Projektas
“Suaugusiųjų švietimo sistemos plėtra suteikiant besimokantiems asmenims
bendrąsias kompetencijas“
Mokymų modulio ,,Psichologinė pagalba“
medžiaga
Parengė: Daiva Česnulevičienė
Lazdijai, 2014
2
1.Savęs pažinimas
1.1. Žmogaus psichologinė sveikata
Sveikas žmogus – tai harmoninga ir brandi asmenybė, kurioje vyrauja dvasios ir kūno harmonija.
„Sveikata – tai fizinė, emocinė ir socialinė gerovė“ – tokį apibrėžimą dar 1948 metais pateikė
Pasaulinė sveikatos organizacija. Sveikatą galima apibūdinti ir pagal tai, kaip sugebame įgyvendinti
savo tikslus, patenkinti poreikius, kaip gebame keisti ir valdyti aplinką. Sveikata yra kasdienio
normalaus gyvenimo šaltinis ir prielaida, apimanti asmeninius ir socialinius išteklius, fizines
galimybes.
Fizinė, psichinė ir socialinė sveikata – tai pagrindinės žmogaus gyvenimo ašys. Šios trys dalys yra
stipriai tarpusavyje susijusios ir daro viena kitai įtaką. Kaip atrodo psichologiškai sveikas žmogus,
įsivaizduoti gerokai sunkiau, bet įmanoma. Be to, negalima painioti psichinės ir psichologinės
sveikatų. Pastaroji dar neseniai buvo laikoma sudėtine psichinės sveikatos dalimi, t. y. siejama su
savimone, kaip psichinių procesų visuma, ir atskirais psichiniais mechanizmais bei procesais:
atmintimi, pojūčiais, dėmesiu, suvokimu, mąstymu ir kt.
Psichologinės sveikatos prielaidų yra labai daug. Pirmiausia tai psichinių ligų ar piktnaudžiavimo
atvejų, psichologinio diskomforto nebuvimas. Tai ir pasitenkinimą keliantis dvasinis gyvenimas
(religija, pomėgiai), ir harmoningi tarpasmeniniai santykiai, atsparumas pažeidžiantiems
psichologiniams veiksniams ar įtakai. Taip pat pakankamos funkcinės nervų sistemos galimybės
(dėmesio koncentracija, atmintis, sugebėjimas mokytis ir to-bulėti, mylėti ir būti mylimam ir t. t.).
Psichologinė sveikata taip pat priklauso nuo pasitenkinimą keliančio bendravimo šeimoje,
pozityvaus požiūrio į savo išvaizdą, padėtį, galimybes, trūkumus, patirtį, pakankamo protinio
darbingumo ir protinės veiklos efektyvumo.
Psichologinė sveikata – asmenybės sveikatos pagrindas, svarbi (jei ne svarbiausia) bendrosios
sveikatos dalis (Murphy, 2008). Tai nuolat besivystanti žmogaus psichinių savybių visuma, kuri
lemia harmoniją tarp individo poreikių ir visuomenės, orientuoja individą įgyvendinti savo
gyvybines užduotis.
Kaip atrodo psichologiškai sveikas žmogus? Išskiriama keletas savybių, leidžiančių nustatyti
psichologinę sveikatą:
1. Psichologiškai sveikas žmogus yra orientuotas į realybę. Jis neabejingas, kreipia dėmesį į
vykstančius dalykus, tačiau sugeba blaiviai įvertinti padėtį ir rasti būdą aktyviai ir tikslingai
dalyvauti gyvenime, kad šis nepraeitų pro šalį. Jis žino, ko nori gyvenime, turi realius
3
lūkesčius ir tikslus, todėl jam norisi gyventi, jis tiki ateitimi. Daugiausia tai lemia ir jo
kūrybiškumą.
2. Psichologiškai sveikas žmogus mato save ir aplinkinius tokius, kokie jie ir yra. Jis
realistiškai, objektyviai vertina save ir kitus.
3. Psichologiškai sveikas žmogus gali būti spontaniškas. Tai spontaniškumas, kylantis dėl
vidinių priežasčių, be tiesioginio šalutinio poveikio, kaip savaiminis veiksmas. Kai
problemų kyla psichologiškai sveikam žmogui, jis nepradeda graužti savęs, nekaltina, kad
papuolė į nemalonią padėtį, o peržiūri savo problemą per vidinį minčių mikroskopą.
Psichologiškai sveikas žmogus, susidūręs su problemomis, neužsisklendžia savyje, stengia-
si objektyviai įvertinti padėtį ir ieško sprendimo būdų.
4. Psichologiškai sveikam žmogui kartais reikia vienatvės. Vienatvė suteikia mums ne tik
poilsį nuo triukšmo, erzelio, žmonių, bet ir padeda susikaupti ties tuo vieninteliu žmogumi,
kuris visada su mumis. Jis yra autonomiškas ir nepriklausomas, turi pakankamai vidinės
laisvės. Sprendimus priima pagal savo vidines nuostatas, vertybių sistemą. Jam nereikia
nuolatinio savo veiksmų pateisinimo, išorinio postūmio priimant sprendimus.
5. Psichologiškai sveikas žmogus nevertina aplinkinių stereotipiškai. Jis tolerantiškas kitokiam
mąstymui, nebando pakeisti kitų žmonių, leidžia jiems būti tokiems, kokie jie yra, ir ieško
sąsajų, o ne skirtumų. Psichologiškai sveikas žmogus geba bendrauti su žmonėmis, turi
humoro jausmą.
6. Psichologiškai sveikas žmogus yra dvasingas. Dvasingumas – pažinimas tobulėjant, tiesos
siekimas, užtikrinantis harmoningą bendravimą su pasauliu ir nukreipiantis žmogų į
gyvenimo prasmės paieškas, gyvenimo užduočių įvykdymą. Psichologiniu požiūriu
dvasingumas siejamas su asmens vidine harmonija, teigiamu santykiu su pasauliu, laimės,
gyvenimo prasmės pajauta.
7. Tapatumas su žmonija, savęs suvokimas civilizacijos dalimi, mąstančia ir atsakinga būtybe
– psichologiškai sveiko žmogaus bruožas.
Norint gerinti psichologinę sveikatą, pirmiausia reikalingas savęs pažinimas bei neefektyvių elgesio
modelių identifikavimas, suvokimas, kaip jie susiformuoja.
1.2. Savimonė
Savimonė apima visa tai ką mes suvokiame, mąstome ir jaučiame savo atžvilgiu. Tai mūsų savęs
apibrėžimas, kuris ne tik leidžia pažinti save, bet ir padeda suprasti kitus žmones, sukurti
tarpasmeninius santykius ir sudaro prielaidas savo vietos socialiniame pasaulyje paieškoms.
4
Savimonė sudaro mūsų elgesio savireguliacijos pagrindą ir padeda save įvertinti. Ji kinta
keičiantis aplinkos sąlygoms ir apibrėžia žmogų kintančios jo aplinkos atžvilgiu.
Mūsų savimonė, veikiama kasdieninės įvykių kaitos pastoviai keičiasi. Šiai kaitai būdingi keli
ryškesnių pasikeitimų momentai:
1. Dažniausiai mūsų suvokimui būdingas didesnis ar mažesnis atsilikimas nuo realių įvykių. Pvz.
dauguma žmonių save įsivaizduoja jaunesnį nei yra realiai ir nemaloniai nustemba pamatę savo
atvaizdą fotografijose ar filmuotoje medžiagoje.
2. Prie daugumos įprastinių gyvenimo pokyčių (mokyklos baigimas, santuoka, vaikų, anūkų
gimimas, išėjimas į pensiją ) irgi reikalingas tam tikras pereinamasis laikotarpis, kol savimonė
prisiderina prie pasikeitusios situacijos.
3. Išryškėję akivaizdūs neatitikimai tarp mūsų įsivaizduojamo ir realaus pasaulio, mums labai
svarbiose gyvenimo srityse sukelia dar ryškesnę savimonės transformacijos krizę.
4. Ūmias savimonės transformacijos krizes taip pat sukelia staigūs, nenumatyti, dažniausiai
tragiški, gyvenimo pokyčiai: staigi vaikų mirtis, daugiau nei vieno artimųjų žūtis, mirtinos ligos
diagnozė. Dažniausiai tai įvykiai kurių žmogus nėra numatęs ir visiškai jų nesitiki. Didžiausią
skausmą tokiais atvejais sukelia atsiradęs didžiulis atotrūkis tarp savimonėje buvusio pasaulio
vaizdo ir realybės. Gedėjimo ir susitaikymo laikotarpis tai iš esmės procesas kurio metu savimonė
adaptuoja naują realybę.
5. Savanoriškos laikinos savimonės transformacijos. Tai dalyvavimas grandioziniuose sporto ar
meno renginiuose.
6. Meilė- tai irgi staigios savimonės transformacijos pavyzdys. Ir netgi sunku pasakyti ar
įsimylėjęs asmuo praranda sugebėjimą realiai ir kritiškai vertinti jį supantį pasaulį, ar savo
partneryje staiga pamato tas jo sielos gilumines savybes, kurių aplinkiniai iki tol nepastebėjo ir
nepastebi.
Visi aukščiau paminėti savimonės kitimai vyksta natūralioje gyvenimo eigoje be subjektyvaus kitų
individų ar visuomenės intereso ir įsikišimo. Tačiau nuo seniausių laikų žmonija susiduria su
sąmoningomis (arba ne visai) pastangomis pakeisti pavienių asmenų ar grupių savimonę.
1.3. Asmenybės samprata
Žymus kinų mąstytojas Konfucijus yra pasakęs: „Gimstame vienodi, tampame skirtingais.“
Nėra pasaulyje tokio reiškinio, apie kurį nebūtų galima turėti kelių nuomonių. Nors objektyvi
realybė be abejonės egzistuoja, bet skirtingi žmonės ją suvokia skirtingai ir niekas dar neatrado
teorijos, galinčios paaiškinti visus pasaulio reiškinius, todėl ir žmogaus elgesiui interpretuoti negali
5
būti vienintelio ir geriausio būdo. Bet kokiai interpretacijai visada yra galima alternatyvi
interpretacija.
Asmenybės tyrinėjimui psichologijoje tenka svarbi vieta, tačiau pati asmenybės sąvoka
apibūdinama nevienodai. Tai priklauso nuo to, kokios metodikos laikosi teoretikas. Egzistuoja
daugybė asmenybės apibrėžimų. G.. Allportas suskaičiavo jų apie penkiasdešimt. Taigi tikslaus
apibrėžimo nėra
Asmenybė yra suvokiama keliais lygiais. Bendriausia prasme asmenybe galime vadinti kiekvieną
žmogų, kuris suvokia aplinką bei save ir kontroliuoja savo veiksmus. Buitiniame lygyje
asmenybėmis vadinami žmonės, savo veikloje pasiekę reikšmingų rezultatų. Psichologų požiūris
skiriasi, nes jie asmenybe laiko tokį žmogų, kuris pajėgus save suvokti, sąmoningai veikti bei skirti
save nuo likusio pasaulio (Aš ir ne aš). Kalbėdami apie žmogaus unikalumą, tik jam vienam
būdingų savybių derinį, vartojame individualumo sąvoką. Taigi asmenybe negimstama, juk
nesakome „kūdikio asmenybė“, taip pat nesakome ir „gyvūnų asmenybė“. Asmenybė vystosi
palengva, jos tapsmas yra dinamiškas procesas. Asmenybė yra sudėtinga psichinių savybių visuma.
Asmenybė – tai kiekvienam būdinga savita mąstysena, jausena ir veiksena, t. y. asmenybė yra
svarbi kaip individualybė su jos jausmais, išgyvenimais, poreikiais, sugebėjimais ir motyvais.
