VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETASMENŲ FAKULTETAS

MENOTYROS KATEDRA

Daiva MedvedevienėPAVELDOŠVIETOS TEORIJOS APRAIŠKOS IR PRAKTIKOS LIETUVOJE

Magistro baigiamasis darbas

Kultūros paveldas ir turizmas studijų programa, valstybinis kodas: 621V72002

Vadovė: prof. dr. Nijolė Lukšionytė

Apginta: Menų fakulteto dekanė doc. dr. Ina Pukelytė

Kaunas, 2011

2

TURINYS

PAVELDOŠVIETOS TEORIJOS APRAIŠKOS IR PRAKTIKOS LIETUVOJE

Santrauka / 3Summary / 4ĮVADAS / 5

1. PAVELDOŠVIETOS REIŠKINIO ANALIZĖ / 12 1.1 Paveldošvietos ištakos ir raida / 12

1.2 Užsienio paveldošvietos teorijos / 161.3 Lietuvos paveldošvietos teorinės minties situacija / 20

1.4 Tarptautinių dokumentų analizė / 24 1.5 Lietuvos teisės aktų analizė / 332. PAVELDOŠVIETOS PRAKTIKOS LIETUVOS FORMALIOJO ŠVIETIMO

ĮSTAIGOSE / 392.1 Formaliojo švietimo įstaigose vykdoma paveldošvieta / 402.1.1 Paveldošvieta ikimokykliniame ir priešmokykliniame ugdyme / 402.1.2 Paveldošvieta pradiniame ugdyme / 422.1.3 Paveldošvieta pagrindiniame ir viduriniame ugdyme / 44

3. PAVELDOŠVIETOS PRAKTIKOS NEFORMALIOJO ŠVIETIMO ĮSTAIGOSE / 493.1 Vaikų neformaliojo švietimo tyrimo duomenys / 513.2 Turizmo informacijos centruose vykdoma paveldošvieta / 533.2.1 Vilniaus turizmo informacijos centre vykdoma paveldošvieta / 533.2.2 Kauno turizmo informacijos centre vykdoma paveldošvieta / 55

3.2.1 Klaipėdos turizmo informacijos centre vykdoma paveldošvieta / 56 3.3 Lietuvos muziejuose vykdoma paveldošvieta / 57

3.3.1 Muziejų vykdomos edukacijos metodų analizė / 58 3.3.2 Muziejų vykdomos edukacijos tendencijos, kryptys / 58 3.3.3 Darbo autorės atliktas Jonavos rajono gyventojų požiūrio į paveldątyrimas / 654. IŠVADOS / 685. LITERATŪROS SĄRAŠAS / 716. PRIEDŲ SĄRAŠAS / 767. PRIEDAI / 77

3

Santrauka

Šiandieninė paveldo būklė rodo, jog vien valstybinės paveldo apsaugą

vykdančios institucijos nėra pajėgios išsaugoti ir tinkamai rūpintis visais paveldo objektais.

Būtina vykdyti integralią paveldo apsaugos politiką, apimančią visų institucijų, galinčių turėti

tiesioginį ir netiesioginį poveikį paveldui, bei visuomenės darnų bendradarbiavimą. Tuo tarpu

pastaroji bus suinteresuota kultūros paveldo išsaugojimu, tik suvokus jo vertę ir reikšmę. Todėl

Lietuvos valstybė privalo rūpintis visuomenės švietimu, kultūros vertybių identifikavimu, jų

sklaida, populiarinimu, savitumo ir vertės atskleidimu visuomenei. Šios praktikos darbe yra

įvardijamos paveldošvietos terminu.

Moksliniame darbe yra nagrinėjamas paveldošvietos reiškinys, vyraujančios

teorinės nuostatos bei jo teisinis reglamentavimas. Siekiama atskleisti paveldošvietos teorijos

apraiškas Lietuvoje, raiškos būdus ir apimtis. Pagrindiniai darbe keliami klausimai yra: ar

Lietuvoje yra skiriamas pakankamas dėmesys visuomenės sąmoningumo paveldo klausimais

ugdymui? Kokios institucijos ir kokiomis formomis vykdo paveldošvietą? Ar ji efektyvi?

Siekiant atsakyti į iškeltus klausimus darbe nagrinėjama užsienio teorinė

literatūra, tarptautiniai ir Lietuvos teisės aktai, reglamentuojantys paveldošvietą. Darbe taip pat

nagrinėjamos formaliojo švietimo įstaigose vykdomos paveldo švietimo programos, bei

neformaliojo ugdymo įstaigose vykdomos paveldošvietos praktikos. Siekiant išsamiai atskleisti

neformaliojo švietimo paveldo klausimais efektyvumą darbe pateikiami Vytauto Didžiojo

universiteto ir Kauno technologijų universiteto atlikto neformaliojo vaikų švietimo tyrimo

duomenys. Šis tyrimas leido išskirti neformaliojo švietimo vykdomų paveldošvietos praktikų

trūkumus ir spręstinas problemas. Darbe taip pat nemažas dėmesys skiriamas turizmo

informacijos centrų ir muziejų vykdomų paveldošvietos praktikos analizei. Siekiama atskleisti

paveldo edukacijos raiškos būdus bei tendencijas.

Visuomenės sąmoningumo paveldo klausimais lygis yra geriausias

paveldošvietos efektyvumo indikatorius. Todėl, siekiant bent iš dalies atskleisti Lietuvos

paveldošvietos efektyvumą, buvo atliktas Jonavos rajono gyventojų požiūrio į kultūros paveldą

atvejo tyrimas, kuris parodė rajono gyventojų domėjimosi paveldu ir dalyvavimo paveldosaugos

procesuose lygį.

4

Summary

Today the state of the Lithuanian cultural heritage clearly shows that national

heritage preservation institutions are unable to protect and to take proper care to all cultural

heritage objects. That is why it is essential to prosecute integral cultural preservation program,

which will include all institutions, which may have direct or indirect influence to the heritage,

and regular collaboration of society. The general public will be interested and participate in

cultural preservation only when society will understand the importance and value of cultural

heritage. That is why, Lithuanian government must implement education for the society on

cultural heritage matters, take care that all the treasures of the Lithuanian cultural heritage would

be recognized and present to the society. In the paper all these practices are named as heritage

education.

The scientific work analyses the phenomenon of cultural education, prevailing

theoretical attitudes, juristical regulation. The aim is to reveal practices of heritage education in

Lithuania, methods and amounts. In the work the main questions are: is government paying

enough attention to the cultural education in Lithuania? What institutions are prosecuting

cultural education? What methods they are using? Is Lithuanian cultural education effective?

In order to answer to these questions, the paper analyses foreign and Lithuanian

juristical documents, theoretical literature. It also analyses cultural education programs, which

are practiced in the Lithuanian official education system and practices in the non-formal

education institutions.

In order to properly investigate the efficiency of the non – formal cultural

education the work represents the research, accomplished by the Vytautas Magnus University

and Kaunas Technology University. This research analyses children’s non – formal cultural

education and reveals its problems and weakness. Also the paper pays attention to the non –

formal education institutions: tourism information centers and museums. The aim is to explore

practices of cultural education: its methods and amounts.

Futhermore, in the paper it is represented the research of the view of the Jonava

district society on the cultural heritage and its preservation system. This research reveals the

level of Jonava district society’s awareness on cultural heritage.

5

ĮVADAS

Tyrimo problema

Paveldas yra socialiai pripažįstama palikimo dalis1, kurią visuomenė laiko vertinga

ir siekia išsaugoti ateities kartoms. Kiekviena epocha iš naujo atlieka vertybių atranką: vienus

objektus išaukština ir aktualizuoja, kitus - pamiršta ir apleidžia. Tai lemia vyraujančios paveldo

sampratos bei verčių sistema. Palankus visuomenės požiūris į paveldą, domėjimasis bei aktyvus

dalyvavimas jo apsaugoje yra labai svarbus veiksnys, siekiant efektyvios kultūros paveldo

apsaugos, nes vien valstybinės paveldo apsaugą vykdančios institucijos nėra pajėgios išsaugoti ir

tinkamai rūpintis visais paveldo objektais. Būtina vykdyti integralią paveldo apsaugos politiką,

apimančią visų institucijų, galinčių turėti tiesioginį ir netiesioginį poveikį paveldui, bei visuomenės

darnų bendradarbiavimą, siekiant bendro tikslo – kultūros paveldo išsaugojimo ir perdavimo ateities

kartoms. Deja, šiandieninėje Lietuvoje vis dar gaji nuomonė, jog už kultūros paveldo išsaugojimą

yra atsakinga valstybė: santykį su kultūros vertybėmis reglamentuoja kultūros paveldo apsaugos

įstatymai, o juos įgyvendina valstybinis administracinis aparatas bei šios srities specialistai.

Atgimimo laikotarpiu pasireiškęs didelis visuomenės dėmesys paveldosaugos problemoms bei

išaugęs aktyvumas sprendžiant paveldo objektų tvarkymo reikalus, deja, greitai nurimo. Nors vis

dar pasirodo pavienių iniciatyvų, šios nebeįtraukia tokio masto žmonių ir nesulaukia gausaus

palaikymo, galinčio turėti ryškesnės įtakos paveldo apsaugai ir valdžios sprendimams. Taipogi, dėl

globalizacijos, naujų komunikacijų plėtros, didesnio žmonių mobilumo bei kultūrų niveliacijos

šiandien susiduriame su etninės kultūros autentiškumo praradimo pavojumi, mažėja žmonių

domėjimasis istorine kultūra, - pastaroji vis sunkiau geba konkuruoti su komercine, masine kultūra.

Todėl Lietuvos valstybė privalo rūpintis visuomenės švietimu, kultūros vertybių identifikavimu, jų

sklaida, populiarinimu, savitumo ir vertės atskleidimu visuomenei. Pastaroji bus suinteresuota

kultūros paveldo išsaugojimu, tik suvokus jo vertę ir reikšmę. Turi būti formuojamas sociumas,

1 Neretai šios dvi sąvokos yra naudojamos kaip alternatyvos, kas yra netikslu, nes, anot prof. Jurgio Bučo, šios sąvokos yra: „...atskiros vientiso istorijos proceso dalys, žyminčios perdavimą ir perėmimą.“ Jo teigimu, palikimas yra: „Neapibrėžtos kultūrinės reikšmės dalykai, kurie liudija buvusių kartų veiklą.“ Tuo tarpu terminas paveldas išreiškia: „Tam tikros kartos savasties (nuosavybės) objektą. Tai ne kokybiškai aukštesnės, bet tik socialiai identifikuota praeities kultūros objekto dalis.“ „Palikimas – tai, ką mums praeitis palieka, paveldas – ką mes iš praeities pasiimame ir naudojame kaip savastį.“ Bučas Jurgis, Palikimas ar paveldas?, In: Naujasis Dienovidis, 1993, Nr. 17, p. 6.

6

suprantantis paveldo svarbą, jį branginantis ir juo besirūpinantis. Švietimas ir sąmoningumo

ugdymas paveldo klausimais, paveldo sklaida ir pažinimo skatinimas privalo užimti svarbią vietą

šalies kultūros politikoje ir paveldo apsaugoje. Tik vykdant nuoseklią, teorinėmis nuostatomis

paremtą visuomenės švietimą ir ugdymą galima suformuoti brandžią savo paveldo vertę ir reikšmę

suvokiančią žinių visuomenę, besirūpinančia savo kultūros vertybėmis. Šiame darbe bus siekiama

apžvelgti Lietuvoje vykdomą visuomenės švietimą paveldo klausimais bei atskleisti, ar Lietuvoje

paveldošvietai yra skiriamas pakankamas dėmesys? Ar ji yra vykdoma incerciškai ar remiamasi

tam tikromis paveldošvietos teorinėmis nuostatomis? Ar išnaudojamos visos paveldošvietos raiškos

galimybės?

Tyrimo objektas

Mokslinio darbo objektas yra Lietuvoje vykdoma paveldošvieta, apimanti

visuomenės tiek formalųjį, tiek neformalųjį švietimą, sąmoningumo paveldo apsaugos klausimais

ugdymą, paveldo sklaidą bei populiarinimą. Darbe nagrinėjamos paveldošvietos teorijos apraiškos

Lietuvoje, mėginama apibrėžti išryškėjančias nuostatas bei kryptis. Taip pat dėmesys

koncentruojamas į praktinį paveldošvietos įgyvendinimą, konkrečius raiškos būdus bei apimtį,

siekiama atskleisti vykdomos paveldošvietos tendencijas bei prioritetus.

Tyrimo aktualumas

Visoje Europoje visuomenės švietimo paveldo klausimais svarba yra puikiai

suprantama ir plačiai deklaruojama, Lietuva – ne išimtis. Mūsų šalyje paveldošvietą vykdo tiek

formaliosios, tiek neformaliosios švietimo įstaigos: mokyklos, muziejai, kultūros centrai, turizmo

informacijos centrai ir kitos kultūros bei švietimo įstaigos. Vis dėlto, lig šiol nėra atlikta išsamių

studijų, nagrinėjančių Lietuvoje vykdomą visuomenės švietimą ir sąmoningumo ugdymą paveldo

klausimais. Neaišku, kokiomis teorinėmis nuotatomis remiantis yra vykdoma paveldošvieta,

neanalizuotos jos kryptys, tendencijos bei prioritetai. Išimtis būtų atskirų institucijų vykdomos

veiklos, tame tarpe ir paveldo populiarinimo bei sklaidos analizė. Nemažai dėmesio skirta muziejų

edukacinei veiklai ir jos poveikiui visuomenei, taip pat turizmo informacijos centrų veiklai

(pastarųjų studijos neretai apsiriboja statistinėmis turistų lankomumo analizėmis). Šiame

7

moksliniame darbe mėginama užpildyti šią spragą ir pateikti apibendrinančią Lietuvoje vykdomos

paveldošvietos analizę.

Darbo tikslas ir uždaviniai

Šio darbo pagrindinis tikslas yra išanalizuoti Lietuvoje vykdomą visuomenės

paveldošvietą: atskleisti išryškėjančias paveldošvietos teorijos apraiškas, apžvelgti jų apimtį bei

raiškos būdus Lietuvoje. Šiam tikslui pasiekti iškelti tokie uždaviniai:

1. Atskleisti paveldošvietos kilmę ir raidą.

2. Išnagrinėti paveldošvietos teorinę literatūrą.

3. Išanalizuoti tarptautinias deklaracijas, konvencijas bei kitus teisinius dokumentus,

nagrinėjančius paveldošvietos ir visuomenės sąmoningumo ugdymo klausimus.

4. Išnagrinėti Lietuvos teisės aktus, reglamentuojančius paveldošvietą ir išsiaiškinti, kokią

poziciją visoje paveldo apsaugos sistemoje užima paveldošvieta.

5. Apžvelgti Lietuvos mokymosi įstaigose (ikimokyklinio, pradinio ir vidurinio ugdymo)

vykdomą paveldošvietą.

6. Išanalizuoti valstybinėse neformaliojo ugdymo institucijose vykdomą paveldo švietimą jo

mastą.

7. Apžvelgti muziejuose vykdomas paveldo edukacijos programas, raiškos būdus, išryškinti

tendencijas.

8. Atlikti tyrimą, atskleidžiantį visuomenės sąmoningumo paveldo klausimais lygį.

Tyrimo metodai

Pagrindinis darbe naudojamas tyrimo metodas yra analitinis aprašomasis, nes,

siekiant pateikti kuo išsamesnę Lietuvoje vykdomos paveldošvietos analizę, visų pirma buvo

išanalizuota teorinė literatūra, tarptautiniai ir Lietuvos teisės aktai, surinkta medžiaga išsamiai

aprašoma. Siekiant pateikti Lietuvos švietimo sistemos vykdomos paveldošvietos apžvalgą, buvo

naudojamas turinio analizės metodas. Buvo atlikta formaliojo švietimo įstaigose vykdomų paveldo

edukacijos programų analizė. Taip pat buvo nagrinėjami neformaliojo švietimo įstaigų vykdomos

paveldo edukacijos raiškos būdai ir apimtis. Išanalizuota trijų Lietuvos didžiųjų miestų turizmo

8

informacijos centrų internetinėse svetainėse pateikta informacija, siūlomų ekskursijų aprašai.

Siekiama atskleisti siūlomų ekskursijų ir paslaugų įvairovę bei tendencijas. Taip pat buvo atlikta

Lietuvos istorinės ir etnografijos tematikos muziejuose sūlomų edukacinių aprašų analizė.

Išnagrinėta dešimties muziejų siūlomų edukacijos programų aprašai (iš viso 50 programų). Buvo

siekiama išsiaiškinti, kokie edukacijos metodai naudojami, kokios vyrauja mokymo priemonės ar

naudojamos pakankamai įvairios edukacijos raiškos formos?

Norint pateikti kuo išsamesnę Lietuvos neformaliojo švietimo įstaigų

paveldošvietos apžvalgą ir atskleisti jos efektyvumo lygį, buvo remtasi 2008 metais Vytauto

Didžiojo universiteto ir Kauno technologijos universiteto tyrėjų grupės atlikto tyrimo duomenimis.

Šio tyrimo tikslas buvo nustatyti mokinių dalyvavimo neformaliojo vaikų švietimo sistemoje

tendencijas, atskleisti neformaliojo vaikų švietimo dalyvių informuotumą ir interesus.

Šiuolaikinės visuomenės požiūris į paveldą yra vykdomos paveldošvietos

efektyvumo rodiklis. Todėl, siekiant pateikti nedidelės Lietuvos visuomenės dalies požiūrio į

paveldą iliustracinį pavyzdį, darbe yra naudojami darbo autorės atlikto anketinio tyrimo duomenys.

Tai Jonavos rajono atvejo tyrimas, kuriame siekiama atskleisti šio rajono gyventojų sąmoningumo

paveldo ir jo apsaugos klausimais lygį. Iš viso buvo apklausta 200 respondentų: 50 Jonavos miesto

suaugusiųjų, 50 Jonavos rajono suaugusiųjų bei analogiškas skaičius mokyklinio amžiaus

respondentų. Anketoje vyrauja uždaro pobūdžio klausimai, tačiau yra ir pora atvirų klausimų,

kuriose siūloma išreikšti savo nuomonę bei pateikti siūlymus.

Šaltinių ir literatūros apžvalga

Vakarų, daugiausia angliakalbių valstybių istoriografijoje paveldošvietos (ten

naudojamas paveldo edukacijos, interpretacijos terminas) tema yra gana išsamiai analizuojama.

1957 metais pirmasis paveldošvietos teoriją savo knygoje „Interpreting Our Heritage“ išdėstė F.

Tildenas2. Jis suformulavo pagrindinį paveldo edukacijos principą ir tikslą: „ Per edukaciją – prie

supratimo, per supratimą – prie įvertinimo, per įvertinimą – prie saugojimo.3“ Ši F. Tildeno frazė

tapo populiariausia ir bene labiausiai cituojama paveldo interpretacijos literatūroje. F. Tildenas

2 Tilden, F. Interpreting our Heritage. University of North Carolina Press, North Carolina. 19573 Light D. Paveldas kaip neformalus ugdymas. In: Gamtos ir kultūros paveldas: perteikimas ir ugdymas : chrestomatinių tekstų rinktinė. Vilnius: Eugrimas, 2010, p. 82

9

dažnai laikomas interpretacijos „tėvu“. Vis dėlto jo teorija susilaukė kritikos, kurią pateikė

profesorius David‘as L. Uzzell‘as, knygoje „Heritage interpretation. Natural and Biult

Environment“. D. L. Uzzell‘as savo veikaluose negaili kritikos šiuolaikinei paveldo interpretacijai.

Paveldo ir jo teikiamas visuomenės ugdymo galimybes analizuoja D. Light. Reikšmingą indelį

paveldošvietos istoriografijoje paliko ir profesorius Gregory‘s J. Ashworth‘as straipsnyje „Nuo

istorijos – prie paveldo, nuo paveldo – prie tapatumo ieškant koncepcijų ir modelių“ išryškinęs

tapatumo formavimo vaidmenį paveldošvietos procesuose4. Minėtų autorių teorijos ir užsienio šalių

patirtis paveldošvietos srityje analizuojamos straipsnių rinktinėje „ Gamtos ir kultūros paveldas:

perteikimas ir ugdymas5“, išleistoje 2010 metais. Tai pirmasis leidinys lietuvių kalba, skirtas

paveldo interpretacijos klausimams. Iki šiol paveldošvietos tema Lietuvos istoriografijoje

nesusilaukė dėmesio. Nėra nei mokslinių straipsnių, nei monografijų, nagrinėjančių visuomenės

paveldošvietą. Išimtis būtų tik Rasos Čepaitienės monografija. Šios knygos viename iš skyrių autorė

analizuoja visuomenės ir paveldo santykį, paveldosaugos politikos kryptis, visuomeninių, paveldu

besidominančių organizacijų ir valdžios institucijų santykį. Jos nuomone, Lietuvoje, lyginant su

sovietmečiu, nepastebima jokių ryškesnių paveldo politikos kokybinių pokyčių. Mano nuomone,

taip kategoriškai teigti negalime, nes Lietuvos tiek bendra Lietuvos paveldosaugos politika, tiek

paveldošvietimas po truputį brandina esminių pokyčių pumpurus.

Atskiros paveldo švietimą ir populiarinimą vykdančios institucijų grupės

mokslininkų dėmesio yra susilaukusios. Labiausiai istoriografijoje nagrinėti muziejai bei juose

vykdoma edukacinė veikla. 2010 metais Lietuvos muziejų asociacijos inciatyva išleistas vadovėlis,

kuriame pateikiami straipsniai muziejinės edukacijos suaugusiems tema6. Muziejinės edukacijos

tema daugiausiai leidžiami pavieniai straipsniai, skelbiami leidinyje „Lietuvos muziejai7“. Vertėtų

išskirti N. Keršytės straipsnį, kuriame ji analizuoja požiūrius į muziejinę edukaciją, jos formas ir

metodus8. Aptariant muziejinės edukacijos tyrinėjimus, reiktų paminėti ir Lietuvos muziejų

4 G. J. Ashworth Nuo istorijos – prie paveldo, nuo paveldo – prie tapatumo ieškant koncepcijų ir modelių. In: Gamtos ir kultūros paveldas: perteikimas ir ugdymas : chrestomatinių tekstų rinktinė. Vilnius: Eugrimas, 20105 Čepaitienė Rasa. Gamtos ir kultūros paveldas: perteikimas ir ugdymas : chrestomatinių tekstų rinktinė. Vilnius: Eugrimas, 20106 Bėkšta Arūnas. Muziejų edukacinės programos suaugusiems. Lietuvos suaugusiųjų švietimo asociacija. Gimtasis žodis, 2010.7 Lietuvos muziejai. Prieiga per internetą: www.muziejai.lt [žiūrėta 2012 04 20]8 Keršytė N. Muziejinė edukacija ir mokymas (is). In:Muziejų edukacinės programos:teorija ir praktika. Vilnius:Lietuvos muziejų asociacija, 2005

10

asociacijos Švietimo sekcijos valdybos pirmininkės Nidetos Jarockienės straipsnį9, kuriame yra

glaustai apžvelgiama šiuolaikinės muziejinės edukacijos sampratos raida.

Darbo su muziejų lankytojais metodikai analizuoti buvo naudojamas Genocido

aukų muziejaus vyr. Edukologės Dovilės Lauraitienės straipsnis10. Remiantis juo buvo išskirti ir

trumpai aprašyti naudojami darbo su auditorija metodai. Vėliau jie buvo panaudoti analizuojant

muziejų edukacines programas, išryškinant tendencijas.

Kitų institucijų, vykdančių paveldošvietą analizės daugiausia apsiriboja įvairiais

statistiniais tyrimais. Turizmo informacijos centrų veiklai aktualiausi turistų lankymo rodiklių

tyrimai. Tuo tarpu švietimo institucijoms - švietimo kokybės bei moksleivių poreikių tenkinimo

tyrimai. Šių tyrimai yra svarbi naudojamų šaltinių grupė. Visų pirma verta paminėti Vilniaus

pedagoginio universiteto atliktą mokinių kultūrinės edukacijos poreikių tenkinimo švietimo

sistemoje tyrimą. Jo metu buvo analizuojami moksleivių poreikiai bei moklyklose organizuojama

kultūrinė veikla11. Darbe ypač naudingas buvo 2008 metais Vytauto Didžiojo universiteto ir Kauno

technologijų universiteto atliktas vaikų neformalaus švietimo tyrimas12, kuris atskleidė

populiariausias moksleivių popamokines veiklas, neformalaus švietimo trūkumus ir spręstinas

problemas. Iškalbingi ir darbo autorės atlikto Jonavos rajono gyventojų požiūrio į paveldą tyrimo

duomenys. Jie atskleidė rajono gyventojų išskiriamas paveldo vertes, domėjimosi ir dalyvavimo

paveldo apsaugoje lygį, valstybinės paveldosaugos sistemos vertinimą.

Šiame darbe galima išskirti dar tris naudojamas šaltinių grupes. Pirmoji labai

svarbi šaltinių grupė buvo tarptautiniai teisės dokumentai, reglamentuojantys paveldo apsaugą. Jų

analizė padėjo atskleisti paveldošvietos minties raidą tarptautinėje teisėje. Jų chronologinė analizė

leidžia atskleisti, kaip pamažu visuomenės švietimo paveldo klausimais reikšmė buvo pripažinta ir

užėmė tvirtą poziciją tarptautinėje paveldo teisėje.

9

Jarockienė N. Muziejų edukacinė veikla: istorija, samprata, praktika. Prieiga per internetą: http://www.pdfdownload.org/pdf2html/pdf2html.php?url=http%3A%2F%2Fwww.museums.lt%2FAteitis%2Fimages%2FKurkime_ateities_muz_leidinys%2Fleidinys_56_62.pdf&images=yes> [žiūrėta 2012 03 10]10 Lauraitienė D. Darbo su vaikais muziejuje metodai Prieiga per internetą: http://www.muziejai.lt/Edukacija/ideju_muge.htm [žiūrėta 2012 04 10]11 Kultūrinės edukacijos poreikių tenkinimo švietimo sistemoje tyrimas. Prieiga per internetą:www.smm.lt/svietimo.../Kulturine_edukacija_ataskaita_internetui.pdf [žiūrėta 2012 04 20]12 Tyrimas Neformalusis švietimas Lietuvoje: faktai, interesai, vertinimai. Prieiga per internetą: www.smm.lt/svietimo_bukle/docs/.../Neformalus%20svietimas.pdf [žiūrėta 2012 04 20]

11

Lietuvos įstatymai, reglamentuojantys kultūros paveldo apsaugą, leido atskleisti

Lietuvos įstatymuose deklaruojamą požiūrį į paveldošvietą ir jos naudą formuojant brandžią,

aktyvią, paveldo svarbą suvokiančią ir jį saugiančią visuomenę.

Antroji svarbi šaltinių grupė buvo parengtos Etninės kultūros bei kultūros paveldo

ugdymo mokyklose programos. Šių programų metodinės rekomendacijos nurodo moksleivių

ugdymo paveldo tematika gaires bei lūkesčius.

Paveldošvietos praktinį įgyvendinimą geriausiai iliustruoja Lietuvos turizmo

informacijos centrų ir muziejų informaciniuose portaluose skelbiama ekskursijų ir edukacinių

programų informacja. Ji leido išryškinti vykdomos paveldošvietos tendencijas, raiškos būdus ir

kryptis. Muziejuose vykdomų edukacinių programų aprašų analizė leido atskleisti pristatomas

temos, dažniausiai naudojamus edukacinius metodus bei tikslingas auditorijas.

12

1. PAVELDOŠVIETOS REIŠKINIO ANALIZĖ

1.1 Paveldošvietos reiškinio ištakos ir raida

Edukacinis paveldo vaidmuo suvoktas seniai: jau pirmieji keliautojai lankydami

paveldo vietas tikėjosi gauti informacijos, geriau pažinti tam tikros vietos ar laikotarpio kultūrą.

Duncan Light‘as straipsnyje „Paveldas kaip neformalus ugdymas“13 teigia, jog nuo XVI amžiaus

paveldą ir edukaciją tvirtai susiejo Grand Tour – britų aukštuomenės kelionės po Europą. Kelionės į

istorines vietas tapo tvirta anglų žemvaldžių klasės neformaliojo ugdymo dalimi. Šios kelionės po

tam tikrus Vakarų Europos miestus ir vietas buvo aktualios ne vien dėl malonumo, bet ir dėl

edukacijos. Kelionių metu turistai studijuodavo klasikinės civilizacijos palikimą, todėl Grand Tour

tapo svarbia anglų aristokratų švietimo dalimi. Istorinių vietų lankymo ir neformaliojo ugdymo

ryšys jau tuo metu buvo akivaizdus, tačiau tai buvo prieinama tik nedidelei daliai visuomenės.

Pavyzdžiui, dar XVIII amžiuje į Grand Tour kelionės išsirengdavo tik 0,2 – 0,3 % anglų14.

Grand Tour keliautojų antplūdis paskatino tam tikrų paslaugų, jų tarpe ir gidų

atsiradimą. Istorinės paveldo vietos, be abejo, lengvai informacijos neperteikia ir pačios savęs

nepaaiškina, todėl aktyvėjant istorinių vietų lankymui, išaugo ir paveldo objektų įprasminimo bei jų

edukacinės vertės atskleidimo poreikis. Gidai tapo išties populiarūs, todėl daugiau nei keturis

dešimtmečius kai kuriose turistų lankomiausiose vietovėse ši profesija buvo nuolatinis darbo

šaltinis15. Tokiu būdu prasidėjo paveldo interpretacija (autorius naudoja šį terminą kaip edukacijos

sinonimą), kurią sudaro gamtinė aplinka, lankytojo noras sužinoti bei tiesioginis ar netiesioginis

aiškintojo įsiterpimas.

13 Light D.Paveldas kaip neformalus ugdymas In: Gamtos ir kultūros paveldas: perteikimas ir ugdymas : chrestomatinių tekstų rinktinė.Vilnius: Eugrimas, 2010, p. 7714 Ibid., p. 7915 Ibid.

13

Romantizmo laikotarpiu vietoj gidų išpopuliarėjo knygos – turizmo vadovai bei

topografiniai aprašymai ir brėžiniai. Šios epochos keliautojai troško suprasti ir įvertinti tai, su kuo

susidūrė, bet jų polinkis į vienumą nulėmė tai, kad jie vengė kelionių su gidais. Minėtosios knygos

buvo išties populiarios, nes, pavyzdžiui: vadovas po Raglano pilį Pietų Velse, išspausdintas 1792

metais, 1829 metais buvo pakartotinai išleistas vienuoliktąjį kartą16.

Susidomėjimas paveldu bei noras aplankyti ir pažinti istorines vietas smarkiai

išaugo XIX amžiuje, tarp didėjančios viduriniosios klasės, turinčios vis daugiau laisvalaikio.

Susidomėjimą paveldu skatino ir urbanizacija bei industriliazicija, nes istorinė aplinka teikė

stabilumo ir komforto jausmą reliatyvumo amžiuje. Paveldo objektai buvo atviri ir prieinami

visuomenei, turistai naudojosi tiek kelionės gidais, tiek knygomis – vadovais, nors pastarieji buvo

gana moksliški ir sunkiai suprantami.

XIX amžiuje paveldo edukaciją dar labiau suaktyvino pradėti steigti pirmieji

muziejai. Pastarieji turėjo tapti įspūdingomis vietomis, neretai panašiomis į katedras, kuriose buvo

siekiama lankytojui sužadinti pagarbą eksponatams. Vis dėlto šie muziejai labiau rūpinosi

muziejinių vertybių demonstravimu nei žinių perteikimu, todėl buvo labiau susiję su išsimokslinimu

ir saugojimu nei su supažindinimu. Buvo tikima, kad kolekcijos byloja pačios už save, tad

praktiškai nesistengta jas padaryti suprantamesnėmis.

Šiuolaikinės paveldo interpretacijos pradžią Duncan Light‘as sieja su

didžiosiomis pasaulio parodomis, pradėtomis rengti XIX amžiaus viduryje Londone. Šios parodos

buvo demonstravimo ir renginių vietos. Jose gyventojai buvo supažindinami su prekybos, pramonės

ir imperijos temomis. Nors parodos labiau buvo tinkamos pramogai, šių renginių organizatoriai

joms priskirdavo formaliojo švietimo misiją, neigiant pramoginį aspektą. Tuo tarpu Prancūzijoje

pasaulinių parodų praktika prasidėjo 1855 metais. Čia rengtose parodose taip pat buvo siekiama

šviesti liaudį, tačiau skirtingai nei Londono parodose, kur ugdymas ir pramogos buvo suvokiamos

kaip priešingi dalykai, Prancūzijoje jie buvo traktuojami, kaip vienas kitą papildantys veiksniai17.

16 Light D.Paveldas kaip neformalus ugdymas In: Gamtos ir kultūros paveldas: perteikimas ir ugdymas : chrestomatinių tekstų rinktinė.Vilnius: Eugrimas, 2010, p.7917 Ibid., p. 80

14

1878 metais Prancūzijoje surengtoje parodoje buvo akcentuojama

demonstravimo, kaip edukacijos priemonės vertė: buvo eksponuojamos įmantrios kitų vietovių

rekonstrukcijos ir veikiančios parodos. Pavyzdžiui, 1990 metais Paryžiuje surengtoje parodoje

buvo atkurtas viduramžių miestas su autentiškais šimto žmonių kostiumais18. Šios parodos

neformaliojo ugdymo bei pramoginiai elementai, lankytojų susidomėjimą skatinančių priemonių

panaudojimas yra puikus šiuolaikinės paveldo interpretacijos pavyzdys.

