6 SKYRIUSМЕТЕОROLOGIJA.Šią paskaitą sudaro trumpas ekskursas į mokslą apie atmosferą ir joje

vykstančius procesus. – meteorologiją. Netgi daugiau, daugumoje tai bus ekskursas į meteorologijos skyrių, vadinama mikrometeorologija, kuri leidžia kalbėti apie orus labai smulkiais (iki 80 km) masteliais ir (ne daugiau kaip paros) terminais. Mes taip pat paliesime makrometeorologijos dalį, nagrinėjančia gilesnius reiškinius, kaip oro frontus barinės sistemos.

“Kam parasparnininkui visą tai žinoti?”, - paklausite Jus. Žinoma, galima ramiai skraidyti, ir nežinant to, apie ką bus toliau kalbama, bet jeigu jus norite mokėti atspėti oro pasikeitimus, rasti aukštyn kylančius srautus orientuojantis ne tik pagal savo intuiciją, bet ir remiantis mokslu, kas beje pakankamai stipriai padidina jūsų sėkmės šansus, ir jeigu jus norite žinoti apie tuos pavojus, kurie kartais tykoja ore, tuomet atsakymas į šį klausimą, ko gero akivaizdus.

Pradėsime gi mes, ko gero, nuo mokyklinio fizikos kurso kartojimo. Oro savybėsŽemės atmosferoje oro slėgis priklauso nuo aukščio, nuo to priklauso jo tankis

ir sudėtis. Oro tankis turi tam tikros įtakos ir mūsų skrydžiams. Jį apibūdina trys faktoriai: temperatūra, slėgis ir drėgmė. Dabar prisiminkime: tegu mes turime kažkokį apibrėžtą kiekį oro m, turintį slėgį p ir su temperatūra t. Tuo pačiu oras užims tūrį V. Dabar jeigu mes suspausime šį orą iki tūrio V0, tai jo temperatūra pakils iki t0. Jeigu gi mes priversime šį orą užimti tūrį didesnį negu V – V1, tai oro temperat8ra nukris iki t1.

Taigi, didinant tūrį (t.y. mažėjant slėgiui) pastovus oro kiekis atšala ir stengiasi užimti didesnį tūrį, mažinant tūrį (t.y. didinant slėgį) – šyla ir stengiasi užimti mažesnį tūrį. Esant pastoviam slėgiui, kaitinant pastovus oro kiekis stengiasi užimti didesnį tūrį (plečiasi), šaldant – stengiasi užimti mažesnį tūrį (traukiasi).

Kaip jau buvo kalbėta, oro slėgis Žemės atmosferoje priklauso nuo aukščio. Kuo didesnis aukštis, tuo slėgimas mažesnis ir atvirkščiai. Šiuo principu dirba visi (arba beveik visi), pilotų naudojami aukštimačiai. Jeigu tai susieti su aukščiau išdėstyta medžiaga, tai gautumėme: kai oras kyla, jo slėgis mažėja, oras plečiasi, vėsta, jo tankis mažėja. Ir atvirkščiai, spausdamasis, slėgis, tankis ir temperatūra kyla.

Vienareikšmiškai pasakyti, kad šaltesnis oras turi mažesnį tankį, o šiltesnis – didesnį, negalima. Tačiau vienareikšmiška, kad plečiantis arba spaudžiant oro temperatūra kinta. Procesas, kai temperatūra kinta be šilumos pasikeitimo (atidavimo arba pasisavinimo), vadinamas adiabatiniu.

Vanduo pastoviai ir stipriai veikia orus, nes jis užima didelius plotus ir ore yra garų ar debesų pavidalu. Visas vandens garų kiekis, esantis atmosferoje, daugiau kaip šešis kartus viršija vandens kiekį esantį visose žemės rutulio upėse! Vandens garai susidaro iš atvirų vandens telkinių, ir tenai pat grįžta.

Vandens garai – tai dujinė vandens fazė, o debesys susideda iš smulkiausių vandens lašelių, kurie kondensuojasi iš garų. Debesų susiformavimo iš garų sąlygos vadinamos rasos tašku. Rasos taškas duotam oro kiekiui apibrėžiamas temperatūra, ir priklauso nuo jo drėgmės.

Absoliuti drėgmė matuojama, vandens garų kiekiu duotame oro tūrio vienete (g/m²). Ji matuojama nuo 1/10000 iki 1/40 priklausomai nuo garingumo ir temperatūros. Santykinė drėgmė matuojama procentais kaip santykis faktinio vandens garų ore ir maksimaliai įmanomo kiekio esant duotai temperatūrai. Šiltame ore yra daugiau vandens garų, negu šaltame. Todėl esant vienodai oro absoliutinei drėgmei, šilto oro bus mažesnė santykinė drėgmė. Taigi, santykinę oro drėgmę galima padidinti vėsinant. Jeigu oras atvėso pakankamai ir jo santykinė drėgmė artėja prie 100%, tuomet pradeda formuoti debesys. Temperatūra iki kurios atvėso šitas oras, vadinamas rasos tašku.

Žiemą šaltas oras visada arčiau prisotinimo, negu vasarą, todėl, kad jis gali ištirpdyti mažesnį kiekį garų. Todėl žiemą daugumoje didesnis debesuotumas, greitesnis kritulių iškritimas ir žemesnė debesų bazė (debesys formuojasi žemiau).

Vandens garų savybė kilti ir plėstis, su atmosfera pasikeisti šiluma labai svarbi orų procesams. Kiekviena tona vandens kondensavimosi procese išskiria beveik 600 000 Kcal. Ši energija yra pagrindinė audros frontų, uraganų, štormų ir kitų procesų judėjimo jėga, susijusi su stipriais vėjais.

Drėgnas oras, kaip ne paradoksaliai tai skambėtų, lengvesnis už sausą. Vandens garų svoris sudaro apie 5/8 nuo sauso oro svorio (du vandenilio atomai ir vienas deguonies atomas savo mase prilygsta dviem azoto atomams arba dviem deguonies atomams). To rezultate drėgnas oras pakyla virš sauso. Ši savybė svarbi terminio ir audrų aktyvumo progresavimui.

Saulės šilumaSaulės šiluma - viena iš dviejų oro judėjimo atmosferoje priežasčių (antra –

gravitacija). Saulės radiacija pati oro nešildo, ji šildo žemę, kuri perduoda šilumą žemiems atmosferos sluoksniams. Didelė jos dalis praeina kiaurai orą. Tai, kas sustabdoma ore per dieną, priklausomai nuo atmosferoje esančio vandens garų kiekio

ir užterštumo įšildo orą tiktai 0.2 - 0.5°C(laipsnio pagal celsijų). Daug saulės spindulių sugeriama arba atsispindi nuo debesų. Žemę pasiekia apie 43% spindulių. Jų likimas priklauso nuo to kur, jie pakliūna. Šlaitai, orientuoti į pietus sugeria daugiau šilumos, negu horizontalus paviršius (šiaurės pusrutulyje), o ypač negu šiauriniai šlaitai. Įlinkę paviršiai sugeria daugiau šilumos, negu plokšti arba išgaubti. Medžiai ir žolė atspindi žalią šviesą, kai tuo pat metu smėlis – apie 20% pasiekiančios jį radiacijos. Sniegas ir ledas atspindi nuo 40 iki 90%, o tamsūs paviršiai, tokie, kaip suartas laukas arba asfaltuotos aikštelės – tiktai 10-15%.

