VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETAS

TEISĖS FAKULTETAS

Gintarė Ligeikienė

VAIKO, KAIP SAVARANKIŠKO TEISĖS SUBJEKTO, TEISIŲ

ĮGYVENDINIMAS DĖL JO GYVENAMOSIOS VIETOS NUSTATYMO

Magistro baigiamasis darbas

Teisės vientisųjų studijų programa, valstybinis kodas 6011KX003

Vadovas (-ė)_____________________ _________ ______ (Moksl. laipsnis, vardas, pavardė) (Parašas) (Data)

Apginta ___________________ __________ _______

(Fakulteto dekanas) (Parašas (Data)

Kaunas, 2018

2

TURINYS

SUMMARY ........................................................................................................................................ 3

ĮVADAS .............................................................................................................................................. 5

1. VAIKO GYVENAMOSIOS VIETOS NUSTATYMO TEISINIAI ASPEKTAI ................ 7

2. VAIKO GYVENAMOSIOS VIETOS NUSTATYMO SUBJEKTYVIEJI KRITERIJAI . 8

2.1 Vaiko nuomonė ......................................................................................................................... 8

2.2.1 Tiesioginis vaiko apklausimas ..................................................................................... 12

2.2.2 Netiesioginis vaiko apklausimas ...................................................................................... 16

2.2 Vaiko amžius ........................................................................................................................... 19

3. OBJEKTYVIEJI TEISMO PUSĖS NUSTATOMI KRITERIJAI DĖL VAIKO

GYVENAMOSIOS VIETOS NUSTATYMO ............................................................................... 24

3.1 Vaiko interesai ........................................................................................................................ 24

4. VAIKO ATSTOVAVIMAS .................................................................................................... 29

IŠVADOS ......................................................................................................................................... 32

REKOMENDACIJOS .................................................................................................................... 34

LITERATŪROS SĄRAŠAS ........................................................................................................... 35

3

SUMMARY

The problem of the child's legal subjectivity is not new in the theory of law. Legal

personality, as an equal, all-inclusive opportunity to acquire rights and responsibilities, is common to

all individuals, both legal and physical. The right of the child as an independent legal entity to engage

in judicial or administrative non-punishment when the matter is directly related to him.

Article 12 of the Convention on the Rights of the Child is the basic provision enshrined

in the human rights treaty; It examines the legal rights of children who, on the one hand, lack the full

autonomy of adults, on the other hand.

The United Nations Human Rights Committee has noted that: The child has rights that

affect life, and not only rights arising from his vulnerability (protection) or his dependence on adults.

There is not much literature in Lithuanian legal literature about the child as an independent legal

entity. In literature, only general features can be found, which refer to the right of the child to

participate in decisions relating to his place of residence.

The right of the child to participate in the court proceedings in which the issue of

determination of his place of residence is discussed is the most widely discussed in Gediminas

Sagačio Children's right to family ties: implementation of the European Convention for the Protection

of Human Rights and Fundamental Freedoms in Lithuania. However, in this book the author

examines in a superficial way the legal possibilities of the child as an individual to participate in legal

issues related to him. The new research work outlining the involvement of a child in decisions related

to him is the article by A. Limantė and A. Račkauskaitė-Burneikienė, a requirement for the hearing

of a child in family matters.

In the practice of national courts, there are many cases in which the child's involvement

in dealing with issues related to his residence is a controversy due to his age, conflictual relationships

between his parents, and the influence of the child's opinion on one of the parents.

The foreign literature most often cites the United Nations Convention on the Rights of

the Child, in which the Commission comments on Article 12 of the Convention on the Rights of the

Child.

The case-law of the European Court of Human Rights in cases concerning the

determination of the child's place of residence is not enough. The court is mainly based not on the

opinion of the child itself, but on the interests of the young person.

Relevance of the work - the right of the child as an autonomous legal entity to participate

in cases where the issue of determining his place of residence is being resolved. Child Auditory

Aspects. Incompatibility of child opinion and interests. Representation of the interests of the child at

4

the court hearing when determining the issue of determining his or her place of residence. Age setting

issues.

Purpose and objectives of the research - the aim of the research is to determine the

expression of the donors in both national and international legal acts and legal literature. Investigate

the question of determining the child's place of residence, which determines subjective features, to

determine the court decision determining the child's place of residence determining the court's

objective criteria. Summarize who opens a child in court proceedings for determining his or her place

of residence.

Research methods - systematic, historical, national and European Court of Human

Rights case studies were used to analyze and compare research methods.

Hypothesis - the ability of a child as an independent legal entity to participate in a case

regarding the determination of his place of residence.

5

ĮVADAS

Nepilnamečio vaiko dalyvavimas teisminiuose ginčuose, kai sprendžiamas su juo

susijęs klausimas - su kuriuo iš tėvų vaikas norės gyventi, yra komplikuotas ir skirtigai vertinamas

atsižvelgiant į skirtingus situacijos vertinimus. „Vaiko teisinio subjektiškumo problema nėra nauja

teisės teorijoje. Teisinis subjektiškumas, kaip vienoda, viską apimanti galimybė įgyti teises ir

pareigas, būdingas visiems asmenims – ir juridiniams, ir fiziniams“.1

Vaiko, kaip savarankiško teisės subjekto teisė dalyvauti teisminiame ar

administraciniame negrinėjime, kai klausimas yra tiesiogiai su juo susijęs.

Vaiko teisių konvencijos 12 straispnyje yra pagrindinė nuostata, įtvirtinta sutartyje dėl

žmogaus teisių; jame nagrinėjama teisinė vaikų, kurie, viena vertus neturi pilnos suaugusių

autonomijos, o kita vertus, yra teisių subjektai. 2

Jungtinių Tautų vaiko teisių komitetas yra pažymėjęs, kad: vaikas turi teises, kurios turi

įtakos gyvenimui, o ne tik teises, atsirandančias dėl jo pažeidžiamumo (apsaugos) ar priklausomybės

nuo suaugusiųjų.3

Lietuvos teisinėje lieratūroje apie vaiko, kaip savarankiško teisės subjekto, dalyvavimą

teisminiuose procesuose, dėl jo gyvenamosios vietos nustatymo su vienu ių jo tėvų, nėra daug

literatūros. Literatūroje galima aptikti tik bendruosius bruožus, kuriais užsimenama apie vaiko teisę

dalyvauti su juo susijusiuose sprendimuose dėl gyvenamosios vietos nustatymo.

Vaiko teisę dalyvauti teismo procese, kuiame nagrinėjamas jo gyvenamosios vietos

nustatymo klausimas plačiausiai aptariamas Gedimino Sagačio Vaiko teisė į šeimos ryšius: Europos

žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos įgyvendinimas Lietuvoje. Tačiau šioje

knygoje autorius paviršutiniškai nagrinėja vaiko, kaip individo teisines galimybes dalyvauti su juo

susijusiuose teisinių klausimų sprendimuose. Naujasias mokslinis darbas nagrinėjantis vaiko

dalyvavimą su juo susijusiuose sprendimuose yra A. Limantės ir A. Račkauskaitės-Burneikienės

straipsnis Vaiko išklausymo reikalavimas šeimos bylose.

Nacionalinių teismų praktikoje gausu bylų, kuriuose vaiko dalyvavimas sprendžiant

klausimus su kuriuo iš tėvų vaikas gyvens yra konplikuostas dėl jo amžiaus, susiklosčiusių

konfliktiškų santykių tarp tėvų, tėvų įtakos vaiko nuomonei.

Užsienio literatūroje dažniausiai cituojamas Jungtinių tautų Vaiko teisių konvencijos

komentaras4, kuriame Komisija komentuoja Vaiko teisių konvencijos 12 straipsnį.

1 Janina Stripeikienė, „Vaiko, kaip savarankiško teisės subjekto, problema“, Jurisprųdencija (2003, t. 42(34), p. 14. 2 Committee on the Rights of the Child, General Comment No.12 (2009) on the Right of the Child, CRC/C/GC/12, 2009. 3 Ten pat. 4 Ten pat.

6

Europos Žmogaus teisiių teismo praktika bylose dėl vaiko gyvenamosios vietos

nustatymo nėra gausi. Teismas daugiausiai remiasi ne pačio vaiko nuomone, o jo geriausiais

interesais.

Darbo aktualumas – vaiko, kaip savarankiško teisės subjekto, teisė dalyvauti bylose,

kuriuose sprendžiamas jo gyvenamosios vietos nustatymo klausimas su kutiuo iš tėvų jis gyvens.

Vaiko nuomonės išklausymo aspektai. Vaiko nuomonės ir interesų nesuderinamumas. Vaiko interesų

atstovavimas teismo posėdyje, kai sprendžiamas jo gyvenamosios vietos nustatymo klausimas.

Amžiaus nustatymo problematika, teismai skirtingai vertina vaiko galimybes dalyvauti teismo

posėdžiose dėl jo amžiaus.

Tyrimo tikslas – tyrimo tikslas yra išanalizuoti vaiko, kaip teisinio subjekto, galimybes

dalyvauti teisminiuose ginčuose, sprendžiant vaiko gyvenamosios vietos nustatymo klausimą,

teisiniu aspektu.

Darbo tikslui pasiekti buvo iškelti tokie uždaviniai:

1. Nustatyti vaiko gyvenamosios vietos nustatymo teisinius aspektus;

2. Nustatyti ir apibrėžti subjektyviuosius požymius lemiančius vaiko nuomonės ir

pažiūrų išklausymą nacionaliniuose ir tarptautiniuose teisės aktuose ir teisinėje literatūroje;

3. Apibrėžti teismo nustatomus objektyviuosius požymius, kuriais remdamasis teismas

priima sprendimus su kuriuo iš tėvų vaikas gyvens;

4. Nustatyti subjektus, kurie atstovauja vaiko interesus, apibrėžti vaiko interesus

atstovaujančių subjektų atstovavimo ribas, kai sprendžiamas vaiko gyvenamosios vietos nustatymo

klausimas.

Tyrimo metodai – darbe buvo naudojami sisteminis, istorinis, nagrinėjant

nacionalinius ir Europos Žmogaus teisių teismo praktikas buvo naudojamas analizės bei lyginamasis

tyrimo metodai.

Hiptezė – Ribojamas vaiko, kaip savarankiško teisės subjekto, nuomonės išklausimas

teismo proceso metu, kai sprendžiamas klausimas su kuriuo iš tėvų jis liks gyventi.

7

1. VAIKO GYVENAMOSIOS VIETOS NUSTATYMO TEISINIAI

ASPEKTAI

Anot J. Striprikirnės pirmas svarbus žingsnis praktikai ginant vaiką, kaip savarankišką

teisės subjektą, buvo žengtas priėmus Vaiko teisių pagrindų įstatymą.5

Šiuo metu vaiko teisės yra opiausia problema Lietuvoje. Lietuvos Respublikos Seimas

yra ne kartą keitęs Vaiko teisių pagrindų įstatymą. Šiuo metu yra priimtas naujas Vaikų taisių

apsaugos įstatymas, kuris pradės galioti nuo 2018 metų liepos 1 dienos, galiojantis yra tik 2 įstatymo

straipnis, kuriame yra išplėstos pagrindinės įstatymo sąvokos. Šiame įstatyme yra apibrėžta vaiko

sąvoka:| „Vaikas – žmogus iki 18 metų, išskyrus atvėjus, kai Lietuvos Respublikos įstatymuose

nustatyta kitaip. Jeigu asmens amžius yra nežinomas ir yra priežasčių manyti, kad jis yra

nepilnametis, toks asmuo yra laikomas vaiku, iki bus nustatyta priešingai“.6

Nagrinėjant vaiko gyvenamosios vietos nustatymo klausimą, su kuriuo iš tėvų vaikas

gyvens, užsienio teismų praktikoje ir Europos valstybių teismų praktikose nagrinėjamas vaiko

gyvenamosios vietos nustatymo klausimas dėl jo globos. Kalbant apie vaiko gyvenamosios vietos

nustatymą, reikia pažymėti, kad „[D]augelio Europos valstybių teisinėse sistemose tėvo (motinos)

teisinis ryšys su vaiku apibrėžiamas teisės į vaiko globą (child costody – angl.) teisine kategorija, kuri

neturi atitikmens Lietuvos teisėje.

Pabrėžiama, jog vaiko globa, child costody, šiuo atveju neturi nieko bendra su vaiko

globos sąvoka, įtvirtinta CK 3.48 straipsnyje. Pastarosios teisinės kategorijos anglų kalbos atitikmuo

– child care arba alternative care“.7

Lyginant nacionalinę ir Europos Sąjungos teisę yra aptinkamas skirtingas eisinis

terminas apibūdinantis vaiko gyvenamosios vietos nustatymą su vienu iš tėvų. Lietuvos teisėje nėra

atitikmens vaiko gyvenamosios vietos nustatymui apibūdinti, kaip tai yra kai kuriuose Vakarų

valstybėse.

5 Žr. išnaųą Nr. 1, p. 15. 6 Lietuvos Respublikos Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas 2017.09.28, Nr. XIII-643. 7 Gediminas Sagatys, Vaiko teisė į šeimos ryšius Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisų apsaugos konvencijos

įgyvendinimas Lietuvoje (Vilnius: Teisinės informacijos centras, 2006), p. 132.

8

2. VAIKO GYVENAMOSIOS VIETOS NUSTATYMO SUBJEKTYVIEJI

KRITERIJAI

2.1 Vaiko nuomonė

G. Sagaltys, nagrinėdamas vaiko teisę į šeimos ryšius, pateikė dviejų mokslininkų

kontraargumentus dėl vaikų nuomonės išklausymo bylose dėl jų gyvenamosios vietos nustatymo.

