VILNIAUS DAILĖS AKADEMIJA

AUKŠTŲJŲ STUDIJŲ FAKULTETAS

SKULPTŪROS KATEDRA

TAURAS KENSMINAS

TARP SAPNO IR ATMINTIES

MAGISTRO STUDIJŲ BAIGIAMASIS RAŠTO DARBAS

(MENINIS TYRIMAS)

Meninio tyrimo vadovas

Doc. Deimantas Narkevičius

Elektroninis paštas: tauraskensminas@gmail.com

Vilnius, 2016

TURINYS

ĮVADAS ............................................................................................................................. 1

LAIMĖS BILIETAS .......................................................................................................... 2

DŽOJ DIVIŽIN .................................................................................................................. 7

KETVIRTADIENIS ......................................................................................................... 10

ALFREDAS ..................................................................................................................... 13

FAUSTAS (NEPARAŠYTO SCENARIJAUS VEIKĖJAS) .......................................... 18

LEOKADIJA .................................................................................................................... 21

VĖŽLYS ........................................................................................................................... 24

STAGNUM ...................................................................................................................... 30

PUOTA ............................................................................................................................. 31

1

Įvadas

Meniniame tyrime „Tarp sapno ir atminties“ netiesiogiai nagrinėju savo, kaip kūrėjo, santykį su

aplinka, asmenine bei kolektyvine atmintimi, supančiais socialiniais ir kultūriniais kontekstais. Šie

elementai sąmonėje kristalizuojasi ir vaizduotės dėka galiausiai įgyja tam tikras kultūrines formas.

Pastarojo meninio tyrimo atveju – virsta nedidelės apimties prozos kūriniais, kuriuose balansuojama

tarp prasimanymo ir tikrų įvykių atpasakojimo. Neretai nutinka taip, jog net man pačiam būna

sudėtinga atsekti, kas tekstuose yra mano vaizduotės vaisius ir kas – realūs nutikimai. Juk beveik

visi istoriniai diskursai yra tik daugiau ar mažiau įtikinamos interpretacijos. Mano apsakymų atveju

tos interpretacijos dažnai gana smarkiai nutolsta nuo tikrovės ar netgi ima konstruoti savitą tikrovę,

– tai turi sąsajų su prancūzų filosofo Jean’o Baudrillard’o suformuluota simuliakro sąvoka.

Savo rašto darbe sąmoningai daugiau dėmesio skyriau žodžių junginio „meninis tyrimas“

pirmajam dėmeniui (t. y., meninis). Nežinau, kiek reikia ir ar apskritai reikia šiuos tekstus vadinti

tyrimu. Manau, jog žodis tyrimas labiau tinkamas mokslo srityje (tarkime – menotyroje ar

literatūrologijoje), tuo tarpu šie tekstai nėra moksliniai ir neturi pretenzijų tokiais tapti. Pats juos

vertinu veikiau kaip menininko pastabumo ir jautrumo aplinkai padarinius, įgijusius meninę

(literatūrinę) formą. Kadangi tekstuose skleidžiasi man aktuali problematika, šis „meninis tyrimas“

suvokėjui gali padėti interpretuojant mano vizualiuosius kūrinius. (Vartoju žodį gali, nes tai nėra

aiškinamieji tekstai, į kuriuos paprastai žvelgiu kiek įtariai – mano manymu, jie susiaurina galimų

kūrinio interpretacijų lauką.)

Paskutiniuose magistro studijų metu mano sukurtuose darbuose skirtis tarp literatūros ir

vizualiojo meno ėmė nykti ir galiausiai šie du sandai ėmė veikti kaip lygiavertės kūrinių

sudedamosios dalys.

Greta tekstų „meniniame tyrime“ atsirandančios fotografijos nėra jų iliustracijos, nors ir gali taip

pasirodyti. Jas pateikiu kaip dar vieną, tekstams lygiagrečią kūrybinę liniją.

Pradžios pabaigai derėtų paminėti, jog šiame „meniniame tyrime“ neišskiriu išvadų kaip atskiro

darbo segmento. Manau, jog susipažinęs su tekstais, skaitytojas galėtų pats priartėti prie individualių

išvadų, kurios nebūtinai turi sutapti su kitų skaitytojų įžvalgomis ir išvadomis.

2

Laimės bilietas

Tą saulėtą rugsėjo popietę viskas, netgi mintys, skendėjo neįprastoje, neaukštai kylančios saulės

nutviekstoje migloje. Rodėsi, jog visur tvyro tiršta masė, apgaubianti žmones, gyvūnus, medžius,

kalnus ir lygumas, pastatus ir gatves, prasiskverbianti pro odą ir mėsą iki pat kaulų porėtųjų

audinių, gal netgi iki sielos.

Mudu su Une važiavome nepažįstamu keliu. Dabar sunku pasakyti, kur tada keliavome, tačiau,

nors ir nežinojome, kur esame, jutome, jog priartėjome prie Didžiojo vandens. Kai atsiduri prie

Didžiojo vandens, visada jauti jį esant, tas jausmas beveik tampa fizišku, nors paties Didžiojo

vandens gali ir nematyti, netgi neužuosti. Kelias buvo grįstas didelėmis smiltainio plokštėmis. Kai

kurios plokštės buvo išluptos – veikiausiai vietinių gyventojų ūkinėms reikmėms, tad važiavimas

nebuvo itin komfortiškas. Nepaisant to, važiavome dideliu greičiu. Lygiagrečiai keliui driekėsi

platus kanalas, kuriuo tekėjo drumzlinas, putotas vanduo, nuo kelio jį skyrė didžiulių, ilgus šešėlius

metančių kiparisų alėja. Užmiršęs jog vairuoju, užsižiūrėjau į kairėje pusėje stovintį pastatą su

puošniu, Trajano koloną primenančiu kaminu. Didžiulis statinys, veikiausiai skaičiuojantis jau ne

pirmą šimtmetį, buvo sumūrytas iš grubiai tašytų smiltainio luitų. Langų buvo labai mažai, o ir tie

keli – ne ką didesni už stambų delną.

Staiga Unė sušuko, kad stabdyčiau automobilį – priešaky kelią mums užstojo aukšta mūro

siena, su dideliais geležiniais vartais, ant kurių kabojo masyvi spyna. Rodos, dar prieš akimirką

šios sienos čia nebuvo, ir štai ji lyg iš niekur nukrito – nors veikiausiai buvo pastatyta tuo pat metu,

kaip ir pastatas su kaminu. Sieną buvo galima apeiti palei kanalą, tačiau už jos kelio nebebuvo –

nuo ten prasidėjo aukštos, į tolį besidriekiančios kopos. Ko gero, būtų buvę galima patekti po

jomis praėjus pro sienoje esančius vartus. Man pavyko sustabdyti automobilį, tačiau tada nutiko

nepaaiškinamas dalykas – stabdant visos automobilio dalys dingo – absoliučiai viskas, išskyrus

sėdynę, ant kurios aš sėdėjau, ir vairą, kurį tebelaikiau rankose. Unės sėdynė taip pat dingo, tad ji,

kaip tik man besistebint šiuo keistu įvykiu, nepatenkinta stojosi nuo žemės ir nuo tamsiai mėlyno

sijono ranka braukė balkšvas smiltainio dulkes. Pasiteiravau, kaip jos manymu tai galėjo nutikti,

tačiau ji nieko neatsakė, tik patempusi apatinę lūpą gūžtelėjo pečiais.

Netrukus pastato, į kurį buvau užsižiūrėjęs, durys lėtai prasivėrė, tuo pat metu pajutau

stingdantį šiurpą nuvilnijant sau tarp menčių. Lydimas didžiulio liūdnų akių dobermano pro duris

lėtai išžingsniavo mano senas pažįstamas D. B., vilkintis pilkus kokybiškos vilnos drabužius ir

3

avintis blizgančius juodos odos aulinius batus. Jo šviesūs, žvilgantys, vietomis žilstelėję plaukai

buvo tvarkingai sušukuoti į dešinę pusę.

– Eime, noriu tau kai ką parodyti. – Nė kiek nesistebėdamas mūsų atvykimu tarė D. B.

– Prie tavo namų auga gražūs kaktusai. – Suglumęs, tebelaikydamas automobilio vairą savo

rankose, sulemenau aš.

– Tai agavos. Jei nori, gali pasirankioti sėklų. – Tai pasakęs jis vyptelėjo, apsisuko ant kulno ir

lėtai nužingsniavo tarp kanalo ir kopų besidriekiančio tako link.

Paskubomis į kelnių kišenes pradėjau krauti ant žemės pabirusias sėklas, kurios iš tiesų pasirodė

esą stambūs, besirangantys vario spalvos šimtakojai. Pasišlykštėjęs „agavų sėklomis“ iškračiau jas

iš kišenių ir kartu su Une sparčiu žingsniu nusekiau paskui D. B. Nežinau, kodėl tuomet juo

pasitikėjome, veikiausiai todėl, kad neturėjome iš ko rinktis. Tylėdami pažingsniavę kelis šimtus

metrų palei kanalą, galiausiai priėjome kopą, iš kitų išsiskiriančią savo dydžiu.

– Štai! – šūktelėjo D. B. ir, bedęs pirštu į medinį statinį, stovėjusį ant didžiosios kopos, apsisuko

ir nupėdino atgal tuo pačiu taku, kuriuo mes ir atėjome.

Kurį laiką stovėjome dvejodami. Jam tolstant aš dar spėjau šūktelėti:

– Kieno jis?

– Tavo, – juokdamasis atsakė D. B., – čia tu ir baigei.

– Ką tai reiškia? – Dar spėjau riktelėti iš susijaudinimo lūžtančiu balsu, tačiau D. B. nieko

nebeatsakė. Prabėgo dar kelios akimirkos, ir jo nebematėme.

Tai buvo apšiurusi, tačiau dalį puošnumo ir praeities didybės išsaugojusi medinė vila. Grakštūs

drožybos elementai iš masyvių architektūrinių detalių perėjo į trapų ir tuo pat metu nepajudinamą

ažūrą. Visi išorės dekoro elementai buvo ten, kur ir turėjo būti – tai darė didingo paprastumo

įspūdį. Nuo vilos kanalo link driekėsi eilė medinių pastolių, kurių viršuje buvo lentomis klotas

takelis. Konstrukcija priminė amerikietiškų kalnelių fragmentą. Užlipę į viršų pamatėme, jog dalis

vilos užpustyta smėliu, tačiau tai nekliudė pastebėti buvusio jos grožio. Pietinėje pusėje, toje

pačioje, kurioje driekėsi kanalas, buvo durys, nudažytos dabar jau gerokai apsilupusiais

ultramarino spalvos dažais. Pajudinau aprūdijusią rankeną, pervertą plonu vinuku, į kurį netyčia

įsidūriau. Vinukas, veikiausiai, buvo įstatytas tam, kad rankena nenukristų nuo strypelio, kyšančio

iš durų. Jos buvo neužrakintos.

4

Užėję atsidūrėme erdvioje verandoje, kurioje tebestovėjo pora odinių kaštono spalvos batų.

Nors batai buvo smarkiai nunešioti, tačiau iš jų išvaizdos buvo galima spėti, jog šeimininkas juos

mėgo ir dėl to neretai ištepdavo batų poliravimui skirtu vašku. Blizgesį drumstė plonas dulkių

sluoksnis. Kilstelėjęs batus pavaliau juos palto rankogaliu, tuo metu pastebėjau, kad dešinio bato

kulnas numintas gerokai labiau už kairiojo. Pastatęs batus į vietą, pamačiau ant vinies pakabintą

tamsią beformę skrybėlę. Ji buvo taip smarkiai nutrinta ir išpurvinta, jog jos paviršius vietomis

priminė nuo sausros suskilinėjusią molingą žemę. Unei skrybėlė patiko, tačiau bijojome ją liesti –

atrodė, jog tai yra ne galvos apdangalas, o atitrūkusi šeimininko kūno dalis.