Visa, žemės paviršių pasiekianti radiacija, įsijungia į šildymo procesą. Kai kuris šilumos kiekis pasklinda į žemės gilumą, likusi dalis šildo atmosferą, kai šiluma sklinda konvekcijos keliu. Dalis šilumos tenka vandens šildymui, kuria vėliau atiduoda atmosferai, vandens garų, kondensacijos į debesis procese.

Žemės paviršius turi įtakos į tai, kaip šiluma sugeriama ir atiduodama orui. Pavyzdžiui, šiltas smėlis lengvai atiduoda šilumą, o vanduo šyla giliai ir neatiduoda šilumos, kol vandens temperatūra nepasiekia tam tikro dydžio. Pagrindinai oras įšyla nuo labiausiai įšildyto žemės paviršiaus.

Atmosfera.Kaip jau buvo minėta, oras įšyla nuo žemės. Su aukščiu mažėja atmosferos

tankis. Šių dviejų faktorių kombinacija sukuria normalią kombinaciją, su šiltesniu oru prie žemės paviršiaus ir palaipsnius vėstančiu didėjant aukščiui. Ši situacija vadinama temperatūriniu gradientu. Standartinis gradientas (SG) (arba “normalios” atmosferos gradientas) reiškia temperatūros mažėjimą po 2°C didėjant aukščiui kas 300 metrų. Dabar pažiūrėkime į labiau realias nakties ir dienos meto situacijas. Naktį matome, kad oras dėl kontakto su atvėsusiu paviršiumi šaltesnis prie žemės. Šis reiškinys vadinamas priežemine inversija ir yra būdinga nakties laikui. Priežeminė inversija gali plisti aukštyn iki 300 m ir dar daugiau esant vėjui bei intensyviam sluoksnių maišymuisi. Žodis inversija reiškia tą faktą, kad oro temperatūra kyla arba bent jau nemažėja didėjant aukščiui, kaip prie SG. Oras inversiniame sluoksnyje stabilus. (Apie šią sąvoką šiek tiek vėliau).

Dienos situacija atrodo kitaip. Čia oras prie žemės šiltesnis negu prie SG. Tai susiję su saulės oro sušildymu. . Gradientas, parodytas grafiko C apatinėje dalyje, žinomas kaip nestabilus ir mums turi didelės reikšmės.

Stabilus oras - tai oras, kuris vertikalia kryptimi nejuda. Išnagrinėkime šį procesą. Įsivaizduokite oro burbulą, kaip parodyta piešinyje, kylanti atmosferoje. Kildamas jis plečiasi, slėgis jame mažėja. Šis slėgis kinta iki 3000 m beveik tiesiąja. Ir kas 100m aukščio atšaldo oro burbulą apie 1°C.

Kylančio oro atšalimo norma 1°С/100 m vadinama sausai adiabatiniu gradientu (SAG). Sausas ne todėl, kad ore nėra vandens garų, o todėl, kad vandens garai nesikondensuoja. Adiabatinis, todėl, kad šiluma iš aplinkos nepaimama ir aplinkai neatiduodama. Realiai kai kuri šilumos apykaita vyksta, bet ji paprastai ribota ir neženkli.

Kaip mes žinome, esant tam pačiam slėgiui šiltas oras turi mažesnį tankį, negu šaltas oras. Šiltesnis oras, kaip lengvesnis, stengiasi pakilti aukštyn, o šaltesnis nusileisti žemyn. Dėl tos pačios priežasties medis vandenyje plaukia, o akmuo – skęsta.

Taigi, jeigu mūsų burbuliukas kyla atmosferoje, kuri vėsta lėčiau negu 1°C/100 m, tuomet burbuliukas vės greičiau, negu jį supantis oras, ir todėl kils lėčiau iki to momento, kol situacija neatitiks aukščiau pavaizduotam piešiniui. Faktiškai burbuliukas pasiekia aukštį, atitinkantį pusiausvyros lygį, po to kylimas sustoja ir atvirkščiai. Tai stabilumo sąlyga.

Nestabilus oras elgiasi visiškai priešinga. Kai temperatūros gradientas didesnis negu 1°C/100 m, oro burbuliukas kyla greičiau, neatvėsta taip stipriai, kaip supantis oras ir kylimas pagreitėja.

Oro nestabilumas apibrėžiamas jo nesubalansuotumu. Žemesniuose sluoksniuose oras perdaug šiltas ir ramus vertikalia kryptimi (pažymėsime, kad horizontalus vėjas yra tiek stabilioje, tiek ir nestabilioje atmosferoje).

Dabar galime suformuluoti apibrėžimą. Stabilumo sąlygos stebimos, kai atmosferos temperatūrinis gradientas mažesnis

negu 1°C /100 m. Priešingu atveju oras nestabilus. Svarbu pažymėti, kad stabiliose sąlygose bet koks oro judėjimas žemyn

susiduria su kliūtimis, tuo metu kaip nestabiliame ore besileidžiantis oro burbuliukas ir toliau leidžiasi. Sąlygų stabilumas ir nestabilumas ypač įtakoja turbulenciją. Nestabilios sąlygos sukelia terminį aktyvumą, kurį mes apžvelgsime žemiau.

Atmosferos temperatūrinis gradientas didesnis negu 1°C/100 m vadinamas super adiabatiniu gradientu (Super AG). Super AG sąlygos daugumoje sutinkamos tiktai virš įkaitusių dykumų, arba mažiau karštuose rajonuose, saulėtomis dienomis virš ribotų, uždarų žemės plotų.

Kylantis oras, įmaišantis į save vandens garus, plečiasi ir vėsta, o jo santykinė drėgmė didėja. Jeigu šis procesas tęsiasi, tai santykinė drėgmė pasiekia 100%, tokiu atveju kalbama apie oro prisotinimą. Esant tam tikrai temperatūrai susidaro rasos taško sąlygos. Jeigu šis oras toliau kyla, prasideda kondensacija, kuri visada vyksta su “paslėptos šilumos” išsiskyrimu. Šilumos išsiskyrimas sukelia oro įšilimą, jis vėsta lėčiau negu pagal (SAG) ir tęsia kylimą.

Tokia įvykių raida vadinama šlapiai adiabatiniu gradientu (ŠAG). Tai gradientas tarp 1.1 °C ir 2.8 °C kas 300 m aukščio, priklauso nuo kylančio oro temperatūros ir vidutiniškai sudaro apie 0.5 °C/100 m.

Kai atmosferos temperatūrinis profilis yra tarp SAG ir ŠAG, sakoma, kad atmosfera “sąlyginai nestabili”, turima omenyje, kad toliau vykstant prisotinimui ji bus nestabili, nes tai veda prie kondensacijos ir debesų formavimosi.

