· Web viewViešųjų paslaugų teikimo administravimas – viešojo administravimo subjektų veikla nustatant viešųjų paslaugų teikimo taisykles ir režimą, steigiant viešąsias

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-10485 2019-06-28 2019-06-17 2019-06-17 -

Teismingumo byla Nr. T-39/2019Teisminio proceso Nr. (duomenys neskelbtini)Procesinio sprendimo kategorija 3.1.2.5(S)

NUTARTIS

2019 m. birželio 17 d.Vilnius

Specialioji teisėjų kolegija bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti, susidedanti iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkės Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjo Dainiaus Raižio, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjo Virgilijaus Grabinsko ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjos Skirgailės Žalimienės,

išnagrinėjusi (duomenys neskelbtini) apylinkės teismo prašymą išspręsti bylos pagal ieškovės (duomenys neskelbtini), atstovaujamos įstatyminio atstovo (duomenys neskelbtini) patikslintą ieškinį atsakovei (duomenys neskelbtini) savivaldybės administracijai, atstovaujamai (duomenys neskelbtini), dėl neturtinės žalos atlyginimo, rūšinio teismingumo klausimą,

n u s t a t ė:

Patikslintu ieškiniu ieškovė (duomenys neskelbtini), atstovaujama įstatyminio atstovo (duomenys neskelbtini), prašo priteisti iš atsakovės (duomenys neskelbtini) savivaldybės administracijos, 5000 Eur neturtinės žalos atlyginimo ir bylinėjimosi išlaidas. Materialiniu teisiniu pagrindu nurodoma Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.245-6.250 straipsniai, 6.263, 6.271 straipsniai, 6.273 straipsnio 2 dalis. Patikslintame ieškinyje nurodoma, kad pagal (duomenys neskelbtini) savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus (duomenys neskelbtini) Vaiko paėmimo ir jo laikino apgyvendinimo aktą Nr. (duomenys neskelbtini), ieškovė buvo paimta iš (duomenys neskelbtini) policijos komisariato ir laikinai apgyvendinta biudžetinėje įstaigoje (duomenys neskelbtini), kurios steigėja yra (duomenys neskelbtini) savivaldybė. Buvimo (duomenys neskelbtini) metu nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini), ieškovė (duomenys neskelbtini) susižalojo (duomenys neskelbtini), bei susilaužė (duomenys neskelbtini), dėl ko buvo sutrikdytas ir pertrauktas mokymosi procesas bei užsiėmimai muzikos mokykloje. Patikslintame ieškinyje nurodoma, kad dėl atsakovės darbuotojų neveikimo ir netinkamo pareigų atlikimo, nepilnametis vaikas patyrė sveikatos sužalojimus. Ginčas kilo dėl savivaldybės civilinės atsakomybės už neturtinę žalą, atsiradusią ieškovei susižalojus būnant (duomenys neskelbtini), atsakovės darbuotojams netinkamai atliekant pareigas.

(Duomenys neskelbtini) apylinkės teismas kreipėsi į Specialiąją teisėjų kolegiją, prašydamas išspręsti kilusio ginčo rūšinio teismingumo klausimą. Teismas nutartyje nurodo, kad nagrinėjamoje byloje ieškovė, vadovaudamasi CK 6.271 straipsniu, prašo atsakingą asmenį – atsakovę (duomenys neskelbtini) savivaldybės administraciją, atlyginti neturtinę žalą, atsiradusią ieškovei susižalojus laikinai ją apgyvendinus biudžetinėje įstaigoje – (duomenys neskelbtini), atsakovės darbuotojams netinkamai atliekant savo veiksmus. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punktą, administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų atlyginimo (CK 6.271 straipsnis). Teismas pažymi, kad įvertinus ieškovės reikalavimų turinį ir atsižvelgiant į tai, kad tarp nagrinėjamos bylos dalyvių yra kilęs ginčas dėl šios bylos rūšinio teismingumo, yra tikslinga kreiptis į Specialiąją teisėjų kolegiją, prašant išspręsti keliamo ginčo rūšinio teismingumo klausimą.

Specialioji teisėjų kolegija

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=c4dab32098f411e9ae2e9d61b1f977b3

k o n s t a t u o j a:

Ginčas teismingas bendrosios kompetencijos teismui.Pagal galiojantį teisinį reglamentavimą, bylos rūšinį teismingumą bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui

lemia teisinio santykio, iš kurio kilo ginčas, pobūdis. Kai teisinis santykis yra mišrus, bylos rūšinis teismingumas priklauso nuo to, koks teisinis santykis (civilinis ar administracinis) byloje vyrauja (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau ir – CPK) 36 straipsnio 2 dalis, ABTĮ 22 straipsnio 2 dalis).

Pagal bendrąją taisyklę, ginčai dėl žalos atlyginimo yra civilinio teisinio pobūdžio ir yra teismingi bendrosios kompetencijos teismams (CPK 22 straipsnio 1 dalis). Administraciniams teismams yra teismingi tik tie ginčai dėl žalos atlyginimo, kurie apibrėžti ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte, t. y. administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis).

(Duomenys neskelbtini) yra biudžetinė įstaiga, kurios savininkė yra (duomenys neskelbtini) savivaldybė (anksčiau galiojusių biudžetinės įstaigos (duomenys neskelbtini) nuostatų, patvirtintų (duomenys neskelbtini) savivaldybės tarybos (duomenys neskelbtini) sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir ankstesni Nuostatai), 1, 2 punktai; šiuo metu galiojančių biudžetinės įstaigos (duomenys neskelbtini) nuostatų, patvirtintų (duomenys neskelbtini) savivaldybės tarybos (duomenys neskelbtini) sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir šiuo metu galiojantys Nuostatai), 2, 8 punktai). (Duomenys neskelbtini) tikslai ir funkcijos apibrėžti anksčiau galiojusių Nuostatų 9-11 punktuose; šiuo metu galiojančių Nuostatų 10-15 punktuose. Tikslas – ugdyti ir stiprinti gebėjimus savarankiškai spręsti savo socialines problemas, padėti įveikti socialinę atskirtį, atkurti socialinius ryšius su visuomene bei organizuoti ir teikti socialines paslaugas tam tikrų grupių (duomenys neskelbtini) gyventojams, esant krizinėms situacijoms.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad viešasis administravimas – įstatymų ir kitų teisės aktų reglamentuojama viešojo administravimo subjektų veikla, skirta įstatymams ir kitiems teisės aktams įgyvendinti: administracinių sprendimų priėmimas, įstatymų ir administracinių sprendimų įgyvendinimo kontrolė, įstatymų nustatytų administracinių paslaugų teikimas, viešųjų paslaugų teikimo administravimas ir viešojo administravimo subjekto vidaus administravimas. Viešojo administravimo subjektas – valstybės institucija ar įstaiga, savivaldybės institucija ar įstaiga, pareigūnas, valstybės tarnautojas, valstybės ar savivaldybės įmonė, viešoji įstaiga, kurios savininkė ar dalininkė yra valstybė ar savivaldybė, asociacija, šio įstatymo nustatyta tvarka įgalioti atlikti viešąjį administravimą (Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalis). Viešųjų paslaugų teikimo administravimas – viešojo administravimo subjektų veikla nustatant viešųjų paslaugų teikimo taisykles ir režimą, steigiant viešąsias įstaigas arba išduodant leidimus teikti viešąsias paslaugas kitiems asmenims, taip pat viešųjų paslaugų teikimo priežiūra ir kontrolė (Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 20 dalis).

(Duomenys neskelbtini), kuriame esant ieškovė susižalojo ir dėl to patyrė prašomą priteisti neturtinę žalą, pagal teisiniame reglamentavime apibrėžtas nuostatas, nėra viešojo administravimo subjektas, ir nevykdo viešojo administravimo veiklos.

Specialioji teisėjų kolegija sprendžia, kad keliamas ginčas dėl neturtinės žalos atlyginimo, ieškovei susižalojus būnant (duomenys neskelbtini), nes, kaip nurodoma patikslintame ieškinyje, atsakovės darbuotojai netinkamai atliko pareigas užtikrinant minėtame centre esančio nepilnamečio asmens saugumą, nepatenka į CK 6.271 straipsnyje apibrėžtą ginčų kategoriją, kurie, pagal ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 3 punktą, yra priskirtini administracinio teismo kompetencijai. Todėl ginčas nagrinėtinas bendrosios kompetencijos teisme.

Specialioji teisėjų kolegija bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 36 straipsniu, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 22 straipsniu,

n u t a r i a :

Ginčas teismingas bendrosios kompetencijos teismui.Grąžinti bylą pagal ieškovės (duomenys neskelbtini), atstovaujamos įstatyminio atstovo (duomenys neskelbtini)

patikslintą ieškinį atsakovei (duomenys neskelbtini) savivaldybės administracijai, atstovaujamai (duomenys neskelbtini), dėl neturtinės žalos atlyginimo (duomenys neskelbtini) apylinkės teismui, nagrinėti įstatymų nustatyta tvarka.

Nutartis dėl teismingumo neskundžiama.

LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO CIVILINIŲ BYLŲ SKYRIAUS PIRMININKĖ SIGITA RUDĖNAITĖ

LIETUVOS VYRIAUSIOJO ADMINISTRACINIO TEISMO TEISĖJAS DAINIUS RAIŽYS

LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMOCIVILINIŲ BYLŲ SKYRIAUS TEISĖJAS VIRGILIJUS GRABINSKAS

LIETUVOS VYRIAUSIOJO ADMINISTRACINIO TEISMO TEISĖJA SKIRGAILĖ ŽALIMIENĖ_______________________


Baudžiamoji byla Nr. 2K-166-895/2019Teisminio proceso Nr. 1-02-2-00101-2015-5Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.14.5.2.3; 2.1.15.3.3.1(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU


Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eligijaus Gladučio (kolegijos pirmininkas), Audronės Kartanienės ir Armano Abramavičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios V. B. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 8 d. nuosprendžio, kuriuo V. B. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalį (dėl 14 481 Eur įgijimo) laisvės atėmimu dvejiems metams, BK 182 straipsnio 2 dalį (dėl 10 028,19 Eur įgijimo) – laisvės atėmimu dvejiems metams keturiems mėnesiams, BK 182 straipsnio 2 dalį (dėl 11 584,80 Eur įgijimo) – laisvės atėmimu dvejiems metams aštuoniems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir V. B. galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas ketveriems metams. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 5, 8 punktais, 69 straipsniu, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas trejiems metams, paskiriant baudžiamojo poveikio priemones – per bausmės vykdymo atidėjimo terminą atlyginti nukentėjusiajai V. Ch. padarytą turtinę žalą, įpareigojimas pradėti dirbti, neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistosios priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės V. Ch. civilinis ieškinys patenkintas iš dalies ir iš V. B. V. Ch. priteista 53 007,80 Eur nusikaltimais padarytai turtinei žalai atlyginti.

Tuo pačiu nuosprendžiu V. B. pagal BK 214 straipsnio 1 dalį išteisinta, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Taip pat skundžiama Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. lapkričio 12 d. nutartis, kuria nuteistosios V. B. apeliacinis skundas atmestas.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=d8e955f099bd11e9ae2e9d61b1f977b3

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. BYLOS ESMĖ

1. V. B. nuteista už tai, kad nuo 2009 m. sausio 1 d. iki liepos 7 d., tiksliau nenustatytu laiku, tyrimo nenustatytoje vietoje, veikdama tiesiogine išankstine tyčia, siekdama apgaule savo naudai įgyti didelės vertės V. Ch. turtą, pasinaudodama jos visišku pasitikėjimu, atsiradusiu dėl susiklosčiusių ilgalaikių draugiškų santykių, V. Ch., kuri žinojo, kad V. B. verčiasi nekilnojamojo turto pardavimu, paprašius padėti parduoti šiai priklausantį žemės sklypą, esantį Vilniaus r., (duomenys neskelbtini), (unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini)) su statiniais, o V. B. sutikus su tokiu prašymu, sudarydama sėkmės lydimos verslininkės įvaizdį, paaiškinusi, kad su tokiomis procedūromis yra ne kartą susidūrusi ir žino, kaip viską reikia daryti, kad parduodamam turtui įvertinti ir kitiems dokumentams tvarkyti jai bus reikalingi pinigai, pasinaudojusi nukentėjusiosios visišku pasitikėjimu, įtikino V. Ch., neturinčią reikiamų pinigų, iš M. B. pasiskolinti ir jai, t. y. V. B., perduoti 50 000 Lt (14 481 Eur), kuriuos ši panaudos žemės sklypui parduoti. V. Ch., visiškai pasitikėdama V. B., 2009 m. liepos 7 d., tiksliau nenustatytu laiku, Vilniaus miesto šeštajame notarų biure, esančiame Vilniuje, Sėlių g. 64, su M. B. sudarė paskolos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kuria M. B. suteikė V. Ch. 50 000 Lt (14 481 Eur) paskolą grynaisiais, o V. Ch. įkeitė jai pačiai nuosavybės teise priklausantį butą su rūsiu, esantį Vilniuje, (duomenys neskelbtini), (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir įsipareigojo M. B. pinigus grąžinti iki 2009 m. spalio 7 d., o jei laiku negrąžins skolos, sumokėti po 1 proc. delspinigių už kiekvieną pavėluotą dieną nuo pasiskolintos sumos. Iš M. B. gautus grynuosius 50 000 Lt (14 481 Eur) V. Ch. tą pačią dieną, t. y. 2009 m. liepos 7 d., tiksliau nenustatytu laiku, tyrimo metu nenustatytoje vietoje perdavė V. B., kuri savo pažadų neįvykdė, dokumentų, reikalingų žemės sklypui su statiniais, esančiais Vilniaus r., (duomenys neskelbtini), parduoti, nesutvarkė, jokių veiksmų dėl žemės sklypo su statiniais pardavimo neatliko ir V. Ch. iš šios gautų pinigų – 50 000 Lt (14 481 Eur) negrąžino. Taip V. B., žinodama, kad V. Ch. perduotų pinigų nepanaudos žemės sklypui, esančiui Vilniaus r., (duomenys neskelbtini), su statiniais parduoti, kad jos bankų sąskaitoms ir nekilnojamajam turtui uždėtas turto areštas, o dėl jos esamos finansinės ir turtinės padėties nėra ir nebus galimybės šios sumos išieškoti priverstinai, bei suvokdama, jog sąmoningai suklaidina nukentėjusiąją V. Ch., išankstine tyčia apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą – 50 000 Lt (14 481 Eur), priklausantį V. Ch.

2. Taip pat V. B. nuteista už tai, kad nuo 2011 m. birželio 1 d. iki rugsėjo 28 d., tiksliau nenustatytu laiku, tyrimo nenustatytoje vietoje, veikdama tiesiogine išankstine tyčia, siekdama apgaule savo naudai įgyti didelės vertės V. Ch. turtą, pasinaudodama jos visišku pasitikėjimu, atsiradusiu dėl susiklosčiusių ilgalaikių draugiškų santykių, kuri žinojo, kad V. B. verčiasi nekilnojamojo turto pardavimu, nukentėjusiajai V. Ch. įsitikinus, kad žemė su statiniais, esantys Vilniaus r., (duomenys neskelbtini), neparduoti, ir ėmus reikalauti, kad V. B. grąžintų 50 000 Lt (14 481 Eur), V. Ch. 2009 m. liepos 7 d. perduotus V. B. grynaisiais jos žemės su statiniais pardavimo dokumentams tvarkyti, kurie V. Ch. buvo gauti iš M. B. pagal 2009 m. liepos 7 d. paskolos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), įkeičiant V. Ch. priklausantį butą su rūsiu, esantį Vilniuje, (duomenys neskelbtini), (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), V. B. pasakius, kad pinigų V. Ch. grąžinti negali, nes jų neturi, V. B., pasinaudodama nukentėjusiosios V. Ch. visišku pasitikėjimu bei jai žinomomis aplinkybėmis, kad V. Ch. skubiai reikalingi pinigai butui, esančiam Vilniuje, (duomenys neskelbtini), pirkti, už kurį V. Ch. jau yra sumokėjusi užstatą, taip pat kad V. Ch. turi skubiai išvykti į užsienį, nuslėpdama savo tikruosius ketinimus, pasiūlė V. Ch. padėti parduoti šiai priklausantį butą su rūsiu, esantį Vilniuje, (duomenys neskelbtini), (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir įtikino išduoti jai įgaliojimą parduoti butą. V. Ch., įtikinta V. B. apgaulės, 2011 m. rugsėjo 27 d., tiksliau nenustatytu laiku, Vilniaus miesto šeštajame notarų biure, esančiame Vilniuje, Sėlių g. 64, išdavė V. B. įgaliojimą Nr. (duomenys neskelbtini) atstovauti V. Ch. Po to V. B., žinodama, kad už parduotą butą tik nedidelę dalį gautų pinigų perduos V. Ch., o likusius apgaule įgis, 2011 m. rugsėjo 28 d. tyrimo nenustatytu laiku Vilniaus miesto šeštajame notarų biure, esančiame Vilniuje, Sėlių g. 64, pirkimo–pardavimo sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini) pardavė N. R. (buvusi P.) ir S. P. V. Ch. priklausantį butą su rūsiu, esantį Vilniuje, (duomenys neskelbtini), (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) už 140 000 Lt (40 546,80 Eur), iš kurių 34 400 Lt (9962,93 Eur) V. B. nebuvo sumokėti, į 2011 m. rugsėjo 28 d. pirkimo–pardavimo sutartį buvo įrašyti tik siekiant gauti banko paskolą, o 64 000 Lt (18 535,68 Eur), iš kurių 14 000 Lt (4054,68 Eur) buvo kaip delspinigiai pagal 2009 m. liepos 7 d. paskolos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), 2011 m. spalio 11 d. buvo pervesti į M. B. sąskaitą Nr. (duomenys

neskelbtini), esančią AB SEB banke. Likę 41 600 Lt (12 048,19 Eur), V. B. paprašius V. Ch. ir tai įrašius į įgaliojimą Nr. (duomenys neskelbtini), 2011 m. spalio 11 d. buvo pervesti į V. B. sugyventinio D. R. sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB SEB banke, iš kurių D. R. V. B. nurodymu siekiant apgaule sudaryti sąžiningos atstovaujančiosios įspūdį 2011 m. spalio 11 d. pervedė 2020 Eur (6974,66 Lt) į V. Ch. banko sąskaitą (duomenys neskelbtini), esančią AB SEB banke, o N. R. ir S. P. parduotą butą V. B. naudojo savo reikmėms, jį nuomojant tyrimo metu nenustatytiems asmenims. V. B., iš anksto žinodama, kad prisiimtų įsipareigojimų įvykdyti negalės, pažadėjo V. Ch. likusius pinigus – 34 625,34 Lt (10 028,19 Eur), gautus už parduotą šios butą, grąžinti, tačiau savo pažadų neįvykdė, o šiuos pinigus panaudojo savo reikmėms. Taip V. B., žinodama, kad jos bankų sąskaitoms ir nekilnojamajam turtui uždėtas turto areštas bei dėl jos finansinės ir turtinės padėties nėra ir nebus galimybės šios sumos išieškoti priverstinai, suvokdama, kad sąmoningai suklaidina nukentėjusiąją V. Ch., išankstine tyčia apgaule savo naudai įgijo didelės vertės – 34 625,34 Lt (10 028,19 Eur) svetimą turtą, priklausantį V. Ch.

3. Taip pat V. B. nuteista už tai, kad nuo 2011 m. lapkričio 8 d. iki 2012 m. vasario 23 d., tiksliau nenustatytu laiku, tyrimo nenustatytoje vietoje, veikdama tiesiogine išankstine tyčia, siekdama apgaule savo naudai įgyti didelės vertės V. Ch. turtą, pasinaudodama jos visišku pasitikėjimu, atsiradusiu dėl susiklosčiusių ilgalaikių draugiškų santykių, kuri žinojo, kad V. B. verčiasi nekilnojamojo turto pardavimu, taip pat pasinaudojusi jai žinoma V. Ch. susiklosčiusia aplinkybe, kad ši, įsigydama butą, esantį Vilniuje, (duomenys neskelbtini), yra įsiskolinusi giminaičiams, V. Ch. reikalaujant iš V. B. grąžinti jai priklausantį turtą – pinigus, gautus 2011 m. rugsėjo 28 d. V. B. pardavus V. Ch. butą su rūsiu, esantį Vilniuje, (duomenys neskelbtini), (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), nuslėpdama savo tikruosius ketinimus bei iš anksto žinodama, kad negalės įvykdyti prisiimtų įsipareigojimų, paaiškino V. Ch., kad ji neturi V. Ch. priklausančių pinigų, ir apgaule įtikino V. Ch., kad skolą ji gali grąžinti tik tada, jei ši iš kredito įstaigos pasiskolins 50 000 Lt (14 481 Eur) ir perduos pinigus jai, t. y. V. B., kad ši juos investuotų ir uždirbtų V. Ch. skolingą pinigų sumą. V. Ch., įtikinta V. B. apgaulės ir visiškai ja pasitikėdama, 2011 m. lapkričio 8 d. iš UAB „Sostinės kreditai“ (įmonės kodas 302513887) pagal Vilniaus miesto dešimtajame notarų biure, esančiame Vilniuje, A. Stulginskio g. 5, sudarytą paskolos kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) bei 2011 m. lapkričio 14 d. nekilnojamųjų daiktų pirkimo–pardavimo su atpirkimo teise sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) gavo 50 000 Lt (14 481 Eur) paskolą bei dalį šios paskolos pervedė dalimis: 2011 m. gruodžio 9 d. – 20 000 Lt (5792,40 Eur), 2011 m. gruodžio 10 d. – 10 000 Lt (2896,20 Eur), 2012 m. vasario 23 d. – 10 000 Lt (2896,20 Eur), iš viso 40 000 Lt (11 584,80 Eur), į V. B. nurodytą šios sugyventinio D. R. sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB SEB banke. Taip V. B., sudarydama sėkmės lydimos verslininkės įvaizdį, tvirtindama, kad ji atlieka turto vertinimą ir pavedimus bankams, gavo iš V. Ch. 40 000 Lt (11 584,80 Eur), tačiau savo pažadų neįvykdė, t. y. likusių pinigų, gautų 2011 m. rugsėjo 28 d. pardavus V. Ch. priklausiusį butą su rūsiu, esantį Vilniuje, (duomenys neskelbtini), (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), iki 2012 m. gegužės 8 d. negrąžino ir todėl V. Ch. priklausęs žemės sklypas su statiniais, esantis Vilniaus r., (duomenys neskelbtini), pagal 2011 m. lapkričio 8 d. paskolos kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) bei 2011 m. lapkričio 14 d. nekilnojamųjų daiktų pirkimo–pardavimo su atpirkimo teise sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) atiteko UAB „Sostinės kreditai“ (įmonės kodas 302513887) naudai. Taip V. B., žinodama, kad jos bankų sąskaitoms ir nekilnojamajam turtui uždėtas turto areštas bei dėl jos finansinės ir turtinės padėties nėra ir nebus galimybės šios sumos išieškoti priverstinai, suvokdama, kad sąmoningai suklaidina nukentėjusiąją V. Ch., išankstine tyčia apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą – 40 000 Lt (11 584,80 Eur), priklausantį V. Ch.

II. KASACINIŲ SKUNDŲ ARGUMENTAI

4. Kasaciniu skundu nuteistoji V. B. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 8 d. nuosprendžio dalį, kuria ji nuteista pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (trys nusikalstamos veikos), taip pat Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. lapkričio 12 d. nutartį ir baudžiamąją bylą jai nutraukti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės V. Ch. civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą. Kasatorė skunde nurodo:

4.1. Bylą nagrinėję teismai nepagrįstai kriminalizavo tarp šalių susiklosčiusius civilinio pobūdžio teisinius santykius ir pripažino kasatorę kalta padarius nusikalstamas veikas, nurodytas BK 182 straipsnio 2 dalyje (trys veikos), jos veiksmuose nesant šios nusikalstamos veikos požymių visumos. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai aiškino apgaulės, kaip esminio sukčiavimo nusikalstamos veikos požymio, buvimą V. B. veiksmuose ir tai, be kita ko, darė nepagrįstai

remdamiesi išimtinai nukentėjusiosios V. Ch. parodymais, kurie buvo ne tik nenuoseklūs ir nelogiški, bet ir paneigti byloje nustatytomis objektyviomis aplinkybėmis, susijusiomis su teisiškai reikšmingų nukentėjusiosios veiksmų atlikimu. Nenustatę apgaulės esmingumo kriterijaus, kreditoriaus (nukentėjusiosios V. Ch.) galimybės apginti savo turtines teises civilinėmis teisinėmis priemonėmis apsunkinimo, pripažinę, kad prisiimdama finansinius įsipareigojimus bei perleisdama turtą nukentėjusioji V. Ch. elgėsi itin nerūpestingai, teismai, pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes pripažindami V. B. kalta pagal BK 182 straipsnio 2 dalį dėl trijų nusikalstamų veikų padarymo, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Taip pat abiejų instancijų teismai netinkamai išsprendė civilinio ieškinio klausimą.

4.2. Nei nukentėjusiojo ir nuteistojo draugystė, nei stiprus jų tarpusavio ryšys savaime nėra pagrindas spręsti, kad sudarant sandorius, dėl kurių nukentėjusysis patyrė tam tikrų nuostolių, buvo piktnaudžiaujama nukentėjusiojo pasitikėjimu ar kad jis buvo apgautas dėl sandorio esmės. Iš šioje byloje teismų nustatytų aplinkybių negalima daryti išvados, kad kasatorė suklaidino nukentėjusiąją dėl sandorių esmės ar savo tikslų ir šis suklaidinimas buvo esminis, lėmęs nukentėjusiosios apsisprendimą prisiimti finansinius įsipareigojimus ir gautus pinigus vėliau perduoti nuteistajai, tačiau apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, dėl šių itin svarbių nukentėjusiosios veiksmus atskleidžiančių ir jų savarankiškumą patvirtinančių aplinkybių nepasisakė.

4.3. Priešingai nei nurodė nukentėjusioji V. Ch., ji suprato savo atliekamų veiksmų juridinę prasmę, sandorių turinį, aktyviai dalyvavo sudarant sandorius, visi reikalingi dokumentai jai buvo išversti į rusų kalbą (liudytojų M. B., suteikusios nukentėjusiajai 50 000 Lt (14 481 Eur) paskolą su buto, esančio Vilniuje, (duomenys neskelbtini), įkeitimu, notarės D. Š., patvirtinusios šį sandorį (vėliau ir įgaliojimą atstovauti V. Ch. parduodant butą), parodymai.

4.4. Antrosios veikos atveju būsimos paskolos suteikimas buvo iš anksto nurodytas pačios V. Ch. išduotame 2011 m. rugsėjo 27 d. įgaliojime, kuris buvo tvirtinamas notarine tvarka, ir, kaip parodė liudytoja notarė D. Š., ji V. Ch. išaiškino įgaliojimo ribas ir teisines pasekmes, jai taip pat buvo į rusų kalbą išversti reikalingi dokumentai. Taigi V. Ch. gerai žinojo, kad iš lėšų, gautų už parduotą butą Vilniuje, (duomenys neskelbtini), dalis pinigų bus pervesta kreditorei M. B., dalis – V. B. sugyventiniui. Be to, iš apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvų nėra aišku, kokiomis aplinkybėmis kasatorei buvo išduotas įgaliojimas parduoti butą Vilniuje, (duomenys neskelbtini), nes teismas nurodo ir tai, kad būtent nukentėjusioji V. Ch. kreipėsi į nuteistąją dėl to, kad ji pati negalėjo parduoti buto su rūsiu, nes šis buvo areštuotas. Šios tinkamai neįvertintos aplinkybės taip pat yra reikšmingos, nes leidžia spręsti apie nuteistosios tyčios kryptingumą bei nukentėjusiosios V. Ch. veiksmų savanoriškumą ir jų esmės suvokimą. Negalima sutikti ir su apeliacinės instancijos teismo išvada, kasatorės veiksmų kvalifikavimui neturi reikšmės tai, kad nukentėjusioji V. Ch. „galėjo žinoti“, jog butas, esantis Vilniuje, (duomenys neskelbtini), bus parduotas N. R., nes ši aplinkybė yra reikšminga ne tik vertinant nukentėjusiosios parodymų patikimumą (šias aplinkybes ji neigė), bet ir BK 182 straipsniui tinkamai taikyti. Priešingai nei teigė apklausų metu, nukentėjusioji V. Ch. neabejotinai žinojo, kokiomis sąlygomis ketinamas parduoti jai priklausantis butas. Tai, kad ji žinojo tikrąsias sandorio aplinkybes, įrodo ir jos pačios vėliau ilgą laiką atliekami veiksmai – ji iš savo sąskaitos elektroninės bankininkystės būdu apmokėdavo buto komunalines paslaugas, o grynuosius jai perduodavo kasatorė, taigi ji neabejotinai suprato, jog kasatorė ir toliau yra susijusi su parduotu butu. Trečiosios veikos atveju V. Ch. savarankiškai atliko veiksmus, susijusius su paskolos suteikimu, – pati iš savo namų, naudodamasi elektronine bankininkyste, niekieno neverčiama padarė tris pavedimus (su laiko intervalais) ir pervedė pinigus į D. R. banko sąskaitą. Paėmusi kreditą iš UAB „Sostinės kreditai“ V. Ch. dar ilgą laiką kas mėnesį pati iš savo sąskaitos apmokėdavo kredito palūkanas, taigi visiškai suprato savo veiksmus, nesielgė spontaniškai ir tai patvirtina, kad jų nelėmė kasatorės apgaulė. Be to, jeigu būtų tikima nukentėjusiosios V. Ch. versija, kasatorė jau iki tol jai buvo negrąžinusi didelės paskolos iš M. B., taip pat pinigų, gautų pardavus butą (duomenys neskelbtini), todėl joks sveikai mąstantis asmuo trečią kartą neskolintų pinigų neaiškiai investicijai asmeniui, kuris yra praradęs visus ankstesnius pinigus ir negali grąžinti net nedidelės dalies anksčiau pasiskolintų pinigų. Priešingai šiai abejotinai nukentėjusiosios versijai, įtikinami yra kasatorės parodymai, kad pačiai V. Ch. reikėjo pasiskolinti pinigų, tačiau jai reikėjo mažesnės sumos, o kasatorė paprašė, kad ji pasiskolintų didesnę sumą ir dalį jos paskolintų jai ir D. R., nes norėjo išpirkti neįrengtos palėpės dalis Subačiaus g. esančiame bute, bet trūko pinigų; suformavus vieną turto vienetą jį būtų galima pelningai parduoti ir grąžinti skolą V. Ch.

4.5. Kasatorė veikė tikruoju savo vardu, jos ir jos sugyventinio D. R. asmenybės, gyvenamoji vieta, šeiminė ir turtinė padėtys buvo žinomos V. Ch., todėl ji turėjo laiko priimti pagrįstus sprendimus, atsižvelgdama į galimybę apginti savo teises civilinėmis teisinėmis priemonėmis, įvertinti galimą to apsunkinimą. Be to, kaltininko prasta turtinė padėtis galėtų būti vertinama kaip esminė apgaulė sukčiaujant tik tokiu atveju, jei jo, kaip sandorio dalyvio, turtinė padėtis būtų buvęs esminis kriterijus, pagal kurį nukentėjusysis spręstų, ar jam sudaryti sandorį, ir jeigu kontrahento prasta turtinė padėtis naudojant

apgaulę būtų nuslėpta nuo nukentėjusiojo. Priešingu atveju, jeigu nukentėjusysis jau prieš suteikdamas paskolą ar sudarydamas kitokį sandorį žino, kad kitos šalies turtinė padėtis bloga, bet vis tiek nusprendžia sandorį sudaryti, tai jis pats sąmoningai prisiima riziką dėl to, kad kita šalis gali nesugebėti įvykdyti savo įsipareigojimų. Kaip minėta, V. Ch. iki paskolų suteikimo gerai žinojo kasatorės turtinę padėtį (kad ji oficialiai niekur nedirba, savo vardu neturi jokio turto, jai yra pateikti civiliniai ieškiniai) ir tai nekliudė jai nuspręsti suteikti paskolas, taigi ji pati sąmoningai prisiėmė visą su tuo susijusią riziką. Antrosios veikos atveju, manydama, kad sandoris sudarytas fiktyviai, ir žinodama tikrąsias sandorio šalis, ji galėjo kreiptis į teismą dėl apsimestinio sandorio panaikinimo ir restitucijos taikymo ar kitų teisinių gynybos priemonių, kurių galimybės nebuvo pasunkintos. Trečiosios veikos atveju paskolinant pinigus rašytinė sutartis nebuvo sudaryta, tačiau atsižvelgiant į tai, kad paskolos sutartis yra realinė, t. y. laikoma sudaryta nuo pinigų ar daiktų perdavimo momento (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.870 straipsnis), teisine prasme šių sandorių dalyviai yra du – V. Ch. ir D. R., kuris gavo pinigus į savo banko sąskaitą, t. y. formaliai jis tapo nukentėjusiosios skolininku. Kaip minėta, jo tapatybė V. Ch. buvo gerai žinoma, jis turėjo ir turi nuolatines pajamas, turto, todėl, manydama, kad jos turtiniai interesai buvo pažeisti, ji galėjo ir gali reikšti reikalavimus dėl skolos priteisimo civilinio proceso tvarka ir tam, priešingai nei konstatuota teismo, jokių kliūčių nėra. Taigi antrosios ir trečiosios veikų atvejais paskolų gavimo faktas nebuvo slepiamas, nebuvo atliekami kiti veiksmai, kurie vėliau apsunkintų tokio sandorio buvimo įrodymą, atvirkščiai, pasiskolintos lėšos buvo pervestos į kasatorės sugyventinio D. R., kuriam nebuvo nustatyti jokie apribojimai, patvirtinant pinigų perdavimo faktą, sąskaitą. Tai rodo, kad nebuvo sąmoningai sudaroma situacija, jog nukentėjusioji negalėtų apginti savo teisių civilinėmis teisinėmis priemonėmis ar tai būtų esmingai pasunkinta. Vien banko pavedimo faktas buvo neginčijamas įrodymas, kuriuo remdamasi nukentėjusioji V. Ch. galėjo inicijuoti civilinį procesą ir siekti išieškoti skolą iš skolininko. Taigi nukentėjusioji turėjo visas galimybes imtis teisinių priemonių pinigams susigrąžinti, net ir neginčijant jų pervedimo į banko sąskaitą motyvų. Tačiau V. Ch. nesiėmė jokių priemonių tariamai pažeistoms teisėms ginti. Apeliacinės instancijos teismo argumentas, kad teismo ištirti duomenys, susiję taip pat ir su D. R. finansine padėtimi, rodo, kad jis ir kasatorė prisiėmė įsipareigojimus, kurių įgyvendinti neturėjo jokių galimybių, yra klaidingas ir deklaratyvus, nes tokios aplinkybės, susijusios su V. R. finansine padėtimi, nebuvo nustatomos ir vertinamos.

4.6. Taigi atliktų sandorių pobūdis ir jų sudarymo aplinkybės patvirtina, kad nukentėjusiajai V. Ch. iš anksto buvo žinomi sandorių tikslai, esmė ir visos esminės sandorių aplinkybės, jie buvo atlikti oficialiai, jų turinio neslepiant nei nuo sandorių dalyvių, nei nuo notarų ar kitų valstybės institucijų, bankų, o kasatorės veiksmuose nebuvo išankstinės tyčios negrąžinti pasiskolintų lėšų ar apsunkinti jų galimą išieškojimą teismine tvarka, sandorių sudarymas nebuvo nulemtas apgaulės, nukentėjusiosios valios laisvė nebuvo apribota dėl apgaulingų kasatorės veiksmų ir nukentėjusioji suprato jų esmę. Vadinasi, nebuvo atlikta veiksmų, kurie rodytų kasatorės tyčią apgaule įgyti nukentėjusiosios didelės vertės turtą, kaip tai apibrėžiama BK 182 straipsnio dispozicijoje.

4.7. Nagrinėjamoje byloje taip pat svarbus kitas požymis, padedantis atskirti sukčiavimą nuo civilinės teisės pažeidimo, – tai nukentėjusiojo apdairaus, atidaus ir rūpestingo elgesio kriterijus (lot. bonus pater familias principas), tačiau bylą nagrinėjusių teismų jis nebuvo tinkamai įvertintas – jo galiojimo apimtis aiškinta klaidingai. Abiejų instancijų teismai pripažino, kad nukentėjusioji, sudarydama atitinkamus sandorius, kurių pagrindu kasatorė neva apgaule pasisavino jai priklausantį didelės vertės turtą, buvo neapdairi ir nerūpestinga, tačiau apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamu atveju nepagrįstai ribotai taikė bonus pater familias principą – tam nebuvo jokių išskirtinių aplinkybių, susijusių su nukentėjusiosios savybėmis ar veiksmais. Nukentėjusioji yra psichiškai sveika ir juridiškai veiksni, išsilavinusi (turi du aukštuosius išsilavinimus), turi didžiulę tiek gyvenimišką, darbinę (ilgą laiką dirbo AB „L.“ vadovaujamą darbą), tiek prekybos nekilnojamuoju turtu patirtį (nuo 1995 m. iki 2011 m. atliko bent šešis pelningus nekilnojamojo turto sandorius), AB „L.“ pateikti dokumentai patvirtina, kad jai buvo suteikta II kvalifikacinė valstybinės kalbos mokėjimo kategorija, be to, visi sandoriai buvo išversti į rusų kalbą, todėl bylos duomenys leidžia daryti išvadą, kad ji nebuvo socialiai pažeidžiamas asmuo, kuriuo būtų galima manipuliuoti dėl jo psichikos ar fizinių sutrikimų, menkos gyvenimiškos patirties ar kitų aplinkybių. Priešingai, V. Ch. savybės sandorių sudarymo metu buvo daugiau nei pakankamos tam, kad ji galėtų suvokti jų prasmę ir priimti savarankiškus valinius sprendimus. Atvejai, kai nukentėjusiajam nėra taikomas ar ribotai taikomas bonus pater familias principas, yra išimtiniai ir tai turi būti pagrįsta objektyviomis bylos aplinkybėmis. Priešingas aiškinimas iškreiptų civilinio teisinio santykio šalių pusiausvyrą ir leistų nepagrįstai kriminalizuoti civilinius teisinius santykius. Sukčiavimo nusikalstamos veikos buvimui konstatuoti nepakanka nustatyti, kad nukentėjusiajam buvo pateikta tikrovės neatitinkanti informacija apie kaltinamojo ketinimus. Reikia įvertinti, ar informaciją gavęs nukentėjusysis pagal savo fizines, psichines ir

kitas savybes, pagal turimą informaciją, elgdamasis bent minimaliai rūpestingai ir atidžiai, galėjo nesuprasti, kad jam pateikiama tikrovės neatitinkanti informacija, ir būtent dėl to nukentėjusysis priėmė sprendimą dalyvauti jam nenaudingame sandoryje. Tik konstatavus šias aplinkybes, galima daryti pagrįstą teisinę išvadą apie esminės apgaulės, kaip sukčiavimo nusikalstamos veikos požymio, buvimą. Jei apgaule būtų pripažįstama bet kokia informacija, kurią nukentėjusysis nurodytų gavęs ir dėl to nusprendęs dalyvauti sandoryje, visiškai nevertinant tokios informacijos bonus pater familias principo aspektu, iš esmės taip atleidžiant civilinių santykių dalyvius nuo bet kokios atsakomybės už savo priimamus sprendimus bei atliekamus veiksmus, tai reikštų nepagrįstą civilinių teisinių santykių kriminalizavimą. Tuo tarpu dviejų lygiaverčių, vienas nuo kito nepriklausomų suaugusių asmenų draugystė nėra pagrindas, kuris leistų konstatuoti, kad nukentėjusiajai gali būti netaikomi aptariami apdairumo, protingumo kriterijai. Taigi teismai, pripažinę, kad sudaryti sandoriai, dėl kurių V. Ch. patyrė tam tikrų turtinių nuostolių, buvo sudaryti jai elgiantis itin neapdariai, o tai iš esmės reiškia, kad nuteistosios elgesys, kurį teismai laikė apgaule, neturėjo įveikti net minimalaus protingo civilinių teisinių santykių dalyvio elgesio lygio, nepagrįstai konstatavo, jog visiškai sveikai, išsilavinusiai, daug gyvenimiškos patirties turinčiai nukentėjusiajai netaikomas apdairaus, atidaus ir rūpestingo elgesio kriterijus.

4.8. Teismų atliktas nukentėjusiosios patirtos žalos įvertinimas taip pat nepagrįstas. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad dėl buto su rūsiu, esančio Vilniuje, (duomenys neskelbtini), nukentėjusioji V. Ch. patyrė ne tik 10 028,19 Eur, kurie buvo pervesti į nuteistosios sugyventinio D. R. banko sąskaitą, žalą, ji taip pat negavo ir 9962,93 Eur (34 400 Lt). Iš 2011 m. rugsėjo 28 d. pirkimo–pardavimo sutarties, sudarytos tarp V. Ch., atstovaujamos V. B., ir N. P. bei S. P., matyti, kad kasatorė šį butą pardavė už 40 546,80 Eur (140 000 Lt). Sutarties IV skyriuje nustatyta atsiskaitymo tvarka, pagal kurios 4.1.1 punktą 9962,93 Eur (34 400 Lt) pirkėjai sumokėjo grynaisiais pardavėjos atstovei prieš pasirašant ir patvirtinant buto pirkimo–pardavimo sutartį. Nustatęs, kad šie pinigai sumokėti nebuvo, apeliacinės instancijos teismo teigimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad šių pinigų nukentėjusioji V. Ch. negavo dėl neteisėtų V. B. veiksmų, kurie pasireiškė fiktyvių teisinių santykių sukūrimu tarp nukentėjusiosios ir liudytojų N. P. ir S. P. Būtent tas faktas, jog nukentėjusiajai realiai nebuvo perduoti pinigai (9962,93 Eur (34 400 Lt), kaip pažymėjo teismas, sudarė pagrindą priteisti juos iš nuteistosios kaip žalą, atsiradusią dėl jos neteisėtų veiksmų.

4.9. Tačiau toks teismų pateikiamas žalos vertinimas nepagrįstas. Visų pirma, kasatorė nuteista, kad apgaule savo naudai įgijo didelės vertės turtą – 34 625,34 Lt (10 028,19 Eur), t. y. būtent toks nukentėjusiosios turtas buvo neteisėtai įgytas, padarant jai žalą. Atsižvelgiant į tai, kad byloje nustatyta, jog, priešingai nei bandė įtikinti nukentėjusioji, jai buvo žinoma, kad buto pirkimo–pardavimo sutartis buvo sudaryta su N. P. ir jos sutuoktiniu, ji žinojo tikrąsias šio sandorio sudarymo aplinkybes – tai, kad realiai nebuvo sumokėti 34 400 Lt (9962,93 Eur), taip pat atsižvelgiant į tai, kad dalis lėšų, gautų už parduotą butą, t. y. 64 000 Lt (18 535,68 Eur), buvo panaudota būtent nukentėjusiosios įsipareigojimams kreditorei M. B. padengti, laikytina, kad teismai netinkamai apskaičiavo padarytos turtinės žalos dydį, taip sudarydami sąlygas nukentėjusiajai ne tik gauti realiai patirtos žalos atlyginimą, bet ir nepagrįstai praturtėti kasatorės sąskaita. Nukentėjusiosios įsipareigojimų kreditoriams padengimas ar jų sumažinimas negali būti laikoma asmens patirta turtine žala. Taip pat turtine žala baudžiamojoje byloje negali būti pripažįstamos negautos pajamos, kurios ir neturėjo būti gaunamos pagal išankstinį susitarimą su nukentėjusiąja. Todėl antrosios veikos atveju netgi neginčijant netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo galima tik 34 625,34 Lt (140 000 Lt – 34 400 Lt – 64 000 Lt – 6974,66 Lt) (10 028,19 Eur) turtinė žala, kurią patyrė nukentėjusioji. Taigi teismo pateikti skaičiavimai dėl nukentėjusiajai padarytos turtinės žalos dydžio klaidingi.

5. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Daiva Skorupskaitė-Lisauskienė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepime į kasacinį skundą nurodoma:

5.1. Kasaciniame skunde iš esmės nurodomos analogiškos apeliaciniam skundui aplinkybės, kurios, kasatorės nuomone, turi būti vertinamos priešingai, nei tai darė teismai. Byla, nagrinėjama apeliacine tvarka, buvo patikrinta tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, į esminius skundo argumentus atsakyta ir motyvuotai paaiškinta, kodėl jie atmetami. Apeliacinės instancijos teismas motyvuotai atsakė ir į nuteistosios apeliacinio skundo argumentus dėl civilinio ieškinio pagrįstumo. Žala, kurią patyrė nukentėjusioji V. Ch., atsirado dėl neteisėtų nuteistosios V. B. veiksmų. Taigi apeliacinės instancijos teismas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320–324 straipsnių nuostatų, reglamentuojančių bylų nagrinėjimą apeliacine tvarka, nepažeidė. Esminių BPK pažeidimų, susijusių su įrodymų vertinimu, teismai nepadarė ir tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – teisingai aiškino būtinuosius sukčiavimo sudėties požymius. Kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (BPK 376 straipsnio 1 dalis, kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-402/2010). Dėl

to nuteistosios V. B. kasacinio skundo argumentai, susiję su teismų nustatytų faktinių aplinkybių ir kaltės neigimu, kuriais ginčijamas įrodymų vertinimas, pateikiamas savas atskirų įrodymų vertinimo interpretavimas ir daromos kitokios išvados, paliktini nenagrinėti.

5.2. Teismas, patikrinęs bylą apeliacine tvarka, nurodė, kad byloje nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog nuteistoji V. B., susidraugavusi su nukentėjusiąja, įgijo jos pasitikėjimą, o po to šiuo pasitikėjimu pasinaudojo, t. y. piktnaudžiavo juo. Teismas išsamiai išanalizavo byloje esančius duomenis apie V. B. ir V. Ch. asmeninius santykius, jų tarpusavio bendravimą ir kitas aplinkybes bei pagrįstai pripažino, kad apgaulė BK 182 straipsnio 2 dalies prasme pasireiškė nukentėjusiosios suklaidinimu dėl nuteistosios V. B. ketinimų įvykdyti susitarimą. Apgaulė nagrinėjamu atveju pasireiškė nukentėjusiosios suklaidinimu dėl V. B. galimybių ir ketinimų (tikslo). Piktnaudžiavimo pasitikėjimu esmė yra ta, kad asmuo yra apgaunamas dėl to, kad jis priimdamas sprendimus pasikliauja ne elementaria verslo logika, bet ypatingu jo ir asmens, kuris neketina vykdyti prisiimtų įsipareigojimų, santykiu, kuris šiuo atveju susiklostė draugystės pagrindu. Šią aplinkybę teismas įvertino dėl visų trijų nusikalstamų veikų.

5.3. Teismas pagrįstai nurodė, kad V. B. nukentėjusiajai sudarė sėkmės lydimos nekilnojamojo turto prekeivės įvaizdį ir įtikino nukentėjusiąją perduoti jai 14 481 Eur (50 000 Lt), kuriuos ji turėjo panaudoti sklypui su statiniais parduoti. Teismas taip pat motyvavo, kad nukentėjusioji buvo itin neapdairi, tačiau tai savaime nereiškia, kad V. B. elgėsi teisėtai ir nepadarė nusikalstamos veikos, nustatytos BK 182 straipsnyje. Tarp nukentėjusiosios ir nuteistosios buvo itin glaudus ir pakankamai stiprus ryšys, kad ji įsitrauktų į jai visiškai nenaudingą susitarimą, dėl kurio ne tik kad pasiskolino didelę pinigų sumą, bet ir perdavė juos nuteistajai, kuri neketino vykdyti duotų įsipareigojimų.

5.4. Teismas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad nukentėjusioji V. Ch. kreipėsi į nuteistąją dėl to, kad pati negalėjo parduoti buto su rūsiu, esančio Vilniuje, (duomenys neskelbtini), nes jis buvo areštuotas (areštas atsirado dėl nuteistosios V. B. organizuoto 50 000 Lt (14 481 Eur) paskolos suteikimo nukentėjusiajai). Prašydama pagalbos V. Ch. aiškiai nurodė, kad jai yra reikalingi pinigai atsiskaityti su kitais kreditoriais, tačiau kasatorė, užuot padėjusi parduoti butą ir perduoti dalį pinigų nukentėjusiajai, įtikino nukentėjusiąją, nurodydama, kad pinigų likutis yra reikalingas siekiant grąžinti 2009 m. paskolintus pinigus, pervesti pinigų likutį jos sugyventiniui D. R. ir patvirtinti Valstybinei mokesčių inspekcijai, kad ji šiuos pinigus paskolino. Nukentėjusioji bylos proceso metu nurodė, kad ji į šį visiškai jai nenaudingą susitarimą įsitraukė tik dėl to, kad jos prašė V. B., kuri žadėjo, jog, pavykus jos planui, ji galės atiduoti ne tik D. R. perduotus (paskolintus) pinigus, bet ir 14 481 Eur (50 000 Lt), kuriuos gavo 2009 m. iš V. Ch. sklypui parduoti. Teismas, be kita ko, konstatavo, kad V. B. nuteista ne už tai, kad buvo sudaryti sandoriai – sutartis dėl buto Vilniuje, (duomenys neskelbtini), pirkimo ir pardavimo, įgaliojimas sudaryti šį sandorį, bet už tai, kad ji, iš anksto žinodama, kad prisiimtų įsipareigojimų įvykdyti negalės, pažadėjo grąžinti V. Ch. likusius pinigus – 10 028,19 Eur (34 625,34 Lt), kurie turėjo būti gauti už buto pardavimą ir jai pervesti, tačiau jų nesumokėjo.

5.5. Teismas, išnagrinėjęs UAB „Sostinės kreditai“ suteiktos paskolos V. Ch. aplinkybes (kai V. Ch. iš UAB „Sostinės kreditai“ paėmė 14 481 Eur (50 000 Lt) paskolą, kurios dalį – 11 584,80 Eur (40 000 Lt) paskolino V. B. ir pervedė į jos sugyventinio D. R. sąskaitą), konstatavo, kad nukentėjusioji buvo itin neapdairi, tačiau įvertinęs tai, kad ji skolinosi pinigus iš UAB „Sostinės kreditai“ tikėdama nuteistosios V. B., kuriai jau buvo perdavusi beveik 27 000 Eur, pažadais, kad, gavusi aptariamą sumą, ji galės uždirbti daugiau pinigų ir grąžinti visas skolas, nurodė, kad tarp nuteistosios ir nukentėjusiosios buvo atsiradęs ypatingas ryšys, kuris buvo grindžiamas ne tik asmenine patirtimi, bet ir baime, kad neatliekant veiksmų, kuriuos nurodė nuteistoji V. B., nukentėjusioji neteks galimybės atgauti praeityje perduotų pinigų. Kasaciniame skunde nepagrįstai nurodoma, kad dėl 11 584,80 Eur (40 000 Lt) (dalies paskolos, gautos iš UAB „Sostinės kreditai“) teisiniai santykiai susiklostė tarp nukentėjusiosios V. Ch. bei liudytojo D. R.

5.6. Taip pat teismas pagrįstai konstatavo, kad tarp nuteistosios V. B. ir nukentėjusiosios V. Ch. susiklostę santykiai peržengė civilinės teisės ribas ir nėra galimybių kitomis teisinėmis priemonėmis atkurti nukentėjusiosios pažeistų teisių. Teismas vertino nuteistosios V. B. ir jos sugyventinio D. R. finansinę padėtį ir nustatė, kad V. B. galimybių įgyvendinti prisiimtų įsipareigojimų neturėjo – nuo 1998 m. kaupė skolas, kurių nėra padengusi, jos sąskaitos ir turtas buvo areštuoti, buvo vykdomi išieškojimai. Dėl tokių aplinkybių nuteistoji V. B. negalėjo sukurti su nukentėjusiąja pozityvių civilinių teisinių santykių ir jos tikslas buvo apgaulės būdu įgyti nukentėjusiajai priklausančias lėšas.

6. Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės V. Ch. atstovas advokatas Audrius Pėstininkas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepime į kasacinį skundą nurodoma:

6.1. Nors kasatorė teismų sprendimus skundžia dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo, tačiau kasacinio skundo

argumentai iš esmės paremti savaip vertinant selektyviai atrinktus bylos duomenis. Kasaciniame skunde pateikiama bylos duomenų interpretacija, ginčijant apgaulės požymio buvimą nuteistosios veiksmuose, nesiskiria nuo gynybos pozicijos, išsakytos pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose bei atmestos teismų sprendimais remiantis visų bylos duomenų visumos vertinimu. Nukentėjusioji apklausų metu davė išsamius, dėl esminių detalių nuoseklius parodymus, kuriuos teismai įvertino kitų bylos duomenų kontekste, o nuteistoji V. B. pateikė neįtikinamą įvykių versiją, kuri nelogiška, nenuosekli ir prieštarauja kitiems įrodymams. Kasaciniame skunde ginčijamas teismų atliktas nukentėjusiosios parodymų vertinimas ir pateiktas atskirų, iš konteksto ištrauktų jos parodymų interpretavimas nesudaro kasacinio bylos nagrinėjimo dalyko. Nukentėjusiosios parodymų skirtingu nei teismų vertinimu grindžiami ir kasacinio skundo argumentai dėl civilinio ieškinio išsprendimo. Siekiu pakartotinio įrodymų įvertinimo, o ne kasacinio apskundimo pagrindų argumentavimu laikytini ir kiti kasacinio skundo argumentai dėl liudytojų (M. B., D. Š., N. R. ir kt.) atskirų parodymų interpretavimo pagal gynybos versiją, atmestą abiejų instancijų teismų kaip prieštaraujančią bylos duomenų sisteminei analizei. Ginčijant tyčios buvimą nuteistosios veiksmuose, kasaciniame skunde neminimi V. B. ir V. Ch. 2015 m. kovo mėn. pokalbių įrašai, kurie akivaizdžiai, be galimybių kitaip interpretuoti, atskleidžia V. B. bandymus manipuliuoti nukentėjusiąja, naudojantis draugiškais santykiais (4 t., b. l. 102–111). Kasaciniame skunde neminimas ir liudytojas T. Š., kuris ikiteisminio tyrimo metu ir teisme papasakojo dar vieną V. B. sugalvotą ir ketintą įgyvendinti nusikalstamą sumanymą, kuriuo siekta įkeičiant V. Ch. butą iš banko paimti paskolą jos vardu (1 t., b. 1. 179). Liudytojo T. Š. parodymai patvirtina, kad V. B. turėjo tikslą bet kokiu nusikalstamu būdu užvaldyti kiek įmanoma daugiau nukentėjusiosios pinigų ir tai darė veikdama aiškia išankstine tyčia, turėdama gerai apgalvotą ir paruoštą nusikalstamo veikimo planą, piktnaudžiaudama visišku nukentėjusiosios pasitikėjimu.

6.2. Teismai tinkamai nustatė objektyviuosius sukčiavimo požymius – apgaulę, kuri pasireiškė piktnaudžiavimu nukentėjusiosios pasitikėjimu. Abiejų instancijų teismai, aptarę veikos kvalifikavimo motyvus, apibendrintai konstatavo, kad kasatorė, susidraugavusi su nukentėjusiąja V. Ch., įgijo jos pasitikėjimą, kuriuo vėliau pasinaudojo savo nusikalstamiems sumanymams įgyvendinti. Nuteistosios V. B. apgaulė pasireiškė nukentėjusiosios suklaidinimu dėl V. B. galimybių ir ketinimų (tikslo), piktnaudžiaujant nukentėjusiosios pasitikėjimu, įgytu dėl itin draugiško santykio ir sudaryto sėkmės lydimos nekilnojamojo turto prekeivės įvaizdžio (vertėsi nekilnojamojo turto prekyba, klientų paieška). Piktnaudžiavimo pasitikėjimu esmė ir yra ta, kad asmuo yra apgaunamas dėl to, kad jis priimdamas sprendimus kliaujasi ne elementaria verslo logika, bet ypatingu savo ir asmens, kuris neketina vykdyti prisiimtų įsipareigojimų, santykiu, kuris šiuo atveju susiklostė draugystės pagrindu. Nukentėjusiosios ir nuteistosios itin glaudus ryšys buvo pakankamai stiprus, kad nukentėjusioji įsitrauktų į jai visiškai nenaudingus sandorius. V. B., žinodama, kad dėl jos finansinės ir turtinės padėties nėra ir nebus galimybių iš jos priverstinai išieškoti lėšų, bei suvokdama, kad sąmoningai suklaidina V. Ch., išankstine tyčia apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą, priklausantį V. Ch. Nuteistoji V. B., pasinaudodama asmeniniais santykiais ir vis žadėdama, jog perduotus nukentėjusiajai pinigus ji grąžins šiai dar perdavus turto, įtraukė nukentėjusiąją į jai visiškai nenaudingą sandorių virtinę ir panaudodama apgaulę įgijo vis daugiau nukentėjusiosios turto. Nukentėjusioji sandorių sudarymo metu buvo pažeidžiama būtent dėl praeityje susiklosčiusių santykių su V. B. – tiek asmeninių, tiek teisinių. Tarp nuteistosios ir nukentėjusiosios buvo atsiradęs ypatingas ryšys, kuris buvo grindžiamas ne tik asmenine patirtimi, bet ir baime, kad neatlikusi veiksmų, kuriuos nurodė nuteistoji, nukentėjusioji neteks galimybės atgauti praeityje perduotų pinigų. Iš faktinių bylos aplinkybių matyti, kad nukentėjusioji buvo toks asmuo, kurio patiklumu galima itin lengvai manipuliuoti, todėl jai civilinių santykių dalyvio atidaus bei rūpestingo elgesio kriterijus (lot. bonus pater familias) visa apimtimi netaikytinas.

6.3. Nagrinėjamu atveju tarp nuteistosios ir nukentėjusiosios susiklostę teisiniai santykiai yra peržengę civilinės teisės reguliavimo ribas ir teismai pagrįstai pripažino, kad šiuo atveju švelnesnėmis teisinėmis priemonėmis nėra galimybių atkurti nukentėjusiosios pažeistų teisių. Iš bylos duomenų, susijusių tiek su nuteistosios V. B., tiek su jos sugyventinio D. R. finansine padėtimi, matyti, kad tuo momentu, kai nuteistoji prisiėmė įsipareigojimus, jokių galimybių juos įgyvendinti neturėjo: nuo 1998 m. V. B. kaupė skolas, jos sąskaitos ir turtas buvo areštuoti, vykdomi išieškojimai. Šios aplinkybės atskleidžia tai, kad kasatorė negalėjo sukurti su nukentėjusiąja pozityvių civilinių teisinių santykių, o tik siekė apgaule įgyti nukentėjusiajai priklausančias lėšas. Jokių realių galimybių nukentėjusiajai atgauti susidariusių skolų akivaizdžiai nebuvo nei teisinių santykių atsiradimo dieną, nei šiuo metu. Skundžiamais pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimais išsamiai ir motyvuotai atskleistas nuteistosios V. B. padarytų nusikalstamų sudėčių kiekvieno požymio turinys. Kasacinio skundo argumentai teismų padarytų išvadų nepaneigia, todėl nuteistosios kasacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

III. KASACINĖS INSTANCIJOS TEISMO ARGUMENTAI IR IŠVADOS

7. Nuteistosios V. B. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl nuteistosios veikų kvalifikavimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį

8. Kasaciniame skunde teigiama, kad bylą nagrinėję teismai nepagrįstai kriminalizavo tarp šalių susiklosčiusius civilinio pobūdžio teisinius santykius ir pripažino kasatorę kalta padarius nusikalstamas veikas, nurodytas BK 182 straipsnio 2 dalyje (trys veikos), jos veiksmuose nesant šios nusikalstamos veikos požymių visumos. Pasak kasatorės, nenustatę apgaulės esmingumo kriterijaus, kreditoriaus (nukentėjusiosios V. Ch.) galimybės apginti savo turtines teises civilinėmis teisinėmis priemonėmis apsunkinimo, pripažinus, kad prisiimdama finansinius įsipareigojimus bei perleisdama turtą nukentėjusioji V. Ch. elgėsi itin nerūpestingai, teismai, pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes pripažindami V. B. kalta pagal BK 182 straipsnio 2 dalį dėl trijų nusikalstamų veikų padarymo, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

9. Pagal BK 182 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę arba didelę mokslinę, istorinę ar kultūrinę reikšmę turinčias vertybes arba išvengė didelės vertės turtinės prievolės, arba ją panaikino, arba sukčiavo dalyvaudamas organizuotoje grupėje.

10. BK 182 straipsnyje nurodyto nusikaltimo esmė yra apgaulės panaudojimas svetimam turtui, turtinei teisei įgyti ar turtinei prievolei išvengti arba jai panaikinti.

11. Apgaulė sukčiaujant panaudojama turint tikslą suklaidinti turto savininką, valdytoją, asmenį, kurio žinioje yra turtas (įskaitant banką), arba asmenį, turintį teisę spręsti teisinį ginčą ir priimti privalomai vykdytiną sprendimą ar kitokius teisinę reikšmę turinčius sprendimus dėl nukentėjusiojo turto (pvz., teismą, antstolį, notarą), o pastarasis, suklaidintas apgaulės, savanoriškai pats perleidžia turtą ar turtinę teisę kaltininkui manydamas, kad šis turi teisę jį gauti, arba panaikina jo turtinę prievolę, arba priima sprendimą dėl nukentėjusiojo turto, turtinės teisės perleidimo kaltininkui ar kaltininko turtinės prievolės panaikinimo. Apgaulė reiškiasi pirmiau įvardytų asmenų suklaidinimu pateikiant suklastotus dokumentus, pranešant neteisingus duomenis, pakeičiant daiktų savybes ir pan. arba nutylint esmines jų apsisprendimui dėl turto, turtinės teisės perleidimo ar turtinės prievolės panaikinimo aplinkybes, turint teisinę pareigą apie jas pranešti (pvz., nekilnojamojo turto pardavėjas nutyli, kad parduodamas turtas yra areštuotas arba priklauso kitiems asmenims). Asmuo gali būti suklaidinamas dėl bet kokių aplinkybių ar faktų, susijusių su turto, turtinės teisės perleidimu kaltininkui arba jo turtinės prievolės panaikinimu (dėl turto vertės, jo savybių, kaltininko asmenybės, jo įgaliojimų ar ketinimų ir pan.), tačiau kaltininko panaudota apgaulė turi būti esminė, t. y. turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui atlikti minėtus veiksmus (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-108-788/2018). Būtent pateikta apgaulė turi lemti svetimo turto, turtinės teisės perleidimą, o ne suklaidinimą dėl kitų aplinkybių (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-42-697/2018).

12. Nagrinėjamoje byloje V. B. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį nuteista už trijų nusikalstamų veikų padarymą.13. Pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ji nuteista už 50 000 Lt (14 481 Eur) įgijimą iš V. Ch. panaudojant apgaulę. Šiuo

atveju teismai nustatė, kad: 1) V. B. V. Ch. prašymu pažadėjo padėti parduoti šiai nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą su statiniais ir pasakė, kad reikės pinigų pardavimo dokumentams tvarkyti; 2) V. B. įtikino V. Ch., neturinčią reikiamų pinigų, iš M. B. pasiskolinti ir jai perduoti 50 000 Lt (14 481 Eur), kuriuos ši panaudos žemės sklypui parduoti; 3) V. Ch. su M. B. sudarė paskolos sutartį, kuria M. B. suteikė V. Ch. 50 000 Lt (14 481 Eur) paskolą grynaisiais, o V. Ch. įkeitė jai pačiai nuosavybės teise priklausantį butą su rūsiu, esantį Vilniuje, (duomenys neskelbtini); 4) pasiskolintus pinigus V. Ch. perdavė V. B., kuri savo pažadų neįvykdė, dokumentų, reikalingų žemės sklypui parduoti, nesutvarkė, jokių veiksmų dėl žemės sklypo su statiniais pardavimo neatliko ir V. Ch. iš šios gautų pinigų – 50 000 Lt (14 481 Eur) negrąžino.

14. V. B. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį nuteista ir už 34 625,34 Lt (10 028,19 Eur) įgijimą iš V. Ch. panaudojant apgaulę. Šiuo atveju teismai nustatė, kad: 1) V. B., žinodama, kad V. Ch. skubiai reikalingi pinigai butui, už kurį V. Ch. jau yra sumokėjusi užstatą, pirkti, taip pat kad V. Ch. turi skubiai išvykti į užsienį, pasiūlė V. Ch. padėti parduoti šiai priklausantį butą su rūsiu, esantį Vilniuje, (duomenys neskelbtini), ir įtikino išduoti jai įgaliojimą parduoti butą; 2) notarų biure V. B. buvo išduotas įgaliojimas atstovauti V. Ch.; 3) V. B. notarų biure pardavė N. R. ir S. P. minėtą butą už 140 000 Lt (40 546,80 Eur), iš kurių 41 600 Lt (12 048,19 Eur), V. B. paprašius V. Ch. ir tai įrašius į įgaliojimą, buvo pervesti į V. B. sugyventinio D. R. sąskaitą; 4) D. R. V. B. nurodymu pervedė 2020 Eur (6974,66 Lt) į V. Ch. banko sąskaitą; 5) V. B. pažadėjo V. Ch. likusius pinigus – 34 625,34 Lt (10 028,19 Eur), gautus už parduotą šios butą, grąžinti, tačiau savo pažadų neįvykdė, o šiuos

pinigus panaudojo savo reikmėms.15. Taip pat V. B. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį nuteista už 40 000 Lt (11 584,80 Eur) įgijimą iš V. Ch. panaudojant

apgaulę. Šiuo atveju teismai nustatė, kad: 1) V. B., V. Ch. reikalaujant grąžinti pinigus, gautus V. B. pardavus V. Ch. butą, esantį Vilniuje, (duomenys neskelbtini), paaiškino V. Ch., kad ji neturi V. Ch. priklausančių pinigų, ir įtikino V. Ch., kad skolą ji gali grąžinti tik tada, jei ši iš kredito įstaigos pasiskolins 50 000 Lt (14 481 Eur) ir perduos pinigus jai, kad ši juos investuotų ir uždirbtų V. Ch. skolingą pinigų sumą; 2) V. Ch. iš UAB „Sostinės kreditai“ gavo 50 000 Lt (14 481 Eur) paskolą bei dalį šios paskolos, iš viso 40 000 Lt (11 584,80 Eur), pervedė į V. B. nurodytą šios sugyventinio D. R. sąskaitą; 3) V. B. gavo iš V. Ch. 40 000 Lt (11 584,80 Eur), tačiau savo pažadų neįvykdė, t. y. likusių pinigų, gautų pardavus V. Ch. priklausiusį butą su rūsiu, esantį Vilniuje, (duomenys neskelbtini), negrąžino.

16. Taigi iš teismų nustatytų aplinkybių matyti, kad nuteistosios padarytose nusikalstamose veikose apgaulė, kaip BK 182 straipsnyje nurodytos nusikalstamos veikos požymis, pasireiškė nukentėjusiosios suklaidinimu dėl nuteistosios ketinimų įvykdyti jos susitarimus su nukentėjusiąja. Kasatorė, pažadėjusi iš nukentėjusiosios gautus pinigus, taip pat pinigus, gautus jai pardavus butą, panaudoti V. Ch. interesams užtikrinti, savo pažado neįvykdė, o šiuos pinigus faktiškai pasisavino. Kaip minėta, sukčiavimo sudėtyje būtinasis šio nusikaltimo požymis yra apgaulės panaudojimas įgyjant svetimą turtą ir šiuo atveju apgaulė turi būti esminė, t. y. turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui perleisti turtą kaltininkui. Byloje nustatytos aplinkybės leidžia teigti, kad nukentėjusiosios veiksmai, susiję su jai priklausančio turto perleidimu kaltininkei, buvo nulemti V. B. melagingų pažadų gautus pinigus panaudoti nukentėjusiosios naudai – sumokėti už dokumentų, reikalingų žemės sklypui parduoti, sutvarkymą, V. Ch. skolingos pinigų sumos uždirbimą ir kt. Būtent šie V. B. pažadai, kurie nebuvo įgyvendinti, nulėmė nukentėjusiosios apsisprendimą kaltininkei perduoti tam tikras pinigų sumas, suteikti jai įgaliojimą parduoti butą.

17. Vienas iš apgaulės suklaidinant dėl kaltininko ketinimų būdų yra piktnaudžiavimas pasitikėjimu, kuris nėra savarankiškas sukčiavimo požymis, o tik vienas iš apgaulės būdų, naudojamų siekiant įgyti turtą.

18. Piktnaudžiavimas pasitikėjimu yra tada, kai kaltininkas BK 182 straipsnyje nurodytas veikas padaro piktnaudžiaudamas tarp jo ir turto savininko, valdytojo ar asmens, kurio žinioje yra turtas, susiklosčiusiais asmeniniais, tarnybiniais ar kitokiais tarpusavio ryšiais, sudarančiais tarpusavio pasitikėjimo pagrindą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-507/2012, 2K-327/2014, 2K-152-942/2015). Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad piktnaudžiavimas pasitikėjimu yra ir tada, kai viena šalis, įgijusi kitos šalies pasitikėjimą, įtikina ją perduoti turtą (pvz., pinigus) ir melagingai pažada šį turtą naudoti jį perdavusios šalies interesams užtikrinti. Kita šalis, suklaidinta dėl kaltininko ketinimų, perduoda turtą, tikėdamasi, kad jis ir bus naudojamas pagal šalių susitarimą, t. y. perdavusios šalies naudai. Tačiau kadangi kaltininkas to daryti nesiruošia, tai šalis, perdavusi turtą, patiria materialų nuostolį, kurio atlyginimas civilinėje teisėje nustatytomis priemonėmis yra pasunkintas.

19. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad nukentėjusioji ir nuteistoji buvo itin geros draugės, bendravo šeimomis, jas siejo itin glaudus ryšys. Taip pat nustatyta, kad nuteistoji V. B. vertėsi nekilnojamojo turto prekyba, klientų (tiek pirkėjų, tiek pardavėju) paieška. Taigi sutiktina su teismų išvadomis, kad nuteistoji V. B. nukentėjusiajai sudarė sėkmės lydimos nekilnojamojo turto prekeivės įvaizdį, kad nukentėjusiosios itin glaudus ryšys su nuteistąja buvo pakankamai stiprus, jog ji įsitrauktų į jai visiškai nenaudingus sandorius. Be to, tarp nuteistosios ir nukentėjusiosios atsiradęs ypatingas ryšys buvo grindžiamas ne tik asmenine pažintimi, bet ir baime, kad neatlikusi veiksmų, kuriuos nurodė nuteistoji, nukentėjusioji neteks galimybės atgauti praeityje perduotų pinigų.

20. Taigi, atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad nagrinėjamoje byloje teismai teisingai sprendė, kad minėtais trimis sukčiavimo atvejais V. B. užvaldant V. Ch. priklausantį turtą buvo panaudota apgaulė, pasireiškusi piktnaudžiavimu tarp kaltininkės ir nukentėjusiosios susiklosčiusiais tarpusavio ryšiais, sudarančiais tarpusavio pasitikėjimo pagrindą, ir ši apgaulė buvo esminė įtraukiant nukentėjusiąją į jai nenaudingus sandorius. Tokios išvados nepaneigia ir tai, kad nukentėjusioji V. Ch. suprato savo atliekamų veiksmų juridinę prasmę, sandorių turinį, aktyviai dalyvavo sudarant sandorius, visi reikalingi dokumentai jai buvo išversti į rusų kalbą.

21. Teismų praktikoje aiškinant, kada kaltininko veika atitinka nusikalstamo sukčiavimo požymius, o kada tarp asmenų susiklosto civiliniai teisiniai santykiai, pažymėta, jog, be kita ko, apgaulė įtraukiant asmenį į sandorį ir tyčios nevykdyti prievolės turėjimas sandorio sudarymo metu gali būti baudžiamosios atsakomybės taikymo kriterijai. Taigi, tais atvejais, kai kyla abejonių, ar kaltininko veika atitinka nusikalstamo sukčiavimo požymius, ar turi būti taikoma civilinė atsakomybė, atsižvelgiama ne tik į tai, ar kaltininko naudota apgaulė buvo esminė nukentėjusiojo apsisprendimui perduoti turtą ar sudaryti

sandorį, bet ir į tai, ar jis sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų esmingai pasunkintas (pvz., be teisėsaugos institucijų pagalbos neįmanoma surasti ar identifikuoti prievolės vengiančio asmens, sandoris sąmoningai sudarytas taip, kad vėliau būtų neįmanoma įrodyti jo tikrojo turinio, asmuo skolinosi nuslėpdamas nuo nukentėjusiojo esminę informaciją apie didelę skolų naštą ir nemokumą, vengdamas prievolės tyčia tapo beturtis, kad nebūtų į ką nukreipti reikalavimo, pasislėpė ir pan.) (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-136-489/2017). Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad kai sprendžiama, ar kaltininko veika atitinka nusikalstamo sukčiavimo požymius, ar turi būti taikoma civilinė atsakomybė, atsižvelgiama ir į tai, ar kaltininkas įtraukdamas nukentėjusįjį į jam nenaudingą sandorį suvokė, kad nukentėjusysis negalės civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės, nors pats sąmoningai ir nesudarė situacijos, jog nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų esmingai pasunkintas.

22. Byloje nustatyta, kad nuteistoji jai inkriminuojamų veikų metu turėjo finansinių problemų, jos sąskaitos ir turtas buvo areštuoti, vykdomi išieškojimai. Kaip matyti iš pirmosios bei apeliacinės instancijos teisme ištirtų duomenų, susijusių tiek su nuteistosios V. B., tiek su jos sugyventinio D. R. finansine padėtimi, tuo momentu, kai nuteistoji V. B. prisiėmė įsipareigojimus, jokių galimybių juos įgyvendinti neturėjo. Iš Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 24 d. sprendimo matyti, kad nuo 1998 m. kaupė skolas, kurių 2018 m. lapkričio mėn. dar nebuvo padengusi. Turto arešto registro 2016 m. gegužės 26 d. duomenimis, laikotarpiu nuo 2002 m. sausio 1 d. iki 2015 m. gegužės 26 d. registre įregistruoti septyni galiojantys turto arešto aktai, kuriais apribotos nuteistosios V. B. nuosavybės teisės į turtą. Taigi sutiktina su apeliacinės instancijos teismo nuomone, kad nuteistoji V. B. negalėjo sukurti su nukentėjusiąja pozityvių civilinių teisinių santykių, o tik siekė apgaulės būdu įgyti nukentėjusiajai priklausančias lėšas, kad jokių realių galimybių nukentėjusiajai atgauti susikaupusias skolas nebuvo nei teisinių santykių atsiradimo dieną, nei šią bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. Taigi minėtos aplinkybės patvirtina tai, kad nukentėjusioji, būdama įtraukta į sau nenaudingą sandorį, neturėjo galimybių civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistų teisių, o kaltininkė tai suvokė.

23. Kasaciniame skunde ginčijant V. B. nuteisimą pagal BK 182 straipsnį (trys veikos), teigiama, kad V. Ch. galėjo inicijuoti civilinį procesą ir siekti išieškoti skolą iš skolininko. Pasak kasatorės, nukentėjusioji turėjo visas galimybes imtis teisinių priemonių pinigams susigrąžinti, net ir neginčydama jų pervedimo į banko sąskaitą motyvų, tačiau V. Ch. nesiėmė jokių priemonių tariamai pažeistoms teisėms ginti.

24. Šiame kontekste pažymėtina, kad tai, jog civilinis ieškovas bando savo teises ginti civilinio proceso tvarka, teismų praktikoje nepripažįstama aplinkybe, iškart tokius teisinius santykius paverčiančia civiliniais, o kaltininko veiksmus – ne nusikalstama veika. Taip pat pagal kasacinio teismo praktiką vien tai, kad nukentėjusioji turi galimybę kreiptis į teismą ir prisiteisti skolintą pinigų sumą civilinio proceso tvarka ir šia galimybe pasinaudoja, nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad tokiais kaltininkės veiksmais nebuvo pasunkintas nukentėjusiosios pažeistų teisių atkūrimas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-170-895/2018).

25. Kasaciniame skunde taip pat teigiama, kad nagrinėjamoje byloje svarbus kitas požymis, padedantis atskirti sukčiavimą nuo civilinės teisės pažeidimo, – tai nukentėjusiojo apdairaus, atidaus ir rūpestingo elgesio kriterijus (lot. bonus pater familias principas), tačiau bylą nagrinėjusių teismų jis nebuvo tinkamai įvertintas – jo galiojimo apimtis aiškinta klaidingai.

26. Viena vertus, teismų praktikoje aiškinant, kada kaltininko veika atitinka nusikalstamo sukčiavimo požymius, o kada tarp asmenų susiklosto civiliniai teisiniai santykiai, pažymėta, jog, be kita ko, apgaulė įtraukiant asmenį į sandorį ir tyčios nevykdyti prievolės turėjimas sandorio sudarymo metu gali būti baudžiamosios atsakomybės taikymo kriterijai. Be to, tokiais atvejais svarbus kriterijus, padedantis atskirti sukčiavimą nuo civilinės teisės pažeidimo, yra nukentėjusiojo apdairaus, atidaus ir rūpestingo elgesio kriterijus, susijęs su nukentėjusio asmens savybėmis ir veiksmais. Vadovaujantis šiuo kriterijumi, naudojama apgaulė turi įveikti bent minimalų protingo civilinių teisinių santykių dalyvio elgesio lygį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-507/2012, 2K-7-255/2012, 2K-161/2013, 2K-410/2014, 2K-152/2015, 2K-429-788/2016, 2K-31-788/2017, 2K-7-136-489/2017, 2K-304-895/2018).

27. Kita vertus, kai bylose nustatoma, kad įtrauktas į civilinį teisinį sandorį nukentėjusysis dėl savo amžiaus, gyvenimiškos patirties, gyvenimo būdo, fizinių ar psichinių savybių, priklausomybių, kitų aplinkybių yra silpnoji (pažeidžiama) šalis, t. y. toks asmuo, kurio patiklumu galima itin lengvai manipuliuoti, jam civilinių santykių dalyvio atidaus bei rūpestingo elgesio kriterijus (lot. bonus pater familias) visa apimtimi netaikytinas. Pavyzdžiui, kasacinėje nutartyje

Nr. 2K-150/2014 nustatytoje situacijoje nuteisti sutuoktiniai, kurie piktnaudžiavo pasitikėjimu pasinaudodami senyvo amžiaus nukentėjusiojo gerumu, patiklumu, nuolat įtikinėdami tyčia įtraukė jį į nenaudingą turto įkeitimo sandorį, sąmoningai nevykdė sutartinių įsipareigojimų, gautus pinigus išleido savo reikmėms, savo verslui plėtoti, kitoms skoloms grąžinti. Iš kasacinės nutarties Nr. 2K-466/2014 matyti, kad į paskolos sutartį tyčia įtraukta ir ši prievolė primesta gyvenimo patirties neturinčiai merginai. Taip pat kitoje kasacinėje nutartyje Nr. 2K-7-41-511/2017 nustatyta, kad tyčia su nukentėjusiuoju sudarius nenaudingą sandorį išvilioti pinigai iš patiklaus asmens, įtikėjusio kaltininko magiškomis galiomis, jo nepagrįstais teiginiais apie grėsmes nukentėjusiaja m. Šiuo aspektu aktuali ir kasacinė nutartis Nr. 2K-117/2012, kurioje konstatuota, kad siekis įgyti svetimą turtą realizuotas piktnaudžiaujant nukentėjusiojo pasitikėjimu, pasinaudojus jo kalbos nežinojimu, elektroninės bankininkystės neišmanymu, netgi atminties praradimu bei loginio mąstymo trūkumu, atsiradusiu dėl intensyvių treniruočių ir dietos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-136-489/2017).

28. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal teismų nustatytas ir įvertintas aplinkybes teismai teisingai sprendė, kad nors nukentėjusioji V. Ch. yra psichiškai sveika, juridiškai visiškai veiksni, yra įgijusi du aukštuosius išsilavinimus, ilgą laiką dirbo AB „Lietuvos geležinkeliai“, pateiktoje charakteristikoje nurodyta, kad jos asmeninės ir profesinės savybės yra daug geresnės, nei reikalaujama, pagal pareigybes ji vadovavo sau pavaldiems elektromechanikams, jai buvo pripažinta ir kvalifikacinė valstybinės kalbos mokėjimo kategorija, be to, visi sandoriai buvo išversti į rusų kalbą, ji nebuvo nusenusi, praeityje sėkmingai pati pardavusi sau priklausančius nekilnojamojo turto objektus, tačiau nagrinėjamu atveju nukentėjusioji sandorių sudarymo metu buvo pažeidžiama būtent dėl praeityje susiklosčiusių santykių su V. B. (tiek asmeninių, tiek teisinių). Iš faktinių bylos aplinkybių nustatyta, kad nukentėjusioji buvo toks asmuo, kurio patiklumu galima itin lengvai manipuliuoti, ir V. B., pasinaudodama nukentėjusiosios patiklumu, įtraukė į jai nenaudingus sandorius, nevykdė sutartinių įsipareigojimų.

29. Kasaciniame skunde teigiama, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, aiškindami apgaulės, kaip esminio sukčiavimo nusikalstamos veikos požymio, buvimą V. B. veiksmuose, tai darė nepagrįstai remdamiesi išimtinai nukentėjusiosios V. Ch. parodymais, kurie buvo ne tik nenuoseklūs ir nelogiški, bet ir paneigti byloje nustatytomis objektyviomis aplinkybėmis.

30. Su tokiais kasacinio skundo argumentais nesutiktina. Sprendžiant dėl V. B. kaltės, buvo remiamasi liudytojų parodymais, pokalbiais telefonu, kita rašytine bylos medžiaga. Pavyzdžiui, kaip matyti iš skundžiamų teismų sprendimų, sprendžiant dėl V. B. kaltės įgijus 14 481 Eur (50 000 Lt), buvo remtasi ne tik nukentėjusiosios V. Ch. parodymais, bet ir kitos liudytojos M. B. bei pačios nuteistosios V. B. parodymais, duotais bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Taip pat nukentėjusiosios pateiktą įvykių versiją patvirtino ir užfiksuoti pokalbiai telefonu, kuriuose nuteistoji V. B. pripažįsta, jog yra skolinga nukentėjusiajai ir ketina atiduoti visas skolas, kurios kaupėsi nuo 2009 m.

31. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad V. B. veiksmuose yra objektyvieji ir subjektyvieji sukčiavimo, nustatyto BK 182 straipsnio 2 dalyje, požymiai (trys nusikalstamos veikos). Taigi teismai, pripažindami V. B. kalta dėl sukčiavimo (BK 182 straipsnio 2 dalis, trys nusikalstamos veikos), baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai.

Dėl civilinio ieškinio

32. Kasaciniame skunde taip pat teigiama, kad teismai netinkamai apskaičiavo padarytos turtinės žalos dydį, taip sudarydami sąlygas nukentėjusiajai ne tik gauti realiai patirtos žalos atlyginimą, bet ir nepagrįstai praturtėti kasatorės sąskaita. Pasak kasatorės, teismai nepagrįstai laikė 64 000 Lt (18 535,68 Eur), kurie pagal paskolos sutartį buvo pervesti į M. B. sąskaitą, taip pat 34 400 Lt (9962,93 Eur), kurie nebuvo sumokėti, kaip nukentėjusiosios patirtą žalą.

33. Su tokiais kasacinio skundo argumentais nesutiktina.34. Žala – tai asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos

pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. CK 6.249 straipsnyje apibrėžta turtinės žalos sąvoka bendrąja prasme. Nuostoliai – piniginė žalos išraiška, apimanti turėtas išlaidas ir negautas pajamas. Pagal neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos santykio pobūdį skiriama tiesioginiai nuostoliai (turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos) ir negautos pajamos. Tiesioginė žala yra neteisėtų veiksmų tiesioginis rezultatas, o negautos pajamos yra žalos rūšis, kuri atsiranda kaip žalos padarymo tam tikram turtui, turtinės teisės realizavimui papildomas rezultatas (kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-600/2002, 3K-3-394/2007).

35. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad dėl sukčiavimo nukentėjusiajam atsiradusi žala ne visada yra tapati

sukčiavimo būdu įgyto turto vertei. Taip yra ir šioje byloje. Kaip matyti iš bylos medžiagos, kasatorės panaudota apgaulė, t. y. neteisėti jos veiksmai, nulėmė tai, kad nukentėjusioji iš M. B. pasiskolino 50 000 Lt (14 481 Eur) kartu įkeisdama savo butą. Šie pinigai buvo perduoti kasatorei, kuri jų nukentėjusiajai negrąžino. Po to V. B., turėdama nukentėjusiosios V. Ch. įgaliojimą, kurį taip pat gavo panaudodama apgaulę, pirkimo–pardavimo sutartimi pardavė N. R. ir S. P. V. Ch. priklausantį butą už 140 000 Lt (40 546,80 Eur), iš kurių 34 400 Lt (9962,93 Eur) V. B. nebuvo sumokėti, į 2011 m. rugsėjo 28 d. pirkimo–pardavimo sutartį buvo įrašyti tik siekiant gauti banko paskolą, o 64 000 Lt (18 535,68 Eur), iš kurių 14 000 Lt (4054,68 Eur) buvo kaip delspinigiai pagal paskolos sutartį, buvo pervesti į M. B. sąskaitą. Taigi, atsiradusi V. Ch. skola M. B. ir kartu pareiga grąžinti jai 64 000 Lt (18 535,68 Eur) iš esmės buvo nulemta ankstesnių neteisėtų kasatorės veiksmų, todėl teismai pagrįstai šią pinigų sumą įskaičiavo į nukentėjusiajai padarytos žalos dydį.

36. Taip pat sutiktina su teismų išvada, kad ir 9962,93 Eur (34 400 Lt) nukentėjusioji V. Ch. negavo dėl neteisėtų V. B. veiksmų, kurie pasireiškė fiktyvių teisinių santykių sukūrimu tarp nukentėjusiosios ir liudytojų N. R. bei S. P. Taigi teismai teisingai sprendė, kad būtent tas faktas, jog nukentėjusiajai realiai nebuvo perduoti pinigai (9962,93 Eur (34 400 Lt)), sudaro pagrindą priteisti juos iš nuteistosios kaip žalą, atsiradusią dėl jos neteisėtų veiksmų.

37. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai tinkamai išsprendė civilinį ieškinį ir pagrįstai iš nuteistosios priteisė V. Ch. 53 007,80 Eur turtinei žalai atlyginti.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistosios V. B. kasacinį skundą.

TEISĖJAI ELIGIJUS GLADUTIS

AUDRONĖ KARTANIENĖ

ARMANAS ABRAMAVIČIUS_______________________


Nr. 3P-1032/2019Teisminio proceso Nr. 2-70-3-00345-2018-5(S)


NUTARTIS


Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Taminsko, Dalios Vasarienės ir Vinco Versecko (kolegijos pirmininkas),

susipažinusi su 2019 m. birželio 12 d. gautu ieškovo G. O. kasaciniu skundu dėl Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 13 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė :

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=c113c01098f411e9ae2e9d61b1f977b3

Ieškovas G. O. padavė kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 13 d. nutarties peržiūrėjimo, kuria iš dalies pakeistas pirmosios instancijos teismo sprendimas ir iš ieškovo G. O. atsakovei V. O. priteista 29 118,50 Eur kompensacijos už bendrosios jungtinės nuosavybės sumažėjimą.

Kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktuose įtvirtintais kasacijos pagrindais.Teisėjų atrankos kolegija pažymi, kad kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų (nutarčių)

teisėtumą tik išimtinais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet ypatingais teisės klausimais, siekiant, jog kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui ir taikymui. Taigi kasacinis skundas gali būti priimtas tik tuo atveju, jeigu jame nurodytas bent vienas kasacijos pagrindas, numatytas CPK 346 straipsnyje, bei nurodyti išsamūs teisiniai argumentai, patvirtinantys nurodyto kasacijos pagrindo buvimą (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialinės ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą bei argumentuotai pagrįsti, kad teisės pažeidimas yra toks svarbus, kad turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, o taip pat, kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui.

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti konkrečią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, suformuotą bylose, kurių faktinės aplinkybės yra analogiškos ar iš esmės panašios į bylos, kurioje priimtas teismo sprendimas (nutartis) skundžiamas kasacine tvarka, bei argumentuotai pagrįsti, kad teismas skundžiamame procesiniame sprendime nukrypo nuo tokios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Tai daroma analizuojant apskųstuose teismų sprendimuose išdėstytus teisinius motyvus ir juos lyginant su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės taikymo ir aiškinimo praktika.

Ieškovo paduotas kasacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais: 1) apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė CK 3.67 straipsnio 1 dalį ir 3.127 straipsnį (kuriuose įtvirtinta, kad santuokos nutraukimas sutuoktinių turtinėms teisėms teisines pasekmes sukelia nuo santuokos nutraukimo bylos iškėlimo) ir šiuo klausimu nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos praktikos; teisėjų kolegija neanalizavo, kiek lėšų ieškovas pralošė iki bylos iškėlimo ir po jos iškėlimo; 2) peržengė bylos nagrinėjimo ribas, nes išnagrinėjo atsakovės reikalavimą, kuris nebuvo pareikštas pirmosios instancijos teisme, t. y. dėl iš ieškovo banko sąskaitos išgrynintų 30 000 Eur panaudojimo ne šeimos poreikiams tenkinti; 3) pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykle, nes netinkamai įvertino šalių ir liudytojų paaiškinimus.

Teisėjų atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, sprendžia, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus. Teisėjų atrankos kolegijos vertinimu, kasacinio skundo argumentais nepagrindžiama, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė ir pažeidė skunde nurodytas materialiosios ir proceso teisės normas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, ir kad šis pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėtai teismo nutarčiai priimti.

Kasacinis skundas pripažintinas neatitinkančiu CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, todėl jį atsisakytina priimti (CPK 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktai).

Grąžintinas sumokėtas už kasacinį skundą žyminis mokestis (CPK 350 straipsnio 4 dalis).

Teisėjų atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktais ir 4 dalimi,

n u t a r i a :

Kasacinį skundą atsisakyti priimti.Grąžinti advokatui V. J. (a. k. (duomenys neskelbtini) 654 (šešis šimtus penkiasdešimt keturis) Eur žyminio mokesčio,

sumokėto 2019 m. birželio 11 d. AB Swedbank, mokėjimo nurodymo Nr. 13512.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.

TEISĖJAI ALGIRDAS TAMINSKAS

DALIA VASARIENĖ

VINCAS VERSECKAS_______________________




NUTARTIS



susipažinusi su 2019 m. birželio 4 d. gautu ieškovo S. S. kasaciniu skundu dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 9 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė :

Ieškovas S. S. padavė kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 9 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo S. S. ieškinį atsakovei L. S. dėl bendrosios dalinės nuosavybės dalių pasikeitimo nustatymo, trečiasis asmuo A. S. Kasacinis skundas paduodamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintu kasacijos pagrindu.

Teisėjų atrankos kolegija pažymi, kad kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik išimtinais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet ypatingais teisės klausimais, siekiant, jog kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui.

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialinės ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą bei argumentuotai pagrįsti, kad teisės pažeidimas, į kurį apeliuojama, yra toks svarbus, kad turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, o taip pat, kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui.

Ieškovo S. S. paduotame kasaciniame skunde, be kita ko, nurodoma, kad teismai netinkamai taikė CPK 182 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą prejudicinių faktų taikymo taisyklę, nelaikydami prejudiciniais faktais aplinkybių, nustatytų kitoje civilinėje byloje. Teismai netinkamai taikė CPK 176, 178, 185 straipsnius, nepasisakydami dėl reikšmingų įrodymų byloje, išvadas

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=b786125098f411e9ae2e9d61b1f977b3

darydami nesiremdami jokiais įrodymais, neteisingai paskirstė įrodinėjimo naštą, netinkamai taikė CPK 331 straipsnio 4 dalį, nes tinkamai nemotyvavo priimamo procesinio sprendimo, taip pat netinkamai taikė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.77 straipsnį, nes atsakovė neprisidėjo finansiškai prie namo rekonstrukcijos.

Teisėjų atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo turiniu ir teismų procesinių sprendimų motyvais, daro išvadą, kad kasacinio skundo argumentai nepatvirtina CPK 346 straipsnio 2 dalies nustatytų kriterijų kasacijai. Kasaciniame skunde neužtenka vien tik nurodyti, kad teismas kasatoriaus nuomone pažeidė teisės normas, šiuos teiginius būtina pagrįsti kasacijos pagrindą atskleidžiančiais teisiniais argumentais. Kasacinio skundo argumentai faktinio pobūdžio, susiję su faktinių aplinkybių nustatymu ir vertinimu, tačiau jais nepagrindžiama, jog egzistuoja teisinis pagrindas peržiūrėti bylą kasacine tvarka.


Atsisakius priimti kasacinį skundą, grąžintinas už kasacinį skundą sumokėtas žyminis mokestis (CPK 350 straipsnio 4 dalis).


n u t a r i a :

Kasacinį skundą atsisakyti priimti.Grąžinti ieškovui S. S., a. k. (duomenys neskelbtini) 150 Eur (vieno šimto penkiasdešimties eurų) dydžio žyminį mokestį,

sumokėtą 2019 m. birželio 4 d. Perlo terminale.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.


DALIA VASARIENĖ



Nr. 3P-1029/2019Teisminio proceso Nr. 2-06-3-10166-2018-6


NUTARTIS



susipažinusi su 2019 m. birželio 12 d. gautu pareiškėjos E. A. kasaciniu skundu dėl Kauno apygardos teismo 2019 m. balandžio 11 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė :

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=b9496d3098f411e9ae2e9d61b1f977b3

Pareiškėja E. A. padavė kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2019 m. balandžio 11 d. nutarties peržiūrėjimo. Šia nutartimi palikta nepakeista Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 5 d. nutartis, kuria atmestas jos skundas dėl antstolio veiksmų.





Pareiškėjos paduotas kasacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais: 1) apeliacinės instancijos teismas neteisėtai konstatavo prejudicialumo nebuvimą pagal Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. gegužės 3 d. nutartį, taip pažeidė CPK 182 straipsnio 2 dalį ir nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos; 2) ypatingosios teisenos byloje dėl antstolio veiksmų išnagrinėjo ne ginčo objektą, t. y. taikos sutarties turinį (E. A. įgytų teisių apimtį), taip pažeidė CPK 442, 510 straipsnius; 3) pažeidė E. A. procesinę teisę į gynybą, reikalaujant įrodyti tai, kas neturėjo būti įrodinėjama pagal prejudicialumą; 4) peržengė skundo ir bylos nagrinėjimo ribas, taip pažeidė CPK 11 straipsnio 2 dalies 4 punktą ir CPK 265 straipsnio 2 dalį; 4) pažeidė CPK 277 straipsnio 2 dalyje nustatytą reglamentavimą dėl teismo papildomo sprendimo priėmimo; 5) nukrypimo nuo kasacinio teismo praktikos civilinėse bylose dėl antstolio veiksmų, ypatingosios teisenos bylose kylančių ginčų dėl įgytos teisės bei įsigaliojusių teismų sprendimo peržiūrėjimo.

Teisėjų atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, teismų nutarčių motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, sprendžia, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus. Teisėjų atrankos kolegijos vertinimu, kasacinio skundo argumentais nepagrindžiama, kad teismai pažeidė skunde nurodytas teisės normas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, ir kad šis pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėtoms teismų nutartims priimti.


Pažymėtina, kad prie kasacinio skundo nepridėtas L. A. įgaliojimas, kuris patvirtintų jo teisę surašyti kasacinį skundą pareiškėjos E. A. vardu, tai neatitinka CPK 57 straipsnio 1 dalies reikalavimo.



n u t a r i a :

Kasacinį skundą atsisakyti priimti.Grąžinti E. A. (a. k. (duomenys neskelbtini) 15 (penkiolika) Eur žyminio mokesčio, sumokėto 2019 m. birželio 11 d. AB

SEB bankas, mokėjimo dokumento Nr. 12915835.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.


DALIA VASARIENĖ





NUTARTIS



susipažinusi su 2019 m. birželio 5 d. gautu ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Parama“ kasaciniu skundu dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 6 d. sprendimo peržiūrėjimo,

n u s t a t ė :

Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Parama“ padavė kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 6 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės UAB „Parama“ ieškinį atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos dėl valstybinės žemės nuomos ne aukciono tvarka nutraukimo prieš terminą pripažinimo negaliojančius, tretieji asmenys valstybės įmonės „Turto bankas“ ir Kauno miesto savivaldybė. Kasacinis skundas paduodamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose įtvirtintais kasacijos pagrindais.


Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=d7ec98c098f411e9ae2e9d61b1f977b3

konkrečią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, suformuotą bylose, kurių faktinės aplinkybės yra analogiškos ar iš esmės panašios į bylos, kurioje priimtas teismo sprendimas (nutartis) skundžiamas kasacine tvarka, bei argumentuotai pagrįsti, kad teismas skundžiamame procesiniame sprendime nukrypo nuo tokios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Tai daroma analizuojant apskųstuose teismų sprendimuose išdėstytus teisinius motyvus ir juos lyginant su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės taikymo ir aiškinimo praktika.

Ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Parama“ paduotame kasaciniame skunde, be kita ko, nurodoma, kad teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos civilinėse bylose Nr. 3K-P-346/2004, Nr. 3K-3-227/2009, Nr. e3K-3-333-248/2018, Nr. e3K-3-113-611/2018, nes visiškai nevertino šalių elgesio, susiklosčiusios sutarties vykdymo praktikos, sutartį pažeidusios šalies vaidmens.

Teisėjų atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais ir teismų procesinių sprendimų motyvais, daro išvadą, kad kasacinio skundo argumentai nepatvirtina CPK 346 straipsnio 2 dalies nustatytų kriterijų kasacijai. Kasacinio teismo praktika dėl sutarčių aiškinimo taisyklių yra suformuota, o kasacinio skundo argumentais nepagrindžiami teiginiai dėl bylą nagrinėjusių teismų nukrypimo nuo vienodos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos.




n u t a r i a :

Kasacinį skundą atsisakyti priimti.Grąžinti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Parama“, į. k. 132141558, 150 Eur (vieno šimto penkiasdešimties eurų)

dydžio žyminį mokestį, sumokėtą 2019 m. birželio 4 d. AB „Swedbank“, dokumento Nr. 63585.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.


DALIA VASARIENĖ





NUTARTIS


https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=e7cd3ba098f411e9ae2e9d61b1f977b3


susipažinusi su 2019 m. gegužės 29 d. gautu ieškovės L. R. kasaciniu skundu dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 5 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė :

Ieškovė L. R. padavė kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 5 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės L. R. ieškinį atsakovui A. Ž. dėl turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe ir turto atidalijimo. Kasacinis skundas paduodamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose įtvirtintais kasacijos pagrindais.




Ieškovės L. R. paduotame kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė teisės normas, nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimu civilinėje byloje Nr. 3K-3-62-684/2015, kurioje išaiškinta, kad prie jungtinės veiklos galima prisidėti ir darbu, nes padarė išvadą, kad pirmos instancijos teismas preziumavo buvus šalių susitarimui dėl jungtinės veiklos, nors pirmos instancijos teismas visus įrodymus ištyrė visapusiškai ir nustatė, kad ieškovė prisidėjo prie įmonės rezultatų savo darbu.

Teisėjų atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, teismų procesinių sprendimų motyvais ir jų pagrindų padarytomis išvadomis, daro išvadą, kad kasacinio skundo argumentai nepatvirtina CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kriterijų kasacijai. Kasaciniame skunde neužtenka vien tik nurodyti, kad teismas, kasatoriaus nuomone, pažeidė teisės normas, šiuos teiginius būtina pagrįsti kasacijos pagrindą atskleidžiančiais teisiniais argumentais, o šiuo atveju kasacinio skundo argumentai yra faktinio pobūdžio, susiję su faktinių aplinkybių nustatymu ir vertinimu, tačiau jais nepagrindžiama, jog egzistuoja teisinis pagrindas peržiūrėti bylą kasacine tvarka. Kasacinio skundo argumentai apie nukrypimą nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos nėra informatyvūs ir išsamūs, jais nepagrindžiamas nurodomos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos ryšis su skundžiamais teismų procesiniais sprendimais bei nepagrindžiamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodyto kasacijos pagrindo egzistavimas.



Teisėjų atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 350 straipsnio 2 dalies 3, 4

punktais ir 4 dalimi,

n u t a r i a :

Kasacinį skundą atsisakyti priimti.Grąžinti ieškovei L. R., a. k. (duomenys neskelbtini) 327 Eur (trijų šimtų dvidešimt septynių eurų) dydžio žyminį

mokestį, sumokėtą 2019 m. gegužės 28 d. ir 2019 m. gegužės 29 d. AS „Luminor Bank“ mokėjimo nurodymais Nr. 204 ir 205.

Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.


DALIA VASARIENĖ





NUTARTIS



susipažinusi su 2019 m. birželio 5 d. gautu ieškovės J. J. kasaciniu skundu dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 5 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė :

Ieškovės J. J. padavė kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 5 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės J. J. ieškinį atsakovei D. G. dėl nepagrįsto praturtėjimo ir piniginių lėšų priteisimo. Kasacinis skundas paduodamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose įtvirtintais kasacijos pagrindais.


https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=d32b402098f411e9ae2e9d61b1f977b3



Ieškovės J. J. paduotame kasaciniame skunde, be kita ko, nurodoma, kad teismai neteisingai paskirstė įrodinėjimo pareigą, pažeidė šalių lygiateisiškumo ir proceso rungtyniškumo principus (CPK 12, 17 straipsnius), nes nepagrįstai atleido atsakovę nuo įrodinėjimo pareigos įrodyti K. G. įsiskolinimų buvimą atsakovei, šį faktą tiesiog preziumuodami, kadangi pastarasis turėjo mokėti išlaikymą dukrai. Skunde taip pat teigiama, kad teismai, konstatuodami, jog ieškovė neįrodė, kad atsakovė praturtėjo ieškovės sąskaita, neteisingai taikė ir aiškino paveldėjimo teisės normas, reglamentuojančias įpėdinio teises ir pareigas bei nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo prielaidas. Ieškovė turi teisę reikalauti grąžinti nepagrįstai įgytas lėšas, nes ši turtinė reikalavimo teisė yra paveldima. Taip pat teigiama, kad teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos.





n u t a r i a :

Kasacinį skundą atsisakyti priimti.Grąžinti ieškovei J. J., a. k. (duomenys neskelbtini) 254 Eur (dviejų šimtų penkiasdešimt keturių eurų) dydžio žyminį

mokestį, sumokėtą 2019 m. birželio 4 d. AB „Swedbank“, mokėjimo Nr. 152.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.


DALIA VASARIENĖ



Teismingumo byla Nr. T-46/2019Teisminio proceso Nr. 2-13-3-03848-2018-3Procesinio sprendimo kategorija 3.1.2.5 (S)

NUTARTIS


Specialioji teisėjų kolegija bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti, susidedanti iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkės Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjo Dainiaus Raižio, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjo Virgilijaus Grabinsko ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjos Skirgailės Žalimienės,

išnagrinėjusi Alytaus apylinkės teismo Lazdijų rūmų prašymą išspręsti bylos pagal K. R. ieškinį atsakovams Lazdijų rajono savivaldybės administracijai ir A. B. dėl teisės pripažinimo ir statybos leidimo panaikinimo, rūšinio teismingumo klausimą,

n u s t a t ė:

Patikslintu ieškiniu ieškovas prašo: 1) pripažinti ieškovui K. R. teisę be bendraturčio A. B. sutikimo pagal projekto vadovo K. K. 2016 m. rugsėjo mėn. parengtą Pagalbinio ūkio pastato-viralinės 4I1m, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), rekonstravimo projektą įgyvendinti statytojo teisę, gauti statybą leidžiantį dokumentą, atlikti kadastrinius matavimus ir pastatą (Pagalbinį ūkio pastatą – viralinę 4I1m, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)) įregistruoti Nekilnojamojo turto registre; 2) panaikinti Lazdijų rajono savivaldybės administracijos 2018 m. sausio 4 d. išduotą statybą leidžiantį dokumentą Nr. (duomenys neskelbtini). Vėliau pateiktu prašymu, ieškovas taip pat prašo atnaujinti preleistą terminą reikalavimui, kuriuo prašoma panaikinti Lazdijų rajono savivaldybės administracijos 2018 m. sausio 4 d. išduotą statybą leidžiantį dokumentą Nr. (duomenys neskelbtini), pripažįstant, kad terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, ir pažeistą teisę ginti.

Ieškinyje nurodoma, kad ieškovas ir atsakovas yra žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) bei jame esančių statinių bendraturčiai. Žemės sklype yra ginčo pastatas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kuris viešame registre pažymėtas šifru 4I1, pavadinimas – „Pastatas-viralinė“. Tarp šalių egzistuoja gilus ilgametis konfliktas. Minėtame žemės sklype bendraturčiai kiekvienas atskirai atliko statybos darbus, kuriais kiekvienas įsirengė faktiškai naudojamas ginčo pastato dalis. Pastatas dėl įvykdytų statybos darbų yra esmingai pagerintas, o jo vertė dėl statybos metu įvykdytų šalių investicijų – ženkliai padidinta. Abi šalys siekė įteisinti faktiškai atliktus statybos darbus. Lazdijų rajono apylinkės teismas 2017 m. vasario 20 d. sprendimu (civilinė byla Nr. e2-2-743/2017) pripažino A. B. teisę be bendraturčio K. R. sutikimo pagal projekto vadovo K. K. 2016 m. rugsėjo mėnesį parengtą Pastato rekonstravimo projektą (toliau – ir 2016 m. Projektas) gauti statybą leidžiantį dokumentą, atlikti kadastrinius matavimus ir pastatą įregistruoti Nekilnojamojo turto registre. Kauno apygardos teismas 2017 m. liepos 5 d. nutartimi Lazdijų rajono apylinkės teismo 2017 m. vasario 20 d. sprendimą iš esmės paliko nepakeistą. Vis dėlto, ieškovo teigimu, projektavimo stadijoje atsakovas pradėjo piktnaudžiauti statytojo teisėmis, iki šiol vengia jas įgyvendinti ir įregistruoti pastatą Nekilnojamojo turto registre. Be to, atsakovas savo teises įgyvendina tokiu būdu, kuriuo kuriamos prielaidos tolesniems teisminiams ginčams tarp bendraturčių. Pastatas iki šiol nėra įregistruotas Nekilnojamojo turto registre, o tai pažeidžia ieškovo, kaip bendraturčio teises ir teisėtus interesus. Tokie atsakovo veiksmai pažeidžia ieškovo teisę siekti įteisinti įvykdytus statybos darbus, riboja ieškovo teisę įregistruoti bendrosios dalinės nuosavybės objektą Nekilnojamojo turto registre, jį naudoti ir juo disponuoti, taip pat nustatyti naudojimosi turtu tvarką arba pasinaudoti teise atsidalinti turtą iš bendrosios dalinės nuosavybės. Atsakovo

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=f608799099bd11e9ae2e9d61b1f977b3

užsakymu buvo parengtas Pagalbinio ūkinio pastato – viralinės 4I1m, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), rekonstravimo techninį darbo projektą (toliau – ir 2017 m. Projektas). Pagal šį projektą, atsakovo prašymu, Lazdijų rajono savivaldybės administracija 2018 m. sausio 4 d. išdavė statybą leidžiantį dokumentą Nr. (duomenys neskelbtini). Minėtas statybą leidžiantis dokumentas buvo išduotas ne pagal 2016 m. Projektą, bet pagal 2017 m. Projektą, nors pastarojo Projekto sprendiniai, be kita ko, neatitinka 2016 m. Projekto sprendinių. 2017 m. Projekto sprendiniai pažeidžia ieškovo, kaip bendraturčio teises ir teisėtus interesus, pablogina jo gyvenimo ir veiklos sąlygas, kurias jis turėjo iki statybos leidimo išdavimo, o dėl atitinkamų naujų projektinių sprendinių nėra nei bendraturčio sutikimo, nei teismo sprendimo gauti statybą leidžiantį dokumentą. Atsakovas atsisako 2017 m. Projekto sprendinius pakeisti taip, kad jie atitiktų 2016 m. Projekto sprendinius. Ginčijamas statybą leidžiantis dokumentas naikintinas kaip neteisėtas ir nepagrįstas (Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 2 straipsnio 31 dalis, 27 straipsnio 4 ir 7 dalys), o ieškovui pripažintina teisė įgyvendinti statytojo teisę pagal 2016 m. Projekto sprendinius. Ieškovas nurodo, kad daiktinės teisės prasme, kiekvienam bendraturčiui pripažintina teisė įteisinti įvykdytos statybos padarinius, nes vėlesnis galimos savavališkos statybos padarinių pašalinimas yra susijęs su kiekvieno bendraturčio nuosavybės teisėmis. Visi statybos darbai buvo atlikti abiejų bendraturčių naudai, nors ir kiekvieno atskirai, savarankiškais interesais ir asmeninėmis lėšomis, todėl ieškovui pripažintina teisė įgyvendinti statytojo teises.

Alytaus apylinkės teismo Lazdijų rūmų teisėja kreipėsi į Specialiąją teisėjų kolegiją, prašant išspręsti keliamo ginčo rūšinio teismingumo klausimą. Teismui kilo abejonė dėl kilusio ginčo rūšinio teismingumo. Teismas pažymi, kad nagrinėjamu atveju, įvertinus ieškinio reikalavimus ir jų pagrindimą, statybos leidimų išdavimą reglamentuojančias Statybos įstatymo nuostatas, matyti, kad statybos leidimus įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka išduoda savivaldybės administracijos direktorius ar jo įgaliotas atstovas. Išduodama statybą leidžiantį dokumentą, Lazdijų rajono savivaldybės administracija veikė viešojo administravimo srityje (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 1 dalis).

Specialioji teisėjų kolegijak o n s t a t u o j a:

Ginčas nagrinėtinas bendrosios kompetencijos teisme.Pagal galiojantį teisinį reglamentavimą, bylos rūšinį teismingumą bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui

lemia teisinio santykio, iš kurio kilo ginčas, pobūdis. Kai teisinis santykis yra mišrus, bylos rūšinis teismingumas priklauso nuo to, koks teisinis santykis (civilinis ar administracinis) byloje vyrauja (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau ir – CPK) 36 straipsnio 2 dalis, ABTĮ 22 straipsnio 2 dalis).

Pareikštu ieškiniu prašoma: 1) pripažinti ieškovui K. R. teisę be bendraturčio A. B. sutikimo pagal projekto vadovo K. K. 2016 m. rugsėjo mėn. parengtą Pagalbinio ūkio pastato-viralinės 4I1m, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), rekonstravimo projektą įgyvendinti statytojo teisę, gauti statybą leidžiantį dokumentą, atlikti kadastrinius matavimus ir pastatą (Pagalbinį ūkio pastatą – viralinę 4I1m, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)) įregistruoti Nekilnojamojo turto registre; 2) panaikinti Lazdijų rajono savivaldybės administracijos 2018 m. sausio 4 d. išduotą statybą leidžiantį dokumentą Nr. (duomenys neskelbtini). Vėliau paduotu prašymu, ieškovas taip pat prašo atnaujinti praleistą terminą ginčyti statybą leidžiantį dokumentą Nr. (duomenys neskelbtini), pripažįstant, kad terminas praleistas dėl svarbių priežasčių.

Statybos įstatymo 2 straipsnio 87 dalyje numatyta, kad statybą leidžiantis dokumentas – dokumentas, kuriuo kompetentinga institucija suteikia statytojui (užsakovui) teisę įgyvendinti statinio projektą. Pagal Statybos įstatymo 27 straipsnio 2 dalį, statybą leidžiančius dokumentus, išskyrus šio straipsnio 3 dalyje ir kituose Lietuvos Respublikos įstatymuose nurodytus dokumentus, išduoda savivaldybės administracijos direktorius ar jo įgaliotas savivaldybės administracijos valstybės tarnautojas.

Statybos įstatymo 33 straipsnyje yra įtvirtinta, jog nustačius, kad statybą leidžiantis dokumentas išduotas neteisėtai, numatyti asmenys, kurių teisės ir teisėti interesai yra pažeidžiami, kreipiasi į: 1) bendrosios kompetencijos teismą dėl statybą leidžiančio dokumento galiojimo panaikinimo ir statybos padarinių šalinimo, kai statyba yra pradėta; 2) administracinį teismą, kai statyba dar nėra pradėta ir teisme ginčijamas tik statybą leidžiantis dokumentas.

Iš patikslinto ieškinio, atsakovo atsiliepimo į patikslintą ieškinį, matyti, kad ginčas yra kilęs tarp bendraturčių. Ieškovo

teigimu, statytojo teisę turi abu bendraturčiai, o keliamas klausimas yra dėl ieškovo teisės įgyvendinimo būdo. Ieškovas teismo prašo pripažinti jam teisę be bendraturčio sutikimo pagal būtent 2016 m. Projektą įgyvendinti statytojo teisę, gauti statybą leidžiantį dokumentą, atlikti kadastrinius matavimus ir pastatą (Pagalbinį ūkio pastatą – viralinę) įregistruoti Nekilnojamojo turto registre. Tuo tarpu, ieškovo teigimu, atsakovo užsakymu buvo parengtas 2017 m. Projektas, ir pagal šį – 2017 m. Projektą, kurio sprendiniai pažeidžia ieškovo, kaip bendraturčio, teises ir teisėtus interesus, buvo išduotas ginčijamas statybą leidžiantis dokumentas (statybos leidimas Nr. (duomenys neskelbtini)). Patikslintu ieškiniu nėra prašoma pašalinti statybos, pagal išduotą ir ginčijamą statybą leidžiantį dokumentą, padarinius, dėl ko, pagal teisinio reguliavimo expressis verbis (liet. aiškiais žodžiais, tiesiogiai) reikalavimas dėl statybą leidžiančio dokumento panaikinimo būtų priskirtinas nagrinėti bendrosios kompetencijos teismui.

Kartu Specialioji teisėjų kolegija pažymi, jog kompleksiškai vertinant tarp šalių kilusį ginčą, kuris yra dėl statytojo teisės įgyvendinimo pagal atitinkamą Projektą (2016 m. ar 2017 m.) ir tolimesnių padarinių, susijusių su statybą leidžiančio dokumento gavimu, kadastrinių matavimų atlikimu ir atitinkamo Pastato įregistravimu Nekilnojamojo turto registre, kyla iš bendraturčių nuosavybės teisės įgyvendinimo ir šios teisės įgyvendinimo būdo.

Specialiosios teisėjų kolegijos vertinimu, keliamo ginčo atveju dominuoja civiliniai teisiniai santykiai, o reikalavimas dėl statybą leidžiančio dokumento panaikinimo yra išvestinis, vertinant tarp šalių susiklosčiusius civilinius teisinius santykius.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, ir atsižvelgiant į dominuojančio teisinio santykio taisyklę, ginčas nagrinėtinas bendrosios kompetencijos teisme.

Specialioji teisėjų kolegija bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 36 straipsniu, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 22 straipsniu,

n u t a r i a :

Ginčas nagrinėtinas bendrosios kompetencijos teisme.Grąžinti bylą pagal K. R. ieškinį atsakovams Lazdijų rajono savivaldybės administracijai ir A. B. dėl teisės pripažinimo ir

statybos leidimo panaikinimo Alytaus apylinkės teismo Lazdijų rūmams, nagrinėti įstatymų nustatyta tvarka.Nutartis dėl teismingumo neskundžiama.

LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO CIVILINIŲ BYLŲ SKYRIAUS PIRMININKĖ SIGITA RUDĖNAITĖ

LIETUVOS VYRIAUSIOJO ADMINISTRACINIO TEISMO TEISĖJAS DAINIUS RAIŽYS

LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMOCIVILINIŲ BYLŲ SKYRIAUS TEISĖJAS VIRGILIJUS GRABINSKAS

LIETUVOS VYRIAUSIOJO ADMINISTRACINIO TEISMO TEISĖJA SKIRGAILĖ ŽALIMIENĖ_______________________


Civilinė byla Nr. e3K-3-228-313/2019Teisminio proceso Nr. 2-68-3-20654-2018-7Procesinio sprendimo kategorija 3.1.12.12.2.2(S)


NUTARTIS

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=c922e42098f411e9ae2e9d61b1f977b3

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU


Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės (pranešėja), Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Gedimino Sagačio,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal skolininkės uždarosios akcinės bendrovės „Aspolitas“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gruodžio 13 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal kreditorės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „FF lizingas“ pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. GINČO ESMĖ

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių procesinių dokumentų įteikimą juridiniam asmeniui, priimant teismo įsakymą, aiškinimo ir taikymo.

2. Vilniaus miesto apylinkės teisme 2018 m. liepos 5 d. išduotas teismo įsakymas dėl skolos priteisimo pagal kreditorės BUAB „FF lizingas“, atstovaujamos bankroto administratorės UAB „Admivita“, pareiškimą. Teismas skolininkei priimtą teismo įsakymą išsiuntė registruotos buveinės adresu (Donelaičio g. 5B-1, Klaipėda). Nepavykus įteikti procesinių dokumentų šiuo adresu ir nepavykus rasti kitų adresų, kuriais procesiniai dokumentai būtų įteikti, teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 123 straipsnio 4 dalimi, pakartotinai išsiuntė procesinius dokumentus skolininkės buveinės adresu ir juos laikė įteiktais praėjus 10 dienų po išsiuntimo. Per 20 dienų terminą skolininkė nepateikė prieštaravimų, todėl teismo įsakymas įsiteisėjo 2018 m. rugpjūčio 27 d.

3. Skolininkė UAB „Aspolitas“ pateikė prieštaravimus į pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo ir pateikė prašymą atnaujinti terminą prieštaravimams pateikti.

4. Nurodė, kad teismas priėmė nepagrįstą teismo įsakymą ir nepagrįstai taikė CPK 123 straipsnio 4 dalyje nustatytą reguliavimą; taip pat prašo atnaujinti praleistą terminą.

II. PIRMOSIOS IR APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMŲ PROCESINIŲ NUTARČIŲ ESMĖ

5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. spalio 31 d. nutartimi atsisakė atnaujinti praleistą terminą ir priimti prieštaravimus.

6. Teismas nustatė, kad priimtas teismo įsakymas skolininkei buvo išsiųstas registruotos buveinės adresu. Nepavykus įteikti procesinių dokumentų adresu: Donelaičio g. 5B-1, Klaipėda, ir nepavykus rasti kitų adresų, kuriais procesiniai dokumentai būtų įteikti, teismas, vadovaudamasis CPK 123 straipsnio 4 dalimi, pakartotinai išsiuntė procesinius dokumentus skolininkės buveinės adresu ir juos laikė įteiktais praėjus 10 dienų po išsiuntimo. Teismas konstatavo, kad procesiniai dokumentai skolininkei įteikti tinkamai.

7. Nors skolininkė nurodė, kad teismas CPK 123 straipsnio 4 dalį taikė nepagrįstai, tačiau, teismo teigimu, nenurodė tokį teiginį pagrindžiančių aplinkybių, kitų priežasčių, kurios pagrįstų, kodėl ji praleido terminą prieštaravimams pateikti. Nesant duomenų apie svarbias priežastis, dėl kurių skolininkė per teismo nustatytą terminą nepateikė prieštaravimų dėl kreditorės pareiškimo, teismas padarė išvadą, kad nebuvo pagrindo atnaujinti praleistą terminą.

8. Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs skolininkės atskirąjį skundą, 2018 m. gruodžio 13 d. nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 31 d. nutartį.

9. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis teismų praktika, nurodė, kad bylose dėl teismo įsakymo išdavimo tikslingai įtvirtintas įgalinimas teismams taikyti CPK 123 straipsnio 4 dalyje nustatytą procesinių dokumentų įteikimo tvarką

– išsiuntimą juridinio asmens buveinės adresu, kai praėjus 10 dienų nuo išsiuntimo procesinis dokumentas laikomas tinkamai įteiktu, tokiu reguliavimu siekiant pagreitinti bylų dėl teismo įsakymo išdavimo nagrinėjimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-14-1075/2018).

10. Apeliacinės instancijos teismas pagal byloje esančius duomenis sprendė, kad pirmosios instancijos teismas išnaudojo CPK nustatytas galimybes įteikti procesinius dokumentus juridiniam asmeniui, o skolininkės nesugebėjimas tinkamai organizuoti korespondencijos priėmimo nėra pagrindas teigti, jog teismas, nepavykus procesinių dokumentų įteikti registruotos buveinės adresu, turėjo pareigą ieškoti kito galimo įteikimo būdu, nes tai prieštarautų proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principams (CPK 7 straipsnis).

III. KASACINIO SKUNDO TEISINIAI ARGUMENTAI IR ATSILIEPIMO Į JĮ TEISINIAI ARGUMENTAI

11. Kasaciniu skundu skolininkė UAB „Aspolitas“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gruodžio 13 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugpjūčio 27 d. žymą apie teismo įsakymo įsiteisėjimą, atnaujinti terminą prieštaravimams dėl teismo įsakymo panaikinimo pateikti, priimti UAB „Aspolitas“ prieštaravimus ir panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. liepos 5 d. įsakymą, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą kasaciniame teisme. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

11.1. Teismo procesinių dokumentų įteikimas skolininkei pirmosios instancijos teismo buvo vykdytas labai formaliai, dokumentus išsiunčiant tik Juridinių asmenų registre nurodytu įmonės buveinės adresu, jų nesiunčiant įmonės direktorės registruotos gyvenamosios vietos adresu ar UAB „Aspolitas“ išviešintu veiklos vykdymo vietos adresu. UAB „Aspolitas“ faktinė veiklos vykdymo vieta jau daugiau nei aštuonerius metus yra Klaipėdoje, Butkų Juzės g. 11. Be to, informacija apie UAB „Aspolitas“ faktinę veiklos vykdymo vietą (biuro adresą) yra pateikta Valstybinei mokesčių inspekcijai kaip mokesčių mokėtojo adresas, nurodyta „Google“ paieškos sistemoje, UAB „Aspolitas“ priklausančioje interneto svetainėje ir kituose interneto puslapiuose. Savo faktinės veiklos vykdymo adresą UAB „Aspolitas“ taip pat yra deklaravusi dalyvaudama viešuosiuose konkursuose, išrašydama PVM sąskaitas faktūras, sudarydama sutartis su tiekėjais bei klientais.

11.2. Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, nustatyta, kad kreditorė BUAB „FF lizingas“, atstovaujama bankroto administratorės, pateikė teismui pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo ir nurodė tik vieną skolininkės UAB „Aspolitas“ adresą, nors pačioje 2007 m. birželio 5 d. išperkamosios nuomos sutartyje Nr. L-VLJ-B1-07-0034 buvo nurodytas kitas skolininkės buveinės ir perduoto turto saugojimo adresas.

11.3. Pateiktame pareiškime dėl teismo įsakymo išdavimo kreditorė nurodė, kad jos reikalavimo teisė į skolininkę atsirado 2007 m. birželio 5 d. sudarytos UAB „Aspolitas“ ir UAB „Parex lizingas“ išperkamosios nuomos sutarties Nr. L-VLJ-B1-07-0034 pagrindu, tačiau kreditorės bankroto administratorė teismui nepateikė nei pačios lizingo sutarties, nei jokių kitų savo reikalavimo teisę į skolininkę patvirtinančių įrodymų. Skolininkės teigimu, 2007 m. birželio 5 d. lizingo sutarties kopija, ant kurios uždėta UAB „Parex lizingas“ teisių perėmėjos UAB „FF lizingas“ žyma, patvirtina, jog lizingo sutartis yra visiškai įvykdyta, o lizingo objekto nuosavybės teisės yra perleidžiamos lizingo gavėjai UAB „Aspolitas“. UAB „Aspolitas“ kartu su prašymu teismui pateikė šiuos rašytinius įrodymus.

12. Atsiliepimu į skolininkės kasacinį skundą kreditorė BUAB „FF lizingas“, atstovaujama bankroto administratorės UAB „Admivita“, prašo Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gruodžio 13 d. nutarties pagrįstumo klausimą spręsti teismo nuožiūra. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas argumentu, kad pirmosios instancijos teismas išnaudojo CPK nustatytas galimybes įteikti procesinius dokumentus juridiniam asmeniui, o skolininkės nesugebėjimas tinkamai organizuoti korespondencijos priėmimo nėra pagrindas teigti, jog teismas, nepavykus procesinių dokumentų įteikti registruotos buveinės adresu, turi pareigą ieškoti kito galimo dokumentų įteikimo būdo, tai prieštarautų proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principams (CPK 7 straipsnis).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. KASACINIO TEISMO ARGUMENTAI IR IŠAIŠKINIMAI

Dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių procesinių dokumentų įteikimą juridiniam asmeniui teismui priėmus teismo įsakymą pagal kreditoriaus pareiškimą, aiškinimo ir taikymo

13. Pagal nuosekliai nagrinėjamu klausimu formuojamą kasacinio teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką asmens teisė būti informuotam apie teismo procesą ir būti išklausytam yra viena iš asmens teisės į teisingą teismą garantijų. Teisė į teisingą teismą – ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos saugoma vertybė, todėl kasacinio teismo praktikoje dėl procesinių dokumentų įteikimo instituto nuosekliai remiamasi Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija. Į šias principines nuostatas turi būti atsižvelgiama teismui konkrečioje byloje taikant civilinio proceso teisės normas, nustatančias procesinių dokumentų įteikimo taisykles (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-16-313/2019 16–22 punktus).

14. Asmens teisei būti informuotam apie teismo procesą ir būti išklausytam – pateikti bylą nagrinėjančiam teismui argumentus savo interesų gynybai – užtikrinti yra skirtas CPK XI skyriaus antrame skirsnyje įtvirtintas procesinių dokumentų įteikimo institutas. CPK 122 straipsnis reguliuoja procesinių dokumentų įteikimo vietą, o CPK 123 ir 124 straipsniai – įteikimo tvarką ir įteikimo patvirtinimą.

15. CPK 122 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad juridiniams asmenims visi procesiniai dokumentai įteikiami Juridinių asmenų registre nurodytu buveinės adresu, išskyrus atvejus, kai juridinis asmuo nurodo kitą procesinių dokumentų įteikimo adresą arba kai įteikiama elektroninių ryšių priemonėmis.

16. CPK 123 straipsnis reglamentuoja procesinių dokumentų įteikimo tvarką. Šio straipsnio 4 dalis nustato, kad kai procesinį dokumentą pristatantis asmuo neranda adresato juridinio asmens buveinės vietoje ar kitoje juridinio asmens nurodytoje vietoje, procesinis dokumentas įteikiamas bet kuriam kitam įteikimo vietoje esančiam juridinio asmens darbuotojui; kai šioje dalyje nustatyta tvarka procesinių dokumentų įteikti nepavyksta, procesinis dokumentas siunčiamas juridinio asmens buveinės adresu ir laikomas įteiktu praėjus dešimčiai dienų nuo išsiuntimo. Pastaroji teisės norma nustato procesinių dokumentų įteikimą pagal įstatymą, netikrinant, ar dokumentas faktiškai buvo asmeniui įteiktas.

17. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2019 m. kovo 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-16-313/2019 26 punkte pažymėjo, kad CPK 123 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta būtina dokumentų įteikimo siunčiant juos juridinio asmens buveinės adresu sąlyga – kai šioje dalyje nustatyta tvarka procesinių dokumentų įteikti nepavyksta. Taigi, įstatymo leidėjo valia šis teisine fikcija grindžiamas dokumentų įteikimo būdas nustatytas kaip subsidiarus, t. y. gali būti taikomas tik tais atvejais, kai teismas išnaudojo kitas CPK 123 straipsnio 4 dalyje nustatytas procesinių dokumentų įteikimo galimybes. Taip pat šios nutarties 29–30 punktuose išplėstinė teisėjų kolegija nurodė, kad teismas, prieš taikydamas CPK 123 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą dokumentų įteikimo būdą, turi imtis priemonių, kad įteiktų procesinius dokumentus juridiniam asmeniui kitais teismui žinomais adresais, t. y., nepavykus faktiškai įteikti procesinio dokumento juridinio asmens registruotos buveinės adresu, teismas turi išnaudoti kitas jam prieinamas protingas priemones, pvz., siųsti dokumentus kitų byloje dalyvaujančių asmenų nurodytais, juridinio asmens vadovo gyvenamosios vietos adresais, naudotis elektroninėmis įteikimo priemonėmis ir kt. Tik išnaudojus šias galimybes procesiniai dokumentai gali būti pripažinti įteiktais praėjus dešimčiai dienų nuo išsiuntimo į juridinio asmens registruotą buveinę (CPK 123 straipsnio 4 dalis).

18. Kasacinis teismas, aiškindamas teisės normas, reglamentuojančias procesinių dokumentų įteikimą juridiniam asmeniui, taip pat yra nurodęs, kad juridiniam asmeniui taikoma pareiga atskleisti duomenis, be kita ko, apie savo buveinę, Juridinių asmenų registrui; juridinis asmuo turėtų taip pat pasirūpinti, kad jo buveinėje būtų sudarytos sąlygos priimti procesinius dokumentus ir kitą korespondenciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. sausio 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-14-1075/2018 24 punktas; 2019 m. kovo 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-16-313/2019 28 punktas).

19. Teisėjų kolegija pažymi, kad, taikant procesinių dokumentų įteikimo instituto nuostatas bylose dėl teismo įsakymo, turi būti atsižvelgta ir į šių bylų specifiką, be kita ko, į tai, kad teismas, priimdamas įsakymą, netikrina kreditoriaus reikalavimo pagrįstumo (CPK 435 straipsnio 3 dalis), o skolininkas turi teisę, gavęs teismo įsakymą, pateikti prieštaravimus, kuriuos pareiškus teismo įsakymas negali įsiteisėti (CPK 439 straipsnis). Taigi, visais atvejais turi būti įvertinama, ar galimybės skolininkui prieštarauti dėl teismo įsakymo nesuteikimas ir kreditoriaus reikalavimų tenkinimas jų pagrįstumo neįvertinus ginčo teisenos tvarka nepažeidžia proporcingumo ir šalių interesų derinimo principų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-520-469/2018 25 punktą).

20. Nagrinėjamoje byloje keliamas procesinių dokumentų įteikimo juridiniam asmeniui tinkamumo klausimas

skolininkei nurodant, kad pirmosios instancijos teismas procesinių dokumentų įteikimą skolininkei vykdė formaliai, nes, užuot dokumentus siuntęs įmonės direktorės registruotos gyvenamosios vietos adresu ar UAB „Aspolitas“ išviešintu veiklos vykdymo vietos adresu, juos išsiuntė tik Juridinių asmenų registre nurodytu įmonės registruotos buveinės adresu. Nepavykus įteikti procesinių dokumentų šiuo adresu, teismas, vadovaudamasis CPK 123 straipsnio 4 dalimi, pakartotinai išsiuntė procesinius dokumentus skolininkės buveinės adresu ir juos laikė įteiktais praėjus 10 dienų po išsiuntimo.

21. UAB „Aspolitas“ prieštaravimuose dėl kreditoriaus pareiškimo išduoti teismo įsakymą ir kasaciniame skunde nurodė, kad faktinė veiklos vykdymo vieta jau daugiau nei aštuonerius metus yra Klaipėdoje, Butkų Juzės g., be to, informacija apie UAB „Aspolitas“ faktinę veiklos vykdymo vietą (biuro adresą) pateikta Valstybinei mokesčių inspekcijai kaip mokesčių mokėtojo adresas, taip pat nurodyta UAB „Aspolitas“ priklausančioje interneto svetainėje ir kituose interneto puslapiuose, tačiau iš bylos duomenų matyti, jog procesiniai dokumentai skolininkei nė karto nebuvo išsiųsti nurodytais kitais adresais. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų taip pat matyti, kad Vilniaus apygardos teismas 2013 m. rugsėjo 10 d. nutartimi iškėlė bankroto bylą BUAB „FF lizingas“ ir bankroto administratore paskyrė UAB „Admivita“, ši ir teikė teismui pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo, tačiau teismai neįvertino UAB „Aspolitas“ pateiktuose prieštaravimuose dėl teismo įsakymo išdavimo nurodytų įrodymų ir aplinkybės, kad UAB „Aspolitas“ ir UAB „Admivita“ bendravo elektroniniu paštu, iš kurio akivaizdžiai matyti kitas nei teismo įsakyme nurodytas UAB „Aspolitas“ adresas. Teisėjų kolegijos sprendžia, pirmosios instancijos teismas formaliai rėmėsi BUAB „FF lizingas“ bankroto administratorės UAB „Admivita“ pareiškime dėl teismo įsakymo išdavimo nurodytu vienu skolininkės UAB „Aspolitas“ adresu ir nevertino vėliau UAB „Aspolitas“ pateiktuose prieštaravimuose dėl teismo įsakymo išdavimo pirmiau išvardytų aplinkybių, taip pat teismo liko neįvertinta ir nepatikrinta skolininkės nurodyta aplinkybė, kad pačioje 2007 m. birželio 5 d. išperkamosios nuomos sutartyje Nr. L-VLJ-B1-07-0034 buvo nurodytas kitas skolininkės buveinės ir perduoto turto saugojimo adresas.

22. Taigi nagrinėjamu atveju konstatuotina, kad šiuo atveju teismas neišnaudojo visų jam prieinamų protingų priemonių, siekdamas įteikti procesinius dokumentus UAB „Aspolitas“, ir skolininkė nebuvo veiksmingai ir tikslingai informuota apie pradėtą teismo procesą ir priimtą teismo procesinį dokumentą. Skolininkei vėliau prieštaravimuose nurodžius kitą adresą, kuriuo galėjo būti siųsti teismo procesiniai dokumentai, teismas nepagrįstai nesvarstė tokios skolininkės nurodytos aplinkybės kaip galimybės atnaujinti terminą prieštaravimams pagal CPK 439 straipsnio 2 dalį pateikti.

23. Dėl visumos aptartų aplinkybių konstatuotina, kad teismo įsakymas nebuvo tinkamai įteiktas skolininkei, būtent dėl šios aplinkybės ji neteko galimybės pareikšti prieštaravimų ir gintis nuo kreditorės reikalavimų, taip buvo pažeista CPK 436 straipsnio 7 dalies nuostata, kad teismo įsakymas įsiteisėja, jeigu per šio kodekso 437 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytą terminą skolininkas nepareiškia prieštaravimų dėl kreditoriaus pareiškimo. Šios aplinkybės suteikia pagrindą pripažinti, kad egzistuoja CPK 439 straipsnio 2 dalyje nustatytas pagrindas atnaujinti dėl svarbių priežasčių skolininkės praleistą terminą prieštaravimams pareikšti.

Dėl bylos procesinės baigties

24. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas atnaujinti praleistą terminą ir nepriimdamas skolininkės prieštaravimų, bei apeliacinės instancijos teismas, palikdamas pirmosios instancijos teismo nutartį nepakeistą, netinkamai taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias procesinių dokumentų įteikimą (CPK 123 straipsnio 4 dalį) ir prieštaravimų dėl kreditoriaus pateikto pareiškimo dėl įsakymo išdavimo pateikimą (CPK 439 straipsnį), ir šis pažeidimas turėjo įtakos priimant neteisėtus procesinius sprendimus, todėl pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesiniai sprendimai naikintini, terminas skolininkės prieštaravimams dėl teismo įsakymo peržiūrėjimo pateikti atnaujintinas ir šių prieštaravimų priėmimo klausimas perduotinas iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui CPK nustatyta tvarka (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas ir 3 dalis, 360 straipsnis). Procesinių dokumentų atitikties turinio ir formos reikalavimams patikrinimas yra fakto klausimas ir šiuo atveju nėra bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

25. Kasaciniam teismui nusprendus, kad byla grąžintina pirmosios instancijos teismui, šalių bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas paliktinas spręsti šiam teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (CPK 93, 96 straipsniai).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gruodžio 13 d. nutartį ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 31 d. nutartį.

Atnaujinti terminą skolininkei UAB „Aspolitas“ pateikti prieštaravimus į pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo ir šių prieštaravimų priėmimo klausimą perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

TEISĖJAI ALĖ BUKAVINIENĖ

SIGITA RUDĖNAITĖ

GEDIMINAS SAGATYS_______________________


Civilinė byla Nr. e3K-3-217-969/2019Teisminio proceso Nr. 2-58-3-00232-2018-6Procesinio sprendimo kategorija 2.6.11.4.1(S)




Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gražinos Davidonienės, Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Gedimino Sagačio (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Eikos statyba“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. sausio 24 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovių uždarosios akcinės bendrovės „Genra“ ir uždarosios akcinės bendrovės „Eikos statyba“ ieškinius atsakovei Mažeikių rajono savivaldybės administracijai dėl perkančiosios organizacijos sprendimų panaikinimo, trečiasis asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „LitCon“, išvadą byloje teikianti institucija – Viešųjų pirkimų tarnyba.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. GINČO ESMĖ

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=c335197098f411e9ae2e9d61b1f977b3

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių tiekėjų pasiūlymų (siaurąja prasme) vertinimą, aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovė UAB „Genra“ prašė teismo išeiti iš ieškinio ribų, įvertinti ir pasisakyti dėl techninio projekto dalies 15/021-TP-ŠVOK techninės specifikacijos vėdinimui 1.1, 1.2.9 punktuose, dalies 15/021-TP-ER 2.9.2 punkte ir dalies 15/021-TP-AS 2.4.1, 3.3.51 punktuose nustatytų reikalavimų aiškumo, nedviprasmiškumo ir atitikties viešųjų pirkimų principų reikalavimams, o jeigu būtų nustatyti pažeidimai – viešojo pirkimo procedūras nutraukti; jei pažeidimų nebūtų nustatyta – pripažinti, kad UAB „Genra“ techninis pasiūlymas atitinka viešojo pirkimo dokumentų reikalavimus; panaikinti atsakovės Mažeikių rajono savivaldybės administracijos (toliau – ir atsakovė, perkančioji organizacija) 2018 m. rugpjūčio 1 d. raštu Nr. VP4-448 įformintą atsakovės sprendimą dėl UAB „Genra“ pasiūlymo atmetimo; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kadangi kasacinis skundas dėl pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų dalies dėl UAB „Genra“ ieškinio reikalavimų nebuvo gautas ir ši bylos dalis nesudaro kasacinio nagrinėjimo dalyko, tai ji nutartyje plačiau neaprašoma.

