Projektas

“Suaugusiųjų švietimo sistemos plėtra suteikiant besimokantiems asmenims

bendrąsias kompetencijas“

Mokymų modulio ,,Psichologinė pagalba“

medžiaga

Parengė: Daiva Česnulevičienė

Lazdijai, 2014

2

1.Savęs pažinimas

1.1. Žmogaus psichologinė sveikata

Sveikas žmogus – tai harmoninga ir brandi asmenybė, kurioje vyrauja dvasios ir kūno harmonija.

„Sveikata – tai fizinė, emocinė ir socialinė gerovė“ – tokį apibrėžimą dar 1948 metais pateikė

Pasaulinė sveikatos organizacija. Sveikatą galima apibūdinti ir pagal tai, kaip sugebame įgyvendinti

savo tikslus, patenkinti poreikius, kaip gebame keisti ir valdyti aplinką. Sveikata yra kasdienio

normalaus gyvenimo šaltinis ir prielaida, apimanti asmeninius ir socialinius išteklius, fizines

galimybes.

Fizinė, psichinė ir socialinė sveikata – tai pagrindinės žmogaus gyvenimo ašys. Šios trys dalys yra

stipriai tarpusavyje susijusios ir daro viena kitai įtaką. Kaip atrodo psichologiškai sveikas žmogus,

įsivaizduoti gerokai sunkiau, bet įmanoma. Be to, negalima painioti psichinės ir psichologinės

sveikatų. Pastaroji dar neseniai buvo laikoma sudėtine psichinės sveikatos dalimi, t. y. siejama su

savimone, kaip psichinių procesų visuma, ir atskirais psichiniais mechanizmais bei procesais:

atmintimi, pojūčiais, dėmesiu, suvokimu, mąstymu ir kt.

Psichologinės sveikatos prielaidų yra labai daug. Pirmiausia tai psichinių ligų ar piktnaudžiavimo

atvejų, psichologinio diskomforto nebuvimas. Tai ir pasitenkinimą keliantis dvasinis gyvenimas

(religija, pomėgiai), ir harmoningi tarpasmeniniai santykiai, atsparumas pažeidžiantiems

psichologiniams veiksniams ar įtakai. Taip pat pakankamos funkcinės nervų sistemos galimybės

(dėmesio koncentracija, atmintis, sugebėjimas mokytis ir to-bulėti, mylėti ir būti mylimam ir t. t.).

Psichologinė sveikata taip pat priklauso nuo pasitenkinimą keliančio bendravimo šeimoje,

pozityvaus požiūrio į savo išvaizdą, padėtį, galimybes, trūkumus, patirtį, pakankamo protinio

darbingumo ir protinės veiklos efektyvumo.

Psichologinė sveikata – asmenybės sveikatos pagrindas, svarbi (jei ne svarbiausia) bendrosios

sveikatos dalis (Murphy, 2008). Tai nuolat besivystanti žmogaus psichinių savybių visuma, kuri

lemia harmoniją tarp individo poreikių ir visuomenės, orientuoja individą įgyvendinti savo

gyvybines užduotis.

Kaip atrodo psichologiškai sveikas žmogus? Išskiriama keletas savybių, leidžiančių nustatyti

psichologinę sveikatą:

1. Psichologiškai sveikas žmogus yra orientuotas į realybę. Jis neabejingas, kreipia dėmesį į

vykstančius dalykus, tačiau sugeba blaiviai įvertinti padėtį ir rasti būdą aktyviai ir tikslingai

dalyvauti gyvenime, kad šis nepraeitų pro šalį. Jis žino, ko nori gyvenime, turi realius

3

lūkesčius ir tikslus, todėl jam norisi gyventi, jis tiki ateitimi. Daugiausia tai lemia ir jo

kūrybiškumą.

2. Psichologiškai sveikas žmogus mato save ir aplinkinius tokius, kokie jie ir yra. Jis

realistiškai, objektyviai vertina save ir kitus.

3. Psichologiškai sveikas žmogus gali būti spontaniškas. Tai spontaniškumas, kylantis dėl

vidinių priežasčių, be tiesioginio šalutinio poveikio, kaip savaiminis veiksmas. Kai

problemų kyla psichologiškai sveikam žmogui, jis nepradeda graužti savęs, nekaltina, kad

papuolė į nemalonią padėtį, o peržiūri savo problemą per vidinį minčių mikroskopą.

Psichologiškai sveikas žmogus, susidūręs su problemomis, neužsisklendžia savyje, stengia-

si objektyviai įvertinti padėtį ir ieško sprendimo būdų.

4. Psichologiškai sveikam žmogui kartais reikia vienatvės. Vienatvė suteikia mums ne tik

poilsį nuo triukšmo, erzelio, žmonių, bet ir padeda susikaupti ties tuo vieninteliu žmogumi,

kuris visada su mumis. Jis yra autonomiškas ir nepriklausomas, turi pakankamai vidinės

laisvės. Sprendimus priima pagal savo vidines nuostatas, vertybių sistemą. Jam nereikia

nuolatinio savo veiksmų pateisinimo, išorinio postūmio priimant sprendimus.

5. Psichologiškai sveikas žmogus nevertina aplinkinių stereotipiškai. Jis tolerantiškas kitokiam

mąstymui, nebando pakeisti kitų žmonių, leidžia jiems būti tokiems, kokie jie yra, ir ieško

sąsajų, o ne skirtumų. Psichologiškai sveikas žmogus geba bendrauti su žmonėmis, turi

humoro jausmą.

6. Psichologiškai sveikas žmogus yra dvasingas. Dvasingumas – pažinimas tobulėjant, tiesos

siekimas, užtikrinantis harmoningą bendravimą su pasauliu ir nukreipiantis žmogų į

gyvenimo prasmės paieškas, gyvenimo užduočių įvykdymą. Psichologiniu požiūriu

dvasingumas siejamas su asmens vidine harmonija, teigiamu santykiu su pasauliu, laimės,

gyvenimo prasmės pajauta.

7. Tapatumas su žmonija, savęs suvokimas civilizacijos dalimi, mąstančia ir atsakinga būtybe

– psichologiškai sveiko žmogaus bruožas.

Norint gerinti psichologinę sveikatą, pirmiausia reikalingas savęs pažinimas bei neefektyvių elgesio

modelių identifikavimas, suvokimas, kaip jie susiformuoja.

1.2. Savimonė

Savimonė apima visa tai ką mes suvokiame, mąstome ir jaučiame savo atžvilgiu. Tai mūsų savęs

apibrėžimas, kuris ne tik leidžia pažinti save, bet ir padeda suprasti kitus žmones, sukurti

tarpasmeninius santykius ir sudaro prielaidas savo vietos socialiniame pasaulyje paieškoms.

4

Savimonė sudaro mūsų elgesio savireguliacijos pagrindą ir padeda save įvertinti. Ji kinta

keičiantis aplinkos sąlygoms ir apibrėžia žmogų kintančios jo aplinkos atžvilgiu.

Mūsų savimonė, veikiama kasdieninės įvykių kaitos pastoviai keičiasi. Šiai kaitai būdingi keli

ryškesnių pasikeitimų momentai:

1. Dažniausiai mūsų suvokimui būdingas didesnis ar mažesnis atsilikimas nuo realių įvykių. Pvz.

dauguma žmonių save įsivaizduoja jaunesnį nei yra realiai ir nemaloniai nustemba pamatę savo

atvaizdą fotografijose ar filmuotoje medžiagoje.

2. Prie daugumos įprastinių gyvenimo pokyčių (mokyklos baigimas, santuoka, vaikų, anūkų

gimimas, išėjimas į pensiją ) irgi reikalingas tam tikras pereinamasis laikotarpis, kol savimonė

prisiderina prie pasikeitusios situacijos.

3. Išryškėję akivaizdūs neatitikimai tarp mūsų įsivaizduojamo ir realaus pasaulio, mums labai

svarbiose gyvenimo srityse sukelia dar ryškesnę savimonės transformacijos krizę.

4. Ūmias savimonės transformacijos krizes taip pat sukelia staigūs, nenumatyti, dažniausiai

tragiški, gyvenimo pokyčiai: staigi vaikų mirtis, daugiau nei vieno artimųjų žūtis, mirtinos ligos

diagnozė. Dažniausiai tai įvykiai kurių žmogus nėra numatęs ir visiškai jų nesitiki. Didžiausią

skausmą tokiais atvejais sukelia atsiradęs didžiulis atotrūkis tarp savimonėje buvusio pasaulio

vaizdo ir realybės. Gedėjimo ir susitaikymo laikotarpis tai iš esmės procesas kurio metu savimonė

adaptuoja naują realybę.

5. Savanoriškos laikinos savimonės transformacijos. Tai dalyvavimas grandioziniuose sporto ar

meno renginiuose.

6. Meilė- tai irgi staigios savimonės transformacijos pavyzdys. Ir netgi sunku pasakyti ar

įsimylėjęs asmuo praranda sugebėjimą realiai ir kritiškai vertinti jį supantį pasaulį, ar savo

partneryje staiga pamato tas jo sielos gilumines savybes, kurių aplinkiniai iki tol nepastebėjo ir

nepastebi.

Visi aukščiau paminėti savimonės kitimai vyksta natūralioje gyvenimo eigoje be subjektyvaus kitų

individų ar visuomenės intereso ir įsikišimo. Tačiau nuo seniausių laikų žmonija susiduria su

sąmoningomis (arba ne visai) pastangomis pakeisti pavienių asmenų ar grupių savimonę.

1.3. Asmenybės samprata

Žymus kinų mąstytojas Konfucijus yra pasakęs: „Gimstame vienodi, tampame skirtingais.“

Nėra pasaulyje tokio reiškinio, apie kurį nebūtų galima turėti kelių nuomonių. Nors objektyvi

realybė be abejonės egzistuoja, bet skirtingi žmonės ją suvokia skirtingai ir niekas dar neatrado

teorijos, galinčios paaiškinti visus pasaulio reiškinius, todėl ir žmogaus elgesiui interpretuoti negali

5

būti vienintelio ir geriausio būdo. Bet kokiai interpretacijai visada yra galima alternatyvi

interpretacija.

Asmenybės tyrinėjimui psichologijoje tenka svarbi vieta, tačiau pati asmenybės sąvoka

apibūdinama nevienodai. Tai priklauso nuo to, kokios metodikos laikosi teoretikas. Egzistuoja

daugybė asmenybės apibrėžimų. G.. Allportas suskaičiavo jų apie penkiasdešimt. Taigi tikslaus

apibrėžimo nėra

Asmenybė yra suvokiama keliais lygiais. Bendriausia prasme asmenybe galime vadinti kiekvieną

žmogų, kuris suvokia aplinką bei save ir kontroliuoja savo veiksmus. Buitiniame lygyje

asmenybėmis vadinami žmonės, savo veikloje pasiekę reikšmingų rezultatų. Psichologų požiūris

skiriasi, nes jie asmenybe laiko tokį žmogų, kuris pajėgus save suvokti, sąmoningai veikti bei skirti

save nuo likusio pasaulio (Aš ir ne aš). Kalbėdami apie žmogaus unikalumą, tik jam vienam

būdingų savybių derinį, vartojame individualumo sąvoką. Taigi asmenybe negimstama, juk

nesakome „kūdikio asmenybė“, taip pat nesakome ir „gyvūnų asmenybė“. Asmenybė vystosi

palengva, jos tapsmas yra dinamiškas procesas. Asmenybė yra sudėtinga psichinių savybių visuma.

Asmenybė – tai kiekvienam būdinga savita mąstysena, jausena ir veiksena, t. y. asmenybė yra

svarbi kaip individualybė su jos jausmais, išgyvenimais, poreikiais, sugebėjimais ir motyvais.