Zona dešiniau ŠAG – absoliučiai stabili atmosfera. Oro masė atmosferoje su gradientu šioje zonoje visada sieks grįžti į pradinę padėtį, net jeigu vyksta kondensacija. Zona kairiau SAG – absoliučiai nestabilių sąlygų zona su spontanišku termiškumo susidarymu (Super AG).

Sklendžiantiems skrydžiams reikalingos nestabilios sąlygos, tuo metu, kaip pavyzdžiui skrydžiams su motoru reikalingas stabilus oras.

Daugumoje, giedra nedebesuota naktis, pereinanti į giedrą rytą, atneša nestabilias sąlygas. Tokioms sąlygoms būdinga storas šalto oro sluoksnis, kas, atsižvelgus į tai jog oras ryte šyla nuo žemės paviršiaus, yra nestabilu. Tačiau labai šaltos naktys, dėl priežeminės inversijos, sulaiko plačios konvekcijos pradžią.

Diena žada būti labai stabili, jeigu dangus užtrauktas ištisiniais debesimis arba nepastovus debesuotumas ir žemė šyla palaipsniui. Apie atmosferos stabilumą galima spręsti pagal debesų tipą. Besiformuojantys kamuoliniai debesys nurodo apie kylančius srautus ir visada apsprendžia nestabilumą. Sluoksniniai debesys paprastai sako apie stabilumą. Dūmai, kylantys aukštyn iki tam tikro lygio ir ten pasklidę – aiškus stabilumo požymis, tuo metu kaip aukštai kylantys dūmai nurodo į nestabilias sąlygas.

Dulkių sūkuriai, nepastovus vėjas ir geras matomumas nurodo į nestabilumą, tuo metu kaip pastovus vėjas, rūkas menkas matomumas kalba apie stabilų orą.

Debesys.Debesys sudaryti iš nesuskaičiuojamos daugybės mikroskopinių vandens

dalelių, kurių dydis nuo 0.0001 сm prisotintame ore ir didėja iki maksimalaus dydžio apie 0.025 сm tęsiantis kondensacijai. Kaip jau buvo pasakyta, prisotintas oras – tai oras, turintis 100% santykinę drėgmę.

Netgi nekeičiant vandens garų kiekio, oras jį šaldant gali tapti prisotintas. Pagrindinis debesų formavimosi kelias – drėgno oro atšaldymas. Tai vyksta orui vėstant, kai jis terminiuose srautuose kyla aukštyn, o taip pat kai didelės “šiltos” oro masės perteka iš viršaus ant labiau atvėsusių.

Rasos taškas gali būti panaudotas žemutinės debesų ribos (bazės) nustatymui (cloudbase). Leiskime, kad kylant oras vėsta pagal SAG, t.y. 1°C/100 m. Tačiau rasos taško temperatūra žemėja tiktai po 0.2°C/100 m. Tokiu būdu, kylančio oro ir rasos taško temperatūros artėja po 0.8°С/100 m. Kai jos susilygina, prasideda debesų formavimasis. Taigi, žinant oro temperatūrą prie žemės paviršiaus ir duotos temperatūros rasos tašką, galima nustatyti debesų bazės aukštį pagal formulę:

h = ((Ts-Tr) / 0.8) * 100.Rasos taško nustatymui naudojamas drėgmės-elektrinis termometras. Debesų

bazės aukštį svarbu (nors ir nebūtina) žinoti, nes faktiškai tai – maksimalus aukštis, kurį galima pasiekti terminių srautų pagalba..

Kažkuriuo momentu kylantis oras, turėdamas 100% santykinę drėgmę, pasiekia rasos tašką. Tuomet tarytum pribrendo visos sąlygos debesims formuotis. Bet, kas yra įdomu, kad tam reikia kažko šioms sąlygoms realizuoti. Be padėjėjo oras gali tapti super prisotintu, su santykine drėgme didesne negu 100%. Tuo padėjėju gali tapti smulkiausios ore esančios dalelės. Jos vadinamos kondensacijos centrais, todėl, kad jie pastūmėja garus kondensuotis apie save arba apie sublimacijos centrus, jeigu garai kristalizuojasi į ledą. Tai galima stebėti žiemą ant stiklo.

Kondensacijos centrais, apie kuriuos susiformuoja lašeliai, gali būti degimo produktai, sieros rūgšties lašeliai ir druskos dalelytės. Pirmieji du būdai – užterštumo produktai, paskutiniai – jūrų ir vandenynų bangų mūšos į krantą darbo rezultatas. Sublimacijos centrų rolėje, ant kuriu formuojasi ledas, taip pat tampa dulkės ir vulkaninės dulkės. Sublimacijos centrai yra pakankamai dideli, todėl juos retai užneša į didelius aukščius, kur temperatūra užtikrina ledo susidarymą.

Pėdsakas, paliekamas lėktuvo, skrendančio dideliame aukštyje – taip pat sudarytas iš ledo dalelyčių. Tačiau kristalizacija ten vyksta ne tik apie degimo produktus, o dažniau ir dėl oro sudrebinimo, kurį sukelia pats lėktuvas. Tokiu pačiu būdu galima atšaldyti iki 300°C žemiau lydymosi temperatūros išlydytą geležį, ir ji išliks skysta. Tačiau pakanka nedidelio postūmio, ir išlydyta geležis akimirksniu sukietėja.

Prisotintame ore lašelių dydis apie 0.001 сm – tai jau matoma masė. Kai vyksta kondensacijos procesas, jie padidėja iki 0.0025 сm. Turėdami netgi tokius palyginti didelius matmenys, lašeliai tokie lengvi, kad gali likti debesyje ir nekrenta žemyn.

Egzistuoja keletas faktorių, apsprendžiančių debesų gyvenimą. Pradžioje debesys formuojasi izoliuotais aukštyneigiais srautais (termikais), kurie kartu su supančiu oru turi tendenciją judėti. Pradžioje, termike oras maišosi tik išilgai jo ribų, tačiau prasidėjus garų kondensacijai, įvyksta paslėptos šilumos išsiskyrimas ir intensyvus maišymasis su aplinkiniu oru.

Vienas izoliuotas kamuolinis debesis nuo pirmų kondensacijos požymių atsiradimo iki pilno suyrimo į atmosferinę masę gyvena apie 0.5 valandos. Ore galima stebėti didelį kiekį debesų, kurie nenutrūkstamame procese gimsta, gyvena ir miršta.

Ne visada debesys suyra taip greitai. Tai įvyksta, kai supantis oras debesų lygyje turi tokį pat drėgnumą ir vyksta maišymasis.

Vykstanti terminė veikla maitina debesys ir gali pratęsti jų gyvenimą virš jiems skirtų 30 minučių. Audros – ilgai gyvenantys debesys. Susidarę dėl terminių aukštyneigių srautų, jie gali gyventi daug valandų.

