VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETAS MUZIKOS AKADEMIJA

INSTRUMENTINĖS MUZIKOS KATEDRA STYGINIŲ INSTRUMENTŲ SKYRIUS

Margarita Garmutė

Klaidų taisymo metodika akcentuojant fiziologiškai teisingą – neteisingą grojimą smuiku

magistro darbas

Methodology of mistake correction emphasising physiologically correct – incorrect violin

playing

Studijų kryptis: MUZIKA (0111)

ATLIKIMO MENO PEDAGOGIKA (SMUIKAS) valstybinis kodas 621X14006

Vadovas: doc. dr. Ilona Tandzegolskienė (moksl.laipsnis, Vardas, pavardė) (parašas) (data)

Vadovas: prof. Raimundas Butvila (moksl.laipsnis, Vardas, pavardė) (parašas) (data)

Apginta: doc. dr. Saulius Gerulis

(parašas) (data)

Kaunas, 2013

  1  

SANTRAUKA Lietuvoje nėra tiksliai žinoma kiek smuikininkų profesionalų ir neprofesionalų patyrė

traumų, kurios buvo susijusios su fiziologiškai neteisingu grojimu. Iki šiol stinga informacijos

kur ir kaip tokiu atveju reikėtų gydytis. Lamberg L. (2007) rašo, kad kiekvienas mūsų judesys

prasideda smegenyse ir tik vėliau, gavus komandą iš smegenų, atliekami judesiai, o pojūčiai

sugrįžta atgal į smegenis. Kaip teigia Lieberman J. L. (2004), dažniausiai muzikos mokytojai

skiria didžiausią dėmesį fiziniams įgūdžiams tobulinti ir mažai dėmesio skiria psichologiniams

aspektams. Dėl to galima teigti, jog fiziologiškai teisingas – neteisingas grojimas smuiku

priklauso ir nuo psichosomatikos. Išsamios, vien tik šiai temai skirtos, metodinės literatūros yra

labai mažai. Susisteminta metodinė fiziologiškai teisingo – neteisingo grojimo smuiku medžiaga

ateityje leistų pagerinti grojimo smuiku kokybę ir ergonomiją, išvengti ligų, kurias sąlygoja

fiziologiniai ir psichologiniai aspektai.

Tyrimo tikslas: šiame darbe yra atskleidžiamos inovatyvios klaidų taisymo metodikos,

jos susistemintos, akcentuojant fiziologiškai teisingą - neteisingą grojimą smuiku, atskleista

psichologinių būsenų įtaka šiam procesui.

Tyrimo tikslui pasiekti buvo iškelti šie uždaviniai:

1. Išplėtoti fiziologiškai teisingo grojimo smuiku sampratą.

2. Nusakyti fiziologiškai neteisingo grojimo smuiku atsiradimo prielaidas.

3. Išanalizuoti inovatyvius klaidų taisymo metodus, kurie padėtų groti fiziologiškai teisingai,

leistų išvengti psichologinių būsenų įtakos, pataisytų blogus griežimo smuiku įgūdžius.

4. Nustatyti dėstytojų naudojamas klaidų taisymo metodikas, susijusias su fiziologiškai ir

psichologiškai neteisingu grojimu smuiku.

Atliekant tyrimą buvo pasitelkti šie metodai: mokslinės literatūros analizė, kokybinis

išplėstinis interviu, kokybinio išplėstiniu interviu (angl. content) analizė.

Empirinio tyrimo metu nustatyta, kad dauguma dėstytojų su fiziologiškai neteisingu

grojimu susiduria labai dažnai. Fiziologiškai neteisingo grojimo atsiradimo priežastys

dažniausiai yra pradiniame mokymosi etape mokytojų padarytos aplaidumo, nedėmesingumo,

pernelyg sunkių užduočių skyrimo klaidos, mokinio noras iš karto muzikuoti, pernelyg greitai

pasiekti gerus profesionalaus grojimo rezultatus. Tyrimo metu buvo atskleista, kad fiziologiškai

neteisingo grojimo smuiku pasekmės gali būti: įvairūs fiziologiniai susirgimai (sausgyslių

patempimai, raumenų uždegimai, stuburo iškrypimai ir kitos susijusios ligos), psichologinės

problemos bei naujos profesijos paieškos.

  2  

SUMMARY There is not known exactly how many professional and amateur violinists in Lithuania

had or have injuries related to physiologically incorrect violin playing, as well as where is no

information where to go and get a medical treatment. Lamberg, L. (2007) writes that every our

motion starts in the brain and then only upon receipt of a command from the brain performed

movements and senses comeback back to the brain. As Lieberman J.L. (2004) stated music

teachers appointed by the biggest attention to improve the physical skills, and little attention to

the psychological aspects. Therefore, it can be argued, that physiologically correct – incorrect

violin playing depends from psychosomatic aspects, but there are very few codified

methodological literature about that, so it is important to codify physiologically correct –

incorrect violin playing methodological material, in order to improve the quality and ergonomic

of violin playing, and to avoid diseases, as a result of physiological and psychological aspects.

The aim of the research: to uncover innovative mistake correction methodology, to

codify them, accentuating the physiologically correct-incorrect violin playing and the influence

of psychological state.

There have been created four tasks to achieve the aim of the research. Those tasks are:

1. To develop concept of physiologically correct violin playing.

2. To define the appearance options of physiologically incorrect violin playing.

3. To analyse innovative methodology of mistakes correction that could help to play

physiologically correctly, would let to avoid an influence of psychological state, related with

physiologically and psychologically incorrect violin playing.

4. To determine what mistake correction methodology are using the teachers, related to

physiologically and psychologically incorrect violin playing.

Research methods: analysis of scientific literature, qualitative interviews, enhanced advanced

interview (content) analysis.

The empirical study found, that the majority of teachers with physiologically incorrect

playing encounters very often, physiologically incorrect playing reasons might be the appearance

of mistakes in initial learning phase. The potential causes might be negligence on the part of

teachers, low attention, or too high tasks assignment mistakes, as well as this could be caused by

the student's desire to achieve immediate results and the wish to do a musical expressions

immediately. During the investigation, revealed that physiologically incorrect violin playing

consequences could be: a wide range of diseases, psychological problems, and the searches for a

new profession.

  3  

TURINYS STUDIJŲ  KRYPTIS:  MUZIKA  (0111)  ...............................................................................................................  0  ATLIKIMO  MENO  PEDAGOGIKA  (SMUIKAS)  VALSTYBINIS  KODAS  621X14006  .............................  0  ĮVADAS  ....................................................................................................................................................................  4  1.  KLAIDŲ  TAISYMO  METODIKOS  ANALIZĖ  AKCENTUOJANT  FIZIOLOGIŠKAI  TEISINGĄ  –  NETEISINGĄ  GROJIMĄ  SMUIKU  .......................................................................................................................  8  1.  1.  FIZIOLOGIŠKAI  TEISINGO  GROJIMO  SAMPRATA  ..........................................................................................................  8  

1.1.1. Fiziologiškai teisinga grojimo smuiku laikysena stovint ir sėdint  ..........................................................  8  1.1.2. Smuiko ir stryko laikymas grojimo metu  .......................................................................................................  10  1.1.3. Fiziologiškai teisingas kairės ir dešinės rankų nustatymas  ...................................................................  13  

1.2.  PSICHOLOGINĖS  IR  FIZIOLOGINĖS  FIZIOLOGIŠKAI  NETEISINGO  GROJIMO  SMUIKU  ATSIRADIMO  PRIEŽASTYS  15  1.2.1. Fiziologiškai neteisingo grojimo smuiku problematika ir įtaka sveikatai  .......................................  18  

1.3.  REKOMENDUOJAMA  METODIKA  NORINT  PAKEISTI  FIZIOLOGIŠKAI  NETEISINGUS  GROJIMO  SMUIKU  ĮGŪDŽIUS  ....................................................................................................................................................................................................  21  

1.3.1. Praktiniai pratimai formuojantys tinkamus grojimo smuiku įgudžius  ...............................................  22  1.3.2. Praktiniai metodiniai pratimai padedantys keisti fiziologiškai neteisngą grojimą smuiku  .....  23  1.3.3. Fizinės veiklos be instrumento padedančios groti fiziologiškai teisingai: joga, tai chi, aerobika, svorių kilnojimas, Aleksanderio technika.  ............................................................................................  28  

2.  KLAIDŲ  TAISYMO  METODIKOS  AKCENTUOJANT  FIZIOLOGIŠKAI  TEISINGĄ  –  NETEISINGĄ  GROJIMO  SMUIKU  TYRIMO  METODOLOGIJA  ............................................................................................  30  2.1.  BENDROJI  TYRIMO  EIGA  ................................................................................................................................................  30  2.  2.  TYRIMO  INSTRUMENTAS  ..............................................................................................................................................  31  2.3  DUOMENYS  APIE  INFORMANTUS  ...................................................................................................................................  33  

3.  TYRIMO  KLAIDŲ  TAISYMO  METODIKA  AKCENTUOJANT  FIZIOLOGIŠKAI  TEISINGĄ  –  NETEISINGĄ  GROJIMĄ  SMUIKU  ANALIZĖ  ..................................................................................................  35  IŠVADOS  ................................................................................................................................................................  51  REKOMENDACIJOS  ............................................................................................................................................  54  LITERATŪRA  .......................................................................................................................................................  55  PRIEDAI  ................................................................................................................................................................  59  

  4  

Neįmanoma pervertinti svarbumo natūralaus grojimo smuiku, nes Tai rezultate Tampa teisingas

smuiko laikymo būdas. Visas atlikėjo ateities vystymasis gali priklausyti nuo to ar smuikas

tampa kliūtis, trikdis ar kūno pratęsimas.” (Havas K., 1971, p.13)

ĮVADAS

Tyrimo aktualumas: grojimas smuiku yra viena iš nenatūraliausių fiziologinių padėčių:

abi rankos turi būti pakeltos aukščiau širdies ploto, kairė ranka pasukta sau nenatūralia padėtimi.

Kiekvienas sąnarys, raumenys, kaulai turi judėti lanksčiai, nevaržomai. Grojant smuiku

atliekama daugybė pirštų, riešų, alkūnių, pečių judesių. Smuikininkas iškeltus kokybinius

uždavinius turi atlikti tiksliai, greitai ir labai kokybiškai. Fiziologiškai neteisingas grojimas

reiškia sutrikusį darbą, kuris lemia kurio nors iš raumenų susikaustymą ir neveiksnumą. Dėl šios

priežasties tampa sunkiau atlikti ne tik techninius veiksmus, bet ir perteikti kompozitoriaus

meninį sumanymą, ekspresyvumą. Pirmajam mažo vaiko mokytojui tenka sudėtingas uždavinys

- išmokyti mokinį groti fiziologiškai teisingai. Vaikui, pripratusiam prie natūralių judesių, dažnai

pirmosios grojimo pamokos ne tik nepatogios, bet gali būti ir skausmingos. Pirmojo mokytojo

klaidos vėliau sunkiai koreguojamos, reikalaujančios skirti daug dėmesio ir valios pastangų

ištaisymui. Norint jas ištaisyti reikia turėti informacijos ir specifinių žinių kaip pataisyti prastus

įgūdžius, žinoti kodėl to reikia. Ypatingą dėmesį reikėtų atkreipti į šiuolaikiniais metodais

paremtos literatūros, kuri padėtų lengviau ir greičiau susitvarkyti su iškilusiomis problemomis ir

klausimais, lietuvių kalba trūkumą. Kartais įtampos šaltinius yra ypatingai sunku surasti ir čia

reikia atskiro kruopštaus ir nuolatinio darbo. Fiziologiškai neteisingas grojimas gali labai

apsunkinti darbą. Tampa sudėtinga atlikti elementariausius veiksmus tokius kaip, lygus stryko

vedimas; gali būti sunku stovėti, nes labai greitai pavargstama, kairės rankos pirštai gali tapti

sunkūs, sustingę, nepaslankūs, todėl sunku tampa groti greitas natas, gali būti sunku valdyti

stryką, atsirasti bendras diskomforto jausmas, kūno sustingimas.

Fiziologiškai neteisingas grojimas gali kenkti ne tik atlikimo kokybei, bet ir sveikatai.

Žymi smuikininkė ir knygų autorė Lieberman J. L. (2004) savo knygoje “You are your

instrument” pastebi, kad turėjo klausos sutrikimų, kurie atsirado dėl fiziologiškai neteisingo

smuiko laikymo. Informacijos apie fiziologiškai neteisingo grojimo pasekmes medicinos

literatūroje, kaip teigia Lieberman J.L. (ten pat), galime rasti jau 1830 metų šaltiniuose. Apie tai

rašoma daugiau kaip 21 knygoje ir 54 straipsniuose. 1831 R. Schumann išrado pirštų tempimo

prietaisą, norėdamas patobulinti savo fortepijoninę techniką. Dėl šio noro vėliau jis patyrė

raumenų pertempimą ir sunkiai valdė dešinę rankos plaštaką. Fry H. J. H. (1986) teigia, kad

  5  

XIX amžiuje paplitę raumenų pertempimai, išsekimo neurozės, profesinis paralyžius ir kitos

ligos turi dvi atsiradimo prielaidas: nuolatinis raumenų judesių kartojimas griaunant visas

natūralias žmogaus galimybių ribas ir prievartinis, nenutrūkstantis, spazmus sukeliantis, raumenų

naudojimas. “The New England journal of medicine” (1991) straipsnyje buvo paskelbti tyrimų

rezultatai, kad apie 50 % profesionalių muzikantų kenčia nuo įvairių raumenų sužalojimų.

Horvath J. (2009) teigia, kad yra ir kitų tyrimų rodančių, jog skaičiai siekia net 75 %. Lietuvoje

statistikos šia tema nėra. Stinga ir informacijos kur kreiptis bei kaip gydytis. Dėl šių priežasčių

galima teigti, kad labai svarbu yra susisteminti fiziologiškai teisingo - neteisingo grojimo smuiku

metodinę medžiagą. Vienintelė knyga lietuvių kalba, kurioje aptariamos ligos ir jų gydymas yra

S. Taco ir V. Majorovo (2005) “Muzikanto rankos”. Tačiau joje trūksta informacijos apie

psichologinius aspektus, metodiką, kuri galėtų padėti išvengti traumų ir keistų neteisingus

įgūdžius. Psichologinė būsena ir fiziologiškai neteisingas grojimas smuiku yra glaudžiai susiję –

kartais fiziologiškai neteisingas grojimas gali sukelti psichologinį poveikį - nepasitikėjimą

savimi, sugebėjimų nuvertinimą. Galimas ir atvirkštinis procesas - dažnai pasąmonėje susikurti

neteisingi psichologiniai vaizdiniai gali sukurti problemas, susietas su fiziologiškai neteisingu

grojimu (Lieberman J.L., 2004). Fiziologiškai neteisingas grojimas gali tapti skausmingu

procesu tiek dvasiškai, tiek fiziškai ir lemti naujos profesijos paieškas. Gricius A. (2008) puikiai

apibendrina, kad kiekviena rankų nustatymo detalė, jų privalumui ir trūkumai, tobulinimo būdai

turi būti siejami su laisve - norint gauti tinkamą rezultatą reikia tausoti fizines jėgas ir išvengti

perteklinės raumenų įtampos. Havas K. (1971) teigia, kad jeigu nuo pat pradžių yra mokoma

fiziologiškai teisingai, kartu su supratingumu ir padrąsinimu, tai ateityje mokiniui neturėtų kilti

jokių problemų išgaunant kokybišką, gražų smuiko garsą.

Tyrimo naujumas: Griciaus A. (2008) knygoje teigiama, kad sunkiausiai įveikiamu

kūno nustatymo trūkumu yra perteklinė raumenų įtampa, bendras fizinis susikaustymas, kuris

sukelia nerimą, labai apsunkina griežimą smuiku. Šalia šių, fizinių, apsunkinimų dar atsiranda ir

kūrybiškumo blokavimas. Užsienio autorių literatūra apie fiziologiškai neteisingą grojimą

smuiku yra labai reikšminga mokytojams ir mokiniams, jos yra įvairios, atlikta daugybė tyrimų.

Deja Lietuvoje šia tema literatūros pasirinkimas gana skurdus, o tyrimų dar nebuvo atlikta.

Rolland P. 1986 metais atliko tyrimą Ilinojaus universitete, kuriame dvejus metus dalyvavo 22

muzikos mokyklos. Jau po metų pedagogai pastebėjo didelius teigiamus pokyčius, susijusius su

fiziologiškai teisingu grojimu: pagerėjo intonacija, technika, grojimas tapo laisvesnis,

strykavimas geresnis, ritminiai pojūčiai vystėsi greičiau, rankų padėtis taisyklingesnė su mažesne

mokytojų ir tėvų pagalba. Fiziologiškai teisingas grojimas smuiku dažnai priklauso nuo

psichologinės būsenos. Kaip teigia Kind E. (2012), kartais groti fiziologiškai teisingai arba

taisyti fiziologiškai neteisingo grojimo smuiku įgūdžius tampa sunku todėl, kad žmogaus

  6  

psichologija tam priešinasi, nes pasąmonė jau yra susikūrusi vaizdinius apie teisingą grojimą ir

kuo stipresnis įsitikinimas, tuo sunkiau yra keisti ir kurti naujus pamatus fiziologiškai teisingam

grojimui smuiku. Šiame magistro darbe susistemintos įvairios metodikos, apžvelgta nevienalypė

informacija, kuri turėtų praplėsti pedagogų ir mokinių akiratį. Fiziologiškai neteisingo grojimo

smuiku klaidų taisymo metodika yra reikšminga mokytojams ir mokiniams. Dažnai fiziologiškai

neteisingas grojimas trukdo mokiniams gerinti atlikimo kokybę, siekti tobulesnio grojimo.

Galamian I. (1962) knygoje “ Principles of violin playing and teaching” teigia, kad kiekvienas

žmogus fiziologiškai skiriasi ir kiekvienam smuikininkui reikia surasti sau patogią smuiko

laikymo ir stovėjimo padėtį. Todėl muzikos mokytojui yra itin svarbu išmanyti įvairias

metodikas, nes viena klaidų taisymo metodika negali tikti visiems mokiniams. Lietuvių kalba

nėra leidinių apie fiziologiškai neteisingo grojimo taisymo metodiką, o apie teisingų įgūdžių

ugdymą tik keletas. Trūksta inovatyvių, lanksčių metodikų pedagogams. Kaplan B. knygoje

“Practicing for artistic success” (2004) rašo, kad per pastaruosius 40 metų susiformavo nauja

medicinos subspecialybė – atlikimo menų medicina (“perfomance art medicine”). Jos atsiradimą

sąlygojo padaugėję raumenų pertempimo sindromo atvejai. Metodologinės medžiagos

susisteminimą yra atlikti svarbu, kad būtų galima išvengti įvairių sveikatos sutrikimų, žinoti kaip

gydyti, kaip pakeisti blogus grojimo smuiku fiziologinius įgūdžius, mokėti groti fiziologiškai

teisingai.

Tyrimo problema: Lietuvoje nėra tiksliai žinoma kiek smuikininkų profesionalų ir

neprofesionalų patyrė traumas susijusias su fiziologiškai neteisingu grojimu smuiku. Stinga

informacijos kur kreiptis gydytis ir kaip gydytis. Lamberg L. (2007) rašo, kad kiekvienas mūsų

judesys prasideda smegenyse ir tik vėliau, gavus komandą iš smegenų, atliekami judesiai, o

pojūčiai sugrįžta atgal į smegenis. Kaip tegia Lieberman J. L. (2004), dažniausiai muzikos

mokytojai skiria didžiausią dėmesį fiziniams įgūdžiams tobulinti ir mažai psichologiniams

aspektams aptarti. Dėl to galima teigti, jog fiziologiškai teisingas – neteisingas grojimas smuiku

priklauso ir nuo psichosomatikos, o apie tai susistemintos metodinės literatūros yra labai mažai.

Dėl šios priežasties yra svarbu susisteminti fiziologiškai teisingo – neteisingo grojimo smuiku

metodinę medžiagą. Žinios leistų pagerinti grojimo smuiku kokybę ir ergonimiją, išvengti ligų,

kurias sąlygoja fiziologiniai ir psichologiniai aspektai.

Tyrimo tikslas: šiame darbe yra siekiama atskleisti inovatyvias klaidų taisymo metodikas,

jas susisteminti, akcentuojant fiziologiškai teisingą - neteisingą grojimą smuiku, bei

psichologinių būsenų įtaką šiam procesui.

Tyrimo objektas: fiziologiškai teisingas – neteisingas grojimas smuiku.

Tyrimo uždaviniai:

1. Išplėtoti fiziologiškai teisingo grojimo smuiku sampratą.

  7  

2. Nusakyti fiziologiškai neteisingo grojimo smuiku atsiradimo prielaidas.

3. Išanalizuoti inovatyvius klaidų taisymo metodus, kurie padėtų groti fiziologiškai teisingai,

leistų išvengti psichologinių būsenų įtakos, pataisytų blogus griežimo smuiku įgūdžius.

4. Nustatyti dėstytojų naudojamas klaidų taisymo metodikas, susijusias su fiziologiškai ir

psichologiškai neteisingu grojimu smuiku.

Mokslinio tyrimo metodai: mokslinės literatūros analizė, kokybinis išplėstinis interviu,

kokybinio išplėstiniu interviu (angl. content) analizė.

Darbo struktūra: Darbas  susideda  iš  įvado,  trijų  dalių,  išvadų  ir  priedų.

SĄVOKŲ ŽODYNAS

Fiziologija – mokslas tiriantis organizmo gyvybines funkcijas ir jų dėsnius (Tarptaptautinių

žodžių žodynas, Terminai.lt, 2013).

Psichosomatika - reiškiniai, kai psichologiniai poveikiai ir procesai tiesiogiai veikia

organizmo fiziologinius procesus (Vikipedija, 2013).

Rankų nustatymas – nustatyta rankų padėtis, veikianti dinamiškai (Gricius A., 2008 ).

  8  

1. KLAIDŲ TAISYMO METODIKOS ANALIZĖ AKCENTUOJANT FIZIOLOGIŠKAI TEISINGĄ –

NETEISINGĄ GROJIMĄ SMUIKU

Šiame skyriuje bus aptariamos įvairių autorių (Brown C. (2011), Auer L.(1921),

Kempter S.(2003), Bruser M. (1997), Griciaus A., Havas K. (1971), Meneuhin Y. (1971),

Rolland P. (2007) ir kitų žymių pedagogų) mintys apie fiziologiškai teisingą grojimą,

fiziologiškai neteisingo grojimo smuiku atsiradimo prielaidas, problematiką ir įtaką sveikatai,

įvairūs pratimai, kurie yra taikomi norint pakeisti fiziologiškai neteisingo grojimo smuiku

įgūdžius.

1. 1. Fiziologiškai teisingo grojimo samprata

Poskyryje apžvelgiamos fiziologiškai teisingo grojimo smuiku sampratos, aptariamos

pagrindinės XX - XXI amžiaus metodikos ir trumpa priešistorė. Fiziologiškai teisingo grojimo

samprata keitėsi. Kaip teigia Brown C. (2011), XVIII amžiuje buvo aiškus susitarimas dėl

požiūrio į fiziologiškai teisingą grojimą smuiku – kaip stovėti, laikyti smuiką ir smičių, kaip

turėtų funkcionuoti rankos. Šis susitarimas tęsėsi iki 1830 m. ir yra identifikuojamas kaip

Prancūzijos mokykla. XIX - XX amžiaus pedagogai pradėjo laužyti tradicijas ir keisti

fiziologiškai teisingo grojimo sampratą naujomis. Brown C. (2011) pabrėžia, kad fiziologiškai

teisingo grojimo smuiku sampratos pasikeitimą lėmė ne prielaida, jog taip bus pasiekta didesnio

fizinio efektyvumo ir išgautas geresnis garsas, o ryškėjantis modernistinis estetinis požiūris.

Dauguma knygų ir straipsnių autorių (pavyzdžiui: Kempter S.(2003), Havas K. (1971),

Gricius A. (2008), Menuhin Y.(1971), Rolland P. (2007), Bruser M.(1997)) fiziologiškai teisingą

grojimą išskirsto į stovėjimo padėtį – laikyseną, smuiko laikymą, smičiaus laikymą, galvos

padėjimo vietą, rankų darbą. Toliau šiame darbe bus kalbama apie fiziologiškai teisingo grojimo

smuiku sampratas, kurios padėtų suprasti kaip reikia groti fiziologiškai teisingai.

1.1.1. Fiziologiškai teisinga grojimo smuiku laikysena stovint ir sėdint

Fiziologiškai teisinga grojimo smuiku laikysena stovint. Menuhin Y. (1971) rašo, kad

instrumentas neturi nejudamo atramos taško, išskyrus tas pėdų dalis, kurios liečia grindis ir

balansuoja. Taigi, smuikas turi sklandžiai judėti su pačiu asmeniu, pastebimai atsakyti į banguotą

sklidimą, niekada neužblokuoti sklidimo ties kuriuo nors kūnos sąnariu ar bet kuriame smuiko ir

stryko susilietimo taške ir nukreipti jį į patį paskutinį raumenėlį bei piršto sąnarį, kuris turi būti

ištreniruotas judėti visomis kryptimis, o judėdamas kontroliuoti, taip kaip pats smuikininkas turi

regimai reaguoti į tas vidines bangas, kurios gimsta iš pačios muzikos, iš minčių ir jausmų apie

  9  

ją. Kempter S. (2003) knygoje “How muscles learn” rašo, kad dauguma smuiko mokytojų savo

mokinius moko atsistoti tiesiai ir intuityviai kreipia labai daug dėmesio žinodami, jog tesinga

laikysena yra pagrindas geram grojimui smuiku. Havas K. (1971) taip pat pabrėžia laikysenos

svarbumą ir teigia, kad pirma, ką reikėtų padaryti pradedančiajam smuikininkui, yra skirti didelį

dėmesį ir daug laiko laikysenai. Rolland P. (2007) teigia, kad gerai subalansuoto kūno pagrindas

yra teisinga laikysena. Bruser M. (1997) rašo, kad taisyklinga laikysena yra svarbi normaliam

kvėpavimui, nes leidžia plaučiams lengvai funkcionuoti. Havas K. (ten pat) teigia, kad teisingai

laikysenai pasiekti grojant su smuiku reikia, kad kojos būtų pastatytos šiek tiek praskirai, o kūno

svoris sąmoningai paskirstytas trims taškams: pėdų kulnams, nugarai, mentims. Klubai turėtų

būti šiek tiek patraukti į priekį. Taip stovint smuikininkas turėtų patirti mažiau nuovargio-

svorio paskirstymas nugaros pusėje sudarytų balansą priekinei kūno pusei kur laikomas smuikas.