Iš verandos patekome į pagrindinę patalpą. Čia buvo šalta, ore galėjome užuosti vos juntamą

odos ir ladano sakų kvapą. Kambaryje tvyranti atmosfera šiek tiek priminė provincijos miestelio

bažnyčią žiemą. Ant stalo, pagaminto iš storų uosinių lentų, stovėjo stiklinis ąsotis pridulkėjusio

vandens, greta jo gulėjo trys apvytę obuoliai. Vandens ąsotyje buvo nedaug, ant sienelių, kiek

aukščiau vandens lygio buvo matyti koks tuzinas balkšvų, kalkių nubrėžtų linijų. Vakarinė siena

buvo ištapetuota sunkiai paaiškinamo turinio piešiniais. Daugiausia tai buvo nesuprantamos

keverzonės – galybė kreivų, tušu nupaišytų linijų, vietomis primenančių žmonių ar gyvūnų siluetus.

Greta piešinių pasitaikė keletas prastai sufokusuotų nuotraukų, vaizduojančių beveik

neidentifikuojamas žmogystas. Iš esmės tai buvo abstrakti, amorfiška makalynė, tačiau manęs

neapleido keistas jausmas, jog tai kažkaip susiję su manimi.

5

Beslampinėdami atsidūrėme kambaryje, kurio vienoje pusėje stovėjo paklota lova, o kitoje –

didelė spinta, prikrauta skirtingo storio knygų vienodomis nugarėlėmis. Patalpoje buvo prieblanda

– dienos šviesai prasiskverbti neleido storos, tamsaus aksomo užuolaidos. Iš lentynos paėmiau

vieną knygą, po to kitą – rodėsi, kad jose ranka juodu rašalu surašyti kažkieno sapnai. Svetimi

sapnai paprastai būna neįdomūs. Unei atvertus vieną iš knygų, iš šios išplaukė didžiulė, aiškiai

apibrėžtų kontūrų neturinti, beveik permatoma žuvis ir oru nusklendė per didįjį kambarį atidarytų

verandos durų link. Padėjome knygas į vietą – nežinia kas dar gali iš jų išlįsti.

Dairydamasis po kambarį pamačiau gan keistoje vietoje patiestą avikailį – gulėjo jis atokiau

nuo durų, atokiau ir nuo lovos, ir apskritai nuo bet kokio daikto, ant kurio prisėdus būtų įmanoma

pasidėti kojas ant kailio. Stumtelėjęs kilimėlį į šalį, po juo aptikau maždaug metro pločio kvadratinį

dangtį, kuriam atidaryti teko pasitelkti kirvį, rastą verandoje. Atidaręs dangtį, išvydau į rūsį

vedančius laiptus. Neturėjome nei žvakių, nei prožektoriaus, tačiau jų ir nereikėjo – nors rūsys ir

neturėjo langų, iš apačios sklido nepaaiškinamos kilmės šviesa, neturinti jokio šaltinio. Atrodė, jog

blausiai švytėjo pats oras. Tai buvo erdvi patalpa, priversta tarpusavy niekaip nesusijusių daiktų.

Man tie daiktai kažkodėl kėlė ne pačius maloniausius jausmus. Tolimiausiame kampe stovėjo

grubiai sukalta lentyna, joje gulėjo netvarkingai sukrauti atsiminimai, keli jų iš ten buvo iškritę ir

mėtėsi ant grindų, instinktyviai stengiausi jų nepastebėti.

Pasijutęs nejaukiai, atbulomis traukiausi nuo atsiminimų lentynos ir netyčia atsimušiau į rūsio

viduryje stovinčią ketaus vonią. Ji buvo pilna rausvo, tiršto, šilto ir lipnaus skysčio. Ant vonios

šono kažkieno drebančia ranka, dažytojo teptuku buvo parašytas užrašas „Didi svajonė“. Užrašas

buvo rūdžių spalvos, aptrupėjęs – tarsi būtų užrašytas sukrešėjusiu krauju. Vonios turinys skleidė

nepaaiškinamą trauką. Nesusivaldęs aš įkišau ranką į tas šiltas gleives, pajutau, kaip tiršta, klampi

masė traukia gilyn. Apimtas siaubo ir sutelkęs visą valią, ištraukiau ranką iš vonios. Atrodė, jog

pirštai suaugo tarpusavy, panašiai, kaip paukščių ar vandens graužikų pėdos. Bandžiau nusivalyti

ranką į kelnes, tačiau nepavyko – jaučiausi tik dar labiau susitepęs. Drebančia švariąja ranka

pamojau besidairančiai Unei, tuomet abu stengdamiesi čia neužtrukti nė akimirkos ilgiau,

užbėgome laipteliais į viršų ir paskubomis užstūmėme sunkų medinį dangtį.

Atgavęs kvapą įsistebeilijau į virš lovos kabantį paveikslą, iš kurio koketiškai žvelgė aptakių

formų moteris apnuoginta krūtine. Pajutau, jog Unė pastebėjo, kur spoksau, tad pakilėtu tonu,

greičiau sau nei jai, pareiškiau, kad tokios beskonybės savo namuose nieku gyvu nekabinčiau.

Ranka keistai dilgčiojo, atrodė jog pirštais, kuriuos buvau panardinęs į paslaptingąjį skystį, tekėjo

6

mažytės elektros iškrovos. Buvau besiūląs keliauti iš šios vilos, tačiau Unė užsispyrė aplankyti

palėpę. Nors ir nenorom, bet sutikau.

Palėpėje buvo tuščia, tik ant nedidelės taburetės gulėjo pailga, plokščia skardinė dėžutė, truputį

primenanti portsigarą. Aš nebejaučiau rankos, tad Unė atidarė dėželę. Jos viduje gulėjo popieriaus

lapelis su užrašu „Laimės bilietas“, abu apsidžiaugėme ir jau buvome besprunką lauk, tik

atsitiktinai dėbtelėjus pro langą, išvydome didžiulę rują sulaukėjusių šunų.

Šalia vilos buvo kūdra, kurios prieš tai nepastebėjome. Vanduo buvo užšalęs, telkinio viduryje

tarsi vabzdys gintaro gabale juodavo įšalęs kūnas. Iš tolo buvo sunku suprasti kieno jis, pamanėme,

jog veikiausiai tai – koks nors gyvūnas. Didžioji kūno dalis buvo įstrigusi lede, o tai, kas kyšojo

virš ledo paviršiaus, buvo neatpažįstamai apkramtyta. Ledas aplink įšalusį kūną buvo nusidažęs

rausva spalva, šunys jį nepaliaujamai laižė. Išėję į lauką mažumėlę baiminomės, tačiau smalsumas

ėmė viršų. Mums artinantis, vienas šunų pakėlė galvą ir pakreipė savo tuščią žvilgsnį mūsų link.

Akimirkai stabtelėjęs pajutau, kad nesu šuns žvilsnio objektas, rodėsi, kad jis žvelgia kiaurai pro

mane, kažkur į tolį. Galiausiai jis nuleido akis ir toliau laižė krauju nusidažiusį ledą. Mums

prisiartinus dar arčiau, ėmė aiškėti kūno kontūrai – rausvai pilkšvame lede išryškėjo žmogaus

siluetas. Tarsi nulaužtų medelių kamienai iš lygaus ledo paviršiaus styrojo du gelsvi, plonyčiai

dešiniosios rankos dilbio kaulai.

7

Džoj divižin1

Maždaug apie vidurnaktį jie stovėjo apšviesti gelsvos kaitrinės lemputės šviesos. Du jauni,

tačiau ne pagal amžių išvargę žmonės. Jis pasakė „Nu tai ate“. Ji pakartojo paskutinį jo ištartą žodį

ir lėtu žingsniu įėjo į seno namo laiptinę. Jis tokiu pat lėtu ir netvirtu žingsniu nusileido nuo

laiptinės durų besileidžiančiais laipteliais, perėjo per nedidelį kiemą, užvėrė metalinius vartelius ir

pro šlapimu atsiduodančią bromą patraukė į naktį. Niekas nežinojo, kur jis eina, jis pats juo labiau.

Miestas buvo ištuštėjęs, ir jaunuolis siaura gatvele patraukė autobusų stoties link. Jis neketino

važiuoti autobusu, o ir autobusai jau kelios valandos nebevažiavo jokia kryptim. Tiesą sakant, jo

kelionė neturėjo jokio tikslo, veikiausiai ji ir buvo tas tikslas. Kiek pasikūprinęs jis ėjo patvoriais,

ėjo pro apleistus sandėlius, sueižėjusiu šaligatviu, kartkartėmis važiuojamąja dalimi, aplenkdamas

jį pagriebti besitaikančias, virš šaligatvio išsikerojusias medžių šakas. Ėjo savo miesto keliais,

kuriais niekada anksčiau nėra vaikščiojęs. Nerūpestingai žingsniuodamas jis nesuko galvos dėl to,

kad ši miesto dalis turi prastą reputaciją, kad atsitiktiniams prašalaičiams čia geriau neslampinėti,

ypač tokiu paros metu. Tačiau jis nejuto baimės, tuo metu jis tarėsi esąs nematomas. Aplink

nebuvo nė gyvos dvasios.

Jis jautė, jog ėjimas jam į naudą.

Perėjęs virš geležinkelio besidriekiančiu tiltu, jis stabtelėjo prie didelės sankryžos – apsispręsti,

kur eiti toliau, jam nebuvo sunku, jis pasuko vienintele kryptimi, kuria niekada anksčiau nebuvo

ėjęs – palei geležinkelį į Vakarus, tolyn nuo miesto centro, tolyn nuo to, kas iki nuobodulio

pažįstama.

Nuo vaikystės jis mėgo traukinius ir geležinkelį, jie kėlė tam tikrą nostalgiją, jam patiko

monotoniška pabėgių ritmika, – ir štai dabar geležinkelis kuo puikiausiai derėjo su melancholiška

nakties nuotaika.

1 „Joy Division“ – devintojo dešimtmečio pradžioje susibūrusi britų grupė, priskiriama post-punk muzikinei

kultūrai.

8

Užsisvajojęs jis nė nepastebėjo, kaip žvyrkelis po jo kojomis pakito ir dabar jis jau ėjo nebe

keliu, bet pabėgiais, kerėpliškais žingsniais peržengdamas kas antrą jų. Bėgiai vedė oro uosto link,

ir jais žingsniuodamas jis priėjo antrąjį tos nakties tiltą. Tiltą, kuris jį žavėjo savo atraminių kolonų

forma, o tiksliau – brutaliais kapiteliais, suformuotais iš gelžbetonio. Tačiau šį kartą, einant tilto

viršum, kapitelių nesimatė.

Apačioje kaukdami lėkė krovininiai automobiliai. Metęs žvilgsnį žemyn, jis prisiminė, kaip

ryte be ypatingos priežasties lankėsi Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje, tą akimirką nugarą jam išpylė

šaltas prakaitas, tad gerokai paspartinęs žingsnį, jis perėjo tiltą.

Dar kurį laiką jis ėjo geležinkeliu, vėliau pasuko link gatvės, kuria prie jo įtartinai sparčiai

artinosi dvi paliegusios žmogystos, tačiau, kiek priartėję, regis, persigalvojo, o gal tiesiog pailso.

Abejingai jas nužvelgęs, nesuteikė joms jokios reikšmės ir nuėjo tolyn žvyruotu kelkraščiu,

dešiniąja greitkelio puse. Tolumoje ryškiai plieskė miesto industrinių rajonų šviesos, kilo lengvas

vėjelis ir prasidėjo migdanti nakties dulksna.