Autorius pateikė L. Mirkow ir S. Sauberis išskirtus vaiko įtraukimo į tėvų ginčus kontraargumentus:

„1) tai užkrauna vaikui atsakomybę dėl sprendimo priėmimo ginče, kuriame nesutaria jam artimiausi

žmonės – tėvai; 2) tai daro žalą tėvų teisėms ir pareigoms vaiko atžvilgiu; 3) tai pernelyg sureikšmina

vaiko asmenį ir gali neigiamai paveikti jo santykius su vienu ar abiem tėvais; 4) tai sukelia vaikui,

paprastai turinčiam dvilypį lojalumą (divided loyalities – angl.), stresą; 5) tai sukuria tikrą ar

įsivaizduojamą pavojų vaikui iš ginčą pralaimėjusio tėvo pusės; 6) tai įtraukia vaiką į tolimesnius

tėvų konfliktus; 7) asmenys, turintys išsiaiškinti vaiko nuomonę ir priimti sprendimus (teisėjai,

tarpininkai, psichologai, socialiniai darbuotojai ir pan.), gali neturėti pakankamai žinių ir įgūdžių,

būtinų vaiko nuomonei pažinti ir suvokti šeimos santykių pokyčius“.8

Autorius savo knygoje išskiria ir teigiamas teoretikų įžvalgas dėl vaiko įtraukimo į

ginčą, kai spendžiamas jo gyvenamosios vietos nustatymo klausimas. G. Sagatys lygina Drapkin R.

ir Bienenfield F.teoretikų teigiamus argumentus: „ 1)vaiko įtraukimas padeda tėvams suvokti jo

poreikių svarbą; 2) vaikai turi žinoti,kas iš tiesų vyksta; 3) ginčo sprendėjas,žinodamas vaiko

pažiūras, gali geriau veikti gindamas jo interesus, tuo tarpu kai tėvų galimybės tai padaryti ribotos;

4) vaikai dažniau yra linkę atskleisti savo tikruosius norus ir ketinimus trečiajam asmeniui, o ne

tėvams; 5) ginčo sprendėjas gali sumažinti vaiko baimę, nerimą ir kaltės jausmą, kurį jis jaučia tėvų

skirybų atveju; 6) vaikui svarbu suvokti, kad jo jausmai yra svarbūs ir jo nuomonės yra paisoma; 7)

vaiko įtraukimas į sprendimo priėmimo procesą padidina sklandaus priimtojo sprendimo

įgyvendinimo tikimybę; 8) vaiko įtraukimas padeda išlaikyti atvirą jo ryšį su tėvais bei tarp vaiko ir

tėvų“.9

Modernejanti visuomenė vis didesnį dėmesį skiria vaiko, kaip savarankiško individo

teisei reikšti savo norus ir nuomonę. Europos Sąjungos ir nacionaliniu lygmeniu vis priimami nauji

teisės aktai, kuriais užtikrinamos vaiko teisės.

Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 380 str. 1 d. reglamentuojama, kad

„kai sprendžiamas su vaiku sisijęs klausimas, vaikas, sugebantis suformuluoti savo pažiūras, turi

8 Gediminas Sagatys, Vaiko teisė į šeimos ryšius Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisų apsaugos konvencijos

įgyvendinimas Lietuvoje (Vilnius: Teisinės informacijos centras, 2006), p. 190. 9 Ten pat, p. 191.

9

būti išklausytas tiesiogiai, o jei tai neįmanoma, - per atstovą. Priimant sprendimą turi būti atsižvelgta

į vaiko nuomonę, jei tai neprieštarauja paties vaiko interesams. To paties straipsnio 2 dalyje

reglamentuota kokiais būdais vaikas gali išreikšti savo nuomonę: „Vaiko nuomuonė gali būti išreikšta

žodžiu, raštu arba kitais vaiko pasirinktais būdais. Vaiko, kuriam yra suėję keturiojika metų,

pareiškimas apie sutikimą ar nesutikimą su ieškiniu turi būti išreikštas raštu arba įrašytas į teismo

posedžio protololą. Kai vaikas savo nuomonę išreiškia žodžiu, teismas gali duoti vaikui pasirašyti

sutikimo ar nesutikimo su ieškiniu standartinę formą (šios formos pavyzdį tvirtina teisingumo

ministras)“.10

Vaiko galimybę dalyvauti su juo susijusių sprendimų teisiniuose nagrinėjimuose, taip

pat numatyto ir materialiosios teisės normos. Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 3.164

straipsnyje numatytas nepilnamečio vaiko dalyvavimas užtikrinant jo teises. Šio straipsnio 1dalyje

numatyta, kad, kai sprendžiamas bet koks su vaaiku susijęs klausimas, vaikas, sugebantis

suformuluoti savo pažiūras, turi būti išklausytas tiesiogiai, o jei tai neįmanoma, - per atstovą ir

priimant sprendimą į jo norus trui būti atsižvelgta, jei tai neprieštarauja paties vaiko interesams.

Sprendžiant klausimą dėl globėjo (rūpintojo) paskyrimo ar įvaikinimo, į vaiko norus turi turi bųti

atsižvelgiama išskirtinai. 2 dalyje nurodya, kad jei vaikas mano, kad tėvai pažeidinėja jo teises, jis

turi teisę savarankiškai kreiptis gynybos į valstybinę vaiko teisių apsaugos intituciją. Minėto

straipsnio komentare yra aiškiai išskiriami atvejai, kada vaikas pats gali kreiptis į teismą, gindamas

savo interesus: „1) visais su jo interesais susijusiais klausimais vaikas, gebantis suformuoti savo

pažiūras, turi būti išklausytas tiesiogiai, o jei šitai neįmanoma – per atstovą, 2) į vaiko norus būtina

atsižvelgti, jei šitai neprieštarauja paties vaiko interesams, ir 3) išskirtinai į vaiko norus būtina

atižvelgti sprendžiant dėl globėjo (rūpintojo) skyrimo ar įvaikinimo.

Pirmoje sąlygoje pabrėžiama, kad būtina išklausyti vaiką visais su juo susijusiais

klausimais, kad ir kokie jie būtų. Tačiau vaikas gali būti išklausomas tik kai geba suformuluoti savo

pažiūras, t. y. kai kalbantis su juo galima sužinoti jo nuomonę sprendžiamu klausimu sulaukiant

tiesioginio atsakymo ar išaiškinti aplinkybes, kurios padėtų atskleisti padėtį ir vaiko reakciją į galimus

sprendimus“.11

Vaiko teisė reikšti savo nuomonę yra reglamentruota tame pačiame Lietuvos

Respublikos Civiliniame kodekse – 3.177 str. Šiam straipsniui taikomos tokie patys vaiko

subjektiškumo kriterijai, kaip ir Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 3.164 straipsniui. Teismas,

išklausydamas vaiką, turi išsiaiškinti dėl nagrinėjamo ginčo baigties. Kiekvienu atveju būtina

10 Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodeksas Žin. (2002, Nr. 36-34), 380str. 11 Valentinas Mikelėnas ir kt., Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso komentaras. Trečioji knyga. Šeimos teisė (Vilnius:

Justitia, 2002), p. 313.

10

išsiaiškinti atskleidžiant jam ginčo sprendimo padarinius. Tik juos suprasdamas vaikas

nesuklysdamas gali išsakyti tikruosius savo norus“.12

Europos Tarybos Ministrų kabinetas išleistose gairėse yra pažymėjęs, kad „[T]urėtų būti

paisoma visų vaikų teisės būti informuotiems apie savo teises, teisės pasinaudoti tinkamais būdais

kreiptis į teismą, teisės būti konsultuojamiems ir teisės būti išklausytiems teismo proceso metu, į kurį

jie yra įtraukiami arba kuris yra susijęs su jų interesais. Tai, be kita ko, susiję su tinkamu vaiko

nuomonės paisymu atsižvelgiant į jo brandos lygį ir betkokius galimus bendravimo sunkumus, kurie

apsunkintų vaiko dalyvavimą procese. Vaikai turėtų būti laikomi visaverčiais teisių turėtojais ir su

jais turi būti elgiamasi kaip su tokiais. Taip pat jie turėtų turėti teisę savo teisėmis naudotis taip, kad

būtų atsižvelgiama į jų gebėjimą formuluoti savo nuomonę ir į bylos aplinkybes“.13

Lietuvos Respublikos Vaiko teisių apsaugos kontrolierė Edita Žiobienė nagrinėdama

tėvų valdždžią vaikų atžvilgiu pažymėjo, kad „[V]aiko nuomonės išklausymas yra tiesiogiai susijęs

su jo garbe ir orumu – jis yra gerbiamas ir jo yra atsiklausiama, jam yra paaiškinamas priimamas

sprendimas.14

Kauno apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl vaiko gyvenamosios vietos

nustatymo, remdamasis Europos Žmogaus teisių Teismo praktika nustatė, kad: „ Nagrinėjamu atveju

iš byloje pateiktų Jonavos rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus

išvadų, vaiko paaiškinimo, Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos

skyriaus išvadų, matyti, kad egzistuoja vienodos tėvų galimybės tinkamai auginti vaiką. Tačiau iš

minėtų išvadų, vaiko apklausos teismo posėdžio metu, dalyvaujant psichologei ir Vaiko teisių

apsaugos skyriaus specialistei, garso įrašo matyti, jog nepilnametis vaikas yra pareiškęs aiškų norą

gyventi su tėvu. Iš minėto garso įrašo spręstina, kad vaikas geba išreikšti savo nuomonę (nors iš dalies

galbūt ir nulemtą tėvo). Iš Europos Žmogaus teisių Teismo praktikos matyti, kad kuo vaikas

brandesnis, tuo kyla didesnis poreikis gerbti jo autonomiją (1994 m. rugsėjo 23 d. sprendimas byloje

Serija A Nr. 299-A, par. 61 ir kt.). Taigi, esant vienodoms tėvų galimybėms auginti vaiką, pastarojo

pozicija dėl to, su kuriuo iš tėvų gyventi, turėtų būti gerbiama“.15

Matytina, kad teismai, nagrinėdami vaikų gyvenamosios vietos pakeitimo klausimą, kai

tėvai tarpusavyje yra konfliktinėje situacijoje, atsižvelgia į vaikų norus, pavyzdžiui: Lietuvos

Aukščiausiasis Teismas, nagrinėdamas vaikų gyvenamosios vietospakeitimo klausimą tėvams esant

konfliktinėje situacijoje: „nors teismai, remdamiesi byloje pateiktomis psichologinių ekspertizių

išvadomis, nustatė, kad mergaitės dar negali visiškai savarankiškai suformuoti savo nuomonės dėl

12 Žiūrėti išnašą Nr. 11, p. 344. 13 Europos Tarybos Ministrų kabineto gairės dėl vaiko interesus atitinkančio teisingumo (2010, Monografija). 14 Edita Žiobienė, „(Ne)tinkamas tėvų valdžios įgyvendinimas:teisinio vertinimo įpatumai“, straipsnis knygoje: Egidija

Tamošiūnienė, Inga Kudinavičiūtė, Šeimos bylų nagrinėjimo ir teismo sprendimų vykdymo ypatumai (Vilnius: Mykolo

Riomerio universitetas, 2013), p.188. 15 R. K. v. R. K., Kauno apygardos teismas (2017, Nr. 2A-154-221/2017).

11

gyvenamosios vietos su vienu iš tėvų nustatymo, tačiau sprendė, jog nagrinėjamu atveju vaikų

nuomonė yra vienas kriterijų, vertinant įrodymų visumą byloje. Teisėjų kolegijos vertinimu, nors

byloje nustatyta, kad kasatorės ir atsakovo tarpusavio santykiai priešiški, o tai, vaikams gyvenant su

tėvu (atsakovu), gali turėti įtakos vaikų neigiamos nuomonės apie motiną formavimuisi, tačiau

teismai nenustatė, kad kasatorei būtų draudžiama su vaikais bendrauti, juos lankyti mokykloje,

domėtis jų gyvenimu, mergaites auklėti ir taip formuoti apie save teigiamą nuomonę, stiprinti emocinį

ryšį. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teismas, nutraukdamas šalių santuoką

ir nustatydamas vaikų gyvenamąją vietą su atsakovu, patvirtino kasatorės bendravimo su vaikais

tvarką, t. y. jos teisė bendrauti su vaikais yra apribota, tačiau nepanaikinta“.16

Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos komentare sakoma,kad „[V]alstybės dalyvės

turėtų skatinti vaiką sukurti laisvą nuomonę ir sukurti aplinką, kuri leistų vaikui pasinaudoti savo

teise būti išklausytam“.17

Nagrinėjant Lietuvos Respublikos teisės aktus ir teismų praktiką, reikia atkreipti dėmesį

į tai, kaip užsienio valstybės užtikrina vaiko nuomonės išklausimą. „Pavyzdžiui, Vokietijoje vaiko

teisė būti išklausytam šeimos bylose įtvirtinama Įstatyme dėl teismo proceso šeimos bylose ir neginčo

bylose (vok. Gesetz über das Verfahren in Familiensachen und in den Angelegenheiten der

freiwilligen Gerichtsbarkeit (FamFG))41, kurio 159 skyrius reglamentuoja vaiko išklausymą

tiesiogiai. Jame nurodoma, kad teismas turi išklausyti vaiką asmeniškai, kai jam sukanka 14 metų;

jeigu vaikui nėra suėję 14 metų, jis turi būti išklausytas asmeniškai, kai jo pageidavimai, santykiai ar

norai yra reikšmingi sprendimui ar tiesiogiai išklausyti reikia dėl kitų priežasčių. Taigi Vokietijos

teisės aktas numato pakankamai aukštą amžiaus ribą, nuo kurios vaikas privalo būti išklausytas.

Vis dėlto ši šalis priklauso prie valstybių, išklausančių ir mažiausius vaikus. Nuo 1981

m. Vokietijos Konstitucinio Teismo sprendimai stiprina vaiko teisę būti išklausytam ir

jurisprudencijoje pripažįstama, kad asmeninis vaiko išklausymas gali būti svarbus jau nuo 3 metų

amžiaus42. Teisėjai laikosi pozicijos, kad nors maži vaikai dar neturi savo laisvos valios, tačiau iš jų

požiūrio ar reakcijos pastebimi jų norai, tendencijos, pageidavimai ir nepasitenkinimas, o tai gali būti

svarbu sprendimui“.18

Australijos teisės mokslų profesorius Patrick Parkinson šeimos teisę, savo straipsnyje

nagrinėjo Prancūzijos šalies teisės aktus. Autoriaus teigimu „[P]rancūzijoje 2007 m. Buvo priimti

teisės aktai, kuriais vaikams suteikiama teisė būti išklausytiems teisėjų, jei vaikas pasirinko būti

išklausytas tiesiogiai. Tai turėtų būti įprastas būdas, kuriuo vaikas bus išgirstas, o kitus būdus atliks

pavyzdžiui, vaiko psichologas, kuris būtų naudojamas tik tuo atveju, jei tai būtų geriausia būdas

16 G. B. v. E. B, .Lietuvos Aukščiausis Teismas (2012, Nr. 3K-3-569/2012). 17 Committee on the Rights of the Child, General Comment No.12 (2009) on the Right of the Child, CRC/C/GC/12,

2009. 18 Agnė Limantė, Aistė Račkauskaitė-Burneikienė, „Vaiko išklausimo reikalavimas šeimos bylose“, Teisė (2018), p. 106.

12

sužinoti vaiko nuomonę. Teisėjas taip pat turi patikrinti, ar vaiko atsisakymas būti išklausytam yra

pagrįstas“.19

Europos žmogaus teisių teismas spęsdamas Joseba Andoni Aguirre Zarraga v. Simone

Pelz bylą konstatavo, kad „nors Pagrindinių teisių chartijos 24 straipsniu ir Reglamento Nr.

