bartins bkls vaizd, o antroje vaizd mogaus gam-tikoje padty, pagaliau treioje taut ir valstybi vaiz-d; trumpai sakant, turjo suteikti smagi ir pamokom ini tam tikr atsarg. Po viso to jis skait antropologi-j, kuri keit su fizine geografija. Kantas ved savo mo-kinius ir kitu keliu: filosofijos istorijos keliu. Savo pa-skait vaduose jis dst istorinius ekskursus ir prie svar-stydamas kiekvien problem trumpai supaindindavo su savo pranokj doktrinomis. Enciklopedijoje ir logikoje jis duodavo trump filosofijos istorijos vaizd.

Kaip matome, Kantas nurod moksliniam aukljimui tok keli, kuriuo pats jo: vietoj anksiau buvusio aka-demiko logini ir metafizini moksl mokymo ved gim-nazijos kursan reali moksl mokym, taip pat istorijos ir gamtamokslio; o universitetan vietoj dogmatiko mo-kymo ved filosofijos istorij. Jo mokymo tikslas buvo toks: iauklti ne filosofus amatininkus, bet su filosofijos pagalba iauklti savarankikai galvojanius ir aikiai ms-tanius asmenis, arba, kaip jis pats rao laike Hercui: Svarbiausias akademiko gyvenimo tikslas geras ir pagrindiniais dsniais sudarytas mintis tvirtinti gerai nu-statytose sielose ir tuo bdu duoti tiksling krypt talen-t aukljimui". Viena, kas, anot Kanto, btinai reikalinga mokiniams, tai imintis, sugebjimas inoti kiekvieno mokslo vert pagal mogaus paskyrim. Be iminties mokslas yra pavojingas turtas, kuris turi tendencij veik-ti ididiai, nemonikai, netinkamai. Vertintinas akade-miko filosofijos dstymo tik is udavinys, Sokrato nu-rodytas: filosofijos paaukimas kvosti. Netinkamus mo-kytuosius Kantas vadino ciklopais; jis j randa visuose fakultetuose: Literatros ciklopas yra atkakliausias, bet yra ciklopai teologai, juristai, medikai ir geometrai". K daro ciklopai, tai nra jga, o vienakikumas; jie mato dalykus tik i vieno matymo punkto, i jo specialybs atvilgio. Filosofijos udavinys duoti jaunikaiiui an-trj ak, kad jis dalykus pamatyt ir i kit moni at-vilgio. Tuo bdu susidaro mokslo humanizmas. Taiau kiekvienam viena akis turi bti pridurta i tam tikro fab-riko: medikui ms gamtos painimo kritika, juristui ms teiss ir dorovs painimo kritika, teologui meta-fizikos, geometrui iminties painimo kritika. Taigi an-troji akis yra mogaus iminties savs painimas (palygink Sokrato gnoti se auton), be kurio mes negalime tin-kamai nustatyti ms painimo masto. Iki ms laik

296

padidjo ir to udavinio sunkumas: stebins moksl isi-pltojimas pastaraisiais laikais neleidia apimti juos vie-nam mogui, kaip tai Kantui buvo galima siekti: kas da-bar galt skaityti paskaitas tokio plataus masto, kaip tat dar Kantas.

141

Kantas kaip mintyto jas ir raytojas

Kaip mintytojas, Kantas rodo nepaprast smojing prot, kuris stebtina jga ir patvarumu sudaro tvirtai ir greitai nustatom svok sistem, kuria jis isprendia visas problemas ir viepatauja visiems klausimams. Defi-nicijos (apibrimai), paskirstymai (distinkcijos) ir deduk-cijos (ivados) tai jo diaugsmas. Tai juristo protas, ku-ris pasireikia, kai Kantas savo filosofines problemas, kaip juridinius gino klausimus, formuluoja ir sprendia. Jis tu-rjo ir gili mint; mint pagilinti padjo tai, kad jis bu-vo plaiai isilavins ir su visomis inijos akomis susipa-ins. Rayti jis msi vlai: kai pasirod Grynosios i-minties kritika", jis buvo 57 met amiaus. Jeigu jis b-t mirs tokio amiaus kaip mir Spinoza, Dekartas, Le-singas arba ileris, tai bt liks neinomas. Jo ratai tai ne jauno, gyvybs pilno asmens, bet visai subrendu-sioj o darbas.

Jo filosofinio isipltojimo reikia skirti dvi epochas: priekritik ir kritik, iekojimo ir tyrinjimo epoch ir epoch, kurioje jis ino tikros filosofijos princip; siena tarp j 1770 m. Priekritik epocha dalijama dar dvi: pirmoji, kai jis dirbo gamtos filosofijoje ir kosmolo-gijoje, remdamasis Niutonu; antrojoje jis atsipalaidavo nuo mokyklos filosofijos ir artinosi prie empirikai skep-tikos angl filosofijos.

Svarbiausia tai pastaroji, kritika epocha. Ji prad-ta 1770 m. disertacija De mundi sensibilis et inteligibi-lis forma ac principiis", kuri Kantas para praddamas ordinariat; to reikalavo akademikas paprotys. Laike, su kuriuo Kantas nusiunt rankrat spaustuvininkui Lam-bertui, jis kalba apie tikrumT kurio jis pasiek: Jau vieneri metai, kai, man rodosi, a esu pasieks t svok, kuri privalau ne keisti, bet platinti ir jja kiekvien metafizini klausim r gana tikrais ir aikiais kriteri-

297

jais galiu rodyti ir galiu nusprsti, kiek jie isprendia-mi". Po vienuolikos met laike Hercui savo oponen-tui disputuose jis ra apie Grynosios iminties kriti-k", kuri turi bti jo ispausdinta: Si knyga turi savyje padarin vis vairi tyrinjim, kurie buvo pradti nuo svok, kurias mes apibrme savo veikale De mundi sensibilis etc."" i disertacija turi didel reikm kritinei filosofijai suprasti. Ji rodo, koks tikslas autoriaus turtas pradioje, sudarant it koncepcij.

