2

VENTOS VEIDAI

Gal pirmà kartà nuðvitæs Ventos veidas Maironio „Jaunojoje Lie-tuvoje“. Palei Ventà, vienà ið gyvybiniø Þemaitijos arterijø, þemai-èiø gyvenimai, maþieji dvarai, tiek daug lëmæ ðio kraðto savasèiai.„Jaunosios Lietuvos“ antrosios giesmës pradþia: „Ant kranto Ven-tos stovi rûmas ðvarus: / Áðaltintos sienos, rausvi kaminai, / Á keliàalëjos!“ Tai – Goðtauto dvaras. Jam skirta didi tvermë – karta turikeisti kartà, o gyvenimas iðlikti: „Goðtauto rûmas ant kranto Ven-tos, / Nors dvideðimt metø praëjo, / Baltuoja, rodosi, kaip kitados, /Kai jaunas Rainys èia vieðëjo“. Marija Peèkauskaitë mylimameMaironio kûrinyje galëjo rasti ne tik ar timos dvasios veikëjus, savoalter ego Jadvygos, skambinanèios Ðopenà, asmenyje, bet ir susi-tikti su Venta, ne tik realybës, bet ir poezijos upe, lyg vietos aðimi.

Venta prasideda Veniø kaime (tarp Pavandenës ir Uþvenèio),iðteka ið nedidelio Veniø eþero. Ið pradþiø maþas upelytis teka áðiauræ, po maþdaug deðimties kilometrø kelionës pro Uþventá – jauupë, davusi vardà ir baþnytkaimiui, seno dvaro archetipu susietamir su Ðatrijos Raganos biografija. Vingiuodama Venta pasiekia Ma-þeikius, perkerta Latvijos sienà ir ties Ventspiliu áteka á Baltijà. Ven-

tos etimologija nëra aiðki, átikinamiausiu laikomas Kazimiero Bû-gos siejimas su „venteriu“, toks tinklas „su uodega ir sparnais iððonø“, tiesiamas skersai upæ. Ðaknis ven (t) reiðkia „lenkti“, „link-ti‘. Galimas ryðys su vengti (prasilenkti, nesusitikti), vingis. Ventavingiuota, daro daug lankstø, turi daug lankø. Kiekvienoje atkarpojeVenta yra kita, kitaveidë, kitokia. Kitokia ir Kurðënuose, kur á jà daug

VENTOS VEIDAIV IKTORIJA DAUJOTYTË

metø þvelgë Stasys Anglickis, XX a. literatûrinio þemaitiðkumo gai-vintojas, kûrëjas.

Himniðkas yra Stasio Anglickio eilëraðtis „Vënta“ – ne tik Kur-ðënams, bet ir tiems þemaièiams, kurie gyvena palei Ventà, ir paleimaþà upeliukà su mediniu lieptu, ir palei mûsø akims jau didelæ upæ:

Vënta, Vënta,To þemaitiou ðvënta,Tava opës, mauraLend par ðërdi kiaura.

To raitas par peivas,Tavi gluosta eivas.To ëð mûsa kraujiEsi tuoki srauni.

Namainis ons tavësKad ër bûtom gavësPakaitas UralaAr këtuoki gala.

Namainis oþ nieka, —Ba pavientiu ðieka,Ba gimtuosës posësOns kap yr ba dvasës.

Paliudijimø, uþraðytø, kad tas upës ðventumas þemaièiui antlieþuvio galo, bet ir koks keiksmas, kaip iðvirkðèioji ðventþodþiopusë – ar maþa bëdø Venta padaro iðtvindama, apsemdama pie-vas, dirvas. „Ein þemaitis par patvënosi Vënta leiptu ër paðnibþ-duom ðnek: „Vënta, Vënta, to ðvënta... Vuo kâp jau pareji, atsësokaë saka: no, ë ðniuokðt ta Vënta kap kuoki ropûþi...“