Asmenybę skirtingų srovių psichologai aiškina dviem požiūriais. Idealistinis požiūris pabrėžia jos
dvasingumą, individualumą, sąmoningą autonominę veiklą, kuriančią istoriją.
Materialistinis aiškinimas asmenybę laiko visuomenės raidos produktu, apibūdina ją kaip vienos ar
kitos visuomenės atstovą.
Vadinasi asmenybė yra ne tik individuali, nepakartojama, bet kartu ir sociali visuomenės, kurioje
gyvena, narė. Tai individualių ypatybių ir atliekamų socialinių funkcijų vienovė.
Asmenybės apibrėžimų ir jos aiškinimų daug todėl, kad atskiri tyrinėtojai jos skleidimąsi ir elgesį
manė esant priklausomus nuo skirtingų veiksnių.
Biologinių teorijų atstovai asmenybės savybes, elgesį ir net polinkį sirgti kai kuriomis ligomis siejo
su organizmo fiziologija ir kūno sudėtimi. Senovės graikų gydytojas Hipokratas jau V – IV amžiuje
prieš mūsų erą žmones pagal jų elgesį skirstė į keturių temperamentų atstovus: sangvinikus,
cholerikus, melancholikus ir flegmatikus. Jo nuomone, žmogaus temperamento tipas priklauso nuo
gyvybę palaikančių skysčių (kraujo, tulžies, juodosios tulžies ir gleivių) tarpusavio santykį
organizme.
Amerikietis W. Scheldonas ieškojo kūno sudėjimo ir temperamento ryšio. Pagal jo teoriją
endomorfinis kūno sudėjimas (statinaitė) siejasi su asmens atsipalaidavimu, mezomorfinis
sudėjimas (trikampis viršūne žemyn) rodo atkaklaus būdo bruožus, ektomorfinis sudėjimas (į
aukštį) reiškiasi intravertinėmis (į save nukreiptomis) temperamento savybėmis.
6
Psichodinaminių teorijų šalininkai mano, kad asmenybės raidą ir elgesį lemia dviejų priešiškų jėgų
susidūrimas, jų priešiškumas. Vienu atveju viena iš tų jėgų gali glūdėti pačiame individe
(pavyzdžiui, instinktai), o kita – socialinėje aplinkoje. Tai psichosocialinė konfliktų versija (S.
Freud, K. G. Jung, H. S. Sullivan ir kt.).
1.4. Mokymosi būdai
Mokymasis – nuolatinis organizmo elgsenos kitimas, susijęs su patirtimi, glaudžiau negu visos kitos
temos siejasi su pačia psichologijos esme. Tėvus, pedagogus, trenerius, dresuotojus drąsina tai, kad
galima mokyti viso to, ko įmanoma išmokti. Tai, kas buvo išmokta, galime pakeisti nauju
mokymusi. Pagal aukščiau pateiktą mokymosi apibrėžimą šiam procesui svarbiausia yra patirtis.
Daugiau negu prieš du šimtus metų filosofai J. Lockeʼas ir Davidas Humeʼas pakartojo Aristotelio
prieš 2 tūkst. metų išsakytą mintį – mes mokomės susidarydami asociacijas. Mūsų protas susieja
vienas po kito vykstančius įvykius, o mes juos asocijuojame. Jeigu vieną kartą užuodę ir pamatę
šviežiai keptą duoną, o paskui jos užvalgę numalšinome alkį, tai kitąkart, pamatę ir užuodę duoną,
iš patirties tikėsimės jos užvalgę vėl numalšinti alkį.
Kai kurie gyvūnai gali išmokti sudėtingesnių asociacijų, ypač kai padariniai yra malonūs. Mes,
žmonės, galime mokytis visais šiais būdais, o kalba leidžia išmokti ir tokių dalykų, kurių nesame
nei patyrę, nei stebėję. Visi šie mokymosi būdai leidžia mums prisitaikyti prie supančios aplinkos.
Skiriami trys pagrindiniai mokymosi būdai: klasikinis ir operantinis sąlygojimas bei mokymąsis
stebint.
UŽDUOTIS
Tikslas: atskleisti patirties vertę, parodyti, kad turimos žinios ir patirtis gali būti naudojamos
naujose situacijose.
Trukmė: 10 min.
Aprašymas: paprašykite dalyvių susiskirstyti į komandas po 4–5 narius, išdalykite kiekvienam po
popierinį bumerangą ir pasiūlykite pasidalyti savo patirtimi: pateikti keletą pavyzdžių iš darbo, kaip
jų praeities patirtis sugrįžo į dabartines situacijas, t. y. kaip jie sukauptą patirtį panaudojo naujose
situacijose darbe arba kokią įtaką jiems turėjo praeityje priimti sprendimai.
Diskusija:
- Kaip jūsų ankstesnė patirtis padėjo spręsti konkrečią dabarties problemą darbe?
- Kuo vertinga kitų žmonių patirtis sprendžiant problemas darbe ar gyvenime?
- Kas labiausiai padėjo tapti geru darbuotoju: žinios, įgytos mokykloje, universitete, ar
darbo patirtis?
7
1.5.Konforto zona
Tiesa, mokymasis nėra toks lengvas ir ne visada malonus dalykas. Tam, kad išmoktume, dažnai
tenka išeiti iš savo komforto zonos ribų. Kas yra ta komforto zona? Šią sąvoką įvedė mokslininkas
Levas Vygotskis. A. Bandura šią sąvoką perkėlė ir į suaugusiųjų mokymąsi, kai bandoma įgyti
naujų įgūdžių. Kartais bendraudami su kitais suvokiame, kad mūsų ir kitų tam tikrų sąvokų ar
reiškinių suvokimas iš esmės skiriasi arba kad mūsų turimos žinios yra per menkos trokštamiems
įgūdžiams įgyti. Tokiu atveju turime kreiptis į pasižyminčiuosius tokiais įgūdžiais, kad iš jų
galėtume perimti patirtį ir taip pasiekti savo tikslą. Mes patys kuriame savo artimiausios plėtros
zonas: suvokę, kad turimų žinių neužtenka atlikti kurį nors darbą, pradedame ieškoti tų, kurie tai
gali, kur koncentruoti savo dėmesį. Stebime juos, mokomės modeliuodami jų elgesį.
UŽDUOTIS
Tikslas: skatinti pasitikėjimą savimi, motyvuoti tobulėti, skatinti peržengti komforto zoną.
Trukmė: 10–15 min.
Aprašymas: kiekvieno žmogaus gyvenime yra buvę situacijų, kai jis ką nors pasiekė, nors prieš tai
atrodė, kad tai visiškai neįmanoma. Paprašykite dalyvių prisiminti tokią situaciją iš savo patirties.
Atsakykite į pateiktus klausimus:
- Kodėl tai atrodė neįmanoma?
- Kodėl vis dėlto tai pasiekėte?
- Ar teko išeiti iš komforto zonos ribų?
- Kokios žmogaus mintys ar veiksmai trukdo jam siekti tikslų?
- Kokią pamoką išmokote?
1.6. Intelektas. Intelekto rūšys.
Kas yra intelektas? Lotyniškai „intellectus“ – supratimas, pažinimas. Kiekvienas žmogus gimdamas
atsineša tam tikras potencialias galimybes mąstyti ir spręsti. Būtent tai ir sudaro intelektą. Maždaug
apie 20-uosius gyvenimo metus intelektas pasiekia savo maksimumą. Intelekto vystymasis
priklauso nuo tų pačių veiksnių, darančių įtaką ir kitų organizmo funkcijų vystymuisi. Tai genetiniai
ir įgimti veiksniai, chromosomų anomalijos, vaisiaus mitybos sutrikimai, ligos nėštumo metu ir
vartojami vaistai ar kitos medžiagos. Aplinkos veiksniai, nesvarbu, kokį potencialą atsineš kūdikis
gimdamas, augant jo elgesys ir intelektas vystysis priklausomai nuo supančios aplinkos. Tai mityba,
psichinė stimuliacija, vaikų skaičius šeimoje, socialinė padėtis. Taigi dauguma mokslininkų
8
šiandien mano, kad 20 proc. mūsų intelekto priklauso nuo sąlygų gimdoje (prenatalinio periodo),
dar 20 proc. reikia priskirti aplinkai, kurioje augame, o 50 proc. priklauso genams. Likusius 10
proc. mokslininkai priskiria nenumatytoms aplinkybėms.
Daugialypio intelekto koncepcija ir vaizdinis, girdimasis bei kinestetinis (lytos, uoslės, skonio,
jausmo) mokymosi stiliai pateikia santykinai paprastus ir prieinamus metodus suprasti ir paaiš
kinti žmonių polinkius mokytis ir vystytis skirtingai. Teigiama, kad žmogaus intelektas nėra
vienalytis – jis susideda iš skirtingų sričių gebėjimų ir polinkių, kurie žmogui daugiau ar mažiau
gali būti išsivystę. Intelekto sąvoka psichologijoje neretai siejama su dvasinių asmenybės gebėjimų
visuma, atspindinčia mąstymo kokybę bei lygį. Labiausiai išvystyta intelekto sritis vadinama
dominuojančiu intelektu.
UŽDUOTIS: nustatykite savo mokymosi stilių. Polinkių ir gebėjimų nustatymo testas
Trys papildomos H. Gardnerio intelekto rūšys:
Intelekto rūšis Gebėjimai, išmanymo sritys Gamtinis Gamtinės aplinkos suvokimas Dvasinis-egzistencinis Religija, vertybiniai klausimai Moralinis Etika, žmogiškumas
1.7.Asmenybės struktūra
Asmenybė susideda iš trijų pagrindinių sistemų – id, ego ir superego. Kiekviena šių sistemų turi
savo funkcijas, savybes, dalis, veikimo principus, psichologinius mechanizmus ir dinamiką.
Tarpusavyje jos artimai ir intensyviai susijusios. Iš tikrųjų praktiškai sunku, o gal ir visai
neįmanoma išskirti jų poveikį bei jėgą žmogaus elgesiui atskirai. Žmogaus elgesys praktiškai visada
yra nulemiamas sąveikos tarp šių trijų sistemų.
Id (tai). Psichikos dalis, paveldima gimstant, vadinama id. Tai itin subjektyvus ir uždaras psichinis
pasaulis, nepripažįstantis objektyvios realybės. Į id sudėtį įeina ir biologinės žmogaus elgesį
motyvuojančios jėgos – instinktai. Id siekia tuoj pat iškrauti įtampą ir sugrąžinti pastovų ir žemą
energijos lygį. Įtampos sumažėjimas patiriamas kaip malonumas. Id iš esmės veikia tik pagal šį
dėsnį, kuris vadinamas malonumo principu. Per id siekiama malonumo neatsižvelgiant į realias
galimybes, pagrindinis tikslas – tiesiog jausti malonumą.
Ego (aš). Tai asmenybės sistema, kuri bando patenkinti organizmo poreikius per sąveiką su
objektyvia realybe. Ego veikia pagal visai kitus dėsnius nei id ir funkcionavimui išnaudoja visai
kitus psichinius procesus. Ego veikia pagal realybės principą, kuris reikalauja atidėti įtampos
9
atpalaidavimą iki tol, kol bus atrastas objektas, tinkamas poreikiui patenkinti. Tad šis principas
laikinai pakeičia malonumo principą, kuris gali būti patenkintas tik tada, kai randamas reikiamas
objektas, ir tik tada sumažinama įtampa. Ego galima prilyginti vykdomajai asmenybės valdžiai, nes
būtent jis kontroliuoja visus žmogaus veiksmus, atrenka aplinkos objektus ir nusprendžia, koks
instinktas ir kaip bus patenkintas. Tai darydamas, ego turi suderinti ir integruoti dažnai vienas kitam
prieštaraujančius id, superego ir išorinio pasaulio reikalavimus.
