UPANIŠADOSvį'-IWN<v

Vertim as iš sanskrito, paaiškinim ai ir įvadinis straipsnis

Audriaus Beinoriaus

UDK 891.2 Up-01

Versta iš:ŠrTŠ/hikarilc/IryilgranthlIvall. Pmlhamo blMgah:IšSdidašopanięadah ŠIHikarabUnšyayuktlth, ed. Šri Govinda ¿aštri (Dilli: Motilal Banarsidass, 1992)

Knygos leidimą parėmėLietuvos Respublikos kultūros ministerija

Viršelyje - Kosminės karvės garbinimas. Nepalas, XVIU a., guašas Iš: Mukerjee A. Kali: The Feminine Force, Rochester, Vermont: Destiny Books, 1988

© Audrius Beinorius, 2006 ©Leidykla VAGA,2006

ISBN 5-415-01931-6

V e rtė jo p ra ta rm ė / 9U p a n iš a d o s ir jų re ik š m ė In d ijo s k u ltū ro je / l l

U P A N IŠ A D O S / 33

YŠA U P A N IŠA D A / 35

K E N A U P A N IŠA D A / 41

M A N D Ū K JA U P A N IŠA D A / 45

A IT A R Ė JA U P A N IŠA D A / 49

K A T H A U P A N IŠA D A / 55

M U N D A K A U P A N IŠA D A / 67

P R A ŠN A U P A N IŠ A D A / 75

T A IT IR Y JA U P A N IŠ A D A / 85

IŠ B R IH A D A R A N JA K A U P A N IŠ A D O S / 101

IŠ Č H A N D O G JA U P A N IŠ A D O S / 121

IŠ K A U Š Y T A K I U P A N IŠ A D O S / 141

IŠ Š V E T A Š V A T A R A U P A N IŠ A D O S / 147

IŠ M A IT R I U P A N IŠ A D O S / 153

P a a iš k in im a i / 161

I l iu s tr a c i jo s / 2 3 7 Š a lt in ia i ir li te r a tū r a / 2 3 9

S u m m a r y / 2 4 5

tasmai érïguruve namah

V e r t ė j o p r a t a r m ė

Tai pirmas pagrindinių senųjų upanišadų vertimas į lie­tuvių kalbą. Versta iš originalo kalbos, iš sanskrito rinki­nio su šankaros komentarais: ŠrT Š/Inkar/lc/lrij/lgraitth/tvalT. Pralhamo bhdgah: IšOdidašopanisadah Šaftkarabhttšyayuktlth, ed. Šri Govinda ŠSstri (Dilti: Motilal Banarsidass, 1992). Verti­mas rengtas daugiau kaip dešimt metų, o didžioji darbo da­lis atlikta ilgalaikių stažuočių Indijoje, Kalkutos kultūros institute prie Ramakrišnos Misijos fThe Ramakrishna Missiott Institute o f Culture), metu 1995-1996,1997-1998 ir 1999- 2000 metais. Darbui talkino upanišadų žinovas, gyvas ve­dantas tradicijos įsikūnijimas panditas Dinesh Chandra Bhattachaiya (iastri, vedanto tarka tirtha), kurio paaiškinimai padėjo daugiau priartėti prie upanišadų metafizikos ir psi­chologijos gelmių, o asmeninis bendravimas su juo - pa­justi neblėstančią jų kontempliacijos dvasią.

Verčiant buvo atsižvelgiama ir j esamus reikšmingiau­sius upanišadų vertimus į Europos kalbas: P. Olivelle, S. Radhakrishnano, L. Renou, P. Deusseno, F. M. Mūllerio, R. E. Humo, A. Syrkino. Daugelis šio sudėtingo teksto vie­tų atskirai aptariama paaiškinimuose, neretai remiantis

Sankara ir kai kuriais kitais autoritetingais tradiciniais upa­nišadų komentatoriais, mėginama bent kiek atskleisti kul­tūrinį veikalo kontekstą. Milžinišką darbą redaguodamas vertimą nuveikė kolega ir bičiulis dr. Dainius Razauskas, iš esmės pakeitęs vertimo kokybę, o nepaliaujamos, karš­tos, neretai viduramžių scholastų debatus primenančios diskusijos su juo buvo tikra sielos ir minties atgaiva.

Nepriklausomai nuo pačių geriausių ketinimų, bet koks vertimas visada bus tam tikra interpretacija. O ypač senųjų šventų tekstų vertimas, viena vertus, neretai dviprasmiškų, nuolat atvirų naujoms hermeneutinėmis perspektyvoms, o antra vertus, dažniausiai pasiekusių mus per vieną ar kitą teologinę mokyklą ir todėl jau atitinkamai interpretuotų. Rei­kia pabrėžti, kad šis vertimas, nors dažnu atveju grindžia­mas tradiciniais Šankaros komentarais, nėra konfesinis ar te­ologinis, o greičiau literatūrinis bandymas lietuviškai „pra­kalbinti" vieną unikaliausių žmonijos dvasinių kūrinių.

Kadangi sanskrito terminų vertimo į lietuvių kalbą tra­dicijos dar nėra, kartais teko ieškoti retesnių, primirštų lie­tuviškų žodžių, nors šiaip jau kurti naujadarus vengta. Sie­

kiant kiek įmanoma tiksliai perteikti originalą, verčiant įterpti lietuvižko teksto sklandumui būtini žodžiai, kaip pri­imta, pateikiami laužtiniuose skliaustuose. Paaiškinimuo­se aptariami sanskrito žodžiai duodami kursyvu pagal pri­imtą tarptautinę perrašą su visais diakritiniais ženklais (ap­tariant atskirą žodį, imamas tik jo kamienas, o pateikiant ištisą teksto fragmentą, laikomasi samdhi taisyklių).

Rengiant vertimą pagal galimybes buvo atsižvelgiama ir į naujausius mokslinius upanišadų tyrinėjimus, tačiau lei­dinį užbaigiantis literatūros sąrašas jokiu būdu nėra išsa­mi upanišadų bibliografija - jame nurodyti tik pagrindiniai, reikšmingiausi šaltiniai, tyrinėjimai bei vertimai, paaiški­nimuose ir įvade naudoti žodynai, žinynai bei kita svarbes­nė upanišadų kritinė literatūra.

Tenka pripažinti, kad verčiant neišvengiamai praran­dama kerinti daugelio sanskrito sąvokų daugiaprasmybė, ypatinga garsinė, ritminė teksto magija, slapta veikianti klausytojo poetinę klausą ir intuiciją. Ne be reikalo upa­nišados Indijoje laikomos mantromis ir ilgus amžius buvo perduodamos tik žodžiu. Ir vis dėlto, kad ir tolimos erd­vėje bei laike, upanišados mums artimos savo keliamais amžinais klausimais ir ypač atsakymų į juos gelme.

pantam adalt pantam idant pantai pūntam udacyale pūnutsya pantam Odaya pantam ev/lvašięyale, AUM

Pilnatvė šiapus, pilnatvė anapus Pilnatvė iš pilnatvės randas. Pilnatvę iš pilnatvės atimant. Pilnatvė viena lieka, AUM

U p a n iš a d o s i r j ų r e i k š m ė

I n d i jo s k u l t ū r o je

Upanišados - tai seniausias indų išm inties lobynas, švenčiausias Indijos dvasinės kultūros paveldas, kurį ne­dvejodami galime laikyti svariausiu Indijos jnašu į pasau­lio kultūrą. O pačios Indijos visa paskesnė daugiau nei dvi­ejų tūkstantmečių religijos bei filosofijos, o iš dalies ir lite­ratūros tradicija tiesiog stovi ant šių tekstų, žėruote žėruo­jančių poetinėmis alegorijomis, metaforomis, užuominomis ir vaizdingais palyginimais. Taigi ir pačias upanišadas no­rint geriau suvokti, pirmiausia verta pažvelgti, kokį vaid­menį jos vaidina Indijos tradicijoje, nuo pat pradžių smul­kiai klasifikavusioje ir sistemiškai aprašiusioje visus gam­tos, visuomenės ir žmogaus būties reiškinius.

Indo upės slėnyje civilizacijos būta jau IV-IH tūkstantme­tyje pr. m. e., kaip ir Egipte bei Mesopotamijoje, o apogėjų ji pasiekė prieš pat pasirodant čia arijams ir jsigalint vediškajai kultūrai apie n tūkstantmetį pr. m. e. (Allchin, Allchin 1982). Nors nėra išlikusių jokių šios civilizacijos rašytinių šaltinių, tačiau garsiųjų Mohendžodaro ir Harapos civilizacijų arche­ologiniai kasinėjimai dabartinio Pakistano teritorijoje liudija

itin aukštą tam laikotarpiui materialinės kultūros lygį. Tėra- kotos skulptūrėlės, molio atspaudai, amuletai su įvairiomis žmonių, gyvūnų figūromis bei abstrakčiais simboliais, tokiais kaip kryžiai ir svastikos, leidžia spręsti ir apie turtingą dvasi­nį, religinį gyvenimą. Spėjama, jog kai kurie svarbūs hinduiz- mo elementai, kaip ritualiniai apsiplovimai, jogos pozos, Dei­vės Motinos (šokti) kultai, kai kurie šaivizmo elementai bei pats išskirtinis Šivos vaidmuo hinduizme savo ištakomis siekia iki- vediškąją Indo slėnio civilizaciją.

šiaip ar taip, seniausi tekstiniai Indijos subkontinento kultūros šaltiniai jau priklauso arijams - nomadams, kalbė­jusiems indoeuropiečių prokalbės dialektu ir atkeliavusiems į Indiją iš šiaurės vakarų. Būdingi arijų kultūros požymiai, nulėmę visą tolesnę Indijos civilizacijos raidą1, yra šie:

1. indoeuropiečių kalbų šeimai priklausanti šventa ve­dų kalba, kitaip sakant, šventųjų arijų tekstų - kalba ir iš jos bei artimų jai tarmių susiformavęs klasikinis sanskritas, kuriuo sukurta milžiniškos apimties kuo įvairiausios pa­skirties bei žanro religinė, mokslinė, grožinė literatūra;

2. patriarchalinė visuomenės sąranga iš trijų luomų {varna) - žynių brahmanų (brahman), karių bei valdovų kšat­rijų (ksatriya) ir žemdirbių, gyvulių augintojų, amatininkų bei pirklių vaišjų (vaiSya), - ilgainiui peraugusi j smulkiai ir griež­tai suskirstytą kastų sistemą, pasiekusią ir mūsų laikus;

3. sudėtinga aukojimo ritualų (yajūa) sistema, atlieka­mų po atviru dangum atnašaujant lydytą sviestą (ghrta), medų (madini), pieną, augalines bei gyvūnų aukas šven­tai ugniai {agni) ir vartojant sakramentinį svaiginantį gė­rimą somą (soma);

4. kosmologija, dalinanti pasaulį vertikaliai į tris lygmenis, dangaus, žemės ir tarpinį, atitinkamas panteonas ir savita mitologija.

Visos vedų kultūros ašis buvo ritualas - aukojimų ug­niai liturgija, aplink kurią telkėsi visas dvasinis arijų gyve­nimas ir kurios įtaka atsispindi kone visuose arijų kultūros sanduose. Siekdami deramai atlikti apeigas ir aukojimus

1 Pastaraisiais dešimtmečiais arijų atėjimo teoriją kai kurie archeologai (žr. Renfrew 1987) ir nacionalistiškai angažuoti Indijos mokslininkai (žr. Tala- geri 1993) kvestionuoja, tačiau kol kas nėra jokių rimtų įrodymų, nei arche­ologinių, nei tuo labiau lingvistinių, kurie verstų ar bent leistų jos atsisaky­ti. Priešingai, kai kurie ryškūs senųjų autochtonų ir arijų kultūros skirtumai

jie glaudžiai persipynė (plačiau žr.: VVitzel 2001,1-93).

gausūs, smulkiai reglamentuotų pareigybių žyniai privalė­jo tobulai įvaldyti atitinkamą žinojimą, kuris ir sudarė ve­das (šaknies vid- „žinoti") - itin turtingą šventų formulių bei himnų ir ritualinių normatyvų korpusą. Kitados žymus In­dijos kultūros tyrinėtojas W. Norman-Brownas yra pasakęs:

Žvelgdamas j Indijos civilizaciją, aš prisimenu banjano me­dį, figmedį, sanskrite vadinamą nyagrodha, kas reiškia „au­gantis žemyn". Nors šio medžio gyvenimo pradžia - vie­nintelis kamienas, išaugęs iš mažutės sėklos, jo plačios ša­kos tiesia žemėn naujas šaknis, kurios, pasiekusios žemę, išleidžia naujus kamienus, savo dydžiu nenusileidžiančius pirmajam. Tokiu būdu vienas medis padengia akro ar net didesni žemės sklypą. įsivaizduokime tokį seną, milžiniš­ką banjaną, išleidusį begalę antrinių kamienų, iš pirmo žvilgsnio sunkiai atskiriamų nuo pirminio. Tokia, man at­rodo, ir yra Indijos civilizacija (Norman-Brown 1961,433).

Būtent vedos, pagristai vadinamos indų kultūros įsčio­mis, iki šiol laikomos indiškosios išminties simboliu, ir yra šio Indijos civilizacijos „banjano" pirminis kamienas, išau­gęs iš nebematomu senųjų indoeuropiečių dvasinės kul­tūros šaknų.

Ilgus amžius šventieji vedų tekstai buvo perduodami iš kartos į kartą žodžiu ir didelėmis dalimis atmintyje sau­gomi atskirų žynių šeimų. Būtinybė išsaugoti milžinišką

tekstų korpusą ilgainiui lėm ė ištisą virtinę naujų religinio gyvenimo reiškinių: skirtingas tekstų redakcijas saugančias mokyklas, arba „šakas" (šakhit); tekstų žinovų hierarchiją; skrupulingiausią dėm esj teksto d etalėm s, kai užm iršus menkiausią teksto fragm entą grėsė m irties bausm ė; efek­tyvią mnemoninę techniką; specialius pagalbinius tekstus (pSdapStha) ir kt. (Pande 1 ,10-11). Ilgalaikis intensyvus įsi­minimas ne tik palikdavo gilius pėdsakus asm ens sąm onė­je, bet per ilgų šim tm ečių bei tūkstantm ečių atranką sukė­lė genetiškai perduodam os fenom enalios atm inties reiški­nį. Ne veltui senovės bei v iduram žių Indijoje sakralių teks­tų žinojimas ir sugebėjimas juos deram ai recituoti buvo ver­tinami labiau nei jų interpretacija ar kom entavim as, o tai irgi liudija begalinį arijų tikėjim ą žodžio galia. V edų kalba ir pagal ją sukurtas sanskritas (pažodžiui „sukurtas", „pa­darytas", „išdirbtas", „ tobulas") yra šventa, pačių dievų žmonėms įkvėpta bendravim o su ja is priem onė. Pažym ė­tina, kad nei vedų kalba, nei vėliau sanskritas niekuom et nėra buvę šnekam ąja liaudies kalba.

Toks kalbos sakralizavim as, nors neišvengiam ai ją este- tizavo, yra grynai religinis reiškinys, žinom as turbūt visoms tradicijoms. Pasak garsaus Indijos kultūros tyrinėtojo H. Na- kamuros, būtent sanskritas, jo gram atinė struktūra, sintak­

sės dėsningum ai ir žodyno sem antiniai klodai/ ryškiausiai atsp ind i indiškojo m entaliteto specifiką, tokias jo ypatybes kaip polinkis išreikšti m intį per neigim ą, abstrakčias sąvo­kas paversti konkrečiom is esybėm is, nuolatinis būties vie­n io pabrėžim as, visatos statiškum o akcentavim as, subjekty­v izm as, psichinio prado pirm enybė bei tąsa, m ąstym o tra­dicišku m as, konservatyvum as, siekis atitrūkti nuo išorinio pasaulio ir jį peržengti ir 1.1. (Nakam ura 1991,41-174).

P irm ojo tūkstantm ečio prieš m ūsų erą pradžioje nusi­sto vėjo galutin is ved ų korpuso pavidalas, kuris gyva tra­d icija p asiekė m ūsų laikus. Pradžioje jį sudarė trys nevie­n od o am žiau s „ rin k in ia i" (samhitū), s ie jam i su trim is skir­tin gais šven tų jų e ilių m etrais bei trim is pagrindinėm is žy­nių funkcijom is: „R igved a", seniausias, reikšm ingiausias ir stam biau sias šven tų h im nų rinkinys, giliausiai atspindin­tis sen ų jų vedų arijų relig in ę pasaulėžiūrą, priklauso žy­n iam s h otaram s; „Sam aved a", ritualinių giesm ių rinkinys, priklauso žyniam s udgataram s; o „Jadžurveda", ritualo ei­gą b e i proced ūras n ustatančių instrukcijų rinkinys, - apei­g as vedan tiem s žyn iam s ad hvaijam s. Kiek vėliau šią ka­nono „trejybę" (trmff vidyū) papildo ketvirtas, praktinių mal­d elių , u žkalbė jim ų, užkeik im ų, palaim inim ų bei egzorciz­m ų rinkinys, pagal m itinio išm inčiaus Atharvano vardą pa-

vadintas „Atharvaveda". Esama pagrindo spėti, kad pas­taroji patyrė stiprią ikivediškųjų kultų įtaką ir yra ezoteriš- kosios vedų tradicijos šakos - tantrizmo vienas iš pirmųjų šaltinių, o kartu vedų tradicijos ir vėlyvesnio hinduizmo jungiamoji gTandis (Bryant 2001,264-266).

Tai dideli eiliuotų tekstų rinkiniai, kurie mūsų laikus pasiekė keliomis skirtingomis redakcijomis, priklausančio­mis skirtingomis brahmanų šeimoms. „Rigvedą" sudaro 1028 himnai; „Samavedą" - 1549 giesmės, iš kurių nema­žai atkartoja „Rigvedos" himnus; „Jadžurvedą" - apie 2000 himnų; o „Atharvavedą" - 731 „užkalbėjimas". Egzegeti­nė scholastinė tradicija šį keturių vedų korpusą vadina „ap­reikštuoju" (iruti „tai, kas išgirsta"). Pasak pačių vedų dai­nių, išminčių, regėtojų (rsi, kavi, vipra), jų giesmės, kitados sudariusios vieną dangiškąją „Adivedą", esančios amžinos (nitya), ne žmonių sukurtos (apauruseya), bet vidiniu dva­siniu regėjimu (kavya) patirtos iš aukščiau. Iš samhitose, o ypač seniausioje iš jų - „Rigvedoje", sukauptų mitinių są­vokų ir bei jų sužadinamų vaizdinių ir išsirutuliojo vėles­nė upanišadų bei apskritai vedantos („vedų viršūnės" ar „pabaigos") filosofinė terminija. Jau „Rigvedoje" pabrėž­tas pažodinės ir „slaptosios", metafizinės žodžių reikšmės skirtumas upanišadose virto nuolatiniu sąmoningu „žaidi-

mu" dviprasmybėmis, sąskambiais ir užuominomis.Tiksliai datuoti samhitas nelengva. Manoma, jog atski­

ros jų dalys siekia II tūkstantmetį pr. m. e., o daugumos tekstų galutinė redakcija nusistovėjo apie pirmojo tūks­tantmečio pr. m. e. pradžią (EnmapeHKOBa 1989,436-437). Nors ir nuolat intensyviai apmąstoma bei tikslinama, šventąja vedų kalba nebuvo rašoma ligi pat I tūkstantme­čio pr. m. e. vidurio (nors raštas Indijoje žinotas jau anks­čiau), kai pasirodo pirmieji senaisiais brahmi rašmenimis užrašyti vedų tekstai.

Kitą vedų korpuso dalį, brahmanas (br/lhmnna „Brah­mano paaiškinimai"), datuojamas apie X-VII a. pr. m. e., sudaro proziniai tekstai, mitinių vaizdinių bei poetinių są­skambių prisodrinta kalba komentuojantys ritualinę sam- hitų pusę, būtent ritualiniai nurodymai (viddht) ir egzege­tiniai paaiškinimai (arthavdda) (žr. Gonda 1975). Centrinį aukojimų ugniai vaidmenį itin išraiškingai nusako „šata- patha brahmana" (11.3.1-5): „Spindinti saulė teka kas rytą, nes žmonės kasdien atlieka ugnies apeigas. Jas apleidus, saulė nebepatekėtų". Apeigos ne tik simboliškai imituoja įvairius išorinio ir vidinio pasaulio reiškinius, bet turi ga­lios ir juos paveikti. Pasak kito vedų kanonui priskiriamo teksto, „Taitiryja samhitos" (VIII.4.2.1), „aukojimas - tai

pats gyvasties pradas, visų dievų ir gyvų būtybių siela". O pats žodis agni „ugnis" žymi ne tik šventą ritualinę ugnj, bet ir ugnies dievą, vadinamą „dievų burna", nes būtent per ug­nį dievus (kartu su dūmais) pasiekia jiems skirtos aukos. Be to, ugnies ritualas vadintas „ugnies gimimu", ar „gimdymu" (:agnijncya), o ugniakuras, kurioje ji įžiebiama, - „įsčiomis" (yoni).

Ritualus reglamentuojantys brahmanų tekstai reikala­vo ugnies apeigas atlikti kasdien, o pagal liturginį kalen­dorių - taip pat jauno ir pilno menulio, sezonius, proginius ir įvairius kitus ritualus. Pagrindinis, šeimininko aukuras {gUrbhapatya) namuose yra vakarų pusėje ir skirtas svar­biausioms apeigoms bei būsto apsaugai; ant rytų pusės au­kuro (ūhavanlya) atnašaujama protėviams ir aukojamas maistas; o pietinė ugnis (daksinilgni) skirta nuliejimams jau­nam ir pilnam mėnuliui. Ugnies ritualuose dalyvaudavo trims pagrindinėms vedoms atstovaujantys bei jas giedan­tys trys žyniai: hotaras, adhvarjas ir udgataras. Trys ugnys, be to, atspindi tridalę visatos sąrangą ir įžiebiamos siekiant sujungti „tris pasaulius": žemės, dangaus ir tarpinį. Be ug­nies ritualų, ypatingą reikšmę turėjo somos aukojimo (ag- nistoma), žirgo aukojimo (ašvamedha), valdovo sodinimo į sostą (rtjasūya) ir kai kurie kiti ritualai. Ritualuose viskas -

šventos ugnys, aukojimo vieta, aukos, ritualiniai veiksmai ir recituojamai tekstai - sudarė vientisą griežtą struktūrą, per garsinį simbolizmą atspindimą mantrų.2

Vediškieji ritualai tarsi sulydo abi religinio gyvenimo puses: ir nukreiptą į praeitį - Pradžios ilgesį, siekį ją pakar­toti, atgaivinti, mitinių išminčių bei protėvių garbinimą; ir nukreiptą į ateitį - dvasinį soteriologinį idealą, dėl kurio au­kojama asmeniška gerovė dabar. Su ateities idealu susijusi ir joginė vidinės aukos (flHiarydgd) samprata. Taigi galuti­nis aukojimo tikslas - išsivadavimas iš materialaus pasau­lio gniaužtų, dvasinis atgimimas per auką: „Iš tamsos žen­giu į tiesą, tai, kas žmogiška, palikęs, dievopi einu ir pasi­žadu tik dieviškai byloti".

Trečioji sudėtinė vedų kanono dalis - vadinamosios aranjakos (ūranyaka „miško knyga"), alegoriški tekstai, skir­ti paliekantiems šeimyninį gyvenimą ir pasitraukiantiems „į mišką", apmąstymams apie gyvenimo prasmę. Todėl aran- jakų orientacija yra ne tiek praktinė ritualinė, kiek teorinė scholastinė, skirta parengti žmogų meditaciniam gnosti-

1 Mantai (sakralių formulių, maginių ištarų) reikime Indijos religinėje kul- tūroje yra tokia milžiniška, kad, anot šiuolaikinio „mantrologo" Har- vey P. Alperio, „Indijos tautų religijų istorijų iš tikrųjų galima pagrįstai nag­rinėti kaip manta) istoriją" (Alper 1991,2).

niam patyrim ui, ku riuo tiesiogia i užsiim a upanišad os.Taigi ketvirtoji vedų kanono dalis ir yra upanišados, ku­

rios priklauso aranjakom s ir todėl atskirą kanono dalj suda­ro tik sąlygiškai. Iš esm ės upanišados - tai m okytojo m oki­niui persakomi dvasiniai pam okym ai. Patys upanišadų pa­vadinim o aiškinim ai - upa-ni-sad- „sėdėti prie m okyto jo", upilsan- „kontem pliuoti" ar tiesiog upanisad „slėpinys" - at­skleidžia tris jo prasm ės lygm enis: tai ir d vasinis žodis, ir dvasinė praktika, ir dvasinis m okym as, ezoterinė, m istinė filosofija. Indų kom entatoriai, pateikdam i įvarius šio ter­mino aiškinimus, neretai pavartodavo žodį rahasyam „pa­slaptis, slėpinys", A nquetilio D uperrono lotyniškai išvers­tą secretum tegendum. Bene rafinuočiausią interpretaciją pa­teikė žym us VIII a. Indijos m ąstytojas, gnostinio išsivada­vim o kelio apologetas Šankara. (vad iniuose „K ath a" ir „Taitiryja" upanišadų kom entaruose sanskrito šaknį sad- jis supranta reikšme „sunaikinti", iš čia upanišados - tai „neišmanymo pančių sunaikinim as", arba reikšm e „priar­tėti", iš čia upanišados - tai „priartėjim as prie Brahm ano". Kai kurie šiuolaikiniai tyrinėtojai dar m ano upanišadų pa­vadinimą galint būti kilusį iš nuolatiniu refrenu jose skam ­bančios skirtingų būties lygmenų ar pasaulių „ryšio" (band- hu) idėjos.3 Ilgainiui upanišados terminas im tas naudoti nu­

sakan t be t kokį pan ašau s pobū d žio m istin į filosofinį teks­tą ar d vasin į m okym ą.

N ors ir p rik lau so ved ų kan o nu i, upanišados gerokai skiriasi tiek n uo sam hitų , tiek n uo brahm anų, išreikšdamos jau kitą indų relig in ės ku ltū ro s pakopą. Upanišados buvo k u riam os d id žių so cia lin ių be i relig in ių pokyčių laikotar­p iu , sen a ja i vedų trad icija i p erau g an t į hinduizm ą, ir tapo jo šven traščiu par excellence. K artu upanišados sudaro va­d inam ąją ved an tą , „ vedų v iršū n ę" (pavadinim ą vėliau pe­rėm ė atskira h in d u izm o filo sofijo s šaka), taigi tęsia ir vai­n iku oja vedų trad iciją - ir tu o b ū d u yra šių dviejų Indijos relig in ės is to rijos la iko tarp ių ju n giam o ji grandis. Brahma­n ų d ėm esys bu v o su te lk tas į ved ų ritualinį veiksmą (kar- man), tod ėl jo s su d aro vedų „liturgin į san d ą" (karina kanda) ir vadinam os „veiksm o ke liu " (karma marga), tuo tarpu upa­n išad ų d ėm esio ce n tre - d v as in is p ažin im as, žinojimas (jfUtna) kaip išsivadavim o iš šio kintam ybės pasaulio (samsff- ra) laidas, tod ėl jo s su d aro vedų trad icijos „gnostinį" san­dą (jMna kanda) ir vad in am os „pažin im o keliu" (jMna mar­ga).* N ors ir kalba vedų m ito logijos bei ritualų įvaizdžiais, upanišados ju o s filosofišk ai perintepretu oja. Ritualas kaip

5Pvz.: Falk 1986; Smith 1989: Renou 1946.

toks visai neatmetamas, bet pabrėžiamas jo sim bolinis tu- rinys, nutiesiantis tiltą tarp išorinio ir vidinio pasaulių.

Esmiškai upanišados - tai dialogo, disputo forma per­teikti įvairaus amžiaus ir įvairių autorių kūriniai. Jose su­kaupta ir senųjų išminčių kontempliacijos patirtis, ir jų eg­zistenciniai apmąstymai. Ne atsitiktinai jos tapo dvasiniu penu bene visų, neretai priešingų Indijos dvasinių m okyk­lų mąstytojams: kiekvienas jų stengėsi vienaip ar kitaip pa­grįsti ar suderinti savo m okymus su upanišadomis.

Nors legendinė žynių tradicija, anot „M uktika upani­šados", teigia iš viso buvus 1180 upanišadų, atstovaujan-

1 Sakoma, kad Vakarų kultūra remiasi dviem stulpais: graikų racionalizmu ir krikščioniškuoju apreiškimu. Tačiau stalui stovėti reikia mažiausiai trijų kojų, todėl nedera pamiršti ir „trečiojo stulpo" - gnosticizmo, nesitenkinu­sio nei vienpusiu racionalizmu, nei dogmatišku tikėjimu ir kėlusio dvasinio pažinimo imperatyvų. Gnosticizmo idėjinis branduolys - pirmapradis žmo­gaus, giliausios jo esmės tapatumas su Dievu, užmirštas ir todėl prarastas šio materialaus pasaulio tamsybėse, bet įmanomas susigrąžinti - vieninte­liu būdu: per savo ir tikrovės esmės pažinimą, dvasinį žinojimą, gnosj (graikų gntsis „žinojimas"). Nors nustumtas j viešosios dvasinės kultūros periferiją, gnosticizmas (plačiąja prasme) niekuomet neišnyko, bet vis atgimdavo ir te- beatgimsta naujais pavidalais (krikščioniškieji katarai, viduramžių bei rene­sanso alchemija, hermetizmas, iš dalies astrologija, pagaliau teosofija ir 1.1.; žr.: Broek, Hanegraaff 1998). Upanišadų idėjos tuo labai artimos gnosticiz­mui, be to, sanskrito jfUna ir graikų gnOsis yra tiesiog giminiški žodžiai (lie­tuvių kalboje juodu atitinka iinojinm), ir indiškoji ¡ñaña marga (ar ¡ñaña yoga) tad gali būti suprantama būtent kaip „gnostinis kelias".

čių kiekvienai „vedų m edžio" šakai, seniausiom is ir auto­ritetingiausiom is laikom os 13: „Aitarėja" (Aitareya), „Bri- h ad aran jak a" (Brhadūranyaka), „Čhandogja" (ChUndogya), „Y ša" (&<?), „K atha" (Katha), „Kaušytaki" (Kausltaki), „Ke­n a " (Kena), „M aitr i" (Maitrt), „M andūkja" (M/tndūkya), „M und aka" (Mundaka), „Prašna" (Prašna), „švetašvatara" (švetdėvatara) ir „Taitiry ja" (Taittirlya). Keturios iš jų („Yša", „K ath a", „M undaka" ir „švetašvatara") yra eiliuotos, vie­na („K en a") - pusiau eiliuota, likusios - prozinės.

U panišadas įprasta klasifikuoti pagal senovinę indų sis­tem ą, priskiriant kiekvieną konkrečiai vedai. Jų pagrindu Ba- d arajana V a. parengė upanišadų idėjų sąvadą, pavadinęs jį „Brahm a sutra", kuriame bando išryškinti bendrą „visų upa­nišadų m okym ą" (sarai upanisadvidyū). Žymiausi vedantos m ąstytojai (acūrya): Šankara (VDI a.), Ramanudža (XI a.) ir M adhava (XIII a.) senosiom s upanišadoms parašo komen­tarus, laikom us autoritetingiausiais egzegetiniais upaniša­d ų paaiškinim ais. Komentavo senąsias upanišadas ir kiti įta­kingi hinduizm o egzegetai, kaip Šankarananda (XII-Xm a.), Anandagiris (XIV a.), Narajana (XV a.). Pastarasis dargi pa­rengė šau rės Indijoje populiarų 52 upanišadų rinkinį.

Tačiau p opuliariausias yra pietų Indijoje parengtas 108 upanišad ų rinkinys, vadinam as „M uktika" (iš skr. mukti

„išs iv ad av im as")- T a s , k as ja s v isa s p a ž įs ta , e są išs iv a d u o ­ja iš m a teria lau s p a sa u lio p ag u n d ų . „M u k tik o je " u p a n iša ­d o s su sk irsty to s į p en k ias g ru p e s p ag a l jų re lig in es n u o sta ­

tas: sen o sio s , jo g in ės , sa m n ja sų , ša iv ų (Š iv o s g a rb in to jų ) ir v a iš n a v ų (V iš n a u s g a r b in to jų ) u p a n iš a d o s . „ M u k tik a " an a ip to l n ėra išsam u s r in k in y s , į j į n ep a tek o k a i k u rio s k i­tų r in k in ių u p an išad o s. 1865 m eta is M . F . M ū lle ris p r isk a i­

č ia v o v is o 149 u p a n iš a d a s , v ė lia u A . E . G o u g a s - 17 0 , o A . VVeberis - 2 3 5 , b e t tik ė tin a jų e s a n t k u r k a s d a u g ia u

(n o rs, ž in o m a, le g en d in io s k a ič ia u s 1 180 jo s n e s iek ia ). B e to , ka ip tam t ik ra s k o n sp ek ty v u s li te ra tū r in is ž a n ra s , u p a ­n išad as n u o la t p ap ild o v is n au ji k ū rin ia i , k u riu o s g a lim a la ik y ti sav o tišk a is v ie n o a r k ito ž y m a u s d v a s in io m o k y to ­

jo testam en ta is a r jo p až in im ą įk ū n ija n č ia is „ ž o d ž ia is" . T o ­k io s , p av y zd ž iu i, y ra d id ž io jo v id u ra m ž ių In d ijo s im p era ­

to riau s A k b aro la ik ų „A llah o u p a n iš a d a " , k r ik šč io n ių m i­sio n ierių su k u rta „K ristau s u p a n iš a d a " arb a ( ja u X X a .) v e -

d an to s f ilo so fo Šri A u ro b in d o s u p an išad a .K as y ra tik rie ji sen ų jų u p an išad ų au to ria i, tik s lia i n ež i­

n o m a. K a ip ir d a u g e lis k itų s en ų jų In d ijo s k u ltū ro s p a m in ­k lų , u p an išad o s n u o p at p rad ž ių y ra an o n im in ės ir n iek u o ­

m et n es is ie jo su au to ry ste . K e le tas v ard ų u p a n iša d o se m i­n im i, b e t tik s lių d u o m e n ų a p ie ju o s n ėra , ir š ia ip d au g u m a

jų žy m i p u sia u le g e n d in iu s a sm en is . Iš tik re sn ių autorių pa­m in ė tin i to k ie a u to r ite tin g i u p a n iša d ų m ok y to ja i kaip Jadž-

n a v a lk ija , A ita rė ja , U d a la k a A ru n is , B a la k is , B harad bad ža,

Š a n d ilja , D ž a b a la , G a rg is , Sa tja k a m a , V a ru n a ir kiti. K ai ku­

r ie ty rin ė to ja i, p a v y z d ž iu i W . R u b e n a s , išsk y rė n e t 109 upa­

n iš a d ų s a v ito s p a s a u lė ž iū r o s ir k o n k r e ta u s g y v e n im o lai­

k o m ą s ty to ju s (R u b e n 1 9 4 7 ,1 4 ) .

N o rs tra d ic in ė je b ra h m a n iš k o je v isu o m en ė je p rie vedų

m o te ry s n eb u v o p rile id ž iam o s, an k sty v o sio s upanišad os mi­

n i b e n t d v i m o te ris , G a rg ę (Gargi, „ B rih ad aran jak a upaniša-

d a " 3 .6 .8 ) i r M a itrė ję (M aitreyi, „ B rih ad aran jak a u pan išad a"

2 .4 ,4 .5 ) , a k ty v ia i d a ly v a u ja n č ia s teo lo g in iu o se d isputuose.

T a i, k a d jo s m in im o s d a rg i b e jo k io p as ite is in im o a r bent pa­

a išk in im o , k a ip g i g a lim a jo m s d a ly v a u ti ž y n ių p okalbiuo­

s e , liu d ija p a ly g in ti a u k štą so c ia lin ę b e i re lig in ę m oters pa­

d ėtį In d ijo je u p a n iša d ų k ū rim o la ik o tarp iu .

D ėl u p a n iša d ų su k ū rim o la ik o ta ip p a t esam a skirtingų

n u o m o n ių , p r ik la u so m a i n u o ty rin ė to jų p asir in k tų vertin i­

m o k rite rijų : s til ia u s , k a lb o s , id ė jų a r įv arių k u ltū rin ių sąsa­

jų . D a u g elis m o k s lin in k ų (P . D eu sse n a s , M . VVintemitzas,

O . VVeberis, R . R an ad e, W . K irfelis) su taria , jo g seniausios yra

p roz in ės u p an išad o s: „A itarė ja " , „Č h an d o g ja ", „Brihadaran­

ja k a " , „ K e n a " , „ K a u š y ta k i" , „ T a it iry ja " , su k u rto s d ar prieš

įžymųjį sanskrito sistem in to ją P an in į (Pūnini, V a. pr. m . e.),

maždaug IX -V I a. pr. m . e. Jo s la iko m o s s av o tišk om is an to­

logijomis iš anksčiau atskirai eg zistavu sių tekstų , ku rių frag­

mentai įtraukti ir į k itas, vė ly v e sn e s u p an išad as (C mpkhh

1971,17). E iliuotosios u p an išad o s ir „ P ra šn a " , „M aitra jan i"

bei „M andūkja" suk urtos k iek v ė liau , ap ie IV -III a . pr. m . e.

O kai kurios k itos - jau p irm aisia is m . e. am žiais , ką liud ija ,

be kita ko, turtingas jų literatū rin is ko n tek stas. B e ved ų ka­

nono literatūros, jose (pavyzd žiui, „Č h an d og ja" 7 .1 .2 , „M un-

daka" 1.1.5) m inim a d au g k itų trad icin ių m o k slų bei litera­

tūros žanrų, atsp ind ėjusių v is sud ėtin g ėjan č ią ved ų sek ėjų

pasaulėžiūrą ir gau sėjančias žin ias: tai istorin ia i p asako jim ai

(purtina), m itologijos persm elkti ep ai (itihūsa), f ilosofin ės san ­

traukos (sūtra), įvairū s k o m en tarai (vyūkhyūna, anuvyūkhyū- na), „vedų m okslai" (vedūnga), chron o lo g ija (niddhi), a stro ­

logija (naksatra vidyū), logika (vūkovūkya) ir kt.

Daugiau žinom a ap ie u p an išad ų su k ū rim o v ietas. R em ­

damiesi pačiuose tek stu o se m in im a is g e o g ra fin ia is , k a ra ­

lysčių pavadinim ais m ok slin in k a i jų „ g im tin e " la ik o š ia u ­

rės Indiją, G angos a u k štu p į ir c en tr in ę jo s d a lį, K u ru , P an -

čalos bei K ošalos V id eh os sr itis - re g io n ą , a n u o m et g arsė -

jusį kaip senojo brah m an izm o c en tras , o vė liau tap u sį ir bręstančio b u dizm o žid in iu (VVitzel 1987).

U p a n iša d o s n e a ts ie ja m o s n u o b e n d ro so c ia lin io , k u ltū ­

r in io b e i re lig in io h in d u iz m o k o n tek sto . N e a b e jo tin a , jo g

d h a rm a y ra es m in g ia u s ia , g ilia u sia i s o c ia lin ę h in d ų tik ė ji­

m o e s m ę a ts k le id ž ia n ti ir jį v ie n ija n ti k a teg o r ija . D h arm a -

ta i sk irtin g ų , b e t t a rp u sa v y je s u s iju s ių s o cia lin ių u žd u o čių

be i re lig in ių p rie d e rm ių tin k la s , a p im a n tis v isu s , įv a irau s

a m ž ia u s , ly tie s b e i p a d ė tie s v is u o m e n ė s n a riu s . D h arm o s

s ą v o k ą a p tin k a m e ja u v e d o se , ta č ia u p e r d a u g e lį am žių jo s

tu r in y s , k a ip d a u g e lio k itų e s m in ių v e d išk ų k a teg o r ijų , k i­

to . D h arm a y ra n e tik re lig in ė-e tin ė , b e t ir o n to lo g in ė kate­

g o rija , p as ižy m in ti grįž tam u o ju ryšiu : „P aže ista d h arm a žu ­

d o , p u o se lė jam a d h a rm a s a u g o " (Manu smrti 8 .15 ). P lačiau ­

s ia p ra sm e d h a rm a y ra ta i, k as „ p a la ik o " (dhūram), ir tai, k as

„ p a la ik y tin a " (dhūrya). K ita ip ta r ian t, k a s la ik o s i d h arm o s,

p a la ik o ta i, k a s la ik o j į p a tį. T o k s ab ip u sis p a la ik y m as, ab i­

p u s ė k o s m o lo g ijo s ir e tik o s , g am to s re išk in ių ir žm o g au s

v e ik lo s p r ik la u so m y b ė b e i p u siau sv y ra , d h arm o s ty rin ėto ­

jo W . H albfasso n u om o n e , yra v ien as ryškiausių ir un ik aliau ­

s ių in d išk o jo m en ta lite to b ru o žų (H alb fass 1 9 9 0 ,3 1 9 ) .

Įtak in g iau si v ad in am ų jų „D h arm a š a s trų " tek sta i - tai

„M an au s įs ta ty m a i" (Manu smrti) ir „ Jad žn av a lk jo s įs ta ty ­

m a i" (Yūjiiavalkya smrti), k u riu o se „ išk a lta s" etin is re lig in is in d ų v isu o m en ės m od elis be i u žp ro g ram u otas jo s sav ireg u ­

liav im o m ech a n iz m a s (varnūšramadharma), g y v a s ik i š io l. J a ­

m e n u o la t d er in a m a d v ie jų id ea lų są v e ik a : p irm a , įte is in a ­

m i ke tu ri h iera rc h išk i lu o m a i (varna) - žy n ių , k a r ių ir ta rn ų

b e i p irk lių ; a n tra , n u sta to m i d a u g ia u a r m a ž ia u p r iv a lo m i

h in d u i ke tu ri g y v e n im o ta rp sn ia i (¿¡šrama) - m o k in io (brah- macūrin), g y v e n a n t m o k y to jo n a m u o s e ir p e r im a n t jo ž in ia s

be i p a tir tį; še im in in k o (grhasthin), iš la ik a n t še im ą ir la ik a n ­

tis v isų še im o s p are ig ų ; a ts isk y rė lio (vSnaprasthin) , p a s itra u ­

ku sio , v a ik am s u žau g u s, n u o še im o s reik a lų ir a tsid ė ju sio ap ­

m ąsty m am s a p ie išs iv a d a v im ą ; ir d v a s in io k la jo k lio , s a v o ­

tišk o e lg e to s (samnyūsin), v is išk a i a ts iž a d ė ju s io b e t k o k ių p a ­

sau lie tišk ų r y š ių ir g y v e n a n čio ja u k o n e t ik v ie n a d v a sia .

P irm o jo , lu o m ų m o d e lio , u ž u o m a z g a s r e g im e ja u „ R ig -

v e d o je " , v a d in a m o jo je „ P u ru š o s g ie s m ė je " (X .9 0 ). O a n tra ­

sis , k e tu rių g y v e n im o ta rp sn ių m o d e lis , „ įs im in tu o s iu o s e "

(smrti) te k s tu o s e ju o s s u s ie ju s a tit in k a m a i s u k e tu r io m is

„ a p re ik š to s io m is " (šruti) v e d o m is , a p im a a b ie jų š ių tr a d i­

c ijo s k o rp u sų id ė ja s (O liv e lle 1993 ). M o k in y s s tu d iju o ja k u ­

r ią n o rs v e d ą ; še im in in k a s n a m ų r itu a lu s a tlie k a r e m d a m a ­

s is b ra h m a n o m is ; a ts is k y rė lis m iš k e se k a a ra n ja k ų , „ M iš­

ko k n y g ų " , p a m o k y m a is ; o s a m n ja s a s a ts id e d a iš s iv a d a v i­

m ui, žen g d am as g n o stin iu u p an išad ų k e liu . T a i, k ad sen ų jų

u p a n iša d ų p a v a d in im a i a tit in k a a ra n ja k ų p a v a d in im u s , o

ir p a ty s t e k s ta i n e r e ta i ta m p a a r a n ja k ų d a lim is , liud ija , anot

A . B . K e i th o , jo g š ie t e k s ta i ir g i b u v o s tu d iju o ja m i pasitrau­

k u s iš p a s a u l ie t in io g y v e n im o ( K e ith 1 9 2 5 ,1 ,489).

U p a n iš a d o s e r e g im e iš p lė to tą i r v e d iš k ą ją m itologiją.

K a s p ir m ia u s ia k r e n ta į a k i s , p a ž v e lg u s j v e d ų m itologijos

p a n te o n ą , ta i p r in c ip in i s jo n e a p ib r ė ž t u m a s . N ea išk u s die­

v ų s k a ič iu s , n e a iš k i jų h ie r a r c h i ja , d a ž n a i su n k ia i atskiria­

m o s f u n k c i jo s . Ir ta i e s m in ė s v e d ų p a n te o n o y p atybės. Tra­

d ic in ia i v e d ų k o m e n ta to r ia i , p a v y z d ž iu i S a ja n a (Sūyana, X IV a .) , d ie v ų s k a ič ia u s n e a p ib r ė ž t u m ą a iš k in a trim is vi­

s a to s ly g ia is , a r p a s a u l ia is (lokas) , k u r ie m s p r isk iriam o s at­

s k ir o s d ie v ų g r u p ė s : ž e m iš k a s is , d a n g iš k a s is ir tarp in is, ar­

b a o r o e r d v ė s (an tariksa ). K la s ik in iu š io s k o s m in ė s sąran­

g o s įv a iz d ž iu ta m p a d u r a ta i , s u ju n g t i a š im i. P irm a ja i, dan­

g iš k a ja i d ie v ų g r u p e i p r is k i r ia m i s e n a s is d a n g a u s valdovas

P ja u s , k o s m in ė s tv a r k o s p r iž iū r ė t o ja i V a ru n a ir M itra , taip

p a t s o lia r in ė s d ie v y b ė s S ū r ja , S a v it r i , P u š a n a s , V išn u s. Tar­

p in ia m p a s a u l iu i p r ik la u s o ž a ib a s v a id is In d r a , m irties val­

d o v a s J a m a , b u s im o jo š iv o s p r o to t ip a s - r ū s tu s is au d rų die­

v a s R u d ra ir jo s ū n ū s M a r u ta i . T r e č ia ja m , ž e m iš k a ja m lyg­

m e n iu i a ts to v a u ja A g n is b e i s u j u o g la u d ž ia i su s iję s , aukų

n u lie jim u s įa s m e n in a n t is S o m a . T a č ia u š i k la s if ik a c ija , be

a b e jo , la b a i s ą ly g iš k a , ja u v ie n d ė l to , k a d v e d ų d iev ybės

ne tik įasm enina įv a irias gam to s g a lia s - jo s įk ū n ija i r įv a i­

rias psich ines, d v asin es y p aty b e s (an ta i š r a d d h a - ta i T i­

kėjim as, M anjus - R ū stis , V ač - K a lb a , a rb a Ž o d is) ir ku o

įvairiausių v e iksm ų su b jek tu s (T ra ta ra s - G in to ja s , T vaš- taras - Tverto jas, K ūrėjas), n etg i a b strak c ija s (N irriti - Sk a i­dą, Sunriti - Sanderm ė). D ažnai jie p asiro d o kaip d iev ų gru­

pės ar bend ru o m en ės n aria i (ganadevata): a d itja i, m aru ta i, vasūs, ir teb em atyti sav o tišk a ra id a n u o e p ite to lig i v ard o

ir atgal. Tačiau a k iv a izd u ta i, k ad v e d ų d iev a i iš esm ės yra

veikm enys, o v ed ų p a n teo n a s - ta i g ig a n tišk a s p ers ip y n u ­

sių ir vienas kitą p ap ild an čių g am tin ių , p s ich in ių b e i so cia ­

linių funkcijų tin klas; n e t ir s e n ie ji „ R ig v e d o s " eg zeg eta i,

kaip kad Jask a (YSska, V II a . p r . m . e .) , d iev o v a rd o e tim o ­

logiją tiesiog sie ja su jo fu n k cija .

Be to, vedose esam a p latau s tin klo įvairiausių pusd ievių ,

kuriuos n e visada lengva atskirti n u o dievų : gan d harvai ir ap-

sarės, nam ų, m iškų , kalnų ir 1.1, „g lob ėja i" a r „ d vasio s". G a­

na santykinė ir riba tarp d iev ų ir žm on ių . D ievai irgri nebuvo

nem irtingi iš prigim ties - tokie jie tap o arba išgėrę n em irtin­gumo eliksyro am ritos, arba slaptų užkalbė jim ų - m antrų ga­lia. Tokia „paskyd usi" riba tarp d iev ų ir žm on ių tam pa v ie­

na iš prielaidų atsirasti požiūriu i į b ū tį kaip į nepertraukiam ą

kontinuum ą (jagat), ap im antį v isas jo s pad alas.

Vienio m otyvas irgi yra vienas esmingiausių vedų mi­tologijos bruožų. Vienatinis yra ne tik dievų galios šaltinis, bet ir dėsnis, nubrėžiantis ribas, kuriose jie gali reikšti sa­vo galias. Tai didysis kosm oso tvarkos bei dam os dėsnis rita (rto, jo priešybė - chaosas, nedarna anrta), reguliuojan­tis ne tik visus m aterialaus pasaulio, visatos procesus, bet ir žmonių socialinius santykius bei priedermes, ir žmogaus vidinę dam ą bei dorą. Dievų pareiga - saugoti ir palaikyti šitą ritą (M acdonell 1898, 35). Dažnai vedų pasaulėžiūra apibūdinam a kaip politeizm as, ilgainiui peraugęs į vienio principo metafiziką. Tačiau jau pirmiesiems indologams toks supaprastinim as kėlė didelių abejonių, nes jau nuo se­niausių laikų vedose už daugybės dievų daugiau ar mažiau akivaizdus vieno būties principo ar pagrindo teigimas: „Jie vadina tai Indra, Mitra, Varuna ir Agniu [...], tačiau esmė yra viena, išminčių įvairiai vadinam a" (RV 1.164.46), arba „didžioji dievų viešpatavimo galia viena" (RV III.55). Vie- nis (tad ekam), vienatinė Būtis (ekam $at) yra daugio (bahud- hd) sąlyga. Jau VII a. pr. m. e. Jaska teigė, jog „tiek daug var­dų Jam priskiriama dėl jo didžio dalumo (mahūbhagyat)", o „visi dievai yra V ieno Paties (ekasyūtmanas) nariai (pra- tyangant)", ir vienasis „Atmanąs - jų versm ė" (Nirukta 7.4). Taigi galim e sakyti, kad vedų tradicijoje gajos monoteisti-

nes arba greičiau dvasinio m onizm o, suprapoliteizm o ten­dencijos su silpniau išreikšta teizm o gaida, kuri šiaip jau visada buvo susijusi su dievybių gausa (pavyzdžiui, kuo­pinis „Visų d ievų" vardas Višvadeva).

Be abejo, toks „pliuralistinis" m onizmas skiriasi nuo re­ligijotyrai kanonišku abraom iškųjų religijų m onoteizm o. Užuot išaukštinęs vieną „savą", n acionalinį dievą visų ki­tų sąskaita, vediškasis m onizm as teigia vieningą įvairių dievybės sampratų sandermę. N ei Varuna, nei Indra neturi graikų Dzeuso, romėnų Jupiterio ar išim tinio žydų Jahvės statuso. Bet kuris vedų dievas aukščiausias yra tik tam tik­ru požiūriu ar atveju ir tik tam tikrai grupei žmonių. Šį uni­kalų vedų religijos, o vėliau ir hinduizmo reiškinį, atspindintį indų relig in į m en talitetą, žym iau sias XIX a. in dologas M. F. MūUeris pavadino henoteizmu (arba katenoteizmu).

Dievybė Indijoje niekad nebuvo nei „kažkas kita" (pa­vartojant religijotyrininko R. O tto idiomą), nei transcenden- tiška (abraom iškųjų religijų prasme). Dievybė čia polim or- fiška ir plastiška. Indų kosm ologija hierarchiška, ir skirtin­gus būties lygm enis atitinka skirtingo lygm ens būtybės, nuo aukščiausių dieviškų ligi žem iausių pragariškų. Tai vientisa, interaktyvi sistem a, kurioje, pasitelkiant vienokią ar kitokią soteriologinę discipliną bei karminę strategiją, ga-

Įim a pereiti iš ly gm en s į ly gm en į, taip p at ir į dievišką lyg­m en į, n es dievai - irgi to paties kosm oso būtybės. Taigi jau vedų p asaulėžiūro s g elm ėje užsim ezga, vėliau upanišadų ir vedan tos filosofijos pag im d y ta, visu otinės sąveikos tarp d alies ir visu m o s sam prata .5

Savita ir vediško ji kosm og onija , kurios esm inis moty­v as - p erėjim as iš ch ao so į ko sm osą, iš neapibrėžtum o į tvarkos, „vardų ir p av id a lų " (nūmarūpa) pasaulį. Šis kos­m oso „ įfo rm in im as" konkretizuojam as keliais kosmogoni­n ia is m od eliais. T u rbū t arch aišk iau sias yra suasmenintų D angaus (tėvo) ir Žem ės (m otinos) sueities, iš kurios gimsta pasaulis ir v isos jo bū tybes, įvaizd is, m inim as, pavyzdžiui, „R igved oje" (1.185). K itas kosm ogonijos m odelis grindžia­m as kū rė jo , d em iurgo V išvakarm ano arba Brahmanaspa- č io veikla, ištašiu sio p asaulį iš m ed žio ar nukalusio iš me­talo. Tačiau įd om iausias yra trečiasis - aukojim o kosmo­goninis m odelis: kosm inis pirm ažm ogis Puru ša aukoja pats save, o iš jo kūno dalių atsirand a atitinkam os visatos da­lys, jom s a tstovau jantys d ievai, atitinkam i žm onių luomai ir kt. (RV X.90). š is kosm ogonijos m odelis nustato mikro ir

džiasi skirtingomis formomis: panteizmo, idealizmo, teizmo, deizmo ir net ateizmo (Deussen 1906,237-238).

makrokosmų izomorfizmą ir teurgiškai sankcionuoja socia­linę hierarchiją. O „Rigvedos" vadinam oji „N asadija gies­mė" (RV X.129) pateikia dar vieną įstabų kosm ogonijos mo­delį, pagal kurį, visa visatos įvairovė atsirado iš pirm inio Vienio (tad ekam), pirm esnio net už chaoso ir kosm oso, bū­ties ir nebūties (sat-asat) prešpriešą. Visi š ie m odeliai tapo vėliau išsirutuliojusių hinduizmo filosofinių koncepcijų pa­grindu ir įvairiais pavidalais tebeaidi upanišadose, prista­tomi sakram entaliuoju „pradžioje" ar „an dai" (agre).

| būties reiškinius upanišadose žiūrim a trim atžvilgiais: makrokosmo, arba dievų veiklos atžvilgiu (adhidaivatū); so­cialiniu, žmonių veiklos bei aukojim ų atžvilgiu (adhiyOjfta); ir žmogaus vidinio pasaulio atžvilgiu (adhyūtma). N ors to­kie trys lygmenys aptinkam i jau vedose, upanišadose ma­tome savotišką gnostinę jų m odifikaciją. Pam atinė r ituali­nė vedų tematika čia in teriorizuojam a ir psichologizuoja- ma, į pirmą planą iškeliant „vidinę auką" (antaryaga), „dva­sios įkarštį" ar „užsidegim ą" (tapas), „savęs pažin im ą" (Dt- mavidyū). Kartu taip suartinam i ir kone sulydom i žm ogiš­kasis ir dieviškasis būties lygm enys, m ikrokosm as ir m ak­rokosmas, pastarąjį dem itologizuojant ir psichologizuojant: Višpats „pradūrė išorėn skyles [jutim am s], todėl [žmogus] žiūri laukan, o ne vidun, į save Patį. Tačiau išm inčius, siek-

d am as n em irting u m o, ak is apvertęs, steb i save Patį" (Katha up. 2.1 .1). Su tr im is bū ties ly gm en im is susijusi ir ne vieno­je u p an išad o je su tink am a sakrali form ulė bhūh bhuvah svah, ku rio je u žk od u otas tre jop o s b ū ties v ienio išgyvenim as.

Sen iau sios upan išad o s nesud aro n uoseklios ir v ientisos filosofin ės sistem o s, tai greičiau tam tikrų soteriologinių pa­m ok ym ų rin k in ys. Ir v is d ėlto ju o s v isu s veria viena tem i­n ė g ija . P ag rin d in is u p an išad o se keliam as k lausim as - kas ta tik ro v ė , iš k u rio s ky la v isi d aik ta i, ku rios d ėka visi gy­v e n a? U p an išad ų m ąstyto jam s n eky la abe jon ių d ėl bū ties P rad o , v isa ap im an čio s T ik ro v ės, v isa persm elk iančio V ie­n io , k u rį „p ažin u s, išsy k tam pa p ažin ta v isk as" (Mundaka up. 1.1.3).6 T a i B rah m anas, v isatos d vasin is principas, aukš­čiau sio ji transcen dentinė sąm on ė ir pati V isata (šarvam idant brahma), k u ri m ik ro k o s m o ly g m en y je y ra b ū ty b ė s p a ts b ran d u o ly s , p a ti esm ė, jis „ P a ts" - A tm an ąs ($a va’ayam ūt- mil brahma). V id in is nem irting asis Pats ir visa p ersm elkian­tis n eišre ik štas (nirguna) N eap rėp iam asis (brahman - šak­n ies brh- „p lėstis, s k le is tis") yra v ienas ir tas pats, todėl per v is a s u p a n iša d a s re fren u skam ba esm in ė m intis: „ ...kas

‘ Plg. Hermiui Trismegistui priskiriamą teiginį iš neseniai atrastų armė­nų kalbų užrašytų gnostinių tekstų: „Save pažinęs, pažinai viską" (žr.: Mahf 1982,375).

Brahm aną aukščiausiąjį pažino, p ats tam pa Brahm anu" (Mundaka up. 3 .2.9). Kosm inė iliuzija, regim ybė (mūyū) yra toji kosm inė galia, kuri būties Vienį, šitą „šviesų šviesą" (/y- otisUm jyotih) em pirinio patyrim o lygm enyje „paverčia dau­gio suvokim u" (Renou, Silbum 1949,16). Žm ogaus „Paties" nem irtingum o ir tapatum o aukščiausiajam būties Pradui tema upanišadose siejama su išsivadavimo (moksa) sam pra­ta, pasak kurios, kiekviena būtybė dėl savo praeities veiks­m ų yra įkalinta šitam e nepaliaujam os kaitos rate (samsūra), ir tik suvokusi savo tikrąją prigim tį - savo esm inį tapatu­mą visuotiniam būties Pradui ji savaim e iš jo ištrūksta.

M etafizinio sm alsum o genam iem s upanišadų išm in­čiam s išoriniai ritualai yra beverčiai, nes tikrasis aukoji­m as - tai visas gyvenim as, o auka - pats žm ogus. T ikra­sis aukojim as yra savęs pažin im as ir pasau lio išsižadėji­mas. „Brihadaranjaka upanišada" pradedam a žirgo auko­jim u (ašvamedha), interpretuojam u kaip p asau lio paauko­jim as p er m editaciją, siek iant išvaduoti dvasią nuo m ate­rijos, išorės. Pasak Šankaros, kiekvieną vedinės aukos nu­liejimą lydintis šūksnis svahū upanišadose reiškia savęs iš­sižadėjim ą (svatva hanana).

Pasikeitusį požiūrį į ritualus, vedų paveldą ir žm ogaus vietą pasaulyje liudija ir du žinojim o lygm enys, išskirti

„M an d ū k ja u p a n iša d o je " : a u k šte sn y sis ž in o jim as (para vi- dyū) ir žem esn y sis ž in o jim a s (apart vidya). P irm asis - tai At­m an o ž in o jim as , o a n tra ja m p r isk ir ia m i v isi v ed as p apil­

d an ty s m o k sla i (v ed a n g o s) ir n e t p a č io s v ed os. Savęs pa­ž in im as, p r im e n a n tis D e lfų o ra k u lo „p až in k sa v e " {gnothi seauton), y ra p a g r in d in is u p a n iša d ų m o k y m o tikslas. Pa­g rin d in is jo m e to d a s - ta i p irm ia u sia n e ig im u {neti neti „ne ta i, n e ta i " ) g r in d ž ia m a sk y ra (viveka), ku ria atsitapatina-

m a n u o a sm en y b ės b ra n d u o lį g a u b ia n č ių k in tam y b ės pa­

sau liu i p r ik la u sa n č ių lu o b ų , a r k ia u tų (koša): k ū n o , kvėpa­

v im o , p ro to , au m en s. O k la id in g o su s ita p a tin im o su jais

p riež a stis - p r ig im ta s n e išm a n y m a s (avidyS).K itas ly g ia g re tu s sa v ę s p a ž in im o m e to d a s - tai prie pa­

sau lio p ririšu sių ir ž v ilg sn į ap n ia u k u sių tro šk im ų , aistrų ir in stin k tų įv e ik im a s p e r sa v itra m d ą (samyama) ir dvasios

įk arštį, a sk e tin į u žsid eg im ą {topas). M istin į p aty rim ą suža­

d in an ty s ab u sa v ęs p a ž in im o b ū d a i d ar p ap ild om i įvairių A b so liu to s im b o lių (pratiko), p irm ia u sia šv en to jo garsm ens O M m ed itav im u . Y p atin g as v a id m u o sa v ęs p ažin im e pri­k lau so ir „d id žiosiom s iš ta ro m s" (mahtivūkya): „A š esu Brah­

m a n a s" {aham bmhmSsmi - Brhadūranyaka up. 1.4.10), „T at tu

e s i" {tat tvam asi - Chūndogya. up. 6 .8 .7 ), „ šis A tm an ąs - Brah­m a n a s" {ayam ūtmū brahma - Mūndūkya up. 2 ) ir kt. T ikrasis

asm enybės branduolys, v isų jo p astangų tikslas ir atspirtis, apibūdinamas kaip tiesa (satyam), ž in ojim as (jnūnam), bega­lybė ((mantam), palaim a (ūnanda) ir p iln atvė (pūrnam).

Ypatingas dėm esys u p an išad ose sk iriam as šventa jam garsmeniui O M . N uo sen iau sių la ikų In d ijos k u ltū ro je kal­ba, arba Žodis (vSc), bu v o su v o k iam as ka ip d iev išk os ga­lios apraiška, sam hitose netgi person ifiku o jam as d eive V ač (Beinorius 2002b, 86 -87 ). T u rėd am as om en y je a ktyv ią , k ū­rybišką kalbos sam pratą In dijos kultūro je, su vokian t ją kaip savotišką energ ijo s rū šį, ž y m u s v ed ų ty rin ė to ja s F ritsas J. Stallis sykį net yra p asakęs, jo g „In d ijo je k alba y ra n e tai, kuo įvardijam a, o tai, k u o d a ro m a " (S ta ll 1979 , 9)7 š iu o ­laikiniu vakarietiškuoju su p ratim u k alb a tėra in form acijos perteikimo priem onė, tiksliau sia i tik ro v ę a titin k an ti rašy­tiniu pavidalu, tuo tarpu In d ijos trad icijo je k albos esm ė at­

siskleidžia tik tariant žodį b alsu , kai jis g a li įg au ti tiesiog maginę galią keisti ne tik žm o gau s sąm on ę, b e t ir išorin į pasaulį. Šios sam pratos v iršū n ė - „M an dū k ja u p an išad o- je", vienoje lakoniškiau sių ir m etaforišk iau sių up an išad ų ,

7 Beveik tą patį sako Thomas J. Hopkinsas: „Sanskrito žodžiai buvo ne tik sutartiniai ženklai, nusakantys kokį nors reiškinį, jie buvo objekto ir veiks­mo garsinis pavidalas, priklausantis tikrovei taip pat kaip regimieji pavida­lai, tik kad suvokiami ne akimis, o klausa" (Hopkins 1971,20).

nagrinėjam as šventasis garsm uo O M , laikom as paties Brah­m ano garsiniu pavidalu. T rys jį sudarantys, atskirai tariant, garsai A , U ir M siejam i su trim is sąm onės būklėm is: įprasto b ū d rav im o, sap n o ir gilau s m iego b e sapnų, kurias v aini­kuoja ketvirto ji, turlya, transcendentinė sąm onės būklė, ku­rio je ši tam p a tap ati A bsoliu tui.8 Pasak G uy L. Becko,

šventas garsas ir teoriniu, ir praktiniu požiūriu yra pama­tinė hinduizmo tradicijos misterija, vieninga gija perve­rianti iš pažiūros skirtingas jos apraiškas. Dieviškumas hinduizmo kultūroje esmiškai yra patiriamas per garsą, ki­taip sakant, oralinis / auralinis, o teologiniai samprotavi­mai apie šventojo garso prigimtį - tai hinduizmo myste- rium magnum (Beck 1995,3)9.

U n ikali, sakytum e, antrop ocentrin ė reikšm ė upaniša­d o se su teik iam a ir žm o gau s kūnui. V isos kūno dalys deri­nam o s su kosm in iais fenom en ais, jam e aptinkam as visas p asau lis , a tsk le id žian t tok iu būdu m ikrokosm oso ir m ak-

* Išsamiau apie garsmenį OM žr. Parpola 1981:195-213. Apie vedantišką tri­jų sąmonės lygmenų sampratą žr.: Beinortus 2002a, 268-302.* Kai kurie tyrinėtojai, pavyzdžiui, Jacques Ellulis, teigia Vakarų kultūrą ta­pus pernelyg vizualiai orientuotą, atitinkamai nuvertinant garsinę žodžio reikšmę: „Vaizdinių invazija j žodžio sferą lėmė jų dominavimą ir apvertė santykį, ir tai rodo kitą šiuolaikinės mūsų tikrovės bruožą, būtent žodžio nu­vertinimą" (Ellul 1985,155).

r o k o sm o so v ie n y b ę (p v z . Brh.Up. 1 .1 .1). K a ip sak o m a „D žaim in ija U p anišad a B rah m an o je" (1.14.2), „V isi dievai s ly p i m a n y ". P a sa k š iu o la ik in io u p a n iša d ų ty r in ė to jo

J. B rereton o , „k iekv ien as u p an išad ų m o kym o e lem en tas su ku ria in teg ra lų v a izd in į, tok ią v isu m o s reg m ę, k u rio je p ask iri p asau lio ir žm o gau s su v o k im o d ėm en y s s u ren k a ­m i d rau gėn ir su sp au d žiam i į v ien ą įv a izd į, v isa a p im an ­

tį fun d am en talų p rin cip ą , im am ą už tik ro v ės p a g r in d ą " (Brereton 1 9 9 0 ,1 1 8 ). V ien as iš to k ių e lem en tų y ra v ien a ­

reikšm iai n eišv erčiam a sąv o k a prūna, žy m in ti ir p a p ra s­čia u s ią k v ėp a v im ą , ir g y v y b in io k v ė p a v im o p r in c ip ą , „k v ėp tį", kv ėp av im u p arem tą g y v y b in ę en e rg iją . T ra d i­

cin ė etim olo gija su prūna tiesio g ia i s ie ja A tm an o sąv o k ą ,

ūtman, k ild inam ą iš tos p a t san skrito šak n ies a n - „kv ėp u o­

ti" . Š is gyv y b in is kvėp av im as d ar su sk a id o m as į p en k is

d ėm enis, k uriais g rindžiam i visi p agrin d in ia i ž m o gau s o r­

ganizm e vykstan tys p rocesai, o jų p u s iau sv y ro s ir d arn o s tad siek iam a įv a ld an t k v ėp av im ą (ši sam p rata tap o in d ų tr a d ic in ė s m e d ic in o s - a ju r v e d o s p a g r in d u ) (Z y s k 1993:198-213). „Prašna u p an išad o s" teig im u , „V isa kas re­

m iasi kv ėp av im u , kaip ra to s tip in a i į s te b u lę " (Prašna up. 2.6). N et d iev išk as a p reišk im as u p an išad ose s u p ran tam as kaip d iev y b ės k v ėp te lė jim as į žm o gų .

T ik ro ji ž m o g a u s e sm ė , jo A tm a n ą s - k ita ip sakan t, tikra­

s is jis P a ts - p a ta lp in a m a s „ š ird ies s la p ty je " (hrdiguhya). „Tai-

tiry ja u p a n iša d o je " p ir m ą sy k į In d ijo s trad ic ijo je pam inim i

sk irtin g o ly g m e n s ž m o g a u s „ k ū n a i" - a sm en y b ės „kiau tai",

„ lu o b a i" a r „ a p v a lk a la i" (koša), g a u b ia n ty s A tm an ą.

U p a n iš a d ų s o te r io lo g i ja r e m ia s i a n k s ty v ą ja in d ų psi­

c h o lo g ija (ž r . R o s s R e a t 1 9 9 0 ) . U n ik a lią u p a n iša d ų m ąsty­

to jų s a v is ta b o s , k o n te m p lia c i jo s p a t ir t į liu d ija ir iškalbin ­

g a p s ic h o lo g in ių s a n s k r ito te r m in ų g a u s a , p a sa k žym aus

in d ų k u l tū r o lo g o A . K . C o o m a ra s v v a m y 'io , b e n t d ešim t

k a r tų p r a n o k s ta n t i jų s k a ič ių s e n o jo je g r a ik ų k a lb o je . Tai

n e tik a p s u n k in a jų a d e k v a tų p e r te ik im ą , b e t ir ro d o , kad,

p r ie š in g a i n e i s e n o v ė s G r a ik i jo je , k u r filo s o fin į m ąstym ą

g r in d ė iš o r in io p a s a u lio p a ž in im a s , In d ijo je š į va id m e n į at­

lik o ž m o g a u s ty r im a i: p s ic h o lo g i ja , fiz io lo g ija ir m ed icina

(C o o m a r a s w a m y 1 9 7 7 ,1 6 7 ) .

Id ė jų is to r i jo s p o ž iū r iu u p a n iš a d o s r e ik šm in g o s ir tuo,

k a d jo s e r a n d a m e s u fo rm u lu o ta s p a g r in d in e s v isų d id žių ­

jų In d ijo s r e lig in ių tr a d ic ijų - h in d u iz m o , b u d iz m o , d žai­

n iz m o - p r iim ta s e tik o s b e i e s c h a to lo g i jo s są v o k a s : sam sa-

ro s , k a r m o s , m o k š o s ir k t. V e d o s e d a r n e iš re ik š ta s ir vie­

n a s iš p a m a tin ių h in d u iz m o m o k y m ų - a p ie s ie lų p ersikū ­

n ijim ą , a r a tg im im ą (punarjanman) (n o rs jo u žu o m a z g ų esą-

ma), nekeliam as ir išsivadavim o iš am žino gim im ų ir m ir­čių rato tikslas. V edose dom inuoja n e tiek eschato loginė, kiek žemiškos gerovės, laim ėjim ų, gausos, p asiekiam os per teisingą santykį su d ievais, tem atika, o an apus daugiausia rūpinamasi gera vieta tarp protėvių . „R igv ed oje" m inim as „rojus" (svarga), tačiau jo p riešy bės - „p rag aro " (naraka) vaizdinys susiform uoja ku r kas vė liau , jo užuom azgų ap ­tinkama tik „A tharvavedoje". N ors apskritai jau vedose ži­nomi du išėjimo iš Šio pasaulio būdai - „protėvių kelias", ar­ba „kelias pas protėvius" (pitryūna), iš kur galiausiai vėl a t- gimstama žemėje, ir „dievų kelias", arba „kelias pas d iev us" (idevayūna), vedantis j n em irtingum ą. Pastarąjį šiaip jau gali­ma laikyti būsimosios Išsivadavim o sam pratos u žuom azga.

Upanišadose jau aiškiai kalbam a ap ie n epaliau jam ą at­gimimą (punarjanman) kaip žm ogiškosios (ir n e tik žm ogiš­kosios) būties duotybę. Sen iausi frag m entai, akivaizd žiai liudijantys atgim im o sam pratą, p rik lau so „B rihad aran ja- ka" (6.2) ir „Č handogja" (5 .3-10) u pan išad om s. A tg im im ą reguliuoja universalus priežasting um o d ėsn is , karm a, p a­šalinęs iš indų teologijos blogio problem ą. M oralin io blo­gio, kaip, beje, ir socialinės in d ivid o pad ėties priežastis yra jo paties valioje (kratų) - ta i nesibaig ian ty s jo n orai, trošk i­mai, aistros (kūma) bei įsirėžę an kstesn ių gyvenim ų paty­

rim ai (pūrvaprajūū), todėl keisti reik ia ne visu om en ę, o sa­ve. N ėra ir jok io s am žino s bau sm ės ar am žino atly gio, jo ­kios aklos fortūnos, - viskas p riklauso tik nuo žm ogaus po­elgių ir veiksm ų. „Iš tiesų, p er gerus d arbus [žm ogus] tam ­pa geras, o p er b log us - b lo g as" (Brhadūranyaka. up. 3.2 .13). N ors karm os doktrina tūkstantm ečiam s įtvirtino griežtą In­d ijo s s o cia linę sąrang ą su išp lėtota lu om ų bei kastų h ierar­chija , jau u p an išad o se pabrėžiam as so cia linės p ad ėties re­lig in is santyk inu m as: galu tin io tik slo - Išsivad avim o aki­vaizd o je „v a g is ... jau n ebe vag is, žu d ik as - n e žu d ik as" {Brhadūranyaka. up. 4 .3 .22).

„B rihad aran jak a u p an išad a" p ateikia įd om ią išsivada- v im an ved an čių m oralin ių p rin cipų sch em ą iš trijų pako­pų: 1) žem esn ės prigim ties bū tybėm s, linkusiom s į prievar­tą, sk iriam a n egaty vio ji (susila iky m o ) etika ir atjautos ug­dym as; 2) v id u tin ės d o ro vin ės p rig im ties bū tybėm s skiria­m a pozity v io ji etika , davim as, dosnum as; 3) aukštesnės pri­gim ties b ū tybėm s - sav ęs išsižad ėjim as ir savęs pažin im as. Š i ak sio log in ė sch em a atsk leid žia sen a ja i arijų v isu om en ei bū ding ą so cia linę d vasin ių vertybių d iferenciaciją ir form a­lių e tin ių p rin cip ų santyk inu m ą.

