Valstybes Ir Teisės Istorija

VALSTYBS IR TEISS ISTORIJA

Paskait konspektas

Pareng

Dst. V. Rubis

IAULIAI, 2007

Vaclovas Rubis. Valstybs ir teiss istorija (2007)

2

TURINYS

ANOTACIJA ...............................................................................................................4

1. LIETUVOS VALSTYBS SUSIDARYMAS.............................................................5

2. LDK SUSIDARYMAS IR PERSONALIN UNIJA SU LENKIJA ............................8

3. LDK VALSTYBIN SANTVARKA XV A. IR XVI A. PRADIOJE ........................11

4. ADMINISTRACINIS-TERITORINIS SUSKIRSTYMAS IR VIETINIS VALDYMAS XV A.-XVI A. PRADIOJE........................................................................................17

5. ADMINISTRACINIO-TERITORINIO SUSKIRSTYMO IR VIETINIO VALDYMO REFORMA ................................................................................................................21

6. PAVIET SEIMELIAI ............................................................................................23

7. LDK SEIMO REFORMA .......................................................................................25

8. 1569 M. LIUBLINO UNIJA. ABIEJ TAUT RESPUBLIKOS SUSIDARYMAS .27

9. BENDROS ATR INSTITUCIJOS ..........................................................................30

10. LDK TEISM SISTEMA IR TEISINGUMO VYKDYMAS IKI 1564-1566 M. TEISM REFORMOS ...............................................................................................43

11. 1564-1566 M. TEISM REFORMA.....................................................................47

12. BAJOR LUOM FORMAVIMASIS IR BAJOR TEISIN PADTIS XIII-XVIII A................................................................................................................................53

13. BANYIOS IR DVASININK TEISIN PADTIS XIII-XVIII A. ...............60

14. VALSTIEI TEISIN PADTIS XIII-XVIII A.....................................................65

15. MIESTIEI TEISIN PADTIS ........................................................................69

16. 1918 M. LAIKINOJI KONSTITUCIJA .................................................................73

17. LAIKINOJI 1919 M. KONSTITUCIJA .................................................................77

18. STEIGIAMOJO SEIMO RIKIMAI ........................................................................81


3

19. 1920 M. LAIKINOJI LIETUVOS VALSTYBS KONSTITUCIJA ........................86

20. EMS REFORMA.............................................................................................89

21. 1922 M. LIETUVOS VALSTYBS KONSTITUCIJA...........................................93

22. 1926 M. PERVERSMO REZULTAT LEGALIZAVIMAS...................................98

23. FUNKCIN SAVIVALDA ..................................................................................102

24. SPAUDOS, SUSIRINKIM IR PRAMOG STATYMAI 1919-1940 M.............105

25. DRAUGIJ VEIKLOS TEISINIS REGULIAVIMAS LIETUVOJE 1919-1940 M.................................................................................................................................107

26. BANYIOS TEISIN PADTIS 1918-1940 METAIS .....................................109

27. TEISINIS REIMAS VILNIAUS KRATE 1920-1939.......................................111

28. NEPAPRASTIEJI STATYMAI LIETUVOJE 1919-1940M................................116

29. ANTROJI SOVIETIN OKUPACIJA ................................................................117

LITERATROS SRAAS ....................................................................................122


4

ANOTACIJA

Valstybs ir teiss istorija tai viena i visuomens mokslo ak, apimanti teiss ir

istorijos mokslus. Jos atsiradimas siejamas su socialinmis permainomis, vykusiomis

paskutiniuoju

giminysts gentins santvarkos gyvavimo laikotarpiu. Teis, kaip ir valstyb, atsirado ne

tuioje vietoje ir ne staiga. Tai ilgas ir sudtingas raidos kelias pagal tuo metu veikusias

paprotines normas.Valstybs ir teiss istorija isiskiria tuo, kad nagrinja ne dabartin, gyv,

galiojani, o praeities, daniausiai inykusi, jau nebegaliojani teis; su galiojania teise ji

susiduria tik tiek, kiek btina praeities reikiniams transformuotis dabart.

Dar pirmyktje bendruomeninje santvarkoje buvo daug paproi, draudim, apeig

ir kitokio pobdio norm bei taisykli, kuri nemaa dalis vliau, besiformuojant

valstybms, tapo teiss normomis. Todl dar Senovs Romoje visikai pagrstai buvo

teigiama: Ubi societas ibi jus, t. y. kur visuomen, ten ir teis. Ir apskritai, jei nebt moni

tarpusavio santykius reguliuojani norm, visuomenje sivyraut netvarka, chaosas,

anarchija.

i mokomoji mediaga yra skirta iaurs Lietuvos kolegijos auktj neuniversitetini

studij studentams, studijuojantiems Lietuvos valstybs ir teiss istorij. Konspekte, siekiant

apsaugoti dar pakankamai specialij teiss disciplin ini neturinius studentus, teiss

mediaga idstyta kiek galima suprantamiau, vengiant teisini subtilybi.


5

1. LIETUVOS VALSTYBS SUSIDARYMAS

Lietuvoje seniausia teritorin organizacija buvo kaimo bendruomen. Jos savivaldos

organas buvo kaimo vyr susirinkimas ar krivl. Krivl rinko senin. Bendruomen

atsakydavo u savo nari nusikaltimus, sprsdavo tarpusavio ginus, atlikdavo prievoles ir

duodavo duokl savo valdovui. Keletas kaimo bendruomeni sudar valsi, kur vald

turintis pil bajoras tijnas. Jo pilis buvo valsiaus administracinis centras. Keletas valsi

jungsi em arba kunigaiktyst. Kunigaiktysts valdios aparatas buvo nesudtingas:

tarnybiniai bajorai, tarnai ir kariai, kurie saugojo kunigaikt ir jo turt, rinko duokl,

administruodavo ir teisdavo priklausanius valstieius.

ems kunigaikio valdia skyrsi nuo genties vado valdios, nes buvo ne visuomeninio,

o politinio pobdio, rmsi ne tik autoritetu, bet ir prievarta. ems buvo pusiau valstybiniai

teritoriniai vienetai. J isivystymo lygis buvo labai nevienodas. Silpnesns ems iekojo

stipresni paramos. Ekonominiai, politiniai, kultriniai emi ryiai sudar slygas jungtis

sjungas. emi susijungimui reikms turjo nuolatinis prie upuolimo pavojus. Kad

apsigint, silpnesns ems kunigaiktis turjo pripainti stipresns ems kunigaikio

valdi ir laikyti j vyresniuoju kunigaikiu. XIII a. pradioje buvo 5 emi sjungos, 5

vyresnieji kunigaikiai.

I 1219 m. Lietuvos kunigaikio sutarties su Volyns kunigaikiu galima sprsti, kad

Lietuvos emi sjungos susijung konfederacij. Tai ir su tuo susijs vieno Lietuvos

Didiojo kunigaikio ikilimas sudar slygas atsirasti valstybinei valdiai. XIII a. pradioje

Lietuva neturjo stipri kaimyn, todl valstybs susidarymui buvo palankios slygos.

Valstyb formavosi didjant Didiojo kunigaikio valdiai. Centralizuotos valstybs krjas

buvo kunigaiktis Mindaugas. Daugelis kunigaiki pripaino Mindaugo valdi ir tapo jo

vasalais. Tai buvo daliniai kunigaikiai. Kitus Mindaugas nuud ar ivar. ~1236-1240 m.

Mindaugas pajung savo valdiai didij dal Lietuvos teritorijos ir tapo Lietuvos Didiuoju

kunigaikiu. 1253 07 06 Mindaugas buvo karnuotas Lietuvos Karaliumi ir taip teisikai

susilygino su kit Europos valstybi vadovais.

Dl vidaus kar Lietuvoje nepavyko isaugoti karalysts statuso. Po Mindaugo nuudymo

Lietuva vl tapo kunigaiktyste, o jos valdovai gro prie Didiojo kunigaikio titulo.

Centralizuotos Lietuvos valstybs susidarymas buvo labai paangus veiksnys. Jis padjo

lietuviams ilikti kaip tautai, sudar palankias slygas Lietuvos ekonominei ir kultrinei

raidai, pastojo keli vokiei ordino ekspansijai Rytus, totori-mongol agresijai Vakarus.

Stiprindamas Lietuvos valstyb Mindaugas stengsi sudaryti centrinius valstybs valdymo


6

organus, viening karini pajg organizacij, apriboti stambi feodal valdi ir panaikinti

feodalin susiskirstym. Mindaugui pavyko utikrinti vidaus tvark ir surinkti pakankamas

pajgas gintis nuo prie ir plsti valstybs teritorij.

Mindaugo laikais Lietuva neabejotinai turjo visus svarbiausius valstybs poymius:

teritorij, politin taut, viej valdi ir suverenitet. Mindaugo sukurta valstyb buvo

ankstyvoji feodalin monarchija. Nuo kit Europos ali Lietuva skyrsi tuo, kad ji buvo ne

siuzereniteto ir vasaliteto santykiais susiet feodalini vald kompleksas, o vairi teritorini

vienet (emi, valsi ir kaim) junginys. Kita Lietuvos ypatyb buvo stipri Lietuvos

Didiojo kunigaikio valdia. Lietuvos valstybs susidarymo laikotarpiu em priklaus ne

kaimo bendruomenms, o atskiriems valstieiams. Lietuvoje jau buvo susiformavs gausus

valstiei alodinink sluoksnis. Stambi feodal buvo nedaug ir jie negaljo pasisavinti visos

valstieiams priklausanios ems.

Valstybei atsiradus valstieiai-alodininkai tapo Didiojo kunigaikio priklausomais

valstieiais. I j Didysis kunigaiktis pasirinkdavo tarnybinius bajorus, kurie buvo jo

valdios socialin baz. Remdamasis tarnybiniais bajorais, Didysis kunigaiktis stiprino savo

valdi ir skmingai kovojo su stambiaisiais feodalais. Antras svarbus veiksnys, sustiprins

Didiojo kunigaikio valdi, buvo prasidjs slav emi prijungimas prie Lietuvos.

Didiojo kunigaikio valdios ekonominis pagrindas jo domenas gerokai isiplt.

Lietuvoje iki XIV a. pabaigos nebuvo banyios ir jos emvaldos. Stiprindamas savo

valdios socialin baz, Didysis kunigaiktis paskyr ems sklypus ne banyiai, kuri

neatlikdavo prievoli ir nemokdavo mokesi, o tarnybiniams bajorams, kurie u gaut em

turjo atlikti karin ar kitoki tarnyb Didiajam kunigaikiui.

Ankstyvosios feodalins monarchijos laikotarpiu Lietuvos valstybs feodalinis aparatas

buvo palyginti nesudtingas. Jo pagrindas buvo Didysis kunigaiktis. Didiojo kunigaikio

valdios paveldjimo teis nebuvo nustatyta. Manytina, kad Lietuvoje, kaip ir kitose to

laikotarpio Europos monarchijose, buvo taikoma patrimonialins valstybs koncepcija. Pagal

j visi Didiojo kunigaikio sns turjo bendr teis valdi. i teis buvo gyvendinama

arba padalijant snums valstyb, arba bendrai valdant j nepadalint. Didysis kunigaiktis

turjo aukiausi valdi visoje valstybs teritorijoje, buvo vyriausiasis teisjas, galjo bausti

mirtimi, atimti arba skirti ems valdas ir pareigybes, disponuoti valstybs finansais. Didysis

kunigaiktis laik vis alies teritorij savo tvonija ir galjo duoti ems bajorams laikinai

naudotis arba nuosavybe. Palaikant santykius su usieniu, Didysis kunigaiktis buvo visos

valstybs vadovas. Jis buvo ir vyriausias karo vadas.

Didiojo kunigaikio valdi apribojani teiss normini akt tada dar nebuvo, taiau

net stipri Didiojo kunigaikio valdia nepaalino prietaravim ir feodal kovos dl


7

valdios. Didysis kunigaiktis tiesiogiai vald tik savo domen, atskirus teritorinius vienetus

vald daliniai kunigaikiai ir bajorai. Dalis j siek atgauti turt savarankikum ir svajojo

apie Didiojo kunigaikio sost.

Tarp Didiojo kunigaikio ir jo vasal danai kildavo prietaravim. Feodalai sitvirtino

pilyse ir nesiskait nei su Didiojo kunigaikio valdia, nei su bendrais valstybs interesais.

Valstyb buvo vieninga tik formaliai. Didysis kunigaiktis turjo patarj i stambi feodal

ir savo giminaii. I j susiformavo Didiojo kunigaikio taryba. Kaip nuolatin patariamoji

institucija taryba buvo jau prie Didiojo kunigaikio Gedimino. Tarybos nariai neturjo

sprendiamojo balso teiss ir leidiant teiss aktus dalyvavo kaip liudytojai. Prie Didiojo

kunigaikio buvo ratin ir archyvas. Ten buvo saugomos tarptautins sutartys, kunigaikio

teiss aktai ir kiti dokumentai. Senasis archyvas neiliko, i dalies iliko LDK archyvas,

susidars XV a. viduryje ir gavs Lietuvos Metrikos pavadinim. Seniausias iliks io

archyvo dokumentas Algirdo sutartis su vokiei ordinu 1367 m.