Asmenybę skirtingų srovių psichologai aiškina dviem požiūriais. Idealistinis požiūris pabrėžia jos

dvasingumą, individualumą, sąmoningą autonominę veiklą, kuriančią istoriją.

Materialistinis aiškinimas asmenybę laiko visuomenės raidos produktu, apibūdina ją kaip vienos ar

kitos visuomenės atstovą.

Vadinasi asmenybė yra ne tik individuali, nepakartojama, bet kartu ir sociali visuomenės, kurioje

gyvena, narė. Tai individualių ypatybių ir atliekamų socialinių funkcijų vienovė.

Asmenybės apibrėžimų ir jos aiškinimų daug todėl, kad atskiri tyrinėtojai jos skleidimąsi ir elgesį

manė esant priklausomus nuo skirtingų veiksnių.

Biologinių teorijų atstovai asmenybės savybes, elgesį ir net polinkį sirgti kai kuriomis ligomis siejo

su organizmo fiziologija ir kūno sudėtimi. Senovės graikų gydytojas Hipokratas jau V – IV amžiuje

prieš mūsų erą žmones pagal jų elgesį skirstė į keturių temperamentų atstovus: sangvinikus,

cholerikus, melancholikus ir flegmatikus. Jo nuomone, žmogaus temperamento tipas priklauso nuo

gyvybę palaikančių skysčių (kraujo, tulžies, juodosios tulžies ir gleivių) tarpusavio santykį

organizme.

Amerikietis W. Scheldonas ieškojo kūno sudėjimo ir temperamento ryšio. Pagal jo teoriją

endomorfinis kūno sudėjimas (statinaitė) siejasi su asmens atsipalaidavimu, mezomorfinis

sudėjimas (trikampis viršūne žemyn) rodo atkaklaus būdo bruožus, ektomorfinis sudėjimas (į

aukštį) reiškiasi intravertinėmis (į save nukreiptomis) temperamento savybėmis.

6

Psichodinaminių teorijų šalininkai mano, kad asmenybės raidą ir elgesį lemia dviejų priešiškų jėgų

susidūrimas, jų priešiškumas. Vienu atveju viena iš tų jėgų gali glūdėti pačiame individe

(pavyzdžiui, instinktai), o kita – socialinėje aplinkoje. Tai psichosocialinė konfliktų versija (S.

Freud, K. G. Jung, H. S. Sullivan ir kt.).

1.4. Mokymosi būdai

Mokymasis – nuolatinis organizmo elgsenos kitimas, susijęs su patirtimi, glaudžiau negu visos kitos

temos siejasi su pačia psichologijos esme. Tėvus, pedagogus, trenerius, dresuotojus drąsina tai, kad

galima mokyti viso to, ko įmanoma išmokti. Tai, kas buvo išmokta, galime pakeisti nauju

mokymusi. Pagal aukščiau pateiktą mokymosi apibrėžimą šiam procesui svarbiausia yra patirtis.

Daugiau negu prieš du šimtus metų filosofai J. Lockeʼas ir Davidas Humeʼas pakartojo Aristotelio

prieš 2 tūkst. metų išsakytą mintį – mes mokomės susidarydami asociacijas. Mūsų protas susieja

vienas po kito vykstančius įvykius, o mes juos asocijuojame. Jeigu vieną kartą užuodę ir pamatę

šviežiai keptą duoną, o paskui jos užvalgę numalšinome alkį, tai kitąkart, pamatę ir užuodę duoną,

iš patirties tikėsimės jos užvalgę vėl numalšinti alkį.

Kai kurie gyvūnai gali išmokti sudėtingesnių asociacijų, ypač kai padariniai yra malonūs. Mes,

žmonės, galime mokytis visais šiais būdais, o kalba leidžia išmokti ir tokių dalykų, kurių nesame

nei patyrę, nei stebėję. Visi šie mokymosi būdai leidžia mums prisitaikyti prie supančios aplinkos.

Skiriami trys pagrindiniai mokymosi būdai: klasikinis ir operantinis sąlygojimas bei mokymąsis

stebint.

UŽDUOTIS

Tikslas: atskleisti patirties vertę, parodyti, kad turimos žinios ir patirtis gali būti naudojamos

naujose situacijose.

Trukmė: 10 min.

Aprašymas: paprašykite dalyvių susiskirstyti į komandas po 4–5 narius, išdalykite kiekvienam po

popierinį bumerangą ir pasiūlykite pasidalyti savo patirtimi: pateikti keletą pavyzdžių iš darbo, kaip

jų praeities patirtis sugrįžo į dabartines situacijas, t. y. kaip jie sukauptą patirtį panaudojo naujose

situacijose darbe arba kokią įtaką jiems turėjo praeityje priimti sprendimai.

Diskusija:

- Kaip jūsų ankstesnė patirtis padėjo spręsti konkrečią dabarties problemą darbe?

- Kuo vertinga kitų žmonių patirtis sprendžiant problemas darbe ar gyvenime?

- Kas labiausiai padėjo tapti geru darbuotoju: žinios, įgytos mokykloje, universitete, ar

darbo patirtis?

7

1.5.Konforto zona

Tiesa, mokymasis nėra toks lengvas ir ne visada malonus dalykas. Tam, kad išmoktume, dažnai

tenka išeiti iš savo komforto zonos ribų. Kas yra ta komforto zona? Šią sąvoką įvedė mokslininkas

Levas Vygotskis. A. Bandura šią sąvoką perkėlė ir į suaugusiųjų mokymąsi, kai bandoma įgyti

naujų įgūdžių. Kartais bendraudami su kitais suvokiame, kad mūsų ir kitų tam tikrų sąvokų ar

reiškinių suvokimas iš esmės skiriasi arba kad mūsų turimos žinios yra per menkos trokštamiems

įgūdžiams įgyti. Tokiu atveju turime kreiptis į pasižyminčiuosius tokiais įgūdžiais, kad iš jų

galėtume perimti patirtį ir taip pasiekti savo tikslą. Mes patys kuriame savo artimiausios plėtros

zonas: suvokę, kad turimų žinių neužtenka atlikti kurį nors darbą, pradedame ieškoti tų, kurie tai

gali, kur koncentruoti savo dėmesį. Stebime juos, mokomės modeliuodami jų elgesį.

UŽDUOTIS

Tikslas: skatinti pasitikėjimą savimi, motyvuoti tobulėti, skatinti peržengti komforto zoną.

Trukmė: 10–15 min.

Aprašymas: kiekvieno žmogaus gyvenime yra buvę situacijų, kai jis ką nors pasiekė, nors prieš tai

atrodė, kad tai visiškai neįmanoma. Paprašykite dalyvių prisiminti tokią situaciją iš savo patirties.

Atsakykite į pateiktus klausimus:

- Kodėl tai atrodė neįmanoma?

- Kodėl vis dėlto tai pasiekėte?

- Ar teko išeiti iš komforto zonos ribų?

- Kokios žmogaus mintys ar veiksmai trukdo jam siekti tikslų?

- Kokią pamoką išmokote?

1.6. Intelektas. Intelekto rūšys.

Kas yra intelektas? Lotyniškai „intellectus“ – supratimas, pažinimas. Kiekvienas žmogus gimdamas

atsineša tam tikras potencialias galimybes mąstyti ir spręsti. Būtent tai ir sudaro intelektą. Maždaug

apie 20-uosius gyvenimo metus intelektas pasiekia savo maksimumą. Intelekto vystymasis

priklauso nuo tų pačių veiksnių, darančių įtaką ir kitų organizmo funkcijų vystymuisi. Tai genetiniai

ir įgimti veiksniai, chromosomų anomalijos, vaisiaus mitybos sutrikimai, ligos nėštumo metu ir

vartojami vaistai ar kitos medžiagos. Aplinkos veiksniai, nesvarbu, kokį potencialą atsineš kūdikis

gimdamas, augant jo elgesys ir intelektas vystysis priklausomai nuo supančios aplinkos. Tai mityba,

psichinė stimuliacija, vaikų skaičius šeimoje, socialinė padėtis. Taigi dauguma mokslininkų

8

šiandien mano, kad 20 proc. mūsų intelekto priklauso nuo sąlygų gimdoje (prenatalinio periodo),

dar 20 proc. reikia priskirti aplinkai, kurioje augame, o 50 proc. priklauso genams. Likusius 10

proc. mokslininkai priskiria nenumatytoms aplinkybėms.

Daugialypio intelekto koncepcija ir vaizdinis, girdimasis bei kinestetinis (lytos, uoslės, skonio,

jausmo) mokymosi stiliai pateikia santykinai paprastus ir prieinamus metodus suprasti ir paaiš

kinti žmonių polinkius mokytis ir vystytis skirtingai. Teigiama, kad žmogaus intelektas nėra

vienalytis – jis susideda iš skirtingų sričių gebėjimų ir polinkių, kurie žmogui daugiau ar mažiau

gali būti išsivystę. Intelekto sąvoka psichologijoje neretai siejama su dvasinių asmenybės gebėjimų

visuma, atspindinčia mąstymo kokybę bei lygį. Labiausiai išvystyta intelekto sritis vadinama

dominuojančiu intelektu.

UŽDUOTIS: nustatykite savo mokymosi stilių. Polinkių ir gebėjimų nustatymo testas

Trys papildomos H. Gardnerio intelekto rūšys:

Intelekto rūšis Gebėjimai, išmanymo sritys Gamtinis Gamtinės aplinkos suvokimas Dvasinis-egzistencinis Religija, vertybiniai klausimai Moralinis Etika, žmogiškumas

1.7.Asmenybės struktūra

Asmenybė susideda iš trijų pagrindinių sistemų – id, ego ir superego. Kiekviena šių sistemų turi

savo funkcijas, savybes, dalis, veikimo principus, psichologinius mechanizmus ir dinamiką.

Tarpusavyje jos artimai ir intensyviai susijusios. Iš tikrųjų praktiškai sunku, o gal ir visai

neįmanoma išskirti jų poveikį bei jėgą žmogaus elgesiui atskirai. Žmogaus elgesys praktiškai visada

yra nulemiamas sąveikos tarp šių trijų sistemų.

Id (tai). Psichikos dalis, paveldima gimstant, vadinama id. Tai itin subjektyvus ir uždaras psichinis

pasaulis, nepripažįstantis objektyvios realybės. Į id sudėtį įeina ir biologinės žmogaus elgesį

motyvuojančios jėgos – instinktai. Id siekia tuoj pat iškrauti įtampą ir sugrąžinti pastovų ir žemą

energijos lygį. Įtampos sumažėjimas patiriamas kaip malonumas. Id iš esmės veikia tik pagal šį

dėsnį, kuris vadinamas malonumo principu. Per id siekiama malonumo neatsižvelgiant į realias

galimybes, pagrindinis tikslas – tiesiog jausti malonumą.

Ego (aš). Tai asmenybės sistema, kuri bando patenkinti organizmo poreikius per sąveiką su

objektyvia realybe. Ego veikia pagal visai kitus dėsnius nei id ir funkcionavimui išnaudoja visai

kitus psichinius procesus. Ego veikia pagal realybės principą, kuris reikalauja atidėti įtampos

9

atpalaidavimą iki tol, kol bus atrastas objektas, tinkamas poreikiui patenkinti. Tad šis principas

laikinai pakeičia malonumo principą, kuris gali būti patenkintas tik tada, kai randamas reikiamas

objektas, ir tik tada sumažinama įtampa. Ego galima prilyginti vykdomajai asmenybės valdžiai, nes

būtent jis kontroliuoja visus žmogaus veiksmus, atrenka aplinkos objektus ir nusprendžia, koks

instinktas ir kaip bus patenkintas. Tai darydamas, ego turi suderinti ir integruoti dažnai vienas kitam

prieštaraujančius id, superego ir išorinio pasaulio reikalavimus.

