16 Savaitė Nr. 4 2021 sausio 28 d.

Visuomenė

Nusikalstamumą lemia daugybė veiksnių: socialinės, ekonominės sąlygos, religiniai, moraliniai įsitikinimai, teisinė situacija šaly­je ir kt. Nusikalstamumą smarkiai veikia ir aplinka: jos dizainas, patalpų ir atvirųjų erd­vių paskirtis, pastatų tankumas bei aukštis, gatvių tinklo išdėstymas, apšvietimas ir pan.

Mykolo Romerio universiteto teisės magis­trantūros absolvento Jevgenijaus Semaško teigimu, apie tai, kad tinkamai suprojektuotas aplinkos dizainas gali tapti nusikalstamumo prevencija, pradėta kalbėti maždaug prieš pusę amžiaus. „1971 m. amerikiečių krimino­logas Klarensas Rėjus Džeferis atskeidė, jog nusikalstamumo esmė slypi pačioje aplinko­je, t. y. nusikaltimo įvykdymą lemia tam tikros aplinkos sąlygos, sudarančios prielaidas įvykti nusikaltimui. Tai reiškia, jog tam tikra aplinka gali paskatinti arba sumažinti nusikalstamu­mą. Žinant, kokie veiksniai veikia prevenciš­kai, pavyzdžiui, kaip svarbu bent minimaliai atskirti savą ir svetimą erdves, galima iš anks­to kurti saugesnę ir malonesnę gyvenamąją vietą“, – tvirtina pašnekovas.

Kai nusikalsti nepatoguJ.  Semaško pasakoja apie pasaulyje vis

labiau populiarėjantį, bet Lietuvoje dar per mažai taikomą aplinkos dizaino pritaikymo nusikalstamumo prevencijai metodą. Jo esmė – projektuoti naujas aplinkos erdves arba keisti esamas taip, kad jos užtikrintų

kiekvienam žmogui saugumo jausmą, taip pat padaryti bet kurią privačią ar viešą erdvę nepatrauklią nusikaltėliams, kad ji priverstų juos jaustis nepatogiai ir atgrasytų nuo nu­sikaltimo padarymo.

„Šis metodas ypatingas tuo, kad sujungia iš pirmojo žvilgsnio tarpusavyje nesuderi­namas sritis – kriminologiją ir architektūrą, aplinkos dizaino projektavimą,  – sako pa­šnekovas.  – Toks neįprastas, bet labai įdo­mus derinys reikalauja iš visuomenės kitokio požiūrio į specialistų rengimą. Tai turėtų būti naujos kartos specialistai. Dauguma moks­lininkų yra įsitikinę, kad efektyvi nusikalsta­mumo profilaktika galima tik sąveikaujant šių sričių specialistams: kriminologijos, soci­alinės pedagogikos, miesto planavimo, soci­alinės vadybos ir miesto būsto sociologijos.“ J. Semaško įsitikinimu, ateityje aukštųjų ar aukštesniųjų mokyklų studijų programose turėtų atsirasti su nusikalstamumo preven­cija per aplinkos dizainą susijusi mokomoji disciplina. Deja, šiuo metu Lietuva tuo pasi­girti negali. Lietuvos kriminologijos vadovė­liuose aplinkos dizaino pritaikymo nusikals­tamumo prevencijai metodas dažniausiai net nėra aptariamas, nors šios žinios ir jų tai­kymas galėtų duoti didelę naudą mažinant nusikalstamumą ir nusikaltimų baimę.

Urvai, sienos ir grioviaiPasak J. Semaško, primityviausi bandymai

pritaikyti aplinką prie žmogaus saugumo ga­lėtų būti siejami su išorinių priešų baime dar pirmykštėje bendruomenėje. Bijodami tapti kitų genčių užpuolimo grobiu pirmykščiai žmonės apsigyvendavo urvuose, kur galėjo likti nematomi, būti sunkiau pasiekiami ir tuo pačiu metu iš vidaus stebėti aplinkinę terito­riją. Vystantis visuomenei žmonės išmoko statyti pilis ir miestus, aptvertus gynybinė­mis sienomis su aukštais bokštais, iš kurių sargyba stebėdavo aplinkines teritorijas. Prie miesto sienų iškasdavo gilius griovius arba, priešingai, supildavo pylimus, taip sudarant priešui papildomą barjerą.