2201/2003 42 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos a punktu iš tiesų nereikalaujama, kad kilmės

valstybės narės teismas per teismo posėdį visuomet išklausytų vaiką, ir jam paliekama tam tikra

diskrecija, vis dėlto šiomis nuostatomis reikalaujama, kad kai teismas nusprendžia išklausyti vaiką,

jis, įvertinęs vaiko interesus ir kiekvienos bylos aplinkybes, imtųsi visų tokiam išklausymui tinkamų

priemonių taip užtikrindamas minėtų nuostatų veiksmingumą ir sudarydamas vaikui realią ir

veiksmingą galimybę pareikšti savo nuomonę. 67. Tuo pačiu tikslu kilmės valstybės narės teismas

turi kiek įmanoma ir visuomet atsižvelgdamas į vaiko interesus imtis visų priemonių, kurias turi pagal

nacionalinę teisę, arba tarptautinio teismų bendradarbiavimo instrumentų, o prireikus ir tų priemonių,

kurios numatytos Reglamente Nr. 1206/2001“.20

Teisinėje literatūroje ir teismų praktikoje aptinkami du vaiko norų išklausimo būdai dėl

vaiko gyvenamosios vietos nustatymo: vaiką apklausti tiesiogiai arba per atstovus (netiesioginis

vaiko apklausimas).

2.1.1 Tiesioginis vaiko apklausimas

Teismas, nagrinėdas ginčą, vaiko nuomonę sužino tiesiogiai, teismo posėdžio metu.

Teismo posėdyje išklausant vaiko pažiūras ir norus, be vaiko teisių apsaugos institucijos atstovo, gali

būti kviečiamas „pedagogas ir (ar) psichologas. Vaiko pažiūrų ir išklausymo laikui, teismo nuožiūra,

gali būti pašalinamas iš teismo posėdžio salės kuris nors dalyvaujasntis byloje asmuo (asmenys), o

šiam šiam sugrįžus į posėdžių salę, turi būti pranešti vaiko išreikšti norai.21

Teismo posėdžio metu apklausiant vaiką reikia sudaryti kuo neformalesnę aplinką,

bendraujant su vaiku kalbėti vaikui įprasta kalbos maniera ir panašiai“.22

Jungtinių Tautū Vaiko teisių konvencijos 12 str. 1 dalyje įtvirtintas vaiko tiesioginis

nuomonės išklausymas: „[V]alstybės dalyvės garantuoja vaikui, sugebančiam suformuluoti savo

pažiūras, teisę laisvai jas reikšti visais jį liečiančiais klausimais: be to, vaiko pažiūroms, atsižvelgiant

19 Patrick Parkinson, „Family Laws and access of Justies“, Paper for UN experts Group, New York,( May 2015), p. 11. 20 Joseba Andoni Aguirre Zarraga v. Simone Pelz, Europos žmogaus teisių teismas, 2010 (byla C-491/10). 21 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato nutarimas Nr. 35, 2002 m.birželio 21 d. 22 Mykolo Riomerio universiteto Teisės fakulteto Civilinės ir komercinės teisės katedros Agnės Turauskaitės magistro

baigiamasis darbas, 2012 m.

13

į jo amžių ir brandumą skiriama daug dėmesio.23 Minėto straipsnio komentare sakoma, kad „12

straipsnio 1 dalis numato, kad valstybės dalyviai "užtikrina" vaiko teisę laisvai reikšti savo nuomonę.

"Įsitikinti" - tai teisinis specialios jėgos terminas, kuris valstybėms šalims neturi diskrecijos. Todėl

valstybės dalyviai griežtai įsipareigoja imtis atitinkamų priemonių, kad ši vaiko dalis būtų visiškai

įgyvendinta. Ši pareiga apima du elementus, siekiant užtikrinti, kad yra mechanizmų, leidžiančių

išsiaiškinti vaiko nuomonę visais jausmus paveikiančiais klausimais ir deramai atsižvelgti į tuos

požiūrius (aut. ver. iš anglų kalbos)“.24 Šios konvencijos komitetas yra pažymėjęs, jog Konvencijoje

vartojama sąvoka „sugebantis suformuluoti savo pažiūras“ reiškia,kad neturėtų būti daroma prielaida,

jog vaikas nesugeba formuluoti savo pažiūrų. Priešingai, turėtų būti preziumuolama, kad

vaikassugeba formuluoti savo pažiūras ir turi teisę jas reikšti.25

Lietuvos Aukščiausiasis teismas, taikydamas Jungtinių Tautų vaiko teisių Konvencijos

12 straipsnio 1 dalį, yra pažymėjęs, kad „atkreipiamas dėmesys į tai, kad vaiko pažiūroms,

atsižvelgiant į jo amžių ir brandumą, turi būti skiriama daug dėmesio. Konvencijos 12 straipsnio

nuostatos įtvirtina pareigą sužinoti vaiko nuomonę ir deramai į ją atsižvelgti, kai yra sprendžiami

klausimai, tiesiogiai susiję su vaiku, ar klausimai, kurie gali daryti poveikį jo gyvenimui. Pažymėtina,

kad Konvencijoje nėra nustatyta jokios žemiausios amžiaus ribos, nuo kurios vaikams turi būti

suteikta teisė pareikšti savo pažiūras. Minėtomis Konvencijos nuostatomis pripažįstama, kad vaikas

yra visavertis asmuo, turintis teisę reikšti savo pažiūras visais jam rūpimais klausimais, į šias pažiūras

turi būti atsižvelgta ir joms turi būti skirta pakankamai dėmesio, o tai suponuoja vaiko teisę dalyvauti

su juo susijusiuose procesuose bei daryti poveikį priimant jo gyvenimui reikšmingus sprendimus“.26

Mykolo Riomerio universiteto Teisės fakulteto Civilinės justicijos instituto profesorė,

Lietuvos apeliacinio teismo teisėja Dr. Egidija Tamošiunienė savo straipsnyje „Procesiniai šeimos

bylų nagrinėjimo ir teismo sprendimų vykdymo ypatumai“ pažymi tiesioginį vaiko dalyvavimą teismo

posėdyje ir galimybę tiesiogiai jį išklausyti. Autorė remdamasi Stokholmo programa teigia, kad

„vaiko teisės, t. y.geriausių vaiko interesų principas, vaiko teisė gyventi, išgyventi ir vystytis,

nediskriminavimas ir pagarba vaiko teisei pareikšti savo nuomonę ir būti tinkamai išklausytam visais

su vaiku susijusiais klausimai, atsižvelgiant į vaiko amžių ir išsivystymo lygį, kaip įteisinta Europos

Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje ir Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijoje, yra susijusios su

visomis Europos Sąjungos politikos sritimis“.27

23 Jungtinių Tautų Vaiko Teisių Konvencija priimta Generalinės Asamblėjos 44/25 rezoliucija pagal Trečiojo komiteto

pranešimą (A/44/736 ir Coor.1). 12 str. 1d. 24 Committee on the Rights of the Child, General Comment No.12 (2009) on the Right of the Child, CRC/C/GC/12,

2009. 25 Edita Žiobienė, „(Ne)tinkamas tėvų valdžios įgyvendinimas:teisinio vertinimo įpatumai“, straipsnis knygoje: Egidija

Tamošiūnienė, Inga Kudinavičiūtė, Šeimos bylų nagrinėjimo ir teismo sprendimų vykdymo ypatumai (Vilnius: Mykolo

Riomerio universitetas, 2013), p.187. 26 A. M. v. M. M., LR Lietuvos Aukščiausiasis teismas (2016, Nr. 3K-3-511-378/2016). 27 Žr. Išnašą nr. 11, p. 303.

14

Teismas vaiko pažiūras ir norus gali aiškintis pasirengimo bylos nagrinėjimo stadijoje,

pasikviesdamas vaiką pokalbiui, taip pat gali pavesti tai padaryti kitiems asmenims, pavyzdžiui: vaiko

pedagogams, auklėtojams.28

Teismas, išklausydamas vaiką, turi išsiaiškinti jo norus dėl nagrinėjamo ginčo baigties.

Kiekvienu atveju vaiko norus būtina išsiaiškinti atskleidžiant jam ginčo išsprendimo padarinius. Tik

juos suprasdamas vaikas nesuklysdamas gali išsakyti tikruosius savo norus.29

Lietuvos teismai nustatydami vaikų gyvenamosios vietos nustatymo klausimus dažnai

susiduria su klausimu ar vaikas yra pakankamai brandus suformuluoti savo nuomonę ir gali suprasti

tokio ginčo pasekmes. Lietuvos Aukščiausiiojo Teismo Civilinių bylų kolegija išnagrinėjo civilinę

bylą 30, pagal atsakovo M. M. kasacinį skundą, kuriame buvo keliamas klausimas ar vaikas yra

pakankamai brandus suformuluoti savo nuomuonę ir ją išreikšti tiesiogiai, teismo posėdžio metu

(vaiko amžius bylos nagrinėjimo metu – 4,5 m.). Teismo atsakymas buvo neigiamas.

Teismas, bylos nagrinėjimo pasirengimo stadijoje, gali kreiptis į kompetetingas

institucijas, kurių prašoma pateikti išvadas dėl vaiko galėjimo tiesiogiai dalyvauti teismo posėdyje.

Atitinkamos institucijos pateikia savo išvadas, pavyzdžiui: „į ekspertui užduotą klausimą, ar K. P.

pagal savo amžių, raidos lygį, individualias psichologines savybes bei būseną gali būti apklausiama

teismo posėdyje dėl gyvenamosios vietos nustatymo, atsakyta, jog jos nerekomenduojama apklausti

teismo posėdyje, nes įtampa tarp kasatorės ir atsakovo jai kelia nerimą, tampa jautri, graudinasi, yra

28 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato nutarimas Nr. 35, 2002 m.birželio 21 d. 29 Valentinas Mikelėnas ir kt., Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso komentaras. Trečioji knyga. Šeimos teisė (Vilnius:

Justitia, 2002), p. 344. 30 44Vertinant vaiko norus ir skiriant tam dėmesį, turi būti atsižvelgta ne vien į vaiko amžių, bet ir į jo brandumą

(Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 12 straipsnis), taip pat į kitas reikšmingas aplinkybes, kurios gali turėti įtakos

vaiko išreikštam norui dėl jo gyvenamosios vietos, pvz., prisirišimą prie asmens, su kuriuo jis gyvena, šio suteikiamas

materialines sąlygas, saugumo pojūtį ir kt. Į vaiko norą gali būti neatsižvelgiama tik tuo atveju, kai vaiko noras prieštarauja

jo interesams (CK 3.174 straipsnio 2 dalis).

45Teisėjų kolegija pažymi, kad bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu 2010 m. lapkričio 12 d. nutartimi

buvo paskirtas kompleksinis psichiatrinis–psichologinis vaiko ir šeimos įvertinimas, pavedant jį atlikti VšĮ Vilniaus

universiteto vaikų ligoninės filialo Vaiko raidos centrui (toliau – Vaiko raidos centras). 2011 m. kovo 7 d.–2011 m.

gegužės 11 d. atlikto kompleksinio psichiatrinio–psichologinio įvertinimo išvadoje, atsakant į klausimą, ar vaikas gali

išreikšti savo nuomonę dėl tolimesnio gyvenimo su vienu iš tėvų, nurodyta, kad, atsižvelgiant į vaiko pažintinių gebėjimų

ir socialinės brandos amžių bei remiantis klinikinio stebėjimo duomenimis, berniukas negali išreikšti savo nuomonės ir

valios dėl tolimesnio gyvenimo su tėvu ar motina. Bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu ieškovės atstovė

2012 m. balandžio 2 d. kreipėsi į Vaiko raidos centrą, prašydama, be kita ko, atsakyti, ar vaikas galėtų būti apklausiamas

teismo posėdyje. Vaiko raidos centro 2012 m. balandžio 25 d. rašte, atsakant į šį klausimą, nurodyta, kad tokio amžiaus

(apie 4,5 m.) vaikai yra labai emociškai pažeidžiami ir priklausomi nuo artimų žmonių; suabejota, ar vaikas supras, kodėl

turi dalyvauti teismo posėdyje ir atsakinėti į klausimus; pažymėta, kad tėvų tarpusavio nesutarimai kelia vaikui įtampą,

nerimą, silpnina jo saugumo jausmą; stresinė situacija, dalyvaujant teismo posėdyje, šį neigiamą poveikį padidintų; dėl

to išreikšta nuomonė, kad apklausti vaiką teismo posėdyje netikslinga.

46Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į pateiktas rekomendacijas, 2012 m. gegužės 22 d. nutartimi pavedė

atlikti apklausą Vaiko raidos centro psichologui ir nustatyti, ar vaikas pagal savo amžių ir kitas individualias savybes gali

reikšti savo nuomonę dėl tolimesnio gyvenimo su tėvu ar motina ir kokia jo tikroji nuomonė apie tai, su kuriuo iš tėvų jis

norėtų gyventi. Vaiko raidos centro 2012 m. birželio 7 d.–2012 m. liepos 2 d. atliktoje psichologo išvadoje nurodyta, kad

vaikas pagal savo amžių ir kitas individualias savybes gali reikšti savo nuomonę dėl tolimesnio gyvenimo su tėvu ar

motina; pažymėta, kad jis norėtų gyventi su jais abiem. M. M. v. B.M. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (2013, Nr. 3K-

3-269/2013).