Superego (vidinis teisėjas). Tai vėliausiai organizmo vystymosi eigoje išsivystanti sistema. Iš esmės
tai vaiko prisiimtos tradicinės vertybės ir visuomenės idealai taip, kaip juos interpretuoja tėvai. Jų
priėmimą užtikrina bausmių ir apdovanojimų sistema, taikoma vaikui. Tad superego – asmenybės
moralioji dalis, kuri atstovauja tai, kas idealu, labiau nei tai, kas realu, ir labiau siekia tobulumo nei
realių tikslų. Būtent superego žmoguje nusprendžia, kas yra teisinga, o kas bloga tam, kad žmogus
galėtų veikti pagal atitinka-mus visuomenės moralinius standartus bei normas.
UŽDUOTIS
Tikslas: pažinti save, objektyvaus savęs vertinimo ugdymas, komforto zonos ribų
peržengimas.
Trukmė: 10–15 min.
Aprašymas: duokite kiekvienam dalyviui po popieriaus lapą ir rašymo priemonę. Paprašykite
prisiminti ir aprašyti padėtį, kai buvo labai sunku nuspręsti, kokį sprendimą priimti:
naudingesnį ar mažiau naudingesnį sau, bet tinkamesnį kitiems.
Diskusija:
- Kas šiame vidiniame konflikte atstovautų id (malonumo siekimas)? Kokiomis mintimis tai
pasireiškė?
- Kas šiame vidiniame konflikte atstovautų ego (realistiškumas)? Kokiomis mintimis tai
pasireiškė?
- Kas šiame vidiniame konflikte atstovautų superego (moralinės normos)? Kokiomis
mintimis tai pasireiškė?
UŽDUOTIS
Savianalizės studija: autobiografijos parengimas.
Daugelyje asmenybės raidos teorijų akcentuojama praeities patirties svarba dabartiniam žmogaus
pasirinkimui. Tokie, kokie esame šiandien, – mūsų viso gyvenimo proceso rezultatas. Norint geriau
pažinti save, svarbu suprasti jau nugyvento gyvenimo istoriją, paaiškinti pagrindinius padarytus
pasirinkimus, įvardyti svarbiausius praeities įvykius, jų poveikį dabartiniam pasirinkimui. Ši
10
užduotis padeda susieti daugelį gyvenimo įvykių į vieną istoriją, pamatyti tam tikras tendencijas ir
jomis remiantis prognozuoti ateitį.
Ugdoma kompetencija: aiškaus savęs suvokimo gebėjimai.
Užduoties tikslas: gebėjimo suprasti, kaip praeities įvykiai veikia dabartinius gyvenimo
pasirinkimus, ugdymas.
Užduoties atlikimo seka:
1.Autobiografija parašoma savarankiškai namuose.
2.Užsiėmimuose išanalizuosime, kaip šią informaciją panaudoti geresniam savęs pažinimui.
1.8. Raidos stadijos pagal Eriką Eriksoną. Branda.
Vienas žymiausių XX amžiaus psichologų E. Eriksonas sukūrė labai populiarią asmenybės raidos
teoriją. Pagal ją žmogus patiria aštuonis vystymosi laikotarpius ir kiekviename įveikia (arba ne) tam
tarpsniui būdingą krizę. Šios krizės įveikimo arba neįveikimo padarinys – susiformavusi tam tikra
psichologinė asmens savybė.
Kūdikystė (nuo gimimo iki vienerių metų). Šioje stadijoje formuojasi vaiko pasitikėjimas
aplinkiniu pasauliu, kuris priklauso nuo rūpinimosi vaiku.
Ankstyvoji vaikystė (1-3 metai). Psichosocialinės krizės sprendimo rezultatai priklauso nuo tėvų
pasiruošimo suteikti vaikams laisvę jų galimybių ribose.
Vidurinioji vaikystė (3-6 metai). Pagal E. Eriksoną, tai žaidimų amžius. Šioje stadijoje
sprendžiamas psichosocialinis konfliktas tarp iniciatyvos ir kaltės jausmo. Kiek iniciatyva viršys
kaltės jausmą, priklauso nuo to, kiek ir kaip tėvai leis pasireikšti vaiko valiai. Jeigu tėvai vaikui
neleis savarankiškai veikti, jam trūks pripažinimo ir meilės – formuosis kaltės ir menkavertiškumo
jausmai.
Mokyklinis amžius (6-12 metų). Vaikui jau pasireiškia apibendrinamasis mąstymas. Meistriškumo
ir darbštumo jausmo atsiradimas labai priklausys nuo to, kaip vaikui seksis mokykloje, nuo jo
pažangumo ir artimųjų palaikymo. Jeigu vaikui labai nesiseka, gali susiformuoti menkavertiškumo
jausmas.
Jaunystė (12–20 metų). Šią stadiją E. Eriksonas, formuojantis asmenybės tapatumui, vertino kaip
svarbiausią. Tai pereinamasis laikotarpis iš vaikystės į suaugusiojo amžių. Čia kyla vaidmenų
sumaišties ir difuzijos pavojus. Jaunų žmonių nesugebėjimą surasti savo tapatumo E. Eriksonas
pavadino identiškumo krize. Identiškumo krizė arba vaidmenų sumaištis dažniausiai pasireiškia
nesugebėjimu pasirinkti karjeros kelią arba tęsti mokslą. Teigiamas šio etapo krizės įveikimas
formuoja naują vertingą asmenybės savybę – ištikimybę, kurią E. Eriksonas suvokė kaip gebėjimą
11
priimti visuomenės moralę, etiką ir ideologiją. Neišsprendus tapatybės krizės, lieka vaidmenų
sumaištis (jaunuolis nežino, kas jis yra ir ko nori). Neigiamas tapatumo krizės sprendimo pavyzdys
yra jauno žmogaus susitapatinimas su nusikalstamo pasaulio herojais ir įsitraukimas į jų veiklą.
Ankstyvoji branda (20–25 metų). Šioje stadijoje jaunas žmogus įžengia į suaugusiųjų pasaulį,
kuriame laukia nauji išbandymai. Iš vienos pusės, norima priartėti prie žmonių, kyla intymumo
poreikis, meilės siekimas, iš kitos pusės, bijoma netekti individualybės. Jei žmogus jau yra atradęs
savo tapatybę, jis tampa pakankamai stiprus, kad galėtų atsiduoti kam nors – siekiui, idealui, kitam
asmeniui – nebijodamas prarasti savęs. Kito artumas jo nebaugina. Šio tarpsnio krizės įveikimo
teigiamas padarinys – vidinės laisvės pajautimas. Žmogus jaučia, kad atsiduodamas artimam
socialiniam ryšiui, įkvėptiems išgyvenimams, jis papildo savo asmenybę vertinga patirtimi. Taigi
teigiamai išsprendus šeštosios psichosocialinės stadijos krizę, žmogus subręsta meilei, o socialinis
darinys, susiformavęs šioje stadijoje, yra etinis jausmas ir moralė. Baimė prarasti savąjį „aš“ veda į
stiprų izoliacijos jausmą ir pasinėrimą
akivaiz-doje, prarasti save kito artumoje. Jaunas žmogus jaučiasi nežinąs, ką kitam duoti. Iš tiesų jis
neturi vidinės laisvės, nepajėgus atsiduoti ir nėra ištikimas nei kitam asmeniui, nei savo siekiams
dėl nepastovumo. Net ir užsimezgus ryšiui su kitu asmeniu, jis bus ne asmeniškas, bet stereotipiškas
ir formalus, doroviškai pakrikęs (be tvarkos praktikuojamas seksualinis gyvenimas, be dvasinio
emocinio ryšio).
Vidurinio amžiaus branda (26–64 metų). Šio etapo psichosocialinės krizės rezultatų diapazonas –
nuo veiklumo iki stagnacijos (sustingimo). Veiklumas yra esminė suaugusiųjų savybė. Veiklumas
apima produktyvumą ir kūrybingumą. Daugeliui tai reiškia tapti tėvu ar motina, gimdyti, auginti
vaikus, juos auklėti. Sugebėti bendrauti, bendradarbiauti, kartu kurti šeimą, namų židinį –
savotiškas menas. Net ir netapę gimdytojais, žmonės gali ugdyti ir auklėti jaunąją kartą, formaliai
mokydami vaikų darželiuose ar mokyklose, tapdami globėjais ar dirbdami įvairiose vaikais
besirūpinančiose organizacijose. Kai kurie asmenys dėl ypatingų polinkių ir talentų gali atsiduoti
kūrybiniam darbui. Anot E. Eriksono, ne tik vaikai priklauso nuo tėvų, bet ir tėvai nuo vaikų, o
vyresnioji karta priklauso nuo jaunosios. „Subrendęs žmogus turi būti reikalingas“. Rūpindamasis
kitais, žmogus praturtėja pats, o to nedarydamas ir rūpindamasis tik savimi – regresuoja. Tai –
bergždumas, stagnacija. Šios krizės įveikimo teigiami padariniai yra kūrybiškumo, altruizmo
pasireiškimas. Tokie žmonės tiksliai žino, ko siekia gyvenime, dažniausiai sukuria darnią šeimą ir
tampa pavyzdžiu jaunajai kartai. E. Eriksonas šį procesą įvardija „generatyvumo“ sąvoka, kuri
apima tiek biologinį, tiek ir kūrybinį gimdymą. Neįveikus šios stadijos, psichosocialinės krizės,
atsiranda stagnacija. Žmogus nesugeba įsijausti į kitų problemas ir poreikius. Tokie žmonės turi
12
darbo problemų, o kurti jiems iš viso sunku ar net neįmanoma. Jie dirba iš reikalo ir neproduktyviai,
taip pat gali turėti sunkumų auklėdami savo vaikus.
Vėlyvoji branda. Paskutiniame žmogaus gyvenimo etape, senatvėje, pasak E. Eriksono, žmogus
turi įveikti integralumo arba nevilties krizę. Tai – žmogaus asmenybės raidos kulminacija. Ji
priklauso nuo to, kaip sėkmingai buvo įveiktos ankstesnės psichosocialinės raidos stadijos. Be to,
tai etapas, kai reikia priimti visus gyvenimo aspektus ir integruoti juos į stabilų gyvenimo
stereotipą. Šios stadijos sėkmė liudija, kad asmenybė sugeba prisitaikyti prie gyvenimo iš-bandymų,
sunkumų ir priimti jo apdovanojimus bei džiaugsmus. Žmogus jaučiasi prasmingo ir kryptingo
gyvenimo viršūnėje, suvokia, kad pragyveno gyvenimą taip, kaip sugebėjo – turėjo tikslų ir ėjo jų
link. Jis jaučia, kad po savęs paliks pėdsaką. Taigi egzistencijoje nėra baimės, žmogus pasirengęs
priimti gyvenimą tokį, koks jis yra, su jo pabaiga mirtimi. Šis integralumo jausmas rodo asmenybę
esant visiškai susiformavus ir išnaudojus visas saviraiškos galimybes. To nepavykus pasiekti,
užvaldo nevilties, beprasmiškumo, tuštumos jausmai, išgyvenamas nusivylimas, nesąmoninga (o
kartais sąmoninga) mirties baimė. Tokiu atveju į gyvenimą žiū-rima kaip į nerealizuotų galimybių ir
klaidų grandinę, gailimasi, kad jo negalima pakartoti, neigiami savi trūkumai ir projektuojami į
kitus asmenis. Gyvenimo ciklas, duotas kiekvienam individui, tarsi nepriimamas, o integralumą
pakeičia nuolatinė abejonė, nepasitikėjimas savi-mi ir neviltis. Neįveikę integralumo krizės, žmonės
skausmingai išgyvena senatvę ir jos sunku-mus.