Vyraujanti mintis, kuri eina per vis veikal, yra i: jausminio ir intelektualinio painimo atskyrimas ir atitin-kamai skyrimas jausminio ir intelektualinio, fenomenalaus ir realaus pasaulio. Tikryb, laike ir erdvje suteikiama jausmams, yra grynas reikinys; prie j stovi iminties pasiekiama tikroji idj visata intelektualin visata, ar-ba, senais pasakymais kalbant, fenomen visata (pasaulis) ir numenu visata; viena yra pastama grynomis patyrimo formomis, kita grynomis svokomis.

Etikos ir teiss klausimais Kanto veikalai labai vlai buvo ispausdinti; pvz., Metafiziniai teiss mokslo pa-grindai" 1797 m., tais pat metais, kai jam teko dl proto jg susilpnjimo mesti dstym. Kanto teiss filosofija susikr t pat trij fakt veikiama kaip ir kit filosof pasaulira.

Vis pirma Kanto filosofijoje, ypa dorovje, paliko ym jo individualyb. Jo filosofijoje sunku pastebti, kur pasibaigia asmuo ir kur prasideda mokslas. Jo bdo yms buvo nepriklausomybs meil ir pareigos jausmas. Kad tikrai bt laisvas, Kantas vis savo gyvenim pa-veda dsniams ir tikrai saugoja i uos. Teistumo siekimas. sukelt? pri

valstybs teorija; anot Volfo, valstybs paauktinimui ir sutvirtinimui turi bti skirti visi dorovingi tikslai. mo-gaus asmuo turi maa reikms, palyginti su valstybs u-daviniais, kuriuos vykdo valdytojas (valdinius galima net svetimoms valstybms nusamdyti norint pataisyti finan-

^ sus). Valstyb rpinasi, anot Volfo, valdini dorybe, kaip politine priemone: visikas pasidavimas valstybei turjo

L vesti individualybs paniekinim. i vokiei kryptis turjo nusileisti prancz Vol-

tero, Monteskj ir Ruso idjoms. Ruso ypatingai didel spd padar Kantui. Skaitydamas Emil", Kantas pirm kart umiro savo dienotvark. Ruso portretas buvo vie-nintelis profesoriaus kuklaus kabineto papuoimas. Kan-to nuomone, Ruso nuopelnas dorovingame moni pa-saulyje buvo toks pat kaip Niutono fiziniam pasauliui su-prasti: abudu form vairume surado santvark, paios gamtos nustatyt. Kantas pasidav Ruso miniai, kad moks-las ir kultra neturi reikms dorovingos smons suk-rimui. Ruso veikiamas Kantas sitikino, kad dorov tu-ri pirmykt ir savarankik pagrind paioje mogaus prigimtyje. Ant ito pamato jis sukr sau etik.

Tuomet, kai racionalizmas pasiek savo takos auk-iausi laipsn, i Kanto rankos jis gavo stipr smg, nes Kantas iaikino jo pretenzij pagrindo stok.

Filosofai dvejopai supranta Kanto filosofijos pagrin-din udavin: vieniems ji yra tai, kad Kantas neigia ko-kio nors painimo galimybe u patyrimo ribu. kitiems vi-sa jo darbo reikm yra ta. neva is jrod visatos esms painimo protu galimyb; pirmieji tvirtina, jog Kantas su-griov metaizifcos iliuzijas, antrieji jog jis padjo meta-fizikai tik nauj pamat.

Sprendiant i jo filosofijos padarini, kad ant jo fi-losofijos pagrind praydo spekuliatyvins sistemos, rei-kia manyti teising esant pirmj pair, o jei prisilai-kysime Kanto filosofijos prasms ir dvasios, tai atrodys tikra antroji paira, kad kritins filosofijos esm ir uda-vinys yra grynai neigiami.

Toks pair dve j opumas susidar dl to, kad pats Kantas, kaip mokslo mintytojas, udeng tai, kas nepasie-kiama, ir tik. dal tos udangos mgino praskleisti ieko-damas atsparos dorovei.

Taigi, kas sudaro jo filosofijos pagrind: teorin ar. y- praktin problema? Du dalykai stebina Kant: vaigd-

tas dangus virum ms ir dorovs statymas mumyse". -

299

Tas dvi problemas suderinti buvo KantQ_sielos orga-nikas reikalas. Kanto filosofija yra (kriticizmas^ Pasky-rusi save treiuoju teisju, kuris svarsto gin tarp filo-sofijos krypi, kritin filosofija imasi sprsti gin tarp dogmatizmo (Dekartas, Spinoza, Leibnicas) ir skepticizmo (D. Himas), tarp racionalizmo (Leibnicas, Volfas) ir em-pirizmo (Bekonas, Lokas). T tiksl Kantas pasiekia su-koncentravs savo dmes mogaus pastamojo veiks-mo slygas.

Kiekviename jis mato ir trkum, ir gerum; antai prie dogmatizm skepticizmo naudai jis nurodo, kad si-tikinimas didele proto galybe, kuri leidia painti visa, kas yra, ivedant tiesas i laisvai pasirinktos propozici-jos, neatitinka protui nustatyt rib; prie skepticizm dogmatizmo naudai Kantas nurodo, kad yra pastovs ne-abejotini racionalaus painimo pagrindai; prie raciona-lizm empirizmo naudai jis nurodo, kad ms svarsty-mams mediaga yra gaunama i oro, patyrimu, kad pas-tame tiktai t, kas gaunama patyrimu; racionalizmo nau-dai prie empirizm Kantas nurodo, jog ne visos svokos gaunamos i jausm gijimo, jog patyrimu gytos media-gos supratimo ir apdirbimo galimyb duota a priori, pa-ia sielos esme.

Taigi Kanto filosofija seka Sokrato nurodymu: kiek-vienas filosofins sistemos nustatymas turi kilti i proto smons: protas turi pasiirti save ir vertinti savo jgas. Nieko verti visi mginimai sprsti didias proble-mas, kol proto smon taps tikru mokslu, kuris su geo-metrine tikrenybe skirs proto tikr naudojim nuo menko ir bevaisio".