Ankstyvosios feodalins monarchijos laikotarpiu valstybs valdymas dar nebuvo aikiai

atribotas nuo Didiojo kunigaikio domeno valdymo. Tas pats asmuo galjo tarnauti

Didiojo kunigaikio rmuose, valdyti tam tikr dvar ir eiti valstybines pareigas (pvz.

valdyti tam tikr administracin-teritorin vienet). Tais laikais nebuvo skirtumo tarp valstybs

ido ir Didiojo kunigaikio ido. Ido pajamos buvo naudojamos tiek valstybei, tiek

Didiajam kunigaikiui ir jo eimai ilaikyti. Valstybs aparatas buvo komplektuojamas i

bajor ir Didiojo kunigaikio giminaii. Stambs feodalai buvo Didiojo kunigaikio

vietininkai, dvar laikytojai, valsi tijnai ir seninai. Jie vykd valstybs funkcijas emse

ir valsiuose, vadovavo kariuomenei, rinko mokesius, vykd teismo funkcijas. U tarnyb jie

gaudavo dal i valstiei surinkt mokesi.

Centrins ir vietins valdios sveika buvo silpna. Didysis kunigaiktis maai kontroliavo

vietini administratori veikl. Valdant valstyb didel vaidmen vaidino kaimo bendruomen,

kuriai ilg laik buvo bdingi visuomeniniai ir valstybiniai pradai. Valstyb paved

bendruomenei vykdyti dal valstybs funkcij savo teritorijoje (pvz. rinkti mokesius, saugoti

viej tvark, iekoti nusikaltli ir teisti juos). Keletas bendruomeni sudar valsi

pagrindin administracin-teritorin vienet.

Valsiai buvo nevienodo didumo. Kai kurie apm itis buvusi dalin kunigaiktyst,

kiti apm tik nedidel teritorij apie Didiojo kunigaikio dvar ar pil. Ypa daug valsi

susiformavo emaitijoje (43). Valsiai ir ems dar neturjo nuolatini administracini centr

ar vietini pareign bstini. Valsiaus tijno ar ems vietininko bstin buvo jo paties ar

Didiojo kunigaikio pilis, kurioje is pareignas buvo sikrs. Iki XIV a. pradios nebuvo

ir nuolatins Lietuvos sostins. Didysis kunigaiktis danai persikeldavo i vienos pilies kit


8

ir kur jis buvo apsistojs, ten ir buvo sostin. Didysis kunigaiktis Gediminas apsigyveno

Vilniuje ir nuo 1323 m. visas diplomatinis Gedimino susirainjimas jo i Vilniaus, kuris

tapo nuolatine sostine.

2. LDK SUSIDARYMAS IR PERSONALIN UNIJA SU LENKIJA

Jau XIII a. antroje pusje Lietuvos kunigaiktysts sudtyje buvo dalis slav emi su

Naugarduku, Gardinu ir kai kuriais kitais miestais. XIV a. Lietuvos valstybs teritorija

isiplt. Platus slav emi prijungimas prasidjo valdant Didiajam kunigaikiui Vyteniui,

kai prie Lietuvos prisijung Polocko em (1307 m). Prie Lietuvos buvo prijungtos Vitebsko,

Kijevo ir kitos baltarusi bei ukrainiei ems. Daugelis j paios pasidav LDK valdiai,

kad ivengt mongol-totori jungo. Dauguma slav emi buvo prijungtos valdant

Gediminui ir Algirdui. Gedimino laikais nusistovjo naujas oficialus valstybs pavadinimas.

Ipltus savo valdi slav emse, Lietuvos kunigaiktyst tapo LDK.

LDK pltimasis pasibaig valdant Vytautui, kai jo valdi pripaino Smolensko em

(1404 m.) ir buvo prijungtos kitos ems iki Juodosios jros. Nuo XIV a. vidurio LDK buvo

didiausia Europos valstyb. Prie Lietuvos prijungtos slav ems turjo savo paprotin teis

ir valstybs aparat. Vietiniai gyventojai sutikdavo pripainti Didiojo kunigaikio valdi

tik garantavus slav emi socialini, ekonomini, politini santyki nelieiamum. Todl iki

XIV a. pabaigos Lietuvos Didysis kunigaiktis nekeit slav emi visuomenins ir

valstybins santvarkos ir nesikio emi vidaus reikalus, vietinio valdymo ir teisingumo

vykdymo klausimus.

Iki Vytauto valdymo LDK susidjo i pusiau savarankik emi. Kiekviena em turjo

savo sostin, kariuomen, valstybs aparat ir id. Ekonominiai ir politiniai emi ryiai

buvo silpni. Valstyb politikai jung tik Didiojo kunigaikio valdia. Tuomet valstybs

valdymas dar nebuvo centralizuotas. Formaliai visos ems ir aukiausioji valdia priklaus

Didiajam kunigaikiui. I tikrj emes ir valsius vald daliniai kunigaikiai, kuriuos

paremdavo vietiniai bajorai. Btent jiems priklaus reali administracija, karin valdia

emse, j naudai vietiniai gyventojai atliko prievoles ir mokjo mokesius. emms valdyti

Didysis kunigaiktis siekdavo skirti snus ar kitus giminaiius vasalini santyki pagrindu, o

kai tokios galimybs nebuvo, palikdavo vasalais vietinius kunigaikius. Valsiams valdyti

daliniai kunigaikiai paskirdavo vietininkus ir tijnus. Kadangi pareignai neturjo grietai

nustatytos kompetencijos, daliniai kunigaikiai galjo pavesti administruoti ir teisti bet

kuriam savo administraciniam pareignui ar tarnybiniam mogui.


9

emse, kaip ir visoje LDK, veik rm valdymo sistema (tvonij valdymo sistema). Tai

reikia, kad tie patys pareignai vykd valstybs valdymo funkcijas ir kunigaikiui

priklausanias kio valdymo funkcijas. i sistema veik ir kitose Europos valstybse. Ji

bdinga ankstyvajam feodalizmui ir feodalizmo susiskaldymo laikotarpiui, kai valstybs

funkcijos dar nesudtingos ir valstybinis kis dar nra atskirtas nuo kunigaikio kio.

Pltojantis feodaliniams santykiams, valstybs aparatas atsiskyr nuo rm aparato, bet

valstybs ir rm pareign kompetencija nebuvo grietai atribota. Svarbiausius klausimus

daliniai kunigaikiai sprsdavo su savo dvarikiais, kurie sudar j taryb. Daliniai

kunigaikiai prisiekdavo itikimyb Didiajam kunigaikiui, sipareigodavo jam tarnauti,

klausyti jo sakym, kasmet mokti duokl, karo metu atsisti jam tam tikr skaii kari.

Savo ruotu Didysis kunigaiktis sipareigodavo ginti dalin kunigaikt nuo visoki prie,

neatimti i jo tvonij ir kito turto, nesikiti vietin valdym ir teism. Kartais Didysis

kunigaiktis sukviesdavo dalinius kunigaikius tartis svarbiais valstybs reikalais. Daliniai

kunigaikiai vald savo kunigaiktyst tol, kol j veikla tenkino Didj kunigaikt. Mirus

daliniam kunigaikiui, Didysis kunigaiktis galjo atiduoti dalin kunigaiktyst kitam

kunigaikiui ar kitam stambiam feodalui.

Didysis kunigaiktis skyr ir alino dalinius kunigaikius savo nuoira, remdamasis

politins naudos sumetimais, o ne it kunigaiki interesais. Skiriant ar alinant dalin

kunigaikt reikms turjo gyventoj nuomon. Jie naudojosi proga ir u paklusnum naujam

kunigaikiui reikalavo nuolaid i jo paties ir Didiojo kunigaikio.

LDK sudtyje emi padtis buvo nevienoda. Palyginti su kitomis prijungtomis emmis,

Kijevo, Polocko ir Vitebsko ems buvo ekonomikai ir politikai stipresns, todl pasiek

platesn administracin ir teismin autonomij. Tokios apimties autonomija naudojosi ir

emaitija, gavusi j XV a. pirmoje pusje u tai, kad sutiko paklusti Lietuvos Didiajam

kunigaikiui.

emi autonomijos teisinis pagrindas buvo Didiojo kunigaikio suteikiamos srii

privilegijos. Vilniaus ir Trak ems plaios autonomijos neturjo. Jos buvo sostins ems,

valstybs branduolys ir Didiojo kunigaikio valdios pagrindas, todl buvo grietai

kontroliuojamos Didiojo kunigaikio ir centrini valstybs staig. Srii privilegij jos

negaudavo.

XIV a. didieji kunigaikiai nesugebjo centralizuoti tokios didels teritorijos valdymo.

Dalini kunigaiki atskirumas neigiamai atsiliep alies ekonominei, politinei ir kultrinei

raidai. Daliniai kunigaikiai stengsi sustiprti ir siekti Didiojo kunigaikio valdios. Tokia

padtis negaljo patenkinti Didiojo kunigaikio, jis stengsi apriboti dalini kunigaiki

savarankikum. To pasiekti pavyko Didiajam kunigaikiui Vytautui, taiau tik po ilgos


10

kovos su Jogaila ir lenk feodalais. Didysis kunigaiktis Jogaila vald Lietuv nuo 1377 m., i

pradi drauge su Kstuiu, o nuo 1382 m. savarankikai. 1385 08 14 Jogaila pasira

Lenkijos karalysts ir LDK unijos akt ir 1386 m. buvo karnuotas Lenkijos Karaliumi.

Pagal unijos akt LDK turjo bti prijungta prie Lenkijos karalysts. Jeigu unijos aktas

bt gyvendintas visa apimtimi, LDK netekt suvereniteto ir inykt kaip atskira

nepriklausoma valstyb. Unijos iniciatoriai buvo lenk feodalai, kurie iekojo paramos

vokiei ordino agresijai atremti, taip pat norjo gauti ems nuosavyb LDK, tvirtinti savo

ekonomines ir politines pozicijas ir apriboti savo Karaliaus valdi. Unijos slygos buvo

naudingos tik lenk feodalams. Jogaila, taps Karaliumi, apsigyveno Krokuvoje. Kadangi i

Krokuvos buvo sunku valdyti Lietuv, Jogaila 1388 m. paskyr Lietuvai vietinink savo

brol Skirgail. Skirgaila turjo administruoti ir teisti Lietuvos gyventojus, bet negaljo

sudaryti sutari su kitomis valstybmis ir suteikti privilegij asmenims bei teritorijoms.

Skirgaila neturjo Didiojo kunigaikio titulo ir buvo tik Jogailos vietininkas Lietuvoje.

Jogailos titulas buvo Lenkijos Karalius, Lietuvos Didysis kunigaiktis ir Rusijos emi

valdovas. Jogailos reikalavimu lietuvi, rus, baltarusi ir ukrainiei emi daliniai

kunigaikiai prisiek itikimyb jam kaip Lenkijos Karaliui.

Jogailos ir Lenkijos feodal noras gyvendinti sutart sukl LDK bajor pasiprieinim ir

paskatino juos paremti kunigaikt Vytaut. Vytaut parm tiek lietuviai, tiek prijungt slav

emi gyventojai. Pasinaudojs ia parama, Vytautas pradjo kov su Jogaila dl valdios ir

LDK savarankikumo. 1392 m. Vytautas tapo Jogailos vietininku Lietuvoje. Jie sutar, kad

Vytautas valdys Lietuv iki gyvos galvos, o jam mirus Lietuva bus inkorporuota Lenkijos

karalysts sudt.

1385 m. unijos nuostat visikas gyvendinimas buvo atidtas iki Vytauto mirties. 1401

m. is susitarimas buvo patvirtintas, taiau Vytautas tokia padtimi nesitenkino ir savo valdi

plt, pagaliau pradjo valdyti al kaip Lietuvos Didysis kunigaiktis, leido statymus,

suteikdavo privilegijas asmenims bei teritorijoms, buvo kariuomens vadas, vyriausiasis

teisjas. Santykiuose su kitomis valstybmis Vytauto valdia buvo apribota. Pagal susitarim

su Jogaila, Vytautas negaljo daryti sutari, nukreipt prie Lenkij, taip pat joki sutari

su vokiei ordinu. Jogaila pripaino Vytaut Lietuvos Didiuoju kunigaikiu, o sau paliko

Lietuvos vyriausiojo kunigaikio titul.