Pagrindinės problemos sulaukus senyvo amžiaus:
1. Žmogus užsisklendžia savyje, atsiriboja nuo aplinkinio pasaulio, nutraukia socialinius
ryšius, nors būtent socialinių santykių praradimas senatvėje yra itin skausmingas.
2. Asmuo nepriima gyvenimo tokio, koks jis yra, negali susitaikyti su gyvenimo partnerio ar
bendraamžių mirtimi.
3. Nesugebama palaikyti darnių tarpasmeninių santykių, nes neigiamos nuostatos apie save
projektuojamos į aplinkinius žmones.
4. Nerandama tolesnės gyvenimo prasmės, nes nusivylimas verčia žmogų nepasitikėti savo
jėgomis, o tai neleidžia kurti adekvačių, asmenybės galimybes ir interesus atitinkančių
ateities planų.
5. Žmogus nepriima gyvenimo ciklo, todėl negali susitaikyti su jame vykstančiais fiziniais,
psichiniais ir socialiniais pokyčiais. Dėl šios priežasties asmuo net nebando prisitaikyti prie
vykstančių pokyčių.
13
1.9. Brandžios asmenybės teorija pagal Gordoną Allportą. Charakteris, temperamentas
Žmogaus brendimas – tai visą gyvenimą trunkantis procesas. Nebrandžių žmonių elgesys kyla dėl
neįsisąmonintų motyvų, dažniausiai ateinančių dar iš vaikystės. Psichologiškai brandi asmenybė
apibūdinama 6 bruožais:
1. Plačios “aš” ribos. Aktyviai dalyvauja šeimos, darbo ir socialiniam gyvenime. Turi hobi, domisi
politika. religija ar tuo, kas jam labiausiai reikšminga.
2. Gali palaikyti šiltus santykius. Draugiškas intymumas, gili artimųjų meilė be savininkiškumo
jausmo ar pavydo. Užuojauta, sugebėjimas toleruoti kitų kitoniškumą.
3. Emocinė branda ir savęs priėmimas. Teigiamas požiūris į save. Nejausdami pykčio gali priimti
nuviliančius ir erzinančius reiškinius bei savo trūkumus. Gerai tvarkosi su savo emocinėm būsenom
(pykčiu, kalte). Neišlieja emocijų ant kitų.
4. Realistiška patirtis, suvokimas ir lūkesčiai. Mato daiktus tokius, kokie jie yra, o ne tokius kokių
jie norėtų.
5. Sugeba pažinti save ir turi humoro jausmą. Suvokia savo stipriąsias ir silpnąsias puses. Humoras
neleidžia pasijusti per daug reikšmingu ir pasipūtusiu. Humoras – tai sugebėjimas pasijuokti iš
paties brangiausio, nenustojant to branginti.
6. Turi ištisą gyvenimo filosofiją. Sugeba matyti bendrą vaizdą, nes sugeba iš savo gyvenimo
patirties išskirti tai kas reikšmingiausia. Tai vertybių sistema, turinti pagrindinę temą.
G. Allportas ir jo bendraamžiai sudarė žmogų žyminčių bruožų žodyną. Jis apėmė apie 18000
žodžių. Juos lyginant sąrašas buvo sumažintas iki 4500 terminų. R. Cattelas, taikydamas veiksnių
analizės metodą, visus juos sutraukė į 16 pagrindinių veiksnių, kuriems tirti sudarė asmenybės
veiksnių klausimyną.
Charakteriu vadinama visuma asmenybės savitų individualių psichinių savybių, išskiriančių tam
tikrą žmogų, kaip visuomenės narį, išreiškiančių jo santykį su aplinka ir pasireiškiančių jo elgesyje,
poelgiuose. Charakteris yra glaudžiai susijęs su žmogaus sugebėjimais ir temperamentu.
Temperamentas – individo psichikos ypatybių, nuo kurių priklauso psichinės veiklos dinamika
(intensyvumas, tempas, ritmas), visuma. Tai įgimta ir santykiškai pastovi asmens savybė.
Temperamento sąvoką IV a. pr. m. e. sukūrė Hipokratas. Jis teigė, kad temperamento tipą lemia
keturių pagrindinių žmogaus kūno skysčių (kraujo, gleivių, juodosios ir geltonosios tulžies)
santykis. Hipokratas skyrė šiuos temperamento tipus: flegmatiką, choleriką, melancholiką,
sangviniką. Tokie temperamento tipai skiriami ir šiandieninėje psichologijoje, tik kitaip aiškinamos
temperamentą lemiančios priežastys.
14
UŽDUOTIS
Temperamento tipo nusistatymas
Charakterio testas MBTI
1.10. Emocinė branda pagal Williamą Menningerį
W.Menningeris pateikia septynis emocinės brandos kriterijus:
1. Sugebėjimas veikti sunkiose situacijose.
2. Sugebėjimas keistis.
3. Sugebėjimas įveikti įtampą, baimę, nerimą.
4. Didesnis gebėjimas duoti negu imti.
5. Gyvenimas santaikoje su kitais.
6. Neapykantos ir kaltės jausmo savyje įveikimas.
7. Meilės poreikis.
1.11. Humanistinis žmogaus augimas pagal V.Franklį
V. Franklis tikėjo, kad net ir sunkiausiomis gyvenimo akimirkomis, kančioje galima atrasti prasmę.
V. Franklis, atsižvelgdamas į žmogaus gyvenimo tarpsnius, išskiria tris gyvenimo principus.
Vaikams svarbiausia malonumo siekimas. Paauglystėje išryškėja jėgos siekimas, o suaugusiajam
svarbiausia yra gyvenimo prasmingumas. Būtent ties paskutiniu teiginiu, siekdamas mokyti atrasti
gyvenimo prasmę net ir sunkiausiose situacijose, V. Franklis dirbo daugiausia. Jis padarė išvadą,
kad negalima kalbėti apie bendrą žmogaus gyvenimo prasmę. Kiekvienas žmogus gyvena
skirtingomis aplinkybėmis ir kiekvieno žmogaus gyvenimo prasmė skirtinga. V. Franklis, pakliuvęs
į žiaurias gyvenimo sąlygas koncentracijos stovykloje, sugebėjo rasti gyvenimo prasmę. Žmogus,
kuriam konkretus likimas skiria kančią, privalo žiūrėti į ją kaip į unikalią užduotį. Kiekvienas esame
turėję įvairių gyvenimo pamokų, tačiau į jas reikia žvelgti ne kaip į bausmę, o būtent kaip į pamoką,
kurią reikia išanalizuoti ir išmokti.
15
2. Asmenybės kryptingumas ir pokyčių galimybės
2.1. Idelusis ir realusis „aš“
C. Rogersas – įtakingas Amerikos psichologas ir vienas humanistinės psichologijos įkūrėjų. Jo
asmenybės ir tarpusavio santykių teorija, orientuota į asmenį, kaip unikalią visumą, buvo plačiai
pritaikyta įvairiose srityse: psichoterapijoje, švietime, analizuojant organizacijų elgseną ir pan.
„Aš“ koncepcija – tai įsisąmonintos charakteristikos, kurias žmogus suvokia kaip dalį savęs (aš
protingas (-a), mylintis (-i), darbštus (-i), atsakingas (-a)), bei įgyti ar priimti gyvenime vaidmenys:
sūnus (duktė), studentas (-ė), draugas (-ė)). „Aš“ koncepcija nėra fiksuota žmogaus charakteristika,
ji kintanti. Idealusis „aš“ – „aš“ koncepcija, kurią žmogus labiausiai norėtų atitikti, ir jeigu ji labai
skiriasi nuo realiojo „aš“ (tokio, koks žmogus yra iš tikrųjų), žmogus jaučia psichologinį
diskomfortą, nepasitenkinimą savimi. Kiekviename „aš“ vaizde galima išskirti du aspektus:
- Žinias apie save.
- Savosios vertės jausmą.
Žinios apie save – tai ne tik žinojimas, kas mums būdinga, bet ir tai, kokie yra vieni ar kiti mūsų
bruožai. Žinios apie save sudaro „aš“ vaizdo turinį, skirstomą į tokias grupes:
- Požiūris į savo išvaizdą.
- Savo emocionalumo įvertinimas.
- Sprendimai apie moralines savybes.
- Požiūris į savo intelektą ir sugebėjimus.
- Informacija apie socialinius vaidmenis (lytį, amžių, profesiją).
Idealųjį „aš“ nėra lengva pasiekti, tenka atkakliai įveikinėti savo trūkumus. Visa tai vyksta vertinant
save. Kaip asmuo vertina save, matoma visuose jo poelgiuose.
UŽDUOTIS
Tikslas: geriau pažinti save, apsvarstyti, kokie norime būti, rasti neatitikimų tarp to, kas esame ir
kuo norime būti.
Aprašymas: paprašykite dalyvių aplink žmogaus siluetą surašyti žinias apie dabartinį save, kurios
pagal C. Rogersą turi apimti požiūrį apie savo išvaizdą, emocionalumo įvertinimą, moralines
savybes, požiūrį į savo intelektą bei gebėjimus, požiūrį apie savo socialinius vaidmenis (lytis,
amžius, profesija ir kt.). Po 8–10 min. paprašykite ant kito silueto surašyti žinias apie idealųjį „aš“,
t. y., kokie jie norėtų būti.
16
Diskusija:
1)Ar daug pastebite skirtumų tarp abiejų savęs vaizdų? Surašykite juos atskirai (modulio pabaigoje
skirta lapų užrašams).
2)Iš kokių gyvenimo sferų neatitikimų yra daugiausia (darbinė veikla, asmeniniai santykiai, kt.)?
2.2. Poreikiai. Savęs aktualizavimas
Poreikis – reikmė, ko nors reikiamybė, būtinumas. Apie poreikių egzistavimą sprendžiama iš
elgesio. Sąmoningai jaučiamas poreikis skatina veiklą ir norą pasiekti tikslą. Tikslas šiuo atveju –
priemonė savo poreikių patenkinimui. Pasiekęs tikslą, žmogus savo poreikius arba patenkina, arba
nepatenkina, arba patenkina iš dalies.
Maslow savo teorijoje žmogaus poreikius išrikiavo tokia prioritetine tvarka:
Fiziologiniai: kvėpavimas, maistas, vanduo, seksas, miegas, homeostazė.
Saugumo: kūno, uždarbio, resursų, šeimos, sveikatos ir nuosavybės saugumas.
Meilės, socialinio ryšio: draugystė, šeima, seksualinis intymumas.
Savivertės: savivertės jausmas, pasitikėjimas savimi, pasiekimai, pagarba kitiems, pagarba iš kitų
Savęs realizavimo: moralė, kūrybingumas, spontaniškumas, problemų sprendimas, išankstinių
nusistatymų neturėjimas, faktų priėmimas.
Savęs realizavimas.
Daugiausia dėmesio Maslow skyrė paskutiniam ir aukščiausiam poreikiui iš jo sukurtos piramidės –
savęs realizavimo poreikiui. Maslow manė, kad poreikis save realizuoti yra toks pats stiprus kaip ir
poreikis valgyti arba kvėpuoti. Jeigu žmogus šio poreikio netenkina, jis nesijaučia laimingas.