A tk reip tin as d ėm esys į yp ač svarbią detalę. K aip jau bu­v o m in ė ta , u p a n iš a d ų su k ū rim o m etu In d ija išg y v e n a

reikšmingus pokyčius: užkariauti autochtonai nearijai galu­tinai įsilieja į keturių luomų arijų visuomenę, vyksta sparti kultūrinė, religinė ir socialinė skirtingų kultūrų integracija, Gangos upės slėnio urbanizacija, formuojasi stambios kara­lystės, kuriose itin išauga kšatrijų luomo vaidmuo (Erdosy 1988,55). Jo santykis su tradiciškai aukščiausiu žynių luo­mu nebuvo paprastas: nors šiedu luomai glaudžiai tarpusa­vyje susiję ir priklausomi, jie ir konkuravo dėl įtakos visuo­menėje. Viena vertus, nors brahmaniškoji ideologija bei ri­tualinė praktika buvo nukreipta kšatrijų galiai įtvirtinti, nuo­lat siekiama pabrėžti, jog kšatrijų galios šaltinis yra brahma­nų rankose. Kita vertus, kšatrijai ima kėsintis į brahmanų val­das - į žinijos sritį, kas buvo neįsivaizduojama vedų kultū­roje. Taip upanišadose ezoterinės išminties nešėjai neretai yra karaliai, kunigaikščiai, didikai - kšatrijai, į kuriuos pa­tarim ų kreipiasi netgi žyniai, brahm anai. Pavyzdžiui, „Čhandogja upanišadoje" karalius Pravahana Džaivalis, at­skleisdamas pergimimo slėpinį, teigia, jog „šitas žinojimas dar niekada nebuvo tekęs brahmanui. Visuos pasauliuos tad šis mokymas priklausė kšatrijams" (Chūndogya. up. 5.3.7). To­kia metamorfozė upanišadas susieja su kita sena ir brahma­nizmui priešiška Indijos religine tradicija - šramanizmu ir pagrindinėmis jo šakomis - budizmu bei džainizmu.

D au g elis b u d iz m o id ė jų - p rieš išk u m as ritualiniam for­m alizm u i, p e sim istin ė n u o sta ta š io p a sa u lio atžvilgiu , as­m en išk ų p a stan g ų be i m e d itac in ių p sich otech nikų , siekiant

išsiv ad av im o , išk ė lim a s, s o c ia lin ė s h ierarch ijo s pakeitim as d v asin e ir kt. - y ra to k io s a r tim o s sen ų jų u p an išad ų dva­s ia i, kad k a i k u r iu o s ty r in ė to ju s n e t v ertė iešk oti jose bu­d izm o ištak ų (žr. H o rch 1 9 6 8 ,4 6 2 -4 7 7 ; O ld en b erg 1997).

K ita v ertu s , k ai k u r io s v ė ly v esn ės u p an išad o s, pavyz­

džiu i, „M a itri" , liu d ija b u d iz m o įtaką, jo g in ės praktikos po­

v e ik į b ra h m a n iz m o id e o lo g ija i. O š ta i „Š v etašv atara upa- n iša d o je " iš ry šk in a m a te is tin ė , d e v o c io n a lio ji v ed ų religi­

jo s p u s ė , k a lb a m a a p ie D ie v ą -A s m e n į, V ie šp a tį Y švarą (Išvara) k a ip b e a sm e n io A b so liu to , B ra h m a n o apraišką. Be

d v asin io u ž sid eg im o , v id in io įk a ršč io (tapas), ka ip p astan­gų sėk m ės la id o , įv ed a m a ir D ie v o m a lo n ės (deva prasada) sąv o k a (Švetašvatara up. 6 .2 1 ). Č ia a p tin k a m a ir įv airių ki­tų , v ėlesn ių f ilo so fin ių In d ijo s m o k y k lų e lem en tų , k aip an­tai jo g o s p sich o lo g ijo s , sa m k h jo s k o sm o lo g ijo s , ankstyvo­jo š a iv izm o k u lto . V isa ta i liu d ija siek į su d e rin ti sk irtin gas relig in es, p asau lėžiū rin es p ersp ek ty vas , g yvavu sias tarp to m eto a ts isk y rė lių sam n jasų . Š ia p ar ta ip , a p ie V I a. pr. m. e. Š iau rės In d ijo je su s id arė n au jas re lig in is b ei ideo log in is k lim atas, p ažen klin tas b rah m an izm o ir šram an izm o sąvei-

kos, ir v ienas iš jo reišk m ing iau sių vaisių b u v o up an išad o s.Keletą žodžių d erėtų tarti i r ap ie ka lb in ę u p an išad ų pu ­

sę. D ar prieš ž ym iau sią san sk rito g ra m a tik o s sis te m in to ją Paninj, gyvenusį V a . p r. m . e ., su k u rtų sen ų jų u p an išad ų kalba artim a brahm an ų tek stam s, jo s e g au su iš tisų c ita tų vedų kalba. L in gvistin iu p o ž iū riu (įv a rd ž ia i, g a lū n ių ka i- tym as, ve iksm ažod žių a sm en a v im a s, p r iešd ė lia i, d v isk a i­ta ir kt.), a rch aišk iau sio s yra „B rih a d a ra n ja k a " ir „Č h an - d ogja" u pan išad os, n ors ir jo s e ja u p a s ita ik o p rak rito e le ­mentų. A pskritai d au g u m o s u p an išad ų kalba a rtim a k lasi­kiniam sanskritui, ir skirtu m ai tarp jų šiu o atžv ilg iu nedideli.

Stiliaus požiūriu , e iliu o to se u p an išad o se, b e trad icinės ve­dų him nų m etrikos (tristubh, anustubh, gttyatft), d ažn a i pasi­telkiam as epinio sansk rito p o sm as (šloka). E iliuota form a bu­vo labai svarbi p erte ik ian t sam h itų m ok y m u s ir a tlik o m ne- m oninę - įsim in im o fu nk ciją , esm in ę žo d in ė je trad icijo je .10 Būdama technine teksto org anzav im o priem one, poetin ė for­ma kartu tam pa papild om u inform acijos perd avim o bei kon­trolės bū du ir n eatsk iriam a tu rin io dalim i.

K om pozicijos p o ž iū riu , re ik šm in g i y ra prozin ių upan i­šadų n araty vai. D ia lo g as, k u rio v ie n as d a ly v is preten d u o -

10 Apie vedų metrika ir jos vaidmenį sakraliame tekste plačiau ir.: EjunapeHKOaa 1993.108-154.

ja į teisingą žinojimą, o antras parodo j j klydus ir atsklei­džia tikrąją tiesą, suartina upanišadas su kitais to laikme­čio pasaulinės literatūros etinio bei filosofinio pobūdžio vei­kalais - Sokrato, Konfucijaus mokymais kt. Pastebimas upanišadų autorių polinkis etimologizuoti, tačiau tai anaip­tol ne paviršutiniška liaudies etimologija, o veikiau liudiji­m as juos puikiai išm anius sanskrito gramatiką, stilistiką ir tokiu būdu ieškojus kalboje papildomų, taiklesnių savo mo­kym o išraiškos priemonių (žr. Singh 1994). Tarp jų upani­šadose pamėgtos ir mįslė, retorinis klausimas, palyginimas, alegorija, skaičių kom binacijos, tarp kurių vyrauja indoeu­ropiečiam s būdingos trejybės, ir kt.

Nors upanišados Indijos dvasinėje kultūroje užima ypa­tingą vietą ir nuo seno traukia įvairių sričių mąstytojų bei praktikų dėm esį, m okslinio, istoriografinio bei tekstologi­nio, tyrimo upanišados susilaukė tik naujausiais laikais, kai peržengė Indijos ribas ir pateko Vakarų kultūros akiratin.

Pirmasis, tuomet plačiai žinomas, upanišadų vertimas buvo atliktas Dara šukoho (1615-1659), vyriausiojo mog- hulų imperatoriaus šah Džahano sūnaus, nurodymu. Hin- duizmu susidomėjęs, su indų panditais suartėjęs Dara šu- kohas, išgirdęs apie upanišadas, pasikvietė iš Varanasio ke­letą mokytų brahmanų, kurie 1657 metais iš sanskrito į per­

sų kalbą išvertė penkiasdešimt upanišadų (Shukoh 1957). Šiam persiškam vertimui teko ypatingas vaidmuo supažin­dinant su upanišadomis ir Vakarus. Prancūzų mokslininkui ir keliautojui, pirmajam „Avestos" tyrinėtojui vakariečiui Anųuetiliui Duperronui 1775 metais į rankas pateko šio ver­timo rankraštis, ir susižavėjęs tekstu, 1801-1802 metais jis iš­vertė jį į lotynų kalbą, pavadinęs Oupnek'hat (Duperfon 1801— 1802). Tai buvo pirmasis klasikinio indų filosofijos teksto ver­timas j Europos kalbą, iš lotynų netrukus išverstas ir į vo­kiečių, prancūzų, anglų kalbas. Neilgai trukus, 1816 metais, ir pačioje Indijoje pasirodo pirm ieji atskirų upanišadų („Yša", „Katha", „Kena", „Mundaka") vertimai į anglų kal­bą, šjsyk jau tiesiai iš sanskrito, atlikti Ram Mohan Roy'aus.

Aistringas upanišadų gerbėjas, gerokai prisidėjęs prie jų populiarumo Vakaruose, A. Schopenhaueris, susipažinęs dar tik su lotyniškuoju vertimu, net pranašavo antrąjį Va­karų renesansą, tik šįsyk ne senovės graikų, o visiškai naują pasaulėvaizdį atveriančios senovės indų dvasinės kultūros ir sanskrito kalbos pagrindu. Jis iki gyvenimo pabaigos liko įsitikinęs, kad upanišados - tai raktas į visą indų filosofijos lobyną. „Tai pats vaisingiausias ir vertingiausias skaitymas šiame pasaulyje; jis buvo man paguoda gyvenime ir bus pa­guoda m irštant," - sakė jis (Schopenhauer 1851,421).

T ik n u o X IX a . v id u r io p ra sid e d a ak ty v ū s akadem iniai u p an išad ų ty rin ė jim a i, re n g ia m i k r itin ia i a tsk irų upaniša­

d ų b e i jų rin k in ių le id im a i E u ro p o s k a lb o m is kartu su tra­

d ic in ia is ša n k a ro s , R a m a n u d ž o s, N a ra jan o s ir kitų kom en­tarais. P a s iro d o k v a lifik u o ti a k a d e m in ia i v ertim ai į anglų (E . R ö er , E. B. C o w e ll, F . M . M ü lle r , R . E. H u m e, G . M ead, S. R a d h a k rish n a n , S w a m i N ik h ila n a n d a , R . M itra), vokie­č ių (O . B ö h tlin g k , J . H e rte l, P . D e u sse n , A . H illebrandt), p ran cū zų (A . F. H ero ld , L. R en o u , E . Sen art) k albas, parem­

ti lin g v istin e , is to rin e b e i f ilo s o fin e te k sto an alize . Per pra­ė ju sį šim tm etį u p a n iša d ų v e r tim ų b e i k ritin ių stu d ijų gau­sa p asie k ė tok į m a stą , k ad v ie n jų b ib lio g ra fin ė apžvalga p are ik a lau tų a ts k iro so lid a u s to m o (žr. R en ard 1995).

G im u sio s b em a ž p r ieš tris tū k sta n č iu s m etų , upaniša­d os n e tik tap o r e ik šm in g u In d ijo s k u ltū ro s p am in klu , bet p ak lo jo p am atu s v isa i v ė lesn e i In d ijo s re lig in e i bei filoso­fin ei m inčia i. P irm esn ės u ž K o n fu cijų , L aoz i, Sokratą ir Pla­ton ą, sav o id ė jo m is jo s p a d a rė p o v e ik į n e tik hinduizm ui, b e t ir d au g eliu i k itų In d ijo s su b k o n tin en to d v asin ių tradi­cijų , p irm iau sia b u d izm u i ir d ža in izm u i. U p anišad ų idėjos bu v o lem tin gos d au gybei išk ilių a tg im stan čios Indijos (Sva­in iu i V iv ek an an d ai, M ah atm ai G an d h iu i, A u rob in d o Gho- šu i, R ab in d ran ath u i T a g o re i, D žava h a rla lu i N eru ) bei Va­

karų (W. VVhitmenui, R. E m erson ui, T. E liotu i) m ąstyto jų , rašytojų, veikėjų . U p anišad os tam pa X IX a. pabaigo je b e­siform uojančio šiu o laik in io h in d u izm o, arba n eohin d uiz- mo, ideologiniu pam atu. U panišad ose išsak ytos trijų sąm o­nės lygm enų, su btilių jų „ k ū n ų ", g y v ybin ių en e rg ijų apy­

takos bei kitos sam pratos tapo n ep am ain om u įkvėpim o šal­tiniu ir atgim stančiam E uropos ezoterizm ui b e i okultizm ui.

U žbaigti šią tru m p ą ap žv a lg ą tik tų v ien o iš išk iliau sių indų rašyto jų , N obelio p rem ijo s lau rea to R ab in d ran ath o Tagorės žodžiais :

Kai m ū sų s ie la n u šv in ta m eilės š v ie sa , tu o m et ja i n eb e­

reik ia bū tin a i a ts ir ib o ti n u o k itų , ju o s n e ig ti, ir m ū sų ry­šio su žm on ėm is p ag rin d u tam p a n eb e ko n k u ren cija , n e­

be ko n flik tas, b e t s im p a tija ir b e n d rad arb iav im as . E su

tik ras, kad kaip tik į ta i m u s v e d a u p an išad ų m ok y m as, ir d abar šis m o k y m as y p ač r e ik a lin g a s tie m s, k a s g irias i

savo tau to m s a tn ešę la isv ę , o p a ty s tą la isv ę p a v e rtė ak- liausia d v asio s tam sy b e , k u rio je g o d u m u i ir n eap y k an ­

tai n ebėra r ibų (T ag o re 1 9 5 5 ,5 ) .

A U D R IU S BEIN O R TU S

saha nito avatu, saha nau bhumktu, saha vlryam karaoūoahai, tejasvi nito adhltam astu, mū vidvisOoahai,OM, šūntih, šūntih, šūntihl

A U M ! T esaug o m udu Jis ,

T eb u s m ud viem patenkintas!

D irbk iva iš p eties,

tegu n ušv in ta m ud viem pažin im as!

Ir ten eb us tarp m ud vie jų nesantaikos.

A U M , ram ybė, ram y bė, ram ybė!*

* Maldelė, kurią prieš pradėdami mokymąsi kartu sugieda mokytojas ir mokinys ir kuria, kaip invokadja, pradedamos Taitiryja ir Katha upanišados.

UPANIŠADOS

YŠA UPANIŠADA

„Yša upanišada" - tai viena seniausių ir autoritetingiausių „Baltosios Jadžurvedos" grupei priklausančių upanišadų. Būdama dalis vedos, susijusios daugiau su ritualais, ši bene trumpiausia upanišada kalba apie aukščiausios tikrovės - vienatinio Brahm ano pažinim ą ir jo santykį su tapsm o, kin- tamybės pasauliu. Upanišados pavadinim as kilęs iš jos pir­mojo žodžio išū „viešpats".

1. V ie šp a tie s p e r s m e lk ta v is a š io p a s a u lio k a ita . A ts i­ž a d ė jim u b ū k g y v a s ir n e g e is k sv e tim o g e ro .

2 . N u o la t a tl ik d a m a s sa v o p a r e ig ą š ia m e [p a sa u ly ] la i s iek ia ž m o g u s s u la u k ti š im to m e tų . T a i v ie n in te lis [k e ­lias] ž m o g u i iš v e n g ti k a r m o s p a n č ių , n ė r a k ito ir tau .

3. D em on iškais v ad in am i p asau lia i, gū d žių tam sybių gau­b iam i. T e n m irę n u ž en g ia , k a s A tm an ą sav y p ra ž u d ė .

Il 3 T O Il

c t 4 ^ f a r * ï ï į l / . + H Í ÍW Á H H , 11*11

$«iį^5 *4 R j M Í * M ^ W : I

Tpf r̂ fį Hl̂ įdhfiį R ^4 f̂ Mt ^ IRII^ ^ Î j t ï ïF T 4 T R T ÏÏS S ^ T H I

TTT*t 4 â w i p H r e o P à 4 ^ ^ i r M Ç 'Î i * R T : ll^ ll

:H 3 vilkėti » H hI 'Ji 4 1 4 )

dífHd'íl *TTïïfëïr SVTfcT

d̂ Mjíd d^taíd d ^ ïï̂ f%% "

dį'd<^Į ^ 4 h I Ï Ï ^ P T diąjd:

^eiFRl ^dl-M Ird-ld l^ M ^ß

^ ^ 3 » d dl T̂ i d ^ m r l

Ï Ï f W t % : J T ^ ą A ^ m ^ :

K M4j|l^*Hd»iqHd^l-

w f į r *^ h M ï ï g ^ : W ^ ^ l d ^ I d l J i ^

č z r ^ T T ^ r ^ f N ; : ^ tt^ t :

mm

i

n<wi

liąilI

IIV9II

I

\\C\\

^ č w -' w í d í f i R j i

^ ę z š v i f į a i m * w - i m i

4 . J is - n e ju d ru s , v ie n a tin is , ta č ia u g r e ite s n is n e t u ž m in­

tį. J i s - v is ų p r ie š a k y , jo k ie ju t im a i jo n e p a v e ja . N ep a­

ju d ė d a m a s jis a p le n k ia v isu s , k a s ju d a . M a ta r išv a n a s juo

p a la ik o v is ą g y v a s tį .

5 . J i s ju d a , j i s ir n e ju d a . J i s to l im a s , j i s a r tim a s . V isa ko

v id u je j i s , v is a k o iš o r ė je j is .

6 . Iš t ie s ų , la is v a s , k a s v is a s b ū ty b e s m a to s a v y je , o v i­

s o s e b ū ty b ė s e - s a v e , jo n ie k a s ja u n e b e s u g lu m in s .

7 . K a s s u t r ik d y s , k a s b e n u l iū d in s j į , [b ū tie s ] v ie n į išv y ­

d u s į , v is a s b ū ty b e s s a v y je p a ž in u s į? !

8 . J i s v is k ą p e r s m e lk ia - s k a id r u s , b e k ū n is , n e p a ž e id ž ia ­

m a s , b e g y s li s , n e a p č iu o p ia m a s , ty r a s , b lo g io n e s u te rš ­

ta s . J i s - v is a r e g is i š m in t in g a s , v is u r e s t is , s a v a b ū v is . J is

v is k ą a m ž ia m s p a s k ir ia , k a ip d e r a .

9 . Į g ū d ž ią ta m s ą ž e n g ia ta s , k a s k lia u ja s n e išm a n y m u ,

b e t d a r į g i le s n e s ta m s y b e s , k a s m ė g a u ja s p a ž in im u .

10. S ak o m a, iš t ie sų , jo g v ie n o k ie y ra n e iš m a n y m o v a i­

siai, k ito k ie - p a ž in im o . T a ip m e s g ir d ė jo m e s a k a n t iš ­

m in čiu s , m u m s ta i a ts k le id u s iu s .

11. K as ž in o a b u d u k a r tu , p a ž in im ą ir n e išm a n y m ą , tas,

n e išm an y m u įv e ik ę s m irt į, p a ž in im u p a s ie k s n e m ir tin ­

gum ą.

12. Į gū d žią tam są žen g ia tas , k a s k lia u ja s i n e a p re ik š tim ,

b et d ar į g ile sn es ta m sy b e s , k a s a ts id ė ję s ap re ik šty b e i.

13. S a k o m a , iš tie sų , jo g v ie n o k ie y ra a p r e ik š t ie s [g a r ­b in im o v a is ia i], k ito k ie - n e a p re ik š ty b ė s . T a ip m e s g ir ­

d ė jo m e s a k a n t išm in č iu s , m u m s ta i a ts k le id u s iu s .

14. K as ž in o a b u d u k a r tu , a p re ik štį ir n ea p re ik š ty b ę , tas ,

su n a ik in im u įv e ik ę s m ir t į, a p r e ik š t im i p a s ie k s n e m ir ­

tin gu m ą.

15. A u k s in is ra tila s s le p ia t ie so s v e id ą . P a š a lin k j į , P ū - šan a i, k a d tie sa i a ts id a v ę s g a lė č ia u ją reg ėti.

ffcT ll?o||

f įū f ^1 R itiÍ ^T TRčrtįvRT^ w I

îtRr RTT * p į čfirSff % R T S*įrW ^- ll??ll

^ rR : « R w R l I

’ F ^ ^ ^ į ; ^ ^ i T ^ į ^ r r " ^ tt: i i w i

f̂rr tffcnęr ^ ll?ąn

u^įpf r̂ Rm_i*i ^ TRčrtį^Rh w iRr T^T ^ 5 ęftč̂ f ^«įrMl^dH^cT ll?#||

f į U < H % ^ w i f ^ f l ' ä g n į i

čTt ^ l m u

Yša 16-18

tIG fîM F R R VIM Ncįl

R ^ ^ R «»»çrMKUdM

m^ i îh r t s f i r # ^ ç r # s ^ r f w

3 i rt»çH F R ^d^ F R ft>cll F R <çd* F R

F R ^ R R T i t â R F T T F ;

ÍRoIlfd d<įdl(d íd/ál*̂

^ d H v iid ï i® l*)d

ll?ąil

1

IU®II

I

IIÇCll

16. P ū šanai, v ien išas išm in čiau , tu Ja m a , Sūrja, Pradža- pačio sėkla, s u rin k i sav o sp in d u liu s , n u m alšink kaitrą, kad tavo įstabų jį v eid ą g a lėč iau regėti. Ju k šis Puruša esm i aš.

17. M ano k vėp avim as te įs ilies į n em irtin g ą D velksm ą, o kūnas tevirs pelenais. O M ! Prisim in k i, siela , ką esi nu­veikus, p risim inki, ką es i n u v e ik u s, p risim in k i!

18. Agni, regintis m ū sų d arbu s, v esk i m u s tiesos takais pilnatvėn! D ieve, išvaduoki m u s n u o nu od ėm ių naštos! Šlovinsim tave n ep aliaudam i!

KENA UPANIŠADA

Šios, „S am aved ai" p r ik la u sa n č io s u p a n iša d o s p av a d in im a s

kilo iš pirm ojo jo s žo d ž io kena „ k ie n o " . T e k s to a n a liz ė liu d i­

ja , jo g tai v iena iš sen iau sių u p a n iša d ų , d a tu o ja m a a p ie V a.

pr. m. e. P irm o je jo s d a ly je k a lb am a a p ie B ra h m a n ą ka ip g y ­vasties šaltinį ir ju tim ų v a ld o v ą . A n tro je d a ly je a tsk le id ž ia ­

mas žem iškojo , p asau lietišk o ž in o jim o m en k u m a s ir tik ro jo ,

d vasinio pažin im o te ik iam a galia .

Pirmas skyrius1.1. K ieno v alia nu kreip ia p rotą? K ien o kv ėp im as du o­da pirm ą postūm į? K ien o v a lia m e s ka lb am šia kalba? Kas iš dievų laiko p a ju n gęs ak į, au sį?

1.2. Iš šio p asau lio p asitrau kd am i, išm in čia i, m etę au­sies ausį, proto p rotą, kalbos k albą , k v ėp av im o kvėpa­vim ą ir akies ak į, tam pa n em irtin g i.

Kena 1.1-1.9

1.3. T en nei akis nepasiekia, nepasiekia kalba nei protas. N ežinom e ir nesuprantam e, kaip galim a to m okyti.

1.4. K as kita tai, negu pažinta, daugiau nei v isa nepažin­ta. T aip m es g irdėjom iš sen olių , m u m s ta i atskleidusių.

1.5. K o žo d žia i nep asako , ku o žod žiai p aty s sakom i, - ta i B rahm an as, ž in ok ; v isa i n e tai, k as garbinam a šiapu s.

1.6. K o p ro ta s n esu p ra n ta , k u o p ro ta s p ra n ta p a ts , - ta i B ra h m a n a s, ž in o k , sa k o [išm in čia i]; o v isa i n e ta i , k a s g a rb in a m a šia p u s.

1.7. K o n e įž iū r i a k y s , k u o a k y s p a č io s ž iū r i, - ta i B ra h ­m a n a s , ž in o k ; v isa i n e ta i, k a s g a rb in a m a š ia p u s.

1 .8 . K o a u sy s n e išg ir s ta , k u o a u sy s p a č io s g ird i, - ta i B ra h m a n a s , ž in o k ; v is a i n e ta i , k a s g a r b in a m a š ia p u s.

1.9. K u o n e k v e p ia k v ė p im a s , b e t k a s k v ė p ia k v ė p im u , -

ta i B ra h m a n a s, ž in o k . V isa i n e ta i, k a s g a rb in a m a šiap u s.

2.1 . M an y d am as g era i p až įstąs B rah m an ą, išt ies m e n ­

k ai pažįsti jo p av idalu s - tiek savy je, tiek d ievuose. T aig i p r ieš ta rd am as „aš ta i ž in a u " , p asv erk i a tid ž ia i.

2.2 . A š n em an au g era i ž in ąs ir n ež in au , k ad n ež in au .

K as žin o jį iš m ū sų , ž in o , ir j is p a ts n ež in o , kad n ež in o .

2.3. T as ž in o , k as [galv o ja , kad ] n ež in o , o k a s [g a lv o ja ,

kad jis ] ž in o , tas iš ties n ež in o . N ež in o m as [Jis] ž in a n ­

tiem s, ž in om as nežin an tiem s.

2.4. Pažin ęs [B rah m an ą] p rabu d im u , la im ės n em irtin ­

gum ą. P er sav e P atį la im im a jėg a , p er p a ž in im ą la im i­

m as nem irtin gu m as.

2.5. P ažinusiam [Jį] čia , ats iveria tiesa, o n ep ažin u siam

čia - d id is nu ostolis. Išm inčia i regi [Jį] k iek v ien o je b ū ty ­bė je ir, pasitrau kd am i iš š io pasau lio , tam p a n em irtin g i.

3 .1 . Iš t ie s ų ta i B r a h m a n a s d ie v a m s la im ė jo p e rg a lę , ir

d ie v a i ta p o š lo v in g i š ia B r a h m a n o p e r g a le . Ir j ie ėm ė

m a n y ti: „ M ū s ų š i p e r g a lė , m ū s ų š i š lo v ė " .

3 .2 . P a ty rę s , ž in o m a , š ią jų [p u ik y b ę ] , J i s p a s ir o d ė jiem s.

T a č ia u j i e n e p a ž in o , [k la u s ė ] : „ K a s ta i p e r d v a s ia ? " .

3 .3 . J ie k r e ip ė s i į A g n į : „ V is a ž in i! S u ž in o k , k a s p e r d v a­

s ia t a i ? " . [Š is a ts a k ė :] „ P a d a r y s iu " .

3 .4 . [P a s B r a h m a n ą ] ja m a ts k u b ė ju s , š is p a k la u s ė : „K as

e s i? " T a s a i a ts a k ė : „ E s m i A g n is , e s m i v is a ž in is " .

3 .5 . Jo v ė l p a k la u s ė : „ K a s ta v o jė g a ? " - „ G a liu su d e g in t

v is k ą ž e m ė je " .

3 .6 . [B r a h m a n a s ] p r ie š j į p a d ė jo ž o lę : „ S u d e g in k ta i !" .

T a s p r is ia r t in o ir p u o lė v is u s m a r k u m u , ta č ia u n e p a jė ­

g ė s u d e g in t. T a d a s u g r iž o [ ir p a s a k ė ] : „ N e p e r p ra ta u aš,

k a s ta i p e r d v a s ia " .

3 .7 . T a d a ji e k r e ip ė s i į V a jų : „ V a ja u ! S u ž in o k , k a s p er

d v a s ia t a i " . [Š is a ts a k ė :] „ P a d a r y s iu " .

3.8. [Pas B rah m an ą] ja m a ts k u b ė ju s , š is p a k la u sė : „K as

es i?" T asa i a tsak ė : „E sm i V a ju s , d a r - M a ta r išv a n a s" .

3.9. Jo vėl p ak lau sė : „K a s ta v o jė g a ? " - „ G a liu n u p ū sti

viską ž em ėje".

3.10. [Brah m an as] p rieš jį p a d ė jo žo lę : „T ai n u p ū sk ta i!" . Tas p risiartin o ir p u o lė v isu s m a rk u m u , ta č ia u n e p a jė ­

gė nu p ū sti. T ad a su g r iž o [ir p a sa k ė ]: „ N e p e rp ra ta u aš, kas tai p er d v a s ia " .

3.11. T ad a jie k re ip ėsi į In d rą : „O d id y sa i! S u ž in o k , kas

per d v asia ta i " , [ š is a tsa k ė :] „ P a d a ry s iu " . B e t a ts k u b ė ­ju s ja m [pas B ra h m a n ą ], ta sa i p a sis lėp ė .

3.12. Jo vietoj jis išv y d o neap sak o m ą gražu o lę - U rną, H i-

m avatos d u k terį, ir jo s p ak lau sė : „K as ta i p e r d v a s ia ? "

Ketvirtas skyrius4.1. „Tai B r a h m a n a s" ,-a tsa k ė j i , - „ i r B rahm an as išties lai­m ėjo jū sų šlo v ę". T aip sužinojo jis , jo g B rahm an o tai būta.

4 .2 . T o d ė l d ie v a i š ie , A g n is , V a ju s , In d ra , p ra n o k sta k i-

tu s d iev u s , n es jie a rčiau sia i b u v o Jo ir jie p irm ie ji suži­n o jo , jo g ta i B rah m an as.

4 .3 . T o d ėl In d ra p ran o k sta v isu s d iev u s, n es jis arčiau­sia i b u v o Jo ir p irm a s su ž in o jo , jo g ta i B rahm an as.

4 .4 . š ta i [B rah m an o] p a ly g in im as: J is lyg žaibo p lyks- n is a rba ak ies m irk sn is. T a i liečia d ievu s.

4 .5 .0 štai [palyginim as, kuris] liečia žm ogų: Jis lyg tai, kur krypsta m intys, iš čia ir atm intis, taip p at apsisprendim as.

4 .6 . T a i, p r ie k o v erž ias i trošk im ai, v ad in as Jo v ardu . J is g arb in am as ka ip p a ts tro k štam iau sias. K as ž in o tai, p rie jo v iso s b ū ty b ės v erž iasi.

4 .7 . „T ark žod į ap ie s lap tą m o k y m ą " [, - p rašei]. Šta i slap tas m o kym as ja u atskleistas, m es atskleidėm e slaptą m o kym ą tau - ap ie Brahm an ą.

4.8. Jo p ag rin d as - a ts id ė jim as, su sitram d y m as ir dar­bas, jo šak os - v ed os, b ū stas jo - tiesa.

4.9. K as ž in o tai, tas, iš tiesų , p rib a ig ia b lo g į ir ga liau ­siai įs itv irtin a šv ieso s p asau ly . T aip , įsitv irtin a .

MANDUKJA UPANIŠADA

Tai viena lakoniškiausių ir m etaforišk iausių upanišad ų, pri­klausanti „A tharvaved ai". Jo je a n alizuo jam as šven tasis gar- smuo AUM , sie jant tris j j sud arančius garsus A , U ir M su trimis sąm onės bū senom is: įprasto b ū drav im o o vyje (žr. 3-ą paaiškinimą), sapno ir gilau s m iego be sapn ų, ku rias visas vainikuoja transcen dentinė sąm on ė, tapati A bsoliu tu i, š ią upanišadą kom entavo ir Šan kara , ir jo m okyto jo m okytojas Gaudapada, todėl j i laikom a reikšm ingu m on istin ės vedan- tos mokyklos (žr. „M undaka u pan išad os" 3.2 .6 paaiškin im ą) idėjų šaltiniu, o p asak trad icijo s, jo s v ieno s pažin im as savai­me laiduoja išsivadavim ą.

1. AUM. šis garsm uo yra visa. š ta i jo paaiškinim as: vis­kas - praeitis ir dabartis, ir ateitis - garsm uo AUM . Ir visa, kas už šių trijų laikų , - garsm uo A UM .

2. V isa tai - Brahm an as. Ir šis A tm anąs - Brahm anas. O š is A tm an ąs - k eturpėdis.

3. P irm oji jo p ėd a - taiV aišvanara, jo v eikla - tai suvo­k im as ovy je, išorin iam p asau ly je. Jis tu ri septynias ga­lūn es, o d evyniolika jo b u m ų m inta sun kiu m aistu.

4. A ntro ji jo pėda - Taidžasa, jo v eikla - suvokim as sap­ne, v id in iam e pasaulyje. Jis turi septynias galūnes, o de­v ynio lika jo b u m ų m inta len gvu m aistu.

5. K ai m ieg an ty sis n ieko n eb etrok šta , n eb ereg i jo k ių sapn ų, - tai g ilu s m iegas. T rečio ji p ėd a - Prad žnia , jo veikla - bū ties v ien io su vokim as m iegan t g ilia i b e sap­nų. J is palaim in gas, v ienintele savo bu rna palaim a m in­ta, o veid as jo - m intis.

6. T a i v isa ko v iešp ats, v isažin is, v id in is vald y to jas, tai v isa ko įsčio s, bū ty b ių p rad žia ir g alas.

7. N ei vidaus suvokim u, nei išorės, nei abejopu, nei sutelk­tu suvokim u; ir nei suvokim u, nei nesuvokim u; nem ato­mu, neištariamu, neapčiuopiam u, neatpažįstam u ir nepa­mąstomu, nepavadinamu; vienatinio A tm ano esm ės tikry-

be, raiškos p asau lio pabaiga, rim tim , m alone, nedvejybe

m an om a e san t ketvirtoji. Tai A tm anąs, kurį pažin ti dera.

8. K a ip g a rsa s , š ita s A tm a n ą s - ta i g a rsm u o A U M . [Jo]

p ė d o s - ta i g a rsa i, o g a rsa i - p ė d o s: g a rsa s A , g a rsa s U ,

g a rsa s M .

9 . O v y je b ū v is , V a išv a n a ra - g a r sa s A , p ir m a s , n e s p ra ­

d e d a a rb a p a s ie k ia . K a s ž in o ta i , iš t ie s , ta s la im i v isk ą ,

k o tik g e id ž ia , ir ta ip ta m p a p irm a s .

10. B ū v is sa p n e , T a id ž a sa - g a r s a s U , a n tra s is , n e s y ra

išk ilę s a rb a e s ti ta r p a b ie jų . K a s ž in o ta i , iš t ie s , išk y la

n u o la t a u g a n č iu p a ž in im u , b e t k a m p r ily g s ta . J o g im i­

n ė j n e g im s , k a s n e p a ž in tų B ra h m a n o .

11. G ilu s , b e sa p n ų m ie g a s , P r a d ž n a - g a r s a s M , tre č ia s ,

n e s s e ik ė ja ir s u g e r ia . K a s ž in o ta i, iš t ie s , ta s v is a se ik ė -

ja ir s u g e r ia sa v in .

12 . O k e tv ir ta s is n e b e tu r i d ė m e n ų , j i s n e n u s a k o m a s ,

r a iš k o s p a s a u lio p a b a ig a , r im t is , m a lo n ė , n e d v e jy b e .

T a ig i g a r s m u o A U M - A im a n a s . K a s ž in o ta i, p e r sa v e

p a tį į P a t į s a v e p a te n k a .

AITARĖJA UPANIŠADA

„A itarėja (Aitareya) u p a n iš a d a " , k a ip i r „ A ita rė ja b r a h m a n a "

bei „A itarė ja a r a n ja k a " , p ris k ir ia m a „ R ig v e d a i" ir s ie ja m a s u

legendiniu išm in čiu m i M a h id a s a A ita rė ja , k u rį ž e m ė s d e iv ė

M ahi (iš č ia MahidOsa „ M a h i ta r n a s " ) a p d o v a n o ju s i d ie v iš k a

išm intim i. U p an išad a s u d a ry ta iš tr i jų d a lių : p ir m o jo je a u ­

kotojų d ėm esy s n u o iš o rin ių a p e ig ų k r e ip ia m a s į v id in ę jų

prasm ę, a tsk le id ž iam a m ik ro - ir m a k r o -k o s m ų s ą v e ik a ; a n t­

rojo je k albam a a p ie tr is ž m o g a u s g im im u s ; o t r e č io ji d a lis

skirta A tm an o p až in im u i ir įv a ir ie m s k o s m o lo g in ia m s b e i e ti­

n iam s sam p ro tav im am s.

Pirma dalis

Pirmas skyrius1.1 .1 . A U M . P r a d ž io je , i š t ie s , te b u v o A tm a n ą s , v ie ­n a tin is , ir n ie k a s d a u g ia u n e m ir k s ė jo . J is p a g a lv o jo : „O d ab ar p a sa u liu s k u r s iu " .

1.1.2. Ir jis su kū rė šiu os p asau lius: vand en yną, šviesos sp in d u liu s, m irtį ir vand en is. T as van d en yn as - v irš d an g au s, d an g u s jo du gn as. Šv iesos sp in d u lia i - oro erd vė. M irtis - tai žem ė. O van d en ys - apačio je .

1.1.3. J is p agalvojo : „Štai p asau liai. D abar kursiu pasau­

lių sa rg u s" . Ir iš van d en ų ištrau kęs Pu rušą, suteikė jam pavid alą .

1.1.4. T ad a su šild ė jį. S u šild y to b u rn a jo p rasiv ėrė lyg kiau šin is : iš b u rn o s - k alba , iš ka lb o s - u gn is. Ir šn er­v ės p rasiv ėrė : iš šn erv ių - k v ėp im as, iš kvėp im o - v ė­jas. A kys p rasivėrė : iš ak ių - reg ė jim as, iš reg ė jim o - saulė. A u sys prasivėrė : iš ausų - k lau sa, iš k lau sos - pa­sau lio šalys. O d a p rasivėrė : iš od os - p lau kai, iš p lau ­kų - au galai, m ed žiai. Š ird is p rasivėrė : iš š ird ies - pro­tas, iš p roto - m ėnulis. B am ba p rasivėrė : iš bam b o s - n u okv ėp is, iš n u okvėp io - m irtis. Ir ly tis p rasivėrė : iš ly ties - sėk la , iš sėk los - vanduo.

1.2.1. Su kurtos šios d ievybės nu krito į d id žias m arias.

[A tm anąs] privertė š j [Purušą] a lkti ir trokšti. O [d ie­vybės] jam tarė: „Su teik m u m s b ū stą , kuriam e galėtu ­

m e valgyti m aistą".

1.2.2. Jis atvedė jom s karvę. Jo s pasakė: „Išties, m u m s negana to " . Jis a tved ė jo m s arklį. Jo s p asakė: „Išties, m um s negana to ".

1.2.3. Jis atvedė jom s Purušą. Jos pasakė: „Tai išties pui­kiai padaryta". Purušą išties puikiai padarytas. [A tm a­nąs] jom s pasakė: „[ženkit kiekviena į savo b ū stą ".

1.2.4. [Tada] ugnis, p avirtusi kalba, įžen gė į b u m ą. V ė­jas , v irtęs kvėpavim u, įžen gė į šn erves. S au lė , p av ir­tusi regėjim u, įžen gė į akis. P asau lio ša ly s , v irtu sio s klausa, įžengė į ausis. A ugalai, m edžiai, v irtę p lau kais, įžen gė į odą. M ėn uo, v irtęs p rotu , įžen g ė į š ird į. M ir­tis, v irtusi nu okvėpiu , įžen gė į bam bą. V and u o, p av ir­tęs sėkla, įžen gė į lytį.

1.2.5. Alkis ir troškulys pasakė: „Ir m um s suteiki būstą".

T a sa i a ts a k ė : „ S u te ik s iu d a lį ju m s š io s e d ie v y b ė se ir pa­d a r y s iu ju s jų d a lin in k a is " . T o d ė l k a d ir k o k ia i d ievybei a tn a ša u ja m a , a lk iu i ir tr o š k u liu i v isa d ten k a dalis .

Trečias skyrius1 .3 .1 . J i s p a g a lv o jo : „ Š ta i i r p a s a u lia i, ir p a sa u lių sargai.

S u k u rs iu j ie m s m a is tą " .

1 .3 .2 . J is a i s u š ild ė v a n d e n į, ir iš s u š ild y to v a n d e n s gi­

m ė p a v id a la s . Ir š is jo p a g im d y ta s is p a v id a la s , išties, ta­

p o m a is tu .

1 .3 .3 . B e t s u k u r ta s is [m a is ta s ] s u m a n ė p a sp r u k ti. [A t­

m a n ą s ] b a n d ė j į s u g r ie b t k a lb a , b e t n e įs te n g ė jo kalba s u g r ie b ti . J e i b ū tų jį , iš t ie s , k a lb a s u g r ie b ę s , ta i p a siso ­

tin ti m a is tu g a lim a b ū tų k a lb a n t .

1 .3 .4 . J i s b a n d ė j į s u g r ie b t k v ė p a v im u , b e t n e įs te n g ė jo

k v ė p a v im u s u g r ie b ti . J e i b ū tų j į , iš t ie s , k v ė p a v im u su ­

g r ie b ę s , ta i p a s is o t in t i m a is tu g a lim a b ū tų u o s ta n t.

1 .3 .5 . J i s b a n d ė j į s u g r ie b t r e g ė jim u , b e t n e įs te n g ė jo re-

gėjimu sugriebti. Je i b ū tų j į , išties, regė jim u su griebęs, tai pasisotinti m aistu g alim a b ū tų reg int.

1.3.6. Jis bandė jį su g rieb t klau sa , b e t n e įsten g ė jo k lau ­sa sugriebti. Je i b ū tų j į , išt ies , k lau sa su g rieb ęs, ta i p a ­sisotinti m aistu galim a b ū tų k lau san t.

1.3.7. Jis bandė jį su g rieb t o d a , b e t n e įsten g ė jo od a su ­griebti. Je i bū tų jį , išties, o d a su g rieb ęs , ta i p asiso tin ti maistu galim a b ū tų liečian t.

1.3.8. J is band ė jį su g rieb t p ro tu , b e t n e įsten g ė jo p ro tu sugriebti. Je i b ū tų jį , išt ies , p ro tu su g r ie b ę s , ta i p a siso ­tinti m aistu galim a b ū tų m ąstan t.

1.3.9. Jis b an d ė j į su g rieb ti ly t im i, b e t n e įste n g ė jo ly ti­ni sugriebti. Je i b ū tų jį , iš t ies , ly t im su g r ie b ę s , ta i p a si­sotinti m aistu b ū t g a lim a iš l ie ja n t [sėk lą ].

1.3.10. J is b an d ė jį su g r ie b ti n u o k v ė p iu - ir su g r ieb ė . M aistą su g r ie b ia n tis - ta i v ė ja s . M a is tu g y v e n a n tis , išties, - ta i v ė jas.

1.3.11. J is p ag a lv o jo : „K aip g a li ta i g y v u o ti b e m a n ę s? "

Jis pagalvojo: „K uriuo b ū d u į tai įžen gsiu ?" Jis pagal­vojo: „Jei kalbam a kalba, kvėpuojam a kvėpavim u, je i re­gim a regėjim u, o klau som a klau sa, je i liečiam a oda, o m ąstom a protu, je i nukvėpiam a nuokvėpiu, o [sėkla] iš­silie ja ly tim i, - tai kas g i aš?".

1.3.12. Pravėręs m om enį, jis įžengė pro šiu os vartus, š ie vartai tad v ad inam i v id riti, tai - palaim a. T en tu ri jis tris bū stu s, tris sapn o [būsenas]. Š ta i bū stas, šta i bū s­tas ir š tai būstas.

1.3.13. T aip g im ęs ėm ė jis dairy tis į b ū tybes [, g alvod a­m as:] „A pie ką kita čia dar g alim a k a lb ėti?" Išvyd o šitą Purušą, š į visa p ersm elkiantį B rahm aną, ir tarė: „Pam a­čiau ta i!"

1.3.14. T od ėl jis v ardu Idandra. Išties, Id an dra jo var­das. Ir jį, Idan drą, paslap čia vadina Indra, nes d ievai m ėgsta paslap tis.

2.1. AUM . Išties, pirm iausia šis [A tm anąs] tam pa g em a­

lu. Sėkla - gyvastis, susikaupusi iš v isų kūn o d alių . Pa­

čiam e [žm oguje] slypi A tm anąs. Išlied am as tata i į m o­

terį, jis suteikia gim im ą. T a i p irm as jo g im im as.

2.2. Tai tam pa m o ters A tm anu , lyg jo s k ū n o d alim , to ­

d ėl ja i nep akenkia . Jin a i m aitin a šitą [vyro ] A tm an ą ,

pateku sį į ją .

2.3. Ir ją , m aitin to ją, reikia m aitin ti. M oteris išn ešio ja jį

kaip gem alą. J is kūdik į m aitina ir p rieš g im stan t, ir ja u

gim us. M aitindam as jį ir p rieš g im stan t, ir ja u g im us,

jis pats save m aitina, kad p ratęstų šiu os pasau lius. Taip

ir p ratęsiam i šitie pasau liai. T a i antras jo g im im as.

2.4. Šitas jo A tm anąs sto ja jo [tėvo] v ieton d oriem s dar­bam s. T uom et anas jo A tm anąs [pats tėvas] p asitrau ­

kia, atlikęs savo darbu s, nu gyvenęs am žių. Tačiau iš­

ėjęs jis , išties, gim sta ir vėl. Tai trečias jo g im im as.

2.5. Taip rišio pasakyta: „D ar įsčio se aš pažin au kiek-

v ie n o d ie v o g im tį . š im t a s tv ir to v ių g e le ž in ių sau go jo

m a n e , [b e t] s a k a lo g r e ič iu i š n ė r i a u " , - p a s a k ė V am ad e-

v a , į s č io s e te b e g u lė d a m a s .

2 .6 . Ž in o d a m a s ta i i r a u k š t y n iš t r ū k ę s , k ū n u i irs ta n t, jis

d a n g u j p a s ie k ė v is ų tr o š k im ų iš s ip ild y m ą ir ta p o n em ir­

t in g a s , ta p o [n e m ir t in g a s ] .

Trečia dalis

3 .1 . A U M . K a s j i s , k u r į m e s g a r b i n a m k a ip A tm a n ą ?

K a t r a s j i s , A im a n a s ? - T a s , k u r iu o r e g im a ; ta s , k u r iu o

g i r d im a ; t a s , k u r iu o u o d ž i a m i k v a p a i ; ta s , k u r iu o

ž o d is ta r ia m a s ; ta s , k u r iu o s k ir ia m a s a ld u n u o n e s a l­

d a u s .

3 .2 . Š ir d is ir p r o ta s , s ą m o n ė ir d ė m e s y s , a tp a ž in im a s ,

p a ž in im a s , s u v o k im a s , iš m in t is ir įž v a lg a , ir a tk a k lu ­

m a s , ir m in t is , ir m ą s ty m a s , i r s ie k is , a tm in t is , ir v a iz ­

d in y s , ir r y ž ta s , g y v a ta , tr o š k im a s , v a ld in g u m a s - v isa

t ik s u v o k im o p a v a d in im a i.

3.3. Jis - Brahm a, In d ra , P rad žap atis , J is - v isi d iev a i ir penki elem entai: žem ė, vė jas, erd vė , van d u o , šv iesa , taip pat visi šie sm u lkū s įv a iriau si p ad arai, rad ęsi iš v ien os

ar kitos sėklos - užg im ę iš kiau šin io , įsčių p agim d yti, gi­m ę iš prakaito, g im ę iš d aigo ; a rk lia i, k arvės ir ž m o n ės, dram bliai ir v isa, kas a lsu o ja , kru ta , sk rie ja , stovi. V isa ką valdo suvokim as, v isa ju o rem iasi. P asau lį v a ld o su ­vokimas, ju o tasai rem iasi. Ir B rahm an as - tai suvokim as.

3.4. Per šitą su v o k ian tį A tm an ą iš trū k ęs iš p asau lio jis danguj pasiekė v isų trošk im ų išsip ild ym ą ir tap o nem ir­tingas, tap o [n em irtin gas].

KATHA UPANIŠADA

„Katha (katha, kūthaka) u pan išad a" sie jam a su „Juodąja Jad žur- v eda", jos autorium i la iko m as m itin is r išis K atha. K artu su „Taitiryja upan išad a" ji priskiriam a p rie sen iausių posm uotų upanišadų. Ją sud aro dvi d alys, kiekvien a turinti po tris sky­rius. Pirm oje d aly je kalbam a ap ie brahm an o sūn aus N ačike- tos pastangas gauti iš m irties vald o vo Jam o s d ovanų n em ir­tingumą, taip pat apie dangiškos pažin im o ugnies paiešką. Ki­tose dalyse a legoriškai aišk inam i d u pažin im o ly gm enys, gar- sm ens O M sim bolika, įvairūs bū d ai p ažinti A tm aną. Paskuti­n iam e skyriu je piešiam as a legorin is kosm in io v isatos m edžio paveikslas ir kalbam a ap ie jog in ę s ąm on ės sutelkt).

Pirma dalis

P irm a s sk y r iu s

1.1.1. AUM . Kitados Vadžašravasa noriai paaukojo vi­są savo turtą. Ir jis turėjo sūnų, vardu Načiketas.

1.1.2. Sykį, beatnašaujant [brahm anam s] aukas, jį, vai­ką, apėm ė tikėjim as, ir jis pam anė:

1.1.3. „Vanduo išgertas [jų], ir žolė nuėsta, pienas iš­m elžtas, o jos pačios - bergždžios. Bedžiaugsm iais pra­m inti pasauliai, į kuriuos eis šias karves atnašaujantis".

1.1.4. Ir jis pasakė tėvui: „Tėve, kam m ane atiduosi?" A ntrąsyk, trečiąsyk [paklaustas], [tėvas] atsakė: „M ir­čiai tave atiduosiu !"

1.1.5. [Načiketas tarė:] „Tarp daugelio esu aš pirm as, tarp daugelio aš vidutinis. Kokią gi Jam os pareigą jis šiandien per m ane atliks?

1.1.6. Pažvelki, kaip senovėje, pažvelki, kaip dabar: it grūdas noksta mirtingasis, it grūdas vėl atgim sta".

1.1.7. „Nelyginant ugnis aplanko svečias brahm anas na­mus, todėl jam atnašaujam a num aldym o [auka]. Van­dens atneški, Vaivasvata.

1.1.8. V iltį ir lū k esčiu s, ir b ič iu ly stę , d žiau gsm ą, au­kojim us ir gerus d arbu s, sū n u s ir kaim en es - v iską p raran d a šy k štu o lis , k u rio n am u o s n e p a v a iš in ta s v ieši b rah m an as".

1.1.9. [Jam a p asak ė:] „B rah m an e, je i tr is n a k tis b e m aisto išbuvai m an o nam u os, k iln u s svety , ta i b ū ki p agerb tas - ten eap leis m an ęs m alonė! - ir išsisir in k i sau tr is d o v an as".

1.1.10. [Načiketas tarė:] „Mirtie, - tuom et tegu Gautam ą [, mano tėvą,] apleidžia rūpestis, tebus jis m aloningas, te- nebepyksta ant manęs, tegu m ane pasveikins atpažinęs, tavo paleistą". Tokią renkuosi pirmąją iš trijų dovanų.

1.1.11. [Jam a pasakė:] „Atpažins [tave] A udalakis Aru- nis, kaip seniau, - m ano m alone. M iegos ram us naktim , apleis rūstybė [jį], išvydusį tave, m irties nasrų paleistą".

1.1.12. [N ačiketas tarė:] „D angaus pasauly nėra jokios

b a im ė s - ten a i n ėra ta v ęs , M irtie , ir n iek am nebaisi se­n atv ė . Įv e ik u s a lk į, tro šk u lį ir liū d esį p a lik u s, dangaus

p a sa u ly - d ž ia u g sm a s.

1.1 .13 . Ž in a i, M irtie , tu a p ie d a n g išk ą ją u gn į. Papasa­k o k m an a p ie ją , p iln a m tik ė jim o , - k a ip d žiau gias ne­m irtin g u m u d a n g a u s g y v en to ja i. T o k ią ren ku o s aš ant­

rą d o v a n ą " .

1 .1 .14 . [Jam a p a sa k ė :] „ K la u sy k tad , N ačik e ta i, ką pa­p a sa k o s iu a p ie d a n g išk ą ją u g n į, ir įs id ėm ėk . Ž inok, - tai b eg a ly b ės a trad im as, [v isatos] p ag rin d as, glū dįs [šir­d ies] s la p ty " .

1 .1 .15 . [Jam a] p a p a sa k o jo ja m a p ie tą u g n į pirm apra­dę, iš k o k ių d a lių s u d ė ta s [au k u ras], k iek jų , k ok ia tvar­ka. [T as] p a k a r to jo , k a s ja m b u v o p a sa k y ta . Tuom et M irtis , p a te n k in ta ju o , k re ip ė s vėl.

1 .1 .16. T a ip p a m a lo n in ta s , p a sa k ė d id ž iad v asis Gama): „ D a b a r aš d u o s iu ta u d a r v ie n ą d o v a n ą : la i š i ugnis b u s [ž in o m a ] ta v o v a rd u . [Ir d a r] im k i g ra n d in ę šią įv a ir ia sp a lv ę .

1.1.17. [Kas] su trim is kartu trissyk [įžiebs šį] N ačiketą ir atliks tris darbus, p ranoks g im im ą-m irtį. Pažinęs tai, kas pagimdyta Brahm ano, kas diev iška, kas verta gar­binimo, tai patyręs, pasieks jis rim tį begalinę.

1.1.18. Kas trissyk [įžiebs] N ačiketą, pažin s šitą trejybę ir, žinodamas tai, m ąstys N ačiketą, m irties pančius nu­traukęs, liūdesį įveikęs, - d angaus pasauly džiūgaus.

1.1.19. Tai tavo, N ačiketai, d angiška ugnis, kurią pasi­rinkai kaip antrą d ovaną, š ią ugnį žm onės ir vadins ta­vo [vardu]. Prašyki, N ačiketai, trečios d o vano s".

1.1.20. [Načiketas tarė:] „Žm ogui m irus, kitus apninka abejonės. Vieni sako: tai yra, kiti - to nėr. N orėčiau suži­noti tai, tavo pam okytas. Tokia trečioji b u s iš dovanų ".

1.1.21. [Jama pasakė:] „N et d ievai lig šio l tuo abejo ja, tikrai nelengvas tai d alykas. R inkis sau , N ačiketai, kitą [dovaną], nereikalauk, atle isk m ane nuo šito ".

1.1.22. [Načiketas tarė:] „Netgi d ievai tuo abejoja, o ir tu, Mirtie, sakai, jog tai pažint nelengva. N ėr kito, už tave geresnio, vedlio, nėr ir kitos, už šią vertesnės, d ovanos".

1.1.23. []am a pasakė:] „Rinkis sūnų, vaikaičių, kad gy­ventų šim tą m etų, aib es galvijų , dram blių, aukso ir žir­gų , rinkis p lačiai derlingų žem ių ir gyvenk tiek m etų, kiek tik nori.

1.1.24. Je i sugalvosi kokią vertą d ovaną, tai rinkis ją , ir d ar turtus, ilgą gyvenim ą. K lestėki, N ačiketai, šioje pla­č io je žem ėje. D uosiu tau viską, ko tik geis širdis.

1 .1 .25. K ad ir kaip sun kiai įgyvend inam i būtų tie troš­kim ai, šiam e m irtingųjų p asauly - prašyki visko, ko tik nori. š ta i d ang išk os gražuolės ratuose, lydim os m uzi­kos, - tokių žm og us negaus! Tegu jo s tau tarnauja, do­van oju , N ačik eta i, - tik ap ie m irtį nebeklausk!

1.1.26. [N ačiketas tarė:] „ š ie m irtingųjų [m alonum ai] la ik in i, A n takai, tik išsun kia v isas jausm ų jėgas. Be to, gy v en im as - toks trum pas! V ežim ai, šokiai, dainos - [pasilik ] ju o s sau .

1.1 .27 . N etin ka žm ogui m ėgau tis turtais. A r m ėgausi- m ės ja is , tave išvyd ę? A r m es gyvensim , kol tu viešpa­tau ji? T ik š itą d ovaną m an verta rinktis.

1.1 .28 . N e n y k sta m o n e m irtin g u m o p a ly tė ta s , k a s iš

m ir tin g ų jų , s u n y k ti p a s m e rk tų te n , ž e m ė je , g a lv o d a ­

m as a p ie k ū n o a is trų m a lo n u m u s , g a lė s d ž ia u g tis i l ­

gu g y v e n im u ?

1.1.29. S aky k m u m s tai, M irtie , d ėl ko v isi d v ejo ja , - kas

tam D id žia jam P e rė jim e? Š itą d o v an ą - a tsk le is tą p a ­

slaptį, n e k itą , ren k as N a č ik e ta s" .

A ntras skyrius

1.2.1. [Jam a p asakė :] „V ien a yra gė ris , k ita - m alo n u ­

m as, iš tiesų . A bu , n o rs sk irtin g a is tik s la is , s u k a u sto

žm og ų . [Tačiau ] ge ra tam , k as la ik o s g ė rio , o k a s p a s i­

r ink o m alo n u m ą, tas p raran d a sa v o tik slą .

1.2.2. G ėris , b lo g is - abu ap la n k o ž m o g ų . Išm in tin g as ,

pag alvo jęs, ju o d u sk iria . Išm in tin g as g ėrį v ertin a lab iau

n ei m alo n u m ą, o k v a ily s d ė l žem išk o s n a u d o s p a s iren ­

ka m alo n u m u s.

1.2.3. O tu g i, N ač ik eta i, p ag a lv o ję s , a tm ete i m alo n u -

mus, ar tai, kas malonum ais rodos. Tu gi nepasukai tur­tų keliu, kuriam e daugelis įklimpo.

1.2.4. Plačiai išsiskiria, į priešingas puses veda keliai, ži­nomi kaip neišm anym as ir išmintis. Matau, tu atsidėjęs, Načiketai, išm inčiai, ir gausūs norai tavęs neišblaškė.

1.2.5. Paskendę neišmanyme, manydamiesi išmintingi ir iš­prusę, kvailiai klajoja, klaidžioja tarsi aklieji, aklo vedami.

1.2.6. Ir Perėjim as nenušvis nerūpestingam žiopliui, tur­to miražų suklaidintam. Manydamas: „Tėra vien šis pa­saulis, nėra kito", - jis vėl ir vėl pateks man į rankas.

1.2.7. N uostabos vertas, kuris moko, kuris net išgirstas lieka nesuvoktas, kurio girdėdami daug kas nemato, įgudęs, kuris suvokė pam okytas; nuostabos vertas, ku­ris atpažino.

1.2.8. Jeigu nevertas aiškins, dorai nesuprasi. Apie Tai nuomonės įvairios. Jei kitas nepaaiškins, nebus praėjimo. Jo nesuvoksi sam protavimais, mažiausio iš mažiausių.

1.2.9. Protavim u šito suprasti neįmanoma, mielasis, tik

kitas kai paaiškina, daros lengvai suprantam a. Tu at­radai tai, būdamas ištikim as tiesai. Kad mum s dar, Na- čiketai, tokį mokinį kaip tu!

1.2.10. Žinau aš - turtai nepastovūs, ir nepasieksi am ­žinybės tuo, kas laikina, štai [betgi] Načiketos ugnį įžie­biau ir amžinybę pasiekiau laikina medžiaga.

1.2.11. Troškim ų išsip ild ym ą, pasau lio ram stį, galią neribotą, anapusį be baim ės, d idžią šlovę, skam ban­čią plačiai, - pagrindą rad ęs, išm in tin gas N ačiketai, atmetei visa [kita].

12.12. šį nelengvai pamatomą, giliai paslėptą, slypintį [šir­dies] slapty, giliausią pirmapradį Dievą savęs pažinimu patyręs, išsineria išminčius iš džiaugsm ų ir liūdesių.

1.2.13. Išgirdęs ir supratęs tai, išsunkęs esm ę ir apčiuo­pęs šerdį, - džiaugias m irtingasis, džiaugsm o šaltinį ra­dęs. Manau, šitie nam ai tau, N ačiketai, atsivėrė".

1.2.14. [Načiketas tarė:] „Kas už tiesos, už netiesos, kas už sukurto, nesukurto, už to, kas buvo ir kas bus, kaip tai regi, papasakok".

1.2.15. [Jama pasakė:] „G arsm enį, kurį skelbia visos vedos, kurį taria kiekviena dvasios pastanga, kurio sie­kiu tegyvas tikras m okinys, šį garsmenį trumpai tau pasakysiu: AUM.

1.2.16. Išties, šitas garsm uo- tai Brahmanas; išties, šitas garsm uo - aukščiausias; išties, kas šitą garsmenį paži­no, kad ir ko jis siektų, - tai [bus] jo.

1.2.17. Šis pagrindas - geriausia, šis pagrindas - aukščiau­sia, šį pagrindą pažinęs, Brahmano pasauly išsiskleis.

1.2.18. N ei gimsta, miršta regintysis, nei jis iš ko, nei kas iš jo. N egim ęs, visad esantis, praamžis, pirmapradis - nežūva, žūvant kūnui.

1.2.19. Jei žudantysis manosi žudąs, jei žudomasis ma­no žudom as, - jiedu abu nežino. Nėra nei žudančio, nei žudom o!

1.2.20. M ažesnis už m ažiausią, didesnis už didžiau­sią slypi A tm anąs būtybės širdyje. Kas jau nebesisten­gia, nebeliūdi, tas nuskaidrėjusiu suvokimu regi šį di­dį Atm aną.

1.2.21. Sėdėdamas toli keliauja, gulėdamas visur nuei­na. Šį džiūgaujanti ir [kartu] nesidžiaugiantį dievą kas, be manęs, pažinti vertas?

1.2.22. Tarp kūniškų bekūnį, pastovų tarp nepastovių, didį, visa ką persmelkiantį Atmaną pažinęs - išminčius nebeliūdi.

1.2.23. Šis Atmanąs nepasiekiamas nei pamokymais, nei samprotavimais, nei žiniomis. Tik kas jo vertas, tam jis pasiekiamas - Paties atvertas sau.

1.2.24. Kas nesiliauja blogai elgtis, nenurimsta, nesusi­telkia, nenuramina proto, tas nepasieks jo, iš tikrųjų, net pažinimu.

1.2.25. Žyniai ir kilmingieji jam už maistą, mirtis - už padažą. Kas iš tikrųjų žino, kur jis?

Trečias skyrius

1.3.1. Atlygio dėsnį jiedu geria gerų darbų pasaulyje, [širdies] slapty, aukščiausiam prieglobsty, „šešėliu ir

šv iesa" ju od u v adina Brahm an ą pažin ę, kurie kūrena pen kias auku ro ugn is ir triskart [ugnį] N ačiketą.

1.3.2. Š į tiltą a tn ašauto jų - au kščiausią Brahm aną, ne- nykstam ą - tų , kurie trokšta p ersikelt į kitą [krantą], kur baim ės nebėra, šią u gnį N aČiketo te įstengsim e pasiekt!

1.3.3. Ž inoki, A tm anąs - vežim o šeim ininkas; kūnas, iš tiesų, - vežim as; ž in ok , a um uo - tai v adelėto jas; o pro­tas, išties, - v adžios.

1.3.4. Ju tim ai, sakom a, - žirgai; [jais ju n tam i] dalykai - jų takai. A tm anąs ju n g in y su kūn u, ju tim ais ir protu - tas, kuris m ėgaujasi, sakom a išm inčių.

1.3.5. K am s tin g a įžv a lg o s , ir p ro ta s v isad n ep aju n g­tas, tas ir ju tim ų n esu tram d o - ka ip v ad e lė to jas pa­traku sių ž irgų .

1.3.6. K as įžvalgu s, k ien o p rotas visad pajungtas, tasai sutram do ju tim u s - kaip vad elėto jas p aklu snų žirgą.

1.3.7. Kam stinga įžvalgos ir supratim o, kas nuolatos ne­tyras, tas nep asieks tos v ietos ir sugrįš sam saron.

1.3.8. K as įžvalgu s ir su p ra tin g a s , v isad ty ra s , p asie k s tą vietą, iš ku r n eb eg im s.

1.3.9. K am įžvalga - ta i v a d e lė to ja s , o p ro ta s - v ad ž io s, tasai žm ogus p asie k s k e lio n ės tik s lą , a u k šč ia u sią v isa persm elkiančio v ietą .

1.3.10. N es tai, k as ju n ta m a , - v irš ia u ju t im ų , p ro ta s - virš to, kas ju n tam a, a u m u o - v irš ia u u ž p ro tą , o d id is Atm anąs - v iršiau au m en s.

1.3.11. N eapreikštis - v irš ia u u ž d id į [A tm a n ą ], P u ru ša - virš N eapreikšties. N iek o n ėra v irš ia u P u ru šo s , ta i k e­lio pabaiga, a u k ščiau sias tik slas.

1.3.12. šis , slypintis k iek v ie n o je b ū ty b ė je k a ip A tm an ąs, nepasireiškia, tačiau s k v a rb iu ir ja u tr iu a u m e n iu įž v a l­

gūs regi jį.

1.3.13. Tegu su laiko įž v a lg u sis k a lb ą p ro te , š į - P a č ia ­me žinojim e tegu su la ik o , ž in o jim ą teg u su la ik o P a č ia ­me d idžiajam e, šį - tesu la ik o P a č io je r im ty .

1.3.14. Pakilkite, p ab u sk ite , d o v a n a s g a u ta s p erp rask it!

A štrus tarsi sku stu vo ašm enys, su n kiai įveikiam as, var­g ia i p rae in am as šis k elias, sako išm in čia i.

1 .3 .15 . N eg ird im ą, n ep a lieč iam ą, b e p av id a lo , n en y k s- tam ą, b e sk o n į, am ž in ą , b e k v a p į, b e p ra d ž io s , b e g alo , d id e sn į u ž d id ž ia u s ią , v isad esa n tį p a ž in ę s - išs iv a ­d u o ja iš m irtie s n a s rų " .

1.3 .16 . P ersa k ęs ir išk la u sęs šitą sen ą p asak o jim ą , M ir­ties p a p a sa k o tą N a č ik e tu , išm in tin g a sis tam p a d id is B rah m an o p asau ly .

1.3 .17 . K as š į a u k ščiau sią s lėp in į a tsk le is b rah m an ų su ­sir in k im e a r, p asišve n tęs , šrad h o s a p e ig ų m etu , p eln y s sau a m ž in y b ę , p e ln y s sau am žin y b ę.

A n t r a d a l i s

P i r m a s s k y r iu s

2 .1 .1 . [Jam a p asak ė:] „ S av Sb ū v is p rad ū rė išorėn skyles [ju tim am s], to d ė l [žm o gu s] ž iū ri lau k an , o ne v id un , į

sav e Patį. T ačiau išm in čiu s, s iek d am as n em irtin g u m o , ak is ap v ertęs, s teb i sav e Patį.

2.1.2. Kvailius veda išoriniai troškim ai, ir jie pakliūva į m ir­ties paspęstus spąstus. Bet išm intingieji, nem irtingum ą ra­dę, neieško nieko pastovaus čia, tarp nepastovių [dalykų].

2.1.3. K u o [žm o gu s su vokia] p av id a lą ir sk o n į, k v ap ą, garsą , taip p a t ly tė jim ą m eilės g lėb y , tu o jis ir su v ok ia .

K as liek a [jo n esu v ok ta]? Š ta i, iš tik rų jų , T ai.

2 .1.4. P atyręs ta i, k u o reg i ir sap n e, ir ov y je , š į d id į v isa

persm elk iantį A tm aną, išm in čiu s n eb eliū d i.

2.1.5. Kas žino šį suvokiantįjį A tm aną, gyvą, labai arti, vieš­

patį praeities ir ateities, tas nebeišsigąs. šta i, iš tikrųjų, Tai.

2 .1.6. K as andai g im ė iš kaitros, k as iš v an d en s u žgim ęs andai, kas įžen gė ir stovi [šird ies] s lap ty je , ir ž iū ri p ro bū tybes , - š ta i, iš tikrų jų , Tai.

2 .1 .7 . [Ji,] kuri ran d asi, ėm u s a lsu o ti, A d itė d iev y b in -

go ji, įžen gu si ir s tovin ti [šird ies] slap ty , ir p ro b ū ty b es g im stan ti, - š ta i, iš tikrų jų , T ai.

2 .1 .8 . T ą v is a ž in į, k u r is s ly p i p lia u sk o se ly g gem alas n ė š č io jo je , jo s r ū p e s t in g a i g lo b ia m a s , d ien a d ien on te­g a rb in a a u k o to ja i n u b u d ę - u g n į. Š ta i, iš tik rų jų , Tai.

2 .1 .9 . K u r te k a s a u lė ir k u r le id ž ia s , - ta m e v is i dievai,

ir n ie k a s to n e p e rž e n g ia , š t a i , iš tik rų jų , T a i.

2 .1 .1 0 . K a s č ia , ta s ir te n ; k a s te n , ta s ir č ia . T ik iš m ir­

tie s į m irt į ž e n g ia ta s , k a s s k ir tu m u s č ia m ato .

2.1.11. Su vok ti ta i teg a lim a p rotu . N ėra č ia jok io skirtumo.

T ik iš m irties į m irtį ž en g ia tas , k as sk irtu m u s čia mato.

2 .1 .1 2 . P u ru š a su lig n y k š č iu s ie lo s v id u ry , V iešp atis vis­k o , k a s tik b u v o ir k a s b u s . [K a s j į p a ž in o ,] n eb etu ri bai­

m ė s. š t a i , iš t ik rų jų , T a i.

2 .1 .1 3 . P u ru š a s u l ig n y k š č iu , i t lie p s n a b e d ū m ų , Vieš­

p a tis v is k o , k a s t ik b u v o ir k a s b u s . J is - š ia n d ien , jis -

ry to j, š t a i , iš t ik rų jų , T a i.

2 .1 .1 4 . K a ip k a d v a n d u o , iš l i ję s a n t v iršu k a ln ė s , šla ita is b ė g a ž e m y n , ta ip ta s , k a s m a to sk ir tu m u s ta rp reišk i­

n ių , b ė g a iš p a sk o s .

2.1.15. K aip k ad s k a id ru s v a n d u o , į sk a id r ų v a n d e n į su ­

piltas, tok s išliek a , ta ip ty lin č io iš m in č ia u s įž v a lg a u s iš ­

lieka A tm an ąs, G a u ta m a .

A n tra s s k y r iu s

2.2.1. [šta i] m iesta s v ie n u o lik a v a r tis - n e g im u s io jo , tie - siam inčio. K o l v a ld o jį , n e l iū d i; o k a i i š s iv a d u o ja , ta i iš ­

sivaduoja. Š ta i, iš tik rų jų , T a i.

2.2.2. G u lbė - sp in d in č ia m d a n g u je , v a s u s - o r e , ž y n y s

- prie a u k u ro , sv e ty s - p r ie ž id in io . [ Jis ] ž m o n ė s e , d ie ­

vuos, au k o jim e, e rd v ė j. G im ę s v a n d e n y s e , ž e m ė je g i­

m ęs, g im ęs a u k o jim e , g im ę s k a ln u o s . D id ž io ji A p e ig a .

2.2.3. A ukštyn iš le id ž ia išk v ė p im ą , v id u n įtra u k ia įk v ė ­

pim ą - š itą N y k štu k ą v id u r y g e r b ia v is i d ie v a i.

2.2.4. K ai š itas įs ik ū n iję s , g y v e n a n tis k ū n e , iš sm u n k a ,

išsilaisvina iš k ū n o , k a s č ia lie k a ? Š ta i , iš t ik rų jų , T a i.

2.2.5. V ien tik išk v ėp im u įk v ė p im u jo k s m irt in g a s is nėra gyvas, k itku o g y v i j ie - tu o , k u o la ik o s š ie d u .

2.2 .6 . K lau syk , aš tau atsk le isiu B rahm an o p raam žio slė­p in į ir ta i, k a s p o m irties n u tin k a A tm an u i, G au tam a.

2 .2 .7 . V ie n i ž e n g ia į įs č ia s ta m , k a d įs ik ū n y tų , k it i į n e ju d a n č iu s k ū n u s ž e n g ia , d e s tis jų k a rm a , d e s tis p a ­ž in im a s .

2 .2 .8 . Š ita s P u ru ša , k u r is b u d i m ieg a n čiu o se , k u ris le i­d ž ia tro šk im ą p o tro šk im o , jis iš t ik rų jų - tyras, jis iš tik ­rų jų - B ra h m a n a s, n em ir tin g u o ju p ram in tas . Ja m e v is i p a sa u lia i, ir u ž Jo n iek o n ėra . Š ta i, iš tik rų jų , T a i.

2 .2 .9 . K a ip kad u g n is , v ien a , p a sa u ly a ts id ū ru s r e išk ias

įv a ir ia i, ta ip įv a ir u s b ū ty b ė s e a tro d o v ie n a s A tm a n ą s

[, iš l ik d a m a s] a n a p u s .

2 .2 .1 0 . K a ip v ė ja s , n o rs ir v ien as, p asa u ly a ts id ū ręs reiš­k ia s įv a ir ia i, ta ip įv a iru s b ū ty b ė s e a tro d o v ien as A tm a­

n ą s [, iš lik d a m a s] an ap u s.

2 .2 .1 1 . K a ip s a u lė s , to s a k ies v iso p asa u lio , nesu tep a jo ­k io s išo r in ė s , a k im [reg im o s] y d o s, ta ip n esu sitep a p a­sa u lio k a n č io m is v ie n a s v isų b ū ty b ių A tm a n ą s [, iš lik ­

d am as] an ap u s.

2.2.12. V ien as v aldovas, A tm anąs v isų bū ty b ių , p ad au ­ginantis vieną sėklą. K as regi jį pačiam savy, am žina lai­m ė tiem s išm inčiam s - ne k itiem s.

2.2.13. Tarp la ikinų jų am žin as ir sąm o n in g as tarp n e­sąm oningų, ir tarp d augybės - v ienas, kuris išp ildo troš­

kim us. K as regi j į pačiam sav y , ram ybė am žin a išm in ­čiam s - ne kitiem s.

2.2.14. „Štai T a i!" , — šitaip n u m ano m a ta n eap sak om a, aukščiausia laim ė. K aip gi galiu p až in ti T ai? A r sp in d i Tai ar tik atspindi?

2.2.15. N ei saulė spindi ten, nei m ėnuo, n espind i žvaigž­dės nei žaibai - iš kur gi ta ugn is? V isa kas J į a tsp in d i, sp in dintį, - Jo sp in desio v isa kas atsp ind ys.