15

sumišusi dėl to, ką šiuo metu norėtų vadinti savo šeima, nes jaučiasi mylima ir globojama tiek abiejų

jos biologinių tėvų, tiek kartu su jais gyvenančių asmenų. Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad,

esant tokioms bylos aplinkybėms, teismai turėjo teisinį pagrindą teismo posėdyje neišklausyti šalių

dukters ir remtis ekspertizės akte išsakyta vaiko nuomone“.31

Būtina paminėti faktą, kad vaiko nuomonė dėl gyvenamosios vietos nustatymo, turi būti

motyvuota. Dr. Inga Kudinavičiūtė savo moksliniame straipsnyje remdamasi Lietuvos Aukščiausiojo

Teismo byla Nr. 3K-3-49/2009 nurodė, kad „vaiko norų vertinimas priklausoir nuo jų motyvacijos,

kurią pateikia vaikas, nes vaikas gali norėti likti pas tą iš tėvų, kuris mažiau jį prižiūri, yra ne toks

reiklus ir panašiai, tačiau tai nesuderinama su vaiko interesais“.32

Lietuvos Respublikos Aukščiausiasis teismas nutarime yra pareiškęs, kad: „[K]ai vaikas

vienareikšmiškai nepasako savo nuomonės, su kuriuo iš tėvų jis norėtų gyventi, teismas turėtų

sužinoti vaiko pažiūras, prie kurio labiau prisirišęs, jei vaikas pakankamai brandus tokias pažiūras

išreikšti.33

Jei vaikas gali pagrįstai ir nepriklausomai išreikšti savo nuomonę, sprendimų priėmėjas

turi apsvarstyti vaiko nuomonę, kaip svarbų vaiksnį sprendžiant problemą.34

Vaikas turi teisę „laisvai reikšti savo nuomonę ir turi turėti galimybę pasirinkti ar jis

nori išreikštisavo nuomonę ar ne. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos komentare yra pažymima,

kad: „„Laisvai“ reiškia, kad vaikas gali išreikšti savo nuomonę be spaudimo ir gali pasirinkti ar jis

nori pasinaudoti savo teise būti išklausytam ar ne. „Laisvas“ reiškia, kad vaikas negali būti

manipuliuojamas ar netinkamai vaikiamas, ar daromas spaudimas. „Laisvas“ yra iš esmės susijęs su

vaiko „savo“ perspektyva: vaikas turi teisę išreikšti savo nuomonę, o ne kitų nuomonę“.35

Pažymėtina, kad teismas, prieš pradėdamas nagrinėti bylą, turi įsitikinti ar neįmanoma

vaiko apklausti tiesioginiame teismo posėdyje. Kaip matyti iš teismų praktikos ir teisinės literatūros,

toks tiesioginis vaiko apklausimas gali daryti žalą paciam vaiko asmeniui. Tiesioginiame teismo

posėdyje, dalyvauja visos šalys, kurios gali daryti įtaką vaiko nuomonei. Lietuvos teismai vengia

taikyti tiesioginį vaiko apklausimą motyvuodami geriausiais vaiko interesais. Teisėjai patys apklausia

vaikus tik teismo posėdžio metu, nors yra galimybė apklausti vaiką pasirengimo bylos nagrinėjimo

stadijoje.

31 J. S. v. V.P., LR Aukščiausiasis Teismas (2014, (Nr. 3K-3-308/2014. 32 Inga Kudinavičiūtė-Michailovienė, „Santuokos nutraukimo teisinės pasekmės ir jų išsprendimo problematika ištuokos

bylose“, straipsnis knygoje: Egidija Tamošiūnienė, Inga Kudinavičiūtė, Šeimos bylų nagrinėjimo ir teismo sprendimų

vykdymo ypatumai (Vilnius: Mykolo Riomerio universitetas, 2013), p. 71. 33 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato nutarimas Nr. 35, 2002 m.birželio 21 d. 34 Committee on the Rights of the Child, General Comment No.12 (2009) on the Right of the Child, CRC/C/GC/12,

2009. 35 Committee on the Rights of the Child, General Comment No.12 (2009) on the Right of the Child, CRC/C/GC/12,

2009.

16

Vaikui, kuris teismo posėdyje išklausomas tiesiogiai, turi būti sudarytos visos

galimybės laisvai ir aiškiai išreikšti savo nuomonę ir pažiūras.

2.1.2 Netiesioginis vaiko apklausimas

Ankščiau minėtoje Jungtinių Tautųvaiko teisių konvencijos 12str. komentare yra

numatytas apklausimas per atstovą. „Atstovas gali būti tėvas (tėvai), advokatas ar kitas asmuo (inter

alia socialinis darbuotojas). Tačiau reikia pabrėžti, kad daugeliu atvejų (civilinis, baudžiamasis ar

administracinis) kyla vaikų ir jų akivaizdžiausių atstovų (tėvų interesų konflikto pavojus. Jei vaiko

išklausymas atliekamas per atstovą, labai svarbu, kad atstovo nuomonė būtų tinkamai perduodama

sprendimus priimančiam asmeniui. Pasirinktą metodą turėtų nustatyti vaikas (arba prireikus

atitinkama institucija) pagal vaiko konkrečią situaciją. Atstovai turi turėti pakankamai žinių ir

supratimo apie įvairius sprendimų priėmimo proceso aspektus ir darbo su vaikais patirtį. Atstovas turi

žinoti, kad ji arba jis atstovauja tik vaiko interesams, o ne kitų asmenų (tėvų), įstaigų ar organų (pvz.,

Gyvenamųjų namų, administracijos ar visuomenės) interesai. Reikėtų parengti elgesio kodeksus

atstovams, paskirtiems atstovauti vaiko nuomonėms“.36

Kaip jau buvo minėta, teisėjas visada turi sužinoti, koks sprendimas yra geriausias

vaikui teismo procese. Geriausias būdas ieškoti šio sprendimo yra leisti vaikui pačiam išreikšti savo

nuomonę tiesiogiai – teismo posėdžio metu. Deja, teisėjo gebėjimas apklausti nepilnametį ir

bendrauti su juo, ypač kai vaikas yra jaunesnis, gali būti ne geriausias būdas. Manoma, kad teisėjų

žinios ir gebėjimai dažniausiai grindžiami vien teisine patirtimi. Štai kodėl psichologai ir socialinės

paslaugos atlieka labai svarbų vaidmenį. Ypač teisinis psichologas yra tas, kuris turi daugialypį žinių

pagrindą.

Ngrinėjant Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktiką „[P]ažymėtina, kad įstatyme

nustatyta ,,neįmanomumo“ apklausti vaiką per teismo posėdį sąlyga turėtų būti suprantama ne tik

kaip objektyvus vaiko negalėjimas dalyvauti teismo posėdyje (pvz., dėl ligos), tačiau ir kaip

negalėjimas dalyvauti dėl to, kad gali būti pažeisti jo interesai. Atsižvelgiant į konkrečios situacijos

aplinkybes (vaiko jautrumą, galimą apklausos žalą jo psichinei būklei, įtaką neigiamų jausmų

(baimės, nerimo, nesaugumo) formavimuisi ir kt.), apklausti vaiką teismo posėdyje gali būti

nerekomenduojama ar netikslinga. Dėl to teismas pasirengimo bylos teisminio nagrinėjimo stadijoje

gali pavesti valstybinei vaiko teisių apsaugos institucijai, pedagogams, kitiems socialiniams

darbuotojams ar asmenims išsiaiškinti, su kuriuo iš tėvų vaikas norėtų gyventi“.37

36 Žr. Išnašą Nr. 29. 37 M. M. v. B.M., Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (2013, Nr. 3K-3-269/2013).

17

Jungtinių Tautų vaiko teisių komitetas konvencijos komentare pažymėjo, kad:

„[V]alstybės narės užtikrina kiekvieno vaiko teisę būti išklausytam „galinčiam suformuluoti savo

pažiūras“. Ši frazė neturėtų būti laikoma senaties dalimi, o valstybėms narėms ipareigojus įvertinti

vaiko gebėjimus kuo labiau sudaryti savarankišką nuomonę. Tai reiškia, kad valstybės narės negali

pradėti nuo prielaidos, kad vaikas negali pareikšti savo nuomonės. Priešingai, valstybės narės turįtų

manyti, kad vaikas sugeba suformuoti savo nuomonę ir pripažinti, kad jis turi teisę jas išreikšti; vaikui

pirmiausia reikia įrodyti savo sugebėjimus“.38

Lietuvos Aukščiausiojo teismo Senato nutarime yra nurodoma, kad „ vaiko pažiūros ir

norai išklausomi per atstovą tais atvejais, kaip vaiko išklausimas teismo podėdyje prieštarautų vaiko

interesams dėl vaiko jautrumo, sveikatos būklės ir pan. Vaiko pažiūros ir norai gali būti teismo

išsiaiškinami pavedant tai padaryti valstybinei vaikų teisių apsaugos institucijai, vaiko pedagogams,

auklėtojams ir pan“.39

Būtina paminėti, kad teismai, prieš pradėdami nagrindėti ginčą dėl vaikų gyvenamosios

vietos nustatymo, visada turi pirmiausia išsiaiškinti ar neįmanoma vaiko norų sužinoti tiesiogiai –

paklaukausti vaiko nuomonės tiesiogiai.

Kauno apygardos teosmas konstatavo, kad „[T]ikslu nustatyti emocinį ryšį ir kokio

pobūdžio santykiai sieja G. ir jo tėvus Alytaus rajono apylinkės teismo 2015-11-25 nutartimi G. G.

buvo paskirta ambulatorinė teismo psichologinė ekspertizė. 2016-04-14 ekspertizės akto duomenų

pagrindu teismas nustatė, kad vaiko ryšys yra artimas tiek su mama, tiek ir su tėvu. Vaikas norėtų

gyventi su abiem (kaip šeima). Teismo psichologinės ekspertizės akte nurodyta, kad šalių sūnus G.

vengė atsakyti į klausimus, susijusius su jo šeima ir gyvenamosios vietos nustatymu. Jam šie

klausimai kelia įtampą, t. y. traumuoja jo psichiką, nes jis nenori bei negali rinktis, su kuriuo iš tėvų

jam gyventi, nes toks pasirinkimas jam yra pernelyg didelė našta. Be to, rinkdamasis jis išgyvena

lojalumo abiem tėvams konfliktą - nenori įskaudinti nei vieno iš jų. Visa tai rodo, jog G. šiuo metu

negali išreikšti savarankiškos nuomonės dėl gyvenamosios vietos nustatymo ne tik dėl savo būsenos,

bet ir dėl mažo amžiaus - kai dėl menkos gyvenimiškos patirties bei žinių stokos vaikas negali

visapusiškai suprasti byloje nagrinėjamų klausimų (gyvenamosios vietos, bendravimo tvarkos)

reikšmės, numatyti savo pasirinkimų tolimesnių pasekmių, prognozuoti įvykių eigos ir kt. Todėl

atsižvelgiant į G. G. amžių, protinio išsivystymo lygį, individualius-psichologinius ypatumus,

ekspertė nerekomendavo G. G. apklausti teisme. Esant šiems duomenims darytina išvada, kad teismas

nepažeidė vaiko teisės būti išklausytam.“.40

38 Committee on the Rights of the Child, General Comment No.12 (2009) on the Right of the Child, CRC/C/GC/12,

2009. 39 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato nutarimas Nr. 35, 2002 m.birželio 21 d. 40 G. K. V. G. G., Kauno apygardos teismas (2017, Nr. 2A-1545-273/2017).

18

Lietuvos Respublikos Aukščiausiasis teismas Senato nutarime yra pažymėjęs, kad

„[N]ors ekspertizės akte nurodyta, kad gauti duomenys netiesiogiai rodo, kad prioritetą vaikas teikia

savo tėvui ir šią tendenciją galima stebėti nuo 2015 m. vasaros, tačiau ekspertizės akte nurodyta, kad

tai galima paaiškinti tuo, jog berniukas jaučia bendravimo su tėvu deficitą, be to, tėvas kaip berniukui

yra identiteto asmuo - tapatinantis su tėvu, formuojasi tapatumas savo lyčiai, mokomasi berniukui,

vyrui, tėvui būdingos elgsenos.

Teisėjas pasirengimo teisminiam nagrinėjimui stadijoje, atsižvelgdamas į dalyvaujančių

asmenų nuomonę ir vaiko teisių apsaugos išvadą, gali išspęsti ekspertizės paskyrimo klausimą.

Sprendžiant ginčus dėl vaiko auklėjimo, gali būti skiriama teismo psichologinė ekspertizė siekiant

išsiaiškinti,ar vaikas yra pakankamai brandus išreikšti savo pažiūras ir nuomonę ginčoklausimu ir t.t.

(CPK 87, 88 str.). teismo ekspertizė gali būti skiriama ir kitais klausimais (pavyzdžiui: kuris iš tėvų,

atsižvelgiant į tėvų ir vaikų asmeninius bruožus, lytį, yra tinkamesnis vaiko auklėtojas). Teisėjas gali

išsikviesti pokalbiui abi šalis ir išsiaiškinti, ar nėra galimybės baigti bylą taikos sutartimi“.41

Lietuvos Aukščiausis Teismas nagrinėdamas bylą dėl vaiko gyvenamosios vietos

nustatymo, sprendė klausimą dėl vaiko norų išklausimo. Byloje buvo kelaimas klausimas dėl vaiko

tiesioginio dalyvavimo teismo posėdyje galimybės pareikšti norus tiesiogiai: „į ekspertui užduotą

klausimą, ar K. P. pagal savo amžių, raidos lygį, individualias psichologines savybes bei būseną gali

būti apklausiama teismo posėdyje dėl gyvenamosios vietos nustatymo, atsakyta, jog jos

nerekomenduojama apklausti teismo posėdyje, nes įtampa tarp kasatorės ir atsakovo jai kelia nerimą,

tampa jautri, graudinasi, yra sumišusi dėl to, ką šiuo metu norėtų vadinti savo šeima, nes jaučiasi

mylima ir globojama tiek abiejų jos biologinių tėvų, tiek kartu su jais gyvenančių asmenų. Dėl to

teisėjų kolegija konstatuoja, kad, esant tokioms bylos aplinkybėms, teismai turėjo teisinį pagrindą

teismo posėdyje neišklausyti šalių dukters ir remtis ekspertizės akte išsakyta vaiko nuomone..42 Kaip

matyti iš teismo argumentų, buvo sudarytos visos sąlygos, kad būtų išsiaiškinta vaiko nuomonė dėl

gyvenamosios vietos nustatymo.

Netiesioginis vaiko išklausimas remiasi ekspertizės aktų surašymu. Teismas gali savo

iniciatyva, šalių prašymu paskirti teismo psichologinę ekspertizę, kurios metu ekspertai turi atskyti į

klausimus, susijusius su vaiko norais, požiūriu. Svarbiausias dalykas ekspertizės akto surašyme yra

vaiko tikrosios nuomonės atspindėjimas, t.y. ekspertai turi būti pakankamai kvalifikuoti, kad galętų

sužinoti tikslų vaiko norą ir pažiūras.

Kaip ankščiau minėta,teisinėje literatūroje yra aptinkama „neįmanomumo“ apklausti

vaiką tiesiogiai teismo posėdžio metu. Ši sąvoka apibūdinama, kaip vaiko subjektyvus negalėjimas

dalyvauti teismo posėdyje dėl savo jautrumo, jauno amžiaus.

41 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato nutarimas Nr. 35, 2002 m.birželio 21 d. 42J. S. v. V.P., LR Aukščiausiasis Teismas (2014, Nr. 3K-3-308/2014).

19

Reikėtų atkreipti dėmesį, kad netiesioginis vaiko apklausimas galimas ne tik vaiką

apklausiant, bet ir žaidimo forma ar kuria kita forma.

2.2 Vaiko amžius

Nacionaliniuose teisės aktuose yra nustatomi skirtingos anžiaus grupės. Civilinio

kodekso 3.177 str. nėra nustatytas konkretus amžius, nuo kelių metų vaikas gali reikšti nuomonę.