Turistas iš Skandinavijos Arturas Hazelis buvo tiesiog sužavėtas Londono ir

Paryžiaus parodų ir jose demonstruotų eksponatų. Jis, suvokdamas, jog industrializacija kelia

pavojų tradiciniam liaudies gyvenimui Švedijoje, nusprendė išsaugoti istorinę vertę turinčius

pastatus bei įamžinti tradicinį gyvenimo būdą. To pasekoje, 1891 metais Stokholme buvo atidarytas

pirmasis pasaulyje Skansen muziejus po atviru dangumi. Jis gali būti laikomas šiuolaikinės paveldo

edukacijos pirmtaku. Šiame muziejuje išsaugota tradicinė gamtinė ir architektūrinė kaimo aplinka,

dirbantys gidai dėvi nacionalinius kostiumus, koncertuoja liaudies muzikantai ir šokėjai. Ši

muziejaus po atviru dangumi idėja tapo labai populiari ir greitai paplito visoje Europoje, o vėliau ir

Amerikoje. Šioje šalyje muziejuose po atviru dangumi ypač aktyviai imta vykdyti gamtos

interpretavimo ir saugojimo praktikas19.

Stiprus stimulas paveldošvietos vystymuisi buvo 1975 metų paskelbimas

Architektūros paveldo metais. Europoje tai smarkiai paskatino aplinkos statinių interpretaciją ir tapo

akstinu ugdyti lankytojus per paveldą – tai buvo miestietiškas ugdymo per paveldą atitikmuo.

Ugdymo per paveldą stiprėjimas paskatino teikti interpretacijos paslaugas urbanizuotoje aplinkoje,

nors iki XX amžiaus devintojo dešimtmečio tai nebuvo itin paplitę. Urbanistinė interpretacija

dažniausiai buvo analogiška kaimiškajai, vykdomai minėtuose muziejuose po atviru dangumi. Ji

taip pat pabrėždavo išsaugojimo idėją. Paveldo edukacijos vykdymui miestuose buvo pritaikytos

dvi pagrindinės kraštovaizdžio interpretacijos priemonės: paveldo centrai bei miesto takai20.

18 Light D.Paveldas kaip neformalus ugdymas. In: Gamtos ir kultūros paveldas: perteikimas ir ugdymas : chrestomatinių tekstų rinktinė. Vilnius: Eugrimas, 2010, p. 8019 Ibid., p. 8120 Ibid., p. 84

15

Maždaug tuo pat metu muziejai taip pat ėmė veikti kaip ugdymo institucijos, jų

pagrindine misija tapo – lankytojų švietimas. Juose pradėta vis dažniau taikyti paveldo

interpretacijos praktikas 21.

XX amžiaus devintajame dešimtmetyje sparčiai formavosi paveldo industrija. Ji

tapo laisvalaiko industrijos dalimi, tenkinanti visuomenės poreikius. Tuo laikotarpiu dominavo du

paveldo pramogų tipai: paveldo centrai bei modernūs muziejai. Išaugęs paveldo centrų aktualumas

žymi tradicinės muziejaus sampratos pokytį. Šiuose centruose buvo akcentuojamas vietos, asmens

ar įvykio pateikimas bei interpretacija. Privačiame sektoriuje steigėse nepriklausomi muziejai,

kurie, kaip ir paveldo centrai buvo orientuoti į turizmo industriją ir lankytojų poreikių tenkinimą. Jie

vengė tradicinio muziejaus įvaizdžio ir siekė sukurti dinamišką, vizualiai patrauklų, vartotojui

draugišką įspūdį. Šie pokyčiai turėjo didelės įtakos paveldo edukacijai. Smarkiai išaugo paveldo

vietas lankančių turistų skaičius, ko pasekoje, vis daugiau ir įvairesnės paveldo vietos buvo

pristatomos visuomenei22.

Taigi XX amžiaus devintajame dešimtmetyje imti interpretuoti įvairesni paveldo

tipai bei interpretavimo idėjos, pateikiamos paveldo vietų lankytojams tapo pliuralistiškesnės ir

nebe tokios elitiškos. Anksčiau urbanistinės aplinkos interpretacija buvo susidomėjusi elito paveldu

– pilimis, didingais, įspūdingais pastatais, o devintame dešimtmetyje išpopuliarėjo paprastesni,

įprastesni vietovei, kasdieniškesni objektai ir jų interpretacija.

Apibendrinant galima teigti, jog veikla, įprasminanti paveldo vietas ir

atskleidžianti jų edukacinę vertę, yra tiesiogiai susijusi su turizmu: formavosi kartu su atsiradusiu

poreikiu pažinti istorinę aplinką bei suaktyvėjo intensyvėjant turizmui ir augant paveldo industrijai.

Nors, paveldo edukacija yra objektyvios tiesios apie paveldo objektą atskleidimas, supažindinimas,

ir visuomenės ugdymas, ji turi atliepti ir vartotojų poreikius: būti patraukli, atraktyvi, skatinanti

visuomenės domėjimąsi ir žingeidumą. Todėl laikui bėgant ir kintant visuomenės poreikiams,

įvairėjo ir paveldo edukacijos formos. Siekiant kuo efektyviau tenkinti visuomenės pažinimo

poreikius buvo suformuotos kelios paveldo edukacijos ir interpretacijos teorijos, nurodančios

paveldo edukacijos formas ir kryptis.

21Light D.Paveldas kaip neformalus ugdymas. In: Gamtos ir kultūros paveldas: perteikimas ir ugdymas : chrestomatinių tekstų rinktinė. Vilnius: Eugrimas, 2010, p. 8422 Ibid., p. 85

16

1.2 Paveldošvietos teorijos

Dar iki XX amžiaus antrosios pusės paveldo edukacija buvo nekoordinuota ir

neprofesionali veikla, jai trūko tvirto filosofinio pagrindo. Jo nebuvo iki 1957 metų, kai paveldo

teoretikas Freeman‘as Tilden‘as pirmasis išsamiai išdėstė paveldo interpretacijos filosofiją knygoje

„Mūsų paveldo interpretavimas23“. F. Tilden‘as interprataciją apibūdino, kaip: „...edukacinę veiklą,

kuria siekiama atskleisti originalių objektų prasmes ir ryšius, pasinaudojant tiesioginiu sąlyčiu su

jais ir iliustracinėmis informacijos priemonėmis, ne vien perteikiant faktinę informaciją.“ Anot

autoriaus, paveldo interpretacija turi tapti priemone aiškinančia istoriją, istorinių vietų reikšmę jas

lankantiems turistams bei leisti sužinoti daugiau ir suvokti giliau. Ji turi būti ne mokymas ar

instruktavimas, bet provokacija ir gilesnės tiesos, glūdinčios už fakto, atskleidimas.

Taipogi F. Tilden‘as suformulavo pagrindinį paveldo edukacijos principą ir

tikslą: „ Per edukaciją – prie supratimo, per supratimą – prie įvertinimo, per įvertinimą – prie

saugojimo.24“ Ši jo frazė tapo populiariausia ir bene labiausiai cituojama paveldo interpretacijos

literatūroje. F. Tildenas dažnai laikomas interpretacijos „tėvu“, nors, Duncan Light‘o nuomone, jis:

„...ne tiek sukūrė, kiek, pasitelkęs retorikos gebėjimus, susistemino ir formalizavo idėjas bei

praktikas, jau egzistavusias Amerikoje ir Europoje.25“

Pasirodžius Tilden‘o veikalui, paveldo interpretacijos vaidmuo buvo plačiau

suprastas ir išpopuliarėjo. Laikui bėgant pagrindiniai šios veiklos elementai – paveldo išteklius,

lankytojas ir interpretuotojas, veikiantis, kaip tarpininkas – praktiškai nekito. Pokario dešimtmečiais

Britanijoje sparčiai nykstant kaimo kraštovaizdžiui ypač suaktyvėjo jo interpretacija, kuri buvo

laikoma daugelio paveldosaugos problemų sprendimu. Interpretuojant kraštovaizdį svarbiausias

dėmuo išliko visuomenės ugdymas. Jis buvo panaudojamas kaip saugojimo įrankis. Pavyzdžiui,

Britanijos Kraštovaizdžio komisija teigė, kad galutinis ugdymo tikslas yra perduoti ir paaiškinti

išsaugojimo misiją26. Tokiu būdu buvo prarasti anksčiau minėti Tilden‘o interpreacijos idealai –

atskleisti ir provokuoti.

23 Tilden, F. Interpreting our Heritage. University of North Carolina Press, North Carolina. 1957 24 Light D.Paveldas kaip neformalus ugdymas. In: “Gamtos ir kultūros paveldas: perteikimas ir ugdymas : chrestomatinių tekstų rinktinė”Vilnius: Eugrimas, 2010, p. 8225 Ibid., p..81.26 Ibid., p. 83.

17

Profesorius David‘as L. Uzzell‘as kritikuoja F. Tilden‘o teoriją ir teigia, kad jo

formulė: „Per edukaciją – prie supratimo, per supratimą – prie įvertinimo, per įvertinimą – prie

saugojimo27“ nurodo, kad informacija nulems požiūrio pasikeitimą, kuris savo ruožtu paveiks

elgesio pokyčius. Tačiau patirtis ir empiriniai tyrimai rodo, kad tokia pragmatiška seka nėra

garantuota.

David‘as L. Uzzell‘as pateikia dar daugiau kritikos šiuolaikinei interpretacijai.

Kaip vieną didžiausių trūkumų, jis įvardina negebėjimą aiškiai išreikšti teorinių prielaidų, svarbių

edukacijos programoms. Jo teigimu, interpretatoriai dažniausiai kreipia dėmesį į pažintinį

interpretacijos matmenį, pabrėždami, kad taip žmonės pagilina savo žinias ir geriau suvokia tam

tikras problemas, todėl, planuojant ir kuriant edukacines programas, emocijoms ir elgesiui skiriama

mažai dėmesio. Anot D. L. Uzzell‘o, emocijos ir elgesys yra itin svarbūs požiūrio formavimui ir

pasikeitimui, todėl bet kuri šiuos aspektus atmetanti interpretacija vargu ar gali būti paveiki28.

Profesorius taip pat piktinasi, kad interpretacija dažnai laikoma neproblematiška.

Jis teigia, jog istorinės vietos, procesai ir įvykiai yra atviri įvairioms konkuruojančioms

interpretacijoms, tačiau retai yra pasiūlomi alternatyvūs praeities ar proceso variantai. Retai kada

interpretacija būna pateikta kaip viena iš kelių galimų.

Be to, praetis, dabartis ir ateitis dažnai interpretuojamos kaip atsieti periodai, o

ne visumos dalys, pavaldžios vykstantiems procesams, priežastims ir pasekmėms. Autorius remiasi

Marc‘o Laenen‘o žodžiais, kad: „Daug muziejų rodo praeitį atsietą nuo dabarties, pamiršdami, kad

dabartis yra praeities tęsinys ir kartu rytojaus praeitis...29“ D. L. Uzzell‘as pateikia vieną iš būdų

visuomenei įprasminti praeitį – atsekti jos ryšius su dabartimi ir nuausti kultūrinio tęstinumo gijas.

Jo nuomone, visi istoriniai momentai turėtų būti suvokiami kaip dalis platesnių procesų, vis dar

tebevykstančių ir dažnai plačiai išsidėsčiusių erdvėje30.

Kitas šiuolaikinės interpretacijos ir paveldo edukacijos minusas, D. L. Uzzell‘o

nuomone, yra tas, jog interpretacija yra orientuota į praeitį, visiškai pamirštant ateitį. Labai mažai

edukacinių programų žvelgia į ateitį. Tai nereiškia, kad iš interpretatorių yra reikalaujama

27 Light D. Paveldas kaip neformalus ugdymas. In: Gamtos ir kultūros paveldas: perteikimas ir ugdymas : chrestomatinių tekstų rinktinė. Vilnius: Eugrimas, 2010, p.8128 Uzzell L. D. Mūsų paveldo interpretacija. Teorinė interpretacija Ibid., p.10929 Ibid., p. 11130 Ibid., p. 112

18

pranašiškų sugebėjimų. Edukatoriai, turėdami įvairių bendravimo gebėjimų, privalo skatinti

rimtesnius debatus apie ateities alternatyvas. Savo teiginį autorius grindžia O‘Riordano ir kolegų

projekto Anglijoje, Šiaurės Jorko durpynuose pavyzdžiu. Šio projekto metu buvo pasinaudota

edukacine paroda, kuri pateikė durpynų aplinkos variantus esant skirtingiems žemės ūkio

ekonominiams režimams. Buvo pristatyti įvairūs visuomenės ateities scenarijai ir pasiūlyta

apsvarstyti bei pasirinkti, kokioje visuomenėje jie labiau norėtų gyventi. Paroda buvo siekiama

paskatinti piliečių dalyvavimą aplinkosaugos procesuose ir įtraukti vietos gyventojus į aplinkos

planavimą.31. Tokia interpretacija, skatinanti socialinę sąveiką, yra daug paveikesnė.

Taip pat D. L. Uzzell‘as teigia, kad interpretacinis centras ir muziejus gali būti

suvokiami kaip vieta, į kurią žmonės ateina suprasti savęs. Todėl tik orientuotas į lankytoją

muziejus ir kitos paveldo vietos gali tapti socialiai reikšmingos. Anot jo, muziejai ir meno galerijos

dažnai kritikuojami, jog yra skirti elitui ir viduriniajai klasei, nes darbo žmonėms pateikiama tiesa

neturi prasmės.

Teoretikai išskiria du žinių įgyjimo ir prasmių kaupimo būdus. Remiantis

tradiciniu požiūriu, prasmės ir reiškmės yra akivaizdžios ir kyla iš paties objekto. Muziejuose

įprasta prie objekto prikabinti atiketę, kortelę su minimalia informacija ar tiesiog pavadinimu. Deja,

prasmė ne visada akivaizdi, todėl būtini interpretatoriai, nors pastarieji ir toliau subjektyvią

interpretaciją pateikią kaip objektyvią tiesą.

Remiantis antruoju požiūriu – pažinimą galime suvokti kaip socialiai sukonstruotą.

Žmonės aktyviai kuria prasmę iš interpretacijos ir susieja ją su savo patirtimi bei žvilgsniu į pasaulį.

Taigi kiekvienas naujas lankytojas parodą perskaitys ir interpretuos savaip. Todėl interpretatorių

vaidmuo yra padėti lankytojams atrasti ir geriau suprasti praeitį, vietą, visuomenę ir galiausiai patį

save32.

Pofesorius Gregory‘s J. Ashworth‘as straipsnyje „Nuo istorijos – prie paveldo,

nuo paveldo – prie tapatumo ieškant koncepcijų ir modelių“ išryškina tapatumo formavimo

vaidmenį paveldošvietos procesuose. Be šios paveldo edukacijos funkcijos G. J. Ashworth‘as

įvardija ir psichiloginių individo poreikių tenkinimą, visuomenės ugdymą, siekiant, kad praeitis

31 Uzzell L. D. Mūsų paveldo interpretacija. Teorinė interpretacija In: Gamtos ir kultūros paveldas: perteikimas ir ugdymas : chrestomatinių tekstų rinktinė.Vilnius: Eugrimas, 2010, p.112 32 Ibid., p. 115

19

sužadintų susidomėjimą ateitimi, o kolektyvinė užmarštis nesukeltų socialinės dezorientacijos.

Profesorius siūlo muziejų vykdomą edukaciją vadinti „socializacija“ – visuomenės orientavimo,

normų ir standartų perdavimo procesu. Taip pat autorius priduria žodį „įteisinimas“ ir teigia, jog

praeities įvykiai pasakojami dabarčiai, ne tik norint išsaugoti visuomenės normų tęstinumą, bet ir

siekiant įteisinti dabartines galingas politines ideologijas bei grupuotes.

Gregory‘s J. Ashworth‘as terminą interpretacija taip pat apibūdina produkto

kūrimo procesu ir tvirtina, jog produktas yra ne paveldas, o būtent jo interpretacija. Pastaroji yra

pagrįsta sąmoningais pasirinkimais, kurie istoriškai reikšmingi produktai turėtų būti sukurti,o šiuos

pasirinkimus lemia ne pasiūla, o paklausa. Iš dalies šią atranka taip pat atlieka ir laikas, nulemiantis,

kas išlieka fiziškai ir žmonių atmintyje.33 Taigi produktas turėtų būti kuriamas nuodugniai ištyrus

rinką bei nuosekliai planuojant.

Apibendrinus galima teigti, jog paveldošvietos teoretikai pabrėžia paveldo

interpretacijos misiją šviesti visuomenę, atskleisti jai paveldo vertes, aktyvinti jos domėjimąsi,

skatinti dalyvauti paveldosaugos procesuose, stiprinti tapatumo jausmą. Paveldo edukacija turi būti

vykdoma nuosekliai, gerai ištyrus visuomenės poreikius, atsižvelgiant į lankytojų emocijas.

Turistams turi būti pateikiami ne sausi faktai, o įvairiapusė interpretacija, naudojamos įvairios

informacinės technologijos, suteikiama žmonėms galimybė įsitraukti į edukacijos procesą, svarstyti,

diskutuoti, teikti siūlymus.

Išanalizavus užsienio teoretikų mintis apie paveldo edukaciją tikslinga

panagrinėti, kokia paveldošvietos teorinės minties situacija Lietuvoje? Ar Lietuvoje yra

suformuotos savitos paveldo edukacijos teorinės nuostatos ar remiamasi užsienio patirtimi?

33 G. J. Ashworth. Nuo istorijos – prie paveldo, nuo paveldo – prie tapatumo ieškant koncepcijų ir modelių In: Gamtos ir kultūros paveldas: perteikimas ir ugdymas : chrestomatinių tekstų rinktinė. Vilnius: Eugrimas, 2010, p. 263 - 267

20

1.3 Paveldošvietos teorinės minties situacija Lietuvoje

Visų pirma verta pastebėti, jog Lietuvoje, nepaisant įstatymuose deklaruojamos

visuomenės švietimo paveldo klausimais būtinybės, dar nėra atliktų studijų, analizuojančių

Lietuvoje vykdomą paveldošvietą, nėra išleista nė vieno mokslinio teorinio veikalo, kuriame būtų

mėginama išskirti Lietuvos paveldošvietos nuostatas bei kryptis. Tai rodo, jog Lietuvoje nėra

suformuotų ir įsitvirtinusių paveldošvietos teorinės minties nuostatų.

Ričardas Stulpinas dar 1991 metais Lietuvos kultūros kongrese išsakė

paveldosaugos sistemos problemas klausdamas: „Kaip galima ką nors siūlyti praktikai, jei Lietuvoje

iš viso nėra paminklų apsaugos teorinės veiklos, nėra kultūrologijos ir būtinos jos sudėtinės dalies –

paminklosaugos fundamentalių mokslinių tyrimų, be kurių neturime nė kultūros palikimo

kategorijos, o be pastarosios negalime net nusakyti saugojimo veiklos subjekto, objekto ir santykių

visumos tarp jų, negalime teoriškai apibrėžti savo veiklos metodo, įgalinančio išsaugoti kultūros

paminklus.34“ Panašu, jog prabėgus daugiau nei 20 metų Lietuvos paveldosaugos teorinės minties

situacija vargu ar pasikeitė. Anot, kultūros istorikės Rasos Čepaitienės, Lietuvoje lyginant su

sovietmečiu beveik nematyti ryškesnių kokybinių paveldo politikos bei praktikos pokyčių35.

Istorikė taip pat priduria, jog: „Susidaro įspūdis, kad paveldosaugos teorinės minties kaitos

klausimai (išskyrus pavienius specialistus) Lietuvoje iki šiol nė nebuvo rimtai svarstomi, nes

dabartinė paveldosaugos sistema tebelinkusi spręsti tik pavienes praktines problemas,

nesigilindama, kokiomis konceptualiomis prielaidomis turėtų remtis pasirenkami veiksmai36.“

Nuo vykdomos paveldošvietos, priklauso visuomenės požiūris į paveldą.

Visuomenės sąmoningumo paveldo klausimais lygis yra geriausias vykdomos paveldošvietos

efektyvumo indikatorius. Deja, Rasa Čepaitienė, 2005 metais išleistoje monografijoje „Laikas ir

akmenys. Kultūros paveldo sampratos moderniojoje Lietuvoje“ teigia, jog visuomenės

sąmoningumo ir aktyvumo paveldosaugoje lygis yra žemas. Ji, nagrinėdama Lietuvos

34 Stulpinas R. Kultūros paminklų vertės medžiaginės ir piniginės raiškos formų samprata In: “Lietuvos kultūros kongresas”. Vilnius, 1991, p. 34235 Čepaitienė R. Laikas ir akmenys. Kultūros paveldo sampratos moderniojoje Lietuvoje Vilnius: LII leidykla, 2005, p. 32236 Ibid., p. 326

21

paveldosaugos sistemą, paveldo ir šiuolaikinės visuomenės santykį tvirtina, jog Lietuvoje nėra nei

stiprios valstybės finansuojamos institucijos struktūros, nei sąmoningos visuomenės, - dviejų

esminių efektyvios paveldosaugos sistemos elementų. Autorė taip pat įvardyja galimas viso to

priežastis: komplikuotas istorijos, taigi ir paveldo, vaizdinys pokomunistiniuose kraštuose,

ideologinis manipuliavimas paveldu sovietmečiu ir bandymai tai daryti nacionalizmo tikslais dabar,

intelektinis, techninis, finansinis nepajėgumas sukurti išplėtotą paveldo industriją, priklausymas nuo

politikų malonės37.

Visuomeninė paveldosauga, svarbi paveldosaugos sistemos dalis, anot istorikės,

yra silpna, nes: tarpukariu buvo palikta savieigai, sovietmečiu priešingai – perdėm valdžios

reguliuojama, atgavus nepriklausomybę patyrė daug išbandymų. Šiandieninėje Lietuvoje vis dar

gajus požiūris, jog viskuo, tuo pačiu ir kultūros paveldu, turi pasirūpinti valstybė. Tai slopina

piliečių aktyvumą. Taipogi, nepaisant to, jog visuotinai pripažįstamas nevyriausybinių organizacijų

vaidmuo demokratinėse valstybėse, Lietuvoje valdžios institucijoms vis dar sunku nevyriausybines

organizacijas pripažinti kaip pagalbininkes siekiant glaudesnio dialogo su visuomene. Todėl

šiandieninė Lietuvos situacija panašesnė į negausių paveldosauga suinteresuotų visuomeninių

organizacijų bei valstybės valdžios institucijų nuolatinį konfliktą nei bendradarbiavimą bei

tarpusavio supratimą.

Minėtoje Rasos Čepaitienės monografijoje piešiamas išties niūrus Lietuvos

paveldosaugos sistemos vaizdos. Mano nuomone pastaruoju metu situacija gerėja ir pamažu

žengiami svarbūs žingsniai vystant paveldošvietos teorines nuostatas. Galima paminėti kelis

pavyzdžius, rodančius, jog šiandieninejė Lietuvoje paveldošvietos klausimai yra aktualūs. Vienas iš

pavyzdžių, rodančių, jog imamasi priemonių, siekiant didinti vykdomos paveldošvietos efektyvumą

yra 2006 metų guodžio 5 dieną Lietuvos nacionaliniame muziejuje vykusi mokslinė konferencija

„Kultūros paveldas ir visuomenė XXI a., nacionaliniai ir tarptautiniai aspektai“. Pagrindinis šios

konferencijos tikslas buvo aptarti teorines, teisines ir metodologines kultūros paveldo apsaugos

problemas (tarptautines chartijas ir konvencijas) pasikeitusiame europiniame bei Lietuvos

kontekste. Taip pat siekta pasikeisti informacija, aptarti konkrečius atvejus, skatinti tarpusavio

supratimą tarp paveldosaugos profesionalų ir kitų visuomenės sluoksnių, juos įtraukti į

37 Čepaitienė R. Laikas ir akmenys. Kultūros paveldo sampratos moderniojoje Lietuvoje.Vilnius: LII leidykla, 2005,p. 322

22

paveldosaugos procesą. Konferencijos metu buvo analizuojami kultūros paveldo ir lietuviškojo

tapatumo klausimai, žmogaus teisė į kultūros paveldą, ICOMOS Lietuvos nacionalinio komiteto

pirmininkė G. Miknevičienė pabrėžė visuomenės švietimo paveldo klausimais svarbą, nes, anot jos:

“…jau beveik nėra tokių teisinių svertų, kurie galėtų išsaugoti paveldą be visuomenės noro ir

iniciatyvos. Jei paveldas bus reikalingas visuomenei, jei visuomenė norės jį turėti, saugoti, supras jo

dvasinę, ekonominę naudą, tuomet paveldas bus išsaugotas.38“

Taip pat 2009 m. kovo 24 d. Kultūros paveldo departamentas surengė seminarą

„Nekilnojamasis kultūros paveldas ir edukacija“. Jo metu buvo aptartos architektūros paveldo

edukacijos galimybės ir vykdomos programos muziejuose, dvaruose39. Tai tik pora pavyzdžių,

rodančių, kad paveldošvietos ir visuomenės dalyvavimo paveldo apsaugoje temos yra gvildenamos,

esamos problemos - analizuojamos ir ieškomi sprendimo būdai.

Taipogi, kaip jau buvo minėta, 2010 metais buvo išleistas leidinys „Gamtos ir

kultūros paveldas: perteikimas ir ugdymas“ – straipsnių rinkinys, kuriuose analizuojamos esminės

paveldo interpretacijos bei edukacijos teorinės nuostatos, kelių dešimtmečių Vakarų, daugiausia

anglakalbių šalių, patirtis šioje srityje. Šis leidinys išties naudingas. Lietuvoje paveldšvietos teorija

dar tik daigina pirmuosius daigelius, todėl labai svarbu remtis užsienio patirtimi. Šios knygos

išleidimas rodo, jog Lietuvoje užsienio paveldošvietos teorijos yra žinomos, pripažįstamos,

siekiama su jomis supažindinti plačiąją visuomenę bei siūloma remtis vykdant paveldošvietą.

Tai, jog Lietuvoje užsienio paveldošvietos teorijos ir patirtis yra nesvetimos rodo

ir Lietuvos paveldosaugą reglamentuojantys teisės aktai, kurie atliepia pagrindinius šiuolaikinės

paveldošvietos principus. Juose įtvirtinta visuomenės švietimo paveldo klausimais būtinybė,

aktyvios, sąmoningos visuomenės formavimo svarba, bei visuomeninės paveldosaugos nauda.

Mano nuomone, Lietuvoje, nepaisant valstybės plačiai deklaruojamo poreikio

formuoti aktyviai paveldo apsaugoje dalyvaujančią visuomenę, šis tikslas yra sunkiausiai

įgyvendinamas. Šalyje vis dar vyrauja požiūris, jog visuomenė yra pasyvi informacijos priėmėja,

kuriai tiesiog svarbu suteikti informaciją, ugdyti pagarbą paveldui, tačiau didesnės įtakos paveldo

apsaugoje negali turėti.

38 Mokslinė konferencija Kultūros paveldas ir visuomenė XXI a., nacionaliniai ir tarptautiniai aspektai. Prieiga per internetą: http://www.dvarai.lt/content/view/49/41/ [žiūrėta 2011 12 10]39 Seminaras Nekilnojamasis kultūros paveldas ir edukacija. Prieiga per internetą: http://www.kpd.lt/lt/node/795[žiūrėta 2011 12 10]

23

Valstybinės institucijos vis dar neišmoko žiūrėti į visuomenę, kaip į bendrą tikslą

turinčius paveldosaugos dalyvius, neskatina visuomenės įsitraukimo į paveldo apsaugos procesus,

neretai pavienes visuomenėje kylančias iniciatyvas priima neigiamai, motyvuodami, jog tai tiesiog

kišimasis sąlygotas neišmanymo.

Toks požiūris sąlygoja konfliktus tarp visuomenės ir valstybinių institucijų.

Pastarosios sulaukia nemažai kritikos dėl nepakankamo rūpininimosi paveldo išsaugojimu,

sukčiavimo, neretai yra kaltinama netgi abejingumu nykstančiam paveldui ir pan. Visa tai kyla dėl

visuomenės nepakankamo informuotumo bei atskirties nuo paveldo apsaugos procesų. Todėl viena

iš valstybės vykdomos paveldošvietos krypčių turėtų būti visuomenės supažindinimas su vykdoma

paveldo apsauga, kylančiomis problemomis ir galimais jų sprendimo būdais. Tuo tarpu valstybinės

paveldo apsaugos institucijos turi suvokti, jog paveldas yra saugomas visuomenės poreikiams, todėl

taipogi turi atliepti jos poreikius. Paveldo apsauga bus efektyvi tik dalyvaujant visiems visuomenės

nariams. Taigi šiuolaikinės paveldo edukacijos tikslas turi būti visuomenės sąmoningumo ugdymas,

jos aktyvinimas ir vienijimas bendram tikslui – Lietuvos kultūros paveldo išsaugojimui.

Verta išanalizuoti tarptautinius, paveldo apsaugą reglamentuojančius teisės

dokumentus, siekiant išsiaiškinti, kokius paveldošvietos tikslus ir principus jie žymi, bei koks

visuomenės ir valstybės santykis juose deklaruojamas.

24

1.4 Tarptautinių dokumentų, reglamentuojančių paveldošvietą,

analizė

Visuomenės aktyvaus dalyvavimo paveldosaugos sistemoje reikšmė bei

paveldošvietos būtinybė pripažinta jau pirmuosiuose paveldo apsaugą reglamentuojančiuose

tarptautiniuose dokumentuose. Dar 1931 metais Atėnuose įvykusiame tarptautiniame muziejų

valdybos kongrese pirmą kartą buvo pažymėta visuomenės vaidmens paveldo apsaugoje svarba.

Šio kongreso metu buvo priimta Atėnų chartija - pirmasis tarptautinis dokumentas, skirtas

architektūros paveldo apsaugai, suformulavęs pagrindinius istorijos paminklų restauravimo

principus bei davęs pradžią tarptautiniam judėjimui. Šioje chartijoje tvirtinama, jog geriausia

kultūros paveldo ir meno apsauga yra tuomet, jei ji kyla iš pačios visuomenės pagarbos ir

prisirišimo. Todėl, atsižvelgus į tai, svarbu, jog valstybinės institucijos skatintų ir ugdytų šiuos

visuomenės jausmus. Rekomenduojama mokyti vaikus ir jaunimą gerbti visų periodų istorijos

paminklus, jų nežaloti bei didinti domėjimąsi paveldo objektais bei jų apsauga.40 Taigi pirmą kartą

buvo pabrėžtas švietimo vaidmuo, pagarbos paminklams ir meno kūriniams ugdymas.

XX amžiaus antrojoje pusėje Antrojo pasaulinio karo padariniai sukėlė naują

kultūros paveldo restauravimo ir atstatymo bangą. Iškilo sudėtingesnių ir įvairesnių paveldo

apsaugos problemų, neaptartų anksčiau priimtoje Atėnų chartijoje. Susidarė būtinybė kruopščiai

peržiūrėti šiame dokumente suformuluotus teiginius ir juos praplėsti. Tuo tikslu 1964 metų gegužės

25 – 31 dienomis Venecijoje įvyko Antrasis tarptautinis istorijos paminklų architektų ir technikos

specialistų kongresas. Jo metu buvo priimta Tarptautinė paminklų ir jų kompleksų konservavimo ir

restauravimo chartija.41 Šio dokumento preambulėje teigiama, kad žmonija vis aiškiau suvokia,

jog kultūros paveldas yra bendras ir pripažįsta bendrą atsakomybę už jo perdavimą ateities

kartoms.42 Tai svarbus žingsnis į priekį, rodantis poslinkį nuo požiūrio, jog už paveldo apsaugą yra

atsakingos valstybinės institucijos, turinčios rūpintis visuomenės švietimu, didinti jo domėjimąsi

40 Atėnų chartija. Prieiga per internetą: http://www.icomos.org/docs/athens_charter.html[žiūrėta 2011 10 05]41 Venecijos chartija. Prieiga per internetą: www.international.icomos.org/charters/venice_e.pdf[žiūrėta 2012 02 03]42 Ibid, p. 1.

25

paveldu, ugdyti supratimą apie paveldo vertę, link supratimo, jog paveldo išsaugojimas yra visos

visuomenės pareiga ir rūpestis.

1972 metų spalio 17 iki lapkričio 21 dienomis Paryžiuje vyko Jungtinių Tautų

Švietimo, Mokslo ir Kultūros Organizacijos (UNESCO) Generalinė konferencija. Jos metu, siekiant

sustiprinti šalių tarptautinį bendradarbiavimą paveldo apsaugoje, buvo priimta Pasaulinio kultūros

ir gamtos paveldo globos konvencija.43 Šiame dokumente visuomenės švietimui paveldo klausimais

skirtas net atsiras skyrius. Jame rašoma, jog šalys, pasirašiusios minėtąją konvenciją privalo visomis

galimomis priemonėmis, o ypač pasitelkus mokymo ir informavimo programas, stengtis ugdyti

savo gyventojų vertės supratimą ir pagarbą kultūros ir gamtos paveldui. Taip pat valstybės

įsipareigoja plačiai informuoti visuomenę apie paveldui gresiančius pavojus.44 Šiame dokumente

jau yra minimos visuomenės švietimo programos, kurias turėtų vykdyti valstybė, siekdama udgyti

savo piliečių sąmoningumą. Be to, valstybė privalo supažindinti visuomenę su esama kultūros ir

gamtos paveldo būkle. Tai rodo besiformuojantį požiūrį į visuomenės narius, kaip į paveldo

apsaugos dalyvius, turinčius teisę žinoti apie vykdomus paveldo apsaugos veiksmus.