T r e č ia s s k y r iu s

2.3.1. Šakn im au kštyn , šakom žem yn - štai am žinasis figm edis. Jis iš tikrų jų - tyras, jis iš tikrų jų - B rahm a­nas, nem irtinguoju pram intas. Jam e v isi pasau liai, ir už Jo n ieko nėra. š ta i, iš tikrų jų , Tai.

2 .3 .2 . V is a s p a s a u lis , k a s tik č ia y ra , k ru ta kvėpavim u

[, iš k u r io ] g im ė . T a i d id is s ia u b a s , ža ib a s užsimotas. K a s ta i su ž in o , ta m p a n e m ir tin g i.

2 .3 .3 . Iš s ia u b o Ja m d e g a u g n is , iš s ia u b o d ega saulė, iš s ia u b o sp r u n k a In d ra , V a ju s ir M ir tis p en kta .

2 .3 .4 . J e ig u p a v y k s p a t i r t i J į d a r p r ie š su irs ta n t kūnui

[, ta i - iš s iv a d a v im a s , je i n e ] , te k s įs ik ū n y t vėl sukur­

tu o s e p a s a u liu o s e .

2 .3 .5 . K a ip v e id r o d y je , ta ip ir A tm a n ė ; k a ip kad sapne,

taip p ro tėv ių p a sa u ly je ; k a ip v a n d e n y [Jis] regim as, taip

p a s g a n d h a rv u s ; k a ip k a d š e š ė ly ir šv ie so j, ta ip Brah­

m a n o p a sa u ly je .

2 .3 .6 . P a ž in ę s k ir tin g ą ju t im ų p r ig im tį, [jų] au šrą ir sau­lė le id į, ir s k ir tin g ą a ts ira d im ą , išm in č ia i n eb eliū d i.

2 .3 .7 . A u k šč ia u ju t im ų - p ro ta s , a u k šč ia u p ro to - tiesa, a u k šč ia u tie so s - d id y s is A tm a n ą s , a u k šč ia u [jo,] di­d ž io jo - N e a p re ik štis .

2 .3 .8 . A u k šč ia u N e a p re ik š tie s - P u ru š a v isa persm el-

kiantis, p o žy m ių n e tu r in t is . P a ž in ę s jį , ž m o g u s išs iv a ­

duoja ir n em irtin g u m ą ra n d a .

2.3.9. P av id a las jo n e r e g im a s , n ie k a s jo a k im n e m a to . Jis p a tiriam as š ir d im i, d v a s ia , p r o tu . K a s š ita i ž in o , tam pa n em irtin g i.

2.3.10. K ad a p e n k i [ ju t im ų ! s u v o k im a i k a r tu s u p ro tu gęsta ir n e b ed irg in a a u m e n s , ta i , sa k o m a , - a u k šč ia u ­sia išeitis.

2.3.11. Tv irtas ju tim ų tra m d y m a s - ta i jo g a , ta ip jie m an o .

Tada tam pi n e trik d o m as, n o rs jo g a ju k u ž e in a ir praein a.

2.3.12. N ep a s ie k ia m a s jis n e i p r o tu , n e i ž o d ž iu , n e i a k i­mi. K aip d ar k ita ip su v o k ti j į n e i sa k a n t, k a d „Jis e s t i"?

2.3.13. „Jis esti" - taip su v ok tin a tikro ji [jo] esm ė, ir abejaip . „Jis esti" - taip su v ok u s [jį], a ts isk leid žia tikro ji [jo] esm ė.

2.3.14. K a i lia u ja s i v is i š ird ie s tro šk im a i, m irtin g a s tam ­pa n em ir tin g a s ir B ra h m a n ą č ia p a s ie k ia .

2.3.15. K a i n u k e rta v is u s š ir d ie s m a z g u s , b u v ę s m irtin ­gas tam p a n e m ir tin g a s - š ta i m o k y m a s.

2.3 .16 . Š im tas ir v ien a gysla širdyje. V iena jų veda sta­č ia i p ro v iršu g a lv į - ta i ja p asiekiam as nem irtingum as. O k ito s v ed a į v isas [puses].

2 .3 .17 . P u ru ša su lig n ykščiu sielos v iduje, visad žm o­g a u s šird y . D rąsia i ištrau kit jį iš kūno tarsi nendrės šer­dį. Ž in okite : jis - tyras, nem irtingas. Išties, žinokite: jis -

ty ras, n em irtin g as".

2 .3 .18 . T a ip N ačiketas , m okytas M irties, gavęs žinojim ą ir jo g o s ta isy k les, p asiek ė Brahm an ą, išsivadavo iš aist­rų ir iš m irties. T a ip ir k itiem s, ku rie p ažin o save Patį.

mmum

amss/i

m.

MUNDAKA UPANIŠADA

„M undaka (Mundaka) u p a n iša d a " p r ik la u so Šau n ak o s atšakos „Atharvavedai", tai viena iš seniausių eiliuotų upa­nišadų. Jos pavadinim as siejam as su tam tikra asketų grupe, kurie vaikščiojo nuogi (munda). Šio je upanišadoje kalbam a apie aukštesnį ir žem esnį žinojim ą. A ntroje dalyje poetinė­mis alegorijomis aprašom as A tm anąs ir Brahm anas, o trečioje dalyje atskleidžiam i A tm ano pažin im o būdai.

Pirma dalis

Pirmas skyrius

1.1.1. O M . B ra h m a r a d o si p irm a s is iš d iev ų , k ū rė ja s v isa

ko, p asau lio serg ėto jas . V isų m o k s lų š a lt in į - B ra h m a n o žinojim ą jis p erd a v ė sa v o v y ria u sia m sū n u i A th arv an u i.

1 .1 .2 .0 A th a rv a n a s B r a h m a n o ž in o jim ą , k u r io j į m o k ė Brahm a, A n g iru i p e r d a v ė , ta s - S a t ja v a h a i B h a ra d v a -

Mundaka

d ža i, o B harad v ad ža [m o kym ą] a p ie au k štesn į ir žem es­n į [p až in im ą] - A n g irasu i.

1 .1 .3 . Š a u n a k a , d id is še im in in k as, p ag arb ia i prisiartin ęs

p r ie A n g ira so , jo p a k la u sė : „S ak y k , g a rb u sis , k ą p a ž i­n u s, iš sy k ta m p a p a ž in ta v isk a s? "

1.1.4. Ir šis a tsakė jam : „D vejop ą p ažin im ą bū tina p ažint, kaip sak o tie, kas ž in o Brahm an ą, - au kštesnį ir žem esnį.

1 .1 .5 . Ž e m e s n is - ta i „ R ig v e d a " , „ Ja d ž u r v e d a " , „ S a - m a v e d a " ir „ A th a r v a v e d a " , ta ip p a t a p ie g a r su s , r i­tu a lu s , [ ta i ir] k a lb o d a r a b e i ž o d ž ių a iš k in im a s , m e t­

r ik a ir a s tro lo g ija . A u k š te s n is - ta s , k u r iu o p a ž įs ta ­

m a s P r a a m ž is -

1.1 .6 . n em a to m a s, n ea p čiu o p ia m a s, b e ly ties , sp a lv o s ,

au sų , ak ių , b e ran k ų , k o jų ; n ek in ta m a s ir v isa p e rsm e l­k ian tis , v isu r esan tis , sk a id ru s ; N en y k sta m a s, k u rį iš­m in čia i la ik o b ū ties įsčio m is.

1.1.7. Kaip voras kad išleidžia ir sutrau kia [į save voratin­klį], kaip auga augalai iš žem ės, kaip plaukai an t gyvo žm o­gaus kiaušo ir kitur, - taip iš N enykstam ojo randas visa.

1.1.8. V idin io įkarščio galia Brahm an as plečias. Iš jo ran­das m aistas, iš m aisto - k vėp avim as, p rotas, esatis , p a ­sau lia i, iš veik lo s - nem irtin gum as.

1.1.9. K as v isažin is, v isa reg in tis, ku rio v id in is įkarštis yra žin ojim as, iš jo šis Brahm a rad osi, v ard as-p avid a-

las ir m aistas.

A n tra s s k y r iu s

1.2.1. Štai ši tiesa: veiksm ai, k u riu os išm in čia i įž iū rė jo giesm ėse, visaip pasklidę po trejybę. N u olat atlik it ju os, kas trokštate tiesos, - tai jū sų kelias į gerų darbų pasaulį.

1.2.2. K ai įžiebta au ko jim ų u gn is ir p la ik sto si liep sna, tu om et [aukotojas] tarp d v ie jų lie to sv iesto n u lie jim ų tikėd am as tesvied žia savo auką.

1.2.3. K as u gn iai atn ašav im o n ely d i p iln a ties ir ja u n a ­ties au kojim ais, ir d ar k etv irto m ėn esio p irm ų jų [der­liau s vaisių ], j į b e sv ečių atlieka ir b e n u lie jim ų , n ep a­aukodam as V isiem s dievam s, - [tai] sunaikina jo pasau­liu s lig i p at septinto .

1.2.4. Ju od as, siau bingas, greitas kaip m intis, ryškiai rau­donas, tarsi dū m as, žėruojantis ir toks, kaip visos deivės, - štai besip laikstan tys [ugnies] liežuviai septyni.

1 .2 .5 . K a s š ių [u g n ies lie ž u v ių ] sp in d esy padaro [dar­b u s] ir la ik u a tlie k a a tn a ša v im u s , tą jie ly g saulės spin­

d u lia i p a s v ie šp a tį v isų d ie v ų , v ien a tin į, nulydi.

1 .2 .6 . „ E ik šen , e ik š e n " , - [v a d in a ] atn ašav im ai ir sau­lės s p in d u lia is v e d a a u k o to ją , p a g erb d a m i ir sveikin­d a m i jį m e ilia k a lb a : „ T y ra s B ra h m o s p asau lis štai, ta­

v o , d o ra is d a rb a is [p e ln y ta s ]" .

1 .2 .7 . N e tv a rū s v is d ė lto š ie a štu o n io lik a p lau stų iš at­

n a ša v im ų , ja is [p erp la u k ia tik tie , k ien o ] prastesn ė kar­m a. O k v a ilių , k u r ie ja is d ž ia u g ia s i ta rs i g ėrybe, vėl ty­

ko ja se n a tv ė ir m irtis .

1 .2 .8 . P a s k e n d ę n e iš m a n y m e , m a n y d a m ie s i išm intin­g i ir išp r u sę , k v a ilia i k la jo ja , k la id in ė ja ly g aklie ji, ak­

lo v ed a m i.

1.2.9. Įs tr ig ę įv a ir ia u s ia m n e išm a n y m e k v ailiai galvo­

ja : „ P a s iek ėm e tik s lą !" V ie n a p e ig a s a tlikd am i, jie lieka

n ep až in ę ir , k a n k in d a m ie s i n u o p r is ir iš im ų , ž ū s ta , iš­sek u s jų p a sa u lia m s.

1.2.10. A u k o jim u s ir g e ru s d a rb u s a u k št in d a m i n e išm a ­n ėlia i n e t n e n u tu o k ia , k a s iš t ie s ų į tik s lą v e d a . G e ra is d arba is p e ln y to se p a d a n g ė s e k ie k p a s im ė g a v ę jie [v ėl]

a ts id u ria š ia m e p a sa u ly , o g a l n e t ž e m e sn ia m e .

1 .2 .1 1 .0 tie , k a s d v a s io s įk a r šč iu i t ik ė d a m i a ts id e d a , į g irią p a s itra u k ę , ra m ū s , p a ž in ę , e lg e ta u ja n ty s v ie n u o ­liai, - b e n u o d ė m ė s p r o s a u lė s v a r tu s ž e n g ia p a s n e m ir ­

tin g ą jį P u ru šą , a m ž in ą jį A tm a n ą .

1 .2.12. D a rb a is p e ly tu o s iu s p a s a u liu s a tid ž ia i iš ty rę s ,

b ra h m a n a s la i į v isk ą ž iū r i ly g ia i - n ie k o n ė r a , k a s n e ­su k u rta k arm o s. D ė l š io ž in o jim o te g u jis e in a , r a n k o je n ešd am as a u k o jim u i ž a b u s, p a s m o k y to ją , š v e n tra š č iu s išm an an tį, B ra h m a n e tv ir tą .

1 .2.13. Ja m , d e ra m a i p r iė ju s ia m , n u r im d ž iu s ia m m in ­tis, p asiek u siam ram y b ę , teg u te is in g a i p e rd u o d a išm in ­č iu s š į m o k slą a p ie B ra h m a n ą , k u r iu o p a ž įs ta m a s P u - ru ša n e m ir tin g a s is - T ie sa .

P i r m a s s k y r iu s

2 .1 .1 . Š ta i š i tiesa : k a ip iš l ie p sn o jan čio s ug n ies tū kstan ­č ia is k y la k ib irk š ty s p a n a š io s , ta ip , m a n o m ie las, iš N e-

n y k s ta m o b ū ty b ė s įv a ir ia u sio s g im sta ir į J į su g rįžta .

2 .1 .2 . D ie v išk a s , b e p a v id a lo P u ru ša , j is išo rė j ir v id u je ,

n e p a g im d y ta s , ne k v ė p u o ja , n ep ro ta u ja , ty ras, a u k štes­n is u ž A u k šč ia u s ią jį, N en y k stam ąjį.

2 .1 .3 . Iš jo - k v ė p a v im a s ir p ro ta s , ir v is i ju tim a i, erd vė ir v ė ja s , ir šv iesa , v a n d u o ir ž em ė - v isk o a tram a.

2 .1 .4 . U g n is - g a lv a , m ė n u o ir sau lė - akys, p asau lio ša­ly s - a u sy s Jo , a p re ik što s v e d o s - Jo k a lb a , v ė ja s - k v ė­p a v im a s , š ir d is Jo - v isa ta , iš p ė d ų Jo [rad o si] žem ė, J is - v isų b ū ty b ių A im a n a s.

2 .1 .5 . Iš Jo - u g n is , jo s k u ra s - sau lė , o iš m ė n u lio - že­m ė je lie tu s ir a u g a la i. V y ras iš lie ja sėk lą m o terin : taip iš P u ru šo s g im sta b e g a lė b ū ty b ių .

Mundaka 2.1.6-2.2.5

2.1.6. Iš Jo - ričai, sam anai, jadžusai, visi įšventinim ai ir aukojim ai, apeigos, d ovanos žyniam s. Tai p at metai, aukotojas, pasauliai, kuriuose spindi m ėnuo ir saulė.

2.1.7. Iš Jo - g ausūs dievai ir d angiškos būtybės, žm o­nės ir kaim enės, ir paukščiai, ir iškvėpim as įkvėpim as, ir ryžiai m iežiai, ir d vasios įkarštis , tikėjim as, tiesa, skaistum as ir įstatym as.

2.1.8. Iš Jo - ir septyni kvėpim ai, ir septynios ugnys, ku­ras jų, septyni nuliejimai, šie septyni pasauliai, po kuriuos juda kvėpimai, septyni tie, glūdintys slėptuvėse [širdžių].

2.1.9. Iš Jo - visi kalnai ir jū ros, iš Jo v isokeriopos upės liejas, iš Jo - visokie augalai, jų syvai. Ju o , podraug su stichijom is, laikosi šis vidin is A tm anąs.

2.1.10. Puruša visa tai: darbai, dvasinis karštis, Brahm a­nas aukščiau m irties. K as žino tai [širdies] slapty , tas nukerta, m ielasis, m azgą neišm anym o.

2.2.1. Raiškus, tvirčiausias, gyvas [širdies] slaptyje - var­du D id y sis , k u ria m e su te lk ta v isa . V isa , kas judair kvėpuoja, m irksi, - laiko Jis. Ž inok, Jis - ir būtis, ir nebū­tis, labiau už viską trokštam as, virš žm ogiškojo suvokimo.

2.2.2. K as sp in di, kas m ažesnis už m ažiausią, kam e tel­pa p asau liai su visa kuo gyvu, - tai am žinasis Brahma­nas. Jis - tai alsav im as, tai žodis, sąm onė, taip pat tiesa, nem irtin gum as. T a i dera sužinot, m ielasis, - sužinok!

2.2.3. Im ki d id į g in k lą , lan ką - u p an išad as, ir strėlę, iš­g a ląstą su s ite lk im u , įd ėk . V isa s m in tis į J į sutelkęs, įtem p ki lan ką ir a tm in k , m ielasis : ta ik in ys - tai Jis, N e n ykstam asis.

2 .2 .4 . L an kas - A U M , strė lė - tu P ats, o šitą taikinį va­d ina Brahm an u . T a ik y k i ned v ejo d am as ir susijunk su Ju o tarsi strė lė [su ta ik in iu ].

2 .2.5. T as, kuriam e d angu s n u austas, žem ė ir tarp jų erd­vė, ir p rotas su visais kvėpim ais, jis vienas yra Atmanąs. N ebeklausyk jokių kitų kalbų. Tai - tiltas į nemirtingumą.

2.2.6. Ten, kur sueina g yslo s tarsi rato s tip in a i į stebu lę, visokeriopai esti Jis. A U M - šita ip su site lk į A tm aną. T e­bus laim inga ju m s ši p erkėla į aną kran tą p er tam sybes.

2.2.7. Kas visa žino, visa regi, kieno šita galybė žem ėje, - tai Atmanąs [širdies] erdvėj, d ieviškam B rahm an o m ieste.

2.2.8. Iš p roto , iš kv ėp av im o , iš k ū n o su d a ry tą , a p au ­gusį m aistu , šird y je su te lk tą - išm in č ia i įž v a lg a J į p a ­

siekia, pala im a sp in d in tį n em irtin g u m ą .

2.2.9. A tsiriša š ird ies m azg a i, v iso s d v e jo n ė s išs isk la i­do, baigiasi d arbai tam , k as Ja m e išv y d o ir au k ščiau sia , ir žem iausia.

2.2.10. A ukso sk ry n u tė je n ež e m išk o je - B rah m an as, n e ­suteptas, n ed alom as. J is - ty ra s , J is - šv ie sų šv iesa , š ta i ką pažinę, save P atį ž in o .

2.2.11. N ei saulė sp in d i ten , n e i m ė n u o , nesp in d i žv a ig ž­dės nei žaibai - iš k u r g i ta u g n is? V isa k a s J į a tsp in d i, spindintį, - Jo sp in d esio v isa k a s a tsp in d y s.

2.2.12. B rahm an as - ta i n em ir tin g u m a s , B ra h m a n a s -

p riek y , B rahm an as - atgal, į d ešin ę ir kairę, p lyti v iršuj ir ap ačio j. B rah m an as - v isata , ta ip , - Jis šita didybė.

T r e č i a d a l i s

P i r m a s s k y r iu s

3 .1 .1 . D u p au k ščia i, v isad su siju n g ę artim i d raugai, an t to p a t m e d žio tu pi. V ien as s k an au ja sa ld ų v aisių jo , k i­ta s tik s te b i n erag au d am as.

3 .1 .2 . A n t to p a t m e d žio - ir žm o g u s, pan iręs [į gyveni­m o k an čias], ap rau d a sav ą jį be jėg išk u m ą. T ačiau išvy­d ęs K itą - n u m y lėtą V iešp atį - ir Jo d idybę, bem at iš s ie lv a r to išsiv adu o ja .

3 .1 .3 . K a i r eg in tis išvysta šį a u kso spalvos Kūrėją, V ieš­p atį, P u ru šą - p a č ia s B rah m an o įsčias, tai, nu sipurtęs v isą g ė r į b lo g į ir n esu tep ta s , jis , k u ris ž in o , p asiekia

au k ščia u sią v ien į.

3 .1 .4 . T a ta i a lsav im as, išties, k as sp in d i v isose būtybė-

se. P ažinęs tai, išm inčius jau nebekalba ap ie ką kita. T ik džiaugias A tm anu, tik gėrisi ju o , a ts id ė jęs d arbu i, p ir­m as tarp Brahm aną p ažin usių .

3.1.5. Atmanąs pasiekiamas tik per tiesą, dvasios įkarštį tik­rą žinojimą ir nepaliaujamą skaistumą. Jis kūne, tyras, jo es­mė - šviesa, tas, kurį nusikratę ydų atsiskyrėliai išvysta.

3.1.6. Tiesa v isados n u gali, ne m elas. T iesa išg rįstas k e­lias pas dievus, kuriuo rišiai, išp ild ę trošk im u s, kopia aukščiausiosios T iesos buvein ėn .

3.1.7. Jis didis, dieviškas, nesuvokiam as Jo pavidalas, skaid­resnis už skaidriausia, spindi. Tolesnis už toliausia ir visai čia pat, arti - glūdi čia, reginčiųjų [širdies] slaptyje.

3.1.8. A kim nesugrieb iam as nei žod žiu , neig i k ita is ju ­tim ais, nei d vasios įkarščiu , darbais. B et kai žin o jim o šviesa nuskaidrina esybę, tuom et išvysta jį, n edalųjį, kas susitelkęs m ąsto.

3.1.9. š į neapčiuopiam ąjį A tam aną dera pažinti m intim i, prisodrinta penkių kvėpim ų. Jie persm elkia v isas žm o­nių m intis. Kai jo s nuskaidrintos, nu švinta A tm anąs.

3.1.10. Kokį pasau lį sąm onėj įsivaizduos nušvitusi bū­tybė, kokių tik norų pano rės, tok io pasaulio ji pasieks ir norų [išsipyldym o]. T od ėl k as nori suklestėt, tegu pa­garbina tą, kuris A tm aną pažino.

Antras skyrius3.2.1. Jis žin o tą au k ščiau sią B rahm an o buveinę, kur skaisčiai sp in di v isa , kas p aslėpta. Išm inčiai, kurie gar­bina Pu rušą, n etu rin ty s trošk im ų , įveikia šią sėklą.

3.2.2. K as p u o selėja trošk im u s, v is ap ie juos galvoda­m as, tas šen ar ten atg im sta jų m aitin ti. O kas jau troš­k im us p atenkin o, tam ja u čion ai, tapusiam savimi Pa­čiu, v isi trošk im ai liau jas.

3.2.3. Š is A tm an ąs nep asiek iam as nei pam okymais, nei sam p rotav im ais, n ei ž in iom is. K ą jis p asirenka, tas jį ir pasiekia - tam jis a tsk le id ž ia sav o veidą.

3.2.4. Š is A tm an ąs nep asiek iam as tam , kas silpnas, at­sainus, taip p at beprasm iu dvasios įkarščiu. Bet kai jo ši-

taip siekia žinantis, jis P a ts įžen g ia B ra h m a n o b u v ein ėn .

3.2.5. Rišiai, pasiekę Jį, žinojim o pasotinti, išsivadavę iš aist­

rų, nurimę, tapę A tm anu ir visam e kam e atradę V isu r Esan­

tį, išminčiai šie, A tm ano su ju ngti, p rasiskverbia į v isa.

3.2.6. Vedantos esm ę n u o d u g n ia i p a ž in ę a ts isk y rė lia i,

atsižadėjim u n u šv e itę [sa v o j p r ig im tis , la ik ų p a b a ig o ­

je visi išsivadu oja, a u k šč ia u s ią jį n e m ir tin g u m ą [radę] Brahmano p asau liu os.

3.2.7. Penkiolika dalių į [savo] p ag rin d u s suė ję, v isi ju ti­mai - pas [savo] d ievus, d arbai ir A tm an ąs, ku rio esm ė - pažinti, aukščiausiam e N ekin tam ajam v isa tam p a viena.

3.2.8. K aip u p ės su tek a į v a n d e n y n ą ir p ra n y k sta , n e- tekdam os v ard o -p avid a lo , ta ip ir p ažin u sy sis , išsin ėręs iš v ardo-p avidalo , k y la p a s d iev išk ą P u ru šą , au kščiau net už aukščiau sia .

3.2.9. Išties, k a s B rah m an ą au k ščia u sią jį p až in o , p ats tam pa B ra h m a n u . Jo g im in ė j n e b u s , k a s n e p a ž in tų Brahm ano. Jis liū d esį įv e ik ia ir įv eik ia b lo g į. Išsm ukęs iš m azgų, [šird ies] slap ty je tam p a nem irtin gas.

3.2 .10 . Š ta i ką b y lo ja š i g iesm ė: K as a p eig as a tliek a , iš­s im o k slin ę ir B rah m an e tv irti, ir a tn ašau ja n u o sav ęs,

tikėdam i, vien atin iam Išm inčiu i, - tik jiem s atsk leisti ga­

lim a š į m o k slą a p ie B rah m an ą , [tik tiem s,] k a s d eram ai

a tlik o ap e ig a s [u g n ies n eš im o ] a n t g alvos.

3 .2 .11 . š t a i š i tiesa , k u rią an d a i p a sk e lb ė r is is A n g ira -

sas. T eg u n esk a ito n ie k a s jo s , k a s n ea tlik o a p e ig ų . G ar­

b ė d id ies iem s riš iam s, g a rb ė d id ie s ie m s r iš iam s!

PRA ŠN A U P A N IŠ A D A

„Prašna upanišada" priklauso Pipalados (Pippalilda) mokyk­los „Atharvavedos" šakai ir yra kiek vėlesnė už kitas pagrin­dines upanišadas. Jos šešiuose skyriuose pasakojama apie tai, kaip šeši brahmanai atėjo pas žymų išminčių Pipaladą, pra­šydami jo padėti pažinti, arba klausdami apie, Brahmaną. Iš čia ir upanišados pavadinimas prašna „prašymas, klausimas". Pirmoje dalyje kalbama apie gyvybės sukūrimą; antroje - apie gyvybinį kvėpavimą (prdna); trečioje pasakojama apie įvai­rias jo funkcijas, susijusias su atskirais gamtos reiškiniais; ket­virtoje - apie kvėpavimo funkcijas ovyje ir sapne; penktoji dalis skirta garsmeniui AUM, jo prasmei; o šeštoje kalbama apie žmogų sudarančius dėmenis.

Pirmas klausimas

1.1. S u k e š a B h a r a d v a d ž a , S a t ja k a m a š a ib ja s , G a rg ja Saurja, K au ša lja A šv a la jan a , B h arg av a V aid arbh is ir K a- ban d h is K a tja ja n a , a ts id ė ję B ra h m a n u i, n u sis ta tę B rah ­m an u i, s ie k ia n ty s t ik a u k š č ia u s io B rah m an o , - su ža-

bais rankose jie prisiartino prie Pipalados: „šis mums tikrai viską paaiškins".

1.2. Risis pasakė jiem s: „Metus gyvenkit su manim dva­siniam įkarštyje, skaisčiai ir tikėdami. O tada klauskit, ko tik panorėję, ir jeigu aš žinosiu tai, išties, viską jums pasakysiu".

1.3. Tada Kabandhis Katjajana prisiartinęs paklausė: „Gerbiam asis, iš kur gi atsirado ši kūrinija"?

1.4. Šis jam atsakė: „Iš tiesų, Kūrėjas Pradžapatis užsi­norėjo kūrinių, todėl užsidegė ryžtu. O ryžtu užside­gęs, ėm ė sukūrė du - medžiagą ir alsavimą [, manyda­mas]: šita pora padirbs man gausiai kūrinių.

1.5. Iš tiesų, saulė - tai alsavim as, o medžiaga - mėnu­lis. M edžiaga, išties, - tai visa, kas turi pavidalą ar jo neturi. Užtat pavidalas - tai medžiaga.

1.6. Saulė iš ryto pateka į rytus ir spinduliais užlieja vi­sa, kas alsuoja, rytuose. O kai nušviečia pietus, vaka­rus ir šiaurę, apačią, viršų, vidų - viską! - tai spindu­liais užlieja visa, kas alsuoja.

1.7. Tai V aišvan ara v isalytis, a lsav im as-u g n is, kurie [kas rytą] pateka. Štai ką bylo ja ši giesm ė:

1.8. Štai v isalytė, auksaspalvė, v isažinė, s iek inys aukš­čiausiasis, v ienatinė šviesa, sušildanti, tūkstančiu sp in­dulių šim tu s vietų aplan kanti, a lsav im as šios k ū rin i­

jo s - teka saulė.

1.9. Iš tiesų, Pradžapatis - m etai, keliai jo - šiau rės ir pietų. Išties, kas paiso atnašavim ų ir daro gerus darbus, tie pasiekia m ėnulio sritį, iš ku r vėl sugrįžta. T od ėl ri- šiai, trokštantys vaikų , eina p ietų keliu . Išties, ta i m e­

džiaga - protėvių kelias.

1 .10 .0 tie, kas šiaurės - d vasios įkaičio, skaistum o ir ti­

kėjimo, ir pažinim o [keliu] siekia A tm ano, pasiekia sau­lę. Iš tiesų, tai visko, kas alsuoja, siekinys - nem irtingu­m as ir nebaim ė. Tatai aukščiausias siekinys, iš kur nebe­

sugrįžtama. Tai [atgimimų] pabaiga. Štai posm as apie tai:

1.11. Jis pen kiapėdžiu tėvu pram in tas - d vylikaveid is,

vandens p ilnas, dangau s au kščiau sio v idury. K iti v a­

dina v isareginčiu sep tyniaraty šešia is stip inais.

1 .12 . Iš t ie s ų , P r a d ž a p a tis - m ė n u o . T a m s io ji jo d a lis -

ta i m e d ž ia g a , š v ie s io ji - ta i a ls a v im a s . T o d ė l v ie n i ri- š ia i a tl ie k a a tn a š a v im u s š v ie s iu [ la ik u ], k it i - tam siu .

1 .1 3 . Iš t ie s ų , P r a d ž a p a tis - d ie n a ir n a k t is . Jo d ien a -

ta i a ls a v im a s , n a k t is - m e d ž ia g a . [S a v o ] a lsa v im ą p a­

le id ž ia v ė ja is , iš t ie s ų , k a s ly t iš k a i s u e in a d ie n ą , o kas

s u e in a n a k t į - l ie k a s k a is tū s .

1 .14 . Iš t ie s ų , P r a d ž a p a tis - m a is ta s . Jo , iš tie sų , y ra ši

sė k la . Iš jo s š ito s b ū ty b ė s g im s ta .

1 .15 . Iš t ie s , k a s la ik o s i š ių P r a d ž a p a č io p r ie sa k ų , p oru o­ja s i. O B r a h m a n o p a s a u lis - tų , k u r ie tv ir ti v id in iu įkarš­

č iu , t ik ė jim u ir s k a is tu m u .

1 .16 . T ų š ita s ty r a s B r a h m a n o p a s a u lis , k a s b e su k ty b ės,

m e lo ir a p g a u lė s " .

A n tra s k la u s im a s

2.1. Tada B hargava V a id a rb h is p a k la u sė , p r is ia r tin ęs : „Garbusis, k iek d iev ų p a la ik o k ū r in i ją , k iek [jų ] v isa tai

nušviečia? K u ris iš jų sv a r b ia u s ia s ? " .

2.2. Š is ja m a ts a k ė : „ Iš t ie s ų , - e r d v ė to k s d ie v a s , v ė ­jas ir u g n is, v a n d u o ir ž e m ė , ž o d is , p r o ta s , a k y s , a u ­

sys. Šv iesd am i į v is a ta i j i e te ig ia : „ R e m ia m ir p a la i­kom e šį k ū n ą " .

2.3. S v a rb ia u sia s iŠ v is ų , k v ė p a v im a s , p a s a k ė : „ N e ­a p sig au k ite ! A š , į p e n k is p a s id a l in ę s , r e m iu ir p a la i­kau šį k ū n ą " .

2.4. Bet jie n ep atik ė jo . T a s išd id ž ia i p a k ilo ir ta rs i p a li­ko [kūną]. Ja m p a lik u s , ir v is i k it i p a lik o ; ja m su g rįžu s , ir visi k iti su g rįžo . K a ip kad p a k y la v iso s b itės , p ak ilu s jų karaliu i, ir le id ž iasi, ja m nu sile id u s, - taip žod is, p ro­tas, akys, au sys . Ir jie p a te n k in ti k v ėp av im ą pagyrė:

2.5. „Jis - ta i liep sn o ja n ti u g n is , jis - sau lė , jis - p erk ū ­nija galin ga, jis - v ė ja s , žem ė, m e d žiag a ir d ievas, jis - ir b ū tis , ir n eb ū tis , n em irtin g u m as .

2.6. V isa kas rem iasi kvėpavim u, k aip rato stip inai į ste­

bulę, - ričai, jad žu sai, sam anai ir atn ašavim ai, ir kilm in­

g ie ji, ir žyniai.

2 .7 . L yg P rad žap atis išč io se k ru ti, kad vėl a tg im tu m .

K v ėp av im e, k u ris k iek v ie n am k v ėp im e, ta i tau b ū ty ­

b ės a tn ašau ja .

2 .8 . D iev am s esi v y riau sias a tn ašau to jas , p irm a s nu - lie ji p ro tėv iam s, esi tik rasis r išių u žsiėm im as, A th ar-

van ų A ngirasų .

2.9. K vėpavim e, tu - Indra savo sp in desiu , k aip sergėto­jas - R udra, tu dangu m i keliauji tarsi S au lė Šv iesapatis!

2.10. K ai tu ly ji, b ū ty b ės šio s ats ik v ep ia - la im in g o s d žiaugiasi: „Sočiai b u s m aisto " .

2 .11. T yras kvėp avim e, ta i tu - v ien asis rišis , vald yto­jas, v isa k o tikras Viešpatis. M es - m aisto patiekėjai. M a- tarišvanai, e si m ū sų tėvas!

2.12. T os tavo apraiškos, ku rios kalboj, a usy, aky , k u rios persm elkia p rotą, tebus m alonin gos. N ep alik m ū sų!

2.13. V isa, kas trijuo se p asau liu ose , - k vėp avim o v a l­džioj. K aip m otina vaikus g lobok m us! Laim ės ir išm in­ties m u m s d ov an ok !"

T r e č ia s k la u s im a s

3.1. T ad a K au šalja A šv a la jan a p a k la u sė [P ip a lad o s]: „G arbingasis, iš k ur randasi š is k vėpavim as? K aip įžen ­gia į k ūną, p asisk irsto , įsitv irtina jam e? K ok iu k eliu iš­eina? Kaip jis p alaik o tai, kas išorė je ir kas v id u je ? "

3.2. Šis jam atsakė: „Klausi klau sim u s perd ėm [sunkius]. Bet itin atsidavęs B rahm an ui esi, tod ė l tau atsak y siu :

3.3. Kvėpavim as šis randasi iš A tm ano. K aip žm o gų kad šešėlis lydi, taip šis jį. Pro to v eik la j is įžen g ia į kū n ą.

3.4. K aip kad vald ovas liep ia sav o p areig ū n am s: „V al­dykite tuos ir tu os ka im u s", taip ir kvėp avim as p ask irs­to k vėpim us.

3.5. | ap atines išsk yrų an g as siu n čia ap an ą , n u o k v ėp į; pats įkvėpim as, p ran a, ren k asi a u sis , a k is, b u m ą ir n o ­

sį; v id u ry je - ly g u s k v ė p a v im a s , sa m a n a , su lyg inan tis p a a u k o tą m aistą . Iš to se p ty n io s lie p sn o s kyla.

3 .6 . A tm a n ą s, iš t iesų , - š ird y . Jo je - š im tas ir v ien a gys­la. K ie k v ie n ą jų su d a r o š im ta s m a ž e sn ių , o šia s - dar p o s e p ty n ia sd e šim t ir d u tū k s ta n č iu s ats išak o jim ų . Jais sk lin d a s m e lk ia n tis k v ė p im a s , v ja n a .

3 .7 . K v ė p sn is , v ie n a iš g y s lų k y la n tis au k šty n , udana, g ėrio p a sa u lin išv e d a u ž [p a d a ry tą ] g ėrį, u ž [padarytą] b lo g į - b lo g io , o u ž a b u - ž m o n ių p a sa u ly je p alieka.

3.8. S au lė išo rin iam p a sa u ly p ate k a ka ip įkvėpim as, pra- n a , ir j i p a la ik o k v ė p sn į ak y je . Ž e m ė s d ie v y b ė žm oguje p a la ik o n u o k v ėp į, ap an ą . T a rp in ę [oro] e rd v ę u žim a sa­

m an a , o v ė ja s y ra v jan a .

3.9 . Išties, liep sn a - ta i k v ė p sn is , k y la n tis au k šty n , uda­na. T o d ėl k ie n o lie p sn a išb lė s o , ta s - [p ak eliu i] į nau ją b ū tį, p ro tu i įtra u k u s ju tim u s .

3 .10 . D estis k o k ia m in tis , į to k į k v ė p sn į įe in i. K vėpavi­m as ir jo l ie p sn a , išv ie n s u A tm a n u , v e d a į m in ty se įsi­v a iz d u o ja m ą p a sa u lį.

3.11. Kas, sum anu s, kvėpavim ą pažįsta , tam palik u o­nių niekad n ep ristigs - jis tam pa nem irtin gas, š ta i p os­mas apie tai:

3.12. Kaip randasi kvėpavim as, įein a, bū va, skyla į pen­kis, kaip jis su A tm anu su sijęs, - kas ž in o tai, tas tam pa nem irtingas. K as ž in o tai, tas tam p a n em irtin g as".

K e tv irta s k la u s im a s

4.1. T ada paklau sė G arg ja Sau rja [P ipalad os]: „G arb in­gasis, kas tok ie m iega ž m o g u je , k as b u d i? K o k s d ie ­vas sapnus regi? K am ten ka la im ė š i? K am e g i v isa ta i įtvirtin ta?"

4.2. Š is jam a tsak ė: „ G arg ja , k a ip sa u lė s s p in d u lia i sau lėleid y su s ite lk ia į šv ieso s ra tą ir v ė l p a ž y ra , ja i iš nau jo tek an t, ta ip ir v is i [ju tim ai n a k tį] su s ite lk ia au kščiau sio je d iev y b ė je - p ro te . T u o m et ž m o g u s n e ­girdi, nereg i, n eu od žia , n esk an au ja , n e lieč ia ir n ek a l­ba, neim a, n es im ėg au ja , ir n e s ile n g v in a , ir n e ju d a . „Jis m ieg a ", - sakom a.

4.3 . T ik ta i k v ėp im ų u gn ys [tu om et] bu d i šitam e m ies­te. A p an a - nam ų žid in io u gn is, p ie tin io auku ro ug­n is - ta i v jan a , o d ešin io ji u g n is - p ran a, nes paim ta iš n am ų ž id in io .

4 .4 . Sam an a taip v ad in am as todėl, kad jis išlygina du atn ašav im u s: apaną, įkvėp im ą - iškvėpim ą, praną. Pro­tas , išt ies , - tik rasis a tn ašau to jas, o vaisiu s a tn ašav im ų - u d an a, kvėpim as, ky lan tis aukštyn. Jis atnašautoją pas B rah m an ą n u ly d i d ien a iš dien os.

4 .5 . S a p n e š is d iev as išsk le id žia savo d idybę: vėl regi, k as b u v o reg ėta , g ird i, k as bu v o girdėta, v ėl p atiria , kas šen ir ten b u v o patirta . K as jo regėta ir kas neregėta, kas jo g ird ėta ir k as n eg ird ėta , kas jo p atirta ir k as nep atir­ta, b ū ta ir n eb ū ta - v iską reg i, [patsai] v iskas, regi.

4 .6 .0 k ai jį ap im a liep sn a, š is d ievas ja u sapn ų n ebere­gi. T u o m et šitam kū n e sto ja p alaim a.

4.7. Kaip paukščiai kad susirenka į savo būstą m edy, m a­no m ielas, taip visa tai susitelkia aukščiausiam A tm anė:

4 .8 . Ž em ė ir žem ės e lem en tas, vand u o ir vanden s ele-

m e n ta s , u g n is ir u g n ie s e le m e n ta s , v ė ja s ir v ė jo e le ­m e n ta s , e r d v ė ir e r d v ė s e le m e n ta s , r e g a ir ta i , k a s r e ­g im a , k la u sa ir ta i , k a s g ir d im a , u o s lė ir ta i, k a s u o ­d ž ia m a , sk o n is ir k a s s k a n a u ja m a , o d a ir ta i , k a s l ie ­č ia m a , k a lb a ir ta i, k a s k a lb a m a , r a n k o s ir ta i, k a s s tv e ­r ia m a , ly tis ir ta i, k a s te ik ia m a lo n u m ą , iš e in a m a a n ­g a ir k as p ro ją iše in a , k o jo s ir k a s jo m is n u e in a m a , p r o ­ta s ir k a s ju o p ra n ta m a , a u m u o ir k a s s u v o k ia m a , s a - v im an a ir ta i, k a s m a n o m a a p ie s a v e , m in ty s ir ta i , k a s m ą sto m a , šv y tė jim a s ir ta i , k a s jo n u š v ie s ta , k v ė p a v i­m as ir ta i , k ą j is p a la ik o .

4.9 . T a i jis - reg ėto ja s , ly tė to ja s , g ir d ė to ja s , u o d ė ja s ir sk an au to jas , s tv ėr ik a s , p ra n ta n ty s is , p a ž įs ta n t is ir v e i­k ia n tis , s u v o k ia n ty s is A tm a n ą s , P u ru š a , į s i tv ir t in ę s au k ščiau siam e, n e n y k sta m a m e A tm a n ė .

4 .10 . A u k šč ia u sią jį, N e n y k s ta m ą jį p a s ie k ia tik ta s , k a s ž in o jį , n e tu r in tį še šė lio , k ū n o ir sp a lv o s , ty rą , n e n y k s- tam ą. K as ž in o jį , m ie la s is , ta m p a v isa ž in is , ta m p a v is ­k as. š t a i p o sm a s a p ie tai:

4 .11. T ą , ku riam e su v o k ian ty s is A tm an ąs, k artu v isi d ie -

vai, kv ėp im ai ir b ū ty b ės - m an o m ielas, kas žino Jį, Ne- n y k stam ą, tas - v isa ž in is , tas p rasisk v erbia į viską".

P e n k t a s k la u s im a s

5.1. T ad a p ak lau sė S a t jak am a Ša ib jas [Pipalados]: „Ger­b iam asis! T a s iš ž m o n ių , k u r is v isą gyvenim ą ligi pat g a lo m ą sto su s ite lk ę s A U M , k o k į p asau lį jis tuo laim i?"

5 .2 . Š is ja m a ts a k ė : „ S a t ja k a m a , iš tik rų jų , garsm uo

A U M - ta i ir a u k šč ia u sia s , ir ž em esn is B rahm anas. To­d ėl ju o rem d a m a sis išm in tin g a s p asie k ia tą arba kitą.

5.3. G ilia i m ą sty d a m a s tik ap ie v ien ą san d ą [A] ir taip n u šv itęs jis n e tru k u s [po m irties] p a tek s į žem ę. Ričai jį v ed a į žm o n ių p asau lį. T e n , d v asio s įkarščiu , tikėjimu ir sk a is tu m u a p d o v a n o ta s , jis išg y v en s d idybę.

5 .4 .0 d v iem d ėm en im is [A , U ] jis protą pasiekia. Jadžu- sai ved a jį tarp žem ės ir dangau s, į m ėnesio pasaulį. Ten, m ėn esio p asau ly je , d id y b ę išgyven ęs, jis sugrįžta vėl.

5.5. O je igu jis au k ščiau sią jį P u ru šą su s ite lk ę s m ąsto trim san dais, kaip A U M , tai p asiek ia p iln a tv ę sau lės spindesy. Kaip kad gyvatė iš od os išsm u n ka, taip jį , iš­sm ukusį iš blogio , iš tiesų, sam anai veda Brahm an o p a­saulin. Tam prieg lobsty v iso , kas gyva, jis išv y s au k š­čiausią iš au kščiausių - P u rušą [kūno] m ieste. Šta i p o ­ra posm ų apie tai:

5.6. Kai trys sandai, į m irtį ved antys [po v ien ą], ištaria­mi jungčia ir neatskiriam ai, tas, k u ris žin o , ja u nebesvy- ruoja, dorai darbus dirbdam as - ir išorėj, ir v iduje, ir tarp.

5.7. R ičai v eda į š į [p asau lį], ja d ž u sa i - tarp š ito ir ano , o sam anai - į tą, k u rį p až įsta tik išm in čia i. T as, ku ris žino, rem dam asis A U M p asiek ia tą au k ščiau sią rim tį, kur nebėra sen atvės nei m irties, n ei b a im ė s".

š e š t a s k la u s im a s

6.1. Tuom et Sukeša B h aradvadža jo pak lau sė: „G erbia­m asis, H iranjagarbha, K osalos k arala itis, a n d ai prisiar­tinęs, m anęs paklau sė: „Bharad vad ža, a r tu ž in ai Pu -

rusą šeš io lik ad a lį?" A š karala ičiu i atsakiau : „N e, neži­nau. Je ig u ž in očiau , negi tau nep asakyčiau? Ju k kas ne­tiesą sako , tas savo šakn is d žiovin a. T od ėl m an nedera sak y t n e tiesą " . T y lėd am as jis į ratus įlipo ir nu tolo . To­d ėl tavęs ir k lau siu , kurgi tas Pu ruša?

6.2. T asai a tsakė jam : „Č ia, m an o m ielas, šitam kūn e tas P u ru ša , k u riam e esam a šešio lik o s d alių .

6 .3 .0 tas [P u ruša] sau p am anė: „K am p asitrau k ian t ir aš p a sitrau k siu ? K am p asiliek an t ir a š p a silik siu ?"

6 .4 . J isa i kvėp av im ą su k ū rė , o iš kvėp avim o - tikėjim ą ir erd vę , v ė ją , šv iesą , v an d en į, žem ę ir ju tim u s, protą, ir m aistą . Iš m aisto - jė g ą , d v asios įkarštį, šventas gies­m es, v eik im ą ir p asau liu s, p asau liu o se - vardu s.

6.5. K aip u p ės, tek an čios į jū rą , kai ją p asiekia - išnyks­ta, p rarasd am os vard ą-p av id alą ir jū ra v irsdam os, taip šito reg in čio šešiolika dalių , P u ru šos siek iančių , kai pa­siek ia - ja m e išn y k sta , p rarasd am o s vard ą-p av id alą , P u ruša v irsd am os. Jis - v ien as ir ned alom as, ir nem ir­tingas. Š ta i p o sm as ap ie tai:

6.6. Tas, į ką v isos dalys remiasi, kaip rato stipinai į ste­bulę, - žinokite, tai Puruša, kurį verta pažint, idant mir­tis jūsų nepasiglem žtų!"

6.7. Ir [Pipalada] jiem s pridūrė: „Štai ką žinau aš apie šį aukščiausią Brahm aną. Nieko aukščiau už jį nėra!"

6.8. š ie jį pagarbino: „Išties, tu - m ūsų tėvas, perkelian­tis m us nuo neišm anym o į kitą krantą!" Šlovė aukščiau- siem s rišiam s! Šlovė aukščiausiem s rišiam s!

/

TAITIRYJA UPANIŠADA

„Taitiryja (TaittirTya) u p a n iša d a " p risk iriam a an k sty v o sio m s prozinėm s u p an išad o m s ir „ Ju o d o sio s J a d ž u rv e d o s " T a iti-

ryjos m ok yk lai, k u rio s v ie n a s iš p ra d in in k ų b u v o v ard u T i- tiris - iš č ia ir p a v a d in im a s . Ją s u d a ro try s d a ly s (valli). P ir­

m oje d a ly je , k u ri sa v o tu r in iu a r tim a fo n e tik ą b e i ta r im ą

n agrin ė jan tiem s Š ik ša (Šiksa) v e d a n g o s (vedSnga - p a g a lb i­

nis vedų m ok slas) tek sta m s, d ė s to m a s te is in g a s v e d ų g ie s ­m ių - m antrų ta rim as, p a te ik ia m a s jų in terp re ta v im a s , m o ­

kytojo p riesak a i m o k in iu i. R e ik šm in g a yra a n tro ji, „B rah ­

m ano p a la im o s" d a lis , k u rio je k a lb a m a a p ie A tm an o p ri­gim tį, jį g au bian čiu s k iau tu s , a r „ k ū n u s" , ir p a la im ą , ku rio je a tsisk leidžia jo esm ė. T r e č io je d a ly je le g en d in is išm in čiu s B hrigus, tėv o p a d e d a m a s , m o k o s i p a ž in ti įv a ir ia s B rah m a­

no ap raiškas.

Pirm oji, pam okym ų dalis

Pirmas skaitinys

1.1.1. H ari A U M ! Lai M itra bus m um s palankus, lai pa­lankus bu s V aruna, lai A rjam anas m um s bus palankus, palankus Indra, B rihaspatis, lai palankus bus plačiažen- gis Višnus! Lenkiuosi Brahm anui! Ir tau, Vajau, lenkiuos, tu - apreikštasis Brahm anas! A pie tave kalbėsiu, apeikš- tąjį Brahm aną! K albėsiu deram ai, kalbėsiu tiesą. Tegu tai m ane saugo , tegu saugo kalbantį. Tesau go tai m ane, te­saugo kalbantį. A U M , ram ybė, ram ybė, ram ybė!

Antras skaitinys

1.2.1. Išdėstysim e m okslą ap ie tartį: apie g arsus, kirčia­vim ą, raidžių ilgu m ą, pastangas, [garsų] su lyginim ą ir jungim ą. T oks m o kslas ap ie tartį.

1.3.1. Š lo vė m u du te lyd i, d iev ažin y stės sp in d esy s m u ­d u telydi. D abar išd ėstysim u p an išad ą ap ie ju n g im ą iš pen kių san dų, pasau lio , šviesu lių , ž in ojim o, v aikų ir sa­v o p aties atžv ilg iu . J ie la iko m i d id ž ia isia is ju n g in ia is . D abar p asau lio atžv ilg iu : žem ė - p irm a ly tis d an g u s - antra lytis, erd vė tarp jų - ju n g tis , v ė jas - ju n g ėjas, š i ­

taip p asau lio atžvilgiu .

1.3.2. D abar atžvilgiu šviesu lių : u gn is - p irm a ly tis, sau ­lė - antra lytis, vand u o - ju n g tis , ža ib as - ju n g ėjas. Š i­taip šv iesu lių atžvilgiu .

1.3.3. D abar štai a tžv ilg iu ž in ojim o: m o k y to jas - ta i p ir­m a lytis, jo m o kin ys - antra ly tis , ž in o jim as - ju n g tis , p am okym as - ju n g ėjas. Š ita ip š ta i a tžv ilg iu žin o jim o .

1.3.4. D abar š tai a tžv ilg iu v aikų : m otin a - ta i p irm a ly ­tis, tėvas - antra lytis, va ik a i - ju n g tis , v aisin im as - ju n ­gėjas. š ita ip šta i a tžv ilg iu vaikų .

1.3.5. D abar štai atžvilgiu savęs paties: apatinė žiauna - tai

pirm a lytis, v iršutinė ž iaun a - tai antra lytis, kalba - jung­tis, liežu vis - jun gėjas. Š itaip štai atžvilgiu savęs paties.

1.3.6. T okie d id ieji ju n giniai. K as ž in o taip išdėstytus di­džiuosius ju n giniu s, tam prisid ės vaikų, kaim enių ir die- važinystės sp in desio , m aisto pram isti ir dangaus pasaulis.

K e t v ir t a s s k a i t in y s

1.4 .1 . T a s d a in ų ja u t is v isa ly tis , p a ts k ilę s iš dainų ir iš n e m ir tin g u m o , - In d ra , - te g u a p d o v a n o s m ane jis išm in tim ! T e b u s , d ie v e , n e m ir tin g u m a s - m ano! T e b u s m a n a sis k ū n a s tv ir ta s , lie ž u v is m an o - pats sal­d žiau s ias , teg u išg irs iu d a u g e l au sim is ! T u - Brahma­n o lo b y n a s , k lo ta s išm in tim . Išsa u g o k tai, ką išgirdau!

1.4.2. V o s p r is ia r tin u si p r ie m a n ę s ji, gausindam a, vi­su o m et ap rū p in a d ra b u ž ia is , k arvė m , gėrim ais, mais­tu. S u te ik m an , Š ri, d a u g v iln o s ir k a im en ių - svaha! Lai r in k sis m o k in ia i iš v isų p u s ių - svaha!Lai r in k sis m o k in ia i, ir v isa p u sišk a i - svaha!Lai r in k sis m o k in ia i to li p a ž en g ę - svaha!

Lai r in k sis m o k in ia i sa v e su tra m d ę - sv a h a !Lai d ž iau g ias m o k in ia i r a m y b e - sv a h a !

1.4.3. Lai tarp žm o n ių įg y siu š lo v ę - sv a h a ! D id žiau siu s tu rč iu s la i g a rsu p ra n o k siu - sv ah a !Lai b ū siu T av y je , M a lo n in g a sa i, - sv ah a !Lai bū si m an y je , M a lo n in g a s a i, - sv ah a !T avy, tū k stan čiašak i m a lo n in g a sa i, sk a is tė ju - sv ah a ! K aip b ėga v an d en y s šla ita is , k a ip m ė n esia i ir m e ta i, T a ip p as m an e , D o sn u s is , iš v is u r la i m o k in ia i s u b ė ­ga - sv ah a !Tu esi prieg lobstis! šv ie sk m an ! A te ik i p as m an e!

Penktas skaitinys

1.5.1. Bhūs, b h ū v as, su v a r - iš tiesų , try s ištarm ės. M a- hačam asja dar ir k etv irto s išm o k ė - m ah a. T a i - B rah ­m anas, ta i - A tm an ąs, k ito s d iev y b ės - d a ly s [Jo].

Bhūs, iš tiesų, - tai šis p asau lis, b h u v as - tarp šito ir ano , suvar - pasau lis, o m ah a - tai sau lė . S au lės d ėk a, išties, visi p asau liai darosi d id in g i.

1.5 .2 . B h ū s, iš tiesų , - ugn is, b h u v as - tai v ėjas, suvar - sau lė , o m ah a - m ėnulis. M ėn u lio dėka, iš tiesų, d id in­g i d a ro s v is i šv iesu lia i.

1 .5 .3 . B h ū s, iš tiesų , - tai riča i, bh u vas - sam anai, suvar - ta i jad žu sa i, o m ah a - patsai B rahm anas. D ėl Brahm a­n o , išt ies , d id in g o s d aros v iso s vedos.

1.5.4. B h ū s, iš tiesų , - ta i įkvėpim as, p rana; bhuvas - tai n u o k v ėp is, ap añ a; su v ar - tai v jana, sm elk ian tis kvėpi­m as ; o m ah a y ra m aistas. M aisto dėka, išties, d id ingi d aro si v isi kv ėp im ai.

1.5.5. Išties jų - ketu risk art ketu ri, p o k eturis keturiom s ištarm ėm s. K as ž in o tai, tas žin o Brahm an ą - v isi d ie­v a i ja m n eša dovį.

Š e š t a s s k a i t in y s

1.6.1. K u r ta erd vė š ird ies slap ty , ten Pu ruša - m inčių esm ės, n em irtin gasis, auksaspalvis. K as lyg spenys tarp d v ie jų d an g au s p u s ių kabo , - In d ros įsčios. K u r plau­

kų šaknys skiriasi, kaukolę skeldam os p erpus, tenai su bhūs jis - ugnyje, su bhuvas - vėjy;

1.6.2. su suvar - saulėje, su m aha - Brahm ane. Jis tam ­pa savavaldis, proto v iešpats, žodžio v iešpats, v iešpats regėjim o, viešpats klausos ir pažin im o viešpats, štai kuo tam pa - erdve, Brahm an o kūnu, esatim p ačia, kvėp a­vim o džiaugsm u, proto palaim a, pasinėrim u į r im tį, ne­m irtingum u. Taip jį m ąstyk, P račynajog ja.

Septintas skaitinys

1.7.1. Žem ė, oro erdvė, dangus, pasaulio šalys ir šalys ta ip jų ; ugnis, vėjas, saulė, m enulis, žvaigždės; vandenys, au­galai, m edžiai, erdvė ir A tm anąs - pasaulio atžvilgiu.

O atžv ilg iu sav ęs p aties - ta i p ran a, v jan a , a p an a, ud a- na ir sam ana; regėjim as, klau sa, p rotas, kalba, lytėjim as; od a, m ėsa, g yslo s, k au lai ir sm egenys.

P ask irstęs š ita ip , rišis tarė: „Iš tiesų , v isa - p en ki. Pen ­ketu p en ketą la im ėsi" .

1.8.1. A U M yra Brahm anas. AU M yra visa tai. AUMyra san tarvė, išties.Kai [sakom a]: „Su klu sk ite !", - jie klauso;[Tardam i] „A U M " jie gieda šam anus;[Tardam i] „A U M Š O M " gieda šastras;[Tardam as] „A U M " adhvarjus išdainuoja atsaką; [Tardam as] „A U M " brah m an as im as apeigų; [Tardam as] „A U M " paskelbia nuliejim ą ugniai; [Tardam as] „A U M " brah m an as pradeda giedot, [sau palin kėd am as:] „Tegu p asieksiu B rahm aną", - ir Brah­m an ą pasiekia.

Devintas skaitinys

1.9.1. T iesą ir m o k y m ąsi [k itus] m okant. T eis in gu m ą ir m o kym ąsi [kitus] m okant. San tū ru m ą ir m o kym ąsi [k itus] m okant. S av itvard ą ir m o k y m ąsi [kitus] m okant. R im tį ir m o kym ąsi [k itus] m okant.

[Aukojimo] ugnis ir m okym ąsi [kitus] m okant. Liejimą ugniai ir m okym ąsi [kitus] m okant. Svetingum ą ir m okym ąsi [kitus] m okant. Žmogiškum ą ir m okym ąsi [kitus] m okant.Vaikų gim dym ą ir m okym ąsi [kitus] m okant.Vaikų pradėjim ą ir m okym ąsi [kitus] m okant. G iminės pratęsim ą ir m okym ąsi [kitus] m okant.„Vien teisingu m as", - [sako] Satjavačas Rath itaras. „Vien tik užsidegim as", - [sako] Tapon itja Paurušištis. „Vien m o k y m asis [k itu s] m o k a n t" , - [sak o ] N aka Maudgaljas, - „tai ir yra [tikras] užsidegim as. T ai ir yra [tikras] užsidegim as".

D e šim ta s s k a it in y s

1.10.1. Aš - m edžio jud in to jas.[Mano] šlovė - tarsi kalno v iršūnė.Stačiai iškilęs ir skaistus it saulė, esu nem irtingas, iš tiesų. [Aš - ] brangenybė spindinti, [aš - ] išm intingas, nem ir­tingas, nesugriaunam as, štai toks vedų pam okym as Trišankau s.

1.11.1. A pm okęs vedos, m okytojas m okiniui prisako: „Sakyk tiesą , elk is d orai, neap leisk šventraščių. M oky­to ju i d ovanod am as m alonias dovanas, nepažeisk įpė­d in ių grandin ės. N enusigręžki nuo tiesos, nenusigręž- ki nu o doros, nen usigręžki nuo gerovės, nenusigręžki nu o vertyb ių . N evenki m okytis ir m okyti. N epam iršk p areig ų d ievam s ir protėviam s.

1 .11.2. G erb k m otin ą kaip d ievą, gerbk tėvą kaip die­v ą , g erbk m okyto ją kaip d ievą, gerbk svečią kaip die­v ą . D ary k tik ta i n ep riek a ištin g u s darbu s. T ik m ūsų [vertais] p avyzd žiais sek, n e kitais.

1.11.3. Brahm an us tu os, kurie už m us garbingesni, pa­g erb k [p asiū ly d am as] a ts isėsti, atsip ū sti. Ką duodi, d u ok tikėd am as, o n etikėdam as neduok, duok džiaug­dam asis, d u ok i nu olankiai, d uok baim indam asis, duok sup ratingai.

1.11.4. O abejodam as, kaip elgtis, ką daryti, elkis taip, kaip tom is ap lin kybėm is e lgtųs brahm anas - patyręs,

blaiv iai m ąstantis, šveln us, bet n ep rik lausom as, dory­bei atsidėjęs.

1.11.5. Su tais, kas vertas pasm erk im o, elk is taip, kaip elgtųsi brahm anas - patyręs, blaiviai m ąstantis, švelnus, bet n ep riklausom as, dorybei atsidėjęs.

1.11.6. Tai p riesakas, n u rodym as, švento ji vedų upan i- šada, p am okym as. Taip reikia gerbt, taip reikia g erb t".

Dvyliktas skaitinys

1.12.1. H ari A UM ! Lai M itra bus m u m s palankus, lai p a­lankus bus V aruna, lai A rjam anas m u m s bu s p alan kus, palankus Indra, B rihaspatis, lai palan kus bu s plačiažen- g is V išnus! Lenkiuosi B rahm an ui, tu - reg im asis Brah­m anas! A pie tave k albėjau , reg im ąjį B rahm an ą. K a lbė­jau deram ai, kalbėjau tiesą! T ai sau go jo m an e, saugo jo kalbantį. Tai saugojo m ane, saugo jo kalbantį. A U M , ra­m ybė, ram ybė, ram ybė!

A n t r o j i , B r a h m a n o p a l a i m o s d a l is

P i r m a s s k a i t in y s

2.1.1. A U M ! T esau g o m u d u J is , tebu s m udviem paten­k in tas! D irbk iva iš p eties, teg u nu švinta mudviem pa­žin im as! Ir ten eb u s tarp m u d vie jų nesantaikos. AUM, ram ybė, ram y b ė, ram ybė!

2.1.2. A U M ! B rah m an ą žin an tis aukščiausia pasiekia. T aip p asak y ta a p ie tai: „B rahm an as - esatis, žinojimas, n erib otu m as, g lū d i [šird ies] slap ty , bekraštėj erdvėje. K as šitai žin o, tas išp ildo, su lig Brahm anu, išmintinguo­ju , v isu s tro šk im u s".

Iš šito A tm ano, išties, rados erdvė, iš erdvės - vėjas, iš vėjo - ugnis, iš u gn ies - vand uo, iš vandens - žemė, iš žem ės - augalai, iš augalų - m aistas, iš m aisto - žmogus.

Šį žm ogų, iš tiesų , su d aro m aisto syvai. Štai jo galva, štai - d ešin ysis šon as, šta i - kairysis, o štai - jis pats. Tai - apatinė jo d alis , jo pam atas.

22.1. Tikrai, iš maisto gimsta padarai, kurie gyvena žemėje. Paskui gyvena tuo m aistu ir pabaigoj j jį sugrįžta.Nes maistas - padaras, seniausias iš visų,Todėl visuotiniu vaistu vadinam as.Tikrai, visokio maisto gauna tie, kas maistą garbina kaip Brahmaną.Nes maistas - padaras, seniausias iš visų,Todėl visuotiniu vaistu vadinam as.Iš maisto randasi b ūtybės ir m aistu jos, atsiradę, auga. Jis padarus maitina ir ja is m inta,Todėl jis ir vadinam as m aistu.

Be šio, iš maisto syvų sudaryto, išties, dar yra kitas, skir­tingas, vidinis „aš", sudarom as kvėpavim o. Jo pilnas šis. Išties, jisai žm ogaus pavidalo. Kaip kad žm ogaus pavidalo anas, taip tad žm ogaus p avidalo [ir šis]. G al­va jo - prana; v jana - dešinysis šonas; kairys šonas - apana; erdvė - tai jis pats, o žem ės vidurys - jo apačia ir pamatas.

2.3.1. K vėpavim u dievai kvėpuoja, ir žm onės, ir gyvūnai. K vėpavim as - būtybių gyvastis, todėl visa ko gyvastim v ad inam as.V isą g yvenim ą nueina tie, kurie kvėpavim ą gerbia kaip Brahm aną.K vėpavim as - būtyb ių gyvastis, todėl v isa ko gyvastim vadinam as.A nas, ankstesn is „ aš" - jo kūnas.

Be šio , kurį kvėpavim as sudaro, iš tiesų, dar yra kitas, skirtingas, v id in is „aš", sudarom as m inčių. Jo pilnas šis. Išties, jisa i žm ogaus pavidalo. Kaip kad žm ogaus pavi­dalo anas, taip tad žm ogaus pavidalo [ir šis]. Jadžus - tai jo galva, rič - d ešinysis šonas, kairys šonas - sam an, priesakai - jis pats, o A tharvanai A ngirasai - apačia, jo pam atas.

T oks yra posm as apie tai:

2.4.1. Iš k ur sugrįžta žodžiai, m intys, nepasiekę [tikslo], Tą Brahm ano palaim ą žin ančiam - jau n iekas nebaisu . A nas, ankstesn is „ aš" - jo kūnas.

Be šito, sudaryto iš m inčių, išties, dar yra kitas, skirtin ­gas, v idinis „aš", sudarom as žinojim o. Jo pilnas šis. Iš­ties, jisai žm ogaus pavidalo. Kaip kad žm ogaus p av id a­lo anas, taip tad žm ogaus pavidalo [ir šis]. T ikė jim as - tai jo galva, d am a - jo dešinysis šonas, kairysis šon as - esatis, joga - jis Pats, o d idis - apačia, jo p am atas.

Toks yra posm as apie tai:

Penktas skaitinys

2.5.1. Ž inojim as - vadovas atn ašav im ų , taip p a t darbų, žinojim ą gerbia v isi d ievai kaip Brahm an ą praam žį. Kas suvokia žin ojim ą kaip Brahm an ą ir n en usig ręžia nu o jo ,Tam , nu odėm es kūne p alikus, v isi troškim ai p ildosi. A nas, ankstesn is „ aš" - jo kūnas.

Be šio , kurį ž in o jim as su d aro , išties, d ar yra kitas, skir­tingas, v id in is „ a š" - pala im os. Jo p iln as šis. Išties, jisai žm o gaus p av id alo . K aip kad žm o gau s pavidalo anas, taip tad žm o gau s p av id a lo [ir šis]. G alva jo - malonu­m as, d ž iau g sm as - d ešin y sis šon as, kairysis šonas - džiu gesys, p ala im a - tai jis p ats, Brahm anas - apačia, jo pam atas.

T oks yra posm as ap ie tai:

Š e š t a s s k a it in y s

2.6.1. Liau jasi bu v ęs tas, kas žin o B rahm aną kaip nebūtį. K as ž in o B rah m an ą k aip e san tį, tą [visi] irgi žino esant. A nas, an k stesn is „ a š" - jo kūn as.

D abar štai k lau sim ai keli: A r tas, kuris nežino, miręs pa­siek ia aną p asau lį? A r p asiek ia aną p asau lį m iręs tas, kas žino?

Jis [Brah m an as] p an o ro : „T egu m an ęs bus daug - pri- sig im d ysiu !" Ir jis užsidegė ryžtu, o ryžtu užsidegęs, su­kūrė v isa, kas yra. Su kūręs jis įsism elkė į visa. O įsismel-

kęs tapo esantis ir čia, ir ten, apsakom as ir neapsako­mas, pagrindžiam as ir nepagrindžiam as, ir pažinus, ir ne, ir tikras, ir netikras. O visa, kas yra č ia, tapo tikra ir todėl vadinam a tikrove.

Toks yra posm as apie tai:

Septintas skaitinys

2.7.1. Išties, pradžioje buvo nebūtis.Iš jos būtis pradėta buvo.Tatai Patį save sukūrė,Todėl vadinam a gerai sukurta.

Išties, o kas gerai sukurta, tai - esmė. Tik esm ę šią atradęs tampa palaimingas. Kas gi įkvėptų, kas iškvėptų, šitos pa­laimos nesant erdvėje? Juk tai ir suteikia palaim ą. Kas šį neregimą, bekūnį, neapsakomą ir nepagrindžiamą ima už pagrindą savo nebaim ei, tas [iš tiesų] bebaim is. Bet jeigu jis jame padaro bent menkiausią skirtumą, bem at apnin­ka baimė. Tai baimė žinančio, kuris nem ąsto.

2 .8 .1 . B ijo d am as jo pučia vėjas,B ijod am a p ateka sau lė,B ijod am i jo sp ru n k a A gnis, Indra Ir p en k ta - m irtis.Šta i sam p ro tav im ai ap ie palaim ą:

T eb u s jau n u olis d oras, išsilavinęs, greičiausias ir ištver­m in g iau sias, stip riau sias iš v isų. T e p rik lausys jam že­m ė, ku p in a gėryb ių . T a i v ien a - žm o gaus palaim a.

Š im tąsy k tiek ž m o g au s p ala im os - tai v ien a palaim a gan d h arvų žm ogaus. V edas išm anančio, neįveikto troš­k im ų - irgi.

Š im tąsyk tiek palaim os gandharvų žm ogaus - viena pa­la im a g an d h arvų d ievybės. V edas išm anančio, neįveik­to tro šk im ų - irgi.

Š im tąsy k tiek p a la im os gand h arvų d ievybės - tai vie­na p ala im a p rotėv ių , nesen stan čių pasau liuose . V edas išm an an čio , n eįv eik to trošk im ų - irgi.

Šim tąsyk protėvių, kurie nesenstančių p asau liuose, p a­laim os - viena palaim a gim usių dievais. V edas išm a­nančio, neįveikto troškim ų - irgi.

Šim tąsyk gim usių d ievais p alaim os - v iena pala im a tų dievų, kurie d ievai p er d arbą, tų, kurie d ievais p er d ar­bą tapo. Vedas išm anančio, neįveik to troškim ų - irgi.

šim tąsyk tos dievų, d ievais p er darbą tap u sių , p a la i­m os - v iena d ievų p a la im a. V ed as išm an an čio , n e ­įveikto troškim ų - irgi.

Šim tąsyk tiek dievų p alaim os - v iena In dros palaim a. V edas išm anančio, neįveikto troškim ų - irgi.

Šim tąsyk tiek Indros palaim os - v iena pala im a B rihas- pačio. V edas išm anančio, neįveik to troškim ų - irgi.

Šim tąsyk tiek palaim os Brihaspačio - viena palaim a Pra- džapačio. Vedas išm anančio, neįveikto troškim ų - irgi.

Šim tąsyk tiek palaim os Pradžapačio - tai v iena Brahm a­no palaim a. V edas išm anančio, neįveikto troškim ų - irgi.

K as čia, žm oguj, ir kas ten , saulėje , - tai v iena. K as taip

žin od am as p a lie k a šį p asau lį, - ap tinka savo „aš", kurį su d aro m aistas; ap tin k a sav o „ a š" , sudarom ą kvėpavi­m o ; a p tin k a sa v o „ a š " , k u rį su d aro m intys; aptinka sa­v o „ a š" , su d aro m ą ž in o jim o ; ap tin k a savo „aš", suda­rom ą p a la im o s.

T o k s y ra p o sm as ap ie tai:

Devintas skaitinys2.9.1. Iš ku r sugrįžta žod žiai, m intys, nepasiekę [tikslo],

T ą B rah m an o p ala im ą žin an čiam - ja u niekas nebaisu.

Išties, jo ja u neb ek am u o ja m in tys : „K odėl aš gero ne­dariau? K odėl aš dariau b lo g a ?" K as ž in o tai, išsivaduo­ja nu o tok ių [m inčių]. Išties, n u o ab iejų išsivaduoja, kas ta i žin o. š ita i slėp in ys.

Bhrigaus dalis

Pirmas skaitinys3.1.1. Bhrigus, iš tikro , V aru n os sū n u s, k reip ės į [savo] tėvą Varuną: „Pam okyk m an e B rahm an o, g arbu sis" . Šis jam papasakojo ap ie m aistą ir k v ėp av im ą, reg ė jim ą ir klausą, protą ir kalbą. T arė jam : „T ai, iš k o g im sta šio s

būtybės, kuo gyvena g im u sio s ir k u r su g rįž ta p o m ir­ties, - tai, iš tiesų, sten k is p ažin t. T a i y ra B ra h m a n a s".

Ir jis užsidegė ryžtu, o ryžtu u žsid egęs,

Antras skaitinys3.2.1. pažino m aistą esan t B rah m an ą. N es iš tiesų , - iš maisto gim sta šios bū ty b ės , m aistu jo s g im u sio s g y v e­na ir po m irties į m aistą grižta . Su vo k ęs ta i, j is k reip ės vėl į [savo] tėvą V aruną: „P am ok y k m an e B rah m an o, garbusis". [Tas] pasakė jam : „Pažink Brahm an ą u žsid e­gimu, nes Brahm anas - ta i d v asio s įk a rštis " .

Ir jis užsidegė ryžtu , o ryžtu u žsid eg ęs,

3 .3 .1 . k v ėp a v im ą p a ž in o e sa n t B rah m an ą . N es iš tiesų , - š ito s b ū ty b ė s g im sta iš k v ėp a v im o , k v ėp av im u gy v en a g im u sio s ir p o m irties su g rįžta į k v ėp av im ą. Su vo k ęs tai, jis k r e ip ė s v ė l į [sav o ] tėv ą V a ru n ą : „ P a m o k y k m a n e B ra h m a n o , g a rb u s is " . [T as] p a sa k ė ja m : „P až in k B rah ­m an ą u žsid eg im u , n es B rah m an as - tai d v asio s įk arštis".

Ir jis u ž s id e g ė ry ž tu , o ry ž tu u ž sid e g ę s ,

Ketvirtas skaitinys3 .4 .1 . p a ž in o p ro tą e s a n t B ra h m a n ą . N e s iš t iesų , - iš

p ro to g im sta š io s b ū ty b ė s , p ro tu jo s g im u sio s g y v en a ir p o m irt ie s į p ro tą g r iž ta . S u v o k ę s ta i, j is k re ip ės v ė l į [savo] tėv ą V aru n ą : „P am o k y k m an e B rah m an o , garbu ­s is " . [T as] p a sa k ė ja m : „P a ž in k B ra h m a n ą u žsid eg im u , n es B ra h m a n a s - ta i d v a s io s įk a r š tis " .

Ir jis u ž s id e g ė ry ž tu , o ry ž tu u ž sid eg ęs ,

P e n k ta s s k a it in y s

3.5.1. ž in o jim ą p až in o e sa n t B rah m an ą . N es iš tiesų , - š ito s b ū ty b ės g im sta iš ž in o jim o , ž in o jim u g y v en a g i­m u sio s ir p o m irtie s su g r jž ta į ž in o jim ą . S u v o k ę s ta i , j i s k re ip ė s v ė l į [s a v o j tėv ą V a ru n ą : „ P a m o k y k m a n e B r a h m a n o , g a r b u s is " . [T a s ] p a s a k ė ja m : „ P a ž in k B ra h m a n ą u ž s id e g im u , n e s B ra h m a n a s - ta i d v a s io s įk a r š tis " .