Superego (vidinis teisėjas). Tai vėliausiai organizmo vystymosi eigoje išsivystanti sistema. Iš esmės

tai vaiko prisiimtos tradicinės vertybės ir visuomenės idealai taip, kaip juos interpretuoja tėvai. Jų

priėmimą užtikrina bausmių ir apdovanojimų sistema, taikoma vaikui. Tad superego – asmenybės

moralioji dalis, kuri atstovauja tai, kas idealu, labiau nei tai, kas realu, ir labiau siekia tobulumo nei

realių tikslų. Būtent superego žmoguje nusprendžia, kas yra teisinga, o kas bloga tam, kad žmogus

galėtų veikti pagal atitinka-mus visuomenės moralinius standartus bei normas.

UŽDUOTIS

Tikslas: pažinti save, objektyvaus savęs vertinimo ugdymas, komforto zonos ribų

peržengimas.

Trukmė: 10–15 min.

Aprašymas: duokite kiekvienam dalyviui po popieriaus lapą ir rašymo priemonę. Paprašykite

prisiminti ir aprašyti padėtį, kai buvo labai sunku nuspręsti, kokį sprendimą priimti:

naudingesnį ar mažiau naudingesnį sau, bet tinkamesnį kitiems.

Diskusija:

- Kas šiame vidiniame konflikte atstovautų id (malonumo siekimas)? Kokiomis mintimis tai

pasireiškė?

- Kas šiame vidiniame konflikte atstovautų ego (realistiškumas)? Kokiomis mintimis tai

pasireiškė?

- Kas šiame vidiniame konflikte atstovautų superego (moralinės normos)? Kokiomis

mintimis tai pasireiškė?

UŽDUOTIS

Savianalizės studija: autobiografijos parengimas.

Daugelyje asmenybės raidos teorijų akcentuojama praeities patirties svarba dabartiniam žmogaus

pasirinkimui. Tokie, kokie esame šiandien, – mūsų viso gyvenimo proceso rezultatas. Norint geriau

pažinti save, svarbu suprasti jau nugyvento gyvenimo istoriją, paaiškinti pagrindinius padarytus

pasirinkimus, įvardyti svarbiausius praeities įvykius, jų poveikį dabartiniam pasirinkimui. Ši

10

užduotis padeda susieti daugelį gyvenimo įvykių į vieną istoriją, pamatyti tam tikras tendencijas ir

jomis remiantis prognozuoti ateitį.

Ugdoma kompetencija: aiškaus savęs suvokimo gebėjimai.

Užduoties tikslas: gebėjimo suprasti, kaip praeities įvykiai veikia dabartinius gyvenimo

pasirinkimus, ugdymas.

Užduoties atlikimo seka:

1.Autobiografija parašoma savarankiškai namuose.

2.Užsiėmimuose išanalizuosime, kaip šią informaciją panaudoti geresniam savęs pažinimui.

1.8. Raidos stadijos pagal Eriką Eriksoną. Branda.

Vienas žymiausių XX amžiaus psichologų E. Eriksonas sukūrė labai populiarią asmenybės raidos

teoriją. Pagal ją žmogus patiria aštuonis vystymosi laikotarpius ir kiekviename įveikia (arba ne) tam

tarpsniui būdingą krizę. Šios krizės įveikimo arba neįveikimo padarinys – susiformavusi tam tikra

psichologinė asmens savybė.

Kūdikystė (nuo gimimo iki vienerių metų). Šioje stadijoje formuojasi vaiko pasitikėjimas

aplinkiniu pasauliu, kuris priklauso nuo rūpinimosi vaiku.

Ankstyvoji vaikystė (1-3 metai). Psichosocialinės krizės sprendimo rezultatai priklauso nuo tėvų

pasiruošimo suteikti vaikams laisvę jų galimybių ribose.

Vidurinioji vaikystė (3-6 metai). Pagal E. Eriksoną, tai žaidimų amžius. Šioje stadijoje

sprendžiamas psichosocialinis konfliktas tarp iniciatyvos ir kaltės jausmo. Kiek iniciatyva viršys

kaltės jausmą, priklauso nuo to, kiek ir kaip tėvai leis pasireikšti vaiko valiai. Jeigu tėvai vaikui

neleis savarankiškai veikti, jam trūks pripažinimo ir meilės – formuosis kaltės ir menkavertiškumo

jausmai.

Mokyklinis amžius (6-12 metų). Vaikui jau pasireiškia apibendrinamasis mąstymas. Meistriškumo

ir darbštumo jausmo atsiradimas labai priklausys nuo to, kaip vaikui seksis mokykloje, nuo jo

pažangumo ir artimųjų palaikymo. Jeigu vaikui labai nesiseka, gali susiformuoti menkavertiškumo

jausmas.

Jaunystė (12–20 metų). Šią stadiją E. Eriksonas, formuojantis asmenybės tapatumui, vertino kaip

svarbiausią. Tai pereinamasis laikotarpis iš vaikystės į suaugusiojo amžių. Čia kyla vaidmenų

sumaišties ir difuzijos pavojus. Jaunų žmonių nesugebėjimą surasti savo tapatumo E. Eriksonas

pavadino identiškumo krize. Identiškumo krizė arba vaidmenų sumaištis dažniausiai pasireiškia

nesugebėjimu pasirinkti karjeros kelią arba tęsti mokslą. Teigiamas šio etapo krizės įveikimas

formuoja naują vertingą asmenybės savybę – ištikimybę, kurią E. Eriksonas suvokė kaip gebėjimą

11

priimti visuomenės moralę, etiką ir ideologiją. Neišsprendus tapatybės krizės, lieka vaidmenų

sumaištis (jaunuolis nežino, kas jis yra ir ko nori). Neigiamas tapatumo krizės sprendimo pavyzdys

yra jauno žmogaus susitapatinimas su nusikalstamo pasaulio herojais ir įsitraukimas į jų veiklą.

Ankstyvoji branda (20–25 metų). Šioje stadijoje jaunas žmogus įžengia į suaugusiųjų pasaulį,

kuriame laukia nauji išbandymai. Iš vienos pusės, norima priartėti prie žmonių, kyla intymumo

poreikis, meilės siekimas, iš kitos pusės, bijoma netekti individualybės. Jei žmogus jau yra atradęs

savo tapatybę, jis tampa pakankamai stiprus, kad galėtų atsiduoti kam nors – siekiui, idealui, kitam

asmeniui – nebijodamas prarasti savęs. Kito artumas jo nebaugina. Šio tarpsnio krizės įveikimo

teigiamas padarinys – vidinės laisvės pajautimas. Žmogus jaučia, kad atsiduodamas artimam

socialiniam ryšiui, įkvėptiems išgyvenimams, jis papildo savo asmenybę vertinga patirtimi. Taigi

teigiamai išsprendus šeštosios psichosocialinės stadijos krizę, žmogus subręsta meilei, o socialinis

darinys, susiformavęs šioje stadijoje, yra etinis jausmas ir moralė. Baimė prarasti savąjį „aš“ veda į

stiprų izoliacijos jausmą ir pasinėrimą

akivaiz-doje, prarasti save kito artumoje. Jaunas žmogus jaučiasi nežinąs, ką kitam duoti. Iš tiesų jis

neturi vidinės laisvės, nepajėgus atsiduoti ir nėra ištikimas nei kitam asmeniui, nei savo siekiams

dėl nepastovumo. Net ir užsimezgus ryšiui su kitu asmeniu, jis bus ne asmeniškas, bet stereotipiškas

ir formalus, doroviškai pakrikęs (be tvarkos praktikuojamas seksualinis gyvenimas, be dvasinio

emocinio ryšio).

Vidurinio amžiaus branda (26–64 metų). Šio etapo psichosocialinės krizės rezultatų diapazonas –

nuo veiklumo iki stagnacijos (sustingimo). Veiklumas yra esminė suaugusiųjų savybė. Veiklumas

apima produktyvumą ir kūrybingumą. Daugeliui tai reiškia tapti tėvu ar motina, gimdyti, auginti

vaikus, juos auklėti. Sugebėti bendrauti, bendradarbiauti, kartu kurti šeimą, namų židinį –

savotiškas menas. Net ir netapę gimdytojais, žmonės gali ugdyti ir auklėti jaunąją kartą, formaliai

mokydami vaikų darželiuose ar mokyklose, tapdami globėjais ar dirbdami įvairiose vaikais

besirūpinančiose organizacijose. Kai kurie asmenys dėl ypatingų polinkių ir talentų gali atsiduoti

kūrybiniam darbui. Anot E. Eriksono, ne tik vaikai priklauso nuo tėvų, bet ir tėvai nuo vaikų, o

vyresnioji karta priklauso nuo jaunosios. „Subrendęs žmogus turi būti reikalingas“. Rūpindamasis

kitais, žmogus praturtėja pats, o to nedarydamas ir rūpindamasis tik savimi – regresuoja. Tai –

bergždumas, stagnacija. Šios krizės įveikimo teigiami padariniai yra kūrybiškumo, altruizmo

pasireiškimas. Tokie žmonės tiksliai žino, ko siekia gyvenime, dažniausiai sukuria darnią šeimą ir

tampa pavyzdžiu jaunajai kartai. E. Eriksonas šį procesą įvardija „generatyvumo“ sąvoka, kuri

apima tiek biologinį, tiek ir kūrybinį gimdymą. Neįveikus šios stadijos, psichosocialinės krizės,

atsiranda stagnacija. Žmogus nesugeba įsijausti į kitų problemas ir poreikius. Tokie žmonės turi

12

darbo problemų, o kurti jiems iš viso sunku ar net neįmanoma. Jie dirba iš reikalo ir neproduktyviai,

taip pat gali turėti sunkumų auklėdami savo vaikus.

Vėlyvoji branda. Paskutiniame žmogaus gyvenimo etape, senatvėje, pasak E. Eriksono, žmogus

turi įveikti integralumo arba nevilties krizę. Tai – žmogaus asmenybės raidos kulminacija. Ji

priklauso nuo to, kaip sėkmingai buvo įveiktos ankstesnės psichosocialinės raidos stadijos. Be to,

tai etapas, kai reikia priimti visus gyvenimo aspektus ir integruoti juos į stabilų gyvenimo

stereotipą. Šios stadijos sėkmė liudija, kad asmenybė sugeba prisitaikyti prie gyvenimo iš-bandymų,

sunkumų ir priimti jo apdovanojimus bei džiaugsmus. Žmogus jaučiasi prasmingo ir kryptingo

gyvenimo viršūnėje, suvokia, kad pragyveno gyvenimą taip, kaip sugebėjo – turėjo tikslų ir ėjo jų

link. Jis jaučia, kad po savęs paliks pėdsaką. Taigi egzistencijoje nėra baimės, žmogus pasirengęs

priimti gyvenimą tokį, koks jis yra, su jo pabaiga mirtimi. Šis integralumo jausmas rodo asmenybę

esant visiškai susiformavus ir išnaudojus visas saviraiškos galimybes. To nepavykus pasiekti,

užvaldo nevilties, beprasmiškumo, tuštumos jausmai, išgyvenamas nusivylimas, nesąmoninga (o

kartais sąmoninga) mirties baimė. Tokiu atveju į gyvenimą žiū-rima kaip į nerealizuotų galimybių ir

klaidų grandinę, gailimasi, kad jo negalima pakartoti, neigiami savi trūkumai ir projektuojami į

kitus asmenis. Gyvenimo ciklas, duotas kiekvienam individui, tarsi nepriimamas, o integralumą

pakeičia nuolatinė abejonė, nepasitikėjimas savi-mi ir neviltis. Neįveikę integralumo krizės, žmonės

skausmingai išgyvena senatvę ir jos sunku-mus.