3. Ieškovė UAB „Eikos statyba“ (toliau – ir ieškovė) prašė teismo panaikinti atsakovės 2018 m. rugpjūčio 1 d. sprendimą, kuriuo atmestas ieškovės pasiūlymas, ir 2018 m. rugpjūčio 21 d. sprendimą, kuriuo atmesta ieškovės pretenzija; priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

4. Ieškinyje nurodė, kad atsakovė vykdė atvirą konkursą „Mažeikių sporto ir pramogų centro, adresu Sedos g. 55, Mažeikiai, statyba“ (toliau – Konkursas). Ieškovė pateikė Konkurso pasiūlymą, tačiau jis atsakovės 2018 m. rugpjūčio 1 d. raštu Nr. VP4-447 buvo atmestas kaip neatitinkantis Konkurso sąlygų reikalavimų, nurodžius, kad su pasiūlymu pateikti žiniaraščiai neatitinka Techninių specifikacijų (pateikto žiniaraščio 18 iš 2050 eilučių pavadinimai nesutapo su Konkurso dokumentuose pateiktų pavyzdinių žiniaraščių eilučių pavadinimais).

5. Ieškovės nuomone, atmesdama jos pasiūlymą, atsakovė pažeidė Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo (toliau – VPĮ) 55 straipsnio 9 dalyje nustatytą pareigą perkančiajai organizacijai leisti tiekėjui ištaisyti redakcinio pobūdžio klaidas ir VPĮ 17 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus viešųjų pirkimų principus. Ieškovė paaiškino atsakovei, kad klaidos žiniaraščio eilučių pavadinimuose atsirado dėl programos „Sistela“ ypatumų ir žmogiškosios klaidos keičiant pavadinimus taip, kad jie atitiktų Konkurso sąlygose pateiktoje formoje nurodytus pavadinimus, pažymėjo, jog siūlomi darbai atitinka perkančiosios organizacijos siekiamus įsigyti darbus, pasiūlyme nėra jokių kainos apskaičiavimo klaidų, todėl atsakovė privalėjo sudaryti galimybę ieškovei pateikti savo pasiūlymo paaiškinimą. Nustatyti sąnaudų žiniaraščių trūkumai yra neesminiai ir gali būti lengvai ištaisomi pakeičiant eilučių tekstą (korektūros klaida), tačiau nekeičiant jų esmės, matų, kiekių ir įkainių; toks pakeitimas neturi jokios reikšmės nei pasiūlymų palyginimui, nei pirkimo rezultatui – leidžia įsigyti objektą, racionaliai naudojant lėšas; patikslinus pasiūlymą nebūtų pažeistas nei tiekėjų lygiateisiškumas, nei viešojo pirkimo skaidrumas, o perkančioji organizacija užtikrintų konkurenciją Konkurse.

6. Kadangi atsakovė atmetė ieškovės pretenziją, tai ieškovė kreipėsi į teismą.

II. PIRMOSIOS IR APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMŲ PROCESINIŲ SPRENDIMŲ ESMĖ

7. Šiaulių apygardos teismas 2018 m. spalio 26 d. sprendimu UAB „Genra“ ieškinį tenkino iš dalies; nutraukė bylos dalį dėl UAB „Eikos statyba“ ieškinio reikalavimo panaikinti perkančiosios organizacijos sprendimą atmesti tiekėjo pretenziją; kitą UAB „Eikos statyba“ ieškinio dalį atmetė; paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

8. Teismas nurodė, kad, pagal nuosekliai formuojamą kasacinio teismo praktiką, ieškinio reikalavimas dėl tiekėjo pretenzijos atmetimo nėra savarankiškas reikalavimas ir dėl to nepatenka į bylos nagrinėjimo dalyką. Atsižvelgdamas į tai, teismas nutraukė bylos dalį pagal ieškovės ieškinio reikalavimą dėl atsakovės sprendimo atmesti ieškovės pretenziją.

9. Teismas nustatė, kad atsakovė, vertindama ieškovės pasiūlymą, jame rado 18 klaidų (ieškovė šios aplinkybės neginčija): 1) Sklypo plano žiniaraščio 33 eilutėje ieškovė nurodė: „Plastikinių bordiūrų įrengimas ant betono pagrindo, kai bordiūras 80x200x1000 (vejos)“, o Konkurso sąlygose buvo nustatyta: „Betono bordiūrų įrengimas ant betono pagrindo, kai bordiūras 80x200x1000 (vejos)“; 2) Architektūros žiniaraščio 53, 55, 62, 64 eilutėse ieškovė nurodė: „Betoninio posluoksnio po pamatais armavimas tinklais“, o Konkurso sąlygose buvo nustatyta: „Betoninio posluoksnio armavimas tinklais“; 3) Architektūros žiniaraščio 59 eilutėje ieškovė nurodė: „Denginių nuolydžio 100 mm storio sluoksnių įrengimas iš termoizoliacinių plokščių polistireninio putplasčio plokštės“, o Konkurso sąlygose buvo nustatyta: „Denginių nuolydžio 100 mm storio sluoksnių įrengimas iš polistireninio putplasčio plokščių, paduodant medžiagas keltuvu (90 mm vidutinis, baseino

zona)“; 4) Architektūros žiniaraščio 143, 144 eilutėse ieškovė nurodė: „Aliuminio arba plastiko langų blokų su varstomomis sąvaromis montavimas mūrinėse sienose, kai langų blokų plotas daugiau kaip 1m2 iki 2 m2“, o Konkurso sąlygose buvo nustatyta: „Aliuminio langų blokų su varstomomis sąvaromis montavimas mūrinėse sienose, kai blokai daugiau kaip 1 iki 2 m2 (L-1)“; 5) Architektūros žiniaraščio 150 eilutėje ieškovė nurodė: „Keleivinio 3-ų sustojimų lifto, kurio kėlimo galia iki 1000 kg montavimas“, o Konkurso sąlygose buvo nustatyta: „Keleivinio 2-ų sustojimų lyninio lifto, kurio kėlimo galia iki 1150 kg montavimas“; 6) Architektūros žiniaraščio 151 eilutėje ieškovė nurodė: „Krovininio 3-ų sustojimų lifto, kurio kėlimo galia 1750 kg montavimas (ŽN keltuvas)“, o Konkurso sąlygose buvo nustatyta: „3-ų sustojimų krovininio lifto, kurio kėlimo galia 1150 kg, montavimas“; 7) Konstrukcijų žiniaraščio 2, 21 eilutėse ieškovė nurodė: „Galvenų įrengimas“, o Konkurso sąlygose buvo nustatyta: „Gelžbetoninės pamatų plokštės, įrengiant klojimus iš skydų, paduodant betoną siurbliu (Galvenų betonavimas)“; 8) Konstrukcijų žiniaraščio 9, 25 eilutėse ieškovė nurodė: „Betonas C30/37 XC1“, o Konkurso sąlygose buvo nustatyta: „Pagrindiniai resursai: Betonas, Armatūra“; 9) Elektroninio ryšių (lauko) žiniaraščio 2, 10 eilutėse ieškovė nurodė: „Gelžbetoninių kontrolinių šulinių (KŠ) 100 cm skersmens montavimas gyvenvietėse, kai šulinio gylis 1.8 m“, o Konkurso sąlygose buvo nustatyta: „G/b ryšių kanalizacijos šulinių įrengimas“; 10) Baseino įrangos žiniaraščio 44 eilutėje ieškovė nurodė: „Kaskadinė sistema siaura koncentruota srove su 3kW siurbliu“, o Konkurso sąlygose buvo nustatyta: „Kaskadinė sistema plačiu piltuvu su 3kW siurbliu“; 11) Baseino įrangos žiniaraščio 73 eilutėje ieškovė nurodė: „Kaskadinė sistema vaikų baseinui su 3 kW siurbliu“, o Konkurso sąlygose buvo nustatyta: „Kaskadinė sistema vaikų baseinui su 2,2 kW siurbliu“.

10. Teismas, įvertinęs pirmiau nurodytus ieškovės pasiūlymo trūkumus, sprendė, kad žiniaraščiuose buvo ne supainiotos tam tikrų žiniaraščių eilutės, bet pateikti duomenys apie medžiagas, kurios Konkurse nebuvo perkamos, dalis perkamų medžiagų liko neįvertinta, buvo pasiūlyti kiti darbai. Ieškovė kartu su pretenzija dėl jos pasiūlymo atmetimo pateikė koreguotą techninę informaciją (naujus žiniaraščius), todėl teismas padarė išvadą, kad perkančiosios organizacijos nustatyti pasiūlymo trūkumai yra ne techniniai, o esminiai, jie negalėjo būti ištaisyti nekeičiant pasiūlymo esmės – netinkamų medžiagų ar darbų nepakeitus kitais (tinkamais).

11. Teismas pažymėjo, kad perkančioji organizacija su Konkurso dokumentais pateiktuose žiniaraščiuose nurodė, kokie darbai turi būti pasiūlyti, kokių darbų įkainiai turi būti nurodyti, todėl ieškovė privalėjo kruopščiai parengti pasiūlymą, nekeisdama darbų pavadinimų ir eiliškumo. Konkrečios programos naudojimas žiniaraščiams formuoti ir joje esančių duomenų tinkamumas priskirtini išimtinai tiekėjo rizikai. Tikslus žiniaraščio eilutės turinio nurodymas turi esminę reikšmę, nes už darbus bus mokama pagal fiksuotus darbų įkainius, o ne pateikiant bendrą objekto kainą.

12. Teismas nurodė, kad, pagal kasacinio teismo praktiką, net jei tiekėjo padaryta klaida būtų akivaizdi (techninė), ji negali būti kvalifikuojama kaip redakcinio pobūdžio ir paprastai ištaisytina, jei identifikuotą trūkumą galima pašalinti tik iš naujo teikiant duomenis ar net visą pasiūlymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-234-469/2018). Įvertinęs bylos medžiagą teismas sprendė, kad atsakovė, ieškovės pasiūlyme siaurąja prasme nustačiusi reikšmingus trūkumus, šį pasiūlymą įvertino pagal turiningojo vertinimo principą. Nustatant Konkurso sąlygas ir vertinant tiekėjų pasiūlymų atitiktį jų reikalavimams, visiems tiekėjams buvo sudarytos vienodos sąlygos konkuruoti dėl viešojo pirkimo sutarties sudarymo, todėl teismas atmetė ieškovės argumentus dėl tariamo VPĮ 17 straipsnyje įtvirtintų viešųjų pirkimų principų pažeidimo.

13. Teismas konstatavo, kad, ieškovei pateikus Konkurso sąlygose nustatytų reikalavimų neatitinkančius žiniaraščius, šiuos reikalavimus atitinkančių žiniaraščių pateikimas tikslinant pasiūlymą būtų laikomas pasiūlymo esmės keitimu, todėl pripažino, kad perkančioji organizacija pagrįstai atmetė ieškovės pasiūlymą kaip neatitinkantį Konkurso dokumentuose nustatytų reikalavimų. Teismas atmetė argumentus, kad perkančioji organizacija, vadovaudamasi VPĮ 55 straipsnio 9 dalimi, turėjo pareigą kreiptis į tiekėją prašydama paaiškinti, ar pasiūlyme nurodyti darbai atitinka Techninės specifikacijos reikalavimus, nes ne tiekėjas, bet perkančioji organizacija sprendžia, ar pasiūlyme nurodyti darbai atitinka nustatytus reikalavimus. Anot teismo, leidimas ieškovei toliau dalyvauti Konkurso procedūrose reikštų Konkurso sąlygų pakeitimą ir nepagrįsto pranašumo suteikimą ieškovei kitų tiekėjų atžvilgiu, lemtų skaidrumo, lygiateisiškumo ir tiekėjų teisėtų lūkesčių principų pažeidimą, sudarytų prielaidas galimai neskaidriai panaudoti viešojo pirkimo lėšas.

14. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal UAB „Genra“, UAB „Eikos statyba“ ir Mažeikių rajono savivaldybės administracijos apeliacinius skundus, 2019 m. sausio 24 d. sprendimu panaikino Šiaulių apygardos teismo 2018 m. spalio 26 d. sprendimo dalį, kuria UAB „Genra“ ieškinys tenkintas iš dalies ir atsakovei paskirta 10 000 Eur bauda, ir dėl šios dalies priėmė naują sprendimą – UAB „Genra“ ieškinį atmetė; kitą Šiaulių

apygardos teismo 2018 m. spalio 26 d. sprendimo dalį paliko nepakeistą.15. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad ieškovė neginčijo, jog kartu su jos pasiūlymu pateiktuose žiniaraščiuose

buvo padaryta 18 klaidų, o Konkurso sąlygose buvo aiškiai nurodyta, kad pasiūlymas, kuriame pateiktas darbų kiekių žiniaraštis neatitiks Konkurso sąlygų reikalavimų, bus atmestas (Konkurso sąlygų 60.1.8.2, 87.3 punktai), konstatavo, jog perkančioji organizacija pagrįstai atmetė ieškovės pasiūlymą. Perkančiajai organizacijai pripažinus tokį pasiūlymą tinkamu ir jo neatmetus, būtų pažeisti VPĮ 17 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti lygiateisiškumo ir skaidrumo principai. Kolegija atmetė ieškovės argumentus, kad darbų kiekių žiniaraščiuose esantys neatitikimai buvo lengvai ištaisomi patikslinant darbų pavadinimus, nekeičiant siūlomų darbų įkainių, atkreipė dėmesį į tai, kad, nustačius, jog ieškovės pateikti darbų kiekių žiniaraščiai neatitiko Konkurso sąlygų reikalavimų, ir dėl to atmetus jos pasiūlymą, negalimas pakartotinis pataisytų žiniaraščių pateikimas (priėmimas), nes pateikti nauji ištaisyti žiniaraščiai ieškovės pasiūlymą iš neatitinkančio Konkurso sąlygų reikalavimų daro juos atitinkantį (VPĮ 55 straipsnio 9 dalis). Tokia išvada atitinka šios nutarties 12 punkte nurodytą kasacinio teismo praktiką, jos nekeičia ieškovės nurodyta aplinkybė, kad pasiūlymo klaidos nebuvo esminės.

16. Pritardama pirmosios instancijos teismo išvadoms, kolegija konstatavo, kad šis teismas tinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes, nepažeidė materialiosios ir proceso teisės normų.

III. KASACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMO Į JĮ TEISINIAI ARGUMENTAI

17. Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. sausio 24 d. sprendimo ir Šiaulių apygardos teismo 2018 m. spalio 26 d. sprendimo dalis, kuriomis atmestas ieškovės ieškinys, ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

17.1. Skundžiamuose sprendimuose teismai, nesilaikydami Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio nuostatų, pasisakydami dėl tiekėjo teisės patikslinti (paaiškinti) pasiūlymą, nepagrįstai apribojo VPĮ 55 straipsnio 9 dalies taikymą, t. y. konstatavo, kad ieškovė neturėjo teisės patikslinti (paaiškinti) savo pasiūlymą, nors teisės normose nenustatytas toks ribojimas (dėl įsivėlusios techninės klaidos, kai nekeičiama pasiūlymo kaina ar perkamas objektas). Atsakovė, nesuteikdama ieškovei teisės patikslinti (paaiškinti) pasiūlymą, nesilaikė viešųjų pirkimų dalyvių lygiateisiškumo principo (VPĮ 17 straipsnio 1 dalis), pažeidė Konstitucijos 28 straipsnį.

17.2. VPĮ 55 straipsnio 9 dalyje įtvirtinta tiekėjų teisė tikslinti pasiūlymus, be kita ko, net ir ištaisyti aritmetines klaidas, nekeičiant pasiūlymo esmės, siekiant užtikrinti viešųjų pirkimų tikslo įgyvendinimą ir ribojant pernelyg formalų reglamentavimo taikymą. Remdamasi šia norma perkančioji organizacija privalo leisti tiekėjui patikslinti (paaiškinti) savo pasiūlymą, jei tik tokiais paaiškinimais nėra keičiama pasiūlymo kaina ar pats pirkimo objektas. Kadangi ieškovės kartu su pasiūlymu pateiktuose darbų žiniaraščiuose nustatytos klaidos yra techninio pobūdžio, padarytos rankiniu būdu taisant programa „Sistela“ suformuotus žiniaraščius (per klaidą palikus 18 netikslių eilučių pavadinimų), tai šis pasiūlymo netikslumas galėjo būti ištaisytas tiek naujai pateikiant visą žiniaraštį su ištaisytais eilučių pavadinimais, tiek nurodant perkančiajai organizacijai, kad ši vadovautųsi su Konkurso dokumentais pateikta žiniaraščio forma, taikant ieškovės pasiūlyme nurodytas kainas. Dėl patogumo ieškovė pateikė naujai užpildytą žiniaraštį su pakoreguotais eilučių pavadinimais, tačiau tai neteikia pagrindo kitaip vertinti tokį patikslinimą, t. y. šis patikslinimas nekeičia pasiūlymo esmės. Šią išvadą patvirtina ir tai, kad techninės klaidos buvo padarytos tik 18 iš 2050 eilučių, t. y. 0,87 proc. visų eilučių, taigi patikslinimų kiekis buvo nežymus. Atsakovė, priimdama sprendimą atmesti ieškovės pasiūlymą, pažeidė VPĮ 55 straipsnio 9 dalyje nustatytą perkančiosios organizacijos pareigą leisti tiekėjui ištaisyti redakcinio pobūdžio klaidas ir VPĮ 17 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus viešųjų pirkimų principus.

17.3. Teismai, spręsdami dėl ieškovės teisės paaiškinti pasiūlymą, neatsižvelgė į aplinkybes, kad techninių klaidų atsiradimą lėmė perkančiosios organizacijos pateiktų Konkurso dokumentų forma – žiniaraščių failai buvo pateikti ne XLS ar DOC formatais, į kuriuos būtų galima įrašyti siūlomą įkainį, bet ieškovė turėjo iš naujo savarankiškai parengti pirminius žiniaraščius ir rankiniu būdu koreguoti įkainius bei žiniaraščio eilučių pavadinimus. Be to, atsakovės pateikti žiniaraščiai buvo suformuoti neautomatiškai (nenaudojant sąnaudų skaičiavimo programos), darbų eilučių pavadinimai buvo pakeisti arba papildyti, todėl tiekėjo naudojamoje „Sistela“ duomenų bazėje nebuvo perkančiosios organizacijos nurodytų darbų pavadinimų, tiekėjui reikėjo rankiniu būdu taisyti sistemos siūlomus pavadinimus, nesutampančius su nurodytais Konkurso sąlygose.

17.4. Nepaisydama žiniaraštyje įsivėlusių techninių klaidų, ieškovė įvertino visas reikalingas sąnaudas, pateikė Konkurso objektą atitinkantį pasiūlymą ir nurodė kainas, kurias gali pasiūlyti bei pagrįsti (atitinkamai ištaisydama klaidas, ieškovė nekeistų pasiūlytų įkainių ir bendros pasiūlymo kainos). Dėl to teismai nepagrįstai sprendė, kad, perkančiajai organizacijai leidus ieškovei ištaisyti pasiūlymo trūkumus, būtų pažeisti tiekėjų lygiateisiškumo ir skaidrumo principai. Remiantis Konkurso sąlygų 90 punktu, pasiūlymai bus vertinami pagal galutinę pasiūlymo kainą (įkainių sumą), siūlomam statybos vadovui tiekėjo mokamą atlyginimą ir siūlomo projekto vadovo patirtį, todėl nežymios techninės klaidos sąnaudų (darbų) žiniaraščių eilučių tekste, kurios gali būti lengvai ištaisomos nekeičiant pasiūlymo esmės, neturėtų jokios įtakos lyginant tiekėjų pasiūlymus ir užtikrinant tiekėjų lygiateisiškumą.

17.5. Perkančioji organizacija ir teismai neatliko turiningojo pasiūlymo vertinimo, nepagrįstai sprendė, kad žiniaraščių trūkumų ištaisymai yra esminis pasiūlymo keitimas, nepagrindė, kad žiniaraščių eilučių ištaisymas į formą, pateiktą kartu su Konkurso sąlygomis (žinomą visiems tiekėjams), galėtų turėti esminę įtaką pasiūlymų vertinimui ar Konkurso rezultatui.

17.6. Teismai nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos dėl tiekėjo teisės patikslinti pasiūlymą ir perkančiosios organizacijos pareigos leisti tai padaryti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-654-378/2015), perkančiosios organizacijos pareigos atlikti pasiūlymo patikslinimo turiningąjį vertinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-333/1014), VPĮ 17 straipsniuose įtvirtintų viešųjų pirkimų skaidrumo ir tiekėjų lygiateisiškumo principų taikymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-294-469/2018).

18. Atsakovė atsiliepime į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. sausio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

18.1. Teismai, įvertinę ieškovės pasiūlyme padarytas klaidas, pagrįstai sprendė, kad dėl esminio klaidų pobūdžio nėra įmanoma jas ištaisyti nekeičiant pasiūlymo esmės ir (ar) neteikiant naujo pasiūlymo, kaip tai įtvirtinta VPĮ 55 straipsnio 9 dalyje. Ieškovė pasiūlė ne tą pirkimo objektą, dėl kurio įsigijimo buvo vykdomas Konkursas (nurodė iš esmės skirtingus darbus (šios nutarties 9 punktas). Dalis ieškovės pasiūlyme nurodytų darbų iš esmės skyrėsi nuo atsakovės siekiamų įsigyti darbų, šie skirtumai nebuvo vien redakcinio pobūdžio ar formalus neatitikimas, kurį būtų galima ištaisyti pateikiant paprastą paaiškinimą (ieškovė siūlė kitokias medžiagas, neįsivertino dalies medžiagų, pasiūlė darbus su papildomais apribojimais, kurių nebuvo Konkurso dokumentuose, teikė alternatyvius pasiūlymus, nors alternatyvos Konkurse nebuvo leidžiamos (Konkurso sąlygų 23, 58 punktai) ir kt.). Nustatytos neatitiktys negali būti ištaisomos kitaip nei iš naujo teikiant pasiūlymą ir jame pakeičiant Konkurso dokumentų neatitinkančias eilutes, ir atitinkamai nurodant tokių naujai siūlomų darbų įkainį. Ieškovės teiginiai, kad klaidoms pašalinti būtų pakakę paaiškinimo, nekeičia pirmiau nurodytos išvados, nes toks paaiškinimas taip pat iš esmės keistų ieškovės pasiūlymą ir Konkurso sąlygų reikalavimų neatitinkantį pasiūlymą padarytų jas atitinkantį, o tai pažeistų VPĮ 55 straipsnio 9 dalį.

18.2. Kasaciniame skunde nurodoma, kad padarytos klaidos buvo „techninės“. VPĮ nenustatyta tokių klaidų taisymo galimybė, neįvirtintas tokios klaidos apibrėžimas, o kasacinio teismo praktikoje techninė klaida prilyginama akivaizdžiai klaidai; ji negali būti kvalifikuojama kaip redakcinio pobūdžio ir paprastai ištaisytina, jei identifikuotą trūkumą galima pašalinti tik iš naujo teikiant duomenis ar net visą pasiūlymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-121-690/2016). Ieškovės padarytos klaidos negali būti vertinamos kaip aritmetinės, akivaizdžios ar redakcinio pobūdžio, todėl net jei jų atsiradimą ir lėmė ieškovės pasirinkta technika ar pasiūlymą rengęs darbuotojas, šių klaidų rizika tenka pačiai ieškovei.

18.3. Konkurso dokumentai buvo tikslūs ir aiškūs, todėl ieškovė nepagrįstai nurodo, kad perkančioji organizacija ir teismai perkėlė tiekėjui atsakomybę už šių dokumentų tikslumą. Pareiga pateikti tinkamą pasiūlymą tenka tiekėjui, o ne perkančiajai organizacijai, todėl ieškovė privalėjo kruopščiai parengti pasiūlymą ir surašyti tikslių darbų įkainius, nekeisdama darbų pavadinimo turinio ir eiliškumo. Konkrečios programos pasirinkimas ir naudojimas formuojant žiniaraščius, taip pat joje esančių duomenų tinkamumas priskirtinas išimtinai tiekėjo rizikai. Jeigu perkančioji organizacija sprendimą dėl klaidų taisymo priimtų vertindama tiekėjo nurodomas subjektyvias aplinkybes, nulėmusias tokių klaidų atsiradimą (žmogiškasis faktorius, pasirinkta programinė įranga), tokie jos veiksmai visiškai neatitiktų lygiateisiškumo ir skaidrumo principų.

18.4. Konkurso sąlygų 60.1.8.2 punkto nuostatos patvirtina, kad pasiūlymuose nurodyti darbai ir jų įkainiai buvo esminė pasiūlymo dalis, reikalinga ne tik viešojo pirkimo sutarčiai sudaryti, bet ir pasiūlymams vertinti bei palyginti. Ieškovei į

pasiūlymą neįtraukus dalies perkamų darbų (net jei ši dalis nedidelė) ir jų įkainių, ieškovės pasiūlymo neįmanoma vertinti ir palyginti su kitais pasiūlymais.

18.5. Nustačiusi, kad pasiūlymo trūkumų ištaisyti nekeičiant pasiūlymo esmės nebuvo įmanoma, perkančioji organizacija pagrįstai neprašė ieškovės tikslinti savo pasiūlymą. Priešingas VPĮ 55 straipsnio 9 dalies aiškinimas ir taikymas prieštarautų įstatymo imperatyvams, pažeistų viešųjų pirkimų principus, diskriminuotų kitus tiekėjus, tinkamai parengusius savo pasiūlymus.

18.6. Kasacinio skundo argumentai dėl lygiateisiškumo ir skaidrumo principų pažeidimo nepagrįsti. Atsakovės elgesys vertinant ieškovės pasiūlymą atitiko Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – Teisingumo Teismas) praktiką dėl vienodo požiūrio principo ir skaidrumo pareigos (Teisingumo Teismo 2012 m. kovo 29 d. sprendimas byloje SAG ELV Slovensko, C-599/10; 2013 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Manova, C-336/12). Leidimas ieškovei taisyti esmines pasiūlymo klaidas prieštarautų ne tik lygiateisiškumo, bet ir skaidrumo principams, juolab kad atsakovė Konkurso sąlygose nustatė, jog darbų kiekių žiniaraščių įrašų turinys ir eilės tvarka negali būti keičiami, o dėl netinkamo žiniaraščių užpildymo pasiūlymas bus atmetamas (Konkurso sąlygų 60.1.8.2, 87.3 punktai).

18.7. Kasacinis teismas savo praktikoje dėl VPĮ 39 straipsnio 1 dalies (savo turiniu identiška šiam ginčui aktualiai VPĮ 55 straipsnio 9 dalies nuostatai) aiškinimo ir taikymo yra konstatavęs, kad nėra pagrindo taikyti ir spręsti dėl turinio viršenybės prieš formą principo, kai pasiūlymo siaurąja prasme turinio, atitinkančio pirkimo sąlygų reikalavimus, tiekėjas apskritai nepateikė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-234-469/2018; kt.). Ieškovė pateikė pasiūlymą pakeistam pirkimo objektui, todėl teismai pagrįstai taikė nurodytą praktiką ir atmetė ieškinį. Teismai tinkamai taikė šios nutarties 17.6 punkte nurodytą teismų praktiką, priimdami skundžiamus sprendimus atsižvelgė į šiose nutartyse pateiktus išaiškinimus.

19. Kitų atsiliepimų į kasacinį skundą įstatymų nustatyta tvarka negauta.

Teisėjų kolegija



Dėl tiekėjų teisės paaiškinti, patikslinti savo pasiūlymus siaurąja prasme

20. VPĮ įtvirtintas bendrasis principas, kad tiekėjas turi teisę paaiškinti savo pasiūlymą (tokio pobūdžio nuostata buvo įtvirtinta tiek iki 2017 m. liepos 1 d. galiojusios redakcijos VPĮ 39 straipsnio 1 dalyje, tiek yra įtvirtinta po 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojusio naujos redakcijos VPĮ 55 straipsnio 9 dalyje).

21. Pagal VPĮ 55 straipsnio 9 dalį (ginčui aktuali 2017 m. gegužės 2 d. įstatymo Nr. XIII-327 redakcija), perkančioji organizacija, vadovaudamasi šio įstatymo 45 straipsnio 3 dalimi, gali prašyti dalyvių patikslinti, papildyti arba paaiškinti savo pasiūlymus, tačiau ji negali prašyti, siūlyti arba leisti pakeisti pasiūlymo, pateikto atviro ar riboto konkurso metu, ar galutinio pasiūlymo, pateikto konkurencinio dialogo, skelbiamų derybų, neskelbiamų derybų ar inovacijų partnerystės metu, esmės – pakeisti kainą arba padaryti kitų pakeitimų, dėl kurių pirkimo dokumentų reikalavimų neatitinkantis pasiūlymas taptų atitinkantis pirkimo dokumentų reikalavimus.

22. Pažymėtina, kad VPĮ 55 straipsnio 9 dalies turinys iš esmės nesiskiria nuo anksčiau galiojusios redakcijos VPĮ 39 straipsnio 1 dalies nuostatų, todėl, taikant ginčui aktualios redakcijos VPĮ 55 straipsnio 9 dalies nuostatas, remtinasi kasacinio teismo suformuota VPĮ 39 straipsnio 1 dalies aiškinimo ir taikymo praktika. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad viešųjų pirkimų teisiniame reguliavime „pasiūlymo“ terminas vartojamas dvejopa prasme: pirma, kaip tiekėjo perkančiajai organizacijai pateiktų dokumentų visuma (įskaitant dokumentus, pagrindžiančius reikalavimus tiekėjams (tiekėjų kvalifikaciją ir neigiamo pobūdžio sąlygų nebuvimą), kitus reikalavimus tiekėjams (pvz., nuostatos dėl bendro kelių dalyvių dalyvavimo pirkime teikiant bendrą pasiūlymą, pasiūlymo užtikrinimo dokumentai ir kt.), taip pat techninius duomenis ir kt.; antra, pasiūlymas siaurąja prasme – pasiūlymo dalis, kuria tiekėjas siūlo viešojo pirkimo sutarties objektą, nurodo jo savybes, kainą, sutarties vykdymo aplinkybes. Šis sąvokų atskyrimas reikšmingas, be kita ko, sprendžiant dėl tiekėjo teisės taisyti ar aiškinti pasiūlymą apimties ir atitinkamų perkančiosios

organizacijos pareigų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-333/2014).23. Kasacinis teismas dėl pasiūlymo siaurąja prasme vertinimo yra konstatavęs, kad tais atvejais, kai tiekėjo pasiūlyme

siaurąja prasme nustatomi reikšmingi trūkumai ir kai net pagal turiningojo vertinimo principą (inter alia (be kita ko), atsižvelgiant į dokumentų visumą) perkančiosios organizacijos negali konstatuoti jo atitikties iškeltiems reikalavimams, tuomet tiekėjo paaiškinimai kaip keičiantys pasiūlymą iš esmės yra nepriimtini ir toks pasiūlymas atmestinas VPĮ 39 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu; net jei tiekėjo padaryta klaida būtų akivaizdi (techninė), ji negali būti kvalifikuojama kaip redakcinio pobūdžio ir paprastai ištaisytina, jei identifikuotą trūkumą galima pašalinti tik iš naujo teikiant duomenis ar net visą pasiūlymą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-234-469/2018 34 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

24. VPĮ 39 straipsnio 1 dalies reguliavimas, aiškintinas ir taikytinas siaurai, apima tik išskirtines situacijas, todėl tais atvejais, kai perkančioji organizacija nustato, jog tiekėjo pasiūlyme yra tokio pobūdžio trūkumų, kuriuos leidžiama paaiškinti ar patikslinti, nekeičiant pasiūlymo esmės, ji (pirkėja) privalo kreiptis į tiekėją jam siūlydama (prašydama) paaiškinti redakcinio pobūdžio, objektyviai nustatytinus, paprastai ištaisytinus ar paaiškintinus netikslumus. Perkančiosios organizacijos diskrecija taikant VPĮ 39 straipsnio 1 dalies nuostatas iš esmės reiškiasi ne sprendimu leisti arba ne tiekėjui paaiškinti pasiūlymą, o įvertinimu, ar pasiūlymo trūkumo pobūdis leidžia jį pataisyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-654-378/2015).

25. Situacija, kai dalyviui gali būti leidžiama paaiškinti atitinkamus neaiškius pasiūlymo elementus, yra daugiau išimtinio pobūdžio, pasiūlymo trūkumai turi būti redakcinio pobūdžio, objektyviai nustatytini ir paprastai ištaisytini. Nustatytas trūkumas pirmiau nurodytų kriterijų neatitinka, kai jam ištaisyti nepakanka paprasto ūkio subjekto paaiškinimo, o reikia atskiro, gan detalaus ir tikslaus pasiūlymo patikslinimo, papildymo naujais duomenimis. Be to, pripažintina, kad nei pats trūkumas, nei jo taisymas nepasižymi objektyvumu, jei jo ištaisymo rezultatas priklauso nuo tai atliekančio subjekto (žr. pirmiau nurodytą kasacinio teismo nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-654-378/2015).

26. Nurodyti išaiškinimai koreliuoja su Teisingumo Teismo praktika, kurioje yra nurodyta, kad pagal viešųjų pirkimų principus konkrečiai nedraudžiama išimtiniais atvejais taisyti ar pildyti atskirus pasiūlymo duomenis dėl to, kad akivaizdžiai būtinas paprastas jų paaiškinimas, arba siekiant ištaisyti akivaizdžias redakcinio pobūdžio klaidas, jei dėl šio pakeitimo faktiškai nepateikiamas naujas pasiūlymas. Taigi įgyvendindama turimą diskreciją perkančioji organizacija turi traktuoti skirtingus kandidatus vienodai ir sąžiningai, todėl pasibaigus pasiūlymų atrankos procedūrai ir atsižvelgiant į jos rezultatą paaiškinimo prašymas negali atrodyti nepagrįstai palankus ar nepalankus tiekėjui ar kandidatams, kuriems jis adresuotas (Teisingumo Teismo 2012 m. kovo 29 d. sprendimas byloje SAG ELV Slovensko, C-599/10, 40–41 punktai).

27. Analogiškos pozicijos laikomasi ir naujausioje Teisingumo Teismo praktikoje, kurioje pažymėta, kad perkančiosios organizacijos dalyviui adresuotas prašymas pateikti reikalaujamus pareiškimus ir dokumentus iš principo gali būti skirtas tik jo pasiūlymui paaiškinti arba akivaizdžiai šio pasiūlymo klaidai ištaisyti ir tik tiek, kiek pradinio pasiūlymo papildymas arba pataisymas nelemia esminio pasiūlymo pakeitimo; pataisyti pradinį pasiūlymą tam, kad būtų ištaisytos akivaizdžios korektūros klaidos, galima tik išimtiniais atvejais ir tik jei šis pakeitimas faktiškai nelemia naujo pasiūlymo (Teisingumo Teismo 2017 m. gegužės 11 d. sprendimas byloje Archus ir Gama, C131/16, 36–37 punktai; 2018 m. vasario 28 d. sprendimas sujungtose bylose MA. T.I. SUD ir Duemme SGR, C523/16 ir C536/16, 50, 52 punktai).

28. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl to, ar ieškovės pasiūlyme nustatyti neatitikimai (šios nutarties 9 punktas) pagal savo pobūdį galėjo būti ištaisyti paaiškinant (patikslinant) pasiūlymą ir ar atsakovė privalėjo leisti ieškovei tai padaryti.

29. Bylą nagrinėję teismai sprendė, kad perkančiosios organizacijos nustatyti ieškovės pasiūlymo trūkumai buvo ne techniniai, o esminiai; norint juos ištaisyti, turėjo būti pakeistos netinkamai nurodytos medžiagos ar darbai, o toks pakeitimas būtų laikomas pasiūlymo esmės keitimu – netinkamo pasiūlymo pakeitimu į tinkamą.

30. Nesutikdama su nurodytomis teismų išvadomis, ieškovė pateikė kasacinį skundą, jame nurodė argumentus, kad atsakovė netinkamai taikė VPĮ 55 straipsnio 9 dalį; be pagrindo sprendė, jog, leidus ieškovei ištaisyti nustatytus techninio pobūdžio pasiūlymo trūkumus, būtų atliktas esminis pasiūlymo keitimas, pažeisti tiekėjų lygiateisiškumo ir skaidrumo principai; neatsižvelgė į techninių klaidų atsiradimo aplinkybes.

31. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad ieškovės pateiktame žiniaraštyje buvo padaryta 18 klaidų, šios klaidos įvairios – žiniaraščio lentelėje nurodytos kitokios medžiagos, nei buvo reikalauta (pvz., pasiūlyti plastikiniai, o ne betono bordiūrai), kitokių specifikacijų įranga (pvz., pasiūlytas 3-ų sustojimų liftas, kurio kėlimo galia iki 1000 kg, o ne reikalautas 2-ų sustojimų liftas, kurio kėlimo galia 1150 kg), pasiūlyta tik dalis konkrečioje žiniaraščio eilutėje nurodyto objekto (betonas, o

ne betonas su armatūra) arba skirtingo pobūdžio objektas (pvz., kaskadinė sistema siaura koncentruota srove, o ne perkančiosios organizacijos reikalautu plačiu piltuvu). Taigi žiniaraštyje buvo nurodytas (pasiūlytas) kitokio pobūdžio (charakteristikų) objektas, nei buvo reikalaujama Konkurso dokumentuose.

32. Dėl nurodytų darbų kiekių žiniaraščio neatitikimų darytinos dvejopo pobūdžio išvados. Viena vertus, kaip pagrįstai nustatė ginčą sprendę teismai, toks žiniaraštis neatitiko Konkurso sąlygų 60.1.8.2 punkte perkančiosios organizacijos įtvirtinto reikalavimo, jog rengiant darbų kiekių žiniaraščius negali būti keičiamas įrašų darbų ir medžiagų kiekių žiniaraščiuose turinys ir eilės tvarka. Remiantis Konkurso sąlygų 87.3 punktu, pasiūlymas turėjo būti atmetamas, jeigu jis neatitinka Konkurso dokumentuose nustatytų reikalavimų (pvz., darbai neatitinka techninės specifikacijos ar kitų reikalavimų, pasiūlymas pateiktas ne perkančiosios organizacijos nurodytomis elektroninėmis priemonėmis, nepateiktas darbų kiekių žiniaraštis ar žiniaraščiai, pateiktuose darbų kiekių žiniaraščiuose darbai sugrupuoti kitaip nei su Konkurso dokumentais pateiktuose darbų kiekių žiniaraščiuose ir neįmanoma vienareikšmiškai aiškiai nustatyti, ar tiekėjas siūlo tokius darbus, kokie perkami, ir ar jie apima viską, kas buvo nurodyta Konkurso dokumentuose ir jų prieduose; tiekėjas netinkamai užpildė žiniaraščius (nurodė mažesnius / didesnius darbų kiekius, nelygiavertes medžiagas, įrenginius), pakeitė perkamus darbus ir medžiagas kitais, ar neįrodė šių darbų ar medžiagų lygiavertiškumo; tiekėjas nepateikė siūlomų svarbiausių medžiagų, įrangos sertifikatų ar kitos techninės dokumentacijos; paaiškindamas pasiūlymą pakeitė pasiūlymo techninius duomenis ar duomenis paaiškino taip, kad iš neatitinkančio pasiūlymą padarė šiuos reikalavimus atitinkantį, ir pan.).

33. Taigi perkančioji organizacija Konkurso dokumentuose buvo aiškiai išreiškusi savo poziciją dėl tiekėjų pateiktų žiniaraščių sutapties su pateiktais Konkurso dokumentuose svarbos, jų reikšmės vertinant pasiūlymus ir atsiskaitant už atliktus darbus vykdant viešojo pirkimo sutartį (remiantis Konkurso sąlygų 60.1.8.2 punktu, darbų ir medžiagų kiekių žiniaraščiuose nustatyti darbų kiekiai naudojami pasiūlymo kainai (įkainių sumai) apskaičiuoti bei pagrįsti; darbų kiekių žiniaraščiuose nurodyti darbų vieneto įkainiai bus naudojami sumokėti už faktiškai atliktus darbus; bendra pasiūlymo kaina (bendra įkainių suma) turi būti įrašyta į pasiūlymo formą ir naudojama tik renkant laimėtoją, o už darbus su Konkurso laimėtoju bus atsiskaitoma pagal darbų įkainius, nurodytus užpildytuose darbų kiekių žiniaraščiuose).

34. Kita vertus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nustatyti ieškovės pasiūlymo trūkumai teismų pagrįstai buvo kvalifikuoti kaip tokie neatitikimai, kurie negali būti ištaisyti nepakeičiant pasiūlymo esmės. Toks vertinimas atitinka šios nutarties 23–27 punktuose pristatytus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Teisingumo Teismo praktikoje suformuotus išaiškinimus, nuo jų nenukrypsta. Pripažintina, kad šios nutarties 9 punkte detaliai nurodyti ieškovės pasiūlymo siaurąja prasme trūkumai buvo tokio pobūdžio, kad pasiūlymo nebuvo galima paaiškinti (patikslinti) nepakeičiant jo duomenų, o toks pasiūlymo esmės keitimas neatitiktų VPĮ 55 straipsnio 9 dalies reguliavimo.

35. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad tiek iš teisinio reguliavimo, tiek iš jį aiškinančios teismų praktikos dėl pasiūlymo siaurąja prasme vertinimo matyti, jog tiekėjo deklaruojamų ir įrodinėjamų techninių savybių neatitiktis viešųjų pirkimų sąlygoms neretai reiškia neatitiktį de jure (teisinę), o ne de facto (faktinę), nebent perkančioji organizacija reikalautų pateikti prekių pavyzdžius, atlikti bandymus, demonstraciją ar pan. (šiame kontekste žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-128/2013). Vadinasi, net jei ieškovės siūlomi darbai iš tiesų vėliau galėtų būti tinkamai atlikti ir iš esmės tenkintų atsakovės nustatytus reikalavimus, tačiau kai ieškovė tokių duomenų nenurodė pasiūlyme ar juos nurodė su esminiais trūkumais, jos pasiūlymas siaurąja prasme negali būti pripažintas atitinkančiu viešojo pirkimo sąlygas.

36. Kaip jau buvo nurodyta, pagal kasacinio teismo praktiką pirkėjų diskrecija taikant VPĮ 39 straipsnio 1 dalies nuostatas iš esmės pasireiškia ne sprendimu leisti arba ne tiekėjui paaiškinti pasiūlymą, o įvertinimu, ar pasiūlymo trūkumo pobūdis leidžia jį pataisyti (šios nutarties 24 punktas). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad kasacinis teismas perkančiųjų organizacijų pareigą kreiptis dėl pasiūlymo paaiškinimo susiejo su aplinkybėmis, ar nustatyti netikslumai yra redakcinio pobūdžio, paprastai ištaisytini ar paaiškintini. Ieškovė, skunde teigdama, kad atsakovė nukrypo nuo šios kasacinio teismo praktikos (nutarties 17.6 punktas), savo argumentus dėl atsakovės pareigos kreiptis į ieškovę dėl jos pasiūlymo paaiškinimo taip pat grindžia prielaida, jog pasiūlyme buvo padaryta korektūros klaidų, jos buvo lengvai ištaisomos.

37. Šiame kontekste teisėjų kolegija sprendžia, kad, nagrinėjamoje byloje konstatavus, jog ieškovės pasiūlymo nebuvo įmanoma paaiškinti nepakeičiant jo esmės, taigi paneigus kasaciniame skunde padarytą prielaidą dėl pasiūlyme padarytų klaidų pobūdžio, atmestini kaip nepagrįsti ieškovės argumentai, jog atsakovė, nukrypdama nuo kasacinio skundo 17.6 punkte nurodytos praktikos, nevykdė savo pareigos leisti tiekėjai patikslinti pasiūlymą. Nesant galimybės pateikti pasiūlymo paaiškinimą, atitinkantį VPĮ 55 straipsnio 9 dalies reikalavimus, atsakovei nekilo pareiga tokio paaiškinimo prašyti.

Atitinkamai pripažintina, kad nebuvo pažeisti viešųjų pirkimų skaidrumo ir tiekėjų lygiateisiškumo principai.38. Kasaciniame skunde nurodoma aplinkybė, kad teismai netinkamai įvertino ieškovės pasirinktą būdą, kuriuo ji

patikslino savo pasiūlymą (naujai pateikė visą žiniaraštį su ištaisytais eilučių pavadinimais, o ne paaiškinimą, kuriame būtų nurodžiusi vadovautis su Konkurso dokumentais pateikta žiniaraščio forma, taikant ieškovės pasiūlyme nurodytas kainas). Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad svarbus ne konkretus būdas, kaip bus ištaisytas pasiūlyme nustatytas jo trūkumas, o aplinkybė, jog pasiūlymas taisomas pakeičiant jo duomenis taip, kad Konkurso dokumentų neatitinkantis pasiūlymas taptų juos atitinkantis (pagal analogiją žr. pirmiau nurodytą kasacinio teismo nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-654-378/2015). Dėl to pripažintina, kad net ir ieškovei pateikus paaiškinimą, koks konkretus atitinkamos žiniaraščio eilutės turinys turėtų būti vertinamas kaip pasiūlytas Konkursui (neteikiant naujo žiniaraščio su ištaisytais duomenimis), toks pasiūlymo paaiškinimas turėtų būti vertinamas analogiškai, kaip pakeičiantis pradinį ieškovės pasiūlymą.

39. Ieškovės nurodoma aplinkybė, kad klaidos buvo padarytos tik 18 iš 2050 eilučių, t. y. 0,87 proc. visų eilučių, taigi patikslinimų kiekis buvo nežymus, nekeičia pirmiau šioje nutartyje nurodytų išvadų ir negali daryti įtakos pateiktiems išaiškinimams. Kasacinio teismo praktikoje yra pripažinta, kad nustatyto pasiūlymo trūkumo mažareikšmiškumas (jo svarba ir vertė visos viešojo pirkimo sutarties atžvilgiu) nedaro įtakos tokio pasiūlymo vertinimui kaip neatitinkančio nustatytų reikalavimų, jeigu bent dalis jo tokių reikalavimų neatitinka (žr. pagal analogiją Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-411/2014; kt.).

40. Kasaciniame skunde ieškovė nurodė, kad klaidos jos pasiūlyme atsirado dėl to, jog perkančioji organizacija žiniaraščio formas pateikė ne redaguojamais XLS ar DOC failų formatais, bet PDF formatu, taip pat žiniaraščiai suformuoti neautomatiškai (nenaudojant sąnaudų skaičiavimo programos), todėl rankiniu būdu taisant programa „Sistela“ suformuotus žiniaraščius buvo padaryta klaidų. Šie argumentai nepripažintini pagrįstais.

41. Visų pirma pažymėtina, kad nei VPĮ, nei kituose teisės aktuose tiesiogiai nereglamentuojama, kokia forma perkančiosios organizacijos turi pateikti pirkimo dokumentus ar atitinkamas jų dalis. Remiantis bendraisiais pirkimo dokumentams keliamais reikalavimais (VPĮ 35 straipsnis), pripažintina, kad jie turi būti pateikti lengvai prieinamu, visuotinai paplitusiu elektroninių failų formatu. Atsakovės pasirinktas PDF formatas tokį reikalavimą atitinka. Nors ir galima būtų sutikti su ieškove, kad, žiniaraštį pateikus redaguotinu (XLS, DOC ar pan.) formatu, tiekėjams būtų patogiau (paprasčiau) užpildyti žiniaraščio formą, perkančiosios organizacijos sprendimas to nedaryti, juolab įvertinus Konkurso dokumentuose aiškiai išreikštą jos siekį, kad žiniaraščiai būtų pateikti nekeičiant juose nurodytų duomenų (šios nutarties 32 punktas), nepripažintinas pažeidimu, dėl kurio ieškovei galėtų būti suteiktos privilegijos leidžiant ištaisyti pasiūlymo trūkumus jį pakeičiant.

42. Atitinkamai atmestinas ir ieškovės argumentas dėl žiniaraščių suformavimo pasirenkant konkrečią sąnaudų skaičiavimo programą (šiuo atveju – „Sistela“). Kadangi statybų sritį reglamentuojančiuose teisės aktuose neįtvirtintas nurodymas sąnaudas skaičiuoti naudojant konkrečią (-ias) programą (-as), rinkoje gali egzistuoti ne viena tokia programa, be to, tam tikrais atvejais atitinkamos programos gali neatitikti konkrečių perkančiosios organizacijos poreikių, tai pripažintina, kad atsakovė yra laisva pasirinkti, kokiu būdu apskaičiuoti perkamam objektui reikalingas sąnaudas, ir toks jos pasirinkimas nagrinėjamu atveju nedaro įtakos vertinant ieškovės pasiūlyto pirkimo objekto atitiktį Konkurso dokumentų reikalavimams.

43. Šiame kontekste pažymėtina kasacinio teismo praktika, kurioje išaiškinta, kad teisiškai nereikšminga, dėl kokių priežasčių tiekėjas padarė klaidą, jei šis trūkumas ir jo taisymas nepasižymi požymiais arba kriterijais, nurodytais šios nutarties 25 punkte; perkančioji organizacija, taikydama VPĮ 39 straipsnio 1 dalį, neturi vertinti subjektyviosios dalyvio veiksmų pusės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-121-690/2016, 37 punktas). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija detaliau nevertina ir plačiau nepasisako dėl kasacinio skundo argumentų, susijusių su ieškovės darbuotojų patirtais sunkumais, rankiniu būdu taisant programa „Sistela“ suformuotus žiniaraščius.

44. Apibendrindama išdėstytus argumentus ir motyvus teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai neteikia pagrindo panaikinti ar pakeisti teisėtą ir pagrįstą apeliacinės instancijos teismo procesinį sprendimą, todėl jis paliktinas galioti (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

45. Tai konstatavusi teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų kasacinio skundo argumentų, kurie neturi teisinės reikšmės bylai išspręsti.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

46. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, iš antrosios šalies priteisiamas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas (CPK 93 straipsnio 1, 2 dalys).

47. Byloje esantys mokėjimo dokumentai patvirtina, kad pateikdama kasacinį skundą ieškovė sumokėjo 2250 Eur žyminio mokesčio ir turėjo 2119,92 Eur atstovavimo išlaidų, jų atlyginimą prašė priteisti iš atsakovės. Teisėjų kolegijai konstatavus, kad kasacinio skundo reikalavimai atmestini ir skundžiamas apeliacinės instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, ieškovės prašymas priteisti šių išlaidų atlyginimą netenkintinas (CPK 93 straipsnio 1, 3 dalys, 98 straipsnio 1 dalis).

48. Atsakovė atsiliepime į kasacinį skundą prašė priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, tačiau iki bylos išnagrinėjimo kasaciniame teisme pabaigos nepateikė šias išlaidas ir jų dydį patvirtinančių duomenų, todėl jos prašymas atmestinas (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. sausio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

TEISĖJAI GRAŽINA DAVIDONIENĖ

SIGITA RUDĖNAITĖ

GEDIMINAS SAGATYS_______________________


Civilinė byla Nr. 3K-3-206-378/2019Teisminio proceso Nr. 2-06-3-04421-2018-3Procesinio sprendimo kategorijos: 2.5.6; 3.5.1(S)




Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gražinos Davidonienės (pranešėja), Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Donato Šerno,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens antstolio Jono Petriko kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. lapkričio 29 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos skundą dėl antstolio Jono Petriko veiksmų, dalyvaujant suinteresuotam asmeniui akcinei bendrovei „Klaipėdos vanduo“.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=c6a8202098f411e9ae2e9d61b1f977b3

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. GINČO ESMĖ

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 5.63 straipsnio 1 dalies taikymo ir aiškinimo, taip pat dėl palikėjo skolinių įsipareigojimų išviešinimo per Antstolių informacinę sistemą (toliau – ir AIS) reikšmės tais atvejais, kai turtą paveldi valstybė.

2. Pareiškėja Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos prašo panaikinti antstolio 2018 m. balandžio 19 d. patvarkymus Nr. S18-12376 ir Nr. S18-12377 vykdomosiose bylose, kuriose pradinis skolininkas S. Ž. buvo pakeistas nauja skolininke Lietuvos Respublika, atstovaujama Valstybinės mokesčių inspekcijos.

3. Pareiškėja nurodė, kad skolininkas S. Ž. mirė 2017 m. liepos 29 d., o antstolio pranešimą apie paveldėtą turtą ir informaciją apie kreditoriaus reikalavimą pareiškėja gavo tik 2018 m. balandžio 24 d., t. y. praėjus daugiau nei aštuoniems mėnesiams nuo skolininko mirties, praleidus CK 5.63 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą kreditoriaus reikalavimui pateikti.


4. Klaipėdos apylinkės teismas 2018 m. birželio 12 d. nutartimi panaikino vykdomojoje byloje Nr. 0172/08/00098 antstolio 2018 m. balandžio 19 d. patvarkymą Nr. S18-12376 „Dėl vykdymo proceso šalies pakeitimo“ ir vykdomojoje byloje Nr. 0172/11/01233 antstolio 2018 m. balandžio 19 d. patvarkymą Nr. S18-12377 „Dėl vykdymo proceso šalies pakeitimo“.

5. Teismas nurodė, kad antstolis J. Petrikas vykdo vykdomąją bylą Nr. 0172/08/00098 pagal Klaipėdos apylinkės teismo 2007 m. spalio 24 d. įsakymą Nr. L2-1823-714/2007 dėl 121,67 Eur skolos ir 5 procentų metinių palūkanų išieškojimo iš S. Ž. išieškotojos AB „Klaipėdos vanduo“ naudai, taip pat vykdomąją bylą Nr. 0172/11/01233 pagal Klaipėdos apylinkės teismo 2010 m. spalio 5 d. vykdomąjį raštą Nr. 2-264-838/2010 dėl 449,12 Eur skolos ir 5 procentų metinių palūkanų išieškojimo iš S. Ž. išieškotojos AB „Klaipėdos vanduo“ naudai. Skolininkas S. Ž. 2017 m. liepos 29 d. mirė. 2018 m. balandžio 19 d. patvarkymu Nr. S18-12376 vykdomojoje byloje Nr. 0172/08/00098 ir 2018 m. balandžio 19 d. patvarkymu Nr. S18-12377 vykdomojoje byloje Nr. 0172/11/01233 antstolis nutarė pakeisti pradinį skolininką S. Ž. naująja skolininke Lietuvos Respublika, atstovaujama Valstybinės mokesčių inspekcijos.

6. Palikimo atsiradimo data – palikėjo mirties momentas (CK 5.3 straipsnio 1 dalis). Skolininkas S. Ž. mirė 2017 m. liepos 29 d., todėl kreditoriaus reikalavimas galėjo būti pareikštas iki 2017 m. spalio 29 d.

7. 2015 m. spalio 16 d. patvarkymu Nr. 0172/11/01233 antstolis areštavo skolininko S. Ž. turtinę teisę į 444,12 Eur sumą, esančią ir (ar) pateksiančią į UAB „Swedbank investicijų valdymas“ sąskaitą (-as) ar kasą, priklausančią skolininkui pagal 2007 m. balandžio 23 d. pensijų kaupimo sutartį, o 2015 m. spalio 16 d. nurodymu priverstinai nurašyti lėšas Nr. 0172/11/01233 pateikė Piniginių lėšų apribojimo informacinei sistemai (toliau – ir PLAIS) nurodymą priverstinai nurašyti lėšas iš S. Ž. banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini). Duomenų, kad šis areštas būtų panaikintas, vykdomosiose bylose nėra. Vykdomosios bylos Nr. 0172/08/00098 medžiaga patvirtina, kad duomenys apie vykdomą išieškojimą iš skolininko buvo paskelbti Antstolių informacinėje sistemoje (AIS). Turto arešto aktų registre nėra duomenų, jog būtų įregistruotas skolininko turto areštas. 2017 m. sausio 9 d. patvarkymu Nr. S17-985 antstolis areštavo skolininko turtinę teisę į 898,08 Eur sumą, esančią ir (ar) pateksiančią į UAB „Swedbank investicijų valdymas“ sąskaitą (-as) ar kasą, priklausančią skolininkui pagal 2007 m. balandžio 23 d. pensijų kaupimo sutartį, o 2017 m. sausio 9 d. nurodymu Nr. S-17-172-297 pateikė PLAIS nurodymą priverstinai nurašyti lėšas iš visų S. Ž. vardu atidarytų banko sąskaitų. Duomenų apie šio arešto įregistravimą Turto arešto aktų registre taip pat nėra. Vykdomosiose bylose nėra duomenų, kad nuo 2017 m. sausio 9 d. patvarkymo dienos (įskaitant tą dieną priimtus ir kitus patvarkymus) iki 2018 m. kovo 9 d. antstolis būtų atlikęs kokius nors vykdymo veiksmus. Be to, būtent pareiškėja 2018 m. kovo mėn. kreipėsi į antstolį (antstolio kontoroje raštas gautas 2018 m. kovo 8 d.) informuodama, kad 2018 m. kovo 1 d. paveldėjimo teise pagal įstatymą priėmė 2017 m. liepos 29 d. mirusio S. Ž. palikimą ir paveldėjo lėšas, esančias AB „Swedbank“ banko sąskaitoje ir pensijų kaupimo sąskaitoje. Vykdomosiose bylose

nėra duomenų, kad antstolis turėjo informaciją apie skolininko mirtį iki pareiškėjos 2018 m. kovo 8 d. rašto gavimo dienos. Gyventojų registro tarnybos duomenis, patvirtinančius S. Ž. mirtį, antstolis patikrino 2018 m. balandžio 19 d.

8. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškino, kad AIS, skirtingai nei, pvz., Turto arešto aktų registras, nėra valstybės registras, skirtas tam tikroms asmenų teisėms, juridiniams faktams prieš trečiuosius asmenis išviešinti, kurio duomenimis turi teisę naudotis kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo (CK 4.261 straipsnis, Lietuvos Respublikos valstybės informacinių išteklių valdymo įstatymo 15, 16 straipsniai). AIS – tai valstybės informacinė sistema, kurios tikslas yra sudaryti sąlygas gyventojams ir verslo subjektams nuotoliniu būdu dalyvauti vykdymo procese, varžytynėse ir aukcionuose, sukuriant elektroninių vykdomųjų bylų, elektroninių varžytynių ir elektroninių aukcionų paslaugas (AIS nuostatų 5 punktas). Informacijos apie priverstinai išieškomą skolą buvimas AIS savaime neinformuoja įpėdinių apie mirusiojo skolas, todėl vien faktas, kad palikėjo skolos išieškomos priverstinai Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) nustatyta tvarka ir tai nurodyta informacinėje sistemoje, nėra pagrindas pripažinti, kad kreditorius CK 5.63 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka pareiškė reikalavimus priėmusiems palikimą įpėdiniams ir įpėdiniai informuoti apie palikėjo skolas. Pagal teisinį reglamentavimą būtent mirusio skolininko kreditoriai apie savo reikalavimus turi informuoti palikėjo įpėdinius (CK 5.63 straipsnio 1, 2 dalys), tačiau įpėdiniams nenustatyta pareigos ieškoti palikėjo kreditorių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-92-2019/2018).

9. Antstolis, areštuodamas skolininko turtą – turtinę teisę į UAB „Swedbank investicijų valdymas“ sąskaitą (-as) ar kasą pagal 2007 m. balandžio 23 d. pensijų kaupimo sutartį, šios aplinkybės neišviešino viešame registre, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjai iki skolininko S. Ž. palikimo priėmimo buvo žinoma apie skolininko turimas prievoles ir jo turtui pritaikytus areštus. Ginčijamus patvarkymus dėl vykdymo proceso šalies pakeitimo antstolis priėmė 2018 m. balandžio 19 d., t. y. praėjus CK 5.63 straipsnio 1 dalyje nustatytam trijų mėnesių terminui po palikimo atsiradimo, tačiau nesuėjus naikinamajam trejų metų terminui, per kurį gali būti pareikšti kreditoriaus reikalavimai (CK 5.63 straipsnio 4 dalis).

10. Teismas nesutiko su antstolio argumentais, kad pareiškėjai buvo žinoma apie skolininko S. Ž. skolas ir taikomus apribojimus, nes 2018 m. kovo 8 d. gavo iš Valstybinės mokesčių inspekcijos raštą dėl atsiskaitymo su palikėjo kreditoriais. Iš Klaipėdos rajono 2-ojo notaro biuro 2018 m. kovo 1 d. palikimo perėjimo valstybei liudijimo matyti, kad pareiškėja paveldėjo S. Ž. lėšas, esančias AB „Swedbank“ banko sąskaitoje ir pensijų kaupimo sąskaitoje. Akivaizdu, kad pareiškėja, kuri siekia perimti paveldėtą turtą, AB „Swedbank“ buvo informuota apie pritaikytus apribojimus mirusio skolininko turtui, todėl daryti išvadą, kad iki palikimo priėmimo Valstybinė mokesčių inspekcija žinojo apie S. Ž. turtui pritaikytus areštus, nėra jokio pagrindo.

11. Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal antstolio apeliacinį skundą, 2018 m. lapkričio 29 d. nutartimi paliko nepakeistą Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. birželio 12 d. nutartį.

12. Kolegija, remdamasi kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-540/2011; 2018 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-92-219/2018), nurodė, kad nėra pagrindo sutikti su antstoliu, jog dėl to, kad jis skolininko skolą, taip pat ir lėšų areštą išviešino tik per Antstolių informacinę sistemą, laikytina, jog kreditorius CK 5.63 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka pareiškė reikalavimus priėmusiam palikimą įpėdiniui, t. y. valstybei, ir ši informuota apie palikėjo skolas.

13. Kaip matyti iš vykdomosiose bylose esančių įrodymų, kitais leistinais būdais įpėdinė apie skolininko skolas nebuvo informuota per įstatyme nustatytą terminą, antstolis šios aplinkybės neginčija, todėl ginčijami 2018 m. balandžio 19 d. patvarkymai dėl vykdymo proceso šalies pakeitimo priimti nepagrįstai. Taigi antstolis pažeidė proceso teisės normas.


14. Kasaciniu skundu antstolis prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – pareiškėjos skundą atmesti, priteisti iš pareiškėjos bylinėjimosi išlaidų kasaciniame teisme atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

14.1. Nagrinėjamu atveju antstolis pasinaudojo kitais būdais informuoti paveldėtoją – skolos faktą ir turtinės teisės į atitinkamą sumą areštą išviešino per AIS ir PLAIS. Šią pareigą privalėjo atlikti antstolis ir jis ją atliko dar iki skolininko mirties ir iki valstybė priėmė palikimą. Turtinės teisės areštas yra galiojantis ir, kol jis galioja, yra juridinis pagrindas pakeisti skolininką. Antstolis 2014 m. gruodžio 12 d. per AIS užklausė Nekilnojamojo turto ir Kelių transporto priemonių registrus ir gavo atsakymą, kad skolininkas S. Ž. nuosavybės teise neturi nekilnojamojo ir kilnojamojo (registruotino) turto, todėl ir buvo

priimtas antstolio 2015 m. spalio 16 d. patvarkymas Nr. 0172/11/01233 (vykdomosiose bylose Nr. 0172/08/00098 ir Nr. 0172/11/01233) areštuoti turtinę teisę į atitinkamą pinigų sumą, esančią ir (ar) pateksiančią į UAB „Swedbank investicijų valdymas“ sąskaitą (-as) ar kasą, priklausančią skolininkui S. Ž. pagal 2007 m. balandžio 23 d. pensijų kaupimo sutartį (CPK 749 straipsnio 1 dalis), ir 2015 m. spalio 16 d. nurodymas Nr. 0172/11/01233 (vykdomosiose bylose Nr. 0172/08/00098 ir Nr. 0172/11/01233) per PLAIS priverstinai nurašyti lėšas iš S. Ž. sąskaitos AB „Swedbank“. Antstolio patvarkymas areštuoti skolininko turtines teises prilyginamas turto arešto aktui (CPK 749 straipsnio 1 dalis).

14.2. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-92-219/2018 išvada, kad prie Valstybinei mokesčių inspekcijai teikiamų duomenų nepriskirta informacija apie išieškotojus ir skolininkus, prieštarauja Antstolių informacinės sistemos nuostatams, patvirtintiems Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2002 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 400 (aktuali redakcija nuo 2016 m. gruodžio 24 d.) (toliau – ir AIS nuostatai). AIS nuostatų 23 punkte aiškiai įvardyta, kad Valstybinei mokesčių inspekcijai teikiami duomenys, išvardyti AIS nuostatų 16.1–16.10 punktuose ir šių punktų papunkčiuose, t. y. teikiami duomenys, pradedant vykdomosios bylos numeriu, vykdomojo dokumento duomenimis, išieškotojo informacija (ir išieškotojų istorija), skolininko (-ų) informacija (ir skolininkų istorija), piniginio išieškojimo apimtimi, išieškotinų sumų informacija ir baigiant duomenimis apie antstolių parengtus dokumentus. Pagal Piniginių lėšų apribojimų informacinės sistemos nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. liepos 21 d. įsakymu Nr. 1R-197, (toliau – ir PLAIS nuostatai) 4.10, 15, 23 punktus Valstybinė mokesčių inspekcija, būdama nurodymo teikėja, turi teisę gauti visus PLAIS duomenis, taigi ir laikino apribojimo, apribojimo nurodymo, konkrečios sumos apribojimo nurodymo, nurašymo nurodymo datą, numerį, apribojamų ir (ar) nurašomų lėšų sumą, šio dokumento duomenis pateikusios institucijos duomenis (19.3 punktas), duomenis apie skolininką (19.5 punktas) ir pan. Taigi valstybė gali sužinoti apie mirusio skolininko skolas iš Antstolių informacinės sistemos ir Piniginių lėšų apribojimų informacinės sistemos, kuriose saugomi dokumentai yra valstybės nuosavybė ir negali būti traktuojami kaip jai nežinomi. Valstybinė mokesčių inspekcija nėra turto paveldėtoja, ši institucija yra tik valstybės įgaliota atlikti veiksmus institucija, o tikrasis paveldėtojas yra valstybė (Lietuvos Respublika), turinti visus duomenis apie asmens skolas.

14.3. Remiantis kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-523/2014) nagrinėjamu atveju CK 5.63 straipsnio 1 dalyje nustatytas trijų mėnesių terminas turėtų būti skaičiuojamas ne nuo palikėjo S. Ž. mirties dienos (2017 m. liepos 29 d.), o nuo teisės priimti palikimą atsiradimo dienos. Palikėjo pirmos eilės įpėdiniai pagal įstatymą vaikai M. Ž. ir R. Ž. (CK 5.11 straipsnio 1 dalies 1 punktas) bei antros eilės įpėdinė pagal įstatymą motina M. Ž. (CK 5.11 straipsnio 1 dalies 2 punktas) palikimo nepriėmė nė vienu iš CK 5.50 straipsnio 2 dalyje nurodytų būdų, taip pat ir nepadavė notarui pareiškimo dėl palikimo atsisakymo (CK 5.55 straipsnis). CK 5.55 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įpėdinis pagal įstatymą turi teisę per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos atsisakyti palikimo. S. Ž. pirmos eilės įpėdiniams pagal įstatymą M. Ž. ir R. Ž. terminas priimti palikimą arba jo atsisakyti baigėsi 2017 m. spalio 29 d. ir tik tada atsirado teisė priimti palikimą (CK 5.11 straipsnio 2 dalis) antros eilės įpėdinei pagal įstatymą M. Ž., jai terminas priimti palikimą arba jo atsisakyti baigėsi 2018 m. sausio 29 d. Ir tik nė vienam įpėdiniui nepriėmus palikimo, paveldimas turtas paveldėjimo teise perėjo valstybei (CK 5.62 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Antstolis apie skolininko mirtį sužinojo tik 2018 m. kovo 8 d. gavęs Valstybinės mokesčių inspekcijos 2018 m. kovo 8 d. raštą Nr. (28.4-08-4E) ir priimdamas ginčijamus patvarkymus nepažeidė trijų mėnesių termino nuo valstybės teisės priimti palikimą atsiradimo dienos. Pažymėtina, kad CK 5.63 straipsnio 3 dalyje nustatytas trijų mėnesių terminas nėra naikinamasis (CK 5.63 straipsnio 4 dalis).

15. Pareiškėja atsiliepimu į kasacinį skundą prašo apeliacinės instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą, o kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

15.1. Tinkamu kreditoriaus reikalavimo pareiškimu laikytinas viešame registre išviešintas palikėjo turto areštas, jis gali būti išviešintas tiek iki, tiek ir po palikėjo mirties laikantis CK 5.63 straipsnio 1 dalyje nustatyto trijų mėnesių termino (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-540/2011; 2013 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-91/2013). Pagal AIS nuostatų 5 punktą, AIS tikslas yra sudaryti sąlygas gyventojams ir verslo subjektams nuotoliniu būdu dalyvauti antstolių vykdymo procese, varžytynėse ir aukcionuose, sukuriant elektroninių vykdomųjų bylų, elektroninių varžytynių ir elektroninių aukcionų paslaugas. Taigi, AIS nėra skirta duomenims apie palikėjo skolas jo įpėdiniams viešinti. AIS yra valstybės sistema, tačiau ši aplinkybė savaime nereiškia, kad valstybei, kaip įpėdinei paveldėjimo teisiniuose santykiuose, taikomas reikalavimas žinoti ne tik valstybės registrų duomenis, kurie prieinami bet kuriam įpėdiniui ir kurių nežinojimu atidus, apdairus bei rūpestingas įpėdinis negali remtis, bet ir visų valstybės informacinių

sistemų duomenis. AIS nuostatų analizė teikia pagrindą daryti išvadą, kad valstybei paveldėjimo santykiuose atstovaujančios valstybės institucijos neturi laisvos prieigos prie visų AIS duomenų. Pavyzdžiui, pagal AIS nuostatų 23 punktą Valstybinė mokesčių inspekcija yra AIS duomenų gavėja, kuri turi teisę gauti duomenis teisės aktų nustatytoms funkcijoms vykdyti, tačiau prie jai teikiamų duomenų nepriskirta informacija apie išieškotojus ir skolininkus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-92-219/2018). Pagal teisinį reglamentavimą būtent mirusio skolininko kreditoriai apie savo reikalavimus turi informuoti palikėjo įpėdinius (CK 5.63 straipsnio 1, 2 dalys), tačiau įpėdiniams nenustatyta pareigos ieškoti palikėjo kreditorių. Antstolių informacinė sistema, skirtingai nei, pvz., Turto areštų registras, nėra valstybės registras, skirtas tam tikroms asmenų teisėms, juridiniams faktams prieš trečiuosius asmenis išviešinti, kurio duomenimis turi teisę naudoti kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo (CK 4.261 straipsnis, Valstybės informacinių išteklių valdymo įstatymo 15,16 straipsniai).

15.2. Nuo palikimo atsiradimo momento prasideda terminas palikimui priimti; prasideda terminas palikėjo kreditorių pretenzijoms pareikšti, nustatomos teisės normos, taikytinos atsiradusiems paveldėjimo teisiniams santykiams. Kadangi S. Ž. mirė 2017 m. liepos 29 d., tai kreditoriaus reikalavimas pagal CK 5.63 straipsnio 1 dalies nuostatas galėjo būti pareikštas iki 2017 m. spalio 29 d. Antstolio pranešimą apie paveldėtiną turtą ir kreditoriaus reikalavimo pateikimą Valstybinė mokesčių inspekcija gavo tik 2018 m. balandžio 24 d., t. y. kreditoriaus reikalavimas nebuvo pareikštas įstatymo nustatyta tvarka. Be to, nei paveldėtojai, nei teismui nebuvo pateikta įrodymų, kad antstolis ar išieškotoja (AB „Klaipėdos vanduo“) kreipėsi į teismą, prašydami pratęsti terminą kreditoriaus reikalavimui pareikšti, o teismas tokį prašymą nagrinėjo CPK 576–578 straipsniuose termino atnaujinimo nustatyta tvarka. Tai patvirtina nepakankamą suinteresuotos šalies ar antstolio veiksmų aktyvumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-523/2012).

Teisėjų kolegija



Dėl CK 5.63 straipsnio 1 dalies taikymo ir aiškinimo valstybės paveldėjimo atveju

16. Tam tikrais atvejais įpėdinė tiek pagal testamentą, tiek pagal įstatymą gali būti valstybė (CK 5.62 straipsnio 1 dalis). Valstybė nėra priskiriama CK 5.11 straipsnyje nustatytoms įpėdinių eilėms, tačiau ji vis dėlto laikoma įpėdine pagal įstatymą. Tačiau paveldinti pagal įstatymą valstybė yra specifinis subjektas paveldėjimo teisiniuose santykiuose ir skiriasi nuo kitų įpėdinių pagal įstatymą: 1) iš jos negali būti atimta paveldėjimo teisė kaip iš bet kurio kito įpėdinio (kai iš visų įpėdinių atimta paveldėjimo teisė, paveldimas turtas pareina valstybei); 2) valstybė negali atsisakyti priimti palikimo; 3) visais atvejais valstybės atsakomybė už palikėjo skolas kreditoriams yra ribota, t. y. valstybė atsako tik paveldėto turto verte. Taigi, valstybės paveldėjimas yra išimtis iš pagrindinių paveldėjimo teisės principų – šeimos paveldėjimo principo ir palikimo priėmimo laisvės principo, o jos kaip įpėdinės atsakomybė kreditoriams už palikėjo skolas yra ribota.

17. Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad kai palikimas įstatymo pagrindu pereina valstybei, ji negali pasitraukti iš paveldėjimo teisinių santykių nepriklausomai nuo to, ar valstybei atstovaujančios institucijos atliks ar ne palikimui priimti reikšmingus veiksmus. Valstybė privalo imtis veiksmų įforminti įstatymo pagrindu įvykusį palikimo perėjimo jai juridinį faktą, kad galėtų įtraukti paveldėtą turtą į savo apskaitą ir iš paveldėto turto vykdyti palikėjo kreditorių reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-18/2014). Nurodytas teisinis reglamentavimas bei kasacinio teismo praktika suponuoja išvadą, kad palikimo perėjimas pagal įstatymą valstybei nepriklauso nuo valstybės valios, o valstybės atliekamas palikimo priėmimas yra jau įvykusio palikimo perėjimo valstybei juridinio fakto įforminimas.

18. Įstatymų leidėjas, įtvirtindamas valstybės paveldėjimo pagal įstatymą galimybę, siekė išvengti palikėjo turto neapibrėžto statuso bei užtikrinti palikėjo kreditorių teisių ir teisėtų interesų apsaugą tais atvejais, jei mirus palikėjui nebūtų įpėdinių nei pagal įstatymą, nei pagal testamentą, nė vienas įpėdinis nepriimtų palikimo arba iš visų įpėdinių būtų atimta paveldėjimo teisė (CK 5.62 straipsnio 1 dalies 2–4 punktai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-464-219/2018, 21 punktas).

19. Paveldint įvyksta universalus teisių ir pareigų perėmimas. Tai reiškia, kad įpėdiniams, priėmusiems palikimą, tarp jų ir valstybei, pereina pareiga atsakyti ir už palikėjo prievoles, neatsižvelgiant į tai, ar įpėdiniai apie jas žinojo. Paveldėjimo santykių teisinis reglamentavimas nustato specialią tvarką kreditorių reikalavimams pareikšti, kuri reglamentuojama CK 5.63 straipsnyje. Kreditorius, siekiantis, kad palikėjo prievolę (skolą) perimtų skolininko įpėdinis, apie tai turi pareikšti nurodytame straipsnyje nustatyta tvarka (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-123/2014 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).

20. CK 5.63 straipsnio, reglamentuojančio kreditorių reikalavimų pareiškimo ir tenkinimo tvarką, 1 dalyje nustatyta, kad palikėjo kreditoriai turi teisę per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos pareikšti reikalavimus priėmusiems palikimą įpėdiniams, testamento vykdytojui arba palikimo administratoriui arba pareikšti teisme ieškinį dėl paveldimo turto. Remiantis CK 5.63 straipsnio 4 dalimi, teismas gali atnaujinti šio straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą, jeigu terminas buvo praleistas dėl svarbių priežasčių ir nuo palikimo atsiradimo dienos nepraėjo daugiau kaip treji metai. Palikėjo kreditorių reikalavimų pareiškimas, laikantis CK 5.63 straipsnyje nustatytos tvarkos ir terminų, yra būtina jų teisės nukreipti savo reikalavimus į palikėjo įpėdinius įgyvendinimo ir tenkinimo sąlyga.

21. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad CK 5.63 straipsnio 1 dalyje nurodytas kreditorių reikalavimų pareiškimo būdų sąrašas nėra baigtinis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-18/2014 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika). Teismų praktikoje pripažįstama, kad greta nurodytoje teisės normoje įtvirtintų būdų tinkamu pareiškimu laikomas ir pranešimas notarui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-91/2013), taip pat kad šios normos tikslus atitinka ir tinkamu kreditoriaus reikalavimo pareiškimu laikomas viešame registre išviešintas palikėjo turto areštas, kuris gali būti išviešintas tiek iki, tiek ir po palikėjo mirties (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-196-969/2016).

22. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016 m. kovo 30 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-196-969/2016 suformulavo teisės aiškinimo ir taikymo taisyklę, jog palikėjo kreditoriai, kurių reikalavimų įvykdymui užtikrinti viešame registre išviešintas palikėjo turto areštas, kuris gali būti išviešintas tiek iki, tiek ir po palikėjo mirties, laikantis CK 5.63 straipsnio 1 dalyje nustatyto trijų mėnesių termino, laikytini tinkamai pareiškusiais reikalavimus CK 5.63 straipsnio 1 dalies prasme. Plėtodamas šią praktiką kasacinis teismas vienoje iš bylų tinkamu reikalavimų pareiškimu pripažino ir tokį atvejį, kai esant keliems palikėjo kreditoriams vieno iš jų atžvilgiu nebuvo priimtas atskiras turto arešto aktas, tačiau registre buvo nurodytas turto arešto mastas tokia apimtimi, kuri leido palikimą priėmusiam įpėdiniui (valstybei) suvokti palikėjo kreditorių reikalavimų dydį (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-10-969/2019 42 punktą).

23. Pagal CK 5.63 straipsnio reglamentavimą informaciją apie vykdomą kreditoriaus reikalavimą gali pateikti tiek patys kreditoriai, tiek jų įgalioti asmenys (CK 2.132, 2.137 straipsniai), tarp jų – asmenys pagal pavedimą (CK 6.756 straipsnis), vykdantys skolos išieškojimą iš palikėjo turto. Kasacinio teismo konstatuota, kad, atsižvelgiant į CK 5.63 straipsnio tikslą suteikti įpėdiniui informaciją apie turtines pretenzijas į palikėjo turtą, pranešimu apie vykdomą kreditoriaus reikalavimą laikytinas tiek asmeninis kreditoriaus, tiek jo įgaliotų asmenų, tarp jų ir antstolio, kuris kreditoriaus pavedimu vykdo išieškojimą, kreipimasis. Tačiau kiekvienu atveju pareiškime išdėstyta informacija turi būti pakankama ir aiški, kad įpėdinis suprastų skolinių įsipareigojimų dydį ir jų pagrindą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-533/2011).

24. Kasacinis teismas, formuodamas praktiką šios kategorijos bylose, taip pat yra pažymėjęs, kad CK 5.63 straipsnyje įtvirtintoms kreditorių reikalavimų pareiškimo ir tenkinimo procedūroms atliekant įpėdinių informavimo apie palikėjo skolas bei civilinių teisinių santykių stabilumo bei apibrėžtumo užtikrinimo funkcijas, jų tinkamą įgyvendinimą lemia ne informacijos pateikimo forma, o šios informacijos turinys bei jos pateikimas laiku (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-523/2012).

25. Kasacinio teismo praktikoje, be kita ko, išaiškinta, kad nepriklausomai nuo to, ar po palikėjo mirties palikimas pereina valstybei, ar jį paveldi kiti įpėdiniai, kreditorius, praleidęs CK 5.63 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą ir siekdamas savo reikalavimo patenkinimo iš palikėjo turto, turi teisę kreiptis į teismą, prašydamas pratęsti šį terminą, o teismas turi tokį prašymą nagrinėti CPK 576–578 straipsniuose (bylos dėl praleisto įstatymų nustatyto termino atnaujinimo) nustatyta tvarka, įvertindamas termino praleidimo priežasčių svarumą. Aiškindamas CK 5.63 straipsnyje nustatytos palikėjo kreditorių reikalavimų pareiškimą reglamentuojančios tvarkos bei terminų reikšmę, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad CK 5.63 straipsnio 1 dalyje nustatytas trijų mėnesių terminas, skaičiuojamas nuo palikimo atsiradimo dienos, yra skirtas

įpėdinių interesų apsaugai, t. y. kad įpėdiniai, prieš priimdami palikimą, turėtų visą informaciją apie palikėjo kreditorių reikalavimus bei galėtų apsispręsti dėl palikimo priėmimo ir jo būdo. Taigi, vienas tokio teisinio reguliavimo tikslų – užtikrinti, kad prieš palikimo priėmimą įpėdiniams būtų žinomi kreditoriai. Kartu minėtu teisiniu reglamentavimu sudaromos prielaidos civilinių santykių stabilumui, kad palikimą priėmusiems įpėdiniams nebūtų pareikšta papildomų kreditorių reikalavimų, apie kuriuos įpėdiniai, spręsdami dėl palikimo priėmimo, nežinojo ir dėl kurių galėtų iš esmės pasikeisti palikimą priėmusių įpėdinių turtiniai santykiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-18/2014).

26. Aptartas teisinis reglamentavimas ir kasacinio teismo praktika suponuoja išvadą, kad CK 5.63 straipsnio 1 ir 4 dalyse įtvirtintu reglamentavimu siekiama įpėdinių ir palikėjo kreditorių interesų derinimo, kuris įgyvendinamas apsaugant įpėdinius nuo neapibrėžtumo civiliniuose teisiniuose santykiuose, bet kartu ir suteikiant tam tikras įstatymo nurodytas garantijas tiems kreditoriams, kurie per CK 5.63 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą negalėjo pareikšti reikalavimų dėl svarbių priežasčių. Šios garantijos užtikrina kreditorių teisę kreiptis į teismą dėl CK 5.63 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino atnaujinimo, tačiau teismas gali šį terminą atnaujinti tik tuo atveju, kai jis buvo praleistas dėl svarbių priežasčių ir nuo palikimo atsiradimo dienos nepraėjo daugiau kaip treji metai. Taigi, įstatymų leidėjas prioritetą teikia civilinių teisinių santykių stabilumui ir apibrėžtumui ir šie prioritetai užtikrinami nurodytoje teisės normoje įtvirtinant trejų metų terminą, kuris yra naikinamojo pobūdžio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-12-378/2018, 28 punktas).

27. Apibendrindama nurodytą kasacinio teismo praktiką, aiškinančią CK 5.63 straipsnio nuostatas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje tinkamais kreditorių reikalavimų palikėjo įpėdiniams pareiškimo būdais pripažįstami ne tik tiesiogiai CK 5.63 straipsnio 1 dalyje įvardyti būdai, bet ir tokie teisiškai reikšmingi veiksmai bei faktai, atlikti arba įvykę įstatymo nustatytu laiku, kuriems esant įpėdiniui sudaroma galimybė žinoti apie palikėjo prievoles ir jų mastą bei kreditoriaus siekį gauti savo reikalavimų patenkinimą. Pažymėtina, kad šioje teisės normoje nėra įtvirtinta, jog kreditoriaus teisė pareikšti reikalavimus būtinai turi būti įgyvendinta iki įpėdiniams priimant palikimą, kadangi tiek CK 5.50 straipsnio 3 dalyje nustatytas terminas palikimui priimti, tiek CK 5.62 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas terminas reikalavimams pareikšti yra tapatūs – trys mėnesiai nuo palikimo atsiradimo dienos, todėl apie palikėjo prievoles įpėdiniams gali tapti žinoma ir po palikimo priėmimo.

28. Nagrinėjamoje byloje keliamas klausimas, ar duomenų apie palikėjo skolos faktą bei turtinės teisės į atitinkamą sumą arešto išviešinimas per AIS sistemą, kurios valdytoja ir šiose sistemose saugomų duomenų savininkė yra pati valstybė, yra tinkamas CK 5.63 straipsnio reikalavimų įvykdymas tais atvejais, kai palikimas pereina valstybei. Tai yra teisės klausimas, kuriuo šioje byloje kasacinio teismo teisėjų kolegija pasisako.

Dėl palikėjo skolinių įsipareigojimų išviešinimo per Antstolių informacinę sistemą reikšmės tais atvejais, kai turtą paveldi valstybė

29. Valstybė, paveldėdama pagal įstatymą, yra atstovaujama atitinkamų valstybės institucijų, priklausomai nuo to, koks turtas yra paveldimas. Tai gali būti Valstybinė mokesčių inspekcija, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, valstybės įmonė Valstybės žemės fondas ir valstybės įmonė Turto bankas. Taigi, valstybė savo teises ir pareigas paveldėjimo teisiniuose santykiuose įgyvendina per valstybės institucijas, kurios vykdo joms priskirtas funkcijas.

30. Nagrinėjamoje byloje valstybė paveldėjimo teisiniuose santykiuose yra atstovaujama Valstybinės mokesčių inspekcijos, kurios viena iš funkcijų – inicijuoti paveldėtino turto paveldėjimą valstybės vardu (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 26 d. nutarimu Nr. 634 patvirtintų Bešeimininkio, konfiskuoto, valstybės paveldėto, valstybei perduoto turto, daiktinių įrodymų, lobių ir radinių perdavimo, apskaitymo, saugojimo, realizavimo, grąžinimo ir pripažinimo atliekomis taisyklių 43 punktas). Įgyvendindama šią funkciją Valstybinė mokesčių inspekcija turi teisę naudotis valstybės informaciniais ištekliais, kuriuos sudaro kelioms institucijoms svarbi informacija, apdorojama valstybės informacinėse sistemose ir žinybiniuose registruose, ir šią informaciją apdorojančios informacinės sistemos ir valstybės registrai (Valstybės informacinių išteklių valdymo įstatymo 3 straipsnis).

31. Valstybės informacinių išteklių valdymo įstatymo 2 straipsnio 14 dalyje nustatyta, kad valstybės informacinė sistema – valstybės institucijai (institucijoms) ar valstybės įstaigai (įstaigoms) teisės aktų nustatytoms funkcijoms, išskyrus vidaus administravimą, atlikti reikalingą informaciją apdorojanti teisinių, organizacinių, techninių ir programinių priemonių visuma.

To paties įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad institucijos valdoma informacija yra vieša ir įstatymuose bei kituose teisės aktuose nustatyta tvarka teikiama institucijoms ir kitiems juridiniams ir fiziniams asmenims, jeigu teisės aktuose nenustatyta kitaip. Tiek PLAIS, tiek AIS yra informacinės sistemos, patenkančios į minėto įstatymo reglamentavimo sritį.

32. CPK 6241 straipsnio 1 dalis nustato, jog informacinių ir elektroninių ryšių technologijų naudojimo antstolio veikloje, taip pat elektroninės vykdomosios bylos tvarkymo ypatumus, be šio kodekso, nustato Lietuvos Respublikos antstolių įstatymas. Antstolių informacinės sistemos nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2002 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 400 (nauja redakcija nuo 2015 m. rugpjūčio 1 d.), 23 punktas nustato, kad antstolių informacinės sistemos duomenų gavėjai yra kredito, mokėjimo ir (ar) elektroninių pinigų įstaigos ir finansų įmonės, kurios teikia finansines paslaugas, susijusias su rizikos prisiėmimu, kreditingumo vertinimo paslaugas teikiančios įmonės, Valstybinė mokesčių inspekcija, teismai, bankroto administratoriai, kiti asmenys, kurie turi teisę gauti duomenis teisės aktų nustatytoms funkcijoms vykdyti. Šiame punkte nurodytiems duomenų gavėjams, išskyrus bankroto administratorius (bankroto administratoriams teikiami duomenys apie jų skelbtų elektroninių varžytynių vykdymą), teikiami šių nuostatų 15.2–15.4, 16.3–16.9 papunkčiuose išvardyti duomenys. Valstybinei mokesčių inspekcijai ir teismams papildomai teikiami šių nuostatų 16.1, 16.2, 16.10 papunkčiuose ir 18 punkte nurodyti duomenys, teismams papildomai teikiami šių nuostatų 17 punkte nurodyti duomenys (t. y. informacija apie skolininką ir išieškotoją, išieškojimo dalyką ir kt.). Nuostatų 11.2 punkte įtvirtinta, kad Antstolių informacinės sistemos paslaugų gavėjai, be kita ko, yra ir asmenys, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka tiesioginėms funkcijoms atlikti yra reikalingi Antstolių informacinės sistemos duomenys.

33. Šios nutarties 32 punkte nurodytas teisinis reglamentavimas suponuoja išvadą, kad Valstybinė mokesčių inspekcija yra AIS duomenų gavėja, todėl, vykdydama savo funkcijas, turi teisę gauti duomenis apie skolininkus, išieškotojus bei išieškomų skolų dydį, o valstybės paveldėjimo atveju – informaciją apie tai, ar palikėjo atžvilgiu nėra pradėtų vykdomųjų bylų.

34. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad nėra pagrindo pripažinti, jog aplinkybė, kad antstolis skolininko skolą, taip pat ir lėšų areštą išviešino tik per Antstolių informacinę sistemą, reiškia, jog kreditorius CK 5.63 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka pareiškė reikalavimus priėmusiems palikimą įpėdiniams, t. y. valstybei, ir įpėdinis informuotas apie palikėjo skolas. Tokią išvadą teismas grindė kasacinio teismo praktika, kurioje konstatuota, kad Antstolių informacinė sistema, skirtingai nei, pvz., Turto arešto aktų registras, nėra valstybės registras, skirtas tam tikroms asmenų teisėms, juridiniams faktams prieš trečiuosius asmenis išviešinti, kurio duomenimis turi teisę naudotis kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo (CK 4.261 straipsnis, Valstybės informacinių išteklių valdymo įstatymo 15, 16 straipsniai). Informacijos apie priverstinai išieškomą skolą buvimas AIS savaime neinformuoja įpėdinių apie mirusiojo skolas, todėl vien faktas, kad palikėjo skolos išieškomos priverstinai CPK nustatyta tvarka ir tai nurodyta minėtoje informacinėje sistemoje, nėra pagrindas pripažinti, kad kreditorius CK 5.63 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka pareiškė reikalavimus priėmusiems palikimą įpėdiniams ir įpėdiniai informuoti apie palikėjo skolas. Kitoks aiškinimas reikštų nepateisinamą ir nepagrįstą CK 5.63 straipsnio 1 dalyje nurodyto kreditorių reikalavimų pareiškimo būdų sąrašo išplėtimą, nes reikštų įstatymo reikalavimų neatitinkančių papildomų pareigų įpėdiniams sukūrimą, t. y. tai reikštų, kad įpėdiniams būtų sukurta pareiga domėtis informacinėmis sistemomis ir registrais, kuriuose galėtų būti nurodomos palikėjo skolos. Pagal teisinį reglamentavimą būtent mirusio skolininko kreditoriai apie savo reikalavimus turi informuoti palikėjo įpėdinius (CK 5.63 straipsnio 1, 2 dalys), tačiau įpėdiniams nenustatyta pareigos ieškoti palikėjo kreditorių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-92-219/2018, 26 punktas).

35. Taigi, nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 28 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-92-219/2018 pradėta formuoti praktika, kad informacijos apie priverstinai išieškomą skolą buvimas AIS savaime neinformuoja įpėdinių apie mirusiojo skolas, todėl vien faktas, kad palikėjo skolos išieškomos priverstinai CPK nustatyta tvarka ir tai nurodyta minėtoje informacinėje sistemoje, nėra pagrindas pripažinti, kad kreditorius CK 5.63 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka pareiškė reikalavimus priėmusiems palikimą įpėdiniams ir įpėdiniai informuoti apie palikėjo skolas.

36. Konstitucinis valdžių padalijimo principas bei teismams tenkantis teisingumo vykdymo vaidmuo suponuoja, jog teismų praktika nėra teisės šaltinis formaliąja prasme. Teismai formuoja teisės taikymo praktiką. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime (bylos Nr. 26/07) yra nurodęs, kad teismų precedentai yra teisės šaltiniai – auctoritate rationis (argumentavimo galia); rėmimasis precedentais yra vienodos (nuoseklios, neprieštaringos) teismų praktikos, kartu ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo, įgyvendinimo sąlyga. Kita vertus, teismų precedentų, kaip teisės šaltinių, reikšmės negalima pervertinti, juo labiau suabsoliutinti. Remtis teismų

precedentais reikia itin apdairiai. Teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Remtis teismų precedentais reikia itin apdairiai, atsižvelgtina į tai, ar atitinkamas precedentas atspindi susiformavusią teismų praktiką, ar yra pavienis atvejis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-10-969/2019, 33 punktas).

37. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą nurodęs, kad nagrinėdamas bylas teismas teisės normas aiškina ir taiko ne a priori (lot. iš anksto; nepatikrinus), o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma. Dėl to kiekvienas teismo pateiktas teisės aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos kontekste, nes šis aiškinimas yra ne aiškinimas a priori, o teismo sprendimo konkrečioje byloje ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas). Bandymas taikyti teisės taikymo taisykles, suformuluotas konkrečiose teismo bylose, neturinčiose esminio panašumo su byla, kurią nagrinėjant buvo suformuluotas tas teismo precedentas, reikštų tą patį, kaip taikyti teisės normą teisiniam santykiui, kurio ši norma nereglamentuoja. Dėl to Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimai taikytini tik teismams nagrinėjant panašias savo faktinėmis aplinkybėmis bylas į tą bylą, kurią nagrinėdamas Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškino atitinkamą teisės normą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-186/2009; 2009 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-162/2009 ir kt.).

38. Teismų praktikos koregavimą gali lemti tiek anksčiau padarytos teisės taikymo klaidos, tiek visuomenės socialiniai, kultūriniai, ekonominiai pokyčiai ar pakitusi teisinio reguliavimo visuma. Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime (bylos Nr. 26/07) yra nurodęs, kad bendrosios kompetencijos teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina, o toks jurisprudencijos koregavimas (nukrypimas nuo teismus ligi tol saisčiusių ankstesnių precedentų ir naujų precedentų kūrimas) visais atvejais turi būti deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuojamas atitinkamuose bendrosios kompetencijos teismų sprendimuose (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-32/2013 ir joje nurodytą Konstitucinio Teismo praktiką).

39. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje pripažįstama, kad nei teisinio tikrumo, nei teisėto visuomenės pasitikėjimo apsaugos reikalavimai nesuteikia teisės į teismų praktikos nuoseklumą, nes teismų praktikos plėtra savaime neprieštarauja tinkamam teisingumo vykdymui, o nesugebėjimas išlaikyti dinamiško ir evoliucinio požiūrio galėtų trukdyti teismų praktikos reformoms ir tobulinimui. EŽTT, spręsdamas, ar nukrypimas nuo suformuotos teismų praktikos pažeis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisinio tikrumo principą, vadovaujasi trimis kriterijais: 1) ar tam tikroje teismų praktikoje egzistuojantys skirtumai yra dideli ir ilgalaikiai, 2) ar nacionalinė teisė nustato mechanizmą, leidžiantį pašalinti teismų praktikos nenuoseklumą, 3) ar toks mechanizmas buvo taikomas, jei taip, koks buvo to poveikis (žr., pvz., EŽTT 2012 m. gegužės 10 d. sprendimą byloje Albu ir kiti prieš Rumuniją, peticijos Nr. 34796/09).

40. Nagrinėjamos bylos atveju konstatuotina, kad šios nutarties 34 punkte nurodyta nutartis kol kas yra kasacinio teismo praktikoje vienintelė, kurioje aiškinama palikėjo skolų išviešinimo AIS reikšmė CK 5.63 straipsnio 1 dalies nuostatų kontekste, todėl galima teigti, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika šiuo klausimu dar nėra suformuota. Žemesnės instancijos teismų praktika, Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, iki nurodytos kasacinio teismo nutarties priėmimo nėra vienoda.

41. Minėta, kad kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad nepriklausomai nuo to, ar po palikėjo mirties turtas pereina valstybei, ar jį paveldi kiti įpėdiniai, palikėjo kreditoriai, siekiantys nukreipti savo reikalavimus palikėjo įpėdiniams, turi laikytis CK 5.63 straipsnyje nustatytų reikalavimų tokiems reikalavimams pareikšti. Kita vertus, kaip nurodyta šios nutarties 21 punkte, CK 5.63 straipsnio 1 dalyje nurodytas kreditorių reikalavimų pareiškimo būdų sąrašas nėra baigtinis. Konstatuotina, kad dalis kreditorių reikalavimų pareiškimo būdų, kurie atitinka nurodytos teisės normos tikslus, yra susiformavę praktikoje ir kasacinio teismo jurisprudencijoje pripažįstami kaip tinkami. Atsižvelgiant į visuomeninių santykių dinamiką, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje galimas ir būtinas tolesnis CK 5.63 straipsnio nuostatų taikymo ir aiškinimo plėtojimas, kartu pripažįstant tinkamais ir kitus kreditorių reikalavimų pareiškimo būdus, nors ir tiesiogiai neįtvirtintus šioje teisės normoje, tačiau atitinkančius jos tikslus.

42. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į suformuotą kasacinio teismo praktiką, kad nepriklausomai nuo to, ar po palikėjo

mirties palikimas pereina valstybei, ar jį paveldi kiti įpėdiniai, kreditorius, praleidęs CK 5.63 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą ir siekdamas savo reikalavimo patenkinimo iš palikėjo turto, turi teisę kreiptis į teismą, prašydamas pratęsti šį terminą, taip pat į šios nutarties 34 punkte nurodytoje nutartyje pateiktus išaiškinimus, jog Antstolių informacinė sistema, skirtingai nei, pvz., Turto arešto aktų registras, nėra valstybės registras, skirtas tam tikroms asmenų teisėms, juridiniams faktams prieš trečiuosius asmenis išviešinti, kurio duomenimis turi teisę naudotis kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo, todėl informacijos apie priverstinai išieškomą skolą buvimas AIS savaime neinformuoja įpėdinių apie mirusiojo skolas, konstatuoja, kad tam tikrais atvejais, kai įpėdiniui tokia informacija gali būti žinoma ir prieinama, jos buvimas AIS sistemoje gali būti pakankamas pripažinti, kad yra įvykdyti CK 5.63 straipsnio 1 dalies reikalavimai. Pažymėtina tai, kad CK 5.63 straipsnio 1 dalis nenustato, kad įpėdiniui apie kreditorių reikalavimus turi tapti žinoma per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos. Ši norma nustato kreditoriaus pareigą savo reikalavimus pareikšti nurodytu terminu, o įpėdiniui, priklausomai nuo konkrečių aplinkybių (palikimo priėmimo būdo, reikalavimų pareiškimo būdo ir kt.), apie šiuos reikalavimus gali tapti žinoma vėliau.

43. Nagrinėjamoje byloje nustatytos šios teisiškai reikšmingos aplinkybės: 1) informacija AIS apie skolų išieškojimą išviešinta dar esant gyvam palikėjui, kuris mirė 2017 m. liepos 29 d.; 2) palikimo perėjimo valstybei, atstovaujamai Valstybinės mokesčių inspekcijos, liudijimas išduotas 2018 m. kovo 1 d.; 3) 2018 m. kovo 8 d. raštu Valstybinė mokesčių inspekcija informavo antstolį, kad palikėjo lėšoms banke taikomi apribojimai, bei prašė pateikti kreditoriaus reikalavimus; 4) 2018 m. balandžio 20 d. raštu Valstybinė mokesčių inspekcija pranešė antstoliui, kad valstybė, neviršydama jai perėjusio paveldėto turto vertės, proporcingai atsiskaitys su palikėjo kreditoriais. Nurodytos aplinkybės suponuoja išvadą, kad valstybei, priėmusiai palikimą, buvo žinoma, jog palikėjas turėjo skolų, kurių išieškojimas vykdomas priverstine tvarka, informacija apie išieškojimo apimtis buvo išviešinta AIS, kurios duomenų gavėju yra ir Valstybinė mokesčių inspekcija, nagrinėjamos bylos atveju paveldėjimo santykiuose atstovaujanti valstybei. Teisėjų kolegijos vertinimu, nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą valstybei palikimo teisiniuose santykiuose atstovaujančios institucijos veiksmus (2018 m. balandžio 20 d. raštas) vertinti kaip pripažinimą, kad kreditoriaus reikalavimas gali būti įgyvendintas (CK 6.2 straipsnis). Toks vertinimas atitinka kasacinio teismo praktiką byloje, kurios aplinkybės labai panašios į nagrinėjamos bylos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-10-969/2019, 43 punktas).

44. Nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste teisėjų kolegija konstatuoja, kad tais atvejais, kai informacija apie vykdomą priverstinį skolos išieškojimą iš palikėjo AIS sistemoje yra išviešinta tiek palikėjui gyvam esant, tiek po jo mirties, bet ne vėliau kaip per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos, ir palikimas pagal įstatymą pereina valstybei, atstovaujamai institucijos, esančios AIS duomenų gavėja, yra pagrindas pripažinti, kad yra įvykdyti CK 5.63 straipsnio 1 dalies reikalavimai, reglamentuojantys kreditorių reikalavimų palikėjo įpėdiniams pareiškimo tvarką, todėl papildomi kreditoriaus veiksmai tokiais atvejais nereikalingi. Toks aiškinimas nepaneigia kasacinio teismo praktikos dėl valstybės statuso paveldėjimo procese, o tik šią praktiką plėtoja ir atitinka įstatymų leidėjo tikslus įtvirtinant valstybės paveldėjimo pagal įstatymą galimybę bei civilinių teisinių santykių stabilumo principą tuo aspektu, kad valstybės interesas perimti paveldėtą turtą yra lygiavertis kreditoriaus teisėtam lūkesčiui gauti savo reikalavimų, kurių pagrįstumas patvirtintas įsiteisėjusiu teismo sprendimu ir kurie vykdomi priverstine tvarka, patenkinimą.

Dėl kitų kasacinio skundo argumentų

45. Suinteresuoto asmens teigimu, remiantis kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-523/2014), nagrinėjamu atveju CK 5.63 straipsnio 1 dalyje nustatytas trijų mėnesių terminas turėtų būti skaičiuojamas ne nuo palikėjo mirties dienos (2017 m. liepos 29 d.), o nuo teisės priimti palikimą atsiradimo dienos. Palikėjo pirmos eilės įpėdiniai pagal įstatymą – vaikai bei antros eilės įpėdinė pagal įstatymą – motina palikimo nepriėmė nė vienu iš CK 5.50 straipsnio 2 dalyje nurodytų būdų, taip pat ir nepadavė notarui pareiškimo dėl palikimo atsisakymo (CK 5.55 straipsnis), todėl, antstolio nuomone, tik nė vienam įpėdiniui nepriėmus palikimo, paveldimas turtas paveldėjimo teise perėjo valstybei.

46. Nurodyti antstolio argumentai teisiškai nepagrįsti. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad iš CK 5.63 straipsnio formuluotės matyti, jog įstatyme nustatyta palikėjo kreditorių teisė pareikšti reikalavimus per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos. Šios teisės normos negalima aiškinti taip, kad nurodytas terminas būtų skaičiuojamas kokia nors kitokia tvarka. Pagal CK 5.63 straipsnio 4 dalį teismui suteikta diskrecija pratęsti praleistą trijų mėnesių terminą palikėjo kreditorių

reikalavimams pareikšti, bet ne pakeisti šio termino skaičiavimo pradžią, kuri aiškiai nustatyta įstatyme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-190/2009).

47. Kasaciniame skunde nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-523/2014 nagrinėjamai bylai neaktuali, kadangi nurodytos bylos nagrinėjimo dalyką sudarė materialiosios teisės normų, reglamentuojančių termino palikimui priimti skaičiavimą (CK 5.50 straipsnio 4 dalis, galiojusi iki 2015 m. liepos 8 d.), aiškinimo ir taikymo klausimas. Pagal nuo 2015 m. liepos 8 d. galiojančią redakciją CK 5.50 straipsnio 4 dalis neteko galios, todėl visų eilių įpėdiniai, jeigu jie pageidauja paveldėti, privalo kreiptis į palikimo atsiradimo vietos notarą arba pradėti faktiškai valdyti paveldimą turtą per 3 mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos. Visi įpėdiniai, pretenduojantys į palikimą, nepriklausomai nuo paveldėjimo būdo (pagal įstatymą arba pagal testamentą), įpėdinių eilės ir kitų aplinkybių, pateikti pareiškimą dėl palikimo priėmimo arba pradėti faktiškai valdyti paveldimą turtą turi per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos, tačiau priėmusiais palikimą bus laikomi tik pirmesnės eilės įpėdiniai arba įpėdiniai pagal testamentą.

48. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad miręs skolininkas S. Ž. 2018 m. balandžio 19 d. patvarkymu Nr. S18-12376 vykdomojoje byloje Nr. 0172/08/00098 ir 2018 m. balandžio 19 d. patvarkymu Nr. S18-12377 vykdomojoje byloje Nr. 0172/11/01233 galėjo būti pakeistas naująja skolininke Lietuvos Respublika, atstovaujama Valstybinės mokesčių inspekcijos. Todėl yra pagrindas skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį ir pirmosios instancijos teismo nutartį panaikinti ir priimti naują sprendimą pareiškėjos skundą dėl antstolio J. Petriko veiksmų atmesti.


49. Nagrinėjamoje byloje patenkinus antstolio kasacinį skundą, jam priteistinas iš pareiškėjos bylinėjimosi išlaidų atlyginimas (CPK 93 straipsnio 1, 3, 5 dalys). Kasaciniu skundu antstolis prašo priteisti iš pareiškėjos Valstybinės mokesčių inspekcijos 37,50 Eur žyminio mokesčio, sumokėto paduodant kasacinį skundą, ir 150 Eur išlaidų advokato pagalbai kasaciniame teisme apmokėti atlyginimo.

50. Remiantis CPK 80 straipsnio 2, 4 dalimis nagrinėjamoje byloje žyminis mokestis nemokamas, todėl antstoliui grąžintinas sumokėtas 37,50 Eur žyminis mokestis (CPK 87 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 340 straipsnio 5 dalis). Antstolio prašoma priteisti išlaidų advokato pagalbai atlyginimo suma neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio 7, 8.12 punktuose nustatyto dydžio, todėl prašymas tenkintinas ir antstoliui iš pareiškėjos priteistinas 150 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų kasaciniame teisme, atlyginimas (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis).


n u t a r i a :

Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. lapkričio 29 d. nutartį ir Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. birželio 12 d. nutartį panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjos Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos skundą dėl antstolio Jono Petriko veiksmų atmesti.

Priteisti iš Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (j. a. k. 188659752) antstoliui Jonui Petrikui (a. k. (duomenys neskelbtini) 150 (vieną šimtą penkiasdešimt) Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Grąžinti advokato J. Petriko kontorai (į. reg. Nr. 35706240427) 37,50 Eur (trisdešimt septynis Eur 50 ct) žyminio mokesčio, sumokėto 2019 m. vasario 26 d. AB „Luminor bank“ už antstolį Joną Petriką.



SIGITA RUDĖNAITĖ

DONATAS ŠERNAS_______________________


Civilinė byla Nr. e3K-3-214-611/2019Teisminio proceso Nr. 2-58-3-00347-2016-1Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.9.2; 3.2.1.1; 3.2.4.12(S)




Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gražinos Davidonienės (kolegijos pirmininkė), Andžej Maciejevski (pranešėjas) ir Donato Šerno,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo V. B. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gruodžio 28 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. B. ieškinį atsakovui V. B. dėl be pagrindo įgytų lėšų grąžinimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, ieškovo pusėje T. B.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. GINČO ESMĖ

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl įrodinėjimo pareigos nagrinėjant pareikštą reikalavimą grąžinti be pagrindo įgytą turtą.

2. Ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 181 571,48 Eur kaip be teisinio pagrindo įgytų lėšų, 5 procentus metinių palūkanų, skaičiuojamų nuo be pagrindo įgytų lėšų sumos nuo jų įgijimo momento iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir sudarančių 28 927,42 Eur, 5 procentus metinių procesinių palūkanų, skaičiuojamų nuo prašomos priteisti sumos nuo ieškinio teismui padavimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

3. Ieškovas teigė, kad 2012 m. vasario 29 d. – 2014 m. rugpjūčio 18 d. atsakovas be ieškovo žinios ir sutikimo, pasinaudodamas ieškovo elektroninės bankininkystės prisijungimo duomenimis, persivedė iš ieškovo į savo asmeninę sąskaitą 181 571,48 Eur (626 930 Lt). Tokiam lėšų pervedimui nebuvo jokio teisinio pagrindo, t. y. ieškovas nebuvo skolingas atsakovui, atitinkamai nesiekė pildyti atsakovo sąskaitos ar skolinti jam pinigų. Ieškovas apie pavedimus nežinojo, jų neatliko, nes nemoka naudotis internetine bankininkyste.


4. Šiaulių apygardos teismas 2017 m. gegužės 11 d. sprendimu tenkino dalį ieškinio, priteisė ieškovui iš atsakovo 174 330,98 Eur be teisinio pagrindo gautų lėšų, 955,20 Eur palūkanų, 5 procentus procesinių palūkanų, paskirstė bylinėjimosi

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=e14f8d0098f411e9ae2e9d61b1f977b3

išlaidas.5. Teismas nustatė, kad iš ieškovo sąskaitos, esančios AB DNB banke, atsakovui V. B. 2014 m. kovo 6 d. pervesta 17

377,21 Eur (60 000 Lt), 2014 m. balandžio 3 d. – 23 169,61 Eur (80 000 Lt), 2014 m. gegužės 1 d. – 2027,34 Eur (7000 Lt), 2014 m. liepos 15 d. – 18 188,14 Eur (62 800 Lt), 2014 m. rugpjūčio 13 d. – 14 481 Eur (50 000 Lt) suma, mokėjimo paskirtyje nurodžius „sąskaitos papildymas“; 2014 m. rugpjūčio 18 d. – 7240,50 Eur (25 000 Lt), mokėjimo paskirtyje nurodžius „paskola“; 2012 m. vasario 29 d. – 14 481 Eur (50 000 Lt), 2012 m. birželio 19 d. – 2316,96 Eur (8000 Lt), 2012 m. birželio 19 d. – 6950,88 Eur (24 000 Lt), 2012 m. rugsėjo 7 d. – 7588,05 Eur (26 200 Lt), 2012 m. rugsėjo 11 d. – 11 237,26 Eur (38 800 Lt), 2012 m. rugsėjo 17 d. – 19 230,77 Eur (66 400 Lt), 2012 m. spalio 1 d. – 4732,40 Eur (16 340 Lt) suma, mokėjimo paskirtyje nurodžius „paskolos grąžinimas“; 2012 m. spalio 29 d. – 1561,06 Eur (5390 Lt), 2013 m. liepos 29 d. – 16 508,35 Eur (57 000 Lt), 2013 m. rugpjūčio 24 d. – 14 481 Eur (50 000 Lt) suma, mokėjimo paskirtyje nurodžius „sąskaitos papildymas“. Atsakovas į ieškovo sąskaitą atliko tokius pavedimus: 2014 m. vasario 24 d. pervesta į ieškovo sąskaitą 104 263,21 Eur (360 000 Lt) už pagal 2014 m. sausio 22 d. pirkimo–pardavimo sutartį nupirktą nekilnojamąjį turtą; 2012 m. rugpjūčio 23 d. – 89,79 Eur (310 Lt) suma, mokėjimo paskirtyje nurodžius „paskola“, 2012 m. rugsėjo 17 d. – 19 221 Eur (66 368,50 Lt) suma, mokėjimo paskirtyje nurodžius „pagal PVM s. f. AB Nr. 0003 ir 0004“, 2013 m. balandžio 30 d. – 5792,40 Eur (20 000 Lt) suma, mokėjimo paskirtyje nurodžius „pagal PVM s. f. AB Nr. 0001 ir 0003“, 2013 m. gegužės 20 d. – 21 431,89 Eur (74 000 Lt) suma, mokėjimo paskirtyje nurodžius „pagal PVM s. f. AB Nr. 0003 LT EKO-001“. Iš viso iš ieškovo sąskaitos į atsakovo sąskaitą atlikta 181 571,48 Eur (626930 Lt) pavedimų, iš jų 73 777,80 Eur (254 740 Lt) pavedimų, kurių mokėjimo paskirtis nurodyta kaip „paskolos grąžinimas“, 107 793,67 Eur (372 190 Lt) pavedimų, kurių mokėjimo paskirtis nurodyta kaip „sąskaitos papildymas“; iš atsakovo sąskaitos į ieškovo sąskaitą pervesta 46 535,71 Eur (160 678,50 Lt) bei 104 263,21 Eur (360 000 Lt) už nupirktą turtą.

6. Ieškovas teigė, kad apie pinigų pervedimus jam tapo žinoma tik nuvykus į banką pasiimti pinigų, jokių sutarčių su sūnumi jis nebuvo sudaręs, nebuvo davęs įgaliojimo disponuoti savo asmeninėmis lėšomis. Atsakovas teigė, kad šias lėšas pervedė su tėvo žinia, kad šiam paprašius ir suteikus elektroninio prisijungimo duomenis.

7. Teismas nustatė ir tai, kad 2013 m. balandžio 30 d. ieškovas perdavė atsakovui valdą su visais įsipareigojimais, susijusiais su šia valda. Nustatęs, kad atsakovas ieškovui pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu pervedė 104 263,21 Eur, tačiau netrukus beveik visa suma jam buvo pervesta atgal, teismas sprendė, jog atsakovas lėšas įgijo be ieškovo valios ir šiam nežinant. Nors atsakovas teigė, kad šalys buvo sudariusios žodinius susitarimus dėl pinigų pervedimo viena kitai, teismas pažymėjo, kad 2012 m. vasario 29 d. – 2014 m. rugpjūčio 18 d. laikotarpiu lėšos iš esmės buvo pervedamos tik iš ieškovo sąskaitos į atsakovo sąskaitą. Teismas aktualiu pripažino tik laikotarpį nuo 2012 m. vasario 29 d. iki 2014 m. rugpjūčio 18 d., nes ieškiniu prašoma ginti teises būtent tik šiuo laikotarpiu.

8. Teismas atmetė atsakovo argumentus, kad rašytinių paskolos sutarčių nesudarymas pateisintinas artimais šalių giminystės ryšiais ir jų bendra veikla, nes bylos nagrinėjimo metu patvirtinta, kad šalys egzistavusius paskolos teisinius santykius vis dėlto buvo linkusios įforminti rašytiniu būdu. Šiuo atveju lėšų pervedimas nepagrįstas rašytiniais susitarimais. Teismas sprendė, kad atsakovas turėjo įrodyti teisinio pagrindo įgyti ieškovo pinigus buvimą, bet šios pareigos neįvykdė.

9. Teismas nustatė, kad ieškovas 2014 m. leido atsakovui iš savo sąskaitos persivesti 7240,50 Eur (25 000 Lt), todėl šia suma sumažino ieškovui iš atsakovo priteistiną sumą (priteisė 174 330,98 Eur kaip be teisinio pagrindo įgytą turtą).

10. Teismas nustatė ir tai, kad ieškovas 2016 m. sužinojo apie iš savo sąskaitos pervestas lėšas. Kadangi neaiški tiksli data, tai teismas pripažino, kad apie pinigų pervedimą ieškovas sužinojo 2016 m. rugsėjo 2 d., t. y. tuomet, kai atsakovas atsiėmė savo automobilį iš ieškovo, o ieškovas nusipirko naują ir jį įregistravo savo vardu. Dėl to teismas iš dalies tenkino prašymą priteisti kompensuojamąsias palūkanas ir priteisė ieškovui iš atsakovo 5 procentų metines palūkanas už nepagrįstai įgytą 174 330,98 Eur sumą, skaičiuojant jas nuo 2016 m. rugsėjo 2 d. iki 2016 m. spalio 11 d. (kreipimosi į teismą dienos), iš viso 955,20 Eur.

11. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovo ir atsakovo apeliacinius skundus, 2018 m. gruodžio 28 d. nutartimi pakeitė Šiaulių apygardos teismo 2017 m. gegužės 11 d. sprendimo dalį dėl priteistinų palūkanų ir ieškovui iš atsakovo priteisė 28 154,77 Eur kompensuojamųjų palūkanų bei 5 procentų metines palūkanas, skaičiuojamas už priteistą 203 440,95 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; kitą Šiaulių apygardos teismo 2017 m. gegužės 11 d. sprendimo dalį paliko nepakeistą.

12. Kolegija pritarė pirmosios instancijos teismo atliktam faktinių aplinkybių vertinimui bei teisiniam jų kvalifikavimui. Byloje nustatyta, kad 2012 m. vasario 29 d. – 2014 m. rugpjūčio 18 d. laikotarpiu iš ieškovo banko sąskaitos į atsakovo

sąskaitą buvo atlikti 181 571,48 Eur bendros sumos mokėjimo pavedimai, jų paskirtyje nurodant „paskolos grąžinimas, sąskaitos papildymas, paskola“. Atsakovas nepagrindė lėšų gavimo; nepateikė rašytinių įrodymų, kurie pagrįstų buvus šalių žodinius susitarimus dėl lėšų pervedimo. Dėl to kolegija nepripažino egzistavus tam tikrus teisinius santykius, kurių pagrindu ieškovui būtų galėjusi kilti pareiga pervesti atsakovui lėšas.

13. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad lėšos iš ieškovo banko sąskaitos atsakovui buvo perleistos pastarajam nežinant. Be to, šalys tarpusavio teisinius santykius, susijusius su turto perleidimu, įformindavo įstatymų nustatyta tvarka sudarydamos dovanojimo sutartis. Kolegija pažymėjo, kad atsakovo įrodinėjamos aplinkybės dėl mokėjimo pavedimų, atliktų iki 2012 m. iš atsakovo sąskaitos į ieškovo sąskaitą, nėra aktualios ginčui ir negali pagrįsti atsakovo argumentų, nes nepatenka į ieškiniu apibrėžtas bylos nagrinėjimo ribas, o atsakovas nepareiškė priešpriešinių reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismui atsakovo pateikti nauji įrodymai (pinigų išmokėjimo kvitai, PVM sąskaitos faktūros) neteikia pagrindo kitaip vertinti susiklosčiusių šalių teisinių santykių. Šie dokumentai patvirtina, kad atsakovo vardu gyvulių supirkėjams buvo parduodami veršeliai ir už juos gaunamas atlygis, tačiau tai neįrodo lėšų pervedimo teisinio pagrindo pagal ginčijamus mokėjimo pavedimus.

14. Kolegija priėjo prie išvados, kad ginčo laikotarpiu nebuvo susiklostę tarp šalių paskolos teisiniai santykiai, ieškovas neturėjo pareigos nei grąžinti atsakovui paskolą, nei ją suteikti; byloje nenustatyta ieškovo pareiga papildyti atsakovo banko sąskaitą lėšomis.

15. Kolegija nekonstatavo absoliutaus teismo sprendimo negaliojimo pagrindo dėl to, kad į bylos nagrinėjimą nebuvo įtraukta atsakovo sutuoktinė. Išieškojimas į skolininko dalį, kuri yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, gali būti nukreiptas tik tada, kai tiksliai nustatoma jam priklausanti dalis (apibrėžiama sutuoktinio asmeninio turto apimtis ir jo vertė). Taigi išieškojimas į bendrąją nuosavybę galės būti nukreiptas tik paisant nurodytų išieškojimo taisyklių, todėl atsakovo sutuoktinės dalyvavimas nėra būtinas.

16. Pripažinus, kad atsakovui kilo pareiga grąžinti ieškovui be pagrindo įgytą turtą, kompensuojamosios palūkanos priteisiamos pagal specialiąsias Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.240 straipsnio 1 dalies nuostatas. Šios palūkanos pradedamos skaičiuoti nuo to momento, kai asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie nepagrįstą pinigų gavimą ar sutaupymą. Ieškovas sužinojimo apie be pagrindo įgytas lėšas momentą sieja su pinigų pervedimu iš jo į atsakovo sąskaitą. Toks palūkanų skaičiavimo pradžios momentas atitinka CK 6.240 straipsnio 1 dalies reglamentavimą. Dėl to kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai kompensuojamąsias palūkanas skaičiavo tik nuo momento, kai ieškovas galimai sužinojo apie atsakovo nepagrįstai gautas lėšas, bet nesiejo to su nepagrįstai lėšas gavusio atsakovo sužinojimu. Kolegija pakeitė pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl kompensuojamųjų palūkanų ir papildomai iš atsakovo ieškovo naudai priteisė 28 154,77 Eur kompensuojamųjų palūkanų.

17. Kolegija, atsižvelgdama į tenkintus ir atmestus šalių reikalavimus, pakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, perskirstė šalių patirtas bylinėjimosi išlaidas.


18. Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gruodžio 28 d. nutartį, Šiaulių apygardos teismo 2017 m. gegužės 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti arba grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

18.1. Teismas, taikydamas CK 6.237 straipsnio 1 dalį, turi teisiškai kvalifikuoti ginčo teisinį santykį: nustatyti, kokiu pagrindu turtas gautas ir iš ko kyla (jei kyla) prievolė turtą grąžinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-276/2010). Tokiu atveju ieškovas turi įrodyti, kad atsakovas praturtėjo jo sąskaita; atsakovui tenka pareiga įrodyti turto gavimo teisinio pagrindo egzistavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. rugsėjo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-475-684/2015, kt.). Taigi atsakovas privalo pateikti faktines aplinkybes, pagrindžiančias lėšų ar turto gavimo teisėtumą, įrodančius duomenis, tačiau neprivalo įrodinėti savo priešpriešinio reikalavimo (pagrindo gauti turtą) pareikšdamas priešieškinį. Ieškovas įrodinėjo, kad 2012 m. vasario 29 d. – 2014 m. rugpjūčio 13 d. iš jo sąskaitos į atsakovo sąskaitą nepagrįstai pervesta 174 330,98 Eur. Atsikirsdamas į ieškinį, atsakovas pateikė lygiaverčius įrodymus, pagrindžiančius, kad 2011 m. sausio 4 d. – 2013 m. sausio 24 d. laikotarpiu būtent jis „skolino“ (pervedė iš savo sąskaitos į ieškovo sąskaitą) 160 382,87 Eur lėšų; be to, ieškovas už parduotus atsakovo gyvulius

yra gavęs 160 848,68 Eur lėšų ir jų atsakovui negrąžino. Tokios aplinkybės pagrindžia šalis siejusius bendradarbiavimo santykius, nuolatinių priešpriešinių prievolių praktiką. Teismai šių aplinkybių nevertino tik dėl to, kad atsakovas nepareiškė byloje priešieškinio, nors CK 6.237 straipsnio 1 dalies normos taikymo praktika įpareigoja teismą vertinti atsakovo pateiktus įrodymus, nepriklausomai nuo to, ar jie pateikti įrodinėjant atsiliepimo ar priešieškinio argumentus.

18.2. Teismai neobjektyviai, nevisapusiškai vertino byloje pateiktus įrodymus, todėl padarė bylos duomenimis nepagrįstą išvadą apie paskolos teisinių santykių nebuvimą. Byloje buvo akcentuojama, kad šalis siejo giminystės ryšiai, todėl rašytinės paskolos sutartys nebuvo sudaromos. Byloje pateikti duomenys patvirtina atsakovo valią paskolinti ieškovui lėšas, taip pat ieškovo valią naudotis paskolintomis (pervestomis) lėšomis (disponuoti jomis, vykdyti atsiskaitymus su kreditoriais), taigi tarp šalių buvo susiklostę paskolos teisiniai santykiai (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-351/2013). Dėl to pripažintina, kad teismai netinkamai nustatė CK 6.237 straipsnio 1 dalies sąlygą – ši norma taikoma tik kai turto negalima pateisinti konkrečiu sandoriu. Šiuo atveju atsakovas pinigus gavo pagal paskolos sandorį.

18.3. CK 6.237 straipsnio 1 dalies normai taikyti turėjo būti įrodyta aplinkybė, kad ieškovas dėl pervestų lėšų patyrė nuostolį, o atsakovas nepagrįstai praturtėjo ieškovo sąskaita. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė šiai normai taikyti reikiamos sąlygos – ieškovo nuostolių ir atsakovo praturtėjimo ieškovo sąskaita. Šiai sąlygai nustatyti teismai netinkamai taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą, nemotyvuotai paneigė sandorių, sudarytų iki 2012 m. vasario 29 d., aktualumą, neatskleidė bylos esmės.

18.4. Apeliacinės instancijos teismas, atsisakydamas atsakovo sutuoktinę įtraukti į bylą kaip trečiąjį asmenį, pažeidė CK 3.109, 6.6 straipsnių, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 43 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 266 straipsnio nuostatas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-149/2008). Atsakovo sutuoktinė siekė įstoti į bylą kaip trečiasis asmuo, apeliacinės instancijos teismui pateikdama pareiškimą dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo, tačiau teismas 2018 m. spalio 9 d. nutartimi procesą dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo nutraukė. Teismai šiuo atveju neįvertino atsakovo sutuoktinės statuso, jos dalyvavimo ūkio veikloje, jos nuosavybės, susijusios su ūkiu, apimties ir galimybės atsakyti už ūkio veikloje kylančias prievoles. Dėl teismo sprendimo atsiradusi prievolė atsakovui lemia tai, kad ir atsakovo sutuoktinei sprendimas sukels teisinių padarinių.

18.5. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 331 straipsnio 4 dalies, 329 straipsnio 2 dalies 4 punkto normas, nukrypo nuo kasacinio teismo bei Europos Žmogaus Teisių Teismo išaiškinimų dėl pareigos tinkamai motyvuoti teismo nutartį, nes nepateikė motyvų, kodėl nenagrinėjo atsakovo apeliacinio skundo argumentų apie ieškovo prievolių atsakovui egzistavimą, nevertino į bylą pateiktų įrodymų, o vertino tik 2012 m. vasario 29 d. – 2014 m. rugpjūčio 18 d. laikotarpiu atsiradusius įrodymus ir įrodymus, pagrindžiančius paskolos santykius iki 2012 m. vasario 29 d., laikė teisiškai nereikšmingais.

19. Ieškovas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti, priteisti ieškovo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

19.1. Atsakovas bylos nagrinėjimo metu neginčijo, kad atliko ieškinyje nurodytus banko pavedimus iš ieškovo sąskaitos į savo sąskaitą ir lėšų ieškovui negrąžino. Esant tokioms ieškovo nurodytoms aplinkybėms, atsakovas turėjo pareigą pagrįsti, kad šios lėšos buvo teisėtai pervestos, t. y. įstatymo ar sutarties pagrindu, tačiau tokių įrodymų byloje nepateikė. Atsakovo nurodomos aplinkybės dėl lėšų pervedimo iš atsakovo sąskaitos į ieškovo sąskaitą 2011 m. sausio 4 d. – 2013 m. vasario 12 d. laikotarpiu nepagrindžia, kaip šie pavedimai susiję su pavedimais laikotarpiu nuo 2012 m. vasario 29 d. iki 2014 m. rugpjūčio 18 d., juo labiau ieškinio dalykas byloje buvo būtent nuo 2012 m. vasario 29 d. iki 2014 m. rugpjūčio 18 d. atlikti pavedimai. Taigi teismai teisingai paskirstė įrodinėjimo pareigą ir pagrįstai konstatavo, kad atsakovas savo įrodinėjimo pareigos neįvykdė, t. y. neįrodė paskolos sandorių buvimo.

19.2. Duomenys dėl pavedimų 2011 m. sausio 4 d. – 2013 m. vasario 12 d. laikotarpiu buvo nevertinti ne dėl to, kad atsakovas nepateikė teismui priešieškinio, bet todėl, kad teismas bylą nagrinėjo pagal ieškiniu apibrėžtas ribas, t. y. pagal ieškinyje nurodytą laikotarpį. Pažymėta, kad teismas nenustatė atsakovui pareigos pateikti priešieškinį, šie duomenys nevertinti, nes nei patvirtina, nei paneigia atsakovo argumentus. Atsakovo atlikti pavedimai negali būti pripažįstami paskolos sutartimi, nes iš jų negalima nustatyti būtinųjų paskolos sutarties elementų – paskolos dalyko perdavimo paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimo grąžinti tokį pat kiekį pinigų. Jei atsakovas manė, kad ieškovas yra jam skolingas, tai turėjo kreiptis į teismą, o ne pasinaudodamas ieškovo elektroninės bankininkystės prisijungimo duomenimis

šias lėšas persivesti į savo sąskaitą. Atkreiptas dėmesys į tai, kad šie pavedimai atlikti nežinant ieškovui ir pasinaudojant ieškovo prisijungimo duomenimis, todėl pavedimuose nurodyti įrašai „paskolos grąžinimas“ negali būti laikoma tinkamu, leistinu ir patikimu įrodymu dėl paskolos ar kitokių sutartinių santykių susiklostymo.

19.3. Atsakovo atlikti iš savo sąskaitos pavedimai į ieškovo sąskaitą laikotarpiu nuo 2011 m. sausio 4 d. iki 2013 m. vasario 12 d. negali būti vertinami kaip patvirtinantys paskolos santykius, nes viso bylos nagrinėjimo metu atsakovas įrodinėjo, kad šalys ilgą laiką kartu ūkininkavo tuose pačiuose žemės plotuose, pastatuose, bendrai naudojosi technika, pašarais, gyvuliais, jų išlaidos ir pajamos buvo bendros. Dėl to, nutraukus jungtinę veiklą, perleidęs atsakovui savo ūkį, ieškovas negalėjo likti skolingas. Ieškovo sąskaitoje buvusios lėšos turėjo užtikrinti jo ir sutuoktinės senatvę, tačiau atsakovas jas pasisavino. Atsakovo veiksmai apskritai negali būti laikomi teisėtais, nes jis persivedė pinigus iš svetimos sąskaitos be sąskaitos savininko sutikimo ir žinios.

19.4. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas yra ne visais atvejais, kai teismas neįtraukia į procesą visų teisinį suinteresuotumą turinčių asmenų, o tik kai sprendimu nusprendžiama dėl tokių asmenų teisių ir pareigų. Atsakovas bylos nagrinėjimo metu nereiškė reikalavimo įtraukti į bylą kaip trečiąjį asmenį jo sutuoktinę; teismo proceso metu nebuvo sprendžiama dėl jos teisių ir pareigų, todėl šiuo atveju nėra CPK 329 straipsnio 2 punkte nurodyto pagrindo. Atsakovo nurodoma Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-149/2008 nėra aktuali nagrinėjamam ginčui, nes iš esmės skiriasi nurodomos ir nagrinėjamos bylos aplinkybės. Atsakovas nepagrįstai teigia, kad prievolė dėl be pagrindo įgytų pinigų grąžinimo turėtų būti vykdoma iš bendrosios jungtinės nuosavybės turto, nes išieškojimas į skolininko bendrosios jungtinės nuosavybės dalį gali būti nukreiptas tik tada, kai tiksliai nustatoma jam priklausanti turto dalis.

Teisėjų kolegija



Dėl įrodinėjimo pareigos vykdymo pareiškus reikalavimą grąžinti be pagrindo įgytą turtą ir šio ginčo nagrinėjimo ribų

20. CK 6.237–6.242 straipsniuose įtvirtintomis taisyklėmis įgyvendinamas vienas pagrindinių civilinės teisės principų – niekas negali praturtėti svetimo nuostolio sąskaita be įstatyme ar sutartyje numatyto pagrindo. Kartu tai reiškia teisę išreikalauti iš kito asmens tai, ką šis nepagrįstai sutaupė, ar kitokią naudą, gautą kreditoriaus sąskaita (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-136/2014; 2014 m. liepos 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-369/2014; kt.)

21. Kasacinio teismo praktikoje, aiškinant CK 6.237 straipsnio normų taikymo prielaidas, nurodyta, kad tam, jog atsirastų pareiga grąžinti be pagrindo įgytą turtą, visų pirma asmuo turi turtą įgyti be teisinio pagrindo, t. y. daikto ar pinigų gavimas negali būti pateisinamas nei įstatymu, nei sandoriu. Jeigu turto įgijimas gali būti pagrindžiamas teisės aktu, sandoriu ar kitokiu civilinių teisių atsiradimo pagrindu (CK 1.136 straipsnis), preziumuotina, kad toks turtas įgytas teisėtai ir remiantis aptariamu civilinės teisės institutu turto išreikalauti negalima. Tačiau jeigu turto įgijimo pagrindas buvo, o po turto įgijimo jis išnyko, tai tokiu atveju įgijusiam turtą asmeniui atsiranda pareiga grąžinti įgytą turtą kaip įgytą be pagrindo. Be to, tam, kad atsirastų pareiga grąžinti turtą, jis turi būti asmens realiai gautas, o jo išreikalauti kitais civilinių teisių gynimo būdais (pvz., taikant restituciją, vindikaciją, priteisiant nuostolių atlyginimą, įpareigojant prievolę įvykdyti natūra, taikant kitus sutarčių, deliktų ar daiktinės teisės nustatytus gynybos būdus) nėra teisinio pagrindo arba tokius būdus taikant pažeistos asmens teisės būtų apgintos nevisiškai. Savo ruožtu tai reiškia, kad be pagrindo įgyto turto grąžinimas yra subsidiarus pažeistos teisės gynimo būdas. Pareigos grąžinti be pagrindo įgytą turtą neeliminuoja nei turtą įgijusio asmens sąžiningumas, nei atliktų veiksmų pobūdis (tyčia ar neatsargumas). Apibendrintai galima pasakyti, kad pareigos grąžinti be pagrindo įgytą turtą institutas yra bendrojo teisės principo „iš neteisės teisė nekyla“ (lot. ex iniuria ius non oritur) išraiška (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2011).

22. Esant reikalavimui priteisti be pagrindo įgytą turtą, teismas visų pirma turi teisiškai kvalifikuoti ginčo teisinį santykį: nustatyti, kokiu pagrindu turtas gautas ir iš ko kyla (jei kyla) prievolė turtą grąžinti, ir atitinkamai koks įstatymas, reglamentuojantis gauto turto išreikalavimo taisykles, ginčo atveju turi būti taikomas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo

2018 m. spalio 25 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-389-687/2018 25 punktą).23. Bylose dėl be pagrindo įgyto turto ieškovas turi įrodyti, kad atsakovas praturtėjo ieškovo sąskaita; pareiga įrodyti

turto gavimo teisinio pagrindo egzistavimą tenka atsakovui. Pastaroji pareiga grindžiama ne tik bendrąja CPK 178 straipsnyje nustatyta įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle (įrodinėti privalo tas, kas teigia, o ne tas, kas neigia (lot. ei incumbit probatio, qui dicit non qui negat), bet ir tuo, kad neigiamų aplinkybių (pagrindo gauti turtą nebuvimo) įrodinėjimas yra sudėtingesnis nei teisę sukuriančių aplinkybių (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-310/2013; 2018 m. vasario 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-30-1075/2018 24 punktą; ir kt.). Ieškovas privalo įrodyti jo teisę sukuriančius faktus, tačiau neturi įrodinėti tą teisę paneigiančių faktų – tokius faktus, atsikirsdamas į ieškovo reikalavimą, turi įrodyti atsakovas. Taigi aplinkybę, kad asmuo turtą įgyja be teisinio pagrindo, turi įrodyti ieškovas. Jam pakanka įrodyti nepagrįsto turto įgijimo aplinkybes, o atsakovas, priešingai, teigdamas, kad turtas įgytas pagrįstai, turi pateikti įrodymus, esančius tokio turto įgijimo pagrindu (CPK 178 straipsnis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-253/2009; 2018 m. spalio 25 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-389-687/2018 28 punktą).

24. Teismų nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2012 m. vasario 29 d. – 2014 m. rugpjūčio 18 d. laikotarpiu iš ieškovo sąskaitos AB DNB banke pervesta į atsakovo sąskaitą 181 571,48 Eur lėšų, dalis jų (73 777,80 Eur) pervestos mokėjimo paskirtyje nurodant „paskolos grąžinimas“, kita dalis (107 793,67 Eur) – kaip „sąskaitos papildymas“. Ieškovas nurodė, kad šias lėšas atsakovas persivedė į savo sąskaitą be teisinio pagrindo ir be ieškovo žinios bei sutikimo. Atsakovas, atsikirsdamas į ieškinio reikalavimus, nurodė, kad ieškovas apie lėšų pervedimą žinojo, jis pats davė prisijungimo duomenis, šalys bendradarbiavo, nuolat skolina viena kitai pinigų, turėjo viena kitai priešpriešinių prievolių; teikė į bylą įrodymus, pagrindžiančius tai, kad 2011 m. sausio 4 d. – 2013 m. sausio 24 d. laikotarpiu iš savo sąskaitos pervedė ieškovui 151 433,62 Eur (522 870 Lt) lėšų, įvardytų kaip paskolos suteikimas, taip pat 2011 m. sausio 18 d. – 2013 m. vasario 12 d. laikotarpiu pervedė į ieškovo sąskaitą 8949,24 Eur (30 900 Lt), nurodytų kaip „sąskaitos papildymas“. Atsakovas nurodė ir tai, kad ieškovas yra gavęs už parduotus atsakovo gyvulius 160 848,68 Eur, tačiau šių pinigų nėra įnešęs į atsakovo ūkio kasą.

25. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas ginčą, nevertino atsakovo argumentų, nurodydamas, kad bylos nagrinėjimo dalykas yra tik ieškiniu apibrėžtas laikotarpis (ieškovas reiškia reikalavimą tik dėl 2012 m. vasario 29 d. – 2014 m. rugpjūčio 18 d. laikotarpiu pervestų lėšų), o atsakovas byloje nereiškė priešieškinio. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritarė tokiai pirmosios instancijos teismo išvadai, nurodydamas, kad, atsakovui nepareiškus priešpriešinių reikalavimų, nėra aktualūs šalių teisiniai santykiai iki ginčo laikotarpio.