Filosofija, kuri usiima tyrinjimu painimo galimybs ir rib, yra kritin filosofija.

Kant lygina su Sokratu pats klausimo klimas; jis pats lygindavo save su Koperniku: itas sugriov klaidin-g pair, es Saul sukasi aplink 2em, o Kantas paa-lino klaiding objektyvum to, kas i tikrj subjektyvu, t. y. kas yra spdio (gijimo) tik btina slyga.

142

Pirmas klausimas, kur sau kelia kritin filosofija, yra is: kas yra painimas?

Kiekvienam painimui reikia sujungimo dviej svo-k svarstymo formoje. Svarstymai yra analitiniai ir sinte-

300

tiniai. Analitinis svarstymas atskleidia tarinyje tai, kas jau buvo veiksnyje, pvz., knai yra tenvs. Toks svars-tymas gali daryti ms inojim aikesn, bet nepraple-ia jo. Sintetinis svarstymas tarinyje prideda prie veiks-nio kak nauja, ko jame nebuvo, pvz., visi knai yra sunks. itas svarstymas pleia ms inias. Tenvumas yra paioje kno svokoje, o sunkumo joje nra.

Bet ne kiekvienas sintetinis svarstymas duoda tok re-zultat. Moksliniam painimui gauti reikia sitikinti, kad svok sujungimas yra btinas, ne atsitiktinis. Pastama-sis svarstymas turi bti toks, kad jis turt galios visuo-met ir visiems. Kad ir kain kiek atsitikim duot paty-rimas, jis visgi negali duoti visuotinio ir btino sry-io. Svarstymai, paremti vien patyrimu, negali duoti moks-linio painimo. Kadangi visuotinis ir btinas sryis nra duotas patyrimu, tai reikia jo iekoti paiame prote. To-dl tikras painimas yra gyjamas tiktai sintetiniu svars-tymu aprioriniu bdu.

Kaipgi galimi yra sintetiniai svarstymai a priori? Apriorinio painimo slyg klausimas yra grynosios iminties kritikos esm

Painimas yra galimas dl to, kad jausmais gyjama mediaga yra mumyse perdirbama iminties aprioriniais statymais. Turinys ateina mums i oro, mes j paimame ir apdirbame priemonmis, kurios yra mumyse. Tos priemo-ns yra trij laipsni: jausmingumas, protas siaurja pras-me ir imintis.

Atitinkamai visas painimo slyg tyrinjimas skiria-mas tris dalis: transcendentali estetika, transcendentali analitika ir transcendentali dialektika; pastarosios dvi Kan-to sujungiamos transcendentali logik.

Transcendentali estetika turi udavin tirti gijimo jaus-mais slygas. ia Kantas yra padars ym atradim: erd-v ir laikas nra gaunami patyrimu, bet yra jausm pa-tiriamosios formos: erdv iorinio patyrimo, laikas vidinio. Erdv ir laikas tai inios gijimo formos dl to, kad kiekvienas patyrimas taria juos esant. Erdv ir laikas nesti u ms, jie negali bti gyti patyrimu dl to, kad jie yra mogaus dvasios subjektyvios savybs. Sit tvirtinim Kantas rodo tuo, kad mintis gali bti nesu-sieta su visa tuo, kas pripildo erdv ir laik, bet negali bti atskirta nuo paios erdvs ir laiko.

Galima bt tarti, kad erdvs ir laiko svokos suda-

301

rytos patyrimo bdu, apibendrinimu. Taiau kiekviena bendra svoka yra maesnio turinio negu tie vaizdiniai, i kuri ji sudaryta, pvz., mogaus svoka, palyginti j su atskiro asmens svoka. O apie erdvs ir laiko svokas negalima sakyti, kad jos bt menkesns turiniu u tos ar kitos erdvs dalies svok, to ar kito momento s-vok.

spdi mediaga, jausmais gyjama erdvs ir laiko formose, neturi sryio ir vienybs. spdi daugumas ir vairumas turi bti intelekto veikti: tik jis sudaro gyt ini bendrum ir btinum. itas patiriamojo veikimo dalies tyrinjimas yra transcendentalios analitikos uda-vinys.

gyt spdi perdirbimas patyrimo svarstymus yra proto darbas, mintijanio gabumo darbas, skiriant j nuo jausmingumo, gyjamo gabumo. Protas jungia spdius svarstymus (nuomones) svokomis: be svok spdiai yra akli, bet ir svokos be spdi yra tuios. itos pa-grindins svokos, kurios yra prie visok patyrim, va-dinasi kategorijomis. Erdv ir laikas yra jausmais gijimo formos, o kategorijos yra mstymo arba svarstymo for-mos. itas grynsias svokas reikia skirti nuo gimining svok, kurios sudaromos imant inias i empirini vaiz-d. Pastarosios yra protu gytos svokos, o kategorijos tai proto elementas, duotas a priori. ^

f K a n t o nuomone, kategorij yra tiek, kiek yra svars-| tymo form. Pagrindins kategorijos ios: kiekyb, kokyb, h santykis, modalumas (daikt buvimo bdai).

Remiantis transcendentalia analitika, yra gaunamas*" prieastingumo statymo iaikinimas.

Skepticizmo D. Himo asmenyje nuomone, prieasties idja nra duodama patyrimu. Tiktai protas pastebi san-tyk tarp dviej reikini, ir jei tas santykis jo vaizduo-tje gyja btinumo reikm, tai yra tik pratimo padari-nys. Post hoc, danai kartojamas, tampa propter hoc. Pro-tas, matydamas, kad vienas reikinys eina po kito, pripa-sta vien kito prieastimi: saul vieia akmuo yla. Taiau kiekvienas pratimas gali bti sunaikintas paali-nant reikini jim vienas po kito, ia skepticizmo ak-nis. Nesutikdamas su D. Himu, Kantas tvirtina, kad prie-astingumas nra gaunamas i patyrimo, bet sudaro kiek-vieno patyrimo pagrind kaip jo btina slyga.