Pasiekęs kalno viršų, iš kurio turėjo matytis visas miestas, tačiau dėl dulksnos nesimatė, jis iš

kišenės išsikrapštė sukamojo tabako pakelį, tačiau ūmai prisiminė, jog neturi nei popierėlių, nei

degtukų, tad kiek nusivylęs, susigrūdo tabaką atgal į kišenę. Atsidūręs ant šaligatvio, atsainiu

žingsniu pasileido žemyn nuo kalno miesto link, visai kitu keliu, nei atėjęs. Einant pro retas

9

priemiesčio lūšneles iš priekio priartėjo dvi moteriškos figūros. Itin baikščiai nužvelgusios vyruką,

jos su palengvėjimu atsiduso. Visi trys prasilenkė nuleidę žvilgsnius į grindinį.

Eidamas per bene nesaugiausią miesto dalį, jis tesutiko porą girtuoklių šmėklų, iš pažiūros jos

buvo pernelyg išvargę, kad drumstų jo mintis savo žodžiais ar veiksmais. Neilgai paėjęs jis atsidūrė

pažįstamoje vietoje – čia nebesijautė toks svetimas, nors šaltas prakaitas, pradėjęs mušti jo nugarą

tuomet, kai jis stovėjo ant geležinkelio tilto, nesiliovė sunkęsis.

Pasmarkėjo lietus. Jo siluetas dingo tamsoje tarp daugiabučių namų.

10

Ketvirtadienis

Po nesėkmingų, gerą pusdienį trukusių bandymų sutverti tai, kas šiandien vadinama menu, į

studiją nekviesti užsuko jau ilgą laiką nematyti draugai. Atsinešė vyno ir alaus, buvo prigriebę ir

man butelaitį. Paskubomis nušluosčius dulkes nuo seno, pozuotojų kankinimui skirto stalo, ant

kurio pastačius peleninę, tiksliau – tuščią skardinę nuo latviško nitrolako, vazonėlį su pinigų

medeliu ir išrikiavus vyno pripiltus puodelius apskaldytais kraštais, susidėliojo visai pakenčiamas

natiurmortas – nors imk ir nupaišyk (nors nežinau, ar yra kas nuobodesnio už pastatymų

paišymą...).

Ketinome per ilgai neužsisėdėti, tačiau iš patirties žinojau, jog susitikus su senais bičiuliais,

tikėtis neužsibūti yra mažumėlę naivu. Taigi gerokai įsisiūbavę dar studijoje, nesukdami sau

galvos, kad trečiadienis, atsidūrėme bare. Baras buvo apytuštis – prie lango beveik nesišnekėdami

alų siurbčiojo du jauni, susigūžę, vienodai tamsiai apsirengę ispanai. Už baro sraigiškais judesiais

su alaus statine grūmėsi du vyrai pajuodusiais paakiais. Jų veidus dabino madingos barzdos.

Vyrukai judėjo lėtai, taip lėtai, kad rodėsi, jog tos barzdos jiems ir užžėlė tą pačią statinę

bestumdant.

Siga piktinosi prie baro cypaujančiomis paauglėmis, atėjusiomis čia su vokiečių aviganiu, kuris

man einant iš tualeto įtariai apuostęs tarpkojį, suglaudė ausis ir atšlijo. Ričardas gilinosi į čiaupo

skonio alaus subtilybes, o aš, pakilios kvailybės apimtas, į nosį prisikišau dražė saldainių. Vėliau

supešėme dar po cigaretę, kad labiau smirdėtume, ir aš, palydėjęs Ričardą ir Sigą iki namų,

nusprendžiau dar truputį pasivaikščioti po naktinį senamiestį. Gerai nepamenu, nuo kurio momento

nieko nebepamenu, rodos, ėjau kažkur netoli apleistos Misionierių ligoninės...

Kaip ir kiekvieną rytą, pabudau savo lovoje ir ištiesiau ranką link vandens stiklinės, kurią dar

vakare, veikiau iš įpročio, nei sąmoningai susimąstęs apie rytinį troškulį, buvau pasistatęs šalia

savo lovos. Deja, visą stiklinę vandens išpyliau į patalus, kai pastebėjau, kad ši skrenda ore, kaip ir

aiškų tūrį įgavusi mano pižamos rankovė. Apsnūdimas išsisklaidė akimirksniu ir, paskubomis

nusirengęs šlapią pižamą, aš iššokau iš lovos. Tuomet pažvelgiau į šalia durų kabantį ovalo formos

veidrodį.

Žiūrėjau į veidrodį ir mačiau tik veidrodį, tiksliau – priešais vedrodį esantį langą, pro kurį į

kambarį skverbėsi ryški rytinės saulės šviesa. Tuomet žvelgiau į savo basas pėdas, į rankas, tačiau

jų nemačiau, nors ir jaučiau, kad nenugnybtos. O gal nugnybtos? Staiga prisiminiau viename

straipsnyje skaitęs, kad žmogui netekus galūnės, kūnas turi jos atmintį ir, neva remiantis ta kūno

11

atmintimi, yra kuriamos naujos galūnių protezavimo technologijos. Gal mane visą kas nors

nugnybo ten, prie Misionierių ligoninės, ir dabar mano namai, kaip tas kūnas iš straipsnio, turi

manęs atmintį? Gal dabar pagal tą namų atmintį kas nors pagamins mane kaip protezą? Tik kam to

reikia...

Na, nugnybo tai nugnybo. Reiškia nebėr manęs. Viskas. Bet aš juk mąstau. Įdomu, ką dabar

pasakytų dėdulė Descartes’as? Mąstytojai gudrūs, kol kalba abstrakcijomis, o štai, kai susiduri su

fizišku savęs nebuvimu, nebėr ką ir sakyt. Juk gyvenam mes vaizdų pasaulyje, o jei tavęs nesimato,

gali mąstyti kiek tik širdis geidžia – niekam neįdomu, nes nėra tavęs.

Šitaip pasvarstęs pajutau, kad vėsu – šiurpsta nematoma oda. Norėjau apsirengti marškinius,

tačiau suvokiau, kad labai jau įtartinai atrodysiu su tais marškiniais. Tetruktų tik skybėlę užsivožti

ir būčiau it iš Magritte’o paveislo išlipęs. Kad Magritte’as puikus dailininkas, niekas nesiginčyja,

tačiau vos po Vilnių pradėtų skraidyti skrybėlė, tamsuoliai beregint švystelėtų plytgalį ir nebūtų

smarkiai neteisūs. Šitaip pasvarstęs nutariau susitaikyti su šalčiu ir būti nuogas.

Dilgčiojanti nematoma makaulė reikalavo rytinės espresso kavos dozės, tad nujaučiamomis

rankomis užtaisiau kavinuką ir pradėjau svarstyti, kaip gi čia išmintingai pasinaudojus savo

naujuoju būviu. Pirmoji į galvą atėjusi mintis nebuvo itin originali – pamaniau, jog būtų neprošal

apšvarinti banką. Tik, ką aš su tais pinigais darysiu. Be to, jei nukniauksiu kažkieno pinigus, tas

kažkas nelabai gerai jausis. O gal tapti superherojumi ir kovoti su blogiu – panašiai kaip didelio

biudžeto holivudiniuose filmuose, bet tai man kažkaip svetima. Dar galėčiau šnipinėti pažįstamus –

klausyčiausi, ką jie apie mane šneka, kai manęs nėra šalia. Vos taip pagalvojęs, suabejojau šia

mintimi – tektų smarkiai nusivilti, jei paaiškėtų, kad niekas apskritai apie mane nieko nešneka.

Svarstant galimus variantus užvirė kava. Stiprus, aromatingas, tirštas tarsi nafta gėrimas

maloniai tekėjo per nematomą burną į nematomą stemplę. Šis kavos gėrimo aktas iš šalies atrodė

šiurpiai. Veidrodyje mačiau, kaip kava ore tarsi tampa skysta skulptūra, vaizduojančia burnos,

vėliau stemplės tūrį ir, pasiekusi vietą, kurioje turėtų būti mano skrandis, po truputį išsisklaido tarsi

į orą rūkoriaus išpūsti dūmai. Stebėdamas šį savo paties kuriamą reginį pasigailėjau, kad neturiu

videokameros.

Gurkšnojant kavą, į galvą šovė mintis, kad dabar galėčiau be vargo keliauti – kur tik noriu ir

visiškai veltui. Taigi ištuštinęs kavinuką, visiškai nuogas išskubėjau į traukinių stotį. Negaišau

laiko kasose – juk manęs nėra, vadinasi ir bilieto nereikia. Skubėdamas į peroną truputį

susižeidžiau koją, mat buvau ir be batų. Atsisukęs pamačiau ant laiptų nutiškusius savo kraujo

12

lašelius. Kraujas buvo matomas. Tuomet man paaiškėjo, iš kur gatvėse atsiranda kraujo pėdsakai –

matyt, aš ne vienintelis nematomas nuogalius, slampinėjantis po miestą be batų.

Nušlepsėjęs į antrąjį peroną, įsėdau į ketvirtajame kelyje stovintį traukinį. Per išsiblaškymą net

nepažiūrėjau, kur tas traukinys važiuoja, tačiau argi man, nematomam, tai turėjo rūpėti. Vagonas

buvo beveik tuščias. Be manęs vagone sedėjo tik viena iš pažiūros devintą dešimtį metų skaičiuoti

įpusėjusi senučiukė. Atsisėdau priešais ją. Močiutė buvo įsmegusi savo storastikliais akiniais

apginkluotas akis į kryžiažodį. Man patiko stebėti senus žmones – laikui bėgant jų odoje

įsispausdavo jų pačių gyvenimai, užrašyti neiššifruojamu raukšliraščiu.

Vagone man pasidarė dar šalčiau – visą kūną krėtė drebulys. Matyt tai pajutusi, o gal ir

atsitiktinai, senutė pakėlė savo dideles, šviesiai mėlynas akis, kurios pro akinių stiklus atrodė dar

didesnės, nei buvo iš tiesų, ir pažvelgusi į mane, maloniai besišypsodama tarė:

– Vaikine, ir kurių galų tu nieko neapsirengei? Te – prisidenk. – Senučiukė, paseilinusi

kairiosios rankos smilių, atskyrė nuo pluošto vieną laikraščio lapą ir ištiesė jį man.

Sumišęs aš nesuvokiau, kaip ji gali mane matyti. Tačiau pažvelgęs į savo pamėlusias kojas,

jokių klausimų nebeturėjau – jos buvo pamėlusios, o rankų pirštai labiau priminė plėšraus paukščio

kaulėtas kojas nei žmogaus rankas. Pusiaukelėje į Naująją Vilnią, sėdėdamas nuogas su šimtamete

senole elektrinio traukinio vagone, nebežinojau ką ir mąstyti. Pamaniau tik, kad, veikiausiai,

teisinga kryptim mane veža šis Rygoje surinktas elektrinis traukinys.

13

Alfredas

Saulėtą ankstyvo pavasario ketvirtadienio pavakarę Alfredas savo darbo dieną baigė šiek tiek

anksčiau nei įprastai. Jo darbas nebuvo sudėtingas ar neįprastas, tačiau Alfredas jį mėgo, nes

beveik nieko neveikdamas galėjo jausti, jog yra pakankamai reikšmingas. Ir ne veltui – juk vieta,

kurioje jam teko dirbti, buvo akylai stebimas ir saugomas valstybinės svarbos objektas. Iš čia

vandeniu buvo aprūpinamas visas senamiestis ir dar nemaža centrinė miesto dalis. Tiesą sakant,

Alfredas ir pats tiksliai nežinojo, iki kur nusidriekia jo taip skrupulingai prižiūrimi vamzdžiai,

tačiau jis gerai žinojo, kad net pati prezidentė savo baltas rankas plovė iš čia atkeliaujančiu

vandeniu. Alfredui iš smagumo net keliai linkdavo pagalvojus, koks jis, vis dėlto, svarbus – juk

galėjo imti ir lengvabūdiškai nusišnirpšti į didįjį vandens rezervuarą, užsispaudęs vieną nosies

šnervę. Galėjo, tačiau taip nesielgė – jam patiko darbas, kaip patiko ir žmogeliai, diena iš dienos

vartojantys jo prižiūrimą vandenį.