Pagrindinės problemos sulaukus senyvo amžiaus:

1. Žmogus užsisklendžia savyje, atsiriboja nuo aplinkinio pasaulio, nutraukia socialinius

ryšius, nors būtent socialinių santykių praradimas senatvėje yra itin skausmingas.

2. Asmuo nepriima gyvenimo tokio, koks jis yra, negali susitaikyti su gyvenimo partnerio ar

bendraamžių mirtimi.

3. Nesugebama palaikyti darnių tarpasmeninių santykių, nes neigiamos nuostatos apie save

projektuojamos į aplinkinius žmones.

4. Nerandama tolesnės gyvenimo prasmės, nes nusivylimas verčia žmogų nepasitikėti savo

jėgomis, o tai neleidžia kurti adekvačių, asmenybės galimybes ir interesus atitinkančių

ateities planų.

5. Žmogus nepriima gyvenimo ciklo, todėl negali susitaikyti su jame vykstančiais fiziniais,

psichiniais ir socialiniais pokyčiais. Dėl šios priežasties asmuo net nebando prisitaikyti prie

vykstančių pokyčių.

13

1.9. Brandžios asmenybės teorija pagal Gordoną Allportą. Charakteris, temperamentas

Žmogaus brendimas – tai visą gyvenimą trunkantis procesas. Nebrandžių žmonių elgesys kyla dėl

neįsisąmonintų motyvų, dažniausiai ateinančių dar iš vaikystės. Psichologiškai brandi asmenybė

apibūdinama 6 bruožais:

1. Plačios “aš” ribos. Aktyviai dalyvauja šeimos, darbo ir socialiniam gyvenime. Turi hobi, domisi

politika. religija ar tuo, kas jam labiausiai reikšminga.

2. Gali palaikyti šiltus santykius. Draugiškas intymumas, gili artimųjų meilė be savininkiškumo

jausmo ar pavydo. Užuojauta, sugebėjimas toleruoti kitų kitoniškumą.

3. Emocinė branda ir savęs priėmimas. Teigiamas požiūris į save. Nejausdami pykčio gali priimti

nuviliančius ir erzinančius reiškinius bei savo trūkumus. Gerai tvarkosi su savo emocinėm būsenom

(pykčiu, kalte). Neišlieja emocijų ant kitų.

4. Realistiška patirtis, suvokimas ir lūkesčiai. Mato daiktus tokius, kokie jie yra, o ne tokius kokių

jie norėtų.

5. Sugeba pažinti save ir turi humoro jausmą. Suvokia savo stipriąsias ir silpnąsias puses. Humoras

neleidžia pasijusti per daug reikšmingu ir pasipūtusiu. Humoras – tai sugebėjimas pasijuokti iš

paties brangiausio, nenustojant to branginti.

6. Turi ištisą gyvenimo filosofiją. Sugeba matyti bendrą vaizdą, nes sugeba iš savo gyvenimo

patirties išskirti tai kas reikšmingiausia. Tai vertybių sistema, turinti pagrindinę temą.

G. Allportas ir jo bendraamžiai sudarė žmogų žyminčių bruožų žodyną. Jis apėmė apie 18000

žodžių. Juos lyginant sąrašas buvo sumažintas iki 4500 terminų. R. Cattelas, taikydamas veiksnių

analizės metodą, visus juos sutraukė į 16 pagrindinių veiksnių, kuriems tirti sudarė asmenybės

veiksnių klausimyną.

Charakteriu vadinama visuma asmenybės savitų individualių psichinių savybių, išskiriančių tam

tikrą žmogų, kaip visuomenės narį, išreiškiančių jo santykį su aplinka ir pasireiškiančių jo elgesyje,

poelgiuose. Charakteris yra glaudžiai susijęs su žmogaus sugebėjimais ir temperamentu.

Temperamentas – individo psichikos ypatybių, nuo kurių priklauso psichinės veiklos dinamika

(intensyvumas, tempas, ritmas), visuma. Tai įgimta ir santykiškai pastovi asmens savybė.

Temperamento sąvoką IV a. pr. m. e. sukūrė Hipokratas. Jis teigė, kad temperamento tipą lemia

keturių pagrindinių žmogaus kūno skysčių (kraujo, gleivių, juodosios ir geltonosios tulžies)

santykis. Hipokratas skyrė šiuos temperamento tipus: flegmatiką, choleriką, melancholiką,

sangviniką. Tokie temperamento tipai skiriami ir šiandieninėje psichologijoje, tik kitaip aiškinamos

temperamentą lemiančios priežastys.

14

UŽDUOTIS

Temperamento tipo nusistatymas

Charakterio testas MBTI

1.10. Emocinė branda pagal Williamą Menningerį

W.Menningeris pateikia septynis emocinės brandos kriterijus:

1. Sugebėjimas veikti sunkiose situacijose.

2. Sugebėjimas keistis.

3. Sugebėjimas įveikti įtampą, baimę, nerimą.

4. Didesnis gebėjimas duoti negu imti.

5. Gyvenimas santaikoje su kitais.

6. Neapykantos ir kaltės jausmo savyje įveikimas.

7. Meilės poreikis.

1.11. Humanistinis žmogaus augimas pagal V.Franklį

V. Franklis tikėjo, kad net ir sunkiausiomis gyvenimo akimirkomis, kančioje galima atrasti prasmę.

V. Franklis, atsižvelgdamas į žmogaus gyvenimo tarpsnius, išskiria tris gyvenimo principus.

Vaikams svarbiausia malonumo siekimas. Paauglystėje išryškėja jėgos siekimas, o suaugusiajam

svarbiausia yra gyvenimo prasmingumas. Būtent ties paskutiniu teiginiu, siekdamas mokyti atrasti

gyvenimo prasmę net ir sunkiausiose situacijose, V. Franklis dirbo daugiausia. Jis padarė išvadą,

kad negalima kalbėti apie bendrą žmogaus gyvenimo prasmę. Kiekvienas žmogus gyvena

skirtingomis aplinkybėmis ir kiekvieno žmogaus gyvenimo prasmė skirtinga. V. Franklis, pakliuvęs

į žiaurias gyvenimo sąlygas koncentracijos stovykloje, sugebėjo rasti gyvenimo prasmę. Žmogus,

kuriam konkretus likimas skiria kančią, privalo žiūrėti į ją kaip į unikalią užduotį. Kiekvienas esame

turėję įvairių gyvenimo pamokų, tačiau į jas reikia žvelgti ne kaip į bausmę, o būtent kaip į pamoką,

kurią reikia išanalizuoti ir išmokti.

15

2. Asmenybės kryptingumas ir pokyčių galimybės

2.1. Idelusis ir realusis „aš“

C. Rogersas – įtakingas Amerikos psichologas ir vienas humanistinės psichologijos įkūrėjų. Jo

asmenybės ir tarpusavio santykių teorija, orientuota į asmenį, kaip unikalią visumą, buvo plačiai

pritaikyta įvairiose srityse: psichoterapijoje, švietime, analizuojant organizacijų elgseną ir pan.

„Aš“ koncepcija – tai įsisąmonintos charakteristikos, kurias žmogus suvokia kaip dalį savęs (aš

protingas (-a), mylintis (-i), darbštus (-i), atsakingas (-a)), bei įgyti ar priimti gyvenime vaidmenys:

sūnus (duktė), studentas (-ė), draugas (-ė)). „Aš“ koncepcija nėra fiksuota žmogaus charakteristika,

ji kintanti. Idealusis „aš“ – „aš“ koncepcija, kurią žmogus labiausiai norėtų atitikti, ir jeigu ji labai

skiriasi nuo realiojo „aš“ (tokio, koks žmogus yra iš tikrųjų), žmogus jaučia psichologinį

diskomfortą, nepasitenkinimą savimi. Kiekviename „aš“ vaizde galima išskirti du aspektus:

- Žinias apie save.

- Savosios vertės jausmą.

Žinios apie save – tai ne tik žinojimas, kas mums būdinga, bet ir tai, kokie yra vieni ar kiti mūsų

bruožai. Žinios apie save sudaro „aš“ vaizdo turinį, skirstomą į tokias grupes:

- Požiūris į savo išvaizdą.

- Savo emocionalumo įvertinimas.

- Sprendimai apie moralines savybes.

- Požiūris į savo intelektą ir sugebėjimus.

- Informacija apie socialinius vaidmenis (lytį, amžių, profesiją).

Idealųjį „aš“ nėra lengva pasiekti, tenka atkakliai įveikinėti savo trūkumus. Visa tai vyksta vertinant

save. Kaip asmuo vertina save, matoma visuose jo poelgiuose.

UŽDUOTIS

Tikslas: geriau pažinti save, apsvarstyti, kokie norime būti, rasti neatitikimų tarp to, kas esame ir

kuo norime būti.

Aprašymas: paprašykite dalyvių aplink žmogaus siluetą surašyti žinias apie dabartinį save, kurios

pagal C. Rogersą turi apimti požiūrį apie savo išvaizdą, emocionalumo įvertinimą, moralines

savybes, požiūrį į savo intelektą bei gebėjimus, požiūrį apie savo socialinius vaidmenis (lytis,

amžius, profesija ir kt.). Po 8–10 min. paprašykite ant kito silueto surašyti žinias apie idealųjį „aš“,

t. y., kokie jie norėtų būti.

16

Diskusija:

1)Ar daug pastebite skirtumų tarp abiejų savęs vaizdų? Surašykite juos atskirai (modulio pabaigoje

skirta lapų užrašams).

2)Iš kokių gyvenimo sferų neatitikimų yra daugiausia (darbinė veikla, asmeniniai santykiai, kt.)?

2.2. Poreikiai. Savęs aktualizavimas

Poreikis – reikmė, ko nors reikiamybė, būtinumas. Apie poreikių egzistavimą sprendžiama iš

elgesio. Sąmoningai jaučiamas poreikis skatina veiklą ir norą pasiekti tikslą. Tikslas šiuo atveju –

priemonė savo poreikių patenkinimui. Pasiekęs tikslą, žmogus savo poreikius arba patenkina, arba

nepatenkina, arba patenkina iš dalies.

Maslow savo teorijoje žmogaus poreikius išrikiavo tokia prioritetine tvarka:

Fiziologiniai: kvėpavimas, maistas, vanduo, seksas, miegas, homeostazė.

Saugumo: kūno, uždarbio, resursų, šeimos, sveikatos ir nuosavybės saugumas.

Meilės, socialinio ryšio: draugystė, šeima, seksualinis intymumas.

Savivertės: savivertės jausmas, pasitikėjimas savimi, pasiekimai, pagarba kitiems, pagarba iš kitų

Savęs realizavimo: moralė, kūrybingumas, spontaniškumas, problemų sprendimas, išankstinių

nusistatymų neturėjimas, faktų priėmimas.

Savęs realizavimas.

Daugiausia dėmesio Maslow skyrė paskutiniam ir aukščiausiam poreikiui iš jo sukurtos piramidės –

savęs realizavimo poreikiui. Maslow manė, kad poreikis save realizuoti yra toks pats stiprus kaip ir

poreikis valgyti arba kvėpuoti. Jeigu žmogus šio poreikio netenkina, jis nesijaučia laimingas.