LDK gyventoj palaikymas ir susitarimas su Jogaila leido Vytautui pradti valstybs

valdymo centralizavim. Jis panaikino stambias dalines kunigaiktystes ir suskirst valstybs

teritorij administracinius-teritorinius vienetus (emes arba sritis). Vietoj dalini

kunigaiki emes valdyti m Vytauto paskirti vietininkai i stambij feodal. Didiajam

kunigaikiui atiteko visos pajamos, kurias anksiau gaudavo daliniai kunigaikiai.


11

Valstybs valdymo centralizavimas sustiprino LDK pozicijas derybose su Lenkija dl unijos

slyg pakeitimo.

1413 m. vyko LDK ir Lenkijos feodal suvaiavimas unijos klausimui aptarti. Buvo

patvirtinta, kad LDK valdovas yra Didysis kunigaiktis Vytautas. Buvo numatyta, kad

Vytautui mirus, nauj Didj kunigaikt paskirs Lenkijos Karalius, pasitars su Lietuvos ir

Lenkijos bajorais. Mirus Lenkijos Karaliui Jogailai, nauj Karali irinks Lenkijos bajorai

kartu su Lietuvos Didiuoju kunigaikiu ir bajorais. Buvo pripainta, kad LDK ir Lenkijos

karalyst yra dvi savarankikos ir lygiateiss valstybs. Buvo kalbama jau ne apie Lietuvos

inkorporavim Lenkijos karalysts sudt, o apie dviej valstybi sjung.

Mirus Vytautui 1430 m. Lietuvos bajorai be lenk inios ar sutikimo Didiuoju

kunigaikiu irinko vitrigail, tuo paiu faktikai nutrauk visus unijos ryius su Lenkija.

Bet unijos alininkai nepripaino vitrigailos valdios ir 1432 m. lenk sutikimu Lietuvos

Didiuoju kunigaikiu irinko ygimant, kuris atnaujino unij su Lenkija ir patvirtino, kad

jam mirus LDK bus prijungta prie Lenkijos. LDK atsirado du Didieji kunigaikiai, valstyb

suskilo dvi dalis: Vilnius, Trakai, Kaunas, Gardinas ir emaitija pripaino ygimant, o

kitos LDK provincijos vitrigail, kuris ts Vytauto politik ir kovojo u LDK

nepriklausomyb. Tokia padtis truko iki 1440 m., t.y. iki ygimanto nuudymo. 1440 m.

Lietuvos bajorai be lenk sutikimo Didiuoju kunigaikiu irinko Kazimier. 1447 m. lenkai

irinko Kazimier Lenkijos Karaliumi. Tad nuo 1447 m. LDK ir Lenkijos karalyst buvo dvi

nepriklausomos valstybs, turinios bendr vadov. Tai buvo personalin unija, trukusi iki

1492 m., paskui buvo atnaujinta 1501 m. ir tssi iki 1569 m.

Personalin unija: 1447-1492 m. ir 1501-1569 m.

3. LDK VALSTYBIN SANTVARKA XV A. IR XVI A. PRADIOJE

Lietuvos valstybs vadovas, vyriausiasis karo vadas ir vyriausiasis teisjas buvo kaip ir

anksiau Didysis kunigaiktis, kur rinko Seimas, susidjs i feodal. Didysis kunigaiktis

buvo renkamas i valdanios dinastijos. Didiuoju kunigaikiu tapdavo arba mirusio

kunigaikio snus (nebtinai vyresnysis), arba brolis. Bajorai irinkdavo jiems tinkamiausi

kandidat. Didiuoju kunigaikiu tapdavo tas, kuris sutikdavo saugoti ir plsti bajor teises ir

privilegijas ir kurio vykdoma politika atitiko bajor interesus.

1492 m. Aleksandras ileido privilegij, kurioje sipareigojo nesprsti svarbi klausim be

Pon tarybos, apribojo savo valdi stambi feodal naudai. 1506 m. ygimantas ileido

privilegij, dar labiau apribojusi jo valdi. Bajorai nenorjo stiprios Didiojo kunigaikio

valdios, jiems reikjo Didiojo kunigaikio, kuris valdyt Lietuv j interesais. Nuo XV a.


12

Didiojo kunigaikio valdia silpnjo. Dl emi dalijimo tarnybiniams bajorams sumajo

Didiojo kunigaikio domenas, kuris buvo jo valdios ekonominis pagrindas. Taip pat

sumajo Didiojo kunigaikio pajamos. 1434 m. ygimantas ir 1447 m. Kazimieras atleido

feodalams priklausanius valstieius nuo mokesi ir prievoli Didiojo kunigaikio

dvarams. Dl to dar labiau sumajo jo pajamos. Dl ekonominio ir politinio bajor

sigaljimo, personalins unijos su Lenkija, kovos dl Didiojo kunigaikio sosto Didysis

kunigaiktis neteko svarbi statym leidybos ir teismo prerogatyv. Didiojo kunigaikio

valdia buvo apribota Pon tarybos naudai ir toks apribojimas buvo tvirtintas 1492 m. ir 1506

m. privilegijose.

Iki XV a. vidurio Pon taryba nebuvo vyriausybin institucija. Taryboje dalyvavo pats

Didysis kunigaiktis, jo giminaiiai, stambieji feodalai, vyskupai, srii vietininkai, vaivados,

katelionai, valstybs ir Didiojo kunigaikio rm administracijos pareignai (kancleris,

rm maralka ir kiti). Galutinai Pon tarybos sudtis nusistovjo Aleksandro ir ygimanto I

valdymo metais. Pon tarybos narius skyr Didysis kunigaiktis kit pon sutikimu. Nuo XV

a. pabaigos Pon taryba buvo komplektuojama tik i valstybs ir rm administracijos

pareign. Tam tikros pareigos suteikdavo teis bti Pon tarybos nariu. Valdant ygimantui

I Pon taryboje posdiavo:

4 katalik vyskupai;

8 vaivados;

2 katelionai;

3 seninai;

kancleris;

Didysis etmonas;

rm etmonas;

ems arba didysis maralka (visos LDK maralka, nes eme vadinta pati

rm maralka;

Lietuvos valstyb);

rm paidininkis;

13 Didiojo kunigaikio rm administracijos pareign.

Pon tarybos nariai buvo ir vadinamieji Didiojo kunigaikio maralkos (buvo gana

daug). Kai Didysis kunigaiktis norjo matyti tam tikr bajor Pon tarybos nariu ir nebuvo

laisvos pareigybs, kuri suteikt jam viet Pon taryboje, Didysis kunigaiktis paskirdavo j

savo maralka ir taip jis tapdavo Pon tarybos nariu. Valdant ygimantui I tokiu bdu Pon

tarybos nariais tapo apie 20 moni. Pon tarybos nari skaiius buvo nepastovus. Paprastai


13

buvo apie 50 nari. Per 100 met, nuo 1447 m. iki 1547 m., Pon tarybos nariais tapo 182

feodalai. Branduolys buvo keletas stambiausi ir turtingiausi feodal eim (~25).

Iki XV a. vidurio Pon taryba buvo patariamasis organas. Didiojo kunigaikio

nurodymu Pon taryba svarst valstybs reikalus ir duodavo jam patarim. Didysis

kunigaiktis pats sprsdavo, kok klausim aptarti su Pon taryba ir kok isprsti

savarankikai. Iki XV a. pabaigos nebuvo statym, kurie draust Didiajam kunigaikiui

leisti ir gyvendinti tam tikrus aktus be Pon tarybos pritarimo. Didiojo kunigaikio su Pon

taryba leidiami aktai nebuvo privalomi Didiajam kunigaikiui, kuris visada juos galjo

pakeisti ar panaikinti. Valdant Didiajam kunigaikiui Kazimierui, Pon taryba pasidar

vyriausybin institucija, kuri:

1) pavadavo Didj kunigaikt, kai jis ivykdavo usien;

2) rpinosi visais valstybs reikalais;

3) sprsdavo vidaus ir usienio politikos klausimus.

Taiau Pon taryba teiss aktus be Didiojo kunigaikio leisdavo retai. Visi Pon tarybos

aktai buvo leidiami Didiojo kunigaikio vardu. Pagal 1492 m. privilegij Didysis

kunigaiktis neturjo teiss pakeisti, papildyti ar panaikinti nutarim, priimt kartu su Pon

taryba, negaljo be Pon tarybos pritarimo vykdyti savo nutarim, skirti pareign, leisti ido

l. Pagal 1506 m. privilegij visi statymai turjo bti leidiami kartu su Pon taryba. Vis

Pon tarybos nari suvaiavimai buvo aukiami retai. Daniausiai Didysis kunigaiktis tarsi

tik su savo artimiausiais patarjais:

1) Vilniaus ir emaitijos vyskupais;

2) Vilniaus ir Trak vaivadomis ir katelionais;

3) emaitijos, Gardino ir Lucko seninais;

4) kai kuriais kitais pareignais.

Tai buvo vadinamoji Slaptoji taryba. Einamuosius klausimus Didysis kunigaiktis

sprsdavo savarankikai. Pon taryba veik kaip kolektyvin stambij feodal diktatros

forma, taiau kai kuriems klausimams sprsti reikjo ir tarnybini bajor pritarimo. Todl be

Pon tarybos nari suvaiavim (Seim) buvo ir alutiniai visuotiniai (Didieji) Seimai,

kuriuos atvykdavo ir tarnybini bajor atstovai. Jie buvo kvieiami, kai:

1) reikjo rinkti Didj kunigaikt;

2) tartis dl unijos su Lenkija ir kitais svarbiausiais klausimais.

Bet daniausiai tarnybini bajor atstovai dalyvaudavo Seime, kai buvo sprendiami:

3) karo prievols ir

4) mokesi karo reikalams klausimai.


14

ie klausimai labiausiai rpjo tarnybiniams bajorams, nes btent jie buvo LDK

kariuomens pagrindas, i jiems priklausani valstiei buvo renkami mokesiai karo

reikalams.

Pirmas toks Seimas su tarnybiniais bajorais vyko 1401 m. sausio mnes Vilniuje

(minimas statyminiuose altiniuose). Jame buvo svarstomas unijos su Lenkija klausimas, bet

jame dalyvavo palyginti nedaug bajor, atvykusi i Vilniaus bei Trak emi. LDK

nelietuvik emi bajorai buvo kvieiami Seim nuo ~1446 m. Seimo sudtis nusistovjo

XV a. pabaigoje XVI a. pradioje, bet iki XVI a. vidurio reformos Seimo sudtis ir

tarnybini bajor atstovavimo norma teisikai nebuvo nustatyta. Pon tarybos nariai visada

dalyvavo Seime. Paprastai atvykdavo ir valsi tijnai, dvar laikytojai, seninai ir kiti

vietins administracijos pareignai. Tarnybiniai bajorai dalyvaudavo Seime savo nuoira,

t.y. Seim atvykdavo tik tie tarnybiniai bajorai, kurie galjo ir norjo dalyvauti svarstant tam

tikrus klausimus. Danai bdavo, kad nuo tam tikro administracinio-teritorinio vieneto

atvykdavo tik keli bajorai arba ivis niekas, ir tada kildavo klausimas, ar atvykusieji gali

sprsti reikalus, ar ne.

1511 m. buvo sakyta administraciniuose-teritoriniuose vienetuose, turiniuose bendr

sien su Rusija, suaukti bajor suvaiavimus ir Seim, vyksiant Vilniuje 1512 01 01,

irinkti po du atstovus su atitinkamais galiojimais. Jie turjo atstovauti visiems tos teritorijos

bajorams. Kitiems t administracini-teritorini vienet bajorams buvo sakyta bti savo

emse ir saugoti jas nuo prie. I centrini administracini-teritorini vienet turjo atvykti

tik administracijos vadovai, o bajorai patys sprend, vaiuoti Seim ar ne.

1534-1538 m. bajor atstovus paskirdavo vietins administracijos vadovai. 1544 m. juos

irinko patys bajorai. Galutinai Seimo sudt, bajor atstovavimo norm, atstov rinkimo

tvark nustat 1566 m. II Lietuvos Statutas. Tarnybini bajor vaidmuo Seime buvo nedidelis.

Seime dominavo stambieji feodalai, o tarnybiniai bajorai buvo kvieiami tik pasakyti savo

nuomon tam tikru klausimu. Pon tarybos nariai parengdavo ir apsvarstydavo visus normini

akt projektus ir pranedavo j turin bajor atstovams, todl galima teigti kad LDK Seimas

XV a. XVI a. pradioje buvo daugiausia stambij feodal pasitarimas, kuriame dalyvavo ir

tarnybini bajor atstovai.

Seimai aukiami neperiodikai, Didiojo kunigaikio nuoira, Pon tarybos patarimu,

bajor praymu, priklausomai nuo reikalo. Bdavo, kad per vienerius metus (1529 m. vasario

ir spalio mn.) susirinkdavo du Seimai, bet daniausiai pertraukos tarp Seim bdavo 2-5

metai. Seimo trukm i anksto nenustatoma ir priklauso nuo svarstomo klausimo sudtingumo

ir kit aplinkybi. Daniausiai Seimas truko kelias savaites, bet buvo ir ilgesni (iki 1 m.). I

Statut prims Seimas posdiavo 11 mnesi (nuo 1528 balandio iki 1529 vasario).