Prieastingumas yra viena i kategorij, t. y. viena i svarstymo form, kurias protas pritaiko prie gytos me-302

diagos, bet neiveda i tos mediagos. Nuo gabumo jung-ti tarp savs jausmais gijimus tam tikrais statymais, ku-r Kantas vadina protu (Verstand), reikia skirti gabum sujungti ms svarstymus auktesnius matymo takus, idjas, kur jis vadina imintimi siaurja prasme (Ver-nunft). ia mes pereiname transcendentalios dialektikos srit. Jau nustatyta, kad erdv ir laikas nra patyrimo duo-ti, bet yra jausmais gijimo formos, kad kiekyb, kokyb, santykis, modalumas yra ne atsitiktiniai patyrimo rezul-tatai, bet jo btinos slygos.

Bet toks painimo aikinimas deda jam tam tikras ri-bas: jis neina toliau reikini, kurie sudaro ms vaizdus. Remdamiesi apriorinio painimo slygomis, mes pasiekia-me visuotinio ir btino painimo reikinius, bet tik rei-kinius. Tai, kas nra reikinys, negali bti mokslinio pa-inimo objektas.

Taiau mes turime prie save fakt, kad yra metafi-zika, kuri siekia painti tai, kas yra u jausm. itam sie-kimui iaikinti Kantas daro prielaid, jog tai, kas nejau-iama, nors ir negali bti gyjama, visgi gali bti mintija-ma, protu apimama.

Taigi reikia skirti reikinius (fenomenus) ir daiktus, proto apimamus (numenus), ir daiktus savaime (an und fr sich). Keldamasi auktyn nuo atskiro prie bendro, nuo lygtino prie slygos, imintis siekia suvokti tai, kas nuo nieko nepriklauso, bet nuo ko viskas priklauso. Tai, kas yra be slyg, protas negali niekuomet sau sivaizduoti, kaip patyrimu duot, kaip reikin.

Kadangi daiktai savaime, mintijami tiktai idjoje, n-ra jauiamai duoti, tai kiekvienas mginimas painti juos proto svokomis neivengiamai veda prie neisprendia-m prieginybi, vadinamj antinomij. Su vienodu pa-sisekimu galima rodinti: 1) kad pasaulis yra apribotas erdve ir laiku arba kad jis beribis ir begalinis; 2) kad me-diaga susideda i atom arba kad ji yra dalijama be ga-lo; 3) kad viskas visatoje vyksta gamtos statymais arba kad greta prieastingumo tariama esant laisv; 4) kad yra aukiausioji Esyb, kaip visatos absoliuti prieastis, ar-ba kad tokios Esybs nra. it antinomij prieastis gl-di daikto savaime identifikavime su "reikiniu. Visata, kaip visuma, yra gryna iminties idja, bet patyrime visatos neturime, empirikai negyjamas nei beribikumas, nei ap-ribojimas tuia erdve.

Pairkime, kaip Kantas isprendia trei antinomi-

/ 303

j kriticizmo atvilgiu. mogus priklauso vienkart dviem pasauliams. Kaip jausm pasaulio esyb (reikinys), jis savo nusistatymais ir veiksmais priklauso nuo prieastin-gumo statymo; o kaip imintinga esyb (daiktas savaime), jis nepriklauso nuo prieasties, jis yra laisvas. Pagal moks-lo pair, visi jo veiksmai sudaro bt!n^5adarin pirma vykusi reikini. mogus veikia taip, kaip jis tik gali veikti tam tikroms prieastims esant. Bet doroviko ver-tinimo atvilgiu mogaus veiksmai priklauso tik nuo jo valios, ir mogus turi veikti tik taip, kaip privalo, bet ne taip, kaip empirikai gali. Vienu atveju mes turime em-pirik mog, kitu protu pastam mog. Taip mgi-na Kantas isprsti dogmatizmui sunki antinomij tarp btinumo ir laisvs.

Kanto kritin filosofija paremta skirtumu tarp reiki-nio ir daikto savaime. Tik reikiniai gali bti mokslinio painimo objektas, o daiktas savaime yra paslptas nuo mogaus. Kantas neneig daikt savaime tikrovje, bet rodinjo, kad j negalima painti dl to, jog daiktas sa-vaime mogui pasirodo tiktai reikiniuose. Todl filosofas neigiamai irjo metafizinius protavimus, ididiai svarstanius daiktus savaime. itas spekuliatyvines siste-mas Kantas lygino su auktais boktais, aplink kuriuos visuomet puia vjas, o sau jis skyr viet vaisingo pa-tyrimo emumoje. Taip jam rod teorin, grynoji imin-tis; tai jo idstyta Grynosios iminties kritikoje". Taiau praktin imintis trauk filosof udraust srit.

Greta klausimo, k galima inoti, jo keliamas klausi-mas, k reikia daryti; greta bties interes ikyla pri-valjimo klausimai. Painimas yra teorins iminties da-lykas, veikimas yra praktins iminties arba valios da-lykas. Siekimas suderinti visus tuos klausimus nuved Kant prie dilemos: 1) arba rasti dorovinio sitikinimo teo-rin pagrind, 2) arba nustatyti dorovinio sitikinimo vi-sik nepriklausomyb nuo teorinio pagrindo. Kantas sie-k pirmo sprendimo, ir todl jo pagrindiniai tyrinjimai Grynosios iminties kritika" ir Praktins iminties kri-tika" taip simetrikai sudaryti, bet jis buvo nustumtas prie antro sprendimo. Etikos srity Kantas iekojo ne tiek to, kas tikra, kiek to, kas mog auktina ir stiprina.

irint i grynosios iminties puss, moni pasielgi-mas priklauso prieastingumo statymui, vadinasi, nra

^aios laisvefr, mintis priartja prie Spinozos determiniz-mo, bet su tuo nenori sutikti dorovin smon.

