3 N

r. 2

00

5

GRUODIS

V A L S T Y B Ė S

T A R N Y B O S

A K T U A L I J O S

ISSN 1648-8075

Autorinė sutartis valstybės tarnyboje – 7 p.

Teisės aktai neturėtų būti stabdys – 10 p.

Esminiai pokyčiai modernizuojant Lietuvos valstybės tarnybą – 13 p.

Tobulesnė atranka – profesionalesnė komanda – 16 p.

Genijų beieškant – 18 p.

Valstybės tarnyba registro duomenimis – 22 p.

Ar reikia valstybės tarnybai ryšių su visuomene? – 24 p.

Galingas ginklas mūsų pačių rankose – 28 p.

Komunikacijai viešajame administravime – žalia šviesa – 31 p.

Korupcijos prevencija – veikiantys etikos standartai – 33 p.

Viešojo sektoriaus vidaus audito sistema Lietuvoje – 35 p.

Viešieji pirkimai: veiksmingumo link – 38 p.

Mokymo ir kvalifikacijos tobulinimo sistemos raida ir perspektyvos – 42 p.

Nauja mokymo programa – kursas organizacijos vadybai stiprinti – 46 p.

Valstybės tarnautojų mokymas finansų ministerijos mokymo centre – 49 p.

Eurobiurokratų atranka – 52 p.

Valstybės tarnyba tekančios saulės šalyje – 55 p.

Viešųjų organizacijų teorijų raida. III dalis – 57 p. 1990 – 1999 metų Lietuvos valstybės tarnybos pagrindiniai bruožai – 58 p.

Vizitinės kortelės ir jų naudojimas – 62 p.

Klausiate – atsakome – 64 p.

Valstybės tarnautojų kūryba – 66 p.

Redakcinė kolegija

Francisco Cardona, Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos vyriausiasis administratorius teisinio reglamentavi-mo, valstybės tarnybos ir teisingumo klausimaisVytautas Juškus, Šiaulių miesto merasFeliksas Kolosauskas, Vilniaus apskrities viršininko pavaduotojas Algis Krupavičius, prof. dr., Kauno technologijos universiteto Politikos ir viešojo administravimo instituto direktoriusOsvaldas Šarmavičius, Valstybės tarnybos depar tamento prie Vidaus reikalų ministerijos direktoriusGražina Urbonienė, Finansų ministerijos Personalo skyriaus viršininkėAlfonsas Velička, Lietuvos viešojo administravimo instituto direktorius

Redakcija

El. p. vta@vrm.ltTel. (8~5) 2718265Faks. (8~5) 2718563

Jūratė Antanaitytė-VoldemarienėFotografė Svetlana Jusel, dizaineris Deividas ArmonasSpausdino UAB “Akritas”

Dėl reklamos žurnale teirautis:

RSVA INFORT.Vrublevskio g. 6, VilniusTel. (8~5) 2620228Faks. (8~5) 2685471Mob. tel. (8~612) 41161El. p. reklama@infor.lt

Valstybės tarnybos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijosKalvarijų g. 3, LT-09310 VilniusTel. (8~5) 2718547Faks. (8~5) 2718563El. p. vtd@vrm.lt

Lietuvos viešojo administravimo institutasŽemaitės g. 21, LT-03118 VilniusTel. (8~5) 2395800Faks. (8~5) 2395811El. p. livadis@livadis.lt

l e i d ė j a i

VA L S T Y B Ė S TA R N Y B O S A K T UA L I J O S 3

Gerbiamieji valstybės tarnautojai ir pareigūnai!

Esate žmonės, tarnaujantys Lietuvos piliečiams, Lietuvos Respublikai. Tik nuo Jūsų priklauso kiekvieno Lietuvos

žmogaus požiūris į savo valstybę ir pasitikėjimas valstybės institucijomis.

Niekas kitas – tik Jūs – galite pakeisti nepatiklų piliečių požiūrį į valstybės institucijas, įrodyti, kad išties tar-

naujate Lietuvos žmonėms. Tam pasiekti regiu tik vieną kelią: privalu valstybės tarnyboje laikytis darbo viešumo,

skaidrumo ir atvirumo.

Būkite ryžtingi savo kasdienybėje įtvirtindami modernius veiklos ir viešojo administravimo principus. Nebi-

jokite iš esmės spręsti mūsų valstybės piliečiams kylančias problemas ir rūpesčius. Būkite iniciatyvūs ir kurkite

pasitikėjimą savo institucijomis, brandinkite šalies gyventojų pasitikėjimą Lietuvos valstybe.

Sveikinsiu ir visada palaikysiu kiekvieną Jūsų žingsnį link šiuolaikiškos, atviros ir nepriekaištingos tarnybos kie-

kvienam Lietuvos žmogui!

Sveikinu su artėjančiomis Šv. Kalėdomis ir linkiu per ateinančius metus žengti svarbius žingsnius kuriant vals-

tybės tarnybą, kuria galėtume didžiuotis ir pasitikėti.

Valdas Adamkus

Lietuvos Respublikos Prezidentas

s v e i k i n i m a i

VA L S T Y B Ė S TA R N Y B O S A K T UA L I J O S 4

Gerbiamieji “Valstybės tarnybos aktualijų” skaitytojai,

Nuoširdžiai sveikinu Jus su šventėmis, į kurias telpa tiek daug: daug tauraus susikaupimo ir tylaus pasikalbėjimo

su savimi, daug draugų, daug meilės, džiaugsmo, tostų, linkėjimų...

Linkiu Jums, Jūsų artimiesiems, sveikatos ir daug laimės naujaisiais 2006-aisiais.

Linkiu, kad visi mes, Lietuvos Žmonės, naujaisiais būtume arčiau vienas kito – ir Lietuvoje rasis daugiau šilumos

ir šviesos.

Linkiu, kad mūsų valstybėje naujaisiais būtų daugiau Vaiko šypsenos, nes kai šypsosi vaikas, šypsosi Motina. O

kai šypsosi Motina – šypsomės visi.

Su Šventomis Kalėdomis ir Naujaisiais 2006-aisias metais. Linkiu daugiau Šilumos, Šviesos ir Šypsenos.

Nuoširdžiai,

Artūras Paulauskas

Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkas

s v e i k i n i m a i

VA L S T Y B Ė S TA R N Y B O S A K T UA L I J O S 5

Nuoširdžiai sveikinu leidinio skaitytojus su Šv.Kalėdomis ir Naujaisiais metais!

Jūs esate savo darbo profesionalai, tie, pagal kurių darbą eiliniai piliečiai vertina jaunos Lietuvos valstybės ins-

titucijas. Nuo Jūsų sąžiningumo, pasišventimo, o neretai ir nuotaikos priklauso, ar eilinis pilietis iš savo valstybės

pajunta rūpestį, dėmesį, šilumą.

Vyriausybės vardu dėkoju Jums už nuoširdų darbą valstybei, už Lietuvai atiduotą Jūsų triūsą.

Linkiu džiaugsmo, laimės ir sveikatos Jums ir Jūsų šeimoms.

Algirdas Brazauskas

Lietuvos Respublikos Ministras Pirmininkas

s v e i k i n i m a i

Gerbiamieji,

Netrukus kelsime šampano taures ir sakysime tostus už metus ir žmones, sutiktus ir palydėtus.

Matykite žmones, išgirskite jų norus, padėkite prašomi, o neprašyti – kasdieniais darbais stiprinkite valstybės

tarnybos, savivaldos pamatus. Už tai nebus dėkojama, tačiau valstybės tarnautojo vardas bus tariamas su didesne

pagarba.

Darbingų Jums ateinančių metų! Tegul jie būna sklidini perspektyvių idėjų, pamatuotų užmojų, visuomenės

gyvenimą lengvinančių rezultatų.

Darnos ir sutarimo Jūsų kolektyvams! Laimės ir santarvės Jūsų namams!

Pagarbiai,

Gintaras Furmanavičius

Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministras

VA L S T Y B Ė S TA R N Y B O S A K T UA L I J O S 6

s v e i k i n i m a i

2003 m. kovą įsigaliojus naujam Lietuvos Respubli-

kos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymui (toliau

– ATGTĮ) keitėsi autorinių sutarčių reglamentavimas. O

2004 m. gruodį Konstitucinio Teismo nutarimu buvo

apribotos galimybės valstybės tarnautojams dirbti pa-

gal autorines sutartis.

Remiantis Valstybės tarnybos įstatymu, valstybės

tarnautojai galėjo gauti autorinį atlyginimą bei užsiim-

ti kūrybine veikla. Tačiau 2004 m. gruodį Konstitucinis

Teismas priėmė nutarimą, kuriuo beveik visos Valstybės

tarnybos įstatymo 17 str. 4 d. nuostatos pripažintos

prieštaraujančiomis Konstitucijai. Nėra visiškai panai-

kinta teisė valstybės tarnautojui gauti autorinį atlygini-

mą už kūrinius, tačiau kūrybinė veikla turi būti suderinta

„su viešojo intereso valstybės tarnyboje užtikrinimu, su

draudimu valstybės tarnybą panaudoti asmeniniais in-

teresais, su draudimu užsiimti veikla, diskredituojančia

valstybės tarnybos autoritetą, su reikalavimu užtikrinti

tinkamą asmeniui, einančiam pareigas valstybės tarny-

boje, patikėtinų pareigų atlikimą, su draudimu valsty-

bės tarnautojui dirbti tose įmonėse, įstaigose, organiza-

cijose, kurių atžvilgiu jie turi valdingus įgaliojimus arba

kontroliuoja, prižiūri jų veiklą, arba priima kokius nors ki-

tus sprendimus dėl tos įmonės, įstai-

gos ar organizacijos, taip pat kai yra

kitų aplinkybių, dėl kurių valstybės

tarnautojai negali dirbti kito darbo ir

gauti kito atlyginimo“. (LR Konstitu-

cinis Teismas, Nutarimas 2004-12-13,

Žin., 2004, Nr. 181-6708).

Autorinės sutartys gali būti suda-

romos tik dėl autorių teisės saugomo

literatūros, mokslo ar meno kūrinio

panaudojimo, t. y. kūrinys turi būti

originalus kūrybinės veiklos rezulta-

tas literatūros, mokslo ar meno srityje,

nepaisant jo meninės vertės, išraiškos

būdo ar formos. Įstatyme numatytas pavyzdinis saugoti-

nų kūrinių sąrašas. Nustatyta, jog negali būti sudaromos

autorinės sutartys dėl kūrinių redagavimo, mokymo,

konsultavimo, organizacinių ir techninių paslaugų ar

kitokių paslaugų teikimo. Autorinėmis taip pat nelaiko-

mos sutartys, kuriomis neperduodamos ar suteikiamos

autorių turtinės teisės į kūrinį. Dėl paslaugų, nesusijusių

su materialaus objekto sukūrimu, gali būti sudaroma

paslaugų sutartis CK 6.716-6.724 nustatyta tvarka, tačiau

šiuo atveju tarp paslaugų teikėjo ir kliento neturi būti

darbo ar kitokių pavaldumo (subordinacijos) santykių.

Minėtu Konstitucinio Teismo nutarimu nebetaikomi

Valstybės tarnybos įstatyme nustatyti draudimai dirbti

kitą darbą ar teikti paslaugas, jei tai nesukelia viešųjų ir

privačių interesų konflikto valstybės tarnyboje, nesuda-

ro prielaidų valstybės tarnybą panaudoti asmeniniams

interesams, nediskredituoja valstybės tarnybos autorite-

to, nekliudo asmeniui, einančiam pareigas valstybės tar-

nyboje, tinkamai atlikti jam patikėtų pareigų, jei tai nėra

darbas įmonėse, įstaigose, organizacijose, kurių atžvilgiu

tarnautojas turi valdingus įgaliojimus arba kontroliuoja,

prižiūri jų veiklą, arba priima kokius nors kitus sprendi-

AUTORINĖ SUTARTIS VALSTYBĖS TARNYBOJE

Edita IvanauskienėKultūros ministerijos Autorių teisių skyriaus vyr. specialistė

AUTORINĖ SUTARTIS VALSTYBĖS TARNYBOJE

a k t u a l i j o s

VA L S T Y B Ė S TA R N Y B O S A K T UA L I J O S 7

VA L S T Y B Ė S TA R N Y B O S A K T UA L I J O S 8

AUTORINĖ SUTARTIS VALSTYBĖS TARNYBOJEmus, žodžiu, kai nėra aplinkybių, dėl kurių valstybės tar-

nautojai negali dirbti kito darbo ir gauti atlyginimo.

Autorinių sutarčių rūšys

Autorinės sutartys skirstomos į: autorinę sutartį dėl

teisių perdavimo (šalys: autorius ar kitas jo teisių turėto-

jas ir teisių perėmėjas), išimtinę ar neišimtinę autorinę

licencinę sutartį (licenciaras ir licenciatas), autorinę kū-

rinio užsakymo sutartį (autorius ir užsakovas), leidybos

sutartį (autorius ar kitas teisių turėtojas ir leidėjas).

Visos sutartys turi būti sudaromos raštu. Išimtis tai-

koma tik sutartims dėl kūrinių skelbimo periodiniuose

leidiniuose (žurnaluose, laikraščiuose ir kt.). Svarbu, kad

ATGTĮ leidybos teisinius santykius reglamentuojančios

nuostatos netaikomos periodiniams leidiniams ir ki-

tiems kolektyviniams kūriniams.

Esant keliems autoriams su visais paprastai su-

daroma viena sutartis, arba ji sudaroma su įgaliotu

vienu iš autorių. Pastaruoju atveju turi būti pasirašo-

mas įgaliojimas, o jo kopija pridedama prie sutarties.

Bendraautorių atstovu gali būti bet kuris įgaliotas

asmuo. Teisių turėtojai gali įgalioti atstovą pasirašyti

sutartį, susirašinėti dėl jos, susitarti dėl kūrinio pakei-

timų, atstovauti jų interesams teisme ir atlikti kitus

teisinius veiksmus.

a k t u a l i j o s

VA L S T Y B Ė S TA R N Y B O S A K T UA L I J O S 9

AUTORINĖ SUTARTIS VALSTYBĖS TARNYBOJE

Autorine sutartimi dėl teisių perdavimo autorius per-

duoda savo turtines teises į kūrinį kitam asmeniui. Pavyz-

džiui, autorius perduoda teises žurnalui atgaminti, viešai

skelbti jo straipsnį. Perdavęs turtines teises autorius jų

netenka – jomis disponuoti gali tik žurnalo savininkas.

Autorių teisės į kūrinį nesiejamos su nuosavybės teise

į materialųjį objektą, kuriame šis kūrinys išreikštas. Jeigu

autorius perleidžia nuosavybės teisę į paveikslą, nereiš-

kia, kad jis perleido autoriaus turtines teises (atgaminti,

viešai rodyti ir kt.) į paveikslą. Šiuo atveju, asmuo, įsigijęs

paveikslą, negali jo eksponuoti parodose, daryti repro-

dukcijų, suteikti teisę jį naudoti internete ir kitaip naudo-

tis, nes jis įsigijo tik nuosavybės teisę į materialų objektą.

Licencine sutartimi autorius gali suteikti teises (licen-

cijas), t. y. duoti leidimą naudoti saugomą kūrinį. Licen-

cijos gali būti išimtinės ir neišimtinės. Išimtinės licencijos

atveju licenciatui suteikiama teisė naudoti kūrinio origi-

nalą ar jo kopijas sutartyje nurodytoje teritorijoje nuro-

dytu būdu bei sąlygomis. Jei licencijoje nenurodyta, ko-

kio tipo ji yra, bus laikoma, kad ji neišimtinė. Licenciaras,

suteikęs išimtinę teisę vienam asmeniui, netenka teisės

suteikti tokių pat licencijų kitiems ir negali naudoti licen-

cijos dalyko. Neišimtinės licencijos atveju licenciaras pa-

silieka teisę neišimtines licencijas teikti ir kitiems, be to,

pats gali naudoti licencijos dalyką. Pavyzdžiui, jeigu žur-

nalo savininkui suteikta neišimtinė licencija pasinaudoti

straipsniu, autorius gali tą patį straipsnį naudoti kituose

kūriniuose. Tačiau žurnalo savininkas negalės šių teisių į

straipsnį suteikti kitiems asmenims.

Autorine kūrinio užsakymo sutartimi užsakoma su-

kurti naujus kūrinius, taip pat perduodamos teisės ar

suteikiamos licencijos į kūrinius. Tarkime, žurnalas užsa-

ko sukurti straipsnį tam tikra tema. Šiuo atveju autorinė

kūrinio užsakymo sutartis apimtų kūrybos paslaugų už-

sakymą ir teisių perdavimą į šį kūrinį.

Dažnai klausiama, ar taikomas Viešųjų pirkimų įsta-

tymas, kai valstybės ar savivaldybės valdymo instituci-

jos sudaro autorinę sutartį? Viešųjų pirkimų įstatymo

paslaugų sąraše nėra įvardintos tokio pobūdžio paslau-

gos, bet 2 priedėlio B paslaugų sąrašo 27 punktas nu-

mato, kad ir kitos paslaugos patenka į šį sąrašą. Todėl ir

paslaugoms, susijusioms su kūryba, turi būti taikomas

Viešųjų pirkimų įstatymas.

Leidybos sutartimi autorius suteikia leidėjui teisę už

sutartyje nustatytą autorinį atlyginimą atgaminti ir pla-

tinti literatūros, mokslo ar meno kūrinius tiek, kiek reikia

visuomenės poreikiams patenkinti. Pavyzdžiui, autorius

sudaro su leidykla leidybos sutartį dėl romano ar muzi-

kos kūrinio išleidimo.

Reikalavimai sutartims

Autorinėms sutartims taikomos bendrosios sando-

rius ir sutartis reglamentuojančios nuostatos, tačiau

ATGTĮ numato joms ir specialių reikalavimų. Sutartyse

turi būti nurodyta:

• kūrinio pavadinimas, išskyrus kolektyvinio admi-

nistravimo asociacijų išduodamas licencijas;

• perduodamos ar suteikiamos autorių turtinės tei-

sės (kūrinio panaudojimo būdai), licencijos rūšis (išim-

tinė ir neišimtinė licencija). ATGTĮ 15 str. numato, kokias

autorių turtines teises turi autorius (teisė atgaminti kū-

rinį bet kokiu būdu ir forma, išleisti kūrinį, versti kūrinį ir

kt.). Tai viena iš esminių sąlygų, be kurios autorinė sutar-

tis laikoma nesudaryta;

• galiojimo teritorija (jeigu detaliau nenurodoma,

teisės galioja visoje Lietuvoje);

• galiojimo terminas (jei jis nenurodomas, bet kuri

sutarties šalis gali nutraukti ją prieš metus raštu prane-

šusi kitai apie sutarties nutraukimą);

• autorinio atlyginimo dydis, mokėjimo tvarka ir ter-

minai (gali būti numatyta konkreti pinigų suma, pro-

centai nuo gautų pajamų ar kitaip. Jei atlyginimas nu-

statomas procentais nuo pajamų, gautų už kiekvieną

kūrinio panaudojimą, autorius turi teisę gauti informa-

ciją apie pajamas, gautas naudojant kūrinį);

• šalių ginčų sprendimo tvarka ir atsakomybė;

• kitos sutarties sąlygos, kurias šalys laiko esminėmis.

Leidybos sutartyje dar gali būti nustatyta kūrinio pa-

teikimo tvarka ir (ar) būdas, kūrinio aprobavimo tvarka ir

terminai, autorių teisės ir pareigos rengiant kūrinį spaudai

(kūrinio pakeitimas, redagavimas, korektūros skaitymas ir

kt.), didžiausias ir (ar) mažiausias išleidžiamų kūrinio eg-

zempliorių skaičius, jų platinimo tvarka, autoriui perduo-

damų išleisto kūrinio kopijų skaičius ir kitos sąlygos. ATGTĮ

45 ir 46 str. numato leidėjo ir autoriaus tam tikras pareigas

pagal leidybos sutartį. ATGTĮ 47 str. nustato tam tikras spe-

cialias nuostatas, kai kūrinys išleidžiamas knyga.

a k t u a l i j o s

VA L S T Y B Ė S TA R N Y B O S A K T UA L I J O S 1 0

Arvydas IvaškevičiusValstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos Personalo skyriaus vedėjas

TEISĖS AKTAI NETURĖTŲ BŪTI STABDYS

VALSTYBĖS TARNYBĄ REGLAMENTUOJANTYS TEISĖS AKTAI NETURI ATSILIKTI NUO VALSTYBĖS TARNYBOS TOBULĖJIMO

TEISĖS AKTAI NETURĖTŲ BŪTI STABDYS

„Priėmimas į valstybės tarnautojus turėtų būti daug liberalesnis,

leidžiantis pačioms institucijoms spręsti, kokiais būdais

vykdyti atranką, kokius metodus ir kokius kriterijus taikyti“

a k t u a l i j o s

„Priėmimas į valstybės tarnautojus turėtų būti daug liberalesnis,

leidžiantis pačioms institucijoms spręsti, kokiais būdais

vykdyti atranką, kokius metodus ir kokius kriterijus taikyti“

VA L S T Y B Ė S TA R N Y B O S A K T UA L I J O S 1 1

TEISĖS AKTAI NETURĖTŲ BŪTI STABDYS

Valstybinė mokesčių inspekcija (VMI) šiemet švęs

savo 10 metų jubiliejų. Dinamiškai besivystančiai mo-

derniai institucijai labai svarbus yra jos personalas. VMI

(10 apskričių valstybinių mokesčių inspekcijų ir Valstybi-

nė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos) dirba

3.800 darbuotojų, iš jų 3.175 yra valstybės tarnautojai.

Pažymėtinas aukštas išsilavinimo lygis – net 77 proc.

valstybės tarnautojų turi aukštąjį universitetinį išsilavi-

nimą.

Tačiau augantys reikalavimai, nauji iššūkiai bei per-

sonalo kaita iškelia būtinybę priimti į valstybės tarnybą

naujus darbuotojus, kurie atitiktų keliamus reikalavimus

dirbti modernioje, šiuolaikiškoje valstybės institucijoje.

Vien pernai į valsty-

bės tarnybą Valsty-

binėje mokesčių ins-

pekcijoje konkurso

būdu buvo priimti

109 valstybės tar-

nautojai.

Organizuojant ir

vykdant priėmimo

į valstybės tarnybą

konkursus, dažnai

kyla retorinis klausi-

mas: ar dabar egzis-

tuojanti Priėmimo į

valstybės tarnautojo

pareigas tvarka mus

tenkina? Ar nereikė-

tų jos tobulinti?!

Egzistuojantitvarka –pernelyggriežta

Priėmimo į vals-

tybės tarnautojo

pareigas tvarka labai

jau griežtai regla-

mentuoja priėmimo

procesą. Tą mes ma-

tome patys, tą konstatuoja ir užsienio ekspertai, su ku-

riais bendradarbiaujame. Ypač griežtai reglamentuotas

priėmimas konkurso būdu. Egzamino raštu testą, kurį

teikia Valstybės tarnybos departamentas prie Vidaus

reikalų ministerijos, beveik mintinai moka vos ne visi

pretendentai, tad stebimės tik tada, jei kas nors į testo

klausimus atsako neteisingai.

Yra geradarių, kurie kaupia informaciją apie testus

ir ją pateikia internete (pvz., tinklalapyje http://skelbi-

mai.w3.lt/darbas/vrm.php?theme=1001 yra patalpinta

informacija, reikalinga pasirengti pretendentams į vals-

tybės tarnybą: įstatymų ir teisės aktų, iš kurių sudaro-

mi testo klausimai, sąrašas, testų klausimai ir teisingi

atsakymai į juos). Testų klausimai, kuriuos rengiame

mes patys, yra susieti su būsimomis pareigomis, todėl

rezultatai būna jau kitokie – į juos atsakyti sudėtingiau,

reikia gerai išmanyti atitinkamus teisės aktus, nepakan-

ka vien išmokti testų klausimus ir teisingus atsakymus.

Tačiau dėl to visas egzamino raštu testas pasidaro ne-

subalansuotas, nes klausimai yra nevienodos svarbos ir

sudėtingumo, o vertinimas – vienodas.

Antroji konkurso dalis – egzaminas žodžiu – taip

pat pakankamai komplikuotas. Nuostata, kad visiems

pretendentams pateikiami vienodi klausimai, yra abe-

jotina, nes anksčiau egzamine žodžiu dalyvavęs pre-

tendentas išėjęs gali informuoti kitus pretendentus

apie jam pateiktus klausimus (praktikoje yra taip pasi-

taikę ne kartą), todėl egzaminas gali prarasti objekty-

vumą. Toks griežtas reglamentavimas neleidžia taikyti

kitokių atrankos būdų, pavyzdžiui, psichologinių testų,

kalbos mokėjimo testų, mokėjimo dirbti kompiuteriu

atitinkamomis programomis, testų dėl asmens polin-

kio korupcijai ir pan. Jie paprasčiausiai neturi juridinės

galios.

Lankstumas duoda rezultatus

Kai yra galimybė lanksčiai taikyti įvairius atrankos

metodus, rezultatai būna žymiai geresni ir objektyves-

ni. Pavyzdžiui, 2004 m. pradžioje reikėjo sukomplek-

tuoti VMI Deklaracijų tvarkymo skyrių Druskininkuose

iš darbuotojų, nevykdančių viešojo administravimo

funkcijų (jų priėmimo tvarkos nereglamentuoja jokie

a k t u a l i j o s

VA L S T Y B Ė S TA R N Y B O S A K T UA L I J O S 1 2

TEISĖS AKTAI NETURĖTŲ BŪTI STABDYS

teisės aktai), su kuriais sudaroma darbo sutartis (opera-

toriai, dokumentų tvarkymo specialistai). Mes taikėme

atrankos metodus, kurie, mūsų manymu, geriausiai

atitiko poreikius – mokėjimo dirbti kompiuteriu tes-

tus, pokalbius apie raštvedybos žinojimą, vertinome

jų galimybes dirbti dideliame kolektyve. Rezultatai

kalba patys už save – skyrius, kuris buvo suformuotas

tik 2004 m. gegužės mėnesį, sėkmingai susidorojo su

sudėtingomis ir visiškai naujomis užduotimis tvarkant

deklaracijas bei buvo pripažintas geriausiu 2004 metų

VMI skyriumi.

Nauja – tai užmiršta sena

Noriu prisiminti kai kurias dar 1999 m. liepos 30 d.

įsigaliojusio Valstybės tarnybos įstatymo nuostatas, ku-

rios daugybę kartų keičiant ir redaguojant šį įstatymą

išnyko, tačiau galėtų būti priimtinos ir aktualios šian-

dien.

Pirma, minėtame įstatyme buvo numatytas ban-

domasis laikotarpis. Tai puiki priemonė nustatyti as-

mens atitikimą užimamai pareigybei. Dabar gi reikia

sulaukti metų pabaigos, kad įvertintumėme valstybės

tarnautojo veiklą, o ir išvados būna gana supapras-

tintos (pati Valstybės tarnautojų kvalifikacinių klasių

suteikimo ir valstybės tarnautojų vertinimo tvarka

yra senstelėjusi ir neobjektyvi – tai atskira tema dis-

kusijoms). Darbo kodekse yra numatytas išbandymo

terminas (iki 3 mėnesių) – mes juo sėkmingai nau-

dojamės įdarbindami darbuotojus pagal darbo sutar-

tis. Manau, būtina bandomąjį laikotarpį sugrąžinti ir į

valstybės tarnybą. Tai būtų efektyvi atrankos į valsty-

bės tarnybą priemonė.

Antra, pasitaiko atvejų, kai valstybės tarnybos insti-

tuciją palieka vienokio ar kitokio rango padalinio vado-

vas. Į jo pareigas galima paskirti kitą žemesnės katego-

rijos valstybės tarnautoją, jį paaukštinant po neeilinio

vertinimo valstybės tarnautojų vertinimo komisijoje.

Tačiau neeilinis vertinimas galimas ne anksčiau kaip

prabėgus 6 mėnesiams po eilinio valstybės tarnautojo

vertinimo.

Tarkime, padalinio vadovas iš valstybės tarnybos at-

sistatydino vasario mėnesį. Eilinis valstybės tarnautojų

vertinimas vyksta gruodžio mėnesį. Tad neeilinį vertini-

mą bus galima atlikti tik birželio pabaigoje, todėl daž-

niausiai tenka skelbti viešą konkursą, kuriame dalyvauja

ir padalinio darbuotojai, siekiantys aukštesnių pareigų.

Būtų pravartu prisiminti uždarus konkursus – tokius,

kuriuose galėtų dalyvauti institucijos valstybės tarnau-

tojai, siekiantys aukštesnių pareigų. Ir tik tuo atveju, jei

nebūtų atrinktas tinkamas pretendentas, būtų skelbia-

mas konkursas.

Priėmimo į valstybės tarnautojo pareigas tvarka yra

keistina. Ji turėtų būti daug liberalesnė, reglamentuo-

janti tik bendrus principus, leidžianti pačioms institu-

cijoms spręsti, kokiais būdais vykdyti atranką, kokius

metodus ir kokius kriterijus taikyti.

Tai tik keli valstybės tarnybos bruožai. Tobulėja ir

vystosi valstybės tarnyba – turi tobulėti ir ją reglamen-

tuojantys teisės aktai, suteikdami didesnę pasirinkimo

ir veiksmų laisvę žmonėms, kurie valdo institucijų žmo-

giškuosius išteklius.

a k t u a l i j o s

VA L S T Y B Ė S TA R N Y B O S A K T UA L I J O S 1 3

a k t u a l i j o sESM

INIAI POKYČIAI MODERNIZUOJANT LIETUVOS VALSTYBĖS TARNYBĄ

1990 metais Lietuvai atkūrus nepriklausomybę at-

sirado neišvengiama būtinybė kardinaliai pertvarkyti

įvairias visuomenės gyvenimo sritis. Iš totalitarizmo

turėjome pereiti prie daugiapartinės, demokratinės,

decentralizuotos politinės-administracinės sistemos,

sudarančios politines prielaidas integruotis į Europos

demokratinių šalių šeimą.

Tai buvo didelis iššūkis Lietuvai. Pirmaisiais atkur-

tos nepriklausomybės metais pradėta nuo svarbiausių,

pirmaeilių darbų: įsteigtos šalies valstybingumą įtvirti-

nančios valstybinės administracijos (civilinės ir karinės)

institucijos (Krašto apsaugos ir Užsienio reikalų ministe-

rijos, kariuomenės ir kt.), sukurta teisinė sistema (nau-

josios Lietuvos Respublikos Konstitucijos bei daugybės

įstatymų, reglamentuojančių naujus visuomeninius

santykius, rengimas ir priėmimas), reformuoti teismai ir

prokuratūra, sukurta šiuolaikinė vietos savivaldos siste-

ma.