Nereiktų suprasti klaidingai – Alfredas negaudavo atlyginimo už tai, kad žiūrėdavo į

rezervuare tyvuliuojantį vandenį, jo darbas buvo tris kartus per savaitę atliekama vandenvietės

vamzdyno patikra. Jei pastebėdavo, kad koks vamzdis prakiuro ar kokia žalvarinė sklendė pradėjo

leisti vandenį, turėdavo nedelsdamas griebtis įrankių ir pašalinti vamzdyno negalavimą. Laimė, tai

nutikdavo labai retai, tad, nekalbant apie trepinėjimą iš kampo į kampą ir kasimąsi, Alfredas darbe

beveik nieko fiziško ir neveikė. Žinoma, bet kuris kitas žmogus tokį darbą būtų laikęs nepakeliamai

nuobodžiu, tačiau Alfredas taip nemanė – jis mėgavosi galimybe kilniai aukotis visuomenės labui.

14

Bandydamas užmegzti pokalbį su vystelėti spėjusiomis damomis, kurias sutikdavo

sekmadieniais vedžiodamas savo aptukusį Jorkšyro terjerą po Puškino parkelį, savęs santechniku

jis nevadino – toms moteriškėms su mažais šunyčiais jis buvo Vilniaus senamiesčio vandenvietės

hidroinžinierius. Tokį įmantrų pavadinimą savo profesijai Alfredas, žinoma, sumąstė pats, o gal

kada buvo girdėjęs kažką panašaus per televiziją, tačiau tai visai nesvarbu, juk toms moteriškėms

jis nerūpėjo ir, nors pats sau to niekuomet nepripažindavo, jos visada stengdavosi kaip įmanoma

greičiau su juo prasilenkti.

Taigi, baigęs savo darbo dieną, Alfredas nusirengė mėlynai oranžinį Vilniaus vandenų

kombinezoną, kurį privalėjo dėvėti darbo vietoje tam atvejui, kad, jei įkristų į rezervuarą, jį būtų

galima nesunkiai pastebėti ir iš ten išgriebti, kol nepriteršė vandens. Tuomet, dar neapsimovęs

šviesiai rudų velvetinių kelnių, iki viršaus užsisagstė languotus flanelinius marškinius, tokius,

kokius per Discovery rodomuose nuobodžiosios dokumentikos filmuose dėvi Aliaskos medkirčiai.

Jau būdamas su kelnėmis, sunkiai susilenkdamas per bulvių pusmaišio didumo pilvą, Alfredas

apsimovė ne pirmo šviežumo sintetines kojines, pro kurių retą audinį truputį prasišvietė jo pageltę

kojų nagai. Akimirkai įsistebeilijo į tas išbrinkusias pėdas su dideliais geltonais nagais, buvo kažką

bemąstąs, bet mintys nulėkė į šalį, ir Alfredas, paspjaudęs ir marškinių rankove nuo dulkių pavalęs

dermantino batų priekius, užsirišo kibiomis žolių sėklytėmis apsivėlusius raištelius ir, persimetęs

žalią pavasarinį lietpaltį per petį, pro Kunčino2 nesaikingai aprašytą kiemelį, vėliau Malūnų gatvele

patraukė parduotuvės link.

Parduotuvė buvo pakeliui – čia pat, prie milžinišką ragą be paliovos pučiančio Užupio angelo.

Alfredas gyveno Markučiuose, viename iš daugiaaukščių pastatų, esančių tuoj už betono centro.

Anksčiau į darbą važiuodavo automobiliu, tačiau po to, kai kartą iš kaimyno įsigijo baltarusiško

dyzelino, jo „Opel Astra“ daugiau nebeužsivedė, – nuo tada Alfredas kasdien du kartus

pražingsniuodavo palei Vilnelę besidriekiančia Kranto gatve. Kokia ten gatvė – purvinas keliukas

ir tiek. Taip einant kelias buvo šiek tiek tolimesnis, tačiau nereikėdavo it kokiam Sizifui ropštis į

kalną, nuo kurio paskui vis vien tektų nusileisti.

Parduotuvėje Alfredas prisiminė, kad vakarienę jam tereikės pasišildyti keptuvėje – Aliona,

kaimynė našlė iš trečio aukšto, prieš dvi dienas buvo atnešusi puikiausiai kvepiančių vėdarų – sakė,

kad jos katinas nevalgo. Nusičiupęs indelį „Cento“ grietinės bei „Nidos“ šlapdešrės pusryčiams,

Alfredas nejučiomis atsidūrė prie alaus lentynos, iš kurios įgudusiais judesiais įsimetė du litrinius

butelaičius stipraus alaus, taip pat „Cento“, tuomet kiek padvejojęs nusičiupo dar vieną – maža kas.

2 Galvoje turimas lietuvių rašytojo Jurgio Kunčino romanas „Tūla“ (1993).

15

Alfredas nemanė, kad yra alkoholikas, o tai, kad kiekvieną vakarą išmaukdavo kelis bambalaičius

smarkaus alaus, jis laikė paprasčiausia neišvengiamybe – lyg tai būtų nuo jo nė nepriklausę.

Susižėręs į kišenę saują varinių pinigėlių, gautų grąžos, jis išėjo iš parduotuvės ir, praėjęs pro

tviskančias nerūdijančio plieno plokštes, į kurių turinį niekada nebuvo atkreipęs dėmesio, kaip

neatkreipė ir šį kartą, Paupio gatve nužingsniavo Paplaujų link.

Kaip ir buvo įpratęs, vos perėjęs geležinį tiltelį per upę, Alfredas paskubomis atsuko plastikinį

butelį ir sukepusiomis, auksinių ūsų įrėmintomis lūpomis, įsiurbė nuodėmingą spirituoto alaus

bučinį. Alfredas traukė taip godžiai, kad plono plastiko butelis net subliuško, paskui abu – tiek

Alfredas, tiek ir butelis atsiplėšė vienas nuo kito ir gausiai įkvėpė vėsaus ir tuo pat metu keistai

šildančio, drėgna žeme kvepiančio pavasarinio oro. Alfredas apsidairė, mat pasijuto stebimas. Iš

šviesaus kolorito plakato į juos žvelgė apkūni, didžiakrūtė teta, iš kibiro pilanti pamazgas. Plakato

viršuje juodomis raidėmis buvo parašyta Vilniaus miestas, kiek žemiau, ant žydros dėmės, turinčios

vaizduoti kaspiną, buvo užrašytas ir simpatingosios tetulės vardas PAPLAUJA.

Metęs svajingą žvilgsnį į Paplaujos krūtinę, tuomet į saulėlydžio fone styrantį Augustijonų

bažnyčios bokštą, Alfredas jau kiek ramesniu žingsniu tesė savo kelionę Kranto gatve. Ėjo jis palei

Vilnelę, spardydamas po žiemos išdygusias šiukšles, kartas nuo karto trūkteldamas godų gurkšnį

alaus. Priėjęs tiltą, skirtą pėstiesiems ir šiluminei trasai, kadaise jungusį beviltiškus įsimylėjėlius –

„Vilijos“ siuvyklą ir „Skaiteks“ elektrotechnikos fabriką, – o dabar viso labo tik du betono

nuolaužomis nuklotus Vilnelės krantus, Alfredas įsispokso į vieną iš nedaugelio likusių nenukirstų

krūmokšnių.

16

Ant krūmo šakelės kabojo nedidelėms krūtims prilaikyti skirta, nuspurusi tamsiai baltos

spalvos liemenėlė. Alfredas kelnių kišenėje sugraibė beveik pilną pakelį „Wall Street Blue“

cigarečių, tačiau niekaip nesugebėjo rasti degtukų. Taip ir stovėjo – ant pėsčiųjų ir šilumos tilto, su

nugertu alaus buteliu kairėje rankoje, į lūpų kamputį įsistatęs nepridegtą cigaretę, po truputį nuo

seilių drėkstančiu filtru, visu kūno svoriu atsirėmęs į geležinį tilto turėklą. Saulėlydžio fone ant

šakos besiplaikstančio papinyko vaizdas Alfredui rodėsi ir kaip romantiškas atvirukas, ir kaip

pasityčiojimas tuo pačiu metu.

Kokiu būdu ta liemenėlė ten atsidūrė Alfredui nesmarkiai terūpėjo: „Veikiausiai bus kokia

pavasarinės saulės apsvaiginta panelytė nusiplėšus ir užmetus ant šakos“. Jam nė į galvą neatėjo,

kad tokią liemenėlę dėvėti galėjo nebent jo bendraamžė, mat tokių skarmalų jau senai jokios

panelytės nebenešiojo.

Prieš akis susiklostęs paveikslas Alfredui ūmai priminė paauglystę, mat kadaise, per

penkioliktąjį jo gimtadienį, labai panašią liemenėlę dėvėjo jo pirmoji simpatija Silvija. Alfredo

gimimo diena sutapo su Joninėmis, tad tą vakarą jo gimtajame Kavarske vyko didelė šventė.

Bandydamas suprasti kaip jo, penkiolikmečio, kūnas reaguoja į cukringą Silvijos tėvo išvirtą

naminį alų, Alfredas nepaaiškinamu būdu atsidūrė ant Šventosios kranto, netoli stebuklingojo

šaltinio kartu su dviem metais vyresne Silvija. Jos tėvo alus buvo rimtas, gal net stipresnis už

„Cento“, mat salyklą jis maišydavo su tarkuotais runkeliais, o kad maža nepasirodytų, dar

17

įversdavo keletą kilogramų cukraus. Taigi, tą kartą tiek Alfredas, tiek Silvija šventės sūkūryje

įmetę ne po vieną kaušą tos braškės, kaime vadintos alumi, netikėtai atsidūrė dviese paupyje.

Silvija buvo stambių kaulų merga, su didele nosimi ir nežymia „našlės“ kuprele, mat truputį

drovėjosi savo aukšto ūgio. Besimėgaujant seilėtais bučiniais abiejų jaunuolių girtumas gerokai

išblėso, o nesėkminga Alfredo kova su Silvijos liemenėlės užsegimu galiausiai visai nugalabijo bet

kokį erosą. Prablaivėjus Silvija nežinojo kur dėtis, o kadangi nepasižymėjo išradingumu, tad

nutarė, kad geriausia nutraukti nesmagiai besiklostančą situaciją bus pykštelint kumščiu Alfredui

tiesiai į nosį. Tuo metu Alfredas pajuto kaip kartu su skausmu jo vyriškumas suglemba ir iš visų

didelių užmojų lieką tik lipni, šilta drėgmė apatiniuose.

Iš prisiminimų Alfredą staiga sugrąžino vėsios grietinės pilna lietpačio kišenė – indelis trūko,

kai užsigalvojęs jis per smarkiai atsirėmė į tilto turėklą. Pasirodo, ir degtukų dėžutė buvo toje

pačioje kišenėje.

18

Faustas3 (Neparašyto scenarijaus veikėjas)

1. Faustas yra 35-erių metų jaunuolis. Jo vaikystė prabėgo vienokioje socialinėje ir politinėje

santvarkoje, o paauglystė ir tolimesni gyvenimo metai jau kitokioje. Taigi jis priklauso kartai, ne

savo valia atsidūrusiai tarp dviejų valdymo „mašinų“.

2. Iš pirmo žvilgsnio Faustas gyvena pasiturinčiai, gal net prabangiai, tačiau viską, ką turi, jis

įsigijo už paskolas, už kurias dabar tenka atidirbti.