26. Galiojančiose civilinio proceso teisės normose nustatytos dvi atsakovo gynimosi nuo pareikšto ieškinio priemonės – priešinis ieškinys ir atsiliepimas (atsikirtimas) į ieškinį (CPK 142, 143 straipsniai). Atsiliepime į ieškinį atsakovas nurodo nesutikimo su ieškiniu motyvus, t. y. atsikirtimus į ieškovo reikalavimus (CPK 142 straipsnio 2 dalis), tačiau negali reikšti savarankiškų reikalavimų. Taigi, jeigu atsakovas yra pasyvioji šalis, jis savo atsikirtimus gali išdėstyti atsiliepime į ieškinį, tačiau jeigu atsakovas reiškia savarankiškus reikalavimus ieškovui (pvz., taikyti sutartinę atsakomybę, atlyginti žalą ir pan., t. y. veikia aktyviai), pastarieji turi būti suformuluoti pasirenkant kitą gynybos priemonę – reiškiant priešieškinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-410-916/2015).

27. Ieškovui teigiant, kad atsakovas gavo lėšas ar turtą be pagrindo, atsakovas, atsikirsdamas į ieškinį, turi įrodyti konkretų turto gavimo pagrindą. Tokio teisinio pagrindo egzistavimą patvirtinančius argumentus atsakovas išdėsto atsiliepime į ieškinį ir pateikia šiuos argumentus patvirtinančius įrodymus. Argumentus dėl be pagrindo įgyto turto gavimo atsakovas gali nurodyti ir priešieškinyje, jeigu kartu su atsikirtimu į ieškinį jis teikia savarankišką reikalavimą ieškovui. Teismas pagal ieškinyje ir atsiliepime į ieškinį nurodytus argumentus ir pateiktus įrodymus turi kvalifikuoti šalių teisinius santykius, nustatyti, kokiu pagrindu gautas turtas ir ar kyla prievolė jį grąžinti.

28. Šioje byloje atsakovas pareiškė materialinio teisinio pobūdžio atsikirtimus (nurodydamas juos atsiliepime į ieškinį ir pateikdamas įrodymus, kad šalis siejo sutartiniai santykiai: šalys bendradarbiavo, nuolat viena iš kitos skolinosi lėšų ir turėjo priešpriešinių prievolių), kuriais siekė paneigti ieškinio reikalavimų pagrįstumą, t. y. įrodyti, kad ieškovo įvardytu laikotarpiu pervestos iš ieškovo sąskaitos į atsakovo sąskaitą lėšos iš tiesų yra 2011–2013 m. sutartinių santykių pagrindu atsakovo pervestų ieškovui lėšų sugrąžinimas. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareigą grąžinti be pagrindo įgytas lėšas atsakovas gali paneigti atsikirtimų į ieškinį forma, juolab kad atsakovas nereiškia šioje byloje savarankiško reikalavimo priteisti jo naudai iš ieškovo 2011–2013 m. pervestas lėšas. Dėl to teisiškai nepagrįstu laikytinas teismų argumentas, kad atsakovas turėjo reikšti priešieškinį tam, jog įrodytų iš ieškovo sąskaitos pervestų lėšų pagrindą.

29. Be to, CK 6.237 straipsnio 1 dalies nuostata taikoma tik tuomet, kai turto įgijimo negalima pateisinti konkrečius aktu ar sandoriu. Pažymėtina, kad ieškinyje įvardytas be pagrindo įgyto turto gavimo momentas ar lėšų pervedimo laikotarpis negali apriboti atsakovo teisės nurodyti argumentus ir teikti įrodymus, pagrindžiančius šių lėšų gavimo teisėtumą, nes pagrindas įgyti lėšas gali būti atsiradęs kitu, kaip įvardijamas ieškinyje, laikotarpiu. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus tik dėl lėšų pervedimo ieškinyje nurodytu laikotarpiu ir nevertindamas atsiliepime į ieškinį nurodytų argumentų, šalių priešpriešinių prievolių balanso, šalių teisinius santykius kvalifikavo neišsamiai ištyręs byloje esančius įrodymus ir bylą nagrinėjo nepagrįstai susiaurindamas bylos nagrinėjimo ribas. Apeliacinės instancijos teismas šių pirmosios instancijos teismo pažeidimų neištaisė.

30. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai apibrėžė bylos dėl be pagrindo įgyto turto priteisimo nagrinėjimo ribas, nevertindamas atsakovo atsiliepime nurodytų argumentų ir pateiktų įrodymų dėl sutartinių santykių egzistavimo, netinkamai taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą. Dėl šių pažeidimų galėjo būti netinkamai kvalifikuoti šalis sieję sutartiniai santykiai, pasisakyta dėl tarpusavio prievolių, atitinkamai neteisingai nustatytos sąlygos taikyti be pagrindo įgyto turto institutą. Apeliacinės instancijos teismas neištaisė pirmosios instancijos teismo padarytų proceso teisės normų pažeidimų. Tai sudaro pagrindą panaikinti apeliacinės instancijos teismo procesinį sprendimą ir bylą perduoti apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Bylą nagrinėsiantis apeliacinės instancijos teismas turi įvertinti atsakovo atsiliepime nurodytus argumentus, ištirti atsakovo pateiktus įrodymus ir tik tuomet kvalifikuoti šalių teisinius santykius bei spręsti dėl CK 6.237 straipsnio taikymo.

31. Dėl kitų kasacinio skundo argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes, grąžinus bylą apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jie neturi teisinės reikšmės sprendžiant ginčą.


32. Kasacinis teismas patyrė 12,41 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 10 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Šių išlaidų atlyginimo priteisimo klausimas kartu su šalių patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimu paliktinas spręsti bylą nagrinėsiančiam apeliacinės instancijos teismui (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gruodžio 28 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą šiam teismui nagrinėti iš naujo.



ANDŽEJ MACIEJEVSKI

DONATAS ŠERNAS_______________________


Civilinė byla Nr. 3K-3-215-421/2019Teisminio proceso Nr. 2-70-3-04463-2018-0

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=ae8f4d6098f411e9ae2e9d61b1f977b3

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.7.1.1; 2.7.1.3; 3.5.19(S)




Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gražinos Davidonienės (kolegijos pirmininkė), Andžej Maciejevski ir Donato Šerno (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos atvirosios akcinės bendrovės Minsko traktorių gamyklos („Otkrytoe aktsionernoe obshchestvo Minskii traktornyi zavod“) kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2018 m. gruodžio 4 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos atvirosios akcinės bendrovės Minsko traktorių gamyklos skundą dėl antstolio veiksmų, suinteresuoti asmenys antstolis Andrius Liaškovas, bendrovė „Suraleb, Inc.“, G. Ž.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. GINČO ESMĖ

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių autorių teisių areštą, aiškinimo ir taikymo.2. Pareiškėja atviroji akcinė bendrovė Minsko traktorių gamykla (toliau – MTZ) prašė panaikinti antstolio Andriaus

Liaškovo 2018 m. birželio 4 d. patvarkymą Nr. S-18-159-25476 dėl turto arešto akto papildymo, areštuojant pareiškėjai priklausančias autoriaus teises ir paskiriant jų administratorių.

3. Pareiškėja nurodė, kad skundžiamu patvarkymu antstolis aiškiai peržengia jam suteiktus įgaliojimus ir nustatytą veiklos teritoriją, neteisėtai areštavo autoriaus turtines teises, kurios yra neregistruotos jokiame registre ir niekaip nėra susijusios su Lietuvos Respublika, nėra aišku, į kokius objektus yra areštuojamos autoriaus turtinės teisės, patvarkymu antstolis neproporcingai apriboja visų nurodytų autoriaus turtinių teisių valdymo, naudojimo ir disponavimo teises, areštuotų autoriaus turtinių teisių administratoriumi paskirdamas G. Ž. kuria netoleruotiną MTZ turto administravimo situaciją, peržengia protingumo, proporcingumo ir sąžiningumo principų ribas ir didina vykdymo išlaidas.


4. Šiaulių apylinkės teismas 2018 m. rugsėjo 12 d. nutartimi atmetė pareiškėjos skundą.5. Teismas nustatė, kad:5.1. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2017 m. birželio 15 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-267-611/2017 pripažino

ir leido vykdyti Lietuvos Respublikoje Stokholmo arbitražo 2006 m. gegužės 31 d. sprendimą bei Jungtinių Amerikos Valstijų Ilinojaus valstijos Šiaurės apygardos Rytų apylinkės apygardos teismo 2006 m. gruodžio 5 d. sprendimo dalį dėl išankstinių palūkanų, kuriais iš MTZ priteista keli milijonai eurų bendrovės „Suraleb, Inc.“ naudai. Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. liepos 3 d. išdavė vykdomąjį raštą, šį vykdo antstolis A. Liaškovas;

5.2. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2017 m. gegužės 18 d. nutartimi pirmiau nurodytoje civilinėje byloje taikė laikinąsias apsaugos priemones ir iki teismo sprendimo visiško įvykdymo taikė pareiškėjai priklausančio turto areštą bei paskyrė L. T. pareiškėjos turto administratoriumi;

5.3. antstolis 2017 m. liepos 26 d. areštavo pareiškėjai MTZ priklausančius prekių ženklus, nustatydamas disponavimo

teisės apribojimą, pareiškėjai uždraudžiant šiuos ženklus naudoti, valdyti ir jais disponuoti, bei perdavė šiuos ženklus saugoti ir administruoti išieškotojui, paskyrė turto administratoriumi bankroto administratorių G. Ž.;

5.4. 2018 m. gegužės 23 d. antstolio kontoroje gautas išieškotojo atstovo prašymas:5.4.1. areštuoti pareiškėjai MTZ priklausančias autoriaus turtines teises į susistemintą ir metodiškai sutvarkytą traktorių ir

(ar) kitų mechanizmų detalių ir surinkimo mazgų, ir (ar) surinkimo vienetų, ir (ar) surinkimo blokų duomenų bazę (visą ir (ar) dalimis) su visais papildymais ir (ar) pakeitimais, padarytais iki arešto uždėjimo arba vėliau, nepriklausomai nuo duomenų bazės teksto kalbos, uždraudžiant pareiškėjai jas naudoti, valdyti ir jomis disponuoti;

5.4.2. areštuoti pareiškėjai MTZ priklausančias autoriaus turtines teises į techninę dokumentaciją (visą ir (ar) dalimis) su visais papildymais ir (ar) pakeitimais, padarytais iki arešto uždėjimo arba vėliau, nepriklausomai nuo techninės dokumentacijos teksto kalbos (įskaitant vertimus), uždraudžiant pareiškėjai jas naudoti, valdyti ir jomis disponuoti;

5.4.3. areštuotų turtinių teisių administratoriumi paskirti anksčiau areštuotų prekių ženklų bankroto administratorių G. Ž.;5.5. 2018 m. birželio 4 d. antstolis priėmė skundžiamą patvarkymą dėl turto arešto akto papildymo, kuriuo tenkino

išieškotojo atstovo prašymą.6. Teismas pažymėjo, kad jau priimant vykdomąjį dokumentą vykdyti nustatyta, jog pareiškėjos MTZ buveinė yra ne

Lietuvoje, o Baltarusijoje, Lietuvoje ji vykdo veiklą per filialą adresu: M. K. Čiurlionio g. 84B-17, Vilnius, todėl priimdamas vykdomąjį dokumentą vykdyti antstolis turėjo nustatyti, ar skolininkė (pareiškėja) turi turto jo aptarnaujamoje teritorijoje (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 590 straipsnis). Pirminis turto arešto aktas priimtas 2017 m. liepos 26 d., jis šiuo metu nėra ginčijamas; teismas padarė išvadą, kad antstolis, priimdamas skundžiamą patvarkymą, neperžengė savo kompetencijos ribų.

7. Teismo vertinimu, nustatyto arešto mastas išsamiai išdėstytas skundžiamame patvarkyme, o atskiri elementai nurodyti jo prieduose.

8. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad turto administravimas visam pareiškėjos turtui taikomas teismo nutartimi kaip laikinoji apsaugos priemonė iki sprendimo visiško įvykdymo bei antstolis vykdymo procese skyrė turto administratorių pareiškėjos turtinėms teisėms administruoti.

9. Pagal Sprendimų vykdymo instrukcijos 3 lentelės 33 punktą už skolininko turto administravimą, kaip priverstinio vykdymo priemonę, administratoriui mokamas 10 proc. atlygis nuo pajamų, gautų iš skolininko turto administravimo. Taigi pareiškėja yra teisi, teigdama, kad, paskyrus turto administratorių vykdymo procese, susidarys papildomų vykdymo išlaidų ir šios bus išieškotos iš jos. Tačiau vien ši aplinkybė, kad galbūt susidarys papildomų vykdymo išlaidų, nesuponuoja antstolio patvarkymo neteisėtumo.

10. Teisės doktrinoje pripažįstama, kad antstoliui yra suteikta teisė perduoti areštuotą turtą saugoti kitam asmeniui tik esant akivaizdžiai būtinybei, pavyzdžiui, kai antstolis turi nenuginčijamų įrodymų, jog ginčo turtas nėra saugomas apskritai ar jis saugomas akivaizdžiai netinkamai. Nagrinėjamu atveju sudėtinga nustatyti, ar areštuoto turto vertė, turto saugotoju paskyrus pareiškėją, būtų sumažėjusi, kad turtas būtų nesaugomas ar neprižiūrimas, nes areštuotas civilinių teisių objektas – turtinės teisės. Perleidžiamų turtinių teisių kaina civilinėje apyvartoje labai dažnai yra daug mažesnė, nei nustatyta jų nominali vertė, ypač tais atvejais, kai įmonė skolininkė, į kurią nukreipta galiojanti reikalavimo teisė, turi finansinių sunkumų ar veiklos apribojimų (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-35-381/2017). Atsižvelgiant į tai, klausimas dėl antstolio pasirinktos priverstinio vykdymo priemonės būtinumo ir proporcingumo nagrinėtinas kitų aplinkybių kontekste.

11. Iš vykdomojoje byloje esančių duomenų matyti, kad išieškotina iš pareiškėjos suma yra didelė, pareiškėja vykdymo procese su antstoliu nebendradarbiauja, turto, iš kurio galima operatyviai ir ekonomiškai išieškoti skolą, nėra, pareiškėja duomenų apie turimą turtą ar turtines teises antstoliui nepateikia, šiuos duomenis antstolis išreikalauja iš trečiųjų asmenų savo arba išieškotojo iniciatyva, vykdomoji byla vykdoma nuo 2017 metų, tiek vykdymo procese, tiek ir nagrinėjant civilines bylas, kilusias ne dėl antstolio veiksmų, pareiškėja yra aktyvi, o jos skunduose nurodytos aplinkybės dažniausiai nepasitvirtina, tai suponuoja išvadą, kad pareiškėja nesiekia greito ir realaus sprendimo įvykdymo. Atsižvelgdamas į vykdymo procese atliktų veiksmų kiekį (vykdomąją bylą šiuo metu sudaro 15 tomų), pobūdį (vykdymo veiksmai atliekami teismui pripažinus arbitražo teismo ir užsienio teismo sprendimus, šalys turi priešpriešinius reikalavimus, antstolis areštavo specifines skolininkės turtines teises (prekių ženklus, reikalavimo teises į bankrutuojantį juridinį asmenį), kurių sėkmingam administravimui, taip pat ir skolos išieškojimui reikalingos žinios, neabejotinai patiriamos laiko sąnaudos), areštuotų turtinių teisių vertę, pareiškėjos elgesį vykdymo procese, teismas sprendė, kad šioje vykdomojoje byloje yra būtinybė išsaugoti

pareiškėjos turtą, t. y. užtikrinti, kad jis nebūtų perleistas ar kitaip suvaržytos pareiškėjos turtinės teisės, kad jos būtų veiksmingai valdomos ir iš jų būtų gaunama pajamų, užtikrinančių greitesnį skolos išieškojimą. Įvertinęs šių aplinkybių visumą, taip pat tai, kad pareiškėja nepateikė įrodymų, jog dėl turto administravimo ji patiria nuostolių ar kitaip nepagrįstai ir (ar) neproporcingai apribojamos jos nuosavybės teisės į turimą turtą ar turtines teises (CPK 178, 185 straipsniai), iki šio skundo nagrinėjimo teisme dienos antstolio paskirti turto administratoriai nepateikė prašymų dėl atlyginimo apskaičiavimo, atlyginimas turto administratoriui nebuvo įtrauktas nė į vieną patvarkymą dėl vykdymo išlaidų priteisimo, taigi nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjos turtinė padėtis žymiai bloginama, teismas padarė išvadą, kad antstolio taikyta priverstinio pobūdžio priemonė – turto administravimas – yra proporcinga siekiamam rezultatui, todėl buvo pagrindas antstoliui pasinaudoti CPK 683 straipsnyje suteikta teise paskirti turto administratorių.

12. Vertindamas pareiškėjos nurodytą aplinkybę, kad nagrinėjamu atveju yra nustatytas dvigubas turto administravimas (teismas taikė laikinąsias apsaugos priemones ir paskyrė viso pareiškėjos turto administratorių ir antstolis skyrė turto administratorių vykdomojoje byloje), teismas atkreipė dėmesį į tai, kad skundžiamu patvarkymu antstolis paskyrė pareiškėjai priklausančių turtinių teisių administratorių, o Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nustatė viso jos turto administravimą, t. y. skiriasi administruojamo turto apimtis. Be to, teisės aktai nenustato draudimo antstoliui skirti turto administratorių, jei turto administratorius yra paskirtas teismo nutartimi (sprendimu). Taip pat pažymėtina, kad turto administratorius G. Ž. jau veikia kaip turto administratorius antstoliui 2017 m. liepos 26 d. turto arešto aktu areštavus pareiškėjai priklausančius prekių ženklus bei nustačius disponavimo teisės apribojimą.

13. Iš vykdomosios bylos matyti, kad turto administratorius G. Ž. pateikė antstoliui sutikimą teikti turto administravimo paslaugas, jis turi teisę teikti turto administravimo paslaugas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.237 straipsnio 1 dalis), pareiškėja nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad administratorius savo prievoles vykdo aplaidžiai, nesąžiningai ir ne naudos gavėjo (išieškotojo) interesais, o savo asmeniniams poreikiams ar trečiųjų asmenų poreikiams tenkinti (CK 4.242 straipsnio 2 dalis), kad egzistuoja interesų konfliktas (CK 4.243 straipsnio 1 dalis), kad turto administratorius yra šališkas, asmeniškai suinteresuotas pakenkti skolininko turtiniams interesams ar kitaip pažeidžia CK ar kituose teisės aktuose nustatytas pareigas (CPK 178, 185 straipsniai).

14. Šiaulių apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal pareiškėjos atskirąjį skundą, 2018 m. gruodžio 4 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo nutartį paliko nepakeistą.

15. Apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad antstolis, priimdamas skundžiamą patvarkymą, neperžengė savo kompetencijos ribų, nustatyto arešto mastas išsamiai išdėstytas skundžiamame patvarkyme, o atskiri elementai nurodyti jo prieduose.

16. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad, antstoliui areštuojant autoriaus turtines teises, jokie teisės aktai neįtvirtina pareigos patvarkyme išsamiai įvardyti Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo (toliau – ir ATGTĮ) 15 straipsnyje nurodytas autoriaus turtines teises. Nagrinėjamu atveju buvo areštuota visuma autoriaus turtinių teisių ATGTĮ 15 straipsnio prasme.

17. Teismas atmetė atskirojo skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neanalizavo ir nevertino fakto, jog antstolis nepagrindė būtinybės apriboti visas pareiškėjos nuosavybės teisės sudėtines dalis; atkreipė dėmesį, kad šiuo atveju turto areštas taikytas išieškojimo vykdymo stadijoje, antstoliui griežtai laikantis vykdymo procesą reglamentuojančių teisės normų.

18. Areštuotų autorių turtinių teisių įgyvendinimas skiriasi nuo įprastinio turto priverstinio pardavimo, nes turtinės teisės dažniausiai yra ne parduodamos, o perleidžiamos kreditoriui ar tretiesiems asmenims tokiam laikotarpiui, per kurį iš tų turtinių teisių bus gauta nauda, lygi iš skolininko priteistai sumai. Skirtingai nuo autorių turtinių teisių, turto arešto procesas yra paprastesnis, nes turtą yra lengviau surasti, įkainoti ir realizuoti. Todėl apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šioje vykdomojoje byloje yra būtinybė išsaugoti pareiškėjos turtą, t. y. užtikrinti, kad jis nebūtų perleistas ar kitaip nebūtų suvaržytos pareiškėjos turtinės teisės, kad jos būtų veiksmingai valdomos ir iš jų būtų gaunama pajamų, užtikrinančių greitesnį skolos išieškojimą, todėl antstolio taikyta priverstinio pobūdžio priemonė – turto administratoriaus paskyrimas – yra proporcinga siekiamam rezultatui.

19. Apeliacinės instancijos teismas taip pat sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada dėl dviejų turto administratorių; teismo vertinimu, taip pat svarbi pirmosios instancijos teismo nurodyta aplinkybė, kad skundžiamu patvarkymu paskirtas turto administratorius jau veikia kaip turto administratorius antstoliui areštavus pareiškėjai priklausančius prekių ženklus, todėl darytina išvada, kad antstolis, paskirdamas tą patį administratorių ir areštuotoms autoriaus turtinėms teisėms

administruoti, vadovavosi proceso ekonomiškumo, koncentracijos, protingumo ir teisingumo principais ir vykdymo išlaidų nedidino.

III. KASACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMŲ Į JĮ TEISINIAI ARGUMENTAI

20. Kasaciniu skundu pareiškėja prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2018 m. gruodžio 4 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – panaikinti antstolio A. Liaškovo 2018 m. birželio 4 d. patvarkymą dėl turto arešto akto papildymo. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

20.1. Skundžiamoje nutartyje apeliacinės instancijos teismas, netinkamai tirdamas ir vertindamas įrodymus (CPK 176, 185 straipsniai), nepagrįstai nusprendė, kad antstolis, areštuodamas Lietuvos Respublikoje nesaugomas pareiškėjai priklausančias autoriaus teises, neva neperžengė veiklos teritorijos, vadovaudamasis išimtinai faktu, kad pareiškėja turi turto Lietuvos Respublikos teritorijoje, bei aplinkybe, kad antstolis teisėtai pradėjo administruoti vykdomąją bylą prieš ją, neįvertinęs pareiškėjos atskirajame skunde išdėstytų argumentų ir įrodymų. Teismų priimtiems procesiniams sprendimams nėra būdingas eksteritorialumas. Tai reiškia, jog Lietuvos Respublikoje priimti teismo sprendimai galioja tik juos priėmusioje valstybėje ir savaime neįgyja teisinės galios bei nesukelia teisinių pasekmių už valstybės ribų. Antstolio veiklos teritorija apibrėžiama Lietuvos Respublikos teritorija (Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo 26 straipsnio 1 dalis), todėl antstolis neturi įgaliojimų taikyti priverstinio pobūdžio priemonių, peržengiančių Lietuvos Respublikos teritoriją. Teismas netyrė ir nevertino fakto, kad antstolis neteisėtai areštavo autoriaus turtines teises, kurios yra neregistruotos jokiame registre ir niekaip nėra susijusios su Lietuvos Respublika.

20.2. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino skolininko turto areštą reglamentuojančias teisės normas, nepagrįstai sprendė, kad, antstoliui išieškant iš skolininko turto ar turtinių teisių ir jas areštavus, skolininkas netenka teisės valdyti, naudoti areštuotą turtą ar turtines teisės ir jais disponuoti. CPK 675 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad skolininko turto areštas yra priverstinis nuosavybės teisės į skolininko turtą arba šios teisės atskirų sudėtinių dalių – valdymo, naudojimosi ar disponavimo – laikinas uždraudimas ar apribojimas, pagal CPK 749 straipsnio 3 dalį patvarkyme antstolis nurodo skolininkui, kad šis neturi teisės priimti jokio reikalavimo įvykdymo arba valdyti ar disponuoti turtine teise. Kitaip tariant, skolininko turto areštas per se (savaime) nereiškia ir valdymo, ir naudojimosi, ir disponavimo teisių apribojimo. Apeliacinės instancijos teismas visiškai neanalizavo ir nevertino antstolio pritaikyto ribojimo būtinumo ir jo apimties; antstolis neproporcingai apribojo visų nurodytų autoriaus turtinių teisių valdymo, naudojimo ir disponavimo teises, nenurodė ir nepagrindė, kodėl būtina areštuoti visas nuosavybės teisės sudėtines dalis, akivaizdžiai elgėsi neracionaliai. Apeliacinės instancijos teismas netyrė ir nevertino antstolio pritaikyto MTZ turtinių autorių teisių ribojimo apimties būtinumo ir teisėtumo.

21. Atsiliepimu į kasacinį skundą suinteresuotas asmuo antstolis A. Liaškovas prašo jį atmesti. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

21.1. Iš prašomų peržiūrėti nutarčių turinio matyti, kad, nagrinėdami pareiškėjos skundą dėl antstolio veiksmų, teismai nepažeidė proceso teisės normų, padarė teisingas išvadas, vadovavosi priimtomis ir įsiteisėjusiomis teismų nutartimis, todėl priėmė teisiškai pagrįstas nutartis ir šias panaikinti, remiantis kasacinio skundo argumentais, nėra pagrindo. Bylą nagrinėję teismai išanalizavo esminius jos aspektus ir į juos argumentuotai atsakė, nešališkai ir visapusiškai ištyrė byloje surinktus įrodymus bei pagrįstai atmetė pareiškėjos skundą.

21.2. Teisine prasme turtu yra laikomi tie civilinių teisių (nuosavybės) objektai, kurie turi vienokią ar kitokią ekonominę ar objektyvią vertę ir civilinio apyvartumo savybę, t. y. tokį objektą jo savininkas turi galimybę perleisti kitam asmeniui. Turtinės teisės taip pat suprantamos kaip materialios išraiškos neturintis turtas, kuris turi ekonominę reikšmę civilinėje apyvartoje, pvz., autoriaus turtinės teisės. CPK 744 straipsnyje yra nustatyta antstolio teisė skirti ir nustatyti turto administravimą pradėjus vykdyti išieškojimą skolininko turto administravimu ir iš to gautų pajamų nukreipimu skolai padengti. Pareiškėjai nebendradarbiaujant su antstoliu bei nesant kitų galimybių išieškoti skolą, atsižvelgdamas į išieškotojo pateiktą prašymą bei siekdamas apsaugoti kreditoriaus teisėtus interesus, antstolis teisėtai ir pagrįstai areštavo pareiškėjai priklausančias autoriaus turtines teises bei nustatė jų administravimą. Autoriaus turtinių teisių areštas ir jų administravimo nustatymas šiame vykdymo proceso etape labiausiai atitinka ir skolininkės (pareiškėjos), ir išieškotojo interesus. Būtent turto (autoriaus turtinių teisių) areštas, turto saugotojo paskyrimas ir jo administravimo nustatymas, o ne autoriaus turtinių teisių perleidimas šiame vykdymo proceso etape labiausiai atitinka ir skolininkės, ir išieškotojo interesus.

22. Atsiliepimu į kasacinį skundą suinteresuotas asmuo bendrovė „Suraleb, Inc.“ prašo jį atmesti. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

22.1. Akivaizdu, kad pareiškėjos autoriaus turtinės teisės Lietuvos Respublikoje yra ginamos. Taip pat neginčijama tai, kad pareiškėjos autoriaus teisėmis yra naudojamasi Lietuvoje ir tai daro Lietuvos Respublikos ūkio subjektai. Be to, pareiškėja vykdo savo ūkinę veiklą Lietuvos Respublikoje per Lietuvoje įregistruotą filialą. Pareiškėja nenurodė, kokioje teritorijoje, jos nuomone, yra areštuotinos jos turtinės autoriaus teisės. Dėl šių aplinkybių akivaizdu, kad antstolis tinkamai taikė įstatymą ir areštavo turtines autoriaus teises, nepažeisdamas savo veiklos teritorijos ribų.

22.2. Turto administravimo būtinumas yra konstatuotas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 29 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-267-611/2017, todėl nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismas negalėjo priimti procesinio sprendimo, kuris prieštarautų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo įsiteisėjusia nutartimi nustatytoms aplinkybėms.

22.3. Antstoliui apribojus pareiškėjai priklausančių turtinių autoriaus teisių valdymą, naudojimąsi ir disponavimą bei paskyrus turto administratorių, atsirado galimybė dengti pareiškėjos skolą papildomomis lėšomis, kurių be turto administratoriaus pastangų antstolis nebūtų galėjęs išieškoti. Pažymėtina, kad iki antstolio patvarkymų priėmimo pareiškėja niekada negaudavo jokių lėšų iš trečiųjų asmenų už naudojimąsi prekių ženklais arba autorių teisių objektais. Turto administratoriaus paskyrimas iš esmės pakeitė situaciją vykdomojoje byloje – po pareiškėjos teisių apribojimo įgaliojimus įgijęs turto administratorius veikia veiksmingai, ir ne tik antstolio ir išieškotojo, bet ir pareiškėjos interesais.

22.4. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje turtinių teisių (mokesčių permokų) arešto bylose pripažįstama, kad areštas šiuo atveju gali apimti ne tik valdymą ir disponavimą, bet ir naudojimą.

22.5. Pareiškėja pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo neskundžia, apsiribojo tik abstrakčiu nurodymu, kad skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutartis priimta tinkamai neatlikus įrodymų vertinimo, nepateikus pakankamų argumentų. Pagal kasacinio teismo praktiką, jeigu kaip kasacijos pagrindas nurodomi CPK 331 straipsnio 4 dalies pažeidimai apeliacinės instancijos teisme, o kasaciniame skunde nurodyti abstraktūs argumentai dėl neišsamaus teismo sprendimo (nutarties) motyvavimo, tai vertinama kaip kasacijos dalyko šiuo klausimu nesuformulavimas.

Teisėjų kolegija



Dėl bylos nagrinėjimo ribų

23. Byloje ginčijamu 2018 m. birželio 4 d. patvarkymu dėl turto arešto akto papildymo buvo areštuota: 1) autoriaus turtinė teisė į susistemintą ir metodiškai sutvarkytą traktorių ir (ar) kitų mechanizmų detalių ir surinkimo mazgų, ir (ar) surinkimo vienetų, ir (ar) surinkimo blokų duomenų bazę (visą ir (ar) dalimis), 2) autoriaus turtinė teisė į techninę dokumentaciją (visą ir (ar) dalimis). Bylą nagrinėję teismai atmetė pareiškėjos skundą, konstatavę, kad antstolis, priimdamas skundžiamą patvarkymą, neperžengė savo kompetencijos ribų.

24. Kasacinis teismas tikrina skundžiamus pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu; vykdydamas kasacijos funkciją, yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kasacine tvarka nagrinėdamas bylas neperžengia kasacinio skundo ribų (CPK 353 straipsnio 1 dalis), tačiau dėl viešojo intereso apsaugos gali išspręsti šalių ginčą aiškindamas ir taikydamas teisę ne tik dėl proceso dokumentuose nurodytų aplinkybių, bet ir dėl kitų argumentų, t. y. tokiu atveju turi teisę peržengti kasacinio skundo ribas apie tai iš anksto informuodamas šalis (CPK 353 straipsnio 2 dalis).

25. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė teisinio pagrindo peržengti kasacinio skundo ribas, tačiau, pasisakydama kasaciniame skunde ir atsiliepimuose į jį keliamais teisės taikymo klausimais, be kita ko, susijusiais su antstolio kompetencijos apibrėžtumu pagal jo veiklos teritoriją, pasisako visų pirma dėl autorių teisių objekto ir kūrinio sampratos, nes tik tinkamai kvalifikavus skundžiamo antstolio patvarkymo dalyką galima vertinti jo teisėtumą.

Dėl autorių teisių objekto ir kūrinio sampratos

26. Autorių teisių objektai yra apibrėžti Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo (redakcija, galiojusi ginčijamo 2018 m. birželio 4 d. patvarkymo priėmimo metu; nuo 2017 m. birželio 1 d. iki 2019 m. sausio 1 d.) 4 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad autorių teisių objektai – originalūs literatūros, mokslo ir meno kūriniai, kurie yra kokia nors objektyvia forma išreikštas kūrybinės veiklos rezultatas. ATGTĮ 4 straipsnio 2, 3 dalyse pateikiamas autorių teisių objektų sąrašas, kuris nėra baigtinis, o 4 dalyje nurodoma, kad autorių teisės išvestiniams kūriniams ir rinkiniams taikomos nepažeidžiant autorių teisių į kūrinį ar kūrinius, kurių pagrindu buvo sukurtas išvestinis kūrinys arba sudarytas rinkinys, bet netaikomas duomenims ar medžiagai, nesantiems autorių teisių objektais, iš kurių sudaryta duomenų bazė.

27. ATGTĮ 2 straipsnio 29 dalyje nustatyta, kad kūrinys – originalus kūrybinės veiklos rezultatas literatūros, mokslo ar meno srityje, nepaisant jo meninės vertės, išraiškos būdo ar formos. Analogiškai reglamentuojama ir šiuo metu galiojančios ATGTĮ redakcijos 2 straipsnio 30 dalyje.

28. Autorių teisių objekto sąvokos tarptautiniai ir ES teisės aktai tiesiogiai nepateikia. Berno konvencijos dėl literatūros ir meno kūrinių apsaugos (toliau – ir Berno konvencija; Konvencija) 2 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad sąvoka „literatūros ir meno kūriniai“ apima kiekvieną literatūros, mokslo ir meno kūrinį, kad ir koks būtų jos išraiškos būdas ar forma: knygas, brošiūras ir kitus literatūros kūrinius, pan. Aptardama ne tik literatūros ir meno, bet ir mokslo sritį, Konvencija taip pat įtraukia mokslo kūrinius į savo galiojimo sritį, suteikdama apsaugą jų išraiškos formai. Nei kūrinio turinys, nei apimtis ar paskirtis apsaugai įtakos nedaro (Berno konvencijos dėl literatūros ir meno kūrinių apsaugos komentaras (Berno konvencijos dėl literatūros ir meno kūrinių apsaugos komentaras (Paryžiaus akto redakcija, 1971). Vilnius, 2001, p. 12–13).

29. Pažymėtina, kad Sutarties dėl intelektinės nuosavybės teisių aspektų, susijusių su prekyba (angl. Agreement on Trade Related Aspects of Intellectual Property Rights; vadinamoji TRIPS sutartis), 9 straipsnyje „Sąsaja su Berno konvencija“ įtvirtinta, jog valstybės narės laikosi Berno konvencijos (1971) 1–21 straipsnių ir jos priedo. Tačiau valstybės narės pagal šią Sutartį neturi teisių nei įsipareigojimų tų teisių, kurias suteikia tos konvencijos 6bis straipsnis arba iš kurio tos teisės kyla, atžvilgiu (1 dalis). Autorių teisių apsauga teikiama ne idėjoms, procedūroms, veikimo būdams ar matematinėms koncepcijoms, o jų išraiškai (2 dalis).

30. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pasisakyta dėl autorių teisių objektus apibūdinančių požymių. Pirmiausia autorių teisių objektais yra laikomi ne bet kokios, o kūrybinės veiklos (žmogaus intelektinės veiklos), susijusios su literatūra, menu ir mokslu, rezultatai, kurie yra išreikšti objektyvia forma. Antrasis autorių teisių objektus apibūdinantis požymis yra originalumas – pagrindinė sąlyga kūrinio teisinei apsaugai atsirasti. Teisės aktuose nėra pateikta kūrinio originalumo samprata – tai yra teismų praktikos aiškinimo ir doktrinos dalykas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 15 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-270-687/2017 27 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

31. Originalumas vertinamas atsižvelgiant į konkretų objektą ir jo pobūdį. Kadangi originalumo nustatymas yra fakto klausimas, todėl, esant ginčui, tai turi nustatyti teismas, vertindamas reikšmingus klausimui spręsti įrodymus. Teisės doktrinoje, analizuojant originalumo reikalavimą, taip pat pažymima, kad neturi stigti individualių išraiškos elementų, leidžiančių išskirti tokią išraišką ir trukdančių ją prilyginti darbų rezultatams, kurie neišeina už kasdienės ir įprastos veiklos rėmų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-140-611/2015, 2017 m. birželio 15 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-270-687/2017 28 punktą ir juose nurodytą kasacinio teismo praktiką).

32. Svarbu pažymėti ir tai, kad originalus kūrybinės veiklos rezultatas laikomas kūriniu ir saugomas, nepaisant jo meninės vertės, taigi saugomi bet kokie kūriniai, net jeigu jie meniniu požiūriu nėra vertingi. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat yra nurodyta, kad autorių teisės taikomos ir paskelbtiems, ir nepaskelbtiems kūriniams, bet išreikštiems kuria nors objektyvia forma, nepriklausomai nuo kūrinio formos, paskirties ar vertės (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 15 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-270-687/2017 29 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

33. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2018 m. lapkričio 13 d. prejudiciniame sprendime Levola Hengelo BV v. Smilde Foods BV, C-310/17 (toliau – ESTT sprendimas byloje Levola Hengelo BV), inter alia (be kita ko), nurodė, jog tam, kad tam tikras objektas galėtų būti laikomas kūriniu, kaip tai suprantama pagal 2001 m. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2001/29/EB dėl autorių teisių ir gretutinių teisių informacinėje visuomenėje tam tikrų aspektų suderinimo (toliau – Direktyva 2001/29/EB), svarbu, kad būtų tenkinamos dvi kumuliatyvios sąlygos. Pirma, reikia, kad atitinkamas objektas būtų originalus, t. y. jis turi būti originalus jo autoriaus intelekto kūrinys. Antra, pagal Direktyvą 2001/29/EB kūriniu gali būti laikomi elementai, kurie yra tokios intelektinės kūrybos išraiška (žr. minėto ESTT

sprendimo byloje Levola Hengelo BV 35–37 punktus). Todėl Direktyvoje 2001/29/EB nurodyta sąvoka „kūrinys“ neišvengiamai yra autorių teisių apsaugos objekto išraiška, kuri leidžia pakankamai tiksliai ir objektyviai jį identifikuoti, net jeigu ši išraiška nebūtinai yra nuolatinė (ESTT sprendimo byloje Levola Hengelo BV 40 punktas). Kaip nurodyta minėtame ESTT sprendime, iš tiesų, viena vertus, institucijos, atsakingos už autorių teisių išimtinių teisių apsaugą, turi turėti galimybę aiškiai ir tiksliai identifikuoti tokius saugomus objektus. Tas pats taikoma asmenims, įskaitant ekonominės veiklos vykdytojus, kurie turi turėti galimybę aiškiai ir tiksliai identifikuoti objektus, kuriems taikoma apsauga trečiųjų asmenų, visų pirma konkurentų, naudai. Kita vertus, būtinybė išvengti subjektyvumo, kuris kenkia teisiniam saugumui, reiškia, kad identifikuojamas saugomas objektas turi būti aiškiai ir objektyviai išreikštas (ESTT sprendimo byloje Levola Hengelo BV 41 punktas). Pagal ESTT pateiktą aiškinimą, kūrinio sąvoka visoje Europos Sąjungoje paprastai turėtų būti aiškinama autonomiškai ir vienodai (ESTT sprendimo byloje Levola Hengelo BV 32 punktas).

Dėl duomenų bazių kaip turtinių teisių objekto

34. ATGTĮ 2 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta, kad duomenų bazė – susistemintas ar metodiškai sutvarkytas kūrinių, duomenų arba kitokios medžiagos rinkinys, kuriuo galima individualiai naudotis elektroniniu ar kitu būdu, išskyrus kompiuterių programas, naudojamas tokių duomenų bazėms kurti ar valdyti. Duomenų bazių kaip sui generis objektų gamintojų teisės saugomos 15 metų po duomenų bazės sudarymo datos. Jeigu per šį laikotarpį duomenų bazė kuriuo nors būdu tapo viešai prieinama, duomenų bazių gamintojų teisės saugomos 15 metų po duomenų bazės viešo paskelbimo datos (ATGTĮ 64 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, kad, pagal ATGTĮ 4 straipsnio 3 dalies 2 punkte įtvirtintą reglamentavimą, duomenų bazės (išreikštos techninėmis priemonėmis skaityti pritaikyta ar kita forma), kurios dėl turinio parinkimo ar išdėstymo yra autoriaus intelektinės kūrybos rezultatas, taip pat gali būti laikomos autorių teisių objektais. Vadinasi, tokiu atveju turtinių teisių į tokią duomenų bazę apsaugos terminas bus skaičiuojamas pagal ATGTĮ 34 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas taisykles (autorių turtinės teisės galioja visą autoriaus gyvenimą ir 70 metų po autoriaus mirties, neatsižvelgiant į kūrinio teisėto padarymo viešai prieinamo datą).

35. Pasaulinės intelektinės nuosavybės organizacijos autorių teisių sutarties 5 straipsnyje nustatyta, kad bet kokia forma išreikšti duomenų ar kitokios medžiagos rinkiniai, kurie dėl turinio parinkimo ar išdėstymo laikomi intelektinės kūrybos rezultatu, yra saugomi. Tokia apsauga netaikoma patiems duomenims ar medžiagai ir nepažeidžia jokių autorių teisių į duomenis ar medžiagą, iš kurių sudarytas rinkinys.

36. Pagal TRIPS sutarties 10 straipsnio 2 dalį duomenų ar kitokios medžiagos rinkiniai, mašinos skaitoma ar kitokia forma, kurie dėl turinio pasirinkimo ar išdėstymo yra intelektiniai kūriniai, turi būti saugomi kaip intelektiniai kūriniai. Tokia apsauga, kuri netaikoma patiems duomenims ar kitokiai medžiagai, neturi pažeisti jokių autorių teisių, ginančių tuos duomenis ar kitokią medžiagą.

37. 1996 m. kovo 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 96/9/EB dėl duomenų bazių teisinės apsaugos (toliau – ir Direktyva 96/9/EB) 1 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šioje direktyvoje terminas „duomenų bazė“ reiškia pavienių darbų, duomenų ar kitokios metodiškai arba sistemingai sutvarkytos ir individualiai elektroniniu arba kitokiu būdu prieinamos medžiagos rinkinius. Aptariamos Direktyvos 96/9/EB 3 straipsnyje įtvirtinta, kad pagal šią direktyvą duomenų bazės, kurios pagal duomenų parinkimą ir išdėstymą yra autoriaus intelektinės veiklos rezultatas, yra saugomos autorių teisių. Kad būtų pripažintos tinkamomis tokiai apsaugai, jokių papildomų atrankos kriterijų nereikia (1 dalis). Šia direktyva nustatyta duomenų bazių autorių teisių apsauga netaikoma patiems duomenims ir nepažeidžia jokių kitų su jais susijusių teisių. Direktyvos 96/9/EB 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad valstybės narės numato duomenų bazės, pasižyminčios pakankamai didelėmis jos duomenų gavimo, tikrinimo ir pateikimo kokybinėmis ir (arba) kiekybinėmis investicijomis, sudarytojui teisę neleisti perkelti ir (arba) panaudoti visos tokių duomenų bazės arba pakankamai didelės jos dalies, kokybiškai ir (arba) kiekybiškai ją įvertinus.

38. Direktyvos 96/9/EB preambulės 40 punkte nurodoma, kad sui generis teise siekiama užtikrinti investicijų, įdėtų bazės duomenims gauti, patikrinti ir pateikti, apsaugą per ribotą tokios teisės galiojimo laikotarpį, nes šias investicijas gali sudaryti finansų ir (arba) laiko, pastangų ir energijos sąnaudos. ESTT (iki 2009 m. gruodžio 1 d. – Europos Bendrijų Teisingumo Teismas) 2009 m. lapkričio 9 d. prejudiciniame sprendime, priimtame byloje Fixtures Marketing Ltd v. Organismos prognostikon aguonon podosfairou AE (OPAP), C-444/02, išaiškino, kad sąvoka „duomenų bazė“ Direktyvos 96/9/EB 1 straipsnio 2 dalies prasme reiškia bet kokį pavienių darbų, duomenų ar kitokios medžiagos, galinčių būti atskirtų vienas nuo

kito nekeičiant turinio vertės, rinkinį, kuriame pateikiamas bet koks metodas ar sistema, leidžiantys rasti bet kokius jį sudarančius duomenis. Sąvoka „su duomenų bazės gavimu susijusios investicijos“ Direktyvos 96/9/EB 7 straipsnio 1 dalies prasme reiškia išteklius, naudojamus jau egzistuojančioms pavienėms medžiagoms ieškoti ir joms surinkti į duomenų bazę. Jos neapima išteklių, panaudotų duomenims, sudarantiems duomenų bazę, sukurti (žr. ESTT 2004 m. lapkričio 9 d. prejudiciniame sprendime, priimtame byloje Fixtures Marketing Ltd v. Svenska Spel AB, C-338/02, pateiktą išaiškinimą, kuris kiek skiriasi nuo nurodyto išaiškinimo byloje C-444/02, nurodant, jog Direktyvos 96/9/EB 7 straipsnio 1 dalyje esanti sąvoka „su duomenų bazės duomenų gavimu susijusios investicijos“ reiškia išteklius, panaudotus siekiant sukurti šią duomenų bazę; ji neapima išteklių, panaudotų siekiant sukurti duomenų bazę sudarančią medžiagą) (taip pat žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-278-684/2015).

39. Lietuvos teisės mokslo doktrinoje (Mizaras, Vytautas. Autorių teisė. II tomas. Vilnius: Justitia, 2009, p. 138–145) nurodoma, kad duomenų bazių gamintojų teisių apsauga užtikrinama, jeigu nustatomos dvi sąlygos: pirma, duomenų bazę sudarančių elementų (kūrinių, duomenų ar kitokių nepriklausomų elementų) parinkimas ar išdėstymas; antra, esminės investicijos. Nustatant ir vertinant, ar egzistuoja antroji duomenų bazės, kaip jos gamintojo teisių objekto, teisinės apsaugos atsiradimo sąlyga, turi būti atsižvelgiama į visas investicijų rūšis, kurios buvo padarytos duomenų bazei kurti, duomenims parinkti, sudaryti, pateikti ar patikrinti, ir dėl to duomenų bazė įgijo savarankišką turtinę vertę. Šiuo atveju aktualios yra tiek kiekybinės investicijos, susijusios su finansinėmis išlaidomis, tiek ir kokybinės investicijos, kuriomis laikomos profesinės žinios, reikalingos duomenų bazei kurti, taip pat organizacinės išlaidos (žr. ten pat, p. 138–145; Birštonas, R. ir kiti. Intelektinės nuosavybės teisė. Vilnius: Registrų centras, 2010, p. 255–256) (taip pat žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-278-684/2015).

40. Taigi, apibendrinant tai, kas išdėstyta, priklausomai nuo aplinkybių, galimi keli variantai: 1) duomenų bazė, atitinkanti kūriniui keliamus reikalavimus, gali būti saugoma autorių teisių (ATGTĮ 4 straipsnio 3 dalies 2 punktas); 2) duomenų bazėms, kurių turiniui parinkti, sudaryti, tikrinti ir pateikti yra padaryta esminių kokybinių ir (ar) kiekybinių (intelektinių, finansinių, organizacinių) investicijų, yra suteikiama sui generis teisinė apsauga (ATGTĮ 61 straipsnio 1 dalis); 3) atitinkanti tiek autorių, tiek sui generis teisinės apsaugos sąlygas duomenų bazė gali turėti ir autorių teisių, ir sui generis teisinę apsaugą (Birštonas, R. ir kiti. Intelektinės nuosavybės teisė. Vilnius: Registrų centras, 2010, p. 253). Kaip pažymima teisės doktrinoje, galima ir ketvirta galimybė – duomenų bazė neatitinka nei autorių, nei sui generis teisinės apsaugos sąlygų, todėl yra šių teisių nesaugoma (žr. ten pat).

41. Pažymėtina, jog priklausomai nuo to, ar atitinkamai duomenų bazei bus taikoma autorių teisių, ar sui generis apsauga, skiriasi tiek teisių apsaugos terminai, tiek ir pačių teisių apimtis. Autorių turtinės teisės reglamentuojamos ATGTĮ 15 straipsnio 1 dalyje, o duomenų bazių gamintojų teisės reglamentuojamos ATGTĮ 61 straipsnio 1 dalyje. Esminis sui generis teisės skirtumas nuo autorių teisių – ne tai, nuo kokių veiksmų jos saugo, bet kokia yra tos apsaugos apimtis (žr. Birštonas, R. ir kiti. Intelektinės nuosavybės teisė. Vilnius: Registrų centras, 2010, p. 269).

42. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nors skundžiamoje apeliacinės instancijos teismo nutartyje kalbama apie ATGTĮ 15 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas autorių teises, bylą nagrinėję teismai netyrė ir nevertino, ar skundžiamame patvarkyme dėl turto arešto akto papildymo nurodytoms duomenų bazėms taikytina autorių teisių ar sui generis apsauga ir ar apskritai tokia apsauga joms gali būti taikoma. Dėl to nėra aišku, kokios turtinės teisės šiuo atveju yra arešto objektas, ir sutiktina su kasacinio skundo argumentais, kad teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, netyrė ir nevertino antstolio pritaikyto turtinių teisių ribojimo apimties būtinumo ir teisėtumo.

Dėl techninės dokumentacijos kaip turtinių teisių objekto

43. Kaip nustatyta ATGTĮ 4 straipsnio 2 dalies 11 punkte, autorių teisių objektais laikomi iliustracijos, žemėlapiai, planai, sodų ir parkų projektai, eskizai ir trimačiai kūriniai, susiję su geografijos, topografijos ar tiksliųjų mokslų sritimis. Sąlygiškai šią kūrinių grupę galima pavadinti mokslo ir technikos duomenų, kokios nors tokio pobūdžio medžiagos pavaizdavimais. Minėtoje ATGTĮ normoje pateiktas tik pavyzdinis šių objektų sąrašas. Šios rūšies objektų pavyzdžių yra daugiau: konstrukcijų brėžiniai, miesto planai, kokių nors objektų išdėstymo planai (pvz., oro uosto planas), lentelės, statistinių apžvalgų pavaizdavimas, diagramos, įrenginių modeliai, pan. Visi šie objektai yra skirti vaizdu perteikti mokslo ar technikos sritims būdingą informaciją, susijusią su objektu, kuris ir yra pavaizduojamas. Sąvokos „mokslas“ ir „technika“ aiškintinos plačiai. Autorių teisė saugo analizuojamų kūrinių pavaizdavimo būdą, bet ne tai, kas pavaizduota; ar konkretaus

mokslo ar technikos informacijos pavaizdavimas bus laikomas kūriniu, priklauso nuo pavaizdavimo būdo, t. y. ar tai bus galima laikyti intelektinės kūrybos rezultatu; yra nesaugoma mokslo ir technikos informacija, perduodama pavaizduojant, o saugoma pavaizdavimo forma; šiems kūriniams nėra taikomi dideli originalumo reikalavimai; individualios kūrybos raiškos galimybes mažina mokslo ir technikos srityje žinomi tipiniai kai kurių objektų vaizdavimo būdai ir formos, naudojami visuotinai žinomi duomenys, objektyvių pasaulio reiškinių ir objektų pavaizdavimas remiantis mokslinėmis žiniomis ir matematiniu skaičiavimu. Todėl visa tai mažina ir galimybes taikyti autorių teisės apsaugą tokiems kūriniams (žr. Mizaras, Vytautas. Autorių teisė. I tomas. Vilnius: Justitia, 2008, p. 224–226).

44. Pagal ATGTĮ 5 straipsnio 1 punktą, autorių teisių objektais nelaikomi idėjos, procedūros, procesai, sistemos, veiklos metodai, koncepcijos, principai, atradimai ar atskiri duomenys. Kaip nurodyta Pasaulinės intelektinės nuosavybės organizacijos autorių teisių sutarties 2 straipsnyje, autorių teisių apsauga taikoma išraiškai, o ne idėjoms, procedūroms, veiklos metodams ar matematinėms koncepcijoms.

45. Bylą nagrinėję teismai netyrė ir nevertino, ar skundžiamame patvarkyme dėl turto arešto akto papildymo nurodyta techninė dokumentacija gali būti laikoma kūriniu autorių teisės prasme, taigi ar šiuo atveju turtinėms teisėms į nurodytą objektą gali būti taikoma ATGTĮ 15 straipsnio 1 dalis, kaip nurodyta apeliacinės instancijos teismo nutartyje.

Dėl teritorialumo principo taikymo

46. Nors nagrinėjamoje byloje nebuvo teisiškai kvalifikuotas areštuotų teisių dalykas, vis dėlto teisėjų kolegija taip pat pasisako ir dėl kasacinio skundo argumento, kad antstolis, areštuodamas Lietuvos Respublikoje nesaugomas pareiškėjai priklausančias autorių teises, peržengė antstolio veiklos teritoriją.

47. Vienas iš autorių teisių apsaugos principų yra teritorialumo principas, kuris įtvirtintas Berno konvencijos 5 straipsnyje, inter alia, nurodantis, kad Sąjungos šalyse, išskyrus kūrinio kilmės šalį, šios Konvencijos saugomų kūrinių autoriai naudojasi tomis teisėmis, kurias tų šalių atitinkami įstatymai jų piliečiams suteikia dabar ar suteiks ateityje, taip pat tomis teisėmis, kurias specialiai suteikia ši Konvencija (1 dalis). Konvencijos 5 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad naudojimuisi šiomis teisėmis ir jų įgyvendinimui negalioja jokie formalumai; toks naudojimasis ir įgyvendinimas egzistuoja nepaisant to, ar kilmės šalyje yra kūrinio apsauga. Dėl to, nepaisant šios Konvencijos nuostatų, apsaugos ir teisinės gynybos būdus, kuriais autoriams leidžiama saugoti savo teises, reguliuoja tik tos šalies, kurioje tokios apsaugos reikalaujama, įstatymai. Trumpai tariant, teritorialumo principas reiškia, kad autorių teisės į kūrinį atsiranda, keičiasi ir pasibaigia kiekvienoje valstybėje atskirai, nepriklausomai, ar jos egzistuoja kitoje valstybėje, kokia apimtimi ir ar jos ten pasibaigė (žr., pvz., Matulionytė, R. Skaitmeninės bibliotekos: kūrinių našlaičių direktyvos įgyvendinimas Lietuvoje. Teisės problemos. 2014, 1(83), p. 61; Matulionytė, Rita. Law Applicable to Copyright. A Comparison of the ALI and CLIP Proposals . Cheltenham, Northampton: Edward Elgar, 2011, p. 13–27; taip pat Birštonas, Ramūnas. Intelektinės nuosavybės teisė. Vilnius: Registrų centras, 2010, p. 52).

48. Tiek Lietuvos Respublika, tiek Baltarusijos Respublika yra Berno konvencijos susitariančiosios valstybės narės (prieiga per internetą <https://www.wipo.int/treaties/en/ip/berne/ > ).

49. ATGTĮ 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad šio įstatymo nuostatos taip pat taikomos autoriams, gretutinių teisių subjektams ir duomenų bazių gamintojams, kurių teisės Lietuvos Respublikoje ginamos pagal Lietuvos Respublikos ratifikuotas tarptautines sutartis bei kitus teisės aktus, privalomus Lietuvos Respublikai pagal jos tarptautinius įsipareigojimus.

50. CK 1.53 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad intelektinės nuosavybės teisėms ir jų gynimui taikoma valstybės, kurioje prašoma apginti šias teises, teisė.

51. Teisėjų kolegija pažymi, kad tai, ar atitinkamas objektas, pretenduojantis į autorių teisių apsaugą, atitinka kūriniui keliamus kriterijus, kurie suformuluoti teisiniame reglamentavime ir išplėtoti ESTT praktikoje, sprendžia nacionalinis teismas kiekvienoje konkrečioje byloje. Tačiau, minėta, bylą nagrinėję teismai netyrė ir nevertino, ar skundžiamame patvarkyme dėl turto arešto akto papildymo nurodytos duomenų bazės ir techninė dokumentacija gali būti laikomos kūriniais autorių teisės prasme, ar duomenų bazėms taikytina sui generis apsauga.

52. Nors nagrinėjamos bylos atveju nėra aišku, kuri šalis yra objektų, į kuriuos turtinės teisės buvo areštuotos, kilmės šalis (Baltarusijos Respublika, Lietuvos Respublika ar kt.), tačiau net jei šie objektai būtų pripažinti kūriniais autorių teisių prasme, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta šios nutarties 47–50 punktuose, ATGTĮ įtvirtintų autorių teisių ribojimas (areštas)

https://www.wipo.int/treaties/en/ip/berne/

galiotų tik Lietuvos Respublikoje ir nebūtų eksteritorialus, dėl to atitinkami kasacinio skundo argumentai atmestini.

Dėl turtinių teisių arešto apimties

53. Kasaciniame skunde taip pat teigiama, kad antstolis neproporcingai apribojo turtinių teisių valdymo, naudojimo ir disponavimo teises. Skundžiamame patvarkyme dėl turto arešto akto papildymo tiek dėl duomenų bazių, tiek dėl techninės dokumentacijos nurodyta, kad turtinėms teisėms yra taikomi valdymo, naudojimosi ir disponavimo teisių apribojimai, neidentifikuojant konkrečių ATGTĮ 15 straipsnio 1 dalyje arba ATGTĮ 61 straipsnio 1 dalyje nurodytų teisių.

54. CPK 675 straipsnio „Skolininko turto areštas“ 1 dalyje, kurioje apibrėžta turto arešto samprata, nustatyta, kad skolininko turto areštas yra priverstinis nuosavybės teisės į skolininko turtą arba šios teisės atskirų sudėtinių dalių – valdymo, naudojimosi ar disponavimo – laikinas uždraudimas ar apribojimas. Taigi, apibrėžiant arešto sampratą, aptartoji teisės norma expressis verbis (aiškiai žodžiais, tiesiogiai) nustato visas tris nuosavybės teisės sudėtines dalis, kaip (galimą) turto arešto objektą. CPK 678 straipsnio „Turto arešto akto turinys“ 1 dalies 7 punkte taip pat nustatyta, kad turto arešto akte turi būti nurodoma turto arešto būdai (nuosavybės teisės ar atskirų jos sudėtinių dalių apribojimas) ir mastas (taip pat žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-148-686/2015 ir joje nurodytą praktiką).

55. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje turtinių teisių (mokesčių permokų) arešto bylose pripažįstama, kad areštas šiuo atveju gali apimti ne tik valdymą ir disponavimą, bet ir naudojimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. kovo 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-94/2007; 2013 m. lapkričio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-684/2013; 2013 m. lapkričio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-617/2013). Kasacinio teismo taip pat yra pažymėta, kad intelektinės nuosavybės teisių (teisių į prekių ženklą) arešto apimtis gali būti skirtinga, t. y. areštas gali būti taikomas visoms nuosavybės teisės sudėtinėms dalims – valdymui, naudojimuisi ar disponavimui – arba tik daliai jų, pavyzdžiui, paliekant naudojimosi galimybę. Tai priklauso nuo konkrečių bylos aplinkybių, pvz., ar turtinės teisės yra ginčo objektas, ar iš jų vykdomas išieškojimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-148-686/2015). Nagrinėjamoje byloje dėl taikomų ribojimų proporcingumo teismas galėtų spręsti tik tinkamai kvalifikavęs ginčijamo arešto dalyką.

Dėl bylos procesinės baigties

56. Teisėjų kolegija, apibendrindama tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai visiškai nevertino, ar objektai, į kuriuos turtinės teisės buvo areštuotos, atitinka kūriniui keliamus kriterijus (t. y. ar šiuo atveju pritaikytam ribojimui yra aktuali ATGTĮ 15 straipsnio 1 dalis), o kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų faktinių aplinkybių ir apskųstus sprendimus tikrina tik teisės taikymo aspektu (CPK 353 straipsnio 1 dalis), todėl byla grąžintina apeliacinės instancijos teismui, kad būtų atlikta pirmosios instancijos teismo sprendimo patikra tiek teisės taikymo, tiek faktinių aplinkybių nustatymo aspektu. Tik įvertinęs, ar ginčijamame patvarkyme nurodytoms duomenų bazėms ir techninei dokumentacijai apskritai gali būti taikoma ATGTĮ įtvirtinta teisių apsauga, teismas galėtų spręsti dėl tokių teisių arešto teisėtumo, atsižvelgdamas, be kita ko, ir į šios nutarties 54–55 punktuose paminėtus aspektus.

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

57. Kasacinis teismas patyrė 14,17 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 10 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Kasaciniam teismui nusprendus, kad byla grąžintina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, bylinėjimosi išlaidų kasaciniame teisme atlyginimo klausimas paliktinas spręsti šiam teismui (CPK 93, 96 straipsniai).


n u t a r i a :

Šiaulių apygardos teismo 2018 m. gruodžio 4 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.



ANDŽEJ MACIEJEVSKI

DONATAS ŠERNAS_______________________


Baudžiamoji byla Nr. 2K-7-162-303/2019Teisminio proceso Nr. 1-02-7-00003-2017-3Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.4.1; 1.1.4.3; 1.2.19.2.2.3; 2.3.2.2.13(S)




Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinė septynių teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Bajerčiūtės (kolegijos pirmininkė), Eligijaus Gladučio, Vytauto Masioko, Artūro Pažarskio, Alvydo Pikelio, Artūro Ridiko ir Audronės Kartanienės (pranešėja),

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,dalyvaujant prokurorui Rolandui Stankevičiui,nuteistajam A. C. ir jo gynėjui advokatui Valdemarui Bužinskui,nuteistosios R. A. gynėjui Mindaugui Dūdai,viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios R. A. gynėjo

advokato Mindaugo Dūdos ir nuteistojo A. C. gynėjo advokato Valdemaro Bužinsko kasacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. kovo 19 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. lapkričio 28 d. nuosprendžio.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. kovo 19 d. nuosprendžiu:R. A. pripažinti kalta ir nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 21 straipsnio 1 dalį ir

226 straipsnio 4 dalį trejų metų laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis BK 75 straipsnio (2015 m. kovo 19 d. įstatymo Nr. XII-1554 redakcija) 1 dalimi, 2 dalies 8 punktu, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas R. A. atidėtas dvejiems metams, įpareigojant ją bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistosios priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. R. A. skirta BK 682 straipsnyje nurodyta baudžiamojo poveikio priemonė – teisės dirbti valstybės tarnyboje atėmimas trejiems metams.

A. C. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 21 straipsnio 1 dalį ir 226 straipsnio 4 dalį dvejų metų laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis BK 75 straipsnio (2015 m. kovo 19 d. įstatymo Nr. XII-1554 redakcija) 1 dalimi, 2 dalies 8 punktu,

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=e98e5a4099bd11e9ae2e9d61b1f977b3

paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas A. C. atidėtas dvejiems metams, įpareigojant jį bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. lapkričio 28 d. nuosprendžiu Klaipėdos apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. kovo 19 d. nuosprendis pakeistas:

R. A. nusikalstama veika perkvalifikuota iš BK 21 straipsnio 1 dalies ir 226 straipsnio 4 dalies į BK 226 straipsnio 4 dalį ir jai paskirta trejų metų laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 8 punktu (2015 m. kovo 19 d. įstatymo Nr. XII-1554 redakcija), laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams įpareigojant R. A. per visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistosios priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. Vadovaujantis BK 682 straipsniu, R. A. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – teisės dirbti valstybės tarnyboje atėmimas dvejiems metams.

A. C. nusikalstama veika perkvalifikuota iš BK 21 straipsnio 1 dalies ir 226 straipsnio 4 dalies į BK 226 straipsnio 4 dalį ir jam paskirta dvejų metų laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 8 punktu (2015 m. kovo 19 d. įstatymo Nr. XII-1554 redakcija), laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant A. C. per visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišvykti už Lietuvos ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Išplėstinė teisėjų kolegija, išklausiusi nuteistosios R. A. gynėjo M. Dūdos, prašiusio tenkinti jo kasacinį skundą, nuteistojo A. C. ir jo gynėjo V. Bužinsko, prašiusių gynėjo V. Bužinsko kasacinį skundą tenkinti, prokuroro, prašiusio nuteistųjų gynėjų kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. BYLOS ESMĖ

1. R. A. nuteista už tai, kad, pasitelkusi A. C. ir su juo veikdama bendrininkų grupe, pasinaudodama savo pažintimis su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – ir LAT) teisėju V. A. ir deklaruodama A. C. tariamą įtaką jam, sudarydama A. C. įspūdį, jog veikia V. A. vardu, susitarė su A. C. ir pažadėjo per jį (A. C.), o A. C., pasinaudodamas savo pažintimi su V. G. ir tariama R. A. įtaka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjui V. A., pažadėjo R. A. pareikalauti iš V. G. kyšį neva V. A. naudai už tai, kad šis, būdamas baudžiamąją bylą Nr. 2K-304-976/2016 kasacine tvarka nagrinėjančios teisėjų kolegijos pirmininkas, paveiktų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegiją ir jos priimamą sprendimą taip, kad jis būtų palankus nuteistajam tos baudžiamosios bylos proceso metu V. G. Taip pat R. A. susitarė su A. C. pareikalauti iš V. G. didesnės negu 250 MGL vertės dydžio kyšio už jųdviejų pastangas paveikiant V. A. Vykdydami nusikalstamus veiksmus, R. A. ir A. C., ne vėliau kaip nuo 2016 m. spalio 3 d. iki 2016 m. gruodžio 22 d. naudodamiesi elektroninių ryšių tinklais (mobiliuoju telefonu) ir susitikinėdami įvairiose Vilniaus miesto viešojo maitinimo įstaigose, t. y. 2016 m. spalio 3 d. ir 2016 m. gruodžio 12 d. kavinėje „Manami“, 2016 m. spalio 19 d. kavinėje „Čili kaimas“, 2016 m. gruodžio 21 d. kavinėje „Pizza Jazz“, aptarinėjo, kada ir kiek pinigų V. A. ir jų pačių (R. A. ir A. C.) naudai paprašyti iš sprendimu baudžiamojoje byloje suinteresuoto V. G., V. A. pastangas paveikti likusią teisėjų kolegiją taip, kad Lietuvos Aukščiausiajame Teisme kasacine tvarka nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-304-976/2016 būtų palikta galioti Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. vasario 1 d. nutartis. 2016 m. gruodžio 21 d. Vilniuje, prekybos centre „Akropolis“ esančioje maitinimo įstaigoje „Pizza Jazz“, nuo 12.19 val. iki 13.00 val. vykusio susitikimo metu R. A. įvardijo A. C. kyšio V. A. sumą ir jie susitarė, kad A. C. pareikalaus iš V. G. ne mažiau kaip 15 000 Eur. Vykdydamas bendrai suplanuotą ir parengtą nusikalstamą veiką, A. C. tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, tačiau ne anksčiau nei 2016 m. gruodžio 21 d. 13.04 val. ir ne vėliau nei 2016 m. gruodžio 22 d. 13.02 val. vykusių susitikimų su V. G. metu, iš pastarojo už pastangas paveikiant V. A. pareikalavo ne mažesnio kaip 15 000 Eur dydžio kyšio.

II. APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMO NUOSPRENDŽIO ESMĖ

2. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad išnagrinėjus bylą yra pagrindas pakeisti kaltinimą R. A. ir A. C. pagal

prokuroro prašymus, pakeisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir R. A. bei A. C. nuteisti už baigtos nusikalstamos veikos, įtvirtintos BK 226 straipsnio 4 dalyje, padarymą. Teismas nustatė, jog R. A. ir A. C. pareikalavo kyšio iš V. G. BK 226 straipsnio 4 dalyje (2016 m. lapkričio 10 d. įstatymo redakcija) įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėtis yra formalioji ir atsakomybė nustatyta už pažadėjimą ar susitarimą priimti kyšį arba kyšio reikalavimą ar provokavimą duoti kyšį, arba kyšio priėmimą, todėl R. A. ir A. C. veiksmai turi būti kvalifikuoti ne kaip rengimasis (BK 21 straipsnis), bet kaip baigta nusikalstama veika. Teismas nurodė, kad R. A. ir A. C. atliktų veiksmų kvalifikavimui neturi įtakos tai, ar V. G. aiškiai suprato, kad iš jo reikalaujama kyšio, ir ėmėsi kokių nors aktyvių veiksmų, nes nusikalstamos veikos, įtvirtintos BK 226 straipsnio 4 dalyje, sudėtis yra formalioji, t. y. nereikalauja padarinių, o nusikalstama veika laikoma baigta nuo reikalavimo momento. Teismas atmetė argumentus dėl savanoriško atsisakymo pabaigti nusikalstamą veiką, BK 23 straipsnio nuostatų netaikė.

III. KASACINIŲ SKUNDŲ ARGUMENTAI

3. Kasaciniu skundu nuteistosios R. A. gynėjas advokatas M. Dūda prašo: 1) panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžius ir bylą R. A. nutraukti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 382 straipsnio 2 dalis); arba 2) panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka (BPK 382 straipsnio 5 dalis). Kasatorius skunde nurodo:

3.1. Pirmosios instancijos teismas, nuteisdamas R. A. pagal BK 21 straipsnio 1 dalį, 226 straipsnio 4 dalį, pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio, Žmogaus teisių ir pagrindinių laivių apsaugos konvencijos 6 straipsnio, BPK 7, 10, 44 straipsnių reikalavimus bei BPK 255, 256 straipsniais įtvirtintą veikos esminių faktinių aplinkybių ir jos kvalifikavimo keitimo tvarką.

3.2. Pirmosios instancijos teismas BPK 255, 256 straipsnių nuostatas pažeidė, nes savo iniciatyva perkvalifikavo R. A. inkriminuotą nusikalstamą veiką iš BK 226 straipsnio 4 dalies į 21 straipsnio 1 dalį, 226 straipsnio 4 dalį, taip pat nurodydamas naują faktinę aplinkybę – „tačiau pinigai iš V. G. nebuvo išreikalauti dėl tyrimo nenustatytų, nuo rengimosi dalyvių R. A. ir A. C. valios nepriklausančių aplinkybių“.

3.3. Dėl tokio skirtingo kaltinimo nepagrįstumo R. A. pirmosios instancijos teisme neturėjo galimybės išdėstyti savo gynybos pozicijos. Rengimosi stadija nuo baigtos nusikalstamos veikos skiriasi atliktų veiksmų pobūdžiu. Toks pažeidimas pirmosios instancijos teisme buvo esminis ir buvo pagrindas pripažinti nuosprendį neteisėtu ir jį panaikinti. Tačiau apeliacinės instancijos teismas tokių pažeidimų nenustatė ir nepanaikino nuosprendžio, o perkvalifikavo R. A. veiką pagal BK 226 straipsnio 4 dalį, taip dar labiau suvaržydamas jos teisę į gynybą.

3.4. Be to, taip buvo nesilaikyta apeliacinio skundo ribų, nes buvo konstatuotos faktinės aplinkybės, kurios nebuvo apibrėžtos prokuroro apeliaciniame skunde. Prokuroro skunde nebuvo nurodyta būtinybė keisti kaltinimą R. A. inkriminuojant ir faktines aplinkybes, nurodytas 2018 m. rugsėjo 21 d. prašyme. Toks prokuroro prašymas esmingai išėjo už apeliacinio skundo ribų. Todėl teismas, tenkindamas tokį prašymą ir nuteisdamas R. A. pagal šiame prašyme nurodytas faktines aplinkybes, pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalį, 256 straipsnį.

3.5. R. A. viso proceso metu turėjo gintis nuo keturių skirtingų kaltinimų: pareikštų kaltinamajame akte, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje konstatuotų aplinkybių, 2018 m. birželio 16 d. prašyme pakeisti kaltinimą nurodytų faktinių aplinkybių, 2018 m. rugsėjo 21 d. prašyme keisti kaltinimą nurodytų faktinių aplinkybių. Tokia kaltinimo keitimo gausa reiškia, kad neįvyko sąžiningas ir teisingas bylos nagrinėjimas. R. A. turėjo gintis nuo kaltinimo modifikacijų nesant teisinio tikrumo ir apibrėžtumo dėl to, kokios apimties kaltinimas yra formuojamas. Taip neįmanoma realizuoti teisės į gynybą, nes kaltinamasis priverstas gintis nuo bet kokios kaltinimo modifikacijos.

3.6. Abiejų instancijų teismai padarė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktų pažeidimus vertindami bylos įrodymus, o apeliacinės instancijos teismas padarė ir BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimus.

3.7. Išvada apie R. A. veiksmų nusikalstamumą nulemta tik nepagrįstu netikėjimu jos parodymais, prielaidomis, samprotavimais ir įrodymų (susitikimų ir bendravimo telefonu įrašų, liudytojų parodymų) interpretavimu kaltinimui naudinga linkme. R. A. elgesys nėra siekis padaryti nusikalstamą veiką, tai tik apsimetinėjimas ir blefavimas, susireikšminimas ir gyvenimiškos tarpusavio santykių aiškinimosi aplinkybės. R. A. kaltė motyvuota vien tik kriminalinės žvalgybos metu surinktais duomenimis (užfiksuotais susitikimų ir bendravimo telefonu turiniu). Teismai nepaisė, kad tokių

duomenų pagrindu darydami išvadas turi patikrinti: 1) ar buvo teisinis ir faktinis pagrindas atlikti tokius veiksmus; 2) ar šie veiksmai atlikti nepažeidžiant Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatymo; 3) ar duomenis, gautus atliekant neviešo pobūdžio ikiteisminio tyrimo veiksmus, patvirtina kiti įrodymai. Be to, turėjo būti pateikti ir kiti įrodymai, kurie patvirtina, jog tai buvo ne tik dviejų asmenų pašnekesiai, o realūs jų veiksmai planuojant ir darant nusikalstamą veiką. Tačiau tokių duomenų nuosprendžiuose nėra, nes jų nėra ir byloje. Pokalbių įrašų turinio interpretavimo išvadoms prieštarauja bylos duomenys: R. A. parodymai, kad ji naudojosi tik viešai prieinama medžiaga apie Darbo partijos bylą, kuriuos patvirtina bylos duomenys, pagal kuriuos jokių kontaktų tarp R. A. ir V. A. sprendimų Darbo partijos baudžiamojoje byloje priėmimo metu nebuvo. Visi galutiniai sprendimai byloje priimti gruodžio mėnesio pradžioje, o pirmasis skambutis tarp R. A. ir V. A. fiksuotas 2016 m. gruodžio 19 d. Iki to laiko R. A., kaip ir nurodo parodymuose, su V. A. nekontaktavo. Susitikimo su A. C. 2016 m. gruodžio 21 d. metu R. A. aptarinėjo ne iš V. A. gautą informaciją. V. A. paneigė davęs bet kokią informaciją R. A. apie Darbo partijos bylą. R. A. pokalbio su A. C. metu aptarinėjo ne tai, ko skunde prašė V. G., o pasinaudodama A. C. teisiniu neraštingumu kalbėjo apie savo supratimą apie bylos esmę.

3.8. Priešingai apeliacinės instancijos teismo išvadai, jokia konkreti suma tarp A. C. ir R. A. net nebuvo suderinta, pačiuose jų pokalbiuose buvo daug melo. Pagal 2016 m. gruodžio 21 d. pokalbį, R. A., iš A. C. gavusi neigiamą atsakymą, turėjo sutartine fraze informuoti ir V. A., nedelsiant pasveikindama jį su Kalėdomis, tačiau to nebuvo. Visi pokalbiai buvo tik nereikšmingos kalbos, nes jų pagrindu nieko nebuvo daroma. Pokalbio dalyviai tiesiog melavo vienas kita m. Pvz., R. A. melavo A. C. apie savo vakaro leidimą V. A. kompanijoje, nes nustatyta, kad minimą vakarą jos mobiliojo ryšio telefonas buvo jos gyvenamojoje vietoje, taip pat R. A. melavo A. C., kad V. A. jai pasakojo, neva teisėjų kolegija niekaip neranda sutarimo, kokį sprendimą priimti Darbo partijos byloje. Apklaustas teisme V. A. paneigė sakęs tokius dalykus. Be to, jis 2016 m. gruodžio 21 d. ir negalėjo tokių dalykų nurodyti, nes visi sprendimai Darbo partijos byloje de facto (faktiškai) buvo priimti 2016 m. gruodžio mėnesio pradžioje, tai patvirtino ir V. A., ir R. A.

3.9. Teismai sureikšmino R. A. susitikimus su V. A., bei neteisingai nustatytas jų ryšys su R. A. elgesiu A. C. atžvilgiu. R. A. su V. A., kol buvo nagrinėjama Darbo partijos byla, susitiko du kartus. Pirmasis susitikimas įvyko 2016 m. vasarą, dar prieš pokalbius su A. C., taigi domėjimasis Darbo partijos byla galėjo būti susijęs tik su moksliniais interesais. Antrasis susitikimas įvyko 2016 m. gruodžio 21 d., jo metu nebuvo diskusijų apie Darbo partijos bylos esmę, galimus sprendimus.

3.10. Liudytojas V. A. kategoriškai paneigė bet kokio poveikio jam darymą ar realų domėjimąsi Darbo partijos byla. Nors jis buvo susitikęs su R. A. keletą kartų, tačiau tikslas nebuvo Darbo partijos bylos aptarimas. Šių aplinkybių teismai nevertino, nors jos patvirtina, kad R. A. domėjimasis Darbo partijos byla buvo bendro pobūdžio, o ne realiai vykdant nusikalstamą veiką. R. A. V. A. nieko konkretaus apie šią bylą neklausė, apie prašymus ir pinigus jokios kalbos nebuvo, poveikis jam nebuvo padarytas. R. A. elgesys buvo įžeisto žmogaus (dėl apgaulės per atranką į Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento vyriausiojo prokuroro pavaduotojo pareigas) noras patikrinti, kiek A. C. jai meluoja dėl savo santykių su V. G. Iš esmės tai buvo tik puikavimasis prieš kitą asmenį savo statusu. Nė vienas iš pokalbio dalyvių nevertino to kaip realaus nusikaltimo planavimo. Be to, 2012 m. gruodžio 30 d. tarp R. A. ir A. C. įvyko susitikimas, kurio metu jie vienas kitam prisipažino, kad realiai nei darė, nei ketino ką nors nusikalstamo daryti.

3.11. Siekiant patraukti asmenį baudžiamojon atsakomybėn už pažadėjimą už kyšį paveikti atitinkamus subjektus reikia įvertinti, ar šie pažadai buvo realaus pobūdžio. Tokia nusikalstama veika negali būti padaroma netiesiogine tyčia. Gaunantis kyšį tarpininkas jį priima ne atsitiktinai, bet sąmoningai ir jo valia taip veikti išplaukia iš intelektinio kriterijaus, savo veikos pavojingumo ir kitų aplinkybių suvokimo. Svarbu nustatyti, ar kaltininkas tikrai siekė ateityje gauti kyšį (valinis kriterijus), be to, svarbu, kad asmuo suvoktų ir tai, jog potencialus davėjas tinkamai suprato valios išreiškimą. Nagrinėjamoje byloje teismai jokiais objektyviais įrodymais nepagrindė R. A. siekio gauti kyšį, kaltės valinio momento. Reikalavimas gauti kyšį nėra savitikslis dalykas. Aplinkybė, kad nei R. A., nei A. C. jokių realių veiksmų neatliko, parodo tikrą jų tyčios turinį ir kryptingumą, kad nebuvo jokio realaus ketinimo daryti nusikalstamą veiką. Teismai nepaneigė jų parodymų.

3.12. Pagal nustatytas aplinkybes R. A. veiksmuose nėra rengimosi stadijos. Baudžiamąją atsakomybę už rengimąsi užtraukia tik tokie veiksmai, kurie palengvina ateityje daryti nusikaltimą. Vien tyčios iškėlimas aikštėn (įvardijami kaltininko veiksmai, padaromi ir žodžiu ar raštu, kuriais jis atskleidžia tretiesiems asmenims savo ketinimą ar apsisprendimą padaryti konkretų nusikaltimą) nėra pagrindas kilti baudžiamajai atsakomybei.

3.13. R. A. ir A. C. pokalbiai net ir vertinant, kad abu kalbėjo rimtai ir turėjo ketinimų elgtis nusikalstamai, neatitinka BK 21 straipsnio 1 dalies požymių. R. A. veiksmai niekaip nepalengvino ir net negalėjo palengvinti nusikalstamos veikos – prekybos poveikiu – padarymo. Žmogaus įsitikinimai negali būti baudžiami, kol jis nieko nepadaro siekdamas bent pasirengti

realizuoti šį sumanymą. Tai, kad pokalbių tarp R. A. ir A. C. metu buvo kalbama apie galimybę paveikti V. A., net ir vertinant, kad abu kalbėjo rimtai ir turėjo ketinimų elgtis nusikalstamai, yra tik minčių atskleidimas, kuris visiškai nepalengvino nusikaltimo darymo ir nesudarė būtinų nusikaltimo padarymo sąlygų. R. A. susitikimai su V. A. taip pat nerodo, kad buvo rengiamasi daryti nusikaltimą, nes šių pokalbių metu nebuvo diskusijų apie Darbo partijos bylą ar galimus sprendimus. V. G. paliudijo, kad A. C. nei siūlė, nei prašė pinigų dėl jo procesinės padėties išsprendimo LAT. Tarp R. A. ir A. C. nebuvo suderintas joks veikimo planas, kuris bent kiek atitiktų BK 21 straipsnio 1 dalyje nustatyto veikimo plano sudarymo požymius.

3.14. Taip pat skunde nurodoma, kad atsakomybė R. A. negalima ir dėl savanoriško atsisakymo pabaigti nusikalstamą veiką (BK 23 straipsnis). Net ir įvertinus, kad R. A. turėjo rimtų ketinimų elgtis nusikalstamai, nusikaltimas nebuvo baigtas, nes tiek ji, tiek A. C. toliau sąmoningai nesiėmė atlikti jokių veiksmų, kuriais galėtų būti pradėti realizuoti BK 226 straipsnyje nurodyti objektyvieji veiksmai.

3.15. Apeliacinės instancijos teismo sprendimas kvalifikuoti veiką pagal BK 226 straipsnio 4 dalį kaip baigtą nusikaltimą nepagrįstas. Nuosprendyje nėra duomenų, kurie leistų daryti išvadą, kad V. G. buvo pažadėta, kad už kyšį bus paveiktas V. A., kuris paveiktų visą kolegiją ir jos sprendimą taip, kad jis būtų palankus V. G. Apie požymį – pažadą paveikti – nėra užsimenama, be to, šis požymis nenurodytas nė viename iš keturių kaltinimų.

3.16. Kyšio reikalavimas, provokavimas, susitarimas ar pažadas priimti kyšį visada siejamas su kitu būtinuoju požymiu – pažadu paveikti subjektą, dėl kurio veikimo ar neveikimo bus patenkinti kyšio davėjo interesai. Pagal sudėties požymių aprašymą šis požymis nurodomas kaip būtojo kartinio laiko dalyvis, todėl reikia suprasti, kad iš pradžių įtakos turintis subjektas turi pažadėti paveikti, o tik po to atsiranda kiti objektyviąją pusę sudarantys veiksmai. Nors šių veiksmų laikas gali sutapti, tačiau priešingas veiksmų išdėstymas negalimas. R. A. kaltinamajame akte ir prokuroro prašyme apeliacinės instancijos teisme pakeisti kaltinimą nėra nurodytas pažadėjimo paveikti požymis. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nenurodyta, o ir byloje nėra duomenų, kad pažadas paveikti V. A. buvo žinomas (perduotas) V. G. Taigi nėra visų būtinųjų BK 226 straipsnio 4 dalies požymių.

3.17. Nuosprendis neteisėtas ir dėl to, kad nenustatyta, jog A. C. būtų atlikęs bent vieną nusikalstamos veikos (BK 226 straipsnio 4 dalis) alternatyvų veiksmą, susijusį su kyšiu (pažadėjo, susitarė, provokavo, reikalavo, priėmė). Byloje nėra duomenų, kurie tiesiogiai patvirtintų, kad tarp A. C. ir V. G. vyko kriminalinio pobūdžio bendravimas, kad A. C. jų pokalbių per susitikimus metu pranešė V. G. apie pokalbius su R. A. Pokalbių turinys susitikimų metu tarp V. G. ir A. C. nenustatytas. O jie savo parodymais paneigė, kad buvo kalbama apie bylos reikalus. Teismas nemotyvuodamas nusprendė netikėti A. C. ir V. G. parodymais.

3.18. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad R. A. ir A. C. veiksmams neturi įtakos tai, ar V. G. aiškiai suprato, kad iš jo reikalaujama kyšio, ir ėmėsi kokių nors aktyvių veiksmų, neteisėta ir prieštarauja teismų praktikai. Pagal kasacinę praktiką prekybos poveikiu baigtinumui būtina, kad kyšio davėjas aiškiai suvoktų pažadą paveikti, ir būtent su kyšio davėju turi būti vienaip ar kitaip bendraujama dėl kyšio (pažadama, susitariama priimti kyšį, reikalaujama, provokuojama duoti kyšį ar paimamas kyšis). Šioje byloje prekybos poveikiu objektyvieji požymiai būtų realizuoti tik tuo atveju, jeigu dėl A. C. ir R. A. valios ir veiksmų V. G. taptų žinoma apie jų susitarimo turinį, t. y. V. G. būtų perduotas pažadas paveikti, pažadėta padaryti poveikį ir atliktas bent vienas alternatyvus veiksmas, susijęs su kyšiu. Tokių duomenų byloje nėra. Apeliacinės instancijos teismas nenurodė konkrečių motyvų, kodėl netiki V. G. ir A. C. parodymais, tai neatitinka įrodymų vertinimo reikalavimų, nes rodo teismo šališkumą. Nuosprendyje nėra aiškiai nurodyta, kurį iš alternatyvių veiksmų padarė A. C. bendraudamas su V. G. Susitikimų tarp R. A. ir A. C. metu taip pat neužfiksuota, ką susitarė, kad A. C. padarys, neaptarta konkreti jo veika, nebuvo jokio susitarimo ir dėl pažado paveikti, t. y. kad A. C. bendraudamas su V. G. pažadės jam, jog paveiks jo interesais V. A.

3.19. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad buvo susitarta dėl 15 000 Eur dydžio reikalaujamo kyšio dydžio, yra neteisinga ir nepagrįsta. Iš 2016 m. gruodžio 21 d. pokalbio tarp R. A. ir A. C. matyti, kad jokia konkreti iš V. G. gautina pinigų suma nebuvo sutarta. Pokalbio metu buvo tik diskutuojama, kaip derėtų pasielgti, ir galiausiai R. A. tik pritarė A. C. pasiūlymui, kad jis paklaus V. G., kiek jis vertina problemą, ir tik tada priims sprendimą. Taigi konkretaus susitarimo dėl dydžio nebuvo. Nepagrįsta išvada, kad A. C. pareikalavo ne mažiau kaip 15 000 Eur dydžio kyšio, iš užfiksuoto pokalbio aišku, kad pats V. G. turėjo įvardyti, kaip jis vertina problemos išsprendimą, tuo viskas ir buvo baigta. Toliau jokie veiksmai nebuvo atlikti, todėl jokia konkreti suma nebuvo sutarta nei tarp R. A. ir A. C., nei su V. G.

3.20. Joks pokalbis tarp A. C. ir V. G. nėra užfiksuotas, susitikimuose ir pokalbiuose po 2016 m. gruodžio 21 d. tarp

R. A. ir A. C. nebuvo kalbama apie jokią pinigų sumą, todėl nėra pagrindo teigti, kad A. C. iš V. G. už pastangas paveikiant V. A. pareikalavo būtent ne mažesnio kaip 15 000 Eur dydžio kyšio. Apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo apeliacinio skundo dalies, kurioje teigiama, kad yra argumentų, kurie patvirtina, jog frazė „penkiolika“ turi būti siejama ne su kyšio dydžiu, o su 15 000 Lt dydžio A. C. skola už tvorą. Nenustačius veikos kvalifikuojančio požymio – didesnio negu 250 MGL vertės kyšio, veika teoriškai galėtų būti kvalifikuojama tik pagal BK 226 straipsnio 2 arba 5 dalį, o pagal šias dalis nusikaltimai nėra sunkūs, todėl negali užtraukti baudžiamosios atsakomybės už rengimąsi.

4. Kasaciniu skundu nuteistojo A. C. gynėjas advokatas V. Bužinskas prašo panaikinti teismų nuosprendžius ir baudžiamąją bylą A. C. nutraukti. Kasatorius skunde nurodo:

4.1. Nei A. C., nei R. A. negalėjo būti kyšio davėjas ir gavėjas, todėl joks susitarimas tarp šių asmenų pats savaime negali būti laikomas susitarimu, kurį uždraudžia BK 226 straipsnio 2 dalis. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje kategoriškai konstatavo, kad byloje nenustatyta, jog V. G. būtų žinojęs apie R. A. ir A. C. pokalbių turinį, duomenų apie tai, kad A. C. įgyvendino susitarimą su R. A., byloje nėra. Vertindamas tokias nustatytas aplinkybes teismas turėjo A. C. išteisinti BK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, nes tarpininkų susitarimas, kuris nerealizuotas objektyviais veiksmais, nesudaro nusikaltimo, nustatyto BK 226 straipsnyje, sudėties.

4.2. Visi objektyvūs veiksmai rengiantis padaryti nusikalstamas veikas atliekami tiesiogine tyčia, suvokiant, kad nusikalstama veika bus padaryta, ir to sąmoningai siekiant. Vien asmenų tarpusavio kalbos apie nusikalstamos veikos galimybę, nusikalstamos veikos padarymą negali būti laikomi rengimusi, kad ir kiek intensyviai šiuo klausimu būtų bendraujama. Pirmosios instancijos teismas rengimusi laikė nusikalstamo veikimo plano sudarymą, kuris pasireiškė konspiracinio pobūdžio A. C. ir R. A. bendravimu. Negalima sutikti ir su tuo, kad konspiraciniai veiksmai laikytini nusikalstamo plano sudarymu. Tokie veiksmai nesudaro BK 21 straipsnio 1 dalies požymių. Nusikaltimu gali būti pripažįstamas tik toks rengimasis, kai kartu realizuojami ir objektyvieji, ir subjektyvieji tokios parengtinės veikos požymiai. Prekyba poveikiu laikoma baigtu nusikaltimu, atlikus vien formalius veiksmus: susitarimą, siūlymą, reikalavimą ar provokavimą. Dažniausiai šie veiksmai laikomi nusikalstamais, kai nurodytos veikos padarytos tarp kyšio davėjo ir gavėjo, o tarp kitų asmenų šie formalūs veiksmai nusikaltimo nesudaro (BK 2 straipsnio 1 dalis).

4.3. Prokuroras kaltinimą apeliacinės instancijos teisme keitė tris kartus, galiausiai nurodydamas, kad A. C. kaltinamas kyšio reikalavimu nenurodant nei vietos, nei datos, nei konkrečios kyšio sumos. Tokie kaltinimo keitimai rodo, kad prokuroras suprasdamas, jog susitarimas tarp R. A. ir A. C. neužtraukia baudžiamosios atsakomybės BK 2 straipsnio 1 ir 4 dalių prasme, pareiškė kaltinimus A. C. dėl veikos, kuri nebuvo ištirta nei ikiteisminio tyrimo metu, nei pirmosios instancijos teisme, taip prokuroras išplėtė bylos apeliacinės instancijos teisme ribas (BPK 255 straipsnio 1 dalis, 320 straipsnio 3 dalis). Pateikdamas naują kaltinimą prokuroras nenurodė, kuo jį grindžia, kokie įrodymai patvirtina kaltinimą.

4.4. Kyšio reikalavimas iš V. G. nėra fiksuotas jokiomis techninėmis priemonėmis, nėra jokių duomenų apie V. G. elgesį gavus tokį reikalavimą. Nesant tokių duomenų turėjo būti laikoma, kad kyšio reikalavimo iš viso nebuvo (BK 2 straipsnio 3 ir 4 dalys).

4.5. Byloje esantys pokalbius telefonu fiksuojantys protokolai nėra pakankami įrodinėjant susitarimą arba reikalavimą ar provokavimą duoti kyšį (BPK 20 straipsnio 4 dalis). Šie duomenys neatskleidžia tyčios, t. y. psichologinės asmenų nuostatos dėl gauto pasiūlymo. Vien tai, kad asmuo pritaria jam pateiktam pasiūlymui, neįrodo, kad asmuo su gautu pasiūlymu sutinka, taip pat neįrodo, kad jau pasiektas susitarimas veikti bendrai, o juo labiau nusikalstamai. Nors prekyba poveikiu yra formali veika, baudžiamajai atsakomybei kilti pakanka vien formalaus susitarimo, pažado ar reikalavimo, tačiau užfiksavus vien susitarimo faktą būtina įrodyti, kad asmenys realiai susitarė veikti bendrai nusikalstamai. Taigi turi būti tiriamas asmenų elgesys, turi būti renkami įrodymai, patvirtinantys tokį elgesį, pvz., liudytojų, kuriems žinomas kaltininko elgesys prieš susitarimą ir po jo, parodymai bei kiti duomenys, rodantys, kad asmuo supranta susitarimo esmę ir yra pasirengęs jį vykdyti, pradeda vykdyti teisėtą ar neteisėtą veiklą, ieško pinigų ir kt. Nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme A. C. tiesioginės tyčios klausimas nebuvo nei tirtas, nei vertintas.

4.6. Pirmosios instancijos teismas nusikaltimu laikė A. C. susitarimą su R. A., kuris realizuotas nebuvo. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas vertindamas tuos pačius duomenis priėjo prie išvados, kad nusikaltimas buvo ne tik A. C. ir R. A. susitarimas, bet ir tolesni veiksmai – kyšio pareikalavimas iš V. G.

4.7. V. G. nepavykus tyrimo metu surinkti pakankamai duomenų, leidžiančių manyti, kad jis dalyvavo prekyboje poveikiu, buvo pripažintas liudytoju. Byloje nėra duomenų apie jo reakciją, jo interesus, poziciją dėl neva jam išdėstyto reikalavimo. Teismai išvadas dėl to darė vertindami tik vieną šaltinį, t. y. R. A. ir A. C. pokalbius, fiksuotus kriminalinės

žvalgybos pagrindu. Taigi neturėdami jokių duomenų apie tai, kad buvo veikiama V. G. naudai, teismai neteisingai nustatė, kad buvo veikiama V. G. naudai ir jo interesais siekiant paveikti LAT teisėjų kolegiją. Byloje nėra duomenų, kad sprendimas buvo palankus V. G.

4.8. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija neatkreipė dėmesio į tai, kad A. C. ir V. G. 6 min. trukmės susitikimas prekybos centre „Akropolis“ buvo per trumpas, kad A. C. išdėstytų V. G. visą informaciją, kurią išgirdo iš R. A. Garso įrašo dėl šio susitikimo nėra, kitų susitikimų turinys byloje visai neatskleistas. Teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad V. G. ir A. C. buvo sekami, todėl jų susitikimai, jeigu tokie buvo, negalėjo būti nefiksuoti.

4.9. Teismai nevertino, kad A. C. ir V. G. santykiai buvo draugiški, kad A. C. buvo žinoma jo sunki materialinė padėtis, kad V. G. veiksmai buvo kontroliuojami kitoje ikiteisminio tyrimo byloje, kurioje jis kaltinamas, kurioje buvo atliekami kriminalinės žvalgybos veiksmai, galėję suteikti informacijos apie jo reakciją į bylos išsprendimo variantus LAT, bet tokių duomenų nėra. Nėra duomenų, kad V. G. būtų rinkęs pinigus ar su kuo nors apie tai konsultavęsis, ar būtų atsisakęs mokėti iš jo neva reikalaujamą kokią nors pinigų sumą. Nesant duomenų apie V. G. aktyvumą, negalima teigti, kad iš jo kokia nors forma buvo pareikalauta kyšio ar jis buvo provokuojamas duoti kyšį. Teismas nevertino ir to, kad byloje yra duomenų, jog A. C. jau buvo melavęs R. A. dėl R. R. dalyvavimo prokurorų atrankoje. Tai rodo, kad A. C. ir R. A. bendravimo pobūdis buvo grįstas melavimu vienas kita m. Tai reiškia, kad jų pokalbių turinys ne visada atitinka tikrąsias aplinkybes.

4.10. Teismas neįvertino, kad A. C. prieš susitikimą su V. G. 2012 m. gruodžio 21 d. R. A. pakartojo, kad „tegu jie tarpusavyje aiškinasi“, taip pat siuntė žinutę, iš kurios turinio matyti, kad jis kalba daugiskaita, apie kažkokius žmones, tai reiškia, kad R. A. pageidavimas turėtų būti nukreiptas ne V. G., o kažkokiems tretiesiems asmenims, kurie byloje nenustatyti ir neaiškinti. Nevertindamas šių duomenų teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį.

4.11. Tame pačiame procese kelis kartus pakeitus kaltinimą, kartu išsaugant galimybę nagrinėti ir pradinį kaltinimą, tampa visiškai neaiškios bylos nagrinėjimo ribos. Tokia situacija naikina BPK 255 straipsnio 1 dalyje nustatytas bylos nagrinėjimo ribas, sumenkina reikalavimus kaltinamajam aktui pagal BPK 219 straipsnio 3 punktą bei apriboja apeliacinės instancijos teismo teises bylą nagrinėti laikantis apeliacinio skundo ribų. Tai procesinis neapibrėžtumas, kuris paneigia ikiteisminio tyrimo paskirtį, nes nebereikia tirti ir aiškinti aplinkybių, kadangi prokurorui paliekama teisė keisti kaltinimus pritaikant prie kitų argumentų. Kartu netenka svarbos ir kaltinamasis aktas. Taip pat iškreipiama ir apeliacinio proceso paskirtis, nes teismui keliami reikalavimai, tokie kaip ikiteisminio tyrimo institucijai ar pirmosios instancijos teismui. Prokurorui suteikta teisė kaitalioti kaltinimo aplinkybes ir ji pažeidžia kitų proceso dalyvių teises žinoti kaltinimo ribas (BPK 22 straipsnio 3 dalis).

4.12. Kaltinimas apeliacinės instancijos teisme buvo keičiamas prieš kiekvieną posėdį, todėl tokiomis sąlygomis gynybai buvo neįmanoma pasiruošti. Apeliacinės instancijos teismas bylą išnagrinėjo pagal tris kaltinimus, turėdamas galimybę priimti nuosprendį ir pagal pradinį kaltinimą, išdėstytą kaltinamajame akte A. C. perduodant į teismą, toks nagrinėjimas pažeidžia BPK 255 straipsnio 1 dalį, 324 straipsnio 6 dalį, nes priimant kaltinimus nebuvo išspręstas įrodymų tyrimo klausimas.

IV. KASACINĖS INSTANCIJOS TEISMO ARGUMENTAI IR IŠVADOS

5. Nuteistosios R. A. gynėjo advokato M. Dūdos ir nuteistojo A. C. gynėjo advokato V. Bužinsko kasaciniai skundai tenkintini iš dalies.

Dėl BPK 255, 256 straipsnių reikalavimų laikymosi keičiant kaltinimus pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose

6. Kasatoriai kelia kaltinimo keitimą reguliuojančių nuostatų (BPK 255, 256 straipsniai) pažeidimo abiejų instancijų teismuose klausimą, teigia, kad dėl daugkartinių kaltinimo keitimų buvo pažeista nuteistųjų R. A. ir A. C. teisė į gynybą (BPK 7, 10, 44 straipsniai). Šie kasatorių argumentai nepagrįsti, todėl atmestini.

7. Asmens teisių apsauga baudžiamojo proceso metu nustatyta BPK 44 straipsnyje. Šio straipsnio 7 dalyje įtvirtinta kaltinamojo teisė, susijusi su jo pasirengimu gynybai, o konkrečiai, kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu kaltinamas asmuo, be kita ko, turi teisę, kad jam suprantama kalba būtų skubiai ir nuodugniai pranešta apie jam pareikšto kaltinimo pobūdį bei pagrindą, turėti pakankamai laiko ir galimybių pasirengti gynybai.

8. Nagrinėjimo teisme ribas apibrėžia ir nustato BPK 255 straipsnis. Pagal šio straipsnio 1 dalį, byla teisme nagrinėjama

tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Be to, kaltinamasis negali būti nuteistas dėl nusikalstamos veikos, kuri buvo perkvalifikuota, arba dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta (BPK 255 straipsnio 2 dalis).

9. Kaltinime nurodytos veikos esminių faktinių aplinkybių ir jos kvalifikavimo pakeitimo teisme klausimus reglamentuoja BPK 256 straipsnis. Šiame straipsnyje įtvirtina teismo pareiga, kai yra pagrindas manyti, kad kaltinime nurodyta veika gali būti perkvalifikuota ar kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės gali būti pakeistos iš esmės skirtingomis, apie šią galimybę nedelsiant pranešti nagrinėjimo teisme dalyviams.

10. Pagal kasacinės instancijos teismo formuojamą praktiką, kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės ir jos kvalifikavimas BPK 256 straipsnyje nustatyta tvarka gali būti keičiami bylą nagrinėjant ne tik pirmosios instancijos teisme, bet ir apeliacinio proceso metu. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės ir jos kvalifikavimas gali būti keičiami pagal prokuroro ir (ar) nukentėjusiojo prašymą, kai apie tai yra išdėstoma apeliaciniame skunde, atsižvelgiant į BPK 320 straipsnio 3 ir 4 dalių nuostatas. Bylos nagrinėjimo teisme metu kaltinamajam negali būti inkriminuojamos naujos nusikalstamos veikos, tačiau gali būti pakeistos kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės ir jos kvalifikavimas, laikantis BPK 255 straipsnio 2 dalyje ir 256 straipsnyje nustatytų sąlygų ir tvarkos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-1/2014, 2K-526/2014, 2K-262/2014, 2K-265-693/2015, 2K-42-942/2016 ir kt.). Kasacinio teismo praktikoje nusikalstamos veikos faktinėmis aplinkybėmis BPK 255, 256 straipsnių prasme yra laikomos kaltinamajame akte nurodytos nusikalstamos veikos padarymo vieta, laikas, būdai, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės, kurios individualizuoja kaltinamojo padarytą veiką, sudaro pagrindą ją kvalifikuoti kaip nusikalstamą ar turi reikšmės skiriant bausmę. Kokios reikšmingos faktinės aplinkybės turi būti nustatytos, sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju tiriant nusikalstamą veiką ir nagrinėjant bylą teisme (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-265-693/2015, 2K-112-697/2016, 2K-44-648/2016, 2K-42-942/2016, 2K-7-304-976/2016 ir kt.). Aiškinant BPK 255 straipsnio 2 dalies nuostatą „faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų“, kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad tokia situacija gali susiklostyti, kai prisideda tos pačios nusikalstamos veikos epizodai, iš esmės pasikeičia nusikalstamų veikų apimtis, nusikalstamos veikos padarymo laikas, vieta, būdas, nustatoma, kad ji sukėlė kitokius padarinius ar padaryta kitomis aplinkybėmis, nei nurodyta kaltinamajame akte, ir pan., jeigu tai turi įtakos veikos kvalifikavimui, bausmei ar kitaip suvaržo asmens teisę į gynybą (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimas, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-265-693/2015, 2K-8-696/2016, 2K-7-304-976/2016 ir kt.). Kita vertus, tai, ar keičiant nusikalstamos veikos faktines aplinkybes (neįspėjus apie tai gynybos) asmens teisė į gynybą būtų suvaržyta, sprendžiama atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes įvertinus, ar yra pagrindas manyti, kad gynyba dėl pasikeitusių nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių galėtų būti kitokia (Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimas, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-265-693/2015, 2K-7-304-976/2016, 2K-8-696/2016 ir kt.). Darydamas tokią išvadą teismas vertina viso proceso eigą nuo kaltinamojo akto įteikimo iki bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme. Atsižvelgiant į tai, kasacinės instancijos teismo praktikoje ne visada pripažįstama, kad nepranešimas apie nusikalstamos veikos perkvalifikavimo galimybę iš esmės suvaržo kaltinamųjų teisę žinoti, kuo jie yra kaltinami, ir jų galimybę veiksmingai gintis nuo kaltinimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-278-788/2018, 2K-142-719/2019).

11. Bylos duomenimis, nuteistųjų R. A. ir A. C. baudžiamoji byla buvo perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje pagal nusikalstamą veiką ir tą veiką nustatantį baudžiamąjį įstatymą, kuris buvo nurodytas kaltinamajame akte, t. y. pagal BK 226 straipsnio 4 dalį (prekyba poveikiu). R. A. buvo kaltinama susitarimu su A. C. ir pažadu per jį (t. y. A. C.) priimti iš V. G. kyšį neva V. A. naudai už tai, kad šis paveiktų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegiją ir jos priimamą sprendimą taip, kad jis būtų palankus tos bylos nuteistajam V. G., o kartu ir susitarimu su A. C. pareikalauti iš V. G. didesnės negu 250 MGL dydžio kyšį už jų pačių pastangas paveikiant V. A.; A. C. – pažadu ir susitarimu su ja tai padaryti, t. y. pareikalauti iš V. G. sutarto su R. A. dydžio kyšio už V. A. ir jų abiejų veiksmus.

12. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad R. A. susitarė su A. C. ir pažadėjo per jį priimti, o A. C. pažadėjo pareikalauti iš V. G. kyšį neva V. A. naudai už kaltinime nurodytus veiksmus; taip pat susitarė ir veikdami bendrai rengėsi pareikalauti iš V. G. didesnės negu 250 MGL dydžio vertės kyšio už savo pastangas paveikiant V. A., tačiau pinigai iš V. G. nebuvo išreikalauti dėl tyrimo metu nenustatytų, nuo rengimosi dalyvių R. A. ir A. C. valios nepriklausančių aplinkybių. Tokius kaltinamųjų veiksmus pirmosios instancijos teismas įvertino kaip rengimąsi prekiauti poveikiu, pagal BK 21

straipsnio 1 dalį ir 226 straipsnio 4 dalį.13. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis buvo apskųstas apeliacine tvarka. Apeliacinius skundus padavė tiek

nuteistųjų gynėjai, tiek ir prokuroras, kuris, be kitų skundo argumentų, prašė pakeisti ir kaltinimą; taip pat teismui padavė analogišką išdėstytam apeliaciniame skunde prašymą (2018 m. birželio 12 d.) pakeisti kaltinime nurodytas faktines bylos aplinkybes, papildydamas jas R. A. ir A. C. inkriminuotos veikos baigtumo momentu – kyšio iš V. G. reikalavimu – dėl ko, anot prokuroro, jie nebuvo kaltinami, t. y. kaltinime nurodant, kad <…> „A. C., vykdydamas bendrai suplanuotą ir parengtą nusikalstamą veiką, susitikimo su V. G., įvykusio 2016 m. gruodžio 21 d., laikotarpiu tarp 13.04 val. ir 13.10 val., p/c „Akropolis“, metu, iš pastarojo už pastangas paveikiant V. A. pareikalavo ne mažesnio nei 15 000 Eur kyšio“. Vėliau apeliacinės instancijos teismui buvo pateiktas dar vienas prokuroro prašymas (2018 m. rugsėjo 21 d.) pakeisti (patikslinti) kaltinime nurodytas faktines aplinkybes, patikslinant kyšio reikalavimo laiko aplinkybę, t. y. kad „<…> A. C., vykdydamas bendrai suplanuotą ir parengtą nusikalstamą veiką, tiksliai ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku, tačiau ne anksčiau nei 2016 m. gruodžio 21 d., 13.04 val., ir ne vėliau nei 2016 m. gruodžio 22 d., 13.02 val., bendravimo su V. G. metu iš pastarojo už pastangas paveikiant V. A. ikiteisminio tyrimo nenustatytoje vietoje pareikalavo ne mažesnio nei 15 000 Eur kyšio“. Prokuroro prašymuose nuteistųjų veikos kvalifikavimas pagal BK 226 straipsnio 4 dalį liko toks pat kaip ir kaltinamajame akte.

14. Iš pirmosios instancijos teismo posėdžių protokolų turinio matyti, kad apie galimybę, jog R. A. ir A. C. nusikalstama veika, nurodyta BK 266 straipsnio 4 dalyje, gali būti perkvalifikuota kaip rengimasis pagal BK 21 straipsnio 1 dalį ir 226 straipsnio 4 dalį, kaltinamieji, kaip tai nustato BPK 255 straipsnio 2 dalis, informuoti nebuvo. Apeliacinės instancijos teismas, nustatęs šį pažeidimą, įvertino jį kaip neesminį, neturėjusį esminės įtakos kaltinamųjų veiksmingai gynybai. Tokią išvadą teismas darė atsižvelgdamas į bylos eigą apeliacinės instancijos teisme, apeliacinių skundų turinį.

15. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teismo posėdyje nagrinėjimo teisme dalyviai buvo įspėti apie visas kaltinimo keitimo ir veikos kvalifikavimo galimybes, taip pat, kaip ir nustatyta BPK 256 straipsnio 3 dalyje, kaltinamiesiems ir jų gynėjams buvo išaiškinta jų teisė prašyti pertraukos pasirengti gynybai. Prokurorui patikslinus kaltinimą dėl kyšio reikalavimo laiko aplinkybės, nagrinėjimo teisme dalyviai apie tai taip pat buvo informuoti; kaltinamieji ir jų gynėjai savo teise prašyti pertraukos pasirengti gynybai šiuo atveju nesinaudojo.

16. Pagal kasacinės instancijos teismo praktiką apeliacinis procesas vis labiau suprantamas ne kaip priimto sprendimo patikrinimas (lot. revisio prioris instantiae), o kaip bylos nagrinėjimas iš naujo (lot. de novo) arba pakartotinai (lot. novum judicium). Baudžiamajame procese apeliacinis bylos nagrinėjimas suprantamas kaip bylos nagrinėjimas iš naujo neperžengiant apeliacinių skundų nustatytų ribų. Taigi, apeliacinės instancijos teismas turi įgaliojimus kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis, kai to prašoma prokuroro ar nukentėjusiojo (jo atstovo) apeliaciniame skunde (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-29-942/2016). Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, ištyręs naujus įrodymus ar pirmosios instancijos jau tirtus ir vertintus įrodymus, gali keisti kaltinime nurodytas esmines faktines bylos aplinkybes ar kaltinime nurodytos veikos kvalifikavimą ir savo iniciatyva, kai nustato tokią būtinybę, tačiau tokiu atveju nuteistojo, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta, teisinė padėtis negali būti pasunkinama (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-57-696/2017).

17. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, nustatė, kad R. A. ir A. C. padarė baigtą nusikaltimą, nustatytą BK 226 straipsnio 4 dalyje, konstatuodamas, jog nuteistieji, be tarpusavyje vykusio susitarimo ir R. A. pažado per A. C. priimti, o A. C. pažado pareikalauti iš V. G. kyšio neva V. A. naudai už tai, kad šis paveiktų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegiją ir jos priimamą sprendimą taip, kad jis būtų palankus tos bylos nuteistajam V. G., susitarimo pareikalauti iš V. G. didesnės negu 250 MGL dydžio vertės kyšio už savo pastangas paveikiant V. A., pareikalavo iš V. G. ne mažesnio kaip 15 000 Eur kyšio.

18. Atsakydama į kasatorių argumentus dėl pažeistų gynybos teisių keičiant kaltinimą teisme išplėstinė teisėjų kolegija vertina viso proceso eigą nuo kaltinamojo akto įteikimo iki bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme. Taigi, kaltinamasis aktas R. A. ir A. C. buvo surašytas dėl kaltinimo, nustatyto BK 226 straipsnio 4 dalyje; byla perduota teismui ir nagrinėjama pirmosios instancijos teisme pagal kaltinamajame akte nurodytą veiką, kurios padarymu jie buvo kaltinami, ir tą nusikalstamą veiką nustatantį baudžiamąjį įstatymą; pirmosios instancijos teismas nuteistiesiems inkriminuotos veikos juridinį vertinimą iš esmės paliko tą patį, patikslindamas tik veikos stadiją; prokuroras apeliaciniu skundu, be kita ko, prašė pakeisti kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes, nuteistųjų veiksmus kvalifikuoti pagal kaltinamajame akte nurodytą baudžiamąjį įstatymą; pateikė atskirus prašymus; apie tokius prokuroro prašymus nuteistieji teismo buvo informuoti, jiems

suteikta pertrauka pasiruošti gynybai; be to, apeliacinės instancijos teismas juos įspėjo, kad veika ir jos kvalifikacija gali likti ir pagal pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes (t. y. kaip rengimasis prekiauti poveikiu), ir pagal kaltinamąjį aktą.

19. Atsižvelgdama į baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus bei jų aiškinimą kasacinėje praktikoje, įvertinusi bylos nagrinėjimo aplinkybes, susijusias su kaltinimo keitimu apeliacinės instancijos teisme, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad šios instancijos teismas, pakeisdamas nuteistiesiems kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes ir jos kvalifikavimą, BPK 256 straipsnyje nustatytos tvarkos nepažeidė. Vien aplinkybė, kad šios instancijos teisme du kartus buvo keičiamas (tikslinamas) kaltinimas, nesudaro pagrindo daryti išvadą, jog esmingai buvo pažeista R. A. ir A. C. teisė į gynybą, nes, pagal bylos duomenis, jų gynyba nebuvo kitokia. Nuteistieji visose baudžiamosios bylos stadijose žinojo, dėl kokios veikos padarymo, kokiomis aplinkybėmis jie yra įtariami ir vėliau kaltinami, kokia veika jiems inkriminuojama; žinojo apie prokuroro paduotą apeliacinį skundą, taip pat prašymus, kuriais buvo prašoma pakeisti (patikslinti) kaltinime nurodytas faktines bylos aplinkybes, o jų veikas kvalifikuoti iš esmės taip, kaip buvo nurodyta kaltinamajame akte, nuteistųjų gynėjai taip pat teikė apeliacinius skundus dėl nuteistiesiems perkvalifikuotos veikos. Taigi, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, gynyba turėjo galimybę ginčyti kaltinimą tiek fakto, tiek ir teisės aspektu.

20. Nuteistojo A. C. gynėjas kaip pažeidimą vertina ir tai, jog prašyme pakeisti (patikslinti) kaltinime nurodytas faktines aplinkybes nebuvo nurodyta kyšio reikalavimo vieta, data ir kyšio suma. Prokuroro prašymas pakeisti kaltinimą, anot kasatoriaus, išplėtė apeliacinės instancijos teismo nagrinėjimo ribas; prašyme išdėstytos aplinkybės ikiteisminio tyrimo metu nebuvo tirtos. Tokie kasacinio skundo teiginiai, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, taip pat nepagrįsti; tiek prokuroro prašyme, tiek ir apeliacinės instancijos teismo skundžiamame nuosprendyje A. C. inkriminuojamas kyšio reikalavimo iš V. G. laikas ir jo dydis, kiek tai buvo nustatyta bylos medžiaga, yra nurodytas (t. y. ne anksčiau nei 2016 m. gruodžio 21 d. 13.04 val. ir ne vėliau nei 2016 m. gruodžio 22 d. 13.02 val.; reikalaujamo kyšio dydis – ne mažiau kaip 15 000 Eur). Tuo tarpu tai, kad nebuvo nustatyta ir dėl to nenurodyta tiksli pareikalauto iš V. G. kyšio vieta, šiuo konkrečiu atveju esminės reikšmės nusikalstamos veikos kvalifikavimui neturi. Taip pat nėra pagrindo pripažinti, jog prokuroro prašymas pakeisti kaltinimą išplėtė apeliacinės instancijos teismo nagrinėjimo ribas. Kaip minėta, prokuroras tiek apeliaciniu skundu, tiek ir atskirai teikiamais prašymais prašė pakeisti (patikslinti) kaltinime nurodytas faktines bylos aplinkybes. Šios aplinkybės, kaip minėta, proceso dalyviams buvo žinomos ir, priešingai nei teigia kasatorius, teismų ištirtos.

21. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad šios bylos procesinė situacija iš esmės nesuvaržė kaltinamųjų teisės žinoti, kuo jie yra kaltinami, bei jų galimybės veiksmingai gintis nuo kaltinimo, taigi teisės į gynybą nesuvaržė ir teisingo proceso principo nepažeidė.

Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų laikymosi

22. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas esminiu pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje: teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo, ar šie argumentai nelogiški, painūs ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, 2K-7-176-303/2015, 2K-471-507/2015, 2K-483-976/2015, 2K-28-489/2016). Vadinasi, teismas, vykdydamas pareigą išsamiai išsiaiškinti bylos aplinkybes, privalo teismo baigiamąjį aktą surašyti taip, kad iš jo turinio būtų aišku, jog yra nustatytos visos toje byloje įrodinėtinos aplinkybės, o tuo atveju, kai pašalinti tam tikrų abejonių dėl reikšmingų aplinkybių nepavyksta, turi būti konstatuota, kad visos įmanomos įrodinėjimo priemonės yra išnaudotos ir kad išvados dėl byloje nustatytų aplinkybių yra tinkamai argumentuotos, t. y. padarytos įvertinus tai aplinkybei nustatyti svarbius, teismo proceso metu tinkamai ištirtus įrodymus. Tais atvejais, kai byloje yra prieštaringų duomenų, teismo baigiamajame akte turi būti nurodyta, kodėl teismas išvadas grindžia vienais įrodymais ir reikšmingais nustatant tiesą byloje nelaiko kitų įrodymų.

23. Pagal BPK 20 straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nurodytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir

kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai.24. Kasaciniuose skunduose BPK 20 straipsnio pažeidimas argumentuojamas keliais aspektais. R. A. gynėjas tvirtina,

kad nebuvo paneigta nuteistosios versija, jog ji tik manipuliavo ir norėjo pasirodyti prieš A. C., taip pat, kad buvo nustatytas neteisingas ryšys tarp R. A. ir liudytojo V. A. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas bylos įrodymus, motyvuotai atmetė tokius nuteistosios gynėjo skundo argumentus; išplėstinė teisėjų kolegija neturi pagrindo su jais nesutikti. Apeliacinės instancijos teismas, darydamas išvadas dėl R. A. ir liudytojo V. A. tarpusavio santykių turinio vertinimo, rėmėsi tiek V. A. parodymais, tiek ir informacija, gauta atlikus neviešo pobūdžio veiksmus (t. y. slaptą sekimą, elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolę, kartu darant pokalbių tarp R. A. ir A. C., tarp R. A. ir V. A. įrašus). Ir nors, kaip matyti iš liudytojo V. A. parodymų, jis nepatyrė konkretaus poveikio dėl Darbo partijos bylos, tačiau patvirtino, kad kiekvieno jo susitikimo su R. A. metu ji rodė suinteresuotumą Darbo partijos byla, domėjosi jos eiga bei V. G. situacija, kitaip tariant, siekė iš jo išgauti vienokio ar kitokio pobūdžio informaciją apie šią bylą. Teismas, išanalizavęs liudytojo V. A. parodymus kitų įrodymų kontekste, padarė motyvuotas išvadas, kad R. A. telefono skambučiai, susitikimai su V. A., vykę prieš jos susitikimus su A. C. ir po jų, atitiko rengiamo nusikaltimo veiksmų planą, veikimo kryptis ir uždavinius, kaip antai R. A. užduotį pasidomėti Darbo partijos byla, ieškoti ryšių su šią bylą nagrinėjančiais teisėjais dėl V. G. palankaus sprendimo toje byloje priėmimo. Nustatytų aplinkybių kontekste apeliacinės instancijos teismo išvada dėl R. A. veiksmų vertinimo yra logiška ir pagrįsta ir, priešingai nei teigiama jos gynėjo kasaciniame skunde, nėra sureikšminta. Šios instancijos teismas nuosprendyje argumentuotai išdėstė motyvus, kuriais atmetė R. A. versiją dėl to, kad jos elgesys su A. C. iš esmės buvo manipuliacinis žaidimas, nereikšmingos kalbos, kurių pagrindu nieko nebuvo daroma. Nustatytos byloje aplinkybės ne tik paneigia tokius nuteistosios parodymus, bet ir patvirtina aktyvų jos veikimą realizuojant sutartą su A. C. nusikalstamų veiksmų planą.

25. Nepagrįstas kasacinių skundų teiginys, jog byloje nenustatyta nusikalstamos veikos dalyko (kyšio) vertė; nėra šią aplinkybę patvirtinančių objektyvių duomenų. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, kyšio vertė nustatyta nepažeidžiant BPK reikalavimų, teismams ištyrus ir įvertinus byloje esančius duomenis (pavyzdžiui, vaizdo ir garso įrašus), atlikus jų loginę analizę. Apeliacinės instancijos teismo išvada dėl R. A. ir A. C. susitarimo pareikalauti iš V. G. ne mažesnio kaip 15 000 Eur dydžio kyšio yra pagrįsta, o R. A. versija dėl 15 000 Lt dydžio sumos skolos, kaip nelogiška, neatitinkanti užfiksuoto R. A. ir A. C. pokalbio turinio, argumentuotai atmesta.

26. Taip pat, kasatorių teigimu, byloje nėra jokių patikimų duomenų, kurie patvirtintų apeliacinės instancijos teismo nustatytą nusikalstamos veikos, t. y. prekybos poveikiu, objektyvųjį požymį – reikalavimą duoti kyšį. Dėl šių kasatorių skundų argumentų išplėstinė teisėjų kolegija pasisakys aiškindama BK 226 straipsnio 4 dalies taikymą.

Dėl BK 226 straipsnio 4 dalies taikymo

27. Baudžiamosios atsakomybės pagrindas – nusikalstamos veikos sudėties požymių nustatymas asmens padarytoje veikoje (BK 2 straipsnio 4 dalis). Konkrečių nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą asmens veikoje teismas gali konstatuoti tik juos pagrindęs abejonių nekeliančių, patikimų, tiesiogiai teisiamajame posėdyje ištirtų ir, remiantis įstatymo reikalavimais, įvertintų įrodymų visuma.

28. Pagal BK 226 straipsnio 1 dalį (2016 m. lapkričio 10 d. įstatymo redakcija) atsako tas, kas siekdamas, kad asmuo, pasinaudodamas savo visuomenine padėtimi, tarnyba, įgaliojimais, giminyste, pažintimis ar kita tikėtina įtaka valstybės ar savivaldybės institucijai ar įstaigai, tarptautinei viešajai organizacijai, jų valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui, paveiktų atitinkamą instituciją, įstaigą ar organizaciją, valstybės tarnautoją ar jam prilygintą asmenį, kad šie teisėtai ar neteisėtai veiktų ar neveiktų vykdydami įgaliojimus, jam ar trečiajam asmeniui tiesiogiai arba netiesiogiai pats ar per tarpininką pasiūlė, pažadėjo ar susitarė duoti arba davė kyšį. Pagal šio straipsnio 2 dalį atsako tas, kas pasinaudodamas savo visuomenine padėtimi, tarnyba, įgaliojimais, giminyste, pažintimis ar kita tikėtina arba tariama įtaka valstybės ar savivaldybės institucijai ar įstaigai, tarptautinei viešajai organizacijai, jų valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui savo ar kitų asmenų naudai tiesiogiai arba netiesiogiai pats ar per tarpininką pažadėjo ar susitarė priimti kyšį arba reikalavo ar provokavo duoti kyšį, arba priėmė kyšį, pažadėjęs paveikti atitinkamą instituciją, įstaigą ar organizaciją, valstybės tarnautoją ar jam prilygintą asmenį, kad šie teisėtai ar neteisėtai veiktų ar neveiktų vykdydami įgaliojimus. BK 226 straipsnio 4 dalyje nustatyta kvalifikuota prekybos poveikiu sudėtis, t. y. atsakomybė pagal ją kyla tam, kas padarė minėto straipsnio 2 dalyje nustatytus veiksmus, tiesiogiai arba netiesiogiai pats ar per tarpininką pažadėjęs ar susitaręs priimti arba reikalavęs ar

provokavęs duoti, arba priėmęs didesnės negu 250 MGL vertės kyšį.29. Įstatymų leidėjo valia kriminalizuoti prekybą poveikiu (tarpininko kyšininkavimą) sietina su Europos Tarybos

1999 m. Europos baudžiamosios teisės konvencija prieš korupciją, kuri įpareigoja prie konvencijos prisijungusias valstybes priimti reikiamus teisės aktus ir imtis priemonių, kad pagal jos nacionalinę teisę baudžiamuoju nusikaltimu būtų laikomi tyčiniai veiksmai bet kuriam asmeniui, kuris teigia arba patvirtina galįs mainais už nepagrįstą atlygį daryti poveikį (12 straipsnis) (Valstybės žinios, 2002, Nr. 23-853). Tokiu kriminalizavimu, be kita ko, siekiama saugoti skaidrumą ir nešališkumą viešųjų institucijų sprendimo priėmimo procese.

30. Prekybos poveikiu sudėtis apima tiek tuos atvejus, kai tarpininkas turi realių galimybių už kyšį paveikti adresatą ir ketina tai padaryti, tiek ir tuos atvejus, kai kyšio davėjas dėl tarpininko galimybių ir (ar) ketinimų paveikti adresatą yra apgaunamas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-368/2014).

31. Byloje nustatyta, kad R. A. susitarė su A. C. ir pažadėjo per jį priimti, o A. C. pažadėjo pareikalauti iš V. G. kyšio neva V. A. naudai už tai, jog šis paveiktų Darbo partijos bylą nagrinėjančią teisėjų kolegiją ir jos priimamą sprendimą, kad jis būtų palankus toje byloje nuteistajam V. G. Taip pat nustatyta, kad R. A. susitarė su A. C., jog šis po jų pokalbio, vykusio 2016 m. gruodžio 21 d., susitiks su V. G. ir iš jo pareikalaus ne mažiau kaip 15 000 Eur, be kita ko, ir už savo pastangas; aptarė, kokiomis užmaskuotomis frazėmis (pavyzdžiui, „žinau, kur yra ružavas moët Kalėdoms“, t. y. „šampanas“) jie bendraus kyšio tema po A. C. pokalbio su V. G.

32. Toks R. A. ir A. C. elgesys, priešingai nei teigiama kasaciniuose skunduose, neapsiribojo vien nuteistųjų tarpusavio kalbomis. Pavyzdžiui, kaip buvo minėta, R. A. ėmėsi realių veiksmų, t. y. aktyviai ir ne kartą ieškojo kontaktų su kasacinės instancijos teisme nagrinėjamos Darbo partijos bylos teisėjų kolegijos pirmininku V. A., domėjosi nagrinėjamos bylos eiga, tos bylos nuteistojo V. G. situacija ir perspektyva; apie tai A. C. žinojo, nes susitikimų su R. A. metu pastaroji jį informavo apie atliktų veiksmų rezultatus, tariamas ar tikras problemas, neva su V. A. suderintą kyšio dydį ir pan.; be to, gruodžio 21 d., susitikimo su A. C. metu, R. A. akivaizdžiai jam darė spaudimą, kad šis kuo greičiau (šiandien, o blogiausiu atveju rytoj) iš bylos rezultatu suinteresuoto asmens (ar asmenų) sužinotų jo (ar jų) poziciją dėl kyšio davimo.

33. Byloje taip pat nustatyta, kad A. C., vykdydamas susitarimą su R. A., teikė pastarajai tam tikrą informaciją apie savo atliktus veiksmus. Pagal bylos duomenis, 2016 m. gruodžio 21 d., t. y. iš karto po pokalbio su R. A., nuo 13.04 val. iki 13.10 val. A. C. susitiko su V. G.; tą pačią dieną nuo 14.46 val. iki 17.27 val. A. C. su V. G. bendravo mobiliojo ryšio telefonu (tarėsi susitikti), o 17.27 val. susitiko; 2016 m. gruodžio 22 d., laikotarpiu nuo 9.50 val. iki 12.23 val., pastarieji ir toliau bendravo mobiliojo ryšio telefonu, tarėsi susitikti 12.38–12.43 val. Jų pokalbių turinys minėtų susitikimų metu byloje neužfiksuotas. Kita vertus, iš karto po susitikimų su V. G. A. C. R. A. arba siuntė trumpąsias SMS žinutes, arba skambino telefonu, taip informuodamas ją apie savo veiksmus ir jų rezultatus (pavyzdžiui, gruodžio 21 d. 15.30 val. A. C. R. A. išsiuntė trumpąją SMS žinutę: „šampano vis dar ieškau:)“; 17.40 val. po susitikimo su V. G. A. C. paskambino ir pranešė, jog reikiamos informacijos užklausė ir atsakymą turėtų žinoti kitos dienos ryte, ją informuos; R. A. patvirtino, kad jai yra būtinas atsakymas, nes nuo to priklausys tolesni jos veiksmai; gruodžio 22 d. 13.02 val., vėlgi iš karto po kontakto su V. G., A. C. R. A. išsiuntė trumpąją SMS žinutę: „keista, bet ten žmonės nesusikalba, kas turi surasti ir nupirkti tą moët rose:(Gal tegul jie patys ieškosi…“).

34. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis prieš tai minėtu A. C. ir R. A. pokalbio telefonu bei A. C. išsiųstų trumpųjų SMS žinučių R. A. turiniu, padarė išvadą, jog A. C. iš V. G. kyšio pareikalavo. Vertindamas šiuos duomenis kartu su kitais įrodymais (A. C. ir R. A. gruodžio 21 d. pokalbiu, gruodžio 21–22 dienomis užfiksuotais A. C. ir V. G. kontaktais), teismas konstatavo, kad nuteistųjų nusikalstama veika, nurodyta BK 226 straipsnio 4 dalyje, buvo baigta. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, tokia apeliacinės instancijos teismo išvada nepagrįsta patikimais įrodymais.

35. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad prekybos poveikiu nusikaltimo sudėtis yra formalioji ir šis nusikaltimas laikomas baigtu, kai kaltininkas už kyšio davėjo pasiūlytą ar pažadėtą arba duotą kyšį pažada šiam jo interesais paveikti atitinkamą instituciją, įstaigą ar organizaciją arba jų valstybės tarnautoją ar jam prilygintą asmenį, kad jie atitinkamai teisėtai ar neteisėtai veiktų arba neveiktų. Kaltininko veiksmų kvalifikavimui neturi reikšmės, kam konkrečiai kaltininkas ketino skirti reikalaujamus, provokuojamus duoti ar paimtus pinigus ir ar iš viso ketino tai padaryti, – svarbu, kad kyšio davėjui susidarytų įspūdis, jog kaltininkas paveiks subjektą, dėl kurio veikimo ar neveikimo bus patenkinti kyšio davėjo interesai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-430-746/2015, 2K-120-489/2016, 2K-113-696/2018, 2K-P-58-697/2019). Atsižvelgdama į tai, išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad prekybos poveikiu baigtumui būtina nustatyti ne tik vieną iš alternatyvių objektyviųjų požymių, t. y. kaltininko (taip pat ir per tarpininką) duotą pažadą ar susitarimą priimti kyšį

arba reikalavimą ar provokavimą duoti kyšį, ar kyšio priėmimą, bet ir jo (taip pat ir per tarpininką) pažadą kyšio davėjui paveikti BK 226 straipsnyje nurodytus subjektus, kad šie atitinkamai veiktų ar neveikų vykdydami įgaliojimus.

36. Nagrinėjamoje byloje prekybos poveikiu veika būtų laikoma baigta nustačius, kad dėl R. A. ir A. C. valios bei atliktų veiksmų V. G. buvo perduotas jų, kaip tarpininkų, susitarimo turinys, t. y. pažadas per R. A. paveikti teisėjų kolegijos narius, nagrinėjančius Darbo partijos bylą, taip pat reikalavimas potencialiam kyšio davėjui V. G. duoti ne mažesnį kaip 15 000 Eur dydžio kyšį. Tačiau aplinkybė, kad V. G. buvo perduotas nuteistųjų susitarimo turinys, priešingai nei konstatavo apeliacinės instancijos teismas, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje objektyviai nenustatyta, pažymint tai, kad aptariama veika, kaip minėta, gali būti padaroma bet kuriuo vienu iš alternatyvių minėto BK straipsnio dispozicijoje nustatytų veiksmų, t. y. kaltininko (taip pat ir per tarpininką) duotu pažadu ar susitarimu priimti kyšį arba reikalavimu ar provokavimu duoti kyšį, arba kyšio priėmimu už, kaip minėta, pažadą kyšio davėjui paveikti įstatyme nurodytus subjektus. Byloje kaip liudytojas apklaustas V. G. (specialiojo liudytojo statusas jam ikiteisminio tyrimo metu panaikintas, nesurinkus duomenų, kad jis aktyviai dalyvavo aptariamoje veikoje) šią aplinkybę nuosekliai neigė, tokios pozicijos laikėsi ir nuteistasis A. C. Jų pokalbių turinys, kaip minėta, neužfiksuotas. Todėl, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, vien A. C. ir R. A. pokalbio telefonu bei trumpųjų SMS žinučių turinio nepakanka, kad būtų konstatuotas prekybos poveikiu (BK 226 straipsnio 4 dalis) objektyviojo požymio, t. y. reikalavimo duoti kyšį, buvimas A. C. ir R. A. veikoje. Reikalavimas duoti kyšį – tai žodžiu, raštu, veiksmu informavimas, kad asmens interesai bus patenkinti tik už kyšį. Kyšio reikalavimo formos gali būti įvairios, jo gali būti reikalaujama atvirai, tiesiai ar užmaskuotai ir pan. Be to, pagal kasacinės instancijos teismo praktiką kyšio reikalavimas gali būti inkriminuojamas tik tais atvejais, kai iniciatyva gauti (duoti) kyšį kyla ne iš kyšio davėjo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-231/2007, 2K-89/2009). Šios įrodinėtinos aplinkybės, taip pat ir tai, kad buvo realizuota būtent reikalavimo, o ne kita alternatyvi BK 226 straipsnio 4 dalyje nustatyta veika, apeliacinės instancijos teismo nepagrįstos. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pažymima, kad apkaltinamasis nuosprendis turi būti grindžiamas ne prielaidomis, o patikimais įrodymais, kurie turi būti neprieštaringi, nuoseklūs, tarpusavyje susiję ir iš kurių analizės turi logiškai išplaukti kaltinamojo kaltę bei kitas svarbias aplinkybes patvirtinančios išvados, o kaltinimui prieštaraujantys duomenys turi būti paneigti. Kai iš skirtingų byloje pateiktų duomenų gaunama prieštaringa informacija, teismai turi šį prieštaravimą išspręsti ir atsakyti į klausimą, kuriais duomenimis vadovautis, o kuriuos atmesti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-87-719/2019). Atsižvelgiant į tai, iš skundžiamo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio šalintinas kaip neįrodytas objektyvusis požymis – nuteistojo A. C. reikalavimas V. G. duoti ne mažesnį kaip 15 000 Eur dydžio kyšį. Atitinkamai išplėstinė teisėjų kolegija daro išvadą, kad nuteistųjų veiksmai negali būti pagal BK 226 straipsnio 4 dalį vertinami kaip baigta nusikalstama veika. Kita vertus, vadovaujantis apeliacinėje instancijoje apibrėžtomis kaltinimo ribomis, spręstina, ar nuteistųjų veiksmai nelaikytini nutrūkusiais parengtinės nusikalstamos veikos (rengimosi ar pasikėsinimo) stadijoje.

37. Pagal BK 21 straipsnio 1 dalį rengimasis padaryti nusikaltimą yra priemonių ir įrankių suieškojimas ar pritaikymas, veikimo plano sudarymas, bendrininkų telkimas arba kitoks tyčinis nusikaltimo padarymą lengvinančių sąlygų sudarymas. Asmuo atsako tik už rengimąsi padaryti sunkų ar labai sunkų nusikaltimą. Vadovaujantis kasacinės instancijos teismo praktika, rengimasis padaryti sunkų ar labai sunkų nusikaltimą konstatuojamas tais atvejais, kai kaltininkas savo veiksmais palengvina sunkaus ar labai sunkaus nusikaltimo įgyvendinimą, tačiau jo veiksmuose dar nėra ketinamo įvykdyti nusikaltimo objektyviųjų požymių, nustatytų konkretaus BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje. Taigi kaltininkas yra nusprendęs, kad tik po atitinkamo pasirengimo, sąlygų sudarymo pradės daryti sumanytą nusikaltimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-345-511/2018, 2K-130-693/2017). Tokie veiksmai, nors jais ir nepradedamas faktinis konkretaus nusikaltimo darymas, laikytini pavojingais, nes būtent jie sudaro lengvinančias sąlygas realizuoti susiformavusį nusikalstamą sumanymą. Rengimasis padaryti nusikaltimą turi būti konkretus. Vien tik tai, kad sumanymas nebuvo realizuotas iki galo, todėl nėra aišku, kokie galėjo būti nusikaltimų rezultatai, neužkerta kelio kaltininkui inkriminuoti rengimąsi padaryti sunkų ar labai sunkų nusikaltimą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-345-511/2018). Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad, iš skundžiamo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio pašalinus neįrodytą reikalavimo duoti kyšį požymį, byloje nustatyti R. A. ir A. C. veiksmai atitinka rengimąsi padaryti prekybos poveikiu nusikaltimą (BK 21 straipsnio 1 dalis).