Nesant neišvengiamo būtinumo, o gal dėl žinių ir

patirties stokos, kai kurių Lietuvos politinės-adminis-

tracinės sistemos elementų kūrimo ar pertvarkymo

procesas vyko lėčiau. Tas pasakytina ir apie valstybės

tarnybą. Iki 1995 metų Lietuvoje nebuvo teisės aktų, re-

glamentavusių valstybės tarnybą. Su valstybės tarnau-

ESMINIAI POKYČIAI MODERNIZUOJANT LIETUVOS VALSTYBĖS TARNYBĄ

Algirdas Astrauskas

Seimo Valstybės valdymo ir savivaldybių komiteto patarėjas

„Reikalinga lankstesnė valstybės tarnautojų atrankos sistema, kuri, pasinaudojant

šiuolaikinėmis technologijomis, leistų greitai užpildyti laisvas tarnautojų vietas gabiais ir

išsilavinusiais žmonėmis“

„Reikalinga lankstesnė valstybės tarnautojų atrankos sistema, kuri, pasinaudojant

šiuolaikinėmis technologijomis, leistų greitai užpildyti laisvas tarnautojų vietas gabiais ir

išsilavinusiais žmonėmis“

VA L S T Y B Ė S TA R N Y B O S A K T UA L I J O S 1 4

a k t u a l i j o s

ESMINIAI POKYČIAI M

ODERNIZUOJANT LIETUVOS VALSTYBĖS TARNYBĄ

tojais buvo sudaromos sutartys pagal Darbo sutarties

įstatymą. Kai kurių tarnautojų tarnybą reglamentavo

atskiri įstatymai ir statutai.

Pokyčių pradžia

Esminiai pokyčiai modernizuojant Lietuvoje vals-

tybės tarnybą prasidėjo prieš 10–11 metų. Per šį lai-

kotarpį valstybės tarnybos reforma, iki šių dienų pra-

ėjusi keletą etapų, buvo vykdoma dviem pagrindinė-

mis kryptimis – valstybės tarnybos institucinės struk-

tūros ir teisinės bazės kūrimas. 1994 metais įsteigta

Valdymo reformų ir savivaldybių reikalų ministerija

tapo pagrindine Lietuvos Respublikos Vyriausybei

pavaldžia institucija, vykdžiusia gausybę jos užduo-

čių viešojo administravimo, taigi ir valstybės tarny-

bos srityje.

1995 metais Lietuvos Respublikos Seimas, siekda-

mas sureguliuoti valstybės tarnybos santykius, pri-

ėmė Valdininkų įstatymą, kuriuo apibrėžė valstybės

valdymo tarnybos paskirtį, apibūdino valstybės ir

savivaldybių valdininkus, nustatė priėmimo į tarny-

bą tvarką, valdininkų teises, pareigas ir atsakomybę,

tarnybos santykių pasibaigimą. Valdininkų įstatymas

buvo taikomas įstaigų ir organizacijų darbuotojams,

kuriems atlyginimas mokamas iš valstybės ar savival-

dybės biudžeto. Valdininkais buvo laikomi tiek vals-

tybės, tiek ir savivaldybių tarnautojai. Pagal pagrindi-

nio darbo turinį ir pobūdį tarnautojai buvo suskirstyti

į profesinius korpusus: valdininkų, mokytojų, polici-

jos, teisėjų, medicinos darbuotojų, diplomatų ir t. t.

Įstatymu buvo pradėti diegti atskiri karjeros modelio

elementai (numatytas priėmimas į valstybės tarnybą

konkurso būdu, valdininkams suteikta teisė į kvalifi-

kacijos tobulinimą). Tačiau tai neužtikrino valstybės

tarnybos stabilumo. Po eilinių Seimo ar Savivaldybių

tarybų rinkimų valdininkų kaita kai kuriose įstaigose

siekdavo 25–30 proc. dėl to, kad buvo paliktos gali-

mybės reorganizuojant valstybės ir savivaldybių ins-

titucijas ar įstaigas jų darbuotojus atleisti pagal Dar-

bo sutarties įstatymą. Nepaisant to, kad įstatymo re-

guliavimo sfera buvo siaura, liko neišspręstas bendro

valstybės tarnybos teisinio reglamentavimo klausi-

mas, neišvengta valstybės tarnybos politizavimo (tai

buvo būdinga praktiškai visoms postkomunistinėms

šalims). Valdininkų įstatymas padėjo valstybės tarny-

bos pagrindus, įtvirtino valstybės tarnybos institutą

Lietuvoje.

Naujos realijos – naujas įstatymas

1997 metais pripažinus, kad Valdininkų įstatymas

nebeatitinka politiškai neutraliam, stabiliam ir profe-

sionaliam viešajam administravimui keliamų reikalavi-

mų, o Europos Komisijai metiniame pranešime akcen-

tavus, kad būtina stiprinti valstybės administracines

struktūras bei pertvarkyti valstybės tarnybą (jei Lietuva

siekia turėti struktūras, pajėgias efektyviai taikyti bei įgy-

vendinti acquis communautaire), buvo pradėtas rengti

Valstybės tarnybos įstatymas.

Rengiant įstatymą buvo įvertinta Vakarų Europos

šalių sukaupta patirtis, taip pat atsižvelgta į tuometinės

Lietuvos politines ir ekonomines realijas. Pabandyta

apjungti karjeros ir postų modelių elementus, pakeista

valstybės tarnybos samprata. Kokybiškai nauja buvo tai,

kad valstybės tarnyba pradėta traktuoti ne kaip civili-

nės teisės, o administracinės teisės objektas. Valstybės

tarnybos įstatymas buvo priimtas 1999 m. liepos 9 d. ir

įsigaliojo 1999 m. liepos 30 d. Lietuva buvo ketvirtoji iš

postkomunistinių šalių po Vengrijos, Lenkijos ir Latvijos,

priėmusi tokį įstatymą.

Valstybės tarnybos įstatymas apjungė prancūzų,

vokiečių ir ispanų valstybės tarnybos karjeros modelius

su keliais postų valstybės tarnybos modelio elementais.

Buvo siekta depolitizuoti valstybės tarnybą, įvesti sta-

bilumą administracijoje, aptarnaujančioje valstybės ir

savivaldybių politikus.

Siekiant sklandžiai įgyvendinti naują valstybės tar-

nybos modelį, nustatytas 3 metų įstatymo įgyvendi-

nimo laikotarpis, per kurį pradėtos vykdyti kasmetinių

atostogų didinimo ir darbo užmokesčio viešojo admi-

nistravimo valstybės tarnautojams reformos, pradėtos

taikyti karjeros valstybės tarnautojų statuso atkūrimo

bei perkėlimo iš vienų pareigų į kitas toje ar kitoje įstai-

goje sistemos.

VA L S T Y B Ė S TA R N Y B O S A K T UA L I J O S 1 5

a k t u a l i j o sESM

INIAI POKYČIAI MODERNIZUOJANT LIETUVOS VALSTYBĖS TARNYBĄ

Valstybės tarnybos įstatymo tobulinimas

Tačiau Valstybės tarnybos įstatymo praktinis įgyven-

dinimas buvo komplikuotas dėl įstatymo sudėtingumo,

jo didelės apimties. Įstatymas buvo pernelyg detalizuo-

tas, turėjo per 60 vidinių prieštaravimų bei nemažai

prieštaravimų su kitais teisės aktais. Jo įgyvendinimui

reikėjo priimti daugiau kaip 50 poįstatyminių teisės

aktų. Be to, įstatymo įgyvendinimas buvo problemiškas

ir dėl didelio finansinių išteklių poreikio.

Dvyliktoji Vyriausybė savo 2001–2004 metų progra-

moje nustatė gaires, kuriomis vadovaujantis turėjo būti

tobulinama valstybės tarnyba. Programos skyriuje „Vals-

tybės valdymas“ buvo įrašyta, kad reikalinga „pakeisti ir

papildyti valstybės tarnybos įstatymą, sudarant sąlygas

suformuoti profesionalių valstybės tarnautojų korpusą,

kuris užtikrintų valstybės valdymo institucijų ir savival-

dybių darbo tęstinumą, politinį neutralumą, efektyvu-

mą, viešumą, aukštą teikiamų paslaugų kokybę ir atsa-

komybę už savo priimtus sprendimus“. Taip pat Vyriau-

sybė akcentavo būtinybę „įgyvendinti skaidrią ir visiems

suprantamą valstybės tarnautojų darbo apmokėjimo

sistemą, panaikinant susiklosčiusias atlyginimų dispro-

porcijas ir nepagrįstai dideles išeitines kompensacijas“.

Visgi ne vien aiškiai išreikšta politinė valia apspren-

dė būtinumą tobulinti valstybės tarnybos instituci-

nę struktūrą ir teisinę bazę. Narystės ES siekis taip pat

lėmė poreikį kurti valstybės tarnybą, atitinkančią Euro-

pos Sąjungos kriterijus. Įvertinus visus šiuos veiksnius

buvo parengtas naujos redakcijos Valstybės tarnybos

įstatymas, kurį Seimas priėmė 2002 m. balandžio 23 d.

Jo nuostatos nebuvo taikomos asmenims, teikiantiems

viešąsias paslaugas visuomenei bei atliekantiems ūki-

nes ar technines funkcijas. Atsisakyta tokių nefunkcio-

nalių institutų, kaip valstybės tarnybos rezervas, perso-

nalo valdymo tarybos, apribotas asmenų, atkuriančių

valstybės tarnautojo statusą, sąrašas ir kt.

2002 metų Valstybės tarnybos įstatymu buvo įtei-

sinta mišri karjeros ir postų valstybės tarnybos sistema.

Buvo pasirinkti karjeros valstybės tarnybos modelio

elementai, kurie leido išlaikyti profesionalius valstybės

tarnautojus tarnyboje – tarnybinis kaitumas, galimybė

siekti aukštesnių pareigų ir didesnio atlygio. Kai kurie

pasirinkti postų modelio elementai leido lanksčiai re-

aguoti į sparčiai kintančią rinką, kurios dalyvė buvo ir

valstybės tarnyba.

Šiuo valstybės tarnybos reformos etapu pertvarka

buvo vykdoma abiem – teisinės bazės tobulinimo ir

institucijų kūrimo – kryptimis. Įsigaliojus naujos redak-

cijos Valstybės tarnybos įstatymui buvo parengti ir pri-

imti visi Valstybės tarnybos įstatymo nuostatas įgyven-

dinantys lydintieji įstatymo teisės aktai. Buvo įsteigtas

Valstybės tarnybos departamentas prie Vidaus reikalų

ministerijos bei naujas Valstybės tarnybos politikos

skyrius Viešojo administravimo departamente. Viešojo

administravimo departamentui patikėta dalyvauti for-

muojant valstybės tarnybos politiką.

Ko trūksta?

Būtų per drąsu teigti, kad valstybės tarnybos re-

forma Lietuvoje jau baigta. Juolab, kad integravimo-

si į Europos Sąjungą procesas nesibaigė, ir valstybės

tarnautojams reikia prisitaikyti prie naujų sąlygų. Tam

reikalinga stiprinti valstybės tarnautojų kvalifikacijos

tobulinimo sistemą, būtina didinti mokymo kokybę ir

žinių įsisavinimo bei panaudojimo laipsnį.

Taip pat reikėtų įvertinti ir protų nutekėjimo grėsmę.

Siekiant to išvengti, reikalinga lankstesnė valstybės tar-

nautojų atrankos sistema, kuri, pasinaudojant šiuolai-

kinėmis technologijomis, leistų greitai užpildyti laisvas

tarnautojų vietas gabiais ir išsilavinusiais žmonėmis.

Žinant, kad tarnautojai yra apmokami iš nacionalinio

biudžeto, svarbu užtikrinti atrankos procedūrų skaidru-

mą ir viešumą. Ypatingas atrankos sąlygas reikėtų nusta-

tyti įstaigų vadovams, o gal net vidutinio bei žemesnio

lygio vadovams. Šios pareigybės išsiskiria savo atsako-

mybės laipsniu, sprendimų priėmimo sudėtingumu.

Taip pat būtina rūpintis valstybės tarnybos patrau-

klumu. Kol kas galime tik pasimokyti iš kitų ES valstybių

narių, kaip reklamuoti valstybės tarnybą. Nereiktų už-

miršti ir institucinės pusės. Valstybės tarnybos departa-

mentas prie Vidaus reikalų ministerijos dar tik pradėjo

savarankiškai veikti, todėl reikia investuoti į šios įstaigos

personalą, suteikti daugiau teisių, vykdant Valstybės tar-

nybos įstatymo įgyvendinimo priežiūrą.

VA L S T Y B Ė S TA R N Y B O S A K T UA L I J O S 1 6

k a r j e r a

TOBULESNĖ ATRANKA – PROFESIONALESNĖ KOM

ANDA

Regina AleksienėValstybės tarnybos departamento prie Vidaus reikalų ministerijosOrganizavimo ir kontrolės skyriaus vedėja

TOBULESNĖ ATRANKA – PROFESIONALESNĖ KOMANDA

„Valstybės tarnybai reikia įvairių gebėjimų žmonių –

ir organizatorių, ir kantrių vykdytojų“

Diskusijos, kylančios dėl to, ar į valstybės tarnybą

patenka šiam darbui tinkamiausi žmonės, liudija, kad

valstybės tarnautojų atrankos sistema nėra tobula. Vals-

tybės tarnybos departamentas, siekdamas gerinti pri-

ėmimo į valstybės tarnautojo pareigas tvarką, pristato

keletą galimų naujovių.

Valstybės tarnyboje, kaip ir privačiame versle, reika-

lingi įvairių gebėjimų žmonės. Vieni turi būti organiza-

toriai, greitai priimantys sprendimus, kiti – ramūs, nuo-

seklūs ir kantrūs vykdytojai. Reikalingi ieškantys naujų

idėjų, iniciatyvūs; neapsieinama ir be iki smulkmenišku-

mo kruopščių žmonių.

Pretendentams – praktinė užduotis

Šiuo metu priimdami žmones į valstybės tarnybą netu-

rime galimybių išsiaiškinti jų asmeninių savybių. Kai skaitai

pretendentų gyvenimo aprašymus, atrodo, jog visi yra akty-

vūs, iniciatyvūs, ieškantys naujovių, kruopštūs bei atsakingi.

Deja, kai reikia dirbti, pasirodo, kad konkursą laimėjęs žmo-

gus dėl savo asmeninių savybių netinka toms pareigoms.

„Valstybės tarnybai reikia įvairių gebėjimų žmonių –

ir organizatorių, ir kantrių vykdytojų“

VA L S T Y B Ė S TA R N Y B O S A K T UA L I J O S 1 7

k a r j e r aTOBULESNĖ ATRANKA –

PROFESIONALESNĖ KOMANDA

Iškyla dilema, kaip pasielgti su tokiu tarnautoju.

Tikėtina, jog eidamas kitas valstybės tarnautojo pa-

reigas, jis puikiausiai galėtų dirbti. Todėl manytume,

kad reikalingas naujas atrankos būdas – testas pagal

psichologinius aspektus, leidžiantis parinkti žmones

būtent į tas pareigas, į kurias jie geriausiai tiktų pagal

savo elgseną ir charakterio bruožus, kurias eidami, jie

pasiektų puikių rezultatų.

Šiuo metu veikianti atrankos į valstybės tarnautojo

pareigas tvarka neskatina pretendento dar iki konkur-

so pasidomėti, ką jis ten turės veikti. Praktika rodo, jog

dauguma žmonių mano esantys tinkami visur, todėl tie

patys pretendentai laimę bando visose įstaigose, kurio-

se tik vyksta konkursai.

Vis dėlto būtų puiku, jei būsimieji valstybės tarnauto-

jai pasidomėtų siekiamu darbu iš anksto. Tai galėtų būti

įgyvendinama per atranką taikant dar vieną procedūrą

– praktinę užduotį (teksto dėstymas raštu, referatas ir

kt.), kurios metu taip pat būtų patikrintas kalbos mokėji-

mas, raštingumas, kompiuterinis raštingumas ir kt. Tada

pretendentas pasidomės ne tik, ką jis veiks, bet ir sieks

susipažinti su įstaigos specifika, jos funkcijomis. Galbūt

tai padėtų apmąstyti, ar ši darbo vieta išties atitinka lū-

kesčius. Tuo tarpu atrankos organizatoriams būtų ne-

sunku palyginti ir įvertinti, kuris iš pretendentų greičiau-

siai, tiksliausiai, profesionaliausiai orientuojasi toje srityje,

kaip pretendentai dėsto mintis ir kaip geba pritaikyti tu-

rimas žinias praktikoje. Manyčiau, kad taip galima būtų

patikrinti pretendentų gebėjimus, ar jie atitinka specia-

liuosius reikalavimus, patvirtintus pareigybės aprašyme.

Centralizuota apklausa

Išvardintos atrankos procedūros būtų tik dalis kon-

kurso. Kita atrankos dalis – dalykinių žinių patikrinimas.

Tai galima daryti trimis etapais: žinių patikrinimas (tes-

tas), skirtas visiems valstybės tarnautojams, žinių pati-

krinimas (testas), pritaikytas tai pareigybei, į kurią vyksta

konkursas, bei pokalbis.

Labai svarbu subalansuoti, kuri atrankos dalis domi-

nuotų vertinant balais. Šiuo metu pretendentų žinios ir

raštu, ir žodžiu vertinamos 10 balų sistema. Diskutuotina,

ar tai objektyviausias įvertinimas. Gal pradžioje būtų pra-

vartu įvertinti pretendentų gebėjimus pagal pareigybės

aprašyme nustatytus reikalavimus ir tik sėkmingai išlaikiu-

siems leisti dalyvauti tolesnėje atrankoje. Pirmasis atrankos

etapas galėtų vykti centralizuotai, o antrasis – įstaigose.

Pagal dabartinę praktiką daug laiko sugaištama per kie-

kvieną konkursą visose įstaigose sprendžiant testus ir juos

tikrinant. Įvertinus, jog kaskart testą sprendžia visi preten-

dentai, ir tuo metu juos privalo stebėti konkurso komisijos

nariai, paaiškėja, jog didžiulis skaičius žmonių nenaudingai

švaisto brangų laiką, kurį galėtų skirti savo tiesioginei vei-

klai. Pavyzdžiui, pernai vyko daugiau kaip 1500 konkursų,

juose 5 konkurso komisijos nariai ir vidutiniškai tiek pat

pretendentų sugaišo beveik po visą darbo dieną.

Galėtume sumažinti laiko ir transporto sąnaudas,

jeigu bendrąsias žinias, būtinas valstybės tarnautojams,

pretendentų gebėjimus bei privalumus tikrintume cen-

tralizuotai. Sėkmingai išlaikiusiems būtų įteikiamas atitin-

kamas dokumentas, suteikiantis teisę dalyvauti antrame

konkurso etape. Šis dokumentas būtų ne vienkartinis, jis

galiotų ilgesnį laiką, pavyzdžiui, porą metų. Jis būtų įgyja-

mas nemokamai. Antrasis atrankos etapas vyktų konkre-

čioje įstaigoje. Šioms turėtų būti sudaryta galimybė rink-

tis iš pretendentų, kurie pirmame etape surinko reikiamą

balų, suteikiančių teisę dalyvauti antrame etape, skaičių.

Diskutuokime

Valstybės tarnybos departamentas, įgyvendinda-

mas vieną iš viešojo administravimo strateginių nuos-

tatų – tobulinti atrankos į valstybės tarnautojo pareigas

tvarką – dalyvauja Dvynių projekte „Valstybės tarnybos

valdymo tobulinimas“. Siekiant šio projekto tikslo pa-

dėti kurti šiuolaikišką, nepriklausomą, profesionalią bei

veiksmingą Lietuvos valstybės tarnybą, susipažįstama

su kitose šalyse egzistuojančia atrankos sistema, su

valstybės tarnautojų pareigybių aprašymų sudarymu,

kaip nustatomi specialūs reikalavimai, gebėjimai ir pra-

našumai konkrečiai pareigybei pagal funkcijas.

Valstybės tarnybos departamentas įstaigose atlieka

apklausą, kuria norima išsiaiškinti teigiamus ir neigia-

mus dabartinės atrankos į valstybės tarnautojo parei-

gas aspektus. Ypač svarbu išsiaiškinti neigiamus aspek-

tus, nes visų tikslas vienas – turėti gerus, profesionalius,

gebančius atlikti pavestas funkcijas valstybės tarnau-

tojus. Todėl Jūsų, kaip esamų ir buvusių pretendentų į

valstybės tarnybą, nuomonė ypač svarbi. Tikimės, kad

šis straipsnis sukels abiem pusėms naudingą diskusiją.

Lauksiu Jūsų laiškų su pasiūlymais el. paštu regina.aleksiene@vrm.lt

VA L S T Y B Ė S TA R N Y B O S A K T UA L I J O S 1 8

GENIJŲ BEIEŠKANT

Rimantas KlepačiusLietuvos viešojo administravimo instituto dėstytojas

Paplitusį verslo darbdavio požiūrį į darbuotojo iš-

bandymą puikiai atspindi vieno neseniai matyto filmo

herojaus požiūris. Stambus verslininkas pareiškė: „Suras-

kite man dešimt potencialių genijų. Dėl septynių sua-

bejosime, arba jie man nepatiks. Todėl įdarbinsime tik

tris. Iš jų – dviejų genialios mintys ir iniciatyvos trikdys

mano verslą arba neš nuostolius. Todėl baigiantis išban-

dymui tuos du atleisime. Bet tas likęs vienas atpirks vi-

sas mano išlaidas ir neš mano kompanijai tik pelną“.

Verslo variklis – pelnas, gaunamas esant mažiausiai

nuostolių rizikai ir mažiausiems kaštams. Privačiame

sektoriuje visada buvo aišku, kad bendrovės verslo sėk-

mę užtikrina bendras jos personalo intelektinis ir pro-

fesinis pajėgumas, kaip dabar madinga sakyti – žmo-

giškasis kapitalas. Tik profesionalūs ir bendrovės verslo

tikslams lojalūs darbuotojai užtikrina reikiamą kompa-

nijos konkurencingumą. Todėl darbuotojų paieškai ir

atrankai visada skiriamas didelis dėmesys.

GENIJŲ BEIEŠKANT

DARBUOTOJŲ ATRANKOS Į DARBĄ METODŲ PRIVAČIAME SEKTORIUJE APŽVALGA

k a r j e r a

VA L S T Y B Ė S TA R N Y B O S A K T UA L I J O S 1 9

GENIJŲ BEIEŠKANT

Lietuvai vis labiau integruojantis į pasaulinę ir ypač

Europos ekonomiką sparčiai keičiasi darbuotojų paieš-

kos ir atrankos tradicijos. Bendrovės naudojasi vis įvai-

resniais darbuotojų atrankos metodais ir būdais, kurie

skiriasi priklausomai nuo verslo pobūdžio ir masto. Vi-

dutiniai ir smulkieji verslininkai ne visada gali sau leisti

naudoti efektyviausius darbuotojų paieškos ir atrankos

būdus dėl jų brangumo. Todėl juos naudoja tik tada, kai

reikalinga pasamdyti unikalios profesijos darbuotoją

arba profesionalą į kertinę verslo pareigybę (pavyzdžiui,

verslo plėtros, finansų, rinkodaros).

Privačiame sektoriuje jau nusistovėjo požiū-

ris, jog darbuotojų atranka prasideda personalo

planavimu ir potencialių darbuotojų paieška.

Darbuotojų paieška ir atranka yra neatsiejami

procesai.

Trys darbuotojų atrankos taktikos

Paprastai taikomos vidaus, išorės ir mišrios

darbuotojų atrankos taktikos.

Daugiau darbuotojų turinčios bendrovės į

aukštesnes pareigas stengiasi priimti asmenį iš

esamų darbuotojų rato. Tokia atranka beveik

nieko nekainuoja, bet skatina žemesnių parei-

gybių darbuotojus nuolat tobulėti, konkuruoti

tarpusavyje ir „prisirišti“ prie bendrovės, matant

savo karjeros perspektyvą.

Išorėje ieškoma darbuotojų tuomet, kai vi-

daus žmogiškieji ištekliai nepakankami, arba

siekiama išvengti konkuruojančių darbuotojų

santykių paaštrėjimo.

Bendrovės viduje ir išorėje vienu metu pa-

prastai ieškoma tada, kai darbdavys atlieka įmo-

nės struktūrinę reorganizaciją arba reguliuoja

pastoviąją savo darbuotojų atlyginimų dalį. Esamiems

darbuotojams sudaroma galimybė kilti karjeros laiptais

minimaliai keičiant darbo užmokestį dėl pigesnės dar-

bo jėgos spaudimo iš išorės.

Rekomendacija įpareigoja

Kaip taisyklė, bendrovėse labai svarbų vaidmenį

atlieka esamų darbuotojų rekomendacijos priimti vie-

ną ar kitą asmenį. Dirbant versle paprastai gerai žino-

mi profesionalai, dirbantys konkuruojančiose įmonėse

arba geriausi bendradarbiai iš ankstesnių darboviečių.

Dirbant privačiame sektoriuje retas kuris drįstų darb-

daviui rekomenduoti netinkamą darbuotoją, nes tuo

pačiu rizikuotų ir savo autoritetu darbdavio akyse. Kitą

vertus, esamiems darbuotojams labai svarbu turėti pa-

tikimą ir išbandytą naująjį kolegą. Į buvusiųjų darbdavių

rekomendacijas žiūrima gana skeptiškai.

Efektyvus yra darbuotojų paieškos ir atrankos pažin-

čių tinklo metodas. Darbdavys kuo plačiau (nekenkiant

įmonės veiklai) paskleidžia informaciją apie tai, kad ieško

darbuotojo, tikėdamasis, kad jo verslo partneriai, klien-

tai, kaimynai, bendradarbiai paviešins šią žinią. Taip didi-

nama tikimybė, jog iš šių sluoksnių atsilieps potencialus

pretendentas įdarbinimui, o jį paskatinęs tam žingsniui

asmuo prisiims tam tikrą moralinę atsakomybę.

Kaupti ir analizuoti

Dažna bendrovė darbuotojų atrankai kaupia poten-

cialių bendradarbių duomenų bazę. Informacija apie

nusižiūrėtus asmenis, kurie esant reikalui būtų kviečia-

mi dirbti bendrovėje, kaupiama iš pačių įvairiausių šalti-

nių. Kai kurie universitetai bei kitokios mokymo įstaigos

pačios organizuoja studentų karjeros centrus, karjeros

dienas, kad potencialūs darbdaviai kuo patogesniu

jiems būdu susirinktų informaciją apie perspektyviau-

sius absolventus. Nemažai informacijos apie geriausius

tam tikros srities profesionalus susirenkama analizuo-

jant spaudą ir kitokias publikacijas, kontaktuojant su

verslo partneriais ir klientais. Apie žemesnės kvalifika-

cijos darbuotojus, ieškančius darbo, informaciją teikia

valstybinės darbo biržos.

Aktyvesni asmenys, ieškodami nuolatinio darbo,

neretai talpina informaciją apie save specializuotuose

laikraščiuose ar dienraščių skelbimų skiltyse, interneto

duomenų bazėse, savo iniciatyva siunčia gyvenimo

aprašymus ir motyvacinius laiškus bendrovėms, kurio-

se jie norėtų įsidarbinti. Gautus gyvenimo aprašymus

bendrovės nagrinėja, atrenka ir sudominusius preten-

dentus įspėja apie tai, kad jie įtraukiami į potencialių

darbuotojų rezervą.

k a r j e r a

VA L S T Y B Ė S TA R N Y B O S A K T UA L I J O S 2 0

GENIJŲ BEIEŠKANT

Darbuotojus parenka agentūra

Pastaruoju metu interneto skelbimai ir duomenų bazės tampa vienu pagrindiniu darbuotojų paieškos ir atrankos instrumentu. Interneto duomenų bazes dažnai administruoja įmonės, kurios siūlo ir papildomas darbuo-tojų atrankos paslaugas. Jos susitinka su pretendentais, atlieka atrankos pokalbius, testus, renka rekomendacijas iš ankstesnių darbdavių. Šios paslaugos nėra pigios, bet taupo verslininko darbo laiką ir mažina klaidų riziką.

Kuo toliau, tuo labiau gausėja privataus verslo įmonių skelbimų apie siūlomas darbo vietas. Tai ne tik darbuotojų paieškos būdas, bet kartu ir bendrovės įvaizdžio kūrimo priemonė. Nors tai viena pagrindinių darbuotojų paieškos priemonių, ji – viena brangiausių. Skelbimų plotų kainos turi tendenciją didėti. Į skelbimus laikraščiuose atsiliepia nepaprastai daug kandidatų, iš kurių tik kas keliasdešimtas atitinka darbdavio keliamus reikalavimus.

Darbdavių laiką ženkliai taupo įdarbinimo agentūros. Lietuvoje jų yra pakankamai daug, dalis jų jau specializuo-jasi į tam tikros profesijos ar pareigų darbuotojų paiešką ir atranką. Įdarbinimo kompanijos naudoja profesionalius darbuotojų žinių, mokėjimų, gebėjimų, darbo įpročių ir as-mens savybių nustatymo metodus ir instrumentus, teikia darbdaviui garantijas, jog per tam tikrą laiką pasiūlys kitą pretendentą, jeigu įdarbintasis darbdavio netenkins. Todėl net ir smulkios įmonės naudojasi jų paslaugomis. Agentū-rų paslaugos brangios, bet jos atsiperka. Ypač tada, kai ieš-koma labai aukštos kvalifikacijos arba labai retų specialy-bių darbuotojų. Tik profesionaliai pasiruošusios agentūros gali kvalifikuotai atlikti tiesioginės darbuotų paieškos arba, kitaip tariant, „galvų medžioklės“ paslaugas.

Formalūs konkursai nepopuliarūs

Pastaruoju metu Lietuvos verslo įmonėse nauji dar-buotojai atrenkami, kaip taisyklė, iš kelių kandidatūrų, tačiau neskelbiant formalaus įdarbinimo konkurso. Tai sąlygoja galiojantys teisės aktai, kuriuose darbdaviui numatyti suvaržymai nustatyti išbandymo terminą, jei-gu darbuotojas priimamas konkurso būdu (DK 105 str. 3d.). Dar rečiau darbuotojų pirminei atrankai ir samdai naudojami kvalifikaciniai egzaminai. Paprastai jie ren-giami tik tais atvejais, jeigu to reikalauja galiojantys tei-sės aktai. Egzamino rezultatai darbdaviui duoda infor-macijos apie kai kurias pretendento žinias ir nieko apie jo gebėjimą dirbti. Vienok tai nereiškia, jog darbuotojų

atrankos metu netikrinamos potencialių darbuotojų

žinios. Gana dažnai praktikuojama surengti darbuotojų

žinių patikrinimą baigiantis jų išbandymo laikotarpiui.

Atrankos pokalbiai

Visose įmonėse pretendentai į darbuotojus dalyvauja

atrankos pokalbiuose. Tai pagrindinis ir visuotinas atran-

kos metodas. Dažniausiai atrankos pokalbis vyksta keliais

etapais. Pirmame etape pretendentus kalbina potencialus

jų tiesioginis vadovas. Jis labiausiai suinteresuotas asmuo,

todėl paprastai jam patikima išnagrinėti pretendentų pro-

fesines savybes ir kandidato gebėjimą prisitaikyti prie ben-

drovės darbo stiliaus, ritmo, esamo personalo ypatumų.

Baigiamąjį įdarbinimo atrankos pokalbį paprastai atlieka

pats darbdavys. Tose bendrovėse, kuriose yra profesiona-

lūs personalo specialistai, atrankos pokalbius veda ir jie.

Dažnai jiems patikima teikti darbdaviui galutinę rekomen-

daciją dėl pretendento įdarbinimo.

