas da-bar bus; Kas man galėtų padėti?Ar galit man padėti? Ką daryti, jei aš blondinė? Ką man daryti – mano ka-tytė numirė? Bijau katytę palaidoti; Ką man daryti – nagas nulūžo? Reikės bėgt iš namų.

Besąlygiška akceptacija

Ji valkata, bet vis tiek ją myliu; Atvažiavo draugai – parveš namo.

––

Meilė Myliu savo vaikiną; Mes mylim vienas kitą; Vaikiną labai myliu; Įsimylėjau savo buvusį vaikiną; Vis dar myliu savo pirmąją merginą; Ji – vienintelė, ką aš turiu; Taip pasielgčiau tik dėl merginos; Labai ją mylėjau; Aš žinojau, kad ji manęs nemyli; Tarp mūsų vyrauja aistra; Jis mane supranta, neskubina.

Aš įsimylėjau berniuką iš kitos klasės; Noriu jį pabučiuoti.

Depresija / Liūdesys

Aš bijau; Aš pykstu; Mane tai gąsdina; Man tai nepatinka; Man liūdna; Esu uždaras; Pasidariau piktas, dirglus; Materialinių problemų neturiu, bet jaučiuosi labai prislėgtas; Viskas slysta iš rankų; Neturiu jėgų nusiprausti, išsiplauti galvos; Išverkiau visas ašaras; Aš esu žiauriai žiauriai pavargęs; Man labai sunku; Mane kankina bloga nuotaika; Ar tai normalu, kad man taip dažnai keičiasi nuotaikos; Jai depresija; Dėl ko verta stengtis? Gal reiks eiti į vaistinę, nusipirkti kokių nors raminamųjų, nes nervai baigia pakrikti.

Man liūdna; Man labai liūdna – oi, atvažiavo „mikruškė”.

Savižudybė kaip kraštutinis pasirinkimas / Savo ir kitų gyvybės nevertinimas

To dvasinio skausmo, kamuojančio 25 metus, nebegaliu iškęsti; Norisi gyventi, bet nebegaliu pakelti to skausmo; Nebematau jokios prasmės gyventi; Nebėra dėl ko gyventi; Negaliu be jos; Bijau, kad ko nors sau nepasidaryčiau; Jis galvoja apie savižudybę; Vakar, užėjęs į virtuvę, pamačiau kabantį brolį; Aš nupjoviau diržą ir brolis atsigavo; Galvoju apie savižudybę: už miesto, kad niekas nerastų, persipjausiu venas; Vieną kartą jau bandžiau tai daryti; Mane sulaikė mergina ir dėl to dar kiek laiko padraugavo; Prieš mane kabo ginklas; Ketinu nusišauti; Ai…velniop viską, reikia greičiau baigti.

Žudytis ar ne? Ne-noriu gyventi – nu-sižudysiu; Išeisiu anapilin; Nebenoriu gyventi; Noriu nusi-žudyti; Nežinau, ar vaistų nusipirkti, ar virvę, ar šiaip pasi-pjauti; Einu, palysiu po mašina; Nužu-

54

Mokslo darbai

džiau savo senelį, ką daryti? Ką tik

1 2 3nužudžiau savo se-nelį; Aš maniakas – „dubasinu” bobutes; Aš jai daviau plak-tuku per galvą; Mar-sietis nusuko galvą mano balandėliui.

Fizinis ir psichologinis smurtas

„Chebra" mane apspardė, apspjaudė, sumušė; Prieš 2 dienas mane sumušė vyras; Primušė dėl to, kad paprašiau suplauti indus; Draugas mane primušė; Man „davė į galvą”; Klasiokai mane pravardžiuoja; Sūnų mokykloje terorizuoja; Mano sūnus nebegali eiti į mokyklą; Žada išprievartauti, nužudyti; Aš labai bijau išeiti į gatvę; Grasina kalbėsianti su mama, pasikviesianti ją į mokyklą; Jis pavadino mane melage: atseit „aš tau nepatikau ir tu mane apgaudinėjai”; Kaip čia pasakyti: mane išvarė iš namų; Mane buvo „išvežę”; Jis mane skubina.

Tėvai sako, kad manęs nemyli, kad nenorėjo manęs; Manęs nesupranta tėvai; Mergina pa-sakė, kad aš ją prievartauju; Kaip ji taip galėjo? Nepa-tinka man toj moky-kloj: mokytojai rė-kia, rašo dvejetus; Mane privertė bro-lis; Bet aš nieko ne-sakiau direktoriui ir dabar bijau „gauti į galvą”; Mama mane mušė; Bijau prisipa-žinti tėvams, nes jie mane muša; Mane reketuoja mokyklo-je; Prašo „bambioš-kių”, pinigų; Aš pa-gąsdinau, kad pasi-skųsiu direktoriui, ir jie dabar iš manęs nieko neprašo; Įva-žiavau į draugo ma-šiną; Sudaužiau tėvo mašiną.

Svaiginimasis Mane apėmė entuziazmas; Virtuvėje mačiau karves; Ar aš nesergu alkoholizmu? Dažniausiai geriu vienas ir man tai kelia nerimą; Kas antrą dieną išgeriu kokius du stipraus alaus butelius; Jis geria, rūko; Jau 2 savaites rūkau; Mano brolis vartoja narkotikus; Tik aš ir jo draugai žino, kad jis vartoja narkotikus; Manau, kad brangius narkotikus, nes viską baigia išparduoti; Ji sako, kad vartoja neseniai ir nedažnai; Jau pusę metų vartoju „Relaniumą”, tik tai man padeda užsimiršti.

Mano vardas Jolan-ta, aš vartoju narko-tikus; Aš Žana – narkomanė; Drau-gas man pasakė, kad mano mergina – narkomanė; Ji lei-džiasi į veną; Būna bloga, prasideda traukuliai – tai tik-riausiai nuo narko-tikų; Už dozę moku nuo 100 iki 200 litų; Aną savaitę rūkiau stiprią žolę, po to iš-važiavau į Taškentą ir 5 dienas gėriau; Tu sėdi prie staliuko užsiklojusi antklode, o ant stalo turi žo-

55


lės, kurią tuoj surū-kysi; Parėjau namo girtas.

1 2 3Kalbėjimas kaip „jausmų ventiliacija”

Neturiu ką veikti – noriu šiaip pasikalbėti; Noriu šiaip pasikalbėti; Norėjau tik pasikalbėti; Noriu pasišnekėti; Nežinau, ką man dabar sakyti, nuo ko pradėti, noriu tik šiaip pasikalbėti; Noriu tik išsikalbėti; Lankausi pas psichologę, bet noriu pasikalbėti dabar; Norėčiau pasikalbėti su psichologais profesionalais; Noriu būti išklausytas ir suprastas; Ar man pasikalbėti su buvusiu vaikinu? Gal pakalbėsiu su savo vaikinu apie savo jausmus.

––

Amžius ir laikas

Man 13, o jam 14 metų; Kiek tau metų? Čia skambina 18–os metų jaunuolis Mindaugas; Geriau sutariu su mokytojais, vyresniais žmonėmis; Draugės ūgis 1 metras 88 centimetrai, o jai tik 14 metų; Visi bendraamžiai daug žemesni už ją; Draugaujam 3 savaites; Draugaujam 1 mėnesį ir jau artėjam prie intymių santykių; Susipažinom per laikraštį prieš 3 mėnesius; Mes draugavom 5 mėnesius ir kartu praleisdavom labai daug laiko: 15–24 valandas; Su mergina draugavom 9 metus; Man tai yra per anksti, per daug; Jau 5 metai lankau religinę organizaciją; Gyvenu su vyru 6 metus, sūnui 4 metai; Kolektyve esu naujokė; Po motinos mirties praėjo pusė metų, bet aš vis dar gedžiu jos; Kiek valandų? Man labai reikia dabar.

Neturiu vyresnės draugės, su kuria galėčiau pasikal-bėti; Man 15, draugui 11 metų.

Šiltas konsul-tanto ir kliento bendravimas

Aš jaučiau, kaip tu manęs klauseisi; Ačiū, kad leidot išsikalbėti; Ačiū, kad klauseisi ir buvai atidi; Ačiū, kad išklausei; Ačiū už patarimus; Tu išklausei; Aš norėčiau tau dar kartą paskambinti.

––

Psichologinis konsultanto spaudimas / Agresija konsultanto atžvilgiu

Tu manęs nepažįsti, aš tavęs nepažįstu; Ar sunku pasakyti jos vardą? Mes ne kokie nors iškrypėliai maniakai, jūs galit su mumis susitikti; Koks vakar budėjusios merginos vardas? Vakar ta mergina nesakė savo vardo; Tu faina; Matai, ir aš turiu tikrų problemų; Tik Šiaulių jaunimo linija su manimi kalba kaip su žmogumi ir supranta mano problemą; Atvažiuok pas mus; Mes žinom, kur jūs esat; Jūsų telefonas raudonas; Aš žinau jūsų adresą, norit atvažiuosiu? Tavo gražus balsas; Tavo gražus juokas.

Jūs iš manęs šaipo-tės! Ar nori muštis?! A girdi?! Ko anks-čiau padėjai ragelį?! Ar tu turi bėdų?! Jūs nepadėjot ma-no draugei! Sakyk ką nors! Tada aš jums nieko nepasa-kosiu! Sunervinai tu mane, Jurga! Nervi-na mane! Paskam-binsiu žmogui, kuris supras mano esmę!

Domėjimasis budėtoja / Flirtas su konsultantu

Koks tavo vardas? Kiek tau metų? Ką tu veiki? Kaip sekasi? Gal nori susipažinti? Ar tu gali dainuoti sopranu?

Koks tavo vardas? Ką veiki? Nieko? Kas geresnio? Kiek tau metų? Ar tu bu-dėjai anksčiau? No-riu susipažinti; Pa-pasakok, kaip tu atrodai; Atsiprašau, kad tave negražiai pavadinau; Mano draugas tave matė bulvare; Tu manimi netiki; Per mūsų po-kalbį tavo balsas keitėsi tris kartus; Ar mes galim būti draugai? Aš tave „kabinu”; Aš tave myliu; Ar nori buši-

56

Mokslo darbai

do lovoje? Pasiil-gom, paskambinsim vėliau.

1 2 3Informacija Labas, čia aš – x konsultantė; Užsirašyk naujausią informaciją

dėl konsultacijų ir gydymo nuo alkoholizmo ir narkomanijos; Kada yra laisvų vietų? Užrašyk mane antradieniams; Aš negaliu budėti lapkričio 1 dieną, išbrauk; Labas, mes iš Visagino linijos; Labas, čia Rolandas; Skambinu iš budelės prie nuovados; Nežinot, kiek valandų? Ačiū; Ar yra Algis? Ar aš su jumis jau kalbėjausi? Ar nieko nežinai apie Rolandą, vakar skambinusį? Norėjom paklausti, kaip kitoms „linijoms” sekasi? Ką reikia daryti, kad galėtume ten dirbti, kur jūs dirbat? Ar galim pasikalbėti apie intymius dalykus? Ar galim pasikalbėti apie masturbaciją? Man reikia informacijos apie AIDS; Ar „Relaniumas” yra narkotikas? Iš kur man gauti pinigų kompiuterių kursams – 260 litų? Jis suprato, kad aš žinau.

Ar galim apie viską pasikalbėti? Einam į treniruotę, tai ilgai nekalbėsim; Ką daryti, kai palaidosiu? Pasiskolinau iš draugės dirbtinius nagus; Kokie yra stipresni lakai? Na, gerai, aš pabandysiu; Kur jūs esate – Kaune ar Vilniuje? Viskas – baigiu pokalbį.

Ne čia pataikė Ar čia Vaikų linija? Ar čia 8–800 ir šeši dvejetukai? Atsiprašau, ne čia pataikiau; Atsiprašau, atleiskit, mano telefonas dviejų nerenka, sugedo; Oi, atsiprašau, ne čia pataikiau; Ar čia dirba Elena?

––

Asmenys, kurių leksinių vienetų turinys tyrimo metu buvo priskirtas kategorijoms „siekis draugauti”, „išsiskyrimas”, „saviizoliacija”, sprendžia intymumo – izoliacijos krizę (pagal E. Erikson). Jie siekia kito žmogaus meilės, draugystės, bet kartais lieka izoliuoti arba izoliuoja save patys. Tai kelia stiprius išgyvenimus, verčiančius ieškoti paramos. „Aplinkinių verti-nimo”, „idealizavimo” kategorijų teiginiai rodo paauglių mąstymo ypatumus. Jaunuolių nuo-mone, labai svarbūs aplinkinių vertinimai, bet, kita vertus, jų pačių mąstymas yra egocentriš-kas, itin kritiškas kitų atžvilgiu. Skambintojai daug svarstė, kas turėtų būti, o ne kas yra („ide-alizavimo” kategorija).

Didelę įtampą išgyvena jaunuoliai, kaltinantys save dėl vienų arba kitų nusižengimų, norų, minčių, kurie net neturėjo kilti. Manome, kad norint suprasti „savęs ir kitų kaltinimo” kategorijos teiginius tinka hipotezė, kuri paauglių jautrumą, irzlumą, kitokią afektinę būseną aiškina bręstančio kūno viduje vykstančiais hormoninių reakcijų pokyčiais. Beveik visi teigi-niai, kuriais jaunuoliai kaltina save, yra susiję su intymių santykių problemomis. „Netektys ir atradimai” rodo, kokią didelę įtaką savęs suvokimui ir vertinimui turi šeima. Tačiau dar dau-giau apie Jaunimo linijos klientų šeimas sužinome iš kategorijos „tėvai kaip superego”.

Santykiai su tėvais – viena iš pagrindinių Jaunimo linijos klientų problemų. Iš užfiksuotų pokalbių galima spręsti, kad tėvų nesupratingumas gerokai komplikuoja paauglių gyvenimą. Skambinantiems paaugliams ir jų tėvams trūksta tarpusavio pasitikėjimo, garbingumo, atvi-rumo.

„Lytinių santykių ambivalentiškumo” kategorijos teiginius galima paaiškinti jaunimo in-tymių santykių patirties stoka. Būtent dėl pernelyg ankstyvų lytinių santykių kyla nemažai problemų arba tiesiog nesusipratimų. Pokalbių turinys iškelia tam tikrų įsitikinimų ir lytinio po-traukio nesuderinamumo problemą, rodo neatsakingą požiūrį į lytinius santykius. Įdomu tai, kad prie manipuliacinių skambučių galima priskirti naują kategoriją – „ankstyvų lytinių santy-kių pasekmės”. Matome, jog konsultacinių skambučių autoriai daugiau svarsto apie galimybę pradėti seksualinį gyvenimą, tuo tarpu manipuliacinių – jau „žaidžia” tokia sunkia psicholo-gine, socialine padėtimi kaip ankstyvas nėštumas.

Gausu teiginių, priskiriamų „stereotipų formavimo” kategorijai. Ir nors nežinome tikslaus skambinusiųjų amžiaus, vis dėlto galime išskirti jaunuolių ir vyresnių žmonių stereotipų po-būdį. Jaunimo egocentrizmas, maksimalizmas iliustruojamas teiginiais „man nesiseka su vai-kinais”, „nusivyliau merginomis”. Čia vienas vaikinas arba mergina tampa visais tos lyties at-

57


stovais, t. y. vaizdas pernelyg supaprastinamas, suabsoliutinamas. Jaunimą labai veikia ir idealaus kūno stereotipai, lemiantys tam tikrus mitybos įpročius. Tuo tarpu vyresniųjų stereo-tipai susiję su vedybomis, tautybe, amžiumi, religiniais įsitikinimais, gyvenamąja vieta ir kt. Gana specifinė ši kategorija, priklausanti manipuliacinių skambučių grupei. Ji tarsi rodo nau-jai besiformuojančius stereotipus: „Rytį Ciciną”, „Džordaną Butkutę”, „marsietį” ir kt., taip pat vaikišką ligoninių vertinimą.

Panaši savo turiniu ir „užgauto narciziškumo” kategorija. Čia taip pat akivaizdus jau-nuolių egocentrizmas, maksimalizmas. Tik šiuo atveju šios savybės yra užgautos ir dėl to labai išgyvenama. Kai kuriuos teiginius galima apibendrinti posakiu „viskas arba nieko”. Pa-vyzdžiui: „Tik draugas likti jai negaliu, nors ji ir suteikia tokią galimybę”.

„Alternatyvos” ir „vilties pagalbos” kategorijoms priskiriamų skambučių autoriai tiesiogiai prašo konsultanto pagalbos, patarimo. Tačiau tai ir pačių bandymas spręsti problemas, su-mažinti nerimą, įtampą. Galima išskirti du šių kategorijų polius: viename yra tie, kuriems rei-kia patarimo dėl jų pačių problemų, kitame – susirūpinusieji savo artimaisiais.

Depresija – viena dažniausių jaunų žmonių būsenų. Tai patvirtina ir mūsų tyrimo re-zultatai. Skambučių turinys rodo jaunuolių prislėgtumą, nesugebėjimą priešintis sunkumams, pasyvumą, netgi savęs nuvertinimą („dėl ko stengtis?”).

Analizuojant „svaiginimosi” kategoriją pastebėta, kad neproporcingai dažna manipulia-cinių skambučių tema yra narkomanija. Tai sietina su 2000 m. rudenį prasidėjusia antinar-komanijos kampanija.

Į „smurto”, kaip ir „lytinių santykių ambivalentiškumo”, kategoriją keleto teiginių neįtrau-kėme. Kai kurie manipuliacinių skambučių teiginiai seksualinės prievartos tema buvo vulga-rūs, be to, tai ne rimti, o „žaidžiantys” klientai. Pažymėtina, kad „smurto” kategorijos manipu-liacinių skambučių autoriai nurodo materialinį smurtavimą (reketą ir kt.), o konsultacinių skambučių turinyje to nėra. Tai šiek tiek stebina, nes buvo galima tikėtis, jog jaunuoliai, ypač moksleiviai, patiria materialinį smurtą. Dar vienas išskirtinis bruožas – konsultacinių skambu-čių turinio analizė parodė, kad smurtas dažniausiai patiriamas iš bendraamžių, klasės draugų, mokytojų (mokykloje); manipuliacinių skambučių autoriai „smurtautojais” įvardijo tė-vus, pedagogus.

Sugrupavus teiginius apie savižudybes išsiskyrė konsultacinių ir manipuliacinių skam-bučių kategorijų pavadinimai. Pirmuoju atveju visi teiginiai buvo apie savižudybes, o antruoju prabilta ir apie žmogžudystes. Ir nors tai nėra rimta, vis dėlto verčia susimąstyti, kas lemia tokias „fantazijas”. Konsultacinių skambučių turinys rodo rimtus skambintojų ketinimus. Jie pasiryžę, numatę būdą, suplanavę. Iki tokios būsenos juos atvedė nelaiminga meilė, sudė-tingos gyvenimo situacijos, o iš tikrųjų – „siauras” situacijos vertinimas, alternatyvių spren-dimų neturėjimas.

„Kalbėjimas kaip jausmų ventiliacija” – tai konsultacinių skambučių kategorija. Manipu-liacinių šios kategorijos skambučių nėra. Tai galėtų reikšti, kad kalbėjimas yra intensyvių jausmų, išgyvenimų „išliejimas”, įtampos, nerimo mažinimas. O juk „žaidžiantys” klientai to neišgyvena, jiems kalbėjimas su Jaunimo linijos konsultantu yra pramoga. Yra ir neapibrėžtų aptariamos kategorijos posakių, tokių kaip „noriu šiaip pasikalbėti”. Jie gali būti ir yra pirmas žingsnelis į nuoširdų pokalbį. Visų pirma kalbėdami problemą įvardijame sau – smulkiai aiš-kindami kitam paaiškiname ją sau.

Išskirta keletas kategorijų, apibūdinančių kliento ir konsultanto santykį. Nė vieno mani-puliacinio skambučio negalima priskirti kategorijai „šiltas konsultanto ir kliento santykis”. Kon-sultacinių skambučių kategorijos vadinasi „domėjimasis budėtoju”, „psichologinis konsultanto spaudimas”, o manipuliacinių – „flirtas su konsultantu”, „agresija konsultanto atžvilgiu”. Šias kategorijas galima vertinti gana prieštaringai. Pavyzdžiui, pirmosios grupės skambučių turi-nys rodo, kad klientai šiuo atveju manipuliuoja, „užslėptai” bando daryti įtaką konsultantui, o antrosios grupės skambučių autoriai atvirai reiškia agresiją arba flirtuoja.

Nepaminėtos kategorijos – „saviraiška darbe, kūryboje ir kt.”, „savo galių sutelkimas ir struktūrinimas”, „besąlygiška akceptacija”, „meilė”, „sveikatos sutrikimai, ypatumai”, „normų ir taisyklių laužymas”, „amžius ir laikas”, „informacija”, „ne čia pataikė” – suteikia informacijos, kuri nėra susijusi su socialinėmis ir psichologinėmis jaunimo problemomis arba atspindi jau

58

Mokslo darbai

aptartus klausimus: tapatumo ieškojimą, egocentrizmą, idealizmą, grupavimąsi, savęs ir kitų vertinimą, afektines reakcijas, intymumo – izoliacijos krizes, paramos ieškojimą, problemų sprendimo būdus ir kt.

59

SOCIALINIS DARBAS 2002 m. Nr. 1(1)60

Mokslo darbai

Kaip matome iš lentelės, daugiausia sulaukta „tyčinių” (manipuliacinių) skambučių – 48, 9 proc. Per pusę mažiau – 22 proc. – „tuščių” skambučių. Tretieji – skambintojai „šiaip pasi -kalbėti” – 7,4 proc. Manipuliaciniai skambučiai gali būti traktuojami kaip pirmas žingsnis pra-bilti apie savo problemas. Vertinant problemų struktūrą, išryškėja, kad gruodį–vasarį dau-giausia buvo kreiptasi dėl įvairiausių santykių sunkumų: su kitos lyties bendraamžiais – 2,6 proc., su tos pačios lyties – 1,6 proc. Su partneriu sunkiai sekėsi bendrauti 2,3 proc., su tė-vais – 1 proc. skambinusiųjų. Antrojo tyrimo etapo metu į Šiaulių jaunimo liniją skambino žmonės, turintys seksualinių problemų (1,3 proc.), vieniši (0,9 proc.), bijantys (0,8 proc.), ne-pasitikintys savimi ir žemai save vertinantys (po 0,7 proc.), išgyvenantys įtampą, nerimą, be-prasmiškumą (0,6 proc.) ir kt. Daugiausia skambučių iš „problemų” kategorijos yra dėl sek-sualinių problemų. Teigti, kad Lietuvos jaunimas turi daug intymaus gyvenimo sunkumų, ne-galime, nes tai būtų pernelyg apibendrinta išvada. Tačiau pažymėtina, jog pastaraisiais me-tais žmonės gana laisvai ėmė kalbėtis seksualinėmis temomis, nors ir anonimiškai. Vis dėlto susiduriama su sunkumais, kai reikia akivaizdžiai kreiptis į specialistą.

Kitų kategorijų skambučių užfiksuota daug mažiau, todėl jų dažnis nėra toks statistiškai reikšmingas. Kita vertus, tų žmonių problemos skaudžios ir sudėtingos. Tai ligos, nedarbas, finansiniai sunkumai, ankstyvas nėštumas, netektis, smurtas, savižudybė.

Diskusija

Lietuvos gyventojų statistikos duomenimis, bendros gyventojų imties jaunimo dalis ma-žėja. Jie sudaro tik 22 proc. Tačiau jaunimas – pati aktyviausia visuomenės dalis. Formuo-jantis asmenybei susiduriama su įvairiomis socialinėmis ir psichologinėmis problemomis. Skambučių į Jaunimo liniją turinio analizė atskleidė, kad jaunimas sprendžia tokias psicholo-gines socialines problemas kaip socialinės interakcijos nevisavertiškumas, bendravimo kom-petencijos stoka, vienišumas, tėvai kaip superego. Išskirtos vyraujančios jaunimo problemų kategorijos rodo, kad jauni žmonės išgyvena tam tikrus socialinio identiteto formavimosi sun-kumus. Perėjimas į suaugusiųjų pasaulį implikuoja savojo „aš” identifikavimo ir diferencija-vimo kitų žmonių atžvilgiu dilemas. Naujo tipo santykiai su aplinkiniais, asmeninės ir sociali-nės patirties suderinimas, savarankiškumo siekis implikuoja socialines ir psichologines dile-mas, kurios, jei nėra vienu ar kitu būdu sprendžiamos, gali būti gana sunkių asmenybės su-trikimų, socialinių santykių degradavimo, socialinio solidarumo pojūčio praradimo priežastis. Jaunimo linija yra adekvati socialinės ir psichologinės pagalbos priemonė, prisidedanti prie jaunuolio ir jaunuolės socialinio identiteto formavimosi, asmenybės brandos. Galimybė būti išklausytam, suprastam, sulaukti bendraamžio patarimo vaikinui ar merginai gali būti tas til-tas, kuris padės iš naujo įvertinti savo patirtį, rasti vidinių galių brandinti asmenybę, plėsti so-cialinę kompetenciją.

Tyrimo duomenys suteikė galimybę empiriškai pažinti ir įvertinti socialines ir psicholo-gines jaunimo problemas, be to, jie turi diagnostinę reikšmę. Tai, jog tokių kategorijų kaip „siekis draugauti”, „idealizavimas”, „saviizoliacija”, „savęs kaltinimas”, „netektys ir atradimai”, „tėvai kaip superego” manipuliacinių skambučių neužfiksuota, yra iškalbingas faktas. Jį inter-pretuotume kaip tam tikrų problemų „neliečiamumą” manipuliavimo prasme, kitaip tariant, savotišką jų teisumą.

Ko gero, būtų galima suabejoti tyrimo duomenų problemų atskleidimo išsamumu. Ko-kybinis tyrimas, vertinant meteodologiniu požiūriu, nėra universalus. Kokybiniu hermeneutiniu būdu gauti duomenys atskleidžia nagrinėjamos problemos pažinimo erdves. Tyrimas vertin-gas ir tuo, jog surinkta pakankamai medžiagos kiekybiniam tyrimui, standartizuotai metodikai kurti. Tokia empiriškai pagrįsta standartizuota metodika a priori galėtų būti taikytina anoni-miškai raštu apklausiant dideles jaunimo populiacijas, ieškant universalesnių jaunimo psi-chologinių socialinių problemų ypatumų.

61


Išvados

Atlikta skambučių į Jaunimo liniją turinio analizė. Išskirtos šios gausiausios kategorijos: „socialinės interakcijos nevisavertiškumas”, „bendravimo kompetencijos stoka”, „stereotipų formavimas”, „vienišumas”, „pagalbos viltis”, „savęs ir kitų kaltinimas”, „savižudybė kaip kraštutinis pasirinkimas”, „smurtas”, „tėvai kaip superego”. Akivaizdu, jog jaunimas iš esmės sprendžia socialinio identiteto formavimosi dilemas.

Jaunimas susiduria su sudėtingomis socialinėmis ir psichologinėmis problemomis. Sėkmingas arba nesėkmingas jų sprendimas gali turėti įtakos asmeninio tapatumo formavi-muisi. Šiuo metu Lietuvoje besisteigiančios ir jau dirbančios, pagalbą teikiančios, tarnybos yra ne tik individualios psichologinės pagalbos, bet ir socialinių ryšių atkūrimo pavyzdys, sa-vita solidarumo apraiška. Skambučiai psichologinės pagalbos tarnyboms gali būti vertintini kaip aktualiausių nūdienos jaunimo socialinių ir psichologinių problemų indikatorius.

LITERATŪRA

1. Degutis M. Socialinių tyrimų metodologija. – Kaunas, 1999.2. Gailienė D., Bulotaitė L., Sturlienė N. Aš myliu kiekvieną vaiką. – Vilnius, 1996. 3. Gailienė D. Jie neturėjo mirti. – Vilnius, 1998. 4. Grigas R. Socialinių įtampų Lietuvoje laukai. – Vilnius, 1998. 5. Jaunimo organizacijos Lietuvoje: Kas yra kas? – Vilnius, 1997. 6. Kočiūnas R. Svarbiausios efektyvaus psichologinio konsultavimo prielaidos // Vaikų psichologinis

konsultavimas. – Vilnius, 1999.7. Lalienė A. Potencialių Jaunimo linijos klientų problemų socialinė psichologinė analizė: magistro

darbas. – Klaipėda, 1999. 8. Lietuvos demografiniai pokyčiai ir gyventojų politika. – Vilnius, 1995. 9. Lietuvos socialinė raida. – Vilnius, 2000.

10. Luobikienė I. Sociologija: bendrieji pagrindai ir tyrimų metodika. – Kaunas, 2000. 11. Mayring Ph. Qualitative Content Analysis // Forum: Qualitative Social Research. 2000. Vol. 1 (2).12. Merkys G. Pedagoginio tyrimo metodologijos pradmenys. – Šiauliai, 1995. 13. Mertens D. M. Research Methods in Education and Psychology. Integrating diversity with

quantitative & qualitative approaches. – London: Sage Publications, 1998. 14. Muccielle A. Dictionnaire des methodes qualitatives en sciences humaines et sociales. – Paris:

Armad Collin, 1996.15. Navaitis G. Pokalbio psichologija: ir klausytis, ir girdėti, ir suprasti oponentą // Lietuvos rytas.

1994, liepos 26 d.16. Navaitis G. Lietuvos šeima: psichoterapinis aspektas. – Vilnius, 1999. 17. Svirskaitė I. Jaunimo socialinės integracijos problemos // Lietuva socialinių pokyčių erdvėje. –

Vilnius, 1996. 18. Šlapkauskas V. Jaunosios kartos socializacijos problemos Lietuvoje // Lietuvos socialinės pano-

ramos kontūrai. – Vilnius, 1998.19. 2000 Lietuvos statistikos metraštis. – Vilnius, 2000.20. Žukauskienė R. Raidos psichologija. – Vilnius: Margi raštai, 1996.

62

Mokslo darbai

SOCIAL–PSYCHOLOGICAL YOUTH PROBLEMS IN LITHUANIA: INVESTIGATIONS

OF PHONE CALLS TO THE YOUTH LINEDr. Jonas RuškusLector Audronė MičiudaitėUniversity of ŠiauliaiSummaryWhat is the characteristics of the youth social – psychological problems at

present? Can we consider that young people have special social and psychological problems? – these were the main points of our analysis. Presumption that the biggest youth problem is contradictions in forming social identity was the hypothesis of the research. The research aim was formed accordingly – we tried to show social and psychological problems that forced young people to look for anonymous psychological social help. The place of research included Psychological Creative Youth Centre in Siauliai (PKJC) and the Youth Line programme. The methods of the research: 1) quality analysis of calls to Siauliai Youth Line; 2) quantity analysis of calls to Siauliai Youth Line, applying standard „Duty List”. The time of the research: 2000 September – 2000 November (I stage) and 2000 December – 2001 February (II stage). The sample of the work is not defined because of the ethics principles, the confidence and anonymity requirements. 1091 calls were on duty for 56 days – 224 hours. The largest part of the calls (50,8 %) were intentional calls, another part (30 %) were „empty” or „silent” calls. 220 calls needed consultations (20 %). As much as it was possible the contents of the conversations were registered.

During the first stage the facts were collected in several ways. First, the contents of the conversations were fixed by the author of the research who at the same time was a Youth Line volunteer – consultant. Second, the contents of the calls were given by other members of the Youth Line during the meetings. Third, extracts of conversations were fixed. It was required to remember the conversations as exactly as possible, to give phrases and ideas. The recommendation was not quote the caller. The information received was discussed during weekly supervisions. During the second stage the contents of the conversations were not registered. We used standard „Duty List” that every consultant was taught to fill in.

The analysis of calls to the Youth Line showed that young people come across such problems as inferiority of social interaction, shortage of competence in communication, loneliness, and „parents as super ego”. The categories of dominant youth problems emphasize that young people experience difficulties in forming social identity, entering the world of adults implicate dilemmas of personal „I” identity. New kind of relations with other people, other than in childhood, personal and social experience coordination, seeking independence implicate social and psychological dilemmas. If they are not solved in one way or another they may lead to serious personal disorders, degradation of social relations, breakup of social solidarity feeling. Youth Line is an adequate means to contribute to creating social identity and personal maturity for young people. A chance to be heard and understood, a possibility to get some advice might be like a bridge helping to have a new look and estimate your own experience, to find inner forces to develop your personality and social competence.

63


DIENOS CENTRŲ NEĮGALIESIEMS LIETUVOJE TIPOLOGIJADr. Laimutė Žalimienė

Darbo ir socialinių tyrimų institutasRinktinės g. 48, 2005 VilniusTelefonas 75 35 68Elektroninis paštas [email protected]


Recenzavo Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Socialinio darbo katedros doc. dr. Romas Lazutka ir Darbo ir socialinių tyrimų instituto mokslinis bendradarbis dr. Arūnas Pocius

Santrauka

Straipsnyje analizuojama dienos centrų neįgaliesiems veikla. Šios analizės pagrindu pateikta Lietuvoje veikiančių dienos centrų neįgaliesiems tipologija. Dienos centrų veiklos tyrimas parengtas vadovaujantis sisteminės organizacijų veiklos analizės principais. Tyrimo uždaviniai: pagal pasirinktus parametrus (rodiklius) surinkti informaciją apie Lietuvoje veikiančius dienos centrus; aprašyti įvairių dienos centrų veiklą remiantis pasirinktais kriterijais; juos tipizuoti remiantis centrų veiklos panašumais bei skirtumais.

Remiantis duomenimis apie klientų skaičių, teikiamas paslaugas ir personalą Lietuvoje galima išskirti šiuos dienos centrų neįgaliesiems tipus:

– specializuoti neįgalaus jaunimo ir neįgalių suaugusiųjų dienos centrai, – klubo pobūdžio neįgalių suaugusiųjų dienos centrai, – specializuoti neįgalių vaikų dienos ugdymo centrai, – klubo pobūdžio neįgalių vaikų dienos centrai, – informacinio pobūdžio šeimos paramos centrai.

Įvadas

Dienos centrai, kaip viena iš socialinio darbo paslaugas teikiančių įstaigų, turi specifinių ypatumų, kurie susiję tiek su šių įstaigų klientų (neįgaliųjų, probleminių šeimų ir vaikų jose, rizikos grupių asmenų) poreikiais, tiek su tiems poreikiams tenkinti reikalingų paslaugų tei-kimu. Šių įstaigų veiklos organizavimas Lietuvoje dar gana naujas dalykas. Nėra nei tokių įstaigų veiklos organizavimo modelių, nei tinkamų normatyvų, kurie reglamentuotų tokių įstaigų veiklą, t. y. klientų poreikių vertinimo metodikas, teikiamų paslaugų mastą, struktūrą, personalą, kvalifikaciją, aplinkos pritaikymą ir t. t. Savivaldybės arba nevyriausybinės organi-zacijos, kurdamos dienos centrus, pasigenda pagrindinių ar bent minimalių standartų, princi-pinių nuostatų, kurios leistų įsivaizduoti ir įvertinti kuriamos ar norimos kurti dienos globos įstaigos veiklos mastą ir sąnaudas, reikalingas tokiai įstaigai funkcionuoti. Kadangi dienos centrų, kaip specifinių įstaigų, veiklos organizavimo standartų (organizavimo modelio) faktiš-kai dar neturime, sunku vertinti vieno arba kito konkretaus centro socialinį–ekonominį efekty-vumą ir tikslingumą, todėl buvo numatyta ištirti tokius centrus, surinkti detalią informaciją ir sistemiškai įvertinti jų veiklą.

Tyrimo metodologinis pagrindas – bendroji sistemų teorija, pagrindžianti sisteminio objekto nagrinėjimo sampratą (Bertalanffy, 1968). Tyrimas remiasi prielaida, kad organiza-ciją, kaip socialinę sistemą, sudaro tam tikros posistemės ir ją būtina nagrinėti kaip tarpusa-

64

Mokslo darbai

vyje susijusių posistemių struktūrą (Zakarevičius, 1998). Kiekvienai sistemai įvertinti būtina nustatyti ir apibūdinti tris jos pagrindines charakteristikas: funkcines, morfologines ir procesi-nes (Zakarevičius, 1998). Dienos centrai buvo tiriami ir analizuojami kaip socialinės siste-mos, sudarytos iš trijų sudėtinių elementų: klientų, personalo ir teikiamų paslaugų.

Tyrimo tikslas – tipologizuoti Lietuvoje veikiančius dienos centrus neįgaliesiems re-miantis sisteminės objektų analizės principais.

Tyrimo uždaviniai: – pagal pasirinktus parametrus (rodiklius) surinkti informaciją apie Lietuvoje veikiančius

dienos centrus; – aprašyti įvairių dienos centrų veiklą remiantis pasirinktais kriterijais;– tipizuoti centrus remiantis jų veiklos panašumais bei skirtumais.

Tyrimo metodika

Šį tyrimą galime apibūdinti kaip žvalgomąjį tyrimą, nes dienos centrai neįgaliesiems Lietuvoje yra gana naujos socialinių paslaugų įstaigos, ir informacijos apie jų veiklos speci-fiką nėra daug. Tyrimo pagrindu buvo siekiama suformuluoti pagrindines šių centrų veiklos charakteristikas, kurios leistų parengti dienos centrų veiklos vertinimo metodikas ir veiklos standartus. Konkrečiais tyrimo objektais buvo pasirinkta 20 dienos centrų (apie 10 proc. visų veikiančių), kurie Lietuvos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos specialistų vertinami kaip atitinkantys tokiems centrams keliamus reikalavimus. Daugelis jų laikomi naujais.

Tyrimas buvo atliekamas 2000 m. pradžioje.Pagrindinė tyrimo hipotezė: Lietuvoje kuriasi keleto tipų dienos centrai neįgaliesiems,

kurių veiklos specifiką galima įvertinti analizuojant centrų klientų skaičių, teikiamų paslaugų struktūrą bei personalo sudėtį.

Dienos centrų veikla buvo vertinama taikant du tyrimo metodus:1. Dokumentų analizės–aprašomąjį metodą. Tai centrų veiklos pagal pagrindinius

veiklos komponentus aprašymas remiantis centrų dokumentais, kita žinybine informacija ir statistika;

2. Nestandartizuotos ekspertinės apklausos metodą. Apklausiami dienos centrų vado-vai apie konkrečius centrų veiklos rezultatus bei jų vertinimus.

Tyrimo procedūra. Dienos centrų veikla buvo analizuojama ir lyginama vadovaujantis šiais rodiklių blokais:

a) klientų skaičius ir jų charakteristikos, b) personalo profesinė struktūra, etatų skaičius,c) teikiamų paslaugų sąrašas, struktūra,d) paslaugų sąnaudos: išlaidos įstaigai išlaikyti, vieno kliento aptarnavimo sąnaudos

(šis rodiklių blokas šiame straipsnyje nėra analizuojamas).

Tyrimo rezultatai ir jų aptarimas

1. Dienos centrų klientai

Klientų poreikių gauti paslaugas vertinimas. Dienos centrų neįgaliesiems klientu gali būti kiekvienas neįgalus asmuo, kuriam reikalingos socialinės paslaugos. Pagrindinė pro-blema, su kuria susiduriama atliekant tokių centrų veiklos lyginamąją analizę ir vertinimą, yra ta, kad nėra neįgalių asmenų poreikių vertinimo metodikos. Teikiant kai kurias kitas paslau-gas tokios metodikos jau taikomos. Pavyzdžiui, pagalbos namuose paslaugų poreikis verti-namas taikant asmens savarankiškumo vertinimo metodikas, pagalbos poreikis stacionariose seniems žmonėms skirtose įstaigose vertinamas taikant gerontologines poreikių vertinimo metodikas. Standartizuotos poreikio gauti paslaugas vertinimo metodikos, kuri tiktų dienos centrų klientų poreikiams vertinti, Lietuvoje kol kas nėra (Lygios galimybės neįgaliesiems: Lietuvos invalidų nuostatų, lūkesčių, vertinimų ir reikmių tyrimas. 1998).

65


Nustatyti neįgalių vaikų ar neįgalių suaugusiųjų konkrečius poreikius gauti paslaugas dienos centruose yra gana sudėtinga, nes būtina sutelkti ne tik socialinius, psichologinius, bet ir medicininius indikatorius, atspindinčius asmens poreikius. Įvertinant poreikius būtina, kad bendradarbiautų socialiniai darbuotojai, pedagogai, sveikatos priežiūros specialistai. Kol kas bendradarbiaujama nepakankamai sklandžiai.

Klientų skaičius ir apskaita. Tyrimo duomenimis, dauguma dienos centrų – tai centrai, kuriuose paslaugas gauna vidutiniškai 20–25 asmenys per dieną. Tačiau tiksliai nustatyti klientų skaičių per dieną ar per mėnesį neįmanoma, nes nėra susitarta dėl bendro apskaitos vieneto tokio tipo įstaigose taikymo. Dabartinė dienos centrų veiklos praktika rodo, kad klientų apskaita dienos centruose nėra nusistovėjusi. Tai dažnai komplikuoja įstaigų veiklos vertinimus, ypač vertinant ekonominį tokių centrų veiklos efektyvumą. Neaišku, kaip apskai-čiuoti vieno kliento aptarnavimo sąnaudas, nes centrai skirtingai veda klientų apskaitą: vieni fiksuoja apsilankymų skaičių per dieną, savaitę, kiti – per mėnesį ar metus.

Vertinant dienos centrų veiklą būtų tikslinga turėti kuo trumpesnio laikotarpio klientų skaičiaus rodiklius, o gal net skaičiuoti keletą rodiklių:

– klientų skaičių per dieną,– klientų skaičių per savaitę,– klientų skaičių per mėnesį,– klientų skaičių per metus.Vertinant dienos centrų veiklą būtina fiksuoti ir kitus rodiklius: vietų skaičių dienos glo-

bos įstaigoje bei vienos globos vietos apkrovimą dienos centre per savaitę, mėnesį arba metus. Tai apsilankymų arba klientų skaičius per tam tikrą laikotarpį, padalytas iš vietų skai-čiaus.

Vertinant įstaigos veiklos sąnaudas ypač aktualu nustatyti klientų apskaitos vienetą. Lyginant įstaigas pagal veiklos sąnaudas tikslinga skaičiuoti du rodiklius:

– kiek vidutiniškai kainuoja vienas apsilankymas, – kiek kainuoja vieno kliento aptarnavimas.

Pavyzdžiui, Salako bendruomenės centre nustatyta per dieną priimti 8–12, per mė-nesį – 75 klientus; Elektrėnų vaikų dienos centre per dieną apsilanko 25–30 vaikų, per mėnesį neskaičiuojama; Vilkpėdės bendruomenės centre nustatyta per dieną priimti 20 klientų, per mėnesį – 433. Šalčininkų dienos centre neįgaliesiems per dieną apsilanko 15, per mėnesį – 120 klientų. Žygaičių bendruomenės centre apsilanko atitinkamai 20 ir 585 klientai.

Paprastai kitose šalyse dienos globos įstaigose apskaitos ir sąnaudų skaičiavimo vie-netu (cost unit – angl.) priimta laikyti arba per dieną, arba per savaitę, arba per mėnesį pri-imtų klientų skaičių (tai lemia įstaigos veiklos specifika). Kuo klientų skaičius nepastovesnis (pvz., kiekvieną dieną vis kitoks), tuo trumpesnis turėtų būti apskaitomas laikotarpis. Kai ku-riose šalyse dienos centrai registruoja senus žmones kaip klubo narius, t. y. fiksuojamas tam tikras jų, kaip klubo narių, skaičius. Konkretaus asmens poreikis lankyti tokį centrą vertina-mas sudarant lankymo grafiką: pats asmuo nurodo, kokią savaitės dieną, kuriuo laiku jis pa-geidauja lankyti centrą.

2. Teikiamos paslaugos

Atlikus detalią dienos centrų veiklos analizę vertinant klientus bei teikiamų paslaugų struktūrą dienos centrus galima tipizuoti (žr. 1 lentelę), t. y. suskirstyti į:

1. Specializuotus neįgalaus jaunimo ir neįgalių suaugusiųjų dienos centrus. Tai inten-syvios darbo reabilitacijos, darbo terapijos centrai, kurie turi specialiai įrengtų patalpų, įran-gos, įvairių sričių specialistų.