38. Spręsdama dėl R. A. ir A. C. veiksmų atitikties rengimosi padaryti nusikaltimą požymiams, išplėstinė teisėjų kolegija taip pat laiko nepagrįstais kasatorių teiginius, kad jų ginamųjų veiksmai atitinka tik tyčios iškėlimo aikštėn požymius, todėl nelaikytini rengimusi padaryti nusikaltimą. Kasacinės instancijos teismo praktikoje išaiškinta, kad tyčios iškėlimas aikštėn – tai

tokie kaltininko veiksmai, kuriais jis atskleidžia tretiesiems asmenims savo ketinimą ar apsisprendimą padaryti konkretų nusikaltimą. Šie veiksmai atliekami iki tiesiogiai pradedant daryti nusikaltimą, tačiau jie baudžiamosios teisės požiūriu nėra nusikalstami, todėl yra nebaudžiami (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-46-677/2016). Ir nors, viena vertus, vien tik kaltininko žodžiu išreikštas ketinimas padaryti nusikaltimą (tyčios iškėlimas aikštėn) baudžiamosios teisės požiūriu iš tiesų nėra laikomas nusikalstamu, kita vertus, veiksmai, kurių imamasi sudarant lengvinančias sąlygas padaryti sunkų arba labai sunkų nusikaltimą, BK 21 straipsnio prasme jau laikytini rengimusi padaryti tokį nusikaltimą. Išplėstinė teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad BK 21 straipsnio 1 dalyje nenustatytas baigtinis rengimosi veiksmų sąrašas – šių veiksmų pobūdis priklauso nuo ketinamo įvykdyti nusikaltimo ypatumų; dėl konkrečių veiksmų pripažinimo rengimusi sprendžiama įvertinus, ar jie sudaro nusikaltimo padarymą lengvinančias sąlygas. Byloje nustatyta, kad R. A. kartu su A. C., veikdami kaip bendrininkai, keleto susitikimų metu (pagal bylos duomenis, nuo 2016 m. spalio 3 d. iki 2016 m. gruodžio 21 d.) aptarinėjo galimo nusikaltimo planą, derino kiekvieno iš jų veiksmų kryptį, nustatė reikalaujamo kyšio dydį, sprendė, kuris Lietuvos Aukščiausiojo Teismo sprendimo variantas V. G. būtų palankiausias, analizavo, kurie teisėjai galimai prieinami kontaktui dėl derybų užmegzti. Be to, pasiskirstę užduotimis, ėmėsi veiksmų, kuriais realiai buvo sudaromos sąlygos įgyvendinti nusikalstamą sumanymą: R. A. skambino Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjui V. A., kuris buvo juos dominančią bylą nagrinėjančios kolegijos pirmininkas, susitikimų su juo metu teiravosi apie Darbo partijos bylos eigą; A. C. tuo tarpu ieškojo ryšio su V. G.; po kiekvieno iš susitikimų R. A. ir A. C. vienas kitam teikdavo informaciją apie pasiektus tikrus ar tariamus jų veiksmų rezultatus. Byloje konstatuoti konkretūs į nusikalstamo sumanymo įgyvendinimą nukreipti R. A. ir A. C. veiksmai, šių veiksmų pobūdis ir intensyvumas neleidžia jų laikyti tik tyčios iškėlimu aikštėn. R. A. ir A. C. nustatyti išoriškai pasireiškę aktyvūs veiksmai BK 21 straipsnio 1 dalies prasme pripažintini veikimo plano sudarymu siekiant prekiauti poveikiu, todėl laikytini nusikalstamais.

39. Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat atmeta nuteistųjų gynėjų teiginius, kad R. A. ir A. C. savanoriškai atsisakė pabaigti nusikalstamą veiką. BK 23 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad savanoriškas atsisakymas pabaigti nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą yra tada, kai asmuo savo noru nutraukia pradėtą nusikalstamą veiką suvokdamas, kad gali ją pabaigti. Išvada dėl savanoriško atsisakymo gali būti padaryta, jei sprendimą atsisakyti pabaigti nusikalstamą veiką asmuo priėmė savanoriškai, o ne susidūręs su neįveikiamomis ar sunkiai įveikiamomis aplinkybėmis (kliūtimis), neleidžiančiomis pabaigti pradėtą veiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-391/2005, 2K-360/2013, 2K-7-788/2015, 2K-345-511/2018). Pagal bylos duomenis (t. y. neviešo pobūdžio veiksmais užfiksuotus pokalbius, SMS žinučių turinį), klausimas dėl kyšio gavimo R. A. buvo aktualus, iki A. C. pranešė, kad realizuoti jų nusikalstamą sumanymą nėra galimybės dėl nepalankių jiems kitų asmenų veiksmų (1 t., b. l. 51–53). Jokių konkrečių veiksmų dėl savanoriško atsisakymo pabaigti nusikalstamą veiką, bylos duomenimis, nesiėmė ir A. C. Priešingai, kaip minėta, byloje yra nustatyti aktyvūs ir į nusikalstamo sumanymo realizavimą nukreipti nuolat tarpusavyje derinti veiksmai. Tai, kad prekybos poveikiu baigtumui nebuvo nustatytas reikalavimo duoti kyšį požymis, nėra ta aplinkybė, kuri leistų A. C., taip pat R. A. veiksmus pripažinti savanorišku atsisakymu nutraukti tarpusavyje suderintus ir atliktus prekybos poveikiu rengimosi veiksmus.

40. Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat laiko nepagrįstu nuteistojo A. C. gynėjo kasacinio skundo teiginį, kad A. C. turi būti išteisintas BK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, nes tarpininkų susitarimas, jei jis nerealizuojamas objektyviais veiksmais, nesudaro nusikaltimo, nurodyto BK 226 straipsnyje, sudėties, o kartu ir nelaikytinas įstatymo uždrausta veika BK 2 straipsnio 1 dalies pagrindu. Pažymėtina, kad baudžiamoji atsakomybė BK 226 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta tarpininkui, veikiančiam tarp suinteresuoto asmens ir atitinkamos institucijos, įstaigos ar organizacijos, valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens tam, kad šie teisėtai ar neteisėtai veiktų ar neveiktų vykdydami įgaliojimus. Iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad R. A. su A. C. BK 226 straipsnio 4 dalies prasme veikė būtent kaip tarpininkai: vienas jų turėjo derinti veiksmus su galimu kyšio davėju, o kitas – atitinkamai veikti surandant ryšį su asmeniu, kuris galėtų paveikti sprendimą priimančius teisėjus, siekiant palankaus kyšio davėjui sprendimo priėmimo. Siekdami naudos sau R. A. ir A. C. buvo minėto nusikalstamo susitarimo iniciatoriai ir veiksmų plano kūrėjai. Nors tokiais veiksmais, kaip konstatuota anksčiau, nebuvo pradėti realizuoti BK 226 straipsnio 4 dalyje nustatyto nusikaltimo objektyvieji požymiai, jie laikytini baudžiamojo įstatymo uždrausta pavojinga veika, nes, kaip minėta, atitinka rengimosi padaryti prekybą poveikiu požymius (BK 21 straipsnio 1 dalis ir 226 straipsnio 4 dalis); kaip matyti iš byloje nustatytų aplinkybių, šiuos rengimosi veiksmus, veikdami būtent kaip tarpininkai, atliko R. A. ir A. C.

41. Perkvalifikavus R. A. ir A. C. nusikalstamą veiką iš BK 226 straipsnio 4 dalies į BK 21 straipsnio 1 dalį ir 226 straipsnio 4 dalį, spręstinas ir bausmės jiems paskyrimo klausimas. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai nustatyti BK 54 straipsnyje. BK 57 straipsnis nustato, kad bausmė už rengimąsi ar pasikėsinimą padaryti nusikaltimą ar baudžiamąjį

nusižengimą skiriama bendra tvarka, atsižvelgiant į kaltininko padarytų veiksmų pavojingumą, į tai, kiek nusikalstamas ketinimas įgyvendintas, ir į priežastis, dėl kurių nusikalstama veika nebuvo baigta. Išplėstinė teisėjų kolegija, spręsdama bausmės skyrimo R. A. ir A. C. klausimą, atsižvelgia į tai, kad jų nusikalstami veiksmai, kuriuos įstatymas priskiria sunkių nusikaltimų kategorijai, nutrūko rengimosi stadijoje; įvertina kitas apeliacinės instancijos teismo nustatytas ir skundžiamame nuosprendyje aptartas aplinkybes, turinčias reikšmės skiriant bausmę (R. A. neteista, administracine tvarka nebausta, turi šeimą; A. C. taip pat neteistas, baustas administracine tvarka už Kelių eismo taisyklių pažeidimus; nusikalstamą veiką nuteistieji padarė veikdami bendrininkų grupe, ką teismas įvertino kaip jų atsakomybę sunkinančią aplinkybę, taip pat siekdami pasipelnyti; lengvinančių jų atsakomybę aplinkybių byloje nenustatyta ir kt.), taip pat įstatymo teismui nustatytas ribas nagrinėjant kasacinę bylą (BPK 376 straipsnio 3 dalis). Vertindama visumą minėtų aplinkybių, taip pat rengimosi veiksmų pobūdį, kiekvieno iš bendrininkų nustatytą skirtingą veiksmų aktyvumą, išplėstinė teisėjų kolegija R. A. ir A. C. parenka apeliacinės instancijos teismo jiems nustatytas laisvės atėmimo bausmes, nekeisdama bausmių dydžio, BK 75 straipsnio pagrindu atidėdama teismo nustatytam terminui ir sąlygomis jų vykdymą. R. A. taip pat skiriama baudžiamojo poveikio priemonė, nustatyta BK 682 straipsnyje, t. y. draudimas dirbti valstybės tarnyboje.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinė septynių teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. lapkričio 28 d. nuosprendį pakeisti.Iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalinti teismo nustatytą aplinkybę, kad A. C., vykdydamas bendrai suplanuotą ir

parengtą nusikalstamą veiką, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, tačiau ne anksčiau nei 2016 m. gruodžio 21 d. 13.04 val. ir ne vėliau nei 2016 m. gruodžio 22 d. 13.02 val. vykusių susitikimų su V. G. metu, iš pastarojo už pastangas paveikiant V. A. pareikalavo ne mažesnio kaip 15 000 Eur dydžio kyšio.

R. A. nusikalstamą veiką iš BK 226 straipsnio 4 dalies perkvalifikuoti į BK 21 straipsnio 1 dalį ir 226 straipsnio 4 dalį ir paskirti jai laisvės atėmimą trejiems metams.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 8 punktu (2015 m. kovo 19 d. įstatymo Nr. XII-1554 redakcija), laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti dvejiems metams ir įpareigoti R. A. per visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistosios priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Vadovaujantis BK 682 straipsniu, R. A. paskirti baudžiamojo poveikio priemonę – atimti teisę dirbti valstybės tarnyboje dvejiems metams.

A. C. nusikalstamą veiką iš BK 226 straipsnio 4 dalies perkvalifikuoti į BK 21 straipsnio 1 dalį ir 226 straipsnio 4 dalį ir paskirti jam laisvės atėmimą dvejiems metams.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 8 punktu (2015 m. kovo 19 d. įstatymo Nr. XII-1554 redakcija), laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti dvejiems metams ir įpareigoti A. C. per visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišvykti už Lietuvos ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

TEISĖJAI DALIA BAJERČIŪTĖ

ELIGIJUS GLADUTIS

VYTAUTAS MASIOKAS

ARTŪRAS PAŽARSKIS

ALVYDAS PIKELIS

ARTŪRAS RIDIKAS

AUDRONĖ KARTANIENĖ_______________________


Baudžiamoji byla Nr. 2K-180-1073/2019Teisminio proceso Nr. 1-01-1-18407-2018-4Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.10.1; 2.1.7.4(S)




Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Bajerčiūtės (kolegijos pirmininkė), Audronės Kartanienės ir Gabrielės Juodkaitės-Granskienės (pranešėja),

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,dalyvaujant prokurorei Jolitai Urbelienei,nuteistajam E. K.,viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos

prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojos Aušros Petkevičienės kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gruodžio 19 d. nutarties.

Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. spalio 10 d. nuosprendžiu E. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 6 ir 10 punktais, 4 dalimi, bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams šešiems mėnesiams, paskiriant E. K. įpareigojimus: bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu per keturis mėnesius dalyvauti elgesio pataisos programoje ir visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį nevartoti psichiką veikiančių medžiagų. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į atliktos bausmės laiką įskaitytas E. K. laikinojo sulaikymo laikas nuo 2018 m. balandžio 20 d. iki 2018 m. balandžio 21 d.

Iš E. K. Šiaulių teritorinei ligonių kasai priteista 88,14 Eur turtinei žalai atlyginti.E. K. dėl kaltinimo pagal BK 140 straipsnio 3 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ir baudžiamojo

nusižengimo požymių.Civilinio ieškovo E. K. atstovės pagal įstatymą S. K. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gruodžio 19 d. nutartimi Šiaulių

apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorės J. S. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi prokuroro, prašiusio kasacinį skundą patenkinti, nuteistojo, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :I. BYLOS ESMĖ

1. E. K. nuteistas už tai, kad jis smurtaudamas sukėlė fizinį skausmą ir nežymiai sužalojo savo šeimos narį – sutuoktinę S. K., būtent: 2018 m. balandžio 20 d. apie 17.00 val. buto, esančio adresu: (duomenys neskelbtini), kambaryje tyčia sudavė

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=0a99d34099be11e9ae2e9d61b1f977b3

kumščiu ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytą skaičių kartų, tačiau ne mažiau kaip penkis kartus, S. K. į veido sritį, tampė ją už plaukų, trenkė veidą į grindis ir rankšluosčiu smaugė, taip padarydamas S. K. smakro odos nubrozdinimą, abiejų rankų ir dešinės kojos poodines kraujosruvas ir sukeldamas jai fizinį skausmą.

2. E. K. buvo kaltinamas tuo, kad smurtaudamas sukėlė fizinį skausmą ir nežymiai sužalojo mažametį E. K., gi m. 2013 m. spalio 17 d., būtent: 2018 m. balandžio 20 d. apie 16.30 val. namo, esančio adresu: (duomenys neskelbtini), pirmoje laiptinėje tyčia suėmė mažametį E. K. už pečių ir purtė, po to grįžus į namus, esančius adresu: (duomenys neskelbtini), tęsdamas savo nusikalstamą veiką ir veikdamas bendra tyčia, jėga stūmė E. K. į kampą, sutrenkdamas jam galvą, suėmė jį už pečių ir pakėlė, taip padarydamas E. K. nežymų sveikatos sutrikdymą sukėlusius sužalojimus – kaktos poodinę kraujosruvą.

II. KASACINIO SKUNDO TEISINIAI ARGUMENTAI

3. Kasaciniu skundu Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotoja Aušra Petkevičienė prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorė skunde nurodo:

3.1. Apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas, kad E. K. veikoje (BK 140 straipsnio 3 dalis), kai jis stūmė savo sūnų E. K. į kampą, nėra būtinojo šios nusikalstamos veikos subjektyviojo požymio – tyčios, netinkamai taikė BK 15 straipsnio 3 dalies nuostatas bei Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, o šie pažeidimai sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą. Teismai tyčios nebuvimą motyvavo tuo, jog konflikto tarp suaugusiųjų metu, kai E. K. statė į kampą E. K., šis užkliuvo už svarstyklių ir kakta atsitrenkė į sieną. Teismai tokią išvadą padarė, remdamiesi išimtinai E. K. parodymais (sūnaus nepurtė, nemušė, bet pripažino, kad sūnų statė į kampą, tačiau, jo manymu, sūnus negalėjo užsigauti, tai yra jis neigė atlikęs bet kokius tyčinius veiksmus prieš sūnų), tinkamai neįvertinę nukentėjusiosios S. K. parodymų, teismo medicinos specialisto išvados dėl sveikatos sutrikdymo masto nustatymo E. K. bei policijos pareigūnų įvykio vietoje užfiksuotos vaizdo medžiagos. E. K. išteisinimą dėl veikos, nurodytos BK 140 straipsnio 3 dalyje, teismai grindė nekritiškai įvertintais įrodymais ir netinkamai motyvuotu kaltinančių įrodymų atmetimu. Teismai neįvertino visų ištirtų byloje įrodymų ir nenurodė, kodėl vienus iš jų – nuteistojo E. K. – priėmė, o kitus – nukentėjusiosios S. K., teismo medicinos specialisto išvadą, vaizdo įrašo duomenis – atmetė ir jais nesivadovavo, todėl teismų sprendimai pripažintini neatitinkančiais įstatymo reikalavimų. Kasatorė teigia, kad apie E. K. nusikalstamos veikos subjektyviuosius požymius turi būti sprendžiama ne tik iš jo paties parodymų, bet ir iš jo veiksmų bei kilusių pasekmių. Nežymų sveikatos sutrikdymą E. K. konstatavęs teismo medicinos specialistas išvadoje nurodė, kad E. K. sužalojimas galėjo būti padarytas užduotyje nurodyto įvykio aplinkybėmis ir laiku, vienu trauminiu poveikiu, kietu buku daiktu ar paviršiumi paveikus kaktą, tiek tiesioginiu trauminiu poveikiu, tiek dėl traumos griūvant, o apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog specialisto išvadoje nėra pateikiama nei tikslaus laiko, nei konkretaus būdo, kaip mažametis galėjo būti sužalotas, ar susižalojo pats. Į įvykio vietą atvykę policijos pareigūnai fiksavo situaciją vaizdo įraše, jame matosi E. K. padarytas sužalojimas kaktos srityje, bet šią vaizdo medžiagą apeliacinės instancijos teismas vertino priešingai, nei užfiksuota vaizdo įraše. Tai, kad E. K. buvo sukeltas fizinis skausmas, kai jis buvo pakeltas tėvo už drabužių ir purtomas, patvirtina S. K. parodymai, kad sūnus po tėvo veiksmų prieš jį ėmė verkti. E. K., reikalaudamas, kad sūnus nustotų verkti, norėdamas šį sudrausminti, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, neapskaičiavęs savo vyriškos jėgos, stūmė mažametį E. K., atsukęs jį veidu į sieną, į kambario kampą, ir šis atsitrenkė kakta į sieną, po to mažametis nukentėjusysis ėmė klykti, kas taip pat rodo, jog mažametis E. K. šio veiksmo metu patyrė dar stipresnį fizinį skausmą, be to, jam buvo padarytas ir nežymus sveikatos sutrikdymas, kurį konstatavo teismo medicinos specialistas, užfiksavęs apžiūros metu sužalojimą vaiko kaktoje. Todėl, kasatorės manymu, visi šie įrodymai, įvertinti kaip visuma, yra pakankami ir patvirtinantys kaltinimo E. K. pagal BK 140 straipsnio 3 dalį dėl fizinio skausmo sukėlimo ir nežymaus sveikatos sutrikdymo padarymo mažamečiam nukentėjusiajam E. K. pagrįstumą.

3.2. Pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir nepagrįstai atidėjo laisvės atėmimo bausmės vykdymą E. K., pripažindamas jį kaltu padarius nusikalstamą veiką, nurodytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, kadangi nebuvo įgyvendinta bausmės paskirtis (BK 41 straipsnio 2 dalis) ir nebuvo pasiekti bausmės tikslai ankstesniais nuosprendžiais net 7 kartus paskirtomis realiomis laisvės atėmimo bausmėmis, todėl skiriant švelnesnę bausmę, nei ji buvo paskirta ankstesniais nuosprendžiais, būtų pažeistas teisingumo principas. E. K., tik atlikęs pagal ankstesnį nuosprendį realią laisvės atėmimo bausmę, vėl nusikalto, todėl taikyti bausmės vykdymo atidėjimą nėra pagrindo. Sprendžiant klausimą dėl

laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo, būtina įvertinti, kad E. K. ne tik smurtavo prieš žmoną, smūgiuodamas jai į gyvybiškai svarbią kūno dalį – galvą, bet ir smaugė ją rankšluosčiu mažamečio sūnaus akivaizdoje, kol ši neteko sąmonės, tai sūnui sukėlė didžiulį stresą, baimę ir išgąstį. E. K. nusikalstami veiksmai didesnės žalos nesukėlė tik dėl to, kad policijos bei priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos pareigūnai nedelsdami atvyko į įvykio vietą. E. K. buvo net 5 kartus teistas už nusikaltimus, susijusius su smurtu prieš žmogų. E. K. įvykdytas nusikalstamas veikas bandė nuslėpti, neleisdamas žmonai kviesti pagalbos, atimdamas iš jos telefoną, neįsileisdamas policijos pareigūnų, neigė smurtavęs prieš žmoną, elgėsi agresyviai. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis vien E. K. žodžiais, konstatavo, kad jis prisideda prie vaiko išlaikymo, moka už vaiko darželį, bet šių duomenų nepatikrino ir nepagrindė dokumentais. S. K. tvirtina, kad E. K. nesirūpina vaiku, o už darželį moka ji, kad jis neprisideda prie vaiko išlaikymo, vaikas bijo tėvo. Apeliacinės instancijos teismo nutartis yra naikintina ir dėl nepagrįsto BK 75 straipsnio nuostatų taikymo E. K.


4. Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojos Aušros Petkevičienės kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BK 140 straipsnio 3 dalies taikymo ir BPK pažeidimų

5. Pagal BPK 20 straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nurodytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti įrodymais duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis. Šiose nuostatose įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja teismui kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Įstatymas nustato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti, ar asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Teismo proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų proceso dalyviai, savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-130-699/2015).

6. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas esminiu pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje: teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; nepagrįstai įrodymais nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, 2K-7-176-303/2015, 2K-471-507/2015, 2K-483-976/2015, 2K-28-489/2016, 2K-160-507/2016, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017, 2K-314-693/2018). Pažymėtina ir tai, kad, pagal kasacinio teismo praktiką, ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-181/2008). Taigi kasacinės instancijos teismas žemesnių instancijų teismų atlikto įrodymų vertinimo nepakeičia savu, šis teismas gali tik tikrinti, ar anksčiau vykusiuose proceso etapuose buvo tinkamai aiškinti ir taikyti baudžiamieji įstatymai ir ar baudžiamojo proceso metu nepadaryta esminių BPK pažeidimų.

7. Teisėjų kolegija, teisės taikymo aspektu patikrinusi pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų turinį, juose nurodytus motyvus ir byloje surinktus duomenis, konstatuoja, kad kasacine tvarka apskųstoje apeliacinės instancijos teismo nutartyje atliktas įrodymų vertinimas ir nutarties surašymas tokių trūkumų, kuriuos nurodo kasatorė, neturi, o jos skunde keliamos abejonės dėl netinkamo įrodymų vertinimo yra nepagrįstos.

8. E. K. pagal BK 140 straipsnio 3 dalį buvo kaltinamas tuo, kad smurtaudamas sukėlė fizinį skausmą ir nežymiai

sužalojo savo sūnų mažametį E. K., tyčia suėmęs jį už pečių ir purtęs, o po to jėga stūmęs jį į kampą sutrenkdamas jam galvą. Pirmosios instancijos teismas savo išvadas dėl E. K. išteisinimo pagal BK 140 straipsnio 3 dalį grindė teisiamajame posėdyje išnagrinėtų ir įvertintų bylos įrodymų visuma, kaip to reikalauja BPK 20 straipsnio 5 dalies ir 301 straipsnio 1 dalies nuostatos. Teisiamajame posėdyje buvo apklausti kaltinamasis E. K., nukentėjusioji S. K., liudytojai V. V., S. J., ištirti bylos dokumentai (tarnybinis pranešimas, apžiūros protokolas, informacinis pranešimas, kitų objektų apžiūros protokolas, specialisto išvada, vaizdo įrašas) ir kiti duomenys, turintys reikšmės bylai teisingai išspręsti. Remdamasis išsamia ir visapusiška bylos duomenų analize, šis teismas padarė motyvuotas išvadas, pagrindžiančias, kodėl E. K. veiksmuose nėra visų BK 140 straipsnio 3 dalyje nurodyto nusikaltimo požymių. Priešingai negu teigiama kasaciniame skunde, teismas, vadovaudamasis BPK 305 straipsnio 3 dalies 2, 3 ir 4 punktų nuostatomis, išteisinamajame nuosprendyje išdėstė teismo nustatytas bylos aplinkybes, įrodymus, kurie buvo pagrindas kaltinamąjį E. K. išteisinti, bei motyvus, kuriais remdamasis teismas atmetė kaltinimo įrodymus, taip pat teismo išvadas dėl E. K. išteisinimo.

9. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, dar kartą išanalizavęs byloje ištirtus įrodymus, pripažino, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo klaidų nepadarė, nuosprendyje išdėstytos teismo išvados, įvertinus kiekvieną įrodymą atskirai ir jų visumą, yra pagrįstos ir teisingos, atitinka faktines bylos aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad byloje nėra nustatyta patikimų ir neprieštaringų įrodymų, kad E. K. veiksmuose yra BK 140 straipsnio 3 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos sudėties požymiai. Teismas pažymėjo, kad E. K. pareikštas kaltinimas dėl sūnui sukelto skausmo purtant, suėmus jį už pečių, ir sužalojimo smurtaujant buvo grindžiamas tik jo žmonos S. K. prieštaringais parodymais ir specialisto išvada. E. K. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme savo kaltės dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos, nustatytos BK 140 straipsnio 3 dalyje, nepripažino ir neigė atlikęs kokius nors tyčinius smurtinius veiksmus prieš sūnų. Apeliacinės instancijos teismas pritarė pirmosios instancijos teismo argumentams, kad sutuoktinių santykiai konfliktiški, todėl, dar kartą kruopščiai įvertinęs S. K. parodymų patikimumą, nuoseklumą ir logiškumą, konstatavo, kad 2018 m. balandžio 20 d., kai E. K. smurtavo prieš S. K., ši atvykus policijos pareigūnams nenurodė, kad E. K. smurtavo prieš mažametį sūnų, į gydymo įstaigą dėl vaiko sužalojimo nesikreipė ir tik ikiteisminio tyrimo metu, praėjus trims dienoms po įvykio, nurodė, jog E. K. smurtavo ne tik prieš ją, bet ir prieš sūnų. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad apklausta kaip liudytoja policijos pareigūnė S. J. nurodė, kad atvykus į įvykio vietą vizualių smurto žymių ant vaiko veido nematė. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad minėtą aplinkybę patvirtina ir byloje esantis vaizdo įrašas, darytas policijos pareigūnų tuoj po įvykio, kuriame, priešingai nei nurodė prokurorė skunde, ant vaiko veido akivaizdžių sužalojimų nematyti, vaikas sėdi motinai ant kelių ir pakankamai ramiai nurodo, kad tėtis mušė mamą. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Šiaulių skyriaus 2018 m. balandžio 24 d. specialisto išvada Nr. G 575/2018(04) patvirtino E. K. padarytą nežymų sveikatos sutrikdymą dėl kaktoje esančios poodinės kraujosruvos, tačiau konstatavo, kad sužalojimas galėjo būti padarytas tiek tiesioginiu trauminiu poveikiu, tiek dėl traumos griūvant. Todėl pritartina apeliacinės instancijos teismo išvadai, kad remiantis aplinkybe, jog mažametis E. K. verkė, negalima daryti neabejotinos išvados, kad vaikas verkė dėl jam sukelto fizinio skausmo, nes berniukas galėjo verkti tik iš išgąsčio dėl tėvų konflikto.

10. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas atitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, o byla patikrinta tiek, kiek to buvo prašoma prokuroro apeliaciniame skunde, laikantis BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismo išvada, jog byloje nėra nustatyta patikimų ir neprieštaringų įrodymų, patvirtinančių kaltinimo E. K. pagal BK 140 straipsnio 3 dalį pagrįstumą, yra teisinga.

Dėl BK 75 straipsnio taikymo

11. Kasaciniame skunde prokurorė ginčija BK 75 straipsnio taikymo E. K. teisėtumą ir žemesnės instancijos teismų išvadą, kad nuteistajam už nusikalstamos veikos, nurodytos BK 140 straipsnio 2 dalyje, padarymą paskirtos bausmės tikslai bus pasiekti netaikant realios laisvės atėmimo bausmės.

12. Teisėjų kolegija pažymi, kad BK nuostatos suteikia teismui pakankamai plačią diskreciją atsižvelgti į konkrečios bylos aplinkybes ir ne tik parinkti nuteistajam taikomo BK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje nurodytos bausmės rūšį ir dydį, bet ir, esant pagrindui, paskirti švelnesnę nei įstatymo nustatytą bausmę, atidėti laisvės atėmimo bausmės vykdymą (BK 75 straipsnis). Reikšmingų baudžiamajai atsakomybei taikyti baudžiamojo įstatymo nuostatų sistema orientuoja teismą

taikyti nuteistajam realią laisvės atėmimo bausmę tik kaip paskutinę priemonę ir pagal suteiktos diskrecijos ribas svarstyti galimybę apsiriboti alternatyviomis teisinėmis priemonėmis. Bausmės vykdymo atidėjimo institutas yra viena iš baudžiamosios atsakomybės įgyvendinimo formų, be to, tai vienas efektyviausių racionalios baudžiamosios politikos instrumentų, leidžiančių kontroliuoti nusikalstamas veikas padariusių asmenų elgesį laisvėje, neardant jų socialinių ir ekonominių ryšių (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-8-788/2018).

13. Kasacinės instancijos teismo praktikoje nurodyta, kad paskirtosios bausmės vykdymo atidėjimas, esant BK 75 straipsnyje nustatytoms sąlygoms, leidžia teismui įvairesniais būdais siekti BK 41 straipsnyje nurodytų bausmės tikslų. Spręsdamas klausimą dėl bausmės vykdymo atidėjimo, teismas turi įvertinti visas bylos aplinkybes, susijusias tiek su padaryta veika, tiek su nuteistojo asmenybe, t. y. įvertinti nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdį, laipsnį, nuteistojo asmenybės teigiamas ir neigiamas savybes, polinkius, nusikalstamos veikos padarymo priežastis ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-266-942/2015, 2K-7-8-788/2018). Nors įstatymas tiesiogiai nedraudžia teismui taikyti BK 75 straipsnio nuostatų net ir tada, kai nuteistasis anksčiau yra nusikaltęs, turi neišnykusį teistumą, šios aplinkybės neabejotinai turi didelę reikšmę vertinant asmenybę ir formuojant išvadą, ar kaltininkas ateityje nedarys naujų nusikalstamų veikų, laikysis įstatymų, ar bus pasiekti bausmės tikslai, nurodyti BK 41 straipsnio 2 dalyje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-105/2011).

14. Spręsdamas dėl tikslingumo atidėti E. K. bausmės vykdymą, pirmosios instancijos teismas vadovavosi bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais (BK 54 straipsnis), atsižvelgė į jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir dėl to nuoširdžiai gailisi, į dvi jo atsakomybę sunkinančias aplinkybes, kad nusikalstamą veiką padarė būdamas neblaivus ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, veika padaryta recidyvisto, bei į tai, kad yra dirbantis ir darbdavio charakterizuojamas teigiamai. Įvertinęs šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad E. K. dar turi potencialo padaryti išvadas bei ateityje laikytis įstatymų ir naujų nusikalstamų veikų nebedaryti. Apeliacinės instancijos teismas, pritardamas žemesnės instancijos teismo sprendimui atidėti E. K. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, atkreipė dėmesį į tai, kad nors nuteistasis nesunkų nusikaltimą padarė turėdamas neišnykusį teistumą ir būdamas septynis kartus teistas, tačiau viso proceso metu nekeitė parodymų, nevengė atsakomybės, pripažino kaltę dėl įvykdytos nusikalstamos veikos ir dėl to nuoširdžiai gailėjosi, t. y. kritiškai vertino savo elgesį ir yra linkęs keistis. Be to, apeliacinės instancijos teismas atsižvelgė ir į tai, kad E. K. dirba, po pirmosios instancijos teismo nuosprendžio priėmimo atlygino Valstybinei ligonių kasai padarytą žalą, turi mažametį vaiką, prisideda prie jo išlaikymo, taip pat nėra padaręs naujų nusikalstamų veikų.

15. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, pritardama apeliacinės instancijos teismo padarytai išvadai, kad E. K. paskirtos bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo, ir remdamasi Lietuvos probacijos tarnybos Šiaulių regiono skyriaus pažyma ir kitais dokumentais, konstatuoja, jog bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu E. K. laikosi probacijos sąlygų, teismo skirtus įpareigojimus vykdo tinkamai, baigė smurtinį elgesį keičiančios programos mokymus Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugijos Šiaulių rajono skyriuje, dirba, moka mokesčius, administracinių nusižengimų nėra padaręs, naujų ikiteisminių tyrimų jam nepradėta, nutraukė santuoką su nukentėjusiąja S. K., moka alimentus sūnui išlaikyti. Atkreiptinas dėmesys ir į E. K. paskirtąsias baudžiamojo poveikio priemones, jų suderinamumą ir realias galimybes taisomai veikti nuteistąjį, siekiant įgyvendinti bausmės paskirtį, kartu pažymint, jog galutinis probacijos taikymo tikslas – probuojamo asmens gyvenimas nenusikalstant, užtikrinant jo veiksmingą resocializaciją. Šioje konkrečioje situacijoje nurodyti teigiami pokyčiai nuteistojo gyvenime yra realiai nustatyti.

16. Atsižvelgdama į tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad, priimdami sprendimą atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, teismai vadovavosi ne tik pagrindais, įtvirtintais BK 75 straipsnio 1 dalyje, bet ir bausmės tikslais, nurodytais BK 41 straipsnio 2 dalyje, taigi tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojos Aušros Petkevičienės kasacinį skundą atmesti.

TEISĖJOS DALIA BAJERČIŪTĖ


GABRIELĖ JUODKAITĖ-GRANSKIENĖ_______________________


Baudžiamoji byla Nr. 2K-167-693/2019Teisminio proceso Nr. 1-03-2-00352-2016-5Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.25.4.2.4; 2.1.4.8; 2.1.15.3.3.2(S)




Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aurelijaus Gutausko (kolegijos pirmininkas), Alvydo Pikelio ir Vytauto Masioko (pranešėjas),

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,dalyvaujant prokurorei Jurgai Zieniūtei,nuteistajam A. M. (vaizdo konferencijos būdu) ir jo gynėjui advokatui Raimundui Jurkai,viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. M. kasacinį

skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gegužės 4 d. nuosprendžio, kuriuo A. M. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą laisvės atėmimu šešiolikai metų.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi, ši bausmė apėmimo būdu subendrinta su Marijampolės rajono apylinkės teismo 2017 m. liepos 20 d. nuosprendžiu paskirta bausme, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas šešiolikai metų, ją paskiriant atlikti pataisos namuose.

Skundžiama ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. lapkričio 14 d. nutartis, kuria nuteistojo A. M. gynėjo advokato Lino Stasio Bagdono apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi nuteistojo A. M. ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, prokurorės, prašiusios nuteistojo kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. BYLOS ESMĖ

1. A. M. nuteistas už tai, kad dėl chuliganiškų paskatų nužudė žmogų, t. y. 2014 m. rugpjūčio 29 d. apie 23.50 val. (duomenys neskelbtini) esančio daugiabučio namo antro aukšto koridoriuje, veikdamas bendrininkų grupe su dviem asmenimis, kuriems byla išskirta ir kurie teismo 2017 m. balandžio 11 d. nuosprendžiu nuteisti (pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą), išėję iš buto (duomenys neskelbtini), be jokios priežasties bendrais veiksmais užpuolė priešais laiptais atėjusį V. G.: A. M. jam sudavė ne mažiau kaip 4 smūgius kumščiais į veidą, nuo šių smūgių V. G. parkrito, tuomet A. M.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=e4a7ed7099bd11e9ae2e9d61b1f977b3

kartu su dviem asmenimis, kuriems byla išskirta, bendrais veiksmais gulinčiam V. G. tyčia sudavė rankomis ir kojomis ne mažiau kaip keturiolika smūgių į įvairias kūno vietas ir šiais bendrais veiksmais padarė V. G. įvairių sužalojimų bei kraujosruvų veide, kairėje plaštakoje, kairio inksto sumušimą, taip pat stiprų krūtinės sumušimą, šonkaulių lūžimą kairės užpakalinės pažastinės linijos projekcijoje VI–VII, kairės mentinės linijos projekcijoje VIII–IX–X su kraujosruvomis tarpšonkauliniuose raumenyse, blužnies plyšimus apatiniame paviršiuje su kraujavimu į krūtinplėvės ertmę, progresuojantį kraujotakos nepakankamumą, dėl ko V. G. ne vėliau kaip 2014 m. rugpjūčio 30 d. 06.19 val. to paties namo buto Nr. 212 tualete-vonioje mirė.

II. KASACINIO SKUNDO ARGUMENTAI

2. Kasaciniu skundu nuteistasis A. M. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir baudžiamąją bylą grąžinti iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Kasatorius skunde nurodo:

2.1. Abiejų instancijų teismų sprendimai yra neteisėti, nes šie teismai padarė nekaltumo prezumpcijos ir in dubio pro reo (visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai) principų bei įrodymų vertinimo taisyklių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalis) pažeidimus, ir pirmosios instancijos teismas nesilaikė reikalavimų, keliamų nuosprendžio surašymui (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

2.2. Kasatorius aptaria įrodymus, kuriais pirmosios instancijos teismas rėmėsi pagrįsdamas jo kaltę padarius jam inkriminuotą nusikaltimą (paties kasatoriaus, liudytojų L. M., R. K., R. G., E. M., Juozo ir K. V., kitų liudytojų parodymus, teismo medicinos specialisto išvadą Nr. 205/14(09)), ir teigia, kad byloje liko nepaneigti jo paaiškinimai apie tai, kad jis, būdamas vienas, V. G. sudavė tik tris smūgius į veidą, po kurių V. G. liko stovėti ir nenugriuvo, o nukentėjusiajam mirtinus smūgius sudavė kiti asmenys, tarp jų ir liudytojas E. M. Kasatorius pažymi, kad šis liudytojas išskirtoje kitoje byloje yra nuteistas to paties pirmosios instancijos teismo 2017 m. balandžio 11 d. nuosprendžiu dėl to paties nusikaltimo (nukentėjusiojo V. G. nužudymo). Šio liudytojo parodymų nepatvirtina kiti byloje surinkti duomenys ir ikiteisminio tyrimo metu bei pirmosios instancijos teisme jis nurodė iš esmės skirtingas aplinkybes. Tačiau nagrinėjamoje byloje teismai tokių aplinkybių netikrino, taip pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą ir draudimą suabsoliutinti įrodinėjimo dalyką, t. y. liudytojo E. M. kaltinančius parodymus vertinti nagrinėjamoje byloje kasatoriaus nenaudai, neatsižvelgiant į tai, kad tokie parodymai yra susiję išimtinai tik su pačiu liudytoju E. M.

2.3. Teismo medicinos specialisto išvadoje konstatuota, kad nukentėjusiajam padaryti sužalojimai veide (galvos srityje) lėmė nežymų sveikatos sutrikdymą ir jo mirtį galėjo lemti kiti sužalojimai. Šioje išvadoje nenurodyta, kad V. G. mirties faktą lėmė daugybiniai sužalojimai, apėmę ir veido (galvos srities) sužalojimus, kuriuos padarė kasatorius. Teismas specialisto išvadoje aprašytų nukentėjusiajam padarytų sužalojimų nepagrįstai nediferencijavo ir nenurodė jų įtakos V. G. mirčiai (priežastinio ryšio). Taip teismas pažeidė ex officio pareigą griežtai diferencijuoti specialisto išvados teiginius ir turint tikslą nustatyti priežastinį ryšį juos susisieti su kilusiomis pasekmėmis (nukentėjusiojo mirtimi). Abiejų instancijų teismai detaliai ir nuosekliai neanalizavo, kokie būtent kūno sužalojimai, padaryti V. G., lėmė šio mirtį ir kokie sužalojimai nebūtų galėję lemti tokių pasekmių. Taip liko nepašalinta abejonė, ar kasatoriaus veiksmais padaryti sužalojimai, kurie vertintini tik kaip nežymus V. G. sveikatos sutrikdymas, turėjo įtakos kilusioms pasekmėms, nes šioje išvadoje yra kategoriškai nurodyta, kokie sužalojimai ir kokios komplikacijos lėmė V. G. mirtį. Kartu liko nepašalintos abejonės dėl kasatoriaus kaltės ir dalyvavimo darant nusikaltimą, nes byloje surinkti kiti duomenys tik patvirtina nukentėjusiojo mirties priežastį, sužalojimo lokalizaciją ir mechanizmą, bet ne aplinkybę apie nusikaltimą padariusius asmenis ir jų veiksmų priežastinį ryšį su kilusiomis pasekmėmis. Dėl to kasatorius teigia, kad abiejų instancijų teismai, pripažindami, jog nagrinėjamoje byloje kaip liudytojo apklausto E. M. parodymai apie kasatoriaus veiksmus, atliktus prieš nukentėjusįjį, yra prieštaringi, ir nuosekliai neišanalizavę teismo medicinos specialisto išvados, padarė nepagrįstą išvadą dėl neva įrodytos kasatoriaus kaltės padarius jam inkriminuotą nusikaltimą. Taip teismai padarė esminius BPK 20 straipsnio 3–5 dalių, 44 straipsnio 6 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 332 straipsnio 3 dalies, 5 dalies nuostatų pažeidimus (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimas, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, 2K-385-507/2016, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017, 2K-393-489/2017).

2.4. Kasatorius neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytos teisingos faktinės aplinkybės, kad jis lankėsi pas V., išeidamas iš jų buto antrojo aukšto vestibiulyje sutiko ateinantį V. G. ir šiam konflikto metu sudavė smūgius į veidą (du smūgius į antakio sritį ir vieną į dantis). Tačiau kasatorius teigia, kad ši teismo išvada, nors ir atitinkanti BPK 20 straipsnio

reikalavimus, padaryta pažeidžiant BPK 20 straipsnio 4 dalies nuostatas ir savaime nesudaro nusikalstamos veikos, nurodytos BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punkte, objektyviųjų požymių visumos, leidžiančios daryti išvadą apie kasatoriaus padarytą jam inkriminuotą neteisėtą ir pavojingą veiką. Šis teismas, paneigdamas kasatoriaus parodymus ir grįsdamas jo kaltę, nepagrįstai vadovavosi liudytojo E. M. parodymais, duotais kitos bylos teismo posėdyje, kurie buvo tik pagarsinti BPK 276 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka. Kasatorius pažymi, kad tokie E. M. parodymai kitoje byloje, kurioje šis liudytojas yra nuteistas, buvo pripažinti nenuosekliais, nes „<…> kaltinamasis E. M. dar ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad nematė, kaip buvo smurtaujama prieš V. G., ir tik bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme pastarasis kaltinamasis nurodė, kad esą matė, kas smurtavo prieš V. G., o būtent – A. M. <…>“. Toks E. M. parodymų vertinimas patvirtintas ir apeliacinės instancijos teismo 2018 m. birželio 28 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 1A-28-318/2018, kurioje nurodyta, kad „<…> E. M. parodymais teismas galėjo vadovautis tik tiek, kiek jo parodymus patvirtina kiti bylos duomenys <…>“. Teismas nagrinėjamoje byloje nepagrįstai vadovavosi E. M. parodymais, duotais kitoje byloje, dar ir tuo aspektu, kad kitoje byloje priimtas sprendimas skundžiamo nuosprendžio priėmimo metu dar nebuvo įsiteisėjęs – toks sprendimas įsiteisėjo tik 2018 m. birželio 28 d. (po dviejų mėnesių). Be to, nagrinėjamoje byloje skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas, vadovaudamasis pagarsintais tik kitoje byloje teisiamajame posėdyje duotais (kaltinamojo) E. M. parodymais, jų nepatikrino pagal BPK reikalavimus, nepalygino su parodymais, kuriuos jis davė kitoje byloje ikiteisminio tyrimo metu bei teisme, ir nepagrįstai nesiaiškino, dėl kokių priežasčių jie skiriasi, dėl ko jis vienu atveju nenurodė svarbių bylai duomenų, o kitu atveju pripažino, kad matė kasatorių smurtaujantį prieš nukentėjusįjį. Priešingai nei kitoje byloje, skundžiamame nuosprendyje šio liudytojo parodymai įvertinti kaip teisingi ir nuoseklūs. Nagrinėjamoje byloje teismas nenurodė ir teisinio pagrindo (t. y. ar tai yra atskiri kitos bylos duomenys ar jų visuma, tarp jų ir ikiteisminio tyrimo metu duoti E. M. kaip įtariamojo parodymai, ar tik teismo posėdžių protokolai), kuriuo remdamasis vadovavosi pagarsintais ir tik teisme duotais kitoje byloje kaip kaltinamojo E. M. duotais parodymais, nors skundžiamo nuosprendžio priėmimo metu minėtoje kitoje byloje priimtas sprendimas dar nebuvo įsiteisėjęs. Dėl to kasatorius teigia, kad pirmosios instancijos teismas paliko nepašalintas abejones dėl liudytojo E. M. parodymų patikimumo, galimybės juos patikrinti siekiant kaip visumą įvertinti visus bylos tiesioginius ir netiesioginius duomenis dėl jam (kasatoriui) inkriminuojamos veikos padarymo.

2.5. Skundžiamas nuosprendis neatitinka ir jam keliamų formos bei turinio reikalavimų, nes jo aprašomojoje dalyje yra pateikiamos viena kitai prieštaraujančios faktinės aplinkybės, kurias apima kasatoriui suformuluotas kaltinimas, t. y. BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir to paties straipsnio 1 dalies 3 punkto supriešinimas. Šio nuosprendžio 2-ame lape nurodyta, kad kasatorius „<…> sudavė V. G. ne mažiau kaip 4 smūgius kumščiais į veidą, nuo šių smūgių V. G. nugriuvo ant grindinio, tuomet visi trys bendrais veiksmais gulinčiam V. G. tyčia sudavė rankomis ir kojomis ne mažiau kaip keturiolika smūgių į įvairias kūno vietas <…>“, tačiau nuosprendžio 23–24 puslapiuose nurodyta, kad kasatorius, „<…> suduodamas smūgius nukentėjusiajam V. G. į veidą, po ko jis pargriuvo ant grindų, bei spardydamas nukentėjusįjį, gulintį ant grindų, kojomis suduodant jam bendrai rankomis ir kojomis ne mažiau kaip 14 smūgių <…>, suvokė tokių savo veiksmų pavojingumą <…>“. Kasatoriaus nuomone, tokie nuosprendžio teiginiai negali būti pripažintini rašybos klaida, jais nepagrįstai tvirtinama, kad kasatorius neva pats vienas sudavė bendrai ne mažiau kaip 14 smūgių V. G., taip teismas nesilaikė reikalavimo, jog nuosprendis yra vientisas procesinis dokumentas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-29/2011).

2.6. Be to, šių procesinių pažeidimų neištaisė ir apeliacinės instancijos teismas, kuris dar ir pats padarė esminį BPK pažeidimą. Šis teismas skundžiamoje nutartyje nepagrįstai vadovavosi duomenimis – minėtais liudytojo E. M. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, taip pat ir akistatos su nuteistuoju Š. B. metu, tačiau jų pirmosios instancijos teismas nevertino ir nepripažino įrodymais. Kasatorius pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 276 straipsnio 1 dalimi, pagarsino liudytojo E. M. parodymus, duotus teisme, sprendžiant šio liudytojo kaltės klausimą kitoje byloje. Kasatoriaus teigimu, tai reiškia, kad pirmosios instancijos teismas, tik pagarsindamas liudytojo E. M. parodymus, duotus teisminio nagrinėjimo metu, nesivadovavo tokiais E. M. parodymais, kurie dar ir skiriasi nuo jo parodymų, duotų teisme, t. y. skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas kaip įrodymus vertino tik teisme duotus E. M. (tuo metu kaltinamojo) parodymus. Skundžiamoje nutartyje nenurodyta, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai atliko įrodymų vertinimą, kaip pats apeliacinės instancijos teismas vertina prieštaravimus, esančius aptariamuose liudytojo parodymuose, duotuose ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, kas lėmė tokius prieštaravimus, kodėl skundžiamą nuosprendį priėmęs pirmosios instancijos teismas vadovavosi tik teisme, nagrinėjant kitą išskirtą bylą, duotais liudytojo E. M. parodymais (juos pagarsindamas), o apeliacinės instancijos teismas vadovavosi ir ikiteisminio tyrimo metu duotais šio liudytojo parodymais. Taip skundžiamoje nutartyje nepagrįstai ignoruota aplinkybė, kad to paties asmens, t. y. E. M., parodymai apie to paties

nusikaltimo aplinkybes, duoti išskirtose dviejose bylose, yra vertinami skirtingai: vienoje byloje Nr. 1A-28-318/2018 jo parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, netikima, tačiau kitoje byloje Nr. 1A-354-483/2018 jais tikima kaip nuosekliais ir patikimais. Kasatoriaus nuomone, tokia situacija patvirtina teismo objektyvųjį šališkumą, šališką požiūrį į nagrinėjamas ir tiriamas faktines bylos aplinkybes, taip teismas pažeidė BPK 332 straipsnio 5 dalies nuostatas ir suvaržė jo teisę į apeliacinį procesą, nes jis, kaip apeliantas, net nesitikėjo, kad apeliacinės instancijos teismas kaip įrodymus vertins tuos duomenis, kurių pirmosios instancijos teismas nepripažino.

2.7. Kartu kasatorius nesutinka ir su skundžiamos nutarties 4.10 punkte išdėstytais motyvais dėl bendrininkų atsakomybės ir teigia, kad toks baudžiamojo įstatymo aiškinimas nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste neteisingas ir negalimas dėl nepašalintų byloje esančių prieštaravimų.


3. Nuteistojo A. M. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl nenagrinėtinų kasacinio skundo argumentų

4. Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Dėl šios nuostatos taikymo teismų praktikoje išaiškinta, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012 ir kt.). Kasacinio skundo argumentai, kuriais ginčijamas įrodymų vertinimas ir teismų nustatytos faktinės aplinkybės, nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-402/2010 ir kt.). Kasacinės instancijos teismas pasisako tik teisės taikymo aspektu, t. y. ar renkant duomenis ir juos pripažįstant įrodymais nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal žemesnės instancijos teismų nustatytas faktines bylos aplinkybes tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas (BPK 369 straipsnis). Todėl nuteistojo A. M. kasacinio skundo argumentai, kuriais nesutinkama su teismų nustatytomis bylos aplinkybėmis ir atliktu įrodymų vertinimu, prašoma atsižvelgiant į atskirus įrodymus (paties nuteistojo A. M., liudytojų L. M., R. K., E. M. parodymus, teismo medicinos specialisto išvadas) daryti kitokias išvadas, nei padarė teismai savo sprendimuose, nesant teisinių argumentų, leidžiančių konstatuoti, kad teismo proceso metu buvo padaryta esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, paliekami nenagrinėti. Kasatoriaus teiginys dėl nekaltumo prezumpcijos ir in dubio pro reo principų pažeidimo yra deklaratyvus, nepagrįstas teisiniais argumentais, kaip to reikalauja BPK 368 straipsnio 2 dalies nuostata, todėl taip pat negali būti nagrinėjamas (BPK 372 straipsnio 4 dalies 3 punktas). Teisėjų kolegija minėtus kasacinio skundo teiginius nagrinės tik tiek, kiek jie susiję su BPK 369 straipsnio 1 dalyje nurodytais bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais.

Dėl kasacinio skundo argumentų, susijusių su BPK pažeidimais

5. Kasatorius skunde teigia, kad žemesnės instancijos teismai, pripažindami byloje surinktus duomenis įrodymais ir juos vertindami, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, nepašalino prieštaravimų tarp liudytojo E. M. parodymų, neatsakė į jo gynėjo apeliacinio skundo esminius argumentus. Šie kasatoriaus skundo argumentai nepagrįsti, todėl atmestini.

6. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindiniai reikalavimai įrodymams, kuriais turi būti pagrįstos teismo išvados dėl nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, nurodyti BPK 20 straipsnyje. Pagal šio straipsnio nuostatas įrodymai gali būti tik teisėtais būdais (įstatymų nustatyta tvarka) gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais, taip pat kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 1, 3, 4 dalys). Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva (BPK 20 straipsnio 2, 5 dalys). BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.

7. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas esminiu pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; nepagrįstai įrodymais nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, 2K-471-507/2015, 2K-483-976/2015, 2K-28-489/2016, 2K-160-507/2016, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017).

8. Patikrinusi skundžiamus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacine tvarka apskųstuose teismų nuosprendyje ir nutartyje atliktas įrodymų tyrimas ir vertinimas tokių trūkumų, kuriuos nurodo kasatorius, neturi, o jo skunde keliamos abejonės dėl įrodymų, kuriais rėmėsi teismai, priimdami skundžiamus sprendimus, atitikties įstatymų reikalavimams yra nepagrįstos.

9. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas A. M. kaltės klausimą dėl inkriminuoto nusikaltimo padarymo, tyrė ir analizavo visus, t. y. tiek jį teisinančius, tiek ir kaltinančius, įrodymus (paties kaltinamojo A. M. parodymus, liudytojų E. M., Š. B., R. G., R. K., P. V., L. M., G. M. parodymus, teismo medicinos specialisto išvadą ir kitus įrodymus), juos įvertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, susiejo į vientisą loginę grandinę, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdamas išskirtinės reikšmės. Kasatorius nepagrįstai teigia, jog šis teismas, grįsdamas jo kaltę, nepagrįstai vadovavosi liudytojo E. M. parodymais, duotais kitos bylos teismo posėdyje, kurie buvo tik pagarsinti BPK 276 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka, nes: liudytojas E. M. buvo apklaustas teisiamajame posėdyje (9 t., b. l. 9); šio liudytojo iniciatyva buvo perskaityti jo parodymai, duoti išskirtos bylos teisiamajame posėdyje, kuriuos jis patvirtino; atsakydamas į nuteistojo A. M. gynėjo ir teismo klausimus, šis liudytojas patvirtino, kad A. M. V. G. sudavė rankomis ir kojomis, taigi teisė apklausti kaltinimo liudytoją buvo realizuota; kaltinamasis A. M. ir jo gynėjas liudytojui klausimų dėl jo parodymų kitimo ikiteisminio tyrimo metu neturėjo. Be to, A. M. versija, kad iš laiptinės jis išėjo pirmiau, o liudytojai E. M. ir Š. B. – vėliau, paneigta liudytojų R. G. ir R. K. parodymais. Apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalyje, išdėstyti įrodymų vertinimo motyvai ir padarytos įrodymais pagrįstos išvados, kokios faktinės aplinkybės nustatytos byloje ir kokie duomenys pagrindžia nuteistojo A. M. kaltę padarius inkriminuotą nusikaltimą, taip pat aptartos jo keltos gynybos versijos ir jos motyvuotai atmestos. Kasatorius skunde pagrįstai nurodo, kad šio teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje (23 lapo paskutinė pastraipa) neteisingai (netiksliai) nurodyta faktinė aplinkybė, kad A. M. gulinčiam ant grindų nukentėjusiajam V. G. rankomis ir kojomis sudavė ne mažiau kaip 14 smūgių. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad šio teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje keliose vietose (nustatomojoje dalyje ir 22 lapo 2 bei 3 pastraipose) teisingai nurodytos nustatytos faktinės bylos aplinkybės, kad įvykio metu A. M. V. G. rankomis sudavė 4 smūgius į veidą, o šiam nukritus, tyčia su dviem bendrininkais rankomis ir kojomis sudavė ne mažiau kaip 14 smūgių į įvairias kūno vietas ir šiais bendrais veiksmais V. G. nužudė. Iš tiesų teismo nuosprendis yra vientisas procesinis dokumentas ir tokių prieštaravimų jame neturi būti. Tačiau teisėjų kolegija šiuo konkrečiu atveju kasatoriaus nurodyto pažeidimo nevertina kaip esminio, nes jis nesuvaržė kaltinamojo teisių ir nesukliudė teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį (BPK 369 straipsnio 3 dalis).

10. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs priimto apkaltinamojo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, dar kartą išsamiai išanalizavęs byloje surinktus ir ištirtus įrodymus, nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas duomenis įrodymais ir vertindamas juos, būtų padaręs pažeidimų; konstatavo, kad nuosprendyje padarytos išvados yra pagrįstos ir teisingos. Šios instancijos teismas pritarė pirmosios instancijos teismo išvadoms dėl nuteistojo A. M. kaltės padarius kvalifikuotą V. G. nužudymą, išanalizavęs E. M. parodymus (duotus tiek teisme, tiek ikiteisminio tyrimo metu), liudytojų R. G., R. K., L. M. parodymus, slapto sekimo protokolo duomenis, motyvuotai paneigė A. M. versiją, kad, parkritus V. G., jis (A. M.) kartu su kitais bendrininkais nukentėjusiojo nespardė. Šios instancijos teismas gali vertinti visus byloje surinktus ir ištirtus duomenis, net ir tuo atveju, jei pirmosios instancijos teismas kai kurių nevertino. Be to, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, į nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo esminius argumentus (dėl įrodymų vertinimo, faktinių aplinkybių nustatymo, baudžiamojo įstatymo taikymo) motyvuotai atsakyta. Kasaciniame skunde nenurodoma, į kokius konkrečius esminius apeliacinio skundo argumentus neatsakyta, o iš skundo turinio išplaukia, kad kasatorius nesutinka su įrodymų vertinimu, padarytomis teismo išvadomis ir nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, o tai, kaip jau minėta, nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas. Nesutikimas su išsamiai ištirtų įrodymų vertinimu niekaip

nepagrindžia teismo šališkumo. Taigi byla apeliacine tvarka išnagrinėta nepažeidus BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių reikalavimų.

11. Remiantis išdėstytais argumentais konstatuotina, kad teismų sprendimai, kuriais nustatytos A. M. inkriminuoto kvalifikuoto V. G. nužudymo padarymo aplinkybės, priimti nepažeidžiant BPK 20 straipsnyje nustatytų reikalavimų, į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, todėl darytina išvada, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, nagrinėdami bylą, esminių BPK pažeidimų nepadarė ir baudžiamasis procesas kaip visuma buvo teisingas.

Dėl bendrininkų baudžiamosios atsakomybės už nužudymą

12. Baudžiamoji atsakomybė už nužudymą pagal BK 129 straipsnį kyla tada, kai žmogaus gyvybė atimama veikiant tiesiogine ar netiesiogine tyčia. Nužudymas yra padarytas netiesiogine tyčia, jei kaltininkas suprato, kad jis savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numatė, kad gali atimti gyvybę kitam žmogui, ir nors ir nenorėjo atimti gyvybės, sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti (BK 15 straipsnio 3 dalis). Esminis skirtumas tarp tiesioginės ir netiesioginės tyčios yra valinis elementas: jei asmuo nori pavojingų padarinių, tai jis veikia tiesiogine tyčia, jeigu jų nenori, bet sąmoningai leidžia jiems atsirasti, veikia netiesiogine tyčia. Apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas į visas padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes: veikos padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą, nusikalstamų veikų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-412/2014, 2K-46-895/2015, 2K-322-511/2016). Būtinasis priežastinis ryšys nustatomas atsižvelgiant į tai, ar kaltininko veika buvo būtina sąlyga padariniams atsirasti (be jos šie neatsirastų), ar atsiradę padariniai buvo dėsningas veikos rezultatas.

13. Baudžiamosiose bylose dėl nužudymų, kuriose kaltinamas ne vienas asmuo, būtina nustatyti kiekvieno iš jų dalyvavimo darant šią nusikalstamą veiką laipsnį ir pobūdį, kurie nulemia bendrininkavimo formą ir bendrininkų rūšis. Pagal BK 24 straipsnio 1 dalį, bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių baudžiamajame įstatyme nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Nusikaltimo bendravykdytojas yra asmuo, tiesiogiai dalyvavęs darant nusikalstamą veiką, o tai reiškia, kad savo veika įgyvendinęs nusikaltimo objektyviuosius požymius arba bent dalį jų, nurodytų BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje. Bendrininkavimo būtinieji objektyvieji požymiai yra kelių asmenų dalyvavimas padarant nusikalstamą veiką ir jų veikos bendrumas, o subjektyvieji – tyčia ir susitarimas. Tyčia bendrininkavimo atveju yra tada, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad jis dalyvauja bendrai su kitais asmenimis darant jam inkriminuotą nusikaltimą, kad kėsinasi į tą patį objektą, taip pat supranta ir kitus bendrai daromos veikos sudėties, nustatytos BK specialiojoje dalyje, požymius (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-265-1073/2018 ir kt.). Bendrininkų susitarimas bendrai daryti nusikalstamą veiką gali būti išreikštas įvairiomis formomis: žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais. Taigi kai nusikalstamą veiką padaro ne vienas asmuo, pagrindžiant kaltininko baudžiamąją atsakomybę už bendrininkavimą, kaip ir minėta, turi būti konstatuota bendrininkavimo požymių, nustatytų BK 24, 25 straipsniuose, ir bendrai daromos nusikalstamos veikos, nurodytos BK specialiosios dalies straipsnyje, pagal kurią kvalifikuojama vykdytojo veika, požymių visuma.

14. Teismų praktika patvirtina ir tai, kad tais atvejais, kai nukentėjusiajam smūgius suduoda ar kitokius smurtinius veiksmus atlieka keli asmenys ir padariniai nukentėjusiajam atsiranda nuo smūgių ar kitų smurtinių veiksmų visumos, visi bendrininkai baudžiamojon atsakomybėn turi būti traukiami pagal tą patį BK straipsnį, dalį ar punktą. Tačiau, sunkiausiems padariniams kilus nuo vieno ar kelių atskirų smūgių (smurtinių veiksmų), baudžiamosios atsakomybės klausimas turi būti sprendžiamas nustatant kiekvieno iš smurtą naudojusių asmenų kaltės (tyčios) turinį: 1) jei ne visi asmenys turėjo tyčią sukelti atsiradusius padarinius, tai pagal baudžiamąjį įstatymą, nustatantį baudžiamąją atsakomybę pagal sunkiausius atsiradusius padarinius, atsako tik tas ar tie bendrininkai, kurie sudavė padarinius sukėlusius smūgius (atliko tokius padarinius sukėlusius smurtinius veiksmus); 2) jei visų bendrai veikusių asmenų tyčia buvo vienoda – visų bendrininkų veiksmai turi būti kvalifikuojami vienodai pagal tą patį BK straipsnį, dalį ar punktą nepriklausomai nuo to, ar atskiras asmuo yra sudavęs padarinius sukėlusius smūgius. Apie kiekvieno iš bendrininkų tyčią gali būti sprendžiama vertinant tiek bendrininkų susitarimą dėl bendrų nusikalstamų veikų atlikimo, tiek ir bendrininkų elgesį darant nusikalstamą veiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-580/2011, 2K-482-139/2015, 2K-292-693/2017 ir kt.). Inkriminuojant nužudymą, padarytą bendrininkų grupe, pakanka nustatyti, kad du ar daugiau asmenų bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje susitarė šią nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, ir toks susitarimas nebūtinai turi būti išreikštas žodžiu.

Susitarti įmanoma ir konkliudentiniais veiksmais, pvz., rodant pritarimą kito asmens smurtavimui, prisidedant prie smurtinių veiksmų, slepiant nusikaltimo pėdsakus ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-130/2011 ir kt.). Kai keli asmenys veikia kartu, turėdami tyčią nužudyti, ir patys tiesiogiai dalyvauja atimant gyvybę nukentėjusiajam, jie visi laikytini nužudymo vykdytojais (bendravykdytojais) ir tokiu atveju nėra būtina, kad kiekvienas iš tokių vykdytojų padarytų mirtinus sužalojimus: pakanka, kad tai padarytų bent vienas iš jų. Kitų vykdytojų dalyvavimas gali pasireikšti ne tik sutrikdant sveikatą, bet ir atimant nukentėjusiajam galimybę priešintis (surišant jį, laikant už rankų ir pan.) kėsinimosi į jo gyvybę metu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-423/2006, 2K-410/2011, 2K-94/2014, 2K-200-696/2017, 2K-267-942/2017).

15. Priešingai nei teigia kasatorius, nagrinėjamos bylos duomenimis nustatyti visi jo kaltę dalyvavus bendrininkų grupe nužudant nukentėjusįjį V. G. patvirtinantys požymiai. Teismai nustatė, kad tarp nuteistojo A. M. ir kitų asmenų, kuriems byla išskirta, nebuvo išankstinio susitarimo nužudyti nukentėjusįjį: susitarimas smurtauti prieš nukentėjusįjį kilo staiga (abiem konflikto pusėms atsitiktinai susitikus daugiabučio namo antro aukšto koridoriuje) ir buvo išreikštas konkliudentiniais veiksmais – suderintu smurtiniu elgesiu (smūgiuojant rankomis ir kojomis) gana intensyviai (suduota ne mažiau kaip keturiolika smūgių) mušant nukentėjusįjį. A. M., tiek pirmasis suduodamas gana stiprius smūgius nukentėjusiajam į galvą – veidą (to neneigia ir pats kasatorius), nuo kurių šis parkrito ant grindų, tiek jį spardydamas į gyvybiškai svarbias kūno vietas (galvą, krūtinę) ir matydamas, kad kiti bendrininkai (asmenys, kuriems byla išskirta) taip pat spardo nukentėjusiajam į gyvybei pavojingas kūno vietas, suvokė, kad šiais bendrais veiksmais ne tik gali sutrikdyti nukentėjusiajam sveikatą, bet ir kėsinasi į jo gyvybę, bei pritarė tokiems veiksmams. Tarp nuteistojo A. M. ir asmenų, kuriems byla išskirta, veiksmų – smūgiavimo į galvą bei spardymo į kitas gyvybiškai svarbias kūno vietas – ir padarinių – V. G. mirties – yra tiesioginis priežastinis ryšys, todėl A. M. kartu su asmenimis, kuriems byla išskirta, buvo nusikaltimo bendravykdytojai, nes kiekvienas atliko dalį veiksmų, priskiriamų objektyviesiems nužudymo požymiams, ir visi kartu veikė tyčia. Minėta, kad tokiais atvejais nėra būtina, jog kiekvienas iš tokių vykdytojų padarytų mirtį sukėlusius sužalojimus, pakanka, kad tai padarytų bent vienas iš jų. Kasatoriaus akcentuojamoje specialisto išvadoje Nr. 205/14 (09) aiškiai nustatyta, kad V. G. mirtis įvyko nuo stipraus krūtinės sumušimo, pasireiškusio sužalojimais, nurodytais skundžiamuose teismų sprendimuose (kraujosruvos tarp kairiųjų vidurinės raktikaulinės ir užpakalinės pažastinės linijų atitinkamų šonkaulių, jų lūžimai, blužnies plyšimai ir kt.), ir jų sukeltomis komplikacijomis (nukraujavimu į pilvaplėvės ertmę, progresuojančiu kraujotakos nepakankamumu); kad šie sužalojimai, padaryti kairiajame šone, nuo kurių ir įvyko mirtis, galėjo būti padaryti vienu poveikiu; o laiku suteikus kvalifikuotą medikų pagalbą, būtų buvę galima išgelbėti nukentėjusiojo gyvybę. Nors nagrinėjamu atveju nėra galimybės tiksliai nustatyti, kuris nuteistasis (A. M. ar asmenys, kuriems byla išskirta ir kurie išskirtoje byloje nuteisti dėl to paties nusikaltimo) į kurią konkrečiai vietą sudavė smūgius V. G., tačiau atsižvelgiant į tai, kad A. M., veikdamas bendrai su asmenimis, kuriems byla išskirta, tyčia, siekdami tų pačių pasekmių, sudavė smūgius V. G. į galvą ir kitas gyvybei svarbias kūno vietas, iš kurių kairiajame šone padaryti sužalojimai ir buvo nukentėjusiojo mirties priežastis, skundžiamame nuosprendyje pagrįstai konstatuota, jog bendrai veikę A. M. ir asmenys, kuriems byla išskirta, yra kalti dėl V. G. mirties. Nuteistasis A. M., pirmasis suduodamas smūgius nukentėjusiajam V. G. į svarbias gyvybei ir sveikatai vietas – į galvą ir, nukentėjusiajam parkritus, į kitas kūno vietas, matydamas kitų asmenų, kuriems byla išskirta, smurtinius veiksmus, sutiko su prieš nukentėjusįjį panaudoto smurto pobūdžiu, suprato naudojamo smurto pavojingumą ir jo padarinius – nukentėjusiojo mirtį – ir nors nenorėjo nukentėjusiojo mirties, tačiau buvo abejingas galimam nukentėjusiojo gyvybės atėmimui. Tokios bylos aplinkybės (konflikto metu sąmoningas stiprių smūgių sudavimas kumščiu į veidą, o po to – ir smūgių sudavimas kojomis pargriuvusiam ant grindų nukentėjusiajam) neabejotinai patvirtina, kad turintis gyvenimo patirtį, būdamas fiziškai stiprus ir protiškai sveikas nuteistasis A. M. suprato, kad daro kito žmogaus sveikatai bei gyvybei pavojingą veiką. Tai suvokdamas, A. M. negalėjo nenumatyti, kad nuo tokių smūgių nukentėjusiajam gali būti padaryti šio sveikatai ar net gyvybei pavojingi sveikatos sutrikdymai, todėl nors ir nenorėjo nukentėjusiojo V. G. mirties, tačiau sąmoningai leido tokiam padariniui atsirasti. Panaudoto fizinio smurto pobūdis, lokalizacija ir intensyvumas, nuteistojo A. M. ir jo bendrininkų nenoras išvengti sunkesnių padarinių teismų buvo tinkamai įvertinti kaip netiesioginė tyčia nužudyti. Šiuo aspektu pažymėtina ir tai, kad byloje nėra jokių patikimų duomenų apie kasatoriaus (ar kitų asmenų, kuriems byla išskirta) pastangas sušvelninti smūgius, šiuos suduoti į mažiau žmogaus gyvybei pavojingą vietą, kad kuris nors iš bendrininkų būtų paprieštaravęs naudojamam fiziniam smurtui ir siekęs jį nutraukti, įkalbinėjęs savanoriškai baigti daromą nusikalstamą veiką, ar jų mėginimus rūpintis, kad nukentėjusiajam būtų suteikta medicinos pagalba. Taigi teismai, įvertinę visas bylos aplinkybes (jų visumą), teisingai nustatė tyčinę (netiesioginę) A. M. kaltę atėmus gyvybę V. G. ir teisingai veiką kvalifikavo kaip

nužudymą bendrininkų grupe dėl chuliganiškų paskatų, tai yra tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.16. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje teismų išvados,

patvirtinančios A. M. ir kitų dviejų asmenų, kuriems byla išskirta, bendrininkavimą nužudant V. G., argumentuotos ir pagrįstos išsamiu bylos aplinkybių išnagrinėjimu bei įvertinimu, dėl to tenkinti nuteistojo A. M. kasacinį skundą jame nurodytais argumentais nėra BPK 369 straipsnyje nurodytų pagrindų.


n u t a r i a :

Nuteistojo A. M. kasacinį skundą atmesti.

TEISĖJAI AURELIJUS GUTAUSKAS

ALVYDAS PIKELIS

VYTAUTAS MASIOKAS_______________________


Baudžiamoji byla Nr. 2K-151-489/2019Teisminio proceso Nr. 1-88-1-00231-2013-0Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.4.5.2; 1.1.8.1.2; 1.1.8.10.5; 1.2.23.2.2.2(S)




Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Bajerčiūtės (kolegijos pirmininkė), Audronės Kartanienės ir Tomo Šeškausko (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų V. A. (V. A.), J. Š., R. J. bei nuteistojo V. G. gynėjo advokato Aido Mažeikos kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 11 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. lapkričio 13 d. nutarties.

Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 11 d. nuosprendžiu nuteisti:V. A. – pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 25 straipsnio 3 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį

laisvės atėmimu vienuolikai metų. Vadovaujantis BK 64 straipsniu, ši bausmė subendrinta su Jonavos rajono apylinkės teismo 2012 m. sausio 25 d. nuosprendžiu paskirta neatlikta bausme ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas dvylikai metų. Iš V. A., vadovaujantis BK 72 straipsnio 5 dalimi, išieškota 8111 Eur valstybei.

J. Š. – pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu vienuolikai metų; pagal BK 260 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos ir paskirta subendrinta bausmė laisvės atėmimas vienuolikai metų šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, ši bausmė subendrinta su neatlikta bausme, paskirta pagal Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 11 d.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=f42b070099bd11e9ae2e9d61b1f977b3

nuosprendį, ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas dvylikai metų. J. Š. pagal BK 259 straipsnio 2 dalį baudžiamoji byla nutraukta, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui.

R. J. – pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu dvylikai metų.V. G. – pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 3 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu dvylikai metų.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, prie šios bausmės pridėta dalis neatliktos bausmės pagal Kėdainių rajono apylinkės teismo 2011 m. sausio 14 d. nuosprendį ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas dvylikai metų trims mėnesiams.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. lapkričio 13 d. nutartimi nuteistųjų V. A., J. Š. bei nuteistųjų V. G. ir R. J. gynėjų apeliaciniai skundai atmesti.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. BYLOS ESMĖ

1. V. G., R. J., J. Š. ir V. A. nuteisti už tai, kad, veikdami V. G. organizuota grupe kartu su L. K. ir kitu ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu, neteisėtai įgijo, laikė ir gabeno labai didelį kiekį narkotinės medžiagos, būtent: V. G. 2013 m. kovo 23 d. nuo 17.18 val. iki 19.28 val. telefonu ir per elektroninį paštą gmail susitarė su V. A., kad tą pačią dieną 20 val. pas V. A. atvyks tyrimo metu nenustatytas asmuo ir iš anksto perduos pinigus už narkotinę medžiagą heroiną. Tą pačią dieną apie 20.15 val. minėtas nenustatytas asmuo prie prekybos centro „Ermitažas“ Vilniuje, Ozo g. 25, V. G. nurodymu V. A. perdavė 28 000 Lt (8111 Eur) už narkotinę medžiagą. Vėliau V. A. jo turėtus 299,35 g miltelių, kurių sudėtyje yra labai didelis kiekis – 74,510 g narkotinės medžiagos heroino, padėjo sutartoje vietoje – prie garažų Vilniuje, Savanorių pr. 174H. V. G. 2013 m. kovo 23 d. 21.38 val. telefonu pranešus V. A., kad nurodytą dieną minėto kiekio narkotinės medžiagos heroino niekas negalės paimti, 21.42 val. V. A. nurodė J. Š. paimti paslėptą narkotinę medžiagą, ir pastarasis iš sutartos vietos – prie garažų Vilniuje, Savanorių pr. 174H, paėmė 74,510 g narkotinės medžiagos heroino bei laikė su savimi iki 2013 m. kovo 25 d. 14.04 val. Tęsdamas nusikalstamos veikos organizavimą, V. G. 2013 m. kovo 25 d. nuo 11.12 val. iki 12.35 val. telefonu susitarė su L. K., kad šis už 100 Lt (28,96 Eur) atlygį kartu su R. J. ir tyrimo metu nenustatytu asmeniu iš Kėdainių nuvyks į Vilnių ir parodys vietą, kur bus palikta V. G. užsakyta narkotinė medžiaga. Po to V. G. 11.34 val. telefonu pranešė V. A., kad tą pačią dieną apie 17 val. iš sutartos vietos bus paimtas jo užsakytas labai didelis kiekis narkotinės medžiagos heroino. Tuo tikslu V. A. telefonu nurodė J. Š. į sutartą vietą – prie garažų Vilniuje, Savanorių pr. 174H, padėti 74,510 g narkotinės medžiagos heroino, ir 14.04 val. J. Š. telefonu V. A. patvirtino, kad minėtą narkotinę medžiagą padėjo į sutartą vietą. Tą pačią dieną – 2013 m. kovo 25 d. apie 21.10 val. R. J. su tyrimo nenustatytu asmeniu iš Panevėžio miesto automobiliu „Fiat Stilo“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) atvyko į Kėdainius, kur prie prekybos centro „Techasas“ Kėdainiuose, J. Basanavičiaus g. 7, paėmė L. K., kuris apie 21.16 val. pranešė telefonu V. G., kad jis jau vyksta į Vilnių. L. K. kartu su R. J. bei tyrimo nenustatytu asmeniu automobiliu „Fiat Stilo“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) apie 22.55 val. įvažiavo į teritoriją Vilniuje, prie Savanorių pr. 174H, kur L. K. iš sutartos vietos paėmė labai didelį kiekį – 74,510 g narkotinės medžiagos heroino ir iš karto minėtame automobilyje perdavė R. J. bei tyrimo nenustatytam asmeniui. Apie 23.15 val. L. K. pranešė V. G. apie įvykdytą jų susitarimą ir pats liko Vilniuje, o R. J. bei tyrimo nenustatytas asmuo minėtą labai didelį kiekį narkotinės medžiagos heroino automobiliu „Fiat Stilo“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) gabeno į Panevėžį. 2013 m. kovo 26 d. apie 0.40 val. policijos pareigūnai kelio Vilnius–Panevėžys 72 km sustabdė R. J. vairuojamą automobilį „Fiat Stilo“. Sustabdžius R. J. sulaikė policijos pareigūnai, o tyrimo nenustatytam asmeniui pavyko pabėgti. 2013 m. kovo 26 d. apie 3.45 val. kelyje Vilnius–Panevėžys automobilio „Fiat Stilo“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) stabdymo vietos pradžioje (71 km) atliktos įvykio vietos apžiūros metu policijos pareigūnai rado ir paėmė išmestą labai didelį kiekį – 74,510 g narkotinės medžiagos heroino.

2. J. Š. nuteistas už tai, kad 2013 m. vasario mėn. pradžioje, tyrimo tiksliai nenustatytu laiku, Vilniuje, prie L. Sapiegos g. 21 pastato, P. T., dėl kurio ikiteisminis tyrimas išskirtas, neteisėtai į skolą už 570 Lt (165,08 Eur) pardavė ne mažiau kaip 30 g miltelių, kurių sudėtyje buvo psichotropinė medžiaga metamfetaminas.

II. KASACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMO Į JĮ ARGUMENTAI

3. Kasaciniu skundu nuteistasis V. A. prašo pakeisti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimus dėl jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės ir, pritaikant BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, skirti švelnesnę bausmę.

3.1. Teismų sprendimai keistini dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo neteisingai paskiriant bausmę. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje itin lakoniškai nurodė jam skiriamos griežtos laisvės atėmimo bausmės motyvus, nesivadovavo bausmės skyrimo taisyklėmis ir paskyrė neteisingą bausmę. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai įvertino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus dėl bausmės skyrimo, kurie iš dalies neatitinka faktinių bylos aplinkybių ir teismų praktikos. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė ir procesines teisės normas – netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, nes visiškai nevertino apeliacinio skundo priedų, kurie įrodo sudėtingą jo fizinę būklę, kadangi jis neturi objektyvių galimybių atlikti jam skirtos itin griežtos bausmės. Kaltininko asmenybė yra itin svarbus vertinimo aspektas parenkant bei skiriant individualizuotą ir teisingą bausmę (BK 54 straipsnio 2 dalies 5 punktas). Teismai, skirdami jam bausmę ir vertindami padarytos veikos pavojingumo bei asmenybės aspektus, visiškai formaliai vertino jo šeimos prigimtinius bei kitus svarbius socialinius interesus. Taikant BK 54 straipsnio 3 dalį, svarbu ir tai, kad kaltininko asmenybės ir (ar) jo padarytos veikos vertinimas suponuotų išvadą, jog sankcijoje nurodytos bausmės paskyrimas už nusikaltimą, padarytą byloje nustatytomis aplinkybėmis, būtų teisingas.

3.2. Pirmosios instancijos teismas, parinkdamas jam tokią griežtą bausmę, be pagrindo nepripažino jo prisipažinimo ir nuoširdaus gailėjimosi atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Teismas rėmėsi jo parodymais, konstatuodamas nusikalstamos veikos įrodytumą, t. y. buvo objektyvus pagrindas nustatyti, jog jis realiai pripažino savo kaltę dėl faktinių veikos padarymo aplinkybių. Teismas nenustatė, kad jo prisipažinimas buvo nenuoširdus, kad duodamas parodymus būtų vertęs kaltę kitiems, siekdamas švelninti savo atsakomybę.

3.3. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje neteisingai interpretavo jo apeliacinio skundo ribas nurodydamas, esą jis neigė buvus organizuotą grupę. Tokiu būdu, apeliacinės instancijos teismui neteisingai įvertinus jo poziciją dėl apeliacinio skundo ribų bei kartu neteisingai interpretuojant vieną iš jo atsakomybei reikšmingų aplinkybių, buvo pažeistas ir baudžiamojo įstatymo taikymas dėl teisingos bausmės paskyrimo.

3.4. Teismai nepagrįstai netaikė BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų, nesilaikė BK bendrosios dalies nuostatų dėl bausmės skyrimo reikalavimų, tokiu būdu neužtikrino teisingumo principo, nes teismo sprendimas taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį galėjo būti priimtas pirmiausia atsižvelgus į BK 54 straipsnio 1, 2 dalis bei 55–61 straipsniuose įtvirtintas bendrąsias bausmės skyrimo taisykles. Teismams suteikta galimybė švelninti bausmę ir vadovaujantis BK 62 straipsniu, ir tik tada, kai konkrečioje byloje nustatoma aplinkybių visuma, susijusi su daug mažesniu asmenybės ir veikos pavojingumo vertinimu, ar kokia nors unikali teisinė ar kitokia socialinė situacija, rodanti, kad minėtos bendrosios bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti, galima pritaikyti BK 54 straipsnio 3 dalį.

3.5. Teismai nesilaikė BK 41 straipsnio 2 dalies nuostatų. Nors jam paskirta bausmė formaliai ir atitinka visas bausmės skyrimo nuostatas, tačiau, atsižvelgiant į sunkią jo sveikatos, neįgalumo būklę, yra betikslė, t. y. nepasiekia visų paskirties tikslų, nurodytų BK 41 straipsnio 2 dalyje, arba, atvirkščiai, realizuoja iš esmės tik vieną – nubaudimą, kuris tokioje situacijoje yra per griežtas, todėl neteisingas. Vertinant jo nubaudimui reikšmingų aplinkybių visumą, tinkamai įvertinant jo asmenybę, aiškiai matyti, kad tai netipinė nusikalstamą veiką įvykdžiusio asmens – kaltininko situacija, kurios vertinimas skiriant teisingą bausmę ir teismo sprendimas turi būti išimtinis.

4. Kasaciniu skundu nuteistasis J. Š. prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų dalį dėl jo nuteisimo pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį ir dėl šios dalies baudžiamąją bylą nutraukti. Jei būtų konstatuota, kad teismai pagrįstai pripažino jį kaltu pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį, panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl paskirtos bausmės subendrinimo su neatlikta bausme, paskirta pagal Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 11 d. nuosprendį.

4.1. Teismai pripažindami jį esant organizuotos grupės nariu netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Byloje nenustatytos aplinkybės dėl jo veiksmų suderinamumo ir bendrumo su kitais asmenimis ar kad jam buvo žinoma apie kitų asmenų, išskyrus V. A., veikimą. Jo vaidmuo, susijęs su narkotinių medžiagų laikymu, buvo labiau atsitiktinis, o ne iš anksto planuotas, tai patvirtina V. G. ir V. A. parodymai. Be V. A., nė vienas kitas tariamas jo bendrininkas nepalaikė su juo jokių ryšių, nežinojo apie tariamą jo vaidmenį padarant labai sunkų nusikaltimą. Todėl jo bendri veiksmai su V. A., padedant jam įgyvendinti jo kaip bendrininko V. G. jam paskirtą vaidmenį ir pavestas užduotis, nepagrįstai vertinti kaip organizuotos

grupės nario. Iš byloje nustatytų aplinkybių visumos akivaizdu, kad jis nepagrįstai pripažintas veikęs organizuota grupe kartu su kitais nuteistaisiais. Nors jis tariamai atliko veiksmus, kurie padėjo užtikrinant narkotinės medžiagos perdavimą, jo veikimas buvo bendras tik su V. A., apie kitus asmenis jam nebuvo žinoma, todėl teismai, pripažindami jį veikus su organizuota grupe, netinkamai taikė baudžiamojo įstatymo nuostatas, nustatančias bendrininkų atsakomybę.

4.2. Teismai pripažindami jį kaltu pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, jo kaltę grindė prielaidomis ir teoriniais išvedžiojimais, o nepašalintas abejones, priešingai nei reikalauja nekaltumo prezumpcija, vertino kaip jo kaltės įrodymus. Teismai jo kaltę įvykdžius labai sunkų nusikaltimą grindžia jo ir V. A. parodymais, jo (kasatoriaus) ankstesniu teistumu, jo ir V. A. pokalbiais telefonu, tačiau šie įrodymai tiek atskirai, tiek kaip visuma nesudaro pagrindo konstatuoti neabejotino jo kaltės įrodymo. V. A. parodymai paneigia jo kaltę. V. A. teisme parodė, kad, nurodydamas J. Š. paimti iš slėptuvės paketą, nesakė, kad tai narkotikai. Teismai nepasisakė dėl šių parodymų nepatikimumo. Minėtų parodymų nepaneigia ir kiti byloje esantys duomenys, o jo (kasatoriaus) parodymai šiuos V. A. parodymus patvirtina. Byloje nėra įrodymų, kurie leistų konstatuoti, kad jam buvo žinomas paketo turinys. Byloje nustatyta, kad jis su V. A. bylai reikšmingu laikotarpiu susitikę nebuvo, nebuvo užfiksuoti pokalbiai telefonu, kurių metu jam (kasatoriui) būtų nurodoma apie neteisėtą paketo turinį, todėl teismai nepagrįstai, atsižvelgdami išimtinai į jo ir V. A. procesinę padėtį, atmetė jų nuoseklius parodymus, kad jam (kasatoriui) nebuvo žinomas paketo turinys. Kaltinamojo parodymai gali būti vertinami kritiškai tik tuomet, jei kiti objektyvūs ir neabejotini bylos duomenys juos paneigia ir leidžia kategoriškai konstatuoti, jog kaltinamojo versija yra neteisinga. Byloje nebuvo nustatyta tokių duomenų, todėl toks įrodymų vertinimas, selektyviai atmetant dviejų (ir vienintelių) jo (kasatoriaus) kaltės įrodymų dalis, taip iškraipant jų turinį bei įrodomąją reikšmę, yra laikytinas netinkamu Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio prasme ir nulėmė netinkamą baudžiamosios bylos ištyrimą bei neteisingo nuosprendžio priėmimą.

4.3. Teismai jo kaltę grindė ir tuo, kad jis anksčiau buvo teistas už narkotinių medžiagų laikymą toje pačioje vietoje Vilniuje, Savanorių pr. 174, ir tai „neginčytinai patvirtina, kad kaltinamasis neabejotinai žinojo, kas buvo slėptuvėje slepiama“. Akivaizdu, kad ankstesnis teistumas niekaip nepatvirtina fakto, kad jis su paketu atliko kokius nors veiksmus ir žinojo, kas yra pakete, tačiau neabejotinai patvirtina tendencingą teismo įrodymų vertinimą ir išankstinę poziciją dėl jo kaltumo.

4.4. BPK pažeidimai, kai teismas apkaltinamąjį nuosprendį dėl labai sunkaus nusikaltimo grindė prielaidomis ir nepašalintomis abejonėmis, netinkamai ir selektyviai vertino byloje esančius įrodymus, laikytini esminiais, kadangi sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti baudžiamąją bylą ir priimti teisingą nuosprendį. Dėl padarytų esminių BPK pažeidimų teismo išvados dėl jo veiksmų turinio ir kaltės neatitinka faktinių bylos aplinkybių ir yra klaidingos.

4.5. Pirmosios instancijos teismo išvada apie tai, jog jam buvo žinomas paketo turinys, t. y. jis suvokė laikantis labai didelį kiekį narkotinės medžiagos, neatitinka faktinių bylos aplinkybių ir yra nulemta teismo padarytų esminių BPK pažeidimų. Nenustatę, kad jam buvo žinomas paketo, kurio buvimo vieta jam buvo žinoma, turinys, teismai neturėjo jokio pagrindo konstatuoti, kad jo tyčia buvo nukreipta į labai didelio kiekio narkotinių medžiagų laikymą. Nepagrįstai konstatuota jo kaltė dėl labai didelio kiekio narkotinės medžiagos laikymo, kadangi jo veiksmuose nebuvo nustatyta nusikalstamos veikos sudėties.

4.6. Vilniaus apygardos teismas, vadovaudamasis BK 63 straipsnio 9 dalimi, paskirtą vienuolikos metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę subendrino su neatlikta bausme, paskirta pagal Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 11 d. nuosprendį, ir galutinę bausmę paskyrė dvylika metų laisvės atėmimo. Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 11 d. nuosprendžiu už nusikalstamų veikų padarymą 2011 m. liepos 21 d. buvo nuteistas laisvės atėmimu dvejiems metams trims mėnesiams. Minėtu nuosprendžiu paskirtą bausmę atliko nuo 2014 m. gegužės 21 d. iki 2015 m. lapkričio 26 d. ir buvo lygtinai paleistas neatlikęs devynių mėnesių dvidešimties dienų laisvės atėmimo bausmės. Taigi praėjus lygtinio paleidimo terminui, t. y. 2016 m. rugsėjo 15 d., bausmę, paskirtą Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 11 d. nuosprendžiu, jis jau buvo atlikęs. Skundžiamo Vilniaus apygardos teismo nuosprendžio priėmimo dieną – 2017 m. spalio 11 d. – jokios neatliktos bausmės dalies nebuvo ir bendrinti bausmių nebuvo jokio teisinio pagrindo. Taigi bausmių bendrinimas BK 63 straipsnio 4, 9 dalių pagrindu yra neteisėtas, aiškiai pažeidžiantis BK nuostatas ir ši nuosprendžio dalis turi būti pakeista.

5. Kasaciniu skundu nuteistasis R. J. prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų dalis dėl jo nuteisimo pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį ir jį išteisinti neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas), arba grąžinti bylą apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš

naujo. Nesant pagrindo jį išteisinti ar panaikinti apkaltinamąjį nuosprendį jam grąžinant bylą apeliacinės instancijos teismui, taikyti jam BK 54 straipsnio 3 dalį ir švelninti jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę.

5.1. Teismai, nuteisę jį ir paskirdami neteisingą ir neadekvačią bausmę, esmingai pažeidė BPK, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nesivadovavo teismų praktika, netyrė ir objektyviai nevertino byloje esančių duomenų, nesivadovavo nekaltumo prezumpcijos principu, neargumentavo procesinių sprendimų, abejones aiškino jo nenaudai ir taip esmingai pažeidė jo teisę į teisingą teismą.

5.2. Teismų sprendimai pripažįstant jį kaltu pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 260 straipsnio 3 dalį priimti pažeidžiant BPK 20 straipsnio nuostatas, nepaisant teisingo, nešališko įrodymų vertinimo principų, nemotyvuotai atmetant įrodymus, galinčius patvirtinti jo nekaltumą, ir suteikiant nepagrįstai didelę reikšmę įrodymams, kuriuos teismas traktuoja kaip patvirtinančius jo kaltę. Byloje surinkti įrodymai, priešingai nei nustatė teismai, rodo, kad jis nepadarė nusikalstamos veikos, nurodytos BK 260 straipsnio 3 dalyje, ir turėjo būti išteisintas.

5.3. Pirmosios instancijos teismas vieninteliu jo kaltės įrodymu laikė transporto priemonės, kurioje buvo gabenamas didelis narkotinės medžiagos – heroino – kiekis, vairavimo faktą. Teismas neargumentuotai atmetė jo parodymus, kad jis nieko nežinojo apie gabenamus narkotikus, neanalizavo duomenų, patvirtinančių, kad jis buvo visiškai atsitiktinis asmuo, neturėjęs sąsajų nei su gabenama narkotine medžiaga, nei su asmenimis, kurie ją gabeno. Vien aplinkybė, kad jis vairavo automobilį, kuriame buvo gabenamos narkotinės medžiagos, negali būti neginčijamas jo kaltės įrodymas. Pirmosios instancijos teismas preziumavo jo kaltę pasirinkdamas tuos įrodymus, kuriuos galima traktuoti kaip įrodančius kaltę, ir atmesdamas įrodymus, kurie paneigia jo kaltę, bei suteikdamas šiems įrodymams neteisingą interpretaciją. Teismas nevertino jo tyčios aspektų. Teismo išvada, kad į kelionę, kurios metu bus gabenamos narkotinės medžiagos, automobiliui vairuoti nebūtų imamas pašalinis asmuo, vertintina tik kaip prielaida, nes bylos įrodymai to nepatvirtina. Teismas pažeidė nustatytą teisinį reguliavimą ir nemotyvuotai padarė prieštaringą išvadą, kad jis žinojo ir suvokė visus daromos nusikalstamos veikos požymius. Teismas neatsižvelgė, kad byloje yra duomenų, kurie paneigia padarytas išvadas, o įrodinėjimo procesas buvo atliktas pažeidžiant jo (kasatoriaus) teisę į gynybą ir teisingą teismą. Liudytojų parodymai patvirtina faktą, kad jis (kasatorius) vairavo automobilį, kuriame buvo ir kiti asmenys, galimai susiję su disponavimu narkotinėmis medžiagomis, tačiau tai nėra įrodymas, kad jis žinojo apie narkotines medžiagas. V. G., V. A. ir J. Š. veikė pagal išankstinį susitarimą, o jis (R. J.) už atlygį sutiko pavežti asmenis, kurie jam nežinant gabeno narkotines medžiagas. Ši aplinkybė visiškai pašalina pagrindą ne tik pripažinti jį kaltu dėl disponavimo narkotinėmis medžiagomis, bet ir inkriminuoti jam veikimą organizuota grupe – pagal išankstinį planą jis neturėjo jokio vaidmens šioje grupėje asmenų. Inkriminuoti jam (kasatoriui) veikimą organizuota grupe neleidžia faktas, kad jis nei V. G., kuris galimai organizavo narkotinių medžiagų pardavimą, nei kitų veikloje dalyvavusių asmenų nepažinojo, be to, kriminalinės žvalgybos metu jokių duomenų apie galimą jo dalyvavimą nusikalstamoje veikoje nebuvo gauta. Tyrėjai A. V. ir E. Z., atlikę V. G. pokalbių telefonu kontrolę bei L. K. sekimą, neturėjo apie jį (R. J.) jokių duomenų ir nežinojo, kad būtent jis važiuos į Vilnių, kiti nuteistieji (V. G., J. Š. ir V. A.) parodė, kad jo (kasatoriaus) nepažįsta. Byloje yra duomenų, kad visi kiti šios grupės dalyviai bendravo tarpusavyje, o kad būtent jis (R. J.) vairuos automobilį, kuriuo į Vilnių vyks L. K., iš anksto tariamasi nebuvo, tai patvirtina faktą, kad jis (R. J.) – atsitiktinis asmuo.

5.4. Pirmosios instancijos teismas šias aplinkybes ignoravo, pakeisdamas savo pareigą įrodyti asmens kaltumą nemotyvuotais teiginiais apie jo (R. J.) kaltę. Nuteisiant jį pagal BK 260 straipsnio 3 dalį buvo padaryta įstatymo taikymo ir įrodymų vertinimo klaida, nulėmusi neteisingo nuosprendžio jam priėmimą. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės nevertino apeliacinio skundo argumentų, pakartojo pirmosios instancijos teismo išvadas pakomentuodamas jas savo prielaidomis. Teismų sprendimų motyvacija akivaizdžiai prieštarauja baudžiamojo proceso taisyklių nustatytai įrodymų vertinimo tvarkai ir teismų praktikai. Apeliacinės instancijos teismo argumentai patvirtina, kad jo (R. J.) kaltė yra tiesiog preziumuojama. Teismų praktikoje ne kartą konstatuota, kad nė vienam įrodymui negali būti suteikta išskirtinė reikšmė, nė vienas įrodymas negali būti vertinamas kaip turintis didesnę reikšmę prieš kitus byloje esančius įrodymus. Nagrinėjamoje byloje šio įrodymų vertinimo principo nebuvo paisoma. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes.

5.5. Teismai neteisingai taikė baudžiamąjį įstatymą paskirdami jam neproporcingą ir neadekvačią bausmę, jos tinkamai neindividualizavo. Byloje nustatyti pakankami pagrindai švelninti jam bausmę tuo atveju, jei jo padarytas nusikaltimas iš tikrųjų būtų įrodytas. Už BK 260 straipsnio 3 dalyje nurodyto nusikaltimo padarymą jam paskirta dvylikos metų laisvės

atėmimo bausmė turėjo būti švelninama taikant jam BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Iš bylos medžiagos matyti, kad jis pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu buvo nuteistas už nusikaltimą, padarytą 2013 m. kovo mėn., taigi nuo nusikaltimo padarymo iki teismo nuosprendžio praėjo daugiau nei ketveri su puse metų. Beveik visą laikotarpį, nuo 2014 m. lapkričio 25 d. iki 2017 m. spalio 11 d., jis buvo suimtas ir laikomas kalėjimo sąlygomis. Nenustatyta, kad byla būtų itin sudėtinga ar didelė. Ikiteisminis tyrimas ir teisminis bylos nagrinėjimas užtruko ne dėl jo (R. J.) kaltės, todėl yra galimybė taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir švelninti jam paskirtą bausmę. Nors jis anksčiau buvo teistas, tačiau nebuvo teistas dėl nusikalstamų veikų, susijusių su narkotinėmis medžiagomis. Nuo jam inkriminuotų nusikalstamų veikų praėjus nemažai laiko (paskutinį kartą nuteistas 2012 m.) jis nėra padaręs naujų nusikalstamų veikų. Neteisingos bausmės paskyrimas pažeidžia baudžiamosios atsakomybės principus ir prieštarauja teisingumo principo įgyvendinimui.

6. Kasaciniu skundu nuteistojo V. G. gynėjas advokatas Aidas Mažeika prašo pakeisti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimus. Perkvalifikuoti V. G. veiksmus iš BK 24 straipsnio 4 dalies, 25 straipsnio 3 dalies ir 260 straipsnio 3 dalies į BK 24 straipsnio 6 dalį, 25 straipsnio 2 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį. Pritaikyti V. G. BK 54 straipsnio 3 dalį ir paskirti mažesnę bausmę, negu straipsnio sankcijoje už padarytą nusikalstamą veiką nurodyta mažiausia bausmė.

6.1. Teismų sprendimai keistini dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo. Iš bylos medžiagos matyti, kad tarp bendrininkų susitarimo iki veiksmų atlikimo (išankstinio) nebuvo, nes nusikaltimo darymo metu nebuvo galutinai sutarta, kas turi atvykti iš Panevėžio, neatvykus šiems asmenims V. A. teko kreiptis į J. Š., kad šis paimtų ir palaikytų pas save paketą. Susitarimas daryti nusikalstamas veikas nebuvo pastovaus pobūdžio, tarp bendrininkų nebuvo nusikalstamų ryšių ilgalaikiškumo ir tvirtumo, veiklos planavimo, veiklos sistemiškumo, bendrų susirinkimų, bendrininkų tarpusavio ryšiai nebuvo gana glaudūs ir pastovūs, tarp bendrininkų buvo tokių, kurie vienas kito nepažinojo ir net neįtarė apie egzistavimą, nekalbant jau apie nuolatinį bendravimą ir draugiškų santykių palaikymą. Darytina išvada, kad šioje byloje bendrininkų organizuotumo lygis nepasiekė tokio laipsnio, kad jį būtų galima įvardyti kaip organizuotą grupę, todėl konstatuotina, kad nusikaltimas buvo padarytas bendrininkų grupe. Byloje jokių duomenų, kurie leistų teigti, kad nuteistieji būtų tapatinęsi su dalyvavimu organizuotos grupės veikloje, nėra. Taip pat nėra duomenų ir apie tvirtus, besitęsiančius, nevienlaikiškus jų nusikalstamus ryšius, netgi priešingai, byloje esantys duomenys patvirtina, kad didelė dalis vadinamosios organizuotos grupės narių vienas kito nepažinojo ir nenutuokė apie jų veiksmus. Dėl šių priežasčių turėtų būti traktuojama, kad V. G. nusikaltimą padarė bendrininkų grupe.

6.2. Jei būtų patenkinta skundo dalis dėl bendrininkavimo formos, tuomet V. G. nusikaltimo organizatoriumi būtų galima laikyti tik tuo atveju, jei jis būtų parengęs nusikalstamą veiką ar jai vadovavęs. V. G. vaidmuo buvo toks, kad jis pažinojo asmenį, kuriam reikalingos narkotinės medžiagos, bei asmenį, kuris jas turi, ir ėmėsi tam tikrų veiksmų, kad jos atsidurtų pas pirkėją. Kaip nurodyta nuosprendyje, jis davė tam tikrus nurodymus, patarimus bendrininkams, tačiau tokių veiksmų atlikimas ne visada laikomas vadovavimu. BK 24 straipsnio 6 dalyje nurodyta, kad padėjėjas yra asmuo, padėjęs daryti nusikalstamą veiką duodamas patarimus, nurodymus, todėl V. G. veiksmai turėtų būti vertinami kaip padėjėjo. Teismai, atmesdami V. G. teiginį apie nusikaltime dalyvavusį dar vieną asmenį, kartu lyg ir teigia, jog galutinis narkotinės medžiagos įgijėjas (pirkėjas) yra V. G. Tačiau tokiu atveju V. G. veiksmai taip pat negali būti laikomi nusikaltimo organizavimu, jis turėtų būti laikomas vykdytoju.

6.3. Pirmosios instancijos teisme V. G. gynėjas baigiamojoje kalboje akcentavo, kad procesas iki nuosprendžio priėmimo šioje byloje tęsėsi nepateisinamai ilgą laiką, bei prašė teismo V. G. taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį ir paskirti mažesnę bausmę, negu straipsnio sankcijoje už padarytą nusikalstamą veiką nurodyta mažiausia bausmė. Pirmosios instancijos teismas, visiškai neatsižvelgdamas į gynybos išdėstytus esminius argumentus, dėl jų nuosprendyje nepasisakydamas, paneigė baigiamosios kalbos, kaip itin svarbios kaltinamojo gynybos priemonės, esmę. Tai lėmė, inter alia (be kita ko), rungimosi principo pažeidimą nagrinėjant šią baudžiamąją bylą. V. G. nusikaltimą padarė 2013 m. kovo 23–26 d., pranešimas apie įtarimą įteiktas 2014 m. sausio 22 d., apkaltinamasis nuosprendis priimtas 2017 m. spalio 11 d., todėl laikytina, kad procesas iki nuosprendžio priėmimo šioje byloje tęsėsi nepateisinamai ilgą laiką. Negalima laikyti, kad ši byla buvo sudėtinga, joje tik 4 kaltinamieji ir vienas epizodas. V. G. niekaip nelėmė ilgos proceso trukmės, proceso ilgumas susijęs su vieno iš kaltinamųjų liga, tačiau teismas laiku nesiėmė priemonių išsiaiškinti, ar pagrįstai išduodami neatvykimą į posėdį pateisinantys dokumentai, tai padaryta pavėluotai, be to, paaiškėjo, kad šie dokumentai išduoti nepagrįstai. V. G. ilgą laiką iki nuosprendžio priėmimo (daugiau kaip trejus su puse metų) buvo taikoma pati griežčiausia kardomoji priemonė. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėjęs V. G. skundą dėl suėmimo pratęsimo, 2017 m. vasario 20 d. nutartyje pasisakė, kad „toks ilgas pertraukos darymas dėl vieno iš kaltinamųjų ligos yra nesuderinamas su BPK reikalavimais ir neužtikrina kitų

kaltinamųjų teisės į bylos nagrinėjimą per kuo įmanomai trumpiausią laiką“. Neatitinka tikrovės apeliacinės instancijos teismo teiginys, kad trys teisiamieji posėdžiai neįvyko dėl V. G. gynėjo užimtumo. Sudarius susitarimą dėl V. G. gynimo, 2017 m. vasario 15 d. teismui buvo pateiktas prašymas atidėti du (2017 m. vasario 15 d. ir 2017 m. balandžio 12 d.) teismo posėdžius iš trijų paskirtų. 2017 m. vasario 15 d. teismo posėdis neįvyko ne tik dėl to, kad jame negalėjo dalyvauti V. G. gynėjas, jame nedalyvavo ir kaltinamasis V. A., o 2017 m. balandžio 12 d. teismo posėdyje V. G. gynėjas dalyvavo. Teismas tik tryliktą kartą į posėdžius dėl ligos neatvykus V. A. kreipėsi į Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministeriją, o tai laikytina nepateisinamu delsimu. Nustatyta, kad pažymos V. A. būdavo išduodamos nepagrįstai, t. y., jei teismas būtų kreipęsis anksčiau, šis procesas nebūtų tiek ilgai užtrukęs. Apeliacinės instancijos teismas atmetė prašymą atlikti įrodymų tyrimą, todėl laikytina, jog 11 mėnesių trukęs skundų nagrinėjimas yra nepateisinamai ilgas. Apeliacinį procesą taip pat būtų buvę galima pabaigti greičiau, jei teismas nebūtų padaręs pertraukos prieš dviejų nuteistųjų paskutinius žodžius. Aštuonių tomų bylos negalima laikyti didele bylos apimtimi, juolab kad bylos esmę sudarė du tomai, visa kita – suėmimų pratęsimų ir apskundimų medžiaga, įvairūs susirašinėjimai, skundai ir pan. Nors apeliacinės instancijos teismas nagrinėjo jau 13 tomų baudžiamąją bylą, tačiau papildomus 5 bylos tomus daugiausia sudarė suėmimo terminų pratęsimai bei pratęsimų apskundimai, taip pat nemažą dalį sudarė šaukimai, raštai dėl etapavimo ir pan. Aptariant Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) sprendimuose nurodytus kriterijus – bylos sudėtingumą, baudžiamajame procese persekiojamo asmens elgesį, institucijų veiksmus organizuojant bylos procesą, proceso reikšmę persekiojamam asmeniui (taikytų procesinių prievartos priemonių griežtumą ir jų taikymo trukmę), galima teigti, kad byla nelaikytina sudėtinga, V. G. neatliko jokių veiksmų, lėmusių ilgą bylos nagrinėjimą, teismai turėjo galimybę optimaliau organizuoti procesą, tačiau to nepadarė, V. G. visą laiką buvo taikoma pati griežčiausia kardomoji priemonė, jis ilgą laiką buvo laikomas Lukiškių tardymo izoliatoriuje, kurio gyvenimo sąlygas EŽTT ne kartą pripažino žeminančiomis žmogaus orumą. Todėl darytina išvada, kad yra visi pagrindai V. G. taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir paskirti mažesnę bausmę, negu straipsnio sankcijoje už padarytą nusikalstamą veiką nurodyta mažiausia bausmė.

7. Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras Rolandas Jurkevičius atsiliepimu į kasacinius skundus prašo nuteistųjų V. A., J. Š., R. J. bei nuteistojo V. G. gynėjo advokato Aido Mažeikos kasacinius skundus atmesti. Prokuroras atsiliepime į kasacinius skundus nurodo:

7.1. Išanalizavus pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimus teisės taikymo aspektu, nėra teisinio pagrindo daryti išvadą, kad byloje nesilaikyta bendrųjų įrodymų vertinimo taisyklių. Teismai, laikydamiesi BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų, įvertino teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visumą. Teigti, kad liudytojų parodymai, kuriais pagrįsti nuteistajam R. J. pareikšti kaltinimai, neatitinka įrodymams keliamo liečiamumo (sąsajumo) reikalavimo BPK 20 straipsnio 3 dalies prasme, nėra pagrindo, o nuteistojo R. J. argumentai vertintini kaip jo siekis išvengti baudžiamosios atsakomybės ir paneigti jo kaip organizuotos grupės nario vaidmenį.

7.2. Nepagrįstas nuteistojo R. J. skundo argumentas, kad priimant jam apkaltinamąjį nuosprendį buvo pažeista iš nekaltumo prezumpcijos principo kylanti sąlyga, kad visos abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai, bei nuteistojo J. Š. argumentas, kad jam priimtas apkaltinamasis nuosprendis grindžiamas tik prielaidomis. Apeliacinės instancijos teismas esminius nuteistųjų ir jų gynėjų apeliacinių skundų argumentus išnagrinėjo ir į juos motyvuotai atsakė bei konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl visų nuteistųjų yra pagrįstos, jos padarytos, vadovaujantis įrodymais, o ne prielaidomis, ir atitinka faktines bylos aplinkybes.

7.3. Nepagrįstas nuteistojo V. A. kasacinio skundo argumentas, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėdamas bylą viršijo jo apeliacinio skundo ribas. Anot nuteistojo, apeliacinės instancijos teismas neteisingai interpretavo, nurodydamas, kad jis neigia buvus organizuotą grupę. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas visų nuteistųjų ir jų gynėjų apeliacinius skundus ir spręsdamas klausimą, ar pagrįstai pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pripažinta, jog nuteistieji veikė organizuota grupe, dėl to pasisakė nutarties 20 punkte apibendrintai, todėl toks nežymus netikslumas, kokį nurodo nuteistasis kasaciniame skunde, negali būti traktuojamas kaip apeliacinio skundo ribų praplėtimas BKP 320 straipsnio 3 dalies prasme.

7.4. Priešingai, nei teigia nuteistieji R. J., J. Š. ir nuteistojo V. G. gynėjas advokatas A. Mažeika, kasaciniuose skunduose teismai nustatė tiek objektyviuosius, tiek subjektyviuosius bendrininkavimo organizuota grupe požymius. Nepagrįsti kasatorių argumentai, kad buvo pažeisti BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimai ir pagal nustatytas faktines aplinkybes netinkamai taikyta BK 25 straipsnio 3 dalis. Teismas teisingai konstatavo, kad byloje esančių įrodymų visuma patvirtina, jog V. G. organizavo labai didelio kiekio narkotinės medžiagos – heroino įgijimą, laikymą ir gabenimą, o R. J., J. Š. ir V. A.

suprato dalyvaujantys organizuotos grupės veikloje. Teismai nustatė konkretų vaidmenų pasiskirstymą. Nustatyti faktai atitinka BK 25 straipsnio 3 dalyje įtvirtintus reikalavimus organizuotai grupei dėl minimalaus grupės dalyvių skaičiaus, jų susitarimo, nusikaltimų sunkumo ir tam tikros užduoties ar vaidmens atlikimo. Nesutiktina su nuteistojo V. G. gynėjo skundo argumentu, kad jo ginamasis atliko tik padėjėjo vaidmenį, nes byloje neginčytinai įrodyta, kad svarbiausias vaidmuo grupėje priklausė V. G., kadangi jis buvo nusikalstamos veikos iniciatorius ir organizatorius. Nuteistieji R. J. ir J. Š. nepagrįstai teigia, kad teismas neteisingai pripažino juos kaltais pagal BK 260 straipsnio 3 dalį. Teismai teisingai nustatė nuteistųjų R. J. ir J. Š. padarytos nusikalstamos veikos subjektyvųjį požymį – tiesioginę tyčią. Nuteistojo R. J. versija, kad jis tik pavežė asmenį, kuris neturėjo vairuotojo pažymėjimo, teismo buvo argumentuotai paneigta. Byloje nustatyti visi neteisėto disponavimo labai dideliu narkotinių medžiagų kiekiu požymiai bei visi būtini organizuotos grupės požymiai, todėl R. J., J. Š., V. A. ir V. G. veiksmai pagrįstai kvalifikuoti pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį, o pastarojo dar papildomai ir pagal BK 24 straipsnio 4 dalį.

7.5. Nuteistasis R. J. ir nuteistojo V. G. gynėjas advokatas A. Mažeika kasaciniuose skunduose nepagrįstai nurodo, kad baudžiamasis procesas truko nepateisinamai ilgai ir dėl to, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, turi būti švelninamos nuteistiesiems skirtos bausmės. Ikiteisminis tyrimas dėl V. G. buvo atliktas per 1 metus 4 mėnesius 26 dienas, o dėl R. J. – per trumpesnį nei vienerių metų laikotarpį. Ikiteisminio tyrimo veiksmai buvo atliekami intensyviai, ne vieną kartą apklausiami asmenys, reikalaujami įvairūs bylai reikšmingi dokumentai. Bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme vyko 2 metus 3 mėnesius 8 dienas. Bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme užtruko beveik 11 mėnesių. Nors byla perduota nagrinėti teisme dėl 4 asmenų, tačiau tiriamos buvo trys nusikalstamos veikos, bylą sudarė 8 tomai (šiuo metu jau 13 tomų), todėl kasatoriai nepagrįstai teigia, kad byla nėra didelės apimties ar yra visiškai nesudėtinga.

7.6. Nuteistasis V. A. kasaciniame skunde nepagrįstai teigia, kad teismas nesilaikė BK 1 straipsnio, 41 straipsnio 2 dalies, 54 straipsnio 3 dalies nuostatų, pažeidė teisingumo, proporcingumo, bausmės individualizavimo principus ir dėl to jam paskyrė neteisingą bausmę. V. A. nurodomos šeiminės, sveikatos ir kitos aplinkybės šiuo atveju nelaikytinos išimtinėmis. Teismas, įvertinęs visas bausmei skirti reikšmingas aplinkybes, nuteistojo asmenybę bei jį apibūdinančius duomenis, padarė išvadą, kad šioje byloje nėra nustatyta jokių išimtinių aplinkybių, kurios ypatingai lengvintų nuteistojo V. A. teisinę padėtį ir kurių pagrindu būtų galima švelninti jam paskirtą bausmę.

7.7. Nuteistasis R. J. kasaciniame skunde teigia, kad, be paminėtos nepateisinamai ilgos baudžiamojo proceso trukmės, byloje yra ir kitų aplinkybių, leidžiančių jam švelninti teismo paskirtą bausmę, būtent, kad nors jis ir buvo anksčiau teistas, veikos, už kurias jis buvo pripažintas kaltu, nesusijusios su neteisėtu disponavimu narkotinėmis medžiagomis, nuo 2012 m. jis nėra padaręs naujų nusikalstamų veikų, o tai rodo jo norą taisytis. R. J. pirmosios instancijos teismas paskyrė BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje nurodytą vienintelę bausmę – laisvės atėmimą, nustačius mažesnį nei vidurkis dydį. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad R. J. paskirta bausmė atitinka įstatymo reikalavimus ir yra teisinga. R. J. buvo anksčiau teistas, veiką, už kurią pripažintas kaltu skundžiamu nuosprendžiu, įvykdė turėdamas neišnykusį teistumą.

7.8. Nuteistasis V. A. neteisingai teigia, kad teismai nepagrįstai atsakomybę lengvinančia aplinkybe nepripažino jo prisipažinimo dėl faktinių bylos aplinkybių, nes pareiškus jam įtarimą jis savo kaltės nepripažino, vėliau savo kaltę pripažino tik iš dalies. Vadinasi, nuteistasis V. A. nebuvo nuoširdus duodamas parodymus apie jam inkriminuotas nusikalstamas veikas.

7.9. Nesutiktina su J. Š. kasacinio skundo teiginiu, kad teismas neteisingai jam subendrino bausmes ir nepagrįstai jam taikė BK 63 straipsnio 4 ir 9 dalių nuostatas. Nuteistasis J. Š. nusikaltimą, už kurį buvo nuteistas pagal Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 11 d. nuosprendį, padarė prieš priimant jam Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 11 d. nuosprendį. Tais atvejais, kai priėmus nuosprendį (ar net kelis) nustatoma, kad asmuo iki šių nuosprendžių priėmimo dar yra padaręs vieną ar kelias nusikalstamas veikas, teismas, paskyręs bausmę (bausmes), ją (jas) subendrina su pirmesniu nuosprendžiu paskirta bausme, o kai bausmės pirmesniu nuosprendžiu subendrintos – su subendrinta bausme. Teismas, vadovaudamasis BK 63 straipsnio 4 dalimi ir taikydamas dalinį bausmių sudėjimo būdą, prie griežčiausios bausmės, J. Š. paskirtos pagal skundžiamą nuosprendį, pridėdamas bausmės dalį, paskirtą pagal Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 11 d. nuosprendį, paskyrė galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 12 metų, t. y. subendrinant prie griežčiausios bausmės buvo pridėti tik 1 metai ir į subendrintos galutinės bausmės laiką įskaityta bausmės dalis, atlikta pagal ankstesnį nuosprendį.


8. Nuteistųjų V. A., J. Š., R. J., nuteistojo V. G. gynėjo advokato Aido Mažeikos kasaciniai skundai atmestini.

Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų

9. Kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kasacinę bylą, priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Pagal kasacinio teismo praktiką tai reiškia, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012 ir kt.).

10. Pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas ir šio teismo išvados dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių tikrinami nagrinėjant bylą apeliacinėje teismo instancijoje, kuri ir išsprendžia, ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės aplinkybės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-181/2008, 2K-7-27-746/2015, 2K-P-135-648/2016 ir kt.). Be to, teismo proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų proceso šalys, savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-130-699/2015).

11. Pagal anksčiau išdėstytas nuostatas kasacinės instancijos teismas tikrina, ar teismai tinkamai aiškino ir taikė baudžiamąjį įstatymą ir ar baudžiamojo proceso metu nepadarė esminių BPK pažeidimų. Dėl to tie kasacinių skundų teiginiai, kuriais nesutinkama su pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų atliktu atskirų įrodymų ir jų visumos vertinimu, kasatoriams pateikiant savą įrodymų vertinimą, kuriuo ginčijamos bylą nagrinėjusių teismų padarytos išvados dėl įrodytomis pripažintų faktinių bylos aplinkybių, šioje nutartyje nagrinėjami tik tiek, kiek jie susiję su BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatytais bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais.

Dėl V. A. kasacinio skundo argumentų, susijusių su bausmės skyrimu

12. Nuteistasis V. A. nurodo, kad pažeidžiant BK 54 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 41 straipsnio 2 dalies nuostatas jam skirta per griežta bausmė, prašo taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, nes teismai skirdami bausmę pažeidė teisingumo principą neatsižvelgdami į sunkią ir blogėjančią jo sveikatos būklę.

13. Šiuo atveju nėra pagrindo kasacinio skundo teiginiams, kad netinkamai buvo pritaikytos pirmiau nurodytos BK nuostatos.

14. Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui. Viena iš bausmės paskirčių – užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 1 dalis, 2 dalies 5 punktas). Teismas bausmę skiria pagal BK specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų ir atsižvelgdamas į BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes. Jeigu straipsnio sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę (BK 54 straipsnio 1, 3 dalys).

15. Pagal BPK nuostatas pakeisti nuosprendį dėl neteisingos bausmės, nustačius, kad paskirta bausmė yra 1) per griežta ar 2) per švelni, yra apeliacinės instancijos teismo prerogatyva (BPK 328 straipsnio 2 punktas). Pagal BPK 376 straipsnio 3 dalį kasacinės instancijos teismas gali sušvelninti arba sugriežtinti bausmę tik tada, jeigu neteisinga bausmė susijusi su netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu.

16. BK 54 straipsnio 3 dalis nustato, kad jeigu straipsnio sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti. Teismų praktikoje yra nustatyta ir kita taisyklė: taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas galima tada, kai nėra BK 62 straipsnyje nurodytų pagrindų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-89/2014, 2K-2/2015 ir kt.).

17. Pagal BK 62 straipsnio 1 dalį teismas gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo nustatyta, bausmę, jeigu nusikalstamą

veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką, prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi, ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką, ir visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą. Pagal šio straipsnio 2 dalį švelnesnė, negu įstatymo nustatyta, bausmė gali būti skiriama, kai byloje nustatyta atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta, taip pat esant bent vienai iš alternatyvių sąlygų, nustatytų šios dalies 1–6 punktuose. Tik esant tokių sąlygų visumai teismas gali taikyti BK 62 straipsnio 2 dalyje nurodytas nuostatas.

18. Nagrinėjamoje byloje BK 62 straipsnio 1 ir 2 dalyje nurodytų sąlygų nenustatyta, taip pat nepripažinta, kad yra V. A. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, taigi teismai neturėjo teisinio pagrindo taikyti BK 62 straipsnio nuostatas.

19. Byloje teismai išdėstė argumentus, kuriais apibūdino V. A. padaryto nusikaltimo pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, ir priėjo pagrįstą išvadą, kad nėra konstatuota išimtinių aplinkybių, kurios būtų pakankamas pagrindas spręsti, jog V. A. BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Kasatoriaus skunde nurodytos aplinkybės dėl jo sveikatos būklės nėra tokios, kad galėtų būti vertinamos kaip išimtinės vien kuriomis galima pagrįsti sprendimą taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Iš byloje esančios Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos darbingumo lygio pažymos DL-1 Nr. 1428 matyti, kad V. A. nustatytas 50 proc. darbingumo lygis nuo 2017 m. balandžio 11 d. iki 2018 m. balandžio 10 d. dėl nervų šaknelių ir rezginių suspaudimo sergant tarpslankstelinio disko sutrikimais ir minėtam laikui išduotas neįgaliojo pažymėjimas.

20. Nepagrįstas V. A. argumentas, kad teismai turėjo pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, jog jis prisipažino padaręs nusikaltimą ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Apeliacinės instancijos teismas V. A. teiginius dėl šios aplinkybės patikrino ir pagrįstai nurodė, kad pareiškus V. A. pirminį įtarimą pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, jis savo kaltės nepripažino; vėliau kaltę pripažino tik iš dalies ir tik po to, kai byloje buvo surinkti visi įrodymai, neigė bendrininko dalyvavimą nusikaltimo padaryme, t. y. nebuvo visiško ir savanoriško nuteistojo prisipažinimo padarius nusikalstamą veiką veikiant organizuota grupe. Šio teismo nurodyti argumentai, paneigiantys galimybę pripažinti V. A. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, nurodytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte atitinka byloje nustatytas aplinkybes bei šio baudžiamojo įstatymo nuostatų taikymo praktiką.

Dėl BK 63 straipsnio 9 dalies taikymo J. Š.

21. Kasaciniame skunde nuteistasis J. Š. teigia, kad Vilniaus apygardos teismas nepagrįstai, pažeisdamas BK nuostatas, subendrino 2017 m. spalio 11 d. nuosprendžiu paskirtą bausmę su Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 11 d. nuosprendžiu neatlikta bausme, nes pagal šį nuosprendį paskirtą bausmę jis jau buvo atlikęs.

22. Šiuo atveju nėra pagrindo kasacinio skundo teiginiams, kad netinkamai buvo pritaikytos BK 63 straipsnio 9 dalies nuostatos.

23. BK 63 straipsnyje reglamentuojamos bausmių skyrimo už kelias nusikalstamas veikas taisyklės. Šiame baudžiamajame įstatyme nustatyta, kad jeigu padarytos kelios nusikalstamos veikos, teismas paskiria bausmę už kiekvieną nusikalstamą veiką atskirai, po to paskiria galutinę subendrintą bausmę; skirdamas galutinę subendrintą bausmę, teismas gali bausmes apimti arba visiškai ar iš dalies jas sudėti; pagal tokias pačias taisykles skiriama bausmė ir tais atvejais, kai po nuosprendžio priėmimo nustatoma, kad asmuo iki nuosprendžio pirmojoje byloje dar padarė kitą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą; šiuo atveju į bausmės laiką įskaitoma bausmė, visiškai ar iš dalies atlikta pagal ankstesnį nuosprendį (BK 63 straipsnio 1, 9 dalys).

24. Pažymėtina, kad pagal BK 63 straipsnio 9 dalį ir tais atvejais, kai nuteistasis yra visiškai atlikęs ankstesniu nuosprendžiu paskirtą bausmę, teismas, skirdamas galutinę subendrintą bausmę, privalo laikytis BK 63 straipsnio 9 dalies reikalavimų ir bendrinti nauju nuosprendžiu už nusikalstamas veikas paskirtas bausmes su ankstesniu nuosprendžiu paskirta bausme, o į bausmės laiką įskaityti atliktą bausmę (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-519/2013, 2K-133/2012, 2K-585/2010, 2A-7-3/2014).

25. Nagrinėjamos bylos duomenys patvirtina, kad ankstesniu Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 11 d. nuosprendžiu J. Š. buvo nuteistas pagal BK 259 straipsnio 1 dalį ir 260 straipsnio 1 dalį už nusikalstamas veikas, kurios padarytos 2011 m. liepos 21 d., dvejų metų trijų mėnesių laisvės atėmimo bausme. Šią paskirtą bausmę jis atliko laisvės atėmimo vietoje nuo 2014 m. gegužės 21 d. iki 2015 m. lapkričio 26 d. ir Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartimi, vadovaujantis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 157 straipsnio nuostatomis, buvo

lygtinai paleistas iš pataisos įstaigos neatlikęs devynių mėnesių dvidešimties dienų laisvės atėmimo bausmės. Kasacine tvarka nagrinėjamoje byloje J. Š. nuteistas už dvi nusikalstamas veikas, kvalifikuotas pagal BK 260 straipsnio 3 dalį ir 260 straipsnio 1 dalį, kurios buvo padarytos 2013 m. vasario–kovo mėn., t. y. iki Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 11 d. nuosprendžio priėmimo.

26. Taigi byloje buvo visos sąlygos J. Š. bendrinti bausmes taikant BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalių nuostatas. Kasacine tvarka skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje šis teismas įskaitė pagal Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 11 d. nuosprendį J. Š. atliktą bausmę nuo 2014 m. gegužės 21 d. iki 2015 m. lapkričio 26 d. Minėta, kad bendrinant bausmes BK 63 straipsnio 9 dalies pagrindu ir tais atvejais, kai nuteistasis yra visiškai atlikęs ankstesniu nuosprendžiu paskirtą bausmę, į bausmės laiką įskaitoma bausmė, visiškai ar iš dalies atlikta pagal ankstesnį nuosprendį (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2A-7-3/2014.), tačiau pagrindo įskaityti į bausmės laiką dar ir laikotarpį, kurį nuteistasis buvo lygtinai paleistas iš pataisos įstaigos, baudžiamasis įstatymas nenustato (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-302/2008, 2K-390/2009).

Dėl teisės į bylos išnagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką ir prašymų sušvelninti bausmes taikant BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas

27. Kasaciniuose skunduose nuteistasis R. J. ir nuteistojo V. G. gynėjas prašo taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir švelninti paskirtas laisvės atėmimo bausmes dėl nepateisinamai ilgos šios baudžiamosios bylos nagrinėjimo teismuose trukmės ir taikyto nuteistiesiems ilgo suėmimo laiko.

28. Pagal teismų praktiką pernelyg ilga baudžiamojo proceso trukmė ir teisės į bylos išnagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką pažeidimas gali būti vienas iš pagrindų švelninti bausmę pagal atitinkamo BK specialiosios dalies straipsnio sankcijos ribas (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-256/2009), taip pat ir taikyti bausmės vykdymo atidėjimą (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-27-746/2015, 2K-7-8-788/2018) arba skirti švelnesnę, nei nurodyta straipsnio sankcijoje, bausmę BK 54 straipsnio 3 dalies arba 62 straipsnio pagrindu (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-45/2007, 2K-102/2009, 2K-192/2011, 2K-337-489/2017). Pernelyg ilga baudžiamojo proceso trukmė netgi pripažįstama pagrindu mažinti paskirtą subendrintą laisvės atėmimo bausmę (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-31-511/2018). Tokia teismų praktika atitinka Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją, pagal kurią bausmės sumažinimas kaltinamiesiems yra tinkama teisinės gynybos priemonė kompensuojant pernelyg ilgo proceso trukmės neigiamus padarinius.

29. Baudžiamojo proceso trukmės pagrįstumas vertinamas atsižvelgiant į bylos sudėtingumą, įtariamojo (kaltinamojo) elgesį, proceso poveikį jam ir institucijų veiksmus organizuojant baudžiamąjį procesą (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-87-942/2017, 2K-7/2010, 2K-256/2009).

30. Kasacine tvarka nagrinėjama byla išties nėra išskirtinai sudėtinga, joje nagrinėjamos penkių asmenų neteisėto disponavimo labai dideliu kiekiu narkotinės medžiagos 2013 m. kovo 23–26 dienomis aplinkybės. Tačiau šios bylos sudėtingumą rodo įrodymų rinkimo sudėtingumas, nes tiek kriminalinės žvalgybos tyrimo, tiek BPK nustatytomis priemonėmis buvo siekiama išsiaiškinti Vilniuje ir kitose Lietuvos vietose besiverčiančių narkotikų prekyba asmenų ratą, jų planuojamus ir trunkančius veiksmus. Byloje ikiteisminį tyrimą atlikusiai net iš septynių tyrėjų sudarytai tyrėjų grupei pasisekė nustatyti labai sunkiu nusikaltimu kaltinamus 5 asmenis, kurie turėjo kriminalinę praeitį, veikė organizuotai, keliose Lietuvos vietose, tarpusavio pokalbiuose vartojo konspiracinį žargoną, slėpė labai didelį kiekį narkotinės medžiagos, gabeno kvaišalus automobiliu iš vienos vietos į kitą. Viso bylos proceso metu gauti bylos dokumentai sudėti net į 15 tomų (ikiteisminio tyrimo metu į 8 tomus), byloje taip pat atlikti ir specialiųjų žinių reikalaujantys ekspertiniai tyrimai.

31. Ikiteisminį tyrimą nagrinėjamoje byloje atlikus per dvejus metus ir beveik tris mėnesius, 2015 m. birželio 17 d. byla atiduota nagrinėti Vilniaus apygardos teismui, o 2015 m. liepos 3 d. šio teismo nutartimi perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje, apkaltinamasis nuosprendis priimtas 2017 m. spalio 11 d., t. y. bylos procesas pirmosios instancijos teisme truko dvejus metus tris mėnesius aštuonias dienas. Šiame teisme organizuota trisdešimt teismo posėdžių, atsižvelgiant į visų proceso dalyvių objektyvias galimybes dalyvauti procese, tačiau iš jų įvyko tik aštuoni, o dvidešimt du teismo posėdžiai neįvyko, iš jų trys posėdžiai neįvyko dėl kaltinamųjų V. G. ir V. A. gynėjų neatvykimo (2015 m. rugsėjo 28 d. posėdis neįvyko, nes neatvyko kaltinamojo V. A. gynėjas advokatas R. Mikulskas, nes buvo išvykęs; 2016 m. sausio 6 d. posėdis neįvyko, nes neatvyko kaltinamojo V. G. gynėja advokatė K. Sandaraitė-Butvilienė dėl ligos; 2016 m. kovo 24 d. posėdis

neįvyko, nes neatvyko kaltinamojo V. G. gynėja advokatė K. Sandaraitė-Butvilienė), o devyniolika teismo posėdžių neįvyko, nes dėl ligos neatvyko: penkis kartus kaltinamasis J. Š. ir keturiolika kartų kaltinamasis V. A. Taigi ne teismo posėdžių organizavimas, o atskirų proceso dalyvių elgesys lėmė tai, kad bylos nagrinėjimas buvo vilkinamas. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį, kad pirmosios instancijos teisme aplinkybės dėl V. A. sveikatos ir elgesio neatvykstant į teismo posėdžius buvo apsvarstytos ir tinkamai išspręstos.

32. Bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme, kuriame buvo išnagrinėti keturi apeliaciniai skundai, užtruko vienuolika mėnesių, šiame teisme surengti trys posėdžiai, kurių vienas 2018 m. rugsėjo 13 d. neįvyko, nes dėl ligos nedalyvavo R. J. gynėjas. Reikia sutikti su V. G. gynėjo kasacinio skundo teiginiu, kad apeliacinės instancijos teismo proceso organizavimas, darant pertrauką, kai yra likę tik dviem nuteistiesiems pasakyti savo paskutinius žodžius, nors BPK normų nėra draudžiamas, tačiau yra netinkamas. Tačiau šis teismo delsimas (keturių su puse mėnesio trukmės pertraukos padarymas) dėl savo trukmės nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka trukmė, vertinant apeliacinį procesą kaip viso proceso dalį, buvo nepateisinamai ilga.

33. Vertinant R. J. ir V. G. elgesį ir jų laisvės suvaržymus ikiteisminio tyrimo metu atkreiptinas dėmesys į tai, kad ikiteisminio tyrimo pradžioje R. J. 2013 m. balandžio 8 d. buvo paskirtos kardomosios priemonės registruotis policijos įstaigoje bei rašytinis pasižadėjimas neišvykti, tačiau ikiteisminio tyrimo metu nuo 2013 m. birželio 11 d. iki 2014 m. gegužės 29 d. šis asmuo atlikinėjo bausmę pagal 2012 m. sausio 11 d. nuosprendį, kuriuo buvo nuteistas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį. Atlikęs šią bausmę R. J. slapstėsi užsienyje, buvo paskelbta jo paieška, 2014 m. lapkričio 13 d. prokuratūra netgi buvo išdavusi Europos arešto orderį, kad nagrinėjamoje byloje būtų galima vykdyti R. J. baudžiamąjį persekiojimą. Tik kai R. J. pats atvyko pas tyrėjus, jis buvo sulaikytas nuo 2014 m. lapkričio 25 d., Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 26 d. nutartimi jam paskirtas suėmimas ir jis buvo tęsiamas iki 2017 m. spalio 11 d., o vėliau suėmimas buvo paskirtas iki pirmosios instancijos teismo nuosprendžio įsiteisėjimo. Tuo tarpu nuteistasis V. G. ikiteisminio tyrimo metu iki 2013 m. rugsėjo mėn. atlikinėjo bausmę už kitus nusikaltimus, o nagrinėjamoje byloje buvo sulaikytas įpusėjus ikiteisminiam tyrimui, tik 2014 m. sausio 21 d., kai Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 23 d. nutartimi jam buvo paskirtas suėmimas, kuris buvo tęsiamas iki 2017 m. spalio 11 d. Vėliau ši griežčiausia kardomoji priemonė buvo paskirta iki pirmosios instancijos teismo nuosprendžio įsiteisėjimo. Taigi R. J. laisvė ikiteisminio tyrimo metu tiriant ir teismuose nagrinėjant šią labai sunkaus nusikaltimo bylą buvo suvaržyta ketverius metus dvi savaites, o V. G. – ketverius metus ir beveik dešimt mėnesių. Pažymėtina, kad bylos proceso metu pratęsdami suėmimo terminus ir spręsdami nuteistųjų skundus teismai nuolat tikrino besitęsiančio R. J. bei V. G. suėmimo pagrįstumą ir teisėtumą ir priimtose nutartyse išdėstė išvadas, pateisinančias keletą metų trunkantį suėmimą.

34. Pirmiau pateikti faktai apie bylos sudėtingumą, viso bylos proceso vyksmą, jo delsimo priežastis, proceso metu darytų pertraukų priežastis, nuteistųjų elgesį proceso metu liudija, kad nėra jokio pagrindo teigti, kad šiuo atveju buvo pažeista nuteistųjų teisė į bylos ištyrimą ir išnagrinėjimą per kuo trumpiausią laiką. Nėra pagrindo kasacinių skundų teiginiams, kad dėl proceso trukmės ar netinkamo ikiteisminio tyrimo ar bylos nagrinėjimo teismuose organizavimo, aiškiai ilgų delsimų nuteistieji R. J. ir V. G. patyrė esminius suvaržymus, kurių buvo galima išvengti, o nuteistųjų teisė ilgai nelikti nežinioje dėl savo padėties nebuvo užtikrinta.

Dėl BK 260 straipsnio 3 dalies taikymo ir organizuotos grupės požymio

35. Kasatoriai J. Š., R. J. ir V. G. gynėjas kasaciniuose skunduose nesutinka su BK 25 straipsnio 3 dalies ir 260 straipsnio 3 dalies taikymu. V. G. gynėjas teigia, kad V. G. veikė tik kaip padėjėjas, byloje nustatytas bendrininkų organizuotumo laipsnis nesiekė tokio laipsnio, kad bendrininkus būtų galima įvardyti kaip organizuotą grupę. J. Š. teigia, kad jo veikimas buvo bendras tik su V. A., byloje nenustatyta, kad jam buvo žinomas laikomo paketo turinys. R. J. nurodo, kad jis atsitiktinis asmuo, nesusijęs nei su narkotine medžiaga, nei su asmenimis, kurie ją gabeno, jis tik už atlygį sutiko pavežti asmenis, o šie jam nežinant gabeno narkotines medžiagas.

36. Šiuos klausimus nuteistasis J. Š. ir nuteistųjų V. G. ir R. J. gynėjai kėlė apeliaciniuose skunduose. Apeliacinės instancijos teismas tinkamai patikrino pirmosios instancijos teismo išvadas dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo ir išdėstė argumentus, kodėl apeliacinių skundų argumentai nepagrįsti. Kolegija pažymi, kad organizuotos bendrininkų grupės buvimas šioje baudžiamojoje byloje teismų konstatuotas teisingai išaiškinus BK 25 straipsnio 3 dalies nuostatas.

37. BK 25 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad organizuota grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du

ar daugiau asmenų susitaria daryti kelis nusikaltimus arba vieną apysunkį, sunkų ar labai sunkų nusikaltimą ir kiekvienas grupės narys, darydamas nusikaltimą, atlieka tam tikrą užduotį ar turi skirtingą vaidmenį.

38. Pagal teismų praktiką, sprendžiant organizuotos grupės buvimo klausimą, atsižvelgiama į apgalvotos nusikalstamos veikos mechanizmo sudėtingumą, veikų padarymo intensyvumą, narių pasiskirstymą vaidmenimis, kiekvieno iš bendrininkų konkrečios užduoties atlikimą siekiant bendro tikslo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-275/2012, 2K-35/2013, 2K-301/2015). Nebūtina, kad kiekvienas grupės narys tiesiogiai realizuotų BK specialiosios dalies straipsnyje nustatytus objektyviuosius nusikaltimo sudėties požymius, tačiau tokie organizuota grupe veikiantys bendrininkai, nepriklausomai nuo jų vaidmens, laikomi nusikaltimo vykdytojais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-426-507/2016, 2K-408-139/2016, 2K-75-648/2017).

39. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad, inicijuodamas labai didelio kiekio narkotinių medžiagų realizavimą, perdavimą kitiems asmenims, duodamas nurodymus telefonu kitiems bendrininkams ir gaudamas iš jų informaciją apie atliekamų nusikalstamų veiksmų eigą, vadovavo ir nusikalstamus veiksmus koordinavo bei atsiskaitymą už narkotikus organizavo nuteistasis V. G. Nuteistasis V. A. narkotikus slėptuvėje Vilniuje paslėpė ir laikė, davė nurodymus nuteistajam J. Š. dėl jų slėpimo vietos pakeitimo bei vykdė V. G. nurodymus dėl narkotinių medžiagų perdavimo iš Panevėžio atvykusiems asmenims. J. Š. šias narkotines medžiagas tuo pačiu realizavimo tikslu laikė ir slėpė, iki jos buvo paimtos, o nuteistais R. J. šias medžiagas vežė iš Vilniaus į Panevėžį.

40. Skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje ir apeliacinės instancijos teismo nutartyje išdėstyta, kuo pasireiškė organizuotos grupės požymiai, bendrininkams padarant labai sunkų nusikaltimą – labai didelio kiekio heroino įgijimą, laikymą ir gabenimą. Teismų sprendimuose aiškiai nurodyti kiekvieno nuteistojo vaidmenys, taip pat V. G. atliktas bendrininkų nusikalstamų veiksmų koordinavimas, duoti nurodymai dėl kvaišalų įgijimo, slėpimo vietos, pervežimo. Pagal savo pobūdį tokie veiksmai pagrįstai įvertinti ne kaip padėjėjo, o kaip labai sunkaus nusikaltimo organizatoriaus. Nuteistųjų J. Š. ir R. J. dalyvavimo organizuotoje grupėje faktai yra nustatyti nepažeidžiant BPK 20 straipsnio nuostatų surinktais, ištirtais ir įvertintais įrodymais, jų visuma, kasacinės instancijos teismas, minėta, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų surinktų įrodymų iš naujo nevertina. Grupės veikla pasižymėjo pakankamu organizuotumo lygiu, pasiskirstymu konkrečiomis funkcijomis, organizatoriui V. G. netgi sugebant iš įkalinimo vietos duoti nurodymus kitiems asmenims, kad ją galima būtų pripažinti organizuota grupe. Be visų organizuotos grupės narių pastangų ir indėlio į bendrą nusikalstamą sumanymą jis nebūtų įgyvendintas, kiekvieno jų veiksmai buvo būtini, kad V. A. turimas labai didelis heroino kiekis dalyvautų neteisėtoje apyvartoje, būtų nupirktas ir gabentas iš Vilniaus į Panevėžį. Ta aplinkybė, kad visi nuteistieji tarpusavyje nebuvo pažįstami, nešalina byloje nustatytos bendrininkavimo formos.

41. Asmuo už BK 260 straipsnio 3 dalyje nurodytų alternatyvių veiksmų padarymą atsako, jeigu jis bent bendrais bruožais suvokė, kad medžiagos, su kuriomis susiję jo veiksmai, yra psichotropinės ar narkotinės, taip pat jų kiekį ir pan. Tam, kad būtų galima inkriminuoti šį požymį, nebūtina įrodyti, jog kaltininkas tiksliai žinojo narkotinės ar psichotropinės medžiagos kiekį, koncentraciją (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-426-507/2016, 2K-452-788/2016). Šiuo atveju turintys kriminalinę praeitį, pakaltinami asmenys J. Š. ir R. J., turintys suvokimą apie narkotines medžiagas, žinantys, su kuo bendrauja ir kieno konspiracinius nurodymus vykdo, matydami slepiamo ir gabenamo paketo dydį, suvokė, kad jų pastangos reikalingos siekiant nusikalstamų tikslų, veikė tiesiogine tyčia.

42. Darytina bendra išvada, kad, atsižvelgiant į paduotų kasacinių skundų nagrinėjimo kasacinės instancijos teisme ribas, kasacine tvarka skundžiamo pirmosios instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nutarties turinys neduoda pagrindo įžvelgti netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ar esminių BPK pažeidimų, dėl kurių reikėtų šiuos sprendimus naikinti, keisti ar baudžiamąją bylą nutraukti.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistųjų V. A., J. Š., R. J. bei nuteistojo V. G. gynėjo advokato Aido Mažeikos kasacinius skundus atmesti.

TEISĖJAI DALIA BAJERČIŪTĖ


TOMAS ŠEŠKAUSKAS_______________________


Baudžiamoji byla Nr. 2K-178-303/2019Teisminio proceso Nr. 1-01-1-24657-2017-7Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.4.5.2; 1.1.6.2; 1.1.8.1(S)




Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Bajerčiūtės (kolegijos pirmininkė), Gabrielės Juodkaitės-Granskienės ir Audronės Kartanienės (pranešėja),

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,dalyvaujant prokurorui Rolandui Jurkevičiui,nuteistojo M. K. (M. K.) gynėjui advokatui Kęstučiui Ožiūnui,nuteistojo R. L. (R. L.) gynėjui advokatui Gediminui Bukauskui,viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos

prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Nėrijaus Puškoriaus kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gruodžio 10 d. nuosprendžio nuteistųjų M. K., P. K. ir R. L. baudžiamojoje byloje.

Vilniaus apygardos teismo 2018 m. liepos 2 d. nuosprendžiu M. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 25 straipsnio 3 dalį, 199 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu penkeriems metams; 25 straipsnio 3 dalį, 260 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu dvylikai metų; 300 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 260 straipsnio 3 dalį ir 300 straipsnio 2 dalį paskirtas bausmes subendrinus apėmimo būdu, M. K. paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas dvylikai metų. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, šią subendrintą bausmę ir pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 199 straipsnio 3 dalį paskirtą bausmę subendrinus apėmimo būdu, M. K. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas dvylikai metų.

Šiuo nuosprendžiu M. K. taip pat išteisintas pagal BK 302 straipsnio 1 dalį kaip nepadaręs veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių. Dėl šios nuosprendžio dalies kasacinių skundų negauta.

P. K. nuteistas pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 199 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu ketveriems metams šešiems mėnesiams; 25 straipsnio 3 dalį, 260 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu vienuolikai metų šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, paskirtas bausmes subendrinus apėmimo būdu, P. K. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas vienuolikai metų šešiems mėnesiams.

R. L. nuteistas pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 199 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu ketveriems metams; 25 straipsnio 3 dalį, 260 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu dešimčiai metų šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, paskirtas bausmes subendrintus apėmimo būdu, R. L. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas dešimčiai metų šešiems mėnesiams.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=ffb6ceb099bd11e9ae2e9d61b1f977b3

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gruodžio 10 d. nuosprendžiu panaikinta Vilniaus apygardos teismo 2018 m. liepos 2 d. nuosprendžio dalis dėl M. K. nuteisimo pagal BK 300 straipsnio 2 dalį ir, pritaikius BK 37 straipsnį, M. K. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 300 straipsnio 2 dalį bei ši bylos dalis jam nutraukta.

Taip pat Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gruodžio 10 d. nuosprendžiu Vilniaus apygardos teismo 2018 m. liepos 2 d. nuosprendis pakeistas:

M. K., P. K. ir R. L. nusikalstamos veikos iš BK 25 straipsnio 3 dalies, 199 straipsnio 3 dalies, 260 straipsnio 3 dalies perkvalifikuotos į BK 199 straipsnio 3 dalį, 260 straipsnio 3 dalį. Paskirta pagal BK 260 straipsnio 3 dalį M. K. laisvės atėmimas vienuolikai metų šešiems mėnesiams, P. K. – laisvės atėmimas vienuolikai metų, R. L. – laisvės atėmimas dešimčiai metų. Panaikinta Viliaus apygardos teismo 2018 m. liepos 2 d. nuosprendžio dalis dėl M. K., P. K. ir R. L. paskirtų bausmių subendrinimo. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, M. K., P. K. ir R. L. šiuo nuosprendžiu pagal BK 260 straipsnio 3 dalį ir Vilniaus apygardos teismo 2018 m. liepos 2 d. nuosprendžiu pagal BK 199 straipsnio 3 dalį paskirtas bausmes subendrinus apėmimo būdu, paskirtos galutinės subendrintos bausmės: M. K. – laisvės atėmimas vienuolikai metų šešiems mėnesiams, P. K. – laisvės atėmimas vienuolikai metų, R. L. – laisvės atėmimas dešimčiai metų.

Kita nuosprendžio dalis palikta nekeista.

Teisėjų kolegija, išklausiusi prokuroro, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, nuteistųjų gynėjų, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. BYLOS ESMĖ

1. M. K., P. K. ir R. L. nuteisti pagal BK 199 straipsnio 3 dalį, 260 straipsnio 3 dalį už tai, kad ne vėliau kaip 2017 m. gegužės 13 d., tiksliai nenustatytu laiku, veikdami bendrininkų grupe su asmeniu, dėl kurio byla išskirta, turėdami bendrą sumanymą įgyti, laikyti ir gabenti kontrabandos būdu labai didelį kiekį narkotinės medžiagos – kanapių (antžeminių dalių), M. K. subūrus bendrininkų grupę, kurios nariai buvo jis pats, P. K., R. L. ir asmuo, dėl kurio byla išskirta, parengė nusikalstamos veikos planą ir tarp narių paskirstė vaidmenis tokiomis aplinkybėmis: M. K. organizavo neteisėtą labai didelio kiekio narkotinės medžiagos įgijimą, laikymą ir gabenimą kontrabandos būdu; R. L. organizavo labai didelio kiekio narkotinės medžiagos įgijimą; P. K. pavedė įtraukti į bendrininkų grupės veiklą asmenį, dėl kurio byla išskirta, ir kartu su juo automobiliu „Škoda Octavia“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), kurio bagažinėje, dujų balione, buvo iš anksto įrengta slėptuvė, atvykti į Nyderlandų Karalystę, kur sudėjus narkotines medžiagas ir asmeniui, dėl kurio byla išskirta, išvykus į Lietuvos Respubliką palaikyti ryšio su pastaruoju, o jam atvykus, perimti minėtą automobilį su jame paslėptomis narkotinėmis medžiagomis; asmeniui, dėl kurio byla išskirta, pavedė su P. K. minėtu automobiliu, kurio bagažinėje, dujų balione, buvo iš anksto įrengta slėptuvė, atvykti į Nyderlandų Karalystę, o sudėjus narkotines medžiagas į automobilį, jas kontrabandos būdu pergabenti į Lietuvos Respubliką. Vykdant suplanuotą nusikalstamą veiką, 2017 m. gegužės 13 d. R. L. ir M. K. iš Lietuvos Respublikos automobiliu „Škoda Octavia“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) išvyko į Nyderlandų Karalystę, kur nenustatytoje vietoje iš kito nenustatyto asmens nuo 2017 m. gegužės 14 d. iki 2017 m. gegužės 17 d., tiksliai nenustatytu laiku, neteisėtai, turėdami tikslą parduoti ar kitaip platinti, už 23 000 Eur nupirko labai didelį kiekį – 7159,55 g narkotinės medžiagos – kanapių (antžeminių dalių), po to apie tai pranešė P. K. P. K. 2017 m. gegužės 17 d. kartu su asmeniu, dėl kurio byla išskirta, iš Lietuvos Respublikos automobiliu „Škoda Octavia“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), kurio bagažinėje, dujų balione, buvo iš anksto įrengta slėptuvė, išvyko į Nyderlandų Karalystę, kur nuo 2017 m. gegužės 18 d. iki 2017 m. gegužės 19 d. susitiko su M. K. ir R. L. bei, veikdami bendrai, minėtame automobilyje įrengtoje slėptuvėje paslėpė prieš tai įgytą narkotinę medžiagą – kanapes (antžemines dalis). Paskui P. K., R. L. bei M. K. automobiliu „Škoda Octavia“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) išvyko į Lietuvos Respubliką, o kelių valandų skirtumu iš paskos automobiliu „Škoda Octavia“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) iš Nyderlandų Karalystės per Vokietijos Federacinės Respublikos, Lenkijos Respublikos teritorijas išvyko asmuo, dėl kurio byla išskirta, ir 2017 m. gegužės 20 d. per Lietuvos Respublikos valstybės sieną neteisėtai atgabeno labai didelį kiekį narkotinės medžiagos – kanapių (antžeminių dalių). Vėliau tą pačią

dieną apie 20 val. P. K. pasitiko automobilį Vilniaus mieste ir palydėjo iki Vilniaus r., (duomenys neskelbtini), kur P. K. ir asmuo, dėl kurio byla išskirta, automobilį „Škoda Octavia“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) perdavė M. K., o šis automobilį atgabeno ir pastatė prie savo sugyventinei K. V. priklausančio namo Vilniaus r., (duomenys neskelbtini). Taip P. K., M. K. bei R. L. nuo 2017 m. gegužės 20 d. 20.28 val. minėtoje vietoje, automobilyje „Škoda Octavia“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), turėdami tikslą parduoti ar kitaip platinti, neteisėtai laikė labai didelį kiekį narkotinių medžiagų – kanapių (antžeminių dalių), kol 2017 m. gegužės 20 d. apie 23.40 val. įvykio vietos apžiūros metu nurodytas automobilis buvo rastas ir paimtas policijos pareigūnų.

2. Be to, M. K. kaltintas pagal BK 300 straipsnio 2 dalį tuo, kad nuo tiksliai nenustatyto laiko iki 2017 m. gegužės 21 d. 23.05 val. Elektrėnų sav., (duomenys neskelbtini), laikė netikrą vairuotojo pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini).

II. APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMO NUOSPRENDŽIO ESMĖ

3. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad nuteistųjų R. L., P. K. ir M. K. padaryta didelio kiekio narkotinių medžiagų – kanapių (antžeminių dalių) kontrabanda nepagrįstai pripažinta kaip padaryta veikiant organizuota grupe, todėl nuteistųjų veikas perkvalifikavo iš BK 25 straipsnio 3 dalies, 199 straipsnio 3 dalies, 260 straipsnio 3 dalies į BK 199 straipsnio 3 dalį, 260 straipsnio 3 dalį, nurodydamas, kad jie kaltinime aprašytas nusikalstamas veikas padarė veikdami paprasta bendrininkų grupe. Atsižvelgdamas į tai, kad perkvalifikavus nuteistųjų veikas buvo sumažinta neteisėtų veiksmų apimtis ir pavojingumas, taip pat į tai, kad nuteistieji davė išsamius parodymus, kuriais remiantis buvo nustatytos bylai teisingai išspręsti reikšmingos aplinkybės, teismas nusprendė nuteistiesiems už nusikaltimo, nustatyto BK 260 straipsnio 3 dalyje, padarymą skirti mažesnes bausmes nei šio straipsnio sankcijoje nurodytas galimos skirti bausmės vidurkis arba minimalią sankcijoje nurodytą bausmę. Apeliacinės instancijos teismas nurodė ir tai, kad M. K. padarytos nusikalstamos veikos, nustatytos BK 300 straipsnio 2 dalyje, pavojingumas yra nominalus ir nesiekia tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga jį už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nustatyta bausme.

III. KASACINIO SKUNDO ARGUMENTAI

4. Kasaciniu skundu Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiasis prokuroras N. Puškorius prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį be pakeitimų. Prokuroras skunde nurodo:

4.1. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl organizuotos grupės požymių nuteistųjų R. L., P. K. ir M. K. veiksmuose buvimo, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą (BK 25 straipsnio 3 dalį). Prokuroras, aptardamas BK bendrosios dalies nuostatas dėl bendrininkavimo, kasacinės instancijos teismo praktiką dėl organizuotos grupės požymių nustatymo ir šioje byloje teismų nustatytas aplinkybes, nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvadomis, kad nuteistųjų R. L., P. K. ir M. K. nusikalstama veika nepagrįstai buvo pripažinta kaip padaryta veikiant organizuota grupe ir kad nuteistieji kaltinime aprašytas nusikalstamas veikas padarė veikdami paprasta bendrininkų grupe (BK 25 straipsnio 2 dalis). Prokuroro teigimu, pagal byloje nustatytas aplinkybes, pilnamečiai ir turintys vidurinį išsilavinimą nuteistieji M. K., P. K. ir R. L. negalėjo nesuvokti, kad dalyvavo organizuotos grupės veikloje, nes žodiniais susitarimais bei konkliudentiniais veiksmais susitarė daryti sunkų ir labai sunkų nusikaltimus, kiekvienas jų grupės narys, darydamas nusikaltimą, atliko tam tikrą užduotį ar turėjo skirtingą vaidmenį, realizavo vieną nusikalstamą sumanymą kontrabandos būdu atgabenti į Lietuvos Respubliką labai didelį kiekį narkotinės medžiagos, ją išplatinti, gauti pelną ir juo pasidalyti, nusikalstamų veikų padarymo mechanizmas buvo sudėtingas, reikalaujantis jų tvirtų, kelis mėnesius besitęsiančių, nevienalaikių nusikalstamų ryšių. Dėl to pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į nustatytą kaltininkų organizuotumo lygį, įvertinęs jų suvokimą priklausant organizuotai grupei, nuteistųjų veiksmus teisingai kvalifikavo pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 199 straipsnio 3 dalį, 260 straipsnio 3 dalį.

4.2. Apeliacinės instancijos teismas, atleisdamas M. K. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 300 straipsnio 2 dalį, netinkamai taikė BK 37 straipsnį. Prokuroro teigimu, M. K. yra teistas du kartus už neteisėtą disponavimą akcizais apmokestinamomis prekėmis, o šioje byloje pripažintas kaltu dėl labai didelio kiekio narkotinės medžiagos kontrabandos. Šios nusikalstamos veikos padarytos naudojant transporto priemones – M. K. skirtinguose automobiliuose neteisėtai gabeno akcizais apmokestinamas prekes ir narkotines medžiagas. Taigi, vairuotojo pažymėjimas nuteistajam M. K. reikalingas

nusikaltimams daryti. Teismo posėdyje apžiūrėjus suklastotą vairuotojo pažymėjimą teismui nekilo abejonių, kad jo kokybė yra pakankamai gera, kad jį galima būtų naudoti kaip tikrą ir esant būtinumui panaudoti.

4.3. Apeliacinės instancijos teismas, pakeisdamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistiesiems M. K., P. K. ir R. L. paskirtas bausmes ir paskirdamas jiems mažesnes bausmes nei šio straipsnio sankcijoje nurodytas galimos skirti bausmės vidurkis arba minimalią sankcijoje nurodytą bausmę, pažeidė BK 41 ir 54 straipsniuose nustatytas bausmių skyrimo nuostatas.

IV. KASACINĖS INSTANCIJOS TEISMO ARGUMENTAI IR IŠVADOS

5. Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiojo prokuroro N. Puškoriaus kasacinis skundas atmestinas.

Dėl organizuotos grupės požymio (BK 25 straipsnio 3 dalis)

6. Prokuroras kasaciniame skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas, jog nuteistieji M. K., P. K. ir R. L. jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas, nustatytas BK 199 straipsnio 3 dalyje, 260 straipsnio 3 dalyje, padarė veikdami bendrininkų grupe (BK 25 straipsnio 2 dalis), netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Kasatoriaus teigimu, pagal byloje nustatytas aplinkybes nuteistųjų veikos pirmosios instancijos teismo buvo pagrįstai pripažintos padarytomis veikiant organizuota grupe (BK 25 straipsnio 3 dalis).

7. Pagal BK 24 straipsnio 1 dalį bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių BK 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Objektyvieji bendrininkavimo požymiai yra kelių asmenų dalyvavimas padarant nusikalstamą veiką ir jų veikos bendrumas, subjektyvieji – tyčia (savo veiksmų bendrumo suvokimas) ir susitarimas daryti nusikalstamą veiką. Atsižvelgiant į bendrininkų tarpusavio susitarimo pobūdį, jų ryšius, veiksmų bendrumą, suderinamumo lygį, organizuotumo laipsnį, išskiriamos šios bendrininkavimo formos: bendrininkų grupė, organizuota grupė, nusikalstamas susivienijimas. Bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai (BK 25 straipsnio 2 dalis); organizuota grupė – kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria daryti kelis nusikaltimus arba vieną apysunkį, sunkų ar labai sunkų nusikaltimą ir kiekvienas grupės narys, darydamas nusikaltimą, atlieka tam tikrą užduotį ar turi skirtingą vaidmenį (BK 25 straipsnio 3 dalis).

8. Teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad, sprendžiant organizuotos grupės buvimo klausimą, atsižvelgiama į apgalvotos nusikalstamos veikos mechanizmo sudėtingumą, veikų padarymo intensyvumą, narių pasiskirstymą vaidmenimis, kiekvieno iš bendrininkų konkrečios užduoties atlikimą siekiant bendro tikslo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-403/2011, 2K-453/2012, 2K-35/2013). Organizuotą grupę, be susitarimo ir tyčios požymių, išskiria būtent vaidmenų ar užduočių pasiskirstymas, kuriam būdingas nevienlaikiškumas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-304-942/2015). Nors organizuotai grupei būdingas išankstinis susitarimas, tačiau jis turi pasižymėti nelaikinumu, negali būti vienkartinio pobūdžio, taip pat turi būti nustatytas pastovumas, pasireiškiantis grupės nusikalstamų ryšių ilgalaikiškumu ir tvirtumu, o paprasto bendrininkavimo atveju susitarimas gali įvykti bet kuriuo metu. Sprendžiant klausimą dėl organizuotos grupės buvimo, būtina atsižvelgti į rengto ar padaryto nusikaltimo pobūdį ir sudėtingumą, ar grupės nariai aptarė jo padarymo būdą, vietą, laiką ir kitus svarbius momentus, susitarė dėl kiekvieno užduoties ar vaidmens, numatė priemones, padedančias paslėpti nusikaltimo pėdsakus bei išvengti atsakomybės, ir pan. Atribojant organizuotą grupę nuo bendrininkų grupės, turi būti vertinamas organizuotumo lygis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-70/2014, 2K-159-746/2015, 2K-297-942/2017). Teismų praktikoje taip pat akcentuota, kad svarbus aspektas sprendžiant klausimą dėl organizuotos grupės buvimo yra asmens, dalyvaujančio nusikaltime, suvokimas priklausant grupei, turinčiai tikslą daryti nusikaltimus, t. y. svarbu, kad asmuo suvoktų priklausąs tokiai grupei (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-304-942/2015, 2K-7-29-942/2016, 2K-109-746/2017).

9. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad nuteistieji M. K., P. K. ir R. L., veikdami bendrai su ne mažiau nei dar vienu nenustatytu asmeniu, dėl kurio byla išskirta, įvykdė nusikalstamas veikas, nurodytas BK 199 straipsnio 3 dalyje, 260 straipsnio 3 dalyje. Nagrinėjant šią bylą tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teisme buvo keliamas klausimas dėl nuteistųjų bendrininkavimo formos (bendrininkų ar organizuotos grupės). Nors pirmosios instancijos teismas sutiko su

kaltinamajame akte pateiktu nusikalstamų veikų, kaip padarytų veikiant organizuota grupe, kvalifikavimu, tačiau nuosprendyje išsamių motyvų, pagrindžiančių organizuotos grupės buvimą, neišdėstė. Teismas neatsižvelgė į teismų praktikoje pateiktus išaiškinimus dėl bendrininkų ir organizuotos grupės atskyrimo ir apsiribojo deklaratyvia išvada, kad nuteistųjų veikimą organizuota grupe pagrindžia teismo aprašyti nuteistųjų veiksmai, kurie rodo kiekvieną turėjus skirtingą vaidmenį ir užduotis. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas, pagal byloje nustatytas aplinkybes spręsdamas dėl organizuotos grupės buvimo (nebuvimo), pirmiau nurodytas BK 24, 25 straipsnių nuostatas aiškino, taikė ir faktines bylos aplinkybes vertino tinkamai, nenukrypdamas nuo teismų praktikos, todėl pripažindamas, kad nuteistieji jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas padarė veikdami bendrininkų grupe, priešingai nei teigiama prokuroro kasaciniame skunde, baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadarė.

10. Kaip matyti iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinio, šis teismas, įvertinęs byloje nustatytas nuteistiesiems inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, atsižvelgdamas į nuteistųjų pasirengimą daryti nusikalstamas veikas ir jų organizuotumo lygį (kaltininkų ryšių pastovumą, nusikalstamų veikų mechanizmo sudėtingumą, vaidmenų ar užduočių laikinumą, vieno nusikalstamo sumanymo realizavimą ir pan.), nustatytą pagal šios bylos aplinkybes, įvertinęs nuteistųjų suvokimą (nesuvokimą) priklausant organizuotai grupei, padarė pagrįstą išvadą, kad nuteistųjų veikoje organizuotos grupės požymis nenustatytas. Nepagrįsti kasatoriaus argumentai, kad organizuotos grupės požymį nuteistųjų veikoje patvirtina išslaptinti kriminalinės žvalgybos tyrimo duomenys, iš kurių matyti, kad dar gerokai anksčiau iki nuteistųjų sulaikymo buvo disponuojama informacija, jog M. K. ir P. K. galimai organizuoja didelio kiekio narkotinių medžiagų kontrabandą į Lietuvą; taip pat aplinkybės, kad nuteistieji turėjo bendrą sumanymą ir kiekvienas iš jų atliko tam tikrą užduotį ar turėjo skirtingą vaidmenį. Pažymėtina, kad nors iš anksto numatytas detalus nusikalstamos veikos padarymo planas, glaudžių ryšių tarp bendrininkų nustatymas, vaidmenų pasiskirstymas ir kt. nėra būtini bendrininkų grupės požymiai, tačiau bendrininkų grupės nariai taip pat gali tarpusavyje susitarti dėl numatytos bendros nusikalstamos veikos darymo, dėl jos padarymo būdų, priemonių, įrankių, dėl pasinaudojimo nusikalstamais padariniais, jų slėpimo ir kt. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-160-303/2018). Šioje byloje nenustačius organizuotai grupei būdingo aukštesnio (nei bendrininkų grupėje) organizuotumo lygio, bendrai nusikalstamai veikai daryti suformuotų tarp bendrininkų tvirtų, besitęsiančių nusikalstamų ryšių, jų suvokimo priklausant asmenų grupei, atitinkančiai organizuotos grupės pobūdį, vien pagal pirmiau nurodytus ir iš esmės tiek bendrininkų, tiek ir organizuotai grupei būdingus (nors, kaip minėta, bendrininkų grupei nebūtinus) požymius konstatuoti organizuotos grupės buvimą negalima. Apeliacinės instancijos teismas aiškiai motyvavo, kodėl sprendė, kad byloje surinkti duomenys nesudaro pagrindo teigti, jog nuteistieji M. K., P. K. ir R. L. būtų tapatinęsi su dalyvavimu organizuotos grupės veikloje, ir kodėl padarė išvadą, jog byloje nėra duomenų apie tvirtus, besitęsiančius, nevienlaikiškus jų nusikalstamus ryšius. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje surinkti duomenys rodo, kad visi nuteistieji veikė kartu, bendrai atlikdami narkotinių medžiagų kontrabandos veiksmus, t. y. veikė kaip bendravykdžiai. Taigi, atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, atmestinas kaip nepagrįstas kasatoriaus teiginys, kad nuteistieji negalėjo nesuvokti, jog dalyvavo organizuotos grupės veikloje.

11. Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pagal byloje nustatytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas, kvalifikuodamas nuteistųjų M. K., P. K. ir R. L. nusikalstamas veikas kaip padarytas bendrininkų grupe, tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Dėl BK 37 straipsnio taikymo

12. Kasatorius skunde taip pat nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas M. K. padarytą nusikalstamą veiką, nustatytą BK 300 straipsnio 2 dalyje, pripažindamas mažareikšme netinkamai pritaikė BK 37 straipsnį.

13. Pagal BK 300 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas, be kita ko, laikė, gabeno, siuntė, panaudojo ar realizavo žinomai netikrą ar žinomai suklastotą tikrą asmens tapatybės kortelę, pasą, vairuotojo pažymėjimą ar valstybinio socialinio draudimo pažymėjimą. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu M. K. buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 300 straipsnio 2 dalį už tai, kad laikė netikrą vairuotojo pažymėjimą. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog pagal byloje nustatytas aplinkybes M. K. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 300 straipsnio 2 dalį, tačiau M. K. padarytą nusikalstamą veiką apeliacinės instancijos teismas pripažino mažareikšme ir, vadovaudamasis BK 37 straipsniu, jį nuo baudžiamosios atsakomybės atleido.

14. BK 37 straipsnyje nustatyta, kad padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme. Sprendžiant klausimą dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, atsižvelgiama tiek į objektyvias, tiek į subjektyvias padarytos veikos aplinkybes. Objektyvusis veikos mažareikšmiškumo kriterijus reiškia, kad nusikalstama veika nesukėlė realios žalos baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms arba padaryta žala nežymi. Subjektyvusis kriterijus parodo kaltininko tyčios kryptingumą, jo tikslus, motyvus.

15. Kasacinės instancijos teismas, aiškindamas BK 37 straipsnio nuostatų taikymą, yra pažymėjęs, kad atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo yra teismo teisė, bet ne pareiga, todėl teismas, ad hoc (konkrečioje situacijoje) įvertinęs visus objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, atspindinčius padaryto nusikaltimo pavojingumą, žalos dydį, dalyką, kaltininko atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės tikslingumą ir pan., sprendžia, ar atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės nurodytu pagrindu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-364/2013, 2K-231-976/2017, 2K-169-689/2018 ir kt.).

16. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad nusikaltimą galima pripažinti mažareikšmiu tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme nurodytus nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kažkurių iš jų ypatumo teismas padaro išvadą, kad veikos pavojingumas nėra didelis ir nėra tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nustatyta bausme (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-409/2011, 2K-416/2012, 2K-154/2013, 2K-364/2013, 2K-153-942/2016, 2K-413-895/2016, 2K-93-788/2017 ir kt.).

17. Teismų praktikoje taip pat yra pasisakyta, kad jei veika turi konkrečios nusikaltimo sudėties požymių, tačiau iš esmės nepadaro žalos baudžiamojo įstatymo saugomiems visuomeniniams santykiams arba kitiems teisiniams gėriams ar nesukelia realaus pavojaus tokiai žalai atsirasti, tokia veika vertintina kaip nereikšminga baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms, t. y. pripažįstama mažareikšme. Taigi, net ir padaręs nusikalstamą veiką, asmuo teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme (BK 37 straipsnis). Vadinasi, pagal šį BK straipsnį kaltininkas gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jei jo padarytoje veikoje yra visi konkretaus nusikaltimo sudėties požymiai, tačiau šie požymiai (ar kai kurie iš jų) egzistuoja tik formaliai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-449/2012, 2K-180-693/2015, 2K-271-648/2015, 2K-413-895/2016, 2K-230-697/2017 ir kt.).

18. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad BK 300 straipsnyje esanti teisės norma saugo valdymo tvarką, dokumentų ir juose esančių įrašų tikrumą, informacijos dokumente patikimumą ir taip užtikrina normalią, teisingą dokumentų apyvartą. Nors BK 300 straipsnio 2 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos sudėtis yra formalioji, t. y. nereikalauja padarinių atsiradimo, tačiau kiekviena nusikalstama veika yra pažeidžiamos baudžiamaisiais įstatymais saugomos visuomenės vertybės, taigi ir dokumentų klastojimu yra didesniu ar mažesniu mastu pažeidžiami saugomi teisiniai santykiai. Apie žalą šiai baudžiamojo įstatymo saugomai vertybei, taigi ir apie padarytos veikos pavojingumą, turi būti sprendžiama atsižvelgiant į kiekvieno konkretaus atvejo aplinkybes, baudžiamosios atsakomybės taikymo negali lemti vien tik suklastoto dokumento egzistavimas, o veikos pavojingumas negali būti preziumuojamas. Baudžiamosios atsakomybės klausimas tokiais atvejais spręstinas nustatant, ar veika realiai yra kėsinamasi į valdymo tvarką, ar dėl tokios veikos jai padaroma žala arba kyla tokios žalos atsiradimo grėsmė, šiuo atveju būtina nustatyti, ar tikrovės neatitinkančios informacijos įrašymas į tikrus dokumentus sukėlė teisiškai reikšmingas pasekmes ir pažeidė asmenų teises ar interesus.

19. Byloje nustatyta, kad M. K. netikrą vairuotojo pažymėjimą laikė rankinėje kartu su kitais dokumentais ir daiktais – jam išduotu Lietuvos Respublikos piliečio pasu, tikru vairuotojo pažymėjimu ir banko kortele. Lietuvos teismo ekspertizės centro 2017 m. liepos 14 d. specialisto išvadoje Nr. 11-1373 (17) konstatuota, kad minėtas netikras vairuotojo pažymėjimas yra pagamintas ne pagal tokio dokumento gamybos reikalavimus – tai buvo balto plastiko kortelė, ant kurios užklijuoti keli lipnių plėvelių sluoksniai su spalvinio rašalinio spausdinimo būdu išspausdintu blanko vaizdu ir duomenimis, bei imituojant holograminę apsaugą ir kinegramą. Apžiūrėjęs ir įvertinęs šį netikrą vairuotojo pažymėjimą, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad jo kokybė yra pakankamai gera, jog jį būtų galima panaudoti kaip tikrą. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas M. K. baudžiamosios atsakomybės pagal BK 300 straipsnio 2 dalį klausimą ir vertindamas jo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, tokio galimo pavojaus neįžvelgė. Apeliacinės instancijos teismas teisingai atkreipė dėmesį į tai, kad byloje nėra duomenų, jog dėl netikro vairuotojo pažymėjimo laikymo kilo reikšmingi neigiami padariniai asmens ar viešosioms vertybėms ir nebuvo nustatytas joks realus pavojus valstybės ir (ar) savivaldybės institucijų teisėms ir

teisėtiems interesams. Kasatorius skunde nurodo, kad M. K. padaryta nusikalstama veika negali būti pripažįstama mažareikšme dėl to, jog toks vairuotojo pažymėjimas jam galimai yra reikalingas nusikaltimams daryti, nes jis tiek praeityje, tiek šioje byloje nuteistas už nusikalstamas veikas, kurias padarė naudodamasis transporto priemonėmis. Tačiau byloje nenustatyta, kad M. K. minėtu netikru vairuotojo pažymėjimu būtų pasinaudojęs darydamas nusikalstamas veikas, be to, kaip matyti iš bylos medžiagos, šioje byloje jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo metu jis turėjo ir tikrą (galiojantį) vairuotojo pažymėjimą (1 t., b. l. 160; 6 t., b. l. 104). Šiame kontekste pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį ir į tai, kad byloje nebuvo paneigta M. K. versija, jog netikrą vairuotojo pažymėjimą jis gavo dovanų ir su savimi nešiojosi tik kaip suvenyrą.

20. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nagrinėjamoje byloje nustatytas aplinkybes, pritaria apeliacinės instancijos teismo išvadai, kad šiuo konkrečiu atveju M. K. padaryta veika pagal objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių turinį, jų pasireiškimą nėra pasiekusi tokio pavojingumo laipsnio, kad, vertinant ją pagal protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitų bendrųjų teisės principų nuostatas, būtų pagrįstas baudžiamojo pobūdžio priemonių taikymas.

21. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai pritaikė BK 37 straipsnį ir M. K. nuo baudžiamosios atsakomybės pagrįstai atleido.

Dėl nuteistiesiems paskirtų bausmių

22. Kasatorius, nesutikdamas su apeliacinės instancijos teismo nuteistiesiems M. K., P. K. ir R. L. paskirtomis bausmėmis, teigia, kad teismas, skirdamas nuteistiesiems bausmes, netinkamai taikė BK 41, 54 straipsnių nuostatas.

23. Pagal BK 54 straipsnio, reglamentuojančio bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, 2 dalį teismas, skirdamas bausmę, turi atsižvelgti į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Teismas, skirdamas bausmę, taip pat atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Be to, teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys). Individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, t. y. nė vienai iš šių aplinkybių neturi būti suteikiama išskirtinė, dominuojanti reikšmė.

24. Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas, perkvalifikavęs nuteistųjų M. K., P. K. ir R. L. nusikalstamas veikas, iš naujo skirdamas jiems tiek bausmes pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, tiek subendrintas galutines bausmes, išsamiai ir motyvuotai argumentavo, kokios aplinkybės lėmė nuteistiesiems paskirtų bausmių dydį. Teismas motyvuotai nurodė, kodėl nuteistiesiems pagal BK 260 straipsnio 3 dalį paskirtos bausmės yra mažesnės nei šio straipsnio sankcijoje nurodytas galimos skirti bausmės vidurkis arba minimali sankcijoje nurodyta bausmė, atsižvelgdamas į tai, kad perkvalifikavus nuteistųjų nusikalstamas veikas sumažėjo nuteistųjų atliktų neteisėtų veiksmų apimtis ir pavojingumas, į BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus (nusikalstamos veikos pavojingumą, jos pobūdį ir stadiją, kaltės formą ir rūšį, kiekvieno iš nuteistųjų asmenybę, jų atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad pripažino kaltę, nuoširdžiai gailisi dėl padaryto nusikaltimo (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), ir atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad nusikalto veikdami bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas)), taip pat į tai, kad nuteistieji davė išsamius parodymus, kuriais remiantis buvo nustatytos bylai teisingai išspręsti reikšmingos aplinkybės.

25. Teisėjų kolegijos vertinimu, skirdamas bausmes nuteistiesiems apeliacinės instancijos teismas atsižvelgė į visas bausmei skirti reikšmingas aplinkybes ir baudžiamojo įstatymo bendrosios dalies (BK 54 straipsnio 2 dalies, 61 straipsnio) nuostatų nepažeidė. Pagal BK 260 straipsnio 3 dalį nuteistiesiems paskirtosios bausmės atitinka šios normos sankcijoje nustatytą bausmės dydį ir yra tinkamai individualizuotos. Taigi nėra teisinio pagrindo konstatuoti netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą.

26. Nenustačius apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio panaikinimo ir pakeitimo BPK 369 straipsnyje nustatytų pagrindų, kasacinis skundas negali būti tenkinamas.


n u t a r i a :

Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Nėrijaus Puškoriaus kasacinį skundą atmesti.

TEISĖJOS DALIA BAJERČIŪTĖ

GABRIELĖ JUODKAITĖ-GRANSKIENĖ

AUDRONĖ KARTANIENĖ_______________________




NUTARTIS



susipažinusi su 2019 m. gegužės 30 d. gautu pareiškėjo A. P. kasaciniu skundu dėl Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 11 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė :

Pareiškėjas A. P. padavė kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 11 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo A. P. pareiškimą dėl palikimo priėmimo fakto nustatymo ir suinteresuotų asmenų G. P. ir D. B., atstovaujamos įstatyminės atstovės C. P., prašymą atnaujinti praleistą terminą palikimui priimti, suinteresuoti asmenys – B. K., L. M., D. S., V. P., C. P., Lietuvos valstybė, atstovaujama VĮ Turto banko, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, išvadą teikianti institucija – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Kasacinis skundas paduodamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose įtvirtintais kasacijos pagrindais.


Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=090af5e099be11e9ae2e9d61b1f977b3

buvus pažeistą materialinės ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą bei argumentuotai pagrįsti, kad teisės pažeidimas, į kurį apeliuojama, yra toks svarbus, kad turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, o taip pat, kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui.


Pareiškėjo A. P. paduotame kasaciniame skunde teigiama, kad teismas netinkamai taikė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 5.50 straipsnio 1 ir 2 dalis, CPK 293 straipsnio 1 punktą, 185 straipsnio 1 ir 2 dalis ir 178 straipsnį, nes nepagrįstai atnaujino terminą pareiškėjoms priimti palikimą. Aplinkybė, kad kasatorius priėmė palikimą pradėdamas jį faktiškai valdyti, teismo nebuvo tinkamai įvertinta. Taip pat teigiama, kad teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos.



Atkreiptinas kasatoriaus dėmesys, kad kasaciniame skunde nurodyti nevisi suinteresuoti asmenys.Atsisakius priimti kasacinį skundą, nespręstinas klausimas dėl skundžiamo procesinio sprendimo vykdymo stabdymo;

grąžintinas už kasacinį skundą sumokėtas žyminis mokestis (CPK 350 straipsnio 4 dalis).Teisėjų atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 350 straipsnio 2 dalies 3, 4

punktais ir 4 dalimi,

n u t a r i a :

Kasacinį skundą atsisakyti priimti.Grąžinti pareiškėjui A. P., a. k. (duomenys neskelbtini) 112 Eur (vieno šimto dvylikos eurų) dydžio žyminį mokestį,

sumokėtą 2019 m. gegužės 29 d. Perlo terminale.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.


DALIA VASARIENĖ



https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=eb2fd54099bd11e9ae2e9d61b1f977b3



NUTARTIS



susipažinusi su 2019 m. birželio 4 d. gautu atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Komunalinių paslaugų centras“ kasaciniu skundu dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 27 d. sprendimo peržiūrėjimo,

n u s t a t ė :

Atsakovė uždaroji akcinė bendrovė „Komunalinių paslaugų centras“ padavė kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 27 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Statybos ir restauravimo darbai“ ieškinį atsakovei UAB „Komunalinių paslaugų centras“ dėl skolos priteisimo, ir atsakovės UAB „Komunalinių paslaugų centras“ priešieškinį ieškovei „Statybos ir restauravimo darbai“ dėl delspinigių priteisimo, trečiasis asmuo viešoji įstaiga „Būsto energijos taupymo agentūra“. Kasacinis skundas paduodamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose įtvirtintais kasacijos pagrindais.




Paduotame kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai teismas netinkamai taikė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CK) 6.193, 6.228 ir 6.223 straipsnių nuostatas, nes netinkamai aiškino tarp šalių sudarytų sutarčių nuostatas, kas sąlygojo nepagrįstų išvadų priėmimą ir neteisingą priešieškinio reikalavimų išsprendimą. Pažeisdami sutarties laisvės principo esmę bei materialinės teisės normas, reglamentuojančias netesybų sumažinimą bei mišrią kaltę (CK 6.73 straipsnio 2 dalis, 6.248 straipsnio 4 dalis), nukrypdami nuo suformuotos kasacinio teismo praktikos, teismai neteisingai

išsprendė delspinigių sumažinimo klausimą, taip pat pažeisdami materialinės teisės normas (CK 6.200, 6.691 straipsniai), reglamentuojančias šalių bendradarbiavimo (kooperavimosi) pareigą statybos darbų vykdymo metu bei procesinės teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą (CPK 176 – 178 straipsniai, 185 straipsnis), neteisingai sprendė dėl atsakovės nepakankamo bendradarbiavimo ir jos kaltės bei su tuo susijusių padarinių, kas sąlygojo neteisingą netesybų sumažinimą.





n u t a r i a :

Kasacinį skundą atsisakyti priimti.Grąžinti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Komunalinių paslaugų centras“, į. k. 301846604, 764 Eur (septynių

šimtų šešiasdešimt keturių eurų) dydžio žyminį mokestį, sumokėtą 2019 m. birželio 3 d. Luminor Bank AS, dokumento Nr. 373095.

Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.


DALIA VASARIENĖ





NUTARTIS

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=f90c1ca099bd11e9ae2e9d61b1f977b3



susipažinusi su 2019 m. birželio 5 d. gautu ieškovės S. P. kasaciniu skundu dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 5 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė :

Ieškovė S. P. padavė kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 5 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės S. P. ieškinį atsakovei Kauno miesto savivaldybei dėl gyvenamosios patalpos privatizavimo lengvatinėmis sąlygomis ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos dėl valstybinės žemės nuomos ne aukciono tvarka nutraukimo prieš terminą pripažinimo negaliojančius, tretieji asmenys valstybės įmonės „Turto bankas“ ir Kauno miesto savivaldybė. Kasacinis skundas paduodamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose įtvirtintais kasacijos pagrindais.



Paduotame kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai netinkamai vertino įrodymus, netinkamai taikė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 5.1 straipsnį, nes sprendė, kad ieškovė nepaveldėjo reikalavimo teisės, nors ši teisė yra turtinė, todėl paveldima. Taip pat teismai netinkamai nustatė ieškinio senaties termino pradžią, siedami ją su nuomos sutarties sudarymu.

Teisėjų atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, teismų procesinių sprendimų motyvais ir jų pagrindų padarytomis išvadomis, daro išvadą, kad kasacinio skundo argumentai nepatvirtina CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kriterijų kasacijai. Kasaciniame skunde neužtenka vien tik nurodyti, kad teismas, kasatoriaus nuomone, pažeidė teisės normas, šiuos teiginius būtina pagrįsti kasacijos pagrindą atskleidžiančiais teisiniais argumentais, o šiuo atveju kasacinio skundo argumentai yra faktinio pobūdžio, susiję su faktinių aplinkybių nustatymu ir vertinimu, tačiau jais nepagrindžiama, jog egzistuoja teisinis pagrindas peržiūrėti bylą kasacine tvarka.




n u t a r i a :

Kasacinį skundą atsisakyti priimti.Grąžinti ieškovei S. P., a. k. (duomenys neskelbtini) 75 Eur (septyniasdešimt penkių eurų) dydžio žyminį mokestį,

sumokėtą 2019 m. birželio 5 d. AB „Lietuvos paštas“.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.


DALIA VASARIENĖ





NUTARTIS



susipažinusi su 2019 m. birželio 3 d. gautu atsakovės V. K. kasaciniu skundu dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 19 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė :

Atsakovė V. K. padavė kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 19 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo R. R. ieškinį atsakovei V. K. dėl faktinės santuokos pripažinimo jungtinės veiklos sutartimi, siekiant sukurti šeimą ir bendrą dalinę nuosavybę, turto pripažinimo bendraja daline nuosavybe ir atidalijimo ir bendrosios dalinės nuosavybės. Kasacinis skundas paduodamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 ir 3 punktuose įtvirtintais kasacijos pagrindais.


Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialinės ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą bei argumentuotai pagrįsti, kad teisės pažeidimas, į kurį apeliuojama, yra toks svarbus, kad turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, o taip pat, kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=061b28f099be11e9ae2e9d61b1f977b3

sprendimo (nutarties) priėmimui.Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti

konkrečią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, suformuotą bylose, kurių faktinės aplinkybės yra analogiškos ar iš esmės panašios į bylos, kurioje priimtas teismo sprendimas (nutartis) skundžiamas kasacine tvarka, bei argumentuotai pagrįsti, kad teismas skundžiamame procesiniame sprendime nukrypo nuo tokios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Tai daroma analizuojant apskųstuose teismų sprendimuose išdėstytus teisinius motyvus ir juos lyginant su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės taikymo ir aiškinimo praktika.

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti konkrečią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą teisės aiškinimo ir taikymo praktiką bei argumentuotai pagrįsti, kad ši praktika nagrinėjamoje byloje ginčijamu teisės klausimu yra nevienoda.

Kasatorė V. K. kasacinį skundą grindžia argumentais, kad teismai netinkamai vertino įrodymus ir klaidingai nustatė, kad šalys kartu gyveno. Nors teismai sprendė, kad tarp šalių buvo sudaryta jungtinės veiklos sutartis pastatyti namą, tačiau ji turėjo būti sudaryta notarine forma, o jos nesilaikymas daro sandorį negaliojančiu, teigiama, kad teismai, vertindami ieškovo galimybes prisidėti prie ginčo namo statybos, netinkamai taikė CPK 185 straipsnio 1 dalyje suformuotą įrodymų vertinimo taisyklę. Taip pat teigiama, kad teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos, be to, kasacinio teismo praktika tam tikrais aspektais yra nevienoda.

Teisėjų atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, teismų procesinių sprendimų motyvais ir jų pagrindų padarytomis išvadomis, daro išvadą, kad kasacinio skundo argumentai nepatvirtina CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kriterijų kasacijai. Kasaciniame skunde neužtenka vien tik nurodyti, kad teismas, kasatoriaus nuomone, pažeidė teisės normas, šiuos teiginius būtina pagrįsti kasacijos pagrindą atskleidžiančiais teisiniais argumentais, o šiuo atveju kasacinio skundo argumentai yra faktinio pobūdžio, susiję su faktinių aplinkybių nustatymu ir vertinimu, tačiau jais nepagrindžiama, jog egzistuoja teisinis pagrindas peržiūrėti bylą kasacine tvarka. Kasacinio skundo argumentai apie nukrypimą nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos nėra informatyvūs ir išsamūs, jais nepagrindžiamas nurodomos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos ryšis su skundžiamais teismų procesiniais sprendimais bei nepagrindžiamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodyto kasacijos pagrindo egzistavimas. Kasaciniame skunde tik abstrakčiai nurodoma, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika yra nevienoda, tačiau skunde nenurodyti teisiniai argumentai, kurie leistų daryti tokią išvadą.

Dėl nurodytų priežasčių konstatuotina, kad kasacinis skundas neatitinka CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, todėl jį atsisakytina priimti (CPK 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktai).

Atsisakius priimti kasacinį skundą nespręstinas prašymas dėl skundžiamo procesinio sprendimo vykdymo stabdymo; grąžintinas už kasacinį skundą sumokėtas žyminis mokestis (CPK 350 straipsnio 4 dalis).


n u t a r i a :

Kasacinį skundą atsisakyti priimti.Grąžinti atsakovės V. K. atstovui advokatui P. R., advokato pažymėjimo Nr. 003453, 765 Eur (septynių šimtų

šešiasdešimt penkių eurų) dydžio žyminį mokestį, sumokėtą 2019 m. birželio 4 d. per epp sistemą.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.


DALIA VASARIENĖ





NUTARTIS



susipažinusi su 2019 m. birželio 11 d. gautu ieškovo N. K. kasaciniu skundu dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 30 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė :

Ieškovo N. K. padavė kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 30 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo N. K. ieškinį atsakovei S. K. dėl bendrosios jungtinės nuosavybės padalijimo bei atsakovės S. K. priešieškinį ieškovui N. K. dėl turto pripažinimo asmenine nuosavybe. Kasacinis skundas paduodamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose įtvirtintais kasacijos pagrindais.




Paduotame kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai nepagrįstai netaikė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 3.88 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintos sutuoktinių turto bendrumo prezumpcijos, nes turtas įgytas būnant santuokoje. Taip pat teigiama, kad teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos.

Teisėjų atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, teismų procesinių sprendimų motyvais ir jų pagrindų padarytomis išvadomis, daro išvadą, kad kasacinio skundo argumentai nepatvirtina CPK 346 straipsnio 2 dalyje

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=dd83025099bd11e9ae2e9d61b1f977b3

nustatytų kriterijų kasacijai. Kasaciniame skunde neužtenka vien tik nurodyti, kad teismas, kasatoriaus nuomone, pažeidė teisės normas, šiuos teiginius būtina pagrįsti kasacijos pagrindą atskleidžiančiais teisiniais argumentais, o šiuo atveju kasacinio skundo argumentai yra faktinio pobūdžio, susiję su faktinių aplinkybių nustatymu ir vertinimu, tačiau jais nepagrindžiama, jog egzistuoja teisinis pagrindas peržiūrėti bylą kasacine tvarka. Kasacinio skundo argumentai apie nukrypimą nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos nėra informatyvūs ir išsamūs, jais nepagrindžiamas nurodomos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos ryšis su skundžiamais teismų procesiniais sprendimais bei nepagrindžiamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodyto kasacijos pagrindo egzistavimas.




n u t a r i a :

Kasacinį skundą atsisakyti priimti.Grąžinti advokatui V. M., a. k. (duomenys neskelbtini) 203 Eur (dviejų šimtų trijų eurų) dydžio žyminį mokestį,

sumokėtą 2019 m. birželio 10 d. AB „Swedbank“, mokėjimo Nr. 271.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.


DALIA VASARIENĖ





NUTARTIS



susipažinusi su 2019 m. birželio 4 d. gautu suinteresuoto asmens N. P. kasaciniu skundu dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. kovo 28 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė :

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=04a292b099be11e9ae2e9d61b1f977b3

Suinteresuotas asmuo N. P. padavė kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. kovo 28 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal bankrutavusios kredito unijos „Pajūrio kredito unija“ bankroto administratorės S. S. prašymą dėl teisės eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu buvusiems administracijos vadovams V. P. ir N. P. apribojimo. Kasacinis skundas paduodamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose įtvirtintais kasacijos pagrindais.




Paduotame kasaciniame skunde nurodoma, kad teismų sprendimai yra nepagrįsti, nes buvo netinkamai nustatytas įmonės nemokumo momentas, nebuvo aiškinamasi, dėl kokių priežasčių atsakovė nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo ir taip teismai pažeidė teisės normas bei nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos.



Atkreiptinas kasatorės dėmesys, kad kasaciniame skunde nenurodyti visi byloje dalyvaujantys asmenys.


n u t a r i a :

Kasacinį skundą atsisakyti priimti.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.


DALIA VASARIENĖ





NUTARTIS



susipažinusi su 2019 m. birželio 7 d. gautu ieškovo V. P. kasaciniu skundu dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 7 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė :

Ieškovas V. P. padavė kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 7 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. P. ieškinį atsakovei R. L. M. dėl termino palikimui priimti atnaujinimo ir paveldėjimo teisės liudijimo pripažinimo negaliojančiu, trečiasis asmuo Prienų rajono 2-ojo notarų biuro notarė R. V. Kasacinis skundas paduodamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose įtvirtintais kasacijos pagrindais.




https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=fbf24ca099bd11e9ae2e9d61b1f977b3

Paduotame kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai pažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas (CPK 176 straipsnį, 177 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnį), nes išvadą, jog terminas palikimui priimti praleistas dėl nesvarbių priežasčių, padarė nevertindamas visų į bylą pateiktų įrodymų ir argumentų, teismo išvados prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms. Taip pat teigiama, kad teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos.





n u t a r i a :

Kasacinį skundą atsisakyti priimti.Grąžinti ieškovui V. P., a. k. (duomenys neskelbtini) 37,50 Eur (trisdešimt septynių eurų 50 ct) dydžio žyminį mokestį,

sumokėtą 2019 m. birželio 5 d. Perlo terminale.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.


DALIA VASARIENĖ





NUTARTIS2019 m. birželio 20 d.

Vilnius

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=f01b241099bd11e9ae2e9d61b1f977b3


susipažinusi su 2019 m. birželio 17 d. gautu ieškovo N. S. kasaciniu skundu dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 19 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė :Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2019 m. balandžio 17 d. nutartimi

Nr. 3P-616/2019 ir 2019 m. gegužės 10 d. nutartimi Nr. 3P-749/2019 atsisakė priimti ieškovo N. S. kasacinį skundą, nustačiusios, kad jis neatitinka CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų.

Teisėjų atrankos kolegija, susipažinusi su trečią kartą ieškovo paduotu kasaciniu skundu, pažymi, kad jis iš esmės tapatus antrajam kasaciniam skundui, kurį buvo atsisakyta priimti kaip neatitinkantį CPK reikalavimų. Teisėjų atrankos kolegijos vertinimu, papildomi kasacinio skundo argumentai dėl svarbos peržiūrėti bylą kasacine tvarka nepakeitė jo turinio esmės, jais taip pat nepatvirtinamas CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų buvimas.

Teisėjų atrankos kolegija, įvertinusi kasacinio skundo argumentus, neturi pagrindo dėl jo priimtinumo daryti kitokią išvadą, nei padarė ankstesnė teisėjų atrankos kolegija.




n u t a r i a :

Kasacinį skundą atsisakyti priimti.Grąžinti N. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) 15 (penkiolika) Eur žyminio mokesčio, sumokėto 2019 m. birželio 15 d. AB

SEB bankas, mokėjimo dokumento Nr. 626.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.


DALIA VASARIENĖ





NUTARTIS

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=07805e4099be11e9ae2e9d61b1f977b3



susipažinusi su 2019 m. birželio 17 d. gautu ieškovės D. T. kasaciniu skundu dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 20 d. sprendimo peržiūrėjimo,

n u s t a t ė :

Ieškovė D. T. padavė kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 20 d. sprendimo peržiūrėjimo. Šiuo sprendimu atmestas ieškovės reikalavimas dėl 10 000 Eur kompensacijos priteisimo už pagalbą vykdant atsakovo V. T. prievolę pagal jo tėvų išlaikymo iki gyvos galvos sutartį; sumažintas iš atsakovo priteistas išlaikymas nepilnamečiam vaikui nuo 300 Eur iki 200 Eur periodinėmis išmokomis per mėnesį.





Ieškovės paduotame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė CK 3.115 straipsnio 3 dalį, 6.461 straipsnį, nepagrįstai taikė CK 3.205 straipsnį, nesivadovavo CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais sąžiningumo, poringumo ir teisingumo principais, o, sumažindamas vaiko išlaikymo dydį, nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos šiuo klausimu praktikos. Kasacinis skundas grindžiamas argumentais, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atsakovo tėvų išlaikymą pripažino bendra abiejų sutuoktinių prievole; formaliai vadovavosi tik specialiąja teisės norma – išlaikymo iki gyvos galvos sutartimi, ignoruodamas CK 3.115 straipsnio 3 dalį; nevertino pinigine išraiška asmeninio ieškovės darbo, kuri įvykdė už atsakovą jo asmeninę prievolę išlaikyti tėvus, todėl nepagrįstai atmetė ieškinio reikalavimą dėl kompensacijos priteisimo; sumažindamas priteistą iš atsakovo vaiko išlaikymo dydį iki 200 Eur per mėnesį, visiškai nepasakė, kodėl padarė išvadą, kad vaikui išlaikyti pakanka 400 Eur per mėnesį; neanalizavo vaiko poreikių, išlaidų mokymuisi ir ugdymui; ignoravo kasacinio teismo praktiką šiuo klausimu.

Teisėjų atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, apeliacinės instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, sprendžia, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus. Teisėjų atrankos kolegijos vertinimu, kasacinio skundo argumentais nepagrindžiama, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė, nepagrįstai

netaikė skunde nurodytas materialiosios teisės normas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, ir kad dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla.




n u t a r i a :

Kasacinį skundą atsisakyti priimti.Grąžinti D. T. (a. k. (duomenys neskelbtini) 225 (du šimtus dvidešimt penkis) Eur žyminio mokesčio, sumokėto 2019 m.

birželio 4 d. AB Swedbank.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.


DALIA VASARIENĖ



Administracinė byla Nr. A-1197-662/2019Teisminio proceso Nr. 3-63-3-01228-2017-8Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS



Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Arūno Dirvono ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. E. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. E. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=bf76b1e098f411e9ae2e9d61b1f977b3

I.

1. Pareiškėjas E. E. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Tauragės AVPK, atsakovas) 3000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Nurodė, jog laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2016 m. spalio 1 d. periodiškai Tauragės AVPK areštinėje (toliau – ir Areštinė) jis buvo laikomas perpildytose kamerose, pažeidžiant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą, kurios neatitiko sveikatos ir higienos normų reikalavimų. Nurodė, jog kamerose nebuvo ventiliacijos, nebuvo galimybės kameras išvėdinti atidarius langus, todėl buvo drėgna, jį nuolat kankino kosulys ir dusulys, tindavo galūnės. Kameros buvo kritinės būklės: nuo sienų luposi dažai, krito tinkas nuo lubų, grindimis vaikščiojo pelės, buvo utėlių, blusų, lovos buvo surūdijusios, nebuvo tualeto reikmenų spintelės, nebuvo įrengtų budinčio pareigūno iškvietimo mygtukų. Teigė, jog netinkamai įrengti sanitariniai mazgai, gamtinius reikalus tekdavo atlikti kitų asmenų, esančių kameroje, akivaizdoje, todėl būdavo priverstas kentėti ir laukti, kol jie užmigs.

3. Pažymėjo, jog dėl tokių žiaurių, nežmoniškų, antisanitarinių, žeminančių ir nepriimtinų laikymo sąlygų buvo pažeminta jo garbė ir orumas, jam buvo padaryta moralinė žala, kuri pasireiškė pablogėjusia sveikata, apetito praradimu, miego sutrikimu, emocine depresija, dirglumu, dvasiniais išgyvenimais, diskomfortu. Teigė, jog šie pažeidimai prilyginami kankinimui, nežmoniškoms, žeminančioms gyvenimo sąlygoms ir pažeidžia Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį.

4. Atsakovas Tauragės AVPK atsiliepime į pareiškėjo skundą teismo prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.5. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 4, kurios plotas 12,60 kv. m, kameroje Nr. 5, kurios

plotas 11,86 kv. m, kameroje Nr. 8, kurios plotas 14,73 kv. m, kameroje Nr. 2, kurios plotas 13,12 kv. m. Nurodė, jog atsižvelgiant į asmenų laikymo Areštinėje specifiką, toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per parą nėra stabilus. Teigė, jog pareiškėjas dėl netinkamų laikymo sąlygų su skundais ar prašymais nesikreipė, taip pat nepateikė įrodymų, jog dėl netinkamų laikymo sąlygų jam sutriko sveikata. Pažymėjo, jog pareiškėjo laikymo Areštinėje sąlygos atitiko teisės aktų reikalavimus.

6. Nurodė, jog Tauragės visuomenės sveikatos centras patikrinimus atliko 2015 m. kovo 30 d., 2015 m. balandžio 30 d., 2015 m. gegužės 19 d., 2015 m. birželio 17 d., 2015 m. liepos 24 d., 2015 m. gruodžio 16 d., pažeidimų dėl kamerų oro temperatūros, santykinės oro drėgmės, oro judėjimo greičio, nenustatė. Šiluminės aplinkos tyrimo protokoluose pažymėta, kad matavimai atitinka teisės aktų reikalavimus. Teigė, jog Areštinėje atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas, nustačius jų buvimo pėdsakus, jie naikinami nustatyta tvarka. Akcentavo, kad graužikų ir vabzdžių kontrolės darbai atliekami periodiškai, iki 2015 m. kovo 18 d. paslaugas teikė uždaroji akcinė bendrovė „Rudagys“, o nuo 2015 m. kovo 19 d. – uždaroji akcinė bendrovė „DEZINFA“.

7. Pažymėjo, kad metalines lovas Areštinė įsigijo 2006 metais, jos pastatytos šildomose patalpose, todėl jų susidėvėjimo neįtakoja lauko sąlygos. Nurodė, kad kamerose įrengti sanitariniai mazgai, kurie nuo gyvenamosios paskirties ploto yra atskirti 120–130 cm aukščio pertvara, sanitarinio mazgo plotas sudaro 1,42 kv. m. Tauragės visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktuose nurodyta, jog kamerų sanitariniuose mazguose yra unitazas, praustuvė veidrodis. Nurodė, jog kamerose yra įrengtos individualios spintelės, kabliukai drabužiams, 2012–2013 metais kamerose buvo atliktas remontas. Teigė, jog teisės normos nenumato, kad kamerose būtų įrengtas mygtukas areštinės pareigūnui iškviesti. Atsakovo teigimu, pareiškėjas nepagrindė teiginių apie jo patirtą neturtinę žalą, tuo tarpu nesant atsakovo neteisėtų veiksmų ir įrodymų apie patirtą žalą, priežastinio ryšio, todėl skundo patenkinimui teisinio pagrindo nėra.

II.

8. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2017 m. gruodžio 7 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo 112 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

9. Teismas vadovavosi Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 80 punktu, kuriame reglamentuota, kad vienam asmeniui turi tekti ne mažiau nei 5 kv. m ploto, neįskaičiuojant sanitarinio mazgo ploto į bendrą gyvenamąjį plotą.

10. Teismas nustatė, kad Tauragės AVPK Operatyvaus valdymo skyriaus areštinės viršininko 2017 m. spalio 17 d. tarnybinis pranešimas patvirtina, jog pareiškėjas Areštinėje buvo laikomas įvairiais periodais laikotarpiu nuo 2015 m. vasario 24 d. iki 2015 m. gruodžio 29 d. Iš minėto pranešimo matyti, kad nuo 2015 m. vasario 24 d. iki 2015 m. kovo 3 d. pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 4, kurios plotas 12,60 kv. m, kartu su dar vienu asmeniu, todėl vienam asmeniui tenkantis kameros plotas sudarė 5,59 kv. m (neįskaičiuojant sanitarinio mazgo ploto); kameroje Nr. 5, kurios plotas 11,86 kv. m laikotarpiais nuo 2015 m. gegužės 19 d. iki 2015 m. gegužės 26 d., nuo 2015 m. liepos 14 d. iki 2015 m. liepos 15 d. – kartu su dar vienu asmeniu, todėl vienam asmeniui tenkantis kameros plotas sudarė 5,22 kv. m; kameroje Nr. 4, kurios plotas 12,60 kv. m, laikotarpiais nuo 2015 m. liepos 16 d. iki 2015 m. liepos 18 d., nuo 2015 m. liepos 20 d. iki 2015 m. liepos 21 d. – kartu su dar vienu asmeniu, todėl vienam asmeniui tenkantis kameros plotas sudarė 5,59 kv. m, 2015 m. liepos 19 d. pareiškėjas buvo vienas; kameroje Nr. 5, kurios plotas 11,86 kv. m, nuo 2015 m. rugsėjo 1 d. iki 2015 m. rugsėjo 3 d. – kartu su dar dviem asmenimis, todėl vienam asmeniui tenkantis kameros plotas sudarė 3,48 kv. m, nuo 2015 m. rugsėjo 4 d. iki 2015 m. rugsėjo 6 d. – kartu su trimis asmenimis, todėl vienam asmeniui tenkantis kameros plotas sudarė 2,61 kv. m; kameroje Nr. 8, kurios plotas 14,73 kv. m, 2015 m. rugsėjo 7 d. pareiškėjas buvo vienas, laikotarpiais nuo 2015 m. rugsėjo 8 d. iki 2015 m. rugsėjo 15 d., nuo 2015 m. lapkričio 5 d. iki 2015 m. lapkričio 9 d. su dar dviem asmenimis, todėl vienam asmeniui tenkantis kameros plotas sudarė 4,44 kv. m, laikotarpiais nuo 2015 m. spalio 6 d. iki 2015 m. spalio 7 d., nuo 2015 m. spalio 12 d. iki 2015 m. spalio 13 d., nuo 2015 m. lapkričio 3 d. iki 2015 m. lapkričio 4 d. – su dar trimis asmenimis, todėl vienam asmeniui tenkantis kameros plotas sudarė 3,32 kv. m, nuo 2015 m. spalio 8 d. iki 2015 m. spalio 11 d. – su dar keturiais asmenimis, todėl vienam asmeniui tenkantis kameros plotas sudarė 2,66 kv. m; kameroje Nr. 5, kurios plotas 11,86 kv. m, 2015 m. lapkričio 10 d. – su dar dviem asmenimis, todėl vienam asmeniui tenkantis kameros plotas sudarė 3,48 kv. m; kameroje Nr. 2, kurios plotas 13,12 kv. m, nuo 2015 m. lapkričio 11 d. iki 2015 m. lapkričio 17 d. – su dar dviem asmenimis, todėl vienam asmeniui tenkantis kameros plotas sudarė 3,9 kv. m; nuo 2015 m. gruodžio 22 d. iki 2015 m. gruodžio 29 d. – kameroje Nr. 4, kurios plotas 12,60 kv. m, su dar vienu asmeniu, todėl vienam asmeniui tenkantis kameros plotas sudarė 5,59 kv. m.

11. Atsižvelgdamas į tai, teismas vertino, jog pareiškėjas Areštinėje buvo laikomas 55 paras, iš kurių 28 paras pareiškėjo laikymo Areštinėje sąlygos neatitiko Taisyklių 80 punkte nustatyto laikomam asmeniui tenkančio 5 kv. m minimalaus ploto reikalavimo.

12. Ginčo laikotarpiu higienos normas policijos areštinėse reglamentavo 2009 m. rugsėjo 29 d. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. V-820 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 37:2009), o nuo 2015 m. lapkričio 1 d. – 2015 m. rugpjūčio 3 d. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015) nuostatos.

13. Tauragės visuomenės sveikatos centro 2015 m. kovo 30 d. patikrinimo akte Nr. AK-34 nurodyta, jog 2015 m. kovo 25 d. atlikus patikrinimą kamerose Nr. 5, Nr. 8 nustatyta, kad dirbtinis apšvietimas ir neskaidraus stiklo langai kamerose Nr. 5, Nr. 8 neatitinka HN 37:2009 21 punkto reikalavimų, lovos skalbiniai, rankšluosčiai ir kiti skalbiniai skalbiami viešojoje skalbykloje, minkštasis inventorius valomas cheminėje valykloje, patalynė išskalbta, tačiau minkšto inventoriaus (čiužinių, pagalvių, antklodžių) cheminis valymas sąskaitoje nepažymėtas, patalynė ir čiužiniai dezinfekuoti. Tauragės visuomenės sveikatos centro 2015 m. balandžio 30 d. patikrinimo akte Nr. AK-54 nurodyta, jog atlikus patikrinimus kamerose Nr. 2, Nr. 5, Nr. 8 už laikotarpį nuo 2015 m. balandžio 16 d. ir 2015 m. balandžio 21 d. nustatyta, kad dirbtinis apšvietimas ir neskaidraus stiklo langai kamerose Nr. 2, Nr. 5, Nr. 8 neatitinka HN 37:2009 21 punkto reikalavimų, kameroje Nr. 8 ant sienų yra pelėsio (HN 37:2009 48 punkto neatitiktis). Pažymėta, kad sanitariniai mazgai atskirti nuo gyvenamosios paskirties ploto 120–130 cm aukščio pertvara, kamerose Nr. 2, Nr. 5, Nr. 8 oro temperatūra, santykinė drėgmė ir judrumas atitinka NH 37:2009 24 punkto reikalavimus, minkštasis inventorius (čiužiniai) valomas cheminėje valykloje. Tauragės visuomenės sveikatos centro 2015 m. gegužės 19 d. patikrinimo akte Nr. AK-59 nurodyta, jog 2015 m. gegužės 12 d. atlikus patikrinimą kamerose Nr. 2, Nr. 5, Nr. 8 nustatyta, kad dirbtinis apšvietimas ir neskaidraus stiklo langai neatitinka HN 37:2009 21 punkto reikalavimų, kameroje Nr. 8 ant sienų yra pelėsio, išdaužtas orlaidės stiklas (HN 37:2009 48 punkto neatitiktis). Nustatyta, kad sanitariniai mazgai atskirti nuo gyvenamosios paskirties ploto 120–130 cm aukščio pertvara, kamerose Nr. 2, Nr. 5 oro temperatūra, santykinė drėgmė ir judrumas atitinka reikalavimus, areštinėje laikomi asmenys aprūpinti švariu ir tvarkingu valymo inventoriumi. Tauragės visuomenės sveikatos centro 2015 m. birželio 17 d. patikrinimo

akte Nr. AK-74 nurodyta, jog 2015 m. birželio 10 d. atlikus patikrinimą kamerose Nr. 2, Nr. 5, Nr. 8 nustatyta, kad langai į skaidraus stiklo nepakeisti, dirbtinis apšvietimas neatitinka HN 37:2009 21 punkto reikalavimo, kameroje Nr. 8 langai nesandarūs, ant sienų paviršių matosi pelėsis. Tauragės visuomenės sveikatos centro 2015 m. liepos 24 d. patikrinimo akte Nr. AK-100 nurodyta, jog 2015 m. liepos 16 d. atlikus patikrinimą kamerose Nr. 2, Nr. 5, Nr. 8 nustatyta, kad langai į skaidraus stiklo nepakeisti, dirbtinės apšvietos neatitikimų nenustatyta, kameroje Nr. 8 pažeidimas pašalintas – atlikti pelėsio naikinimo darbai. Tauragės visuomenės sveikatos centro 2015 m. gruodžio 16 d. patikrinimo akte Nr. AK-181 nurodyta, jog 2015 m. gruodžio 4 d. atlikus patikrinimą kameroje Nr. 2 nustatyta, kad santykinė oro drėgmė, oro temperatūra neatitinka reikalavimų, kameroje Nr. 2 esantys langai nepritaikyti patalpų vėdinimui (HN 134:2015 17 punkto neatitiktis).

14. Nustatyta, kad 2012 m. kovo 22 d. sudaryta privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo paslaugų vykdymo sutartis Nr. 85-4-ST2-10 su uždarąja akcine bendrove „Rudagys“. Pagal 2015 m. kovo 19 d. viešojo pirkimo sutartį Nr. KL-P-2015/39/85-ST2-49 graužikų ir kitų kenkėjų kontrolės ir naikinimo paslaugas teikė uždaroji akcinė bendrovė „DEZINFA“. Iš byloje pateiktų Graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnalo išrašų matyti, kad kenkėjų kontrolės ir naikinimo darbai buvo atlikti 2015 m. gegužės 15 d., 2015 m. liepos 27 d., 2015 m. rugpjūčio 26 d., 2015 m. rugsėjo 28 d., 2015 m. spalio 27 d., 2015 m. lapkričio 25 d., 2015 m. gruodžio 15 d., 2016 m. sausio 26 d.

15. Pagal Taisyklių 7.13 punktą policijos areštinėje laikomi asmenys turi teisę naudotis tualetu, kuris turi būti įrengtas taip, kad nebūtų žeminama žmogaus garbė ir orumas. Į bylą nepateikti įrodymai, patvirtinantys, kad Areštinės kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, sanitarinio mazgo erdvė buvo visiškai atitverta nuo likusio kameros ploto. Atsižvelgdamas į tai, kad visos abejonės turi būti vertinamos asmens, kuris kreipėsi su skundu, naudai, teismas darė išvadą, kad pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis tualetu nebuvo užtikrinta ir jis galėjo patirti nepatogumus.

16. Teismas vertino, kad atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, pasitvirtino tik dalis pareiškėjo nurodytų pažeidimų, kurie nors ir galėjo pareiškėjui sukelti tam tikrus nepatogumus, tačiau negalėjo nulemti tų pasekmių, apie kurias skunde nurodė pareiškėjas. Pareiškėjo patirti nepatogumai, neigiami išgyvenimai nelaikytini intensyviais, prilyginamais Konvencijos 3 straipsnyje reglamentuotam draudžiamam elgesiui. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, jog buvimo Areštinėje laikotarpiu pareiškėjas kreipėsi į Areštinės administraciją su pretenzijomis dėl netinkamų jo laikymo Areštinėje sąlygų.

17. Įvertinęs, kad pareiškėjo laikymo Areštinėje sąlygos neatitiko vienam asmeniui turinčio tekti 5 kv. m minimalaus kameros ploto reikalavimo, teismas darė išvadą, kad atsakovo neteisėti veiksmai sukėlė pareiškėjui atitinkamas neigiamas pasekmes (nepatogumus ir neigiamus išgyvenimus), todėl priteisė pareiškėjui 112 Eur neturtinę žalą.

III.

18. Pareiškėjas E. E. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendimą ir pareiškėjui priteisti 3000 Eur.

19. Pareikėjo teigimu, byloje esantys įrodymai pagrindžia, kad Tauragės AVPK šiurkščiai pažeidė teisės aktus, neužtikrino kalinimo sąlygų, nesilaikė higienos normų reikalavimų. Dėl tokių laikymo sąlygų pareiškėjas jautė pažeminimą, dvasinius išgyvenimus emocinį sukrėtimą, depresiją.

20. Pareiškėjas vertina, kad nebuvo užtikrintos pareiškėjo teisės į tinkamą kalinimą bei pažeista Europos Tarybos Ministrų komiteto rekomendacija šalims narėms Nr. R (2006) 2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“ (toliau – ir Europos kalėjimų taisyklės), Lietuvos Respublikos Konstitucijos 27 straipsnis, Konvencijos 3 straipsnis.

21. Atsakovas Tauragės AVPK nesutinka su pareiškėjo apeliaciniu skundu ir prašo jį atmesti bei pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

22. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo vertinimu dėl netinkamų policijos pareigūnų veiksmų. Pažymi, kad teismo sprendime nebuvo nustatyta, kad Tauragės AVPK darbuotojai elgėsi neteisėtai, siekdami pakenkti pareiškėjui ar kitaip sudaryti jam netinkamas sąlygas dėl kurių E. E. pasireiškė sveikatos sutrikimai ar kiti negalavimai.

Teisėjų kolegija


IV.

23. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurios atsiradimą pareiškėjas E. E. sieja su netinkamomis laikymo sąlygomis Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje.

24. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad 28 paras pareiškėjas buvo laikomas Tauragės AVPK areštinėje pažeidžiant jo teises į tinkamas kalinimo sąlygas, kadangi vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas neatitiko Taisyklių 80 punkto reikalavimų ir buvo mažesnis nei 5 kv. m, ir nusprendė, jog pareiškėjui priteistina 112 Eur suma yra adekvati jo patirtai neturtinei žalai atlyginti. Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad Areštinės kameros, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, neatitiko higienos normų reikalavimų bei, kad nebuvo užtikrinta pareiškėjo teisė į privatumą.

25. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriame nesutinka su priteistos neturtinės žalos dydžiu bei nurodo, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, jog Tauragės AVPK šiurkščiai pažeidė teisės normas ir neužtikrino kalinimo sąlygų dėl ko pareiškėjas patyrė dvasinį ir emocinį sukrėtimą, išgyvenimus, depresiją, pažeminimą bei prašo priteisti iš atsakovo 3 000 Eur.

26. Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Tauragės AVPK veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, jog valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

27. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas teismui pateiktame skunde jam padarytos neturtinės žalos atsiradimą siejo su tuo, kad Tauragės AVPK areštinės kameros buvo perpildytos ir neatitiko higienos normų reikalavimų.

28. Pažymėtina, jog ginčui spręsti aktualiame Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 (2009 m. kovo 10 įsakymo Nr. 5-V-177 redakcija) patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių 80 punkte nustatyta, kad policijos areštinių kamerose turi būti užtikrintos reikiamos gyvenimo ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos nustatytus sanitarijos ir higienos reikalavimus. Vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kvadratiniai metrai (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas).

29. Iš byloje pateikto Tauragės AVPK atsiliepimo bei Tauragės AVPK 2017 m. spalio 17 d. tarnybinio pranešimo Nr. 85-PR2-8774 matyti, kad pareiškėjas Areštinėje buvo laikomas tam tikrais laikotarpiais nuo 2015 m. vasario 24 d. iki 2015 m. gruodžio 29 d. Laikotarpiu nuo 2015 m. vasario 24 d. iki 2015 m. liepos 21 d. pareiškėjas buvo laikomas kamerose Nr. 4 (plotas 12,60 kv. m) ir Nr. 5 (plotas 11,86 kv. m), 2015 m. rugsėjo 7 d. kameroje Nr. 8 (plotas 14,73 kv. m), nuo 2015 m. gruodžio 22 d. iki 2015 m. gruodžio 29 d. kameroje Nr. 4 (plotas 12,60 kv. m), kuriose buvo laikomas vienas arba dar su vienu asmeniu, todėl vertintina, kad nebuvo pažeista teisė į vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą.

30. Areštinės kameroje Nr. 5 pareiškėjas buvo laikomas laikotarpiu nuo 2015 m. rugsėjo 1 d. iki 2015 m. rugsėjo 3 d. (3 dienas) kartu su dviem asmenimis, nuo 2015 m. rugsėjo 4 d. iki 2015 m. rugsėjo 6 d. (3 dienas) kartu su trimis asmenimis; kameroje Nr. 8 buvo laikomas nuo 2015 m. rugsėjo 8 d. iki 2015 m. rugsėjo 15 d. (8 dienas) kartu su dviem asmenimis, nuo 2015 m. spalio 6 d. iki 2015 m. spalio 7 d. (2 dienas) kartu su 3 asmenimis, nuo 2015 m. spalio 8 d. iki 2015 m. spalio 11 d. (4 dienas) kartu su keturiais asmenimis, nuo 2015 m. spalio 12 d. iki 2015 m. spalio 13 d. (2 dienas) kartu su trimis asmenimis, nuo 2015 m. lapkričio 3 d. iki 2015 m. lapkričio 4 d. (2 dienas) kartu su trimis asmenimis, nuo 2015 m. lapkričio 5 d. iki 2015 m. lapkričio 9 d. (5 dienas) kartu su dviem asmenimis; kameroje Nr. 5, 2015 m. lapkričio 10 d. (1 diena) pareiškėjas buvo laikomas kartu su dviem asmenimis; kameroje Nr. 2 pareiškėjas buvo laikomas nuo 2015 m. lapkričio 11 d. iki 2015 m. lapkričio 17 d. (7 dienas) kartu su dviem asmenimis. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija vertina, kad 37 paras nebuvo užtikrinta pareiškėjo teisė į vienam asmeniui tenkantį 5 kv. m gyvenamojo ploto dydį Areštinėje. Akcentuotina, jog laikotarpiu nuo 2015 m. rugsėjo 4 d. iki 2015 m. rugsėjo 6 d. ir nuo 2015 m. spalio 8 d. iki 2015 m. spalio 11 d. (7 paras) pareiškėjui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamosios patalpos ploto, todėl yra pagrindas konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą.

31. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad Tauragės AVPK nesilaikė higienos normų reikalavimų, tačiau jų nedetalizuoja ir neteikia įrodymų kokie konkretūs pažeidimai lėmė pareiškėjo sveikatos pablogėjimą, taip pat pareiškėjas nenurodo, su kokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis, vertinant Areštinės kamerų atitikimą higienos normų reikalavimams, pareiškėjas nesutinka.

32. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs Tauragės visuomenės sveikatos centro 2015 m. kovo 30 d. patikrinimo akte Nr. AK-34, 2015 m. balandžio 30 d. patikrinimo akte Nr. AK-54, 2015 m. gegužės 19 d. patikrinimo akte Nr. AK-59, 2015 m. birželio 17 d. patikrinimo akte Nr. AK-74, 2015 m. liepos 24 d. patikrinimo akte Nr. AK-100, 2015 m. gruodžio 16 d. patikrinimo akte AK-181 pateiktus duomenis, nustatė, kad atliekant patikrinimus kamerose Nr. 2, Nr. 5, Nr. 8 buvo nustatyti HN 37:2009, HN 134:2015 pažeidimai (dėl kamerų apšvietimo, neskaidraus stiklo langų ir patalpų vėdinimo, ant sienų esančio pelėsio, išdaužto orlaidės stiklo, santykinės oro drėgmės ir temperatūros). Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo kamerose nustatytus pažeidimus, teisėjų kolegija dėl paminėtų aplinkybių papildomai nepasisako.

33. Be to, įvertinusi byloje esančius uždarosios akcinės bendrovės „DEZINFA“ Graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnalo išrašus (b. l. 60–67), kuriuose nėra nurodoma, kad graužikai ar nariuotakojai būtų buvę pastebėti, tuo tarpu kontrolės ir naikinimo darbai vyko reguliariai, teisėjų kolegija vertina, kad nėra pagrindo konstatuoti neteisėtų atsakovo veiksmų. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokių pagrįstų argumentų ir nepateikia jokių papildomų duomenų, kurie paneigtų šias išvadas.

34. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl privatumo užtikrinimo naudotis sanitariniu mazgu pažymi, jog pagal EŽTT praktiką, nacionalinės institucijos turi pozityvią pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kaliniams minimalų privatumą. EŽTT yra priminęs, kad pagal Europos komitetą prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ar baudimą (CPT), sanitarinė zona, kuri yra tik iš dalies atskirta, nėra priimtina kameroje, kurioje laikomas daugiau nei vienas asmuo (CPT/Inf (2012) 13, 78 p. ir 2 Bendrasis pranešimas [CPT/Inf (92) 3], 49 p).

35. Vadovaujantis EŽTT formuojama praktika, nepakankamas sanitarinės patalpos izoliavimas pripažįstamas kalinimo sąlygų pažeidimu Konvencijos 8 straipsnio prasme (žr. pvz., EŽTT 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimą byloje Szafrański prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 17249/12)) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3408-261/2017, 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1320-552/2018).

36. Nors sanitarinio mazgo atitvėrimas 120–130 cm sienele ir laikomas atitinkančiu higienos normos reikalavimus, įtvirtintus nacionaliniuose teisės aktuose, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atsižvelgdamas į minėtus EŽTT išaiškinimus, vertina, kad toks sanitarinio mazgo atskyrimas nuo bendros kameros erdvės asmens privatumo užtikrinimo aspektu nėra tinkamas, kadangi tai gali riboti kalinčio asmens privatumą ir sukelti jam nemalonius išgyvenimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 21 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1722-556/2018, 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1800-858/2018, 2018 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1913-756/2018). Šiuo aspektu taip pat pažymima, jog saugumo užtikrinimas areštinės kamerose negali paneigti asmens teisės į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu.

37. Atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjas kartu su kitais asmenimis Areštinės kamerose buvo laikomas 78 paras, išskyrus 2015 m. liepos 19 d. ir 2015 m. rugsėjo 7 d., kuomet kameroje buvo laikomas vienas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą naudotis sanitariniu mazgu, todėl CK 6.271 straipsnio prasme yra pagrindas pripažinti atsakovo neteisėtus veiksmus.

38. Sprendžiant dėl pareiškėjui priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydžio, pažymėtina, jog teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013).

39. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. birželio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-

1044-492/2018). Kiekvienas žalos dėl kalinimo nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos matyti, kad neturtinės žalos atlyginimo būdas bei priteistinos sumos dydis, jei pasirenkamas atlyginimo būdas pinigais, iš esmės priklauso nuo aplinkybių daugeto: pažeidimo trukmės, sukeltų neigiamų pasekmių sunkumo, besikreipusio teisminės gynybos asmens elgsenos siekiant išvengti neigiamų faktorių, pažeistų teisių gynimo laiko požiūriu, t. y. ar pažeistas teises stengtasi apginti jau pažeidimo darymo metu, ar betarpiškai pastarajam pasibaigus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-859/2013). Teismai, vertindami asmenų, kalinimų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į bendrą šalies ekonominę situaciją; pragyvenimo lygį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015).

40. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į aktualią E. Ž. Teisių Teismo ir Lietuvos administracinių teismų praktiką, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo pobūdį, mastą, trukmę ir intensyvumą (pareiškėjui iš viso 37 paras nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas kameroje bei 78 paras buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu), į pareiškėjo nurodytus nepatogumus, patirtus dėl privatumo neužtikrinimo, į kitus anksčiau minėtus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteistas 112 Eur neturtinės žalos atlyginimas nėra pakankamas dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms, todėl sprendžia, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos atlyginimo dydis turi būti didinamas iki 500 Eur.

41. Vadovaudamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo E. E. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.Pakeisti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 7 d. sprendimą ir pareiškėjui E. E. priteisti iš

Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 500 Eur (penkis šimtus eurų) neturtinės žalos atlyginimą.

Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI AUDRIUS BAKAVECKAS

ARŪNAS DIRVONAS

MILDA VAINIENĖ_______________________


Administracinė byla Nr. A-1781-662/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03218-2017-7Procesinio sprendimo kategorija 41(S)

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=bbb42ba098f411e9ae2e9d61b1f977b3




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Artūro Dirvono ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos D. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos D. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Trakų rajono savivaldybės administracijos ir valstybės įmonės Registrų centro, dėl žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėja D. V. (toliau – ir pareiškėja) su skundu kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Trakų rajono savivaldybės administracijos ir valstybės įmonės Registrų centro (toliau – ir VĮ Registrų centras), 4 000 Eur žalą. Taip pat nurodė, kad procesui tęsiantis, rengiami vis nauji procesiniai dokumentai, todėl darbo sąnaudos ir kitos išlaidos nuolat didėja bei prašė iš atsakovo atstovų priteisti 15 985 Eur turtinę žalą.

2. Nurodė, jog pagal 1998 m. rugpjūčio 10 d. pirkimo-pardavimo sutartį, reg. Nr. 2848, nuosavybės teise įgijo ir valdo turtą: 2/3 namo dalis, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 43,05 kv. m, su jam priklausančiu namų valdos žemės sklypu 0,226 ha, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiu (duomenys neskelbtini). Pareiškėjos manymu, formuojant žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), buvo pažeistos pareiškėjai nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), ribos. Viešojo administravimo subjektai atliko neteisėtus veiksmus (priėmė neteisėtus sprendimus), kuriais pažeidė pareiškėjos turto valdymą ir turtines teises. O būtent: Trakų rajono savivaldybės administracijos direktorius 2010 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. P.2-1128 „Dėl adresų pakeitimo“ neteisėtai atskyrė nuo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), namų valdos žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir pakeitė adresą iš „ (duomenys neskelbtini)“ į „ (duomenys neskelbtini)“ bei „namų valdos“ žemės sklypo paskirtį į „mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos“; VĮ Registrų centras Nekilnojamojo turto kadastre ir Nekilnojamojo turto registre žemės sklypo (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), registro įraše Nr. (duomenys neskelbtini) neteisėtai įrašė duomenis apie žemės sklypo naudojimo būdą, pobūdį, adresą, taip pat gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) registro įraše Nr. (duomenys neskelbtini) neteisėtai įregistravo kadastro žymą apie išduotą energinio naudingumo sertifikatą.

3. Pareiškėjos vertinimu, dėl atsakovų neteisėtų sprendimų ir veiksmų, bei jai rengiant įvairius procesinius dokumentus: kreipimąsi, prašymus, atsakymus, skundus ir pan. įvairioms institucijoms ir atsakovams, jai padaryta žala. Pareiškėjos nuomone, viešojo administravimo subjektai veikė kartu ir savo neteisėtais veiksmais pažeidė pareiškėjos teises, todėl žalą privalo atlyginti solidariai.

4. Trakų rajono savivaldybės administracija (toliau – ir Savivaldybės administracija) atsiliepime į pareiškėjos skundą teismo prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad pareiškėjos žemės sklypo (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) ribų matavimai, kurių metų buvo nustatytos riboženklių koordinatės, atlikti ir parengti vietinėje koordinačių sistemoje 1997 m. liepos 1 d. Kadastrinius matavimus atliko uždaroji akcinė bendrovė „Trakuva“. Šio žemės sklypo ribos buvo pažymėtos Nekilnojamojo turto kadastro žemėlapyje, kuriame vietinės koordinačių reikšmės buvo transformuotos į valstybinę LKS-94 koordinačių sistemą. Duomenys VĮ Registrų centre įvesti 2001 m. spalio 19 d.

5. Atkreipė dėmesį, jog vietinė koordinačių sistema yra mažesnio tikslumo, turi sisteminių paklaidų, todėl transformavus vietinės koordinačių sistemos koordinates į valstybinę koordinačių sistemą, vietovėje esančios žemės sklypų ribos, nustatytos vietinėje koordinačių sistemoje, gali skirtis nuo ribų, nustatytų valstybinėje koordinačių sistemoje, atliekant matavimus GPS pagrindu ir metodais. Iš 2017 m. gegužės 8 d. žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projekto matyti, jog taškas Nr. 1 (koordinatės (duomenys neskelbtini)) ir taškas Nr. 5 (koordinatės (duomenys neskelbtini)) žymi bendrą sklypų ribą. Sulyginus informacinėje sistemoje pateiktas pareiškėjos sklypo ribų koordinates su formuojamo sklypo koordinatėmis, jos sutapo, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad formuojant gretimą sklypą yra pažeidžiamos pareiškėjos teisės ir jai daroma žala. Pažymėjo, kad įrašyti į viešą registrą duomenys laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka.

6. VĮ Registrų centras atsiliepime į pareiškėjos skundą teismo prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, jog pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių, kad dokumentų rengimo metu pareiškėja negalėjo gauti kitų pajamų, nes rengė dokumentus, susijusius su jos nuosavybės teise valdomais nekilnojamaisiais objektais bei formuojamu nauju valstybinės žemės sklypu. Pažymėjo, jog jeigu pareiškėja negautas pajamas laikytų savo patirtomis bylinėjimosi išlaidomis, toks jos patirtų asmeninių nuostolių atlyginimas nėra įtvirtintas galiojančiuose teisės aktuose. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas (toliau – ir CPK) nustato išlaidų atlyginimą tik atstovui, o šiuo atveju pareiškėja negali tuo pačiu metu būti ir atstove, ir atstovaujamąja, kadangi atstovavimo sutartis yra dvišalis sandoris.

7. Pažymėjo, kad Sąskaitoje Nr. 2 nurodyta, kad už VĮ Registrų centrui teikto 2015 m. rugsėjo 18 d. pareiškimo parengimą pareiškėja savo negautas pajamas įvertino 300 Eur. Akivaizdu, kad pareiškimas „Dėl duomenų patikslinimo, informacijos ir dokumentų pateikimo“ niekaip nėra susijęs su šios bylos nagrinėjimu, kadangi 2015 m. rugsėjo 18 d. pareiškimas tėra piliečio prašymas patikslinti nekilnojamojo daikto kadastro ir registro duomenis Nekilnojamojo turto kadastre ir Nekilnojamojo turto registre, pateikti informaciją, dokumentus, o surašant tokį prašymą nereikalingos specialios žinios.

8. Pareiškėja žalą prašo priteisti iš Trakų rajono savivaldybės administracijos bei VĮ Registrų centro solidariai, tačiau nepateikė jokių argumentų, kokiais veiksmais ar neveikimu VĮ Registrų centras prisidėjo prie pareiškėjos negautų pajamų, rengiant dokumentus kitiems subjektams dėl, jos nuomone, neteisėto elektros linijos tiesimo ar naujai formuojamo valstybinės žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini). Nėra jokių pagrindų taikyti solidarią atsakomybę, nes nėra jokių tarpusavyje susijusių atsakovų neteisėtų veiksmų.

II.

9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. kovo 21 d. sprendimu pareiškėjos D. V. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

10. Nustatė, jog pareiškėja turtinę žalą kildina iš to, jog gindama savo teises, kurias neteisėtais veiksmais pažeidė Trakų rajono savivaldybės administracija ir VĮ Registrų centras, pati sau teikė teisines paslaugas, t. y. rengė dokumentus, ir dėl to negavo pajamų. Pareiškėjos teigimu, negautos pajamos yra jai padaryta turtinė žala, todėl teismas vertino, ar pareiškėjos tariamai negautos pajamos gali būti prilyginamos žalai.

11. Pareiškėja teigė, kad ji yra teisininkė, kuri pati sau teikė teisines paslaugas. Tai yra jos pagrindinė profesinė veikla, iš kurios ji gauna pajamas ir valstybei sumoka mokesčius. Todėl, neatsižvelgiant į tai, ar ji paslaugas teikia gyventojams, ar sau, už šių paslaugų teikimą ji privalo gauti atlygimą. Teikdama sau teisines paslaugas ji negavo pajamų, nors įdėjo daug darbo, pastangų ir laiko.

12. Teismas pažymėjo, jog pareiškėja yra individualiai dirbanti teisininkė, kuri pati planuoja savo darbo laiką, todėl kritiškai vertino pareiškėjos argumentus, kad rengdama procesinius dokumentus sau, ji negalėjo gauti pajamų iš neva potencialių klientų. Šiuo atveju pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių, kad kreipimaisi, prašymai, atsakymai, skundai ir kt. dokumentai institucijoms (Trakų rajono savivaldybės administracijai ir VĮ Registrų centrui) rengti tuo metu, kai ji realiai galėjo gauti kokių nors kitų pajamų, tačiau negavo dėl to, kad rengė dokumentus, susijusius su jos nuosavybės teise valdomais nekilnojamaisiais objektais. Pareiškėjos teiginį, kad teikdama sau teisines paslaugas, ji privalo mokėti sau atlyginimą, nuo kurio turi sumokėti mokesčius valstybei, teismas atmetė kaip visiškai nepagrįstą, kadangi netiesioginiai nuostoliai turi būti pagrįsti realiomis, neišvengiamomis, o ne tikėtinomis pajamomis. Taigi, įvertinus teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką, teismas darė išvadą, kad, kai asmuo teikia sau teisines paslaugas ir už tai negauna atlyginimo, jam žala kilti negali.

13. Pažymėjo, kad teisės aktuose neįtvirtinta galimybė atlyginti bylinėjimosi išlaidas asmeniui, teikiančiam sau teisines paslaugas. CPK 51 straipsnio 1 dalis nustato, jog asmenys gali vesti bylas teisme patys arba per atstovus. Analogiška nuostata įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme (toliau – ABTĮ) (ABTĮ 47 straipsnio 1 dalis). Pavedimo sutartis yra dvišalis sandoris. O šiuo atveju pareiškėja pati sau išrašė PVM sąskaitas faktūras. Teismas priėjo išvadą, kad teisiškai negalima situacija, kai fizinis asmuo sudaro pavedimo sutartį su savimi ir už suteiktas teisines paslaugas sumoka sau pagal išrašytą PVM sąskaitą faktūrą. Taigi, pareiškėjos nurodytos neva negautos pajamos nelaikytinos žala. Kaip minėta, žala yra būtina viešosios atsakomybės sąlyga, o nenustačius bent vienos iš trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

14. Teismas pareiškėjos prašymą išreikalauti įrodymus (dokumentus) iš VĮ Registrų centro pagal pateiktą (2018-02-13 išraše) gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) informaciją, nurodytą 4.10, 7.9–7.11, 10–12 punktuose, atmetė kaip nepagrįstą, kadangi teismas 2017 m. spalio 13 d. nutartimi šiuos pareiškėjos reikalavimus atsisakė priimti, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. lapkričio 17 d. nutartimi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 13 d. nutartį paliko nepakeistą.

III.

15. Pareiškėja D. V. (toliau – ir apeliantė) apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą –pareiškėjos reikalavimus tenkinti visiškai. Taip pat apeliaciniame skunde prašo:

1) pripažinti atsakovo – Trakų rajono savivaldybės administracijos – sprendimus neteisėtais ir juos panaikinti: 2010 m. gruodžio 27 d. įsakymą Nr. P2-1128 „Dėl adresų pakeitimo“ dalyje 4–o priedo lentelėje 9 punktą dėl pareiškėjos žemės sklypui naujo adreso suteikimo „(duomenys neskelbtini)“, 2015 m. birželio 10 d. raštą Nr. AP3-2023, 2014 m. gruodžio 23 d. raštą Nr. S-064 „Žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projekto rengimo reikalavimai“ ir su tuo susijusį 2014 m. lapkričio 17 d. įsakymą Nr. P2-1424, 2017 m. vasario 10 d. raštą Nr. AP3-573, 2015 m. spalio 8 d. raštą Nr. AP3-3736;

2) kreiptis dėl atsakovo Trakų rajono savivaldybės administracijos sprendimų ištyrimo atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir įstatymams, bylą perduoti Europos Žmogaus Teisių Teismui su prašymu pateikti konsultacinę išvadą dėl principinių klausimų, susijusių su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje ar jos protokoluose apibrėžtų teisių ir laisvių aiškinimu ar taikymu dėl skundžiamų aktų ištyrimo;

3) pripažinti atsakovo UAB „Geodeziniai matavimai“ įmonės rengiamą žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektą, objekto (duomenys neskelbtini), neteisėtu ir jį panaikinti bei įpareigoti atsakovą nusiimti geodezinius ženklus (kuoliukus) nuo pareiškėjos D. V. namų valdos žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), bei taikyti šiam projektui reikalavimo užtikrinimo priemones – sustabdyti projekto rengimą ir vykdymą, kad padėtis nepasunkėtų arba iš viso nebūtų įmanoma jos atitaisyti, nebūtų pradėtos vykdyti valstybiniame žemės sklype neteisėtos statybos ar kitaip šis sklypas apgaulės būdu parduotas neteisėtai pasinaudojant pareiškėjos žemės sklypu jį fiziškai performavus prieš jos valią;

4) pripažinti atsakovo VĮ Registrų centro neteisėtai atliktus įrašus ir įpareigoti juos panaikinti bei atstatyti pažeistas pareiškėjos D. V. teises: atstatyti jos namų valdos žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (0,226 a) adresą į buvusį „(duomenys neskelbtini) ir paskirtį į „namų valdos“, ir įregistruoti jos namo „2/3 dalis“ ir namo faktinį bendrą plotą „61,37 kv. m“ pagal tai, kai buvo įrašai atlikti (2/3 dalys pareiškėjos pagal 1998 m. rugpjūčio 10 d. pirkimo-pardavimo sutartį) bei įpareigoti panaikinti įrašus 2018 m. vasario 13 d. išraše: 4.1p., 4.9 p., 4.2 p., 4.10 p., 10 p., 2.1 p.;

5) išreikalauti iš atsakovo VĮ Registrų centro neteisėtai atliktų įrašų dokumentus: 2018 m. vasario 13 d. išraše 4.2 p., 4.10 p., 10 p., 2.1 p., 7.8 p., 7.9 p., 7.10 p., 7.11 p., 4.8 p., 4.9 p.;

6) pripažinti atsakovo akcinės bendrovės (toliau – ir AB) „Energijos skirstymo operatorius“ (toliau – ir ESO) veiksmus neteisėtais ir įpareigoti išsikasti iš pareiškėjos namų valdos ((duomenys neskelbtini)) svetimo objekto (duomenys neskelbtini), pratiestą elektros kabelį ir atjungti šio objekto elektrą iš pareiškėjos nuosavybės teisėmis valdomos elektros dėžės;

7) kreiptis į prokurorą dėl atsakovų nusikalstamos veikos ginant viešąjį interesą – valstybės žemę ir pareiškėjos D. V. pažeistas turtines teises dėl: Trakų rajono savivaldybės administracijos neteisėtų sprendimų; UAB „Geodeziniai matavimai“ įmonės ir projekto iniciatorės G. V. neteisėtai rengto žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projekto (duomenys neskelbtini), VĮ Registrų centro neteisėtų įrašų atlikimo ne tam asmeniui, AB ESO neteisėtai pratiesto elektros kabelio per

pareiškėjos namų valdos žemės sklypą ir neteisėtai į jos elektros dėžę prijungus svetimo objekto (duomenys neskelbtini), elektrą.

8) priteisti iš Lietuvos valstybės pareiškėjai D. V. jos patirtą 15 985 Eur žalą už procesinių dokumentų rengimą ikiteismine ir teismine tvarka nuo 2015 m. iki 2018 m. vasario 27 d. bei išlaidas už procesinių dokumentų rengimą apeliacinės instancijos teismui.

16. Pareiškėja teigia, kad pirmosios instancijos teismas, būdamas šališkas atsakovams, priėmė neteisėtą, be konkrečių motyvų sprendimą, pažeidžiant materialinės ir proceso teisės normas bei įstatymus, Lietuvos Respublikos Konstituciją, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso, Administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatas. Teismas neištyrė bylos visapusiškai, neatsakė į pareiškėjos reikalavimus, o pareiškėjos reikalavimus dalyje dėl sprendimų panaikinimo ir pažeistų teisių atstatymo, apskritai be pagrindo paliko nenagrinėtus ir neperduotus kitam teismui spręsti, jeigu manė, kad reikalavimai neteismingi šiam teismui. Be to, teismas neteisėtai pašalino iš bylos kitus atsakovus, nepranešė prokurorui dėl viešojo administravimo subjektų nusikalstamų veikų šioje byloje, neištyrė norminių aktų, kuriais pažeistos pareiškėjos teisės ir įstatymai.

17. Pareiškėja 2019 m. vasario 8 d. teismui pateikė papildomą prašymą dėl įrodymų prijungimo prie bylos, kuriame dėsto aplinkybes, susijusias su žemės sklypo ir namo, esančių (duomenys neskelbtini), įsigijimu, žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) priklausymu savivaldybei.

18. Atsakovas VĮ Registrų centras nesutinka su pareiškėjos apeliaciniu skundu ir prašo jį atmesti.19. Atsakovas nurodo, jog be pirmosios instancijos teismui keltų reikalavimų, papildomai prašo įpareigoti VĮ Registrų

centrą Nekilnojamojo turto kadastre keisti gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro duomenis (gyvenamojo namo bendrą plotą ir kt.), taip pat keisti Nekilnojamojo turto registre įregistruotas bendraturčių bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomas dalis, t. y. apeliacinės instancijos teismo prašo nagrinėti papildomus reikalavimus, kurie nebuvo nurodyti pradiniame skunde (kas draudžiama pagal ABTĮ 134 straipsnio 6 dalį).

20. Atsakovas vertina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjos 2018 m. vasario 19 d. ir 2018 m. vasario 27 d, prašymus dėl papildomų dokumentų iš VĮ Registrų centro išdavimo, kadangi šie dokumentai susiję su reikalavimais, kuriuos teismas atsisakė priimti nagrinėti.

21. Priešingai nei teigia pareiškėja, teismas visapusiškai ir išsamiai ištyrė visas reikšmingas bylos aplinkybes, teisingai įvertino pateiktus teismui įrodymus, teisingai taikė ginčo santykius reglamentuojančias teisės normas. Sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad asmeniui, kuris teikia sau teisines paslaugas ir už tai negauna atlyginimo, žala kilti negali, o situacija, kai asmuo sumoka sau už suteiktas teisines paslaugas pagal išrašytą PVM sąskaitą-faktūra, teisiškai negalima.

22. Atsakovas prašo atmesti kaip nepagrįstą pareiškėjos prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą. Atsakovas nurodo, kad pareiškėja išvardina ne vieną Konstitucinio Teismo straipsnį, tačiau nenurodo nei vieno konkretaus teisės akto, kuris jos nuomone prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

23. Atsakovas prašo atmesti kaip nepagrįstą pareiškėjos prašymą kreiptis į prokurorą. Nors pareiškėja teigia, kad į Nekilnojamojo turto registrą įrašyti duomenys yra neteisėti, tačiau nepateikia jokių duomenų, kad D. V. VĮ Registrų centrui būtų teikusi prašymą keisti gyvenamojo namo kadastro duomenis bei bendraturčių nuosavybės teise valdomas dalis ir dokumentus, įrodančius, kad skunde išvardinti dokumentai būtų nuginčyti ir pripažinti negaliojančiais.

Teisėjų kolegija


IV.

24. Nagrinėjamos bylos ginčo dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 21 d. sprendimo, kuriuo pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą, teisėtumas ir pagrįstumas.

25. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą dėl turtinės žalos priteisimo atmetė nustatęs, kad pareiškėjos negautos pajamos, laikotarpiu kai pareiškėja sau teikė teisines paslaugas, t. y. rengė dokumentus, nėra laikytinos turtine žala.

26. Pareiškėja apeliaciniame skunde nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nes teismas, būdamas šališkas, priėmė neteisėtą, nemotyvuotą sprendimą, pažeidžiant materialinės ir proceso normas, neištyrė

administracinės bylos aplinkybių, be pagrindo nesprendė pareiškėjos reikalavimų dėl sprendimų panaikinimo, neteisėtai iš nagrinėjamos bylos pašalino kitus pareiškėjos nurodytus atsakovus, nepranešė prokurorui dėl viešojo administravimo subjektų padarytų nusikalstamų veikų, neištyrė norminių aktų, kuriais buvo pažeistos pareiškėjos teisės. Taip pat apeliaciniame skunde pareiškėja prašo pripažinti neteisėtais ir juos panaikinti Trakų rajono savivaldybės administracijos sprendimus, pripažinti atsakovo UAB „Geodeziniai matavimai“ formavimo ir pertvarkymo projektą neteisėtu ir jį panaikinti, pripažinti atsakovo VĮ Registrų centro atliktus įrašus neteisėtais, pripažinti atsakovo AB „Energijos skirstymo operatorius“ veiksmus neteisėtais, išreikalauti iš VĮ Registrų centro dokumentus, kreiptis į prokurorą dėl viešojo intereso ir pareiškėjos pažeistų teisių gynimo, kreiptis į Konstitucinį Teismą, bylą perduoti Europos Žmogaus Teisių Teismui su prašymu pateikti konsultacinę išvadą dėl Trakų rajono savivaldybės administracijos sprendimų ištyrimo bei priteisti pareiškėjai jos patirtą 15 985 Eur žalą už procesinių dokumentų rengimą.

27. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

28. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Apeliaciniame skunde nėra argumentų, kuriais remiantis reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, nes apeliantė naujų aplinkybių, susijusių su byloje nagrinėjamu ginču, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija papildomai patikrinusi bylą sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja, tačiau atsižvelgdama į apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, juos papildo.

29. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinio skundo deklaratyvūs argumentai, kad pirmosios instancijos teismas priėmė nemotyvuotą sprendimą, neatliko išsamaus, visapusiško įrodymų tyrimo. Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86 straipsnio 1 ir 2 dalys nustato, kad priimtas teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, o priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas. Teismas privalo motyvuoti savo išvadas, nurodyti teisinius argumentus (įstatymus), kurių pagrindu jis daro atitinkamas išvadas (ABTĮ 87 str. 4 d.). Taigi viena sudėtinių ir pagrindinių sprendimo dalių – motyvuojamoji, kurioje privaloma nurodyti įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, argumentus, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus, ir įstatymus, kuriais teismas vadovavosi, nuorodas į konkrečias normas, kurios buvo taikomos.

30. Iš pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundo reikalavimą dėl turtinės žalos priteisimo, atmetė kaip nepagrįstą, nustatęs, kad pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių, kad kreipimus, prašymus, atsakymus, skundus ir kt. dokumentus institucijoms (Trakų rajono savivaldybės administracijai ir VĮ Registrų centrui) rengė tuo metu, kai galėjo realiai gauti kitų pajamų, tačiau negavo, nes rengė dokumentus, susijusius su savo nuosavybės teise valdomais nekilnojamaisiais objektais, tuo tarpu asmeniui, teikusiam sau paslaugas ir negavusiam atlyginimo, negali kilti žala. Taip pat teismas sprendime nurodė, kad CK normos nenumato galimybės fiziniam asmeniui sudaryti su savimi pavedimo sutartį (dvišalis sandoris) ir sumokėti sau atlygį už teisines paslaugas pagal išsirašytą PMV sąskaitą-faktūrą. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ir

įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, atsakė į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad priimtas sprendimas yra formalus, nemotyvuotas, priimtas neištyrus visų byloje esančių įrodymų visumos.

31. Atsakydama į apeliacinio skundo argumentą dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo, teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėja nenurodė ABTĮ 44 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtintų pirmosios instancijos teismo teisėjos šališkumo pagrindų, o teisėjų kolegija jų nenustatė, todėl nėra teisinio pagrindo pripažinti, kad sprendimą priėmė šališkas teismas. Abstraktaus pobūdžio argumentai, kad teisėja yra šališka atsakovams ar, kad priėmė pareiškėjai nepalankų sprendimą, nėra teisinis pagrindas abejoti pirmosios instancijos teismo teisėjos nešališkumu.

32. Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl visų pareiškėjos reikalavimų, o reikalavimus dalyje dėl sprendimų panaikinimo ir pažeistų teisių atstatymo, teismas be jokio pagrindo paliko nenagrinėtus.

33. Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėja apeliaciniame skunde kelia reikalavimus, kuriuos buvo išdėsčiusi skunde pirmosios instancijos teismui. Bylos duomenimis nustatyta, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. spalio 13 d. nutartimi pareiškėjos skundo reikalavimus: panaikinti UAB „Geodeziniai matavimai“ žemės sklypo performavimo ir pertvarkymo projektą ir 2015 m. vasario 4 d. raštą Nr. 1, 2015 m. vasario 10 d. raštą Nr. 6, 2017 m. liepos 13 d. ir 2017 m. rugpjūčio 22 d. raštus bei įpareigoti pašalinti geodezinius kuoliukus; panaikinti atsakovo Trakų rajono savivaldybės administracijos 2015 m. birželio 10 d. sprendimą Nr. AP3-2023, 2014 m. gruodžio 23 d. sprendimą Nr. S-064, 2014 m. lapkričio 17 d. įsakymą Nr. P2-1424, 2015 m. spalio 8 d. raštą Nr. AP3-3736, 2017 m. vasario 10 d. raštą Nr. AP3-573, 2010 m. gruodžio 27 d. įsakymą Nr. P2-1128; įpareigoti atsakovą VĮ Registrų centrą ištaisyti įrašus ir panaikinti VĮ Registrų centro 2015 m. spalio 2 d. raštą Nr. VILN(12.5.13.)-27048; įpareigoti atsakovą AB ESO atjungti elektrą iš pareiškėjos D. V. nuosavybės teisėmis valdomos elektros dėžės ir išsikasti iš jos namų valdos žemės sklypo prijungtą elektros kabelį, panaikinti AB ESO 2015 m. spalio 7 d. raštą Nr. 41030–2658 bei priteisti iš atsakovų UAB „Geodeziniai matavimai“, AB ESO ir VĮ Registrų centras žalą, atsisakė priimti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs pareiškėjos D. V. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 13 d. nutarties panaikinimo, 2017 m. lapkričio 17 d. nutartimi pareiškėjos skundą atmetė bei paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo nutartį. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. lapkričio 17 d. nutartyje taip pat pasisakė dėl pareiškėjos prašymo kreiptis į Konstitucinį teismą, bylos perdavimo Generalinei prokuratūrai bei teisėjos M. S. šališkumo.

34. ABTĮ 16 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog įsiteisėjęs teismo sprendimas ir nutartis yra privalomi visoms valstybės institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, kitiems fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. lapkričio 17 d. nutartis, kuria teisėjų kolegija pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai atsisakyti priimti pareiškėjos dalies skundo reikalavimus, yra įsiteisėjusi. Įsiteisėjusio teismo sprendimo res judicata savybė reiškia, jog šalių ginčas yra galutinai išspręstas, o teismo sprendimas šalims turi įstatymo galią. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija nevertina pareiškėjos apeliacinio skundo reikalavimų, kurie įsiteisėjusia teismo nutartimi nebuvo priimti nagrinėti. Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstą apeliacinio skundo argumentą, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl visų pareiškėjos skunde išdėstytų reikalavimų. Be to, teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas, nepriimdamas pareiškėjos skundo reikalavimų, susijusių su UAB „Geodeziniai matavimai“ ir AB ESO priimtais sprendimais ir/ar veiksmais, teisėtai pašalino įmones kaip atsakovus iš nagrinėjamos bylos bei pagrįstai nevertino pareiškėjos reikalavimų, susijusių su UAB „Geodeziniai matavimai“ ir AB ESO veiksmais.

35. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo argumentams, kad pareiškėjos prašymas išreikalauti iš VĮ Registrų centro įrodymus, yra nepagrįstas, kadangi teismas nagrinėjamoje byloje nevertino pareiškėjos teiginių, susijusių su VĮ Registrų centro ir Trakų rajono savivaldybės administracijos priimtais sprendimais. Taigi, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo tenkinti pareiškėjos prašymą išreikalauti iš VĮ Registrų centro dokumentus.

36. Vertinant pareiškėjos apeliacinio skundo reikalavimą – kreiptis dėl atsakovo sprendimų ištyrimo atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai bei bylą perduoti Europos Žmogaus Teisių Teismui su prašymu pateikti konsultacinę išvadą dėl skundžiamų atsakovo aktų ištyrimo ir atitikties Konvencijai ar jos protokoluose apibrėžtų teisių ir laisvių aiškinimu ir taikymu, teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad administracinio teismo aktyvumo principas, numatytas ABTĮ 12 ir 80 straipsniuose, nesuponuoja besąlyginės pareigos teismui kreiptis į kompetentingas institucijas dėl visų taikytinų byloje teisės aktų teisėtumo patikros. Klausimas dėl teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija ir pagrindu teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo

pagrįstos abejonės (pagrįstas manymas) dėl taikytino teisės akto atitikimo Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą). Teismas, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-2320/2012, 2012 m. liepos 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2007/2012). Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos protokolo Nr. 16 1 straipsnio 1 ir 2 dalys nustato, kad aukščiausieji teismai ir tribunolai, nurodyti vadovaujantis 10 straipsniu, gali prašyti Europos Žmogaus Teisių Teismo pateikti konsultacines išvadas dėl principinių klausimų, susijusių su Konvencijoje ar jos protokoluose apibrėžtų teisių ir laisvių aiškinimu ar taikymu. Prašantysis teismas ar tribunolas gali prašyti konsultacinės išvados tik tada, kai tai susiję su jo nagrinėjama byla. Teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamos administracinės bylos aplinkybes ir šioje byloje taikytinų teisės aktų turinį, konstatuoja, kad nėra jokio pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą, nes nekyla abejonių dėl šioje administracinėje byloje ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų atitikties Konstitucijai. Pažymėtina, jog pareiškėja nagrinėjamu atveju nenurodo, kokie konkrečiai šioje byloje taikytini teisės aktai bei jų konkrečios nuostatos, jos manymu, prieštarauja Konstitucijai, o tik abstrakčiai teigia, kad yra pažeidžiamos pareiškėjos Konstitucijoje įtvirtintos teisės. Be to, Konstitucinis Teismas netiria nei savivaldybės tarnautojų veiksmų, nei savivaldybės priimtų teisės aktų atitikties Konstitucijai. Vertinant tai, jog nagrinėjamoje byloje nebuvo sprendžiamas atsakovo Trakų rajono savivaldybės administracijos priimtų sprendimų (raštų, įsakymų) teisėtumo ir pagrįstumo klausimas, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pareiškėjos reikalavimas kreiptis dėl atsakovo Trakų rajono savivaldybės administracijos sprendimų ištyrimo bei kreiptis į Europos Žmogaus Teisių Teismą pateikti konsultacinę išvadą, netenkinamas.

37. Dėl pareiškėjos reikalavimo kreiptis į prokurorą dėl atsakovų nusikalstamos veikos ginant viešąjį interesą – valstybės žemę ir pareiškėjos D. V. pažeistas teises, teisėjų kolegija pažymi, jog ABTĮ 111 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu nagrinėdamas administracinę bylą teismas nustato proceso šalies arba kito asmens veiksmuose nusikalstamos veikos požymių, apie tai praneša prokurorui. Nagrinėjamu atveju, byloje buvo nagrinėjamas klausimas dėl pareiškėjai priteistinos turtinės žalos atlyginimo, kurią ji galimai patyrė ruošdama procesinius dokumentus. Atsižvelgiant į byloje esančius įrodymus, susijusius su nagrinėjamos bylos dalyku, nėra pagrindo teigti, kad atsakovai padarė nusikalstamus veiksmus ir dėl ko teismas privalėtų kreiptis į prokuratūrą, siekdamas apginti viešąjį interesą. Kartu pažymėtina, kad pareiškėja, turėdama pagrįstų abejonių ir įrodymų dėl galimai atsakovų daromų nusikalstamų veiksmų, turi teisę pati kreiptis į prokuratūrą.

38. Apibendrindama išdėstytas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas bei priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 21 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas.


n u t a r i a:

Pareiškėjos D. V. apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


Artūras Dirvonas

MILDA VAINIENĖ_______________________


https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=cad4169098f411e9ae2e9d61b1f977b3

Administracinė byla Nr. eA-4231-415/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00418-2019-8Procesinio sprendimo kategorija 9.1(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos S. K. (R.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos S. K. (R.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėja S. K. (R.) (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2019 m. sausio 21 d. sprendimą Nr. (15/6-10)12PR-7 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“ (toliau – ir Sprendimas) bei įpareigoti Departamentą išnagrinėti pareiškėjos prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo.

2. Pareiškėja nurodė, kad prieglobsčio prašymas grįstas tuo, jog pareiškėja kilmės valstybę paliko dėl jos tėvų turimų problemų, grįžti į kilmės valstybę negali dėl to, kad šiuo metu jos tėvai yra Lietuvos Respublikoje, o (duomenys neskelbtini) neturi kur kitur gyventi. Pareiškėja 2018 m. rugsėjo 28 d. susituokė su (duomenys neskelbtini) piliečiu S. R., jos pavardė po santuokos – R., ir šiuo metu ji laukiasi kūdikio. Į kilmės valstybę bijo grįžti, kadangi ten neturės galimybių išgyventi viena. Pareiškėjos sutuoktiniui suteiktas pabėgėlio statusas, jis gyvena (duomenys neskelbtini), ir jam draudžiama atvykti į (duomenys neskelbtini), todėl jos vyras negalėtų matytis su jų vaiku. Pareiškėja manė, kad atsakovas tyrimą dėl baimės būti persekiojamai atliko paviršutiniškai, t. y. apsiribojo atskirų faktinių aplinkybių izoliuotu vertinimu, atsiribojo nuo objektyvių ir subjektyvių faktorių, neužtikrino įrodymų visapusiško ištyrimo. Pareiškėja manė, kad atsakovui neatmetus jos pasakojimo dalies, jog jos sutuoktiniui yra draudžiama atvykti į kilmės valstybę, ir ji yra besilaukianti prieglobsčio prašymo nagrinėjimo metu, taip pat jai nurodžius, kad (duomenys neskelbtini) neturi artimųjų, kurie galėtų jai padėti išgyventi ir pasirūpinti mažamečiu, atsakovas turėjo pareigą surinkti šią kilmės valstybės informaciją: vienišų motinų padėtis visuomenėje, suteikiamos socialinės garantijos, galimybės įsidarbinti. Atsakovas nesurinko visos reikalingos informacijos paneigti ar patvirtinti jos prieglobsčio prašymo motyvų pagrįstumą, kadangi surinko informaciją, nesusijusią su jos prieglobsčio prašymo motyvais. Aplinkybės, kurias pareiškėja nurodė prieglobsčio prašyme ir apklausos metu, atitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus pabėgėlio statuso suteikimo kriterijus, tačiau Departamentas jos nurodytus faktus ir aplinkybes kvalifikavo netinkamai, todėl be pagrindo atsisakė suteikti pabėgėlio statusą Lietuvos Respublikoje. Jeigu teismas konstatuotų, kad Departamentas pagrįstai

nesuteikė pareiškėjai prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, turi būti patikrinta ir Sprendimo dalis dėl papildomos apsaugos pareiškėjai nesuteikimo. Pareiškėjos teigimu, iš skunde pateiktos informacijos bei jos apklausų metu užfiksuotų duomenų matyti, jog atsakovui nesurinkus pakankamai duomenų, leidžiančių daryti nekvestionuotiną išvadą, kad pareiškėjos išsiuntimo į kilmės valstybę atveju ji nebus kankinama, su ja nebus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi ar nebus žeminamas jos orumas, yra tikimybė, jog pareiškėją išsiuntus į (duomenys neskelbtini) jos teisės ir pagrindinės laisvės būtų pažeistos.

3. Atsakovas Departamentas prašė atmesti pareiškėjos skundą kaip nepagrįstą.4. Atsiliepime nurodė, kad Departamentas, įvertinęs tyrimo metu surinktus duomenis, nustatė, kad pareiškėjos

pasakojimas apie tai, jog ji negali grįžti į kilmės šalį dėl baimės būti apklaustai ir sulaikytai oro uoste dėl pavardės pasikeitimo, dėl jos vyro ir tėvų nebuvimo kilmės šalyje, buvo nedetalus, grindžiamas prielaidomis bei perteikiamas bendro pobūdžio teiginiais. Įvertinus pareiškėjos pateiktus paaiškinimus ir dokumentus, nustatyta, kad pareiškėja asmens dokumentų po santuokos nepasikeitė ir į kilmės šalį ji grįš su nepasikeitusia pavarde. Taip pat informacijos, kad grįžę į (duomenys neskelbtini) asmenys oro uoste būtų sulaikomi ar apklausiami dėl ilgesnės išvykimo trukmės, tyrimo metu nerasta. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos baimė dėl sulaikymo ir apklausos oro uoste grįžus į kilmės šalį nėra visiškai pagrįsta ir jai nesuteiktinas pabėgėlio statusas. Sprendime taip pat konstatuota, kad pareiškėja neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų. Remiantis surinkta informacija, pareiškėjos kilmės šalyje (gyvenamojoje vietoje) šiuo metu nevyksta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai. Departamentas, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjos teiginiai apie išvykimo iš kilmės valstybės priežastis ir vyro šeimos problemas yra abstraktūs, nerišlūs, nedetalūs, grindžiami prielaidomis bei perteikiami bendro pobūdžio samprotavimais, nustatė, kad pareiškėjos pasakojimas apie išvykimo iš (duomenys neskelbtini) priežastis ir vyro šeimos problemas (duomenys neskelbtini) negali būti pripažintas patikimu ir laikomas „nustatytu faktu“, todėl buvo atmestas ir nenagrinėtas, vertinant jos prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą. Pareiškėja prieglobsčio prašyme nepateikė jokių argumentų, susijusių su jai kylančia grėsme kilmės šalyje dėl jos nėštumo. Priešingai, jos prieglobsčio prašymas išskirtinai grindžiamas grįžimo į (duomenys neskelbtini) motyvais, t. y. baimės būti apklaustai ir sulaikytai oro uoste dėl pavardės pasikeitimo. Todėl teiginiai, kad Departamentas nesurinko informacijos, kuri nėra susijusi su pareiškėjos prieglobsčio prašymo motyvais, nesudaro pagrindo pripažinti Sprendimą neteisėtu ar nepagrįstu. Departamentas atlikto tyrimo metu įvertino bendrą grįžusiųjų į (duomenys neskelbtini) padėtį. Departamentas, priimdamas Sprendimą, įvertino aktualią kilmės valstybės informaciją, susijusią su pareiškėjos pateikto prieglobsčio prašymo motyvais (grįžusiųjų į (duomenys neskelbtini) padėtimi). Ši informacija surinkta iš keleto šaltinių, pateikti šaltiniai tarpusavyje neprieštarauja ir yra darnūs, taigi, Departamentas pareigos įvertinti aktualią kilmės valstybės informaciją nepažeidė. Be to, tyrimo metu buvo nustatyta, kad dėl asmens dokumentų pakeitimo po santuokos į (duomenys neskelbtini) ambasadą ji nesikreipė, todėl pareiškėja grįžtų į kilmės šalį su nepakeista pavarde. Tyrimo metu nenustatyti nei vyro šeimos persekiotojai, nei jų motyvai, todėl Departamentas neturėjo galimybės vertinti pareiškėjos baimės pagrįstumo dėl sąsajų su vyro šeima tariamo pabėgėlio statuso suteikimo kriterijų kontekste ir konstatuoti pagrįstą tikimybę, jog dėl vyro šeimos jai gali kilti problemų. Taigi, Departamentas atlikto tyrimo metu tinkamai įvertino pareiškėjos situaciją bei pagrįstai nustatė, jog nėra pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjai grėstų sulaikymas, apklausa oro uoste, todėl jai nesuteiktinas pabėgėlio statusas.

II.

5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. kovo 27 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.6. Teismas vadovavosi Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 18, 19 straipsnių, Įstatymo 86 bei

87 straipsnių, Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 (toliau – ir Aprašas) 96, 116 punktų nuostatomis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika.

7. Pareiškėja prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo iš esmės grindė tuo, kad nors iš (duomenys neskelbtini) išvykti nenorėjo, tačiau tėvai nepaliko jos vienos ir dėl tėvo problemų teko išvykti jiems visiems. Pareiškėja, be kita ko, nurodė, kad ji ištekėjo už kito (duomenys neskelbtini) piliečio, kuris pabėgo iš šalies su šeima dėl tėvo problemų. Teismo vertinimu, pareiškėjos pasakojimas apie priežastis, kurios lėmė jos ir jos šeimos išvykimą iš kilmės valstybės bei pasakojimas apie vyro šeimos problemas nebuvo aiškus, detalus, išsamus. Pareiškėjos apklausų metu pateiktas pasakojimas buvo abstraktus ir nerišlus, pareiškėja nei prieglobsčio prašyme, nei apklausų metu, nei teismui nenurodė, kokios buvo jos tėvo problemos, taip pat nenurodė, kokia grėsmė iš ko kilo, kad reikėjo palikti šalį. Pareiškėja nei prieglobsčio prašyme, nei

apklausų metu, nei teismui nenurodė nieko konkretaus dėl vyro šeimos problemų, pateikė tik spėliones ir nuogirdas. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjos pasakojimas apie išvykimo iš kilmės valstybės priežastis ir vyro šeimos problemas yra abstraktus, nerišlus, nedetalus, grindžiamas prielaidomis, darė išvadą, kad Departamentas pagrįstai atmetė ir nenagrinėjo pareiškėjos pasakojimo šioje dalyje pateiktų duomenų, vertinant jos prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą.

8. Pareiškėja prašydama prieglobsčio, be kita ko, nurodė, kad ji negali grįžti į kilmės šalį, kadangi bijo, kad ją oro uoste sulaikys ir ji bus apklausiama dėl pavardės pasikeitimo, dėl vyro, dėl tėvų, kodėl jos metus nebuvo šalyje. Teismas nustatė, kad pareiškėja (duomenys neskelbtini) 2018 m. rugsėjo 28 d. susituokė su (duomenys neskelbtini) piliečiu, tačiau asmens dokumentų pakeitimo po santuokos sudarymo dėl pasikeitusios pavardės į (duomenys neskelbtini) atstovybę nesikreipė, taigi, į kilmės valstybę pareiškėja grįžtų su nepasikeitusia pavarde. Taip pat nei Departamentas, atlikdamas tyrimą, nei teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, nenustatė vyro šeimos persekiotojų bei persekiojimų motyvų. Byloje taip pat nebuvo jokių duomenų, kad asmuo, grįžęs į (duomenys neskelbtini), oro uoste galėtų būti sulaikytas ar apklaustas dėl ilgesnės išvykimo trukmės.

9. Teismas, įvertinęs pareiškėjos paaiškinimus, Departamento surinktą informaciją bei byloje esančius įrodymus, taip pat nenustatė pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjai grėstų sulaikymas, apklausa oro uoste, todėl jos baimė patirti šiuos veiksmus nėra visiškai pagrįsta, todėl Departamentas pagrįstai pareiškėjai nesuteikė pabėgėlio statuso.

10. Dėl papildomos apsaugos pareiškėjai Lietuvos Respublikoje suteikimo, teismas pažymėjo, kad pareiškėja be aplinkybių (baimės būti sulaikytai ir apklaustai oro uoste), kurios buvo vertinamos dėl pabėgėlio statuso suteikimo, nei Departamentui, nei teismui nenurodė kitų kilmės valstybėje jai kylančių grėsmių. Kaip byloje nustatyta, pareiškėjos baimė būti sulaikytai ir apklaustai oro uoste nebuvo pagrįsta, dėl ko nebuvo pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje jai grėstų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose nurodyti veiksmai. Teismas, atsižvelgdamas į šią aplinkybę ir į tai, kad pagal byloje esančią informaciją pareiškėjos kilmės šalyje (gyvenamojoje vietoje) šiuo metu nevyksta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai (tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas), dėl ko pareiškėja neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte, darė išvadą, kad Departamentas pagrįstai pareiškėjai nesuteikė papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje.

11. Teismas konstatavo, kad Departamentas turėjo teisėtą pagrindą taikyti Įstatymo 86 straipsnio 1 dalį, 87 straipsnio 1 dalį, 83 straipsnį, 86 straipsnio 2 ir 3 dalį, 87 straipsnio 2 ir 3 dalis, 136, 137 straipsnius, Aprašo 116, 124 ir 125.4 punktus ir nesuteikti pareiškėjai pabėgėlio statuso bei papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje. Byloje nustatytų aplinkybių pagrindu teismas darė išvadą, kad atsakovas išsamiai ir visapusiškai įvertino prieglobsčio suteikimo priėmimui reikšmingas aplinkybes, ir nenustatęs, kad pareiškėjos persekiojimas būtų neproporcingas arba diskriminuojantis dėl pareiškėjos rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, tai pat nenustatęs pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjai grėstų kankinimai arba mirties bausmė, pagrįstai nesuteikė pareiškėjai pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje. Todėl teismas konstatavo, kad Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, atitinka tokio pobūdžio administraciniams aktams keliamus reikalavimus, todėl nebuvo pagrindo jo naikinti skunde išdėstytais argumentais. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjos reikalavimas įpareigoti Departamentą iš naujo išnagrinėti jos prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje laikytinas išvestiniu reikalavimu iš skundžiamo Sprendimo. Teismui konstatavus Sprendimo teisėtumą, atmestas ir išvestinis skundo reikalavimas.

III.

12. Pareiškėja S. K. (R.) apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti pareiškėjos skundą.

13. Pareiškėjos vertinimu, atsakovui neatmetus jos pasakojimo dalies, jog jos sutuoktiniui yra draudžiama atvykti į kilmės valstybę, ir ji yra besilaukianti prieglobsčio prašymo nagrinėjimo metu, taip pat jai nurodžius, kad (duomenys neskelbtini) neturi artimųjų, kurie galėtų jai padėti išgyventi ir pasirūpinti mažamečiu, atsakovas turėjo pareigą surinkti šią kilmės valstybės informaciją: vienišų motinų padėtis visuomenėje, suteikiamos socialinės garantijos, galimybės įsidarbinti. Pareiškėjos įsitikinimu, atsakovas neužtikrino objektyvaus įrodymų vertinimo ir nesurinko visos reikalingos informacijos, paneigti ar patvirtinti jos prieglobsčio prašymo motyvų pagrįstumą, kadangi surinko informaciją, nesusijusią su jos prieglobsčio prašymo motyvais. Pareiškėja taip pat pažymi, kad šie argumentai buvo nurodyti skunde bei teismo posėdžio metu, tačiau jie nebuvo vertinti ir analizuoti teismo.

14. Pareiškėjos vertinimu, tos aplinkybės, kurias ji nurodė savo prieglobsčio prašyme ir apklausos metu, atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus pabėgėlio statuso suteikimo kriterijus, tačiau Departamentas ir pirmosios instancijos teismas jos nurodytus faktus ir aplinkybes kvalifikavo netinkamai, todėl be pagrindo atsisakė suteikti pabėgėlio statusą Lietuvos Respublikoje. Šių išvadų pagrįstumas ir teisingumas turi būti patikrintas apeliacinės instancijos teismo.

15. Pareiškėjos manymu, tuo atveju, jeigu apeliacinės instancijos teismas konstatuotų, jog Departamentas bei pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesuteikė pareiškėjai prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, turėtų būti įvertintas ir papildomos apsaugos pareiškėjai nesuteikimas. Pareiškėjos vertinimu, nei atsakovas, nei pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių tinkamai neįvertino, todėl jų priimti sprendimai yra nepagrįsti ir todėl naikintini.

16. Atsakovas Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti apeliacinį skundą kaip nepagrįstą.17. Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, vertina, kad teismo sprendimas priimtas išsamiai ir

objektyviai išnagrinėjus visus byloje pateiktus duomenis, padarius nustatytomis aplinkybėmis pagrįstas išvadas ir pakankamai nuosekliai išdėsčius įrodymus, kuriais teismo išvados yra grindžiamos.

18. Pažymi, kad Departamentas atliko išsamų pareiškėjos situacijos tyrimą bei 2019 m. sausio 21 d. išvadoje Nr. (15/6-10)1PR-7RN, kurios pagrindu priimtas Sprendimas, įvertinta bendra grįžusiųjų į (duomenys neskelbtini) padėtis, o pareiškėjos prieglobsčio prašymas ir jos persekiojimas buvo įvertinti visų surinktų duomenų visumoje.

Teisėjų kolegija


IV.

19. Vertinant pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą pirmiausia pažymėtina, kad byloje taikytinos UTPĮ, jį įgyvendinančių teisės aktų nuostatos, taip pat tarptautinės teisės ir Europos Sąjungos (toliau – ir ES) teisės aktai. Visų pirma paminėtina 1951 m. liepos 28 d. Jungtinių Tautų Konvencija dėl pabėgėlių statuso, kurios dalyvė yra Lietuvos Respublika (ratifikuota Lietuvos Respublikos Seimo 1997 m. sausio 21 d. įstatymu Nr. VIII-85) (toliau – ir Ženevos konvencija, Konvencija). Konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 punkte, be kita ko, nustatyta, kad terminas „pabėgėlis“ nusako asmenį, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamam dėl politinių įsitikinimų yra už šalies, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali arba bijo naudotis tos šalies gynyba. Konvencijos 33 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad nė viena susitariančioji valstybė jokiu būdu neišsiunčia ir negrąžina pabėgėlio į šalį, kur jo gyvybei ar laisvei grėstų pavojus dėl rasės, religijos, pilietybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių pažiūrų.

20. Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – ir Chartija) 18 straipsnio nuostatos įtvirtina, kad teisė į prieglobstį garantuojama pagal Ženevos konvenciją ir 1967 m. sausio 31 d. Protokolą dėl pabėgėlių statuso bei Europos Sąjungos sutartį ir Sutartį dėl ES veikimo. ES teisės požiūriu teisė į prieglobstį yra fundamentali asmens teisė. Chartijos 19 straipsnio, įtvirtinančio asmens apsaugą perkėlimo, išsiuntimo ar išdavimo atveju, 2 dalis numato, kad niekas negali būti perkeltas, išsiųstas ar išduotas į valstybę, kurioje jam gresia mirties bausmė arba kurioje jis gali patirti kankinimų ar kitokį nežmonišką ar žeminantį elgesį arba būti taip baudžiamas.

21. Ginčui taip pat reikšmingos 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų nuostatos (toliau – ir Kvalifikavimo direktyva). Pagrindinis šios direktyvos tikslas – užtikrinti, kad valstybės narės taikytų bendrus asmenų, kuriems tikrai reikia tarptautinės apsaugos, identifikavimo kriterijus, ir užtikrinti, kad tiems asmenims visose valstybėse narėse būtų suteiktos būtiniausios lengvatos (Kvalifikavimo direktyvos Preambulės 12 konstatuojamoji dalis).

22. Kvalifikavimo direktyvos 2 straipsnio d) dalis nurodo, kad pabėgėlis – tai trečiosios šalies pilietis, kuris dėl visiškai pagrįstos persekiojimo dėl rasės, religijos, tautybės, politinių pažiūrų ar priklausymo tam tikrai socialinei grupei baimės yra už šalies, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali arba dėl tokios baimės nepageidauja naudotis tos šalies apsauga, arba asmuo be pilietybės, kuris dėl minėtų priežasčių būdamas už šalies, kurioje yra jo ankstesnė įprastinė gyvenamoji vieta, ribų negali ar dėl tokios baimės nepageidauja į ją grįžti ir kuriam netaikomas 12 straipsnis. Tuo tarpu, Kvalifikavimo direktyvos 2 straipsnio f) straipsnis nurodo, kad papildomą apsaugą galintis gauti asmuo – trečiosios šalies pilietis arba asmuo be

pilietybės, kuris negali būti laikomas pabėgėliu, tačiau apie kurį pagrįstai galima manyti, kad jei jis būtų grąžintas į savo kilmės šalį arba – asmens be pilietybės atveju – į šalį, kurioje yra jos ankstesnė įprastinė gyvenamoji vieta, jam kiltų realus pavojus patirti 15 straipsnyje apibrėžtą didelę žalą, kuriam netaikomos 17 straipsnio 1 bei 2 dalys ir kuris negali arba dėl tokio pavojaus nepageidauja naudotis tos šalies apsauga.

23. Kiek tai susiję su persekiojimo veiksmų apibrėžimu kilmės valstybėje, Kvalifikavimo direktyvos 9 straipsnio (persekiojimo veiksmai) 1 dalyje nurodyta, jog tam, kad veiksmas būtų laikomas persekiojimo veiksmu pagal Ženevos konvencijos 1 straipsnio A skirsnį, jis turi būti: a) pakankamai rimtas pagal savo pobūdį ar dažnumą, kad sudarytų sunkų pagrindinių žmogaus teisių pažeidimą, visų pirma, tų teisių, nuo kurių negalima nukrypti pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 15 straipsnio 2 dalį, arba b) įvairių priemonių sankaupa, įskaitant žmogaus teisių pažeidimus, kuri yra pakankamai sunki, kad veiktų asmenį panašiai, kaip nurodyta a punkte.