Gricius A. (2008) taip pat akcentuoja plačiai pastatytas pėdas ir jų naudą grojimui be papildomos

raumenų įvaržos. Rolland P. (2007) siūlo pirma pastatyti kojų pėdas V raidės forma, vėliau kairę

koją, kuri išlaikytų didesnę kūno svorio dalį, patraukti į kairę pusę, po to perkelti kūno svorį ant

kitos kojos kelis kartus, taip keičiant svorio centrus, leidžiant keliams šiek tiek susilenkti.

Lieberman J. L (1991) pataria, kad keliai būtų šiek tiek sulenkti; neleisti kūnui tapti statiškam,

visada atlikti svorio centro keitimus ir kojas laikyti paraleliai. Medoff L. (1999) straipsnyje rašo,

kad kojos turi būti pastatytos tiesiai po šlaunų lizdais, maždaug 15 cm atstumu viena nuo kitos,

kojų pirštai stovėti tiesiai, keliai atpalaiduoti ir būtų vienoje linijoje su šlaunimis ir kulkšnies

sąnariais, dubuo virš šlaunų nei pakreiptas į priekį, nei atgal, o juosmens kreivė primintų

kylančią liniją; ant stuburo slankstelių, kurie prasitęsia per kaklą turi balansuoti galva. Menuhin

Y. (1971) teigia, kad laikysena gali atrodyti statiška būsena, tačiau tai labiau yra priešingų jėgų

pusiausvyra, kuri tuo pačiu metu yra pripildyta pulsavimo ir ritmo.

Visi paminėti autoriai šiame skirsnyje yra beveik vienodos nuomonės dėl fiziologiškai

teisingos stovėsenos grojant smuiku - kojos turėtų būti šiek tiek praskiros, svoris paskirstytas į

kulnus, nugarą ir mentis, tačiau visų svarbiausia yra, kad kūnas niekur nebūtų sukaustytas,

nebūtų įtampų, lengvai judėtų ir būtų mobilus.

Fiziologiškai teisinga laikysena sėdint. Medoff L. (1999) straipsnyje teigiama, kad

vaikai instinktyviai jaučia kaip sėdėti, stovėti ir vaikščioti, tačiau senstant žmonės praranda

natūralius instinktus – kūnai tampa sukniubę ir dažnai žmogui fiziologiškai nenaudingoje

padėtyje. Rolland P. (2007) teigia, kad visi pradedantys groti smuiku turėtų griežti atsistoję, bet

pries pradedant groti orkestre ar didesnėje kamerinio ansamblio sudėtyje mokytojui reikėtų

pamokyti mokinį fiziologiškai teisingo sedėjimo. Horvath J. (2006) teigia, kad besimokančiam

smuikininkui reikią kaitalioti padėtis - kartais stovėti, kartais groti atsisėdus. Medoff L. (1999)

pasiūlo sėdėti taip, kad dubuo būtų vertikalioje padėtyje virš dviejų kaulų (pakeltas į priekį

  10  

sukeltų nestabilumą apatinei nugaros daliai, o atsikišęs atgal gali perkreipti sėdmenis). Juosmuo

turi būti tiesus, krūtinės ląsta pakreipta žemyn link dubens, pečių juosta labai atpalaiduotai kabėti

ant krūtinės ląstos, krūtinkaulis pakilęs į virus, visa viršutinė kūno dalis plačiau atverta, galva

balansuoti ant kaklo slankstelių, būti neįtempta ir nepersukta nei į vieną pusę. Rolland P. (ten

pat) siūlo sėdint jausti, kad kojose yra pusę svorio, ne per daug atsilošti ir pajausti tris atramos

taškus: abi kojas ir kėdę, dešinį kelį pakreipti taip, kad netrukdytų dešinei rankai vedžioti stryką.

Bruser M. (1997) rašo, kad norint surasti tinkamą sėdėjimo padėtį pirmiausiai reikia pajusti

sėdmenų kaulus - viršutinės kūno dalies svorį perduoti iš vienos pusės į kitą, po to leisti nugarai

natūraliai išsitiesti ir pajusti kaip pečiai prasiplečia, atpalaiduoti žandikaulį ir kaklą, o galva

natūraliai balansuoja ant kaklo. Horvath J. (ten pat) pataria išsirinkti patogią kėdę, kuri nebūtų

nei per aukšta nei per žema. Geriausiu atveju kėdės sėdimoji vieta kiltų truputį į viršų, kad keliai

būtų žemiau negų klubai, šlaunys eitų žemyn. Horvath J. (ten pat) pastebi, kad vienoje statiškoje

pozicijoje geriau negroti, nes tai gali sukelti įtampas ir skausmą, o stengtis nuolat dinamiškai

judėti.

Šiame skirsnyje aptarta fiziologiškai teisinga laikysena sėdint yra svarbi daugeliui.

Orkestrantų ir kamerinių ansamblių atlikėjams labai svarbu yra atrasti sau patogią grojimo

padėtį, kad nebūtų sukelta papildomų raumenų įtampų kūne, nugara liktų tiesi, galva nenuleista

žemyn, kūno svoriai paskirstyti tolygiai; taip pat svarbi yra kėdė, kuri turi būti patogi ir tinkamo

aukščio.

1.1.2. Smuiko ir stryko laikymas grojimo metu

Smuiko laikymas grojimo metu. Rolland P. (2007) teigia, kad pradedantieji

smuikininkai nuo pat pradžių pasirenka patogiausią smuiko laikymo poziciją, tačiau nepriimtiną

profesionaliam fiziologiškai teisingam grojimui – smuikas laikomas delnu, o pirštai labai

plokščiai guli ant stygų. Kaip teigia Bruser M. (1997), smuiko laikymas įtakoja laikyseną ir

atvirkščiai - laikysena įtakoja kaip laikai instrumentą ir kaip juo groji. Bruser M. pataria prieš

pradedant groti atsistoti neutralioje pozicijoje ir tik tada pradėti laikyti instrumentą. Gricius A.

(2008) teigia, kad visuotinai yra žinoma, jog smuikininkų rankų nustatymas yra individualus

dalykas, priklausąs nuo rankos ir pečių juostos. Kempter S. (2003) pažymi, jog kol laikomas

instrumentas, galva turi eiti lygioj linijoj į viršų ir neturėtų būti pakreipta nei į vieną pusę labiau.

Gricius A. (ten pat) rašo, kad yra dvi nuomonės susidariusio apie smuiko laikymą – pirmoji, kad

smuiką reikia patikimai įtaisyti tarp smakro ir peties, kad kairė ranka liktų visiškai laisva ir

nereikėtų laikyti smuiko; antroji - jog smuikas turi būti ant raktikaulio, nežymiai prilaikomas

smakru, o kariosios rankos “šakutė” . Apie pastarąją nuomonę taip pat rašo ir Havas K. (1971).

Ji smuiką pataria laikyti ant raktikaulio, smuiko gale esanti knopkutė turi remtis į kaklą, smakro

  11  

ir apatinio žandikaulio vieta gali būti skirtinga, nes kiekvieno žmogaus sudėjimas skiriasi, bet

svarbiausia yra nelaikyti smuiko su smakru, nes tuo momentu, kai tik apatinis žandikaulis

pradeda spausti, arčiau smuiko išryškėja sustingimo pojūtis (ypatingai kakle iš nugaros pusės).

Auer L. (1921) rašo, kad smuikininko kairioji ranka turėtų būti šiek tiek priekyje nugaros, arčiau

smuiko, kad pirštai galėtų laisvai judėti ir kristi ant stygos tvirtai. Taip pat derėtų vengti smuiką

dėti ant peties arba, kad petis būtų po smuiku. Smuiko laikymo technika tūrėtų būti prižiūrima

nuo pirmųjų pamokų, nes kitu atveju galima prarasti mažiausiai trečdalį garso kokybės. Gricius

A. (ten pat) pataria, kad smuiko galvutės kryptis turėtų priklausyti nuo rankų ilgio – jeigu rankos

trumpas - galvutė labiau turėtų būti prieš save ir atvirkščiai. Rolland P. (2007) siūlo smuiką

laikyti ne per aukštai ant peties, bet ir ne per žemai. Instrumentas neturėtų būti labai pasviręs ar

labai plokščias.

Dauguma autorių (Havas K. (1971), Gricius A.(2008), Susan K.(2003), Rolland

P.(2007)) pataria laikyti smuiką ant raktikaulio, nelaikyti smuiko su galva ar žandikauliu, tačiau

smuiko laikymas yra labai individualus, kiekvienas atlikėjas turi surasti sau patogų smuiko

laikymo būdą pagal esančias normas, bet laikymas neturėtų būti statiškas, tik vienoje pozicijoje.

Stryko laikymas. Gricius A. (2008) yra įvardijęs, kad karioji ranka nors ir gali turėti

tobulą techniką, tačiau ji beveik negali išreikšti garsų – didelę dalį darbo atlieka dešinioji ranka.

kitaip tariant muzikalumas, išraiška, energija, rišlumas priklauso nuo dešiniosio rankos darbo.

Gerle R. (2008) rašo, kad stryko laikymas toks svarbus, kad nebus sėkmingo ir tobulesnio

grojimo be teisingo, efektyvaus ir laisvo stryko laikymo. Havas K. (1971) teigia, kad smičiaus

laikymas su dešine ranka turėtų būti toks pats natūralus ir lengvas kaip ir su kairiąją ranka

laikomas smuikas. Bruser M. (1997) pasakoja savo įspūdžius matytus Yehudi Menuhin (1997)

meistriškumo pamokose New York’e. Ji aprašo kokį poveikį padarė Y. Menuhin patarimas

smuikininkui truputį sulenkti dešiniosios rankos nykštį, kad ne visa dešinės rankos nykščio

pagalvėlė remtųsi į smičių – tai leido dešiniosios rankos riešui judėti laisviau, o garso kokybei

išsiplėsti. Gerle R. (2008) teigia, kad stryką derėtų laikyti taip švelniai ir su tokiu pačiu spaudimu

keturių pirštų ant stryko lazdos priešais nykštį. Havas K. (ten pat) apie nykštį rašo, kad jis turėtų

būti padėtas prie smičiaus kaladėlės kampo, o antras dešinės rankos nykščio sąnarys palenktas į

išorę nuo smičiaus - jeigu nykštys gulės po ketvirtu pirštu, tai dešinės rankos riešas taps

susikaustęs ir kietas. Gerle R. (2008) taip pat pabrėžia itin didelę nykščio svarbą ir teigia, kad

nykštys turėtų gulėtų tarpelyje tarp stryko kaladėlės keteros ir stryko odelės. Tokiu atveju

dešiniosios rankos nykščio pagalvėlė turi remtis į stryką viršutinėje nykščio pagalvėlės vietoje,

beveik prie nago. Rolland P. (2007) teigia, kad strykas turi būti laikomas taip, kad dešinė ranka

ilsėtųsi, nebūtų įtempta; atpalaiduoti dešinės rankos pirštai jau atitinka smičiaus laikymo poziciją

. Auer L. (1921) savo knygoje “Violin as I teach it” dalinasi patirtimi ir teigia, kad daugelis

  12  

žymių atlikėjų tokių kaip J. Joachim, P. Sarasate, H. Wieniawski smičiaus laikymo padėtys buvo

labai skrtingos, bet kiekvienas iš jų grojo puikiai, o jų išgaunamas garsas skirtingas ir įdomus.

Tačiau daugelis žymių pedagogų ir knygų autorių nurodo kiekvieno piršto padėtį. Gerle R.

(2008) teigia, kad dešinės rankos smilius turėtų būti padėtas maždaug panašiame atstume nuo

nykščio ir mažylio ir taip sudaryti trikampį, o dešinės rankos mažylis pirštas padėtas ant stryko

lazdos viršaus. Didysis pirštas turi sudaryti beveik žiedą su nykščiu, o taip pat didysis pirštas ir

bevardis pirštas turi būti giliai persisvėrę per stryko lazdą. Rolland P.(2007) teigia, kad atstumas

tarp smiliaus ir kitų pirštų tūrėtų būti didesnis.

Stryko, kaip ir smuiko, laikymas yra labai individualu, priklauso ir nuo rankų sudėjimo

ir, daugeliu atvejų, patogumo, kuris yra svarbiausias rodiklis stryko laikyme. Nepaisant to yra

metodinės normos, kuriomis reikia remtis, taip pat susiformavusios mokyklos, pagal kurias yra

laikomas strykas.

Smuiko priedai, tokie kaip pabarzdėlis ir pagalvėlė, taip pat gali įtakoti fiziologiškai

teisingą – neteisingą grojimą smuiku. Kaip teigia Denig L. (2010), gerai tinkantis pabarzdėlis

gali įtakoti geresnę laikyseną, padeda geriau balansuoti instrumentą tarp kairės rankos ir

raktikaulio, o netinkantis pabarzdėlis gali sukelti skausmus, žaizdas kakle. Rolland P. (2007)

teigia, kad per daug aukšta pabarzdėlė dažnai ir sukelia žaizdas, todėl siūlo pasirinkti žemesnę

pabarzdėlę, kuri dešinėj pusėje būtų pakilus į viršų. Reikėtų ieškoti pabarzdėlio, kuris smakro

nekelia į viršų. Smuikininkas su plačiu ir stambiu žandikauliu turėtų rinktis platų pabarzdėlį, o

atlikėjui su ilgu kaklu reikia aukštesnio pabarzdėlio. Smuikininkai su trumpom rankom dažnai

renkasi pabarzdėlį, kuris judina smuiką aukščiau ant peties. Denig L. (ten pat) rašo, kad nėra

dviejų vienodų žandikaulių ir aprašo pabarzdėlio tinkamumo nustatymo būdą: prisidėti smuiką,

galvą laikyti natūralioj padėtyje, žiūrėti tiesiai. Jeigu tarp pabarzdėlio ir smakro yra maždaug

vieno piršto dydžio tarpas – pabarzdėlis tinkamas, jeigu reikia palenkti galvą, tuomet reikia

aukštesnio pabarzdėlio, o jeigu reikia ištempti kaklą – pabarzdėlis yra per aukštas. Havas K.

(1971) įvardina, kad pabarzdėlis yra tarsi svarstyklės, kuriose reikia atrasti tinkamą balansą.

Smuiko pagalvėlės vaidmuo yra palaikyti smuiką, iškelti iki tam tikro aukščio ir padaryti

grojimą smuiku lengvesniu, kad smuiko laikymas taptų komfortabilus pabrėžia Hopkins M.,

Dadadottir G, Bordner L., Kim E. (2010). Smuiko pagalvėlė gali tapti didžiule našta, kaip teigia

Havas K. (1971). Jeigu pagalvėlė nėra tinkamos formos, ji tampa kliūtimi smuikininkui geriau

groti. Rolland P. (2007) perspėja, kad vaikams geriau būtų naudoti nedidelę pagalvėlę ir pataria

geriau susukti mažą rankšluostį, o taip pat teigia, kad daugelis aktyviai koncertuojančių

smuikininkų iš viso nenaudoja pagalvėlės arba naudoja mažą kempinėlę.

Smuiko priedai, nors kartais į juos pasižiūrima pro pirštus, gali lemti komfortabilumą.

Netinkamas pabarzdžio ar pagalvėlės pasirinkimas atlikėjui gali ir trukdyti. Pavyzdžiui smuikas

  13  

nuolatos gali slysti, netinkamas pabarzdis gali lemti kaklo įtampas ir panašiai. Dėl šių priežasčių

labai svarbu yra atkreipti tinkamą dėmesį į pabarzdį ir pagalvėlę, ieškoti patogiausių variantų.

1.1.3. Fiziologiškai teisingas kairės ir dešinės rankų nustatymas Šiame skirsnyje bus apžvelgiamos metodikos apie pagrindinius kairės ir dešinės rankos

nustatymus - kaip fiziologiškai teisingai turėtų būti naudojami pirštai, alkūnės ir kiti įvairūs

judesiai, susiję su fiziologiškai teisingu grojimu. Rolland P. (2007) teigia, kad mokytojas turėtų

išmanyti pagrindinius fiziologiškai teisingų rankų nustatymo aspektus kaip: rankų laikymo

aukštis, nykščio vieta, kokiu kampu turėtų kristi ir gulėti pirštai.

Fiziologiškai teisingas kairės rankos nustatymas. Havas K. (1971) teigimu, pradinei

padėčiai sulenkta kairė ranka turi būti laikoma kaip galima tiesiau po smuiku taip, kad kairės

rankos alkūnė būtų vertikali žemei. Tai labai priklauso nuo fiziologinio atlikėjo sudėjimo, bet

alkūnės pasukimas arčiau smičiaus pusės yra nelabai patartinas, nes sutrikdo raumenų veiklą

esančią prie menčių. Gricius A. (2008) teigia, kad alkūnė, esanti tik vienoje padėtyje, retai kada

naudojama, nes reikia sudaryti galimybę pirštams kristi ant stygų vienodomis aplinkybėmis –

statmenai, o kadangi grifas yra išgaubtas ir pirštai gali jas prispausti statmenai tik esant

skirtingoms padėtims, o tai būtų žalinga ir intonacijai, ir tembrui. Dėl šios priežasties reikia

atlikti alkūnės judesius - artėjant prie žemiausių stygų alkūnę reikia pakreipti į dešinę, o prie

ploniausių į kairę. Judesiai turėtų būti atliekami saikingai. Kempter S. (2003) taip pat kaip ir

Gricius A. (2008) pabrėžia alkūnės judesio rotacijos svarbą ir teigia, kad vaikams nėra sunku

išmokti alkūnės judesio jeigu to mokomasi nuo pat pradžių. Rolland P. (2007) rašo, kad natūralią

rankos padėtį galimą nustatyti atpalaidavus ranką, ją sulenkus per alkūnę, o vėliau pradėti

reguliuoti riešo ir pirštų padėtį. Pagal Havas K. (1971), riešas turi būti lygioje linijoje nuo

alkūnės, tačiau pabrėžia, kad kartais dėl individualios fiziologijos gali būti mažų pakeitimų.

Kempter S.(2003) papildo, kad riešas ne tik turi būti tiesiog vienoje linijoje jis dar turi judėti

pirmyn ir atgal. Kaip rašo Gricius A. (2008), kai per daug sulenktas riešas pirštus atlenkiantieji

raumenys, nors ir nedirbdami jokio darbo, jau gali būti įtempti atliekant net ir paprasčiausius

veiksmus pastatant pirštą ant stygos – raumenys, norėdami įveikti įtampą, reikalaus papildomų

pastangų ir taip smuikininkas patirs papildomų trukdžių. Havas K. (1971) teigia, kad nykštys

priklauso jau riešui ir taip atskiriamas nuo pirštų, tą atskyrimą atspindi ir smuiko kaklelis.

Išsiaiškinti smuiko vietą delne galima įdėjus smuiką į delną (su ištiestais pirštais) tarp nykščio ir

smiliaus. Įsidėmėjus vietą tarp smuiko kaklelio ir nykščio ir vėliau taip paėmus smuiką nykštys

natūraliai atsidurs aukščiau ir leis laisvai judėti pirštams. Gricius A. (ten pat) teigia, kad dažnai

kairės rankos pirštus smuikininkai nuo seno stato intuityviai, taikydamiesi prie instrumento, kai

plaštaka yra beveik statmena smuiko kakliukui, pirmas pirštas truputį atitrauktas, antrasis ir

  14  

trečiasis natūraliai apvalūs, o ketvirtasis, priklausomai nuo ilgio, yra daugiau ar mažiau

plokščias. Šiai metodikai pritaria ir Rolland P. (2007) teigdamas, jog antras ir trečias kairės

rankos pirštai turi būti šiek tiek atitraukti nuo pirmo piršto, o mažylis pirštas beveik plokščias.

Pagal knygų autorius (Gricių A. (2008), Rolland P. (2007), Havas K.(1971), Kempter S.

(2003)), svarbiausia kairės rankos nustatymui yra pirštų, riešo ir alkūnės padėtys. Teisingas

kairės rankos nustatymas gali padėti smuiko grojimo technologijos vystymuisi, sumažinti

galimybes atsirasti įtampoms, kurios vėliau gali trukdyti groti arba, pavyzdžiui, sumažinti pirštų

paslankumą.

Fiziologiškai teisingas dešinės rankos nustatymas. Dešiniosios rankos nustatymas,

pasak Gerle R. (2008), atsižvelgiant į dešinės rankos smiliaus piršto pozicijas grojant, skirstosi į

tris mokyklas : vokiečių (atstovai J. Joachim ir O. Sevcik), kurių smiliaus laikymas ant stryko

yra prie sąnario ties nagu - garso stiprumas vidutinis, tačiau dešinė ranka elastinga; rusų

mokyklos (atsovai L.Auer, J. Heifetz, N. Milstein, kurie (Gerle R. 2008)) propagavo smiliaus

laikymą maždaug ties plaštakos sąnariu – garsas labai galingas, tačiau ranka neelastinga;

prancūzų - belgų mokyklos (atstovai E. Ysaye, F. Kreisler, J. Thibaud (GerleR. 2008)) smilių

laikė ties viduriniu sąnariu – garso stiprumas ir plaštakos elastingumas vidutiniai, o taip pat buvo

šių trijų mokyklų kombinacija atstovaujama J.Hubay, C. Flesch, I. Galamian, (Gerle R. 2008)

kur smiliaus piršto ribos išnykdavo arba būdavo peržengiamos. Nemažiau už šias mokyklas yra

svarbiau tiesus stryko vedimas styga, o tam reikalingas dešinės rankos darbas ir nustatymas.

Gricius A. (2008) teigia, kad žastas, dilbis, plaštaka ir pirštai pavieniui gali judėti tik lankais, tai

gi, kad paversti stryko darbą tiesiaeigiu reikalinga koordinuota rankų dalių sąveika. Vedant

smičių link kaladėlės, dešinės rankos žasto, dilbio ir plaštakos ilgis lieka nekintamas, todėl pagal

esančią padėtį tenka ranką lankstyti taip: remiantis strykui prie kaladėlės, alkūnė esti gana

aukštai, žastas ir dilbis sudaro maždaug aštrų kampą, riešas sulenktas iš šios padėties žemyn.

Pradėti groti patogiausiai naudojant žastą, tuomet pasiekus stryko vidurį tarp žasto ir dilbio

susiformuoja status kampas, o dilbis ir plaštaka sudaro maždaug tiesią liniją. Toliau grojant,

dilbis stumia ranką žemyn, alkūnė santykinai nejuda; likus aštuntadaliui stryko, riešui sukantis

prieš laikrodžio rodyklę, alkūnė pajuda šiek tiek į priekį ir atvirkštine tvarka, strykui judant

aukštyn. Šių judesių neįvykdžius pažeidžiamas stryko lygiagretumas ir nukenčia tembras. Dar

vienas svarbus aspektas - dešinės rankos pirštų judesiai – pronacija ir supinacija. Pirmasis šios

terminus panaudojo F. A. Steinhausen (1902 metais). Garsui sumažinti naudojama supinacija -

dažniausiai prie kaladėlės plaštaka pasukama pagal laikrodžio rodyklę. Norint padidinti garsą,

atvirkščiai - pasukama prieš laikrodžio rodyklę (Rolland P, 2007). Y. Menuhin (1971) rašo, kad

judinant stryką aukštyn riešas pakyla, o tęsiant žemyn - nusileidžia. Gerle R. (2008) pateikia

stryko keitimo į kitą pusę patarimą - kiekvieną kartą keičiant stryką jis turi judėti

  15  

nenutrūkstamai, todėl autorius siūlo prieš keitimą padaryti įsivaizduojamą ratą ir jau paruošti

ranką judėti kita kryptimi; taip pat pasiūlo prieš stryko keitimą nedidinti greičio ir nekeisti per

daug riešo ir pirštų padėties, įsivaizduoti, kad pirštai, tarsi teptuko šereliai, patys juda natūraliai.

Dešinioji ranka grojimo metu turi atlikti daug judesių. Tai ir “tempimo stūmimo

judesiai”, ir stryko keitimo, o taip pat riešo, smulkūs ir stambūs pirštų judesiai. Svarbu, kad

mokinio dešinioji ranka dirbtų laisvai. Jei rankos nuo vaikystės nustatomos teisingai ir yra

mokytojo prižiūrimos, kad nenukryptų nuo teisingo darbo, ateityje neturėtų atsirasti problemų ir

smuikininkui turėtų būti patogu įgyvendinti visus rankų nustatymo principus.

Šiame poskyryje apibendrintos fiziologiškai teisingo grojimo metodikos, kalbėta apie

fiziologiškai teisingo grojimo laikyseną stovint bei sėdint, smuiko ir strykų laikymą, rankų

nustatymą, pabarzdžio ir pagalvėlės funkcijas. Labai svarbu pastebėti, kad smuikininkas jau nuo

vaikystės turi būti nuosekliai prižiūrimas ir mokomas, kad paaugęs galėtų pats save stebėti ar

smuiku groja fiziologiškai teisingai. Taip pat svarbu stebėti ar judesiai, smuiko ir stryko

laikymas, pabarzdys ir pagalvėlė tinka konkrečiam asmeniui. Čia galima dar kartą pabrėžti

autorių (Auer L. (1921), Kempter S. (2003), Havas K. (1971)) mintis, kad jeigu vienam atlikėjui

tinka vienokia fiziologinė padėtis, ji nebūtinai tinka kitam. Dėl šios priežasties yra svarbu

išbandyti įvairias metodikas, galbūt jas šiek tiek modifikuoti, atsižvelgiant į individualius

mokinio poreikius ir bandyti tol, kol bus pasiektas reikiamas rezultatas – laisvi judesiai ir

fiziologiškai teisingas grojimas smuiku.

1.2. Psichologinės ir fiziologinės fiziologiškai neteisingo grojimo smuiku atsiradimo priežastys

Šiame poskyryje bus aptariamos fiziologiškai neteisingo grojimo atsiradimo prielaidos

dėl psichologinių ir fiziologinių priežasčių. Apžvelgiamos Lieberman J.L. (2004), Havas K.

(1971), Kind E. ( 2012), Fisher S. (1997), Bruser M. (1997), Rolland P. ( 2007) mintys apie

fizioligiškai neteisingo grojimo atsiradimo priežastis.