304

Todl Kantas perkelia dorov i empirinio pasaulio protu pastam pasaul, kur prieastingumo statymas ne-veikia, kur viepatauja laisv. Etikai svarbu ne tai, k mogus daro, bet tai, kaip jis supranta tai, k privalo daryti.

odis geras" priklauso ne moni gyvenimo grybms, ne mogaus veiksmams, bet jo valiai, kuri veda jo Veiks-mus. Gera valia yra ta, kuri sukeliama vien dorovs s-tatymo gerbimu, be joki interes, palinkim ir apskaiia-vim. Jei pirklys parduoda geros kokybs prekes, tikda-masis pagarsti, jei draugas vykdo patarnavim meils vedamas, tai dar nra geros valios darbai. Tok pasielgi-m, atitinkant nustatytas pasielgimo taisykles, Kantas pri-pasta legaliu, bet ne moraliu (dorovingu). Dorovingas mogaus pasielgimas tampa tik tuomet, kai jis, veiks visus palinkimus emus ir auktus, veikia tik parei-gos jausmu. Grynai dorovs motyvas yra prievols supra-timas, dorovs statymo gerbimas.

itas dorovs statymas teikia mogui savo liepimus be slyg. sakymai, imperatyvai gali bti dviej ri: s-lyginiai (hipotetiniai) ir beslyginiai (kategoriniai). Pir-muoju atveju imperatyvo vykdymas priklauso nuo noro pasiekti tiksl, pvz., jei nori bti kunigu, mokykis teolo-gijos, jei nori savo mon igarsinti, gerai pirkliauk. Do-rovs statymas yra beslyginis dl to, kad jis nepriklau-so nuo tikslo: taip reikia elgtis dl to, kad toks dorovs statymo reikalavimas. Todl dorovs statymas veikia kaip kategorinis imperatyvas.

Kurgi gldi tasai dorovs statymas?

143

Kantas taip formuluoja j: elkis taip, kad tavo valios taisykl (maksima) galt bti bendras statym leidybos dsnis. Pritaikykime it dsn mogaus pasielgimui. mo-gus neprivalo meluoti dl to, kad, jei melas tapt visuo-tiniu pasielgimu ir visi meluot, niekas tuomet netikt odiais ir adjimais ir jie tuomet bt bergdi. ia ne-pastebimai, kontrabandos bdu kategorin imperatyv Kanto dtas hipotetinis pradas: nemeluok, jei nenori, kad visuomen suirt.

Dorovs statymas liepia irti kiekvien mog tik kaip tiksl, bet niekuomet ne kaip priemon. Nors mogus savaime nra ventas, bet monikumas jo asme-20 - 972 305

nyje turi bti jam ventas. Visame pasaulyje visa, ko no-rima, turi tik priemons reikm, bet mogus yra savai-me tikslas. I to dsnio, kad mogus yra tikslas, Kantas daro ivad: Elkis taip, kad visuomet turtum minty mo-nij tiek savo asmenyje, tiek kiekvieno kito asmenyje kaip tiksl ir niekuomet neirtum j kaip j priemo-n".

Taigi, anot Kanto, dorovika valia negauna sau saky-m, bet pati sau juos kuria, ji klauso tik savs, yra au-tonomika. Valia pati sau duoda statymus, kuriais bti-nai vadovaujasi: tai ir yra jos dorovikas bdas dl to, kad ji vykdo pareig dl paios pareigos. Valios autono-mikumas reikia jos nepriklausomyb nuo iorini prie-asi, t. y. laisvs padt.

Bet kaip pamatuoti valios laisv, kai visa, kas paty-rimo duota, priklauso nuo prieastingumo statymo? ia Grynosios iminties kritikos" autoriui guli nepereinamas akmuo. Jis mgino apeiti j, permesdamas vali i feno-men pasaulio, kur viskas priklauso nuo prieastingumo statymo, iminties apimam pasaul, kur prieastingu-mas neveikia. Nors tai yra udrausta grynajai iminiai sritis, bet Kantas atveria duris praktinei iminiai: gry-noji spekuliatyvin imintis turi pasiduoti grynai prakti-nei iminiai. Toks yra dorovingos smons reikalavimas, prie kur turi nutilti teorins iminties balsas.

Gaunamas toks mogaus padalijimas: jo bdas, jo va-lia svarstomi arba kaip fenomenas, arba kaip numens. Viena vertus, mogus visais savo veiksmais priklauso nuo gamtiko btinumo, kaip reikinys (homo phenomenon), kita vertus, taip pat mogus ino save kaip daikt savai-me, nepriklausom nuo prieastingumo statymo (homo noumenon). Kadangi empirinis ir iminties apimamas b-dai negali bti painiojami, tai kaip gali jie drauge bti?

Ar galima manyti, kad proto apimamas bdas veikia empirin, nes prieastingumo statymas, kaip iminties ka-tegorija, nepritaikomas u patyrimo rib? Kur dorovingos atsakomybs pagrindas? Perlkimas i jausm pasaulio pasaul u jausm nors ir patenkino Kanto doroving s-mon, bet prie tiesos nepriartino. Savo, subjektyvia doro-vinga smon Kantas suobjektyvino ir pateik kaip visuo-tin statym. Perjs transcendentali srit, Kantas pa-stat etik tiesiog ant individualios dirvos, paalins so-cialin element. O mginimai ivesti dorov i mogaus gamtos, o ne i visuomens gamtos, niekuomet neturs