24. Kvalifikavimo direktyvos 9 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad persekiojimo veiksmai pagal 1 dalį gali, inter alia (be kita ko), pasireikšti tokiomis formomis: a) fizinio ar psichologinio smurto veiksmai, įskaitant seksualinį smurtą; b) teisinės, administracinės, policijos ir (arba) teisminės priemonės, kurios savaime yra diskriminacinės arba įgyvendinamos diskriminuojant; c) neproporcingas ir diskriminuojantis persekiojimas ar baudimas; d) atsisakymas teismine tvarka atlyginti žalą, kuris yra neproporcingas ar diskriminuojantis baudimas; e) persekiojimas ar baudimas dėl atsisakymo atlikti karo tarnybą konflikto metu, kai atliekant tokią tarnybą reikėtų daryti nusikaltimus ar veiksmus, kuriems taikomi 12 straipsnio 2 dalyje nustatyti nesuteikimo pagrindai; f) veiksmai, pagal pobūdį tiesiogiai susiję su asmens lytimi arba su tuo, kad asmuo yra vaikas. Kvalifikavimo direktyvos 9 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad pagal 2 straipsnio d) punktą turi būti ryšys tarp 10 straipsnyje nurodytų priežasčių ir persekiojimo veiksmų, apibrėžtų pagal šio straipsnio 1 dalį arba apsaugos nuo tokių veiksmų nebuvimo.

25. Kvalifikavimo direktyvos 10 straipsnio (persekiojimo priežastys) 1 dalies e) punkte nurodyta, kad valstybės narės, vertindamos persekiojimo priežastis, atsižvelgia į šiuos veiksnius: politinių pažiūrų sąvoka visų pirma apima turimas pažiūras, įsitikinimus ar tikėjimą tam tikru klausimu, susijusiu su 6 straipsnyje minėtais galimais persekiojimo vykdytojais ir jų politika ar metodais, nesvarbu, ar prašytojas pagal tas pažiūras, įsitikinimus ar tikėjimą ėmėsi veiksmų. Kvalifikavimo direktyvos 10 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad vertinant, ar prašytojas visiškai pagrįstai bijo būti persekiojamas, nesvarbu, ar prašytojas iš tikrųjų turi rasinių, religinių, tautinių, socialinių ar politinių savybių, dėl kurių jis gali būti persekiojamas, su sąlyga, kad tokią savybę prašytojui priskiria persekiojimo vykdytojas.

26. Kiek tai susiję su sprendimo, ar pareiškėjas patiria visiškai pagrįstą persekiojimo baimę ar realų didelės žalos pavojų, priėmimu, Kvalifikavimo direktyvos 8 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad nagrinėdamos, ar prašytojas patiria visiškai pagrįstą persekiojimo baimę ar realų didelės žalos pavojų arba turi galimybę naudotis apsauga nuo persekiojimo ar didelės žalos kilmės šalies dalyje, kaip nurodyta 1 dalyje, valstybės narės, priimdamos sprendimą dėl prašymo, atsižvelgia į bendrąsias toje šalies dalyje esančias aplinkybes ir į asmenines prašytojo aplinkybes, kaip nurodyta 4 straipsnyje. Tuo tikslu valstybės narės užtikrina, kad iš atitinkamų šaltinių, pavyzdžiui, Jungtinių Tautų pabėgėlių reikalų vyriausiojo komisaro ir Europos prieglobsčio paramos biuro, būtų gaunama tiksli naujausia informacija.

27. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad Kvalifikavimo direktyvos 4 straipsnio 5 dalis nurodo, jog kai valstybės narės taiko principą, pagal kurį prašytojas privalo pagrįsti tarptautinės apsaugos prašymą, ir kai prašytojo pareiškimų faktai nepagrįsti dokumentais ar kitais įrodymais, tokių faktų nereikia patvirtinti, jei įvykdomos šios sąlygos: a) prašytojas realiai stengėsi pagrįsti savo prašymą; b) pateikta visa prašytojo informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija; c) prašytojo pareiškimai yra nuoseklūs ir patikimi bei neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju; d) prašytojas paprašė tarptautinės apsaugos kiek įmanoma anksčiau, nebent jis gali nurodyti tinkamą priežastį, kodėl taip nepadarė; e) yra nustatyta, kad prašytojas bendrai patikimas.

28. UTPĮ nuostatos yra pagrįstos Ženevos konvencija, jos taip pat įgyvendina Kvalifikavimo direktyvą. UTPĮ 86 straipsnyje numatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse (1 dalis); šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant

tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos (2 dalis).

29. UTPĮ 87 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.

30. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje laikomasi nuostatos, kad pabėgėlio statuso suteikimas turi būti siejamas su konstatavimu aplinkybių, kad prieglobsčio prašytojas gali būti persekiojamas dėl priklausymo istoriškai susidariusiai teritorinei žmonių grupei, tautai, priklausymo atitinkamai visuomeninei grupei, dėl teisės laisvai reikšti politinius įsitikinimus, išpažinimo atitinkamo tikėjimo. Persekiojimo baimė turi būti reali, pagrįsta bent viena iš Ženevos konvencijos 1 straipsnio a dalies 2 punkte išvardytų priežasčių, taip pat atitikti UTPĮ 86 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas. Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., LVAT 2018 m. rugpjūčio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4503-415/2018; 2014 m. vasario 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-359/2014).

31. Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimas byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07). Europos Žmogaus Teisių Teismas 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H. L.R. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 24573/94, pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Atitinkama praktika formuojama ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėjamose tokio pobūdžio bylose, pvz., 2009 m. gruodžio 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-1380/2009 teismas konstatavo, kad tai, jog šalyje yra pažeidžiamos žmogaus teisės, dar nereiškia, jog savaime dėl to bus suteikiama papildoma apsauga, nes žmogaus teisių pažeidimų egzistavimo faktas savaime neįrodo prieglobsčio prašytojo baimės asmeniškai tapti tokio pobūdžio pažeidimų auka pagrįstumo.

32. Pareiškėjos prašymas suteikti jai prieglobstį Lietuvos Respublikoje buvo grindžiamas tuo, kad kilmės valstybėje jai gresia sulaikymas dėl vyro, vyro tėvų problemų, jos pavardės, sutuoktiniui yra draudžiama atvykti į kilmės valstybę, ji yra besilaukianti prieglobsčio prašymo nagrinėjimo metu, taip pat jai nurodžius, kad (duomenys neskelbtini) neturi artimųjų, kurie galėtų jai padėti išgyventi ir pasirūpinti mažamečiu, būtina atsižvelgti į šią kilmės valstybės informaciją: vienišų motinų padėtį visuomenėje, suteikiamas socialines garantijas, galimybes įsidarbinti.

33. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstas išvadas, kad remiantis Departamento surinkta informacija bei byloje esančiais įrodymais nenustatyta pagrįsta tikimybė, kad kilmės valstybėje pareiškėjai grėstų sulaikymas, apklausa oro uoste, todėl jos baimė patirti šiuos veiksmus nėra visiškai pagrįsta, todėl Departamentas pagrįstai pareiškėjai nesuteikė pabėgėlio statuso.

34. Pagal byloje esančią informaciją pareiškėjos kilmės šalyje (gyvenamojoje vietoje) šiuo metu nevyksta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai (tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas), dėl ko pareiškėja neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte, todėl Departamentas pagrįstai pareiškėjai nesuteikė papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje.

35. Gyvenimo standartų sumažėjimas, ekonominio ir socialinio pobūdžio sunkumai, atsižvelgiant į konkrečios kilmės valstybės kontekstą, nėra tokie, kad iš esmės paneigtų faktą, jog įmanoma gyventi reliatyviai normalų gyvenimą (2014 m. gegužės 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-205/2014). Pareiškėjos nurodomi socialiniai ir ekonominiai motyvai

negali būti pripažįstami pagrindu suteikti prieglobstį (žr., LVAT 2015 m. balandžio 30 d. nutartį ad m. byloje Nr. A-1389-822-2015).

36. Dėl nurodytų argumentų apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (ABTĮ 144 str. 1 d. 1 p.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos S. K. (R.) apeliacinį skundą atmestiVilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI STASYS GAGYS

GINTARAS KRYŽEVIČIUS

VESLAVA RUSKAN_______________________


Administracinė byla Nr. eA-773-415/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01674-2017-1Procesinio sprendimo kategorija 15.8(S)





teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų D. S. ir K. M. (K. M.) skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=ce43c1e098f411e9ae2e9d61b1f977b3

1. Pareiškėjai D. S. ir K. M. su skundu, kurį vėliau patikslino, kreipėsi į teismą, prašydami: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir atsakovas, NŽT) Vilniaus rajono skyriaus 2017 m. kovo 8 d. sprendimo Nr. 48SD_(14.48.136 E.) „Dėl prašymo nagrinėjimo“ (toliau – ir 2017 m. kovo 8 d. Sprendimas) dalį, kuria nuspręsta netenkinti jų prašymo dėl sklypo, projektinis Nr. 2418-2, atsisakymo bei teisės aktų nustatyta tvarka perduoti neatlygintinai V. G. M. vardu; 2) panaikinti NŽT 2017 m. balandžio 19 d. sprendimą Nr. ISS-1073-(7.22 E.) „Dėl skundo išnagrinėjimo“ (toliau – ir 2017 m. balandžio 19 d. Sprendimas); 3) įpareigoti atsakovą V. G. M. vardu suprojektuotą žemės sklypą Nr. 2418-2 išbraukti iš NŽT Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2014 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. 48VĮ-(14.48.2.)-5203 patvirtinto (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto (toliau – ir Projektas), o likusios pagal Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2009 m. balandžio 2 d. išvadą Nr. 41-2.12-1617 dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn (toliau – ir Išvada) tenkančios žemės dalies atkūrimo klausimą spręsti kito (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemėtvarkos projekto rengimo metu.

2. Skunde pareiškėjai nurodė, kad yra V. G. M. teisių perėmėjai (paveldėtojai). 2016 m. gegužės 20, 21 ir 27 dienomis atlikto V. G. M. vardu suprojektuotų žemės sklypų ženklinimo metu paaiškėjo, jog per tam tikrus sklypus yra nutiestos aukštos įtampos linijos. Dėl to pareiškėjai 2016 m. rugsėjo 21 d. pateikė NŽT, o 2016 m. spalio 19 d. – NŽT Vilniaus rajono skyriui, prašymus pakeisti sklypus, per kuriuos eina aukštos įtampos linija, į kitus laisvos valstybinės žemės sklypus. NŽT direktorius pavedė Vilniaus rajono skyriaus vedėjui pakartotinai įvertinti Projekto sprendinius, susijusius su minėtų žemės sklypų suprojektavimu, ir svarstyti klausimą dėl V. G. M. vardu suprojektuotų žemės sklypų išbraukimo iš Projekto, o likusios pagal Išvadą tenkančios žemės dalies atkūrimo klausimą spręsti kito projekto rengimo metu. Atsižvelgdami į NŽT sprendimą, pareiškėjai informavo NŽT Vilniaus rajono skyrių, kad suprojektuoti sklypai Nr. 2418-1, Nr. 2418-2, Nr. 2418-3 ir Nr. 2418-4 jų netenkina ir šiuos sklypus prašė išbraukti iš Projekto. NŽT Vilniaus rajono skyrius 2017 m. kovo 8 d. Sprendimu pripažino, kad išanalizavus žemės sklypų (projektiniai Nr. 2418-1, Nr. 2418-2, Nr. 2418-3, Nr. 2418-4, Nr. 2418-5, Nr. 2418-6, Nr. 2418-7 ir Nr. 2418-8) kadastro duomenų bylos duomenis nustatyta, kad jose nurodyti duomenys neatitinka Projekto sprendinių. NŽT Vilniaus rajono skyriuje buvo priimtas sprendimas leisti atsisakyti žemės sklypų (projektiniai Nr. 2418-1, Nr. 2418-3 ir Nr. 2418-4) bei pervesti juos į laisvos žemės fondą. Kadangi žemės sklypui (projektinis Nr. 2418-2) taikomų specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų sumažėjo, nors jis ir neatitinka projektinių sprendinių, skyriuje buvo priimtas sprendimas šį žemės sklypą perduoti neatlygintinai nuosavybėn V. G. M. vardu. Nesutikdami su NŽT Vilniaus rajono skyriaus sprendimu, pareiškėjai pateikė skundą NŽT, kuri 2017 m. balandžio 19 d. Sprendimu skundą atmetė, nurodydama, kad NŽT Vilniaus rajono skyriaus 2013 m. birželio 10 d. susirinkimo protokole Nr. 48SN-(14.48.65)-55 (toliau – ir Protokolas) užfiksuota, kad pretendentės įgaliotas asmuo D. K., susipažinęs su žemės sklypais, apribojimais bei servitutais, savo pasirinkimą suderino parašu.

3. Pareiškėjai nurodė, kad NŽT neįvykdė Lietuvos Respublikos žemės ir miškų ūkio ministerijos 1998 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. 207 patvirtintos Žemės reformos žemėtvarkos projektų ir jiems prilyginamų žemės sklypų planų rengimo ir įgyvendinimo metodikos (toliau – ir Metodika) 37 punkto reikalavimų ir pažeidė pagrindines procedūras, kurias turėjo atlikti pretendentų susirinkimo metu – nesuteikė tikslios ir pilnos informacijos apie projektuojamam žemės sklypui taikytinas specialiąsias žemės naudojimo sąlygas, kas padarė įtaką netinkamo sprendimo dėl sklypo pasirinkimo priėmimui ir netinkamo sklypo pasirinkimui.

4. Pareiškėjai paaiškino, kad 2013 m. birželio 10 d. pretendentų susirinkime pretendentai buvo kviečiami pagal sąrašą. Susirinkimo salėje ant stalo buvo išskleistas didelio formato planas, kuriame projekto autorė pirštu rodė laisvus sklypus, iš kurių pretendentai turėjo pasirinkti pageidaujamą sklypą. Ant stalo gulinčiame plane jokių apribojimų, elektros linijų nesimatė. Apie esančias aukštos įtampos linijas, taikomus apribojimus ir apsaugos zonas, jų kodus susirinkimo metu taip pat niekas nepaaiškino, priešingai, pasiteiravus dėl apribojimų, buvo paaiškinta, kad jų nėra. Pasirinkus sklypus tiesiog reikėjo pasirašyti protokolo priede, žiniaraštyje, kuriame taip pat jokie apribojimai nebuvo nurodyti. Protokolas, kuriuo vadovaudamasi NŽT atmetė jų skundą, buvo surašytas jau po susirinkimo, pretendentai su Protokolo turiniu susirinkimo metu nesupažindinti. Tik protokolo 10 punkte atsirado įrašas, kad sklypui Nr. 2148-2 (1,47 ha) yra taikomi apribojimai, kurių kodas VI, XXVI, XXIX. 2016 metais atvykus į vietą atlikti matavimų paaiškėjo, kad sklypui Nr. 2148-2 yra taikomi specialiosios žemės naudojimo sąlygos ir apribojimai, kurių kodas VI, nes per patį sklypo vidurį eina aukštos įtampos linija, kurios apsaugos zona yra po 40 metrų į abi puses.

5. Pareiškėjai pabrėžė, kad jų teiginius apie nepilnos ir netikslios informacijos suteikimą susirinkimo metu patvirtina ir

VIII eiliškumo grupės pretendentų, pageidaujančių gauti žemę, mišką, vandens telkinį (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, dalyvaujančių 2013 m. birželio 10 d. susirinkime 2 priedas prie susirinkimo protokolo. Susirinkimo metu visas pretendentų sąrašas, esantis priede, buvo atspausdintas. Tačiau su skundžiamu NŽT sprendimu gavus susirinkimo protokolą su priedu paaiškėjo, kad susirinkimo pabaigoje priede ranka buvo įrašyta dar vieno pretendento, t. y. V. S. (V. S.), pavardė, kuris iš siūlomo laisvos žemės fondo pasirinko žemės sklypus, kurie pareiškėjų įgaliotam asmeniui nebuvo parodyti kaip laisvi.

6. Pareiškėjų teigimu, jų reikalavimo pagrįstumą patvirtina ir NŽT 2016 m. gruodžio 12 d. sprendimas Nr. ISS-3575-(7.22 E.), kuriame pripažįstama, kad žemės sklypų (projektiniai Nr. 2418-1, Nr. 2418-2, Nr. 2418-3, Nr. 2418-4, Nr. 2418-5, Nr. 2418-6, Nr. 2418-7, Nr. 2418-8) kadastro duomenų bylos duomenys neatitinka Projekto sprendinių.

7. Atsakovas NŽT atsiliepime į skundą su pareiškėjų skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.8. Atsiliepime paaiškino, kad D. K., pretendentės V. G. M. turto paveldėtojų įgaliotas asmuo, 2013 m. birželio 10 d.

suderino suprojektuoto žemės sklypo (projektinis Nr. 2418-2) ribas ir vietą, pasirašydamas (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės teritorijoje 2013 m. rengiamo Projekto svarstymo su VIII eilės pretendentais gauti žemę 2013 m. birželio 10 d. žiniaraštyje (toliau – ir Žiniaraštis), kaip tai buvo numatyta Metodikos 37 punkte. Taip pat Protokole nurodyta, kad D. K., susipažinęs su laisvos valstybinės žemės fondu (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje, pasirinko žemės sklypą Nr. 2418-2 (1,47 ha) – VI, XXVI, XXIX apribojimai, 115, 215 servitutai, taip pat buvo informuotas, kad žemės sklype Nr. 2418-2 yra elektros stulpai. D. K. pasirašė Protokolo 2 priede, kuriame taip pat pažymėta, kad žemės sklype Nr. 2418-2 yra elektros stulpai. NŽT pažymėjo, kad pasiūlymų ir (ar) pretenzijų dėl Projekte suprojektuoto žemės sklypo (projektinis Nr. 2418-2) Metodikos nustatyta tvarka nei V. G. M. turto paveldėtojai, nei jų įgalioti asmenys nepateikė, todėl NŽT Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2014 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. 48VĮ-(14.48.2.)-5203 patvirtintas Projektas ir jo sprendiniai. Pažymėjo, kad Projekte suprojektuotam žemės sklypui (projektinis Nr. 2418-2) buvo nustatytos Protokole nurodytos specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos bei žemės servitutai.

9. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjai nepasirašė 2016 m. balandžio 21 d. surašytame žemės sklypo (projektinis Nr. 2418-2) ribų paženklinimo-parodymo akte bei nesuderino 2016 m. rugsėjo 12 d. parengto šio žemės sklypo plano. Atsižvelgiant į tai, kad nei V. G. M. turto paveldėtojai, nei jų įgalioti asmenys nesuderino parengto žemės sklypo (projektinis Nr. 2418-2) plano bei vadovaujantis Metodikos 106 punktu, projekto autorius VĮ Valstybės žemės fondo Vilniaus žemėtvarkos ir geodezijos skyrius 2016 m. rugsėjo 15 d. raštais Nr. KM-17636, Nr. KM-17638, Nr. KM-17646 ir Nr. KM-17647 pateikė pareiškėjams ir jų įgaliotiems asmenims šio žemės sklypo plano ir ribų paženklinimo-parodymo akto kopijas bei juos informavo, kad pastabas dėl pateiktų dokumentų gali pateikti NŽT Vilniaus rajono skyriui.

10. Projekte nurodoma, kad 1,47 ha žemės sklypui (projektinis Nr. 2418-2) nustatytos taikytinos specialiosios žemės naudojimo sąlygos – elektros linijų apsaugos zonos (kodas VI), miško naudojimo apribojimai (kodas XXVI) ir paviršinio vandens telkinių apsaugos zonos ir pakrantės apsaugos juostos (kodas XXIX) bei numatyti kelio servitutai. Tačiau šio žemės sklypo plane nurodoma, kad jam taikytinos specialiosios žemės naudojimo sąlygos – elektros linijų apsaugos zonos (kodas VI), bei numatyti kelio servitutai. Žemės sklypui (projektinis Nr. 2418-2) taikomų specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų sumažėjo. Be to, V. G. M. turto paveldėtojų įgaliotas asmuo D. K., pasirašydamas Žiniaraštyje, sutiko su žemės sklypui (projektinis Nr. 2418-2) taikytinomis specialiosiomis žemės naudojimo sąlygomis bei numatytais nustatyti servitutais. Atsižvelgiant į tai, kad jokių esminių pasikeitimų, atlikus Projekto įgyvendinimo darbus minėtų žemės sklypų atžvilgiu, nėra, o Projekto sprendiniai dėl šio žemės sklypo Metodikos nustatyta tvarka suderinti su V. G. M. turto paveldėtojų įgaliotu asmeniu, žemės sklypas (projektinis Nr. 2418-2) teisės aktų nustatyta tvarka turi būti perduodamas nuosavybėn neatlygintinai V. G. M. vardu.

11. NŽT pabrėžė, kad pretendentai prieš žemės sklypų projektavimą gali susipažinti su laisvos žemės fondo žemės sklypais, jų ribomis, naudmenomis, privažiavimais, nes ši informacija yra skelbiama viešai. Taip pat pretendentai turėjo galimybę apžiūrėti pasirinktus žemės sklypus.

II.

12. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. lapkričio 8 d. sprendimu pareiškėjų skundą tenkino ir panaikino NŽT Vilniaus rajono skyriaus 2017 m. kovo 8 d. Sprendimo dalį, kuria NŽT Vilniaus rajono skyrius nusprendė netenkinti pareiškėjų prašymo dėl sklypo (projektinis Nr. 2418-2) atsisakymo bei nusprendė teisės aktų nustatyta tvarka perduoti

neatlygintinai V. G. M. vardu, panaikino NŽT 2017 m. balandžio 19 d. Sprendimą ir įpareigojo NŽT V. G. M. vardu suprojektuotą žemės sklypą Nr. 2418-2 išbraukti iš Projekto, o likusios pagal Išvadą tenkančios žemės dalies atkūrimo klausimą spręsti kito (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemėtvarkos projekto rengimo metu.

13. Teismas nustatė, kad pretendentės V. G. M. turto paveldėtojų D. S. ir K. M. įgaliotas asmuo D. K. 2013 m. birželio 10 d. suderino suprojektuoto žemės sklypo (projektinis Nr. 2418-2) ribas ir vietą, pasirašydamas Žiniaraštyje. 2013 m. birželio 10 d. įvyko NŽT Vilniaus rajono skyriaus (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje pageidaujančių gauti žemės sklypus pretendentų, priskirtų VIII eiliškumo grupei, susirinkimas, kurio Protokole nurodyta, kad pretendentės V. G. M. įgaliotas asmuo D. K., be kita ko, pasirinko žemės sklypą Nr. 2418-2 (1,47 ha) – VI, XXVI, XXIX apribojimai, 115, 215 servitutai. Protokole pažymėta, kad atstovas buvo informuotas, kad žemės sklype Nr. 2418-2 yra elektros stulpai. D. K. pasirašė Protokolo 2 priede, kuriame taip pat pažymėta, kad žemės sklype Nr. 2418-2 yra elektros stulpai. NŽT Vilniaus rajono skyriaus vedėjas 2014 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. 48VĮ-(14.48.2.)-5203 patvirtino Projektą ir jo sprendinius. Projekte suprojektuotam žemės sklypui (projektinis Nr. 2418-2) buvo nustatytos Protokole nurodytos specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos bei žemės servitutai, t. y. VI, XXVI, XXIX apribojimai, 115, 215 servitutai.

14. VĮ Valstybės žemės fondo darbuotoja 2016 m. balandžio 27 d. atliko sklypo Nr. 2418-2 ribų ženklinimą ir surašė Žemės sklypo ribų paženklinimo-parodymo aktą, kuriame užfiksavo, kad V. G. M. paveldėtojai atvyko, tačiau atsisakė pasirašyti, nes nesutiko su sklypo riba. Pareiškėjai NŽT Vilniaus rajono skyriui pateikė skundą dėl suprojektuotų žemės sklypų atsisakymo. NŽT Vilniaus rajono skyrius 2016 m. lapkričio 15 d. raštu Nr. 48SD-13903-(14.48.136 E.) skundą tenkinti atsisakė, nurodydamas, kad visos procedūros buvo atliktos tinkamai. Pareiškėjai pateikė skundą NŽT, kuri 2016 m. gruodžio 12 d. raštu Nr. ISS-3575-(7.22 E.) pavedė Vilniaus rajono skyriaus vedėjui pakartotinai įvertinti Projekto sprendinius, susijusius su žemės sklypų (projektiniai Nr. 2418-1, Nr. 2418-2, Nr. 2418-3, Nr. 2418-4, Nr. 2418-5, Nr. 2418-6, Nr. 2418-7) suprojektavimu ir svarstyti klausimą dėl V. G. M. vardu suprojektuotų žemės sklypų išbraukimo iš Projekto, o likusios pagal Išvadą tenkančios žemės dalies atkūrimo klausimą spręsti kito (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemėtvarkos projekto rengimo metu.

15. Vykdydamas NŽT direktoriaus 2016 m. gruodžio 12 d. sprendimą Nr. ISS-3575-(7.22 E.), NŽT Vilniaus rajono skyrius priėmė 2017 m. kovo 8 d. Sprendimą, kuriuo pripažino, kad išanalizavus žemės sklypų (projektiniai Nr. 2418-1, Nr. 2418-2, Nr. 2418-3, Nr. 2418-4, Nr. 2418-5, Nr. 2418-6, Nr. 2418-7 ir Nr. 2418-8) kadastro duomenų bylos duomenis nustatė, kad jose nurodyti duomenys neatitinka Projekto sprendinių. NŽT Vilniaus rajono skyriuje priimtas sprendimas leisti atsisakyti žemės sklypų (projektiniai Nr. 2418-1, Nr. 2418-3 ir Nr. 2418-4) bei pervesti juos į laisvos žemės fondą. Kadangi žemės sklypui (projektinis Nr. 2418-2) taikomų specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų sumažėjo, nors jis ir neatitinka projektinių sprendinių, žemės sklypą (projektinis Nr. 2418-2) teisės aktų nustatyta tvarka perduoti neatlygintinai nuosavybėn V. G. M. vardu. NŽT 2017 m. balandžio 19 d. Sprendimu pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą, nurodydama, kad NŽT Vilniaus rajono skyriaus 2013 m. birželio 10 d. Protokole užfiksuota, kad pretendentės įgaliotas asmuo D. K., susipažinęs su LVŽF (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje, iš laisvos valstybinės žemės fondo masyvų pasirinko nurodytus žemės sklypus, be kita ko, ir žemės sklypą Nr. 2418-2 (1,47 ha) – VI, XXVI, XXIX apribojimai, 115, 215 servitutai, ir savo pasirinkimą suderino parašu, pasirašydamas 5 priede. Pilietis buvo informuotas, kad sklype Nr. 2418-2 yra elektros stulpai.

16. Teismas vadovavosi Metodikos, galiojusios nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2015 m. sausio 23 d., 33, 35, 37 punktų nuostatomis.

17. Teismas atsižvelgė į pareiškėjų skunde teiktus paaiškinimus. Teismo posėdyje apklaustas liudytojas D. K. patvirtino, kad 2013 m. birželio 10 d. susirinkimo metu pretendentai eilės tvarka buvo kviečiami prie stalo, ant kurio buvo didelis laisvos valstybinės žemės sklypų planas. Šiame plane reikėjo išsirinkti pageidaujamą sklypą. Plane buvo matomi tik plotai, konkrečios ribos nebuvo pažymėtos. Susirinkimo metu nebuvo paaiškinta, kokie apribojimai nustatyti žemės sklypams, Projekto vadovė paaiškino, kad ji pati nėra buvusi prie šių žemės sklypų. Susirinkimo metu Projekto autorė paaiškino, kur yra miško arba žemės ūkio paskirties žemė. Paklausus, ar bus galimybė apžiūrėti sklypus, buvo atsakyta, kad tik tada, kai jie bus pažymėti. Apie sklypuose nustatytas apsaugos zonas sužinojo, kai buvo pradėtos matuoti sklypų ribos.

18. Iš byloje pateikto (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės laisvos žemės fondo žemės plano ištraukos, kuri buvo pateikta pretendentams 2013 m. birželio 10 d. susirinkimo metu, teismas nustatė, kad jame žemės sklypų ribos nepažymėtos, apribojimai, elektros linijos nenurodyti. Susirinkimo 2 priede, kuriame pretendentai pasirašė dėl pasirinktų žemės sklypų, informacijos apie žemės ar miško sklypų apribojimus taip pat nebuvo.

19. Teismas, atsižvelgęs į liudytojo D. K. parodymus, kuriais nebuvo pagrindo netikėti, įvertinęs byloje pateiktus

rašytinius įrodymus, konstatavo, kad 2013 m. birželio 10 d. susirinkimo metu pretendentai žemės sklypus rinkosi apytiksliai, nežinodami sklypų ribų bei sklypams nustatytų apribojimų. Teismas darė išvadą, kad minėto susirinkimo metu Projekto rengėja nesuteikė pretendentams tikslios ir pilnos informacijos apie projektuojamiems žemės sklypams taikytinas specialiąsias žemės naudojimo sąlygas, kas darė tiesioginę įtaką D. K. netinkamo sprendimo dėl sklypo pasirinkimui.

20. Teismas atmetė atsakovo argumentus, kad Protokole nurodyta, jog sklype Nr. 2418-2 yra elektros laidai. Teismo vertinimu, atlikus išsamią byloje surinktų įrodymų analizę, Protokolas buvo surašytas ne susirinkimo metu, pretendentai su juo susirinkimo metu nebuvo supažindinti, taigi, apie sklypams taikytinas specialiąsias žemės naudojimo sąlygas rinkdamiesi negalėjo žinoti.

21. Atkreiptas dėmesys, kad VĮ Valstybės žemės fondo 2016 m. balandžio 5 d. raštuose Nr. KM-6142 ir Nr. KM-6133 bei 2016 m. balandžio 12 d. rašte Nr. KM-6845 „Dėl žemės sklypo ribų paženklinimo vietovėje“ nurodoma, kad sklypo Nr. 2148-2 ženklinimas vietovėje bus atliekamas du kartus, o duomenų apie sklypų Nr. 2148-4 ir 2148-8 ženklinimą nenurodoma nei viename iš raštų. Taigi, raštuose nurodoma prieštaringa, dviprasmiška informacija.

22. Teismui abejonių kėlė ir 2013 m. birželio 10 d. susirinkimo metu pretendentų pildyto Protokolo 2 priedo duomenų patikimumas. Posėdžio metu kompiuteriu rengtame sąraše buvo įrašyti 20 pretendentų, kurie rinkosi laisvos žemės sklypus. Vieno pretendento pavardė sąrašo gale buvo įrašyta ranka, todėl teismui kėlė abejonių nevienodai užpildytas 2 priedo sąrašas. Be to, pareiškėjai paaiškino, kad pretendento (V. S.) pasirinkti žemės sklypai jų įgaliotam asmeniui renkantis laisvos valstybinės žemės sklypus, nebuvo parodyti kaip laisvi. Daryta išvada, kad galbūt susirinkimo pabaigoje ranka įrašytam dar vienam pretendentui buvo sudaryta galimybė pasirinkti iš sklypų, kurie, renkantis prieš tai kitiems asmenims, buvo įvardinti kaip užimti.

23. Teismas, įvertinęs nustatytas aplinkybes, darė išvadą, kad NŽT tinkamai neįvykdė Metodikos 37 punkto reikalavimų ir pažeidė pagrindines procedūras, kurias turėjo atlikti pretendentų susirinkimo metu, t. y. nesuteikė tikslios ir pilnos informacijos apie projektuojamam žemės sklypui Nr. 2148-2 taikytinas specialiąsias žemės naudojimo sąlygas, kas darė tiesioginę įtaką netinkamo sprendimo dėl sklypo pasirinkimo priėmimui ir netinkamo sklypo pasirinkimui. Todėl teismas nusprendė tenkinti pareiškėjų skundo reikalavimus.

III.

24. Atsakovas NŽT apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą atmesti.

25. Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus ir remdamasis klaidingu faktinių aplinkybių vertinimu padarė neteisingas išvadas.

26. Atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad iš (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės laisvos žemės fondo žemės plano ištraukos matyti, kad jame žemės sklypo ribos nepažymėtos, apribojimai, elektros linijos nenurodyti; Protokolo 2 priede informacijos apie apribojimus taip pat nebuvo. NŽT nurodo, kad tai prieštarauja kitoms nustatytoms aplinkybėms, kadangi teismas taip pat nustatė, kad D. K. pasirašė Protokolo 2 priede, kuriame pažymėta, kad žemės sklype Nr. 2418-2 yra elektros stulpai.

27. NŽT pažymi, kad laisvos žemės fondo plane negali būti pažymėtos žemės sklypų ribos ir jiems taikomi apribojimai, kadangi šis planas tokios funkcijos neatlieka.

28. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi išskirtinai liudytojo D. K., kuris yra pareiškėjų įgaliotas asmuo, taigi suinteresuotas bylos baigtimi, parodymais, kurie prieštarauja byloje surinktiems rašytiniams įrodymams. Teismas nurodo, kad vertino ir rašytinius įrodymus, tačiau nenurodo, kokius būtent įrodymus. Teismas yra patvirtinęs, kad Protokolo 2 priede buvo pažymėta, kad žemės sklype Nr. 2418-2 yra elektros stulpai, taigi rašytiniai įrodymai paneigia liudytojo D. K. parodymus, o ne juos patvirtina.

29. Atsakovui nėra aišku, kuo būtent remiantis teismas įvertino, kad Protokolas buvo surašytas ne susirinkimo metu ir pretendentai su juo susirinkimo metu nebuvo supažindinti.

30. NŽT manymu, ta aplinkybė, jog Protokolo 2 priede vieno pretendento pavardė sąrašo pabaigoje įrašyta ranka, nedaro jokios įtakos Protokolo 2 priede esančių duomenų teisingumui ir patikimumui, o prierašas ranka galėjo būti padarytas dėl korektūros priežasčių.

31. NŽT nurodo, kad visiems pretendentams žemės sklypai projektuojami tame pačiame plane pažymėtuose laisvos

žemės fondo žemės plotuose Žemės reformos įstatymo 10 straipsnyje nustatyta eilės tvarka, V. S. suprojektuoti žemės sklypai laisvos žemės fondo žemės plotuose, kuriuose žemės sklypus galėjo rinktis ir pareiškėjai. Jei šie laisvos žemės fondo žemės plotai būtų užimti, tai atsispindėtų Protokolo 2 priede (būtų pažymėta aukštesnės eilės numeriu). NŽT atkreipia dėmesį, kad pareiškėjai šioje byloje neginčija žemės sklypų projektavimo eiliškumo.

32. Atsakovas teigia, kad teismas neatskleidė bylos esmės, nepagrįstai rėmėsi vien pareiškėjų ir jų įgalioto asmens subjektyviais parodymais, neįsigilino į byloje surinktus duomenis ir tinkamai jų neįvertino, todėl priėjo prie klaidingų išvadų.

33. Pareiškėjai D. S. ir K. M. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

34. Pareiškėjų manymu, pirmosios instancijos teismas įvertino visas nustatytas aplinkybes ir padarė pagrįstas išvadas.

Teisėjų kolegija


IV.

35. Apeliacinio skundo argumentai grindžiami tik įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių neteisingo taikymo pagrindais.

36. Vadovaujantis ABTĮ 56 straipsnio 1, 2 ir 4 dalimis, proceso šalys turi įrodyti savo argumentų ir atsikirtimų į juos pagrįstumą. Šioje byloje pareiškėjas teikė įrodymus, kuriais grindė savo reikalavimus. Liudytojo apklausos metu nurodytos svarbios ginčui išspręsti aplinkybės dėl 2013 m. birželio 10 d. susirinkimo metu V. G. M. turto paveldėtojų įgaliotam asmeniui D. K. teiktos informacijos vykdant Metodikos 37 punkte, nustatančiame, kad projekto autorius aptaria su pretendentu kiekvieno jam projektuojamo žemės sklypo ribas ir vietą, supažindina pretendentą su projektuojamam žemės sklypui taikytinomis specialiosiomis žemės naudojimo sąlygomis bei numatytais nustatyti servitutais, įtvirtintus reikalavimus. Nutarties 17 punkte nurodyti šio liudytojo paaiškinimai. Taip pat buvo teigiama, kad protokolas buvo surašytas ne susirinkimo metu ir pretendentai su juo susirinkimo metu nebuvo supažindinti.

37. D. K. pasirašė Protokolo 2 priede, kuriame pažymėta, kad žemės sklype Nr. 2418-2 yra elektros stulpai, kelio servitutas.

38. Metodikos 37 punkte nurodyta, kad pretendentų sutikimas su projektuojamo žemės sklypo ribomis ir vieta įforminamas parašu Žemėtvarkos projekto svarstymo su pretendentais gauti žemės žiniaraštyje.

39. Atsakovas laikosi pozicijos, kad Nutarties 37 punkte nurodytos faktinės aplinkybės leidžia prieiti prie išvados, kad V. G. M. turto paveldėtojų įgaliotam asmeniui D. K. buvo pateikta visa informacija ir įgaliotas asmuo sutiko su tuo, kad ginčo žemės sklype yra teisių apribojimų dėl elektros linijos bei servitutų.

40. Tačiau vien tai, kad D. K. pasirašė Protokolo 2 priede, kuriame pažymėta, kad žemės sklype Nr. 2418-2 yra elektros stulpai, kelio servitutas, nepaneigia pareiškėjų įrodinėjamų aplinkybių, kad nebuvo pateikta visa reikšminga informacija ir išaiškintos svarbios žemės naudojimą lemiančios aplinkybės – kokios projektuojamam žemės sklypui taikytinos specialiosios žemės naudojimo sąlygos dėl elektros linijų, kad protokolas buvo surašytas ne susirinkimo metu ir pretendentai su juo susirinkimo metu nebuvo supažindinti.

41. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas.

42. Teisėjų kolegija, taikydama šias procesines įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą apibrėžiančias taisykles, prieina prie

išvados, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių.43. Atsakovas neteikė įrodymų, kuriais būtų paneigtos pareiškėjų nurodomos aplinkybės, nurodytos Nutarties 40 punkte,

neprašė teismo apklausti liudytojų – projekto autoriaus atstovus, kitus dalyvavusius susirinkime pretendentus ir t. t. Aplinkybė, kad liudytoju apklaustas D. K. kaip pretendentų atstovas suinteresuotas bylos baigtimi, galėtų būti svarbus argumentas, jei jo parodymai būtų paneigti kitais byloje surinktais, ištirtais ir įvertintais įrodymais. Tačiau šioje byloje tokių įrodymų nepateikta.

44. Todėl vertindamas įrodymų visetą pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstas išvadas ir priėmė pagrįstą bei teisėtą sprendimą.

45. Atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (ABTĮ 144 str. 1 d. 1 p.).


n u t a r i a:

Atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.



VESLAVA RUSKAN_______________________







teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. B. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo ir žalos atlyginimo.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=cfcd481098f411e9ae2e9d61b1f977b3

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas A. B. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Ministerija) 2016 m. balandžio 28 d. sprendimą Nr. (1.23)7R-3340 (toliau – ir Sprendimas), įpareigoti Ministeriją išnagrinėti skundą iš naujo ir priteisti iš Lietuvos valstybės 505 212 Eur žalos (100 000 Eur neturtinės ir 405 212 Eur turtinės) (I t., b. l. 40). Skundo papildyme pareiškėjas papildomai prašė prie prašytos 505 212 Eur žalos atlyginimo priteisti 1 000 000 Eur turtinę žalą, iš viso 1 505 212 Eur (I t., b. l. 188).

2. Pareiškėjas nurodė, kad 2016 m. balandžio 18 d. kreipėsi į Ministeriją, prašydamas atlikti tyrimą ir iškelti antstoliui M. P. (toliau – ir Antstolis) drausmės bylą už įsiteisėjusio Kauno miesto apylinkės teismo 2000 m. spalio 31 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-5566/2000 nevykdymą ir tyčinį vilkinimą bei trukdymą įvykdyti per 16 metų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos, o dėl nusikalstamos veikos požymių kreiptis į kompetentingą instituciją. Pareiškėjas teigė, kad Ministerija neatliko neeilinio Antstolio veiklos patikrinimo pagal skunde nurodytus faktus, neįvertino kartu su skundu pateiktų dokumentų Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo 27 straipsnio 2 dalies pagrindu. Nurodė, kad Ministerija apsiribojo Antstolio 2016 m. balandžio 28 d. rašte pateiktu paaiškinimu bei nurodė, kad skundžiami Antstolio procesiniai veiksmai, kuriuos įvertinti gali tik teismas. Tačiau pareiškėjas pažymėjo, kad jis skunde pašė Ministerijos atlikti Antstolio neeilinį veiklos tyrimą ir įvertinti jo veiksmus vilkinant įsiteisėjusio teismo sprendimo vykdymą vykdomosiose bylose Nr. 01123/03/05612 ir Nr. 0123/02/02434, klastojant faktus, procesinius dokumentus, pažeidžiant antstolių profesinės etikos kodekso reikalavimus. Pareiškėjo teigimu, Ministerija siekia pridengti neteisėtą ir nusikalstamą Antstolio veiklą. Nurodė, kad dėl neteisėtų Ministerijos veiksmų pareiškėjas patyrė turtinę ir neturtinę žalą, kurią prašė priteisti.

3. Atsakovas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija atsiliepime (I t., b. l. 47–49, II t., b. l. 18–19) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

4. Paaiškino, kad teisės aktai teisingumo ministrui nenustato imperatyvios pareigos kiekvienu atveju, gavus skundą, iškelti antstoliui drausmės bylą, nes turi būti nustatyta, jog skunde nurodyti faktai yra susiję su Antstolių įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų teisės aktų nuostatų nesilaikymu. Ministerija atsiliepime pažymėjo, kad pareiškėjas 2016 m. balandžio 17 d. skundu (toliau – ir Skundas) prašė teisingumo ministro Antstoliui iškelti drausmės bylą už atsisakymą vykdyti Kauno apylinkės teismo sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-5566/2000. Ministerija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 510 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjui nurodė, kad neteisėtus Antstolio procesinius veiksmus jis turėtų skųsti CPK nustatyta tvarka, teismui konstatavus pažeidimus, Ministerija spręstų klausimą dėl drausmės bylos antstoliui iškėlimo. Ministerija laikė, kad tinkamai išnagrinėjo pareiškėjo Skundą, nepažeidė teisės aktų, reglamentuojančių antstolių veiklą, todėl, nesant neteisėtų veiksmų, negali kilti civilinė atsakomybė. Ministerija nurodė, kad pareiškėjas taip pat prašė apie Antstolio veikloje esančius nusikaltimo požymius pranešti kompetentingai institucijai, tačiau pateiktame skunde nepateikė argumentų, jog Antstolio procesiniai veiksmai laikytini neteisėtais baudžiamosios teisės požiūriu. Pažymėjo, kad teisės aktai neįpareigoja valstybės institucijos, gavus skundą, visais atvejais kreiptis į ikiteisminio tyrimo institucijas. Taip pat skundžiamame rašte pareiškėjui buvo išaiškinta, kad jei jis mano, jog Antstolio veiksmuose yra nusikalstamos veiklos požymių, jis turi teisę kreiptis į ikiteisminio tyrimo institucijas. Pareiškėjas, manydamas, jog žala atsirado dėl Antstolio neteisėtų veiksmų, gali reikalauti žalos atlyginimo iš Antstolio. Pažymėjo, kad Ministerija neatliko vykdymo veiksmų vykdomosiose bylose, todėl ji negalėjo sukelti pareiškėjui žalos.

II.

5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. vasario 7 d. sprendimu pareiškėjo skundo dalį, kurioje jis teismo prašė panaikinti Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2016 m. balandžio 28 d. raštą Nr. (1.23)7R-3340, įpareigoti iškelti drausminę bylą antstoliui M. P. ir priteisti iš Lietuvos valstybės 505 212 Eur žalos (100 000 Eur neturtinės ir 405 212 Eur turtinės) dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos veiksmų pareiškėjo atžvilgiu nuo 2000 metų, atmetė.

Pareiškėjo skundo dalį dėl žalos, galimai kilusios iš Vilniaus apygardos teismo, Vilniaus apygardos administracinio teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo veiksmų, atlyginimo paliko nenagrinėtą kaip neteismingą Vilniaus apygardos administraciniam teismui (II t., b. l. 57–62).

6. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2016 m. balandžio 17 d. su Skundu kreipėsi į Ministeriją, prašydamas atlikti tyrimą ir iškelti Antstoliui drausmės bylą už tyčinį įsiteisėjusio 2000 m. spalio 31 d. sprendimo nevykdymą, tyčinį vilkinimą ir trukdymą jį įvykdyti per šešiolika metų. Pareiškėjas Skunde nurodė, kad Antstolis antrą kartą nepagrįstai nutraukia vykdomąją bylą Nr. 0123/03/05612 dėl to paties Kauno apylinkės teismo 2000 m. spalio 31 d. sprendimo, nes skolininkas neturi turto, iš kurio gali būti išieškoma. Paaiškino, kad pirmą kartą vykdomoji byla buvo nutraukta 2013 m. kovo 23 d., antrą kartą – 2016 m. kovo 17 d. Pareiškėjas manė, kad Antstolis slepia duomenis apie skolininko pajamas (turtą) – netikrina skolininko turtinės padėties, neareštuoja sąskaitų. Manė, kad tokiais veiksmais siekiama, kad pareiškėjui palankus teismo sprendimas būtų neįvykdytas. Pareiškėjas Skunde Ministerijos taip pat prašė kreiptis į kompetentingą instituciją dėl Antstolio galimai padarytos nusikalstamos veikos. Ministerija, išnagrinėjusi Skundą, 2016 m. balandžio 28 d. sprendime Nr. (1.23)7R-3340 nurodė, kad Skundas iš esmės grindžiamas Antstolio procesinių veiksmų neteisėtumu, ir išaiškino pareiškėjui teisę juos skųsti bendrosios kompetencijos teismui CPK nustatyta tvarka. Nagrinėdama pareiškėjo Skundą, Ministerija nenustatė aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą Antstolio procesinius veiksmus laikyti neteisėtais baudžiamosios teisės požiūriu.

7. Teismo vertinimu, pareiškėjui teisė teismine tvarka reikalauti, jog Ministerija inicijuotų Antstolio neeilinį veiklos patikrinimą, nėra suteikta. Pažymėta, kad Antstolio atžvilgiu vienokios ar kitokios poveikio priemonės taikymas arba jų netaikymas negali būti laikomas pareiškėjo teisių ar įstatymų saugomų interesų pažeidimu, nes visais atvejais tai nesukeltų ir nesukėlė pareiškėjui tiesioginių pasekmių. Sprendimu pareiškėjui pareigos ar teisės nesukuriamos, nepakeičiamos ir nepanaikinamos, tiesiogiai neveikiami jo įstatymais saugomi interesai, o, išsprendęs bylą, teismas pareiškėjo teisių apginti negalėtų, nes net ir šio skundo tenkinimo atveju pareiškėjo teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų. Šiame kontekste pažymėta, kad asmuo, pateikęs skundą dėl galimai netinkamų Antstolio veiksmų, nelaikytinas suinteresuotu asmeniu, turinčiu reikalavimo teisę į tokį viešojo administravimo subjekto sprendimo panaikinimą. Sprendimas yra individualus administracinis aktas, sukeliantis atitinkamas teisines pasekmes tik konkrečiam subjektui – asmeniui, kurio veiksmų teisėtumas buvo tikrinamas, t. y. Antstoliui. Todėl esant šioms aplinkybėms, teismas šioje byloje pasisakė dėl to, ar Ministerija tinkamai išnagrinėjo pareiškėjo Skundą.

8. Pareiškėjas Skunde prašė Ministerijos atlikti neeilinį Antstolio veiklos patikrinimą. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas Skunde iš esmės nurodė aplinkybės dėl Antstolio galimai netinkamai vykdomos neprocesinės veiklos vykdant išieškojimo procedūrą. Pareiškėjas skunde pateikė savo nuomonę dėl Antstolio procesinių veiksmų teisėtumo, tačiau nenurodė faktų, kurie liudytų Antstolių veiklos įstatymo 13 straipsnio ir teisingumo ministro 2002 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 400 patvirtinto Antstolių veiklos tikrinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas, redakcija nuo 2015 m. rugpjūčio 1 d. iki 2016 m. rugpjūčio 27 d.) 3 punkte nurodytų teisės aktų pažeidimus. Pareiškėjas Skunde Ministerijai nurodė tam tikrus faktus dėl Antstolio veiklos galimų trūkumų, tačiau nenurodė, kokius Antstolių įstatymo 13 straipsnio ir Tvarkos aprašo 3 punkte nurodytus teisės aktus Antstolis galimai pažeidė.

9. Pareiškėjas Skunde prašė Ministerijos atlikti neeilinį Antstolio veiklos patikrinimą. Esant šioms aplinkybėms, teismas vertino, kad pareiškėjo teiktas Skundas iš esmės atitiko Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 14 dalyje pateiktą prašymo sąvoką, todėl turėjo būti išnagrinėtas vadovaujantis Viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio 1 dalimi nustatytais reikalavimais. Teismas nurodė, kad pareiškėjo prašymas išnagrinėtas ir dėl jo priimtas Sprendimas. Į pareiškėjo prašymą Ministerija atsakymą pateikė vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 patvirtintų Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių (toliau – ir Taisyklės) reikalavimais. Sprendime įvertintos pareiškėjo Skunde nurodytos aplinkybės dėl Antstolio veiksmų, atsakymas pateiktas atsižvelgiant į Skundo turinį, nurodyti Sprendimo priėmimo motyvai. Teismas nenustatė aplinkybių, jog Ministerija būtų nereagavusi į pareiškėjo Skundą, vilkinusi atlikti Skunde nurodytų aplinkybių tyrimą, pažeidusi administracinės procedūros terminus ar atlikusi administracinę procedūrą formaliai. Teismas konstatavo, kad atsakovas išnagrinėjo pareiškėjo Skundą, nepažeisdamas administracinės procedūros nustatytos tvarkos ir terminų, savo kompetencijos ribose išnagrinėjo Skunde pateiktus argumentus bei Antstolio paaiškinimą. Ministerija nenustatė Antstolių įstatymo 13 straipsnio ir Tvarkos aprašo 3 punkte nurodytų teisės aktų pažeidimų, todėl pradėti Antstolio neeilinį veiklos patikrinimą nebuvo pagrindo. Teismui nebuvo pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą ir panaikinti skundžiamą Sprendimą.

10. Teismas pažymėjo, kad Ministerija Sprendime išaiškino pareiškėjui jo teisę CPK nustatyta tvarka kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą dėl galimai netinkamai atliktų Antstolio procesinių veiksmų. Iš teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų teismas nustatė, kad pareiškėjas šia teise pasinaudojo ir dėl Antstolio veiksmų vykdomojoje byloje Nr. 0123/03/05612 kreipėsi į Kauno miesto apylinkės teismą. Kauno miesto apylinkės teismas 2016 m. rugpjūčio 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2YT-13509-894/2016 pareiškėjo skundą tenkino, panaikino 2016 m. kovo 17 d. išieškojimo negalimumo aktą bei 2016 m. kovo 17 d. patvarkymą dėl vykdomosios bylos užbaigimo ir vykdomojo dokumento grąžinimo bei įpareigojo Antstolį toliau tęsti vykdymo veiksmus vykdomojoje byloje Nr. 0123/03/05612. Nagrinėdamas pareiškėjo prašymą dėl kreipimosi į ikiteisminį tyrimą atliekančią instituciją, teismas konstatavo, jog byloje esantys duomenys nesudaro pagrindo kreiptis į prokurorą. Kauno apygardos teismas, išnagrinėjęs Antstolio skundą, 2016 m. gruodžio 13 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-2536-390/2016 Kauno apylinkės teismo nutartį paliko nepakeistą. Teismas pažymėjo, kad informacija apie Kauno miesto apylinkės teismo ir Kauno apygardos teismo procesiniuose sprendimuose pateiktas teismų išvadas Sprendimo priėmimo metu nebuvo žinoma, todėl teismų konstatuotos aplinkybės nesudarė pagrindo vertinti Sprendimą kaip nepagrįstą. Visgi teismas pažymėjo, kad Ministerijai yra suteikta kompetencija vertinti Antstolio veiksmus (Antstolių įstatymo 13 straipsnio 1 dalis). Šia Antstolių įstatymo nuostatomis deleguota kompetencija Ministerija gali naudotis tiek gavusi asmenų skundus, tiek savo iniciatyva turėdama tam tikro pobūdžio informaciją apie galimai netinkamai atliktus Antstolio veiksmus. Teismo sprendimas šioje byloje, kuriame konstatuota, kad Ministerijos Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, savaime nereiškia, kad atsakovas neturi teisės savo iniciatyva ar gavęs naują skundą, papildytą naujomis aplinkybėms, spręsti dėl Antstolio veiklos patikrinimo.

11. Vertindamas pareiškėjo prašymą priteisti jam žalos atlyginimą, kurį jis kildino iš neteisėtų Ministerijos veiksmų netinkamai išnagrinėjus jo skundą, teismas nurodė, kad reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuris kildinamas iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str.), gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Byloje konstatuota, jog Ministerija tinkamai išnagrinėjimo pareiškėjo skundą, atliko visus jos kompetencijai priskirtus veiksmus, t. y. nenustatyti neteisėti atsakovo veiksmai (neveikimas), o nenustačius neteisėtų veiksmų, nėra ir atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį. Pareiškėjo prašymas priteisti jam žalos atlyginimą atmestas kaip nepagrįstas.

12. Pareiškėjas, tikslindamas skundą bei prašydamas papildomai priteisti padarytą 1 000 000 Eur turtinę žalą, iš viso 1 505 212 Eur, iš esmės nurodė, kad jam žala kilo dėl Vilniaus apygardos teismo, Vilniaus apygardos administracinio teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo veiklos. Nors pareiškėjas Lietuvos valstybės atstovais patikslintame skunde nenurodė Vilniaus apygardos teismo, Vilniaus apygardos administracinio teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo, tačiau iš patikslintame skunde nurodytų motyvų teismas iš esmės darė išvadą, kad jis prašo priteisti žalą dėl galimai neteisėtų minėtų teismų veiksmų. Teismas pažymėjo, kad ginčai dėl žalos, patirtos dėl galbūt neteisėtų ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ir teismo veiksmų, atlyginimo nagrinėtini bendrosios kompetencijos teismuose. Teismas pareiškėjui išaiškino, kad dėl galimai neteisėtų Vilniaus apygardos teismo, Vilniaus apygardos administracinio teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo (jų teisėjų) veiksmų jis turi teisę kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą. Atsižvelgdamas į tai, kad priimta pareiškėjo patikslinto skundo dalis dėl žalos, galimai kilusios iš Vilniaus apygardos teismo, Vilniaus apygardos administracinio teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo veiksmų, atlyginimo yra neteisminga Vilniaus apygardos administraciniam teismui, teismas šią pareiškėjo patikslinto skundo dalį paliko nenagrinėtą.

III.

13. Pareiškėjas A. B. pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 7 d. sprendimą ir skundą patenkinti. Pareiškėjas taip pat prašo apie organizuoto nusikaltimo požymius Ministerijos ir teismų veikoje pranešti generaliniam prokurorui (II t., b. l. 95–96).

14. Pareiškėjo teigimu, jo skundas nebuvo išnagrinėtas iš esmės pagal skundo pagrindą ir dalyką. Pareiškėjas mano, jog buvo vilkinamas jo skundo iš esmės nagrinėjimas ir žalos atlyginimas.

15. Pareiškėjas teigia, kad yra absoliutūs teismo sprendimo negaliojimo pagrindai pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalį, nes nėra motyvų, kuriais išnagrinėtas priimtas skundo reikalavimas dėl Ministerijos neteisėtais ir nusikalstamais veiksmais Sprendimu padarytos 1 505 212 Eur žalos

atlyginimo ir dėl to teismo sprendime netinkamai taikomi ir pažeidžiami ABTĮ 16, 105 straipsniai bei CK 6.271, 6.272 straipsniai. Pareiškėjas ABTĮ 105 straipsnio pažeidimą sieja su tuo, kad nenurodyta, kokiu įstatymo pagrindu yra nustatoma, kad jo skundo reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra neteismingas Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kai įsiteisėjusioje ir privalomoje vykdyti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 11 d. nutartyje nustatyta priešingai ir reikalavimas priimtas, be to, ABTĮ 105 straipsnis nenustato teisinio pagrindo pripažinti skundo reikalavimą neteismingu administraciniams teismams ir dėl to palikti nenagrinėtą. Pareiškėjo teigimu, įsiteisėjusi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 11 d. nutartis yra privaloma vykdyti ir reikalavimas turi būti išnagrinėtas iš esmės pateikiant išnagrinėjimo motyvus.

16. Pareiškėjas teigia, kad pažeisti ABTĮ 6, 7 straipsniai, nes skundą vėl šališkai ir priklausomai išnagrinėjo Vilniaus apygardos administracinis teismas, tik kita teisėjų kolegija, nors buvo šalinamas nuo pakartotinio skundo nagrinėjimo, tačiau tyčia nenusišalino. Korupciją, organizuotą šališkumą, priklausomumą pareiškėjas grindžia tuo, kad nebuvo išreikalauti įrodymai, kurie nebuvo išduoti pareiškėjui, kad nebuvo patenkintas pareiškėjo 2018 m. liepos 23 d. pateiktas nušalinimas visam Vilniaus apygardos administraciniam teismui.

17. Pareiškėjas teigia, kad buvo pažeisti ABTĮ 5, 10, 56, 87 straipsniai ir yra absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai ir nusikaltimo požymiai. Teismo sprendime nėra motyvų, kuriais atmetamas rašytinis įrodymas – Kauno apygardos teismo 2013 m. gruodžio 6 d. nutartis. Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, kad nebuvo pateikta jokių objektyvių įrodymų ar argumentų, sudarančių pagrindą prielaidai apie Antstolio ir Ministerijos padarytus pažeidimus. Tačiau tiek Ministerija, tiek Vilniaus apygardos administracinis teismas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, Vilniaus apygardos teismas, Lietuvos apeliacinis teismas, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas atsisako išreikalauti prašomus rašytinius įrodymus, kurie pareiškėjui tyčia neišduodami. Pareiškėjo teigimu, pats Antstolis 2013 m. kovo 27 d. patvarkymu ir išieškojimo negalimumo aktu patvirtino savo nusikalstamą veiką.

18. Atsakovas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti (II t., b. l. 102–103).

19. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus ir jų visumą, juos įvertino laikydamasis ABTĮ nuostatų.

20. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo neegzistuojančius teismus ir įstaigą, vartoja nenorminę leksiką, kuria siekia įžeisti proceso dalyvius bei teismus, nagrinėjančius šią bylą. Todėl, atsakovo manymu, apeliacinis skundas neatitinka ABTĮ reikalavimų.

Teisėjų kolegija


IV.

21. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas Skunde, į kurį buvo atsakyta šioje byloje skundžiamu Sprendimu, prašė atlikti tyrimą ir iškelti antstoliui M. P. drausmės bylą už tyčinį įsiteisėjusio 2000 m. spalio 31 d. sprendimo nevykdymą, tyčinį vilkinimą ir trukdymą jį įvykdyti per šešiolika metų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos, o dėl nusikaltimo požymių kreiptis į kompetentingą instituciją (I t., b. l. 3).

22. Antstolių įstatymo 27 straipsnis numato, jog antstolio procesinių veiksmų teisėtumą Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka kontroliuoja teismas (27 str. 1 d.). Kaip antstoliai (antstolių padėjėjai) laikosi Antstolių įstatymo, Sprendimų vykdymo instrukcijos, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2005 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. 1R-352 (toliau – ir Sprendimų vykdymo instrukcija), Antstolių profesinės etikos kodekso, paskelbto Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2013 m. kovo 13 d. įsakymu Nr. 1R-71 (toliau – Antstolių profesinės etikos kodeksas) ir kitų teisingumo ministro tvirtinamų teisės aktų, reglamentuojančių antstolių veiklą, ir vykdymo išlaidų išieškojimo tvarkos, nesusijusios su vykdymo išlaidų dydžio apskaičiavimu, pagal kompetenciją teisingumo ministro nustatyta tvarka kontroliuoja Teisingumo ministerija ir Lietuvos antstolių rūmai (27 str. 2 d.).

23. Teisingumo ministrui priskirta kompetencija iškelti drausmės bylą antstoliui pagal Antstolių įstatymo 13 straipsnį, kuriame nustatyta, kad iškelti antstoliui drausmės bylą teisingumo ministras gali už Antstolių įstatymo, Sprendimų vykdymo

instrukcijos, Antstolių profesinės etikos kodekso, kitų teisės aktų, reglamentuojančių antstolių neprocesinę veiklą, vykdymo išlaidų išieškojimo tvarkos, nesusijusios su vykdymo išlaidų dydžio apskaičiavimu, pažeidimus arba jei teismo sprendime konstatuoti imperatyviųjų procesinės teisės normų pažeidimai (Antstolių įstatymo 13 str. 1, 2 d.). Paaiškėjus, kad pažeidimas gali turėti nusikalstamos veikos požymių, medžiaga perduodama tirti atitinkamoms institucijoms, tačiau tai drausmės bylos iškėlimo ar nagrinėjimo procedūros nesustabdo (Antstolių įstatymo 13 str. 5 d.).

24. Tvarkos aprašo 5 punkte nustatyta, kad neeilinis antstolio veiklos patikrinimas atliekamas gavus skundą, pareiškimą, prašymą ar kitą informaciją, kur nurodomi faktai ar aplinkybės, kad antstolis nesilaiko teisės aktuose, nurodytuose šio Aprašo 3 punkte, nustatytų reikalavimų. Neeilinis antstolio veiklos patikrinimas taip pat gali būti atliekamas remiantis įsiteisėjusiu teismo sprendimu, kuriuo nustatyti neteisėti antstolio veiksmai.

25. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 9 d. nutarimu Nr. 851, 8.10 ir 8.32 punktus Ministerija, siekdama jai nustatytų veiklos tikslų, be kita ko, teisės aktų nustatyta tvarka kontroliuoja antstolių darbą, nagrinėja asmenų prašymus, skundus ir pranešimus, priskirtinus ministerijos kompetencijai, imasi priemonių, kad būtų atsakyta į juose keliamus klausimus.

26. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad iš šio teisinio reglamentavimo matyti, kad, kaip taisyklė, antstoliui už jo procesinę veiklą drausminė atsakomybė Ministerijos bei Antstolių rūmų iniciatyva yra negalima, išskyrus atvejus, jei teismo sprendime yra konstatuoti imperatyviųjų procesinės teisės normų pažeidimai. Asmuo, nesutikdamas su procesiniais antstolio veiksmais, turi teisę juos ginčyti bendrosios kompetencijos teisme Civilinio proceso kodekso tvarka, kartu prašydamas atlyginti ir dėl to patirtą žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-209-552/2016; 2018 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-601-602/2018). Kreiptis į kompetentingas institucijas Ministerija turi pagrindą tik tuomet, kai paaiškėja, kad antstolio padarytas pažeidimas gali turėti ir nusikalstamos veikos požymių, t. y. kai Ministerijai pateikiama pakankamai duomenų manyti, jog galbūt buvo įvykdyta tam tikra nusikalstama veika (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. kovo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-415-756/2019).

27. Nagrinėjamu atveju Ministerija, atsakydama į pareiškėjo Skundą, Sprendime įvertino pareiškėjo Skunde pateiktas faktines aplinkybes ir nurodė motyvus, kodėl nėra teisės aktuose nustatytų pagrindų atlikti Antstolio veiklos patikrinimą, spręsti dėl jo drausminės atsakomybės ar kreiptis į kompetentingas institucijas. Ministerija Sprendime taip pat, atsižvelgdama į savo kompetenciją, išaiškino pareiškėjui jo teisę CPK nustatyta tvarka kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą dėl, jo manymu, netinkamai atliktų Antstolio procesinių veiksmų.

28. Atsižvelgdama į nurodytą teisinį reglamentavimą ir įvertinusi byloje pateiktus duomenis, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju Ministerija tinkamai atsakė į pareiškėjo Skundą. Byloje nenustatyta duomenų, kad Ministerija, nagrinėdama pareiškėjo Skundą, būtų pažeidusi Viešojo administravimo įstatymo ar Taisyklių reikalavimus, vilkinusi jos kompetencijai priskirtų funkcijų atlikimą ar atsisakiusi jas atlikti. Sprendime įvertintos pareiškėjo Skunde nurodytos aplinkybės, nurodyti Sprendimo priėmimo motyvai, atsakymas atitinka pareiškėjo Skundo turinį. Todėl teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog šiuo atveju atsakovas, priimdamas Sprendimą, išnagrinėjo pareiškėjo Skundą nepažeisdamas administracinės procedūros nustatytos tvarkos ir terminų, savo kompetencijos ribose. Atsižvelgiant į tai, naikinti Sprendimą bei įpareigoti Ministeriją išnagrinėti pareiškėjo skundą iš naujo šiuo atveju nebuvo pagrindo.

29. Kiek tai susiję su pareiškėjo skundo dalies dėl žalos atlyginimo vertinimu, teisėjų kolegija pažymi, kad CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš jų, valstybei ar savivaldybei CK 6.271 straipsnio pagrindu nekyla prievolė atlyginti žalą. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui privalu nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

30. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju nenustatyti neteisėti Misterijos veiksmai, t. y. viena iš būtinų sąlygų valstybės atsakomybei dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo atsirasti, nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą dėl žalos atlyginimo.

31. Apeliaciniame skunde pareiškėjas, be kita ko, teigia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas nemotyvuotas, teismas nenurodė argumentų, kuriais remiantis atmetė rašytinius įrodymus. Teisėjų kolegija su tokiais apelianto argumentais nesutinka. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas.

32. Teisėjų kolegija, taikydama šias procesines įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą apibrėžiančias taisykles, prieina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė. Pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstyti argumentai patvirtina, kad teismas tyrė visas bylai išspręsti reikšmingas aplinkybes ir įvertinęs visumą byloje surinktų bei ištirtų įrodymų padarė teisingą išvadą, kad tenkinti pareiškėjo skundo nėra teisinio pagrindo. Teismo pareiga įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę nereiškia, kad kiekvienas įrodymas, ištirtas byloje turi būti nurodytas sprendime. Įrodymų viseto duomenų pagrindu teismas padaro išvadas, ar tam tikros aplinkybės yra nustatytos ir egzistuoja, ar jos nepasitvirtino (yra paneigtos). Todėl, patikrinusi bylą ABTĮ 140 straipsnyje nustatyta tvarka, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pakankamai pagrindė ir motyvavo priimtą sprendimą. Vien ta aplinkybė, kad apeliantas nesutinka su teismo atliktu įrodymų vertinimu, negali būti pakankamu pagrindu konstatuoti teismo sprendimo nepagrįstumą.

33. Vertinant pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, kad jo skundas išnagrinėtas šališkai ir priklausomai, teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas turėjo galimybę reikšti teisėjo (teisėjų) nušalinimą ir 2018 m. liepos 23 d. jį pareiškė visiems Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjams. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininkas 2018 m. rugpjūčio 13 d. nutartimi (II t., b. l. 11–13) pareiškėjo prašymą nušalinti Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjus išnagrinėjo ir atmetė, konstatuodamas, kad pareiškėjas nenurodė ir nepateikė konkrečių įrodymų, kurie patvirtintų, jog teisėjai būtų šališki, suinteresuoti bylos baigtimi. Taip pat ir apeliaciniame skunde pareiškėjas tik abstrakčiai nurodo, kad jo skundas išnagrinėtas šališkai, tačiau nepateikė jokių konkrečių aplinkybių, galinčių patvirtinti tokį jo teiginį. Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija nenustatė faktų, patvirtinančių bylą nagrinėjusios teisėjų kolegijos suinteresuotumą bylos baigtimi, aplinkybių, kad teisėjai buvo tendencingi ir iš anksto nusistatę prieš pareiškėją.

34. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad nagrinėdama apeliacinį skundą pagrindo atlikti ABTĮ 111 straipsnio 1 dalyje numatytus veiksmus nenustatė.

35. Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas dalį pareiškėjo skundo paliko nenagrinėtą, nusprendęs, kad pareiškėjas skundo papildyme papildomai prašomą priteisti žalą siejo su Vilniaus apygardos teismo, Vilniaus apygardos administracinio teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo veikla, ir nurodęs, kad pareiškėjas dėl galimai neteisėtų teismų (teisėjų) veiksmų turi teisę kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą.

36. Nustatyta, kad pareiškėjas skundo papildyme (I t., b. l. 188) prašė iš Lietuvos Respublikos priteisti papildomai 1 000 000 Eur turtinę žalą prie prašytos 505 212 Eur žalos.

37. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad pareiškėjo suformuluotas skundo pagrindas ir dalykas apibrėžia pareiškėjo ginčijamo teisinio santykio ribas, o kartu ir ribas, kuriose teismas turi nagrinėti bylą. Įstatyme yra nustatytas reikalavimas pareiškėjui pagal jo pasirinktą pagrindo ir reikalavimų apimtį tinkamai suformuluoti skundo dalyką ir pagrindą, t. y. juos išdėstyti procesiniame dokumente aiškiai ir nuosekliai, kad jie būtų suprantami byloje dalyvaujantiems asmenims ir teismui. Iš skundo turi būti aišku, kokių faktinių aplinkybių pagrindu kreipiamasi į teismą ir kokio materialinio teisinio rezultato reikalaujama iš konkretaus atsakovo arba kokios teisminės gynybos prašoma teismo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-183-502/2019).

38. Šiuo atveju pareiškėjas skundo papildyme mini Vilniaus apygardos administracinį teismą, Vilniaus apygardos teismą, Lietuvos apeliacinį teismą (teisėjus), abstrakčiai teigia, kad buvo tyčia neišreikalauti rašytiniai įrodymai. Skundo papildyme nėra suformuluoti aiškūs faktiniai ir teisiniai skundo pagrindai, neįvardijami konkrečių teismų (teisėjų) neteisėti veiksmai, iš

kurių kildinama prašoma atlyginti žalą, neapibrėžiamos visos būtinosios sąlygos deliktinei atsakomybei kilti. Todėl nėra teisinio pagrindo konstatuoti, kad įstatymo nustatyta tvarka buvo pareikšti reikalavimai dėl žalos atlyginimo, kildinami iš neteisėtų teismo (teisėjo) veiksmų vadovaujantis CK 6.272 straipsniu. Pažymėtina, kad pareiškėjas ir apeliaciniame skunde teigia, kad visa jo prašoma 1 505 212 Eur žala buvo padaryta Ministerijos veiksmais. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas – panaikinama sprendimo dalis, kuria pareiškėjo skundo dalis buvo palikta nenagrinėta, ir pareiškėjo skundas visa apimtimi atmetamas kaip nepagrįstas.


n u t a r i a:

Pareiškėjo A. B. apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 7 d. sprendimą pakeisti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 7 d. sprendimo dalį, kuria pareiškėjo skundo dalis palikta

nenagrinėta, panaikinti.Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 7 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.



VESLAVA RUSKAN_______________________


Administracinė byla Nr. AS-438-756/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02272-2009-7Procesinio sprendimo kategorija 56(S)


NUTARTIS


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Veslavos Ruskan ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos G. S. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 25 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos G. S. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=e63adbd098f411e9ae2e9d61b1f977b3

n u s t a t ė:I.

Pareiškėja G. S. skundu kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) direktoriaus 2008 m. lapkričio 28 d. įsakymą Nr. 30-2352 „Dėl sklypo (duomenys neskelbtini) duomenų nustatymo ir plano patvirtinimo“ ir įpareigoti Administraciją per 3 mėnesius nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos laisvoje žemėje prie pareiškėjos namų valdos suformuoti ir patvirtinti žemės sklypą, į kurį pareiškėjai būtų galima atkurti nuosavybės teisę.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. gegužės 3 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.Pareiškėja G. S. apeliaciniu skundu prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą,

kuriuo būtų patenkintas pareiškėjos skundas.Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. birželio 20 d. nutartimi pareiškėjos apeliacinį skundą tenkino iš

dalies – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gegužės 3 d. sprendimą pakeitė: bylą skundo dalyje, kuria pareiškėja G. S. prašė įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių per 3 mėnesius nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos laisvoje žemėje prie pareiškėjos namų valdos suformuoti ir patvirtinti žemės sklypą, į kurį pareiškėjai būtų galima atkurti nuosavybės teisę, nutraukė; panaikino Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2008 m. lapkričio 28 d. įsakymą Nr. 30-2352 „Dėl sklypo (duomenys neskelbtini) duomenų nustatymo ir plano patvirtinimo“ ir įpareigojo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos nustatyti naudojamos namų valdos kitos paskirties žemės sklypo (duomenys neskelbtini) duomenis ir patvirtinti šio žemės sklypo planą.

II.

Pareiškėja Vilniaus apygardos administracinio teismo prašė išduoti vykdomąjį raštą administracinėje byloje Nr. I-813-561/2010 ir atnaujinti Lietuvos respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 606 straipsnio 2 dalyje nustatytą terminą vykdomajam raštui išduoti.

Pareiškėja nurodė, kad atsakovas nėra įvykdęs Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 20 d. nutarties. Teismo reikalavimu pateiktuose paaiškinimuose pareiškėja tvirtino, kad atsakovas teismo buvo įpareigotas per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos nustatyti naudojamos namų valdos kitos paskirties žemės sklypo duomenis ir patvirtinti šio žemės sklypo planą. Atsakovas klaidina teismą nurodydamas, kad Administracijos direktoriaus priimtu 2012 m. birželio 27 d. įsakymu Nr. A30-2122 įvykdė teismo nutartį, nes joje suformuluotas nurodymas atsakovui apėmė ne tik įsakymo dėl teritorijų planavimo dokumento rengimo pradžios priėmimą, bet ir dokumento parengimą, suderinimą, patikrinimą ir patvirtinimą, t. y. visų teisės aktuose nustatytų teritorijų planavimo procedūrų atlikimą. Teritorijų planavimo dokumento neparengimas per sąlygų galiojimo laiką iš esmės reiškia naują teritorijų planavimo proceso pradžią. Nagrinėjamu atveju, visos sąlygos net nebuvo gautos, o paties atsakovo išduotų sąlygų galiojimas pasibaigė dar 2015 metais.

Pareiškėja teismo nurodymu pateikė paaiškinimus dėl praleisto penkių metų termino vykdomajam raštui pateikti vykdyti, kuriuose paaiškino, kad dėl egzistuojančių svarbių priežasčių jis turi būti atnaujintas. Terminas vykdomajam raštui išduoti pasibaigė dėl atsakovo neteisėtų ir nesąžiningų veiksmų, vykdomojo rašto neišdavimas reikštų identiškos administracinės bylos iškėlimą, nors teismo nutartį Administracija privalėjo vykdyti nesant jokio tuo klausimu priimto teismo sprendimo. Atsakovas buvo pradėjęs vykdyti teismo nutartį, tačiau nuo 2012 m. birželio 27 d. Įsakymo priėmimo jokių realių veiksmų neatliko. Dėl vykdomojo rašto išdavimo pareiškėja nesikreipė dėl garbaus amžiaus ir tikėjimo, kad Lietuva yra teisinė valstybė, juo labiau, kad Administracijos atstovai pareiškėjai nuolat žadėjo (ir žada) suformuoti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 20 d. nutartyje nurodytą žemės sklypą. Šiuo atveju Civilinio proceso kodekso 606 straipsnio 2 dalies taikymas pažeistų teisėtų lūkesčių ir teisinio tikrumo principus, nes teismo nutartimi nustatytas patvarkymas atsakovui yra įpareigojimas vykdyti įstatymuose ir juos įgyvendinančiuose teisės aktuose nustatytas pareigas dėl namų valdos žemės sklypo suformavimo nuosavybės teisių atkūrimui.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija nurodė, kad Administracijos direktorius, vykdydamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį 2012 m. birželio 27 d. priėmė įsakymą Nr. A30-2122 „Dėl leidimo pradėti rengti

žemės sklypų (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) gatvėje planus, prilyginamus detaliojo teritorijų planavimo dokumentui“ (toliau – ir 2012 m. birželio 27 d. Įsakymas), kuriuo leido pradėti rengti 2 548 kv. m ploto žemės sklypo (duomenys neskelbtini) ir 4 000 kv. m ploto žemės sklypo (duomenys neskelbtini) gatvėje planus, prilyginamus detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, pagal Miesto plėtros departamento Žemės duomenų skyriaus parengtus žemės sklypų planų rengimo reikalavimus ir preliminarią žemės sklypų ribų schemą. Atsakovas pažymėjo, jog siekiant, kad nustatytos žemės sklypo ribos atitiktų faktiškai priklausančias ir asmenų naudojamas ribas, specialistai geodezinių prietaisų pagalba atlieka kadastrinius matavimus, žymi sklypų ribų posūkių taškus bei riboženklių koordinates ir kt. Tačiau nagrinėjamu atveju Administracija duomenų, reikalingų Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 20 d. nutarties vykdymui objektyviai negalėjo nustatyti dėl pačios pareiškėjos veiksmų, t. y. dėl to, kad pareiškėja atsisakė bendrauti ir neleido atvykusiam į žemės sklypo vietą matininkui jo išmatuoti, tokiu būdu apribodama Administracijai galimybę atlikti tolimesnius veiksmus, rengiant ir tvirtinant žemės sklypo planą bei nustatant jo duomenis.

Atsakovo teigimu, pareiškėja kartu su prašymu išduoti vykdomąjį dokumentą nenurodė jokių svarbių ir realių priežasčių, dėl kurių pasibaigęs vykdomojo rašto išdavimo terminas turėtų būti atnaujinamas, kas sudaro savarankišką pareiškėjos prašymo netenkinimo pagrindą.

III.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. balandžio 25 d. nutartimi netenkino pareiškėjos G. S. prašymo atnaujinti terminą prašymui dėl vykdomojo rašto išdavimo administracinėje byloje Nr. I-813-561/2010 paduoti ir netenkino pareiškėjos prašymo išduoti vykdomąjį raštą.

Teismas nustatė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. birželio 20 d. nutartyje nurodė, kad atsakovas įpareigotinas prie pareiškėjai nuosavybės teise priklausančio gyvenamojo namo suformuoti 1989 m. vasario 7 d. Asmens nuosavybės fondo gyvenamojo namo techniniame pase (b. l. 45) nurodyto dydžio (t. y. 2 548 kv. m.) žemės sklypą bei įpareigojo Administraciją prie pareiškėjai nuosavybės teise priklausančio ūkinio pastato suformuoti 4 arų žemės sklypą.

Įvertinęs atsakovo pateiktus duomenis ir paaiškinimus dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 20 d. nutarties vykdymo, teismas padarė išvadą, kad Administracijos direktoriaus 2012 m. birželio 27 d. Įsakymas patvirtina, jog Administracija iš esmės ėmėsi veiksmų dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 20 d. nutarties įvykdymo. Teismas pažymėjo, kad aplinkybė, ar Administracija atliko teisėtus veiksmus šios nutarties vykdymo procese, nėra vertinama sprendžiant dėl vykdomojo rašto išdavimo.

Teismas nurodė, kad pagal CPK 606 straipsnio 2 dalį vykdomieji raštai pagal teismo sprendimus gali būti pateikti vykdyti per penkerius metus nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo, šis terminas teismo gali būti atnaujintas, jei priežastys, dėl kurių praleistas terminas vykdomajam dokumentui pateikti vykdyti, teismo bus pripažintos svarbiomis (CPK 608 str.).

Teismas pažymėjo, kad pareiškėja prašė išduoti vykdomąjį raštą dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 20 d. nutarties, o prašymą dėl vykdomojo rašto išdavimo teismui pateikė 2019 m. vasario 8 d., teismas darė išvadą, kad pareiškėja praleido CPK 606 straipsnio 2 dalyje nustatytą terminą.

Įvertinęs pareiškėjos argumentus, kuriais buvo grindžiamas prašymas atnaujinti praleistą terminą, t. y. jį praleido dėl garbaus amžiaus, be to, tikėjosi kad Administracija įvykdys teismo nutartį, nes jos atstovai nuolat žadėjo tai atlikti, teismas darė išvadą, kad jie subjektyvūs, todėl nelaikytini objektyviomis aplinkybėmis, dėl kurių būtų galima atnaujinti praleistą terminą prašymui dėl vykdomojo rašto išdavimo paduoti. Priešingai vertinant situaciją būtų pažeisti teisinio saugumo bei teisės stabilumo principai, kurie yra užtikrinami, be kita ko, procesinių terminų reglamentavimu.

IV.

Pareiškėja atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 25 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – pareiškėjos prašymą dėl vykdomojo rašto išdavimo pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 20 d. nutartį patenkinti.

Pirmosios instancijos teismas netenkinęs pareiškėjos prašymo atnaujinti praleistą terminą vertino, kad pareiškėja yra garbaus amžiaus ir atsakovo atstovai jai žadėjo suformuoti namų valdos žemės sklypą. Pareiškėjos prašyme dėl termino atnaujinimo buvo nurodyti papildomi motyvai, susiję su teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio tikrumo principais, dėl kurių pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nepasisakė.

Atsakovo teiginiai, kuriais ji teismui nurodo, kad priimtas įsakymas dėl teritorijų planavimo dokumento rengimo pradžios yra Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 20 d. nutarties, kuriuo teismas įpareigojo atsakovo suformuoti pareiškėjai namų valdos žemės sklypus, įvykdymas, tai aiškiai rodo, kad ši institucija negerbia ne tik pareiškėjos, kuriai 81 metai, bet ir teismo. Atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų tikrovės neatitinkančius teiginius, kad pareiškėja neva atsisakė bendrauti ir neleido atvykusiam į žemės sklypo vietą matininkui išmatuoti žemės sklypą. Atsakovo pozicija dėl teismo sprendimo įvykdymo prieštaringa, t. y. pirmiausia nurodė, kad atsakovas yra įvykdęs teismo nutartį, o tuomet, kai pareiškėjos atstovas akivaizdžiai paneigė tokią atsakovo poziciją, paaiškina, kad teismo nutartis neįvykdyta dėl to, kad tam trukdė pati pareiškėja. Teismui nėra pateikta įrodymų, kad 2012 m. birželio 27 d. Įsakymo pagrindu iš tikrųjų buvo rengtas ir patvirtintas teritorijų planavimo dokumentas. Pareiškėjos teigimu, 2012 m. birželio 27 d. Įsakymo priėmimas nutraukė senaties terminas ir sukėlė pareiškėjas pagrįstą lūkestį, kad teismo nutartis bus toliau vykdoma.

Pirmosios instancijos teismas taip pat neįvertino fakto, kad jo atsisakymas išduoti vykdomąjį raštą iš esmės reiškia naujos identiškos administracinės bylos iškėlimą dėl neteisėto atsakovo neveikimo, t. y. teisminis procesas bus dėl paties proceso.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepime į pareiškėjos atskirąjį skundą prašo jį atmesti.Administracija nurodo, kad sutinka su skundžiamos pirmosios instancijos teismo argumentais, jog pareiškėjos nurodytos

termino praleidimo priežastys subjektyvios. Atsakovo teigimu, teismas visapusiškai ir objektyviai ištyrė bei tinkamai teisiškai įvertino visas reikšmingas teisines ir faktines bylos aplinkybes, todėl priėmė pagrįstą bei motyvuotą nutartį. Pareiškėjos nurodomas laukimas ir akivaizdus nebendradarbiavimas, trukdymas Administracijai tinkamai įgyvendinti jos pareigas yra pareiškėjos pasirinktas elgesio modelis, todėl vertintinas kaip subjektyvi termino praleidimo priežastis, todėl pareiškėja turi prisiimti tam tikras iš jos pačios elgesio kilusias pasekmes.

Administracijai, kaip žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projekto organizatorei, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. spalio 4 d. įsakymo „Dėl Žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų rengimo ir įgyvendinimo taisyklių patvirtinimo“ 17.2 punktas įpareigoja projektavimo metu vietovėje nustatyti žemės sklypų ribas ir patikslinti žemės naudmenas bei kitus situacijos elementus. Todėl parengti žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektą neatlikusi patikrinimo vietovėje, nenustačiusi žemės sklypo specialiųjų naudojimo sąlygų, nenustačiusi žemės sklypų ribų posūkio taškų ir riboženklių, nepažymėjusi pastatų ribų, Administracija objektyviai neturėjo jokios galimybės nustatyti faktiškai naudojamo žemės sklypo ribų ir suformuoti tinkamą žemės sklypą pareiškėjai priklausančio ūkinio pastato naudojimui.

Administracija nurodė laikanti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 20 d. nutartį įvykdyta įvertinusi tai, jog atliko visus nuo jos valios priklausančius veiksmus minėtos teismo nutarties įgyvendinimui, o pareiškėja nenurodė objektyvių priežasčių, dėl kurių teismas turėtų pagrindą atnaujinti praleistą 5 metų terminą prašymui dėl vykdomojo rašto pateikti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsilipime į pareiškėjos atskirąjį skundą prašo jį atmesti, nurodo, kad pareiškėja praleido CPK 606 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą penkerių metų terminą ir prašyme nenurodė jokių objektyvių priežasčių, dėl kurių teismas turėtų pagrindą praleistą terminą prašymui dėl vykdomojo rašto išdavimo atnaujinti.

Teisėjų kolegija


V.

Apeliacijos dalykas yra Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 25 d. nutarties teisėtumas ir pagrįstumas.

Administracinio teismo sprendimo privalomumo principas yra įtvirtintas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 16 straipsnio 1 dalyje. Šioje normoje nustatyta, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams, ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Pagal ABTĮ 99 straipsnio 2 dalį, jeigu per penkiolika kalendorinių dienų ar per teismo nustatytą terminą šio straipsnio 1 dalyje nurodytas viešojo administravimo subjektas ar kitas asmuo sprendimo neįvykdo, pareiškėjo prašymu sprendimą priėmęs administracinis

teismas išduoda jam vykdomąjį raštą, kartu nurodydamas jį vykdyti antstoliui pagal atsakovo buveinės vietą Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Kai išieškomos pinigų sumos į valstybės biudžetą ar išieškoma žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, taip pat kai išieškomos sumos, susijusios su tarnybiniais teisiniais santykiais ar pensijų mokėjimu, teismas išduoda vykdomąjį raštą išieškotojui be jo prašymo.

Iš paminėto teisinio reglamentavimo matyti, kad įstatymų leidėjas, išskyrus teisės aktuose nustatytas išimtis, vykdomojo rašto išdavimą sieja su aplinkybe, jog atsakovas savo noru nevykdo (ar netinkamai vykdo) įsiteisėjusio teismo sprendimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS552-296/2012).

Nagrinėjamu atveju pareiškėja G. S. prašė išduoti vykdomąjį raštą administracinėje byloje Nr. I-813-561/2010, kurioje galutiniu neskundžiamu teismo sprendimu (bendrąja prasme) laikytina Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 20 d. nutartis. Pareiškėja teismo reikalavimu papildė 2019 m. vasario 8 d. pateiktą prašymą dėl vykdomojo rašto išdavimo ir prašė atnaujinti praleistą penkių metų terminą prašymui dėl minėto vykdomojo rašto išdavimo pateikti.

Teisėjų kolegija pažymi, jog ABTĮ 99 straipsnyje nėra nustatyta vykdomojo rašto išdavimo tvarka ir terminas, šiuos klausimus reguliuoja Civilinio proceso kodeksas. Šio kodekso 606 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad vykdomieji raštai pagal teismo sprendimus gali būti pateikti vykdyti per penkerius metus nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo. Išieškotojui, kuris praleido terminą vykdomajam dokumentui pateikti vykdyti dėl priežasčių, teismo pripažintų svarbiomis, praleistas terminas teismo gali būti atnaujintas šio kodekso 576–578 straipsniuose nustatyta tvarka, jeigu ko kita nenustato įstatymai (CPK 608 str.). CPK 646 straipsnyje nustatyta vykdomojo rašto išdavimo tvarka ir šio straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad teismas neišduoda vykdomojo rašto, kai yra pasibaigęs šio kodekso 606 straipsnyje nustatytas vykdomojo rašto pateikimo vykdyti senaties terminas, išskyrus atvejus, kai šis terminas buvo atnaujintas šio kodekso 608 straipsnio nustatyta tvarka.

Aptartas teisinis reguliavimas reiškia, kad teismas, vertindamas prašymo išduoti vykdomąjį rašą ABTĮ 99 straipsnio 2 dalies pagrindu pagrįstumą, be kita ko, privalo įvertinti, ar nepraleistas CPK 606 straipsnio 2 dalyje nustatytas senaties terminas, o jei praleistas – ar prašomas atnaujinti terminas buvo praleistas dėl svarbiomis pripažintinų priežasčių. Atsižvelgiant į išdėstytą, nepagrįsti atskirojo skundo argumentai, kad pareiškėjos prašymas netenkintas net nevertinant, ar įvykdytas teismo sprendimas, nes aplinkybes, ar pareiškėja dėl svarbių priežasčių praleido terminą prašymui dėl vykdomojo rašto pateikti, vertinti teismą įpareigojo aptartos CPK nuostatos.

Byloje ginčo nėra, kad pareiškėja prašymą dėl vykdomojo rašto išdavimo teismui padavė pasibaigus CPK 606 straipsnio 2 dalyje įtvirtintam penkerių metų terminui.

ABTĮ 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, kad pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Iš esmės analogiškas teisinis reguliavimas nustatytas ir CPK 78 straipsnio 1 dalyje – asmenims, praleidusiems įstatymų nustatytą ar teismo paskirtą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad praleistas skundo (šiuo atveju – prašymo) padavimo teismui terminas gali būti atnaujinamas tik išimtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys objektyviai buvo svarbios, esktraordinarios, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo. Tačiau spręsti, kokias priežastis, dėl kurių buvo praleistas terminas, pripažinti svarbiomis, kokias – nesvarbiomis, paliekama teismo diskrecijai, atsižvelgiant į faktines konkrečios bylos aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-889-525/2015).

Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, asmenims, praleidusiems įstatymo nustatytą terminą kreiptis į teismą, taikomas rūpestingumo, sąžiningumo ir atidumo standartas. Sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo imperatyvai neatsiejami nuo reikalavimo aktyviai siekti savo pažeistų teisių gynimo. Šio reikalavimo neatitinka suinteresuoto asmens visiškas pasyvumas ir procesinis neveikimas. Greta rūpestingumo, sąžiningumo ir aktyvumo reikalavimų suinteresuotiems asmenims taikomas operatyvumo standartas. Termino atnaujinimo klausimą nagrinėjantis teismas vertina, kada suinteresuotas asmuo faktiškai susipažino su atitinkamais sprendimais ir ar jis neturėjo galimybių su jais susipažinti anksčiau (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-4/2012). Be to, operatyvumo imperatyvas reikalauja įvertinti, ar pareiškimas atnaujinti praleistą terminą paduotas per protingą laiko tarpą nuo aplinkybių, kurios sukliudė asmeniui laiku ir tinkamai jį paduoti, išnykimo. Nepagrįstas delsimas yra kliūtis atnaujinti praleistą terminą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-697/2011).

Prašymą šį terminą atnaujinti pareiškėja motyvavo tuo, kad yra garbaus amžiaus, terminas praleistas dėl atsakovo nesąžiningų veiksmų. Administracija buvo pradėjus vykdyti LVAT nutartį, todėl pareiškėja pagrįstai tikėjosi jog Administracija ir toliau vykdys teismo sprendimą, juo labiau, kad atsakovo atstovai nuolat žadėjo jį įvykdyti. Pareiškėja taip pat nurodė, kad neatnaujinus praleisto termino bus pažeisti jos teisėti lūkesčiai, tai lems naujos bylos iniciavimą.

Byloje nustatyta, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. birželio 20 d. nutartimi, be kita ko, įpareigojo Vilniaus miesto savivaldybės administraciją per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos nustatyti naudojamos namų valdos kitos paskirties žemės sklypo (duomenys neskelbtini) duomenis ir patvirtinti šio žemės sklypo planą. Minėta nutartis įsiteisėjo jos paskelbimo dieną, t. y. 2011 m. birželio 20 d. Tai reiškia, kad pareiškėja, manydama, jog Administracija nevykdo teismo nurodymo, iki 2016 m. birželio 20 d. galėjo kreiptis į teismą dėl vykdomojo rašto išdavimo ABTĮ 99 straipsnio 2 dalies pagrindu.

Byloje taip pat nustatyta, kad Administracijos direktorius, vykdydamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 20 d. nutartį 2012 m. birželio 27 d. priėmė įsakymą Nr. A30-2122 „Dėl leidimo pradėti rengti žemės sklypų (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) gatvėje planus, prilyginamus detaliojo teritorijų planavimo dokumentui“ leido pradėti rengti 2 548 kv. m ploto žemės sklypo (duomenys neskelbtini) ir 4000 kv. m ploto žemės sklypo (duomenys neskelbtini) gatvėje planus, prilyginamus detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, pagal Miesto plėtros departamento Žemės duomenų skyriaus parengtus žemės sklypų planų rengimo reikalavimus ir preliminarią žemės sklypų ribų schemą. Iš pareiškėjos prašymų ir atskirojo skundo argumentų matyti, kad šį įsakymą ji vertina kaip atsakovo veiksmus, kuriais pradėta namų valdos žemės sklypo suformavimo procedūra, t. y. pradėtas vykdyti teismo sprendimas, tačiau nevertina, kaip tinkamo teismo sprendimo įvykdymo. Byloje nėra duomenų, kad Administracija po 2012 m. birželio 27 d. Įsakymo priėmimo tęsė pareiškėjai aktualių namų valdos žemės sklypų suformavimo procedūrą ir apie jos eigą informavo pareiškėją. Nagrinėjamu atveju taip pat nenustatyta, kad pareiškėja po minėto įsakymo priėmimo objektyviai negalėjo kreiptis į teismą dėl vykdomojo rašto išdavimo.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjos argumentai, susiję su jos laukimu ir tikėjimu, kad Administracija vykdys teismo sprendimą, atsižvelgiant į kilusio ginčo pobūdį, nagrinėjamu atveju negali būti vertinami kaip priežastys, nepriklausiusios nuo pareiškėjos valios ir sukliudžiusios laiku kreiptis į teismą. Priešingai nei atskirajame skunde teigia pareiškėja, delsimas imtis aktyvių veiksmų, bendravimas su Administracijos atstovais, kad būtų įvykdytas teismo sprendimas, yra pareiškėjos pasirinkto elgesio variantas, o ne atsakovo neteisėtų veiksmų pasekmė. Atskirajame skunde ir pareiškėjos prašyme deklaruojami teisinio tikrumo ir teisėtų lūkesčių principai, nesudaro pagrindo vertinti situaciją kitaip, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas. Teisėjų kolegijos vertinimu, minėti konstituciniai principai, kurie iš tikrųjų yra labai svarbūs, negali būti aiškinami, neatsižvelgiant į teisės aktuose nustatytą tvarką, kurios privaloma laikytis, kad būtų apginta (apsaugota) įgyta teisė. Senyvas asmens amžius ar teisinio išsilavinimo neturėjimas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat paprastai nelaikomi termino praleidimą pateisinančiomis priežastimis.

Net ir vertinant, kad 2012 m. birželio 27 d. Įsakymo, kuriuo pradėtas vykdyti teismo sprendimas, priėmimas galėjo nutraukti senaties terminą (žr. CPK 607 str.), tačiau iš naujo prasidėjęs senaties terminas (penki metai nuo 2012 m. birželio 27 d.) pareiškėjai paduodant prašymą dėl vykdomojo rašto išdavimo tik 2019 m. vasario 8 d. taip pat buvo praleistas. Pareiškėjos argumentai, kad neatnaujinus praleisto termino vykdomajam raštui išduoti, ji bus priversta inicijuoti naują ginčą teisme, yra hipotetiniai ir nekeičia ginčo esmės.

Apibendrindama nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai bei teisėtai skundžiama nutartimi pareiškėjos prašyme nurodytų termino prašymui paduoti praleidimo priežasčių nelaikė svarbiomis, ekstraordinariomis, netenkino pareiškėjos prašymo atnaujinti praleistą terminą, o neatnaujinęs minėto termino, netenkino ir jos prašymo išduoti vykdomąjį raštą ABTĮ 99 straipsnio 2 dalies pagrindu. Atsižvelgus į konstatuotas aplinkybes, pareiškėjos atskirasis skundas atmetamas, o šiuo skundu skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 25 d. nutartį palikti nepakeistą, o pareiškėjos G. S. atskirąjį

skundą atmesti.Nutartis neskundžiama.


VESLAVA RUSKAN

VAIDA URMONAITĖ-MACULEVIČIENĖ_______________________


Administracinė byla Nr. P-49-756/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04212-2016-1Procesinio sprendimo kategorija 60.3.10(S)


NUTARTIS


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Veslavos Ruskan ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Nacionalinės teismų administracijos prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-1098-822/2018 pagal pareiškėjo V. B. apeliacinį skundą atsakovui Nacionalinei teismų administracijai dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. B. skundą atsakovui Nacionalinei teismų administracijai dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas V. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Nacionalinės teismų administracijos (toliau – ir NTA, atsakovas) 2016 m. rugpjūčio 22 d. įsakymą Nr. 9FB-45-(4.46) „Dėl paskirtos teisėjų valstybinės pensijos nemokėjimo V. B.“.

2. Pareiškėjas nurodė, kad NTA 2016 m. rugsėjo 23 d. jį informavo, jog nuo 2016 m. rugpjūčio 12 d. pagal skundžiamą įsakymą jam nebus mokama teisėjų valstybinė pensija. Toks sprendimas buvo priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisėjų valstybinių pensijų įstatymo (toliau – ir Teisėjų valstybinių pensijų įstatymas) 4 straipsnio 3 punktu, 7 straipsnio 1 ir 2 dalimis, Lietuvos Respublikos nacionalinės teismų administracijos įstatymo 2 straipsnio 7 punktu, Nacionalinės teismų administracijos nuostatų, patvirtintų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininko 2012 m. spalio 24 d. įsakymu Nr. (1.4)-1T-36 „Dėl Nacionalinės teismų administracijos nuostatų patvirtinimo“ 7.7 punktu, atsižvelgiant į NTA direktoriaus 2016 m. vasario 1 d. įsakymą Nr. 9FB-22-(4.46) „Dėl perskaičiuotos teisėjų valstybinės pensijos skyrimo V. B.“ bei į tai, kad 2016 m.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=ddbcf06098f411e9ae2e9d61b1f977b3

rugpjūčio 12 d. įsiteisėjo Panevėžio apygardos teismo 2016 m. liepos 22 d. nutartis byloje Nr. 1-14-337/2016, kuria pareiškėjas buvo pripažintas padaręs nusikalstamą veiką.

3. Pareiškėjo teigimu, NTA nepagrįstai vadovavosi Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 4 straipsnio 3 punktu, dėl ko priėmė neteisėtą ir nepagrįstą įsakymą. Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 4 straipsnio 3 punkte aprašytas atvejis yra susijęs tik su apkaltinamojo nuosprendžio įsiteisėjimu. Jo atžvilgiu apkaltinamojo teismo nuosprendžio niekada nebuvo. NTA įvardyta Panevėžio apygardos teismo 2016 m. liepos 22 d. nutartis byloje Nr. 1-14-337/2016 yra procesinis dokumentas, kuriuo nutarta nutraukti baudžiamąją bylą.

4. Atsakovas Nacionalinė teismų administracija atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti.5. Lietuvos Respublikos Prezidentė 2012 m. rugpjūčio 3 d. priėmė dekretą Nr. 1K-1169, kuriuo sutiko, kad pareiškėjas

būtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, suimtas arba kitaip suvaržyta jo laisvė, taip pat sustabdė pareiškėjo įgaliojimus iki galutinio sprendimo ikiteisminiame tyrime arba sprendimo baudžiamojoje byloje įsiteisėjimo. 2012 m. spalio 1 d. Lietuvos Respublikos Prezidentė priėmė dekretą Nr. 1K-1218, kuriuo prašė Teisėjų tarybą patarti dėl pareiškėjo atleidimo iš Radviliškio rajono apylinkės teismo teisėjo pareigų, tačiau nutarimo „Dėl patarimo Lietuvos Respublikos Prezidentei atleisti V. B. iš Radviliškio rajono apylinkės teismo teisėjo pareigų“ priėmimas atidėtas, atsižvelgus į pareiškėjo sveikatos būklę. Lietuvos Respublikos Prezidentė 2013 m. birželio 5 d. priėmė dekretą Nr. 1K-1488, kuriuo atleido pareiškėją iš einamų pareigų dėl sveikatos būklės.

6. Dėl neteisėtų pareiškėjo veiksmų 2012 m. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, kuris 2014 m. lapkričio 21 d. baigtas surašius kaltinamąjį aktą. Panevėžio apygardos teismas išnagrinėjo baudžiamąją bylą Nr. 1-14-337/2016 dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo V. B. ir 2016 m. liepos 22 d. priėmė nutartį, kuria nutarė pareiškėjo, padariusio nusikalstamą veiką, atžvilgiu baudžiamąją bylą nutraukti ir priverčiamosios medicinos priemonės netaikyti. Ši nutartis įsiteisėjo 2016 m. rugpjūčio 12 d.

7. Pagal Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 4 straipsnio 3 punktą teisėjų valstybinė pensija neskiriama, o paskirtoji nemokama, jei įsiteisėja asmenį apkaltinęs teismo nuosprendis. Nurodė, kad nors baudžiamasis procesas pareiškėjo atžvilgiu buvo pradėtas bei teisme tęsiamas bendra tvarka, vėliau, paaiškėjus aplinkybėms dėl pablogėjusios pareiškėjo sveikatos bei gebėjimo suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti, Panevėžio apygardos teismas nutarė pradėti procesą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) XXIX skyriaus nustatyta tvarka ir nagrinėdamas baudžiamąją bylą vadovavosi Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 76 straipsnio 3 dalimi, BPK 401 straipsnio 1 dalies 4 punktu. Panevėžio apygardos teismas 2016 m. liepos 22 d. nutarties motyvuojamojoje dalyje pasisakė apie BPK 401 straipsnyje nustatytus pagrindus.

8. Atsakovas vertino Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 4 straipsnio 3 punkto nuostatą sisteminiu požiūriu ir nurodė, kad būtina atsižvelgti į tai, jog valstybinės pensijos, be kitų pagrindų, taip pat skiriamos kaip atpildas už tarnavimą valstybei ir siejamos su atitinkamu asmens statusu. Vertinant Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 90 straipsnio 1 dalies 5 punktą, kuriame įtvirtinta, kad teisėjas atleidžiamas iš pareigų, jeigu savo poelgiu pažemina teisėjo vardą, konstatuotina, kad teisėjų valstybinės pensijos skiriamos teisėjams kaip papildoma socialinė (materialinė) garantija tik už nepriekaištingą teisėjo pareigų atlikimą. Nors pareiškėjo atžvilgiu apkaltinamasis teismo nuosprendis nebuvo priimtas, tačiau Panevėžio apygardos teismas įsiteisėjusia 2016 m. liepos 22 d. nutartimi konstatavo, kad pareiškėjo padaryta nusikalstama veika yra įrodyta. Pareiškėjas savo veiksmais diskreditavo ir pažemino teisėjo vardą, pakenkė teismo autoritetui ir padarė didelę žalą valstybei, tačiau dėl sveikatos būklės bei gebėjimo suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti jis atleistas nuo bausmės. Teisėjų valstybinės pensijos už nepriekaištingą teisėjo pareigų atlikimą mokėjimas asmeniui, kuris įsiteisėjusia teismo nutartimi pripažintas diskreditavęs ir pažeminęs teisėjo vardą, prieštarautų Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo tikslams ir neatitiktų šio įstatymo 4 straipsnio 3 punkto nuostatos turinio. Pareiškėjo skundžiamas įsakymas atitinka teisės aktų nuostatas, yra pagrįstas ir teisėtas.

II.

9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. sausio 9 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.10. Teismas nustatė, kad pareiškėjui 2014 m. spalio 15 d. NTA direktorės įsakymu Nr. 9FB-40-(4.46) nuo 2014 m. spalio

2 d. paskirta teisėjų valstybinė pensija. Panevėžio apygardos teismas 2016 m. liepos 22 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 1-14-337/2016 nutarė pareiškėjo, padariusio nusikalstamą veiką, numatytą BK 228 straipsnio 2 dalyje, atžvilgiu

baudžiamąją bylą nutraukti ir priverčiamosios medicinos priemonės netaikyti. Nutartyje konstatuota, kad pareiškėjo veika buvo nusikalstama, kvalifikuota teisingai ir atitinka nusikaltimo, numatyto BK 228 straipsnio 2 dalyje, sudėtį. Taip pat teismas, įvertinęs nurodytos bylos aplinkybes, konstatavo, kad pareiškėjo (duomenys neskelbtini), dėl ko jis negali suprasti savo veiksmų bei jų valdyti, jau po nusikalstamos veikos padarymo, todėl, vadovaudamasis BK 76 straipsnio 3 dalimi, sprendė ne dėl bausmės paskyrimo, o dėl priverčiamųjų medicinos priemonių skyrimo. Teismas šia nutartimi pareiškėjo atžvilgiu baudžiamąją bylą nutraukė ir priverčiamųjų medicinos priemonių netaikė. Nutartis įsiteisėjo 2016 m. rugpjūčio 12 d. NTA direktorės 2016 m. rugpjūčio 22 d. įsakymu Nr. 9FB-45-(4.46) buvo nutarta nemokėti pareiškėjui priskaičiuotos teisėjų valstybinės pensijos nuo 2016 m. rugpjūčio 12 d. Apie priimtą įsakymą pareiškėjas informuotas NTA raštu.

11. Teismas vadovavosi Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 4 straipsnio 3 punktu, kuriame nustatyta, kad teisėjų valstybinė pensija neskiriama, o paskirtoji nemokama, kai įsiteisėja asmenį apkaltinęs teismo nuosprendis (neatsižvelgiant į atleidimą nuo bausmės atlikimo, vėlesnį teistumo išnykimą ar panaikinimą). Vadovaujantis BPK 303 straipsnio 2 dalimi, apkaltinamuoju nuosprendžiu kaltinamasis pripažįstamas kaltu dėl baudžiamajame įstatyme numatytos nusikalstamos veikos padarymo ir jam paskiriama bausmė. Pagal BK 76 straipsnio 3 dalį asmuo, kuriam po nusikalstamos veikos padarymo ar bausmės paskyrimo sutrinka psichika ir dėl to jis negali suvokti savo veiksmų esmės ar jų valdyti, atleidžiamas nuo tolesnio bausmės atlikimo. Atleisdamas tokį asmenį nuo bausmės, teismas nusprendžia dėl priverčiamųjų medicinos priemonių skyrimo.

12. Įvertinęs bylos medžiagą, teismas konstatavo, jog nagrinėjamu atveju neginčytinai nustatyta, kad pareiškėjas įsiteisėjusiu teismo procesiniu dokumentu yra pripažintas kaltu, padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 228 straipsnio 2 dalyje. Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad po nusikalstamos veikos padarymo, t. y. po 2011 m. lapkričio 7 d., sutriko pareiškėjo (duomenys neskelbtini), teismas sprendė ne dėl bausmės paskyrimo, priimant apkaltinamąjį nuosprendį, bet dėl priverčiamųjų medicinos priemonių, kurių taikymo procesą reglamentuoja BPK XXIX skyrius, skyrimo. Remiantis tuo, Panevėžio apygardos teismas 2016 m. liepos 22 d. priėmė nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 1-14-337/2016, kurios rezoliucinėje dalyje inter alia (be kita ko) konstatuota, jog pareiškėjas padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 228 straipsnio 2 dalyje.

13. Teismas, vertindamas nustatytas aplinkybes Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 4 straipsnio 3 punkto kontekste, sprendė, jog nors pareiškėjo atžvilgiu nėra priimtas apkaltinamasis nuosprendis, kaip jis suprantamas pagal BPK 303 straipsnio 2 dalį, tačiau įsiteisėjusioje Panevėžio apygardos teismo 2016 m. liepos 22 d. nutartyje yra konstatuota, jog pareiškėjas padarė sunkų nusikaltimą (BK 11 str. 5 d., 228 str. 2 d.), o tai pripažintina tinkamu faktiniu pagrindu priimti ginčijamą sprendimą. Todėl teismas darė išvadą, kad NTA pagrįstai, atsižvelgdama į įsiteisėjusią Panevėžio apygardos teismo 2016 m. liepos 22 d. nutartį, taikė Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 4 straipsnio 3 punkto nuostatas ir priėmė ginčijamą įsakymą nemokėti pareiškėjui paskirtos teisėjų valstybinės pensijos.

14. Teismas sutiko su atsakovo pozicija, jog priešingas situacijos vertinimas, t. y. teismui įsiteisėjusiu teismo procesiniu dokumentu konstatavus, jog pareiškėjas savo nusikalstamais veiksmais diskreditavo ir pažemino teisėjo vardą, pakenkė teismo autoritetui ir padarė didelę žalą valstybei bei konkrečiai institucijai – Radviliškio rajono apylinkės teismui, ir pripažinus, kad esant tokiai situacijai pareiškėjui išlieka teisė į teisėjo valstybinę pensiją, įvertinus tai, kad pagal Konstitucinio Teismo išaiškinimus teisėjams keliami itin dideli etinio ir moralinio pobūdžio reikalavimai, jų reputacija turi būti nepriekaištinga, jie turi saugoti savo profesijos garbę ir prestižą, jausti didelę atsakomybę už tai, kaip vykdo teisingumą – atlieka Konstitucijoje jiems nustatytą priedermę, o teisėjų valstybinė pensija yra siejama būtent su ypatingu konstituciniu teisėjo statusu, prieštarautų Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo tikslams, neatitiktų protingumo, teisingumo ir sąžiningumo kriterijų.

III.

15. Pareiškėjas V. B. pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

16. Pareiškėjas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 4 straipsnio nuostatas aiškino taikant sisteminį teisės aiškinimo metodą. Tačiau sisteminis teisės aiškinimo metodas taikomas, kai taikytinos teisės normos tekstas yra dviprasmiškas, įstatymo tekste vartojamų žodžių reikšmė neaiški, norma yra labai abstrakti arba joje nurodomi vertinamieji požymiai. Tačiau nagrinėjamu atveju aptariama įstatymo norma nėra dviprasmiška, normoje yra apibrėžtas aiškus konkrečios teisinės situacijos dalyvių elgesio modelis, šiuo teisiniu reguliavimu nėra sukurta nei teisės

spraga, nei teisės normų kolizija. Todėl teismo pateiktas normos išaiškinimas ne atskleidė, bet pakeitė teisės normos turinį.17. Pareiškėjo manymu, jeigu yra tikslinga neskirti teisėjo valstybinės pensijos arba nemokėti paskirtos pensijos

asmeniui, kurio atžvilgiu nėra priimtas apkaltinamasis teismo nuosprendis, bet jis teismo yra pripažintas padaręs nusikalstamą veiką, tokiu atveju tai turi būti aiškiai pasakyta įstatyme. Šiuo atveju tokio pagrindo nemokėti paskirtos teisėjo pensijos įstatymas nenumato.

18. Atsakovas NTA atsiliepime į apeliacinį skundą prašė pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.19. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas iš esmės pakartojo argumentus, išdėstytus atsiliepime į pareiškėjo skundą,

pateiktame pirmosios instancijos teismui. Atsakovo teigimu, Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. sausio 9 d. sprendime padarė pagrįstas išvadas.

IV.

20. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. sausio 23 d. sprendimu pareiškėjo V. B. apeliacinį skundą tenkino, panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 9 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – pareiškėjo V. B. skundą tenkino ir panaikino Nacionalinės teismų administracijos 2016 m. rugpjūčio 22 d. įsakymą Nr. 9FB-45-(4.46) „Dėl paskirtos teisėjų valstybinės pensijos nemokėjimo V. B.“.

21. Teisėjų kolegija nustatė, kad, kad ginčijamu įsakymu buvo nutarta nuo 2016 m. rugpjūčio 12 d. nemokėti pareiškėjui paskaičiuotos teisėjų valstybinės pensijos, atsižvelgus į tai, kad 2016 m. rugpjūčio 12 d. įsiteisėjo Panevėžio apygardos teismo 2016 m. liepos 22 d. nutartis byloje Nr. 1-14-337/2016, kuria V. B. pripažintas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 228 straipsnio 2 dalyje. Pareiškėjui pensija buvo paskirta NTA direktorės 2014 m. spalio 15 d. įsakymu – nuo 2014 m. spalio 2 d.

22. Teisėjų kolegija vadovavosi Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 4 straipsnio 3 dalimi, kurioje nustatyta, kad teisėjų valstybinė pensija neskiriama, o paskirtoji nemokama, jei įsiteisėja asmenį apkaltinęs teismo nuosprendis (neatsižvelgiant į atleidimą nuo bausmės atlikimo, vėlesnį teistumo išnykimą ar panaikinimą).

23. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad Panevėžio apygardos teismas 2016 m. liepos 22 d. nutartimi byloje Nr. 1-14-337/2016 nutarė V. B., padariusio nusikalstamą veiką, numatytą BK 228 straipsnio 2 dalyje, atžvilgiu baudžiamąją bylą nutraukti ir priverčiamosios medicinos priemonės netaikyti, šioje nutartyje konstatuota, kad pareiškėjo veika buvo nusikalstama, kvalifikuota teisingai ir atitinka nusikaltimo, numatyto BK 228 straipsnio 2 dalyje, sudėtį; taip pat teismas, įvertinęs nurodytos bylos aplinkybes, konstatavo, kad pareiškėjo (duomenys neskelbtini), dėl ko jis negali suprasti savo veiksmų bei jų valdyti, jau po nusikalstamos veikos padarymo, todėl, vadovaudamasis BK 76 straipsnio 3 dalimi, sprendė ne dėl bausmės paskyrimo, o dėl priverčiamųjų medicinos priemonių skyrimo. Tačiau teismas vertino, kad V. B. nėra pavojingas sau bei visuomenei ir taikyti jam priverčiamąsias medicinos priemones nebuvo būtina.

24. Vertindama NTA 2016 m. rugpjūčio 22 d. įsakymo pagrįstumą, teisėjų kolegija vadovavosi BPK 303 straipsnio 2 dalimi, pagal kurią apkaltinamuoju nuosprendžiu kaltinamasis pripažįstamas kaltu dėl baudžiamajame įstatyme numatytos nusikalstamos veikos padarymo ir jam paskiriama bausmė, taip pat pateikė BPK 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą nuosprendžio sąvoką. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad Panevėžio apygardos teismo 2016 m. liepos 22 d. nutartis priimta vadovaujantis BPK 403 straipsnio 1 dalies 4 punktu, pagal kurį teismas priima nutartį nutraukti bylą ir netaikyti priverčiamosios medicinos priemonės, – jeigu įrodyta, kad pagal padarytos veikos pobūdį ir patologinę būseną asmuo nėra pavojingas visuomenei ir jam nereikia priverčiamojo gydymo.

25. Teisėjų kolegija vertino, ar 2016 m. liepos 22 d. nutartis galėjo būti prilyginta apkaltinamajam nuosprendžiui, kuris turi būti priimtas asmens atžvilgiu siekiant nuspręsti dėl paskirtos valstybinės pensijos nemokėjimo pagal Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 4 straipsnio 3 dalį, ir pabrėžė nekaltumo prezumpcijos principo laikymosi svarbą. Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 4 straipsnio 3 dalies nuostatos negalėjo būti aiškinamos ir taikomos taip, kad būtų pažeistas minėtas principas – pagal Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalį, asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Teisėjų kolegija apžvelgė nacionalinių teismų ir Europos žmogaus teisių teismo (toliau – EŽTT) jurisprudenciją, kurioje pabrėžiama, jog nekaltumo prezumpcija yra pažeidžiama tuo atveju, jeigu teismo sprendimas, susijęs su asmeniu, kaltinamu nusikalstamos veikos padarymu, atspindi nuomonę, jog jis yra kaltas, neįrodžius jo kaltumo pagal įstatymą. Teisėjų kolegija nurodė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką dėl priimamų procesinių sprendimų taikant priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo institutą, kurioje nurodoma, kad sprendimas dėl

priverčiamosios medicinos priemonės taikymo nereiškia proceso užbaigimo galutiniu sprendimu, ir atskleidžiami BPK 395 straipsnio, 406–405 straipsnių taikymo ypatumai.

26. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad Panevėžio apygardos teismo 2016 m. liepos 22 d. nutartyje nurodyta, kad ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas V. B. (prieš 2013 m. kovo 6 d.) apie jam inkriminuotos nusikalstamos veikos aplinkybes neigė savo kaltę piktnaudžiavęs tarnybine padėtimi, tvirtino nesirūpinęs įvažiavimo prie savo gyvenamojo namo, esančio Vytauto g. 21, Šeduvoje, įrengimu, nežinojęs kas ir už kokias lėšas tai padarė.

27. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytą, turėdama omenyje Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo, EŽTT ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijos tendencijas, ir ypač pabrėždama nekaltumo prezumpcijos principo laikymosi būtinybę valstybės institucijų ir pareigūnų veikloje, sprendė, kad nagrinėjamu atveju Panevėžio apygardos teismo 2016 m. liepos 22 d. nutartimi negalėjo būti ir nebuvo nuspręsti V. B. kaltės klausimai. Minėta nutartis negalėjo būti laikoma proceso užbaigimu galutiniu sprendimu, t. y. apkaltinamuoju nuosprendžiu.

28. Teisėjų kolegija konstatavo, kad atsakovas, priimdamas ginčijamą įsakymą, tinkamai neatsižvelgė į tai, kad konkrečiu atveju nebuvo išpildyta Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 4 straipsnio 3 punkte nustatyta sąlyga – nėra priimtas V. B. apkaltinęs teismo nuosprendis ir priėmė neteisėtą sprendimą dėl valstybinės pensijos nemokėjimo.

V.

29. Atsakovas Nacionalinė teismų administracija prašo: 1) vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 156 straipsnio 2 dalies 10 punktu atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-1098-822/2018 ir administracinę bylą nagrinėti iš naujo; 2) panaikinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1098-822/2018 ir byloje priimti naują sprendimą – V. B. apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą; 3) sustabdyti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 23 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. A-1098-822/2018 vykdymą tol, kol bus išnagrinėta byla dėl proceso atnaujinimo.

30. NTA vertinimu, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, priimdamas sprendimą, padarė akivaizdžius ir šiurkščius materialiosios teisės – Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 4 straipsnio 3 punkto nuostatų – aiškinimo ir taikymo pažeidimus: neteisingai sutapatino kaltės kaip nusikalstamos veikos subjektyviosios pusės požymio ir kaltumo, pripažįstamo teismo nuosprendžiu, kategorijas, nepagrįstai laikė, kad asmens kaltė baudžiamojoje byloje gali būti nustatoma tik apkaltinamuoju nuosprendžiu; netinkamai aiškino teisėjų valstybinės pensijos kaip konstitucinės teisėjų nepriklausomumo garantijos turinį, jos skyrimo ir mokėjimo konstitucinius pagrindus, todėl priėmė iš esmės neteisingą ir nepagrįstą sprendimą byloje.

31. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nepagrįstai Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 4 straipsnio 3 punkte vartojamą sąvoką „asmenį apkaltinęs teismo nuosprendis“ sutapatino su BPK vartojama „apkaltinamojo nuosprendžio“ sąvoka ir vien šiuo pagrindu pripažino, kad Panevėžio apygardos teismo 2016 m. liepos 22 d. nutartis negali būti laikoma pagrindu nemokėti teisėjų valstybinės pensijos V. B. Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 4 straipsnio 3 punkto pagrindu. Tokiu būdu teismas minėtą punktą aiškino siaurinamai ir formaliai, nors šiuo atveju turėjo būti taikomas plečiamasis, sisteminis, teleologinis įstatymo aiškinimas. Vadovaujantis sprendime pateiktu apeliacinės instancijos teismo išaiškinimu, teisėjų valstybinės pensijos negalės būti skiriamos tik tada, kai asmens atžvilgiu bus priimtas ir įsiteisėjęs apkaltinamasis nuosprendis, bet ne kitas teismo dokumentas, patvirtinantis, kad asmuo padarė nusikalstamą veiką.

32. Spręsdamas bylą ir aiškindamas Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 4 straipsnio 3 punkto nuostatas sistemiškai, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas privalėjo atsižvelgti į tai, kad asmens kaltės ir nusikalstamos veikos padarymo klausimas baudžiamajame procese gali būti išsprendžiamas ne tik nuosprendžiais, nes BK savo normose ne tik įtvirtina baudžiamosios atsakomybės, bet ir atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės ar bausmės sąlygas ir pagrindus (BK 1 straipsnio 2 dalies 3 punktas). Sistemiškai vadovaujantis atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės institutu, atkreiptinas dėmesys, kad atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės baudžiamosios teisės teorijoje apibūdinamas kaip nusikalstamą veiką padariusio asmens atleidimas nuo jo pasmerkimo valstybės vardu pripažįstant kaltu padarius nusikalstamą veiką ir priimant apkaltinamąjį nuosprendį, nuo bausmės skyrimo ir teistumo.

33. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo plenarinė sesija yra išaiškinusi, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą tai, kad asmuo padarė nusikalstamą veiką, gali ir turi būti nustatyta ne tik apkaltinamuoju nuosprendžiu, bet ir nuosprendžiu, kuriuo

nutraukiama baudžiamoji byla, kuris skiriasi nuo išteisinamojo nuosprendžio, nes tik išteisinamasis nuosprendis reiškia, kad asmuo yra nekaltas (žr., 2008 m. sausio 15 d. nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-100/2008). Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad nuosprendžiu nutraukti bylą, atleidžiant asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės, įrodomas asmens kaltumas, tačiau tokio nuosprendžio rezoliucine dalimi nėra skelbiamas asmens pripažinimas kaltu, bet baudžiamoji byla nutraukiama.

34. NTA pažymėjo, kad suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminams, baudžiamasis procesas dėl senaties gali būti nutrauktas tik tuo atveju, kai BPK reglamentuota tvarka yra nustatyta, kad asmuo pagrįstai buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką. Asmuo nuo baudžiamosios atsakomybės gali būti atleidžiamas tik nustačius ir įrodžius, jog jis pagrįstai kaltinamas inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymu. Toks konstatavimas įtvirtinamas specifiniu BPK įtvirtintu nuosprendžiu – nutraukti bylą, kuris priimamas iš esmės išnagrinėjus baudžiamąją bylą teisme. Vadovaujantis iš nekaltumo prezumpcijos kylančiais reikalavimais, šiame dokumente vengiama kaltumo pripažinimo formuluočių, apsiribojant tik atitinkamos nusikalstamos veikos požymių nustatymu ir konstatavimu, prieš tai sudarius asmeniui realias galimybes įgyvendinti jam garantuojamas teises į gynybą, bylos išnagrinėjimą nešališko ir nepriklausomo teismo. Tačiau vien tai, kad tokiame dokumente asmuo neįvardijamas kaltu, nereiškia, kad jis, baudžiamosios teisės prasme nėra laikomas nepadariusiu nusikalstamos veikos.

35. Šiuo atveju pareiškėjas buvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 228 straipsnio 2 dalį (kvalifikuotas piktnaudžiavimas, siekiant turtinės naudos). Išnagrinėjęs bylą iš esmės, Panevėžio apygardos teismas sprendė, kad atsižvelgiant į V. B. sveikatos būklę, sutrikusią po nusikalstamos veikos padarymo, šioje byloje taikytinas priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo procesas (BPK XXIX skyrius), tačiau laikė, kad V. B. padarė nusikalstamą veiką, kuri jam buvo inkriminuota.

36. Atsižvelgdama į BPK 401 straipsnio 2 dalies nuostatas, NTA pažymi, kad prieš asmeniui taikydamas priverčiamąsias medicinos priemones, teismas privalo konstatuoti inkriminuotos veikos padarymą, t. y. veikos objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visumą, taip pat, kad tą veiką padarė asmuo, dėl kurio buvo pradėtas baudžiamasis procesas. NTA nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad Panevėžio apygardos teismo 2016 m. liepos 22 d. nutartimi nebuvo ir negalėjo būti sprendžiami V. B. kaltės klausimai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo jurisprudencijoje yra nurodęs, kad reikia skirti nusikalstamos veikos požymių konstatavimą nuo asmens pripažinimo kaltu nusikalstamos veikos padarymu. Kaltė yra nusikalstamos veikos sudėties subjektyvusis požymis, tuo tarpu kaltumas yra apkaltinamojo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje teismo padaryta išvada dėl asmens nusikalstamos veikos padarymo. Nagrinėjamu atveju Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne tik neteisingai atribojo kaltės ir kaltumo kategorijas, bet nepagrįstai vadovavosi vien Panevėžio apygardos teismo priimtos nutarties forma, o ne turiniu, kuriame konstatuotas V. B. nusikalstamos veikos padarymo faktas. Panevėžio apygardos teismas savo nutartyje aiškiai konstatavo, kad byloje yra įrodyta, jog V. B. padarė BK 228 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, vadinasi konstatavo ir šios nusikalstamos veikos sudėties būtinąjį subjektyviosios pusės elementą – kaltę. Priešingu atveju, nenustačius kaltės, neegzistuotų jokia teisinė galimybė V. B. laikyti padariusiu nusikalstamą veiką, juo labiau taikyti jam priverčiamąsias medicinos priemones. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas sprendime neteisingai nurodė, kad Panevėžio apygardos teismo 2016 m. liepos 22 d. nutartis negali būti laikoma proceso užbaigimu priimant galutinį sprendimą, t. y. apkaltinamąjį nuosprendį.

37. NTA pabrėžė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas esmingai klydo nurodydamas, kad Panevėžio apygardos teismo nutartimi negalėjo būti sprendžiamas V. B. kaltės klausimas, nes tai padaryta neva negalutiniu teismo sprendimu. Toks aiškinimas neatitinka nei teisėjų valstybinės pensijos skyrimo paskirties ir tikslų, nei teisingumo ir sąžiningumo principų. Įstatymų leidėjas, įtvirtindamas pagrindus, kuomet dėl teisėjo neteisėtų veiksmų, įvertintų įstatymų nustatyta tvarka, teisėjo valstybinė pensija negali būti mokama, teisėjo valstybinės pensijos skyrimą ir mokėjimą kaip konstitucinę teisėjo nepriklausomumo garantiją sieja su teisėjo pareigų nepriekaištingu atlikimu. Todėl Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 4 straipsnio 3 punktas turi būti suprantamas taip, jog asmeniui teisėjų valstybinė pensija neskiriama, o paskirtoji nemokama, jeigu jo atžvilgiu yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, kuriuo šis asmuo pripažįstamas padaręs baudžiamojo įstatymo uždraustą nusikalstamą veiką (t. y. jo veikoje nustatyta atitinkamo nusikaltimo sudėtis), be kita ko, pažeminęs teisėjo vardą, padaręs didelę žalą valstybei, jos institucijoms, teismo autoritetui.

38. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, vertindamas Panevėžio apygardos teismo 2016 m. liepos 22 d. nutartį vien per apkaltinamojo nuosprendžio prizmę, netinkamai vertino baudžiamojo proceso institutų visumą, proceso ir procesinių sprendimų diferenciaciją. Teismas, priimdamas sprendimą, netinkamai taikė skirtingas teisines kategorijas, t. y. kaltę kaip

nusikalstamos veikos būtinąjį sudėties požymį ir kaltumą kaip juridinį statusą ir nuosprendžio rezultatą. Dėl šios priežasties nepagrįstai sprendė, kad Panevėžio apygardos teismo 2016 m. liepos 22 d. nebuvo nustatyta V. B. kaltė. Šiuo atveju nenustačius kaltės, t. y. nekonstatavus, kad V. B. padarė nusikalstamą veiką, jam negalėjo būti taikytos priverčiamosios medicinos priemonės, o byla jo atžvilgiu turėjo būti nutraukta BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu.

39. Pareiškėjas V. B. atsiliepime į prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-1098-822/2018 prašo jo netenkinti.

40. Pareiškėjas nurodo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas pareiškėjo apeliacinį skundą, tinkamai taikė įstatymą. NTA bando Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 4 straipsnio 3 punktą aiškinti plečiamai. Nors Panevėžio apygardos teismo 2016 m. liepos 22 d. nutartyje buvo konstatuota, kad pareiškėjas padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 228 straipsnio 2 dalyje, tačiau pareiškėjo atžvilgiu nebuvo priimtas apkaltinamasis nuosprendis, kuris yra besąlygiškas Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 4 straipsnio 3 punkte įtvirtintos nuostatos taikymui. Norint neskirti teisėjui valstybinės pensijos, o paskirtąją nebemokėti tuo atveju, kai jo atžvilgiu yra priimtas ne apkaltinamasis nuosprendis, o kiti procesiniai dokumentai, patvirtinantys jo kaltę padarius nusikalstamą veiką (pvz., teismo nutartimi atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės ir pan.), tai ir reikėtų nurodyti įstatyme. Šiuo atveju to nėra, nes įtvirtinta tik viena sąlyga – jei įsiteisėja asmenį apkaltinęs nuosprendis.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:VI.

41. Proceso atnaujinimo institutas pagal savo paskirtį ir tikslus, kurių siekė įstatymų leidėjas, yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais (siekiant pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus sprendžiant bylą) bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, griežtai laikantis ABTĮ IV dalyje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos ir negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu, kuris reglamentuotas ABTĮ III dalies normomis. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas) galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik per įstatymu apibrėžtą terminą ir tik tais pagrindais, kuriuos numato įstatymas.

42. ABTĮ 156 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas šiame skyriuje nustatytais pagrindais ir tvarka. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra konstatavęs, jog, atsižvelgiant į tai, kad proceso atnaujinimo stadija galima tik esant įsiteisėjusiam teismo procesiniam sprendimui ir siekiant, kad nebūtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo (nutarimo, nutarties) pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas, įstatymų leidėjas proceso atnaujinimo stadiją sukūrė ne kaip įprastinę, o kaip išimtinę teismų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės formą, apsaugančią visos teisėtvarkos darną ir pastovumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-146-17/2012).

43. Nagrinėjamoje byloje atsakovas Nacionalinė teismų administracija prašo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-1098-822/2018, vadovaudamasi ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte įtvirtintu pagrindu.

44. Pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punktą procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį.

45. Prašydamas atnaujinti procesą šiuo ABTĮ įtvirtintu pagrindu, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui jį pagrindžiančius įrodymus, t. y. įrodymus dėl padaryto akivaizdaus esminio materialiosios teisės normų pažeidimo, galėjusio nulemti teismo procesinio sprendimo neteisėtumą. Procesas šiuo pagrindu gali būti atnaujintas nustačius šių sąlygų visumą: 1) turi būti nustatytas materialiosios teisės normos pažeidimas jas taikant; 2) nustatytas pažeidimas turi būti akivaizdus; 3) toks pažeidimas turi būti esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P502-165/2010; 2014 m. spalio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P602-49/2014; 2016 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-23-756/2016; 2018 m. rugpjūčio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-33-556/2018).

46. Aptariamo pagrindo taikymas yra sietinas su pažeidimo akivaizdumu, kas reiškia, kad prašyme atnaujinti procesą

šiuo pagrindu turi būti pateikti argumentai, kurie akivaizdžiai parodo, kad bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialiosios teisės normą. Toks akivaizdumas procesą atnaujinti prašančio asmens turi būti specialiai aptartas ir argumentuotas. Pažeidimas laikomas akivaizdžiu, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P602-71/2012; 2017 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-32-261/2017; 2018 m. liepos 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-28-520/2018).

47. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad teismo padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas gali būti suprantamas kaip konkrečioje teisės normoje esančios aiškios nuostatos, kurią reikia taikyti, netaikymas, imperatyviosios teisės normos netaikymas, vienareikšmiškos teisės normos nuostatos prasmės išaiškinimas netinkamai ir panašūs atvejai.

48. Atsakovas Nacionalinė teismų administracija prašymą atnaujinti procesą aptariamu pagrindu sieja su, jo teigimu, klaidingu apeliacinės instancijos teismo atliktu Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 4 straipsnio 3 punkto nuostatų aiškinimu ir taikymu. Atsakovas akcentuoja, kad apeliacinės instancijos teismas sprendime neteisingai sutapatino kaltės kaip nusikalstamos veikos subjektyviosios pusės požymio ir kaltumo, pripažįstamo teismo nuosprendžiu, kategorijas, nepagrįstai laikė, kad asmens kaltė baudžiamojoje byloje gali būti nustatoma tik apkaltinamuoju nuosprendžiu.

49. Primintina, kad administracinėje byloje, kurioje atsakovas prašo atnaujinti procesą, buvo vertinama, ar Panevėžio apygardos teismo 2016 m. liepos 22 d. nutartis, kuria baudžiamoji byla V. B. atžvilgiu nutraukta ir netaikytos priverčiamosios medicinos priemonės, galėjo būti prilyginta asmenį apkaltinusiam teismo nuosprendžiui, kuris turi būti priimtas asmens atžvilgiu siekiant nuspręsti dėl paskirtos valstybinės pensijos nemokėjimo pagal Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 4 straipsnio 3 dalį.

50. Minėtoje Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo normoje aiškiai įtvirtinta, kad teisėjų valstybinė pensija neskiriama, o paskirtoji nemokama, jei įsiteisėja asmenį apkaltinęs teismo nuosprendis (neatsižvelgiant į atleidimą nuo bausmės atlikimo, vėlesnį teistumo išnykimą ar panaikinimą).

51. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. sausio 23 d. sprendime analizavo Panevėžio apygardos teismo 2016 m. liepos 22 d. nutarties turinį, jos priėmimo teisinį pagrindą, o vertindamas Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje nurodytą sąvoką „asmenį apkaltinęs teismo nuosprendis“ vadovavosi BPK 29 ir 303 straipsniuose pateiktu nuosprendžio (baudžiamojo proceso kontekste) apibrėžimu, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucijoje bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtintą nekaltumo prezumpcijos imperatyvą. Teisėjų kolegijos vertinimu, minėtame sprendime teismas pateikė išsamų, sisteminį kilusiam ginčui taikytinų teisės normų aiškinimą, kuris jokių pagrįstų abejonių nekelia. Atsakovo argumentai, kuriais teigiama, kad net ir nutraukus pareiškėjo atžvilgiu baudžiamąja bylą, šiame teismo procesiniame dokumente buvo konstatuota V. B. kaltė padarius nusikalstamą veiką, t. y. Panevėžio apygardos teismo 2016 m. liepos 22 d. nutartis atitinka Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje nurodytą „asmenį apkaltinusį teismo nuosprendį“, iš esmės vertintini kaip atsakovo nesutikimas su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimo išvada (bylos rezultatu).

52. Kaip jau minėta, Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje nurodytas teisėjo valstybinės pensijos nekyrimo pagrindas yra aiškus ir imperatyvus. Įstatymų leidėjas minėtoje normoje pateikė baigtinį sąrašą situacijų, kada teisėjų valstybinė pensija neskiriama, o paskirtoji nemokama, ir tai konkrečiai siejama su įsiteisėjusiu apkaltinamuoju teismo nuosprendžiu (neatsižvelgiant į atleidimą nuo bausmės atlikimo, vėlesniu teistumo išnykimu ar panaikinimu). Su jokiomis kitomis sąlygomis teisėjo valstybinės pensijos neskyrimas (o paskirtos – nemokėjimas) pagal Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 4 straipsnio 3 dalį nesiejamas.

53. Teisėjų kolegija sprendžia, jog atsakovas nepateikė akivaizdžių įrodymų, patvirtinančių, jog apeliacinės instancijos teismas padarė esminį materialiosios teisės normų pažeidimą jas taikant, galėjusį turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo atnaujinti procesą administracinėje byloje ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu.

54. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. gegužės 7 d. nutartyje nutarė atsakovo prašymą sustabdyti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 23 d. sprendimo vykdymą tol, kol bus išnagrinėta byla dėl proceso atnaujinimo, nagrinėti tik iš esmės išsprendus prašymą dėl proceso atnaujinimo ir jeigu jis bus patenkintas. Kadangi Nacionalinės teismų administracijos prašymas atnaujinti procesą netenkinamas, teisėjų kolegija prašymo dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 23 d. sprendimo vykdymo sustabdymo nenagrinėja.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Netenkinti atsakovo Nacionalinės teismų administracijos prašymo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-1098-822/2018.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-1098-822/2018 pagal pareiškėjo V. B. skundą atsakovui Nacionalinei teismų administracijai dėl įsakymo panaikinimo.