Ir j is u žsid eg ė ry ž tu , o ry ž tu u ž sid eg ęs ,

Šeštas skaitinys3.6 .1 . p a ž in o B rah m an ą e sa n t p a la im ą . N e s iš tie sų , - š ito s b ū ty b ė s g im sta iš p a la im o s, p a la im a g im u sio s g y ­

v ena ir p o m irties su g rįž ta į p a la im ą , š i V a ru n o s ir B h ri- g a u s išm in tis p a g rin d u tu ri b eg a lin ę e rd vę . K a s ž in o tai,

įg a u n a p a g r in d ą . M a is tu a p r ū p in ta s , j i s m a is to v a lg y ­

to ju ta m p a , tu r t in g a s p a lik u o n ių , k a im e n ių , d ie v išk o

sp in d e s io , d id is š lo v e .

3.7.1. T eg u n en iek in a jis m a isto - ta ta i priesakas. Išties, k v ėp a v im a s - ta i m a is ta s , k ū n a s - m aisto valgytojas.

K ū n o p a g r in d a s - k v ė p a v im a s , o kvėp avim o pagrin­d a s - k ū n as . T a ip m a is ta s m a is tą tu ri pagrindu. Kas ž in o ta i, įg a u n a p a g r in d ą . M a istu ap rū p in tas, jis mais­

to v a lg y to ju ta m p a , tu rt in g a s p a lik u o n ių , kaimenių, d ie v išk o s p in d e s io , d id is šlo v e .

Aštuntas skaitinys3.8 .1 . T en en u v ertin a jis m a isto - ta ta i priesakas. Išties,

v an d u o - ta i m a ista s , šv iesa - m aisto valgyto jas. Van­d u o - ta i šv ieso s p ag rin d as, šv iesa - ta i vandens pagrin­das. T a ip m a ista s m a istą tu ri p ag rin d u . K as žino tai, įg au n a p a g rin d ą . M a istu a p rū p in tas, jis m aisto valgy­to ju tam p a, tu rtin g a s p a lik u o n ių , kaim enių , dieviško sp in d esio , d id is šlo v e.

3.9.1. Teprigam ina jis d au g m aisto - tatai p riesakas. Iš­ties, žem ė - tai m aistas, e rd vė - m aisto v algyto jas. Erd­vės pagrindas - žem ė, žem ės p ag rin d as - erd vė. T aip maistas m aistą tu ri p agrin d u . K as ž in o ta i, įgau n a pa­grindą. M aistu ap rū p in tas, jis m aisto v a lg y to ju tam pa, turtingas palikuonių, k aim enių , d iev išk o sp in d esio , d i­dis šlove.

Dešimtas skaitinys

3.10.1. Teneatsako n iekam p rieg lo b sčio - ta i p riesakas. Todėl jei kas kažkaip g av o d au g m aisto , a p ie jį sak o ­ma: „Jam duota m aisto ".

Iš tiesų, kai šito m aisto d u o ta p ra d ž io je , jo p rad ž io je duoda davėjui.

Iš tiesų, kai šito m aisto d u o ta v id u ry , jo v id u ry d u od a

davėjui.

Iš tiesų, kai šito m aisto d u ota pab a ig o j, jo pabaigo j d u o­da davėjui.

3.10.2. K as šitai ž ino, [tam ] skalsa kalbėti, sėkm ė, skalsa įkvėpti ir iškvėpti, [tam ] d irbti - rankom is, keliauti - ko­jom is, o šalin ti - anga. Tokie žm ogaus atpažinim ai. D a­bar d ievų: ta i p asitenkin im as lyti ir galia žaibuoti.

3 .10 .3 . Š lo vė - tai ban d o s, sp in d esys - tai žvaigžd ės, o vaikai, nem irtin gum as ir palaim a - tai lytis. Ir visa - erd­vėje. T eg u jis gerbia tai kaip p agrin d ą - ir p ats tap s p a­grin d u . T egu tai gerb ia kaip d id ybę - p ats tap s d id is. T eg u jis gerb ia tai kaip protą - ir p ats protin gas taps.

3.10 .4 . T egu tai gerb ia kaip nu silen kim ą - ir jam troški­m ai nu silen ks. T eg u jis gerb ia ta i kaip Brahm an ą - ir B rah m an ą p asieks. T eg u jis gerbia tai k aip m irtį ap lin k B rah m an ą - ir ap lin k jį išm irs [jo],neken čiantys priešai, ap lin k [išm irs] n em y lim i varžovai.

K as č ia , žm o gu j, ir k as ten , sau lė je , - tai v iena.

3.10.5. K as taip žin od am as p alieka šį pasau lį, - aptinka savo „ aš" , k urį sudaro m aistas; aptinka savo „aš", suda­rom ą kvėpavim o; aptinka savo „aš", kurį sudaro m in­tys; aptinka savo „aš", sudarom ą žinojim o; aptinka sa-

vo „aš", sudaromą palaimos. Keliaudamas per šiuos pa­saulius, m isdamas norim u maistu ir norim ą pavidalą įgaudamas, jis sėdi ir dainuoja dainą: „Oho! O ho! O ho!".

3.10.6. Aš m aistas, aš m aistas, aš maistas.

Aš maisto valgytojas, aš m aisto valgytojas, aš m aisto valgytojas.

Aš posmų kūrėjas, aš posmų kūrėjas, aš posm ų kūrėjas.

Aš esm i šioj dam oj pirm agim is, pirm iau dievų, ant pat nem irtingumo bambos.

Kas duoda man, tas m ane laiko, iš tiesų.

Aš, maistas, m aisto valgytoją valgau.

Aš įveikiau visą pasaulį, auksu spindintis - aš tas, kas žino Tai.

Tai upanišada.

IŠ BRIHADARANJAKA UPANIŠADOS

„B rihad aranjaka" (Brhadilranyaka) yra d id žiau sia ir a u to rite­

tingiausia iš u pan išad ų, p ad ariu si m ilž in išk ą po veik į bem až visom s vėlesnėm s In dijos filo sofin ėm s m ok yk lo m s. P av ad i­nim as, brhad nranyaka „d id žio ji m išk o ", by lo ja ją esan t sk irtą į m išką pasitraukusiem s atsisk yrėliam s, sam njasam s. U pan i-

šadą sud aro trys d alys (kūndha), o ji p a ti, kaip d a lis , p rik lau ­so „Baltajai Jad žu rv ed a i" ir „ ša tap ath a b ra h m a n a i" . T a i itin reikšm ingas ved iško sio s ku ltū ro s p av e ld as, ku riam e gau su m itų, alegorinių p asako jim ų , filo sofin ių d isk u sijų a p ie v isa ­tos kilm ę bei ša ltin į, ap ie r itu alų p rasm ę. Č ia išsk leid žiam as m okym as ap ie au k ščiau sio s tik ro v ės - B rah m an o tapatu m ą giliausiam in d iv id u aliam p rad u i - A tm an u i, su form u lu o ja­ma visom s In d ijo s re lig ijo m s esm in ga p ersik ū n ijim o , a r a t­gim im o, doktrin a be i k arm os - d ėsn in gų p ad arin ių , teising o atlygio - d ėsnis.

M e d a u s d a l is

Pirmas skyrius

Pirma brahmana

1.1.1. A U M . A ušra, išties, - tai aukojam o žirgo galva, saulė - akis, v ėjas - kvėpavim as, jo p raverti nasrai - tai ugnis V aišvanara. M etai - aukojam o žirgo kūnas, dan­gus - n u gara, erdvė tarp žem ės ir dangaus - jo pilvas, žem ė - papilvė , pasau lio šalys - šonai, tarpinės šalys - šon kauliai, m etų laikai - galū nės, m ėnesiai ir pusm ė­nesiai - sąn ariai, dien os ir naktys - jo kanopos. Ž vaigž­dynai - tai jo kaulai, debesys - m ėsa. M aistas jo skran­d yje - tai sm ėlis, u pės - gyslos, jo k epenys ir plaučiai - tai kalnai, žo lės ir m edžiai - jo p laukai. Sau lėtekis - jo priešakys, sau lėleid is - jo užpakalis. K ai jis žiovauja - žaibuoja, nu sip u rto - griaudžia, m yža - lyja. Balsas - tai, išties, jo b alsas.

1.1.2. Iš tiesų , d iena išau šo žirgui tarsi [taurė] M ahim a- nas, s tatom a p rieš [žirgą]. Įsčios jo - rytinė jūra. O nak­tis sutem o žirgu i tarsi [taurė] M ahim anas, statom a už

Brihadaranjaka 1.2.1-1.2.6

[žirgo], įsčios jo - vakarų jūra. šied u M ahim anai atsira­do, iš tiesų, abipus žirgo. Ž irgu tapęs jis nu nešė d ievus, tapęs ristūnu - gandharvus, eržilu - asurus, arkliu - žm o­nes. Jūra - jo gim dyvė, jūra, iš tiesų, - jo jsčios.

A ntra brah m an a

1.2.1. Pradžioj čionai nebuvo nieko. V isa tai g au b ė a l­kis, ar m irtis, nes alkis - tai m irtis. [Pam anęs,] „Lai aš tapsiu P ats", Jisa i su ku rė p rotą . J is su k ru tė jo , š lo v ę skelbdam as, ir jam taip šlovę skelbian t, rad osi vand u o . Jis [pagalvojo]: „Iš tiesų, m an šitaip š lov ę skelb ian t, ra ­dosi vanduo, todėl jis ir vadinas arka. Išties, p rad ž iu n ­ga tas, kas žino vandens vardą arka.

1.2.2. Vanduo, išties, - tai arka. O tai, kas bu v o van d en s putos, sutvirtėjo ir žem e pavirto . T a i j į išvarg in o . Iš jo , išvargusio, bet užsidegusio ryžtu, radosi sp in d esys, ku­rio esm ė - ugnis.

1.2.3. Pasidalino jis į tris: trečd alis - sau lė , trečd a lis - vėjas. Jis - ir kvėpavim as, į tris p asid alinęs. R ytai - gal-

v a , ši ir k ita [p a sau lio ] ša ly s - p riek in ės galū nės, vaka­ruose - j o u od eg a, š i ir kita [p asau lio] ša lys - klubai, pie­tū s ir šiau rė - šo n a i jo , d an g u s - jo n u gara , oras - pilvas,

šito ji [žem ė] - jo k rū tin ė . Š ta i kaip tv irta i vandenyse jis stovi. K as ž in o ta i, tas tv irta i stovi, kad ir kur nueitų.

1.2.4. Jisa i p a n o ro : „T eg u a n tra s p a ts g im s iš manęs". Jis - a lk is ir m irtis - p ro tu su ė jo s u kalba . K as buvo sėk­la, tap o m e ta is . L ig to l, iš t ie s , m e tų nebu vo . Jisai augi­no jį , k iek tru n k a m e ta i, o tad a išle id o . Ketindam as nau­ja g im į p ra ry ti j is [ - m irtis ir a lk is - ] prasiž io jo , tačiau tas su šu k o : „ b h a n !" Ir ta i v ir to k alba .

1.2 .5 . J is a i p a m a n ė : „ Je i u ž m u šiu jį , iš to nedau g bus m a is to " . T u o m e t iš to s k a lb o s , iš to p a ties jisa i sukūrė v isk ą , k as y ra č ia : r iču s , ja d ž u su s , šam an u s, užkalbėji­m u s, au k o jim u s , ž m o n e s ir k a im en es. Ir v isa , ką sukū­rė , n u tarė p ra ry t. Iš t ie s , j is ėd a v isk ą , tad jo prigim tis - A d iti. K as ž in o , k ad jo p r ig im tis - A d iti, tam pa valgy­to ju v isa k o č ia e sa n č io , ir v isk a s tam p a jo m aistu.

1.2.6. P an o ro jis : „ Im siu ir v ė l a tlik s iu au ką, dar dides­n ę " . Jis ėm ė v arg ti ir u ž sid eg ė ryžtu . Iš jo , išvargusio,

bet užsidegusio ryžtu , rad osi g rožis ir galia. Iš tikro, grožis ir galia - kvėpim ai. K ilu s k vėp im am s, ėm ė aug­ti kūnas, o tam e kūn e b u v o protas.

1.2.7. Panoro jis: „ š is m an o [kūnas] tebū n ie au ka, tetap­siu aš per ją p ats sav im i". Ir ta i tap o ž irg u , o k ai užau­go - tinkam u aukojim ui. T o d ėl ž irg o au k o jim as vad i­nas ašvam edha. Išties, kas žin o tai, tas žin o ašvam ed - hą. Paleidęs j į į laisvę, jis g alv o jo , o p raė ju s m etam s, jį paaukojo sau p ačiam . [K itus] g yv ū n u s d iev am s išd ali­no. Tad Pradžapačiui ir aukojam as v isiem s dievam s pa­švęstas [žirgas].

Iš tikro, ašvam ed ha - ta i, k as šild o , o jo s esy b ė - m e­tai. Šita ugn is - ta i a rk a , šie p a sau lia i - ta i jo s ap ra iš­kos. Jied u tad du: šv en ta u g n is - ž irg o a u k o jim as. T a­čiau jied u abu yra v ien a d iev y b ė: ta i M irtis . [K as žin o tai,] įveikia m irtį pakarto tinai, m irtis jo neįveiks, m ir­tis taps jo esybe, o jis su šitom is d ievybėm is tap s viena.

K etv irta b rah m an a

1.4.1. Pradžioj [visa] tai buvo A tm anąs, pavidalu - Pu- ruša. A plinkui apsidairęs neišvydo nieko, be savęs Pa­ties. Jis pirm as tarė: „Aš esu ". Taip atsirado vardas „A š". Todėl lig šiol [žmogus] paklaustas pirm a sako: „Aš esu " - ir tik tada ištaria savo vardą. Kadangi visą blogį jis sudegino p irm iausia, tai jis - Puruša. Kas žino tai, išties, sudegina kiekvieną, norintį būti pirm a jo.

1.4.2. Jisai bijojo. Todėl [lig šiol], kas vienas, - bijo. Jis pagalvojo: „Jeigu nėra nieko, be m anęs, tai ko g i aš bi­ja u ?" Tuom et baim ė praėjo, nes išties, - ko jam bijot? Išties, [tiktai] dėl antro atsiranda baim ė.

1.4.3. Išties, jis buvo nelaim ingas. Todėl [lig šiol], kas vienas, - nelaim ingas. Jis panorėjo antro. Ir patapo toks, kaip m oteris ir vyras sueities glėby. Jis perskyrė save į du. Taip atsirado vyras ir žm ona. „Todėl mes, kaip to­kie, esam lyg dvi perskelto žirnio pusės", - sakė Jadž- navalkja. Todėl erdvė šita pilna m oters. Jisai su ja su- buvo - ir taip prasidėjo žmonės.

Brihadaranjaka 1.4.4-1.4.8

1.4.4. J i p ag a lv o jo : „ K aip g i g a li jis , m an e p a g im d ęs iš sav ęs p aties, su m a n im i su b ū t? ! Im siu ir p a s is lė p s iu ". J i v irto k arve , o jis - ja u č iu ir su ja su b u v o . Š ita ip ra ­guočiai prasid ėjo . J i v irto ku m ele , jis - e rž ilu , j i v irto asi­le , jis - asilu ir v ėl su ja su b u v o . T a ip p ra sid ė jo k a n o p i­n iai. J i v irto ožk a , jis - ož iu , ji - av im i, j is - a v in u ir vėl su ja su bu vo . T a ip p rasid ė jo o žk o s, av y s. V isa , k as g y ­va p orom is, lig i p a t s k ru zd žių , ta ip b u v o p rad ėta .

1.4.5. Jis su vokė : „A š, iš tiesų , esu k ū rin ija , n e s a š v isa su kū riau ". Taip jis tap o kūrin ija . K as šita i su v o k ia , tam ­pa v ien u iš šių jo kūrin ių .

1.4.6. T u o m e t j is a i ra n k a s p a tr y n ė , ir iš b u r n o s ja m , ta r s i jš č ių , r a d o s i u g n is . T o d ė l a b ie jų v id u je n ė r a p la u k ų - ju k įsč ių v id u je n ėra p la u k ų ! Ir k a d a s a k o ­m a: „au k o k š ia m d ie v u i" a r „a u k o k k ita m " , - v isa ta i jo su k u rta ; ir v isi d ie v a i, iš t ie s , - ta i jis . D rė g m ė v iso ­k ia , ko k ia tik y ra , jo su k u rta iš sė k lo s , ir ta i - so m a. Iš tiesų , ši v isa ta - t ik m a ista s ir to m a isto v a lg y to ja s . S o ­m a - m aistas , u g n is - m a isto v a lg y to ja s . T a i a u k šč ia u ­sia s B rah m an o k ū ry b o s v a is iu s , n e s d ie v a i, jo su k u r ­ti, - p ran ašesn i: m irtin g a s , jis su k ū rė n em irtin g u s. T o ­

d ėl ta i ir a u k šč ia u s ia s [jo] k ū ry b o s v a isiu s. K as šitai su­v o k ia , ta m p a v ie n u iš jo a u k š č ia u s ių k ū rin ių .

1.4.7. A n u o m e t v isa b u v o n e išre ik šta . J is apsireiškė var­d u ir p a v id a lu . Ju k [sa k o m a ]: „ T a s tu o v ard u , tokio pa­v id a lo " . Ju k ik i š io l m e s a tp a ž įs ta m p a g a l vard ą ir pa­v id a lą , [sa k y d a m i]: „ T a s tu o v a rd u , to k io p av idalo".

J is [, A tm an ąs,] p ra s isk v e rb ė č io n a i lig p anag ių , lyg aš­m e n y s į m a k štį, ly g u g n is į ž a izd rą . N em atom as jis, nes jis [m ato m as] n e v isas. K v ėp u o ja n č io jo vard as - įkvėpi­

m as , k a lb a n č io - k a lb a , ž iū r in č io - a k y s, klausančio -

k lau sa , p ra n ta n č io - p ro ta s . T a i tik jo v eiksm ų vardai.

K a s te lk ia s i į v ie n a arb a -k ita , n e išm a n o , n es jis ne visas v ie n a m e a r k ita m e. T e lk tis d e ra į j į k a ip A tm an ą - jame

v isa ta i ta m p a v ien a . Š is A tm a n ą s - ta i p ėd sakas visko, k as tik ra , n es išt ies , k a ip p a g a l p ėd sak ą g a lim a rasti [tai, kas p a m e sta ], ta ip p a g a l j į su ž in o m a v isa , k as tikra. Pri­p a ž in im ą , g erą v a rd ą r a n d a , k a s ta i žin o .

1 .4 .8 . Š is A tm an ąs b ran g esn is ir u ž sūn ų, brangesnis už tu rtus, b ran g esn is u ž b e t ką, n es jis - v isų arčiausiai. Jei­

gu tam, kas kitką, o ne A tm aną, laiko brangiausiu, pasa­kys, kad jis gali prarasti tai, kas jam brangu, - taip iš tik­rųjų gali atsitikt. Tik Atm aną užtat dera branginti: kas tik Atmaną brangina, niekad nepraras to, kas brangiausia.

1.4.9. [Kartais] pasakom a: „Jei žm onės m ano, kad pa­žinę Brahmaną jie taps viskuo, tai ką gi B rahm anas pa­žino, kad jis viskuo tap o ?"

1.4.10. Išties, pradžioje buvo Brahm anas. Jisai Patį sa­ve pažino: „Esu Brahm anas". Todėl ir tapo jis viskuo. Kas iš dievų tai suvokia, ir pats tuo tam pa. Taip buvo rišiams, taip žm onėm s. M atydam as tai rišis V am adeva suvokė: „Tai aš buvau M anus ir Sūrja". Ir dabar, kas su­vokia: „Aš esu Brahm anas", tam pa viskuo. Jam net die­vai negali sukliudyti - jis tam pa jų A tm anu. O kas kitą dievybę garbina, m anydam as: „Jis - viena, o aš - k ita", tas nežino. Jis tarsi gyvulys dievam s. Išties, daugybė gy­vulių žm onėm s tarnauja, taip ir dievam s tarnauja kiek­vienas žmogus. Ir jeigu vieną gyvulį prarast nem alonu, tai ką kalbėt apie daugybę? T odėl dievam s nem alonu, kai žm onės tai sužino.

1.4.17. Pradžioj [visa] tai buvo Atm anąs, vienatinis. Ji­sai panoro: „Kad turėčiau žm oną, o per ją - vaikų, o per juos - turtų! Tuom et galėčiau darbus dirbti". Iš tiesų, tokia norų [riba], ir net labai norėdam as, daugiau tikė­tis negali. Todėl lig šiol, kas vienišas, - galvoja: „Kad turėčiau žm oną, o per ją - vaikų, o per juos - turtų! Tuo­m et galėčiau darbus d irbti". Ir jeigu nepatenkina bent vieno iš šių norų, jaučiasi neišsipildęs. Tačiau [tikroji] jo pilnatvė [štai kokia]: jo protas - tai jis Pats; kalba - žm ona; vaikai - kvėpim ai; akys - žem iški turtai, nes aki­m is jie turim i; o ausys - d ieviški, nes ausim is išgirsta­m i; d arbai jo - tai jis Pats, nes pats jis darbus dirba. A u­kojim as šis - penkeriopas, penkeriopas gyvulys, ir žmo­gus - penkeriopas, ir p enkeriopa visa, kas yra. Kas ži­no tai, pasiekia viską.

Šešta brahmana

1.6.1. Išties, trejopa [visa] tai: vardas, pavidalas ir veiks­m as. Iš jų , vardų šaltinis - tai kalba, nes iš jos randasi

Brihadaranjaka 1.6.2-2.4.5

visi vardai. J i - jų g iesm ė, n es j i b end ra v isiem s var­dam s. J i - tai jų Brahm anas, nes ji neša v isu s vardu s.

1.6.2. Toliau , pavidalų šaltin is - tai regėjim as, nes iš jo randasi v isi pavidalai. Jis - jų g iesm ė, nes jis ben d ras visiem s pavidalam s. Jis - tai jų B rahm an as, nes j i neša v isu s pavidalus.

1.6.3. Toliau, veiksm ų šaltinis - A tm anąs, nes iš jo ran­dasi v isi veiksm ai. Jis - jų giesm ė, nes jis bendras visiem s veiksm am s. Jis - ta i jų B rahm an as, n es jis neša v isu s veiksm us. Ir š i trejybė yra v iena - A tm anąs. N es A tm a­nąs, nors vienas, yra ši trejybė. N em irtingum as, kurį sle­pia esatis. Kvėpavim as, išties, - nem irtingum as, o var­das ir pavidalas - tai esatis. Š iedu slep ia kvėpavim ą.

Antras skyrius

Ketvirta brahmana

2.4.1. „M aitrėje, - tarė Jadžnavalk ja, - iš tiesų, aš keti­nu palik t šeim os gyvenim ą. Leisk, padalysiu turtą tau ir K atja jan ei" .

2.4.2. M aitrėjė tarė: „Pone, je i visa ši žemė, turtų kupi­na, m an atitek tų , ar tu om et aš tapčiau nemirtinga?"

„A naiptol, - a tsak ė Jad žn avalk ja , - tavo gyvenimas tik būtų toks kaip tu rčių . Bet nesitikėk per turtą tapti ne­m irtinga!"

2.4.3. M aitrėjė tarė: „Kam m an tai, kas neteikia nemirtin­gum o? Papasakoki m an [geriau], palaimintasis, ką žinai".

2.4.4. Ir Jadžnavalkja tarė: „Brangioji, tu [ir taip buvai] mie­la m an, ir [dabar] sakai m ielus žodžius. Prieik, prisėsk- aš tau paaiškinsiu. O apie tai, ką aiškinsiu, tu pamąstyk".

2.4.5. Ir jis prabilo : „N e d ėl vyro , iš tiesų, vyras bran­gus - vyras bran gus dėl A tm ano.

N e dėl žm onos, išties, žm ona brangi - žmona brangi dėl Atm ano.

N e dėl sūnų, iš tiesų, sūn ūs brangūs - sūnūs brangūs dėl Atm ano.

Ir n e dėl tu r to , iš tie s ų , tu r ta s b r a n g u s - tu r ta s brangus

dėl A tm a n o .

Ne dėl žynių, išties, bran g u s ž yn iai - žyn iai bran g u s dėl Atm ano.

N e dėl k ilm in g ų jų , išties , b ran g ū s k ilm in g ie ji - k ilm in ­gieji b ran gū s d ėl A tm an o .

N e dėl pasau lių , iš tiesų , b ra n g ū s p a sa u lia i - d ė l A tm a­no p asau lia i b ran gū s.

N e dėl d ievų, išties, b ran g ū s d iev a i - d iev a i b ran g ū s d ėl

A tm ano.

N e dėl b ū ty b ių , iš tiesų , b ra n g io s b ū ty b ė s - d ė l A tm a­no b ū tybės b ran g io s.

Ir ne dėl v isko , iš tiesų , v isk a s b ra n g u - v isk a s b ra n g u dėl A tm ano.

Išties, [tik] A tm an ą m aty ti v erta ir g ird ėti, g a lv o ti ir g i­liai m ąstyti.

M aitrėje, iš tiesų , A tm an ą reg in t, g ird in t, m ą sta n t ir p a­žin us - ž in om a tam p a v isk as.

2.4.6. Paliks žy n y stė jį , tą , k a s žy n y s tę m a n o esa n t sk ir ­tinga nu o A tm ano.

P alik s jį k ilm in g u m as, tą , kas kilm ing u m ą m an o esan t sk irtin g a n u o A tm ano.

Paliks pasau liai jį, tą, kas pasaulius m ano esant skirtinga n u o A tm an o.

P a lik s d iev ai jį, tą , k as d iev u s m an o esan t sk irtin ga nu o A tm an o.

P a lik s b ū ty b ės jį, tą , kas bū ty b es m an o esan t sk irtin ga nu o A tm ano.

V isk as p alik s jį , tą , kas v iską m an o esan t sk irtin ga nu o A tm an o.

N es š i ž y n y stė , k ilm in g u m as, p asau lia i ir d ievai, bū ty ­b ės - v isk as yra A tm anąs.

2.4.7. Kaip m ušant būgną negali suvokt pačių išorinių gar­sų, bet tik suvokęs būgną arba būgnininką, suvoki garsus.

2 .4 .8 . K aip p u čian t kriau k lę n eg a li su v o k t p ačių išori­n ių g arsų , b e t tik s u v o k ę s k riau k lę arba kriauklin ink ą, su v o k i g arsu s.

2.4.9. K aip sk am ban t liu tn ia i n eg ali su v o k t pačių išori-

Brihadaranjnka 2.4.10-2.4.14

n ių g a rsų , b e t tik su v o k ę s liu tn ią a rb a liu tn in in k ą , s u ­v o k i g arsu s .

2 .4 .10 . K a ip k ad iš lau žo , k u rs to m o d rė g n a is ž a b a is , k y ­la v iso k ie d ū m ų k a m u o lia i, b ra n g io ji , ta ip iš š ito s D i­d ž io s B ū tie s k ilo „ R ig v e d a " , „ Ja d ž u r v e d a " , „ S a m a v e - d a " ir A th a rv a n a i A n g ira s a i , is to r i jo s ir p a d a v im a i, m o k sla i, u p a n iša d o s, p o sm a i, su tro s , p a a iš k in im a i, k o ­m e n ta ra i. V isa Jo s išd v e lk ta .

2 .4 .11 . K a ip jū r a - v isų u p ių sa n ta k a ,K aip o d a - sa n ta k a v isų lie t im ų ,K aip šn e rv ė s - s a n ta k a v is ų k v a p ų ,K a ip k a d lie ž u v is - v is ų s k o n ių s a n ta k a ,K a ip a k y s - s a n ta k a v is ų v a iz d ų ,K a ip a u sy s - v is ų g a r sų sa n ta k a ,K a ip p r o ta s - sa n ta k a v is ų s p r e n d im ų ,K a ip k a d š ir d is - ž in ių v is o k e r io p ų s a n ta k a ,K a ip r a n k o s - sa n ta k a v is ų d a r b ų ,K a ip k a d ly t is - v is o k ių m a lo n u m ų s a n ta k a ,K a ip š a lin a m o ji a n g a - s a n ta k a iš m a tų v is ų ,K a ip k o jo s - sa n ta k a v is ų k e lio n ių ,K a ip k a d k a lb a - ta i v is ų v e d ų s a n ta k a .

2 .4 .12 . K a ip įm e sta s į v a n d e n į iš t irp sta lu stas druskos, ir jo n e b e įm a n o m a iš im t , ta č ia u iš k u r v and en s p a se m tu m - v isu r v ie n o d a i j is sū ru s , ta ip , iš tiesų, ši­to s D id ž io s B ū tie s , b e rib ė s , n e a p rė p ia m o s, esm ė - gry­n a s is su v o k im a s. K a s s u d a ry ta iš san d ų , tas vėl į juos su y ra . M iru s są m o n in g u m o n eb ėra . Š ta i k ą , brangioji, tau s a k a u " , - p a sa k ė Ja d ž n a v a lk ja .

2 .4 .13 . T a d a M a itrė jė ta rė : „ S u trik d e i m an e , palaim in­tas is , ta rę s , jo g m iru s n e b ė r a są m o n in g u m o ".

T ad a p a sa k ė jis : „A š n iek o tr ik d a n čio nep asak iau ! Išties, b ra n g io ji, to g a n a , n o r in t p a ž in t.

2 .4 .14 . K u r tik d v e jy b ė a ts ira n d a , te n v ien as k itą uodžia, v ien as k itą reg i, v ien as k itą g ird i, v ien as k itam kalba, vie­n as kitą m ąsto , v ien a s k itą ž in o . T a č ia u k ai v isa k as jam tap o A tm an u , k u o g i ir k ą jis u o s , k u o g i ir ką regės, kuo gi ir ką g ird ės, k u o g i ir k am k a lb ės, k u o g i ir ką mąstys, kuo gi ir ką p až in s? K u o g i p a ž in s jis tą , ku riu o jis viską žin o? K u o jis p až įsta n tį p až in s , b ra n g io ji? "

P e n k ta b r a h m a n a

2.5.14. Šis A tm anąs - v isų b ū ty b ių [pats] m ed u s, š iam A tm anui - v isos b ū ty b ės [kaip] m ed u s. T asa i Pu ru ša , švytintis ir nem irtin gas, ku ris š itam A tm an ė, ir tas P u­ruša, švytintis ir n em irtin gas, kuris [pats] šis A tm anąs, jis, iš tiesų, - tai [tas pats] A tm an ąs. J is n em irtin g as, jis - tai Brahm an as, jis - v iskas.

2.5.15. Išties, šis A tm anąs - v isų b ū ty b ių V iešpatis, vi­sų karalius. Kaip v isi rato stip inai rem ias į stebu lę ir rat­lankį, taip į šį A tm aną v isos b ū ty b ės rem iasi, v is i d ie­vai, v isi pasau liai ir v isi kvėp im ai - v isi A tm anai.

Jadžnavalkjos dalis

Trečias skyrius

A n tr a b r a h m a n a

3.2.1. Tuom et Džaratkarava A rthabhaga ėm ė klausinėti: „Jadžnavalkja, - tarė jis, - kiek pagavų yra ir kiek pagavinių?"

[Jadžnavalkja atsakė:] „A stuonios pagavos ir aštuoni pagavim ai".

„Kas per astuonios pagavos ir aštuoni pagavim ai?"

3.2.2. „N osis gi, prana, iš tikrųjų, yra pagava, o ją pa­gavęs laiko jos p aga vinys - apaña, įkvėpim as, nes kva­pas uodžiam as įkvėpim u.

3.2.3. Kalba, iš tikro, yra pagava, o ją pagavęs laiko jo s pagavinys - tai vardas, nes kalba taria vardus.

3.2.4. Liežuvis, iš tikrųjų , yra pagava, o ją pagavęs lai­ko jos pagavinys - tai skonis, kadangi skonis patiriam as liežuviu.

3.2.5. A kis, iš tikro, yra pagava, o ją pagavęs laiko jos pagavinys - pavidalas, nes akim i ju k regim i pavidalai.

3.2.6. A usis, iš tikro, yra p agava, o ją pagavęs laiko jos pagavinys - tai garsas, nes ausim i ju k girdim i garsai.

3.2.7. Protas, iš tikro, yra pagava, o ją pagavęs laiko jos pa­gavinys - troškimas, nes juk protu troškimai trokštami.

Brihadaranjaka 3.2.8-4.37

3.2.8. Rankos, iš tikro, yra pagava, o ją pagavęs laiko jos pagavinys - tai darbas, n es rankom is ju k dirbam i darbai.

3 .2 .9 . O d a, iš tikro , yra pagava, o ją p ag av ęs la iko jo s pagavin ys - lytėjim as, nes oda jun tam i p risilietim ai. To­k ios tad šios aštu on io s p agav os ir aštu on i p ag av im ai".

3.2.10. [Džanaka] tarė: „Jadžnavalkja, v isa tai tėra m irties

m aistas, bet kas toji d ievybė, kurios m aistas - m irtis?"

[Tasai atsakė] „Iš tiesų , u gn is y ra m irtis ir , [būdam a] vand en s m aistu , j i įveik ia iš n au jo m irtį" .

3 .2 .11. [D žanaka] tarė: „ Jad žn av a lk ja , žm o g u i m iru s , kvėp avim as p a liek a jį ar n e ? "

„N e - tarė Jad žn av a lk ja , - jis tik te lk iasi jam e , tasa i iš­

sip u čia , išp u rsta , ir išp u rtęs m iru sy sis g u li" .

3 .2 .12 . [D žanaka] tarė: „ Jad žn av a lk ja , ž m o g u i m iru s , kas [dar] jo n ep a liek a?"

„V ardas. Iš tik ro , v ard u i n ėra g a lo , n ėra g a lo v isiem s d ievam s. Ju o la im i jis p asau lį b e g a lin į" .

3.2.13. [D žanaka] tarė: „ Jad žn avalk ja , žm ogui m irus, kai p ereina kalba į u gn į, o k v ėp av im as - į vėją , akys - į sau­lę, p ro tas - į m ė n u lį, o į p a sa u lio ša lis - ausys, kūnas - į žem ę, A tm an ąs - į e rd vę , g y v ap lau k ia i - į žolę, o plau­k a i - į m išk ą , k a i v a n d e n y iš tirp sta k rau jas, sėkla, kur­g i tu o m et y ra ž m o g u s? "

[Jadžnavalkja atsakė:] „ Im k ranką, m ielas Arthabhaga. Tik m u d u ta i žin osim e , n ereik ia a p ie ta i [kalbėti] prie kitų".

K iek atsitraukę, jied u tęsė pokalbį. K albėdam i jiedu kalbė­jo ap ie d arbu s, ir gird am i jie g yrė d arbus. Iš tiesų, per ge­rus darbu s [žm ogus] tam p a geras, o p er b logus - blogas.

T ad a D ž a ra tk a ra v a A rth a b h a g a ir n u tilo .

K e t v ir t a s s k y r iu s

T r e č ia b r a h m a n a

4 .3 .7 . „K as šita s A tm a n ą s? " „T a i P u ru ša v id u r jutim ų, sąm o n in g u m o p rig im ties , šv iesa v id in ė š irdyje. Likda­m as v ien as ir tas p a ts , k la jo ja jis p o ab u d u pasaulius -

tarsi m ąstyd am as, tarsi ju d ė d a m a s. T ik ta i u ž m ig ęs jis ištrūksta iš p asau lio ir m irties p av id a lų .

4.3.8. Iš tiesų, g im dam as ir įs ikū n yd am as P u ruša susilie­čia su blogiu, o m irdam as, iše id am as jis b lo g io nu sikrato .

4.3.9. Iš tiesų , P u ru ša b ū n a d v ie ju o se b ū v iu o se : šita m

pasauly ir an ap u sin iam . Y ra d a r tre č ia s , ta rp in is - ta i

sapno b ū v is, š ia m e tre č ia ja m b ū v y b ū d a m a s ji s re g i abudu kitus: š itą p a sa u lį ir a n a p u sin į. K ad ir k o k s b ū ­

tų kelias į anap u sin į, keliau d am as ju o jis reg i ab u : ir b lo ­gį [šiapus], ir d ž iau g sm ą [an ap u s]. M ieg o d a m a s jis , n u ­sinešęs v isa ap im ančio š io p a sau lio m e d žiag o s, p a ts n a i­kina, pats ku ria . J is sa v o sp in d e siu , sa v o p a tie s šv iesa sapnuoja. Č ia šitas P u ru ša p a ts sau y ra šv iesa .

4.3.10. N ėra ten n e i v ež im ų , n e i įk in k y tų [g y v u lių ], n ė ­ra kelių - jis p a ts sau k u ria v e ž im u s ir įk in k y tu s [g y v u ­lius], kelius. N ėra ten n e i p a la im o s , d ž ia u g s m o , n ėra m alonum ų - jis p a ts sa u k u r ia d ž ia u g s m ą ir p a la im ą , ir m alonum us. N ėra ten k ū d rų , tv e n k in ių p ra ž y d u sių nei upių - jis p a ts sa u k u r ia k ū d ra s , ž y d in č iu s tv en k i­nius, upes. Jis č ia k ū rė jas.

4.3.11. Tokie štai posm ai apie tai:

Sapnu p arklupdęs, kas priklauso kūnui, pats nem iego­dam as, jis m iegančiu osius stebi.

Su sigrąžinęs savo šviesą jis , auksinis Puruša, vieniša gulbė, grįžta vėl į savo vietą.

4 .3.12. A lsavim u savo neau kštą lizdą prižiūrėdam as, n em irtin gasis išlekia iš lizdo,

Ir lekia jis, nem irtingasis, kur tik panorėjęs, auksinis Pu­ruša, v ien iša gulbė.

4.3.13. Sapn uos keliaudam as aukštyn žem yn, jis, D ie­vas, suku ria [sau] daug pavidalų -

Lyg m ėgaudam asis tarp m oterų ir juokdam asis sau, iš­

vydęs ką siaubinga.

4.3.14. Jo žaidim us mato [visi], bet jo paties nemato niekas.

Sako: „N ežadinkite jo staiga - sunku pagydyt darosi, kai jis n eg rįžta". O d ar sako: „Šitam [sapne] - tas pat, kas ovyje, nes ką jis regi ovyje, tą - ir sapne. Č ia šitas

P u ru ša p ats sau y ra šv ie sa " .

P rabilo [D žanaka]: „Palaim intasis , aš tau d u osiu tū kstan­tį [galv ijų ] - tik ta i k a lb ėk to liau , išsiv ad av im o v a rd a n !"

4 .3 .15 . [Ir Ja d ž n a v a lk ja tęsė :] „ Jis , š ita s [P u ru ša ], g ilio j ram y b ėj p a sid ž ia u g ęs , p a k la id ž io ję s [a p lin k ], p a m a tę s g ėrį, b lo g į, k u r b u v ę s , k u r n eb u v ę s , v ė l sk u b in a s a tg a l į sap n ą. K ad ir ką b ū tų m a tęs č ia , ta i ja m iš p a sk o s n e ­

sek a , n es šita s P u ru ša - n e p ris ir iš ę s ".

[D žanaka] ta rė : „ Jad žn av a lk ja - ta ip ! P a la im in ta s is , aš tau d u o siu tū k stan tį [g alv ijų ] - tik ta i k a lb ė k to lia u , iš ­ties, išsiv ad av im o v a rd a n !"

4.3.16. [Ir Jad žn avalk ja tęsė:] „Jis, š itas [P u ru ša], sap n u o ­se p asid ž iau g ęs, p a k la id ž io jęs [ap lin k ], p a m a tę s g ėrį, b log į, k u r b u v ęs, ku r n eb u vę s, v ėl sk u b in a s a tg a l į b ū d - rą. K ad ir ką b ū tų m atęs č ia , ta i ja m iš p a sk o s n esek a , n es šitas P u ru ša - n e p ris ir iš ę s ".

[D žanaka] tarė: „ Jad žn av a lk ja - ta ip ! P a la im in ta sis , aš tau d u o siu tū k stan tį [galv ijų ] - tik ta i k a lb ė k to lia u , iš ­ties, išsiv ad av im o v a rd a n !"

4 .3 .17 . [Ir Ja d ž n a v a lk ja tęsė :] „ Jis , š ita s [P u ru ša], būdroje p a sid ž ia u g ęs , p a k la id ž io ję s [a p lin k ], p am atęs gėrį, blo­

g į, k u r b u v ę s , k u r n e b u v ę s , v ė l sk u b in a s atg al į sapną.

4 .3 .1 8 . K a ip d id e lė ž u v is , k u r i p a le i a b u k ra n tu s iš kar­

to p lū d in ė ja , ta i p a le i š į , ta i p a le i tą , ta ip šita s Puruša k la jo ja ta rp a b ie jų b ū s e n ų - ta r p s a p n o ir b ū d ros.

4 .3 .1 9 . K a ip s a k a la s a r k ita s [sm a rk u s ] p a u k štis , pavar­

g ęs n u o sk r a jo jim o p o šitą e r d v ę , s p a r n u s suglaud ęs lei­d ž ia s i liz d a n , ta ip š ita s P u ru š a s k u b a to n b ū sen on , ku­

r io j, u ž m ig ę s , n ie k o n e b e tr o k š ta ir n e r e g i jo k ių sapnų.

4 .3 .2 0 . J a m e , iš t ie s , y r a la t a k a i , v a r d u h i tą , p lo n i it p la u k a s , tū k s ta n č ia d a lių su s k a id y ta s , p iln i b altų , žyd­

rų , p ilk ų , ž a lių , r a u d o n ų [s y v ų ]. Ir k a i [sa p n e atrodo

ja m ,] ta r s i j į ž u d o , ta r s i n u g a li , ta r s i j į v a ik o s i dram ­b ly s , ta r s i k r e n ta d u o b ė n , p e r n e iš m a n y m ą jis patiria

tą p a č ią b a im ę , k a ip ir o v y je . O k a i [ jis p a siju n ta ] tarsi

d ie v a s a r k a r a liu s , k a i p a m a n o : „ A š e sm i v isa ta i" , - ta ta i a u k š č ia u s ia s jo p a s a u lis .

4 .3 .21 . T a i jo p a v id a la s , iš t ies , p a k ilę s v irš trošk im ų , nuo

blogio ir n u o p y k čio la is v a s . Ir k a ip k ad [v y ras ] m y li­mos žm onos g lėby n iek o n e i išo r ė je n e b e ž in o n e i v id u j, taip ir šis Puruša su v o k ia n č io jo A tm a n o g lė b y n iek o nei

išorėje n ebežino , n e i v id u j. T a i jo p a v id a la s , iš t ie s , [k u ­

riuo] troškim ai išsip ild o , te liek a A tm a n o tro šk im a s - b e

troškim ų ir b e liū d esio .

4.3.22. Č ia tėv as - n eb e tė v a s , m o tin a - n e m o tin a , p a ­

sauliai - ne p a sa u lia i, d ie v a i - n e b e d ie v a i ir v e d o s - nebe vedos, v a g is čia ja u n e b e v a g is , ž u d ik a s - n e žu ­dikas, ir čan d ala - ja u n e b e č a n d a la , ir p a u lk a sa - ja u

nebe p aulkasa, v ie n u o lis e lg e ta - n e b e v ie n u o lis e lg e ­ta, asketas - ne asketas. G ėris n e b e in a ja m iš p a sk o s , b lo ­

gis nebeina jam iš p a sk o s - n e s tu o m e t j is p ra n o k sta v i­

sas š irdgėlas.

4.3.23. N ors iš t iesų tu o m e t j i s n e b e m a to , ta č ia u jis , iš

tiesų, - regėto jas, n o rs ir n em a to . Ju k r e g in č io reg ė jim as niekur n ed in g sta , n e išn y k sta . K a d ir n ė r a to a n tro , k i­to, atskiro , ką ja m reg ėt.

4.3.24. N ors iš tiesų tu o m e t j is n e b e u o d ž ia , ta č ia u jis , iš tiesų, - u od ėjas, n o rs n e u o d ž ia . Ju k u o d ž ia n č io u o d i­

m as nepradingsta, niekur neišnyksta. Kad ir nėra to an­tro, kito, a tskiro, ką jam užuost.

4.3 .25. N ors iš tiesų tuom et jis n eskanauja, tačiau jis, iš tiesų, - skanautojas, nors neskanauja. Ju k p ats skanau­jančio jo skon is nepradingsta, niekur neišnyksta. Kad ir nėra to antro, kito, atskiro , ką jam skanaut.

4.3.26. N ors iš tiesų tu om et jis nekalba, tačiau jis , iš tie­sų, - kalbėto jas, n ors nekalba. Ju k kalbančio kalba n ie­kur nedingsta, neišnyksta. Kad ir nėra to antro, kito, at­skiro , su kuo kalbėt.

4 .3.27. N ors iš tiesų tu om et jis nebegird i, tačiau jis , iš tiesų, - k lau sytojas, nors ir negirdi. Ju k gird inčio klau­sa niekur nedingsta, neišnyksta. Kad ir nėra to antro, kito, atskiro, kurio klausyt.

4.3.28. N ors iš tiesų tu om et jis nebem ąsto, tačiau jis, iš

tiesų, - m ąstytojas, nors ir nem ąsto. Juk mintys mąstan­čio niekur nedingsta, neišnyksta. Kad ir nėra to antro, kito, a tskiro, ką jam m ąstyt.

4 .3.29. N ors iš tiesų tu om et jis nebelyti, tačiau jis, iš tie-

sų, - lytėto jas, n ors ir nelyti. Ju k lytinčio lytėjim as nie­kur nedingsta, neišnyksta. Kad ir nėra to antro, k ito, at­skiro, ką jam lytėt.

4.3.30. N ors iš tiesų tuom et jis nebežino, tačiau jis, iš tie­sų, - žinotojas, nors ir nežino. Ju k žinančio ž inojim as niekur nedingsta, neišnyksta. Kad ir nėra to antro, ki­to, atskiro, ką jam žinot.

4.3.31. Išties, kur tik yra kad ir koks kitas, ten kitas kitą regi, kitas kitą uodžia, kits kitą skanauja, kitas kitam kal­ba, kitas kitą g irdi, kitas kitą m ąsto, k itas k itą lyti, kitas kitą žino.

4.3.32. Jis pasidaro kaip vanduo [skaidrus], v ienatinis Stebėtojas, nedvejas. Tai Brahm ano p asau lis, tavo pra­kilnybe".

Taip Jadžnavalk ja m okė jį: „Tai jo aukščiausias tikslas, jo aukščiausias pasiekim as, tai jo aukščiausiasis pasau­lis, aukščiausia jo palaim a. M aža dalim šitos p alaim os [visos] kitos būtybės gyvos.

4.3.34. Jis , šitas [Puruša], sapne šiam p asidžiaugęs, pa-

klaid žio jęs [ap lin k], p am atęs g ėrį, b lo g į, k u r buvęs, kur n ebu vęs, v ėl sk u b in as a tg a l į b ū d rą .

4 .3 .35 . K aip g irg žd a su n k ia i p erk ra u ta s vežim as, taip k ū n išk o ji s ie la , s u v o k ia n č iu o ju A tm a n u apsu nkusi, [žm o gu i] iš le id ž ia n t k v ap ą g irg žd a .

4 .3 .36 . K a i š itas k ū n as n u sib a ig ia , a r n u o senatvės, ar gal n u o lig o s, ta i ta rs i m a n g o , fig o s a r p ip a lo s vaisius, n u trū k ęs n u o šak o s , P u ru ša a titrū k sta n u o v isų jutim ų ir, k u r b u v ęs , k u r n eb u v ę s , v ė l sk u b a ten , įsčių keliu, k u r g a lim a kvėp u o t.

4.3.37. K aip k ad a tv y k stan tį k ara lių priev a izd a i, tarnai, teisėjai ir kaim ų sen iū n a i p asitin k a , p riren g ę valgių , gė­rim ų, n ak v y n ę, - „ Jis a tv y k sta ! J isa i a r tin a s !" - taip tą, kas žin o tai, v iso s b ū ty b ės p asitin k a - „A n tai atvyksta Brahm an as! A n ta i jis a r tin a s !"

4 .3.38. K aip kad išv y k stan tį k ara lių p riev a izd a i, tarnai, teisėjai ir k aim ų sen iū n ai ap su p a, taip la iko pabaigoj vi­si kvėp im ai ap su p a šį A tm an ą , iš le id ž ian t kvapą.

K etvirta b rah m an a

4.4.1. Kai A tm anui nu silpu s, jam tarsi aptem sta sąm o­nė, tuom et kvėpim ai apsupa j j. J is su siren ka visas šias šviesos dalelės ir traukiasi į šird į. O kai tas Puruša, kur akyje, atgal sugrįžta, - jisa i n ebereg i jok ių pavidalų .

4.4.2. Jis tam pa vienas - n ebem ato, sakom a.

Jis tampa vienas - nebeu odžia, sakom a.

Jis tampa vienas - nebejau čia skon io , sakom a.

Jis tampa vienas ir nebekalba, - taip sako.

Jis tampa vienas - nebegird i, sakom a.

Jis tampa vienas - n ebepranta, sakom a.

Jis tam pa vienas - nebelyti, sakom a.

Jis tam pa vienas ir n ebepažįsta, - sako.

O jo širdies gelm ėj [tuom et] nu šv inta, ir su šita šviesa išeina Atm anąs - a r p ro ak is, a r p ro v iršugalv į, ar pro kurią nors kitą kūno angą. Išė ju s jam , kvėpavim as iš­eina; kvėpavim ui išėjus, išeina ir v isi kvėpim ai. Jis tam ­

p a s ą m o n e , s u s ą m o n e j is ir iš e in a . J į a p im a ž in o jim a s , d a rb a i ir b u v ę s p a ty r im a s .

4.4.3. Kaip vikšras kad, prišliaužęs stiebo galą, siekia ki­to ir p rie jo p risitraukia, taip prisitraukia Atm anąs, pa­m etęs šitą kūną, palik ęs jį be jau sm į ir pasiekęs kitą.

4 .4 .4 . K aip kad au ksak alys, paėm ęs aukso gabalą, jam kitą su teik ia p av id alą , nau ją , gražesnį, taip ir A tm anąs, p am etęs š itą kū n ą, p a lik ęs jį b e jau sm į, sau k itą suku ria p av id a lą , n au ją , g ražesn į - [kaip ] p ro tėv ių , gan d h arvų a r d iev ų , a r P ra d ž a p a čio , B rah m o s, ar k itų bū ty b ių .

4 .4 .5 . š is A tm a n ą s, išt ies , - ta i B ra h m a n a s, k u r į su d aro p a ž in im a s , p ro ta s , k v ė p a v im a s, r eg ė jim a s, k la u sa , ta ip p a t ž e m ė , v a n d u o , v ė ja s , e rd v ė , ta ip p a t u g n is - ir n eu g - n is , tr o šk im a s - b e t ir n e tro šk im a s , ta ip p a t rū s tis - ir n e r ū s t is , d h a r m a - b e t ir a d h a rm a , v isk a s , š t a i k ą ta i

r e iš k ia , e s ą j į s u d a r o ta i ir ta i.

K a ip e lg ia s i ir v e ik ia k a s , to k s j i s ir ta m p a . T a ip g e r a ­

d a r is ta m p a g e r a s , o p ik t a d a r is ta m p a p ik ta s . P e r ty r ą

d a r b ą ta m p i ty r a s , p e r b lo g ą - b lo g a s . S a k o m a ju k , k a d

šį P u rušą su d aro n o rai. K ok ie tad n o ra i, to k ie siek ia i; kok ie tad siek ia i, to k ie ir d arba i; k o k ie d arba i, to k ie ir vaisiai.

4.4 .6 . T oks yra posm as ap ie tai:

Prie ko prisiriša m intis, su tuo darbais siela susiriša. Pri­ė ju s savo veik lo s galą, ji iš ano p asau lio grįž ta vėl į šį [naujiem s] darbam s.

Taip tam , kas trokšta. O kas nebetrokšta , b e trošk im ų , nuo troškim ų laisvas, kas ja u išp ild ė trošk im u s ir v ien tik Atm ano betrokšta, to d vasios g alios n eap leidžia. J is , tapęs Brahm anu, eina pas Brahm an ą.

4.4.7. Toks yra p osm as ap ie tai:

Kai pasileidžia iš šird ies v isi trošk im ai, ten tū n o ję , ta i m irtingasis tam pa nem irtin gas ir d ar č ion a i p asiek ia Brahm aną.

Kaip kad a n t skruzdėlyn o g uli išn ara, nu sim esta g yva­tės, negyva, taip guli šitas kūn as. O ši b ek ū n ė n em ir­tingoji d vasia - p ats Brahm an as, p ati Š v iesa ".

„P alaim in tasis , aš tau du osiu tū kstan tį [galvijų ]", - ta­rė D žanaka, V id eh os karalius.

4.4.8. „Toks yra p o sm as a p ie tai:

P rieš m an e s iau ras, n u sid riek ęs tolin senas kelias - aš radau jį! A u k šty n , į d an gišką p asau lį žengia ju o išmin­č ia i, Brahm an ą p ažin ę ir išsivadavę.

4.4.9. Sako , v ien iem s [šis kelias] baltas, [kitiems] žyd­ras, p ilk as, ža lias ar rau d on as. T ai kelias, rastas Brah­m an o d ėka, ju o ž en g ia tas, kas žin o Brahm aną, gera da­ryd am as, p iln as šv ieso s.

4.4.10. Į g ūd žią tam są žen g ia tas, k as kliau jas neišmany­m u, b et dar į gilesnes tam sybes, kas m ėgaujas pažinimu.

4.4.11. B ed žiau gsm iais p ram in ti p asau liai, gūdžių tam­syb ių gau biam i. T en m irę n u žen g ia , kas taip ir nepaži­no, nen ubud o.

4.4.12. Bet je i žm o g u s p až in o A tm aną: „A š esm i Jis!", - tai ko dar siek dam as, ko trokšd am as tu rėtų jis kankin­tis kūne?

4.4.13. K as ja u , n u bu d ęs, rad o A tm an ą , p a te k u sį šio n pavojin gon, su n k ia i įž en g ia m o n v ie to n , tas - v isa to s Kūrėjas, tai jis su k ū rė v isk ą , p a sa u lis - jo , jis p a ts yra pasaulis.

4.4.14. Būdam i čia, išties, m es galim tai pažinti. Je i ne, [mes - ] neišmanėliai, [ir m um s] siau binga pražūtis. K as žino tai, tie tam pa n em irtingi, o kiti, išties, e in a į sielvartą.

4.4.15. Jeigu [žm ogus] į jį p ažvelgia tiesiai, kaip į A tm aną, į Dievą, v iešpatį praeities ir ateities, - jis nebeišsigąsta.

4.4 .16 . A p lik ką m e ta i su k a s i su [sa v o ] d ie n o m is , tą garbina d iev a i ka ip šv ie sų šv ie są , k a ip g y v e n im ą , n e ­

m irtingum ą.

4.4.17. K am e p en k i ir p en k io s g en ty s , ir e rd v ė , tą A t- m anu aš v ad in u , p až in ęs n e m ir tin g ą B ra h m a n ą , p a ts

nem irtingas.

4.4.18. K v ėp av im o k v ėp a v im ą ir a k ie s a k į, a u sies au sį,

proto protą k as p až in o , tie su v o k ė p ra a m ž į p irm a p ra ­dį Brahm aną.

4.4.19. Tiktai p rotu Jį galim a patirt. Jam e nėra jokių skir­tybių . T ik iš m irties į m irtį eina tas, kas regi [visam e ka­m e] skirtybes.

4 .4.20. Su vok ti dera J į kaip V ienį, neišm atuojam ą, ne­k in tam ą. Beaistris, u ž erdvės, n eg im ęs A tm anąs, d idis, nek intam as.

4.4.21. Lai jį p ažin ęs įžvalgus brahm anas vadovaująs iš­m intim . Ten egalvo ja jis ap ie d augybę žodžių - tai tik­tai kalbos vargin im as.

4 .4 .22 . Išties, Jis - d id is ir neg im ęs Atm anąs, esm ė Jo - suvokim as tarp jutim ų . Šio je širdies erdvėj rym o visa ko prižiūrėto jas, visa ko viešpats, visa ko valdovas. J is n e d idėja nu o gerų darbų ir nesum enksta nuo blogų. Jis - viešpats v isa ko, valdyto jas būtybių ir ganytojas būtybių. Jis - tiltas, skirian tis šiu odu pasaulius. V edų skaitym ais Jį stengiasi p ažin t brahm anai ir aukojim ais, dovanom is ir įžadais, v idin iu užsidegim u ir pasninkavim ais. Kas Jį pažino, tam pa tylinčiu išm inčium. V ien Jo sau už pasaulį trokšd am i k lajo ja atsiskyrė lia i klajūnai.

Ž in o d a m i ta i, iš t ie sų , se n o v ė je išm in č ia i n e g e id ė tu rė t v a ik ų : „K ą v e ik t m u m s su v a ik a is , je i m ū sų - š ita s A t­m a n ą s ir š is p a s a u lis ? " P ra n o k ę tro šk im u s sū n ų , tu rtų ir š io p a sa u lio , g y v en a jie k a ip v a lk a ta u ja n ty s v ie n u o ­

lia i. N es ju k tro k šti sū n ų - ta i ly g u tro k š t i tu rtų , tu rtų tro k šti - ly g u tro k šti š io p a sa u lio , o p a s ta rie ji d u - ta i tik tro šk im ai.

Š is A tm a n ą s y ra „ n e ta i, n e ta i " . J i s n e a p č iu o p ia m a s , n e s n ė r k a ip jo a p č iu o p ti. N e s u n a ik in a m a s , n e s n ė r

k a ip s u n a ik in t. J is n e p r is ir iš a n tis , n e s p r ie n ie k o n e - p r is ir iša . N e su sa is ty ta s , n e s u tr ik d o m a s , n e p a ž e id ž ia ­m as . T o Į, k a s ta i ž in o ,] n e įv e ik ia š io s d v i [m in ty s ] :

„ š ta i p a d a r ia u b lo g a i" , „ š ta i p a d a r ia u g e r a i" . T a i j i s įv e ik ia ja s a b i, ir ta i, k ą ji s p a d a r ė a rb a n e p a d a rė , jo n e ­b e d e g in a .

4 .4 .23 . T a ip y ra p a sa k y ta g iesm ė je :

Š i a m ž in o ji B ra h m a n o d id y b ė n e i a u g a n u o d a rb ų , n e i m en ksta . D era p a ž in t Jo p rig im tį - p r ie ją p a ž in u sio b lo ­g i d a rb a i n e lim p a .

T o d ėl, k a s ž in o ta i, n u rim ę s , s is itv a rd ę s , san tū ru s, kan­tru s ir su s ite lk ę s reg i A tm a n ą s a v y ir v isa regi esant At­

m an ą . B lo g is n e įv e ik ia jo - j is įv e ik ia b lo g į. Blogis ne­

d eg in a jo - jis b lo g į su d e g in a . L a isv a s n u o blog io , nuo a is trų ir n u o d v e jo n ių , j is b ra h m a n ų tam p a. T a i Brah­m a n o p a sa u lis , ta v o p r a k iln y b e , tu j į p a ž in a i" , - pasa­

k ė Ja d ž n a v a lk ja . [D ž a n a k a a ts a k ė :] „P ala im in tasis , aš tau a tid u o d u [v isą ] V id e h o s k a ra ly s tę į ta rn u s su savi­

m i p a č iu " .

4 .4 .2 4 . Iš t ie s , J is - d id is ir n e g im ę s A tm a n ą s, J is - mais­to v a lg y to ja s ir tu rtų d a v ė ja s . K a s ž in o ta i, įgy ja turtą.

4 .4 .25 . Iš t ie s , J i s - d id is ir n e g im ę s A tm a n ą s, nesenstan- ty s is , n e m a r u s is , n e m ir t in g a s , b e b a im is Brahm anas. Išties, b eb a im is y ra B ra h m a n a s. B eb a im iu Brahm anu tas ta m p a , k a s ta i ž in o .

IŠ ČHANDOGJA UPANIŠADOS

Ši upanišada p riskiriam a „Sam av ed a i" ir yra su d aryta iš d e­šim ties dalių (prapūthaka). Jo s p avad in im as chūndogya reišk ia „čhandų giedotojo pam ok ym ai" (chandoga vad inam as „Sam a- vedos" giesm ių g ied otojas: iš chandas „šventa r itu alinė g ies­m ė" ir ga „g ied o to jas"). K artu su „B rih ad aran jak a" - tai v ie­na seniausių p rozin ių up an išad ų , su k u rta gero k ai p rieš Pa- niniui (Panini, V a. pr. m . e.) su sistem in an t san sk ritą , grei­čiausiai Šiau rės In dijo je. Š io je u p an išad o je atsisp in d i trad i­cinė m itologija ir k o sm olog ija , o p ag rin d in is d ėm esy s sk iria­mas vediškajai litu rg ija i, kuri tačiau in tem alizu o jam a - su­vokiama kaip vid inis, ko n tem pliatyvus ve iksm as, įm anom as tik perpratus sakralių form u lių , kaip an tai tat tvam asi „ tat tu es i", esm ę. Be to , iš š io s u p an išad o s m aty ti, kad šven to jo , ezoterin io p ažin im o n ešė ja i b e i m o k y to ja i y ra n eb e žyn iai brahm anai, o k ilm in gie ji kšatrija i.

P ir m a d a l is

Septintas skyrius

1.7.1. D abar apie kūną. Kalba yra rič, kvėpavim as - sa­m an. Ir sam an rem iasi šiuo rič. Tad ir giedam as saman kaip parem tas rič. Kalba yra sa, kvėpavim as - ama. Iš čia ir randasi sam an.

1.7.2. A kis yra rič, o Atm anąs - sam an. Ir sam an remia­si šiu o rič. Tad ir giedam as sam an kaip parem tas rič. A kis yra sa, o Atm anąs - am a. Iš čia ir randasi saman.

1.7.3. A usis yra rič, o protas - tai sam an. Ir sam an re­m iasi šiuo rič. Tad ir giedam as sam an kaip paremtas rič. A usis yra sa, o protas - tai ama. Iš čia ir randasi saman.

1.7.4. Toliau, tai baltoji šviesa iš akių yra rič, o mėlyno­ji, tam sioji - tai sam an. Ir sam an rem iasi šiuo rič. Tad ir g iedam as sam an kaip parem tas rič.Toiiau, tai baltoji šviesa iš akių yra sa, o mėlynoji, juodoji - tai ama. Iš čia ir randasi sam an.

1.7.5. Toliau, šitas Puruša, regim as akyje, - tai ir rič, tai

tyje, a tsiduria savy, m ielasis. T od ėl ir sakom a: „ jis m ie­g a", nes atsiduria savy.

6.8.2. Kaip paukštis, pririštas saitu, į vieną, k itą p usę pa­siblaškęs, tačiau neradęs, kur nutūpti, tupia ten, kur pri­rištas, taip, m ano m ielas, ir šis protas, į vieną, kitą pusę pasiblaškęs, tačiau neradęs, kur nutūpti, tupia kvėpavi­mam N es protas yra pririštas, m ielasis, prie kvėpavim o.

6.8.3. D ar apie alkį trošku lį, m ielasis, iš m an ęs patirk . Kada žm ogus, kaip sakom a, yra iša lkęs, tatai vanduo nusiveda, kas jo suvalgyta. Ir k aip kad [sakom a:] „kar­vių ved lys", „arklių ved lys", „žm onių v ed ly s", taip sa­kom a ir ap ie vandenį: „nu sived antis m aistą " . Ž in ok , m ielasis: ten ir šaknija š itas [kūno] d aigas, nes jis neg a­li būti b e šaknies.

6.8.4. Kurgi kitur, je i ne m aiste, galėtų būti jo šaknis? Taip pat, m ielasis, jeigu daigas - m aistas, tuom et šaknies žiū­rėki vandeny. Jeigu daigas - vanduo, tuom et šaknies žiū­rėki kaitroje, mielasis. Jeigu daigas - kaitra, m ielasis, tai šaknies žiūrėki Būtyje. V isos šios kūrinijos šaknys, mano mielas, - Būtyje. Būtyje - prieglobstis, B ūtyje - atram a.

6.8.5. Taigi, kada žm ogus, kaip sakom a, yra ištroškęs, tatai kaitra nusiveda, kas jo išgerta. Ir kaip kad [sako­ma:] „karvių vedlys", „žirgų vedlys", „žmonių vedlys", taip sakom a ir apie kaitrą: „nusivedanti vandenį". Ži­nok, mielasis: ten ir šaknija šitas [kūno] daigas, nes jis negali būti b e šaknies.

6.8.6. Kurgi kitur, jei ne vandenyje, galėtų būti jo šak­nis? O jei daigas - vanduo, tuom et šaknies žiūrėki kait­roje, mielasis. Jeigu daigas - kaitra, mielasis, tai šaknies žiūrėki Būtyje. Visos š ios kūrinijos šaknys, mano mie­las, - Būtyje. Būtyje - prieglobstis, Būtyje - atrama. O kaip iš šių trijų dievybių kiekviena, į žmogų įsiskver­busi, trejopa tapo, tai, m ano m ielas, anksčiau pasaky­ta. O kai šitas žm ogus num iršta, m ano mielas, kalba iš­tirpsta prote, protas - kvėpavim e, kvėpavim as - kait­roj, kaitra - aukščiausioje dievybėje.

6.8.7. Ir ši ploniausioji [šaknis] - visa ko pagrindas. Tatai - Esmė, tat - Aimanas. Tat tu esi - iš tikro, Švetaketau!"

„Pamokyk mane, gerbiamasis, dar" l - paprašė Švetaketus].

„Tebūnie taip, m ielasis", - tarė šis.

D ev in tas s k y r iu s

6.9.1. „Kaip bitės, m ano m ielas, daro m edų, kuo į vai riaušių medžių syvus rinkdam os ir juos paversdam o vienu medum,

6.9.2. ir kaip šie syvai ten neišskiria savęs: „A š štai i šito medžio, o aš - iš a n o ", taip, m ano m ielas, ir v isi ši< padarai, Būtį pasiekę, nesupranta, kad pasiekė Būtį.

6.9.3. Kad ir kas būtų jie čionai - ar tigras, liū tas, vii kas, šėm as, ar kirm inas, v abzdys, m uselė, uodas, - tu< jie ir tampa [vėl].

6.9.4. Ir ši ploniausioji [šaknis] - visa ko pagrindas. Tata - Esmė, tat - Atmanąs. Tat tu esi - iš tikro, Švetaketau!"

„Pamokyk m ane, gerbiam asis, d ar" [, - paprašė Šveta ketus].

„Tebūnie taip, m ielasis", - tarė šis.

S e p t in t a d a l is

D v id e š im t k e tv ir ta s sk y r iu s

7.24.1. „Kur nieko kita nebėra, ką būtų galim a matyti ar girdėti, ar suvokt, - tai begalybė. O ten, kur kažką kita galim a m atyti ar girdėti, ar suvokt, - tai baigtinu­m as. Išties, begalybė - tai nem irtingum as, baigtinum as - m irtingu m as". „Kuo, gerbiam asis, rem ias [begaly­b ė]?" „Savo didybe. O galbūt ir ne didybe.

7.24 .2 . G alv ija i ir a rk lia i č ion a i vadinam i „d id y b e", dram bliai ir auksas, žm onos ir vergai, laukai ir trobos. Bet aš taip nesakau, taip nesakau, - kalbėjo jis, - nes [tuom et] v iena rem iasi k itu ".

D v id e š im t p e n k ta s s k y r iu s

7.25.1. Ji [begalybė] viršuje, ji apačioj, ji užnugaryje, ji priešaky, ji dešinėj, ji kairėje, ji - v isa tai. D abar p am o­kym as apie save: aš viršuje, aš apačioj, aš užnugaryje, aš priešaky, aš dešinėj, aš kairėje, aš - v isa tai.

7.25.2. Dabar pam okym as dėl Atm ano: Atm anąs viršu­je, Atmanąs apačioj, Atmanąs užnugaryje, Atmanąs prie­šaky, Atmanąs dešinėj, Atmanąs kairėje, Atmanąs - visa tai.

Išties, kas šitaip regi, šitaip m ąsto, š itaip žin o, tas m ė­gau jasi A tm anu, A tm anu d žiau giasi, su A tm anu su ­ein a, A tm anė p atiria pala im ą. J is tam pa sau vald žiu ir visuose p asauliuos g ali veikti, ką tik nori. O tie , kas suvokia k itaip , tam pa k itiem s p av ald ū s ir p aten ka į nykius pasau lius, ir jok iam e p asau ly je n eg a li v eik ti to, ką nori.

D v id e šim t še š ta s s k y r iu s

7.26.1. Išties, kas šitaip regi, š itaip m ąsto , šita ip žino, iš A tm ano tam randasi kvėpavim as, iš A tm ano - v il­tis ir atm intis - iš A tm ano, iš A tm ano - erdvė, iš At­m ano - kaitra, iš A tm ano - vanduo, iš A tm ano - a ts i­radim as, išnykim as, iš A tm ano - ir m aistas, iš A tm a­no - galia, iš A tm ano - ir pažin im as, iš A tm ano - su­sitelkim as, iš A tm ano - mintis, iš A tm ano - valia, pro­tas - iš A tm ano, iš A tm ano - k alba, vardas - iš A tm a­

no, iš A tm ano - ir šv en to s g iesm ės, iš A tm ano - dar­b ai. Iš A tm ano visa tai randasi.

7 .26.2. Štai p osm as ap ie tai:„Tai regintis neberegi m irties,N ei susirgim o, nei kančios.Tai regintis visa ką regi,Pasiekia v iską v isam e kam e.Jis būna v ien in is, bū na trejin is, pen kerin is, Septynerinis ir devynerinis, ir dar vadintas vienuolikiniu, Ir šim tas v ien u olik in iu , ir d v id ešim t tūkstantiniu.

Jei m aistas tyras, tyra prigim tis. Je i prigim tis tyra, tvirta ir atm intis. Jei laiko atm intis, išsm uksi iš visų m azgų".

[Taip] tam ,.kas ap sivalė nu o dėm ių, garbingasis Sanat- kum ara rodo kitą tam sos krantą. Jį tad vadina Skanda, jį vadina Skanda.

A š tu n ta d a lis

P irm as sk y riu s

8.1.1. Hari AUM. Šiam Brahmano mieste yra buveinė - mažas lotosiukas, jam e - maža erdvė. To, kas viduj, dera ieškoti. Tai, iš tiesų, dera pažint.

8.1.2. Ir jeigu [mokiniai] jo klaus: „Šiam Brahmano mieste yra buveinė - mažas lotosiukas, jam e - maža erdvė. Kas ten, viduj, ko gi ieškoti dera, iš tiesų, ir ką dera pažint?"

8.1.3. Lai jis atsako: „Iš tiesų, kaip didelė yra šita erdvė, taip didelė erdvė širdy. Abu - dangus ir žemė joje telpa, abu - ugnis ir vėjas, abu - saulė ir mėnuo, žaibas ir žvaigž­dės. Visa, kas jo čia ir ko čia nėra, - visa kas joje telpa".

8.1.4. Ir jeigu [mokiniai] jo klaus: „Jei šiam e Brahmano mieste visa kas telpa, visos būtybės ir visi troškimai, kas iš to lieka, kai j j pasiekia senatvė arba priveikia m irtis?"

8.1.5. Lai jis atsako: „Jis nesensta, [kūnui] senstant, ne­miršta, [kūnui] m irštant". Jisai tikrasis m iestas Brahma­no, jame visi troškimai. Tai Atm anąs - laisvas nuo blo­

gio, nuo sentvės, nuo m irties, nuo liūdesio, nuo alkio ir nuo troškulio. Tiesa - troškimas jo, tiesa - valia jo. Nes kaip kad žm onės čia, lyg vykdytų įsakym ą, seka iš pas­kos tam , ko trokšta, ar būtų tai šalis, ar žem ės sklypas...

8.1.6. Kaip kad išnyksta šis, karma pelnytasis pasaulis, išnyksta ir dorybėm is pelnytasis pasaulis. Tie, kas išei­na iš čia taip ir nepažinę Atm ano nei tų tikrųjų norų, jokiam e pasaulyje negali veikti to, ką nori. O kas išeina iš čia A tm aną pažinę ir tikruosius norus, tie visuose pa­sauliuos gali veikti, ką tik nori.

Š e š ta s sk y r iu s

8.6.1. O tie širdies latakai, jie pilni nem edžiaginių [sy­vų] - pilkų, baltų, žydrų, geltonų ir raudonų. Išties, ana saulė - rusva, balta, žydra, ir geltona, ir raudona.

8.6.2. Kaip kad didžiulis ilgas kelias eina per abi gyven­vietes, šią ir aną, taip ir šie saulės spinduliai praeina per abu pasaulius, šį ir aną. Jie saulėje prasideda ir tįsta ligi šių latakų, šiuose latakuose prasideda ir tįsta ligi saulės.

8.6.3. G iliai užm igęs, v isiškai nu rim ęs, kai n eregi sap ­nų, [žm ogus] patenka į šiu os latakus. Jo k s b log is jo ne- beliečia, nes čia jį gaubia [saulės] sp in d esys.

8.6.4. Kai [sergantį] ap leidžia jėg o s, ap lin kui sėd in tie jį klausia: „Ar m ane p ažįsti? A r m an e p až įsti?" Ir k ol dar nep aliko savo kūno, jis a tpažįsta juos.

8 .6 .5 .0 kai palieka savo kūną, tai šiais sp in duliais aukš­tyn išeina. A rba, išties, au kštyn išeina A U M [m ąstyd a­mas]. Ir taip pat [greitai,] kaip lekia m intis, pasiekia sau­lę. Iš tiesų, tatai p asau lio vartai: praė jim as žin an tiem s, nežinantiem s - kliū tis.

8.6.6. Štai posm as ap ie tai:„Šim tas ir v iena gysla širdyje.Viena jų veda stačiai pro v iršu galv į - Tai ja pasiekiam as nem irtin gum as.O kitos veda į visas [puses], o kitos veda į v isas [puses]".

8.7 .1 . „A tm a n o , k u r io b lo g is n e s ie k ia , nesen stan čio ir

n e m ir tin g o , n e liū d in č io , n e a lk s ta n č io , n etro kštančio , k u rio n o ra i - tik ro v ė , k u r io v a lia - tik ro v ė , - jo dera ieš­k o ti, ji s te n g tis p až in t. V isu s p a sa u liu s ir v isų troškim ų

[išs ip ild y m ą] p a s ie k ia tas , k a s šitą A tm an ą suranda ir p a ž įs ta " , - ta ip sa k ė P r a d ž a p a tis .