2. Klubo pobūdžio neįgalaus jaunimo ir neįgalių suaugusiųjų dienos centrus. Šio tipo įstaigų materialinė bazė kuklesnė, jos turi mažiau specialistų ir teikia bendresnio pobūdžio paslaugas.

66

Mokslo darbai

3. Specializuotus neįgalių vaikų dienos ugdymo centrus. Tai intensyvios reabilitacijos ir ugdymo įstaigos, kurios turi specialiai įrengtų patalpų, įrangos, įvairių sričių specialistų, dir-bančių su vaikais.

4. Klubo pobūdžio neįgalių vaikų dienos centrus. Šio tipo įstaigos teikia kai kurias spe-cializuotas paslaugas, būdingas 3 tipo dienos centrams, taip pat daug bendro pobūdžio pa-slaugų. Jos turi kuklesnę materialinę bazę, mažiau specialistų.

5. Informavimo ir konsultavimo šeimos paramos centrus. Juose dažniausiai teikiamos informavimo ir konsultavimo paslaugos. Be jų, dar gali būti teikiamos laisvalaikio organiza-vimo, kultūros paslaugos, kursai tėvams, šeimų namuose lankymo ir medicinos paslaugos.

1 lentelė . Dienos centrų tipai ir juose teikiamos paslaugos

Dienos centrų tipai Teikiamos paslaugos1. Specializuoti dienos centrai neįgaliems jaunuoliams ir neįgaliems suaugusiesiems

Individualus darbas ir grupinė terapija, higienos bei darbo įgūdžių lavinimas, kineziterapija, psichologinė reabilitacija, meno terapija, logopedo paslaugos, šeimų konsultavimas, laisvalaikio organizavimas. Darbas (rankdarbiai, medžio apdirbimas, molio dirbinių darymas, batsiuvio, odininko amatų mokymas, kulinarijos užsiėmimai ir pan.), maitinimas, apgyvendinimas

2. Klubo pobūdžio dienos centrai neįgaliems suaugusiesiems

Informavimas, konsultavimas, laisvalaikio organizavimas, kultūrinės paslaugos, buitinių paslaugų teikimas, įvairių apmokymų, kursų organizavimas, medicinos paslaugų organizavimas, fizioterapija, maitinimas

3. Specializuoti dienos ugdymo centrai neįgaliems vaikams

Individualus darbas su vaikais, ugdymas, muzikos, teatro, dailės terapija, darbo terapija, darbas su šeima, laisvalaikio organizavimas, medicinos reabilitacija, maitinimas, apgyvendinimas

4. Klubo pobūdžio dienos centrai neįgaliems vaikams

Informavimas, konsultavimas, laisvalaikio organizavimas, kultūrinės paslaugos, buitinės paslaugos, įvairių apmokymų, kursų organizavimas tėvams, maitinimas

5. Informacinio pobūdžio šeimos paramos centrai

Informavimas, konsultavimas, laisvalaikio organizavimas, kultūrinės programos, kursai tėvams, šeimų namuose lankymas

3. Personalas

Dienos centrų personalo struktūrą lemia klientų poreikiai bei jiems teikiamų paslaugų struktūra. Kol kas nėra sukurtų normatyvų, reglamentuojančių tokių centrų darbuotojų skaičių ir kvalifikaciją, todėl kiekvienas centras suformuoja personalą taip, kaip moka ir gali.

2 lentelė . Darbuotojų darbo krūvis ir personalo struktūra skirtingo tipo dienos centruose

Dienos centrų tipai Vidutiniškai vienas darbuotojas aptarnauja klientų

Tiesiogiai su klientais dirbančio ir pagalbinio personalo santykis

1. Specializuoti dienos centrai neįgaliems jaunuoliams ir neįgaliems suaugusiesiems

1,1–2,660 : 4080 : 20

2. Klubo pobūdžio dienos centrai neįgaliems suaugusiesiems 8,0–25,0

70 : 3080 : 20


0,6–2,1 80 : 2040 : 60


12,5 * nėra informacijos


50,0 – 90,0 (per mėn.) 60 : 40

67


Kaip matome iš 2 lentelės, kuo labiau specializuota įstaiga, tuo mažesni klientų aptar-navimo normatyvai, t. y. specializuotų įstaigų klientai yra asmenys, turintys didesnę negalią, jiems aptarnauti reikia daugiau personalo. Klubo pobūdžio dienos centrų aptarnavimo nor-matyvai daug didesni. Informacinio pobūdžio centruose vienas darbuotojas aptarnauja dar daugiau klientų, be to, jų skaičių sunku tiksliai įvertinti dėl neaiškios klientų apskaitos.

Pirminio (tiesiogiai dirbančio su klientais) ir antrinio (pagalbinio aptarnaujančio) perso-nalo santykis net to paties tipo centruose skiriasi. Centruose, kur didesnė antrinio personalo dalis, dažniausiai didesnės ir įstaigos sąnaudos.

Profesinė kvalifikacija. Iš toliau pateiktos lentelės duomenų galime spręsti, kokių profe-sijų specialistai dirba (yra reikalingi) atitinkamo tipo dienos įstaigoje.

3 lentelė . Pagrindinės profesinės grupės išskirtų tipų dienos centruose

Dienos centrų tipai Pagrindinės specialistų, dirbančių su klientais, grupės1. Specializuoti dienos centrai neįgaliam jaunimui ir neįgaliems suaugusiesiems

Darbo, užimtumo terapijos specialistas ir jo padėjėjas; medicinos sesuo; psichologas, socialinis darbuotojas; specialusis pedagogas, kineziterapeutas, socialinis pedagogas, gamybos meistras

2. Klubo pobūdžio dienos centrai neįgaliems suaugusiesiems

Socialinis pedagogas, specialusis pedagogas, socialinis darbuotojas, užimtumo terapijos specialistas


Socialinis pedagogas, specialusis pedagogas, socialinis darbuotojas, psichologas, užimtumo terapeutas, fizioterapeutas, logopedas, medicinos sesuo


Socialinis darbuotojas, socialinis pedagogas, specialusis pedagogas, fizioterapeutas


Socialinis darbuotojas, socialinis pedagogas, fizioterapeutas, juristas

Vaikams skirtose įstaigose didesnį lyginamąjį svorį sudaro pedagoginio profilio specia-listai, o suaugusiųjų įstaigose daugiau darbo terapijos, užimtumo specialistų.

Toliau esančioje lentelėje pateikta išsamesnė informacija apie keturių tirtų specializuotų dienos centrų neįgaliems asmenims personalo profesinę struktūrą.

4 lentelė . Pagrindinių profesinių grupių darbuotojų etatų skaičius ir lyginamasis svoris įstaigos personalo struktūroje

Personalo grupėsMolėtų specialaus

ugdymo vaikų centras

Utenos socialinės paramos ir

ugdymo vaikų centras

Švenčionių neįgalių vaikų reabilitacijos

centras

Vilniaus neįgaliųjų darbo mokymo

centras

Skaičius Proc. Skaičius Proc. Skaičius Proc. Skaičius Proc.1. Įvairių specializacijų pedagogai 7,5 33,3 6 32,4 4,5 60,0 16,5 44,0

2. Socialinio darbo ir globos specialistai 1 4,4 4 21,6 0 0,0 6,5 17,3

3. Kiti specialistai 1 4,4 2 10,8 1,5 20,0 0,5 1,34. Administracija 2 8,9 1 5,4 0,5 6,7 2 5,35. Aptarnaujantis personalas 11 48,9 5,5 29,7 1 13,3 12 32,0

Iš viso 22,5 100,0 18,5 100,0 7,5 100,0 37,5 100,0

Panagrinėję lentelės duomenis galime pastebėti, kad personalo struktūra to paties tipo įstaigose gana skirtinga. Tačiau kalbėti apie vieno ar kito centro personalo struktūros tinka-mumą klientų poreikiams tenkinti yra sunku, nes poreikiai kiekvienoje įstaigoje vertinami pa-gal skirtingas metodikas. Be to, kol nėra įstaigų veiklą reglamentuojančių standartų, savival-dybės, kurdamos tokio tipo įstaigas, orientuojasi į minimalias paslaugas ir personalą.

68

Mokslo darbai

Išvados

Analizuojant dienos centrus kaip socialines sistemas, sudarytas iš trijų pagrindinių struktūrinių elementų – posistemių (klientų, personalo ir teikiamų paslaugų) bei vertinant juos pagal veiklos pobūdį paaiškėja, kad Lietuvoje kuriasi trijų tipų dienos centrai neįgaliesiems: teikiantys labai specializuotą pagalbą, klubo pobūdžio ir informacinio pobūdžio šeimos para-mos centrai.

Remiantis klientų skaičiaus, teikiamų paslaugų ir personalo duomenimis galima išskirti šiuos dienos centrų tipus:

– specializuoti dienos centrai neįgaliam jaunimui ir neįgaliems suaugusiesiems, – klubo pobūdžio dienos centrai neįgaliems suaugusiesiems, – specializuoti dienos ugdymo centrai neįgaliems vaikams, – klubo pobūdžio dienos centrai neįgaliems vaikams, – informacinio pobūdžio šeimos paramos centrai. Kol kas Lietuvoje dienos centrų veikla organizuojama neturint bendrų šio pobūdžio

įstaigų veiklos standartų. Šio tyrimo metu surinkta informacija, pateikta centrų tipologija ir pa-grindinių veiklos aspektų apibūdinimas galėtų pasitarnauti kuriant pagrindinius reikalavimus (standartus), kuriuos tokio tipo įstaigos turėtų atitikti.

Kadangi tai buvo tik žvalgomasis tyrimas, pateikti dienos centrų tipų apibūdinimai dar turėtų būti koreguojami atsižvelgiant į didesnį informacijos masyvą. Tyrimo objektų atranka turėtų atstovauti visų dienos centrų neįgaliesiems Lietuvoje. Tačiau žvalgomojo tyrimo metu tirtų centrų, kaip socialinių sistemų veiklos, aprašomųjų parametrų beveik pakaktų centrams tipologizuoti. Tam, kad tipologija būtų visapusiška, reikėtų įtraukti tik vieną papildomą centrų veiklos aprašymo rodiklį – centrų veiklos sąnaudas. Tai papildytų procesinius dienos centrų, kaip socialinės sistemos, apibūdinimus ir leistų visapusiškai įvertinti dienos centrų veiklą.

LITERATŪRA

1. Bertalanffy L. General Systems Theory. – New York, 1968.2. Developing Qality in Personal Social Services. Concepts, Cases and Comments. European

Centre. – Vienna, 1997.3. Fachlexikon der socialen Arbeit. 3 Auflage. – Frankfurt am Main, 1993. 4. Lygios galimybės neįgaliesiems: Lietuvos invalidų nuostatų, lūkesčių, vertinimų ir reikmių

tyrimas // Mokslinio tyrimo ataskaita / VU Socialinio darbo katedra. 1998.5. Werkstatten für Behinderte der Zentren für Senioren und Behinderte der Stadt Köln. 1996. 6. Zakarevičius P. Vadyba. Genezė, dabartis, tendencijos. – Kaunas: VDU, 1998.

CLASSIFICATION OF DAY CARE CENTERS FOR THE DISABLEDDr. Laimutė ŽalimienėInstitute of Labour and Social Investigations

Summary

The aim of the research work is to collect data about the chosen indicators about day care centres for the disabled in Lithuania and to try to classify them according to the main characteristics of their activities. According to the results of the research work the practical experience of the active day care centres will be generalised and the classification of day care centres (a short, principal description of the activities of the main types of day care centres) will be given.

69


The activities of day care centres have been evaluated by two research methods: method of analysis of documents – descriptive method and method of non–standardised expert interrogatory. Inquest of the leaders of day care centres about the concrete practical results of the centres and their evaluation.

According to the number of clients, provided services, staff characteristics we can pick out such types of day care centres:

– specialised day care centres for disabled youth and adults;– day care centres of club type for disabled adults;– specialised day care centres for disabled children;– day care centres of club type for disabled children;– informative care centres for families.For this research work has been only a review one, the given characteristics

of various types of day care centres should be revised according to a larger amount of data.

70

Mokslo darbai

ĮVAIKINIMAS LIETUVOJE: SITUACIJA IR NUOSTATOSDr. Rasa Braslauskienė

Klaipėdos universitetas, Pedagogikos fakultetas, Socialinės pedagogikos katedraS. Nėries g. 5, 5800 KlaipėdaTelefonas 39 86 37Elektroninis paštas [email protected]


Recenzavo Klaipėdos universiteto Pedagogikos fakulteto Vaikystės pedagogikos katedros docentė dr. Alysa Ruzgienė ir šio fakulteto Socialinės pedagogikos katedros vedėja doc. dr. Liudmila Rupšienė

Santrauka

Įvaikinimas – legalus socialinis procesas, nustatantis tėvų ir vaikų, nesusijusių giminystės ryšiais, santykius. Tai vaiko, gimusio vienai porai (biologiniams tėvams), tapimas kitos poros (įtėvių, turinčių tas pačias teises ir pareigas) vaiku, lyg jie būtų biologiškai susiję. Įvaikinimas – ilgalaikis liekamasis (permanentinis) pasikeitimas šeimoje, leidžiantis vaikams pajusti nuolatinių šeimos ryšių privalumus, kurių kitaip jie nepajustų. Įvaikinimas priimtinas tada, kai vaiko biologiniai tėvai dėl įvairių priežasčių nenori ar negali juo rūpintis, o kiti suaugusieji nori ir gali teisiškai prisiimti tėvystės pareigas (Volkovas, 1997).

Daugelyje užsienio šalių jau seniai nėra valstybės išlaikomų vaikų globos įstaigų, tačiau ne todėl, kad ten geresni tėvai ir niekas „neatsikrato” vaikų. Esmė ta, kad tose šalyse nustatyta įvaikinimo ir globos tvarka – vaikai iš karto patenka iš vienos šeimos į kitą.

Vaikų psichiatro, Universitetinės sutrikusio vystymosi vaikų centro poliklinikos direktoriaus, medicinos mokslų daktaro D. Pužo (1997) nuomone, „daug Lietuvos našlaičių galėtų augti šeimose. Į tai turėtų būti nukreipta valstybės socialinė politika. Šiuo metu beveik nesistengiama sudaryti galimybių, kad kuo daugiau vaikų galėtų augti natūralioje šeimos aplinkoje” (Eisenberg, Murkoff, 1990).

Įvaikinimo teorija ir praktika rodo, kad įvaikinimas yra mažiausiai nuo biologinės tėvystės nutolusi vaiko globos forma. Sėkmingai įvaikintas vaikas mažiausiai pajus biologinių tėvų nebuvimo padarinius, ir bus visos reikiamos sąlygos brandžiai asmenybei formuotis.

Įvaikinimas – labai atsakingas žingsnis, reikalaujantis parengimo, tačiau Lietuvoje nėra įvaikinimo centrų, kuriuose būsimuosius įtėvius psichologai, socialiniai darbuotojai ir kiti specialistai parengtų tėvystei ar motinystei, todėl neretai įtėviai susiduria su įvairiausio pobūdžio problemomis, kurias priversti spręsti patys.

Šio straipsnio tikslas – atskleisti įvaikinimo klausimus ir nuostatas Lietuvoje.Uždaviniai: 1. Išanalizuoti pedagoginę, psichologinę, teisinę, sociologinę literatūrą

įvaikinimo proceso klausimais.2.Atskleisti įvaikinimo socialinius, pedagoginius ir psichologinius aspektus.Tyrimo metodai: literatūros šaltinių analizė, ekspertų apklausa, anketinė

apklausa.

71

SOCIALINIS DARBAS 2002 m. Nr. 1(1)72

Mokslo darbai

I. Įvaikinimas socialiniu aspektu

Seniau požiūris į vaikus nebuvo labai humaniškas. Laukiniam žmogui vaikas įgydavo reikšmę tik tada, kai jis savarankiškai pradėdavo rūpintis savo maistu. Iki tol jis buvo laiko-mas motinos nuosavybe, kuri su vaiku galėdavo elgtis savo nuožiūra: pamesti, dėl irzlumo užmušti (Maceina, 1990).

Išnykus matriarchatui vaikų savininku tapo tėvas. Jis tvarkė vaiko gyvenimą. Vaikai buvo beteisiai. Ypatingu žiaurumu pasižymėjo romėnai. Pavyzdžiui, jeigu tėvas ką tik gimusio vaiko nepakeldavo nuo žemės ir nusisukdavo, tai vaiką tuoj pat užmušdavo budelis arba pri-buvėja pamesdavo miesto turguje ir pan. Kartais šiuos vaikus paimdavo vergų pirkliai, žmo-nės, kurie juos specialiai augindavo, ruošdavo būti gladiatoriais, prostitutėmis ir kt. (Maceina, 1990).

Humaniškai elgtis su vaiku pradėta tik VI amžiuje, kada imperatorius Justicianas savo išleistu kodeksu leido pamestinuką laikyti laisvu piliečiu. Pats pametimo faktas buvo vertina-mas kaip blogesnis už žmogžudystę. Tautos, įsitvirtinusios ant Romos imperijos griuvėsių, labiau globojo ir prižiūrėjo vaikus, tačiau dėl baisaus minėtų tautų neturto vyko atvira prekyba vaikais taip pat kaip prekyba gyvuliais. Humaniškas požiūris į vaikus sutampa su krikščioniš-kosios pasaulėžiūros paplitimu (Liesytė, 1995). Biblijoje taip pat minima, kad jeigu nėra gali-mybės auginti vaiką, šis įvaikinamas. Taip atsitiko su Moze. „Faraonas įsakė visai tautai: „Kiekvieną berniuką, gimusį hebrajams, meskite į upę, o mergaites palikite gyvas!” Vienas Levio giminės vyras pasirinko ir vedė tos pačios giminės mergaitę. Moteris pastojo ir pa-gimdė sūnų. Kai ji pamatė, koks jis buvo gražus, slėpė jį tris mėnesius. Negalėdama ilgiau jo slėpti ji paėmė iš papiruso nendrių nupintą krepšį, ištepė jį derva ir sakais, įdėjo į jį kūdikį ir nunešusi padėjo nendryne prie upės kranto. Jo sesuo atsistojo kiek toliau, norėdama pama-tyti, kas atsitiks. Faraono duktė atėjo prie upės praustis. Jos tarnaitės vaikščiojo upės pa-kraščiu. Ji pamatė pintinę ir pasiuntė tarnaitę ją atnešti. Joje ji rado verkiantį berniuką. Fara-ono dukteriai pagailo jo ir ji tarė: „Šitas yra vienas iš hebrajų kūdikių!”. Berniuko sesuo tarė faraono dukteriai: „Ar norėtum, kad surasčiau hebrajų moterį, kuri maitintų kūdikį?”. Faraono duktė jai tarė: „Eik”. Mergaitė nuėjo ir pakvietė kūdikio motiną. Tada faraono duktė jai tarė: „Imk šitą kūdikį ir maitink jį! Aš mokėsiu tau už tai”. Moteris paėmė kūdikį ir maitino jį. Berniu-kui paaugus ji nunešė jį faraono dukteriai. Ji įsūnijo berniuką ir pavadino Moze, sakydama: „Aš jį ištraukiau iš vandens” (Šventasis Raštas, 1996).

Likimo nuskriaustiems vaikams atidaromi globos namai. Pirmasis tai padarė 787 m. e. m. archivyskupas Dateusas Milane. Vienus globos namus išlaikė valstybė, kitus – gyventojai bendruomenės lėšomis.

A. Astrauskienė (2001) domėjosi žymiais įtėviais ir įvaikiais. Buvo peržiūrėtos dvi kny-gos: „100 įtakingiausių asmenybių pasaulio istorijoje” ir „100 įtakingiausių mokslininkų pasau-lio istorijoje”. Pasisekė surasti 26 žymius asmenis, susijusius su nagrinėjama tema. Iš jų 1 įtėvis – Rentgenas, 3 įvaikiai: Mozė, Augustas Cezaris, Kiras Didysis. Kekulė turėjo įbrolį. Giminės augino 5: I. Niutonas augo pas senelę, A. L. Lavuazjė – pas tetą, M. Koperniką au-gino dėdė, T. Brachė augo tėvo brolio šeimoje, kuri vaikų neturėjo, F. G. Hopkinsui tėvą at-stojo dėdė. A. fon Haleris augo pas pamotę. Žymus pedagogas Ž. Ž. Ruso, priskirtinas biolo-giniams tėvams, atsisakė savo penkių vaikų. Savo nesantuokinius vaikus jis atidavė į prie-glaudą. Kitus žymius asmenis augino vienas iš tėvų arba tie asmenys šaltiniuose nenurodyti.

Seniausi našlaičių globos pėdsakai Lietuvoje atsekami bažnytinėse brolijose. Jų pa-skirtis buvo rūpintis ligonių, invalidų ir našlaičių globos ir prieglaudos namais.

XIX a. II pusėje mūsų krašte buvo įprasta, kad savo vaikų neturinti šeima pasiimdavo vyro arba žmonos brolio, sesers ar šiaip giminės paaugusį berniuką augintiniu arba įsūny-davo. Įsūnyti imdavo 5–10 metų vaiką, motyvuodami tuo, kad su tokiu vaiku mažiau vargo auginant, be to, jis geriau apsipranta naujuose namuose. Prieš pasiimant vaiką į šeimą bū-davo sudaroma žodinė sutartis dalyvaujant keliems seniems kaimo vyrams, ir šio susitarimo visi laikydavosi (Lietuvių enciklopedija, 1956).

Po Pirmojo pasaulinio karo Lietuvoje liko labai daug našlaičių kūdikių, kuriems buvo reikalinga globa. Gyventi prieglaudose buvo sunku, nes vaikams trūko šeimos, laisvės, natū-

73


ralios aplinkos. Valstybė buvo nepajėgi visapusiškai padėti šiems vaikams. Į pagalbą atėjo visuomeninės organizacijos. Kaune įsikūrusi visuomeninė Kūdikių gelbėjimo draugija pradėjo bent iš dalies keisti prieglaudų sistemą, atiduodavo auklėtinius į bevaikes ar mažavaikes šeimas. Ilgiau globojusios kūdikį šeimos jį pamildavo ir stengdavosi įvaikinti. Pirmą pavyzdį ir paraginimą šiam kilniam socialiniam veiksmui parodė Kauno miesto lopšelio – prieglaudos įsteigėja E. Prusienė. Ji pasiėmė iš prieglaudos berniuką ir jį įsūnijo. Prie šios draugijos įsikū-rusi patronažo sekcija rūpinosi į svetimas šeimas už atlyginimą globoti atiduotais vaikais. Daugiausiai jų paimdavo ūkininkų šeimos. Nemažai jų vaikus įsivaikindavo (Laimutytė, 1997).

Apie XX a. vidurį įvaikinimo būtinybė Lietuvoje atsirasdavo ir būdavo pripažįstama tik vieninteliu atveju – kai vaiko motina ar abu tėvai mirdavo. Tokiu atveju ši būtinybė lemdavo neginčijamą pareigą būtent vaiko giminaičiams juo rūpintis, nes jie privalėjo priimti ir auginti vaiką. Ši nerašyta taisyklė ir dabar atsispindi lietuvių šeimos tradicijose, nors ir nelabai aiškiai (Vaikų teisės ir jų įgyvendinimo garantijos, 1996).

Šiandien, be abejo, padėtis kitokia. Statistikos duomenimis, vis daugiau vaikų netenka globos. Daugiausiai globos netekusių vaikų yra iš asocialių šeimų, tačiau pastebima, kad to-kių vaikų mažėja. Ši tendencija aiškinama įvairiai. Mažėja asocialių šeimų, kurių vaikų globą perima valstybė. Kadangi nėra efektyvios beglobių vaikų apskaitos, šių šeimų vaikai nepa-traukia VTAT dėmesio. Didėja visuomenės tolerancija asocialioms šeimoms. Vis dažniau ri-zikos grupės šeimose tėvai patys atsisako vaikų. Vaikai globos netenka dėl įvairių priežasčių: globėjai atsisako globoti vaiką, dėl ilgalaikės tėvų ligos, tėvų mirties, nenustatytos tėvų bu-vimo vietos, tėvų įkalinimo.

Galima konstatuoti, kad šalyje stiprėja pažangi tendencija – vis daugiau vaikų įvaiki-nama ir lieka Lietuvoje. Deja, nėra efektyvios pedagoginės ir psichologinės pagalbos šei-moms, įsivaikinančioms beglobius vaikus, sistemos. Yra dar vienas alternatyvus kūdikių našlaičių likimo sprendimo būdas – vaikus įsivaikina užsienio piliečiai (Lietuvos statistikos metraštis, 1999).

Manoma, kad šiomis dienomis niekas neskleidžia įvaikinimo idėjos. Vis dar sunkiai kei-čiasi nuomonė apie įvaikinimo paslaptis, nors tendencijos krypsta gera linkme. Tai susiję su nauja įtėvių karta. Anot A. Astrauskienės (2001) „lietuvių vyresnioji karta pilna įvairių tabu ir baimių. Jaunesnė karta nesibaimina pasakyti visuomenei, kad yra įtėviai”.

R. Balzarevičiūtė, vadovaujama prof. D. Harrisono, 1996 m. atliko Kauno miesto gy-ventojų apklausą. Buvo tirti kai kurie įvaikinimo klausimai. Šio tyrimo rezultatai įrodė, kad įvaikinimo slaptumo įstatymas yra tikra atgyvena, sukelianti kliūčių įsivaikinant. Įsivaikinimo paslaptis visuomenėje nesaugoma, nes daugiau kaip trečdalis respondentų pažinojo šeimas, įsivaikinusias vaikus. Tai rodo, kad visuomenė pribrendusi atvirai pripažinti įvaikinimą, tačiau, kaip parodė tyrimai, nėra institucijų, padedančių tai įgyvendinti. Atsakymuose nurodytos ne-populiarumo priežastys rodo, kad būtina skirti daugiau dėmesio ir paramos šią misiją atlie-kančioms šeimoms. D. Siniškienės (1998) manymu, „valstybinės paramos neskyrimas ir su įvaikinimo slaptumu susijusios problemos yra tos kliūtys, kurios trukdo daugeliui vaikų gy-venti šeimose, ir daugeliui šeimų dalyvauti vaikų gerovės kūrimo ir tarpusavio pagalbos pro-cesuose. Įvaikinimo slaptumas sukuria sąlygas neigiamai vertinti savo visuomenę, kaip neal-truistišką”.

Knygos „Pirmieji kūdikio metai” autorės A. Eisenberg ir H. Murkoff bei kiti pataria: „Ge-riausia vaikui aiškinti nuo kūdikystės, kad vėliau ši naujiena nebūtų kaip žaibas iš giedro dangaus. Kalbėkite apie tą dieną, kai parsivežėte kūdikį į savo namus. Pasakykite, kad tai buvo nuostabiausia diena Jūsų gyvenime, kad labai džiaugiatės, kad jį įsivaikinote”. Kai ku-rias galimas slapto ir atviro įvaikinimo problemas bei jų padarinius parodėme 1 lentelėje.

Projektas, pradėtas įgyvendinti Švedijoje 1970 m., parodė, kiek daug galima padaryti padedant įvaikinimo agentūrai, kuri rūpinasi įvaikintojų rengimu, atskleidžia įvaikinimo esmę, įvaikį pateikia kaip įvaikinimo proceso dalyvį, dalijasi žiniomis apie jo kilmę. Mokoma, kaip nepulti į paniką, jei vaikas domisi biologiniais tėvais. Po 20 metų atlikti tyrimai parodė, koks vertingas yra toks pasirengimas ir kokie patenkinti įvaikinimo rezultatais buvo vaikai ir tėvai.

74

Mokslo darbai

1 lentelė . Slapto ir atviro įvaikinimo problemos ir padariniai

Galimos problemos Galimi padariniaiSlaptas įvaikinimas

Tėvai:– priversti „vaidinti”, kad laukiasi kūdikio;– priversti atsiskirti nuo visuomenės

(keisti gyvenamąją vietą);– priversti meluoti įvaikiui ir aplinkiniams.

Nuolatinė baimė, kad kas nors kitas pasakys vaikui tiesą.

Atviras įvaikinimas

Tėvams rūpi: – kaip ir kada pasakyti vaikui tiesą?– kaip pasakyti giminėms ir aplinkiniams?

Ramu, nes visiems viskas aišku.

II. Įvaikinimas pedagoginiu aspektu

A. Astrauskienė (2001) atliko pradinių klasių vadovėlių kontentinę analizę ir ieškojo, kaip dažnai tekstuose pavartoti žodžiai mama, tėvas, sesuo, brolis, dukra, sūnus, namai, se-neliai (močiutė, senelis), giminės (pusbrolis, pusseserė, artimieji), pamotė, našlaitis, įtėviai, įvaikis, įvaikinimas. Šio darbo tikslas buvo ištirti pradinių klasių programų tendencijas ir orientaciją (į visuomenę, šeimą, asmenį), sužinoti, kokie vaikų globos formų pavyzdžiai pa-teikiami ir nagrinėjami mokykloje, ar žodis „įvaikinimas” yra tarp nežinomų ar gerai žinomų žodžių. Rezultatai rodo, kad tekstai mokinį nukreipia į šeimą; tarp globos formų minimi vaikų namai, šeimyna, įvaikinimas. Pirmųjų pavyzdžių pastebėta daugiau, o žodis „įvaikinimas” vartojamas vos kelis kartus, todėl konstatuojama, jog žodis „įvaikinimas” pradinukams yra mažai žinomas žodis.

Įvaikinimo sunkumai, su kuriais susiduria įtėviai Lietuvoje, jiems įtaką darantys veiks-niai gali būti skirstomi į išorinius ir vidinius.

Išoriniai veiksniai gali būti: sudėtingas įvaikinimo mechanizmas, neigiamas visuomenės požiūris į įvaikinimą, specialaus psichopedagoginio įtėvių rengimo sistemos nebuvimas ir t. t.

Išoriniai veiksniai daugeliu atvejų turi įtakos vidiniams veiksniams, galintiems sukelti problemų įvaikinusiose šeimose, pavyzdžiui, sudėtinga įvaikinimo procedūra ir nepakankama valstybės parama sudaro prielaidas atsisakyti įvaikinimo arba jį atidėti, neigiamas visuome-nės požiūris skatina slaptą įvaikinimą. Informacijos apie įvaikį trūkumas ir specialaus psicho-pedagoginio įtėvių parengimo sistemos nebuvimas sudaro prielaidas atsirasti klaidingai įvai-kinimo motyvacijai, ir dėl to įtėviai nusivilia savimi ir įvaikiais. Veiksniai, turintys įtakos įtėvių problemoms, parodyti 1 paveiksle.

Šeima yra tobuliausias vaiko auginimo institutas. Įtėviai skatina įvaikio protinį ir dorovinį vystymąsi. Čia jis visapusiškai patenkina savo poreikius (prieraišumą artimiesiems, įtėvių dėmesį ir kt.). Šeima vaikui garantuoja šiltus emocinius santykius, saugumo jausmą, psicho-loginį komfortą, pagarbų požiūrį į kitus žmones, darbą, savęs pažinimą. Šeimoje gera, kai vyrauja socialiniai ir dalykiniai ryšiai, kai suaugusiųjų bendravimas su vaiku yra natūralus, kryptingas, kai juo siekiama perduoti socialinę patirtį bei dorovines vertybes.

Monotoniškoje ir emociškai šaltoje aplinkoje auga socialiai pasyvus vaikas. Jį pamažu pradeda tenkinti gyvenimo monotonija, jis protestuoja tik tada, kai kas nors jo aplinkoje smarkiai keičiasi arba kai iš jo kas nors atimama. Tokių vaikų veikla ir žaidimai primityvūs. Jie nenori, nereikalauja, netgi vengia bendrauti su aplinkiniais žmonėmis. Dėl to vaikai tarsi iš-slysta iš ugdytojų akiračio. Su tais vaikais mažiau bendraujama.

Chaotiškoje aplinkoje, kai vaikams stinga teigiamų emocijų, jie pasižymi per dideliu jud-rumu, nepajėgia susikaupti veiklai. Jie nuolat juda, niekuo iki galo nesidomi, neturi „tyrinėtojo” įgūdžių. Vaikai, atrodo, ieško atsitiktinių, jų dėmesį trumpam patraukiančių objektų, juos sun-kiau valdyti, todėl jie dažniau baudžiami, nepatiria teigiamų emocijų ir gyvena emociniu po-žiūriu neigiamoje aplinkoje.

Pernelyg intensyviai kintančioje aplinkoje, kai tenkinami emocinio bendravimo poreikiai, vaikas auga kaip socialiai hiperaktyvi asmenybė. Jis nuolat ieško naujų ryšių, vienodai inten-

75


syviai „limpa” prie kiekvieno, kurį sutinka (nori apsikabinti, atsisėsti ant kelių). Tokie vaikai sulaukia trumpalaikės emocinės šilumos ir retai patiria tikrą meilę.

1 pav. Veiksniai, turintys įtakos įtėvių problemoms

Monotoniškoje aplinkoje, dėmesio ir didesnės priklausomybės sąlygomis augantis vai-kas bręsta kaip kryptingai hiperaktyvi asmenybė. Toks vaikas prisiriša prie vieno kurio nors asmens, visokeriopai stengiasi išsaugoti jo dėmesį. Norėdamas į save atkreipti dėmesį vai-kas provokuoja, dėl to atrodo egoistiškas, pavydus, kartais net kerštingas.

Keičiantis aplinkai, kai atsiranda šilti socialiniai–emociniai ryšiai, išryškėja naujos ben-dravimo, mokymo formos, auklėjimo metodai. Tai nepaprastai svarbu stengiantis numatyti įvaikių raidą.

III. Įvaikinimas psichologiniu aspektu

Dažniausiai spaudoje atskleidžiamos įvaikinimo paslapties psichologinis aspektas, tu-rintis įtakos ir įtėviams, ir įvaikiams. Anot E. Grižibauskienės (1999), įvaikiai jaučia begalinę nuoskaudą, kad buvo daugelį metų apgaudinėjami. Metams bėgant įvaikis šeimoje pradeda jausti, kad šeimoje kai kuriomis aplinkybėmis kažkas yra nutylima arba tėvai nėra visai atviri. Dažnai manoma, kad lietuviai įvaikina vedini savanaudiškų paskatų. Kažkas yra pasakęs, kad lietuviai nori vaiką turėti tam, kad jo buvimas išsklaidytų vienatvę, užsieniečiai – kad su-teiktų jam laimę.

76

Išoriniai veiksniai

Sudėtinga įvaikinimo procedūra

Neigiamas visuomenės

požiūris į įvaikinimą

Informacijos apie įvaikį nebuvimas

Psichopedagoginio įtėvių rengimo

sistemos nebuvimas

Nepakankama valstybės parama

Vidiniai veiksniai

Atsisako arba atideda

įvaikinimąSlaptas įvaikinimas Nusivylimas Klaidinga

motyvacija

Savimi Įvaikiu

Mokslo darbai

Magistro tezėse J. Kukauskienė (1997) rašo: „Vaikas įvaikinamas dėl to, kad jis reika-lingas įvairiems įvaikintojų poreikiams įgyvendinti (paramai senatvėje užtikrinti, baimei likti vienam sumažinti, motinystės jausmui realizuoti, arba vaikas įvaikinamas dėl paties vaiko, kai pirmiausiai orientuojamasi į vaiko poreikius). Pirmuoju įvaikinimo atveju tėvai puoselėja savo pačių sukurtas viltis ir lūkesčius vaiko atžvilgiu. Šių lūkesčių nepateisinimas sukelia įtė-vių nusivylimą. Įtėvių nepasitenkinimas formuoja neigiamą požiūrį į įvaikį, vertinimus ir baus-mes. Tas neigiamas požiūris sukelia ilgalaikį efektą – vaikas ima suprasti, kad jis skiriasi nuo kitų vaikų, todėl jis po truputį gali perimti asocialius vaidmenis. Susidaro užburtas ratas, iš kurio įtėviai ne visada sugeba ištrūkti. Antruoju įvaikinimo atveju įtėvių požiūris į vaiką yra lankstesnis. Jie lengviau ir ramiau reaguoja į kilusias problemas. Didžiausia tikimybė vaiko gerovei atsirasti bus tokioje šeimoje, kur įvaikinama dėl paties vaiko.

Pasak A. Astrauskienės (2001), yra dar vienas sąveikos tarp įtėvių ir įvaikių psichologi-nis aspektas. Tai dėkingumo reikalavimas. Įtėviai iš įvaikinto vaiko reikalauja dėkingumo (neva už tai, kad jį „ištraukė” iš globos namų, bet iki galo jam nepaaiškina, už ką). Psicholo-ginė įtampa tokiu atveju sukelia emocinių sutrikimų.

Daug įtampos ir nežinomybės patiria žmonės, nusprendę įvaikinti mažylį. Pateikiame santrauką iš knygos „Pirmieji kūdikio metai”, patariančią, kaip pasiruošti prieš įsivaikinant mažylį: nusipirkti reikalingus pirkinius, pasikalbėti su įvaikius auginančiomis šeimomis apie jų rūpesčius ir problemas, jei įmanoma, paskaityti literatūros. Kitas etapas – kūdikis namuose. Moterys gali nejausti motiniškų jausmų. Klaidingai manoma, jog motinystės jausmas atsi-randa pastojus ir pasiekia kulminaciją pagimdžius. Kaip rašo autoriai, motinystė – ilga dienų, savaičių, mėnesių ir metų virtinė, kupina meilės ir rūpesčių. Mylinti motina priglaudžia ir pa-tenkina visus mažylio poreikius. Kita problema – nemokšiškumo jausmas. Tai priklauso nuo patirties ir įgūdžių. Kalbant apie meilę kūdikiui, reikia pasakyti, kad meilei atsirasti reikia laiko. Kartais patiriama melancholija po įvaikinimo. Ją gali sukelti daugelis priežasčių: kad gyveni-mas staiga pasikeitė, galbūt trūksta laiko, nerimaujama, ar pavyks priprasti prie kūdikio, pa-milti jį kaip tikrą savo vaiką, ar jis užaugs sveikas, į ką bus panašus ir t. t. Jausmas praeis, kai kūdikis taps savesnis ir kai įtėviai pajus, kad yra jo vieninteliai tėvai. Trečia problemų rū-šis – ryšiai. Dažniausia problema – senelių požiūris. Svarbiausia duoti seneliams laiko kūdikį pažinti. Taip pat kyla klausimas, kaip paaiškinti draugams ir giminėms? Įvaikinimo atveju tu-rėtų būti aiškiai pasakoma, kad kūdikis įvaikintas. Pasakojant apie vaiką reikėtų sakyti „mūsų kūdikis”. Ankstyvas sąvokų vartojimas padarys jas natūralias.

Nuo 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojęs naujasis Vaikų globos įstatymas apsunkino įvaiki-nimo procedūras. Pasak Vaikų teisių apsaugos tarnybos vyriausiosios specialistės V. Gelaž-nikienės (1996), „dabar nebeužtenka biologinės motinos notariškai patvirtinto atsisakymo. Reikia, kad ji ateitų į teismą. Taip pat reikalaujama, kad teisme būtų išklausytas ir tėvas”. Te-oriškai tai teisinga, bet praktiškai tai neįmanoma. Be to, kiekvienu įvaikinimo atveju įstatymas reikalauja ir atestuoto socialinio darbuotojo išvados. Tokių darbuotojų Lietuvoje yra vos ke-letas. „Įvaikinimas bus pristabdytas”, – teigė V. Gelažnikienė.

Įvaikinimas – sudėtingas mūsų visuomenės socialinis reiškinys, reikalaujantis išsamių tyrinėjimų bei atitinkamų struktūrų kūrimo. Remdamiesi atliktos teorinės ir praktinės analizės duomenimis padarėme šias išvadas:

1. Įstatymas užtikrina materialinį įvaikio saugumą.2. Socialinis saugumas lemia natūralų įsiliejimą į visuomenę.3. Psichologinis saugumas lemia stabilią asmenybę.4. Išoriniai ir vidiniai veiksniai neturi įtakos neteisingai įvaikinimo motyvacijai.5. Nepakankamai brandus visuomenės požiūris įvaikinimo klausimu.6. Įvaikinimas – tinkamiausia be tėvų globos likusio vaiko forma.

77


LITERATŪRA

1. Astrauskienė A. Įvaikinimas Lietuvoje: teisiniai pagrindai ir įgyvendinimo problemos: magistro te-zės / KU; moksl. vad. doc. R. Čepienė, 2001.

2. Balzarevičiūtė R. Visuomenės nuomonės apklausa, liečianti įvaikinimo aspektus Kauno mieste: magistro tezės / VDU; moksl. vad. prof. W. David Harrison, 1996.

3. Eisenberg A., Murkoff H. E. Pirmieji kūdikio metai. – Kaunas, 1999.4. Grižibauskienė E. Lietuvos vaikų genofondą užsieniečiai laiko vienu geriausių Europoje // Lietu-

vos aidas. 1999. Nr. 3.5. Kukauskienė J. Slaptumas įvaikinime, problemos ir galimybės: magistro tezės / VDU; 1997.6. Laimutytė I. Įvaikinimo loterija // Tavo vaikas. 1997. Nr. 5.7. Liesytė A. Visuomeninių globos organizacijų Lietuvoje istorija iki 1940 metų: magistro tezės / KU;

moksl. vad. doc. E. Giedraitienė, 1995.8. Lietuvių enciklopedija. 1956. T. 9.9. Lietuvos statistikos metraštis. – Vilnius, 1999.

10. Maceina A. Pedagoginiai raštai. – Kaunas, 1990.11. Siniškienė D. Visuomenės nuomonė apie vaikų globą Lietuvoje. – Kaunas, 1998.12. Šventasis Raštas. – Vilnius, 1996.13. Vaikų teisės ir jų įgyvendinimo garantijos. – Vilnius, 1996.14. Volkovas Z. Dėl įvaikinimo. Kas leidžiama ir kas draudžiama // Klaipėda. 1997. Nr. 145.

CHILDREN ADOPTION IN LITHUANIA: SITUATION AND STANDPOINT

Dr. Rasa BraslauskienėKlaipėda University

Summary

The main socialisation institute of a child without a family is an asylum. The child comes with a definite experience of social life and cultural basis. But the parents are still not making efforts to acknowledge that the child has equal rights as a partner of the general activities and to make conditions for his wide activities. The institutions shall attempt to create for the child without a family the conditions for the communication with adults and other children of the same age.

The research proved that when a child gets into a family (when he or she is adopted) with a favourable environment, he reaches the same level of the other children of his age grown in the tutor or nuclearic family.

Children adoption in Lithuania is a very important phenomenon.

78

Mokslo darbai

SAVANORIŲ VAIDMUO ĮGYVENDINANT VAIKŲ SOCIALINĖS GEROVĖS PROGRAMAS BENDRUOMENĖJE

Dr. Ilona JonutytėKlaipėdos g. universitetas, Pedagogikos fakultetas, Socialinės pedagogikos katedraS. Nėries g. 5, 5800 KlaipėdaTelefonas 39 86 37Elektroninis paštas [email protected]


Recenzavo Klaipėdos universiteto Pedagogikos fakulteto Ugdymo metodikų katedros lektorė dr. Gražina Šmitienė ir šio fakulteto prodekanė dr. Rasa Braslauskienė

Santrauka

Visaapimantys socialiniai visuomenės pokyčiai sustiprino vaikų socialinės gerovės apsaugos poreikį ir kartu susilpnino šeimos ir bendruomenės ugdomąsias funkcijas. Tokiame kontekste vaikų socialinė gerovė tampa socialinės politikos prioritetine sritimi. Šiandien vyriausybė ne tik nebegali, bet ir nebenori viena spręsti vaikų problemas, todėl demokratinėse šalyse jas padeda spręsti ir nevyriausybinės organizacijos (NVO). NVO dažniausiai skatina ir aktyvina savanorišką pagalbą, teikia socialines paslaugas bendruomenės nariams.

Straipsnyje, remiantis užsienio autorių tyrimais, atskleidžiama bendruomenės samprata, savanoriškos pagalbos, teikiamos įgyvendinant socialinės gerovės programas, ypatumai. Analizuojami savanoriškos veiklos modeliai užsienio šalyse, daug dėmesio skiriama savanorystei Lietuvoje apibūdinti. Pateikiami tyrimo rezultatai, nusakantys savanorišką socialinį darbą, atskleidžiantys jaunimo savanoriškos veiklos ypatumus: jų motyvus, darbo sritis, skatinimo formas, pasirengimo savanoriškai veiklai lygį.