Pirmame atrankos pokalbių ture susipažįstama su kuo

daugiau pretendentų. Laisvo ir trumpo pokalbio metu iš-

siaiškinamos pagrindinės pretendento profesinės savybės

ir darbo paieškos motyvai. Paprastai pirminę atranką atlie-

kantys įmonės darbuotojai iš daugelio pirmojo atrankos

turo pretendentų į antrąjį atrenka tik kelis. Jo metu atlieka-

mas struktūruotas interviu, kai visiems pretendentams už-

duodami vienodi klausimai ir/arba vienodos kvalifikacijos

tikrinimo užduotys. Šiame etape kandidatai pildo išsamius

klausimynus, pagal kuriuos sprendžiama apie jų asmens

savybes ir vertybines orientacijas, sudaromi asmenybių

profiliai. Tam naudojami asmenybės profilio testai, o taip

pat darbingumo, emocinio stabilumo, atminties, atidumo,

mąstymo gebėjimo ir profesinių gebėjimų testai (labiausiai

populiarūs - Kalifornijos ICP, Aizenko, Krepelino klausimy-

nai). Vis dažniau naudojamas ir „Įvertinimo centro“ meto-

das, kai keliems pretendentams vienu metu užduodama

išspręsti susimuliuotą gamybinę užduotį ar probleminę

situaciją. Tačiau toks metodas, nors ir labai patikimas, yra

gan sudėtingas. Todėl dažnas darbdavys jam atlikti samdo

specializuotą kompaniją.

Vis labiau Lietuvoje plinta praktika, kai darbdaviai patys

atlieka pirminę pretendentų atranką, o jų testavimą, pro-

fesinių žinių, ankstesnių darbdavių rekomendacijų patikri-

nimą patiki įdarbinimo agentūroms. Privačiame sektoriuje

darbuotojų atranka nesibaigia darbuotojo įdarbinimu, nes

darbuotojui nustatytas išbandymo terminas yra realus.

k a r j e r a

Daiva BukauskienėValstybės tarnybos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Registro ir analizės skyriaus vedėjo pavaduotoja

SKAIČIAIVALSTYBĖS TARNYBA REGISTRO DUOMENIMIS

VALSTYBĖS TARNYBA REGISTRO DUOMENIM

IS

k a r j e r a

VA L S T Y B Ė S TA R N Y B O S A K T UA L I J O S 2 2

Statistinis Lietuvos valstybės tarnautojas yra 43 metų

amžiaus ir turi beveik 8 metų darbo valstybės tarnyboje

stažą. Tik vienas penktadalis valstybės tarnautojų nėra

įgiję aukštojo universitetinio išsilavinimo. Iš 100 tarnau-

tojų 72 kalba rusiškai, 45 – angliškai, 22 – vokiškai, 13

– lenkiškai ir 8 – prancūziškai.

Atsižvelgiant į tai, kad Valstybės tarnautojų registre

nėra kaupiami duomenys apie visus statutinius valsty-

bės tarnautojus, šiame straipsnyje pateikiama informa-

cija apie viešojo administravimo institucijose ir įstaigo-

se pareigas einančius valstybės tarnautojus, išskyrus

statutinius valstybės tarnautojus.

Valstybės tarnautojų registro duomenimis, 2005 m.

spalio 1 d. Lietuvoje buvo 937 valstybės ir savivaldybių

institucijos ir įstaigos bei 22 tūkst. valstybės tarnautojų

neskaitant statutinių valstybės tarnautojų.

Centrinio valstybinio administravimo subjektuose

2005 m. pabaigoje dirbo 9.526 valstybės tarnautojai,

teritorinio valstybinio administravimo lygmenyje dirbo

7.489 valstybės tarnautojai, o savivaldybių administravi-

mo subjektuose – 4.971.

Valstybės tarnyboje dauguma tarnautojų yra karje-

ros, jie sudaro 95,7 proc. visų valstybės tarnautojų, politi-

nio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojai suda-

ro 2,2 proc., įstaigų vadovai – 2,1 proc. visų tarnautojų.

1-6 kategorijas turi 18,1 proc. valstybės tarnautojų,

7-12 kategorijas – 62,2 proc., 13-17 kategorijas – dau-

giau nei 18 proc., o aukščiausias 18-20 kategorijas – apie

1,7 proc.

68 proc. valstybės tarnautojų sudaro moterys ir 32

proc. – vyrai. Iš karjeros valstybės tarnautojų trečdalis yra

vyrai, o tarp įstaigų vadovų ši proporcija tokia: 30,7 proc.

moterų ir 69,3 proc. vyrų. Politinio (asmeninio) pasitikėji-

mo tarnautojų vyrų ir moterų yra beveik po lygiai.

17 proc. visų valstybės tarnyboje dirbančių žmonių

yra 18-30 metų amžiaus. Didžiausia šio amžiaus darbuo-

tojų dalis (75 proc.) eina visų lygių specialistų pareigas.

31-40 metų tarnautojai sudaro 23 proc., nuo 41 iki 50

metų – 31 proc., o nuo 51 iki 62,5 metų – 26 proc. visų

valstybės tarnautojų. Nors Valstybės tarnybos įstatymas

leidžia eiti pareigas ir vyresniems žmonėms, perkopusių

per 62,5 metų yra vos 2 proc. Didžiausia dalis įstaigos

vadovų (82 proc.) yra nuo 41 iki 62,5 metų amžiaus.

Vyriausi yra įstaigų vadovai, šios grupės amžiaus vi-

durkis – apie 50 metų; jauniausi, vidutiniškai 42 metų

amžiaus, yra politinio (asmeninio) pasitikėjimo valsty-

bės tarnautojai.

Aukštąjį universitetinį išsilavinimą turi dauguma

arba 79 proc. valstybės tarnautojų (vyrų, turinčių aukš-

tąjį išsilavinimą, valstybės tarnyboje pareigas eina apie

85 proc., t. y. beveik 8 proc. daugiau nei moterų), aukš-

tąjį neuniversitetinį – 12 proc. Truputį daugiau nei 1

proc. valstybės tarnautojų yra įgiję aukštesnįjį, viduri-

nį-profesinį arba tik vidurinį išsilavinimą. Valstybės tar-

nautojų registre nėra duomenų apie 8 proc. tarnautojų

išsilavinimą.

Registro duomenys rodo, kad daugiausia valstybės

tarnautojų moka rusų kalbą – 72 proc.; mažiau jų kal-

ba angliškai – bemaž 45 proc.; vokiškai – 22 proc.; 13

proc. kalba lenkiškai ir 8 proc. – prancūziškai. Šiek tiek

daugiau kaip po 100 valstybės tarnautojų moka ispanų,

latvių arba italų kalbas.

Trumpiausiai ir ilgiausiai valstybės tarnyboje par-

eigas einančių valstybės tarnautojų yra maždaug po

lygiai: 28,4 proc. valstybės tarnautojų turi mažesnį nei

3 metų stažą, o 27,5 proc. – didesnį nei 12 metų. Valsty-

bės tarnautojų, turinčių 3-6, 6-9 ir 9-12 metų stažą, yra

beveik po lygiai.

Vidutinis visų valstybės tarnautojų tarnybos stažas

nuo Lietuvos Respublikos atkūrimo yra 7,5 metų. Mote-

rų vidutinis stažas – 7,7 metų arba 0,7 metų ilgesnis nei

vyrų. Didžiausią vidutinį stažą, apie 9,9 metų, turi įstaigų

vadovai. Nors moterys vadovės valstybės tarnyboje yra

išdirbusios ilgiau nei vyrai, jos vadovauja tik trečdaliui

visų įstaigų. Karjeros valstybės tarnautojų vidutinis sta-

žas beveik atitinka vidutinį bendrąjį, o politinio (asme-

ninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojų vidutinis stažas

– tik 3,6 metų.

Valstybės tarnautojų išsilavinimas 2005 m.

Aukštasis universitetinis 79 proc.

Aukštasis neuniversitetinis 12 proc.

Aukštesnysis, vidurinis, vidurinis-profesinis 1 proc.

Nežinoma 8 proc.

Šaltinis: Valstybės tarnautojų registras

VALSTYBĖS TARNYBA REGISTRO DUOMENIM

ISk a r j e r a

VA L S T Y B Ė S TA R N Y B O S A K T UA L I J O S 2 3

Artūras VaškevičiusŽemės ūkio ministrės atstovas spaudai

AR REIKIA VALSTYBĖS TARNYBAI RYŠIŲ SU VISUOMENE?

„Ryšiai su visuomene – atsakingas ir specifinių žinių

reikalaujantis darbas, todėl šia sritimi turi užsiimti

tik profesionalai“

AR REIKIA VALSTYBĖS TARNYBAI RYŠIŲ SU VISUOMENE?

„Ryšiai su visuomene – atsakingas ir specifinių žinių

reikalaujantis darbas, todėl šia sritimi turi užsiimti

tik profesionalai“

v i e š i e j i r y š i a i

VA L S T Y B Ė S TA R N Y B O S A K T UA L I J O S 2 4

Pirmasis, pavartojęs terminą „Public Relations“ (ang.

ryšiai su visuomene arba viešieji ryšiai), buvo JAV prezi-

dentas Tomas Džefersonas, kuris 1807 metais kreipimesi

į kongresą taip pavadino politinių institucijų pastangų

stiprinimą, siekiant visuomenės pasitikėjimo. Taigi nuo

pat termino ištakų ryšiai su visuomene buvo suprantami

kaip institucijos ir visuomenės savitarpio supratimas.

Trečiajame-ketvirtajame XX amžiaus dešimtmetyje

ryšiai su visuomene pradėjo formuotis kaip profesija ir

kaip mokslas. Stambiausiose JAV kompanijose atsirado

nauji vadybininkai – viceprezidentai ryšiams su visuo-

mene. Kaip iš gausybės rago pasipylė įvairiausios šios

srities teorijos, mokyklos.

Šiais laikais yra trys pagrindinės ryšių su visuomene

kryptys: altruistinė, kurios pagrindinis šūkis – tarnauti

visuomenei; kompromisinė, kuri derina kompanijos,

institucijos ir visuomenės poreikių tenkinimą; pragma-

tinė, kai ryšiai su visuomene – sąmoningas ir tikslinis

manipuliavimas visuomene.

2000 metais Europos ryšių su visuomene konfederaci-

jos (CERP) Generalinė asamblėja pasiūlė visiems Europos

ryšių su visuomene praktikams naudoti tokį apibrėžimą:

ryšiai su visuomene – tai sąmoningas komunikavimo

organizavimas. Ryšiai su visuomene – viena iš vadybos

funkcijų. Ryšių su visuomene tikslas – pasiekti savitarpio

supratimo ir sukurti naudingus ryšius tarp organizacijos

ir jos auditorijos abipusės komunikacijos būdu.

Sąmoningas bendravimas su visuomene

Lietuvoje ryšiai su visuomene pakankamai naujas,

nors jau aktyviai eksploatuojamas reiškinys tiek politi-

koje, tiek privačiame sektoriuje. Valstybinės įstaigos taip

pat pradeda naudotis kai kuriais ryšių su visuomene

segmentais. Kartais intuityviai, kartais mados vedinos,

kartais ir pakankamai sąmoningai. Deja, dažnai apsiri-

bojama ne pačiais reikšmingiausiais būdais – renginių,

spaudos konferencijų organizavimu, informacinių pu-

blikacijų kūrimu bei platinimu. Taip nutinka iš dalies dėl

patirties stokos, o kartais ir nesant poreikiui pripažinti ir

naudoti sisteminius ryšius su visuomene.

Vien tai, kad dažnai vartojamas terminas „viešieji ry-

šiai“, kuris yra tik pažodinis, visiškai neatitinkantis angliš-

kojo „Public Relations“ turinio vertinys, rodo, kad blogai

suprantama pati reiškinio esmė. O kai neaiški prasmė ir

esmė, nėra ir poreikio.

Taigi pradėsime nuo to, kad lietuviškai reikia nau-

doti terminą „ryšiai su visuomene“. Bendraujant darbe

labai patogus trumpinio PR naudojimas, turint galvoje,

kad jo vidinis informacinis turinys atitinka lietuviškąjį

terminą. Na, ir truputį juokaujant, galima pasakyti, kad

„viešieji ryšiai“ kaip skamba, tą ir reiškia, kaip ir „viešieji

santykiai“, „viešieji interesai“ ir panašiai.

Taigi ryšiai su visuomene – tai sąmoningas organi-

zacijos bendravimas su visuomene. Ryšių su visuome-

ne atvirumas, sąžiningumas, viešumas yra demokratijos

apraiška. Tai yra socialinė – politinė organizacijos ir vi-

suomenės bendravimo kultūra, tobulėjimo dinamikoje

auklėjanti ir vienus, ir kitus. Jei nėra atvirumo, informa-

cijos viešumo – nėra ir ryšių su visuomene. Net įvykus

nedidelei klaidai, ji turi būti išaiškinta, jei reikia – ir atsi-

prašyta. Tačiau jei klaida slepiama, ji tampa grėsmingai

didėjančiu blogiu. Kartais ryšiai su visuomene sutapati-

nami su žurnalistika. Būtina žinoti, kad žurnalistika, kaip

ir įvaizdžio formavimas, advokatavimas, reklama, pro-

paganda, lobizmas, krizių valdymas ir eilė kitų dalykų,

gali būti sudėtine ryšių su visuomene dalimi, tačiau tai

jokiu būdu nėra adekvatūs dalykai.

Valstybės tarnautojai – dykaduoniai?

Kyla klausimas: ar reikia valstybės tarnybai papildo-

mo bendravimo su visuomene, kai galima teigti, visa

valstybės tarnyba viena ar kita forma ir yra ryšiai su vi-

suomene? Net tie valstybės tarnautojai, kurie neturi tie-

sioginio kontakto su klientais, kurie tik rašo įstatymus,

potvarkius ar kitus dokumentus, visą savo produktą

skiria visuomenei. Ir iš principo, valstybės tarnyba yra

tarnyba visuomenei, kas gi dėl to ginčysis?

Kadangi valstybės tarnyba sveriamo, pilamo ar

kitokio materialaus produkto negamina ir parduoti,

reklamuoti jo nebūtina, atrodo, kad kokių nors papil-

domų ryšių su visuomene paprasčiausiai nebereikia.

Tokia valdininkų nuomonė prieš keletą metų buvo

beveik visuotinė. Dabar jau kai kurios įstaigos turi vie-

nokias ar kitokias ryšių su visuomene tarnybas, tačiau

AR REIKIA VALSTYBĖS TARNYBAI RYŠIŲ SU VISUOMENE?

v i e š i e j i r y š i a i

VA L S T Y B Ė S TA R N Y B O S A K T UA L I J O S 2 5

pasyvaus mąstymo problema išliko. Tarp valdininkų

tebeegzistuoja supratimas, kad jei gerai dirbi savo

darbą ir jei dar laikraštyje apie tai parašai, tai viskas sa-

vaime bus gerai.

Tokios pozicijos įvertinimą pamatome visuomenės

nuomonių apklausų rezultatų lentelėse. Valstybės tar-

nyba visada stabiliai atsiduria lentelių apačiose. Visuo-

menė neturi supratimo, kuo gi tie valdininkai užsiimi-

nėja. O ko žmonės nesupranta, ant to pyksta. Pagalvoki-

me, ar daug visuomenė išmano apie įstatymų rengimą,

ar daug žino apie savivaldybių reikalus, ar labai infor-

muota apie valstybės valdymą, o ką veikia tarnautojai

ministerijose, kokia jų darbo prasmė, ar sunkus tas dar-

bas, ar svarbus, o kas būtų, jei tų valdininkų nebūtų ir

t. t. Tačiau žmonės labai gerai „žino“, kad visi valstybės

tarnautojai – biurokratai, kyšininkai ir dykaduoniai.

Šaką kertame patys

Pagalvokime, ar kyla visuomenei mintis įvertinti ge-

rai dirbantį biurokratą, ar turime kokių nors valstybės

tarnautojų pagerbimo formų? Atsakymas paprastas:

kam gerbti tuos, kurių pati valstybė negerbia? Štai spor-

tininkus, menininkus, žurnalistus, kariškius, policininkus

gerbia, ordinus duoda, jie svarbūs valstybei. O valstybės

tarnautojas nesvarbus.

Kartais net keista, tačiau nuo to visuotinio valstybės

tarnautojų menkinimo nė kiek neatsilieka net mūsų

politikai. Artėjant rinkimams visada atsiranda politikų,

dėl asmeninio populiarumo koneveikiančių tarnauto-

jus įvairiais epitetais, žadančių sumažinti jų skaičių ir

panašiai. Jie, suprantama, nebūtinai taip galvoja, tačiau

rinkiminių pliusų prisirenka nemažai, tuo padarydami

didelę meškos paslaugą valstybės tarnybos įvaizdžiui.

Galima sakyti, taip kalbėdami politikai kerta šaką,

ant kurios patys sėdi, nes po rinkimų tais koneveiktais

tarnautojais remiasi, įgyvendindami savo programas.

Tačiau tarnautojų įvaizdį visuomenėje būna sugadinę,

kaip ir užsitarnavę pačių valdininkų nemeilę. Kai nebėra

valstybės tarnautojo autoriteto, tai ir pačius geriausius

rezultatus visuomenė priima su dideliu nepasitikėjimu.

Atsiranda dar viena problema – tarp politikų ir tarnau-

tojų nėra vidinės komunikacijos, o vidinė komunikacija

yra vienas ryšių su visuomene pagrindinių organizaci-

jos įvaizdžio formavimo visuomenėje sėkmės garantų.

Galų gale ir pačių valstybės tarnautojų Lietuvoje

– ne vienas tūkstantis. Žmonės įvairūs, ir jų kvalifikacija

nevienoda, ir kultūros kartais pritrūksta. O visuomenė

v i e š i e j i r y š i a i

VA L S T Y B Ė S TA R N Y B O S A K T UA L I J O S 2 6

AR REIKIA VALSTYBĖS TARNYBAI RYŠIŲ SU VISUOMENE?

dažnai pagal vieną nemalonų incidentą daro dideles iš-

vadas. Todėl reitingų lentelėse valstybės tarnyba smun-

ka dar žemiau.

Taigi problema yra. Galima sakyti, kad valstybės tar-

nyboje ryšiai su visuomene yra beveik nuliniai ar net

antagonistiniai. Visuomenė nesupranta valstybės tar-

nautojų, nors pastarieji dirba tautai ir tikisi, kad tauta

savaime turi juos ir jų darbą bent jau įvertinti.

Tai, kad valstybės tarnybos įvaizdis menkas, valsty-

bei yra didelis nuostolis, juk valstybės funkcionavimo

garantas ir yra tie patys tarnautojai. Reikia ne tik dirbti,

bet ir aiškinti savo darbus. Tuo visų pirma turi būti suin-

teresuoti valstybės tarnybos vadai. Jie turi skirti ryšiams

su visuomene dėmesio, pinigų ir laiko.

Pirmasis įspūdis - svarbiausias

Ką ryšiai su visuomene, arba tiksliau, ryšių su visuo-

mene specialistai tokioje situacijoje galėtų nuveikti?

Visi žinome, kad sutikę žmogų, nuomonę apie jį susida-

rome per pirmas 15 sekundžių, o paskui visą laiką ieš-

kome argumentų tam pirmam įspūdžiui palaikyti. Tas

pats dėsnis egzistuoja ir įstaigoms. Ryšių su visuomene

specialistai „sukuria“ tas pirmąsias sekundes, o paskui

ilgai ir išradingai teikia argumentus pirmajam įspūdžiui

palaikyti. Ryšiai su visuomene – tai specifinė vadova-

vimo, valdymo forma, vadyba, kurios tikslas – nuolat

kuriant naujus mechanizmus siekti valstybės valdymo,

valstybės tarnybos procesų demokratijos, viešumo,

abipusio valstybės tarnybos ir visuomenės bendradar-

biavimo.

Pateiksiu vieną Danijos pavyzdį. Dėl vieno svar-

baus dokumento priėmimo prie šalies Parlamento

susirinko demonstrantų minia. Pasirodo, pats do-

kumentas buvo tinkamas ir visuomenei priimtinas,

tačiau žmonės pyko, kad jiems nebuvo suteikta ga-

limybė viešai apsvarstyti naująjį įstatymą. Tai buvo

demonstracija iš principo, kad valdžia neįprastų taip

elgtis. Štai kur ryšiai su visuomene, kurių mums reikia

mokytis, štai kur valdžios ir piliečių bendravimo de-

mokratinė kultūra.

Sėkmė grindžiama pasitikėjimu

Žinoma, galime pasidžiaugti, kad dauguma politikų

jau suprato ryšių su visuomene reikšmę, nebebando

patys būti visažiniais, samdo specialistus, juos puikiai iš-

naudoja... rinkiminių kampanijų metu. Tačiau rinkiminės

kampanijos dažniausiai remiasi vienpusiu, pragmatiniu,

tiksliniu manipuliavimu visuomene ir jos lūkesčiais, nau-

dojant visas įmanomas technologijas. Būtent po rinkimų

turėtų prasidėti tikrasis ryšių su visuomene darbas, bū-

tent po rinkimų turi atsirasti atgalinis ryšys. Tačiau kaž-

kodėl rinkimų metu, ieškodami kontaktų su visuomene,

politikai išleidžia didžiules sumas, o po rinkimų to nebe-

daro. Ar ne todėl kiekvieni rinkimai pateikia staigmenų?

Abejonių nekyla, valstybinėse įstaigose turi būti

kuriamos ryšių su visuomene tarnybos, joms turi būti

sudaromos galimybės dirbti pagal paskirtį, jomis turi

būti pasitikima. Tačiau ar daug žinome įstaigų, kurio-

se ryšių su visuomene specialistai arba tarnybų vado-

vai turi pakankamai aukštą statusą? Gal tik kai kuriose.

O daugumoje – ne, nors tai turėtų būti viena esminių

sąlygų efektyviems ryšiams su visuomene. Daugelis įs-

taigų pasitenkina atstovais spaudai, kurių funkcijos yra

pakankamai siauros ir kurių veikla yra tik dalis ryšių su

visuomene darbo. Tokiu atveju įstaigai žymiai naudin-

gesnis gali būti krizių valdymo konsultantas.

Ryšių su visuomene struktūros vieta įstaigoje yra spe-

cifinė ir norint, kad ji duotų gerus rezultatus, būtinos ke-

lios sąlygos. Ryšių su visuomene tarnyba per savo vadovą

turi gauti visą informaciją apie įstaigos veiklą, tarnybos

vadovas turi būti pavaldus tik įstaigos vadovui, tarnybos

darbuotojams negali nurodinėti nė vienas įstaigos vado-

vas, išskyrus pirmąjį, net įstaigos vadovas negali duoti nu-

rodymų darbuotojams, apeidamas tarnybos vadovą. Gal

kai kam tai atrodo kiek šokiruojančiai, tačiau taip turi būti.

Neturėdami tokių sąlygų, ryšių su visuomene specialistai

dirbs tik eilinius techninius darbus, praras iniciatyvumą,

negalės kurti, nes tikras ryšių su visuomene darbas yra

kūryba, o specialistai prilyginami menininkams.

Jau pribrendo laikas kurti valstybės tarnybos įstaigo-

se ryšių su visuomene padalinius, sudaryti sąlygas, kad jų

darbuotojai taptų tikrais įstaigos įvaizdžio, atviro kontakto,

pagarbos ir abipusio pasitikėjimo su visuomene kūrėjais.

v i e š i e j i r y š i a i

VA L S T Y B Ė S TA R N Y B O S A K T UA L I J O S 2 7

AR REIKIA VALSTYBĖS TARNYBAI RYŠIŲ SU VISUOMENE?

Irina SklepovičSusisiekimo ministerijos Ryšių su visuomene skyriaus vedėja

GALINGAS GINKLAS MŪSŲ PAČIŲ RANKOSEKAIP ELGSIS VALSTYBĖS TARNYBOJE DIRBANTYS PR PROFESIONALAI?

„Žinant, kaip šalyje klesti korupcija ir biurokratizmas, žinant, kaip

kritiškai spauda vertina valstybės tarnautojų darbą, patikėti valstybės

reikšmės projekto viešinimą valdininkams buvo esminė PR

specialistų klaida“, - sako straipsnio autorė, primindama neseną

valstybinį fiasko. Ar pasimokysime iš savo klaidų?

GALINGAS GINKLAS MŪSŲ PAČIŲ RANKOSE

v i e š i e j i r y š i a i

VA L S T Y B Ė S TA R N Y B O S A K T UA L I J O S 2 8

„Žinant, kaip šalyje klesti korupcija ir biurokratizmas, žinant, kaip

kritiškai spauda vertina valstybės tarnautojų darbą, patikėti valstybės

reikšmės projekto viešinimą valdininkams buvo esminė PR

specialistų klaida“, - sako straipsnio autorė, primindama neseną

valstybinį fiasko. Ar pasimokysime iš savo klaidų?

Sutrumpinimas PR (ang. Public Relations – viešieji ry-

šiai) į šnekamąją kalbą atėjo iš politinės leksikos. Iš ten

atkeliavo ir apibrėžimas „juodasis PR“ – paplitęs politi-

kų viešinimo būdas, kurio metu specialiomis akcijomis

kompromituojami konkurentai.

Tai daroma veikiant žmonių sąmonę ir pasąmonę.

Panašus visuomenės nuomonės poveikio technologijų

panaudojimas padėjo išgarsėti ne vienai naujai sukurtai

politinei partijai. PR specialistai, viešindami tokių partijų

veiklą, jų politinius tikslus bei siekius, formavo visuome-

nės nuomonę panaudodami psichologinio ir psicholin-

gvistinio manipuliavimo mechanizmus.

Žmonėms nežinant, jų sąmonėje buvo kuriama rea-

lybės neatitinkanti vertybių sistema, mitai, stumiantys į

politinių avantiūristų glėbį. Tokios rinkiminės technolo-

gijos ir vadinamos „juoduoju piaru“.

Kartais „juodojo piaro“ technologijų neatsisako ir

komercinės korporacijos. Reklamuojant prekes ir pas-

laugas kuriamas mitologinis gerovės ir prabangos pa-

saulis, kuriame tiesiog neįmanoma išgyventi be naujos

kartos kramtomos gumos arba naujos formos dantų

šepetukų. O kokias technologijas naudoja PR specialis-

tai, dirbantys valstybės institucijose?

Tarp teorijos ir praktikos - niūri bedugnė

Galime džiaugtis, kad ryšių su visuomene spe-

cialybės populiarumas auga neregėtais tempais. Dar

prieš 7-8 metus profesionaliai dirbančius šios srities

specialistus pasiturinčios komercinės bendrovės

kviesdavosi iš užsienio. O šiandien kiekviena save

gerbianti valstybės institucija, nekalbant apie minis-

terijas, turi Ryšių su visuomenės skyriuje 3-4 profe-

sionaliai dirbančius PR specialistus. Tačiau ką gali ir

ką dirba šie žmonės? Juos mokė kurti PR projektus,

naudoti psichologinio poveikio technologijas, pro-

jektuoti ir realizuoti vidaus ir išorės komunikacijos

sistemas visuomenės nuomonei tirti, o svarbiausia

– profesionaliai bendrauti.

Ryšiams su visuomene skirtame vadovėlyje parašy-

ta: „Padalinio vadovas turi būti antruoju pagal statusą

įstaigos vadovu, nes ši tarnyba formuoja teigiamą vi-

suomenės nuomonę apie visos institucijos (įstaigos)

darbą“. Kitaip tariant, kuria jos įvaizdį, koreguoja įstaigos

darbuotojų santykius su žiniasklaida, gyventojais, inte-

resantais, nevyriausybinėmis organizacijomis.

Prisiminkite, ką daro jūsų ministerijos arba departa-

mento skyrius ryšiams su visuomene. Rengia spaudos

ir elektroninės žiniasklaidos monitoringą, pranešimus

spaudai, seka naujienas įstaigoje ir reguliariai skelbia

jas interneto svetainėje, koreguoja įstaigos vadovų kal-

bas ir sveikinimus. Ir tai – viskas. Darbo nemažai, tačiau

jis beveik neįtakoja visuomenės nuomonės apie pačią

įstaigą ir, kas svarbiausia, nepadeda įgyvendinti valsty-

binės reikšmės projektų. O tai reiškia, nevykdomos pa-

grindinės būdingos šiai profesijai funkcijos – nekuria-

mas teigiamas valstybės vadovų bei valdžios struktūrų

įvaizdis. Nesėkmę šioje srityje patyriau ir aš, dirbdama

Susisiekimo ministerijos Ryšių su visuomene skyriuje.

Nepykite, kad kišuosi ne į savo daržą

Neprisimenu nė vienos sėkmingai įgyvendintos

svarbios valstybės reikšmės projekto viešinimo progra-

mos. O bandymų buvo nemažai. Prisiminkime, kaip dar

visai neseniai tuometinis sveikatos apsaugos ministras

Romualdas Dobrovolskis siekė sumažinti nepaprastai

išpūstas išlaidas kompensuojamiems vaistams.

Projektas rimtas, taigi ir Sveikatos apsaugos minis-

terijos Ryšių su visuomene skyrius pasirengė šiai akcijai

rimtai. Buvo atliktas visuomenės nuomonės tyrimas,

pakviesti autoritetingi konsultantai, surengta spaudos

konferencija, tačiau visų šių priemonių užteko neilgam.

Po trijų dienų šalies žiniasklaidoje prasidėjo ministerijos

bombardavimas. Netrukus krito ir ministras R. Dobro-

volskis. Ir ne tik todėl, kad ministerija skyrė mažai pinigų

sveikatos apsaugos reformai viešinti. Naujovei pristatyti

trūko lyderio.

Ministras R. Dobrovolskis neturėjo viešojo bendra-

vimo patirties, TV diskusijose kalbėjo neužtikrintai, o

galop leidosi į keliones po provincijos ligonines. O tuo

metu centrinėje šalies žiniasklaidoje, pagrindinių TV

studijų ekranuose šmėkščiojo nežinomi ministerijos

valdininkai. Beje, ir pastaruosius prisišaukti į laidas bū-

davo sunkoka.

Žinant, kaip šalyje klesti korupcija ir biurokratizmas,

žinant, kaip kritiškai spauda vertina valstybės tarnauto-

jų darbą, patikėti valstybės reikšmės projekto viešinimą

GALINGAS GINKLAS MŪSŲ PAČIŲ RANKOSE

v i e š i e j i r y š i a i

VA L S T Y B Ė S TA R N Y B O S A K T UA L I J O S 2 9

valdininkams buvo esminė PR specialistų klaida. Eks-

ministras R. Dobrovolskis ir visa tuometinė jį į ministrus

delegavusios Naujosios sąjungos (socialliberalų) vado-

vybė neįvertino galimo pavojaus. Buvo ketinta rimtai

taupyti valstybės biudžeto išlaidas, padengti beveik pu-

sės milijardo litų skolą, tačiau neįvertinta, kad reforma

grėsė šalyje dirbančių užsienio farmacinių bendrovių

pelnui. Baimindamiesi prarasti šimtus milijonų litų, far-

macininkai neskaičiavo pinigų žiniasklaidai, drąsiai ver-

žėsi į TV ekranus, užsitikrino ligonių asociacijų paramą,

pelnė žurnalistų palankumą. Panašios istorijos ištiko ne

vieną politinį projektą.