Psichologinės fiziologiškai neteisingo grojimo smuiku atsiradimo priežastys. Pasak

Lieberman J.L. (2004), sąmonės psichologija per konceptualizaciją ir vaizdinius gali turėti

nepaprastai didelę įtaką kūno judesiams, o taip pat gali padidinti arba sumažinti psichologinių ir

fizinių pastangų kiekį. Šiam pastebėjimui pritaria ir Havas K. (1971), kuris teigia, kad

psichologinė koncepcija susiformuoja jau vaikystėje. Mokinys, dar prieš pradėdamas mokytis,

yra atviras emociniams įspūdžiams, dar neturėdamas analitinio ir kritinio mąstymo sąmoningai

ar nesąmoingai susikuria įvarius, dažnai nenaudingus, išankstinius vaizdinius apie grojimą

smuiku. Pavyzdžiui įsivaizduoja, kad smuikininkui sunku groti ir panašiai. Kind E. (2012)

  16  

straipsnyje rašo, kad smuikininkai patys sau nusibrėžia ribas, kurias gali pasiekti ir aprašo kelias

pagrindines psichologines problemas. Pirmoji - smuikininkas pats sąmoningai ir nesąmoningai

mąsto, kad groti yra sunku ir norint pasiekti aukštą grojimo lygį reikia dirbti beveik visą parą

(vietoje to, kad pasiskirstytų užduotis ir turėtų realistiškus tikslus). Kita problema - atlikėjai

dažnai mąsto, kad sunku išgauti gražų ir ekspresyvų garsą, o galėtų tiesiog mėgautis muzika ir

suprasti, kad groti yra lengva. Kind E. (ten pat) pažymi, kad, deja, dažnai dėl to yra kalti pirmieji

muzikos mokytojai, kurie linkėdami tik gero, vietoj to, kad leistų vaikui mėgautis muzika, jau

nuo vaikystės stengiasi jį paversti solistu, nuolatos galvoti apie instrumentą, sunkiai ir daug

dirbti. Lieberman J. L. (2004) taip pat analizuoja grojimo smuiku atlikėjų klaidingą mąstymą

apie dideles pastangas ir teigia, kad milžiniškas stengimasis ir patirties muzikos kūrinio ruošime

trūkumas gali sudaryti klaidingas išvadas, jog praktikavimosi metu, kad taptum geru muzikantu

reikia nuolatos progresuoti ir ignoruoti nuovargį, emocinį išsekimą ar netinkamą fiziologinę

būseną, kai reiki groti nors ir juntamas didžiulis skausmas. Kind E. (2012) straipsnyje teigia, kad

sunku paaiškinti kodėl atlikėjai, nors ir žinantys kaip groti teisingai, vis tiek groja neteisingai.

Kind E. (ten pat) daro prielaidas, kad mokiniui galimai yra baisu išduoti savo ego, todėl reikia

su mokiniu dirbti labai lėtai, keičiant neteisingus įgūdžius ir paskui taikyti naujus. Havas K.

(1971) teigia, kad raktas į laisvą muzikinę interpretaciją ir fiziologiškai teisingą grojimą slypi

psichikoje, kuri dažnai neleidžia mokiniui pasiekti tikslų ir kartais yra visiškai nesusijusi su

grojimu smuiku dėl to, kad galimai susikurti neteisingi psichologiniai vaizdiniai, kurie gali

sukelti raumenų įtampas. Dėl šios priežasties reikia puikiai pažinti mokinio psichologiją, baimes,

savimi nepasitikėjimo ir neužtikrintumo aspektus. Lieberman J.L. (2004) rašo, kad žmogaus

raumenys susijungę su nervais ir dirba panašiai kaip kompiuteris – pirma užduodamos

smegenims komandas, paskui jos atliekamos. Mūsų raumenys taip pat turi atmintį - išmoktos

techninės subtilybės kasdien iš naujo mokytis nereikės. Kasdien galima vis išmokti kažko naujo

ir praturtinti technologinę grojimo smuiku bazę. Tačiau kartais tai gali atsisukti prieš patį

atlikėją - jeigu jis negalvoja arba galvoja smuiko praktikavimosi metu apie kažką kitą, o ne apie

užduotis ir tikslus, gali pasiekti ir nenaudingų rezultatų. Pašalinės mintys taip pat atima ir daug

laiko, todėl reikia dar daugiau groti ir taisyti klaidas. Blogiausias visa to rezultatas yra scenoje

patiriami sunkumai, apimanti baimė ir stresas, nes smegenys praktikavimosi metu nebūna

įpratusios kontroliuoti savo veiksmų, atlikėjas, tokiu atveju, scenoje dažniausiai koncentruojasi į

detales, blaškosi. Norint to išvengti yra labai svarbu ruošiantis koncertui prieš grojant

įsivaizduoti kiekvieną natą, ją apgalvoti, o tik vėliau savo vizijas įgyvendinti.

Aptartos psichologinės priežastys lemiančios fiziologiškai neteisingo grojimo smuiku

atsiradimą yra lygiai taip pat svarbios, o kartais ir svarbesnės nei fizinės - dažnai kylančias

problemas dėl fiziologiškai neteisingo grojimo galima išspręsti suradus psichologines priežastis.

  17  

Fiziologinės fiziologiškai neteisingo grojimo smuiku atsiradimo priežastys. Bruser M.

(1997) teigia, kad grojant smuiku dažnai yra išlenkiama nugara, todėl atsiranda įtampa apatinėje

nugaros dalyje, o tai pasunkina uždavinius išlaikyti smuiką - prarandama būtina smuiko laikymui

atrama. Bruser M. (1997) teigia, kad smuikininkai įtempia kaklo raumenis, taip pat suspaudžia

žandikauliu ir raktikauliu smuiką, kad galėtų jį išlaikyti, nors vietoj to galėtų smuiką laikyti vien

tik galvos svoriu ir taip eliminuoti papildomas įtampas kakle ir pečių linijoje. Patariama tiesiog

atleisti kaklo raumenis ir laisvai paguldyti galvą ant instrumento. Lieberman J.L. (2004) taip pat

pritaria Bruser M. (1997) ir teigia, kad smuikininkai yra linkę naudoti daugiau raumenų darbo

nei jiems reikia. Dažniausiai tai nukenčia kaklo raumenys - galvos laikymas vienoj pozicijoje ir

įtempimas gali sukelti raumenų įtampas kakle, kurias dažnai būna labai sunku pastebėti, kartais

veide atsiranda įvairių mimikų. Rolland P. (2007) nurodo dažniausiai pasitaikančias fiziologiškai

neteisingo smuiko laikymo klaidas. Tai smuiko galvutės pakreipimas dešiniau - gali įtakoti blogą

smičiaus vedimo kryptį ir įtemptą kairę ranką (ypatingai aukštose pozicijose), smuiko galvutės

laikymas per toli į kairę pusę - įtakoja prastą smičiaus kryptį ties laibgaliu, smuikas padėtas per

aukštai ant peties – padaro dešinės rankos darbą apsunkintą ties kaladėle, nes ranka turi pakilti

aukščiau, smuiko laikymas žemiau peties dešinės rankos darbą apsunkina ties laibgaliu, o kairei

rankai sunkiau pasiekti aukštas pozicijas. Šios netaisyklingo laikymo pozicijos gali sukelti

papildomų įtampų raumenims. Bruser M. (1997) teigia, kad dažnai smuikininkai laiko smuiką

aukštai ant kairio peties ir smakrą pasuktą į kairę, todėl kaklas turi pasisukti į kairę pusę, o taip

sukuriama įtampa kaklo, pečių linijoje ir rankų srityje. Liemerban J.L. (2004) rašo, kad

pagrindiniai už rankos judesius atsakingi raumenys yra dilbyje, todėl labai svarbu išlaikyti

beveik lygią liniją su riešu, riešo nepersukti, prižiūrėti, kad neatsirastų kampų, riešas

neužsiblokuotų. Tik taip įmanomas puikus rankos ir pirštų bendradarbiavimas. Kitu atveju gali

atsirasti įtampų ir sužeidimų. Rolland P. (2007) aprašo neteisingo smuiko laikymo atsiradimo

priežastis ir teigia, kad dažnai kairės rankos riešas patiria įtampas, nes būna pakreiptas į

smuikininką, taip pat dažnai būna riešas pakreiptas į šonus, o kairės rankos alkūnė pasukta į

dešinę pusę, pirštai tarp smuiko kaklelio ir nykščio stipriai suspausti, stiprus pirštų spaudimas į

smuiko grifą. Dar vienas itin dažnas reiškinys - pakelti atlikėjo pečiai. Apie juos rašo Lieberman

J. L.(2004). Jis teigia, kad pakelti pečiai apsunkina rankų darbą ir sukelia įtampas. Tai atsiranda

dėl netinkamos rankos pozicijos ir santykio su peties sąnariu, o tai taip atsitinka dėl prasto kūno

įtampų stebėjimo ir netinkamos laikysenos. Fisher S. (1997) aptaria kodėl kyla įtampos dešinės

rankos nykštyje. Jis teigia, kad dažnai taip atsitinka, nes neleidžiama nykščiui pasisukti prieš

laikrodžio rodyklę - taip gali kilti įtampos dešinės rankos plaštakai.

Fiziologinės fiziologiškai neteisingo grojimo smuiko atsiradimo prielaidos dažnai kyla

dėl raumenų įtampų (Havas K. 1971), o kartais dėl sunkiai pastebimų fiziologiškai neteisingų

  18  

judesių (Bruser M. 1997, Rolland P. 2007) tokių kaip nykščio netinkamas pakreipimas arba

galvos netinkamas padėjimas ant pabarzdžio, nes taip kiti raumenys patiria didesnę įtampą.

Tiek psichologinės, tiek ir fiziologinės fiziologiškai neteisingo grojimo atsiradimo

prielaidos gali turėti bendrų sąsajų ir viena kitą įtakoti. Lamberg L. (2007) aprašo sąveikas tarp

mąstymo ir judesių. Jis teigia, kad šis procesas sudaro ratą: mąstymas - atliktas judesys-

mąstymas. Tam pritaria ir Kind E. (2012) teigdamas, kad didelę įtakos dalį fiziologiškai

teisingam grojimui turi pasąmonės veikla, kuri gali įtakoti prastus fiziologinius grojimo smuiku

įgūdžius ir atvirkščiai. Svarbu yra pabrėžti Lieberman J.L. (2004) mintį, kad reikia atrasti bendrą

ryšį tarp mąstymo ir kūno atsako. Šis ryšys tarp mąstymo ir kūno yra labai svarbu ne tik pajausti

raumenų įtampoms, bet ir gali padėti lengviau įveikti sunkius kūrinio atlikimo uždavinius.

1.2.1. Fiziologiškai neteisingo grojimo smuiku problematika ir įtaka sveikatai

Šiame poskyryje aptariamos Paul B., Harrison C. (1997), Bruser M. (1997), Lieberman

J. L. (2004), Caldron P. H., Calabrese L. H. (1986), Havas K. (1971), Hayden G. F. (2002),

Kempter S. ( 2003) mintys apie fiziologiškai neteisingo grojimo smuiku problematiką.

Fiziologiškai neteisingo grojimo smuiku problematika. Kaip teigia Paul B., Harrison

C. (1997), fiziologiškai neteisingo grojimo problemos ir su tuo susiję sveikatos sutrikimai yra

plačiai paplitę visame pasaulyje ir tai pasitaiko net gi tarp žymių solistų, kurie dėl to turėjo

atsisakyti tęsti savo muzikinę karjerą. Bruser M. (1997) teigia, kad fiziologiškai neteisingas

grojimas iššaukia per dideles įtampas grojimui reikalingiems raumenims ir trukdo gyvybinei

energijai plūsti iš atlikėjo kūno į instrumentą. Grojimas fiziologiškai teisingai reikalauja

nuolatinės savistabos ir kvalifikuoto mokytojo. Lieberman J. L. (2004) rašo, kad fiziologiškai

neteisingas grojimas smuiku neleidžia groti atlikėjui intonaciškai teisingai, nes pirštai krenta ant

grifo su didele įtampa. Dar daugiau, jau 1986 metais atliktais tyrimais iš 250 profesionalių

muzikantų parodė, kad 57 procentai sirgo raumenų ir kaulų ligomis, o 37 procentams muzikantų

dėl su profesija susijusių ligų prarado pajamų šaltinius (Caldron P.H., Calabrese L.H. 1986).

Lieberman J.L. (2004) teigia, kad labia dažnai mokytojai bando atrasti vieną statišką poziciją,

kurioje nuolatos turi gulėti smuikas. Tokiu būdu yra blokuojamas jutiminis atidumas ir raumenų

pojūčiai, todėl sumažinamas kūno judėjimo naudingumas, nepatiriamas patogumo kokybės

jausmas ir sumažinama galimybė kurti gražų, gyvą garsą. Kaip rašo Havas K. (1971), mokytojui

yra labia sunku atpažinti kur yra susidariusios fiziologinės grojimo smuiku kliūtys, labai dažnai

atsitinka taip, kad tikroji raumenų įtampos priežastis slypi analogiškose raumenų porose.

Pavyzdžiui dešinės rankos susikaustymą, raumenų įtampą gali lemti kairės rankos nepastebėtos

įtampos. Lieberman J.L. (2004) teigia, kad kuo labiau grojama fiziologiškai neteisingai,

patiriama didžiulė įtampa raumenyse, tuo labiau stengiamasi dar labiau ir daugiau dirbti, nes

  19  

susitraukę raumenys sukelia įtampą rankose, kurios tampa susikausčiusios. Dėl šios priežasties

rankų svoris tampa mažiau natūralus, o garsas mažiau lyriškas ir nelankstus. Paul B., Harrison

C. (1997) teigia, kad pasklidęs mitas tarp muzikantų, jog be skausmo ir didžiulo darbo nieko

nepasieksi vis dar giliai įsišaknijęs. Dažnai muzikantai tiesiog ignoruoja skausmą taip sukeldami

pavojų patirtis įvairias traumas. Gerle R. (2008) teigia, kad yra labai didelis skaičius raumenų,

kuriuos galima panaudoti, kad būtų sumažinta fizinių pastangų. Tačiau šiuos raumenis valdyti

sunkiau - priešingai nei pirštai, jie nekontaktuoja su instrumentu, todėl negalima pajausti jų

atliekamų veiksmų tiesiogiai. Grojimas smuiku yra tokia veikla, kurioje dirba visas kūnas – kai

kurios dalys mažiau, o kitos labiau. Kai yra atlaisvinami nuo įtampos krūtinės ir nugaros

raumenys, pečių linija, tuomet visi smulkieji raumenys pirštų, rankos gali groti fiziologiškai

teisingai ir atlikti daug kokybiškų smulkių judesių. Kaip teigia Hayden G. F. (2002),

fiziologiškai neteisingas grojimas, neteisingas kūno svorio paskirstymas, prasta laikysena ir

nuolatinis tokių judesių kartojimas sukelia įvairias traumas ir gali pakenkti grojimui. Kaip teigia

Kempter S. ( 2003), judesiai nuolatos kartojami automatizuojasi, todėl grojant atlikėjas beveik

negalvoja apie atliekamus judesius. Norint persiugdyti blogus įpročius, tampa labai sunku

atstatyti pirminę, nepažeistą padėtį. Dažniausiai vos tik nustojus sąmoningai keisti judesį, senieji

judesiai tuoj pat sugrįžta.

Iš šiame poskyryje apžvelgtų minėtų autorių minčių apie fiziologiškai neteisingo grojimo

smuiku problematiką turbūt svarbiausia reikėtų pabrėžti Bruser M. (1997) teiginį, jog

fiziologiškai neteisingas grojimas smuiku pirmiausiai trukdo laisvai muzikuoti, o taip pat, kaip

rašo Lieberman J. L. (2004), fiziologiškai neteisingas grojimas gali trukdyti siekti aukštesnės

grojimo lygio kokybės ir apsunkinti darbą, kuris gali tapti mažiau našus nei grojant fiziologiškai

teisingai.

Fiziologiškai neteisingo grojimo smuiku įtaka sveikatai. Apie fiziologiškai neteisingo

grojimo smuiku įtaką sveikatai domimąsi, atliekami tyrimai (Lockwood A.H. (1989), Fjellman-

Wiklund A., Sundelin G. (1998), Fry H.J.H. (1986) ir kitų), ši tema tema taip pat nagrinėta ir

Lietuvių autorių V. Majorovo ir S. Taco (2005) knygoje “Muzikanto rankos”, taip pat išleistos

knygos kaip gydytis (Lieberman J.L., 2004).

Lockwood A. H. (1989) teigia, kad atlikus tyrimą paaiškėjo, kad beveik dauguma

profesionalių muzikantų yra turėję įvairių patempimų ar sveikatos sutrikimų (susijusių su

profesija), kurie kėlė grėsmę karjerai arba iš viso teko atsisakyti grojimo instrumentu. Taip pat

pažymi, kad styginiais instrumentais grojantys muzikantai dažniau nei kitais instrumentais

grojantieji, įgija įvairių traumų, o dažniausiai pasitaikančios yra raumenų – sausgyslių ligos.

Pasak, Lieberman J. L. (2004) stuburo disko problemos, trūkusios kremzlės arba raiščiai,

bursitas yra tik kelios pagrindinės dažniausiai patiriamos traumos, sukeltos pernelyg didelės ir

  20  

stresinės fizinės veiklos. Muzikantai dažniausiai kenčia nuo raumenų ir sausgyslių susirgimų,

kurios pasitaiko rankose, riešuose, dilbiuose, pečiuose. Kaip teigia Fjellman-Wiklund A.,

Sundelin G. (1998) muzikantai, ypatingai stygininkai, turi didžiausią su darbu susijusių raumenų

ir kaulų sistemos sutrikimų paplitimų skaičių. Šie sutrikimai dažniausiai pasitaiko kaklo, pečių

ir apatinės nugaros dalies srityse. Lieberman J. L. (2004) vardija priežastis, dėl kurių atsiranda

fiziologiškai neteisingas grojimas lemiantis susirgimus. Tai gali atsitikti dėl: naujo instrumento

ar techninės detalės pakeitimo, nekoordinuoto ar pernelyg didelio raumenų aktyvumo, per daug

kartojimų vienodų smulkių detalių (judesių), kūnui nenatūralaus technologinio rankų pastatymo

keitimo, psichologinio streso ruošiamasi konkursui, emocinio nusivylimo ir baimės, grojimo

pervargus, ignoruojant pirmuosius rankų skausmus ir nesiimant gydimo, užsiėmimo kita fizine

veikla prieš ar po grojimo smuiku (pavyzdžiui sunkių daiktų nešiojimo). Paul B., Harrison C.

(1997) teigia, kad muzikantų profesiniai sutrikimai yra skirstomi į penkis lygius: pirmame lygyje

atsiranda skausmas po grojimo, bet atlikėjas gali normaliai groti, antrame lygyje skausmas

atsiranda begrojant, bet atlikimui netrukdo, trečiame lygyje skausmas trukdo grojimo metu -

muzikantas turi keisti grojimo poziciją ir riboti praktikavimosi laiką, ketvirtame lygyje skausmas

atsiranda iškart pradėjus groti ir yra per daug skausminga tęsti veiklą, penktajame lygyje

skausmas lydi atliekant bet kokią kasdienę veiklą, o grojimas smuiku jau nebeįmanomas.

Autorės taip pa rašo, kad pirmo lygio sutrikimui taisyti reikėtų pasitarti su mokytojais ir gauti

patarimų iš šalies dėl ergonomiškesnio grojimo, o antro ir penkto lygio sutrikimams gydyti

pirmiausiai jau reikia kreiptis į fizioterapijos specialistą, kuris galėtų suteikti greitą ir efektyvų

gydymą, ir tik išsigydžius pradėti taisyti ir keisti fiziologiškai neteisingo grojimo smuiku

įgūdžius. Hayden G. F. (2002) rašo kad, terminas patempimas dažniausiai naudojamas plačia

prasme ir gali reikšti sausgyslių uždegimus, sumažejusį rankų aktyvumą ir panašias ligas.

Patempimai, pasak Hayden G.F. (2002), atsiranda nuo pernelyg didelio krūvio raumenims.

Dažniausiai juntamas skausmas ir raumenų funkcijų sutrikimas, pasireiškiantis raumenų

silpnumu, raumenų kontrolės praradimu. Lieberman J. L. (2004) aprašo dažniausiai

pasitaikančius smuikininkų patiriamus sveikatos sutrikimus: artritas (sąnario uždegimas, kurio

poveikis gali būti nuo lengvo sustingimo iki skausmingo patinimo ir suvaržytos judesių laisvės.

Daroma prielaida, kad artritas atsiranda nuo per didelės raumenų įtampos), bursitas (sąnario

tepalinio maišelio uždegimas; bursitas gali būti juntamas visur - prie raumenų, sausgylių, kaulų.

Šią ligą sukelia pernelyg dažnas vieno judesio kartojimas), riešo kanalo sindromas (jį sukelia

pirštų, riešo, rankos judesių per dažnas kartojimas. Liga pasireiškia patinimu - sausgyslė patinsta

rieše, tuomet sudaro spaudimą mediana nervui, kuris yra po riešo sausgysle. Šis sindromas

sukelia skausmą, dilgčiojimą, tirpimą ir/arba rankos ir riešo silpnumą. Kartais šį riešo kanalo

sindromą reikia operuoti), stuburo disko sveikatos trikdžiai (atsiranda tuomet, kai vienas iš

  21  

diskų tarp stuburo slankstelių įtrūksta), klausos praradimas (viena iš priežasčių yra labai didelis

garsas ilgą laiko tarpą), raumenų uždegimas (kūno atsakymas į ląstelių pažeidimą, išryškėja

patinimu, spalvos pakeitimu, karščiavimu ir skausmu; raumenų spazmai atsiranda dėl lietimosi

su su raumenų skaidulomis, kurios padidėja, pasidaro kaip bumbulai, o kai lieti jaučiasi

sukietėjimas. Šie simptomai sukelia skausmą, sustingimo pojūtį. Ligą gali sukelti neįprasti

judesiai arba per ilgas raumenų darbas), raumenų trūkimas (atsiranda kai smulkio raumenų

skaidulos išsiskiria. Kuo didesnis įtrūkimas – tuo didesnis sutrikimas), parestezija (nervų

signalai siunčiami į smegenis, kad skauda. Dažniausiai skausmas apibūdinamas kaip adatų

dūrimas), “nurodytas skausmas” (skausmas kyla ne toje vietoje kur yra jaučiamas. Šis

fenomenas atsiranda dėl to, kad jutiminiai nervai keliauja po kūną), išialgija (skausmas yra

pasireiškia kojose. Jis kyla dėl didelio spaudimo išialgijos nervo, kuris būna šlaunies nugaros

pusėje arba nuo stuburo slankstelių keliaujantis žemyn), sausgyslių uždegimas (atsiranda dėl

pernaudojimo - plyšta sausgyslė, kuri yra tarpininkė raumenų ir kaulų. Šis susirgimas lemia

nuolatinį skausmą ir sustingimą. Sausgyslių uždegimas reikalauja ilgo gydimo ir poilsio, po šio

susirgimo reikėtų praktikavimosi laiką didinti labai iš lėto), smilkinio sąnario disfunkcija

(smilkinio sąnarys yra prie apatinio žandikaulio. Liga atsiranda dėl nuolatinio krūvio apatiniam

žandikauliui, kurį sąlygoja neteisingas smuiko laikymas). Apie raumenų uždegimą (miozitą) rašo

S. Taco ir V. Majorovo (2005). Pasak jų, ši liga atsiranda raumenims ilgai ir sunkiai dirbant, dėl

temperatūrų svyravimo. Susirgus atsiranda sunkumas ir nuovargis grojant, gali išryškėti kieti,

apčiuopiami mazgai, suglebti ir atrofuotis raumenys. Apleisto mizioto prognozė nėra palanki

muzikantui.

Kaip teigia Lieberman J. L. (2004) ir Paul B., Harrison C. (1997), svarbiausia pajutus

skausmą yra nedelsti ir imtis priemonių. Jeigu dar nėra stiprių traumų, reikėtų surasti

fiziologiškai neteisingo grojimo priežastis ir keisti prastus įgūdžius. Jeigu trauma yra jau

įsisenėjusi, pirmiausiai reikia gydymo ir tik vėliau ieškoti bei keisti fiziologiškai neteisingo

grojimo smuiku blogus įgūdžius.

1.3. Rekomenduojama metodika norint pakeisti fiziologiškai neteisingus grojimo smuiku įgūdžius

Šiame poskyryje aptariamos metodikos ir pratimai, kurie gali padėti pakeisti

fiziologiškai neteisingo grojimo smuiku įgūdžius. Poskyryje aptariami psichologiniai pratimai,

fiziniai pratimai, kvėpavimo pratimai ir kitos fizinės veiklos, kurios gali turėti įtakos siekiant

fiziologiškai teisingo grojimo smuiku.

  22  

1.3.1. Praktiniai pratimai formuojantys tinkamus grojimo smuiku įgudžius  

Kaip teigia Lieberman J.L. (2004), fiziologiškai teisingas grojimas prasideda mąstyme.

Dėl šios priežasties geriausias būdas keisti fiziologiškai neteisingą grojimą yra tyrinėti blogus

įgūdžius, atlikėjo neteisingai susikurtus psichologinius grojimo smuiku apibrėžimus, metodus,

kurie gali sukelti sveikatos problemas ir pakeisti šias mąstymo klaidas naujais vaizdiniais,

idėjomis.

Lieberman J. L. (2004) pataria, kad ruoštis koncertui ir praktikavimuisi reikia per

vizualizaciją. Pirmiausia reikia įsivaizduoti, kad yra žiūrimas filmas kino teatre ir įsivaizduoti,

kad rodo koncertą ar praktikavimąsi smuiku, patogiai atsisėsti ir giliai kvėpuoti, atsipalaiduoti.

Atlikus šiuos veiksmus reiki vaizduotėje susikoncentruoti į muziką, kuri bus grojama. Čia

reikalinga nuolatinė savikontrolė dėl kvėpavimo - jis turi būti ramus, o raumenys atsipalaidavę.