Tyrimo rezultatų interpretacijos pagrindu parodoma, jog bendruomenė per savanorišką veiklą turi nemažai galimybių įgyvendinti socialinės gerovės programas, atitinkančias tikruosius vaikų poreikius. Savanorio veikla bendruomenėje aprėpia kelias funkcijas: socialinės gerovės programų kūrimą ir vykdymą, tarpininkavimą tarp vaiko ir formalių socialinės pagalbos institucijų, siekiančių užtikrinti sėkmingą vaiko socializaciją. Pastaroji funkcija straipsnyje ypač pabrėžiama, parodoma, jog sa-vanoriai gali teikti ne tik tiesioginę socialinę pagalbą vaikams, bet ir būti vaiko ir suaugusiųjų, vaiko ir bendruomenės, vaiko ir profesionalų tarpininkai. Tyrimo duomenų analizė parodė ir tai, jog būtina iš anksto rengti savanorius įgyvendinti bei nuolat palaikyti socialinės gerovės vaikams programas, aktyviai juos skatinti siekiant savanorių veiklos tęstinumo bendruomenėje.

Straipsnį sudaro trys pagrindinės struktūrinės dalys. Pirmoje straipsnio dalyje aptariama bendruomenės samprata, savanorių socialinės veiklos ypatumai. Antroje dalyje analizuojami savanoriškos socialinės veiklos modeliai Vakarų šalyse savanorių veiklos aspektu. Trečioje dalyje nagrinėjamas savanorystės Lietuvoje ir savanorių dalyvavimo veikloje, kuria įgyvendinamos vaikų gerovės programos, ypatumai.

79


Vaikų socialinės gerovės programų poreikis

Vaikų apsauga, jų socialinė gerovė – tai klausimai, į kuriuos ieškota atsakymų per visą žmonijos egzistavimo laikotarpį. Dabartinis laikotarpis sukūrė palankias sąlygas mokyti vai-kus ir kurti jų gerovę, pripažįstami saviti vaiko poreikiai ir teisė juos įgyvendinti taip skatinant sėkmingesnę vaiko socializaciją. Kita vertus, socialiniai ir ekonominiai pokyčiai, visuomenės anonimiškumas susilpnino šeimos ir bendruomenės atsakomybę už vaiką. Šiandien Lietuvos visuomenėje naujai iškyla vaikų socialinės problemos, pavyzdžiui, nusikalstamumas, alkoho-lizmas, narkomanija, prostitucija, seksualinė prievarta, savižudybės, tėvų skurdas, nedarbas.

Vaikų brendimo procesą sunkina įtampa, nesaugumas šeimoje ir mokykloje, bendra-vimo su artimaisiais sunkumai, plintantis bendraamžių ir tėvų alkoholizmas, narkomanija. Y. Lamontagne’as taip apibūdina jaunimo sociokultūrinę aplinką: „Šiuolaikinis jaunimas išgy-vena daugybę socialinių pokyčių, pavyzdžiui, besikartojančius pedagoginius eksperimentus, irstančią vertybių sistemą, individualizmo įsigalėjimą. Dėl rinkos reikalavimų ir vykdomos kainų efektyvumo politikos jauni žmonės daug anksčiau turi planuoti savo karjerą, kad laiku įgytų reikiamus profesinius įgūdžius konkurencijos valdomame pasaulyje. Galiausiai jie turi gyventi pasaulyje, kuriam gresia atominis karas, badas ir pražūtingi užterštos aplinkos pada-riniai” (1999, p. 83). Daugeliu atveju šias problemas vaikai sprendžia vartodami alkoholį, nar-kotikus, darydami nusikaltimus arba pasitraukdami iš gyvenimo.

Vaikų socialinių problemų sprendimas, prevencinių programų strategijų kūrimas net ir nepriklausomoje Lietuvoje vis dar lieka prioritetine, o tai reiškia – laukiančia neatidėliotino sprendimo – sritimi. Visuomenėje vaikai dėl savo socialinio nebrandumo yra labiausiai pažei-džiama grupė, todėl kyla socialinės vaikų gerovės ir jos apsaugos problema. Kyla klausimas, kas šią problemą turėtų spręsti? Demokratinės šalys seniai suvokė, jog vien vyriausybė ne-pajėgi išspręsti visų žmoniją kamuojančių problemų, todėl Vakarų šalyse socialinę veiklą pla-čiai vykdo nevyriausybinės organizacijos (NVO) (Leliūgienė, 1997), teikiančios socialines pa-slaugas. D. Pūras straipsnyje „Ar turime prievartos prevencijos strategiją?”, kritikuodamas neefektyvią vyriausybės paslaugų struktūrą vaikams bei jų šeimoms pastebi, kad „vis akty-viau reiškiasi nevyriausybinės organizacijos, kurios pagal savo galimybes vykdo efektyvias prevencines programas. Pats viltingiausias ženklas – savanorių judėjimas, kuris tampa vis stipresnis ir parodo didžiulį visuomenėje slypintį potencialą” (1999, p. 9).

Apibendrinus įvairių autorių (S. J. Elliso, 1985; P. Jordano, M. Ochmano, 1998; B. B. Stallingso, 1998) mintis socialinio darbo savanorį galima apibūdinti kaip asmenį, laisva valia aukojantį savo laiką kitų žmonių labui, nesitikintį už tai atlyginimo, tačiau siekiantį asmeninio tobulėjimo, įgyjantį patirties, gaunantį dvasinės naudos, kuria dalijasi su bendruomene, bei prisiimantį atsakomybę už savo veiklą.

Problema. Pažymėtina, kad savanorystės reiškinys sulaukė mokslininkų dėmesio tik 9–ajame dešimtmetyje. Savanorystę įvairiais aspektais tyrė E. G. Clary, M. Snyderis (1991), V. Molly (1998), S. J. Ellis (1985), W. Naidichas, M. Chisholmas (1996), J. Pattersonas, Ch. Tremperis, P. Rypkema (1994) ir B. B. Stallings (1998). Užsienio autorių tyrimų apžvalga pa-rodė, jog savanorystės klausimai dažniausiai nagrinėjami socialinės psichologijos, sociologi-jos, istorijos aspektais. Tačiau savanorių, kaip neprofesionalių socialinių darbuotojų, vaid-mens ir jo sąsajos su sėkminga vaikų socialine gerove tyrimuose neaptikta.

Lietuvoje socialinio pedagogo veiklos aspektus atskleidė J. Vaitkevičius (1995), B. Biti-nas, E. Giedraitienė (1997), I. Leliūgienė (1997). Nepaisant to, jog socialinių pedagogų veikla yra artima savanorių veiklai, atsiranda būtinybė tirti savanorių, kaip specifinių ugdytojų, veik-los ypatumus ir jų vaidmenį skatinant bendruomenę įgyvendinti vaikų socialinės gerovės pro-gramas.

Savanorių veiklos analizė, susijusi su dalyvavimu vaikų socialinės gerovės progra-mose, bendruomenėje kelia tam tikrus klausimus: 1) kas yra bendruomenė ir koks yra sava-norių statusas joje? 2) kaip savanoriai įgyvendina bendruomenėje vaikų gerovės programas?

Tyrimo, pristatomo straipsnyje, tikslas – atskleisti savanorių veiklos svarbą įgyvendi-nant socialinės gerovės programas bendruomenėje.

Tyrimo objektas – savanorių, įgyvendinančių socialinės gerovės programas vaikams

80

Mokslo darbai

bendruomenėje, socialinė veikla. Tyrimo metodai – mokslinės literatūros analizė, anketinė apklausa, statistinė analizė. Bendruomenė – savanoriškos veiklos pamatas. Mokslinėje literatūroje bendruo-

menė nėra vienareikšmiškai apibrėžiama. Bendruomenė yra gana plati sąvoka, turinti dau-gybę formų ir aspektų, todėl sunkiai nusakoma. Straipsnio atskaitos tašku pasirinktas L. C. Johnsono bendruomenės apibūdinimas: „Bendruomenė – tai socialinė sistema, jungianti gy-ventojus, bendras institucijas ir vertybes bei svarbias socialines individų ir institucijų sąvei-kas” (2001, 204). Bendruomenė yra socialinė sistema, teikianti socialines paslaugas savo nariams. Taigi bendruomenės sistemos funkcionavimas, anot L. C. Johnsono (2001), susijęs su problemomis ir paslaugų teikimu. Demokratinė visuomenė negali egzistuoti ten, kur tarp skirtingų kultūrines, ekonomines, religines, socialines sąlygas turinčių bendruomenės narių nesikeičiama informacija, nesidalijama pareigomis bei funkcijomis gerinant sveikatos, švie-timo, socialinių paslaugų sferas.

Tik funkcionali bendruomenė pajėgi atlikti minėtas funkcijas, todėl būtina vykdyti socia-linį darbą ne tik bendruomenėje, bet ir išorėje. Kaip vieną iš bendruomenės darbo formų C. Sutton (1999) nurodo bendruomenės organizavimą. Jį autorė supranta kaip geros kaimy-nystės projektų kūrimą, savanorių įtraukimą į socialinių paslaugų teikimą, bendruomenės švietimą ir kvietimą dalyvauti savo bendruomenės socialinėje veikloje.

Taigi socialinis darbuotojas ar kiti profesionalai, atstovaujantys formaliai sistemai, įgy-vendindami socialinės gerovės programas gali pasinaudoti sąlyginai nebrangiais žmogiškai-siais ištekliais, pavyzdžiui, savanoriais. Be to, moksliniai tyrimai patvirtina savanoriškos pa-galbos efektyvumą. J. Lipsey (1983), analizuodamas intervencijos programas, sumažinusias nusikalstamumą, priėjo prie išvados, jog bendruomenėje įgyvendinamos poveikio programos nusikaltusių paauglių atžvilgiu efektyvesnės nei stacionarių įstaigų programos [imta iš L. C. Johnson, 2001, 304]. W. Naidichas ir M. Chisholmas (1996), analizuodami darbo su „gatvės” paaugliais veiksmingumą, pastebėjo, kad ypač verta į šį darbą įtraukti savanorius ir bendra-amžius paauglius. Profesionalo/socialinio darbuotojo/pedagogo teikiama profesinė pagalba jauniesiems savanoriams gali būti efektyvus metodas, taikytinas dirbant su tais paaugliais, kurie nepasiruošę užmegzti ryšio su suaugusiaisiais. Taip savanoris ne tik suteikia tiesioginę pagalbą savo bendruomenės nariams, bet ir padeda profesionalams bei kitiems suaugusie-siems, kurie patiria sunkumų bandydami užmegzti ryšius su paaugliais.

Taigi savanoriai yra socialinės veiklos iniciatoriai bendruomenėje. Jie planuoja ir kuria socialinės gerovės programas, tenkinančias žmonių poreikius. Be to, savanoriai teikia tiesio-ginę socialinę pagalbą įvairioms bendruomenės grupėms ir atlieka tarpininko vaidmenį, ypač dirbant su rizikos grupės vaikais ir paaugliais, nepasitikinčiais profesionalais, taip pat su kai kuriais suaugusiaisiais. Savanoriai, siekdami ne vykdyti profesionalią pagalbą, bet užmegzti ilgalaikius emocinius santykius su vaiku, patenkina esmingiausią vaiko poreikį – būti myli-mam ir saugiam, įgyja vaiko pasitikėjimą. Taigi savanoris turi galimybę sujungti nutrūkusią grandį tarp vaiko ir suaugusiojo, atkurti ryšius su bendruomene bei sustiprinti bendradarbia-vimą su institucijomis, kurios vaikui teikia profesionalią pagalbą.

Savanorių veiklos modeliai Vakarų šalyse. Baltimorės John Hopkins universitetas atliko išsamią lyginamąją analizę keturiose Europos Sąjungos valstybėse (Jungtinėje Kara-lystėje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Italijoje), siekdamas įvertinti ekonominį sektoriaus indėlį. Tyrimai parodė, kad savanoriškos pagalbos sektorius ne tik gerina gyvenimo kokybę, bet ir sprendžia įdarbinimo bei ekonominės plėtros klausimus. Savanoriškos organizacijos apmoko bedarbius, organizuoja kvalifikacijos kėlimo kursus, teikia paslaugas „jautrioms” gyventojų grupėms: neįgaliesiems, vaikams, jaunimui, priskirtam rizikos grupei (Eurokomisijos prane-šimas apie savanoriškų organizacijų ir fondų vaidmenį, 1998, p. 5).

Didžioji Britanija. Šioje šalyje savanoriškos socialinės pagalbos sektorius gerai išplė-totas. 1991 m. atliktas tyrimas parodė, jog beveik visi gyventojai yra pasirengę savanoriškai dirbti. Šio tyrimo metu paaiškėjo, jog Didžiosios Britanijos savanoriai buvo asmeniškai pa-kviesti dirbti savanorišką darbą arba patys susirado organizaciją. Kaip ir daugelyje Europos šalių, čia veikia rajoniniai savanorių įdarbinimo centrai, kur norintieji dirbti savanorišką darbą įgyja reikiamą kvalifikaciją. Iš šių centrų savanoriai nukreipiami į organizacijas, sudarančias

81


sąlygas jiems savanoriškai veikti bendruomenės labui (Savanoriško darbo pradžiamokslis, 1997).

Pastaraisiais metais Danijos Vyriausybė parodė susidomėjimą savanorišku darbu; jos palankų požiūrį nulėmė brangios socialinės paslaugos šioje šalyje. Danai savanorišką darbą supranta kaip nemokamą, nenukreiptą į savanorio ar jo šeimos narių gerovę, atliekamą pagal susitarimą su organizacija ar grupe. 1987 m. Danijos socialinių tyrimų institutas atliko sava-noriško darbo išplitimo tyrimą. Rezultatai parodė, jog vienas ketvirtadalis visų Danijos gy-ventojų dirbo savanorišką darbą (nuo to laiko skaičiai nelabai pasikeitė). Tyrimo analizė pa-rodė, jog 18 proc. apklaustų savanorių teigė, kad savanoriškai veikti juos paskatino draugai ir šeima; du trečdaliai buvo asmeniškai pakviesti dirbti savanorišką darbą. Pagrindinis motyvas, skatinantis dirbti savanorišką darbą, yra noras pakeisti susidariusią padėtį (Savanoriško darbo pradžiamokslis, 1997).

Prancūzijoje veikia savanoriško darbo platus sektorius, kurio tikslas yra skatinti filan-tropiją, savanorišką veiklą, piliečių aktyvumą. Nevyriausybinės organizacijos Prancūzijoje vadinamos asociacijomis. Per 90 asociacijų veikia socialinėje sferoje, socialinės rūpybos ir bendruomenės plėtros klausimais. Tyrimo duomenys rodo, jog 1995 m. savanoriškoje veik-loje dalyvavo 49 proc. gyventojų. Prancūzijos Nepriklausomo veiklos tyrimo rezultatai pa-rodė, jog dauguma prancūzų savanorių yra 35–44 metų. Savanoriai daugiausiai darbuojasi religinėse organizacijose sprendžiant švietimo ir jaunimo ugdymo klausimus.

Viena didžiausių religinių organizacijų Prancūzijoje – „Katalikų delegacija bendradar-biavimui” (Delegation Catholique pour la cooperation (DCC)). Šios organizacijos tikslas – skatinti skirtingų kultūrų, religijų ir tautų solidarumą visame pasaulyje. DCC įsipareigoja at-rinkti ir parengti savanorius tokio pobūdžio misijoms. Ši organizacija vienija tiek dvasininkus, tiek pasauliečius. DCC atrenka ir parengia misijoms savanorius, kurie atvyksta iš įvairiausių Prancūzijos Katalikų Bažnyčios bendruomenių, judėjimų, tarnybų. Nuo 1967 m. DCC organi-zacija išsiuntė į skirtingas pasaulio šalis daugiau nei 12 000 savanorių. Dažniausiai savano-riai darbuojasi šiose srityse: 40 proc. švietimo sistemoje; 22 proc. socialinėse tarnybose; 16 proc. vadybos ir mikroekonomikos srityje; 13 proc. sveikatos sistemoje (Volontariat interna-tional partenariat et solidarite, 1998).

Visose minėtose šalyse savanoriams siūlomas labai platus veiklos spektras: veikla vaikų ir jaunimo centruose, užsiėmimų bei renginių organizavimas kultūros bei rekreacijos klausimais, pagalba pagyvenusiems, vienišiems, ligotiems žmonėms bei žmonėms su nega-lia; kova prieš rasizmą, moterų diskriminaciją; dalyvavimas vaikų smurto, nusikalstamumo prevencijos darbe.

Savanorių socialinis darbas labiausiai pasireiškia bendruomenės centrų veikloje. Dabar ypač populiarūs bendruomenės centrai Olandijoje, Anglijoje, Vokietijoje, Skandinavijos bei kitose pasaulio šalyse; tokie centrai pradėti kurti ir Lietuvoje.

Bendruomenės centras (bendruomenės namai) – tai vieta, kurią mikrorajono gyventojai gerai žino ir gali lengvai pasiekti. Bendruomenės centras – tai namai, atviri visiems, ne-svarbu, kokia žmogaus tautybė, religiniai ar politiniai įsitikinimai; visus vienija tradiciškai susi-klostęs priklausymas tai pačiai bendruomenei, kurią veikia gyvenamoji vieta ir bendri intere-sai. Bendruomenės centras turi nevyriausybinės organizacijos juridinį statusą, jame dirba vienas arba keli profesionalai ir daugybė savanorių. Savanoriai bendruomenės centruose vykdo įvairiausias programas, dalyvauja projektuose, kurie nukreipti į bendruomenės narių poreikių tenkinimą. Bendruomenės centruose teikiamos paslaugos, atitinkančios visų am-žiaus bei socialinių grupių poreikius (Johnsonas, 1998).

Šiandien iškyla nauja edukacinė problema – jauno žmogaus, pasižyminčio pilietiniu aktyvumu, priimančio naujas ir nuolat kintančias socializacijos sąlygas bei prisiimančio atsa-komybę už Europos ateities likimą, ugdymas. Šį uždavinį padeda spręsti Europos savanorių tarnyba (EST), skatinanti jaunimą pasišvęsti savanoriškai veiklai, dalyvauti įvairiuose sociali-niuose projektuose, nukreiptuose į pagalbą sau ir kitiems.

EST yra atvira visiems jauniems žmonėms, nereikalauja socialinės veiklos patirties bei nekelia ypatingų sąlygų jauniems savanoriams, tačiau yra sugriežtinti reikalavimai organiza-cijoms, priimančioms savanorius. Europos savanoriu gali tapti kiekvienas jaunas 18–25 metų

82

Mokslo darbai

žmogus, gyvenantis vienoje iš Europos Sąjungos valstybių arba Norvegijoje bei Islandijoje. Pirmenybė teikiama jauniems žmonėms, gyvenantiems nepalankiomis socialinėmis, kultūri-nėmis, geografinėmis sąlygomis (European voluntary service for young people, 1999).

Savanorystė Lietuvoje ir jos veiklos aspektai. Atgimimo laikotarpis Lietuvoje paska-tino piliečius aktyviau dalyvauti valstybės kūrimo procese. Lietuvoje kuriasi nevyriausybinės organizacijos (NVO), kuriose savanoriai, daugiausia jaunimas, įsitraukia į visuomenės pro-blemų sprendimą, teikia socialinę pagalbą įvairioms bendruomenės grupėms, ypač sociali-nės raidos rizikos grupės vaikams ir paaugliams. Tokiose organizacijose, pavyzdžiui, Jau-nimo psichologinės paramos centre Vilniuje, Kauno jaunimo organizacijoje „Actio Catholica Patria”, Dvasinės pagalbos jaunimui centre (DPJC) Klaipėdoje, jaunieji savanoriai teikia pa-galbą įvairiomis formomis: dirba su vaikais stovyklose, organizuoja jų laisvalaikį, konsultuoja telefonu, teikia socialinę pagalbą paaugliams, linkusiems į teisėtvarkos pažeidimus. Nepai-sant to, jog pirmieji socialiniai darbuotojai buvo savanoriai ir istoriškai tai labai svarbus šalti -nis teikiant socialinę pagalbą bendruomenei, šiuo metu, ypač Lietuvoje, neskiriama daug dėmesio šiam reiškiniui tirti.

Tyrimo rezultatai ir jų aptarimas. Siekiant apibūdinti socialinio darbo savanorystės reiškinį Lietuvoje ir savanoriškos veiklos aspektus 1999 m. buvo atliktas tyrimas. Tiriant pa-naudota anketa. Tyrime dalyvavo Klaipėdos miesto savanoriai, dirbantys Dvasinės pagalbos jaunimui centre, Kauno miesto savanoriai, dirbantys organizacijoje „Actio Catholica Patria”, Vilniaus miesto savanoriai, dirbantys organizacijose „Jaunimo psichologinės paramos cen-tras”, „Big Brothers/Big Sisters Lietuva” bei „Austėja”, ir kitų organizacijų nariai (141 savano-ris). Taikyta mišraus tipo anketa su atvirais ir uždarais klausimais.

Iš viso į anketos klausimus atsakė 141 savanoris, iš jų – 58 proc. Klaipėdos savanorių, 18 proc. – Vilniaus, 16 proc. – Kauno ir 15 proc. – iš kitur.

1 lentelė . Demografiniai duomenys

Amžius Išsimokslinimas LytisIki 18

m.18–21

m.22–25

m.26 m. ir daugiau

Nebaigtas vidurinis

Vidurinis Aukštasis Merginos Vaikinai

Proc. 29 40 23 8 16 61 23 69 31

Lietuvoje daugiausia 18–21 metų savanorių. Europos savanorių centro duomenimis, 1999 m. savanoriškoje veikloje dalyvavo 47,7 proc. 18–20 m., 30 proc. 21–23 m., 21,8 proc. 24–26 m., 0,4 proc. 27–28 m. savanorių (Results of the Pilot Action 1996–1997. State of play for the Programme 1998–1999, 1999). Taigi yra tendencija, jog Lietuvoje savanoriškoje veikloje aktyviausiai dalyvaus jaunimas.

Savanorių veiklos motyvacija. Tyrimo metu aiškintasi, kas skatina jaunimą savano-riškai veikti.

2 lentelė . Jaunimo motyvai savanoriškai veikti

Atsakymai Proc.Noras padėti kitam žmogui 25Noras tobulinti save 19Noras įgyti patirties 18Poreikis bendrauti 12Noras susirasti draugų 11Noras turiningai praleisti laisvalaikį 8Noras puoselėti krikščioniškas vertybes 3Kita 4

Duomenų analizė parodė, jog labiausiai jaunus žmones savanoriškai veikti skatina no-ras padėti kitiems. Be to, jauni žmonės nori patenkinti savo asmeninius poreikius. Tai rodo

83


noro tobulinti save ir įgyti patirties motyvai. Jaunam žmogui svarbu patenkinti poreikį ben-drauti ir susirasti draugų. Mažiausiai įtakos norui savanoriškai veikti turi poreikis turiningai praleisti laisvalaikį ir siekimas puoselėti krikščioniškas vertybes. 4 proc. nurodė kitus motyvus (poreikį išreikšti save, socialinių permainų visuomenėje siekimą, gyvenimo prasmės ieško-jimą, norą išbandyti save ir pan.).

Tyrimo metu siekta išsiaiškinti, kokius darbus savanoriškais pagrindais savanoriai at-lieka organizacijose.

3 lentelė . Savanorių atliekamų darbų analizė

Veiklos rūšys Proc.Socialinis darbas su vaikais 31Organizaciniai darbai 17Naujų savanorių rengimas 16Socialinis darbas su paaugliais 12Anoniminis psichologinis konsultavimas telefonu 10Socialinis darbas su pagyvenusiais žmonėmis 7Neatsakė 7

Savanorių atsakymų analizė parodė, jog tarp jaunimo populiariausias darbas yra socia-linis darbas su vaikais. Jauni žmonės mažiausiai linkę padėti pagyvenusio amžiaus žmo-nėms. Tai sutampa su dauguma savanoriško jaunimo darbo tyrimų rezultatais Europoje. Eu-ropos savanorių centro duomenimis, dažniausiai jaunieji savanoriai dalyvavo projektuose, kur teikiama pagalba vaikams ir jaunimui (Results of the Pilot Action 1996–1997. State of play for the Programme 1998–1999, 1999). V. Molly (1998) tyrimai taip pat patvirtino šį faktą. Ji teigia, jog jauni savanoriai labiau linkę padėti vaikams ir jaunimui, nes jie jaučia turintys panašumų su jais, ir tai leidžia lengviau užmegzti ryšį bei bendradarbiauti.

Iš visų tyrime dalyvavusių organizacijų daugiausia socialinių programų (10) vykdo Dva-sinės pagalbos jaunimui centras Klaipėdos mieste. Šias programas 2000 m. įgyvendino 204 savanoriai, kurių amžiaus vidurkis yra 16–23 m. Trumpai apžvelgsime programas, kurios nu-kreiptos į vaikų ir paauglių socialinę gerovę:

Programa „Sniego gniūžtė”. Šią programą vykdantys savanoriai, kurių dauguma – paaugliai, organizuoja savo bendraamžiams savaitgalio stovyklas mokyklose, kur vykdoma alkoholio, narkotikų ir toksinių medžiagų prevencija. Ši programa tarp jaunųjų savanorių po-puliari, nes viso darbo organizatorius yra jaunimas, o suaugusieji stovykloje turi tik pataria-mąją teisę, konsultuoja kilus sunkumams.

Programos „Tikrasis pagalbininkas” tikslas – mokyti moksleivius pastebėti bendra-amžiams kylančias problemas kasdienėse situacijose. Šios programos savanoriai veda trijų dienų seminarus 9–12 klasių moksleiviams, kurių metu moko padėti sau ir savo bendraam-žiams. Seminaro metu dalyviai nagrinėja šias temas: pasitikėjimas savimi, cheminė priklau-somybė, seksualinė prievarta, savižudybės ir pan.

Programa „Vyresnieji draugai”. Ši programa vykdoma tarptautinės programos „Big brother/big sisters” pagrindu. Šios programos savanoriai padeda vaikams ir paaugliams iš nepilnų šeimų. Pagalbą savanoriai teikia individualiai bendraudami su vaiku, nuolat palaiky-dami glaudžius ryšius. Savanoris atlieka vyresniojo brolio ar vyresniosios sesers funkcijas.

Vaikų vasaros stovyklos programa nukreipta į socialinę pagalbą vaikams vasaros metu. Savanoriai teikia pagalbą 7–12 metų socialiai remtinų šeimų vaikams ir įgyvendina įvairias saviraiškos, užimtumo programas, skirtas mokyti vaikus prevencijos tikslais.

Programos „Jaunimo linija” tikslas – anonimiškai teikti dvasinę, psichologinę pagalbą telefonu vaikams ir paaugliams, turintiems įvairių problemų, išgyvenantiems krizę ar galvo-jantiems apie savižudybę.

Programa „Paauglių klubas”. Programos tikslas – teikti socialinę pagalbą rizikos gru-pės vaikams ir paaugliams, gyvenantiems nedarniose, turinčiose įvairių sunkumų šeimose,

84

Mokslo darbai

linkusiems į teisėtvarkos pažeidimus. Savanoriai kartu su profesionaliu socialiniu pedagogu veda socialinių gebėjimų ugdymo užsiėmimus paaugliams, įvairius būrelius, organizuoja jų laisvalaikį, diskutuoja paaugliams aktualiomis temomis.

Programa „Už vaikus atsakingi visi”. Ši programa skirta tėvams, auginantiems 6–12 metų vaikus. Tėvai mokomi kurti teigiamus santykius su vaikais, spręsti įvairias kasdien ky-lančias problemų. Tėvai kviečiami savanoriškai burtis į pagalbos sau grupes, kuriose kartu ieško problemų sprendimo būdų šeimoje ir bendruomenėje (Jaunimo organizacijos Lietuvoje 1997: kas yra kas?, 1998).

Taigi šiame bendruomenės centre savanoriai vykdė labai įvairią veiklą, tačiau siekia vieno tikslo – teikti pagalbą sunkumų turintiems bendruomenės nariams. Būtina skatinti jau-nus žmones dalyvauti vaikų socialinės gerovės projektuose, vykdomuose savo bendruome-nėse, nes tyrimas parodė, jog Lietuvos savanoriai linkę padėti vaikams.

Savanorių paieška nėra sudėtingas procesas, tačiau sunkiausia savanorį sudominti nuolatine veikla, kad jis jaustų vidinį poreikį ją tęsti. Išanalizavus savanorių atsakymus paaiš-kėjo veiksmingiausios jaunųjų savanorių skatinimo formos. Duomenys pateikti 4 lentelėje.

4 lentelė . Savanorių skatinimo priemonės

Skatinimo formos Proc.Išvykos, skirtos susipažinti su kitų patirtimi 22Galimybė dalyvauti kvalifikacijos kėlimo kursuose 20Pagyrimai, padėkos 16Rekomendacijos mokyti, dirbti 13Šventinių renginių organizavimas 9Sveikinimai ypatingomis progomis 6Metodinė pagalba studijuojant 5Materialinis paskatinimas 5Kita 4

Kaip matyti iš lentelės, labiausiai jaunuosius savanorius skatina veikti išvykos, skirtos susipažinti su kitų patirtimi. Tai rodo ne tik domėjimąsi savanorišku pasirinktos srities darbu, bet ir poreikį susitikti su kitais jaunais žmonėmis, turinčiais panašių tikslų bei vertybių. Tai sudaro galimybę atsirasti naujiems socialiniams ryšiams ir draugams, leidžia pažinti kitų miestų bei šalių specifinę patirtį socialinėje srityje, skatina gilintis į kultūrinius panašumus ir skirtumus. Taip savanorystė atlieka kelias funkcijas, t. y. tarnauja kaip pagalbos kitam prie-monė, ugdo jaunų žmonių socialumo jausmą ir skatina tarpkultūrinį bendravimą.

Tyrimo metu pasidomėta, kokį išankstinį pasirengimą savanoriai turėjo prieš pradėdami dirbti savanorišką darbą. Skiriamos šios savanorių kategorijos:

5 lentelė . Savanorių pasirengimas

Pasirengimo rūšys Proc.•Išankstinio pasirengimo neturėjo 31•Įgijo žinių specialiai organizuotuose kursuose 26•Įgijo žinių įvairiuose seminaruose 26•Įgijo žinių mokydamiesi aukštojoje ar aukštesniojoje mokykloje 17

Duomenys lentelėje rodo, jog lieka aktuali savanorių rengimo problema, nes 31 proc. savanorių nebuvo iš anksto paruošti savanoriškai veiklai. Dauguma savanorių teturi vidurinį išsilavinimą bei minimalią socialinės pagalbos patirtį, todėl išankstinis pasirengimas suma-žintų įtampą bei pagerintų savanoriško darbo kokybę.

Savanoriai turi būti atitinkamai parengti sėkmingai atlikti savo vaidmenį bendruomenėje teikiant pagalbą vaikams. Būtina sudaryti savanorių rengimo programas, kuriose būtų nu-

85


matomas savanorių vaidmuo, įsipareigojimai, darbo aprašymas ir atsakomybė. Būtina nu-matyti, kaip savanoriai bus atrenkami, rengiami atlikti jiems skirtus vaidmenis, taip pat reikia nustatyti jų darbo vadybos pagrindus. Viena iš prioritetinių užduočių, siekiant įgyvendinti so-cialinės gerovės vaikams programas bendruomenėje, yra nuolatinis savanorių sudominimas savanoriška veikla ir skatinimas tęsti veiklą. Taip pat svarbu, jog savanoriams būtų paskirs-tyta atsakomybė už bendruomenėje vykdomą socialinės gerovės programą. Bendruomenės savanorių įtraukimas į programos planavimą, vykdymą bei įvertinimą garantuoja tikslesnį bendruomenės narių poreikių ištyrimą bei natūralesnę pagalbą.

Išvados

Vaikų socialinių problemų analizė rodo, jog jiems būtina socialinė pagalba. Ją galėtų suteikti bendruomenė, skatindama aktyviausius savo narius – savanorius – įgyvendinti vaikų socialinės gerovės programas visuomenėje.

Pagrindinė savanorių veikla bendruomenėje – programų, užtikrinančių jos narių socia-linę gerovę, įgyvendinimas. Savanoriai atskleidžia visuomenei realias vaikų problemas, su-sijusias su bendruomenės narių poreikiais. Tuo pagrindu savanoriai planuoja, kuria ir skatina įgyvendinti socialinius projektus, tenkinančius vaikų reikmes.

Tyrimo rezultatai parodė, jog Lietuvos jaunimas aktyviai įsitraukia į savanorišką veiklą, jos prioritetinė sritis – socialinė pagalba vaikams, nes ji sudaro geriausias sąlygas patenkinti saviraiškos ir savirealizacijos poreikius. Jaunieji savanoriai nori ne tik tenkinti asmeninius po-reikius, bet ir padėti bendruomenės nariams. Paaiškėjo, jog dauguma savanorių neturėjo iš-ankstinio pasirengimo savanoriškai veiklai. Savanoriai turi būti rengiami ir nuolat skatinami dalyvauti vaikų socialinės gerovės programose, kad sėkmingai atliktų savo vaidmenį.

LITERATŪRA

1. Bitinas B., Giedraitienė E. Socialinis pedagogas: pareigybė ir kvalifikacinė charakteristika. – Klaipėda, 1997.

2. Clary E. G., Snyder M. A functional analysis of altruism and prosocial behavior: the case of volunteerism // Ed. Clark M. S. Review of personality and social psychology. – Newbury park: Sage, 1991.

3. Ellis J. S. Research on Volunteerism.... What needs to be done // Journal of Voluntary Action Reasearch. 1985. Vol. 14. No. 2/3.

4. European voluntary service for young people/ Ed. Cresson E. – Luxembourg: Beltz, 1999. 5. Europos komisijos pranešimas apie savanoriškų organizacijų bei fondų vaidmens stiprinimą

Europoje. 1998.6. Jaunimo organizacijos Lietuvoje 1997: kas yra kas? / red. Grikinienė D. – Vilnius, 1998.7. Johnson L. Socialinio darbo praktika. Bendrasis požiūris. – Vilnius: Spauda, 2001.8. Jordanas P., Ochman M. Savanorių vadybos nevyriausybinėse organizacijose pagrindai. – Vil-

nius: Lietuvos sporto informacijos centras, 1998. 9. Lamontagne Y. Būti tėvais pamišusiame pasaulyje. – Vilnius: Tyto Alba, 1999.

10. Leliūgienė I. Žmogus ir socialinė aplinka. – Kaunas: Technologija, 1997.11. Molly V. Youth volunteering in North Tyneside. – North Tyneside: North Tyneside Council, 1998.12. Naidich W. B., Chisholm M. Developing programs for homeless and runaway youth. – New York:

Covenant House, 1996. 13. Patterson J., Tremper Ch., Rypkema P. Staff screening tool kit. Keeping the bad apples out of

your organization. – Washington: Nonprofit Risk Management Center, 1994. 14. Pūras D. Ar turime prievartos strategiją? // Prievarta prieš vaikus: konferencijos pranešimų me-

džiaga. – Vilnius: Presvika, 1999.15. Results of the Pilot Action 1996–1997. State of play for the Programme 1998–1999. – Weimar:

Plenum, 1999.16. Savanoriško darbo pradžiamokslis / parengė Melianas A., Naujokaitis J., Sinkevičius A. – Vilnius:

Savanorių centras, 1997.

86

Mokslo darbai

17. Stallings B. B. Training busy staff to succeed with volunteers. – Pleasanton: Building Better Skills, 1998.

18. Sutton C. Socialinis darbas. Bendruomenės veikla ir psichologija. – Vilnius: Spauda, 199919. Vaitkevičius J. Socialinės pedagogikos pagrindai. – Vilnius: Egalda, 1995.20. Volontariat international partenariat et solidarite. – Paris: Delegation Catholique Pour la

Cooperation.

THE ROLE OF VOLUNTEERS IMPLEMENTING COMMUNITY PROGRAMS FOR

THE SOCIAL IMPROVEMENT OF CHILDRENDr. Ilona JonutytėKlaipėda UniversitySummaryGlobal social changes of the society have strengthened the need of

improvement of children’s protection, but at the same time the development functions of family and community have weakened. Today the government can’t and even does not want to monopolize the decisions of childhood issues, that is why the issues of children’s improvement gain help from non–governmental organizations (NGO) in democratic countries. NGOs often inspire and activate voluntary help that provide community members with social services.

This article is based on the research (of the foreign countries) on the understanding of communities and the significance of voluntary help implementing programs of social improvement. Based on the interpretation of the research results, it is shown that, thanks to community’s voluntary activities, there are many opportunities to implement social improvement programs, which reflect the needs of children. The community voluntary activities cover various functions: the creation of social improvement programs and their realization, mediation between children and adults, between children and the community and between children and professionals. In addition, the research data indicates that the preparation of volunteers is necessary for the implementation of child social improvement programs as well as their on–going support and active encouragement seeking for the volunteer’s continuity in community activities.

87


NEĮGALIŲ STUDENTŲ POŽIŪRIS Į INVALIDŲ SOCIALINĖS INTEGRACIJOS PROCESĄ

Dr. Vilija Grincevičienė

Vilniaus pedagoginis universitetas, Pedagogikos ir psichologijos fakultetas, Pedagogikos katedraStudentų g. 39, 2034 VilniusTelefonas 79 00 42Elektroninis paštas [email protected]

Pateikta 2002 m. sausio 8 d.Parengta spausdinti 2002 m. balandžio 29 d.

Recenzavo Vilniaus pedagoginio universiteto Pedagogikos ir psichologijos fakulteto Pedagogikos katedros doc. dr. Jonas Dautaras ir Šiaulių universiteto Specialiosios pedagogikos fakulteto Specialiosios pedagogikos katedros prof. habil. dr. Vytautas Gudonis

SantraukaŠiame straipsnyje nagrinėjamas neįgalių studentų požiūris į invalidų socialinės

integracijos procesą. Respondentai – 120 fiziškai neįgalių jaunuolių, studijuojančių Lietuvos universitetuose.

Tyrimu nustatyta, kad didžioji dalis respondentų disponuoja nuostata, kad invalidų socializacijos ir integracijos į visuomenę procesas vyksta lėtai arba tik vidutiniškai greitai; neįgaliųjų socialinės politikos modelis yra geresnis už buvusį iki nepriklausomybės atgavimo; didžiausi sunkumai, kuriuos tenka įveikti neįgaliems jaunuoliams, siekiantiems įgyti profesiją, yra finansinės problemos ir nepasitikėjimas savo jėgomis.

Straipsnyje pateikiami konkretūs siūlymai, kaip tobulinti invalidų socializacijos ir integracijos į visuomenę procesą.

Aktualumas

88


Mokslo darbai

Per laikotarpį nuo nepriklausomybės atgavimo Lietuvoje labai pakito ir neįgaliųjų padė-tis: priimti atitinkami įstatymai (Lietuvos Respublikos invalidų socialinės integracijos įstaty-mas, Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo pakeitimo įstatymas, Lietuvos Respublikos specialiojo ugdymo įstatymas), Valstybinė invalidų reabilitacijos programa ir kiti norminai ak-tai, parengtos alternatyvios ugdymo programos, humanizuojama aplinka ir būstas sudaro galimybę neįgaliesiems žmonėms įgyti profesiją ir integruotis į visuomenę. Minėti dokumentai neįgaliems visuomenės nariams sumažina socialinės atskirties pojūtį ir užtikrina jų teises bei apibrėžia pareigas.

Bendras kiekvienos švietimo reformos tikslas – pasiekti tokį švietimo sistemos lygį, kad kiekvienas žmogus turėtų galimybę įgyti tam tikrų žinių ir atitinkamą kompetenciją, būtiną no-rint susivokti nuolat kintančioje socialinėje aplinkoje. Todėl siekiama sukurti vientisą, šalies poreikius atitinkančią ir visuomenės kultūros ugdytojos vaidmenį atliekančią švietimo sis-temą. Kasdien vis aktualesnės tampa tokios švietimo tendencijos kaip švietimo prieinamu-mas kiekvienam žmogui, visapusiškas asmenybių, pasižyminčių skirtingais pažintiniais inte-resais ir sugebėjimais lavinimas, kūrybines galias skatinantis ugdymas. Ypač svarbu save ugdyti nuolat, visą gyvenimą, t. y. prioritetą teikti mokymuisi, o ne mokymui. „Tik nuolatinis mokymasis padeda neatsilikti nuo visuomenės mokslinės, techninės ir kultūrinės raidos, iš-saugoti savo kvalifikaciją, tolydžio tobulinti profesijos žinias ir gebėjimus, savo asmenybę”, – teigia D. Beresnevičienė (1995, p. 5).

Lietuvoje atgavus nepriklausomybę pradėta diegti integruoto ugdymo idėja. Atlikti kon-ceptualieji darbai:

– Ikimokyklinio amžiaus vaikų, neturinčių raidos sutrikimų, koncepcija;– Lietuvos specialiųjų (vaikų, turinčių raidos sutrikimų) mokyklų koncepcija (Tautinė

mokykla, 1989).Parengti ir patvirtinti dokumentai, suteikiantys juridinį pagrindą integruoti neįgaliuosius į

visuomenę:– Lietuvos Respublikos invalidų socialinės integracijos įstatymas (1991 m. lapkričio 28

d.);– 1992–2002 m. visuotinė invalidų reabilitacijos programa;– Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo pakeitimo įstatymas (1998 m. liepos 2 d.);– Lietuvos Respublikos specialiojo ugdymo įstatymas (1998 m. gruodžio 15 d.).Tačiau neįgaliųjų integracijos į visuomenę ir jų socializacijos procesas gana ilgas ir su-

dėtingas: mokymo institucijose ugdytiniai su negalia sudaro tik nežymią besimokančiųjų dalį. Iki šiol neįgaliesiems nepritaikyta aplinka daugelyje aukštųjų (aukštesniųjų, profesinių ir vidu-rinių) mokyklų, trūksta specialių mokymo priemonių, vadovėlių, neįsteigti pedagogo padėjėjo, palydovo bei skaitovo etatai, neišspręstas transporto klausimas ir t. t.

Santykinai mažai atliekama mokslinių tyrimų, skirtų bendresnio pobūdžio (ypač fizinės negalios) invalidumo problematikai. Pastaruoju metu sprendimo būdų kartu ieško mokslinin-kai, vyriausybinės institucijos ir neįgaliųjų nevyriausybinės organizacijos (Grincevičienė, 2000; Gudonis, 2000; Lygių galimybių neįgaliesiems žmonėms teikimo bendrosios taisyklės, 1996; Ambrukaitis, Ušeckienė ir kt., 2000). Tačiau problema išsamiai dar neišnagrinėta.

Iki šiol realiai neįvertinta socialinė politika: nėra nuoseklaus grįžtamojo ryšio, nusakan-čio neįgaliųjų gyventojų padėtį kintant socialinei aplinkai.

Tyrimo tikslas – socialiniu pedagoginiu požiūriu išanalizuoti, kaip neįgalūs studentai vertina invalidų integraciją į visuomenę, ir pateikti rekomendacijas, kaip gerinti padėtį.

Tyrimo objektas – neįgalūs studentai, besimokantys Vytauto Didžiojo universitete, Šiaulių universitete, Vilniaus universitete, Kauno technologijos universitete, Vilniaus pedago-giniame universitete, Lietuvos teisės universitete ir kt.

Tyrimo uždaviniai:1. Išnagrinėti, kaip neįgalūs studentai vertina invalidų integracijos į visuomenę ir socia-

lizacijos procesą; 2. Išanalizuoti neįgalių studentų požiūrį į socialinės politikos modelį; 3. Nustatyti pagrindinius sunkumus, su kuriais susiduria neįgalieji siekdami mokslo;4. Ištirti neįgalių ugdytinių požiūrį į invalidų integracijos procesą ugdymo institucijose.

89


Tyrimo metu taikyti šie metodai:1. Teoriniai: pedagoginės, psichologinės, socialinės, sociologinės, filosofinės literatūros

studijavimas pasirinkto tyrimo aspektu, švietimo sistemos dokumentų bei duomenų apie ugdymo proceso kaitą ir neįgalių ugdytinių padėtį analizė.