Naujieji laikai – naujieji partneriai

Manau, kad valstybinės reikšmės projektų vie-

šinimas turi būti patikėtas sėkmingai dirbančioms

viešųjų ryšių agentūroms. Kodėl? Todėl, kad kiek-

vienas modernios idėjos proveržis griauna senus

stereotipus, sukelia sąmonės rutinos maištą. Be to,

ir dideli valstybinės reikšmės projektai dažniausiai

konfliktuoja su atskirų grupių interesais. Pavyzdžiui,

neseniai vykęs aršus vietos gyventojų pasipriešini-

mas Kazokiškių sąvartyno statybai. Iš tikrųjų vietos

gyventojai nukentės, jų nekilnojamasis turtas neteks

dabartinės vertės. Tačiau laimės pusė milijono vilnie-

čių, kuriems išsispręs miesto atliekų tvarkymas. Lavi-

ruojant tarp priešingų interesų ir kuriant vienai pusei

palankų dialogą, valdžios institucijos neišsivers be

PR technologijomis apsiginklavusių specialistų. Jie

pradėtų rengti specialiąsias akcijas, tirtų visuomenės

nuomonę, užsitikrintų autoritetingų ekspertų para-

mą. Bendraudami su nevyriausybinėmis jaunimo or-

ganizacijomis, mokslininkais, moksleiviais, viešųjų ry-

šių specialistai suburs naujo sąvartyno šalininkus. 15

proc. aktyvios gyventojų paramos užtikrins pasyvios

daugumos palaikymą. Ar sugebėtų tokią programą

realizuoti Aplinkos ministerijos specialistai?

Surežisuoti įvykiai

Tačiau būtų neteisinga teigti, kad valstybės tarny-

boje dirbantys ryšių su visuomene specialistai negali

naudoti viešųjų ryšių technologijų, iš kurių labiausiai

paplitusi – įvykių aktualizavimas arba jų surežisavimas.

Kalbėdami apie paprastus ir įprastus įvykius, išskirtume

spaudos konferenciją, kuomet įvykio pagrindu tampa

nauja informacija, pateikiama institucijai palankia lin-

kme.

Sunkiau dirbti yra rengiant konferencijas, progines

šventes, nes šiuo atveju sunkiau atkreipti visuomenės

ir žiniasklaidos dėmesį. Tačiau natūralių, tikrų įvykių iš-

tekliai greitai baigiasi. Ir juos tenka režisuoti. Tai gali būti

medelių sodinimas, pramoginių konkursų, viktorinų,

labdaros akcijų rengimas.

Šį kartą viešinimo tikslas – įstaigos įvaizdžio forma-

vimas – tarsi ir neakcentuojamas, tačiau rengiant sure-

žisuoto įvykio anonsą, aprašant jo eigą bei analizuojant

reikšmę, pavyksta pritraukti ir dalyvių, ir visuomenės,

ir žiniasklaidos dėmesį. Puikių atsiliepimų sulaukiame

rengdami įvykius, kuriuose dalyvauja estrados, muzikos

ir sporto žvaigždės. Šią mažytę gudrybę puikiai naudo-

jo Europos Sąjungos referendumo organizatoriai. Sure-

žisuotas įvykis yra labiau dramatizuotas nei tikras, taigi

ir dėmesio didesnio susilaukia.

Beje, įstaigų biudžetuose tokiems PR renginiams fi-

nansavimas nenumatytas, o ruošti juos be pinigų, reiš-

kia pakliūti į pilkosios reklamos tinklus.

Vietoj atsisveikinimo

Gerbiami kolegos, viliuosi, kad mano mintys paska-

tins ryšių su visuomene specialistus išsamiau padisku-

tuoti apie mūsų profesiją. Iš atskirų valdžios institucijų

įvaizdžių formuojasi visos mūsų šalies „vaizdelis“. Ne-

pakankamas dėmesys žmonėms ir viešajai nuomonei,

pilietiškumo stoka ugdo nusivylimą, cinizmą, supriešina

valdžią ir visuomenę. O mūsų rankose galingas ginklas.

Tik kaip jį panaudoti nepakenkus?

GALINGAS GINKLAS MŪSŲ PAČIŲ RANKOSE

v i e š i e j i r y š i a i

VA L S T Y B Ė S TA R N Y B O S A K T UA L I J O S 3 0

Doc. dr. Audronė NugaraitėVilniaus universiteto komunikacijos fakulteto Žurnalistikos instituto direktorė

KOMUNIKACIJAI VIEŠAJAME ADMINISTRAVIME – ŽALIA ŠVIESA

Visuomenės pasitikėjimas susijęs su efektyviu valsty-bės valdymu. Visose pasaulio šalyse viešasis administra-vimas susiduria su sunkumais efektyvumo ir produkty-vumo tobulinimo srityje. Pasak Šveicarijos socio-ekono-minio vystymosi centro mokslininko Raimondo Sanerio

(Raymond Saner), daugelis reformų prasidėjo nuo Nau-jojo viešojo administravimo ir tęsėsi iki Naujojo viešojo administravimo reorganizacijos. Dauguma piliečių bei valstybės pareigūnų ieško metodų, norėdami surasti bendrą tikslą – įvertinti viešojo administravimo koky-

KOMUNIKACIJAI VIEŠAJAM

E ADMINISTRAVIM

E – ŽALIA ŠVIESA

„Atskiro žmogaus atveju elkis taip, kad kitas būtų ne priemonė, o

tikslas; visų žmonių atžvilgiu elkis taip, kad tavo elgesys galėtų tapti visuotine elgesio norma; valstybės

atžvilgiu elkis taip, kad tavo elgesys ne prieštarautų įstatymams,

o juos tobulintų“Imanuelis Kantas

„Atskiro žmogaus atveju elkis taip, kad kitas būtų ne priemonė, o

tikslas; visų žmonių atžvilgiu elkis taip, kad tavo elgesys galėtų tapti visuotine elgesio norma; valstybės

atžvilgiu elkis taip, kad tavo elgesys ne prieštarautų įstatymams,

o juos tobulintų“Imanuelis Kantas

v i e š i e j i r y š i a i

VA L S T Y B Ė S TA R N Y B O S A K T UA L I J O S 3 1

bę. Kokybės vertinimo metodologija siūlo aiškų viešojo administravimo vertinimą – ISO kokybės standartą, ku-ris prieš kelerius metus buvo sukurtas, dirbant kartu su Swiss kokybės asociacija. Šioje metodologijoje daug dė-mesio skiriama viešojo administravimo komunikacijai.

Komunikacijos svarba

Pastaraisiais metais apie komunikaciją (bendravimą) ir jos reikšmę kalbama ne tik teoriniu lygmeniu. Ji vis daž-niau yra suvokiama kaip vienas svarbiausių dalykų užtikri-nant institucijos reputaciją, jos įvaizdį, veiklos efektyvumą ir grįžtamąjį ryšį. Komunikacija – tai procesas, kuriame institucijos tikslai pasiekiami naudojant įvairias priemones. Kitaip tariant, tai viešosios informacijos ir požiūrių perteiki-mas atitinkamiems gavėjams. Pagrindiniai komunikacijos tikslai – informuoti, įtikinti ir motyvuoti tikslines auditorijas, pagrindinius informacijos gavėjus. Komunikaciją skirsto-me į dvi rūšis: išorinę (bendravimas su išorinėmis audito-rijomis, ryšiai su visuomene, reklama) ir vidinę (institucijos personalas). Efektyvus gebėjimas bendrauti institucijai su visuomene ir savo personalu yra nuoseklios veiklos rezul-tatas.

Ilgą laiką nepakankamai vertinant vidinės komuni-kacijos svarbą didesnis dėmesys buvo skiriamas išorinei komunikacijai. Jau nuo praėjusio šimtmečio vidurio ja-ponų tyrinėtojų atlikti pirmieji, o vėliau ir visi kiti tyrimai patvirtino teiginį, kad daugiau kaip 70 proc. problemų išorinėje komunikacijoje atsiranda dėl nesutvarkytos vidinės komunikacijos.

Pamatas - strategija

Vidinė organizacijos komunikacija – tai sudėtinga infor-macijos kanalų sistema, perduodanti didelius informacijos kiekius. Vidinei komunikacijai galioja kitokie dėsniai ir aplin-ka nei išorinei komunikacijai, todėl svarbu atskirti šiuos ter-minus. Vidinė komunikacija yra skirstoma į keturis lygius: organizacinis, grupinis, tarpasmeninis ir asmeninis. Viešaja-me administravime yra svarbūs visi lygiai, nes organizacinis komunikacijos lygis apima visus komunikacijos procesus organizacijoje, grupinis – komunikacijos veiksmus, vykstan-čius asmenų grupėje (padalinyje). Čia dažniausiai komuni-kacijos kokybė daugiausia priklauso nuo grupės ir asmenų žinių, įgūdžių bei patirties. Tarpasmeninis lygis – asmens gebėjimas bendrauti su kitais asmenimis.

Siekiant pagerinti vidinę organizacijos komunikaci-ją būtina stengtis dirbti su kiek galima daugiau lygių.

Kiekvienas lygis reikalauja kitokių priemonių. Todėl į klausimą, nuo ko pradėti gerinti organizacijos išorinę ir vidinę komunikaciją, reikėtų atsakyti taip: nuo organi-zacijos komunikacijos strategijos kūrimo ir įgyvendini-mo. Tokia strategija viešajame administravime turi būti neatsiejama valstybinės institucijos visos informacinės politikos dalis. Tik aiškiai suplanuota komunikacinė veik-la gali duoti norimus rezultatus ir sukurti galimybes būti institucijai viešai ir prieinamai visuomenei. Todėl pirmiausia komunikacinės veiklos svarbą turi suprasti institucijoje sprendimo teisę turintys žmonės.

Tinkama komunikacija gerina viešojo administravimo kokybę

Atskirų priemonių naudojimas (rašiniai žiniasklaido-je, specialūs renginiai ar darbuotojų apklausos ir kt.) kurį laiką gali būti efektyvus, tačiau konkretiems tikslams pasiekti reikalinga visuma ir nuoseklumas. Komunika-cijos strategija turi vadovautis kompanijos vizija, misija bei tikslais ir padėti juos įgyvendinti.

Gerai parengta organizacijos komunikacijos stra-tegija padės specialistams neapsiriboti atskiromis priemonėmis, bet įgyvendinti komunikacijos sistemą, apimančią visas organizacijos išorines ir vidines tikslines grupes, procesus ir funkcijas.

Valstybinė institucija, bendraudama su įvairiomis tikslinėmis grupėmis, nuolat turi galvoti apie profesio-nalius ryšius su visuomene, kurie pasižymi planingumu, sisteminiu požiūriu ir kryptingumu. Čia sunku būtų išsi-versti be vadyboje naudojamų jau minėtos strategijos ir taktikos. Komunikacijos taktika – tai apibrėžto laiko-tarpio veiksmų planas, kuris kuriamas įgyvendinant sukurtos strategijos kryptis. Taktika gali būti skirtingos apimties ir trukmės.

Ryšiai su visuomene turi padėti institucijai per išsi-keltus tikslus ir uždavinius siekti visuomenės pasitikė-jimo, be kurio negalėtume kalbėti apie efektyvų viešąjį administravimą, siejamą su kokybės standartu. Todėl galime teigti, kad komunikacija yra viena iš efektyviau-sių priemonių, padedančių gerinti viešojo administra-vimo kokybę.

KOMUNIKACIJAI VIEŠAJAM

E ADMINISTRAVIM

E – ŽALIA ŠVIESA

v i e š i e j i r y š i a i

VA L S T Y B Ė S TA R N Y B O S A K T UA L I J O S 3 2

Kovojant su korupcija priimta nemažai antikorupci-

nių teisės aktų, kryptingai stiprinama institucinė sąranga,

ugdoma visuomenės antikorupcinė teisinė sąmonė. Ta-

čiau norint užbėgti nepageidaujamiems įvykiams už akių

svarbiausias darbas – parengti ir priimti politikų, valsty-

bės tarnautojų bei privataus verslo etikos standartus, ku-

riuose būtų numatytos sankcijos už nusižengimus. Taip

pat būtina sukurti efektyvų priežiūros mechanizmą.

Tinkamai reaguoti

Lietuvoje dirbama dviem korupcijos prevencijos

kryptimis – proaktyviosios (ang. proactive), kai šalinama

prielaida nesulaukus blogų padarinių, bei reaguojančios

(ang. reactive), kai kilus pasekmei šalinama prielaida.

Pastaruoju atveju išaiškėjus korupciniams teisės pa-

žeidimams vertinama teisės aktų taikymo praktika, nu-

statomos reglamentavimo spragos ir jos naikinamos.

Teisės aktai koreguojami laikantis Korupcijos prevenci-

jos įstatymo. Pavyzdžiui, Labdaros ir paramos įstatymo

pataisa, leidusi valstybinėms įmonėms teikiant paramą

bei labdarą pasinaudoti mokesčių lengvatomis, sudarė

prielaidas korupcijai – atskiri asmenys minėtų įmonių

pajamas galėjo naudoti ne valstybės ar piliečių reik-

mėms, o kitiems tikslams (finansuoti politines partijas ir

pan.). Pasinaudojusios šia teise 1998–1999 m. valstybi-

nės bendrovės į biudžetą nepervedė 17 mln. Lt pelno

– jį skyrė labdarai. Prezidentas, atsižvelgęs į atliktą anti-

korupcinį įvertinimą, šį įstatymą vetavo. Dabar valstybi-

nės įmonės teikdamos paramą mokesčių lengvatomis

pasinaudoti nebegali.

Kita reaguojančios korupcijos prevencijos priemo-

nė – korupcijos rizikos analizė, atliekama tose įstaigose,

kuriose egzistuoja didelė korupcijos tikimybė. Tokiai ka-

tegorijai priskiriamos tos įstaigos, kuriose buvo padary-

tas korupcinis nusikaltimas, kurių pagrindinės funkcijos

– kontrolė ar priežiūra, atskirų valstybės tarnautojų funk-

cijos, uždaviniai, darbo ir sprendimų priėmimo tvarka

bei atsakomybė nėra išsamiai reglamentuoti, kurių veik-

la susijusi su leidimų, nuolaidų, lengvatų ir kitokių pa-

pildomų teisių suteikimu ar ribojimu, kurios daugiausia

priima sprendimus, kurių netvirtina kitos įstaigos ir pan.

Naikinti prielaidas

Tuo tarpu proaktyvi korupcijos prevencija paremta

numanomo, prognostinio kriminologinio modeliavimo

prielaidomis. Jos tikslas – užkirsti kelią korupcijai atsiras-

ti. Aptarsiu kelias šios krypties priemones.

Antikorupciniu aspektu vertinami nauji teisės aktų,

reglamentuojančių naują visuomeninių santykių sritį,

projektai.

Siekiant, kad valstybės tarnyboje dirbtų tik neprie-

kaištingos reputacijos asmenys, teisės aktų nustatyta

tvarka gali būti peržiūrima teisėsaugos ir kontroliuojan-

čių institucijų sukaupta objektyvi informacija apie juos.

Informacijos apie asmenį, siekiantį eiti arba einantį par-

eigas valstybės tarnyboje, gali prašyti įstaigos vadovas,

valstybės politikas, teisėsaugos ar kontrolės institucijos.

Svarbia priemone laikoma ir antikorupcinis visuo-

menės švietimas siekiant puoselėti asmens dorovę,

ugdyti pilietiškumą, asmens teisių ir pareigų visuome-

nei, Lietuvos valstybei sampratą ir užtikrinti korupcijos

prevencijos tikslų įgyvendinimą. Tam turi būti sutelktos

mūsų šalies jėgos ir užsienio parama, panaudotos visos

KORUPCIJOS PREVENCIJA – VEIKIANTYS ETIKOS STANDARTAI

Aida RaudonienėSpecialiųjų tyrimų tarnybos spec. agento patarėjaMykolo Riomerio Universiteto Teisės fakulteto Kriminologijos katedros lektorė

KORUPCIJOS PREVENCIJA – VEIKIANTYS ETIKOS STANDARTAI

k o n t r o l ė

VA L S T Y B Ė S TA R N Y B O S A K T UA L I J O S 3 3

tradicinės ir įvairiausios modernios mokymo formos.

Viešosios nuomonės ir žiniasklaidos vaidmuo kovojant

su korupcija Lietuvoje kol kas gana prieštaringas.

Nusikaltimas ir bausmė

Manytume, jog efektyviausiai nuo korupcijos at-

grasytų Politikų, valstybės tarnautojų elgesio kodeksas,

apibrėžiantis antikorupcines ir teisines atsakomybės

priemones. Tačiau šis teisinės atsakomybės mechaniz-

mas vis dar neveikia.

Padėtis tokia, kad esminiai elgesio koncepcijos

principai (Tarnautojo elgesio kodeksas) skirtingoms

valstybinio sektoriaus sritims nustatyti vienodi, tačiau

praktinis jų taikymas gali skirtis. Todėl svarbu parengti ir

profesinius elgesio standartus, kuriuose būtų išdėstyti

asmeniniai tarnautojų įsipareigojimai ir elgesio normos.

Reikėtų numatyti priemones, skatinančias laikytis šių

principų, bei priežiūros mechanizmą.

Dabar Lietuvoje madinga kiekvienos profesijos at-

stovams turėti savo etikos kodeksą, kuriame suformu-

luoti pagrindiniai jų etikos principai ir elgesio standartai.

Tačiau toli gražu ne visus profesinės veiklos epizodus

galime vadinti etiškais. Bėda ta, kad tarp Lietuvoje ga-

liojančių profesinių elgesio standartų vargiai yra tokių,

kuriuose numatyta, kaip realiai juos įgyvendinti ir kokių

sankcijų imtis profesijos atstovui juos ignoruojant. Todėl

etikos kodeksai tėra organizacijos įvaizdžio dalis. Realybė

tokia, kad valstybės institucijose eilinis pilietis daug dau-

giau gali pasiekti ištaręs slaptažodį „aš nuo piliečio X“.

Iki šiol nepriimti politikų, tarnautojų elgesio kodek-

sai, teisėkūros modelio metmenys, mat jau daugiau

kaip dvejus metus diskutuojama ne tiek dėl elgesio

standartų, kiek dėl sankcijų bei elgesio standartų laiky-

mosi priežiūros institucijų. Nemažai politikų linkę kiek

įmanoma švelninti nuobaudas, ir taip elgesio kodeksą

paversti moralinių nuostatų deklaracija. O mūsų many-

mu, vienu svarbiausių Seimo uždavinių turėtų būti par-

lamentarų mokymas Vakaruose taikomų šios profesijos

elgesio standartų bei institucinio mechanizmo funkcio-

navimo, leidžiančio užtikrinti jų laikymąsi ir kontrolę.

Svarstant tarnautojų elgesio kodeksą iš esmės taip pat

nesutariama dėl sankcijų. Daugeliui politikų ir valstybės

tarnautojų sunku atsisakyti dar sovietmečiu įsisąmonintų

tarnybinių nuobaudų: įspėjimo, papeikimo ir atleidimo iš

darbo. Tuo tarpu Vakarų Europa jau seniai taiko platesnį

sankcijų spektrą – ten tarnautojas gali būti perkeliamas į

kitą darbą, perkeliamas į kitas pareigas, sumažinamas at-

lyginimas ir tik galiausiai taikoma griežčiausia nuobauda

– atleidimas iš darbo arba iš valstybės tarnybos.

Mūsų nuomone, šių problemų sprendimas turė-

tų labiausiai rūpėti Valstybės tarnybos departamentui

prie Vidaus reikalų ministerijos. Svarstytina, ar nebūtų

tikslinga jam suteikti savarankiškos valstybės instituci-

jos, tiesiogiai atskaitingos Vyriausybei, statusą, taip vals-

tybės tarnybos reikalų tvarkymą pakeliant į aukštesnį

valstybės valdymo lygmenį.

Verslo moralė

Iki šiol verslininkai linkę paspartinti reikalus duoda-

mi kyšį. Vadinasi, ir jie sudaro sąlygas korupcijai. Todėl

būtina parengti ir pavyzdinį verslo etikos kodeksą, kurį

galėtų adaptuoti Lietuvos įmonės, siekiančios aukštes-

nės moralės. Taip būtų padėtas pagrindas „naujojo pro-

fesionalizmo formavimui“.

Dar viena problema – mūsų šalyje nuo visuome-

nės slepiamos tikrosios svarbių sprendimų priėmimo

priežastys, administracinių ir kitų organų veiklai vis dar

būdingas „šešėlinis“ sprendimų priėmimas. Vykdant

antikorupcinę programą reikia užtikrinti visuomenės

informavimo skaidrumą. Dėl to reikia kruopščiai patik-

rinti norminius aktus, ribojančius piliečių teisę gauti in-

formaciją, ir kiek įmanoma sumažinti administracinių ir

kitų institucijų neskaidrumo galimybes.

Lietuvos viešųjų įstaigų veiklos skaidrumo lygis turi

būti priartintas prie daugiausia pasiekusių kovojant su

korupcija šalių lygio (JAV, Olandija, Danija ir kt.). Todėl

teisės aktų projektų, strategijų, programų, sutarčių, dery-

binių pozicijų poveikio vertinimas yra ypač svarbi korup-

cijos prevencijos priemonė. Ją taikant nustatoma, ar visi

sprendimo etapai yra skaidrūs ir prieinami visuomenei, ar

asmenys, priimantys sprendimus, gali tai daryti. Taip pat

nustatomi su atitinkamais sprendimais susiję kriterijai, pa-

vyzdžiui, konkursų procedūros, atrankos kriterijai ir pan.

KORUPCIJOS PREVENCIJA – VEIKIANTYS ETIKOS STANDARTAI

k o n t r o l ė

VA L S T Y B Ė S TA R N Y B O S A K T UA L I J O S 3 4

VIEŠOJO SEKTORIAUS VIDAUS AUDITO SISTEMA LIETUVOJE

Rasa RybakovienėVidaus reikalų ministerijos Vidaus audito skyriaus vedėja

VIEŠOJO SEKTORIAUS VIDAUS AUDITO SISTEMA LIETUVOJE

„Sukurta viešojo sektoriaus vidaus audito sistema siekiama,

kad vidaus auditas taptų tikru viešojo juridinio asmens vadovo ir audituojamųjų pagalbininku,

konsultantu bei pokyčius ir tobulėjimą skatinančia priemone“

„Sukurta viešojo sektoriaus vidaus audito sistema siekiama,

kad vidaus auditas taptų tikru viešojo juridinio asmens vadovo ir audituojamųjų pagalbininku,

konsultantu bei pokyčius ir tobulėjimą skatinančia priemone“

k o n t r o l ė

VA L S T Y B Ė S TA R N Y B O S A K T UA L I J O S 3 5

Lietuva po nepriklausomybės atkūrimo atsidūrė nau-

joje geopolitinėje ir geoekonominėje situacijoje, iškilo

nauji valstybės vystymosi prioritetai. Rengimasis narystei

Europos Sąjungoje padarė lemiamą įtaką šalyje vykdomai

valstybinių institucijų reformai. Europos Komisija šalims

kandidatėms iškėlė konkrečius reikalavimus – valdymo

sistema turi gebėti įgyvendinti ES politiką, užtikrinti finan-

sinės sistemos skaidrumą ir kontrolę. Lietuvai teko pakeisti

iš praeities paveldėtą valdymo sistemą, iš naujo nustatyti

valstybės kišimosi į visuomenės veiklos sritis ribas.

Iškilusioms problemoms spręsti ieškota įvairiausių

būdų. Vieni veiksmingiausių – biudžeto lėšų taupymas,

reglamentavimo ir kitokių suvaržymų mažinimas, infor-

macinių technologijų panaudojimas, naujų valdymo

metodų diegimas, naujų vertinimo kriterijų ir būdų

taikymas, decentralizavimas, įgaliojimų delegavimas,

lankstumas formuojant ir naudojant valstybės biudže-

tą, administravimo paslaugų kokybės gerinimas, finan-

sinės kontrolės stiprinimas ir kita. Šie veiksniai Lietuvoje,

kaip ir daugelyje pasaulio valstybių, lėmė vidaus audito

sistemos įdiegimą viešojo sektoriaus institucijose.

Pirmieji darbai

Vienas iš pirmųjų konkrečių darbų įgyvendinant

vidaus audito sistemos diegimo priemones – vidaus

auditą reglamentuojančios teisinės bazės rengimas ir

vidaus audito struktūrų kūrimas. Vyriausybė 2000 m.

vasario 7 d. nutarimu Nr. 127 „Dėl valstybės įmonių ir

įstaigų vidaus audito“ patvirtino Valstybės įmonės ar įs-

taigos vidaus audito tarnybos nuostatus. Šiame nutari-

me taip pat buvo numatytos pagrindinės vidaus audito

tarnybų steigimo valstybinio valdymo institucijose ir

valstybinėse įmonėse nuostatos.

2002 m. gruodžio 10 d. buvo priimtas ir nuo 2003 m.

sausio 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos vidaus kontrolės

ir vidaus audito įstatymas, tapęs pagrindiniu vidaus audito

funkcionavimą viešajame sektoriuje reglamentuojančiu

dokumentu. Įstatymas nustatė pagrindinius vidaus kontro-

lės ir vidaus audito funkcionavimo viešajame juridiniame

asmenyje, kuris valdo, naudoja valstybės ar savivaldybės

turtą ir juo disponuoja, teisinius pagrindus, tikslus bei vie-

šojo juridinio asmens vadovo kompetenciją siekiant, kad

veiktų įstatymo reglamentuojama vidaus kontrolė. Vidaus

kontrolės ir vidaus audito įstatymas apibrėžė kertinius

vidaus audito aspektus – vidaus audito tikslą ir pagrindi-

nius uždavinius, vidaus audito tarnybos steigimą viešaja-

me juridiniame asmenyje, vidaus audito tarnybos veiklos

nepriklausomumą, reikalavimus vidaus audito tarnybos

vadovui bei jo pagrindines funkcijas, vidaus auditorių

kompetenciją, viešojo juridinio asmens vadovo pareigas ir

kompetenciją vidaus kontrolės ir vidaus audito klausimais

bei finansų ministerijos vaidmenį vidaus audito veikloje.

Tolimesnis reglamentavimas

Ne mažiau svarbus dokumentas, reglamentuojan-

tis vidaus auditą – 2003 m. balandžio 14 d. Vyriausybės

nutarimas Nr. 470. Juo patvirtinti vidaus audito tarny-

bos pavyzdiniai nuostatai, o viešieji juridiniai asmenys

įpareigoti per 2 mėnesius parengti ir patvirtinti vidaus

audito tarnybos nuostatus. Be to, šis Vyriausybės nuta-

rimas įpareigojo viešuosius juridinius asmenis patvir-

tinti vidaus audito tarnybos vidaus audito metodiką,

o taip pat finansų kontrolės taisykles (šie dokumentai

turėjo būti patvirtinti per 2 mėnesius nuo finansų mi-

nistro tvirtinamos pavyzdinės vidaus audito metodikos

ir minimalių finansų kontrolės reikalavimų įsigaliojimo

dienos). Reikia pažymėti, kad minėtas Vyriausybės nu-

tarimas panaikino 2000 m. vasario 7 d. nutarimo Nr. 127

galiojimą.

VIEŠOJO SEKTORIAUS VIDAUS AUDITO SISTEMA LIETUVOJE

k o n t r o l ė

VA L S T Y B Ė S TA R N Y B O S A K T UA L I J O S 3 6

Ir galiausiai, Finansų ministro 2003 m. gegužės 2 d. įsa-

kymas Nr. 1K-117, patvirtinęs dar du ne mažiaus svarbius

vidaus auditui dokumentus – Pavyzdinę vidaus audito

metodiką ir Viešojo juridinio asmens, kuris valdo, naudo-

ja valstybės ar savivaldybių turtą ir disponuoja juo, vidaus

auditorių profesinės etikos taisykles. Pavyzdinė vidaus au-

dito metodika, kurios tikslas – padėti vidaus audito tarny-

boms, atsižvelgiant į viešojo juridinio asmens veiklos spe-

cifiką parengti savo vidaus audito metodiką, apėmė visas

svarbiausias vidaus audito proceso dalis – vidaus audito

planavimą, atlikimą, vidaus audito ataskaitos parengimą ir

pateikimą, pažangos stebėjimą (veiklą po audito). Antrasis

dokumentas – Viešojo juridinio asmens vidaus auditorių

profesinės etikos taisyklės – apibrėžė vidaus auditoriaus

profesinio elgesio principus ir normas, kurių jis privalo

laikytis įgyvendindamas savo teises ir pareigas bei atlikda-

mas priskirtas funkcijas. Taip buvo siekiama didinti įstaigų

vadovų pasitikėjimą vidaus auditorių veikla.

Užtikrinti, kad sistema darniai veiktų

Išvardinti pagrindiniai teisės aktai – tai pamatas Lie-

tuvos viešojo sektoriaus vidaus audito sistemai funkcio-

nuoti. Toliau reikalinga užtikrinti darnų ir efektyvų šios

sistemos veikimą.

Lietuvos viešojo sektoriaus vidaus audito sistemą

sudaro Komisija vidaus audito sistemos funkcionavimui

koordinuoti, Finansų ministerija ir viešųjų juridinių as-

menų vidaus audito tarnybos. Šią sistemą papildė nuo

2004 m. sausio 1 d. įsteigtos centralizuotos savivaldybių

vidaus audito tarnybos.

Komisija vidaus audito sistemos funkcionavimui koor-

dinuoti, sudaryta Vyriausybės 2003 m. rugsėjo 9 d. nuta-

rimu Nr. 1138, prižiūri ir koordinuoja vidaus audito siste-

mos funkcionavimą viešuosiuose juridiniuose asmenyse.

Komisija siekia, kad įstaigose būtų įsteigtos vidaus audito

tarnybos, o vidaus auditas būtų atliekamas veiksmingai.

Komisija nagrinėja problemas, susijusias su vidaus audito

sistemos funkcionavimu. Komisija taip pat teikia Finansų

ministerijai pastabas, pasiūlymus, išvadas vidaus audito

klausimais, padeda užtikrinti platesnės metodinės pagal-

bos teikimo vidaus audito tarnyboms galimybes.

Finansų ministerija rengia teisės aktų projektus vi-

daus audito klausimais, vidaus audito metodines reko-

mendacijas, konsultuoja, analizuoja, vertina ir prižiūri

vidaus audito tarnybų veiklą, koordinuoja Europos Są-

jungos lėšų administravimo ir panaudojimo auditą.

Tobulėjimą skatinanti priemonė

Viešojo juridinio asmens, kuris valdo, naudoja valsty-

bės ar savivaldybės turtą ir juo disponuoja, vidaus audito

tarnyba – tai viešojo juridinio asmens savarankiškas struk-

tūrinis padalinys, įsteigtas atlikti vidaus auditą. Vidaus audi-

to tarnyba būtinai turi būti tiesiogiai pavaldi ir atskaitinga

įstaigos vadovui, kuris užtikrina vidaus auditorių veiklos ir

organizacinį nepriklausomumą ir negali perduoti šios val-

dymo funkcijos kitiems valstybės įstaigos tarnautojams ar

darbuotojams. Pabrėžtina, kad vidaus auditoriaus nepri-

klausomumas – vienas iš svarbiausių veiksnių, garantuo-

jančių atliekamo vidaus audito kokybę.