Jeigu jaučiama įtampa reikėtų dar kartą pabandyti atsipalaiduoti ir giliai kvėpuoti, nuolatos

įsivaizduoti, kad kūnas yra besvoris, lankstus kaip minkšta guma (taip pat patariama

įsivaizduoti, kad grojant skrendi, instrumentas pagamintas iš plunksnų arba, kad atlikėjas turi

milžiniškas rankas). Gerle R. (2008) aprašo įvaizdžius, kuriuos galėtų susikurti smuikininkas,

kad atlaisvintų viršutinę kūno dalį nuo raumenų įtampos. Jis teigia, kad reikėtų įsivaizduoti

pingviną kostiume, kuris turi tik sparnus (tai yra žastikaulius), prie kurių yra priklijuotas strykas

ir smuikas ir tik čia visos grojimo pastangos yra dedamos; taip pat siūlo įsivaizduoti, kad mūsų

nugara yra sutverta tam pačiam tikslui kaip ir smuikas, kad rezonuotų kai tik smuiko stygos

pradeda rezonuoti, o viršutinė atlikėjo kūno dalis ir oras plaučiuose tamptų antra rezonanso

dėže, kuri sustiprina ir ištobulina smuiko garsą; nuolatos reikia kvėpuoti laisvai. Bruser M.

(1997) aprašo psichologinį pratimą taisyklingam sėdėjimui. Reikia įsivaizduoti, kad sėdmenų

kaulai yra tarsi pėdos laikančios liemenį. Lieberman J. L. (2004) teigia, kad nuolatinis

galvojimas apie nepasisekimą, sukliuvimą prieš koncertą tampa neigiamu smegenų

programavimu ir lemia klaidas. Bruser M. (1997) taisyklingam smuiko laikymui suformuoti

pataria įsivaizduoti, kad kūnas juda pagal instrumentą (smuikas turi judėti pagal muziką), leisti

energijai cirkuliuoti tarp instrumento ir atlikėjo kūno. Gerle R. (2008) teigia, kad norint

atpalaiduoti krūtinkaulio raumenis reikia įsivaizduoti, kad krūtinkaulis yra akordeonas, kurio

rankenos yra pritvirtintos prie žastikaulių; traukiant stryką žemyn kairė ranka lieka savo vietoje

ir kuo toliau dešinė ranka tolsta nuo kairiosios, tuo labiau krūtinė pripildo oro, o ties smičiaus

laibgaliu dešinė ranka grįžta arčiau kairės rankos, o krūtinė į savo vietą – iškvepiama.

Lieberman J. L. (2004) rašo, jog norint atpalaiduoti kūno raumenis grojimo metu galima

įsivaizduoti, kad kojos kvėpuoja,. Apie šį atsipalaidzvimo pratimą taip pat rašo ir Menuhin Y.

(1971). Tiesa - Menuhin (ten pat) siūlo įsivaizduoti kvėpuojančias pėdas. Lieberman J. L.

  23  

(2004) taip pat siūlo įsivaizduoti, kad instrumentas kvėpuoja arba, kad kiekvienas iškvėpimas

pripildo kambarį mėgstamiausios spalvos. Dar siūloma įsivaizduoti, kad kvėpuoja visas kūnas

ne tik diafragma. Šie pratimai, kaip teigia Lieberman J. L. (2004), padės atpalaiduoti

įsitempusius kūno raumenis ir groti fiziologiškai teisingiau. Bruser M. (1997) rašo, kad

grojimui nepalankus stiprus griebimo ir čiupimo rankomis refleksas yra įgimtas ir šis instinktas

dažnai pasireiškia tuomet, kai į rankas paimamas smičius ar smuikas, tačiau jo galima išvengti

pirma paimant pieštuką (dažniausiai žinoma, kad nereikia stipriai spausti pieštuko rankose, kad

jį išlaikytum), o vėliau į rankas paimant smičių įsivaizduoti, kad tai pieštukas. Taip rankos

atpalaiduojamos nuo papildomos įtampos. Lieberman J. L. (ten pat) aprašo pratimą pirštų

spaudimui ant grifo sumažinimą ir siūlo įsivaizduoti, kad smuiko grife įrengtas prietaisas pirštų

spaudimui matuoti, mintyse susidaryti skalę nuo 1-100 ir pamėginti įsivaizduoti, kad padaloje

iki 25, pirštų spaudimas reikalingas pirštų paslankumui ir gražiam garsui išgauti. Tokį metodą

taikyti vienai natai, paskui frazei, o vėliau ir visam kūriniui. Šią metodiką taip pat galima

pritaikyti kūnui vietoje, kurioje jaučiama raumenų įtampa, po truputį mažinti įtampą kol skalė

pasieks nulį. Lieberman J. L. (2004) siūlo atlikti pratimą įsivaizduojant, kad ant smuiko stygų

yra maži plaukeliai, tuomet pradėti groti kūrinį ir liesti tik stygos “plaukelius” tol, kol garsas

labai pritils dėl kairės rankos, arba iš viso išnyks, po to pradėti kūrinį groti vėl po truputį

didinant pirštų, rankos svorį, kol atsiras aiškus garsas. Po šio pratimo pirštai turėtų judėti lengvai

ir nevaržomai.

Šiame skirsnyje aptarti psichologiniai metodiniai pratimai gali padėti išspręsti

fiziologiškai neteisingo grojimo smuiku problemas. Psichologiniai pratimai gali padėti išspręsti

raumenų įtampos problemas (Gerle R., 2008). Taip pat galima išspręsti dažnai kylančias per

didelio spaudimo problemas (Lieberman J.L. (2004). Psichologiniai pratimai gali padėti

pataisyti ir neteingą laikyseną (Bruser M., 1997).

1.3.2. Praktiniai metodiniai pratimai padedantys keisti fiziologiškai neteisngą grojimą

smuiku

Kaip teigia Cane E. (2009), grojimas smuiku ir šio instrumento įvaldymas, palyginus su

kitais styginiais instrumentais (pvz. gitara), yra vienas sunkiausių todėl, kad stygos yra labai arti

viena kitos, dešinės ir kairės rankų mechaninis darbas labai skirtingas ir turi būti suderintas. Yra

sukurti pratimai, kuriuos rekomenduojama daryti, kad galima būtų lengviau grojimo metu

koordinuoti judesius tarp pirštų ir rankų.

Praktiniai metodiniai pratimai padedantys keisti fiziologiškai neteisingą laikyseną

stovint. Rolland P. (2007) siūlo pratimą raumenims, kuris padeda išlaikyti tinkamą laikyseną.

Pratimui atlikti reikia smuiko dėklo, kurį reikia laikyti taip lyg būtų padėklas - vaikščioti kelias

  24  

minutes su juo, tuomet pakelti dėklą virš galvos. Iškėlus dėklą sulenkti kelius ir atlošti nugarą

nuo liemens taip, kad kūnas būtų po instrumento dėklu. Po to iš karto nuleisti dėklą ir laikyti

smuiką grojimo pozicijoje - turėtų jaustis instrumento lengvumas. Šį pratimą taip pat naudoja ir

teniso žaidėjai. Paul B. ir Harrison C. (1997) siūlo pratimą tiesiai nugarai išlaikyti. Vieną koją

reikia užkelti ant kėdės, kita turi likti ant grindų. Abejomis kojomis tvirtai stovint ant grindų

pagroti ir stebėti nugaros pojūčius. Lieberman J.L. (2004) teigia, kad norint atpaliduoti kaklo

raumenis, reikėtų švelniai palenkti galvą, atlošti atgal, o paskui į visas psuses. Galva turi kristi į

puses laisvai be pastangų. Kitas pratimas, kurį siūlo Rolland P. (ten pat) ypatingai patinka

vaikams. Jis padeda surasti tinkamą smuiko laikymo kampą ir aukštį. Pratimui reikia mažo stalo

teniso kamuoliuko ir smuiko. Smuiką reikia laikyti grojimo pozicijoje, kairioji ranka turi būti ties

trečia ir ketvirta pozicija, o stalo teniso kamuoliuką reikia balansuoti tarp sol ir re stygų.

Lieberman J. L. (2004) teigia, kad norint atpalaiduoti per daug įtemptus kojos raumenis, reikia

atsigulti ant grindų taip, kad nugara remtųsi į žemę, kojas pakelti virš pilvo, sulenkti kelius ir

silpnai judinti taip, lyg būtų spardomas kamuolys. Gerle R. ( 2008) teigia, kad norint pajausti

nugaros atramą smuiko laikymui ir kūno balansui reikia grojant nugara atsiremti į sieną arba

duris, kojas praskirti maždaug 25 – 30 cm. Šį pratimą atliekant reikia stebėti ir pajausti nugaros

raumenų darbą.

Praktiniai metodiniai pratimai padedantys keisti fiziologiškai neteisingą laikyseną

sėdint. Rolland P. (2007) siūlo pratimą norint susirasti patogią sedėjimo poziciją. Jis teigia, kad

pirmiausia reikėtų paimti instrumentą, jį laikyti būsimoje grojimo padėtyje bei stovėti

fiziologiškai teisingoje pozicijoje. Tuomet lėtai atsisėsti, leidžiant kojoms paremti dalį svorio,

tačiau neatsilošti. Sėdėti reikia išsitiesus, jaučiant tris atramos taškus - abi kojas ir kėdę, po to

dešinę koją pakrepti taip, kad ji nekliudytų stryko darbui.

Praktiniai metodiniai pratimai padedantys keisti fiziologiškai neteisingą smuiko

laikymą ir kairės rankos darbą. Lieberman J. L. (2004) pateikia kelis pratimus, padedančius

atpalaiduoti įsitempusį nykštį, persuktą riešą. Jis siūlo rankas papurtyti ir atpalaiduoti. Kai

atpalaiduojamos rankos, reikia pastebėti kaip natūraliai susilenkia pirštai. Taip pat siūloma

rankos ir nykščio raumenis masažuoti, pirštus sulenkti link delno ir ištiesti. Kempter S. (2003)

rekomenduoja paprastą pratimą kairės rankos raumenų atpalaidavimui. Jį reikia atlikti pasiėmus

smuiką į grojimo poziciją ir siūbuoti alkūnę pirmin ir atgal. Šiss pratimas padeda atrasti alkūnės

judėjimo vidurkį ir laisvę. Havas K. (1971) siūlo dar prieš paimant į rankas smuiką visada

pajausti laisvą, atsipalaidavusį kūną. Kartais taip atsitinka, kad smuikininkas po daugybės metų

fiziologiškai neteisingo grojimo smuiku tiesiog nežino ką reiškia groti atsipalaidavus. Rolland. P.

(2007) pratimas yra skirtas smuiko laikymui. Mokoma, kad nereikia spausti su smakru smuiko,

užtenka tik galvos svorio. Atliekant pratimą, smuiką reikia padėti ant raktikaulio taip, kad

  25  

smuiko knopkutė remtųsi maždaug į gerklės vidurį, kairioji ranka turi laikytis vidurinėse

pozicijose, tuomet smakrą reikia nukelti ir į pabarzdžio vietą padėti du dešinės rankos pirštus

(smilių ir didyjį), paspausti pirštus pirmyn ir atgal, kol instrumentas bus subalansuotas ir kairės

rankos pagalbos laikant neprireiks. Kempter S. (2003) siūlo pratimą kairės rankos raumenų

stiprinimui. Šiam pratimui pakanka laikraščio lapo. Jį reikia paimti į kairę ranką ir gniaužti be

kitos rankos pagalbos tol, kol bus sugniaužtas į kamuoliuko formą. Rolland P. (2007) rašo apie

pratimą, kuris gali padėti pagerinti perėjimus tarp pozicijų, nes dažnai taip atsitinka, kad

perėjimai būna sunkūs, o ranka įsitempus ir nelanksti, todėl Rolland P. (2007) teigia, kad

perėjimus reikėtų mokytis grojant natūralius harmoninius flažoletus, pradedant nuo aukščiausios

pozicijos ir baigiant pirmąja. Šiame pratime turi būti lėtai vedamas visas strykas. Jį atliekant

išgaunami ,,vaiduokliški“ garsai. Mokant vaikus šitą pratimą galima pavadinti “vaiduokliu” –

taip bus ne tik atpalaiduojamos rankos nuo raumenų įtampų, bet ir padės lavinti vaikų vaizduotę.

Praktiniai metodiniai pratimai padedantys pakeisti fiziologiškai neteisingą stryko

laikymą ir dešinės rankos darbą. Rolland P. (2007) aprašo pratimą atliekamą, kad būtų geras

stryko laikymas. Jis teigia, kad geriausiai tai dairyti judinant ranką, bet ne liečiant stygas, o

tyloje. Su smičiumi virš stygos reikia ore vedžioti nedidelę arkos formą. Pradėti reikėtų nuo

vidurio smičiaus, kai dilbis ir žastas sudaro statų kampą, o pirštai yra sulenkti, tuomet perkelti

smičių nedidele arkos forma virš stygos ties laibgaliu (riešas turėtų būti nuleistas, dilbis ištiestas,

o pirštai nebe taip sulenkti) po to vėl sugrįžti į vidurį, vėliau perkelti prie stryko kaladėlės, leisti

riešui būti šiek tiek apvaliam. Atliekant pratimą reikia prižiūrėti, kad nykštys būtų susilenkęs. Šį

pratimą patartina kartoti daug kartų varijuojant stryko atsiradimo vietas. Fisher S. (1997) siūlo

pratimą, kuris atlaisvintų natūralią nykščio energiją, kai nykštys turi pasisukti pries laikrodžio

rodyklę. Šiam pratimui atlikti reikia paguldyti stryką ant stygos prie kaladėlės, stryką laikyti tik

su dešinės rankos nykščiu ir smiliumi, pasuktais pries laikrodžio rodyklę, tada paspausti stryką

labai lėtai (kiek leis stryko lazda) arčiau stygos. Kad ir koks didelis spaudimas būtų, nykštys turi

būti laisvas ir atsipalaidavęs. Šį pratimą reikėtų tęsti vis tolstant nuo stryko kaladėlės (po 1cm)

link laibgalio ir atgal; turėtų būti juntamas skirtingas nykščio svoris skirtingose stryko vietose.

Kitas pratimas, kurį aprašo Rolland P. (2007) padedantis išmokti naudotis rankos svoriu - strykas

turi būti vidurinėje dalyje. Jį reikia paspausti tiek, kad stryko lazda paliestų plaukus ir tada

atleisti spaudimą, be jokio garso; naudotis svori rankos, kad pirštai liktų beveik pasyvūs, po to

palenkti stryką nuo savęs ir suskaičiuoti iki keturių (nykštį reikėtų sulenkti pronacijos principu).

Po šio veiksmo reikėtų atleisti spaudimą, vėliau reikėtų lygiai tą patį atlikti dar kartą. Kartojant

spaudimas turėti pulsuoti (paspausti ir atleisti). Dažniausia šio pratimo klaida - naudojami

smulkūs raumenys ir suspaudžiama ranka, o reikėtų naudoti tik rankos svorį. Gerle R. (2008)

teigia, kad norint įgauti laisvę dešinės rankos raumenų žastikaulyje, reikia įtempti žastikaulyje

  26  

esančius raumenis, bet tuo pačiu metu laikyti dilbį, riešą, pirštus visiškai atpalaiduotus; taip pat

dar galima įsikišti tarp pažastų storas knygas ir spausti jas prie saves su žastikauliais, o kitos

rankų dalys tuo metu turi būti atsipalaidavusios. Po to pratimas atliekamas jau be knygų – reikia

laikyti vis dar įtemptus dešinės rankos raumenis, pakelti rankas į grojimo poziciją ir kartoti

įtempimus ir atleidimus žastų raumenų srityje, o tuo tarpu prižiūrėti, kad visa kita būtų laisva.

Kempter S. (2003) aprašo pratimą, kuris turėtų padėti per daug neišlenkti riešo prie kaladėlės ir

taip sumažinti įtampą riešams. Šiam pratimui reikia du pieštukus skirtinguose riešo šonuose

apvynioti su kanceliarine gumyte ir taip pagroti kelias minutes. Šį pratimą taip pat galima atlikti

ir su kaire ranka. Gerle R. (2008) siūlo atlikti pratimą, kad grojant būtų sustiprinti žastikaulio

raumenys. Šiam pratimui pirmiausiai reikia atkelti nuo stryko dešinės rankos smilių ir taip groti

laisvomis stygomis, bandant išgauti pilną garsą tik su dešinės rankos žastikaulio svoriu (be

dešinės rankos pirštų pagalbos). Taip pagrojus reikėtų vėl padėti ant stryko smilių, tačiau vis

dar naudotis tik dešinės rankos žastikaulio svoriu. Po to reikėtų pagroti nesudėtingą pjesę iš

repertuaro pradžiai vedžiojant stryką be dešinės rankos smiliaus, naudojant tik žastikaulio svorį.

Šiame skirsnyje apžvelgti praktiniai metodiniai pratimai, galintys padėti pakeisti

fiziologiškai neteisingą laikyseną, fiziologiškai neteisingą kairės rankos darbą ir smuiko laikymą,

fiziologiškai neteisingą dešinės rankos darbą ir stryko laikymą, atpalaiduoti įvairius, grojimo

metu įsitempusius, raumenis, kad būtų galima be įtampos ir kokybiškai atlikti kūrinius. Reikia

pastebėti, kad svarbu atrasti individualiam mokiniui tinkantį pratimą, o tai galima atrasti tik

bandymų keliu, analizuojant ir stebint mokinį.

Kvėpavimo problematika grojimo metu ir pratimai. Kaip teigia Lieberman J. L.

(2004), kvėpavimas yra vienas iš svarbiausių dalykų gyvenime ir būtinybė. jis taip pat rašo, kad

gilus kvėpavimas orą sutelkia apatinėje plaučių dalyje, kur kraujas pasiekia deguonį žymiai

greičiau, nei kvėpuojant negiliai, bet muzikantams grojant padidėja tikimybė prarasti vertingų

mineralinių medžiagų (kaip ir atliekant fizinius pratimus), o tai padidina anglies dvideginio

kiekį, kuris reikalauja daugiau ir dažniau iškvėpti orą. Norint sumažinti anglies dvideginio kiekį.

Cane E. (2009) teigia, kad kartais smuikininkai būna taip susikoncentravę į grojimą, jog pamiršta

kvėpuoti; taip pat yra tokių kūrinių, kuriems atlikti naudojami nereguliarūs judesiai, kurie gali

sukelti nereguliarų kvėpavimą, o tai gali atlikėjui kliudyti kvėpuoti tinkamu metu, todėl Cane E.

(ten pat) siūlo atlikti kvėpavimo pratimus, kurie padėtų išsiugdyti kvėpavimo intervalus, kurie

atitiktų muzikos ritmą. Haslop C. (2007) rašo, kad kvėpavimas grojimo metu atpalaiduoja kūną,

tampa lengviau susikoncentruoti, muzikuoti; taip pat rašo, jog grojimas su sulaikytu kvėpavimu

trukdo tobulėti, pasiekti geresnių rezultatų; be to sulaikytas kvėpavimas padidina raumenų

įtampą, todėl pataria kartais pagroti laisvomis stygomis, skaičiuojant kvėpavimo greitį, o vėliau,

jau grojant kūrinį, susikoncentruoti į kvėpavimą, bet nebeskaičiuoti. Lieberman J. L. (2004)

  27  

teigia, kad teisingas kvėpavimas, kaip dalis muzikinės technikos, tiek pat svarbus, kiek ir gamų

grojimas. Taip pat pabrėžiama, kad kai yra sulaikomas iškvėpimas atsiranda raumenų įtampa ir

atvirkščiai - oro iškvėpimas atpalaiduoja diafragmą ir tarpšonkaulinius raumenis.

Bay B., Brown L. (2011) siūlo atlikti kvėpavimo pratimą prieš kiekvieną praktikavimąsi.

Bay B., Brown L. (ten pat) kvėpavimo pratimas skirtas atpalaiduoti įsitempusiems raumenims,

sukoncentruoti dėmesį ir groti fiziologiškai teisingiau. Šį pratimą reikėtų atlikti prieš dar

pradedant groti - atsistoti į grojimo poziciją laikant smuiką, įsitikinti, kad visas kūno svoris

paskirstytas apatinei kūno daliai – kojoms ir pėdoms. Pradėti groti reikėtų nuo kairės rankos -

komfortabiliai padėti pirštus ant grifo, kad kiekvienas pirštas stovėtų ant skirtingos natos vietos;

dešinioji ranka tuo metu turėtų būti atpalaiduota ir ištiesta prie kūno šono. Reikia atkreipti

dėmesį į natūralų kvėpavimą, sąmoningai tikrinti ar kūne nejaučiama raumenų įtampa, tikslingai

atpalaiduoti visus kaklo, pečių, rankų, viršutinės ir apatinės kūno dalių raumenis, riešus (būti

dėmesingam atpalaiduotiems raumenims reikėtų būti viso pratimo metu). Po to kai natūraliai

įkvepiama, reikia pakelti vieną pirštą nuo smuiko grifo (kitus laikant savo vietoje) apie vieną

centimetrą nuo stygos, o kai iškvepiama – nuleisti. Veiksmus reikėtų pakartoti du kartus.

Natūraliai kvėpuojant, prižiūrint, kad kiti pirštai neatsitrauktų nuo stygos, šį pratimą reikia atlikti

su visai kitais pirštais, vėliau pridėti stryką. Tą padarius, naudojantis laisvomis stygomis, reikia

įkvėpti ir kai ateis natūralus noras iškvėpti orą reikėtų pradėti vesti stryką. Kai jau vėl reikia

įkvėpti stryką reikia nukelti nuo stygų ir vėl įkvėpti. Rekomenduojama šį pratimą atlikti 5 - 10

kartų natūraliai kvėpuojant (nesulaikant kvėpavimo). Lieberman J. L. (2004) aprašo pratimą,

kurį galima atlikti ir grojimo metu bei pataria kaip išvengti raumenų sustingimo dėl sulaikyto

kvėpavimo. Jis teigia, kad dažniausiai kvėpavimas tampa sulaikytas tuo metu, kai tęsiamos ilgos

natos, todėl pataria begrojant judint lūpas arba liežuvio galiuką; taip pat pasideda dūsavimas,

dainavimas unisonu, arba garsų “ach”, “och” tarimas.

Laisvas, nesutrikdytas kvėpavimas yra vienas iš svarbių veiksnių norint groti smuiku

fiziologiškai teisingai. Lieberman J. L. (2004), Haslop C. (2007), Cane E. (2009) pabrėžia

taisyklingo kvėpavimo svarbą ne tik fiziologiškai teisingam grojimui smuiku, įtaką raumenų

įtampoms, bet ir muzikalumui. Svarbu yra pastebėti, kad dažnai atlikėjai sudėtingose kūrinio

vietose sulaiko kvėpavimą ir taip, nejučiomis, patys sau sukelia papildomas įtampas,

diskomfortą. Dėl šios priežasties reikėtų nuolat prižiūrėti ar kvėpavimas yra nesulaikytas, o taip

nutikus, pritaikyti šiame skirsnyje minėtus kvėpavimo pratimus.

  28  

1.3.3. Fizinės veiklos be instrumento padedančios groti fiziologiškai teisingai: joga, tai chi,

aerobika, svorių kilnojimas, Aleksanderio technika.

Kaip teigia Jameson T. (2004), atlikėjas gali groti taip gerai, kaip leidžia jam kūnas.

Dauguma muzikantų patiria traumas dėl to, jog jų kūnas nėra tinkamos fizinės formos ir

nepajėgia atlikti sunkaus raumenų darbo - groti daugybę valandų.

Jogos pratimų nauda. Kaip teigia Olson M. (2006), jogos pratimai gali pagerinti

koncentraciją koncertų metų, sumažina raumenų patempimo riziką. Dėmesys kvėpavimui jogos

pratimų metu gali būti panaudojami griežiant smuiku - padėti tobulinti kvėpavimą ir labiau

atpalaiduoti raumenis grojimo metu; be to, atliekant jogos pratimus, geriau jaučiamos įtampos

kūne ir tampa lengviau jas pašalinti. Lieberman J. L. (2004) teigia, kad joga padeda sumažinti

stresą, raumenų sustingimo pojūtį, raumenų įtampas, gerina laikyseną.

Tai chi pratimų nauda. Lieberman J.L. (2004) rašo, kad žodis tai chi reiškia nuostabi,

didi gyvenimo energija. Tai chi muzikantui gali teikti šiuos privalumus: didesnę koncentraciją,

lankstumą, gyvybingumą. Klein B. (2011) tam pritaria ir teigia, kad tai chi pratimai lavina

dinamišką dėmesį ir minčių koncentraciją, kūno lankstumą, kurio reikia grojant smuiku. Frantzis

B. (2008) teigia, kad smuikininkai nuolatos susiduria su problemomis kylančiomis dėl krūvio

rankoms, o tai chi gali padėti surasti raumenų įtampos vietas ir jas pašalinti.

Aerobikos pratimų nauda. Pasak Jameson T. (2004), aerobikos pratimai gali padidinti

širdies ritmo dažnį maždaug dvidešimčiai minučių, o tai gerina širdies raumenų veiklą ir

ištvermę grojimo metu. Lieberman J.L. (2004) taip pat pritaria Jameson T. (ten pat) ir pabrėža

širdies darbo veiklos stiprinimo reikalingumą muzikantams.

Svorių kilnojimo pratimų nauda. Jameson T. (2004) pataria, kad muzikantai turėtų

pradėti sportuoti sujungiant svorio kilnojimo ir aerobikos programas. Svorio kilnojimo pratimus

atliekantys muzikantai turėtų kartoti pratimus apie 15 kartų. Jeigu tampa sunku pakartoti reikia

naudoti mažiau sveriančius svarmenis. Stygininkams Jameson T. (2004) pataria labiau stiprinti

viršutinę kūno dalį, o treniruotės turėtų būti pritaikytos priklausomai kokiu instrumentu yra

grojama. Jameson T. (2004) perspėja, kad muzikantams nereikėtų praktikuoti riešui skirtų svorio

kilnojimo pratimų, nes jie gali sukelti riešo kanalo sindromą. Lieberman J.L. (2004) teigia, kad

svorių kilnojimas yra naudingas norint sustiprinti raumenų grupes, bet įspėja jog muzikantams

reikėtų naudoti lengvesnius svarmenis.

Aleksanderio technikos pratimų nauda. Lieberman J. L. (2004) teigia, kad

Aleksanderio technika išrado aktorius Matthias Alexander 1800 metais norėdamas išsigydyti

balso disfunkciją, Aleksanderio technika orientuota ištaisyti nesąmoningus blogus įpročius,

susijusius su prasta laikysena. Šia technika atlikėjai mokomi atpalaiduoti kūne kylančias

raumenų įtampas. Pasak Rickover R. (2004), Aleksanderio technika yra jau seniai naudojama

  29  

pratimų technika, kuri specialiai pritaikyta instrumentalistams ir dainininkams. Ši technika

padeda išvengti įvairių traumų. Muzikantams, kaip teigia Rickover R. (ten pat), naudojant

Aleksanderio techniką pagerėja ne tik fiziologiniai judesiai, susiję su grojimu instrumentu, bet ir

pagerėja muzikavimo kokybė, nes padedama pašalinti nereikalingą raumenų įtampą kūne.