306

pasisekimo. Taiau nors Kanto teorinis dorovs reikini iaikinimas buvo klaidingas, visgi jo mokslas padar di-diausi spd kaip dorovs pamokslas, kaip stiprus ra-ginimas, kreipiamas kiekvien, kad paint savo doro-ving smon. Paalins i etikos iorin mogaus pasi-elgimo pus ir sukiaups etik valioje, verianioje veik-ti neatsivelgiant jok tiksl, Kantas labai apsunkino isprsti klausim, koks yra santykis tarp dorovs ir tei-ss. Jam liko viena i dviej: arba visai atskirti teis nuo dorovs, kaip esanias vairiose plotmse sritis, arba su-jungti jas, suvienijus formaliu pradu ir pagrindus katego-riniu imperatyvu. Pats Kantas vos nepavartojo pirmo sprendimo bdo; taip ir kai kurie mokiniai suprato j, nepaisydami to, kad tuomet teis visai netenka dorovs takos. Taiau pats jis daugiau linko prie antro sprendimo bdo, nors dorovs statymas remiasi autonomija, kurios teis neturi. Klausimo klimas danai nulemia jo sprendi-m. Kaip Kantas kl klausim dl teiss esms? Klau-simas, kas yra teis, sako filosofas, sudaro juristui to-ki pat sunkum kaip ir logikai klausimas, kas yra tie-sa. inoma, jis gali atsakyti: tai, kas atitinka teis (quid sit juris), t. y. tai, k sako tam tikros vietos ir tam tikro laiko statymai. Bet kai keliamas klausimas: ar teisinga tai, k sako statymai, kai reikalaujama bendro kriteri-jaus, kuriuo galima bt atskirti, kas teisinga (justum et injustum), ito jis niekuomet neveiks, jei tik laikinai ne-mes alin it empirini prad ir nepaiekos protavimui altinio viename prote." Grynai empirinis teiss moks-las tai galva (kaip Fedro pasakoje), kuri gali bti labai grai, bet, deja, tie smegen."

Ikls sau tiksl iaikinti, kas yra teis, Kantas ie-kojo, kas turi bti pripainta teise, vadinasi, iekojo tie-sos.

I karto be tyrinjim jis taip apibr: Teis yra visuma slyg, kurioms esant vieno valia gali bti sud-" rinf su kif' viaffa 'gagai bendr laisv"]statym". Tai ob-jektyvi teiss" "ypatyb.' ^jeE^vTTiS^S^ks ypatyb ireikiama kaip pasielgimo taisykl: Elkis iorikai taip, kad laisvas tavo valios ireikimas galt bti suderintas su kiekvieno laisve pagal bendr statym". Bet kur ito dsnio privaljimo pagrindas? Kanto mintimi, to pagrindo reikia iekoti dorovje: tai toks dorovs reikalavimas.

Taigi teiss privaljimas matuojamas kategoriniu im-peratyvu. Vadinasi, teiss ir dorovs suartinimas pasiro-

307

do galimas. Taiau Kantas sugriov t suartinimo galimy-b, pripains teis esant priverstin. Paalinimas kli-ties, kuri stovi sumanyto veiksmo kelyje, visai atitinka to veiksmo idj. Todl visa, kas yra ne teis, pagal bendr statym sudaro klit laisvei: prievarta yra klitis arba prieinimasis laisvei. Taigi tam tikras naudojimasis lais-ve kliudo laisvei pagal bendr statym (yra ne teis), o prievarta, ikelta prie tok naudojim, kaip klities pa-alinimas laisvei, atitinka bendr laisvs statym; todl atitinkamai prieginybs statymui teis susijungia su prie-vartos galimybe to atvilgiu, kas kliudo j vykdyti." Ka-dangi dorov remiasi valios laisve, o teis iorine prie-varta, tai tarp j nra tilto, nra bendro kriterijaus. Pats Kantas kiek kitaip sprendia it klausim apie teiss san-tyk su dorove. Kai valia vykdo statym kaip iorin da-lyk, kai mogaus pasielgimas atitinka statym ioriniu bdu, nepaisant motyv, tuomet valia yra legali.

Kai valia vykdo statym dl vidaus prievols supra-timo, kai mogaus pasielgimas-ntitatonias kategoriniu im-peratyvu, tuomet valia yra (moraliNitas legalumo ir mo-ralumo prieprieinimas yraKaii lo mgstamoji mintis.

Joje Kanto ileista i dmesio tai, kad ir teiss srityje yra atvej, kai reikia atsivelgti vidin pasielgimo pu-s motyvus (baudiamoji teis, civilins teiss bona fides). Be to, ir pats Kantas dsto teiss ir dorovs moks-l greta, kaip proi metafizikos dvi dalis.

Siekdamas iaikinti teiss idj, Kantas skiria teis nuo teisingumo, viena vertus, ir nuo btino reikalo, ki-ta vertus, ir dar labiau temdo dalyk. Su kiekviena teise siaurja prasme sujungta prievartos galimyb. Bet galima mintyti teis, tikra ar vaizduojama, pasirodo dviem b-dais: kaip teisingumas (aeuitas) ir btino reikalo teis (Nothrecht), i kuri pirmasis yra teis be prievartos, an-trasis prievarta beteiss." Taigi Kanto siekimas simetri-jos nuved j iki pripainimo teiss be teiss. Keldamas tei-singum prie teis, Kantas naudojosi pavyzdiais i vei-kianiosios teiss, tuo tarpu prie t teis filosofas kl dar prigimtin teis, kuri juk paremta aprioriniais ds-niais. Taigi terminu teis" Kantas vadino 1) veikiani-j teis, 2) racionali, arba prigimtin, teis ir 3) teisin-gum; to padariniai buvo neaikumai.

Taiau reikia paymti, jog Kanto teiss apibrimas, kurio pagrind sudaro XVIII a. pagrindin idja lais-v,turjo didel praktin tak. i idja buvo priein-

308

ga valstybs santvarkai, kurioje tuomet buvo nesivaro-ma brautis privat pilieio gyvenim, nesiskaitant su reikalavimais derinti visuotin laisv.

Kanto principas, visai prieingas policinei valstybei, atvr valstybs globos netinkamum, sil asmeniui r-pintis, kuriose ribose leidiama veiksm laisv, ir suteik monijai nauj ginkl kovoti dl politins laisvs.

XXVII. KANTAS (tsinys)

144

Kad geriau susipaintume su Kanto teiss filosofija, kreipsims jo veikal turin.