Visuomenės vaidmenį paveldo apsaugoje dar labiau sustiprino Amsterdamo

deklaracija45, priimta 1975 metais spalio 21- 25 dienomis vykusiame Europos architektūros paveldo

kongrese. Šiame dokumente pabrėžiama valdžios atsakomybė už paveldo apsaugą bei visuomenės

įsitraukimo reikšmė. Apibrėžiami valstybės ir visumenės vaidmenys: valdžia privalo būti tarpininke

tarp suinteresuotųjų grupių bei dalintis informacija su visuomene, pastaroji – turi šviestis, dalyvauti

viešuose susirinkimuose ir išsakyti savo nuomonę, diskutuoti.46 Taigi visuomenė privalo būti aktyvi

ir suiteresuota paveldo išsaugojimu, domėtis, turėti savo suformuotą nuomonę bei ją reikšti. Tuo

tarpu valdžia turi sudaryti sąlygas visuomenei būti aktyviais dalyviais: dalintis informacija bei

suteikti galimybę visuomenei išsakyti savo nuomonę paveldo apsaugos klausimais.

43 Pasaulinio kultūros ir gamtos paveldo globos konvencija. Prieiga per internetą: http://www.kpd.lt/lt/node/86 [žiūrėta 2012 02 03]44 Ibid, skyrius „Mokymo programos“ p. 13.45 Amsterdamo deklaracija. Prieiga per internetą: http://www.icomos.org/index.php/en/charters-and-texts?id=169:the-declaration-of-amsterdam&catid=179:charters-and-standards [žiūrėta 2012 01 10]46 Ibid.

26

Kitas tarptautinis dokumentas, 1985 metais spalio 3 dieną Granadoje Europos

Tarybos priimta Europos architektūros paveldo apsaugos konvencija47 rodo augantį dėmesį

paveldošvietai. Šią konvenciją pasirašiusios šalys įsipareigojo ugdyti visuomenės sąmoningumą

paveldo klausimais, didinti paveldo, kaip tapatybės elemento bei kartų kūrybingumo ir įkvėpimo

šaltinio vertės suvokimą, atskleisti kultūros paveldo vienybę ir architektūros, amatų, liaudies

tradicijų ir gyvenimo būdo ryšius europiniu, nacionaliniu ir regioniniu mastu. Taip pat rūpintis

paveldo sklaida, naudojantis šiuolaikines komunikacijos bei informavimo priemonėmis. Ir

svarbiausia, nuo mokyklinio amžiaus žadinti bei didinti visuomenės susidomėjimą paveldo

apsauga.48 Ši konvencija ragina įskiepyti visuomenei suvokimą, jog paveldas yra svarbus

šiuolaikinio gyvenimo elementas, vienijantis ir padedantis išlaikyti tradicijas, neatsiejama kiekvieno

žmogaus tapatybės dalis bei įkvėpimo šaltinis, padedantis išlaikyti gyvenimo pusiausvyrą bei kurti

naujas reikšmes. Žmogus, suvokęs paveldo svarbą ir teikiamą naudą, ims labiau vertinti ir rūpintis

paveldu. O kad taip įvyktų, yra siūloma didinti paveldo sklaidą bei visuomenės sąmoningumą

pasitelkus šiuolaikines technologijas bei švietimą.

1987 metų spalį Vašingtone ICOMOS tarptautinė asamblėja priėmė „Istorinių

miestų apsaugos chartiją“.49 Tai jau anksčiau minėtosios Venecijos arba kitaip Tarptautinės

paminklų ir jų kompleksų konservavimo ir restauravimo chartijos papildymas. Šios chartijos

esminis principas yra istorinių miestų ir urbanistinių vietovių išsaugojimas, integruojant juos į

šiuolaikinį gyvenimą t.y į ekonominę ir socialinę politiką bei planavimo projektus. Teigiama, jog

istorinių miestų išsaugojimas visų pirma turėtų būti miesto gyventojų rūpestis ir atsakomybė. Todėl

šioje chartijoje daug plačiau kalbama apie gyventojų įtraukimą į paveldo apsaugą. Tvirtinama, jog

esminė ir būtina sėkmingos istorinių miestų apsaugos sąlyga yra gyventojų dalyvavimas, kuris turi

būti skatinamas. Siekiant didinti gyventojų dalyvavimą ir įsitraukimą į paveldo apsaugą turi būti

parengtos visuomenės informavimo ir švietimo programos pradedant nuo mokyklinio amžiaus

vaikų50. Taigi šioje chartijoje pastebimas ryškus sampratos pokytis, istorinių miestų apsaugos

47 Europos architektūros paveldo apsaugos konvencija. Prieiga per internetą: http://www.kpd.lt/lt/node/87 [žiūrėta 2012 02 10]48

Ibid. 15 straipsnis Informavimas ir mokymas Prieiga per internetą: http://www.kpd.lt/lt/node/87 [žiūrėta 2012 02 10]49 Istorinių miestų apsaugos chartija. Prieiga per internetą: http://www.international.icomos.org/charters/towns_e.htm[žiūrėta 2012 02 03]50 Ibid, p.2

27

atsakomybė perkeliama vietos gyventojams, šis jausmas visų pirma turi kilti iš vidaus ir žadinti

visuomenės iniciatyvumą ir aktyvų dalyvavimą. Tuo tarpu valstybinės institucijos turi nuo pat

mažumės ugdyti visuomenės narių paveldo išsaugojimo atsakomybės jausmą, didinti jų įsitraukimą

ir aktyvumą. Šioje chartijoje visuomenė pripažįstama, kaip svarbus paveldo apsaugos sistemos

dalyvė.

1992 metų sausio 16 dieną Valetoje Europos tarybos priimtoje Europos

archeologijos paveldo apsaugos konvencijos51 preambulėje šalia tokių veiksnių, keliančių

didžiausias archeologijos paveldui grėsmes, kaip augantis didelių plėtros projektų skaičius,

gamtiniai pavojai, nelegalūs arba nemoksliniai kasinėjimai yra įvardytas ir nepakankamas

visuomenės informuotumas paveldo klausimais.

Siekiant išvengti visuomenės keliamų grėsmių, siūloma vykdyti šviečiamąją

veiklą, ugdyti praeities suvokimą, informuoti piliečius apie archeologijos paveldo vertę bei apie

šiam paveldui kylančius pavojus. Taip pat sudaryti sąlygas susipažinti su archeologijos paveldo

objektais, ypač archeologinėmis vietovėmis bei prižiūrėti, kad šie objektai būtų tinkamai atrinkti

viešam demonstravimui.52 Šiuo atveju visuomenės ribotas išmanymas paveldo klausimais yra

matomas kaip grėsmė, o švietimas – būtinas veiksnys, padedantis sumažinti ar visisškai išvengti

šios grėsmės.

Kitas svarbus dokumentas, akcentuojantis bendruomenių savivokos skatinimą

yra Aalborgo chartija53. Ji buvo priimta 1994 metų gegužės 27 dieną Danijoje, Aalgorbo mieste

surengtoje Europos miestų konferencijoje. Ši chartija dar kitaip vadinama „Europos miestu ir

miestelių tvarios raidos chartija“. Joje siūlomas tausojantis, palaikantis miestų tvarkymas, kuris

leistų pratęsti istorinės aplinkos gyvavimą. Taip pat šioje chartijoje kalbama apie atsakomybę už

aplinkos išteklius. Dabarties poreikiai turi būti tenkinami nesinaudojant ateities kartų sąskaita,

nebeatkuriami paveldo ištekliai turi būti tausojami. Ypač svarbu tai, jog ši chartija svarbiausiais

miestų ir miestelių apsaugos dalyviais laiko pačius miestiečius. Reikalaujama, jog visi turėtų

galimybę susipažinti su tvarios raidos programa ir galėtų dalyvauti vietiniuose prendimų priėmimo

procesuose.

51Europos archeologijos paveldo apsaugos konvencija. Prieiga per internetą: http://www.kpd.lt/lt/node/88 [žiūrėta 2012 03 14]52 Ibid.53 Aalborgo chartija. Prieiga per internetą: ec.europa.eu/environment/urban/pdf/aalborg_charter.pdf [žiūrėta 2012 04 02]

28

Taip pat pabrėžiama ne tik plačiosios visuomenės, bet ir valdžios atstovų edukacijos būtinybė.54

Ši chartija dar labiau sustiprina visuomenės, kaip aktyvaus paveldo apsaugos

dalyvio pozicijas bei pabrėžia bendruomenės atsakomybę už paveldo išsaugojimą. Patys žmonės,

visų pirma turi rūpintis savo gyvenamosios aplinkos tinkama priežiūra. Siekiant stiprinti

visuomenės atsakomybės jausmą būtina edukacija ir supažindinimas su naujausiais paveldo

apsaugos principais, kad bendruomenės galėtų tinkamai atstovauti savo interesus ir dalyvauti

sprendimų priėmime.

1998 metais, minint 50 – ąsias Pasaulio žmogaus teisių deklaracijos priėmimo

metines ICOMOS priėmė Stokholmo deklaraciją55. Jos tikslas buvo pabrėžti žmogaus teisę laisvai

dalyvauti bendruomenės kultūriniame gyvenime bei teisę į kultūros paveldą. Šios teisės, be abejo,

neša ir atsakomybę. Visuomenė taip turi naudotis kultūros paveldu, kad nepažeistų ateinančių kartų

teisės į šį paveldą. Taigi kiekvienas pilietis turi teisę į autentišką kultūros palikimą, teisę į geresnį

savo ir kitų šalių kultūrų pažinimą, teisę suprast ir vertinti paveldo objektus bei teisę dalyvauti

sprendimų priėmime, kurie įtakoja kultūros bei paveldo išsaugojimą, taip pat gali burtis į paveldo

apsaugos bei populiarinimo asociacijas. Šios teisės, ICOMOS specialistų nuomone, turi būti

užtikrintos, norint, kad paveldas būtų gerbiamas, saugomas bei puoselėjama kultūrinė įvairovė. Tuo

pačiu šios teisės didina visuomenės poreikį visų pirma pažint paveldą, jį vertinti, saugoti bei būti

aktyviu dalyviu. Siekiant darnaus kultūros vystymosi ir paveldo išsaugojimo svarbu užtikrinti

bendradarbiavimą tarp visuomenės, privataus sectoriaus ir atskiro individo. Tik harmonizavus šiuos

santykius bei laikantis šių teisių bei atsakomybių, gali vykti skaldus bendradarbiavimas,

garantuojantis efektyvią paveldo apsaugą.56

Taigi ši deklaracija dar kartą patvirtino žmogaus teisę į paveldą bei švietimą. Nes

tik pažinus paveldą, suvokus jo vertes, galima tinkamai juo rūpintis ir būti pilnateisiu paveldo

apsaugos dalyviu.

54 Aalborgo chartija. Prieiga per internetą: ec.europa.eu/environment/urban/pdf/aalborg_charter.pdf [žiūrėta 2012 04 02]55 Stokholmo deklaracija. Prieiga per internetą: http://www.icomos.orgbiau/en/what-we-do/focus/human-rights-and-world-heritage?id=372:the-stockholm-declaration [žiūrėta 2012 04 02]56 Ibid., p.1

29

Visuomenės dalyvavimą ir bendradarbiavimą su privačiais sektoriais bei

valstybinėmis institucijomis akcentuoja ir kitas tarptautinis dokumentas – Vienos memorandumas,57

priimtas 2005 metais tarptautinėje konferencijoje „Pasaulio paveldas ir šiuolaikinė architektūra —

istorinio urbanistinio kraštovaizdžio valdymas". Priimant šį memorandumą dalyvavo daugiau nei

600 ekspertų ir specialistų iš 55 šalių. Šio dokumento nuostatai taikomi istoriniams miestams, kurie

yra įrašyti į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą arba yra pasiūti į jį įrašyti, taip pat didesniems

miestams, kurių urbanistinėje teritorijoje yra Pasaulio paveldo paminklų ir vietovių. Šis

memorandumas vienu iš pagrindinių istorinės aplinkos išsaugojimo principų laiko politikų, miesto

planuotojų bei plėtros specialistų, architektų, paminklosaugininkų, nuosavybės savininkų,

investuotojų ir miesto gyventojų tarpusavio supratimą ir bendradarbiavimą. urbanistinį paveldą bei

sprendžiant visuomenės modernizavimo ir plėtros klausimus šios visuomenės grupės turi imtis

bendrų pastangų, išlaikant pagarbą kultūrai ir istorijai, stiprinant tapatumą ir socialinę sanglaudą.58

2004 metų birželio 5 dieną Cottbus‘e vykusioje tarptautinėje konferencijoje

priimta deklaracija taip pat pabrėžia įvairių visuomenės grupių bendradarbiavimo paveldo

apsaugoje svarbą. Joje teigiama, jog globalizacija kelia naujus iššūkius paveldo apsaugoje, todėl vis

svarbesnės tampa bendros pastangos ir visų visuomenės grupių atsakomybės už paveldo apsaugą

priėmimas. Taip pat, anot Cottbus‘o deklaracijos 59 didėja ir paveldošvietos būtinybė. Būtent

švietimui paveldo klausimais šis dokumentas skiria dižiausią dėmesį. Tvirtinama, jog paveldo

apsauga turėų būti viena iš svarbiausių sričių, dėstomų mokyklose ir universitetuose. Taip pat

išreiškiamas poreikis naujų inovatyvių, tarpdisciplininių ir tarpkultūrinių mokymo programų, kurios

supažindintų su vietos materialiuoju, dvasiniu, pasaulio paveldu ir jo apsauga bei formuotų plačių

interesų atsakingą visuomenę. Taipogi, rekomenduojama plėsti švietimo institucijų ir visuomenės

bendradarbiavimą vietiniu, nacionaliniu ir tarptautiniu lygiu.60

Visi aukščiau išvardinti tarptautiniai dokumentai žymi paveldosauginės minties

raidą nuo paveldosaugos, sutelktos valstybės rankose iki aktyvaus bendradarbiavimo visų

visuomenės sluoksnių bei bendros atsakomybės už kultūros paveldo išsaugojimą bei švietimo 57 Vienos memorandumas. Prieiga per internetą: http://www.heritage.lt/t_aktai/konvencijos/vienos_memorandumas.htm[žiūrėta 2012 02 05]58 Ibid.59 Cottbus‘o deklaracija. Prieiga per internetą: www.tu-cottbus.de/.../2004_cottbus_declaration.pdf[žiūrėta 2012 04 05]60 Ibid., p. 2

30

iškėlimą kaip vieną iš priemonių šiems tikslams įgyvendinti. Šias idėjas ir principus apibendrino bei

išplėtojo 2005 metais spalio 27 dieną Fare Europos Tarybos priimta Kultūros paveldo vertės

visuomenei pagrindų konvencija61. Šis dokumentas jau pirmajame straipsnyje įtvirtina neatsiejamą

piliečių teisę į kultūros paveldą bei teisę dalyvauti kultūriniame gyvenime ir pripažinti individualią

ir kolektyvinę atsakomybę už kultūros paveldą. Tame pačiame straipsnyje pabrėžiama, jog kultūros

paveldo išsaugojimas ir jo tvarus naudojimas turi tapti žmogaus vystymosi ir gyvenimo kokybės

tikslu. Taip pat akcentuojama kultūros paveldo vertė ir potencialas protingai naudojant jį kaip

nuolat besivystančios visuomenės tvarios plėtros ir gyvenimo kokybės išteklių. Ši konvencija

paveldą apibrėždama kaip paveldėtų iš praeities grupę išteklių pateikia visiškai naują paveldo

sampratą,. Siekiant, jog šie ištekliai taptų svarbia kiekvieno iš mūsų šiuolaikinio gyvenimo dalimi,

visų pirma, visuomenė turi būti brandi, suvokianti paveldo vertes, tinkamai juo besinaudojanti ir

besirūpinti, jaučianti atsakomybę už paveldo perdavima ateities kartoms. Tokią visuomenę

konvencija apibrėžia kaip paveldo bendruomenę.62

Šalys, pasirašiusios šią konvenviją, įsipareigoja pripažinti su kultūros paveldu

susijusį viešąjį interesą, atsižvelgdamos į jo svarbą visuomenei bei sukurti palankią socialinę ir

ekonominę aplinką, remiančią dalyvavimą kultūros paveldo veikloje.63 Tokiu būdu siekiama

sudaryti visas sąlygas visuomenei būti aktyviu paveldo apsaugos sistemos dalyviu ir užtikrinti, kad

būtų paisomi jos interesai. Be to, valstybės privalo didinti kultūros paveldo vertę ne tik jį nustatant,

studijuojant, saugant, bet ir aiškinant bei pristatant. Taip pat šalys įsipareigoja: „plėtoti žinias apie

kultūros paveldą kaip taikų sugyvenimą skatinantį šaltinį, skatindamos pasitikėjimą ir abipusį

supratimą siekiant išspręsti konfliktus ir užkirsti jiems kelią“64. Galiausiai konvencijoje priduriama,

jog visi išvardinti metodai turi būti įtraukti į visą gyvenimą trunkančio švietimo ir mokymosi

aspektus.65 Tokiu būdu yra pabrėžiama paveldo sklaidos bei populiarinimo ir paveldošvietos

būtinybė.

61Kultūros paveldo vertės visuomenei pagrindų konvencija. Prieiga per internetą: http://www.kpd.lt/lt/node/1273[žiūrėta 2012 01 10]62 Ibid., p. 263 Ibid., p. 364 Ibid., p. 465 Ibid., p. 5

31

Svarbu tai, jog Faro konvencijoje rekomenduojama šviesti visuomenę paveldo

klausimais nepriklausomai nuo individo amžiaus tarpsnio. Jei anksčiau minimi dokumentai

pabrėždavo mokyklinio amžiaus vaikų švietimą, tai šioji konvencija teigia, jog paveldošvieta

skirtingais būdais turi lydėti visą žmogaus gyvenimą. Šalys privalo įtraukti paveldošvietą į visų

lygių švietimą, kaip atskirą studijų objektą, ar turtingai papildantį kitų objektų studijų šaltinį. Taip

pat rekomenduojama sustiprinti kultūros paveldo švietimo ir profesinio rengimo ryšį bei skatinti

tarpdisciplininius kultūros paveldo, paveldo bendruomenių, aplinkos ir jų tarpusavio ryšio tyrimus.

Nemažaiu svarbu, kad būtų gerinamas visuomenės priėjimas prie paveldo, ypač tarp jaunimo ir

neįgaliųjų, kad būtų didinamas jo vertės, poreikio jį išlaikyti bei išsaugoti ir naudos, kurią jis gali

teikti, supratimas66.

Švietimo bei visuomenės sąmoningumo ugdymo pagalba tikimasi suformuoti

paveldo bendruomenę, aktyvią paveldo apsaugos sistemos dalyvę, jaučiančią bendrą atsakomybę už

paveldo išsaugojimą. Valstybė turi gerbti savanoriškas iniciatyvas pripažinti savanoriškų

organizacijų, kaip veiklos partnerių ir konstruktyvių kultūros paveldo politikos kritikų, vaidmenį.

Be to, šalys turi prisidėti prie visuomenės aktyvumo didinimo plėtojant teisinius, finansinius ir

profesinius pagrindus, kurie sudarytų galimybes viešosios valdžios institucijoms, ekspertams,

savininkams, investuotojams, įmonėms, nevyriausybinėms organizacijoms ir pilietinei visuomenei

imtis bendrų veiksmų. Visuomenė turi būti skatinama dalyvauti kultūros paveldo nustatymo,

studijavimo, aiškinimo, apsaugos, išsaugojimo ir pristatymo procesuose, viešuose pokalbiuose ir

debatuose67. Taigi siekiant efektyvios paveldo apsaugos, švietimo ir paveldo sklaidos pagalba turi

būti suformuota aktyvi paveldo visuomenė ir užtikrintas darnus bendradarbiavimas su valstybiniu

bei privačiu sektoriais.

Faro konvencija yra kokybiškai naujas dokumentas, kalbantis jau ne apie

kultūros paveldo apsaugą, kurią detaliai reglamentuoja anksčiau minėtos konvenijos bei

deklaracijos, o apie paveldo visuomenę, akcentuoja jos vaidmenį, švietimo būtinybę bei kultūros

paveldo reikšmę visuomenei.

Įdomu tai, jog šalys gana vangiai ėmėsi šios konvencijos ratifikavimo. 2007 metų

spalio 13 dieną Respublikos žinių portale buvo išspausdintas tuometinio Lietuvos kultūros ministro

66 Kultūros paveldo vertės visuomenei pagrindų konvencija. Prieiga per internetą: http://www.kpd.lt/lt/node/127367 Ibid.

32

Jono Jučo atsakymas į istoriko, Lietuvos ir Klaipėdos miesto savivaldybės politinio bei visuomenės

veikėjo Naglio Puteikio pateiktą klausimą dėl Lietuvos valstybės delsimo ratifikuoti Faro

konvenciją. Kultūros ministras šį delsimą motyvavo tuom, kad iki šiol (per dviejų metų laikotarpį)

šią konvenciją pasirašė tik 11 valstybių ir tik dvi iš jų konvenciją yra ratifikavusios. Tarp šį

dokumentą pasirašiusių valstybių nėra nė vienos įtakingiausios Europos Sąjungos narės, o tai rodo

rezervuotą valstybių norą tapti šios konvencijos narėmis.68 Lietuvoje delsimas ratifikuoti šią

konvencija susilaukė paveldo specialistų bei visuomenininkų pasipiktinimo. Tai rodo internetinėje

erdvėje pasipylę straipsniai, reiškiantys nepasitenkinimą tokiu valstybės elgesiu. Taip pat 2007

metų spalį 20 visuomeninių organizacijų vienijanti Alternatyvi kultūros paveldo komisija

suorganizavo spaudos konferenciją, kurioje vienas iš svarstomų klausimų buvo ir Faro konvencijos

pasirašymo būtinumas69. Toks Lietuvos bei kitų šalių elgesys rodo, jog šiame dokumente

suformuoti teiginiai tuometinėje vyraujančioje paveldosaugos sampratoje buvo gana svetimi.

Šiandien Lietuva yra ratifikavusi šią konvenciją, ji kartu su kitais tarptautiniais

dokumentais papildo Lietuvos paveldosaugos teisinę sistemą. Verta panagrinėti Lietuvos paveldo

apsaugą reglamentuojančius įstatymus, siekiant išsiaiškinti, koks vaidmuo Lietuvos paveldosaugos

sistemoje skiriamas visuomenei bei paveldošvietai? Ar Lietuvos teisinė sistema, remiasi

tarptautinėje teisėje suformuluotais principais?

68 Kultūrą puoselėti turime kiekvienas. Į "Vakaro žinių" skaitytojų klausimus atsako kultūros ministras Jonas Jučas.Prieiga per internetą: http://www.respublika.lt/lt/naujienos/lietuva/ziniasklaida/kultura_puoseleti_turime_kiekvienas/[žiūrėta 2012 01 10]69 Nevyriausybinių organizacijų informavimo ir paramos centro svetainė. Prieiga per internetą: http://www.nisc.lt/lt/events.php?events_id=76&start9=152 [žiūrėta 2012 04 05]

33

1.5 Lietuvos paveldo apsaugos teisės aktų ir kitų dokumentų,

reglamentuojančių paveldošvietą, analizė

Lietuvoje kultūros paveldo apsaugą grindžia Lietuvos Respublikos

Konstitucijos70 42, 47 ir 54 straipsniai. Juose teigiama, jog: „Valstybė remia kultūrą ir mokslą,

rūpinasi Lietuvos istorijos, meno ir kitų kultūros paminklų bei vertybių apsauga.71“ Lietuvos

kultūros paveldo išsaugojimą patvirtina LR Nacionalinio suagumo pagrindų įstatymas 72. Jame

kultūros paveldo apsauga įvardinta kaip viena iš ilgalaikių nacionalinio saugumo stiprinimo

programų. Teigiama, jog valstybės pareiga - išsaugoti ir puoselėti nacionalinės kultūros tapatumą,

globojant etninę kultūrą ir vietos tradicijas, saugant kultūros paveldą.

Lietuvoje kultūros paveldo apsaugą taip pat reglamentuoja:

LR Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymas (2005 m.)

LR Kilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymas (1996 m.)

LR Saugomų teritorijų įstatymas (2001m.)

LR Teritorijų planavimo įstatymas (2004 m.)

LR Etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatymas (1999 m.)

Šiame darbe aktualiausias LR Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos

įstatymas73. Pastarasis kultūros paveldo išsaugojimą ir perdavimą ateities kartoms, sudarant sąlygas

visuomenei jį pažinti ir naudotis įvardija kaip svarbiausią šalies misiją. Šio įstatymo penktajame

skirsnyje aptariama nekilnojamojo kultūros paveldo sklaida ir pažinimas, kuris vykdomas sudarant

galimybes visuomenei jį tiesiogiai pažinti ir suvokti saugomą ir atskleistą istorinėje aplinkoje,

plėtojant kultūrinį ir pažintinį turizmą, skleidžiant informaciją bei paveldo pažinimą įtraukiant į

švietimo ir mokslo programas. Įstatyme taip pat įvardijamos paveldošvietą vykdančios institucijos:

departamentas, savivaldybių paveldosaugos padaliniai, valstybinių parkų, kultūrinių rezervatų

70 LR Konstitucija. Prieiga per internetą: http://www3.lrs.lt/home/Konstitucija/Konstitucija.htm[žiūrėta 2012 04 02]

71 Ibid.72 LR Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymas. Prieiga per internetą:http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=359287 [žiūrėta 2012 04 02]73 LR Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymas. Prieiga per internetą: http://www.kpd.lt/lt/node/202 [žiūrėta 2012 01 02]

34

direkcijos, muziejai, bibliotekos, archyvai, aukštosios ir bendrojo lavinimo mokyklos. Minėtosios

institucijos atlieka šias funkcijas:

1) kaupia, tvarko, sistemina, saugo ir skleidžia žinias apie nekilnojamąjį kultūros

paveldą ir jo apsaugą;

2)organizuoja su kultūros paveldu supažindinančius ir jį garsinančius renginius;

3)leidžia kultūros paveldą ir jo apsaugą populiarinančius informacinius leidinius

ir organizuoja paveldosaugos literatūros leidybą;

4) bendradarbiauja su visuomenės informavimo priemonėmis rengiant radijo ir

televizijos laidas ar rašinius apie kultūros paveldą ir jo apsaugą;

5) skatina kultūrinius renginius kultūros paveldo objektuose ir padeda

valdytojams, kitiems fiziniams ir juridiniams asmenims juos organizuoti;

Kultūros paveldo teorinį ir praktinį pažinimą, jo integravimą į ikimokyklinio

ugdymo, bendrojo vaikų ir jaunimo lavinimo, suaugusiųjų švietimo programas užtikrina Švietimo ir

mokslo ministerija kartu su Kultūros ministerija74.

LR švietimo įstatyme75 visuomenės švietimas yra apibrėžiamas kaip: „... asmens,

visuomenės ir valstybės ateities kūrimo būdas”. Švietimo vienas iš tikslų yra perteikti asmeniui

tautinės ir etninės kultūros pagrindus, garantuoti tautos, krašto kultūros tęstinumą, jos tapatybės

išsaugojimą76. Vienas iš švietimo sričių yra nematerilaus paveldo – etninės kultūros ugdymas,

kuriam pastaruoju metu skiriamas ypač didelis dėmesys. LR Etninės kultūros valstybinės globos

pagrindų įstatyme77 nurodoma, jog Švietimo ir mokslo ministerija bei jos valdymo sričiai priskirtos

institucijos, norėdamos užtikrinti etninės kultūros perteikimą ir puoselėjimą formaliojo ir

neformaliojo švietimo sistemoje:

1) integruoja etninę kultūrą į visų tipų ir pakopų švietimo įstaigų ugdymo

programas;

74 LR Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymas. Prieiga per internetą: http://www.kpd.lt/lt/node/202 [žiūrėta 2012 01 02]75 LR švietimo įstatymas. Prieiga per internetą:http://www3.lrs.lt/pls/inter2/dokpaieska.showdoc_l?p_id=279441&p_query=&p_tr2= [žiūrėta 2012 04 05]76 Ibid.77 LR Etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatymas. Prieiga per internetą: http://www.istatymas.lt/istatymai/etnines_kulturos_valstybines_globos_pagrindu_istatymas.htm[žiūrėta 2012 04 02]

35

2) sukuria sąlygas etninės kultūros kursui bendrojo lavinimo mokyklose įvesti;

3) skatina įvairiapusę etninės kultūros veiklą papildomo ugdymo srityje;

4) ugdo etninės kalbos savitumą švietimo įstaigose, užtikrina etnografinių

regionų savitumo bei vietos tradicijų pažinimą;

5) įteisina jau esamas ir, jeigu reikia, steigia naujas specializuotas etninės

kultūros švietimo įstaigas ar jų padalinius;

6) užtikrina etninės kultūros pedagogų, specialistų rengimą, rūpinasi jų

kvalifikacijos kėlimu;

7) remia etninės kultūros mokymo priemonių leidybą.78

Apžvelgus pagrindinius Lietuvos kultūros paveldą reglamentuojančius įstatymus

galima teigti, jog kultūros paveldas ir jo išsaugojimas yra laikomas svarbiu šalies tapatumo

stiprinimo ir tautinės valstybės formavimo garantų. Paveldšvietos svarba pabrėžiama, kaip

priemonė, šiems tikslams įgyvendinti. Įstatymuose paveldošvietai skiriamas nemažas dėmesys,

detaliai aptariamos paveldo sklaidą ir švietimą vykdančios institucijos bei jų funkcijos. Visuomenės

švietimas paveldo klausimais ir sąmoningumo ugdymas taip pat yra įtraukiamas ir į tokias

programas, kaip Lietuvos kultūros politikos kaitos programa79 bei Nacionalinė integralios

paveldosaugos strategija80.

Lietuvos kultūros politikos kaitos programos tikslas - atnaujinti Lietuvos kultūros

politikos modelį, kuris padėtų atskleisti, išsaugoti ir plėtoti visuomenės kultūrinį tapatumą ir

kūrybinį potencialą. Paveldo išsaugojimas ir panauda šiuolaikinės visuomenės poreikiams -

neatskiriama valstybės kultūros politikos dalis. Kultūra ir kūrybingumas šiame dokumente

suvokiami kaip ištekliai, todėl yra pabrėžiama kuriančių ir kultūriniame gyvenime, tame tarpe ir

paveldo apsaugoje, aktyviai dalyvaujančių asmenų svarba. Dėl šios priežasties programa išreiškia

būtinybę ne tik tenkinti visuomenės kultūrinius poreikius, bet ir nuo mažens ugdyti žmogaus

78 LR Etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatymas. Prieiga per internetą:http://www.istatymas.lt/istatymai/etnines_kulturos_valstybines_globos_pagrindu_istatymas.htm[žiūrėta 2012 04 02]

79 Lieuvos kultūros politikos kaitos programa. Prieiga per internetą: http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=377620&p_query=&p_tr2= [žiūrėta 2012 02 10]80 Nacionalinė integralios paveldosaugos strategija. Prieiga per internetą:http://tar.tic.lt/Default.aspx?id=2&item=results&aktoid=539A5779-1438-4FA8-832C-01447827D110 [žiūrėta 2012 02 10]

36

gebėjimus dalyvauti kultūriniame gyvenime, kritiškai vertinti, priimti ir kūrybiškai panaudoti

informaciją. Be to, svarbu ne tik ugdyti šiuos gebėjimus, bet ir užtikrinti kuo platesnį kultūros

prieinamumą ir sklaidą viešojoje informacinėje erdvėje. Tokiu būdu turi būti formuojama žinių

visuomenė, turinti puikią vaizduotę, išlavintą kritinį mąstymą, intuiciją, logiką, estetikos pojūtį bei

išlaikiusi sąsajas su savo kultūrinėmis tradicijomis. Ši misija patikėta Kultūros ir meno

institucijoms, kurios privalo: „...skleisti kultūrą, kurti patrauklią, pažinimo džiaugsmą teikiančią

aplinką, kultūriškai šviesti visuomenę, ugdyti Lietuvos gyventojų pasitikėjimą savimi, skatinti

didžiuotis savo šalies kultūros paveldu, gyvąja etninės kultūros tradicija ir kūryba“81. Šiems

tikslams įgyvendinti programoje numatyti šie uždaviniai:

1) visoje šalyje organizuoti išsamų ir kokybišką formalųjį ir neformalųjį meninį

ugdymą;

2) formaliojo švietimo sistemoje svarbią vietą skirti kultūriniam švietimui;

4) kaupti ir dokumentuoti šalies kūrybos produktus, sudaryti sąlygas juos pažinti

ir jiems plisti;

7) stiprinti kultūrinį švietimą visuomenės informavimo priemonėse;

5) plėtoti visuomenės kultūrinį švietimą ir kūrybiškumą ir nustatyti, kad

kiekvienas valstybės remiamas kultūros projektas privalo turėti ir edukacinį komponentą;

6) formuoti bendrą integralios paveldo apsaugos politiką ir kt.;

Programoje nurodoma, jog integrali paveldo apsaugos politika turi būti

formuojama užtikrinant darnų vystymąsi, derinant paveldosaugos ir aplinkosaugos tikslus su

urbanistine plėtra ir erdviniu planavimu, sudarant sąlygas visuomenei dalyvauti paveldosaugos

procesuose ir užtikrinant deramą informacijos apie paveldą sklaidą82. Šie paveldo apsaugos

principai plačiau aptariami minėtojoje Nacionalinėje integralios paveldosaugos strategijoje. Joje

teigiama, jog šiuo metu kultūros paveldo apsauga yra žinybiškai atsieta bei nepakankamai nukreipta

į integralios paveldosaugos bei harmoningo kraštovaizdžio formavimo tikslus. Dokumente taipogi

tvirtinama, kad plečiantis globalizacijos procesams, informacinės bei žinių visuomenės formavimas,

81 Lietuvos kultūros politikos kaitos programa. Prieiga per internetą: http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=377620&p_query=&p_tr2= [žiūrėta 2012 02 10]82 Ibid., p. 8.