Á Lietuvà, á dar jaunas, mokiniðkas sàmones Venta pirmiausiaatiteka (bent atitekëdavo) ið Þemaitës „Marèios“, ið ásimintino ðie-napjûtës vaizdo. „Kûtvailiðkiø pievos iðeina pailga lygme iðilgaiVentos. Nuo sodos pusës kalvos ir kelmuoti dirvonai, prieðais, ant-roje pusëje, puðynai þaliuoja. Venta po plotmæ visaip iðsivinguriuo-ja, skiriasi á ðakas, kurios, vingá aprietusios, ir vël á krûvà susibëga,bet plaukti tiktai per potvynius tepakyla, o vasarà niûkso ant vietos,pabliurusi dumblais ir purvynais, per tai ir pievos ðlapios ir smu-kios, iðdþiûsta tiktai pasitaikinus giedrai vasarai. Tankiai per ðie-napjûtæ tyvaliuoja vanduo po þolynà pasruvæs, o jei kartais sodres-nis lietus sudroþia, tada Venta beveizint pakyla, iðsiliejusi plaèiaupriduoda vandens ðakoms, ir susibûrusios visos per viena pasiju-dina plaukti. Tuomet nuplukdo, nuneða pradalges, kupsèius ir kû-gius, o staèioji þolë, aptvinusi ligi virðûniø, lenkiama sraunumovandens, susikloja gulsèia ligi pat þemës. Tuomet ðienaujantiemspadaro nemaþa ðoros. Uþtai nusekus pavasario potvyniams, stojusgiedrai, atstu pirma ðv. Jono subrûzda jau sodiðkiai po ventas.

Rytmetá, saulelei apðvietus pirmais spinduliais puðyno virðû-nes, apibërus þemæ spindinèiais rasos burbulëliais, sukilus paukð-teliams èiulbëti, sustojæ vyrai á bûrelá garsiai suvaliavo. Dainosatgarsis atsimuðë puðyne: antroje pusëje ligi sodos skleidësi vëlmalonus garsas. Tas bûrelis dar nepabaigæs tæsti, kitame rëþyje vëluþniko ûþti. Kitur dalgius skambino ir klepnojo. Tokio ûþesio balsaskilo nuo þemës, kartu su balta migla sklido ore, miðo su vieversëliogiesme, nuûþë, nusiskambëjo toli toli padangëse“.

Literatûrologë prof. Viktorija Daujotytë. Danutës Mukienësnuotrauka

LITERATÛRA

ZZ_2012_2.p65 5/27/2012, 6:37 PM2

Black

Þ E M A I È I Ø Þ E M Ë 2012 / 2

3

Vienas ryðkiausiø lietuviø literatûrojemisteriniø veiksmø, misterijos, susidaran-èios ið þmogaus dvasios ir gamtos susitiki-mo. Susitikimo aðis – upë, vandenys, Ven-ta, bendrinis þodis ventos, þvejybos árankisventeris, tinklas, permetamas skersai perupæ. Seni kalbos þodþiai, bent jø ðaknys iðgilios prokalbës. Þemaitës þvilgsnis stebë-tino pastabumo, aklumo; lygiai ir klausa, pa-gaunanti visus garsus: „Ventos gelmëje, du-burkyje, pliaukðtelëjo lydeka“. Visa apim-tis – nuo dangaus, nuo pirmøjø saulës spin-duliø, iki gelmës, iki duburkio. Ventos van-duo – kaip gulsèias, iðsiðakojæs medis, ið-siskirstæs á ðakas. Pagrindinë tëkmë lyg ka-mienas, po sodresnio lietaus, priduoda van-dens ðakoms. Daug kartø Þemaitës þvelgta

á Ventà; kai tik persikëlë á Uðnënus, senàþemaièiø sodà. „Uþ sodos galo netolieseraitosi Venta, paèioj paðonëj – Uðna, nedi-delis, uþgoþtas gluosniais ir þilvièiais upe-lis“, – taip vandeninæ Uðnënø aplinkà api-bûdina Adolfas Sprindis1. Sprindþiui, var-niðkiui, Debesnø (vandenø ir debesø vie-nybës vardas) buvo þinomos ir bendrinësventos: „Vien drëgnos lygumos, vien pa-þliugusios lankos – ventos. Þemøjø þemai-èiø vietø upë – Venta“.