8 .7 .2 . D iev a i ir a su ra i - ir tie , ir tie n u g ird o tai. Jie tarė:

„K ą g i, p a iešk o k im e to A tm a n o , k u rį rad ęs v isu s pasau­liu s ir v isų tro šk im ų [išs ip ild y m ą ] p a s ie k ia " . Šta i žen­

g ė ž in g sn į In d ra iš d ie v ų , ir V a iro ča n a iš asu rų . Apie kits k itą n iek o n ež in o d am i, su ž ab a is ran k o se jie prisiar­

tin o p r ie P rad žap ačio .

8.7 .3 . T r isd e š im t d u m e tu s jie d u k a ip m o k in ia i [pas jį] g y v en o . Ir k artą P r a d ž a p a tis jų p ak lau sė : „K o trokšda­m i ju d u g y v en o t [č ia ]? "

A tsak ė jie : „ A tm an o , k u rio b lo g is n es iek ia , n esenstan­

čio ir n em irtin g o , n e liū d in čio , n ea lk stan čio , netrokštan­č io , k u rio n o ra i - tik ro v ė , k u rio v a lia - tik rov ė, - jo de-

ra ieškoti, jį stengtis pažint. V isu s p asau liu s ir v isu troš­kim ų [išsipildym ą] pasiekia tas , k as šitą A tm aną su ran­da ir p ažįsta, - tai, sako , gerb iam o jo žod žiai. Jo trokš­dami gyvenom [čia]".

8 .7 .4 .0 Pradžapatis jied v iem s tarė: „P u ru ša, tas, ku ris regim as aky, - ta i A tm an ąs." Ir ta rė d ar: „ Jis n em irtin ­gas, jis bebaim is, jis - ta i B rah m an as".

„O kuris regim as vanden yje ir veid rod y je , - jis k as, ger­biam asis?"

„Jis visam e kam e ir re g im a s ", - a tsakė.

D v y lik ta s s k y r iu s

8.12.1. „G alingasai! Išt ies , m irtin g a s š ita s k ū n as , [jis] mirties gniaužtuose. T a i n em irtin g o ir b e k ū n io A tm a­no buveinė. Išties, k as įsik ū n iję s, ta s m alo n u m ų ir n e ­malonumų apniktas, ju k įsikūniju siam m alonum ų ir ne­malonumų nėra kaip išvengti. O kas bekū n is, to nei m a­lonumai, n ei n em alon u m ai n eliečia .

8.12.2. Bekūnis vėjas; debesis, žaibas, g riau stin is- ir be­kūniai. Kai jie išnyra iš erdvės ir pasiekia aukščiausią šviesą, k iekvienas savąjį pavidalą įgauna.

8.12.3. Lygiai taip p at šitas ram usis, kai išnyra iš šio kū­no ir patenka į aukščiausią šviesą, savo pavidalą atgau­na. T ai pirm apradis Puruša, jis ten judruoja juokdam a­sis, žaisdam as, užsiėm ęs m oterim is ar vežim ais, ar ben­dravim u, šio priedo - k ūno n ė neprisim indam as. Kaip kinkom asis gyvulys kad į ratus įkinkom as, taip ir kvė­pavim as į šitą kūną įkinkytas.

8.12.4. K ai akys n u kreiptos į šitą erdvę, tai akių Puruša [jas nu kreipė], akys - [tik priem onė] regėjim ui.

Ir kas pam ano: „Im siu ir uosiu ta i" , tas - A tm anąs, n o­sis - [priem onė] uoslei.

K as pam ano: „Im siu ir pasakysiu ta i" , tas - A tm anąs, b a lsas - [priem onė] kalbai.

K as pam ano: „Im siu išgirsiu ta i", tas - Atm anąs, ausis - [priem onė] klausai.

8 .12 .5 . Ir kas pam ano: „Im siu su p rasiu ta i" , tas - At-

m anas, p rotas - jo d ieviška akis. Išties, regėdam as šia dieviška akim - protu, ko trokšta, jis [jau iš anksto] m ė­gaujasi [tuo].

8.12.6. Dievai, tie, kurie Brahm ano pasaulyje, išties, gar­bina šitą Atmaną. Todėl jų valioje visi pasauliai ir visi troškimai. Visus pasaulius ir visų troškimų [išsipildymą] pasiekia tas, kas šitą Atm aną suranda ir pažįsta", - taip sakė Pradžapatis, sakė Pradžapatis.

T r y lik ta s sk y r iu s

8.13.1. Aš nuo tam saus einu prie margo, nuo m argo ei­nu prie tamsaus. Blogį atm etęs, kaip kad žirgas karčius, ir nusikratęs kūno, kaip m ėnuo kad ištrūksta iš Rahaus nasrų, aš savo darbu nepadirbtą Brahm ano pasaulį pa­siekiu, aš pasiekiu.

8.14.1. Išties, tai, kas v ard u Erd vė, reiškias per vardą ir p avidalą. O tai, kam e jie , yra Brahm anas, nem irtinga­sis, šitas A tm anąs. Į P rad žap ačio d varą aš einu, į suėji­m ą. A š - brah m an ų šlov ė, šlov ė karalių , šlovė vaišjų. T a p a u š lo v in g a s a š , e su š lo v in g ų jų š lo v ė! B lyškios bedantės tos, b lyšk io s b ed antės, tos g ličios teneprieisiu! G ličios ten eprieisiu !

P e n k io lik ta s s k y r iu s

8.15.1. B rahm an as ta i p asakė P radžapačiu i, Pradžapa- tis - M an ui, M an u s - žm o nėm s. K as deram ai pažįsta V edą m o kyto jo šeim oje, la isvu n u o p areigų laiku , kas, baigęs m o kym ąsi ir su kū ręs savo šeim ą, šventoje vie­toje šį p ažin im ą tęsia, o užau ginęs vertus [sūnus, mo­kinius], į A tm aną susitelkia visais jutim ais, nežeisdamas jok ių gyvų b ū tyb ių , n eben t išsk yrus šventus atvejus, - tas, iš tiesų , v isą gyven im ą taip nu gyvenęs, pasiekia Brahm an o p asau lį ir nebegrįžta čia daugiau , ir nebe­grįžta čia daugiau .

IŠ KAUŠYTAKI UPANIŠADOS

Tai viena iš seniausių prozinių upanišadų, siejam a su „Rig- veda", yra „Kaušytaki brah m an os" dalis. Jo s pavadinim as kildinamas iš išminčiaus K aušytakio (Kausttaki) vardo. Upa- nišadoje gausu alegoriškų sam protavim ų apie pom irtinius žmogaus kelius, apie vidinę agnihotrą (aukojim ą ugniai), apie Brahmano esmę. Trečioje dalyje Indra m oko Pratardaną apie Atmaną, kuris esąs ir gyvybinė galia, ir tikrasis suvokim o subjektas, slypintis už visų atskirų jutim ų.

Trečia dalis

3.1. Išties, P ratard an a, D a iv o d a so s s ū n u s , p e r k o v ą ir

narsą pasiekė m ieląją In d ro s b u v e in ę . In d ra p a sa k ė jam :

„Pratardana, rin k is sau d o v a n ą " . P r a ta r d a n a a ts a k ė :

„Pats išrinki m an ta i, k ą m a n a i ž m o g u i e s a n t sv a r b ia u ­

sia". Indra pasakė jam : „ Ju k a u k štesn is , iš t ies , u ž ž em es­

nį nesirenka - rin k is p a ts !" P ra ta rd a n a a ts a k ė : „T u o m et

tai nebus m an jo k ia d o v a n a " .

T a č ia u In d ra v is tiek n u o tieso s n es itra u k ė , n es In d ra -

tiesa . In d ra ta r ė ja m : „P erp ra sk m an e! T a i m an au esan t

žm o g u i sv arb iau sia - p erp ras t m an e. A š užm u šiau T v aš-

ta ro tr ig a lv į sū n ų , v ilk a m s p a lik a u a ts isk y rė liu s tu os

a ru n m u k h u s, s u la u ž ę s d a u g su tarč ių n u žu d žiau P rah la-

d u s - d a n g u j, P a u lo m u s - o ro e rd v ė j, K a la k a n d ž u s - že­

m ė j. O m a n n u o g a lv o s n e n u k r ito n ė p lau k as.

K a s š ito k į ž in o m a n e , iš t ie sų , to jo k s v e ik sm a s p a sa u ­

liu i ž a lo s n e d a r y s - n e i v a g y stė , n e i k ū d ik io a ts ik ra ty ­

m a s , n e i m o tin ž u d y stė a r tėv ažu d y stė . N u o jo , b lo g a d a­

ra n č io , v e id o n e n y k s ju o d u m a " .

3 .2 . J i s p a s a k ė : „ A š - ta i k v ė p a v im a s . M a n e g a r b in k

k a ip s u v o k ia n tį jį A tm a n ą , g y v a s tį , n e m ir tin g u m ą . G y ­

v a s tis - ta i k v ė p a v im a s , ir k v ė p a v im a s , iš tie sų , - g y ­

v a s tis . N e s k o l k v ė p a v im a s lie k a š ia m k ū n e , to l [ iš lie ­

k a ja m e ] g y v a s tis . N e s , iš t ie s , n e m ir tin g a s ž m o g u s šia -

m p a s a u ly je p e r k v ė p a v im ą ta m p a , o su p ra n ta - s u ­

v o k d a m a s tie są . K a s k a ip g y v a s tį , n e m ir tin g u m ą g a r ­

b in s m a n e , ta s g y v e n im ą p iln ą p a tirs š ia m p a s a u ly ir

ta p s n e m ir t in g a s , n e s u n a ik in a m a s - d a n g u je .

Kai kas sako d ėl to: „Iš tiesų, susijungia kvėpim ai, nes niekas [antraip] negalėtų pranešti kartu apie vardą - kalba, akim i - ap ie v aizd ą, ausim i - ap ie garsą, ap ie m intį - protu.

Iš tiesų, susijungę kvėpim ai ap ie visa tai praneša vie­nas po kito: kalbai kalbant, v isi kvėpim ai im a kalbėti; akiai regint, visi kvėpim ai im a regėti; ausiai girdint, visi kvėpim ai im a g irdėti; p rotu i prantan t, v isi kvėpim ai im a protauti; kvėpavim ui kvėpian t, v isi kvėpim ai im a kvėpuoti". T aip y ra, iš tiesų, - tarė Indra. - O tarp kvė­pim ų [yra] dar aukščiau sias".

3 .3. N etekęs k albos lieka gy v as - m es ju k m atom e n e­by lius.

N etekęs akių lieka gyvas - m es ju k m atom e neregius.

N etekęs ausų lieka gyvas - m es ju k m atom e kurčius.

Ir p roto netekęs gyvena - m es ju k m atom e bepročius.

Rankų netekęs gyvena, kojų netekęs gyvena - m es ju k

tai m atom .

Išties, tik k vėpavim ą, A tm anąs suvokiantysis palaiko šj kūną ir kelia - jį d era garbin t kaip ukthą. Tai reiškia, kad visa kas per kvėp avim ą gauta. K vėpavim as, iš tie­sų, - suvokim as. Iš tiesų, su vokim as - kvėpavim as, štai praregėjim as, štai su p ratim as.

Kai žm ogus taip u žm inga, kad jo k io neberegi sapno, jis su kvėpavim u šiu o tam pa viena. Pas jį pareina kalba su visais jo s vard ais, p areina akis su v isais jo s pavidalais, pareina au sis su v isais jo s g arsa is , p rotas p areina ir vi­sos jo m intys. O žm ogui nu bu nd ant, kaip iš ugnies žai­žaruojančios k ib irkštys į v isas p uses lekia, taip iš šio At­m ano į vietas išsilaksto k vėpim ai, iš kvėpim ų - dievai, iš dievų - pasauliai. Š is kvėpavim as, A tm anąs suvokian­tysis p alaik o šį kūną ir kelia - jį d era garbint kaip ukthą. Tai reiškia, kad v isa kas p er kvėpavim ą gauta. Kvėpavi­m as, iš tiesų , - suvokim as. Iš tiesų, suvokim as - kvėpa­vim as. š ta i p raregėjim as, š tai supratim as.

K ai ž m ogus, su n kiai sergantis, m erdin tis, jėgų netekęs, n u alpsta, sakom a ap ie jį, kad ap leid o jį sąm onė, ir jis negirdi, nem ato, nebekalba, nebesupranta. Po to su kvė­pavim u šiu o tam pa v ien a. Pas jį p areina kalba su visais

jos vardais, p areina ak is s u v isa is jo s p a v id a la is , p a re i­na ausis su v isais jo s g a rsa is , p ro ta s p a re in a ir v iso s jo mintys. P alikd am as k ū n ą , j is išs in eša v isa ta i su sav im .

3.4. Kalba atid u od a v isu s jo s v a rd u s - p e r k a lb ą v isu s jos vardus jis atgarm a. K v ėp av im as a tid u o d a v isu s kva­

pus - per kvėp avim ą v isu s k v a p u s jis a tg au n a . A k is ati­

duoda v isu s jo s p av id a lu s - p e r ak į v isu s jo s p av id a lu s jis atgauna. A u sis a tid u o d a v isu s jo s g a rsu s - p e r au sį

visus jo s g arsu s jis a tg au n a . P ro ta s v isa s m in tis a tid u o ­

da - per p rotą atgarm a j is v isa s m in tis .

Tai reiškia, kad visa kas p er kvėpavim ą gauta. Kvėpavim as,

iš tiesų, - suvokimas. Iš tiesų, suvokim as - kvėpavim as. Jie ­

du drauge šiam e k ūne gyvena, d rauge ir palieka jį.

Dabar išsia išk in sim , ka ip su s iv ie n ija v iso s e sy b ės p er

suvokimą.

3.5. Kalba - v ien a išim ta jo d a lis . V a rd a s - išo rin is jo s

esybės a titikm uo.

Nosis - v ien a išim ta jo d a lis . K v a p a s - išo rin is jo s esy ­bės atitikm uo.

A k is - vien a išim ta jo dalis . P av id a las - išo rin is jo s esy­bės a titik m u o .

A u sis - v ien a išim ta jo d alis . G a rsa s - išo rin is jo s e sy ­bės atitik m u o .

L iežu vis - v ien a išim ta jo d alis . M aisto sk o n is - išorin is

jo esy b ės a titik m u o .

R an k o s - v ien a išim ta jo d a lis . D arb as - išo rin is jų e sy ­b ės atitik m u o .

K ū n as - v ien a išim ta jo dalis . M alon u m as ir sk au sm as -

išorin is jo esy b ės a titikm uo.

L y tis - v ien a iš im ta jo d a lis . P a la im a , a is tra , p ra d ė ji­

m a s - išo r in is jo s e sy b ė s a titik m u o .

K o jo s - v ien a išim ta jo d alis . Ž in g sn ia i - išo rin is jų esy ­b ės a titikm u o.

P ro tas - v ien a išim ta jo d alis . M in ty s, n o ra i - išorin is

jo esy b ės a titikm u o.

3 .6 . S u v o k im u įv a ld ž iu s k a lb ą , k a lb a v is i v a rd a i p a ­s iek ia m i.

Su v o k im u įv a ld ž iu s u o s lę , k v ė p a v im u v is i k v a p a i p a ­

siek iam i.

S u vo k im u reg ė jim ą įv a ld ž iu s , re g ė jim u v is i p a v id a la i

p asiek iam i.

Su vokim u įvaldžiu s k lau są, k lau sa v isi g arsa i p asiek iam i.

Su vok im u liežu v į įsiv a ld ž iu s , k ie k v ie n a s m a is to sk o n is

liežu v iu p asie k ia m a s.

Su v o k im u ra n k a s įv a ld ž iu s , b e t k u r is d a r b a s ra n k o m is p asie k iam as.

Su vok im u įv ald žiu s k ū n ą, ju o p a sie k ia m a s m a lo n u m a s, sk au sm as.

Su v o k im u įv a ld ž iu s ly tį, ly tim p a s ie k ia m a p a la im a ir a is tra , ir p ra d ė jim a s .

S u v o k im u įv a ld ž iu s k o ja s , p a s ie k ia m i k o jo m is v is i ž in g sn ia i.

S u v o k im u įv a ld ž iu s p ro tą , ju o p a s ie k ia m o s v iso s m in ­ty s , n o ra i.

3.7. Be su v o k im o jis k a lb a n e s u v o k ia n ė v ien o vardo. „K itu r k u r b u v o m a n o m in ty s , - s a k o , - aš n esuvokiau

š io v a rd o " .

Be su v okim o jis n esu v okia no sim i jo k io kvapo. „Kitur kur bu v o m an o m in tys , - sak o , - a š n esu v o k iau š io kvapo".

B e su vokim o jis ak im nesu vokia jo k io pavidalo. „Kitur kur

buvo m an o m intys, - sako , - aš nesu vokiau šito pavidalo".

Be suvokim o jis ausim nesuvokia n ė vieno garso. „Kitur kur

buvo m an o m intys, - sako, - aš n esu vokiau šio garso".

Be su v o k im o lie ž u v iu n e s u v o k ia j is jo k io m aisto sko­

n io . „ K itu r k u r b u v o m a n o m in ty s , - sa k o , - aš nesu­

v o k ia u š io m a is to s k o n io " .

Be suvokim o rankom is nesuvokia jis jok io darbo. „Kitur kur

buvo m an o m intys, - sako, - aš nesu vokiau š io darbo".

B e su v o k im o jis k ū n u n e s u v o k ia n ė jo k io m alonu m o,

sk au sm o . „K itu r k u r b u v o m a n o m in ty s , - sako , - aš n e su v o k ia u š io m a lo n u m o , sk a u s m o " .

Be su vokim o jis ly tim nesu vokia jo k io s p alaim os nei aist­

ros, n ei pradėjim o. „K itur k u r b u vo m an o m intys, - sako,

- aš nesuvokiau šitos pala im os n ei aistros, n ei prad ėjim o ".

Be s u v okim o k o jo m is n esu v o k ia n ė v ien o ž in g sn io . „K i­

tu r k u r b u v o m a n o m in ty s , - sa k o , - a š n e s u v o k ia u š io

žin g sn io " .

Be su v o k im o n e s u v o k ia m a jo k ia m in tis , b e jo n e s u v o ­

k iam a ta i, k as su v o k ia m a .

3.8. N e k a lb ą re ik ia p e r p ra s ti - p a ž in ti k a lb a n tįjį.

N e k vap ą re ik ia p e rp ra s ti - p a ž in ti u o d ž ia n tįjį.

N e p erp ras ti p a v id a lą - re ik ia p a ž in ti r e g in tįjį.

N e g arsą re ik ia p e rp ra s ti - p a ž in ti g ird in t įjį.

N e m aisto sk o n į p e rp ra s ti - re ik ia p a ž in t sk a n a u ja n t įjį.

N e d arbą re ik ia p e r p ra s ti - p a ž in ti d irb a n tįjį .

N e m a lo n u m ą , sk a u s m ą p e r p ra s ti - p a ž in t p a tin a n t įjį

m a lo n u m ą , sk au sm ą.

N e p e rp ra s ti p a la im ą , a is trą , p r a d ė jim ą - p a ž in ti p a ti­

n a n tįjį p a la im ą , a is trą , p ra d ė jim ą .

N e p erp ra s ti ž in g sn iu s - re ik ia p a ž in ti ž e n g ia n tį jį.

N e p r o tą p e r p ra s ti - r e ik ia p a ž in ti p ra n ta n tįjį .

Š ta i d e š im t tų e sy b ių d ė m e n ų , k u rie la id u o ja su v o k i­

m ą ; a r d e š im t su v o k im o d ėm en ų , k u rie la id u o ja esybes.

N e s b e e sy b ių d ė m e n ų n e b ū tų su v o k im o d ėm en ų ; be

su v o k im o d ė m e n ų e s y b ių d ė m e n ų n eb ū tų . B e k u rio

v ie n o iš jų n e įm a n o m a s jo k s v a iz d in y s . J is n ėra d au g e­

r io p a s . K a ip r a tla n k is k a d re m ia s i į s t ip in u s , o s tip i­

n a i - į s te b u lę , ta ip š ie e s y b ių d ė m e n y s r e m ia s i su v o ­k im o d ė m e n im , o s u v o k im o d ė m e n y s - k v ėp av im u ,

š i t a s k v ė p a v im a s - su v o k ia n ty s is A tm a n ą s, nesen stan ­

ti p a la im a ir n e m ir tin g u m a s . J is n ed id ė ja n u o g erų dar­

b ų ir n e s u m e n k s ta n u o b lo g ų . N e s , iš t ie sų , p aak in a

ji s g e r a m d a r b u i tą , k u r į iš tra u k ti n o r i iš š itų p a sa u ­

lių , o tą , k u r į č ia n o r i n u g ra m z d in t , p a a k in a b lo g am .

J is a i - g a n y to ja s p a sa u lio , v ie šp a ts ir v a ld o v as. T a i m a­

n o A tm a n ą s , ž in o k . T a i m a n o A tm a n ą s , ž in o k .

IŠ ŠVETAŠVATARA UPANIŠADOS

ši upanišada priklauso „Jadžurvedos" ir „Taiti ryjos" mokyk­lai. Tradiciškai jos pavadinimas siejamas su išminčiumi šve- tašvatara (Švetilšvatara „baltasis m ulas"), minimu paskuti­niuose upanišados posmuose, nors anot kitos versijos, šveta reikią suprasti reikšme „tyras", o ašva - „juslė, jutim as". Upa­nišada parašyta eilėmis ir sudaryta iš šešių dalių (adhyūya). Nuo kitų upanišadų skiriasi tuo, kad joje išryškinami teisti­niai, devocionalūs vediškojo religingumo aspektai, minimas dieviškasis asmuo Yšvara (Išvara „Viešpats"), antasmeniško absoliuto Brahmano įasmeninimas. Joje aptinkama ir įvairių kitų, vėlesnių filosofinių Indijos mokyklų - jogos, samkhjos, ankstyvojo šaivizmo - elementų, liudijančių atitinkamo laik­mečio atsiskyrėlių samnjasų pastangas suderinti jų terpėje gy­vavusias skirtingas religines perspektyvas.

A n t r a d a l i s

2.1. P a ju n gęs p irm a protą ir m intis tiesos vardan, P atyręs sp in d esį u gn ies, v irš ž em ės ją iškėlė Savitaras.

2.2. P ajungusių protus m ūsų vadovas - dievas Savitaras, Id an t p a jėgtu m e d angų pasiekt.

2 .3. P a ju n gd am as p rotu d ievu s, regėjim u ose kylan čius į g ied rą d angų ,T eg u p ak u rsto S av itaras ju o s įku rti d id žią šviesą.

2.4. P a ju n gia p ro tu s ir m in tis paju n gia d id žio jo žynio išm in tin go jo žyniai.A ukų nu lie jim u s nu statė n u ostatų ž in ovas. Iš tikrųjų , d id is gyriu s d ievui Savitarui!

2.5. Ju n g iu o s p agarbin d am as p rie jū sų m aldų praam - žių - sau lės keliu tek yla m an o posm as.Te v isi sū n ū s N em irtingo jo išg irsta jį - tie, kurie dan­g išku osiu s p asiekė nam us.

2.6. K u r trynim u įžiebiam a ugnis, kur nenurim sta vėjas, K u r som a gau sia i lie jam as - ten g im sta protas.

2.7. Įkvėp tas S av itaro m alda p raam že džiau kis.T en įsiku rk i ištakom is, ir an kstesn i d arbai tav ęs n ebe-

priveiks.

2.8. Ištiesęs tris d alis , kūn ą la ikyd am as stačia i, protą ir ju tim u s šird in su telkęs,T e išm in tin g as p erp lau k s B rah m an o lu o tu p er v isu s siau bą kelian čiu s srautu s.

2.9. Č ia su laikydam as kvėpavim ą, p a jun gęs ju d esiu s te­gu ram iai kvėp u o ja nosim .Te išm intingas su sikau p ęs p ažab o ja p rotą ly g v ežim ą, patraku sia is ž irgais pa ju n gtą .

2.10. Lygioj, švarioj, b e žvirgždo ir ugn ies, b e sm ėlio v ie­to je, v and en s a r k ito k ia is g arsaisR am in an čio je p rotą , n eže id ž ian čio je žv ilg sn io , n u oša­lio j, nu o vė jo sau gio je - im kis p ratybų .

2.11. M ig la ir d ū m ai, sau lė , v ė jas ir u gn is, ža ltvy k slės ir žaibai, krišto las ir m ėn u lis -Štai reginiai, kurie p irm iau si Brahm an o ap sireiškim ą jo ­goj p ranašau ja.

2.12. K ai ž em ei, v an d en iu i ir ugn iai, v ė ju i, ir erdvei pa­siro d ž iu s , jo g o s sav y b ė p en k erio p a pasire išk ia , T u o m et n e liek a n e i lig ų , sen a tv ės , n e i m irties jam , kū­ną jo g o s liep sn ų įg iju siam .

2 .13 . L en g vu m as, sv e ik a ta , n ed ru m sčiam as ir skaistus v eid as, sk a rd u s b a lsa s ,M alo n u s k v ap as , s u m a ž ė ję išm atų , š lap im o - tai, sako­m a, p irm ie ji jo g o s p o žy m ia i.

2 .14 . K a ip a p d u lk ė ję s v e id ro d is , k a i n u v aly tas - skaid­ria i sp in d i, ta ip , iš tiesų ,Ir k ū n išk a s [žm o g u s], A tm a n o e sm ę k a i p am ato , tam­pa v ien u , tik slą p a sie k u siu ir la isv u n u o kančių .

2 .15 . K a i [savo] A tm a n o e sm e , ta rs i ž ib in tą pasitelkęs, įžv elg ia esm ę B rah m an o ,T u o m et, n eg im u sį, n ek in ta m ą , jo k ių esm ių nesaistom ą p až in ęs D iev ą , išsm u n k a jis iš v isų p an čių .

2 .16 . Išt ies , ta i D iev a s , v iso se p a sa u lio ša ly se , pirm agi­m is, jis - įsč ių v id u je ,Jis g im ęs ja u ir g im s d ar , v isų žm o n ių ak iv aizd o je , vei­d u į v isas p u ses.

2.17. D ievą, k uris u g n y ir k u ris v a n d e n y , k u ris v isą p a ­saulį persm elkia,Kuris augaluose ir k u ris m e d ž iu o se , tą D iev ą g arb in a­

me, garbinam e!

Š e š t a d a l i s

6.1. V ieni išm inčia i k a lb a a p ie sa v o p r ig im tį, k it i š ta i -

apie laiką, b e t v isi jie k ly sta .

Dievo didybė šiam p asa u ly y ra ta i, k u o s u k a m a s B rah ­mano ratas.

6.2. Kas nu olat g au b ia v isą š į [p a sa u lį] , k a s - Ž y n y s,

laiko K ūrėjas, ir k ien o ž in io j v iso s sa v y b ė s ,Jo valioje šitas K ū rim as ru tu lio jasi, su v o k iam as k a ip ž e­mė ir vanduo, u gn is ir v ė jas, ir erd vė .

6.3. Baigęs K ū rim ą šį ir n u sig ręž ęs , J is su E sm ių E sm e jungtin suėjo

Per vieną, du, tris ar aštu o n is , ta ip p a t p er la ik ą ir p er subtilias savo P aties sav ybes.

6.4. T as , k u ris ėm ęsis d arbų su š iom savybėm , p ask irs­to po v isas b ū tybes ,O kai nėra jų , nyksta p ad arytas d arbas; tačiau su n yku s d arbu i, J is , išties, ja u im as kito.

6.5. J is - są ju n g os prad žia ir p riežastis. A u kščiau trijų

la ik ų Jis su v o k iam as, n ed alu sis,

P ag arb in tas p irm a kaip v isaly tis p rad ž iab ū tis D ievas,

š lo v in g as m ū sų m intyse.

6.6. A u kščiau [p asau lio] m ed žio , la ik o ir p av id alų , kas

kita J is - tas , iš k u rio ši įv airov ė išsiru tu lio jo .K aip gėrį n ešan tį, b lo g į p ašalin an tį, la im ės viešp atį p a­

ž in ęs J į sav y P ačiam , k aip nem irtin gą, k aip v isų nam us

[, p a sie k si T ikslą).

6 .7. A u k ščiau sią jį V iešp ačių V iešp atį, a u kščiau sią D ie­

vą tarp d ievų,A u kščiau sią jį V ald ov ą tarp v ald ov ų , sto v in tį v irš v is­

ko, - p ažin k im Jį, š lov in gą D ievą, V iešp atį v isatos.

6.8. N ežin o m i n e i Jo veiksm ai, n e i ku o J is v eik ia , lygių Jam nem atyti, ju o b a J į pran okstan čių .

A ukščiausia Jo galybė re išk iasi kuo įv a ir iau sia i, v eik t

išm intingai ir galin gai - Jo esm ė.

6.9. N ėra p asau ly je už Jį v iršesn io , kas v a ld y tų J į, nėra

Jam ir jo k ių ap ibrėžim ų .Jis - pats veiksm ų v eiksn ys ir p aty rim ų p aty rė jas. N ie ­

kas neg im dė Jo , Jam n iek as nen u rod in ė ja .

6.10. K as tarsi voras g ijom is iš p irm ap rad ės m ed žiag o s Save apsu pęs p agal savo b ū d ą, v ien asis D iev as - B rah ­

m aną pasiekt tedu oda m u m s!

6.11. V ienasis D ievas, s lypintis k iekv ieno je bū ty b ėje , v i­

sa ką persm elk ian tis , k iek v ien os b ū ty b ės P ats,

V eiksm u s v airu o jan tis , k iek v ie n o je b ū ty b ė j g y v as liu ­dyto jas ir stebėto jas, v ien atin is , n etu rin tis sav y b ių ,

6.12. V ien as va ld y to jas d au g y b ės n ev e ik ian čių jų , p a ­d au gin an tis v ien ą sėklą.

Išm in č ia m s , t ie m s , k u r ie J į r e g i s a v y je , - a m ž in a s d žiau gsm as. N e k itiem s!

6.13. A m žin ų A m žin as, sąm o n ių S ąm o n ė, v ien as v irš d au gelio , išp ild ąs trošk im u s, -

P a ž in u s š itą v e ik sn į d ie v išk ą , p e r įž v a lg ą , susitelkim ą ra n d a m ą , iš sm u n k a m a iš v is ų p a n č ių .

6 .14 . N e i s a u lė s p in d i te n , n e i m ė n u o , n e s p in d i žvaigž­

d ė s n e i ž a ib a i - iš k u r g i ta u g n is?

V isa k a s J į a ts p in d i, s p in d in t į, - Jo sp in d e sio v isa kas

a ts p in d y s.

6 .15 . V ie n iša g u lb ė v id u r y p a sa u lio . T a i, iš tiesų , - ug­

n is , p a n iru s i į v a n d e n y n ą .

T ik Ją p a ž in ę s [ž m o g u s] m ir t į įv e ik ia . K ito k e lio nėra,

[ten ] v e d a n č io .

6 .16 . J is - v isa k o K ū rė ja s , v is a ž in is , p a g im d ę s p ats sa­

v e , Ž y n y s , la ik o K ū rė ja s , Jo ž in io j v iso s sav y b ės,

V iešp a ts ir m e d ž ia g o s , ir s ą m o n ė s , [v isų ] sav yb ių ; ir šio

p a sa u lio , ir iš s iv a d a v im o , ir p a s to v u m o , ir p risirišim ų

p riež a stis .

6 .17 . K a ip to k s , J is , n e m ir tin g a s , v ie šp a ta u ja , žy n y s vi­

sa k u r e sa n tis , g a n y to ja s p a sa u lio ,

V ie šp a tis v isk o , k a s tik ju d a , a m ž in a s - n esg i n ėra kito

š io s v ie šp a ty s tė s v e ik sn io .

6.18. Kas p ražio ję su kū rė Brahm an ą, kas, iš tiesų , jam perdavė vedas, -To D ievo, sp indinčio iš Jo p aties aum ens, aš, siekdam as išsivadavim o, išties, g lobos šau kiu os, -

6.19. Jo , n ed alau s, n ev e ik ian čio , ram au s, n ep riek a iš­tingo, tyro,A ukščiausio tilto į nem irtin gu m ą - tartu m liep sn a, su ­degus pakurom s.

6.20. Kai žm onės erd vę su v yn ios tary tu m odą,Tuom et [ir] nep ažinu s D ievo, kančia liau sis.

6.21. V idin io įkarščio galia , D ievo m alon e šv eta šv a ta - ra, išm intingasis, ap ie B rahm an ą,Aukščiausią, tyrą, ats iskyrė liam s geriau siem s šita ip sa­kė tai, kas r išių su eigą prad žiu gin a.

6 .22 . A u k šč ia u sio ji v e d a n to s p a s la p tis , p ra a m ž ia is apreikšta ,N eperduotina nen u rim u siam , taip p a t n e sū n u i ar ne m okiniui.

6.23. K as D ievui atsidavęs visiškai, kaip Dievui, taip ir m o kyto ju i, -Ja m išsa k y to s tie so s sp in d i, d id žiad v asiu i, spindi didžiadvasiu i.

IŠ MAITRI UPANIŠADOS

„M aitri (Maitri, Maitrūyana, Maitrūyanlya) up an išad a" priklau­so „Juodosios Ja d ž u rv ed o s" m o k yk lai ir taip yra pavad in ta pagal m okyto jo vard ą M aitri, ar M aitra (iš mitra „d rau gas, b ičiu lis"). Sud aryta ji iš sep ty n ių d alių ir p risk iriam a v ė ly­vosiom s prozinėm s u p an išad o m s (an k sty v o sio s jo je d ažnai cituojam os). Š ios upanišad os Šankara n ekom en tavo, užtat yra

žinom i R am an ud žos (XI a.) be i R am atirth o s (X V I a .) ko m en ­tarai. Šešto je d aly je , ku ri, kaip m an o m a, liu d ija b u d izm o id ė­

jų bei d vasin ių p raktikų įtak ą , k albam a a p ie garsm en į A U M ,

įvairias B rahm ano bei A tm an o ap ra išk as ir k a i k u riu o s tech ­

ninius jog o s aspek tus.

Š e š t a d a l i s

6.17. Išties, p radžio j [v isa] ta i b u v o B rah m an as, v ien a­tinis, b ekraštis - b ek raštis ry tu ose , v ak aru o se bek raš­tis, bekraštis p ietu ose, b ek raštis š iau rė je , bek raštis v ir­šuje, bekraštis ap ačio j, v iso m k ry p tim b ek raštis . N es Jam nėra rytų, nėra k itų kry p čių - n e i išilgai, n e i apa-

čion arba į viršų. N esuvokiam as šis aukščiausias Atma­nąs, neg im ęs, neribotas, neįsivaizduojam as, nemąsto­m as - pati Erdvė. K ai visa kas išnyksta, būdrauja jis vie­nas. Iš tiesų, iŠ šios erdvės Jis budina šitą [pasaulį], su­nertą iš m inčių. Per J į visa tai m ąstom a. Jam e tai ir iš­nyksta. Jo tasai spindintis pavidalas, kuris saulėje šil­do, ugn ies b e dūm ų stebuklingoji šviesa, taip pat ir tas, k u r skrand y m aistą virškina. N es pasakyta:

Tas, kuris ugny, ir tas, kuris širdy, ir tas, kur saulėj, - viena. Su v ien u susivienija tas, kas tai žino.

6.18. š ta i būd as ta i pasiekt: kvėpavim o sutramdymas, ju tim ų išjungim as, susim ąstym as, susitelkimas, įdėmus stebė jim as, visiška sutaptis - štai kas vadinam a šešia- p akope joga. K ai jos dėka regėtojas išvysta Jį, Kūrėją auksaspalvį, V iešpatį, Purušą, Brahmano įsčias, tai tuo­m et, p ažin ęs, gėrio b log io nusikratęs, visa suvienija aukščiausiam e, kuris nenyksta. N es pasakyta taip:

K aip kad liepsnojančiam kalne nesiglaudžia žvėrys ir paukščiai,T aip Brahm aną pažinusiam e ydos nebesiglaudžia.

6.19. Taip p at kitur dar pasakyta:

Kuom et žinovas, iš tiesų, nuo išorės atjungia protą, o jutim us savy kvėpavim u nurim do, tegu jis būna be jo ­kių minčių. Kadangi gyvas padaras, pažįstam as pagal kvėpavim ą, rados iš to, kas nekvėpuoja, tegu tad, iš tie­sų, kvėpavim as palaiko įkvėpim ą ketvirtajam e vardu. Nes pasakyta taip:

Į nem intį v idur m inties, į nepam anom ą, slapčiausią ir aukščiausią,Tenai tepanardina m intį jis. Tatai esm ė į nieką nebesi- remianti.

6.20. Taip p at kitur dar pasakyta:

įm anom as jam dar aukštesnis negu šis susitelkimas. Lie­žuvio galą spausdam as prie gom urio, nurim dęs kalbą, protą ir kvėpavim ą, jis įdėmiu stebėjim u išvysta Brah­maną. Ir kai, ištirpus protui, jis Pats Save išvysta, mažesnį už m ažiausią, spindintį, tai, Pats Save išvydęs, praran­da pats save. O pats save praradęs, jis suvokiamas kaip neišmatuojam as, neturintis kilmės. Tatai - išsivadavimo žymė, aukščiausias slėpinys. Nes pasakyta taip:

M in ties ram ybe jis sun aik in a geru s ir b logus darbus, N u rim ęs Pats Savy jis d žiau gias laim e am žina.

6.21. T aip p at k itu r d ar p asakyta:

Latakas, k ylan tis aukštyn , vadinam as sušum na, kuriuo teka kvėp im ą, išsišako ja gom u ry . Ju o , su kvėpavim u, garsm en iu A U M ir p rotu su ju ngtu , tekyla jis aukštyn. [L iežu vio] galą vėl į gom u rį įrėm ęs, p ajun gęs jutim us, jis , d id is, žv elgia į D idybę. T u o m et jis pats save praran­da. Prarad u sio p atį save, jo nebeliečia d žiaugsm as, liū­d esys, ir jis v ien y stę p asiek ia . N es p asakyta taip:

Pirm a n u rim dytą k vėpavim ą n u statęs, o tada - peržen­gęs ribą,Tegu galiau sia i jis su b eg a ly b e su siju ng ia m om eny.

6.22. T aip p at k itu r dar p asakyta:

Du Brahm anai, išties, m ąstytini: garsin is ir begarsis. Tik garsiniu a tsisk leid žia begarsis. O garsas tas - tai AUM. Ju o k ildam as au kštyn [žm ogus] begarsio ribą pasiekia. Tad sakom a: tai - kelias, tai - nem irtingum as, tai - jung­tis, taip p at - ram ybė. Ir k aip kad voras, kildam as gija į

viršų, randa erdvę, taip, iš tiesų, tas, kuris m ąsto, kil­damas aukštyn tuo A U M , įgyja nepriklausom ybę.

Tačiau kitaip m ano kiti, kas svarsto apie garsą: nykš­čiais užkimšę sau ausis jie garsą girdi širdies erdvėje. Septyneriopas jo palyginim as: nelyg upės, lyg varpe­lio, žalvarinio indo, ratų, lyg varlės kurkim as, lyg lie­tus, lyg balsas uždaroj ertm ėj. Pranokę šiuos skirtingus požymius, jie [tie garsai] aukščiausiam e, begarsiam e, neišreikštajam Brahm ane išnyksta. Jie jau prarado sa­vo požym ius ir skiriam ybes, kaip kad įvairios sultys, virtusios m edum. N es p asakyta taip:

Du Brahmanai žinotini: garsinis Brahm anas ir tas, ku­ris aukščiau.Garsinį Brahmaną suvokęs pas aukščiausią Brahm aną jis eina.

6.23. Taip pat kitur dar pasakyta:

Garsas šis - tai AUM. V iršūnė jo - rim tis begarsė ir be­baimė, be liūdesio, palaim a, pasitenkinim as, tvirtum a nejudama, nem irtingum as, nesudru m ščiam as tvaru-

irias, žinomas kaip Višnus. Dėl visų aukščiausio juodu jis tegarbina. Nes pasakyta taip:

Tas Dievas, kuris ir aukščiausias, ir žemesnis, - Jis var­du AUM pramintas,Begarsis, tuščiabūtis. Į momenį tad dera susitelkt.

6.24. Taip pat kitur dar pasakyta:

Kūnas - lankas, AUM - strėlė, protas - jos smaigalys, o taikinys - tamsa. Pro tamsą prasiskverbęs [žmogus] ei­na prie to, kas nebeapniaukta tamsos. Toliau, pro tai kas apniaukta jau prasiskverbęs, jis regi Brahmaną, žioruo­jantį tarsi besisukantis ugnies ratas, it saulė spindintį, galybės pilną, virš bet kokios tam sos - tą, kuris švyti saulėje, taip pat mėnulyje, ugny, žaibe. O Jį išvydęs, iš tiesų, jis eina į nem irtingumą. Nes pasakyta taip:

Susitelkiant į viduje aukščiausiąją esybę ir į daiktus [išorėje], Neišskiriantis suvokimas tampa išskiriančiu.O kai, ištirpus protui, lieka vien palaima, liudijama At­mano,Tai - Brahmanas, nem irtingasis, spindintis. Tai Kelias, tai Pasaulis.

6.25. Taip p at k itu r d ar p asakyta:

K as ju tim u s v id u n su trau kė tarsi m ieg an t, tas, ku rio m intys v isiškai nu skaid rintos, k as lyg p ro sapn ą - [bū­dam as] ju tim ų olo je, b et [jų] nevaržom as - išvysta p a­vadintąjį p ranava, vedantįjį, švytinčio pav id alo , nem ie­gantį, nesenstantį, nem irsiantį, n eliūdintį, - tas pats pra­nava tam pa p avadintas, vedančiu , švytinčio p av id alo , nem iegančiu, nesenstančiu , nem irsiančiu , neliū d in čiu . N es pasakyta taip:

Kadangi jis kvėpavim ą ir garsą A U M , ir v isą įvairovę Jungia, arba [kadangi šitai] jun giasi, tai pavadinta joga. K vėpavim o ir p roto , ir kartu ju tim ų vien is,Bet kokio b ūvio atm etim as - š tai kas reiškia jogą.

6.26. Taip p at kitur dar p asakyta:

Iš tiesų , kaip žv e jas tin k lu trau k ia v an d en s g y v iu s ir aukoja ju o s sk ran d žio u gn y , ta ip , iš tiesų , [žm o gus] šiu o A U M kv ėp im u s trau kia ir au k o ja ju o s sk a isčio j ugny. T a ig i jis ly g įk a itęs p u o das. Ir kaip įk a itu siam p u o de įsip liesk ia ly d y tas sv iestas , p a lie sta s [liep sn o ­jan čios] ž o lės a r m alk o s, ta ip , iš tiesų , įsip liesk ia šis ,

n ek vė p u o jan čiu p ram in tas , įk v ėp im o p a liestas. Tai, kas įsip liesk ia , - tai B rah m an o p av id alas, aukščiausias V išn au s p ėd sak as , p a ts R u d ro s ru d rišku m as. Į nesu­sk a ito m as d a lis p a tį s a v e su sk a id ęs , u žp ild o jis šituos p asau liu s. N es p asak y ta ta ip :

Išties, k aip kib irkštys liep sn os, kaip sau lės sp in duliai - v isai taip p at

Išties, kv ėp av im as ir v isa k ita v is iš nau jo č ia atsklinda deram a tvarka.

6.27. T aip p a t k itu r d ar pasakyta :

Iš tiesų, tai B rahm an o žiorav im as - aukščiausio , nem ir­tingojo, bekūn io. K ū no šilu m a - lyd ytas sv iestas jam . N ors apsireiškęs, iš t iesų, Jis slypi [širdies] erdvėje. Taip susitelkim u išsk laidom a šird ies erdvė, k uri tarsi sušvin­ta Jo šviesa. [Žm ogus] g reit p ersiim a jo s prig im tim i - kaip lu m stas g eležies kad žem ėje g reit persiim a žem ės prig im tim . Ir kaip kad k a lv iu i n eb erū p i žem e v irtęs lum stas geležies, taip ir m intis kartu su savo a tram a iš­nyksta. N es p asakyta taip:

Lobynas širdies erdvėje - palaim a ir aukščiausias prieglobstis,Mūsiškis „aš" ir mūsų joga, taip pat ugnies bei saulės spindesys.

6.28. Taip pat kitur dar pasakyta:

Pranokęs elementus, jutimus ir jutimus, paėmęs lanką, kurio templė - klajoklystė, strypas - atsparumas, ir strė­le, neturinčia savimanos, nužudęs pagrindinį vartų, ve­dančių pas Brahmaną, [sargybinį], kurio vainikas - su­maištis, o auskarai - godumas ir pavydas, lazda - tin­gumas, snaudulys, nevalyvumas, rimbas - išpuikimas, kurio templė - pyktis, o lankas - aistra, kuris troškimų strėlėmis žudo gyvas būtybes, - nužudęs jį ir persikė­lęs garso AUM luotu per širdies erdvę, neskubėdamas, kaip deimantų ieškotojas kad įžengia į olą, teįžengia jis į atsiveriančią viduje Brahmano menę. Ir remdamasis mokytojo mokymu teperžengia tuomet jis keturis Brah­mano menės luobus. O tada, tyras, skaistus ir tuščias, ir ramus, nebekvėpuojantis ir be savęs paties, ribų ne­turintis, nenykstamas, tvirtas ir amžinas, negimęs, ne-

su saistom as savo d id ybėje jis esti. Savo didybėj esan ti išvyd ęs, į v irsm ų ratą ž iūri jis tarsi į r ied antį įvežim o] ratą . N es p asakyta taip:

Je i m irtin g a sis šeš is m ė n esiu s b u s a ts id ė jęs ju n g čia i,n u o la t išsm u k d am as [iš š io p asau lio ],įv y k s r ib ų n etu rin ti, au k ščiau sio ji, s lap čiau sio ji ju n gtis.

B e t je ig u m irtin g asis , n o rs ir u žsid eg ęs, - p aže is tas aist­ro s ta m su m o

Ir prisirišęs p rie sūnaus, žm onos, šeim os, jam - niekuom et".

6.29. Tai taręs [Brihadrathai] Šakajanja nusilenkė jam, širdy susitelkęs, ir [pridūrė]:

„Šiuo Brahmano žinojimu, karaliau, Pradžapačio pali­kuonys žengė Brahmano keliu. Jogos pratybomis [žmo­gus] pasiekia pasitenkinimo, ištvermės priešybėms ir ramybės. Šio švento mokslo teneperduoda jis tam, kas ne sūnus jam ir ne mokinys, ir nenurimęs. Tik tam, kas klauso ne ko kito [, o tik mokytojo], ir kas turi visas tin­kamas savybes, tegu perduoda jį.

6.30. A U M ! T eap sisto ja jis s k a isčio je v ieto je , sk a is tu s ir

esm ei a ts id ė jęs, esm ės p až in im u i, k a lb o m s ap ie esm ę,

e sm ės ap m ąstym am s, a u k o jim u i esm ės v ard an , š ita ip esin g ajam e B rah m an e [p an iręs], s iek d am as esm ės, jis

p ers im ain o : jo [d arb ų ] p a d a r in ių p a n č ia i su trū k sta ,

tam pa la isvas jis n u o lū k esčių , n eb ijo n e i k itų , n e i p a ts savęs, neturi norų. R ad ęs la im ę n eben ykstam ą, n eišm a­

tu ojam ą, tik bū va.

Iš tiesų , n eb etu rė ti n o rų - ta i ta rs i d id ž ia u s ia s iš d i­

džiau sių lob is. N es žm o g u s, v iso k ių n o rų ap ib rėž tas, jų ap sp ręsto bū d o, n u osta tų , sav im an o s, y ra su p an čio ­

tas. O p riešin g as jam - la isvas . K iti sak o , kad a sm u o tam pa su p ančio tas, kad a d ėl p rig im to s k y rim o im a a p ­

sisp ręsti, o p ašalinus šitą sp rend im o y d ą , - la isvė. N esg i reg im a - p rotu ir g ird im a - p rotu . A istra , ap sip ren d i-

m as, abejonės, tikėjim as ir netikė jim s, tv irtybė ir silp n u ­

m as, gėd a, su telk tu m as, b a im ė , v isa - p rotas. S av y b ių srauto n ešam as, įk lim p ęs ir sutrikęs, b laškyd am asis, ne­r im au d am as, g e id au jan tis ir su sijau d in ęs jis p u o la į sa- v im an ą. G a lv o d am as: „T a i aš, ta i m a n o " , įs ip an čio ja p a ts į sav e tarsi į tin k lą p au k štis . T a ig i ž m o g u s šita ip

apspręsto būdo, nuostatų, yra supančiotas savimanos. O priešingas jam - laisvas. Tad būk laisvas nuo apsi­sprendimo, nuostatų, savimanos. Tatai - Išsivadavimo ž y m ė . Tatai - kelias pas Brahmaną dar šiapus. Tai - var­tai, atviri iš čia. Pro juos išeis jis iš šitos tamsybės, nes ten - visi troškimai.

Taip pasakyta apie tai:

Kuomet penki [šaltiniai] pažinimo ir sykiu protas nu­rimsta,Ir nebesusižadina aumuo, - tatai aukščiausias kelias, sakoma.

Paaiškinimai

YŠA UPANIŠADA

1. persmelkta (viisyam) - galimi keli šio žodžio vertimai, svar­būs metafiziniam niuansavimui: tiek „apgaubta", tiek „per­smelkta", „dėvima kaip rūbas". Paprastai verčiama pirmuo­ju, kurio laikėsi ir žym usis upanišadų kom entatoriaus Šan- kara (VIII a.). Vis dėlto, anot šiuolaikinio (XX a.) indų filo­sofo Aurobindo Ghošo (Aurobindo 1992,19), bendrai teks­to minčiai, siekiančiai įveikti visas galim as Dievo-pasaulio, vienio-daugio, ritualo-laisvės, tapsm o-būsm o priešybes, tinkamesnis yra būtent pastarasis vertimas.kaita (jagat) - nuolatinis judėjim as ir kaita būdingi fenome­naliam pasauliui - vienatinio Brahmano raiškai, kintamybei. atsižadėjim u bū k gyvas (tyaktena bhuūjtthS) - pažodžiui, „mėgaukis" arba „m iski atsižadėjim u".

2. Žmogui išvengti karm os pančių (m karma lipyate nare) - pažodžiui, „kad ne(pri)liptų veiksmai prie žm ogaus". Upa­nišadų požiūriu, netgi kilnūs veiksm ai mus suriša su jų pa­dariniais ir tokiu būdu virsta karm os pančiais.

3. dem oniškais vadinam i pasauliai (asuryū nūma te loki) - pradžioje žodžiu asura (pažodžiui maždaug „viešpats", „valdovas") vadinta klasė dievų, „dievai viešpačiai" (ira­nėnų Avestoje šio žodžio atitikmuo ahura netgi tapo pagrin­dinės dievybės vardo Ahura Mazda, „Išminties Viešpats", dėm eniu). Tačiau ilgainiui vedų tradicijoje asurai tampa dievų (dem) varžovais ir net priešininkais, priešais demo­nais (senovės Irane demonais, priešingai, virto dievai, dae- va). Savo ruožtu žodis asura vedų tradicijos imamas sieti ar­ba su a-sūryū „kuris be saulės, besaulis", taigi „tamsus, tam­sos", arba su asu „žem iškas, pasaulietiškas, nešventas". Anot Šankaros, kiekviena būtybė, tiek žmogus, tiek dievas, jeigu ji nepažino savyje dieviškojo Atmano, yra asura. kas A tm aną savy pražudė (ūtmahanah) - pažodžiui „savi­žudis", tačiau žodį ūtman suvokiant ne kaip įvardį, o kaip daiktavardį, Žymintį Atm aną (žr. „Kena upanišados" 2.4 paaiškinim ą), taip kartu apibūdinamas jį pažinti atsisakęs ir jusliniam s m alonum ams atsidavęs žmogus.

4. ju tim ai (devū) - jutimai, įgalinantys patyrimą, suvokimą, pažinim ą ir pavaldūs Atm anui, tapatintini su dievais, ku­rie v isi yra pavaldūs Brahmanui.M atarišvanas (mdtarišvi) - vedų vėjo dievo Vajaus (Vflyu)

epitetas. Vėjas, visa ką judindamas, viskam įkvepia gyvas­tį. Taigi Vėjo dėka pasaulio erdvėje tarsi motinoje (mūtari gali būti suprantamas ir kaip „erdvė", ir kaip „motina") visa kas atgyja ir ima judėti (švayati „juda, švytuoja"). Pasak komen­tatoriaus Šankaranandos, mūtarišvan, kaip visa įkvepiančią gyvastį, savo funkcija atitinka sūtrūtman „Atmano gija", gyvastį (apah) - Šankara ir jo sekėjas vedų komentatorius Anandagiris opa aiškina žodžiu karman „veikla".

7. vienį išvydusį (ekatvam anupaiyatah) - visam e kame ma­tantį tą patį vienintelį būties principą.

8. visaregis (kmrih) - vedose šiuo žodžiu apibūdinamas ir vadinamas įkvėptas išminčius, pasižymintis dvasiniu regė­jimu; neretai taip vadinami ir patys vedų himnų kūrėjai po- etai-regėtojai. Pasak Šankaros, kavis yra tas, kas regi pra­eitį, dabartį ir ateitį.savabūvis (svayambhūh) - tikslus lietuviškas atitikmuo vie­nos iš svarbiausių upanišadų sąvokų, žyminčių nuo nieko nepriklausomą, savaiminę būtį ar galią būti.

9. neišm anym u... pažinim u (avidyūm... vidySyilm) - šios daugiaprasmės, daugiaplanės indų religijos ir filosofijos

sąvokos čia žym i du kosm inės regim ybės (mūyū) aspek­tus: vienį suvokianti ar tiesiog vienio sąm onė reiškia pa­žinim ą, Ž inojim ą, vidyū, o tik daugį ir skirtybes tematanti „vardų ir pavidalų" (žr. „M undaka upanišados" 1.1.9 pa­aiškinim ą) lygm eny - nežinojim ą, neišmanymą, avidyū. Su apeiginiu form alizm u nu olat kovojęs šankara avidyū sie­ja su ritualiniu pietizm u, o vidyū - su d ievybių garbinimu tesiekiant atlygio, kas, jo nuom one, vienodai siaura ir to­li nuo tikros išm inties. Šią priešpriešą galim a palyginti su dvasinės tarnystės, karitatyvinės veiklos (vita activa, evan- gelijose personifikuojam a M ortos) iškėlimu krikščioniško­je tradicijoje prieš vidinio patyrim o siekį, kontempliaciją (vita contemplativa, personifikuojam ą M arijos). Šiuo atžvil­giu vedantos (žr. „M undaka upanišados" 3.2.6 paaiškini­mą) apologetas Kumarila Bhata rašė, jog kaip paukštis ne­gali skristi tik vienu sparnu, taip ir žm ogus išsivaduoti iš persigim im ų grandinės gali tik suderinęs ritualistinį ir kontem pliatyvųjį religijos aspektus.

11. neišm anym u įveikęs m irtį, pažinim u pasieks nemir­tingumą (avidyayū mrtyum tlrtvū vidyayūmrtam ašnute) - šan­kara šį posmą aiškina taip: ritualais žmogus įveikia mirties baimę, o medituodam as dievybes, pats sudieviškėja. Neiš­

manymas tad gali būti su vo k iam as kaip d vasin io gy veni­mo prielaida, atspirtis v id in iam su siv ok im u i.

12. n eap reik štim ... ap re ik šty b e i (asambhūtim ... sambhūty- im) - galbūt tai dvi pirm inės m aterijos (prakrti) reišk im osi pakopos: pirm oji, kai ji d ar n iek aip n ep asire išk u si, kai jo je dar harm oningai dera v iso s bū ties p o ten cijo s ar kokybės iguna), ir antroji, kai p er ją im a reik štis Brah m anas, būsi- mosios visatos S iela. P asak Šan karos, ta i beasm en io A bso­liuto ir asm eniško D ievo kū rė jo an titezė .

14. sunaikinim u (vinūšena) - šan k ara č ia p rim ena, jo g su­naikinimas yra neišvengim as be t kok ios m ateria lio s raiš­kos likimas. T uo pačiu s u n aik in im as veda j neapreikštį.

15. tiesos veidą (satyasya mukhiim) - 15-18 posm uose pateikia­ma brahmanizmo religinėje tradicijoje įprasta mirštančiojo mal­da, ar kreipimasis, j saulės viešpatį, pasaulio globėją Pūšaną, prašant jo atskleisti aukščiausiąją būties tiesą, pačią jos esm ę - tikrąjį veidą, kurį užstojantis ryškus kaip saulė spindesys, regėti (drstaye) - vedų m etafizin ėje ep istem olog ijo je, kaip ir daugelyje kitų pasaulio tradicijų , d vasin is pažinim as daž­niausiai vadinam as „regėjim u ".

rnrnimmmmm

16. Ja m a ... (i/amah...) - m irties ir mirusiųjų pasaulio valdo­vas, kartais tapatinam as su saule. Sūrja - tiesiog saulės die­vas, dievų gim dytojo Pradžapačio (žr. „Aitarėja upanišados"3.3 paaiškinim ą) sūnus. Puruša (purusa, pažodžiui „žmogus, asm uo, s ie la") h indų kosm ologijoje yra pirm inis kosminis Asm uo, pirm apradis archetipinis Žm ogus (kaip kad heleniz- m o Anthrdpos), dažnai A tm ano ir Brahm ano personifikaci­ja , vėliau jis tam pa ir visatos Siela, visatos šaltiniu, įsivaiz­d uojam as esąs saulėje ar ten, iš kur trykšta jos šviesa.

17. k v ė p a v im a s ... į n em irtin g ą D v elk sm ą (vūyur unitam amrtam) - kv ėpavim as vedų tradicijoje, kaip ir daugelyje ki­tų , paprasta i tapatinam as su ir vadinam as vė ju , vūyu. Ani- la - irg i v ė jas a rba atitinkam os vė jo d ievybės vardas. Pas­tarasis vė jo pavad inim as yra veiksm ažodžio šaknies an-, ku ri vėlgi reišk ia „kvėpuoti, alsuoti, d velkti"; tos pat šak­nies yra d id žiai reikšm inga d augum oje Indijos tradicijų są­voka prUna (žr. „K ena u pan išad os" paaiškinim ą 1.1); k ito­se kalbo se g im inišk i yra to k ie žodžiai kaip airių anai „kvė­p av im as" , gra ik ų anemos „v ė jas", lotynų animus „dvasia, s ie la , sąm o n ė", anima „dvelksm as, vė jas, kvėpavim as, al­sav im as, s ie la , gy vybė, v ė lė".p r is im in k i, s ie la (krato smara) - č ia kreip iam asi į m ąstan-

m m m m m m r nčiąją ir a tsim enančiąją sielos galią, vedų tradicijo je n eretai tapatinam ą su būdraujančia, nušvitusia proto esm e, aum e- n iu buddhi (žr. „Katha u pan išad os" 1.3.3 paaišk in im ą).

18. A g n i... (agne) - arba „U gnie", š io posm o žod žiai, pa­gal tradiciją , ištariam i stov in t ties m irštančio jo galva.

K E N A U P A N IŠ A D A

1.1. kv ėp im as (prūnah) - v iena iš kertinių d au g elio In d i­jo s tradicijų sąvokų, itin išp lėtota Patan d žalio jog o s m o­kyklos; v ienareikšm iai neišverčiam a, be t rem iasi „kvėpa­

vim ą, alsav im ą" žym inčia šaknim i ir tokią turi pirm inę, pam atinę reikšm ę (žr. „Yša u pan išad os" paaišk in im ą 17). Kaip ir gim iniška lotynų artima, gali reikšti ir „gy vy bę", "gy vyb inę jė g ą ", ar „en erg iją", ir yra artim a tokiom s T o ­lim ųjų Rytų religijų ir m edicinos sąvokom s kaip qi ar ki. Panašų „en ergetin į" atspalv į, beje, turi ir lietuvių kvėpa­vimas, kvapas (p irm ine reikšm e „kv ėp avim as"; šis žodis bene g eriausiai tiktų vertim ui, je i ne įsivyravusi „arom a-

to" reikšmė): plg. įkvėpimas, išsikvėpti „netekti jėgų" ir at­sikvėpti „atsigauti, pailsėti", išleisti kvapą, atgauti kvapą, kiek turėdamas kvapo „iš visų jėgų" ir pan. (kaip patį „kvėpimo principą" prūttah lietuviškai galima būtų perteikti ir veiks­mažodžio abstraktu kvėptis); „energetinį" atspalvį turi ir alsavimas ar alsis „alsavim as": plg. tokius gerai žinomus tos pat šaknies žodžius kaip (pa)ilsti „(pa)vargti, netekti kvapo" ir (pa)ilsėti „atgauti jėgas"; taip pat dvasus, dvasia pirmine reikšme „kvėpavimas, atsikvėpimas", dvasavimas, atsidusti, iš(si)dusti, dvėsti; taip pat dvelkti, dvelksmas ir kt. Nors prūna upanišadose jau yra specifinis terminas, jis vis dėlto tebėra tiesiogiai ir pabrėžtinai siejamas su kvėpavi­mu, gretinamas su paprasčiausią kvėpavimą žyminčiais tos pat šaknies žodžiais (kaip kad vaiksmažodis prūniti „jis kvėpuoja, kvėpia" ir kt.), todėl ir į lietuvių kalbą bus ver­čiamas įvairiais kvėpavimo (pavyzdžiui, kvėpimas „įkvėpi­mas, iškvėpimas, kvėpavim as", kvėpsnis „dvelkimas, kvė­pim as") ar minėtų jo sinonimų šaknies žodžiais, kartais priduriant papildomą paaiškinimą, laiko pajungęs (yunakti) - veiksmažodis vienos šaknies su daiktavardžiu yoga, tad galim as daiktas, yra jogos są­vokos užuomina; žr. „švetašvatara upanišados" 2.1 paaiš­kinimą ir kt.

1.2. m etę (atimucya) - liovęsi tapatinęsi su ju tim ais ir išsiva­

davę iš klaidingo požiūrio, neva s uvokim o pagrin d as yra ju ­

timai, o ne aukštesnis juos v ald an tis p rad as - A tm an ąs. T a i­

gi kiekvienas iš jutim ų tėra au k štesn iojo , tikro jo vid in io Ju ­

timo - suvokim o kaip tokio - įrankis: „au sies a u s is" ir 1.1,

kvėpavimo kv ėpavim ą {prlinasya priimk) - arba „kvėpim o

kvėpimą", „kvėpties k v ėp tį", „alsio a ls j" , p ag aliau n et „gy­

vasties gyvastį"; žr. paaišk in im ą 1.1.

1.3. ten (latra) - turim as om eny m in ėtas ju tim am s n ep rie i­

namas aukštesnysis d vasin is p rin cip as.

1.5. kas garbinam a šiap u s (yad idam updsate) - d iev išku m as,

kai m ėginam as racion aliai ap ib rėžti ir ko n ce p tu a lia i įv ar­

dyti, anot šank aros, v irsta stabu , k u riu o p ak eič iam as tik ­

rasis Absoliutas.

2.3. nežinom as [ jis ] ž in a n t ie m s , ž in o m a s n e ž in a n tie m s(iavijMtam vijūnatūm vijntllam avijūnatūm) - p asak Š an karos,

tikras Brahm ano, ku ris n ėra p ažin im o o b jek tas, b e t v isad a subjektas, p a ž in im a s te g a li b ū ti in tu ity v u s (samyag daršimam), o n e kon ceptualu s. Plg. L ao d zi „D ao d e d z in g "

81: „Išmanantis nebūna iškalbus; išk albus žm og u s išm any­

mo neturi" (Laozi 1 9 9 7 ,167 ).

2.4. pažinęs [Brahmaną] prabudim u (pratibodha viditam) -

anot šankaros, kiekvienu pažinimo būdu, arba visais sąmo­nės lygiais (bodham bodham prati viditam). Kita vertus, pirmi­nė žodžio pratibodha reikšmė - „prabudimas", ir Brahmano pažinimas susijęs su dvasiniu prabudimu, išsivadavimu iš „samsaros sapno". Tai įprasta dvasinio pažinimo metafora jau ikibudistinėje indų filosofijoje, o pats Budos vardas Bud- dha, kaip žinoma, tiesiog reiškia „prabudęs, nubudęs".Per save Patį {ūtmanū) - arba „per Atm aną", „Atm anu". Žodis lltman gali būti laikomas ir įvardžiu „pats", ir daik­tavardžiu (kurį lietuviškai tapo įprasta nevykusiai versti „Savastim i"), ir šia dviprasm ybe upanišadose žaidžiama nuolat ir pabrėžtinai (tą pačią dviprasmybę išlaiko, pavyz­džiui, vokiečių selbst ir das Selbst, anglų se lf ir the Self). Šiaip ar taip, nors ir v irsdam as term inu, įvard inęs reikšm ės „pats" ūtman nepraranda niekad, todėl ir lietuviškai šį žo­dį neretai paranku versti tiesiog „Pats", didžiąja raide pa­brėžiant aukštesnį žm ogaus esybės pradą, laim im a jėg a (vindate vTryam) - galim a būtų versti ir „nar­sa", pažodžiui - „vyriškum as".

2.5. čia (iha) - šiam e pasaulyje, šiam e gyvenime, pasitraukdam i (pretya) - galima suprasti dvejopai: ir pasi-

traukdami iš šio pasaulio mirštant, ir pasitraukdami iš šio pasaulio jo atsižadant.

3.1. laimėjo pergalę (vijigye) - greičiausiai čia kalbama apie dievų kovą su demonais asurais, primenančią dievų kovą su titanais graikų mitologijoje.

3.2. dvasia (yaksam) - nežemiška, dieviška būtybė, pasak Šankaros, „didi garbintina būtybė" (pūjyam mahad bhūtam).

3.3. visažini (jntavedas) - pažodžiui, „žinantis visa, kas gimę, visas gyvas būtybes" arba, atvirkščiai, pats „gim ęs iš pažinimo", šis dievo Agnio epitetas sutinkam as jau „Rigvedoje".

3.7. Vajų iyūyum) - pažodžiui „vėją", dievą Vėją.

3.8. Matarišvanas (mūtarišvū) - vediškas dievo Vajaus epi­tetas, žr. „Yša upanišados" paaiškinimą 4.

3.12. Ūmą (umūttt) - Šivos žmona, įkūnijanti dieviškąją iš­mintį (plg. Sofiją helenizme), taip pat vardu Parvatė (Pūr- vatl), pažodžiui „kalnietė".

4.3. Indra pranoksta v isus dievus (indro 'titarūmivūnyūn de- vSn) - įdomu tai, kad indų gnoseologijoje Indra siejamas su protu, kuriam pavaldūs visi jutimai. Sanskritiškai „jutimas, juslė" netgi vadinamas indriyani arba tiesiog deva („dievas"). Taigi kaip Indra pranoksta visus dievus, taip protas pranoks­ta visus jutim us (žr. „Yša upanišados" 4 paaiškinimą).

4.4. ž a ibo p lyksnis (vidyuto vyadyutadū) - galbūt tai ir stai­gaus dvasinio nušvitim o įvaizdis. „Akies m irksnį" arba, tiksliau, būtent „prasim erkim ą" savo ruožtu galima laiky­ti staigaus praregėjim o įvaizdžiu.

4.5. apsispren d im as (sankalpah) - žm ogaus protą valdo Brahmanas, kuris pats ir lem ia tai, kad žmogus jį atmena ir, sąm oningai apsisprendęs, į jį nukreipia savo valią.

4.7. slaptą mokymą (upanisadam) - pagal tradicinę etimologiją, žodis upanisad aiškinamas kaip sudarytas iš upa-ni-sad „sėdėti prie, šalia, žemiau [mokytojo]"; taigi upanišada - tai slaptas mo­kymas, perduodamas mokytojo mokiniui iš lūpų į lūpas, o kaip toks, tai, pasak Šankaros, - ir pats žinojimas, „priartinantis prie Brahmano", „sunaikinantis nežinojimą", ir apskritai gilus dva­sinių slėpinių apmąstymas. Plačiau žr. įvade, 16 psl.

4.9. įsitvirtina... taip, įsitv irtina (pmtitisthati, pratitisthati) - tokie pakartojimai vedų literatūroje paprastai žym i skyriaus pabaigą.

MANDUKJA UPANIŠADA

1. garsmuo (aksaram) - žodis gali įgyti daugybę nuo kon­teksto priklausomų reikšm ių: nek intam ybė, nenykstam y- bė; kardas; Šiva, V išnus; skiem uo A U M , raidė, b alsis, gar­sas, sąskambis, žodis, kalba; auka; vanduo ir 1.1, (žr.: M o- nier-Williams 1987,3). „Bhagavadgytoje" (8.13) irgi esam a panašios formulės: „AUM , šis g arsm uo - Brahm anas" (om ityekūksaram brahma).šių trijų laikų (trikūlatttam) - garsm uo AU M kaip nedalomas vienis simbolizuoja nepasireiškusį Brahm aną, Absoliutą, o atskiri garsai - jo raiškos visum ą: praeitį, d abartį ir ateitį.

3. Vaišvanara (vaišvūmrah) - pažodžiui „visų žm onių", nuo „Rigvedos" laikų taip vadinam as Agnis. Čia - į išorinį pa­saulį sąmonę kreipiantis veiksnys, siejam as su prim uoju AUM garsu A.

suvokim as ovyje, išorin iam pasau ly je {jūgarita sthūno ba­lus prajūah) - įprastinė žmogaus būdravimo būsena, kurio­je jis jutimais suvokia išorinį pasaulį ir save jame. Reikia pa­brėžti, kad šis „įprastas būdravim as" dažniausiai įvardija­mas ne šaknies budh-, paprastai žym inčios dvasinį nubu­dim ą ar nubudusią sąm onę, žodžiu, o žodžiu jūgarita, šak­nies jar- „nem iegoti, būti nubudusiam " (galim as daiktas, tos pat kaip jar- „judėti, k rutėti"). Taigi, nors indų tradici­jo je nubudim as iš sapno dažnai sugretinam as su dvasiniu nu budim u iš sam sariško „m ajos sap n o ", šiedu sąm onės lygm enys griežtai skiriam i net kalboje. Siekiant atskirti juo­du ir vertim e, pirm ąjį p aranku įvardyti nepelnytai p rim irš­tu lietuv ių žodžiu ovyje „tikrovėje, realybėje, ne sapn e, ne­m ieg an t", paliu d ytu jau D aukšos ir neseniai v ėl į a p yvartą grąžin tu M an to A d om ėno jo H ėrak le ito „Fragm en tų" v er­tim e (H ėrak le itas 1 9 9 5 ,3 5 ,4 3 ,4 5 ) .septynios galūnės (saptūfigah) - anot Šankaros, asmens „ga­lūnių" viso dešimt: galva, akys, kvėpavimas, kūnas, pūslė, kojos, plaukai, krūtinė, širdis ir protas, devyniolika bumų (ekom vinšatim ukhah) - penki jutimo orga­nai, penki veikimo organai, penki kvėpimai (prana), protas (ma­

nas), aumuo (bu ddhi), savimana (ahatttkūra) ir mintis (citta). sunkiu (sthū lah ) - arba „grubiu"; šia ypatybe pažymimi ap-

čiuopiami, materialūs - ne kokio nors kito „subtilaus" su­vokimo lygmens - objektai.

4. Taidžasa (taijasak) - pažodžiui, „sudarytas iš ugnies", „ugninis".suvokimas sapne, vidiniame pasaulyje (svapna sthūno'n- tahprajnah) - taigi kalbama ne tik apie sapną kaip tokį, bet ir apie vidinį minčių bei vaizdinių pasaulį apskritai, vaiz­duotės susikurtą pagal išorinius įspūdžius, kuriame žmo­gus gyvena tarsi sapne.lengvu (pravivikta) - arba „subtiliu"; šia ypatybe pažymi­mi psichiniai suvokimo objektai: mintys, vaizdiniai, su jais susiję išgyvenimai ir pan.

5. Pradžnia (prūjitah) - pažodžiui, „suvokimas, pažinimas", sie­jamas su gilaus miego būsenos (susuptsthūrmh) patyrimu, būties vienį (eldbhūtith) - arba „vienatinę būtį". Nebelikus nei išorinio, nei vidinio pasaulių, taigi nebesant ką suvokti, kartu išnyksta skirtumas taip subjekto ir objekto.veidas jo - mintis {ceto mukhah) - anot Šankaros, „nes tai slenks­tis į kitų dviejų sąmonės būsenų [sapne ir ovyje] suvokimą".

6. įsčios (yonih) - arba „ištaka, šaltinis". Tuo ši būties pa-

kopa skiriasi nuo ketvirtosios, kuri jau nebėra ko nors prie­žastis ar šaltinis ir išvis neapibrėžiam a, žr. toliau.

7. m alone (šivam) - pažodžiui, „m aloninguoju"; žodį gali­ma suvokti ir kaip tikrinį dievo š i vos vardą, nedvejybe (advaitam) - viena iš kertinių vedantas (net ir va­dinam os Advaita vedantą) sąvokų, žym inti būties nedua- lum ą, nedualizm ą. Sanskrito būdvardį dvaya visiškai tiks­liai atitinka lietuvių dvejas „dvigubas, dvejopas", taigi ad- vaya (taip, beje, pavadinam as ir Buda) būtų nedvejos, o ad­vaita - būtent nedvejybe (ar „nedveita"). ketvirtąją (caturtham) - tai ketvirtoji „pėda", arba būties pa­kopa, paprastai ir vadinam a tiesiog „ketvirtąja" (turfya, iš tos pat šaknies kaip caturtha); transcendentinė būties pako­pa, nenusakom a jokiom is sąvokom is, o tik bet kokių požy­mių neigimu. Šankaros nuom one, nors turTya yra nenusa­koma jokiais požym iais, vis dėlto jos negalima tapatinti su tuštuma (šūnya); nes kaip vaizduotė veikia remdamasi ben­dru (ne-įsivaizduojam u) mentaliniu pagrindu, taip ir viso fizinio pasaulio iliuzija rem iasi tam tikru nenusakomu požym iais (alinga) m eta-fiziniu substratu, Brahmanu.

9. pasiekia (apnoti) - žaidim as sąskam biais, garsą A siejant

su žodžiais, juo prasidedančiais, kaip kad apnoli „pasiekia". Galimas daiktas, turima galvoje, jog „pasiekia visas būty­bes", kaip Vaišvanara, arba iš vidaus gelm ių „pasiekia iš­orini pasaulį".kas žino tai (ya evam veda) - ši itin dažna upanišadose for­mulė, pažinimą, žinojimą teigianti esant pakankam ą reali­zacijai, akivaizdžiai liudija gnostinį upanišadų pobūdį, sa­vaime ryškų ir iš viso jų mokymo.