37

išsaugant bei tinkamai naudojant kultūros ir gamtos vertybes turi būti prioritetinis valstybės

uždavinys83. Integralus paveldo saugojimas apima:

1) demokratišką sprendimų, turinčių įtaką paveldui bei jo harmoningos visumos

raidai, priėmimą;

2) nuoseklų valstybei bei atskirai bendruomenei priskiriamo paveldo verčių

pripažinimą;

3) atsakomybės už paveldo išsaugojimą delegavimą visiems valdymo

lygmenims, visiems paveldo savininkams ar kitokiems valdytojams;

4) visų institucijų, galinčių turėti tiesioginį ir netiesioginį poveikį paveldui

(aplinkos, kultūros, švietimo, ūkinės veiklos, teritorinio planavimo ir kt.), bendradarbiavimą

rūpinantis paveldu84.

Šioje strategijojoe švietimui numatytas svarbus uždavinys - visuomenės,

suvokiančios paveldo svarbą, jį branginančios ir juo besirūpinančios formavimas. Švietimo sistema

privalo:

1) plėtoti kultūros paveldo, etninės kultūros, gamtos vertybių bei krašto savitumo

pažinimą bendrojo lavinimo mokyklų programose;

2) rengti aplinkosaugos ir paveldosaugos specialistus universitetuose ir

kolegijose, kurti šios srities darbo vietas;

3) leisti paveldo tyrimų mokslinius, enciklopedinius ir kitus paveldo

populiarinimo leidinius; organizuoti paveldo dienas, pažintines ekskursijas, rengti paskaitas;

dalyvauti masinės informacijos priemonėse;

4) specialistams, dirbantiems gamtos ir kultūros paveldo sferose, rengti mokymo

ir kvalifikacijos kėlimo kursus85.

Akivaizdu, jog visuomenės švietimas, jo sklaida ir sąmoningumo ugdymas

laikomas svarbia integralios paveldosaugos dalimi. Tiek Lietuvos kultūros politikos kaitos

programoje, tiek Nacionalinė integralios paveldosaugos strategijoje išdėstyti principai labai artimi

83 Nacionalinė integralios paveldosaugos strategija. Prieiga per internetą :http://tar.tic.lt/Default.aspx?id=2&item=results&aktoid=539A5779-1438-4FA8-832C-01447827D110 [žiūrėta 2012 02 10]84 Ibid., p. 585 Ibid.

38

tarptautinėje teisėje vyraujančiai paveldosaugos sampratai. Abiejuose dokumentuose akcentuojama

paveldošvietos reikšmė bei būtinybė formuoti pavelo vertes suvokiančią, aktyviai paveldosaugos

procesuose dalyvaujančią visuomenę.

Visi nagrinėti dokumentai yra rekomendacinio pobūdžio, nurodantys esminius

principus, kryptis, kuriomis turėtų vystytis paveldosaugos sistema. Juose išsamiai aptariamas

paveldo švietimo vaidmuo, jį įgyvendinančios institucijos, jų funkcijos ir uždaviniai, tačiau

nenurodoma, kokiomis teorinėmis nuostatomis remiantis turėtų būti vykdomas visuomenės

švietimas. Tai svarbus uždavinys, nes visuomenės švietimas bus efektyvus, jei bus vykdomas

kryptingai.

39

2. PAVELDOŠVIETOS PRAKTIKOS FORMALIOJO

ŠVIETIMO ĮSTAIGOSE

Kaip jau buvo minėta, už kultūros paveldo teorinį ir praktinį pažinimą, jo

integravimą į ikimokyklinio ugdymo, bendrojo vaikų ir jaunimo lavinimo, suaugusiųjų švietimo

programas yra atsakinga Švietimo ir mokslo ministerija kartu su Kultūros ministerija86. Lietuvos

švietimo sistemą sudaro formaliojo ir neformaliojo švietimo struktūros (priedas Nr.1).

Formalusis švietimas – valstybės reglamentuojamas ir kontroliuojamas,

mokymąsis baigus egzaminais, gaunamas valstybės pripažįstamas diplomas arba pažymėjimas.

Formalųjį švietimą sudaro: a) nuosekliojo švietimo sistema, apimanti ikimokyklinio ugdymo

įstaigas, vaikų ir jaunimo bendrojo lavinimo mokyklas (įskaitant specialiąsias), profesines,

aukštesniąsias ir aukštąsias mokyklas; b) nenuosekliojo švietimo sistemos dalis, apimanti

suaugusiųjų formaliąsias mokymosi įstaigas.

Neformalusis švietimas – tai asmens ar visuomenės interesų sąlygojama

savišvieta, apimanti valstybės švietimo registro neapibrėžtą lavinimąsi87.

Tikslinga atskirai apžvelgti šias mokymosi pakopas, siekiant išsiaiškinti: koks

vaidmuo skiriamas paveldošvietai, kokios yra vykdomos mokymo programos, ar visose amžiaus

tarpsniuose paveldo švietimas yra vykdomas vienodu intensyvumu, kaip, priklausomai nuo

amžiaus, skiriasi paveldošvietos raiškos būdai?

86LR Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymas. Prieiga per internetą: http://www.kpd.lt/lt/node/202 [žiūrėta 2012 01 02]87 Lietuvos švietimo koncepcija. Prieiga per internetą: http://www.smm.lt/strategija/docs/srp/koncepcija/koncepcija1.htm#2 [žiūrėta 2012 03 20]

40

2.1 Formaliojo švietimo įstaigose vykdoma paveldošvieta

2.1.1 Paveldošvieta ikimokykliniame ir priešmokykliniame ugdyme

Pagal LR švietimo įstatymą, ikimokyklinio ugdymo paskirtis – padėti vaikui

tenkinti prigimtinius, kultūros, taip pat ir etninės, socialinius, pažintinius poreikius. Ikimokyklinis

ugdymas vyksta šeimoje, o tėvams (globėjams) pageidavus ar atsakingoms už vaiko teisių apsaugą

institucijoms rekomendavus, pagal ikimokyklinio ugdymo programą88. Priešmokyklinis ugdymas

traktuojamas kaip ikimokyklinio ugdymo tąsa, kurio tikslas - padėti vaikui pasirengti sėkmingai

mokytis pagal pradinio ugdymo programą.

Šio amžiaus vaikų ugdyme ypatingas dėmesys turėtų būti skiriamas vaikučių

meilės etninei kultūrai skiepyjimui. Pedagogų yra pastebėta, jog ikimokyklinukams ir pradinukams

etnokultūrinis ugdymas yra be galo artimas, jų natūraliai priimamas. Taipogi psichologų teigimu,

poreikis mėgdžioti savo protėvių gyvenimo būdą yra genetiškai paveldėtas, kyla dėl savęs

identifikavimo poreikio, kuris yra socialinio pobūdžio ir trunka visą gyvenimą. Šis procesas

aktyviausiai vyksta vaikystėje, vaikui žaidžiant su bendraamžiais, stebint aplinką, dalyvaujant

vienoje ar kitoje veikloje, šeimos ir visuomenės tradicinėse šventėse, atliekant tam tikrus ritualus89.

Todėl nuo pat mažumės vaikams svarbu ugdyti pagarbą ir prisirišimą tradicinei, senolių perduotai

kultūrai, kuri yra mūsų kultūros pamatas. Perimant paveldėtą patirtį ir kultūros vertybes, vaikas

skatinamas elgtis pagal priimtas dorovės normas ir visuomenės reikalavimus. Vaikų įgytos

etnokultūrinės žinios bei patirtis palaipsniui subrandina artimą, nuoširdų santykį su savo kraštu, jo

praeitimi ir dabartimi. Šiomis nuostatomis vadovaujantis Etninės kultūros ikimokyklinio ir

priešmokyklinio ugdymo metodinių rekomendacijų projekte90 siūloma pradėti formuoti

etnokultūrinį ugdymą Lietuvos švietimo sistemoje.

Pagrindinis projekte deklaruojamas etnokultūrinio ugdymo siekis įgyvendinant

ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo programas – panaudoti etninę kultūrą kaip vaikų

gyvenimo turtinimo, džiuginimo, kūrybos, darnaus sugyvenimo su kitais, tautos patirties perėmimo

88 LR Švietimo įstatymas. Prieiga per internetą: http://www3.lrs.lt/pls/inter2/dokpaieska.showdoc_l?p_id=279441&p_query=&p_tr2= [žiūrėta 2012 01 13]89 Ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo metodinės rekomendacijos. Prieiga per internetą: http://www.upc.smm.lt/ugdymas/ikimokyklinis/medziaga.php [žiūrėta 2012 01 13]90 Ibid.

41

ir prigimtinių galių atsiskleidimo šaltinį, paskatinti vaiko susidomėjimą įvairiais papročiais ir

tautinio meno rūšimis91.

Visų pirma pedagogams rekomenduojama atkreipti dėmesį į vaikų amžių ir

analizuoti jiems įdomius ir suvokiamus reiškinius. Ugdomuoju požiūriu ypač svarbi tautosaka,

muzikinis ir žaidybinis folkloras, tautodailė, paprotinis elgesys ir tradicinės šventės, tačiau būtina

atsižvelgti, kokie žanrai ar šventės yra tinkamesni mažesniems vaikams, kokie – vyresniems.

Minėtoje programoje detaliai yra analizuojami skirtingų amžiaus tarpsnių vaikų sugebėjimai ir

poreikiai bei į juos atsižvegus siūlomi įvairūs etninės kultūros ugdymo būdai. Paties mažiausiems -

iki trejų metų – siūlomi tautosakos žanrai yra lopšinės, žaidinimai, trumpos dainos apie gyvūniją.

Tokio amžiaus vaikai labai mėgsta dainas su imitaciniais judesiais ar kitais vaidybiniais elementais,

nesudėtingus paukščių ir gyvūnų pamėgdžiojimus, trumpas skaičiuotes ir pasakas. Jiems siūlomos

ugdymo temos yra: „Aš ir mano šeima“, „Aš ir aplinka“,“Kalendoriniai papročiai ir šventės“,

„Liaudies kūryba“.

Keturmečiai vaikučiai yra judresni ir itin mėgsta vaidybinius siužetinius

žaidimus, taip pat šokti (žinoma, savaip) skambant ritmiškai ir smagiai liaudies muzikai. Jiems

tinkamiausi tautosakos kūriniai – raiškios skaičiuotės, paukščių balsų pamėgdžiojimai ir erzinimai,

būrimai, nedidelės apimties dainos ir pasakos, paprastesnės mįslės ir patarlės.

Penkiamečiai jau sugeba vertinti poelgius, atsiranda pastovūs moraliniai,

doroviniai ir estetiniai kriterijai bei vertinimai, todėl rekomenduojama juos pratinti prie paprotinio

elgesio, plėtoti suvokimą, kas yra šeima. Taigi ikimokyklinio trijų - penkerių metų amžiaus

vaikučius be jau minėtų temų siūloma supažindinti ir su paprotinio elgesio taisyklėmis.

Šešiamečiai be jau anksčiau minėtų dalykų noriai ima mokytis tradicinio etiketo,

kaip elgtis prie stalo, kaip tinkamai elgtis su kaimynais, draugais, globoti silpnesnius už save ir pan.

Priešmokylinio amžiaus vaikų ugdymą siūloma plėsti supažindinant su gimine, tauta, tautodailės

darbeliais92.

91 Ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo metodinės rekomendacijos. Prieiga per internetą: http://www.upc.smm.lt/ugdymas/ikimokyklinis/medziaga.php [žiūrėta 2012 01 13]92 Ibid.

42

Pateikti etninės kultūros ugdymo būdai yra tik kelios gairios, nurodytos Etninės

kultūros ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo metodinių rekomendacijų projekte. Šį projektą

galima įvardyti nuodugnia ikimokyklinio ir priešmokyklinio vaikų poreikių ir gebėjimų studija bei

išsamiu pedagogu vadovu. Deja, ši metodika yra tik rekomendacinio pobūdžio. Jos įgyvendinimas

priklauso nuo švietimo įstaigos tikslų ir pedagogo kvalifikacijos. Kiekviena įstaiga, organizuojanti

ugdymą pagal ikimokyklinio, priešmokyklinio ugdymo programas, gali pasirinkti įvairius

etnokultūrinio ugdymo modelius. Etninės kultūros ugdymas gali būti integrali programų dalis arba

organizuojamas papildomai, kai įstaigoje numatytos įvairios tikslinės neformalaus vaikų švietimo

veiklos (pavyzdžiui, būreliai, šokių kolektyvai, amatų dirbtuvės ir t.t.).

Vis dėlto, ugdant ikimokyklinio ir priešmokyklinio amžiaus vaikus šeima atlieka

svarbiausią vaidmenį. Šiuo laikotarpiu labai svarbus vaikų ugdymo įstaigos ir šeimos

bendradarbiavimas.

2.1.2 Paveldošvieta pradiniame ugdyme

Pagal LR švietimo įstatymą, pradinio ugdymo paskirtis – suteikti asmeniui

dorinės ir socialinės brandos pradmenis, kultūros, taip pat ir etninės, pagrindus, elementarų

raštingumą, padėti jam pasirengti mokytis pagal pagrindinio ugdymo programą93.

Nors įstatyme deklaruojama būtinybė šiame ugdymo etape suteikti mokiniui

kultūros pagindus, tarp pradinio ugdymo bendrųjų programų nėra numatyta nei etninės kultūros, nei

apskirtai kultūros paveldo mokymo programų. Todėl, analogiškai kaip ir ikimokykliniame ugdyme,

rekomenduojama etninės kultūros dėstymą integruoti į kitas mokymo programas. Tam tikslui

paruoštos Etninės kultūros ugdymo metodinės rekomendacijos pradinio ugdymo pedagogams94.

Specialistų nuomone, etninė kultūra ugdymo procese gali būti integruojama į

įvairias vaikų ugdymo sritis: aplinkos, gamtos ir pasaulio pažinimą, dorinį ugdymą, šeimos,

giminės, bendruomenės ir tautos švenčių bei tradicijų pažinimą, gimtosios kalbos, muzikinių,

vaidybinių, šokio ir dailės gebėjimų ugdymą ir pan. Etninės kultūros integravimas pagyvina įvairias

vaikų veiklas, padeda atsipalaiduoti, suteikia džiaugsmo, aktyvina vaikus, teigiamai veikia jų

93 LR Švietimo įstatymas. Prieiga per internetą: http://www3.lrs.lt/pls/inter2/dokpaieska.showdoc_l?p_id=279441&p_query=&p_tr2= [žiūrėta 2012 01 13]94 Etninės kultūros ugdymo metodinės rekomendacijos pradinio ugdymo pedagogams. Prieiga per internetą: http://www.upc.smm.lt/ugdymas/pradinis/rekomendacijos/ [žiūrėta 2012 01 13]

43

jausmus, padeda sukaupti dėmesį. Taipogi etnokultūrinis ugdymas gali vykti ir neformaliojo

ugdymo veiklose – dalyvaujant folkloro ansambliuose, būreliuose, klubuose ir kituose

kolektyvuose, rengiant tradicines šventes ir jose dalyvaujant, renkant tautosakos ar kitą kraštotyrinę

medžiagą ir pan. Sėkmingai etninės kultūros srityje dirbančių mokyklų patirtis rodo, kad

neformaliojo švietimo metodais perteikiama etnokultūra vaikams yra patraukli, stiprina ryšius su

tėvais, buria ir skatina bendrą veiklą su mokyklos ir vietos bendruomenėmis95.

Labai svarbu užtikrinti tęstinumą tarp priešmokykliniame amžiuje ir pradiniame

ugdyme organizuojamo etninės kultūros mokymo. Todėl tikslinga tęsti anksčiau minėtų temų

dėstymą, plečiant jų pažinimą ir gilinant žinias.

Kaip ir priešmokykliniame ugdyme, pradinukams nemažiau svarbūs lieka

žaidimai: jie gali būti sudėtingesni, tačiau naudinga pakartoti ir kai kuriuos darželyje žaistus

žaidimus, nes vaikai juose randa naujų reikšmių, žaidžia su didesne išmone.Vaikų vaidybinius

gebėjimus ir toliau rekomenduotina ugdyti dainomis, kurios sužadina norą vaidinti, imituoti

judesiais. Taip pat rekomenduotina skatinti vaikų susidomėjimą gamta ir jos reiškiniais, su jais

susijusia mitologija, pasakomis, legendomis, sakmėmis.

Viena mėgstamiausių veiklos formų pradinėse klasėse – piešimas, kuris šiame

amžiuje atlieka pažintinę funkciją, lavina vaizduotę. Piešdami vaikai gali pavaizduoti pasakas ir

kitus tautosakos kūrinius, kūrybiškai panaudoti tradicinę ornamentiką ir tautodailės motyvus,

susikurti savo tautinius drabužius ir pan.

Labai naudinga sudaryti vaikams sąlygas dalyvauti šeimos šventėse, vakaronėse,

spektakliuose – tai puiki kūrybinės, artistinės veiklos erdvė, o kartu ir vienas iš būdų plėsti etninės

veiklos ribas. Taip pat nemažiau prasminga etninės kultūros ugdymo procese panaudoti socialinę

aplinką ir rengti įvairias išvykas – į gamtą, etnografinius kaimus ar sodybas, tradicinių amatų

centrus, muziejus, parodas, nukeliauti prie artimiausių gamtos ir kultūros paminklų, aplankyti vietos

tautodailininkus, folkloro ansamblius ir pan. Tokios išvykos itin suaktyvina vaikus, kelia jų

susidomėjimą, leidžia tiesiogiai susipažinti su įvairiais etnokultūriniais reiškiniais ir vertybėmis,

išgirsti jas puoselėjančių žmonių mintis, iš arčiau ir plačiau pamatyti tai, apie ką anksčiau buvo tik

girdėję.

95 Etninės kultūros ugdymo metodinės rekomendacijos pradinio ugdymo pedagogams. Prieiga per internetą: http://www.upc.smm.lt/ugdymas/pradinis/rekomendacijos/ [žiūrėta 2012 01 13]

44

Organizuojant etninės kultūros ugdymą, prasminga derinti regioninių savitumų

išryškinimą su etninės kultūros įvairovės ir bendrųjų dėsningumų pažinimu – tokiu būdu parodant

įvairių etnografinių regionų skirtumus ir panašumus, plėsti vaikų etnokultūrinio išprusimo akiratį96.

Pradiniame ugdyme vienos iš paveldošvietos srities, etninės kultūros ugdymo,

raiškos būdų įvairovė smarkiai išauga. Efektyviausias jos įgyvendinimas, apimamtis visas sferas:

namus, mokyklą, laisvalaikį, socialinę aplinką.

2.1.3 Paveldošvieta pagrindiniame ir viduriniame ugdyme

LR Švietimo įstatyme deklaruojami pagrindinio ir vidurinio ugdymo tikslai yra:

suteikti asmeniui dorinės, sociokultūrinės ir pilietinės brandos pagrindus, bendrąjį raštingumą,

technologinio raštingumo pradmenis, ugdyti tautinį sąmoningumą, išugdyti siekimą ir gebėjimą

apsispręsti, pasirinkti ir mokytis toliau97. Skatinant pilietinę brandą bei ugdant tautinį sąmoningumą,

kultūros paveldas (materialusis ir nematerialusis) ir jo ugdymas atlieka labai reikšmingą veidmenį.

Todėl 2012 metų balandžio 20 dieną, Švietimo ir mokslo ministras Gintaras

Steponavičius patvirtino pagrindinio ir vidurinio ugdymo etninės kultūros bendrąsias programas.

Tokiu būdu, 2009 m. patvirtinus Etninės kultūros plėtros švietimo įstaigose strategiją, o dabar ir

bendrąsias šio dalyko programas buvo sukurta vientisa etninės kultūros ugdymo sistema.

Pagrindinio ir vidurinio ugdymo etninės kultūros bendrosios programos pratęs ir plės etnokultūrinį

ugdymą, kurio pradmenis mokiniai įgyja ikimokykliniame, priešmokykliniame ir pradiniame

ugdyme.

5–12 kl. etnokultūrą mokiniai galės mokytis kaip pasirenkamąjį dalyką. 11–12

kl. bus galima rinktis ir etninės kultūros modelius, pavyzdžiui, Kalba ir etninė kultūra, Menai ir

etninė kultūra, Technologijos ir etninė kultūra, Etninė kultūra ir socializacija, Papročiai ir etika ir

pan.

Kadangi etninė kultūra pasižymi išskirtiniu integralumu, todėl ji gali būti

integruota į daugelį mokomųjų dalykų. Ypač ryškios sąsajos su lietuvių kalba ir literatūra, gimtąja

kalba, istorija, technologijomis, doriniu, gamtamoksliniu, meniniu ugdymu.

96 Ibid.97 LR Švietimo įstatymas. Prieiga per internetą: http://www3.lrs.lt/pls/inter2/dokpaieska.showdoc_l?p_id=279441&p_query=&p_tr2= [žiūrėta 2012 01 13]

45

5-10 kl. mokiniai pamokų metu nagrinės giminės ir bendruomenės tradicijas,

tradicinį etiketą, įvairias šventes, papročius ir apeigas, tradicinę aprangą, kulinarinį paveldą,

tradicinę ūkinę veiklą, liaudies kūrybą, tarmes ir etnografinių regionų savitumus, kitas

etnokultūrines vertybes bei jų reikšmę ir prasmingumą šiuolaikiniame gyvenime. Vaikai taip pat

ugdysis praktinius gebėjimus, pavyzdžiui, mokysis tradicinio dainavimo, muzikavimo, šokio ir

žaidimo, tarmių, amatų, susipažins su papročių taikymu ir kt. Vyresnėse klasėse mokiniai gilinsis į

tautos kultūros savitumą, sąsajas su kitomis kultūromis, į papročių, apeigų, simbolių ir kitų reiškinių

kilmę, paskirtį, prasmę, svarbiausias ypatybes.

Svarbu, jog šios programos skatintų jaunimą pažinti savo etninę kultūrą ir per

įvairią mokinių kultūrinę saviraišką – dalyvauti folkloro ansamblių, būrelių, klubų ir kitų kolektyvų

ar kraštotyros veikloje, įdėmiau susipažinti su liaudies meistrų, dainininkų, tautodailininkų menu,

įsitraukti į kultūros paminklų tvarkymo talkas98.

Į pagrindinį ir vidurinį ugdymą, skirtingai nei ankstesnėse pakopose, yra

įtraukiamas kultūros bei gamtos paveldo švietimas, globos ir pagarbos jam ugdymas. 1999 metais

UNESCO Pasaulio paveldo centras ir UNESCO Asocijuotų mokyklų tinklas parengė mokymo

vadovą “Pasaulio paveldas – jaunimo rankose99”. 2006 metais Lietuvos nacionalinė UNESCO

komisija, bendradarbiaudama su Švietimo ir mokslo ministerija, Kultūros ministerija, Švietimo

kaitos fondu ir Jungtinių Tautų Vystymo programa, išleido šio vadovo (World Heritage in Young

Hands) lietuviškąjį vertimą.

Rengiant lietuviškąjį vertimą ir jį pritaikant Lietuvos ugdymo sistemai, daug

prisidėjo Lietuvos paveldosaugos, aplinkosaugos specialistai, nematerialiojo paveldo puoselėtojai,

UNESCO asocijuotųjų mokyklų projekte dalyvaujančių mokyklų mokytojai. Lietuviškasis mokymo

vadovas "Pasaulio paveldas — jaunimo rankose" pasipildė įdomia informacija apie Lietuvos ir kitų

valstybių paveldą, architektūros, kultūros tradicijas, istoriniais faktais, taip pat konkrečios veiklos

pasiūlymais, užduotimis, testais, žaidimais.

Mokymo vadovas "Pasaulio paveldas — jaunimo rankose" — pirmasis žingsnis

siekiant papildyti Lietuvos mokyklų programą mokymu apie pasaulio paveldą. Šis leidinys turi

98 Etninės kultūros bendrosios programos. Prieiga per internetą: http://www.smm.lt/ugdymas/bendrasis/docs/EK%20programa%20Pagrindinis%20ug%20zin120412.pdf[žiūrėta 2012 04 20]99 Pasaulio paveldo vadovas. Prieiga per internetą: http://www.aspnet.lt/index.php?n=112 [žiūrėti 2012 03 20]

46

padėti ne tik supažindinti jaunimą su vertingiausiais kultūros ir gamtos paminklais, bet ir paskatinti

aktyviai prisidėti prie paveldo išsaugojimo, kartu ugdyti jauno žmogaus atsakomybę už kultūros ir

gamtos paveldo vertybių išsaugojimą. Taip pat sustiprinti Lietuvos mokyklų gebėjimus skleisti

pagarbos gamtos ir kultūros paveldui idėjas, formuoti pozityvų jaunimo požiūrį ir elgseną paveldo

atžvilgiu bei stiprinti mokytojų įgūdžius ir reikiamą kompetenciją, dėstant šį naują dalyką.

Leidinyje pateikiamos praktinės paveldosauginės veiklos rekomendacijos ir pasiūlymai.

Iki pasirodant šiam mokymo vadovui, Lietuvos mokyklose nebuvo dėstomi

kultūros ir gamtos paveldo dalykai, todėl didžioji dalis jaunimo apie paveldą žinojo labai mažai.

Šiandien tiek pagrindinio, tiek vidurinio mokymo pakopoje yra įgyvendinamas bendrųjų

kompetencijų ugdymas, kurį sudaro šešios programos, jų tarpe ir Kultūrinio sąmoningumo

integruojamoji programa100. Šios programos tikslas yra: padėti mokiniams įgyti kultūrinio

sąmoningumo žinių, ugdyti gebėjimus, nuostatas, reikalingas suprasti, priimti, gerbti ir dalyvauti

perduodant įvairių asmenų, grupių, tautų, rasių sukurtas kultūrines vertybes, plėtoti savo kultūrinės

rai kos gabumus. Kultūrinio sąmoningumo integruojamoji programa padeda mokiniams išsiugdyti

šias nuostatas:

tapti gimtosios ir europinės kultūros atstovu;

pripažinti ir gerbti kitų rasių, tautų, grupių, asmenų kultūrines vertybes;

išsaugoti kultūrų ir gamtos paveldą ateities kartoms;

teigiamai vertinti istorines ir šiuolaikines kultūrinės raiškos formas;

pripažinti savo ir kitų asmenų kūrybinius gabumus, pastangas juos plėtoti

dalyvaujant kultūrinėje raiškoje;

pripažinti estetinių vertybių svarbą visaverčiam žmogaus gyvenimui.

Žinios, susijusios su kultūrų ir gamtos paveldu, jo globa, išsaugojimu, panaudojimu apima tokias

temas, kaip:

didžiausi pavojai kultūrų ir gamtos paveldo įvairovei (urbanizacija,

globalizacija, supanašėjimas ir kt.) ir kaip jie reiškiasi konkrečiose srityse (pvz., meninėje,

socialinėje, mokslinėje, sportinėje ir kt.);

100 Kultūrinio sąmoningumo integruojamoji programa. Prieiga per internetą: http://portalas.emokykla.lt/bup/Puslapiai/pagrindinis_ugdymas_kulturinio_samoningumo_programa_bendros_nuostatos.aspx [žiūrėta 2012 03 23]

47

Lietuvos gamtos ir kultūros paveldo objektai, įrašyti į UNESCO pasaulio

paveldo sąrašą;

būdai, kuriais materialusis ir nematerialusis kultūros paveldas yra

išsaugomas ateities kartoms (įstatymų, vertybių sąrašų, įrašų, filmų, elektroninių saugyklų

kūrimas);

pavyzdžiai, rodantys, kaip tradicinės kultūros paveldas panaudojamas šių

dienų gaminiams, šventėms, pramogoms, paslaugoms101.

Apibendrinant galima teigti, jog per pastaruosius kelerius metus paveldošvieta

Lietuvos mokyklose žengė svarbius žingsnius plėtojant paveldo švietimą. Šiuo metu yra sukurta

vientisa etninės kultūros ugdymo sistema, apimamti visą vaikų ikimokyklinį ir mokyklinį amžių.

Yra parengtos etninės kultūros ugdymo rekomendacijos, atsižvelgiančios į vaikų amžių ir jų

gebėjimų, poreikių ir interesų kaitą.

Kultūros ir gamtos paveldo ir jo išsaugojimo švietimas vykdomas vyresniame

amžiuje, pagrindinio ir vidurinio ugdymo pakopose. Tai suprantama, nes nagrinėjamos temos yra

sudėtingesnės, reikalaujančios gilesnio vaikų mąstymo. Abi mokymo programos, ugdo vaikų meilę

ir pagarbą kultūros paveldui, skatina jų domėjimąsi, aktyvumą, dalyvavimą paveldo išsaugojime.

Tai atliepia pagrindinius paveldošvietos principus, skelbiamus tiek tarptautiniuose, tiek Lietuvos

paveldą reglamentuojančiuose dokumentuose.

Vis dėlto, šių programų vykdymas nėra griežtai reglamentuotas, todėl tik nuo

pedagogų požiūrio ir kompetencijos priklauso, kiek valandų per savaitę bus skiriamas šioms

mokomosioms programoms, ar jos bus dėstomos atskiru dalyku ar integruotos i kitas pamokas.

Turint omenyje, jog neretai yra skundžiamasi per dideliu mokymo krūviu, tikėtina, jog šioms

mokymo programoms skiriama nedaug laiko. Dažniausiai šios programos yra integruojamos į kitas

mokomas programas ir dėstomos jų rėmuose. Be to neretai už etninės kultūros, bei gamtos ir

kultūros paveldo ugdymą yra atsakingi padagogai yra ne tos srities specialistai, todėl menkai ar

visai nekvalifikuoti šiose srityse.

101 Kultūrinio sąmoningumo integruojamoji programa. Prieiga per internetą: http://portalas.emokykla.lt/bup/Puslapiai/pagrindinis_ugdymas_kulturinio_samoningumo_programa_bendros_nuostatos.aspx [žiūrėta 2012 03 23]

48

Labai svarbu, jog būtų užtikrinamas reikiamas etninės kultūros ir paveldosaugos

specialistų kiekis, kurie galėtų dėstyti šiuos mokomiuosius dalykus, konsultuoti, kelti mokytojų

kompetencijas organizuojant seminarus.

Lietuvos aukštosiose mokyklose etnologų bakalauro specialybė dėstoma

Vytauto Didžiojo universitete bei lietuvių filologijos ir etnologijos bakalauro studijos – Klaipėdos

universitete. Paveldosaugos magistro laipsniai suteikiami Vilniaus ir Vytauto Didžiojo

universitetuose. Etnologų specialybės nėra itin paklausios, todėl paruošiamas nedidelis skaičius

specialistų, paveldosaugos srityje situacija šiek tiek geresnė. Tikslinga būtų atlikti tyrimą, siekiant

išsiaiškinti ar yra patenkinamas šių sričių specialistų poreikis Lietuvoje.

49

3. PAVELDOŠVIETOS PRAKTIKOS NEFORMALIOJO

ŠVIETIMO ĮSTAIGOSE

Paveldošvieta neturėtų apsiriboti vien švietimu mokyklose. Jos tikslas – skatinti

vaikų domėjimąsi, tapti neatsiejama gyvenimo dalimi. Paveldo švietimas yra vykdomas efektingai,

jei yra sužadinamas vaiko noras domėtis kultūra ir popamokinėje veikloje. Neformalus ugdymas,

priešingai nei formalusis, yra savanoriškas, todėl jei mokinys savo noru imasi papildomos

užklasinės veiklos tai rodo jo susidomėjimą.

LR švietimo įstatyme neformalusis švietimas apibrėžiamas, kaip – švietimas

pagal įvairias švietimo poreikių tenkinimo, kvalifikacijos tobulinimo, papildomos kompetencijos

įgijimo programas102. Neformaliojo vaikų švietimo paskirtis tenkinti mokinių pažinimo, ugdymosi

ir saviraiškos poreikius, padėti jiems tapti aktyviais visuomenės nariais.

Neformaliojo vaikų švietimo programas vykdo neformaliojo vaikų švietimo ir

kitos švietimo įstaigos, laisvieji mokytojai, kiti švietimo teikėjai. Neformaliajam vaikų švietimui

priskiriamas taip pat ir formalųjį švietimą papildantis ugdymas, kurį vykdo muzikos, dailės, kitos

menų ir sporto mokyklos. Paveldošvietą vykdo tokios neformalaus ugdymo institucijos kaip:

Liaudies kultūros centras, Kauno tautinės kultūros centras, Vilniaus mokytojų namai, Vilniaus

etninės kultūros centras, įvairūs kraštotyros, folkloro būreliai ir kiti kultūros centrai,

gamtosaugininkų ir paveldosaugininkų klubai, turizmo informacijos centrai, muziejai.