2. Istoriniai lyginamieji: koncepcijų, sampratų ir požiūrių lyginamoji analizė, leidusi paly-ginti atskirų Lietuvos laikotarpių ir užsienio šalių švietimo sistemas bei neįgalių ugdy-tinių integracijos į ugdymo institucijas procesą; metaanalizė – taikyta interpretuojant kitų autorių atliktą statistikos bei dokumentų analizę.

3. Empiriniai: respondentų nuomonių išsiaiškinimas atliekant anketavimu ir atliekant jų laiškų analizę.

4. Trianguliacija – taikyta siekiant tiriamąjį reiškinį suvokti nuodugniai ir plačiai.Tyrime dalyvavo 120 fiziškai neįgalių jaunuolių. Nepaisydami savo negalios jie įgijo

bendrąjį vidurinį išsilavinimą ir siekia aukštojo mokslo diplomo. Tai stiprios asmenybės, sprendžiančios pačias sudėtingiausias užduotis. Viena iš jų – įgyti norimą profesiją ir integ-ruotis į atvirą darbo rinką bei visuomenę, t. y. disponuoti lygiomis teisėmis ir galimybėmis su invalidumo neturinčiais gyventojais.

Tyrimu nustatėme, kaip neįgalūs studentai vertina invalidų socializacijos ir integracijos į visuomenę procesą (žr. 1 diagramą).

Taikytas pasikliautinio intervalo metodas. Tarkime, patikimumas 95 proc. Intervalas tuomet yra:

[(a–1,960 a(1- a)m

; (a1.960 a(1- a)m

];

čia m – respondentų skaičius (imties tūris);

amm

100% – požymį (A) turinčių respondentų dalies procentas;

m – respondentų, pareiškusių, kad turi požymį (A), skaičius.

1 diagrama. Neįgalių studentų požiūris į invalidų socializacijos ir integracijos procesą proc.

Tyrimo rezultatų duomenimis, 46 proc. respondentų teigė, jog invalidų socializacijos ir integracijos į visuomenę procesas yra lėtas. Neįgalūs studentai – šio proceso liudininkai. Tai jaunuoliai, įstengę nugalėti savo negalią. Jie įgijo vidurinį išsilavinimą ir siekia profesijos – studijuoja aukštosiose mokyklose. 2 proc. studentų nurodė, jog minėtas procesas yra perne-

90

Mokslo darbai

lyg lėtas. 41 proc. respondentų teigimu, invalidų socializacijos ir integracijos į visuomenę procesas yra vidutiniškai greitas.

Kas dešimtas vienuoliktas respondentas buvo gana kritiškas ir nurodė, jog invalidų in-tegracijos į visuomenę nepastebi. Skaitant šių jaunuolių laiškus ir tiesiogiai su jais bendrau-jant paaiškėjo priežastys, nulėmusios neigiamą požiūrį į invalidų socializacijos ir integracijos procesą: nepritaikytas transportas ir aplinka, stokojama kompensacinės technikos, negera-noriškas bendraamžių ir pedagogų požiūris ir t. t. Neįgalių studentų teigimu, neretas pedago-gas nebuvo specialiai pasirengęs dirbti su invalidais. Dažnas respondentas nurodė, kad mo-kytojai jausdavosi gana nepatogiai: gailestis ir užuojauta dažnai prasiverždavo ten, kur reikė-davo tik geranoriškumo, profesionalumo ir reiklumo.

Tik 2 proc. tyrime dalyvavusių studentų teigė, kad invalidai į visuomenę integruojasi sparčiai, t. y. pagal šiandienos galimybes. Tačiau nė vienas respondentas nepaminėjo, kad šį procesą galėtų laikyti gana sparčiu.

Tyrimo rezultatai (respondentų laiškų analizė) atskleidė, kad invalidų integracijos į vi-suomenę proceso kokybę lėmė praktinių veiksmų seka: parengus juridinę šio proceso dalį nebuvo parengtas laipsniškas jo įgyvendinimo mechanizmas. Visuomenė dar tik rengiasi šią problemą spręsti.

Tyrimu nustatėme neįgalių studentų požiūrį į dabartinį ir ankstesnį (buvusį iki nepriklau-somybės atgavimo) socialinės politikos modelius (žr. 2 diagramą).

2 diagrama. Neįgalių studentų požiūris į dabartinės ir ankstesnės socialinės politikos modelius

91


Tyrimu nustatyta, kad didžioji dalis respondentų (54 proc.) disponuoja nuostata, jog dabartinis neįgalių žmonių socialinės politikos modelis yra geresnis už ankstesnįjį. Kad šian-dieninė neįgaliųjų padėtis yra daug geresnė, nurodė 12 proc. apklaustųjų. Respondentų tei-gimu, ypač akivaizdūs pokyčiai stebimi neįgaliesiems pritaikant būstą ir aplinką. Pasak jų, vežimėliais jau galima įvažiuoti į daugelio aukštųjų mokyklų akademinius korpusus, teigiamų pokyčių esama kai kuriuose studentų bendrabučiuose, bibliotekose, skaityklose ir kt. Dalis respondentų (VDU studentai) pabrėžė, kad turi realią galimybę pasinaudoti specialiuoju transportu.

18 proc. respondentų teigimu, dabartinis ir ankstesnis socialinės politikos modeliai ne-siskiria.

Kad dabartinis invalidų socialinės politikos modelis yra blogesnis už ankstesnįjį, nurodė kas dešimtas tyrime dalyvavęs neįgalus studentas. 6 proc. tiriamųjų požiūris šiuo klausimu buvo aiškiai neigiamas. Jų nuomone, bendra neįgaliųjų padėtis šiuo metu yra daug blogesnė už buvusią. Panagrinėjus respondentų laiškus paaiškėjo ir kai kurios prielaidos, nulėmusios jų neigiamą požiūrį į socialinės politikos modelį: vaikystėje ir paauglystėje patirtos nuoskau-dos, pažeminimai dėl negalios, izoliacija, problemos dėl nepritaikytos aplinkos ir transporto, materialiniai sunkumai ir t. t.

Norėdami išsiaiškinti, kokius didžiausius sunkumus neįgalieji patiria siekdami bendrojo vidurinio mokslo ir profesijos, respondentų paprašėme išvardytus veiksnius (sunkumus) įver-tinti balais pagal svarbą. Taigi didžiausius sunkumus jie įvertino 10 balų, mažesnius – 9, 8, 7, 6, 5 ir t. t. (žr. 1 lent.).

Kaip matome iš lentelės, net kas trečias ar ketvirtas profesijos siekiantis neįgalusis 10 balų vertino (išskyrė didžiausią sunkumą) finansines problemas. „Jeigu turėčiau šiek tiek daugiau pinigų, nusipirkčiau kompiuterį, garso aparatūrą (diktofoną) ir nereikėtų nuolat krimstis, kad nesuspėju konspektuotis dėstytojo paskaitų”, – teigia K. L. iš Vilniaus. Tyrimas atskleidė tiesioginę priklausomybę tarp studento šeimos materialinės padėties ir sunkumų (veiksnių) siekiant profesijos: beveik visi apklaustieji, nurodę, kad didžiausiu sunkumu laiko finansines problemas, šeimos materialinę padėtį apibūdino kaip gana blogą.

23,1 proc. respondentų nurodė, kad siekiant profesijos didžiausia kliūtis yra nepasitikė-jimas savo jėgomis. Tai laikmečio problema. Gana nelengva keisti sociumą ir visuomenės požiūrį į neįgaliuosius. „Labai neramu, kad kasmet didėja nedarbas. Gana nelengva rasti dar-bo sveikiems žmonėms, o kas norės priimti dirbti mane… Aš žinau, kad niekada nevaikš-čiosiu, jaučiu, kad ir turėdama aukštojo mokslo diplomą, nebūsiu visaverčiu visuomenės nariu” – R. K. iš Kauno.

1 lentelė . Sunkumai, su kuriais neįgalūs studentai susiduria siekdami mokslo

Sunkumų rūšys

Įvertinimas balais (procentai ir procentų pasikliautinis intervalas esant 95 proc. patikimumui)

10 9 8 7 6 5 4 3 2 1

Negeranoriš-kas pedagogų

požiūris

3,30,1–6,5

13,37,2–19,4

13,37,2–19,4

3,30,1–6,5

3,30,1–6,5

6,62,2–11

3,30,1–6,5

3,30,1–6,5

6,62,2–11

104,6–15,4

Negeranoriš-kas bendraam-

žių požiūris

13,37,2–19,4

10,04,6–15,4

6,62,2–11

6,62,2–11

6,62,2–11

6,62,2–11

3,30,1–6,5

6,62,2–11

3,30,1–6,5

6,62,2–11

Neigiamas visuomenės

požiūris

9,94,6–15,2

6,62,2–11

13,37,2–19,4

9,94,6–15,2

3,30,1–6,5

9,94,6–15,2

6,62,2–11

––

13,37,2–19,4

9,94,6–15,2

Atitinkama tėvų, artimųjų

nuostata

3,30,1–6,5

13,37,2–19,4

3,30,1–6,5

6,62,2–11

3,30,1–6,5

6,62,2–11

––

3,30,1–6,5

3,30,1–6,5

3,30,1–6,5

Nepasitikėji-mas savo jėgomis

23,115,6–30,6

6,62,2–11

16,59,9–23,1

6,62,2–11

9,94,6–15,2

3,32,2–11

––

3,30,1–6,5

3,30,1–6,5

6,62,2–11

92

Mokslo darbai

Nepritaikyta aplinka

6,62,2–11

16,59,9–23,1

13,37,2–19,4

26,418,5–34,3

6,62,2–11

––

3,30,1–6,5

––

10,04,6–15,4

––

Nepritaikytas transportas

3,30,1–6,5

10,04,6–15,4

16,59,9–23,1

10,04,6–15,4

10,04,6–15,4

6,62,2–11

––

16,59,9–23,1

––

––

Kompensaci-nės technikos

stygius

10,04,6–15,4

3,30,1–6,5

13,07,1–19,3

13,27,1–19,3

13,27,1–19,3

10,04,6–15,4

6,62,2–11

3,30,1–6,5

6,62,2–11

––

Finansinės problemos

33,324,6–41,4

6,62,2–11

10,04,6–15,4

16,59,9–23,1

10,04,6–15,4

6,62,2–11

10,04,6–15,4

––

––

––

Padėjėjo, paly-dovo paslaugų

stygius

3,30,1–6,5

6,62,2–11

13,27,1–19,3

3,30,1–6,5

13,27,1–19,3

19,812,7–26,9

3,30,1–6,5

10,04,6–15,4

––

––

Nediferencijuo-tas mokymo

turinys

13,27,1–19,3

3,30,1–6,5

16,59,9–23,1

13,27,1–19,3

6,62,2–11

––

6,62,2–11

6,62,2–11

6,62,2–11

––

Nemodifikuo-tos mokymo programos

3,30,1–6,5

16,59,9–23,1

13,27,1–19,3

13,27,1–19,3

3,30,1–6,5

6,62,2–11

3,30,1–6,5

3,30,1–6,5

3,30,1–6,5

––

Specialių mo-kymo priemo-

nių stygius

13,27,1–19,3

26,418,5–34,3

10,04,6–15,4

13,27,1–19,3

––

––

6,62,2–11

––

––

16,59,9–23,1

13,3 proc. apklaustųjų nurodė, kad didžiausi sunkumai siekiant išsilavinimo yra nege-ranoriškas bendraamžių požiūris, nediferencijuotas mokymo turinys, specialių mokymo prie-monių stygius.

Tyrimas atskleidė, kaip neįgalieji ugdytiniai vertina invalidų integraciją į ugdymo institu-cijas: kas antras respondentas teigia, kad šis procesas yra vidutiniškas, kas penktas ap-klaustasis nurodė, kad invalidų integracija į visuomenę vyksta gana lėtai (žr. 3 diagramą).

3 diagrama. Invalidų integracija į mokymo institucijas neįgalių studentų požiūriu

93


Nors visi tyrime dalyvavę neįgalūs ugdytiniai pritarė invalidų integracijos į mokymo ins-titucijas idėjai, tačiau dalis (13 proc.) respondentų šį procesą apibūdino kaip mechaninį. Jų nuomone, mokymo institucijos (kaip ir visuomenė) dar nėra pasirengusios (negali sudaryti sąlygų) kokybiškam neįgaliųjų ugdymui ir ugdymuisi. „Prie mokyklos įrengtas pandusas ir plačios durys, ne visada byloja apie tai, kad čia invalidai yra laukiami ir gali visapusiškai ug-dytis”, – rašo A.B. iš Kauno.

Kas dešimtas tyrime dalyvavęs neįgalusis teigė, kad invalidų integracija į mokymo ins-titucijas yra natūrali. Respondentų nuomone, šis procesas atitinka laikmečio realijas ir vi-suomenės požiūrį į neįgaliuosius. Tik vienas kitas respondentas (0,2 proc.) teigė, kad neįga-lieji į mokymo institucijas pastaruoju metu integruojasi sparčiai.

Išvados ir siūlymai

1. Tyrimu nustatyta, kad 48 proc. respondentų invalidų socializacijos ir integracijos į vi-suomenę procesą vertino kaip lėtą arba pernelyg lėtą; 41 proc. respondentų teigė, jog minė-tas procesas vyksta vidutiniškai sparčiai; kas dešimtas vienuoliktas tiriamasis nurodė, kad invalidų integracijos į visuomenę nepastebi; 2 proc. respondentų nuomonė apie invalidų so-cializacijos ir integracijos į visuomenę procesą buvo teigiama.

2. Didžioji dauguma respondentų (66 proc.) nurodė, kad šiandieninis invalidų sociali-nės politikos modelis yra geresnis arba daug geresnis už buvusį iki nepriklausomybės atga-vimo; 18 proc. respondentų pokyčių šioje srityje nepastebėjo; šiandieninė socialinė padėtis pasirodė esanti blogesnė arba daug blogesnė 16 proc. tyrime dalyvavusių neįgalių studentų.

3. Nustatyta, kad didžiausi sunkumai, su kuriais susiduria invalidai, siekdami vidurinio išsilavinimo ir profesijos, yra: finansinės problemos (33,3 proc.), nepasitikėjimas savo jėgo-mis (23,1 proc.), specialiųjų mokymo priemonių stygius (13,2 proc.), bendraamžių negerano-riškumas (13,3 proc.), nemodifikuotos mokymo programos (13,3 proc.).

4. Invalidų integraciją į mokymo institucijas neįgalieji vertina kritiškai: kas antras res-pondentas šį procesą vertina tik vidutiniškai, kas trečias apklaustasis teigia, kad tai gana lė-tas ir mechaniškas procesas, kas dešimtas respondentas invalidų integraciją į mokymo ins-titucijas vertina teigiamai.

5. Siekiant sparčiai ir natūraliai invalidus integruoti į visuomenę būtina:a) kryptingai formuoti visuomenės požiūrį; b) aukštosiose mokyklose (pagal situaciją)įvesti specialiosios pedagogikos kursą;c) sparčiau pritaikyti aplinką, būstą ir transportą;d) plėtoti socialinių paslaugų tinklą;e) siūlyti neįgaliesiems kuo daugiau įvairių ugdymo būdų;f) siekti, kad realiai veiktų Specialiojo ugdymo įstatymas ir poįstatyminiai aktai.

LITERATŪRA

1. Beresnevičienė D. Nuolatinis mokymasis Lietuvoje (psichologiniai pagrindai): monografija. – Vil-nius, 1995.

2. Grigas R. Socialinių įtampų laukai. –Vilnius, 1998.3. Grincevičienė V. Neįgalus ugdytinis kintančioje švietimo sistemoje // Neįgalus ugdytinis švietimo

sistemos kaitos kontekste: 2000 m. lapkričio 30–gruodžio 1 d. I tarptautinė mokslinė praktinė konferencija. – Šiauliai: ŠU leidykla.

4. Gudonis V. Požiūris į neįgalų žmogų antikos epochoje // Neįgalus ugdytinis švietimo sistemos kaitos kontekste: 2000 m. lapkričio 30–gruodžio 1 d. I tarptautinė mokslinė praktinė konferencija. – Šiauliai: ŠU leidykla.

5. Karvelis V. Neįgaliųjų vaikų ugdymo raida ir jų socialinė adaptacija Lietuvoje // X pasaulio lietuvių mokslo ir kūrybos simpoziumo darbai: švietimas. – Chicago, 1997.

6. Lietuvos Respublikos specialiojo ugdymo įstatymas. 1998.7. Lygios galimybės neįgaliesiems: Lietuvos invalidų nuostatų, lūkesčių, vertinimų ir reikmių tyrimas.

– Vilnius, 1998.

94

Mokslo darbai

8. Lygių galimybių neįgaliesiems žmonėms teikimo bendrosios taisyklės. – Vilnius, 1996. 9. Tautinė mokykla. I dalis. – Kaunas, 1989.

10. Ušeckienė L. Neįgalus vaikas kintančioje visuomenėje // Neįgalus ugdytinis švietimo sistemos kaitos kontekste: 2000 m. lapkričio 30–gruodžio 1 d. I tarptautinė mokslinė praktinė konferencija. – Šiauliai: ŠU leidykla.

11. Virbalienė R. Neįgaliųjų vaikų situacija Lietuvoje: galimybės ir perspektyvos // X pasaulio lietuvių mokslo ir kūrybos simpoziumo darbai: švietimas. – Chicago, 1997.

THE POINT OF VIEW OF THE DISABLED STUDENTS TO THE PROCESS OF

SOCIAL INTEGRATION OF THE DISABLEDDr. Vilija GrincevičienėVilnius Pedagogical UniversitySummary

120 disabled students took part in the research.The research showed that 48 percent of the respondents described the

process of socialisation and integration of the disabled persons to the society as slow or too slow; 41percent of the respondents asserted that the process is taking place at a medium level; every tenth or eleventh respondent said that one haven’t noticed such a process at all. The majority of the respondents indicated, that the present model of social politics that refers to the disabled is much better than the previous one that was before the country regained its independence.

The attitude of the disabled students towards the integration of the disabled remains critical in the learning institutions.

95


III. SOCIALINIS DARBAS SU RIZIKOS GRUPĖMIS

PSICHOSOCIALINĖS ASMENYBĖS RAIDOS POKYČIŲ TENDENCIJOS: DELINKVENTINIS ELGESYS IR PROGNOZĖS

Doc. dr. Adolfas Juodraitis

Šiaulių universitetas, Specialiosios pedagogikos fakultetas, Specialiosios pedagogikos katedraP. Višinskio g. 25, 5400 ŠiauliaiTelefonas 59 57 32Elektroninis paštas [email protected]


Recenzavo Šiaulių universiteto Specialiojo ugdymo mokslinio centro direktorius prof. dr. Jonas Ambrukaitis ir šio Universiteto Specialiosios pedagogikos fakulteto Socialinės pedagogikos ir psichologijos katedros doc. dr. Romanas Kaffemanas

Santrauka

Straipsnyje aptariama delinkventinio asmenų elgesio problema besikeičiančioje visuomenėje ir priežastys, lemiančios nepilnamečių elgsenos transformacijas bei trikdančios jų socializacijos procesą. Kaip viena galima psichosocialinės asmenybės raidos pokyčių priežastis įvardijama „socialinės atskirties” asmenų grupė, kurios ekonominis–psichosocialinis statusas lemia įvairių deviacijų apraiškas įvairiose socialinėse situacijose. Aptariant nepilnamečių delinkventinio elgesio ištakas pabrė-žiama asmenų adaptacijos socialinėje aplinkoje problema bei įgyvendinamos nepilnamečių kriminalinės justicijos reformos koncepcijos reikšmė.

Įžanga

Kiekvieno visuomenės nario tiek socialinio, tiek ir asmeninio gyvenimo funkcijas regla-mentuoja tam tikros taisyklės ir normos, kurių veikimo principai pagrįsti nuolatine priversti-numo ir konvencionalumo postulatų kaita bei jų reguliuojančio poveikio įtaka. Akivaizdu, kad asmenybės elgseną apibrėžiančios normos yra pagrįstos autoritetu, kuris teikimo lygmeniu gali būti nepakankamas arba kaip poveikio būdas, nepriimtinas tam tikrai visuomenės narių daliai, arba pagrįstas diskursu, kai mėginama įtikinėti argumentais ir gauti pritarimą. Tei-giama, kad „siekdami diskursu pagrįsti normas, pasitelkime tris argumentavimo formas: utili-taristinę, paremtą teisingumo teorijomis, ir klasikinę, paremtą prigimtine teise” (Anzenbacher, 1998, p. 129), kurias tikslinga tarpusavyje susieti ir racionaliai taikyti siekiant sušvelninti arba net pašalinti įvairius neigiamus teisės ir doros normų nesilaikymo atvejus. Teisinga samprata, kad įvairių žmogiškųjų, pilietinių, šeiminių ir kitų prievolių (teisės, doros ir kt.) normų pripaži -

96

Mokslo darbai

nimas ir jų laikymasis yra ne tik kiekvieno individo funkcionavimo sociume būtina prielaida, bet ir vienas svarbiausių visuomenės darnios socialinės ekonominės raidos garantų. Nor-momis, įvardijančiomis įvairių socialinių grupių bei klasių interesus, apibrėžiamos ir tam tikros pritaikytos elgsenos formos, santykių ir veiklos pobūdis, galimi tikslų siekimo visuotinai priim-tinais būdais metodai. Vienareikšmiškai pažymima, kad „normos yra socialinės veikimo tai-syklės. Teisės normos (be kita ko) yra socialiai veiksmingos todėl, kad jų laikymasis yra pri -verstinis, o dorovės normos egzistuoja todėl, kad joms pritaria socialinių struktūrų narių dau-guma. Jos įsigalioja, vos tik tampa pripažintos individualios sąžinės motyvacijos horizonte. Dorovės normos yra socialinio etoso elementai” (Anzenbacher, 1998, p. 106). Teisingas iš esmės teiginys įgauna kitą prasmę tada, kai kalbama apie kurią nors konkrečią vieną iš dau-gelio sociumo grupių, ypač sąlygiškai jas suskirstant pagal amžiaus skirtumo, socialinio eko-nominio statuso, gyvenamosios vietos ir kitus ypatumus. Objektyvi realybė yra ta, kad ne kiekvienas visuomenės narys vadovaujasi ir besąlygiškai laikosi nustatytų normų ir taisyklių, dažnai sąmoningai arba net neturėdamas neigiamų nuostatų jas pažeidžia arba ignoruoja. Socialiniam elgesiui formuotis būtina pusiausvyra tarp deklaruojamų normų ir asmenybės pozicijos, nulemtos pagrindinių poreikių ir jų tenkinimo sąlygų, motyvacijos, vertybių siste-mos, jau susiformavusio arba besiformuojančio bendravimo ir paklusimo šioms normoms patyrimo, nuostatų ir kt., o tai ne visada yra įmanoma. Problemiškiausia garantuoti tokią pu-siausvyrą „kritiniais” amžiaus tarpsniais, ypač adolescentiniu (paauglystės) raidos laikotarpiu, kai intensyviai ir dažnai trikdančiai veikia ne tik psichofizinio vystymosi ypatumai, bet ir ho-mogeninių grupių bei tarpasmeninių santykių su aplinka, švietimo institucijų, socialinio eko-nominio statuso ir kiti kintamieji. Socialinės adaptacijos ir socializacijos procese kontrover-siški visuomenės reikalavimai bei asmenybės struktūros ypatumai gali lemti sudėtingas so-cialines situacijas ir delinkventinio elgesio atvejų padažnėjimą, kurių genezės aptarimas yra pagrindinė tyrimo problema.

Delinkventinio elgesio paradigmos: modeliavimas ir situacija

Teoriniu lygmeniu, kaip ir empiriškai bandant išsamiau įsigilinti į delinkventinio elgesio ištakas, aiškėja, kad, nepaisant daugelio mokslininkų principinio sutarimo atsižvelgti ir ob-jektyviai įvertinti esminius elgesį lemiančius veiksnius, yra gana daug skirtumų, susijusių su asmenybės raidos vertinimo teorijų biologiniais, socialiniais, psichopedagoginiais ir kitais as-pektais. Suprantama, kad prognozuojant individo elgseną ir galimas jos transformacijas bū-tina atsižvelgti į esmines ir specifines asmenybės struktūros savybes, socialinių veiksnių bei atskirų socialinių situacijų ypatumus, kurie gali lemti delinkventinį elgesį. Metodologiniai mokslininkų ir jų grupių nusikalstamumo problemos sprendimo skirtumai lėmė, kad dauguma teorijų yra gana vienpusiškos, kompleksiškai neatspindi ir nepaaiškina tikrosios situacijos (biologinė agresyvumo teorija, frustracinė agresijos teorija, anomijos teorija, subkultūros ir diferencijuotų galimybių teorija, stigmatizavimo (žymėjimo) teorija, socialinės kontrolės teori-jos, socialinio mokymosi (socializacijos) teorija, informacijos apdorojimo teorija ir kt.). Kon-cepcijų gausa ir dažnai skirtingas delinkventinio elgesio genezės interpretavimas trikdo de-linkventų, ypač nepilnamečių, elgesio modeliavimo ir prognozavimo vienodos klasifikacinės sistemos sudarymo galimybes, tačiau suteikia įvairios informacijos apie asmenybės raidą transformuojančius objektyvius ir subjektyvius veiksnius. Įvertinant atliktą tyrimų svarbą bū-tina atkreipti dėmesį į B. B. Cattellas (1978) teiginį, kad nors yra nemažai bandymų asmeny-bės tipologijos pagrindu sisteminti elgesio modelius, kiekvienu atveju toks prognozavimas susijęs ir su tam tikru determinavimo laipsniu. Jis pažymi, kad visada yra tam tikrų apribojimų galimybė, jeigu socialinio elgesio klasifikacijoje remiamasi tik vyraujančiais asmenybės struktūros komponentų požymiais. Mokslininko nuomone, asmenybės adaptacija ir integra-cija socialinėje aplinkoje negali būti vien tik asmenybės tapsmo padarinys. Būtina įsisąmo-ninti, kad asmenybės socialinio reagavimo galimybės yra ribojamos: 1) psichinių gebėjimų, kurie negali aprėpti visų pavienių įvykių ir galimybių; 2) nesėkmingų ryšių, galimų dėl kai ku-rių interakcijos ypatumų, ir 3) tam tikrų nedeterminuotų vidinių psichikos procesų, kurie tyri-mais dar nėra pakankamai išaiškinti (Cattell, 1978). Pastebima, kad nors kiek emocionaliai

97


stabili asmenybė vis dėlto turi tam tikrus elgesio modelius, kurie kinta. Jų kitimas priklauso nuo socialinių (pirmiausia tam tikrų situacijų poveikio) aplinkybių, tačiau jų bendras ir pagrin-dinis reagavimo būdas, nepaisant specifiškesnių socialinių situacijų, iš esmės išlieka gana pastovus. Svarbu tai, kad, jeigu asmenybė negalėtų modifikuoti savo elgesio pritaikydama jį prie esamos socialinės situacijos reikalavimų, individas neprisitaikytų prie naujai susiklostan-čių situacijų ir socialinė integracija apskritai būtų neįmanoma (Cattell, 1978). Būtina pabrėžti empiriškai nustatytą faktą, kad nepakankamai integruotai arba socialiai dezintegruotai asme-nybei būdinga, nepaisant įvairių socialinės situacijos pokyčių, reaguoti į jas tuo pačiu pa-grindu, t. y. remiantis tam tikru elgesio modeliu. Daroma prielaida, kad daugelis šių asmenų priklausomai nuo jų atitinkamo elgesio kontrolės arba jo reguliavimo gebėjimų pasižymi tam tikrais patologiniais bruožais (Kovačevič, 1981). Neatsitiktinai gana daug dėmesio skiriama kognityviniams ir konatyviniams (patologiniams, subordinacijos veiksniams, intravertiškumui ir ekstravertiškumui) veiksniams. Išskirtas tam tikras protinio brendimo raidos neurologinės organizacijos ir mokymo proceso bendrumas. Modeliuojant tris esminius nervų sistemos ly-gius ir aiškinant minėtų sistemų sąveikos neurofiziologiniu ir psichologiniu lygmenimis ypa-tumus bandoma surasti galimus dezadaptuoto ir net nusikalstamo elgesio asmenybės tipolo-ginių bruožų (Bronson, 1965). Remdamiesi šiomis nuostatomis daugelis mokslininkų struktū-riniais tyrimais bandė ir bando įrodyti elgesio, jo reguliacijos ir savireguliacijos bei integracijos į socialinę aplinką sėkmingumo priklausomybę. Buvo nustatyta, kad, jei nepilnamečiai tiria-mųjų grupės nariai susidurdavo su elgesio savireguliavimo sunkumais ir visuomenė nespėjo imtis atitinkamų priemonių, tai polinkis į delinkventinį elgesį išliko ir jiems suaugus (Kovače-vič, 1981). Kai kurie mokslininkai teigia, kad įvairioms asmenybės struktūroms greičiausiai būdingos ir įvairios asocialaus elgesio formos, trikdančios individo adaptacijos sociume pro-cesą. Jų įsitikinimu, žmogus taip pasirenka tas elgesio formas, kurios lengviausiai „įsilieja” į besiformuojančios asmenybės struktūrą. Manoma, kad dėl šios priežasties nepilnamečiams delinkventams būdingos nestabilios asocialios veiklos formos ir jų įvairovė, palyginti su su-augusiaisiais. Šią prielaidą įtikinamai patvirtino atlikti tyrimai. Buvo pastebėta, kad nepilna-mečiai įstatymus pažeidinėja „esant palankiam momentui” (net 58 proc. atvejų visų įvykdytų teisėtvarkos pažeidimų). Suaugusių nusikaltėlių aktyvumas tokiose pat situacijose buvo už-fiksuotas tik 9 proc. atvejų. Fiksuojant ir įskaitant visus nepilnamečių delinkventų „esant pa-lankiam momentui” atliktus asocialius veiksmus pasirodė, kad ši aplinkybė juos išprovokuo-davo net 90 proc. atvejų. Tų pačių duomenų lyginimas su suaugusių delinkventų duomenimis aktyvumą rodė tik 6 proc. atvejų.

Gauti duomenys patvirtino prielaidą, kad nestabilios nepilnamečių elgesio formos grei-čiausiai yra specifinės jų asmenybės struktūros šiame amžiaus tarpsnyje padarinys (Kovače-vič, Momirovič, Singer, 1971).

Tiriant nepilnamečių delinkventų konatyvines charakteristikas buvo aptiktos reakcijos, kurioms būdingas padidėjęs impulsyvumas ir elgesio agresyvumas bei mažesnės galimybės kontroliuoti tokį elgesį. Naudojant gretinamąją analizę įvairiose tiriamųjų grupėse buvo su-formuluota hipotezė, kad apie 15–uosius gyvenimo metus konatyvinis patologinis veiksnys stabilizuojasi (Momirovič, 1971).

Anksčiau minėtų delinkventinį elgesį lemiančių įvairių veiksnių poveikį patvirtina ir 1998 m. Lietuvoje atlikti kriminologiniai tyrimai. Pastebėta tendencija, kad daugiau kaip du trečda-liai respondentų, būdami paaugliai, yra padarę administracinį teisės pažeidimą ar nusikal-timą, bet nebuvo nubausti dėl įvairių priežasčių. Esmė yra ta, kad šio amžiaus tarpsnio as-menims asocialus elgesys dažniau yra norma nei nukrypimas nuo jos. Suprantama, kad šie teisės pažeidimai yra labai skirtingo pobūdžio ir masto (duomenys pateikiami 1 lentelėje).

Informatyvi statistika susijusi ir su nusikaltimų darymo tendencijomis, ypač nustatant grupinių, pakartotinių ir kitų delinkvencijų dinaminius ypatumus (žr. 2 lentelę).

Įvertinant gana sudėtingą kriminologinę padėtį vis dėlto teigiama, kad „vaikų ir jaunimo nusikalstamumo situacija Lietuvoje nėra dramatiška, t. y. negalima teigti, jog tikrais nusikaltė-liais tampa labai daug vaikų. Nors registruotas vaikų nusikalstamumas didėja, 1998 m. 65 asmenims nuo 14 iki 17 metų teko vienas šios amžiaus grupės nusikaltęs asmuo. Tai reiškia, kad Lietuvoje, kaip ir kitose šalyse, kur kas daugiau yra tokių vaikų (bent jau statistiškai), ku-

98

Mokslo darbai

riems intensyvus nusikalstamas elgesys nėra būdingas. Tais pačiais metais tikimybė Lietu-vos gyventojui nukentėti nuo tokio amžiaus asmens (registruoto) nusikaltimo buvo lygi 0,001 proc. (nuo suaugusiojo – 0,02 proc.)” (Pranešimas apie žmogaus socialinę padėtį Lietuvoje, 1999, p. 146).

1 lentelė . 14–17 metų vaikų 1990–1998 m. padaryti nusikaltimai

Metai 1990 1991 1992 1993 1994 1995 1996 1997 1998Iš viso išaiškinta vaikų padarytų nusikaltimų 2506 2702 3555 4297 4433 4551 5348 5278 4977

Iš jų: tyčinių nužudymų ir pasikėsinimų 2 7 11 14 22 30 28 27 23

Tyčinių sunkių kūno sužalojimų 9 3 3 13 12 12 15 16 16Išžaginimų (su pasikėsinimais) 40 26 22 29 28 33 29 16 21Plėšimų 46 37 47 89 123 286 296 347 333Vagysčių 1643 1963 2702 3330 3157 3455 3736 3539 3383Chuliganizmo atvejų 164 100 146 137 216 389 432 420 350

2 lentelė . Vaikai, 1990–1998 m. padarę nusikaltimus

Metai 1990 1991 1992 1993 1994 1995 1996 1997 1998Vaikai, padarę nusikaltimus 2042 1928 2747 3181 3036 3385 3408 3313 3322Iš jų nusikaltimus padarė: Grupėmis 1425 1316 1984 2441 2177 2294 2241 2279 2159Neblaivūs 436 364 454 670 669 689 655 599 505Pakartotinai 176 195 277 392 574 543 621 606 528Iš jų – grįžę iš įkalinimo vietų 5 12 19 32 49 49 66 33 3210 000 vaikų (14–17 metų) tenka nusikaltimus padariusių vaikų 96 91 131 152 145 161 162 156 154

Tutint omenyje tezę, kad dauguma vaikų statistiškai dar nepasižymi intensyviu nusi-kalstamu elgesiu (jeigu nekreipsime dėmesio net ir į šiam raidos etapui būdingą delinkvencijų latentiškumą), būtina prisiminti keletą esminių adolescentinio amžiaus ypatumų, galinčių nu-lemti elgsenos transformacijas. Gana formaliai apibendrinant skiriamuosius šios amžiaus grupės ypatumus teigiama, kad „tikslinga aiškiai išskirti turinį, kuris siejamas su sąvoka „jau-nimo ypatumai”.

Praktiškai jais gali būti nusakoma:1) įvairių jaunimo kartų mąstymo, vertinimo ir elgesio specifika (kartų ypatumai);2) jaunimo visuomeninės padėties ir visuomeninių gyvenimo sąlygų specifika (objekty-

vių gyvenimo sąlygų ypatumai);3) jaunimo elgesio, mąstymo, vertinimo ir poelgių specifika lyginant juos su vaikais ir

suaugusiaisiais (elgesio ypatumai)” (Kритика буржуазных теорий молодежи, 1982, p. 288). Į sąlygiškai sisteminį modelį įtraukiant minėtus ypatumus negalima ignoruoti dar D. P. Ausu-belio (1968) įvardytų užduočių, kurias būtina spręsti šiame marginaliniame adolescento vys-tymosi laikotarpyje:

1) susitaikyti su savo kūno pokyčiais ir juos priimti;2) suvokti savo lyčiai būdingą vaidmenį;3) tapti nepriklausomam nuo tėvų ir kitų auklėtojų (įskaitant ir mokytojus);4) pasiekti ekonominį suaugusiojo statusą;5) sukurti savo vertybių sistemą. Suprantama, galima kritiškai vertinti D. P. Ausubelio

teiginius, įžvelgti pernelyg pabrėžiamą biologinio vystymosi reikšmę arba psichoanalitinės krypties įtaką, tačiau atsižvelgiama ir į socialinius, ypač kultūrinius, veiksnius.

Per daug nesigilinant į specifinius šios amžiaus grupės ypatumus akivaizdu viena, kad jaunimo (pirmiausiai nusikalstančios jo dalies) socializacijos problema yra susijusi ne tik su teoriniu jos sprendimo reikšmingumu, bet turi lemti ir socialinės valstybės politikos prioritetų

99


parinkimą tinkamai įvertinant šių ypatumų socialinius ekonominius, psichologinius, pedagogi-nius, kriminologinius ir kitus aspektus. Būtina įvertinti ir atsižvelgti į dažnai besikeičiančius nusikalstančio jaunimo poreikius, interesus, įsitikinimus, vertybinę orientaciją, pasirinktus elgsenos modelius ir pan., siekiant tikslingai panaudoti esamą didžiulį potencialą asmenybės ugdymo procese ir vengiant priešpriešos ir destruktyvaus protesto. R. Parko įvestą margina-liškumo sampratą, įvardijant tokias asmenybės savybes kaip nerimas, garbės troškimas, jautrumas, drovumas, egocentriškumas, agresyvumas ir su ja susijusius bruožus, dažniausiai būdingus jaunajai kartai, taip pat galima vertinti ir kaip saviraiškos, ir kaip protesto sudeda-mąsias dalis. Saviraiška, ypač dažnai įgaunanti protesto pobūdį, nebūtinai turi įgauti de-struktyvumo atspalvių, nors turint omenyje plintančią narkomaniją, įvairių sektų populiarumą, didėjantį paauglių bei jaunuolių agresyvumą ir kitas deviacijas suprantamas visuomenės su-sirūpinimas kintančios vertybių sistemos įtaka tolesnei bręstančios asmenybės raidai ir gali-miems pokyčiams.

Iš esmės neužtenka apibūdinti deviaciją tik kaip normų laužymą. Visose socialinėse sistemose egzistuoja daugiau ar mažiau nubrėžtos tolerancijos ribos. Deviacija siaurąja prasme yra tam tikras apibrėžimas, etiketė, „kitokio” elgesio stigmatizavimas.

Gyvenime deviantinis elgesys gali tapti teigiama arba neigiama funkcija. Teisingai pa-žymėta, kad deviacija yra socialinių sistemų griovimo elementas, grupėse provokuojantis identiteto krizes ir verčiantis kontrolės sistemas tapti griežtesnes. Taigi būdama ambivalen-tiška deviacija tampa funkcine socialinių sistemų būtinybe.

Nustatyta, kad deviacija tampa sisteminga, kai grupė asmenų taiko kontrolės veiksmus, nukreiptus prieš individą. Stigmatizavimas pasireiškia neigiamais ir niekinančiais daugiau ar mažiau iškalbingais terminais, bet pirmiausia jis įgauna konkrečią institucijų, skirtų kontro-liuoti deviaciją, pavyzdžiui, racionalizuojant netikrus terapinius ar reabilitacijos tikslus, iš-raišką. Tokie pasmerkimo veiksmai stigmatizuojamiems subjektams sukelia daug neigiamų padarinių, ypač kai jie yra uždaryti vadinamosiose „totalinėse institucijose”; psichologiniu lygmeniu pastebimi tokie jausmai kaip netektis, savęs nuvertinimas, identiteto krizės, kurie laikui bėgant neleidžia subjektams keisti savo elgesio. Čia nereti tokie jausmai kaip atskyri-mas ir išvarymas. Juos asmuo išgyvena kaip primestus, tikslius ir negrįžtamus vaidmenis, kurie yra sustiprinami priklausant grupėms, kurioms deviacija yra tapusi pagrindiniu gyve-nimo būdu. Dėl šios priežasties deviantas pamažu išvaromas iš tokių socialinių grupių, ku-rioms deviacija neturėtų būti pakankamu išvarymo motyvu (pvz., iš darbo), jam taikant vien tik jo „skirtingumo” kriterijų, taip pasmerkiant jį izoliacijai, nes visuomenė netiki subjekto gali-mybe integruotis. Socialinės kontrolės centrus sunku įtikinti, kad deviantai nuoširdžiai sten-giasi sugrįžti į visuomenę.