Ðatrijos Raganos svarbioji vieta – Uþven-tis, miestelis uþ Ventos; kartais tarmiðkai –moteriðkos formos – Uþventë. 1895 metørudená raðo Povilui Viðinskiui: „Vo dar èiatas pardavimas Uþvenèios!.. Negaliu ir aðsau perstatyti, kaip tat mes apleisme tà sa-vo ðalelæ, tà brangiàjà!.. ant visados! 2 .

Uþventyje, Ventos akivaizdoje, ávyko svar-biausi Marijos gyvenimo ávykiai – paþintissu Povilu Viðinskiu, susitikimas su Domi-ninku Bukontu. Uþventyje mokësi lietuviøkalbos, pradëjo raðyti. Venta ásiraðo á Ðatri-jos Raganos biografijà, apimant ir kûrybà,yra nuolat atsekama kaip svarbiausia gyve-

nimo pasakojimo linija. Galima jà matyti irkaip vaizdo atkarpà ir kaip horizontà. Ir Þe-maitës pasakojimui, bet tik su ryðkiu groþioakcentu – dar bûtø artima apysakos „Vin-cas Stonis“ (1905) pradþia: „Labai graþiojevietoje stovëjo Þalakiø kaimas. Ið vienos pu-sës tekëjo Ventos upë, apaugusi karklynaiskaip þaliu vainiku, ið antros stûksojo tamsusmiðkas, paventyje graþiai þaliavo pievos“.

Ankstyvojo Ðatrijos Raganos kûrybos lai-ko pamatiniame tekste „Dël ko tavæs èianëra?“ (1900) paèioj pradþioj, lyg ávade áraðymà: „Dar toliau teka upë – tyliai, ið leng-vo, majestotiðkai... Ið vienos jos pusës stai- (Nukelta á 4 p.)

Marija Peèkauskaitë-Ðatrija Ragana.Fotoreprodukcija ið RKIC archyvo

Jonas Maèiulis-Maironis. Fotoreprodukcija iðRKIC archyvo

gus, aukðtas krantas, ið antros – þalia gire-lë, apibarstyta violetinëmis boplëmis, auk-siniais ir mëlynais, kaip neuþmirðtuolës, bui-liais“. Tolesnë siuþeto linija: „Einu toliau kran-tu, aukðtyn prieð upës tekëjimà... Prieð ma-no akis kaip panoramoj mainosi paveikslai,viens uþ kità graþesni... Sustojau... Ðtai ma-no numylëtas!“ Ir toliau nuo aukðto upës kran-to pieðiami mylimi vaizdai – su upe, upele,akmeniu. Klasikinë vandens ir gyvenimo pa-ralelë. Vanduo teka skirtingai, skir tingai te-ka ir gyvenimas: „Ten, þemai, plaukia upe-lë... bet visai ne taip, kaip ten toliau, kur ji,daugiau erèios sutikusi, bëga pamaþu, at-

Venta. Danutës Mukienës nuotrauka

L ITERATÛRA

ZZ_2012_2.p65 5/27/2012, 6:37 PM3

Black

4

sargiai... Èia ûþia ji, plaukdama per akmenis, svyruoja, sukas...tarytum jauna mergaitë, nemaèiusi dar nelaimës, neturëjusi skaus-mø, rûpesèiø... Linksma jai, gera... þaidþia sau, dainuoja, linksmi-nas per dienas, valandëlës nepastovi vietoje... Pamaþu, pamaþu!Nepraeisi amþiaus, nepaþinusi skausmo!“ Kapai ant kelio, skurditrobelë, baltas berþas, per audrà nulauþtas... [...] Vis lengviau irlengviau teka upelë, o ten, uþ tilto, vos tik judinas! Kur tavo ramusûþimas?! Kur linksmybë ir greitumas tavo, upele?!“ Þvilgsnis pa-siekia kità upelës krantà – matyti kaimo baþnytëliø bokðtai, kryþiusir koplytëlë prie kelio...

„Uþ jø plati ir tanki klevø alëja veda staèiai á senà dvarà...“ Na-mai. Ir visa ði gyvenimo panorama – nuo nerûpestingos jaunystësiki kapø, nuo kasdieniø vaizdø iki baþnytëliø tarsi vienu metu atsi-spindi ir upelës vandeny, ir sàmonëje. Upë-upelë yra namø vanduo,nutekantis á pasaulá. Gyvenimà atspindintis ir gyvenimà sugerian-tis vanduo, sugeriantis ir iðlaikantis atmintyje.