Lietuvoje kiekviena savivaldybė privalo turėti optimalų pradinio, pagrindinio,

vidurinio ir neformaliojo vaikų ir suaugusiųjų švietimo programų teikėjų tinklą, užtikrinantį asmenų

ugdymąsi ir jų teisę mokytis valstybine kalba, ir pagalbą mokiniui, mokytojui ir mokyklai teikiančių

įstaigų tinklą. 2009–2010 m. m. Lietuvoje veikė 53 valstybinės muzikos mokyklos, 14 dailės

mokyklų ir 47 meno bei kūrybos mokyklos. Minėtais metais muzikos mokyklas lankė apie 22,4

tūkst. moksleivių, dailės – 5,7 tūkst., mišraus profilio mokyklas, centrus, kūrybos namus ir kt. –

102 LR Švietimo įstatymas. Prieiga per internetą: http://www3.lrs.lt/pls/inter2/dokpaieska.showdoc_l?p_id=279441&p_query=&p_tr2= [žiūrėta 2012 01 13]

50

30,1 tūkst. Palyginti su bendrojo lavinimo mokyklų mokinių skaičiumi, tai sudaro apie 14%

mokinių103. Tai palyginti nedideli skaičiai, todėl reiktų didinti vaikų įtraukimą į neformalų ugdymą.

103 Neformaliojo vaikų švietimo įgyvendinimas. Prieiga per internetą: http://www.upc.smm.lt/ugdymas/neformalusis/neformalus3.php [žiūrėti 2012 04 10]

51

3.1 Vytauto Didžiojo universiteto ir Kauno Technologijų universiteto darbo

grupės atliktas vaikų neformaliojo švietimo tyrimas

2008 metais buvo atliktas vaikų dalyvavimo neformaliojo vaikų švietimo

veiklose ir jų kokybės tyrimas104. Jo tikslas buvo išanalizuoti popamokinės veiklos organizavimą,

būklę ir ją lemiančius veiksmus. Tyrimo rezultatai patvirtino, kad mokinius dalyvauti popamokinėje

veikloje skatina saviraiškos ir interesų realizavimo poreikis bei siekis įgyti žinių ir rengtis būsimai

profesijai. Tyrime išryškėjo tokios neformalaus ugdymo problemos: užklasinių veiklų naujumo ir

įvairovės stoka, organizacinių nesklandumų bei per didelis mokymosi krūvis mokykloje, trukdantis

užsiimti popamokine veikla.

Taip pat buvo nustatyta didelės šeimos kultūrinio ir socialinio kapitalo įtaka

mokinių dalyvavimo popamokinėje veikloje motyvams ir aktyvumui: itin svarbus tėvų požiūris į

vaikų užimtumą bei tėvų galimybės mokėti už neformalųjį švietimą.

Popamokinės veiklos organizatoriai išskiria šiuos galimus problemų sprendimo

būdus: finansavimo didinimas, kvalifikuotų specialistų pritraukimas į mokyklas, mokinių vežiojimo

galimybių išplėtimas, valandų, skirtų popamokiniam ugdymui didinimas, lankstesnis mokymo

krūvio reguliavimas, mokinių motyvacijos didinimas, mokytojų entuziastų skatinimas, nuolatinė

mokinių poreikių tyrimų plėtra.

Didžioji dalis mokinių (63,7%) neformaliojo ugdymo būrelius lanko mokykloje

ir tik 36.3% - neformaliojo vaikų švietimo įstaigose. Sudarius bendrą neformaliojo švietimo veiklų

lankomumo reitingą paaiškėjo, jog 1-4 klasių mokinių tarpe pirmoje vietoje pagal populiarumą yra

sporto būreliai. Jis užima net 25% visų neformaliojo ugdymo veiklų, todėl kitiems užsiėmimams

tenka po nedidelę dalį, ypač tai galima pasakyti apie pilietiškumo ugdymą bei tautinę kultūrą.

Pastaorji užima tik 5% vaikų pasirinkimų. ( priedas Nr.2)

Ištyrus 5-11 mokinių pasiskirstymą į neformalaus švietimo veiklas, paaiškėjo,

jog tautinę kultūrą pirmuoju pasirinkimu renkasi tik 3,2 % vaikų, antruoju dar mažiau – 3% ir

trečiuoju numeriu tautinės kultūros užsiėmimus įvardino tik 2,5 % vaikų. Daugiausiai vaikų

104 Neformalus švietimas Lietuvoje. Faktai, interesai, vertinimai. Prieiga per internetą: http://www.upc.smm.lt/ugdymas/neformalusis/neformalus5.php [žiūrėta 2012 02 30]

52

(35,8%) pirmuoju numeriu įvardino sportą, mažiausiai vaikų (0,9%) – informacines technologijas.

(priedas Nr.3 )

Akivaizdu, jog tautinės kultūros ugdymas, tuo pačiu ir paveldošvieta

neformaliaja švietime užima menką vietą. Todėl būtina ieškoti naujų, patrauklesnių raiškos būdų,

padėsiančių sudominti daugiau mokyklinio amžiaus vaikų. Kaip jau buvo minėta, vaikų

popamokinės veiklos pasirinkimui turi šeima ir jos vertybės. Todėl tikslinga būtų organizuoti

paveldošvietos veiklas įtraukiančias visus šeimos narius, pvz: įvairas šeimos popietes, stovyklas,

edukacinius užsiėmimus. Tokiu būdu būtų visoje šeimoje diegiamos bendros pagarbą paveldui

išreiškiančios vertybės

Taip pat ne ką mažesnis dėmesys turi būti skiriamas kiekvieno piliečio

savišvietos skatinimui. LR švietimo įstatymas savišvietą apibūdinama, kaip nuolatinis

savarankiškas mokymasis, kuris remiasi asmens iš įvairių šaltinių gaunamomis žiniomis ir jo

praktine patirtimi105. Visuomenės nuolatinis savanoriškas mokymasis, švietimasis – atsakingos,

brandžios žinių visuomenės formavimosi garantas.

Valstybė privalo skatinti visuomenės nuolatinį norą šviestis, formuodama

teigiamas nuostatas, pabrėždama mokymosi naudą, bei suteikdama tam sąlygas. Svarbu, kad būtų

užtikrintas platus ir įvairus galimybių ir būdų šviestis pasirinkimas, kad edukacinis aspektas apimtų

įvairias sferas bei būtų įtrauktas į žmogaus laisvalaikio praleidimo būdus.

Žmogaus savišvietos paveldo klausimais skatinime didelį vaidmenį atlieka

tokios įstaigos kaip Turizmo informacijos centrai bei muziejai. Šių įstaigų siūlomos paslaugos

apima tiek laisvalaikio praleidimą, tiek įvairias edukacijos formas. Toliau apžvelgsime didžiausių

šalies turizmo informacijos centrų siūlomas paslaugas ir paveldošvietos būdus, bei Lietuvos

muziejuose vykdomas edukacines programas. Sieksime išskirti paveldo švietimo kryptis,

tendencijas bei prioritetus.

105 LR Švietimo įstatymas. Prieiga per internetą: http://www3.lrs.lt/pls/inter2/dokpaieska.showdoc_l?p_id=279441&p_query=&p_tr2= [žiūrėta 2012 01 13]

53

3. 2 Turizmo informacijos centrų vykdoma paveldošvieta

Apsilankę turizmo informacijos centruose (toliau TIC) galite gauti visą

reikalingą informaciją apie dominančią vietą ar lankytiną objektą. Čia laukiami ne tik užsienio

turistai ar svečiai iš kitų Lietuvos miestų, bet ir patys miestiečiai, kurie nori sužinoti daug naujo apie

savo miestą.

TIC teikiamos paslaugos:

Teikia informaciją apie tam tikro miesto ir visos Lietuvos lankytinus

objektus, apgyvendinimo galimybes, renginius, pramogas kitas turizmo paslaugas.

Organizuoja pažintines ir temines ekskursijas.

Rengia, leidžia ir nemokamai platina arba parduoda leidinius apie miestus,

lankytinus objektus, turistinius mašrutus, Lietuvą.

Parduoda žemėlapius, atvirukus ir suvenyrus.

Užsako kambarius viešbučiuose ir privačiame sektoriuje.

Organizuoja gidų ir kelionių vadovų kursus106.

Siekiant nuodugniau atskleisti turizmo informacijos centruose vykdomą

paveldošvietimą, sklaidą ir populiarinimą, išanalizuosiu trijų didžiausių ir labiausiai turistų lankomų

Lietuvos miestų: Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos turizmo informacijos centrų su paveldošvietą

susijusią veiklą.

3.2.1 Vilniaus turizmo informacijos centro vykdoma paveldošvieta

Lietuvos sostinės, daugausiai turistų sulaukiančio miesto, Vilniaus turizmo

informacijos centro svetainėje lankytini objektai pateikiami grupėmis. Jie suskirstyti į: muziejus,

įdomias vietas, bažnyčias, maldos namus, galerijas, paminklus, dailiuosius amatus, panoramas,

parkus ir objektus, esančius aplink Vilnių. Taip pat yra pateikiamas lankomiausių objektų

dvidešimtukas. Į jį patenka tokie objektai, kaip: Gedimino pilies bokštas, Arkikatedra bazilika,

Aušros vartai, Šv. Onos bažnyčia, Vilniaus universitetas, Užupis, Vilniaus paveikslų galerija,

Vilniaus gynybinės sienos bastėja, Trijų kryžių kalnas, Televizijos bokštas, Šv. Kotrynos bažnyčia,

106 Turizmo informacijos centrų svetainė. Prieiga per internetą: http://www.7seasons.lt/vilnius_tic [žiūrėta 2012 04 10]

54

Šv. Apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčia, Stiklių – žydų – Gaono gatvės, Vilniaus rotušė, Prezidento

rūmai, Pilies gatvė, Lietuvos nacionalinis muziejus, Gintaro muziejus – galerija, Genocido aukų

muziejus, Gedimino prospektas.

Kiekvienas lankytinis objektas trumpai pristatomas, pateikiant svarbiausius

faktus bei turistams aktualią informaciją: darbo valandas, kainas, adresą ir pan. Taigi besidominties

vienu ar kitu objektu nebereikia ieškoti papildomos su lankymu susijusios informacijos, tai yra

išties patogu.

Vilniaus TIC svetainėje atskirose visa reikalinga informacija pateikiama

atskirose skiltyse. Tokiu būdu turistai ar miestą geriau norintys pažinti gyventojai labai greitai gali

rasti jiems rūpimą informaciją apie maitinimą, apgyvendinimą, transportą, laisvalaikį bei

ekskursijas. Pastarosios taip pat skirstomos į ekskursijas pėsčiomis, mirkoautobusu, autobusu bei į

savaitgalio ekskursijas. Siūloma didelė teminių ekskursijų įvairovė, dauguma jų pateikiamos

intriguojančiu pavadinimu, pvz: „Žymiausios Vilniaus moterys ir meilės istorijos“, „Vilniečių

pramogos ir kasdienybė XIX amžiaus pabaigoje“, „Vilniaus senamiesčių kiemelių paslaptys“,

„Vilniaus legendos“, „Stebuklais garsėjantis Vilnius“, „Meniškasis ir romantiškasis Vilnius“ ir pan.

Tokie pavadinimai tikrai sudomina ir vilioja sudalyvauti tokiose ekskursijose, kurių metu miestas

tiesiog prikeliamas iš naujo, atgaivinamas tam tikras laikotarpis ar atskleidžiamas miestelio

gyvenimo socialinis aspektas tuo pačiu ir aplankomi kultūros paveldo objektai. Taip pat yra siūloma

ekskursija, pagal didelio populiarumo susilaukusios rašytojos K. Sabaliauskaitės romaną „Silva

rerum“. Tai rodo, jog yra analizuojami turistų pomėgiai bei atsižvelgiant į juos pasiūloma vis naujų

ekskursijų.

Vilniaus TIC siūlo yra parengęs ekskursijas ir dviračių mėgėjams, taip pat

norintiems pasiplaukioti laivu ar pasivažinėti segvėjumi. Taigi Vilniaus TIC siūlo išties platų

ekskursijų pasirinkimą, pritaikytą kiekvieno poreikiams ir pomėgiams.

Taip pat Vilniaus TIC rengia unikalius teminius teatralizuotus renginius, kurių

metu pramogos yra sujungtos su edukacija, supažindinančia su etnine ar bajoriška kultūra,

viduramžiu miestu, ar legendomis.

Mėgstantys keliauti savarankiškai Vilniaus TIC svetainėje taip pat ras jiems

naudingą informaciją. Jiems siūlomi mašrutai, suskirstyti pagal keliavimo būdą. Taip pat yra

parengti mašrutai judėjimo negalią turintiems žmonėms. Svetainėje yra pristatomi tik mašrutų

55

pavadinimai, jais susidomėję platesnę informaciją gali gauti atvykę į vieną iš keturių Vilniaus TIC

ir gavę nemokamą lankstinuką, parengtą kiekvienam mašrutui. Visa informacija Vilniaus TIC yra

pateikiama šešiomis kalbomis107.

3.2. 2 Kauno turizmo informacijos centro vykdoma paveldošvieta

Kauno Turizmo informacijos centras, savąjį miestą apibūdinantis kaip dar

neatrastą Lietuvos kultūros, tradicijų ir istorijos židinį turistams pristato dvidešimt devynis Kauno

lankytinus objektus. Tarp jų tokios miesto įžymybės kaip: Kauno pilis, Rotušė, Arkikatedra

bazilika, Perkūno namas, Istorinė Lietuvos Respublikos prezidentūra, bei tokie unikalūs objektai,

kaip: Kauno funikulierius, Kauno Karilionas bei užmiesčio puošmenos: Pažaislio Švč. Mergelės

Marijos apsilankymo pas Elžbietą bažnyčios ir kamaldulių vienuolyno ansamblis, Raudondvario

pilis, Žemaitkiemio dvaras.

Kauno TIC svetainėje prie kiekvieno objekto yra pateikta trumpa istorinė

informacija, svarbiausi faktai, su kuriais turistai gali iš anksto susipažinti. Kai kurių objektų

aprašymas pasiriboja vos keliais sakiniais. Daugiausia pateikiama „sausa“ faktinė informacija,

nepaveiki ir neužkabinanti. Tikslingiau, siekiant sudominti lankytojus, pateikti su objektu susijusias

įdomesnes istorijas, legendas, žymius žmones.

Taip pat norintiems geriau pažinti Kauno miestą yra siūlomos teminės

ekskursijos, išryškinančios tam tikrą Kaunui būdingą bruožą, pavyzdžiui: „Kauno miesto transporto

istorija arba rieda rieda rateliukai“, „Karinis Kaunas“, „Kaunas – laikinoji sostinė“, „Kaunas –

sporto lopšys“, „Kauno architektūros paminklai“ ir pan. Šios ekskursijos, atskleidžia tam tikrą

Kauno istorijos puslapį ir kuria tam tikrą miesto vaizdinį.

Kauno TIC mėgstantiems keliauti savarankiškai siūlo turistinius mašrutus.

Pateikiama išsami kelionės informacija, su galimomis pramogomis, lankytinais objektais, maitinimo

ir apgyvendinimo įstaigomis108. Taigi paveldo pažinimas yra sujungiamas su pramogomis, šiuos

kelionių mašrutus gali rinktis tiek norintys gerai praleisti laiką, tiek aplankyti tam tikrus paveldo

107 Vilniaus turizmo informacijos centro svetainė. Prieiga per internetą: http://www.vilnius-tourism.lt/ [žiūrėta 2012 04 10]108 Kauno turizmo informacijos centro svetainė. Prieiga per internetą: http://visit.kaunas.lt/titulinis?lang=lt [žiūrėta 2012 04 10]

56

objektus. Bet kuriuo atveju keliaujantys plečia savo akiratį ir įgauna tam tikrų žinių. Visa

informacija pateikiama lietuvių, anglų ir vokiečių kalbomis.

3.2. 3 Klaipėdos turizmo informacijos centro vykdoma paveldošvieta

Klaipėdos TIC svetainėje turistams siūlomos lankytinos vietos suskirstytos į:

lankytinus objektus, parkus, galerijas ir muziejus. Siūlomi tokie lankytini objektai kaip: Klaipėdos

senamiestis, teatro aikštė, Dramos teatras, Muzikinis teatras, skulptūros „Klaipėdietis“, „Slibinas“,

„Stebuklingasis peliukas“, „Vaikystės svajonė“ ir kt. Kiekvienas objektas trumpai pristatomas,

pateikiant svarbiausius istorinius faktus, objekto autorius bei adresą. Trūksta tokios lankytojams

aktualios informacijos kaip darbo valandos, bilietų kainos ir pan.

Šis TIC siūlo Klaipėdos miestą geriau pažinti pasirenkant temines ekskursijas.

Siūlomų ekskursijų įvairovė nėra didelė. Yra parengtos dvi teminės: "Mažieji Klaipėdos stebuklai"

bei "Klaipėda Prūsijos karalystėje" bei dvi pramoginio - pažintinio turinio ekskursijos: „Alaus

turas“ bei “Klaipėda iš paukščio skyrdžio”. Taip pat Klaipėdos TIC siūlo gana unikalią pramogą –

gimtadienio ekskursiją po Klaipėdos miestą.

Kaip ir anksčiau minėti TIC, turistas Klaipėdos TIC gali rasti visą reikiamą

informaciją apie maitinimo, apgyvendinimo įmones, transportą, artėjančius renginius. Visa

informacija pateikiama lietuvių, anglų ir vokiečių kalbomis109.

Apibendrinant galima teigti, jog turizmo informacijos centrai siūlo didelę

įvairovę paslaugų, vykdo tarpininko tarp miesto ir jį norinčio pažinti asmens funkciją. Geriausiai

savo veiklą išvystęs Vilniaus turizmo informacijos centras: teikia daugiausiai įvairių teminių

ekskursijų, pritaikytų turistų poreikiams. Mažiausiai ekskursijų ir lankytinų objektų pristato

Klaipėdos TIC, tačiau pagirtina jo pastanga pasiūlyti naują paslaugą – gimtadienio ekskursiją. Yra

tikslinga ieškoti vis naujų būtų pritraukti ir sudominti lankytojus.

Deja, TIC svetainėse siūlomi lankytini objektai pristatomi labai „sausai“,

pateikiant tik trumpus aprašymus ir svarbiausius istorinius faktus. Tokia informacija vargu ar

„užkabina“ skaitytoją ir neskatina objektu pasidomėti išsamiau. Siūlytina objektų aprašymuose

pateikti įvairesnę ir patrauklesnę informaciją: su objektu susijusias legendas ar žymius žmones,

109 Klaipėdos turizmo informacijos centro svetainė. Prieiga per internetą: http://www.klaipedainfo.lt/lt/index.php[žiūrėta 2012 03 30]

57

istorijas. Taip pat informacija pateikiama, kaip objektyvi tiesa, juk neretai istorija turi kelias

versijas, jas pateikiant skaitytojas skatinamas pasvarstyti, paspėlioti ir plačiau pasidomėti. Taip pat

naudinga būtų prie aprašymų pridėti literatūros sąrašą, kuriuo galėtų pasinaudoti besidomintysis ir

plačiau pasiskaityti.

Turizmo informacijos centrai orientuojasi į kultūros paveldo sklaidos ir

populiarinimo funkcijas, kelia visuomenės pasidižiavimą šalies kultūros paveldu, ugdo tautinį

tapatumą. Tačiau jie vargu ar atlieka visuomenės švietimą paveldo apsaugos klausimais.

Visuomenei siūlomi populiariausi, neretai restauruoti, lankytojų lankymui pritaikyti ir nemažai

dėmesio sulaukiantys objektai. Griūvantys objektai yra aplenkiami, pristatomas tik „gražusis“

Lietuvos kultūros paveldo vaizdas.

Svarbų vaidmenį visuomenės švietime paveldo klausimais atlieka ir muziejai. Jie

yra išskirtinės mokymo įstaigos, nes suteikia galimybę realiai prisiliesti prie kultūros ir istorijos

vertybių, atskleidžia įvairių laikotarpių ir žmonių kultūrą, formuoja istorinę ir pilietinę sąmonę.

Tikslinga nuodugniau paanalizuoti muziejuose vykdomas edukacines programas, naudojamas

edukacines priemones, siekiant išskirti paveldo edukacijos kryptis.

58

3.3 Lietuvos muziejų vykdoma paveldošvieta

Lietuvos muziejų įstatyme teigiama, jog muziejus - tai visuomenei tarnaujanti ir

jos bei gamtos raidą atspindinti vieša, kultūros įstaiga, kurios svarbiausia veikla yra kaupti, saugoti,

restauruoti, tirti, eksponuoti bei populiarinti materialines ir dvasines kultūros vertybes bei gamtos

objektus110. Taigi be tradicinių eksponatų kaupimo ir saugojimo funkcijų, šiuolaikiniai muziejai

privalo supažindinti visuomenę su muziejinėmis vertybėmis bei jų rinkiniais: rengti nuolatines ir

laikinas ekspozicijas, parodas, publikuoti mokslinių tyrinėjimų rezultatus, muziejinių vertybių

katalogus, rengti muziejų populiarinančius leidinius, dirbti šviečiamąjį darbą111.

Tarptautinė muziejų taryba (ICOM) muziejų etikos kodekse apibrėžia muziejų

vaidmenį visuomenėje bei edukacijos reikšmę ir teigia: „Muziejus turėtų išnaudoti kiekvieną

galimybę plėsdamas savo, kaip žinių skleidėjo, vaidmenį visiems visuomenės sluoksniams […]

Svarbi muziejaus pareiga yra pritraukti naują ir platesnę auditoriją iš visų visuomenės sluoksnių,

tam tikros jos dalies ar grupės, kuriai muziejus tarnauja, ir skatinti tiek plačiąją visuomenę, tiek

atskirus asmenis ar grupes remti muziejų, jo tikslus ir veiklą.112”

Svarbu paminėti, jog siekiant atkreipti visuomenės dėmesį ir paskatinti dar

dažniau lankytis muziejuose, šie, 2012 metai, yra paskelbti muziejų metais.

3.3.1. Muziejų vykdomos edukacijos metodinė analizė

Muziejuose vykdomos edukacijos specifiką lemia visa muziejinė erdvė: pats

muziejus, mokymosi objektai – eksponatai; informacijos perdavimo priemonės: ekspozicija,

etiketės su tam tikra informacija, gido vedamos ekskursijos, specialios programos moksleiviams,

seminarai, paskaitos studentams, įvairioms veiklos suaugusiems ir šeimoms, koncertai, filmai,

konferencijos ir t.t.

Muziejinių edukacijų raiškos formomis galima apibrėžti visus šiuolaikinėje

muziejinė edukacijoje taikomus informacijos perdavimo ir bendravimo su auditorija būdus. Istorijos

110 LR muziejų įstatymas. Prieiga per internetą: http://www.muziejai.lt/prev_vers/Informacija/Teisiniai_aktai_a.htm[žiūrėta 2012 04 10]111 Ibid. 112 Tarptautinės muziejų tarybos muziejinės etikos kodeksas.Prieiga per internetą: http://www.muziejai.lt/Informacija/prof_etikos_kodeksas.htm [žiūrėta 2012 04 10]

59

mokslų daktarė Nastazija Keršytė pateikia edukacinių raiškos formų skirstymą. Ji įvairias

edukacijos formas skirsto į: tradicines (gyvuojančias šimtmečiais) ir naujas, atsiradusias modernių

komunikacijos ir informacijos technologijų panaudojimo dėka. Taigi skiriamos šios pagrindinės

muziejinės edukacijos formos: 1) ekskursija; 2) paskaita; 3) pamoka; 4) konferencija (elektorinė,

virtuali ir kt.); 5) renginiai (konkursai, šventės ir pan.) 6) žaidimai ( ir kitos panašios edukacinių

projektų pasiūlos)113.

Muziejų veikloje taikomos trys eduakcijos teorijos: didaktinė aiškinamoji,

atradimų ir konstruktyvizmo. Šias teorijas galima suskirstyti į du blokus: pasyvaus ir aktyvaus

mokymosi. Pasyviajam priskiriamas didaktinis aiškinamasis mokymasis, o aktyviam – atradimų ir

konstruktyvizmo metodai. Šiuolaikiniuose muziejuose vykdoma edukacija vis labiau krypsta link

aktyvaus lankytojų dalyvavimo mokymosi procese114.

Dovilė Lauraitienė Genocido aukų muziejaus vyr. edukologė išskiria tris vaikų

edukacijos muziejuje metodus: žodinį, vaizdinį ir praktinį. Žodiniai metodai: aiškinimas,

pokalbis, pasakojimas. Šie metodai žodinių samprotavimų ir įrodymų procese skirti svarbiausiai

žodinei informacijai perduoti. Žodinių metodų pagalba išmokstama girdimuoju būdu.

Vaizdiniai metodai: demonstravimas, iliustravimas, audiovizualinės mokymo

priemonės. Demonstravimo ir iliustravimo metodai naudojami vienu metu. Jie papildo ir sustiprina

įgytų žinių poveikį, padeda geriau suprasti muziejinius eksponatus.

Praktiniai metodai padeda suformuoti ir tobulinti įgūdžius, kurie yra sąmoningo

mokėjimo pagrindas. Kūrybingumui ugdyti reikia bent minimalių žinių, ypač protinio ir praktinio

veikimo bei įgūdžių. Juos formuoja pratimai, savarankiškos užduotys ir praktiniai darbai. Kai žinios

yra pritaikomos arba įgaunamos praktikoje, yra ilgiau įsisąmoninamos. Šiems metodams priskiriami

žaidybinis (pažintinių žaidimų), vaidybinis (inscenizacijų) ir pasinėrimo į praeitį rekonstrukcijos

metodai.

Pasinėrimo į praeitį arba rekonstrukcijos metodas taikomas tuomet, kai

muziejaus lankytojai skatinami mintimis keliauti į įvairius istorijos laikotarpius. Šis metodas

113 Keršytė N. Muziejinė edukacija ir mokymas (is). In: Muziejų edukacinės programos:teorija ir praktika. Vilnius:Lietuvos muziejų asociacija, 2005, p. 2.114 Jarockienė N. Muziejų edukacinė veikla: istorija, samprata, praktika. Prieiga per internetą: http://www.pdfdownload.org/pdf2html/pdf2html.php?url=http%3A%2F%2Fwww.museums.lt%2FAteitis%2Fimages%2FKurkime_ateities_muz_leidinys%2Fleidinys_56_62.pdf&images=yes> [žiūrėta 2012 03 10]

60

taikomas tam, kad lankytojai matytų pasaulį nagrinėjamo laikotarpio akimis. Pavyzdžiui, Izraelio

muziejus Ruth Jaunimo sparnas parengė projektus: „Akmens amžiaus pusryčiai“, „Romėnų

pusryčiai“, „Impresionisto pusryčiai“ 8-12 metų vaikams. Pusryčiai buvo ruošiami su komentarais.

Pristatomos epochos drabužiais apsirengęs muziejaus darbuotojas aiškino apie tą laikotarpį ir valgio

gaminimą. Vaikai gamino pusryčius naudodami tos epochos indus, receptus ir maisto produktus.

Vėliau piešė piešinius115.

Siekiant išsiaiškinti, kokie metodai vyrauja Lietuvos muziejų vykdomose

edukacinėse programos buvo išanalizuotos didžiausių šalies istorinės ir etnografijos tematikos

muziejų edukacinių programų aprašai, (iš viso 50) pateikiami internetinėse svetainėse. Buvo

naudojamas šių aprašų turinio analizės metodas. Gauti duomenis pateikti lentelėse, norint atspindėti,

kokiu dažniu edukacinėse programose naudojami minėti metodai bei atskleisti, koks lankytojų

edukacijos būdas vyrauja Lietuvos muziejuose.

Atlikus tyrimą paaškėjo, jog daugumoje muziejų edukacinėse programose

naudoja žodinius, vaizdinius ir praktinius metodus (35 užsiėmimuose). Muziejaus darbuotojas

informaciją pateikia ją iliustruodamas įvairiais eksponatais bei pasiūlydamas lankytojams praktinių

užsiėmimų: pasigaminti dirbinį, išspręsti užduotis, atsakyti į klausimus, pasimatuoti drabužius,

išmėginti ginklus ir pan. Tik keturiose edukacinėse programose buvo naudojami vien tik vaizdiniai

ir žodiniai metodai. 11 užsiėmimų buvo naudojamas pasinerimo į praeitį ir kiti originalūs metodai,

tokie, kaip: įvykių liudininko pasakojimas, apsilankymas pas audėją, apdovanojimų įteikimas

geriausiai atlikusiems užduotis, taip pat inscenizacija, dalyvių įtraukimas į vaidinimą. (priedas Nr.

4) Tik vieno edukacinio užsiėmimo pabaigoje dalyviai buvo skatinami diskutuoti ir išreikšti savo

nuomonę. Tai rodo, jog į lankytoją vis dar žiūrima, kaip į informacijos priėmėją, o ne lygiavertį

dalyvį. Diskusijos turėtų būti skatinamos daug dažniau, nes tai lankytojus skatina mąstyti, būti

aktyviais, ugdo jų sąmoningumą.

Apibendrinant galima teigti, jog šiandieniniuose Lietuvos muziejuose yra

taikomos įvairios edukacijos raiškos formos, lankytojams yra sudaromos sąlygos aktyviam

mokymuisi. Rekomenduotina dažniau rengti diskusijas, skatinti lankytojus mąstyti, kurti ateities

vizijas. Taip pat ne tik supažindinti su tam tikromis paveldo grupėmis, jų specifika, bet ir kylančios

115 Lauraitienė D. Darbo su vaikais muziejuje metodai. In: Muziejų edukacinės programos: naujos idėjos. Prieiga per internetą: http://www.muziejai.lt/Edukacija/ideju_muge.htm [žiūrėta 2012 04 10]

61

problemomis, kartu jas spręsti. Tokiu būdu ugdant visuomenės sąmoningumą paveldo išsaugojimo

klausimais.

3.2.2. Muziejų edukacinių programų tendencijos, kryptys

Šiandien apie 90 proc. Lietuvos muziejų rengia edukacinius užsiėmimus, kurių

lankomumas, muziejininkų teigimu, didėja. Lietuvos dailės muziejaus Meno pažinimo centro

vedėjos N. Jarockienės duomenimis, 2007 m. įvairiose Lietuvos muziejų edukacinėse programose

dalyvavo 246 tūkst. 202 dalyviai. Tuo tarpu 2006 m. jų buvo apie 200 tūkst., o 2005 m. – 185 tūkst.

N. Jarockienė išskiria dvi didėjančio populiarumo priežastis. Pirma, gerėja muziejų edukacinių

programų kokybė, diegiami ryšių su visuomene principai. Antra, mokyklose mokytojai iš tikrųjų

tampa labai aktyvūs: patys ieško informacijos116.

Apžvelgus Lietuvos muziejuose siūlomas edukacines programas, pastebimai

vyrauja etninės kultūros tematika, liaudies verslų ir buities, kalendorinių švenčių pristatymas. Šių

temų populiarumą lemia muziejų ekspozicijos ir parodos, rinkiniai bei mokytojų poreikiai. Pasak

N. Jarockienės, tarp muziejininkų ir mokytojų populiariausia istorinė epocha yra spaudos draudimo

laikotarpis, knygnešiai bei daraktoriai.

Taip pat daugelis Lietuvos miestų turi gilias kultūrines tradicijas, todėl muziejų

edukacinėse programose daug miestietiškų temų. Pirmasis iš istorinio kraštotyrinio pobūdžio

muziejų į savo edukacines programas įtraukęs miesto kultūros temas buvo Kėdainių krašto muziejus

ir prie jo veikiantis Daugiakultūrinis centras. Jie į savo edukacinį lauką įtraukė didikų giminių,

dvaro, vienuolyno istoriją, tokiose programose kaip:„Gyvenimas dvare“, „Viduramžių mieste“,

„Arbatos paslaptys“. Daugiakultūriniame centre per edukacinius renginius kompleksiškai

pateikiama įvairialypė Kėdainių kultūros panorama, apimanti žydų, totorių, karaimų ir kitų tautų

buvimo mieste pėdsakus.

Tradiciškai daugiausia muziejų edukacines programas skiria 1-12 klasių

moksleiviams. Muziejų darbuotojai dirba, atsižvelgdami į skirtingam vaikų amžiui būdingas

suvokimo galimybes, šiuolaikinę pedagogiką ir psichologiją.

116 Muziejininkai: edukacinės programos populiarėja. Prieiga per internetą: http://www.balsas.lt/naujiena/219536/muziejininkai-edukacines-programos-populiareja/1 [žiūrėta 2012 04 20]

62

Taip pat galima pastebėti, jog daugėja muziejų, kurie savo edukacinėje veikloje

naudoja aktyvius mokymo metodus, patirtinį mokymą. Lietuvoje specializuotas edukacines

programas suaugusiems nuolat organizuoja Lietuvos dailės muziejus ir viešoji įstaiga Rumšiškių

muziejaus dvaro akademija.

Taip pat muziejuose vis daugiau atsiranda programų, skirtų šeimoms,

neįgaliesiams ir kitoms visuomenės grupėms. N. Jarockienė teigia, jog, nors šios programos nėra

labai populiarios tarp muziejų, nes reikalauja kitokios patirties ir kompetencijos, vis dėlto pamažu

įgauna vis didesnį pagreitį.