Kanto teiss teorija idstyta veikale Die Metaphy-sik der Sitten", jo pirmoje dalyje Metaphysische Anfangs-grnde der Rechtslehre" (Metafiziniai teiss mokslo pa-grindai"). Knyga suskirstyta ias dalis: I) privatin tei-s ir II) vieoji teis. Kiekviena dalis dar suskirstyta kelis skyrius. Pirmoje dalyje yra tokie skyriai: a) prie-mon turti k nors iorinio, kaip sava, ir b) priemon sigyti k nors iorinio; is skyrius padalintas dar sky-relius: 1) daikto teis, 2) asmens teis, 3) daikto ir asmens teis, 4) apie idealj gijim ir 5) subjektyviai slyginis gijimas teismo akivaizdoje. Antroje dalyje yra tokie sky-riai: a) valstybin teis, b) tarptautin teis ir c) pasaulin pilietin teis.

vadas

vade Kantas apibria kai kurias svokas. Kas yra teiss mokslas? statym, kuriems sukurti galima taikyti iorin sta-

tym leidyb, turinio tyrimas vadinamas teiss (jus) moks-lu. Jei tokia statym leidyba yra.tikrovje, tai esti ir po-zityviosios teiss mokslas; ir ins teis yra vadinamas teiss inovu (jurisconsultus) arba prityrusiuoju teisje (juris peritus); o kai inomas iorini statym pritaiky-mas atskirais atvejais, tai taip pat yra vadinama teiss imanymu (jurisprudentia) arba teiss inojimu (juris scien-

309

tia). Pastarasis vardas tinka (duodamas) prigimtins teiss sistemingam mokslui, ir ios teiss inovas turi pateikti nekeiiam dsni kiekvienai pozityviai statym leidy-bai.

Kas yia teis? itas klausimas, kai vengiama duoti atsakym, kuris

sudaro tautologij, stato teiss inov toki pat sunki padt kaip ir logikos moksliniaus keliamas klausimas, kas yra tiesa? Kas teisei priklauso (quid juris est), tai yra tas, k statymai tam tikroje vietoje, tam tikra laiku sa-ko arba yra pasak; bet lieka paslpti tai, ko jie nor-jo, kad taip pat bt teis ir visuotinis kriterijus, kuriuo galima bt inoti, kas teisinga ir kas neteisinga (jus-tum et injustum). Nurodytam klausimui sprsti altini tu-ri bti iekoma grynojoje imintyje (kuriai tie pozityvs statymai gali bti kaip silas), norint sudaryti pagrind galimai statym leidybai. Grynai empirins teiss moks-las tai grai galva, bet be smegen.

Teiss svoka, kiek ji apima j atitinkani (korespon-duojani) pareig, t. y. jos moralin svoka: 1) lieia tik iorin ir praktin vieno asmens santyk su kitu, kiek j veiksmai, kaip faktai, gali turti takos vienas kitam (tiesiogiai arba netiesiogiai), 2) bet ji (teiss svoka) ne-reikia valios santykio su grynu kito reikalu, kaip tai es-ti geradarybs arba skriaudimo veiksmuose, bet reikia valios santyk tik su kito valia, 3) itame^valiiilsa^tai^io santykyje nykielpiaffia^mesio valios tminj^-t.-y. -Jjks-l kiirjciekvienas turi mintyje kartu sujjbjektu, kurio jis nori, pv^-neklausiaiHar^ar pirkdamas i mans prek turs i to naudos, ar ne, bet tik klausiama abiej valios form santykio, kiek valia manoma laisva esanti, taip pat to, ar vieno veiksmas pagal visuotin statym suderina-mas su kito laisve. Vadinasi, teis yra turinys slyg, kuriomis vieno valia gali bti sujungta su "kito valia pa-garViiMOUu " """ "

Visuotinis teiss dsnis. - - - Kiefcvienas_tasai veiksmas yra teistas^kris^arba ku-

rio ta i gy Iri o (nfl-akcitam^ gfli su Kiekvleiror-kito Laisv^rmiantis visuotiniu statymu. Vadinasi, jei mano veiksmas arba mano padtis gali; re-miantis visuotiniu statymu, bti suderinta su kiekvieno kito laisve, tai man daro neteis tas, kuris mane trukdo dl to, kad tas trukdymas (prieinimasis) negali susiderin-ti su laisve pagal visuotin statym.

310

Etika kelia man reikalavim, kad teiss veiksmas b-t padarytas mano taisykle. Taigi visuotinis teiss sta-tymas sako: iorikai elkis taip, kad laisvas tavo valios naudojimas galt bti suderintas, remiantis visuotiniu s-tatymu, su kiekvieno laisve; pareiga nelaukia, dar ma-iau ji reikalauja, kad a dl tos pareigos turiau pats savo laisv visai apriboti slygomis; bet tik imintis sa-ko, kad laisv savo idjoje bt aprta ir, kita vertus, tikrai turi bti aprta; imintis skelbia kaip postulat, kuriam negali bti duotas joks rodymas. Kai turime min-tyje ne dorovs mokyti, bet reikalauti to, kas yra teis-ta, tai nra reikalo t statym vaizduotis sau kaip veiks-mo motyv.

Teis sujungta su galiojimu priversti. Pasiprieinimas, kuris yra keliamas prie veiksmo truk-

dym, yra to veiksmo skatinimas ir sutampa su juo. Vi-sa, kas yra neteis, yra laisvs trukdymas, remiantis vi-suotiniu statymu, o prievarta yra trukdymas, arba pasi-prieinimas, kuris vyksta laisvs naudai. I to ieina: kai tam tikras laisvs naudojimas, visuotiniu statymu remian-tis, pats bna laisvs trukdymas (neteis), tai prievarta, kuri tam prieprieinama, kaip laisvs trukdymo trukdy-mas (paalinimas), atitinka laisv, remiantis visuotiniu s-tatymu, taigi yra teis; tuo bdu su teise eina galiojimas priversti t, kuris jai daro al.