Skirtingi žmonės pagal savo stiprybes gali save realizuoti. Maslow argumentuoja, kad kaskart

žmogus darydamas sprendimą gali rinktis tarp mažiausiai dviejų pasirinkimo galimybių – žengti

žingsnį pirmyn link savęs realizavimo arba žengti žingsnį atgal į saugumo zoną. Kuo dažniau

žmogus žengia atgal ir praleidžia galimybę žengti pirmyn, tuo didesnis skirtumas tarp to, kuo

žmogus yra ir kuo galėjo tapti. Šis skirtumas pasireiškia neigiamomis emocijomis, ypač liūdesio ir

graužaties jausmu, depresija, nerimu. Siekdami išvengti šių nemalonių jausmų, siekdami kuo

mažiau galvoti apie šią nemalonią praleistų galimybių tiesą, žmonės dažnai žengia dar daugiau

žingsnių atgal į saugumo zoną, kas dažnai pasireiškia pernelyg ilgu televizijos žiūrėjimu, alkoholio

ir narkotikų vartojimu.

17

2.3. Vertybės. Savivertė

Vertybės – tai specifiškos mus supančio pasaulio objektų ir reikšmių charakteristikos, turinčios

teigiamą reikšmę žmogui, kolektyvui, visuomenei. Objektai ir reiškiniai tampa vertybėmis tik dėl

to, kad jie įtraukiami į žmonių visuomenės būties sferas. Todėl vertybės paprastai yra tokie nuo

visuomenės priklausomi objektai ir reiškiniai, kurie, patenkindami kuriuos nors žmogaus poreikius

bei interesus, turi teigiamos reikšmės. Kiekvieną žmogų valdo individuali vertybių sistema, kurią

formavo tėvai, papročiai, tradicijos, asmeninės savybės ir dar daugybė veiksnių.

Kas gi yra savivertė? Tai žmogaus savęs suvokimas - tai, ką jis apie save galvoja ir kaip jaučiasi.

Savęs įsivaizdavimas gali būti teigiamas ir neigiamas. Kuo daugiau teigiamų ypatybių sau skiria

žmogus, tuo geresnis yra jo savęs vertinimas, o kuo daugiau neigiamų - tuo prastesnis. Save

gerbiantis žmogus tiesiog nuoširdžiai priima save tokį, koks jis yra, myli save už tai, kas yra, o ne

dėl to, ką gali padaryti. Savęs priėmimas prasideda nuo nuoširdaus žvilgsnio į save: koks esu, kokie

mano jausmai, mintys, kas man puikiai sekasi, kada klystu? Šį žvilgsnį žmogus formuoja visą

gyvenimą, pradedant nuo vaikystės. Štai kodėl šiuo atžvilgiu ypač svarbi šeima, santykiai su tėvais,

broliais, seserimis, seneliais.

2.4. Nuostatos, įsitikinimai, stereotipai

Nuostatos ir įsitikinimai mums „praneša“, kokie gyvenimo epizodai ir įvykiai sukels skausmą, o

kokie – malonumą? Atsakymus į šiuos du klausimus padiktuoja nuostatos bei įsitikinimai, o juos

suformuoja mūsų apibendrinimai, kas gali sukelti skausmą ar malonumą. Šie apibendrinimai valdo

visus mūsų veiksmus, lemia gyvenimo kryptį ir jo kokybę. Apibendrinimai yra labai naudingi, nes

padeda atpažinti tipines situacijas. Deja, sudėtingesnėse gyvenimo srityse apibendrinimai gali

pernelyg supaprastinti reiškinius ir kai kada suformuoti varžančias nuostatas. Dauguma mūsų

nuostatų yra su praeitimi susiję apibendrinimai, kurie remiasi skausmingų ir malonių išgyvenimų

interpretacijomis. Problema yra trejopa:

1. Dauguma mūsų nuostatų yra susiformavusios nesąmoningai.

2. Mūsų nuostatos dažnai remiasi klaidingomis praeities įvykių interpretacijomis.

3. Vos nuostata įsigali, mes pamirštame, kad tai tėra interpretacija. Į savo nuostatas pradedame

žiūrėti kaip į tikrovę, kaip į gryną tiesą.

Nuostatos ir įsitikinimai gali ir kurti, ir naikinti.

Visi asmeniniai laimėjimai prasideda nuostatų ir įsitikinimų keitimu. Pats veiksmingiausias būdas –

liepti savo smegenims su senąja nuostata susieti kuo daugiau skausmo. Privalote visa esybe pajusti,

18

kad ši nuostata vertė kentėti ne tik praeityje, bet verčia kentėti ir dabartyje, tikriausiai vers kentėti ir

ateityje. Kitas žingsnis – naują nuostatą susieti su malonumu. Tai yra svarbiausia permainų

procedūra.

UŽDUOTIS: vidinių įsitikinimų (nuostatų) nustatymas.

Tikslas: rasti neigiamai veikiančias nuostatas.

Pasirinkite teiginius, su kuriais sutinkate 95–100 proc. Nesirinkite teiginių, dėl kurių abejojate.

Raštu atsakykite į klausimus po kiekviena teiginių grupe.

Suraskite atitikmenį (-is) iš pirmojo lapo apibrauktų teiginių. Atitikmenys turi būti tame pačiame

stulpelyje, bet nebūtinai to paties numerio. Ar kas nors pasikeitė jūsų požiūryje?

Bazinių nuostatų pratimas.

1.Aprašykite tris dalykus, ką galvojate apie kiekvieną iš žemiau nurodytų dalykų (žr. lentelę).

2.Po kiekviena parašyta nuostata nurodykite, ar ji padedanti (P) ar stabdanti (S).

3.Po kiekviena nuostata parašykite tikėjimo laipsnį, kiek tikite šia nuostata, skalėje nuo 1 iki 10, kur

10 reikš stipriausią tikėjimą.

4.Po kiekviena parašyta nuostata pažymėkite, ar sąmoningai taip manote (atsirado iš jūsų patirties)

(AŠ) ar ši nuostata buvo įdiegta (tėvų, senelių, mokytojų, žiniasklaidos) (KITI).

Kiekvienas iš mūsų kone kasdien susiduriame su gausybe pačių įvairiausių stereotipų: išvaizdos,

tautybės, krašto, kuriame gyvename, profesijos, Zodiako ženklo – kitaip tariant, visko, apie ką tik

galime pagalvoti. Stereotipų sąrašas begalinis. Dažniausiai stereotipai yra neatsiejami nuo bendros

nuomonės ar galvojimo apie tam tikrą žmonių grupę. Stereotipas yra charakteristikų, apibūdinančių

žmonių grupę pagal jų elgesį, įpročius ar kitus aspektus, visuma. Stereotipų paskirtis – supaprastinti

realybę: „jie yra tokie“. Daugeliu atveju stereotipai yra paremti pažintimi ar įsivaizdavimais įgytais

mokykloje, žiniasklaidos pagalba ar šeimoje, vėliau apibendrinti ir taikomi apibūdinti kuo nors

susijusiems žmonėms.

Išankstinės nuostatos ir stereotipai yra schemos, mums padedančios suprasti realybę; kai realybė

neatitinka mūsų turimoms išankstinėms nuostatoms, smegenims yra lengviau pakeisti realybės

interpretavimą nei pačias nuostatas. Išankstinės nuostatos mums papildo, kai mes neturime pilnos

informacijos.

19

3. Bendravimas ir bendradarbiavimas

3.1.Bendravimas. Sėkmingo bendravimo samprata

Bendravimas yra specifinė žmonių sąveika veiksmais, mintimis, vaizdiniais ir emocijomis, per kurią

jie pažįsta vieni kitus ir pasiekia socialinę vienovę. Mūsų sėkmė ir bendravimo su kitais kokybė

labiausiai priklauso nuo mūsų pačių sugebėjimo bendrauti. Visada vieniems žmonėms sekasi geriau

bendrauti nei kitiems. Sėkmingam bendravimui įtakos turi:

Atvirumas. Dažnam gali kilti klausimas: „Kiek artimai bendrauti ir atsiskleisti darbe?“. Tai

priklauso nuo mūsų pasirinkimo. Tačiau verta nepamiršti, kad koją sėkmingiems tarpusavio

santykiams gali pakišti mūsų pačių uždarumas ar drovumas. Kuo mažiau bendraujame, tuo mažiau

kiti apie mus žino. Kuo mažiau žino, tuo paslaptingesni atrodome. Paslaptingumas nėra vien

smalsumą žadinanti savybė. Ilgainiui ji verčia kitus nesąmoningai pradėti mūsų šalintis.

Gali būti, kad toks reagavimo būdas yra išlikęs iš senų laikų – yra saugiau atokiau laikytis nuo tų,

kurie yra nepažinti, nesuprantami, vadinasi, greičiausiai nepriklauso mūsų rūšiai. Jei nežinome, ką

vienu ar kitu klausimu galvoja žmogus, su kuriuo bendraujame, kai jis dažnai tyli ir tiesiog stebi

aplinką kažką sau galvodamas, bet nepasakydamas kitiems, jei kartais net nenutuokiame, kaip jis

jaučiasi, mes patys šalia tokio žmogaus jaučiamės nejaukiai ir nesaugiai, nes nežinome, kada ir ko iš

jo tikėtis.

Nuoširdumas. Tai mes pajuntame intuityviai. Tad geriau bendrauti mažiau, bet nuoširdžiai, nei bet

kaip. Greičiausiai ne kartą esate patyrę patys – jei pajuntate, kad žmogus su jumis kalba

nenuoširdžiai, elgiasi kaip „lapė“, vėliau vengiate turėti su juo bet kokių reikalų. Štai taip lengvai

galima sugadinti tai, ką ilgai kūrėme.

Tolerancija. Kiekvienas žmogus, dirbantis kartu su jumis, „atsineša“ ir savo patirtį: skirtingą

auklėjimą, vertybes, požiūrį į gyvenimą, darbą ir bendravimą. Jei kyla sunkumų bendraujant su

kitokiais nei esame mes, tai daugiau yra mūsų, o ne jų rūpestis. Pasitaiko situacijų, kad nesutarimai,

ginčai, nesveika konkurencija trukdo produktyviai dirbti. Tuomet tai tampa ir organizacijos

rūpesčiu.

Kompromisai. Bendraujant ne tik iš kalbos, bet ir iš galvos reikėtų išmesti visus „kitas privalėtų,

turėtų“ ir pan. Gerai apsvarsčius, akivaizdu, kad kitas neturi ir neprivalo elgtis taip, kaip mes

norime, vien todėl, kad mes taip norime. Jis turi savo įsitikinimus, savo patirtį, savo pasaulio

suvokimą. Ir natūralu, kad tas suvokimas skiriasi nuo mūsiškio.

Bendraujant ir asmeniniame gyvenime, ir profesinėje srityje, labai svarbūs kompromisai, kurių

esmė – ne priversti kitą pakeisti nuomonę, pamatyti taip, kaip matome mes, o suprasti vienam kitą ir

20

pasiekti abipusį sutarimą – nepaisant visų skirtumų, mums bendrauti yra įmanoma ir svarbu.

Visuomet, kai kyla noras kontroliuoti kitą ar pyktis, pravartu atsiminti, kad esame individualūs ir

siekiame to, kas geriausia mums patiems. Ir tai nereiškia, kad norime pakenkti kitam.

Pagarba kitam žmogui. Ar bendraudami įsiklausote į kito nuomonę? Kokiu tonu išsakote pastabas

ar savo nuomonę? Ar nesąmoningai nenuvertinate kito žmogaus, nežiūrite į jį skeptiškai? Kai kurie

dalykai bendraujant yra tokie natūralūs, kad galime net nepastebėti, kaip juos taikome. Jei kitam

žmogui mes nerodome deramos pagarbos ar bendraujame su juo nenuoširdžiai, neverta tikėtis, kad

jam bus su mumis malonu bendrauti ar kad mūsų nesišalins, nes tokie veiksmai tikrai nedidina kitų

noro būti šalia mūsų.