Antra vertus, priklausymas tam tikrai deviantinei struktūrai suteikia deviantui tam tikrų pranašumų: leidžia neutralizuoti kaltės ar išvarymo jausmus, išmoko elgesio, užtikrinančio išlikimą ir galimybę užmegzti tam tikrus ryšius su visuomene. Tačiau aišku, kad deviantas priverstas pertvarkyti savo gyvenimą, atsižvelgti į naujus interesus ir kartu didinti atotrūkį nuo oficialiosios tvarkos. Šiai galutinei deviacijos stadijai būdinga tai, kad sukuriama tam tikra ideologija, kuri savo esme yra bandymas racionalizuoti ir pateisinti post factum išstūmimo situaciją. Tokia ideologija gali aprėpti objektyviai pagrįstas motyvacijas (pvz., suvokimą, kad esi išstumtas iš visuomenės dėl jos socialinės struktūros), tačiau dažnai paskęsta pseudo-motyvuose (pvz., esant įsitikinimui, kad deviacija yra iš esmės ne tik teisingas, bet ir moraliai pranašesnis elgesys). Kita vertus, išstūmimas vis radikalėja (Henslin, 1991). Problema yra ne tik tai, kiek išstūmimas iš visuomenės yra argumentuojamas juridiniais, moraliniais ar ki-tais argumentais, bet ir tai, kokiu įsisąmoninimo lygiu tie argumentai lieka kiekvieno individo sąmonėje. Tyrimais įrodyta, kad adaptacijos (nuo šio proceso labai priklauso ir elgsenos po-kyčiai) sėkmė priklauso ne tik nuo adaptacinio potencialo. Svarbi ir socialinė aplinka, t. y. aktualusis socialinis laukas, kuriame yra individas, ir to lauko keliami reikalavimai, sąveika su individu. Teigiama, jog „…yra prielaida, kad adaptacija ir jos nesėkmės priklauso nuo individo psichologinio išsivystymo lygio ir paramos interakcijoje, kurią teikia aplinka, laipsnio. Aukšto išsivystymo lygio asmenys, kuriems būdinga ryški stabilios socialinės aplinkos parama, turi didesnę tikimybę sėkmingai adaptuotis visuomenėje. Žemo išsivystymo lygio asmenys pa-

100

Mokslo darbai

ramos neteikiančioje nestabilioje socialinėje aplinkoje tikriausiai turės adaptacijos problemų” (Phillips, 1968). Analizuojant socialinio lauko įtaką individo adaptacijai negalima nepastebėti esminio fakto, būtent, kad socialinio lauko (pvz., šeimos, mokyklos, darbo aplinkos ir pan.) adaptacinę įtaką ir naudą gerokai lemia konkreti socialinė aplinka, kurios dalis yra ir jis pats. Pažymima, kad, jeigu socialinė aplinka (konkreti visuomeninė sistema) kaip didžiausią ver-tybę pripažįsta „priklausomybę ir paverčia žmogų kitų išnaudojimo ir eksploatacijos instru-mentu ir/arba slopina spontaniškumą, iniciatyvą ir laisvę, ji sukurs ir didžiausius adaptacijos sunkumus” (Fromm, 1970). Socialinio išsivystymo veiksnys turi didelę reikšmę dėl labai su-dėtingų kintamųjų (variablių). Tai reikia suprasti kaip socialinės aplinkos poveikio ypatumus ir kaip kai kurių asmenybės savybių įtaką šio veiksnio parametrams. Esmė ta, kad intelektua-lumas ir neurotiškumas, kaip asmenybės savybės, daug kuo nulemtos genetiškai, tačiau, kita vertus, socialinė aplinka taip pat veikia intelekto ir neurotiškumo genezę. Pažymima, kad, jeigu kaip tikimybę priimtume prielaidą apie 80 proc. variantų intelekto paveldimumą (beje, šiuo klausimu kai kurių autorių, pvz., Cattello, Burto, Gottesmano, Guilfordo ir kt., nuomonės labai skiriasi), visada lieka pakankamai erdvės poveikiui šiems gabumams plėtotis (Stančič, 1981). Šis poveikis ypač svarbus ankstyvojoje vaikystėje, kai nepakanka dirgiklių ir stimulia-cijos (izoliacijos, separacijos, deprivacijos ir kitų reiškinių). Tai gali turėti rimtų padarinių inte-lektualumo raidai. Vis dėlto kai kurie autoriai įrodė, kad atsilikimas dėl tokių priežasčių labai ankstyvame amžiuje laiku taikant tam tikras korekcines priemones ne visada kaip padarinys gali būti pakankamai generalizuotas ir nenutrūkstamas intelektinis deficitas (Dennis, Najari-jan ir kt.). Socialinė aplinka taip pat veikia ir neurotiškumą; tai matoma stiprėjant emociniam stabilumui, kuris kinta dėl chronologinio amžiaus, t. y. bręstant asmenybei (Stančič, 1981). Konstatuojamas glaudus emocinio, intelektinio ir socialinio išsivystymo ryšys ir sąveika. Tei-giama, kad beveik praktiškai viską, ką galima pasakyti apie emocinį išsivystymą, aprėpia so-cialinė raida ir iš visų galimų sąveikos variantų socialinei vaiko brandai nė vieno negali būti svarbesnio už mokymą (Anderson, Anderson, 1965). Jų nuomone, socialinė raida yra grin-džiama iš esmės išnaudojant savo intelektinį ir emocinį konatyvinį imlumą, socialinei aplinkai lemiant asmenybės socialinio mokymosi procesą. Pasak jų, suvokimo ir kalbinės komunika-cijos ypatumai, teiginių ir vertybių sistemos, taikomos tenkinant žmogaus poreikius, kalbinė interpretacija ir dvipusis bendrų tikslų tarp esamų skirtingų suradimas veiksminiame akte be galimos prievartos, grasinimų arba kaltumo – visa tai yra tam tikras psichologinis augimas, socialinė raida. Socialinė raida tam tikru mastu reiškia ir individo socializaciją, kuri įgyvendi-nama jo paveldėtus biologinius duomenis veikiant socialiniams veiksniams. Mokslininkai tei-gia, kad tinkamas asmenybės suvokimas jos socialinio išsivystymo prasme būtinai reikalautų įtraukti į šią sampratą ir įvairių socialinių institucijų išvardijimą, pradedant šeima ir baigiant nacionalinėmis ir kultūrinėmis grupėmis (Anderson, Anderson, 1965). Tuo tarpu mūsų šalyje susiklostė tokia padėtis, kad vykstančios ekonominės ir socialinės reformos paliečia dau-gumą visuomenės narių ir dažniausiai socialiai menkiau apsaugotus sluoksnius. Padidėja įtampa tarp naujai besiformuojančių socialinių grupių, labai susilpnėja arba niveliuojasi socia-linių ir kultūrinių vertybių ryšiai. Būtiniausių poreikių tenkinimo galimybių netolygumai ir inte-resų konfliktai transformuoja individualumo ir socialumo santykį, supriešina atskiras visuo-menės grupes ir trikdo integracijos ir socializacijos procesus. Tokia situacija modeliuoja reiš-kinį, kuris 1999 metais socialinės politikos grupės parengtame pranešime buvo įvardytas „socialine atskirtimi” (Pranešimas apie žmogaus socialinę raidą Lietuvoje, 1999, p. 17). Re-miantis įvairiais statistikos duomenimis konstatuojama, kad „Lietuvoje jau beveik susiformavo didelė socialiai atskirtų žmonių grupė, kuri, vaizdžiai tariant, neturi jokių perspektyvų mūsų visuomenėje, ir jų menka gerovė priklauso vien tik nuo išorinių veiksnių. Tai ilgamečiai be-darbiai (neturintys gero išsilavinimo, „bėgliai” iš kaimo vietovių, teisti asmenys, alkoholikai ir kt.), vargingai gyvenantys kaimuose, besiverčiantys trumpalaikiu ir blogai mokamu darbu, nekvalifikuoti darbininkai, elgetaujantys ir kiti asmenys, pereinamuoju į rinkos ekonomiką lai-kotarpiu patekę į socialiai nuskriaustųjų grupę” (Sakalauskas, 2000, p. 53). Akivaizdu, kad tik „socialinės atskirties” asmenų šeimose ugdomos asmenybės raida yra veikiama daugelio papildomų neigiamų veiksnių, kurie smarkiai trikdo visapusiškos socializacijos galimybę. Įvai-rių institucijų duomenimis, nuo 1995 metų rajonų (miestų) vaikų teisių apsaugos tarnybų

101


įskaitoje nedarnių (asocialių) šeimų padaugėjo 65 proc., o vaikų jose – 44 proc. (Bartkevi-čienė, 2001).

Daugėja motinų, kurios vaikus turi auginti vienos dėl sutuoktinio mirties (jau daugiau kaip 20 metų darbingo amžiaus vyrų mirtingumas apie 4 kartus viršija moterų), dalis jų lieka be darbo ir pajamų, nebesugeba rūpintis vaikais ir praranda poreikį rūpintis jų ugdymu. Ša-lyje nemažėja ištuokų: kasmet išsituokia 11–12 tūkst. porų, susituokia 18–19 tūkst. porų. Po ištuokos apie 11–12 tūkst. vaikų lieka gyventi su vienu iš tėvų, dažniausiai su motina (tik apie 200–300 vaikų – su tėvu). Daugėja vaikų, gimusių nesusituokusių tėvų šeimoje: 1970–1995 metais tokių vaikų gimdavo 6–7 proc., 1999 metais jų skaičius padidėjo iki 18 proc. Dar ke-letas faktų: per 1990–1999 metus vaikų šalyje sumažėjo apie 100 tūkst. (demografinės pro-blemos), o vaikų, netenkančių tėvų globos, padaugėjo nuo 1190 vaikų 1990 m. iki 3502 vaikų 1998 m. (socialinės–psichologinės problemos). 1999 metais tėvų globos neteko 3261 vaikas (Bartkevičienė, 2001).

3 lentelė . Tėvų globos netekusių vaikų skaičiaus dinamika

Globos netekimo priežastys Vaikų skaičius, metai1994 1995 1996 1997 1998 1999

IŠ VISO 2567 2907 3391 3175 3502 32611. Tapo našlaičiais 358 330 397 317 293 2732. Tėvystės teisių atėmimas 300 403 392 362 354 3973. Ilgalaikė tėvų liga 58 113 98 142 168 2364. Tėvai įkalinimo įstaigoje 152 271 194 184 197 1825. Nenustatyta tėvų buvimo vieta 128 122 123 117 132 1236. Asocialios (probleminės) šeimos 1301 1183 1020 843 1046 9517. Tėvai patys atsisakė vaikų 98 262 279 236 177 1828. Vieno iš tėvų nėra, kitas vaikais

nesirūpina– – 531 396 600 554

9. Dėl skurdo – – – 462 361 20110. Dėl smurto (tėvų) – – – 30 24 2811. Tėvai išvyko į užsienį ir neprižiūri,

neišlaiko vaikų– – – – – 33

12. Dėl invalidumo – – – 25 9 2313. Kitos priežastys 126 155 253 16 17 78Be to, 1999 m. pasikeitė vaikų globa, nes:1. Globėjai mirė 352. Atsisakyta globėjų 473. Globėjai atsisakė globoti vaikus 46 68 104 45 45 75

Įvairūs statistikos duomenys (jų galima pateikti kur kas daugiau, ypač susijusių su glo-bėjų statuso pokyčiais, įvaikinimo problemomis, nusikaltimais, kurių metu nukentėjo vaikai ir pan.) patvirtina hipotezę, kad socialinės atskirties atvejų daugėja, dalies visuomenės sau-gumo poreikis netenkinamas ir lemia abejingą arba net priešišką požiūrį į įvairių normų ir vertybių sistemą. Tokioje socialinėje situacijoje net mokykla, kaip ugdymo institucija, turi ri-botas galimybes garantuoti mokyklinio amžiaus asmenims jų teisės ir saugumą, užtikrinti są-lygas jų tolesnei psichofizinei raidai bei aktyviam įsitraukimui į pozityvų visuomenės gyve-nimą. Neatsitiktinai konstatuojama, kad jau pradinėse klasėse išryškėja 4–6 proc. rizikos grupių moksleivių, o 7–8 klasėse jų skaičius padidėja 4–5 kartus. Turint omenyje, kad, atliktų tyrimų duomenimis, iš 600 vaikų nuolat agresyviai elgtis linkę apie 7 proc. respondentų, o tam tikrose situacijose žiauriai pasielgtų dar daugiau, rizikos grupių kiekybiniai poslinkiai yra dėsningi (Žukauskienė, 1998).

Atsižvelgiant į nepilnamečių psichofizinės raidos ypatumus ir jų socialinio patyrimo ko-kybinį turinį (ypač ugdomų „socialinės atskirties” asmenų šeimose), akivaizdu, kad „krizinių grupių” asmenų, patenkančių į minimalios ir vidutinės (sustiprintos) priežiūros nepilnamečių institucijas, skaičius sparčiai kinta. Neatsitiktinai Lietuvoje yra net 5 institucijos (specialieji vaikų auklėjimo ir globos namai ir nepilnamečių socialinės pagalbos ir prevencijos centras),

102

Mokslo darbai

kurios izoliacijos sąlygomis iš esmės vykdo resocializaciją, nes ne laiku arba nesėkmingai buvo atliekamas prevencinis darbas, kita vertus, kitokių alternatyvų šalies justicijoje lyg ir ne-buvo. Rimtos analizės reikalauja faktas, kad, pavyzdžiui, Gruzdžių specialiųjų vaikų auklė-jimo ir globos namų ugdytinių personalinės dokumentacijos grafoje „nusikaltimai”, kurios tikslesnis įvardijimas būtų „psichosocialinės adaptacijos problemos”, galima išskirti per 30 įvairių pražangų rūšių. Delinkventiškos iš esmės yra ten paminėtos „automobilių vagystės, teisėtvarkos pažeidimai, vagystės, agresyvi opozicija aplinkiniams”. 1993–1999 m. iš 187 asmenų tokių rimtesnių pažeidimų padarė tik 7 proc. (13 asmenų). Pagrindinė ugdytinių dalis į instituciją pateko dėl pražangų, kurios buvo nulemtos jų socialinio lauko ypatumų (žemas šeimos arba vieno iš tėvų socialinis, ekonominis, kultūrinis statusas, netinkamas gyvenimo būdas, menki socialiniai ir doros įgūdžiai, pakitusi vertybių skalė ir pan.), susijusių su šalyje vykstančiomis ekonominėmis ir socialinėmis permainomis. Tikėtina, kad dalis nepilnamečių nusikalstamumo problemų bus išspręsta įgyvendinant nepilnamečių kriminalinės justicijos reformos koncepciją.

Išvados

Asmenybės elgesio transformacijas lemia daugelis objektyviai ir subjektyviai veikiančių veiksnių: asmenybės struktūros ypatumai, nuostatos ir siekiai, socialinės aplinkos įtaka, de-klaruojamų normų ir taisyklių pripažinimo ir laikymosi tendencijos ir kt. Vykstančios ekonomi-nės ir socialinės reformos palietė visus gyventojų sluoksnius, konstatuojamas „socialinės at-skirties” reiškinys lemia dalies visuomenės socialinės ir ekonominės raidos netolygumus. Tai nulemia šių asmenų ir jų šeimose kaip asmenybės besiformuojančių nepilnamečių kintantį požiūrį į vertybių sistemą, neigiamą ir gana dažnai asocialų elgesio tipą sąveikaujant su kitais asmenimis.

Pastaruoju metu atliekami tyrimai įvairiose minimalios ir vidutinės priežiūros įstaigose (MVPĮ) patvirtina prielaidą, kad būtina vykdyti nepilnamečių kriminalinės justicijos reformą. Išryškėja įvairios patekimo į įstaigą aplinkybės, tačiau iš esmės mechanizmas yra gana ele-mentarus: nedarni, dažnai asociali šeima, socialinės atskirties grupės šeima ir iškreipti socia-liniai santykiai joje bei mokyklos bendruomenėje. Tai lemia bėgimą iš šeimos bei mokyklos, homogeninių grupių gausą ir jų delinkventinį aktyvumą, dažnai susijusį su bendrųjų fizinių bei saugumo poreikių tenkinimu (smulkios vagystės, plėšikavimas, įžūlus elgesys ir pan.). Įtakos turi ir paklusnumas grupės deklaruojamoms normoms ir taisyklėms, o tai lemia žalingų įpro-čių atsiradimą.

Sąlygiškai logiškas ugdytinių nukreipimas į atskiras institucijas atsižvelgiant į jų moks-lumo išsivystymo lygį, tačiau paskirstymas (net ir gana trumpalaikis) į klases (1–4) remiantis tik šiuo kriterijumi kelia tam tikrų abejonių. Kai tarp ugdytinių būna (pradiniame mokymo (–si) ir resocializacijos etape) gana didelis amžiaus skirtumas (7–16 metų) ir skirtingos patekimo į instituciją priežastys (polinkis į delinkventinį elgesį ir delinkventinis elgesys, paskatintas įvai-rių socialinių aplinkybių), yra didelė tikimybė perimti neigiamas nuostatas ir atitinkamą elge-sio motyvaciją prisitaikėliškai mėgdžiojant vyresnius, „autoritetingus” ugdytinius.

Turint omenyje „krizinio” amžiaus asmenų raidos ypatumus neatsitiktinės yra vis daž-niau pastebimos delinkventinio elgesio tendencijos, kurių neutralizavimą arba bent pristab-dymą gali lemti socialinės politikos pokyčiai apskritai, jaunimo socialinės politikos nuostatų peržiūrėjimas ir prioritetų išskyrimas bei nuoseklus delinkventinio elgesio prevencijos pro-gramos vykdymas įgyvendinant nepilnamečių kriminalinės justicijos reformos koncepciją.

LITERATŪRA

1. Anderson H. H., Anderson C. L. Social development. U: Carmichael R.(ed): Manual of child psychology. – New York, 1965.

2. Anzenbacher A. Etikos įvadas. – Vilnius: Aidai, 1998.3. Ausubel D. P. Das Jugendalter. – München, 1968.4. Bartkevičienė A. Vaikai – prievartos aukos. Nepublikuotas rankraštis. 2001.

103


5. Bronson G. The hierarchical organization of the central nervous system: Implication for learning processes and cortical periods in early development. Behavioural Science. 1965. Vol. 10.

6. Cattell B. B. Naučna analiza ličnosti. – Beograd, 1978.7. Fromm E. The crisis of psychoanalysis. – Greenwich: Fawcet Premier Book, Fawcet Publications,

1970.8. Henslin I. M. Down to earth sociology. – New York, 1991.9. Kovačevič V. Problemi resocijalizacije maloljetnika s delinkventnim ponašanjem. – Zagreb–

Rijeka, 1981.10. Kovačevič V., Momirovič K., Singer M. Razlike u strukturi ličnosti izmeotu delinkventne i nede-

linkventne populacije. Defektologija. 1971. br. 2. 3–8.11. Kритика буржуазных теорий молодежи. – Москва: Прогресс, 1982.12. Momirovič K. Struktura i mjerenje patoloških konativnih faktora. – Zagreb: RZZ, 1971.13. Phillips L. Human adaptation and its failures. – New York: Academic Press, 1968.14. Pranešimas apie žmogaus socialinę padėtį Lietuvoje. – Vilnius, 1999.15. Sakalauskas G. Vaiko teisių apsauga Lietuvoje. – Vilnius, 2000.16. Stančič V. Adaptivni potencijal i integracija slijepih. – Zagreb–Rijeka, 1981.17. Žukauskienė R. Jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikų agresyvaus elgesio ypatumai: daktaro di-

sertacijos santrauka. – Vilnius, 1998.

THE TENDENCIES IN CHANGES OF THE PSYCHOSOCIAL PERSONALITY

DEVELOPMENT: DELINQUENT BEHAVIOUR AND PROGNOSTICATION

Assoc. Prof., Dr. Adolfas JuodraitisUniversity of ŠiauliaiSummary

Social and personal life of every member of the society is regulated by several rules and norms. Law norms are socially effective because it is compulsory to follow them and the majority of society members approve moral norms. While prognosticating one’s behaviour and its possible transformations it is necessary to have in mind the qualities of the personality structure and the peculiarities of social factors and situations. There are several regularities identified:

1) it is typical for the insufficiently integrated personality to react to the changes in the social situation by a particularly learned model of behaviour;

2) in case of encountering behaviour regulation difficulties in adolescence and in case of society’s failure to apply adequate measures delinquent behaviour still remains in adulthood.

It has been stated that the adaptation and its failures depend on the psychological developmental level of the individual and the degree of the support presented (Phillips, 1968). Today the economic and social reforms in Lithuania affect a large part of our society members and most often they are the less protected layers. Statistics show that a large group of socially segregated people has almost already emerged. It is evident that personality development in socially segregated families is influenced by many negative factors substantially interfering with the all–round opportunity of socialization. In the process of increase of social segregation cases the need of security of part of our society is not met and it determines an indifferent or even hostile attitude towards the system of different norms and values. Taking into consideration the peculiarities of minors’ psychophysical development and the qualitative contents of their social experience the increase of „crisis groups” is apparent and substantial. The

104

Mokslo darbai

largest part of wards are placed in special children’s education and shelter homes because of the misdeeds predetermined by the peculiarities of their social environment (low social–economic family status, incorrect mode of life, the transformed scale of values, etc.). Part of the minors’ delinquency problems will be solved by the implementation of the conception of minors’ criminal justice reform.

105


NUTEISTŲJŲ SOCIALINĖS REINTEGRACIJOS PROBLEMOSDoc. dr. Violeta Vaicekauskienė

Lietuvos teisės universitetas, Socialinio darbo fakultetas, Socialinio darbo ir edukologijos katedraAteities g. 20, 2057 VilniusTelefonas 71 45 92Elektroninis paštas [email protected]

Pateikta 2001 m. spalio 3 d.Parengta spausdinti 2002 m. gegužės 7 d.

Recenzavo Lietuvos teisės universiteto Valstybinio valdymo fakulteto Psichologijos katedros vedėja doc. dr. Rita Bandzevičienė ir šio Universiteto Socialinio darbo fakulteto Socialinio darbo ir edukologijos katedros doc. dr. Gediminas Navaitis

Santrauka

Nuteistųjų socialinės reintegracijos problema Lietuvos visuomenei tampa viena aktualiausių, nes per 15 tūkstančių nuteistųjų atlikę bausmę grįžta į visuomenę.

Jų reintegracija į gyvenimą vyksta dviem etapais: įkalinimo įstaigoje jie rengiami išeiti į laisvę, o antrajame etape jiems padedama prisitaikyti prie aplinkos sąlygų ir surasti būdų bei priemonių apsigyventi, įsidarbinti ir pasijusti visaverčiu visuomenės nariu. Vykdant reintegraciją ir nuteistasis, ir socialinis darbuotojas susiduria su įvairiomis problemomis, kurios buvo atskleistos apklausus Vilniaus griežtojo režimo kolonijos 100 nuteistųjų, 47 kolonijos darbuotojus, 98 iš įkalinimo įstaigų grįžusius asmenis.

Viena iš problemų – teisininkų parengtų ir Vyriausybės priimtų nutarimų bei programų praktinis neįgyvendinimas dėl to, kad 1) neskiriama lėšų užimtumui bei darbui organizuoti; 2) nesteigiami reikalingų specialistų etatai (socialinio darbuotojo ir psichologo); 3) valstybė neparengia už nuteistojo reintegraciją atsakingų valstybės institucijų bendradarbiavimo modelio ir reglamento; 4) mažai dėmesio skiriama visuomenės nuostatų keitimui socialinei reintegracijai palankia linkme.

Kita problema – per menkas užimtumo organizavimas. Nuteistiesiems nesudaromos sąlygos dirbti ir užsidirbti pragyvenimui, ir jie priversti ieškoti neigiamų būdų savo poreikiams patenkinti, todėl, sprendžiant darbo, profesijos įsigijimo klausimus, įkalinimo įstaigoms ir darbo biržoms būtina glaudžiau bendradarbiauti ir daugiau lėšų skirti darbui organizuoti pirmame reintegracijos etape.

Reintegruojant nuteistuosius siekiama užtikrinti ryšius su visuomene, tačiau labiausiai nuteistieji (41 proc.) nori dažniau pasimatyti su artimaisiais ir draugais.

Reintegracijos procese aktyviai dalyvauja nevyriausybinės organizacijos, bandančios taikyti Švedijos išbandytą Probacijos tarnybos patirtį.

Vertindami socialinę paramą nuteistieji ir iš įkalinimo įstaigų grįžę asmenys pastebi dar nemažai spragų šiame darbe ir net nurodo, kokių socialinės paramos formų jie norėtų. Reikia pabrėžti tai, kad socialinės paramos kokybę ir kiekybę lemia per mažas socialinių darbuotojų skaičius ir jų nepakankama kvalifikacija.

Apibendrinant reintegracijos problemas daromos išvados, kad: 1) asmenys, atlikdami laisvės atėmimo bausmę įkalinimo įstaigoje ir nedirbdami, praranda užimtumo bei profesinius įgūdžius, ir tai daro neigiamą poveikį jų socialinei reintegracijai; 2) pirmas įkalinimo įstaigų reintegracijos darbas yra susiaurintas iki

106

Mokslo darbai

dalinės informacijos suteikimo, o socialinės paramos veikla nepakankamai gerai vyk-doma dėl specialistų ir lėšų trūkumo; 3) nė viena valstybės institucija nesirūpina aplinkos sąlygų ruošimu bei keitimu, todėl išlieka neigiamas požiūris į iš įkalinimo įstaigų grįžusį asmenį; vienas trečdalis jų vėl sugrįžta į įkalinimo įstaigas.

Pratarmė

Pastarąjį dešimtmetį atgavus Lietuvos nepriklausomybę vis opesnė tampa iš įkalinimo įstaigų grįžusių asmenų įsitraukimo į visuomenę problema. Lietuvos įkalinimo įstaigose bausmę atlieka apie 15 tūkstančių nuteistųjų, o vidutinė bausmės atlikimo trukmė – 4,5 metų. Vadinasi, nuteistieji ilgą laiką gyvena izoliuotoje aplinkoje, o izoliacijos padariniai pasireiškia išėjus į laivę, todėl aktualus tampa socialinis darbas su nuteistaisiais. Jiems padedama įveikti buvimo įkalinimo įstaigoje sunkumus, spręsti segregacijos problemas. Toks procesas, kurio metu buvęs nuteistasis naujomis gyvenimo sąlygomis įtraukiamas į visavertį socialinį gyve-nimą jam padedant įveikti bei pašalinti su įkalinimu susijusius socialinius padarinius ir prieta-rus (European Committee on Crime Problems. The criminal record and renabilitation of con-victed persons, 1984, p. 29), vadinamas socialine reintegracija.

Straipsnio tikslas – atskleisti aktualiausias nuteistųjų pirminio ir antrinio reintegracijos etapų problemas bei numatyti jų sprendimo prielaidas, remiantis 1999–2001 m. atliktų nu-teistųjų ir iš įkalinimo įstaigų grįžusių asmenų tyrimų duomenimis.

Tiriant pirmąjį reintegracijos etapą 1999 m. dalyvavo 100 Vilniaus griežtojo režimo ko-lonijos nuteistųjų ir 47 kolonijos darbuotojai. Tiriant antrojo reintegracijos etapo problemas buvo parinkti 98 atsitiktiniai, iš įkalinimo įstaigų grįžę asmenys: asmenys, laikinai gyvenantys Vilniaus m. Nakvynės namuose, Vilniaus m. socialinės–psichologinės tarnybos „Kryžkelė” klientai, Vilniaus m. teritorinės Darbo biržos klientai. Apklausą autorės vadovaujama atliko magistrantė Aistė Pakalkaitė. Tiriant taikyti įvairūs mokslinio tyrimo metodai, kurie padėjo objektyviai pažvelgti į reintegracijos problemas.

Socialinės reintegracijos esmė

Socialinės reintegracijos procesas apima du sąlygiškai išskiriamus etapus – pirmą ir antrą. Pirmo etapo metu nuteistasis įkalinimo įstaigoje turi būti rengiamas išeiti iš įkalinimo įstaigos į laisvę ir įsitraukti į bendruomenės gyvenimą. Antro etapo tikslas – paruošti aplinkos sąlygas ir priemones, padedančias bausmę atlikusiam asmeniui apsigyventi, įsidarbinti ir pa-sijusti visaverčiu visuomenės nariu. Praktiškai įgyvendinant šiuos reintegracijos etapus daly-vauja ne tik pats nuteistasis, bet ir daug valstybės bei visuomenės institucijų arba sistemų, ir jų indėlis, ryšių bei veiksmų suderinimas tampa pagrindine reintegracijos sėkmės sąlyga. To-kia veikla, susijusi su pokyčio siekimu sisteminiu požiūriu, socialinio darbo teorijoje vadinama socialine intervencija į žmonių sąveikas. Intervencinės socialinės veiklos specialistas – so-cialinis darbuotojas – siekia ne tik padėti žmogui suprasti ir spręsti jo asmenines problemas, bet ir keisti aplinkos veiksnius ir įvairių sistemų ryšius. Šiame darbe socialinis darbuotojas vadovaujasi Lietuvos Respublikos socialinės paramos koncepcijos principais (Lietuvos Res-publikos Vyriausybės 1994 m. gegužės 9 d. nutarimas Nr. 360 „Dėl Socialinės paramos kon-cepcijos”):

– valstybė numato prioritetines socialines paramos sritis ir jas remia;– parama teikiama vadovaujantis socialiniais ir ekonominiais normatyvais, užtikrinančiais

kiekvieno įkalinimo įstaigų gyventojo socialinę apsaugą;– įkalinimo įstaigų gyventojai pragyvenimo pajamas turėtų gauti darbo užmokesčio forma

ir tik nedaugelis, kurių pajamos mažiausios, per socialinės paramos sistemą;– teikiama parama turi kuo tiksliau atitikti remiamo įkalinimo įstaigos gyventojo poreikius,

nesvarbu, kokios jo politinės, religinės pažiūros, tautybė ir socialinė padėtis;– remiamiems įkalinimo įstaigos asmenims turi būti sudarytos socialinės integracijos sąly-

gos, kad jie taptų visiškai arba iš dalies savarankiški;

107


– įkalinimo įstaigų gyventojams užtikrinama teisė pasirinkti socialinės paramos formą atsi-žvelgiant į esamas galimybes.Įgyvendinant šiuos socialinės paramos principus įkalinimo įstaigose socialinis darbas

bei socialinė parama organizuojama šiomis kryptimis:1. Mokamos piniginės pašalpos (pagal patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės

1998 m. sausio 10 d. nutarimą Nr. 24, Lietuvos Respublikos Pataisos darbų kodekso 110 str., Pataisos darbų įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 14.2 str.).

2. Teikiama šalpa daiktais.3. Teikiamos socialinės paslaugos ne pinigais (pagal Socialinių paslaugų įstatymą):

3.1. Teikiama informacija ir konsultuojama.3.2. Organizuojamas užimtumas.3.3. Užtikrinami ryšiai su visuomene.

Šiame darbe aptarsime, su kokiomis nuteistųjų reintegracijos problemomis susiduria klientas ir socialinis darbuotojas.

Įstatymai

Socialinės reintegracijos įgyvendinimo garantu gali būti įstatymai, užtikrinantys sėk-mingą pirminio bei antrinio socialinės reintegracijos etapų vyksmą ir darantys jam įtaką. Iš-analizavus visus Lietuvos Respublikos teisinius aktus ir įstatymus, Vyriausybės nutarimus, kitus norminius aktus ir dokumentus, reglamentuojančius nuteistųjų ir grįžusiųjų iš įkalinimo vietų socialinę reintegracijos veiklą galima konstatuoti, kad šiai problemai teisininkai skiria pakankamai daug dėmesio. Per 1990–2000 metus priimta daug svarbių dokumentų, tarp ku-rių ypač svarbūs Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. balandžio 30 d. nutarimas „Dėl nakvynės namų steigimo grįžusiems iš įkalinimo vietų bei kai kuriems kitiems asmenims ir jų įdarbinimo”, kuriame apibrėžti bei patvirtinti nakvynės namų steigimo principai; Lietuvos Res-publikos Vyriausybės 1994 m. gegužės 9 d. Nutarimas Nr. 360 „Dėl socialinės paramos kon-cepcijos”, kuriame apibrėžtas socialinių paslaugų teikimas nuteistiesiems ir iš įkalinimo vietų grįžusiems asmenims; Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. gruodžio 5 d. nutarimas Nr. 1440 „Dėl socialinės paramos teikimo asmenims, grįžusiems iš laisvės atėmimo, kardo-mojo kalinimo vietų, socialinės bei psichologinės reabilitacijos įstaigų ir jų įdarbinimo”, nu-statantis socialinės paramos teikimo tvarką; Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1999 m. spalio 25 d. nutarimu Nr. 1179 patvirtino „Nuteistųjų ir grįžusių iš kardomojo kalinimo vietų, pataisos darbų ir socialinės bei psichologinės asmenų socialinės adaptacijos programą”, kurios tikslas – atskleisti nuteistųjų socialinės adaptacijos turinį ir jam įgyvendinti reikalingas priemones. Šioje programoje aptartos ne tik įkalinimo įstaigų, bet ir darbo biržų, socialinės paramos ins-titucijų, visuomeninių organizacijų veiklos kryptys bei etapai. Tačiau šios programos ir kiti do-kumentai nevisapusiškai įgyvendinami ne tik dėl nepakankamo finansavimo, bet ir dėl to, kad atskiros institucijos nesuderina savo veiksmų, neranda optimalių paramos nuteistajam būdų. Pavyzdžiui, vykdydamos 2000 m. lapkričio 13 d. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Res-publikos teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymą Nr. 30 „Dėl auklėjamojo darbo su as-menimis, atliekančiais laisvės atėmimo bausmę, metodinių rekomendacijų patvirtinimo” įkali-nimo įstaigos parengė programas, kaip paruošti nuteistąjį paleidimui į laisvę. Išanalizavus šias įkalinimo įstaigų programas (jos yra Kalėjimų departamente) galima pasidžiaugti, kad numatytos įvairios veiklos ir priemonės yra svarbios ir vertingos. Deja, praktiškai jos neįgy-vendinamos dėl šių priežasčių: 1. Neskiriama lėšų užimtumui bei darbui organizuoti; 2. Ne-steigiami reikalingų specialistų etatai (socialinio darbuotojo, psichologo). 3. Valstybė nepa-rengė už nuteistojo reintegraciją atsakingų valstybės institucijų bendradarbiavimo modelio ir reglamento. 4. Mažai dėmesio skiriama visuomenės nuostatų keitimui socialinei reintegracijai teigiama linkme. Tai patvirtina ir nuteistųjų bei iš įkalinimo įstaigų grįžusių asmenų apklausos.

Užimtumo organizavimas

108

Mokslo darbai

Reintegracijos procese užimtumo organizavimas yra vienas svarbiausių uždavinių, ke-liamų tiek įkalinimo įstaigoms, tiek ir savivaldybių institucijoms. Įkalinimo įstaigos jau prieš 2 mėnesius informuoja savivaldybes apie paleidžiamų į laisvę asmenų nusiteikimą atvykti į konkrečią vietovę jų teritorijoje: pagal ankstesnę gyvenamąją vietą (prieš patenkant į įkali-nimo įstaigą); dabartinę jo šeimos gyvenamąją vietą. Įkalinimo įstaigos administracija iš anksto suderina apgyvendinimo ir įdarbinimo galimybę toje savivaldybėje. Nuteistojo gyve-namosios vietos pasirinkimas yra susijęs su santykių palaikymu bei bendravimu su tėvais, artimaisiais ir draugais. 64 proc. nuteistųjų nurodė, kad neturi savo šeimos, todėl akivaizdu, kad jiems svarbūs jų ryšiai su tėvais ir draugais, nors 28 proc. apklaustųjų pripažįsta neturėję gerų draugų. Jie norėtų grįžti į tėvų namus net žinodami apie sunkią materialinę tėvų padėtį. Tarp turinčiųjų sutuoktinius beveik pusė nuteistųjų (45,1 proc.) norėtų grįžti į šeimas, bet pri-pažįsta, kad santykiai šeimoje yra blogi ir norėtų juos keisti. Net 30 proc. iš jų siūlo įkalinimo įstaigoms daugiau dirbti su jų šeimomis ir padėti gerinti santykius su artimaisiais. Iš tikrųjų darbas su įkalinto asmens šeima ir aplinka yra svarbi ne tik įkalinimo, bet ir kitų socialinių įstaigų veiklos kryptis, kuri sėkmingai plėtojama Vakarų Europos šalyse.

Tarp kitų veiksnių, labiausiai veikiančių reintegraciją, išskiriamas savarankiškas užsi-dirbimas pragyvenimui – 58,3 proc.; artimųjų palaikymas – 15,7 proc.; visuomenės palanku-mas – 14 proc.; valstybės parama – 12 proc. respondentų.

Bendra savo reintegracijos sėkme tiki 47,9 proc. respondentų, 10,4 proc. nuteistųjų vi-sai ja netiki (daugiausiai nebe pirmą kartą paleisti iš įkalinimo įstaigų), o 41,7 proc. respon-dentų dvejoja ir tai sieja su dviem pagrindiniais dalykais: įsidarbinimu ir valstybės bei artimųjų pagalba.

Atlikęs bausmę nuteistasis kreipiasi į atitinkamos savivaldybės Socialinės paramos skyrių, kur jam suteikiamos tam tikros paslaugos: 1. Skiriama vienkartinė pašalpa (125 Lt) ir išduodami nemokami maitinimo talonai; 2. Išduodami laikini asmens dokumentai; 3. Sutei-kiama laikino (6 mėnesių) gyvenimo vieta nakvynės namuose. Toliau žmogus kreipiasi į teri-torinę darbo biržą, kuri atlieka šias funkcijas: teikia informaciją apie laisvas darbo vietas; tar-pininkauja įsidarbinant; teikia bedarbio pašalpą (6 mėnesius); organizuoja viešuosius darbus ir užimtumo fondo veiklą; tarpininkauja įsidarbinant į kvotines vietas (Lietuvos Respublikos Bedarbių rėmimo įstatymas, 1991). Tačiau apklausos duomenys rodo, kad darbo gauna ir iš uždarbio pragyvena tik 3,1 proc. buvusių nuteistųjų, bedarbio pašalpą gauna 31,3 proc. res-pondentų, socialinę pašalpą – 14,6 proc. respondentų; artimieji išlaiko 21,9 proc. buvusių kalinių, kitus pragyvenimo šaltinius nurodo 29,1 proc. buvusių nuteistųjų. Čia susiduriama su šiandieniniu darbo užmokesčiu, kai minimalus uždarbis nepadengia net minimalių pragyve-nimo išlaidų, todėl kas trečias ar ketvirtas į laisvę išėjęs asmuo savo egzistavimą užsitikrina gyvendamas sąvartynuose, elgetaudamas arba vagiliaudamas. Grįžusiųjų iš įkalinimo vietų nedarbo priežastys išryškėja ir paanalizavus užimtumo problemas Vilniaus įkalinimo įstai-gose.

Užimtumo ir darbo problemos aktualumą išskiria net 75 proc. nuteistųjų, esančių įkali-nimo įstaigose. Jie motyvuoja tuo, kad darbas yra vienintelis pajamų šaltinis (40 proc.), pa-deda turiningiau praleisti laiką įkalinimo įstaigoje (21 proc.), darbo įgūdžiai padės išgyventi laisvėje (19 proc.). Įkalinimo įstaigose įdarbinama tik apie 25 proc. nuteistųjų. Europos šalyse įdarbinimo vidurkis 2–3 kartus didesnis: Austrijoje dirba 74 proc. visų nuteistųjų, Vengrijoje – 72,4 proc., Švedijoje – 63 proc., Vokietijoje – 58 proc. visų nuteistųjų. Įdarbinimą (neįdarbi-nimą) Lietuvos įkalinimo įstaigose lemia šie socialiniai veiksniai:

1. 33–35 proc. nuteistųjų turi darbininko profesiją ir net 24 proc. jų įkalinimo įstaigoje nėra darbo pagal specialybę;

2. 39 proc. respondentų laivėje buvo bedarbiai ir 35 proc. jų nenorėtų dirbti ir įkalinimo įstaigoje;

3. Nuteistieji pripažįsta, kad jų išsilavinimas nėra pakankamai geras, kad pavyktų įsitraukti į darbo rinką; 48 proc. respondentų norėtų mokytis profesijos ir įgyti atitinkamą išsilavinimą.

Įkalinimo įstaigų darbuotojai žino šiuos įdarbinimo veiksnius ir pagal savo galimybes bando juos spręsti. Įkalinimo įstaigų gyventojams yra sudarytos galimybės mokytis profesi-

109


jos, įsigyti pagrindinį ir bendrąjį vidurinį išsilavinimą, mokytis konsultaciniame punkte lietuvių bei užsienio kalbų, informatikos, studijuoti Vilniaus universitete. Pavyzdžiui, Vilniaus griežtojo režimo kolonijoje 1999 m. mokymosi paslauga naudojosi 301 nuteistasis iš 973, ir tai sudaro 30,9 proc. visų nuteistųjų. Iš jų vidurinėje mokykloje mokėsi 44 nuteistieji, konsultaciniame punkte – 55, Vilniaus universitete – 75, profesinėje mokykloje – 127 nuteistieji. Populiariau-sios studijuojančiųjų specialybės Vilniaus universitete yra filologija (25 studentai), psicholo-gija (22 studentai) ir informatika (16 studentų) o profesinėje mokykloje – avalyninkas (34 stu-dentai), elektromontuotojas (32 studentai) ir siuvėjas–motoristas (31 studentas).

Daug sunkiau spręsti nuteistųjų, turinčių arba įgijusių specialybę, įdarbinimo klausimus, nes įkalinimo įstaigos neturi nei ekonominių, nei finansinių galimybių kurti darbo vietas ir ap-rūpinti jomis. Čia turėtų padėti Darbo birža, kuri įsitraukia į nuteistųjų įdarbinimą tik 2 reinteg-racijos etape, kai buvusį kalinį dažnai siunčia mokytis į Lietuvos darbo mokymo tarnybą ir skiria tam lėšų. Sujungus Darbo biržos ir įkalinimo įstaigos jėgas dar 1 reintegracijos etape, t. y. įkalinimo įstaigoje būtų galima kurti darbo vietas, kad būtų pigiau valstybei ir naudingiau nuteistajam.

Sudėtingas socialinis darbas vykdomas su nuteistaisiais, nenorinčiais įsidarbinti (2 veiksnys) dėl per mažo atlyginimo (10 proc.), dėl sveikatos būklės (9 proc.), taip pat su neži-nančiais, kokį darbą galėtų dirbti, nes nieko nemoka (5 proc.), gerai gyvenančiais ir be darbo, nes juos išlaiko kiti (11 proc.). Tokių nuteistųjų darbo organizavimas nukreiptas į asmenybės potencialo plėtrą, saviraiškos galimybių plėtojimą. Jiems rengiami įvairūs seminarai, menų studijos, sporto užsiėmimai. Nuteistieji labiausiai mėgsta skaityti ir klausyti muzikos (52 proc.), sportuoti (39 proc.), bendrauti su draugais ir artimaisiais (46 proc.), lošti bei girtauti (11,4 proc.). Pažymėtina, kad iš įkalinimo įstaigų grįžę buvę nuteistieji daugiau skaito ir do-misi muzika (52 proc. po įkalinimo ir 32,3 proc. iki įkalinimo), daugiau sportuoja (39,6 proc. po įkalinimo ir 29,2 proc. iki įkalinimo). Tai rodo, kad įkalinimo įstaigoje įgyjama ir gerų įpro-čių, kurių norima laikytis ir laisvėje.

Ryšių su visuomene užtikrinimas

Tarp socialinių paslaugų, teikiamų įkalinimo įstaigose, yra ryšių su visuomene užtikri-nimas, kuris aprėpia: bendravimą su šeima, artimaisiais, giminaičiais ir draugais laisvėje; re-liginių bendruomenių atstovų apsilankymus įkalinimo įstaigose; bendradarbiavimą su ne-valstybinių organizacijų atstovais; žiniasklaidos priemonių (televizijos, radijo, laikraščių bei žurnalų) įsigijimą ir naudojimąsi. Šios veiklos padeda tenkinti reintegruojantis būtinus nuteis-tojo saugumo, priklausomybės bei meilės poreikius: veikti nepavojingoje aplinkoje, būti ra-miam dėl ateities, priklausyti kokiai nors bendrijai – šeimai, giminei ar pan., palaikyti artimus, intymius santykius su kitais, būti mylimam ir mylėti. Šių nuteistojo poreikių tenkinimo svarbą pripažįsta ir reglamentuoja tiek tarptautiniai (Tipinės Europos kalinimo įstaigų taisyklės), tiek ir Lietuvos Respublikos teisiniai dokumentai (Lietuvos Respublikos Pataisos darbų kodekso 23–34, 45, 67, 69 str.), kuriuose numatomos bendravimo su šeima ir draugais galimybės bei formos, aptariamos tam būtinos sąlygos ir tvarka. Tačiau apklausiant nuteistuosius net 41 proc. jų labiausiai nori dažniau pasimatyti su artimaisiais ir draugais laivėje. Šiuo metu to da-ryti neleidžiama – taip mano 30 proc. respondentų. Galima daryti prielaidą, kad pasimatymų yra per mažai ir tai neatitinka JTO priimtų Tipinių minimalių elgesio su kaliniais taisyklių 37 punkto.

Nevyriausybinių organizacijų veikla

Kita veikla, užtikrinanti ryšius su visuomene – nevalstybinių organizacijų veikla, tarp ku-rių išsiskiria „Lietuvos kalinių globos draugija”. Ji, bendradarbiaudama su Oslo Probacijos tarnyba, 1998–1999 metais Vilniaus griežtojo režimo pataisos darbų kolonijoje įgyvendino Probacijos tarnybos veiklos modelį. Šios Probacijos tarnybos veiklos esmė – paleisti asmenį iš įkalinimo įstaigos anksčiau laiko, leisti atlikti bausmę bendruomenėje, nuteistąjį įpareigo-jant laikytis tam tikrų sąlygų, prižiūrint ir padedant už tai atsakingam darbuotojui. Probacijos

110

Mokslo darbai

sistema taikoma daugelyje Europos šalių, ji padeda nuteistajam neatitrūkti nuo artimos aplin-kos ir sėkmingai grįžti į visuomenę, išsaugoti gyvenimo bei socialinius įgūdžius ir nebedaryti nusikaltimų.

Nevalstybinėms organizacijoms „Tėvo namai”, „Vilties žingsnis” palaikyti ryšius su kali-niais padeda ir įvairių religinių bendruomenių atstovai, kurie ne tik aukoja mišias įkalinimo įstaigose, bet ir padeda spręsti nuteistųjų dvasines bei materialines problemas (šelpia įvai-riais daiktais, maistu). Gaila, kad tik trys religinės bendruomenės rūpinasi savo tikėjimo nu-teistaisiais. Tai Katalikų Žvėryno parapija, evangelikų bendruomenė ir „Tikėjimo žodžio” reli-ginė bendruomenė. Galbūt reikėtų sekti Švedijos pavyzdžiu, kuri sukūrė Kalėjimų religinio darbo tarybą, padedančią organizuoti nuteistųjų religinio ugdymo darbą įkalinimo įstaigose.

Paramos nuteistajam vertinimas

Įkalinimo įstaigoje valstybės teikiama socialine parama naudojasi 38 proc. nuteistųjų, kiti naudojasi neformalaus sektoriaus teikiama parama, t. y. šeimos – 34 proc., laisvėje esančių draugų – 18 proc., įkalinimo įstaigoje esančių draugų – 10 proc. nuteistųjų. Pagrindi-nės problemos, dėl kurių kreipiasi paramos įkalinimo įstaigos nuteistieji, yra šios: materialiniai sunkumai – 56 proc., nedarbas – 18 proc., nutrūkę ryšiai su šeima – 15 proc., blogi tarpusa-vio santykiai su kitais nuteistaisiais – 11 proc. respondentų.