Debesys pagal aukštįNuo 6 iki 13 km

Aukšti debesys Cirrus (plunksniniai) Ci Cirocumulus (plunksniniai-kamuoliniai) Cc Cirrostratus (plunksniniai-sluoksniniai) Cs

nuo 2 iki 6 km

Vidutinio aukščio debesys

Altocumulus (aukštieji-kamuoliniai) Ac Altostratus (aukštieji-sluoksniniai) As Nimbostratus (sluoksniniai-lietaus) Ns Nimbocumulus (kamuoliniai-lietaus) Cb

iki 2 km Žemutiniai debesys

Cumulus (kamuoliniai) Сi Stratocumulus (sluoksniniai-kamuoliniai) Sc Stratus (sluoksniniai) St

Debesų tipai ir jų charakteristikosDebesų

pavadinimasŽymėjimas Susidarymas Aukštis Rūšis Lietus

CIRRUS Ci Šiltas oras pasikelia virš šalto (šiltas

frontas)

Paprastai virš 8 km

Plonos, siaurėjančios juostelės (“arklio

uodega”)

nėra

CIRROCUMULUS CcCi-Cu

Oro pasikėlimas į didelį aukštį virš šilto fronto arba

banguojantys procesai tarp

sluoksnių

nuo 6 iki 8 km

Banguotumas arba dėmėtas dangus, plonas debesų

sluoksnis, sujungtų į grupes

nėra

CIRROSTRATUS CsCi-St

Šiltame ore, pasikėlusiame virš šalto(šiltas

frontas)

nuo 6 iki 8 km

Debesų sluoksnis plonas ir skaidrus.

Apie saulę ir mėnulį gali susidaryti

šviečianti aureolė

nėra

ALTOCUMULUS Ac Šilto fronto Apie 3 Tokie pat kaip Си, nėra

pasikėlimas į didelį aukštį, arba bangos, arba lėtas

sluoksnių maišymasis

km tiktai aukščiau ir surišti kartu į v ieną

sluoksnį.

ALTOSTRATUS As Šiltame fronte arba arba

vėtančiame sluoksnyje.

apie 3 km Nenutrūkstamas debesų sluoksnis. Neryškios saulės ribos. Gali turėti atsitiktines pilkas

juostas.

nėra

NIMBOSTRATUS Ns Iš Sc šiltame fronte arba

vėstančiame sluoksnyje

paprastai 3 km

Tamsesni negu St. Gali būti lietingas

oras. Saulės nesimato. Matomumo

pablogėjimas

Pastovūs lietūs

STRATOCUMULUS

ScSt-Cu St suirimas, susijęs su stabilumo

sumažėjimu, išsisklaidymas šiltame fronte, debesys nuo

terminės veiklos, užimantys

didelius plotus

paprastai2 km

Pilki ir tamsūs debesys, sujungti į sluoksnius. Dažnai dangus mėlynas, debesų judėjimas

ratu.

nėra

STRATUS St Kylantis šiltas frontas arba oro

sluoksnio vėsimas

Mažiau 6,5 km

Pilkas nenutrūkstamas

debesų sluoksnis, dengiantis didelę teritoriją. Visas

sluoksnis viename aukštyje.

Kartais smulkus

CUMULUS Cu Nuo izoliuotų terminių srautų

0,6-1,4 km,

rečiau iki 6,5 km

aukštuose kalnuose

Panašūs I medvilnę arba avių vilną.

Viršūnės panašios į žydinius kopūstus

nėra

NIMBOCUMULUS Cb Cu-Nb Nestabilaus arba drėgno oro pasikėlimas

kalnuose, arba iššauktas šalto

fronto praėjimo. Taip pat per

didelis terminės veiklos

aktyvumas.

nuo 25 km

Tamsūs, stipriai išsivystę aukštyn.

Viršūnė dažnai plokščia kaip

priekalas.

Liūtys su

audromis

Seni debesys ne miršta, jie apmiršta. Senesni debesys įgauna geltoną, labiau blyškų negu nauji atspalvį. Be to seni debesys turi neryškias, išplautas ribas.

Egzistuoja trys pagrindiniai debesų tipai. Tai stratus - sluoksniniai (St), cumulus - kamuoliniai (Сu) ir cirrus - plunksniniai (Ci). Apie sluoksninių debesų formą kalba jų pavadinimas – ploni, plokšti arba persisluoksniuojantys, atsirandantys dėl lėto didelių oro masių persislinkimo. Šie debesys dengia dideles teritorijas ir dieną padaro pilka. Jie dažnai susiformuoja stabiliomis sąlygomis, arba frontams ramiai judant, arba apie žemo slėgio sistemas esant lėtiems aukštyneigiams srautams.

Kamuoliniai debesys atrodo kaip medvilnės kalnai arba didžiulis spalvotas aukštai lekiantis kopūstas. Šie debesys dažnai susiformuoja esant geram orui, ir jeigu jie dengia ketvirtį arba mažiau dangaus skliauto, jie vadinami gero oro debesimis, o susidaro jie dėl šiluminės konvekcijos arba atskirų aukštyneigių srautų, nešančių aukštyn drėgmę.

Toliau debesys skirstomi pagal aukštį. Jų tipai ir charakteristikos išdėstytos lentelėse.

Frontai.Frontu vadinama riba tarp šaltos ir šiltos oro masių. Jeigu pirmyn juda labiau

šaltas oras, tai frontas vadinamas šaltu, jeigu atvirkščiai – tai šiltas frontas. Kartais oro masės į priekį juda iki tol, kol jas sustabdo prieš jas išaugęs slėgis. Tokiu atveju ribą tarp oro masių vadiname stacionariu frontu. Šiuo atveju svarbu, kad frontas skiria skirtingos temperatūros, o tai reiškia, kad ir skirtingo tankio oro mases. Skirtingo tankio oro masės nesistengia maišytis, panašiai kaip tepalas vandenyje. Todėl stacionarus frontas gali išsilaikyti kelias dienas.

Šaltas frontas šiaurės pusrutulyje daugumoje juda iš šiaurės į pietus ir atvirkščiai – pietų pusrutulyje. Šis frontas savo priekinėje dalyje sudarytas iš šalto, dažnai sauso oro. Jeigu šaltas oras keičia nestabilų orą, tai šis kyla ir formuoja konvekcinius debesys. Šis frontų aktyvumo tipas dažnai lydimas audrų ir škvalų.

Škvalai pagimdomi audrų, jie išplinta 80-500 km į fronto gilumą ir jam išilgai. Šalti frontai turi tendenciją didesniam energijos imlumui, negu šilti ir gali judėti didesniu negu 60 km/val. greičiu, ypač žiemą, kai oras tankesnis. Greitas fronto judėjimas apsprendžia stiprų oro charakterį, bet tuo pačiu laiku ir greitesnį jo praslinkimą. Šaltų frontų pasvyrimas matuojamas nuo 1/30 iki 1/100, kas, jam judant į priekį, sudaro stiprų šilto oro kėlimą. Pasvyrimas priklauso nuo temperatūrinio kontrasto tarp oro masių ir vėjo greičio per frontą.