Muziejuje vykstančių užsiėmimų metodus lemia pasirinkti ugdymo tikslai,

priklausantys nuo muziejinių išteklių ir programos diferencijuoto (pagal amžių, socialinius ir kt.

duomenis) vartotojo. Vis dėlto, teatralizacija, varžybos, viktorinos, meninė kūryba – visi šie

elementai naudojami daugelyje edukacinių programų. Pavyzdžiui, per Klaipėdos jūrų muziejaus

Pajūrio etnografinėje sodyboje vykstančius edukacinius užsiėmimus, žvejo dukra virtusi

muziejininkė perteikia moksleiviams žvejo šeimos buities ir amato paslaptis. Taip pat visuose

muziejuose stengiamasi suteikti sąlygas laisvai vaikščioti ir apžiūrėti ekspoziciją, gauti norimos

informacijos ir tapti ne tik stebėtojais, bet ir dalyviais.

Kitas, pastaruoju metu pastebimas, svarbus aspektas – ryšių tarp muziejų ir

mokyklų stiprėjimas. Bendri renginiai su mokyklomis ir aktyvi muziejinė edukacija stiprina ryšius

su visuomenę, skatina mokinius dalyvauti muziejaus gyvenime ugdant paveldo suvokimą, globą bei

saugojimą117.

Kita pastebima muziejų edukacijos tendencija – vis dažniau naudojamos

multimedijos priemonės. Tokiu būdu yra sukuriamos nauji mokymosi ir medžiagos pateikimo

būdai: erdvinės ekspozicijų panoramos, skenuoti eksponatai, kuriuos kompiuterio ekrane galima

pamatyti iš visų pusių.

Pastaruoju metu taip pat populiarėja naujas muziejinės edukacijos būdas –

mokomieji, pažintiniai kompaktiniai diskai. Naudojant Lietuvos liaudies buities muziejaus

117 Jarockienė N. Muziejų edukacinė veikla: istorija, samprata, praktika. Prieiga per internetą: http://www.pdfdownload.org/pdf2html/pdf2html.php?url=http%3A%2F%2Fwww.museums.lt%2FAteitis%2Fimages%2FKurkime_ateities_muz_leidinys%2Fleidinys_56_62.pdf&images=yes> [žiūrėta 2012 03 10]

63

eksponatus buvo išleistas pirmasis virtualus pažintinis, mokomasis žaidimas „Virtualus kaimas“.

Žaidimas suteikia galimybę praleisti laiką Lietuvos kaime, susipažinti su buitimi, darbais.

Suaugusiųjų švietimui yra išleistas kompaktinis diskas „Lietuva: iš tremties į

Europą“, skirtas lietuviškosios spaudos lotyniškais rašmenimis atgavimo šimtmečiui ir Europos

dienai.

2005 – 2006 metais buvo vykdomas tęstinis projektas – išleista elektroninė

knyga „Lietuvos etnografijos paveldas vaikams“(kompaktinio disko pavidalu). Ji skirta pradinių

klasių moksleiviams. Siekiama atskleisti pastatų raidą, buityje naudotų daiktų evoliuciją,

supažindinti su etiketu, papročiais, tradicijomis118.

Svarbų vaidmenį paveldošvietoje atlieka vis populiarėjančios gyvosios istorijos

dienos: Senųjų amatų dienos Trakų pilyje, gyvosios archeologijos dienos Kernavėje, gyvosios

istorijos diena prie Žaliukų vėjo malūno. Šie renginiai sutraukia didelį skaičių žmonių, taigi

sėkmingai atlieka paveldo populiarinimo bei visuomenės švietimo funkciją.

Apžvelgus svarbiausias paveldošvietą vykdančių institucijų grupes, galima teigti,

jog Lietuvoje visuomenės švietimui paveldo klausimais skiriamas nemažas dėmesys. Naudojami

įvairūs raiškos būdai ir metodai. Siekiama formuoti stirprią, vieningą, visuomenę, suvokiančią

paveldo vertes ir aktyviai dalyvaujančią kultūros paveldo išsaugojimo procesuose.

Svarbiausią vaidmenį visuomenės sąmoningumo paveldo klausimais vaidina

formaliojo švietimo įstaigos. Jaunesniojo amžiaus mokiniams siekiama skiepyti meilę etninei

kultūrai ir tradicijoms, tuo tarpu vyresnėse klasėse mokiniai supažindinami ir su bendru kultūros

paveldu, jo išsaugojimo problemomis. Būtent mokykloje turi būti ugdomas paveldo vertės

supratimas bei atsakomybės už paveldo išsaugojimą pajautimas.

Tuo tarpu neformaliojo švietimo tikslas – didinti visuomenės susidomėjimą

paveldu, jį populiarinti. Švietimo įstaigos tai vykdo organizuodami popamokinę veiklą, kuri, deja,

nesusilaukia didelio susidomėjimo. Todėl tikslinga ieškoti naujų raiškos būdų, atliepiančių

šiandieninius poreikius ir interesus. Turizmo informacijos centrai vykdo paveldošvietą

organizuodami ekskursijas, kurių metu supažindina su tam tikromis paveldo grupėmis. Ši veikla

artimesnė paveldo populiarinimai, verčių atskleidimui nei sąmoningumo paveldo išsaugojimo

118 Levickaitė I.Ugdymo medijos: muziejaus eksponatus keičia virtualios formos. Prieiga per internetą: www.ziemgala.lt/saugykla/pdf/20_levickaite.pdf [žiūrėta 2012 04 10]

64

klausimais ugdymui. Turistai dažniausiai supažindinami su iškiliausiais ir turistų mėgiamiausiais

objektais, aplenkiant prastesnės būklės, ne tokius iškilius objektus. Tokiu būdu formuojamas

„iškreiptas, išdailintas“ paveldo vaizdas, neatspindintis bendros situacijos.

Lietuvos muziejai labai aktyviai vykdo paveldo edukaciją, organizuodami didelę

įvairovę edukacinių programų. Jų metu turistai ne tik įgyja teorinių žinių, bet taip pat ir praktinių

įgūdžių. Šios praktikos išties naudingos ir turistų mėgiamos. Ir toliau reikia plėsti paveldo

edukacijos būdų įvairovę bei nepamiršti į paveldo edukacijos programas įtraukti ir diskusijas, kurių

metu lankytojai būtų supažindinami su pristatomos paveldo grupės specifinėmis išsaugojimo

problemomis, skatinama ieškoti sprendimo būdų.

65

3.4 Jonavos rajono gyventojų požiūrio į paveldo apsaugą tyrimas

Siekiant sužinoti, ar šis tikslas bent iš dalies yra įgyvendinamas buvo atliktas

atvejo tyrimas „Jonavos rajono gyventojų požiūris į paveldą“. Buvo apklausta po 50 Jonavos miesto

ir rajono moksleivių ir bei suaugusiųjų. Iš viso 200 respondentų. Jų buvo klausiama, ar jie domisi

paveldu, ar dalyvauja jo apsaugoje, ar jiems rūpi paveldo išsaugojimo problemos ir t.t (priedas Nr.

5).

Tyrimo rezultatai parodė, jog Jonavos miesto ir rajono gyventojų domėjimasis

kultūros paveldu skiriasi, bet nežymiai: rajono gyventojai daugiau skaito literatūros paveldo

apsaugos tema bei dažniau dalyvauja renginiuose, o miesto gyventojai dažniau lanko kultūros

paveldo objektus. Tuo tarpu tarp mokinių ir suaugusiųjų domėjimosi paveldu skirtumas yra

ryškesnis. Vyresnieji paveldu domisi labiau. Todėl visai natūralu, jog didesnis skaičius vyresnio

amžiaus respondentų galėtų išvardinti Jonavoje esančius kultūros paveldo objektus. Tuo tarpu

mokiniai to padaryti negalėtų.

Svarbiausia kultūros paveldo savybė respondentams yra objekto teikiamos

mokslinės žinios, mažiausiai svarbi – socialinis ir ekonominis naudingumas bei pritaikymas

turizmui. Nemaža dalis mokinių, kaip vieną iš svarbesnių kultūros paveldo savybių išskyrė estetinę

išvaizdą, tuo tarpu suaugusiems rajono gyventojams ypač svarbus yra šalies kultūrinių vertybių

liudijimas.

Į klausimą ar jums svarbu, jog kultūros paveldo objektai būtų tinkamai prižiūrimi

didžioji dalis visų grupių respondentų atsakė teigiamai. Tik nedidelei daliai mokinių objektų

tinkama priežiūra yra iš dalies svarbi. Rajono vyresniojo amžiaus gyventojai lyginant su miesto,

labiau domisi, ar kultūros paveldo objektai yra tinkamai prižiūrimi ir saugomi. Vis dėlto didžioji

dalis suaugusiųjų tik iš dalies domisi kultūros paveldo objektų priežiūra.

Deja, tik labai nedidelė dalis respondentų (daugiau suaugusiųjų nei mokinių)

prisideda prie paveldo išsaugojimo. Savo atsakymus jie pagrindė labai įvairiai. Du rajono mokiniai

teigė, jog jie prisideda prie paveldo išsaugojimo jų negadindami, nelaužydami ir ant jų nerašydami.

Trečiasis respondentas teigė saugantis paveldą lankydamasis objektuose ir mokėdamas už bilietą.

Vyresnieji savo atsakymus grindė, teigdami, jog jie lankosi kultūros paveldą populiarinančiuose

66

renginiuose, jais domisi, patys organizuoja renginius, puoselėja tradicijas. Nors ne visos minėtos

veiklos tiesiogiai susijusios su paveldu, tačiau vistiek prisideda prie paveldo saugojimo.

Jei būtų organizuojama talka kultūros paveldo objektams sutvarkyti ir išsaugoti

aktyviau joje dalyvautų vyresnieji. Lyginant rajono ir miesto gyventojų norą prisidėti, akyvesni būtų

rajono gyventojai. Kategoriškai dalyvauti talkoje atsisakytų tik labai nedidelė dalis respondentų.

Daugumos visų grupių respondentų nuomone, už kultūros paveldo išsaugojimą

yra atsakinga tiek visuomenė, tiek valstybinės kultūros paveldo institucijos. Tačiau tik nedidelė

dalis mano, jog Lietuvoje kultūros paveldui yra skiriamas pakankamas dėmesys. Dauguma

apklaustųjų nežino arba mano, jog Lietuvoje kultūros paveldas nesusilaukia pakankamai

visuomenės ir valstybės dėmesio.

Rajono suaugusieji šiek tiek palankiau vertina valstybinių paveldosaugos

institucijų darbą, vis dėlto didžioji dalis respondentų šių institucijų vertina tik vidutiniškai.

Daugiausia Jonavos miesto moksleivių atvykusiam svečiui pirmiausia parodytų

Jonavos Šv.Jokūbo bažnyčią, motyvuodami tuo, jog ji yra svarbi, nes yra autentiška ir yra dvasinės

kultūros objektas. Taip pat nemaža dalis moksleivių svečių nuvestų į Jonavos kraštotyros muziejų ir

papasakotų, jog šiame pastate anksčiau buvo arklių pašto stotis. Jie šį muziejų laiko svarbiu objektu,

liudijančiu miesto istoriją. Keletas mokinių parodytų Žeimių dvarą, vienas karių kapines. Stebėtinai

daug moksleivių parodytų visai neseniai miesto centre iškilusi A. Kulviečio paminklą bei

biblioteką, kuri nėra kultūros paveldo objektas. Keletas rajono moksleivių svečią nuvestų į jų

gyvenvietėje (Rukloje) esantį piliakalnį ir parodytų nuo jo atsiveriančius gražius vaizdus. Taigi

galima pastebėti, jog paveldo sąvoka kai kuriems moksleiviams yra šiek tiek paini. Jie paveldą

tapatina su paminklo sąvoka (A. Kulviečio paminklo atvejis) ir su senesniais pastatais (Jonavos

viešosios bibliotekos pastatas).

Paprašius pateikti pasiūlymus, kaip būtų galima pagerinti esamą paveldosaugos

situaciją respondentai pateikė tokius atsakymus: moksleiviai teigia, jog reikia labiau saugoti,

prižiūrėti, nelaužyti, neteršt paveldo objektų, visiems žmonėms prisidėt prie paveldo išsaugojimo;

rengti edukacinius renginius, daugiau reklamuoti paveldo objektus, daugiau kalbėt, koks jis yra

reikšmingas arba pristatyti daugiau kamerų prie objektų. Suaugusiųjų nuomone, taip pat pasitelkus

žiniasklaidos priemones reiktų plačiau pristatyti kultūros paveldą, saugoti, tai ką turime, stengtis

puoselėti savo kultūrą ir tradicijas, o ne užsienio, atkreipti dėmesį ne tik į mieste esantį paveldą, bet

67

ir į rajonuose esančius objektus, skirti daugiau lėšų ir daugiau objektų pritaikyti turizmui,

nešvaistyti paveldui skiriamų lėšų, apsaugoti yrančius paveldo objektus ir valstybė turėtų skirti

daugiau dėmesio paveldui.

Tarp pasiūlymų vyrauja skirti daugiau dėmesio tinkamai paveldo objektų

priežiūrai, skleisti informaciją apie paveldą, skatinti kultūros ir tradicijų puoselėjimą, didinti

skiriamas lėšas, pajungti į paveldo apsaugą visuomenę bei ją lavinti ir ugdyti. Taigi didžioji

dauguma respondentų supranta, jog visuomenei svarbu suvokti paveldo vertę ir pačiai aktyviai

dalyvauti siekiant jo išsaugojimo. Siekiant gilesnio Jonavos rajono gyventojų požiūrio į paveldą bei

jo apsaugą ištyrimo paanalizuosiu pastarųjų metų pastebimas gyventojų veiklas, susijusias su

paveldo išsaugojimu ir populiarinimu.

Šis tyrimas parodė, jog Jonavos miesto ir rajono gyventojai domisi paveldu,

tačiau nėra labai aktyvūs paveldo saugotojai. Todėl reikėtų vykdant visuomenės švietimą paveldo

klausimais daugiau akcentuoti piliečių aktyvaus dalyvavimo paveldo apsaugoje svarbą bei teikti

informaciją, kokiais būdais visuomenė galėtų prisidėti prie paveldo apsaugos. Gyventojų

pasyvumas paveldo išsaugojimo atžvilgiu atspindi bendrą situaciją šalyje. Jau minėta, jog

valstybinės institucijos vis dar vengia pripažinti visuomenę, kaip lygiateisę paveldo išsaugojimo

dalyvę, galinčią priimti kokybiškus sprendimus.

68

IŠVADOS:

● Nors paveldo edukacinis vaidmuo suvoktas jau seniai, paveldą ir visuomenės švietimą tvirtai

susiejo XVI amžiuje pradėtos organizuoti Grand Tour kelionės po Vakarų Europos miestus.

● XIX amžiuje susidomėjimo paveldu išaugimą lėmė viduriniosios klasės laisvalaikio pailgėjimas

bei pirmųjų muziejų steigimas. Vis dėlto, net iki XX amžiaus devinto dešimtmečio interpretacijos

dėmesio centre išliko elitiškos paveldo temos.

● Lietuvoje lig šiol nėra suformuotų ir įsitvirtinusių paveldošvietos teorinės minties nuostatų, todėl

būtina remtis užsienio valstybių patirtimi. Vakarų valstybių teoretikai akcentuoja tokius šiuolaikinės

paveldo interpretacijos bruožus, kaip: emocijų naudojimas, polinkis į klausytoją, alternatyvus

istorijos atskleidimas, praeities ir dabarties susiejimas, klausymų auditorijai teikimas, diskusijų

skatinimas, klausytojo įtraukimas, visuomenės poreikių atskleidimas.

● Paveldošvietos svarba pripažįstama jau pirmuosiuose tarptautiniuose teisės aktuose. Vis dėlto

lemiamą vaidmenį įtvirtinant visuomenės švietimo ir sąmoningumo ugdymo paveldo klausimais

svarbą suvaidino Faro arba Kultūros paveldo vertės visuomenei pagrindų konvencija. Joje

pristatomos naujos sąvokos bei išsamiai aptariamas paveldošvietos nuostatos.

● Tarptautinėje paveldo teisėje akcentuojama vaikų nuo mokyklinio amžiaus švietimo būtinybė,

visuomenės aktyvumo skatinimas, bendradarbiavimas su valdžios institucijomis.

● Lietuvos teisės aktai, reglamentuojantys paveldo apsaugą bei jose įtvirtintas požiūris į

paveldošvietą atitinka tarptautinės teisės nuostatas. Pabrėžia paveldošvietos naudą formuojant

tautinę, brandžią, aktyvią, paveldo svarbą suvokiančią ir juo besirūpinančią visuomenę.

69

● Per pastaruosius kelerius metus paveldošvieta Lietuvos mokyklose žengė svarbius žingsnius

plėtojant paveldo švietimą. Šiuo metu yra sukurta vientisa etninės kultūros ugdymo sistema,

apimamti visą vaikų ikimokyklinį ir mokyklinį amžių. Kultūros paveldo mokymams parengta

integrali mokymo programa bei išleistas mokymo vadovas.

● Deja, šių programų įgyvendinimas nėra griežtai reglamentuotas, todėl priklauso nuo pedagogo

požiūrio bei kompetencijos. Todėl neretai dėl per didelio mokymo krūvio, šioms programoms yra

skiriamas nedidelis dėmesys.

● Paveldošvieta neformaliajame švietime susilaukia nedidelio susidomėjimo. Todėl būtina ieškoti

naujų, patrauklesnių raiškos būdų, padėsiančių sudominti daugiau mokyklinio amžiaus vaikus. Kaip

jau buvo minėta, vaikų popamokinės veiklos pasirinkimui turi šeima ir jos vertybės. Todėl tikslinga

būtų organizuoti paveldošvietos veiklas įtraukiančias visus šeimos narius.

● Turizmo informacijos centrai orientuojasi į kultūros paveldo sklaidos ir populiarinimo funkcijas,

kelia visuomenės pasidižiavimą šalies kultūros paveldu, ugdo tautinį tapatumą. Tačiau jie neugdo

visuomenės sąmoningumo paveldo išsaugojimo klausimais. Visuomenei pristato populiariausius ir

patraukliausius objektus, aplenkiant prastos būklės ir visuomenės dėmesio reikalaujančius objektus.

● Šiandieniniuose Lietuvos muziejuose yra taikomos įvairios edukacijos raiškos formos,

lankytojams yra sudaromos sąlygos aktyviam mokymuisi. Daugumoje muziejų edukacinėse

programose naudoja žodinių, vaizdinių ir praktinių metodų kombinaciją.

● Edukacinėse programose pastebimas ryškus trūkumas diskusijų skatinimo, klausytojo įtraukimo į

problemų sprendimo paieškas ar alternatyvios ateities scenarijų siūlymo.

● Statistiniai duomenys rodo, jog muziejai sulaukia vis daugiau lankytojų. Tai rodo, jog visuomenė

vis labiau domisi paveldu, kas yra sėkmingos paveldo edukacijos pasekmė. Taip pat populiarėjo

netradiciniai paveldošvietos būdai, kaip gyvosios istorijos renginiai ar pažintinių kompaktinių diskų

leidimas.

70

● Labai svarbu, jog paveldošvieta kryptingai būtų vykdoma visose pakopose: pradedant šeima,

mokykla ir užbaigiant neformaliojo ugdymo įstaigomis. Tik nuosekliai vykdoma paveldošvieta bus

išties efektyvi. Šeima turi įdiegti pamatines vertybes, meilę ir pagarbą tradicijoms. Mokyklos

vaidmuo esminis ugdant moksleivių sąmoningumą paveldo išsaugojimo klausimais. Neformaliojo

švietimo įstaigos atsakingos už paveldo populiarinimą, sklaidą, verčių atskleidimą visuomenei.

● Silpniausia Lietuvos valstybės vieta – visuomenės, kaip sąmoningo ir lygiateisio paveldo

apsaugos dalyvio pripažinimas. Paradoksalu, tačiau, nepaisant deklaruojamos aktyvios visuomenės,

paveldo sergėtojos svarbos, piliečiai į paveldo apsaugos procesus vis dar nenoriai įtraukiami. Tai

kelia konfliktus trap visuomenės ir valstybinių paveldo apsaugos institucijų. Būtina didinti sociumo

informuotumą paveldo apsaugos procesų klausimų ir supažindinti su galimais įsitraukimo būdais.

● Atliktas Jonavos rajono gyventojų požiūrio į paveldą tyrimas parodė, jog Jonavos miesto ir rajono

gyventojai domisi paveldu, tačiau nėra labai aktyvūs paveldo saugotojai. Todėl reikėtų vykdant

visuomenės švietimą paveldo klausimais daugiau akcentuoti piliečių aktyvaus dalyvavimo paveldo

apsaugoje svarbą bei tekti informaciją, kokiais būdais visuomenė galėtų prisidėti prie paveldo

apsaugos.

71

ŠALTINIAI IR LITERATŪRA:

Publikuoti šaltiniai:

1. Aalborgo chartija. Prieiga per internetą: ec.europa.eu/environment/urban/pdf/aalborg_charter.pdf [žiūrėta 2012 04 02]

2. Amsterdamo deklaracija. Prieiga per internetą: http://www.icomos.org/index.php/en/charters-and-texts?id=169:the-declaration-of-amsterdam&catid=179:charters-and-standards [žiūrėta 2012 01 10]

3. Atėnų chartija. Prieiga per internetą: http://www.icomos.org/docs/athens_charter.html[žiūrėta 2011 10 05]

4. Cottbus‘o deklaracija. Prieiga per internetą: www.tucottbus.de/.../2004_cottbus_declaration.pdf[žiūrėta 2012 04 05]

5. Etninės kultūros bendrosios programos. Prieiga per internetą: http://www.smm.lt/ugdymas/bendrasis/docs/EK%20programa%20Pagrindinis%20ug%20zin120412.pdf [žiūrėta 2012 04 20]

6. Etninės kultūros ugdymo metodinės rekomendacijos pradinio ugdymo pedagogams. Prieiga per internetą: http://www.upc.smm.lt/ugdymas/pradinis/rekomendacijos/ [žiūrėta 2012 01 13]

7. Europos archeologijos paveldo apsaugos konvencija. Prieiga per internetą: http://www.kpd.lt/lt/node/88 [žiūrėta 2012 03 14]

8. Europos architektūros paveldo apsaugos konvencija. Prieiga per internetą: http://www.kpd.lt/lt/node/87 [žiūrėta 2012 02 10]

9. Ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo metodinės rekomendacijos. Prieiga per internetą: http://www.upc.smm.lt/ugdymas/ikimokyklinis/medziaga.php [žiūrėta 2012 01 13]

10. Istorinių miestų apsaugos chartija. Prieiga per internetą: http://www.international.icomos.org/charters/towns_e.htm [žiūrėta 2012 02 03]

11. Kultūrinės edukacijos poreikių tenkinimo švietimo sistemoje tyrimas. Prieiga per internetą:www.smm.lt/svietimo.../Kulturine_edukacija_ataskaita_internetui.pdf [žiūrėta 2012 04 20]

12. Kultūrinio sąmoningumo integruojamoji programa. Prieiga per internetą: http://portalas.emokykla.lt/bup/Puslapiai/pagrindinis_ugdymas_kulturinio_samoningumo_programa_bendros_nuostatos.aspx [žiūrėta 2012 03 23]

72

13. Kultūros paveldo vertės visuomenei pagrindų konvencija. Prieiga per internetą:http://www.kpd.lt/lt/node/1273 [žiūrėta 2012 01 10]

14. Lietuvos kultūros politikos kaitos programa. Prieiga per internetą: http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=377620&p_query=&p_tr2= [žiūrėta 2012 02 10]

15. Lietuvos švietimo koncepcija. Prieiga per internetą: http://www.smm.lt/strategija/docs/srp/koncepcija/koncepcija1.htm#2 [žiūrėta 2012 03 20]

16. LR Etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatymas. Prieiga per internetą: http://www.istatymas.lt/istatymai/etnines_kulturos_valstybines_globos_pagrindu_istatymas.htm[žiūrėta 2012 04 02]

17. LR Konstitucija. Prieiga per internetą: http://www3.lrs.lt/home/Konstitucija/Konstitucija.htm [žiūrėta 2012 04 02]

18. LR muziejų įstatymas. Prieiga per internetą: http://www.muziejai.lt/prev_vers/Informacija/Teisiniai_aktai_a.htm [žiūrėta 2012 04 10]

19. LR Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymas. Prieiga per internetą: http://www.kpd.lt/lt/node/202 [žiūrėta 2012 01 02]

20. LR Nacionalinio suagumo pagrindų įstatymas. Prieiga per internetą:http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=359287 [žiūrėta 2012 04 02]

21. LR švietimo įstatymas. Prieiga per internetą:http://www3.lrs.lt/pls/inter2/dokpaieska.showdoc_l?p_id=279441&p_query=&p_tr2= [žiūrėta 2012 04 05]

22. Mokslinės konferencijos medžiaga „Kultūros paveldas ir visuomenė XXI a., nacionaliniai ir tarptautiniai aspektai“. Prieiga per internetą: http://www.dvarai.lt/content/view/49/41/ [žiūrėta 2011 12 10]

23. Nacionalinė integralios paveldosaugos strategija. Prieiga per internetą:http://tar.tic.lt/Default.aspx?id=2&item=results&aktoid=539A5779-1438-4FA8-832C-01447827D110 [žiūrėta 2012 02 10]

24. Neformalus švietimas Lietuvoje. Faktai, interesai, vertinimai. Prieiga per internetą: http://www.upc.smm.lt/ugdymas/neformalusis/neformalus5.php [žiūrėta 2012 02 30]

25. Neformaliojo vaikų švietimo įgyvendinimas. Prieiga per internetą: http://www.upc.smm.lt/ugdymas/neformalusis/neformalus3.php [žiūrėti 2012 04 10]

73

26. Pasaulinio kultūros ir gamtos paveldo globos konvencija. Prieiga per internetą: http://www.kpd.lt/lt/node/86 [žiūrėta 2012 02 03]

27. Stulpinas R. Kultūros paminklų vertės medžiaginės ir piniginės raiškos formų samprata In: Lietuvos kultūros kongresas. Vilnius, 1991

28. Seminaro Nekilnojamasis kultūros paveldas ir edukacija medžiaga. Prieiga per internetą: http://www.kpd.lt/lt/node/795 [žiūrėta 2011 12 10]

29. Stokholmo deklaracija. Prieiga per internetą: http://www.icomos.orgbiau/en/what-we-do/focus/human-rights-and-world-heritage?id=372:the-stockholm-declaration [žiūrėta 2012 04 02]

30. Venecijos chartija. Prieiga per internetą: www.international.icomos.org/charters/venice_e.pdf[žiūrėta 2012 02 03]

31. Vienos memorandumas. Prieiga per internetą: http://www.heritage.lt/t_aktai/konvencijos/vienos_memorandumas.htm [žiūrėta 2012 02 05]

32. Tarptautinės muziejų tarybos muziejinės etikos kodeksas.Prieiga per internetą: http://www.muziejai.lt/Informacija/prof_etikos_kodeksas.htm [žiūrėta 2012 04 10]

33. Tyrimas Neformalusis švietimas Lietuvoje: faktai, interesai, vertinimai. Prieiga per internetą: www.smm.lt/svietimo_bukle/docs/.../Neformalus%20svietimas.pdf [žiūrėta 2012 04 20]

Literatūra:

34. Čepaitienė R. Laikas ir akmenys. Kultūros paveldo sampratos moderniojoje Lietuvoje. Vilnius: LII leidykla, 2005

35. Čepaitienė R. Gamtos ir kultūros paveldas: perteikimas ir ugdymas : chrestomatinių tekstų rinktinė. Vilnius: Eugrimas, 2010

36. Pasaulio paveldo vadovas. Prieiga per internetą: http://www.aspnet.lt/index.php?n=112 [žiūrėti 2012 03 20]

37. Tilden, F. Interpreting our Heritage. University of North Carolina Press, North Carolina. 1957

38. Bėkšta A. Muziejų edukacinės programos suaugusiems. Lietuvos suaugusiųjų švietimo asociacija. Gimtasis žodis, 2010.

39. Bučas Jurgis, Palikimas ar paveldas?, In: Naujasis Dienovidis, 1993, Nr. 17

74

40. G. J. Ashworth Nuo istorijos – prie paveldo, nuo paveldo – prie tapatumo ieškant koncepcijų ir modelių In: Gamtos ir kultūros paveldas: perteikimas ir ugdymas : chrestomatinių tekstų rinktinė. Vilnius: Eugrimas, 2010

41. Light D.„Paveldas kaip neformalus ugdymas“ In: Gamtos ir kultūros paveldas: perteikimas ir ugdymas : chrestomatinių tekstų rinktinė. Vilnius: Eugrimas, 2010

42. Jarockienė N. Muziejų edukacinė veikla: istorija, samprata, praktika. Prieiga per internetą: http://www.pdfdownload.org/pdf2html/pdf2html.php?url=http%3A%2F%2Fwww.museums.lt%2FAteitis%2Fimages%2FKurkime_ateities_muz_leidinys%2Fleidinys_56_62.pdf&images=yes> [žiūrėta 2012 03 10]

45. Keršytė N. Muziejinė edukacija ir mokymas (is). In: Muziejų edukacinės programos:teorija ir praktika. Vilnius:Lietuvos muziejų asociacija, 2005

46. Lauraitienė D. Darbo su vaikais muziejuje metodai. In: Muziejų edukacinės programos: naujos idėjos. Prieiga per internetą: http://www.muziejai.lt/Edukacija/ideju_muge.htm [žiūrėta 2012 04 10]

47. Levickaitė I.Ugdymo medijos: muziejaus eksponatus keičia virtualios formos. Prieiga per internetą: www.ziemgala.lt/saugykla/pdf/20_levickaite.pdf [žiūrėta 2012 04 10]

48. Muziejininkai: edukacinės programos populiarėja. Prieiga per internetą: http://www.balsas.lt/naujiena/219536/muziejininkai-edukacines-programos-populiareja/1 [žiūrėta 2012 04 20]

49. Uzzell L. D. Mūsų paveldo interpretacija. Teorinė interpretacija. In: “Gamtos ir kultūros paveldas: perteikimas ir ugdymas : chrestomatinių tekstų rinktinė”Vilnius: Eugrimas, 2010

50. Kultūros ministras Jonas Jučas atsako į „Vakaro žinių“skaitytojų klausimus. Prieiga per internetą: http://www.respublika.lt/lt/naujienos/lietuva/ziniasklaida/kultura_puoseleti_turime_kiekvienas/ [žiūrėta 2012 01 10]

Paveldo informacinės svetainės:

51. Genocido aukų muziejus. Prieiga per internetą: http://www.genocid.lt/muziejus/lt/177/c/ [žiūrėta 2012 04 20]

52. Lietuvos muziejų internetinė svetainė. Prieiga per internetą: http://www.muziejai.lt/kaunas/edukacija_karo.htm [žiūrėta 2012 04 20]

53. Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės Valdovų rūmai. Prieiga per internetą: http://www.valdovurumai.lt/lankytojams/edukacija#.T5P9gYF36D4 [žiūrėta 2012 04 20]

75

54. Kauno IX forto edukacija. Prieiga per internetą: http://www.muziejai.lt/kaunas/IXforto_edukacija.htm [žiūrėta 2012 04 20]

55. Kernavės archeologijos ir istorijos muziejus. Prieigas per internetą: http://www.kernave.org/edu.htm

56. Kauno turizmo informacijos centro svetainė. Prieiga per internetą: http://visit.kaunas.lt/titulinis?lang=lt [žiūrėta 2012 04 10]

57. Klaipėdos turizmo informacijos centro svetainė. Prieiga per internetą: http://www.klaipedainfo.lt/lt/index.php [žiūrėta 2012 03 30]

58. Nevyriausybinių organizacijų informavimo ir paramos centro svetainė. Prieiga per internetą: http://www.nisc.lt/lt/events.php?events_id=76&start9=152 [žiūrėta 2012 04 05]

59. Trakų istorijos muziejus. Prieiga per internetą: http://www.trakaimuziejus.lt/#/lan=lt/submenu=387/menu=383 [žiūrėta 2012 04 10]

60. Turizmo informacijos centrų svetainė. Prieiga per internetą: http://www.7seasons.lt/vilnius_tic[žiūrėta 2012 04 10]

61. Vilniaus turizmo informacijos centro svetainė. Prieiga per internetą: http://www.vilnius-tourism.lt/ [žiūrėta 2012 04 10]

76

PRIEDŲ SĄRAŠAS

Priedas Nr. 1 Lietuvos švietimo sistemos struktūra

Priedas Nr. 2 Neformaliojo švietimo veiklų lankomumo reitingas 1-4 klasės mokinių

Priedas Nr. 3 Neformaliojo švietimo veiklų lankomumo reitingas 5-11 klasės mokinių

Priedas Nr. 4 Muziejų edukacinių programų aprašai

Priedas Nr. 5 Muziejų edukacinėse programose naudojamų metodų pasiskirstymas ir dažnumas

Priedas Nr. 6 Jonavos rajono gyventojų požiūrio į paveldą tyrimo anketa moksleiviams

Priedas Nr. 7 Jonavos rajono gyventojų požiūrio į paveldą tyrimo anketa suaugusiems

Priedas Nr. 8 Jonavos rajono gyventojų požiūrio į paveldą tyrimo statistiniai duomenys

77

PRIEDAI

Priedas Nr. 1. Lietuvos švietimo sistemos struktūros schema (pagal pasiektą išsilavinimo lygį).