Ankstyvojoje Ðatrijos Raganos kûryboje, imant ir „Viktutæ“, upëyra pastovus vaizdo sandas. Daþnai bevardë (upë, upelë), bet kar-tais pasakomas ir jos vardas: „Ir taip vis skambëjo dainos èia nuovieno, èia nuo antro Ventos kranto... kaskart graþesnës, kaskartliûdnesnës, kaskar t ilgiau traukiamos...“ („Jau vakaruos uþgesosaulëlydþiai“, 1900). Ðiame apsakyme pirmà kar tà paminima irsvarbi vieta, kur raðytoja mëgo bûti, – malûnas ant Ventos: „... vienvanduo ûþia ramiai prie malûno...“ Kitu rakursu vaizdinys pasikar-tos „Viktutëje“: „Kartais, turëdama laiko, einu pas malûnà ir, atsi-

stojus ant tilto, þiûriu, kaip vanduo puola þemyn. Þiûriu þiûriu, atsi-traukti negalëdama, taip graþiai atrodo; vandeniui beûþiant ir beju-dant, ima suktis galva, ir, rodos, tuojau tuojau pulsi á tà bedugnæ. Ak,gailu bûtø! Gyvenimas dabar toks geras ir graþus!“. Marija ið pri-gimties turëjo stiprø gyvenimo jutimà. Ið èia, ið to pirminio pamato,gali rastis gyvenimo gerumo ir graþumo pojûèiai, suintensyvinamiir gamtos, ypaè vandens, jo tekëjimo ar kritimo.

Apsakymas „Ið mûsø kovø“ (1903), kaip þinome, pradedamasepigrafu ið Maironio („Jei po amþiø kada skaudûs panèiai nukris, /Ir vaikams uþtekës nusiblaivæs dangus...“), tæsiasi tokiu pirmuojusakiniu „Tai buvo graþus, didelis sodas ant Ventos krantø“. Alëja iðsodo lengvai leidþiasi lig upës kranto. „Buvo èia taip ramu, malonu,poetiðka... nieko netrûko tos graþios vietos romantiðkumui: buvoupë, ûþianti patyliais; ûksmingi medþiai, kvepiantieji þiedai ir jaunapora, atsisëdusi ant balto suolelio alëjos gale“ (galimybë matytivietos romantiðkumo sampratà).

Ventos kaip tekanèio, gyvenimà atspindinèio ir kaip laikà nusi-neðanèio vaizdinio ontologijos centras iðryðkëja daugeliu poþiûriøsvarbioje dienoraðtinëje apysakoje „Viktutë“ (1903). Namai, namøkaip visø galimø þmogaus prasmiø jutimas. Groþio áspûdis, pirmi-në estetika kaip stipriø jutimø puokðtë, lydinys. Iki „Viktutës“ Ventatekanti, banguojanti, èia jà iðvystame þiemà, uþðalusià, bet ne ma-þiau áspûdingà. „Graþios dabar naktys: ðviesios, tylios, ramios.Tamsiame danguje þiba apskritas mënuo, auksinës þvaigþdës bliz-ga mirksëdamos, o þemai viskas balta ir balta... Sodo medþiaimiega, apdengti sniegø pûkais, toliau matyti uþðalusi Ventos vaga,panaði á platø vieðkelá, dar toliau – susikûprinusiø trobeliø bûrys...Toks visur didelis ramumas, tokia didelë tyla...

Kaip man visa tai brangu! Kaip lengvai kvëpuoja krûtinë tokio-mis naktimis, turëdama prieð save tà mylimàjà Ventà, tas senas,surûkusias trobeles!“

Gali bûti, kad ðioj jungty – graþiø, baltø naktø, mylimosios Ven-tos ir senø, surûkusiø, susikûprinusiø trobeliø – slypi Ðatrijos Ra-ganos pasaulio matymo universalumas. Vienis yra tai, kà sàmonëapima kaip viená: graþios þiemos nakties kilnumas, Venta, panaði áplatø baltà vieðkelá, ir senos, surûkusios, susikûprinusios trobelës.Neiðskirstytas, þvilgsniu apimamas, sutelkiamas pasaulis kaip vi-sas mano pasaulis, brangus, mylimas.