15

Kuriame miestelyje ir kada turjo prasidti Seimas sprsdavo Didysis kunigaiktis su

Pon taryba. Daniausiai Seimas susirinkdavo Vilniuje, bt bdavo ir kituose miestuose. Apie

Seimo susirinkimo viet ir laik bajorams pranedavo kancleris Didiojo kunigaikio

nurodymu jis isisdavo ratus vaivadoms, seninams ir kitiems vietins administracijos

vadovams. Buvo nurodomi klausimai, kuriems sprsti buvo aukiamas Seimas, bet Seimui

visada tekdavo sprsti daugiau klausim nei numatyta.

Bajorai Seimo metu kreipdavosi Didj kunigaikt su savo praymais ir skundais, beveik

kiekviena bajor delegacija paduodavo kolektyvinius savo teritorijos bajor praymus. Toki

praym bdavo daug, todl Seimas usitsdavo. Visus nutarimus Seimas priimdavo Didiojo

kunigaikio vardu. Svarbiausi nutarim turin LDK gyventojams pranedavo kancleris savo

ratais, o apie kitus nutarimus informavo patys bajorai Seimo dalyviai.

Didiojo kunigaikio, Pon tarybos ir Seimo nutarimus vykd centriniai ir vietiniai

valstybs valdymo organai. Auktesni pareignai vadinosi dignitoriais, o emesni urdais.

Dignitoriai ir urdai buvo arba valstybs administracijos, arba Didiojo kunigaikio rm

administracijos pareignai. Kadangi valstybs aparatas nebuvo grietai atribotas nuo Didiojo

kunigaikio rm aparato, bdavo, kad Didiojo kunigaikio dignitoriai ir urdai vykd ir

valstybs valdymo funkcijas. Svarbiausi dignitoriai: ems maralka, kancleris, ems

paidininkis, Didysis etmonas. ems (didysis) maralka buvo pirmasis dignitorius

valstybje. Jo valdia galiojo Didiojo kunigaikio rmuose ir Didiojo kunigaikio buvimo

vietoje (pvz. Seime).

ems maralka irjo rm ir Seimo tvarkos ir saugumo, rpinosi patalpomis ponams ir

bajorams, atvykusiems Seim ar Pon tarybos posd. Asmenys, norintys paduoti praym ar

skund Didiajam kunigaikiui, turjo kreiptis ems maralk, kuris pranedavo praytojo

reikal Didiajam kunigaikiui ir jei is sutikdavo priimti praytoj, ems maralka

suderindavo laik ir viet. ems maralka suteikdavo od norintiems kalbti Seime ar Pon

taryboje. ems maralka paskelbdavo nutarimus, kas paskirtas pareignu, kam suteikiamas

dvaras. ems maralka tarpininkavo priimant valstybs tarnyb, skiriant sklypus ir kt.

ems maralka ikviesdavo Didiojo kunigaikio teism, teisdavo u nusikaltimus,

padarytus Didiojo kunigaikio buvimo vietoje, turjo teis skirti mirties bausm. Paprastai

ems maralka turjo jurisdikcij bdamas prie Didiojo kunigaikio. Kai Didysis

kunigaiktis ivykdavo usien, ems maralka pirmininkaudavo Pon tarybai kaip pirmasis

pareignas valstybje.

Mirus Didiajam kunigaikiui ems maralka suaukdavo visuotin Seim Didiajam

kunigaikiui irinkti. Iki naujojo Didiojo kunigaikio irinkimo ems maralkos valdia

galiojo visoje LDK. ems maralkos pavaduotojas buvo rm maralka. ems maralkos ir


16

rm maralkos padjjai buvo Didiojo kunigaikio maralkos. J skaiius nuolat didjo

(1492 m. 8 Didiojo kunigaikio maralkos, 1506 m. 18).

Antrasis pagal svarbum dignitorius buvo kancleris. Jo pareigyb buvo steigta 1411 m.

kartu su ems maralkos pareigybe. Kancleris buvo ratins virininkas. Kancleris registravo

korespondencij, rpinosi teiss kodifikacija, redagavo teiss aktus, priiminjo usienio

valstybi ambasadorius, kalbjo su jais Didiojo kunigaikio vardu, patardavo Didiajam

kunigaikiui. Valstybs ratins darbuotojai parengdavo visus Didiojo kunigaikio vardu

leidiamus aktus. Daniausiai dokumentus pasiraydavo ratininkas, svarbiausius (pvz. Seimo

nutarimus) kancleris, o siuniamus usien ratus pats Didysis kunigaiktis.

Svarbiausius dokumentus reikjo antspauduoti didiuoju antspaudu, todl Didysis

kunigaiktis negaljo leisti toki akt be kanclerio. Dokumento original kancleris atiduodavo

tam, kam jis bdavo skirtas, o nuora palikdavo valstybs archyve Lietuvos Metrikoje.

Dokument original iliko labai nedaug. Kancleris buvo valstybs archyvo direktorius.

Kadangi darbo ratinje daugjo, 1566 m. buvo steigtos pakanclerio (vicekanclerio) pareigos,

o ratin padalinta dvi dalis: susiformavo didioji ratin (vadovavo kancleris) ir maoji

ratin (vadovavo pakancleris). Pakancleris gavo maj valstybs antspaud. Pakancleris

buvo kanclerio pavaduotojas, jo pasirayti dokumentai su jo antspaudu galiojo kaip kanclerio

pasirayti ir antspauduoti dokumentai.

Treiasis dignitorius buvo ems paidininkis. Jo inioje buvo valstybs pajamos ir

ilaidos, Lietuvos monet kalykla, taip pat valstybs turtas kilnojamasis ar nekilnojamasis.

Paidininkis tvark valstybs turto administracij, tikrino pareign finansines ataskaitas,

nagrinjo kinius ginus, paskirdavo mokesi rinkjus, muitininkus ir kitus pareignus.

ems paidininkis turjo teis skirti revizijas, padidinti ar sumainti tam tikrus mokesius.

Artimiausias ems paidininkio padjjas buvo idininkas. Jis imokdavo, priimdavo

pinigus, iduodavo finansinius dokumentus. Valstybs ide buvo laikomi Didiojo

kunigaikio valdios enklai Gedimino kepur, kitas vertingas turtas (pvz. ems

privilegijos). Iki 1551 m. u ems privilegij saugum atsak ems paidininkis, vliau

kancleris, bet privilegijos liko ide, kuris i dalies vykd archyvo funkcijas.

Idas vykd ir valstybs pato funkcijas, buvo ginkl saugykla, todl prie ido buvo daug

meistr ir amatinink, kuriems vadovavo ems paidininkis. Valstybs idas nebuvo grietai

atribotas nuo valstybs ratins, Didiojo kunigaikio ido, kuriam vadovavo rm

paidininkis. ems paidininkis, rm paidininkis ir kancleris turjo nuolat derinti savo

veiksmus.

Didysis Lietuvos etmonas buvo svarbus dignitorius. Didiojo etmono kaip vyriausiojo

kariuomens vado pareigos buvo steigtos 1497 m. Didiojo etmono valdia sigaldavo, kai


17

Didysis kunigaiktis Seime paskelbdavo visuotin bajor aukim. Taikos metu jis neturjo

valdios. Didysis etmonas vadovavo bajorams, kol jie bdavo paleidiami namo. Didysis

etmonas vadovavo karo veiksmams, tvark kariuomens reikalus, turjo bajor sraus ir

kontroliavo, kad visi bajorai atlikt karo tarnyb. Didysis etmonas turjo teis atleisti bajorus

nuo karo tarnybos dl ligos ar kitos prieasties. Didysis etmonas vykd ir teisjo funkcijas. Jis

teisdavo kar pavlavusius bajorus ir kitus karikius, kurie padar nusikaltimus karo metu.

Didiojo etmono pavaduotojas buvo lauko etmonas. Lauko etmonas vadovavo samdini

kariuomenei. 1521 m. steigtos dvaro (rm) etmono pareigos. Rm etmonas vadovavo

tiems bajorams ir karikiams, kurie tarnavo Didiojo kunigaikio rmuose.

4. ADMINISTRACINIS-TERITORINIS SUSKIRSTYMAS IR VIETINIS VALDYMAS XV A.-XVI A. PRADIOJE

Valstybs teritorija susidjo i emi ar srii, kurioms vadovavo Didiojo kunigaikio

vietininkai. 1413 m. Vilniaus ir Trak ems buvo paskelbtos vaivadijomis, o j vietininkai

gavo vaivados titul. Tai buvo susieta su LDK unija su Lenkija. Lenkijos teritorija buvo

suskirstyta vaivadijas, todl norint paspartinti susijungim, buvo bandoma suvienodinti

administracinius-teritorinius vienetus ir steigti Lietuvoje tokias pat pareigybes kaip ir

Lenkijoje. Kitos LDK ems, kurios naudojosi autonomine administracija, buvo paskelbtos

vaivadijomis XVI a. pradioje. Vaivada buvo Didiojo kunigaikio atstovas vaivadijoje,

vietins administracijos atstovas, teisjas ir karo vadas. Jo kompetencija buvo labai plati:

kontroliavo valsi laikytoj administracij ir teismin veikl. Tame valsiuje, kuriame buvo

vaivados bstin, valsiaus laikytojo nebuvo, jo funkcijas vykd pats vaivada. Jis tvark

kinius reikalus, rinko mokesius, administravo ir teis valstieius, skyr ems sklypus ir t.t.

Kiekviena vaivadija buvo karinje apygardoje, todl vaivada rpinosi kariniais reikalais. Jis

vadovavo visoms karo pareigybms visoje teritorijoje, buvo atsakingas u ios teritorijos

apsaug ir gynyb, kariki sra sudarym, pili ir tvirtovi statyb, remont ir aprpinim.

Visi seninai ir valsi laikytojai, tiek karo vadai, turjo klausyti vaivados, o vaivada

klaus Didiojo kunigaikio ir Didiojo etmono. Feodalai, kaip dvar savininkai, turjo

imunitet buvo atleidiami nuo valstybs pareign valdios ir teismo. Jie patys

administravo ir teis savo valstieius. Vaivada nesikio dvar savinink administracin ir

teismin veikl, bet priirjo, kad visi atlikt prievoles valstybei (pvz., karin), kad visi

teist valstieius u nusikaltimus ir kad utikrint tvark ir saugum savo dvaruose.

Vaivados valdia galiojo ir valstybiniuose miestuose, kurie neturjo savivaldos pagal

Magdeburgo teis. Tie miestai, kuriems buvo suteikta tokia savivalda, buvo atleidiami nuo

valstybs pareign valdios ir teismo, bet iuose miestuose buvo pilies jurisdikos, t.y. ems


18

sklypai, kurie priklaus valstybei. Pilies jurisdikos gyventojai neprivaljo laikytis

Magdeburgo teiss ir klausyti miesto magistrat. Juos administruodavo ir teisdavo vaivada,

kuris priirjo, kad magistratas nepasisavint ems ar kitokio turto ir nepriimt nuo bajoro

pabgusi valstiei. Vaivada teisdavo valstieius u nuudymus ir kitus sunkius

nusikaltimus. Vaivada buvo skiriamas Didiojo kunigaikio i vietini feodal. Kaip ir kiti

pareignai, vaivada buvo skiriamas iki gyvos galvos arba paskyrimo kit tarnyb.

emaitijos seninas, Polocko vaivada ir Vitebsko vaivada buvo renkami vietini

gyventoj. Pagal srii privilegijas bajorai, dvasininkai ir miestieiai suvaiuodavo srities

Seim, pasirinkdavo tinkam kandidat ir pateikdavo j Didiajam kunigaikiui tvirtinti.

emaitijos, Polocko, Vitebsko srii privilegijos leisdavo vietiniams gyventojams pakeisti

vaivad, jei jo veikla netenkino gyventoj. iuo atveju Didysis kunigaiktis turjo paalinti

vaivad i pareig ir paskirti nauj, kurio kandidatr pasirinkdavo patys gyventojai.

Vaivados veiksmus buvo galima apsksti Didiajam kunigaikiui. Vaivada turjo daug

ratinink, sekretori, maralk ir kit pareign, kurie vykd administracijos ir teismo

funkcijas, rinko mokesius, sprsdavo ginus ir pan. Prie vaivados buvo tarnybiniai bajorai,

karikiai ir tarnai, kurie atliko vaivados potvarkius, stovjo Garbs sargyboje ir sudar pilies

ar tvirtovs gul. iuos karikius ir tarnus vaivada turjo ilaikyti savo sskaita, tik kartais jis

gaudavo tam tikr param i valstybs ido, todl vaivada turjo bti turtingas stambusis

feodalas. Kai kuriuos tarnus u j tarnyb ir nuopelnus vaivada paskirdavo savo

administracijos pareignais.