Skirtingi žmonės pagal savo stiprybes gali save realizuoti. Maslow argumentuoja, kad kaskart
žmogus darydamas sprendimą gali rinktis tarp mažiausiai dviejų pasirinkimo galimybių – žengti
žingsnį pirmyn link savęs realizavimo arba žengti žingsnį atgal į saugumo zoną. Kuo dažniau
žmogus žengia atgal ir praleidžia galimybę žengti pirmyn, tuo didesnis skirtumas tarp to, kuo
žmogus yra ir kuo galėjo tapti. Šis skirtumas pasireiškia neigiamomis emocijomis, ypač liūdesio ir
graužaties jausmu, depresija, nerimu. Siekdami išvengti šių nemalonių jausmų, siekdami kuo
mažiau galvoti apie šią nemalonią praleistų galimybių tiesą, žmonės dažnai žengia dar daugiau
žingsnių atgal į saugumo zoną, kas dažnai pasireiškia pernelyg ilgu televizijos žiūrėjimu, alkoholio
ir narkotikų vartojimu.
17
2.3. Vertybės. Savivertė
Vertybės – tai specifiškos mus supančio pasaulio objektų ir reikšmių charakteristikos, turinčios
teigiamą reikšmę žmogui, kolektyvui, visuomenei. Objektai ir reiškiniai tampa vertybėmis tik dėl
to, kad jie įtraukiami į žmonių visuomenės būties sferas. Todėl vertybės paprastai yra tokie nuo
visuomenės priklausomi objektai ir reiškiniai, kurie, patenkindami kuriuos nors žmogaus poreikius
bei interesus, turi teigiamos reikšmės. Kiekvieną žmogų valdo individuali vertybių sistema, kurią
formavo tėvai, papročiai, tradicijos, asmeninės savybės ir dar daugybė veiksnių.
Kas gi yra savivertė? Tai žmogaus savęs suvokimas - tai, ką jis apie save galvoja ir kaip jaučiasi.
Savęs įsivaizdavimas gali būti teigiamas ir neigiamas. Kuo daugiau teigiamų ypatybių sau skiria
žmogus, tuo geresnis yra jo savęs vertinimas, o kuo daugiau neigiamų - tuo prastesnis. Save
gerbiantis žmogus tiesiog nuoširdžiai priima save tokį, koks jis yra, myli save už tai, kas yra, o ne
dėl to, ką gali padaryti. Savęs priėmimas prasideda nuo nuoširdaus žvilgsnio į save: koks esu, kokie
mano jausmai, mintys, kas man puikiai sekasi, kada klystu? Šį žvilgsnį žmogus formuoja visą
gyvenimą, pradedant nuo vaikystės. Štai kodėl šiuo atžvilgiu ypač svarbi šeima, santykiai su tėvais,
broliais, seserimis, seneliais.
2.4. Nuostatos, įsitikinimai, stereotipai
Nuostatos ir įsitikinimai mums „praneša“, kokie gyvenimo epizodai ir įvykiai sukels skausmą, o
kokie – malonumą? Atsakymus į šiuos du klausimus padiktuoja nuostatos bei įsitikinimai, o juos
suformuoja mūsų apibendrinimai, kas gali sukelti skausmą ar malonumą. Šie apibendrinimai valdo
visus mūsų veiksmus, lemia gyvenimo kryptį ir jo kokybę. Apibendrinimai yra labai naudingi, nes
padeda atpažinti tipines situacijas. Deja, sudėtingesnėse gyvenimo srityse apibendrinimai gali
pernelyg supaprastinti reiškinius ir kai kada suformuoti varžančias nuostatas. Dauguma mūsų
nuostatų yra su praeitimi susiję apibendrinimai, kurie remiasi skausmingų ir malonių išgyvenimų
interpretacijomis. Problema yra trejopa:
1. Dauguma mūsų nuostatų yra susiformavusios nesąmoningai.
2. Mūsų nuostatos dažnai remiasi klaidingomis praeities įvykių interpretacijomis.
3. Vos nuostata įsigali, mes pamirštame, kad tai tėra interpretacija. Į savo nuostatas pradedame
žiūrėti kaip į tikrovę, kaip į gryną tiesą.
Nuostatos ir įsitikinimai gali ir kurti, ir naikinti.
Visi asmeniniai laimėjimai prasideda nuostatų ir įsitikinimų keitimu. Pats veiksmingiausias būdas –
liepti savo smegenims su senąja nuostata susieti kuo daugiau skausmo. Privalote visa esybe pajusti,
18
kad ši nuostata vertė kentėti ne tik praeityje, bet verčia kentėti ir dabartyje, tikriausiai vers kentėti ir
ateityje. Kitas žingsnis – naują nuostatą susieti su malonumu. Tai yra svarbiausia permainų
procedūra.
UŽDUOTIS: vidinių įsitikinimų (nuostatų) nustatymas.
Tikslas: rasti neigiamai veikiančias nuostatas.
Pasirinkite teiginius, su kuriais sutinkate 95–100 proc. Nesirinkite teiginių, dėl kurių abejojate.
Raštu atsakykite į klausimus po kiekviena teiginių grupe.
Suraskite atitikmenį (-is) iš pirmojo lapo apibrauktų teiginių. Atitikmenys turi būti tame pačiame
stulpelyje, bet nebūtinai to paties numerio. Ar kas nors pasikeitė jūsų požiūryje?
Bazinių nuostatų pratimas.
1.Aprašykite tris dalykus, ką galvojate apie kiekvieną iš žemiau nurodytų dalykų (žr. lentelę).
2.Po kiekviena parašyta nuostata nurodykite, ar ji padedanti (P) ar stabdanti (S).
3.Po kiekviena nuostata parašykite tikėjimo laipsnį, kiek tikite šia nuostata, skalėje nuo 1 iki 10, kur
10 reikš stipriausią tikėjimą.
4.Po kiekviena parašyta nuostata pažymėkite, ar sąmoningai taip manote (atsirado iš jūsų patirties)
(AŠ) ar ši nuostata buvo įdiegta (tėvų, senelių, mokytojų, žiniasklaidos) (KITI).
Kiekvienas iš mūsų kone kasdien susiduriame su gausybe pačių įvairiausių stereotipų: išvaizdos,
tautybės, krašto, kuriame gyvename, profesijos, Zodiako ženklo – kitaip tariant, visko, apie ką tik
galime pagalvoti. Stereotipų sąrašas begalinis. Dažniausiai stereotipai yra neatsiejami nuo bendros
nuomonės ar galvojimo apie tam tikrą žmonių grupę. Stereotipas yra charakteristikų, apibūdinančių
žmonių grupę pagal jų elgesį, įpročius ar kitus aspektus, visuma. Stereotipų paskirtis – supaprastinti
realybę: „jie yra tokie“. Daugeliu atveju stereotipai yra paremti pažintimi ar įsivaizdavimais įgytais
mokykloje, žiniasklaidos pagalba ar šeimoje, vėliau apibendrinti ir taikomi apibūdinti kuo nors
susijusiems žmonėms.
Išankstinės nuostatos ir stereotipai yra schemos, mums padedančios suprasti realybę; kai realybė
neatitinka mūsų turimoms išankstinėms nuostatoms, smegenims yra lengviau pakeisti realybės
interpretavimą nei pačias nuostatas. Išankstinės nuostatos mums papildo, kai mes neturime pilnos
informacijos.
19
3. Bendravimas ir bendradarbiavimas
3.1.Bendravimas. Sėkmingo bendravimo samprata
Bendravimas yra specifinė žmonių sąveika veiksmais, mintimis, vaizdiniais ir emocijomis, per kurią
jie pažįsta vieni kitus ir pasiekia socialinę vienovę. Mūsų sėkmė ir bendravimo su kitais kokybė
labiausiai priklauso nuo mūsų pačių sugebėjimo bendrauti. Visada vieniems žmonėms sekasi geriau
bendrauti nei kitiems. Sėkmingam bendravimui įtakos turi:
Atvirumas. Dažnam gali kilti klausimas: „Kiek artimai bendrauti ir atsiskleisti darbe?“. Tai
priklauso nuo mūsų pasirinkimo. Tačiau verta nepamiršti, kad koją sėkmingiems tarpusavio
santykiams gali pakišti mūsų pačių uždarumas ar drovumas. Kuo mažiau bendraujame, tuo mažiau
kiti apie mus žino. Kuo mažiau žino, tuo paslaptingesni atrodome. Paslaptingumas nėra vien
smalsumą žadinanti savybė. Ilgainiui ji verčia kitus nesąmoningai pradėti mūsų šalintis.
Gali būti, kad toks reagavimo būdas yra išlikęs iš senų laikų – yra saugiau atokiau laikytis nuo tų,
kurie yra nepažinti, nesuprantami, vadinasi, greičiausiai nepriklauso mūsų rūšiai. Jei nežinome, ką
vienu ar kitu klausimu galvoja žmogus, su kuriuo bendraujame, kai jis dažnai tyli ir tiesiog stebi
aplinką kažką sau galvodamas, bet nepasakydamas kitiems, jei kartais net nenutuokiame, kaip jis
jaučiasi, mes patys šalia tokio žmogaus jaučiamės nejaukiai ir nesaugiai, nes nežinome, kada ir ko iš
jo tikėtis.
Nuoširdumas. Tai mes pajuntame intuityviai. Tad geriau bendrauti mažiau, bet nuoširdžiai, nei bet
kaip. Greičiausiai ne kartą esate patyrę patys – jei pajuntate, kad žmogus su jumis kalba
nenuoširdžiai, elgiasi kaip „lapė“, vėliau vengiate turėti su juo bet kokių reikalų. Štai taip lengvai
galima sugadinti tai, ką ilgai kūrėme.
Tolerancija. Kiekvienas žmogus, dirbantis kartu su jumis, „atsineša“ ir savo patirtį: skirtingą
auklėjimą, vertybes, požiūrį į gyvenimą, darbą ir bendravimą. Jei kyla sunkumų bendraujant su
kitokiais nei esame mes, tai daugiau yra mūsų, o ne jų rūpestis. Pasitaiko situacijų, kad nesutarimai,
ginčai, nesveika konkurencija trukdo produktyviai dirbti. Tuomet tai tampa ir organizacijos
rūpesčiu.
Kompromisai. Bendraujant ne tik iš kalbos, bet ir iš galvos reikėtų išmesti visus „kitas privalėtų,
turėtų“ ir pan. Gerai apsvarsčius, akivaizdu, kad kitas neturi ir neprivalo elgtis taip, kaip mes
norime, vien todėl, kad mes taip norime. Jis turi savo įsitikinimus, savo patirtį, savo pasaulio
suvokimą. Ir natūralu, kad tas suvokimas skiriasi nuo mūsiškio.
Bendraujant ir asmeniniame gyvenime, ir profesinėje srityje, labai svarbūs kompromisai, kurių
esmė – ne priversti kitą pakeisti nuomonę, pamatyti taip, kaip matome mes, o suprasti vienam kitą ir
20
pasiekti abipusį sutarimą – nepaisant visų skirtumų, mums bendrauti yra įmanoma ir svarbu.
Visuomet, kai kyla noras kontroliuoti kitą ar pyktis, pravartu atsiminti, kad esame individualūs ir
siekiame to, kas geriausia mums patiems. Ir tai nereiškia, kad norime pakenkti kitam.
Pagarba kitam žmogui. Ar bendraudami įsiklausote į kito nuomonę? Kokiu tonu išsakote pastabas
ar savo nuomonę? Ar nesąmoningai nenuvertinate kito žmogaus, nežiūrite į jį skeptiškai? Kai kurie
dalykai bendraujant yra tokie natūralūs, kad galime net nepastebėti, kaip juos taikome. Jei kitam
žmogui mes nerodome deramos pagarbos ar bendraujame su juo nenuoširdžiai, neverta tikėtis, kad
jam bus su mumis malonu bendrauti ar kad mūsų nesišalins, nes tokie veiksmai tikrai nedidina kitų
noro būti šalia mūsų.