Lietuvos švietimo koncepcija. http://www.smm.lt/strategija/docs/srp/koncepcija/koncepcija1.htm#2

78

Priedas Nr. 2 Neformaliojo švietimo veiklų lankomumo reitingas 1-4 klasės mokinių.Vaikų neformaliojo švietimo tyrimo duomenys: Lietuvos švietimo koncepcija.

http://www.smm.lt/strategija/docs/srp/koncepcija/koncepcija1.htm#2

Priedas Nr. 3. Neformaliojo švietimo veiklų lankomumo reitingas 5-11 klasės mokinių Vaikų neformaliojo švietimo tyrimo duomenys: Lietuvos švietimo koncepcija.

http://www.smm.lt/strategija/docs/srp/koncepcija/koncepcija1.htm#2

79

Priedas Nr. 4 Muziejų edukacinių programų aprašai

Vytauto Didžiojo karo muziejus

●„Jaunasis karvedys“ (ikimokyklinio amžiaus vaikams, ir 1–7 klasių mokiniams.)Specialiai parengtame makete programos dalyviai nusikelia į XIV–XV a. sandūrą. Vaikai sužino, kaip pasistatyti pilį, kaip ją užimti ir apginti, susipažįsta su pilies gyvenimu, to meto ginklais ir šarvais, karių junginiais ir karybos būdais. Pasirinkta žaidimo forma smalsiems vaikams padeda geriau įsisavinti mokomąją medžiagą, skatina domėjimąsi istorija, lavina kūrybiškumą, suteikia galimybę turiningai praleisti laisvalaikį. Programos pabaigoje vaikai gali paliesti viduramžių ginklus ir šarvus: šarvinius marškinius, šalmą, pirštines, kalaviją, kovos kirvį. Tai leidžia geriau įsivaizduoti ir pajusti viduramžių kario „duoną“. Siūlome išbandyti savo jėgas ir tapti tikru viduramžių karvedžiu!

●“Karyba lietuvių padavimuose ir legendose” (1–7 klasių mokiniams)Programa parengta pagal Antano Vienuolio legendą „Medvėgalio pilis“. Legendose sudėta visa mūsų istorija – tai, kas buvome ir kas esame, kuo didžiuojamės ir už ką esame gerbiami kitų. Kartu su pasakomis jos pasitinka mus dar vaikystėje ir moko pagarbos bei meilės tėvynei. Programos metu žaismingai pasakojama ir demonstruojama vaizdinė medžiaga. Dalyviai sužino apie didvyriškas lietuvių kovas su svetimšaliais, pilių puolimą ir gynybą, ginklus, kuriais buvo kaunamasi, kovos būdus ir priemones. Aiškinama, kaip legendose atskirti tikrą istoriją nuo prasimanymų. Programos pabaigoje dalyviai užsivelka šarvinius marškinius, užsideda šalmą.

●“Kaip senovėje kariauta ” (1–7 klasių mokiniams)Programos dalyvius pasitinka XV a. Lietuvos bajoras. Savo pasakojimu jis nukelia dalyvius į kovų su kryžiuočiais, didžiųjų Lietuvos kunigaikščių ir įnirtingų mūšių laikus. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės karybos istorijos salėje lankytojai supažindinami su viduramžių Lietuvos karybosraida, sužino apie Lietuvoje naudotus kalavijus, kovos peilius, kirvius, ietis, arbaletus ir lankus. Dialogo forma dalyviai skatinami suvokti, kokia buvo viduramžių buitis ir kario kasdienybė, kuo buvo tikima, kokia buvo to meto karyba, ginklai ir šarvai. Šios žinios padeda geriau suprasti sunkų kovų su kryžiuočiais laikotarpį, skatina domėtis ir didžiuotis Lietuvos praeitimi. Programos pabaigoje dalyviai tampa „tikrais kariais“ – užsivelka šarvinius marškinius, užsideda šalmą ir paima į rankas ginklą.

●„Lithuanicos didvyriai amžinai gyvi” (8–12 klasių mokiniams) Kas buvo S. Darius ir S. Girėnas, žinome visi, o ar daug žinome apie šių lakūnų gyvenimą ir jų legendinio skrydžio detales? Ar iš tiesų katastrofa įvyko dėl vokiečių kaltės? Kur paskutinio poilsio atgulė mūsų didvyriai? Į šiuos ir daugybę kitų klausimų atsakys išsamus ir įdomus dokumentinis filmas „Lituanicos“ didvyriai amžinai gyvi“, demonstruojamas memorialinėje „Lituanicos“ ekspozicijoje šalia autentiškų lėktuvo liekanų119.

119http://www.muziejai.lt/kaunas/edukacija_karo.htm

80

Kauno IX forto muziejus

●„Kauno tvirtovė“ (5–12 kl.) Pamokos metu mokiniai kartu su ekskursijų vadovu išnagrinės Kauno tvirtovei skirtą ekspoziciją: pamatys Kauno nuotraukas XIX a. pab. – XX a. pr. ir IX forto nuotrauką prieš I pasaulinį karą, aiškinsis Kauno tvirtovės žemėlapį, dirbs su fortų schemomis, aptars dabartines fortų nuotraukas ir su vadovo pagalba išsiaiškins, kokios būsenos fortai yra šiandieną, nagrinės IX forto modelį, eis į IX forto gynybinę sieną, kur turės suskaičiuoti ugnies taškus, šaudymo angas, patrankų slėptuves, išėjimus, kontraminines galerijas. Vyresnieji pagal Kauno tvirtovės žemėlapį turės surasti fortų vietas dabartiniame Kauno žemėlapyje, jaunesnieji mokiniai žais žaidimą „Kas greičiau sudės gynybinės sienos schemą?“ ir sudarys Kauno tvirtovės žemėlapį.

●„IX fortas – Kauno sunkiųjų darbų kalėjimo skyrius“ (5–12 kl.)Mokiniai susipažins su IX forto – kaip sunkiųjų darbų kalėjimo skyriaus istorija, įgis žinių apie kalinių, kalėjusių IX forte gyvenimą, aplinką, buitį, pamatys autentišką to laikmečio kalėjimo kamerą, baudžiamuosius karcerius. Po ekskursijos mokiniai atliks praktines užduotis.

●„Holokaustas Kauno IX forte II pasaulinio karo metais“ (5–12 kl.) Šioje edukacinėje pamokoje mokiniai gauna žinių apie nacistinės Vokietijos politiką žydų tautybės žmonių atžvilgiu, apie holokausto reiškinį, apie tai, kokia buvo IX forto paskirtis II-ojo pasaulinio karo metais ir koks jo vaidmuo buvo nacistinės Vokietijos vykdomoje politikoje. Pateikiama holokausto aukų, nužudytų IX forte, statistika. Mokiniai sužino, kad netgi iš Vakarų Europos šalių čia buvo atgabenami žmonės sunaikinimui ir kodėl tai buvo daroma, kiek žmonių iš kitų šalių čia buvo sunaikinta. Pristatomi persekiojamų žmonių likimai ir jų gelbėtojų kilnūs darbai. Mokiniai turi galimybę apžiūrėti tikrą nacizmo laikų kalinių kamerą IX forte. Ir pamokos pabaigai pristatomas 64 kalinių pabėgimas iš IX forto 1943 m. gruodžio 25 d. naktį. Lankomas IX forto masinių žudynių laukas, aiškinama monumento, skirto nacizmo aukoms atminti, simbolika.

●„Lietuvos gyventojų tremtys“ (5–10 kl.)Mokiniams, atvykusiems į IX forto muziejų, pravedama ekskursija ekspozicijos dalyje „Sovietų teroras ir deportacijos“. Jos metu mokiniai išgirs pasakojimus apie Lietuvos sovietizaciją, kuri buvo vykdoma prievarta, naudojant terorą. Mokiniai sužinos apie Lietuvos gyventojų trėmimus į šiaurinius SSRS rajonus, tremtinių ir politinių kalinių gyvenimą. Ekskursijos metu jie pamatys dokumentus, susijusius su trėmimais, foto nuotraukas, pasakojančias apie tremtinių ir politinių kalinių gyvenimą, žemėlapį su Lietuvos gyventojų tremties ir įkalinimo vietomis, pamatys politinių kalinių numerius, autentiškus daiktus (buities reikmenis, drabužius, avalynę ir t.t.), laiškus. Po šios ekskursijos mokiniai galės susitikti su tų įvykių liudininku- tremtiniu arba politiniu kaliniu ir išklausyti jo gyvą pasakojimą, o taip pat pasidalinti jau savo turima informacija apie tremtį (gal mokinio artimieji irgi buvo ištremti arba kalėjo GULAG‘e) ir padiskutuoti. Po ekskursijos galimas ir dokumentinio filmo demonstravimas. Tokiu būdu mokiniai sužinos ne tik nemažai istorinių žinių,

81

bet ir per vidinius tremtinio arba politinio kalinio išgyvenimus galės labiau suprasti, koks buvo lietuvių tautos gyvenimas sovietinės okupacijos laikotarpiu.

Orientaciniai žaidimai:

●„Lobio paieška Kauno IX forto požemių labirintuose“ (3–7 kl.)Pamokos metu mokiniai ieškos lobio IX forto požemiuose pagal schemą pakeliui ieškodami išslapstytų nuorodų, vedančių link lobio slėptuvės.

●„Surask, pažink, įsimink“ (5–10 kl.)Edukacinis žaidimas mokiniams, kurio metu mokiniai turės pagal pateiktas forto schemas, surasti atitinkamas ekspozicijas ir remiantis jomis atsakyti į pateiktus klausimus, skirtus tai ekspozicijai. Šitaip jie susipažins su IX forto istorija ir apskritai su XX amžiaus istoriniais įvykiais.

●„Kas greičiau suras išėjimą iš IX forto požemių“ (5–8 kl.)Mokiniams pristatoma IX forto istorija, tada jie skirstosi į grupes ir išsirenka grupių kapitonus. Kartu su ekskursijų vadove nagrinėja IX forto požemių ir gynybinės sienos schemą, ir mokinių grupės po vieną leidžiami su schemomis į gynybinę sieną, kur atlieka praktines užduotis: pagal schemą, eidami gynybine siena, renka vėliavėles nurodytuose taškuose ir, surinkę vėliavėles, turi rasti išėjimą iš požemių. Fiksuojamas užduoties atlikimo laikas ir tikrinamas vėliavėlių skaičius. Už nerastas vėliavėles mokiniai gauna atitinkamą baudą. Grupė, surinkusi visas vėliavėles ir atlikusi užduotį geriausiai, laimi. Mokinių grupės apdovanojamos I, II ir III vietos diplomais120.

Lietuvos liaudies buities muziejus

●„Tautinis paveldas: šventiniai meduoliai“( Vaikams, suaugusiesiems ir mišrioms grupėms)Lietuvos liaudies buities muziejus siūlo naują mokymo programą žiemos laikotarpiu – teorinį ir praktinį užsiėmimą muziejaus lankytojų grupėms, kuris vyksta rekonstruotame kepėjo name, muziejaus miestelyje. Užsiėmimo metu dalyviai supažindinami su meduolių gaminimo tradicijomis, demonstruojamas meduolių formavimas ir puošimas, pateikiami pavyzdžiai, siūloma patiems jųpasigaminti ir pasipuošti.

●„Kai... buvau, jaunimėlin ėjau“ (9–12 klasių moksleiviams ir kitoms jaunimo amžiaus grupėms.)Kada prasideda ir baigiasi gražiausias amžiaus tarpsnis – jaunystė? Ar vienodai į jį prosenelių laikais įžengdavo merginos ir vaikinai? Kaip tampama jaunimo bendruomenės nariu?.. Atsakysime į šiuos klausimus, viešėdami XX a. pradžios Aukštaitijos Pakapių gryčioje ir dalyvaudami edukaciniame užsiėmime “Kai ... buvau, jaunimėlin ėjau”. Kaip buvo pramogaujama –pabandysime patys.

●Žalvarinių papuošalų gamyba (vaikams ir suaugusiesiems)

120 http://www.muziejai.lt/kaunas/IXforto_edukacija.htm

82

Užsiėmimo dalyviai supažindinami su Lietuvos ir įvairių tautų papuošalų medžiagomis ir gamybos istorija. Lietuvoje archeologiniai papuošalai iki XVII amžiaus buvo gaminami iš žalvario, bronzos ir sidabro. Aptariamos iš šiuolaikinių papuošalų tendencijos. Gaminami papuošalai iš žalvario.

●“Gintaro apdirbimas“ (vaikams ir suaugusiesiems)Užsiėmimo dalyviai supažindinami su gintaru ir jo savybėmis: spalva, amžiumi, rūšimi, intarpais, gintaro pakaitalais. Vėliau kiekvienas pamokos dalyvis turi galimybę pasigaminti iš gintaro pakabuką, amuletą ar kitą kokį papuošalą. Iš pradžių gintaro gabalėlis šlifuojamas, poliruojamas, o suteikus norimą formą, gręžiama skylutė pakabinimui. Pageidaujant, ant pagaminto gintarėlio galima išgraviruoti tam tikrą ženklą ar simbolį.

●“Lietuviškos pirties tradicijos – Dvaro pirtyje“ (Suaugusiesiems ir vaikams nuo 12 metų)Mūsų protėviams ėjimas į pirtį – anaiptol ne vien prausimasis. Tai ne tik kūno, bet ir sielos išvalymas. Ramybės su savimi ir pasauliu ieškančiam šiandieniam žmogui tradicinė garinė pirtis –vienas geriausių vaistų.Pasižvalgius po muziejaus ekspozicijas – pat geriausias laikas į pirtį. Dalyvausite pirmo garo rituale, klausysitės akmenų skleidžiamos simfonijos, trinsitės druska. Svarbiausias pirties momentas – vanojimasis, kitaip tariant, kvapnių vantų masažas. Per pertraukėles skanausite vaistažolių arbata iš šimtamečio samovaro.

●“Vestuvės“ (Suaugusiesiems)Prie sodybos vartų vestuvininkus pasitinka šventiškai pasipuošusi ekskursijų vadovė, palinki visko, kas buvo ir tebėra būtina besikuriančiai šeimai, kiekvieną linkėjimą palydėdama tam tikru magišku veiksmu. Susipažįstama su šeimos kasdienybe ir įdomiausiais senovinių vestuvių apeigų, atliekamų po jungtuvių, momentais.

●“Mergvakaris“ (Suaugusiesiems ir 9–12 klasių moksleiviams.)Užsiėmime primenamos XIX a. pab. – XX a. pr. vestuvių išvakarių nuotakos namuose apeigos. Ekskursijų vadovo pasakojimas pagyvinamas užsiėmimo dalyvių veikla, panaudojant senovinės sodybos aplinką ir muziejaus eksponatus. Renkama vyriausia pamergė; nuotaka matuojasi senovinius vestuvinius drabužius, atsisveikina su gėlių darželiu, tradiciškai apdovanojama; pinamas rūtų vainikėlis, mokomasi rišti nuometą – senovinį ištekėjusios moters galvos apdangalą. Patariama nuotakai, kaip elgtis per vestuves, kad santuokinis gyvenimas būtų sėkmingas, o netekėjusioms merginoms – kad susirastų jaunikį. Pasivažinėjimas arkliais, muzika ir vaišės – pagal užsakovų pageidavimą.

●„Užgavėnės“ (vaikams ir suaugusiems)Pasakojimas apie šventės prasmę. Kaukių demonstravimas, Morės darymas. Vaišės senojoje troboje. Supimasis, sukynės (priklausomai nuo oro sąlygų). Lašininio ir Kanapinio sirgalių kovos. Morės deginimas. Žaidimai aplink laužą.

●„Laukiu velykėlių“ (5–6 metų vaikams, moksleiviams ir suaugusiesiems)

83

Velykinių ekspozicijų apžiūrėjimas, pasakojimas apie Velykų papročius. Tradiciniai žaidimai su velykaičiais. Velykės dovanėlių paieškos sodybose.

●„Piemenų rūpesčiai ir linksmybės. Sekminės“ (10–15 metų moksleiviams)Apsilankymas skerdžiaus pirkioje. Pasakojimas apie piemenų kasdienybę ir šventes. Piemenų žaidimai. Kiaušinienė po atviru dangumi.

●„Atvažiavo Kalėda“ (Moksleiviams ir suaugusiesiems)Kviečiame senoviškoje gryčioje prisiminti tradicijas, susitikti su Kalėda, paburti ir pažaisti...

●„O kai aš pas promočiutę buvau“ (Įvairioms amžiaus grupėms)Viešint XX a. pr. aukštaičių gryčioje ir menant mįsles, susipažįstama su supančia aplinka, prosenelių apavu ir išeiginiais drabužiais. Išbandomi kai kurie namų ruošos darbai, senoviniai svėrimo ir matavimo būdai. Vaišinamasi ir žaidžiama.

●„Vakarojimas“ (Moksleiviams ir suaugusiesiems)Jei norite pajusti kaimo gryčios nuotaiką žiemos ar rudens vakare, sužinoti, kas joje tada buvo veikiama, išbandyti kai kuriuos darbus, atliekamus šiuo laiku, išburti savo ateitį paprastos plunksnos pagalba, pamatyti kanapes ir sužinoti, ką iš jų daro, sužinoti, kodėl išnyko velniai, kaip juos atskirti nuo žmonių, iš kur atsiranda vaiduokliai..., pasirinkite užsiėmimą šia tema.

●„Paseikėk ir pasverk“ (Vyresniųjų klasių moksleiviams.)Iki XX a. pirmos pusės ir valstietis, ir miestelėnas kasdien seikėjo ir svėrė grūdus, miltus, vilną, linus. Šeimininkė, prieš kepdama duoną, kas savaitę atsiseikėdavo miltus, šeimininkas, važiuodamas į malūną, pasisverdavo grūdus. Senieji saiko matai ir svarstyklės rodomi beveik kiekvienoje muziejaus sodyboje, tačiau tarp įvairių rakandų lankytojas juos sunkiai pastebi. Per edukacinį užsiėmimą bus parodyti senolių naudoti saikai, paaiškinta skirtingų saiko matų talpa, seikėjami grūdai, senovinėmis svarstyklėmis sveriami grūdai, vilna, linai ir patys lankytojai. Svorį jie sužinos jau nebenaudojamais matais, pvz., pūdais, svarais.

●„Duona ne vėju ateina“ (Pradinių klasių moksleiviams)Detaliai supažįstama su klojimu ir svirnu, darbo įrankiais, darbais, kuriuos reikia nudirbti, kol duona pasiekia stalą. Atliekamos praktinės užduotys, vaišinamasi tradicine duona. Užduočių rinkinys (testai, kryžiažodžiai, mįslės, patarlės) įtvirtina įgytas žinias.

●„Darbštus duoną gamina, tinginys vargą augina“ (Vaikams ir suaugusiesiems)Užsiėmimas prasideda, kai krosnis jau yra iškūrenta ir išrauginta duonos tešla duonkubilyje. Edukatorei padedant, grupės dalyviai su žarstekliu sužeria žarijas ant prieždos, pušine iššluoja krosnį, ant kopūsto lapo ar ajerų formuoja duonos kepalėlius ir su liže juos pašauna į krosnį. Maždaug po valandos žarsteklio ir semtuvėlio pagalba išimamos žarijos iš krosnies. Visi stebime, kaip duonelė kepa, pasišviesdami balana. Kol duona kepa, pasakojama kaip seniau moterys minkydavo duoną, kokiomis malkomis krosnį kūrendavo, mokomės dainų, žaidimų.

●„Lino kelias“ (Vaikams ir suaugusiesiems)

84

Muziejaus sodybos kluone apžiūrima linų apdirbimo ekspozicija, pasakojama apie lino naudą, demonstruojami darbai (kai kuriuos jų siūloma pabandyti patiems), kuriuos būtina nudirbti, kad lauko augalas taptų dailiu raštuotu audeklu, aptariamas lino praktinis pritaikymas bei jo vieta papročiuose ir apeigose. Užsiėmimas baigiamas viešnage pas audėją.

●“Lietuvos kaimo gyventojų kasdienė ir šventadieninė apranga XIX a. – XX a. 4 deš.“ (Vaikams ir suaugusiesiems)Lankytojui demonstruojami senieji moterų, vyrų ir vaikų drabužiai: marškiniai, sijonai, liemenės, prijuostės, kelnės, švarkai, kailiniai, galvos danga ir apavas; audiniai, iš kurių buvo siuvami drabužiai. Leidžiama pajusti namie austo vilnonio audinio šiurkštumą ir lininio švelnumą ir net pasimatuoti iš namie austos drobės pasiūtas vyriškas kelnes, lininius marškinius, tradicinio kirpimo sijoną, liemenę, susijuosti rinktine juosta, pasirišti prijuostę, apsiauti klumpėmis bei taip pasipuošus nusifotografuoti senovinėje pirkioje.

Kernavės archeologijos ir istorijos muziejus

Edukacinės programos

●“Archeologija – nuo tyrimo iki eksperimento ir rekonstrukcijos“ (vidutinio ir vyresnio amžiaus moksleiviams)Sužinosime, kad svarbiausi tolimos praeities liudininkai yra žmogaus naudoti daiktai ir kiti jo veiklos pėdsakai, kuriuos suranda archeologai, o archeologija - svarbiausias priešistorės pažinimo šaltinis. Trumpai apžvelgsime pagrindines archeologinio darbo pakopas. „Archeologinėje perkasoje“ ieškosime praeities dirbinių, mokysimės juos įvardinti, datuoti ir, žinoma, eksperimentuosime: gaminsime archajiškus dirbinius bei bandysime atkurti praeities žmogaus veiklos procesus (archajiškas ugnies užkūrimas, verpimas verpsteliu ir audimas vertikaliomis staklėmis, grūdų trynimas grūdų trintuvėje, malimas, puodų lipdymas ir kt.), susipažinsime su eksperimentinės archeologijos meistrų sukurtomis archeologinėmis rekonstrukcijomis;

●“Viru viru košę arba vieno seno puodo istorija.“ ( I-III klasių moksleiviams)Keliausime į tolimą praeitį – kai puodų dar nebuvo... Susipažinsime su archeologinių tyrimų rezultatų pagrindu atkurta akmens amžiaus stovyklaviete, darbo įrankiais ir jų kaita, verslais ir gyvenimo būdu. Sužinosime, kada ir kodėl reikėjo nulipdyti pirmąjį puodą, o po to - puodus lipdysime patys!

Specializuoti užsiėmimai:

●“Archajiški indai arba indų gamyba ir juose slypinčių paslapčių istorija“ (IV- VIII ir XI klasių moksleiviams)Sužinosime kas sąlygojo indų atsiradimą, susipažinsime su senosiomis indų gamybos technologijomis, gilinsimės į keramikos - archeologinių kultūrų liudininkės - gamybos paslaptis. Susipažinsime su įvairių epochų archeologiniais indais (iš odos, molio, liepos žievės, beržo tošies, medžio ir kt.) ir jų rekonstravimo galimybėmis, patys lipdysime puodus.

85

●“Apranga ir jos raida nuo priešistorės iki viduramžių arba rūbai ne vien tik šildo“ (IV-VIII ir XI klasių moksleiviams)Susipažinsime su aprangos vaidmeniu ir kaita, rūbų ir apavo gaminimo būdais. Verpsime, ausime, rengsimės archajiškais rūbais, gėrėsimės įmantriais viduramžių papuošalais ir pajusime - rūbai ne tik šildo, bet ir puošia. Neakivaizdžiai keliausime į tarptautinį eksperimentinės archeologijos festivalį „Gyvosios archeologijos dienos Kernavėje“, žiūrėsime video filmą „Atgimusi praeitis“121.

Trakų istorijos muziejus

●“Viduramžių karyba“ (moksleiviams nuo 7 metų amžiaus ir suaugusiems.)

Užsiėmimai vyksta Trakų salos pilies gynybinėje vartų bokšto pastogėje. Čia susipažinsite su viduramžių karybos ypatumais, galėsite palyginti XIII – XV a. Lietuvos bei Vakarų Europos karių aprangą, ginkluotę. Sužinosite, kaip kito riterio šarvuotė, kuo kalavijas skiriasi nuo kardo, arbaletas nuo lanko. Pamatysite, kaip buvo gaminama arbaleto templė.Praktinėje užsiėmimo dalyje galėsite apžiūrėti ginklų ekspoziciją.Užsiėmimo metu gali būti organizuojamas šaudymas iš lankų ir arbaletų (šaudoma kunigaikščių rūmų terasoje su profesionaliais instruktoriais )122.

Genocido aukų muziejus

●“Partizanų karinė organizacija: 1944–1953 m.“Jau 1944 m. vasarą Lietuvos vyrai – ginkluoti ir neginkluoti – patraukė į miškus ir priėmę priesaiką tapo partizanais. Edukacinio užsiėmimo metu mokiniai supažindinami su partizaninio karo etapais ir jų skiriamaisiais bruožais. Aptariamas Lietuvos partizanų struktūros – sričių, apygardų ir rinktinių – kūrimas, trumpai pristatoma partizanų vadovybė. Supažindinama su partizanų uniforma, skiriamaisiais ženklais, atliekamos praktinės užduotys.

●“Laisvės kovotojų kasdienybė: kova už laisvę ir būvį“Kasdienis partizanų gyvenimas atsispindi fotografijose, atsiminimuose ir laiškuose. Edukaciniame užsiėmime apžvelgiami įdomesni Lietuvos laisvės kovotojų kasdienybės aspektai. Kalbama apie bunkerius, medicinos pagalbą, partizanų karo lauko teismus, maistą, atokvėpio minutes. Taip pat pasakojama, kaip partizanai švęsdavo religines ir tautines šventes. Naudojantis istoriniais šaltiniais, atliekama praktinė užduotis.

●“Tremties ir kalinimo vietų geografija Sovietų Sąjungoje“Vienas iš trėmimų ir kalinimo lageriuose tikslų buvo aprūpinti darbo jėga tolimas, retai apgyvendintas ar negyvenamas Sovietų Sąjungos vietoves. Vienos nuo kitų jos buvo nutolusios 121 http://www.kernave.org/edu.htm122

http://www.trakaimuziejus.lt/#/lan=lt/submenu=387/menu=383

86

šimtus ar net tūkstančius kilometrų, todėl labai skyrėsi gamtinės ir gyvenimo sąlygos, taip pat darbai, kuriuos teko dirbti kaliniams ir tremtiniams iš Lietuvos. Apie tai ir pasakojama šiame edukaciniame užsiėmime. Siekiant įtvirtinti žinias, dėliojama dėlionė, sprendžiamas kryžiažodis, pagal demonstruojamų dokumentinių filmų ištraukas nustatomos geografinės zonos ir įvardijamos vietovės.

●“Lietuvos dvasininkai sovietų lageriuose ir tremtyje“Okupacijos metais dalis Lietuvos gyventojų buvo ištremti ir įkalinti sovietų lageriuose. Kartu su jais buvo represuota ir apie 20 proc. dvasininkų. Edukacinio užsiėmimo metu, remiantis pasakojimais bei retomis ir įdomiomis fotografijomis, atskleidžiama, kaip Lietuvos katalikų kunigai, atsidūrę toli nuo Lietuvos, nepaisydami draudimų ir suvaržymų, vykdė ganytojišką veiklą. Taip jie stiprino likimo draugų dvasią ir padėjo išgyventi bei ištverti nelaisvės sunkumus. Užsiėmimo pabaigoje laukia loginė užduotis ir diskusija.

●“Vaikai tremtyje“1941–1953 m. kartu su suaugusiaisiais į tremtį buvo išvežta ne mažiau kaip 39 tūkst. vaikų. Edukaciniame užsiėmime, remiantis vaizdine medžiaga ir užfiksuotais amžininkų prisiminimais, mėginama atskleisti jų patirtus išgyvenimus ir pastangas išlikti tremties sąlygomis. Edukacinio užsiėmimo dalyviai gali iš arčiau apžiūrėti ir paliesti autentiškus tremtinių daiktus, atsižvelgiant į amžių, jiems skiriamos įvairios meninės, loginės ir kitos užduotys.

●“Ieškojom šviesos tamsos karalystėje“Į tremtį ir sovietinius lagerius išvežti Lietuvos gyventojai buvo kamuojami sunkaus darbo, nuolatinių nepriteklių ir ligų. Tačiau neįmanoma buvo nuslopinti jų veržimosi į grožį ir gėrį. Užsiėmimo metu pasakojama, kaip tolimame Sibire lietuviai kūrė savo „Mažąją Lietuvą“: moterų siuviniuose, mezginiuose, audimų raštuose pleveno lietuviška dvasia, vyrų drožiniuose, piešiniuose kartojosi magiškas Lietuvos vardas. Tremtiniai tikėjo mokslo, kultūros galia, siekė žinių. Užsiėmimas iliustruotas vaizdine medžiaga, jo metu atliekamos loginės užduotys123.

Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės Valdovų rūmai

●“Mūsų Vytis”( jaunesnių klasių moksleiviams.)Edukacinio užsiėmimo pradžioje su moksleiviais prisiminsime mūsų valstybės simbolius, valstybės herbą – Vytį. Lankydami Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų parodą „Valdovų rūmų lobynas: Lietuvos ir Europos paveldo klodai“, ieškosime Gedimino stulpų ir Vyčio atvaizdų senuose žemėlapiuose, gobelenuose, heraldiniais ženklais puoštose stiklo taurėse, kokliuose, monetose. Moksleiviai matys, kaip įvairiais šimtmečiais buvo vaizduojami Gedimino stulpai ir Vytis, kaip šiuos valstybės ženklus gerbė mūsų protėviai ir kiek jie svarbūs mūsų kartai.Edukacijos klasėje moksleiviai turės galimybę patys pasigaminti po istorinę mūsų valstybės vėliavėlę su Vyčiu arba vėliavėlę su Gedimino stulpais: iš balto audinio reikės išsikirpti 123 http://www.genocid.lt/muziejus/lt/177/c/

87

ženklą, o paskui jį pritvirtinti ant raudono lininio audinio ir užmauti arba prisiūti ant medinio kotelio. Vaikai galės apžiūrėti rekonstruotus XV a. kalaviją ir skydą, kurie vaizduojami mūsų valstybės herbe.●“Insignijos ir ceremonialai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje XV–XVII a” (vidutinio amžiaus moksleiviams)Edukacinis užsiėmimas vyksta Taikomosios dailės muziejuje, Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų parodos „Valdovų rūmų lobynas: Lietuvos ir Europos paveldo klodai“ aplinkoje. Per edukacinį užsiėmimą moksleiviai sužinos, už ką buvo atsakingi aukščiausi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pareigūnai, šioje parodoje eksponuojamuose senuosiuose paveiksluose ieškos jų valdžios simbolių. Pasigaminę arba gavę Valdovų rūmų muziejuje pagamintas valdžios simbolių replikas (karūną, valdovo obuolį, skeptrą, kanclerio antspaudą arba Lietuvos didžiojo etmono buožę ir kt.), improvizuotoje iškilmingoje ceremonijoje prisistatys iš savo tarpo išsirinktam Lietuvos didžiajam kunigaikščiui ir didžiajai kunigaikštienei.

●”Leonas Sapiega – „Šventosios teisės ir teisingumo sergėtojas“(vyresnio amžiaus moksleiviams)Edukacijos užsiėmimas skirtas Leono Sapiegos asmenybei, jo atliktiems darbams Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teisės, diplomatijos srityje. Užsiėmimo dalyviai galės susipažinti su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didžiojo kanclerio pareigybe, valdžios ženklais, sužinoti, koks buvo Sapiegų giminės vaidmuo kuriant Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės įstatymus. Moksleiviai turės galimybę kurti įstatymus ir juos antspauduoti Sapiegų giminės antspaudu.

●“Mes Žalgirio lauke”(vidutinio amžiaus moksleiviams)Edukacinis užsiėmimas skirtas vienoms didžiausių ir reikšmingiausių vėlyvųjų Viduramžių kautynių – Žalgirio mūšiui.Edukacinį užsiėmimą pradėsime edukacijos salėje trumpa filmo apie mūšio eigą ir taktiką peržiūra.Parodos „Valdovų rūmų lobynas: Lietuvos ir Europos paveldo klodai“ aplinkoje panagrinėsime eksponuojamus XV a. ginklus. Sugrįžę į edukacijos klasę, apžiūrėsime ir aptarsime Valdovų rūmų muziejuje pagamintas XV a. ginklų kopijas, demonstruojamas skaidres.Moksleiviams pasiūlysime tapti improvizuotu Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės karių daliniu, dalyvausiančiu Žalgirio kautynėse. Kartu su moksleiviais panagrinėsime, kodėl sėkmingą Žalgirio mūšio baigtį nulėmė gerai parengtas kariuomenės žygis į mūšio lauką, jos aprūpinimas maisto atsargomis, ginkluote. Aptarsime moksleivių pasirinktų ginklų ir šarvų svorį – veiksnį, dažnai nulėmusį pergales ir pralaimėjimus. Ieškosime atsakymo į klausimus: kaip galėjo būti rikiuojami mūšiui karių daliniai ir jiems perduodamos komandos? Kokį vaidmenį kautynėse atlieka dalinių vėliavos ir karo būgnų garsai? Kaip Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariai sugebėjo gerai orientuotis kautynių lauke – organizuotai pasitraukti iš mūšio lauko ir netrukus tvarkinga rikiuote sugrįžti į kautynes bei apsupti priešą?Užsiėmimo pabaigoje moksleiviai galės individualiai apžiūrėti XV a. šaltųjų ginklų kopijas.