10. yra išk ilęs arba esti tarp a b ie jų (utkarsūt ubhayatvūt) - garsas U pagal burnos padėtį yra tarpinis tarp A (plačiai atverta burna) ir M (sučiaupta bum ą). Atitinkamai Taidža- sa yra tarp Vaišvanaros ir Pradžnios ir turi abiejų požym ių.

11. seik ėja ir sugeria (miter aptter) - čia vėl esam a žaidim o garsais (šaknis mi- „seikėti" ir pan.). Be to, kaip kad garsas M sugeria drauge A ir U, taip gilus m iegas be sapnų suge­ria drauge Vaišvanarą ir Taidžasą į Pradžnią.

12. per save patį į P atį save (ūtmanū ‘tmūnam) - žaidim as žodžio ūtman dviprasm ybe (žr. paaiškinim us „Yša upani- šadai" 3 ir „Kena upanišadai" 2.4). Galim a būtų versti „At- manu į Atm aną" ar „pats į save" ir aiškinti - per individu­alų aš įžengia į universalų Aš.

mmmmmmrn

AITARĖJA UPANIŠADA

1.1.1. n iekas n em irksėjo (na kificana misat) - neegzistavo, negyveno. „M irksėti" reikšm e „gyventi" vartojama jau „Rigvedoje".

1.1.2. m irtis - tai žem ė (prthivT marah) - nes žemė priglau­džia mirusįjį, arba nes visos būtybės žemėje yra mirtingos.

1.1.4. sušildė (abhyatapat) - šaknies žodžio topas „šiluma, (vidinė) kaitra, (dvasios) įkarštis, užsidegimas, ryžtas", ku­riuo indų tradicijoje ilgainiui imta vadinti askezė (žr. pa­aiškinim us „Taitiryja upanišadai" 2.6.1 ir kt.). Toliau, kaip ir kitose upanišadose bei apskritai daugelyje tradicijų, at­skiros pirmažm ogio (mikrokosmo) kūno dalys susiejamos su atitinkamais pasaulio (makrokosmo) reiškiniais, nuokvėpis (apūnah) - vienas iš penkių kvėpimų (žr. „Prašna upanišadą"), kartais laikomas organizmo atliekas, išmatas ša­linančia jėga ir siejamas su išeinamąja anga. Čia jis susietas su bamba (nūbhi), kurioje jogos tradicija lokalizuoja mirtį, lytis (šišnam) - vyro lytinis organas, falas.

1.2.1. šios d ievybės (etah devatah) - ugnis, vėjas, vanduo ir kitos stichijos.

į didžias marias (arnava) - arba vandenyną; Šankara tai laiko šio gimimų ir mirčių pasaulio, samsaros alegorija (samsitritrnavah).valgyti maistą (am am adčm) - patirti jutimais materialųjį pasaulį. Pagal būdingą upanišadų simbolizmą, „valgyti" reiškia „patirti jutimais", o „maistą" ir „materiją" netgi žy­mi vienas ir tas pats žodis (anna).

1.3.11. kokiu būdu (kataram) - pagal tradiciją, Atmanąs gali įžengti į kūną dviem būdais: pro pėdas arba pro viršugal­vį (momenį, momenėlį).

1.3.12. momenį (Simonam) - kaukolės siūlę. Indijos religinėje psichofiziologijoje su šia kūno vieta siejamas aukščiausio są­moningumo centras, dar vadinamas sahasrū „tūkstantlapis". vidriti (vidrti) -pažodžiui „anga, skylė (kas praardyta, pra-dirta)". tris būstus, tris sapno [būsenas] (trayah Soasthūs trayah svap- ttih) - apie tris sąmonės lygmenis šiuo atžvilgiu žr. „Mandūkja upanišadą". šankaros nuomone, ovyje regi dešinioji akis, sap­no „būstas" - protas, o gilaus miego be sapnų - širdis.

1.3.13. „apie ką kita čia dar galima kalbėti?" - apie ką ki­ta, be Atmano, būties branduolio, šerdies ir esmės.

„Pamačiau tai!" (idam ūdaršam) - Anot S. Radhakrišnano, čia pa­brėžiama, jog Atmanąs yra suvokiantysis, suvokimo subjektas.

1.3.14. paslapčia (paroksenū) - netiesiogiai, nes jo vardą ven­giama „be reikalo m inėti".

2.1. tai pirmas jo gim im as (tad asya prathamam janma) - už­simezgimas įsčiose gemalu laikomas pirmuoju žmogaus gi­mimu. Toliau šiame skyriuje aptariami trys žmogaus gimi­mai ir atgimimo mechanizmas.

2.2. m oters A tm anu... š į [vyro] Atm aną (strTyttūtma sūsy- aitam ūtmūnam) - taigi vyro sėkla, kuri yra jo Atmanąs, ar­ba Pats vyras, m otery je v irsta jo s Atm anu, arba Pačia m oterim.maitina (bhltoayati) - arba „prižiūri", „saugo", „puoselėja".

2.3. jis kūdik į m aitina (sa yat kumūram bhltoayati) - pasak Šankaros, turimas omeny vaiko tėvas, nors teksto logika tarsi byloja, jog Atmanąs.

2.4. tuomet anas jo Atmanąs [pats tėvas] pasitraukia (ayam itarah tltmli... praiti) - galima būtų versti: „Jis pats stoja jo [tė­vo] vieton... Tuomet anas pats [tėvas] pasitraukia".

2.5. rišio (rsi) - vedų dainius, žynys, išminčius, dar iščiose (garbhe nu sann anvesitm) - „Rigvedoje" (4.27.1) šiuos žodžius ištaria erelis, pagrobęs Indrai svaiginantį die­vų nektarą „somą". Galimas daiktas, jog iš ten ir „šimtas tvirtovių geležinių" - jose įkalinę demonai bandė sulaiky­ti paukštį. Čia tai - kartu ir kūno kalėjimas, iš kurio siekia ištrūkti siela (Atmanąs).Vamadeva (vūmadevah) - legendinis risis, kuriam priskiria­ma dalies vedų himnų autorystė.

3.1. katras (kataraiji) - taigi „kuris iš dviejų?" Iš konteksto galima spėti: ar tai, kas regima, suvokiama, ar tas, kuris re­gi, suvokiatysis? Pasak Šankaros, ar fenomenalusis (sopūd- hika), ar noumenalusis (nirupSdhika)?

3.2. suvokimo pavadinim ai (prajfLūnasya nūmadheyūni) -

vertimai į kitas kalbas čia itin įvairuoja: ir „sąm onės", ir „intelekto", ir „žinojim o", „pažin im o", ir pan. Esm ė, re­gis, ta, kad visos sąm onės funkcijos rem iasi pam atiniu suvokimo principu, be kurio sąm onė kaip tokia būtų iš­vis neįmanoma.

3.3. Brahma (brahma) - iš konteksto galima manyti, jog tai

absoliuto Brahmano personifikacija, Dievas-asmuo Brah­ma, nors gramatiškai brahma - tai tik niekatrosios g. Žodžio brahman, taigi to paties Brahmano, vardininkas. Tas pats brahman kartais laikomas vyriškosios g. žodžiu, apie ką ta­čiau galima spręsti tik iš kai kurių jo linksnių (pavyzdžiui, vyr. g. vardininkas būtų brahma). Taigi tarp Brahmano ir Brahmos kone visuomet yra neapibrėžtumas, atsispindin­tis, beje, ir vertimuose, o vienoką ar kitokį vertėjo apsispren­dimą dažniausiai lemia būtent kontekstas ir vienokia ar ki­tokia jo filosofinė interpretacia.Pradžapatis (prajūpatih) - pažodžiui, „visa ko gimusio (praji) Viešpatis (pati)" (pirmasis dėmuo, pavyzdžiui, tiksliai atitinka lotynų progenies „giminė, palikuonis"). Lietuvoje pagal sąskam­bį kartais klaidingai gretinamas su pradžia pati, iš to sąskambio net sukuriant nebūtą lietuvių dievybę „Pradžiapatį". užgimę iš kiaušinio , įsčių pagimdyti, gimę iš prakaito, gi­mę iš daigo (andajūni, jivajūni, udbhijjūni, svedajūni) - seno­vės indų tradicijoje keturios būtybių rūšys pagal pripažin­tus keturis gim imo būdus.

3.4. per šitą suvokiantį Atm aną (sa etena prajnenūtmanS) -

galim a būtų versti tiesiog „per šitą patį suvokim ą", žr. „Mandūkja upanišadą" 12 ir kt.

KATHA UPANIŠADA

1.1.1. Vadžašravasa (vūjašramsah) - legendinio brahmanų autoriteto Vadžašravos („šlovingas aukomis") palikuonis. Siužetas žinomas „Rigvedoje" (X.135) ir „Taitiryja brah- manoje" (3.11.8).noriai paaukojo (ušati dadau) - anot kai kurių tradicinių ko­mentatorių. Ušanas yra kitas Vadžašravasos vardas, tačiau žymiausias vedų egzegetas Sajana {Sūyana, XIV a.), o paskui jį ir dauguma vertėjų šią frazę interpretuoja būtent taip. Načiketas {nadketah) - „Nežinantysis", iš esmės, „Nežiniukas".

1.1.5. tarp daugelio (bahūnūm) - anot Šankaros, čia kalba­ma apie visus buvusius ir dabartinius m okinius, o M. Mūllerio nuomone, tai užuomina į priedermes, kurias turėjo atlikti visi ankstesni ir dabartiniai mirusieji ir kurias dabar turės atlikti pats Jama (Mūller, 1879).Jama (Yamah) - mirties personifikacija, mirties viešpats. Ži­nomas jau nuo „Rigvedos", kur (X.14.1-2.) sakoma jį buvus pirmuoju mirusiuoju, radusiu žmonėms kelią į mirusiųjų ša­lį: „Iškeliavusį didžiais šlaitais, išžvalgiusį kelią daugeliui, Vivasvatos sūnų, žmonių subūrėją, karalių Jamą pagerbk lie­jamąja auka. Jama pirmas rado mums išeitį - šios ganyklos

[niekas] nebeatims. Kur mūsų protėviai senieji nukeliavo, te­nai [keikvienas] gimęs įkandin savo keliu [nueis]".

1.1.6. pažvelki, kaip senovėje (anupaiya yathū pūrve) - re­miantis šankara, derėtų suprasti „pažvelk atgal į savo pro­tėvių darbus ir nesigraužki dėl savųjų".

1.1.7. u g n is (vaišvūnarah) - trad icin is ugn ies epitetas, pažodžiui reiškiantis „visų žm onių" ar „priklausanti vi­siem s žm onėm s" (plg. „Mandūkja upanišadą" 3). Kaip pa­sakojam a „Taitiryja brahm anoje", Načiketas nuvyko į Ja- mos namus, kur tris dienas laukė mirties valdovo sugrįž­tant. Jam ai sugįžus, į jį šiais žodžiais kreipėsi vienas iš tar­nų, kviesdam as pagerbti atvykusį svečią.Vaivasvata (vaivasvatah) - pažodžiui, „Vivasvatos palikuo­nis" (lietuviškai pasakytum e „V ivasvataitis"); Jam os epi­tetas. Vivasvata - Saulės dievo, Jam os tėvo epitetas, todėl kreipinį „V aivasvata", pavyzdžiui, S. Radhakrišnanas t i e siog verčia „Saulės sūnau".

1.1.10. atpažinęs {pratttah) - pasak šankaros, „tegu prisim e na, jog tai aš, jo sūnus, grįžau nam o".

1.1.11. Audalakis A runis (auddūlakir ūrunih) - kaip ir Gau-

tama, yra Vadžašravos vardai. N ors kai kurie kiti autoriai (Deussen, Charpentier), sekdam i šankaros interpretacija, juos laiko Načiketo vardais.

1.1.12. dangaus pasauly (svarge loke) - pasak Ramanudžos, dangus čia yra Išsivadavimo sinonim as.Toliau per kelis posm us (12-15) aiškinam a, jog Načiketo vardu pavadinta ugnis yra pats v isatos šaltinis - Brahma­nas, tuo pat metu slypintis ir žm oguje kaip jo dvasinė es­mė - Atmanąs. Kai kuriuose vedų tekstuose ugnis prilygi­nama visatos kūrėjui Pradžapačiui, o ugnies apeigos laiko­mos priemone įsisąmoninti „vidinę ugnį".

1.1.14. [šird ies] slap ty (guhūyūm) - arba „slėp tu v ėje", „gelmėje" bei pan. Viena esm inių indų m etafizikos są­vokų, žyminčių dvasinio sąm onės p rado „v ietą", ar „na­mus"; „širdies slėp tuvėje" paprastai glūdi A tm anąs, ab­soliutus Subjektas, d ieviškasis „A š". V edantos gnoseo­logijoje sąvokos guhya „slaptis, s lėp tu vė" bei hrdaya „šir­dis" neretai tapatinam os su aukštesniąja pažin im o, są­monės galia buddhi.

1.1.15. ugnį pirmapradę (lokadim agnim) - pažodžiui, „pa-

šaulio pradžios ugnį" arba „ugnį - pasaulio pradžią".1.1.16. grandinę šią įvairiaspalvę (sriiktim anekarūpSm) - ar­ba „įvairialypę". 1.2.3 posme tas pats žodis srnkūm papras­tai verčiamas kaip „kelias", šankara interpretuoja: „Dar imk įvairialypės karmos pažinimą".

1.1.17. su trimis kartu (tribhir etya sandhim) - pasak šanka­ros, su motina, tėvu ir mokytoju; arba su vedomis, smriti tekstais (smrti, žinomais „iš atminties", priešingai iruti, „iš­girstiems" ar „apreikštiems" tekstams, kuriems priklauso ir vedos) ir išmintingais žmonėmis.trissyk [įžiebs šį] Načiketą (trinticiketah) - pasak Šankaros, įgy­damas žinių, jas įsisąmonindamas ir praktiškai pritaikydamas, tris darbus (trikarma) - pasak Šankaros, tai ritualiniai au­kojimai, vedų studijos ir labdaros dalijimas, kas pagimdyta Brahmano (brahmajajnam) - kadangi pats Brahmanas nepažinus, nepamąstomas ir neapibūdinamas, tai pažinti galima tik jo apraiškas, tai patyręs (nicliyya) - pasak Šankaros, patikrinęs savo patirtimi.

1.1.20. tai yra (astttf) - greičiausiai čia kalbama ne tiek apie pomirtinį konkretaus žmogaus sielos likimą, kiek apie ga-

lutinį žmogaus išsivadavimą iš atgimimų grandinės ir jo amžiną nemirtingą Atmaną.

1.1.21. dalykas (dharmah) - viena iš itin reikšmingų ir dau­giaprasmių indų tradicijos sąvokų, priklausomai nuo kon­teksto galinti reikšti dėsnį, nuostatą, įstatymą, tiesą, dorą, dtūftą, dalyką ir 1.1.

Antaka-Jamos epitetas, pažodžiui, „užbaigiantysis".

D idžiajam Pčrėjim e (sūmparūye mahati) - pasak ?5įJ®-'Radhakrišnano, Načiketas jau pasiekė dangiškąjį pasaulį

'̂ įpoarga ¡oka) ir dabar klausia Mirties apie galutinį Didįjį Per- ėjimą - Išsivadavimą (nirupūdhišesa) iš samsaros grandinės.

1.2.1. gėris... malonumas (šchreyo... preyah) - išbandęs Na- čiketo pasirengimą įgyti išminties, Jama pradeda mokymą pabrėždamas gėrio ir malonumo - dvasinių ir kūniškų ver­tybių principinį skirtumą.

123. tu gi nepasukai turtų keliu, kuriame daugelis įklimpo(mitam srnkūm vittammflm avilpto yasyūm majjanti bahavo ma- nusyūh) - žodį snikam suprantant reikšme „grandinė", o vietoj

nuiįjanti skaitant sajjanti, galima butų veisti „tu nepasirinkai grandinės, kuri supančiojo daugybę": žr. paaiškinimą 1.1.16.

1.2.4. Ž inom i kaip neišm anym as ir išm intis (avidyū yil ca vidyū jMtS) - Šankaros aiškinim u, neišmanymas (avidyū) yra susijęs su malonum u (preya), o išm intis, arba žinojimas (vi- dyū), - su gėriu (chreya).

1.2 .5 . Posm as beveik sutam pa su „M undaka upaniša­d o s" 1.2 .8 (v isišk ai tik slia i sutam pa „M aitri upaniša­d o s" 7.9 , nep ateku siu į šį vertim ą). P lg. M t 15.14: „Pa­likite juos: jie akli aklų jų vadovai. O jeigu aklas aklą ves, abu į duobę įk r is" .

1.2.6. Perėjim as nen ušvis (m sūmparūyah pratibhūti) - apie perėjimą žr. 1.1.29.jis vėl ir vėl pateks m an į rankas - 1, y. vis mirs ir vėl gims, mirs ir vėl gims, kitaip sakant, įstrigs persigim imų grandi­nėje, samsaroje.

1.2.7. kuris (yah) - anot šankaros, tai pats Atmanąs.

1.2.10. Žinau (jūnūmy aham) - remdamiesi šankaros komen-

tarais, dauguma vertėjų šiuos žodžius p riskiria Jam ai, nors kai kurie (kaip antai MuUeris, H um as) - N ačiketu . laikina medžiaga (anityair dravyaih) - galim a kita reikšm ė „laikinomis priem onėm is", tačiau žodį dravya versti „m e­džiaga" dvigubai tikslu, nes jo ir pagrindin ė reikšm ė tokia, ir tiesioginė sąsaja su būdvardžiu dravya „m ed in is" atitin ­ka lietuvių žodžio medžiaga tiesiog in ę sąsa ją su mediena, medžiu, šiuo atveju tokios sąsajos juoba reikšm ingos, nes m e­diena, kaip kuras ugniai, sim bolizuoja šio laikino pasaulio materiją, būtent medžiagą, o pati ugnis - am žinąją šviesą.

1.2.11. galią (kratoh) - žodis daugiap rasm is: galėtų būti ir „tikslas", „valia", „ k etin im as", „su m an y m as", „ įk v ėp i­mas", „pastanga", „aukojim as, r itu a las" ir pan. Todėl kai kurie komentatoriai (pavyzdžiui, B alagopalendra) čia m a­to „neribotus aukojimo (ritualo) vaisiu s".

1.2.12. savęs pažinim u (adhyūtmayogūdhigamena) - arba „sa­vęs Paties pažinimu", „Atm ano pažin im u ", vadinam ąja ad- hyūtma yoga (tai ir jnūna yoga, asparia jogos sinonim as). Pri­siminkime garsųjį Delfų orakulo priesaką „pažink save".

1.2.13. išsunkęs esm ę (pravrhya dharmasya) - čia atsisklei-

džia dar viena galim a daugiaprasm ės sąvokos dharma (žr. paaiškinimą 1.1.21) reikšm ė - „esm ė" ar netgi „syvai" (plg. lietuvių žodžio syvai reikšm ę „ko nors pagrindas, gaivina­moji jėga"). Taigi ir tradicinis brahm anizm o pavadinimas sanatana dham a gali būti suprantam as kaip „amžinoji es­m ė" ar netgi „amžinieji syvai".n am ai... atsivėrė (vivrtam sadmah) - arba „buveinė", „būs­tas", „vieta" (šaknies sad- „sėsti, sėdėti" žodis, plg. analo­giškas anglų seat reikšmes), šankara patikslina, jog tai Brah­mano buveinė. Esama nuom onės, kad šiam e posm e sum i­nėti pagrindiniai upanišadų praktikos žingsniai: išklausy­m as („išgirdęs"), apm ąstym as („supratęs"), kontem pliaci­ja („išsunkęs esm ę") ir nušvitim as („apčiuopęs pagrindą").

1.2.14. už tiesos, už n etiesos (anyatra dharmūd anyatrūdhar- mūt) - pažodžiui, „už dharm os, už nedharm os".

1.2.15. skiem enį (padam) - pažodžiui, „pėdą". A pskritai žo ­dis pada „pėda" gali reikšti ir kojos pėdą, ir pėdsaką, atspau­dą, ir ilgio vienetą, ir poetinio teksto v ienetą: posm ą, eilu­tę, žodį, žodžio dalį, skiem enį. Plg. atitinkam ai lietuvių pė­dą kaip eilėraščio ritm o v ieneto pavadinim ą.tegyvas tikras m okinys (icchanto brahmacaryam caranti) -

platesne prasme galima suprasti kalbant apie tyro, doro, dvasinio gyvenimo siekį apskritai, ne tik siaurai apie brah- mačarją, t.y. pirmą iš keturių tradicinio brahmanizmo gy­venimo tarpsnio (žr. „Mundaka upanišados" 1.2.11 paaiš­kinimą) atstovą.

1.2.16. garsmuo (aksaram) - žr. paaiškinim ą „M andūkja upanišadai" 1.

1.2.18. regintysis (vipašcin) - Atmanąs, suvokimo subjektas.

1.2.20. nuskaidrėjusiu suvokim u (dhūtuh prasūdūt) - anot Šankaros, „nurimdęs jutimus ir protą"; o vedų egzegeto Sa- janos požiūriu, „per Viešpaties malonę".

1.2.23. kas jo vertas, tam ... Paties atvertas sau (yamevaisa vrnute... tasyaisa ūtmū vivrnute tanūm svūm) - keleriopas žaidi­mas žodžiais. Galima būtų versti „kas jo pasirinktas, tam ... jis atskleidžia Pats save", arba, norint, „Atmanąs atskleidžia savo esmę". Tačiau atrodė verta išsaugoti sąskambį tarp vrnute... vivmute - vertas... atvertas. Dėl ittman dviprasmybės žr. paaiškinimus „Yša upanišadai" 3, „Kena" 2.4, „Mandūk­ja" 12 ir kt., taip pat paaiškinimą „Mundaka Upanišadai" 3.2.3.

1.2.25. Ž yniai ir k ilm in g ie ji (brahma ca teatram ca) - kitaip sa k a n t „brahm anai ir kšatrijai" arba, dar tiksliau, pati jų esm ė - „brahm aniškum as" ir „kšatra". Turim a omeny tra­diciniai senovės Indijos visuomenės keturi luomai, ar „spal­vos" {varna, pažodžiui „spalva"): žyniai brahmanai {brah­mano), kilm ingieji kariai ir valdovai kšatrijai {ksatriya), ūki­ninkai, am atininkai bei p irkliai vaišjai {vaiiya) ir tarnai bei juodadarbiai (iš esm ės nebepriklausantys laisvų žmonių, arijų, visuomenei) šudros {šūdra). Taigi Atmanui netgi aukš­čiausi visuom enės luom ai - niekas, jis neturi nieko bendra su jokiu socialiniu prestižu, su jokia konjunktūra.

1.3.1. atlygio d ėsnį (rtam) - rta čia mena karmos padarinius. Pažodžiui rta reiškia „dėsnis" ar „ tiesa", pastarąja reikšme jį supranta šankara, glosuodam as žodį sinomim u satya. jied u geria (pibantau) - veiksm ažodžio dviskaita. Pagal tra­dicinę Sajanos interpretaciją, turimi omeny du Atmanai: in­dividualusis (jivatman) ir visuotinis, visatinis {paramittman), į kurį kelias veda per pirm ojo pažinimą, penkias aukuro u gnis (paūcūgnayah) - penkios šventos ug­nys, kurias nam uose privalo kūrenti brahmanas: Gūrhapa- tya, Ahavanlya, Daksinūgni, Sabhya,Avasathya. Kitaip čia dar galima įžvelgti persikūnijim e dalyvaujančius penkis veiks­

nius: dangų, debesis, žem ę, vyrą, m oterį (žr. „Brihadaran- jaka upanišadą" 6.9.13; „M anaus įstatym us" 3.185).

1.3.2. tiltą atnašautojų (setur Tjanūnūm) - ugnis yra atnašau- tojų tiltas, jungiantis žemę ir dangų. „Tiltas" - daugelyje tra- dicijų žinomas religinis sim bolis, gana pam inėti vieno iš Ro­mos žynių pavadinimą pontiįex (kuriuo iki šiol, beje, tituluo­jamas Romos popiežius), pažodžiui - „tilto darytojas", kurie trokšta persikelt į k itą [krantą] (titTrsatūm pūram) - t.y. persikelt per „sam saros v ad enis" ir nebegim ti.

1.3.3. vežimo šeim ininkas... vežim as... vad elėto jas... va­džios (rathinam viddhi... ratham... sūradhim viddhi... pragra- ham) - tai ne tik Indijoje, bet ir k itose tradicijose d ažna ale­gorija, plg. kad ir Platono „Faidrą" 246 .a-b (plačiau žr. Rad- hakrishnan 1953, 623).aumuo (buddhim) - kūrybiškasis, intuityvus protas, pasižy­mintis aukštesniu, gilesniu dalykų išm anym u, pranokstan­tis paprastą protą, racionalų sam protavim ą; neretai būtent nubudęs, nušvitęs protas. V akaruose dažniausiai verčia­mas intelektu. Lietuviškasis vertinys pasirinktas rem iantis S. Šalkauskio apibrėžim u: „A um uo ( Verstand) ir protas (Vernunft) yra du skirtingi tos pačios galios aspektai. Žm o­

gus yra protinga būtybė, kuri gali būti vadinama aumenin- ga tik tada, kai pasižymi originaliu ir kūrybišku mąstymu. Aumeningumas yra ne kas kita kaip inteligencija, t.y. pro­tingumas, sustiprintas lengvu, originaliu ir produktyviu su­gebėjimu pažinti dalykus" (Šalkauskis 1991,208-209).

1.3.4. tas, kuris m ėgaujasi {bhoktii) - šankara paaiškina, jog tai tas pats, „kuris persikūnija".

1.3.7. nepasieks tos vietos {na tat padam ūpnoti) - galima bū­tų versti „to skiem ens" (AUM); pažodžiui, „tos pėdos", žr. paaiškinim ą 1.2.15. Šiaip ar taip, kalbama apie Brahmaną.

1.3.9. aukščiausią visa persm elkiančio vietą (visnoh para­mom padam) - kitaip sakant, „aukščiausią Višnaus vietą". O turint omeny Višnaus „tris žingsnius", kuriais jis, pagal vedų mitologiją, peržengė visą visatą (plg. „Taitiryja upa- nišadą" 1.1.1 su paaiškinimu), ir pada galima būtų versti pir­mine reikšm e „pėda". Tąsyk išeitų „aukščiausią Višnaus pėdą", ar „pėdsaką, žingsnį".

1.3.10. tai, kas juntam a {arthūh) - justimais patiriami objek­tai: garsai, kvapai, pavidalai ir t.t. Šiame ir vienuoliktame

posmuose išdėstoma tam tikra vertybių hierarchija: jutimų objektai, jutimai, protas, aumuo, Atmanąs, Neapreikštis, Pu- ruša (žr. 1.3.11). Pastarieji du sietini su vienos seniausių In­dijoje brahmanistinės samkhjos mokyklos kosmologija ir liu­dija glaudų ryšį su vedų iruti tekstais (žr. „Brihadaranjaka upanišados" paaiškinimą 1.4.17). Neapreikštis (avyaktam) - pirmapradė kosminė materija (prakrti), kurią Šankara iš ad- vaita vedantas mokyklos pozicijų interpretuoja kaip kosmi­nę regimybę (mūyBšakti), lemtą pirmapradžio neišmanymo (avidyii). Dėl Purušos žr. „Yša upanišados" 16 paaiškinimą.

1.3.13. Pačioje rimty (šante Mmani) - žr. paaiškinimą 1.2.23 ir kt. P. Deussenas čia mato Neapreikštį.

1.3.14. pakilkite, pabuskite (uttisthata jūgrata) - plg. budistų „Dhamapados" 13.2: „Pakilkite, budėkite" (uttitthe rmppamajje- yya), taip pat krikščionių Ef. 6.18: „Be paliovos budėkite", dovanas gautas (prūpya varūn) - pasak Šankaros, „iškilių mokytojų pamokymus".

1.3.17. šradhos apeigų metu (šrdddha kale) - protėvių vė­lėms kas mėnesį atliekamos atnašavimo apeigos.

2.1.1. Savabūvis {svayambhūh) - toks lietuviškas daiktavar-

dis, nors ir naujadaras (paliudyto esam a tik būdvardžio sa- vabūvis, dėl atitinkam o sanskritiškojo būdvardžio žr. paaiš­kinimą „Yša upan išadai" 8), yra visiškai įm anom as ir tiks­lus sanskritiškojo atitikm uo, reiškiantis „tą, kuris pats iš sa­vęs, savaim e esti". D augum a vertėjų ir kom entatorių ma­to čia Brahm aną, o kiti, rem dam iesi šan kara, Brahmą ar Dievą Kūrėją. Šiam e posm e atsiskleidžia upanišadų tradi­cijai būdingas išorinės, ritualinės religinės praktikos keiti­mas introspekcine kontem pliacija.

2.1.3. Š ta i, iš tik rų jų , T a i (etad vai tat) - S. Radhakrišnanas palaiko Šankaros nuom onę čia esant kalbam a apie visuo­se jutim uose, bet kokiam e suvokim e dalyvaujantį ir suvo­kimą kaip tokį įgalinantį A tm aną, o štai prancūzų indolo- gas L. Renou mano, jog tai m irties akim irka.

2.1.4. ir sapne, iro v y je (svapnilntam jdgarittintam) - pažodžiui, „sapno p abaigą" ir „suvokim o ovyje pabaigą". Galimas daiktas, čia esama užuominos į ribinę sąm onės būseną mie­go pradžioje ir pabaigoje, kai akim irką įm anom a patirti pa­tį suvokim o subjektą, „save Patį", Atm aną. Šankara verčia „sapno turinį" ir atitinkamai „suvokimo ovyje turinį". Dėl žodžio ovyje žr. „Mandūkja upanišados" 3 paaiškinimą.

2.1.5. suvokiantįjį (madhvadam) - madhu „medus, saldėsis, saldumynai" + ad- „ėsti, valgyti", taigi pažodžiui „medų (ar tiesiog saldžiai) valgantis, ėdantis" (visiškai tikslus šio žodžio atitikmuo yra, tarp kitko, slavų *medvedb „lokys"), šankaros nuomone, tai „valgantis karmos vaisius".

2.1.7. Aditė (aditih) - „Rigvedoje" pagrindinės dievų gru­pės motina; epitetas „dievybingoji" (devaUimayi) kaip tik mena ją esant dievų, dievybių motiną. Vėliau - motinos gamtos (prakrti) sinonimas, viso išorinio pasaulio šalti­nis ir personifikacija, indų filosofijoje dažnai tapatinama su pačia išorinio pasaulio erdve. Tuo, kad ji „randasi, ėmus alsuoti" (arba „su alsavim u") ir „gim sta pro būty­bes" (arba „būtybėmis", arba „su būtybėm is"), upaniša­dų dvasioje pabrėžiama, jog išorinis pasaulis, kaip išori­nio suvokimo erdvė, atsiranda būtybei gim stant; kitaip sakant, kol negimusi būtybė išorinio pasaulio nesuvokia - kol Suvokimas kaip toks nežiūri „pro būtybę" pasau­lin, tol jai jo ir nėra.

2.1.8. visažinį (jūtavedū) - arba „Džatavedą", pažodžiui, „vi­sa, kas gimę, žinantį"; ugnies dievo Agnio epitetas (žr. „Ke­na Upanišadą" 3.3).

¿rnmmmgmmpliauskose (aranyoh) - du medžio gabalai, kuriuos trinant įžiebiama ugnis.nubudę (jūgrvadbhih) - vargu ar turima omeny dvasinis nu­budimas, veikiau „iškart nubudus", „iš pat ryto".

2.1.11. protu (manasa) - Šankara patikslina: „šventraščių ir mokytojų nuskaidrintu protu".

2.1.12. Puruša sulig nykščiu sielos vidury (angusthamUtrah purusah madhya ūtmani) - Šankara, Ramanudža ir Nimbar- ka mano, jog šis nykščio didumo „vidinis asmuo" yra pats Brahmanas. Žodį ūtman versti „siela", žinoma, labai sąly­giška, ir vis dėl to toks vertimas čia, atrodo, arčiausiai tie­sos. Kartais verčiama „kūnas", tačiau materialus „kūnas" šiaip jau yra šarJra, kuris, negana to, tame pačiame konteks­te 2.3.17 pavartojamas greta ūtman, taigi versti abu vienu žodžiu „kūnas" būtų nedovanotinai netikslu. Kalbama apie žmogaus vidinį asmenį, jo vidinę esmę, jo „patį Aš", taigi, su nedidele paklaida, - „sielą" (plg. šio lietuvių žodžio reikšmę „asmuo").

2.1.15. tylinčio išminčiaus (muneh) - taip vadinti išminčiai, priėmę tylėjimo įžadus, nors ne tik. Antai „Rigvedoje"

(7.56) minimas „ekstatikas" munis, arba vardu Munis. išlieka (tadrk) - pasak šankaros, čia kalbama apie indivi­dualaus Atmano esminį tapatumą aukščiausiajam, visuo­tiniam Atmanui (paramūtman).Gautama (gaubima) - į Načiketą kreipiamasi tėvavardžiu (gautama = „Gotamaitis, Gotamos [sūnus]").

2.2.1. miestas vienuolikavartis (pūram ekūdūšadvūram) - ar­ba „vienuolikavartė pilis"; žmogaus kūno alegorija, kurio vienuolika „vartų" - tai akys, ausys, šnervės, burna, šali­namosios angos, bamba ir momuo (kaukolės siūlė). Kiti tekstai (pvz., „Bhagavadgyta" 5.13) temini devynis vartus, be dviejų pastarųjų.negimusiojo (ajasya) - Brahmano arba jo „atstovo" žm o­guje, Atmano.kol valdo (anusthūya) - šankaros aiškinim u, „kontem - pliuodamas" (dhyūtvū).

2.2.2. gulbė (hamsah) - Atmano, išsivadavusios, nušvitu­sios sąmonės simbolis. Tradicija žodį sieja su įvardžio aham aš antruoju skiemeniu, o šankara - dargi su šakni­mi gam- „eiti, judėti" ir verčia „judanti saulė". G ulbės įvaizdžiui skirta atskira „Hamsa upanišada". Plg. „Briha-

daranjaka upan išad ą" 4.3.11.vasus (vasuh) - viena iš aštuonių dievybių, įkūnijančių įvai­rius dangiškus gam tos reiškinius, šankaros aiškinimu, „vi­sa persm elkiantis".žynys (hotū) - hotaras, pagrindinis vediškųjų ugnies apei­gų žynys, kurio pareiga - giedoti „Rigvedos" himnus, a u k o jim e ... g im ęs a u k o jim e ... A p eiga (rtasat... rtajū... rtam) - vedų rta p irm iausia reiškia v isuotinį, kosminį, so­cialinį ir d orovinį, dėsnį, kuriam paklūsta žmonės, dievai ir visa visata. Tačiau žodis reiškia ir ritualą, aukojimus, apeigas. Kadangi posm o struktūroje žodis atitinka „žynį prie auku ro", tai pastarąja prasm e jį, regis, ir tiktų versti (antai rtajū paprastai dažniausiai ir reiškia „gim ęs aukoji­me, per aukojim ą"). Tačiau žaidim o dviprasm ybe nerei­kia išleisti iš akių.

2.2.3. išk v ėp im ą ... įk v ėp im ą (prūnam... apūnam) - dvi iš penkių su kvėpavim u susijusios gyvybinės energijos atmai­nos, kurias sąlygiškai galim a suvokti ir kaip iškvėpimą bei įkvėpim ą. Plačiau apie tai žr. „Prašna upanišadą". N ykštuką (vūmanam) - pažodžiui, „neužaugą, mažylį", bet kadangi tai tas pats „Puruša sulig nykščiu" (žr. 2.1.12), tai lietuvių žodis nykštukas čia kaip joks kitas tinka.

2.2.9. [išlikdamas] anapus (bahih) - Šankaros paaiškinimu, šis posmas bylojantis Atm aną-Brahm aną esant sykiu ima- nentišką ir transcendentišką.

2.2.12. Atmanąs... pačiam savy (iStmil... ūtmūstham) - vėl žai­dimas žodžio Stman dviprasmybe, žr. paaiškinim ą 1.2.23 ir ten nurodytus kitus.

2.2.14. ar spindi Tai ar tik atspindi? (kimu bhati vibhati va) - kitaip sakant, ar Tai yra pats šviesos šaltinis, ar tik atspin­dys kažkokio kito, tikrojo šviesos šaltinio? Čia galim a pri­siminti Saulės ir M ėnulio, šviečiančio atspindėta Saulės šviesa, alegoriją.

2.2.15. nei... sp in d i... n esp in d i... atsp ind i, sp in d in tį... spindesio... atspindys (na... bhūti... na... bh&nti... bhūntam anubhūti... bhūsū... vibhūti) - verčiant siekta išsaugoti vienos šaknies žodžių kartojim ąsį ir iš jų susidarančias „etimolo­gines figūras". Posmas sutampa su „Mundaka upanišados" 2.2.11 ir „švetašvatara upanišados" 6.14; dar plg. „Maitri upanišados" 6.24 ir K rišnos žodžius „Bhagavadgytoje" 15.12: „Tas Saulės spindesys, kurs nušviečia visą pasaulį, kuris mėnulyje ir ugnyje, tai M ano spindesys, žinok".

2.3.1. amžinasis figmedis (ašvatthah) - kosminis medis, kurio šaknys - Brahmanas danguje, o šakos - Jo apraiškos žemėje.

2 .3 .5 . pas gandharvus (gandharvaloke) - pažodžiui, „gand- harvų pasaulyje", pasakiškų dangiškų būtybių, dangiškų­jų muzikantų, pusdievių pasaulyje.

2.3.6. sk irtin gą atsiradim ą (prthak utpadyamdnSnilm) - juti­mai atsiranda iš skirtingų pasaulio elem entų - žem ės, ug­nies, vandens ir t.t. - ir į juos sugrįžta.

2.3.7. tiesa (sattvam) - pagal padėtį struktūroje, čia turėtų būti buddhi „aum uo" (žr. paaiškinim ą „Katha upanišadai"1.3.3.). Taigi aum uo, kaip nuskaidrėjęs, tiesą (arba esm ę, tik­rovę) regintis intelektas, čia tiesiog prilyginamas tiesai (arba esm ei, tikrovei).

2.3.9. š ird im i, dvasia, protu (hrda manTsti manasū) - tais padais psichikos „organais" „Rigvedoje" 1.61.2 garbinam as Indra.

2.3 .11 . ta i jo g a , ta ip j i e m an o (tam yogam manyante) - v ie ­na iš u p an išad ų v ie tų , k u r an k sčiau sia i m in im a jo g o s są ­v ok a . N o rs g a lim a m a n y ti, k ad yoga č ia , k o n k rečia u , r e iš-

kia pasiektą v idinę, dvasinę „ ju n gtį" (plg. „M aitiri upa- n išad ą" 6.2.5 su paaiškinim u), kuri nevaldom ai „užeina ir p raein a" (prabhavSpyayau), o išlikti nesutrikdom am , ne­paisan t to, v is tiek verta. K itaip sakant, čia pabrėžiam a nuolatinio susikaupim o būtinybė, nep aisant psich ikai bū­dingo nepastovum o.

2.3.13. a b e ja ip (ubhayoh) - ir im anentiniu, ir transcenden­tiniu atžvilgiu.

2.3.15. m azgus (granthayah) - aistras, pyktį, godum ą, neiš­manymą ir kt.

2.3.17. Puiuša sulig nykščiu sielos v idu je... iš kūno (aiigustha- mūtrah puruso ’nlarOtmū... šarirat) - ir. 2.1.12 paaiškinimą.

MUNDAKA UPANIŠADA

1.1.1. B rahm a... Brahm ano žin o jim ą (brahma... brahmavidy- ūm) - iš konteksto aišku, jog čia kalbam a apie pirm ąją ab­

soliuto Brahm ano apraišką - d ievą-asm enį Brahmą, vieną iš trejybės (kartu su V išn um i ir šiv a ), vedantos filosofijoje laikom ą pasau lio s iela, „auksiniu gem alu " (hiranyagarbha) ir tapaninam ą su p irm ine m aterija (prakrti). Nors vieninte­lis įm anom as form alus skirtum as tarp d ukart skirtingomis gram atinėm is form om is pam inėto vieno ir to paties žodžio brahman, griežtai kalbant, tėra tas, kad brahma yra vyr. g., o brahma- sudu rtiniam e žodyje gali būti ir vyr., ir niekatro­sios g. (žr. „A itarėja u p an išad os" 3.3 paaiškinim ą). A tharvanui (atharvūya) - legendinis žynių luom o pradinin­kas, išm inčius risis, kuriam kartu su rišiu Angirasu tradi­cija priskiria „A th arvaved os" autorystę.

1.1.2. S a t ja v a h a i B h a ra d v a d ž a i (bharadvūjūya satyavūha- ya) - žym u s vedų išm in čiu s, su k u rio v ardu siejam a ir sen o sio s indų m e d ic in o s trad ic ijo s - a ju rved os ištakos, a u k štesn į ir ž em esn į (parOvarūm) - aukštesnis mokymas - tai Brahm ano p ažin im as, o žem esnis - žem iškieji mokslai. Kita interpretacija: Brahm ano m okym as aukštesnio, moky­tojo, perduodam as žem esniam , m okiniui.

1.1.3. Šau n ak a (šaunakah) - vedų tekstuose minim as miti­nis išm inčius.

1.1.5. Žemesnis {aparti) - Brahmano pažinimas iškeliamas virš visų keturių vedų ir šešių vedangų - pagalbinių moks­lų, įvairiais atžvilgiais padedančių pažinti ir praktiškai pa­naudoti vedų tekstus.

1.1.6. Praamžis (avyaya) - pažodžui nenykstantis, neišse­miamas - Brahmano epitetas.be... spalvos {auarnam) - galima versti ir „be luomo", t.y. „ne­priklausantis jokiam luomui", „nesusijęs su jokiu luomu".

1.1.8. vidinio įkarščio galia (tapasS) - žr. „Aitarėja upani­šados" 1.1.4 paaiškinimą.maistas {annam) - galim a suprasti ir kaip „kosm inį gy­vybės šaltinį" ar tiesiog „m ateriją", žr. „A itarėja upani­šados" 1.2.1 paaiškinim ą.iš veiklos (karmasu) - galim a būtų versti „iš darbų" arba „iš ritualų".

1.1.9. vardas-pavidalas {nūmarūpam) - žinoma Indijos tra­dicijose sąvoka, apimanti visus šio pasaulio reiškinių pa­vidalus, tiek išorinius, regimus, apčiuopiamus („pavida­las"), tiek vidinius, psichinius („vardas"). Kitaip sakant, nū- ma - tai ne tik vardas kaip toks, bet ir idėja, archetipas, o

rūpa - išo rin is š io s id ėjo s įsikūn ijim as. A rba nūma - v id inė esm ė, o rūpa - jo s regim a, apčiu o p iam a apraiška.

1.2.1. g ie s m ė s e (manlresu) - t .y. „m an tro se ", šven to se gies­m ėse ar š v en to se form u lėse , ištarm ėse, po tre jy b ę ( tretūyūm) - arba „ tre jybė je". P an ašu , jo g turim os galvo je trys p ag rin d in ės ved o s. Šan karos n u om o ne , tai „tre- ta ju g a " (tretūyuga), treč iąs is iš k e tu rių k o sm o lo g in ių am ­ž ių , la ik o m a s a u k o jim ų am žiu m i.

1.2.3. nepaaukodam as V isiem s dievam s (avaišvadevam) - višvadeva, pažodžiui „visi d ievai", kuopinis grupės dievų pavadinimas, kaip invokacija, tariam as kai kuriose apeigo­se, ypač skirtose įnirusiem s protėviam s pagerbti. Nors upa­nišados pabrėžtinai priešiškos ritualizm ui, š is posm as bei visas skyrius liudija, jog upanišadų atsiskyrėliai yra kvie­čiam i dalyvauti svarbiose tradicinėse apeigose, tik ne for­m aliai, o sąm oningai.lig i p a t sep tin to (ūsaptamūn) - tu rim os om eny septynios kartos: p rosenelis, sen elis, tėvas, p ats aukoto jas, jo v aikas, vaikaitis ir provaikaitis. A not kito aiškinim o, tu rim os om e­n y sep tynios k osm ologin ės sritys: žem ės p asau lis, oro erd­vė, d angu s, protėv ių pasau lis, d ievų pasau lis, dvasin ės pa-

y ;£

laimos pasaulis ir aukščiausios tiesos pasaulis.

1.2.5. pas viešpatį visų dievų, v ienatinį (iievlinilm patir eko ‘dhivSsah) - pasak Šankaros, tai esąs Indra, visų dievų val­dovas, o pasak Ramanudžos, - Brahma.

1.2.7. aštuoniolika (ast/ldašah) - pasak Šankaros, tai šešiolika apeigose dalyvaujančių žynių ir pats aukotojas su pačia, p rastesn ė karm a (avaram karma) - ta, kuri n esirem ia pažinimu.

1.2.8. Plg. Katha upanišadą 1.2.5.

1.2.9. jų pasauliam s (lokūh) - t.y. jų karmai, ritualais pel­nytoms būties galimybėms.

1.2.10. žem esniam e (hlnataram) - upanišadose minima 14 hierarchiškų pasaulių, ar būties lygmenų.

1.2.11. dvasios įkarščiui (tapah) - arba „asketinėms praty­bom s", žr. paaiškinimą „Aitarėja upanišadai" 1.1.4.į girią (aratiye) - pagal tradicinę vediškąją keturių gyvenimo tarpsnių sistemą (ivarnūšrama), išėjęs mokslus (brdhmacūrya),

užauginęs vaikus nam ų šeim ininkas (grhastha) palieka šei­mą ir, pasitraukęs girion, tam pa atsiskyrėliu (vūnasprastha), o dar vėliau - elgetaujančiu asketu (samnyūsa); plg. „Briha- daranjaka upanišados" 2.4.1 paaiškinim ą. Būtent pastariuo- sius du gyvenim o etapus ir pabrėžia šie posmai, saulės vartus (sūrya-dvdrena) - vedų tekstai mini du skirtin­gus pomirtinius kelius: pitryūna, pažodžiui „protėvių kelias", arba „kelias pas protėvius", veda žem yn, į savotišką vėlių pasaulį, iš kurio vėl sugrįžtam a žem ėn, vėl atgimstama (juo ir eina tie, kas tik uoliai laikosi ritualų); o devay&na, „dievų kelias", arba „kelias pas d ievus", - aukštyn, į dievų pasaulį, iš kurio čia nebegrįžtam a (juo eina tie, kas siekia dvasinio pažinimo). N eatsitiktinai „Saulės vartais" dar vadinamas viršugalvis, m om uo, pro kurį kūną palieka išsivadavusi š ie la, jogos tradicijoje siejam as su aukščiausiu sąm onės cen­tru - „tūkstantlapio lotoso čakra" {sahasrUra-čakra).

1.2.12. lai į viską žiūri lygiai (nirvedam tylit) - anot Šankaros, teišsivaduoja dek iš blogos, tiek ir iš geros savo veiksmais pel­nytos karmos, vis vien sugrąžinančios jį atgal į šį pasaulį, ran ko je nešdam as au k o jim u i žabus (samitpūnih) - pagal tradiciją, aukojim o laužui skirti žabai rankose yra ženklas, jog prašom a priim ti į mokinius.

Brahmane tvirtą (brahmanistham) - mintim is nuolat esantį, įsitvirtinusį Brahmane.

2.1.1. Šankaros nuomone, šiam e skyriuje kalbama ne apie pasaulio, jo dalių ir būtybių sukūrim ą, o apie iliuzinę dau­gio regimybę pasaulyje, sukuriam ą majos.

2.1.6. ričai, samanai, jadžusai (rcah stirna yajūnsi) - „Rigvedos" posmai, „Samavedos" giesmės ir „Jadžurvedos" formulės.

2.1.7. dangiškos būtybės (sūdhytih) - antgam tinės būtybės, gyvenančios oro erdvėje tarp dangaus ir žemės.ryžiai miežiai (vrthi-yavau) - čia pam inėti veikiausiai kaip būdingos atnašos ugniai.

2.1.8. septyni kvėpim ai (saptaprūnūh) - A not šan karos, tai septyni jutimų organai: dvi akys, dvi ausys, dvi šnervės ir bumą. Jų veikla palyginama su aukojim u: patys jutim ai - ugnys (arcisa), jutimų objektai - jų kuras (samidha), juos ati­tinka septyni aukos nuliejimai (homa) bei septyni būties lyg­menys, ar pasauliai (loka), o jutim o organų veiklą iš „šir­dies slėptuvės" prižiūri ir valdo protas (manas).

2.1.9. stichijom is (bhūtaih) - arba „elem entais": žem e, van-

2.1.10. darbai (karma) - galima būtų versti „ritualinė veik­la " arba išvis neversti, palikti „karma".

2.2.4. nedvejodam as (apramattena) - pasak šankaros, „ne- klysk ir nesitapatink su išorės objektais, būk nuolat bud­rus savo jutimam s ir nukreipk mintis į tikslą".

2.2.5. tiltas (setuh) - dažna šio kaitos pasaulio, samsaros ale­gorija indų religiniuose tekstuose yra upė, kurios kitą kran­tą pasiekti ir reiškia išsivaduoti. Tiltas tokiu atveju - tiesiau­sio ir saugiausio persikėlimo metafora.

2.2.7. Brahm ano mieste (brahma pure) - arba „pily"; kartais „Brahmano m iestu" ar „pilimi" pavadinamas žmogaus kū­nas. Plg. „Katha upanišadą" 2.2.1, „Čhandogją" 8.1.1 ir kt.

2.2.11. Žr. „Katha upanišadą" 2.2.15.

3.1.1. du p aukščiai (dvū suparnū) - poetinė Brahmano- Atm ano alegorija. Anot šankaros, medis - tai būties, gyve­nimo medis; jo saldūs vaisiai, arba tiesiog malonumai (pip-

pala), - tai saldūs (arba kartūs) padarytų darbų, poelgių, veiksmų (karmos) padariniai. Vienas iš paukščių pasinėręs į šį daiktų pasaulį, o kitas - vidinis liudytojas, Stebėtojas - tik stebi viską, nieko neprisiliesdamas, nesikabindamas.

3.1.3. regintis išvysta (pašyah pašyate) - siekiant išsaugoti poetinę figūra etymologica, taikliau būtų sakyti „vydintis išvysta", tačiau veiksm ažodžio vydėti reikšm e „m atyti, regėti" šiuolaikinėje lietuvių kalboje, griežtai kalbant, de­ja, nebėra.

3.1.4. atsidėjęs darbui (kriyūvūn) - pasak vedantos, Brah­maną pažinus, bet koks darbas nebetenka prasmės, taigi čia gal turimas omeny grynai dvasinis darbas - kontempliaci­ja. Kita vertus, nuo prisirišimų ir sąlygiškumų išsilaisvinęs žmogus ir toliau dirba kasdienius darbus, tik nebesigvieš- damas jų vaisių.

3.1.6. tiesa visados nugali (satyamevaįayate)-šiuos „Mun- daka upanišados" žodžius Indijos nacionalinio išsivadavi­mo sąjūdžio vadas Mahatma Gandhis parinko kaip Indi­jos herbo molio.kelias pas dievus (devayūrtah) - žr. 1.2.11 paaiškinimą.

3.2.1. šią sėk lą (etai šukram) - anot Sankaros, tai „naujų įsi­kūnijimų sėkla".

3.2.2. ja u čion ai (iha eva) - šiam e pasaulyje.

3.2.3. K ą ji s p asirenk a (yam evaisa vrnute) - skirtingos mo­kyklos savaip interpretuoja šią vietą, vieniem s „ jis" - tai būtent Atm anąs, kitų nuom one „jis" - tai pats žmogus, tai­gi ką žm ogus pats pasirenka, kam apsisprendžia, tą jis ir pasiekia. Posm as yra sukėlęs dėl to daug filosofinių dis­putų: kiek žm ogaus pasirinkim as, apsisprendim as pri­klauso nuo jo paties, o k iek jį lem ia aukštesnė jėga. Tačiau turint om eny ne kartą m inėtą žodžio ūtman dviprasmy­bę, abi sam pratos nebūtinai iš esm ės skiriasi: žmogus pa­siekia tai, ką pasirenka jis Pats; plg. „Katha upanišados" posmą 1.2.23, kurio pirm asis sakinys tiesiog sutampa su šio posm o pirm uoju sakiniu, taip p at „Katha upanišados" posmą 2.2.12 ir jų paaiškinim us.

3.2.4. beprasm iu d vasios jk aršč iu (tapasa... alingai) - ki­taip sakant, „beprasm iška askeze". Kita vertus, linga su­vokiant kaip išorinius pasaulio atsižadėjusio asketo žen­klus (atitinkami dradužiai, skusta galva ir 1.1.), galima bū­

tų versti „askeze be (atsižadėjim o) ženklų". Nors turint omeny prieš tuščius form alum us nukreiptą upanišadų dvasią, tai mažai tikėtina.šitaip - 1, y. prasmingu, žinojimo apvaisintu dvasios įkarš­čiu, protinga askeze.

3.2.6. vedantos esm ę nuodugniai pažinę (vedlinta-vijnūna- sunišcitūrthdh) - vedantą, pažodžiui „vedų pabaiga" ar „ga­las" (ir kartu „viršūnė"), buvo pavadintas upanišadų mo­kymas, vėlyviausias ir mistiškiausias vedų kanono sandas, kuriuo remdamasi vėliau rutuliojosi hinduizm o filosofija.

3.2.7. penkiolika d alių (kalūh paūcadaia) - pasaulis ir žmo­gus sudaryti iš tokių kosm inio Žm ogaus, Purušos dalių: kvėpavimas, tikėjimas, erdvė, vėjas, šviesa, vanduo, žemė, protas, maistas, jėga, dvasios įkarštis, šventos giesm ės (mantros), veikimas (karma), pasauliai ir vardai.visi jutimai - pas [savo] dievus (devdš ca šarve prati-devatū- su) - „jutimai" upanišadose savaime pavadinami žodžiu de- vū „dievai", o čia toks jų pavadinimas motyvuojamas: kiek­vienas jutimas simbolinėje tikrovės dėmenų klasifikacijoje yra siejamas su atitinkama dievybe, kuri jį mitiškai grindžia (žr. „Kena upanišados" 4.3 ir „Yša" 4 paaiškinimus).

stetmmmram3.2.8. vardo-pavidalo (nūmarūpe... nūmarūpat) - žr. paaiš­kinim ą 1.1.9.

3.2.9. išsm ukęs iš mazgų, [širdies] slaptyje (guhit grant- hibhyo vimuktah) - šankaros paaiškinimu, „išsmukęs iš pa­žinim ą supančiojusių neišmanymo mazgų". Apie dažną upanišadose „širdies slapties" ar „slėptuvės" įvaizdi jau kalbėta, žr. „Katha upanišados" 1.1.14 paaiškinimą. Įdo­mus sutapimas čia tas, kad lietuviškajam išsmukęs (smukti, taip pat mukti) gim iniškas sanskrito vi-mukta čia, negana to, pavartotas ir kone visai ta pačia reikšme. Šiaip jau šios sanskrito šaknies žodžių reikšmė gerokai išplėtota: pra­dedant paprasčiausiu ko nors „atrišimu, atpalaidavimu, atlaisvinim u" ar „išsmukimu, išsinėrimu, išsilaisvinimu" iš ko nors ir baigiant aukščiausiu dvasiniu „Išsilaisvini­mu, Išsivadavim u" (moksa, vimoksa, plg. „Brihadaranjaka upanišadą" 4.3.14, „M aitri" 6 .20,6.30 ir kt.). Kaip čia aki­vaizdžiai m atyti, šio dvasinio Išsilaisvinimo pirminiai įvaizdžiai bei metaforos neretai tebėra labai paprasti, bui­tiški: atm azgyti mazgus ir iš jų išsinerti, iš(s)mukti.

3.2.10. giesmė (re) - gyrius, šventos eilės ar šventa giesmė, himnas dievybei pagarbinti, skyrium - „Rigvedos" himnas.

Šiuo žodžiu pavadinta ir pati „Rigveda", Rgveda, pažodžiui - „šventų giesmių, ričų, žinojimas" arba, kita vertus, „Žinoji­mas šventomis giesmėmis" (g vietoj c atsiranda dėl vadina­mųjų samdhi - garsų kaitos susiduriant žodžiams taisyklių), vienatiniam Išm inčiui (ekarsim) - arba „vienajam rišiui" (plg. „Prašna upanišados" 2.11); itin šventos vedų apeigi­nės ugnies pavadinimas.apeigas (ugnies nešimo] ant galvos (širovrUtam) - senovinis, tarp „Atharvavedos" sekėjų paplitęs ugnies nešimo ant gal­vos ritualas. Atsižvelgiant į šiame pačiame posme paminė­tą apeiginės ugnies pavadinimą „vienatinis Išminčius" (dar plg. „Katha upanišadą" 2.1.8), ir šį ritualinį ugnies nešimo ant galvos ritualą galima suvokti simboliškai: žmogų įsivaiz­duojant tarsi deglą, iš kurio galvos tarsi ugnis liepsnoja, spin­di sąmonės, juoba nušvitusios sąmonės, šviesa.

3.2.11. rišis... rišiams (rsir... rsibhyah) - žr. „Aitarėja upani­šados" 2.5 paaiškinimą.

PRAŠNA UPANIŠADA

1.1. Visi šiam e posm e vardu ir tėvavardžiu (išskyrus Vai- darbhį, kurio „pavardė" nurodo vietovę ir pažodžiui reiš­kia „Vidarbhiškis" ar „Vidarbhietis"; plg. „Katha upaniša­dos" 2.1.15 paaiškinimą) suminėti asmenys atstovauja gar­siom s vedų laikų brahmanų giminėms.nu sistatę Brahm anui (brahmanisthSh) - arba „Brahmane tv irti". A not Anandagirio, „jau pažinę transcendentinį Brahmano aspektą".su žabais rankose (samit-pūnayah) - žr. „Mundaka upani­šados" 1.2.12 paaiškinimą.

1.2. dvasiniam įkaršty je (tapasū) - žr. paaiškinimą „Aita- rėja upanišadai" 1.1.4.

1.3. tada (atha) - 1, y. praėjus metams.

1.4. K ū rėjas Pradžapatis užsinorėjo kūrinių (prajū-kamo vai prajū-patih) - žaidim as žodžiais; žr. „Aitarėja upaniša­dos" 3.3 paaiškinimą.užsidegė ryžtu (tapo atapyata) - kitaip sakant, „atsidėjo dva­sios įkarščiui", arba „askezei".

medžiagą ir a lsavim ą (rayim ca prSnam ca) - pagal prasm ę čia tiktų versti „dvelksm ą" (plg. Pr. 1.2: „ ...ir vėjas iš D ievo dvelkė viršum vandenų"). Kitaip sakant, Kūrėjas Pradžapa- tis sukūrė pirmąją porą - „m ateriją ir d vasią"; o kartu - m o­teriškojo ir vyriškojo pradų (m enam ų ir pačia šių sanskrito žodžių gimine, atitinkam ai m oteriškąja ir vyriškąja) porą.

1.7. Vaišvanara (vaišvSnarah) - žr. p aaiškinim ą „K atha U pa- nišadai" 1.1.7.

visalytis (višva-rūpah) - „ įgau nantis v isu s p av id a lu s", plg. „Taitiryja upanišadą" 1.4.1, „švetašvatara u p an išad ą" 6.5 su paaiškinimais.giesmė (re) - žr. paaiškinim ą „M undaka u pan išadai" 3.2.10.

1.8. visažinė (jūtavedasam) - žr. „Katha u p an išad o s" 2.1.8 paaiškinimą.

1.9. protėvių kelias (pitrySnah) - žr. „M undaka upaniša­dos" 1.2.11 paaiškinim ą.

1.11. penkiapėdžiu (pancapOdam) - dangaus, ar „dangiškojo Tėvo", alegorija, kurio „penkios p ėdos", anot šankaros, - tai penki metų laikai (apjungus žiem ą ir rudenį); „dvylika vei-

d ų ", ar „pavidalų", - m ėnesiai; „septyni ratai" - Saulės ratus per dangų traukiantys žirgai (Saulės spinduliai aib a planetos);„šeši s tip in ai" - v isi šeši m etų laikai. A iškinim as įtartinas, v is a r e g in č iu (vicaksanam) - a rba „ išrod an čiu , p a trau k ian ­č iu d ėm esį, r e g im u "; m ėn u lio ep itetas.

1.12. šviesiu... tam siu - t .y . m ėn u liu i au g an t ir d y lan t.

1.13. alsavim ą paleidžia v ė ja is (prūnam ete praskandanti) - „išeikvoja gyvybinį kvėpavim ą" ar „gyvastį", „gyvybines jėgas", kitaip sakant, „išsikvepia" ir „nu-ilsta" (ir . „Kena upanišados" 1.1 paaišk in im ą).skaistūs (brahmacaryam) - šio žodžio pavartojim as tokiame kontekste akivaizdžiai rodo, jog brahm ačarja - tai anaip­tol ne lytinis skaistum as.

1.14. m aistas (annam) - žr. „M undaka u panišados" 1.1.8 ir „A itarėjos" 1.2.1 paaiškinim us.

2.1. k ie k d iev ų (katy eva devūh) - sprendžiant iš tolim esnių

posm ų, š iam e kon tekste žod į „d ievus" re ikia suprasti kaip

„ g a lias" arba „gyvybines jėg as".

2.2 . š į k ū n ą (etad būnam) - p ažo d žiu i „stieb ą". Š an k aros

2.3. į penkis (paficadha) - t. y. į penkis kvėpimus, kurių funkcijos išaiškinamos trečioje šios upanišados dalyje.

2.5. perkūnija galinga (parjanyo maghavūn) - Pardžanja yra vedų lietaus ir audros, perkūnijos dievas, iš dalies antrinan­tis Indrai, jo vardas (manoma, giminiškas lietuvių perkūnui), kaip bendrinis žodis, vėliau ima reikšti „(smarkų) lietų, liū­tį". Tačiau būdingas vedose griausmavaldžio Indros epi­tetas maghavūn verčia manyti čia kalbant būtent apie per­kūną, perkūniją.

2.6. ričai, jadžusai, samanai (rco yajūnsi sūmūni) - žr. „Mun- daka upanišados" 2.1.6 paaiškinimą.ir kilmingieji, ir žyniai (ksatram brahma ca) - tiksliau, „kšatra" ir „brahmaniškumas", žr. paaiškinimą „Katha upanišadai" 1225.

2.8. Atharvanų Angirasų (atharvūngirasūm) - turima ome­ny žyniai kaip mitinių rišių Atharvano ir Angiraso palikuo­nys (žr. „Mundaka upanišados" 1.1.1 paaiškinimą).

2.9. Šviesapatis (jyotisūm patih) - arba „šviesopatis", t. y.

„šviesų valdovas", nors galima suprasti ir „(dangaus) švie­sulių valdovas".

2.11. tyras kvėpavime, tai tu (vrūtyas tvam prūnah) - šankaros paaiškinimu, kvėpavimas, kaip visa ko gyvo pirmagimis, yra savaime tyras, nereikalingas jokių apvalymo apeigų (vrūtya). vienasis rišis (ekarsih) - žr. „Mundaka upanišados" 3.2.10 paaiškinimą.Matarišvanai - žr. „Yša upanišados" 4 paaiškinimą.

2.12 maloningos (šivūm) - žr. „Mandūkja upanišados" 2.12 paaiškinimą.

3.3. proto veikla (manokrtena) - taigi gyvybinį kvėpavimą, prūna, anot upanišadų mąstytojų, sužadina proto veikla, proto būsenos, mintys, lydinčios jį tarsi šešėlis iš gyveni­mo į gyvenimą. Bendrais bruožais, čia teigiama minties pir­menybė prieš gyvastį.

3.5. į apatines išskyrų angas siunčia apaną (pSyūpasthe 'pSnam) - lengvinimosi, šlapinimosi bei dauginimosi orga­nai. Šiame skyriuje aptariamos penkios gyvybinio kvėpa­vimo, prūna, funkcijos: apūna, pažodžiui „kvėpimas že­

myn", taigi „nukvėpimas" ar „nuokvėpis" (plg. lietuvių m/(si)kvėpti „nusivadėti"), susijęs su išskyromis (išmatų, šla­pimo, sėklos); įkvėpimas ar tiesiog kvėpavimas, prūna, vei­kia galvoje ir valdo jutimus; o samūna, pažodžiui „viduriny­sis" ar „lygusis kvėpimas", siejamas su virškinimo funkcija, septynios liepsnos (saptSrcisSh) - septyni jutim ai (ir jų an­gos) galvoje, kuriais suvokiamas išorinis pasaulis. Pats su­vokimas alegoriškai prilyginam as aukojim ui: ju tim u s- „liepsnas" veikiantys išorinio pasaulio objektai yra jų ku­ras, o nuliejimus jiems atlieka ir seikėja protas (manas).

3.6. smelkiantis kvėpim as, v jana (vy&nah) - anot indų me­dicinos, ajurvedos, traktato „Čaraka sam hita", vyūna, pa- sklisdamas iš širdies, persmelkia visą kūną ir sujungia prSna su apSna. Sudėję visas šiame posm e pam inėtas iš širdies at- sišakojančias „gyslas" gauname jų 727 210 201.

3.7. kvėpsnis... kylantis aukštyn, udana (udūnah) - gali­ma būtų tarti „antkvėpis", nors aukštyn (iš plaučių ligi bur­nos ar nosies) šiaip jau kyla paprasčiausias iškvėpimas.

3.8. tarpinę [oro] erdvę (antarū ūkūšah) - erdvė tarp žemės ir saulės (dangaus). 5 -7 posmai aptaria gyvybinio kvėpa­

vimo apytaką bei funkcijas mikrokosme, o 8-10 posmai nu­stato jų atitikmenis makrokosme.

3.10. į . .. kvėpsnį įein i (prūnam ūyūti) - netekusi fizinio kū­no žmogaus sąmonė persikelia j vadinamąjį „kvėpavimo kūną" (prūnamayakoia), kurį lemia „proto kūnas" (manoma- yakoša). Apie žmogaus „subtliuosius kūnus" žr. „Taitiryja upanišados" 2-ą skyrių.

4.3. namų židinio ugnis (gūrhapatyah) - gyvybinių jėgų apy­taka žmoguje gretinama su kasdienių aukojimų ritualais ir pagrindiniais aukurais. „Namų židinys" skirtas būsto apsau­gai ir svarbiausioms apeigoms; „pietiniame aukure" (aha- vanJya) atnašaujama protėviams, atliekami maisto aukojimai; o „dešinioji ugnis" (anvahSryapacana arba daksinūgni) gauna jauno bei pilno mėnulio aukas ir nuliejimus dievams.

4.4. sam ana... išlygina (šamam... samanok) - savotiškas „eti­mologinis" žaidimas, nes sudurtinį žodį samana sudaro dė­menys ana „kvėpavimas, alsavimas" ir soma „lygus", pasta­rasis dargi turi lytį samana „lygus", savaime jau sutampan­čią su samana. Taigi lygus kvėpavimas „samana" sulygina, subalansuoja dvi priešingas gyvybinių jėgų sroves.

Pto#&dmąi:

protas (manah) - vadinamas atnašautoju, arba aukotoju, nes valdo „aukojimo įrankius" - jutimus ir kūną. Ir kaip kad aukuro ugnyje sudegintos aukos kartu su dūmais kyla aukštyn į dangų, pas dievus ar Dievą, taip aukštyn kylan­tis kvėpimas, „udana", neša protą pas Brahmaną, kurį jis, pasak vedantos, patiria gilaus miego be sapnų metu.

4.5. dievas (devah) - turimas omeny protas, kaip vienas iš „ju­timų", žr. „Mundaka upanišados" 3.2.7 paaiškinimą.kas jo regėta ir kas neregėta (drstam c&drstam) - sapne są­monė ne tik atkuria ovyje patirtus dalykus, bet kuria ir ne­būtus. O šankaros nuomone, čia reikia turėti galvoje ir tai, kad sapne gali sugrįžti ankstesnių gyvenimų patyrimai, [patsai] viskas (sarvah) - sapne jutimų iš išorės teikiamus suvokimus keičia paties proto veikla, o protas iš esmės patsai ir yra visa tai, ką vaizduotėje sukuria.

4.6. apima liepsna (tejasdbibhūtah) - kai protas nugrimzta į gilų miegą be sapnų, t. y. kai patiria Brahmaną, ir jį apima palaimos (ūnanda) liepsna.

4.8. žemė ir žemės elementas... (prthivlca prthivT-mdtrd...) - išvardijami tikrovės sandai (tattva), pagal brahmanistinę

samkhjos mokyklą: penki kosminiai elementai (tanmūtrū), penki jutimai (jnūnendrTya) ir penki veikimai (karmendnyas), protas (manas), aumuo (buddhi), savimana, savojo „aš" nuo­latinis palaikym as (ahamkūra), mintis (citta), švytėjimas (te- jas) ir gyvybinis kvėpavim as (prūna).

5.1. mąsto susitelkęs (abhidhyūyttah) - 1, y. „medituoja". Pasak šankaros, abhidhyūrm - tai intensyvus viena kryptimi sutelkto, tarsi vėjo nevirpinama liepsna, sąmonės srauto palaikymas.

5.2. ir aukščiausias, ir žem esnis Brahm anas (pamm cdpa- ram ca brahma) - ir transcendentinis, neasmeniškas, jokiais požymiais nenusakomas (nirguna) Brahmanas, ir Dievas as­muo, pasižym in tis a titin k am ais požym iais (saguna), Viešpats (Išvara).

5.3. Ričai, taip pat jadžusai (5.4), sam anai (5.5) - žr. 2.6 ir „Mundaka upanišados" 2.1.6 paaiškinimus.

5.5. išsm un ka... išsm ukusį (vinirmua/ala... vinirmuktah)- žr. Mundaka upanišados 3.2.9 paaiškinimą. Tas pats veiks­mažodis vi-muc- „iš-(s)mukti", tik dar sustiprintas papildo­mu priešdėliu -m'r- „iš-, nu-, šalin, laukan": vi-nir-muc-.

5.6. Trys garsmens AUM sandai, ar dėmenys, siejami ati­tinkamai su trimis sąmonės būklėmis: patyrimu ovyje, sap­ne ir giliu miegu be sapnų. Žr. „Mandūkja upanišadą" ir paaiškinimus, ypač 3.

6.1. Purušą šešiolikadalį (sodaša kalam... purusam) - žr. pa­aiškinimą „Mundaka upanišadai" 3.2.7.

6.4. kvėpavimą (prlinam) - Šankara šiam e kontekste praną interpretuoja kaip „pasaulio gem alą" Hiranjagarbhą, iš ku­rio radosi visi būties reiškiniai.šventas giesmes (mantrSh) - žr. paaiškinim ą „Mundaka upanišadai" 1.2.1.veikimą (karma) - arba darbus, arba tiesiog karmą, vardus (nlima) - pažodžiui vienaskaita, „vardą". Panašu, jog čia turima omeny reiškinių individualizacija, reiškinių „vardas-pavidalas" (žr. „Mundaka upanišados" 1.1.9 pa­aiškinimą), juoba atsižvelgiant į tolesnį posmą.

6.6. Plg. 2.6.

6.8. mūsų tėvas (nah pita) - taip mokiniai kreipiasi į mokytoją (plg. ir 2.11). Įgijęs dvasinį pažinimą žmogus, pagal tradiciją,

^ a a iS k ir t& n a p « ^

antrąsyk gimsta, taigi tas, kas jam tą pažinimą suteikė, tam­pa jo dvasiniu tėvu. Taip pat krikščionys kreipiasi į kunigą.

TAITIRYJA UPANIŠADA

1.1.1. Pamokymų d alis (šiksa valli) - pažodžiui, „fonetinių instrukcijų pynė".skaitinys (anuvūkah) - „atkartojim as", „skyrius". Skyrių žym intis žodis savaim e liudija rečitatyvinį, giedam ąjį tekstų pobūdį.hari (harih) - dievo Višnaus invokacija, kreipinys į jį. Mitra, Varuna, Arjamanas - vedų panteono dievybės, aditjai (Sdi- tya „priklausantis Aditei, Aditaitis"; Aditė - šitaip vadina­mų dievų būrio deivė motina, žr. „Katha upanišados" 2.1.7 paaiškinimą). Mitra - sutarčių, draugystės, šviesos dievas, Varuna - nakties, dangiškų vandenų dievas, Indra -griaus- mavaldis, žaibasvaidis dievas, vienas pagrindinių vedų dievų, Brihaspatis - dievų dainius, žynys ir mokytojas, Ju­piterio planetos dievas.plačiažengis (urukramah) - dievo Višnaus epitetas, siejamas su vedų mitu apie tai, kaip sykį, įsikūnijęs nykštuko (vH-

mana) pavidalu, jis trimis žingsniais išmatavo visatą (žr. „Katha upanišados" 1.3.9 paaiškinimą).

1.3.1. mudu (mtu) - dviskaita: mokytoją ir mokinį.iš penkių sandų (paūcasv adhikaranesu) - mokymas apie rai­džių ir garsų derinius {snmhit&yū, samdhi) aiškinamas pen­kiomis alegorijomis.sau pačiam {adhyūlmam) - iš tolesnio konteksto matyti, kad žodis ūtman čia pavartotas gynai kaip įvardis ir vargu ar mena „save Patį", Atmaną (žr. Mundaka upanišados 3.2.3 paaiškinimą ir kt.).lytis (rūpam) - pažodžiui „pavidalas, forma, lytis"; lietuvių lytis reikšme „pavidalas" ar „forma; tipas, pasireiškimo bū­das" čia itin tinka, nes kalbamosios „pirma" ir „antra" ly­tys reiškiasi ir būtent kaip moteriškoji ir vyriškoji lytys.

1.3.3. mokytojas - tai pirma lytis (ūcaryah pūvarūpam) - žy­mus III a. indų gramatikas Patandžalis savo veikale „Ma- habhašja" (Mahūbhūsya) irgi išskiria keturis, šiek tiek kito­kius autentiško žinojimo dėmenis: mokytojo perdava, jos apmąstymas, tolesnė perdava kitiems ir praktinis taikymas.