VESLAVA RUSKAN

VAIDA URMONAITĖ-MACULEVIČIENĖ_______________________


Administracinė byla Nr. eAS-395-662/2019Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01102-2018-9Procesinio sprendimo kategorija 57.3(S)


NUTARTIS


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Kauno miesto savivaldybės tarybos atskirąjį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. balandžio 9 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjų V. P., atstovaujamų advokatės Rūtos Visocnik, Ž. K., atstovaujamos advokato Dominyko Varno, D. S., E. K., V. M., N. K., D. Ž., A. U., T. A., R. T., G. B., E. T., D. Z., P. Š., V. M., R. R., R. T., I. S., N. V., J. V., B. K., D. N., D. B., R. E. B., A. K., N. M.-S., I. U., M. M., J. V., J. M., M. P., L. Z., M. S., N. N., D. B., D. L., G. B., V. M., V. K., L. I.-Ž., J. M., Ž. Š., A. Š. skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybės tarybai dėl administracinių aktų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjai Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmams pateikė skundą, prašydami: taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Kauno miesto savivaldybės tarybos 2018 m. gegužės 29 d. sprendimo Nr. T-240 „Dėl Kauno Vinco Bacevičiaus pradinės mokyklos reorganizavimo, prijungiant ją prie Kauno Žaliakalnio gimnazijos“ (toliau – ir

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=df60dc6098f411e9ae2e9d61b1f977b3

Sprendimas), galiojimą, išskyrus 13–15 ir 18.1 punktus ir panaikinti Kauno miesto savivaldybės tarybos 2018 m. gegužės 29 d. Sprendimo dalį, kuria nuspręsta: 1) reorganizuoti iki 2018 m. rugpjūčio 31 d. Kauno Vinco Bacevičiaus pradinę mokyklą (kodas 191829531), prijungiant ją prie Kauno Žaliakalnio progimnazijos (kodas 190135970) (Sprendimo 1 punktas); 2) patvirtinti Kauno Vinco Bacevičiaus pradinės mokyklos reorganizavimo sąlygų aprašą (Sprendimo 2 punktas); 3) patvirtinti Kauno Žaliakalnio progimnazijos nuostatus (Sprendimo 3 punktas); 4) įpareigoti Kauno Žaliakalnio progimnazijos direktoriaus pavaduotoją, laikinai einančią direktoriaus pareigas, T. K. pasirašyti Kauno Žaliakalnio progimnazijos nuostatus ir iki 2018 m. rugpjūčio 30 d. pateikti šį tarybos sprendimą ir Progimnazijos nuostatus Juridinių asmenų registrui (Sprendimo 4 punktas); 5) sudaryti šią komisiją Kauno Vinco Bacevičiaus pradinės mokyklos reorganizavimo įgyvendinimui kontroliuoti (Sprendimo 5 punktas): komisijos pirmininkė – J. B., Kauno Vinco Bacevičiaus pradinės mokyklos direktorė; komisijos pirmininkės pavaduotoja – D. T., Kauno miesto savivaldybės administracijos skyriaus vyriausioji specialistė; I. A., Kauno miesto savivaldybės administracijos Aprūpinimo skyriaus vyriausioji specialistė; A. J., biudžetinės įstaigos „Kauno biudžetinių įstaigų buhalterinė apskaita“ Kauno biudžetinių įstaigų buhalterinės apskaitos grupės vadovė; J. J., Kauno Žaliakalnio progimnazijos direktoriaus pavaduotojas ūkio reikalams; D. K., Kauno miesto savivaldybės administracijos Nekilnojamojo turto skyriaus Negyvenamųjų statinių valdymo poskyrio vyriausioji specialistė; T. K., Kauno Žaliakalnio progimnazijos direktoriaus pavaduotoja; G. N., Kauno miesto savivaldybės administracijos Centrinio apskaitos skyriaus Administracijos apskaitos poskyrio vyriausioji specialistė; 6) perduoti Kauno Žaliakalnio progimnazijai valdyti, naudoti ir disponuoti patikėjimo teise Kauno miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausantį ir šiuo metu Kauno Vinco Bacevičiaus pradinės mokyklos patikėjimo teise valdomą turtą (Sprendimo 9 punktas); 7) įpareigoti Kauno Jono ir Petro Vileišių mokyklos direktorių pasirašyti susitarimą su Kauno Žaliakalnio progimnazija dėl naudojimosi patalpomis, plane pažymėtomis 1-48, P-20, nuo P-9 iki P-14 ir bendrojo naudojimosi patalpomis P-5, P-6, P-23, 1-52, 1-49, 1-47 (pastatas, kuriame yra patalpos, plane pažymėtas 1C4p, unikalus Nr. 1995-7033–7016 A. Stulginskio g. 61, Kaune (Sprendimo 12 punktas); 8) pakeisti darbo sutarties su J. B. sąlygas ir nustatyti, kad nuo 2018 m. rugpjūčio 31 d. ji eina Kauno Žaliakalnio progimnazijos direktoriaus pareigas (Sprendimo 17 punktas); 9) pavesti Kauno miesto savivaldybės administracijos Švietimo skyriaus vyriausiajai specialistei A. P. teisės aktų nustatyta tvarka išregistruoti Kauno Vinco Bacevičiaus pradinę mokyklą iš Juridinių asmenų registro (sprendimo 18.3 punktas).

Pirmosios instancijos teismas 2018 m. birželio 13 d. nutartimi pareiškėjų prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo atmetė.

Teismas konstatavo, kad įsiteisėjusia teismo nutartimi Sprendimas dėl reorganizavimo yra pripažintas teisėtu ir jo galiojimas jau buvo anksčiau sustabdytas, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo stabdyti skundžiamo Sprendimo Nr. T-240 galiojimo. Pareiškėjų argumentai, jog nepritaikius prašomų reikalavimo užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, yra abstraktūs ir nepagrįsti. Pareiškėjai neįrodė ir neargumentavo, jog nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, taip pat nenurodė ir nedetalizavo pagrindų, kuriais remiantis būtų būtina laikinai sureguliuoti ginčo padėtį. Pareiškėjai tik deklaratyviai nurodė, jog nesiėmus reikalavimo užtikrinimo priemonių mokiniams kils nepatogumų, tačiau neįvardijo ir nepagrindė, kokia didelė ar neatitaisoma žala galimai kiltų. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjų prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones netenkino.

Pareiškėjai Kauno Vinco Bacevičiaus pradinės mokyklos taryba ir V. P. advokatė Rūta Visocnik pateikė atskirąjį skundą, prašydami panaikinti pirmosios instancijos teismo 2018 m. birželio 13 d. nutartį, kuria atmestas prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, ir klausimą išspręsti iš esmės – pareiškėjų prašymą tenkinti.

Pareiškėja Ž. K. pateikė atskirąjį skundą, kuriame prašė teismo atsižvelgti į pateiktus su skundu ir pateikiamus su atskiruoju skundu naujus įrodymus, paneigiančius skundžiamos nutarties argumentus dėl neatitaisomos žalos egzistavimo, panaikinti pirmosios instancijos teismo 2018 m. birželio 13 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – tenkinti prašymą bei taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones.

Atsakovas Kauno miesto savivaldybės taryba atsiliepime į skundą prašė pareiškėjų skundą atmesti ir prie bylos prijungti administracines bylas Nr. eI-3276-406/2015 ir Nr. eI-117-428/2017 kaip įrodymų šaltinį.

Atsakovas atsiliepime į Kauno Vinco Bacevičiaus pradinės mokyklos ir V. P. skundą prašė pareiškėjų atskirąjį skundą atmesti, o Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. birželio 13 d. nutartį palikti galioti.

Atsakovas atsiliepime į Ž. K. atskirąjį skundą prašė pareiškėjos atskirąjį skundą atmesti, o Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. birželio 13 d. nutartį palikti nepakeistą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. rugpjūčio 7 d. nutartimi pareiškėjos Ž. K. bei pareiškėjų Kauno

Vinco Bacevičiaus pradinės mokyklos tarybos ir V. P. atskiruosius skundus atmetė, o Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. birželio 13 d. nutartį paliko nepakeistą.

Pirmosios instancijos teismas 2019 m. sausio 17 d. sprendimu priėmė pareiškėjų E. K., N. K., T. A., R. T., B. K. atsisakymus nuo 2018 m. birželio 1 d. skundo ir administracinę bylą šių pareiškėjų atžvilgiu nutraukė. Kitų pareiškėjų skundus pirmosios instancijos teismas atmetė.

Atsakovas Kauno miesto savivaldybės taryba pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo.Pareiškėjai V. P. ir Ž. K. atsiliepime į prašymą dėl išlaidų advokato ar advokato padėjėjai pagalbai atlyginimo priteisimo

prašė prašymo netenkinti.Pareiškėjas T. A. atsiliepime į prašymą dėl išlaidų advokato ir advokato padėjėjo pagalbai nurodė, kad pirmosios

instancijos teismas priėmė jo atsisakymą nuo skundo ir administracinę bylą jo atžvilgiu nutraukė, todėl prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas pareiškėjo atžvilgiu prašė netenkinti.

Pareiškėjai V. P., Ž. K., Ž. Š. prašė atsakovo prašymo netenkinti.Pareiškėjai D. B. ir R. E. B. atsiliepime į prašymą dėl išlaidų advokato ar advokato padėjėjo pagalbai atlyginimo

priteisimo prašė prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas netenkinti.Pareiškėja G. B. atsiliepime į prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų advokato ar advokato padėjėjo pagalbai atlyginimo

priteisimo prašė prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas netenkinti.Pareiškėja V. M. atsiliepime į prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų advokato ar advokato padėjėjo pagalbai atlyginimo

priteisimo prašė prašymo priteisti išlaidas netenkinti.

II.

Pirmosios instancijos teismas 2019 m. balandžio 9 d. nutartimi atsakovo Kauno miesto savivaldybės tarybos prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atmetė.

Pirmosios instancijos teismas, vertinandamas atsakovo vidinius administravimo bei teisinio atstovavimo pajėgumus, atsižvelgė į tai, jog pagal viešai skelbiamus duomenis Kauno miesto savivaldybė turi Teisės ir konsultavimo skyrių, kuriame dirba 22 darbuotojai, iš jų 20 darbuotojų privalo turėti socialinių mokslų studijų srities teisės krypties aukštąjį universitetinį arba jam prilygintą išsilavinimą (magistro kvalifikacinis laipsnis). Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2015 m. gruodžio 14 d. įsakymu Nr. A-3606 „Dėl teisės ir konsultavimo skyriaus nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų Teisės ir konsultavimo skyriaus nuostatų 12 punkte nustatyta, kad skyrius, vykdydamas jam pavestus uždavinius pagal suteiktus įgaliojimus atstovauja savivaldybei ir savivaldybės administracijai visų lygių bendrosios kompetencijos teismuose, kitose teisėtvarkos institucijose, rengia procesinius dokumentus teismui, renka ir teikia dokumentus teismams pagal jų įpareigojimus ir kt. Teismas pažymėjo, jog administracinės bylos duomenys patvirtina, kad atsiliepimus į pareiškėjų skundus šioje byloje, taip pat administracinėje byloje Nr. eI-5207-428/2018, kuri 2018 m. spalio 29 d. teismo nutartimi buvo sujungta su šia administracine byla, rengė Kauno miesto savivaldybės Teisės ir konsultavimo skyriaus darbuotoja K. K. Nurodė, jog minėta atstovė kartu su advokatu Miroslav Nosevič ir advokato padėjėja Agne Kiseliauskaite atstovavo atsakovą 2018 m. spalio 18 d. ir 2018 m. gruodžio 4 d. teismo posėdžiuose, taip pat 2018 m. spalio 23 d. teismo posėdyje administracinėje byloje Nr. eI-5207-428/2019.

Vertindamas ginčo pobūdį, teismas pažymėjo, kad byla tiesiogiai susijusi su atsakovo veikla priskirtoje viešojo administravimo srityje, sprendžiami teisiniai klausimai nebuvo nauji – šioje byloje ginčijamas atsakovo sprendimas buvo priimtas tęsiant 2016 m. kovo 15 d. Sprendimo Nr. T-116, dėl kurio teisėtumo jau yra pasisakęs Kauno apygardos teismas bei Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (administracinė byla Nr. eI-117-428/2017), įgyvendinimą, be to, Regionų administraciniam teisme yra išnagrinėta visa eilė betarpiškai susijusių bylų, kuriose atsakovą atstovavo Teisės ir konsultavimo skyriaus darbuotojai.

Atsakovas, kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, prašydamas atlyginti bylinėjimosi išlaidas už suteiktą advokato ir advokato padėjėjo pagalbą, nepagrindė ir nepateikė įrodymų, kad nagrinėjamu atveju atsakovas neturėjo galimybių valstybės tarnybos pajėgumais užtikrinti tinkamą atstovavimą jo interesams kitais būdais nei sudarant atstovavimo sutartį tarp atsakovo ir advokatų kontoros „Ellex Valiūnas ir partneriai“, taip pat nenustatyta aplinkybių, jog advokato ir advokato padėjėjos dalyvavimas teismo posėdžiuose kartu su atsakovo atstove K. K. buvo būtinas ir priešingu atveju (atsakovą atstovaujant vien tik Teisės ir konsultavimo skyriaus darbuotojams) nebūtų tinkamai apginti atsakovo interesai.

Atsižvelgęs į išdėstytus argumentus, į išnagrinėtos bylos pobūdį, teismas konstatavo, kad atsakovas turėjo reikiamą kompetenciją ir žinias turinčius Teisės ir konsultavimo skyriaus teisininkus, todėl atsakovui nebuvo poreikio naudotis advokato paslaugomis. Atsakovo patirtos išlaidos, kurias prašoma priteisti iš pareiškėjų, teismo vertinimu, nebuvo būtinos, todėl atsakovo prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, netenkino.

III.

Atsakovas Kauno miesto savivaldybės taryba pateikė atskirąjį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. balandžio 9 d. nutarties, prašydamas: 1) Regionų apygardos administraciniam teismui pačiam panaikinti 2019 m. balandžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eI-158-554/2019 ir išspręsti atsakovo Kauno miesto savivaldybės tarybos 2019 m. kovo 3 d. prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš esmės, tenkinant šį prašymą; 2) Regionų apygardos administraciniam teismui pačiam nepanaikinus 2019 m. balandžio 9 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eI-158-554/2019, – apeliacinės instancijos teismui panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. balandžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eI-158-554/2019 ir priimti naują sprendimą – tenkinti atsakovo Kauno miesto savivaldybės tarybos 2019 m. kovo 3 d. prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas turėjo reikiamą kompetenciją ir žinias turinčius Teisės ir konsultavimo skyriaus teisininkus, todėl nebuvo poreikio naudotis advokato paslaugomis. Atsakovas paaiškina, jog skundžiama nutartimi buvo grubiai pažeista Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir kitų įstatymų garantuojama konstitucinė teisė bet kuriam Lietuvos subjektui turėti advokatą, kas yra savarankiškas ir savaime pakankamas pagrindas skundžiamą nutartį besąlygiškai panaikinti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, kaip nurodo atsakovas, yra išaiškinęs, kad teisė turėti advokatą priklauso visiems asmenims, įskaitant ir viešojo administravimo subjektus.

Atsakovas paaiškina, jog teismas privalėjo apginti atsakovo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, nes Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Atsakovas nurodo, kad teismas ekonomiškai vertino advokato atstovavimo būtinumą ir priėmė nepagrįstą išvadą, jog nebuvo poreikio naudotis advokato paslaugomis. Atsižvelgdamas į tai, atsakovas pabrėžia, kad teismas skundžiama nutartimi pažeidė ABTĮ įtvirtintą draudimą, jog teismas nevertina viešojo administravimo sprendimų ekonominio pagrįstumo (ABTĮ 3 str. 2 d.).

Atsakovas atkreipia dėmesį, kad nei įstatymai, nei Rekomendacijos nenumato vidinio teisinio personalo turėjimo kaip pagrindo atsisakyti atlyginti bylinėjimosi išlaidas. Kauno miesto savivaldybės taryba neatliko jokių veiksmų, kurie leistų apskritai nepriteisti bylinėjimosi išlaidų, byla buvo inicijuota pareiškėjų, atsakovas sąžiningai naudojosi savo procesinėmis teisėmis ir tinkamai veikė proceso metu, o išnagrinėjus bylą pareiškėjų skundai buvo atmesti visa apimtimi. Atsakovo tvirtinimu, neegzistavo joks pagrindas nukrypti nuo bendros bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklės „pralaimėjęs moka“ ir spręsti, kad atsakovo patirtos bylinėjimosi išlaidos šioje byloje yra apskritai nepriteistinos.

Pažymi, kad teisė į teisminę gynybą, įskaitant teisę į advokatą, yra absoliuti konstitucinė teisė, kuri negali būti ribojama remiantis prielaida, jog atsakovą byloje galėjo atstovauti jo teisininkai. Vien tik fundamentalios teisės pažeidimas yra savarankiškas ir savaime pakankamas pagrindas panaikinti skundžiamą nutartį. Atsakovas paaiškina, kad dėl tariamai pakankamų vidinių pajėgumų yra grindžiama itin paviršutiniškai ir išimtinai nuo faktinių aplinkybių atsietu Teisės ir konsultavimo skyriaus darbuotojų skaičiumi. Šiame bylos kontekste, kaip nurodo atsakovas, yra itin svarbus ne tik bylos šalies vidinių teisininkų skaičius, tačiau ir jiems tenkantis krūvis. Šiuo metu Kauno miesto savivaldybės administracija dalyvauja 434 aktyviuose teisminiuose procesuose, todėl akivaizdu, kad objektyviai vertinant, yra itin didelis darbuotojų užimtumas. Taip pat, atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas neįvertino, kad atstovavimas teismuose ir teisminių procesų vedimas yra tik viena iš daugelio Kauno miesto savivaldybės vidinių teisininkų plačių darbo funkcijų. Atsakovas pažymi, jog teismo išvada, kad atsakovas nepagrindė, jog jis neturėjo galimybių užtikrinti tinkamą atstovavimą kitais būdais nei sudarant atstovavimo sutartį su advokatų kontora, yra prieita neišklausius atsakovo. Teismas, manydamas, kad jam trūksta informacijos apie skyriaus veiklą ir užimtumą, galėjo įpareigoti atsakovą pateikti papildomus reikiamus dokumentus.

Atsakovo nuomone, jo patirtos išlaidos yra pagrįstos ir būtinos bei susijusios su nagrinėjama byla. Nurodo, kad yra būtina atsižvelgti į tai, kad: bylos medžiagos kiekis yra labai didelis, todėl susipažįstant su byla ir ruošiantis procesui buvo sugaišta daug papildomo laiko; buvo teikiamos kompleksinės teisinės paslaugos, nes klientas buvo konsultuojamas skirtingais teisės klausimais tiek viešojo administravimo, tiek ABTĮ proceso ir švietimo klausimais; teko analizuoti kitas

bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys ir jų įtaką nagrinėjamai bylai; byloje yra nagrinėjami specifiniai teisės srities klausimai, jų tyrimas ir juos reglamentuojančių teisės aktų bei teismų praktikos analizė užėmė papildomo laiko; dėl anksčiau išvardintų priežasčių buvo būtinas kelių atstovų dalyvavimas byloje.

Pareiškėjas T. A. atsiliepime į Kauno miesto savivaldybės tarybos atskirąjį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 9 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eI-158-554/2019 prašo prašymo priteisti iš pareiškėjo teismo išlaidas netenkinti. Teismas 2019 m. sausio 17 d. priimtame sprendime nurodė priimti pareiškėjo atsisakymą nuo skundo ir administracinę bylą pareiškėjo atžvilgiu nutraukti.

Pareiškėjai V. P., Ž. K., A. K., Ž. Š., M. P., N. M.-S., M. S. atsiliepime į atskirąjį skundą dėl išlaidų advokato ar advokato padėjėjo pagalbai atlyginimo priteisimo prašo atskirąjį skundą atmesti.

Pareiškėjai nurodo, kad teismas leido atsakovui turėti advokatą (bei advokato padėjėją), tačiau pagrįstai, atsižvelgdamas į ankstesnius teismo procesus ir ginčus, kuriuose atsakovas nebuvo atstovaujamas advokatų, vertino jų samdymui patirtas išlaidas kaip perteklines, nebūtinas. Atsakovas, pareiškėjų vertinimu, supainiodamas ir sutapatindamas teisę turėti advokatą ir teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą painioja ir teismą, spręsiantį atskirąjį skundą. Teismas išsprendė tik bylinėjimosi išlaidų nepriteisimo iš priešingos šalies klausimą, konstatuodamas, jog pats atsakovas turėjo reikiamą kompetenciją ir žinias turinčius Teisės ir konsultavimo skyriaus teisininkus, todėl atsakovui nebuvo poreikio naudotis advokato paslaugomis. Atsakovo patirtos išlaidos, kurias prašoma priteisti iš pareiškėjų, nebuvo būtinos.

Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas neįrodė ir nepagrindė aplinkybės, jog per 2 teismo posėdžius (ir vieną teismo posėdį kitoje prijungtoje administracinėje byloje) pasibaigusi ši administracinė byla buvo tiek sudėtinga ir pareikalavo neeilinių atsakovo teisinių žinių resursų, kad realiai egzistavo toks jos poreikis samdyti teisines paslaugas teikiančius advokatus ir kad atsakovo 22 teisininkams nebuvo įmanoma kvalifikuotai atstovauti atsakovo, atskirasis skundas turėtų būti atmestinas.

Atsakovas atskirajame skunde, pareiškėjų nuomone, bando pateikti papildomus įrodymus, (dėl neaiškių priežasčių nepateiktus anksčiau), tačiau pateikia tik vieno puslapio neinformatyvų dokumentą iš EPP posistemės, kuris, anot atsakovo, patvirtina, jog atsakovo 20 teisininkų (pareiškėjas papildo, kad atsakovas turi 22 teisininkus) dalyvauja aktyviose 434 bylose įvairiuose teismuose. Pareiškėjai, visų pirma, pažymi, kad neaiškus 434 bylų skaičiaus šaltinis, nes nepateikta tokia įrodomoji medžiaga. Antra, neaišku, keliose iš šio neaiškaus kiekio bylų reikia realaus teisinio atstovavimo teismo posėdžiuose, kaip nutiko šioje byloje – atsakovas samdė advokatą ir advokato padėjėją tik trims įvykusiems teismo posėdžiams, o ne kitoms teisinėms paslaugoms teikti – taip paaiškėjo, kad atsakovas turėjo ir vidinių resursų parašyti byloje atsiliepimus (byla yra sujungta iš dviejų bylų), ir pateikti po kelis šimtus lapų atsiliepimų priedų, ir susipažinti su visa šios bylos medžiaga, ir tik po to pasamdė advokatų kontorą ją atstovauti teisme. Trečia – atsakovas neįrodė negalintis samdyti daugiau teisininkų, jei mano, kad 434 ar kito, realaus kiekio teisminių procesų vedimas yra per didelis dabartinei jo 22 teisininkų komandai.

Atskirajame skunde taip pat bandoma remtis teisinių klausimų naujumu, tačiau apeliacinės instancijos teisme, kaip nurodo pareiškėjai, jau anksčiau buvo nagrinėta ne tik 11 administracinių bylų, susijusių su Kauno Vinco Bacevičiaus pradinės mokyklos reorganizavimo neteisėtumu, bet ir su dar kitų Kauno miesto ugdymo įstaigų reorganizavimu, mokyklų tinklo pertvarka – tai Žiburio, Stasio Lozoraičio pagrindinės mokyklos ir kt., kurių reorganizavimo ginčus teismai taip pat jau seniai yra išnagrinėję. Teisme šioje byloje, kaip paaiškina pareiškėjai, atsakovui nebuvo keliama naujų teisinių klausimų, kurie jam pačiam (per savo atstovus – teisininkus) būtų per sudėtingi. Užbaigtose Kauno Vinco Bacevičiaus pradinės mokyklos bylose, taip pat Žiburio, Stasio Lozoraičio pagrindinės mokyklos bylose pareiškėjams (privatiems asmenims) taip pat atstovavo advokatai ir tai nesutrukdė atsakovui vesti šių bylų per kvalifikuotus savo darbuotojus – teisininkus.

Pareiškėja G. B. atsiliepime į atskirąjį skundą prašo atskirojo skundo netenkinti.Pareiškėja nurodo, kad atsakovas galėjo nepatirti papildomų teisininkų samdymo išlaidų, nes 2015 m. lapkričio 14 d.

įsakymu Nr. A-3606 patvirtinti atsakovo Teisės ir konsultavimo skyriaus nuostatai numato, kad jį įsteigė atsakovas Kauno miesto savivaldybės taryba, šio skyriaus darbuotojai privalo sugebėti atstovauti atsakovą teismuose ir be papildomų, šiuo atveju neadekvačių, išlaidų. Savivaldybės atstovai, savo prašymu, reikalaudami kompensuoti patirtas neprotingas ir nepagrįstas išlaidas, savo veiksmais, pareiškėjos nuomone, užkerta kelią tėvams būti pilietiškais ir ginti tiek savo, tiek vaikų teises, šiuo atveju, teisę mokytis saugioje, tvarkingoje ir neperpildytoje mokykloje.

Teisėjų kolegija


IV.

Nagrinėjamos bylos dalykas – Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. balandžio 9 d. nutarties, kuria teismas atmetė atsakovo Kauno miesto savivaldybės tarybos prašymą dėl išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, priteisimo, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju atsakovas – Kauno miesto savivaldybė – byloje naudojosi advokato pagalba, todėl susidarė išlaidos, kurias prašo priteisti.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS143-375/2008 konstatavo, jog atstovavimo išlaidų priteisimas viešojo administravimo subjektui iš bylą pralaimėjusios šalies yra galimas. Tačiau administracinis teismas, spręsdamas, ar priteisti ir kokio dydžio atstovavimo išlaidas priteisti viešojo administravimo subjekto naudai, turi kompleksiškai įvertinti, ar, atsižvelgiant į atitinkamo viešojo administravimo subjekto vidinius administravimo pajėgumus ir bylos pobūdį, advokato pasitelkimas buvo būtinas. Nustatant bylos pobūdį, turi būti atsižvelgiama, be kita ko, į byloje keliamo teisinio klausimo naujumą (ar teismų praktika atitinkamu klausimu yra suformuota), į bylos apimtį ir sudėtingumą, į pareiškėjo pozicijos formulavimą byloje, į skundo pagrindą ir dalyką, į tai, ar pats pareiškėjas yra atstovaujamas advokato, į tai, ar bylos baigtis gali turėti platesnį poveikį ne tik byloje susiklosčiusiems, bet ir susijusiems teisiniams santykiams, o taip pat ir viešajam interesui. Nė vienas iš šių kriterijų neturi lemiamos reikšmės sprendžiant atstovavimo išlaidų viešojo administravimo subjektui priteisimo klausimą. Priešingai, bylą nagrinėjantis teismas turi įvertinti šių kriterijų visumą bei spręsti, ar yra pagrindas iš bylą pralaimėjusios šalies priteisti atstovavimo išlaidas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-375/2008, Administracinė jurisprudencija. 2008, Nr. 16).

Pažymėtina, jog kai administracinės bylos šalimi yra viešojo administravimo subjektas, bylinėjimasis būna susijęs su tais teisiniais santykiais, kuriuose atitinkamas subjektas atlieka viešąjį administravimą. Veikdamas specifinėje viešojo administravimo srityje, šis subjektas privalo užtikrinti tokią savo vidaus administravimo struktūrą, kuri leistų jam tinkamai įgyvendinti viešojo administravimo funkcijas (Viešojo administravimo įstatymo 11 str. 1 d.), tam jam yra skiriami atitinkami valstybės (savivaldybių) biudžeto asignavimai. Nors bylinėjimasis teismuose nėra tiesioginis viešojo administravimo subjektų uždavinys, tačiau šie subjektai turi būti pajėgūs teisme atstovauti savo pozicijas teisiniuose santykiuose, kuriuose jie atlieka viešąjį administravimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-778-624/2015).

Šioje nagrinėjamoje byloje atsakovas yra viešojo administravimo subjektas ir ginčas yra susijęs su teisiniais santykiais, kuriuose jis atlieka viešąjį administravimą. Atsakovas neneigia nustatytų aplinkybių, jog Kauno miesto savivaldybėje yra įsteigtas Teisės ir konsultavimo skyrius, kuriame dirba 22 darbuotojai ir kurie galėjo atstovauti atsakovo interesus byloje. Atsakovas argumentuoja, kad šiuo metu Kauno miesto savivaldybės administracija dalyvauja net 434 aktyviuose teisminiuose procesuose, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad tai, jog atsakovas nesugeba tinkamai organizuoti savivaldybės administracijos darbo taip, jog būtų tinkamai užtikrinta savivaldybės teisminio atstovavimo funkcija, priimtas pakankamas skaičius darbuotojų, turinčių aukštąjį teisinį išsilavinimą, ir galinčių užtikrinti minėtos savivaldybės funkcijos įgyvendinimą, negali uždėti pareiškėjams nepagrįsto atstovavimo ar išlaidavimo naštos.

Teisėjų kolegija, įvertinusi atsakovo nurodytas aplinkybes, nenustatė, kad šiuo atveju kilęs teisinis ginčas buvo ypatingai sudėtingas ar tiesiogiai nesusijęs su atsakovo kompetencijai priskirta viešojo administravimo sritimi, todėl prašyti atstovauti byloje nepriklausomo atstovo teisės klausimais buvo būtina.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, priėmęs ginčijamą nutartį, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias bylinėjimosi išlaidų priteisimą. Atsižvelgiant į tai, atsakovo atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista.


n u t a r i a:

Atsakovo Kauno miesto savivaldybės tarybos atskirąjį skundą atmesti.Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. balandžio 9 d. nutartį palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


ARTŪRAS DRIGOTAS

MILDA VAINIENĖ_______________________


Administracinė byla Nr. eA-2024-442/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04162-2017-6Procesinio sprendimo kategorijos: 57.4; 55.1.7(S)


PAPILDOMA NUTARTIS


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo „Transfera Logistics“ OU pareiškimą dėl papildomos nutarties priėmimo administracinėje byloje pagal atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos skundą dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su prašymu, kuriuo prašė panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2017 m. lapkričio 20 d. sprendimą Nr. S-238 (7-199/2017) ir palikti galioti VMI 2017 m. rugpjūčio 28 d. sprendimą Nr. 69-89.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. balandžio 18 d. sprendimu atsakovo prašymą atmetė.Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. birželio 5 d. nutartimi atsakovo apeliacinį skundą tenkino iš dalies,

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 18 d. sprendimą panaikino ir administracinę bylą nutraukė.

II.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=cc9108d098f411e9ae2e9d61b1f977b3

Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme gautas pareiškėjo pareiškimas priimti byloje papildomą procesinį sprendimą dėl jo patirtų bylinėjimosi išlaidų.

Pareiškime nurodyta, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. birželio 5 d. nutartyje nepasisakė dėl pareiškėjo pateikto prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas prašo priteisti 1 578 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro 210 Eur už skundo VMI parengimą; 150 Eur už pasirengimą ir dalyvavimą Komisijos posėdyje; 420 Eur už atsiliepimo į VMI skundą parengimą pirmosios instancijos teisme; 300 Eur už pasirengimą ir dalyvavimą teismo posėdyje; 498 Eur už atsiliepimo į VMI apeliacinį skundą parengimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:III.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 97 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad teismas, priėmęs byloje sprendimą, gali proceso dalyvių pareiškimu, taip pat savo iniciatyva priimti papildomą sprendimą, jeigu teismas neišsprendė bylinėjimosi išlaidų ar jų dalies atlyginimo ar paskirstymo klausimo. Pagal ABTĮ 97 straipsnio 2 dalį iškelti klausimą dėl papildomo sprendimo priėmimo galima per keturiolika kalendorinių dienų nuo teismo sprendimo priėmimo dienos.

Nagrinėjamu atveju Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui išnagrinėjus šią bylą apeliacine tvarka, liko neišspręstas pareiškėjo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Pareiškėjas po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. birželio 5 d. priimtos nutarties pareiškimą dėl papildomo sprendimo pateikė nepraleidęs įstatymo nustatyto 14 dienų termino. Dėl nurodytų priežasčių bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimu priimama papildoma nutartis.

Vadovaujantis bendruoju ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu bylinėjimosi išlaidų atlyginimo principu – proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 40 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka.

Šiuo atveju teisme buvo nagrinėjamas ginčas pagal centrinio mokesčių administratoriaus prašymą panaikinti Komisijos 2017 m. lapkričio 20 d. sprendimą Nr. S-238 (7-199/2017), kuriuo buvo panaikintas VMI 2017 m. rugpjūčio 28 d. sprendimas Nr. 69-89. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. birželio 5 d. nutartimi administracinę bylą nutraukė ABTĮ 103 straipsnio 1 punkto pagrindu, nustačius, jog byla nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai.

Galutinis procesinis sprendimas nagrinėjamoje byloje yra priimtas pareiškėjo naudai, todėl pareiškėjas turi teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Pareiškėjas prašo priteisti išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme: 420 Eur išlaidų už atsiliepimo į VMI skundą parengimą, kurias grindžia 2018 m. sausio 31 d. PVM sąskaita faktūra, suteiktų paslaugų detalizacija ir mokėjimo nurodymu, patvirtinančiu 2018 m. sausio 31 d. PVM sąskaitos faktūros apmokėjimą; 300 Eur išlaidas už pasirengimą ir dalyvavimą teismo posėdyje, kurias grindžia 2018 m. kovo 30 d. PVM sąskaita faktūra, suteiktų paslaugų detalizacija ir mokėjimo nurodymu, patvirtinančiu 2018 m. kovo 30 d. PVM sąskaitos faktūros apmokėjimą.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio patvirtinimo“ patvirtintų rekomendacijų (toliau – ir Rekomendacijos) 7 punkte nustatyta, kad rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai, apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių).

Pagal Lietuvos statistikos departamento duomenis skelbiamas užpraėjusio ketvirčio (2017 m. III ketvirtis) vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje sudarė 850,80 Eur, todėl, vadovaujantis Rekomendacijų 8.2 punktu, maksimalus rekomenduojamas užmokesčio už atsiliepimo į skundą parengimą dydis galėtų būti 2 127 Eur (2,5 x 850,80 Eur). Pareiškėjo prašoma priteisti 420 Eur išlaidų suma už atsiliepimo į VMI skundą parengimą neviršija Rekomendacijų 8.2

punkte nustatyto dydžio.Pagal Rekomendacijų 8.19 papunktį už vieną teisinių konsultacijų, atstovavimo teisme, pasirengimo teismo ar

parengiamajam posėdžiui valandą, dalyvavimo derybose dėl taikos sutarties sudarymo valandą ar asmens atstovavimo ikiteisminėse ginčų sprendimo institucijose, jeigu tas pats ginčas vėliau tapo teisminiu, valandą nustatytas 0,1 koeficientas. Rekomendacijų 9 punkte nustatyta, kad teisinių paslaugų teikimo laiko suma skaičiuojama valandomis. Minutėmis skaičiuojamas laikas apvalinimas: iki 30 minučių atmetama, 30 ir daugiau minučių laikoma kaip valanda.

Iš bylos medžiagos nustatyta, jog teismo posėdis administracinėje byloje Nr. eI-1168-968/2018 vyko 2018 m. kovo 28 d. ir truko 24 min. Pareiškėjo suteiktų paslaugų pagal 2018 m. kovo 30 d. PVM sąskaitą faktūrą detalizacijoje nurodyta teismo posėdžio administracinėje byloje Nr. eI-1168-968/2018 trukmė (2,5 val.) neatitinka faktinės teismo posėdžio trukmės. Pareiškėjas atskirai nedetalizavo, kiek laiko užtruko pasirengimas dalyvauti teismo posėdyje, todėl, vadovaujantis Rekomendacijų 9 punktu, pareiškėjui išlaidos dėl jo atstovo dalyvavimo teismo posėdyje nepriteistinos.

Pareiškėjas taip pat prašo priteisti 498 Eur išlaidas už atsiliepimo į VMI apeliacinį skundą parengimą, kurias grindžia 2018 m. birželio 29 d. PVM sąskaita faktūra, suteiktų paslaugų detalizacija ir mokėjimo nurodymu, patvirtinančiu 2018 m. birželio 29 d. PVM sąskaitos faktūros apmokėjimą.

Pagal Lietuvos statistikos departamento duomenis skelbiamas užpraėjusio ketvirčio (2017 m. IV ketvirtis) vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje sudarė 884,80 Eur, todėl, vadovaujantis Rekomendacijų 8.11 punktu, maksimalus rekomenduojamas užmokesčio už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą dydis galėtų būti 1 150,24 Eur (1,3 x 884,80 Eur). Pareiškėjo prašoma priteisti 498 Eur išlaidų suma už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą neviršija Rekomendacijų 8.11 punkte nustatyto dydžio. Tačiau įvertinus pareiškėjo atsiliepimą į skundą pirmosios instancijos teisme ir atsiliepimą į apeliacinį skundą, galima daryti išvadą, kad minėti procesiniai dokumentai savo turiniu iš esmės sutampa, o tai sudaro pagrindą pareiškėjo prašomą priteisti išlaidų sumą už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą sumažinti.

Pareiškėjas prašo priteisti 210 Eur išlaidas už skundo VMI parengimą, kurias grindžia 2017 m. birželio 30 d. PVM sąskaita faktūra, suteiktų paslaugų detalizacija ir mokėjimo nurodymu, patvirtinančiu 2017 m. birželio 30 d. PVM sąskaitos faktūros apmokėjimą, bei 150 Eur išlaidas už pasirengimą ir dalyvavimą Komisijos posėdyje, kurias grindžia 2017 m. spalio 10 d. PVM sąskaita faktūra, suteiktų paslaugų detalizacija ir mokėjimo nurodymu, patvirtinančiu 2017 m. spalio 10 d. PVM sąskaitos faktūros apmokėjimą.

ABTĮ 39 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, kad prie bylos nagrinėjimo išlaidų priskiriamos išlaidos advokato ar advokato padėjėjo teisinėms paslaugoms apmokėti (išlaidos už advokato ar advokato padėjėjo konsultacijas, pagalbą rengiant bei paduodant procesinius dokumentus ir dalyvaujant nagrinėjant bylą teisme).

Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 145 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad mokestiniams ginčams šiame Įstatyme nustatoma ir reglamentuojama privaloma ikiteisminė jų nagrinėjimo procedūra.

Apskundus ikiteisminės mokestinių ginčų nagrinėjimo institucijos sprendimą teismui, šis ginčas toliau nagrinėjamas teisme, t. y. teismo procesas yra ikiteismine tvarka išnagrinėto mokestinio ginčo nagrinėjimo tęsinys. Todėl ABTĮ 39 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytos išlaidos už advokato ar advokato padėjėjo pagalbą rengiant bei paduodant procesinius dokumentus ikiteisminėje mokestinio ginčo nagrinėjimo stadijoje, priskirtinos bylos nagrinėjimo išlaidoms, o jų dydis nustatytinas atsižvelgiant į Rekomendacijų 8.1 punkte nurodytą maksimalų rekomenduojamą užmokesčio už pareiškimą spręsti ginčą ne teisme, jeigu toliau byla nagrinėjama teisme, dydį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-698-1062/2018).

Pagal Lietuvos statistikos departamento duomenis skelbiamas užpraėjusio ketvirčio (2016 m. IV ketvirtis) vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje sudarė 822,80 Eur, todėl, vadovaujantis Rekomendacijų 8.1 punktu, maksimalus rekomenduojamas užmokesčio už pareiškimą spręsti ginčą ne teisme, jeigu toliau byla nagrinėjama teisme dydis galėtų būti 246,84 Eur (0,3 x 822,80 Eur). Pareiškėjo prašoma priteisti 210 Eur išlaidų suma už skundo VMI parengimą neviršija Rekomendacijų 8.1 punkte nustatyto dydžio.

Dėl pareiškėjo prašymo priteisti išlaidas, už advokato pasirengimą ir dalyvavimą Komisijos posėdyje, teisėjų kolegija pažymi, kad ABTĮ nereglamentuoja išlaidų už advokato dalyvavimą išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijoje priteisimo, todėl minėtas pareiškėjo prašymas atmestinas.

Rekomendacijų 2 punkte įtvirtinta, kad, nustatydamas priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, teismas atsižvelgia į šiuos kriterijus: bylos sudėtingumą; teisinių paslaugų kompleksiškumą; specialių žinių reikalingumą; ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje; būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta; ginčo

sumos dydį; teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį; sprendžiamų teisinių klausimų naujumą; šalių elgesį proceso metu; advokato darbo laiko sąnaudas; kitas svarbias aplinkybes. Taigi iš esmės teismo diskrecijai palikta taikyti minėtus kriterijus ir nuspręsti, kokia suma būtų tinkama (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-583/2014).

Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgus į Rekomendacijų 2 punkte įtvirtintus kriterijus, į bylos sudėtingumą, trukmę, teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą, teisinių paslaugų teikimo pastovumą, pobūdį ir kitas svarbias aplinkybes, įvertinus pareiškėjo atstovo suteiktų paslaugų apimtį ir darbo laiko sąnaudas, teikiant teisines paslaugas pareiškėjui šioje byloje, taip pat byloje nagrinėtas faktines ir teisines aplinkybes, bylos apimtį, sudėtingumą tiek faktų vertinimo, tiek teisės aiškinimo ir taikymo prasme, vadovaujantis protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principais, darytina išvada, jog pareiškėjo prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidų suma mažintina ir pareiškėjui iš atsakovo iš viso priteistina 600 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 97 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 40 straipsnio 1 dalimi, 39 ir 41 straipsniais, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Priimti papildomą nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2024-442/2019.Priteisti pareiškėjui „Transfera Logistics“ OU iš atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos

finansų ministerijos 600 Eur (šešis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų.Papildoma nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI GINTARAS KRYŽEVIČIUS

DAINIUS RAIŽYS

VIRGINIJA VOLSKIENĖ_______________________


Administracinė byla Nr. P-48-442/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00999-2017-0Procesinio sprendimo kategorijos: 60.3.10; 60.3.12(S)


NUTARTIS


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos prašymą atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. kovo 6 d. sprendimu užbaigtoje administracinėje byloje Nr. A-543-415/2019 pagal pareiškėjo Lietuvos sentikių bažnyčios Aukščiausios tarybos apeliacinį skundą dėl Vilniaus

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=d9c9480098f411e9ae2e9d61b1f977b3

apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Lietuvos sentikių bažnyčios Aukščiausios tarybos skundą atsakovams Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai ir valstybės įmonei Registrų centro Utenos filialui (teisių ir pareigų perėmėjas valstybės įmonė Registrų centras) (trečiasis suinteresuotas asmuo – Degučių sentikių religinė bendruomenė) dėl išvados panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas Lietuvos sentikių bažnyčios Aukščiausioji taryba (toliau – ir Taryba) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Teisingumo ministerija) 2017 m. vasario 9 d. rašte Nr. (8.3.45)-7R-13194986 išdėstytą išvadą dėl Degučių sentikių religinės bendruomenės (toliau – ir Bendruomenė) įstatų atitikimo įstatymų reikalavimams ir Bendruomenės registravimo Juridinių asmenų registre (toliau – ir Registras) galimumo (toliau – ir Išvada); 2) įpareigoti valstybės įmonės Registrų centro Utenos filialą (toliau – ir VĮ Registrų centro Utenos filialas, Registro tvarkytojas) atlikti veiksmus – išregistruoti iš Juridinių asmenų registro Bendruomenę, identifikacinis kodas (duomenys neskelbtini), buveinės adresas – (duomenys neskelbtini).

Pareiškėjo teigimu, Išvada surašyta pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Nurodė, kad Išvados pagrindu atlikta registracija nebuvo galima, nes Bendruomenės pavadinimas yra klaidinamai panašus į Lietuvos sentikių bažnyčiai priklausančių religinių bendruomenių pavadinimus. Iš Bendruomenės pavadinimo galima spręsti, kad tai yra sentikių tradicinė religinė bendruomenė, nors iš tikrųjų, ši Bendruomenė yra atsiribojusi nuo Lietuvos sentikių bažnyčios, nepripažįsta Lietuvos sentikių bažnyčios statuto, struktūros ir valdymo institucijų. Mano, kad Bendruomenės įregistravimas klaidinančiu pavadinimu galimai yra bandymas pasipelnyti naudojantis Lietuvos sentikių bažnyčios vardu.

Pareiškėjo teigimu, Teisingumo ministerija, prieš priimdama Išvadą, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 2.39 straipsnio 3 dalimi, turėjo patikrinti Bendruomenės pavadinimą ir nustatyti, ar jis nėra klaidinamai panašus į tradicinių sentikių religinių bendruomenių pavadinimus, o Registro tvarkytojas, rezervuodamas pavadinimą ginčo Bendruomenei, netikrino jo sandaros ir neanalizavo, ar jis nėra klaidinantis CK 2.39 straipsnio 3 dalies kontekste.

Atsakovas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija atsiliepime prašė bylą nutraukti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 103 straipsnio 8 punkto pagrindu, o bylos nenutraukus – skundą atmesti.

Atsakovas nurodė, kad 2016 m. sausio 31 d. gavo Bendruomenės prašymą įtraukti duomenis į Juridinių asmenų registrą. Kadangi visi būtini dokumentai buvo pateikti, Teisingumo ministerija, vadovaudamasi teisės aktų nuostatomis, privalėjo konstatuoti, jog Bendruomenę registruoti Registre galima. Teigė, kad religinės bendruomenės įstatai neregistruojami, jeigu jau yra įregistruota kita religinė bendruomenė tokiu pačiu (tapačiu) pavadinimu. Pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė duomenų, kurie patvirtintų, jog yra įregistruota kita religinė bendruomenė su Degučių sentikių religinės bendruomenės pavadinimu, o vien žodžių junginys „sentikių religinė bendruomenė“ nereiškia, kad toks pavadinimas priklauso išskirtinai Lietuvos sentikių bažnyčiai. Pabrėžė, kad priimdama Išvadą Teisingumo ministerija tik patikrina, ar netradicinės religinės bendruomenės pateikti dokumentai atitinka įstatymų reikalavimus, o prašyme surašyti duomenys tikri.

Atsakovas akcentavo, kad neturi teisės tikrinti naujai steigiamos religinės bendruomenės tapatumo kitiems juridinių asmenų pavadinimams, nes tai atlieka VĮ Registrų centras. Kadangi VĮ Registrų centro 2016 m. spalio 25 d. pažyma patvirtino apie laikiną Bendruomenės įrašymą, Teisingumo ministerija neturėjo teisės viršyti jai suteiktų įgaliojimų ir nepaisyti VĮ Registrų centro išduoto dokumento, patvirtinančio, jog pavadinimas „Degučių sentikių religinė bendruomenė“ yra leistinas ir tokį pavadinimą galima registruoti.

Atsakovo teigimu, Tarybos 2017 m. vasario 17 d. rašto Nr. 17-06 surašymo metu pareiškėjui buvo žinoma apie esminius Išvados turinį sudarančius elementus, todėl vieno mėnesio terminas skundui paduoti skaičiuotinas nuo 2017 m. vasario 17 d. Kadangi pareiškėjo skundas teisme gautas 2017 m. kovo 28 d., buvo praleistas ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje nustatytas skundo padavimo teismui terminas.

Atsakovas VĮ Registrų centro Utenos filialas (teisių ir pareigų perėmėjas valstybės įmonė Registrų centras) atsiliepime prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad juridinių asmenų registre nėra įregistruota juridinių asmenų tapačiu pavadinimu kaip Degučių sentikių religinė bendruomenė, todėl Registro tvarkytojas neturėjo pagrindo atisakyti Bendruomenės pavadinimą laikinai įrašyti į juridinių asmenų pavadinimų sąrašą. Pavadinimas laikomas netapatus, kai nesutampa bent viena pavadinimo raidė ar skaitmuo. Mano, kad pareiškėjo reikalavimas įpareigoti išregistruoti Bendruomenę yra nepagrįstas, nes Registro tvarkytojo 2017 m. vasario 15 d. sprendimas dėl Bendruomenės įregistravimo yra galiojantis ir nepanaikintas, taip pat pareiškėjas neginčijo Registro tvarkytojo 2016 m. spalio 25 d. sprendimo dėl Bendruomenės įtraukimo į laikinąjį sąrašą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Degučių sentikių religinė bendruomenė atsiliepime prašė taikyti senaties terminą ir skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, jog Bendruomenės pavadinimas klaidina visuomenę. Mano, kad pareiškėjo tikrasis siekis yra panaikinti Bendruomenės registraciją, o ne pakeisti įregistruotą pavadinimą. Teigė, kad religinių bendruomenių registravimas, kaip ir kitų juridinių asmenų, yra grindžiamas steigimo dokumentų atitikimu galiojantiems teisės aktams.

Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymėjo, kad pareiškėjas nenurodė, kokie Bendruomenės nuostatai, konkretūs jų punktai prieštarauja teisės aktams. Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, skundo padavimo teismui terminas turėtų būti skaičiuojamas nuo Bendruomenės įregistravimo viešajame registre dienos, t. y. nuo 2017 m. vasario 15 d.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. rugsėjo 18 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Bendruomenės 2016 m. spalio 16 d. steigiamajame susirinkime Nr. 1 nutarta

steigti Degučių sentikių religinę bendruomenę ir patvirtinti bendruomenės įstatus. Bendruomenė 2016 m. spalio 25 d. pateikė prašymą Registro tvarkytojui laikinai įrašyti jos pavadinimą į Registrą. Bendruomenė 2016 m. spalio 28 d. prašymu kreipėsi į Teisingumo ministeriją, prašydama patvirtinti įstatų atitiktį įstatymų reikalavimams, nustatytos formos prašyme surašytų dokumentų tikrumą ir perduoti dokumentus įregistravimui VĮ Registrų centre. Lietuvos sentikių religinė bendruomenė 2016 m. lapkričio 7 d. raštu Nr. 16-30 kreipėsi į Teisingumo ministeriją, prašydama informuoti apie bet kokių klausimų, susijusių su sentikių religijos reikalais, nagrinėjimą, o priimant sprendimus, atsižvelgti į sentikių konfesijos aukščiausiosios valdymo institucijos nuomonę. Teisingumo ministerija 2016 m. lapkričio 22 d. raštu Nr. (8.3.44.)-7R-8881 atsakė Lietuvos sentikių religinei bendruomenei, kad vertindama Bendruomenės dokumentų atitiktį teisės aktų reikalavimams neturi teisinio pagrindo atsižvelgti į pareiškėjo pateiktus dokumentus. Teisingumo ministerija 2017 m. vasario 9 d. priėmė Išvadą, kad Bendruomenės įstatai atitinka įstatymų reikalavimus, nustatytos formos prašyme surašyti duomenys yra tikri, o Bendruomenę registruoti Registre galima.

Pirmosios instancijos teismas akcentavo ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, t. y. Lietuvos Respublikos religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymą (toliau – ir Įstatymas), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. lapkričio 12 d. nutarimu Nr. 1407 patvirtintus Juridinių asmenų registro nuostatus (toliau – ir Juridinių asmenų registro nuostatai), Lietuvos Vyriausybės 1998 m. liepos 9 d. nutarimu Nr. 851 patvirtintus Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos nuostatus (toliau – ir Ministerijos nuostatai) ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2012 m. lapkričio 5 d. įsakymu Nr. 1R-275 patvirtintą Dokumentų, pateikiamų Teisingumo ministerijai steigiant religines bendruomenes, bendrijas ir centrus, jų tos pačios religijos tikslams įgyvendinti juridinius asmenis, filialus ar atstovybes, keičiant jų įstatus ar juos atitinkančius dokumentus ir registro duomenis, išbraukiant juos iš Juridinių asmenų registro, sąrašą (toliau – ir Sąrašas), o konkrečiai Įstatymo 11 straipsnio 4 dalies, Sąrašo 3 punkto, Ministerijos nuostatų 8.13 punkto, Juridinių asmenų registro nuostatų 56.2, 55 punktų teisinį reglamentavimą. Teismas pažymėjo, kad vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ginčui aktualus Juridinių asmenų registro nuostatų ir Sąrašo teisinis reglamentavimas negali būti aiškinamas plečiamai ir Teisingumo ministerija turi teisę tik formaliai patikrinti, ar jai buvo pateikti visi registro duomenims pateikti reikiami dokumentai ir / ar jie tikri.

Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs Išvados turinį, pažymėjo, kad Teisingumo ministerija vertino pagal Sąrašo 3 punktą pateiktų dokumentų tikrumą, taip pat Bendruomenės įstatus, atsižvelgiant į Įstatymo 11 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Teisingumo ministerija įvertino visus privalomai jai teikiamus dokumentus, aplinkybių, kurios suteiktų teisę

Teisingumo ministerijai vertinti religinės bendruomenės pavadinimo atitiktį teisės aktų reikalavimams, teismas nenustatė. Teismas atkreipė dėmesį, kad religinės bendruomenės pavadinimo vertinimas šiuo atveju nebuvo priskirtas Teisingumo ministerijos kompetencijai nei pagal Juridinių asmenų registro nuostatų, Sąrašo, Įstatymo, nei pagal Ministerijos nuostatų reikalavimus. Teisingumo ministerija nagrinėjamos bylos atveju neturėjo teisinio pagrindo Išvada neleisti registruoti Bendruomenės, nes buvo nustatyta, kad visi Sąraše nurodyti dokumentai pateikti, juose nurodyti duomenys tikri, o Registro 2016 m. spalio 25 d. pažymoje patvirtinta apie laikiną Bendruomenės pavadinimo įtraukimą į Registrą. Teisingumo ministerija neturėjo teisinio pagrindo, o taip pat ir teisės, abejoti VĮ Registrų centro sprendimu dėl laikino pavadinimo įtraukimo į Registrą, nes pavadinimo tapatumo vertinimo pareiga šiuo atveju tenka ne Teisingumo ministerijai, o Registro tvarkytojui.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Teisingumo ministerija neperžengė teisės aktuose jai nustatytos kompetencijos ribų ir pagal turimus duomenis pagrįstai padarė išvadą dėl galimumo registruoti Bendruomenę Registre.

Vertindamas pareiškėjo prašymo įpareigoti atlikti atitinkamus veiksmus pagrįstumą, teismas, vadovaudamasis Įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktu, Juridinių asmenų registro nuostatų 38.4, 54, 56, 59, 106, 112, 128 punktais, analizavo Registro tvarkytojo kompetenciją registruojant naują religinę bendruomenę ir vertinant jos pavadinimą. Akcentavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus, pagal kuriuos nustatant tapatumą nevertinami teisinę formą nusakantys žodžiai ar jų santrumpa, be to, yra laikoma, kad pavadinimas netapatus, kai nesutampa bent viena raidė ar skaitmuo.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad bylos medžiaga patvirtina, jog Bendruomenė 2016 m. spalio 25 d. pateikė prašymą Registro tvarkytojui laikinai įrašyti Bendruomenės pavadinimą į Registrą. VĮ Registrų centras 2016 m. spalio 25 d. sprendimu laikinai, t. y. iki 2017 m. balandžio 25 d., užregistravo Bendruomenės pavadinimą. Teismas akcentavo, kad sprendimas dėl nurodyto pavadinimo laikino įtraukimo į Registrą yra galiojantis ir nenuginčytas. VĮ Registrų centro Utenos filialas, gavęs Teisingumo ministerijos Išvadą, 2017 m. vasario 15 d. sprendimu įregistravo Bendruomenę į Registrą. Tokie atsakovo atlikti veiksmai atitinka Juridinių asmenų registro nuostatų reikalavimus. Teisės aktai nenumato Registro tvarkytojui pareigos tikrinti religinės bendruomenės teikiamų dokumentų duomenų tikrumo ir dokumentų turinio atitikties įstatymų reikalavimams (Juridinių asmenų registro nuostatų 59 p.), tačiau įpareigoja nustatyti, ar nėra kliūčių įtraukti religinės bendruomenės pavadinimą į Registrą (Juridinių asmenų registro nuostatų 122, 128 p.). Bendruomenės pavadinimo tapatumas su kitais registre jau esančiais pavadinimais nenustatytas pagrįstai, nes pavadinimas nėra tapatus, jei nesutampa bent viena pavadinimo raidė, o šiuo atveju tokios aplinkybės nenustatytos. Teismas vertino, kad VĮ Registrų centro Utenos filialas pagrįstai atliko Bendruomenės registraciją, nes Teisingumo ministerijos Išvadoje patvirtinta, kad Bendruomenė gali būti registruojama, o Bendruomenės pavadinimo tapatumo su kitais juridinių asmenų pavadinimais šiuo atveju nenustatyta.

Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad Išvada yra pagrįsta ir teisėta, jos naikinti, vadovaujantis pareiškėjo nurodytais ar kitais motyvais, nėra teisinio pagrindo. Nenustatęs atsakovo VĮ Registrų centro Utenos filialo teisės aktams prieštaraujančių veiksmų, teismas netenkino pareiškėjo skundo reikalavimą dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

III.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs Tarybos apeliacinį skundą, 2019 m. kovo 6 d. sprendimu pareiškėjo apeliacinį skundą patenkino iš dalies ir priėmė naują sprendimą: panaikino Teisingumo ministerijos 2017 m. vasario 9 d. rašte Nr. (8.3.45)-7R-13194986 išdėstytą išvadą dėl Degučių sentikių religinės bendruomenės įstatų atitikimo įstatymų reikalavimams ir Bendruomenės registravimo Registre galimumo; įpareigojo VĮ Registrų centrą išregistruoti iš Juridinių asmenų registro Degučių sentikių religinę bendruomenę, identifikacinis kodas (duomenys neskelbtini), buveinės adresas – (duomenys neskelbtini).; bei įpareigojo Teisingumo ministeriją iš naujo vykdyti viešojo administravimo procedūrą dėl Degučių sentikių religinės bendruomenės 2016 m. spalio 28 d. prašymo, atsižvelgiant į šio Sprendimo 27 punkte nurodytus teisinius argumentus.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, vadovaudamasis Ministerijos nuostatų 8.13 punkto, Juridinių asmenų registro nuostatų 56, 59 punktų nuostatomis, nurodė, kad pareiga tikrinti religinių bendruomenių ir bendrijų, jų filialų ir atstovybių steigimo, reorganizavimo, pertvarkymo ir likvidavimo dokumentų ir duomenų atitiktį įstatymų reikalavimams tenka išimtinai Teisingumo ministerijai. Pažymėjo, kad CK 2.39 straipsnio 3 dalies nuostatos, numatančios, jog juridinio asmens pavadinimas neturi klaidinti dėl jo tapatumo ar panašumo į anksčiau už juridinį asmenį Lietuvos Respublikoje pateiktus registruoti, įregistruotus ar pripažintus žinomus prekių ir paslaugų ženklus, yra įstatymu nustatytas reikalavimas,

dėl kurio (pavadinimo tapatumo ar panašumo) vertinimo teikdama išvadą Ministerijos nuostatų 8.13 punkto pagrindu Teisingumo ministerija privalo pasisakyti.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo argumentai, nurodyti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. kovo 6 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. A-543-415/2019 (toliau – ir Sprendimas) 13 punkte, yra nepagrįsti dėl neteisingo teisės aiškinimo ir taikymo ir, nevertindamas kitų apeliacinio skundo argumentų, kaip nereikšmingų šios bylos baigčiai, pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – panaikino Teisingumo ministerijos 2017 m. vasario 9 d. rašte Nr. (8.3.45)-7R-13194986 išdėstytą išvadą dėl Degučių sentikių religinės bendruomenės įstatų atitikimo įstatymų reikalavimams ir Bendruomenės registravimo Registre galimumo, o VĮ Registrų centrą įpareigojo išregistruoti iš Juridinių asmenų registro Degučių sentikių religinę bendruomenę. Teisingumo ministeriją apeliacinės instancijos teismas įpareigojo vykdyti procedūrą iš naujo, atsižvelgiant į šiame sprendime nurodytus teisinius argumentus.

IV.

Atsakovas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą dėl proceso atnaujinimo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A-543-415/2019, kuris grindžiamas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktų pagrindais.

Atsakovo teigimu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. kovo 6 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-543-415/2019 padaryti esminiai materialiosios teisės normų pažeidimai jas taikant ir tai galėjo turėti įtakos priimant neteisėtą sprendimą.

Atsakovas prašymą atnaujinti procesą grindžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 26, 43 straipsnių, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos (toliau – ir Konvencija) 9, 11 straipsnių nuostatomis, Europos Žmogaus Teisių Teismo suformuota praktika, teigdamas, jog teisė religinėms bendruomenėms laisvai organizuotis pagal savo kanonus ir statutus, galimybė įsteigti juridinį asmenį siekiant kolektyvinio veikimo bendrų siekių įgyvendinimo negali būti ribojama, nes valstybės institucijų atsisakymas įregistruoti grupę daro tiesioginę įtaką tiek pačiai grupei, tiek jos prezidentui, steigėjams ir atskiriems nariams, o viena iš radikaliausių įsikišimo į kolektyvinį religijos laisvės aspektą formų yra veikiančios religinės organizacijos likvidavimas.

Atsakovo teigimu, Lietuvos Respublikos religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo 12 straipsnyje pateiktas baigtinis sąrašas atsisakymo įregistruoti religinę bendruomenę pagrindų. Atsisakyti įregistruoti religinę bendruomenę galima, jei: 1) jos įstatuose nenurodyti šio Įstatymo 11 straipsnio reikalaujami duomenys; 2) jei religinės bendruomenės veikla pažeidžia žmogaus teises ir laisves arba viešąją tvarką; 3) jau yra įregistruota tokio pat pavadinimo religinė bendruomenė. Pažymi, kad Įstatymas nustato su religinės bendruomenės pavadinimu susijusį atsisakymo įregistruoti pagrindą, tačiau tas pagrindas susijęs išskirtinai su pavadinimo tapatumu kito juridinio asmens pavadinimui, o ne panašumu į jį.

Atsakovas nurodo, kad Juridinių asmenų registro nuostatų 55 punkte nustatyta, jog Teisingumo ministerija netikrina juridinio asmens, jo filialo ar atstovybės pavadinimo atitikties teisės aktų reikalavimams, išskyrus Juridinių asmenų registro nuostatų 103–107 punktuose nurodytus pavadinimo reikalavimus. Pagal šiuos nuostatų punktus Teisingumo ministerija privalo patikrinti, ar: yra pateiktas rašytinis Katalikų Bažnyčios vadovybės (vyskupo) sutikimo dokumentas, jeigu steigiamo juridinio asmens pavadinime ketinama vartoti žodį „katalikų“ (103 p.); juridinio asmens pavadinime pagal teisės aktų reikalavimus yra naudojami žodžiai „Lietuvos Respublika“ arba „Lietuva“ (104–105 p.); steigiamo juridinio asmens pavadinimas nėra tapatus anksčiau išregistruoto juridinio asmens pavadinimui (106 p.); filialo ar atstovybės pavadinime yra juridinio asmens (steigėjo) pavadinimas ir žodis „filialas“ ar „atstovybė“ (107 p.). Akcentuoja, kad Bendruomenė pateikė visus reikalingus dokumentus, o jų atitikties įstatymo reikalavimams teismas byloje nekvestionavo. Teisingumo ministerija, spręsdama klausimą dėl religinės bendruomenės įregistravimo, nenustatė nei vieno iš Įstatymo 12 straipsnyje nurodytų pagrindų atsisakyti registruoti šią religinę bendruomenę, tokių pagrindų nenustatyta ir Sprendime. Pažymi, kad Bendruomenės pavadinimas nėra tapatus jokiam kitam juridinio asmens pavadinimui, žinomesnių Lietuvos visuomenei užsienio įmonių, įstaigų ir organizacijų vardams, prekių ir paslaugų ženklams. Pavadinimo tapatumo patikra buvo atlikta Bendruomenei kreipiantis į Registro tvarkytoją su prašymu laikinai įrašyti į Registrą juridinio asmens pavadinimą.

Atsakovo nuomone, apeliacinės instancijos teismas Sprendime taikydamas CK 2.39 straipsnio 3 dalies nuostatas atsietai nuo CK 2.42 straipsnio 2 dalies, Įstatymo 12 straipsnio, Juridinių asmenų registro nuostatų 55 punkto, padarė esminius

materialiosios teisės normų pažeidimus jas taikant. Atkreipia dėmesį, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi nuostatos, jog klaidinantį juridinių asmenų pavadinimų panašumą gali konstatuoti tik teismas, todėl priimtame Sprendime išdėstytas teismo įpareigojimas Teisingumo ministerijai pasisakyti dėl juridinio asmens pavadinimo panašumo nesiderina su vienodos praktikos taikymu teismuose. Mano, kad padaryto esminio materialiosios teisės normų pažeidimo jas taikant Sprendime ištaisymas, atnaujinant administracinės bylos procesą, būtinas norint laikytis vienodos teismų praktikos Lietuvos teismų sistemoje.

Atsakovas taip pat nurodo, kad pagal galiojančius teisės aktus VĮ Registrų centras negali išregistruoti dar veikiantį ir nelikviduotą juridinį asmenį. Atsakovo vertinimu, neatnaujinus proceso administracinėje byloje Sprendimo vykdymas būtų apsunkintas arba neįmanomas, o jį įvykdžius gali būti pažeistos trečiųjų asmenų, turinčių sutartinių santykių su subjektu, kuris išregistruojamas jo nelikvidavus, teisės.

Atsakovas VĮ Registrų centro Utenos filialas (teisių ir pareigų perėmėjas valstybės įmonė Registrų centras) atsiliepime prašė tenkinti Teisingumo ministerijos prašymą dėl proceso atnaujinimo.

Atsakovo teigimu, būdamas viešojo administravimo subjektas ir veikdamas tik teisės aktais suteiktos kompetencijos ribose, VĮ Registrų centras neturi galimybės, neperžengdamas savo kompetencijos ribų, taikyti Sprendimą tokį, koks jis šiuo metu yra. Pažymi, kad neturi teisės savo nuožiūra spręsti, ką priimdamas Sprendimą manė Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir apie kokią procedūrą buvo mąstoma, įpareigojant VĮ Registrų centrą išregistruoti dar veikiantį, savo veiklos nenutraukusį, nelikviduotą juridinį asmenį, juolab, kad Sprendime nenurodytas nė vienas su VĮ Registrų centrui nustatytu įpareigojimu susijęs motyvas, iš kurio būtų galima suprasti, kokia forma tai turėtų būti daroma. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad Sprendimą, koks jis šiuo metu yra, galima aiškinti labai įvairiai, t. y. tiek darant prielaidą, kad Bendruomenė pirmiausia turi būti likviduota (tačiau neaišku, kas turėtų būti tas likvidatorius ir kokiu pagrindu tai turėtų būti daroma); tiek preziumuojant, kad būtina vadovautis Juridinių asmenų registro nuostatų 204–206 punktuose numatyta tvarka, t. y. religinei bendruomenei ar bendrijai nutraukus savo veiklą (tačiau tokiu atveju kartu su prašymu turėtų būti pateikta ir Teisingumo ministerijos išvada apie galimumą juridinį asmenį išbraukti iš registro).

Atsakovas sutinka su Teisingumo ministerijos prašyme atnaujinti procesą nurodytais argumentais. Papildomai pažymi, kad atnaujinti procesą būtina dar ir dėl to, jog Sprendimu nutarus įpareigoti VĮ Registrų centrą išregistruoti iš Registro Bendruomenę, tai buvo padaryta nenurodant absoliučiai jokių su tuo susijusių motyvų. Iš Sprendimo turinio neaišku, kokiu VĮ Registrų centrui aktualiu teisiniu reguliavimu, susijusiu su dar veikiančio juridinio asmens išregistravimu, rėmėsi apeliacinės instancijos teismas, nes nuo išregistravimo pagrindo priklauso ir kitų klausimų išsprendimas. Pabrėžia, kad VĮ Registrų centras negali savo nuožiūra paties sugalvota procedūra išregistruoti dar veikiančio trečiojo suinteresuoto asmens, nes tai ne tik prieštarauja VĮ Registrų centro veiklą reglamentuojantiems teisės aktams ir suformuotai teismų praktikai, bet gali lemti kitų trečiųjų asmenų teisių ir teisėtų interesų pažeidimą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Degučių sentikių religinė bendruomenė atsiliepime prašo tenkinti Teisingumo ministerijos prašymą dėl proceso atnaujinimo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad atsižvelgiant į Sprendimo 27 punktą matyti, jog Bendruomenė turi būti išregistruojama dėl to, kad jos pavadinimas laikytinas klaidinančiu. Sprendimo motyvuojamojoje dalyje nėra kategoriškai pasisakyta, kad Degučių sentikių religinės bendruomenės pavadinimas laikytinas klaidinančiu dėl jo tapatumo ar panašumo į juridinį asmenį, kuris buvo įsteigtas anksčiau. Vadovaujantis Sprendimo rezoliucine dalimi galima teigti, kad Teisingumo ministerijai suformuojama nauja, imperatyvi pareiga – vertinti, ar Degučių sentikių religinės bendruomenės pavadinimas laikytinas klaidinančiu ar ne. Tuo tarpu Sprendime nepasisakyta, kokiomis aplinkybėmis remiantis minėtas Bendruomenės pavadinimas turėtų būti pripažintas klaidinančiu. Trečiojo suinteresuoto asmens manymu, Sprendimas neatitinka CK 2.42 straipsnio 2 dalies nuostatų, kurioje įtvirtina, kad būtent teismas gali įpareigoti juridinį asmenį nutraukti neteisėtus veiksmus arba pakeisti pavadinimą.

Trečiojo suinteresuoto asmens teigimu, Teisingumo ministerijos 2017 m. vasario 9 d. priimta išvada yra pagrįsta ir teisėta, todėl nėra pagrindo jos naikinti, kadangi Teisingumo ministerija pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką gali tik formaliai patikrinti pateiktus dokumentus, o ne priiminėti individualius administracinius aktus dėl pavadinimo panašumo. Mano, kad Sprendime padaryta išvada prieštarauja suformuotai teismų praktikai, todėl būtina atnaujinti administracinės bylos nagrinėjimą.

Pareiškėjas Lietuvos sentikių bažnyčios Aukščiausioji taryba atsiliepimu nesutiko su atsakovo prašymu dėl proceso atnaujinimo ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Pareiškėjo nuomone, nors Įstatymo 12 straipsnyje, taip pat Juridinių asmenų registro nuostatų 102 punkte neįvardintas atsisakymo registruoti religinės bendruomenės, bendrijos įstatus ar juos atitinkantį dokumentą pagrindas, tai nereiškia, jog Teisingumo ministerija, teigdama savo išvadą Juridinių asmenų registrui dėl religinės bendruomenės įregistravimo galimybės, yra atleista nuo pareigos laikytis įstatymų, tarp jų CK 2.39 straipsnio reikalavimų. Mano, kad Teisingumo ministerija, pernelyg siaurai aiškindama savo pareigas šioje srityje, jų neatliko ir taip sukūrė teisminį ginčą.

Pareiškėjo teigimu, Teisingumo ministerija, gavusi Degučių sentikių religinės bendruomenės prašymą įregistruoti ją Juridinių asmenų registre ir nustačiusi, kad jos pavadinimas yra klaidinantis dėl savo panašumo Lietuvos sentikių bažnyčiai priklausančių bendruomenių pavadinimams, tuo labiau, kad Taryba buvo pateikusi tokį prašymą, turėjo atsisakyti teikti išvadą, jog steigimo dokumentai atitinka įstatymų reikalavimus ir pasiūlyti Bendruomenei ištaisyti pavadinimo trūkumu.

Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad Teisingumo ministerija nepagristai perkelia teismui savo, kaip viešojo administravimo subjekto, pareigas ir klysta dėl teismų kompetencijos, kurie sprendžia viešojo administravimo srities ginčus. Teismas nerengia ir neteikia išvadų Juridiniu asmenų registrui dėl religiniu bendruomenių juridinio asmens teisių suteikimo. Teisingumo ministerija nenurodė, kuo pasireiškė neteisingas jos prašyme įvardintų teisės aktų aiškinimas, o cituojamomis teismų praktikos nutartimis nepagrindė savo teiginių apie teismo nutarties ydingumą teismų praktikos požiūriu.

Teisėjų kolegija


V.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje ne kartą pažymėta, kad proceso atnaujinimo institutas yra išimtinė procedūra, taikoma tik ypatingais atvejais bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, kai siekiama pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus sprendžiant bylą. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata (liet. teismo galutinai išspręstas klausimas, t. y. draudimas pareikšti tapatų ieškinį) galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis, todėl bylų, užbaigtų įsiteisėjusiu teismo sprendimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas tik griežtai laikantis ABTĮ IV dalies I skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos (ABTĮ 156 str. 1 d.). Proceso atnaujinimas negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu.

Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje taip pat pažymima, kad vienas iš pagrindinių teisinės valstybės principo aspektų yra teisinio tikrumo principas, kuris, be kita ko, reikalauja nekvestionuoti klausimų, kuriuos teismai išsprendė galutiniu sprendimu (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2001 m. sausio 23 d. sprendimą Brumarescu prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 28342/95)). Taigi proceso atnaujinimas nėra pakartotinė bylos peržiūra kasacine tvarka, tai išimtinė procedūra, kurios vienas iš tikslų yra kiek įmanoma didesnio objektyvumo, nagrinėjant bylas, pasiekimas per atitinkamų kriterijų, kurie objektyviai gali sudaryti pagrindą manyti, jog byla galėjo būti išspręsta neteisingai, nustatymą.

ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje yra nustatyti pagrindai, kuriems esant gali būti atnaujintas procesas administracinėje byloje. Šių aplinkybių (proceso atnaujinimo pagrindų) buvimą turi pagrįsti prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo. Jeigu toks asmuo nepateikia pakankamų argumentų, patvirtinančių įstatyme nustatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartą administracinėje byloje Nr. P442-166/2011).

Teisingumo ministerija prašymą atnaujinti procesą grindžia ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktuose nustatytais pagrindais.

ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatyta, kad procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, jog padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį. Prašydamas atnaujinti procesą šiuo ABTĮ įtvirtintu pagrindu, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui jį pagrindžiančius įrodymus, t. y. įrodymus dėl padaryto akivaizdaus esminio materialiosios teisės normų pažeidimo, galėjusio nulemti teismo procesinio sprendimo neteisėtumą.

Teisingumo ministerijos argumentai dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu pagrindu susiję su tuo, kad, atsakovo nuomone, apeliacinės instancijos teismas Sprendime taikydamas CK 2.39 straipsnio 3 dalies

nuostatas atsietai nuo CK 2.42 straipsnio 2 dalies, Įstatymo 12 straipsnio, Juridinių asmenų registro nuostatų 55 punkto padarė esminius materialiosios teisės normų pažeidimus. Teisingumo ministerija prašyme atnaujinti procesą iš esmės nesutinka su Sprendime pateikta išvada, kad ji, teikdama Juridinių asmenų registrui išvadą dėl religinių bendruomenių ir bendrijų, jų filialų ir atstovybių steigimo, reorganizavimo, pertvarkymo ir likvidavimo galimybės, privalo pasisakyti dėl juridinio asmens pavadinimo tapatumo ar panašumo į anksčiau už juridinį asmenį Lietuvos Respublikoje pateiktus registruoti ir įregistruotus juridinius asmenis. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad aplinkybė, jog atsakovas nesutinka su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pateiktu materialinės teisės normų taikymo išaiškinimu, savaime nesudaro pagrindo teigti, kad dėl to Sprendime yra padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant. Procesas šiuo pagrindu gali būti atnaujintas nustačius šių sąlygų visumą: 1) turi būti nustatytas materialinės teisės normos pažeidimas jas taikant; 2) nustatytas pažeidimas turi būti akivaizdus; 3) toks pažeidimas turi būti esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P602-49/2014; 2015 m. birželio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-82-438/2015; 2016 m. gegužės 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-13-143/2016 ir kt.). Aptariamo pagrindo taikymas yra sietinas su pažeidimo akivaizdumu, o tai reiškia, kad prašyme atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pateikti argumentai, kurie akivaizdžiai parodo, kad bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialiosios teisės normą. Pažeidimas laikomas akivaizdžiu, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P602-71/2012; 2017 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-32-261/2017).

Teisėjų kolegija pažymi, kad Teisingumo ministerijos nurodyti argumentai dėl netinkamo CK 2.39 straipsnio 3 dalies, CK 2.42 straipsnio 2 dalies, Įstatymo 12 straipsnio, Juridinių asmenų registro nuostatų 55 punkto nuostatų taikymo yra paremti subjektyvia atsakovo nuomone dėl faktinių bylos aplinkybių vertinimo ir minėtų teisės normų aiškinimo bei taikymo, kuri teisėjų kolegijos vertinimu nėra pagrįsta ir nesudaro pagrindo procesui atnaujinti.

Iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. kovo 6 d. sprendimo matyti, kad teismas, spręsdamas klausimą dėl Teisingumo ministerijos 2017 m. vasario 9 d. rašte Nr. (8.3.45)-7R-13194986 išdėstytos išvados pagrįstumo ir teisėtumo, vadovavosi Juridinių asmenų registro nuostatų 56, 59 punktų, Ministerijos nuostatų 8.13 punkto, CK 2.39 straipsnio 3, 4 dalių, CK 2.46 straipsnio 3 dalies nuostatomis ir konstatavo, jog Teisingumo ministerija, teikdama Juridinių asmenų registrui išvadą dėl religinių bendruomenių ir bendrijų, jų filialų ir atstovybių steigimo, reorganizavimo, pertvarkymo ir likvidavimo galimybės, privalo pasisakyti dėl juridinio asmens pavadinimo tapatumo ar panašumo į anksčiau už juridinį asmenį Lietuvos Respublikoje pateiktus registruoti ir įregistruotus juridinius asmenis, kas nagrinėjamu atveju nebuvo padaryta. Teisingumo ministerija, nagrinėjamu atveju nesutikdama su Sprendimu, iš esmės siekia, kad byla būtų nagrinėjama iš naujo, nes nesutinkama su teismo pateiktu teisės normų aiškinimu. Akcentuotina, kad vien alternatyvaus teisės normų aiškinimo galimybė, nesant svarių argumentų dėl pirmojo aiškinimo klaidingumo, nesudaro proceso atnaujinimo pagrindo, nes kitaip nebūtų užtikrinamas įsiteisėjusio teismo sprendimo (nutarimo, nutarties) pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P602-8/2012, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-69-602/2015). Esant tokiai situacijai, spręstina, kad prašyme dėl proceso atnaujinimo nėra pateikti aiškūs teismo pateikto materialiosios teisės normų aiškinimo klaidingumo įrodymai, o alternatyvus teisės aiškinimas negali būti pagrindas atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte įtvirtintu pagrindu.

Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo atnaujinti procesą administracinėje byloje, vadovaujantis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punktu.

ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte nustatyta, kad procesas gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Taigi šis proceso atnaujinimo pagrindas yra siejamas su administracinių teismų vienodos praktikos formavimu. Pažymėtina, kad vienodą administracinių teismų praktiką, aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus, formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (ABTĮ 15 str. 1 d.). Atitinkamai, atsakovo nurodytos civilinėse bylose priimtos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys nėra teisiškai reikšmingos dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu. Prašydamas atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, kad administracinių teismų praktika atitinkamu klausimu yra nevienoda, kad byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo

administracinio teismo 2012 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P146-10/2012). Atnaujinti procesą šiuo pagrindu galima tik tuomet, kai bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios, jas vertinant ir nustatytoms aplinkybėms taikant atitinkamas teisės normas priimti skirtingi procesiniai sprendimai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P143-127/2011; 2012 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P602-71/2012). Nustatęs, jog administracinių teismų praktika prieštaringa, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas turi į tai reaguoti ir imtis teisės aktuose nustatytų priemonių ją suvienodinti, nes tik unifikuojant teismų praktiką galima veiksmingai užtikrinti konstitucinio imperatyvo, kad analogiškos bylos būtų sprendžiamos taip pat, laikymąsi (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P261-59/2011).

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte nurodytu pagrindu nustačius, jog nurodomose bylose priimti skirtingi sprendimai dėl jose nustatytų skirtingų faktinių aplinkybių. Nagrinėjamoje byloje ir atsakovo nurodytose kitose bylose (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-256/2012, 2009 m. vasario 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-53/2009, 2017 m. balandžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1293-575/2017) nustatytos faktinės aplinkybės nėra tapačios ar labai panašios. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nenustačiusi, kad nurodytose administracinėse bylose teismas vertino iš esmės tapačius veiksmus, atmeta atsakovo prašymą atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte nurodytu pagrindu (kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą).

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Teisingumo ministerijos prašymas dėl proceso atnaujinimo nepagrįstas įstatymo nurodytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl prašymas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-543-415/2019 atmetamas ir atnaujinti procesą minėtoje byloje atsisakoma.


n u t a r i a:

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-543-415/2019 pagal pareiškėjo Lietuvos sentikių bažnyčios Aukščiausios tarybos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Lietuvos sentikių bažnyčios Aukščiausios tarybos skundą atsakovams Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai ir valstybės įmonei Registrų centro Utenos filialui (teisių ir pareigų perėmėjas valstybės įmonė Registrų centras) (trečiasis suinteresuotas asmuo – Degučių sentikių religinė bendruomenė) dėl išvados panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.


TEISĖJAI RAMŪNAS GADLIAUSKAS

DAINIUS RAIŽYS

VIRGINIJA VOLSKIENĖ_______________________


Administracinė byla Nr. A-1194-662/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02734-2017-9Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2.(S)

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=d651d48098f411e9ae2e9d61b1f977b3





teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. Ž. (D. Ž.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. Ž. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas D. Ž. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir atsakovas, Lukiškių TI-K), 1 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad prieš eidamas į ilgalaikį pasimatymą negalėjo apsipirkti, nes Lukiškių TI-K administracijos teigimu, jis neturėjo sąskaitoje pakankamai lėšų, tokiu būdu buvo pažeistos pareiškėjo teisės į apsipirkimą pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 92 straipsnio 1 dalį. Pareiškėjas nurodė, kad ilgalaikis pasimatymas vyko 2017 m. gegužės 6 d., o prašymą Lukiškių TI-K administracijai dėl apsipirkimo pateikė 2017 m. gegužės 4 d., tačiau iki pat ilgalaikio pasimatymo nebuvo suteikta galimybė apsipirkti. Pareiškėjo teigimu, 2017 m. gegužės 4 d. jo žmona atliko banko pavedimą ir į pareiškėjo sąskaitą pervedė pinigus, tačiau dėl Lukiškių TI-K administracijos neteisėtų veiksmų negalėjo apsipirkti iki 2017 m. gegužės 11 d. Be to, pareiškėjas nurodė, kad ilgalaikio pasimatymo metu nebuvo galimybės išeiti į atskirą vietą parūkyti, nes bendroje patalpoje rūkyti draudžiama. Dėl šių priežasčių pareiškėjas teigė patyręs neturtinę žalą, kurią kildino iš Lukiškių TI-K administracijos galimai neteisėtų veiksmų.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.4. Lukiškių TI-K nurodė, kad 2017 m. gegužės 4 d. buvo gautas pareiškėjo raštiškas prašymas leisti įsigyti maisto prekių

ir būtiniausių reikmenų iš įstaigoje esančios parduotuvės, bet registruojant prašymą pareiškėjo asmeninėje sąskaitoje pinigų nebuvo, todėl pirkimas neįvyko. 2017 m. gegužės 5 d. pareiškėjo asmeninėje sąskaitoje lėšų taip pat nebuvo. Pareiškėjo žmona E. Ž., atsakovą telefonu informavo, kad maisto produktus įsigis pati 2017 m. gegužės 6 d. atvykusi į ilgalaikį pasimatymą, tačiau, atvykusi į priklausantį ilgalaikį pasimatymą, pranešė, kad namuose paliko mokėjimo kortelę, todėl negalės įsigyti maisto produktų iš įstaigoje esančios parduotuvės ir informavo, kad pareiškėjo asmeninėje sąskaitoje yra pakankamai lėšų maisto prekėms įsigyti. Atsakovas nurodė, kad teisės aktai nenumato galimybės, atvykus į ilgalaikį pasimatymą, įsigyti maisto produktų grynaisiais pinigais. 2017 m. gegužės 6 d. pareiškėjo žmonai E. Ž. buvo suteiktas įstaigoje gaminamas maistas, o pareiškėjas 2017 m. gegužės 6 d. įteikė raštišką pranešimą, jog įstaigoje gaminamo maisto ilgalaikio pasimatymo metu atsisako. Dėl rūkymo ilgalaikio pasimatymo metu atsakovas nurodė, kad vadovaujantis Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo direktoriaus 2016 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 1-356 „Dėl trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų suteikimo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtinto Trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų suteikimo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime tvarkos aprašo (toliau – Pasimatymų suteikimo tvarkos aprašas), 10 priedu, kuriame aprašytos elgesio pasimatymo metu taisyklės ir pasimatymo nutraukimo atvejai, 5.2

punktu asmenims, atvykusiems į pasimatymą, bei suimtiesiems ir nuteistiesiems pasimatymo metu draudžiama rūkyti. Lukiškių TI-K nebuvo duomenų apie tai, kad pareiškėjas dėl rūkymo ilgalaikio pasimatymo metu kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją su skundais, prašymais ar pareiškimais. Dėl pareiškėjo prašomos priteisti neturtinės žalos Lukiškių TI-K nurodė, kad šiuo atveju nėra būtinųjų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusių dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų, todėl nėra pagrindo priteisti pareiškėjo prašomą žalos dydį.

II.

5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. sausio 10 d. sprendimu pareiškėjo D. Ž. skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K 50 Eur neturtinei žalai atlyginti.

6. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra ginčo, jog pareiškėjas 2017 m. gegužės 4 d. pateikė Lukiškių TI-K administracijai prašymą leisti įsigyti maisto prekių ir būtiniausių reikmenų iš įstaigoje esančios parduotuvės ir 2017 m. gegužės 6 d. įvyko ilgalaikis pasimatymas su E. Ž.

7. Teismas, įvertinęs BVK nuostatas (92 str. 1 d. ir 94 str.) padarė išvadą, kad į ilgalaikius pasimatymus atvykusiems asmenims turi būti sudaromos sąlygos įsigyti maisto produktų pataisos įstaigų parduotuvėse arba, kai yra galimybių, jiems nemokamai tiekiamas BVK 173 straipsnio 4 dalyje nurodytas maistas. Ši teisės norma alternatyviai nustato galimybę arba sudaryti sąlygas įsigyti maisto produktų pataisos įstaigų parduotuvėse arba, kai yra galimybė, nemokamai patiekti maistą.

8. Teismas nustatė, kad pareiškėjo sutuoktinė E. Ž. 2017 m. gegužės 4 d. atliko banko pavedimą ir į Lukiškių TI-K sąskaitą ir pervedė 30,00 Eur, mokėjimo paskirtyje nurodė – grynųjų pinigų įmokėjimas į D. K. (po santuokos pareiškėjo pavardė pasikeitė iš K. į Ž.) sąskaitą. Lukiškių TI-K teismui pateikė duomenis, kad pareiškėjo sąskaitoje laikotarpiu nuo 2017 m. gegužės 4 d. iki 2017 m. gegužės 11 d. pinigų nebuvo. Tačiau AB SEB bankas 2017 m. gruodžio 4 d. rašte patvirtino, kad 2017 m. gegužės 4 d. 16 val. 35 min. į Lukiškių TI-K sąskaitą Fabijoniškių skyriuje buvo atliktas 30 Eur grynųjų pinigų įmokėjimas. Lukiškių TI-K Buhalterinės apskaitos skyrius 2017 m. gruodžio 15 d. pranešime patvirtino, kad 2017 m. gegužės 4 d. pareiškėjas į asmeninę sąskaitą gavo 30 Eur, tačiau nuteistųjų ir suimtųjų piniginės lėšos gautos dienos metu į asmenines sąskaitas įskaitomos tik sekančią dieną, todėl pareiškėjas pinigais galėjo pasinaudoti sekančią dieną, t. y. 2017 m. gegužės 5 d. Teismas, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, padarė išvadą, kad pareiškėjo sutuoktinės 2017 m. gegužės 4 d. atliktu pavedimu pinigai į pareiškėjo asmeninę sąskaitą buvo pervesti 2017 m. gegužės 5 d. Teismo vertinimu, nuo 2017 m. gegužės 5 d. pareiškėjo asmeninėje sąskaitoje turėjo būti lėšų. Tačiau, nors pareiškėjo ilgalaikis pasimatymas su sutuoktine įvyko 2017 m. gegužės 6 d., bet prieš įvykstant ilgalaikiam pasimatymui pareiškėjui nebuvo leista apsipirkti. Todėl teismas padarė išvadą, kad Lukiškių TI-K pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę dėl galimybės apsipirkti, t. y. šiuo atveju viešojo administravimo institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija, ar jos darbuotojai privalėjo veikti.

9. Teismo vertinimu, BVK 94 straipsnio 2 dalies nuostata yra alternatyvi, todėl nesant galimybei asmeniui apsipirkti, į ilgalaikius pasimatymus atvykusiems asmenims, turi būti tiekiamas maistas. Pagal Asmenų, atvykusių į ilgalaikius pasimatymus, apsipirkimo ir maitinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lukiškių TI-K direktoriaus 2016 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 1-355 „Asmenų, atvykusių į ilgalaikius pasimatymus, apsipirkimo ir maitinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ 4.2 punkto nuostatas, asmenys, atvykę į ilgalaikius pasimatymus, gali išsirinkti iš sąrašo norimas prekes ir sumokėti už jas banko mokėjimo kortele. Neįvykus apsipirkimui (pareiškėjo sutuoktinei neatsinešus į ilgalaikį pasimatymą banko kortelės) 2017 m. gegužės 6 d. pareiškėjo žmonai E. Ž. buvo suteiktas įstaigoje gaminamas maistas, o pareiškėjas 2017 m. gegužės 6 d. raštiškai patvirtino, kad įstaigoje gaminamo maisto ilgalaikio pasimatymo metu atsisako. Teismas nustatė, kad pareiškėjui ir jo sutuoktinei Lukiškių TI-K ilgalaikio pasimatymo metu skyrė maitinimą, tokiu būdu įgyvendino BVK 94 straipsnio 2 dalies alternatyviąją kitą sąlygą. Tačiau, teismo vertinimu, šios aplinkybės gali būti vertinamos tik kaip papildoma argumentacija sprendžiant žalos atlyginimo dydžio klausimą, nes, pareiškėjui nebuvo leista apsipirkti dėl lėšų trūkumo sąskaitoje iki 2017 m. gegužės 11 d., nors byloje Lukiškių TI-K Buhalterinės apskaitos skyrius patvirtino, kad pareiškėjas pinigais galėjo pasinaudoti 2017 m. gegužės 5 d.

10. Dėl pareiškėjo skunde išdėstytų pretenzijų, kad ilgalaikio pasimatymo metu jam nebuvo sudaryta galimybė išeiti į tam tikrą vietą parūkyti, teismas nurodė, kad Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo direktoriaus 2016 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 1-356 patvirtinto Trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų suteikimo Lukiškių TI-K tvarkos aprašo, 10 priedo, kuriame reglamentuotos elgesio pasimatymo metu taisyklės ir pasimatymo nutraukimo atvejai, 5.2. punkte nustatyta, kad

asmenims, atvykusiems į pasimatymą, bei suimtiesiems ir nuteistiesiems pasimatymo metu draudžiama rūkyti. Teismas nurodė, kad pasimatymo metu draudžiama rūkyti tiek asmenims atvykusiems į pasimatymą, tiek suimtiesiems ar nuteistiesiems, todėl Lukiškių TI-K veikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija, ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Teismas pažymėjo, kad tabako gaminiai ir su jais susiję gaminiai yra priskiriami specialiems gaminiams, kurių vartojimui taikomas ypatingas teisinis reglamentavimas, bei atsižvelgiant į tai, kad žmogaus ir visuomenės sveikata yra viena svarbiausių visuomenės vertybių, į Lietuvos valstybės ir Europos Sąjungos tikslus, kuriais siekiama mažinti tabako gaminių ir su jais susijusių gaminių vartojimą dėl tabako gaminių ir su jais susijusių gaminių vartojimo atsiradusių neigiamų padarinių žmogaus sveikatai, teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju diskriminacija pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 14 straipsnio nuostatas nebuvo nustatyta.

11. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo skundas atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių TI-K, gali būti tenkinamas tik toje dalyje, kurioje nustatyta, jog Lukiškių TI-K tinkamai neužtikrino teisės į apsipirkimą iki 2017 m. gegužės 11 d., kiti pareiškėjo skunde išdėstyti argumentai apie galimus Lukiškių administracijos neteisėtus veiksmus, nepagrįsti.

12. Kadangi pareiškėjas neįrodė, kad dėl kalinimo teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, žymiai pablogėjo jo sveikata, atsirado negrįžtami sveikatos sutrikimai, psichologinių problemų ar kitų intensyvaus pobūdžio neigiamų išgyvenimų, bei byloje nebuvo nustatyta, kad pareiškėjo patirtos neigiamos pasekmės turėtų negrįžtamą pobūdį, jų mastas būtų itin didelis, todėl priteistą 50 Eur sumą vertino kaip adekvačią dėl nesuteiktos galimybės apsipirkti laikotarpiu nuo 2017 m. gegužės 5 d. iki 2017 m. gegužės 11 d. atsiradusioms neigiamoms pasekmėms atlyginti.

III.

13. Pareiškėjas D. Ž. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti visiškai (b. l. 94–100).

14. Pareiškėjas nurodo, kad dėl to, jog neturėjo galimybės nuo 2017 m. gegužės 5 d. iki 2017 m. gegužės 11 d. apsipirkti Lukiškių TI-K parduotuvėje neturėjo ką valgyti, kadangi Lukiškių TI-K išduodamo maisto jis valgyti negali. Nuo Lukiškių TI-K išduodamo maisto, pareiškėjo teigimu, jį kankina skrandžio skausmai, kyla skrandžio rūgštingumas, pykina, pavalgęs kenčia nežmoniškas fizines kančias dėl skrandžio skausmų ir kita. Kadangi pareiškėjas negali valgyti Lukiškių TI-K išduodamo maisto, jo artimieji į asmeninę sąskaitą pervesdavo lėšas. Taigi, nesuteikus pareiškėjui galimybės apsipirkti, jis privalėjo tiek ilgalaikio pasimatymo metu, tiek būnant kameroje badauti.

15. Pareiškėjas teigia, kad nesudarius jam galimybės rūkyti, jautė nepakenčiamas fizines bei vidines kančias viso ilgalaikio pasimatymo metu, kadangi rūko ilgą laiko tarpą ir toks uždraudimas rūkyti sukėlė didžiulį stresą. Dėl šių aplinkybių pareiškėjas nurodo, kad pasidarė irzlus bei dirglus, dėl ko sumažėjo bendravimo galimybės su žmona.

16. Pareiškėjo nuomone, priverstinis uždraudimas rūkyti ilgalaikio pasimatymo metu, grubiai pažeidė Konvencijos 14 straipsnio nuostatas, kadangi kiti nuteistieji, kituose pataisos namuose ilgųjų pasimatymų metu turėjo galimybes nevaržomai rūkyti.

17. Pareiškėjas nurodo, kad įvertinus visas bylos aplinkybes ir patirtą skriaudą, mano, kad pirmosios instancijos teismas priteista 50 Eur neturtinės žalos atlyginimo suma yra absurdiška, mažareikšmė patirtiems išgyvenimams bei žeidžianti pareiškėją, nes toks neturtinės žalos atlyginimas neatitinka jokių protingumo ir proporcingumo kriterijų. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismui pripažinus Lukiškių TI-K pažeidimus, kurie nebuvo nei mažareikšmiai, nei smulkmeniški, turi būti sprendžiamas neturtinės žalos dydžio klausimas. Pareiškėjas pastebėjo, kad teismas, spręsdamas dėl neturtinės žalos atlyginimo būdo ar piniginės kompensacijos dydžio, turi atsižvelgti į laisvės atėmimo įstaigos galimas pastangas gerinti kalinamo asmens padėtį. Šiuo atveju, atsakovas esant pažeidimui nesistengė, kad pareiškėjas būtų tokiomis sąlygomis laikomas kuo trumpesnį laiką, t. y. nustačius pažeidimus nebuvo siekta jų šalinti. Pareiškėjas pabrėžia, kad Lukiškių TI-K orumą žeminančiomis sąlygomis, kęsdamas nežmoniškas kančias, dvasinius išgyvenimus buvo laikomas visą savaitę, dėl to, pareiškėjo nuomone, būtu sąžininga jai jam bus priteista 1 500 Eur suma neturtinei žalai atlyginti.

18. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti (b. l. 103–106).

19. Atsakovas nurodo, kad tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu, darytina išvada, kad pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į

laisvės atėmimo vietą. Atsakovo nuomone, nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas. Nenustačius neteisėtos veikos (neveikimo) ir pareiškėjo patirtos žalos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė. Nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus arba kitus analogiškus nepatogumus. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galimai jam padarytą žalą, todėl mano, kad nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš atsakovo.

Teisėjų kolegija


IV.

20. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl žalos atlyginimo, kurios atsiradimą pareiškėjas sieja su negalėjimu įsigyti prekių prieš ilgalaikį pasimatymą (2017 m. gegužės 4 ir 5 d.) ir po jo iki 2017 m. gegužės 11 d., kadangi pareiškėjo asmeninėje sąskaitoje nebuvo pinigų, taip pat ilgalaikio pasimatymo metu jam nebuvo suteikta galimybė rūkyti.

21. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, pripažino, kad atsakovui neįskaičius lėšų į pareiškėjo asmeninę sąskaitą ir nesuteikus galimybės prieš ilgalaikį pasimatymą su sutuoktine apsipirkti, Lukiškių TI-K pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę, t. y. viešojo administravimo institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ji, ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Dėl rūkymo ilgojo pasimatymo metu teismas nurodė, kad teisės aktų nuostatos draudžia tiek asmenims atvykusiems į pasimatymą, tiek suimtiesiems ar nuteistiesiems rūkyti ir nagrinėjamu atveju diskriminacija pagal Konvencijos 14 straipsnio nuostatas nenustatyta.

22. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad dėl atsakovo veiksmų (neįskaitytų pinigų į asmeninę sąskaitą) neturėjo galimybės nuo 2017 m. gegužės 5 d. iki 2017 m. gegužės 11 d. įsigyti maisto produktų ir dėl to badavo, o priverstinis rūkymo uždraudimas pažeidžia Konvencijos 14 straipsnio nuostatas.

23. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausiai pažymi, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

24. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, jog teismas, išnagrinėjęs ginčą, nurodė nustatytas ir reikšmingas jam išspręsti faktines aplinkybes, teisinį reglamentavimą, argumentus, dėl kurių dalis pareiškėjo skundo atmetama. Aplinkybė, kad pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl ginčui reikšmingų aplinkybių vertinimo, nėra pagrindas vertinti, kad teismo spendimas yra nemotyvuotas ar nepakankamai motyvuotas. Šiame kontekste taip pat akcentuotina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

25. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja.

Vertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; 2018 m. rugpjūčio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4688-415/2018 kt.).

26. Teisėjų kolegija neturi pagrindo manyti, jog pirmosios instancijos teismas šias įrodymų vertinimo taisykles pažeidė ar byloje esančius įrodymus įvertino netinkamai. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir motyvais, atmetant kaip nepagrįstus pareiškėjo argumentus dėl žalos atsiradimo ilgalaikio pasimatymo metu nesuteikus galimybės pareiškėjui rūkyti ir Konvencijos 14 straipsnio galimo pažeidimo, todėl jų papildomai nekartoja. Priimdamas ginčijamą sprendimą pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, ir išdėstė aktualias teisės aktų nuostatas. Pareiškėjas apeliaciniame skunde jokių kitų aplinkybių susijusių su draudimu rūkyti, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė, apeliaciniame skunde nepateikė teisiškai pagrįstų argumentų, suteikiančių pagrindą pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes vertinti kitaip, nei jas įvertino teismas. Dėl nurodytų priežasčių apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, pripažįsta tikslinga aptarti tik tuos aspektus, dėl kurių apeliaciniame skunde keliamas ginčas, t. y. dėl neturtinės žalos atlyginimo už pirmosios instancijos teismo nustatytą pažeidimą – atsakovui neįskaičius lėšų į pareiškėjo asmeninę sąskaitą, nebuvo pareiškėjui suteikta galimybė prieš ilgalaikį pasimatymą su sutuoktine ir po jo iki 2017 m. gegužės 11 d. apsipirkti.

27. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjui nesuteiktos galimybės apsipirkti parduotuvėje, nagrinėjamos bylos kontekste pažymėjo, jog BVK 173 straipsnio 4 dalis nustato, kad terminuoto laisvės atėmimo bausmę atliekantys nuteistieji maistu aprūpinami nemokamai. Nuteistojo teisė įsigyti maisto produktų už savo lėšas yra specialioji teisė (BVK 92 str.), kuri įgyvendinama nustatyta tvarka. BVK 94 straipsnio 2 dalies nuostata numato, kad nesant galimybės asmeniui apsipirkti, į ilgalaikius pasimatymus atvykusiems asmenims, maistas turi būti tiekiamas teisės aktų nustatyta tvarka. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2016 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-114 „Dėl asmenų, atvykusių į ilgalaikius pasimatymus, apsipirkimo ir maitinimo laisvės atėmimo vietų įstaigoje tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtintas Asmenų, atvykusių į ilgalaikius pasimatymus, apsipirkimo ir maitinimo laisvės atėmimo vietų įstaigoje tvarkos aprašas (toliau – Aprašas), nustato asmenų, atvykusių į ilgalaikius pasimatymus, maisto produktų įsigijimo laisvės atėmimo vietų įstaigose veikiančiose parduotuvėse ir maitinimo laisvės atėmimo vietų įstaigose tvarką. Aprašo III skyrius reglamentuoja asmenų, atvykusių į ilgalaikius pasimatymus, maitinimo tvarką.

28. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjo sutuoktinė E. Ž. 2017 m. gegužės 4 d. pervedė 30,00 Eur į Lukiškių TI-K sąskaitą (b. l. 5), tai patvirtino AB SEB bankas 2017 m. gruodžio 4 d. rašte (b. l. 68). Lukiškių TI-K Buhalterinės apskaitos skyrius 2017 m. gruodžio 15 d. pranešime nurodė, kad 2017 m. gegužės 4 d. D. Ž. į asmeninę sąskaitą gavo 30 Eur ir galėjo jais naudotis nuo 2017 m. gegužės 5 d. (b. l. 75). Tačiau Lukiškių TI-K pateikė teismui duomenis, kad į pareiškėjo sąskaitą pinigai buvo įskaityti tik 2017 m. gegužės 11 d. (b. l. 29). Taigi, pareiškėjas turėjo galimybę apsipirkti parduotuvėje tik 2017 m. gegužės 11 d., tai patvirtina ir byloje pateiktas kasos čekis.

29. Vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimą A. ir kiti prieš Rusiją, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013). Atitinkamai šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad pareiškėjui nebuvo suteikta galimybė apsipirkti prieš ilgalaikį pasimatymą dėl objektyvių priežasčių tenka Lietuvos valstybę atstovaujančiam Lukiškių TI-K. Nagrinėjamu atveju Lukiškių TI-K nepateikė jokių įrodymų, kurie galėtų patvirtinti, kad pareiškėjas galėjo apsipirkti, atvirkščiai, atsakovo pateikti argumentai yra prieštaraujantys vieni kitiems, kadangi Lukiškių TI-K Buhalterinės apskaitos skyrius 2017 m. gruodžio 15 d. rašte tvirtinama, jog pinigais pareiškėjas galėjo pasinaudoti nuo 2017 m. gegužės 5 d., o pateiktos sąskaitos duomenimis, pareiškėjo

asmeninėje sąskaitoje pinigai buvo įskaityti tik 2017 m. gegužės 11 d.30. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas kaip dar vieną žalos atsiradimo faktą apeliaciniame skunde nurodo tai, kad jis

apskritai negali valgyti Lukiškių TI-K tiekiamo maisto, kadangi pavalgęs jaučia fizinius skausmus, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, šie pareiškėjo nurodyti faktai yra deklaratyvaus pobūdžio, nepagrįsti jokiais konkrečiais įrodymais, patvirtinančiais, jog pareiškėjas patyrė apeliaciniame skunde nurodytus sveikatos sutrikimus ar dėl netinkamo maitinimo buvo kreipęsis į medikus.

31. Apeliaciniame skunde pareiškėjo nurodytą aplinkybę, kad jis ne savo noru, dėl Lukiškių TI-K darbuotojų neteisėtų veiksmų, privalėjo tiek ilgalaikio pasimatymo metu, tiek kameroje iki 2017 m. gegužės 11 d. badauti, paneigia ir tai, kad pareiškėjas pats, savo noru atsisakė maitinimo ilgalaikio pasimatymo metu (b. l. 28), o visą likusį laikotarpį, vadovaujantis BVK 173 straipsnio 4 straipsnio nuostatomis, pareiškėjas buvo maitinamas nemokamai. Be to, iš byloje pateikto kasos čekio (b. l. 5) taip pat matyti, jog pareiškėjas 2017 m. gegužės 11 d. turėdamas galimybę įsigyti prekių parduotuvėje, nepirko pirmojo būtinumo prekių.

32. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje pateiktus duomenis, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Lukiškių TI-K pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę dėl galimybės apsipirkti, t. y. šiuo atveju viešojo administravimo institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija, ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Toliau teisėjų kolegija pasisako dėl už nustatytą pažeidimą nustatytino žalos dydžio.

33. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirminė atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į Europos Žmogaus Teisių Teismą sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausiai yra vadovaujamasi vidaus teise (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Cocchiarella prieš Italiją). Šiuo atveju Europos Žmogaus Teisių Teismas neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai, pirminė žalos dydžio įvertinimo teisė yra paliekama nacionaliniams teismams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1998 m. vasario 19 d. sprendimą Edificaciones March Gallego S. A. prieš Ispaniją, 2004 m. spalio 19 d. sprendimą Dubjakov prieš Slovakiją).

34. Toks požiūris susijęs su aplinkybe, kad priteisiama būtent neturtinė žala, kurią lemia asmens patirti išgyvenimai, o jie paprastai būna labai individualūs, tokia priteisiama žala yra siekiama kompensuoti patirtą neturtinę žalą, kuri Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

35. Nagrinėjamu atveju taip pat pažymėtina, kad priteisdamas konkrečią neturtinę žalą teismas turi atsižvelgti į nacionalinėje teisėje įtvirtintus žalos nustatymo kriterijus. Šiuo atveju CK 6.250 straipsnio 2 dalyje konkrečiai nurodyta, jog teismas atsižvelgia į žalos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

36. Pabrėžtina, jog neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nėra baigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą būdo ir (ar) dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, pažeidimo tąsa, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio taip pat atsižvelgtina ir į bendruosius teisės principus.

37. Teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienas žalos dėl nepriimtinomis kalinimo sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Taigi atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra būtent nacionalinio teismo prerogatyva ir teismas priteisdamas konkretų neturtinės žalos dydį turi pareigą atsižvelgti į išvardintus kriterijus, į tai, kad būtent priteistina neturtinė žala kompensuotų asmens patirtą žalą.

38. Pažymėtina, kad pareiškėjas nepagrindė, kodėl, atsižvelgiant į jo kalinimo netinkamomis sąlygomis trukmę, neteisėtų veiksmų pobūdį, jo patirta žala turi būti įvertinta 1 500 Eur. Teisėjų kolegija, įvertinusi subjektinės teisės pažeidimo mastą (neužtikrinta pareiškėjui galimybė apsipirkti parduotuvėje) ir trukmę (nuo 2017 m. gegužės 5 d. iki 2017 m. gegužės 11 d.),

neteisėtus veiksmus, dėl kurių pareiškėjas jautė dvasinius, fizinius išgyvenimus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus, atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, minimalų mėnesinį darbo užmokestį ir pan.), į tai, kad nėra duomenų, jog tokiu būdu atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, ir administracinėje byloje nenustatyta, kad dėl konstatuotų neteisėtų veiksmų būtų pablogėjusi pareiškėjo sveikatos būklė, sukelti ilgalaikiai sveikatos sutrikimai, vadovaudamasi teisingumo, protingumo principais, pripažįsta, kad pareiškėjui priteista 50 Eur neturtinės žalos atlyginimo suma yra pakankama.

39. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.


n u t a r i a:

Pareiškėjo D. Ž. (D. Ž.) apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


ARTŪRAS DRIGOTAS

MILDA VAINIENĖ_______________________


Administracinė byla Nr. A-1854-662/2019Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02239-2016-9Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2(S)





teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo U. A. (U. A.)

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=e3c19e7098f411e9ae2e9d61b1f977b3

apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. kovo 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo U. A. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kybartų pataisos namų, (tretieji suinteresuoti asmenys – Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos) dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas U. A. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kybartų pataisos namų (toliau – ir atsakovas, Kybartų PN), 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad į Kybartų PN atvyko 2016 m. kovo mėnesį. Jis yra Kirgizijos Respublikos pilietis, išpažįsta islamą, todėl 2016 m. kovo 24 d. pateikė prašymą Kybartų PN direktoriui maitinti jį pagal islamo (halal) tradicijas. Prašyme nurodė, kad kalba tik dviem kalbomis – kirgizų ir rusų, todėl prašė rašytinį atsakymą pateikti viena iš šių kalbų. Kybartų PN direktorius 2016 m. balandžio 14 d. raštu Nr. 7/1-489 informavo, kad pareiškėjas bus maitinamas Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymu nustatyta tvarka ir pagal šios institucijos patvirtintus valgiaraščius. Atsakymas į prašymą pateiktas lietuvių kalba, kurios, pareiškėjo teigimu, jis nesuprato, todėl buvo priverstas prašyti paslaugos kito nuteistojo išversti šį atsakymą, taip pažeidė Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 110 straipsnio 2 dalies 8 punktą, draudžiantį nuteistiesiems reikalauti paslaugų iš kitų nuteistųjų. Pareiškėjas nurodė, kad jam nebuvo sudarytos sąlygos susipažinti su teisės aktais, reglamentuojančiais nuteistųjų teises ir pareigas, nes dokumentai buvo surašyti lietuvių kalba. Pagrindines teises jam paaiškino kiti nuteistieji. 2016 m. lapkričio mėnesį gavo rusų ir anglų kalbomis Kybartų PN vidaus tvarkos taisykles. Pareiškėjo teigimu, nuteistųjų maitinimo teisinius santykius nustatantis galiojantis teisinis reglamentavimas pažeidė jo teisę į tinkamą maitinimąsi, diskriminavo jį religijos, lyties ir socialiniu pagrindu (dirbantis / nedirbantis). Valstybė nevykdė pareigos maitinti pareiškėją pagal jo religinius įsitikinimus, todėl kankino jį badu. Pareiškėjas nurodė, kad jam buvo skirtas vegetarinis maitinimas, bet jo nepakako, jautė pastovų alkį. Apsipirkti Kybartų PN veikiančioje parduotuvėje nepakako lėšų, nes prekės parduotuvėje yra labai brangios, artimieji finansiškai jam padėti negalėjo. Nurodė, kad į jo sąskaitą su juo kalėjusių nuteistųjų artimieji pervesdavo pinigines lėšas, tačiau už jas pareiškėjas pirkdavo maisto produktus ir kitas būtinas prekes ne sau, o kitiems nuteistiesiems. Kybartų PN administracijos elgesys, atsisakant bendrauti su pareiškėju jam suprantama kalba, pareigūnams tyčia tarpusavyje bendraujat lietuvių kalba, ignoruojant jo religinius maitinimosi poreikius, kankinant jį alkiu, žemino pareiškėjo orumą, jį diskriminavo. Dėl tokio atsakovo elgesio pareiškėjas teigė patyręs stiprų dvasinį sukrėtimą, pasireiškusį įvairiais psichologiniais išgyvenimais: neviltimi, pažeminimu, bejėgiškumo, skriaudos jausmais, liūdesiu, t. y. patyrė neturtinę žalą, kurią vertino 10 000 Eur ir prašė priteisti iš atsakovo.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kybartų PN, atsiliepime su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

4. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas skundą surašė lietuvių kalba, todėl jo teiginys, kad jis nesupranta lietuvių kalbos, nepagrįstas. Dauguma įstaigos darbuotojų moka rusų kalbą, todėl jiems nekyla sunkumų tinkamai pateikti informaciją rusakalbiams nuteistiesiems jiems suprantama kalba. BVK 6 straipsnyje reglamentuotas nuteistųjų lygybės principas. Siekdamas užtikrinti nuteistiesiems jų teisę gauti rašytinę informaciją apie bausmės atlikimo tvarką ir sąlygas, savo teises ir pareigas, Kybartų PN esančioje bibliotekoje buvo sudarytos galimybės susipažinti su visais nuteistųjų laikymo pataisos namuose tvarką ir sąlygas reglamentuojančiais teisės aktais. Kiekvienas nuteistasis, tarp jų ir pareiškėjas, galėjo rasti jam reikalingą informaciją, susijusią su bausmių vykdymu, elektronine forma naudodamasis bibliotekoje esančiu kompiuteriu. Taip pat bibliotekoje buvo ir nuteistiesiems aktualios teisinės informacijos popieriniai variantai. Užsienio šalių piliečiams bibliotekoje buvo padauginta rašytinė informacija apie bausmės atlikimo sąlygas rusų ir anglų kalbomis. Be to, visa nuteistiesiems aktuali informacija buvo viešai skelbiama pagrindiniuose ir visų būrių nuteistųjų gyvenamuosiuose korpusuose esančiuose informaciniuose stenduose. Nuteistieji Kybartų PN maitinami pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus patvirtintus valgiaraščius, kurie nėra sudaromi pagal religinius įsitikinimus. Atsakovas rėmėsi Vytauto Didžiojo universiteto Regionistikos katedros Islamo ir Vidurio Rytų studijų

profesoriaus E. R. išvada (2014-11-18 atsakymas į Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos paklausimą Nr. (14)SN-211)S-620 „Dėl galimos diskriminacijos įsitikinimų pagrindu“), jog religinių ir pasaulėžiūrinių reikalavimų neatitinkančio maisto tiekimas netraktuotinas kaip diskriminacija kurių nors religinių konfesijų ar pasaulėžiūrinių grupių atžvilgiu. Fiziologinės mitybos normos asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, nustatytos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14, jos nustatomos bendrai visiems asmenims pagal vidutinius duomenis. Niekas neįpareigotas atlikti mokslinių tyrimų tam, kad būtų nustatyta, kiek maisto turi būti tiekiama konkrečiam asmeniui. Vyrai ir moterys turi daug fiziologinių skirtumų, todėl natūralu, kad jų mityba taip pat yra skirtinga. Atsakovas pažymėjo, kad dirbantiems asmenims taip pat turi būti skiriama didesnė mitybos norma, nes jie išnaudoja daugiau energijos nei nedirbantieji, todėl pareiškėjo argumentai dėl jo diskriminacijos pagal lytį ir socialinę padėtį nepagrįsti. Pareiškėjas neįrodė neteisėtų Kybartų PN pareigūnų veiksmų, jam padarytos neturtinės žalos.

II.

5. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2018 m. kovo 27 d. sprendimu pareiškėjo U. A. skundą tenkino iš dalies, pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo Kybartų PN sąlygas (teisė gauti informaciją gimtąja ar suprantama kalba), tačiau reikalavimą dėl žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

6. Teismas nustatė, kad pareiškėjas į Kybartų PN atvyko 2016 m. kovo 17 d. Teismui pateiktame Kybartų pataisos namų Apsaugos ir priežiūros skyriaus vyresniojo inspektoriaus R. J. 2017 m. vasario 8 d. tarnybiniame pranešime Nr. 1/8-583 buvo nurodyta, kad 2016 m. kovo 17 d. pokalbio su naujai atvykusiu nuteistuoju U. A. metu minėtas nuteistasis nurodė, kad lietuvių kalba jam suprantama, pokalbis vyko lietuvių kalba, kurio metu supažindino pareiškėją su nuteistųjų teisėmis, pareigomis ir elgesio taisyklėmis. Kadangi pareiškėjas nurodė, kad supranta lietuvių kalbą, pateikė jam patvirtintos formos susipažinimą lietuvių kalba, kurį perskaitęs, pareiškėjas pasirašė, pretenzijų dėl supažindinimo lietuvių kalba pareiškėjas nereiškė. Į bylą buvo pateiktas pareiškėjo 2016 m. kovo 17 d. susipažinimas, kuriame jis patvirtino, jog su BVK, Pataisos įstaigos vidaus tvarka ir dienotvarkės reikalavimais buvo supažindintas, apie apsaugos priemones, kurios gali kelti pavojų gyvybei ir sveikatai jam buvo pranešta. Liudytoju byloje apklaustas Kybartų PN 4 būrio, kuriame ginčo laikotarpiu gyveno pareiškėjas, viršininkas V. K. patvirtino, kad pareiškėjas jam sakė, jog supranta lietuviškai, su pareiškėju bendravo lietuviškai, pareiškėjas kalbėjo rusiškai, pareiškėjui ko nors nesupratus, buvo paaiškinama rusų kalba, pareiškėjas pretenzijų dėl tokio bendravimo nereiškė. Prašymus už jį lietuvių kalba rašydavo kiti nuteistieji, pats pareiškėjas prašymus rašydavo rusų kalba. Taigi, teismo vertinimu, byloje surinkti įrodymai patvirtino, kad, atvykęs į Kybartų PN, pareiškėjas iš esmės suprato šnekamąją lietuvių kalbą, kilus neaiškumams, pareiškėjui buvo paaiškinama rusų kalba. Teismas atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas su nuteistųjų teisėmis ir pareigomis buvo supažindintas žodžiu pokalbio su pareigūnu metu, nesant duomenų apie pareiškėjo keltas pretenzijas dėl supažindinimo su pataisos įstaigos vidaus tvarkos taisyklėmis, jo teisėmis ir pareigomis lietuvių kalba, nebuvo pagrindo šiuo aspektu pripažinti, kad, pareiškėjui nurodžius, jog jis supranta lietuvių kalbą, supažindindamas pareiškėją su vidaus tvarkos taisyklėmis, nustatytomis nuteistųjų teisėmis ir pareigomis lietuvių kalba atsakovas pažeidė BVK 11 straipsnio 1 dalies ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Taisyklės) 4 punkto nuostatas, todėl pareiškėjo pretenzijos dėl netinkamo jo supažindinimo su nuteistųjų teises ir pareigas reglamentuojančiais teisės aktais buvo teismo atmestos.

7. Teismas nustatė, kad byloje surinkti duomenys patvirtino, jog pareiškėjas 2016 m. kovo 24 d. pateikė prašymą Kybartų PN direktoriui, prašydamas skirti jam maitinimą pagal halal tradicijas. Šiame prašyme atsakymą prašė pateikti raštu jo gimtąja kirgizų arba jam suprantama rusų kalba. Kybartų PN direktorius 2016 m. balandžio 12 d. raštu Nr. 7/1-489 į pareiškėjo prašymą atsakė lietuvių kalba, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 32 straipsniu, reglamentuojančiu, kad administracinės procedūros kalba – valstybinė lietuvių kalba.

8. Teismas pažymėjo, kad, nors nei Viešojo administravimo įstatyme, nei Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklėse, patvirtintose Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875, nei Taisyklėse tiesiogiai nebuvo įtvirtina, kad į lietuvių kalbos nesuprantančių nuteistųjų skundus turėtų būti atsakoma jų gimtąja kalba arba ta kalba, kurią jie supranta, tačiau ypatingas šių asmenų teisinis statusas, taip pat valstybės prisiimti įsipareigojimai garantuoti, kad kiekvienas

asmuo turėtų galimybę ginti galimai pažeistas teises, suponavo išvadą, kad kalinimo įstaiga turėtų užtikrinti galimybę suimtajam (nuteistajam) gauti informaciją, susijusią su jo laikymo kalinimo įstaigoje tvarka ir sąlygomis, jo teisėmis, pareigomis, taikomais draudimais, taip užtikrinant galimybę nuteistajam suprasti jo atžvilgiu priimto sprendimo motyvus, esmę, suvokti šiuo sprendimu jam sukuriamas teises bei pareigas. Šias savo išvadas teismas grindė nuteistųjų teisinę padėtį reglamentuojančiomis teisės normomis, įpareigojančiomis bausmės vykdymo instituciją informaciją nuteistajam apie bausmės atlikimo tvarką ir sąlygas, jų teises bei pareigas, taikomus draudimus pateikti lietuvių kalba arba nuteistojo gimtąja kalba, arba ta kalba, kurią nuteistasis supranta (BVK 11 straipsnio l dalis, Taisyklių 4 punktas), taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika tokio pobūdžio bylose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1628/2014).

9. Teismo vertinimu, nors Kybartų PN, atsakydami į pareiškėjo prašymą lietuvių kalba netinkamai taikė teisės aktų nuostatas, tačiau šio pažeidimo nustatymas nesudarė pagrindo teismui teigti, jog pareiškėjas pataisos įstaigoje būtų buvęs diskriminuojamas.

10. Teismas nustatė, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės, jog pareigūnai tyčia, norėdami, kad pareiškėjas nesuprastų, tarpusavyje kalbėjo lietuviškai, buvo hipotetinio pobūdžio, nes pareiškėjas nenurodė konkrečių atvejų, kuomet dėl pareigūnų kalbėjimo lietuvių kalba buvo pažeistos jo teisės, nenurodė konkrečių situacijų, jų datų, jose dalyvavusių pareigūnų duomenų, todėl bendro pobūdžio, abstraktūs, niekuo nepagrįsti pareiškėjo teiginiai dėl pareigūnų elgesio tyčia bendraujant lietuvių kalba, nesudarė pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumo.

11. Teismas nagrinėdamas pareiškėjo teiginius, jog jis buvo Kybartų PN diskriminuojamas dėl religijos, kadangi nebuvo užtikrintas maitinimas pagal musulmoniškas halal tradicijas, nustatė, kad Kybartų PN 2016 m. balandžio 12 d. rašte Nr. 7/1-489 buvo nurodyta, jog pagal galiojantį teisinį reglamentavimą, prašomo maitinimo nebuvo numatyta, todėl atsisakė skirti pareiškėjui maitinimą pagal halal tradicijas. Teismas įvertinęs galiojančias teisės aktų nuostatas, reglamentuojančias suimtųjų ir nuteistųjų maitinimo tvarką laisvės atėmimo įstaigose nustatė, kad teisės aktuose nėra įtvirtintas reikalavimas įkalinimo įstaigoms sudaryti specialų valgiaraštį islamo ar kitus tikėjimus išpažįstantiems asmenims. Teismo vertinimu, teisės aktų nuostatose įtvirtina, kad maistas, kiek tai įmanoma, turi atitikti asmenų religinius įsitikinimus ir sutiktina, kad valgymo taisyklės gali būti laikomos tam tikra tikėjimo išraiška. Šiame kontekste, teismas pažymėjo, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) dėl kalinamų asmenų maitinimo, susijusio su religiniais įsitikinimais, yra nurodęs, kad turi būti siekiama teisingos pusiausvyros tarp skirtingų interesų (EŽTT 2010 m. gruodžio 7 d. sprendimas byloje Jakobski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18429/06)).

12. Teismas nurodė, kad Kalėjimo departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktorius 2014 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. V-138 (įsigaliojo nuo 2014 m. liepos 1 d.) „Dėl valgiaraščių asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laivės atėmimo vietose, patvirtinimo“ patvirtino valgiaraštį vegetarams. Nuo 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojo valgiaraštis veganams, patvirtintas Kalėjimo departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 14 d. įsakymu Nr. V-257 „Dėl valgiaraščių asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laivės atėmimo vietose, patvirtinimo“. Taigi, Kybartų PN yra patvirtinti valgiaraščiai vegetarams ir veganams, kuriuose nėra patiekalų iš kiaulienos, taip pat patvirtintas dietinio maitinimo valgiaraštis, todėl teismas padarė išvadą, kad asmenims yra sudaryta galimybė pasirinkti maitinimą, kiek įmanoma, atitinkantį religinius įsitikinimus. Be to, pareiškėjas nepažeisdamas savo religinių įsitikinimų, galėjo maitintis ir pagal valgiaraštį nedirbantiems vyrams, tačiau nevalgydamas patiekalų ar jų dalių, kuriuose yra kiaulienos, o trūkstamą kalorijų kiekį pakeisdamas iš parduotuvės tiekiamais produktais. Nors pareiškėjas tvirtino, kad tokios galimybės neturėjo, nes jo artimieji negalėjo jo paremti finansiškai, tačiau, teismas nustatė, kad į bylą pateikti įrodymai patvirtina, jog ginčo laikotarpiu į pareiškėjo sąskaitą buvo pervedamos piniginės lėšos, pareiškėjas apsipirkdavo Kybartų PN veikiančioje parduotuvėje. Teismo vertinimu, nesant paneigtiems byloje esantiems rašytiniams įrodymams apie pareiškėjui pervestas pinigines lėšas ir jo apsipirkimus Kybartų PN parduotuvėje, laikytina, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas naudojosi BVK 92 straipsnyje įtvirtinta teise įsigydamas reikiamus maisto produktus.

13. Teismas konstatavo, kad nebuvo pagrindo teigti, jog Kybartų PN pažeidė BVK 173 straipsnio 4 dalies ir Kalėjimų departamento direktorius 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 patvirtintų Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių (toliau – ir Maitinimo taisyklės) 7 punkto nuostatas, įpareigojančias kalinamiems asmenims teikti maistą, kiek tai įmanoma, atitinkantį jų religinius įsitikinimus. Byloje nustatytos aplinkybės patvirtino, kad pareiškėjui buvo sudarytos sąlygos maitintis pagal jo religinius įsitikinimus, bei nebuvo objektyvių duomenų, kad jis buvo diskriminuojamas religiniu pagrindu.

14. Teismas išnagrinėjęs pareiškėjo argumentus, siejamus su jo diskriminavimu lyties ir socialiniu pagrindu teikiant skirtingą maitinimą moterims ir vyrams bei dirbantiems ir nedirbantiems vyrams, pažymėjo, kad Teisingumo ministro 2006 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 1R-144 patvirtintos Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, paros maitinimo išlaidų normos yra diferencijuojamos tiek pagal lytį, tiek pagal fizinį aktyvumą, tiek pagal sveikatos būklę. Sveikatos apsaugos ministro 1999 m. lapkričio 25 d. įsakymu Nr. 510 nustatytos rekomenduojamos paros maistinių medžiagų ir energijos normos, kurios parengtos remiantis Pasaulio sveikatos organizacijos, Šiaurės šalių, Europos Sąjungos, Anglijos, Vokietijos, JAV, Lenkijos, Rusijos rekomendacijomis dėl paros maistinių medžiagų ir energijos normų bei orientuojantis į vidutinius poreikius, apskaičiuotus pagal faktišką maistinių medžiagų ir energijos suvartojimą, ir į rekomenduotinus paros poreikius, užtikrinančius sveikų asmenų fiziologines reikmes. Šiose rekomendacijose normos taip pat diferencijuojamos pagal lytį, amžių, fizinį aktyvumą. Analogiškas skirstymas nustatytas ir Europos Tarybos ministrų komiteto rekomendacijoje šalims narėms Nr. R(2006), priimtoje 2006 m. sausio 11 d., kurioje, be kita ko, nurodyta kad maisto racionas nustatomas nacionaliniais įstatymais. Nagrinėjamu atveju bylos duomenys patvirtino, kad Lietuvos valstybė, minėtais teisės aktais nustatydama fiziologines mitybos normas ir maisto racioną diferencijuodama pagal atitinkamus kriterijus, atsižvelgė į šias rekomendacijas. Teismas pažymėjo, kad dienos maisto normų bei valgiaraščių skirtumai pagrįsti išimtinai skirtinga moterų ir vyrų fiziologija, specialiais poreikiais moterims nėštumo ir žindymo metu, taip pat dirbančių asmenų didesniu fiziniu aktyvumu, todėl pareiškėjo pretenzijos dėl jo diskriminavimo šiame kontekste atmestinos.

15. Teismas įvertinęs byloje nustatyto pažeidimo pobūdį (netinkamai atsakyta į pareiškėjo 2016 m. kovo 24 d. prašymą), atsižvelgęs į tai, kad tokio atsakymo pateikimas nesukėlė reikšmingų pasekmių, nes atsakovo atsakymas pareiškėjui buvo išverstas kito nuteistojo, už šios paslaugos gavimą pareiškėjui nebuvo skirta drausminė nuobauda, lietuvių kalba surašyto atsakymo pateikimas neužkirto kelio pareiškėjui ginti jo teises teisme, teismo nuomone, pareiškėjo patirti nepatogumai nebuvo tokio pobūdžio ir intensyvumo, jog būtų įvertinti pinigais, todėl šioje byloje buvo pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiribota jo teisės gauti informaciją jo gimtąja ar suprantama kalba pažeidimo pripažinimu ir tai laikytina pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą. Teismas remdamasis išdėstytais argumentais, pripažino, kad pareiškėjo teisė gauti informaciją gimtąja ar jam suprantama kalba buvo pažeista, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmestinas.

III.

16. Pareiškėjas U. A. apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti visiškai arba grąžinti administracinę bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (b. l. 141–145).

17. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įrodymais, jų nepatikrinęs ir neišnagrinėjęs. Pareiškėjas nurodo, kad lietuvių kalbos jis niekada nemokėjo ir dabar nemoka, o byloje liudijusių Kybartų PN pareigūnų R. J. ir V. K. parodymai yra melagingi. Be to, Kybartų PN pareigūnai nekalba rusų kalba, o reikalauja, kad būtų atvestas kitas nuteistasis, kuris lietuvių kalbos nesuprantančiam asmeniui pareigūnų žodžius išverčia į rusų kalbą. Pareiškėjas nurodo, kad atsakovas nesuteikė galimybės kalinamiems asmenims pasinaudoti kompiuteriu, kadangi pataisos namuose nedidelėje patalpoje esantys seni kompiuteriai (dviem kompiuteriais naudojasi 70 žmonių) nėra net prijungti prie interneto ar teisės aktų duomenų bazių. Taip pat nėra teikiama informacija kalintiems asmenims rusų kalba, atsakovo nurodytuose informaciniuose stenduose.

18. Pareiškėjas nurodo, kad BVK 173 straipsnio 4 dalyje pavirtinta teisė gauti tinkamą, pareiškėjo religinius įsitikinimus atitinkantį maitinimą negali būti apribota nei Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymu, nei jokiu kitu norminiu aktu, kadangi tik įstatyme įtvirtintas skirtingas maitinimas tam tikrų kategorijų nuteistiesiems nėra laikomas diskriminacija ir tik tuo atveju, jeigu taip siekiama pozityvių, visuomeniškai reikšmingų tikslų. Pareiškėjo nuomone, nei galimybės diferencijuoti kalinius pagal socialinį požymį – dirbantis / nedirbantis, nei galimybės diferencijuoti kalinius pagal lytį, įstatyme nėra numatyta, todėl toks diferencijavimas yra neteisėtas, be to, įstatyme nenumatyti kalinamų asmenų maitinimo skirtumai yra diskriminavimas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo tokį diskriminavimą siekiama pateisinti, yra nepagrįstas ir neteisėtas.

19. Pareiškėjo nuomone, teismų praktikoje dėl žalos atlyginimo, prašymas vien tik pripažinti teisės pažeidimo faktą, teismo negali būti priimamas nagrinėti, jei neprašoma pažeistos teisės gynimo priemonės, nes tiek Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnio nuostatos reikalauja, tiek Europos žmogaus teisių ir

pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 13 straipsnis garantuoja, teisę į efektyvią, t. y. realią, teisinės gynybos priemonę. Todėl vien tik teisės pažeidimo fakto konstatavimas, pareiškėjo teigimu, negali būti laikomas efektyvia teisinės gynybos priemone, negali turėti jokio pozityvaus poveikio, neatitinka restitutio in integrum principo. Pareiškėjas nurodo, kad dėl pirmosios instancijos teismo konstatuoto pažeidimo patyrė nepatogumų, stresą, nerimą, kurie yra kompensuotini pareiškėjo prašoma pinigine suma, todėl pirmosios instancijos teismo pozicija apsiriboti tik pažeidimo konstatavimo faktu yra nepagrįsta.

20. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kybartų PN, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą (b. l. 159–162).

21. Atsakovas nurodo, kad visa su skundu susijusi medžiaga, byloje esantys įrodymai pirmosios instancijos teismo buvo objektyviai ištirti ir įvertinti. Kadangi pareiškėjas siekė žalos atlyginimo, todėl privalėjo visas aplinkybes tinkamai įrodyti, tačiau jokių įrodymų, kuriuos būtų galima įvardinti objektyviais, nepateikė. Atsakovo nuomone, pareiškėjas rėmėsi abstrakčiais teiginiais ir nepagrindė bei konkrečiai neįvardino valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ir kilusių pasekmių. Pareiškėjo nurodyti neturtinės žalos atsiradimą sąlygoti galintys veiksniai neįrodė realaus neturtinės žalos atsiradimo ir egzistavimo fakto. Atsakovo teigimu, pareiškėjas pateikdamas apeliacinį skundą, nepateikė įrodymų, o tik abstrakčius teiginius. Be to, įvertinęs pareiškėjui padarytų pažeidimų pobūdį, trukmę ir mastą, atsakovas daro išvadą, kad nustatyti kalinimo sąlygų reikalavimų pažeidimai nesudarė prielaidų pareiškėjui patirti neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir būtų nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu.

22. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą (b. l. 163–164).

23. Kalėjimų departamento nuomone, pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, šiuos įrodymus vertino, laikydamasis ABTĮ nuostatų. Teismas vadovavosi ABTĮ 56 straipsniu ir priėmė sprendimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Pareiškėjas, pateiktame skunde, nenurodo aplinkybių, kurios pagrįstų, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos šios kategorijos bylose. Kalėjimų departamentas pažymėjo, kad visi pareiškėjo argumentai yra deklaratyvūs ir niekuo nepagrįsti. Šiuo atveju, nėra pagrindo pirmosios instancijos teismo sprendimą keisti remiantis pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais. Kalėjimų departamento nuomone, pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, materialinės teisės normas taikė teisingai, procesinės teisės normų nepažeidė, remdamasis teismų praktika priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.

24. Pareiškėjas papildomai pateiktuose atsikirtimuose nesutinka su atsakovo ir trečiojo asmens atsiliepimuose pateiktomis pozicijomis ir nurodo, kad šie atsiliepimai yra neteisėti, t. y. tik tuščiažodžiavimas, juose pateikti išvedžiojimai ir faktų iškraipymai (b. l. 171–172).

Teisėjų kolegija


IV.

25. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas teigė patyręs dėl neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, diskriminuojant jį tautiniu, religijos, lyties ir socialiniu pagrindais, nesupažindinant su teisės aktais, reglamentuojančiais nuteistųjų teises ir pareigas, atsakant į jo prašymą bei tyčia su pareiškėju bendraujant lietuvių kalba, kurios jis nemoka, neužtikrinant religinius įsitikinimus atitinkančio maitinimo bei kankinant badu, atlyginimo.

26. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, pripažino, kad Kybartų PN, atsakydami į pareiškėjo 2016 m. kovo 24 d. prašymą lietuvių kalba netinkamai taikė teisės aktų nuostatas, tačiau šioje byloje buvo pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiribota jo teisės gauti informaciją jo gimtąja ar suprantama kalba pažeidimo pripažinimu ir tai laikytina pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą. Kitus pareiškėjo argumentus

teismas atmetė. Pareiškėjas, nesutikdamas su teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą.27. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo

sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustačius sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama apeliacinio skundo ribų.

28. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl to, kad jis neįvertino visų bylos aplinkybių ir pateiktos medžiagos. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas įrodymų nepatikrino ir neišnagrinėjo, o rėmėsi pareigūnų melagingais teiginiais. Be to, pirmosios instancijos teismas, netinkamai rėmėsi ir taikė norminius aktus, kadangi tik įstatyme yra konkrečiai reglamentuotos pareiškėjo teisės gauti tinkamą, pareiškėjo religinius įsitikinimus atitinkantį maitinimą. Dėl neturtinės žalos atlyginimo būdo, pareiškėjas teigia, kad vien tik teisės pažeidimo fakto konstatavimas, negali būti laikomas efektyvia teisinės gynybos priemone.

29. Dėl įrodymų vertinimo teisėjų kolegija nurodo, jog ABTĮ 56 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 56 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi paminėtomis taisyklėmis, patikrinusi bylos medžiagą, įvertinusi aktualų teisinį reglamentavimą bei teismų praktiką, sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis dėl pareiškėjo skunde Regionų apygardos administraciniam teismui nurodytų aplinkybių.

30. Teisėjų kolegija nurodo, jog Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas 2016 m. kovo 24 d. pateikė prašymą Kybartų pataisos namų direktoriui, prašydamas skirti jam maitinimą pagal halal tradicijas ir prašė atsakymą pateikti raštu jo gimtąja kirgizų arba suprantama rusų kalba, tačiau Kybartų PN direktorius 2016 m. balandžio 12 d. raštu Nr. 7/1-489 į pareiškėjo prašymą atsakė lietuvių kalba. Pirmosios instancijos teismas vertindamas dėl suimtojo teisės gauti informaciją jam suprantama kalba pagrįstai rėmėsi jau suformuota praktika Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A858-1628/2014, nurodydamas, kad vadovaudamasis Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 13 straipsnio 1 dalimi, kuri iš esmės atitinka BVK 11 straipsnio l dalyje ir Taisyklių 4 punkte įtvirtintą normą dėl nuteistųjų asmenų teisės gauti informaciją suprantama kalba, suimtiesiems į jų prašymus dėl informacijos pateikimo turėtų būti atsakoma jų gimtąja kalba arba ta kalba, kurią jie supranta, jeigu tai yra susiję su informacija apie jų laikymo tardymo izoliatoriuose tvarka ir sąlygomis, teisėmis, pareigomis ir jiems taikomais draudimais. Taigi, pirmosios instancijos teismas įvertinęs byloje surinktus įrodymus, teisinį reglamentavimą, teismų praktiką, pagrįstai padarė išvadą, jog Kybartų PN, atsakydamas į pareiškėjo prašymą lietuvių kalba, netinkamai taikė teisės aktų nuostatas, tačiau šio pažeidimo nustatymas nesudarė pagrindo pirmosios instancijos teismui teigti, jog pareiškėjas pataisos įstaigoje būtų buvęs diskriminuojamas.

31. Teisėjų kolegija, vertindama dėl pareiškėjo patirtos neturtinės žalos atlyginimo būdo, pažymi, kad iš administracinių teismų praktikos matyti, jog asmens, kuris patyrė neturtinę žalą dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija.

32. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Taikant pažeidimo pripažinimą teismo sprendimu, kaip neturtinės žalos, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, atlyginimo būdą, remiamasi EŽTT praktika panašiose bylose. EŽTT, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr.,

pvz., EŽTT 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 7508/02); 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98)). Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, jog ne visais atvejais tam, kad būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); taip pat žr., 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

33. Teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamoje administracinėje byloje nustatytas faktines aplinkybes, kurios yra teisiškai reikšmingos sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo formos ir dydžio, nustatyto pažeidimo pobūdį (neužtikrinus teisės gauti atsakymą pareiškėjo gimtąja ar suprantama kalba), konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjui dėl nustatyto pažeidimo atsirado tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala, kuri atlyginama pinigais pagal CK 6.250 straipsnį. Tokių pasekmių nenurodo ir pats pareiškėjas, savo procesiniuose dokumentuose įvardindamas tik bendro pobūdžio, deklaratyvius teiginius, nepagrįstus jokiais įrodymais. Pareiškėjas patvirtino, kad atsakymas jam buvo išverstas kito kalinio ir netinkamo atsakymo pateikimas pareiškėjui galėjo sukelti tik nežymių trumpalaikių nepatogumų, nežymų teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, tačiau nesudaro pakankamo pagrindo spręsti dėl neturtinės žalos, vertintinos pinigine išraiška, pareiškėjui atlyginimo. Juo labiau, kad byloje nėra jokių įrodymų, jog dėl atsakymo pateikto lietuvių kalba pareiškėjui būtų kilę kokių nors reikšmingų pasekmių, be to, akivaizdu, kad tai neužkirto kelio ginti savo teises teisme. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, šiuo atveju pats teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais nepriteistinas.

34. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus 2019 m. birželio 18 d. pažyma Nr. (2.15) NTP-7-3691 „Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų“, kurioje nurodyta, kad valstybės naudai priteistina 329,92 Eur pareiškėjui suteiktos antrinės teisinės pagalbos suma.

35. Pagal ABTĮ 42 straipsnio 1 dalį, jeigu proceso šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, teismas savo iniciatyva, gavęs iš valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą organizuojančios institucijos duomenis apie apskaičiuotas teisinės pagalbos išlaidas, išsprendžia valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo valstybei klausimą, mutatis mutandis (su atitinkamais pakeitimais) taikydamas šio įstatymo 40 ir 41 straipsnių nuostatas, reglamentuojančias išlaidų atlyginimą.

36. Nagrinėjamu atveju U. A. apeliacinis skundas nebuvo patenkintas, todėl jam suteiktų antrinės teisinės pagalbos išlaidų suma negali būti atlyginama.

37. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.


n u t a r i a:

Pareiškėjo U. A. (U. A.) apeliacinį skundą atmesti.Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. kovo 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


ARTŪRAS DRIGOTAS

MILDA VAINIENĖ_______________________


Administracinė byla Nr. P-68-662/2019Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00404-2015-3Procesinio sprendimo kategorija 60.1(S)


NUTARTIS



teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Juntė“ direktoriaus J. V. prašymo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. AS-1385-525/2015 pagal uždarosios akcinės bendrovės „Juntė“ atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 22 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Juntė“ skundą atsakovui Panevėžio rajono savivaldybės administracijai dėl įpareigojimo atlikti veiksmus, priėmimo klausimą.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Juntė“ (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (prašymu) kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą, prašydamas pripažinti keleivių vežimo konkursą neteisėtu ir įpareigoti Panevėžio rajono savivaldybę išduoti UAB „Juntė“ leidimus vežti keleivius Ramygalos krypties maršrutais.

Panevėžio apygardos administracinis teismas 2015 m. spalio 22 d. nutartimi atsisakė priimti UAB „Juntė“ skundą Panevėžio rajono savivaldybės administracijai dėl pripažinimo keleivių vežimo konkursą neteisėtu ir įpareigojimo Panevėžio rajono savivaldybę išduoti UAB „Juntė“ leidimus vežti keleivius Ramygalos krypties maršrutais. Skundą atsisakyta priimti kaip nenagrinėtiną teismų administracinio proceso tvarka bei praleidus skundo (prašymo) padavimo terminą ir pareiškėjui neprašant jo atnaujinti. Remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 1 dalimi, 15 straipsniu, 5 straipsnio 1 dalimi, 22 straipsnio 1 dalimi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teismas vertino, jog pareiškėjas skunde nurodė, kad Panevėžio rajono savivaldybės administracija 2007 m. spalio 14 d. įsakymu Nr. A-881 paskelbė keleivių vežimo konkursą, kuris įvyko 2007 m. lapkričio 16 d. Pareiškėjas prašė konkursą pripažinti neteisėtu. Teismo vertinimu vieno ar kito akto ar veiksmo pripažinimas neteisėtu ar pažeidusiu pareiškėjo teises, pareiškėjui nesukeltų jokių teisinių pasekmių. Taip pat teismas konstatavo, kad pareiškėjas praleido terminą apskųsti Panevėžio rajono savivaldybės administracijos 2007 m. spalio 14 d. įsakymą Nr. A-881, bei konkurso rezultatus. Teismas atsisakė priimti ir išvestinį pareiškėjo reikalavimą dėl įpareigojimo.

Pareiškėjas UAB „Juntė“ atskirajame skunde Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašė panaikinti Panevėžio

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=b15bb3d098f411e9ae2e9d61b1f977b3

apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 22 d. nutartį ir grąžinti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš esmės. Pareiškėjas taip pat prašė skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka ir nustatyti, ar keleivių vežimo konkursas buvo teisėtas, ar neprieštaravo to meto teisės aktams, ar nepažeidė pareiškėjo šeimos interesų.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. gruodžio 16 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS-1385-525/2015 pareiškėjo atskirąjį skundą atmetė, o pirmosios instancijos teismo nutartį paliko nepakeistą. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad atsižvelgiant į pareiškėjo teismui suformuluotus reikalavimus, pagrindiniu laikytinas – pripažinti (Panevėžio rajono savivaldybės administracijos 2007 m. spalio 14 d. įsakymu Nr. A-881 paskelbtą keleivių vežimo) konkursą neteisėtu, tačiau, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas, skundą teismui pateikė 2015 m. spalio 14 d., t. y. praleidęs terminą skųsti Panevėžio rajono savivaldybės administracijos 2007 m. spalio 14 d. įsakymą Nr. A-881, bei konkurso, įvykusio 2007 m. lapkričio 16 d., rezultatus. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad teismui konstatavus, kad terminas skundui dėl konkurso neteisėtumo pateikti buvo praleistas ir pareiškėjui neprašius jo atnaujinti, remiantis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punktu, pagrįstai atsisakyta priimti šią skundo dalį. Teismui atsisakius priimti pagrindinį skundo reikalavimą, buvo atsisakyta priimti ir išvestinį – įpareigoti Panevėžio rajono savivaldybę išduoti UAB „Juntė“ leidimus vežti keleivius Ramygalos krypties maršrutais. Apeliacinės instancijos teismas pastebėjo, jog pirmojo skundo reikalavimo – pripažinti keleivių vežimo konkursą neteisėtu, patenkinimas pareiškėjui nesukeltų jokių teisinių pasekmių, tai galėtų būti tik teismo priimamo sprendimo motyvuojamos dalies aplinkybė, bet ne ginčo administraciniame teisme objektu. Administracinių teismų kompetencijai nepriskirtas nagrinėjimas prašymų, kuriais siekiama ne pažeistų teisių (interesų) apgynimo, o tam tikrų juridinę reikšmę turinčių aplinkybių ar faktų konstatavimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A14-261/2007, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 1(11), 2007).

Pareiškėjo UAB „Juntė“ atstovas direktorius J. V. 2019 m. birželio 7 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui padavė prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. AS-1385-525/2015, kuriame nurodo, kad būtina atnaujinti procesą šioje byloje, kadangi bylą nagrinėję teisėjai galimai suklydo arba buvo suklaidinti atsakovo teisininkės. Pareiškėjas teigia, kad teismai neteisingai nurodė, jog konkursas neturėjo teisinių pasekmių, kadangi prisidengus neteisėtu konkursu buvo sunaikinta 11 metų veikusi įmonė, o pareiškėjo šeima patyrė 500 000 litų nuostolių (negautų pajamų), prarado pajamų šaltinį.

Teisėjų kolegija pažymi, kad bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas ABTĮ IV dalies I skyriuje nustatytais pagrindais ir tvarka (ABTĮ 156 str. 1 d.). ABTĮ 161 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prašymo dėl proceso atnaujinimo priėmimo klausimą, taip pat priimtą nagrinėti prašymą dėl proceso atnaujinimo nagrinėja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininko sudaryta teisėjų kolegija. Nagrinėjant prašymo priėmimą, mutatis mutandis (su atitinkamais pakeitimais) vadovaujamasi šio įstatymo 33 straipsniu. Taip pat patikrinama, ar prašymas atitinka šio įstatymo 157, 158, 159 ir 160 straipsniuose nustatytus reikalavimus.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, pabrėždamas šios proceso stadijos (proceso atnaujinimo) išimtinumą, yra ne kartą konstatavęs, jog jis (išimtinumas) pasireiškia dviem aspektais: pirma, proceso atnaujinimas administracinėje byloje galimas tik esant ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje nustatytiems proceso atnaujinimo pagrindams, kurie siejami su jau po bylos išnagrinėjimo paaiškėjusiomis aplinkybėmis arba esminiais materialiosios ar proceso teisės normų pažeidimais; antra, proceso atnaujinimo stadijos taikymas galimas tik bylose, kurios užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi (žr., pvz., 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-71-624/2016, 2016 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-75-520/2016). Taigi proceso atnaujinimas ABTĮ 156 straipsnio 1 dalies prasme galimas tik bylose, kurios užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, t. y. tose, kuriose išspręsti materialiniai, o ne procesiniai reikalavimai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-51-525/2016; 2017 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-65-438/2017).

Nagrinėjamu atveju, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas prašomoje atnaujinti administracinėje byloje Nr. AS-1385-525/2015 paliko nepakeistą Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 22 d. nutartį, kuria buvo atsisakyta priimti pareiškėjo skundą. Šiuo atveju pareiškėjo siektas inicijuoti ginčas nebuvo nagrinėtas iš esmės, nes įsiteisėjusia teismo nutartimi pareiškėjo skundas nebuvo priimtas teisme. Taigi, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 16 d. nutartis nėra tas procesinis dokumentas, kuriuo užbaigiama byla ir dėl kurio gali būti paduodamas prašymas atnaujinti bylos procesą. Atsižvelgdama į tai, kad nagrinėjamu atveju nėra iškeltos ir užbaigtos administracinės bylos, teisėjų kolegija pažymi, kad minėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 16 d. nutartis negali būti proceso atnaujinimo objektu, t. y. klausimas dėl proceso atnaujinimo nagrinėjamoje situacijoje apskritai negali būti

sprendžiamas.Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad šiuo atveju nėra užbaigtos administracinės bylos ABTĮ 156 straipsnio 1 dalies prasme

ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 16 d. nutartis negali būti proceso atnaujinimo objektu, konstatuoja, jog klausimas dėl proceso atnaujinimo nagrinėjamoje situacijoje apskritai negali būti nagrinėjamas. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, atsisakytina priimti pareiškėjo prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. AS-1385-525/2015 (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1 punktu ir 161 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a:

Atsisakyti priimti uždarosios akcinės bendrovės „Juntė“ direktoriaus J. V. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. AS-1385-525/2015 pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Juntė“ atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 22 d. nutarties.



ARŪNAS DIRVONAS

MILDA VAINIENĖ_______________________


Administracinė byla Nr. AS-425-261/2019Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00876-2018-6Procesinio sprendimo kategorija 52.3(S)


NUTARTIS


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos O. K. atskirąjį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. balandžio 23 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos O. K. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kauno rajono savivaldybės administracija) dėl aktų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=e1d7dd8099bd11e9ae2e9d61b1f977b3

I.

Pareiškėja O. K. 2018 m. gegužės 7 d. kreipėsi į teismą skundu (b. l. 2–21), prašydama: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) Kauno rajono skyriaus 2017 m. gruodžio 15 d. raštą Nr. 7SD-8611-(14.7.104. (toliau – ir NŽT raštas); 2) panaikinti NŽT 2018 m. kovo 29 d. sprendimą Nr. 1T-6-(7.5) (toliau – ir NŽT sprendimas); 3) įpareigoti NŽT patvirtinti pareiškėjai suprojektuotą žemės sklypą Nr. 210, kurį pareiškėja pasirinko iš laisvo valstybinio žemės fondo Nr. 26.

Regionų apygardos administracinis teismas 2018 m. birželio 4 d. nutartimi bylą paskyrė nagrinėti teismo posėdyje 2018 m. rugsėjo 27 d.

2018 m. rugsėjo 25 d. Regionų apygardos administraciniame teisme gautas pareiškėjos patikslintas skundas (b. l. 69–83), kuriuo pareiškėja prašė: 1) atnaujinti terminą Kauno rajono savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) 2017 m. gruodžio 11 d. raštui „Dėl žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) nederinimo“ Nr. SD-2606; 2) panaikinti Administracijos 2017 m. gruodžio 11 d. raštą „Dėl žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), nederinimo“ Nr. SD-2606; 3) panaikinti NŽT Kauno rajono skyriaus 2017 m. gruodžio 15 d. raštą dėl žemės sklypo ((duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje) Nr. 7SD-8611-(14.7.104.); 4) panaikinti NŽT 2018 m. kovo 29 d. sprendimą „Dėl O. K. skundo“ Nr. lT-6-(7.5.); 5) įpareigoti Administraciją suderinti pareiškėjai O. K. suprojektuotą žemės sklypą Nr. 210, kurį pareiškėja pasirinko iš laisvos žemės fondo žemės ploto Nr. 26; 6) įpareigoti NŽT patvirtinti pareiškėjai O. K. suprojektuotą žemės sklypą Nr. 210, kurį pareiškėja pasirinko iš laisvos žemės fondo žemės ploto Nr. 26.

II.

Regionų apygardos administracinis teismas 2019 m. balandžio 23 d. nutartimi, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 100 straipsnio 1 dalies 12 punktu ir 101 straipsnio 1 dalies 7 punktu, bylos nagrinėjimą sustabdė iki bus išnagrinėta Regionų apygardos administracinio teismo administracinė byla Nr. I-119-644/2019, nagrinėjama apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme.

Teismas, remdamasis Lietuvos teismų informacinės sistemos „LITEKO“ duomenimis, nustatė, kad Regionų apygardos administracinis teismas 2019 m. vasario 12 d. išnagrinėjo administracinę bylą Nr. I-119-644/2019 (teisminio proceso Nr. 3-62-3-00736-2018-1), kurioje buvo ginčijamas analogiško pobūdžio administracinių aktų teisėtumas ir pagrįstumas iš esmės tapačiais teisiniais pagrindais (dėl asmenų lygiateisiškumo principo, teisėtų lūkesčių principo ir kitų pamatinių principų pažeidimo) ir panašiomis aplinkybėmis, skunduose keliami reikalavimai tam pačiai atsakovei ir šių bylų procesai vyksta dėl tų pačių teisinių santykių (dėl atsakovo atsisakymo tvirtinti ginčo teritoriją, motyvuojant tuo, kad tretysis suinteresuotas asmuo Kauno rajono savivaldybės administracija nederino žemės sklypų projektinių sprendinių plano, nes ši teritorija reikalinga visuomenės poreikiams), esant panašioms faktinėms aplinkybėmis.

Teismas pažymėjo, kad siekiant užtikrinti vienodą administracinių teismų teisės taikymo praktiką iš esmės analogiško pobūdžio ginčo bylose dėl tų pačių teisinių santykių teisinio vertinimo, bei siekiant nepažeisti teisinio tikrumo principo, vengiant kilusio ginčo dviprasmiško teisinio vertinimo, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, nagrinėjama byla sustabdytina iki bus išnagrinėta Regionų apygardos administracinio teismo administracinė byla Nr. I-119-644/2019, nagrinėjama apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme.

III.

Pareiškėja O. K. atskirajame skunde (b. l. 182–185) prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 23 d. nutartį.

Pareiškėja pažymi, kad administracinėje byloje Nr. I-119-644/2019 (teisminio proceso Nr. 3-62-3-00736-2018-1) dar nėra įsiteisėjusio teismo sprendimo, teismo precedentas joje dar nėra priimtas, todėl šiuo atžvilgiu minėta byla yra lygiavertė nagrinėjamai bylai, t. y. neturi pastarosios atžvilgiu pirmenybės. Pažymi, kad pareiškėja turi lygias teises varžytis su minėtos bylos pareiškėju dėl tinkamo teismo precedento suformavimo. Atkreipia dėmesį į tai, kad bylos baigtis ir teismo precedento priėmimas priklauso ir nuo to, kaip byloje dalyvaujantys asmenys sugeba pristatyti teismui savo teisinius argumentus ir

atskleisti teisiškai reikšmingus bylos aspektus. Pareiškėja nedalyvauja kitoje byloje ir jos teisės negali priklausyti nuo to, ar pareiškėjas kitoje byloje sugebės tinkamai įgyvendinti savo procesines teises. Pareiškėja turi savo argumentus dėl to, kad jos skundas yra tenkintinas, ir turi turėti galimybę juos pristatyti teismui.

Pareiškėja nurodo, kad aplinkybė, jog kita byla anksčiau pasiekė Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, nereiškia, kad ji būtų išnagrinėta anksčiau nei nagrinėjama byla, jei skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis dėl jos sustabdymo būtų panaikinta. Akcentuoja tai, kad nepanaikinus skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties, dėl bylos sustabdymo jos nagrinėjimas itin užsitęs, nors būtinybės tam nėra. Bylos užsitęsimas yra netoleruotinas dėl to, kad nuosavybės teisių atkūrimas pareiškėjai jau yra neprotingai ilgai užsitęsęs. Atsižvelgdama į tai, pareiškėja teigia, jog skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartimi yra pažeidžiama pareiškėjos teisė į sąžiningą (tinkamą) procesą, t. y. jos teisė į ginčo išnagrinėjimą per trumpiausią laikotarpį.

Pareiškėja akcentuoja, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra grindžiama ABTĮ 100 straipsnio 1 dalies 12 punktu, kuriame nustatyta, jog teismas sustabdo bylos nagrinėjimą šio įstatymo 128 straipsnio 4 dalyje nurodytu atveju. Pagal ABTĮ 128 straipsnio 4 dalį pradėjus modelinę bylą, kitų individualiųjų vienarūšių bylų, nurodytų šio įstatymo 127 straipsnio 1 dalyje, nagrinėjimas sustabdomas. Pareiškėja atkreipia dėmesį į tai, kad ABTĮ 128 straipsnio 1 dalyje yra numatyta, kad modelinį teismo procesą gali pradėti apygardos administracinio teismo pirmininkas teisėjo (teisėjų kolegijos) prašymu, priimdamas nutartį. Nagrinėjamu atveju bylą nagrinėjanti teisėjų kolegija nesikreipė į teismo pirmininką dėl modelinio proceso pradėjimo ir teismo pirmininkas nėra priėmęs nutarties šiuo klausimu. Atsižvelgiant į tai, kad modelinis procesas nėra pradėtas, byloje nėra ABTĮ 100 straipsnyje 1 dalyje 12 punkte numatyto bylos sustabdymo pagrindo. Pareiškėjos teigimu tai sudaro savarankišką pagrindą skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartį naikinti kaip neteisėtą ir nepagrįstą.

Teisėjų kolegija


IV.

Nagrinėjamos bylos dalykas – Regionų apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 23 d. nutarties, kuria teismas, vadovaudamasis ABTĮ 100 straipsnio 1 dalies 12 punktu ir 101 straipsnio 1 dalies 7 punktu, bylos nagrinėjimą sustabdė iki bus išnagrinėta Regionų apygardos administracinio teismo administracinė byla Nr. I-119-644/2019, nagrinėjama apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme, teisėtumas ir pagrįstumas.

Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo, visų pirma pažymi, kad ABTĮ 100 straipsnio 1 dalies 12 punkte ir 101 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatytas bylos sustabdymo pagrindas yra susijęs su modeliniu procesu. ABTĮ 100 straipsnio 1 dalies 12 punktas nustato, kad teismas sustabdo bylos nagrinėjimą šio įstatymo 128 straipsnio 4 dalyje nurodytu atveju. Pagal ABTĮ 128 straipsnio 4 dalį pradėjus modelinę bylą, kitų individualiųjų vienarūšių bylų, nurodytų šio įstatymo 127 straipsnio 1 dalyje, nagrinėjimas sustabdomas. Teismo nutartis sustabdyti individualiosios vienarūšės bylos nagrinėjimą gali būti skundžiama atskiruoju skundu tik tuo pagrindu, kad nagrinėjama byla neatitinka šio straipsnio 1 dalyje nustatytų kriterijų. ABTĮ 128 straipsnio 1 dalis nustato, kad modelinį teismo procesą gali pradėti apygardos administracinio teismo pirmininkas teisėjo (teisėjų kolegijos) prašymu, priimdamas nutartį. Vadovaujantis šio straipsnio nuostatomis, modelinis teismo procesas gali būti pradėtas ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme teisėjo (teisėjų kolegijos) prašymu, teismo pirmininkui priėmus nutartį. Nutartis pradėti arba atsisakyti pradėti modelinį procesą yra neskundžiama. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 128 straipsnio 4 dalį bylos nagrinėjimas sustabdomas tik tuo atveju, jei yra pradėtas modelinis procesas, tačiau nagrinėjamu atveju byloje nėra pateikta medžiaga apie modelinio proceso pradžią. Atsižvelgdama į anksčiau minėtą teisinį reguliavimą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė įstatymo nuostatas ir nepagrįstai sustabdė bylos nagrinėjimą.

Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, todėl neteisingai sustabdė bylos nagrinėjimą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos atskirasis skundas tenkinamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis panaikinama ir bylos nagrinėjimas iš esmės atnaujinamas.


n u t a r i a:

Pareiškėjos O. K. atskirąjį skundą tenkinti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 23 d. nutartį panaikinti ir atnaujinti bylos nagrinėjimą iš

esmės.Nutartis neskundžiama.



VESLAVA RUSKAN_______________________


Administracinė byla Nr. AS-437-261/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03494-2018-4Procesinio sprendimo kategorija 43.5.3(S)


NUTARTIS


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo R. J. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 6 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. J. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, (tretieji suinteresuoti asmenys –E. D., V. Ž.) dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

Vilniaus apygardos administraciniame teisme priimtas nagrinėti pareiškėjo R. J. skundas dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyriaus 2018 m. gegužės 23 d. sprendimo Nr. 48SK-1405-(14.48.111.) ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2018 m. gegužės 23 d. sprendimo Nr. 48S-222-(14.48.3.) panaikinimo dalyse dėl servituto nustatymo.

Pareiškėjas 2019 m. balandžio 29 d. pateikė patikslintą skundą (b. l. 83–85), kuriame suformulavo papildomą reikalavimą dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus skyriaus 2017 m. liepos 25 d. įsakymo Nr. 48VĮ-1368-(14.48.2.) (toliau – ir Įsakymas), dalyje dėl servitutinio kelio dydžio ir ribų projektinių sprendinių

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=e7c6447099bd11e9ae2e9d61b1f977b3

patvirtinimo sklype projektinis Nr. (duomenys neskelbtini), panaikinimo. Pareiškėjas taip pat prašė atnaujinti terminą skundui, šioje dalyje, paduoti.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. gegužės 6 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo R. J. patikslintą skundą.

Teismas pažymėjo, kad Įsakyme nurodyta, jog šis Įsakymas gali būti skundžiamas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) direktoriui Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 18 straipsnio ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos direktoriaus 2010 m. rugsėjo 7 d. įsakymu Nr. 1P-90 „Dėl išankstinio ginčų nagrinėjimo Nacionalinėje žemės tarnyboje prie Žemės ūkio ministerijos ne teismo tvarka taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Išankstinio ginčų nagrinėjimo Nacionalinėje žemės tarnyboje prie Žemės ūkio ministerijos ne teismo tvarka taisyklių (toliau – ir Taisyklės) nustatyta tvarka ir terminais.

Teismas nurodė, kad teisė kreiptis į teismą gali būti įgyvendinta tik įstatymų nustatyta tvarka, t. y. laikantis įstatymuose kreipimosi į teismą sąlygų. Viena iš tokių sąlygų – laikytis išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarkos, kuri yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 26 straipsnio 1 dalyje. Minėtoje normoje nustatytos tvarkos nesilaikymas yra pagrindas teismui atsisakyti priimti asmens skundą (ABTĮ 33 str. 2 d. 3 p.). Atsižvelgęs į tai, kad su patikslintu skundu nėra pateikta duomenų, jog pareiškėjas dėl Įsakymo teisėtumo būtų pasinaudojęs išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka, o atsakovas tuo pagrindu būtų priėmęs atitinkamą sprendimą, teismas pareiškėjo patikslintą skundą atsisakė priimti.

III.

Pareiškėjas atskirajame skunde (b. l. 90–91) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 6 d. nutartį ir skundo priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėjas nurodo, kad Taisyklėse nustatyta, jog NŽT direktoriui išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka gali būti skundžiami tik NŽT teritorinių skyrių veiksmai (neveikimas), kurie atlikti žemės sklypų formavimo ir privatizavimo proceso metu iki sprendimo privatizuoti žemės sklypą priėmimo. Nagrinėjamu atveju ginčas teisme prasidėjo po sprendimo privatizuoti žemės sklypą Nr. (duomenys neskelbtini) priėmimo, taip pat pareiškėjas nurodo, kad reikalavimas dėl Įsakymo panaikinimo nėra savarankiškas, o išvestinis iš reikalavimo panaikinti NŽT 2018 m. gegužės 21 d. sprendimo Nr. 48S-222-(14.48.3.) dėl nuosavybės teisių atkūrimo.

Pareiškėjo nuomone tai, jog ginčydamas Įsakymą jis kreipėsi į NŽT ikiteismine ginčų nagrinėjimo tvarka, nepaneigia jo teisės įstatymo nustatyta tvarka kreiptis tiesiogiai į teismą dėl savo teisių ir interesų apgynimo.

Teisėjų kolegija


IV.

Nagrinėjamos bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 6 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo atskirąjį skundą, teisėtumas ir pagrįstumas.

Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, jog teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 str. 1 d., ABTĮ 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.), tačiau ji nėra absoliuti.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas pateikė patikslintą skundą, kuriuo prašė panaikinti Įsakymą. Šiuo atveju pareiškėjas neginčija fakto, jog terminas paduoti skundui praleistas, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pareiškėjo patikslintą skundą atsisakė priimti tuo pagrindu, jog nebuvo pasinaudota išankstine ginčo nagrinėjimo tvarka, t. y.

ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu. Atsižvelgiant į tai, termino atnaujinimo klausimas šiuo atveju nenagrinėtinas.Teisėjų kolegija nurodo, kad ABTĮ 33 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtintas sąrašas aplinkybių, kurioms esant teismas

atsisako priimti skundą (prašymą). Skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis priimta vadovaujantis ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 3 punktu, kuriame numatyta, kad administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą, pareiškimą), jeigu pareiškėjas nesilaikė tai bylų kategorijai įstatymų nustatytos bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas pirminiame skunde prašė panaikinti NŽT Vilniaus rajono skyriaus 2018 m. gegužės 23 d. sprendimo Nr. 48SK-1405-(14.48.111.) ir NŽT 2018 m. gegužės 23 d. sprendimo Nr. 48S-222-(14.48.3.) dalis dėl servituto nustatymo, taip pat patikslintu skundu prašė panaikinti NŽT Vilniaus rajono skyriaus 2017 m. liepos 25 d. įsakymo Nr. 48VĮ-1368-(14.48.2.) dalį dėl servitutinio kelio dydžio ir ribų projektinių sprendinių patvirtinimo sklype (projektinis Nr. (duomenys neskelbtini)). Teisėjų kolegija nurodo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo reikalavimai panaikinti NŽT Vilniaus rajono skyriaus 2018 m. gegužės 23 d. sprendimo Nr. 48SK-1405-(14.48.111.) ir NŽT 2018 m. gegužės 23 d. sprendimo Nr. 48S-222-(14.48.3.) dalis dėl servituto nustatymo buvo priimti nagrinėti teisme. Atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjo patikslinto skundo reikalavimas panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyriaus 2017 m. liepos 25 d. įsakymo Nr. 48VĮ-1368-(14.48.2.) dalį dėl servitutinio kelio dydžio ir ribų projektinių sprendinių patvirtinimo sklype (projektinis Nr. (duomenys neskelbtini)) yra tiesiogiai susijęs su reikalavimais, pateiktais pirminiame skunde, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tuo atveju, kai vienas iš reikalavimų nagrinėtinas tiesiogiai teisme (šiuo atveju toks reikalavimas yra dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2018 m. gegužės 23 d. sprendimo Nr. 48S-222-(14.48.3.) dalies panaikinimo), kiti glaudžiai susiję reikalavimai taip pat nagrinėtini teisme (ABTĮ 19 straipsnio 1 dalis).

Teisėjų kolegija nurodo, kad 2019 m. birželio 19 d. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme gautas pareiškėjo raštas dėl informacijos pateikimo, tačiau rašte pateikta informacija nėra reikšminga nagrinėjant pareiškėjo atskirąjį skundą.

Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, todėl nepagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo patikslintą skundą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo atskirasis skundas tenkinamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis naikinama ir patikslinto skundo priėmimo klausimas grąžinamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.


n u t a r i a:

Pareiškėjo R. J. atskirąjį skundą tenkinti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 20 d. nutartį panaikinti ir pareiškėjo patikslinto skundo

priėmimo klausimą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.Nutartis neskundžiama.



VESLAVA RUSKAN_______________________


Administracinė byla Nr. AS-461-624/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01814-2019-9Procesinio sprendimo kategorija 43.10

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=ee73dcb099bd11e9ae2e9d61b1f977b3

(S)


NUTARTIS


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. K. (V. K.) atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 20 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Biopolis“, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritoriniam skyriui, Lietuvos Respublikos Valstybinei darbo inspekcijai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimo, raštų, taikos sutarties panaikinimo, darbo užmokesčio ir su juo susijusių išmokų bei neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Pareiškėjas V. K. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–9), prašydamas: 1) pripažinti atsakovo uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Biopolis“ 2019 m. balandžio 8 d. atsakymą nepagrįstu ir jį panaikinti; 2) pripažinti trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus Ginčų komisijos (toliau – ir Komisija) 2019 m. kovo 4 d. sprendimą, 2019 m. kovo 4 d. taikos sutartį, 2019 m. balandžio 9 d., 2019 m. balandžio 15 d. atsakymus nepagrįstais; 3) pripažinti trečiojo suinteresuoto asmens 2019 m. gegužės 9 d. Lietuvos Respublikos Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Inspekcija) atsakymą nepagrįstu ir jį panaikinti; 4) priteisti iš atsakovo UAB „Biopolis“ pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso normas priklausančius darbo užmokestį, delspinigius, dienpinigius, neturtinę žalą ir bylinėjimosi išlaidas.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas, nagrinėdamas pareiškėjo skundo priėmimo klausimą, 2019 m. gegužės 20 d. nutartimi nutarė: atsisakyti priimti pareiškėjo skundo dalį dėl Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyriaus Darbo ginčų komisijos 2019 m. kovo 4 d. sprendimo, 2019 m. kovo 4 d. taikos sutarties, 2019 m. balandžio 8 d. UAB „Biopolis“ paaiškinimo dėl informacijos pateikimo panaikinimo, taip pat dėl darbo užmokesčio, delspinigių ir dienpinigių, neturtinės žalos atlyginimo priteisimo iš atsakovo UAB „Biopolis“ kaip nenagrinėtinus Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nustatyta tvarka (nepriskirtinus administracinio teismo kompetencijai) (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.) ir paaiškinti pareiškėjui, kad tokio pobūdžio ginčai yra nagrinėjami bendrosios kompetencijos teisme; nustatęs, kad kita pareiškėjo skundo dalis neatitinka ABTĮ 24, 25 straipsniuose nustatytų reikalavimų, nustatyti terminą trūkumams pašalinti. Teismas, be kita ko, nurodė, kad: į bylą nėra pateiktas 2019 m. balandžio 15 d. atsakymas (raštas); pareiškėjas nepateikė duomenų ir įrodymų, kada jam buvo įteikti skundžiami atsakymai; nepateikti įrodymai apie sumokėtą žyminį mokestį; prašymas dėl atleidimo nuo žyminio mokesčio mokėjimo nėra motyvuotas.

III.

Nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 20 d. nutartimi, pareiškėjas pateikė atskirąjį skundą (b. l. 60–68).

Pareiškėjas nurodo, kad pateikė teismui visus dokumentus, kurių pagrindu jis turi būti atleistas nuo žyminio mokesčio mokėjimo

Kiti pareiškėjo atskirojo skundo argumentai yra susiję su jo atsakovams reiškiamų reikalavimų pagrindimu.

Teisėjų kolegija


IV.

Teisėjų kolegija, visų pirma, pažymi, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. gegužės 20 d. nutartimi dalį pareiškėjo skundo atsisakė priimti, o kitos jo dalies priėmimo klausimo išsprendimą atidėjo, nustatęs pareiškėjui terminą šios skundo dalies trūkumams pašalinti.

Pirmosios instancijos teismo (teisėjo) nutartį proceso šalys gali apskųsti atskiruoju skundu apeliacinės instancijos teismui: 1) šio įstatymo nustatytais atvejais; 2) kai teismo nutartis užkerta galimybę tolesnei bylos eigai (ABTĮ 152 str. 2 d.).

Kadangi ABTĮ nenustato, kad pirmosios instancijos teismo (teisėjo) nutartis nustatyti terminą skundo trūkumams pašalinti gali būti skundžiama atskiruoju skundu, tokia nutartis neužkerta galimybės tolesnei bylos eigai, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 20 d. nutarties dalis, kuria nustatytas terminas skundo trūkumams pašalinti, yra neskundžiama (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-115/2011) ir nėra nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme dalykas.

Pasisakant dėl kitos Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 20 d. nutarties dalies, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo skundo dalį, teisėtumo ir pagrįstumo, pažymėtina, kad pagal ABTĮ 3 straipsnio 1 dalį administracinis teismas sprendžia viešojo administravimo srities ginčus. Administraciniai teismai sprendžia administracines bylas dėl ginčų, kylančių iš administracinių teisinių santykių, kurie atsiranda inter alia (be kita ko) valstybės institucijoms atliekant viešąjį administravimą, ir nesprendžia bylų dėl ginčų, kylančių iš kitokių, ne administracinių, teisinių santykių.

Nagrinėjamu atveju, įvertinus pareiškėjo pateikto skundo turinį, yra akivaizdu, kad pareiškėjas ginčija privataus asmens (buvusio darbdavio) UAB „Biopolis“ veiksmus, susijusius su darbo santykių nutraukimu, taip pat prašo atlyginti žalą, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė dėl UAB „Biopolis“ neteisėtų veiksmų. Taigi, ginčas yra kilęs iš darbo teisinių santykių ir yra nagrinėtinas bendrosios kompetencijos teisme (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 1 str. 1 d., 22 str. 1 d.).

Dėl pareiškėjo reikalavimo panaikinti Komisijos 2019 m. kovo 4 d. sprendimą teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 231 straipsnio 4 dalį darbo ginčų komisijos sprendimas nėra apeliacijos ar sprendimo peržiūros dalykas.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, kuria išspręstas dalies pareiškėjo skundo priėmimo klausimas, nėra pagrindo, todėl skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas.


n u t a r i a :

Pareiškėjo V. K. (V. K.) atskirąjį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 20 d. nutarties dalį dėl atsisakymo priimti pareiškėjo V. K.

(V. K.) skundą dalį palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


ARŪNAS DIRVONAS

MILDA VAINIENĖ_______________________






Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovui Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas V. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su patikslintu skundu (b. l. 53–64), prašydamas: pripažinti Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – ir VKEKK, atsakovas) 2017 m. liepos 31 d. atsakymą (toliau – ir Raštas) Nr. R2-(VTGI)-2142 nepagrįstu ir neobjektyviu ir priteisti iš atsakovo VKEKK teismo išlaidas, susijusias su pareiškėjo patikslinto skundo nagrinėjimu. Pareiškėjas patikslintame skunde taip pat kėlė procesinio pobūdžio reikalavimus dėl papildomų dokumentų išreikalavimo ir pridėjimo prie bylos.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad jis 2017 m. gegužės 31 d. iš akcinės bendrovės (toliau – ir AB) „Vilniaus šilumos tinklai“ (toliau – ir Bendrovė) gavo sąskaitą Nr. 17GEGI711589 dėl 92,19 Eur skolos už karšto vandens tiekimą. Pareiškėjui buvo neaišku, iš kur atsirado ši skola, todėl manė, kad Bendrovė kito asmens skolą priskyrė pareiškėjui. Nesutikdamas su nurodyta skola, pareiškėjas kreipėsi į AB „Vilniaus šilumos tinklai“, tačiau Bendrovė negalėjo pateikti objektyvių dokumentų, patvirtinančių, kad yra arba buvo pasirašyta sutartis dėl karšto vandens tiekimo, o neturint dokumentų, iš pareiškėjo neturėtų būti reikalaujama sumokėti skolą.

3. Susiklosčius šioms aplinkybėms, pareiškėjas 2017 m. birželio 30 d. elektroniniu laišku, 2017 m. liepos 4 d. prašymu kreipėsi į VKEKK dėl viešojo administravimo subjekto (Vilniaus miesto savivaldybei priklausančios AB „Vilniaus šilumos tinklai“) nepagrįstos ir neteisėtos sąskaitos pateikimo pareiškėjui. Nors VKEKK, būdama valstybinio administravimo subjektas, 2017 m. liepos 31 d. rašte išnagrinėjo pareiškėjo prašymus dėl AB „Vilniaus šilumos tinklai“ pateiktos sąskaitos

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=f79bead099bd11e9ae2e9d61b1f977b3

pagrįstumo ir teisėtumo, tačiau prašymų aplinkybes ištyrė neobjektyviai, ginčijamo Rašto nemotyvavo. Anot pareiškėjo, Raštas priimtas pažeidžiant Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo III skirsnyje nustatytą administracinės procedūros vykdymo tvarką, pareiškėjui nebuvo suteikta teisė per 10 darbo dienų nuo skundo gavimo dienos pateikti pagal kompetenciją savo pasiūlymus dėl skundo sprendimo administracinę procedūrą pradėjusiam viešojo administravimo subjektui. Nagrinėjant pareiškėjo prašymą, taip pat nebuvo laikomasi Prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 (toliau – ir Taisyklės), nuostatų. VKEKK neįvertino kiekvieno įrodymo ir įrodymų viseto, nepadarė išvadų, ar pakanka duomenų konstatuoti tam tikrų faktų egzistavimą arba neegzistavimą, nenustatė, ar nėra esminių prieštaravimų, ar šalutiniai duomenys yra nuoseklūs, ar jie patvirtina pagrindinius duomenis. VKEKK nepagrįstai konstatavo, kad skola, nurodyta sąskaitoje, yra pagrįsta ir teisėta. VKEKK nevertino AB „Vilniaus šilumos tinklai“ pateiktų įrodymų, kad minėta Bendrovė neturi skolos kilimo dokumentų, ir nesidomėjo, ar yra sudaryta rašytinė sutartis dėl karšto vandens pirkimo.

4. Pareiškėjas, nesutikdamas su ginčijamu Raštu, 2017 m. rugpjūčio 7 d. kreipėsi į Vyriausiąją administracinių ginčų komisiją su skundu, tačiau Vyriausioji administracinių ginčų komisija 2017 m. rugpjūčio 7 d. sprendimu Nr. 2R-233(4R-411) nepagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundą kaip nežinybingą. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2010 m. pradžios iki šiol nėra sudaryta ir pasirašyta karšto vandens tiekimo sutartis buitiniam karšto vandens vartotojui. Dėl šių priežasčių, pareiškėjo teigimu, ginčijamas Raštas yra neobjektyvus ir nepagrįstas, todėl turi būti panaikintas.

5. Atsakovas Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 76–82) nurodė, kad su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

6. Atsakovas paaiškino, kad VKEKK 2017 m. liepos 4 d. gavo pareiškėjo 2017 m. birželio 30 d. prašymą dėl AB „Vilniaus šilumos tinklai“ 2017 m. gegužės 31 d. pateiktos sąskaitos Nr. 17GEG171589 pagrįstumo. Kadangi, pagal pareiškėjo rašte išdėstytas aplinkybes bei reikalavimus, šis raštas kvalifikuotas kaip prašymas Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 14 punkto prasme, pareiškėjo prašymas VKEKK buvo nagrinėjamas vadovaujantis Taisyklių nuostatomis. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas Raštą apskundė Vyriausiajai administracinių ginčų komisijai, kuri 2017 m. rugpjūčio 7 d. sprendimu atsisakė priimti minėtą pareiškėjo skundą kaip nežinybingą. Kadangi pareiškėjas pasirinko ikiteisminį ginčo nagrinėjimo būdą, atsakovo vertinimu, privalėjo jo laikytis, todėl pareiškėjas teisme galėjo prašyti panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos sprendimą, kuriuo atsisakyta priimti jo skundą, bei įpareigoti minėtą komisiją išnagrinėti pareiškėjo skundą dėl Rašto, tačiau negalėjo prašyti administracinio teismo panaikinti Raštą. Atsižvelgiant į tai, atsakovo teigimu, teismas turėtų nutraukti administracinę bylą kaip nepriskirtiną administracinių teismų kompetencijai.

7. Atsakovo vertinimu, pareiškėjo argumentai dėl ginčijamo Rašto neteisėtumo laikytini prielaidomis, kurios nėra grindžiamos jokiais konkrečiais įrodymais ir teisės aktų nuostatomis. VKEKK, nagrinėdama pareiškėjo kreipimąsi, įvertino visas nurodytas aplinkybes ir pateikė išsamius paaiškinimus pareiškėjo keliamais klausimais.

II.

8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. spalio 30 d. sprendimu pareiškėjo V. K. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

9. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas su 2017 m. birželio 30 d. kreipėsi į VKEKK, prašydamas išnagrinėti prašymą dėl AB „Vilniaus šilumos tinklai“ išrašytos sąskaitos Nr. 17GEG171589 92,19 Eur sumai pagrįstumo ir teisėtumo (b. l. 83). VKEKK 2017 m. liepos 31 d. raštu Nr. R2-(VTGI)-2142 atsakė į pareiškėjo 2017 m. birželio 30 d. prašymą (b. l. 85–88).

10. Teismas pažymėjo, kad byloje yra kilęs ginčas dėl Rašto pagrįstumo bei teisėtumo. Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Viešojo administravimo įstatymas (redakcija, galiojusi nuo 2016 m. lapkričio 10 d.), Taisyklės (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. rugsėjo 1 d.), taip pat Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymas (redakcija, galiojusi nuo 2014 m. liepos 1 d.).

11. Teismo vertinimu, su 2017 m. birželio 30 d. prašymu pareiškėjas kreipėsi dėl informacijos apie suteiktas paslaugas ir mokėtinas sumas už šilumą ir karštą vandenį gavimo iš Bendrovės bei dėl Bendrovės pateiktos sąskaitos Nr. 17GEG17994 už 2017 m. gegužės mėnesį suteiktas paslaugas teisėtumo ir pagrįstumo. Pareiškėjas iš esmės prašė suteikti informaciją dėl mokėjimo sąskaitoje nurodytos sumos ir įvertinti šio įsiskolinimo pagrįstumą. Todėl, teismo vertinimu, atsakovas pagrįstai

pareiškėjo raštą kvalifikavo kaip prašymą Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 14 punkto prasme.12. Teismas pažymėjo, kad asmens prašymas suteikti Viešojo administravimo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1–5

punktuose nustatytas administracines paslaugas nėra susijęs su asmens teisių pažeidimu, dėl to yra nagrinėjamas ne pagal administracinės procedūros taisykles, nustatytas Viešojo administravimo įstatymo 19–36 straipsniuose, bet pagal Taisykles (nagrinėjamai bylai aktuali Taisyklių redakcija, galiojusi nuo 2008 m. spalio 10 d. iki 2012 m. liepos 25 d.). Teismas vadovavosi Taisyklių 4 punktu ir pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju ginčijamas Raštas yra atsakymas į pareiškėjo 2017 m. birželio 30 d. prašymą, taigi toks atsakymas turi atitikti Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatyme bei Taisyklėse keliamus reikalavimus.

13. Vadovaudamasis Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 4 straipsniu, 13 straipsnio 1 dalimi, Taisyklių 47.2 punktu, teismas pažymėjo, kad byloje esanti rašytinė medžiaga patvirtina, jog pareiškėjas su 2017 m. birželio 30 d. prašymu kreipėsi į atsakovą dėl informacijos apie suteiktas paslaugas ir mokėtinas sumas už šilumą ir karštą vandenį gavimo iš AB „Vilniaus šilumos tinklai“ bei prašydamas įvertinti Bendrovės pareiškėjui pateiktos sąskaitos Nr. 17GEG171589 už 2017 m. gegužės mėnesį suteiktas paslaugas teisėtumą ir pagrįstumą. Atsakovas VKEKK, atsakydamas į pareiškėjo prašymą, ginčijamu Raštu atsakė į pareiškėjo keliamus klausimus. Iš ginčijamo Rašto turinio matyti, kad atsakovas analizavo pareiškėjo prašyme nurodytas aplinkybes, atsakydamas į pareiškėjo prašymą, atsakovas, pateikė informaciją, susijusią su šilumos ūkio nuomos sutarties nuostatomis, paaiškino, kad pasibaigus šilumos ūkio nuomos sutarčiai nuo 2017 m. kovo 30 d. šilumos ir karšto vandens tiekimo veiklą Vilniaus mieste vykdo AB „Vilniaus šilumos tinklai“, todėl šiuo pagrindu Bendrovė turi teisę reikalauti skolos sumokėjimo. Pareiškėjui ginčijamame Rašte pateikta detali informacija, kur galima rasti duomenis apie AB „Vilniaus šilumos tinklai“ suteiktas paslaugas ir mokėtinas sumas, be to, paaiškinta, kodėl susidarė mokėjimo sąskaitoje nurodyta suma. Taigi matyti, kad atsakovas pareiškėjo prašyme nurodytus klausimus analizavo, vertino esančią rašytinę medžiagą, pateikė visapusišką, išsamią bei tikslią informaciją. Teismas pažymėjo, kad iš ginčijamo Rašto turinio pareiškėjas galėjo suprasti, kodėl jo gauta mokėjimo sąskaita yra pagrįsta, taip pat kodėl sąskaitą siuntė būtent AB „Vilniaus šilumos tinklai“ ir kokiu pagrindu ši Bendrovė gali reikalauti nurodytos sumos sumokėjimo iš pareiškėjo. Todėl toks atsakovo pateiktas Raštas atitiko Taisyklių 4 punkte apibūdintą atsakymo sampratą bei jam keliamus turinio reikalavimus.

14. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad nustačius ginčijamo Rašto teisėtumą, likusieji pareiškėjo argumentai laikytini pertekliniais, neturinčiais juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl jų detaliau nedėstė ir neanalizavo.

15. Atsižvelgdamas į išdėstytą, teismas konstatavo, kad ginčijamas VKEKK 2017 m. liepos 31 d. raštas Nr. R2-(VTGI)-2142 yra pagrįstas bei teisėtas, priimtas tinkamai išanalizavus faktines bylos aplinkybes bei taikytinas teisės aktų nuostatas, todėl naikinti ši Raštą pareiškėjo išdėstytais ar kitais motyvais nėra teisinio pagrindo. Esant tokioms aplinkybėms, pareiškėjo skundas atmestas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 str. 1 d. 1 p.).

16. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamoje byloje sprendimas priimtas ne pareiškėjo naudai, pareiškėjo prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas netenkintas.

III.

17. Pareiškėjas V. K. (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą (b. l. 123–149), kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Taip pat prašo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliaciniame skunde pareiškėjas vadovaujasi tokiais pagrindiniais argumentais:

17.1. Pirmosios instancijos teismas priimtame sprendime nepasisakė dėl dalies apelianto argumentų ir į bylą pateiktos medžiagos, jos nevertino. Teismas vertino tik pirminį pareiškėjo skundą, tačiau nenagrinėjo 2017 m. rugpjūčio 29 d. patikslinto skundo, 2017 m. spalio 6 d. ir 2017 m. rugsėjo 7 d. vykdant teismo nutartis pateiktų rašytinių įrodymų. Nei teismas, nei atsakovas neišreikalavo pareiškėjo skolos kilimo dokumentų, nesiaiškino, ar buvo sudaryta sutartis su pareiškėju dėl karšto geriamojo vandens tiekimo. Nei atsiliepime, nei teismo sprendime nenurodytas skolos dydis, todėl neaišku, kodėl teismas vertino, kad skola yra teisėta ir pagrįsta. Atsakovas nesiaiškino nepagrįsto skolos susidarymo pagrindų ir dydžio. Atsakovas nevykdo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 24 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A-2681-822/2016, kuri turi teisinės reikšmės nustatant mokesčius už nepriskaitytą karšto vandens kainos dalį ir todėl yra susidariusi 580 Eur permoka, kurios Bendrovė nenori pripažinti. Iki šiol nėra parengti reikalingi teisės aktai ir su vartotojais

nėra sudarytos rašytinės sutartys dėl karšto vandens tiekimo. Teismas netinkamai vertino įrodymus, nebuvo aktyvus, neatsakė į kiekvieną pareiškėjo argumentą ir iškeltą klausimą, todėl pareiškėjas mano, jog teismo sprendimas yra nemotyvuotas.

17.2. Pareiškėjo VKEKK pateiktas prašymas turėjo būti nagrinėjamas Viešojo administravimo įstatymo III skirsnyje nustatyta administracinės procedūros tvarka. Pareiškėjas 2017 m. liepos 4 d. prašyme neprašė suteikti informacijos, o norėjo, kad būtų priimtas sprendimas. Atsakovas turėjo įgyvendinti Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatą, kad visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms ir garantuoti teisę apskųsti viešojo administravimo subjekto veiksmus, neveikimą ar priimtą sprendimą. Atsakovas privalėjo vadovautis Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintais principais. VKEKK negynė pareiškėjo, kaip buitinio vartotojo, teisių. Atsakymas į pareiškėjo prašymą turėjo būti pasirašytas VKEKK pirmininko. Be to, pareiškėjas nurodo, kad VKEKK nagrinėjo pareiškėjo pirminį skundą, o ne registruotą 2017 m. liepos 4 d. prašymą.

17.3. Pirmosios instancijos teismas neįvertino, kad VKEKK pateiktame atsiliepime nėra nurodyta rašto data ir pilnas registracijos numeris, atsiliepimas nepasirašytas. Taip pat nepasirašytas ir surašytas atbuline data VKEKK pirmininko 2017 m. liepos 25 d. įsakymas Nr. P3-253. Įsakymas dėl įgaliojimų suteikimo J. M. be datos ir be registracijos numerio. Todėl jais negalima remtis kaip rašytiniais dokumentais.

18. Atsakovas VKEKK pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 161–166), kuriame prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

19. Atsakovas pažymi, kad apeliantas apeliaciniame skunde dėsto tuos pačius argumentus, kurie išdėstyti skunde pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas nepagrindžia nė vieno iš bylos perdavimo nagrinėti pirmosios instancijos teismui pagrindų, taip pat nepateikia įrodymų, paneigiančių teismo sprendimo teisėtumą.

20. Atsakovas akcentuoja, kad VKEKK, įvertinusi pareiškėjo rašte išdėstytas aplinkybes bei reikalavimus, minėtą raštą kvalifikavo kaip prašymą Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 14 punkto prasme. Prašyme nebuvo keliamas reikalavimas šilumos energijos tiekėjo atžvilgiu, nebuvo prašoma išspręsti vartojimo ginčą tarp šilumos tiekėjo ir pareiškėjo, todėl prašymas neatitiko skundo ir prašymo nagrinėti ginčą sampratų. Prašymo nagrinėjimui administracinės procedūros taisyklės netaikomos. Atsakovas pažymi, kad, atsižvelgiant į tai, jog VKEKK byloje teiktas atsiliepimas yra elektroninis dokumentas, pasirašytas elektroniniu parašu, jo sudarymo datos ir registracijos VKEKK numeriai nenurodyti. Atsakovo byloje teiktų dokumentų nuorašuose parašai nenurodomi. VKEKK pirmininko 2017 m. liepos 25 d. įsakymo Nr. P3-253 nuorašas tinkamai patvirtintas pagal nustatytus reikalavimus, todėl laikytinas tinkamu įrodymu byloje.

21. Atsakovo vertinimu, teismas sprendime neprivalo pasisakyti dėl kiekvieno pareiškėjo ir kitų proceso dalyvių argumento. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, remdamasis teismo posėdyje ištirtų pagal įrodymų vertinimo taisykles įrodymų visuma, motyvuotai išsprendė skunde suformuluotus reikalavimus, aiškiai išdėstė argumentus dėl įrodymų, kuriais pagrindė savo išvadas, nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, visapusiškai išanalizavo į bylą pateiktus dokumentus, skundžiamą sprendimą pagrindė teisės normomis. Todėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentas, jog teismo sprendimas nemotyvuotas, nepagrįstas.

22. Nors apelianto argumentai dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 24 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A-2681-822/2016 nesusiję nei su teismo sprendimo, nei su atsakovo Rašto vertinimu, todėl neturėtų būti vertinami, skundžiamame Rašte buvo pateikti išsamūs paaiškinimai dėl faktinių ir teisinių aplinkybių ir pareiškėjui paaiškinta, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2681-822/2016 neturi teisinės reikšmės nustatant mokesčius už nepriskaitytą karšto vandens kainos dalį.

Teisėjų kolegija


IV.

23. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2017 m. liepos 31 d. atsakymo Nr. R2-(VTGI)-2142 teisėtumo ir pagrįstumo.

24. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

25. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, pirmiausiai pažymi, kad teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, jog suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Dėl to ABTĮ 134 straipsnyje yra išvardyti reikalavimai apeliaciniam skundui, kurių būtina laikytis kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą. ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai įtvirtinta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Atsižvelgusi į minėtą teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą apskundusiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog jis nesutinka su priimtu sprendimu, tačiau būtina aiškiai nurodyti ginčijamus klausimus, įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas bei nepagrįstumas. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Tai reiškia, jog apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendime (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013).

26. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas apeliaciniame skunde neišdėstė išsamių nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu, jo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis motyvų. Apeliaciniame skunde nurodyti tik deklaratyvūs argumentai, kad teismo sprendimas yra grindžiamas prieštaringais motyvais, dėstant tuos pačius argumentus bei faktines ginčo aplinkybes, jau nurodytas skunde pirmosios instancijos teismui. Taigi pareiškėjas apeliaciniame skunde, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, iš esmės nenurodo jokių įstatymų ir bylos faktinių aplinkybių, kuriomis grindžiamas teismo sprendimo neteisėtumas ir nepagrįstumas (ABTĮ 134 str. 2 d. 6 p.). Apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl pagrindinių pareiškėjo skundo argumentų, juos išanalizavo pakankamai detaliai, visapusiškai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė pagrįstas išvadas, o tikrindamas atsakovo Rašto teisėtumą dėl skunde nurodytų aplinkybių, atliko išsamų byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, t. y. ar byloje esantys duomenys patvirtina pareiškėjo nurodytų pažeidimų faktus.

27. Pažymėtina, jog teismo pareiga motyvuoti priimtą spendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Garcia Ruiz prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011). Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, išnagrinėjusi apeliacinio skundo teiginius ir byloje surinktus įrodymus, nenustatė aplinkybių, sudarančių pagrindą naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ar jį keisti, todėl, sutikdama su pirmosios instancijos teismo motyvais dėl ginčo esmės, šių motyvų nekartoja, o tik pasisako dėl apeliacinio skundo argumentų.

28. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi nutarties 9–13 punktuose išdėstytas pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes bei pateiktą jų teisinį vertinimą, sutinka su teismo padarytomis išvadomis, kad atsakovas analizavo pareiškėjo prašyme nurodytus klausimus, vertino esančią rašytinę medžiagą, o atsakydamas į pareiškėjo prašymą, atsakovas pateikė informaciją, susijusią su šilumos ūkio nuomos sutarties nuostatomis, paaiškino, kad pasibaigus šilumos ūkio nuomos sutarčiai, nuo 2017 m. kovo 30 d. šilumos ir karšto vandens tiekimo veiklą Vilniaus mieste vykdo AB „Vilniaus šilumos tinklai“, todėl šiuo pagrindu AB „Vilniaus šilumos tinklai“ ir turi teisę reikalauti skolos sumokėjimo. Pareiškėjui ginčijamame Rašte paaiškinta, kodėl susidarė mokėjimo sąskaitoje nurodyta suma, todėl toks atsakovo pateiktas ginčijamas 2017 m. liepos 31 d. raštas atitiko Taisyklių 4 punkte apibūdintą atsakymo sampratą bei jam keliamus turinio reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, iš ginčijamo Rašto turinio pareiškėjas galėjo suprasti, kodėl sąskaitą siuntė būtent AB „Vilniaus šilumos tinklai“ ir kokiu pagrindu ši Bendrovė gali reikalauti nurodytos

sumos sumokėjimo iš pareiškėjo, be to, kaip matyti, atsakovas, įvertinęs prašymo turinį, pateikė išsamius paaiškinimus dėl faktinių ir teisinių aplinkybių, susijusių su apsirūpinimo karštu vandeniu būdų pasirinkimu, taip pat paaiškinimus dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-435/2014 bei pareiškėjui pateiktos apmokėti karšto vandens kainos dalies. VKEKK taip pat pateikė paaiškinimus dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 24 d. nutarties įtakos pareiškėjui pateiktiems apmokėti mokėjimams ir Rašte paaiškino pareiškėjui, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2681-822/2016 neturi teisinės reikšmės nustatant mokesčius už nepriskaitytą karšto vandens kainos dalį.

29. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, kiti pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai dėl teisės aktų, reglamentuojančių su karšto vandens tiekimu susijusius santykius, stokos, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 24 d. nutarties Nr. A-2681-822/2016, kuria buvo panaikinti VKEKK 2010 m. gruodžio 15 d. nutarimas Nr. O3-317 „Dėl karšto vandens kainos dedamųjų UAB „Vilniaus energija“ ir 2010 m. gruodžio 15 d. nutarimas Nr. O3-316 „Dėl šilumos bazinės kainos dedamųjų uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus energija“, vykdymo nėra susiję su skundžiamo teismo sprendimo ir ginčijamo atsakovo Rašto teisėtumu ar pagrįstumu, todėl nevertintini.

30. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

31. Pareiškėjo prašymas priteisti jam turėtas bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, netenkinamas, nes nagrinėjamu atveju procesinis sprendimas priimtas ne pareiškėjo naudai, o vadovaujantis ABTĮ 40 straipsnio 1 dalimi, savo išlaidų atlyginimą iš kitos proceso šalies turi teisę gauti proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas.


n u t a r i a:

Pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


ARTŪRAS DRIGOTAS

MILDA VAINIENĖ_______________________


Administracinė byla Nr. eAS-384-662/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01352-2019-6Procesinio sprendimo kategorija 49(S)


NUTARTIS

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=ecde6fa099bd11e9ae2e9d61b1f977b3



teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo M. N. (M. N.) atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 10 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. N. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai, Lietuvos kariuomenės Karo prievolės ir komplektavimo tarnybai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

Pareiškėjas M. N. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti 2019 m. vasario 14 d. Lietuvos kariuomenės Karo prievolės ir komplektavimo tarnybos sprendimą neatidėti nuolatinės privalomosios pradinės karo tarnybos Nr. ATR-315, panaikinti 2019 m. kovo 15 d. Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro raštą Nr. 12-01-492 ir tenkinti pareiškėjo prašymą atidėti tarnybą; 2) išreikalauti iš Lietuvos kariuomenės Karo prievolės ir komplektavimo tarnybos pareiškėjo prašymą (su priedais) dėl tarnybos atidėjimo; 3) išreikalauti iš Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos pareiškėjo skundą ministrui (su priedais); 4) vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsniu, sustabdyti (iki bus išnagrinėta byla) 2019 m. vasario 14 d. Lietuvos kariuomenės Karo prievolės ir komplektavimo tarnybos sprendimo neatidėti nuolatinės privalomosios karo tarnybos Nr. ATRS-315 galiojimą.

Atsakovas Lietuvos kariuomenės Karo prievolės ir komplektavimo tarnyba atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. balandžio 10 d. nutartimi priėmė pareiškėjo skundą, tačiau netaikė reikalavimo užtikrinimo priemonės.

Pirmosios instancijos teismas prašymo netenkino, nes pareiškėjas, teigdamas, jog dėl sprendimo nestabdymo gali patirti didelių nuostolių, nepateikė pagrindžiančių įrodymų. Teismas taip pat nurodė, kad tokios reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas būtų neproporcingas.

III.

Pareiškėjas pateikė atskirąjį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 10 d. nutarties dalį dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės, tenkinti pareiškėjo prašymą ir sustabdyti (iki bus išnagrinėta ši byla) 2019 m. vasario 14 d. Lietuvos kariuomenės Karo prievolės ir komplektavimo tarnybos sprendimo neatidėti nuolatinės privalomosios karo tarnybos Nr. ATRS-315 galiojimą.

Pareiškėjas teigia, kad skunde nurodo, jog netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės jam būtų padaryta skunde nurodyta žala (ne nuostoliai, kaip nurodoma skundžiamoje nutartyje). Žala kyla, pareiškėjo tvirtinimu, ne tik jam asmeniškai, tačiau ir jo tėvams, darbdaviui, valstybei.

Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo argumentu, jog nepateikė įrodymų, pagrindžiančių teiginį, kad netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės kiltų žala, pareiškėjas paaiškina, jog jo skundas bei prašymai grindžiami įrodymais, išreikalautinais iš Lietuvos kariuomenės Karo prievolės ir komplektavimo tarnybos bei iš Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos, kurie įrodo skundo pagrįstumą bei prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę. Su skundu šie įrodymai, kaip teigia pareiškėjas, negalėjo būti pateikti, nes visi įrodymai buvo pateikti Lietuvos Respublikos krašto

apsaugos ministrui kartu su 2019 m. kovo 6 d. skundu dėl 2019 m. vasario 14 d. Lietuvos kariuomenės Karo prievolės ir komplektavimo tarnybos sprendimo neatidėti nuolatinės privalomosios karo tarnybos Nr. ATRS-315.

Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nenurodė, kuo pasireikštų neproporcingumas, jeigu būtų sustabdytas 2019 m. vasario 14 d. Lietuvos kariuomenės Karo prievolės ir komplektavimo tarnybos sprendimo neatidėti nuolatinės privalomosios pradinės karo tarnybos Nr. ATRS-315 galiojimas.

Atkreipia dėmesį, kad netaikant reikalavimo užtikrinimo priemonės – sustabdyti 2019 m. vasario 14 d. Lietuvos kariuomenės karo prievolės ir komplektavimo tarnybos sprendimo neatidėti nuolatinės privalomosios pradinės karo tarnybos Nr. ATRS-315 sprendimo galiojimo sustabdymo, šis sprendimas liktų galioti ir turėtų būti vykdomas, neatsižvelgiant į tai, kad jis apskųstas teismui ir teismas šiuo klausimu dar nėra pradėjęs nagrinėti pareiškėjo skundo ir priėmęs sprendimo. Atsižvelgiant į tai, vykdant sprendimą, kurio galiojimą prašoma sustabdyti, atsirastų skunde nurodyta žala pareiškėjui, jo tėvams, pareiškėjo darbdaviui ir valstybei. Teismui patenkinus pareiškėjo skundą dėl nurodytų sprendimo ir rašto, žala jau būtų padaryta iki teismui priimant sprendimą.

Atsakovas Lietuvos kariuomenės Karo prievolės ir komplektavimo tarnyba atsiliepime į pareiškėjo atskirąjį skundą prašo palikti pirmosios instancijos teismo nutartį nepakeistą.

Atsakovas paaiškina, kad pareiškėjas, prašydamas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, nenurodė jokių konkrečių įrodymais pagrįstų argumentų, kuriais vadovaujantis būtų galima teigti, jog netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės šiuo atveju būtų padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Atsakovo nuomone, pareiškėjo teiginiai, kad netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, atsirastų žala pareiškėjui, jo tėvams, darbdaviui ir valstybei, yra abstraktūs, deklaratyvūs, nepagrįsti konkrečiais įrodymais ir nepatvirtinantys būtinybės taikyti pareiškėjo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės.

Dėl pareiškėjo argumento, kad negalėjo pridėti įrodymų, kadangi visi įrodymai buvo pateikti Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministrui 2019 m. kovo 6 d. su skundu dėl 2019 m. vasario 14 d. Lietuvos kariuomenės Karo prievolės ir komplektavimo tarnybos sprendimo neatidėti nuolatinės privalomosios pradinės karo tarnybos Nr. ATRS-315, atsakovas nurodo, jog pareiškėjas su minėtu skundu Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministrui pateikė dokumentų nuorašus, vadinasi pareiškėjas turėjo ir galėjo pateikti visus įrodymus, pagrindžiančius jo prašymą, su skundu Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Taip pat, kaip nurodo atsakovas, pareiškėjas nesikreipė nei į Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministeriją, nei į Lietuvos kariuomenę su prašymu dėl pateiktų dokumentų kopijų išdavimo.

Atsakovas Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija atsiliepime į pareiškėjo atskirąjį skundą prašo pareiškėjo atskirąjį skundą atmesti ir palikti pirmosios instancijos teismo nutartį nepakeistą.

Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas atskirajame skunde nesukonkretina, kokia žala atsirastų netaikant reikalavimo užtikrinimo priemonės. Pareiškėjas pateiktuose teismui skunduose nenurodė įrodymais patvirtinančių argumentų, kurie galėtų pagrįsti, kad netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės būtų padaryta neatisitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.

Atsakovo nuomone, pareiškėjas savo prašymą iš esmės grindžia tik menama žala, t. y. tik galinčia pasireikšti ateityje. Pareiškėjo pateikti argumentai reikalavimo užtikrinimo priemonei pagrįsti yra paremti tik prielaidomis. Taip pat atkreipia dėmesį, kad Lietuvos Respublikos karo prievolės įstatymo 38 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog karo prievolininko skundo pateikimas nestabdo karo prievolę administruojančios krašto apsaugos sistemos institucijos sprendimo vykdymo.

Teisėjų kolegija


IV.

Nagrinėjamos bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 10 d. nutarties dalies, kuria atsisakyta taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, teisėtumas ir pagrįstumas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad pagal ABTĮ 70 straipsnio 1 dalį, teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti; reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir

nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala; jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: 1) draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; 2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3) ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; 4) kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės (ABTĮ 70 str. 3 d.).

Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS438-241/2013, 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-900-662/2016 ir kt.). Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-602/2010, 2016 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-986-520/2016).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, jog teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei yra prima facie (iš pirmo žvilgsnio) argumentų, kad skundžiamo administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016 ir kt.). Reikalavimo užtikrinimo priemonės yra tas teisinis mechanizmas, remiantis kuriuo, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms bei įvertinus visas reikšmingas aplinkybes ir interesus, galėtų būtų užkertamas kelias neatitaisomam asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimui atsirasti. Tačiau reikalavimo užtikrinimo priemonėmis kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-272/2012; 2013 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-101/2013).

Atkreiptinas dėmesys, jog būtent asmeniui, prašančiam reikalavimo užtikrinimo priemonės, kyla pareiga pateikti įrodymus, pagrindžiančius, kad tokių priemonių taikymas yra būtinas siekiant užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-801/2011). Pažymėtina ir tai, kad skundo reikalavimų užtikrinimo priemonių taikymo klausimo išsprendimas priklauso nuo kiekvienos konkrečios bylos medžiagos bei faktinės situacijos ir kiekvienoje byloje yra individualus.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas atskirajame skunde dėl prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę nurodo, kad nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, atsirastų žala pareiškėjui, jo tėvams, pareiškėjo darbdaviui ir valstybei. Įrodymų, kaip teigia pareiškėjas, negalėjo pridėti, nes visi įrodymai buvo pateikti Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministrui kartu su 2019 m. kovo 6 d. skundu dėl 2019 m. vasario 14 d. Lietuvos kariuomenės Karo prievolės ir komplektavimo tarnybos sprendimo neatidėti nuolatinės privalomosios karo tarnybos Nr. ATRS-315.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų, jog dėl sprendimo nestabdymo gali patirti didelių nuostolių (žalą). Pažymėtina, kad asmuo, prašantis taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-277/2008). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas tvirtina, kad vykdant sprendimą, kurio galiojimą prašoma sustabdyti, atsirastų skunde nurodyta žala pareiškėjui, jo tėvams, pareiškėjo darbdaviui ir valstybei. Taip pat teismui patenkinus pareiškėjo skundą dėl nurodyto sprendimo ir rašto, žala jau būtų padaryta iki teismui priimant sprendimą. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad aplinkybės, kuriomis pareiškėjas motyvuoja prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, nėra grindžiamos jokiais įrodymais, todėl vertintinos kaip pareiškėjo į ateitį nukreiptos prielaidos ir spėjimai, nesudarantys pakankamo pagrindo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-720/2011). Be to, net jeigu pareiškėjas ir patirtų žalą, jis galėtų įstatymų nustatyta tvarka reikalauti jos atlyginimo. Todėl toks pareiškėjo teiginys nesudaro pagrindo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės.

Teisėjų kolegija, apibendrindama tai, kas išdėstyta, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai taikė ir aiškino teisės normas, todėl atskirasis skundas netenkintinas ir pirmosios instancijos teismo nutarties dalis dėl atsisakymo

taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę paliktina nepakeista.


n u t a r i a:

Pareiškėjo M. N. (M. N.) atskirąjį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 10 d. nutartį palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


ARTŪRAS DRIGOTAS

MILDA VAINIENĖ_______________________




NUTARTIS


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Audriaus Bakavecko ir Ramūno Gadliausko (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo S. P. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 30 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. P. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas S. P. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2017 m. birželio 30 d. įsakymą Nr. AMP1-99 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento direktoriui S. P.“ (toliau – ir Įsakymas) ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. kovo 14 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, 2019 m. balandžio 25 d. pateikė Vilniaus

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=02fe589099be11e9ae2e9d61b1f977b3

apygardos administraciniam teismui apeliacinį skundą, kartu prašydamas atnaujinti dėl objektyvių priežasčių praleistą terminą apeliaciniam skundui pateikti.

Pareiškėjas nurodė, kad skundžiamas teismo sprendimas buvo išsiųstas į Aplinkos apsaugos departamento Kauno valdybą, adresu Rotušės g. 12, Kaunas, nors pareiškėjas nuo 2018 m. liepos 1 d. nurodytu adresu nebedirba. Skundžiamas sprendimas pareiškėjo darbo vietoje gautas 2019 m. kovo 21 d., o pareiškėjas susipažino su juo 2019 m. kovo 22 d. Pareiškėjas paaiškino, kad negalėjo laiku sužinoti apie skundžiamo sprendimo paskelbimą, nes nebuvo informuotas apie atnaujintos bylos nagrinėjimą teismo posėdyje ir taip pat nebuvo informuotas apie skundžiamo sprendimo paskelbimą, nes Aplinkos apsaugos departamento Kauno valdyba neįteikė ir nepersiuntė pareiškėjui gaunamų procesinių dokumentų. Byla 2017 m. gruodžio 12 d., kaip nurodė pareiškėjas, buvo sustabdyta ir atsižvelgiant į tai, kad advokato paslaugomis nesinaudojo, nesuprato ir nežinojo apie bylos atnaujinimą, todėl negalėjo tinkamai įgyvendinti savo procesinių teisių. Terminas apeliaciniam skundui pateikti buvo 2019 m. balandžio 15 d., todėl teigė, kad terminas praleistas neilgą laikotarpį.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. balandžio 30 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo S. P. 2019 m. balandžio 25 d. apeliacinį skundą.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tai, kad pareiškėjas S. P. yra valstybės tarnautojas, atlikęs ir/ar atliekantis vadovaujančias funkcijas, tikrai sužinojęs apie Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 14 d. sprendimą 2019 m. kovo 22 d., turėjęs advokatą nuo 2017 m. birželio 21 d., galėjo operatyviai imtis priemonių skųsti teismo sprendimą, jog apeliacinis skundas paduotas tik 2019 m. balandžio 27 d. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas nepateikė duomenų dėl kurių būti pagrindas atnaujinti terminą, sprendė, jog nėra teisinio pagrindo atnaujinti terminą apeliaciniam skundui paduoti. Atsižvelgdamas į tai ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 138 straipsnio 3 dalies 1 punktu, apeliacinį skundą atsisakė priimti.

III.

Pareiškėjas pateikė atskirąjį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 30 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – priimti apeliacinį skundą.

Pareiškėjas pabrėžia, kad skundžiamas sprendimas buvo išsiųstas į Aplinkos apsaugos departamento Kauno valdybą, adresu Rotušės g. 12, Kaunas, nors pareiškėjas nuo 2018 m. liepos 1 d. nurodytu adresu nebedirba. Su skundžiamu sprendimu pareiškėjas susipažino 2019 m. kovo 22 d.

Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, nesinaudojo advokato paslaugomis. Pareiškėjas nebuvo informuotas apie atnaujintos bylos nagrinėjimą teismo posėdyje ir skundžiamo sprendimo paskelbimo datą, nes Aplinkos apsaugos departamento Kauno valdyba neįteikė ir nepersiuntė pareiškėjui gaunamų procesinių dokumentų. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjas tvirtina, kad negalėjo laiku sužinoti apie skundžiamo sprendimo paskelbimą. Byla 2017 m. gruodžio 12 d. nutartimi buvo sustabdyta, todėl pareiškėjas nesuprato ir nežinojo apie bylos atnaujinimą bei negalėjo tinkamai įgyvendinti savo procesinių teisių. Pareiškėjas pažymėjo, jog sužinojęs apie skundžiamą sprendimą kreipėsi į advokatą ir pateikė apeliacinį skundą. Teikiant apeliacinį skundą, skundo pateikimo terminas buvo praleistas nežymiai.

Atsakovas pateikė atsiliepimą į atskirąjį skundą, kuriame prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 30 d. nutartį palikti nepakeistą, o atskirąjį skundą atmesti.

Atsakovas nesutinka su atskirojo skundo teiginiais, jog tai, kad pirmosios instancijos teismas 2019 m. kovo 14 d. sprendimą išsiuntė į Aplinkos apsaugos departamento Kauno valdybą, adresu Rotušės g. 12, Kaunas, yra objektyvi priežastis, pateisinant praleistą terminą apeliaciniam skundui pateikti. Atsakovas taip pat pažymėjo, kad vertinant pareiškėjo argumentus, susijusius su adreso pasikeitimo bylos nagrinėjimo metu, ABTĮ 76 straipsnio 1 dalis įpareigoja proceso dalyvius pranešti teismui apie savo adreso pasikeitimą bylos proceso metu, tačiau byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą, jog būtų patikslintas jo skundo pateikimo metu nurodytas adresas.

Atsakovo nuomone, pareiškėjo nurodytos termino apeliaciniam skundui pateikti praleidimo priežastys yra subjektyvios. Pareiškėjo nurodytos termino praleidimo priežastys apibūdina jo subjektyvių situacijų vertinimą bei apsisprendimą elgtis tam tikru būdu ir negali būti laikomos objektyviomis aplinkybėmis.

Teisėjų kolegija


IV.

Atskiruoju skundu skundžiama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 30 d. nutartis, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo S. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 14 d. sprendimo panaikinimo dėl to, kad jis paduotas praleidus nustatytą apeliacinio skundo padavimo terminą ir šis terminas neatnaujinamas (ABTĮ 138 str. 3 d. 1 p.).

ABTĮ 132 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apygardų administracinių teismų sprendimai, priimti nagrinėjant bylas pirmąja instancija, apeliacine tvarka per vieną mėnesį nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiami Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui. ABTĮ 132 straipsnio 2 dalis nustato, kad, praleidus terminą apeliaciniam skundui paduoti, apelianto prašymu apeliacinis arba pirmosios instancijos teismas, jeigu per jį paduodamas apeliacinis skundas, skundo padavimo terminą gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, jog terminas praleistas dėl svarbios priežasties. ABTĮ 138 straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatyta, kad apeliacinis skundas nepriimamas ir grąžinamas apeliantui, jeigu apeliacinis skundas paduotas praleidus nustatytą apeliacinio skundo padavimo terminą ir šis terminas neatnaujinamas.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pažymi, jog vertinant apeliacinio skundo padavimo termino praleidimo priežastis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuomonės, kad svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikytinos tik objektyvios, nuo asmens valios nepriklausiusios aplinkybės, kurios sutrukdė jam laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA858-85/2012; 2012 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA492-6/2012; 2013 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA602-15/2013 ir kt.). Teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos turi būti realizuojama laikantis procesiniuose įstatymuose nustatytos kreipimosi į teismą tvarkos, kurią įtvirtina ABTĮ nuostatos. Kadangi įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išimtiniais atvejais, jeigu termino praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006).

Termino atnaujinimas yra teismo teisė, bet ne pareiga. Teismo diskrecijai palikta spręsti, kokias priežastis pripažinti svarbiomis, kokias – nesvarbiomis, atsižvelgiant į faktines konkrečios bylos aplinkybes bei suformuotą teismų praktiką (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA858-53/2012; 2012 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje TA822-89/2012). Spręsdamas, ar termino skundui paduoti praleidimo priežastys yra svarbios, teismas vertina, ar minėtos aplinkybės galėjo užkirsti kelią asmeniui laiku ir tinkamai realizuoti šią teisę (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. AS6-601/2006, AS6-247/2006, AS6-208/2006).

Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad įstatymo nustatyti atskirų procesinių veiksmų atlikimo terminai įpareigoja teisminės gynybos siekiantį asmenį operatyviai reaguoti į savo teisių ar įstatymų saugomų interesų pažeidimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-31-756/2016).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas terminą apskųsti pirmosios instancijos teismo 2019 m. kovo 14 d. sprendimą praleido (apeliacinis skundas turėjo būti paduotas iki 2019 m. balandžio 15 d. įskaitytinai, tačiau apeliacinis skundas buvo paduotas tik 2019 m. balandžio 25 d.).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas 2017 m. rugpjūčio 1 d. Vilniaus apygardos administraciniam teismui nurodė, jog procesinius dokumentus siųstų paštu Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento direktoriui, adresu Rotušės a. 12, Kaunas (3 t., b. l. 5–6). ABTĮ 76 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad proceso dalyviai privalo pranešti teismui apie savo adreso, elektroninio pašto adreso, telefono, fakso numerių ar kitų elektroninių ryšių priemonių adresų pasikeitimą bylos proceso metu. Jeigu tokio pranešimo nėra, šaukimas siunčiamas paskutiniu teismui žinomu adresu (elektroninio pašto ar kitų elektroninių ryšių priemonių adresu) arba oficialiai deklaruotu gyvenamosios vietos adresu ar į buveinę ir laikomas įteiktu,

nors adresatas tuo adresu nebegyventų ar būtų pakeitęs savo buveinę (elektroninio pašto ar kitų elektroninių ryšių priemonių adresą). Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas teismo neinformavo apie tai, kad nuo 2018 m. liepos 1 d. nebedirba nurodytu adresu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai siuntė visą procesinę korespondenciją, tame tarpe ir 2019 m. kovo 14 d. teismo sprendimo kopiją, pareiškėjui S. P. jo nurodytu adresu Rotušės a. 12, Kaunas.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad buvusi pareiškėjo darbovietė operatyviai persiuntė gautą teismo sprendimo kopiją pareiškėjui į jo dabartinę darbovietę ir, kaip pripažįsta pats pareiškėjas, jis apie pirmosios instancijos teismo sprendimą sužinojo bei su jo turiniu susipažino 2019 m. kovo 22 d., t. y. likus 25 kalendorinėms dienoms iki termino apeliaciniam skundui paduoti pabaigos.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad pareiškėjas jau nuo 2017 m. birželio 21 d. yra sudaręs atstovavimo sutartį su advokatu D. Kenstavičiumi (9 t., b. l. 42) ir būtent šios sutarties pagrindu advokatas jam paruošė apeliacinį skundą, todėl 2019 m. kovo 22 d. sužinojęs apie Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 14 d. priimtą sprendimą, pareiškėjas galėjo operatyviai imtis priemonių skųsti teismo sprendimą. Net ir skaičiuojant apeliacinio skundo padavimo terminą nuo tos dienos, kai pareiškėjas susipažino su teismo sprendimu, jis vis tiek praleido tokio skundo padavimo terminą, kas rodo jo pakankamai aplaidų elgesį. Be to, pirmosios instancijos teismui 2017 m. gruodžio 12 d. priėmus nutartį sustabdyti administracinę bylą, kol įsiteisės baigiamasis procesinis sprendimas kitoje administracinėje byloje (8 t., b. l. 168–178), pareiškėjas, kaip valstybės tarnautojas, kuris atliko vadovaujančias funkcijas, turėjo domėtis administracinės bylos eiga ir informuoti teismą, kad visus procesinius dokumentus jam siųstų pasikeitusiu adresu.

Teisėjų kolegija, įvertinusi išdėstytas aplinkybes, daro išvadą, kad pareiškėjo nurodytos termino apeliaciniam skundui pateikti praleidimo priežastys yra subjektyvios. Pasirinkęs tokį savo teisių gynimo būdą, pareiškėjas privalo prisiimti ir iš jo kilusias neigiamas pasekmes. Pareiškėjo nurodytos termino praleidimo priežastys apibūdina jo subjektyvų situacijos vertinimą bei apsisprendimą elgtis tam tikru būdu ir negali būti laikomos objektyviomis aplinkybėmis.

Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 30 d. nutartis, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo apeliacinį skundą, yra teisėta ir pagrįsta, todėl skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas.


n u t a r i a:

Pareiškėjo S. P. atskirąjį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 30 d. nutartį palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI LAIMUTIS ALECHNAVIČIUS

AUDRIUS BAKAVECKAS

RAMŪNAS GADLIAUSKAS_______________________



https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=fd9eeb3099bd11e9ae2e9d61b1f977b3


NUTARTIS


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Julisa“ atskirąjį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. gegužės 6 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Julisa“ skundą atsakovui Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Raseinių skyriui dėl sprendimo panaikinimo ir kitų reikalavimų.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Julisa“ su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti 2019 m. kovo 18 d. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Raseinių skyriaus raštą Nr. 11SD-851-(14.11.104) (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Raseinių skyrių pakeisi valstybinės žemės nuomos sutartį pagal pareiškėjo prašymą.

II.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2019 m. gegužės 6 d. nutartimi pareiškėjo UAB „Julisa“ skundą atsisakė priimti, nes byla nepriskirtina tam teismui ir pasiūlė pareiškėjui kreiptis į Šiaulių apylinkės teismą.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ginčo esmę sudaro atitinkami klausimai, kurie susiję su valstybinės žemės nuoma. Valstybei nuosavybės teise priklausančios žemės nuomos santykiai, nepaisant nuomos subjektų teisinio statuso bei to, jog sutarties dalykas yra valstybinės žemės sklypas, yra reguliuojami privatinės teisės normų, todėl teismas sprendė, kad keliamas ginčas yra civilinio teisinio pobūdžio ir turi būti nagrinėjamas bendrosios kompetencijos teisme.

III.

Pareiškėjas UAB „Julisa“ pateikė atskirąjį skundą, prašydamas panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. gegužės 6 d. nutartį ir Sprendimą. Taip pat pareiškėjas prašo įpareigoti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Raseinių skyrių pakeisti valstybinės žemės nuomos sutartį pagal pareiškėjo UAB „Julisa“ prašymą.

Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo skundžiamoje nutartyje vadovaujasi tik Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 18 straipsnio 1 dalimi bei Specialiosios teisėjų kolegijų nutartimis. Pareiškėjo tvirtinimu, skundžiamoje nutartyje nurodytos Specialiosios teisėjų kolegijos nutartys ir skundžiamos nutarties turiniai yra skirtingi.

Pareiškėjas sutinka su Specialiosios teisėjų kolegijos nuomone, kad tuo atveju, kai bylos nagrinėjimo dalykas sietinas su mokesčių nepriemokomis, siekiama pakeisti institucijos ir subjekto teisnius santykius, dalyvaujama civilinio pobūdžio ginčuose tarp šalių, kai Nacionalinės žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos yra tik trečiasis suinteresuotas asmuo, visiškai pagrįstai priskiriama nagrinėti bendrosios kompetencijos teismas. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjas pažymi, jog administracinės bylos Nr. 1-5281-289/2019 nagrinėjami santykiai yra išskirtiniai dvišaliai pirminiai santykiai tarp viešojo

administravimo subjekto bei pareiškėjo, todėl turi būti nagrinėjami administraciniame teisme.

Teisėjų kolegija


IV.

Nagrinėjamos bylos dalykas – Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. gegužės 6 d. nutarties, kuria teismas atsisakė priimti skundą, ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu (byla nepriskirtina tam teismui), pagrįstumas ir teisėtumas.

ABTĮ 33 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtintas sąrašas aplinkybių, kurioms esant teismas atsisako priimti skundą (prašymą). Jei teismas prieš priimdamas skundą nustato esant bent vieną iš šių aplinkybių, motyvuota nutartimi privalo atsisakyti priimti skundą.

Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad skundas nenagrinėtinas ABTĮ nustatyta tvarka (ABTĮ 33 straipsnio 2dalies 2 punktas).

Iš skundžiamos nutarties turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti pareiškėjo skundą kaip nenagrinėtiną ABTĮ nustatyta tvarka nustatęs, kad skundžiamu Sprendimu yra atsisakoma patenkinti pareiškėjo prašymą, kuriuo prašoma pakeisti valstybinės žemės nuomos sutartį. Atsižvelgiant į tai, teismas vertino, kad pareiškėjo keliamas ginčas yra civilinio teisinio pobūdžio, todėl nagrinėtinas bendrosios kompetencijos teisme.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pagal teismų praktiką pagrindinis kriterijus, pagal kurį atribojama bendrosios kompetencijos teismo ir administracinio teismo kompetencija, yra teisinių santykių, iš kurių kyla ginčas, prigimtis, pobūdis. Pažymėtina, kad valstybė ir savivaldybės, kaip viešieji asmenys, per atitinkamas institucijas vykdo dvejopas funkcijas. Be atitinkamų valdžios, t. y. viešojo administravimo funkcijų, valstybė ir savivaldybės vykdo ūkinę-komercinę veiklą, dalyvauja civiliniuose teisiniuose santykiuose kaip civilinių teisinių santykių subjektai.

Specialioji teisėjų kolegija yra ne kartą nusprendusi, kad valstybei nuosavybės teise priklausančios žemės pardavimo ir nuomos santykiai, nepaisant pardavimo ar nuomos subjektų teisinio statuso bei to, jog sutarties dalykas yra valstybinės žemės sklypas, yra reguliuojami privatinės, bet ne viešosios teisės normų. Be teisės aktais priskirtų valdžios, t. y. viešojo administravimo funkcijų, valstybė ir savivaldybės dalyvauja ir civiliniuose teisiniuose santykiuose kaip lygiateisiai šių teisinių santykių subjektai įgyvendinantys atitinkamas turtines teises bei pareigas, susijusias su valstybei, kaip civilinės teisės subjektui, priklausančiu nekilnojamuoju turtu. Dalyvaudama šiuose santykiuose, valstybė ir savivaldybė atlieka veiksmus, kurie vertintini kaip juridiniai faktai, sukuriantys, pakeičiantys ar panaikinantys atitinkamas subjektines civilines teises ir pareigas. Taigi, viešojo administravimo institucijų veikla šioms institucijoms dalyvaujant civiliniuose teisiniuose santykiuose, nėra viešasis administravimas (Specialiosios teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 5 d. nutartis, priimta byloje R. K. v. Nacionalinė žemės tarnyba prie ŽŪM, 2012 m. spalio 11 d. nutartis, priimta byloje V. D. ir K. D. v. Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM Biržų žemėtvarkos skyrius). Pažymėtina, kad ginčas dėl valstybinės žemės nuomos yra civilinio teisinio pobūdžio.

Teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo vertinimu, kad pirmosios instancijos teismo nurodytos Specialiosios teisėjų kolegijos nutartimis nagrinėjamų santykių turinys yra visiškai skirtingas nei nurodytas skundžiamoje teismo nutartyje. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir aiškiai, vadovaudamasis aktualia teismų praktika, išaiškino pareiškėjui, kad ginčo esmę nagrinėjamu atveju sudaro atitinkami klausimai, kurie susiję su valstybinės žemės nuoma. Pirmosios instancijos teismas, apibendrindamas skundžiamoje nutartyje nurodytas Specialiosios teisėjų kolegijos nutartis, pagrįstai padarė išvadą, kad valstybei nuosavybės teise priklausančios žemės nuomos santykiai, nepaisant nuomos subjektų teisinio statuso bei to, jog sutarties dalykas yra valstybinės žemės sklypas, yra reguliuojami privatinės teisės normų, todėl keliamas ginčas yra civilinio teisinio pobūdžio ir turi būti nagrinėjamas bendrosios kompetencijos teisme.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. gegužės 6 d. nutartis paliekama nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas.


n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Julisa“ atskirąjį skundą atmesti.Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. balandžio 6 d. nutartį palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


VESLAVA RUSKAN

ARŪNAS SUTKEVIČIUS_______________________


Administracinė byla Nr. eAS-429-415/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01552-2019-8Procesinio sprendimo kategorija 43.8.2(S)


NUTARTIS



teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų D. B. ir D. J. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 6 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjų D. B. ir D. J. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos (tretieji suinteresuoti asmenys – uždaroji akcinė bendrovė „Lukieva“ ir L. B.) dėl išvados panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjai D. J. ir D. B. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydami: 1) panaikinti atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) 2018 m. gegužės 10 d. išvadą Nr. 1LS-76-(10.5.) (toliau – ir Išvada); 2) paskirti pareiškėjams nuosavybės teise priklausančių 21,84 ha bendro ploto žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), Kupiškio r. sav., 12,1000 ha bendro ploto žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), Kupiškio r. sav., ribų, kurias atliekant kadastrinius matavimus nustatė ir pažymėjo uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Lukieva“, ekspertizę, pavedant ją atlikti teismo paskirtam nepriklausomam ekspertui (ekspertams). Prašoma ekspertizė būtina tam, kad pagal faktinę situaciją, esamus riboženklius, kartografinę medžiagą ir Alizavos

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=0165b73099be11e9ae2e9d61b1f977b3

kadastrinės vietovės žemės reformos projektą būtų nustatytos pareiškėjų bei kitų gretimų žemės sklypų teisingos ribos; 3) įpareigoti atsakovą pateikti teismui visus su šiuo ginču susijusius, turimus dokumentus, įskaitant (bet neapsiribojant) ir žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), ribų parodymo ir jų paženklinimo vietoje aktą; 4) priteisti iš atsakovo pareiškėjo naudai visas jų turėtas šioje administracinėje byloje bylinėjimosi išlaidas, patvirtintas teismui pateiktais dokumentais, kuriuos pareiškėjai pateiks bylos nagrinėjimo eigoje.

Pareiškėjai pažymėjo, kad atsakovas Išvadą, kitus su ja susijusius reikšmingus dokumentus, įskaitant ir Faktinių duomenų patikrinimo vietoje aktą (atsakovo pateiktas teismui tik 2019 m. balandžio 12 d. į pareiškėjo D. J. administracinę bylą Nr. eI-1943-535/2019), taip pat Įsakymą dėl Komisijos sudarymo bei pareiškėjų kaimyninių žemės sklypų pirminius suformavimo dokumentus (t. y. ribų parodymo ir jų vietoje paženklinimo aktų) pareiškėjams pateikė tik tada, kai buvo įpareigotas įvykdyti teismo įpareigojimą pateikti į minėtą administracinę bylą nurodytus dokumentus.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. gegužės 6 d. nutartimi netenkino pareiškėjų prašymo atnaujinti terminą skundui dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2018 m. gegužės 10 d. išvados Nr. 1LS-76-(10.5) paduoti ir atsisakė priimti pareiškėjų skundą.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjų skundas teismui pateiktas 2019 m. balandžio 23 d., o skundžiama Išvada surašyta 2018 m. gegužės 10 d., t. y. skundas teismui paduotas beveik po metų. Iš pareiškėjų prie skundo pridėto NŽT 2018 m. gegužės 21 d. rašto Nr. 1SS-999-(7.5.) „Dėl skundo, pareiškimo ir kreipimosi nagrinėjimo“, adresuoto abiem pareiškėjams ir dar keletui adresatų, teismas nustatė, kad šiuo raštu pareiškėjams buvo pranešta, jog NŽT direktoriaus 2018 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. 1P-127-(1.3.) „Dėl komisijos D. B., P. I. V., A. A. ir D. J. prašyme keliamiems klausimams nagrinėti sudarymo“ sudarė Komisiją (toliau – Komisija), kuriai pavedė išnagrinėti 2018 m. sausio 15 d. kreipimesi keliamus klausimus dėl žemės sklypų (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini)) ribų teisingumo ir valstybinės žemės sklypo suformavimo teisėtumo, kuri šiuo klausimu 2018 m. gegužės 10 d. priėmė Išvadą.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad Išvados turinys su visomis Komisijos išvadomis ir pasiūlymais iš esmės atkartotas (perrašytas) NŽT 2018 m. gegužės 21 d. rašte Nr. 1SS-993-(7.5). Atsižvelgiant į tai, darė išvadą, kad apie esminius Išvados turinį sudarančius elementus, t. y. apie aktą priėmusią instituciją, priėmimo datą, aktu nustatomas teises ar pareigas pareiškėjams tapo žinoma ne vėliau kaip gavus minėtą NŽT 2018 m. gegužės 21 raštą Nr. 1SS-993-(7.5). Be to, apie tai, kad yra priimta Išvada pareiškėjams pakartota NŽT 2018 m. lapkričio 8 d. rašte Nr. 1SS-2272-(7.5.) „Dėl skundų nagrinėjimo“ (adresuotas D. J.) ir 2018 m. lapkričio 12 d. rašte Nr. 1SS-227-9-(7.5.) „Dėl skundo nagrinėjimo“ (adresuotas D. B.). Abiejuose minėtuose raštuose dar kartą atkartota tai, ką Išvadoje pasiūlė Komisija.

Teismas vertino, kad pareiškėjų skunde nurodytos priežastys nėra laikomos objektyviomis ir nuo pareiškėjų valios nepriklausančios, todėl nėra pagrindo atnaujinti daugiau nei vienuolikos mėnesiu praleistą skundo dėl Išvados padavimo terminą. Pareiškėjų skunde dėstomos aplinkybės, kad pareiškėjai tik užvedę kitą administracinę bylą susipažino su skunde nurodytų žemės sklypų paženklinimo-parodymo aktais, planais, abrisais nesudaro pagrindo praleistą terminą atnaujinti, nes pareiškėjų skundu ginčijami ne minėti aktai, planai ar abrisai.

III.

Pareiškėjas pateikė atskirąjį skundą, kuriame prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 6 d. nutartį, kuria atsisakyta priimti pareiškėjų skundą dėl atsakovo NŽT dėl Išvados panaikinimo ir ekspertizės paskyrimo, panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – pareiškėjų skundą priimti pilna apimtimi.

Pareiškėjai atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismo priimtoje skundžiamoje nutartyje faktinės aplinkybės išdėstytos kitaip nei pareiškėjų skunde. Atsižvelgdami į tai, pareiškėjai paaiškina, jog savo skunde nurodė, jog Išvadą atsakovas administraciniam teismui pateikė tik į administracines bylas Nr. eI-1943-535/2019 (užvesta pagal pareiškėjo D. J. skundą) ir Nr. eI-1986-821/2019 (užvesta pagal pareiškėjo D. B. skundą) kartu su kitais priedais prie atsiliepimų į pareiškėjų skundus. Susipažinę su atsakovo pateiktais nurodytose administracinėse bylose atsiliepimais bei prie jų pridėtais dokumentais, pareiškėjai kreipėsi į teismą, prašydami išreikalauti iš atsakovo ir prijungti prie administracinės bylos

pareiškėjų išvardytus svarbius dokumentus. Atsakovas, vykdydamas teismo nurodymą, 2019 m. balandžio mėnesį į administracinę bylą Nr. eI-1943-535/2019 pateikė administraciniam teismui prie pareiškėjų valdomų žemės sklypų esančių kaimyninių sklypų abrisus, planus, ribų parodymo ir jų paženklinimo aktus, 2019 m. balandžio 12 d. pateikė administraciniam teismui Faktinių duomenų patikrinimo vietoje aktą, parengtą 2018 m. kovo 27 d., kuris sudarė pagrindą Išvadai priimti.

Pareiškėjai paaiškina, kad gavę NŽT 2018 m. gegužės 21 d. raštą Nr. 1SS-993-(7.5) ir susipažinę su jos turiniu, 2018 m. vasarą surašė NŽT motyvuotus skundus, tačiau NŽT atsakė tik 2018 m. lapkričio 8 d. ir pakartotinai išdėstė visus prieš tai įvykusius faktus, kurie pareiškėjams jau buvo žinomi. Pareiškėjai taip pat pažymi, kad tik susipažinę su Išvados tekstu turėjo galimybę nustatyti, jog net ir procedūrinių reikalavimų atžvilgiu Išvada yra absoliučiai negaliojanti. Be to, pareiškėjai tik gavę reikšmingus dokumentus (skunde nurodytų visų žemės sklypų ribų paženklinimo ir parodymo aktus, abrisus ir kitus pirminius planus) turėjo galimybę nustatyti ir įsitikinti, ar Išvada, kurios pagrindu vėliau buvo parengti ir pateikti NŽT atsakymai, yra teisinga, pagrįsta bei teisėta (ar yra priešingai), nes be minėtų reikšmingų dokumentų tokios analizės ir vertinimo atlikti buvo neįmanoma.

Pareiškėjai taip pat pateikė prašymą dėl patirtų bylinėjimosi išlaidų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:IV.

Pareiškėjai atskiruoju skundu skundžia Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 6 d. nutartį, kurioje pareiškėjų skundą atsisakyta priimti kaip paduotą praleidus nustatytą terminą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 2 dalies 9 punktas).

Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, jog teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 str. 1 d., ABTĮ 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.), tačiau ji nėra absoliuti. Teisė kreiptis į teismą yra neatsiejama nuo asmens pareigos padaryti tai pagal įstatymų nustatytas taisykles, inter alia (tarp jų, įskaitant) laikantis įstatymo numatytų skundų padavimo teismui terminų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-1381-525/2015, 2016 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-17-492/2016).

Pagal ABTĮ 29 straipsnio 1 dalį, jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas, pareiškimas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo teisės akto paskelbimo arba individualaus teisės akto ar pranešimo apie veiksmą (atsisakymą atlikti veiksmus) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. Tuo atveju, kai administracinis aktas neprivalėjo būti asmeniškai įteiktas asmeniui arba dėl tam tikrų priežasčių nebuvo jam įteiktas, tokį aktą suinteresuotas asmuo gali skųsti per vieną mėnesį nuo sužinojimo apie šio akto priėmimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS39-421/2008; 2010 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-204/2010; 2017 m. rugpjūčio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-637-552/2017).

Iš bylos medžiagos matyti, kad 2018 m. gegužės 21 d. raštu Nr. 1-SS-993-(7.5) yra informuojama, jog Komisija 2018 m. gegužės 10 d. parengė išvadą Nr. 1LS-76-(10.5) „Dėl žemės sklypų (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini)) ribų teisingumo ir valstybinės žemės sklypo suformavimo teisėtumo“ ir nurodė Komisijos atlikto tyrimo rezultatus, pateiktus Išvadoje. NŽT 2018 m. gegužės 21 d. rašte Nr. 1SS-993-(7.5) taip pat pažymėjo, kad D. J. 2018 m. sausio 19 d. skunde keliami tie patys klausiami kaip ir pareiškėjų 2018 m. sausio 15 d. kreipimesi. Minėtame rašte atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad D. J. 2018 m. kovo 17 d. pareiškimu kreipėsi į NŽT dėl negauto atsakymo į 2018 m. sausio 19 d. skundą, tačiau naujų argumentų dėl keliamų klausimų nepateikė, todėl NŽT, atsakydami į D. J. 2018 m. sausio 19 d. skundą ir 2018 m. kovo 17 d. pareiškimą, rėmėsi Išvadoje pateikta informacija. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog apie esminius Išvados turinį sudarančius elementus, t. y. apie aktą priėmusią instituciją, priėmimo datą, aktu nustatomas teises ar pareigas pareiškėjams tapo žinoma ne vėliau kaip gavus NŽĮ 2018 m. gegužės 21 d. raštą Nr. 1SS-993-(7.5). Taip pat sutiktina su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad pareiškėjai skundu

ginčija ne žemės sklypų ribų paženklinimo ir parodymo aktus, abrisus ir pirminius planus, todėl nėra pagrindo atnaujinti praleistą terminą.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį atsisakyti priimti pareiškėjų skundą, kurios keisti ar naikinti atskirajame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo. Todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 6 d. nutartis paliekama nepakeista, o pareiškėjų atskirasis skundas atmetamas.

Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjų atskirasis skundas netenkinamas ir paliekama galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 6 d. nutartis, kuria atsisakyta priimti pareiškėjų skundą, teisėjų kolegija nepasisako dėl pareiškėjų prašymo atlyginti patirtas bylinėjimosi išlaidas.


n u t a r i a:

Pareiškėjų D. B. ir D. J. atskirąjį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 6 d. nutartį palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


VESLAVA RUSKAN



Administracinė byla Nr. A-1835-662-2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04195-2017-2Procesinio sprendimo kategorijos 25.7; 25.8(S)





teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. P. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. P. K. skundą atsakovui Valstybiniam studijų fondui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=d4aab43098f411e9ae2e9d61b1f977b3

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas G. P. K. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Valstybinio studijų fondo (toliau – ir VSF) 2017 m. lapkričio 22 d. sprendimą Nr. R2-327 „Dėl atleidimo nuo lėšų grąžinimo“ (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti VSF išnagrinėti pareiškėjo prašymą iš naujo.

2. Nurodė, kad Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (toliau – ir Akademija) rektoriaus 2014 m. rugpjūčio 29 d. įsakymu buvo pašalintas iš studentų sąrašų iš valstybės finansuojamos studijų vietos dėl nepažangumo. Norėdamas studijas tęsti kitoje aukštojoje mokykloje – Kauno Vytauto Didžiojo universitete, kreipėsi į VSF dėl paskolos studijoms finansuoti, tačiau vietoje atsakymo dėl paramos gavo 2014 m. spalio 16 d. įspėjimą dėl lėšų, skirtų studijų kainai valstybės finansuojamose studijų vietose apmokėti, arba jų dalies grąžinimo į valstybės biudžetą. Pareiškėjas į įspėjimą reagavo kaip į paskatinimą atitaisyti savo klaidas, studijų nenutraukiant, o tęsiant jas toliau, bet tik jau už savo lėšas. Akademijos rektoriaus 2015 m. rugsėjo 3 d. įsakymu buvo vėl priimtas į Akademiją, tą pačią studijų programą, ne kartoti kursą, o tęsti, t. y. į 4-ą kursą. Studijų programą baigė su puikiu įvertinimu ir iš karto įstojo į Akademijos magistro studijas valstybės finansuojamą studijų vietą. Pareiškėjo nuomone, studijų baigimas laikytinas aplinkybių pasikeitimu, dėl kurio jis VSF sprendimu turėjo būti atleistas nuo lėšų grąžinimo.

3. Pareiškėjas 2017 m. balandžio 11 d. kreipėsi į VSF direktorių, prašydamas atšaukti 2014 m. spalio 16 d. įspėjimą bei norėdamas gauti oficialų raštą, 2017 m. birželio 10 d. kreipėsi į VSF dar kartą. 2017 m. spalio 23 d. pareiškėjas pakartotinai kreipėsi į VSF, kuris priėmė skundžiamą Sprendimą, kuriuo neatleido pareiškėjo nuo lėšų grąžinimo. Pareiškėjo teigimu, VSF, priimdamas skundžiamą Sprendimą, ignoravo faktines aplinkybes, netinkamai, šališkai interpretavo Įstatymo ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1228 (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. spalio 19 d. nutarimo Nr. 1228 redakcija) patvirtinto Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšų, skirtų studijų kainai valstybės finansuojamose studijų vietose apmokėti, arba jų dalies grąžinimo į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą tvarkos aprašas (toliau – ir Tvarkos aprašas) nuostatas, valstybės vardu vykdė nepagrįstus ir protingumo kriterijams prieštaraujančius sprendimus, vilkino atsakymų į klausimus parengimą ir nepateikė išsamios teisinės informacijos.

4. Pareiškėjas 2018 m. kovo 13 d. pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad VSF atsiliepime nepagrįstai nurodė, kad jis buvo pašalintas iš studentų sąrašų. Teigė, jog pareiškėjas buvo pašalintas tik iš valstybės finansuojamos vietos, apie Akademijos rektoriaus 2014 m. rugpjūčio 29 d. įsakymą Nr. 281, kuriuo jis neva išbrauktas iš studentų sąrašo, pareiškėjas net nebuvo informuotas, todėl VSF pozicija, kad vėliau pareiškėjo sudarytos sutartys turi būti vertinamos kaip su ankstesne 2011 m. liepos 29 d. sutartimi neturinti nieko bendra, neatitinka protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų, yra nelogiška, prieštaraujanti Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatoms.

5. Atsakovas VSF (toliau – ir atsakovas) atsiliepime į pareiškėjo skundą teismo prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.6. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas ir Lietuvos muzikos ir teatro akademija 2011 m. liepos 29 d. sudarė studento,

studijuojančio valstybės finansuojamoje vietoje, sutartį Nr. VF-235 (toliau – ir Studijų sutartis), kuria pareiškėjas buvo priimtas į Atlikimo meno, violončelės, nuolatinių studijų valstybės finansuojamą studijų vietą. Akademijos rektoriaus 2014 m. rugpjūčio 29 d. įsakymu Nr. 281SĮ pareiškėjas, būdamas 3-iame kurse, buvo išbrauktas iš studentų sąrašų dėl nepažangumo, turėdamas 4 akademines skolas. Būtent dėl šios priežasties, pareiškėjui atsirado prievolė grąžinti lėšas už studijas.

7. Nurodė, jog Akademija 2014 m. rugsėjo 25 d. raštu Nr. DS-689 informavo VSF apie pareiškėjo pašalinimą iš aukštosios mokyklos, todėl VSF 2014 m. spalio 16 d. įspėjime Nr. SG-292 nurodė pareiškėjui, kad per trejus metus nuo įspėjimo išsiuntimo jis privalo grąžinti 1 129,52 Eur į valstybės biudžetą. Pareiškėjas nei iki 2017 m. spalio 16 d., nei iki šiol nėra įvykdęs prievolės, todėl pagrįstai yra skaičiuojami delspinigiai už laiku neįvykdytą prievolę. Pažymėjo, kad nei Įstatymo nuostatos, nei Tvarkos aprašo nuostatos nenumato, kad prievolė grąžinti lėšas išnyksta asmeniui, studijavusiam valstybės finansuojamoje vietoje ir nutraukusiam studijas ar pašalintam iš aukštosios mokyklos, vėliau baigus valstybės nefinansuojamas studijas. Prievolė grąžinti lėšas yra savarankiška, ji kyla iš įstatymo ir konkrečios asmens sudarytos valstybės finansuojamų studijų sutarties. Tarp pareiškėjo ir Akademijos sudarytos sutarties 6 punkte įtvirtinta pareiga grąžinti lėšas, baigus teisinius santykius su aukštąja mokykla. Aplinkybės, dėl kurių pareiškėjui atsirado prievolė grąžinti lėšas už studijas, nėra pasikeitusios ar išnykusios, pagrindai atleisti pareiškėją nuo lėšų grąžinimo, neegzistuoja, todėl prievolė grąžinti lėšas yra ir privalo būti vykdoma. Atkreipė dėmesį, kad VSF 2014 m. spalio 16 d. įspėjimas atitiko visus Tvarkos

apraše nustatytus reikalavimus.

II.

8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. kovo 27 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.9. Teismas nustatė, kad 2011 m. liepos 29 d. buvo sudaryta Studijų sutartis (b. l. 34–35), pagal kurią pareiškėjas priimtas

į Atlikimo meno, violončelės (612W31001) studijų programos B1 kursą. Studijų sutarties 11 punkte nustatyta, kad sutartis gali būti nutraukta Akademijos nustatyta tvarka pašalinus pareiškėją, jeigu jis grubiai pažeidžia Akademijos statutą bei vidaus tvarką reglamentuojančius teisės aktus, nevykdo studijų programos reikalavimų. Studijų sutarties 12.2 papunktyje nurodyta, kad sutartis pasibaigia Studijų sutarties 11 punkte nustatytais atvejais.

10. Akademijos rektorius 2014 m. rugpjūčio 29 d. įsakymu Nr. 281 SĮ „Dėl išbraukimo iš studentų sąrašų“ (b. l. 36) išbraukė iš Akademijos studentų sąrašų Atlikimo meno programos bakalauro studijų III kurso studentą (šiuo atveju pareiškėją), kuris po skolų perlaikymo turėjo 4 akademines skolas.

11. Akademija kreipėsi į VSF 2014 m. rugsėjo 9 d. raštu „Dėl duomenų pateikimo valstybiniam studijų fondui“ (b. l. 37), kuriuo informavo, kad pareiškėjas nuo 2014 m. rugpjūčio 29 d. pašalintas iš valstybės finansuojamos studijų vietos dėl nepažangumo (b. l. 38).

12. Gavęs pranešimą apie pareiškėjo pašalinimą iš Akademijos nuo 2014 m. rugpjūčio 29 d., VSF 2014 m. spalio 16 d. įspėjimu Nr. SG2-292 „Dėl lėšų, skirtų studijų kainai valstybės finansuojamose studijų vietose apmokėti, arba jų dalies grąžinimo į valstybės biudžetą“ (toliau – ir Įspėjimas) (b. l. 3–4) įspėjo pareiškėją apie tai, kad vadovaujantis Tvarkos aprašo 9 punktu, jis per 3 metus nuo šio įspėjimo išsiuntimo iš VSF dienos, t. y. iki 2017 m. spalio 16 d. privalo grąžinti VSF valstybės biudžeto lėšas, skirtas studijų kainai valstybės finansuojamose studijų vietose apmokėti, t. y. pareiškėjas per nurodytą laikotarpį turi grąžinti 3 900,00 Lt (1 129,52 Eur). Įspėjime taip pat nurodyta, kad jeigu pareiškėjas atitinka bent vieną Tvarkos aprašo 6 punkte nurodytą kriterijų, dėl kurio VSF atleidžia nuo lėšų grąžinimo, turi informuoti VSF apie tai iki įspėjime nurodyto lėšų grąžinimo termino pabaigos ir atsiųsti tai pagrindžiančius dokumentus, arba informuoti, jeigu studijas nutraukė savo noru per pirmųjų studijų metų pirmąjį semestrą.

13. Pareiškėjas, gavęs nurodytą įspėjimą, 2017 m. balandžio 11 d. prašymu (b. l. 5) kreipėsi į VSF, prašydamas atšaukti įspėjimą pasikeitus aplinkybėms. Prašyme pareiškėjas nurodė, kad studijų programą baigė 2016 m., įgijo muzikos bakalauro kvalifikacinį laipsnį, už studijų baigiamąjį kursą sumokėjo pats, todėl žalos valstybei nepadarė.

14. 2017 m. birželio 27 d. gavęs pareiškėjo prašymą, VSF priėmė 2017 m. liepos 19 d. raštą Nr. R2-152 „Dėl atleidimo nuo lėšų grąžinimo“ (b. l. 6–7), kuriuo netenkino pareiškėjo prašymo, t. y. atsisakė atleisti pareiškėją nuo lėšų grąžinimo ir priminė prievolę grąžinti lėšas įvykdyti iki 2017 m. spalio 16 d. Rašte, be kita ko, nurodyta, kad VSF, gavęs pareiškėjo prašymą, kreipėsi į Akademiją 2017 m. liepos 3 d. raštu Nr. A2-33 „Dėl G. P. K. studijų nutraukimo aplinkybių patikslinimo“ (b. l. 42), kuriuo prašė patikslinti ar pareiškėjui taikytinas kuris nors atleidimo nuo lėšų grąžinimo punktas. Akademija atsakymą pateikė 2017 m. liepos 7 d. raštu „Dėl G. P. K. studijų nutraukimo aplinkybių patikslinimo“ (b. l. 21), kuriame nurodė, kad nors pareiškėjas 2015 m. buvo priimtas į bakalauro studijų 4 kursą studijuoti klausytojo statusu mokant pilną kainą, 2016 m. vasario 12 d. jam buvo leista studijuoti valstybės nefinansuojamoje vietoje mokant pilną kainą, visgi 2014 m. jis buvo išbrauktas iš valstybės finansuojamos studijų vietos dėl nepažangumo, atleidimo pagrindo nėra, todėl turi grąžinti lėšas už buvusį studijų laikotarpį valstybės finansuojamoje vietoje.

15. Nesutikdamas su tokiu VSF atsakymu, pareiškėjas kreipėsi į VSF su 2017 m. spalio 23 d. raštu „Dėl atleidimo nuo lėšų grąžinimo“ (b. l. 18–20), kuriuo pakartotinai prašė atšaukti įspėjimą pasikeitus aplinkybėms. Prašyme pareiškėjas nurodė, kad: neprašė atleisti nuo lėšų grąžinimo, o prašė atšaukti įspėjimą; pašalinimas iš aukštosios mokyklos ir pašalinimas iš valstybės finansuojamos vietos yra ne tas pats; Įstatyme nėra nurodyta, kad asmuo turi grąžinti lėšas už buvusį laikotarpį; jo atžvilgiu negali būti taikomas Tvarkos aprašo 6 punktas, kadangi jame kalbama tik apie tuos asmenis, kurie pašalinami arba savo noru pasitraukia iš studijų ir jų nebaigia, priešingai nei jis pats, kuris baigė studijų programas ir įgijo atitinkamą kvalifikaciją.

16. Išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą, VSF priėmė skundžiamą Sprendimą (b. l. 11–12), kuriuo pareiškėjo prašymo netenkino. Sprendime nurodyta, kad prievolei grąžinti lėšas atsirasti pagal Tvarkos aprašą reikalingos dvi sąlygos: 1) asmens studijavimas valstybės finansuojamoje vietoje ir 2) valstybės finansuojamų studijų nutraukimas ar pašalinimas iš aukštosios mokyklos faktas. Akademija informavo, kad 2011 m. rugpjūčio 1 d. pareiškėjas buvo priimtas į valstybės finansuojamą

studijų vietą ir, studijuodamas valstybės finansuojamoje vietoje, 2014 m. rugpjūčio 29 d. buvo pašalintas iš aukštosios mokyklos (išbrauktas iš studentų sąrašų). Pareiškėjo atveju egzistavo abi nurodytos sąlygos prievolei grąžinti lėšas atsirasti. Sprendime taip pat nurodyta, kad aptarti faktai, susiję su pareiškėjo prievolės grąžinti lėšas atsiradimu, nėra paneigti ar nuginčyti teismine tvarka, todėl prievolė grąžinti lėšas pareiškėjo atžvilgiu yra galiojanti ir turi būti vykdoma. Sprendime taip pat atsakyta ir į kitas pareiškėjo prašyme pateiktas pastabas.

17. Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 77 straipsnio (iki redakcijos, įsigaliojusios nuo 2017 m. sausio 1 d. – 70 straipsnis), 14 dalyje nustatyta, kad valstybės finansuojamose studijų vietose studijavę asmenys ir asmenys, gavę studijų stipendiją (įsigaliojo nuo 2017 m. sausio 1 d.), pašalinti iš mokslo ir studijų institucijos arba nutraukę studijas, Vyriausybės nustatytais atvejais ir tvarka privalo į valstybės biudžetą grąžinti studijų kainai valstybės finansuojamose studijų vietose apmokėti skirtas lėšas arba jų dalį. Tvarkos aprašo 4 punkte nustatyti atvejai, kuomet valstybės biudžeto lėšos, skirtos studijų kainai valstybės finansuojamose studijų vietose apmokėti, arba jų dalis grąžinamos į valstybės biudžetą. Tvarkos aprašo 6 punkte nustatyti atvejai, kada 4 punkto reikalavimus atitinkantis asmuo yra atleidžiamas nuo prievolės grąžinti lėšas. Tvarkos aprašo 7 punkte nustatyta, kad aukštoji mokykla per 20 darbo dienų nuo naujo semestro pradžios pateikia VSF Tvarkos aprašo 4 punkte nurodytų asmenų, kurie nutraukė studijas ar buvo pašalinti per praėjusį semestrą, sąrašą. VSF per 30 dienų nuo šio sąrašo gavimo kiekvienam sąraše nurodytam asmeniui išsiunčia įspėjimą, kad asmuo per 3 metus nuo įspėjimo išsiuntimo dienos privalo grąžinti visą sumą arba dalimis į įspėjime nurodytą VSF sąskaitą (Tvarkos aprašo 9 punktas). Be to, nurodyta, kad kai VSF Tvarkos aprašo 9 punkte nustatyta tvarka išsiunčia įspėjimą, laikoma, kad asmuo yra tinkamai informuotas apie kainos dydį ir grąžinimo tvarką.

18. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo teiginys, jog VSF jį skatino atitaisyti savo klaidas, studijų nenutraukiant, o tęsiant jas toliau, bet tik jau už savo lėšas, todėl jis nevykdė Įspėjime nurodyto nurodymo, o siekė tęsti mokslus, pagrįstas abstrakčiomis aplinkybėmis ir subjektyviomis pareiškėjo prielaidomis, kurios neturi teisinės reikšmės nagrinėjamos administracinės bylos kontekste, todėl nevertinamas.

19. Teismas vertino, jog nenuginčyta, kad pareiškėjas nuo 2014 m. rugpjūčio 29 d. buvo pašalintas iš valstybės finansuojamos studijų vietos dėl nepažangumo ir su juo buvo nutraukta Studijų sutartis. Todėl akivaizdu, kad pareiškėjas atitinka Įstatymo 77 straipsnio 14 dalies ir Tvarkos aprašo 4 punkto kriterijus. Pareiškėjo argumentus, kad jis nebuvo informuotas apie jo išbraukimą iš studentų sąrašų, teismas vertino kritiškai, nurodė, kad pareiškėjas nepagrindė šio fakto jokiais rašytiniais įrodymais. Be to, nepateikė VSF jokių dokumentų, patvirtinančių, kad egzistuoja nors vienas atleidimo nuo prievolės grąžinti lėšas pagrindas, įtvirtintas Tvarkos aprašo 6 punkte. Pareiškėjo nurodomos aplinkybės (2014 m. rugsėjo 15 d. sudaryta nauja studijų sutartis Nr. NBM-14-1542 (b. l. 96–97) su Vytauto Didžiojo universitetu, pagal kurią jis priimtas į pirmosios studijų pakopos nuolatinės formos valstybės biudžeto nefinansuojamas Muzikos akademijos Atlikimo meno (violončelės) programos 4 kurso studijas; jo ir Akademijos sudaryta 2015 m. rugsėjo 3 d. klausytojo studijų sutartis Nr. K003 (b. l. 79–81, 82–83); jo ir Akademijos sudaryta nauja 2016 m. liepos 8 d. studijų sutartis Nr. 00093 (b. l. 98–101, 102–103), pagal kurią pareiškėjas buvo priimtas į universitetines antrosios pakopos (magistro) studijas valstybės finansuojamą vietą) nepatvirtina nei vieno atleidimo nuo prievolės grąžinti lėšas pagrindo. Priešingai, pareiškėjo nurodytos aplinkybės įrodo, kad pareiškėjas neatitinka nė vieno iš Tvarkos aprašo 6 punkte nurodytų pagrindų. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės (pareiškėjo bakalauro diplomas Nr. 000447, padėka už dalyvavimą Europos operos dienos šventėje) yra susijusios su pareiškėjo charakteristika bei asmeninėmis savybėmis, todėl teisiškai nėra reikšmingos sprendžiant dėl Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

20. Pareiškėjas skunde nurodė, kad VSF vilkino atsakymų į klausimus parengimą ir nepateikė išsamios teisinės informacijos. Teismas, įvertinęs nustatytos faktines bylos aplinkybes, darė išvadą, kad VSF nepažeidė nei nustatytos valstybės biudžeto lėšų, skirtų studijų kainai valstybės finansuojamose studijų vietose apmokėti, arba jų dalies grąžinimo į valstybės biudžetą procedūrinės tvarkos, nei VSF direktoriaus 2016 m. sausio 4 d. įsakymu Nr. V1-1 patvirtintose Asmenų prašymų, skundų, pranešimų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo Valstybiniame studijų fonde taisyklėse (toliau – ir Taisyklės) nustatytos tvarkos reikalavimų. Priešingai, dėl paties pareiškėjo veiksmų VSF atsakymas į 2017 m. balandžio 11 d. jo parengtą prašymą buvo užregistruotas tik 2017 m. birželio 27 d. Be to, net ir tokiu atveju į pareiškėjo prašymą VSF atsakė 2017 m. liepos 19 d., t. y. nepraleidusi Taisyklių 34 punkte nustatyto termino. Teismas vertino, jog nėra pagrindo abejoti VSF atsakymų išsamumu.

21. Įvertinęs tai, kas išdėstyta, teismas darė išvadą, kad pareiškėjas buvo tinkamai informuotas apie grąžintinų lėšų dydį, prievolės grąžinimo terminą ir grąžinimo sąlygas, supažindintas su atleidimo nuo lėšų grąžinimo pagrindais, jam buvo

suteikta galimybė pateikti įrodymus, patvirtinančius, kad jis turi būti atleistas nuo prievolės grąžinti lėšas, į jo kreipimusis buvo išsamiai atsakyta, o atsakant į pareiškėjo 2017 m. spalio 23 d. prašymą priimtas pagrįstas ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus atitinkantis skundžiamas Sprendimas, kurio teisiniai ir faktiniai pagrindai atitinka motyvų išdėstymo adekvatumo, aiškumo ir pakankamumo reikalavimus, todėl VSF pagrįstai netenkino pareiškėjo 2017 m. spalio 23 d. prašymo panaikinti Įspėjimą.

22. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjo argumentai, susiję su Įspėjimu, nevertinti, nes valstybės biudžeto lėšų, skirtų studijų kainai valstybės finansuojamose studijų vietose apmokėti, arba jų dalies grąžinimo į valstybės biudžetą procedūroje tai yra tarpinis dokumentas, nesukeliantis teisinių pasekmių, todėl negalintis būti administracinės bylos dalyku. Likusius pareiškėjo argumentus teismas laikė pertekliniais, neturinčiais lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui ir nagrinėjamos administracinės bylos nagrinėjimo dalykui, todėl detaliau jų neanalizavo.

23. Teismas atmetė pareiškėjo reikalavimą įpareigoti VSF išnagrinėti pareiškėjo 2017 m. spalio 23 d. prašymą iš naujo kaip išvestinį reikalavimą.

24. Pareiškėjo prašymo priteisti valstybei valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas už pareiškėjui suteiktą antrinę teisinę pagalbą, netenkino (ABTĮ 42 str. 1 d.).

III.

25. Pareiškėjas G. P. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 27 d. sprendimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

25.1. Teismas neįvertino esminio fakto, kad pareiškėjas baigė tą pačią studijų programą, t. y. sutartis buvo įvykdyta. Teismui nebuvo pagrindo daryti išvadą, kad pareiškėjas buvo pašalintas iš aukštosios mokyklos, kadangi 2014 m. rugpjūčio 29 d. rektoriaus įsakymu pareiškėjas buvo tik pašalintas iš valstybės finansuojamos vietos, ir studijas realiai tęsė bei jas baigė. Todėl pirmosios instancijos teismas neteisingai taiko Įstatymo 77 straipsnio 14 dalį.

25.2. Teismas, pasisakydamas, kad pareiškėjo argumentai, jog jis nebuvo informuotas apie jo išbraukimą iš studentų sąrašų, vertinti kritiškai, nenurodė kaip tas prieštaringumas pasireiškė. Be to, teismas konstatavo, kad pareiškėjas nepagrindė jokiais rašytiniais įrodymais apie išbraukimą iš studentų sąrašą, kas ir patvirtina pareiškėjo teiginius, kad jis nebuvo informuotas apie įsakymą, juo labiau, jis neturėjo galimybės ginčyti tokį sprendimą.

25.3. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo vėliau sutarytos sutartys su Akademija turėtų būti vertinamos kaip nieko bendra neturinčios su ankstesne 2011 m. liepos 29 d. sutartimi. Pažymi, jog 2011 m. liepos 29 d. sutartį Nr. VF-235, pasirašė prisijungimo būdu, be to, šios sutarties 5 punktas nustato, kad valstybės finansavimo netekęs studentas ir toliau studijuojantis Akademijoje už studijas įsipareigoja mokėti <…> – ką pareiškėjas ir padarė. Tai, kad buvo perrašomos sutartys dėl mokėjimo ar nemokėjimo už studijas, nepaneigia to, kad pareiškėjas studijas baigė ir 2011 m. liepos 29 d. studijų sutarties sąlygą išpildė.

26. Atsakovas VSF nesutinka su pareiškėjo apeliaciniu skundu ir prašo jį atmesti.27. Nurodo, jog pareiškėjas atitiko abi Tvarkos aprašo 4 punkte išdėstytas sąlygas, kurioms esant atsiranda prievolė

grąžinti lėšas: asmuo studijavo valstybės finansuojamoje studijų vietoje; asmuo savo noru nutraukė valstybės finansuojamas studijas ar buvo iš jų pašalintas. 2011 m. liepos 29 d. sutarties 6 punkte įtvirtinta pareiga grąžinti lėšas, baigus teisinius santykius su aukštąja mokykla būtent šios sutarties pagrindu. Taigi, tolesni asmens veiksmai po jo pašalinimo iš valstybės finansuojamų studijų neturi įtakos prievolės grąžinti lėšas egzistavimui ir nelaikytini aplinkybių prievolei egzistuoti pasikeitimu.

28. Nurodo, jog Tvarkos aprašo 6 punkte pateikiamas baigtinis sąrašas atvejų, kai asmuo gali būti atleidžiamas nuo lėšų grąžinimo. Atleidimo nuo lėšų grąžinimo pagrindai pareiškėjo atveju neegzistuoja, todėl pareiškėjas privalo į valstybės biudžetą grąžinti studijų kainai valstybės finansuojamose studijų vietose apmokėti skirtas lėšas.

Teisėjų kolegija


IV.

29. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Valstybinio studijų fondo 2017 m. lapkričio 22 d. sprendimo Nr. R2-327, kuriuo atsisakyta atleisti nuo biudžeto lėšų, skirtų pareiškėjo studijų kainai valstybės finansuojamose studijų vietose apmokėti, grąžinimo, teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.

30. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau –ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Todėl šios bylos apeliacinėje proceso stadijoje pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertinamas atsižvelgiant į apeliacinio skundo ribas, t. y. jame akcentuojamus aspektus.

31. Ginčo teisinius santykius reguliuoja Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatymo ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1228 patvirtinto Valstybės biudžeto lėšų, skirtų studijų kainai valstybės finansuojamose studijų vietose apmokėti, arba jų dalies grąžinimo į valstybės biudžetą tvarkos aprašo nuostatos.

32. Byloje ginčas iš esmės kilo dėl G. P. K. atleidimo nuo biudžeto lėšų, skirtų pareiškėjo studijų kainai valstybės finansuojamose studijų vietose apmokėti, grąžinimo.

33. Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatymo 77 straipsnio 14 dalyje (iki redakcijos, įsigaliojusios nuo 2017 m. sausio 1 d. – 70 straipsnio 12 dalyje (2009 m. balandžio 30 d. įstatymo Nr. XI-242 redakcija)) reglamentuota, kad valstybės finansuojamose studijų vietose studijavę asmenys ir asmenys, gavę studijų stipendiją, pašalinti iš mokslo ir studijų institucijos arba nutraukę studijas, Vyriausybės nustatytais atvejais ir tvarka privalo į valstybės biudžetą grąžinti studijų kainai valstybės finansuojamose studijų vietose apmokėti skirtas lėšas arba jų dalį. Tai įpareigojanti teisės norma, suponuojanti pareigą normos adresatui, atsiradus normoje numatytoms aplinkybėms/sąlygoms, į valstybės biudžetą grąžinti studijų kainai valstybės finansuojamose studijų vietose apmokėti skirtas lėšas arba jų dalį. Pažymėtina, jog šios pareigos kilimas sąlygojamas dviejų alternatyvių sąlygų: pašalinimo iš aukštosios mokyklos arba nutraukimo studijų.

34. Pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime teisingai konstatavo, jog iš teisinio reguliavimo matyti, kad asmeniui, kuris pašalintas iš aukštosios mokyklos valstybės finansuojamos studijų vietos, atsiranda Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatymo nustatyta pareiga grąžinti į valstybės biudžetą lėšas (ar jų dalį), kurios buvo skirtos jo studijų kainai valstybės finansuojamose studijų vietose apmokėti.

35. Byloje nustatyta, jog pareiškėjas Lietuvos muzikos ir teatro akademijos rektoriaus 2014 m. rugpjūčio 29 d. įsakymu Nr. 281 SĮ buvo išbrauktas iš LMTA studentų sąrašų kaip turintis 4 akademines skolas, t. y. pašalintas už nepažangumą bei su juo nutraukta Studijų sutartis. Taigi pareiškėjas buvo pašalintas iš aukštosios mokyklos (LMTA), o aplinkybės, kad jis vėliau studijas tęsė ir jas baigė nagrinėjamu atveju nėra reikšmingos (visi jo tolesni veiksmai po pašalinimo iš valstybės finansuojamos studijų vietos niekaip neįtakoja jo prievolės grąžinti lėšas ir nelaikytini aplinkybių prievolei egzistuoti pasikeitimu ar išnykimu).

36. Pagal Tvarkos aprašo 6 punktą Fondas atleidžia aprašo 4 punkte nurodytus asmenis nuo lėšų grąžinimo, jeigu: asmuo studijų semestrą baigė aukštosios mokyklos nustatytu laiku, neturi akademinių skolų ir ne vėliau kaip iki naujo studijų semestro pradžios raštu pranešė aukštajai mokyklai apie studijų nutraukimą arba asmuo įvykdė studijų programos reikalavimus, įskaitant baigiamojo darbo pateikimą aukštajai mokyklai, tačiau baigiamojo darbo negynė (neapgynė) (6.1 punktas); asmuo neteko valstybės finansavimo Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatymo 70 straipsnio 7 dalyje nustatytu atveju, studijų semestrą baigė aukštosios mokyklos nustatytu laiku, neturi akademinių skolų ir ne vėliau kaip per 10 darbo dienų nuo studijų rezultatų palyginimo paskelbimo aukštojoje mokykloje (arba aukštosios mokyklos nustatyta tvarka) raštu pranešė aukštajai mokyklai apie studijų nutraukimą (6.2 punktas); asmeniui sesija buvo pratęsta, ir studijų semestrą jis baigė aukštosios mokyklos nustatytu laiku, neturi akademinių skolų ir ne vėliau kaip per 10 darbo dienų nuo pratęstos sesijos termino pabaigos raštu pranešė aukštajai mokyklai apie studijų nutraukimą (6.3 punktas); asmuo buvo išvykęs dalinių studijų užsienyje pagal tarptautines (tarpžinybines) sutartis, neturi akademinių skolų ir ne vėliau kaip per 10 darbo dienų nuo studijų semestro užsienio aukštojoje mokykloje pabaigos raštu pranešė aukštajai mokyklai apie studijų nutraukimą (6.4 punktas); asmuo buvo išleistas akademinių atostogų dėl ligos gydytojui ar gydytojų konsultacinei komisijai rekomendavus arba nėštumo ir gimdymo arba vaiko priežiūros atostogų ir nepasibaigus akademinių atostogų terminui raštu pranešė aukštajai mokyklai apie studijų nutraukimą (6.5 punktas); asmuo teisės aktų nustatyta tvarka pripažintas neįgaliu ir pateikia pažymą apie savo neįgalumą (6.6 punktas); asmuo miršta (6.7 punktas).

37. G. P. K. apeliaciniame skunde nurodo, kad jis nuo biudžeto lėšų grąžinimo turėtų būti atleistas vadovaujantis Tvarkos

aprašo 6.1 ir 6.2 punktais. Kaip jau buvo minėta anksčiau, pareiškėjas iš LMTA studentų sąrašų buvo išbrauktas už nepažangumą, todėl jis neatitinka Tvarkos aprašo 6.1 ir 6.2 punktuose įtvirtintų sąlygų (aplinkybių), suponuojančių elgesio taisyklės taikymą (atleidimą nuo lėšų grąžinimo). Taigi Tvarkos aprašo 6.1 ir 6.2 bei kituose punktuose reglamentuoti atleidimo pagrindai nuo biudžeto lėšų, skirtų pareiškėjo studijų kainai valstybės finansuojamose studijų vietose apmokėti, grąžinimo, nagrinėjamu atveju netaikytini.

38. Apeliacinio skundo argumentas dėl pareiškėjo informavimo apie jo išbraukimą iš studentų sąrašų nėra susijęs su ginčo dalyku (atleidimo nuo biudžeto lėšų, skirtų pareiškėjo studijų kainai valstybės finansuojamose studijų vietose apmokėti, grąžinimo), todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jo nepasisako.

39. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus 2019 m. birželio 10 d. pažyma Nr. (2.15) NTP-7-3560 „Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų“, kurioje nurodyta, kad valstybės naudai priteistina 409,50 Eur pareiškėjui suteiktos antrinės teisinės pagalbos suma.

40. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 42 straipsnio 1 dalį, jeigu proceso šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, teismas savo iniciatyva, gavęs iš valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą organizuojančios institucijos duomenis apie apskaičiuotas teisinės pagalbos išlaidas, išsprendžia valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo valstybei klausimą, mutatis mutandis (su atitinkamais pakeitimais) taikydamas šio įstatymo 40 ir 41 straipsnių nuostatas, reglamentuojančias išlaidų atlyginimą.

41. Nagrinėjamu atveju G. P. K. apeliacinis skundas nebuvo patenkintas, todėl jam suteiktų antrinės teisinės pagalbos išlaidų suma negali būti atlyginama.

42. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas visumoje tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, o pareiškėjų apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.


n u t a r i a:

Pareiškėjo G. P. K. apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


ARŪNAS DIRVONAS

MILDA VAINIENĖ_______________________


Administracinė byla Nr. eA-4286-968/2019Teisminio proceso Nr. 3-63-3-01543-2018-9Procesinio sprendimo kategorija 49(S)


https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=dbaa641098f411e9ae2e9d61b1f977b3

NUTARTIS



teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo akcinės bendrovės „Kauno grūdai“ prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo administracinėje byloje pagal pareiškėjų mažosios bendrijos „Gaumena“ ir akcinės bendrovės „Kauno grūdai“ skundus atsakovams Palangos miesto savivaldybės tarybai ir Palangos miesto savivaldybės administracijai (trečiasis suinteresuotas asmuo Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas) dėl sprendimo ir įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

Pareiškėjas akcinė bendrovė „Kauno grūdai“ (toliau – Kauno grūdai) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Palangos miesto savivaldybės tarybos (toliau – Taryba) 2018 m. liepos 19 d. sprendimą Nr. T2-125, kuriuo apribotas prekybos alkoholiniais gėrimais laikas nuo 1 val. iki 8 val. prekybos vietoje J. Basanavičiaus g. 16, Palanga (toliau – Sprendimas).

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2019 m. kovo 5 d. sprendimu Kauno grūdų skundą patenkino ir Tarybos Sprendimą panaikino. Kauno miesto savivaldybės administracija pateikė dėl šio teismo sprendimo apeliacinį skundą.

Kauno grūdai 2019 m. birželio 18 d. pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui (toliau – LVAT) prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones ir laikinai (iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo) sustabdyti Tarybos Sprendimo galiojimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:II.

Nagrinėjamos administracinės bylos dalykas – pareiškėjo Kauno grūdų prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones pagrįstumas.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 70 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Taigi teismas, spręsdamas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti ne tik tai, kad proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą, bet ir tai, kad yra reali grėsmė, jog nesiėmus užtikrinimo priemonių, proceso dalyviui gali būti padaryta žala. Be to, pagal ABTĮ 70 straipsnio 1 dalį, turi būti nustatoma reali grėsmė, jog ši žala bus neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma. Aiškindamas šią ABTĮ nuostatą, LVAT savo praktikoje yra nurodęs, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei administracinio akto vykdymas sukels tokią žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (2016 m. kovo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-371-602/2016), kad asmens interesai bus paveikti nepataisomai (2014 m. birželio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS261-735/2014). Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (LVAT 2016 m. spalio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-900-662/2016).

Kauno grūdų nuomone, nesustabdžius Tarybos Sprendimo galiojimo, egzistuoja reali neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos didelės žalos padarymo rizika. Kauno grūdai paaiškino, kad nuo 2019 m. gegužės 15 d. iki 2019 m. rugsėjo 15 d. neteks iš viso 13 000 Eur nuomos mokesčio pajamų, atsižvelgiant į 2019 m. gegužės 7 d. sudarytą susitarimą dėl 2018 m. balandžio 25 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties dalinio pakeitimo. Taigi Kauno grūdai nurodė, kad dėl ginčijamo Sprendimo galiojimo bus padaryta žala, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, Kauno grūdų pateikti įrodymai nesudaro pagrindo pagrįstai manyti, kad nurodytoji žala gali būti neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma. Aplinkybė, jog proceso dalyvis gali patirti tam tikrų neigiamų turtinio pobūdžio pasekmių, galiojant ginčijamam administraciniam aktui, per se (pati savaime) nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau jei proceso dalyvis neįrodo, jog tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas (LVAT 2012 m. balandžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-149/2012). Kauno grūdai nurodė, kad patirtus nuostolius jiems būtų beveik neįmanoma įrodyti arba Kauno grūdai būtų priversti inicijuoti naujus teisminius procesus ir toliau bylinėtis. Šiuo aspektu, teisėjų kolegija pastebti, kad LVAT savo praktikoje ne kartą yra išaiškinęs, jog reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas nėra siejamas su proceso dalyvio ketinimu ateityje išvengti galimų naujų teismo procesų (žr., pvz., 2008 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-177/2008, 2008 m. gegužės 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-314/2008, 2018 m. liepos 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-516-525/2018). Be to, Kauno grūdai nepateikė argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų, kad egzistuoja reali grėsmė, jog dėl keturis mėnesius mažosios bendrijos „Gaumena“ mokėtino mažesnio nuomos mokesčio Kauno grūdų turtiniai interesai bus paveikti nepataisomai arba beveik nepataisomai (pvz., Kauno grūdai dėl keturis mėnesius truksiančio nurodyto pajamų sumažėjimo (3 250 Eur per mėn.) turėtų dideliu mastu keisti savo veiklos praktiką, santykius su partneriais, nurodytas pajamų sumažėjimas kitaip aiškiai apsunkintų Kauno grūdų finansinę padėtį).

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad Kauno grūdai nepagrindė, kad dabartinėje situacijoje nesiėmus reikalavimo užtikrinimo priemonių, ateityje galimai jiems bus padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, todėl Kauno grūdų prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo netenkinamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 70 straipsnio 4 dalimi, teisėjų kolegijan u t a r i a:

Pareiškėjo akcinės bendrovės „Kauno grūdai“ prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones netenkinti.Nutartis neskundžiama.


VESLAVA RUSKAN


Documents

· Web viewViešųjų paslaugų teikimo administravimas – viešojo administravimo subjektų veikla nustatant viešųjų paslaugų teikimo taisykles ir režimą, steigiant viešąsias