Vaivadija buvo suskirstyta seninijas ir valsius. Administracijos, teismo ir karines

funkcijas seninijose vykd Didiojo kunigaikio skiriami seninai. Seninija susidjo i

keleto valsi, todl seninas buvo auktesnis pareignas u valsiaus laikytoj ar tijn.

Vaivada nesikio senino administracin ir teismin veikl. Seninas turjo klausyti

vaivados politiniais ir kariniais reikalais. Kai kurie seninai (pvz. emaitijos) teisine padtimi

prisilygino vaivadoms ir buvo Pon tarybos nariai. Seninai turjo daug tarnybini bajor,

vairi pareign, tarn, kurie vykd jo potvarkius, buvo jo sargyba.

Valsius vald vietininkai ar tijnai, skiriami Didiojo kunigaikio, vaivados ar senino

teikimu. Nuo XVI a. pradios vietininkai ir tijnai buvo vadinami valsi laikytojais. is

terminas buvo vartojamas visoje LDK, iskyrus emaitij, kur ie pareignai buvo vadinami

valsi tijnais. Valsi laikytojai vykd administracines, teismo ir karines funkcijas, turjo

klausyti vaivados ir senino. Valsi laikytojai buvo kartu Didiojo kunigaikio dvar

laikytojai ir daug dmesio skyr Didiojo kunigaikio reikalams. Prie valsi laikytoj buvo

emesnieji pareignai ir tarnai, kuriems valsi laikytojai pavesdavo administruoti ir teisti

gyventojus. Toki pareign ir tarn skaiius valsiuje buvo maesnis nei seninijoje ar


19

vaivadijoje. Valsiaus laikytojas skiriamas iki gyvos galvos ar paskyrimo kit tarnyb, bet

prie Lietuvos prijungtose emse valsiaus laikytojai danai buvo skiriami trumpam laikui (1

m., 2 m., 3 m.). Didysis kunigaiktis tokiu bdu siek atlyginti bajorams u tarnyb ar

pagerinti j materialin padt, kad bajorams utekt pinig pasiruoti karo tarnybai.

Bet trumpam laikui skiriami valsiaus laikytojai stengdavosi per t laik gauti kuo

daugiau pajam ir galjo padaryti al Didiojo kunigaikio kiui. Siekiant to ivengti,

bajorui bdavo duodami tie valsiai, kur nebuvo Didiojo kunigaikio dvar ar j buvo labai

nedaug. Vaivadoms, seninams, valsiaus laikytojams ir kitiems administracijos pareignams

ilaikyti gyventojai mokjo mokesius ir atlikdavo prievoles. Daug pajam pareignai

gaudavo i teismo ir administravimo (rinkliav u skund ir praym nagrinjim).

Pareignai gaudavo ir tam tikr dal pajam i Didiojo kunigaikio dvar, esani tame

valsiuje, seninijoje ar vaivadijoje. Valstybs tarnyba buvo bajor praturtjimo altinis, todl

bajorams rpjo, kad pareigybs neatitekt usienieiams ar kit luom nariams

(miestieiams).

1492 m. ems privilegija reikalavo, kad valstybs aparatas bt komplektuojamas tik i

LDK piliei, pirmiausia i bajor, o srii privilegijos reikalavo, kad vietins administracijos

pareignai bt skiriami tik i bajor, turini dvarus tame administraciniame vienete. 1492

m. Didysis kunigaiktis pats sipareigojo ir savo pareignams sak nieko nereikalauti i

bajor u j paskyrim tarnyb ir nepriimti i j pinig ar turto, iskyrus tai, k jie patys

nors padovanoti i pagarbos Didiajam kunigaikiui. Ilik statyminiai altiniai rodo, kad

bajorai danai dkodavo Didiajam kunigaikiui u tarnyb. Visi pareignai prisiekdavo

itikimyb Didiajam kunigaikiui, sipareigodavo saugoti Didj kunigaikt ir valstybs

interesus. U savo neteistus veiksmus jie atsak Didiojo kunigaikio teisme. LDK

vaivadomis, seninais ir valsi laikytojais danai tapdavo stambieji feodalai, kurie turjo

daug ems vald ir didel tak visuomenei. Jie vald administracinius-teritorinius vienetus

kaip savo dvarus, danai savinosi valstybs turt, nesilaik teiss norm, nevykd Didiojo

kunigaikio nutarim. Didiajam kunigaikiui buvo sunku pasiekti toki pareign

paklusnum. Jie buvo Pon tarybos nariai, o Didysis kunigaiktis pats priklaus nuo Pon

tarybos.

emaitijoje ir prie Lietuvos prijungtose slav emse veik ne tik Didiojo kunigaikio

skiriama administracija, bet ir savivaldos organai srii Seimai. srii Seimus

suvaiuodavo vietins administracijos pareignai, bajorai, dvasinink ir miestiei atstovai.

Seim veikl reglamentavo vietin paprotin teis. Srii Seim kompetencija buvo labai

plati. Jie susirinkdavo vairiems reikalams svarstyti ir sprsti. Viena i j funkcij


20

teistvarka. Srii Seim nutarimai reguliavo valstiei ir feodal tarpusavio klausimus,

reglamentavo bajor karin tarnyb ir kitus klausimus.

Srii Seimai vykd ir teismo funkcijas. Daniausiai jie sprsdavo bajor ginus dl

ems. Teismo sprendimas, priimtas srities Seime dalyvaujant bajor, dvasinink ir miestiei

atstovams, turjo didesn autoritet negu vaivados ar senino teismo sprendimas. Daniausiai

su praymu inagrinti byl kreipdavosi pats suinteresuotas asmuo, bet bdavo, kad vaivada

ar seninas nestengdavo isprsti gino ir suaukdavo srities Seim iai sudtingai bylai

nagrinti. srii Seimus kreipdavosi ir Didysis kunigaiktis, kai reikdavo sprsti gin

pagal vietin paprotin teis. Didysis kunigaiktis negaljo inoti vis paprotins teiss

norm, todl pavesdavo nagrinti byl srii Seimui ar reikalavo, kad srii Seimai jam

pranet ar paaikint vietines teiss normas. Tada Didysis kunigaiktis pats galt inagrinti

byl. Srii Seimai kartais svarst usienio politikos klausimus, priiminjo kit valstybi

atstovus ir sudarinjo sutartis.

Srii Seimai pasirinkdavo pareign kandidatras, pateikdavo jas Didiajam

kunigaikiui, pra pakeisti netinkam pareign, srities gyventoj vardu kreipdavosi Pon

taryb, Didj kunigaikt ir Didj Seim, praydami privilegij ar lengvat, rpinosi krato

gynybos klausimais, svarst ekonominio ir politinio gyvenimo klausimus.

Srii Seimai veik iki XVI a. vidurio reformos, kai juos pakeit bajor savivaldos

organai Paviet Seimeliai. XV a. XVI a. pirmoje pusje valstybs valdymo sistema buvo

nepakankamai centralizuota, valstybs valdymo centralizavim pradjo Didysis kunigaiktis

Vytautas, kuris XIV a. pabaigoje XV a. pradioje panaikino stambias dalines

kunigaiktystes ir vietoj dalini kunigaiki paskyr savo vietininkus. XV a. sudtingos

politins padties slygomis LDK vadovams pavyko isaugoti Lietuvos vientisum, bet

stipri politini, ekonomini emi ryi nebuvo ir valstybs valdymo centralizavimas

nebuvo baigtas. Kita prieastis buvo stambij feodal pasiprieinimas, j kova dl valdios,

politins ambicijos. Politin emi konsolidavim komplikavo ir emi nedalyvavimas

sprendiant svarbius vidaus ir usienio politikos klausimus.

XV a. Seimas nebuvo nuolatin institucija, jo sudtis ir kompetencija dar nebuvo

nusistovjusi, Seim atvykdavo ne vis emi atstovai. XV a. ems palaik politinius ryius

daugiausia per savo vaivadas ir seninus, kurie susirinkdavo Pon tarybos posdius ir ten

svarst emi tarpusavio santyki problemas. ems naudojosi autonomija, sprsdavo

vietinius reikalus, saugojo vietin teis ir maai rpinosi kit emi ir bendrais valstybs

reikalais. Centralizuojant valstybs valdym reikjo reformuoti administracin-teritorin

suskirstym ir vietin valdym, nes ia buvo daug trkum. Administraciniai-teritoriniai

vienetai buvo nevienodo didumo, vietins administracijos pareign kompetencija buvo


21

nepakankamai apribota. Ji buvo nustatoma daugiausia paproi ir tik i dalies teiss normini

akt.

Didysis kunigaiktis danai dalijo ir jung administracinius-teritorinius vienetus, steig ir

naikino atitinkamas pareigybes, siekdamas politini tiksl. Bdavo, kad nauji

administraciniai-teritoriniai vienetai ir pareigybs buvo steigiami norint atlyginti tam tikriems

asmenims u j tarnavim Didiajam kunigaikiui. Toks netobulas administracinis-teritorinis

suskirstymas bei nepakankamai efektyvus vietinis valdymas buvo klitis politinms

reformoms, kuri reikalavo tarnybiniai bajorai.

5. ADMINISTRACINIO-TERITORINIO SUSKIRSTYMO IR VIETINIO VALDYMO REFORMA

i reforma pradta 1565 m. Iniciatoriai siek sutvarkyti ir suvienodinti administracin-

teritorin suskirstym ir vietin valdym visoje valstybs teritorijoje. Reformos teisinis

pagrindas buvo LDK Seimo nutarimas, priimtas 1565 m. Vilniuje. Pagal nauj administracin-

teritorin suskirstym LDK susidjo i vaivadij, paviet ir valsi. Stambiausia buvo

vaivadija, ji skirstsi pavietus, o pavietai valsius. LDK pavietai buvo organizuoti

Lenkijos pavyzdiu. Tai buvo gana savarankiki vienetai. Kiekvienas pavietas turjo savo

Seimelius, teismus, administracij ir mokesius.

Iki reformos LDK nebuvo paviet kaip administracini-teritorini vienet, o odis

pavietas reik teritorij ar apygard, kur galiojo tam tikro vietins administracijos pareigno

valdia. Todl I Statutas ir kiti teiss norminiai aktai pavietais vadino ir valsius, ir vaivadijas,

ir seninijas. Po reformos pavietas tapo savarankiku kariniu, administraciniu ir teisminiu

organu. Buvo sudaryta 30 paviet ir 13 vaivadij (skaitant emaitij, kuri dokumentuose

buvo vadinama seninija).

Dauguma vaivadij susidjo i 2-3 paviet (Vilniaus 5, Trak 4 pavietai), o keturios

vaivadijos turjo tik po vien paviet. Vaivadijos administracijos vadovas buvo vaivada. Jo

kompetencija ir teisin padtis beveik nepasikeit, kaip ir anksiau jis vykd administracines,

karines ir teismo funkcijas. Jo potvarkius vykd pavaivadis, kur skyr pats vaivada. Antras

pagal svarb vaivadijoje buvo Didiojo kunigaikio skiriamas katelionas. Vilniaus ir Trak

vaivadij katelion pareigybs buvo steigtos 1413 m. Kartu su vaivados pareigomis,

katelionai kitur atsirado tik XVI a. viduryje, vykdant i reform. Katelionas buvo vaivados

pavaduotojas, taip pat centrini paviet bajor vadas. Centrinis pavietas buvo tas, kuriame

buvo vaivados bstin.

Buvo daug emesni pareign, kurie vykd vaivados ir kateliono sakymus ir

potvarkius. Vaivadijos necentriniuose pavietuose aukiausias pareignas buvo Didiojo


22

kunigaikio skiriamas pavieto maralka. Taikos metu jis pirmininkavo Paviet Seimeliuose ir

buvo atsakingas u pavieto bajor pasirengim karui. Karo metu jis turjo surinkti bajorus ir

karikius ir nuvesti juos pas vaivad. Centrinio pavieto maralkos nebuvo, jo funkcijas vykd

katelionas.

Antras pagal svarb pavieto pareignas buvo pakamaris. Tai ems gin teismo teisjas.

Karo metu didel vaidmen vaidino vliavininkas (karas). Jis pranedavo pavieto bajorams

apie visuotin aukim, patikrindavo atvykusius ir j ginklus, suraydavo juos ir nuvesdavo

maralkai ar katelionui. Karo ygio metu jis nedavo pavieto vliav. Vliavinink skirdavo

Didysis kunigaiktis. Pagal III Lietuvos Statut bajorai susirinkdavo Pavieto Seimel ir

pasirinkdavo 4 kandidatus, o Didysis kunigaiktis tinkamiausi paskirdavo vliavininku.