Socialinės paramos gavėjų problemos buvo iš dalies išspręstos 53 proc. nuteistųjų nuomone, 16 proc. manymu, jos buvo visiškai išspręstos, o 31 proc. respondentų nurodė, kad jų problemos niekas nesprendė, ir jie negavo norimos paramos. Pagrindinė socialinės paramos teikimo forma įkalinimo įstaigoje, t. y. pašalpų skyrimas ir išmokėjimas taikytas 50 proc. nuteistųjų, moralinę paramą ir informaciją gavo 32 proc., buvo įdarbinta – 10 proc. res-pondentų, 8 proc. nuteistųjų buvo konsultuojami dėl asmeninių problemų. Nuteistųjų nuo-mone, reikėtų dažniau leisti pasimatyti su šeima ir draugais laisvėje (36 proc.), įdarbinti (30 proc.), administracijai reikėtų stengtis suprasti nuteistuosius (16 proc.), dažniau taikyti lygtinį paleidimą (10 proc.), paremti finansiškai (8 proc.). Įkalinimo įstaigų darbuotojai siūlo pagerinti paramą daugiau nuteistųjų įdarbinant laisvės atėmimo vietoje (38,2 proc.), organizuojant ak-tyvesnį laisvalaikio praleidimą (19,1 proc.), suteikiant teisininko konsultacijas (12,8 proc.), dirbant individualų darbą su nuteistaisiais ir taip didinant kvalifikuotų socialinių darbuotojų bei psichologų skaičių (19,9 proc. respondentų nuomone). Šios respondentų nuomonės supo-nuoja prielaidą, kad nepakankamai gerai atliekamos šios pagrindinės socialinio darbuotojo funkcijos: 1) diagnostinė; darbuotojai randa, apibūdina ir įvertina nuteistojo problemas; 2) or-ganizacinė; darbuotojai kaupia materialinius išteklius ir specialistus bei kitas priemones pro-blemai spręsti; 3) prevencinę; darbuotojas užkardo galimas konfliktines situacijas, organi-zuoja išankstines problemos pašalinimo prielaidas; 4) komunikacinė; darbuotojas bendrą so-cialinę problemą bando suderinti su komandos kolegomis; 5) signalinė; darbuotojas nuolat informuoja valdžios ir visuomenės institucijas apie kylančias socialines problemas; 6) švietė-jišką; darbuotojas supažindina įkalinimo įstaigos gyventojus su įstatymais ir poįstatyminiais aktais įvairiais gyvenimo klausimais, ugdo jų sąmonę ir atsakomybę už savo ir savo ben-druomenės narius.

Nepakankamai gera socialinės paramos kokybė ir kiekybė paskatino paanalizuoti so-cialinės paramos bei socialinių paslaugų tiekėjų sudėtį ir skaičių. Lietuvos įkalinimo įstaigose, kuriose 1998 m. buvo 13 810 nuteistųjų, socialinę paramą teikė 182 darbuotojai, tarp kurių 13 psichologų, 158 būrio viršininkai, pavadinti socialiniais darbuotojais, ir 11 vyresniųjų ins-pektorių socialiniais klausimais. Taigi 1000 nuteistųjų tenka 1 psichologas ir 1 vyr. inspekto-rius socialiniais klausimais, o 87 nuteistiesiems tenka 1 būrio viršininkas arba socialinis dar-buotojas. Kyla klausimas, ar įmanoma patenkinti nuteistųjų poreikį naudotis socialinės para-mos paslaugomis, ar gali darbuotojas efektyviai ir profesionaliai suteikti informaciją arba kon-sultuoti tokią daugybę nuteistųjų? Galima tik pasidžiaugti, kad Lietuvos teisės universitetas ėmėsi iniciatyvos ir įkalinimo įstaigoms pradėjo rengti socialinio darbo specialistus, kurie tu-rėtų iš esmės pakeisti socialinio darbo kiekybę ir kokybę įkalinimo įstaigose.

111


Kalbant apie iš įkalinimo įstaigų grįžusių asmenų socialinės paramos vertinimą reikia pabrėžti, kad dėl darbo 93,7 proc. respondentų kreipėsi į darbo biržą ir tik 2,1 proc. jų buvo įdarbinti pagal laikiną viešųjų darbų programą; 24,3 proc. ieškojo paramos socialinės para-mos centre ir gavo vienkartinę pašalpą arba asmens dokumentus; 35,4 proc. kreipėsi į nak-vynės namus ir 16,4 proc. respondentų gavo vietą apsigyventi. Dažniausią paramos formą – pinigines pašalpas ir maitinimo talonus – nurodo 71,1 proc. respondentų, o rečiausiai sutei-kiama, bet siekiama paramos forma – įdarbinimas, buvo suteiktas tik 3,1 proc. respondentų.

Išvados

Apibendrinant minėtas reintegracijos problemas galima daryti šias išvadas:1. Asmenys, atlikdami laisvės atėmimo bausmę įkalinimo įstaigoje ir nedirbdami, pra-

randa užimtumo bei profesinius įgūdžius, ir tai turi neigiamą poveikį jų socialinei reintegracijai.

2. Pirmas įkalinimo įstaigų reintegracijos darbas yra susiaurintas iki dalinės informaci-jos suteikimo, o socialinės paramos veikla yra nepakankamai gera, nes trūksta spe-cialistų ir lėšų.

3. Aplinkos sąlygų ruošimu bei keitimu nesirūpina nė viena valstybės institucija, todėl išlieka neigiamas požiūris į iš įkalinimo įstaigų grįžusį asmenį. Trečdalis jų sugrįžta į įkalinimo įstaigas.

Siekiant pakeisti šias nuteistųjų reintegracijos tendencijas būtina parengti individualios socialinės paramos nuteistajam modelį bei priemones ir, remiantis kitų šalių patirtimi, per-tvarkyti reintegracijos proceso veiksmus.

Taigi galima daryti išvadą, kad ir pirmame, ir antrame reintegracijos etapuose teikiama parama neatitinka nuteistųjų poreikių ir ją būtina tobulinti.

LITERATŪRA

1. European Committee on Crime Problems. The criminal record and renabilitation of convicted persons. – Strasbourg, 1984. No. R (84) 10.

2. Johnson L. C. Socialinio darbo praktika. Bendrasis požiūris. – Vilnius, 2001.3. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymas

„Dėl auklėjimo darbo su asmenimis, atliekančiais laisvės atėmimo bausmę, metodinių rekomenda-cijų patvirtinimo” // Valstybės žinios. 2000. Nr. 99.

4. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. balandžio 30 d. nutarimas Nr. 318 „Dėl nakvynės namų steigimo grįžusiems iš įkalinimo vietų, bei kai kuriems kitiems asmenims įdarbinimo” // Valsty-bės žinios. 1992. Nr. 18–540.

5. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. gegužės 9 d. nutarimas Nr. 360 „Dėl Socialinės pa-ramos koncepcijos” // Valstybės žinios. 1994. Nr. 36–653.

6. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. rugpjūčio 8 d. nutarimas Nr. 705 „Dėl Socialinės bei psichologinės reabilitacijos įstaigų nuostatų patvirtinimo” // Valstybės žinios. 1994. Nr. 62–1219.

7. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. gruodžio 5 d. nutarimas Nr. 1440 „Dėl socialinės pa-ramos teikimo asmenims, grįžusiems iš laisvės atėmimo, kardomojo kalinimo vietų, socialinės bei psichologinės reabilitacijos įstaigų ir šių asmenų įdarbinimo” // Valstybės žinios. 1996. Nr. 119–2796.

8. Lietuvos Respublikos bedarbių rėmimo įstatymas // Valstybės žinios. 1991. Nr. 2–25.9. Socialinių paslaugų katalogas. – Vilnius, 2000.

112

Mokslo darbai

SOCIAL REINTEGRATION PROBLEM OF CONVICTSAssoc. Prof., Dr. Violeta VaicekauskienėLaw University of Lithuania

Summary

The social reintegration problem of the convicts is becoming one of the most relevant to Lithuania’s community because of the fact that more than 15 thousand convicts return back to the community.

Their reintegration into social life has two levels. First of all, they are being prepared for the release, and secondly, they are being helped to adapt to the new circumstances and find the ways of living, getting a job and feeling themselves as a part of the community. Both inmates and social workers face various problems identified after the research of 100 convicts, 47 prison workers and 98 released inmates.

One group of problems involves little financing for the organising of the employment and work; the lack of qualified specialists (social workers and psychologists); the fact that there are no institutions responsible for the convicts’ reintegration; not enough attention is paid to the changing of community’s attitude towards the released.

The other problem involves the fact that the employment is not organised well enough and the convicts have no opportunities to earn money. They are forced to look for negative ways to satisfy their needs. That is why there is a need for imprisonment institutions and Employment agencies to co–operate more closely on this issue, especially during the first level of reintegration program.

By reintegrating convicts we seek to make stronger connections with the community, but a big part of the convicts (41 per cent) are asking for more meetings with friends and relatives.

A number of non–governmental organisations are taking an active part in reintegration processes by trying to apply Swedish experience of Probation services.

Convicts and those released see a lot of disadvantages in this work and can even say what kind of social support they need. We must pay attention to the fact that the quality and the amount of social support is based on the small number of social workers and their qualification.

By summing up the reintegration problems we can make the following conclusions:

1) individuals serving custodial sentences lose their profession skills by having no opportunities to work and this has negative results on their social reintegration;

2) the work of reintegration in imprisonment institutions is narrowed to providing information; there is not enough social support because of the lack of specialists and financing;

3) there are no public institutions that would ensure favourable environment to prevent from the negative attitude towards the released and from the return of the third of them to prisons.

113


PSICHOSOCIALINĖS PARAMOS NUTEISTŲJŲ ŠEIMOMS GALIMYBĖS

Doc. dr. Gediminas NavaitisLietuvos teisės universitetas, Socialinio darbo fakultetas, Socialinio darbo ir edukologijos katedraAteities g. 20, 2057 VilniusTelefonas 71 45 92Elektroninis paštas [email protected]

Pateikta 2001 m. spalio 30 d.Parengta spausdinti 2002 m. kovo 26 d.

Recenzavo Šiaulių universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto Filosofijos katedros asistentė dr. Natalija Mažeikienė ir Lietuvos teisės universiteto Teisės fakulteto Teisės filosofijos katedros doc. dr. Vytautas Šlapkauskas

Santrauka

Laisvės atėmimo bausmė yra sunkus šeimos ryšių išbandymas, o jų išsaugojimas gali tapti itin svarbia nuteistojo resocializacijos prielaida, todėl aktualu žinoti nuteistųjų šeimų ypatumus ir numatyti pagrindines psichosocialines paramos joms kryptis.

Nagrinėjant nuteistųjų šeimų problemas galima tirti tiek pačius nuteistuosius, tiek jų šeimų narius, kurių požiūris į laisvės atėmimo bausmę ir šios bausmės poveikį jų gyvensenai kol kas menkai ištirtas. Šiame straipsnyje pristatomi žmonų, kurių vyrai nuteisti laisvės atėmimo bausme, anketinio tyrimo duomenys. Tyrime dalyvavo dvi žmonų grupės: žmonos, palaikančios santuokinius ryšius su nuteistaisiais, ir žmonos, nutraukiančios santuoką.

Surinkti duomenys apie vyrų laisvės atėmimo bausmės trukmės ir žmonų apsisprendimo nutraukti santuoką ryšį parodė, jog žmonos, kurių vyrai nuteisti sąlygiškai trumpesniam laisvės atėmimo laikui, retai pareiškia norą skirtis pirmąjį vyro įkalinimo pusmetį. Žmonos, kurių vyrai nuteisti ilgesniam laisvės atėmimo laikui, gana dažnai skiriasi iškart po to, kai vyras įkalinamas.

Planuojant psichosocialinę paramą nuteistųjų šeimoms aktualiausia paremti sutuoktinius, norinčius išsaugoti šeimą. Tarp tiriamųjų tokių moterų buvo 51,9 proc. Pagrindine šeimos iširimo priežastimi jos laikė vyro agresyvumą, žmonos žeminimą bei kitas neigiamas vyro savybes. Be to, per 90 proc. apklaustųjų nėra patenkintos pataisos įstaigos taisyklėmis, ribojančiomis jų bendravimą su nuteistu vyru, nors tarp besiskiriančių moterų tik 2,6 proc. dėl šeimos iširimo tiesiogiai apkaltino pataisos įstaigą

Surinkti duomenys parodė, kad nuteistųjų šeimų stabilumas yra susijęs su bausmės trukme. Geresnes prielaidas išsaugoti šeimą turi asmenys, nuteisti sąlygiškai trumpesne bausme. Jų šeimoms reikėtų didesnės psichologinės paramos, nes dauguma apklaustų žmonų nuteisus vyrą tikėjosi išsaugoti santuoką, tačiau pasikeitus bendravimui nesugebėjo to padaryti.

Įvadas

114


Mokslo darbai

Vykdant Lietuvos penitencinės sistemos reformą siekiama sumažinti neigiamą laisvės atėmimo bausmės poveikį, padėti nuteistajam sėkmingai tapti visaverčiu visuomenės nariu. Ypač svarbu tinkamai organizuoti socialinį darbą su nuteistaisiais, teikti jiems psichosocialinę paramą. Nors tokios paramos nuteistajam klausimai vis nuodugniau aptariami, kai kurie šios paramos aspektai dar nesulaukė pakankamai dėmesio, yra mažai tyrinėti. Vienu iš jų laiky-tume žinojimą, kokie yra nuteistojo ir jo šeimos ryšiai, dažniausių nuteistojo šeimos problemų analizę ir psichosocialinės pagalbos, skirtos jai įveikti, programų kūrimą.

Abejonių nekelia šeimos ryšių svarba asmenybės raidai, jos požiūriui į save bei aplinki-nius. Nutrūkę šeimos ryšiai dažnai tampa psichologine neatsakingo ar net nusikalstamo el-gesio prielaida. Laisvės atėmimo bausmė neabejotinai yra sunkus šeimos ryšių išbandymas. Vienais atvejais tie ryšiai išardomi, o kitais jų išsaugojimas tampa dar viena nuteistojo reso-cializacijos prielaida. Šiuo metu apie 8 proc. asmenų, atlikusių laisvės atėmimo bausmę, pra-randa socialinius, įskaitant ir šeiminius, ryšius (Jurgelaitienė, 1999). Netgi tarp nuteistųjų iki gyvos galvos apie 16 proc. turi emocinių problemų, kurias galėtų išspręsti šeimos psichote-rapija (Navaitis, 2001). Daugiau žinant apie nuteistųjų šeimų sunkumus, ištyrus, kokios šei-mos išlieka stabilios net nuteisus vieną iš sutuoktinių, o kokios išyra, būtų galima tikslingiau organizuoti socialinį darbą su nuteistojo šeima, suteikti jai psichosocialinę pagalbą.

Straipsnio tikslas – išaiškinti psichosocialines nuteistųjų ir jų šeimų problemas, jų sta-bilumo ir nestabilumo prielaidas.

Nuteistųjų šeiminės problemos

Šeima kuriama siekiant patenkinti poreikius, kuriuos galima jungti į kelias pagrindines grupes. Tai būtų tam tikrų materialinių šeimos gyvenimo sąlygų sukūrimas ir palaikymas; tė-vystės ir motinystės lūkesčių ir jausmų įgyvendinimas; psichologinis ir fizinis intymumas; šeiminis bendravimas, buvimas su artimais žmonėmis (Navaitis, 1999, p. 9). Nuteistasis izo-liuojamas nuo socialinės aplinkos, o drauge ir nuo šeimos. Dauguma nuteistųjų nebegali kurti materialinių šeimos gyvenimo sąlygų, nes jiems patiems reikia šeimos materialinio palai-kymo, jų dalyvavimas auklėjant vaikus ir vaikų socializacijoje yra ribotas ir prieštaringas, taip pat ribojamas jų intymus bendravimas su laisvėje esančia sutuoktine (–iu). Visa tai tampa šeimos komunikacine problema, kai dėl priežasčių, nepriklausančių nuo šeimos narių valios, tenka bendrauti ribojamos sąveikos aplinkybėmis, trukdančiomis laisvai reikšti jausmus.

Šeimos krizės, kylančios dėl nurodytų bendravimo sunkumų, jų pobūdis bei dinamika gana menkai tyrinėti. Įvairios šeimos psichoterapijos kryptys siūlo tik bendriausius tokių pro-blemų sprendimo principus. Pavyzdžiui, L. Hoffmanas nurodo, jog sutuoktiniams, kurie erd-viškai atskirti vienas nuo kito, svarbu sukurti ritualų sistemą, pabrėžiančią jų bendrumą ir šeiminio ryšio pastovumą (Hoffman, 1989, p. 8), o K. Shermanas siūlo simboliniais veiksmais įtraukti atsiskyrusį (atskirtą) šeimos narį į bendrų šeimos problemų sprendimą (Sherman, 1997, p. 154–174). Antra vertus, dauguma apie šeimos psichoterapiją ir psichosocialinę pa-galbą rašiusių autorių laikosi nuomonės, jog veiksmingiausiai šeimos sunkumai įveikiami tada, kai konsultacijose dalyvauja visi šeimos nariai. Šis visų pripažįstamas šeimos psichote-rapijos principas sunkiai įgyvendinamas sprendžiant nuteistųjų šeimų problemas.

Panašios ir socialinio darbo su nuteistojo šeima galimybės. Konkretūs šio darbo meto-dai, anot C. Sutton, priklauso nuo to, su kokiais sunkumais susiduria šeima, kuriuos vertinant ir koreguojant gali būti naudingas ASPIRE (įvertinimo–planavimo–įgyvendinimo–tikrinimo ir rezultatų apžvelgimo) procesas, nors socialiniam darbuotojui gali prireikti papildyti šį procesą šeimos problemas atitinkančiais jos pažinimo ir paramos jai būdais (Sutton, 1999, p. 88).

Atsižvelgiant i ASPIRE procese numatomą veiksmų seką aktualu žinoti įvairių nuteis-tųjų grupių šeimų ypatumus ir pagal juos numatyti pagrindines psichosocialines paramos šioms šeimų grupėms kryptis, bei įvertinti, kokios paramos šiuo metu labiausiai pageidauja nuteistųjų šeimos. Būtent tai buvo nuteistųjų šeimų empirinio tyrimo uždavinys.

115


Tiriamieji ir tyrimo metodika

Nagrinėjant nuteistųjų šeimų problemas galima tirti tiek pačius nuteistuosius, tiek jų šeimų narius. Nors apie nuteistuosius, jų santykius su mikrosocialine aplinka duomenų trūksta, vis dėlto nuteistieji tiriami įvairiais aspektais. Daug menkiau ištirtas nuteistiesiems artimų žmonių požiūris į laisvės atėmimo bausmę, šios bausmės poveikis jų gyvensenai.

Šiame straipsnyje pristatomi žmonų, kurių vyrai nuteisti laisvės atėmimo bausme, an-ketinio tyrimo duomenys.

Tyrimas atliktas 2000 metais. Tyrime dalyvavo dvi žmonų, kurių vyrai nuteisti laisvės atėmimo bausme, grupės.

Pirmai grupei priskirtos žmonos yra moterys, atvykusios į trumpalaikius ir ilgalaikius pasimatymus su nuteistaisiais, kalinamais Vilniaus sustiprinto režimo pataisos darbų koloni-joje (toliau – Vilniaus SP PDK). Apklausą Vilniaus SP PDK autoriui vadovaujant atliko ma-gistrantas V. Tarmasevič. Į anketos klausimus atsakė 39 respondentai. Šios tiriamųjų grupės atsakymai padeda atskleisti nuteistųjų šeimų stabilumą lemiančias aplinkybes (Tarmasevič, 2001).

Antroji tiriamųjų grupė – moterys, nutraukiančios santuoką dėl vyro nuteisimo ilgesniam nei trijų metų laisvės atėmimo laikui. Esant tokiam nuosprendžiui skyrybų procedūra supap-rastinama, jos gali būti registruojamos paduodant pareiškimą civilinės metrikacijos skyriui. Antrajai tiriamųjų grupei priskirtas moteris apklausė autorius Vilniaus civilinės metrikacijos skyriuje (toliau – Vilniaus CMS). Iš viso anketos būdu apklaustos 153 santuoką nutraukian-čios moterys. Ši apklausa gerai atspindi nurodyto pobūdžio ištuokas. Apklausta 48,7 proc. dėl vyro teistumo santuoką 2000 metais nutraukiančių moterų. Be to, 14 iš jų kreipėsi į psi-chologinę konsultaciją, todėl apie jų šeimines problemas galima spręsti ir iš pokalbio, kurio metu pasakojo apie sunkumus, duomenų. Pastaroji tiriamųjų grupė atstovauja nutrūkusioms santuokoms, atskleidžia nuteistųjų santuokų nestabilumo priežastis. Ji taip pat yra pagrindinė tiriamųjų grupė, nes pirmoji tiriamųjų grupė nepakankamai didelė ir duomenys apie jos atsto-ves, šių duomenų sugretinimas su antrosios grupės tyrimų duomenimis statistiškai nėra pati-kimas ir yra veikiau orientacinis, leidžiantis kelti kai kurias hipotezes.

Tyrimų rezultatai ir jų aptarimas

Skyrybos. Vyro įkalinimas turėtų būti laikomas šeimai stresą sukeliančiu veiksniu. Ga-lima prognozuoti jo neigiamą įtaką šeiminiams ryšiams, šeimos stabilumui. Nepaisant šių tarsi akivaizdžių teiginių, net trečdalis pirmajai tiriamųjų grupei priklausančių moterų (13) teigė, kad jų santykiai su vyru įkalinimo metu pagerės, o du trečdaliai (24) manė, kad santy-kiai nepasikeis. Šie atsakymai skatina nuodugniau pasidomėti žmonų, kurių vyrai nuteisti laisvės atėmimo bausme, požiūriu į šios bausmės įtaką šeimos stabilumui.

Konsultaciniai pokalbiai ir apklausos duomenys parodė, jog antrojoje tiriamųjų grupėje galima išskirti du pogrupius. Tai būtų santuoką nutraukiančios žmonos, kurių vyrai nuteisti 3–5 metų trukmės laisvės atėmimo bausme (iš viso 92 tiriamosios), ir žmonos, kurių vyrai nu-teisti ilgesniam nei 5 metų laikotarpiui (iš viso 61 tiriamoji).

Vilniaus civilinės metrikacijos skyriuje santuoką nutraukiančių nuteistųjų žmonų pareiš-kimai ištuokai buvo analizuojami siekiant sužinoti, per kiek laiko nuteisus vyrą paduodamas pareiškimas santuokai nutraukti. Sąsajos tarp įkalinimo laiko ir santuokos nutraukimo mo-mento pateikiamos 1 lentelėje.

1 lentelė . Apsisprendimo nutraukti santuoką laikas

Santuoką nutraukiančių moterų grupė

Laikotarpis nuteisus vyrą0–0,5 metų

0,5–1 metai

1–2 metai

2–3 metai

daugiaunei 3 metai

116

Mokslo darbai

Moterys, kurių vyrai nuteisti 3–5 metų laisvės atėmimo bausme

6,5 proc.X

31,5 proc. 32,3 proc.X

21,7 proc.X

8,0 proc.X

Moterys, kurių vyrai nuteisti ilgesne nei 5 metų laisvės atėmimo bausme

22,9 proc.X

49,2 proc. 9,8 proc.X

8,1 proc.X

11,4 proc.X

X – P<0,05.1 lentelės duomenys gana įtikinamai liudija, jog yra ryšys tarp vyrų laisvės atėmimo

bausmės trukmės ir žmonų apsisprendimo nutraukti santuoką. Pažymėtina, kad žmonos, ku-rių vyrai nuteisti sąlygiškai trumpesniam laisvės atėmimo laikui, retai pareiškia norą skirtis pirmąjį vyro įkalinimo pusmetį. Žmonos, kurių vyrai nuteisti sąlygiškai ilgesniam laisvės at-ėmimo laikui, gana dažnai skiriasi iškart, kai vyras įkalinamas. Tikėtina prielaida, jog jos tarsi duoda ženklą vyrui, o drauge ir apibrėžia savo šeiminę padėtį, kuria sau sąlygas ieškoti naujo partnerio.

Pavyzdys: Psichologinėje konsultacijoje Birutė S. (34 metų, išsilavinimas aukštesnysis, tarnautoja), kurios vyras buvo nuteistas 6 metų laisvės atėmimo bausme, savo sprendimą išsituokti nepraėjus nė savaitei po to, kai vyras buvo įkalintas, aiškino tuo, jog, nepaisant tei-giamo požiūrio į vyrą ir ketinimo jį lankyti įkalinimo vietoje, remti jį materialiai, nenorinti vėliau jo įskaudinti, nenorinti, jog jis galvotų apie bendrą gyvenimą. Ji taip pat nurodė, kad jei nesu-tiks kito vyriškio, kuriam taptų artima, vyrui atlikus bausmę sutiktų vėl už jo ištekėti.

Pažymėtina, jog pati Birutė konsultuojančiam psichologui pripažino, kad toks ištuokos motyvavimas nėra visiškai teisingas, bet kartu ir nėra melagingas. Toks ištuokos paaiškini-mas, jos nuomone, yra pakankamai teisingas ir priimtiniausias vyrui bei giminėms.

Kita priežastis, lemianti greitas skyrybas su ilgesne laisvės atėmimo bausme nuteistu vyru – juridinis faktinio šeimos iširimo patvirtinimas. Apklausus santuoką nutraukiančias žmonas, kurių vyrai nuteisti laisvės atėmimo bausme, paaiškėjo, jog apie 60 proc. moterų, nutraukiančių santuoką per pirmąjį pusmetį po to, kai vyras buvo nuteistas, juridiškai patvir-tina seniau įvykusį santuokinių ryšių iširimą. Čia dera pažymėti, jog tarp nuteistųjų ilgesne laisvės atėmimo bausme buvo kone dvigubai daugiau recidyvistų nei tarp nuteistųjų 3–5 metų trukmės laisvės atėmimo bausme. Keletas teistumų gali neigiamai paveikti šeiminius ryšius, o jeigu vyras ir vėl nuteisiamas ilgam laikui, gali sustiprėti poreikis juridiškai patvirtinti, kad šie ryšiai nutrūkę.

Skyrybų motyvavimas. Išsiskiriančioms nuteistųjų žmonoms buvo pateikti klausimai apie veiksnius, turėjusius įtakos jų sprendimui įregistruoti ištuoką. Kadangi skyrybų pareiš-kime nurodoma, jog skiriamasi dėl vyro nuteisimo, o sociologinėse apklausose išvardijamos skyrybų priežastys (girtavimas, neištikimybė ir pan.) šiuo atveju negalėjo turėti didesnės įta-kos, klausimas apie skyrybų priežastį buvo atviras.

Atlikus atsakymų apie skyrybų priežastis kontentinę analizę paaiškėjo, jog jas galima priskirti kelioms pagrindinėms grupėms. 22,3 proc. apklaustųjų nurodė, jog ir iki vyro nutei-simo jų santykiai buvo konfliktiški (pvz., „nesirūpino šeima”, „neduodavo pinigų”, „mušė ir mėgo išgėrinėti” ir pan.), 19,0 proc. ketinimą išsituokti motyvavo noru kurti naują šeimą arba faktiniu naujos šeimos sukūrimu (pvz., „tikiuosi sutikti žmogų, su kuriuo galėsiu normaliai gy-venti”, „laukiu vaiko nuo vyro, su kuriuo kartu gyvename” ir pan.). 51,9 proc. apklaustųjų nu-rodė, jog ir vyrą nuteisus ketino išsaugoti santuoką, bet dėl vyro elgesio bei kilusių bendra-vimo sunkumų apsisprendė išsituokti. 6,8 proc. apklaustųjų paminėjo nurodytoms grupėms nepriskirtas priežastis (pvz., „planuoju išvykti gyventi į užsienį”, „vaikui bus ramiau” ir kt.).

Planuojant psichosocialinę paramą nuteistųjų šeimoms būtina žinoti norėjusių išsaugoti šeimą nuteistųjų žmonų problemas, jų požiūrį į šeimą griaunančius ir stabilizuojančius veiks-nius. Kaip minėta, šiek tiek daugiau nei pusė apklaustųjų nurodė, jog vyrą nuteisus ir atsky-rus nuo šeimos jos ketino išsaugoti santuoką, tačiau dėl šeimai nepalankiai susiklosčiusių aplinkybių apsisprendė išsituokti. Analizuojant šių moterų atsakymus apie skyrybų priežastis buvo išskirtos keturios atsakymų grupės: a) skyrybos, motyvuojamos vyro elgesiu; b) skyry-bos, motyvuojamos dėl vyro įkalinimo kilusiais bendravimo sunkumais; c) skyrybos, moty-vuojamos pačios besiskiriančios moters nuostatų ir gyvensenos kaita; d) skyrybos, moty-vuojamos keliomis iš nurodytų priežasčių. Toks motyvavimo suskirstymas buvo gana sėk-

117


mingas, nes tik 1,9 proc. atsakymų nebuvo priskirta kuriai nors iš nurodytų grupių. Atsakymų grupei „a” priskirta 32,2 proc. visų atsakymų, grupei „b” – 34,2 proc.; grupei „c” – 19,9 proc. ir grupei „d” – 11,8 proc.

Nagrinėjant nurodytus atsakymus psichosocialinės paramos nuteistųjų šeimoms as-pektu pirmiausiai reikia pažymėti, jog nuteistųjų žmonos skyrybas motyvuoja vyro elgesiu bei savybėmis: pavyduliavimu, agresyvumu ir žeminimu. Pažymėtina, jog pokalbio metu aiški-nantis, kokiomis aplinkybėmis ir būdais vyrai atskleidė šias savybes, beveik visos besiski-riančios žmonos nurodė, kad konfliktai kildavę ilgalaikių pasimatymų metu.

Pavyzdys: Ingrida S. (39 metų, išsilavinimas vidurinis, darbininkė) psichologinėje kon-sultacijoje aptardama santuokos išsaugojimo galimybę pasakojo: „Lankydavau jį (vyrą), kai galėdavau ir kiek leisdavo. Visada džiaugdavosi pamatęs, pasikalbėdavome kaip žmonės, tačiau tuoj pat imdavo kvailai priekaištauti. Sakydavo, kad aš turbūt laiko veltui neleidžiu, tur-būt su kitais prasidedu. Ir taip kiekvieną kartą. Pagalvojau, ko man ten važinėti, jei Stasys pats nežinia ko pyksta, kažką prasimano. Kartą nenuvažiavau, tai tokį triukšmą sukėlė, kad daugiau tik siuntinius per dukrą perduodavau, o dabar pats parašė, jog nebenori manęs ma-tyti. Ir aš nebenoriu”.

Panašūs ir kitų žmonų, apsisprendusių nutraukti santuoką vyrą įkalinus, atsakymai. Jie liudija, kad sukurtos geresnės sąlygos palaikyti artimus ryšius su nubaustu vyru dar nesu-daro visų reikiamų prielaidų šeimai išsaugoti.

Gretinant apklaustų Vilniaus CMS nutraukiančių santuoką ir Vilniaus SP PDK išsaugo-jusių santuoką žmonų atsakymus paaiškėjo, jog jų požiūris į pataisos įstaigoje sudarytas są-lygas bendrauti su nuteistu vyru yra gana panašus. Tai leido jungti šių abiejų grupių atsaky-mus. Apklausiamosios buvo prašomos įvertinti bendravimo su nuteistu laisvės atėmimo bausme vyru poreikio patenkinimo galimybes. 6,1 proc. apklaustųjų nurodė, jog, nepaisant vyro įkalinimo, bendravimo su juo visiškai pakanka. 50,9 proc. pažymėjo, jog trūksta ilgalaikių pasimatymų, 28,2 proc. nurodė trumpalaikių pasimatymų stygių, 14,7 proc. – nepakankamą bendravimą telefonu. Likusios (2,1 proc.) į klausimą neatsakė. Taigi per 90 proc. apklaustųjų nėra patenkintos pataisos įstaigos taisyklėmis ir šių įstaigų darbuotojų veikla, ribojančia jų bendravimą su nuteistu vyru. Antra vertus, tarp besiskiriančių buvo tik 2,6 proc. moterų, dėl šeimos iširimo tiesiogiai apkaltinusių pataisos įstaigos taisykles ar darbuotojus.

Išvados

Apžvelgus pateiktus faktus galima konstatuoti, kad nuteistųjų šeimų stabilumas yra tie-siogiai susijęs su bausmės trukme. Geresnes prielaidas išsaugoti šeimą turi asmenys, nu-teisti sąlygiškai trumpesne bausme. Jų šeimoms taip pat reikėtų didesnės psichologinės pa-ramos, nes, kaip rodo tyrimo duomenys, dauguma apklaustų žmonų nuteisus vyrą tikėjosi išsaugoti santuokinius ryšius, tačiau susidūrusios su naujomis bendravimo sąlygomis nesu-gebėjo prie jų prisitaikyti. Netinkamas nuteisto vyro reagavimas į šias bendravimo sąlygų permainas, stiprėjantis jo atsiribojimas nuo šeimos, domėjimasis šeima tik kaip paramos šal-tiniu irgi gali skatinti skyrybas.

Nuteistųjų žmonos nurodo, jog pageidautų intensyviau bendrauti su nuteistu vyru. Jų nuomone, ypač trūksta ilgalaikių pasimatymų, nors ir kitų bendravimo galimybių (trumpalaikių pasimatymų, telefoninių pokalbių) jos norėtų turėti daugiau.

Nuteistųjų šeimų problemos, jų stabilumą ar iširimą lemiantys veiksniai dar mažai tyri-nėti. Ypač menkai tirta žmonų, kurių vyrai nuteisti laisvės atėmimo bausme, padėtis. Straips-nyje pateikiami duomenys irgi nėra išsamūs, bet leidžia numatyti tolesnių tyrinėjimų kryptis, gali padėti suformuluoti klausimus, į kuriuos atsakius psichosocialinė parama nuteistųjų šei-moms taptų veiksmingesnė.

LITERATŪRA

118

Mokslo darbai

1. Hoffman L. Techniques of family therapy. – New York, 1989.2. Jurgelaitienė G. Pagrindinės recidyvinio nusikalstamumo prevencijos kryptys Lietuvoje //

Jurisprudencija. 1999. T. 12(4).3. Navaitis G. Lietuvos šeima: psichoterapinis aspektas. – Vilnius, 1999.4. Navaitis G. Nuteistųjų iki gyvos galvos šeimos psichoterapijos poreikis // Jurisprudencija. 2001. T.

19(11).5. Sherman K. Love and symbols // Journal of Marital and Family Therapy. 1997. No. 6(27).6. Sutton C. Socialinis darbas, bendruomenės veikla ir psichologija. – Vilnius, 1999.7. Tarmasevič V. Socialinis darbas su paleidžiamuoju iš laisvės atėmimo vietos nuteistuoju ir jo

šeima. Magistro baigiamasis darbas. LTU. – Vilnius, 2001.

PSYCHOSOCIAL SUPPORT POSSIBILITIES FOR THE FAMILIES OF CONVICTS

Assoc. Prof., Dr. Gediminas NavaitisLaw University of Lithuania

Summary

Custodial sentences may cause particular difficulties for good family relations; their maintenance may become a significant precondition for the convicts’ resocialization. That is why it is important to understand the features of the convicts’ families and the ways of psychosocial support to them.

The research on the problems of the convicts’ families may include the research of the convicts themselves as well as of their family members. The attitude of the latter towards imprisonment and the effect of such a penalty on their lifestyle have not been very widely researched. The present paper presents the analysis of the responses of women whose husbands have been sentenced by imprisonment. Two groups of women took part in the research: one group included those who maintained family relationships with their spouse; the other group included women wishing to divorce.

The research showed that there is a link between the term of the custodial sentence and the decision to divorce. It appeared a rare case for a woman to demand divorce during the first six months of the sentence if her husband had a short–term sentence. Women whose husbands are sentenced for a longer term demand divorce immediately after the sentence enters into force.

When organizing psychosocial help to the families of the prisoners the priority should be given to the support of the spouses who wish to maintain their families. 51,9 per cent of respondents admitted the wish to maintain family. As the main reasons of the divorce husband’s aggressiveness, humiliation and other negative characteristic features were mentioned. More than 90 per cent of the respondents were not satisfied with the rules at the correctional institutions that restrict their communication with the convicted husbands though only 2,6 per cent of those who intended to divorce directly blamed a correctional institution for the divorce.

The research results showed that the stability of the convicts’ families depend very much on the term of the sentence. There are more possibilities to maintain families for those who have relatively short sentences. Their families need greater psychosocial support because a big part of women hoped to maintain families after the conviction but did not succeed under the changed communication situation.

119


IV. SOCIALINĖ POLITIKA

SOME CHALLENGES FOR PUBLIC INSTITUTIONS IN THE DUTCH POST–MODERN SOCIETY

Prof. Dr. Eric Verbiest

Fontys University of professional Education, The NetherlandsProf. Goossenslaan 1–04Tel. + 31 877 879 135E–mail: [email protected]

Pateikta 2002 m. gegužės 8 d. Parengta spausdinti 2002 m. gegužės 14 d.

Recenzavo Minesotos universiteto Socialinio darbo fakulteto Socialinio darbo katedros profesorius dr. Donald E. Maypole ir Lietuvos teisės universiteto Socialinio darbo fakulteto Socialinio darbo ir edukologijos katedros docentė dr. Irena Zaleskienė

Introduction

In this article I present an overview of what I call megatrends in our society. Then I will point to six scenarios of schools, developed by the OECD. These scenarios give some ideas of what can happen with public institutions that are confronted with the megatrends I will formulate. But most important is the expectations from the society to this public institutes, who can be recognise in this scenarios. I will end with the formulation of three of this in my opinion very fundamental requirements for public institutes in the post–modern society.

Megatrends

In the title of my contribution I’m talking about the post–modern society. But I will not give a definition of what I mean by that. Instead I will formulate some social, economic, political and technological changes that can be observed all over the Western world and that strongly influence our society and our institutions. This so called megatrends form so to say the actual condition of our society. And we can use the term post–modern to indicate this condition.

So I will mention some of this megatrends, although it is not always easy to disentangle more fundamental trends and some consequences of these trends whom, in turn, acts as trends.

Some important trends then are: People becoming more and more individualistic and acting more and more like a

consumer, making choices in terms of own profit, and no longer for example in terms of tradition.

The role of the family becomes more restricted.

120

Mokslo darbai

There comes more differentiation in the ways people live together. Not only the man–woman–children model, but also homosexual partnerships, sometimes with children, three generation’s families and so on.

The feelings of unsafety becomes stronger People also accept more and more, especially under influence of the genetic

revolution, that human beings are not equal. There is lesser cohesion in our society, and more loneliness between people. There is a growing social drop–out of groups There is a growing importance of knowledge in the context of a global economy and

the growing influence of new information technology. The society becomes more and more multicultural. In The Hague, you can hear 78

languages. The role of the government is changing: in general more limited, more liberal. Learning can take place not only in schools but at home, at times you choose. The local becomes more important: the neighbourhood, the school, and the

sportsclub.. mainly as a compensation for the individualisation. The demands to working people become higher: People must have higher

communication competence, because the tradition does not longer prescript how to act.

Knowledge becomes in a short time obsolete. People must also be more competent in problem solving and in languages.

Consequences for institutions

What are the consequences of this megatrends for the public institutions as for example institutions for social work or schools? How will this institutions look like in for example ten or fifteen years? I will try to give some answers on this question, in the first place related to schools. That is, after all, my field of experience. But I will in the end, make it more general to public institutions.

Of course, it is not possible to predict how institutions as schools or institutes for social work will function in ten or fifteen years. But it is possible to formulate some different scenarios, which are the result of the megatrends I just mentioned, but also of imaginary choices, for example in a political sense. Scenarios describe possible reactions on the developments, so these scenarios are value–loaded. The scenarios challenge us to make choices.

The OECD developed some months ago six scenarios of schools. These scenarios can be grouped in three groups.

Group 1 Group 2 Group 3

Extrapolation of the current situation. Reschooling society Deschooling society

Schools as bureaucratic institutes Schools as social centres Learner networks

Extension of the market model Schools as learning organizations Melt down scenario

The first and second scenarios describe educational institutes as an extrapolation of the current situation.

In the first scenario the schools resist the criticism and the call for change. They remain strong bureaucratic institutions, because the acceptance by the public of the many important functions schools deliver (such as looking after children, selection, and socialisation). The unequal social backgrounds in the society are reflecting in the school, as it is now the case.

121


The second scenario describes an extension of the market model that is in some countries an important model. Because there will be a lot of dissatisfaction from the side of the public, there come a rapid growth of demand–drive education. The role of the government becomes lesser important. Aside a system of public education a lot of new, providers of education are entering the market. –Drive in some countries. The public system runs the risk to become the system for the people in the lower classes.

The third and fourth scenarios are scenarios that represent stronger schools. We can talk of reschooling.

In the third educational institutes are seen by the society as the most important institute to tackle the fragmentation and the value–crises in the society. So the social function of the school becomes stronger. Schools, especially in poor regions, receive more funds. Schools are not only for the children, but function as the centre for services in the neighbourhood, for example with courses for adults, as a meetingpoint for the neighbourhood. There is a lot of co–operation with institutes for social work, social nursery and so on.

The fourth scenario emphasises high quality levels for schools. Teachers are very high–qualified professionals, looking to develop the talents of every child. The teachers are not only teaching, but do also research, develop materials, work together in teams and with other schools. There is a lot of funds for the schools, because the society belief that knowledge is power. And the school as institutes stress the equality of every child.

And if these dreams are too expensive, there are a fifth and sixth scenario. We are talking here of deschooling scenarios, because in this scenarios the schools are more or less disappearing.

In the fifth scenario we see that out of the dissatisfaction with the system, more and more social groups are looking for alternatives. Distant learning, home teaching, on–line help–desks are examples of that. Education becomes very strong individualised. But this works only for who can pay for it.

And in the sixth scenarios schools are disappearing because they collapse as a result of the lack of teachers. Education is no longer an attractive field of working. There are expectations that in some years we lack in the NL, if nothing changed about 44 000 teachers. So this scenario describe the melting down of the schoolsystem. And what happens then is difficult to predict. It can taken the form of the fifth scenario with distant learning, home–learning and so on; or maybe the government realise that a lot of money is needed for making the school stronger.

Expectations

So far the six scenario’s. And although the are related to schools, we see some same developments in other regions of the society. Also the health care is treated by a lack of nurseries. The workload in institutes for social work becomes higher and higher.

But important is that in these scenarios; there is not only a lot of critic to schools. The scenarios express in my opinion very import expectations from the society to public institutions. And I will finish by mention three important expectations that will, as far as I see, give shape to the public institutions in the coming society.

The first expectation is indicated by the word Inclusiveness. Literally it means surrounded. It refers to the expectations that public institutions are in the society, the region, and the neighbourhood. That people in the environment of these institutes are committed at these institutes and have something to say about the policy of these institutes. Inclusiveness means also that these institutes not only deliver the services (social work, education and so on) but also care about the quality of the social relations between people.

The second expectation is indicated by High reliable Institutions. People become more and more consumers. They see the service of institutes like schools, hospitals, social work institutions as goods for which they pay, and they expect that this institutions deliver the service at any reasonable time and place, just as for example we expect that form the railways, or the telephone company. So public institutes must develop themselves as what

122

Mokslo darbai

we can call High reliable institutions, where the workers in that kind of institutes are aware from the service role the have to fulfil.

And a last expectations to this institutes is the expectations that, in a changing world, also the public institutions are of the changing environment, the changing expectations of the people, and adapt themselves tot this changing conditions. In other words, we expect form public institutions that they become learning organisations, who against the background of a strong vision, learns what is going on in the people who they are serving.

LITERATURE

1. Argyris C., D. Schön. Organizational learning II. Theory, method and practice. – Addison–Wesley: Reading, 1996.

2. Castells M. The rise of the network society. Second edition. (The information Age, Economy society and culture. – Oxford: Blackwell, 2000. Vol. I.

3. Coleman J. Social capital in the creation of human capital // American Journal of Sociology. (94). Supplement. 1988.

4. Leithwood K., Jantzi D., Steinbach R. Changing leadership for changing times. – Buckingham: Open University Press, 1999.

5. Verbiest E. De schoolleider als leraar. De kern van onderwijskundig leiderschap. [The school leader as a teacher: the core of school leadership] Samsom, Alphen aan de Rijn. 2000.