Sëdëti ant upës kranto, þiûrëti á vandená. Greièiausiai tai labaisenas kûno pasirinkimas, archetipinës bûsenos galimybë. Neabe-jotinai ji justa Marijos Peèkauskaitës, gal net ne kaip iðskirtinë, obûdinga jos laiko, jos luomo, padëties þmonëms, jaunoms pane-lëms, studentams. „Viktutës“ atsargus vedimas á laimingà pabai-gà – naivios pasakos („Gyveno diedelis ir bobutë, turëjo viðtà irgaidelá“) klausymu sëdint mëgstamoje vietoje – „ant upës kranto“su mylimuoju. Ðatrijos Ragana veda atsargiai, bet leidþia pakilti ápaèià jausmo virðûnæ: „Buvau laiminga... tokia laiminga, kiek þmo-gus gali bûti laimingas. Jutau roþes ðirdyje ir sparnus ant peèiø... Lygvaiku pavirtusi, neatsiminiau praeities, nebijojau ateities, tiek teþino-jau, kad gera man, linksma, lengva...“

Sakyta ir dabar kartais taip galvojama, kad tai sentimentalu,lëkðta. Bet Ðatrijos Ragana laimës lëkðtumà (taip, laimingam bûtiyra banalu, lëkðta, bet itin sunku ðià bûsenà pasiekti) iðgrynina ikibûties virðûnës. Nors akimirkai, bet toje virðûnëje esi. Ir esi lydi-mas puikios melodijos, kuri gali pasigirsti kaip muzika, kaip myli-mieji Ðopeno noktiurnai, arba kaip kaþkas vientisa, neiðskirstyta –kaip pats bûties alsavimas, kurio gilumoje slypi muzika. Tokia yra

(Atkelta ið 3 p.)

Prie Uþvenèio malûno. Danutës Mukienës nuotrauka

LITERATÛRA

ZZ_2012_2.p65 5/27/2012, 6:37 PM4

Black

Þ E M A I È I Ø Þ E M Ë 2012 / 2

5

„Viktutës“ pabaiga: gyvenimo virtimas me-lodija, paèiu pavirðium sulieta su Ventos te-këjimu tylioj, ðiltoj nakty. „Nusileido tylus,ðiltas vakaras, ir sumanëme vedu keltis suluotu pas tà gluosná, kuriame giedojo lakð-tingala.

Ramiai, ramiai liûliavo Venta... jos sidab-rinëse bangose didelis mënuo lingavo savoveidà, tiesdamas mums po kojø platø vieð-kelá, auksu grástà. Tyliai, ið lengvo nerdamiirklus tame aukse, vis arèiau plaukëm prieto dainos burtininko. Tyla, nieko netrukdo-ma, gili tyla... Tos dainos klauso seni gluos-niai ir, þemai pasilenkæ, susigraudinæ bu-èiuoja savo tamsiomis ðakomis sidabrináVentos veidà, ir kelmai, juodas galvas iðkë-læ, ir þvaigþdës, mirganèios upës gelmëje...Nutilæ ir mudu klausëm jos burtø, sustojæ pogluosniu. O daina vis plaukë, graudi ir galin-ga, lingavo kaip bangos, lëkë tolybën, toly-bën, ir rodës, dangus tebuvo jai riba...“.

Kaip viskas iðdidinama, iðgilinama: upësgelmë, daina graudi ir galinga, linguojantikaip bangos, kurios tegali atsirasti tik vaiz-duotëje, lëkimas tolybën, tolybën, kai ribajau tik dangus.

Savièiausias Ventos vaizdinys – moters,mylimos moters, kurios veidà (cituotojeiðtraukoje – sidabriná) buèiuoja pasilenkægluosniai arba tolimas mylimasis – mënu-lis, kas kelia ir mitiniø aliuzijø.