3. Fausto vaikystė prabėgo Žirmūnų mikrorajone, standartiniame dviejų kambarių bute.

4. Faustas stengiasi nemąstyti apie tikėjimą. Jei kas pasiteirauja apie jo religinius įsitikinimus,

Faustas pabrėžtinai šmaikščiai atšauna, jog tiki pinigais.

5. Faustas laiko save lietuviu, nors turi nemažai lenkų kraujo, tiesa pasakius, pusę, bet kokie gi

ten lenkai prie Jašiūnų? Lenkiškai Faustas nesupranta.

6. Fausto motina kilusi iš Jašiūnų. Ji dirbo mokyklos bibliotekoje, o tėvas – aukštaitis,

atvažiavęs į sostinę iš Anykščių dirbti mokyklos ūkvedžiu. „Toks ten ir ūkvedys – santechnikas ir

tiek“ – sakydavo Fausto tėvas. Jiedu su būsima žmona ir susipažino dirbdami mokykloje.

7. Elena – toks buvo Fausto motinos vardas, mirė prieš ketverius metus nuo plaučių vėžio.

Kuomet susirgo, sakė, jog tai veikiausiai nuo knygų dulkių, tačiau visi žinojo, kad iš tiesų kaltas

besaikis rūkymas – visi rūkoriai nuo kažko miršta, tik ne nuo rūkymo. Faustas nedalyvavo motinos

laidotuvėse, nes tuo metu studijavo Anglijoje, tiesa, jo santykiai su motina niekada nebuvo šilti. Po

žmonos mirties Fausto tėvas Antanas metė darbą mokykloje. Jis, dar Faustui pypliu būnant, buvo

išvežtas į talką Černobylyje, tad dabar gaudavo itin kuklią pašalpą ir dienas leido prie televizoriaus,

stebėdamasis, kodėl sveikata jo neapleido pirmo. Kartais Faustas aplanko tėvą, tuomet jį auklėja,

kad šis per mažai save myli.

8. Faustas niekuomet nebuvo vedęs, tačiau turi mažą dukrelę, kuriai niekaip neatranda laiko,

nors ir iš principo bylinėjosi dėl tėvystės teisių su savo vaiko motina.

9. Faustas dirba reklamos srityje. Organizuoja dalykus, reikalingus tam, kad filmavimai įvyktų

– nuo filmavimo lokacijų suradimo ir rekvizitų iki apšvietėjų skaičiaus filmavimo aikštelėje.

10. Faustas Londone studijavo reklamos vadybą, kurios taip ir nepabaigė.

3 Faustus – lot. laimingas

19

11. Faustas miega keturias valandas per parą, likusį laiką dirba, vartoja saldumynus, kavą,

energetinius gėrimus ir didžiulius kiekius „Marlboro Gold“ cigarečių. Faustas neturi pastovios

dienotvarkės.

12. Vaikystėje Faustas svajojo tapti pop žvaigžde. Tebesvajoja ir dabar, tik su laiku tos

svajonės praranda spalvas, o galiausiai ir visai išblėsta.

13. Faustas laiko save vegetaru. Kartais jis užsako vegetariško maisto visai filmavimo grupei

tiesiai į filmavimo aikštelę. Operatorius ir apšvietėjus tai ne per labiausiai džiugina.

14. Faustas rengiasi kaip riedlentininkas, nors ant riedlentės niekuomet net nebuvo atsistojęs. Jo

nuolatinis aksesuaras – amerikietiška kepurėlė su snapeliu, kuri ne tik yra neatskiriama jo įvaizdžio

dalis, bet ir pridengia nesenai pradėjusią kaltis plikę.

15. Kartais, kai nefilmuojamos reklamos, kamuojamas nemigos, Faustas naktimis prie savo

Apple kompiuterio prisijungia sintezatoriaus klaviatūrą su USB jungtimi ir išgauna atonalius garsų

derinius, kuriuos pats vadina ateities muzika.

16. Laimėjęs loterijoje Faustas įsigytų kilogramą kokaino, o už likusius pinigus mėgintų

padengti skolas. Žinoma, viskas priklausytų nuo laimėtos sumos – gal užtektų apsiriboti ir

kilogramu kokaino.

17. Faustas svajoja nukeliauti į Tibetą. Ten įsisavintų savaitės trukmės „nušvitimo“ kursą,

tuomet atidarytų savo „nušvitimų“ centrą Vilniuje, kur nors Vokiečių gatvėje. Ant durų kabėtų

užrašas „Fausto nušvitimų centras“.

18. Faustas turėjo triušį, kurį ketino padovanoti dukrai gimimo dienos proga, tačiau jos motina,

ragana, su kuria mergaitė gyvena, nesutiko gyvūnėlio laikyti namuose, tad šis gyveno pas Faustą.

Vieną vakarą, grįžęs po tris paras trukusio filmavimo, Faustas užtraukė žolytės ir tamsoje

nepastebėjęs triušio jį numynė. Nieko nepadarysi.

19. Faustui nerūpi politika. Jei kada apie ją ir kalba, tai tik tuomet, kai neturi ko apkaltinti dėl

savo nesėkmių.

20. Faustas neturi automobilio. Kažkada bandė išlaikyti egzaminą vairuotojo teisėms įgyti,

tačiau po septinto nesėkmingo bandymo spjovė į tą reikalą. Dažniausiai jį paveža kolegos iš

reklamos arba apyblaivis taksistas su melancholiškai girgždančiu Mercedes Benz.

21. Faustas gyvena erdviame, prabangiame bute Naujamiestyje, netoli „Kablio“, tačiau dėl

darbo specifikos jo butas labiau primena sandėlį, nei vietą, kurioje būtų jauku gyventi.

22. Pagarbos vertas tik tas žmogus, kuris be paliovos kala pinigus. Save Faustas gerbia.

20

23. Pamatęs apiplėšimą, Faustas įtikintų save, kad nieko nematė. Jei tai nepavyktų, tuomet

reikėtų kažką mąstyti. Laimė, kol kas apiplėšimų Faustas nematė.

24. Vakarėlyje, kuriame visi vartoja chemines medžiagas, Faustas atsiduria vidutiniškai du

kartus per savaitę. Dažniausiai jis leidžia įvykiams tekėti laisva kryptim ir po visko dažniausiai

pabunda su kiekvieną kartą vis kita, neišskirtinės išvaizdos vieniša mergina, vakarėlyje taip pat

vartojusia chemines medžiagas. Faustas įpratino save nesigraužti po tokių pasilinksminimų. Tiesa,

po vieno tokių vakarėlių jis ir tapo tėvu.

25. Paskutinė Fausto skaityta knyga – „Rugiuose prie bedugnės“, tai buvo maždaug prieš

dvidešimt metų. Skaityti jis nerasdavo laiko, nors ne kartą ketino pradėti. O gal dėl to, kad jis

neskaitė, kalta motina?

26. Faustas daug kartų žiūrėjo S. Kubriko „2001 metų kosminę Odisėją“. Jis mėgsta žiūrėti šį

filmą, projektuojamą ant kambario sienos savo namuose. Pasideda ant kelių šeimyninę picą,

gurkšnoja neskubėdamas degtinės ir energetinio gėrimo kokteilį, peša dūmelį ir skrenda į kosmosą.

27. Faustas norėtų gyventi Holivude, nors iš pažįstamų girdėjo, kad ir ten ne kažin kas. Tačiau

jis tiki, kad kino aukso amžius dar nesibaigė.

28. Kai buvo šešerių, jis su motina svečiavosi pas jos draugą kolektyviniuose soduose netoli

Nemenčinės. Motina su draugu buvo viduje, kuomet žaidžiantį lauke Faustą užpuolė kaimynų

vilkšunis. Vaikis patyrė stiprų šoką ir tuomet jam susišvietė, kad numirė. Ir dabar Faustas kartais

tebesapnuoja tą nutikimą.

21

Leokadija

Įsidarbinęs dekoratoriumi teatre, persikėliau į naują dirbtuvę. Vieta puiki – dirbtuvėje labai

erdvu, pastatas įsikūręs ant kalno, greta Rusdramio. Statinys suprojektuotas kaip tuometinio Operos

ir baleto teatro dekoracijų gamybos cechas. Tai erdvi patalpa, perdanga atskirta nuo didžiosios

dekoracijų gamybos salės. Vos apsilankius čia, pasirodė keista, kad tokia puiki erdvė iki man

įsidarbinant teatre buvo beveik nenaudojama. Patalpos gale buvo asbesto plokščių sienomis

atskirtas kambarėlis, skirtas persirengimui bei kavos pertraukėlei. Kambarėlyje stovėjo rašomasis

stalas. Dar pirmąją savo darbo savaitę pastebėjau, jog čia likus vienam, greta kambarėlio, visai

šalia jo durų, kažkas imdavo krebždėti, lyg ir nežymiai trepsėti. Galvodavau, jog tai pelės, bet

atidaręs duris nieko neišvysdavau. Po kelių tokių kartų apkaltinau savo lakią vaizduotę. Tiesa,

visus tuos kartus per nugarą nubėgo lengvi šiurpuliukai ir nuo tada vakarais dirbtuvėse instinktyviai

stengdavausi neužsibūti vienas.

Be manęs ir dar vienos kolegės ceche dirbo uždaroko būdo, senyvo amžiaus rusakalbė moteris,

vardu Leokadija. Jos darbas buvo dekoracijų dažymas. Man pradėjus dirbti, mano atsiradimą ji kurį

laiką ignoravo. Mums susitikus, ji demonstruodavo atvirą nepasitenkinimą – vos mane pamačiusi,

atsukdavo nugarą ir pabrėžtinai nervingai dėliodavo daiktus. Laikui bėgant supratau kodėl.

Leokadija jau senokai buvo sulaukusi pensinio amžiaus ir, ko gero, labiausiai ją bauginatis dalykas

buvo neišvengiamai artėjantis pasitraukimas iš darbo. Kiekvienas į teatrą užsukantis jaunesnis

žmogus, jos manymu, buvo potencialus konkurentas. Darbiniai santykiai atšilo tuomet, kai ji

suprato, kad aš nedažau dekoracijų. Tai pajutęs, jai netgi primelavau, kad nesugebu nieko dažyti ir,

idant atrodytų dar rimčiau, – kad apskritai neskiriu spalvų. Šios nepiktos melagystės dėka iš

didžiausio priešo tapau pakenčiamu bendradarbiu. Vieną rytą mums geriant kavą dirbtuvių

virtuvėlėje (nešvarių indų priverstame kampe, kuriame Leokadija triūsia tuomet, kai nieko nedažo)

ji man papasakojo, kad Rusdramyje pradėjo dirbti būdama dvidešimt trejų, o štai artėjantį rudenį

sukaksią keturiasdešimt penkeri metai, kuriuos ji pradirbo teatre. Taigi, Leokadijai beveik

septyniasdešimt. Nenuostabu, kad visi cecho kampai prigrūsti jos daiktų, kauptų daugiau nei pusę

ilgo gyvenimo. Visą mūsų nediduką kolektyvą baugino mintis apie neišvengiamai artėjančią teatro

renovaciją – suvokėme, jog tuomet būtent mums teks viską iškuopti, o galiausiai būsime iškeldinti

iš šių erdvių dirbtuvių ir nugrūsti į ankštą, pelėsiais atsiduodantį rūsį. Leokadiją ši mintis baugino

labiausiai – juk tai reiškė neišvengiamą išsiskyrimą su jos taip branginamais daiktais, kurių nėra

kur dėti, bet išmesti nekyla ranka.