Minėto straipsnio komentare nurodoka, kad „komentuojamame straipsnyje nustatyta, kad

atsižvelgiant į vaiko brandumą, nors jam nėra suėję dešimt metų, vaiką spręsdamas ginčą dėl jo

teismas turi išklausyti tiesiogiai ar per atstovą.“43 Ankščiau minėtameto Civilinio komentare

komentuojamo 3.164 str. (žr. Išnašą Nr. 6) yra išskirtos trys sąlygos, kada vaikas gali dalyvauti

užtikrinant savo teises. Pirmoje sąlygoje pabrėžiama, kad būtina išklausyti vaiką visais su juo

susijusiais klausimais, kad ir kokie jie būtų, tačiau vaikas gali būti išklausomas tik kai geba

suformuluoti savo pažiūras, t. y. kai kalbantis su juo galima sužinoti jo nuomonę sprendžiamu

klausimu sulaukiant tiesioginio atsakymo ar išsiaiškinti aplinkybes, kurios padeda atskleisti padėtį ar

vaiko reakciją į galimus sprendimus. Pavyzdžiui, santuokos nutraukimo ir vaiko gyvenamosios vietos

su vienu iš tėvų nustatymo byloje vaikas turi būti išklausomas ne dėl santuokos nutraukimo, o dėl to,

su kuriuo iš tėvų norėtų gyventi ir kodėl. Naujagimio dėl jo nesubrendimo neįmanoma išklausyti ir

įstatyme šito nereikalaujama, tačiau trejų metų vaikas, atsižvelgiant į jo brandą, turi arba gali būti

išklausomas. Kiekvienu konkrečiu atveju, kai vaikas yra ne naujagimis, moka kalbėti, bet nėra

sulaukęs dešimties metų, išvadą dėl to, ar jis gali būti išklausytas, turėtų pateikti specialistas (paprastai

psichologas)“.44

Procesinės teisės normos, reglamentuojančios vaikų dalyvavimą teismo posėdyje

numatytos Civilinio proceso kodekso 380 str. Šio straipsnio 1 d. reglamentuota,kad „ kai

sprendžiamas bet koks su vaiku susijęs klauimas, vaikas, sugebantis suformuluoti savo pažiūras,

vaikas turi būti išklausytas tiesiogiai, o jei tai neįmanoma – per atstovą. Priimant sprendimą turi būti

atsižvelgiama į vaiko nuomonę, jei tai neprieštarauja paties vaiko interesams. Minėto straipsnio 2 d.

nurodyta, kad „Vaiko, kuriam yra suėjė keturiolika metų, pareiškimas apie sutikimą ar nesutikimą su

ieškiniu turi būti išreikštas žodžiu arba įrašytas į teismo posėdžio protokolą. Kai vaikas savo nuomonę

išreiškia žodžiu, teismas gali vaikui duoti pasirašyti sutikimo ar nesutikimo su ieškiniu standartinę

formą“.45

43 Valentinas Mikelėnas ir kt., Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso komentaras. Trečioji knyga. Šeimos teisė (Vilnius:

Justitia, 2002), p. 344 Ž Ten pat p. 313-314. 45 Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodeksas, Žin. (2002, Nr. 36-34), 380str.

20

Vaiko galimybės suformuluoti savo pažiūras ir iųreikšti savo nuomonę yra vertinamojo

pobūdžio, nustatynėtinos kiekvienoje byloje pagal vaiko amžių, sugebėjimą reikšti mintis ir kt.46

Jungtinių Tautų Vaiko Teisių konvencijoje 1 straipsnyje yra nurodyta, kas pagal šią

Konvenciją yra laikomas vaiku: „kiekvienas žmogus, neturintis 18-os metų, jei pagal taikymą jo

pilnametystė nepripažinta ankščiau“.47 Tos pačios konvencijos 12 str. reglamentuotas vaiko, kaip

teisinio subjekto, nuomonės išklausimas visais su jo asmeniu numatytais atvejais.

Minėtos konvencijos 12 str. 1 d. numatyta, kad „ [v]alstybės valstybės dalyvės

garantuoja vaikui, sugebamčiam suformuluoti savo pažiūras, teisę laisvai jas reikšti visais jį

liečiančiais klausimais; be to, vaiko pažiūroms, atsižvelgiant į jo amžių ir branduma, skiriama daug

dėmesio.“48 Šios konvencijos komentaro 21 punkte komisija pabrėžė, kad „12 straipsnyje nenumatyta

amžiaus riba, leidžianti vaikui išreikšti savo požiūrį, ir draudžia valstybėms narėms nustatyti

įstatymuose ar praktikoje amžiaus apribojimus, kurie apribotų vaiko teisę būti išklausytam visais

klausimais, susijusiais su juo. Šiuo atžvilgiu Komitetas pabrėžia, kad savo rekomendacijose po

bendros diskusijos dėl vaikoteisių įgyvendinimo ankstyvoje vaikystėje 2004 m. Komitetas pabrėžė,

kad vaiko, kaip teisių turėtojo, sąvoka“... yra įtvirtinta vaiko kasdieniniame gyvenime nuo ankstyvojo

etapo“.49 (aut. vert. iš anglų kalbos) Komitetas atlikęs nemažai tyrimų nustatė, kad vaikas jau nuo

mažumės sugeba suformuluoti savo požiūrį, nors nelabai dar moka to išreikšti žodžiu.

Jungtinių tautų vaiko teisių įgyvendinimo vadove nurodoma, kad įgyvendinant Vaiko

teisių konvencijos 12 straipsnį „valstybės Konvencijos dalyvės turi aiškią ir tiksliai nustatytą pareigą

užtikrinti, kad vaikas turėtų teisę pareikšti savo nuomonę esant tokiai situacijai, kuri jam gali būti

svarbi. Todėl į vaiką neturi būti žiūrima kaip į pasyvią žmogiškąją būtybę, taip pat neturėtų būti

leidžiama atimti iš vaiko tokios teisės įsikišti, nebent būtų akivaizdu, kad jis nesugeba turėti savo

pažiūrų. Todėl ši teisė turėtų būti garantuojama ir gerbiama netgi esant tokioms situacijoms, kai

vaikas gali turėti pažiūras, tačiau nesugeba jų perteikti, arba kai vaikas dar nėra pakankamai

subrendęs, kadangi jo pažiūrų turi būti paisoma atsižvelgiant į vaiko „amžių ir brandumą“…“.

Kai kurios šalys pranešė, kad jos yra nustačiusios žemiausią amžiaus ribą vaiko teisei

būti išklausytam, pavyzdžiui, globos nustatymo procese po tėvų išsiskyrimo ar ištuokos, tačiau

46 Egidija Tamošiūnienė, „Procesiniai šeimos bylų nagrinėjimo ir teismo sprendimų vykdymo ypatumai“, straipsnis

knygoje: Egidija Tamošiūnienė, Inga Kudinavičiūtė, Šeimos bylų nagrinėjimo ir teismo sprendimų vykdymo ypatumai

(Vilnius: Mykolo Riomerio universitetas, 2013), p. 304. 47 Jungtinių Tautų Vaiko Teisių Konvencija priimta Generalinės Asamblėjos 44/25 rezoliucija pagal Trečiojo komiteto

pranešimą (A/44/736 ir Coor.1), 1 str. 48 Ten pat, 12 str. 49 Committee on the Rights of the Child, General Comment No.12 (2009) on the Right of the Child, CRC/C/GC/12,

2009.

21

Konvencija neduoda pagrindo priimti tokios nuostatos, todėl valstybės, nenorinčios vykdyti savo

pareigų pagal 12 straipsnį, negali teigti pirmiausia paisančios vaiko interesų.“50

Santuokos nutraukimo ir vaiko gyvenamosios vietos nustatymo bylose anot Jungtinių

Tautų vaiko teisių komiteto „[K}ai kuriose jurisdikcijose, atsižvelgiant į politiką ar teisės aktus,

labiau tinka nurodyti amžių, kuriuo vaikas laikomas galinčiu pareikšti savo nuomonę.

TačiauKonvencija numato, kad šis klausimas bus nustatomas kiekvienu atveju atskirai, nes jame

nurodomas amžius ir brandumas, todėl būtina įvertinti vaiko gebėjimus“.51

Nacionaliniai teismai nagrinėdami bylas dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo su

vienu iš tėvų, taikydamas Jumgtinių Tautų Vaiko teisių Konvencijos 12 str. nuostatas pažymi, „kad

įstatyme nustatyta ,,neįmanomumo“ apklausti vaiką per teismo posėdį sąlyga turėtų būti suprantama

ne tik kaip objektyvus vaiko negalėjimas dalyvauti teismo posėdyje (pvz., dėl ligos), tačiau ir kaip

negalėjimas dalyvauti dėl to, kad gali būti pažeisti jo interesai. Atsižvelgiant į konkrečios situacijos

aplinkybes (vaiko jautrumą, galimą apklausos žalą jo psichinei būklei, įtaką neigiamų jausmų

(baimės, nerimo, nesaugumo) formavimuisi ir kt.), apklausti vaiką teismo posėdyje gali būti

nerekomenduojama ar netikslinga. Dėl to teismas pasirengimo bylos teisminio nagrinėjimo stadijoje

gali pavesti valstybinei vaiko teisių apsaugos institucijai, pedagogams, kitiems socialiniams

darbuotojams ar asmenims išsiaiškinti, su kuriuo iš tėvų vaikas norėtų gyventi.

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į pateiktas rekomendacijas, 2012 m.

gegužės 22 d. nutartimi pavedė atlikti apklausą Vaiko raidos centro psichologui ir nustatyti, ar vaikas

pagal savo amžių ir kitas individualias savybes gali reikšti savo nuomonę dėl tolimesnio gyvenimo

su tėvu ar motina ir kokia jo tikroji nuomonė apie tai, su kuriuo iš tėvų jis norėtų gyventi. Vaiko

raidos centro 2012 m. birželio 7 d.–2012 m. liepos 2 d. atliktoje psichologo išvadoje nurodyta, kad

vaikas pagal savo amžių ir kitas individualias savybes gali reikšti savo nuomonę dėl tolimesnio

gyvenimo su tėvu ar motina; pažymėta, kad jis norėtų gyventi su jais abiem. Nors, kaip teisingai

nurodo kasatorius, šioje išvadoje tiesiogiai nenurodyta, kad vaikas nori gyventi tik su ieškove, tačiau

pažymėta, jog jis nori ilgiau būti pas mamą, dažniau ją lankyti, t. y. išreikštas didelis bendravimo su

motina (ieškove) poreikis“.52

Taigi, minėtoje byloje teismas, vertindamdamas vaiko norą, vadovavosi

„neįmanomumo“ apklausti vaiką tiesioginio teismo posėdžio metu dėl jo jauno amžiaus.

Ankščiau minėtame Jungtinių Tautų Vaiko teisi Konvencijos komentare nurodoma, kad

„ [v]aiko požiūris turi būti „tinkamai vertinamasatsižvelgiant į vaiko amžių ir brandą“. Ši sąvoka yra

50 UNICEF fondui parengė Rachel Hodgkin ir Peter Newell Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos įgyvendinimo

vadovas, 2002. 51 Committee on the Rights of the Child, General Comment No.12 (2009) on the Right of the Child, CRC/C/GC/12,

2009. 52 M. M. v. B.M. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (2013, Nr. 3K-3-269/2013).

22

susijusi su vaiko gebėjimu, kuris turi būti įvertintas, kad būtų tinkamai atsižvelgiama į jo nuomonę,

arba pranešti vaikui, kaip šie požiūriai įtakoja proceso baigtį. 12 straipsnyje nurodoma, kad tiesiog

klausytis vaiko yra nepakankama, vaiko nuomonę reikia rimtai apsvarstyti, kai vaikas sugeba

suformuluoti savo pažiūras. Reikalaujant, kad būtų tinkamai atsižvelgiama į amžių ir brandą, 12

straipsnyje aiškiai nurodoma, kad vien tik dėl amžiaus negalima nustatyti vaiko nuomonių reikšmės.

Vaikų supratimo lygiai nėra vienodai susiję su jų biologiniu amžiumi. Dėl šios priežasties vaiko

nuomonė turi būti įvertinta kiekvienu konkrečiu atveju. Terminas reiškia gebėjimą suprasti ir įvertinti

tam tikro dalyko reikšmesir todėl turi būti apsvarstytas nustatant vaiko individualius gebėjimus.

Terminas yra sunkiai apibrėžtas asižvelgiant į 12 straipsnį, vaiko sugebėjimas pagrįstai ir

nepriklausomai išreikšti savo nuomonę dėl klausimų. Taip pat reikia atsižvelgti į klausimo poveikį

vaikui“.53

Nagrinėjant nacionalinius teisės nostatas atkriptinas dėmesys į užsienio šalių nustatytas

vaikų amžiaus grupes, kada jų nuomonė būna išklausyta. Pavydžiui: „[P]agal Vokietijos teisės aktus

vaikas, vyresnis nei 14 metų, visada turi būti išklausytas asmeniškai bylos nagrinėjimo metu. [...]

Teismo praktikoje reguliariai klausomi ir jaunesni vaikai. Teismas gali susilaikyti nuo apklausos tik

dėl rimtų priežasčių.

Naujas Italijos įstatymas, L. 8. Vasario 2006, n. 54, leidžia teisėjams nutraukiant

santuoką išklausyti vaikus nuo 12 metų, jeigu vaikai laikomi pakankamai brandžiais“.54

Vaiko brandumas. Lietuvos Aukščiausiojo teismo Senato išaiškinime Nr. 35yra

nurodoma, kad „[v]isais atvejais teismas, aiškindamasis vaiko pažiūras ir norus, turi išsiaiškinti, ar

vaikas pakankamai brandus, kad juos suformuluotų ir išreikštų. Teismas,suabejojęs vaiko gebėjimu

suformuluoti ir išreikšti savo pažiūras, gali į teismo posėdį pakviesti ekspertą-psicologą. Siekdamas

nustatyti ar vaikas pakankamai brandus, kad suformuluotų ir išreikštų savo pažiūras ir

nuomonę,teismas gali paskirti psichologinę ekspertizę“.55

Nagrinėjant Europos Sąjungos priimtus reglamentus, reikia paminėti Briuselis II ir

Briuselis Ii a reglamentus. V. Nekrošius savo knygoje Europos Sąjungos civilinio proceso teisė lygino

abu minėtus reglamentus. Autoriaus nuomone : „ [S]kirtingai nei reglamento 23 straipsnio b) punkte,

kuriame pripažįstančio teismo nuožiūrai visiškai perduodamas vaiko nuomonės tinkamo išklausimo

apimties vertinimas, reglamento 41 straipsnio 2 dalies c) punkte jau yra pateikiami tam tikri tinkamo

šios teisės įgyvendinimo vertinimo kriyerijai, kurie gali būti autonominio aiškinimo dalykas.