„Miesto sienos reiškė ne tik kliūtį priešui, bet ir duodavo ženklą, kad teritorija už šių sienų kažkam priklauso. Taigi, žmonės sa­vo saugumui vis efektyviau panaudodavo aplinką ne tik ją stebėdami, bet jau ir at­

skirdami teritorijas. Dar senovėje žmonės suprato, kad stebėjimas, teritorijų atskyri­mas ir bendruomenės pagalba yra svarbūs veiksniai, padedantys pasirengti priešo už­puolimui iš anksto“, – apie nepasikeitusius principus kurti saugią aplinką kalba tyrėjas.

Naujas žvilgsnis į miestąMiesto architektūros ir nusikalstamumo

ryšius puikiai atskleidė amerikiečių ir kana­diečių žurnalistė Džeinė Džekobs. 1961 m. ji išleido knygą „Didžiųjų Amerikos miestų mirtis ir gyvenimas“, kurioje pažėrė daug kritikos didžiųjų JAV miestų statybos prin­cipams. „Trejus metus Dž. Džekobs tyrinėjo didžiųjų miestų specifiką gyvai stebėdama miestų gyvenimą: gyvenamuosius rajonus, parkus, komercines erdves, kalbėjosi su miestų gyventojais, – sako J. Semaško. – Ji atskleidė daug nepatogios tiesos apie nu­sikalstamumo klestėjimą Amerikoje, apie teritorijų pasidalijimą tarp gaujų ir tai, kad aplinka ir nusikalstamumas neabejotinai yra susiję. Dž. Džekobs knygoje taip pat sufor­mulavo pamatinius saugios miesto aplinkos reikalavimus, apimančius viešųjų ir privačių erdvių atskyrimą, stebėjimą ir naudojimo įvairovę. Tai buvo naujo judėjimo pradžia.“

Knygoje pabrėžiama bendruomenės vaid­mens svarba kuriant saugią aplinką. Pasak pašnekovo, mes taip pat turėtume stiprinti bendruomenės vaidmenį, padėti žmonėms suvokti, jog bendruomenė – ne kokia nors organizacija, o visi žmonės, gyvenantys daugiabutyje, kvartale ar rajone. „Kaip sakė Dž.  Džekobs, visi gatvės naudotojai kartu

Visais laikais žmonija neišvengiamai susiduria su vagystėmis, plėšimais, nužudymais – viskuo, ką mes dabar vadiname nusikalstamumu. Žmonės visada ieškojo būdų, kaip nuo to apsisaugoti, – būdavo pasitelkiami grioviai, tvoros, miesto sienos ir stebėtojai bokštuose. Tinkamai suplanuoti aplinką siekiant sumažinti nusikaltimų svarbu ir šiandien.Ramutė ŠULČIENĖ

Tinkamai suplanuota aplinkamažina nusikalstamumą

Pėsčiųjų take visiškai nėra apšvietimo. Gatvės šviestuvai apšviečia tik kelią. Medžiai neleidžia prasiskverbti

šviestuvų skleidžiamai šviesai, ypač vasarą

Aptverta, sutvarkyta ir prižiūrėta erdvė – tai ženklas, kad gyventojai itin rūpinasi teritorija ir yra budrūs čia

galinčioms įvykti nusikalstamoms veikoms

Savaitė Nr. 4 2021 sausio 28 d. 17

Visuomenėyra ir jos stebėtojai, pajėgūs patys palaikyti tvarką ir saugoti vieni kitus bei juos supančią aplinką. Tačiau tam, kad gyventojai pradėtų rūpintis ir saugoti savo aplinką, pirmiausia jie turi jaustis savo teritorijos šeimininkai“, – tvirtina J. Semaško.

Fiziniai ir simboliniai barjeraiTyrimai rodo, jog nusikalstamumas tel­

kiasi tam tikro tipo aplinkoje, ypač ten, kur aukšti daugiabučiai namai, vyrauja nuoša­lumas, uždarumas, daug vietų, kur galima slėptis, tykoti, blogas apžvelgiamumas. Nusikalstamumas gerokai didesnis ten, kur nėra aiškių savos ir svetimos teritorijos ribų. Net nedidelė tvorelė yra labai reikšminga, nes tai yra ženklas, jog čia prasideda kito asmens teritorija. „Saugumą didina ne tik tokie barjerai kaip spynos, tvoros ar signali­zacijos. Simboliniai barjerai – apželdinimas aplink namus, ženklai, nedidelės tvorelės, kilimėliai prie durų ir pan. – taip pat labai veiksmingi. Jie fiziškai neriboja patekimo į erdvę, tačiau suasmenina erdvę, nurodo teritoriškumą ir praneša, kad šia erdve yra rūpinamasi. Tiek simboliniai, tiek tikri barje­rai potencialiems nusikaltėliams sudaro dar vieną ir pagrindinį – psichologinį – barjerą, kurio veikiamas asmuo galutinai nuspren­džia, ar jis atsisakys savo nusikalstamų ke­tinimų“, – teigia tyrėjas.