22

Su kolegomis Leokadija kalba lakoniškai arba apskritai nekalba, tačiau beveik visada

slampinėja po cechą – net tuomet, kai visai nėra ką daryti. Matyt, ji jaučiasi vieniša, būdama savo

ankštame bute, esančiame vienoje iš betoninių dėžučių, padėliotų viename iš miesto miegamųjų

rajonų. Vaikštinėdama po dirbtuves ji be tikslo dėlioja daiktus ir įrankius iš vienos vietos į kitą, dėl

to dažnai būna sunku rasti daiktus, kurių dirbant prireikia – jie nuolat keičia savo buvimo vietą. Kai

ko nors nerandu, dažniausiai įtarinėju Leokadiją, tačiau neišdrįstu jos pasiteirauti.

Kelis vakarus prieš artėjančią spektaklio premjerą teko dirbti iki vėlumos. Apie vidurnaktį su

Leokadija susėdome išgerti po paskutinį puodelį kavos. Ji geria silpną kavą su trimis arbatiniais

šaukšteliais cukraus, o aš kavą mėgstu stiprią, ir į ją cukraus nededu. Savo apgailėtina rusų kalba

mėginau palaikyti pokalbį. Man kalbant rusiškai, dauguma rusakalbių juokiasi ir sunkiai supranta

ką bandau pasakyti. Tik ne Leokadija. Ji retai juokiasi. Bevapėdamas užsiminiau jai apie ramybės

neduodantį bilduką, įsikūrusį greta mano dirbtuvės. Leokadija, truktelėjusi nedidelį gurkšnelį

saldžios kavos, akimirką patylėjo žiūrėdama į grindis, tuomet prakalbo lietuviškai. Tai nutinka itin

retai.

– A tu nibijok. Ten, navierna, Kolia. Tolka, jeigu turi, gali išgert jam palikt...

Man pasiteiravus kas gi tas Kolia, Leokadija nieko neatsakė, tik vienu puodelio užsivertimu

pabaigusi kavą, pakėlė ant grindų gulėjusį teptuką ir nedideliais žingsniais nutrepsėjo link savo

darbastalio, ant kurio gulėjo dažymui paruošti butaforiniai pyragėliai.

Kitą rytą atėjęs į darbą pirmiausia sutikau kitą kolegę, Leokadijos darbe dar nebuvo. Galvoje vis

kirbėjo mintis apie Kolią. Pasisveikinęs su kolege buvau beeinąs link savo dirbtuvės, bet ūmai

stabtelėjau ir atsigręžęs pasiteiravau:

– O gal tu žinai, kas buvo ar yra tas Kolia?

– Kolia – taigi apšvietėjas.

– Apšvietėją aš žinau. Aš apie Kolią, su kuriuo, panašu, jog dailinuosi savo erdve, o gal greičiau

– jis su manim dalinasi?

– A... Kalbėjai su Leokadija, – kolegės žvilgsnis akimirkai nukrypo į virš nešvarių indų krūvos

besisukiojančią musę, kiek padvejojusi moteriškė kalbėjo toliau, – kaip čia tau pasakius... Kolia

buvo jos vyras. Seniau jie kartu dirbo, bet jis labai senai mirė. Gerokai seniau, negu aš įsidarbinau

šitoj skylėj. Apie jį sužinojau iš jos pačios – kažkada po premjeros ji padaugino brendžio, tada

viską ir papasakojo.

– O ką pasakojo?

23

– Na, pasakojo, kad jie susipažino teatre – karšta meilė, vedybos ir taip toliau... Jiems gimė dvi

dukros. Pradžioje viskas ėjosi neblogai, kol tas Kolia nepradėjo smarkiai pilti. Gerdavo jis su tokiu

senu aktorium – dabar užkrito jo pavardė. Irgi senokai miręs. Kartą, atrodo aštuoniasdešimt

aštuntais ar devintais metais, tuos du eilinį sykį kankino baisios pagirios, ir dažų kambarėlyje jie

aptiko stiklinį butelį su degtinės etikete. Kolia užsivertė pirmas, tam antram užteko proto prieš

geriant pauostyt. Kolia vietoj susmuko. Sakė – dar pasitampė valandėlę, bet net į toksikologinį

nespėjo jo nuvežti... Tai va.

– O kas tame butelyje buvo?

– Dichloretanas.

– Kas?

– Tirpiklis toks. Seniau jį naudojo plastikui klijuot – užlašini ir lydosi organstiklis. Bet dabar jau

nebenaudoja niekas – uždraustas. Baisus nuodas. Sako, dėl to ir uždraudė, kad pijokėliai

apsinuodydavo dažnai – į plastiką tai nesupilsi, visi ir laikydavo buteliuose nuo vodkės.

Grįžęs į dirbtuvę susiradau piniginę ir nuslinkau iki parduotuvės. Parsinešęs nedidelį butelaitį

škotiško viskio, ceche suradau taurelę, nusinešiau kėdę į bilduko kampą ir prisėdau. Vieną viskio

taurelę išgėriau pats, pripildęs antrąją pastačiau ant seno medinio karkaso. Dar truputį pasėdėjęs

pakilau ir ėmiausi savo darbų. Tos dienos vakarą taurelė tebebuvo pilna. Tebebuvo pilna ir po

savaitės, mėnesio, tik gėrimo šiek tiek išgaravo ir į vidų spėjo pridulkėti. Gal tai ir kvailoka.

Veikiausiai moteriškės tiesiog dūmė man akis, pasakodamos apie bildukus ir girtuoklių vėles. Bet

ką gali žinoti... Kad ir kaip ten būtų, dabar būti dirbtuvėje pasidarė ramiau. Dabar tai jau mano

erdvė.

24

Vėžlys

Apie septintą valandą vakaro, rankoje laikydamas medžio drožlių, tuščių dažų skardinių bei

putplasčio nuopjovų prikimštą juodo plastiko maišą, užrakinau teatro dekoracijų gamybos dirbtuvių

duris. Ketinau išmesti šiukšles ir pėdinti namų link. Atliekų konteineris stovėjo teatro kieme,

esančiame kitoje pastato pusėje, tad norėdamas išnešti šiukšles iš dirbtuvių, turėjau eiti aplink

teatrą arba kirsti jį tarnybiniu koridoriumi – teatro tiesiąja žarna, kurioje, dažniausiai be jokio tikslo

trindavosi pagiringi scenos mašinistai, aktoriai susireikšminimo persuktais veidais bei

pasidėvėjusios tetulės iš administracijos, bet kokia kaina besistengiančios įsiteikti teatro vadovui.

Šiuo keliu (turiu galvoje tarnybinį koridorių) perėjęs pelėsiais atsiduodantį pastatą, išėjau į lauką ir,

atsikratęs balasto, pasidžiaugiau, kad šį kartą pavyko nieko nesutikti. Persimetęs apšiurusią kuprinę

per dešinį petį ketinau, kaip įprastai, leistis nuo kalno „tautos tėvo gatve“, tačiau, kirtus Teatro

gatvelę, kojos, rodėsi, pačios per statybiniu šlamštu užgriozdintą kiemą patraukė laiptuotojo

Protestantų parko link.

Parkas buvo apytuštis – už gero pusšimčio metrų glamžėsi pavasarinės saulės apsvaigintų

paauglių porelė, iš priešingos parko pusės link manęs netvirtu žingsniu artinosi susigūžęs vidutinio

amžiaus vyras. Buvau beveik įsitikinęs – prašys parūkyti. Rūkalų neturėjau, bet tuo metu

pamaniau, kad į snukį negausiu – ne ta miesto dalis, o ir tipažas neatrodė iš tų, kurie visur tik ir

įžvelgia priežastis suknežinti praeivio makaulę.

– Žadėjo žadėjo, o jokio lietaus – dabar niekuo nebegali tikėti... – Artėdamas prie manęs

savo nusivylimu pasidalino vyriškis.

– Taigi, ypač tais, kurie prognozuoja ateitį... – Pratęsiau vyriškio pastebėjimą vildamasis, kad

tuo mūsų pokalbis bus baigtas, tačiau mums prasilenkiant praeivis pademonstravo norą pratęsti

pašnekesį:

– O jūs – dailininkas?

(Še tau, kad nori! Nejaugi man ant kaktos parašyta?)

– Nejau man ant kaktos parašyta? – Irzliai pasiteiravau.

– Ne ant kaktos – ant kelnių... – Atsakė vyriškis iššiepdamas taisyklingos formos dantis,

atskirtus siaurais, besaikio rūkymo paryškintais tarpdančiais.

Iš tiesų – kelnės dažuotos, matyt Leokadija, sena kaip pats teatras dažytoja, vėl buvo pasidėjusi

dažuotus teptukus ant kėdės. Dirbtuvėse visi baldai padengti savotišku kamufliažu, tad atskirti, kur

dažai išdžiūvę, o kur vis dar tepantys, yra beveik neįmanoma.

25

– Na, taip. Tam tikra prasme – dailininkas.

– Kaip tai suprasti – „tam tikra prasme..“? Arba dailininkas arba ne...

– Tiesą sakant, dirbu dekoratoriumi teatre.

– Na, dekoratorius irgi dailininkas. Aš taip pat uostęs meno – kadaise užsiimdavau grafiniu

dizainu.

– Kodėl nebeužsiimate?

– Nebeužsiimu, ir tiek žinių. Tačiau mano gyvenime buvo laikotarpis, kuomet kurdavau visai

pakenčiamus knygų viršelius, plakatus ir panašius dalykus. O tamsta rūkote?

– Deja, negalėsiu jūsų pavaišinti. Neturiu kuo. – Vyriškio išvaizda buvo tokia, kad cigrečių jis

galėjo nebent prašyti – tikrai ne siūlyti, tad tolimesnė pokalbio eiga mane švelniai nustebino.

– Ne bėda, gal aš galėčiau jus pavaišinti? Žinoma, jei „Pall Mall‘as“ tamstai ne per prastas.

– Neįsižeiskit, bet aš metęs.

– Tuomet aš parūkysiu, o jūs galite palaikyti man draugiją. – Matyt, paveiktas draugiško

bendravimo, natūraliai kvailokai išsišiepiau, ir mudu prisėdome po lapus krauti pradėjusia liepa,

ant parko pakraštyje stūksančio zikurato laiptelių.

Vyriškiui rūkant kurį laiką sėdėjome tylėdami. Stebėjau apkvaitusius paauglius – juk ir aš

panašiai elgdavausi dar visai nesenai – nė dešimt metų neprabėgo. Kai esi šešiolikos, nemąstai apie

aplinkinius – smegenėlės pernelyg užlietos siautėjančių hormonų. Mano pašnekovas tylėjo, tarsi

laukdamas, kol aš pirmas ryšiuosi nutraukti stojusią tylą. Nutariau priimti jo nebyliai siūlomas

žaidimo taisykles.

– O kodėl jūs nebekuriate knygų viršelių? – Krapštydamas atsilupusią odelę nuo kairiosios

rankos nykščio galiausiai pasiteiravau aš.

– Dalykai pasikeitė. Man tai nebeteikia džiaugsmo. Kaip ir įsivaizduojamas stabilumas, šeima,

įkyrūs tariami draugai ir apskritai – vergavimas vardan geresnio rytojaus. Žinai, aš turiu dukrą ir

sūnų. Dukra šiuo metu yra maždaug tavo amžiaus, sūnus – trimis metais jaunesnis. Stebėjau kaip

jie auga ir darosi vis nuobodesni, gangrenuoja – panašiai kaip ir jų tėvai. Visa tai mane ilgokai

smaugė, tačiau visai atsitiktinai aplinkybės susiklostė taip, kad man pavyko atrasti tai, be ko dabar

savęs nebeįsivaizduoju. – Mano pašnekovas reikšmingai primerkė akis taip, lyg stebėtų horizontą,

tik tas horizontas Protestantų parke labai jau artimas.

– Buvote įtrauktas į religinę sektą? – Jau sakydamas supratau, kad mano bandymas pajuokauti

smarkiai nevykęs, tačiau vyriškis nė akimirkai neįsižeidė (bent jau taip atrodė) ir tęsė toliau.