Vidaus kontrolės ir vidaus audito įstatymas nustato,

kad vidaus audito tarnybos būtų įsteigtos Respublikos

Prezidento institucijoje, Seimo kanceliarijoje, Vyriausybės

kanceliarijoje, ministerijose, apskričių viršininkų adminis-

tracijose, o taip pat viešuosiuose juridiniuose asmenyse,

kuriuose patvirtinta ne mažiau kaip 200 pareigybių, įskai-

tant jiems pavaldžių arba jų valdymo sričiai priskirtų vie-

šųjų juridinių asmenų patvirtintas pareigybes.

Pagrindinis vidaus audito tikslas – sistemingai ir vi-

sapusiškai vertinant rizikos valdymą ir vidaus kontro-

lę, padėti įgyvendinti viešojo juridinio asmens veiklos

tikslus. Vidaus audito tarnybos, įgyvendindamos vidaus

audito uždavinius, turi nustatyti, ar įstaiga savo veikloje

laikosi norminių teisės aktų reikalavimų, patarti įstai-

gos vadovui, kaip mažinti rizikos veiksnių įtaką, teikti

rekomendacijas, kaip tobulinti vidaus kontrolę, vertinti

strateginių arba kitų veiklos planų, programų vykdymą,

vertinti ar efektyviai ir ekonomiškai naudojamas valsty-

bės ir savivaldybių turtas, taip pat vertinti lėšų, gautų

iš ES bei užsienio institucijų ar fondų administravimą ir

panaudojimą. Lietuvai tapus ES nare, ši funkciją įgavo

ypač svarbią reikšmę vidaus audito tarnybų veikloje.

Sukurta viešojo sektoriaus vidaus audito sistema sie-

kiama, kad vidaus auditas taptų tikru viešojo juridinio

asmens vadovo ir audituojamųjų pagalbininku, konsul-

tantu bei pokyčius ir tobulėjimą skatinančia priemone.

VIEŠOJO SEKTORIAUS VIDAUS AUDITO SISTEMA LIETUVOJE

k o n t r o l ė

VA L S T Y B Ė S TA R N Y B O S A K T UA L I J O S 3 7

Dr. Vaidotas JakštasViešųjų pirkimų tarnybos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės Metodologijos ir mokymo skyriaus vedėjas

VIEŠIEJI PIRKIMAI: VEIKSMINGUMO LINK

Viešųjų pirkimų sistema Lietuvoje pradėjo formuo-

tis dešimto dešimtmečio pradžioje Vyriausybei 1991

m. lapkričio 26 d. priėmus nutarimą Nr. 489 „Dėl Lietu-

vos Respublikos valstybinio užsakymo nuostatų“. Po jo

buvo priimti dar keli nutarimai, kol 1996 m. rugpjūčio

13 d. Seimas patvirtino Viešojo pirkimo įstatymą. Tai

buvo kardinalus pokytis, atspindėjęs padidėjusį visuo-

menės ir valstybės dėmesį viešiesiems pirkimams. Kitas

didesnis pokytis įvyko 1999 m. birželio 3 d. Seimui pri-

ėmus naują Viešojo pirkimo įstatymo redakciją, kuri jau

išreiškė Lietuvos siekį tapti Europos Sąjungos nare. Visų

vėlesnių Viešųjų pirkimų įstatymo redakcijų svarbiau-

sias tikslas buvo dar labiau priartinti reglamentavimą

prie ES standartų.

Sistema

Viešųjų pirkimų sistemą derėtų nagrinėti keliais as-

pektais: teisiniu, instituciniu ir organizaciniu. Teisiniame

aspekte apsiribosime išvardijimu svarbiausių teisės

aktų, kurie reglamentuoja šią sritį. Visų pirma, tai Lietu-

„Viešųjų pirkimų sistema nėra pakankamai tobula. Procedūrų

skaidrumas, skelbimai apie viešuosius pirkimus skatina tiekėjų konkurenciją, tačiau

lemia ir ilgą procedūrų trukmę“

VIEŠIEJI PIRKIMAI: VEIKSM

INGUMO LINK

„Viešųjų pirkimų sistema nėra pakankamai tobula. Procedūrų

skaidrumas, skelbimai apie viešuosius pirkimus skatina tiekėjų konkurenciją, tačiau

lemia ir ilgą procedūrų trukmę“

k o n t r o l ė

VA L S T Y B Ė S TA R N Y B O S A K T UA L I J O S 3 8

vos Respublikos civilinis kodeksas. Šio kodekso 6.382

straipsnyje nustatyta, kad viešojo pirkimo–pardavi-

mo sutartims šio kodekso normos taikomos tiek, kiek

kiti įstatymai nenustato ko kita. Tai reiškia, kad Civilinis

kodeksas viršenybę suteikia Viešųjų pirkimų įstatymui,

todėl sutartys turi būti sudaromos vadovaujantis šiuo

įstatymu. Kodekso normos taikomos tiek, kiek neregla-

mentuoja įstatymas. Viešųjų pirkimų įstatymo poįstaty-

minius teisės aktus yra patvirtinusi Vyriausybė, Viešųjų

pirkimų tarnyba, Ūkio ministerija ir kitos institucijos. Be

paminėtų teisės aktų viešuosius pirkimus taip pat regla-

mentuoja ir Koncesijų įstatymas. Vadovaujantis Viešųjų

pirkimų įstatymu ir Koncesijų įstatymu darbų konce-

sijos suteikimas priskirtinas viešiesiems pirkimams, ta-

čiau ši koncesija suteikiama specialia tvarka, nustatyta

Koncesijų įstatymu.

Dalyviai

Instituciniu požiūriu, svarbiausi viešųjų pirkimų sis-

temos elementai, be abejo, yra perkančiosios organiza-

cijos ir tiekėjai. Įmonės, įstaigos ir organizacijos, kurios

privalo pirkimus vykdyti Viešųjų pirkimų įstatymo nu-

statyta tvarka, laikomos perkančiosiomis organizacijo-

mis, o savo prekes, paslaugų teikimą ar darbų atlikimą

siūlantys ūkio subjektai – tiekėjais.

Be šių subjektų viešųjų pirkimų sistemai priskirtinos

kitos institucijos, kurių veiklos tikslas – palaikyti siste-

mos funkcionavimą. Viešųjų pirkimų politiką formuoti

pavesta Ūkio ministerijai, kuri rengia įstatymų dėl vie-

šųjų pirkimų projektus, teikia pasiūlymus dėl sistemos

tobulinimo.

Pagrindinė Viešųjų pirkimų tarnybos paskirtis

– užtikrinti viešuosius pirkimus reglamentuojančių

teisės aktų nustatytų reikalavimų laikymosi, todėl

viena svarbiausių veiklų yra viešųjų pirkimų kontro-

lė. Tačiau tarnyba veikia ne vien tik kontroliuodama

pirkimų vykdymą, todėl kita svarbi veiklos sritis yra

prevencinės priemonės – mokymai, konsultacijos,

metodinės medžiagos rengimas ir leidimas, viešųjų

pirkimų sistemos analizė ir pasiūlymų jos tobulini-

mui rengimas, informacijos apie viešuosius pirkimus

teikimas.

Viešųjų pirkimų vykdymą taip pat tikrina Specialiųjų

tyrimų tarnyba, Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba,

Valstybės kontrolė. Pastarosios institucijos funkcija yra

ypač svarbi, nes Valstybės kontrolė vykdytus pirkimus

įvertina atsižvelgdama į jų įtaką perkančiosios organi-

zacijos veiklos veiksmingumui.

Viešųjų pirkimų sistemos funkcionavimui yra svar-

bus tarp perkančiųjų organizacijų ir tiekėjų kylančių

ginčų sprendimas. Lietuvoje viešųjų pirkimų ginčus

sprendžia bendrosios kompetencijos teismai, konkre-

čiai – apygardų teismai. Kiekvienas tiekėjas, kuris mano,

kad perkančioji organizacija pažeidžia jo teises, gali

kreiptis į teismą. Į teismą dėl tiekėjų padarytos žalos at-

lyginimo gali kreiptis ir perkančioji organizacija. Tačiau

kreiptis dėl pažeistų teisių galima ne tik į Lietuvos teis-

mus. Kiekvienas asmuo, kuris mano, kad vykdant vie-

šuosius pirkimus jo teisės pažeidžiamos dėl netinkamo

Europos Sąjungos teisės aktų reikalavimų įgyvendini-

mo, gali kreiptis į Europos Teisingumo teismą.

Organizavimas

Viešieji pirkimai savo esme nedaug kuo skiriasi nuo

bet kokių kitų pirkimų. Visais atvejais turi būti stengia-

masi reikalingą daiktą ar reikalingas paslaugas įsigyti

palankiausiomis sąlygomis. Daugiausiai skiriasi reika-

lavimai pirkimų procedūroms. Privačių asmenų pirki-

mams keliami tik patys bendriausi reikalavimai, skirti

užtikrinti sudaromų sandorių šalių sąžiningumą. Griež-

tų reikalavimų įstatymais nustatyti nereikia, nes priva-

tus interesas ir taip skatina siekti kuo didesnės naudos.

Viešųjų pirkimų atveju, kai tiesioginio pirkimų vykdytojo

asmeniniai interesai dažnai skiriasi nuo viešųjų interesų,

kuriuos privalo tenkinti pirkimus atliekanti organizacija,

kyla pavojus, kad nesant griežto reglamentavimo pir-

kimų vykdytojai gali nesiekti nustatytų tikslų arba net

nukrypti link savo asmeninių interesų tenkinimo. Todėl

viešųjų pirkimų vykdymui teisės aktais nustatyti detalūs

reikalavimai.

Vienas svarbiausių reikalavimų viešiesiems pirki-

mams – skelbimas apie pirkimus. Taip informavus visus

potencialius tiekėjus apie perkančiosios organizacijos

ketinimus yra sudaromos geriausios sąlygos tiekėjų

VIEŠIEJI PIRKIMAI: VEIKSM

INGUMO LINK

k o n t r o l ė

VA L S T Y B Ė S TA R N Y B O S A K T UA L I J O S 3 9

konkurencijai, o tuo pačiu ir geriausio pasiūlymo išsirin-

kimui. Todėl pagrindiniu pirkimo būdu yra atviras kon-

kursas. Žinoma, ne visais atvejais tikslinga rinktis kon-

kursą. Jeigu pirkimo dalykas yra labai sudėtingas, dėl

ko labai sunku ar net neįmanoma pakankamai tiksliai

jį apibūdinti, tuomet pirkimą galima atlikti skelbiamų

derybų būdu. Tais atvejais, kai rinkoje nėra pakankamai

tiekėjų, kurie gali pasiūlyti reikalingas prekes, paslaugas

ar darbus, arba dėl nenumatytų aplinkybių būtina pir-

kimą atlikti ypač skubiai, gali būti pasirenkamos neskel-

biamos derybos. Tiek skelbiamos, tiek neskelbiamos

derybos yra išimtiniai pirkimo būdai, kuriuos taikyti ga-

lima tik esant įstatyme nustatytoms sąlygoms.

Mažos vertės pirkimai, taip pat pirkimai esant įstaty-

me nustatytoms sąlygoms gali būti atliekami ir taikant

įprastą komercinę praktiką. Šių pirkimų vykdymą įstaty-

mas reglamentuoja palyginti nedaug. Teisė nusistatyti

tokių pirkimų taisykles palikta perkančiajai organizacijai.

Pirkimo procedūrų organizavimui ir vykdymui kiek-

viena perkančioji organizacija turi sudaryti viešojo pir-

kimo komisiją. Ji sudaroma iš nemažiau kaip trijų fizinių

asmenų. Komisijos gali būti tiek nuolatinės, tiek sudaro-

mos vienam konkrečiam pirkimui atlikti.

Viešuosiuose pirkimuose didelis dėmesys skiriamas

pirkimo sąlygoms parengti, pateikti ir vykdyti. Viešojo

pirkimo skelbime ir kituose pirkimo dokumentuose

perkančioji organizacija privalo pateikti pirkimo objekto

techninę specifikaciją, reikalavimus tiekėjų kvalifikacijai,

pasiūlymų rengimui ir teikimui, pasiūlymų vertinimo

kriterijus bei kitus dalykus, kurie nurodyti įstatyme. Svar-

bu tiksliai ir aiškiai suformuluoti pirkimo sąlygas, nes pa-

sibaigus pasiūlymų pateikimo terminui nei perkančioji

organizacija, nei tiekėjas jokiu būdu negali pakeisti šių

sąlygų, todėl pasirengimo etape padarytos klaidos gali

tapti nesėkmingo pirkimo priežastimi.

Mokymo paslaugų pirkimai

Visoms valstybės ar savivaldybių institucijoms svar-

bu kelti valstybės tarnautojų ir pagal darbo sutartis dir-

bančių darbuotojų kvalifikaciją, todėl institucijos nuolat

susiduria su mokymo paslaugų pirkimais. Švietimo ir

profesinio lavinimo paslaugos nurodytos Viešųjų pir-

kimų įstatymo 2 priedėlio B tipo paslaugų sąraše. Va-

dovaujantis 11 straipsnio 8 dalimi tokios paslaugos, ne-

VIEŠIEJI PIRKIMAI: VEIKSM

INGUMO LINK

k o n t r o l ė

VA L S T Y B Ė S TA R N Y B O S A K T UA L I J O S 4 0

paisant jų vertės, perkamos tik supaprastintais pirkimo

būdais (supaprastintais atviru ir ribotu konkursais, su-

paprastintomis skelbiamos ir neskelbiamos derybos ar

taikant įprastą komercinę praktiką). Dar daugiau, vado-

vaudamasi 65 straipsnio 11 dalies 3 punktu perkančioji

organizacija visas savo darbuotojų mokymo paslaugas

gali pirkti vien tik taikydama įprastą komercinę praktiką.

Ši nuostata galioja net ir tuo atveju, jeigu perkamų mo-

kymo paslaugų vertė be PVM viršija 75 tūkst. Lt.

Mokymo paslaugų pirkimai taikant įprastą komerci-

nę praktiką turi būti vykdomi pagal pačios perkančio-

sios organizacijos pasitvirtintą taisyklių aprašą. Taisyklės

turėtų apimti paslaugos teikėjų paiešką, jų kvalifikacijos

tikrinimą, pasiūlymų vertinimą, sprendimų priėmimą ir

sutarčių sudarymą.

Perkant paslaugas, o ypač konsultacinio ar moky-

mo pobūdžio, ypatingas dėmesys kreiptinas į paslaugų

teikėjų kvalifikaciją. Paslaugos kaina šiuo atveju yra ma-

žiau reikšminga, nei perkant, pavyzdžiui, prekes. Tikri-

nant kvalifikaciją vienas svarbiausių dalykų yra patirtis.

Ją galima patikrinti paprašius dalyvį pateikti jau įvyk-

dytų panašių sutarčių sąrašą. Taip pat galima paprašyti

pateikti ankstesnių paslaugų gavėjų atsiliepimus apie

paslaugų kokybę. Jeigu perkančioji organizacija kviečia

pateikti pasiūlymus tuos asmenis, kurie anksčiau per-

kančiajai organizacijai teikė panašias paslaugas, apie jų

kvalifikaciją perkančioji organizacija gali spręsti pagal

ankstesnių paslaugų kokybę.

Dažnai kyla klausimas, ar perkant mokymo paslau-

gas būtinai reikia gauti 3 pasiūlymus. Vienareikšmio at-

sakymo šiuo atveju nėra, nes, kaip jau minėta, taikant

įprastą komercinę praktiką pirkimų taisykles nusistato

kiekviena perkančioji organizacija, todėl ir pasiūlymų

skaičius gali skirtis. Tačiau įvertinus svarbiausius viešų-

jų pirkimų principus ir kitas įstatymo nuostatas galima

manyti, kad perkančioji organizacija neturėtų apsiriboti

tik vienu paslaugų teikėju motyvuodama tuo, kad jo tei-

kiamų paslaugų kokybė yra gera, o kaina – priimtina.

Rinka nuolat kita, joje atsiranda naujų dalyvių, kurie

gali iš esmės pakeisti situaciją, todėl perkančioji organi-

zacija neturėtų vengti rinkos dalyvių paieškų ir apklausų.

Paslaugų teikėjų paieška ir jų apklausos nebūtinai turi vyk-

ti specialiai kreipiantis į tiekėjus. Perkančioji organizacija

nuolat iš įvairių šaltinių gauna informaciją apie organizuo-

jamus seminarus ir kitus mokymo renginius. Šiuo atveju

renkantis mokymo paslaugų teikėją (seminaro organiza-

torių) gali būti vertinama ir perkančiosios organizacijos

turima informacija. Svarbu, kad tokia paieška ir vertinimas

būtų planingas, dokumentuojamas bei atitiktų svarbiau-

sius viešųjų pirkimų principus. Tai leidžia pasiekti geresnių

rezultatų, be to, esant reikalui galima įrodyti, kad buvo lai-

komasi visų reikalavimų, kuriuos pirkimams taikant įpras-

tą komercinę praktiką nustato įstatymas.

Pažymėtina, kad perkant mokymo paslaugas gali

būti sudaromos ir ilgalaikės sutartys. Tokiu atveju ne-

būtina nuolat kartoti pirkimo procedūrų. Taip pat reikia

atkreipti dėmesį, kad Viešųjų pirkimų įstatymo reikala-

vimai taikomi sudarant autorines sutartis, kurios dažnos

perkant aptariamas paslaugas.

Problemos

Tiek Viešųjų pirkimų įstatymas, tiek pati viešųjų pir-

kimų sistema nėra pakankamai tobula. Problemas są-

lygoja viešiesiems pirkimams keliamų tikslų tarpusavio

prieštaringumas, taip pat būdai, kuriais šių tikslų siekia-

ma. Procedūrų skaidrumas, skelbimai apie viešuosius

pirkimus skatina tiekėjų konkurenciją, tačiau lemia ir ilgą

procedūrų trukmę. Detalus procedūrų reglamentavimas

užtikrina, kad nebus praleisti procesui svarbūs etapai, ta-

čiau reikalauja aukštos specialistų kvalifikacijos ir didelių

jų laiko sąnaudų. Ypatinga tiekėjų teisių apsauga užtik-

rina, kad bus kreipiamas dėmesys net ir į mažiausius

nustatytos tvarkos pažeidimus, tačiau tuo pačiu skatina

tiekėjų piktnaudžiavimą galimybe skųsti perkančiosios

organizacijos veiksmus. Galutinė pasekmė, palyginti su

privačiu sektoriumi – mažesnis pirkimų efektyvumas.

Tačiau šias problemas stengiamasi spręsti. 2004

metais buvo priimtos naujos direktyvos, todėl visos ES

narės šiuo metu derina nacionalinius teisės aktus su

šių direktyvų reikalavimais. Naujasis reglamentavimas

numato ypač platų informacinių technologijų taikymą,

naujus pirkimo būdus, galimybes centralizuoti pirki-

mus, galimybes sudaryti preliminariąsias sutartis, taip

pat daugiau teisių šalims-narėms, sprendžiant dėl pir-

kimų vykdymo. Reikia tikėtis, kad visos šios priemonės

padės pasiekti didesnį viešųjų pirkimų veiksmingumą.

VIEŠIEJI PIRKIMAI: VEIKSM

INGUMO LINK

k o n t r o l ė

VA L S T Y B Ė S TA R N Y B O S A K T UA L I J O S 4 1

MOKYM

O IR KVALIFIKACIJOS TOBULINIMO SISTEM

OS RAIDA IR PERSPEKTYVOS

Aleksandras MinkevičiusLietuvos viešojo administravimo instituto Mokymo proceso organizavimo skyriaus vedėjas

MOKYMO IR KVALIFIKACIJOS TOBULINIMO SISTEMOS RAIDA IR PERSPEKTYVOS

„Valstybės tarnautojų mokymo ir kvalifikacijos rinkoje konkurencija didėja“

v a l s t y b ė s t a r n a u t o j ų m o k y m a s

VA L S T Y B Ė S TA R N Y B O S A K T UA L I J O S 4 2

„Valstybės tarnautojų mokymo ir kvalifikacijos rinkoje konkurencija didėja“

MOKYM

O IR KVALIFIKACIJOS TOBULINIMO SISTEM

OS RAIDA IR PERSPEKTYVOS

XXI amžiaus tarnautojas – aukštos kvalifikacijos

profesionalas, eruditas, globaliai mąstantis, kūrybin-

gas. Orientuojantis į tai, dabartinė valstybės tarnau-

tojų ir kvalifikacijos tobulinimo sistema turėtų išsi-

vystyti į visuomenės savivaldos tarnautojų nuolatinio

mokymo sistemą, parengiančią reikalingą skaičių

reikalingos profesinės kvalifikacijos ir kompetencijos

darbuotojų.

Kita valstybės tarnautojų mokymo ir kvalifikacijos

tobulinimo sistemos alternatyva – internacionalizuota,

pasiūlos–paklausos principais veikianti ir susireguliuo-

janti atvira sistema, besivadovaujanti vieningais stan-

dartais, keliamais konkretaus lygio tarnautojams.

Poreikis tobulėti

Pastaraisiais metais Lietuvos politika įgavo šiuolai-

kiškų Europos valstybių bruožų. Visuomenė vis geriau

išmano viešąją politiką, supranta, jog dalyvaudamas

joje efektyviau gali spręsti socialines, ekonomikos, kul-

tūros problemas. Viešasis administravimas jau suvokia-

mas kaip viešas procesas, kurį piliečiai gali kontroliuoti

ir vertinti. Centrinės valdžios įgaliojimus perduodant

regioninėms grandims daugėja galimybių piliečiams

dalyvauti priimant vietos administracinių instituci-

jų sprendimus. Tai lemia tolesnį valstybės tarnautojų

mokymą ir kvalifikacijos tobulinimą.

Valstybės tarnautojų mokymo ir kvalifikacijos

tobulinimo sistema, jos kiekybiniai ir kokybiniai pa-

rametrai priklauso nuo žmogiškųjų išteklių, kuriuos

lemia ekonominė ir socialinė raida. Privačios nuo-

savybės įteisinimas ir rinkos santykių atsiradimas

Lietuvoje, ryškėjantys socialiniai kontrastai iš esmės

koreguoja valstybės tarnybos veiklą, jos prioritetus, o

europinė integracija iškelia papildomų kokybės rei-

kalavimų sistemos dalyviams.

Spartūs pokyčiai

Demokratinės permainos politikoje, ekonomikoje,

socialinėje sferoje privertė keistis valstybės valdymo

struktūrą ir viešojo administravimo institucijas. Dėl šių

pokyčių sparčiai panaikinta nomenklatūrinė valstybės

tarnyba ir su ja susijusi administratorių kvalifikacinė sis-

tema. Į valstybės politines ir administracines instituci-

jas ateina nauji žmonės. Ir štai problema – jų profesinė

kvalifikacija, kompetencija, vyraujančios vertybės insti-

tucijose.

Atkūrus Lietuvos valstybę būtinybė reformuoti

valstybės tarnybą skatino valstybės tarnautojų mo-

kymo ir kvalifikacijos tobulinimo institucijas papildyti

savo veiklos turinį. Pirmiausia universitetuose sukurtos

akademinės viešojo administravimo bakalauro prog-

ramos, vėliau ir magistro. Išskirtinis yra Kauno tech-

nologijos universitetas, nuo 1994 m. pradėjęs rengti

viešojo administravimo magistrus. 2001 m. švietimo ir

mokslo ministras įteisino septynių universitetų viešojo

administravimo krypties studijų programas, kurių tiks-

las – parengti specialistus, gebančius dirbti visų lygių

valstybės valdyme.

Kuriant šias programas remtasi JAV ir ES patirtimi

bei plėtros tendencijomis. Tačiau tokios patirties taiky-

mas Lietuvoje problematiškas, nes valstybės valdymo

sistema dar nenusistovėjusi, nėra surastas ir realizuo-

tas optimalus valdžios decentralizavimo variantas, da-

lies viešojo sektoriaus institucijų veikla dažnai yra savi-

tikslė – neorientuota į visuomenės poreikių tenkinimą.

Todėl nėra paprasta ir tiksliai įvertinti, kiek specialistų

reikės ateityje, ar juo labiau numatyti, kokių dalykų

mokyti šiandien, kad specialisto žinios labiausiai ati-

tiktų perspektyvos poreikį. Be to, užsienio universitetų

viešojo administravimo mokymo programos formuo-

tos dešimtmečius, atsižvelgiant į kiekvienos valstybės

nusistovėjusius valdymo, edukologinius, valstybės tar-

nybos reprodukcinius ypatumus.

Tačiau pasinaudodami užsienio ir savo patirtimi

Lietuvos universitetai parengė viešojo administravimo

magistrinių studijų programas.

Programose dėstomų dalykų turinio ir apimties

skirtumus lemia bendrųjų ir specialiųjų žinių poreikis,

universiteto politika ir skirtingas pedagoginio perso-

nalo potencialas. Universitetų viešojo administravimo

programų apimtis sudaro 80 kreditų, 20 iš jų skiriama

magistro baigiamajam darbui. Bendra studijų apim-

tis, įskaitant mokslinį tiriamąjį darbą, sudaro 600–800

valandų. Studijos pagal akredituotas programas, sis-

temingas studijuojančiųjų atskirų dalykų žinių patikri-

nimas, sėkmingas magistro darbo gynimas ir profesi-

v a l s t y b ė s t a r n a u t o j ų m o k y m a s

VA L S T Y B Ė S TA R N Y B O S A K T UA L I J O S 4 3

nės kvalifikacijos įgijimas sudaro prielaidas tikėtis, kad

valstybės tarnyba pasipildys būtinas savybes ir viešojo

administravimo žinias turinčiais specialistais. O minėti

skirtumai sudaro pagrindą konkuruoti tobulinant vie-

šojo administravimo studijų programas bei pritraukiant

studijuoti siekiantį jaunimą.

Daugiausia viešojo administravimo specialistų pa-

rengia Kauno technologijos universiteto Socialinių

mokslų fakultetas, Mykolo Riomerio universiteto Vals-

tybinio valdymo fakultetas (2004 m. – 5.500 studentų),

Vytauto Didžiojo universiteto Tarptautinės teisės ir po-

litikos mokslų institutas, Vilniaus universiteto Tarptauti-

nių santykių ir politikos mokslų institutas. Kitų universi-

tetų indėlis gerokai kuklesnis.

Per palyginti trumpą laiką Lietuva sugebėjo pareng-

ti įvairių viešojo administravimo sričių specialistų. Be

to, universitetai sudaro galimybes valstybės tarnauto-

jams palankiomis sąlygomis įgyti aukštesnę profesinę

kvalifikaciją. Kai kurie jų leidžia viešojo administravimo

magistrines studijas tęsti šalies regionuose. Pavyzdžiui,

Kauno technologijos universitetas studijų grupių turi

Alytuje, Kėdainiuose, Kretingoje, Radviliškyje, Šilalėje.

Mykolo Riomerio universitetas organizuoja nenuosek-

lias studijas, per tam tikrą laiką galima susikaupti rei-

kalingą viešojo administravimo kreditų skaičių ir siekti

magistro laipsnio. Tokių galimybių valstybės tarnauto-

jams universitetuose daugėja.

Mokymo centrai

Valstybės tarnautojų mokymu ir kvalifikacijos tobu-

linimu užsiima ir Vyriausybės arba ministerijų įsteigti

specializuoti mokymo centrai. Juos pradėta steigti

1992 m., kai labiausiai trūko specialistų įvairiose vals-

tybės valdymo grandyse, o akademinės institucijos

dar nebuvo pasiruošusios suteikti savo absolventams

viešojo administravimo kvalifikacijos. Vieni pirmųjų

įsteigti Muitinės mokymo centras ir VĮ „American En-

glish School“. 1993 m. veiklą pradėjo Kauno technolo-

gijos universiteto Savivaldos mokymo centras, ėmęsis

organizuoti kvalifikacijos kėlimo kursus viešojo admi-

nistravimo institucijų tarnautojams. 1994 m. ir vėliau

pradėjo dirbti Finansų ministerijos mokymo centras,

Lietuvos kultūros darbuotojų tobulinimosi centras,

Valstybės ir savivaldybių tarnautojų mokymo centras

„Dainava“, Valstybinio socialinio draudimo fondo val-

dybos mokymo ir tyrimo centras. 1999 m. buvo įsteig-

tas Lietuvos viešojo administravimo institutas. Visos

šios neakademinės valstybės tarnautojų mokymo bei

kvalifikacijos tobulinimo institucijos yra susivienijusios

į Lietuvos viešojo administravimo lavinimo institucijų

asociaciją.

Labiau specializuotas yra Finansų ministerijos

mokymo centras. Jis dirba finansų, mokesčių admi-

nistravimo, vidaus audito srityse, turi išvystytą inf-

rastruktūrą. Čia kvalifikaciją kelia finansinius ekono-

minius santykius reguliuojančių valstybės institucijų

specialistai.

Lietuvos viešojo administravimo institutas (LIVA-

DIS) įsteigtas išskirtinėmis aplinkybėmis. Jis Vyriausy-

bės pavedimu įsteigtas anksčiau, negu Seimas priėmė

Valstybės tarnybos įstatymą, kuriame apibrėžti institu-

to uždaviniai. Instituto steigėjai buvo Lietuvos teisės

akademija (dabar Mykolo Riomerio universitetas) ir

Valdymo reformų ir savivaldybių reikalų ministerija (ji

likviduota, o jos funkcijos perduotos Vidaus reikalų mi-

nisterijai).

Iki instituto įsteigimo valstybės tarnybos būklė buvo

nepatenkinama. 1998 m. Europos Komisijos ataskaitoje

dėl Lietuvos administracinių gebėjimų bei ES ekspertų

rekomendacijose viešojo administravimo reformoms

Lietuvoje šalies administraciniai gebėjimai įvertinti

MOKYM

O IR KVALIFIKACIJOS TOBULINIMO SISTEM

OS RAIDA IR PERSPEKTYVOS

v a l s t y b ė s t a r n a u t o j ų m o k y m a s

VA L S T Y B Ė S TA R N Y B O S A K T UA L I J O S 4 4

kritiškai. Todėl svarstyta galimybė įkurti instituciją, kuri

koordinuotų valstybės tarnautojų viešojo administravi-

mo kvalifikacijos kėlimą. Tuo labiau, kad visose Europos

šalyse yra institucijos, įgyvendinančios tų šalių vyriau-

sybių politiką valstybės tarnautojų kompetencijos ug-

dymo srityje.

LIVADIS įsteigtas vykdant valstybės valdymo refor-

mą, kuri apėmė Valstybės tarnybos įstatymo ir Viešojo

administravimo įstatymo priėmimą, valstybės valdymo

decentralizavimą, valstybės valdymo institucijų funkci-

jų pasikeitimą ir institucijų, kurių funkcijos reikalingos

ES acquis įgyvendinimui, įkūrimą. Per penkerius metus

institutas sukaupė pakankamą potencialą, kad taptų

vienu iš lyderių valstybės tarnautojų neformalaus švie-

timo srityje.