Pirmiausia čia yra nurodyta, kad vaikas gali būti neišklausytas tik išimtinais atvejais, kurie gali būti

53 Committee on the Rights of the Child, General Comment No.12 (2009) on the Right of the Child, CRC/C/GC/12,

2009. 54 Branka Resetar and Robert E. Emery, „Children‘s Rights in European legal proceedings: Why are family practices so

different throm leagal theories?“, Family Court review (Vol. 46 No. 1, January 2008), p. 69. 55 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato nutarimas Nr. 35, 2002 m.birželio 21 d.

23

tik amžiaius arba subrendimo kriterijumi (aut. išskirtas kursyras). Atsižvelgiant į Europos žmogaus

teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio reikalavimus, galima daryti išvadą, kad

amžiaus kriterijus yra veiksmingas tik kai kalbama apie labai mažą (amžiaus atžvilgiu) vaiką, kuris,

pavyzdžiui, dar negali kalbėti ir sąmoningai reikšti savo minčių. Nors šie du kriterijai yra autonominio

aiškinimo dalykas, tačiau kol kas ETT dar neapibūdino jo aiųkinimo ribų“.56

Europos Žmogaus teisių teismas taip pat yra pažymėjęs ,kad vaiką, kuris sugeba išreikšti

savo nuomonę, reikia išklausyti. Byloje Sahin v. Vokietiją Teismas padarė išvadą, jog „būtų perdėta

sakyti, kad nacionaliniai teismai visada privalo teisme išklausyti vaiką sprendžiant bendravimo su

vienu iš tėvų, neturinčiu globos teisės, klausimą, nes tai gali priklausyti nuo konkrečių kiekvienos

bylos aplinkybių, deramai atsižvelgiant į vaiko amžių ir brandumą“.57

Pažymima, kad vaiko norai ir pažiūros turi būti išsiaiškinti nepriklausomai nuo jo

amžiaus, svarbiausia, kad jis sugebėtų juos teisingai suformuluoti ir išreikšti. Teismas ir kiti asmenys,

kurie aiškinasi vaiko pažiūras ir norus, turi vaikui išaiškinti sprendimo ginčo esmę, teismo sprendimo

pasekmes bei vaiko norų įtaką ginčo sprendimui, kad vaikas galėtu tikslingai išreikšti savo nuomonę.

Remiantis viskuo, kas išdėstyta, galima daryti išvadą, kad nacionaliniai teismai,

spręsdami vaiko gyvenamosios vietos nustatymo klausimus, taiko netiesioginį vaiko apklausimą.

56 Vytautas Nekrošius, Europos Sąjungos civilinio proceso teisė, I tomas (Vilnius: Justitia, 2009), p. 187. 57 Sahin v. Vokietiją, Europos žmogaus teisių teismo sprendimas (1996, Nr.30943/96).

24

3 OBJEKTYVIEJI TEISMO PUSĖS NUSTATOMI KRITERIJAI DĖL

VAIKO GYVENAMOSIOS VIETOS NUSTATYMO

3.1 VAIKO INTERESAI

Teismas, spręsdamas ginčą dėl vaiko gyvenamosios vietosnustatymo, privalo

išsiaiškinti objektyviuosius kriterijus, nustatyti jų visumą. Atsižvelgiant į tai, kad vaikas yra

emociškai pažeidžiama asmenybė „[I]šties teigiamai vertinama, kai tėvai taikiai susitaria dėl vaikų

gyvenamosios vietos nustatymo (CK 3.53 str. 3 d.), nes dažnas šio pobūdžio ginčo sprendimas

teismine tvarka neatitinka vaiko interesų, sudaro vaikui neigiamą emocinę aplinką. Sprendžiant tarp

tėvų kilusį konfliktą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, turi būti siekiama išsiaiškinti, koks

ginčo sprendimo variantas labiausiai atitinka vaiko interesus. Be to pabrėžtina ir tai, jog vaiko interesų

turinys apbrėžiamas ir kiekvienu atveju nustatyti bei įvertinti geriausius vaiko interesus teismams yra

jie yra įtraukti arba kurios yra susijusios su jų interesais, pirmiausia būtų vadovaujamasi sunku“.58

Valstybės narės turėtų garantuoti veiksmingą vaikų teisės į tai, kad visose bylose, į

kurias jie yra įtraukti arba kurios yra susijusios su jų interesais,pirmiausia būtų vadovaujamasivaikų

interesais, įgyvendinimą.59

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nagrinėjantis ginčą dėl vaiko gyvenamosios vietos

nustatymo, prioritetiškai turi vadovautis vaiko interesais. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad

„vaiko interesus pirmiausia lemia jo, kaip sveikos, dorovingos, tvirtos bei intelektualios asmenybės,

augimas ir tobulėjimas, todėl, spręsdamas ginčą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, kai tėvai

gyvena skyrium, teismas turi atsižvelgti į tokius juridinius faktus: kiekvieno tėvo galimybes ir

pastangas užtikrinti teisės normose įtvirtintų pagrindinių vaiko teisių ir pareigų įgyvendinimą, taip

pat panaudojant valstybės teikiamą paramą; kiekvieno tėvo šeimos aplinkos sąlygas, t. y. tas sąlygas,

kuriomis vaikui teks gyventi, nustačius jo gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų; vaiko norus ir pažiūras.

Aiškindamasis šeimos aplinkos sąlygas, teismas turi nustatyti vaiko santykius su kiekvienu iš tėvų,

šių dorovinius ir kitokius asmenybės bruožus, požiūrį į vaiko auklėjimą, augimą ir tobulėjimą,

dalyvavimą jį išlaikant ir prižiūrint iki ginčo atsiradimo, galimybes sudaryti jam tinkamas gyvenimo,

auklėjimo ir vystymosi sąlygas (įvertinant tėvų darbo pobūdį, darbo režimą, turtinę tėvų padėtį) ir

kt“.60

Nagrinėjant vaiko interesus būtina pažymėti, kad „[V]aiko interesai – visų pirma tai,

kas lemia teigiamą vaiko vystymąsi, atsižvelgiant į jo materialinius, tautinius, moralinius, kultūrinius

58 Žr. išnašą Nr. 32, p. 70. 59 Europos Tarybos Ministrų kabineto gairės dėl vaiko interesus atitinkančio teisingumo (2010, Monografija). 60 B. U. v. A. U., LR Apeliacinis Teismas (2016, Nr.3K-3-502-916).

25

bei psichologinius poreikius. Vaiko interesų turinys kiekvienu konkrečiu atveju skiriasi, todėl jį

apibrėžti sudėtinga. Nusakant interesų turinį galima tik numatyti bendras, kiekvieno vaiko augimui ir

vystymuisi būtinas, sąlygas – sveika ir saugi aplinka, asmens neliečiamybė, tamprūs socialiniai ryšiai

(su tėvais, artimaisiais, draugais), galimybė mokytis, ilsėtis, žaisti, lavinti gebėjimus, save realizuoti,

išsaugoti žmogiškąjį orumą, laisvai reikšti pažiūras ir kitos. Vaiko interesai – tai pirmiausia

įstatymuose numatytos vaiko teisės ir galimybė šias teises įgyvendinti esant konkrečiai situacijai.

Teismas kiekvienu atveju turi nustatyti konkretų geriausių vaiko interesų turinį, kurį lemia aplinka ir

konkretūs vaiko asmeniniai bruožai: lytis, amžius, sveikata, būdo ypatumai, pomėgiai, norai, gabumai

ir kiti. Teismas, spręsdamas vaiko gyvenamosios vietos nustatymo klausimą, turi ne tik išsiaiškinti

tėvų pastangas bei galimybes įgyvendinti tėvų valdžią, įvertinti šeimos gyvenimo sąlygas, tėvų būdo

savybes, vaiko ir tėvo (motinos) santykių pobūdį, vaiko prisirišimą prie kiekvieno iš tėvų, bet visa tai

įvertinti atsižvelgiant į vaiko geriausius interesus derinant su jo nuomone“.61

Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos 3 str. reglamentuoti vaiko interesai. Šiuo

straipsniu valstybėms narėms yra nurodoma, kad „[i]mantis bet kokių vaiką liečiančių veiksmų,

nesvarbu, ar tai darytų valstybinės ar privačios įstaigos, užsiimančios socialiniu aprūpinimu, teismai,

administracijos ar įstatymų laidimo organai, svarbiausia – vaiko interesai“.62 Europos komisijos dėl

vaukų teisių išleistame komentare yra komentuojamas ir minėtasis straipsnis. Komisija pažymi, kad

„3 straipsnio tikslas yra užtikrinti, kad visuose veiksmuose, susijusiais su vaikais, valstybinė ar privati

globos įstaiga, teismai, administracinės institucijos ar teisės aktų leidybos institucijos, pirmiausia

atsižvelgtų į vaiko interesus. Geriausi vaiko interesai yra panašūs į procesinę teisę, įpareigojančią

valstybes nares įvesti žingsnius į veiksmų procesą, siekiant užtikrinti, kad būtų atsižvelgta į vaiko

geriausius interesus. Konvencija įpareigoja valstybes nares užtikrinti, kad asmenys, atsakingi už šiuos

veiksmus, išklausytų vaiką, kaip nurodyta 12 straipsnyje. Šis žingsnis yra privalomas“.63

Vaiko interesai reikalauja, sudaryti tokias sąlygas vaikui sveikai vystytis, kad jis

užaudtų sveika, intelektuali, dorovinga bei tvirta asmenybė. Spręsdamas ginčą dėl vaiko auklėjimo,

teismas turi įvertinti, ar aplinkoje, kurioje gyvens kiekvienas iš tėvų, atsižvelgiant į tėvų charakterio

savybes, gyvenimo būdą ir kita“.64

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad „[T]eismas, nagrinėjantis ginčą

dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, prioritetiškai turi vadovautis vaiko interesais. Teismų

praktikoje laikomasi nuostatos, kad vaiko interesus pirmiausia lemia jo, kaip sveikos, dorovingos,

61 Brigita Kairienė, Lijana Jakaitytė, „Vaiko interesų įgyvendinimas santuokos nutraukimo proceso metu“, Socialinis

pedagogas (2010, Nr. 9(1)). 62 Jungtinių Tautų Vaiko Teisių Konvencija priimta Generalinės Asamblėjos 44/25 rezoliucija pagal Trečiojo komiteto

pranešimą (A/44/736 ir Coor.1). 63 Committee on the Rights of the Child, General Comment No.12 (2009) on the Right of the Child, CRC/C/GC/12,

2009. 64 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato nutarimas Nr. 35, 2002 m.birželio 21 d.

26

tvirtos bei intelektualios asmenybės, augimas ir tobulėjimas, todėl, spręsdamas ginčą dėl vaiko

gyvenamosios vietos nustatymo, kai tėvai gyvena skyrium, teismas turi atsižvelgti į tokius juridinius

faktus: kiekvieno tėvo galimybes ir pastangas užtikrinti teisės normose įtvirtintų pagrindinių vaiko

teisių ir pareigų įgyvendinimą, taip pat panaudojant valstybės teikiamą paramą; kiekvieno tėvo

šeimos aplinkos sąlygas, t. y. tas sąlygas, kuriomis vaikui teks gyventi, nustačius jo gyvenamąją vietą

su vienu iš tėvų; vaiko norus ir pažiūras“.65

Tais atvejais, kai vaiko ir vieno iš tėvų interesų koalizija, neišvengiamai turi būti

išspręsta vieno iš jų nenaudai, privalo laimėti vaiko interesai.66

Nėra vieno konkretaus geriausius vaiko interesus išreiškiančio sąrašo. Teismas

vertindamas geriausius vaiko interesus visada privalo atsižvelgti į vaiką, kaip besivystančią,

dorovingą asmenybę.

Teismas, nagrinėdamas vaiko gyvenamosios vietos nustatymo klausimus vertina ne tik

subjektyviuosius kriterijus, bet didžiausią dėmesį skiria objektyviesiams kriterijams.

Tiek teisinėje literatūroje, tiek tarptautiniuose ir nacionaliniuose teisės aktuose nėra

apinrėžtų sąlygų, kuriomis rendamasis teismas nustato vaiko gyvenamąją vietą. Ankščiau minėtame

Lietuvos Aukščiausiasiojo Teismo teisėjų Senato išaiškinime, 2002 m. birželio 21d. Nr. 35, yra

nurodyti kriterijai, kuriais vadovaudamasis teismas turi priimti sprendimą dėl vaiko gyvenamosios

vietos nustatymo.

Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo teismo Senato nutarime yra išskirtos trys

aplinkybės į kurias teismai nagrinėdami vaiko gyvenamosios vietos nustatymo klausimus turi

atsižvelgti. „Nagrinėdamas bylą, teismas turi imtis visų būtinų priemonių, kad būtų visapusiškai

išsiaiškintos visos bylos aplinkybės. Tuo tikslu teismas savo iniciatyva turi rinkti įrodymus, kuriais

šalys nesiremia, jei mano, jei tai būtina, teisingam bylos išsprendimui. Teismas, spręsdamas ginčą

tarp skyrium gyvenančių tėvų dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, turi išsiaiškinti ir nustatyti

šiuos teisiškai reikšmingus faktus:

1) kiekvieno iš tėvų galimybes ir pastangas užtikrinti teisės normose įtvirtintų

pagrindinių vaiko teisių ir pareigų, panaudojant ir valstybės teikiamą paramą,

įgyvendinimą;

2) kiekvieno iš šeimos aplinkos sąlygas, t.y. tas sąlygas, kuriomis vaikui teks gyventi,

nustačius jo gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų;

3) vaiko norus ir pažiūras“.67

65 B. U. v. A. U., Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (2016, Nr. 3K-3-502-916/2016). 66 Gediminas Sagatys, Vaiko teisė į šeimos ryšius Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisų apsaugos konvencijos

įgyvendinimas Lietuvoje (Vilnius: Teisinės informacijos centras, 2006), p. 174. 67 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato nutarimas Nr. 35, 2002 m.birželio 21 d.