26

– Nieko panašaus. Mano galva, religija tėra savęs apgaudinėjimas, o tėtė Dievas yra ne kas kitas,

kaip suaugusių žmonių įsivaizduojamas draugas.

– Smagus pastebėjimas kalbant apie Dievą.

– Deja, ne mano. Šią protingą mintį girdėjau viename kvailame filme…

– Galėjote neišsiduoti…

– Bet ne tai norėjau pasakyti. Norėjau jums papasakoti apie laisvą kritimą.

– Laisvą kirtimą?

– Būtent! Šuoliai parašiutu yra dalykas, pakeitęs mano gyvenimą – sugriovęs tariamą stabilumą,

išardęs šeimą, tačiau sugrąžinęs gyvastį. Žinai, prieš iššokdamas pirmą kartą siaubingai bijojau

aukščio, net skrendant lėktuvu man iš siaubo viduriai vartydavosi, bet kai nugalėjau savo baimę,

pajutau, kad nėr kelio atgal. Joks kitas dalykas negali to atstoti – nė iš tolo. Kai krenti, pajunti kaip

kraujas teka kiekvienu, net pačiu smulkiausiu tavo kūno kapiliaru. Ir ta besisukanti beribė erdvė,

greitis, galimybė išsitėkšti ir gyvybės pojūtis – viskas telpa viename šuolyje. Nebegalėjau nei dirbt,

nei apsimetinėt rūpestingu šeimos tėvu. Dabar aš gyvenu kritime, o kai nekrentu, jaučiu, kaip

apmirinėju. Tarsi nutirpusi galūnė.

– Man visa tai primena pasakėčią apie vėžlį ir erelį.

– Nesu tokios girdėjęs.

– Na, toje pasakėčioje vėžlys gyveno savo vėžlišką gyvenimą, nesuvokdamas, koks vis dėlto jo

gyvenimas sumautas, tačiau vieną dieną jis įtikino erelį, kad šis jį pakeltų į dangų. Erelis sutiko

vėžlį paskraidinti, bet perspėjo, kad po to yra rizika tapti egzistecialistu, gal net nihilistu. Vėžlys,

nepaisydamas jo perspėjimų, vis vien veržėsi kilti į padangę, ir erelis jį iškėlė aukštai aukštai.

Skraidinamas vėžlys suvokė, kaip šūdinai iki tol jis gyveno. Galiausiai nuleistas atgal ant žemės, jis

paniro į nepakeliamus savo būties beprasmiškumo apmąstymus ir ilgainiui, spjovęs į viską, ką iki

tol turėjo, mirtinai prasigėrė... Maždaug taip.

– Keista.

– Nieko keisto. Istorija juk tipinė, na, tik mano pasakojimas gal kiek iškraipytas.

– Aš ne apie tai. Tiesiog dabar prisiminiau savo pirmąjį šuolį – jį man keturiasdešimt penktojo

gimtadienio proga padovanojo žmona. Aš ilgai atsikalbinėjau šokti, kol galiausiai sutikau ir tik dėl

to, kad ji jau buvo sumokėjusi pinigus. Šokome kartu. Tada ir jokio laisvo kritimo nebuvo – per

daug pavojinga naujokams, tačiau tai man nekliudė suprasti, kad tai yra mano nauja, nepagydoma

priklausomybė. O, žinai, žmonos tas šuolis visai nesužavėjo. Neilgai trukus aš mečiau knygų

dizainerio darbą ir ją palikau.

27

– Tai taip išeina, kad ji pati kalta – juk ji pirmąjį šuolį padovanojo. Aš taip pat visuomet sau

randu racionalių pasiteisinimų, kad nereikėtų gyventi su mintimi, jog kažko prikiaulinau. –

Kalbėjau kiek pašaipiu tonu, veikiausiai todėl, kad nebuvau tikras, ar vyriškis man nedumia akių.

– Jūs viską taip ciniškai supaprastinat.

– Atleiskit.

– Niekis.

Vėl stojo nejauki tyla. Vyriškis drebančia ranka ištiesė link manęs atidarytą „Pall Mall’o“

pakelį. Rankos mostu pademontravau, kad nenoriu rūkyti, nors mielai būčiau sutraukęs cigaretę,

bet pamaniau, jog nelabai rimtai atrodyčiau, jei užsirūkęs užsikosėčiau ar dar blogiau –

apsivemčiau. Kiek nesmagiai jausdamasis, užsirišau nuspurusį batraištį, mano pašnekovas tuo tarpu

nė kiek nesimėgaudamas, godžiai į plaučius traukė trečią iš eilės cigaretę. Paaugliai atsiplėšė vienas

nuo kito ir nužingsniavo troleibusų stotelės link.

– Manau, kad ir man jau metas eiti. – Stodamasis ir per petį persimesdamas kuprinę tariau.

– Na tai sėkmės. Gal kada susiskambinkime – išlenktume po porą alaus? Gal pasakykit savo

telefono numerį?

Akimirkai pasimečiau. Žmogelis lyg ir nieko blogo nelinkintis, tad tiesiog pasakyti, kad

nenoriu jam duoti savo telefono numerio dėl to, kad jis man primena valkatą ir psichinį ligonį, būtų

buvęs kiek per smarkus gestas atsisveikinimui. Staiga į galvą atėjo puiki mintis – melas išgelbės

žmoniją (bent jau nuo įkyrių puspročių):

– Deja, telefonu nesinaudoju iš principo – manau, kad žmonės prisiriša prie ryšio priemonių ir

netenka laisvės. – Buvo akivaizdu, kad mano pašnekovo tai neįtikino, tačiau jis nedemonstravo

atkaklumo.

– Na, tuomet belieka tikėtis, kad gyvenimas mus tiesiog suves dar kartą.

– Galbūt kylančiame lėktuve?

– Galbūt…

– Na, tai viso.

– Viso.

Palikęs ant laiptelių sėdintį vyriškį, neatsigręždamas nužingsniavau šurmuliuojančios gatvės

link. Galvoje nesiliovė kirbėjusi mintis, jog ką tik sutiktas žmogus yra eilinis dėmesio ištroškęs

gatvės pašlemėkas, susikūręs neva intriguojančią istoriją, turinčią suvirpinti klausytojų širdis. Tą

28

vakarą dar mėginau kažką rašyti, tačiau niekaip negalėjau atsikratyti minčių apie sutiktą vyrą, tad

nieko doro taip ir nesurezgiau.

Kita savaitė buvo nepakeliamai nuobodi. Darbe vyravo masinė psichozė dėl artėjančios

premjeros – iš Rygos atvykusi pokvailė spektaklio dailininkė, gelbėdamasi nuo neišvengiamai

artėjančio fiasko, įsigeidė dar daugiau dekoracijų, kuriomis perkimšdama sceną tikėjosi užmaskuoti

savo diletantiškumą. Per darbus visiškai pamiršau tą keistą pašnekesį laiptuotajame parke.

Prabėgus maždaug šešioms dienoms nuo susitikimo su laisvo kritimo mėgėju, atėjęs į darbą, kaip ir

kasryt, skaitinėjau virtualią spaudą – mat, nepaisant įtemptos dienotvarkės, neatsisakiau savo

įpročio rytais, vos atėjus į darbą paskaitinėti internetiniuose naujienų portaluose talpinamas

naujienas. Tokiu būdu keldavau savivertę – daugumos straipsnių herojai buvo visiški bukagalviai,

gerokai bukesni už mane. Dėmesį prikaustė vakarykštės dienos straipsnis su antrašte

Parašiutininko žūtis. Atsidaręs straipsnį, prieš akis išvydau gerokai seniau darytą parke sutikto

žmogaus fotografiją. Žemiau buvo glaustai aprašytos jo mirties aplinkybės bei išvardinti nuopelnai

grafinio dizaino srityje. Anot minėto straipsnio, jis kiek per vėlai išskleidė parašiutą ir kepštelėjo į

ką tik pražydusių pienių lauką.

– Pasirodo, tu vis dėlto neskiedei, vėžly... – Spoksodamas į nešiojamojo kompiuterio ekraną

tyliai sumurmėjau sau po nosim.

Ta diena man nebuvo ypatinga. Iš galvos greitai išgaravo žinia apie parašiutininko žūtį. Tik

išėjęs po darbo dar prisiminiau anos savaitės susitikimą su „Vėžliu“, tuomet patraukiau namų link

savo įprastu keliu – daugiau jokių pasivaiščiojimų pro Protestantų parką.

29

Stagnum4

Ko gero, jei tai būtų buvusi atsitiktinė, man nežinomo autoriaus parašyta knyga, daugelį dalykų

apie kuriuos joje kalbama, būčiau vertinęs įtariai, bet juk tai – D. L., tad skaitant apie meditacijos

naudą kūrybiškumui, nejučiomis ėmiau ir užkibau.

Tiesa, knygoje rašoma apie transcendentinę meditaciją, kuriai būtinas mokytojas, be to,

praktikuojant tokio pobūdžio meditaciją, balsu kalbamos mantros. Bet, juk yra ir kitokių

meditacijos formų.

Pradžioje nutariau pamėginti kasryt skirti dvidešimt minučių atsiribojimui nuo kasdienių

reikalų ir minčių sutelkimui į tokį natūralų ir įprastą veiksmą kaip kvėpavimas. Tokia turėjo būti

mano meditacija. Nusprendžiau medituoti taip, kaip tai daro dvasingi vakariečiai – atsisėdus ant

kėdės krašto tiesia nugara, nes bandymas praklūpėti dvidešimt minučių ant kelių būtų virtęs tikra

kančia.

Taigi, pradėjau savo meditaciją. Visų pirma, telefone nusistačiau žadintuvą – tam atvejui, jei

medituoti pasirodytų nepaprastai lengva ir užmirščiau apie kitus dalykus, kuriuos tądien turėjau

nuveikti. Atsisėdau ir užsimerkiau. Pradėjau mintyse skaičiuoti savo įkvėpimus ir iškvėpimus,

suskaičiuoju iki dešimties, ir vėl iš naujo. Pradžioje atrodė paprasta – tačiau kai iki dešimties

suskaičiavau maždaug dešimt kartų, krūtinėje pajutau sunkumą. Porą kartų įkvėpiau kiek giliau,

tačiau oras atrodė kažkoks klampus. Jausmas priminė mėginimą numalšinti kamuojantį troškulį,

geriant išsivadėjusį, saldų, šiltą skystį. Vis mėginau ramiai ir tolygiai kvėpuoti, tačiau jutau, kaip

nevalingai kyla mano pečiai ir didėja įtampa nugaros srityje. Galiausiai pradėjau galvoti, kad

nenustačiau žadintuvo – gal ką ne taip nuspaudžiau, pamaniau. Pameditavęs dar kurį laiką

neapsikenčiau, atsimerkiau ir mėgindamas atgauti kvapą įsistebeilijau į telefono ekrano kampe

esantį laikrodį – nuo meditacijos pradžios buvo prabėgę lygiai aštuonios minutės.

4 Stagnum – lot. stovintis vanduo

30

Puota

Medinis namas stovėjo ant stataus kalno šlaito susiformavusioje plokštumoje. Dėl rūko kiek

pamėkliškai atrodė aplink stūksantys, dydžiu ir forma vienas kitą atkartojantys kalnai, apaugę

plačiakamieniais medžiais – dauguma jų, akivaizdu, buvo jau senokai praradę gyvybę. Kilo

įspūdis, jog šie medžiai tokie ir užaugo – sausi, gumbuotais švininiais kamienais ir susisukusiomis

šakomis. Greta namo styrojo keletas didžiulių, sustabarėjusių alijošių, jie kaip ir medžiai buvo

išdžiūvę, dėl to dabar labiau priminė roplių dvėselėnas, įkastas galvomis į žemę.