Bendravimą galime palyginti su tenisu: žaidžiant šį žaidimą mums nereikia nuolat turėti kamuoliuką

savo rankose, svarbiau yra juo dalintis. Taip ir bendraujant nereikia siekti nuolat būti viršesniam ir

teisiam. Daug svarbiau keistis nuomonėmis: tu-aš-tu-aš...

3.2. Žodinis bendravimas. Aktyvus klausymasis.

Komunikacijos būtinumą iškėlė ir ištobulino visuomeninis žmonių gyvenimas. Žmonėms siekiant

bendrų tikslų, reikėjo išmokti pažinti kitų žmonių veiksmus, mintis, iškilo būtinumas kviestis į

pagalbą kitus – kooperuoti savo pastangas. Bendra veikla išoriškai suformavo sudėtingas

komunikacijos formas. Žmonės išmoko vieni kitus suprasti iš mimikos, pantomimikos, gestų.

Atsirado ir tobuliausia žmonių komunikacijos priemonė – kalba.

Verbalinis (žodinis) bendravimas – tai tarpusavio sąveika, naudojant kalbos ženklus tarp dviejų ar

daugiau žmonių. Kalba padeda mums tarpusavyje bendrauti. Kai kalbama ta pačia kalba, lengvai

vieni kitus suprantame. Kitaip būtų galima pasakyti, kad kalbamės suprantamais tos kalbos žodžiais

(kodais). Jei žmonėms tie kodai nesuprantami, jie negali tarpusavyje bendrauti. Jei vienas žmogus

kalba, o kitas, jo besiklausantis, visiškai nesupranta tos kalbos, tai, žinoma, bendravimo nebus.

Tačiau ir ta pačia kalba bendraujant gali pasitaikyti nesusipratimų. Tie patys žodžiai gali turėti

skirtingą reikšmę, dėl to žmonės gali juos nevienodai suprasti.

Nemokėjimas klausyti - viena pagrindinių neefektyvaus bendravimo priežasčių. Būtent tai veda į

nesusipratimus, klaidas ir problemas, kurios gali būti ne tik pavojingos, bet ir lemtingos.

Žmonės skiriasi savo klausymosi stiliumi. Jame atsispindi mūsų asmenybė, charakteris, interesai,

statusas, lytis, amžius. Klausymosi stiliaus pasirinkimą įtakoja ir situacija: vienaip klausome darbe

ar per paskaitas, kitaip - namų aplinkoje. Netinkamų klausymosi stilių pavyzdžiai:

21

• Klausytojas-simuliantas vaidina dėmesingą, nors mintys klajoja kažkur toli. Dėmesys

simuliuojamas (lyg ir rodomas išorinis dėmesys) norint įsiteikti kalbančiajam; dažniausiai

„nuoširdžiai" žiūrima į akis, linksima galva, įterpiami žodeliai "aha", "taip", "aišku", tačiau iš

tikrųjų svarstomi asmeniniai reikalai. Neretai kalbantysis keletą kartų klausiamas to paties.

• įsigilinęs į save klausytojas daugiausiai dėmesio skiria sau: „Įdomu, koks aš jam atrodau -

protingas ar kvailas?"

• Sėlinantis klausytojas paslapčia renka tą informaciją, kuri bus panaudota kalbančiojo puolimui.

• Atrenkantis klausytojas domisi tik tam tikra informacijos dalimi, kuri jam naudinga, reikšminga,

įdomi ar pan. Visa kita - praleidžiama.

• Kategoriškas klausytojas: „Tai - gerai; tai - blogai".

• Klausytojas-aidas linkęs pakartoti paskutinį girdėtą kalbančiojo žodį.

• Klausytojas-veidrodis pakartoja paskutinę girdėtą kalbančiojo frazę, kurios žodžių tvarka

dažniausiai būna pakeista.

• Svarstantis klausytojas: „Dabar aš suprantu, kodėl tu visa tai pasakoji". Neretai užbėgama į priekį:

klausantysis trukdo kalbančiajam, skuba daryti išvadas, spėlioja būsimus įvykius, klausinėja. 93

• Užjaučiantis klausytojas : „Tu visai teisus", „Aš tave užjaučiu".

• Emocingas klausytojas linkęs aikčioti („oi", „ech", „oho"), juoktis ir pan.

• Analizuojantis klausytojas: „Kada?", „Duok pavyzdį". Viską vertina racionaliai, dažniausiai

nekreipdamas dėmesio į kalbančiojo nežodinį elgesį, pasireiškiančias emocijas. Jei koks nors

išgirstas teiginys nesiderina su logika, tai toks klausytojas yra linkęs jį atmesti „kaip neturintį nieko

bendra su aptariamu dalyku".

• Neadekvatus klausytojas uždavinėja klausimus, nesusijusius su aptariama tema arba su ja

susijusius tik formaliai.

• Grubus klausytojas nesiskaito su žodžiais: „visa tai - niekai", „nesąmonė" ir pan.

UŽDUOTIS: aktyvus klausymasis

3.3. Nežodinis bendravimas.

Nežodinis (neverbalinis) bendravimas apibrėžiamas kaip komunikacija, tiesiogiai nenaudojant

žodžių, o informaciją perduodant per asmeninių erdvių santykį, akių kontaktą, mimiką, gestus, kūno

kalbą, net išvaizdą bei turimus daiktus, taip pat garsinius būdus: juoką, garsų tempą, aukštumą,

trukmę i.

Neverbaliniai pranešimo komponentai bendraujant yra itin svarbūs, nes jie savarankiški.

22

Neverbalinės bendravimo priemonės yra šios:

• Balso ypatybės. Tai intonacijos, pauzės, kalbos tempas, aiškumas, garso tonas, jo aukštumas ir

stiprumas.

• Kinetika. Tai gestai, pozos, judesiai,

• Regėjimo (akių kontaktas).

• Tarpasmeninė erdvė.

• Veido išraiška (mimika)

• Kūno poza.

Neverbalinio elgesio funkcijos:

• Sustiprinimo: neverbalinės priemonės pabrėžia, sustiprina, reguliuoja arba iškreipia žodžio

reikšmę. Į tai atsižvelgus, nuodugniau atskleidžiama informacijos reikšmė.

• Pakeitimo: gestai gali pakeisti žodžius, skaičius, skyrybos ženklus, veiksmus. Jie gali akcentuoti

prieraišumą, nuotaiką, nuorodą į daiktus.

• Žodinės informacijos nežodinis patikrinimas. Patikrinama, ar kokybiškas, ar patikimas, ar išsamus

pranešimas, taip pat patikslinama, ko vertas pats pranešėjas.

• Informavimo apie pašnekovo emocinę būseną bei jos kitimą bendraujant.

Bendravimui būtinus signalus siunčia ne vien veido išraiška, bet ir galvos judesiai: linkčiojimas,

kraipymas, purtymas. Jie leidžia suprasti, ar pašnekovas pritaria, ar abejoja, ar simpatizuoja, ar ne.

Vizualinis kontaktas. Tai labai aiškus ketinimo bendrauti su žmogumi požymis. Skiriami keturi

žvilgsnių tipai:

1. Dalykinis žvilgsnis

2. Visuomeninis (socialus) žvilgsnis.

3. Intymus žvilgsnis.

4.„Kreivas“ žvilgsnis.

UŽDUOTIS: pasvarstykite:

Kokį vaidmenį bendravime atlieka nežodinė kalba, lyginant su žodine?

Kodėl sakoma, kad nežodinė kalba yra universalesnė ir įtikinamesnė?

Ar galime prognozuoti žmogaus sėkmę iš „kūno kalbos"?

Kurie „kūno kalbos" elementai geriausiai atspindi žmogaus emocijas?

Ar patrauklumas suteikia pranašumų gyvenime?

23

3.4.Bendravimas ir individualūs skirtumai

Jei bendravimas yra dviejų ar daugiau žmonių tarpusavio sąveika, tai ją didele dalimi įtakoja

bendraujančių žmonių asmeninės savybės. Tų savybių deriniai ir visuma apibūdina žmogų kaip

unikalią asmenybę. Daugelio asmenybės savybių atsiradimas bei raiška priklauso nuo to, kaip ir

kiek su tuo žmogumi buvo bendraujama vaikystėje. Bendravimas, kaip ir pats asmuo, kinta, nes

žmogaus lemtis - augti ir bręsti taip nepaliaujamai, kaip nepaliaujamai kinta jo kūnas bei fizinė

aplinka. Gyvenime mums tenka susitikti su tokiais žmonėmis, su kuriais bendrauti mums nemalonu,

nes jaučiame, kad jie mums nuolat „tampo nervus". Psichologinėje literatūroje žmonės, sukeliantys

šiuos simptomus, dažniau vadinami „sunkiais" žmonėmis. Yra priskaičiuojama iki pusšimčio

„sunkių" žmonių tipų.

Tankas. Tai grubiai ir tiesmukai bendraujantis žmogus. Paprastai kitų atžvilgiu jis elgiasi labai

agresyviai, vartoja grubius posakius, kalba pakeltu balsu, o jo veido išraiška rodo nusistebėjimą

jumis - kaip galima turėti tokį absurdišką požiūrį! Šio žmogaus stichija - nuolatinis santykių

aiškinimasis bei konfliktai. Ginčuose jis yra profesionalas, o eilinis žmogus geriausiu atveju - tik

labai besistengiantis mėgėjas. Buitinėje kalboje tokie žmonės yra vadinami paprastai - akiplėšomis.

Snaiperis. Iš pažiūros tai, atrodytų, ramus ir adekvačiai bendraujantis žmogus. Tačiau staiga jūs

pajuntate, kad jus išpila prakaitas, smarkiau ima plakti širdis ar pritrūksta oro kvėpuoti. Tokios

savijautos kaltininkas –snaiperio paleista taikli strėlė į jūsų silpną vietą. Žmogus - snaiperis

bendraudamas taikliu žodžiu primena mums ir pabrėžia mūsų įsivaizduojamą arba tikrą

nepilnavertiškumą kurioje nors srityje.

Granata. Apie tai, kad toks žmogus priklauso „sunkiųjų" žmonių tipui, mes sužinome tik tada, kai

jis nei iš šio nei iš to pratrūksta lyg perkūnas iš giedro dangaus. Tuomet jis ima kaltinti jus

nuodėmėmis, padarytomis nuo to laiko, kai susipažinote (beje, apie kurias jūs nė neįtarėte), kaltina

jus dėl savo dabartinių nesėkmių, kliūna garo ir jūsų šeimos nariams bei giminėms. Išsirėkęs ir

emociškai išsikrovęs žmogus-granata labai greitai nurimsta ir toliau gali

bendrauti lyg niekur nieko.

Visažinis. Tai žmogus, nuolatos kalbantis ir reiškiantis savo nuomonę visais gyvenimo klausimais.

Jam visiškai nerūpi jūsų nuomonė. Ir todėl jis nepalieka jums jokių šansų įsiterpti. Šie žmonės kiša

nosį ir į dalykus, kurie jų neliečia. Paprastai jie atlieka susirūpinusio jūsų gyvenimo situacija

nenuilstamo patarėjo ir vadovo vaidmenį. Tokie žmonės nepaprastai vargina ir priverčia kitus

jaustis menkaverčiais. Visažinis labai įsižeidžia, jei kas suabejoja jo teisumu. Net jei jūs įrodysite,

kad jis klysta, kaltas liksite vis tiek jūs. Tai žmogus, kuris kalba jums, bet ne su jumis.

24

Amžinas pesimistas. Pabendravus su tokiu žmogumi, lieka jausmas, kad kažką labai svarbaus šiuo

momentu praradai. Amžini pesimistai su entuziazmu dalijasi savo niūriai pesimistiniu požiūriu.