Lietuvos viešojo administravimo instituto

mokymo paslaugų dinamika

Metai 1999 2000 2001 2002 2003 2004

Mokymų dalyvių 924 1772 3934 6156 8949 5973skaičius

Institutui įsitvirtinti padėjo Valstybės tarnybos įsta-

tymu suteiktas monopolis nustatyti įvadinio mokymo,

tęstinio (privalomojo) kvalifikacijos kėlimo ir aukščiau-

siųjų kategorijų valstybės tarnautojų mokymo pro-

gramų turinį, rengti ir tvarkyti mokymo programas,

organizuoti valstybės tarnautojų atsiskaitymą už mo-

kymuose įgytas žinias. Tada to reikėjo, nes valstybės

tarnyboje stokota žinių apie konstitucinę valstybės val-

dymo sąrangą, viešojo administravimo sistemą, teisi-

nius administracinės veiklos principus, nebuvo žinoma

apie viešosios politikos procesą, jos dalyvius, viešosios

politikos proceso analizę ir jos procedūras, sprendimų

priėmimą.

Institutas, šios programos sudarytojas, kurį laiką

naudojosi privilegija – vienas organizavo valstybės

tarnautojų mokymus pagal šią programą. Dabar

pradedantieji dirbti valstybės tarnyboje šias žinias

įgyja universitetuose, todėl tai nebėra taip aktualu

neformalaus švietimo įstaigose. Panašiai atsitiko ir

su tęstiniu kvalifikacijos tobulinimu. Institutui likusi

Valstybės tarnybos įstatymu nustatyta monopolinė

teisė mokyti aukščiausių – 18-20 – kategorijų valsty-

bės tarnautojus.

Perspektyva

Valstybės tarnautojų mokymo ir kvalifikacijos rinko-

je konkurencija vis didėja. Lietuvos aukštosios mokyklos

vis plačiau moko studentus pagal viešojo administravi-

mo programas, ruošia specialistus ES tarnybai, steigia

su ES problematika susijusius institutus. Iš esmės dau-

gelis tų pačių žinių teikiamos akademinėse ir neakade-

minėse lavinimo institucijose. Skirtumas tarp jų tas, kad

universitetuose profesinės žinios įgyjamos sistemingai

ir nustatytos apimties, žinios tikrinamos ir suteikiamas

profesinės kvalifikacijos laipsnis, o žinybiniuose moky-

mo centruose valstybės tarnautojai žinias įgyja epizo-

diškai, jiems profesinės kvalifikacijos laipsnis nesutei-

kiamas. Natūraliai prioritetas teikiamas universitetiniam

mokymui. Tai sutampa su mokslininkų siūlomais ilgalai-

kės socialinės ekonominės raidos prioritetais.

Valstybės tarnautojų mokymo ir kvalifikacijos tobu-

linimo sistemos perspektyvos tiesiogiai priklauso ne tik

nuo sistemos atžvilgiu išorinių politinių, ekonominių

socialinių, technologinių, kultūrinių, komunikacinių po-

kyčių, bet ir nuo pačios sistemos būklės:

• akademinių, neakademinių institucijų išsivystymo ly-

gio;

• potencijos būti sistemos dalyviais ir atlikti joje pozity-

vų vaidmenį – išugdyti tiek ir tokių valstybės tarnau-

tojų, kokių reikia valstybei šiandien ir reikės rytoj;

• valdymo institucijų, reguliuojančių ir/arba koordi-

nuojančių sistemą, būklės;

• valstybės tarnautojų profesinio pasirengimo;

• valstybės tarnautojų vertybinių orientacijų;

• jų veiklos aplinkos, visų pirma institucijos, kurioje jie

dirba, organizacinės kultūros.

O šiandien svarbu sukurti integralią, optimaliai

veikiančią koordinuotą sistemą, kuri taptų pagrindu ir

gebėtų patenkinti visuomenės savivaldos įstaigų porei-

kius. Tikiuosi, jog XXI amžiuje tai įvyks, o kol kas svarbu

gebėti tenkinti viešojo administravimo institucijų, įstai-

gų ir organizacijų kvalifikacinius poreikius.

MOKYM

O IR KVALIFIKACIJOS TOBULINIMO SISTEM

OS RAIDA IR PERSPEKTYVOSv a l s t y b ė s t a r n a u t o j ų m o k y m a s

VA L S T Y B Ė S TA R N Y B O S A K T UA L I J O S 4 5

NAUJA MOKYM

O PROGRAMA - KURSAS ORGANIZACIJOS VADYBAI STIPRINTI

Dainius MiliauskasLietuvos viešojo administravimo instituto vyriausiasis specialistas

NAUJA MOKYMO PROGRAMA - KURSAS ORGANIZACIJOS VADYBAI STIPRINTI

„Mūsų specialistai atidžiai seka kintančius valstybės tarnautojų

mokymosi poreikius ir pagal juos adaptuoja turimas arba kuria naujas mokymo programas“

v a l s t y b ė s t a r n a u t o j ų m o k y m a s

VA L S T Y B Ė S TA R N Y B O S A K T UA L I J O S 4 6

„Mūsų specialistai atidžiai seka kintančius valstybės tarnautojų

mokymosi poreikius ir pagal juos adaptuoja turimas arba kuria naujas mokymo programas“

Mokymo programos pagal valstybės tarnautojų poreikius

Lietuvos viešojo administravimo institutas (LIVADIS)

šiemet valstybės tarnautojus moko pagal 128 mokymo

programas. Mokymo programų skaičius per metus iš-

augo beveik dešimtadaliu. LIVADIS specialistai atidžiai

seka kintančius valstybės tarnautojų mokymosi porei-

kius ir pagal juos adaptuoja turimas arba kuria naujas

mokymo programas. Programų turinys atnaujinamas,

atsižvelgiant ir į valstybės ir savivaldybių institucijų ir

įstaigų pageidavimus, taip pat mokymo dalyvių pasta-

bas.

Praėjusiais metais Institutas parengė ir atnaujino

26 mokymo programas valstybės tarnautojams, iš jų 7

– ES klausimais, 11 – administracinių gebėjimų tobuli-

nimo klausimais. Instituto ekspertai recenzavo 12 mo-

kymo programų, o Valstybės tarnybos departamente

prie VRM patvirtinti 6 instituto moduliai. Iš jų pažymė-

tinos dvi patvirtintos ilgalaikės mokymo programos

– ,,Pasirengimas atstovauti Lietuvos interesams ES

institucijose” (100 akad. val.) ir sutrumpinta ,,Įvadinio

mokymo bendroji programa” (72 akad. val.). Be to,

vykdant tarptautinius projektus parengtos 5 mokymo

programos rusų kalba Ukrainos, Armėnijos ir Gruzijos

valstybės tarnautojams. Įgyvendinant Valstybinę dis-

tancinio švietimo plėtros programą, adaptuotos dvi

nuotolinio mokymo apie ES programos.

Lietuvos viešojo administravimo instituto mokymo modulių skaičiaus kaita

LIVADIS mokymo programos

Valstybės tarnybos įstatymo 45 straipsnyje išskirtos

dvi valstybės tarnautojų mokymo rūšys: įvadinis moky-

mas ir kvalifikacijos tobulinimas. Šioms mokymo rūšims

ir rengiamos instituto programos.

Lietuvos viešojo administravimo instituto programų grupės:• mokymo apie Europos Sąjungą programos, suskirstytos į pogrupius: bendrojo pobūdžio žinios apie ES, ES

politikos sritys, ES teisė, ES finansai, darbo ES praktiniai įgūdžiai;• struktūrinių fondų strateginio valdymo programa (SFVP), skirta parengti valstybės tarnautojus valdyti ES

struktūrinių fondų ir Sanglaudos fondo skiriamą paramą;• kaip pasirengti įsidarbinti ES institucijose (programos tikslas – supažindinti su personalo reforma ES, Euro-

pos personalo atrankos tarnybos (ESPO) atvirų konkursų organizavimo taisyklėmis, testų struktūra, atran-kos bei priėmimo į ES institucijas procedūromis);

• pasirengimo atstovauti Lietuvos interesams ES institucijose programa (PALIESI);• kompiuterinio raštingumo programa (pagal ECDL);• administracinių gebėjimų tobulinimo programos (AGTP), suskirstytos į pogrupius: viešojo administravimo

institucijų valdymas, asmeninių vadybinių gebėjimų tobulinimas, teisinis raštingumas;• žmogiškųjų išteklių vadybos programa (ŽIVP), skirta personalo tarnybų valstybės tarnautojams bei specia-

listams, atsakingiems už personalo valdymą;• organizacijų lyderių mokymo programa (OLYMP);• politikos patarėjų mokymo programa;• kursas organizacijos vadybai stiprinti (KUOVADIS);• efektyvus skyriaus veiklos organizavimas (ESKO);• įvadinio mokymo bendroji programa (ĮMBP).

NAUJA MOKYM

O PROGRAMA - KURSAS ORGANIZACIJOS VADYBAI STIPRINTI

v a l s t y b ė s t a r n a u t o j ų m o k y m a s

VA L S T Y B Ė S TA R N Y B O S A K T UA L I J O S 4 7

NAUJA MOKYM

O PROGRAMA - KURSAS ORGANIZACIJOS VADYBAI STIPRINTI

Vadovaudamasis Valstybės tarnybos įstatymo ir Vals-tybės tarnautojų mokymo 2002-2006 metų strategijos nuostatomis, LIVADIS įgyvendina visus penkis priorite-tinius valstybės tarnautojų mokymo tikslus.

Tikimės, kad iš siūlomų mokymo programų kiekvie-nas valstybės tarnautojas gali pasirinkti jam labiausiai reikalingą – tą, kurią išklausęs grįš į darbo vietą ne tik užpildęs turėtas spragas, pakėlęs savo kvalifikaciją, bet ir pasisėmęs naujų idėjų. Tikriausiai keletas Lietuvos vie-šojo administravimo instituto naujų programų dar nėra gerai pažįstamos daugeliui valstybės tarnautojų. Todėl norėtume pristatyti vieną iš jų.

Pristatome naują mokymo kursą KUOVADIS

Siekdamas plėtoti mokymo paslaugų įvairovę LI-VADIS parengė naują mokymo seminarų ciklą 15-17 kategorijų valstybės tarnautojams „Kursas organiza-cijos vadybai stiprinti“ (KUOVADIS). 15-17 kategorijų valstybės tarnautojai yra valstybės institucijų vado-vai ir jų pavaduotojai, departamentų vadovai ir jų pavaduotojai.

Mokymo kursas buvo kuriamas akcentuojant prak-tinius efektyvaus organizacijos valdymo pagrindus: vadovavimą permainoms, vadovavimą personalui, rezultatų siekimą, išteklių valdymą, vadovo asmeni-nį efektyvumą, koalicijų ir komunikacijos kūrimo aspektus. Vidaus reikalų ministerijos adminis-traciniams padaliniams, įstaigoms prie minis-terijos buvo išplatinta anketa, kurioje buvo nurodytos 25 mokymo programos, iš kurių reikėjo pažymėti šešias, respon-dentų manymu, būtiniausias 15-17 kategorijos vadovų ugdymui. Taip

patys valstybės tarnautojai suformavo KUOVADIS pro-gramos 80 akademinių valandų mokymo seminarų ciklą.

Kurso organizacijos vadybai stiprinti tikslai:

• stiprinti vadovų administracinius gebėjimus bei va-

dybinius įgūdžius, susijusius su viešojo administra-

vimo institucijų veiklos efektyvumo tobulinimu;

• suteikti moderniosios organizacijos vadybos žinių;

• tobulinti problemų sprendimo ir efektyvaus ben-

dravimo darbe įgūdžius.

KUOVADIS mokymo kursas papildo Lietuvos viešo-

jo administravimo instituto siekį siūlyti vadovaujančias

pozicijas užimantiems valstybės tarnautojams nuose-

klius, visas valdymo grandis užpildančius vadybinius

mokymus – nuo aukščiausiųjų 18-20 kategorijų valsty-

bės tarnautojams skirtos programos OLYMP iki opera-

tyvinės grandies įstaigų padalinių vadovų programos

“ Efekty- vus skyriaus veiklos organizavimas” (ESKO).

Vadybinių mokymų kursai ir vie-

šojo administravimo institucijų

valdymo grandys

Valdymo pagrindai KUOVADIS seminarai

Vadovavimas permainoms Efektyvus vadovavimas

Projektų vadyba

Vadovavimas žmonėms Darbuotojų veiklos valdymas ir komandos darbo organizavimas

Rezultatų siekimas Sprendimų priėmimas

Išteklių valdymas Informacinių ir komunikacinių technologijų (IKT) naudojimas

Vadovo asmeninis efektyvumas Streso ir spaudimo valdymas

Daugiau informacijos apie Lietuvos viešojo administravimo instituto valstybės tarnautojams siūlomas mokymo programas bei atskirus jų modulius galite rasti mūsų interneto svetainėje www.livadis.lt

v a l s t y b ė s t a r n a u t o j ų m o k y m a s

VA L S T Y B Ė S TA R N Y B O S A K T UA L I J O S 4 8

Doc. dr. Eugenijus ChlivickasFinansų ministerijos mokymo centro direktorius

VALSTYBĖS TARNAUTOJŲ MOKYMAS FINANSŲ MINISTERIJOS MOKYMO CENTRE

Jau daugiau nei vienuolika metų veikiančiame Fi-

nansų ministerijos mokymo centre (FMMC) įvadinio

mokymo kursus išklauso bei kvalifikaciją kelia vis dau-

giau valstybės tarnautojų bei viešojo administravimo

institucijų specialistų. Pernai šiame centre įvyko dau-

giau nei 580 mokymų, kuriuose dalyvavo beveik 14.000

klausytojų.

FMMC turi centrinę būstinę Vilniuje ir penkis regio-

ninius skyrius: Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje

ir Alytuje. Čia kvalifikaciją tobulina valstybės finansinius

santykius reguliuojantys specialistai, mokesčių admi-

nistravimo organizacijų vadovai ir specialistai, valstybi-

nio sektoriaus vidaus auditoriai.

v a l s t y b ė s t a r n a u t o j ų m o k y m a s

VA L S T Y B Ė S TA R N Y B O S A K T UA L I J O S 4 9

VALSTYBĖS TARNAUTOJŲ MOKYM

AS FINANSŲ MINISTERIJOS M

OKYMO CENTRE

Lietuvos valstybiniame sektoriuje bene aktyviausiai

Rytų Europoje diegiamos elektroninės biudžeto valdy-

mo sistemos, leidžiančios racionaliau valdyti ir paskirs-

tyti mokesčių mokėtojų lėšas bei sumažinti valstybės

valdymo išlaidas. Daugiau nei 1.000 Lietuvos valstybi-

nio sektoriaus institucijų naudojasi Valstybės biudžeto

apskaitos ir mokėjimų sistema (VBAMS). Todėl FMMC

organizuoja šiuos vartojimo įgūdžių ugdymo semina-

rus: „VBAMS Navision Financial“ aplinkoje; SAP R/3 siste-

mos administratoriams; sistemos naudotojų mokymus

finansų ir biudžeto skyrių specialistams bei apskaitos

specialistams.

Vidaus auditorių rengimas ir jų kvalifikaci-jos tobulinimas

Įvertinęs Nuolatinės tarpžinybinės komisijos reko-

mendacijas, kaip kurti vidaus audito sistemą valstybi-

niame sektoriuje, FMMC vykdo keturių lygių auditorių

kvalifikacijos tobulinimo programą.

Kvalifikacijos kėlimo centre su vidaus auditoriais

patirtimi dalijosi PHARE Dvynių projekto konsultantai,

Suomijos valstybinių institucijų darbuotojai, privataus

sektoriaus atstovai. Dvynių projekto Prancūzijos ben-

drovės „Bull“ atstovybės Lietuvoje specialistai vykdė

mokymus kompiuterinio audito klausimais, Europos

Komisijos iniciatyva lankėsi SIGMOS organizacijos eks-

pertai.

Siekiant gerinti mokymų kokybę kartu su kitomis

institucijomis FMMC dalyvavo Danijos ir Lietuvos pro-

jekte „Savivaldybių vidaus auditorių mokymas“. Projekto

tikslas – tobulinti Lietuvos specialistų administracinius

gebėjimus ir vietos savivaldos vidaus auditą.

Aukšto lygio infrastruktūra, užsienio ekspertų se-

minarai, teigiami respondentų vertinimai rodo gerą

FMMC įdirbį. Ir toliau bus nuolat atnaujinamos moky-

mo programos, gerinama jų kokybė, diegiamos naujos

informacinės technologijos, dalijamasi patirtimi su už-

sienio ekspertais ir t. t.

Mokymo programos

Kita svarbi FMMC veiklos kryptis – mokymo prog-

ramų rengimas. Mokymų centre valstybės tarnautojai

mokomi pagal Valstybės tarnybos departamento prie

Vidaus reikalų ministerijos patvirtintas 78 mokymo bei

kvalifikacijos tobulinimo programas. Jos rengiamos

įvertinant kvalifikacijos tobulinimo rūšį, tikslines klausy-

tojų grupes bei atsižvelgiant į Europos Sąjungos kelia-

mus reikalavimus kvalifikacijai.

Viešojo administravimo įstaigos, sudarydamos mo-

kymo paslaugų sutartis su kvalifikacijos tobulinimo

įstaigomis, vis griežčiau reikalauja, kad mokymo prog-

ramos būtų patvirtintos pagal teisės aktų, susijusių su

valstybės tarnautojų mokymu, reikalavimus.

Valstybės tarnautojų administracinių gebėjimų to-

v a l s t y b ė s t a r n a u t o j ų m o k y m a s

VA L S T Y B Ė S TA R N Y B O S A K T UA L I J O S 5 0

VALSTYBĖS TARNAUTOJŲ MOKYM

AS FINANSŲ MINISTERIJOS M

OKYMO CENTRE

bulinimas ir pažangių mokymo programų rengimas

- vienas svarbiausių ES keliamų reikalavimų valstybės

tarnybai. Todėl FMMC plėtoja ryšius su analogiškomis

užsienio valstybių struktūromis, organizuoja darbuoto-

jų stažuotes užsienyje, inicijuoja tarptautinius projektus

ir juos įgyvendina. Partnerystė stiprinama su Europos,

JAV, Kanados ekspertais.

Dalyvavimas projektuose

Pastaruoju metu FMMC dalyvavo keliuose projek-

tuose: „World Learning/USAID TRANSIT – Europe Pro-

ject“, „Leonardo da Vinci“ projekte „Anglų kalba+finansai,

mokymas internete“, „Elektroninių viešųjų paslaugų

modelio sukūrimas“, „Savivaldybių vidaus auditorių mo-

kymas“, „Vidaus audito ir finansų kontrolės valstybės tar-

nautojų administracinių gebėjimų tobulinimas“ (pro-

jektas įgyvendintas kartu su Vidaus reikalų ministerija).

Bendradarbiaujant pažangiausiems Finansų minis-

terijos, ES ir JAV finansų institucijų ekspertams ypač

pasiteisino „World Learning/USAID TRANSIT – Europe

Project“. Buvo parengta unikali turiniu bei mokymo

metodika penkių modulių įvadinio mokymo ir kvalifika-

cijos tobulinimo programa Finansų ministerijos ir kitų

institucijų valstybės tarnautojams.

Kad efektyviau vyktų bendradarbiavimas su užsie-

nio valstybės tarnautojų lavinimo organizacijomis bei

viešojo administravimo ekspertais ir būtų sudarytos

prielaidos keistis „gerąja patirtimi“, FMMC yra šių moky-

mo institucijas vienijančių organizacijų narys:

• Tarptautinės administravimo institutų ir mokyklų

asociacijos narys (IASIA – International Association of

Schools and Institutes Administration; http://www.iia-

siisa.be);

• Viešojo administravimo institutų ir mokyklų tin-

klo Centrinėje ir Rytų Europoje narys (NISPAcee – Net-

work of Institutes and Schools of Public Administration

in Central and Eastern Europe http://www.nispa.sk);

• Lietuvos viešojo administravimo lavinimo insti-

tutų asociacijos narys (LVALIA – http://www.fmmc.lt/

VALA).

Europinio lygio mokymo paslaugos

Mokymo centro tikslas – mokyti ir ugdyti Lietuvos

valstybės tarnautojų įgūdžius, reikalingus Vyriausybės

nustatytiems prioritetams bei valstybės strateginiams

planams įgyvendinti. Siekdamas šio tikslo ir vykdyda-

mas kitas funkcijas, FMMC įvertina ne tik Lietuvoje aktu-

alius viešojo administravimo sektoriaus pokyčius, bet ir

atsižvelgia į regionų bei globalinius pasikeitimus. Nauji

iššūkiai valstybės tarnautojų ugdymui, kylantys dėl glo-

balizacijos, ES plėtros, žinių visuomenės kūrimosi ska-

tina atidžiau planuoti ir geriau organizuoti mokymus,

įdėmiau nagrinėti užsienyje sukauptą pažangią valsty-

bės tarnautojų ugdymo patirtį.

Valstybės tarnautojams, keliantiems kvalifikaciją

Mokymo centre, siekiama suteikti aukštos kokybės mo-

kymo paslaugas, atitinkančias ES reikalavimus ir stan-

dartus.

Finansų ministerijos mokymo centro veiklos rodiklių dinamika

1995–2004 m. klausytojų skaičius 1995–2004 m. renginių skaičius

v a l s t y b ė s t a r n a u t o j ų m o k y m a s

VA L S T Y B Ė S TA R N Y B O S A K T UA L I J O S 5 1

VALSTYBĖS TARNAUTOJŲ MOKYM

AS FINANSŲ MINISTERIJOS M

OKYMO CENTRE

Rūta RepečkaitėUžsienio reikalų ministerijos ES departamento Politinio ir institucinio bendradarbiavimo skyriaus trečioji sekretorė

EUROPOS PERSONALO ATRANKOS TARNYBOS VAIDMUO EUROPOS SĄJUNGOS INSTITUCIJŲ TARNAUTOJŲ ATRANKOS PROCESE

EUROBIUROKRATŲ ATRANKAEUROPOS PERSONALO ATRANKOS TARNYBOS VAIDMUO EUROPOS SĄJUNGOS INSTITUCIJŲ TARNAUTOJŲ ATRANKOS PROCESE

Valstybės tarnautojai ir visi kiti norintys tapti Europos

Sąjungos (toliau – ES) institucijų nuolatiniais tarnauto-

jais – administratoriais, sekretoriais, asistentais ar skyrių

vedėjais – neišvengiamai susidurs su Europos persona-

lo atrankos tarnyba (ang. European Personnel Selection

Office – EPSO).

EPSO yra tarpinstitucinė organizacija, įsikūrusi Briu-

selyje. Oficialia jos įsteigimo data laikoma 2002 m. lie-

pos 26 d., tačiau visiškai funkcionuoti ši tarnyba pradėjo

2003 m. sausio 1 d.

Ši tarnyba yra atsakinga – tą byloja ir jos pavadini-

mas – už personalo atranką ES institucijoms: Europos

Komisijai, Tarybai, Europos Parlamentui, Teisingumo

Teismui, Audito Rūmams, Ekonomikos ir socialinių rei-

kalų komitetui, Regionų komitetui ir Europos Ombuds-

menui.

ž v i l g s n i s u ž L i e t u v o s r i b ų

VA L S T Y B Ė S TA R N Y B O S A K T UA L I J O S 5 2

EUROBIUROKRATŲ ATRANKA

Iki EPSO įkūrimo ES institucijos pačios organizuo-

davo atskirus konkursus pagal naujo personalo poreikį.

Siekiant optimizuoti personalo atrankos planavimo ir

organizavimo procesą, suvienodinti personalo atrankos

kriterijus ir principus ir užtikrinti aukštos kvalifikacijos

kandidatų pasiūlą proporcingai visoms ES institucijoms,

buvo nuspręsta atrankos procesą vykdyti centralizuotai.

Vienas iš pagrindinių EPSO veiklos principų – organiza-

cija turi atspindėti visuomenę, kuriai ji tarnauja. Postai

ES institucijose atviri visiems, nediskriminuojant dėl

lyties, amžiaus, tautybės, rasės, religijos ar seksualinės

orientacijos. Neįgaliesiems taip pat sudaromos galimy-

bės dalyvauti konkursuose.

EPSO rengia atvirus konkursus įvairioms ES institu-

cijų tarnautojų pareigoms (išskyrus pačias aukščiausias

direktorių, generalinių direktorių ar jų pavaduotojų pa-

reigas – atranką tokioms pareigoms užimti ES instituci-

jos rengia pačios). Siekiant iš visų keliamus reikalavimus

atitinkančių asmenų atrinkti geriausius kandidatus or-

ganizuojamas atviras konkursas. EPSO taip pat pade-

da institucijoms atrinkti darbuotojus, dirbančius pagal

kontraktą.

EPSO atsakinga už šiuos personalo atrankos proce-

so etapus: atviro konkurso paskelbimą, paraiškų priėmi-

mą, atrankos testų organizavimą ir konkurso laureatų

rezervo sąrašų sudarymą. Visas šis procesas trunka apie

metus. Tačiau pabrėžiama, kad EPSO atsakinga tik už

personalo atranką, bet ne jo įdarbinimą.

Personalo atrankos etapai

Prieš EPSO imantis veiksmų, ES institucijos identifi-

kuoja naujo personalo poreikį. Tai ypač aktualu vykstant

ES plėtrai, nes daugelis pastarojo meto konkursų skirti

naujosioms ES šalims narėms. Remdamasi šiomis indi-

kacijomis, EPSO planuoja konkursus – išankstinis preli-

minarus atvirų konkursų planas skelbiamas EPSO inter-

neto svetainėje http://europa.eu.int/epso (šiuo metu

skelbiamas planas apima 2005–2006 metus).

Vykdydama šį planą ir atsižvelgdama į realų porei-

kį, EPSO kiekvieną atvirą konkursą skelbia oficialiajame

ES leidinyje (http://europa.eu.int/eur-lex/lex/), taip pat

savo interneto svetainėje ir šalių narių, kurioms skirtas

konkursas, didžiausiuose dienraščiuose. Lietuvos insti-

tucijos imasi ir papildomų priemonių, kad informacija

apie konkursus pasiektų kuo daugiau potencialių kan-

didatų: apie juos skelbiama Užsienio reikalų ministerijos

ir Vidaus reikalų ministerijos interneto svetainėje http://

www.es-isidarbinimas.lt/, administruojamoje Lietuvos

viešojo administravimo instituto, skelbiami Užsienio

reikalų ministerijos pranešimai spaudai, pastaruoju

metu apie konkursus skelbiama ir populiariausiuose

interneto portaluose. Be to, užsiregistravus svetainėje

http://www.es-isidarbinimas.lt skelbimus galima gauti

elektroniniu paštu.

Paskelbus atvirą konkursą, skelbime pateikiamas

pareigybės aprašymas, nurodomi reikalavimai kandi-

datams (pilietybė, išsilavinimas, profesinė patirtis, kalbų

mokėjimas), aprašoma registravimosi tvarka, apibūdi-

nama konkurso struktūra, etapai ir testų tipai, nurodo-

ma, iki kada priimamos paraiškos ir kita kandidatams

aktuali informacija. Pavyzdžiui, norint įsidarbinti admi-

nistratoriumi, būtinas aukštojo mokslo diplomas, tačiau

įsidarbinant asistentu užtenka ir aukštesniojo mokslo

diplomo ar net brandos atestato, jeigu kandidatas turi

bent 3 metus profesinės patirties. Žemiausių kategorijų

pareigoms profesinės patirties reikalavimas nėra kelia-

mas. Didėjant pareigybės kategorijai, atitinkamai didėja

profesinės patirties reikalavimas (pavyzdžiui, kandida-

tams į ES institucijų skyrių vedėjų pareigas keliamas 10-

12 metų profesinės patirties reikalavimas). Kandidatai

taip pat turi mokėti bent 2 oficialias ES kalbas (pavyz-

džiui, lietuvių ir anglų).

Kandidatai, atitinkantys keliamus reikalavimus,

kviečiami registruotis elektroniniu būdu EPSO interne-

to svetainėje spausdami nuorodą pasirinktinai anglų,

prancūzų arba vokiečių kalba “On-line applications/

Candidature en ligne/On-line Bewerbung“. Popierinių

paraiškų prieš porą metų nuspręsta atsisakyti, siekiant

palengvinti kandidatų registraciją ir paraiškų adminis-

travimą. Prieš pateikdami elektroninę paraišką konkur-

sui kandidatai turi pateikti trumpą informaciją apie save

ir, svarbiausia, savo elektroninio pašto adresą. Teikdami

paraišką pasirinktam konkursui kandidatai pateikia in-

formaciją apie savo išsilavinimą ir kitą nurodytą infor-

maciją. Po kurio laiko kandidatai turi patvirtinti savo

ž v i l g s n i s u ž L i e t u v o s r i b ų

VA L S T Y B Ė S TA R N Y B O S A K T UA L I J O S 5 3

EUROBIUROKRATŲ ATRANKA

ketinimus dalyvauti konkurse – tokiu būdu siekiama

išvengti atsitiktinių paraiškų. Visas tolesnis bendravimas

su EPSO vyksta elektroniniu būdu – kandidatui siunčia-

mas kvietimas atvykti į atrankos testus, teikiama infor-

macija apie jų rezultatus. Sėkmingai išlaikiusiųjų pirmi-

nės atrankos testus vėliau prašoma užpildyti detalesnę

formą bei atsiųsti pateiktą informaciją pagrindžiančius

dokumentus. Asmenims su negalia, negalintiems siųsti

savo paraiškos elektroniniu būdu, numatyta atskira pa-

raiškų pateikimo tvarka.

Atrankos testai

Kitas labai svarbus etapas – atrankos testai. Atsižvel-

giant į konkursą, jie gali šiek tiek skirtis. Pirmasis etapas

– pirminės atrankos testas. Į jį kviečiami sėkmingai užsi-

registravę ir keliamus reikalavimus atitinkantys kandida-

tai. Kadangi į antrąjį konkurso etapą patenka tik iš anksto

nurodytas kandidatų skaičius neatsižvelgiant į pateiktų

paraiškų skaičių, tai sėkmingai įveikti pirmąjį ir patekti į

antrąjį konkurso etapą yra labai svarbus žingsnis. Pirmi-

nės atrankos testas paprastai susideda iš 3 dalių:

1. specializuotų žinių testu siekiama patikrinti kan-

didato žinias toje srityje, kurioje siekiama įsidarbinti

(pavyzdžiui, viešasis administravimas, teisė, ekonomika,

auditas);

2. bendrųjų žinių apie ES testu siekiama patikrinti

kandidato išmanymą apie ES, jos istoriją, institucijas,

sutartis;

3. žodinio ir matematinio supratimo testas: žodinis

supratimas tikrinamas pateikiant įvairius tekstus ir pra-

šant pasirinkti atsakymus, kurie geriausiai apibendrina

ar atitinka pasirinktą teksto dalį. Matematinio supratimo

klausimais tikrinamas kandidato gebėjimas interpre-

tuoti matematinius duomenis, kurie dažnai pateikiami

grafikuose ar lentelėse.

Antrasis etapas – rašytinis testas. Jo metu tikrinami

kandidato analizavimo, argumentavimo ir reziuma-

vimo įgūdžiai, kai kada ir užsienio kalbos mokėjimas.

Rašytinis testas gali susidėti iš 3 dalių: rašinio bendro

pobūdžio tema, rašinio specializuota tema, pateiktų

dokumentų analizės.