Bendravimą galime palyginti su tenisu: žaidžiant šį žaidimą mums nereikia nuolat turėti kamuoliuką
savo rankose, svarbiau yra juo dalintis. Taip ir bendraujant nereikia siekti nuolat būti viršesniam ir
teisiam. Daug svarbiau keistis nuomonėmis: tu-aš-tu-aš...
3.2. Žodinis bendravimas. Aktyvus klausymasis.
Komunikacijos būtinumą iškėlė ir ištobulino visuomeninis žmonių gyvenimas. Žmonėms siekiant
bendrų tikslų, reikėjo išmokti pažinti kitų žmonių veiksmus, mintis, iškilo būtinumas kviestis į
pagalbą kitus – kooperuoti savo pastangas. Bendra veikla išoriškai suformavo sudėtingas
komunikacijos formas. Žmonės išmoko vieni kitus suprasti iš mimikos, pantomimikos, gestų.
Atsirado ir tobuliausia žmonių komunikacijos priemonė – kalba.
Verbalinis (žodinis) bendravimas – tai tarpusavio sąveika, naudojant kalbos ženklus tarp dviejų ar
daugiau žmonių. Kalba padeda mums tarpusavyje bendrauti. Kai kalbama ta pačia kalba, lengvai
vieni kitus suprantame. Kitaip būtų galima pasakyti, kad kalbamės suprantamais tos kalbos žodžiais
(kodais). Jei žmonėms tie kodai nesuprantami, jie negali tarpusavyje bendrauti. Jei vienas žmogus
kalba, o kitas, jo besiklausantis, visiškai nesupranta tos kalbos, tai, žinoma, bendravimo nebus.
Tačiau ir ta pačia kalba bendraujant gali pasitaikyti nesusipratimų. Tie patys žodžiai gali turėti
skirtingą reikšmę, dėl to žmonės gali juos nevienodai suprasti.
Nemokėjimas klausyti - viena pagrindinių neefektyvaus bendravimo priežasčių. Būtent tai veda į
nesusipratimus, klaidas ir problemas, kurios gali būti ne tik pavojingos, bet ir lemtingos.
Žmonės skiriasi savo klausymosi stiliumi. Jame atsispindi mūsų asmenybė, charakteris, interesai,
statusas, lytis, amžius. Klausymosi stiliaus pasirinkimą įtakoja ir situacija: vienaip klausome darbe
ar per paskaitas, kitaip - namų aplinkoje. Netinkamų klausymosi stilių pavyzdžiai:
21
• Klausytojas-simuliantas vaidina dėmesingą, nors mintys klajoja kažkur toli. Dėmesys
simuliuojamas (lyg ir rodomas išorinis dėmesys) norint įsiteikti kalbančiajam; dažniausiai
„nuoširdžiai" žiūrima į akis, linksima galva, įterpiami žodeliai "aha", "taip", "aišku", tačiau iš
tikrųjų svarstomi asmeniniai reikalai. Neretai kalbantysis keletą kartų klausiamas to paties.
• įsigilinęs į save klausytojas daugiausiai dėmesio skiria sau: „Įdomu, koks aš jam atrodau -
protingas ar kvailas?"
• Sėlinantis klausytojas paslapčia renka tą informaciją, kuri bus panaudota kalbančiojo puolimui.
• Atrenkantis klausytojas domisi tik tam tikra informacijos dalimi, kuri jam naudinga, reikšminga,
įdomi ar pan. Visa kita - praleidžiama.
• Kategoriškas klausytojas: „Tai - gerai; tai - blogai".
• Klausytojas-aidas linkęs pakartoti paskutinį girdėtą kalbančiojo žodį.
• Klausytojas-veidrodis pakartoja paskutinę girdėtą kalbančiojo frazę, kurios žodžių tvarka
dažniausiai būna pakeista.
• Svarstantis klausytojas: „Dabar aš suprantu, kodėl tu visa tai pasakoji". Neretai užbėgama į priekį:
klausantysis trukdo kalbančiajam, skuba daryti išvadas, spėlioja būsimus įvykius, klausinėja. 93
• Užjaučiantis klausytojas : „Tu visai teisus", „Aš tave užjaučiu".
• Emocingas klausytojas linkęs aikčioti („oi", „ech", „oho"), juoktis ir pan.
• Analizuojantis klausytojas: „Kada?", „Duok pavyzdį". Viską vertina racionaliai, dažniausiai
nekreipdamas dėmesio į kalbančiojo nežodinį elgesį, pasireiškiančias emocijas. Jei koks nors
išgirstas teiginys nesiderina su logika, tai toks klausytojas yra linkęs jį atmesti „kaip neturintį nieko
bendra su aptariamu dalyku".
• Neadekvatus klausytojas uždavinėja klausimus, nesusijusius su aptariama tema arba su ja
susijusius tik formaliai.
• Grubus klausytojas nesiskaito su žodžiais: „visa tai - niekai", „nesąmonė" ir pan.
UŽDUOTIS: aktyvus klausymasis
3.3. Nežodinis bendravimas.
Nežodinis (neverbalinis) bendravimas apibrėžiamas kaip komunikacija, tiesiogiai nenaudojant
žodžių, o informaciją perduodant per asmeninių erdvių santykį, akių kontaktą, mimiką, gestus, kūno
kalbą, net išvaizdą bei turimus daiktus, taip pat garsinius būdus: juoką, garsų tempą, aukštumą,
trukmę i.
Neverbaliniai pranešimo komponentai bendraujant yra itin svarbūs, nes jie savarankiški.
22
Neverbalinės bendravimo priemonės yra šios:
• Balso ypatybės. Tai intonacijos, pauzės, kalbos tempas, aiškumas, garso tonas, jo aukštumas ir
stiprumas.
• Kinetika. Tai gestai, pozos, judesiai,
• Regėjimo (akių kontaktas).
• Tarpasmeninė erdvė.
• Veido išraiška (mimika)
• Kūno poza.
Neverbalinio elgesio funkcijos:
• Sustiprinimo: neverbalinės priemonės pabrėžia, sustiprina, reguliuoja arba iškreipia žodžio
reikšmę. Į tai atsižvelgus, nuodugniau atskleidžiama informacijos reikšmė.
• Pakeitimo: gestai gali pakeisti žodžius, skaičius, skyrybos ženklus, veiksmus. Jie gali akcentuoti
prieraišumą, nuotaiką, nuorodą į daiktus.
• Žodinės informacijos nežodinis patikrinimas. Patikrinama, ar kokybiškas, ar patikimas, ar išsamus
pranešimas, taip pat patikslinama, ko vertas pats pranešėjas.
• Informavimo apie pašnekovo emocinę būseną bei jos kitimą bendraujant.
Bendravimui būtinus signalus siunčia ne vien veido išraiška, bet ir galvos judesiai: linkčiojimas,
kraipymas, purtymas. Jie leidžia suprasti, ar pašnekovas pritaria, ar abejoja, ar simpatizuoja, ar ne.
Vizualinis kontaktas. Tai labai aiškus ketinimo bendrauti su žmogumi požymis. Skiriami keturi
žvilgsnių tipai:
1. Dalykinis žvilgsnis
2. Visuomeninis (socialus) žvilgsnis.
3. Intymus žvilgsnis.
4.„Kreivas“ žvilgsnis.
UŽDUOTIS: pasvarstykite:
Kokį vaidmenį bendravime atlieka nežodinė kalba, lyginant su žodine?
Kodėl sakoma, kad nežodinė kalba yra universalesnė ir įtikinamesnė?
Ar galime prognozuoti žmogaus sėkmę iš „kūno kalbos"?
Kurie „kūno kalbos" elementai geriausiai atspindi žmogaus emocijas?
Ar patrauklumas suteikia pranašumų gyvenime?
23
3.4.Bendravimas ir individualūs skirtumai
Jei bendravimas yra dviejų ar daugiau žmonių tarpusavio sąveika, tai ją didele dalimi įtakoja
bendraujančių žmonių asmeninės savybės. Tų savybių deriniai ir visuma apibūdina žmogų kaip
unikalią asmenybę. Daugelio asmenybės savybių atsiradimas bei raiška priklauso nuo to, kaip ir
kiek su tuo žmogumi buvo bendraujama vaikystėje. Bendravimas, kaip ir pats asmuo, kinta, nes
žmogaus lemtis - augti ir bręsti taip nepaliaujamai, kaip nepaliaujamai kinta jo kūnas bei fizinė
aplinka. Gyvenime mums tenka susitikti su tokiais žmonėmis, su kuriais bendrauti mums nemalonu,
nes jaučiame, kad jie mums nuolat „tampo nervus". Psichologinėje literatūroje žmonės, sukeliantys
šiuos simptomus, dažniau vadinami „sunkiais" žmonėmis. Yra priskaičiuojama iki pusšimčio
„sunkių" žmonių tipų.
Tankas. Tai grubiai ir tiesmukai bendraujantis žmogus. Paprastai kitų atžvilgiu jis elgiasi labai
agresyviai, vartoja grubius posakius, kalba pakeltu balsu, o jo veido išraiška rodo nusistebėjimą
jumis - kaip galima turėti tokį absurdišką požiūrį! Šio žmogaus stichija - nuolatinis santykių
aiškinimasis bei konfliktai. Ginčuose jis yra profesionalas, o eilinis žmogus geriausiu atveju - tik
labai besistengiantis mėgėjas. Buitinėje kalboje tokie žmonės yra vadinami paprastai - akiplėšomis.
Snaiperis. Iš pažiūros tai, atrodytų, ramus ir adekvačiai bendraujantis žmogus. Tačiau staiga jūs
pajuntate, kad jus išpila prakaitas, smarkiau ima plakti širdis ar pritrūksta oro kvėpuoti. Tokios
savijautos kaltininkas –snaiperio paleista taikli strėlė į jūsų silpną vietą. Žmogus - snaiperis
bendraudamas taikliu žodžiu primena mums ir pabrėžia mūsų įsivaizduojamą arba tikrą
nepilnavertiškumą kurioje nors srityje.
Granata. Apie tai, kad toks žmogus priklauso „sunkiųjų" žmonių tipui, mes sužinome tik tada, kai
jis nei iš šio nei iš to pratrūksta lyg perkūnas iš giedro dangaus. Tuomet jis ima kaltinti jus
nuodėmėmis, padarytomis nuo to laiko, kai susipažinote (beje, apie kurias jūs nė neįtarėte), kaltina
jus dėl savo dabartinių nesėkmių, kliūna garo ir jūsų šeimos nariams bei giminėms. Išsirėkęs ir
emociškai išsikrovęs žmogus-granata labai greitai nurimsta ir toliau gali
bendrauti lyg niekur nieko.
Visažinis. Tai žmogus, nuolatos kalbantis ir reiškiantis savo nuomonę visais gyvenimo klausimais.
Jam visiškai nerūpi jūsų nuomonė. Ir todėl jis nepalieka jums jokių šansų įsiterpti. Šie žmonės kiša
nosį ir į dalykus, kurie jų neliečia. Paprastai jie atlieka susirūpinusio jūsų gyvenimo situacija
nenuilstamo patarėjo ir vadovo vaidmenį. Tokie žmonės nepaprastai vargina ir priverčia kitus
jaustis menkaverčiais. Visažinis labai įsižeidžia, jei kas suabejoja jo teisumu. Net jei jūs įrodysite,
kad jis klysta, kaltas liksite vis tiek jūs. Tai žmogus, kuris kalba jums, bet ne su jumis.
24
Amžinas pesimistas. Pabendravus su tokiu žmogumi, lieka jausmas, kad kažką labai svarbaus šiuo
momentu praradai. Amžini pesimistai su entuziazmu dalijasi savo niūriai pesimistiniu požiūriu.