Vienas atokiau nuo namo stūksojęs alijošius buvo išvirtęs su šaknimis. Augalas gulėjo ant

suskeldėjusios žemės, o greta jo juodavo gero pusmetrio gylio ir kiek didesnio pločio duobė.

Prisiartinęs ir pačiupinėjęs aplink duobę išbarstytus grumstus, nusistebėjau: tai nebuvo molis,

juodžemis, skalda ar žvyras, veikiau – degėsiais atsiduodantis suodžių ir pelenų mišinys. Keista

pasirodė ir tai, jog išvirtusio augalo šaknų mazgas buvo gerokai mažesnis už duobės tūrį – joje,

akivaizdu, būta dar kažko.

Per tirštą miglą dangaus nesimatė. Rodėsi, jog šios vietos niekuomet nepasiekia saulės

spinduliai. Nerimą kurstė viską it rūkas gaubianti įkyri tyla. Instinktyviai mėgindamas nuo jos

pasislėpti, užėjau į kukliai iš išorės dekoruoto medinio pastato vidų.

Name buvo tuščia. Pro atvirus langus girdėjosi ta pati spengianti tyla. Bandžiau tyčia

triukšmauti – trepsėjau, siūbavau nuo vienos kojos ant kitos, tikėdamasis, kad sausos grindlentės

ims girgždėti, tačiau nepavyko išgauti jokio garso. Nors po kojomis regėjau kietą pagrindą,

jaučiausi tarsi būčiau atsidūręs beprotnamio vienutėje paminkštintomis sienomis ir grindimis.

Tokios sienos paprastai būna aptrauktos rusvu arba tamsiai žaliu dermantinu, po kuriuo prikimšta

pageltusios vatos, visa tai prikalta vinimis su dekoruotomis, kniedes imituojančiomis galvutėmis.

Ši danga ne tik izoliuoja aplinką nuo nepageidaujamų garsų, bet kartu niekais paverčia bepročio

bandymus užsiiminėti saviterapija daužant susisukusią galvą į sienas ar grindis. Veikiausiai šį

mano paties susikurtą vienutės vaizdinį sąlygoja tai, jog panašiai atrodė buto, kuriame prabėgo

mano vaikystė, durys. Namuose likęs vienas, mėtydavau į jas smiginio strėlytes, kurias ištraukus,

minkštas, šviesiai rudas dermantinas kaip mat „užgydavo“ ir namo grįžę tėvai nepastebėdavo

atsiradusių žaizdų.

Pastatas, kuriame dabar atsidūriau, teturėjo vienerias, lauko, duris. Tarp kambarių durų nebuvo,

tik atviri praėjimai, sujungiantys beveik identiškas patalpas. Iš pirmo žvilgsnio pasirodė, jog

vidinės namo sienos tinkuotos, tačiau tai nebuvo įprastas tinkas – paviršius savo tekstūra veikiau

31

priminė sustingusį vašką ar pegamentą. Įsižiūrėjęs kiek įdėmiau, pastebėjau, kad sienos turi savitą

gelmę, vos pastebimą transparentiškumą, būdingą tik gyviems kūnams. Atrodė, jog įrėžęs pjūvį

sienoje išvysčiau epidermį, riebalinius audinius, pulsuojančias raumenų skaidulas, bet tik trumpam,

nes tuoj pat visa tai pranyktų iš perpjautų kraujagyslių raizgalyno plūstelėjusioje srovėje.

Besidairydamas nepastebėjau jokio aiškaus šviesos šaltinio, tačiau kambariuose buvo šviesu.

Blausi, nežymiai pulsuojanti šviesa sklido tiesiog iš sienų. Erdvės vis kartojosi, klaidindamos mane

savo panašumu, ir aš suvokiau, jog atsidūriau savotiškame labirinte. Buvau bepradedąs nerimauti,

kad nesugebėsiu rasti išėjimo, tačiau mintis tuoj pat išsklaidė juodo plastiko maišas, kurį aptikau

viename iš kambarių.

Kiek įtariai prisiartinęs prie radinio, ketinau dirstelėti į maišo vidų, tačiau vos jį sujudinus,

pasklido šleikštulį kelianti smarvė. Ne iš karto atpažinau šį kvapą, tačiau netrukus prisiminiau, kad

būtent taip dvokia sušvinkęs kraujas. Kartą šį dvoką yra tekę užuosti, kuomet vaikystėje

viešėdamas pas senelius tvarkiau rūsį ir, netyčia užkliudęs, numečiau ilgokai stovėjusį stiklainį,

kuriame, kaip paaiškėjo vėliau, buvo laikomas kiaulės kraujas, atidėtas tradiciniam delikatesui –

kraujiniams vėdarams. Tą kartą tamsus sudužusio stiklainio turinys aptaškė mano nuogas blauzdas

ir aš, dar nesuprasdamas su kuo susidūriau, vos suturėjau laukan besiveržiantį skrandžio turinį.

Dabar, kiek atsitokėjęs nuo smarvės, sulaikiau kvėpavimą ir ėmiau įdėmiai apžiūrinėti maišą.

Pradžioje bjaurėjausi, tad nedrįsau kišti rankų į vidų – pirštais čiuopiau vėsų, šlamantį plastiką,

mėgindamas suprasti, kas galėtų būti viduje. Maiše buvo trys rutuliai, visi beveik vienodo,

suaugusio žmogaus galvos, dydžio. Apimtas smalsumo, vienu staigiu mostu iškrėčiau rutulius iš

maišo. Tiršto ir klaikiai dvokiančio skysčio baloje dabar gulėjo trys retais, tamsiais, sulipusiais

plaukais apžėlę galvos. Tiesa, tai nebuvo tikros galvos – rutuliai neturėjo nei veidų, nei kaklų, netgi

numanomų vietų, kuriose galėtų būti akiduobių ar žandikaulių užuomazgos. Su koja paridenęs

vieną rutulį, nusistebėjau – iš visų pusių ši galva turėjo tik retais gyvaplaukiais apaugusį pakaušį.

Ant grindų gulintys rutuliai dabar labiau panašėjo į bjaurasties kiaušinius iš nedidelio biudžeto

fantastinio filmo, bet ne į žmonių galvas. Tuo metu, manyje nubudo smalsus berniūkštis, pasišovęs

tuojau pat ištirti atrastą „išmatų krūvelę“. Pasigailėjau, kad būdamas lauke nesusiradau lazdos ar

tvirtesnio pagalio. Kai neturi jokio įnagio, tenka susitepti. Paėmęs vieną iš rutulių į rankas,

apčiuopiau siūlę, dalinačią jį į du vienodus pusrutulius. Pro ją ir sunkėsi tamsus, tąsus skystis, su

kurio dvoku jau buvau spėjęs apsiprasti. Pamėginau spūstelėti sujungimą nykščiais, bet siūlė

pasirodė esanti gerokai tvirtesnė, nei maniau. Supratęs, jog be kokio įnagio ar destruktyvesnių

veiksmų nesugebėsiu įveikti lukšto, nutariau, kad tai padaryti bus patogiausia lauke. Rankomis

32

apglėbiau visus tris rutulius ir, it kūdikius prisispaudęs juos sau prie krūtinės, išėjau į lauką.

Išėjimas buvo gretimoje patalpoje, ir nors atrodė, kad kambarį, kuriame aptikau šį keistą radinį,

buvau praėjęs ir anksčiau, pirma jo nepastebėjau.

Išėjęs atsisėdau ant žemės čia pat, visai netoli durų. Pastebėjau, kad tįstančiomis gleivėmis

išsitepiau marškinius ir kelnes. Dabar ant krūtinės, pilvo bei kelnių klyno buvo nemaža,

abstrakčiojo ekspresionizmo atstovų tapybą primenanti dėmė. Kai vaikystėje tekdavo vasaroti pas

senelius ir išaušus sekmadienio rytui, močiutė kartu su savimi mane tįsdavosi į mažo provincijos

miestelio bažnyčią, ir kuomet kunigas, kiek pasaldintu balsu vapėdavo apie prigimtinę nuodėmę, aš

nesiliaudavau svarstęs – kokią gi dėmę jis turi galvoje? Bet tada nieko neklausinėdavau ir

apsimesdavau viską suprantąs. Nujaučiau, kad tai turėtų būti kažkas gėdingo ir nešvaraus, panašiai

kaip vaikštinėjimas prisidirbus į kelnes. Tiesa, tada buvau tvirtai įsitikinęs, jog manęs tai neliečia,

nes su jokiomis „dėmėmis“ reikalų aš neturiu.

Taigi dabar, kitaip nei vaikystėje, turėjau dėmę. Niekaip nebūtų pavykę išsisukti, jei staiga būtų

pasirodęs radinio šeimininkas. Tačiau dėl to pernelyg nesijaudinau, daug labiau man rūpėjo atverti

bent vieną rutulį. Ėmiau dairytis akmens ar masyvesnės šakos, tačiau aplinkui nieko panašaus

nesimatė, tad pamaniau, jog rutulį veikiausiai pavyktų sutrupinti užmynus bato kulnu. Kai siūlė be

garso, veikiau tik vos juntamai subraškėjo, pasijutau kaip blogas vyrukas iš „Negyvėlio“5. Man tai

patiko. Pažeistą rutulį nesunkiai atidariau rankomis. Viduje buvo drebučių konsistencijos gurguolis,

savo forma truputį panašus į žmogaus ar kokio kito gyvio smegenis. Jį supo tamsios gleivės ir

kietas lukštas.

Nemanau, jog tai, kad tą akimirką, vos tik įveikęs siūlę, patyriau sąmonės aptemimą, buvo tik

sutapimas. Atsipeikėjęs pajutau, jog esu atskirtas nuo savojo kūno – tarsi numirėlį apleidžianti

siela, nebylus ir bejėgis. Ūmai tapau pasyviu stebėtoju, spoksančiu į save iš šalies. Tuo tarpu mano

mėsa, rodėsi, manęs visai nepasigedo. Kūnas sėdėjo ant plikos žemės, apsiblaususį žvilgsnį

įsmeigęs į greta gulinčią gleivėtą krūvelę ir dešiniosios rankos pirštais iš lėto kabindamas

sutrupinto rutulio turinį, kimšo jį į klampiomis seilėmis plūstančią burną. Gleivės tįso smakru ir

krito ant dulkėto, degėsiais atsiduodančio grunto. Prarijęs kiekvieną saują tamsių drebučių, mano

kūnas išgremždavo panages apatiniais dantimis, tada vėl tiesdavo ranką.

Keisčiausia buvo ne tai kas vyko, bet tai, kad šis geismo kupinas rijimo aktas manęs nė kiek

negąsdino ir nekėlė šleikštulio. Visa tai, anaiptol, neatrodė atgrasu, netgi priešingai – stebėdamas

5 2 Amerikiečių režisieriaus Džimo Džarmušo (Jim Jarmusch) 1995 m. filmas „Dead Man“.

33

puotaujantį savo kūną, jutau šiurpą keliantį pasitenkinimą, sumišusį su kylančiu gėdos jausmu.

Nuodėmės jausmu. Tarsi Adomas, mano kūnas kimšo uždraustą vaisių vienas – „Neduosiu Ievai,

tegu eina sau!“

Stebėjau save iš šalies ir jutau, jog esu sau pakankamas. Tuo metu pamiršau nuolat lydintį

stygiaus jausmą, tolstančio horizonto troškimą, visuomet pasireiškiantį kartu su suvokimu, jog

niekada nepavyks jo pasiekti. Viskas buvo čia – aš ir visa, kas buvo aplinkui, ir kas apskritai buvo,

– viskas susijungė į nedalomą vienį, iš lėto išsiliejantį ir nykstantį vis tirštėjančiame rūke.