Kaip bebūtų keista, po tokių „pasidalinimų savo nuomone" amžini pesimistai atkunta, jų nuotaika

pagerėja, tuo tarpu jūsų gyvenimo džiaugsmas ir entuziazmas išblėsta, lyg mostelėjus burtų lazdele.

Nepatikimasis. Šį žmogų mes atpažįstame tik tuomet, kai jis mus stipriai apgauna. Tokio tipo

žmonės paprastai visada lengva ranka prisiima atsakomybę už kokių nors reikalų tvarkymą, o vėliau

pakeičia savo planus jūsų net neįspėję.

Nuolat besiskundžiantis. Tai žmogus, kuriam tikras bendravimas reiškia galimybę išsakyti savo

nesibaigiančias bėdas kitam.

Vartotojas. Šis žmogus visada yra šalia jūsų, kai jūs jam esate reikalingas. Tai žmogus, kuris

organizuoja gyvenimą taip, kad aplinkiniai prieš jų pačių valią yra įtraukiami į tarnybą jam.

Paprastai jis moka savo reikalus pateikti jums taip, kad dirbti jo darbą jums atrodo viena nauda ir

sėkmė. Kartais jis padaro jums smulkią paslaugėlę, kuri, pasirodo vėliau, yra atlygis už tolimesnę

jūsų sunkią tarnystę jam. Išvengti susidūrimo su tokiu žmogumi yra sunku, nes kontaktų iniciatorius

yra „vartotojas.

Vengiantis nemalonumų. Savo aplinkoje tikrai rasime vienišių, silpną, nesugebantį kovoti dėl savo

interesų, bailų, pilką žmogelį, kuris bus linkęs neturėti su kitais žmonėmis jokių reikalų.

Konkurentas. Tai nuolat siekiantis pirmauti žmogus. Jis veržiasi pirmauti. Konkurentas brangina tik

tokius draugus, kurių menkavertiškumu galima mėgautis iki soties. Jis išnaudos bet kokią situaciją

jums nurungti. Konkurentas - nepailstantis pagyrūnas. Bendraujant su „sunkiais“ žmonėmis svarbu:

1. Prisiminkite, kad „sunkus" žmogus elgiasi taip su visais (ne tik su jumis) ir nemanykite, kad

įžeidimų jūs nusipelnote!

2. Jokiu būdu nesivelkite į ginčą, nes vis tiek nieko nelaimėsite, o nuotaika bus sugadinta ir laikas -

prarastas.

3. Negrasinkite, nes jis atsakys tuo pačiu ir nekaltinkite, nes jis gindamasis puls.

4. Nekalbėkite su juo iš aukšto ir nesižeminkite.

5.Būkite tvirti, prisiminkite, kad geriausias ginklas - humoras bei kantrybė.

3.5. Konfliktai. Konfliktų sprendimo strategijos. Konfliktinių situacijų valdymas

Konfliktas – priešingų, nesuderinamų tendencijų susidūrimas, sukeliantis stiprius, nemalonius

išgyvenimus.

Konstruktyvus konfliktas – teigiamas, leidžiantis tobulinti santykius, o kartais ir nusistovėjusią

tvarką, sistemą konfliktas.

25

Destruktyvus konfliktas – neigiamas, santykius griaunantis konfliktas.

Konflikto prevencija – išankstinis kelio konfliktui atsirasti užkirtimas, neleidžiantis jam pasireikšti

veikla, apsisaugojimas.

Konflikto misija – atkurti, normalizuoti, o idealiu atveju – pagerinti situaciją ar pašlijusius

santykius. Konfliktą būtina valdyti, spręsti konfliktines situacijas. Konfliktą reikia vertinti, kaip

atsiradusią galimybę ar kilusią problemą. Todėl išskiriami naudingi, teigiami ir kenksmingi,

neigiami konfliktai.

Visuminiu požiūriu konfliktai yra tarsi reguliuojanti jėga, palaikanti ir padedanti išsaugoti

organizacijos pusiausvyrą. Per konfliktą dažnai pakeičiama pasenusi organizacijos struktūra,

sukuriami nauji, efektyvesni funkcionavimo būdai. Tai padeda organizacijai prisitaikyti prie nuolat

kintančių veiklos sąlygų.

Pagal konflikto subjektus, tai yra jo dalyvius, konfliktai skirstomi į:

• Tarpasmeninius;

• „Asmenybės – grupės“;

• Tarpgrupinius;

• Vidinius;

4. Streso įveika ir emocijų valdymas

4.1.Streso klasifikacija, simptomai, įveikos būdai

Stresas – neigiamų aplinkybių sukelti organizmo ir elgesio sutrikimai, neigiami emociniai

išgyvenimai, psichologinė įtampa, kurios nesugebame kontroliuoti.

Distresas (neigiamas stresas) – ilgalaikis, chroniškas, žalojantis stresas (artimojo mirtis, rimta liga,

nesutarimai, mokyklos,profesijos ar darbo pakeitimas). Jis gali sukelti nervinį išsekimą, depresiją,

neurozę ar fizines ligas.

Eustresas (teigiamas stresas) – tai teigiamų emocijų sukeltas ir nestiprus stresas (įsimylėjimas ir

vedybos, kūdikio gimimas, netikėta sėkmė, paaukštinimas darbe, mokslų baigimas).

Stresorius – bet koks įvykis ar situacija, kuris pareikalauja prisitaikymo reakcijos.

fiziniai (šaltis, karštis, alkis, trauma ir kt.)

psichosocialiniai (konfliktas, nesėkmė, nelaimė, problemos šeimoje, mokykloje, netikrumas dėl

ateities ir kt.).

26

Pasaulyje 3 iš 5 vizitų pas gydytojus yra dėl su stresu susijusių problemų. Tipiškos streso sukeltos

ligos- tai migrena, hipertonija, stenokardija, miokardo infarktas, insultas, opaligė, alerginės ligos,

depresija. 71% lietuvių savo darbą laiko įtemptu ir sukeliančiu stresą.

Svarbu žinoti, kad jei streso išvengti negalime, reikia išmokti jį suvaldyti ir tokiu būdu sumažinti

arba išvengti neigiamų pasekmių sveikatai.

Streso įveikimas – tai procesas, kurio metu žmogus stengiasi suvaldyti iškilusius sunkumus,

nepalankios aplinkos reikalavimus ir emocijas, kurias patiriami sunkumai iššaukia.

Skiriamos dvi kovos su stresoriais strategijos:

1. Į problemą nukreipta strategija. Tai strategija, kuria remdamasis žmogus mėgina palengvinti

stresą, tiesiogiai sąveikaudamas su stresoriumi, jį keisdamas. Ji dažniau-siai naudojama tada,

kai žmogus jaučia, kad kontroliuoja padėtį arba mano galįs pa-keisti aplinkybes ar bent jau

save.

2. Į emocijas nukreipta strategija. Tai mėginimas palengvinti stresą atsiribojant nuo stresoriaus

arba nekreipiant į jį dėmesio. Dažniausiai pasitaiko tada, kai manoma, kad padėties pakeisti

nepavyks (nebūtinai taip yra iš tiesų). Ja kartais siekiama pada-ryti ilgalaikį poveikį

sveikatai, pavyzdžiui, žmogus užsiima aktyvia fizine veikla tam, kad nukreiptų mintis nuo

norimos atsikratyti senos priklausomybės. Tačiau į emo-cijas nukreipta strategija gali būti

netinkama, kai atsiribojimas nuo stresorių kartu sukelia aplaidumą kasdieniame gyvenime

(pavyzdžiui, studentai, krimsdamiesi, kad nespės perskaityti visko, kas užduota, išeina

linksmintis, kad laikinai atsiribotų nuo nerimo).

Nemažą reikšmę stresui įveikti turi žmogaus socialiniai ryšiai. Jei jaučiame, kad kontroliuojame

padėtį ir išsiugdome optimistiškesnį požiūrį, susikuriame socialinio palaikymo pagrindus, galime

patirti mažesnį stresą. Tačiau kartais streso palengvinti neįmanoma, todėl privalome išmokti jį

sveikai valdyti.

UŽDUOTIS

Tikslas: nustatyti savo gyvenimo aplinkybių stresingumą.

Priemonės: testas.

27

4.2.Emocijos. Jų atpažinimas ir valdymas

Emocija – tai organizmo reakcija į įvairius dirgiklius, pasireiškianti: 1) fiziologiniu sužadinimu; 2)

ekspresyvia išraiška; 3) sąmoningu išgyvenimu.

Skiriamos dvi emocijų grupės (Kast, 2001):

1. Skatinančios (gali būti ir nemalonios, pavyzdžiui, patiriamas diskomfortas skatina ką nors

daryti, keisti ir pan.).

2. Raminančios / patenkinančios kyla tada, kai atliekame veiklą, pavyzdžiui, patenkiname

poreikius.

Daugelio mūsų jausmai labai kinta: nuo liūdesio ir pykčio iki džiaugsmo ir linksmumo. Kartais

išgyvenamas emocijas sulaikome viduje, o kartais itin intensyviai jas išreiškia-me. Dažnai tiek

drovumas, tiek konfliktiškumas turi tas pačias ištakas ir padarinius. Šios savybės gali išsivystyti dėl

to, kad žmonės, kurie nesugeba laiku išreikšti savo emocijų, paprasčiausiai pereina į kraštutines

stadijas – agresiją arba visišką sustingimą.

Per kiekvieną iš trijų žmogaus raidos etapų – vaikystę, paauglystę ir suaugusiojo gyvenimą –

žmogus vis labiau išmoksta kontroliuoti emocijas.

Emocijos nėra abstrakčios sąvokos, tai kūne vykstantys fiziologiniai reiškiniai. Jos stipriai veikia

imuninę mūsų sistemą ir dažnai turi įtakos ligoms ar sveikatai. Emocijų funkcija – padėti

prisitaikyti organizmui prie aplinkos sąlygų: skelbti aliarmą kilus pavojui, pasiruošti atlikti veiksmą

ir kt. Jos yra gyvybiškai svarbios, vadovauja mūsų kasdieniam pasirinkimui, numato mūsų

veiksmus, brandina mus. Emocijų reiškimas dažnai priklauso ir nuo charakterio tipo. Intravertai

viską išgyvena viduje, o ekstravertai išsikrauna, išreiškia emocijas. Tačiau žmonės, kurie yra linkę

užgniaužti savo jausmus, turi didesnę tikimybę susirgti psichikos ligomis.

4.3. Pyktis

Su pykčiu susiduriame labai dažnai. Ir patys pykstame, ir turime atlaikyti artimų žmonių

nepasitenkinimą. Kartais pyktis atrodo pateisinamas, kitais atvejais jaučiamės be galo įskaudinti ir

nesuprasti. Pyksta, kad pakenktų sau. Paradoksas? Tačiau su šios rūšies pykčiu galima susidurti ne

taip jau retai. Jei žmogus linkęs į depresiją, dažnai pyksta ant savęs, nes jaučiasi bejėgis. Toks

pyktis parodo norą susinaikinti. Gyvenime tai galėtų atrodyti taip: žmogus dėl ko nors jaučia kaltę,

kurią nukreipia į kitą žmogų, nes jam atrodo, jog dėl visko kaltas jis. Taip ant kito žmogaus išlieja

pyktį, o šis susierzina, įvyksta konfliktas – ir garas „nuleistas“, ir viduje nebekirba joks savigraužos

kirminėlis.

28

Pyksta, kad galėtų valdyti. Nesvarbu, ar pyktis kyla iš paralyžiuojančios baimės, ar tik iš

susierzinimo, kad kažkas vyksta ne taip, kaip norėjome. Žmonės dažnai pyksta, nes nori įbauginti

kitus ir jais manipuliuoti. Kai apima stipri, stingdanti baimė, geriausia supykti, nes ši emocija labai

išjudina.