Vliavininkas turjo bti stiprus, gerai ginkluotas ir turintis ger arkl. Jis turjo bti vietinis

gyventojas, turintis dvar tame paviete. Vliavininkas gaudavo atlyginim i valstybs ido.

Karo metu, kai maralka ir vliavininkas su pavieto bajorais ivykdavo yg, pavieto

karo vado pareigas eidavo vaiskis. Jis vadovavo karikiams, likusiems paviete, organizavo ir

vykd pavieto teritorijos apsaug ir gynyb. Vaisk skyr Didysis kunigaiktis. Svarbiausi

pili ir tvirtovi gynyba rpinosi horodnyiai. Jie priirjo tvirtinim statyb ir remont,

aprpindavo juos ginklais ir karine amunicija, rinko mokesius gulai ilaikyti. Horodnyius

skyr Didysis kunigaiktis i vietini bajor. U tarnyb horodnyiai gaudavo atlyginim i

valstybs ido arba jiems buvo skiriama tam tikra dalis pajam i Didiojo kunigaikio

dvar.

Horodnyi potvarkius vykd Didiojo kunigaikio skiriami pili ratininkai. Svarb

vaidmen vaidino pilies seninas, t.y. pilies teismo pirmininkas, ir jo pavaduotojas

paseninis. Pilies seninas vykd ir administracines funkcijas paskelbdavo Seimo

nutarimus, Didiojo kunigaikio ratus, privilegijas ir kitus aktus, vykd Didiojo

kunigaikio sakymus, priirjo mokesi rinkim. Pilies seninas turjo utikrinti paviete

viej tvark ir saugum, neleisti neramum ir prievartos. Pilies senino nebuvo sen

vaivadij centriniuose pavietuose, ten pilies senino funkcijas vykd vaivada (8 senos

vaivadijos, 5 naujos).

Kartais teigiama, kad Didiojo kunigaikio dvar laikytojai irgi buvo administracijos

pareignai, taiau tai labiau kinio pobdio pareigos. Valsi valdymas reformos metu

beveik nepasikeit. Kaip ir anksiau, valsius vald Didiojo kunigaikio skiriami valsi

laikytojai ir seninai. Jie veik savarankikai, turjo klausyti administracijos tik pavieto

gynimo reikalais. Valsiaus seninas skyrsi nuo valsiaus laikytojo tik tuo, kad vald

didesn teritorij. Didesni valsi administracijos vadovai seninai, maesni laikytojai.


23

XVI a. viduryje valsiaus teritorija jau susidjo tik i valstybini emi. Bajor ir

banyi dvarai nebuvo valsiaus teritorijoje jie priklaus tik pavietui ir vaivadijai. Todl

pavieto ir vaivadijos administracijos pareignai turjo teis tam tikrais atvejais administruoti

ir teisti feodal valstieius, o valsi seninai ir laikytojai tokios teiss neturjo. J valdia

galiojo tik valstybiniams valstieiams. Valsi laikytojai ir seninai rpinosi kiniais

reikalais, priirjo prievoli atlikim ir mokesi mokjim, paskirdavo ems sklypus

valstieiams u prievoles. Jei valsiuje buvo pilis ar tvirtov, seninas ar laikytojas turjo

laikyti j parengt karui, todl is pareignas i dalies vykd ir karin funkcij.

U savo darb vaivadijos seninas ar laikytojas gaudavo tam tikr dal mokesi i

valstiei. Senino ar laikytojo bstin buvo valstybinis dvaras ar miestelis. Kituose dvaruose

seninai ar laikytojai turjo savo vietininkus, kuri potvarkius vykd ratininkai, valstiei

vaitai ir suolininkai. ie pareignai atsirado valsiuose valak reformos metu 1557 m.

6. PAVIET SEIMELIAI

1566 m. tarnybini bajor reikalavimu visuose pavietuose buvo organizuoti Paviet

Seimeliai. Jie turjo rpintis visais pavieto reikalais, teisingumu ir gynyba. Nuo buvusi srii

Seim Paviet Seimeliai skyrsi:

1) tuo, kad buvo bajor savivaldos organas. juos suvaiuodavo tik vietiniai bajorai ir

pavieto administracijos pareignai, o srii Seimai susiddavo i bajor, dvasinink ir

miestiei;

2) skirtumas tas, kad bajor atvykimas Pavieto Seimel buvo btinas, o srii Seimus

atvykdavo tie asmenys, kurie norjo dalyvauti svarstant tam tikrus klausimus;

3) Paviet Seimeli darbo tvark nustat II ir III Lietuvos Statutai ir ji buvo vienoda

visoje valstybje, o srii Seime rinkosi pagal vietin paprotin teis. Paviet Seimeliai,

priklausomai nuo to, kada ir kokiam tikslui rinkosi, buvo: a) prieseiminiai b) poseiminiai c)

rinkiminiai d) Grabnyi dienos Seimeliai ir e) kaptriniai.

Seimo nutarimas dl Paviet Seimeli steigimo paskelbtas 1565 12 30, o pirmieji

prieseiminiai Seimeliai vyko 1565 m. baland. Prieseiminiai Seimeliai rinkosi, kai Didysis

kunigaiktis atsisdavo rat (universal), kuriame buvo praneimas apie Didiojo Seimo

susirinkimo viet, laik ir darbotvark, taip pat buvo sakymas suaukti Paviet Seimelius,

irinkti atstovus ir deleguoti juos Seim. II Lietuvos Statutas reikalavo aukti Seimelius ne

vliau kaip prie keturias savaites iki Didiojo Seimo, o III Lietuvos Statutas prie eias

savaites.

Prieseimini Seimeli dalyviai turjo iklausyti Didiojo kunigaikio atstovo kalb,

aptarti Didiojo kunigaikio pasilytus klausimus, taip pat savo pavieto reikalus, irinkti du


24

bajorus ir deleguoti juos Seim, taip pat parengti jiems instrukcij, k jie turi kalbti Seime,

kaip balsuoti, kokius klausimus ikelti Seimui. Bajorai pavesdavo savo delegatams praneti

Didiojo kunigaikio bajor teisi ir privilegij paeidimo atvejus, pakartoti anksiau

paduotus, bet nepatenkintus praymus ir skundus, paprayti Didiojo kunigaikio nauj teisi

ir privilegij. Instrukcijos originalas buvo atiduodamas delegatams, o nuoraas paliekamas

pilies teismo ar ems teismo knygose. Instrukcijos originalas buvo delegat galiojimus

patvirtinantis dokumentas. Delegatais buvo renkami ne tik tarnybiniai bajorai; danai jais

tapdavo stambs feodalai, pavieto administracijos pareignai.

Kartu su prieseimininiais Seimeliais atsirado poseiminiai Seimeliai. II Lietuvos Statutas

toki Seimeli nenumat, bet jie buvo reikalingi, nes be poseimini Seimeli buvo sunku

organizuoti Didiojo Seimo nutarim vykdym. Poseimini Seimeli darb reglamentavo III

Lietuvos Statutas. Poseiminiai Seimeliai buvo aukiami per keturias savaites po Seimo

sesijos. Juose bajorai susipaindavo su Seimo nutarimais ir isiaikindavo, kaip j delegatai

vykd instrukcij, kaip gyn pavieto interesus Seime.

Seimo nutarimai dl mokesi karo reikalais, taip pat dl visuotinio bajor aukimo karo

tarnyb buvo suraomi Didiojo kunigaikio universal, o visi kiti nutarimai buvo suraomi

Seimo konstitucijas. Tik svarbiausi nutarimai buvo skelbiami turguose ir ikabinami prie

banyi. Kitus nutarimus pranedavo delegatai, kai sugrdavo paviet. Seimo nutarimai

negaljo bti svarstomi ar kritikuojami bajor Seimelyje, bajorai turjo tik susipainti su jais

ir juos vykdyti. Tik kartais Didysis kunigaiktis, nordamas suinoti vis bajor nuomon,

pasilydavo poseiminiame Seimelyje aptarti apsvarstytus, bet neisprstus klausimus.

Rinkiminiai Seimeliai rinko kandidatus ems teismo teisjo, pateisjo ir ratininko

vietas. Nuo 1588 m. jie taip pat rinko kandidatus pakamario, vliavininko ir vaznio vietas.

Kadangi teisjai ir kiti pareignai buvo renkami iki gyvos galvos, rinkiminiai Seimeliai

susirinkdavo tik tam tikram pareignui mirus ar j paskyrus kit tarnyb.

Nuo 1582 m. pavietuose rinkosi Grabnyi dienos Seimeliai, kurie irinkdavo Lietuvos

Vyriausiojo tribunolo narius (po du nuo pavieto). Grabnyi dienos Seimeliai rinkosi kasmet

t pai dien vasario 2-. Grabnyi dienos Seimel niekas neturjo teiss atvykti

arvuotas ar ginkluotas aunamuoju ginklu. Kadangi rinkosi kasmet, jie buvo labai patogs

vairiems pavieto reikalams aptarti, todl bajorai po vyriausiojo tribunolo nari rinkimo

sprsdavo kitus savo reikalus.

Kaptriniai Seimeliai susirinkdavo mirus Didiajam kunigaikiui. Jie delegavo atstovus

Seim, kuris turjo irinkti nauj Didj kunigaikt. Iki naujo Didiojo kunigaikio

karnavimo kaptriniai Seimeliai turjo vis valdi pavietuose ir sprsdavo visus reikalus.

Pirmiausia jie rpinosi paviet apsauga ir gynyba. Kiekvienas bajoras kaptrin Seimel


25

atvykdavo ginkluotas ir visikai pasiruos karui. Kaptriniai Seimeliai baigdavo darb ir

paleisdavo bajorus namus tik kai gaudavo praneim apie Didiojo kunigaikio

karnavim.

Visi Seimeliai rinkosi pavieto administraciniam centre ten, kur buvo pavieto pareigno

bstin. Tik iskirtiniais atvejais (epidemijos metu) Seimeliai rinkdavosi kitame mieste ar

miestelyje. Daniausiai Seimeli posdiai vyko ems teismo patalpose. Seimo dalyviai

apsistodavo miestiei namuose. Tai buvo miestiei prievol nemokamai patalpomis

aprpinti bajorus ir j tarnus.

Paviet Seimeli darbo trukm nebuvo nustatyta. Tik 1588 m. III Lietuvos Statutas

nustat, kad prieseiminis Seimelis negali trukti daugiau kaip keturias dienas, kad Seimeliuose

renkami delegatai nepavluot Didj Seim. Kit Seimeli trukm priklaus nuo svarstom

klausim skaiiaus ir sudtingumo. Ilgiausiai truko kaptriniai Seimeliai, nes iki Didiojo

kunigaikio karnavimo buvo keletas ar net keliolika mnesi.

Paviet Seimeliams pirmininkavo pavieto maralka ar auktesnis pareignas, Pon

tarybos narys, jei toks buvo atvyks Seimel. Nuo XVII a. vidurio bajorai patys pasirinkdavo

pirminink, kuris nebuvo nuolatinis, buvo renkamas vienai sesijai. Seimeli posdi

protokol nebuvo, visi nutarimai buvo raomi ems ar pilies teismo knygas. Nebuvo ir

nuolatinio sekretoriaus ar ratininko. rayti nutarim teismo knyg bajorai pavesdavo

seninui, pakamariui ar kitam pareignui. Kartu su Paviet Seimeli steigimu buvo

reformuotas Lietuvos Seimas.

7. LDK SEIMO REFORMA

Gerokai sumajo Seimo dalyvi skaiius. Bajorai nebegaljo savo nuoira atvykti

Seim. Visiems pavieto bajorams turjo atstovauti du tame paviete irinkti delegatai. Seime

dalyvavo Didysis kunigaiktis ir Pon tarybos nariai. Taip pat bdavo kvieiami kai kurie

vietins administracijos atstovai ir Didiojo kunigaikio rm administracijos pareignai.

Kartais buvo kvieiami stambs feodalai ir dvasininkai. Kiekvienam stambiajam feodalui,

Pon tarybos nariui ar kitam auktam pareignui buvo siuniamas atskiras kvietimas, o kiti

bajorai gaudavo tik bendr Didiojo kunigaikio universal. Visi asmenys buvo kvieiami

Didiojo kunigaikio vardu.

1567 m. buvo sutarta dl Seimo darbo tvarkos ir nustatyta, kad Pon tarybos nariai ir

pavieto atstovai privalo dalyvauti Seime. Jei Pon tarybos narys be rimtos prieasties

pavlavo Seim daugiau nei dvi dienas, jis netekdavo teiss balsuoti tiek dien, kiek

pavlavo, ir turjo be jokio protesto sutikti su visais Seimo nutarimais. Be rimtos prieasties

pavlavs pavieto atstovas netekdavo teiss balsuoti ioje Seimo sesijoje ir negaljo ivykti.