Dar mažesnis kandidatų skaičius patenka į konkurso

trečiąjį etapą – interviu, kuris vyksta Briuselyje. Kelionės

išlaidos – kompensuojamos. Interviu metu kandidatas

pirmiausia prisistato, o vėliau Komisijos nariai užduoda

klausimus, susijusius su kandidato gyvenimo aprašymu,

ES politikos klausimais ar aktualijomis. Interviu metu

taip pat tikrinamas kandidato nurodytų užsienio kalbų

mokėjimas. Po interviu priimamas sprendimas, kurie

pretendentai laimėjo konkursą. Kandidatai skyrių vedė-

jų pareigoms dar kviečiami į interviu Vertinimo centre.

Kandidatai galės pasirinkti testų datą

Šiuo metu pirminės atrankos testai ir testai raštu

atliekami tą pačią dieną egzaminų centruose visose

25 ES šalyse narėse. Tačiau tai sukelia nepatogumų ir

EPSO, ir patiems kandidatams. Pastebėta, kad net apie

40 procentų konkursui užsiregistravusių kandidatų į

testus neatvyksta. Šį faktą iš dalies sąlygoja tai, kad kan-

didatai negali pasirinkti, kada laikyti testus. Todėl EPSO

jau rengia kompiuterizuotą testavimo sistemą (CBT) ir

planuoja pradėti ją įgyvendinti 2006 metų pavasarį. Jos

esmė ta, kad pagal viešųjų pirkimų procedūrą atrink-

tos kompanijos bus atsakingos už pirminės atrankos

testų klausimų elektroninės bazės sudarymą ir kandi-

datų testavimo kompiuteriu organizavimą. Įdiegus šią

sistemą kandidatai galės pasirinkti jiems tinkamą datą

testų laikymui. Ši sistema taip pat turėtų palengvinti ir

paspartinti rezultatų įvertinimo procesą.

Sėkmingai visus etapus įveikusius konkurso laurea-

tus pagal rezultatus Atrankos taryba suskirsto į grupes ir

įrašo į rezervo sąrašą. Jis paprastai sudaromas metams,

tačiau jo galiojimas gali būti pratęstas. Patekimas į re-

zervo sąrašą negarantuoja kandidatų įdarbinimo. EPSO

atstovų teigimu, įdarbinama apie 85 procentus rezervo

sąraše esančių konkurso laureatų.

Patys rezervo sąrašai taip pat administruojami elek-

troniniu būdu, t. y. ES institucijos mato šiuos sąrašus

kompiuterinėje duomenų bazėje. Joje gali įvertinti

kandidatų kvalifikaciją, profesinę patirtį, peržiūrėti, kiek

kuris kandidatas pažengęs įdarbinimo procese. ES insti-

tucijos joms tinkamiausius kandidatus kviečiasi į inter-

viu. Tačiau EPSO atsakomybė čia baigiasi – kandidatų

įdarbinimas yra pačių ES institucijų reikalas.

ž v i l g s n i s u ž L i e t u v o s r i b ų

VA L S T Y B Ė S TA R N Y B O S A K T UA L I J O S 5 4

EUROBIUROKRATŲ ATRANKA

Japonijos valstybės tarnyba stengiasi prisidėti prie tarptautinio bendradarbiavimo, rengdama mokymus užsienio šalių valstybės tarnautojams. Ji noriai pristato pasauliui savo žmogiškųjų išteklių valdymo sistemą.

Japonijoje už žmogiškųjų išteklių valdymą valsty-bės tarnyboje atsakinga Nacionalinė personalo insti-tucija (NPI). Ji pavaldi Vyriausybei. NPI rengia ir vykdo priėmimo į valstybės tarnybą egzaminus, teikia reko-mendacijas dėl valstybės tarnautojų darbo sąlygų (darbo užmokesčio, darbo laiko ir kt.) gerinimo, pla-nuoja ir rengia jų mokymus. Institucijos kompetenci-jai priskirtos ir valstybės tarnautojų garantijų, tarny-binių nuobaudų vadyba, įvairių priemonių, susijusių su žmogiškųjų išteklių valdymo sistema, plėtojimas.

Į valstybės tarnybą japonai priimami atviro konkur-

so būdu. Pretendentai laiko egzaminą, kuriuo siekiama

išsiaiškinti jų gebėjimą atlikti valstybės tarnautojo par-

eigas, o ne konkrečiam darbui reikalingas

specialias žinias. (Išimtis – specifinį darbą at-

liekantys asmenys, pavyzdžiui, muitininkai.)

Japonams svarbiau išsiaiškinti, kaip žmogus

geba mąstyti, argumentuoti, apibendrinti,

priimti apgalvotus sprendimus bei dirbti

komandoje, nes konkurse dalyvauja ką tik

mokslus baigę asmenys. Jie priimami tik į

žemiausius valstybės tarnautojų postus ir iš

karto apmokomi. Be to, Japonijoje orientuo-

jamasi į koordinuojamą komandinį darbą.

Tik kartą metuose NPI rengia 8 rūšių eg-

zaminus baigusiems universitetus (pavyz-

džiui, I lygio bei II lygio priėmimo į valstybės

tarnybą, oro transporto kontrolierių, darbo

inspektorių ir kt.) ir tiek pat egzaminų baigusiems vidu-

rines mokyklas (pavyzdžiui, III lygio priėmimo į valstybės

tarnybą, kalėjimo prižiūrėtojų ir kt.). Tiesa, iš pretenden-

tų nereikalaujama pateikti diplomą – egzamino rūšis

tik parodo jo sudėtingumo lygį. Kiekvienas egzaminas

susideda iš tam tikro testų skaičiaus ir kombinacijos. Eg-

zamino testo rūšių yra 12: bendrų žinių, specializuotas,

užsienio kalbos, trumpo esė, medicininis patikrinimas,

fizinės ištvermės ir kt. Egzaminuose gali dalyvauti tik

tam tikro amžiaus Japonijos piliečiai (pavyzdžiui, I lygio

egzamine – 21-33 metų; II lygio – 21-29 m.). Į valstybės

tarnybą nepriimami ne visai veiksnūs asmenys, taikoma

apribojimų atleistiems iš valstybės tarnybos bei teis-

tiems asmenims.

Visi, norintys įsidarbinti valstybės tarnyboje, spren-

džia testus, kurie taisomi mechaniškai. Iš sėkmingiau-

Lina SatkutėValstybės tarnybos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Teisės ir personalo skyriaus vyriausioji specialistė

VALSTYBĖS TARNYBA TEKANČIOS SAULĖS ŠALYJE

ž v i l g s n i s u ž L i e t u v o s r i b ų

VA L S T Y B Ė S TA R N Y B O S A K T UA L I J O S 5 5

VALSTYBĖS TARNYBA TEKANČIOS SAULĖS ŠALYJE

siai išlaikiusių egzaminą NPI atrenka dvigubai daugiau pretendentų, negu tais metais jų reikia. (Institucijos ir įstaigos kasmet informuoja NPI apie tai, kiek joms tais metais reikės naujų valstybės tarnautojų.) Vėliau su at-rinktaisiais institucijos bei įstaigos organizuoja pokalbį, per kurį paaiškėja, kas bus įdarbinti.

Be to, Japonijoje veikia viešojo ir privataus sektorių darbuotojų mainai. Tam tikroje srityje turintys ne mažesnę nei 3 metų darbo patirtį asmenys iš vieno sektoriaus į kitą gali būti perkelti ne ilgesniam nei 5 metų laikotarpiui.

Valstybės tarnautojų mokymas

Japonijoje manoma, kad efektyviausia įdarbinti jau-nus žmones, ir juos iš karto mokyti, nes jie imliausi nau-jovėms ir mokslui. Apie 200-300 naujai priimtų valstybės tarnautojų 1-2 metams siunčiami mokytis į užsienį. Su lavinamais asmenimis nesudaromos jokios sutartys dėl mokymui skirtų lėšų grąžinimo, jei jie vėliau nuspręstų pasitraukti iš valstybės tarnybos. Mokymai vertinami kaip darbas, todėl studijuojantiems mokamas atlygini-mas. Baigę šias studijas valstybės tarnybą palieka apie 10 proc. valstybės tarnautojų.

Tokijo užmiestyje veikiantis Nacionalinis viešojo admi-nistravimo institutas, pavaldus NPI, veikia kaip žmogiškųjų išteklių vystymo valstybės tarnybos viduje centras. Moky-mų dalyviai visą studijų laiką mokosi ir gyvena instituto pa-talpose. Tai leidžia jiems į savo pareigas pažvelgti platesniu žvilgsniu, užmegzti ryšius su kitais dalyviais. Taip siekiama ugdyti ir vieningumo tarp valstybės tarnautojų pojūtį.

Mokymai organizuojami visų lygių valstybės tarnau-tojams, tačiau jie neprivalomi, išskyrus naujai priimtus į valstybės tarnybą asmenis. Pastariesiems studijos trun-ka 6 savaites. Atitinkamų mokymo programų dalyviams gali būti taikomas tam tikras amžiaus limitas. Pavyzdžiui, direktoriaus pavaduotojai mokomi iki 45 metų.

Institute daugumoje mokymo programų be vals-tybės tarnautojų gali dalyvauti ir privataus sektoriaus darbuotojai bei užsienio šalių valstybės tarnautojai (pa-vyzdžiui, diplomatinis personalas), jei gerai moka japo-nų kalbą. Tai gerina įvairių sektorių savitarpio supratimą, padeda keistis nuomonėmis ir idėjomis.

Be to, kiekviena ministerija turi savo mokymo insti-tuciją saviems darbuotojams mokyti. 2002 m. Japonijo-je veikė 134 mokymo institucijos.

Garantijos valstybės tarnautojams

Išmokyti naujai priimtus valstybės tarnautojus

reikia daug laiko bei pinigų, todėl stengiamasi juos išlaikyti. Sudaromos karjeros galimybės: antai, išdir-bęs 2-3 m. tarnautojas perkeliamas į kitą postą, gru-pės vadovas skiriamas vadovauti kitai grupei, kad įgytų kitokios patirties. Prieš paaukštinimą žmonės apmokomi. Kilimo karjeros laiptais greitis labai indi-vidualus, jis priklauso nuo tarnautojo darbo patirties ir gebėjimų bei egzamino, laikyto stojant į valstybės tarnybą, lygio. Sparčiausiai kyla laikiusieji I lygio eg-zaminą (tokių valstybės tarnautojų yra apie 2 proc.). Kuo auščiau kylama, tuo kilimo greitis lėtėja.

Japonijos valstybės tarnautojų darbo užmokestį sudaro nustatytas atlyginimas bei įvairios priemokos. Galima gauti priemoką pragyvenimui – štai turintieji išlaikytinių gauna subsidiją būsto nuomai. Priemokos mokomos tarnautojams, gyvenantiems brangaus pra-gyvenimo zonose, taip pat toli nuo darbo esančiose vie-tovėje, šaltose teritorijose ir kt. Galima gauti priemoką už specialias pareigas ir atsakomybę, už viršvalandžius. Premijos už darbštumą ar išmokos išeinant į pensiją daž-nai būna panašaus dydžio kaip ir privačiame sektoriuje.

Valstybės tarnautojai neturi teisės nei streikuoti, nei sudaryti kolektyvinių sutarčių, tad jie neturi ir tei-sės susitarti dėl atlyginimo. Siekiant tai kompensuoti, NPI kasmet teikia Parlamentui ir Vyriausybei rekomen-dacijas dėl darbo sąlygų valstybės tarnyboje, įskaitant ir darbo užmokestį, peržiūrėjimo. Parlamentas nusta-to valstybės tarnautojų darbo užmokestį (mažiausiai kartą metuose) atsižvelgdamas į NPI pateiktas darbo užmokesčio viešajame ir privačiame sektoriuose apž-valgas. Siekiama, kad skirtinguose sektoriuose pana-šias pareigas einančių ir panašią atsakomybę turinčių asmenų darbo užmokestis nesiskirtų.

Be kasmetinių apmokamų 20 dienų atostogų, Ja-ponijoje mokama už nacionalinių švenčių bei Naujų-jų metų (nuo gruodžio 29 d. iki sausio 3 d.) dienas. Susirgus visas atlyginimas mokamas už 90 dienų, o gydytojo pažymos reikalaujama, jei žmogus nepa-sveiksta per 7 dienas. Numatyta ir specialių atostogų, pavyzdžiui, iki 5 dienų santuokai, tiek pat dienų kas-met suteikiama susirgus vaikui arba visuomeniniam darbui; iki savaitės – mirus tėvams ir t. t.

Valstybės tarnautojų darbas vertinamas kasmet, tačiau šių vertinimų rezultatai – konfidencialūs. Verti-namiesiems jie neatskleidžiami. Nevertinami laikinai priimti asmenys, dirbantieji sutrumpintą darbo die-ną, departamentų generaliniai direktoriai ir kai kurie kiti valstybės tarnautojai.

ž v i l g s n i s u ž L i e t u v o s r i b ų

VA L S T Y B Ė S TA R N Y B O S A K T UA L I J O S 5 6

VALSTYBĖS TARNYBA TEKANČIOS SAULĖS ŠALYJE

i s t o r i j o s v i n g i a i

VA L S T Y B Ė S TA R N Y B O S A K T UA L I J O S 5 7

Artūras ArbatauskasLietuvos viešojo administravimo instituto vyriausiasis konsultantas

VIEŠŲJŲ ORGANIZACIJŲ TEORIJŲ RAIDA. III DALISLietuvos viešojo administravimo instituto vyriausiasis konsultantas Artūras Arbataus-

kas tęsia viešųjų organizacijų teorijų raidos apžvalgą (pradžia „Valstybės tarnybos aktualijų pirmajame numeryje), parengtą pagal Robert B. Denhardt knygą ,,Viešųjų organizacijų teorijos“ (Vilnius: Algarvė, 2001).

Ankstesnėse šio straipsnio dalyse buvo supažindinama su organizacijos ir viešojo admi-nistravimo apibrėžimais, aptartos viešųjų organizacijų politinės teorijos užuomazgos, aprašyta viešųjų teorijų raida nuo aštuonioliktojo amžiaus pabaigos iki dvidešimtojo amžiaus vidurio.

Viešųjų organizacijų teorijų raida nuo 1957 m.

(Simon, Thompson, March, Smithburg ir kt.)

Racionalus administravimo modelis – viešojo admi-nistravimo tyrėjai, perėmę biheivioristinių mokslų požiūrį, nutraukė tradicinius ilgalaikius ryšius su politinėmis verty-bėmis ir sukūrė alternatyvų modelį nemoksliniams dar-bams viešojo administravimo srityje. Pagal H. A. Simoną, administravimo teorijai rūpi sužinoti, kaip reikėtų sukons-truoti valdomą organizaciją, kad ji dirbtų efektyviai (sąvo-kos – paskata-įnašas, priėmimo zona, pasitenkinimas).

Administracinės organizacijos pagrindas yra racio-nalumas: organizacijos padidina žmogaus racionalumą ir jo elgesiui suteikia struktūrą, priartinančią žmogų prie absoliutaus racionalumo. Vieno žmogaus gebėjimas reaguoti į problemas yra ribotas, todėl žmonės buriasi į organizacijas, kad galėtų veiksmingiau tvarkytis.

Elgtis racionaliai, reiškia padėti siekti organizacijos tikslų, o tam reikia vykdyti lyderių projektą. Individas problemas sprendžia apskaičiuodamas išlaidas ir pasi-tenkinimą. Žmogus tiek paklūsta organizacijos reikala-vimams, kiek jie pakliūna į jo „priėmimo zoną”. Organi-zacija gali plėsti „priėmimo zonas” paskatomis.

Paklusnumas valdančiųjų reikalavimams yra racio-nalumas. Žmonės mechaniškai reaguoja į aplinką, siekdami didesnės naudos. Racionalus administravimo modelis klasikinį „ekonominį žmogų“ pakeičia moder-nesniu „administraciniu žmogumi“, kuris organizacijos tikslus priima kaip savo sprendimų vertybių skalę, itin jautriai reaguoja į kitų organizacijos narių jam daromą įtaką, išsiugdo įgūdį daryti viską, ko reikia organizacijai. „Administracinis žmogus” siekia rasti patenkinamus, o ne maksimalius sprendimus. Jis negali pasiekti idealaus „ekonominio žmogaus” elgesio lygio, nes supranta savo ribotas galimybes veikti maksimaliai racionaliai, ir todėl stengiasi išsiversti tuo, kas jam prieinama.

Viešųjų organizacijų teorijų raida nuo 1960 m. (Barnard, Hawtorn eksperimentai, McGregor, Blake ir Mouton, Argyris ir kt.)

Žmonių santykių mokykla – organizacinis humaniz-mas buvo pirmasis iššūkis racionaliajam modeliui. Organi-zaciją apibrėžus kaip dviejų ar daugiau asmenų veiksmų sąmoningai koordinuojamą sistemą, aišku, kad individų bendradarbiavimas priklauso nuo individų noro bendra-darbiauti. Pagrindinė vadovo funkcija yra išlaikyti orga-nizaciją, o tai priklauso nuo to, kiek jis supranta žmonių motyvaciją. Vadovas turi sutaikyti konfliktuojančias jėgas, instinktus, interesus, sąlygas, pozicijas ir idealus.

Houtorno (Hawtorn) eksperimentas (1927 m.) parodė, kad socialinės sąlygos veikė darbininkų našumą labiau, negu fizinių sąlygų pakitimas. Vadovas turi tikslų pasiekimą derinti su darbuotojų pasitenkinimo užtikrinimu. Tai buvo ryškus kontrastas ketvirtajame dešimtmetyje vyravusiam aiškinimui, kad organizacijos priklauso nuo kruopščiai su-projektuotų formalių valdžios struktūrų. Tačiau į žmonių pasitenkinimą buvo žiūrima kaip į rafinuotesnį būdą, kad žmogus paklustų vadovybės norams.

Makgregoras (McGregor) teigia, kad vadovavimo sė-kmė priklauso nuo sugebėjimo numatyti ir kontroliuoti žmonių elgesį. Tradicinės vadovo prielaidos apie darbuo-tojus (teorija X – žmonės iš prigimties yra pasyvūs, dažniau nesąžiningi) neatsižvelgia į socialinius ir egoistinius indivi-dų poreikius. Naujos prielaidos apie žmonių elgesį (teorija Y – žmonės iš prigimties yra aktyvūs ir sąmoningai patys nori prisidėti prie bendros sėkmės) sukuria sąlygas indivi-dui pačiam prisidėti prie organizacijos tikslų.

Pasak Argyriso (Argyris), tradicinė vadybos praktika ir pagrindinė individo raidos kryptis yra dažnai nesu-derinami. Asmenybė, augdama, tampa vis brandesnė, o organizacija jį riboja, trukdo augti. Tuomet individai patiria nusivylimą. Todėl Argyrisas pabrėžia savęs ir kitų pažinimo svarbą. Sutikimu pagrįstus santykius organi-zacijoje galima įdiegti organizacijos plėtros (OP) pagal-ba. Daugelyje OP naudojamas interventas – asmuo iš šalies, skatinantis, reguliuojantis, prižiūrintis pokyčius.

VIEŠŲJŲ ORGANIZACIJŲ TEORIJŲ RAIDA. III DALIS

Edvardas ŽukauskasValstybės tarnybos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Teisės ir personalo skyriaus vedėjas

ŽVILGSNIS ATGAL

1990 – 1999 METŲ LIETUVOS VALSTYBĖS TARNYBOS PAGRINDINIAI BRUOŽAI

„Kiekvienas žmogus, turintis valdžią, linkęs piktnaudžiauti

ja. Šiuolaikinio biurokrato noras pasinaudoti savo tarnybine padėtimi niekuo nesiskiria

nuo tokio pat Senovės Romos biurokrato noro. Ir kaip bebūtų

skaudu pripažinti, jokiai visuomenei nepavyko atsikratyti tokių savo vystymosi trūkumų“.

Šarlis Lui Monteskje

Atkūrusioje nepriklausomybę Lietuvoje situacija

tam tikru atžvilgiu buvo panaši į buvusią tarybinio laiko-

tarpio pradžioje – keitėsi visuomeninė santvarka, vals-

tybės valdymo principai. Valstybės tarnybos paskirtis,

jos veiklos principai taip pat turėjo būti keičiami. Tačiau

valstybės valdymo aparato pertvarkymo būtinumą pir-

maisiais šio laikotarpio metais galima vertinti dvejopai.

Viena vertus, kad atitiktų atkurtą valstybės santvarką, jis

reikalavo esminių permainų. Kita vertus, labai greitas

ir esmines permainas šioje srityje abejotina ar galima

i s t o r i j o s v i n g i a i

VA L S T Y B Ė S TA R N Y B O S A K T UA L I J O S 5 8

„Kiekvienas žmogus, turintis valdžią, linkęs piktnaudžiauti

ja. Šiuolaikinio biurokrato noras pasinaudoti savo tarnybine padėtimi niekuo nesiskiria

nuo tokio pat Senovės Romos biurokrato noro. Ir kaip bebūtų

skaudu pripažinti, jokiai visuomenei nepavyko atsikratyti tokių savo vystymosi trūkumų“.

Šarlis Lui Monteskje

ŽVILGSNIS ATGAL

būtų vertinti kaip naudingas, turint omenyje, kad vals-

tybės tarnyba yra vienas svarbiausių valstybės valdymo

mechanizmo elementų, o greitos ir esminės veikusios

sistemos permainos galėtų sutrikdyti šio mechanizmo

darbą. Galima daryti prielaidą, kad tai buvo viena iš pa-

grindinių priežasčių, kodėl iš karto nebuvo imtasi prie-

monių teisiškai sureguliuoti valstybės tarnybą.

Nagrinėjamo laikotarpio pradžioje išskirtini tokie

teisės aktai, nustatan-

tys valstybės tarny-

bos santykius: Kons-

titucija, kuri nustatė

bendrus valstybės

tarnybos organizavi-

mo ir funkcionavimo

pagrindus (5 straips-

nio 3 dalis nustato,

kad valdžios įstaigos

tarnauja žmonėms;

25 straipsnio 5 dalis

suteikia piliečiams

teisę įstatymo nusta-

tyta tvarka gauti vals-

tybės įstaigų turimą

informaciją apie jį; 33

straipsnio 1 dalis su-

teikia piliečiams teisę

lygiomis sąlygomis

stoti į Lietuvos Res-

publikos valstybės

tarnybą; 124 straips-

nis suteikia piliečiams

teisę skųsti pareigūnų

aktus ar veiksmus, pa-

žeidžiančius jų teises),

atskiras valstybės tar-

nybos sritis reguliavę

įstatymai: Policijos

įstatymas, Sveikatos

įstaigų įstatymas, Švietimo įstaigų įstatymas ir kt., poįs-

tatyminiai aktai, reguliavę valstybės įstaigų darbuotojų

atlyginimų mokėjimo tvarką, kai kurių vadovaujančiųjų

darbuotojų atlyginimo ir jų skatinimo tvarką.

Taigi šioje Lietuvos valstybės tarnybos raidos stadi-

joje apie valstybės tarnybą, kaip apie instituciją, kalbėti

būtų dar anksti, nes teisės aktuose ji nebuvo įtvirtinta

kaip tam tikras vienetas, turintis savo principus ir aiškiai

apibrėžtas funkcijas.

Apibrėžtos sąvokos

Tuo metu buvo pradėtas rengti Valdininkų įstaty-

mas. Juo buvo siekiama nustatyti valstybės tarnybos

valdymo pagrindus, sureguliuoti visų darbuotojų,

kuriems atlyginimas mokamas iš valstybės biudžeto,

statusą, priėmimo ir atleidimo iš tarnybos klausimus,

socialines garantijas. Įstatymo rengimo pradžioje jis

pretendavo į universalumą, tačiau rengimo procese to

atsisakyta. Atsižvelgus į tai, kad didžiosios dalies vals-

tybės tarnautojų statusą reglamentavo atskiri priimti

įstatymai, o įstatymo, kuris reglamentuotų specialistų,

dirbančių valstybės valdymo institucijose, statusą, ne-

buvo, rengiant įstatymą buvo atsisakyta pirminės jo

koncepcijos bei nutarta daugiau dėmesio skirti būtent

šiai valstybės tarnautojų grupei. Tokiu būdu rengiamo

įstatymo reguliavimo sfera gerokai susiaurėjo.

Valdininkų įstatymas buvo priimtas 1995 metais.

Nors jis buvo skirtas santykiams, atsirandantiems vals-

tybės valdymo tarnyboje, sureguliuoti, jame taip pat

apibrėžta valstybės tarnautojų sąvoka bei pirmą kartą

šalies teisės akte apibrėžta politikų sąvoka. Taigi Lietu-

voje įstatymiškai buvo bandoma įtvirtinti skirtingą poli-

tikos ir viešojo administravimo sferų prigimtį.

Įtvirtinti tęstinumo ir viešumo principai

Valstybės tarnautojai pagal Valdininkų įstatymą tu-

rėjo atitikti du kriterijus: dirbti įstaigoje ar organizacijoje

bei gauti atlyginimą iš valstybės ar savivaldybės biu-

džeto. Atsižvelgiant į šiuos požymius bei turint galvoje

tai, kad valstybėje jau oficialiai buvo atskirtas privatus

sektorius, galima daryti išvadas apie valstybės tarnybos

ribas bei teigti, kad, palyginti su tarybiniu laikotarpiu,

valstybės tarnautojų ratas tapo aiškiai siauresnis. Vals-

tybės įmonių darbuotojai (tarp jų ir šių įmonių vadovai)

nebuvo laikomi valstybės tarnautojais.

Pagal įstatymą tarnautojai, dirbantys valstybės val-

i s t o r i j o s v i n g i a i

VA L S T Y B Ė S TA R N Y B O S A K T UA L I J O S 5 9

ŽVILGSNIS ATGAL

dymo tarnyboje, įvardinti kaip atskiras profesinis val-

dininkų korpusas. Valstybės valdymo tarnyba įstatyme

apibūdinama kaip pareigų atlikimas Seimo, Prezidento,

Vyriausybės, kitose institucijose bei savivaldybių struk-

tūriniuose padaliniuose pagal valstybės valdymo tarny-

bos pareigybių sąrašą, kurį tvarko Vyriausybė. Valdinin-

kais pagal Valdininkų įstatymą nelaikomi tarnautojai,

kurių veikla neturėjo įtakos institucijos veiklai pagal šios

institucijos kompetenciją – t. y. ūkines-technines funk-

cijas atliekantys tarnautojai.

Valdininkų įstatyme įstatymų leidėjas bando įtvirtin-

ti nuostatas, kurios padėtų tobulinti valstybės valdymo

tarnybą, siekti jos profesionalumo įtvirtinant tęstinumo

principą bei nustatant valdininkui pareigą kelti savo

kvalifikaciją. Siekdamas sustabdyti didelę valdininkų

kaitą, kurios viena iš pagrindinių priežasčių buvo poli-

tinės valdžios keitimasis, įstatymų leidėjas numato du

valdininkų lygius – „A” ir „B”. „A” lygio valdininkus galima

vertinti kaip politizuotą valstybės tarnautojų grupę, o

jų įgaliojimų trukmė siejama su juo paskyrusio subjekto

įgaliojimų laikotarpiu. „B” lygio valdininkų tarnyba ne-

buvo siejama su juos paskyrusių institucijų įgaliojimų

trukme.

Tai, kad įstatyme aiškiai atskirta valstybės tarnautojų

grupė, negalinti būti veikiama politinės valdžios pasi-

keitimų, galima vertinti kaip valstybės tarnybos tęsti-

numo principo įtvirtinimą. Įstatymo analizė taip pat lei-

džia teigti, kad jame įtvirtinamas ir valstybės tarnybos

viešumo principas. Šis principas išplaukia iš valdininkui

nustatytos pareigos teikti piliečiams informaciją apie

savo darbą.

Įstatymas tūkstančiams

Atskirai reikėtų pažymėti, kad Valdininkų įstatymas

įtvirtino nuostatas, įpareigojančias Vyriausybę tvarkyti

valstybės valdymo tarnybą. Vykdant šią įstatymo nuos-

tatą įsteigtas valdininkų registras, kuris suteikė galimy-

bę kaupti ir sisteminti duomenis apie valdininkus, gauti

reikiamą informaciją apie juos. Duomenys dažniausiai

buvo naudojami statistikos tikslais. Atskirais atvejais jais

naudojosi teisėsaugos institucijos. Valstybės valdymo

tarnybos tvarkymas taip pat buvo susijęs su Valdininkų

įstatymo nustatytomis nuostatomis dėl valdininkų kva-

lifikacijos kėlimo įgyvendinimo.

Aptariamas įstatymas tapo pirmuoju įstatymu, sure-

guliavusiu valstybės tarnybą. Įstatymas buvo taikomas

apie 19 tūkstančių tarnautojų iš beveik 300 tūkstančių

gaunančių atlyginimą iš valstybės biudžeto. Likusiųjų

valstybės tarnautojų teisinė padėtis buvo reglamen-

tuojama atskirais jų profesinės veiklos sferą reglamen-

tuojančiais įstatymais.

Prieštaravimai Konstitucijai

Paminėtina, kad kai kurios šio įstatymo normos

buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai.

Prieštaraujančiais pagrindiniam šalies įstatymui

pripažinti Valdininkų įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 2

punkte nustatytas draudimas valdininkui būti perso-

nalinės įmonės savininku, ūkinės bendrijos tikruoju

nariu arba komanditoriumi, taip pat draudimas įsigyti

daugiau kaip 10 procentų vienos įmonės vertybinių

popierių. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad valdi-

ninkas savo veikloje viešuosius interesus turi laikyti pir-

mesniais už savo asmeninius ar kitų asmenų interesus

ir negali priimti jokių įsipareigojimų kitiems asmenims,

jeigu tai nesuderinama su valstybės valdymo tarnyba.

Tačiau nuosavybės neliečiamumo principas neturi būti

traktuojamas kaip absoliutus, todėl būtinybę riboti sa-

vininko teises gali sąlygoti turto pobūdis ar visuomenei

svarbus interesas. Teismo nuomone, valstybės tarnybos

ir valdininko specifinis statusas gali būti tam tikrų riboji-

mų prielaida, tačiau tokie apribojimai turi būti nustatyti

įstatymo ir neprieštarauti Konstitucijai.

Prieštaraujančia Konstitucijos 25 straipsnio 1 bei 2

dalims, deklaruojančioms žmogaus teisę turėti savo

įsitikinimus, juos laisvai reikšti bei teisę nekliudomai

ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas, taip pat

33 straipsnio 2 daliai, nustatančiai, kad piliečiams lai-

duojama teisė kritikuoti valstybės įstaigų ar pareigūnų

darbą, apskųsti jų sprendimus bei draudžianti persekio-

ti už kritiką, pripažinta ir 20 straipsnio 3 dalies norma

ta dalimi, kurioje nustatyta, kad “B” lygio valdininkai, per

visuomenės informavimo priemones, politinius ir kitus

visuomeninius renginius (išskyrus, kai tokie pareiškimai

i s t o r i j o s v i n g i a i

VA L S T Y B Ė S TA R N Y B O S A K T UA L I J O S 6 0

ŽVILGSNIS ATGAL

padaromi vykstant Seimo, Respublikos Prezidento, sa-

vivaldybių tarybų rinkimų agitacijai) pareiškę apie savo

nesutikimą su Seimo, Respublikos Prezidento, Vyriau-

sybės vykdoma politika, sprendimais ar veiksmais, pri-

valo ne vėliau kaip per 14 dienų atsistatydinti, o jeigu

atsistatydinti atsisako, jie atleidžiami iš darbo įstatymų

nustatyta tvarka ir laikomi atleistais iš valstybės valdy-

mo tarnybos.