27

Nagrinėjant teismo nustatomas objektyviąsias puses būtina pažymėti, kad „[T]eismas,

aiškindamasis vaiko norus ir pažiūras, pasirengimo bylos teisminio nagrinėjimo stadijoje gali pavesti

valstybinei vaiko teisių apsaugos institucijai, pedagogams, kitiems socialiniams darbuotojams ar

asmenims išsiaiškinti vaiko norą, su kuriuo iš tėvų jis norėtų gyventi, taip pat vaiko pažiūras

klausimais, galinčiais turėti įtakos teisingam bylos išsprendimui, pavyzdžiui: vaiko požiūrį į

gyvenamosios vietos pakeitimą, jei tektų jam gyventi su kitu iš tėvų kitoje vietoje, pakeisti mokymosi

ar ikimokyklinę ugdymo įstaigą, vaiko požiūrį į tėvo (motinos) sutuoktinį ar sugyventinį, vaiko

santykius su tėvu (motina ir panašiai“.68

Gintaras Sagatys analizuodamas vaiko gyvenamosios vietos nustatymo principus

išskyrė vienuolika objektyvių kriterijų, kuriuos nustatė Lietuvoa Aukščiausiasis Teismas 69 ir kuriais

turi remis teismai, nagrinėdami vaiko gyvenamosios vietos nustatymo klausimą. Autorius išskyrė

šiuos kriterijus:

1) įvertinti tėvo (motinos) galimybes sudaryti sąlygas vaikui sveikai

vystytis,atsižvelgiant į tai, kad vystymasis apima fizinį, protinį, dvasinį, moralinį, psichinį ir socialinį

vystymąsi;

2) įvertinti tėvo (motinos) gyvenamąją vietą, t.y. ar ji yra užsienio valstybėje, ar

Lietuvoje, bei tėvo (motinos) veiksmus ir galimybes sudaryti sąlygas bendrauti su kitu iš tėvų ir

giminėmis;

3) įvertinti, ar tėvas (motina) įgyvendindamas tėvų valdžią vaiko atžvilgiu,

nepiknaudžiauja šia savo teise, nesiima veiksmų, kurie pažeistų vaiko asmens orumą, teisę į asmeninį

gyvenimą, asmensneliečiamybę;

4) įvertinti, kaip tėvas (motina) užtikrina vaikui teisę laisvai reikšti savo pažiūras ir

nuomonę visais su juo susijusiais klausimais;

5) įvertinti, ar tėvai, rūpindamiesi religiniu vaiko auklėjimu, atsižvelgia į vaiko pažiūras

šiuo klausimu, vaiko dvasinius, moralinius ir kitokius įsitikinimus, taip pat į tai, ar religinės

bendruomenės, kuriai priklauso vaikas, apeigos, mokymas ir skleidžiamas gyvenimo būdas

neprieštarauja vaiko teisėms ir interesams;

6) įvertinti, kaip tėvas (motina) užtikrintų vaiko teisės į mokslą įgyvendinimą;

7) tuo atveju,kai sprendžiamas ginčas dėl negalios vaiko gyvenamosios vietos

nustatymo, įvertinti kiekvieno iš tėvų požiūrį, galimybę ir gebėjimą rūpintis negalios vaiko sveikata

ir lavinimu, tėvų pareigų negalios vaikui vykdymą;

8) įvertinti tėvo (motinos) sugebėjimus užtikrinti vaiko teisės į poilsį ir laisvalaikį

realizavimą;

68 Žr. išnašą Nr. 32, p. 72. 69 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato nutarimas Nr. 35, 2002 m.birželio 21 d.

28

9) įvertinti tėvo (motinos) galimybes užtikrinti tinkamą vaiko teisės dirbti realizavimą;

10) įvertinti tėvo (motinos) galimybes užtikrinti vaikui saugia socialinę aplinką;

11) įvertinti kiekvieno iš tėvų galimybę sudaryti tokias gyvenimo sąlygas, kokių reikia

vaiko fiziniam, protiniam, doroviniam ir socialiniam vystymuisi.70

Reikia paminėti, kad tai tik dalis kriterijų, kuriais remdamasis teismas nustato vaiko

dyvenamąją vietą. Kaip ankščiau buvo minėta – nėra nustatytų konkrečių geriausiį vaiko interesų

nustatymo kriterijų. Nacionaliniai teismai kiekvienu konkrečiu atveju vertina visas objektyvias

sąlygas.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra ne kartą pažymėjęs, kad

„[A]plinkos, kurioje gyvena vaikas, stabilumas yra reikšmingas vaiko psichologinei būklei įtaką

turintis veiksnys, todėl kai vaikas daugiau kaip vienerius metus gyvena tam tikroje aplinkoje, jos

pakeitimo galimybė turi būti įvertinama ypač atidžiai. Pažymėtina, kad, sprendžiant dėl to, ar esanti

aplinka užtikrina vaiko poreikius, jo galimybes sveikai augti ir vystytis, būtina, be kita ko, atsižvelgti

į bendruosius vaiko gyvenamosios vietos nustatymo su vienu iš skyriumi gyvenančių tėvų kriterijus.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pabrėžiama, kad, aiškindamasis šeimos aplinkos sąlygas,

teismas turi nustatyti vaiko santykius su kiekvienu iš tėvų, šių dorovinius ir kitokius asmenybės

bruožus, požiūrį į vaiko auklėjimą, augimą ir tobulėjimą, dalyvavimą jį išlaikant ir prižiūrint iki ginčo

atsiradimo, galimybes sudaryti jam tinkamas gyvenimo, auklėjimo ir vystymosi sąlygas (įvertinant

tėvų darbo pobūdį, darbo režimą, turtinę tėvų padėtį) ir kt“.71

Vaiko interesai yra esminis kriterijus lemiantis vaiko gyvenamosios vietos nustatymo

klausimą. Situacijose, kai vaiko norai prieštarauja vaiko interesams, visada bus teikiama pirmenybė

vaiko interesams. Kitaip tariant, vaiko norai lieka antroje vietoje po jo geriausių interesų. Vaiko

geriausių interesų nustatymo kriterijų sąrašas nėra baigtinis, nes kiekvienu atveju teismas

individualiai atsižvelgia, kokie veiksniai yra aktualiausi sprendžiamai situacijai, su kuriuo iš tėvų

vaikui yra geriausiai gyventi, kuris užtikrins vaiko geriausius interesus.

70 Gediminas Sagatys, Vaiko teisė į šeimos ryšius Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisų apsaugos konvencijos

įgyvendinimas Lietuvoje (Vilnius: Teisinės informacijos centras, 2006), p. 148. 71 Valentinas Mikelėnas ir kt., Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso komentaras. Trečioji knyga. Šeimos teisė (Vilnius:

Justitia, 2002), p. 313.

29

4 VAIKO ATSTOVAVIMAS

Jungtinių Tautų vaiko teisių apsaugos konvencijos komentare yra nurodoma, kad

„Atstovas gali būti tėvas (mama), advokatas ar kitas asmuo (inter alia socialinis darbuotojas). Tačiau

reikia pabrėžti, kad daugeliu atvejų (civilinis, baudžiamasis ar administracinis) kyla vaikų ir jų

akivaizdžiausių atstovų (tėvų) interesų konflikto pavojus, jei vaiko išklausymas atliekamas per

atstovą, labai svarbu, kad atstovo nuomonė būtų tinkamai perduodama sprendimus priimančiam

asmeniui. Pasirinktą metodą turėtų nustatyti vaikas (arba prireikus atitinkama institucija) pagal jo

konkrečią situaciją. Atstovas turi turėti pakankamai žinių ir supratimo apie įvairius sprendimo

priėmimo proceso aspektus ir darbo su vaikais patirtį. Atstovas turi žinoti, kad atstovauja tik vaiko

interesams, o ne kitų asmenų (tėvų, įstaigų ar organizacijų) interesus“.72

Atstovavimas vaikams įtvirtintas Civilinio kodekso 3.157 str., kurio pirmoje dalyje

numatyta, kad „[T]ėvai yra savo neveiksnių nepilnamečių vaikų atstovai pagal įstatymą, išskyrus

tėvus, teismo sprendimu pripažintus neveiksniais šioje srityje arba ribotai veiksniais šioje srityje

[...].73 To paties kodekso 3.164 str. 2 d. numatyta, kad [J] ei vaikas mano, kad tėvai pažeidžia jo teises,

jis gali savarankiškai kreiptis gynybos į valstybinę vaiko teisių apsaugos instituciją, o nuo keturiolikos

metų ir į teismą.74 To paties kodekso 3.178 str. reglamentuotas privalomas valstybinės vaiko teisių

apsaugos institucijos dalyvavimas. Šio straipsnio 1d, įtvirtinta nuostata, kad valstybinė vaiko teisių

apsaugos institucija privalo visada dalyvauti, kai sprendžiamas su vaiku susijęs klausimas. Paprastai

byloje turi dalyvauti vaiko teisių apsaugos institucija to rajono, miesto, kur yra vaiko gyvenamoji

vieta jei nuolatinė vaiko gyvenamoji vieta nėra nustatyta dėl tėvų tarpusavio ginčo – vaikų teisių

apsaugos tarnyba to rajono, miesto, kurio teritorijoje vaikas praleidžia daugiau laiko, mokosi ir

panašiai, kad vaiko teisių apsaugos tarnyba turėtų gaimybę kuo išsamiau susipažinti su padėtimi ir

prireikus bendrauti su vaiku“.75

Lietuvos Civilinio proceso kodekso 38 str. 2 d. reglamentuota, kad „[N]epilnamečių

nuo keturiolikos metų iki aštuoniolikos metų, taip pat fizinių asmenų, kurių civilinis veiksnumas tam

tikroje srityje apribotas, atstovais pagal įstatymą teisme yra atitinkamai jų tėvai, įtėviai ar rūpintojai

[...]“. 76

Vaiko interesų atstovavimas teisme taip pat numatytas Vaiko teisių pagrindų įstatyme,

kuriame sakoma, kad „[T]eisėti vaiko atstovai yra tėvai, įtėviai, globėjai, rūpintojai ir kiti asmenys,

72 Committee on the Rights of the Child, General Comment No.12 (2009) on the Right of the Child, CRC/C/GC/12,

2009. 73 Lietuvos Respublikos Civilinis kodeksas, Žin. (2001, Nr. VIII-1864), 3.157 str. 74 Ten pat, 3.164 str. 75 Valentinas Mikelėnas ir k., Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso komentaras. Trečioji knyga. Šeimos teisė (Vilnius:

Justitia, 2002), p. 345. 76 Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodeksas Žin. (2002, Nr. 36-34), 38 str.

30

kurie pagal įstatymą ar kitą teisės aktą privalo rūpintis vaiku, jį auklėti, globoti, jam atstovauti, ginti

jo teises ir teisėtus interesus“.77

Nustatyti vaiko atstovai pagal įstatymą: „Vaiko atstovai pagal įstatymą – vaiko tėvai,

vaiką įvaikinus – įtėviai, nustačius globą ar rūpybą – globėjai ar rūpintojai,įstatymų nustatytais

atvejais – valstybės vaiko teisių apsaugos institucija“.78

Daugiausiai vaikui įgyvendinti savo teises, atstovauti jo interesams, ginti jo pažeista s

teises privalo įstatymo nustatyti atstovai – tėvai arba globėjai.79

Sprendžiant klausimą dėl vaiko interesų atstovavimo teisme reikia atsižvelgti į tai kad

„vaikas yra pažeidžiama visuomenės dalis, negalinti visapusiškai ginti savo interesų teisme, valstybės

ir savivaldybių institucijos įstatymų nustatytais atvejais gali būti teismo įtraukiamos proceso dalyviais

arba įstoti į procesą savo iniciatyva, kad duotų išvadą byloje, siekiant įvykdyti jiems pavestas

pareigas, jeigu tai susiję su viešojo intereso gyvimu“.80

Nagrinėjant teismų praktiką, kurioje sprendžiamas klausimas dėl vaiko gyvenamosios

vietos nustatymo, aptinkama, kad vaiko interesus šiose bylose atstovauja valstybinė Vaiko teisių

apsaugos tarnyba, kuri, kaip minėta, teikia išvadas. Tačiau „[P]abrėžtina, kad vaiko teisių apsaugos

tarnybos darbuotojai neretai apsiriboja gana formaliu šeimos aplinkos sąlygų tyrimu, vengia patikti

aiškius siūlymus dėl ginčo sprendimo būdų arba atskirose teisminio nagrinėjimo stadijose pateikia iš

esmės priešingus ginčo sprendimo būdus. Vis dėlto savivaldybės vaiko teisių apsaugos tarnybos

išvada nesaisto teismo ir svarstoma bei vertinama kartu su kitais šalių patiktais įrodymais, taip pat

išklausius vaiko norus būtina užtikrinti, kad savivaldybės vaiko teisių apsaugos tarnybos teikiama

išvada būtų motyvuota, joje atsispindėtų joje nustatytos vaiko gyvenimo, auklėjimo, išlaikymo,

bendravimo su tėvais aplinkybės, siūlomas konkretus vaiko interesus atitinkantis ginčo sprendimo

būdas, įvardijant siūlymo motyvus“.81

Jeigu valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija į procesą savo iniciatyva neįsitraukia,

visais atvejais ji turi būti įtraukiama teismo. Tiek savo, tiek teismo iniciatyva įsitraukusi į bylą,

valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija turi pateikti teismui išvadą dėl ginčo.82

Vaiko teisių apsaugos tarnybos darbuotojo išvada objektyviai, nešališkai įvertinti

konkrečias aplinkybes, turinčias reikšmės konkrečioje byloje sprendžiamam klausimui, bei išsakyti

nuomonę dėl tokio procesinio sprendimo galimų pasekmių nepilnamečių vaikų teisėms bei teisėtiems

interesams.83

77 Lietuvos Respublikos Vaiko tesių apsaugos įstatyma, Žin. (1996, Nr. 33-807). 78 Lietuvos Respublikos Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas 2017.09.28, (Nr. XIII-643), 2 str. 10 punktas. 79 Žr. išnašą Nr. 14, p.186. 80 Žr. išnašą Nr. 32, p.72-73.. 81Ten pat, p.74. 82 E. Laužikas ir kt., Civilinio proceso teisė II tomas (Vilnius: Justitia, 2005), p. 196. 83Žr. išnašą Nr. 46, p.308.

31

Europos žmogaus teisių teismas byloje N. Ts. v. Gruziją nustatė pažeidimą dėl

netinkamo vaikų atstovavimo. Teismas konstatavo, kad „buvo pažeista Konvencijos 8 straipsnis

(teisė į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą). Konkrečiai buvo nustatyta, kad berniukai nebuvo

tinkamai atstovaujami nacionaliniuose teismuose, visų pirma dėl to, kad nacionalinės institucijos,

kuriai paskirta juos atstovauti, funkcijos ir įgaliojimai nebuvo aiškiai apibrėžti, o teismai nenorėjo

išklausyti seniausio brolių asmuo. Be to, teismai netinkamai įvertino berniukų interesus, kurie

neatsižvelgė į jų emocinę būseną“.84

Apibendrinus vaiko atstovavimo subjektus galima daryti išvadą, kad vaiko

atstovavimas nėra pakankamai užtikrintas, nes sprendžiant ginčą dėl vaiko gyvenamosios vietos

nustatymo byloje esančios šalys yra vaiko tėvai, kurie taip pat yra įstatiminiai vaiko teisių atstovai.