26

Kartu buvo nustatytas privalomas bajor dalyvavimas Paviet Seimeliuose. Be rimtos

prieasties neatvykusius ar pavlavusius bajorus nubausdavo bauda ir atimdavo teis

prieintis Seimelio nutarimams.

Pagal II Lietuvos Statut Seimas buvo svarbiausias valdios organas, o Didiojo

kunigaikio vaidmuo gerokai sumajo. Pagal II Lietuvos Statut iimtins Seimo teiss

buvo:

1) sprsti karo ir taikos klausimus, skelbti visuotin bajor aukim karo tarnyb;

2) nustatyti mokesius, muitus ir rinkliavas;

3) rinkti Didj kunigaikt;

4) sprsti svarbiausius usienio politikos klausimus (unijos su Lenkija);

5) leisti statymus.

Iki XVI a. vidurio statym leidyba nebuvo iimtin Seimo teis, statymus leisti galjo ir

Didysis kunigaiktis kartu su Pon taryba. Seimas svarst ir kitus klausimus, kuriuos

ikeldavo Didysis kunigaiktis, Pon tarybos nariai ar bajor atstovai. Kartais Seimas vykd

teismo funkcijas, sprsdavo Didiojo kunigaikio eidimo, valstybini nusikaltim,

pareign nuudymo ar sualojimo bylas. Iimtinei Seimo kompetencijai priklausanius

klausimus Pon tarybos nariai ir pavieto atstovai sprsdavo bendrame posdyje, o kitus

klausimus Pon taryba ir pavieto atstovai sprsdavo atskirai.

Seimo nutarimai buvo priimami vis luom sutikimu, o luomais tada buvo: Didysis

kunigaiktis, Pon taryba ir pavieto atstovai. Danai Seimo nutarimai turjo sutarties form,

pvz. bajorai sutikdavo mokti mokesius karo reikalams, o Didysis kunigaiktis ir Pon

taryba sipareigodavo patenkinti bajor praymus. Didysis kunigaiktis turjo teis atleisti tam

tikr asmen, visuomens sluoksn arba tam tikros teritorijos gyventojus nuo Seimo nutarim

vykdymo.

Pagrindiniai Seimo ir administracinio-teritorinio suskirstymo reform rezultatai. Reform

metu administracinis-teritorinis suskirstymas ir vietinis valdymas buvo sutvarkytas ir

suvienodintas visoje valstybs teritorijoje. Seimo darbas tapo efektyvesnis. Reformos

sustiprino tarnybini bajor pozicijas valstybs aparate ir j vaidmen sprendiant vidaus ir

usienio politikos klausimus. Taiau nepavyko sukurti centralizuoto valstybs valdymo

mechanizmo. Pavietai buvo per daug savarankiki teritoriniai vienetai, Paviet Seimeli

darbas nebuvo kontroliuojamas centrini valstybs organ. Pavietus jung tik vaivados ar

kateliono valdia. Nebuvo vaivadijos Seimelio, kuriame bajorai galt svarstyti ir sprsti

vaivadijos reikalus. Bajorai kreipdavosi Didj kunigaikt, praydami steigti vaivadijos

Seimelius, bet tokie Seimeliai nebuvo organizuoti ir tai buvo vienas i svarbiausi reformos

trkum. Kiti trkumai valsi seninai ir laikytojai buvo nepriklausomi nuo pavieto ar


27

vaivadijos administracijos. Jie turjo klausyti vaivados ir pavieto maralkos tik kariniais

reikalais. 1565-1566 m. LDK vyko valstybs valdymo decentralizavimas. Jis atitiko

tarnybini bajor interesus, bet buvo pavojingas valstybei.

8. 1569 M. LIUBLINO UNIJA. ABIEJ TAUT RESPUBLIKOS SUSIDARYMAS

1558 m. prasidjo karas dl Livonijos. LDK jis buvo neskmingas. Rusijos kariuomen

siver LDK ir okupavo dvi vaivadijas. Be svetimos pagalbos LDK nebegaljo kariauti.

Bajorai pra Lenkijos feodal paramos, bet lenkai adjo padti su slyga, kad LDK bajorai

sudarys unij su Lenkija. Stambs feodalai, Pon tarybos nariai nesutiko su Lenkijos bajor

reikalavimais, jie stengsi isaugoti valstybs savarankikum ir kartu ilaikyti savo politin

valdi. Taiau tarnybiniai bajorai labai nukentjo nuo karo ir pradjo reikalauti unijos su

Lenkija. Jie tikjosi, kad dviems valstybms susijungus karo nata nebus tokia sunki, bus

sumainti mokesiai karo reikalams, jungtin Lietuvos ir Lenkijos kariuomen ivarys

okupantus ir bajorai susigrins dvarus.

Tarnybiniai bajorai norjo apriboti stambi feodal valdi ir gauti tokias pat politines

teises, kokias turjo Lenkijos bajorai. 1562 m. tarnybiniai bajorai pareikalavo unijos su

Lenkija ir nutar nemokti mokesi karo reikalams, kol nebus patenkintas j reikalavimas.

Pon tarybos nariai nusileido ir pradjo derybas su Lenkija dl unijos. Derybos truko kelet

met. Galutin sprendim turjo priimti bendras Seimas, susidjs i LDK ir Lenkijos

karalysts bajor, kuris susirinko Liublino mieste.

1569 01 10 LDK delegacija Seimui pateik projekt, pagal kur Lenkijos karalyst ir LDK

turjo tik bendr Karali ir bendr Seim. Seimas turjo sprsti karo ir taikos klausimus, rinkti

Karali, nustatyti mokesius karo reikalams ir sprsti usienio politikos klausimus. Kas antras

Seimo posdis turjo vykti LDK teritorijoje. Savo reikalams sprsti LDK ir Lenkija galjo

turti atskirus Seimus. Pagal projekt LDK ir Lenkijos karalysts bajorai turjo teis sigyti

dvarus tiek Lietuvoje, tiek Lenkijoje, bet LDK pareignai galjo bti tik LDK, o Lenkijos

pareignai tik Lenkijos pilieiai. Pagal projekt LDK turjo atskir pinig sistem, id,

statymus, kariuomen, valstybs valdymo aparat ir teism sistem.

Toks unijos projektas atitiko LDK interesus ir tokia unija nebuvo pavojinga LDK

valstybingumui ir savarankikumui. Taiau Lenkijos bajorai su tokiais pasilymais nesutiko ir

pareikalavo grti prie 1385 m. unijos. Jie teig, kad dl unijos slyg buvo galutinai susitarta

Jogailos valdymo metais, todl dabar reikia tik gyvendinti tos unijos nuostatas. Lenkijos

bajorai vl siek inkorporuoti LDK Lenkijos karalysts sudt. Dl nesusitarimo su Lenkija

LDK delegacija 1569 03 01 paliko Seim, o 03 12 Lenkijos feodal reikalavimu Lenkijos


28

Karalius ir LDK Didysis kunigaiktis ygimantas Augustas prijung prie Lenkijos dvi LDK

vaivadijas, o 06 05 dar dvi. Taip ygimantas Augustas paeid sipareigojimus, prisiimtus

karnavimo metu, taip pat jo paties patvirtint II Lietuvos Statut, kuris draud Didiajam

kunigaikiui mainti Lietuvos teritorij.

Keturi vaivadij prijungimas prie Lenkijos atitiko vietini tarnybini bajor interesus,

nes jie automatikai gavo Lenkijos bajor teises, kuri tiek ilgai siek. Todl tarnybiniai

bajorai nesiprieindavo ir net paremdavo ygimanto Augusto veiksmus. Nepatenkinti buvo

tik stambieji feodalai, Pon tarybos nariai ir kai kurie vietins administracijos pareignai. Prie

Lenkijos prijungtose vaivadijose toki nepatenkint buvo palyginti nedaug, pagaliau jie

susitaik su prijungimu, prisiek Lenkijos Karaliui ir gro Liublino Seim jau kaip Lenkijos

atstovai.

Keturi vaivadij prijungimas prie Lenkijos sudav stipr smg LDK pozicijoms

derybose dl unijos. Valstyb neteko daugiau kaip puss savo teritorijos, labai sumajo LDK

kariuomen, ido pajamos. Tai privert LDK delegacij grti Liublino Seim ir 07 01

pasirayti unijos akt. Pagal j LDK ir Lenkijos karalyst susijung vien valstyb, kurios

oficialus pavadinimas buvo Abiej Taut Respublika.

Naujos valstybs valdymo forma monarchija, teritorinio suskirstymo forma buvo labai

panai federacij, o valstybinis reimas demokratija. Terminas tauta unijos akte buvo

vartojamas bajor luomo prasme, o respublika buvo suprantama kaip bendras taut reikalas.

Todl valstybs pavadinimas ATR buvo suprantamas kaip Lenkijos ir Lietuvos bajor

bendras reikalas.

Respublika turjo bendr Karali ir Seim. Seimo renkamas Karalius turjo Lenkijos

Karaliaus ir Lietuvos Didiojo kunigaikio titul, taiau Karaliaus rinkimai ir karnavimas

turjo vykti tik Lenkijos teritorijoje (rinkimai Varuvoje, karnavimas Krokuvoje).

Liublino unijos aktas neleido atskir Lietuvos Didiojo kunigaikio rinkim ir karnavimo.

Valstybs vadovas buvo renkamas ir karnuojamas kaip Lenkijos Karalius, o Lietuvos

Didiojo kunigaikio titul gaudavo automatikai.

i nuostata labai nepatiko LDK bajorams, po Liublino unijos sudarymo jie nuolat

reikalavo, kad Lenkijos Karalius bt karnuojamas ir Lietuvos Didiuoju kunigaikiu ir kad

karnavimas vykt Vilniuje. Bet tokie reikalavimai nebuvo patenkinti. Pagal Liublino unijos

akt, Karalius turjo bti renkamas Lenkijos ir Lietuvos bajor bendrame Seimo posdyje, bet

vienos i delegacij neatvykimas nebuvo klitis Karaliaus rinkimams. Lenkijos bajorai galjo

irinkti Karali be LDK bajor, jei ie nebuvo atvyk Varuv.

1576 m. taip ir atsitiko, kai lenkai be lietuvi Karaliumi irinko Stepon Bator. Pagal

Liublino unijos akt Respublikos Seimas turjo rinktis Lenkijoje. Seimo nari skaiius


29

priklaus nuo vaivadij ir paviet skaiiaus, kadangi LDK buvo maiau paviet ir vaivadij

nei Lenkijoje ir j skaiius sumajo, kai keturios vaivadijos buvo prijungtos prie Lenkijos.

Seime LDK atstovai turjo apie tredal viet. Pagal Liublino unijos akt Lenkijos karalyst ir

LDK negaljo turti atskir Seim savo vidaus reikalams sprsti. Lenkija ir LDK privaljo

turti bendr usienio politik ir pinig sistem. LDK isaugojo atskir id, kariuomen,

statymus, teism sistem, centrinio ir vietinio valdymo sistem.

LDK dignitori ir urd pareigos liko tokios pat kaip ir anksiau, taiau visi pareignai

turjo prisiekti itikimyb Lenkijos Karaliui. Pagal Liublino unijos akt Karalius karnavimo

metu turjo patvirtinti visas anksiau ileistas ems privilegijas, bet naujos privilegijos galjo

bti leidiamos tik visai Respublikai. ems privilegija visos LDK privilegija. Lenkijos

bajorai gavo teis pirkti ar kitu bdu sigyti dvarus LDK, o lietuvi bajorai Lenkijoje. Buvo

numatyta ir bendra pilietyb.

Liublino unijos akte pasakyta, kad jo nuostatos negali bti keiiamos ar naikinamos ir turi

galioti aminai. Jei viena i ali nesilaiko io akto nuostat, kita alis turi teis suaukti

kariuomen ir priversti laikytis io akto nuostat. Liublino unijos aktas neprietaravo II

Lietuvos Statutui, pagal kur LDK turjo bti atskiras Seimas ir jis turjo rinktis tik LDK

teritorijoje. Statutas draud Didiajam kunigaikiui suteikti dvar ar pareigybi

usienieiams, prie kuri buvo priskiriami ir Lenkijos bajorai.

Ikart po Liublino unijos sudarymo Lenkijos bajorai pareikalavo pataisyti Statut, kad jis

atitikt unijos nuostatas, taiau LDK bajorai to nepadar ir net atsisak dertis su lenkais iuo

klausimu, nes Statuto itaisymas yra LDK vidaus reikalas. Daugelis LDK bajor netrukus

nusivyl unijos slygomis. Jie reikalavo Lenkijos ir LDK lygiateisikumo ir neleisdavo

Lenkijos pareignams ir bajorams kitis LDK vidaus reikalus. Dl LDK bajor

pasiprieinimo kai kurios Liublino unijos akto nuostatos nebuvo gyvendintos. Nebuvo

bendros pilietybs ir bendros valiutos. Valstybiniai dvarai buvo suteikiami naudotis tik LDK

bajorams. Stepono Batoro ir ygimanto III valdymo metais LDK savarankikumas sustiprjo.