Šiame skirsnyje aptarti fiziniai pratimai, kurie gali padėti taisyti arba išvengti

fiziologiškai neteisingo grojimo smuiku yra tokie pat svarbūs, kaip ir praktiniai metodiniai

grojimo pratimai. Svarbu yra tai, kad šie pratimai ne tik padeda sutvirtinti raumenis ir taip

išvengti traumų dėl fiziologiškai neteisingo grojimo, bet ir padidina protinę koncentraciją, kūno

lankstumą, kuris yra labia reikalingas grojant smuiku, sumažina raumenų įtampas, gerina

taisyklingo kvėpavimo įgūdžius, todėl galima teigti, kad muzikantams, o ypatingai

smuikininkams, jie yra labai reikalinga.

Apibendrinant skyrių galima būtų pastebėti, kad fiziologiškai teisingas grojimas yra

kiekvienam smuikininkui unikaliai atrandamas, nes kiekvieno žmogaus fiziologija yra labai

skirtinga. Didelė atsakomybė tenka mokytojams, kuriems tenka kiekvienam mokiniui padėti

atrasti patogią, fiziologiškai teisingą grojimo smuiku padėtį, o jeigu jau yra fiziologiškai

neteisingų grojimų įgūdžių pritaikyti reikiamus praktinius metodinius pratimus, išsiaiškinti

galimas psichologines ir fiziologines fiziologiškai neteisingo grojimo atsiradimo priežastis,

paskatinti mokinį atlikti fizinius pratimus, padedančius išsiugdyti ar palaikyti fiziologiškai

teisingą grojimą smuiku. Mokytojams taip pat reikia stebėti mokinio augimo procesą, nes mažam

vaikui augant ir keičiantis jo fiziologijai, turėtų būti stebima ar buvęs rankų nustatymas,

laikysena vis dar tinka. Nors mokytojo vaidmuo yra labai svarbus, bet jis gali tik padėti atrasti

tinkamą grojimo techniką - mokinys taip pat turi įdėmiai stebėti savo psichosomatiką. Jis turi

jausti savo kūną ir, jeigu pasirodė pirmieji simptomai (skausmas ar nepatogumas grojant), kurie

parodo, kad yra grojama smuiku fiziologiškai neteisingai, pirimiausiai reikia atrasti kur yra

raumenų įtampos, įsiveržimai, dėl kokios priežasties jos kyla, tuomet pritaikyti praktinius

metodinius pratimus ir juos atlikti (būtent tai sričiai, kuri patiria raumenų įtampas), keisti prastus

fiziologinius griežimo įgudžius į fiziologiškai teisingą grojimą smuiku. Fiziologiškai neteisingas

grojimas gali kilti ir dėl psichologinių priežasčių, neteisingos vizualizacijos, klaidingo mąstymo.

Šios psichologinės fiziologiškai neteisingo grojimo smuiku priežastys dažnai gali kilti mokinio

pasąmonėje. Dėl šios priežasties yra ypatingai svarbu mokytojui domėtis fiziologiškai neteisingo

grojimo smuiku klaidų taisymo metodika, kad užtektų kvalifikacijos kuo greičiau pakeisti

prastus griežimo smuiku įgūdžius geraisiais. Kaip teigia Fisher S. (2008), muzikalumas,

ekspresyvumas, artistiškumas yra sunkiai nusakomi ir jų beveik neįmanoma išmokyti, tačiau

fiziologinė grojimo pusė yra aprašyta – atlikti muziką smuiku fiziologiškai teisingai gali būti

išmokstama, o įgyti netinkami įgūdžia, pritaikius reikiamus pratimus, pakeičiami.

  30  

2. KLAIDŲ TAISYMO METODIKOS AKCENTUOJANT FIZIOLOGIŠKAI TEISINGĄ – NETEISINGĄ GROJIMO

SMUIKU TYRIMO METODOLOGIJA

2.1. Bendroji tyrimo eiga

Siekiant apžvelgti klaidų taisymo metodiką, akcentuojant fiziologiškai teisingą –

neteisingą grojimą smuiku, buvo atliktas empirinis tyrimas, remiantis mokslinės literatūros

analize, kuris leido išskirti pagrindinius probleminius aspektus bei nustatyti fiziologiškai teisingo

- neteisingo grojimo smuiku inovatyvias klaidų taisymo metodikas. Atliekant tyrimą laikytasi

nuoseklios tvarkos. Pirmiausia atlikta literatūros analizė fiziologiškai teisingo – neteisingo

grojimo smuiku metodikos tematika. Buvo aptartas fiziologiškai teisingas grojimas smuiku;

siekiama susisteminti fiziologiškai teisingo grojimo metodiką, kurioje kalbėta apie fiziologiškai

teisingą laikyseną stovint ir sėdint, smuiko ir stryko laikymą, fiziologiškai teisingą rankų

nustatymą. Taip pat buvo aptarta fiziologiškai neteisingo grojimo problematika bei įtaka

sveikatai, fiziologiškai neteisingo grojimo smuiku klaidų taisymo metodika, kuri gali padėti

pakeisti blogus įgūdžius. Fiziologiškai neteisingo grojimo smuiku klaidų taisymo metodikoje

buvo aptarti rekomenduojami pratimai, kurie gali pagelbėti, kuomet grojimas yra fiziologiškai

neteisingas: stovėjimas, sėdėjimas, rankų nustatymas, kvėpavimas, smuiko ir stryko laikymas;

aptarti pratimai, mankštos, kurie gali padėti siekiant groti fiziologiškai teisingai smuiku. Nors

konkrečių autorių (Havas K. (1971), Griciaus A. (2008), Kempter S. (2004), Rolland P. (2007) ir

kitų) metodikos, pratimai ir patarimai fiziologiškai teisingam grojimui šiek tiek skiriasi, tačiau

žinant įvairias metodikas lengviau surasti individualų sprendimą skirtingos fiziologijos

mokiniams. Tyrimo instrumentu pasirinktas kokybinis tyrimas – interviu, kurio metu buvo

apklausta 7 informantai. Gauti duomenys buvo analizuojami ir apibendrinami, pateikiamos

išvados bei rekomendacijos. Bendroji tyrimo eiga pavaizduota 1 paveiksle.

Tyrimas atliktas naudojant kokybinį tyrimą – iš dalies struktūruotą interviu. Anot L.

Rupšienės (2007), tyrėjas gali interviu metu keisti numatytų pasakyti žodžių ir klausimų tvarką,

pateikti papildomų klausimų. Iš dalies struktūrizuoto interviu privalumas yra tas, jog gaunami

duomenys yra išsamūs bei susisteminti.

Dėl interviu susitikimo informantų buvo prašoma telefonu arba žodžiu iš anksto

susitarus. Interviu pradžioje buvo apibrėžta numatoma interviu trukmė 30 – 40 minučių. Pradžioje

buvo pasakoma kas ir kokiu tikslu atlieka interviu, buvo paaiškinama apie interviu

konfidencialumą bei kokiais tikslais bus naudojami surinkti duomenys. Interviu pradžioje visų

informantų buvo klausiama ar sutinka, kad pokalbis bus įrašinėjamas, transkribuojamas (t.y.

  31  

užrašomas.) Visų informantų interviu pabaigoje buvo klausiama ar jie norėtų pridurti ką nors prie

to, ką jau yra pasakę. Vėliau dėkojama už interviu atsisveikinama.

1 paveikslas. Bendroji tyrimo eiga

2. 2. Tyrimo instrumentas

Interviu tema – klaidų taisymo metodika akcentuojant fiziologiškai teisingą – neteisingą

grojimą smuiku.

Empirinio tyrimo klausimas: kokie yra mokymosi veiksniai, lemiantys fiziologiškai

teisingą – neteisingą grojimą smuiku bei kokios metodikos yra naudojamos esant fiziologiškai

neteisingam grojimui smuiku ar jo prevencijai ?

Interviu klausimai buvo sudaryti remiantis literatūros šaltiniais, atsižvelgiant į tyrimo

tikslą. Buvo apklausti 7 informantai dirbantys pedagoginį darbą su smuikininkais aukštosiose

ir/arba meno mokyklose.

Informantams buvo užduodami šie pagrindiniai klausimai:

1. Trumpai pakomentuokite kaip dažnai susiduriate savo praktinėje veikloje su

fiziologiškai neteisingu grojimu ? Kokie požymiai tai rodo ?

2. Kaip manote kokios galimos fiziologiškai neteisingo grojimo smuiko atsiradimo

1.  Literatūros  analizė    nuo  2012-­‐10-­‐02  iki  2013  –  03-­‐02  

2.  Instrumento  parinkimas  ir  parengimas  nuo  2013-­‐01-­‐25  iki  2013-­‐03-­‐09    

3.  Tyrimo  dalyvių  apklausa  nuo  2013-­‐03-­‐10    iki  2013-­‐03-­‐17  

4.  Empirinių  duomenų  analizė  ir  intrepretavimas  

nuo  2013-­‐03-­‐17  iki  2013-­‐04-­‐14  

5.  Išvadų  ir  rekmendacijų  rengimas  nuo  2013  -­‐04-­‐14  iki  2013-­‐04-­‐26  

  32  

prielaidos ?

3. Kokią metodiką ar pratimus naudojate jeigu mokinys groja fiziologiškai

neteisingai? Kaip dirbate su įsisenėjusiais prastais griežimo įgūdžiais ?

4. Gal galite įvardinti iš kur sužinojote apie metodus ar pratimus, kurie padeda

kovoti su įsisenėjusiomis problemomis ?

5. Pakomentuokite kokias įžvelgiate pasekmes ar problemas aptariant fiziologiškai

neteisingą grojimą smuiku ?

6. Gal galėtumėte pasakyti kiek svarbu yra kalbėti apie fiziologiškai neteisingą

grojimą smuiku ?

7. Kokius pratimus rekomenduojat mokiniams norint išvengti fiziologiškai

neteisingo grojimo ?

Pirmu klausimu “Trumpai pakomentuokite kaip dažnai susiduriate savo praktinėje

veikloje su fiziologiškai neteisingu grojimu ?” siekta sužinoti ar informantai praktinėje veikloje

buvo susidūrę su fiziologiškai neteisingu grojimu ir ar tai yra dažna problema. Taip pat buvo

užduodamas papildomas klausimas “Kokie požymiai tai parodo?” Juo norėta sužinoti kokie

fiziologiškai neteisingo grojimo būdingiausi bruožai. Antrame klausime buvo siekiama atskleisti

informantų nuomonę dėl ko atsiranda fiziologiškai neteisingas grojimas smuiku ir klausiama:

“Kaip manote kokios galimos fiziologiškai neteisingo grojimo smuiko atsiradimo prielaidos”.

Trečiajame klausime buvo prašoma informantų papasakoti: “Kokią metodiką ar pratimus

naudojate jeigu mokinys groja fiziologiškai neteisingai? Kaip dirbate su įsisenėjusiais prastais

griežimo įgūdžiais ?”. Šis klausimas buvo skirtas atskleisti informantų naudojamas klaidų

taisymo metodikas grojant fiziologiškai neteisingai. Ketvirtasis klausimas buvo: “Gal galite

įvardinti iš kur sužinojote apie metodus ar pratimus, kurie padeda kovoti su įsisenėjusiomis

problemomis ?” Juo siekta išsiaiškinti kokiais šaltiniais remiasi mokytojai dirbdami su

fiziologiškai neteisingu smuko grojimu. Penktasis klausimas: “Pakomentuokite kokias įžvelgiate

pasekmes ar problemas aptariant fiziologiškai neteisingą grojimą smuiku?” Juo buvo siekiama

išsiaiškinti kokia informantų nuomonė apie fiziologiškai neteisingo grojimo smuiku svarbą bei

sužinoti ar jie įžvelgia (ir jei taip – kokią išskiria) problematiką, susijusią su fiziologiškai

neteisingu grojimu smuiku. Šeštasis klausimas: “Gal galėtumėte pasakyti kiek svarbu yra kalbėti

apie fiziologiškai neteisingo grojimą smuiku ?” Juo siekiama sužinoti kokia yra informantų

nuomonė apie fiziologiškai neteisingą grojimą smuiku, koks jo aktualumas. Septintas klausimas

buvo: “Kokius pratimus rekomenduojat mokiniams norint išvengti fiziologiškai neteisingo

grojimo ?”. Šiuo klausimu buvo norima sužinoti kokias metodikas dažniausiai informantai

naudoja siekiant fiziologiškai teisingo grojimo.

  33  

Tyrimo duomenys: 7 interviu, kurių įrašai saugomi autorės Margaritos Garmutės

asmeniniame kompiuteryje buvo transkribuojami (Nr. 2 priedas) išanalizuoti bei aprašyti

remiantis turinio (angl. content) analizės metodu, T. Tidikio (2003) įvardintu socialinės

informacijos turinio kokybine analize. Šio metodo esmė – išskirti tam tikrus prasminius

vienetus, skaičiuoti jų vartojimo dažnį, atrasti ir tirti įvairius teksto elementų ryšius.

Tyrimo imtis: pasirinkta remiantis M. Patton (1990) imties sudarymo būdais (L.

Rupšienė, 2007). Autorius teigia, jog reikia pasirinkti tokius atvejus, kurie yra informatyvūs

tiriamuoju požiūriu, bei imties dydis ir konkretūs tyrimui ir pasirinkti imties vienetai priklauso

nuo tyrimo tikslų, todėl tyrime bus taikoma tikslinė imties vienetų atranka - kriterinė atranka,

kuomet imties vienetai iš populiacijos atrenkami laikantis tyrėjo nustatytų kriterijų (L.

Rupšienė, 2007):

• Informantai turi dirbti švietimo įstaigose skirtose ruošti profesionalius

muzikantus.

• Informantai turi turėti pedagoginės patirties dirbant su smuikininkais mokiniais

ir/arba studentais.

Tyrimui buvo atrinkti visi minėtus 2 kriterijus atitinkantys atvejai. Kriterinės atrankos

būdas veiksmingas, nes padeda surinkti kokybiškus duomenis. Taigi, informantai atrenkami

patogumo principu, todėl tyrimo duomenys neapibendrinti visai populiacijai, tačiau jie taip pat

parodo galimas tendencijas ar tolesnių tyrimų kryptis (K. Kardelis, 2002).

2.3 Duomenys apie informantus

Tyrime dalyvavo ir buvo apklausti 7 informantai: 3 informantai mokinantys groti

smuiku meno mokyklose ir aukštosiose muzikos mokyklose, 3 dirbantys tik aukštosiose

mokyklose ir 1 dirbantis tik meno mokykloje. Informantai, turi aukštąjį išsilavinimą, groja

pasaulinio lygio orkestruose, koncertuoja kaip solistai arba kamerinių ansamblių dalyviai,

koncertuoja Lietuvoje ir užsienyje, turi sceninės ir pedagoginės patirties. Informantas I. 1 dirba

švietimo institucijoje su studentais, groja bene geriausiame pasaulyje kameriniame orkestre

koncertmeisteriu, koncertuoja kaip solistas ir kamerinių ansamblių dalyvis, stažavosi užsienyje.

I. 2, I. 5 dirba švietimo institucijose su mokiniais ir studentais, aktyviai koncertuoja kaip solistai

ir kamerinių ansamblių dalyviai, užima aukštas pareigas pedagoginėje srityje. I. 3 dirba švietimo

institucijoje su studentais, groja įvairiuose simfoniniuose orkestruose. Informantas I. 4 dirba

švietimo sistemoje su studentais užima aukštas pareigas, turi sukaupęs 17 metų pedagoginio

darbo patirties, įgytos Lietuvoje ir užsienyje, koncertuoja kaip solistas ir kamerinių ansamblių

dalyvis. Informantė I. 6 turi 29 metų patirties dirbant pedagoginį darbą, jos mokiniai yra

daugelio tarptautinių konkursų laureatai, groja simfoniniame orkestre, kameriniuose

  34  

ansambliuose. Informantė I. 7, 36 metus dirba pedagoginį darbą su mokiniais nuo pirmos iki

dvyliktos klasės, jos mokiniai yra tapę konkursų laureatais, I. 7 nekoncertuoja ir nepraktikuoja

grojimo smuiku jau daug metų. (žr. 2 lentelę).

2 lentelė. Duomenys apie informantus

Informanto Nr.

Pedagoginio darbo patirtis

Koncertinė veikla Pareigos

Dirba su moksleiviais arba su studentais

I. 1 2 metai

Dirba kamerinio orkestro koncertmeisteriu, koncertuoja solo ir kamerinių ansamblių sudėtyje

Lektorius Tik su studentais

I. 2 7 metai Koncertuoja solo ir kamerinių ansamblių sudėtyje

Docentas, Katedros vedėjas

Su studentais ir moksleiviais

I. 3 13 metų Dirba simfoniniame orkestre, viena iš koncertmeisterių

Lektorė Tik su studentais

I. 4 34 metai Koncertuoja solo ir kamerinių ansamblių sudėtyje

Profesorius Tik su studentais

I. 5 9 metai Koncertuoja solo ir kamerinių ansamblių sudėtyje

Lektorius, skyriaus vedėjas

Su studentais ir moksleiviais

I. 6 29 metai

Dirba simfoniniame orkestre, koncertuoja kamerinių ansamblių sudėtyje

Lektorė Su studentais ir moksleiviais

I. 7 36 metais Nekoncertuoja Mokytoja ekspertė

Tik su moksleiviais

Informantai I. 1, I. 2, I. 4, I. 5 yra ne tik pedagogai, bet ir solistai, kamerinių ansamblių

atlikėjai, turi sukaupę didelės sceninės patirties. Informantai I. 3 ir I. 6 yra simfoninio

orkestro atlikėjos, I. 6 koncertuoja kamerinės ansamblių sudėtyje. I. 7 turi didžiausią

pedagoginę praktiką – 36 metus, tačiau nekoncertuoja.

  35  

3. TYRIMO KLAIDŲ TAISYMO METODIKA AKCENTUOJANT FIZIOLOGIŠKAI TEISINGĄ – NETEISINGĄ GROJIMĄ

SMUIKU ANALIZĖ  

Analizuojant klaidų taisymo metodiką akcentuojant fiziologiškai teisingą – neteisingą

grojimą smuiku svarbu yra aptarti fiziologiškai neteisingo grojimo problematiką bei analizuoti

kokias metodikas naudoja mokytojai norėdami išmokyti groti fiziologiškai teisingai, išvengti

fiziologiškai neteisingo grojimo smuiku ir ištaisyti fiziologiškai neteisingą grojimą dirbant su

mokiniais. Fiziologiškai neteisingas grojimas smuiku yra ypač dažnas reiškinys, kurį gali lemti

daugybė priežasčių. Tai gali nutikti dėl fiziologinių, psichologinių veiksnių ar aplaidumo

mokymosi pradžioje. Interviu metu apklausiant informantus buvo siekta sužinoti kokie yra

mokymosi veiksniai, lemiantys fiziologiškai teisingą – neteisingą grojimą smuiku bei kokios

metodikos yra naudojamos esant fiziologiškai neteisingam grojimui smuiku ar jo prevencijai .

Informantų pirmiausiai buvo prašoma “Trumpai pakomentuokite kaip dažnai

susiduriate savo praktinėje veikloje su fiziologiškai neteisingu grojimu ?” Išanalizavus

informantų pasisakymus, atsakymai pasiskirstė į dvi kategorijas: fiziologiškai neteisingas

grojimas yra dažnas reiškinys, fiziologiškai neteisingas grojimas yra subjektyvus reiškinys. Šios

dvi kategorijas pasiskirstė į tris subkategorijas – informantai su fiziologiškai neteisingu grojimu

susiduria dažnai, su fiziologiškai neteisingu grojimu susiduria nuolatos arba, kaip teigė

informantas I. 1, kiekvienas gali groti skirtingai. (žr. 3 lentelę)

Informantai   I.  2,   I.  3,   I.  5   teigia,  kad  praktinėje  veikloje   su   fiziologiškai  neteisingu  

grojimu  susiduria  labai  dažnai  arba  dažnai,  taip  pat  visi  šie  informantai  nurodė,  kad  visa  to  

priežastis  yra  padarytos  klaidos  ar  neapdairumas  pradiniame  vaiko  mokymo  etape.  Tačiau  

informantas   I.   1   teigia,   jog   nėra   fiziologiškai   teisingo   –   neteisingo   grojimo   vertinimas   yra  

subjektyvus   ir  pasakoja,  kad  “vieno  šablono  ar  tikslaus  pavyzdžio  aš  net  nežinau,  kas  tai  yra  

fiziologiškai  teisingai  (...)  šioje  vietoje  aš  sakau,  kad  galima  groti  skirtingai”.  Bet  informantai  I.  

4   ir   I.   6   teigia,   kad   su   fiziologiškai   neteisingu   grojimu   susiduria   nuolatos.   Informantė   I.   7  

teigia,   jog   dažniausiai   susiduria   su   fiziologiškai   neteisingu   grojimu,   kai   moko   ne   savo  

mokinį,  ir  teigia,  jog:  “dažniausiai  pasitaiko,  kai  gauni  ne  savo  mokinį,  galbūt  turi  pats  kažkokį  

įsivaizdavimą,  kaip  turėtų  smuikas  būti“.  Informantas  I.  1  pastebėjo,  jog  yra  įvairios  tradicijos  

bei   mokyklos,   kurios   remiasi   savo   patirtimi   :   “žmonės   yra   skirtingi   yra   mokyklos:   rusų,  

prancūzų  –  jie  vienaip  įsivaizduoja  kaip  turi  būti  rankelės  sudėliotos  kiti  kitaip...”.  Informantas  

I.  2  taip  pat  pabrėžią  žmogaus  fiziologiniu  individualumo  svarbą,  tačiau  taip  pat  teigia,  kad  

nėra   vienos   taisyklės   visiems   ir   mokytojas   turi   būti   pasirengęs   prisitaikyti   prie  

individualybės:   “nepakankamas   teorinis   išmanymas,   rėmimasis   tik   savo   asmenine   patirtimi  

  36  

(...)   kiekvieno   vaiko   fiziologija   yra   individuali,   reiškia   tu   negali   duoti   stereotipinio   patarimo  

visiems...”.

3 lentelė. Fiziologiškai neteisingo grojimo smuiku dažnumas

Kategorija Subkategorija Pasisak

ymai

Ištrauka iš interviu protokolo

Fiziologiškai

neteisingas

grojimas yra

dažnas

reiškinys

Susiduriama su

problemomis

dažnai

4

“Labai dažnai dėl to, kad iš tikrųjų lavinimasis ypač

vaikų fiziologinis lavinimasis yra susijęs su labai

didžiulėm klaidom” (I. 2),

“...dažnai susiduriu su neteisingu fiziologiniu grojimu

todėl, kad iš mokyklos ateinantys studentai dažnai būna

jau būna jau su susivaržę ir suvaržytoms rankom...” (I.

3),

“Dažnai tenka susidurti, nes ypatingai kai mokiniai

ateina arba studentas ateina su vienokiom ar

kitokiomis problemom, skirtingos mokyklos, skirtingi

mokytoja, skirtingi požiūriai”(I.5),

“Dažnai, dažniausiai pasitaiko, kai gauni ne savo

mokinį...” (I. 7)

Susiduriama su

problemomis

nuolatos

2

“ištisai susiduriu ir pati savo kūne kūnu, ir mokinių ”(I. 6), “99 procentais”(I. 4)

Fiziologiškai

neteisingas

grojimas yra

subjektyvus

reiškinys

Kiekvienas gali

groti skirtingai

1 “Šitoje vietoje aš sakau, kad galima groti skirtingai (...)

tarkim girdi vienokį ar kitokį rezultatą, kurį nori

pasiekti – tu prisitaikysi” (I. 1)

I. 5 teigia, kad daug ką lemia skirtingi mokytojų požiūriai, skirtingos mokymo tradicijos, o

sukaupta patirtis rodo, kad neteisingas rankų nustatymas vėliau išryškėja atliekant įvairių epochų

kūrinius, o fiziologiškai neteisingas grojimas neleidžia atlikti skirtingų epochų kūrinius

technologiškai teisingai: “kažkoks periodas muzikos (…), turi tam tikrų specifinių skirtingų

niuansų, kažkuriais atvejais, pastatymai sakykim vienokie ar kitokie sudaro trukdžius ir sunkumus

atlikti teisingai vieną kitą specifiką”.) Informantas I. 1 teigia, jog žmogus fiziologiškai prisitaiko

prie instrumento, bet jeigu yra raumenų įtampos kylančios dėl fiziologiškai neteisingo grojimo

galima patirti traumas: “esu matęs žmonių, kurie vizualiai atrodo neteisingai, groja suveržtai, bet

  37  

viskas išeina (…) jeigu yra kažkoks įsiveržimas, nepatogumas, tai gali varginti, rankos gali veržtis

gali tiesiog toliau net ir trauma patempti jas, čia jau kraštutinis atvejis…”

Apibendrinus ir išanalizavus informantų pasisakymus galima teigti, jog fiziologiškai

neteisingas grojimas smuiku yra dažnai pasitaikantis reiškinys mokytojų praktikoje, tiek dirbant

su vaikais, tiek su studentais. Įdomu pastebėti, kad beveik visi informantai nurodė, kad

fiziologiškai neteisingai grojantys mokiniai buvo “sugadinti” pirmųjų savo mokytojų.

Fiziologiškai teisingas grojimas yra labai individualus reiškinys ir metodika naudojama vienam

nebūtinai tinka ir kitam vaikui, dažnai mokytojui reikia turėti pakankamai daug informacijos,

metodų, kad mokiniai galėtų groti fiziologiškai teisingai. Tačiau ne visi informantai teigia

žinantys kaip fiziologiškai taisyklingai groti smuiku, nes nėra vieno tikslaus pavyzdžio pagal kurį

visi turėtų groti. Taip pat Lieberman J.L. (2004) pastebėjo, jog mokytojo vaidmuo yra labai

svarbus, reikalingas ypatingas dėmesys, kruopštumas ir atsidavimas, tačiau taip pat pabrėžia, jog

lygiai taip pat reikalinga ir mokinio savistaba ir noras groti fiziologiškai teisingai.