Šiuo atveju, vaiko abu vaiko tėvai yra savanaudiški vaiko atžvilgiu, nes kiekvienas iš jų yra

suinteresuotas, kad vaiko gyvenamoji vieta būtų nustatyta pas vieną iš jų.

Kitas vaiko atstovas teisminiame nagrinėjime yra Valstybinė vaiko teisių apsaugos

tarnybos atstovai. Kaip minėta, jie teikia nepakankamai apibrėžtas išvadas dėl vaiko gyvenamosios

vietos nustatymo, taip neužtikrindami geriausių vaiko interesų apsaugos.

84 N.Ts.v. Georgia, Europos žmogaus teisių teismas (2012, Nr. 71776/12).

32

IŠVADOS

1. Lyginant nacionalinę ir Europos Sąjungos teisę yra aptinkamas skirtingas eisinis

terminas apibūdinantis vaiko gyvenamosios vietos nustatymą su vienu iš tėvų. Lietuvos teisėje nėra

atitikmens vaiko gyvenamosios vietos nustatymui apibūdinti, kaip tai yra kai kuriuose Vakarų

valstybėse.

2. Teisinėje literatūroje ir teismų praktikoje aptinkami du vaiko norų išklausimo būdai

dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo su vienu iš tėvų: vaiką apklausti tiesiogiai arba per atstovus

(netiesioginis vaiko apklausimas):

a) tiesioginis vaiko norų ir pažiūrų išklausymas - teismas, prieš pradėdamas nagrinėti

bylą, turi įsitikinti ar neįmanoma vaiko apklausti tiesioginiame teismo posėdyje. Kaip matyti iš teismų

praktikos ir teisinės literatūros, toks tiesioginis vaiko apklausimas gali daryti žalą pačiam vaikui, jo

psichologinei savijautai. Tiesioginiame teismo posėdyje, kuriame dalyvauja visos šalys, kurios gali

daryti įtaką vaiko nuomonei. Lietuvos teismai vengia taikyti tiesioginį vaiko apklausimą

motyvuodami geriausiais vaiko interesais. Teisėjai patys apklausia vaikus tik teismo posėdžio metu,

nors yra galimybė apklausti vaiką pasirengimo bylos nagrinėjimo stadijoje.

Vaikui, kuris teismo posėdyje išklausomas tiesiogiai, turi būti sudarytos visos

galimybės laisvai ir aiškiai išreikšti savo nuomonę ir pažiūras;

b) netiesioginis vaiko norų ir pažiūrų išklausimas - Netiesioginis vaiko išklausimas

remiasi ekspertizės aktų surašymu. Teismas gali savo iniciatyva, šalių prašymu paskirti teismo

psichologinę ekspertizę, kurios metu ekspertai turi atskyti į klausimus, susijusius su vaiko norais,

požiūriu. Svarbiausias dalykas ekspertizės akto surašyme yra vaiko tikrosios nuomonės

atspindėjimas, t.y. ekspertai turi būti pakankamai kvalifikuoti, kad galętų sužinoti tikslų vaiko norą

ir pažiūras. Kaip ankščiau minėta,teisinėje literatūroje yra aptinkama „neįmanomumo“ apklausti

vaiką tiesiogiai teismo posėdžio metu. Ši sąvoka apibūdinama, kaip vaiko subjektyvus negalėjimas

dalyvauti teismo posėdyje dėl savo jautrumo, jauno amžiaus. Reikėtų atkreipti dėmesį, kad

netiesioginis vaiko apklausimas galimas ne tik vaiką apklausiant, bet ir žaidimo forma ar kuria kita

forma.

Pažymima, kad vaiko norai ir pažiūros turi būti išsiaiškinti nepriklausomai nuo jo

amžiaus, svarbiausia, kad jis sugebėtų juos teisingai suformuluoti ir išreikšti. Teismas ir kiti asmenys,

kurie aiškinasi vaiko pažiūras ir norus, turi vaikui išaiškinti sprendimo ginčo esmę, teismo sprendimo

pasekmes bei vaiko norų įtaką ginčo sprendimui, kad vaikas galėtu tikslingai išreikšti savo nuomonę.

Remiantis viskuo, kas išdėstyta, galima daryti išvadą, kad nacionaliniai teismai,

spręsdami vaiko gyvenamosios vietos nustatymo klausimus, taiko netiesioginį vaiko apklausimą.

33

3.. Vaiko interesai yra esminis kriterijus lemiantis vaiko gyvenamosios vietos

nustatymo klausimą. Situacijose, kai vaiko norai prieštarauja vaiko interesams, visada bus teikiama

pirmenybė vaiko interesams. Kitaip tariant, vaiko norai lieka antroje vietoje po jo geriausių interesų.

Vaiko geriausių interesų nustatymo kriterijų sąrašas nėra baigtinis, nes kiekvienu atveju teismas

individualiai atsižvelgia, kokie veiksniai yra aktualiausi sprendžiamai situacijai, su kuriuo iš tėvų

vaikui yra geriausiai gyventi, kuris užtikrins vaiko geriausius interesus.

4. Apibendrinus vaiko atstovavimo subjektus galima daryti išvadą, kad vaiko

atstovavimas nėra pakankamai užtikrintas, nes sprendžiant ginčą dėl vaiko gyvenamosios vietos

nustatymo byloje esančios šalys yra vaiko tėvai, kurie taip pat yra įstatiminiai vaiko teisių interesų

atstovai. Šiuo atveju abu vaiko tėvai yra savanaudiški vaiko atžvilgiu, nes kiekvienas iš jų yra

suinteresuotas, kad vaiko gyvenamoji vieta būtų nustatyta su vienu iš jų.

Kitas vaiko atstovas teisminiame nagrinėjime yra Valstybinė vaiko teisių apsaugos

tarnybos atstovai. Kaip minėta, jie teikia nepakankamai apibrėžtas išvadas dėl vaiko gyvenamosios

vietos nustatymo, išvados yra formalios. Minėtos tarnybos atstovai teismui teikia objektyvias šeimos

aplinkybių konstatavimo išvadas, kurios kartais gali neužtikrinti geriausių vaiko interesų apsaugos.

34

REKOMENDACIJOS

Nacionalinėje teisėje reikia sukurti tokias galimybes, kad vaikas, kai tik taiyra įmanoma,

būtų apklausiamas tiesiogiai teisėjų, nebutinai tiesioginiame teismo posėdyje, kur vaikams yra

nejauku kalbėti ir išreikšti savo norus ir pažiūras dėl jo gyvenamosios vietos nustatymo. Kaip minėta,

nagrinėjant bylas dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, teisėjai dažniausiai skiria ekspertą –

psichologą, kuris turi profesionalių žinių psichologijoje, o teisėjai – teisinių žinių. Vaikų teisių

apsaugos specialistai teikdami išvadas apsiriboja tik formaliu vaiko šeimos gyvenimo aplinkybių

aprašymu.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, galima teigti, kad teisėjai, nagrinėdami vaiko norus

vadovaujasi tik formaliu vaiko norų išklausimu. Teisėjai patys asmeniškai turėtų apklausti vaiką,

iįsiaiškinti jo norus ir pažiūras, taip pat vadovautis visomis specialistų išvadomis, kad nustatytų, kas

yra geriausia vaikui, nes ųiuo metu vyraujanti teismų praktika dėl vaiko norų yra tik formali ir vaiko

norai nėra pakankamai išklausomi dėl obektyvių priežasčių.

Kitas svarbus aspektas – vaikoatstovavimas teismo posėdžiuose. Kaip minėta darbe,

vaiko interesus teisme atstovauja vaiko teisių apsaugos specialistai, taip pat įstatyminiai atstovai –

tėvai. Nagrinėjant bylas dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo tėvai nėra tinkami atstovai

atstovauti savo vaiką, nes kiekvienas iš jų turi teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi, todėl negali

tinkamai atstovauti vaiko norus ir pažiūras, nes gali įtakoti vaiką. Vaiko teisių apsaugos specialistai,

kaip minėta, tik formaliai atstovauja vaiką. Jų išvados daugiausiai remiasi šeimo gyvenimo

objektyviomis aplinkybėmis.

Taigi, remiantis tai, kas išdėstyta, galima daryti išvadą, kad vaikas teismo posėdyje nėra

atstovaujamas subjektyviai, kad būtų pakankamai atsižvelgiama į tai, ko ištikrųjų nori vaikas. Šiuo

aspektu vaiko norus geriausiai galėtų atstovauti advokatas ad litem (lot. teismo procesui (apie

nepilnamečio globą teismo procese)), kuris atstovautų ir bendrautų asmeniškai su vaiku.

35

LITERATŪROS SĄRAŠAS

Nacionaliniai ir Europs Sąjungos teisės aktai:

1. Jungtinių Tautų Vaiko Teisių Konvencija priimta Generalinės Asamblėjos 44/25 rezoliucija

pagal Trečiojo komiteto pranešimą (A/44/736 ir Coor.1).

2. Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodeksas, Žin. (2002, Nr. 36-34).

3. Lietuvos Respublikos Civilinis kodeksas, Žin. (2001, Nr. VIII-1864).

4. Lietuvos Respublikos Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas, Žin. (2017, Nr. XIII-643).

5. Lietuvos Respublikos Vaiko tesių apsaugos įstatyma, Žin. (1996, Nr. 33-807)

Mokslinės publikacijos:

6. Agnė Limantė, Aistė Račkauskaitė-Burneikienė, „Vaiko išklausimo reikalavimas

šeimos bylose“, Teisė (2018), p. 106.

7. Brigita Kairienė, Lijana Jakaitytė, „Vaiko interesų įgyvendinimas santuokos

nutraukimo proceso metu“, Socialinis pedagogas (2010. Nr. 9(1)).

8. Europos Tarybos Ministrų kabineto gairės dėl vaiko interesus atitinkančio teisingumo

(2010, Monografija).

9. Janina Stripeikienė, „Vaiko, kaip savarankiško teisės subjekto, problema“

Jurisprųdencija (2003, t. 42(34), p. 14, 15.

10. UNICEF fondui parengė Rachel Hodgkin ir Peter Newell, „Jungtinių Tautų vaiko teisių

konvencijos įgyvendinimo vadovas“, (2002).

11. Mykolo Riomerio universiteto Teisės fakulteto Civilinės ir komercinės teisės katedros

Agnės Turauskaitės magistro baigiamasis darbas, 2012.

Specialioji literatūra

12. E. Laužikas ir kt., Civilinio proceso teisė II tomas, (Vilnius: Justitia, 2005), p. 196.

13. Gediminas Sagatys, Vaiko teisė į šeimos ryšius Europos žmogaus teisių ir pagrindinių

laisų apsaugos konvencijos įgyvendinimas Lietuvoje (Vilnius: Teisinės informacijos centras, 2006),

p. 132, 148, 190, 191,174.

14. Edita Žiobienė, „(Ne)tinkamas tėvų valdžios įgyvendinimas:teisinio vertinimo

įpatumai“, straipsnis knygoje: Egidija Tamošiūnienė, Inga Kudinavičiūtė, Šeimos bylų nagrinėjimo

36

ir teismo sprendimų vykdymo ypatumai (Vilnius: Mykolo Riomerio universitetas, 2013), p.186, 187,

188.

15. Inga Kudinavičiūtė-Michailovienė, „Santuokos nutraukimo teisinės pasekmės ir jų

išsprendimo problematika ištuokos bylose“, straipsnis knygoje: Egidija Tamošiūnienė, Inga

Kudinavičiūtė, Šeimos bylų nagrinėjimo ir teismo sprendimų vykdymo ypatumai (Vilnius: Mykolo

Riomerio universitetas, 2013), p. 70, 71, 72, 73, 74.

16. Egidija Tamošiūnienė, „Procesiniai šeimos bylų nagrinėjimo ir teismo sprendimų

vykdymo ypatumai“, straipsnis knygoje: Egidija Tamošiūnienė, Inga Kudinavičiūtė, Šeimos bylų

nagrinėjimo ir teismo sprendimų vykdymo ypatumai (Vilnius: Mykolo Riomerio universitetas, 2013),

p. 304, 308.

17. V. Mikelėnas ir kt., Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso komentaras. Trečioji knyga.

Šeimos teisė (Vilnius: Justitia, 2002), 303, 313, 315, 344..

18. Vytautas Nekrošius, Europos Sąjungos civilinio proceso teisė, I tomas (Vilnius, Justitia,

2009), p.187.

Užsienio literatūra

19. Branka Resetar and Robert E. Emery, „Children‘s Rights in European legal

proceedings: Why are family practices so different throm leagal theories?“, Family Court review

(Vol. 46 No. 1, January 2008), p. 69.

20. Committee on the Rights of the Child, General Comment No.12 (2009) on the Right of

the Child, CRC/C/GC/12, 2009.

21. Patrick Parkinson, Family Laws and access of Justies, (Paper for UN experts Group,

New York, May 2015), p. 11.

22. Team Italy: Camilla Filauro, Simona Iavazzo, Vanessa Manni , The Right of the child

to be heard:Challange for an harmonization, ( Themis Competition 2016 Semi - Final B 2:

International Judicial Cooperation in Civil Matters - European Family Law), p.17.

Teismų praktika:

23. A. M. v. M. M., Lietuvos Aukščiausiasis teismas (2016, Nr. 3K-3-511-378/2016).

24. B. U. v. A. U., LR Apeliacinis Teismas (2016, Nr.3K-3-502-916).

25. G. B. v. E. B, .Lietuvos Aukščiausiais Teismas (2012, Nr. 3K-3-569/2012).

26. G. K. v. G. G., Kauno apygardos teismas (2017, Nr. 2A-1545-273/2017).

27. I. B. v. R.I., Lietuvos Respublikos Aukščiausiasis Teismas (2014, Nr. 3K-3-455/2014).

37

28. J. S. v V.P., Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, (2014, Nr. 3K-3-308/2014).

29. J. S. v. V.P., Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (2014, Nr. 3K-3-308/2014).

30. Joseba Andoni Aguirre Zarraga v. Simone Pelz, Europos žmogaus teisių teismas (2010, Nr.

C-491/10).

31. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato nutarimas Nr. 35, 2002 m.birželio 21 d.

32. M. M. v. I B.M. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas )2013, Nr. 3K-3-269/2013).

33. N.Ts.v. Georgia, Europos Žmogaus teisių teismas (2012, Nr. 71776/12).

34. R. K. v. iR. K., Kauno apygardos teismas (2017, Nr. 2A-154-221/2017).

35. Sahin v. Vokietiją, Europos žmogaus teisių teismo sprendimas ( 1996, Nr.30943/96).