Kaip bebūtų keista, po tokių „pasidalinimų savo nuomone" amžini pesimistai atkunta, jų nuotaika
pagerėja, tuo tarpu jūsų gyvenimo džiaugsmas ir entuziazmas išblėsta, lyg mostelėjus burtų lazdele.
Nepatikimasis. Šį žmogų mes atpažįstame tik tuomet, kai jis mus stipriai apgauna. Tokio tipo
žmonės paprastai visada lengva ranka prisiima atsakomybę už kokių nors reikalų tvarkymą, o vėliau
pakeičia savo planus jūsų net neįspėję.
Nuolat besiskundžiantis. Tai žmogus, kuriam tikras bendravimas reiškia galimybę išsakyti savo
nesibaigiančias bėdas kitam.
Vartotojas. Šis žmogus visada yra šalia jūsų, kai jūs jam esate reikalingas. Tai žmogus, kuris
organizuoja gyvenimą taip, kad aplinkiniai prieš jų pačių valią yra įtraukiami į tarnybą jam.
Paprastai jis moka savo reikalus pateikti jums taip, kad dirbti jo darbą jums atrodo viena nauda ir
sėkmė. Kartais jis padaro jums smulkią paslaugėlę, kuri, pasirodo vėliau, yra atlygis už tolimesnę
jūsų sunkią tarnystę jam. Išvengti susidūrimo su tokiu žmogumi yra sunku, nes kontaktų iniciatorius
yra „vartotojas.
Vengiantis nemalonumų. Savo aplinkoje tikrai rasime vienišių, silpną, nesugebantį kovoti dėl savo
interesų, bailų, pilką žmogelį, kuris bus linkęs neturėti su kitais žmonėmis jokių reikalų.
Konkurentas. Tai nuolat siekiantis pirmauti žmogus. Jis veržiasi pirmauti. Konkurentas brangina tik
tokius draugus, kurių menkavertiškumu galima mėgautis iki soties. Jis išnaudos bet kokią situaciją
jums nurungti. Konkurentas - nepailstantis pagyrūnas. Bendraujant su „sunkiais“ žmonėmis svarbu:
1. Prisiminkite, kad „sunkus" žmogus elgiasi taip su visais (ne tik su jumis) ir nemanykite, kad
įžeidimų jūs nusipelnote!
2. Jokiu būdu nesivelkite į ginčą, nes vis tiek nieko nelaimėsite, o nuotaika bus sugadinta ir laikas -
prarastas.
3. Negrasinkite, nes jis atsakys tuo pačiu ir nekaltinkite, nes jis gindamasis puls.
4. Nekalbėkite su juo iš aukšto ir nesižeminkite.
5.Būkite tvirti, prisiminkite, kad geriausias ginklas - humoras bei kantrybė.
3.5. Konfliktai. Konfliktų sprendimo strategijos. Konfliktinių situacijų valdymas
Konfliktas – priešingų, nesuderinamų tendencijų susidūrimas, sukeliantis stiprius, nemalonius
išgyvenimus.
Konstruktyvus konfliktas – teigiamas, leidžiantis tobulinti santykius, o kartais ir nusistovėjusią
tvarką, sistemą konfliktas.
25
Destruktyvus konfliktas – neigiamas, santykius griaunantis konfliktas.
Konflikto prevencija – išankstinis kelio konfliktui atsirasti užkirtimas, neleidžiantis jam pasireikšti
veikla, apsisaugojimas.
Konflikto misija – atkurti, normalizuoti, o idealiu atveju – pagerinti situaciją ar pašlijusius
santykius. Konfliktą būtina valdyti, spręsti konfliktines situacijas. Konfliktą reikia vertinti, kaip
atsiradusią galimybę ar kilusią problemą. Todėl išskiriami naudingi, teigiami ir kenksmingi,
neigiami konfliktai.
Visuminiu požiūriu konfliktai yra tarsi reguliuojanti jėga, palaikanti ir padedanti išsaugoti
organizacijos pusiausvyrą. Per konfliktą dažnai pakeičiama pasenusi organizacijos struktūra,
sukuriami nauji, efektyvesni funkcionavimo būdai. Tai padeda organizacijai prisitaikyti prie nuolat
kintančių veiklos sąlygų.
Pagal konflikto subjektus, tai yra jo dalyvius, konfliktai skirstomi į:
• Tarpasmeninius;
• „Asmenybės – grupės“;
• Tarpgrupinius;
• Vidinius;
4. Streso įveika ir emocijų valdymas
4.1.Streso klasifikacija, simptomai, įveikos būdai
Stresas – neigiamų aplinkybių sukelti organizmo ir elgesio sutrikimai, neigiami emociniai
išgyvenimai, psichologinė įtampa, kurios nesugebame kontroliuoti.
Distresas (neigiamas stresas) – ilgalaikis, chroniškas, žalojantis stresas (artimojo mirtis, rimta liga,
nesutarimai, mokyklos,profesijos ar darbo pakeitimas). Jis gali sukelti nervinį išsekimą, depresiją,
neurozę ar fizines ligas.
Eustresas (teigiamas stresas) – tai teigiamų emocijų sukeltas ir nestiprus stresas (įsimylėjimas ir
vedybos, kūdikio gimimas, netikėta sėkmė, paaukštinimas darbe, mokslų baigimas).
Stresorius – bet koks įvykis ar situacija, kuris pareikalauja prisitaikymo reakcijos.
fiziniai (šaltis, karštis, alkis, trauma ir kt.)
psichosocialiniai (konfliktas, nesėkmė, nelaimė, problemos šeimoje, mokykloje, netikrumas dėl
ateities ir kt.).
26
Pasaulyje 3 iš 5 vizitų pas gydytojus yra dėl su stresu susijusių problemų. Tipiškos streso sukeltos
ligos- tai migrena, hipertonija, stenokardija, miokardo infarktas, insultas, opaligė, alerginės ligos,
depresija. 71% lietuvių savo darbą laiko įtemptu ir sukeliančiu stresą.
Svarbu žinoti, kad jei streso išvengti negalime, reikia išmokti jį suvaldyti ir tokiu būdu sumažinti
arba išvengti neigiamų pasekmių sveikatai.
Streso įveikimas – tai procesas, kurio metu žmogus stengiasi suvaldyti iškilusius sunkumus,
nepalankios aplinkos reikalavimus ir emocijas, kurias patiriami sunkumai iššaukia.
Skiriamos dvi kovos su stresoriais strategijos:
1. Į problemą nukreipta strategija. Tai strategija, kuria remdamasis žmogus mėgina palengvinti
stresą, tiesiogiai sąveikaudamas su stresoriumi, jį keisdamas. Ji dažniau-siai naudojama tada,
kai žmogus jaučia, kad kontroliuoja padėtį arba mano galįs pa-keisti aplinkybes ar bent jau
save.
2. Į emocijas nukreipta strategija. Tai mėginimas palengvinti stresą atsiribojant nuo stresoriaus
arba nekreipiant į jį dėmesio. Dažniausiai pasitaiko tada, kai manoma, kad padėties pakeisti
nepavyks (nebūtinai taip yra iš tiesų). Ja kartais siekiama pada-ryti ilgalaikį poveikį
sveikatai, pavyzdžiui, žmogus užsiima aktyvia fizine veikla tam, kad nukreiptų mintis nuo
norimos atsikratyti senos priklausomybės. Tačiau į emo-cijas nukreipta strategija gali būti
netinkama, kai atsiribojimas nuo stresorių kartu sukelia aplaidumą kasdieniame gyvenime
(pavyzdžiui, studentai, krimsdamiesi, kad nespės perskaityti visko, kas užduota, išeina
linksmintis, kad laikinai atsiribotų nuo nerimo).
Nemažą reikšmę stresui įveikti turi žmogaus socialiniai ryšiai. Jei jaučiame, kad kontroliuojame
padėtį ir išsiugdome optimistiškesnį požiūrį, susikuriame socialinio palaikymo pagrindus, galime
patirti mažesnį stresą. Tačiau kartais streso palengvinti neįmanoma, todėl privalome išmokti jį
sveikai valdyti.
UŽDUOTIS
Tikslas: nustatyti savo gyvenimo aplinkybių stresingumą.
Priemonės: testas.
27
4.2.Emocijos. Jų atpažinimas ir valdymas
Emocija – tai organizmo reakcija į įvairius dirgiklius, pasireiškianti: 1) fiziologiniu sužadinimu; 2)
ekspresyvia išraiška; 3) sąmoningu išgyvenimu.
Skiriamos dvi emocijų grupės (Kast, 2001):
1. Skatinančios (gali būti ir nemalonios, pavyzdžiui, patiriamas diskomfortas skatina ką nors
daryti, keisti ir pan.).
2. Raminančios / patenkinančios kyla tada, kai atliekame veiklą, pavyzdžiui, patenkiname
poreikius.
Daugelio mūsų jausmai labai kinta: nuo liūdesio ir pykčio iki džiaugsmo ir linksmumo. Kartais
išgyvenamas emocijas sulaikome viduje, o kartais itin intensyviai jas išreiškia-me. Dažnai tiek
drovumas, tiek konfliktiškumas turi tas pačias ištakas ir padarinius. Šios savybės gali išsivystyti dėl
to, kad žmonės, kurie nesugeba laiku išreikšti savo emocijų, paprasčiausiai pereina į kraštutines
stadijas – agresiją arba visišką sustingimą.
Per kiekvieną iš trijų žmogaus raidos etapų – vaikystę, paauglystę ir suaugusiojo gyvenimą –
žmogus vis labiau išmoksta kontroliuoti emocijas.
Emocijos nėra abstrakčios sąvokos, tai kūne vykstantys fiziologiniai reiškiniai. Jos stipriai veikia
imuninę mūsų sistemą ir dažnai turi įtakos ligoms ar sveikatai. Emocijų funkcija – padėti
prisitaikyti organizmui prie aplinkos sąlygų: skelbti aliarmą kilus pavojui, pasiruošti atlikti veiksmą
ir kt. Jos yra gyvybiškai svarbios, vadovauja mūsų kasdieniam pasirinkimui, numato mūsų
veiksmus, brandina mus. Emocijų reiškimas dažnai priklauso ir nuo charakterio tipo. Intravertai
viską išgyvena viduje, o ekstravertai išsikrauna, išreiškia emocijas. Tačiau žmonės, kurie yra linkę
užgniaužti savo jausmus, turi didesnę tikimybę susirgti psichikos ligomis.
4.3. Pyktis
Su pykčiu susiduriame labai dažnai. Ir patys pykstame, ir turime atlaikyti artimų žmonių
nepasitenkinimą. Kartais pyktis atrodo pateisinamas, kitais atvejais jaučiamės be galo įskaudinti ir
nesuprasti. Pyksta, kad pakenktų sau. Paradoksas? Tačiau su šios rūšies pykčiu galima susidurti ne
taip jau retai. Jei žmogus linkęs į depresiją, dažnai pyksta ant savęs, nes jaučiasi bejėgis. Toks
pyktis parodo norą susinaikinti. Gyvenime tai galėtų atrodyti taip: žmogus dėl ko nors jaučia kaltę,
kurią nukreipia į kitą žmogų, nes jam atrodo, jog dėl visko kaltas jis. Taip ant kito žmogaus išlieja
pyktį, o šis susierzina, įvyksta konfliktas – ir garas „nuleistas“, ir viduje nebekirba joks savigraužos
kirminėlis.
28
Pyksta, kad galėtų valdyti. Nesvarbu, ar pyktis kyla iš paralyžiuojančios baimės, ar tik iš
susierzinimo, kad kažkas vyksta ne taip, kaip norėjome. Žmonės dažnai pyksta, nes nori įbauginti
kitus ir jais manipuliuoti. Kai apima stipri, stingdanti baimė, geriausia supykti, nes ši emocija labai
išjudina.