●“Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės juvelyrika” ( vidutinio ir vyresnio amžiaus moksleiviams)Edukacinį užsiėmimą pradėsime Valdovų rūmų muziejaus parodoje „Valdovų rūmų lobynas: Lietuvos ir Europos paveldo klodai“. Apžvelgdami ekspoziciją, moksleivius supažindinsime su

88

Vilniaus Žemutinės pilies teritoriją tyrinėjusių archeologų rastais XIV–XVII a. juvelyrų dirbiniais: aukso žiedais, puoštais brangakmeniais, Vilniaus katedroje palaidotų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų kapuose aptiktų karūnų kopijomis, stiklo karoliukais ir juvelyrų dekoruotais buities dirbiniais. Panagrinėsime eksponuojamų juvelyrinių dirbinių gamybos technologijas, jų stilistiką, vertę ir jų užsakovų meninį skonį. Edukacijos klasėje moksleiviai galės susiverti spalvotų stiklo karoliukų, žalvario įvijėlių ir kaurų kriauklių vėrinį, pakartodami XV–XVI a. stilistiką ir vėrimo būdą. Per užsiėmimą bus demonstruojamos karoliukų vėrinių replikos, archeologinių radinių ir ikonografijos skaidrės124.

Juozo Gruodžio memorialinis muziejus

●„Jūratė ir Kąstytis“Tapk aktoriumi vienai dienai! Kviečiame šeimas, ikimokyklinio amžiaus vaikus, moksleivius ir studentus dalyvauti nuotaikingoje teatralizuotoje edukacinėje programoje „Jūratė ir Kąstytis“. Kartu kursime ir vaidinsime spektaklį, klausysime kompozitoriaus Juozo Gruodžio baleto „Jūratė ir Kąstytis“ muzikos.

Kauno miesto muziejus

●„Pabūk jūrininku!“

Bus pristatoma pati paroda bei trys praktinės užduotys:1) Parodos rengėjai suteikia puikią galimybę įlįsti į jūrininko kailį – lankytojams siūlomas interaktyvus žaidimas, leidžiantis pačiam stoti prie šturvalo ir įvesti burlaivį į XIX a. Klaipėdos uostą. O tai padaryti tikrai nelengva, nes Klaipėdos uostas dažnam jūrininkui būdavo negailestingas. Į uostą tenka įplaukti prieš marių tėkmę tuo pat metu bandant suvaldyti Baltijos jūros nešančią srovę. Šios priešingos srovės, kol nebuvo pastatytas molas, užnešdavo įplauką. Todėl kasmet jūra ties Melnrage pasiglemždavo po keletą laivų, kurių liekanos ir dabar dažnai yra atplaunamos.2) Prie edukacinės jūrinių mazgų rišimo lentos bus galima mokytis rišti pagrindinius jūrinius mazgus. Galima išmokti surišti aštuoniukės mazgą, pimenų mazgą, gelbėjimo kilpą ir pan.3) Edukacinė signalinių vėliavėlių lenta padeda suprasti tarptautinę signalinių vėliavų kalbą, kurią naudojo laivai, kad perduotų žinias vieni kitiems kol nebuvo kitų ryšio priemonių. Šiandieninę jūrinę abėcėlę sudaro 40 įvairių spalvų bei raštų vėliavėlių, kurios atitinka lotynų abėcėlės raides, skaičius nuo 1 iki 9 ir 0. Prie šios lentos galima susipažinti su signalinių vėliavų reikšmėmis ir iš jų sudėlioti savo vardą125.

124 http://www.valdovurumai.lt/lankytojams/edukacija#.T5P9gYF36D4125 http://www.muziejai.lt/Edukacija/ed_seimoms.htm

89

Tuskulėnų rimties parko memorialinis kompleksas

“Tuskulėnus kūrusios ir griovusios rankos”Edukacinio užsiėmimo metu supažindinama su Tuskulėnų dvaro istorija nuo XVI a. iki mūsų dienų. Dalyviams pristatomas svarbiausias memorialinio komplekso akcentas – koplyčia-kolumbariumas, kur ilsisi sovietinių represijų aukos. Taip pat dalyviai supažindinami su Tuskulėnų dvaro rūmų, oficinos, Baltojo dvarelio (F. Valickio vilos), Šv. Teresės koplytėlės ir parko istorija, su šių objektų architektūra ir paskirties kaita įvairiais istorijos laikotarpiais. Užsiėmimo metu klausimų ir atsakymų forma pateikiamos praktinės užduotys, kuriomis įtvirtinamos gautos žinios.

“Tuskulėnų paslaptis”1944–1947 m. Vilniaus NKGB–MGB vidaus kalėjime mirties bausmė buvo įvykdyta 767 asmenims, kurių palaikai buvo slapta atvežami ir užkasami Tuskulėnų dvaro teritorijoje. Šio edukacinio užsiėmimo dalyviai sužino asmenybių, neįtikusių represinėms okupantų struktūroms, gyvenimo istorijas. Atskleidžiamos egzekucijų organizatorių ir vykdytojų biografijos bei Sovietų Sąjungos represinių struktūrų veikimo metodai. Remiantis istoriniais šaltiniais – autentiškomis nuotraukomis, archyviniais dokumentais, – atliekamos praktinės užduotys.

“Vėliavos, himno, herbo kitimas Lietuvos valstybingumo istorijoje”Lietuvos valstybės simboliai – herbas, vėliava ir himnas – turi šimtametes tradicijas. Būta istorijos tarpsnių, kai, Lietuvai praradus nepriklausomybę, valstybingumo simboliai reprezentavo tautos laisvės siekius, žymėjo okupuoto krašto tautos vienybę. Kodėl šie permainingą Lietuvos valstybingumo istoriją atspindintys simboliai mums tokie svarbūs, kaip jie kito amžiams bėgant? Atsakymai į šiuos ir kitus klausimus atskleidžiami edukacinio užsiėmimo metu. Siekiant lavinti edukacinio užsiėmimo dalyvių pastabumą, dėliojamos dėlionės126.

MuziejusEdukacinės programos

pavadinimas

Pristatomos temos Naudojami metodai

Auditorija

Vytauto Didžiojo karo muziejus

„Jaunasis karvedys“

XIV–XV a. pilies gyvenimas, to meto ginklai ir šarvai, karių junginiai ir karybos būdai.

Informacijos dėstymas žaidimo forma, siūloma paliesti ginklus, išmėginti jėgas

ikimokyklinio amžiaus vaikams ir 1–7 klasių mokiniams

“Karyba lietuvių padavimuose ir legendose”

Dalyviai sužino apie didvyriškas lietuvių kovas su svetimšaliais, pilių puolimą ir gynybą, ginklus, kuriais buvo kaunamasi, kovos būdus ir priemones.

Žaismingai pasakojama ir demonstruojama vaizdinė medžiaga

1–7 klasių mokiniams

„Kaip senovėje kariauta ”

lankytojai supažindinami su viduramžių Lietuvos

Programos dalyvius pasitinka

(1–7 klasių mokiniams)

126 http://www.muziejai.lt/Edukacija/ed_moksleiviams.htm

90

karybos raida, sužino apie Lietuvoje naudotus kalavijus, kovos peilius, kirvius, ietis, arbaletus ir lankus. Dialogo forma dalyviai skatinami suvokti, kokia buvo viduramžių buitis ir kario kasdienybė, kuo buvo tikima, kokia buvo to meto karyba, ginklai ir šarvai.

XV a. Lietuvos bajoras, kuris informaciją perteikia pasakojimu. Programos pabaigoje dalyviai tampa „tikrais kariais“ –užsivelka šarvinius marškinius, užsideda šalmą ir paima į rankas ginklą.

„Lithuanicos didvyriai amžinai gyvi”

Pristatomas S. Dariaus ir S. Girėnono gyvenimai ir jų legendinio skrydžio detalės

Demonstruojamas dokumentinis filmas „Lituanicos“ didvyriai amžinai gyvi“, memorialinėje „Lituanicos“ ekspozicijoje šalia autentiškų lėktuvo liekanų

8–12 klasių mokiniams

Kauno IX forto muziejus

„Kauno tvirtovė“

Prisatoma Kauno tvritovė Pristatoma ekspzicija, nagrinėjamos nuotraukos, schemos, praktinės užduotys

5–12 kl.

„IX fortas –Kauno sunkiųjų darbų kalėjimo skyrius“

Mokiniai susipažins su IX forto – kaip sunkiųjų darbų kalėjimo skyriaus istorija

Pasakojimas, vaizdinės priemonės, praktinės užduotys

5–12 kl

„Holokaustas Kauno IX forte II pasaulinio karo metais“

mokiniai gauna žinių apie nacistinės Vokietijos politiką žydų tautybės žmonių atžvilgiu, apie holokausto reiškinį, apie tai, kokia buvo IX forto paskirtis II-ojo pasaulinio karo metais ir koks jo

Žodinės ir vaizdinės priemonės

5–12 kl

91

vaidmuo buvo nacistinės Vokietijos vykdomoje politikoje.

„Lietuvos gyventojų tremtys“

Mokiniai sužinos apie Lietuvos gyventojų trėmimus į šiaurinius SSRS rajonus, tremtinių ir politinių kalinių gyvenimą.

Žodinės, vaizdinės priemonės, liudininko pasakojimas.

5–10 kl

„Lobio paieška Kauno IX forto požemių labirintuose“

Supažindinama su Kauno IX forto požemiais

Žaidimas, praktinis patyrimas

3–7 kl.

„Surask, pažink, įsimink“

Mokiniai susipažins su IX forto istorija ir apskritai su XX amžiaus istoriniais įvykiais

Žaidimas, praktinis patyrimas

5–10 kl.

„Kas greičiau suras išėjimą iš IX forto požemių“

Mokiniams pristatoma IX forto istorija

Žaidimas, praktinis patyrimas, apdovanojami laimėjusieji

5–8 kl.

Lietuvos liaudies buities

muziejus

„Tautinis paveldas: šventiniai meduoliai“

Užsiėmimo metu dalyviai supažindinami su meduolių gaminimo tradicijomis

teorinis ir praktinis užsiėmimas

Vaikams, suaugusiesiems ir mišrioms grupėms

„Kai... buvau, jaunimėlin ėjau“

Sužinoma, ar vienodai į jį prosenelių laikais įžengdavo merginos ir vaikinai?

Teorinis ir praktinis užsiėmimas

9–12 klasių moksleiviams ir kitoms jaunimo amžiaus grupėms

„Žalvarinių papuošalų gamyba“

Užsiėmimo dalyviai supažindinami su Lietuvos ir įvairių tautų papuošalų medžiagomis ir gamybos istorija.

Teorinis ir praktinis užsiėmimas

vaikams ir suaugusiesiems

“Gintaro apdirbimas“

Užsiėmimo dalyviai supažindinami su gintaru ir jo savybėmis: spalva, amžiumi, rūšimi, intarpais, gintaro pakaitalais.

Teorinis ir praktinis užsiėmimas

vaikams ir suaugusiesiems

„Lietuviškos pirties tradicijos – Dvaro pirtyje“

Supažindinama su lietuviškos pirties tradicijomis

Teorinis ir praktinis užsiėmimas

Suaugusiesiems ir vaikams nuo 12 metų

“Vestuvės“ Susipažįstama su šeimos Prie sodybos vartų Suaugusiesiems

92

kasdienybe ir įdomiausiais senovinių vestuvių apeigų, atliekamų po jungtuvių, momentais.

vestuvininkus pasitinka šventiškai pasipuošusi ekskursijų vadovė, palinki visko, kas buvo ir tebėra būtina besikuriančiai šeimai, kiekvieną linkėjimą palydėdama tam tikru magišku veiksmu.Teorinis ir praktinis užsiėmimas

“Mergvakaris“ Užsiėmime primenamos XIX a. pab. – XX a. pr. vestuvių išvakarių nuotakos namuose apeigos.

Ekskursijų vadovo pasakojimas pagyvinamas užsiėmimo dalyvių veikla, panaudojant senovinės sodybos aplinką ir muziejaus eksponatus.

Suaugusiesiems ir 9–12 klasių moksleiviams.

„Užgavėnės“ Pasakojimas apie šventės prasmę. Kaukių demonstravimas, Morės darymas.

Teorinis ir praktinis užsiėmimas

vaikams ir suaugusiems

„Laukiu velykėlių

Supažindinimas su Vėlykų tradicijomis

Velykinių ekspozicijų apžiūrėjimas, pasakojimas apie Velykų papročius. Tradiciniai žaidimai su velykaičiais. Velykės dovanėlių paieškos sodybose.

5–6 metų vaikams, moksleiviams ir suaugusiesiems

„Piemenų rūpesčiai ir linksmybės.

Atskleidžiamas piemenėlių gyvenimas. Sekminių tradicijos

Apsilankymas skerdžiaus pirkioje. Pasakojimas apie

10–15 metų moksleiviams

93

Sekminės“ piemenų kasdienybę ir šventes. Piemenų žaidimai. Kiaušinienė po atviru dangumi.

„Atvažiavo Kalėda“

Supažindinimas su Kalėdų tradicijomis, burtais, žaidimais

Kviečiame senoviškoje gryčioje prisiminti tradicijas, susitikti su Kalėda, paburti ir pažaisti...

Moksleiviams ir suaugusiesiems

„O kai aš pas promočiutę buvau“

Susipažįstama su XX a. pr. aplinka, prosenelių apavu ir išeiginiais drabužiais.

Išbandomi kai kurie namų ruošos darbai, senoviniai svėrimo ir matavimo būdai. Vaišinamasi ir žaidžiama.

Įvairioms amžiaus grupėms

„Vakarojimas“ Sužinoma, kaip senoliai vakarojo

Teorinis ir praktinis užsiėmimas

Moksleiviams ir suaugusiesiems

„Paseikėk ir pasverk“

Supažindinama su senaisiais saiko matais ir svarstyklėmis

Per edukacinį užsiėmimą bus parodyti senolių naudoti saikai, paaiškinta skirtingų saiko matų talpa, seikėjami grūdai, senovinėmis svarstyklėmis sveriami grūdai, vilna, linai ir patys lankytojai.

Vyresniųjų klasių moksleiviams

„Duona ne vėju ateina“

Detaliai supažįstama su klojimu ir svirnu, darbo įrankiais, darbais, kuriuos reikia nudirbti, kol duona pasiekia stalą.

Atliekamos praktinės užduotys, vaišinamasi tradicine duona. Užduočių rinkinys (testai, kryžiažodžiai, mįslės, patarlės) įtvirtina įgytas

Pradinių klasių moksleiviams

94

žinias.

„Darbštus duoną gamina, tinginys vargą augina“

Duonos kepimo tradicijos Kepama duona. Kol ji kepa, pasakojama kaip seniau moterys minkydavo duoną, kokiomis malkomis krosnį kūrendavo, mokomės dainų, žaidimų.

Vaikams ir suaugusiesiems

„Lino kelias“ Aptariamas lino praktinis pritaikymas bei jo vieta papročiuose ir apeigose. pasakojama apie lino naudą,

Žodinės ir vaizdinės priemonės, viešnagė pas audėją.

Vaikams ir suaugusiesiems

“Lietuvos kaimo gyventojų kasdienė ir šventadieninė apranga XIX a. – XX a. 4 deš.“

Lankytojui demonstruojami senieji moterų, vyrų ir vaikų drabužiai

Lankytojui demonstruojami senieji moterų, vyrų ir vaikų drabužiai,leidžiama pasimatuoti

Vaikams ir suaugusiesiems

Kernavės archeologijos

ir istorijos muziejus

“Archeologija –nuo tyrimo iki eksperimento ir rekonstrukcijos“

Sužinosime, kad svarbiausi tolimos praeities liudininkai yra žmogaus naudoti daiktai ir kiti jo veiklos pėdsakai, kuriuos surandaarcheologai, o archeologija - svarbiausias priešistorės pažinimo šaltinis.

Žodinės, vaizdinės priemonės, praktinės užduotys

vidutinio ir vyresnio amžiaus moksleiviams)

“Viru viru košę arba vieno seno puodo istorija“

Susipažinsime su archeologinių tyrimų rezultatų pagrindu atkurta akmens amžiaus stovyklaviete

Žodinės, vaizdinės priemonės, praktinės užduotys

I-III klasiųmoksleiviams

“Archajiški indai arba indų gamyba ir juose slypinčių paslapčių istorija“

Sužinosime kas sąlygojo indų atsiradimą, susipažinsime su senosiomis indų gamybos technologijomis

Žodinės, vaizdinės priemonės, praktinis patyrimas

IV- VIII ir XI klasių moksleiviams

95

“Apranga ir jos raida nuo priešistorės iki viduramžių arba rūbai ne vien tik šildo“

Susipažinsime su aprangos vaidmeniu ir kaita, rūbų ir apavo gaminimo būdais

Žodinės, vaizdinės priemonės, praktinis patyrimas.

IV-VIII ir XI klasių moksleiviams

Trakų istorijos muziejus

“Viduramžių karyba“

Sužinosite, kaip kito riterio šarvuotė, kuo kalavijas skiriasi nuo kardo, arbaletas nuo lanko. Susipažinsite su viduramžių karybos ypatumais,

Žodinės, vaizdinės priemonės, praktinis patyrimas.Užsiėmimo metu gali būti organizuojamasšaudymas iš lankų ir arbaletų

moksleiviams nuo 7 metų amžiaus ir suaugusiems

Genocido aukų muziejus

“Partizanų karinė organizacija: 1944–1953 m.“

mokiniai supažindinami su partizaninio karo etapais ir jų skiriamaisiais bruožais.

Žodinės, vaizdinės priemonės, praktinės užduotys

Neįvardinta

“Laisvės kovotojų kasdienybė: kova už laisvę ir būvį“

apžvelgiami įdomesni Lietuvos laisvės kovotojų kasdienybės aspektai.

Žodinės, vaizdinės priemonės, praktinės užduotys

Neįvardinta

“Tremties ir kalinimo vietų geografija Sovietų Sąjungoje“

Darbai ir gyvenimo sąlygos tremties vietose

Žodinės, vaizdinės priemonės, praktinės užduotys

Neįvardinta

“Lietuvos dvasininkai sovietų lageriuose ir tremtyje“

atskleidžiama, kaip Lietuvos katalikų kunigai, atsidūrę toli nuo Lietuvos, nepaisydami draudimų ir suvaržymų, vykdė ganytojišką veiklą.

Žodinės, vaizdinės priemonės, praktinės užduotys, diskusija

Neįvardinta

“Vaikai tremtyje“

mėginama atskleisti vaikų patirtus išgyvenimus ir pastangas išlikti tremties sąlygomis.

Žodinės, vaizdinės priemonės, praktinės užduotys

Neįvardinta

“Ieškojom šviesos tamsos karalystėje“

Užsiėmimo metu pasakojama, kaip tolimame Sibire lietuviai kūrė savo „Mažąją Lietuvą“:

Žodinės, vaizdinės priemonės, praktinės užduotys

Neįvardinta

96

Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės Valdovų rūmai

“Mūsų Vytis” prisiminsime mūsų valstybės simbolius, valstybės herbą – Vytį

Žodinės, vaizdinės priemonės, praktinės užduotys

jaunesnių klasių moksleiviams.

“Insignijos ir ceremonialai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje XV–XVII a”

moksleiviai sužinos, už ką buvo atsakingi aukščiausi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pareigūnai

Žodinės, vaizdinės priemonės, praktinės užduotys, inscenizacija

vidutinio amžiaus moksleiviams

”Leonas Sapiega –„Šventosios teisės ir teisingumo sergėtojas“

dalyviai galės susipažinti su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didžiojo kanclerio pareigybe, valdžios ženklais

Žodinės, vaizdinės priemonės, praktinės užduotys, inscenizacija

vyresnio amžiaus moksleiviams

“Mes Žalgirio lauke”

užsiėmimas skirtas vienoms didžiausių ir reikšmingiausių vėlyvųjų Viduramžių kautynių –Žalgirio mūšiui

Žodinės, vaizdinės priemonės, praktinės užduotys, inscenizacija

vidutinio amžiaus moksleiviams

“Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės juvelyrika”

moksleivius supažindinsime su Vilniaus Žemutinės pilies teritoriją tyrinėjusių archeologų rastais XIV–XVII a. juvelyrų dirbiniais:

Žodinės, vaizdinės priemonės, praktinės užduotys

vidutinio ir vyresnio amžiaus moksleiviams

Juozo Gruodžio

memorialinis muziejus

„Jūratė ir Kąstytis“

Juozo Gruodžio baletas „Jūratė ir Kąstytis“

Inscenizacija Visiems

Kauno miesto muziejus

„Pabūk jūrininku!“

Leidžia pasijusti jūrininku, perprasti jūreivio darbo subtilybes

Pristatoma pati paroda bei trys praktinės užduotys

Šeimoms

Tuskulėnų rimties parko memorialinis

“Tuskulėnus kūrusios ir griovusios

Dalyviams pristatomas svarbiausias memorialiniokomplekso akcentas –

Žodinės, vaizdinės priemonės, klausimai

Moksleiviams

97

kompleksas rankos” koplyčia-kolumbariumas, kur ilsisi sovietinių represijų aukos.

“Tuskulėnų paslaptis”

dalyviai sužino asmenybių, neįtikusių represinėms okupantų struktūroms, gyvenimo istorijas.

Žodinės, vaizdinės priemonės, klausimai

Moksleiviams

“Vėliavos, himno, herbo kitimas Lietuvos valstybingumo istorijoje”

Valstybės simbolių tradicijos

Žodinės, vaizdinės priemonės, klausimai, žaidimas

Moksleiviams

Priedas Nr. 5 Muziejų edukacinėse programose naudojamų metodų pasiskirstymas ir dažnumas

Iš viso programų Vaizdinis, žodinis metodai

Vaizdinis, žodinis, praktinis metodai

Pasinerimo į praeitį, rekontrukcijos metodai

50 4 35 11

98

Priedas Nr. 6 Anketa moksleiviamsTyrimą atlieka VDU menų fakulteto, II kurso, kultūros paveldas ir turizmo magistrantūros studijų programos studentė Daiva Gustaitė. Surinkti duomenis bus panaudoti tiriamajame darbe tema: “Šiuolaikinės visuomenės požiūris į kultūros paveldą bei jo apsaugą“. Dėkui už atsakymus. 1. Ar Jūs domitės savo šalies kultūros paveldu? A. Ne B. Iš dalies C. Taip (atsakymą patikslinkite: C1 skaitau šia tema literatūrą, spaudą, C2dalyvauju renginiuose C3 lankau kultūros paveldo objektus, domiuosi jų istorija C4 tinka visi variantai C5 Kita…………….…………………………………………………………….…..įrašykite)2. Ar galėtumėte išvardinti Jūsų gyvenamojoje aplinkoje (mieste, rajone) esančius kultūros paveldo objektus?A.Taip, galiu išvardinti visus objektus B. Iš dalies, galiu išvardinti tik svarbiausius kultūros paveldo objektusC. Ne, nežinau kultūros paveldo objektų mano gyvenamojoje aplinkoje3. Ką pirmiausia parodytumėt į Jonavą ar rajoną atvykusiam svečiui? A. Šv. Jokūbo bažnyčią B.Jonavos kraštotyros muziejų C. Žeimių dvarą D. Jonavos žydų kapinaites E.Kita............................................(įrašykite)4. Kuris Jonavos mieste ar rajone esantis kultūros paveldo objektas Jums atrodo reikšmingiausias? Kodėl?......................................................................................................................................................................5. Kuri kultūros paveldo objekto savybė Jums atrodo svarbiausia? (galima pažymėti kelis variantus)A. Estetinė išvaizda B. Teikiamos mokslinės, istorinės žinios C. Socialinis, ekonominis naudingumas (pritaikymas turizmui, rekreacijai ir pan.) D. Šalies kultūrinių vertybių liudijimas6. Ar Jums svarbu, jog kultūros paveldo objektai būtų tinkamai prižiūrimi ir saugomi?A. Taip B. Ne C. Iš dalies7. Ar kuom nors prisidedate prie kultūros paveldo išsaugojimo?A. Taip..............................................................................................(įrašykite kokiu būdu) B. Ne 8. Jei Jūsų gyvenamojoje aplinkoje (mieste, rajone) būtų organizuojama talka tam tikriems kultūros paveldo objektams sutvarkyti ir išsaugoti, ar prisidėtumėte?A. Taip B. Ne C. Galbūt9. Kas, Jūsų nuomone, yra atsakingas už kultūros paveldo išsaugojimą?A. Valstybinės kultūros paveldo apsaugos institucijos B. Visuomenė C. Tiek valstybinės institucijos, tiek visuomenė10. Kaip manote, ar Lietuvoje yra skiriamas pakankamas dėmesys kultūros paveldui?A. Taip B. Ne C. Nežinau11. Ką, Jūsų manymu, reikėtų daryti siekiant efektyvesnės kultūros paveldo apsaugos?..............................................................................................................................................................Jūsų amžius: Lytis: Išsilavinimas: Gyvenamoji vieta:

99

Priedas Nr. 7 Anketa suaugusiemsTyrimą atlieka VDU menų fakulteto, II kurso, kultūros paveldas ir turizmo magistrantūros studijų programos studentė Daiva Gustaitė. Surinkti duomenis bus panaudoti tiriamajame darbe tema: “Šiuolaikinės visuomenės požiūris į kultūros paveldą bei jo apsaugą“. Dėkui už atsakymus. 1. Ar Jūs domitės savo šalies kultūros paveldu? A. Ne B. Iš dalies C. Taip (atsakymą patikslinkite: C1 skaitau šia tema literatūrą, spaudą, C2dalyvauju renginiuose C3 lankau kultūros paveldo objektus, domiuosi jų istorija C4 tinka visi variantai C5 Kita…………….…………………………………………………………….…..įrašykite)2. Ar galėtumėte išvardinti Jūsų gyvenamojoje aplinkoje (mieste, rajone) esančius kultūros paveldo objektus?A.Taip, galiu išvardinti visus objektus B. Iš dalies, galiu išvardinti tik svarbiausius kultūros paveldo objektusC. Ne, nežinau kultūros paveldo objektų mano gyvenamojoje aplinkoje3. Kuri kultūros paveldo objekto savybė Jums atrodo svarbiausia? (galima pažymėti kelis variantus)A. Estetinė išvaizda B. Teikiamos mokslinės, istorinės žinios C. Socialinis, ekonominis naudingumas (pritaikymas turizmui, rekreacijai ir pan.) D. Šalies kultūrinių vertybių liudijimas4. Ar Jums svarbu, jog kultūros paveldo objektai būtų tinkamai prižiūrimi ir saugomi?A. Taip B. Ne C. Iš dalies5. Ar domitės, kaip yra saugomi ir prižiūrimi Jūsų gyvenamojoje aplinkoje ar šalyje esantys kultūros paveldo objektai? (kokia būklė, kokie darbai vyksta ir kaip yra vykdomi)A. Taip B. Ne C. Iš dalies6. Ar kuom nors prisidedate prie kultūros paveldo išsaugojimo?A. Taip..............................................................................................(įrašykite kokiu būdu) B. Ne 7. Jei Jūsų gyvenamojoje aplinkoje (mieste, rajone) būtų organizuojama talka tam tikriems kultūros paveldo objektams sutvarkyti ir išsaugoti, ar prisidėtumėte?A. Taip B. Ne C. Galbūt8. Kas, Jūsų nuomone, yra atsakingas už kultūros paveldo išsaugojimą?A. Valstybinės kultūros paveldo apsaugos institucijos B. Visuomenė C. Tiek valstybinės institucijos, tiek visuomenė9. Kaip vertinate valstybinių kultūros paveldo institucijų darbą saugojant kultūros paveldą?A. Teigiamai B. Neigiamai C. Vidutiniškai10. Kaip manote, ar Lietuvoje yra skiriamas pakankamas dėmesys kultūros paveldui?A. Taip B. Ne C. Nežinau11. Ką, Jūsų manymu, reikėtų daryti siekiant efektyvesnės kultūros paveldo apsaugos?..............................................................................................................................................................Jūsų amžius: Lytis: Išsilavinimas: Gyvenamoji vieta:

100

Priedas Nr. 8

1. Ar jūs domitės savo šalies kultūros paveldu?

Atsakymai: A. Ne: (mokiniai Jnv. – 5; mokiniai raj. – 3; suaugusieji Jnv. 8. Suaugusieji raj. 8)B. Iš dalies (mokiniai Jnv.- 38; mokiniai raj. – 41; suaugusieji Jnv. – 18; suaugusieji raj. – 15)C. Taip (mokiniai Jnv. – 7, raj. – 6, suaugusieji Jnv. – 24, raj. – 27)C1. Taip, skaitau šia tema literatūrą (mokiniai Jnv. - 3; raj. – 1; suaugusieji Jnv. – 2. raj. – 10)C2. Taip, dalyvauju renginiuose (mokiniai Jnv. – 2, raj. – 2; suaugusieji Jnv. – 8; raj. – 13)C3. Taip, lankau kultūros paveldo objektus (mokiniai Jnv. – 3; raj. – 4; suaugusieji Jnv.– 4,Raj.–14)

2. Ar galėtumėte išvardinti Jūsų gyvenamojoje aplinkoje esančius kultūros paveldo objektus?

101

Atsakymai: A. Taip, galiu išvardinti visus objektus (mokiniai Jnv. – 0; raj. – 1; suaugusieji Jnv. – 7, raj. – 10)B. Iš dalies, galiu išvardinti tik svarbiausius kultūros paveldo objektus ( mokiniai Jnv. – 49; raj. – 47; suaugusieji Jnv. – 43; raj. – 40)C. Ne, nežinau kultūros paveldo objektų mano gyvenamojoje aplinkoje (mokiniai Jnv. – 1, raj. – 2; suaugusieji Jnv. – 0, raj. – 0)

3. Kuri kultūros paveldo objektų savybė Jums atrodo svarbiausia?

Atsakymai:A. Estetinė išvaizda (mokiniai Jnv. – 18; raj. – 20; suaugusieji Jnv. – 14; raj. 10)B. Teikiamos mokslinės žinios (mokiniai Jnv. – 32; raj. – 22; suaugusieji Jnv. – 19; raj. – 23)C. Socialinis naudingumas, pritaikymas turizmui (mokiniai Jnv. – 4; raj. – 2; suaugusieji Jnv. –11; raj. – 6)D. Šalies kultūrinių vertybių liudijimas (mokiniai Jnv. – 16; raj. – 10; suaugusieji Jnv. – 10; raj. –24)

4. Ar Jums svarbu, kad kultūros paveldo objektai būtų tinkamai prižiūrimi ir saugomi?

102

Atsakymai:A. Taip (mokiniai Jnv. – 38; raj. – 32; suaugusieji Jnv. – 48; raj. – 49)B. Ne (mokiniai Jnv. – 0, raj. – 4, suaugusieji Jnv. – 0, raj. – 0)C. Iš dalies (mokiniai Jnv. – 12; raj. – 14; suaugusieji Jnv. – 2; raj. – 1)

5. Ar prisidedate prie kultūros paveldo išsaugojimo?

Atsakymai:A. Taip (mokiniai Jnv. – 0, raj. – 3; suaugusieji Jnv. – 8; raj. – 5)B.Ne (mokiniai Jnv. – 50; raj. – 47; suaugusieji Jnv. – 42; raj. 36)

6. Jei Jūsų gyvenamojoje aplinkoje būtų organizuojama talka kultūros paveldo objektams tvarkyti, ar prisidėtumėte?

Atsakymai:

103

A. Taip (mokiniai Jnv. – 8, raj. – 16; suaugusieji Jnv. – 32, raj. – 41)B. Ne (mokiniai Jnv – 2, raj. 4; suaugusieji Jnv. – 2, raj.-2)C. Galbūt (mokiniai Jnv. – 40, raj. – 20, suaugusieji Jnv. -16, raj. – 7)

7. Kas, Jūsų nuomone, yra atsakingas už kultūros paveldo išsaugojimą?

Atsakymai:A. Valstybinės paveldosaugos institucijos (mokiniai Jnv.–10; raj.–4; suaugusieji Jnv. – 6; raj. – 6)B. Visuomenė (mokiniai Jnv. – 6, raj. – 8; suaugusieji Jnv. – 3, raj. – 5)C. Tiek valstybinės institucijos, tiek visuomenė (mokiniai Jnv. – 34, raj. – 38, suaugusieji Jnv. –41; raj. – 39)

8. Ar domitės, kaip yra prižiūrimi Jūsų gyvenamojoje aplinkoje ar šalyje esantys kultūros paveldo objektai?

Atsakymai:A. Taip (suaugusieji Jnv. – 7; raj. – 16)

104

B. Ne (suaugusieji Jnv. – 10; raj. – 10)C. Iš dalies (suaugusieji Jnv. – 33; raj. 25)

9. Kaip vertinate valstybinių paveldosaugos institucijų darbą saugojant kultūros paveldą?

Atsakymai:A. Teigiamai (suaugusieji Jnv. – 2; raj. – 6)B. Neigiamai (suaugusieji Jnv. – 5; raj. – 5)C. Vidutiniškai (suaugusieji Jnv. – 43, raj. – 39)

10. Kaip manote, ar Lietuvoje yra skiriamas pakankamas dėmesys kultūros paveldui?

Atsakymai:A. Taip (mokiniai Jnv. -6, raj. – 4; suaugusieji Jnv. – 5, raj. – 2)

105

B. Ne (mokiniai Jnv. – 15, raj. – 26; suaugusieji Jnv. 30, raj. – 20)C. Nežinau (mokiniai Jnv. – 29, raj. – 20; suaugusieji Jnv. – 15, raj. – 28)