Jeigu prieš ir po šalto fronto sąlygos stabilios, daugumoje formuojasi sluoksniniai debesys. Tuo atveju, po fronto stebimas lėtas dangaus išsivalymas, tačiau pats frontas vystosi vangiai.

Šaltų frontų pradžia, ypač karštais mėnesiais atneša švarų dangų, gerą matomumą ir terminį aktyvumą, bei tankų orą.

Šiltas frontas gali nešti savyje užtrauktą debesimis dangų, aukštą drėgnumą, blogą matomumą ir rūkus, karštį bei kelioms dienoms lietūs. Praeinant šiltam frontui šiltas oras užslenka ant šalto oro iš viršaus ir jį išstumia. Šilti frontai turi tendenciją lėčiau judėti negu šalti - 25 km/val. ir lėčiau, ir išsiskiria mažesniu oro tankiu. Jo paviršiaus pasvyrimas svyruoja nuo 1/50 iki 1/400, kas yra lėkščiau, negu šaltame fronte.

Toks šilto fronto pasvyrimas yra pasekmė to, kad dangus pilnai padengtas debesimis, daugiau kaip 2400 km atstumu. Šilto fronto artėjimą galima atspėti iš to, kad prieš dieną ar dvi dienas iki jo atėjimo atsiranda plunksniniai debesys, toliau išsivystantys į plunksninius-sluoksninius ir plunksninius-kamuolinius.

Šilto fronto atveju, nešančio savyje stabilų orą, mūsų laukia ilgas laikotarpis iki lietaus ir, daugumoje atvejų, ramias sąlygas, galbūt iki pat fronto. Nestabilaus oro atveju mūsų laukia merkiantys lietūs, pasikeičiantys su smulkiu, ilgai užsitęsiančiu lietumi. Galima stipri turbulencija su audromis. Bet kokiu atveju šilto fronto praslinkimą geriau pralaukti po stogu.

Barinės sistemos.Barinėmis sistemomis vadinamos atmosferinio slėgio pasiskirstymo sistemos,

charakterizuojamos tam tikru izobarų išsidėstymu orų žemėlapiuose. Išskiriamos pagrindinės barinės sistemos, prie kurių priskiriami ciklonai ir anticiklonai. Egzistuoja taip pat ir antrinės barinės sistemos (įdubos, viršūnės ir balnai), bet mes apsistosime ties pagrindinėmis, ir tai tik labai siaurų pagrindinių sąvokų rėmuose.

Aukšto slėgio barinės sistemos arba anticiklonai susiformuoja prie žemės paviršiaus. Tokios sistemos centre maksimalus slėgis, į periferiją jis mažėja. Mūsų platumose jie susiformuoja daugumoje virš didelių žemės paviršių žiemą, kai žemė šaltesnė už vandenį, ir virš jos oras šaltesnis. Tipinis to pavyzdys –Sibiro anticiklonas. Vasarą gi, kai žemė įšyla labiau už vandenį, anticiklonai gali susiformuoti virš didelių vandens paviršių. Tuo paaiškinamas didelis saulėtų dienų skaičius jūrų ir vandenynų pakrantėse vasarą. Du pastovūs anticiklonai, apspręsti globalinės žemės atmosferos oro cirkuliacijos, išsidėstę virš žemės polių. Jie yra šaltų frontų šaltiniai.

Be to, orui judant aukštyn, susidaro žemo slėgio barinės sistemos arba ciklonai. Jų atsiradimas vyksta priešingai anticiklonams, t.y. virš labiau šiltesnio paviršiaus oras kyla aukštyn, sudarydamas žemesnio slėgio zonas.

Ciklonų ir anticiklonų sąveika yra pagrindinė vėjo atsiradimo priežastis. Anticiklone prie žemės paviršiaus padidėjęs slėgis, ciklone – sumažėjęs. Tai apsprendžia vėjų kryptį. Anticiklone oras juda nuo centro į periferiją, ciklone - atvirkščiai. Tačiau savo pataisas įneša Koriolio efektas. Todėl mūsų pusrutulio anticiklone oras, judėdamas nuo centro, pasisuka pagal laikrodžio rodykle (žiūrint iš viršaus). Pietų pusrutulyje atvirkščiai. Ciklone atvirkščiai, mūsų pusrutulyje oras juda į centrą prieš laikrodžio rodyklę, pietų – pagal laikrodžio rodyklę. Tai svarbu žinoti, kad pagal sinoptinį žemėlapį, kuriame pažymėtos barinės sistemos galima būtų nustatyti vėjo kryptį

Anticiklone oras leidžiasi iš viršaus, tai iššaukia jo suspaudimą, įšilimą, santykinio drėgnumo sumažėjimą ir stabilumo padidėjimą. Oras ciklone kyla, plečiasi, atvėsta, padidėja santykinė drėgmė ir sumažėja stabilumas.

Besileidžiantis oras juda žemyn tik kelių centimetrų per sekunde greičiu, bet to pakanka, kad dangus išsivalytų, ir giedras oras mums asocijuotusi su anticiklonu. Ironija tame, kad aukštai prisidedantis oras, veda prie oro masių didesnio stabilumo, o tai yra pagrindinė inversijos priežastis. Tai būdingas ne dykumų rajonų vidutinės klimato zonos reiškinys. Netgi paskui šaltą frontą anticiklone, su didėle tikimybe seka oras, nešantys žemą nestabilumo ir terminio aktyvumo lygį, nors yra oras švarus ir šaltas, bei geras žemės įšilimas. Tačiau jeigu anticiklonas užsilaiko, tai virš tos teritorijos oras palaipsniui stabilizuojasi ir terminis aktyvumas visai nutrūksta.

Kylantis ciklone oras suformuoja didelį debesų ir kritulių kiekį. Jis taip pat gali iššaukti ir nestabilumą, netgi audros susiformavimą.

VėjasVėjas – tai horizontalus oro judėjimas. Jo jėga nustatoma anemometru. Jeigu jo

po ranka nėra, vėjo greitį galima nustatyti pagal supančios aplinkos požymius, kurie pateikti lentelėje žemiau:

Vėjo greitis Efektai supančioje aplinkoje

Štilis Dūmai kyla vertikaliai aukštyn, augalija nejuda

0-5 km/val. (0-1.4 m/s) Dūmai kyla aukštyn, lapai pradeda judėti.

5-8 km/val. (1.4-2.2 m/s) Dūmai nukrypsta nuo vertikalės, medžių viršūnės juda.

8-15 km/val. (2.2-4.2 m/s) Dūmai palinksta apie 45° kampu, mažos šakelės ir žolė pradeda judėti.

l5-29km/val.( 4.2-8.1 m/s)

Dūmai palinksta nuo vertikalės iki 60°, šakelės juda, žolė juda bangomis, rūbai ant virvės siūbuoja.

29-40 km/val.(8.1-11 m/s) Dūmai klojasi palei žemę, stambios šakos banguoja, žolė raibuliuoja, rūbai bangomis, atsiranda smulkūs viesulai.

40-56km/val.(11-15.6m/s) Stambios šakos ir vidutiniai medžiai linksta. Rūbai plaikstosi. Nešamos dulkės ir sniegas.