1.4.1. dainų jautis (chandasūm rsabhah) - Indros, šankaros

nuomone, simbolizuojančio garsmenį AUM ir Atmaną, epi­tetas. š į skyrių sudaro ritmiški mokinio kreipiniai, žemiš­kų ir dangiškų dovanų prašymai, visalytis (višva-rūpah) - „įgaunantis visus pavidalus", „pa­sirodantis visais pavidalais", plg. „Prašna upanišadą" 1.7.

1.4.2. Šri (šriyam) - (vns. vard. šrT) laimės ir grožio deivė, Višnaus pati, dar žinoma vardu Lakšmi.svaha (sv/ihil) - ritualinis palaiminimas, ar palabinimas, krei­piantis į dievus, paprastai lydimas nuliejimų ugniai Artimas žydų amen. Galimos reikšmės: „šlovė", „šventa", „tebūnie".

1.4.3. M aloningasai (bhagah) - kreipinys į dievą, dievo epi­tetas arba, kita vertus, vedų dievo Bhagos vardas, pažodžiui „dalingasis, dosnusis".tūkstančiašaki (sahasm šūkhe) - vienintelė Esybė, pasireiš­kianti įvairiais pavidalais; vienintelė Dievybė, įvairiais at­žvilgiais atstovaujama daugelio dievų.

1.5.1. bhūs, bhuvas, suvar (bhūr bhuvah suvah) - trys šventos ištarmės, kuriomis prasideda garsioji „Rigvedos" „Gajatri giesmė". Čia šios ištarmės, arba mantros, siejamos su trimis pasaulio lygmenimis, ar trimis pasauliais, trimis vedomis ir

trimis kvėpimais. Pasak Šankaros, bhūs - tai kosm inio žmo­gaus Purušos pėdos, bhuvas - jo rankos, o suvar - galva. Mahačamasja (mūMcamasyah) - legendinio išm inčiaus M a-

hačamasos sūnus.

1.5.3. ričai (rcah) - žr. „Prašna u p an išad os" 5 .3 ,2 .6 ., „M un- daka upanišados" 2.1.6 p aaiškinim us ir kt.

1.5.4. prana... ap an a ... {prūnah... apūrtah...) - žr. „Prašna upanišados" 3 .5 -7 ,4 .4 p aaiškinim us.

1.6.2. Pračynajogja (praclnayogya) - p ažodžiu i „Pračinajo- gos sūnus" ar „palikuonis", m inim as ir kai kuriose kitose upanišadose (antai „B rihad aran jaka u p an išad o je " 2 .6 .2 ; „Čhandogja upanišadoje" 5 .13.1).

1.7.1. penketu p en k etą la im ė s i (pūnktena eva punktams sprnoti) - šiame skyriuje n uosekliai išvardijam i įvairių dė­menų penketai, trys penketai išorinio pasaulio atžvilgiu (ad- hibhūtam), trys - individo atžvilgiu (adhyūtmam). Kita ver­tus, pūnkti - tai ir tam tikras vedų poetinis m etras.

1.8.1. santarvė (anukrtih) - pažodžiui „darym as d rauge", „sutartinė".

Š O M (šom ) - ka ip ir A U M , tai v ien a iš sen iau sių šv en tų iš­tarm ių (m an trų ), tariam a ved išk ų a tn ašav im ų u g niai m etu . ša stra s (šastrSnf) - trad icin ia i v e d išk ie ji m o k sla i b e i tek sta i, a d h v a r ju s .. . b r a h m a n a s .. . (adhvaryuh... brahma...) - p a g rin ­d in ė s ž y n ių , d a ly v a u ja n č ių a tn a š a v im o u g n ia i a p e ig o s e (a g n ih o tro je ), k a te g o r ijo s . K ie k v ie n a s iš jų g ie d a ta m tik ru s v e d ų h im n u s .

1.9.1. m okym ąsi [k itu s! m o kan t (svSdhyiya pravacane ca) - vedų m okym asis ir k itų m okym as. Šiam e skyriu je kalba­m a apie būtinybę suderinti religines priederm es su šeim y­ninėm is ir p u oselėti p am atines m oralines vertybes. Sa t ja v a ča s ... T a p o n it ja ... N aka (satyavacū... taponityah... n i­kai)) - p ays v ard ai liu d ija atitink am us prioritetu s: satyava- cū pažod žiu i „ tiesiak a lb is" , taponityah - „nu olat u žsid egęs ry ž tu " (žr. „Prašna u p a n išad o s" 1.2 i i 1 .4 p aaišk in im u s), nskah - „ n esk au sm in g asis" arba „ ištv erm in g asis".

1.10.1. m e d ž io ju d in to ja s (vrksasya rerivū) - antai „Mahab- haratoje" (XIV.47 .14) pasaulis pavadinamas „amžinuoju Brahmano medžiu" (brah m av rksas san a ta n a h ) . Ir pačiose upanišadose pasaulis ne kartą prilyginamas (iš dangaus že­myn laja augančiam) medžiui: iš to, kas čia išversta, žr.

„Katha upanišadą" 2.3.1, plg. „Mundaka upanišadą" 3.1.1. Trišankaus (trišankoh) - pažodžiui „trikriauklis", legendi­nis vedų mokytojas.

1.11.1. prisako (anušSsti) - pasak tradicijos, šiame upanišados skyriuje dėstomi apeiginiai priesakai mokytoją paliekantiems mokiniams. Anot šankaros interpretacijos, perteikęs (anų) mo­kiniui patį tekstą, mokytojas aiškina (šašti) jo turinį, o moki­nys tol nesitraukia nuo mokytojo, kol giliai neįsisavina mo­kymo prasmės. Mokinys čia ir vadinam as antevSšina, pažodžiui „gyvenantis kartu", nes visą mokymosi laiką (iki 14-18 metų) gyveno kaip mokytojo šeimos narys, ir jo parei­ga buvo pasirūpinti mokytoju bei jo šeima senatvėje, neapleisk šventraščių (svūdhOyūt) - žodinėje vedų tradicijoje ypatingą reikšmę turėjo atmintis, kuri būdavo tiesiog feno­menaliai išlavinama. Mokytojas posmą kartodavo tik dusyk, antrąjį kartą - tik pataisydamas mokinio tartį. Todėl siekiant įsiminti ir įpėdiniams perduoti milžiniškų apimčių tekstus, gyvybiškai svarbu buvo juos be paliovos kartoti, įpėdinių grandinės (prajūtantum) - turima omenyje moky­tojų ir mokinių grandinė (parampūra), grindžiama subordi­nacijos principu. Kartu raginama nepamiršti ir savo kūniš­kųjų įpėdinių.

1.11.3. duok tikėdam as (šraddhayū deyam) - šraddha yra dau­giaprasm is žodis, pagrindine reikšm e - „tikėjim as", bet ir „ištikim ybė, nuolankum as, klusnum as, atsidavimas, pagar­b a " . „M ah abh ara to je" sakom a: „L igon iui suteik guolį, trokštantį pagirdyk, a lkaną pasotink, aklam padėk įžvelg­ti, nežinančiam patark - štai am žinasis įstatym as", d u o k b a im in d a m a s is (bhiyd deyam) - pasak Šankaros, „idant širdin neįsiskverbtų puikybė".

2.1.1. m udu (mu) - mokytoją ir mokinį. Šia šventa „Taitiry- ja upanišados" form ule pradedam i įvairūs vedų mokymai, ram ybė, ram ybė, ram ybė (šantih šantih šantih) - šventas ve­dinis palinkėjim as. Būdam as trigubas, m akrokosmo atžvil­giu jis skiriam as nuram inti visų trijų pasaulių (žemės, dan­gaus ir tarpinio) būtybėm s, o mikrokosm o atžvilgiu - trims „kūnam s" (fiziniam, jausm ų ir proto). Be to, šiuo ramybės palinkėjimu siekama įveikti trejopas kančias: sukeliamas kū­no bei sielos ligų (adhyūtmika)-, sukeliam as santykių su žmo­nėmis, t.y. socialinės prigim ties (adhibautika); ir sukeliamas dieviškų bei dem oniškų antgamtinių būtybių (adhidaivika).

2.1.2. esatis, ž in o jim as, neribotum as (satyam jūdnam am a­tam) - vienos svarbiausių Brahm aną apibūdinančių kate­

gorijų - iliuzijos, nesąmoningumo ir sąlygotum o (mithyat- va jadatva paricchinatva) priešybės. Anandagiris pabrėžia, jog satya, kaip šaknies as- „būti, esėti" žodis, reiškia tai, kas savaime esti,jnatia atspindi tikrosios dalykų esmės pažini­mą, o ananta nurodo Brahmaną esant begalinį, neturintį ri­bų, paersmelkiantį viską.bekraštėj erdvėje (parame vyoman) - arba „bet ką pranoks­tančioje, viršijančioje, aukščiausioje erdvėje". Tai vienas dažniau sutinkamų Aukščiausios Tikrovės įvaizdžių, pa­prastai siejamas su „[širdies] slaptim i", guhya. rados (sambhūtah) - atsirado, tapo, bet nebuvo sukurta. Tai svarbi upanišadų vieta, kurioje pateikiamas hierarchinis vi­satos raidos modelis, pagrindinių būties elem entų evoliu­cija iš priminio prado - Atmano.dešinysis šonas (daksindh paksah) - pasak kom entatorių, „šonas" čia gali reikšti ir ranką; „jis Pats" ar tiesiog „pats" (ūtmū) - kūną arba liemenį; o „apatinė d alis" (puccham, pa­žodžiui „uodega") - kūną žemiau bambos. Nors galima manyti ir taip, kad žmogaus „apatine dalim i" laikomas pats jo materialusis kūnas.

2.2.1. kitas... vidinis „aš" (anyo ’ntara ūtmū) - čia ir toliau dėstomas mokymas apie vienas už kitą gilesnius, subtiles-

nius, pradedant materialiuoju, arba „maisto" (žr. paaiški­nimus „Prašna upanišadai" 1.14 ir kt.), penkis Atmano ap­valkalus, ar luobus, kevalus, kiautus (koša), slypinčius vie­nas kitame, kuriais jis, būdamas gyvas (jïvâtman), reiškia­si. M okymą apie kevalus išplėtojo vedantos filosofinė mo­kykla, kurioje šie kevalai, arba „kūnai", traktuojami kaip tikrojo, giliausio Atmano raiškos bei veiklos instrumentai atitinkam uose būties lygmenyse. Iliuzija atsiranda save im ant tapatinti su vienu iš šių kevalų - maisto (materialiuo­ju), gyvybinio kvėpavimo (vitaliniu), proto, žinojimo ir pa­laimos, žr. toliau. Todėl tikrasis savęs pažinimas, vedantos požiūriu, - tai atsitapatinimas nuo jų vienas po kito, gau­biančių tikrąjį Save. Žodžio ūtmtt vertimas „aš" sąlygiškas, kai kas verčia tiesiog „kūnas", tačiau tai jokiu būdu ne ma­terialusis kūnas, kuris tuomet vadinamas kitu žodžiu (plg. anglų body ir flesh; rusų tcjio ir nnon). p ran a ... v ja n a ... apana... {prana... vyūno... apūna...) - žr. 1.5.4 paaiškinimą.

2.3.1. Jad žu s... (yajuh) - žr. paaiškinimą 1.5.3. „Jadžurve- d ą" sudaro nerim uotos mantros, skirtos aukojimo (erdvės pašventinimo) apeigoms, todėl, pasak šankaros, ši veda su­sijusi su sąmoningo vizualizavimo galia, taigi - su galva.

rnrnm $m m ^

priesakai (ildeša) - anot Šankaros, tai brahmanos, vedų apeigas aiškinantys bei reglamentuojantys tekstai. Atharvanai Angirasai (atharvūngirnsah) - ir. paaiškinimus „PraŠna upanisadai" 2.8 bei „Mundaka upanišadai" 1.1.1.

2.4.1. vidinis „aš", sudaromas žinojim o (antara ūtmlt vijMnamayah) - protas (manas) pažįsta pasaulį per sąvokas ir žodžius (plg. graikų togos), tuo tarpu žinojimas (vijūūna) čia - tai vidinis, tiesioginis esmės patyrimas, nereikalaujan­tis proto paaiškinimų bei įrodymų, susijęs su intelektine in­tuicija (anubhava) bei tikėjimu (iraddha).didis (mahah) - samkhjos bei jogos filosofinėse mokyklose taip kartais pavadinama viena iš pirmųjų būties apraiškų, iš pirmapradžio būties šaltinio prasireiškusi „kosminė są­monė" ar menta.

2.6.1. ir jis užsidegė ryžtu, o ryžtu užsidegęs (sa tapo ’ta- pyata, so tapo taptvū) - žaidimas viena iš esmingiausių, sun­kiai išverčiamų indų metafizikos ir dvasinės praktikos są­vokų topas. Padarytas iš sanskrito veiksmažodžio šaknies tap- „degti, liepsnoti, žioruoti", žodis tapo susijęs ir su kentėjimu, ir su pasiaukojimu, bet visų pirma - su atkak­liu, sutelktu kokio sumanymo puoselėjimu, brandinimu,

savotišku „perėjim u" savo užsidegim o šilum a, dvasios įkarščiu. Galiausiai žodis tiesiog ima reikšti askezę (žr. „Aitarėja upanišadą" 1.1.4; „M undaka" 1.1.8,1.2.11; „Pra- šna" 1.2,1.4 bei kt., taip pat jų paaiškinimus), šankara šia­me posme tapas interpretuoja kaip Brahmano kūrybinę ga­lią (šakti), prim apradės Sąm onės kibirkštį, iš kurios įsi­plieskė tikrovė.

2.7.1. tatai Patį save sukūrė {tad ūtmūnam svayam akuruta)- būtent taip.gerai sukurta (sukrtam) - arba „tobula", plg. lotynų perfec- tum „padaryta, atlikta" ir „tobula" bei atitinkamai kitose kalbose (pavyzdžiui, rusų coBepmeHHuii). esm ė (rasah) - pirmine reikšme „syvai", žodis giminiškas lietuviškajam rasa.skirtumą (anlaram) - arba „tarpą, plyšį". Kas palieka bent menkiausią plyšį tarp savęs ir Brahmano arba / ir ima skirti tikrovėje „gera" nuo „bloga", pradėdamas vieno siekti, o ki­to vengti, tą bemat apima „baimė" {bhayam), metafizinis bau- gulys, kylantis iš savo tikrosios esmės nesuvokimo, žin ančio , ku ris nem ąsto (viduso ‘manvūnasya) - Šanka- ros paaiškinim u, „kuris nem ąsto apie v isų tikrovės reiš­kinių v ienį".

2.8.1. gandharvų žmogaus (manusya gandharvSnūm) - žr. „Katha upanišados" paaiškinimą 2.3.5. Pasak tradicinių ko­mentatorių, čia kalbama apie žmones, dėl savo nuopelnų tapusius gandharvais.saulėje (aditye) - anot komentatorių, aukščiausias suvoki­mui prieinamas Brahmano aspektas, palaima (Stumdą) vaiz­džiai prilyginama neapsakomai šviesai - tarsi saulėje, aptinka (upasamkrSmati) - ir išsineria iš atitinkamo „kiau­to", taip tolydžio išsikūnydamas ne tik iš materialaus kū­no, bet ir iš visų kitų „kevalų" (žr. paaiškinimą 2.2.1).

2.9.1. nuo abiejų išsivaduoja (ubhe hy ūtmūnam spmute) - arba tiesiog „išsigelbsti", bet ne visas žmogus, kaip sudėti­nė būtybė, sudaryta iš keleto „kevalų", o tik pati jo esmė, jo Atmanąs - jis Pats. „Nuo abejų" gali reikšti „ir nuo gė­rio, ir nuo blogio", nes ir blogis, ir gėris vis dar lemia - nors ir skirtingą - karmą.

3.1.1. Bhrigus (bhrguh) - legendinis išminčius, su kurio var­du tradicija sieja vieną žynių giminę. Padedamas savo tė­vo Varunos, visus savo „kiautus", pradedant materialiuo­ju (kūnu) ir baigiant palaimos, jis palaipsniui suvokia esant vieno ir to paties Brahmano apraiškas.

Paaiškiriintaj 93-tyfįįĖ

3.2.1. maistą (itomam) - arba „materiją", nes tas pat žodis reiškia ir „maistą", ir „materiją". Žr. paaiškinimus „Prašna upanišadai" 1.14 ir kt.„pažink Brahmaną užsidegimu, nes Brahmanas - tai dva­sios įkarštis". Ir jis užsidegė ryžtu, o ryžtu užsidegęs (ta­pusi! brahma vijijMsasva, tapo brahmeti, sa tapo ’tapyata sa ta­pąs taptvS) - ištisas žaidimas šaknies tap- vediniais, žr. pa­aiškinimą 2.6.1 ir kt.

3.6.1. begalinę erdvę (parame vyoman) - arba „pagrindas yra begalinė / bekraštė / aukščiausioji erdvė", žr. šios upanišados 2.1.2 ir paaiškinim ą. Kartais verčiam a ir „aukščiausias dangus".

3.10.1. pradžioje... v idury... pabaigoj... (mukhato... madhy- ato... antato...) - pasak Šankaros, tai reiškia „jaunystėje", „gyvenimo vidury" ir „senatvėje". O štai M. Mūlleris ver­čia „gausiai", „vidutiniškai" ir „šykščiai". Galimas daiktas, čia kalbama apie dalies maisto aukojimą.

3.10.2. sėkm ė, skalsa (yogaksema) - neretai pasitaikantis re­liginėje indų literatūroje frazeologizmas (žr., pavyzdžiui, „Bhagavadgytą" 2.45; 9.22 ir kt.), taip pat vartojamas pa-

linkint „sėkmės ir skalsos", ypač vaišjų luom o atstovui, ūki­ninkui. Ksema reiškia maždaug „išlikimas, išsaugojim as, ge­rovė, klestėjim as", taigi kone pažodžiui skalsa „užtekim as ilgam ; taupym as, kad ilgiau užtektų; didelis kiekis, gausu­m as, apstum as; pasisekim as, sėkm ė".

3.10.3. ly tis (upasthe) - vyro lytinis organas.

3.10.5. O ho! O ho! O ho! (ha vu ha vu ha vu) - d idžiausios nuostabos šūksnis.

3.10.6. aš posmų kūrėjas (aham šlokakrt) - dvi dvieilio (Uokos) ei­lutės, pasak tradicijos, vėlgi simbolizuoja „maistą" ir jo „valgyto­ją". O „kurti posmus" - tai sujungti dvi eilutes.auksu spindintis (suvarrn jyotih) - pasak šankaios, „kaip saulė".

IŠ BRIHADARANJAKA UPANIŠADOS

1.1.1. M edaus d alis (madhu kdndhah) - kiekvienas šios upa­n išados dalies pavadinim as tarsi nurodo jos tem ą. š iu o pa-

vadinimu pabrėžiama, jog čia dėstomas „saldus kaip me­dus" mokymas apie Brahmaną. Kaip kad sakoma kitoje, čia neišverstoje dalyje (2.2.5.14), „šis Atmanąs - medus visų bū­tybių, visos būtybės šitam Atmanui - tarsi medus", brahmana (brūhmanah) - taip vadinama kiekvienas skyrius, tuo pabrėžiant, kad čia aiškinamas „šventasis žinojimas", aušra (usū) - šankaros žodžiais, „kaip galva - svarbiausia kūno dalis, taip aušra - svarbiausias paros metas", aukojamo žirgo (aivasya medhyasya) - senovės Indijoje bu­vo žinoma karališka apeiga paleisti žirgą, ir žemes, kurias jis apibėga per metus, laikyti karaliaus valdomis. Pabaigo­je būdavo atliekamas iškilmingas žirgo aukojimas, vadina­mas ašvamedha (ašvamedha). „Kosminio žirgo" aukojimas, kaip pasaulio sukūrimo įvaizdis, - įprastas vedų literatū­roje (plg. „Rigvedą" X.90.129, „Šatapatha brahmanų" 13.1- 5 ir kt.). Pasak tradicijos, ir pati „Baltoji Jadžurveda", ku­riai priskiriama „Brihadaranjaka upanišada", buvo apreikš­ta mitiniam išminčiui Jadžnavalkjai saulės dievo Sūrjos, pa­sirodžiusio jam žirgo pavidalu.ugnis Vaišvanara (agnir vaišvūnarah) - šventosios ugnies ar ugnies dievo Agnio epitetas, žr. paaiškinimus „Katha upa- nišadai" 1.1.7, „Mandūkja upanišadai" 3. žirgo kūnas (ūtmlišvasya) - čia iltman visi, pradedant San-

kara, verčia „kūnas". Pasak jo, „metai yra laiko kūnas", balsas... balsas (vile... viik) - kadangi vūc gali reikšti ir ap­skritai „garsas", ir „balsas" (tiek žmogaus, tiek gyvūno), ir „kalba", tai čia „kosminio žirgo" žvengimui gal prilygina­mi įvairūs gamtos garsai, gal žmonių kalba.

1.1.2. Mahimanas (mahimū) - pažodžiui, „didybė, galybė", taip pat „maginis sugebėjimas norimai padidėti"; ašvamed- hos apeigose naudojamų aukojimo indų pavadinimas. Vie­nas indas, auksinis, statomas priešais žirgą prieš jį paau­kojant, kitas, sidabrinis, - už žirgo jį paaukojus. Pasak tra­dicijos (šankara, Anandagiris ir kt.), auksinis indas simbo­lizuoja dieną ir saulę, o sidabrinis - mėnulį ir naktį, rytinė jūra... vakarų jūra (pūrve samudre... aparė samudre) - Bengalijos įlanka ir Arabijos jūra, atstoja „rytus" ir „vakarus". Galima ir ne geografinė, o metafizinė interpretacija: antai Šan- karai jūra - tai aukščiausiojo Atmano (paramūtman) įvaizdis, žirgu... ristūnu... eržilu... arkliu (hayo... vSjl... arva... ašvah) - pagarsėjęs poetinės kalbos pavyzdys, kai kiekvienas iš tam tikro raktinio žodžio sinonimų siejamas su atskira mi­tinio kosmoso būtybių kategorija, taip sudarant tarsi atski­rus žodynus, atitinkamų būtybių „kalbas". Tokiu būdu ha- ya reiškia arklį „dievų kalboje", vūjin - „gandharvų kalbo-

je", arva - demonų „asurų kalboje", ašva -„žmonių kalbo­je". Panašių pavyzdžių žinoma senovės graikų, senovės germanų ir kitose indoeuropiečių tradicijose, gandharvus (gandharviin) - žr. „Katha upanišados" paaiš­kinimą 2.3.5.asurus (asurūn) - žr. paaiškinimą „Yša upanišadai" 3.

1.2.1. pradžioj (agra) - toliau tęsiamas pasaulio sukūrimas per aukojimą. Kūrėjas, pradžioje tebuvęs alkiu ir mirtimi (nebūtimi), trokšdamas tapti savimi Pačiu (Stmanvin), pir­miausia sukuria protą (manas), o paskui, pats skaidyda- masis į atitinkamas dalis, tarsi aukodamas save kaip „kos­minį žirgą", sukuria visą pasaulį, visą pasaulio įvairovę. Radhakrišnanas „Kūrėją Mirtį-Alkį" tapatina su Pradža- pačiu (žr. „ Aitarėja upanišados" paaiškinimą 3.3) ir pirmi­ne absoliuto Brahmano apraiška Hiranjagarbha. alkis - tai mirtis (ašanūyli hi mrtyuh) - įdomus sutapatini­mas, atitinkantis asketinę upanišadų dvasią, šankara pri­mena, kad ir gyvūnus žudyti mus verčia alkis, jam taip šlovę skelbiant, radosi vanduo... todėl jis ir va­dinas arka (tasydrcata lipo 'jSyanta... tad evūrkasya arkatvam) - upanišadoms būdingo žaidimo žodžiais, peraugančio į etimologizavimą, pavyzdys: daugiareikšmis žodis arka

Paaiškiniiiiai i02pSI. .

„spindesys, ugnis, saulė" ir „šlovė, pašlovinim as, gyrius", ir „vanduo" aiškinam as dviejų dėm enų junginiu - veiks­mažodžio šaknies are- „spindėti" arba „šlovinti, giedoti šlovę" (iš kurios jis ir kilęs) ir kito daugiaprasm io šakni­nio daiktavardžio ka, galinčio reikšti, be visa ko kito, „van­duo" ir „džiaugsmas". Viso šio žaidim o žodžiais vertimas irgi, žinoma, labai dviprasmiškas: galim a būtų versti, pa­vyzdžiui, „Jis sukrutėjo suspindėdam as, ir jam taip spin­dint, radosi vanduo... todėl jis ir vadinas „arka". Išties, randas vandens (kam... bhavati) tam, k a s ..." . Esam as ver­timas pasirinktas dėl nusistovėjusios aiškinim o ir vertim o j kitas kalbas tradicijos.

1.2.2. išvargusio , b et užsidegusio ryžtu (šrSntasya tapta- sya) - vėl turim e tapas kosm ogoniniam e kontekste, žr. „Taitiryja U panišados" 2.6.1, „Aitarėja upanišados" 1.1.4 paaiškinim us.

1.2.3. į tris pasidalino (tredhatmanam vyakuruta) - vienas iš treč­dalių yra ugnis, laikoma kaip tik ašvamedhos aukuro ugnimi, ši ir kita [pasaulio] šalys (asau cūsau) - šiaurės rytai ir piet­ryčiai, kitąsyk - šiaurės vakarai ir pietvakariai. Tokiu bū­du aukojamo žirgo dalys susiejamos su pasaulio šalimis.

1.2.4. su ė jo su k a lb a (vūcam mithunam samabhavat) - „dei­vė K alba" Vač (vfic) vedose apibūdinama kaip kosminio pir- mažm ogio pora.kas buvo sėkla, tapo m etais (tad yad reta ūslt, sa samvatsaro 'bhavat) - pasak šankaros, pirm ykštis „Alkis-M irtis" sukū­rė vandenį, pats j jį įžengė kaip sėkla ir, tapęs „pasaulio ge­m alu", pavirto m etais. T aip atsiradęs laikas, bhan (bhūn) - šūksnį aiškinam a im ituojant kvėpavimą, sa­vo ruožtu kalba laikom a atsiradusi iš ritm ingo kvėpavimo atliekant ritualinį veiksm ą.

1.2.5. ričus, jadžusus, šam anus, u žkalbėjim us (rcoyaįūmsi sūmūni chandSmsi) - „R igvedos", „Jadžurvedos", „Sama- vedos" posm ai (žr. paaiškinim us „Taitiry ja" 1.5.3, „Pra- šn a" 5 .3 ,2 .6 ir „M undaka u pan išadai" 2.1.6) ir ketvirtąją, maginę vedą - „A tharvavedą" m enantys „užkalbėjimai", j i s ėda v iską , tad jo p rig im tis - A diti (šarvam vū atttti tad aditer adititvam) - vedų deivės, „dievų m otinos" Aditės vardo sugretinim as su šaknies ad- „ėsti, valgyti, ryti" žo­džiais. Būdinga upanišadom s „poetinė etim ologija" (iš tikrųjų Aditės vardas aiškinam as kitaip: a-diti „nesurištoji, nesusaistyto ji, n ežab oto ji" ; žr. paaiškinim us „Taitiryja upanišadai" 1.1.1 ir „Katha upanišadai" 2.1.7).

1.2.6. „imsiu ir vėl atliksiu auką, dar didesnę" (bhūyasil yajnetia bhūyoyajeyeli) -Šankara aiškina čia minint anksčiau atliktą žirgo aukojimą.jis ėmė vargti ir užsidegė ryžtu. Iš jo, išvargusio, bet už­sidegusio ryžtu (so ’šrūmyal, sa tapo ’tapyata: tasya šrūntasya laplasya)-ix. paaiškinimą 1.2.2.

1.17. žirgu, o kai užaugo (ašva... yad ašvai) - vėl būdingas upanišadoms žodžių žaismas: šįsyk tarp daiktavardžio ašva „arklys, žirgas" ir veiksmažodžio švayati „jis auga" būtojo laiko formos ašvai.tai, kas šildo, o jos esybė - metai (ya esą tapati tasya samvat- sara aitra) - galimas daiktas, žirgo aukojimas čia prilygina­mas saulei, juoba kad žirgas ir šiaip neretas saulės įvaizdis tiek vedų, tiek ir kitose tradicijose.

1.4.1. Atmanąs... be savęs Paties (ūtmS... rtūnyad ūtmanah) - vėl žaidimas žodžio ūtman dviprasmybe, žr. paaiškinimą „Mundaka upanišadai" 3 .23 ir kt. Galima būtų versti „Pats, pavidalu - Asmuo... be savęs paties".„Aš esu" (aham asmi) - norint, „ašen esmi"; plg. Iš 3.14: „Aš esu, kuris esu".sudegino pirmiausia, tai jis - Puruša (pūrvo... ausat, tasmSl

purusah) - žodžio purusa poetinė etimologija, aiškinant jį kaip sudurtinį iš purvą „pirma(s)", arba varianto pura „prieš tai, pirma, andai", ir us- „deginti".

1.4.2. išties, [tiktai] dėl antro atsiranda baimė (dvitlyOd vai bha- yam bhavati) - čia vaizdžiai išsakomas kertinis nedvejybės (ad- vaita) principas, žr. „Mandūkja upanišados" 7 paaiškinimą.

1.4.3. vyras ir žmona (paité ca patnTca) - kitaip sakant, „pats ir p ati" arba, įprasčiau, „pats su pačia". Lietuvių pats, juo­ba patis, kaip daiktavardis reikšme „vyras žmonai", ir pati „žmona vyrui" (juoba plg. archajišką paini, išlikusį sudur­tiniame viešpatni) visiškai tiksliai atstoja savo sanskritiškuo­sius atitikmenis. Skirtumas tik tas, kad pastarieji neįgavo papildomos asmeninių įvardžių funkcijos - ją, be kitų, kaip matėme, atlieka ūtman. Vengdami didesnės painiavos, šio atitikimo vertime nutarėme atsisakyti.Jadžnavalk ja (ynjñavalkyah) - mitinis išminčius, žr. paaiš­kinimą 1.1.1.subuvo (samabhavat) - tikslus atitikmuo.

1.4.6. soma (somah) - tiksliai nenustatyto augalo (galbūt Sar- costema Viminalis arba Asclepias Acida) stiebo syvai, rituali-

Paaiškinimai 104J05psl.

niu būdu spausti, maišyti su pienu ar kt. ir ritualo metu naudoti kaip šventas narkotinis gėrimas. Šio augalo ir gė­rimo personifikacija Soma - vienas iš pagrindinių vedų panteono dievų, ilgainiui ėmęs atstovauti augalams apskri­tai, iš aštuonių pasaulio šalių - šiaurės rytams, iš dangaus šviesulių - Mėnuliui. Aukuro ugnis agni, „ryjanti" įvairias liejamąsias aukas (lydytą sviestą, pieną ir kt.), taigi - skys­čius, kuriems savo ruožtu atstovauja soma, yra tad „somos valgytojas" (agni - vyr. g. žodis).

1.4.7. vardu ir pavidalu (nlimarūpUbhyūm) - ir. paaiškini­mą „Mundaka upanišadai" 1.1.9. ugnis (višvambharah) - ugnies epitetas, pažodžiui „visa ko nešėjas", „visatos palaikytojas" ar pan.. pėdsakas (padam) - atskiri jutimai (tarp jų ir protas) tėra At­mano „pėdsakai", daliniai „suvokimo kanalai", kuriais jis patiria išorinį pasaulį, betgi pagal juos galima „atsekti" už jų slypintį patį Suvokėją - nedalomą vieną Atmaną.

1.4.10. Patį save pažino (ūtmSnam eotivet) - arba „pažino At­maną", žr. paaiškinimą 1.4.1 ir kt. rišiams (rsinūm)-ir. paaiškinimą „Aitarėja upanišadai" 2.5. Vamadeva (vūmadevah) - ir. paaiškinimą „Aitarėja upani-

šadai" 2.5. Jam čia priskirti žodžiai „Tai aš buvau Manus ir Sū rja" cituojam i iš „R igvedos" 4.26.1.M anus (manuh) - pirm ažm ogis, vienas iš 14 mitinių žmo­nijos protėvių (būtent septintasis, dar vadinam as Vaivas- vata - V ivasvatos, kitaip sakant, saulės dievo Sūrjos, sūnu­mi). Su jo vardu susijęs sanskritiškas „žm ogaus" pavadi­nimas manusya, pažodžiui „M aniškis", su vokia (pratyabudhyata) - pažodžiu i „nu bu nda"; taigi - kas tarsi iš sapno nubunda ir suvokia, kad iš tikrųjų jis yra Brahm anas.nem alonu (na priyam) - pasak S. Radhakrišnano, dievams nem alonu, kai žm ogus pažįsta A ukščiausią Tikrovę, nes tuom et jis suvokia jų tarpinę, sąlygišką padėtį ir liaujasi jiem s atnašavęs bei tarnavęs. Pasak šankaros, žmogus liau­jasi aukojęs dievam s, kai suvokia esąs jiem s lygus. Šiaip ar taip, žm onės čia parodom i tarsi dievų banda, kurią tie ga­no, saugodami nuo Brahm ano pažinim o, nes Brahmaną pa­žinęs žm ogus liaujasi buvęs „dievų gyvuliu".

1.4.17. galėčiau darbus d irb ti (karma kurznyeti) - arba „ga­lėčiau apeigas atlikti".o ausys - d iev išk i, nes ausim is išgirstam i (šrotam daivam, šrotena hi tac chrnot) - „dieviškas tu rtas" yra vedos, kitaip

sakant, šventas žinojimas, kurį amžių pradžioje „išgirdo" vedų dainiai išminčiai. Iš čia ir bendras vedų kanono pa­vadinimas iruti „vedų apreiškimas, apreikštasis žinojimas", pažodžiui „kas išgirsta" - skirtingai nuo to, kas tik išsaugo­ta atmintyje, nuo smrti „kas prisiminta, atmenama", darbai jo - tai jis pats, nes pats jis darbus dirba (ūtmliivūsya karma, atmauti hi karma karoti) - arba: „apeigos - tai jis pats, nes pats atlieka apeigas" (žr. pirmą šio posmo paaiškinimą). Kita vertus, ūtman čia kartais verčiama „kūnas". Tuo atveju išeitų kad „darbai yra jo kūnas, nes kūnu jis darbus dirba", aukojimas šis - penkeriopas (sa esą punkto yajfiah) - auko­jimas dievams, protėviams, išminčiams, žmonėms ir gyvū­nams. „Penkeriopas gyvulys", galimas daiktas, mena pen­kis „aukojamuosius gyvūnus" - žmogus, karvė, arklys, ožys ir avis. Žmogus „penkeriopas" todėl, kad jį sudaro protas, kalba, kvėpavimas, regėjimas ir klausa; arba, kita vertus, „penki kvėpimai" (]paūcaprūna), žr. „Prašna upani­šados" 3 ir 4. Pagaliau „penkeriopa visa, kas yra", todėl, kad sudaryta iš penkių elementų, ar stichijų: žemės, ugnies, vandens, oro ir erdvės.

1.6.1. išties, trejopa [visa] tai (trayam vū idam) - toliau išvardi­jamos ir aptariamos trys pamatinės būties kategorijos, charak-

terizuojančios raiškos pasaulį: vardas, nūman; pavidalas, rūpa (dėl jų žr. paaiškinimą 1.4.7); ir veiksmas, ar darbas, karman. ji - jų giesmė, nes ji bendra visiems vardams (etad esam sūma, etadd hi sarvair nūmabhih šamam) - žaidimas žodžiais: siima „giesmė" ir sama „vienodas, toks pat, bendras".

2.4.1. Jadžnavalkja (yajnavalkyah) - žr. paaiškinimus 1.4.1,1.1.1. Maitrėjė ir Katjajanė - dvi jo žmonos, kurioms jis at­skleidžia Atmano esmę. šis posmas, beje, liudija, jog upa­nišadų tradicija moterų neatstūmė, nors prie vedų kano­no, pagal brahmaniškos visuomenės papročius, jos nebu­vo prileidžiamos.šeimos gyvenimą (sthūnūt) - pagal tradiciją, brahmanas gy­venime turėjo pereiti keturis privalomus etapus (ūšrama): pradžioje jis turėjo būti mokinys (brahmacūrin), paskui šei­mininkas igrhastha), paskui atsiskyrėlis miške bei piligrimas (vūnaprastha) ir galiausiai visai pasaulio atsižadėjęs elgeta {samnylisin); žr. „Mundaka upanišados" 1.2.11 paaiškinimą. Tad Jadžnavalkja žada mesti šeimininko gyvenimą, šeimos gyvenimą, ir tapti atsiskyrėliu.

2.4.2. per turtą (vittena) - išoriškam rituališkumui nepakan­tus Šankara šią vietą interpretuoja taip, jog turčiams, kad

p ^ iif iW ^ .i(^ o e p 3 i.

ir kaip prabangiai jie atliks ritualus, nemirtingumo neregėt.

2.4.3. palaim intasis (bhagavdtt) - išminčių, šventųjų, dievų epitetas, dažnai vartojamas j juos kreipiantis.

2.4.5. vyras (patih) - žr. paaiškinimą 1.4.3.žyniai... k ilm ingieji (brahma... teatram) - tiksliau, „brahma- niškum as" ir „kšatra", žr. paaiškinim us „Prašna upa- nišadai" 2.6 ir „Katha upanišadai" 1.2.5. matyti verta ir girdėti, galvoti ir giliai m ąstyti (drastavyah šrotavyo mantavyo nididhyOsitavyah) - kitaip sakant, jis vie­nas tėra „matytinas, girdėtinas, galvotinas, giliai mąstyti- nas". Čia ir užuomina į keturis vedantas tradicijos dvasi­nių pratybų etapus: mokytojo sutikim as, „pam atym as" (daršana); jo žodžių klausymasis (šravana); jų reikšmės ap- glavojimas (maniina); ir jų gilus apmąstymas, ar meditavi­mas (nididhySsana).

2.4.6. žynystė... kilmingumas (brahma... teatram) - žr. aukščiau, mano esant skirtinga nuo Atmano (anyatrStmanah... veda) - turint omeny nesyk minėtą žodžio ūtman dviprasmybę (žr. paaiškinimą 1.4.10 ir kt.), galima būtų versti ir taip: „mano esant skirtinga nuo savęs Paties".

2 .4 7 -9 . b ū g n ą ... k r ia u k lę ... liu tn ią (dundubheh... šankha- sya... vlnayai) - bene seniausi žinom i Indijoje mušamasis, pučiam asis ir styginis m uzikos instrum entai (dundubhi, šankha ir virta, plg. „Čhandogja upanišadą" 1.7.6). Čia vaiz­džiai parodom a, kad neįm anom a reiškinio suvokti, nesu­vokus jo šaltinio ar priežasties.

2.4.10. D id žios B ū ties (mahato bhūtasya) - iš Aukščiausios Tikrovės, iš Brahmano.Atharvanai Angirasai (atharvūngirasah) - žr. „Taitiryja upa­nišados" 2.3.1 paaiškinim ą ir kt. Juos čia reikia suprasti at- stojant ketvirtąją vedą - „A tharvavedą". istorijos (itihūsah) - istorinio epo žanro kūriniai, kuriems priklausė ir „M ahabharata" bei „Ram ayana", pagal tradi­ciją dar vadinam i penktąja veda.padavim ai (purūnam) - pažodžiui „padavim ai apie seno­vę": aštuoniolika epui artim ų m itinių pasakojimų, m okslai (vidyū) - įvairios specialių žinių sritys, tarp jų ir religinių. Todėl antai Svam is Madhavananda verčia „me­nai", nes, anot jo, dvasinis p ažinim as ir žinios apie dievus yra veikiau m enas nei mokslas.posm ai (šlokūh) - tradiciniai dvieiliai, plg. „Taitiryja upa­nišadą" 3.10.6.

sutros (sutrūni) - įvairių sričių tekstų sąvadai (sūtra pažo­džiui - „siūlas, gija").paaiškinimai (anuvydkhydnani) - tradicinių tekstų skyriai, ar priedai, kuriuose aiškinamos sunkiai suprantamos vie­tos, priešingai autoriniams „kom entaram s" (vyūkhyllnūni).

2.4.11. santaka (ekūyanam) - pažodžiui, „suėjimas į viena", lytis (upasthah) - vyro lytinis organas, žr. „Taitiryja upani- šadą" 3.10.3, plg. „Aitarėja upanišadą" 1.1.4.

2.4.12. grynasis suvokim as... sąm oningum o (vijūūnagha- na... samjhū) - čia vertimai įvairuoja: pavyzdžiui, Radhak- rišnanas abu žodžius verčia vienodai, „žinojim as... žinoji­mo" (knowledge); Syrkinas - „pažinim as... sąm onės" (rusiš­kai gana taikliai no3Hamtf{ ... co3HaHiw); Olivette - „ištisas suvokimas... sąm oningumo" (single mass o f perception... awareness). Pastarasis vertimas, mūsų nuomone, yra taik­liausias; būtent taip antrąjį žodį paaiškina ir Šankara - „ypatingas sąm oningum as" (višesa samjnd). Ghana gali reikšti „grynas, pilnas, sutelktas, ištisas, visiškas".iš sandų (etebhyo bhūtebhyah) - įprasta interpretacija: „iš ele­mentų", t.y. žemės, vandens, ugnies, oro ir erdvės. Kita ver­tus, galimas daiktas, jog ir čia turimi omeny būties sandai.

2.4.14. kur tik dvejybė atsiranda {yatra hi dvaitam iva bhava- ti) - šiuo atveju galima būtų versti „kur tik atsiranda du", ta­čiau dvaita - tai ir kertinio Advaita vedantos principo advaita „nedvejybė" (arba tiesiog „Advaitos") priešingybė, žr. paaiš­kinimą 1.4.2, o ypač „Mandūkja upanišados" paaiškinimą 7. pažįstanti pažins (vijfiMmm... vijanfyat) - pats žinojimo šal­tinis, tasai sąmonės „vyzdys", kuris nuolat visa ką „regi", pats savęs „išvysti" negali, nes kad ir kaip į save sąmonėje gręžtųsi, visuomet atsiduria užnugaryje - visuomet lieka tas, kuris „regi", o ne tas, kurį ar ką (jis gali būti pažintas tik per „atspindį", kaip kad tik per atspindį gali save išvysti akies vyzdys), š į kertinį pažinimo, suvokimo subjektą, ne­galintį pažinti, suvokti paties savęs, šankara palygina su ugnimi, kuri pati savęs nedegina. (Plg. „Aitarėja upaniša- dą" 3.1; „Kathą" 2.1.3,5,6; „Prašną" 4.9.)

2.5.14. medus (madhu) - kitaip sakant, būtybės Atmanąs yra tarsi gėlės žiedo nektaras, ir Atmanui būtybės - tarsi nek­taro pilni žiedai. Taip, pasak Anandagirio, medus simbo­lizuoja priežasties ir padarinio vienybę, nes bitė minta me­dumi, kurį pati ir pagamina.

Atm anė... Aimanas (Stmani... Struti) - matyt, turima galvoje At­manąs, kuris būtybėse, ir Atmanąs, kuris virš, aukščiau būty­bių; kitaip sakant, individualus Atmanąs ir visuotinis Atmanąs.

2.5.15. A tm an ą ... v isi A tm an ai (Stmani... sarva eta Stma- nah) - vėl skiriam i visi in d ivid u alūs A tm anai nuo vieno visuotinio Atm ano, o jų tarpusavio padėtis prilyginam a sti­pinų padėčiai rate, kuriame visuotinis Atm anąs atsto ja tiek ratlankį - visa apim ančią išorę, tiek stebulę - visa savin su­imantį vidų. Rato stipinų alegoriją dar plg. „M undaka upa- n išadoje" 2.2.6 ir „Prašna upanišadoje" 2 .6 ,6 .6 .

3.2.1. pagavos... pagavim ai (grahsh... atigrahūti) - pažodžiui „sugriebiantieji, suvokiantieji" ir „ant-sugriebiantieji, ant- suvokiantieji". Kalbama apie atskirus jutim us, tiksliau , su­vokimus (plg. lotynų perceptio iš capio „im u, griebiu, čium ­pu, stveriu ", lietuvių pagauti „pačiupti, pagriebti, pastver­ti, paim ti", bet ir „pajusti, su v o k ti", o ir suvokti pirm inė reikšm ė yra būtent „surinkti į vieną vietą, p asiim ti") ir tų suvokim ų objektus, kurie, kaip toliau aiškinam a, lemia su­vokim us - patys laiko juos „sugriebę" ar „pagavę".

3 .2.2. n o s is g i, p ra n a ... apan a, įk v ėp im as (prSno... apSne-

na) - dėl daugiaprasmio pranos termino žr. „Kena upa­nišados" 1.1 paaiškinimą ir daug kur kitur; čia prūna reiš­kia patį kvėpavimo organą, nosį. Dėl apanos žr. „Prašna upanišados" 3.5 paaiškinimą: ten apūna, pažodžiui „kvė­pimas žemyn, nukvėpimas", dėl konteksto verstas „nuo- kvėpiu", bet kadangi plaučiai yra žemiau kvėpavimo an­gų, tai „kvėpimas žemyn" veikiau jau yra įkvėpimas - taip jis ir verčiamas, pavyzdžiui, „Prašna upanišadoje" 4.4, „Katha upanišadoje" 2.2.3 ir kt.

3.2.10. Nors šiuose posmuose tiesiai neminimas, vienas iš pokalbio su Jadžnavalkja dalyvių yra Džanaka (įanaka) - senosios Videhos karalystės (dabartinės Biharos valstijos šiaurėje) valdovas, pagarsėjęs savo atsidėjimu dvasiniam pažinimui ir dosnumu.

3.2.13. atsitraukę (hotkramya) - užuomina čia išsakytą mokymą esant ezoterišką, perduodamą „atsitraukus nuo kitų", slapta.darbus {karma) - arba „ritualus". Be to, čia galima įžvelgti „karmos" doktriną, pasak kurios, žmogaus (ir ne tik žmo­gaus) padėtį ir visą būtį lemia praeityje padaryti darbai ar poelgiai (plg. „Yša upanišadą" 2 ir kt.). Kadangi ką tik kai-

beta apie mirtį, tai galima įtarti, kad ir karma čia suvokia­ma pranokstanti mirtį, taigi lemianti ir pomirtinį likimą, ar­ba tolesnius atgimimus.nutilo (upararlima) - galima manyti, kad supratus, jog vis­ką lemia darbai, nebėra ką daug kalbėti. Be to, čia vėl gali­ma įžvelgti užuominą į m okymo ezoteriškumą, apie ką by­loja ir frazė „kiek atsitraukę" (tau hotkramya).

43.7. klajoja jis po abudu pasaulius (ubhau lokOv anusancara- ti) - po ovyje regimą mus supantį pasaulį ir po sapnų, vidi­nių regėjimų, idėjų, mindų, vaizduotės, „mirties pavidalų" pa­saulį (nes miręs žmogus pirmiausia atsiduria būtent jame). Pir­majame jis „tarsi juda", antrajame - „tarsi m ąsto", ty . „juda" tarp mindų , tarp „vidinių pavidalų". Ir tik gilaus miego be sapnų metu ištrūksta iš abiejų (plg. „Mandūkja upanišadų").

4.3.8. susiliečia su blogiu (pūpmabhih sarfisrjyate) - šankaros aiškinimu, kūnas su savo jutim ais, juslėm is, juslingumu, įtraukiančiu žmogų į „sam sarą", yra pats blogio šaltinis.

4.3.9. tarpinis... būvis (sandhyam... sthūnam)... - pažodžiui „sudėtinis", taigi būvis, atsirandantis „sudėjus" du pirmuo­sius ir esantis jų riba.

medžiagos (mūtrūm) - išorinio pasaulio įspūdžių ir patyri­mų, iš kurių kuria ir griauna savo sapnų pasaulius.

4.3.10. kūrėjas {karti) - Šankaros nuomone, kūrėju jis pa­vadinamas tik figūratyviai, nes kuria ne iš tikrųjų, o tik su­žadindamas savo jutimo ir veikimo funkcijas. Nors štai teis­tinės vedantas (višista vedinta) mokyklos pagrindėjas Ra- manudža laiko jį pačiu aukščiausiojo Dievo Asmeniu.

4.3.11. sapnu parklupdęs, kas priklauso kūnui (svapnena širtram abhiprahatyd) - sapne Puruša, tikrasis vidinis Asmuo, prislopina kūniškuosius jutimus bei kūno veiklą ir vienas pats budrus stebi patyrimo ovyje pėdsakus - kuriamų ir griaunamų sapnų pavidalus. (Plačiau apie sapno sampratą indų religinėje kultūroje žr. Beinorius 1999,34-40.)pats nemiegodamas, jis miegančiuosius stebi {asuptah sup- tin abhicikašlti) - Šankaros nuomone, stebi sapne atkuria­mus ovyje patirtus įspūdžius.auksinis Puruša, vieniša gulbė {hiranmayah puruša eka- hamsah) - čia gal verta turėti omeny tradicinę „poetinę eti­mologiją", pagal kurią, hamsa „gulbė" siejama su aham „aš". Taip gulbė tampa dieviškojo „Aš", tikrojo Paties - Atma­no įvaizdžiu. Plg. „Katha upanišadą" 2.2.2.

4.3.12. alsavim u savo neau kštą lizd ą p rižiūrėdam as (prttnena raksann avarant kulūyam) - kitaip sakant, kvėpavi­mu palaikydamas savo fizinio kūno gyvybę.

4.3.14. nežadinkite jo staiga (tam nūyatam bodhayet) - Šan- karos paaiškinimu, žmogų staiga pažadinus, iš kūno iške­liavęs Puruša gali nesuspėti sugrįžti, ir dėl to gali sutrikti jutimo organų veikla, apskritai sveikata. Panašūs tikėjimai žinomi daugeliui archajinių tradicijų.ovyje {jūgarita-deša, jiigrat) - žr. „Mandūkja upanišados" 3 paaiškinimą.išsivadavimo vardan (vimoksūya) - pažodžiui „išsivadavi­mui"; plg. „Mundaka upanišados" 3.2.9 paaiškinimą.

4.3.15. gilioj ramybėj pasidžiaugęs (samprasūde ratvū) - turi­mas omeny gilus miegas be sapnų , žr. „Mandūkja upanišadą".

4.3.16. atgal į būdrą (buddhūntūya) - pagal sąmonės būvių (miegas be sapnų , sapnavimas ir būvis ovyje) struktūrą, nuo­dugniausiai aptartą „Mundaka upanišadoje", čia turėtų bū­ti kalbama ne apie dvasinį nubudimą, apie kurį kalbant pa­prastai vartojama šaknis budh-, o kaip tik apie įprastą, kas­dienį sąmonės būvį ovyje. Tuo tikras ir šankara, buddhūnta-

4.3.17. atgal į sapną (svapnūntūya) - šankaros nuomone, čia turėtas om eny gilus m iegas be sapnų. Tačiau žr. 4.3.19.

4.3.20. latakai (nddyah) - m istinės anatomijos „gyslos", iš­vagojusios „subtilųjį kūną".p iln i baltų , žydrų, p ilkų , žalių , raudonų [syvų] (šuklasya, nllasya, pingalasya, haritasya, lohitasya pūrnūh) - komentato­riaus D vivedagangos nuomone, atsižvelgiant į tradicinę in­dų mediciną (ajurvedą), je i žm ogaus organizm e vyrauja gleivės (kapha), syvai yra balti, je i tulžis (pitta), - pilki, jei vėjas (vūta), - žydri, je i vėjas su gleivėm is, - žali, o jei glei­vės, tulžis ir vėjas v ienodai, - raudoni.„Aš esm i visa ta i" (altam evedam, šarvo ’smlti) - sapnuojančia­jam atrodo, tarsi jį supa išorinė tikrovė, bet iš tiesų visas sap­nas yra jame pačiame, jo paties apraiška, todėl suvokus save sapnuojant, tampa aišku, kad iš tikrųjų „aš esmi visa tai".

4.3.21. m ylim os žm onos g lėb y ... suvokiančio jo Atmano glėby (priyayd striyū samparisvakto... prdjūendtmand sampd- risvaktah) - viso pasaulio dvasinėje literatūroje žinoma vi­dinės jungties, integracijos ir pilnatvės bei su tuo susijusių

ekstatinių išgyvenimų alegorija. Čia kartu galim a įžvelgti pirmąsias užuominas į vėliau tantrinės tradicijos išrutuliotą vyriškojo ir moteriškojo pradų jun gties (conjunctio oposito- rum) simboliką bei praktiką.

4.3.22. čandala (cūndūlah) - neliečiam asis, pagal brahm aniš- kąją tradiciją, šudrų luom o vyro ir brahm anų luom o m o­ters vaikas.paulkasa (paulkasah) - šudrų luom o vyro ir kšatrijų luom o moters vaikas.

4.3.23-30 kalbama apie gilaus m iego be sapnų būvį, kuria­me visi jutimai nurim ę ir neveikia, tačiau tikrasis suvokėjas, pats suvokimo subjektas, visuom et išlieka, nes pats suvoki­mo principas kaip toks niekur nedingsta. Suvokim as - tai At­mano prigimtis, kaip kad ugnies prigim tis - karštis, ir kaip atskiroms ugnims užgęsus neišnyksta pati U gnis, taip „už- gęsus" atskiram jutim ui neišnyksta pats Suvokim as.

4.3.32. Stebėtojas (drąsą) - plg. 2.4.14, taip pat „Prašna upa- nišadą" 4.9, „Katha" 2 .1.3-6, „A itarėja" 3.1 ir kt. D ažnai ste­bėtoju transcendentinis subjektas vadinam as ir Patandža- lio „Joga su tro je " .

nedvejas (advaitah) - žr. „Mandūkja upanišados" 7 pa­aiškinimą.

4.3.35. kūn iškoji siela (šūrTra litmū) - pasak šankaros, tarp būdravimo ir miego, gyvenimo ir mirties, šio ir ano pasau­lio judanti kūniška siela yra susijusi su kūno organais ir ju tim ais, o žm ogui m irštant, suvokiantysis Atm anąs (prūjnenlitman) atitraukia jo sielą nuo jutimų.

4.3.36. vėl skuba ten, įsčių keliu, kur galima kvėpuot (pu- nah pratinyūyam pratiyomj ūdravati prfnSyaiva) - taigi atgal į gyvenimą, nes, pasak Šankaros, „jau daugybę sykių siela žengė iš kūno ir į kūną nelyginant iš sapno į ovį". Tai bene vienas iš ankstyviausių indų religinės literatūros tekstų, ku­riame atvirai formuluojama reinkarnacijos doktrina. Kaip kad vėjo nupūstas nuo šakos krenta vaisius (iš kurio sėklos žemėje užaugs naujas tos pat rūšies medis), taip ir mirštan­čiojo siela atsiduria ten, kur ją nupučia „karmos vėjas".

4.3.37. tą, kas žino tai (haivamvidam) - Šankaros supratimu, „tą, kuris žino sielos persikūnijimą lemiančias priežastis".

4.4.1. tarsi aptemsta sąmonė (sammoham iva) - iš tikrųjų Atma- nui, pačiam sąmoningumo, kaip tokio, pradui, negali „aptem-

ti sąmonė"; taip atsitinka žmogui, iš kurio Aimanas traukiasi, šviesos daleles (tejomūtrūh) - jeigu regėjimą, apskritai su­vokimą prilyginame šviesai, o apakimą, apskritai nesuvo­kimą vadiname aptemimu, tai skirtingi jutimai bei skirtin­gos psichinės funkcijos yra tarsi „šviesos dalelės", kurias sąmonė, pasitraukdama nuo jutimais suvokiamo išorinic pasaulio, „susirenka".

4.4.2. jis tampa vienas - nebemato (ekT bhavati, m pašyati) - kiekvienam iš jutimų pasitraukiant iš atitinkamo jutimo or­gano ir sugrįžtant į savo šaltinį - suvokimą kaip tokį, pir­mapradį sąmoningumą, tas jutimas liaujasi veikęs, pro akis (caksusah) - kai žmogaus darbai dori, sąmonė iš­veda Atmaną pro akis į Saulę, tuo tarpu išėjimas pro vir­šugalvį veda tiesiai į Brahmano pasaulį, tampa sąmone (vijMno bhavati) - taigi sugrįžta į save kaip sąmonongumo pradą.buvęs patyrimas (pūrva prajM) - praėjusiame gyvenime (ar net gyvenimuose) įgautas patyrimas, kuris neišnyksta, bet pasireiškia kitame gyvenime kaip atitinkami polinkiai ir ga­bumai. šie trys veiksniai - žinojimas, darbai (kartu su po­linkiu atitinkamu būdu veikti toliau) ir ankstesnis patyri­mas - iš esmės ir lemia žmogaus karmą.

4.4.3. palikęs j į bejausm į (avidydm gamayitvū) - taip gali­ma versti su išlyga, kad avidya yra būdvardis reikšme „ne­išmanantis, nežinantis, nesuvokiantis" (apibūdinantis Šartro „kūną"), o kamiengalis -ii - paprasčiausias riktas. Vis dėl­to laikant avidyū daiktavardžiu reikšme „neišmanymas, ne­žinojimas, nesuvokimas", tektų, kaip kartais daroma, versti „palikęs neišmanymą" ar „išsklaidęs neišmanymą", nors logiškai toks vertimas atrodo mažiau įtikimas.

4.4.4. gandharvų (gilndharvam) - žr. „Katha upanišados" paaiškinimą 2.3.5.

4.4.5. sudaro... dharma ir adharma (dharmamayo 'dharma- mayah) - žr. „Katha upanišados" 1.1.21 paaiškinimą. Ad­harma - tai dharmos neigimas, priešybė.Purušą (purusah) - galima būtų versti ir tiesiog „asmenį", „žmogų".siekiai (kratuh) - arba valia, valinga pastanga. Kitaip ta­riant, čia turime priežastinę seką: noras - valia - veiksmas - padarinys.

4.4.6. siela (lirigam) - arba „vidinis", „subtilusis kūnas", dvasios galios neapleidžia (na prūnū utkritmanti) - kitaip sa­

kant, „neapleidžia kvėpim ai", „gyvybinės kvėpavim o ga­lios", arba tiesiog „neapleidžia jėgos", žr. „Kena upaniša­dos" 1.1 paaiškinimą.jis , tapęs Brahm anu, ein a pas B rahm an ą (brahmaiva sart brahmūpyeti) - pasak Šankaros, nuo visų troškim ų išsiva­davęs žmogus dar šiam e gyvenim e tam pa įsikūnijusiu Brahmanu.

4.4.7. pasileidžia (pramucyante) - žr. „M undaka upaniša­dos" 3.2.9 paaiškinimą.dvasia (prūnah) - galima būtų versti ir „gyvybinė jėga" ar tiesiog „gyvastis", būtent „gyvata", kas itin tiktų kalbant apie kūną kaip gyvatės išnarą. Deja, originale tokios tiesio­ginės sąsajos šiuo atveju nėra. Lietuvių žodis dvasia šiaip jau pernelyg platus, kad prūna būtų galima juo versti visuo­met, bet šiuo atveju jis, regis, itin tinka - vėl žr. „Kena upa­nišados" 1.1 paaiškinimą.

4.4.8. prieš mane (mam sprstah) - pažodžiui, „mane palytėjo".

4.4.9. baltas... (Šukiam...) - kalbam as kelias tapatinam as su „vidinio kūno" stuburo (susumna) įvairiom is atšakomis, ar latakais, žr. paaiškinimą 4.3.20.

4.4.10. Posmas sutampa su „Yša upanišados" 9, žr. jo pa­aiškinimą.

4.4.11. Plg. „Katha upanišadą" 1.1.3 ir „Yša upanišadą" 3.

4.4.13. pavojingon, sunkiai įžengiamon vieton (samdehye gahane) - turimas omeny kūnas, į kurį patekęs Atmanąs pa­tiria visokių p avojų .

4.4.14. į sielvartą (duhkham) - čia galima įžvelgti sąsajas su budizmu, nes duhkha - kaip tik tas terminas, kuriuo pirmo­joje iš Budos „keturių tauriųjų tiesų" pavadinta gyvenimo pasaulyje „kančia". Juoba kad ankstesniame posme, 4.4.13, kalbama apie „nubudusį" žmogų, prati-buddha, o Budos vardas, kaip žinoma, yra buddha.

4.4.16. šviesų šviesą (jyotisUm jyotih) - gal net tiksliau būtų versti „šviesulių šviesulį". Viena vertus, čia užuomina į sau­lę, aplink kurią „sukasi metai"; kita vertus, gyvenimo me­tai ir dienos šitaip sukasi aplink nušvitusią sąmonę.

4.4.17. penki ir penkios gentys (paūca paftca-jančlh) - „pen­ki" yra būdingas keturių pasaulio šalių ir centro, „pasau-

lio vidurio", kaip visumos, skaitinis kodas. Pagal jį tradici­nėse kosmologijose atitinkamai išdėstomi kuo įvairiausi „penketukai": stichijų (elementų), jutimų, spalvų, minera­lų, augalų, gyvūnų rūšių, genčių ar tautų ir kt. Kartais šis pasaulio modelis turi ir geopolitinių projekcijų: taip, pavyz­džiui, buvo organizuota senovės Airija, kurią sudarė pen­kios karalystės - keturios aplink ir viena (Midė, pažodžiui „vidurinioji") vidury. Panašių pavyzdžių būta ir senovės Indijoje, kur tokių penkių sričių gyventojai visi kartu va­dinti kaip tik terminu paūca-janū „penkios gentys", reišku­siu ir apskritai gyventojų visumą, visą visuomenę. Plates­ne, kosmologine prasme, „penkias gentis" gali sudaryti penkios mitinių būtybių rūšys, štai anot šankaros, tai esą gandharvai (žr. „Katha upanišados" 2.3.5 paaiškinim ą), protėviai, dievai, demonai (asura, žr. „Yša upanišados" 3 paaiškinimą) ir piktos dvasios (rūksasa).

4.4.18. kvėpavimo kvėpavim ą (prūnasya priimk) - plg. „Ke­na upanišadą" 1.2 ir paaiškinimą.

4.4.22. tylinčiu išm inčium (munih) - žr. „Katha upaniša­dos" 2.1.15 paaiškinimą.„ne tai, ne ta i" (neti neti) - aukščiausios, nenusakom os tik-

rovės nusakym as per neiginius, artim as Dionisijo Areo- pagiečio suform uluotam k rikščioniškos teologijos apofa- tiniam principui.

4.4.23 d arbai nelim pa (na lipyate karmanū) - plg. „Yša upa­nišados" 2 paaiškinim ą.

4.4.24. turtų davėjas (vasudūnah) - šankaros paaiškinimu, jis „atseikėja žm onėm s pagal jų darbus".

4.4.25. nem arusis, nem irtingas (amaro’mrtah) - kaip tik taip.

IŠ ČHANDOGJA UPANIŠADOS

1.7.1. r ič .. .sam an (rk... sūma) - žr. „Brihadaranjaka upani­šados" 1.2.5 paaiškinim ą ir kitas nuorodas ten. sam an rem ias šiuo rič (rcy adhyūdham sūma) - Šankaros pa­lyginim u, kvėpavim as rem iasi kalba, „kaip kad nosis yra aukščiau burnos".

1.7.2. Atmanąs - saman (StmS siima) - šankaros paaiškini­mu, „nes žmogaus Atmanąs regimas jo akyje".

1.7.3. protas - tai saman (manaih sūnia) - šankaros paaiški­nimu, „nes protas valdo klausą".

1.7.4. m ėlynoji, ju o d o ji (nTlam parak krsnam) - Šankaros įsitikinimu, pakankamai sutelkus žvilgsnį ir deramai iš­manant šventuosius tekstus, ir saulėje galim a įžiūrėti juodumą, tamsą.

1.7.5. regimas akyje (antar uksini... dršyate) - čia galima turėti galvoje upanišadų mąstytojų pamėgtą „atspindžio akyje" įvaizdį, išreiškiantį mikrokosmo ir makrokosmo tapatumą. Kita vertus, Puruša, kaip ne kartą pabrėžta, yra „suvokėjas", „stebėtojas" (žr. „Brihdaranjaką upanišadą" 4.3.23,4.3.32 ir nuorodas paaiškinime), taigi suprantama jį rasti „akyje", uktha (uktham) - apeiginės giesmės, eilės, posmai, papras­tai „Rigvedos".jadžus (ifajuh) - žr. „Brihadaranjaka upanišados" 1.2.5 pa­aiškinimą ir kitas nuorodas ten.brahman (brahma) - čia žodis pavartotas viena iš seniau­sių savo reikšmių „malda", apimant ir visų trijų vedų gies­mes ar posmus.

pavidalas to [, kuris saulėje] (amusya rūpam) - taigi Puru- ša akyje tapatus Purušai saulėje. Žr., pavyzdžiui, „Taitiry- ja upanišadą" 1.6.1—2.

1.7.6. gieda, pritariant liutniai (vTndyūm gūyanti) - tiksliau, „pritariant vynai", seniausiu styginiu indų muzikos intru- mentu, septinstyge indiškąja liutnia, „Rigvedoje" dar va­dinama „instrumentų karaliene". Plg. „Brihadaranjaka upanišadą" 2.4.9.

1.7.7. abu (ubhau) - Purušą, kuris akyje, ir Purušą, kuris saulėje.

1.7.8. udgataras (udgūtd) - „Samavedos" giesmių, vadina­mų udgttha, giedotojas.

3.1.1. saulė - tai dievų medus (ūdityo deva madhuh) - me­dus, būdingas saldybės metonimas, simbolizuoja dieviško­jo nušvitimo palaimą. Dėl dvasinio saulės simbolizmo plg. „Katha upanišadą" 2.1.9, 2.2.11, „Mundaka" 1.2.11, „Pra- šna" 4 .2,5.5, „Taitiryja" 1.10.1 ir daug kur kitur, perai (putrūh) - pažodžiui „vaikai", „palikuonys", o „bičių vaikai" ir yra perai (kitaip sakant, išperos).

3.1.2. ričai (rca) - žr. 1.7.1 paaiškinimą.vandenys - nektaras (tū amrta ūpah) - sekant ritualine ale­gorija, „vandenys" - tai aukojam asis vandens, som os ir riebalų m išinys, nuliejim as j aukuro liepsną, o nektaras (amrta) - aukščiausias aukojimo laim ikis, būtent nem irtin­gum as (amrta). Beje, graikų kalbos žodžio nektar pirminės reikšmės irgi būta „nugalintis m irtį", taigi jis irgi pirmiau­sia reiškė nemirtingumą, ir tik paskui juo im tas vadinti gė­lių žiedų nektaras.

3.13. syvai (rasah) - žr. „Taitiryja upanišados" 2.7.1 paaiškinimą, vyriškum as (vTryam) - galima versti ir „jėga" ar „narsa", žr. „Kena upanišados" 2.4 paaiškinimą.

3.1.4. tatai pasruvo (tad vyaksarat) - matyt, turimas omeny nektaras, nemirtingumo syvai, aukojimo laimikis, raudonoji apraiška (rohitam rūpam) - saulėtekio žara. Tai­gi aukuro ugnies, „auginamos" aukojimais, liepsnos tarsi perauga į ryto žarą, į aušrą.

3.3.3. ju o d o ji apraiška (krsnam rūpam) - plg. 1.7.4. Taip pat plg. V akarų gnostikų bei v id uram žių a lch em ikų „juodosios saulės" įvaizdį.

3.4.1. A tharvanai A n girasai... isto rijo s ir padavim ai (at-harvaiigirasa... itihūsa-puriinam) - žr. „Brihadaranjaka upa­nišados" 2.4.10, „Taitiryja" 2.3.1, „Prašna" 2.8 ir „Munda- ka" 1.1.1 paaiškinim us.

3.5.1. Brahmanas - tai gėlės žiedas (braltmaiva puspam) - kal­bant apie žodinę išraišką, Brahmaną atstoja skiemuo AUM.

3.5.4. syvų syvai (rasiiniim rasūh) - žr. 3.1.3 ir vėlgi „Taitiry­ja upanišados" 2.7.1 paaiškinim ą.

3.6.1. pirm asis iš nek tarų (prathamam amrtam) - čia ir to­liau, ligi pat 10-to skyriaus, nektarai siejam i su atitinka­mom is dievų grupėm is, dievybėm is b ei saulės apraiško­mis, ar pavidalais.vasūs (vasavah) - aštuonių dievybių, įasmeninančių įvairius gamtos reiškinius (vandenį, mėnulį, aušrą ir t.t.), bendrinis pavadinimas; vašu pažodžiui reiškia „doras(is), kilnus(is)". A gnį turėdam i už b u m ą (agninū mukhena) - vedų himnuo­se ugnies dievas Agnis, įasm eninantis aukuro ugnį, arba pats minta aukom is, arba p er jį, kaip tarpininką tarp žmo­nių ir dievų, aukom is minta kiti dievai. Čia, kaip toliau ma­tysime, už bum ą jie turi ir Indrą, V aruną (žr. „Taitiryja upa­

nišados" 1.1.1 paaiškinim ą), Som ą (žr. „Brihadaranjaka upanišados" 1.4.6 paaiškinim ą) ir patį Brahmaną.

3.6.2.susism elkia... išeina (abhisamviėanti... udyanti)-Šan- karos nuomone, kol saulėje, jie būna neveiklūs ir tik soti- nasi nektaru, o tada išeina ir tampa veiklūs.

3.7.1. rudros (rudrūh) - vienuolikos dievybių, audros die­vo Rudros vaikų, bendrinis pavadinim as; nidra pažodžiui reiškia „rėkiant(ys)is, staugiant(ys)is".

3.7.4. teka pietuose (daksinata udetil) - kalbam a apie tam tikrus kosm inius p eriod u s. S au lės tek ė jim o ir la id os kryptys čia nustatom os m itin io kalno M eru „pasaulio v i­duryje" atžvilgiu.

3.8.1. aditjai (Sdityilh) - dvylikos dievų, „dievų m otinos" Aditės vaikų (kartais siejam ų su dvylika m ėnesių), bendri­nis pavadinimas; žr. „Katha upanišados" 2.1.7 ir „Taitiry- ja upanišados" 1.1.1 paaiškinim us.

3.9.1. marutai (marutah) - trisdešim t šešių audros ir viesu­lo dievybių, dievo Rudros vaikų, bendrinis pavadinimas;

nors žodžio marut pirminė reikšmė nėra visai aiški, maru- tai suprantami kaip „lekiantys, skriejantys".

3.10.1. sadh jai (siidhyūh) - ore gyvenančių ir dievams ko­vose padedančių dievybių bedrinis pavadinimas; sūdhya pažodžiui reiškia maždaug „siektinas, pamalonintinas, pa- gerbtinas (aukom is)".

3.11.4. U dalakai A runiu i (uddūlakūyū 'runaye) - anksty­vose upanišadose dažnai m inim as garsus brahmanas, iš­m inčiaus Arunio sūnus, švetak etos tėvas. Plg. „Katha upanišadų" 1.1.11. Dėl Pradžapačio žr. „Aitarėja upani­šad os" 3.3 paaiškinim ą, dėl Manaus - „Brihadaranjaka upanišados" 1.4.10.

3.12.1. gajatri (gdyatrl) - šventos formulės, kuriomis krei­piamus! į Savitarą (gynėją); pažodžiui - „sauganti giesmė" (plg. „Taitiryja upanišados" 1.5.1 paaiškinimą), apdainuoja ir apsaugo (gSyati ca trOyate ca) - žodžio gūy- atrT „poetinė etimologija".

3.12.5. keturpėdė šešianarė (catuspadū sadvidhū) - gajatri metras yra keturių pėdų, kurių kiekvieną sudaro šeši skie-

psl.

menys (plg. „Katha upanišados" 1.2.15 ir 1.3.7 paaiškini­mus). Šankaros nuomone, jie atitinka 6 čia išvardytus da­lykus: būtį (ar būtybes), kalbą, žemę, kūną, širdį ir kvėpa­vimą (kvėpimus).

3.12.6. jo pėda - tai visos būtybės, [kitos] trys pėdos... {pū­do 'sya sarvū bhūtlini, tripūd...) - „Rigvedos" 10.90.3 citata. Plg. „Rigvedą" 1.164.45, kur sakoma žmones tesuprantant vieną, profaniškąją, kalbos dalį (ar lygmenį), o kitas tris, šventas, suprantą tik išminčiai brahmanai; plg. „Atharva- vedą" 2.1.2, kur trys būties ketvirčiai priskiriami dievams, ir t.t. Taip pat plg. mokymą apie keturias Brahmano pėdas „Mandūkja upanišadoje".

3.12.9. erdvė širdy (antar-hrdaya ūkūšah) - erdvę aplink žmogų, erdvę žmogaus viduje ir erdvę širdyje plg. su są­monės būsenom is ovyje, sapnuojant ir giliai m iegant be sapnų, išsam iausiai aptartas „M undaka upanišadoje". laim ę laim i (šriyam labhate) - arba „m alonę, palaim ą". Vertim o figūra etymologica, kaip m atyti, šiuo atveju ne­atspindi originalo, bet visai pritinka upanišadų dvasiai ir gal net atstoja daugybę kitų prarastų verčiant tokio po­būdžio sąskam bių.

5.3.1. Švetaketus Arūnė ja (švetaketur aruneyah) - Arunių gi­minės narys, vienas iš upanišadų išm inčių. Žr. 3.11.4. pančalų (paftcūlūnūm) - Pančalos, Šiaurės Vakarų Indijos re­giono Gangos slėnyje, gyventojų.Pravahana D žaivalis (pravūhano jaivalih) - Dživalos sūnus, vienas iš Pančalos valdovų.

5.3.2. kelias pas dievus ir kelias pas protėvius (devayūnasya pitryūnasya ca) - žr. „Mundaka upanišados" 1.2.11 paaiškinimą (plg. dar jos posmą 3.1.6, taip pat „Prašna upanišadą" 1.9-10).

5.3.3. anas pasau lis (asau lokah) - protėvių pasaulis, į kurį veda „protėvių kelias" ir iš k urio sugrįžtam a čia.po p en kto [aukos] n u lie jim o (pancamyūm ūhutūo) - žr. sky­riuose 5 .4 -8 aptariam us „penkis aukojim us": tikėjimo, So­mos, lietaus, m aisto ir sėklos.

5.3.6 tas sutriko (sa ha krcchrT babhūva) - tradicinėje brah- maniškoje visuom enėje buvo neįprasta, kad kšatrijas mo­kytų brahm aną.