IŠŠŪKIAI INSTITUCIJOMS ŠIUOLAIKINĖJE OLANDIJOS VISUOMENĖJE

Prof., Dr. Eric VerbiestFontys universitetas, Tilburgas, OlandijaAntverpeno universitetas, Belgija

Santrauka

Straipsnyje aptariama Olandijos visuomenės raida: nusakomos pagrindinės šiuolaikinės visuomenės raidos kryptys, nagrinėjama visuomeninių pokyčių įtaka socialinėms institucijoms, pristatomi šeši galimi švietimo institucijų plėtros scenarijai pagal OECD, atskleidžiami visuomenės lūkesčiai, formuluojami trys pagrindiniai reikalavimai, kuriuos visuomenė kelia egzistuojančioms institucijoms.

Šiuolaikinė daugiakultūrė Olandijos visuomenė išgyvena vertybių ir gyvenimo modelių kaitą. Tai lemia individualius pokyčius, su kuriais pateiktame straipsnyje siūloma susipažinti išsamiau. Pavyzdžiui, žmonės, jausdamiesi nesaugūs, labiau vertina individualų gyvenimo būdą, keičiasi tradicinės šeimos samprata (įsigali homoseksualaus gyvenimo modelis), silpnėja socialinė visuome-nės vienovė, o socialinė atskirtis didėja (tai susiję su emigraciniais procesais). Be to, stiprėjanti informacinių technologijų įtaka keičia žmonių gyvenimą ir mąstymą (būtinos komunikacinės bei problemų sprendimo kompetencijos), keičiasi valdžios pobūdis (ji vis labiau apribojama). Visuomenėje vykstantys pokyčiai keičia ir socialinių institucijų pobūdį, todėl autorius supažindina su galimais ins-titucinių modelių taikymo scenarijais, į kuriuos dėmesį turėtų atkreipti politikai.

Pagal pirmąją scenarijų grupę mokyklos, kaip socialinės institucijos, išlieka biurokratiškai stiprios, todėl jos ir toliau visuomenėje vykdo svarbias funkcijas (ugdomąją, socializacijos ir kt.). Pagal antrąją scenarijų grupę rinka diktuoja sąlygas institucijų plėtrai ir jų pobūdžiui. Mokyklos tampa priklausomos ne nuo

123


vyriausybės, bet nuo visuomenės poreikių. Pagal trečiąją scenarijų grupę mo-kyklos tampa atsakingos už vertybių krizes visuomenėje (stiprėja mokyklos socialinė funkcija). Jos atviros ne tik vaikams, bet ir visai bendruomenei. Pavyzdžiui, čia organizuojami kursai suaugusiesiems, glaudžiai bendradarbiaujant su slaugos centrais bei socialinio darbo institucijomis teikiamos įvairios socialinės paslaugos. Pagal ketvirtąją scenarijų grupę mokyklos tampa aukšto kvalifikacinio lygio institucijomis. Jų funkcija yra atrasti ir puoselėti kiekvieno vaiko talentą, atlikti įvairius tyrimus, dirbti kartu su kitomis mokyklomis. Penktasis scenarijus skiriamas toms visuomenėms, kuriose vyrauja nusivylimas mokyklomis, ir kurios ieško alternatyvių mokymosi būdų, pavyzdžiui, nuotolinio mokymo, mokymosi namuose, mokymosi internetinėse konferencijose ir t. t. Švietimas tampa vis labiau individualizuotas. Pagal šeštąjį scenarijų mokyklos, kaip socialinės institucijos, nyksta. Jose niekas nebenori dirbti. Tokia padėtis jau dabar gresia Olandijai, nes šiuo metu trūksta 44 000 mokytojų.

Straipsnio autorius teigia, kad socialinių institucijų vaidmuo, funkcijos ir pobūdis priklausys nuo to, kuria kryptimi vystysis pati visuomenė.

124

Mokslo darbai

UŽIMTUMO POLITIKA – SOCIALINIS GARANTAS EUROPOS SĄJUNGOJE

Doc. dr. Leta DromantienėLietuvos teisės universitetas, Socialinio darbo fakultetas, Socialinio darbo ir edukologijos katedraAteities g. 20, 2057 VilniusTelefonas 71 45 19Elektroninis paštas [email protected]

Pateikta 2001 m. rugsėjo 28 d.Parengta spausdinti 2002 m. balandžio 25 d.

Recenzavo Klaipėdos universiteto Socialinių mokslų fakulteto Politologijos katedros doc. dr. Kęstutis Šerpetis ir Vilniaus pedagoginio universiteto Istorijos fakulteto Politologijos ir sociologijos katedros docentė dr. Danutė Milevičienė

Santrauka

Europos Sąjunga (ES) vykdydama užimtumo ir socialinę politiką, siekia užtikrinti aukštą gyvenimo kokybę, žmogaus orumą atitinkantį gyvenimo lygį, sudaryti galimybes gyventi aktyvioje, integruotoje ir sveikoje visuomenėje. Ši politika padeda gerinti didžiosios dalies ES piliečių, tarp jų ir bedarbių, pagyvenusių žmonių, neįgaliųjų, socialiai atskirtųjų, darbo rinkoje diskriminuojamų žmonių gyvenimą. Tai atitinka vieną svarbiausių ES socialinės politikos principų – piliečių solidarumo prin-cipą, būtiną kuriant stabilią visuomenę bei skatinant nuolatinį klestėjimą, kuris yra Europoje veikiančio socialinio modelio atskaitos taškas. ES gyventojai nepaliekami rinkos jėgų valiai – jie turi galimybę naudotis viena stipriausių pasaulio socialinės paramos sistemų.

Straipsnio tikslas – atskleisti ES vykdomą užimtumo, kaip socialinės gerovės garanto, politiką, išanalizuoti ją lemiančias ES sutartis, aptarti ES socialinės politikos transformacijas pereinant prie vidaus rinkos ir įsigaliojus ES pilietybei.

Tyrimo metodai – dokumentų, mokslinės literatūros analizė.

Paskutinis praėjusio amžiaus dešimtmetis dėsningai laikomas posūkio tašku Europos raidoje – visų pirma tai žemyno išsilaisvinimas iš šaltojo karo padarinių griuvus sienoms bei judėjimo už Europos suvienijimą pradžia. Tai taip pat būtinų sprendimų paieškos dešimtmetis įveikiant vieną didžiausių ES istorijoje ekonominių krizių: perėjusi prie bendros rinkos Europa daugiau dėmesio skyrė piliečių darbo paieškos poreikiams, suformavo užimtumo, kaip socia-linio saugumo garanto, strategiją. Darbo politika tapo ypač aktualia ES makroekonomikos problemų sprendimo sritimi įgyvendinant Europos monetarinę sąjungą ir įvedant eurą. Reikšminga, kad užimtumo politika susijusi su visais ES plėtros aspektais, ES struktūrinių fondų veiklos kryptimis, ekonominės ir socialinės sanglaudos palaikymu, institucine reforma.

ES socialinės politikos sprendžiamas problemas tyrinėjo L. Hantrais (1995), W. Beckas (1997), A. Valkeris (1997), A. Bosko (1997), M. Goldas (1993), J. Clasenas (1999) ir kt. Straipsnyje siekiama atskleisti pagrindines užimtumo, kaip socialinio garanto, problemos sprendimo ES kryptis, užimtumo politikos raidą ir tendencijas iki Amsterdamo sutarties ir po jos.

Viena didžiausių šiuolaikinių problemų ne tik ES, bet ir tokiose ekonomiškai išsivysčiu-siose šalyse kaip JAV ir Japonija yra nedarbas. ES ne tik trūksta darbo vietų, bet kai kurios

125


socialinės grupės – jaunimas, vyresnio amžiaus žmonės, neįgalieji, moterys ir tautinių ma-žumų atstovai – darbo rinkoje susiduria su ypatingais sunkumais. Europos moterų užimtumo lygis yra 20 proc. žemesnis negu vyrų, neįgaliųjų – 30 proc. žemesnis už Europos vidurkį (Europos užimtumo ir socialinė politika, 2000, p. 8). Todėl ES šalyse siekiama ne tik užtik-rinti, kad būtų kuriama daugiau naujų darbo vietų, bet ir suteikti darbo rinkoje daugiau gali-mybių toms gyventojų grupėms, kurių padėtis iki šiol nebuvo labai palanki. Europos statisti-kos instituto duomenimis, 1999 m. pavasarį 155 mln. ES piliečių (pagal tarptautinį susitarimą nuo 15–64 metų amžiaus) turėjo darbą, t. y. užimtumas buvo 62 proc. Didžiausias užimtumo koeficientas užregistruotas Danijoje (76,5 proc.), mažiausias Ispanijoje (52,3 proc.) (1 lent.). Iš minėtųjų 155 mln. žmonių 127 mln. (82 proc.) dirbo visą darbo dieną (tarp jų trečdalis mo-terų) ir 27,4 mln. (18 proc.) – dalį darbo dienos (tarp jų 80 proc. moterų). Didžiausias moterų, dirbančių ne visą darbo dieną, koeficientas buvo Olandijoje (68,6 proc.) ir Jungtinėje Kara-lystėje (44,4 proc.) (Eurostat news, 2000, p. 1–2). Europos statistikos instituto duomenimis, 1999 m. pavasarį buvo 16,2 mln. bedarbių ES ir 13,4 mln. eurozonoje – taigi nedarbo koefi-cientas buvo atitinkamai 9,4 proc. ir 10,3 proc. 37,4 proc. bedarbių ieškojo darbo mažiau nei šešis mėnesius, 46 proc. – daugiau nei metus. Tik penktadalis jų (20,7 proc.) ieškojo darbo pirmą kartą, iš jų – net 50 proc. Italijoje (Eurostat news, 2000, p. 2).

1 lentelė . 15–64 metų amžiaus gyventojų grupės užimtumo rodikliai (1000 gyventojų) 1999 m. (Eurostat news, 2000, p. 1).

ES Belgija Danija Vokietija Graikija Ispanija Prancūzija Airija1999 m. 155 272 3987 2708 36 089 3967 13 773 22 755 1593

Proc. 62,1 proc. 58,9 proc. 76,5 proc. 64,8 proc. 55,6 proc. 52,3 proc. 60,4 proc. 62,5 proc.Italija Liuksem–

burgasOlandija Austrija Portugalija Suomija Švedija Jungtinė

Karalystė1999 m. 20 618 176 7605 3678 4830 2333 4054 27 107

Proc. 52,5 proc. 61,6 proc. 70,9 proc. 68,2 proc. 67,4 proc. 67,4 proc. 70,6 proc. 70,4 proc.

Lietuvoje ekonominės sistemos pokyčių nulemtas nedarbas, 2001 m. sausio 1 d. darbo biržos duomenimis, siekė 12,6 proc. (Lietuvos darbo rinka, 2001, p. 4). Todėl natūralu, kad socialinė politika ir užimtumas – vienas iš prioritetų derybose dėl Lietuvos narystės ES.

Dėl didelio bedarbių, ypač jaunimo, skaičiaus, socialinė politika vis dažniau traktuojama kaip kertinis integracijos akmuo. Maždaug pusę su nedarbu susijusių problemų tenka spręsti pačioms ES šalių vyriausybėms – taigi užimtumo ir su ja susijusią socialinę politiką visų pirma kuria valstybės narės. Nepaisant Europos Komisijos ir ES vyriausybių siekių kaip ga-lima labiau koordinuoti darbo politiką tuos pačius klausimus šalys sprendžia labai skirtingai. Tai patvirtina, pavyzdžiui, Didžiosios Britanijos vyriausybės parengtos kovos su nedarbu daugiametės programos ir intervencionalistinė Italijos vyriausybės politika. Didžiosios Brita-nijos programoje numatyti šie uždaviniai: šalinant nereikalingus apribojimus darbo rinką da-ryti veiksmingesnę; sumažinti darbdavių dengiamas darbo sąnaudas, susijusias su darbo užmokesčiu; didinti bedarbių galimybes konkuruoti darbo rinkoje ir rasti darbo. Didžiosios Britanijos vyriausybė reikalauja, kad ši sritis būtų liberalizuota, leistų darbdaviams elgtis pa-gal jų poreikius. Tačiau, oponentų teigimu, tuomet darbuotojai pernelyg priklausys nuo rinkos padiktuotų sąlygų. Tuo tarpu Italijos vyriausybė kovos su nedarbu programoje daugiausia dėmesio skiria finansinėms paskatoms (darbdaviai skatinami įdarbinti daugiau žmonių) ir bedarbiams padedančioms valstybės tarnybų programoms bei infrastruktūros kūrimo pro-jektams. Didžiosios Britanijos vyriausybė siekia, kad valstybė kuo mažiau kištųsi į šią sritį, o Italijos programų pagrindą sudaro darbdavių ir darbuotojų derybos (Junevičius, 1999, p. 218).

ES valstybėse narėse laikomasi ir skirtingos politikos darbo valandų per savaitę požiū-riu: darbo savaitės vidurkis yra 40,4 darbo valandos. Ši nuostata varijuoja lyties atžvilgiu: vy-rams – 41,2, moterims – 39,0 darbo valandos. Ilgiausia darbo savaitė yra Jungtinėje Kara-lystėje (43,6), trumpiausia – Belgijoje (38,4), nuo jų neatsilieka Italija (38,5) ir Danija (38,9).

126

Mokslo darbai

Ne visą darbo dieną dirbančių darbo savaitė trunka 19,6 valandos (18,9 – vyrų ir 19,8 mo-terų) (2 lent.)2 lentelė . Darbo savaitės trukmė ES šalyse 1999 m. [Eurostat news, 2000, p. 2]

ES–15 Belgija Danija Vokietija Graikija Ispanija Prancūzija Airija40,4 38,4 38,9 40,1 40,8 40,6 39,6 40,0

Liuksemburgas Olandija Austrija Portugalija Suomija Didžioji Britanija

Švedija Italija

39,7 39,0 40,2 40,6 39,3 43,6 40,1 38,5

Užimtumo politikos ES raidą sąlyginai galima skirti iki Amsterdamo sutarties ir po jos. Iki Amsterdamo sutarties – užimtumo ir darbo rinkos politikos raida ES gali būti apibūdinama kaip tradicinė kooperacija tarp vyriausybių šioje srityje. Užimtumas – suverenus valstybės narės domenas, Europos Komisijos vaidmuo užtikrinti šalių bendradarbiavimą ir jam vado-vauti, Europos struktūriniam fondui padedant paremti valstybių narių kovą su atskirtimi. Ka-dangi ES teisės aktai nenubrėžia bendrų reikalavimų valstybėms narėms dėl socialinės ap-saugos lygio bei struktūros, socialinės apsaugos sistemai keliami reikalavimai atsiranda kaip tam tikrų fundamentalių ES principų taikymo padariniai. Vienas iš tokių principų yra laisvas asmenų judėjimas, laikomas viena iš keturių ES vidaus rinkos atramų.

ES, vadovaudamasi subsidiarumo principu, sprendžia tik tuos klausimus, kurie aktua-lūs Europos Sąjungos lygmeniu. Iki šiol ES yra nustačiusi tik minimalius užtikrintus stan-dartus ir teises, todėl valstybės narės gali savarankiškai nustatyti taisykles ir priimti norminius teisės aktus, kurių socialinę sritį reglamentuojančios nuostatos būtų pažangesnės negu ga-liojančios ES nustatytos normos. ES socialinės politika susiduria su trimis pagrindinėmis problemomis:

– pirma, ES vykdomoms socialinėms priemonėms nelengva pritaikyti sanglaudos politiką;

– antra, ES veikiantys instituciniai ir nacionaliniai interesai sudaro tam tikrų sunkumų siekiant konsensuso socialinės politikos srityje;

– trečia, sunkumų kyla dėl pačios Europos integracijos, kaip naujo institucinio režimo, priimamų sprendimų konteksto.

Dėl minėtų priežasčių ES piliečiai negali būti tikri dėl savo socialinių teisių pobūdžio, t. y. dėl to, kaip ES institucinė teisė koreliuoja su nacionalinėmis. Maastrichto sutarties (1993 m.) 8–uoju straipsniu įvesta Sąjungos pilietybė, reiškianti, kad kiekvienas asmuo, turintis valstybės narės pilietybę, yra ir ES pilietis (Junevičius, p. 75) ir naudojasi ES socialine ap-sauga.

Socialinė valstybės politika priklauso nuo valstybės pasirinkto visuotinės gerovės mo-delio. Pirmasis pasaulyje klasifikacines schemas pateikė anglų politologas R. Titmussas. Tai, pirma, marginalinis (liekamojo pobūdžio) modelis JAV, antra, nuo pramonės lygio priklausanti socialinė politika Vokietijoje, trečia, institucinis modelis Skandinavijoje. G. Esping–Andersenas šiuos modelius pavadino liberaliuoju, konservatyviuoju korporatyviniu ir socialdemokratiniu (Guogis, 2000, p. 17). Atskirose valstybėse narėse veikia skirtingi socialinės gerovės modeliai. Vidurio, Vakarų ir Šiaurės Europa korporatyviniu ir socialdemokratiniu gerovės modeliu remiasi labiau negu Pietų Europa. Šalyse, kuriose katalikų bažnyčios pozicijos stipresnės, valstybės vaidmuo yra labiau apribotas – čia vyrauja marginalinė politika, t. y. liberalusis gerovės modelis.

Socialinei politikai skirtas Europos Bendrijos steigimo (Roma, 1957 m.) sutarties sky-rius: „Socialinė politika, švietimas, profesinis rengimas ir jaunimas”. Socialinės valstybių narių nuostatos – skatinti darbuotojų darbo ir gyvenimo sąlygų gerinimą išlaikant tai, kas šioje sri-tyje jau pasiekta. Europos Komisijos uždavinys, kaip pažymėta sutarties 118 straipsnyje, yra raginti valstybes nares artimai bendradarbiauti socialinėje srityje – įdarbinimo, darbo teisės ir darbo sąlygų, nuo kurių priklauso darbuotojų sveikata bei sauga, klausimais ir kelti sau tikslą suderinti šioje srityje sąlygas, susijusias su profesiniu rengimu ir tobulinimusi, socialine ap-sauga, apsauga nuo profesinių ligų ir nelaimingų atsitikimų, darbo higiena, teise į asociacijas ir kolektyvines darbdavių ir darbuotojų derybas (Europos Bendrijos steigimo sutartis, 1998, p.

127


241). 119 straipsnyje buvo reikalaujama laikytis vienodo užmokesčio už vienodą darbą vy-rams ir moterims principo (Europos Bendrijos steigimo sutartis, 1998, p. 243).

ES socialinės politikos reikalavimai pagrįsti keturių laisvių reikalavimais – laisvo prekių, asmenų, paslaugų ir kapitalo judėjimo – kurie ir yra Europos Bendrijos steigimo pagrindas. „Tokiai judėjimo laisvei, – rašoma sutarties 48 straipsnyje, – reikia panaikinti bet kokią vals-tybių narių darbuotojų diskriminaciją dėl jų pilietybės, kai tai susiję su darbu, atlyginimu ir ki-tomis darbo bei įdarbinimo sąlygomis” (Europos Bendrijos steigimo sutartis, 1998, p. 125). Kadangi Europos Bendrijos sutartyje teigiama, kad nė vienam ES teritorijoje darbo reikalais keliaujančiam žmogui negali būti sudarytos mažiau palankios sąlygos, ES buvo priversta pa-sirūpinti teisės aktais, skirtais apsaugoti migruojančią darbo jėgą ir pasienio teritorijose gyve-nančius darbuotojus.

Laisvam darbuotojų judėjimui užtikrinti valstybės narės sutarė darbuotojams migran-tams išmokas mokėti susumavus įvairiose valstybėse narėse jų uždirbtas socialinio draudimo fondų įmokas. Šis reikalavimas kartu su reikalavimu užtikrinti lyčių lygiateisiškumą atitiko tra-dicinės socialinės politikos nuostatas. Be to, bendrajai žemės ūkio politikai buvo numatytos tam tikros socialinės funkcijos: didinti asmenų, dirbančių žemės ūkyje, asmenines pajamas; garantuoti tinkamą aprūpinimą; rūpintis, kad vartotojams produktai būtų tiekiami pamatuoto-mis kainomis. ES numatytą teisę laisvai judėti riboja konkrečios direktyvos ir reglamentai, kuriuose nurodoma, kad darbuotojai arba savarankiškai dirbantys asmenys, keliaujantys į kitą ES valstybę narę darbo reikalais, gali vykti kartu su šeimomis, o bedarbiai, tenkinantys tam tikras nustatytas sąlygas, gali vykti į kitą ES valstybę narę ieškoti darbo.

Užimtumo problema pirmą kartą Europos lygiu buvo pripažinta garsiojoje Europos Ko-misijos pirmininko Žako Deloro (Jeacques Deloers) knygoje „Konkurencingumas, augimas ir darbas” (1993 m.). Šis dokumentas tapo ideologiniu, politiniu ir analitiniu pagrindu koordi-nuojant valstybių narių požiūrį į užimtumą, ES užimtumo strategiją. Kadangi Europos Tary-bos sprendimai reikalauja vienbalsiškumo, įstatymų priėmimo procesas nebuvo lengvas. Ta-čiau vadovaujantis Deloro Baltąja knyga Europos Tarybai 1994 m. Esene pavyko susitarti dėl penkių kovos su nedarbu sričių, kuriomis turėtų vadovautis valstybės narės:

– ugdyti žmogiškuosius išteklius vykdant profesinį mokymą;– tarpininkauti suvienodinant atlyginimus už panašų darbą;– gerinti darbo rinkos institucijų efektyvumą;– steigti naujas darbo vietas;– teikti pagalbą padedant įsidarbinti tokioms specifinėms socialinėms grupėms kaip

jaunimas, moterys, ilgalaikį nedarbą patiriantys žmonės.Šioms sritims, pavadintoms Eseno strategija, buvo pritarta 1995 m. Madride, 1996 m.

Florencijoje, 1997 m. Dubline Europos Tarybos priimtose rezoliucijose (Forum, 1999, p. 12). Padarytos pataisos perskirstant valstybių išlaidas aktyviai užimtumo politikai įgyvendinti. Struktūrinės užimtumo politikos sritys:

– lygios moterų ir vyrų teisės darbo rinkoje;– jaunų žmonių integracija į darbo rinką;– kova su ilgalaikiu nedarbu.Eseno strategija inicijavo ir pirmosios europinio lygio institucijos, teikiančios rekomen-

dacijas užimtumo klausimais Europos Tarybai, įkūrimą – 1996 m. buvo įsteigtas Užimtumo ir darbo rinkos komitetas. Eseno strategija buvo daugiau politinė, išreiškianti Europos Tarybos požiūrį į nedarbo problemą, tačiau stokojanti teisinės bazės ir ilgalaikės vizijos.

Naują impulsą ES užimtumo, kaip piliečių socialinio garanto, politikai 1997 m. suteikė Amsterdamo sutartis, iš esmės pakeitusi tam tikras Europos Bendrijos sutarties nuostatas. Europos Bendrijos (ES) steigimo sutarties 2 straipsnyje, pataisytame pagal 1997 m. Amster-damo sutarties nuostatas, keliamas uždavinys: „…skatinti sklandžią, suderintą ir tolygią eko-nominės veiklos plėtotę, aukšto lygio užimtumą ir socialinę apsaugą, vyrų ir moterų lygybę, tolygų ir neinfliacinį augimą, didelį konkurencingumą ir ekonominės veiklos rezultatų suartė-jimą, aukšto lygio aplinkos apsaugą ir jos kokybės gerinimą, gyvenimo lygio ir gyvenimo ko-kybės kėlimą bei valstybių narių socialinę sanglaudą ir solidarumą” (European Union, p. 12). Be to, Amsterdame priimta Europos užimtumo strategija, kurios pagrindinės kryptys apiben-

128

Mokslo darbai

drintai įvardytos kaip darbo vieta, įgūdžiai ir mobilumas, besikeičianti darbo rinka ir integruota visuomenė.

Papildytas 117 straipsnis (Amsterdamo sutarties 136) nustatė pagrindinius ES sociali-nės politikos tikslus. Atsižvelgiant į Europos Tarybos socialinę chartiją, priimtą 1961 m. spalio 18 d. Turine, ir į 1989 m. EB socialinę chartiją dabartiniai ES ir valstybių narių tikslai yra: „skatinti užimtumą, gerinti gyvenimo ir darbo sąlygas bei jas derinti, užtikrinti reikiamą socia-linę apsaugą, įmonių vadovybės ir darbuotojų dialogą, žmogiškųjų išteklių raidą, siekiant ga-rantuoti ilgalaikį aukštą užimtumo lygį, ir kovoti su atskirtimi” (European Union, 1997, p. 101).

Šiame straipsnyje pateikiami ir du apribojimai siekiant jame iškeltų tikslų. Pirmasis sie-jamas su subsidiarumo, t. y. sprendimų priėmimo, principu, teigiančiu, kad sprendimai turi būti priimami tuo lygmeniu, kuriame jie yra veiksmingiausi, nes Bendrija ir valstybės narės išvardytų tikslų turi siekti atsižvelgdamos į „valstybėse nusistovėjusios tvarkos skirtumus”, visų pirma sutartinių santykių srityje. Antrasis apribojimas siejamas su „ekonominiu rea-lizmu”, nes reikalaujama, kad taikant atitinkamas priemones būtų atsižvelgiama į būtinumą išlaikyti Bendrijos ekonomikos konkurencingumą.

Kitas Amsterdamo sutarties straipsnis 137 (ex 118) numato, kaip šie tikslai turi būti pa-siekti, ir išvardija sritis, kuriose, kaip pabrėžiama sutartyje, Bendrija remia ir papildo valstybių narių veiklą:

– darbo aplinkos gerinimas siekiant užtikrinti darbuotojų saugumą;– darbo sąlygos;– darbuotojų informavimas ir konsultavimas;– darbo netekusių asmenų integracija;– vienodos vyrų ir moterų galimybės;Tačiau 137 (ex 118 ) straipsnio antroji dalis teigia, kad Bendrija neketina suderinti

standartų. Greičiau direktyvomis ji siekia nustatyti tam tikrą nesumažinamą minimumą. Jos normoje nurodoma, kad šiomis direktyvomis bus vengiama administracinius, finansinius ir teisinius apribojimus nustatyti tokiu būdu, kuris stabdytų mažųjų ir vidutinių įmonių kūrimą ir plėtrą. Tai dar kartą liudija ryšį su „ekonominiu realizmu”, būdingu šių dienų socialinei politi -kai. Nauji 118a ir 118b straipsniai iškelia principą, kuris tam tikrą laiką atspindėjo Europos požiūrį į gamybinius santykius, t. y. „socialinių partnerių” (administracijos ir darbuotojų) dia-logą. Komisijos pareiga – skatinti administracijos darbuotojų konsultacijas Bendrijos lygme-niu. Ji privalo imtis visų tinkamų priemonių, skatinančių šį dialogą ir užtikrinančių proporcingą paramą šalims (EB sutarties 118a str. 2 d.). Šiuo tikslu Komisija, prieš pateikdama pasiūly-mus, privalo tartis su administracija ir darbuotojais dėl galimos Bendrijos veiksmų krypties (EB sutarties 118a str. 2 d.) ir numatytų pasiūlymų turinio (EB sutarties 118a str. 3 d.) šioje srityje. Kai administracija ir darbuotojai to nori, jų dialogas Bendrijos lygmeniu gali virsti su-tartiniais santykiais (EB sutarties 118b str. 1 d.) (European Union, 1997, p. 101–103).

Pagal 118c straipsnį Komisija turi skatinti valstybes nares bendradarbiauti ir padėti joms koordinuoti veiksmus bet kurioje su EB sutartimi susijusioje socialinės politikos srityje, ypač užimtumo, darbo teisės ir darbo sąlygų, profesinio mokymo ir tobulinimosi, socialinės apsaugos, apsaugos nuo profesinių ligų ir nelaimingų atsitikimų, darbo higienos ir teisių į su-sivienijimus bei kolektyvines darbdavių ir darbuotojų derybas.

Didžioji dalis socialinės politikos priemonių buvo pasirenkamos ir taikomos remiantis Susitarimu dėl socialinės politikos, kuris kaip protokolas pridedamas prie 1992 m. ES sutar-ties, ir 1989 m. valstybių narių vadovų arba jų vyriausybių vadovų priimta Bendrijos darbi-ninkų pagrindinių socialinių teisių chartija. Vyriausybių skelbiamos pagrindinės darbuotojų teisės apima darbuotojų sveikatos apsaugą ir darbo saugą, mokymą bei lygias moterų ir vyrų teises. Nors minėtoji Chartija nėra laikoma teisinę galią turinčiu dokumentu, tačiau socialinės politikos sutartis užtikrino ES galimybę imtis veiksmų Chartijos reglamentuojamais socialinės politikos apsaugos klausimais. Didžiajai Britanijai nepasirašius nei Chartijos, nei Susitarimo dėl socialinės politikos, kai kurie socialinės politikos sričiai priskiriami ES teisės aktai buvo taikomi 14 iš 15 valstybių narių.

Užimtumo, kaip socialinio garanto, svarbą ES rodo tai, kad valstybės narės, atsižvelg-damos į esminius ekonominius ir socialinius Europos pokyčius, Europos Bendrijos sutartį pa-

129


pildė atskiru, užimtumui skirtu skyriumi, ir pirmą kartą užimtumo politiką paskelbė bendru Eu-ropos uždaviniu. Amsterdamo sutartis sukūrė teisinę darbo politikos bazę, akcentavo užim-tumo svarbą įgyvendinant ES kitų sričių politikas, palengvino Europos Tarybai priimti spren-dimą kvalifikuotos daugumos būdu (buvo vienu balsu) – tai užkirto kelią atskirai šaliai blo-kuoti sprendimus ir rekomendacijas, būtinas visiems ES piliečiams.

Amsterdamo sutarties svarba užimtumo ir socialinei politikai yra ta, kad ją priėmus mi-nėtieji ES socialinės politikos skirtumai išnyko – šiuos klausimus imta spręsti ES lygiu. Šiuo metu Susitarimas dėl socialinės politikos jau sudaro neatsiejamą Amsterdamo sutarties dalį, o jos nuostatos be išimčių taikomos visose valstybėse narėse – visi ES piliečiai (ne ES gy-ventojai) dabar gali naudotis per paskutinį XX a. dešimtmetį priimtų socialinę politiką regla-mentuojančių teisės aktų, kurių nuostatos taikomos ir Didžiojoje Britanijoje, teikiamais prana-šumais.

Europos Komisija, vadovaudamasi įgyvendinant Žaliosios ir Baltosios knygos nuosta-tas pasiektais laimėjimais socialinės politikos ir užimtumo srityje, amžių sandūroje numatė naują socialinių veiksmų programą, kurioje ypač daug dėmesio skiriama užimtumui. Pagrin-diniai šios programos tikslai – skatinti integruotos visuomenės kūrimąsi, parengti asmenis gyventi kintančioje darbo rinkoje visuotinės globalizacijos ir spartaus technologijų tobulėjimo laikais. Pagrindinės programoje numatytų veiksmų sritys – tai darbo vieta, įgūdžiai, mobilu-mas, kintanti darbo rinka ir integruota visuomenė. Tokia užimtumo, kaip socialinio garanto, veiksmų struktūra įdiegta tuo pat metu įgyvendinant 1997 m. Amsterdame priimtą Europos užimtumo strategiją.

1997 m. Liuksemburge vykusio Viršūnių susitikimo metu Europos valstybių vyriausybių vadovai priėmė pirmąjį istorijoje „užimtumo gairių paketą”, kurio tikslas – skatinti kurti veiks-mingesnę darbo rinkos politiką. Vadovaujantis šiomis gairėmis susitarta neapsiriboti vien pi-nigine parama bedarbiams, o rūpintis ir prevencinėmis priemonėmis. Tuo tikslu suformuluoti keturi ES užimtumo politikos ramsčiai: darbo ieškančių asmenų tinkamumas dirbti, verslu-mas, verslo ir darbuotojų gebėjimas prisitaikyti prie ekonominių ir technologinių pokyčių bei moterų, vyrų ir neįgaliųjų lygios galimybės. Tai ne tik valstybių narių užimtumo politikos gai-rės, bet ir neatsiejama ES politikos dalis, todėl šių nuostatų laikomasi ne tiek konkrečios valstybės, kiek Europos lygmeniu. Kadangi darbo rinkos politika yra Europos užimtumo strategijos dalis, valstybės narės derina savo sprendimus ir veiksmus.

„Užimtumo gairių paketas” lėmė daugiau ES lygmeniu priimtus sprendimus dėl tokių konkrečių veiksmų kaip „augimo ir užimtumo iniciatyva” bei smulkiam ir vidutiniam verslui skirta finansinės paramos programa. Šios programos tikslas – supaprastinti smulkaus ir vi-dutinio verslo prieigą prie rizikos kapitalo ir finansinių garantijų, nes smulkaus ir vidutinio dy-džio verslo įmonės dažnai daug labiau linkusios į naujoves ir sukuria daugiau darbo vietų negu kitos verslo įmonės.

Siekiant pagerinti darbuotojų galimybes įsidarbinti vidaus rinkoje ir taip prisidėti prie gy-venimo lygio kėlimo buvo įsteigtas Europos socialinis fondas, kurio tikslai: „palengvinti dar-buotojams įsidarbinti ir padidinti jų galimybes laisvai rinktis gyvenamąją ir darbo vietą Ben-drijoje, padėti prisitaikyti prie gamybos sistemų ir pramonės pokyčių, ypač profesinio rengimo ir perkvalifikavimo būdu” (Europos Bendrijos steigimo sutartis, 1998, p. 245). Socialinis fon-das Romos sutartyje buvo laikomas įrankiu mažinant kai kuriuos trumpalaikius sunkumus darbo rinkoje, atsiradusius kuriant bendras rinkas ir muitų sąjungą.

Nuo 2001 m. liepos 1 d. pirmininkauti ES pradėjus Belgijai įžengta į naują užimtumo ir socialinės politikos raidos etapą. ES į savo vykdomą politiką įtraukė socialinę dimensiją, ypač daug dėmesio skyrė Europos socialinio modelio raidai. Pagrindiniai šios srities prioritetai – užimtumas, darbo vietų kokybės gerinimas, lygios vyrų ir moterų galimybės, socialinės ap-saugos modernizavimas, kova su socialine nelygybe ir skurdu bei pensijų sistemos suderi-nimas ir finansavimas (Aškinis, 2001, p. 6).

Įgyvendinant ES užimtumo politiką svarbus vaidmuo tenka Europos socialiniam fondui. Be Europos žemės ūkio orientavimo ir garantijų, Europos žvejybos orientavimo finansinės priemonės ir Europos regioninės plėtros fondo, šis fondas yra vienas iš keturių struktūrinių fondų, kurių tikslas – finansinėmis priemonėmis ir koordinuojant nacionalines regionines poli-

130

Mokslo darbai

tikas mažinti ES valstybių ekonominės ir socialinės pažangos, o kartu ir ES regionų gyven-tojų gyvenimo lygio skirtumus. Minėtų fondų veikla apima nemažai programų, susijusių su įvairių socialinių problemų sprendimu, paslaugų tinklo kūrimu, forumų organizavimu. Šiomis priemonėmis siekiama likviduoti nedarbo priežastis ir padarinius, nelygybę, skurdą, socialinę atskirtį, plėtoti bei stiprinti skirtingų ES valstybių ir ekonominę, ir socialinę sanglaudą. Tai įgy-vendinti padeda ir struktūriniai fondai.

Struktūrinių fondų reikšmė didinant užimtumą ypač padidėjo įgyvendinant Suvestiniame Europos akte (1986 m.) užsibrėžtą bendrosios rinkos sukūrimo politiką. Ekonomikos teorija teigia, kad bendroji rinka turi siekti nuolatinės išteklių pusiausvyros ir optimalaus perpaskirs-tymo; tuo tarpu kompensacinės priemonės, tokios kaip struktūriniai fondai, yra laikinos savo prigimtimi, taikomos pereinamuoju laikotarpiu (Room, 1990, p. 122). Fondų veikla ir paskirtis yra didžiausias valstybių narių derybų objektas tolesnėje integracijoje. Įkurti socialinės san-glaudos fondus buvo būtina, kad silpniau ekonomiškai išsivysčiusios šalys pritartų 1992 m. bendrosios rinkos programai ir tolesnei ES plėtrai. Dėl šios priežasties Maastricto sutartimi buvo įsteigtas keturių šalių – Airijos, Graikijos, Ispanijos ir Portugalijos – Sanglaudos fondas. Be abejonės, priešiška šių šalių nuostata dėl ES plėtros į Rytus yra susijusi su baime prarasti gana didelę finansinę paramą, su būgštavimais dėl migracijos protrūkio, kuris padidintų ne-darbą valstybėse narėse. Struktūrinių fondų plėtra visų pirma yra politinė ir strateginė. Tai pagrindžia jų raidos priklausomybę nuo pakartotinų derybų rezultatų. Derybos dėl struktūrinio biudžeto paskirstymo virto kova, kurios tikslas – išlaikyti arba padidinti atskiroms šalims arba regionams skiriamas lėšas. Tiesioginis nacionalinių ir regioninių interesų poveikis skirstant struktūrinius fondus yra socialinės politikos europinės integracijos kliūtis (Anderson, 1995, p. 158). ES struktūrinis biudžetas yra 26 bilijonai eurų – apytikriai 30 proc. visų išlaidų. Visas ES biudžetas sudaro šiek tiek daugiau nei 1,2 proc. bendrojo Europos vidaus produkto (Eu-ropean Commision, 1996, p. 85). Tai negali būti lyginama su valstybių narių skiriamomis lė-šomis šiems tikslams ir nereiškia, kad Europos socialinės teisės pakeičiamos nacionalinėmis perpaskirstymo srityje. Tiesa, socialinėms teisėms užtikrinti keturiose pietinėse valstybėse narėse didelė reikšmė tenka jų bendrajam vidaus produktui.

Tuo metu svarbesnė tapo ir judėjimo laisvė, nes viena iš bendrosios rinkos paskirčių yra sudaryti sąlygas prekėms ir kapitalui laisvai judėti. ES vidaus rinka taip pat reiškia, kad piliečiai gali nevaržomi dirbti bet kurioje ES valstybėje narėje. Graikijai, Ispanijai ir Portugalijai įstojus į Sąjungą kelias darbo jėgai migruoti buvo užkirstas įtraukus į stojimo sutartis nuosta-tas, numatančias, kad laisvas darbuotojų judėjimas kurį laiką bus ribojamas. Šios nuostatos bus taikomos ir dabartinėms šalims kandidatėms, kai jos įstoja į ES. Pereinant prie bendro-sios rinkos ES politikoje svarbesni tapo ir sutarties 130 straipsnyje išdėstyti socialiniai as-pektai, kuriais buvo siekiama ekonominės ir socialinės sanglaudos (Europos Bendrijos stei-gimo sutartis, 1998, p. 261).

Pagal sprendimus, sugrupuotus pirmajame (1988 m.) ir antrajame (1992 m.) Žako De-loro pasiūlymų pakete, struktūriniams fondams skiriami ištekliai didėjo iki 1999 m., kol pa-siekė 27 milijardų ekiu metinį vidurkį. 1994–1999 m. bendroji suma sudarė 141,5 milijardo ekiu, iš kurių maždaug 40 milijardų ekiu buvo skirta Europos socialiniam fondui (Veidenfeld, Vesels, 1997, p. 160). Pagal 1993 m. liepą priimtos Bendrosios direktyvos, reglamentuojan-čios struktūrinius fondus, sąlygas Europos socialinis fondas visų pirma privalo finansuoti 3–iojo (kova su ilgalaikiu nedarbu ir jaunimo integracijos skatinimas) bei 4–ojo (darbuotojų prisi-taikymas prie pramonės modernizavimo) tikslų priemones bei veiklą pagal 2–ąjį tikslą (atgai-vinti tradicinius pramonės regionus).

Visi keturi struktūriniai fondai 2000–2006 m. skirs 195 milijardus eurų (Europos užim-tumo ir socialinė politika, 2001, p. 14) šiems trims tikslams įgyvendinti:

– skatinti atsiliekančių regionų plėtrą. Daugiau negu du trečdaliai struktūrinių fondų lėšų bus skirta tiems regionams, kurių bendrojo vidaus produkto dalis vienam gyventojui mažesnė negu 75 proc. ES vidurkio. Tokių regionų – atokiausių ES kampelių yra net devyniose ES valstybėse narėse;

– remti ekonominę ir socialinę pertvarką keturių tipų ypatingų sunkumų patiriančiose vietovėse, t. y. finansinius sunkumus išgyvenančiose vietovėse, besitaikančiose prie

131


pramonės ir paslaugų sričių pokyčių, nuosmukį išgyvenančiose kaimo vietovėse, sunkumų patiriančiose miesto vietovėse ir krizę išgyvenančiose bei nuo žvejybos

132

Mokslo darbai

pramonės ypač priklausančiose vietovėse.– finansuoti visas ES vietoves, išskyrus pirmojo tikslo regionus siekiant pritaikyti ir

modernizuoti švietimo, mokymo bei užimtumo politiką ir sistemas.Daugiausia dėmesio Europos socialinis fondas skiria pavieniams, darbo ieškantiems

asmenims. Fondo parama gali būti naudojama ir sistemoms bei struktūroms tobulinti sie-kiant, kad geriau funkcionuotų pati sistema. Europos socialinis fondas remia pastangas įgy-vendinti daugelį politikos uždavinių, taip pat padėti valstybėms narėms plėtoti savo darbo rin-kas, tobulinti dirbančių ir darbo ieškančių žmonių gebėjimus. Valstybės narės ir ES regionai laikosi skirtingų nuostatų, be to, jų struktūros yra skirtingos. Valstybės narės pačios spren-džia, kuriems politiniams klausimams skirti daugiau dėmesio ir kaip tinkamiausiai naudoti Eu-ropos socialinio fondo pinigus labiausiai tobulintinoms sritims, nors iš valstybių narių ir taip reikalaujama ypač daug dėmesio skirti gebėjimams formuoti bei lygioms galimybėms. Euro-pos socialinis fondas teikia prioritetą sritims, atitinkančioms užimtumo skatinimo planus, ku-riais valstybės narės vadovaujasi įgyvendindamos Europos užimtumo strategiją.

ES vykdomą užimtumo, kaip socialinio garanto, politiką akivaizdžiai atskleidžia 2000–2006 m. programos, pagal kurias Europos socialinis fondas iš dalies finansuos tas valstybių narių pasirinktas priemones, kurios nustatytos šioms penkioms prioritetinėms sritims:

– kurti veiksmingą darbo rinką;– teikti paramą žmonėms, susiduriantiems su socialinės atskirties grėsme, ypač daug

dėmesio skirti jų galimybėms darbo rinkoje;– tobulinti bendrąjį lavinimą ir profesinį rengimą, skatinti nuolat mokytis ir ugdyti darbo

rinkos pageidaujamus gebėjimus;– skatinti darbuotojų gebėjimą prisitaikyti, verslumo ir darbo jėgos įgūdžių formavimo

tyrimus mokslo ir technikos srityse;– skatinti moterų tinkamumą dirbti ir jų savarankišką darbą, kovoti su lyčių nelygybe

darbo rinkoje.Sprendžiant ES kylančias socialines problemas svarbus socialinių partnerių, t. y. profe-

sinių sąjungų ir darbdavių organizacijų, dialogo vaidmuo. Užtikrinant kiek galima didesnį da-lyvių skaičių ES užimtumo ir socialinė politika vykdoma kartu su pačiomis valstybėmis narė-mis, bendradarbiaujant su įvairiomis asociacijomis ir nevyriausybinėmis organizacijomis. XX a. pabaigoje jos sudarė „Europos socialinių nevyriausybinių organizacijų platformą”, kuri siū-lomomis idėjomis ir reiškiama nuomone prisideda prie Europos socialinės politikos forma-vimo. Nevyriausybinės organizacijos yra kompetentingos ir svarbios ES partnerės įgyvendi-nant socialinės politikos priemones, gyvybiškai būtina ES ir jos piliečių sąsaja, atliekanti „pi-lietinio dialogo” funkciją. Profesinėms sąjungoms ir darbdavių organizacijoms tenka svarbus vaidmuo pagal nustatytas procedūras prisidėti prie Europos užimtumo ir socialinės politikos formavimo bei sprendimų priėmimo šios politikos klausimais. 1985 m. nuolat bendradarbiauti susitarė Europos darbdavių konfederacija (UNICE), Europos profesinių sąjungų konfedera-cija (ETUC) ir Europos įmonių, kuriose dalyvauja valstybė, centras (CEEP).