Informantai paklausti “Kokie požymiai parodo fiziologiškai neteisingą grojimą ?”

pasiskirstė į tris kategorijas ir įvardino: rankų darbo sutrikimus, kūno padėties netaisyklingumus,

negalėjimą įvykdyti užduočių. Informantų pasisakymai suskirstė į šias subkategorijos :

• Dešinės ir kairės rankų problemas

• Tik dešinės rankos problemas

• Laikysena ir smuiko laikymas

• Visapusišką nesugebėjimą atlikti veiksmų grojant (žr. 4 lentelę)

Svarbu pastebėti, kad dauguma informantų ( I. 2, I.3, I. 4, I. 5 ) akcentavo dešinės rankos

problemas kylančias dėl fiziologiškai neteisingo grojimo smuiku. I. 4 pažymi, jog grojant su

fiziologiškai neteisingai nustatyta dešine ranka gali išsivystyti ir didesnės problemos: “žiūrint

dešinę ranką, kada kelia petį daug kas, nuo peties kėlimo viskas pereina į nugarą, į stuburą ir po

to prasideda dar didesnės problemos”. Apie fiziologiškai neteisingai dešinės rankos grojimo

smuiku įtaką atlikimo kokybei akcentuoja I. 5, kuris teigia, jog tęsiantis grojimui su fiziologiškai

neteisingai nustatyta dešine ranka ilgainiui susiduriama su kūrinio atlikimo problemomis:

“užleidus dešinę ranką po to susiduriama su tom problemom, reiškia, gausinant, vystantis iš

metų metams reikalinga vis platesnis ir platesnis arsenalas štrichų, ir neteisingas rankų

pastatymas kažkuriuos štrichus tiesiog stabdo ir mokinys ar studentas susiduria su tam tikrom

problemom ir negali atlikti vieno ar kito kūrinio dėl to, kad jam neleidžia fiziologinės

problemos”. I. 2 taip pat teigia, kad netaisyklingai dirbanti dešinė ranka gali sukliudyti atlikti

kūrinį, bei akcentuoja, kad neteisingai suprasta metodika gali pakenkti: “prisiskaičius teorijų,

dažnai formuojami dešinės rankos pirštai, po to neįmanoma tiesiog įveikti jokio štricho, nes

  38  

formuojama pagal vieną aspektą paėmė, kad pasakė kažkada Menuhinas, dabar visi ties tuo

susikoncentravę, ir po to reikia daryti kokį nors klasikinį kūrinį, neįmanoma jo įveikti”.

4 lentelė. Požymiai rodantys fiziologiškai neteisingą grojimą smuiku

Pastaba: I. 1 pirmame klausime atsakė, kad nežino kas yra fiziologiškai teisingas

grojimas, todėl nebuvo klausiama kokie požymiai rodo fiziologiškai neteisingą grojimą smuiku.

Kategorija Subkategorija Pasisakymų

skaičius

Ištrauka iš interviu protokolo

Rankų

darbo

sutrikimai

Dešinės ir kairės

rankų problemos 3

“akcentuočiau ypatingai dešinę ranką, kairė

– irgi yra, susiduriu su tam tikrom

problemom”(I. 5),

“garso kokybės nebuvimas, jeigu tai dešinės

rankos problemos, jungimų problema, pirštų

bėglumas arba sudėtingumas pagroti

kažkokius sudėtingesnius pasažus tai jau

virsta kažkokia sudėtinga problema” (I.3),

“pagrindinis dalykas įsiveržimas būna kairės

rankos, nes iš tikrųjų yra nenatūraliausia

padėtis mūsų specialybėje (...)dešinės rankos

problemos, nežinoma kas yra plokštuma, kas

yra supinacija pronacija, kas yra vienas iš

svarbiausių faktorių” (I.2)

Tik dešinės

rankos

problemos

1

“kelia petį, dešinį petį, tada jiems susikausto

dešinės rankos kažkurie judesiai ir tas labai

atsiliepia tiek į garsą, tiek į smičiaus vedimą,

tiek į štrichus” (I. 4)

Kūno

padėties

netaisyklin

gumas

Laikysena ir

smuiko

laikymas

1 “skausmingiausi taškai sakykim, karščiausi

taškai, tai yra kaklas mano galva, nugara ir

po to aišku laikymas stryko ir smuiko

laikymas” (I. 6)

Negalėjima

s įvykdyti

pilnai

užduočių

Nesugebėjimas

pilnai atlikti visų

veiksmų grojant

1 “ Visų pirma tai jam nieko neišeina, arba jis

groja negražiai, arba jis groja negražiu

garsu, arba jam nesigauna štrichai, arba

negula smičiukas, viskas kartu, nėra tokių nu

racionalių atramų” (I. 7)

  39  

Informantas I. 5 pažymi, jog vaikų fiziologija keičiasi ir net gi jeigu nuo pat pradžių

vaikas grojo fiziologiškai teisingai besikeičiant mokinio fiziologijai turi kisti ir rankų

nustatymas, instrumento laikymas: “Dažnai būna, kai mokinys mokosi ilgą laiką pas vieną

pedagogą, pagal mano patirtį, ir dažnai susiduriu su tokia situacija, kad pradžiai jam turbūt ir

pastatomos rankos teisingai, o eigoje jos truputį išsikreipia”.

Vertinant informantų pasisakymus, galima teigti, jog svarbiausia yra dešinės rankos

problema susijusi su fiziologiškai neteisingu grojimu, nes dėl to nukenčia garsas, štrichų kokybė,

o kairės rankos fiziologinės problemos, kaip pasisakė informantas I. 5 yra lengviau

išsprendžiamos. Kaip teigia Stowell R. (1990) strykas yra instrumento siela, nes tik, kai jis

paliečia stygą suteikia ekspresyvumo garsui, tik stryko pagalba sukuriamas sulaikytas, banguotas

ar išnykstantis garsas.

Siekiant sužinoti informantų nuomonę dėl ko atsiranda fiziologiškai neteisingas

grojimas smuiku informantų buvo paklausta “Kaip manote kokios galimos fiziologiškai

neteisingo grojimo smuiko atsiradimo prielaidos ?” informantų nuomonė buvo, kad fiziologiškai

neteisingo atsiradimo prielaidos atsiranda dėl padarytų klaidų pradiniame mokyko etape.

Pradinio mokymosi kategorija išsiskyrė į dvi subkategorija: mokytojų klaidos, bei norą greitai

pradėti muzikuoti.

Informantas I. 4 teigė, kad jeigu pradiniame etape mokytojas nepastebi įveržtų mokinio

rankų, bėgant metams galimybės atlikti sudėtingesnius kūrinius mažės: “nuo mažens jeigu vaiką

pratinom ta prasme, jeigu nėra atpalaiduojamas iki galo, nuo pradžių jis pradeda groti bent jau

kažkiek įveržtoms rankom ir jeigu to nepastebi mokytojas pradinėje toj grandyje, kuo labiau kuo

jis toliau jis gros sudėtingesnius kūrinius įsiveržimas eis tiktai stipryn ir jo galimybės eis tik tai

mažyn”. Informantas I. 2 teigia, jog mokytojai kartais neatitinka kaikurių kriterijų reikalingų

geresniam mokymo procesui: “mes mokom studentą, jeigu jisai silpnas, mes visi įsivazduojam,

kad jis bus smuiko mokytojas ta prasme jis eis dirbti su vaikais, nes jis silpnas kaip atlikėjas yra

tai yra didžiausia didžiausia klaida, nes jisai pats negali sugroti, tai kaip jis galės išmokinti

kitą”. Tačiau informantas I. 7 teigia, jog vaikas dažnai nori per daug greito mokymosi rezultato:

“smuiku, kad išgaut normalų garsą tai reikia, kad praeitų, nu aišku nuo gabumų priklauso,

praeina metai, praeina ir keli metai, kad atsirastų tas garsas, noras jau muzikuoti, tai tiesiog

sąlygoja, kažko tai nedažiūrėti, kažką truputėlį praleisti”. Įdomu tai, kad informantas I. 1 teigia,

kad juo ilgiau delsiama pakeisti fiziologiškai neteisingą grojimą, tuo yra sunkiau ar beveik

neįmanoma tą padaryti vėliau: “paprasčiausiai niekas tam to dėmesio į tai nekreipdavo,

pavyzdžiui, jeigu mokinys groja pakankamai gerai arne, bet su laiku jis jam niekas nesako , kad

tas ar tas yra blogai, tai kuo toliau tuo sunkiau bus pakeisti kažką, nu taip yra, jau studentui aš

  40  

nemanau, kad yra tikslinga kažką taisyti, keisti čia kaip ir medis, kol jaunas dar gali palenkti

šaką” (žr 5. lentelę )

5 lentelė. Fiziologiškai neteisingo grojimo smuiku atsiradimo prielaidos

Apibendrinant informantų nuomonę dėl fiziologiškai neteisingo grojimo smuiku

atsiradimo priežasčių galima teigti, jog informantų nuomone, fiziologiškai neteisingas grojimas

prasideda pradiniame mokymosi etape, dėl galimai neskirto reikiamo dėmesio, aplaidumo, per

sunkių užduodamų kūrinių.

Kategorija Subkategorija Pasisakymų

skaičius

Ištrauka iš interviu protokolo

Pradinis

mokymo

etapas

Mokytojų

klaidos 6

“Neteisinga mokykla, visų pirma” (I. 4),

“...manau, kad tai yra aišku mokyklos

problema...” (I. 3),

“Manau, kad tai yra pradiniame mokymo

etape padarytos klaidos ir kažkoks tai

neprižiūrėjimas” (I. 5),

“...manau, kad čia gali būti paprasčiausiai

nuo pradžiamokslio, jeigu mokytojas

neteisingai reiškia dėstė arba per anksti

užduodami sunkūs kūriniai sunkūs kūriniai

tada aišku ant tiek daug reikalauja tekstas,

kad vaikas visiškai nebekreipia dėmesio į savo

rankas” (I. 1),

“...nedėmesingumas mokytojo, kurio yra

pareiga stebėti ir ir klausyti, taip kaip treneris

sportininkui reikalingas, kad jisai visąlaiką

jam padėtų, prasimankštinti ir taisyklingai

atlikti atlikti užduotis” (I. 6),

“...kiekvienas žmogus, kuris dirba su vaikais

turi turėti atsakomybę prieš tai kaip vyksta, tą

fiziologiją reikia išmanyti” (I. 2)

Noras greitai

pradėti

muzikuoti

1

“...galbūt nepakankamas dėmesys vis gi, tai

pačiai pradžiai ir toks skubotas norėjimas

pradėti garsu groti” (I. 7)

  41  

Mokiniui grojant fiziologiškai neteisingai svarbu išmanyti metodiką, todėl informantai

buvo paklausti “Kokią metodiką ar pratimus naudojate jeigu mokinys groja fiziologiškai

neteisingai? Kaip dirbate su įsinėjusiais prastais griežimo įgūdžiais ?”. Informantų atsakymai

buvo labai įvairūs. Įdomu tai, jog beveik visi informantai naudoja skirtingas metodikas, tačiau

galima rasti bendrų bruožų ir išskirti į keturias kategorijas (žr. 6 lentelę).

6 lentelė. Metodai naudojami siekiant ištaisyti fiziologiškai neteisingą grojimą smuiku

Kategor

ija Subkategorija

Pasisakymų

skaičius

Ištrauka iš interviu protokolo

Pradmen

ys

Groti

laisvomis

stygomis

3

“...grojimas laisvom stygom, klausymas garso,

lėtas smičius, greitas smičius”(I. 3), “...praktiškai

viską pradėti iš naujo. Bet tas laiko užima ir tada

čia sudėtinga ir taip toliau (...) reikia vedžioti

tuščiom stygom” (I. 4),

“...aišku pati pradžia tai yra laisvos stygos...” (I. 5)

Kontroli

avimas

Dėmesingumas

ir nebijojimas

suklysti

1 “...turi kiekvieną dieną galvoti ir atsitrenkti,

suklupti arba sugriūti, dėl to, kad toks darbas yra,

čia iš principo didelių paslapčių čia nėra, tiesiog

ilgas kruopštus kasdienis kontroliavimas.” (I. 2)

Griežtas

dėmesingumas

1 “Tiesiog tai yra pastovus dėmesys tam, ir tiesiog

pastovios piktos užuominos, ar ten mažiau piktos, ir

net gi vertinimas to , jeigu mokinys išmoko tą kūrinį

ir išmoko mintinai, bet neišmoko tai ką aš liepiu tai

ta pamoka skaityk nepavykusi” (I. 7)

Pratimai

Mankštos 1 “Alexanderio metodiką žinau, kažkiek tai nedaug,

bet naudoju, taip pat žinau iš tokios kinezeterapijos

kaip tempimo pratimus padaryti, kiek ten

skaičiuoti, kaip atlikti juos ir jeigu ką skauda kaip

padaryti, kad neskaudėtų - taip tą darau.” (I. 6)

Metodai Metodų

tinkamų

nežinojimas

1 “...mokykloj yra tokių, kurie labai gerai

pradžiamokslį su nu tokia specifika mokytojai, žino

tiksliai kokie metodai, aš jų nežinau, dovanokit.

Niekada nedirbau ta linkme.” (I. 1)

  42  

Išanalizavus duomenis daugumas informantų I. 3, I. 4, 5, esant fiziologiškai neteisingam

grojimui pataria groti laisvomis (tuščiomis) stygomis, du informantai (I. 2 ir I. 7) akcentuoja, kad

svarbiausia yra dėmesingumas ir pastovus kontroliavimas, tačiau įdomu, kad I. 7 informantas

renkasi griežtą dėmesingumo metodiką “pastovios piktos užuominos”, o I. 2 renkasi mokymosi iš

klaidų dėmesingumo metodą: “atsitrenkti, suklupti ir sugriūti, dėl to, kad toks darbas”.

Informantai taip pat minėjo ir kitokius metodus, kuriuos naudoja informantas I. 2 siūlo “kada

žmogus įsiveržęs reikia jį priversti vaikščioti, jis natūraliai pradeda atsipalaiduoti”, informantas I.

5 pataria groti Kreutzerio etiudus, S. Fisher pratimus, bet groti pratimus lengvus, kad mokinys

galėtų grodamas pratimus, laisvai kontroliuoti ar groja fiziologiškai teisingai. Informantė I. 3

pabrėžia pojūtį nuolatinio atsipalaidavimo: “Reikia pradėti vis tiek nuo rankų atpalaidavimo, kito

kelio nėra, reikia pradėti ieškoti naujų laisvų pojūčių, neįsiveržiant”.

Apibendrinus pasisakymus galima būtų pastebėti, jeigu mokinys groja fiziologiškai

neteisingai, reikėtų tuos įgūdžius šalinti pradedant nuo paprasčiausių pratimų: pradžioje groti

gamas, o po to po truputį pridėti štrichus. Taip pat reikėtų akcentuoti, kad atliekant pratimus

reikia nuolatos kontroliuoti fiziologinę būseną, jausti atsipalaidavusį kūną. Havas K. (1971)

teigia, jog tikrasis sunkumas yra ne išmokinti pradedantįjį groti smuiku, kad ir kokio amžiaus jis

bebūtų, tikrasis iššūkis yra išmokinti keisti blogus įgūdžius, kurie gali būti jau liks visam

gyvenimui”.

Informantai buvo paprašyti įvardinti iš kur jie sužinojo apie metodus, kurie galėtų padėti

groti fiziologiškai teisingai, informantų buvo paklausta “Gal galite įvardinti iš kur sužinojote

apie metodus ar pratimus, kurie padeda kovoti su įsisenėjusiomis problemomis ?”

Informantai paminėjo šias savo metodikos išnašas:

• pamokos iš savo dėstytojų

• meistriškumo kursai

• patirtis

• stebėjimas kitų darbo

• knygos

• internetas

Beveik visi informantai akcentavo, kad sužinojo apie metodus siekiant fiziologiškai

teisingo grojimo sužinojo iš savo pedagogų mokyklos ar studijų laikais. I. 7 teigė, kad žinių įgavo

per praktiką. (žr. 7 lentelę)

  43  

7 lentelė. Metodų išnašos

Išanalizavus pateiktus duomenis informantai ( I. 1, I. 2, I. 3, I. 4, I. 5, I. 6) bendrai

paminėjo apie metodus sužinojo iš savo pedagogų, vertinant tokį rezultatą galima teigti, kad

pedagogų vaidmuo yra didžiausias mokinant fiziologiškai teisingo grojimo smuiku. Informantas

I. 2 taip pat kaip ir I. 7 pabrėžė svarbą patirties bei stebėjimo: “stebėjimas, kiekvienoj situacijoj

tu gali rasti kaip tą padaryti ir mokytis, tu gali stebėti kitą žmogų ir matyti kas pas jį gerai kas

blogai, tai kas gerai reikia imti.”. Informantai I. 3, I. 4, I. 6 teigė, jog taip pat daug sužinojo iš

knygų. Informantas I. 5 taip pat paminėjo literatūrą, savarankišką domėjimąsi, praktinę bei

stebėjimo veiklas.

Apibendrinant informantų pasisakymus, galima teigti, jog mokytojų žinios yra labai

svarbios. Taip pat galima teigti, kad yra svarbi ir asmeninė patirtis, taip pat stebėjimai kitų

žmonių, kito pedagogo darbo stebėjimas bei literatūra. Pastebima tam tikra tendencija, kad

Kategorija Subkategorija Pasisakymų

skaičius

Ištrauka iš interviu protokolo

Asmeninės

pamokos

Žinios apie

metodus gautos

iš pedagogų

6

“...pratimus sužinojau mokykloje...” (I. 1),

“...iš savo dėstytojų, kurie man sakydavo kaip

tą daryti, kokius pratimus naudoti, kad rankos

atsipalaiduotų...“ (I. 2)

“Daug labai aš sužinojau, asmeniškai man

labai padėjo P. Berman pamokos, kurias aš

lankiau”(I. 3),

“...mokykla, kur man kur man pavyko gauti tai

yra iš Paulausko ir Targonskio”(I. 4),

“...daug su profesoriais kalbėta ir kiek

mokiausi ir masterclassuose ir stebėtos

pamokos atnešė naudos ...” (I. 5),

“... Daug labai aš sužinojau, asmeniškai man

labai padėjo P. Berman pamokos, kurias aš

lankiau ir jis labai taikliai moka pasakyti

pastabą ”(I. 6)

Patirtis

Žinios apie

metodus gautos

tik per patyrimą

su mokiniais

1

“...vis gi daugiausia duoda ne teorija, bet

praktika, nes kažkaip tai (tyla) ir aišku

įžvalga...” (I. 7)

  44  

literatūra nėra pirmoje vietoj siekiant sužinoti metodikų, kurios padėtų keisti fiziologiškai

neteisingą grojimą smuiku.

Informantai buvo paklausti “Pakomentuokite kokias įžvelgiate pasekmes ar problemas aptariant

fiziologiškai neteisingą grojimą smuiku ?” pasiskirstė į tris kategorijas ir paminėjo tokias

pasekmes ir problemas: susirgimus, kitos profesijos paieškas, pedagogų naudojamas neteisingas

metodikas. Įdomu tai, kad informantas I. 5 paminėjo galimas psichologines pasekmes, kurios

gali išsivystyti dėl fiziologiškai neteisingo grojimo smuiku: nepasitikėjimas savimi, kompleksai.

Psichologinės pasekmės labai dažnai pamirštamos, o kaip teigia Havas K. (1971) reikia labai

daug dirbti su mokiniu, kad pakeisti ne tik fiziologiškai neteisingus aspektus, bet ir neteisingą

mąstymą. Informantas I. 2 paklaustas šio klausimo atkreipė didžiulį dėmesį į , jog mokytojai

dažnai naudoja nelanksčias metodikas, vadovaujasi daugiau bendromis rekomendacijomis

visiems: “turi būti teorijos naudojimas, nes kai teorija nors ir atrodo, kad tu daug paskaitęs nors

ji nepakankamai daug aprėpianti tu gali padaryti neteisingas išvadas ir po to daryti klaidą po

klaidos, kol tu suprasi, kad dar kažko neperskaitei, kažkur buvo parašyta jog šitos klaidos

nepadaryk (...) nėra vieno recepto yra miksas iš tų receptų, dėl to vat teorija irgi labai atsargus

dalykas turi būti”. Informantas I. 3 įžvelgė, kad gali kilti pasekmės dėl fiziologiškai sveikatai:

“neteisinga laikysena, neteisinga stovėsena ir dar įsiveržimas dešinėje rankoje pakelto peties ir

jeigu jis yra pastovus, tai tai gali nuvesti iki stuburo ligų pasekmių, tai tiesiog būna įsiveržia ant

tiek nervai, kad net nueina iki stuburo”. (žr. 8 lentelę)

Vertinant informantų pasisakymus apie fiziologiškai neteisingo grojimo smuiku

pasekmes ir problemas, galima išskirti problemą – mokytojų nepakankamą išmanymą metodinės

medžiagos, taip pat reikėtų išskirti ryškiausias pasekmes: mokinys gali likti pripažintas negabus

smuikui ir ieškotis kitos profesijos, patirti sveikatos negalavimų, patirti psichologinių problemų.

Kaip teigia Lieberman J.L. (2004) dauguma žmonių, kurie pradeda mokintis groti instrumentu

galvoja tapti muzikantais, groja valandų valandas, stengiasi suprasti muziką ir atlikti ją teisingai,

vėliau pradeda jausti skausmus pečių srityje, rankose ir nieko nekeisdami vis dar toliau groja, kol

pajaučia skausmus nugaroje, kaklo srityje ir visiškai pamiršta kūno pojūčius, džiaugiasi, kad

neskauda per daug.(žr. 8 lentelę)

  45  

8 lentelė. Didžiausios pasekmės ir problemos aptariant fiziologiškai neteisingą grojimą

smuiku

Kategor

ija Subkategorija

Pasisak

ymų

skaičiu

s

Ištrauka iš interviu protokolo

Susirgim

ai

Skausmas 3

“...liūdniausios pasekmės sukelia traumas, skausmą,

jeigu negali groti ilgiau nei valandą, paskui rankos

skauda, nugarą irgi...” (I. 1), “...groti neišeina, arba

jeigu vis tiek per jėgą prasideda ligos, prasideda jam

visokeriopos ligos”, (I. 4) “ susergam mes visų pirma”

(I.6)

Psichologinės

problemos 1

“…mokinys nesusitvarko su kokiu kūriniu jam tai kelia

sunkumus ir tai tiesiog gali psichologiškai, gali mm

išsivystyti kompleksai, kad jam per sunku, kad jis negali

sugroti, jis jam nelabai išeina, jau psichologiškai, kaip

sakyt paveikti, emocinę būseną ir po to jis praras

pasitikėjimą savo galimybėm ir tas labai gali atsiliepti

scenoje ir taip pat grojimo metu” (I. 5)

Keitimas

profesijo

s

Mokinys

negali tęsti

mokinimosi

2 “...pasekmės dažniausiai labai trumpos – kaip sakant

trumpos grojimo kelias, nes yra ribotos galimybės

sugrojamų kūrinių, kuo didesnės sudėtingumas

kūriniuose - tuo mažiau galimybių sugroti...” (I. 3),

“...tiesiog žmogus apie 6,7,8, klasę pripažįstamas kaip

negabus ir jis išeina iš mokyklos, tai yra liūdniausia

pasekmė, nors jis galbūt turi visus duomenis, bet jam yra

neteisingai, kreivai pastatyta” (I. 7)

Metodik

a

Mokytojo

nemokėjimas

surasti

tinkamus

būdus groti

fiziologiškai

teisingai

1 “...reikia gerai pažinti žmogų, nes kiekvienas žmogus

individualus, (...) tai yra skirtinga fiziologija reiškia tą

dalyką reikia tikrai gerai gerai išmanyti ir , čia ne tiek

tolerancijos klausimas kiek suvokimo kad kiekvienas

žmogus individualus, todėl kiekvienu atveju dalinti

patarimus, kurie tiktų visiems yra pavojinga” (I. 2)

  46  

Informantai paklausti “Gal galėtumėte pasakyti kiek svarbu yra kalbėti apie fiziologiškai

neteisingą grojimą ?” teigė, jog kalbėti apie fiziologiškai teisingą grojimą yra svarbu. Tačiau

išanalizavus jų pasisakymus visų informantų požiūris skyrėsi. Informantas I. 1 teigė, jog tai yra

svarbu, nes kažkas kūrė tokią metodiką: “svarbu visada svarbu, jeigu nešnekėsi tai bus

trupučiuką betvarkė, vistiek reikia duot pagarbą tiems žmonėms, kurie sukūrė tas sistemas

studijavo ir metodiką padarė”, tačiau taip pat teigia, jog pirmenybės tam neteikia. Tačiau

informantas I. 2 teigia, kad fiziologiškai teisingas grojimas smuiku yra vienas iš svarbiausių

faktorių: “mes gadinam sveikatą, tai vienas iš svarbiausių faktorių - mūsų fiziologija, lemiančių

mūsų dvasinę išraišką to ką mes darom”. Informantas I. 3 teigia, kad mokymasis groti smuiku

prasideda nuo fiziologijos, su vaiku dirbama ir žaidžiama, tačiau Informantas I. 6 teigia, jog

jaučia trūkumą specialaus fiziologinio apmokymo: “Vokietijoje, esu girdėjus, kad nu aukštosiose

mokyklose yra specialiai tokios pamokos tos, vat pas mus tai nelabai”. Informantas I. 7 teigia,

jog pasigenda pedagogų tarpusavio bendradarbiavimo: “jeigu yra normalus tas būrelis

metodinis, ar ką, tai galima daryti ir tokias pedagogines valandėles, metodines valandėles ir

rodyt vienas kitam mokinius ir žiūrėti problemas, bet čia reikia tokio nu kūrybiško kolektyvo”.

Informantas I. 5 pabrėžia, jog svarbu yra kalbėti apie fiziologiškai neteisingą grojimą, bet

dvejoja ar yra to prasmė, jeigu studentas nesupranta arba nepriima informacijos, jeigu kalba šia

tema. Informantas I. 2 akcentuoja, kad fiziologiškai neteisingas grojimas trukdo išraiškos

galimybėms, muzikalumui, todėl yra labai svarbu kalbėti apie fiziologiškai neteisingą grojimą ir

keisti jį. (žr. 9 lentelę)

Apibendrinant galima pasakyti, kad visi informantų atsakymai yra labai reikšmingi, visi

informantai pasisakė, kad yra reikalinga ir svarbu kalbėti apie fiziologiškai neteisingą grojimą.