Erdvė, turinti šeimininkąPasak pašnekovo, tvarkinga, prižiūrima

aplinka taip pat atgraso nusikaltėlius imtis veiksmų. Tai yra ženklas, kad šis objektas ar erdvė turi savininką, kuriam nebus tas pat, jei įvyks nusikaltimas. Tai galioja ir privačios, ir viešos paskirties erdvėms. Sakykime, jei miesto parkas apleistas, neapšviestas, poten­cialiems nusikaltėliams tai simbolizuoja, jog ši erdvė niekam nerūpi, vadinasi, yra tinkama jiems veikti. Jei parko augalija sutvarkyta, te­ritorija apšviesta ir dar stebima vaizdo kame­romis, piktų kėslų žmonės jos vengs.

„Neprižiūrima erdvė – apleisti statiniai, ga­tvės – duoda ženklą, jog ji nekontroliuojama ir kad rizika būti pagautam ir nubaustam yra minimali, – teigia J. Semaško. – Tokia erdvė greitai tampa asocialių ir nusikalstamų as­menų dėmesio objektu. Anksčiau Lietuvoje dažnai tekdavo matyti kiemuose paliktus nevažiuojančius automobilius, kurie laikui bėgant atrodydavo vis baisiau: iš pradžių nu­leistomis padangomis, vėliau – nuimtais ra­tais, išdaužtais langais, išimtomis durelėmis bei sėdynėmis. Neretai tokius automobilius padegdavo. Tai yra ryškiausias elgesio su ne­prižiūrimu turtu pavyzdys. Juk automobilis taip pat yra aplinkos elementas.“

Saugu, kai verda gyvenimasPotencialius nusikaltėlius atbaido ir įspū­

dis, kad erdvė yra dažnai, aktyviai naudoja­ma. „Teisėti naudotojai gali būti pritraukiami įvairiais būdais, pavyzdžiui, skatinant steigti lauko kavines, vykdyti lauko prekybą arba su­

kuriant gyventojams sąlygas įvairiai veiklai, – galimybes apžvelgia J. Semaško. – Sakykime, Vilniaus Bernardinų sode esantys fontanai su suolais aplink juos, vaikų karuselių ir žaidimų aikštelių zona, pėsčiųjų takai ir palei juos įrengti stalo žaidimų vietos bei suoliukai pri­traukia daugybę įvairiausios publikos. Ši pu­blika užpildo visą parką ir tampa erdvės aki­mis, todėl tvarkos pažeidėjai iš karto pajustų, kad jie čia nepageidaujami ir netoleruojami.“

Pasak pašnekovo, siekiant mažinti nusikals­tamumą, labai svarbu, kad rajonas neveiktų izoliuotai. Turi būti mažinama ir fizinė izolia­cija: plėtojami transporto keliai, viešojo trans­porto maršrutai, tvarkomi pėsčiųjų takai ir pan. Svarbu mažinti ir komunikacinę izoliaci­ją – užmegzti pozityvius santykius su valdžia, politinėmis organizacijomis, žiniasklaida.

Labiausiai trūksta apšvietimoJ. Semaško neseniai tyrė aplinkos poveikį

nusikalstamumui Vilniaus Karoliniškių rajo­ne. Pasak pašnekovo, viena pagrindinių Ka­roliniškių problemų yra nepakankamas pės­čiųjų ir dviračių takų apšvietimas ar apskritai apšvietimo nebuvimas. „Faktiškai apšviesti tik automobilių keliai, gatvės žibintų šviesa nukreipta į vieną pusę, t. y. į kelią. Situaciją sunkina palei gatves ir pėsčiųjų bei dviračių takus išaugę medžiai bei krūmai, kurie dar labiau prislopina skleidžiamą šviesą“, – nusi­kalstamą elgesį skatinančius aplinkos veiks­nius rajone vardija tyrėjas.