5.4.1. anas p asau lis , iš tiesų , G a u ta m a ,- tai [aukojim o] u g n is (asau vilva lokah, gautama, agnih) - Pravahana pra­

deda mokymą atsakydamas į paskutinį klausimą ir kal­ba apie penkias aukojimo ugnis: aną pasaulį, Pardžanją (žr. „Prašna upanišados" 2.5 paaiškinimą), žemę, vyrą ir moterį, - iš kurių kiekviena turi savitą kurą, dūmus, lieps­nas, žarijas, kibirkštis, gauna savitas atnašas ir neša savi­tus aukojimo vaisius.

55.1. perkūnas (ašanir) - tiksliau, perkūnijos dievo ginklas („perkūno strėlė", „perkūno kirvelis" ar pan.).

5.7.1. žmogus (purusak) - iš konteksto matyti, kad čia kal­bama ne apie kosminę Dvasią ar Asmenį, o būtent apie žmogų, konkrečiau - vyrą.

5.9.2. mirusį jį į paskirtą vietą neša [atiduoti] ugniai (tam pretam distam ito 'gnaya eva baranti) - į kremavimo vietą.

5.10.1. tie, kas tai žino (tad ya ittham viduh) - pasak Šanka- ros, kadangi toliau minimi atsiskyrėliai, čia turima galvoje tie, kas gyvena šeimyninį gyvenimą, bet žino dvasinį mo­kymą. Nors gali būti ir taip, kad tie patys, kurie žino, ir yra atsiskyrėliai, juoba kad toliau (5.10.3) apie kaimiečius, ar šeimynykščius, kalbama atskirai.

Šiame, dešimtajame, skyriuje aptariami du pomirtiniai ke­liai: kelias pas dievus ir kelias pas protėvius (žr. 5.3.2 ir pa­aiškinimą). šviesa ir diena simbolizuoja dievų pasaulį, į šviesiąją mėnesio pusę (lipūryamSna-paksam) - nuo jau­naties ligi pilnaties.[saulė] juda šiaurėn (udaftft eti) - šiaurėn saulė juda nuo žiemos saulėgrįžos ligi vasaros saulėgrįžos. Savo ruož­tu dievų pasaulis, pagal tradiciją, esąs šiaurėje, o protė­vių - pietuose.

5.10.3. į kitą[, tamsiąją] mėnesio pusę (apara-paksam) - nuo pilnaties ligi jaunaties, [saulė] juda į pietus (daksinaiti) - nuo vasaros saulėgrįžos ligi žiemos saulėgrįžos.

5.10.4. jis - tai dievų maistas, juo minta dievai (tad dėvil- nūm annam, tam devil bhaksayanti) - anot šankaros, „protė­vių keliu" atkakę į mėnulį čia tampa dievų tarnais, globo­tiniais ar net numylėtiniais (nes „maistas" perkeltine pras­me gali reikšti mėgavimosi, meilės objektą).

5.10.7. pateks į geras įsčias (ramamySm yonim ūpadyeran) - kitaip sakant, gerai atgims, pergims geram gyvenimui: čia išsakoma pati karmos dėsnio esmė.

čandalos (c<tndūla-yonim) - žr. „Brihadaranjaka upaniša­dos" 4.3.22 paaiškinimą.

6.2.1. pradžioj... vi6a tai buvo B ūtis... N ebūtis (sad eva... idam agra itsid... asat) - dėl to, kas buvo „pradžioje", plg. „Tai- tiryja upanišadą" 2.7.1, „Brihadaranjaka" 1.2.1 ir kt. Su Bū­timi, ar Esatimi, sat, etimologiškai susijusi ir tiesa, satya.

6.2.3. „Te manęs bus daug - prisigim dysiu !" (baku syilm prajltyeyeti) - tas pat „Taitiryja upanišadoje" 2.6.1.j i pagundė kaitrą (tėjo asrjata) - platesne prasme, viską, kas dega, švyti ir yra raudona.ji pagimdė vandenį (apo asrjata) - platesne prasme, viską, kas teka ir yra balta.

6.2.4. jis pagimdė maistą (armam asrjata) - platesne pras­me, viską, kas tvirta, apčiuopiama, neskaidru. Šiame sky­riuje susiduriame su filosofinėje samkhjos mokykloje išplė­toto mokymo apie tris būties kokybes, ar modusus (skaid­rumas, balta - sattva; veiksmas, raudona - rajas; inercija, juo­da - tarnas) užuominomis, o gal net ištakomis.

6.3.1. kiaušiniagymės, gyvagymės, daigagymės (ūndajam,

jTvajatti, udbhijam) - senovės indų tradicija dar mini ketvir­tu gyvų būtybių padermę: gim usių iš drėgmės, „drėgmia- gym ių" (svedaja).

6.3.2. to ji d ievybė (seyam devatū) - Būtis, į šitas tris d ievybes {imūs tisro devatū) - taigi į kaitrą, van­denį ir žemę.vardą ir pavidalą (nūma-rūpe) - žr. „Brihadaranjaka upa- nišadą" 1.4.7 ir ypač „M undaka" 1.1.9 su paaiškinimu.

6.8.1. Udalaka A ru nis... Švetaketui (uddūlako hūrunih šve- taketum) - žr. paaiškinim us 3.11.4 ir 5.3.1. tikrą ją sapno esm ę (svapnūntam) - pažodžiui, „sapno vir­šūn ę", „sapno ribą", „sapno pabaigą"; turim as omenyje gilus m iegas be sapnų, kai visi jutim ai ir protas, išskyrus kvėpavim ą, nurim sta, ir m iegančiojo sąm onė „atsiduria savy", t.y. Atm anė.„ jis m ieg a"... atsiduria savy (svapiti... svam hy apTto bhava- ti) - žaidim as žodžiais, anagrama: žodis svapiti „jis miega" išskaidomas į atskirus garsus, kurie atpažįstami kaip toliau einančių žodžių dėmenys. Būdinga senosioms indoeuro­piečių poetinėms tradicijom s technika. Plg. 3.12.1.

6.8.2. nes protas yra p ririštas, m ielasis , p rie kvėpavim o(prūM-bandhanam hi, saumya, mana iti) - Šankara tai aiški­na gyvybinio kvėpavim o tapatum u A tm anui, iš kurio pro­tas atsiranda ir į kur) sugrįžta m irus.

6.8.6. kalba ištirp sta prote (vari manosi sampadyate) - žm o­gui mirštant, pirm iausia jį apleidžia kalbos dovana, nors protas dar veikia; paskui tolydžio protas, kvėpavim as, ir vieninteliu, paskutiniu gyvybės požym iu lieka kūno šilu­ma, „kaitra", kuri irgi netrukus „ištirpsta aukščiausioje die­vybėje" {parasyūm devatūyam) - grynoje Būtyje.

6.8.7. tat tu esi (tat tvam asi) - čia U dalaka pasiekia viso upa­nišadų mokymo kulminaciją ir paskelbia principinį indivi­dualaus, subjektyvaus prado (tvam „tu") tapatumą aukščiau­siam, universaliam, objektyviam pradui (tat „tat, tai"). For­mulė tat tvam asi yra viena iš kertinių upanišadų „didžiųjų ištarų" (mahūvakya), kurių gilus apm ąstym as, meditavim as veda į gnostinį savo tikrosios dvasinės tapatybės atstatymą, įdomu tai, kad nors ši formulė išreiškia patį monizm o bran­duolį, dualistinės vedantos (dvaita vedantą) pradininkas Mad- hava (XIII a.) ją radikaliai perinterpretuoja į atat tvam asi „ne tat tu esi", o sąlygiškojo monizm o vedantos (višista advaita

vm * m s £ .

vedantą) galva Ramanudža (X a.) ją aiškina teigiant tik ben­drą visatos ir jai priklausančio individo dieviškumą.Lietuvis skaitytojas vargu ar gali likti abejingas, visus tris šios formulės žodžius galėdamas ištarti kuo tiksliausiais lie­tuviškais atitikm enim is, nors tuo jis ir nėra ypatingas: ne- kažkiek šiuo atžvilgiu atsilieka senoji slavų, lotynų inkai kurios kitos indoeuropiečių šeim os kalbos.

6.9.2. Būtį pasiekę (sati sampadyamahe) - tiek gilaus miego be sapnų, tiek ir m irties atveju.

6.9.3. tuo jie ir tampa [vėl] (tad ūbhavanti) - tiek pabudę iš miego, tiek iš naujo atgimę. Kaip tik todėl, kad nesupran­ta, jog buvo „pasiekę Būtį" ir kas jie iš tikrųjų yra.

7.24.1. k u r nieko kita nebėra, ką būtų galim a m atyti {yatra nūnyat pašyati) - kitaip sakant, kur išnyksta pam atinis sub­jekto ir objekto, reginčiojo ir regimojo, suvokiančiojo ir su­vokiam ojo dualizmas.

7.25.1. j i užnugaryje, j i priešaky, j i dešin ė j, j i k a irė je (sapašcūt, sa purastat, sa daksinatah, sa uttaratah) - turint om eny tradicinę orientaciją (kurią atspindi ir pats lotynų žodis

P aa s^ isp ^ ia sf^ ^

„orientacija"), galima būtų versti „ji vakaruose, ji rytuose, ji pietuose, ji šiaurėje".

■7.25.2. pamokymas dėl Atmano (dtmddešah) - turint ome­ny nesyk aptartą žodžio ūtman dviprasmybę (žr. paaiški­nimus „Brihadaranjaka upanišadai" 2.4.6; 1.4.10; 1.4.1; „Taitiryja upanišadai" 2.9.1; 2.7.1; 2.2.1; 1.3.1; „Katha upa- nišadai"1.2.23; 2.2.12 ir ten nurodytus kitus), galima būtų versti: „Dabar pamokymas apie Patj save: Pats viršuje, Pats apačioj, Pats užnugaryje, Pats priešaky, Pats dešinėj, Pats kairėje, Pats - visa tai", šiaip jau tai gal net geriau atitiktų šių posmų dvasią.jis tampa sauvaldžiu (sa svarild bhavati) - tokiu, kuris pats save valdo, t.y. suverenu, nepavaldžiu niekam kitam.

7.26.2. jis būna vieninis, būna trejin is, penkerin is... (sa ekadhū bhavati, tridhtt bhavati, pancadhd...) - „vieninis" jis prieš kuriant pasaulį, „trejinis" - skilęs į elementus (ugnį, vandenį ir žemę), „penkerinis" ir t.t. - pabrėžiant Atmano raiškos pavidalų įvairovę kūrinijoje, je i maistas tyras (ūhūra šuddhau) - šankaros nuomone, čia turimas omenyje minčių, „sąmonės m aisto", tyrumas, išsm uksi iš v isų mazgų (sarva-granthTndm vipramoksah) -

pažodžiui, „[busj iš visų mazgų išsm ukim as", ar „išsilais­vinim as"; žr. „Mundaka upanišados" 3.2.9 paaiškinimą, tam, kas apsivalė nuo dėm ių ... rodo kitą tam sos... (tas- mai mrdita-kasūyūya tamasah pūram daršayati...) - užuomina į „nuodėmes" dėl sąskam bio atsiranda tik lietuviškajame vertime, bet ji čia labai tinka ir pagal prasmę, ir netgi dėl paties sąskambio kaip tokio, kuris originale girdėti tarp žo­džių tasmai... kasūyūya tamasah... dariayali.Skanda (skandah) - pažodžiui, „peršokantis, perlipantis, peržengiantis".

8.1.1. Brahm ano m ieste (brahmapure) - arba „pily"; turimas omeny žmogaus kūnas, plg. „Mundaka upanišadą" 2.2.7 ir „Katha upanišadą" 2.2.1.mažas lotosiukas (daharam pundarTkam) - pasak šankaros, tai žmogaus širdis.

8.1.3. šita erdvė... erdvė širdy (ayam ūkūšah... antarhrdaya ūkūšah) - kitaip sakant, mikrokosmas prilygsta makrokosmui.

8.1.6. A tm ano... Atm aną (Stmūnam...ūtmūnam)-gal net ge­riau čia tiktų versti „savęs Paties... save Patį", žr paaiški­nimą 7.25.2 ir ten nurodytus kitus. Taigi imperatyvas - pa­žinti tikrąjį save, save Patį, ir savo tikruosius norus.

8.6.1. širdies latakai (hrdayasya nūdyah) - arba „gyslo s", žr. „Brihadaranjaka upanišadą" 4.3.20, plg. 4.4 .9 ; „Prašna" 3.6 ir toliau; „Katha" 2.3.16 ir jų paaiškinim us, nem edžiaginių (animnah) - k itaip sakan t, „su btilių ". Su šiais širdies syvais susijungia saulės spn duliai, įgaudam i atitinkamą atspalvį.

8.6.3. neregi sapnų (svapnam na vijSnūti) - apie gilų miegą be sapnų, kaip dvasiškai reikšmingą būseną, žr. „Mandūkja upa­nišadą". Čia ši būsena susiejama su širdies erdve ir jos latakais.

8.6.5. taip pat [greitai,] ka ip le k ia m in tis (ySvat ksipyen ma- nah) - taip šią vietą supranta Šankara, taip verčia Syrkinas, tuo tarpu kai kurie kiti (kaip antai M . M ūlleris, S. R adhak- rishnanas, O. von Bohtlingkas, W . von M orgenrothas) ver­čia „išlekiant protui", t.y. sielai p aliekant kūną. pasaulio vartai (loka-dvūram) - p asak Šan karos, „vartai į Brahmano p asaulį".

8.6.6. Cituojama „Katha up an išad a" 2.3.16.

8.7.1. Pradžapatis (praį&patih) - žr. „Aitarėja upanišados" 3.3 paaiškinimą

8.7.2. štai žengė žingsnį Indra iš dievų, ir Vairočana iš asu-rų (indro haiva devBnlim abhipravavraja, vairocano ’surūnūm) - Indra yra vyriausias iš dievų, o Vairočana - vienas iš vy­riausių asurų. Nepaisant tarpusavio priešiškumo, jiedu tris­dešim t du m etus išgyveno kartu pas Pradžapatį, siekdam i tikrojo pažinimo.su žabais rankose (samit-pūni) - žr. „M undaka upaniša­d os" 1.2.12 paaiškinim ą.

8.7.4. Puruša, tas, kuris regim as aky (ya eso ’ksini puruso dršyala) - plg. „Brihadaranjaka upanišadą" 4.4.1. Turim as om eny Suvokėjas, suvokim o subjektas, kuris pats negali būti tiesiogiai suvokiam as, o tik per atspindį, todėl dėl ne­išm anym o im amas laikyti objektu.

8.12.1. galingasai (maghavan) - Indros epitetas, žr. „Prašna upanišados" 2.5 paaiškinim ą.kas bekūn is, to ... neliečia (ašariram na spršatah) - tikriau­siai kalbama apie Atm aną, bet galim a užuomina ir į išsi­vadavusį žmogų, atsikračiusi bet kokių žem iškų troškim ų ir liovusį tapatinusis su kūnu.

8.12.3. š itas ram usis (esą samprasiidah) - pasak šan karos,

iieiesismsmž„nuramintas pam okymo tat tvam a$i" (žr. 6.8.7). k in k o m a sis g y v u ly s ... įk in k o m a s ... įk in k y ta s (pra- yogya... yuktah... yuktah) - žodžiai, vienos šaknies su yoga, pirmine reikšme būtent „jungas, kinkinys" (lietuviškai irgi galima būtų versti gim iniškais žodžiais „jungiamasis gy­vulys... pajungtas... pajungtas"). Taigi „norm alus" gyve­nimas šiam e pasaulyje, kai dvasia pajungta kūnui, - tai savotiška „antijoga", o „joga", kaip dvasinis mokymas ir praktika, yra būtent pastanga apversti šj santykį ir pajung­ti kūną dvasiai. (Dėl jogos užuomazgų upanišadose žr. „Katha upanišadą" 2.3.11 ir paaiškinim ą.)

8.12.5. dieviška akis (daivam caksuh) - savotiškas terminas, žy­mintis „nepaprasto suvokimo" sugebėjimą, ar „organą". „Die­višką akį" gali turėti dievas, ją įgauna daug pasiekęs jogas ir pan. Protas, kaip pastebėjo Šankara, yra „vidinio suvokimo akis", o kadangi šis vidinis suvokimas gali regėti ir tai, ko tik­rovėje dar arba jau nėra (nekalbant apie gryną vaizduotę), tai­gi tarsi regėti ateitį ir praeitį, tai jis „nepaprastas".

8.13.1. aš nuo tamsaus einu prie margo (šyfimfic chabalam prn- padye) - šie žodžiai mena vadinamąją „apvalomąją mantrą" (pavarta mantra). Pagal vieną aiškinimą, „tamsus" reiškia ne-

įžvelgiamą širdies gelmėje Brahmaną, o „margas" - Brahma­ną, kaip įvairiausių troškimų spektro židinį. Pagal kitą, šifinui ir šabala - tai du mirties valdovo Jamos šunys, „tamsusis" mė­nulio šuo ir „margasis" saulės šuo, pro kuriuos mirusiajam tenka praeiti pakeliui į Brahmano karalystę.Rahaus (rūhoh) - mitinis dem onas Rahus (rtthu) periodiš­kai praryja mėnulį ir saulę, taip sukeldamas jų užtemimus, savo darbu n ep adirbtą B rahm ano pasaulį (akrtam krtūtmū brahmalokam) - krtūtmū galima būtų versti ir „Paties darbu" (arba „Atm ano d arbu ", žr. 7.25.2), ir, kita vertus, „pats sa­ve sukūręs", taigi „tobulas". Brahmano pasaulis yra pir­mapradė tikrovė, taigi yra „nesukurtas", ar „nepadirbtas" (tikras), tačiau pasiekiam as asm eniškom is pastangomis, „darbu" - originale tai mena ir bendrašaknių žodžių žais­mas akrtam krtūtmū, kurį šiuo atveju pasirodė įmanoma iš­saugoti ir vertim e

8.14.1. kas vardu Erdvė... per vardą ir pavidalą (ūkūšo vai nūma nūma-rūpayoh) - žr. 6.3.2 paaiškinim ą ir ten nurody­tus kitus.aš - brahmanų šlovė, šlovė karalių, šlovė vaišjų (yašo 7«am bha- vūmi brūhmanūnūm, yašo rūjfiūm, yašo višūm) - žr. „Katha upani­šados" 1.2.25 paaiškinimą (įprasesnius trijų luomų pavadini­

muose kilminguosius kšatrijus čia atstoja radžos, „karaliai"), gličios teneprieisiu (¡indu mūbhigdm) - šankaros nuomone, tai iščios, sugrįžimas į kurias „užkeikiam as" šiam e posme.

8.15.1. Brahmanas tai pasakė P rad žap ačiu i (brahma pra- jSpataya uvaca) - čia, paskutiniam e šios upanišados sky­riuje, nurodoma dieviškoji upanišadų perdavos kilm ė ir toliau glausai primenamos idealau s brah m an o savybės, kurias šis turi puoselėti v isais keturiais trad icin iais gyve­nimo etapais - m okinystės, šeim ininko, a tsiskyrėlio ir el­getos (žr. „Brihadaranjaka u p an išad os" 2.4.1 paaiškin i­mą), - kol galiausiai pasiekia Brahm aną, užauginęs vertus [sūn us, m o k in iu s] (dhūrmikūn vidad- hat) - vertimas rem iasi šan k aro s a iškin im u, išskyrus šventus atvejus {anyatra tlrtebhyah) - tradicinius gyvūnų aukojimus.nebegrįžta čia daugiau (na ca punar Ovartate) - taigi nebe- atgimsta, ištrūksta iš pergimimų rato.

IŠ KAUŠYTAKI UPANIŠADOS

3.1. išties, Pratardana, Daivodasos sūnus (pratardano ha vai daivodiisih) - „Mahabharatoje" minimas Varanasio valdo­vas, gerbiamas kaip ritualų žinovas.per kovą ir narsą (yuddhena ca paurusena ca) - t.y. kaip at­pildą už narsą kovoje.aš užmušiau (ahanam) - išvardijamos vedose minimos In­dros pergalės. Tačiau šiame skyriuje Indra kalba upaniša­dų aukščiausios dievybės - Brahmano vardu.Tvaštaro trigalvį sūnų (triširsiinam tvūstram) - t.y. demoną Višvarūpą („Visalytį", žr. „Taitiryja upanišados" 1.4.1 pa­aiškinimą).Prahladus... Paul om us... Kalakandžus (prahlddTydti... pau- lomūn... kdiakaūjdn) - pusdieviai demonai, juoduma (tiTlam) - pasak kai kurių komentatorių, tai reiš­kia, kad jis neišblykšta, nepraranda sveikam kariui būdin­gos veido spalvos.

3.2. suvokiantįjį Atmaną (prajMtmū) - arba „pažįstantįjį At­maną", bet čia kalbama ne apie pažinimą kaip tyrinėjimą ir žinių kaupimą, o apie patį pažinimo, arba suvokimo, principą kaip tokį (plg. „Čhandogja upanišadą" 8.7.4; „Bri-

hadaranjaka upanišadą" 4.4.22, 4.3.23-32, 2.4.14 ir paaiš­kinimus). Atsižvelgiant į nesyk aptartą žodžio ūtmS dvi­prasmybę, gana taiklus būtų vertimas „Patį suvokiantįjį" ar net „Patį Suvokėją".

3.3. ukthą (uktham) - žr. „Čhandogja upanišados" 1.7.5 pa­aiškinimą.jokio neberegi sapno (svapmrn m kariama pašyati) - kalbama apie gilaus miego be sapnų būseną, žr. „Mandūkja upanišadą". dievai (devtih) - panašu, jog čia turimi omeny jutimai, žr. „Mundaka upanišados" 3.2.7; „Kena" 4.3 ir „Yša" 4 paaiški­nimus. Taigi giliai miegant jutimai, o per juos ir visas jais jun­tamas pasaulis, tarsi sutraukiami vidun, ir atvirkščiai - nubu­dus jutimai, o per juos ir pasaulis, vėl projektuojami išorėn.

3.5. esybės atitikm uo (bhūta-mūtrū) - galėtume tarti, „on­tologinis elementas". Kitaip sakant, kiekvieną suvokimo „kanalą" sudaro du neperskiriami, skiriami tik formaliai, dėmenys: jutimas ir jį atitinkantis išorinis jutimo objektas. Panašiai - veikimo organas ir jį atitinkantis išorinis veiksmas, nosis [prilnah) - arba „kvėpavimas", lytis (upasthah) - vyro lytinis organas, žr. „Brihadaranjaka upa­nišados" 2.4.11 ir „Taitiryja upanišados" 3.10.3 paaiškinimus.

3.6. įvaldžius (samūruhyah) - suvokim as yra visų jutimų ir veikimų, o per juos ir atitinkam ų išorinio pasaulio objektų valdovas. Jei vietoj „suvokim as" tarsim e „dėm esys", tai taps mums savaim e suprantama, uoslę (prūnam) - arba „kvėpavim ą".

3.8. j is nėra daugeriopas (na anyantarah) - suvokiantysis subjektas, Atm anąs, neišsiskaido po pažinim o organus; nors ir suvokia pasaulį p er juos, lieka savyje vienas, nedidėja nuo gerų darbų ir nesum enksta nuo blogų (na sūdhunū karmanS bhūyūn bhavati no evūsūdhunū kanfyūn) - plg. „Brihadaranjaka upanišadą" 4.4.22. ganytojas p asau lio (lokapūlah) - Čirba „sargas" (plg. dvūra- pūla „vartų sargas", bet gopūla „galvijų piemuo, ganytojas"), mano Atm anąs (ma ūtmū) - galim a būtų versti „aš Pats", plg. anglų myself'u pan. (Žr. „Čhandogja upanišados" 8.1.6 paaiškinim ą ir ten nurodytus kitus.

ŠVETAŠVATARA UPANIŠADA

2.1. Savitaras (savita) - pažodžiui maždaug „žadintojas, skatintojas, (su)kėlėjas, kurstytojas, ragintojas, įkvėpėjas", soliarinė vedų dievybė, kartais tiesiog tapatinam a su sau­lės dievu. Savitarui skitą ir garsioji Gajatri mantra, kurią du­kart gimusieji privalo kas rytą saulei tekant sugiedoti. Be­je, 1-5 šios upanišados posmai sutampa su „Taitiryja sam - hitos" IV. 1.1.1-5 ir „Vadžasanėji sam hitos" XI. 1 -5, kas ir­gi liudija itin glaudų jos ryšį su vedomis, pajungęs (yunjūnah) - k iekvienas iš 1 -5 posm ų praside­da skirtingų gramatinių form ų šaknies yuj- „(pa)jungti" žodžiais, kas yra akivaizdi užuom ina j tos pat šaknies terminą yoga (pirmine reikšm e „jungas"). Plg. „Čhandog- ja upanišadą" 8.12.3, „Katha upan išadą" 2.3.11 ir jų pa­aiškinimus.mintis (dhiyah) - sunkiai išverčiam as term inas, vedose reiškiantis maždaug „įkvėptą m intį" ar „poetinį regėjim ą" ir susijęs veikiau ne su protavim u, o su vaizduote, kitaip sakant, su „im aginaciniu m ąstym u". G alim a tad būtų versti „pajungęs pirma protą ir vaizduotę".

2.3. regėjimuose (dhiyū) - arba „vaizduotėje", „mintyse".

2.6. ugnis... vėjas... som a... (agnir;.. vūyur... somo...) - ka­dangi tarp tikrinių ir bendrinių daiktavardžių sanskrite for­malaus skirtumo (didžiosios raidės) nėra, tai šiuos tris žo­džius galima suprasti ir kaip atitinkamų vedų dievų var­dus: Agnis, Vajus, Soma.

2.7. ten įsikurki ištakomis (tatra yonim kmaoase) - arba „ten susikurki įsčias", kitaip sakant, naują gimimo vietą, kurioje „iš naujo gimęs" nebebūtum priklausomas nuo savo karmos.

2.8. ištiesęs tris dalis (trirumatam sthūpya) - krūtinę, kaklą ir galvą. Čia prasideda mokymas apie jogos pratybas. Brahmano luotu (brahmodupena) - šankaros nuomone, tai šventasis skiemuo AUM.

2.9. pajungęs... pajungtą (samyukta... yuktam) - vėl tiesioginė užuomina į jogą kartu su būdingu jungo, ar kinkinio, įvaizdžiu.

2.11. Brahmano apsireiškimą jogoj pranašauja (brahmany abhivyaktikarūni yoge) - vardijami sėkmingų jogos pratybų ša­lutiniai požymiai, iškylantys regėjimai, vizijos, o gal ir sim­boliai, pagal kuriuos sprendžiama apie artėjantį Brahmano apsireiškimą. Daugelis šių įvaizdžių žinomi ir kitose religi­nėse tradicijose, minimi didžiųjų mistikų patyrimuose.

2.12. jogos savybė penkeriopa (pancatmake yogagune) - čia ir toliau (13-16 posmuose) aptariamas psichofizinis jogos aspektas: kūną sudarančių penkių elementų perkeitimas. S. Radhakrišnano aiškinimu, šiuose posmuose kalbama apie keturis jogos etapus: pirmas - pradinis, kai pasiekia­ma kūno sveikata bei tvirtybė; antras - kai išsivaduojama nuo liūdesio ir kančių; trečias - kai įveikiama ir sunaikina­ma dualistinė pasaulėvoka; ketvirtas - kai individas visiš­kai sutampa su Vieniu.

2.15. tarsi žibintą pasitelkęs (dTpopamene ’ha yuktah) - pažo­džiui „pasijungęs"; galima būtų versti ir tiesiog „tarsi žibin­tu", tačiau panašu, kad yukta čia vėlgi yra užuomina į jogą. išsmunka (mucyate) - žr. „Prašna upanišados" 5.5, „Mun- daka upanišados" 3.2.9 paaiškinimus.

6.1. sukamas Brahmano ratas (bhrūmyate brahma-cakram) - besisukantis ratas simbolizuoja amžiną kosminę tėkmę, rai­dą. Indijoje šis simbolis toks populiarus, kad tapo pasirink­tas valstybinės vėliavos ženklu.

6.2. laiko Kūrėjas (kūlakūrah) - variantas: kūlakūla „laiko naikintojas".

Kūrim as (karma) - nuolatinis pasaulio „kūrimas", arba nuo­latinis pasaulio kaitos „vyksm as".

6.3. su Esm ių Esm e ju n gtin su ė jo (tattvasya tattvena same- tya yogam) - arba su Tikrovių Tikrove. Čia vėlgi akivaizdi užuomina į jogą.per vieną, du, tris ar aštuonis (ekena dvSbhySm tribhir astab- hir va) - išvardijam os ortodoksalios Sam khjos mokyklos pam atinės kosm ologinės kategorijos: vienas - tai Puruša; du - tai Puruša ir P rakrite, arba pirm apradė m aterija (prakrti); trys - tai trys m aterijos savybės, ar kokybės (guna); ir aštuoni - tai penki m aterijos elem entai, protas (manas), aum uo (buddhi) bei savim ana (ahamkūra). Plg. „M andūkja upanišadą" 3.per subtilias savo Paties savybes (ūtmagunaišca sūksmaih)- kitaip verčiant, „per subtiliąsias Atmano savybes" (žr. „Kau- šytaki upanišados" 3.8 paaiškinimą ir ten nurodytus kitus).

6.4. Neaiškus posmas. Šankaros nuomone, čia kalbama apie tai, kad visus savo darbus paskyrę Viešpačiui (Yšvarai), išsivaduo­sime iš karminės priklausomybės, arba priklausomybės nuo pa­darytų darbų. Nes Viešpats, atviras visoms būsenoms ir lais­vai pereidamas iš vienos į kitą, viuomet lieka anapus jų.

6.5. sąjungos pradžia ir p riežastis (samyoga-nimitta-hetuh) -daugelio komentatorių nuom one, kalbam a apie sąm onės ir materijos, dvasios ir kūno sąjungą, arba san jungą, jung­tį. Kartu tai vėlgi užuomina į jogą. aukščiau trijų la ikų (paras trikūlūt) - p raeities, dabarties ir ateities.visalytis (višva-rūpam) - žr. „Prašna u panišados" 1.7, „Tai- tiryja upanišados" 1.4.1 ir 1.3.1 paaiškinim us.

6.11 kiekvienos būtybės Pats {saroa-bhūtūntar-ūtmū) - kitaip sakant, „kiekvienos būtybės Atm anąs" (žr. 6.3 paaiškinimą).

6.12. daugybės neveik ian čių jų (niskriyūnūnam bahūnūm) - Šankaros nuomone, turim os om eny gyvos būtybės, kurių veiksmai nepaveikia jose slypinčio Atm ano. Bet galim a su­prasti ir kitaip: vienintelis Atm anąs, Suvokėjas, kuris ne­veikia, o tik stebi, visose būtybėse virsta tarsi daugybe at­maną, kurie kiekvienoje būtybėje irgi tik stebi, taigi nevei­kia, - nors iš esmės tai vienas ir tas pats Atm anąs, antas- menis Suvokėjas kiekviename.kurie Jį regi savyje (tom ūtmastham ye ’nupašyanti) - čia jau žodis ūtman akivaizdžiai pavartotas kaip įvardis, tuo pa­pildomai (teksto lygmeny) pabrėžiant, jog Atm aną, apie ku-

rį čia visą laiką kalbam a kaip apie kokį objektą, reikia su­vokt būtent kaip „save Patį".

6.13. p er įžvalgą , su s ite lk im ą randam ą (sūmkhyayogūdhi- gamyam) - gali būti, jog tai ne pagrečiui pam inėti du pa­žin im o dėm enys, o du techniniai term inai, dviejų iš pa­grindinių Indijos dvasin ių m okyklų bei discip linų pava­d in im ai - sam khja ir joga.išsm un kam a (mucyate) - žr. 2.15 paaiškinim ą.

6.14. Posm as sutam pa su „K atha u p an išad o s" 2 .2 .15 ir „M undaka upanišados" 2.2.11.

6.15. v ien iša g u lbė (eko hamsah)-ŽT. „Brihadaranjaka upa­nišad os" 4.3.11 ir 4.3.12.

6.16. pagim dęs pats save (ūtma-yonih) - pažodžiui, „pats sau įsčios".žy n y s... (jfiah...) - žr. 6.2.v iešpats ir m edžiagos, ir sąm onės (pradhūna ksetrajūa pa- tih) - du būties pradai sam khjos m okykloje, kurių sąveika ir pagim do visą fenom enaliąją tikrovę. Ksetrajna pažodžiui - „žinantis" ar „pažįstantis lauką", kitaip sakant, „regimy-

ĮP JB W P^

bes lauko regėtojas", Suvokėjas, pats suvokimo principas. Panašus terminas, buddhaksetra, žinomas ir budizmo filo­sofijo je.ir šio pasaulio, ir išsivadavimo (samsūra-moksa-) - taigi ir „sam saros", ir „mokšos" (dėl pastarojo termino žr. „Mun- daka upanišados" 3.2.9 paaiškinimą).

6.17. ganytojas pasaulio (bhūvanasyūsya gopū) - plg. „Kau- šytaki upanišadą" 3.8.

6.18. sp in dinčio iš Jo paties aum ens (iStma-buddhi-pra- kišam) - žr. „Katha upanišados" 1.3.3 paaiškinimą.

6.19. tartum liepsna, sudegus pakurom s (dagdhendhanam ivūnalam) - plg. liepsnai be dūmų prilygintą Purušą „Kat­ha upanišadoje" 2.1.13.

6.20. [ir] nepažinus Dievo (devam avijnSya) - matyt, tai reiš­kia, jog kol gyvenama šioje erdvėje, tol kančių išvengi ne­įmanoma niekaip kitaip, kaip tik pažinus Dievą. Kita ver­tus, labai įdomus pats erdvės suvyniojimo, ar susukimo, įvaizdis, primenantis kai kuriuos bendrąją reliatyvumo te­oriją iliustruojančius vaizdinius.

6.21. v id in io įkarščio galia (tapah prabhūvūt) - ir. „Taitiryja upanišados" 3.2.1,2.6.1 paaiškinimus ir ten nurodytus kitus. D ievo m alone (deva prasūdat) - viena iš nedaugelio vietų

upanišadose, kur minim a Dievo m alonės sąvoka.tai, kas risiu sueigą pradžiugina (rsi-samgha-justam) - ir. „Aitarėja upanišados" 2.5 paaiškinim ą. (Gal čia verta at­kreipti dėm esį į tai, kad tuo pat žodžiu samgha savo ben­druom enę pavadino budistai.)

6.22. aukščiausio ji vedantas paslaptis {vedante paramom gu- hyam) - ir . „M undaka upanišados" 3.2.6 paaiškinimą, praam žiais (purūkalpe) - pažodžiui „pirm ajam e amžiuje" arba tiesiog „senovėje", „anais laikais", „andai".

6.23. didžiadvasiui (mahūtmanah) - dar vienas žodžio ūtman reikšmės (ir. 6 .12,6.11,6.3 paaiškinimus ir ten nurodytus ki­tus) atspalvis; pažodžiui galim a būtų versti „tam, kurio di­dis Atm anąs". Vėliau „m ahatm a" Indijoje tampa savotišku dvasiniu titulu, kuris buvo suteiktas ir Mahatmai Gandžiui.

6.17. išties, pradžioj (visa] ta i bu v o B rahm an as (brahma ha vū idam agra Hstt) - p lg.„Brihadaran jaka upan išad ą" 1.4.1,1.4.10.1.4.17, „Aitarėja u p an išad ą" 1.1.1 ir kt. aukščiausias A tm anąs... pati Erdvė (paramūtmū... akSŠStmS) -a rb a „aukščiausias A tm an ąs... erdvės A tm an ąs", arba „Patsai aukščiausiasis... Patsai E rd vė"; žr. „Švetašvatara upanišados" 6 .11 ,6 .3 paaiškinim us ir ten nu rodytus kitus, būdrauja (j&gartlti) - žr. „B rih ad aran jaka u p a n išad o s" 4.3.16 paaiškinimą ir „M undaka upan išadą".mąstoma (dhyūyate) - arba „įsivaizduojam a, vaizduojam a- si" (veiksmažodis vienos šaknies su dhl „m intis, vaizdinys, poetinis regėjim as", žr. „švetašvatara up an išad ą" 2 .1 ,2 .3 . Tos pat šaknies žodis dhyūna reiškia ir m editaciją , arba gi­lų apmąstymą, susitelkimą, sutelktu m ą, p lg. „Brihadaran­jaka upanišados" 2.4.5 ir „Prašna u p an išad o s" 5.1 paaiš­kinimus.virškina (pacati) - pažodžiu i „v erd a" (arba n e t „kep a", „gamina"); p lg. rusų B apu n „v irti" , b et kartu ir „virškin­ti" (nepeBapHBarb).

6.18. kvėpavim o sutram dym as, ju tim ų iš ju n g im as, susi-

mąstymas, susitelkim as, atidus stebėjim as, v isiška sutap- tis ... šešiapakope joga (prūnūyaimh pratyūhiiro dhyūnam dhū- ranū tarkah samūdhih... sadanga yogah) - šešios jogos pako­pos, artimos klasikinei Patandžalio aštuonių pakopų jogai ((¡stanga yogah), yra vienas iš šios upanišados vėlyvos kil­mės paliudijimų.regėtojas išvysta (pašyan paiyati) - plg. „Mundaka upani- šadą" 3.1.3.gėrio blogio nusikratęs (punya-pūpe vihSya) - ir . „Taitiryja upanišados" 2.9.1 paaiškinim ą, taip pat plg. „Brihadaran- jaka upanišadą" 4.3.22.

6.19. gyvas padaras (jivah) - pažodžiui (ir visiškai tiksliai etimologiškai) „gyvas". Žodis taip pat gali reikšti „gyvy­binį pradą, gyvatą" ar tiesiog „sielą" - tokiu atveju ir visas sakinio turinys persikeltų į žmogaus vidinį pasaulį, radosi iš to, kas nekvėpuoja (aprūnūd... sambhūtah) - kvė­pavimo gyvybimis pradas yra žemesnis ir priklausomas nuo suvokiančiojo, sąmonės prado, Atmano, ketvirtajam e vardu (turyilkhye) - aukščiausias, transcen­dentinis sąmonės būvis po būklės ovyje, sapnavimo ir gi­laus miego be sapnų; žr. „Mandūkja upanišadą" 7. į nem intj (accitam) - kitaip sakant, „į tai, kas nebėra mintis".

esmė į nieką nebesiiem ianti (liūgam nirSšrayam) - atsižvel­giant į galimą samkhjos mokyklos doktrinos bei terminolo­gijos įtaką šiai upanišadai, čia gali būti turimas omeny „sub­tilusis kūnas" (linga šartra, kitaip dar sūksma šarTm), kuris „ne­siremia" į materialų pasaulį, jo medžiagas ir daiktus.

6.20. liežuvio galą spausdamas prie gom urio (lūlu-rasanū- granipTdanūt) - šis pratimas vadinamas lambiklt yoga ir lai­komas vedąs į „bemintę būseną" (unmanTbhOva). k a i... PatBSave išvysta... tai, Pats Save išvydęs, praranda pats save (ūtmanū ūtmūnam... pašyati tad StmanStmSnam drstvS nirūtmū bhavati) - vienas iš ryškiausių žaidimo žodžiu fltman pavyzdžių. Tikrasis Pats yra tik vienas, jis ir vienin­telis stebėtojas, todėl vedantos filosofijos požiūriu, tik transcendentinis Pats gali Save išvysti ir jokiu būdu ne em­pirinis pats. Plg. paaiškinimus „švetašvatara upanišadai"6.12,6.11, „Kaušytaki upanišadai" 3.8, „Čhandogja" 8.1.6, 7 .25.2, „Brihadaranjaka" 2 .4 .6 ,1 .4 .1 , „Taitiry ja" 1.3.1, „M andūkja" 12, „Kena upanišadai" 2.4 ir kt. išsivadavimo žymė (moksa-laksanam) - žr. „Čhandogja upa­nišados" 7.26.2, „Mundaka" 3.2.9 ir kt. paaiškinimus.Pats Savy (ūtmūtmani) - žr. aukščiau apie žaidimą žodžiu ūtman.

6.21. ju o , su kvėpavim u, garsm en iu A U M ir protu su ju ng­tu .. . p a ju n g ęs ju tim u s (tayūprūnomkūra-mano-yuktayū... in- driyūny asamyojya) - šakn ies yuj- „ ju n g ti" žodžiai vėl yra akivaizdi užu om ina teksto lygm eny j jogą (plg. „Švetašva- tara u p an išad ą" 6 .5 ,6 .3 ,2 .1 5 ,2 .9 su p aaiškin im ais ir kt.). v ien y stę p a sie k ia (kevalavam labhats) - sam k h jos ir jogos m o kyklose term in u kevala n u sakom a au kščiau sia dvasi­n ė au ton om ija , sąm on ės n ep rik lau som y bė nu o jo k ių m a­teria lu m o form ų.su s iju n g ia (yunjTta) - vėl užuom ina j atitinkam ą jogos sam ­pratos asp ektą , žr. aukščiau .m o m en y (imūrdhvani) - m o m en į, arba v iršugalvį, jogos tra­d icija s ie ja su aukščiausiu sąm onin gum u , sim bolizuojam u vad inam ojo tū kstan tlap io lo toso (sahūsrūra-cakra).

6.22. g a rs in į (šabdah) - „garsin is B rah m an as", ar tiesiog „šabd abrah m an as", yra v iena esm ingiausių kalbos filoso­fijos m okyklos, iškilusios Indijo je m ūsų eros pradžioje, ka­tegorijų . Ž ym us g ram atikų m okyklos pradinin kas Bhartri- haris (Bhartrhari, V a.) Šabda-Brahman pavadina monistinį A bsoliu tą ir savo traktate ViikyapadTya teig ia Brahm aną at- sisk leidžian t balsu ištartam e ž od y je (šabda) ir pasireiškiant per to žodžio reikšm ę. N ors iš esm ės v ien as, pirm apradis

dieviškas Žodis-sąmonė (AUM ) reiškiasi per v isą mūsų kasdienės kalbos žodžių įvairovę. Taigi upanišadų sąvoka Šabda-Brahman absoliutą Brahmaną susieja su m istiniu gar- smeniu AUM (plg. „Čhandogja upan išados" 3.5.1, „M an- dūkja upanišados" 1 ir kt. paaiškinim us), jungtis (sčyujyatvam) - užuom ina į atitinkam ą jogos sam ­pratos aspektą, žr. paaiškinim ą 6.21.

6.23. ir aukščiausias, ir žem esn is (paritparah) - arba kuris „ir anapus, ir šiapus".tuščiabūtis (šunya-bhūtoh) - čia vėlgi m atome terminologines sąsajas su budizmu: su šunjatos (šunyatū) samprata, nors ši upanišadiškoji „būties tuštum a" iš esm ės skiriasi nuo budis­tinės. Pastaroji, bustistinė, yra ne ontologinė, bet gnoseologi­nė kategorija ir nusako ne „nebūtį", o tai, kad Tikrovė nėra pažini protu, negali būti adekvačiai nusakoma sąvokomis, į momenį (mūrdhni) - žr. 6.21.

6.24. kūnas - la n k as... (dhanuh šarTram...) - p lg. „M unda- ka upanišadą" 2.2.3-4.tamsa (tamah) - galima suprasti kaip neišmanymą, tamsumą, it saulė sp in dintį (ūdityavarnam) - plg. „Katha upaniša­dą" 2.2.15 irk t.

6.25. pranava {pranavah) - pažodžiui „skambantis", dar vie­nas šventojo skiemens AUM pavadinimas (plg. „Mandūk- ja upanišados" 1 paaiškinimą ir kt.). jungia, arba [kadangi šitai] jungiasi, tai pavadinta joga {yunakti yunjate... yoga iti smrtah) - galima būtų versti tie­siog „ ...tai pavadinta jungtim i". Vienas iš ryškiausių, aki­vaizdžiausių jogos sąvokos aiškinimų upanišadose; žr. pa­aiškinimą 6.21 ir ten nurodytus kitus, b e t k okio būvio atm etim as... jo g ą (sarva-bhūva-parityū- go yogah) - galima suprasti ir kaip bet kokio troškim o bū­ti, gyventi atmetimą, ir kaip visų įmanomų sąlygiškų bū­senų atmetimą besąlygiškos Būties vardan. Du pastarieji žodžiai (parityūgo yogah) vėl yra žaidim as jogos termino sąskambiais, tik šįsyk nebepagrįstas etimologija. Nors tu­rinio požiūriu toks sugretinim as nėra visai atsitiktinis. Antai ir pagal Patandžalio „Joga sū rią", išsivadavim as pasiekiam as ne su kuo nors jungiantis, o priešingai - kaip tik atmetant visas tikrąją prigim tį tem dančias sąm o­nės apnašas ir tam pant Savim i, o ši būsena vadinam a Dvasios „vienyste" (kaivalya). (Apie Patandžalio jogos sam pratą plačiau žr. "Joga sū ria", Religijų istorijos anto­logija, II dalis, Islamas, Budizm as, Hinduizm as, V ilnius: Vaga, 2002, p.187.)

6.26. įkaitęs (taptah) - joga užsiimaao žmogaus prilyginimą įkai­tusiam puodui sustiprina atitinkama šaknies tap- semantika, žr. „Taitiryja upanišados" 2.6.1 paaiškinimą ir ten nurodytus kitus, aukščiausias V išn aus pėdsakas (visnoh paramam padam) - žr. „Katha upanišadą" 1.3.9 su paaiškinim u, k ib irkštys (vispulingūh) - plg. „M undaka upanišadą" 2.1.1, „Kaušytaki" 3.3 ir kt.

6.27. lydytas sviestas jam (asyaitad ghrtam) - lydytas svies­tas yra viena iš pagrindinių v edų religijos aukų. T aigi kū­no šiluma, kaip tolimas Brahm ano žioravim o atšvaitas, yra auka Jam. Arba, kita vertus, Jo auka, nes galim a versti ir „Jo lydytas sviestas".m intis kartu su savo atrama išnyksta (pranašyati cittam tat- hsirayena sahaivam) - matyt, reikia suprasti taip, kad mintis, persmelkta Brahmano šviesos ir persiėm usi jos prigim tim i, joje ištirpusi, kaip tokia išnyksta. O minties atrama - tai, m a­tyt, sąm onės būsena, iš kurios ji kyla ir kuri ją palaiko, joga (yogah) - arba „jungtis", žr. paaiškinim ą 6.25.

6.28. ketu ris B rahm ano m enės lu o bu s (caturjūlam brahma- košam) - pasak „Taitiryja upanišados" 2.2.1-2.5.1, tai m aisto (fizinis), kvėpavim o, m inčių (proto) ir sąm onės apvalkalai.

ar kiautai (penktasis, p alaim os kiautas šiuo atveju prilygs­ta tikslui, p asiektam peržengus keturis pirm uosius), n eb ek v ėp u o jan tis (aprūnah) - „bekvapis" ar pan. b e savęs p aties (nirūtmū) - plg. 6 .20 ,6 .2 1 , taip p at savaime peršasi palyginim as su b udizm o „sielos n eigim u", v irsm ų ratą (ūorttacakram) - arba „apsivertim ų", „apsisu­k im ų ", „apsigrįžim ų ra tą", arba tiesiog „grįžim ų, sugrįži­m ų ", taigi „gim im ų ir m irčių ra tą ", ju n g č ia i... ju n g tis (yuktasya... yogah) - arba „jungčiai... jo­g a", ar tiesiog „ jo g a i... jo g a " , žr. 6 .25 ir kt. išsm ukd am as (muktasya) - arba „išsilaisvindam as", „išlik­dam as la isvas", žr. 6 .20, o dar g eriau - „Čhandogja upani­šad os" 7.26.2 ir „M un d aka" 3.2.9 paaiškinim us.

6.29. Pradžapačio (prajūpateh) - žr. „Aitarėja upanišados" 3.3 paaiškinim ą, plg. „Čhandogja u panišadą" 8.7.1,8.15.1 ir kt.

6.30. la is v a s .. . la is v ė ... Išs iv ad avim o žy m ė... (muktah... moksah... moksa-laksanam...) - žr. p aaiškinim ą 6.28 ir ten nu­rodytus kitus.a sm u o ... su p an čio tas (ūtmabandham) - kitaip sakant, Pats, arba A tm anąs (žr. „Č handogja u p an išad os" 7.25.2 paaiš­kinim ą ir ten n urodytus kitus).

kelias pas Brahm aną (brahma-padavf) - pažodžiui „Brah­mano pėdos" ar „pėdsakai".penki [šaltiniai] p ažin im o (paūca... jnūnūni) - arba „žinoji­mo". Penki jutimai.aumuo (buddhih)-žx. „Katha upanišados" 1.3.3 paaiškinimą.

Iliustracijos

P. 2 ir 247 - "Rigvedos" puslapių devanagari rašmenimis fragmentai.

P. 6 - Medituojantis išminčius-rišis. Pietų Indija, XVII a., akmuo..

P. 8 - Diagrama, vaizduojanti sanskrito raidyną, sukurianti visatą. XIX a., guašas

P. 32 - Alipani, šventa diagrama, religinių švenčių metu ryžių miltais piešiama ant žemės. Pietų Indija, XX a.

P. 34 - Mangata gimta, vandens atnašavimo indas. Radžastanas, XIX a., guašas.

P. 39 - Kosminis žmogus. Bisaulio lobynas, I tūkstm. pr.m.e., varis.

P. 40 - Mitinis paukštis Garuda kaip dvasinis jogų vedlys. Kangros mokykla, 1800 m., guašas.

P. 44 - Dhärtlim y an t ra, apsauginė diagrama su mantromis. XIX a., tušas.

P. 47 - švento pasaulio figmedžio garbinimas. Radžastanas, XVIII a., guašas.

P. 48 - Ardhanišvara, hermafroditinis šivos ir Parvatės atvaizdas. Čhola mokykla, XI-XII a., bronza.

P. 53 - Kosminę energiją sim bolizu ojančios gyvatės, apsiviju sios aplinkneregimą lingamą. Bašoli, 1700 m.

P. 54 - šventas sanskrito raidyno „skėtis", kurio kiekvienas garsas atstovauja atitinkamai deivei. Radžastanas XIX a., tušas ir guašas.

P. 66 - GayatrJ yantra su Gäyatrt mantra. Radžastanas XIX a., tušas ir guašas.

P. 74 - Dangiškoji pora jungtyje. Pietų Indija, XVIII a., medis.

P. 83 - Kalyūna chakra, sėkmės ratas su sanskrito raidyno emanacija. Radžastanas XIX a., tušas ir dažai.

P. 84 - Kosminė moteris, talpinanti savyje dievus Brahmą, Višnu ir šivą. Radžastanas, XVIII a., guašas.

P. 99 - Svastika yantra, soliarinis sėkmės simbolis. Radžastanas, XIX a., guašas.

P. 100 - Višnaus inkarnacija Krišna savo kosminiu pavidalu, su dangiškuoju pasauliu virš galvos. Tandžuras, 1800 m., guašas.

P. 119 - Agnio, šventosios ugnies ir apeigų dievo, garbinimas. Radžastanas, XVIII a., guašas.

P. 120 - Dievas šiva, liejantis deivės Gangas vandenis. Himačal Pradešas, XVIII a. guašas.

P. 139 - M itinis paukštis Garuda, dievo Višnaus nešėjas. Kangros mokykla, XVIII a., guašas.

P. 140 - Lingamas, falinis dievo Šivos simbolis. Nepalas, XVII a., skaidrus kalnų krištolas.

P. 146 - Jogas. Madhja Pradešas, XIII a., akmuo.

P. 152 - Kosminis dievo Višnaus pavidalas. Radžastanas, XIX a., guašas.

P. 159 - Ugnies ritualo, jadžnos (yajfta), diagrama. Radžastanas, XVIII a., tušas ir guašas.

P. 160 - Kosminė deivė-kalba VBc. Radžastanas, XVII a., guašas.

P. 236 - Vedų deivė Gajatri ir jos jantra, išreiškianti gyvybę, energiją ir kūrybą. Radžastanas, XVIII a., guašas.

P. 238 - Raidžių girlianda, iš kurios Brahma, iškilęs virš Višnaus, besiilsinčio ant nebūties gyvatės, kuria pasaulius. Radžastanas, XIX a., guašas.

P. 246 - Šventas pradžios ir pabaigos taškas bindu su pasikartojančiais pasaulio evoliucijos ir involiucijos ciklais aplinkui. Andhra Pradešas, XIX a., medis.

Šaltiniai ir literatūra

Allchin, Allchin 1982 - Allchin B., Allchin R. F. The Rise o f Civilisation in India and Pakistan, Cambridge: Cambridge University Press, 1982.

Alper 1991 - Alper H. P. "Introduction", Understanding Mantras, Delhi: Motilal Banarsidass, 1991,1-14.

Aurobindo 1992 - Aurobindo, Sri. The Upanishads: Texts, Translations and Commentaries, Pondicherry: Sri Aurobindo Ashram, 1992.

Bhattacharya 1987 - Bhattacharya A. N. One Hundred and Twelve Upanisads and Their Philosophy: A Critical Exposition ofUpanisadic Philosophy with Original Text in Deoanägäri, Parimai Sanskrit Series 26,1987.

Beck 1995 - Beck G. L. Sonic Theology: Hinduism and Sacred Sound, Delhi: Motilal Banarsidass, 1995.

Beinortus 1998- Beinortus A. „Filosofinės hinduizmo dimensijos ir istorinės jo metamorfozės", Filosofija, sociologija, 1998,1,10-21; 2,25-35.

Beinorius 1999 - Beinortus A. „Sapnų kilmės teorijos indų kultūroje". Liaudies Kultūra, 1999,3,34-40.

Beinortus 2002a- Beinorius A. Sąmonė klasikinėje Indijos filosofijoje, Vilnius: Kultūros, filosofijos ir meno institutas, 2002.

Beinorius 2002b - Beinorius A. „Žodžio (wäc) teologija religinėje indų kultūroje", Logos, 2002, 31, 85-92.

Bodewitz 1985 - Bodewitz H. W. "Yama's Second Bon in the Katha Upanisad", Wiener Zeitschrift fü r die Kunde Südasiens, 1985,29,5-26.

Böhtlingk 1890 - Böhtlingk O. Drei kritisch gesichtete und übersetzte U panishad mit erklärenden A nmerkungen, Berichte über die Verhadlungen der Königlichen Sächsischen Gesellschaften zu Leipzig, philologisch-historische Classe, 42, Leipzig, 1890.

Brereton 1982 - Brereton J. "Tat tvam asi", Zeitschrift der Deutschen M orgenländishen Gesellschaft, 1982,136, 98-109.

Brereton 1986 - Brereton J. "Unsounded Speech: Problems in the Interpretation of BU(M) 1.5.10 = BU(K) 1.5.3", Indo-lranian Jou rnal, 1986, 31, 1-10.

Brereton 1990 - Brereton J. "The Upanishads", Approaches to the Asian Classics, ed. by W. T. de Bary and I. Bloom, New York: Colum­bia University Press, 1990,115-135.

Brereton 1991 - Brereton J. "Cosmographie Images in the Brhadäranyaka Upanisad", Indo-lranian Journal, 1991,34,1-17.

Bryant 2001 - Bryant E. F. The Quest fo r the Origins o f Vedic Culture: The Indo-Aryan Migration Debates, New Delhi: Oxford University Press, 2001.

Buitenen 1955 - Buitenen J. A. B., van. "Notes on Aksara", Bulletin o f the Deccan College Research Institute, 1955,17,204-215.

Broek, Hanegraaff 1998 - G nosis and H erm etism: From Antiquity to M odem Times, ed. by R. van den Broek and W. J. Hanegraaff, New York: State University of New York Press, 1998.

Buitenen 1962 - Buitenen J. A. B., van. The Mnitr/lyanTyn Upanisad: A Critical Essay, with Text, Translation, and Commentary, Dispu- tationes Rheno-Trajectinae 6, The Hague: Mouton, 1962.

Buitenen 1964 - Buitenen J. A. B., van. "The Large Atman", History o f Religions, 1964, 4,103-114.

Buitenen 1968 - Buitenen J. A. B., van. "The Speculations on the Name 'Satyam 'in the Upani$ads", Studies in Indian Linguistics, M. B. Emeneau Volume, 1968,54-61.

Buitenen 1979 - Buitenen J. A. B., van. "Ananda, Or All Desires Fulfilled", History o f Religions, 1979 ,19,27-36.

Coomaraswamy 1977 - Selected Papers o f Ananda K. Coomaraswamy II: Metaphysics, ed. by Roger lipsey, Princeton University Press, 1977.

Dasgupta 1955 - Dasgupta S. A History o f Indian Philosophy, Cambridge University Press, 1955,1-5.

Deussen 1897 - Deussen P. (tr.), Sechzig Upanishads des Veda, A us dem Sanskrit übersetzt und mit Einleitung, Lepzig: F. A. Brockhaus, 1897.

Deussen 1906 - Deussen P. The Philosophy o f Upanishads, New York: Dover Publications, 1966 (London: T.&T. Clark, 1906).

Deussen 1980 - Deussen P. Sixty Upanisads o f the Veda, English tr. by V. M. Bedekar and G. B. Palsule, Delhi: Motilal Banarsidass, 1980,1-2.

Duperron 1801-1802 - Duperron A. Oupnek'hat, id est secrelumtegendum, opus ipsa in India rarissimum, continens antiquam et arcanam, scu theologicam, et philosophicam doctrinam..., Ad verbum e persico

idiomate, sanscreticis vocabulis intermixto in latinum conver- sum studio et opera, Argentoratis, 1801-1802,1-2.

Edgerton 1915 - Edgerton F. The Beginnings o f Indian Philosophy: Selections from the Rig Veda, Atharva Veda, Upanisads, and Mahabhdrata, Camb­ridge: Harvard University Press, 1915.

Ellul 1985 - Ellul J. The Humiliation c f the Word, Grand Rapids, Michigan: William B. Eardmans, 1985.

Erdosy 1988 - Erdosy G. Urbanization in Early Historic India, Oxford: British Archaeological Reports, 1988.

Ewing 1901 - Ewing A. H. "The Hindu Conception of the Functions of Breath", journal o f the American Oriental Society, 1901,22,251-308.

Faddegon 1926 - Faddegon B. "Hie Catalogue of Sciences in the Chändogya Upanisad", Acta Orientaiia, 1926,4,42-54.

Falk 1986 - Falk H. "Vedisch upanisad", Z eitschrift der Deutschen M orgenländishen G esellschaft, 1986, 136,80-97.

Frauwallner 1926 - Frauwallner E. "Untersuchungen zu den älteren Upanishaden", Zeitschrift fü r Indologie und Iranistik, 1926,4,1-45.

Gambhirananda 1991 - Gambhirananda, Swami. Eight Upanishads with Commentary o f Shankaracarya, Sanskrit text and translation, Cal­cutta: Advaita Ashrama, 1991,1-2.

Geib 1976 - Geib R. "Food and Eater in Natural Philosophy of Early India", journal o f Oriental Institute, 1946,25, 223-235.

Gonda 1950 - Gonda J. Notes on Brahman, Utrecht: J. L. Beyers, 1950.

Gonda 1955-Gonda J. "Reflections on Sarva in Vedic Texts", Indian Linguistics, 1955 ,16 ,53-71.

Gonda 1966 - Gonda J. Laka: World and Heaven in the Veda, Amsterdam: North-Holland, 1966.

Gonda 1975 - Gonda J. „Vedic Literature (Samhitäs and Brahmanas)", History o f Indian Literature, Wiesbaden: Otto Harrassowitz, 1975,1/1.

Gonda 1982 - Gonda J. "In the Beginning", Annuals o f the Bhandarkar Oriental Research Institute, 1982,63,43-62.

Gren-Eklund 1978 - Gren-Eklund G. A Study o f the Nominal Sentencies in the Oldest Upanisads, Studia Indoeuropaea Upsaliensia, Uppsa­la: Almquist & Wiksell, 1978,3.

Halbfass 1990 - Halbfass W. India and Europe: An Essay in Philosophical Understanding, Delhi: Motilal Banarsidass, 1990.

Hanfeld 1976 - Hanfeid E., Philosophische Haupttexte der älteren Upanisaden, Freiburger Beiträge zur Indologie, Wiesbaden: Otto Harras­sowitz, 1976,9.

Hėrakleitas 1995- Hėrakleitas. Fragmentai, graikišką tekstą parengė, vertė, įvadą ir komentarus parašė Mantas Adomėnas, Vilnius: Aidai, 1995.

Hilkbrandt 1920- Hillebrandt A. "Weitere Bemerkungen zu den Upanisads", Zeitschrift der Deutschen M orgenländishen G esellschaft, 1920, 74, 461-463.

Hopkins 1971 - Hopkins Th. J. The Hindu Religious Tradition, Encino: California Dickinson, 1971.

Horch 1968- Horch P. "Buddhismus und Upanisaden", PratidOnam: Indian,

Iranian and Indo-European Studies Presented to Franciscus Bemandus Jacobus Kuiper on his Sixtieth Birthday, eds. J. C. Heesterman et alii, The Hague: Mouton, 462-477.

Hume 1931 - Hume R. E. The Thirteen Principal Upanishads, Oxford University Press, 1931.

Jacob 1963 - Jacob G. A. A Concordance to the Principal Upanisads and Bhagavadgita, Delhi: Motilal Banarsidass, 1963.

Johnston 1930- Johnston E. H. "Some Samkhya and Yoga Conceptions of the SvetaSvatara Upani§ad", Journal o f the Royal Asiatic Society, 1930, 855-878.

Kaelber 1989 - Kaelber W. O. Tapta Mdrga: Asceticism and Initiation in Mafic India, Albany, NY: State Unviersity of New York Press, 1989.

Keith 1925 - Keith A. B. The Religion and Philosophy o f the Veda and the Upanisads, (reprinted) Delhi: Motilal Banarsidass, 1989,1-2.

Limaye, Vadekar 1958 - Limaye V. P., Vadekar R. D. (eds.) Eighteen Principal Upanisads, Poona: Vaidika Samsodhana Mandala, 1958.

Laozi 1997 - Laozi / Verte Dalia Svambaiyte, Vilnius: Vaga, 1997.

Macdonell 1896 - Macdonell A. A. Vedic M ythology, London, 1898, (reprinted) Delhi: Motilal Banarsidass, 1974.

Macdonell, Keith 1912 - Macdonell A. A., Keith A. B. Vedic Index o f Names and Subjects, (reprint) Delhi: Motilal Banarsidass, 1967,1-2.

Madhavananda 1988 - Madhavananda, Swami (tr.) The Brhaddranyaka Upanisad with the Commentary o f innkar/icilrya, Calcutta: Advai- ta Ashrama, 1988.

Mahé 1982 - Mahé J.-P. „Le fragment du Discours Parfait en les Définitions hermétiques aiménniens", Hermes en Haute Egypte, Québec, 1982,2.

Mehlig 1987 - Mehlig J. Weisheit des alten Indien, Aus dem Sanskrit übertragen und komentiert, Leipzig und Weimar: Gustav Kiepenheuer Verlag, 1987, 1.

Mitchiner 1982 - Mitchiner J. E. Traditions o f the Seven Rsis, Delhi: Motilal Banrsidass, 1982.

Monier-Williams 1987 - Mortier-Williams M. A Sanskrit-English Dictionary, Delhi: Motilal Banarsidass Publisher, 1987.

Morgenroth 1970 - Morgenroth W. "Die Lehre des Uddälaka Äruni", Archiv Orientalni, 1970,38,33-44.

Müller 1879-1884 - Müller F. M. (tr.) The Upanishads, Sacred Books of the East, Oxford, 1879-1884,1-2.

Nakamura 1983-2001 - Nakamura N. A H istory o f E arly V edanta Philosophy, Delhi: Motilal Banarsidass, 1983-2001,1-2.

Nakamura 1991 - Nakamura H. Ways o f Thinking o f Eastern People: India- China-Tibet-Japan, Honolulu: East-West Center Press, 1991.

Narayanasvami K. Aiyar 1914 - Narayanasvami K. Aiyar, Thirty M inor Upanishads Madras: Adyar Library, 1914.

Nikhilananda 1987-Nikhilananda, Swami, (tr.) The MBndukyopanisad with Gaudapßda's Kßrika and éahkara's Bhäsya, Calcutta: Advaita As- hrama, 1987.

Norman-Brown 1961 - Norman-Brown W. "The Content of Cultural Continuity in India " Jou rn a l o f Asian Studies, 1961, August, 20.

Oldenberg 1997 - Oldenberg H. The Doctrine o f the Upanisads and the Early Buddhism, Delhi: Motilal Banarsidass, 1997.

Olivelle 1991 - Olivelle P. "Contributions to the Semantic History of Samnyäsa", Journal o f the American Oriental Society, 1991,101, 265-274.

Olivelle 1993 - Olivelle P. The ASmma System: The History and Hermeneutics o f a Religious Institution, New York: Oxford University Press, 1993.

Olivelle 1996 - Olivelle P. (tr.) Upanisads, A New Translation, New York: Oxford University Press, 1996.

Pande 1995 - Pande G. Ch. Foundations o f Indian Culture, Delhi: Motilal Banarsidass, 1995,1-2.

Pansikar 1913 - Pansikar W. L. Sh. (ed.) I&dyastottaraiatopanisad: One Hundered and Eight Upanishads with various readings, Bombay, 1913.

Parpola 1981 - Parpola A. "On the Primary Meaning and Etymology of the Sacred Syllable OM", Studio O rientalia, Proceedings of the Nordic South Asia Conference, 1981,50,195-213.

Radhakrishnan 1953 - Radhakrishnan S. (tr.) The Principal Upanishads, Introduction, Text, Translation, and Notes, London: Allen & Unwin, 1953.

Ranade 1926 - Ranade R. D. A Constructive Survey o f Upanisadic Philosophy: Being and Introduction to the Thought o f the Upanisads, Poona: Orien­tal Book Agency, 1926.

Renard 1995 - Renard P. "Historical Bibliography of Upanisads in Translation", Jou rnal o f Indian P hilosophy, 1995,23,223-246.

Rau 1957- Rau W. "Versuch einer deutschen Übersetzung der Mundaka- Upaniçad", Asiatische Studien, 1957,18-19,216-226.

Renfrew 1987 - Renfrew C. Archeology and Language: The Puzzle o f Indo-European Origins, London: Jonathan Cape, 1987.

Regnaud 1876-1878 - Regnaud P. Matériaux pour servir à l'histoire de la philosophie de l'Inde: Exposé chronologique et systématique d'après les textes de la doctrine des principales Upanishads, Paris, 1876- 1878,1-2.

Renou 1946 - Renou L. "'Connexion' en védique, 'cause' en bouddhique", Dr Kunhan Raja Presentation Volume, Madras: Adyar Library, 1946.

Renou, Siibum 1949 - Renou L., Silbum L. "Sur la notion de 'Brahman'", journal Asiatique, 1949,7-46.

Ross Reat 1990 - Ross Reat N. The Origins o f Indian Psychology, Berkely: California University Press, 1990.

Ruben 1947 - Ruben W. Die Philosophen der Upanisaden, Berne: A. Fracke, 1947.

Sahoda 1957 - Sahoda T. "On the Ksatriya origin of the Upaniçadic philosophy", Palaeologia, 1957, 1, 1-57.

Schopenhauer 1851 - Schopenhauer A. Parerga und Paralipomena, ed. by A. Hubsher, Wiesdbaden, 1946-1950.

Sen Gupta 1962 - Sen Gupta A. "The meanings of 'That thou art'", Philosophy East and West, 1962, 12/ 2, 125-134.

Smith 1989 - Smith B. K. Reflections on Resemblance, Ritual, and Religion, New York: Oxford University Press, 1989.

Solomon 1981 - Solomon R. "A Linguistic Analysis of the Mundaka

Upanisad", Wiener Zeitschrift fü r die Kunde Siidasiens, 1981,25, 91-105.

Solomon 1991 - Solomon R. "A Linguistic Analysis of the Praina Upanisad", Wiener Zeitschrift fur die Kunde Siidasiens, 1991,35,47-74.

Senart 1930 - Senart E. (tr.) Chdndogya-Upanisad, Paris: Société d'Edition "Les belles Lettres", 1930.

Senart 1934-Senart E. (tr.) Brhad-Aranyaka-Upanisad, Paris: Société d'Edition "Les belles Lettres", 1934.

Sharma, Yong 1990 - Sharma A., Yong K. K. "The Meaning of dtmanhano janith in lia Upanisad 3", fournal o f the American Oriental Society, 1990,110,595-602.

Shukoh 1957 - Shukoh, Dara. Sirr-i-Akbar: The Oldest Translation o f the Upanisads from Sanskrit into Persian by Darn Shukoh, son o f the em­peror Shah-Jahan, ed. by Tara Chand and S. M. Reza Talali Nai­rn, Tehran, 1957.

Singh 1994 - Singh M. The Upnnisadic Etymologies, Delhi: Nirmal Publications, 1994.

Smith 1989 - Smith B. K. Reflections on Resemblance, Ritual, and Religion, New York: Oxford Unviersity Press, 1989.

Sparrenboom 1985 - Sparrenboom M. Chariots in the Veda, Memoirs of the Kern Institute, Leiden: E. J. Brill, 1985,3.

Stall 1979 - Stall F. J. "Oriental Ideas on the Origin of Language", Journal o f the American Oriental Society, New Haven, 1979,99.

âalkauskis 1991 - ôalkauskis S. Raitai, Vilnius: Mintis, 1991,2.

Sästri 1992 - $ äs tri, Sri Govinda (ed.) Sri ¿ßhkaracilryagmnthawlT. Prathamo bhagah: TiSdidaiopanisndah $BhkambhiUynyukah, Dilti: Motilal Banar- sidass, 1992.

Tagore 1955 - Tagore R. "Foreword", in: S. Radhakrishnan, The Philosophy qfUpanishads, London, 1955.

Talageri 1993 - Talageri Sh. Aryan Invasion Theory and Indian Nationalism, New Delhi: Voice of India, 1993.

Thieme 1951-1952 - Thieme P. "Der Weg durch den Himmel nach der Kaushitaki-Upanisad", Wissenschaftliche Zeitschrift der Martin- Luther-Universitiit, Halle-Wittenberg, 1951-1952,1:3.

Vogel 1962 - Vogel J. P. The Goose in Indian Literature and Art, Memoirs of the Kern Institute, Leiden, 1962,11.

Wintemitz 1959 - Wintemitz M. A History o f Indian Literature, Calcutta University, 1959,1-3.

Witzel 1984 - Witzei M. "Sur le chemin du del", Bulletin d'Etudes Indiennes, 1984,2, 213-279.

Witzel 1987 - Witzel M. "On the Localisation of Vedic Texts and Schools", India and the Ancient World: History, Trade and Culture before AD 650, ed. by G. Pollet, Orientalia Lovaniensia Analecta, Leuven: Depar­tament Orientalistiek, 1987,25.

Witzel 2001 - Witzel M. "Autochtonous Aryans? The Evidence from Old Indian and Iranian Texts", Electronic foumal for Vedic Studies, 2001,7.

Zysk 1993 - Zysk K. G. "The Science of Respiration and the Doctrine of the Bodily Winds in Ancient India", ¡ournal o f the American Oriental Society, 1993,113,198-213.

EjiHaapeHKOBa 1989 - EnHsapemcoBa T.fl. P uñera: Mattaanu I-IV, MocKBa: Hayica, 1989.

EjiH3apeHKOBa 1993 - EmiaapeucoBa TU. fh u x m emm> Bejprftciaa pniun, Mockbb: BocTOHHaji JiHTepaTypa, 1993.

CbipxMH 1964-1967 - Cmpkhh A.B. (nep.) ynam nuasu, MocKBa: Hayica, 1992, 1-3.

CupKHH 1971 - ChipKMH A.H. Hexompue npoSnemi H3¡mma ynammnm, MocKBa: Hayica, 1971.

UloxHH 1994 - UUoxHH B.K. EpaxManncrcxaj¡ <pHJioc<xpwi: HaiajjbHtiA n paHHexjiaccMvecxH/i n epu ošti, MocKBa: BocTOHHaajiHTepaTypa, 1994.

Summary

This book contains the first L ithuanian prose translation of the most ancient and im portant U panisadic texts from Sanskrit sources, made on the basis o f the m ost current philo­logical, historical, and p hilosophical research available to the translator. The p resent tran slation and research p rov ide glimpses into the social and intellectual w orld o f the ancient Upanisads. Traditionally accep ted as revealed truth, the Upanisads represent som e o f the m o st im portant literary creations in the history o f Indian culture and religion, and they played a crucial role in the developm ent o f Indian philo­sophical doctrines and term inology. Su ch concepts include the doctrine of rebirth, the law o f karm a, w hich regulates the rebirth process, the techniques o f liberation from the cycle of rebirth, the m ental training associated w ith yoga, ascetic self-denial and m ortification, etc.

In this translation and com m entary th e in terpretation s of some other editors and translators o f th e tex t are taken into account, nam ely, those o f P atrick O livelle , Sarvepalli Radhakrishnan, Louis Renou, Paul D eussen, F. M ax M üller, Robert Ernest H um e, and A le x a n d e r ]. S y rk in . T h e

translator's debt to all previous scholars who have worked on the Vedas and the Upanisads is also acknowledged in the exhaustive notes. H e also referred to the traditional Indian interpretations, first of all, to that o f Sankara, and he is greatly indebted to the late Pandit D inesh Chandra Bhattacharya o f Calcutta. W ith his unique know ledge and inspiring discu ssion s, he helped very m uch by m aking m any valuable suggestions. It is w ell know n that transla­tion is always a kind of interpretation, but the present work has no specific theological purpose and is not intended to be a vehicle for propagating religious beliefs. The only goal is to reconstruct the p ast and com m unicate its m eaning to a contem porary Lithuanian audience. These texts provide an invaluable source for understanding the different as­pects o f Vedic culture, religion, and philosophy, and they continue to influence the life and thought o f various Hindu religious traditions. Although rem ote in tim e from us, they are not rem ote in thought, for they illustrate and illuminate fundamental spiritual experiences.

This book begins w ith a foreword devoted to certain

p ro b lem s in v o lv ed in th e s tu d y o f th e p la c e o f th e U panisads am ong V ed ic texts. T h e forew ord em p hasizes som e doctrinal asp ects o f th e U p an isad s as w ell as th eir language, style, and cultural backgro und . It also contains a b rief h istory o f th e stu d y o f th e U p anisad s in th e W est. T h is b ook concludes w ith a selected b ib liography .