Didel reikm turjo III Lietuvos Statutas, kuris tapo LDK savarankikumo ir valstybingumo

teisine garantija. Statutas ignoravo tas Liublino unijos nuostatas, kurios neatitiko LDK

interes. Bajorai suprasdavo Statuto reikm, laik Statut pagrindiniu statymu ir nevykd

Respublikos Seimo nutarim, kurie prietaravo Lietuvos Statutui.

Po Liublino unijos sudarymo LDK atsirado dvi naujos parlamentarizmo formos. III

Lietuvos Statutas nustat, kad prie dvi savaites iki Didiojo Seimo LDK paviet atstovai ir

Pon tarybos nariai turi susirinkti generalin Seimel. Generalinio Seimelio tikslas buvo

suderinti Paviet Seimeli instrukcijas ir aptarti LDK reikalus, kad bendrame Seime visi LDK

atstovai laikytsi vieningos pozicijos. generalin Seimel atvykdavo Didiojo kunigaikio


30

atstovas, kuris pranedavo bajorams Didiojo Seimo darbotvark. Generalinio Seimelio

dalyviai turjo aptarti jiems pasilytus klausimus, priimti ir pasirayti atitinkam nutarim, o

kancleris t nutarim turjo antspauduoti LDK valstybiniu antspaudu.

Generalini Seimeli nutarimas nebuvo statymas, bet jis buvo privalomas generalinio

Seimelio dalyviams ir bendrame Seime jie turjo laikytis io nutarimo. Generalinio Seimelio

darbo trukm priklaus nuo svarstom klausim skaiiaus ir sudtingumo. III Lietuvos

Statutas nustat, kad generalinis Seimelis gali trukti tiek dien, kiek reikia, su vienintele

slyga kad jo dalyviai nepavluot Didj Seim.

LDK buvo organizuojami ir bajor generaliniai suvaiavimai. J sudtis ir suaukimo

tvarka buvo beveik tokia pat kaip LDK Seimo. Visi pavietai gaudavo Didiojo kunigaikio

universal, kuriame buvo sakoma suaukti bajor generalin suvaiavim ir buvo nurodyta

suvaiavimo darbotvark. Kiekvieno pavieto administracija suaukdavo Pavieto Seimel.

Bajorai irinkdavo pavieto atstovus, duodavo jiems instrukcij ir deleguodavo generalin

suvaiavim.

Daniausiai generalinis suvaiavimas sprsdavo LDK gynybos klausimus ir nustatydavo

mokesius karo reikalams. Buvo svarstomi ir kiti LDK reikalai. Jei generaliniame

suvaiavime dalyvaudavo Didysis kunigaiktis, tai toks suvaiavimas veik kaip LDK

Seimas. Generalinio suvaiavimo nutarimai buvo teiss norminiai aktai, privalomi visiems

LDK gyventojams. Generalinio suvaiavimo ir generalinio Seimelio veikla prietaravo

Liublino unijos aktui, kuriame pasakyta, kad LDK ir Lenkijos karalystje negali bti joki

atskir Seim.

XVI a. antroje pusje XVII a. pradioje generaliniai Seimeliai ir suvaiavimai buvo

labai populiars, j alininkai buvo Steponas Batoras ir ygimantas III. ie Didieji

kunigaikiai siek sustiprinti savo valdi ir sumainti Respublikos Seim reikm, todl

band generaliniuose Seimeliuose ar suvaiavimuose susitarti su LDK bajor atstovais ir

utikrinti sau j param, o LDK bajorai naudojosi proga ir reikalavo nuolaid bei privilegij.

Generaliniai Seimeliai ir suvaiavimai padjo LDK bajorams ginti savo ekonominius ir

politinius interesus. Generalini Seimeli ir suvaiavim veikla stiprino LDK savarankikum

ir turjo didel reikm kovojant u LDK ir Lenkijos karalysts lygiateisikum.

9. BENDROS ATR INSTITUCIJOS

Respublikos Seimai susidjo i dviej rm i Paviet Seimeli atstov rm ir Senato.

Paviet Seimeli atstov buvo 170 po du nuo kiekvieno pavieto. I j 48 atstovavo Lietuvai.

Po keturi vaivadij prijungimo prie Lenkijos LDK sudty liko 9 vaivadijos ir 22 pavietai,

todl Seime turjo bti tik 44 paviet atstovai.


31

Kad bt daugiau paviet atstov ir senatori, 1569 m. buvo organizuota dar viena

vaivadija (Smolensko), susidjusi i dviej paviet. Paviet atstov rinkimo tvarka buvo tokia

pat kaip ir anksiau, j nustat II, vliau III Lietuvos Statutai. Senato nari buvo 140. Lietuvai

turjo atstovauti 27 senatoriai. Tai buvo Vilniaus ir emaitijos vyskupai, 10 vaivad, 10

katelion ir 5 dignitoriai, ems maralka, kancleris, pakancleris, ems paidininkis ir rm

maralka.

I tikro LDK senatori buvo maiau, nes iki 1588 m. vienas asmuo galjo turti kelet

pareigybi. I tikrj Lietuvai atstovavo apie 20 senatori. Todl III Lietuvos Statutas nustat,

kad dignitoriai ir teisjai negali turti kit pareig. Jei jie patys neatsisakydavo kit pareig,

buvo kvieiami Seim, kuris paalindavo juos i pareig ir baud pinigine bauda.

Senato sudt nepateko daugelis LDK Pon tarybos nari. Senatoriais netapo paviet

maralkos, Didiojo kunigaikio maralkos, vliavininkai ir kai kurie Didiojo kunigaikio

rm administracijos pareignai. Prieastis ta, kad Lenkijoje tokie pareignai nebuvo Pon

tarybos nariai, o Respublikos Senatas buvo organizuotas Lenkijos Pon tarybos pavyzdiu.

Seimo susirinkimo laik, viet ir darbotvark nustatydavo Karalius. Kadangi statymai i

klausim nereglamentavo, bajorai baiminosi, kad Karalius, nordamas sumainti Seimo

reikm ir sustiprinti savo valdi, auks Seim labai retai, tik kai jam paiam jo reiks. Todl

1573 m. Seimas savo nutarimu pareigojo Karali aukti Seim vien kart per dvejus metus.

Toks eilinis Seimas buvo vadinamas Ordinariniu ir turjo trukti ne maiau kaip eias

savaites, kad bajorai spt idstyti visus savo praymus ir aptarti reikalus. Kartais buvo

aukiamas ir nepaprastasis (ekstraordinarinis) Seimas, kuris turjo trukti ne maiau kaip dvi

savaites.

Paprastai Seimas buvo aukiamas vien ar du kartus per metus ir truko tiek, kiek reikjo.

Daniausiai Seimas posdiavo Varuvoje, nuo 1673 m. kas treias Seimas rinkosi Gardine

(LDK teritorijoje). Senatoriai ir Paviet Seimeli atstovai posdiavo atskirai. Tik

svarbiausius klausimus sprsdavo bendrame posdyje. Klausimus ikeldavo Karalius,

senatoriai ar paviet atstovai. Kiekvienai Seimo sesijai buvo renkamas Seimo maralka. Jis

vadovavo paviet atstov rmams, o Senate pirmininkavo Karalius. ems maralka ir

Lenkijos karalysts Didysis maralka kartu irjo tvarkos Seime, bet bajorus u Seime

padarytus teiss paeidimus teisdavo atskirai (LDK ems maralka, Lenkijoje Lenkijos

Didysis maralka).

Seimo nutarimai buvo priimami Karaliaus vardu. Lenkijos karalysts ir LDK kancleriai

isisdavo Seimo nutarimus paviet administracijos pareignams, o ie juos raydavo

ems ar pilies teismo knygas. Kartu su Seimo nutarimais, LDK kancleris isisdavo


32

paaikinimus, kurioms nuostatoms Lietuvos atstovai pritar ir ko neprim, kokios nuostatos

turi galioti visoje Respublikoje, o kurios tik LDK ar tik Lenkijoje.

I pradi visi nutarimai buvo priimami be balsavimo, vis luom sutikimu (luomai

Karalius, Senatas, paviet atstov rmai). Nuo XVII a. vidurio Seimo nutarimai buvo

priimami vienbalsiai. 1655 m. buvo teisinta liberum veto teis. Tai reik, kad bet kuris

pavieto atstovas galjo balsuoti prie Seimo nutarim ir tokiu bdu nutraukti nutarimo

primimo procedr.

Visi Seimo nutarimai buvo suraomi vien akt Seimo Konstitucij, ir jei bent vienas

nutarimas nebuvo priimtas, visa Konstitucija netekdavo juridins galios ir Seimas

pasibaigdavo be rezultat. Pirm kart Seimas sulugo dl liberum veto teiss panaudojimo

1669 m. XVII a. pabaigoje XVIII a. pradioje toks Seimo lugimas buvo prastas reikinys.

Vis daugiau Seim pasibaigdavo be jokio rezultato. Seimas nestengdavo priimti svarbi

statym valstybs gynybos, mokesi ir usienio politikos klausimais. Tokiomis slygomis

buvo organizuojami Konfederaciniai Seimai, nukreipti prie liberum veto teis.

Paviet atstovai Konfederacin Seim buvo renkami prastai. Susirinkusiems Karalius ar

jo galiotas dignitorius pasilydavo visus klausimus sprsti bals dauguma. Senatoriams ir

paviet atstovams sutikus ir pasiraius pasiadjimo akt iame Seime liberum veto teis

negaliojo. Danai tik tokiu bdu pavykdavo priimti valstybei reikaling statym. Taiau

bajorai neleisdavo savo atstovams Seime visikai atsisakyti liberum veto teiss. Jie baiminosi,

kad ios teiss panaikinimas leis Karaliui sustiprinti savo valdi ir apribos bajor politines

teises, kad Karalius patrauks savo pus didij dal Seimo nari ir kak jiems paads, o

jie bals dauguma priims Karaliui reikaling statym. Bajorai man, kad liberum veto yra j

valdios politin garantija.

Liberum veto teis buvo panaikinta 1791 m., bet 1793 m. buvo grinta ir galiojo iki 1795

m. treiojo Respublikos padalijimo. Jei Seimas pasibaigdavo be rezultato, bajorai grdavo

savo pavietus ir Seimeliuose sprsdavo reikalus taip, kaip jiems patiems reikjo, o Karalius

tiems patiems klausimams sprsti suaukdavo Senato posd.

Senatas buvo ne tik sudedamoji Seimo dalis Auktieji Senato rmai, bet ir vyriausybin

institucija Karaliaus taryba ar Pon taryba. Senato nutarimai buvo priimami Karaliaus

vardu. Balsavimo nebuvo, kiekvienas senatorius pasisakydavo svarstomais klausimais, o

Karalius senatorius iklausydavo ir priimdavo nutarimus. Senatori nuomon nebuvo

privaloma Karaliui. Jis ne visada pritardavo daugumai senatori kartais paremdavo

maum. Daniausiai Karalius suaukdavo bendr Respublikos Senat, taiau kartais tarsi tik

su LDK ar tik su Lenkijos senatoriais. Jei Karalius norjo aptarti tik Lietuvos reikalus, jis


33

pakviesdavo tik Lietuvos senatorius ir kai kuriuos kitus centrins ir vietins valdios

pareignus.

1588 m. Statute nepasakyta, kad LDK Pon taryba ir Lenkijos karalysts Senatas

susijungia bendr Respublikos Senat. Pagal III Statut toks Didiojo kunigaikio ir

auktj pareign pasitarimas yra LDK Pon taryba, jos funkcijos yra tokios pat kaip ir

anksiau. Nuo 1573 m. prie Karaliaus buvo senatoriai rezidentai. J pagrindin funkcija buvo

Karaliaus veiksm kontrol. Jie taip pat patarinjo Karaliui valstybs reikalais. Toki

senatori rezident i pradi buvo 16, vliau 28. Seimas irinkdavo senatorius rezidentus ir

pateikdavo j kandidatras Karaliui, kuris neturjo pasirinkimo laisvs ir privaljo patvirtinti

pateiktas kandidatras. Senatoriai rezidentai buvo renkami dviems metams.

Prie Karaliaus nuolat buvo tik 4, vliau 7 senatoriai rezidentai, kurie keitsi du kartus

per metus. Senatoriai rezidentai informavo Seim apie savo veikl ir apie Karaliaus veiksmus.

1717 m. Seimas pareigojo Karali vykdyti senatori rezident nurodymus. Kaip valstybs

vadovas Karalius atstovavo valstybei usie

Documents

Valstybes Ir Teisės Istorija