J. Semaško sako pastebėjęs, jog kai kuriose Karoliniškių vietose toliau nuo automobilių kelių, pavyzdžiui, kiemuose tarp namų, ap­švietimo apskritai nėra, automobiliams skir­tos vietos kiemuose taip pat nėra apšviestos. Tai sudaro prielaidas užpuolimams ir kitoms nusikalstamoms veikoms. Pašnekovas įsitiki­nęs, jog Karoliniškių rajone būtina sustiprinti natūralaus ir mechaninio stebėjimo strategi­jas, panaudojant tiek natūralią, tiek dirbtinę šviesą. Tai galima būtų padaryti pakeičiant ne visą stulpą, o tik viršutinę stulpo dalį, įren­gus į abi puses nukreiptą dvigubą šviestuvą, kaip padaryta šalia senųjų Laisvės prospekte esančių požeminių perėjų.

Netvarka traukia netvarkąKita Karoliniškių rajono problema  – ne­

pakankama aplinkos priežiūra. „Daugumai Karoliniškėse esančių gyvenamųjų pastatų ir šalia jų esančioms konstrukcijoms aiškiai trūksta priežiūros, jiems reikia elementaraus kosmetinio remonto,  – konstatuoja J.  Se­maško.  – Netinkamai prižiūrimose vietose paprastai galima pamatyti besimėtančių šiukšlių, tuščių degtinės butelių. Karoliniš­kėse esančių 12­os aukštų gyvenamųjų pastatų cokoliniai aukštai buvo ir iki šiol yra pamėgti asocialių asmenų, nes jie ten tarsi turi stogą virš galvos, sienos sulaiko vėją, be to, tokia erdvė yra faktiškai nestebima. Pro­blemos sprendimu tapo šių aukštų pertvar­kymas į komercinės paskirties patalpas, deja, tai padaryta dar ne visur.“

Apie nepakankamą aplinkos priežiūrą sig­nalizuoja gausybė grafičių. Pasak pašneko­vo, jeigu erdvės neatskirtos jokiais barjerais ir neturi jokių teritoriškumo požymių, namai kenčia nuo sienų terliotojų. „Su grafičių pro­blema nesusiduriama vietose, kur daugia­bučių gyventojai paprastai rūpinasi erdve ir ją suasmenina atskirdami erdvę per sim­bolinius barjerus: įrengiant neaukštas tvore­les, pasodinant krūmus arba paprasčiausiai apželdinant ir gražiai sutvarkant teritoriją. Geras grafičių prevencijos pavyzdys yra ste­bėjimo kameros prie parduotuvių, „Sodros“ pastato ir kitur. Be abejo, nėra galimybės įrengti vaizdo kamerų kiekviename kampe, tačiau jas galima įrengti problemiškiausiose vietose, sakykime, požeminėse perėjose“, – svarsto tyrėjas.

Maži žingsniai – geri rezultataiJ. Semaško pamini ir gerų pavyzdžių, ati­

tinkančių aplinkos dizaino pritaikymo nusi­kalstamumo prevencijai metodą. Pavyzdžiui, kiemuose esančios vaikų žaidimų aikštelės matyti pro aplinkinių pastatų langus. Gyven­tojai įstiklina balkonus, visur patekimą į laip­tinę riboja telefonspynės ar kodinės spynos. Karoliniškių ugdymo įstaigų teritorijos ap­tvertos aukštomis permatomomis tvoromis. Anksčiau per žemas tvoras lipdavo dykinė­jantys jaunuoliai ir asocialūs asmenys, terito­rijoje vartodavo alkoholį, sienas apipiešdavo grafičiais. Šiuo metu tokių problemų nebėra. Rajone gerėja apšvietimas, daugėja vaizdo stebėjimo kamerų.

„Reikėtų paminėti gyventojų sukurtus nedidelius gėlynus, tvoreles, pasodintus krūmus, kitą augaliją prie namų. Iš to kai kas net mėgsta pasijuokti, bet iš tikrųjų šie simboliniai barjerai aplinkoje puikiai atlie­ka savo darbą ir atbaido potencialius nusi­kaltėlius bei asocialius asmenis. Daugelis gyventojų net nenutuokia, kad tvarkydami ir prižiūrėdami aplinką, sodindami gėlynus šalia namų ir pan. daro įnašą į nusikalstamu­mo prevenciją. Šie pavyzdžiai parodo, kaip minimaliomis sąnaudomis galima išvengti tūkstantinių išlaidų remontui ir užtikrinti saugumą bei nusikaltimų prevenciją“, – tvir­tina J. Semaško.

Kai kurie langai išdaužyti, sienos išpaišytos… Nesutvarkyta aplinka tarsi magnetas traukia asocialius

asmenis, jie čia neretai renkasi