Pyksta, kad jaustųsi galingi. Kai žmogus jaučiasi mažas, sumenkindamas kitus gali santykinai

pasijusti didesnis. Pykstantysis priverčia kitus atkreipti į jį dėmesį, išgirsti, pasidomėti, kas jam

negerai ir kaip būtų galima padėti. Kur kas geriau nei tyliai sau sėdėti kampe, niekieno

nepastebėtiems!

Pyksta, kad kovotų su neteisybe. Šią pykčio rūšį būtų galima apibūdinti kaip teisybės ieškojimą,

kurį sukelia pačių ar artimųjų patirta neteisybė. Pyktis dažnai laikomas neigiama emocija, kurią

reikėtų kuo greičiau pašalinti, tačiau iš tiesų svarbu suvokti, kodėl jis kyla ir ką dėl to darome.

Pavyzdžiui, normalu, jei supykstama dėl neteisybės: toks pyktis psichologiškai nežaloja ir gali būti

net naudingas, jei motyvuoja teisingai pasielgti. Šiuo atveju pyktį reikėtų ne pašalinti, bet jį

kontroliuoti, ne slopinti, bet įprasminti. Taigi, kaip galima valdyti pyktį?

Ne ignoruoti ir neslopinti. Patirtis ir moksliniai tyrimai yra daug kartų įrodę, kad tai nepadeda. Kai

pyktis „peržengia“ tam tikrą ribą, jį reikia kokiu nors būdu išlieti. Svarbu, kad pyktis „atsiskiestų“,

pasidarytų ne toks stiprus ir viską griaunantis. Vadinasi, jį reikia tinkamai išstumti – taip, kad

padarytume kuo mažiau žalos. Kaip tai padaryti? Pirmiausia, reikia išsiaiškinti pykčio kilmę. Pyktis,

skirtas pakenkti sau. Tokį pyktį sukelia depresija, todėl svarbu ją atpažinti ir gydyti.

Pyktis, kuriuo siekiama valdyti. Paklauskite savęs, kodėl jaučiatės negalį valdyti situacijos.

Dažniausia priežastis – baimė. Laimei ar nelaimei, pyktis dažnai yra geras būdas per trumpą laiką

atgauti kontrolę, tačiau, deja, jis suteikia tik valdžios iliuziją, o ne tikrąją kontrolę. Kad galėtumėte

pasijusti situacijos šeimininkais, svarbu suvokti, kaip jautėtės prieš supykdami ir kas galėjo sukelti

tokią reakciją.

Jei galėtume atpažinti savo baimę ir kitus jausmus kiekvieną kartą, kai jiekyla, konstruktyviau su

jais susitvarkytume. Na, jei nepavyktų visiškai išvengti pykčio, galėtume būti sąmoningesni ir

aiškiau suvokti, kas su mumis vyksta. Prisiminkite minėtąjį pavyzdį apie baimę prie gydytojo

kabineto – jei suvoktume, kad bijome, ir todėl mus erzina viskas, kas pasitaiko aplinkui – gal

nesukurtume didelio konflikto, o tiesiog galėtume pamąstyti, kaip susidoroti su baime. Tam yra

savų metodų, bet šį kartą ne apie tai…

Pyktis, kuris padeda jaustis galingiems. Šiuo atveju svarbu, kad jaučiamės maži ir nesaugūs, todėl

klaidingai vertiname pyktį kaip veiksmingą priemonę, leidžiančią pasijusti didesniems už

aplinkinius. Tai suvokę, galime nutraukti pykčio augimą ir užuot pykę – panaikinti nesaugumo

jausmą. Pyktis, kylantis iš nesaugumo, ypač veiksmingai griauna artimus ryšius.

29

Pyktis dėl neteisybės. Kaip geriausia išlieti tokį pyktį? Imkitės veiksmų, kad ištaisytumėte

neteisybę, padarytą jums ar kam nors kitam. Žinoma, pyktis gali kilti dėl daugiau nei vienos

priežasties. Pavyzdžiui, pyktis dėl jums padarytos neteisybės (priešingai nei tada, kai nuo neteisybės

kenčia kas nors kitas) gali susimaišyti su pykčiu, kylančiu dėl noro valdyti (jei būtumėte galėję

kažką padaryti, nebūtumėte patyrę neteisybės…). Pyktis ant savęs, kad tam tikroje situacijoje

pasijutote bejėgis, gali virsti pykčiu, nukreiptu į kitą žmogų, jog pasijustumėte galingesni.

Jei akis į akį susiduriate su pykstančiu žmogumi, jūsų tikslas dvejopas: susivaldyti ir leisti

pykstančiajam išlieti negeras emocijas gana saugiu būdu.

Susivaldyti. Kai jums tenka atlaikyti kieno nors pyktį, supraskite, kad tas žmogus nori kokiu nors

būdu jus suvaldyti arba priversti pasijusti mažam, kad pats galėtų pasijusti didelis. Arba jūs jam

padarėte ką nors negero. Jums reikėtų pabandyti suprasti, kuris iš čia paminėtų trijų variantų

labiausiai tinka konkrečiai situacijai. Turite pasakyti sau, kad pyktis – to žmogaus bendravimo

būdas, o su jumis tai neturi nieko bendro, nebent iš tiesų pasielgėte netinkamai, o jei taip,

turėtumėte kuo greičiau ištaisyti padarytą klaidą. Svarbu suprasti, kad tada, kai žmogus pyksta, gali

daug ką pasakyti, ko niekada neištartų būdamas „blaivaus“ proto, tačiau tai daugiau liudija ne apie

jūsų blogąsias savybes, bet apie jo blogą būseną. Kai tai prisiminsite, save suvaldyti seksis

lengviau.

Leiskite jiems išlieti pyktį tokiu būdu, kuris nuramintų, tačiau nesukeltų žalos kitiems. Į pyktį

atsakydami pykčiu, retai kada galėsite pasiekti naudos. Jei jums pavyksta taip susivaldyti, kad

supykęs žmogus negali manipuliuoti ir nepriverčia jūsų pasijusti mažesniu, galite padėti jam suvokti

tikrąsias pykčio priežastis. Kokios taktikos reikėtų imtis?

Pripažinkite pyktį. Jei priešinatės pykčiui, susierzinate patys arba neigiate, kad tas žmogus turi teisę

pykti – darote viską, kas tik sustiprina įniršį. Net jei širdyje manote, kad susierzinęs žmogus neturi

teisės pykti, ko pasieksite jį tuo įtikinę? Juk nereikia kieno nors prašyti leidimo, kad kažką jaustume

– mylėtume, liūdėtume ar pyktume…

Atsiprašykite. Net jei nebuvote kalti, užjausdami pykstantįjį galite parodyti, kad pripažįstate jo

susierzinimą.

Padėkite pyktį išreikšti žodžiais. Padėkite pykstančiajam išsakyti, kaip stipriai jis susierzinęs, užuot

ėmęsi kokių nors žalingų veiksmų. Dažnai tai – veiksmingas būdas padėti jam išlieti pyktį, nieko

nesugriaunant ir neužgaunant.

Supykite kartu. Net dar stipriau nei jis. Tapkite ne pykčio objektu, o partneriu, jausdami tokį patį

pyktį, kaip ir pykstantysis.

30

4.4. Baimė

Baimė yra viena svarbiausių gamtos duotų emocijų, padedančių išvengti pavojų arba pasiruošti

deramai jiems pasipriešinti. Baimė – tai savisauga. Bet kartais baimės jausmas ima kamuoti

nepagrįstai, t. y. nesant realaus pavojaus. Arba jis būna pernelyg stiprus, palyginti su menku

pavojumi. Tokiais atvejais baimę reikia nugalėti. Kaip? Paprasčiausia ignoruoti baimę, eiti jai prieš-

priešiais. Tačiau pernelyg intensyviai išgyvenama ir reiškiama baimė gali išsivystyti į fobiją. Fo-

bija yra stipri, nepaliaujama ir nepagrįsta daiktų, veiksmų, žmonių ar situacijų patologinė baimė.

Pagrindinis šio liguisto nerimo simptomas yra perdėtos pastangos išvengti bijomo dalyko.

Kokia gali būti pagalba sau ir pagalba kenčiantiems nuo baimių?

- Žinojimas. Kuo daugiau žinomas, pažįstamas reiškinys, tuo mažiau jo bijoma.

- Treniruotės. Pratinkitės prie situacijų, kurių bijote. Darykite tai, ko bijote. Pamažu atsiras

pripratimas. Baimė mažės.

- Treniruotės galvoje arba vizualizacija. Stenkitės įsivaizduoti ir galvoje prasukti situaciją, kuri jus

gąsdina. Sukurkite tarsi filmą, įsivaizduokite tai daug kartų. Efektas bus palaipsnis bei panašus ir

realiai išgyvenant kovą su baime.

- Profesionali pagalba. Efektyvių fobijos įveikmo būdų gali pasiūlyti psichoterapeutas. Beje, fobi-

joms gydyti gali būti skiriami ir medikamentai.

4.5. Kaltė

Kaltė, kaip ir gėda ar pasididžiavimas, priklauso „socialiniams“ jausmams, nes formuojasi gyvenant

bendruomenėje. Nėra pavojingesnio jausmo už kaltę. Tai tarsi atomas, kuris, tinkamai naudojamas,

yra naudingas, o jei nei, gali net sunaikinti asmenybę. Dėl kaltės jausmo mes suvaldome savo

agresiją ir kitus destruktyvius polinkius, seksualinius impulsus, taisome klaidas ir tobulėjame,

atsižvelgiame į kitų žmonių skausmą ir išgyvenimus. Gebėjimas išgyventi ir pripažinti savo kaltę

reikalauja brandos ir drąsos. Šalia kaltės visada yra viltis, kad kaltė gali būti atpirkta, padėtis gali

būti taisoma. Jeigu jaučiuosi kaltas dėl klaidų, kurias padariau atlikdamas darbą, galiu imtis

atsakomybės, kad šių klaidų pasekmės būtų kuo lengvesnės, galiu apgalvoti, ką daryti, kad klaidos

nepasikartotų. Tačiau yra žmonių, kurių niekada nepalieka kaltės jausmas, virstantis nesibaigiančiu

savęs smerkimu. Jie nuolat gyvena lyg nusikaltėliai, jaučia liūdesį, nerimą ar nesiliaujančią gėdą.

Taip jau nutinka, kad pozityvūs kaltės jausmo aspektai ir funkcijos dažnai pamirštami ir šis jausmas

tampa sunkia, slegiančia našta. Kartais taip būna net tada, kai racionalaus pagrindo šiam

žlugdančiam jausmui nepavyksta rasti. Kaltę ypač aštriai jaučia tie, kuriems vaikystėje buvo

įdiegtas kaltės kompleksas. Kaltės jausmas gali kilti ir tada, kai pernelyg daug iš savęs

reikalaujame. Dideli reikalavimai ir standartai, kurių nepasiseka pasiekti, skatina nusivylimą ir

31

apmaudą. Kaltė, susipynusi su pykčiu, apmaudu, liūdesiu ir nusivylimu, atima daug energijos, atima

gyvenimo džiaugsmą.

Jei patiriate kaltės jausmą, pirmiausia norisi pabrėžti, kad tai tam tikra prasme gerai: tai patikimas

ženklas, kad norite būti brandžiu žmogumi, pajėgiu atsakyti už save. Kaltė gali būti išperkama,

todėl daug svarbiau paklausti, ką jums davė ši situacija, ko ji jus išmokė ir ką dar galite padaryti,

kad ją pakeistumėte?