56 km/val. Ir daugiau (>15.6 m/s)

Linksta stambūs medžiai. Juda automobiliai. Sunku eiti.

Koriolio efekto dėka, atsirandančio dėl žemės sukimosi, šiaurės pusrutulyje vėjas su aukščiu pasisuka dešiniau 15-45 °, pietų – kairiau 15-45 °. Taip pat su aukščiu kinta vėjo jėga nuo 25% virš vandens paviršių iki 50% virš raižytos vietovės.

Geriausias aukštutinio vėjo nustatymo būdas – stebėti aukštutinio lygio debesų dreifą, baze pasirinkus kokį nors nejudantį objektą ant žemės. Dieną, dėl terminio aktyvumo ir oro maišymosi vėjas sustiprėja, pasiekdamas piką apie 15 valandą vietos laiku, ir link vakaro nusilpsta. Minimali jo jėga yra pasiekiama 6-7 valandą ryto. Taip pat, termiškai aktyviomis dienomis, vėjas gali keisti kryptį į aukštyn kylančių srautų pusę.

Egzistuoja kai kurie specifiniai vėjų tipai. Mes apžvelgsime fenus ir brizus. Fenas atsiranda, kai šaltos sausos aukšto slėgio oro masės užsistovi

užrakinusiame jas kalnų rajone. Oras pradeda pertekėti per kalnų viršūnes, ir , jeigu kitoje kalnų pusėje lygumose yra žemas slėgis, susiformuoja fenas. Jo greitis - 60-100 km/val., stebėtas maksimalus greitis – apie 150 km/val. Šis vėjas, su palaipsniu užgesimu, staigiu atsinaujinimu ir pasikeitimu, gali tęstis kelias dienas. Jis tipiškas žiemai ir pavasariui, kai egzistuoja galingos barinės sistemos.

Brizas - vėjas, susidarantis tik vandens ir sausumos riboje. Dieną, kai sausuma labiau įšilusi, oras virš jos kyla aukštyn, ir jo vietą užima šaltas oras nuo vandens. Ši cirkuliacija tęsiasi, kol tęsiasi žemės paviršiaus šilimas. Naktį situacija pakartoja dienos situaciją tiksliai atvirkščiai.

Brizas gali prasiveržti į žemės teritoriją vidutiniškai iki 10-20 km. Tačiau dykumų rajonuose stebėti brizo prasiveržimo iki 400 km į žemyno gilumą atvejai.

Verždamasis į žemyno gilumą, brizas priešinasi orui iš sausumos, ir toje vietoje, kur jo judėjimas į gilumą sustoja, susiformuoja minimalus šaltas frontas, vadinamas juros brizo frontu.

Turbulencija.

Turbulencija – tai chaotiškas, atsitiktinis oro judėjimas. Nors kai kurios jos rūšys (pavyzdžiui, rotoriai) ir išsiskiria kai kuriuo organizuotumu, bet chaotiškumas vis tiktai yra apsprendžiantis faktorius.

Turbulentiškumo poveikis į skraidantį aparatą yra labai įvairus, jis priklauso nuo intensyvumo, matmenų ir sūkurio orientacijos. Paprasčiausiais atvejais turbulencija juntama, kaip lengvas “pakratymas”, kuris šiek tiek apsunkina valdymą. Blogiausiu atveju turbulencija gali sukelti netgi visišką parasparnio suirimą.

Turbulentiškumo ciklas prasideda, kai jis formuojasi vienu iš trijų būdų, apie kuriuos kalbėsime žemiau. Stambus rotorius, judėdamas su pagrindiniu srautu, dužta į vis smulkesnius, bet gausesnius sūkurius. Šis procesas vyksta iki sūkuriai tampa tokie maži, kad jų judėjimo energija gesinama ir tampa panaši į šiluminį judėjimą (jūros lygyje apie 0,25mm diametru).

Mažesni sūkuriai, gali turėti didesnę negu stambūs sūkuriai, iš kurių jie susiformavo, energiją. Tik praėjus laikui ir tam tikram atstumui turbulencijos sūkuriai sumažina savo energiją.

Turbulencija susidaro trimis būdais: mechaniniu, terminiu ir srautų pjūviuose (на срезе потоков). Apžvelgsime juos eilės tvarka.

Mechaninė turbulencija susidaro oro srautui aptekant įvairius kūnus.

Bet koks kūnas, būdamas oro sraute, jį sudaužo. Jeigu oro greitis nedidelis, tai įmanoma, kad srautas tik palinks, bet esant dideliam greičiui srautas dužta formuodamas sūkurius, kurie paskui objektą sudaro pėdsaką, kuris jau yra tikra turbulencija.

Didesnio greičio srautas sudaro ne tik stipresnę turbulenciją, bet ir paskui objektą padidina jos pėdsaką. Daugumoje turbulencijos jėga ir charakteris taip pat priklauso ir nuo aptekamo kūno matmenų ir formos. Objektai su aštriais kraštais sudaro ženkliai didesnę turbulenciją, negu aptakių formų objektai. Oro srautui aptekant kai kuriuos kūnus, gali formuotis stabilios turbulencijos formos – rotoriai, nuolat išsidėstę tose pačiose vietose. Jie srautu gali būti atplėšiami, ir juos nuneša, bet tuoj pat jų vietą užima nauji. Daugumoje atvejų jie stabilūs ir kol egzistuoja tam tikrų parametrų srautas, užima savo vietą. Jeigu srauto greitis stipriai padidėja, tai rotorius nuneša ir jų vietoje bus ištisa turbulencija.

Turbulencija, susidariusi dėl bet kokių kietų kūnų, esančių ant žemės paviršiaus, 500 m aukštyje virš aukščiausio iš jų baigiasi. Objektų dydis, esančių oro srauto kelyje, apsprendžia pradinių sūkurių dydį. Kuo didesnė kliūtis, tuo didesni sūkuriai. Paprastai objektas sudaro 1/10-1/7 savo matmenų dydžio sūkurį. Turbulencijos sūkurių energija proporcinga vėjo greičio kvadratui. Tai yra, vėjui sustiprėjus du kartus, turbulencijos jėga padidės keturis kartus. Turbulencijos galingumas didėja vėjo greičio kvadratu.

Terminė turbulencija susidaro oro šiluminės konvekcijos rezultate. Ji paprastai atsiranda aukštyn einančių arba žemyn einančių oro srautų riboje.

Paprastai ji stipriausia aukščiuose nuo 600 iki 1300 m, bet dykumų arba audrų sąlygomis gali pasiekti ir kelių kilometrų aukštį. Tada ji labai pavojinga ir gali apversti arba netgi suardyti nedidelį lėktuvą. Laimei, tokios ekstremalios sąlygos sutinkamos gana retai.

Kai įkaitęs oras kyla aukštyn, jo vietą užima oras iš viršaus. Jeigu viršuje pučia vėjas, tai judėjimas žemyn iššauks tai, jog prie žemės bus jaučiamas srautas, nukreiptas į žemę su horizontalia ir vertikalia dedamąja. Šį efektą vadina “katės letena” ir jį galima pamatyti vėjuotą su terminiu aktyvumu dieną pagal vietinį vandens, pagal miško viršūnių, pievose žolės raibuliavimą.