Viešojo intereso viršenybė

Teisės aktų analizė leidžia teigti, kad laikui bėgant į

valstybės tarnybos sferos teisinį reguliavimą pradeda-

ma žiūrėti ir kitu aspektu. Čia tiktų paminėti, kad dar Š.

L. Monteskje traktate „Apie įstatymų dvasią” pažymėjo,

jog jeigu yra galimybė prieiti prie socialinių gėrybių, vi-

suomet atsiranda pagunda panaudoti jas asmeniniams

tikslams. „Kiekvienas žmogus, turintis valdžią, linkęs pik-

tnaudžiauti ja. Šiuolaikinio biurokrato noras pasinaudoti

savo tarnybine padėtimi niekuo nesiskiria nuo tokio pat

Senovės Romos biurokrato noro. Ir kaip bebūtų skaudu

pripažinti, jokiai visuomenei nepavyko atsikratyti tokių

savo vystymosi trūkumų“ – rašė jis.

Taigi Konstitucinio Teismo paliestas interesų konf-

likto klausimas perkeliamas ir įstatyminio reguliavimo

plotmę. 1997 metais priimtas Viešųjų ir privačiųjų inte-

resų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymas, kuriuo

siekiama suderinti valstybinėje tarnyboje dirbančių as-

menų privačius ir viešuosius visuomeninius interesus,

užtikrinti, kad priimant sprendimus pirmenybė būtų

teikiama viešiesiems interesams, įtvirtinti priimamų

sprendimų nešališkumą ir užkirsti kelią rastis ir plisti ko-

rupcijai valstybės tarnyboje. Įstatymo normos nukreip-

tos ne tik į valstybės tarnautojus, jos taip pat taikomos

politikams bei kitiems asmenims, kurie dirbdami vals-

tybės valdžios, valdymo, vietos savivaldos, teismų, tei-

sėsaugos, valstybės kontrolės bei priežiūros ir joms pri-

lygintose institucijose vykdo valdžios atstovo funkcijas

arba turi administracinius įgalinimus. Įstatymu siekiama

teisiškai sureguliuoti interesų konfliktą, kuris apima to-

kias pagrindines sritis: draudimus naudoti tarnybinę

padėtį privačiai naudai gauti, interesus, susijusius su

kitu tarnautojo darbu, dovanų gavimą.

Giminingu jo reguliuojamų santykių prasme Viešųjų

ir privačiųjų interesų derinimo valstybės tarnyboje įsta-

tymui galima laikyti šiek tiek anksčiau priimtą Gyvento-

jų turto ir pajamų deklaravimo įstatymą, kuris nustatė

pareigą politikams bei valstybės tarnautojams (parei-

gūnams bei valstybės tarnautojams, užimantiems įs-

taigų, institucijų vadovų, taip pat institucijų struktūrinių

padalinių vadovų pareigas) deklaruoti savo turtą ir pa-

jamas. Abu minėti įstatymai padėjo nubrėžti ribą tarp

to, ką tarnautojas gali daryti ir ko negali daryti interesų

konflikto situacijoje, leido visuomenei išsiaiškinti, ar tar-

nautojas atstovauja visuomenės interesams, ar rūpinasi

savo interesais kenkdamas visuomenės interesams.

Apibendrinant 1990-1999 metų laikotarpį galima

sakyti, kad atkūrus nepriklausomybę Lietuvoje ilgą laiką

valstybės tarnyba įstatymu nebuvo reguliuota. Dešim-

tmečio viduryje priimtas Valdininkų įstatymas galiojo

iki 1999 metų. Jis tapo pirmu ir, be abejonės, svarbiu

teisės aktu, skirtu sureguliuoti valstybės tarnybą. Tačiau

jo įgyvendinimas nebuvo visiškai paprastas. Tai galima

sieti ir su jo neužbaigtumu (pavyzdžiui, formaliai įsta-

tyme buvo kalbama apie kai kuriuos karjeros valdinin-

kus, bet įstatymas jokios karjeros sistemos neapibrėžė,

todėl realiai ją „daryti“ buvo pakankamai sudėtinga), ir

su nedidele patirtimi organizuojant valstybės tarnybos

valdymą, aiškių jos vystymosi perspektyvų neapibrėž-

tumu.

i s t o r i j o s v i n g i a i

VA L S T Y B Ė S TA R N Y B O S A K T UA L I J O S 6 1

ŽVILGSNIS ATGAL

Arminas LydekaLietuvos Respublikos Seimo narys,knygos „Protokolo pagrindai: kiekvienam, siekiančiam...“ (Vilnius: Eugrimas, 1999) autorius

VIZITINĖS KORTELĖS IR JŲ NAUDOJIMAS

Vizitinės kortelės tapo gyvenimo kasdienybe ir būtinybe save pristatyti, kitus pasveikinti ar pareikšti užuojautą. Kaip naudotis jomis, mums diktuoja etiketo taisyklės. Žinoti jas svarbu, nes mūsų elgesys formuoja partnerių bei oponentų požiūrį ne tik apie mus, bet ir apie organizaciją, kurioje dirbame.

Pasikeitimas vizitinėmis kortelėmis prasideda nuo paties aukščiausio delegacijos nario ir eina griežtai pa-gal rangą. Todėl iš anksto reikia žinoti, kas yra garbin-gesnis svečių grupėje. Pagal protokolą pirmasis viziti-nes korteles įteikia atėjęs asmuo.

Prisistatydamas mažiau garbingas asmuo įteikia garbingesniam asmeniui savo vizitinę kortelę. Garbin-gesnis asmuo atsako tuo pačiu. Jeigu garbingesniajam reikia mažiau garbingo asmens kontaktų, jis gali inici-juoti vizitinės kortelės įteikimą.

Vizitinę kortelę būtina teikti atsukus tekstu į pašne-kovą, kad jis imdamas galėtų perskaityti įrašus. Duodami kortelę kitataučiams, dar kartą pasakome savo pavardę, nes jiems gali kilti sunkumų teisingai ją perskaityti.

Į vizitines korteles būtina atsakyti. Gavus kortelę, reikia padėkoti ir tuoj pat įteikti savąją. Jei jos neturite, neruoškite jokių rankraštinių lapelių, tačiau pasiaiškinti privalu, pavyzdžiui: „Kaip tik visas išdalinau“, arba: „Pasi-keitė telefonai, šiuo metu gaminame“. Jei į mums išties-tą vizitinę kortelę neatsakysime, tai gali partnerį įžeisti.

Su vizitine kortele reikia elgtis pagarbiai, kaip su pačiu ją įteikusiu asmeniu. Todėl su jomis negalima žaisti, dėlioti rankose ir t. t. Į gautą vizitinę kortelę nedarome jokių įrašų – jei pašnekovas nori duoti papildomą telefoną, turime

leisti jam pačiam užrašyti numerį ant savos kortelės. Ne-pagarbu ir vos tik gautą kortelę įsikišti į kišenę. Ją dedame prieš save ant stalo. Jas patogu išsidėstyti priešais sėdinčių žmonių tvarka, tuomet nepainiosime partnerių pavardžių. Vizitinę kortelę galima įsidėti į jai skirtą vietą tik išėjus pa-šnekovui, o ilgai trunkančiose derybose – po 40 min.

Ypač ceremoningai verslo kortelėmis keičiamasi Ja-ponijoje: čia kortelė įteikiama ir priimama abiem ran-komis, įdėmiai skaitoma kelias sekundes, pagarbiai pa-dedama ant konferencijų stalo, o vėliau lygiai taip pat pagarbiai dedama į odinį aplanką. Ši ceremonija išplito beveik visoje Rytų ir Pietryčių Azijoje.

Jei kortelėmis keičiamasi draugijoje, reikėtų padalinti visiems, kad niekas nesijaustų atstumtas. Jeigu neturite jų pakankamai visiems, atsiprašykite ir neduokite niekam.

Vizitines korteles saugokite, kad jos nesusiteptų ir atrodytų kaip naujos – jos yra jūsų ir jūsų organizacijos simbolis.

Apdairiai dalinkite vizitines korteles (ir kalbėkite apie darbą) privačiame kokteilių vakarėlyje arba pietau-damas svetimuose namuose, restorane. Nepaverskite vakarėlio tarnybiniu susitikimu, bet jei kas nors paprašė jūsų kortelės, paduokite.

Kortelių reikalavimai

Jei kortelė ne konkretaus asmens, o organizacijos, joje nurodomas organizacijos pavadinimas, apibūdina-ma organizacijos veikla. Neprotokoliška vienoje korte-lėje spausdinti asmeninę ir įmonės veiklą apibūdinan-čią informaciją.

Klasikinis vizitinių kortelių dydis yra 6x9 cm. Tačiau prak-tikoje dažniausiai pasitaiko 5x9 cm dydžio kortelės. Eksce-lencijų kortelių dydis, forma, medžiaga visiškai neriboja-ma, todėl jos gali būti labai originalios. Pavyzdžiui, visiškai priimtina yra ambasadoriaus A6 formato vizitinė kortelė.

Kuo garbingesnis asmuo, tuo tuštesnė jo vizitinė kortelė. Ypatingo asmens kortelėje nenurodytas adre-sas ar kontaktinis telefonas, tačiau jį nesunku rasti ži-nynuose ar telefonų knygose. O jaunas žmogus ieško

p r o t o k o l a s

VA L S T Y B Ė S TA R N Y B O S A K T UA L I J O S 6 2

VIZITINĖS KORTELĖS IR JŲ NAUDOJIMAS

kontaktų, informacijos, todėl būtinai savo vizitinėje kor-telėje nurodys darbo ir namų adresą, visus telefonus, kuriais jį galima rasti, kompiuterinius adresus ir t. t.

Pažintinė informacija vizitinėse kortelėse iš viršaus į apačią rašome šia tvarka:

1. atstovaujama organizacija ar institucija; 2. vardas ir pavardė; 3. užimamos pareigos. Gerai nurodyti ne tik savo pareigas, bet ir realią dar-

bo interesų sferą ar įgaliojimus. Pavyzdžiui, vietoj užra-šo „Direktoriaus pavaduotojas“ detalizuojame: „Direkto-riaus pavaduotojas finansams“.

Kontaktinę informaciją – adresus, telefonų, faksų, te-leksų ir kt. numerius – rašome kortelės apačioje.

Galime turėti ir tokių kortelių, kuriose būtų atspaus-dintas tik vardas, pavardė ir profesija (pavyzdžiui, „Lauras Bielinis. Politologas“). Tam tikrose diplomatinių atstovy-bių darbuotojų vizitinėse kortelėse gali būti rašomos tik užimamos pareigos. Jei moteris niekam neatstovauja ir ji yra tiesiog žmona, jos kortelėje gali būti tik vardas ir pavardė. (Vyrai tokių kortelių neturi.) Jos teikiamos tik kartu su vyro vizitine kortele neoficialiame vizite, per pokylį, atostogaujant.

Vardas ir pavardė yra svarbiausia informacija viziti-nėje kortelėje, todėl ji turėtų būti ryškiausia, parašyta didžiausiomis raidėmis. Kitų ypatingi reikalavimų infor-macijos išdėstymui nėra, svarbu, kad pasirinktas šriftas būtų estetiškas ir aiškus.

Teisingiausia ženklų ir logotipų vieta yra kortelės viršu-je, kairėje pusėje arba centre. Korteles su valstybės herbu gali turėti valstybinių institucijų aukšto rango pareigūnai: Prezidentūros, Vyriausybės, ministerijų, muitinės darbuo-tojai, ambasadose dirbantys diplomatai. Pagal protokolą vizitinė kortelė turėtų būti balta arba švelniai tonuota. To griežtai nereikalaujama iš verslininkų. Valstybės tarnauto-jams patariama turėti nespalvotas vizitines korteles.

Vizitinės kortelės spausdinamos gimtąja ir užsienio kalba. Jei užsieniečiui negalime įteikti kortelės jo gimtą-

ja kalba, leidžiama teikti spausdintas gimtąja kalba arba anglų. Galime turėti daug vizitinių kortelių įvairiomis kalbomis, bet pagal protokolą nė ant vienos iš jų negali būti užrašai dviem kalbomis. Pasitaiko kortelių, kurių ki-toje pusėje yra vertimas į užsienio kalbą. Tačiau jos tech-niškai labai nepatogios, nes vertimas turi būti identiškas originalui: užrašai abiejose pusėse negali skirtis dydžiu, žodžių skaičiumi ir t. t., o jų prasmė turi idealiai atitikti.

Pagalbinės funkcijos

Jei negalime aplankyti sergančio pažįstamo ar ko-legos, galime nusiųsti jam gėlių ir pridėti vizitinę kor-telę. Jei sveikiname šalies Prezidentą ar kitą labai garbų asmenį, dovaną su vizitine kortele siunčiame per kur-jerį. Kortelės paliekamos vizito metu, siunčiamos po sėkmingo vizito, pridedamos siunčiant dovanas, suve-nyrus, bilietus į koncertą, kvietimus į parodos atidarymą ar pristatant savo autorinį darbą. Visi svečiai, dalyvavę kviestiniuose pusryčiuose, pietuose ar vakarienėje, tu-rėtų per savaitę nusiųsti savo vizitinę kortelę kaip pa-dėką šeimininkams. Mokslo pasaulyje įprasta vizitinę kortelę siųsti kartu su savo straipsniu, leidiniu. Tačiau as-meniškai įteikti vizitinę kortelę adresatui, norint išreikšti pagarbą ar kitus jausmus, nepriimtina.

Tuo tarpu vizitinė kortelė negali būti siunčiama arba įteikiama per trečią asmenį, kai norime prisistatyti, susi-pažinti su naujais partneriais ar žinybomis, su kuriomis ateityje bendradarbiausime. Galime nuvykti į įvairias organizacijas iš anksto nesusitarę ir įteikti savo vizitinę kortelę, užlenktą iš kairės pusės per visą plokštumą. Tai yra prisistatymo simbolis. (Pagal seną formulę užlenktas viršutinis dešinysis kampas reiškia tą patį.) Tokia kortelė adresuojama organizacijos vadovui, nesvarbu, ar jis tuo metu yra darbe. Tokiu atveju nė viena pusė negaran-tuoja įvyksiant pažintinį pokalbį. Šią kortelę įteikiame sekretorei – jei organizacijos vadovas laisvas, jis organi-

zuoja susitikimą.

Ant siunčiamos vizitinės kortelės apatiniame kampe ranka užrašomi trumpiniai:p. r. – (pour remercier) – išreiškiant dėkingumą, jei buvome pakviesti į seminarą ar pokylį.p. f. – (pour feliciter) – sveikinant partnerius šventės proga, žymint kokią nors sukaktį.p. f. N. A. – (pour feliciter Nouvel An) – sveikinant su Naujaisiais Metais. Jei partneris jus pasveikino pirmas, dera padėkoti ir jį pasvei-kinti: p. r. f. N. A.p. c. – (pour condoleance) – reiškiant užuojautą ar esant valstybiniam gedului. p. p. c. – (pour prendre conge) – atsisveikinant, kai išvykstama iš šalies ar miesto. Į šią kortelę nereikia atsakyti.p. p. – (pour presenter) – neakivaizdžiai pristatant naują pareigūną. Vizitinė kortelė siunčiama kartu su pristatomo pareigūno vi-zitine kortele. Trumpinį „p. p.“ rašo pristatantysis, o ne pristatomasis asmuo. Atsakoma siunčiant naujam pareigūnui savo vizitinę kortelę nieko neužrašius.p. m. – (pour memoire) – priminimui apie susitikimą ar specialius susitarimus. Į vieną kortelę negalima surašyti dviejų trumpinių. Atsakome į vizitines korteles trumpiniais: p.f., p.f.N.A., p.c. Gavus korteles su kitais trumpiniais, į jas neatsakome.

p r o t o k o l a s

VA L S T Y B Ė S TA R N Y B O S A K T UA L I J O S 6 3

VIZITINĖS KORTELĖS IR JŲ NAUDOJIMAS

K L A U S I AT E - AT S A K O M E

Į skaitytojams aktualius klausimus atsako Valstybės tarnybos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos specialistai.Jums aktualius klausimus galite užduoti internete http://www.vtd.lt

Ar valstybės tarnautojas gali verstis su valstybės tarnyba nesusijusia veikla?

Konstitucinio teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutari-

me „Dėl kai kurių teisės aktų, kuriais reguliuojami valsty-

bės tarnybos ir su ja susiję santykiai, atitikties Lietuvos

Respublikos Konstitucijai ir įstatymams“ buvo konsta-

tuota, kad Valstybės tarnybos įstatymo (toliau – VTĮ) 17

straipsnio 4 punktas, nustatęs atitinkamus kito darbo

draudimus valstybės tarnautojams, prieštarauja Lietu-

vos Respublikos Konstitucijai. Atsižvelgiant į tai, ši VTĮ

nuostata nebegali būti taikoma nuo minėto Konstitu-

cinio teismo nutarimo oficialaus paskelbimo dienos.

Todėl valstybės tarnautojas gali verstis su valstybės tar-

nyba nesusijusia veikla, jei ši veikla atitinka minėtame

Konstitucinio teismo nutarime nurodytas sąlygas, t. y.

ši veikla nesukelia viešųjų ir privačių interesų valstybės

tarnyboje konflikto, valstybės tarnyba, jos teikiamos ga-

limybės nėra naudojamos ne viešam interesui garan-

tuoti, bet asmeniniais interesais, nėra trukdoma valsty-

bės tarnautojui atlikti tarnybos pareigas, nėra kenkiama

valstybės tarnybos arba atitinkamos valstybės ar savi-

valdybės institucijos autoritetui, jos nėra diskredituoja-

mos, valstybės tarnautojai nedirba tose įmonėse, įstai-

gose, organizacijose, kurių atžvilgiu turi valdingus įga-

liojimus arba kontroliuoja, prižiūri jų veiklą, arba priima

kokius nors kitus sprendimus, susijusius su ta įmone,

įstaiga ar organizacija (arba dalyvauja tuos sprendimus

rengiant, vykdant, koordinuojant ir/arba kontroliuojant

jų vykdymą ir kt.), taip pat nėra kitų aplinkybių, dėl ku-

rių valstybės tarnautojas negali dirbti kito darbo ir gauti

kito atlyginimo.

Ar priimant pretendentų į valstybės tarnautojo pareigas asmeniškai pateikiamus dokumentus privaloma su informacija apie konkurso datą, laiką ir vietą supažindinti konkursą organizuojančioje įstaigoje pasirašytinai?

Priėmimo į valstybės tarnautojo pareigas tvarkos (to-

liau – Priėmimo tvarka), patvirtintos Vyriausybės 2002

m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 966, 16 punktas nustato

galimybę pretendentus, pateikiančius dokumentus as-

k l a u s i a t e - a t s a k o m e

VA L S T Y B Ė S TA R N Y B O S A K T UA L I J O S 6 4

KLAUSIATE - ATSAKOME

meniškai, su informacija apie konkurso datą, laiką ir vietą

supažindinti konkursą organizuojančioje įstaigoje pa-

sirašytinai. Šiuo būdu pranešti apie konkursą nėra jį or-

ganizuojančios įstaigos pareiga. Tuo atveju, jei konkursą

organizuojanti įstaiga neturi galimybės su šia informacija

pretendentus supažindinti jiems pateikiant dokumentus

(pavyzdžiui, tuo metu šioje įstaigoje dar nėra priimtas

sprendimas dėl konkurso organizavimo datos), vadovau-

damasi minėtos Priėmimo į valstybės tarnautojo parei-

gas tvarkos 15 punktu, ši įstaiga išsiunčia pretendentams

pranešimą paštu apie konkurso datą, laiką ir vietą.

Ar būtina pakartotinai informuoti Valstybės tarnybos departamentą apie laisvas karjeros valstybės pareigas, į kurias norima skelbti konkursą, jeigu nė vienas pretendentas nelaimėjo konkurso?

Priėmimo tvarkos 62 punktas nustato, kad konkur-

sas laikomas įvykusiu, jeigu jame dalyvavo nors vienas

pretendentas ir surinko daugiau kaip 12 balų. Jeigu

pretendentai nesurinko 12 balų, konkursas laikomas

neįvykusiu. Tos pačios tvarkos 64 punktas nustato, kad

konkursui neįvykus per 30 kalendorinių dienų nuo pa-

skutinės dokumentų priėmimo dienos, skelbti konkursą

valstybės tarnautojo pareigoms galima pagal šios tvar-

kos 6 punkto reikalavimus iš naujo informavus Valstybės

tarnybos departamentą prie Vidaus reikalų ministerijos

apie laisvą karjeros valstybės tarnautojo pareigybę.

Kaip skaičiuojami tarnybinių nuobaudų skyrimo terminai?

VTĮ 30 straipsnio 1 dalis numato, jog tarnybinė nuo-

bauda turi būti paskirta ne vėliau kaip per vieną mėnesį

nuo tarnybinio nusižengimo paaiškėjimo dienos, neį-

skaitant laiko, kurį valstybės tarnautojas nebuvo darbe

dėl ligos, buvo komandiruotėje arba atostogavo. Vado-

vaujantis šia teisės norma tarnybinės nuobaudos skyri-

mo terminas turi būti skaičiuojamas nuo nusižengimo

paaiškėjimo dienos, o ne nuo tos dienos, kai padarytas

nusižengimas turėjo paaiškėti. Nusižengimo paaiškėji-

mo diena yra išvados dėl tarnybinio nusižengimo tyri-

mo surašymo diena.

Ar gali būti išmokama vienkartinė pašalpa mirusio valstybės tarnautojo šeimai, jei valstybės tarnautojas mirė kasmetinių atostogų metu?

VTĮ 43 straipsnio 3 dalyje yra nustatyta, jog mirusio

valstybės tarnautojo šeimai, pilnamečiui vaikui (vai-

kams), įvaikiui (įvaikiams), tėvams (įtėviams) išmokama

1 mėnesio jo gauto vidutinio darbo užmokesčio dydžio

pašalpa. Papildomos sąlygos šiai pašalpai išmokėti nėra

nustatytos, todėl atsižvelgiant į tai, kad asmuo, einan-

tis valstybės tarnautojo pareigas, nepraranda valstybės

tarnautojo statuso kasmetinių atostogų metu, vienkar-

tinė pašalpa turėtų būti išmokama.

Ar gali būti pratęsta įstaigos vadovo ar karjeros valstybės tarnautojo, kuriam suėjo 62 metai ir 6 mėnesiai, valstybės tarnyba?

Taip. Pagal VTĮ 43 straipsnio 7 dalį įstaigos vadovo ar

karjeros valstybės tarnautojo, kuriems suėjo 62 metai

ir 6 mėnesiai, valstybės tarnyba gali būti pratęsta. Su-

laukusio šio amžiaus valstybės tarnautojo tarnybą gali

pratęsti jį į pareigas priėmęs asmuo. Apie būsimą tar-

nybos pratęsimą jis privalo pranešti valstybės tarnybos

tvarkymo funkciją atliekančiai įstaigai (t. y. Valstybės tar-

nybos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos)

ne vėliau kaip prieš 10 kalendorinių dienų iki tarnybos

pratęsimo dienos. Įstaigos vadovo ar karjeros valsty-

bės tarnautojo tarnybos laikas pratęsiamas iki vienerių

metų ir bendras pratęstas tarnybos laikas negali viršyti

penkerių metų.

Kada gali vykti neeilinis valstybės tarnautojo vertinimas?

Neeilinis valstybės tarnautojo vertinimas gali vykti

ne anksčiau kaip praėjus 6 mėnesiams po eilinio vals-

tybės tarnautojo vertinimo dienos. Neeilinio vertini-

mo metu karjeros valstybės tarnautoją galima perkelti

į aukštesnes pareigas, suteikti kvalifikacinę klasę, arba

siūlyti vieną iš VTĮ 22 straipsnyje 8 punkte numatytų

siūlymų.

k l a u s i a t e - a t s a k o m e

VA L S T Y B Ė S TA R N Y B O S A K T UA L I J O S 6 5

KLAUSIATE - ATSAKOME

Vidaus reikalų ministerijos Bendrojo departamen-

to Veiklos planavimo ir organizavimo skyriaus speci-

alistas Jonas Visockas gimė Dzūkijoje, todėl gražiau-

sia jo gyvenimo dalis yra susijusi su Dzūkija. Mėgs-

tamiausi lietuvių poetai – Maironis, Salomėja Nėris,

Paulius Širvys, Justinas Marcinkevičius, rusų – Jese-

ninas, Tiutčevas, Solovjovas. Eilėraščius pradėjo kurti

dar vaikystėje. Rašo tuo metu, kai ateina mintis, nuo-

taika, jausmas. Eilėraštis ar epigrama gimsta sponta-

niškai, be didesnių pastangų. Nei savų eilėraščių, juo

labiau vertimų nėra išleidęs, nors ir yra juos surinkęs į

atskiras knygeles.

Remdamiesi Jono Visocko tekstais kompozitoriai

Mindaugas Tamošiūnas bei Vytautas Šiškauskas yra

parašę dainų, kurios skamba per Lietuvos radiją bei

komercines radijo stotis.

Jūsų dėmesiui – poeto Jono Visocko eilės.

AŠ TĖVYNĘ TIK VIENĄ TURIU

Aš Tėvynę tik vieną turiu –

Gintarinį pajūrio smėlį

Ir svaiginantį Baltijos mėlį.

Ir šimtus šviesių žiburių…

Aš Tėvynę tik vieną turiu –

Ji – gojeliai žalsvų nėrinių,

Ji – dangaus nepasiekiamas gylis,

Ežeruose paskendusios pilys…

Aš Tėvynę tik vieną turiu –

Ją kaip saulę tausosiu lig karsto.

Visada švies per tūkstančius varstų

Man šviesa jos mielų žiburių...

Nes Tėvynę tik vieną turiu.

KOKIA TU MAŽYTĖ

Kokia tu mūsų Lietuva mažytė

Kaip gintarėlis pajūrio smilty.

Kokia esi graži, kai liepos žydi

Baltųjų mėnesienų apgulty…

Tave regiu arimuose suklupus.

Tavim žaviuos vilnijančiuos rugiuos…

Suskeldėjusios tavo žemės lūpos

Mane gaivina - jų rimtim džiaugiuos…

Ir gyvenu tik tavo žemės syvais,

Dosnia skalsa, ramybe, gerumu,

Kai brėkšta aušros vasarų ankstyvos

Viršum nuspalvintų miškų, laukų, namų…

Ir aš netrokštu nicų nei las vegų

Tiktai tavęs - tokios nepaprastos

Su saule vasaros, lietum, su gniūžte sniego,

Kurių man niekas niekad neatstos…

VA L S T Y B Ė S TA R N Y B O S A K T UA L I J O S 6 6

***

Aš išvykstu į džiaugsmo trasą,

Kad visą ją atvežčiau tau.

Tik tikslą ir prasmingą drąsą

Joje kaip veidrody matau…

O visa kita – tik likimas,

Palaimintas dievų ranka…

Į tikslą bėgsmas ir laukimas…

Ir dar gyventi pareiga…

Jei dar gyvenimas ko vertas,

Jei jis nesuteptas melu,

Jei šventas dar kiekvienas vardas,

Ne vien tiktai apaštalų…

Tad išvykstu į džiaugsmo trasą

Ir ją atvežti tau žadu.

O sau už riziką ir drąsą

Nereikalauju pažadų…

***

Mes eisim per žmonių minias, -

Man trūks tavęs. Tau trūks manęs.

Bus daug vardų, bus daug veidų,

Bet būsiu tai ne aš, ne tu…

Ir suksimės lyg ant ašies,

Kol mums veidai supanašės…

O laikas bėgs, trumpės diena…

Pakis miela sena daina…

Ir kartą tarp minios veidų

Manęs jau neieškosi tu…

Bet aš žinosiu – tu esi

Kažkur čia pat… Gal debesy?..

O šarkos tarkš liūdnas žinias,

Kad tau jau gera be manęs…

AKYS

Jau baigė degt kaštonų baltos žvakės. Pakelėse pražydo lubinai.Ką man tada kalbėjo mielos akys,Galbūt tik tu viena lig šiol žinai…

Be jų man dienos tapo tartum vergės.Naktis atsėlindavo lyg tylus vagis.O vakarais, blakstienas vos užmerkęs,Matydavau tas nuostabias akis.

Likimas daug ką išsprendė. Ir laikas.Ir šiandien nuosprendžiu šituo tikiu.Bet aš vis tiek lyg užsispyręs vaikas Dar ieškau tų vienintelių akių…

Ir kol lemtis mane globos ir laikas,Vis karčiai priekaištausiu sau, ne tau,Kad tuomet aš buvau jau nebe vaikas,O tų akių kalbos nesupratau…

Vėl baigia degt kaštonų baltos žvakės.Pakelėse vėl žydi lubinai.Tik paslaptį, ką man kalbėjo akysNepakartojamos, tik tu viena žinai…

***

Jau vakarėja. Rūkas kelias…Artėja pabaiga dienos… –Dar pasėdėkim prie Vilnelės,Pasiklausykim jos dainos.

Dar pakalbėkime be žodžiųMiela gyva kalba akių…Ne iškalbingais posmais odžių,Tik šia kalba šventai tikiu.

Tikėsiu ja, kol būsiu gyvas,Kol šalimais šypsosies tu…Na kas, kad laikas jau vėlyvas,Dar pasėdėkime kartu…

Dar paklausykime Vilnelės Nepakartojamos dainos…Jau vakarėja. Rūkas kelias…

Rytoj bus gaila šios dienos…

Leidinys skiriamas valstybės tarnautojams,

viešojo administravimo įstaigų vadovams,

personalų tarnybų darbuotojams bei vi-

siems, besidomintiems valstybės tarnybos

aktualijomis. Leidinio tikslas yra gerinti vals-

tybės tarnautojų profesionalumą teikiant

jiems informaciją apie valstybės valdymo

ir viešojo administravimo ištakas, pokyčius,

naujoves bei Valstybės tarnybos departa-

mento ir Viešojo administravimo instituto

veiklą. Šiame leidinyje valstybės tarnauto-

jai ras informacijos apie naujausius įstaty-

mus, jų projektus bei pakeitimus, valstybės

tarnautojų kvalifikacijos tobulinimo bei

karjeros galimybes; bus aptariami ir anali-

zuojami valstybės tarnautojams aktualūs

klausimai.

Valstybės tarnybos departamentas

prie Vidaus reikalų ministerijos

Lietuvos viešojo

administravimo

institutas

STEIGĖJAI IR LEIDĖJAI

,,Valstybės tarnybos aktualijos“ yra Vals-

tybės tarnybos departamento prie Vidaus

reikalų ministerijos ir Lietuvos viešojo admi-

nistravimo instituto informacinis biuletenis.

V A L S T Y B Ė S

T A R N Y B O S

A K T U A L I J O S