Pyksta, kad jaustųsi galingi. Kai žmogus jaučiasi mažas, sumenkindamas kitus gali santykinai
pasijusti didesnis. Pykstantysis priverčia kitus atkreipti į jį dėmesį, išgirsti, pasidomėti, kas jam
negerai ir kaip būtų galima padėti. Kur kas geriau nei tyliai sau sėdėti kampe, niekieno
nepastebėtiems!
Pyksta, kad kovotų su neteisybe. Šią pykčio rūšį būtų galima apibūdinti kaip teisybės ieškojimą,
kurį sukelia pačių ar artimųjų patirta neteisybė. Pyktis dažnai laikomas neigiama emocija, kurią
reikėtų kuo greičiau pašalinti, tačiau iš tiesų svarbu suvokti, kodėl jis kyla ir ką dėl to darome.
Pavyzdžiui, normalu, jei supykstama dėl neteisybės: toks pyktis psichologiškai nežaloja ir gali būti
net naudingas, jei motyvuoja teisingai pasielgti. Šiuo atveju pyktį reikėtų ne pašalinti, bet jį
kontroliuoti, ne slopinti, bet įprasminti. Taigi, kaip galima valdyti pyktį?
Ne ignoruoti ir neslopinti. Patirtis ir moksliniai tyrimai yra daug kartų įrodę, kad tai nepadeda. Kai
pyktis „peržengia“ tam tikrą ribą, jį reikia kokiu nors būdu išlieti. Svarbu, kad pyktis „atsiskiestų“,
pasidarytų ne toks stiprus ir viską griaunantis. Vadinasi, jį reikia tinkamai išstumti – taip, kad
padarytume kuo mažiau žalos. Kaip tai padaryti? Pirmiausia, reikia išsiaiškinti pykčio kilmę. Pyktis,
skirtas pakenkti sau. Tokį pyktį sukelia depresija, todėl svarbu ją atpažinti ir gydyti.
Pyktis, kuriuo siekiama valdyti. Paklauskite savęs, kodėl jaučiatės negalį valdyti situacijos.
Dažniausia priežastis – baimė. Laimei ar nelaimei, pyktis dažnai yra geras būdas per trumpą laiką
atgauti kontrolę, tačiau, deja, jis suteikia tik valdžios iliuziją, o ne tikrąją kontrolę. Kad galėtumėte
pasijusti situacijos šeimininkais, svarbu suvokti, kaip jautėtės prieš supykdami ir kas galėjo sukelti
tokią reakciją.
Jei galėtume atpažinti savo baimę ir kitus jausmus kiekvieną kartą, kai jiekyla, konstruktyviau su
jais susitvarkytume. Na, jei nepavyktų visiškai išvengti pykčio, galėtume būti sąmoningesni ir
aiškiau suvokti, kas su mumis vyksta. Prisiminkite minėtąjį pavyzdį apie baimę prie gydytojo
kabineto – jei suvoktume, kad bijome, ir todėl mus erzina viskas, kas pasitaiko aplinkui – gal
nesukurtume didelio konflikto, o tiesiog galėtume pamąstyti, kaip susidoroti su baime. Tam yra
savų metodų, bet šį kartą ne apie tai…
Pyktis, kuris padeda jaustis galingiems. Šiuo atveju svarbu, kad jaučiamės maži ir nesaugūs, todėl
klaidingai vertiname pyktį kaip veiksmingą priemonę, leidžiančią pasijusti didesniems už
aplinkinius. Tai suvokę, galime nutraukti pykčio augimą ir užuot pykę – panaikinti nesaugumo
jausmą. Pyktis, kylantis iš nesaugumo, ypač veiksmingai griauna artimus ryšius.
29
Pyktis dėl neteisybės. Kaip geriausia išlieti tokį pyktį? Imkitės veiksmų, kad ištaisytumėte
neteisybę, padarytą jums ar kam nors kitam. Žinoma, pyktis gali kilti dėl daugiau nei vienos
priežasties. Pavyzdžiui, pyktis dėl jums padarytos neteisybės (priešingai nei tada, kai nuo neteisybės
kenčia kas nors kitas) gali susimaišyti su pykčiu, kylančiu dėl noro valdyti (jei būtumėte galėję
kažką padaryti, nebūtumėte patyrę neteisybės…). Pyktis ant savęs, kad tam tikroje situacijoje
pasijutote bejėgis, gali virsti pykčiu, nukreiptu į kitą žmogų, jog pasijustumėte galingesni.
Jei akis į akį susiduriate su pykstančiu žmogumi, jūsų tikslas dvejopas: susivaldyti ir leisti
pykstančiajam išlieti negeras emocijas gana saugiu būdu.
Susivaldyti. Kai jums tenka atlaikyti kieno nors pyktį, supraskite, kad tas žmogus nori kokiu nors
būdu jus suvaldyti arba priversti pasijusti mažam, kad pats galėtų pasijusti didelis. Arba jūs jam
padarėte ką nors negero. Jums reikėtų pabandyti suprasti, kuris iš čia paminėtų trijų variantų
labiausiai tinka konkrečiai situacijai. Turite pasakyti sau, kad pyktis – to žmogaus bendravimo
būdas, o su jumis tai neturi nieko bendro, nebent iš tiesų pasielgėte netinkamai, o jei taip,
turėtumėte kuo greičiau ištaisyti padarytą klaidą. Svarbu suprasti, kad tada, kai žmogus pyksta, gali
daug ką pasakyti, ko niekada neištartų būdamas „blaivaus“ proto, tačiau tai daugiau liudija ne apie
jūsų blogąsias savybes, bet apie jo blogą būseną. Kai tai prisiminsite, save suvaldyti seksis
lengviau.
Leiskite jiems išlieti pyktį tokiu būdu, kuris nuramintų, tačiau nesukeltų žalos kitiems. Į pyktį
atsakydami pykčiu, retai kada galėsite pasiekti naudos. Jei jums pavyksta taip susivaldyti, kad
supykęs žmogus negali manipuliuoti ir nepriverčia jūsų pasijusti mažesniu, galite padėti jam suvokti
tikrąsias pykčio priežastis. Kokios taktikos reikėtų imtis?
Pripažinkite pyktį. Jei priešinatės pykčiui, susierzinate patys arba neigiate, kad tas žmogus turi teisę
pykti – darote viską, kas tik sustiprina įniršį. Net jei širdyje manote, kad susierzinęs žmogus neturi
teisės pykti, ko pasieksite jį tuo įtikinę? Juk nereikia kieno nors prašyti leidimo, kad kažką jaustume
– mylėtume, liūdėtume ar pyktume…
Atsiprašykite. Net jei nebuvote kalti, užjausdami pykstantįjį galite parodyti, kad pripažįstate jo
susierzinimą.
Padėkite pyktį išreikšti žodžiais. Padėkite pykstančiajam išsakyti, kaip stipriai jis susierzinęs, užuot
ėmęsi kokių nors žalingų veiksmų. Dažnai tai – veiksmingas būdas padėti jam išlieti pyktį, nieko
nesugriaunant ir neužgaunant.
Supykite kartu. Net dar stipriau nei jis. Tapkite ne pykčio objektu, o partneriu, jausdami tokį patį
pyktį, kaip ir pykstantysis.
30
4.4. Baimė
Baimė yra viena svarbiausių gamtos duotų emocijų, padedančių išvengti pavojų arba pasiruošti
deramai jiems pasipriešinti. Baimė – tai savisauga. Bet kartais baimės jausmas ima kamuoti
nepagrįstai, t. y. nesant realaus pavojaus. Arba jis būna pernelyg stiprus, palyginti su menku
pavojumi. Tokiais atvejais baimę reikia nugalėti. Kaip? Paprasčiausia ignoruoti baimę, eiti jai prieš-
priešiais. Tačiau pernelyg intensyviai išgyvenama ir reiškiama baimė gali išsivystyti į fobiją. Fo-
bija yra stipri, nepaliaujama ir nepagrįsta daiktų, veiksmų, žmonių ar situacijų patologinė baimė.
Pagrindinis šio liguisto nerimo simptomas yra perdėtos pastangos išvengti bijomo dalyko.
Kokia gali būti pagalba sau ir pagalba kenčiantiems nuo baimių?
- Žinojimas. Kuo daugiau žinomas, pažįstamas reiškinys, tuo mažiau jo bijoma.
- Treniruotės. Pratinkitės prie situacijų, kurių bijote. Darykite tai, ko bijote. Pamažu atsiras
pripratimas. Baimė mažės.
- Treniruotės galvoje arba vizualizacija. Stenkitės įsivaizduoti ir galvoje prasukti situaciją, kuri jus
gąsdina. Sukurkite tarsi filmą, įsivaizduokite tai daug kartų. Efektas bus palaipsnis bei panašus ir
realiai išgyvenant kovą su baime.
- Profesionali pagalba. Efektyvių fobijos įveikmo būdų gali pasiūlyti psichoterapeutas. Beje, fobi-
joms gydyti gali būti skiriami ir medikamentai.
4.5. Kaltė
Kaltė, kaip ir gėda ar pasididžiavimas, priklauso „socialiniams“ jausmams, nes formuojasi gyvenant
bendruomenėje. Nėra pavojingesnio jausmo už kaltę. Tai tarsi atomas, kuris, tinkamai naudojamas,
yra naudingas, o jei nei, gali net sunaikinti asmenybę. Dėl kaltės jausmo mes suvaldome savo
agresiją ir kitus destruktyvius polinkius, seksualinius impulsus, taisome klaidas ir tobulėjame,
atsižvelgiame į kitų žmonių skausmą ir išgyvenimus. Gebėjimas išgyventi ir pripažinti savo kaltę
reikalauja brandos ir drąsos. Šalia kaltės visada yra viltis, kad kaltė gali būti atpirkta, padėtis gali
būti taisoma. Jeigu jaučiuosi kaltas dėl klaidų, kurias padariau atlikdamas darbą, galiu imtis
atsakomybės, kad šių klaidų pasekmės būtų kuo lengvesnės, galiu apgalvoti, ką daryti, kad klaidos
nepasikartotų. Tačiau yra žmonių, kurių niekada nepalieka kaltės jausmas, virstantis nesibaigiančiu
savęs smerkimu. Jie nuolat gyvena lyg nusikaltėliai, jaučia liūdesį, nerimą ar nesiliaujančią gėdą.
Taip jau nutinka, kad pozityvūs kaltės jausmo aspektai ir funkcijos dažnai pamirštami ir šis jausmas
tampa sunkia, slegiančia našta. Kartais taip būna net tada, kai racionalaus pagrindo šiam
žlugdančiam jausmui nepavyksta rasti. Kaltę ypač aštriai jaučia tie, kuriems vaikystėje buvo
įdiegtas kaltės kompleksas. Kaltės jausmas gali kilti ir tada, kai pernelyg daug iš savęs
reikalaujame. Dideli reikalavimai ir standartai, kurių nepasiseka pasiekti, skatina nusivylimą ir
31
apmaudą. Kaltė, susipynusi su pykčiu, apmaudu, liūdesiu ir nusivylimu, atima daug energijos, atima
gyvenimo džiaugsmą.
Jei patiriate kaltės jausmą, pirmiausia norisi pabrėžti, kad tai tam tikra prasme gerai: tai patikimas
ženklas, kad norite būti brandžiu žmogumi, pajėgiu atsakyti už save. Kaltė gali būti išperkama,
todėl daug svarbiau paklausti, ką jums davė ši situacija, ko ji jus išmokė ir ką dar galite padaryti,
kad ją pakeistumėte?