Ðis vaizdinys jau ið apsakymo „AntUetlibergo“, pagrásto Ðveicarijos áspû-dþiais – tylus prisiminimas saulëtose vir-ðûnëse: „Ar tu beatmeni mûsø svajojimusapie „palaimintàjà salà“? Atmeni: tyli, lai-minga snaudë Venta tamsiaveidë, savo toli-mo mylimojo mënulio glamonëjama, kuris

tà burtø naktá nusileido pas jà spinduliuotutaku. Seni, susigûþæ gluosniai, ant jos pasi-lenkæ, tyliai tyliai sekë paslaptingas pasa-kas. Juodos alëjos atrodë kaip ilgi gotiðkikoridoriai á uþburtà rûmà, kuriame laikomoskaþkokios slaptos misterijos. Tyliai kugþ-dëjo sodno medþiai, tyliai alsavo gëlës sal-dþiais kvapais, o ten aukðtai mirgëjo auk-saakës þvaigþdës ir taip pat tyliai kalbëjosisu þeme apie kaþkokius joms teþinomus da-lykus. Visur buvo pilna paslaptingo ðnibþ-desio, neiðtartø þodþiø, nesugaudomø atdû-siø. Þemës, augalø, oro ir þvaigþdþiø sielos,per dienà supaniotos, dabar, visiems gy-viams uþmigus, nutraukë verþianèius jasraiðèius ir ëmë tikrai gyventi. Tyliai tylitëlai-èiai sëdëjome ir mudu ant Ventos kranto, ne-drásdami pajudëti, nes rodës mudviem, kadkiekvienas gyvas padaras toje stebuklø va-landoje tebus vien falðingas tonas tame sie-lø puikiausiame akorde.

Ir mudviejø sielos – dvi balti gëli – liûd-nai nulenkë taures toje stebuklø valandoje.

Nes toks baisus, toks didþiulis kontrastasbuvo tarp to graþiojo pasaulio ir þmoniø dar-bø. Skaudus disonansas gamtos simfonijojebuvo þmonës-vilkai, þmonës-ðakalai, þmo-nës-lapës“. Poèiurlioniðkojo lietuviø simbo-lizmo (neoromantizmo) tobulas atðvaitas:„Ant Uetlibergo“ pirminiu pavidalu skelbtas1914 metais. Venta tamsiaveidë, jos tolima-sis mylimasis mënulis (galëtø bûti mitinëatskala), seni gluosniai, palinkæ virð upës,sekantys senas pasakas. Kultûros patirèiøpriartëjimas (ilgi gotiðki koridoriai, slaptos

misterijos). Ir viskà jungianti bûties paslap-tis, kurioje skleidþiasi þemës, augalø, oro ir

þvaigþdþiø sielos. „Ir mudviejø sielos...“ –

Uþvenèio kraðtotyros muziejaus pastatas – daþna ðatrijieèiø susitikimø ir renginiø vieta. DanutësMukienës nuotrauka

Vietos, kuriomis vaikðèiojo Ðatrijos Ragana:liepø alëja Uþventyje ir tvenkinys prie Uþvenèiomalûno. Nuotraukos Danutës Mukienës

tokia ástabi visatos sutartinë, kad apie savear apie mudu, pasakomus puikia senàja lie-tuviø kalbos dviskaita – dvi balti gëli – be-galima tik pridurti. Negalima nejusti kon-trasto tarp graþiojo pasaulio ir þmoniø dar-bø, þmoniø, neturinèiø þmogiðko veido, kuráturi Venta tamsiaveidë. Arba sidabraveidë.

***Pagal Ventos vaizdiná galima brëþti ski-

riamàjà ribà tarp Ðatrijos Raganos kûrybosetapø. Vëlesniuose kûriniuose Venta retaibepaminima, vaizdinys nebeplëtojamas.

Apysakoje „Sename dvare“, svarbiausia-me raðytojos kûrinyje, vandeniui atstovau-ja didelis miegûstas tvenkinys paslaptingo-

mis gelmëmis, vakarais mënesio ir þvaigþ-

dþiø auksinamas /.../. Toks pasikeitimas galibûti susijæs su regimøjø vaizdø pasikeiti-mu, kitokia patirtimi, didesniu vaizduojamoserdvës uþdarumu.

1 Sprindis A., Povilas Viðinskis, Vilnius: Vaga, p. 13.2 Ðatrijos Ragana, Laiðkai, Vilnius: Vaga, 1986, p. 56.

LITERATÛRA

ZZ_2012_2.p65 5/27/2012, 6:37 PM5

Black