Tačiau atskleidžia daug probleminių taškų: mokinių nenorą pripažinti savo trūkumų, mokytojų

galimą nenorą tarpusavyje bendradarbiauti. Taip pat atsiskleidžia mokytojų požiūrių skirtumai:

informantas I. 1 teigia jog visų pirma yra muzikalumas, o vėliau fiziologija, o informantas I. 2

mano, kad fiziologija gali trukdyti pilnai atskleisti muzikalumą. Tačiau dauguma informantų

pripažįsta, kad tai yra labai svarbu ir reikalinga. (žr. 9 lentelę)

Informantų paklausus “Kokius pratimus rekomenduojat mokiniams norint išvengti

fiziologiškai neteisingo grojimo ?” analizuojant pasisakymus galima išskirstyti į tris kategorijas:

įvairias metodikas, stebėjimas, poilsis, kurias sudaro:

• fiziniai pratimai,

• grojimo pratimai,

• pritaikyti individualiai pratimai,

• atsipalaidavimas ir kontroliavimas (žr. 10 lenetelę)

  47  

9 lentelė. Fiziologiškai neteisingo grojimo smuiku problemos akcentavimo svarba

Kat

egor

ija

Subkategorija

Pasis

akym

ų

skaiči

us

Ištrauka iš interviu protokolo

Pagr

indi

nės

nete

isin

go

groji

mo

atsir

adi

mo

prie

žast

ys

Nepriskiriama prie

svarbiausių

problemų

1

“...visada svarbu (...) tas teisingas pastatymas sutaupo

laiko (...) prie visos pagarbos metodikai ir šitam aparatui

pastatymui aš manyčiau, kad tai yra ne pats svarbiausias

dalykas” (I. 1)

Galimos kliūtys

vėlesniame

laikotarpyje

1

“...manau, kad tai yra svarbu svarbiausia pirmiausia

fiziologinis tai yra labai svarbus dalykas (...) žmogus

neteisingas pastatymas, bet labai gerai prisitaikęs, viską

gali įgyvendinti , viskas jam išeina, visi štrichai išeina, (...)

tokiu atveju vėl gi jis ilgainiui turės, jis gros, bet aš

manau, kad ateityje vėlesniam periode tarkim, dažnai

iškyla žmonėm problemos” (I. 5)

Nepakankamas

dėmesys ir

diskusijų trūkumas

1

“reikia labai daug kalbėti. Aš manau, kad mes Lietuvoje

dar labai esam atsilikę” (I. 6)

Svarbu apie tai

kalbėti, bet

mokinys pats turi

tai žinoti

1

“...aišku, kad yra svarbu, nu tai gerai, aš pabandžiau

pasakyti vienam studentui, kad jisai neteisingai

fiziologiškai groja, o ir jam pasiūliau, o jisai užpyko” (I.

4)

Svarbu akcentuoti

tai nuo pirmos

pamokos

1

“ Tai labai svarbu tai jau nuo pirmos nuo pat pradžių, nuo

tos akimirkos, kai vaikas tik ateina” (I. 3 )

Diskusijos su

pedagogais 1

“Žodžiu kalbėti apie tai reikia ir reikia jeigu yra normalus

tas būrelis metodinis, ar ką, tai galima daryti ir tokias

pedagogines valandėles, metodines valandėles ir rodyt

vienas kitam mokinius ir žiūrėti problemas” (I. 7)

Diskusijos ir

situacijos aptarimas

būtinas ir svarbus

1

“...fiziologija stabdo mūsų galimybes išraiškos galimybes,

tai kalbėti reikia nuolatos, nes iš esmės ypatingai vaikas

turi jaustis fiziologiškai patogiai ir smagiai” (I. 2)

  48  

Informantai pasakoję apie metodus, kurie padėtų išvengti fiziologiškai neteisingo grojimu

smuiku, akcentavo pratimus: fizinius ir grojimo. Informantas I. 7 teigė, jog yra svarbu daryti

dažnas pertraukas. Informantai I. 2 ir I. 4 ypatingai pabrėžė svarbą stebėjimo, taip pat

savistabos, pajautimo kada raumenys būna įsitempę bei kaip išmokti pajausti kylančias raumenų

įtampas. Informantas I. 7 teigia: “čia yra labai svarbus momentas, matyt pats svarbiausias

momentas ir padės kontrolė, paties smuikininko ar kokio kito reiškia, kad ir ką begrotum

kontrolė ir neprisitaikymas, prie to pripratimo, kad ai groji groji groji, o paskui žiūri, kad negali

pagroti”, o informantas I. 2 sako, jog: “fiziologiniai pratimai yra visi pratimai, kurie išmokina

jausti atskirai raumenis”.

Apibendrinus informantų atsakymus, galima teigti, jog norint išvengti fiziologiškai

neteisingo grojimo smuiku pirmoje vietoje reikia atlikti fizinius pratimas – mankštas, tempimo

pratimus, taip pat grojimo pratimus, kurie leistų stebėti ar neatsiranda įtampos. Antroje vietoje

akcentuojamas savistaba, kontroliavimas ar nėra įsiveržimų, nuolatinė priežiūra, kad kūnas būtų

atsipalaidavęs. Trečioje vietoje yra pertraukos grojimo metu. Apie pertraukas rašo ir Kaplan B.

(2004), Lieberman J. L. (2004), Bruser M. (1997) pateikdami rekomendacijas, kad poilsis taip pat

labai svarbus.

Tyrimo rezultatų apibendrinimas

• Dauguma informantų su fiziologiškai neteisingu grojimu susiduria labai dažnai.

Informantų nuomone būdingiausi fiziologiškai neteisingo grojimo smuiku bruožai yra:

dešinės ir kairės rankų problemos, prasta laikysena ir smuiko laikymas, nesugebėjimas

pilnai atlikti visų veiksmų grojant.

• Informantų teigimu fiziologiškai neteisingo grojimo priežastys gali būti pradiniame

mokymosi etape, to galimos priežastys yra mokytojų padarytos aplaidumo,

nedėmesingumo, ar per sunkių užduočių skyrimo klaidos, taip pat tai gali įtakoti ir

mokinio noras pasiekti greitų rezultatų, norėjimas iš karto muzikuoti.

• Informantai naudoja šias fiziologiškai neteisingo klaidų taisymo metodikas: pradiniame

mokymosi etape skirtą groti lengviausią pratimą - grojimą laisvomis stygomis, kad būtų

galima susikoncentruoti į kūno pojūčius ir atlikti minimalias užduotis. Taip pat

informantai siūlo susikoncentruoti į kontroliavimą, labai dėmesingai atlikti užduotis,

klausytis garso, stebėti raumenų įtampas, daug dėmesio skirti savistabai. Pabrėžiamas yra

nebijojimas suklysti, suprasti savo klaidas ir jas ištaisyti. Siūlomas ir griežtas

  49  

dėmesingumas mokiniui, kurių metu būtų neleidžiama mokiniui suklysti, nuolatos stebėti

ir sakyti pastabas. Taip pat atlikti fizinius pratimus – mankštas, tempimo pratimus.

• Informantai teigė, kad klaidų taisymo metodikos šaltiniai, jų nuomone yra asmeninės

pamokos, gautos iš pedagogų bei sukaupta patirtis dirbant su mokiniais ir įžvalga.

• Informantų požiūriu pasekmės kylančios dėl fiziologiškai neteisingo yra susirgimai,

mokinys gali jausti skausmus, patirti psichologines problemas. Informantai pažymi dėl

fiziologiškai neteisingo grojimo ir kitas pasekmes - profesijos keitimo galimybė, mokiniui

sudėtingesni kūriniai tampa neįveikiami, mažos galimybės tapti atlikėju. Informantų

teigimu problema dėl fiziologiškai neteisingo grojimo yra nepakankamas metodikos

išmanymas, negalėjimas pritaikyti tinkamo metodo, kad mokinys grotų fiziologiškai

teisingai.

• Informantų nuomone, apie fiziologiškai neteisingą grojimą smuiku kalbėti yra svarbu.

Įdomu tai, jog informantų nuomonės dėl svarbumo lygio išsiskyrė: vieni informantai teigė,

jog svarbu kalbėti apie fiziologiškai neteisingą grojimą, tačiau tai nėra prioritetas, kiti

teigė, jog fiziologija yra vienas iš svarbiausių veiksnių, kitų nuomone apie fiziologiškai

neteisingą grojimą kalbama permažai, dar kiti teigia, jog kalbėti apie fiziologiškai

neteisingą grojimą svarbu tačiau turi būti svarbu ir aktualu mokiniams.

• Informantai norint išvengti fiziologiškai neteisingo grojimo smuiku naudoja įvairias

metodikas: fizinius pratimus, grojimo pratimus, metodikas pritaiko prie idividualaus

žmogaus. Taip pat informantai siūlo įdėmiai stebėti savo kūno raumenis, kad jie būtų

atsipalaidavę, neįsitempę ir nuolatos kontroliuojami, o pajutus įtampą iš karto

atsipalaiduoti, suprasti dėl kokios priežasties įsitempė raumenys, pailsėti, daryti dažnesnes

pertraukas.

  50  

10 lentelė. Metodika naudojama išvengti fiziologiškai neteisingo grojimo smuiku

Kategorija Subkategorij

a

Pasisaky

mų

skaičius

Ištrauka iš interviu protokolo

Metodikų

įvairovė

Fiziniai

pratimai

2

“...tempimo pratimai, dar kojų atpalaidavimas, dar

tokį pritupimą ir į šonus tokį pasiūbavimą, iš

Menuhino daug ką pasiėmiau” (I. 6), “...labiausiai

reikalinga, kad vaikai darytų mankštas, jeigu vat

kažkurį laiką pagroja tada turi būtinai nu padėti

instrumentą, pasilenkti” (I. 3)

Grojimo

pratimai 1

“ Jeigu mokykloj liepčiau groti etiudus” (I. 1)

Pritaikyti

individualiai

pratimai 1

“Čia labai individualus dalykas, pratimai tai

pirmiausiai (...) negali dirbti masinį, reiškia

kiekvienam turi pritaikyti individualius pratimus (...)

fiziologija labai skirtinga ir tas kas vienam tiktų

kitam tinka ne taip, nes rankų sandara, kiekvienam

reikia fiziologiškai pritaikyti” (I. 5)

Stebėjimas

Atsipalaidavi

mas ir

kontroliavim

as

2 “Kvėpavimas turi būti sutvarkytas, negalima

nekvėpuoti grojant (...) kvėpuoti reikia. Tai

kvėpavimas, kuris automatiškai atpalaiduoja (...)

reikia pažinti savo fiziologiją, savo raumenis reikia

pažinti” (I. 2), “... rekomenduoju pradėti praktiškai

groti nuo visiško atsipalaidavimo, pradėti ir jausti

kaip yra kūnas ir stengtis kontroliuoti, stengtis pajusti

kada prasideda kažkokia įtampa ir kur” ( I. 4)

Poilsis Dažnos

pertraukos

1 “... pačioje pradžioj tai daryti daug pertraukėlių...” (I.

7)

  51  

IŠVADOS  1. Fiziologiškai teisingo grojimo samprata susideda iš fiziologiškai teisingos laikysenos stovint ir

sėdint, smuiko laikymo, stryko laikymo, galvos padėjimo vietos bei rankų darbo. Visų pirma,

fiziologiškai teisingas grojimas prasideda nuo taisyklingos ir atsipalaidavusios laikysenos. Vėliau,

kai pradedamas laikyti smuikas, laikysena gali būti koreguojama, naudojant smuiko laikymo

principus. Fiziologiškai teisingas smuiko laikymas priklauso nuo individualaus rankų ilgio ir

pečių juostos. Taip pat kaip ir kairės rankos, stryko laikymas turi būti nustatomas pagal rankų

sudėjimą bei patogumą, remiantis stryko laikymo tradicijom ir metodikom. Galvos padėjimas ant

instrumento priklauso nuo kaklo ilgio ir smuiko priedų. Fiziologiškai teisingam rankų nustatymui

svarbiausia yra pirštų, riešo, alkūnės padėtys, proporcingas aukštis. Mokinių fiziologiniai ir

amžiaus skirtumai reikalauja individualių ergonomiškų sprendimų, kad būtų užtikrintos visos

galimybės pasiekti fiziologiškai teisingą grojimą smuiku. Fiziologiškai teisingas grojimas turi būti

įdiegtas vaikui jau nuo vaikystės, nes vėlesniame amžiuje ištaisyti prastus įgūdžius tampa labai

sunku. Fiziologiniai skirtumai turi didžiulę reikšmę fiziologiškai teisingam grojimui smuiku,

metodiniai patarimai turi būti pritaikyti arba koreguojami pagal fiziologiškai teisingą laikysenos,

smuiko ir stryko laikymo, galvos padėjimo, rankų darbo principus, kurie prisitaikytų prie

individualios fiziologijos. Fiziologiškai teisingai grojant visos kūno dalys turi būti

atsipalaidavusios, lanksčios ir nesusikausčiusios, turi turėti galimybę judėti. Fiziologiškai

teisingai laikant stryką ir smuiką, atlikėjui atsiranda didesnės galimybės kontroliuoti instrumentą.

Taip pat galimybė atlikėjui kontroliuoti fiziologiškai teisingą grojimą bei savo kūną, suradus

tinkamas laikysenos, smuiko ir stryko laikymo, galvos padėjimo, rankų darbo pozicijas, suteikia

daugiau pasitikėjimo savimi, taigi psichologinė ir emocinė būklės tampa geresnės ir stabilesnės.

2. Fiziologiškai neteisingo grojimo smuiku atsiradimo priežastys gali būti psichologinės ir

fiziologinės. Psichologinės priežastys yra neteisingo susiformavusio mąstymo pasekmė ir dėl

klaidingų pasąmoninių minčių. Fiziologinės priežastys gali atsirasti dėl įgimtų problemų,

pavyzdžiui, per mažas kairės rankos ketvirtas pirštas, dėl ko mokinys, norėdamas paspausti

pirštą reikiamoje vietoje, turi pakreipti ranką taip sukeldamas papildomas raumenų įtampas.

Fiziologiškai neteisingą grojimą gali sąlygoti: a) neteisingai atliktas fizinis veiksmas, t.y.

mokinys gali įtempti veido raumenis, ko pasekoje sukeliamos įtampos ir kūno įsiveržimai; b)

paslėptos raumenų įtampos kakle, kurias labai sunku pastebėti; c) neteisingai susikurti vaizdiniai,

t.y. mokinys gali įsivaizduoti arba jam gali būti įteigta, kad groti smuiku yra sunku, todėl

grojimas smuiku gali tapti varginantis, sudėtingas užsiėmimas, o ne malonumas. Psichologinės

fiziologiškai neteisingo grojimo smuiku priežastys dažnai būna sunkiai pastebimos, kartais net

mokinys nenumano, kad pasąmonėje yra mintis, kuri neleidžia pasiekti geresnių rezultatų.

  52  

Dažniausiai psichologiniai aspektai susiformuoja jau vaikystėje, kai mokinys dar negali

analitiškai ir kritiškai vertinti. Psichologines priežastis galima įvardinti kaip psichosomatines.

Visi mūsų atliekami veiksmai kyla iš smegenų, o paskui tik atliekamas veiksmas, todėl labai

dažnai klaidingo mąstymo pasekmės yra fiziologiškai neteisingas grojimas smuiku. Fiziologiškai

neteisingo grojimo psichologinės ir fiziologinės priežastys taip pat gali turėti sąsajų. Kartais

fiziologinės problemos gali sukelti psichologines psichologines fiziologiškai neteisingo grojimo

smuiku problemas ir atvirkščiai. Todėl yra labai svarbu kontroliuoti ryšį tarp mąstymo ir kūno,

jausti kada kyla raumenų įtampos bei kodėl taip atsitinka.

3. Išanalizavus inovatyvius klaidų metodus, kurie padėtų groti fiziologiškai teisingai, leistų

išvengti psichologinių būsenų įtakos, pataisytų blogus griežimo smuiku įgūdžius, galima išskirti

šias fiziologiškai neteisingo grojimo pratimų kategorijas: praktiniai metodiniai patarimai

fiziologiškai neteisingam grojimui smuiku taisymui, kuriuos sudaro psichologiniai ir fiziniai

aspektai bei fiziniai pratimai be smuiko – jogos, tai chi, svorio kilnojimo, aerobikos pratimai,

Aleksanderio technika, taip pat galima akcentuoti kvėpavimo pratimus. Praktiniai metodiniai

pratimai, susidedantys iš psichologinių aspektų, gali padėti išspręsti raumenų įtampos, spaudimo,

čiupimo ir griebimo, netaisyklingos laikysenos, smuiko laikymo problemas, gali pakeisti blogus

griežimo smuiku susikurtus įvaizdžius, palengvinti darbą, sumažinti fizines pastangas. Praktiniai

metodai, susidedantys iš fizinių aspektų, gali pakeisti stovėseną, smuiko ir stryko laikymo,

neteisingo kūno svorio paskirstymo, smuiko laikymo aukščio, dešinės rankos ir kairės rankos

pirštų, alkūnių, riešo problemas. Siūloma pratimus pritaikyti mokiniui, juos galima koreguoti,

pažiūrėti į pratimus kūrybiškai, su vaikais juos atlikti žaidimo forma, kiek įmanoma nepadaryti

to sunkiu ir varginančiu darbu. Kvėpavimo pratimai yra labai svarbūs norint išvengti

fiziologiškai neteisingo grojimo, natūralus kvėpavimas sumažina keliamas įtampas,

įsiveržusiame kūne dažniausiai kvėpavimas yra nereguliarus, sulaikytas, priklausomas nuo

fiziologinės įtampos faktorių. Kvėpuojant nesulaikytai, laisvai, kūnas atsipalaiduoja, pagerėja

muzikalumas, į smegenis patenka daugiau deguonies, lengviau susitvarkoma su užduotimis.

Fiziniai pratimai, kurie atliekami be smuiko, gali padėti ištaisyti fiziologiškai neteisingą grojimą

smuiku, pataisyti prastą laikyseną, padeda sutvirtinti raumenis, sumažina riziką pertempti

raumenis, gerina kūno lankstumą bei protinę koncentraciją.

4. Išanalizavus dėstytojų naudojamas klaidų taisymo metodikas nustatyta, kad norėdami pakeisti

fiziologiškai ir psichologiškai neteisingą grojimą smuiku dėstytojai dažniausiai skiria pratimus,

kurie nereikalautų didelių pastangų, ir leidžia susikoncentruoti į kūno pojūčius. Dėstytojai

dažniausiai skiria pratimus groti laisvomis stygomis, kad mokinys galėtų kontroliuoti savo

veiksmus atliekant elementarius pratimus, keistų neteisingai susiformavusius įgūdžius.

  53  

Dėstytojai akcentuoja kontroliavimą ir dėmesingumą kiekviename atliekamame veiksme,

nuolatinę savistabą, kuri gali padėti keisti blogus įpročius. Dėstytojai rekomenduoja atlikti

įvairias mankštas, tempimo pratimus prieš ir po grojimo, kad būtų galima pakeisti fiziologiškai

neteisingą grojimą smuiku ir eliminuoti galimas jo atsiradimo priežastis.

  54  

REKOMENDACIJOS

• Fiziologiškai teisingas grojimas turi būti prioritetinis dalykas nuo pat pirmų grojimo

pamokų. Deja, nors Lietuvoje nėra sukurta fiziologiškai teisingo grojimo mokykla-

metodika, kuri padėtų mokytojams, ypatingai dirbantiems su mažais vaikais, žinoti ką

tiksliai daryti, kokius pratimus naudoti, kaip pritaikyti juos, mokytojas dažnai priverstas

improvizuoti ir laukti, kol įgaus pakankamai patirties, kad galėtų išmokinti vaiką groti

fiziologiškai teisingai. Todėl galima teigti, jog svarbu yra sukurti metodiką,

bendradarbiaujant su psichologais ir kineziterapiautais, pritaikytą Lietuvos vaikams ir

pedagogams. Metodikoje turėtų būti išdėstyta kaip vaikui fiziologiškai teisingai groti

kiekviename amžiaus tarpsnyje. Taip pat turėtų būti aptarta kaip ištaisyti blogus įgūdžius,

kaip juos pakeisti fiziologiškai teisingais griežimo įgūdžiais bei aptarti psichologiniai

aspektai. • Fiziologiškai neteisingo grojimo klaidų taisymo metodiką reikėtų pritaikyti kiekvienam

mokiniui individualiai, mažiems vaikams pasiūlyti pratimus žaidimo forma, kad

mokymasis groti taptų malonumas. Taip pat reikėtų vaikams nuo vaikystės diegti, kad

reikia atlikti tempimo pratimus ir mankštas, nes dažnai pradedama groti su sustingusiais

raumenimis, kurie tik apsunkiną fiziologiškai teisingo grojimo smuiku siekiamybę.

  55  

LITERATŪRA

1. Auer, L. (1981). Violin playing as I teach it, New York:Frederick A. Stokes Co.(1921)

2. Bay B., Brown L. (2011). Breathing exercises for all musicians – a great way to begin

your practice session http://blog.music-made-easy.com/breathing-exercises-for-all-

musicians-a-great-way-to-begin-your-practice-session1 [Prieiga per internetą 2011-04-

03]

3. Brown, C. (2013).Physical parameters of 19th and early 20th-century violin playing -

Clive Brown http://chase.leeds.ac.uk/article/physical-parameters-of-19th-and-early-20th-

century-violin-playing-clive-brown/ [Prieiga per internetą 2013-03-16 ]

4. Bruser, M. (1997). The art of practicing: a guide to making music from the heart. New

York: Three rivers press.

5. Caldron P.H., Calabrese, L.H. (1986). A survey of muscoskeletal problems encountered

in high level musicians // Medicine Problems of Permoming arts, Nr. 1:136-39, (12)

6. Cane, E. (2009). Violin Exercises For a Masterful Performance

http://ezinearticles.com/?Violin-Exercises-For-a-Masterful-Performance&id=2463877

[Prieiga per internetą 2013-03-03]

7. Cane, E. (2009). Violin Exercises For a Masterful Performance

http://ezinearticles.com/?Violin-Exercises-For-a-Masterful-Performance&id=2463877

[Prieiga per internetą 2013-03-03]

8. Denig, L. (2010). How to Select the Right Chin Rest for Violin or Viola

http://www.allthingsstrings.com/layout/set/print/Instruments/CARE- [Prieiga per

internetą 2013-03-16]

9. Fisher, S. (1998). Basics: relaxing the left hand. London: Oxford Univercity Press.

10. Fjellman-Wiklund, A.; Sundelin, G. (1998). Musculoskeletal Discomfort of Music

Teachers: An Eight-year Perspective and Psychosocial Work Factors // International

Journal of Occupational and Environmental Health, Nr. 2, April/June 1998 , pp. 89-

98(10) Maney Publishing

11. Frantzis, B. (2008). Tai chi for musicians – November 2008

http://brooklinetaichi.org/blog/tai-chi-musicians-november-2008 [Prieiga per internetą

2013-04-03]

12. Fry, H.J.H. (1986). Overuse syndrome in musicians - 100 years Ago An historical review

// Sydney //The Medical Jornal of Australia // Nr. 45 P 620-625

13. Galamian, I. (1961). Principles of violin playing and teaching. Eaglewood Cliffs:

Prentice-Hall.

  56  

14. Gerle, R. (2008). The art of bowing practice: the expressive bow technique. London:

Stainer and Bell. (1991)

15. Gricius, A. (2008). Smuikavimo dėmenys. Vilnius: Vaga.

16. Hayden, G. F. (2002). Maladies in musicians

http://www.thefreelibrary.com/Maladies+in+musicians.+(Review+Article).-a089830777

[Prieiga per internetą 2013-03-02]

17. Haslop, C. (2007). When to belly breath

http://www.violinmastery.com/violinsecrets/2007/09/when-to-belly-breathe.html [Prieiga

per internetą 2013-04-03]

18. Havas, K. (1971). A New Approach to Violin Playing.London: Music sales.

19. Hopkins, M. (2010). Guide to selecting a shoulder rest, sponge, and chin rest

http://www.stringtechnique.com/history/strings/05.html [Prieiga per internetą 2013-03-

17]

20. Horvath, J. (2009). Playing (less) hurt: an injury prevention guide for musicians.

Minneapolis, MN : J. Horvath.

21. Horvath, J. (2006). Posture Pointers for String Players

http://www.allthingsstrings.com/layout/set/print/How-To/Stay-Healthy/Posture-Pointers-

for-String-Players [Prieiga per internetą 2013-03-17]

22. Jameson, T. (2004). Musicians and weight training

http://www.musicianshealth.com/weight.htm [Prieiga per internetą 2013-04-03]

23. Kaplan, B. (2004). Practicing for Artistic Success. New York: Prom / Am Music.

24. Kardelis, K. (2002). Mokslinių tyrimų metodologija ir metodai. Kaunas: Judex.

25. Kempter, S. (2003). How muscles learn: Teaching the violin with body and mind.

U.S.A.: Alfred Publishing Co., Inc.

26. Kind, E. (2012). Violin – integrating new technique and posture (musicians, psychology,

pain, strain, injuries, posture, alexander technique)

http://www.ethankind.com/blog/violin-integrating-new-technique-and-posture-pain-

strain-musicians-psychology-injuries-alexander-technique/ [Prieiga per internetą 2013-

04-18]

27. Kind, E. (2012). Violin – It Is Easier to Be a Great Player (musicians, psychology, pain,

strain, injuries, posture, alexander technique) http://www.ethankind.com/blog/violin-it-is-

easier-to-be-a-great-player-musicians-psychology-pain-strain-injuries-posture-alexander-

technique/ [Prieiga per internetą 2013-03-21]

28. Kind, E. (2012). Violin – Why Violinists Continue to Use a Technique that Doesn’t

Work (musicians, pain, posture, strain, injuries, alexander technique, psychology)

  57  

http://www.ethankind.com/blog/why-violinists-continue-to-use-a-technique-that-doesnt-

work-pain-posture-strain-injuries-alexander-technique-psychology/ [Prieiga per internetą

2013-03-22]

29. Klein, B. (2011). Tai chi for musicians

http://movementsofmagic.com/blog/2011/06/13/tai-chi-for-musicians/ [Prieiga per

internetą 2013-04-03]

30. Lamberg, L. (2007). Mind- body loop – the Dana guide

http://www.dana.org/news/brainhealth/detail.aspx?id=9952 [Prieiga per internetą 2013-

04-20]

31. Lieberman, J. L. (2004). You Are Your Instrument: The Definitive Musician’s Guide to

Practiceand Performance. New York: Huiksi Music.