1992 m. pasirašius Susitarimą dėl socialinės politikos profesinėms sąjungoms ir darb-davių organizacijoms teko Europos institucijų patarėjų vaidmuo. Tačiau tik po 1997 m. Ams-terdamo sutarties minėtosios organizacijos galėjo priimti bendrus sprendimus. Nuo to laiko socialiniai partneriai pasirašytus susitarimus gali pateikti ES institucijoms, kad minėtųjų susi-tarimų nuostatos būtų perkeliamos į ES teisę. Taigi darbuotojų ir darbdavių asociacijos įgijo didesnę reikšmę užimtumo ir socialinėje politikoje, nes tapo partnerėmis, o tai yra esminė sąlyga, kurią būtina užtikrinti, kad politika atlaikytų Europoje vykstančių ekonominių ir sociali-nių pokyčių lemiamus išbandymus.

Išvados

ES užimtumo politika yra sudėtinė ES vykdomos socialinės politikos dalis ir pagrindinis socialinio saugumo garantas.

ES darbuotojų socialinės teisės susijusios su 4 sritimis:

133


– teisės, tiesiogiai susijusios su laisvu asmenų judėjimu. Jos koordinuoja nacionalines socialinio saugumo sistemas ir profesinio mobilumo nediskriminavimo principą (ES sutarties 48–57 str.);

– teisės, garantuojančios sveikatos apsaugą ir saugumą darbo vietoje (ES sutarties 117–118 str.);

– vyrų ir moterų teisė į vienodas darbo sąlygas (ES sutarties 119 str.);– socialinių partnerių dialogas (ES sutarties 118b str.).Palyginti su nacionalinėmis darbuotojų teisėmis, ES darbuotojų socialinių teisių sąrašas

ganėtinai limituotas. Daugelis esminių sričių, tokios kaip atlyginimų, įvairių organizacijų kū-rimo, streikų ir kt., yra už ES socialinės politikos kompetencijos ribų. ES užtikrinamos sociali-nės darbuotojų teisės išreiškia Europos Bendrijos esmę – jos susijusios su laisvu asmenų judėjimu ir vidaus rinkos sukūrimu. Laisvą darbuotojų judėjimą garantuoja ES įstatymai bei Europos teisingumo teismo jurisdikcija.

Amsterdamo sutartis pradėjo naują ES socialinės ir užimtumo politikos raidos etapą: šiuos klausimus pradėta spręsti ES lygiu. Tačiau tokia ES socialinė politika nereiškia nacio-nalinių socialinio saugumo sistemų, teikiančių darbuotojams ir jų šeimoms skirtingas teises, suderinimo.

LITERATŪRA

1. Anderson J. J. Structural funds and the social dimension of EU policy: spingboard or stumbling block? // S. Leibfried and P. Pierson (eds). European Social Policy. Between Fragmentation and Integration. – Washington: The Brookings Institution, 1995.

2. Aškinis D. Belgijos pirmininkavimas Europos Sąjungoje 2001 m. antrąjį pusmetį // Integracijos ži-nios. 2001. Nr. 7 (27).

3. Beck W., van der Maesen L. and Walker A. (eds). The Social Quality of Europe. – The Hague, London, Boston: Kluwer Law International, 1997.

4. Bosco A. and Hutsebaut M. (eds). Social Protection in Europe: facing up to changes and challenges. – Brussels: European Trade Union Institute, 1997.

5. Clasen J. (ed). Comparative Social Policy: concepts, theories and methods. – Oxford: Blackwell, 1999.

6. European Commission. Vade–mecum budgetaire. – Luxemburg, 1996.7. European Union. Consolidated versions of the treaty on European Union and the treaty

establishing the European Community, European Communities. 1997.8. Europos Bendrijos steigimo sutartis // Europos Sąjunga. Steigimo dokumentų rinktinė. – Vilnius,

1998. 9. Europos užimtumo ir socialinė politika: politika žmonėms // Europos Komisija. 2001.

10. Eurostat news release. 16 May, 2000. No. 56.11. Forum: Special years of Social Policy. – Belgium, 1999.12. Gold M. and Mayes D. Rethinking a social policy for Europe // R. Simpson and A. Walker (eds).

Europe: for richer or poorer? – London: CPAG, 1993.13. Guogis A. Socialinės politikos modeliai. – Vilnius, 2000.14. Hantrais L. Social policy in the European Union. – London: Macmilian Press LTD, 1995.15. Junevičius A. Europos Sąjunga. – Kaunas, 1999.16. Lietuvos darbo rinka 2001 m. sausio 1 d. // Darbo biržos naujienos. Lietuvos darbo biržos infor-

macinis biuletenis. 2001. Nr. 1 (37).17. Room G. New Poverty in the European Community. – Basingstoke: Macmillan Press Ltd., 1990.18. Veidenfeldas V., Veselsas V. Europa nuo A iki Z. Europos integracijos vadovas. – Liuksembur-

gas, 1997.

134

Mokslo darbai

EMPLOYMENT POLICY – SOCIAL GUARANTEE IN EUROPEAN UNION

Assoc. Prof., Dr. Leta DromantienėLaw University of Lithuania

Summary

The emphasis in the Community’s and Union’s treaties and charter on workers’ rights and on the need to create conditions that would facilitate freedom of movement of labour between member states explains why issues concerned with the employment and equalization of working conditions have always been high on the policy agenda.

With the launch of the European Monetary Union (EMU) and Euro, the debate on European solutions shifted focus towards structural policies, which are the necessary complement to the macroeconomic policy mix under EMU. Employment is the key ingredient of this debate. Indeed employment cuts across all the challenges of enlargement, the new financial framework and the EU structural funds, the promotion of economic and social cohesion, and institution reform. Throughout the 1970’s and 1980’s employment was present in the minds of the leaders of the then EEC when the four freedoms of movement of goods, services, capital and labour were promoted in Single Market.

The subsequent evolution of employment strategy can be divided into two periods, the watershed of which is marked by new Treaty of Amsterdam, signed in October 1997. Before Amsterdam, employment and labour market policy was the sovereign domain of the Member States. The treaty does not change the basic principle that Member States take primary responsibility for employment policy. But it does entrust the European institutions, the Council and the Commission with a much stronger role, new tasks and more forceful tools. It involves the European Parliament more closely with the decision making process. Also, the responsibilities of the social partners and their opportunities to contribute are enhanced through the inclusion of the Social Protocol into the Treaty. Leaders of many Member States have been at the forefront in coordinating and implementing the European employment strategy.

135


SOCIALINIAI STUDENTŲ SVEIKATOS ASPEKTAIDocentas Antanas Butavičius Doc. dr. Antanas JanušauskasLietuvos teisės universitetas, Kauno policijos fakultetas, Policijos veiklos katedraV. Putvinskio g. 70, 3000 KaunasTelefonai 22 84 57, 20 69 54Elektroninis paštas [email protected]


Recenzavo Lietuvos teisės universiteto Kauno policijos fakulteto Humanitarinių ir socialinių mokslų katedros vedėjas doc. dr. Gediminas Bubnys ir Kauno medicinos universiteto Kardiologijos instituto docentas habil. dr. Abdonas Tamošiūnas

Santrauka

Mūsų tyrimo tikslas – išsiaiškinti, ar studentai pakankamai daug žino apie savo sveikatą ir ja rūpinasi. Pateikę specialią studentų apklausos anketą ištyrėme Lietuvos teisės universiteto Kauno policijos fakulteto studentų požiūrį į sveikatą, analizavome jų skundus dėl sveikatos bei sergamumą. Tyrime dalyvavo 276 studentai – 99 merginos ir 177 vaikinai, t. y. 99,3 proc. visų 1998 metais į Kauno policijos fakultetą įstojusių studentų.

Mūsų tyrimo duomenimis, kas antra studentė ir kas trečias studentas skundėsi sveikata: merginos skundėsi virškinamojo trakto sistemos sutrikimais, vaikinai – kvėpavimo ir jutimo organų sistemų sutrikimais. Tik kas trečias studentas savo sveikatą įvertino kaip „labai gerą”, o du trečdaliai – kaip „gerą”. Daugelis jų (86,2 proc.) rimtai rūpinasi savo sveikata. Apklausti studentai supranta ir žino pagrindinius sveikatą veikiančius žalingus įpročius ir yra pasiryžę keisti neracionalios mitybos, rūkymo ir alkoholio vartojimo įpročius, didinti fizinį aktyvumą. Sergamumo rodiklių skirtumai tarp lyčių nenustatyti, tarp visų vyravo virusinė patologija.

Pagrindinės sąvokos: studentai, sveikatos vertinimas, skundai dėl sveikatos, sveikatos rizikos faktoriai.

Įvadas

Temos aktualumas. 1946 metų Pasaulinės sveikatos organizacijos (PSO) konstituci-joje nustatytas toks sveikatos apibrėžimas: „Sveikata yra visiškos fizinės, dvasinės ir sociali-nės gerovės būsena ir ne vien ligos ar negalios nebuvimas”. Žmogaus sveikatą lemia daug veiksnių, tarp jų – genetinis polinkis, gyvenimo būdas, maistas, socialinė ir ekonominė būklė, tinkama sveikatos priežiūra. Gyvenimo būdas gali keistis, bet jaunystėje įgyti įpročiai yra pa-tvariausi ir ilgai išlieka, todėl labai svarbu ugdyti sveikatą tausojančią elgseną bei tinkamą požiūrį į sveiką gyvenseną. PSO ekspertai nurodo, kad norint išsamiai vertinti visuomenės sveikatą reikia papildomų rodiklių, atspindinčių subjektyvius reiškinius: žmonių nuomonę, po-žiūrį, elgseną. Vienas tokių rodiklių – subjektyvus savo sveikatos vertinimas. Jis rodo ne tik žmogaus fizinę būseną, bet ir jo bendrą savijautą, emocinę įtampą, nuovargį bei kitas psi-chologinio streso apraiškas. Subjektyvus savo sveikatos vertinimas taip pat priklauso nuo

136

Mokslo darbai

žmonių tarpusavio santykių, jų materialinės gerovės ir kitų aplinkybių, kurios apibūdinamos kaip „gyvenimo kokybė” (Grabauskas, 1997; Varatinskienė, 1993; Zaborskis, 1997, p. 96).

Tyrimo tikslas. Išsiaiškinti, ar studentai pakankamai daug žino apie savo sveikatą ir ja rūpinasi.

Tyrimo objektas. 1998 m. rudenį į Lietuvos teisės akademijos Kauno policijos fakul-tetą įstojo 278 studentai. Tyrime dalyvavo 276 studentai – 99 merginos ir 177 vaikinai, t. y. 99,3 proc. visų studentų.

Tyrimo metodai. Apklausdami naudojome standartizuotą apklausos anketą, parengtą kartu su Kardiologijos instituto mokslininkais, ir taip nagrinėjome studentų požiūrį į savo svei-katą, analizavome pagrindinių sveikatai žalingų veiksnių – rizikos faktorių (RF) paplitimą tarp studentų bei pasirengimą keisti sveikatai neigiamą poveikį darančius veiksnius. Kiekvienai studentų grupei prieš atliekant tyrimą buvo paaiškintas jo tikslas, anketos pildymo metodika, pabrėžta atsakomybė už asmeninių atsakymų slaptumą.

Apklausos medžiaga buvo analizuojama statistikos metodais pagal Kauno policijos fa-kulteto (KPF) informatikos specialistų parengtas programas. Statistiškai patikimais lygina-mųjų grupių skirtumais laikytini atvejai, kai p0,05.


Studentų sveikatos tyrimą pradėjome subjektyviu aspektu, t. y. analizavome, kaip pats studentas vertina savo sveikatą. Į klausimą „Kaip vertinate savo sveikatą?”, buvo pasiūlyti penki atsakymai: 1) labai gera; 2) gera; 3) vidutinė; 4) bloga; 5) labai bloga. Gauti apklausos duomenys rodo, kad tik kas trečias studentas savo sveikatą įvertino kaip „labai gerą”, du trečdaliai vertino tik kaip „gerą”, keli savo sveikatą įvertino kaip „vidutinę” ir nė vienas stu-dentas savo sveikatos neįvertino kaip „blogą” ar „labai blogą”. Gauti rezultatai pateikiami 1 pav.

1 pav. Studentų sveikatos vertinimas (proc.); lyginant pasiskirstymo procentą tarp merginų ir vaikinų x – p0,05

Nustatyti subjektyvaus savo sveikatos vertinimo rezultatai neprieštarauja kitų tyrėjų duomenims, gautiems taikant panašią metodiką (Voratinskienė, 1993; Zaborskis, 1997, p. 96).

Apklausiant studentus buvo domimasi, ar jie skundžiasi sveikata. Daugiau kaip trečda-lis mūsų apklaustųjų (37,7 proc. p0,001) buvo nepatenkinti sveikata, t. y. kas antra mergina (52,5 proc. p0,001) ir kas trečias vaikinas (29,4 proc. p0,001) nelaikė savęs visiškai svei-

137


kais. Atsakymai, kurių organizmo sistemų sutrikimais skundžiamasi dažniausiai, pateikti 2 paveiksle. Kaip matyti iš suvestinės, labiausiai studentai skundžiasi virškinimo organų siste-mos, judėjimo (kaulų–raumenų) ir kvėpavimo organų sistemų sutrikimais. Skundai dėl šių sistemų veiklos sudaro 71,2 proc. (p0,001) visų skundų.

2 pav. Studentų skundų pasiskirstymas pagal organizmo sistemų sutrikimus (proc.); lyginant pasiskirstymo procentą tarp merginų ir vaikinų x – p0,05

Pasidomėjome, ar patys studentai dėmesingi savo sveikatai, todėl pateikėme klausimą „Ar Jūs pakankamai gerai rūpinatės savo sveikata?”. Dauguma studentų atsakė „taip” (44,0 proc.) ir „norėtų labiau rūpintis” (42,2 proc.). Tik 4 proc. atsakė, kad „dar per anksti jiems rū-pintis sveikata” ir 9,8 proc., kad „nežino”. Tarp lyčių patikimo skirtumo nenustatyta. Vadinasi, dauguma studentų rimtai rūpinasi savo sveikata arba bent stengiasi sudaryti tokį įspūdį.

Kas labiausiai, mūsų studentų nuomone, kenkia sveikatai? Siekiant, kad atsakymai būtų kiek įmanoma objektyvūs, jiems nebuvo išvardytas nė vienas žinomas sveikatai žalin-gas veiksnys (medicinos ir mokslo populiarinimo literatūroje jie dažniau vadinami sveikatos rizikos faktoriais (RF)). Anketoje buvo palikta daug vietos, kad studentai įrašytų savo nuo-monę. Vidutiniškai studentai nurodė po 2,8 RF (atitinkamai 2,9 RF merginos ir 2,6 RF vaiki-nai, p0,05), kurie, jų nuomone, daro sveikatai neigiamą įtaką. Tik maža dalis (2,9 proc.) ne-žinojo ir nenurodė nė vieno sveikatai žalingo RF. Kita nedidelė dalis (2,5 proc.) nurodė 5 ir daugiau RF. 1 lentelėje pateikta nurodytų RF suvestinė (absoliučiais skaičiais, nes atsaky-muose nebuvo ribotas RF skaičius).

1 lentelė . Studentų nurodytų sveikatos RF pasiskirstymas

Nurodė šiuos sveikatos RF

Merginos(abs. skaičiais)

Vaikinai(abs. skaičiais)

Iš viso(abs. skaičiais)

Rūkymas 78 149 227Alkoholio vartojimas 64 125 189Narkotikų vartojimas 52 89 141Neracionali, netinkama mityba 29 30 59Stresai ir nervinė įtampa 13 14 27Miego trūkumas 16 10 26Mažas fizinis aktyvumas 5 11 16Aplinkos užterštumas 6 12 18Kitos priežastys 5 7 12Nežino jokių RF 3 8 11

138

Mokslo darbai

Dažniausiai studentai vardijo šiuos RF: rūkymą, alkoholio ir narkotikų vartojimą, nera-cionalią, netinkamą mitybą, stresus, nervinę įtampą ir miego trūkumą. Reikia pabrėžti, kad tik keli studentai nurodė, jog nežino nė vieno sveikatos RF. Jų fantazijai, kaip ir dera jauniems žmonėms, nėra ribų. Keli studentai nurodė tokius, jų nuomone, sveikatai žalingus veiksnius, kaip „peršalimas budėjimo metu”, „nesaugus seksas”, „anabolinių hormonų naudojimas”, „įvairių dietų laikymasis” ir pan. Panašius duomenis pateikia ir kiti tyrėjai (Davidavičienė, 1996; Varatinskienė, 1993).

Į klausimą, „Kokius, Jūsų nuomone, sveikatai žalingus įpročius galėtumėte priskirti sau?”, daugiau kaip trečdalis studentų (38,2 proc.) nurodė, kad jie neturi nė vieno RF. Per-šasi išvada, kad mūsų studentai yra „idealūs” arba nepakankamai savikritiškai atsakė į šį klausimą. 2 lentelėje pateikta studentų, priskyrusių sau RF, suvestinė (absoliučiais skaičiais).

2 lentelė . Studentų nurodyti RF

Sau priskyrė šiuos RF Merginos(abs. skaičiais)

Vaikinai(abs. skaičiais)

Iš viso(abs. skaičiais)

Rūkymas 24 69 93Neracionali (netinkama) mityba 28 27 55Alkoholio vartojimas 7 17 24Miego trūkumas 10 4 14Mažas fizinis aktyvumas 6 2 8Padidėjusi nervinė įtampa ir stresai 1 2 3Kiti (pavieniai) RF 6 16 22Nurodė, kad neturi jokių RF 43 62 105

Apklausos duomenys rodo, kad mūsų studentai žino pagrindinius sveikatos RF. Deja, apie pusė apklaustų merginų ir trečdalis vaikinų nurodė, jog jie neturi jokių sveikatai žalingų RF. Manome, kad taip atsakė, nes neįsigilino į pateiktą klausimą.

Kai kurių studentų originalų sau priskiriamų sveikatos RF suvokimą rodo ir šie apibūdi-nimai: „vaikšto per mažai apsirengęs”, „nedažnai prausiasi”, „skaito atsigulęs”, „žiemą valgo sniegą”, „per daug geras kitiems”, „mėgsta pereiti gatvę degant raudonai šviesai” ir kiti.

Buvo panagrinėtas studentų pasiryžimas keisti sveikatai žalingus įpročius. Džiugu, kad didžioji dalis studentų (77,6 proc. p0,001) nurodė, kad tai yra „realu”. Tik maža dalis (4,8 proc.) atsakė, kad tai „nerealu” ir 17,6 proc. apklaustųjų nurodė, kad apie tai „dar nepagal-vojo”. Ir merginos, ir vaikinai į pateiktą klausimą panašiai atsakė.

Be įprastų keistinų sveikatai žalingų veiksnių, pavyzdžiui, metimo rūkyti, ketinimo pra-dėti racionaliai maitintis, mažinti alkoholio vartojimą, vienas kitas studentas nurodė ir tokius keistinus veiksnius kaip: „gyvenamos vietos pakeitimą”, būtinumą „dažniau praustis”, „vaikš-čiojimą šilčiau apsirengus” ir kitus.

Studentų sveikata priklauso nuo biologinių, socialinių ir higieninių veiksnių visumos, to-dėl labai svarbu sukurti sveiką aplinką, suteikti pakankamai žinių apie sveikatą, laiku ugdyti tinkamą nuostatą sveikai gyventi (Klumbienė, 1997, p. 48; Misevičienė, 1997, p. 15; Starku-vienė, 1998, p. 683; Tamošiūnas, 1997, p. 43).

Išvados

1. Dauguma studentų (96,8 proc.) savo sveikatą vertina kaip „gerą” ir „labai gerą”. 2. Kas antra studentė (52,5 proc. p0,001) ir kas trečias studentas (29,4 proc. p0,001)

pareiškė vienokių ar kitokių skundų sveikata. Merginos labiau skundėsi virškinimo organų sistemos sutrikimais, vaikinai – kvėpavimo ir jutimo organų sistemų sutrikimais.

3. Dauguma studentų (86,2 proc. p0,001) rimtai rūpinasi savo sveikata.

139


4. Mūsų apklausti studentai žino pagrindinius sveikatą veikiančius žalingus veiksnius (RF); savo atsakymuose jie pabrėžė rūkymo, alkoholio ir narkotikų vartojimo bei neraciona-lios, netinkamos mitybos žalą organizmui.

LITERATŪRA

1. Davidavičienė A. G. Sveikos gyvensenos įvertinimas mokyklose: Tyrimų medžiaga. – Vilnius, 1996.

2. Grabauskas V., Klumbienė J., Petkevičienė J. Suaugusių Lietuvos žmonių gyvensenos tyrimas (anglų–lietuvių kalbomis). – Helsinki, 1997.

3. Klumbienė J., Petkevičienė J., Dregval L. Medicina. 1997. T. 33. Nr. 11. Priedas Sveikata, žmogus, visuomenė.

4. Lietuvos gyventojų sveikata ir sveikatos apsaugos įstaigų veikla 1996–1997 m. – Vilnius, 1998.5. Misevičienė I. Medicina. 1997. T. 33. Priedas Nr. 9.6. Starkuvienė S. ir Zaborskis A. Medicina. 1998. T. 34.7. Tamošiūnas A., Vilkauskas L., Rėklaitienė R. Medicina. 1997. T. 33. Priedas Nr. 9.8. Varatinskienė R. Kauno aukštųjų mokyklų studentų gyvensenos ypatybės ir sveikata. Dis. Med.

m. dr. laipsniui įgyti. – KMA, 1993.9. Zaborskis A. Lietuvos moksleivių sveikata ir jos stiprinimas: darbas habil. dr. mokslo laipsniui

įgyti. – Kaunas, 1997.

SOCIAL ASPECTS OF STUDENTS HEALTH Antanas ButavičiusAssoc. Prof., Dr. Antanas JanušauskasKaunas Police Faculty of the Law University of Lithuania

Summary

The aim of the research carried out by us is to ascertain if the students know sufficiently about their health and care about it. Having employed a special questionnaire we researched the Law University of Lithuania Kaunas Police Faculty students’ attitude to health, analyzed their complaints and peculiarities of sickness rate. 276 students – 99 female and 177 male, i.e. 99,3 per cent of all the students who entered the University in 1998, participated in the research.

In accordance with the data of our research every second female student and every third male student have complaints about their health. Among the female students the complaints about the digestion system predominated; while male students were mostly concerned with the respiration and sensation systems. Only every third student evaluated his or her health as „excellent” and two thirds as „good”. The biggest part of students (86,2 per cent) treat their health seriously and are trying to care more about it. The respondents understand the principal harmful factors influencing health and are ready to change the irrational eating, smoking and alcohol use habits, as well as to increase the physical activeness. In all the groups virus pathology was prevailing.

Keywords: students, attitude to health, complaints about health, health risk factors.

140

Mokslo darbai

LIETUVOS TEISĖS UNIVERSITETO KAUNO POLICIJOS FAKULTETO STUDENTŲ SOCIALINĖ CHARAKTERISTIKA

Doc. dr. Antanas Janušauskas

Dr. Kęstutis Vitkauskas

Lietuvos teisės universitetas, Kauno policijos fakultetasV. Putvinskio g. 70, 3000 KaunasTelefonai 22 84 57, 20 69 54Elektroninis paštas [email protected]


Recenzavo Lietuvos teisės universiteto Kauno policijos fakulteto Humanitarinių ir socialinių mokslų katedros vedėjas doc. dr. Gediminas Bubnys ir Kauno medicinos universiteto Kardiologijos instituto docentas habil. dr. Abdonas Tamošiūnas

Santrauka

Šiame straipsnyje pateikto tyrimo tikslas – Lietuvos teisės universiteto Kauno policijos fakulteto studentus ištirti socialiniu požiūriu.

Panaudoję specialią studentų apklausos anketą ištyrėme Lietuvos teisės universiteto Kauno policijos fakulteto studentų socialinį statusą (pačių studentų ir jų tėvų išsilavinimą, šeiminę padėtį ir pan.). Analizavome studentams nustatytas asmenybės bruožų akcentuacijas bei temperamentą. Tyrime dalyvavo 276 studentai – 99 merginos ir 177 vaikinai, t. y. 99,3 proc. visų 1998 mokslo metais įstojusių studentų.

Mūsų tyrimo duomenimis, 72 proc. studentų motinų ir 59,8 proc. tėčių turėjo aukštąjį arba aukštesnįjį išsilavinimą, studentai su viduriniu išsilavinimu sudarė 95,3 proc. tirtųjų. Viengungių (įskaitant netekėjusias merginas) buvo daugiausia – 95,7 proc.; tik 5,6 proc. vaikinų buvo atlikę tarnybą Krašto apsaugoje. Statistikos duomenimis, daugiausia studentų vaikinų buvo iš miestų. Maždaug tiek pat merginų į KPF įstojo iš miestų ir kaimo vietovių. Asmenybės bruožų akcentuacijos nustatytos 25,9 proc. studentų (27,0 proc. merginų ir 25,3 proc. vaikinų). Tarp mūsų studentų daugiausia sangvinikų ir flegmatikų.

Pagrindinės sąvokos: studentai, išsilavinimas, asmenybės akcentuacijos, temperamentas.

Įvadas

Temos aktualumas. Akademinis jaunimas dėl darbo specifinio pobūdžio sudaro ypa-tingą socialinį kontingentą, kurį veikia veiksniai, darantys neigiamą įtaką sveikatai, darbingu-mui ir fizinei būklei: didelis protinio darbo krūvis, nejudri veikla, gryno oro stoka. Socialinės aplinkos ypatybių bei veiksnių, nulėmusių apsisprendimą pasirinkti policininko profesiją, ana-lizė padėtų visapusiškai įvertinti studentą kaip asmenį ir kaip būsimą policijos pareigūną. Yra sakoma: kokia visuomenė – tokia ir policija. Koks tas būsimasis policininkas? Svarbu žinoti, kokioje socialinėje aplinkoje jis augo, kokios charakterio savybės formavosi, nes tai turi įta-kos ne tik visuomenės etnokultūriniam, socialiniam, ekonominiam ir moksliniam pažangos

141


lygiui, bet ir individualiai sprendžiant galimą būsimojo policijos pareigūno tarnybos profilį (Grabauskas, 1997; Klumbienė, 1997, p. 48; Dembinskas, 2000).

Tyrimo tikslas. Lietuvos teisės universiteto Kauno policijos fakulteto studentus ištirti socialiniu požiūriu.

Tyrimo objektas. 1998 m. į LTU Kauno policijos fakultetą įstojo 278 studentai. Tyrime dalyvavo 276 studentai – 99 merginos ir 177 vaikinai, t. y. 99,3 proc. visų studentų.

Tyrimo metodai. Tirdami naudojome standartizuotą asmenų apklausos anketą, suda-rytą Kauno policijos fakultete pagal Kauno medicinos universiteto Kardiologijos instituto mokslininkų rekomendacijas. Ji pritaikyta visuomenės populiaciniams tyrimams atlikti. Stu-dentų temperamento tipui (sangvinikas, flegmatikas, melancholikas ar cholerikas) nustatyti naudojome H. Eysencko klausimyną. Tyrimo metu buvo išanalizuotos Centrinės medicininės ekspertizės komisijos (CMEK) prie Vidaus reikalų ministerijos pateiktos pretendentų į stu-dentus sveikatos pažymos (psichofiziologinis įvertinimas ir išvados apie sveikatos būklę). Apklausos medžiaga buvo analizuojama taikant statistikos metodus pagal Kauno policijos fakulteto (KPF) informatikų parengtas duomenų bazių kaupimo ir apdorojimo programas. Statistiškai patikimais lyginamųjų grupių skirtumais laikytini atvejai, kai p0,05.


Paanalizavus tėvų išsilavinimą (1 pav.) nustatyta, kad mūsų studentų motinos statistiš-kai dažniau (p0,05) turi aukštąjį ir aukštesnįjį išsilavinimą. Dauguma tėčių turėjo vidurinį ir aukštesnįjį išsilavinimą (p0,05).

1 pav. Studentų tėvų išsilavinimas (proc.)

Nors patikimas skirtumas tarp atitinkamo motinų ir tėčių išsilavinimo nenustatytas, ta-čiau tendencija aiški: mūsų studentų motinų išsilavinimas aukštesnis, palyginti su tėčių išsila-vinimu. 5,1 proc. mūsų apklaustų studentų neturėjo vieno iš tėvų (jie mirę arba šeima išsisky-rusi). Gauti rezultatai neprieštarauja kitų tyrėjų pagal panašią metodiką gautiems duomenims (Varatinskienė, 1993; Zaborskis, 1997).

Pagal įgytą išsilavinimą iki įstojant į KPF tirtas kontingentas buvo toks: 95,3 proc. tirtų studentų turėjo vidurinį išsilavinimą ir 4,7 proc. – aukštesnįjį išsilavinimą (p0,001). Šis rodik-lis tarp lyčių statistiškai nesiskyrė. Šeiminės padėties analizė parodė, kad viengungių (įskai-tant netekėjusias merginas) buvo daugiausiai (95,7 proc., p0,001), vedusių (ištekėjusių) studentų buvo 3,6 proc. „Kita” (kad gyvena nesusituokę) nurodė 0,7 proc. respondentų. Ap-klausos duomenimis, tik 6 merginos ir 4 vaikinai yra sukūrę šeimas, o apie tai, kad gyvena juridiškai neįforminę santuokos, pareiškė tik du vaikinai. Panašius rezultatus pateikia ir kiti tyrėjai (Pangonytė, 1992; Varatinskienė, 1993).

Tarp tirtų studentų tik 5,6 proc. vaikinų yra atlikę tikrąją Krašto apsaugos tarnybą.

142

Mokslo darbai

Į klausimą, „Kur Jūs augote (praleidote didesnę savo gyvenimo dalį) – mieste ar kaime?”, 60,5 proc. apklaustųjų atsakė, kad didesnę dalį savo gyvenimo praleido mieste ir 39,5 proc. – kaimo vietovėje (p0,001). Dauguma vaikinų buvo iš miestų. Maždaug tiek pat merginų į KPF įstojo iš miestų ir kaimo vietovių (žr. 2 pav.) Panašius rezultatus pateikia ir kiti tyrėjai (Grabauskas, 1997; Varatinskienė, 1993).

2 pav. Iš miesto ir kaimo į KPF įstoję studentai (proc.); x – p0,001.

Tyrimo metu buvo išanalizuotos Centrinės medicininės ekspertizės komisijos (CMEK) prie Vidaus reikalų ministerijos pateiktos pretendentų į studentus sveikatos pažymos (išva-dos apie sveikatos būklę). Šios komisijos duomenimis, tik 36,7 proc. pretendentų (dabar jau studijuojančių studentų) buvo pripažinti visiškai sveikais (atitinkamai 51,0 proc. merginų ir 28,6 proc. vaikinų; p0,001). Iš pateiktų duomenų matyti, kad merginos į mūsų fakultetą įstojo būdamos daug sveikesnės negu vaikinai, nes tik kas antrai merginai ir daugiau negu dviem trečdaliams vaikinų buvo nustatytas laikinas arba organizmo funkcijų netrikdantis svei-katos sutrikimas. Kai kuriems buvo konstatuoti du ar net trys organizmo funkcijų sutrikimai. Reikia sakyti, kad daugiausiai (p0,001) buvo jaunuolių, kuriems buvo nustatytas tik vienas kokios nors organizmo funkcijos sutrikimas nepriklausomai nuo lyties (žr. 3 pav.). Gauti re-zultatai neprieštarauja kitų tyrėjų pateikiamiems duomenims (Grabauskas, 1997; Klumbienė, 1997, p. 48; Dembinskas, 2000; Zaborskis, 1997).

3 pav. CMEK nustatyta studentų sveikatos sutrikimų dinamika (proc.); x – p0,001.

143


CMEK psichofiziologinio tyrimo duomenimis, kas ketvirtam būsimajam studentui buvo konstatuotos įvairios asmenybės bruožų akcentuacijos, t. y. tam tikrų charakterio bruožų vy-ravimas, pasireiškiantis asmenybės neatsparumu įvairiems psichologiniams poveikiams. Tai dažnai lemia individo elgesio pobūdį ir kasdieninės veiklos efektyvumą. Tokie asmenys pa-žeidžiamesni, greičiau praranda psichinę pusiausvyrą ir sunkiau prisitaiko prie susidariusios situacijos (Myers, 2000; Poškienė, 1991; Dembinskas, 2000). Asmenybės bruožų akcentua-cijos nustatytos 25,9 proc. studentų (27,0 proc. merginų ir 25,3 proc. vaikinų). Suvestinė, ko-kio tipo asmenybės bruožų akcentuacijų buvo nustatyta CMEK, pateikta 1 lentelėje. Dau-giausia yra mišraus tipo akcentuacijų nepriklausomai nuo lyties. Sensityvaus ir psichoasteni-nio tipo akcentuacijų daugiau tarp merginų, mišraus, nepastovaus ir isterinio tipų daugiau tarp vaikinų. Kadangi absoliučiais duomenimis akcentuacijų nėra daug, išsamesnę analizę galima atlikti tik apibendrinus kelerių metų duomenis.

1 lentelė . CMEK nustatytų asmenybės akcentuacijų tipų pasiskirstymas procentais

Tipas Tarp merginų Tarp vaikinų Iš visoMišrus 44,5* 60,1* 54,2*

Sensityvus 29,6 11,1 18,1Nepastovus 11,1 13,3 12,5

Psichoasteninis 11,1 6,7 8,3Isterinis 3,7 8,9 6,9

*p0,001, palyginti su kitomis akcentuacijomis

Studentų temperamento tipui (sangvinikas, flegmatikas, melancholikas ar cholerikas) nustatyti naudojome H. Eysencko klausimyną. Šis tyrimas buvo pagrįstas tam tikromis nuo-statomis: melancholikai yra lėtesni, stokojantys iniciatyvos, nepasitikintys savo jėgomis, ne-ryžtingi; cholerikai – energingi, per daug savimi pasitikintys, drąsūs; flegmatikai – ramūs, kantrūs, ištvermingi; sangvinikai – judrūs, greiti, lengvai prisitaikantys prie naujų gyvenimo sąlygų. Studentų pasiskirstymas pagal temperamentą pateiktas 4 paveiksle. Iš paveiksle pateiktų duomenų matyti, kad tarp studentų daugiausia sangvinikų ir flegmatikų. Panašius duomenis pateikia ir kiti tyrėjai (Myers, 2000; Poškienė, 1991; Ruthe, 1999; Dembinskas, 2000).

4 pav. Studentų pasiskirstymas pagal temperamentą (proc.); x – p0,05 lyginant atskirus temperamento tipus

Šiandien viena svarbiausių ir aktualiausių yra studentų atrankos ir jų ugdymo problema. Reikia tobulinti atranką į policiją, atidžiau stebėti pretendento sveikatą, asmenines ir dalyki-

144

Mokslo darbai

nes savybes, tirti dorovingumą, dvasingumą, kultūrą (Myers, 2000; Ruthe, 1999; Dembins-kas, 2000).

Išvados

1. Daugelio studentų tėvai yra įgiję aukštąjį arba aukštesnįjį išsilavinimą.2. Studentai su viduriniu išsilavinimu sudarė 95,3 proc. tirtųjų. Viengungių (įskaitant

netekėjusias merginas) buvo daugiausia – 95,7 proc.; 5,6 proc. vaikinų buvo atlikę tarnybą Krašto apsaugoje.

3. Daugiausia studentų vaikinų buvo iš miestų; maždaug tiek pat merginų į KPF įstojo iš miestų ir kaimo vietovių.

4. Studentės daug sveikesnės, palyginti su studentais vaikinais (remiantis CMEK pa-teiktomis studentų medicininio patikrinimo išvadomis, nepriekaištinga sveikata konstatuota daugiau kaip pusei įstojusių merginų ir tik kas trečiam vaikinui).

5. Kas ketvirtam studentui yra nustatytos charakterio akcentuacijos. Nustatyta, kad tarp studentų daugiausia sangvinikų ir flegmatikų.

LITERATŪRA

1. Grabauskas V., Klumbienė J., Petkevičienė J. Suaugusių Lietuvos žmonių gyvensenos tyrimas (anglų–lietuvių kalbomis). – Helsinki, 1997.

2. Klumbienė J., Petkevičienė J., Dregval L. Sveikatai darančių poveikį gyvensenos ypatumų tyri-mas Lietuvoje // Medicina. 1997. T. 33. Nr. 11.

3. Myers D. G. Psichologija. – Kaunas: Poligrafija ir informatika, 2000.4. Pangonytė D. (atsakingoji redaktorė) // Socialiniai sveikatos aspektai. Straipsnių rinkinys. –

Vilnius, Kaunas, 1992.5. Poškienė A. Charakteris. – Vilnius: Lietuvos etinės kultūros draugija „Etos”, 1991.6. Ruthe R. Tipai ir temperamentai: keturios asmenybės struktūros su išsamiu asmenybės

nustatymo testu. – Vilnius: Vaga, 1999.7. Teisininkams apie stresą. Kolektyvinė mokslinė studija. – Vilnius: Lietuvos teisės universiteto Lei-

dybos centras, 2000.8. Varatinskienė R. Kauno aukštųjų mokyklų studentų gyvensenos ypatybės ir sveikata. Dis. med.

m. dr. laipsniui įgyti. – KMA, 1993.9. Zaborskis A. Lietuvos moksleivių sveikata ir jos stiprinimas: darbas habil. dr. mokslo laipsniui

įgyti. – KMA, 1997.

SOCIAL CHARACTERISTICS OF THE STUDENTS OF KAUNAS FACULTY

OF POLICE AT THE LAW UNIVERSITY OF LITHUANIAAssoc. Prof., Dr. Antanas JanušauskasDr. Kęstutis VitkauskasLaw University of Lithuania, Kaunas Police Faculty

Summary

The present research aimed at analyzing the social status of the students of Kaunas Police Faculty of Law University of Lithuania.

The social status (i.e. the education of the students and their parents, students’ marital status, etc.) of the students at Kaunas Police Faculty was research by asking the students to fill in a special questionnaire. Afterwards, the determined personal aspirations and types of temperament of the students were

145


analyzed. 276 students – 99 female and 177 male, i.e. 99,3 per cent of all the students that entered the Faculty in 1998, took part in the research.

According to the data obtained by the research, 72 per cent of the students’ mothers and 59,8 per cent of the fathers are with university or specialized higher education. 95,3 per cent of all the investigated students have secondary education. The majority of the students that took part in the research (95,7 per cent) appeared to be single. Only 5,6 per cent of the male respondents had already served in the military service. Statistically the majority of the male students at Kaunas Police Faculty come from cities, while equal parts of female students come from cities and villages. Personal aspirations were determined among the 25,9 per cent of the investigated students (27 per cent among the female students and 25,3 per cent among the male students). From the point of view of personal temperament, sanguine and phlegmatic persons dominate among the students of both sexes.

Keywords: students, education, personality accentuation, temperament.

146

Mokslo darbai

INFORMACIJA MOKSLO DARBŲ „SOCIALINIS DARBAS” AUTORIAMS

Rengiant straipsnius mokslo darbų rinkiniui „Socialinis darbas” būtina laikytis šių reika-lavimų.

Mokslo straipsnis gali būti parašytas lietuvių, anglų, vokiečių arba kitomis kalbomis. Straipsnio dalys išdėstomos tokia tvarka:1. Metrikoje pristatomas autorius (-iai): nurodomas vardas, pavardė, mokslo laipsnis,

pedagoginis vardas, institucija (-os), kuriai (-oms) autorius atstovauja, adresas (ir elektroninio pašto), nurodoma kada straipsnis įteiktas redakcijai, taip pat recenzentai (darbovietė, parei-gos, mokslo laipsnis, pedagoginis vardas).

2. Santrauka (ne trumpesnė kaip 600 spaudos ženklų) ta kalba, kuria parašytas straipsnis.

3. Įžangoje turi būti suformuluotas mokslinių tyrimų tikslas, nurodyti tyrimų objektai, metodai, aptartas nagrinėjamos problemos ištyrimo laipsnis.

4. Pagrindinis straipsnio tekstas gali būti suskirstytas į skyrius arba skirsnius (pvz., 1.2.1., 2.2.1.).

5. Būtina pateikti ir pagrįsti tyrimų rezultatus. Straipsnio pabaigoje būtinos išvados. 6. Lietuvių kalba pateikiamo straipsnio pabaigoje turi būti ne trumpesnė kaip 600

spaudos ženklų santrauka bent viena pagrindinių pasaulio mokslo kalbų (anglų, vokiečių, prancūzų, rusų), užsienio kalbomis spausdinamų straipsnių – lietuvių kalba (ne trumpesnė kaip 600 spaudos ženklų).

7. Visi straipsnyje minimi šaltiniai turi atsispindėti literatūros sąraše ir atvirkščiai, į šį są-rašą įtraukiami tik tekste paminėti autoriai. Nuorodos į šaltinius tekste rašomos skliaustuose, nurodant autoriaus pavardę be vardo raidės ir publikacijos metus (Juozaitis, 1999). Jei auto-rius minimas tekste, po jo pavardės skliaustuose nurodomi tik metai. Pavyzdžiui, Apibendri-nant Juozaičio (1999) tyrimą… Toje pačioje pastraipoje minint tą patį autorių nurodoma tik jo pavardė, o metai nebekartojami. Kai minimas dviejų autorių šaltinis, būtina kaskart nurodyti abiejų autorių pavardes. Kai autorių yra 3 ar daugiau, pirmą kartą pateikiant nuorodą minimi visi autoriai, o vėliau nurodoma tik pirmo autoriaus pavardė ir priduriama “ir kt.”: Juozaitis, Jonaitienė ir Jurgaitis (2000) ištyrė… Juozaitis ir kt. (2000) tvirtina, kad… Jei šaltinio autorius yra organizacija arba šaltinis neturi autoriaus, pateikiant nuorodą minimas tik organizacijos arba šaltinio pavadinimas ir metai: (Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, 1998), (Lietuvos teisės universitetas, 2001). Jei tekste minimi autoriai, turintys vienodas pavardes, būtina pateikti jų inicialus. Pateikiant nuorodą į kelių autorių skirtingus šaltinius autorių pavardės ir metai atskiriami kabliataškiu: (Maceina, 1987; Šalkauskis, 1990). Kalbant apie to paties autoriaus skirtingas publikacijas, išleistas tais pačiais metais, jas reikėtų išskirti pridedant raides a, b, c ir t. t. po publikacijos metų: Panašių minčių galima rasti daugelio mokslininkų darbuose (Bitinas, 2000a, 2000b, 2000c, Salinger, 1999). Pateikiant tikslią kito autoriaus darbo citatą reikėtų nurodyti šaltinio puslapį: (Jurgaitis, 2001, p. 87).

8. Šaltinių ir literatūros sąrašas pateikiamas abėcėlės tvarka.Straipsnį turi vertinti ne mažiau kaip 2 recenzentai mokslininkai. Turėtų būti pateikta ir

straipsnį rekomenduojančios katedros nuomonė apie straipsnio aktualumą, būtinybę jį spausdinti. Rekomenduojama, kad užsienio kalbomis skelbiamus straipsnius recenzuotų bent vienas mokslininkas ne iš autoriaus gyvenamos valstybės.

Rankraštis turi būti išspausdintas 1,5 intervalu vienoje A4 formato lapo pusėje iš visų kraštų paliekant ne siauresnį kaip 25 mm laukelį. Būtina pateikti diskelį.

Paveikslus, schemas, diagramas reikia pateikti atskirame diskelyje. Paveikslų, schemų, lentelių plotis 84 mm (per teksto stulpelį) arba 175 mm (per visą puslapį).

Tinkamiausi grafinių rinkmenų formatai – Tagged Image Format File (TIFF), Corel Draw, Excel.

147


SOCIALINIS DARBASMokslo darbai

Nr. 1(1)Vilnius, 2002leidyb. apsk. l.

120 psl.Tiražas 200 egz.

148

Documents

Užimtumo politika – socialinis garantas Europos … darbas/soc1.doc · Web viewnepritaikyta bendrojo lavinimo mokyklų, aukštųjų ir aukštesniųjų mokymo įstaigų fizinė