Grieta teis gali bti vaizduojama kaip pagal vi-suotin statym galimyb tarpusavio prievartos, atitin-kanios kiekvieno laisv.

itas dsnis nori pasakyti: neturi bti manoma, kad teis sudta i dviej ksni i pareigos pagal staty-m ir i galiojimo to, kuris kit savo valia varo, j pri-veria; bet teiss svok'galima tiesiog nustatyti kaip ga-ljim sujungti visuotin tarpusavio prievart su kiekvie-no laisve. Btent: teis ypa turi savo objektu tai, kas yra iorika veiksmuose; grieta yra toji teis, kuri nejungta nieko etiko, toji, kuri valiai nustatyti nerei-kalauja joki kit pagrind, kaip tik iorini: tuokart ji yra gryna ir nesusijusi su dorovs liepimais. Grieta (siau-ra) teis gali bti vadinama visai iorine. Nors tai yra paremta kiekvieno pareigos pagal statymo smon, bet valiai nustatyti nereikia ir negalima remtis ta smone kaip stimulu, jei norima, kad bt gryna teis, bet rei-kia remtis prievartos galimybe, kuri, visuotiniu statymu remiantis, yra suderinama su kiekvieno laisve. Pvz., kai

311

sakoma: kreditorius turi teis reikalauti i skolininko sko-l sumokti, tai nereikia, jog jis gali priversti j prie sielos nusistatymo, kad jo paties protas priverst j mo-kti; bet reikia, kad prievarta, kuri kiekvien lenkia tai daryti, gali bti suderinta su kiekvieno laisve, taigi ir su skolininko laisve, pagal visuotin statym. Tad teis ir prievartos galimyb reikia t pat.

Apie dviej prasmi teis. Su kiekviena teise yra susijs prievartos galiojimas.

Bet, manoma, yra ir teis plaija prasme, kai teisinimas priversti nra statymo nustatytas. it tikr arba taria-m teisi yra dvi: teisingumas ir btinumo teis, i kuri pirmoji yra teis be prievartos, o antroji prievarta be teiss.

Teisingumas (aeuitas). Teisingumas (irint j j objektyviai) nieku bdu nra

pagrindas reikalavimui tik etikos kito pareigos (jo gero noro ir gerumo); tas, kuris iuo pagrindu ko reikalauja, remiasi savo teise; tik jam nesti reikaling teisjui s-lyg, kuriomis itasai galt sprsti, kiek ir kuriuo bdu jo reikalavimai galt bti patenkinti. Nors teisingumo dvasios ireikimas (dictum) yra toks: summum jus est summa injuria" grieiausia teis yra didiausia neteis (skriauda), bet nuo ito blogio negalima isigelbti teis-mo bdu, nors ir kalbama apie teiss reikalavim, dl to, kad tai priklauso tik sins teismui, o kiekvienas teiss klausimas turi bti pavestas pilietins teiss teismui.

Btinumo teis. ita netikroji (tariamoji) teis turi bti galiojimas, sa-

vo gyvybei esant pavojuje, atimti gyvyb kito, kuris man nieko blogo nedaro. Kreipia dmes tai, kad ia kyla prie-ginyb teisei: ia nekalbama apie upuolim mano gyvy-bs, kuri a gelhsiu atimdamas jo gyvyb (jus inculpa-tae tutelae), kur suderinimo reikalavimas priklauso ne tei-sei, bet etikai (dorai), bet kalbama apie leist jgos nau-dojim prie t, kuris nieko prie mane nra padars.

Aiku, kad itas nustatymas yra ne objektyvus, staty-mo sakymas, bet grynai subjektyvus. Btent: negalima duoti jokio baudiamojo statymo, kuris skirt mirt tam, kuris, laivui suduus ir bdamas vienodame pavojuje su kitu, j numest nuo lentos, ant kurios jis buvo isigel-bjs, kad save igelbt. Mat statymo skirta bausm ne-galt bti didesn kaip gyvybs atmimas. Toks staty-mas negalt bti pritaikytas dl to, kad grasinimas ne-

312

laime, kuri netikra (nes dar turi bti teisjo sprendimu paskirta), nepareikt to bijojimo nelaims, kuri yra tik-ra (btent nuskendimo). Taigi savisaugos darbas nra nu-sikalstamas (unstraflich inculpabile), bet yra nebausti-nas (unstrafbar impunibile), ir itas subjektyvus ne-baustinumas stebuklingu pakeitimu teiss mokslini lai-komas objektyviu (atitinkantis teis).

Teiss btinumo dsnis skelbia: Btinumas neturi sa-kymo (Noth hat kein Gebot, necessitas non habet legem)", ir negalima jokio btinumo pateikti, kuris padaryt ati-tinkant teis tai, kas neteista.

145

t P b TA 5 Privatin teis ypa ioriniam mano" ir tavo". 1. Priemon k nors iorinio turti kaip savo. Teistai mano (meum juris) yra tai, su kuo a esu taip

susijs, kad naudojimas, kur kitas be mano sutikimo no-rt vykdyti, bt skriaudimas mans. Naudojimo gali-mybs subjektyvi slyga daniausiai yra valdymas. Bet iorinis daiktas bus mano tik tuomet, jei a galiu tvirtin-ti, kad a galiu bti nuskriaustas daikto naudojimu, kur vykdo kitas, o a nevaldau. Taigi sau prietarauja tas, ku-ris k iorinio laiko savu, nors vairios valdymo svokos reikms, btent pojio valdymo ir intelektualinio val-dymo svokos, nesutampa; tad reikia skirti to pat daikto vienu atveju fizin, kitu grynai teisin valdym. Gali bti intelektualinis valdymas tai yra valdymas neturint to daikto (detentio).

2. Iorinio mano" ir tavo" svokos iaikinimas. Mano valios ioriniai objektai gali bti trejopi: a) me-

diaginiai daiktai, esantys u mans, b) kito valia pada-ryti tam tikr darb (praestatio) ir c) kito padtis mano atvilgiu, a) A negaliu vadinti savu daikto erdvje, me-diaginio daikto, kitokiu atveju kaip tik tuo, jei a galiu tvirtinti j esant mano, nors a fizikai nevaldau jo. Obuo-l a vadinsiu savu ne dl to, kad a j turiu (fizikai) sa-vo rankoje, bet dl to, kad galiu pasakyti: a j val-dau, nors ir ileids esu i savo rankos; ir em, ant ku-rios gyvenu, ne dl to laikysiu savja, kad gyvenu, bet dl to, kad galiu tvirtinti, jog ji vis bus mano, nors a ir palik-iau j. b) Kito valios patarnavimo a negaliu vadinti sa-

313