Trečia ir paskutinė turbulencijos atsiradimo priežastis – tai vėjo pjūvio (pasislinkimo) priežastis. Terminu pjūvis (pasislinkimas) suprantamas dviejų oro sluoksnių susilietimas, kurie turi skirtingus greičius arba judėjimo kryptis. Tokiu atveju riba tarp tų dviejų sluoksnių tampa turbulencijos zona arba sluoksniu, susidarančių dėl jų tarpusavio trinties.

Pjūvio turbulencija dažniausiai sutinkama šalia inversijos sluoksnio. Šis sluoksnis gali būti kelių šimtų metrų aukštyje, formuojasi jis besileidžiančio oro esančio aukšto slėgio barinėse sistemose, arba naktį, kai pažeminis oro sluoksnis vėsta greičiau vietose. Kalnų rajonuose antroje dienos pusėje atsiranda galingi oro srautai, nutekantys nuo kalnų į lygumas. Jie sukelia stiprią pjūvio turbulenciją. Šis procesas dažniausiai sutinkamas rytiniuose šlaituose su giliais kanjonais apačioje, karštomis dienomis, kai saulė nusileidžia žemiau viršūnių ir rytiniai šlaitai atsiduria šešėlyje. Taip pat pjūvio turbulencija atsiranda visuose be išimties frontuose.

Dar vienas turbulencijos tipas, kurį galima būtų priskirti prie mechaninės – tai lydinti srovė. Iš aerodinamikos jus žinote, kad oras iš apatinės dalies perteka į viršutinę dalį per sparno galus. Todėl paskui bet kurio skraidančio aparato sparno galus susidaro pakankamai energingas sūkurinis pėdsakas. Netgi patekus į nuo kito parasparnio susidarančią lydinčią srovę, galima prisigraibyti aštrių pojūčių. O apie lydinčias sroves nuo lėktuvų, arba, sakykim nuo paramotoro, visiškai nėra ir kalbos. Parasparniui, pakliuvusiam į jas, niekuo geru tai nesibaigs. Atminkite apie lydinčias sroves, ir jus sutaupysite sau daug nervų ir sveikatos. Šios srovės tuo intensyvesnės, kuo didesnė apkrova sparnui ir kuo mažiau aerodinaminiai tobulas skraidantis aparatas, ir kuo didesni atakos kampai.

Prie tam tikrų sąlygų raižytoje arba kalnuotoje vietovėje gali formuotis rotoriai. Tai stacionarūs sūkuriai. Jie atsiranda stabiliomis sąlygomis esant silpnam arba vidutiniam vėjui. Nestabiliomis sąlygomis (pvz. termiškumas) yra jų smulkėjimo arba išnykimo tendencija. Esant stipriam vėjui rotoriai paprastai nupučiami pavėjui. Skrendant bet kokiu būdu jų reikia vengti, nes jie formuoja stiprius žemyn einančius srautus ir sudaro aparato valdymo problemų. Skrendant išilgai rotoriaus ašies galima apsiversti. Paskui rotorių, pavėjui visada tęsiasi likutinės turbulencijos juosta.

Saugi, esanti už kliūties, pavėjinės pusės zona yra atstumu (metrais): L = (Н • V) / 2kur Н – kliūties aukštis metrais, o V – vėjo greitis km/val.

Aukštyn kylantys srautai.Kaip žinoma, aukštyn kylantys srautai (termikai) susidaro iš įšilusio prie žemės

paviršiaus, kylančio aukštyn oro. BET: Tegu šis oras nors ir šimtą kartų bus prišilęs gulės sluoksniu prie žemės, jeigu… jeigu nesudirbs trigeris. Trigeriu vadinamas bet koks daiktas arba reiškinys, sugebantis iššaukti oro sudrebinimą, arba duoti jam kažkokį stimulą tam, kad atitrūkti nuo žemės. Tai gali būti karvių kaimenė, atskirai važiuojantis automobilis, galu gale vėjo gūsis. Jeigu trigerio nėra, tai šiltas oras prie žemės paviršiaus paprasčiausiai užsistovi. Trigeriu gali tarnauti kalva, tegu labai maža, to pakanka, atskirai stovintis medis, bet koks paviršiaus nelygumas. Kodėl? Jeigu atsargiai padėti ant stalo uždegtą papirosą, tai iš kandiklio einantys dūmai pasklis stalo paviršiumi. Pastebėkite, dūmai nekils. Bet jeigu į šį sluoksnį vertikaliai pastatyti pieštuką arba pirštą, tai dūmai tuo pieštuku pradės kilti aukštyn. Bet kokie paviršiaus paaukštėjimai gali tarnauti terminiams srautams kaip atskaitos taškai.

Ties viena vieta, kur prieš penkias minutės buvo termikas, sekančias dvidešimt penkias minutes jo gali nebūti. Tai susiję su tuo, kad įšilęs oras burbulu “išmetamas” aukštyn, o į jo vietą ateina šaltas oras. Ir prieš tai, kaip eilinį kartą atitrūkti aukštyn, šis šaltas oras, be abejo turi įšilti. Periodas tarp termiko “sudirbimo” vadinamas termiko ciklu ir vidutiniškai išsaugo savo reikšmę.

Kaip nustatyti termiko buvimo vietą? Dideliame aukštyje, kur smulkios detalės ant žemės paviršiaus nesimato tai galima atlikti dviem būdais. Geriausiais iš jų – tai kamuoliniai debesys. Pakliuvus po “gyvu” kamuoliniu debesimi pusiaukelėje nuo jo iki žemės jus beveik 100% gausite aukštyneigį srautą. Antras būdas – tai orientuojantis į žemės paviršiaus kontrastus ieškoti termikų virš tamsesnių paviršiaus plotų, atsižvelgiant žinoma, kad esant vėjui srautus nuneša pasvirusius (apie tai šiek tiek žemiau).

Aukštyje iki 500 m srautus galima pabandyti ieškoti pagal smulkesnius orientyrus. Jais gali būti raibuliavimas vandenyje arba žolėje, maži dulkių sūkuriai, vėl gi atskirai stovintys medžiai, paaukštėjimai. Jeigu jūsų greitis žemės atžvilgiu dažnai kinta, tai reiškia, kad srautas kažkur šalia. Jeigu jus žemės atžvilgiu skridote be slydimo, ir staiga jis atsirado, reiškia iš tos pusės, kur jus patraukė, labiausiai tikėtina yra termikas.