32. Lockwood, A. H. (1989). Medical problems of musicians // The New England Journal od

Medicine// Massachusetts // Massachusetts medical society nr. 330, p. 221 - 227

33. Majorovas, V.; Tacas ,S. (2005). Muzikanto rankos. Kaunas, “Šviesa”.

34. Medoff, L. ( 1999 ). The Importance of Movement Education in the Training of Young

Violinists // Medical Problems of performing artists journal// Narberth //Science and

Medicine inc. ,Nr.14 P.210 -218

35. Menuhin, Y. (1971). Violin: six lessons with Yehudi Menuhin. London: Faber music Ltd.

36. Olson, M. (2006). Yoga for musicians

http://www.artistshousemusic.org/articles/yoga+for+musicians [Prieiga per internetą

2013-04-03]

37. Paul, B.; Harrison, C. (1997). The athletic musician: a guide to playing without pain.

London: Scarecrow Press.

38. Rickover, R. (2004). Musicians and the Alexander technique

http://www.alexandertechnique.com/articles/violinist/ [ Prieiga per internetą 2013-04-

03]

39. Rolland, P. ; Mutschler, M. (2007). The Teaching of Action in String Playing.U.S.A.:

American string teacher association. (1974)

40. Stowell, R. (1990). Violin technique and performance practice in the late eighteenth

and early nineteenth centuries. New York: Press Syndicate of the University of

Cambridge (1985)

41. Terminai.lt, Tarptautinių žodžių žodynas (2013). http://www.terminai.lt/?s=fiziologija

[Prieiga per internetą 2013-04-05]

  58  

42. Tidikis, R. (2003). Socialinių mokslų tyrimų metodologija. Vilnius: Lietuvos teisės

universitetas. P. 498

43. Vikipedia laisvoji enciklopedija (2013). http://lt.wikipedia.org/wiki/Psichosomatika

[Prieiga per internetą 2013-04-05]

  59  

PRIEDAI

  60  

1 priedas VDU Muzikos akademija

Interviu pradžia

Laba diena, aš esu Margarita Garmutė, Vytauto Didžiojo universiteto, Muzikos akademijos,

magistro 2 kurso studentė ir šiuo metu rašau savo baigiamąjį darbą, kurio tema yra „ Klaidų

taisymo metodika akcentuojant fiziologiškai teisingą – neteisingą grojimą smuiku “. Labai

dėkoju Jums, jog sutikote pasidalinti savo patirtimi. Aš įsipareigoju laikytis tyrimo etikos

taisyklių, užtikrinu interviu konfidencialumą ir tai, jog interviu metu gauti duomenys bus

naudojami moksliniais tikslais. Interviu planuojama trukmė turėtų būti nuo 30 iki 60 minučių.

Norėčiau paklausti, ar Jūs sutinkate, jog interviu būtų įrašytas į garso juostą?

Taigi, galime pradėti....

Klausimai

1. Trumpai pakomentuokite kaip dažnai susiduriate savo praktinėje veikloje su fiziologiškai

neteisingu grojimu ? Kokie požymiai tai parodo ?

2. Kaip manote kokios galimos fiziologiškai neteisingo grojimo smuiko atsiradimo

prielaidos ?

3. Kokią metodiką ar pratimus naudojate jeigu mokinys groja fiziologiškai neteisingai?

Kaip dirbate su įsisnėjusiais prastais griežimo įgūdžiais ?

4. Gal galite įvardinti iš kur sužinojote apie metodus ar pratimus, kurie padeda kovoti su

įsisenėjusiomis problemomis ?

5. Pakomentuokite kokias įžvelgiate pasekmes ar problemas aptariant fiziologiškai

neteisingą grojimą smuiku ?

6. Gal galėtumėte pasakyti kiek svarbu yra kalbėti apie fiziologiškai neteisingo grojimo

įtaką sveikatai ?

7. Kokius pratimus rekomenduojat mokiniams norint išvengti fiziologiškai neteisingo

grojimo ?

Interviu pabaiga

Interviu klausimai baigti, norėčiau paklausti, gal Jūs dar norėtumėte pridurti ką nors prie to, ką

jau esate pasakęs/iusi?

Labai ačiū už interviu!

Geros dienos.

  61  

2 priedas

VDU Muzikos akademija informanto (I. 2) interviu transkribacijos fragmentas.

M. :Trumpai pakomentuokite kaip dažnai susiduriate savo praktinėje veikloje su

fiziologiškai neteisingu grojimu ? Kokie požymiai tai parodo ?

I. 2: Labai dažnai dėl to, kad iš tikrųjų lavinimasis ypač vaikų fiziologinis lavinimasis yra susijęs

su labai didžiulėm klaidom, nes tie vaikai dažnai vykdo sąžiningai ir žmogus jeigu neatsakingai

kažką pasako ar padaro, nors jam atrodo visiškai aišku, kad tik tai taip galima spręsti, nors

kiekvienas vaikas gali tai savaip suprasti, ilgainiui tai gali išsivystyti į rankų problemą ar kūno

laikysenos problemą, o kitas dalykas nepakankamas teorinis išmanymas, rėmimasis tik tai savo

asmenine patirtimi dažnai susijęs su pavojais, kad galima neteisingai išmokti, nes tai, kas dar yra

vienas iš tokių paslėptų dalykų, kad kiekvieno vaiko fiziologija yra individuali, reiškia tu negali

duoti sterreotipinio patarimo visiems, o dažnai mokytojai patogumo dėlei, galbūt iš tingumo iš

tingėjimo mokytis, galbūt iš tos rutinos labai daug darbo esant jie pradeda nebesigilinti

individualiai į mokinį ir pradeda duoti stereotipinį, visus kaip galima sakyti ant vieno kurpaliaus,

todėl iš po muzikos mokyklų į muzikos akademiją ateina vaikai ar studentai jau jie būna kaip ir

ne vaikai, bet jie būna susiformavę, jų rakos fiziologija būna suformuota, dažnai susiduriama su

problema, kad jie po to labai daug ko negali padaryti, nes būtent rankų problema jos būna

prisitaiko, prisitaiko prie tam tikrų stereotipinių veiksmų, o ypač, kai akademijoj ateina

repertuaras, keičiasi iš esmės ypatingai, kadangi visas repertuaras tenai romantinis, negrojama

nei šiuolaikinė nei klasikinė muzika, nes laikoma, kad nereikalingas dalykas jų rankos

susiformuoja pagal tam tikrą stereotipą, kur čia aišku galima detalizuoti galima, po to tenka labai

daug kovoti, nes jie dažniausiai neturi štrichų, labai retai kurie turi, aišku Čiurlionio meno

mokykloj aukštesnio lygio visumoj teorija, dažnai dėsto, tie patys profesoriai kurie dirba

akademijoj, mano nuomone tai yra labai gerai ir jie tada jau žino kokių klaidų jau reiktų vengti

dirbant su vaikais. Iraišku yra labai aukštos klasės pedagogų, kurie paruošia gerai vaikus ir tada

jų rankos būna tvarkingos, bet didžia dauguma, ypač iš regijonų ateina vaikai kartais turi

problemų fiziologinių.

M.: Kokie dažniausiai požymiai fiziologiškai neteisingo grojimo ?

I. 2:Dažniausiai įsiveržimas, pagrindinis dalykas įsiveržimas būna kairės rankos, nes iš tikrųjų

yra nenatūraliausia padėtis mūsų specialybėje turiu galvoje omenyje smuikininkus, altistus, nes

violančelininkam patogiau, jie turi kitas problemas, bet dažniausiai nugaros įsiveržimai,

dažniausiai neteisinga laikysena alto arba smuiko, dešinės rankos problemos, nežinoma kas yra

plokštuma, kas yra supinacija pronacija, kas yra vienas iš svarbiausių faktorių, dažnai pirštai irgi

prisiskaičius teorijų dažnai formuojami dešinės rankos pirštai, po to neįmanoma tiesiog įveikti

  62  

jokio štricho, nes formuojama pagal vieną aspektą paėmė, kad pasakė kažkada Menuhinas dabar

visi ties to susikoncentravę ir po to reikia daryti kokį nors klasikinį kūrinį, neįmanoma jo įveikti,

žmogus turi visiškai kitą, o kai paskaitai menuhin supranti, kad tai buvo visiškai kita kontekste

pasakytas dalykas, kuris užima labai mažą vietą, kai tam tikroje situacijoje reikia taip, o žmonės

iš to ištraukia ir padaro teoriją pagrindine, tai vat iš to kyla įsiveržimai, neteisingos laikysenos ir

neįmano po to pagroti kažkokio tai dalyko.

M.: Kaip manote kokios galimos fiziologiškai neteisingo grojimo smuiko atsiradimo

prielaidos ?

I. 2: Tai kaip sakiau teorija neteisinga, ištraukiamas iš teorijos aspektų, kitas dalykas , kad kai

mokytojas gauna išsilavinimą, jisai dažniausiai nu reikia pasakyti tiesiai, kai mes mokom

studentą, jeigu jisai silpnas, mes visi įsivazduojam, kad jis bus smuiko mokytojas ta prasme jis

eis dirbti su vaikais, nes jis silpnas kaip atlikėjas yra tai yra didžiausia didžiausia klaida, nes jisai

pats negali sugroti, tai kaip jis galės išmokinti kitą, dėl to tada jis automatiškai nieko, aišku yra

pavyzdžių, kurie galbūt nėra labai geri atlikėjai, bet puikūs metodikai, duoda, bet išmanyti

fiziologiją grojimo yra ne tas pats kas teoriją, dėl to žmogus turi būti grojantis ir pats praėjęs

daug dalykų, tik važiuojantis dviračiu gali papasakoti kaip važiuoti dviračiu, tie kurie nevažiuoja

jie niekaip nepaaiškin, niekaip nepaaiškinsi kas yra saldu kol neparagausi, niekad nepasakysi

kaip skanu šokolada kol jo neparagavai. Dėl to kiekvienas žmogus, kuris dirba su vaikais turi

turėti atsakomybę prieš tai kaip vyksta, tą fiziologiją reikia išmanyti, aišku buvo labai gerai

anksčiau, kai buvo algio griciaus, jisai tikrai turėjo metodiką aišku galime rasti ten trūkumų ir

pliusų ir visa kita, bet šiandieninėje informacijos pasiūloje galime rasti ir nuo Suzuki mokyklos

iki šiuolaikinių ten visokiausių ekspermentinių dalykų, kur galima ruošti vienaip ar kitaip

smuikininkus, todėl fiziologija vienas iš svarbiausių faktorių per malonumą, per patogumą, per

komfortą.

M.: Kokią metodiką ar pratimus naudojate jeigu mokinys groja fiziologiškai neteisingai?

Kaip dirbate su įsisnėjusiais prastais griežimo įgūdžiais ?

I. 2: Vienas iš pagrindinių mano elementų yra garso ir išraiškos reikalavimas, jeigu žmogus žino

ką jam reikia pasakyti jisai randa kaip tą ištarti jam nebūna sunku suformuluoti skirtingas raides

skirtinga tvarka tas pats yra muzikoje, jeigu žmogus žino jis natūraliai ras kelią kaip truputėlį tą

įveikti. Jeigu mes žinom, kad mums reikia ištarti daug sudėtingų žodžių tokių, neįprastų mums ,

mes gi labai lengvai išmokstame mums nežinomą iki tol žodį, mes išgirstam kokį nors naują

dalyką, atsiranda koks naujas dalykas kaip iphonas ar kompiuteris, kokio prieš 25metus niekas

nežinojo, internetas bet visi labai greitai išmoko jį sakyti dėl to, kad sako žino apie ką kalba. Tai

vienas iš pagrindinių dalykų. Kitas dalykas pirsmas dalykas fiziologinis tai yra atsipalaidavimas

  63  

tai man labai praktikoj padeda tai , kada žmogus įsiveržęs reikia jį priversti vaikščioti, jis

natūraliai pradeda atsipalaiduoti, nes jis negali įsiveržęs vaikščioti, grodamas turiuminty, groji ir

vaikštai. Kitas dalykas , kad mes turim stygininkai ypač smuikas altas jie turi perkreiptas rankas,

tai automatiškai fiziologiškai blogas veiksmas, nes viskas perkreipta, surast, prisitaikyt tą dalyką,

šimtametė tradicija egzistuoja tai tikrai literatūros daug tam yra, ten tų metodinių patarimų aibės

yra, baigiant ir tuo mmenuhino šešiom pamokom kur yra visa joga surašyta, bet nu iš esmės

kiekvienu atveju reikia rasti individualiai aišku reikia daug būt prisiskaičius ir pačiam nemažai

praeiti ir ieškot labai kiekvienas fiziologiškai kai tu groji atsiranda momentaliai kai tu groji

kūrinį bet kokį sudėtingesnį tuoj pat atsiranda momentas tarkim kuri tu neįveiki, tai yra tik tai dėl

to, kad neteisinga fiziologija.

M.:Kaip dirbate su įsisnėjusiais prastais griežimo įgūdžiais ?

I. 2: Na su studentais vėl gi yra, kadangi pakeisti fiziologiją yra nu ne tai kad nusprendei

pakeisti ir jinai pakito dvejų, penkių, kartais metų yra, dėl to žmonės fiziologija formuojama per

daug metų, todėl jos nepakeisi per vieną dieną. Sąmoningas dalykas, tai kad jisai pakeistų jis turi

sąmoningai keikvieną dieną apie tai galvoti, sąmoningai kontroliu, kol ranka prie to įpras, kol

nereiks apie tai galvoti kitaip sakant jeigu mes jeigu durys būtų visada dešinėje pusėje ne kairėje,

kaip mes įprastumėm prie vienokių durų atidarymo fiziologijos, jeigu durys būtų atvirkščiai mes

visą laiką durų siektumėm į kairę pusę rankenos, o jinai pasirodo dešinėje ir tas būtų dalykas

mums reiškia neįprastas arba mes pripratom čia visada daryti posūkį į kairę, o čia staiga pastatė

sieną, reikia į dešinę, mes visvien autimatiškai eisim į kairę pasąmonė. Tai lygiai tas pats tu turi

kiekvieną dieną galvoti ir atsitrenkti, suklupti arba sugriūti, dėl to, kad toks darbas yra čia iš

principo didelių paslapčių čia nėra, tiesiog ilgas kruopštus kasdienis kontroliavimas.

M.: Gal galite įvardinti iš kur sužinojote apie metodus ar pratimus, kurie padeda kovoti su

įsisenėjusiomis problemomis ?

Iš savo patirtis, iš savo dėstytojų, kurie man sakydavo kaip tą daryti, kokius pratimus naudoti,

kad rankos atsipalaiduotų, buvo paskaitoj dalyvavau tokio Rabinas, toksai profesorius, dabar jau

amžina atilsį, tada jau buvo jam 80 metų kai aš muzikos akademijoj mokiausi, tai jisai skaitė

paskaitą ir demonstravo tuos įsiveržimus net ant profesorių ir rodė kaip jie yra įsiveržę, tai

reiškia, kad labai daug pratimų jis yra pripasakojęs ir jo knygas, galima skaityti, tas pats apie

Menuhiną, kuris turėjo sveikatos bėdų ir iš to pradėjo užsiimti joga ir tapo sveikasllygiai taip pat

algis gricius, kuris tikrai šiuo klausimu daugiausiai lietuvoje buvo padaręs, iš jo aišku daug

informacijos gavau muzikos akademijoje , o po to jau asmeninė patirtis, bendradarbiavimas su

įvairias stebėjimas kitų darbo, stebėjimas meistriškumo kursų, stebėjimas, kiekvienoj situacijoj

tu gali rasti kaip tą padaryti ir mokytis, tu gali stebėti kitą žmogų ir matyti kas pas jį gerai kas

blogai, tai kas gerai reikia imti.

  64  

M. :Pakomentuokite kokias įžvelgiate pasekmes ar problemas aptariant fiziologiškai

neteisingą grojimą smuiku ?

I. 2: Problemos tai tos, kad neteisingai vertinsi ir iš to padarysi klaidingą sprendimą, nes liepti

groti taip ar kitaip yra pavojingas, nes tam reikia turėti labai daug žinių ir labai išmanyti

fiziologiją ir kitas dalykas reikia gerai pažinti žmogų, nes kiekvienas žmogus individualus, jeigu

mes orkestrantai žino vieną ir tą patį perėjimą kiekvienas darys skirtingai, nes vienam vienas

patogus pirštas kitam kitas nieko nepadarysi tai yra skirtinga fiziologija reiškia tą dalyką reikia

tikrai gerai gerai išmanyti ir suprasti čia ne tiek tolerancijos klausimas kiek suvokimo kad

kiekvienas žmogus individualus, todėl kiekvienu atveju dalinti patarimus, kurie tiktų visiems yra

pavojinga, nes kiekvienas žmogus vienam tai labai tiks, kitam iš principo netiks todėl reikia

kiekvienu atveju prieiti individualiai ir kiekvienam rasti atskirą individualų sprendimą tai yra

didžiausias pavojus, kad negalima totaliai žiūrėti į problemą, tai yra individualus dalykas. Žinoti,

kas statistiką daugiausiai būna tai reikia, vis dėl to reikia labai gerai. Kitas dalykas atsargus turi

būti teorijos naudojimas, nes kai teorija nors ir atrodo, kad tu daug paskaitęs nors ji

nepakankamai daug aprėpianti tu gali padaryti neteisingas išvadas ir po to daryti klaidą po

klaidos, kol tu suprasi , kad dar kažko neperskaitei, kažkur kažkur buvo parašyta jog šitos

klaidos nepadaryk ir tada čia yra pavojingas, dėl to su teorija rekomendacija kaip vieną iš būdų,

tačiau negalima dažnas būna man sako, va ten Oistrachas rašo, kad ten reikia taip, Oistrachui

taip, Oistrachas iš viso kaip žinia nerepetuodavo, jis repetuodavo prieš koncertą vieną repeticiją

ir tai nevisada suspėdavo. Tai pianistai būdavo šokiruoti, nes jiems reikdavo sugroti iš karto,

jiems reikia repetuoti sonatas. Tas pats Menuhinas remiasi, reiškia kažakas dabar viską kaip

Menuhinas rašė – ištraukė iš konteksto ir tik Menuchinas, kiti ten Suzuki, negalima tai nėra

totalu, jeigu taip būtų visi laimingi, nėra vieno recepto yra miksas iš tų receptų, dėl to vat teorija

irgi labai atsargus dalykas turi būti.

M.: Gal galėtumėte pasakyti kiek svarbu yra kalbėti apie fiziologiškai neteisingo grojimą ?

I. 2:Tai pats pagrindinis dalykas, nes iš esmės grojimas yra kenksmingas sveikatai, nes mes esam

ir perkreipti ir stuburai mūsų siekia būti perkreipti , jeigu mes neteisingai laikomės. Kitas

dalykas, kad fiziologija stabdo mūsų galimybes išraiškos galimybes, tai kalbėti reikia nuolatos,

nes iš esmės ypatingai vaikas turi jaustis fiziologiškai patogiai ir smagiai, nes jam sunkiai

suprantamas tas dalykas, kodėl jis dabar visas persikreipęs turi groti ir čia visi sako, kad čia yra

vertinga ir gera. Vyresnis žmogus, jis gali tai sąmoningai įveikti, tą sunkumą, bet realiai kalbant,

iš esmės fiziologija turi būti tokia, kad būtų patogu groti, kad tau būtų malonu dirbti ir kitas

dalykas, kad nekentėtų , nes jeigu neteisinga fiziologija, dažniausios bėdos muzikantų profesinės

bėdos yra sąnarių uždegimai, rankų pertempimai, stuburo iškrypimai, visi didžioji dalis moterų

  65  

70 procentų muzikančių smuikininkių vaikšto pas monolistus, nes visoms skauda galvą, bet

tiesiog nuo neteisingo, orkestrantai dažniausiai, tai yra nuo neteisingo sedėjimo ir neteisingo

laikymo, persikreipus, iš principo mes gadinam sveikatą – tai vienas iš svarbiausių faktorių

mūsų fiziologija, lemiančių mūsų dvaisinę išraišką to ką mes darom.

M.: Be sveikatos dar kokios pasekmės galėtų būti ?

I. 2:Nu tai va kaip ir sakau išraiškos dalykai, vizualiniai dalykai kai žmogus persikreipęs stovi

scenoj tai žmogus atstumiančiai veikia, kitas dalykas, kad jisai ne visus kūrinius, žinom vat

Lietuvoj yra smuikininkų tik tam tikra maniera ir iš to jie turi rinktis tik tokius kūrinius, nes jeigu

jie paskui ims kitokius tai neįveiks, nes jiems neleis rankos, fiziologija įpratus prie tokios

manieros tai daug tokių smuikininkų ypač, kurie ateina po mokyklų vaikai, kurie moka groti tik

viršutinėje smičiaus dalyje yra patogiau, nes reikia groti visu smičiumi, prie kaladėlės yra

nepatogiau ir tada jie groja viršutinėje smičiaus dalyje jeigu pastatai Haydną arba iš viso betkokį

šiuolaikinį kūrinį, jie tada iš viso neįveikia nes jie negali rankos prie kaladėlės pagroti. Ta

fiziologija kenčia, kenčia visa gyvenimą nes jie tada gali pagroti tik tai taip, tai labai gražu

atrodo nuotraukoj, bet gyvenime tai yra visiškai negyvybiškas dalyka, tas labai svarbu yra būtent

nuo pat pradžių kalbėti apie teisingą fiziologiją reikia, labai daug reikia, kiekvieną sekundę

reikia spręsti mielą.

M. : Kokius pratimus rekomenduojat mokiniams norint išvengti fiziologiškai neteisingo

grojimo ?

I. 2: Kvėpavimas turi būti sutvarkytas, negalima kvėpu nekvėpuoti grojant, nors gal kažkada

kažkas turėjo tokią teoriją, kad nereikia įkvėpti, bet ačiū Dievui tas įveikta, jau net ir

kompaktuose išgirsim kaip įkvėpia prieš grojant , nes įkvėpimas, visas dainavimas, visas

pučiamųjų – viskas susiję su kvėpavimu jiem tai yra natūralu, stygininkams atrodo nenatūralu

kvėpuoti,kvėpuoti reikia. Tai kvėpavimas, kuris automatiškai atpalaiduoja ir automatiškai

pajungia. Toliau fiziologiniai pratimai yra visi pratimai, kurie išmokina jausti atskirai raumenis,

tai yra vienas iš tokių, galima atsigulti reiškia namuose ant grindų, užsimerkti, atsipalaiduoti, tik

reikia tam turėti laiko, ir pabandyt, paprasčiausias pratimas įveržti visą kūną – atpalaiduoti, o po

to įveržti rankas – atpalaiduoti ir išmokti pajusti kiekvieną raumenį, tuos kurie yra susiję su mūsų

grojimu, kad tu gali tempti vieną pirštą, ir jį atpalaiduoti, įtempi atpalaiduoji, kiek dalis

psichologinių, bet iš principo, kad tu mokėtum atskirti, kai tu groji kur pas tave įsiveržę, bet tu

nereandi kur įsiveržę, dėl to , kad tu nepažįsti savo raumenų. Tai reikia pažinti savo fiziologiją,

savo raumenis reikia pažinti, tai vienas iš tokių būdų atsigulus ant grindų, kietų grindų pabandyti

tempti atskirai vieną ranką, atpalaiduot, paskui rankos dalį, kojos pirštą, tiesiog pažaisti va tokį

dalyką, tai yra tiesiog psichologinis autotreningas. Kitas dalykas rankų mankštos, kad rankos

liktų elastingos, ten galima jas įvairiais būdais jas lankstyti, įvairiais būdais apšildyti, ypač, kai

  66  

neturi galimybės prasigroti, čia yra toks pratimų kompleksas, čia dabar jų gal neišvardinsiu, nes

jų daug labai yra negalima groti niekada neprasigrojus, ypač po ilgos pertraukos, atrodo, kad tu

gali paimti ir groti, bet raumuo yra raumuo, materija, kurią niekada sportininkas nebėgs nieko

rimto, kol nebus apšilęs gerai. Tai apšilimas yra vienas iš svarbiausių, tai kraujotakos sistema,

norint daryti apšilimą paradoksalu, bet pradėti reikia ne nuo rankų ne pritupimų, pasilenkimų, o

reikia pradėti nuo pavyzdžiui ausų masažo, nes ausys, kai jas masažuoji į jas pribėga kraujo,

automatiškai kraujas per galvą bėga, nes kitur aį ausis normaliai nepakliūna kraujas reiškia

automatiškai kraujas pakliūna į galvą, reiškia kraujotaka po truputėlį pradeda veikti ir tada

kvėpavimo pratimai, kurie aktyvina kraujotaką, nes kraujotaka yra vienas iš pagrindinių dalykų

jeigu kraujas nepakliūna – ranka aptirpsta. Tiesi laikysena stuburo, reikia labai stebėti kartais

galima prie sienos atsistoti turėti vat penkis taškus, kad laikysena, nu čia daug ir jogos galima

naudoti, čia tų pratimų begalės, bet labai svarbus dalykas stebėti, kad tavo kūnas maksimaliai

būtų natūralios laikysenos, nesuglebęs, bet neįsiveržęs, nes baisiausi dalykai, kuriuos mes

užgyvenam tai yra statiniai krūviai, nuo kurių mes ir sergam po to, tai statinis krūvis, kai tu iš

pradžių įsiveržęs, o po to įsiveržimo nejauti, tai tavo tampa natūrali būsena ir mes to dalyko

kaipo krūvio, kaipo raumenų tempimo nejaučiam, kaikuriais atvejais tai yra gerai, kad mes

stovim, mums nereikia galvoti kaip stovėti, mums nereikia įtempti nugaros raumenų, mes

automatiškai stovim, tai yra statinis krūvis, mes ant stuburo visi, raumenų pagalba stovim,

palaikom liksvarą, tai yra raumenų darbas, kurio mes nejaučiam. Bet pavyzdžiui grojant smuiku,

tokį dalyką yra tam tikros situacijos, kur tas statinis krūvis tave išduos, paves, dėl to labai svarbu

yra jausto, kur tas statinis krūvis pradeda kauptis, nes po to po pusės metų po metų jo nebejusi ir

tada prasideda problemos.

M. : Interviu klausimai baigti, norėčiau paklausti, gal Jūs dar norėtumėte pridurti ką nors prie to,

ką jau esate pasakęs ?

I. 2: Ne