Vėjuotomis dienomis termikai yra ne vertikalūs, o pasvirę oro stulpai. Palinkimo kampas priklauso nuo vėjo stiprumo, esant labai stipriam vėjui srautai bus tiesiog suplėšomi į smulkius burbulus, kuriuos labai sunku apdoroti. Taip pat srautas gali būti sudarytas iš kelių, taip vadinamų “pagrindų”. Stipresnieji pagrindai, kaip taisyklė, yra iš priešvėjinės termiko pusės, kuri esant vėjui taip pat yra kliūtis, sudaranti kažką panašaus į dinaminį kylantį srautą. Pavėjinė termikų pusė kaip taisyklė silpna, ir be to, iškritus iš srauto iš pavėjinės pusės, atgal sugrįžti dažnai tampa neįmanoma, nes tenka skristi žemyneigiame oro sraute, o dar ir prieš vėją. Štai kodėl išsiruošti termikų paieškai geriausia palei vėją.

Paskutinis, ir pats veiksmingiausias termiko buvimo vietos nustatymo būdas – tai stebėti kitus skraidančius aparatus arba paukščius. Jeigu jus skraidote grupėje, tai lengva suprasti, kad tas, kurį staigiai pradeda traukti aukštyn, pakliuvo į srautą. Skriskite tenai, ir gali būti, jus spėsite. Taip pat besisukantys ereliai ir kiti paukščiai beveik neklystamai galima pasakyti yra termike ir yra geru orientyru pilotams.

Vėjuotomis dienomis, vėl gi, dėl termikų cikliškumo, galima stebėti tokį reiškinį, kaip “debesų gatves”. Jos formuojasi taip: nuėjęs termikas formuoja debesį, kurį vėjas pradeda nešti. Tuo metu termikas baigiasi ir susidaro pertrauka. Kol srautas įgauna naujų jėgų žemėje, debesis kažkokį kelią nuskrenda, be to jis gali būti maitinamas kitų srautų arba gyventi “savo sąskaita”. Po to pradinėje vietoje vėl nutrūksta srautas, suformuoja naują debesį, ir taip toliau, iki tol, kol nesibaigs saulės šildymas.

Debesų gatvės yra labai geri vėjo krypties debesų lygyje rodikliai. Jais taip pat, kaip tikromis gatvėmis galima keliauti, tačiau turint mintyje tai, kad skrendant išilgai vienos gatvės nuo debesies prie debesies, jus neišvengiamai pakliūsite į žemėjimą. (слив). Todėl “tiesiai gatve” geriau neskristi. Geriau nuo debesies prie debesies perskristi kur nors šone nuo pačios gatvės.

Ir dar vienas reiškinys, kurį aš noriu paminėti – tai “žydra skylė”. Ji – tai nuo 3-5 ir daugiau km švaraus ir giedro dangaus plotas, viduryje “žydinčio” kamuoliškumo. Jeigu jums pakliūna toks plotas – geriau apskristi jį šonų. Šiame dangaus plote nėra nei vieno srauto. Tokios vietos paprastai sutinkamos virš plačių žalių lygumų ir pievų, kur žemės paviršiuje nėra kontrastų.

Viesulas ir audra.Kartais galima matyti judantį besisukantį srautą, kuris kelia dulkes, lapus ir

kitus smulkius daiktus, atrodantis kaip judančio oro dulkių stulpas. Tokį reiškinį vadiname viesulu.

Viesulai atsiranda esant super adiabatinėms sąlygoms. Dėl Koriolio efekto, oras, pradėjęs pažeminiame sluoksnyje kilimą, judėdamas šiek tiek sukasi. Judėdamas ir sukdamasis, jis greitėja taip, kaip greitėja besisukdama čiuožėja ant ledo, kai ji pritraukia prie savęs rankas. Šis judėjimas greitai tampa nematomas. Greitėjantis termikas įgauna besisukančios kolonos formą, kuri su aukščiu tampa siauresne ir tankesne. Viesulai atsiranda, kai terminiai srautai kyla esant super diabatiniam temperatūros gradientui. Viesulai išsidėstę po kylančiu srautu, apsprendžia jo kelią, greitį, matmenys, ir dažnai aukštį. Viesulai kartais virš termiko pasiekia debesį, bet paprastai, baigiasi žymiai anksčiau, pakildami tiktai nuo kelių iki 100 metrų aukščio.

Tiktai kai kuriuose dykumų rajonuose jie gali pasiekti 1000 m aukštį. Esant gausiems galingiems, stabiliems srautams ir dideliam dulkių kiekiui, viesulų aukštis parodo minimalų srautų aukštį, jų padėtį ir judėjimo kryptį. Praeinant viesului, be naudingo kylančio srauto, neatsakingas pilotas gali rasti sau nemalonių nuotykių.

Absoliuti viesulų dauguma šiaurės pusrutulyje sukasi prieš laikrodžio ir pagal laikrodžio rodyklę pietų. Ne be pagrindo yra įtarimas, kad viesulus išsuka kylantis oras termikuose. Kai kuriais atvejais pastebimas debesų sukimasis virš termikų patvirtina šiuos įtarimus. Tuo pagrindu galima tikėtis geresnio skraidančio aparato kylimo, kai jis sukasi prieš srautą, užsuktą viesulo (pagal laikrodžio rodyklę šiaurės pusrutulyje). Tai paaiškinama tuo, kad išlaikyti aparatą sraute dėl mažesnių greičių ir dėl to mažesnių išcentrinių jėgų reikalingas mažesnis atakos kampas.

Viesulas – stabilus darinys, ir jis praktiškai nesimaišo su aplinkiniu oru. Išorinis oras papildo viesulą tik iš apačios, kur sukimasis dar lėtas bei ribotas žemės paviršiaus. Oras iš išorės sukasi ir kyla, o viduje žemyn eigis srautas ir mažesnis slėgis.

Viesulas gęsta, kai baigiasi jo maitinimas šiltu oru, arba kai jis pereina į teritoriją, kur blokuojamas jo progresas. Viesulas kalnuose juda aukštyn ir tik įšylančiuose šlaituose. Tam tikrą laiką termikui iširus viesulas dar gali egzistuoti, bet jo energija gęsta ir jis nustoja egzistavęs.

Terminis srautas, maitinamas viesulu, judėdamas pavėjui, bus kairiau viesulo šiaurės pusrutulyje ir dešiniau pietų.

Viesulai gali būti labai įvairūs pagal matmenys ir judėjimo greitį. Be abejo, kai kurie nuneša namus – tai tornado. Viesulai, apie kuriuos mes kalbame, panašūs į mini tornado. Jie atsiranda žemės paviršiuje ir kyla aukštyn, tuo metu kai tornado vystosi iš nestabilumo aukštai debesyse ir auga nuo debesų žemyn.

Geriausias variantas stebint viesulus panaudoti juos terminių srautų paieškai. Rinkti aukštį juose – reikalas ne be rizikos. Viduje viesulo ribų gali būti turbulencija, kuri gali rimtai pabloginti skraidančio aparato valdomumą.

Skridimo viesuluose taisyklės yra tokios:1. Neeikite į srautą su viesulu aukštyje iki 300 m nuo žemės;2. Neikite į viesulus iki matomos jo dalies viršaus;3. Nenaudokite per didelių ir stiprių viesulų mažame aukštyje;4. Pasirinkite spiralę prieš viesulo sukimąsi;5. Naujai susiformavęs viesulas – geriausia terminio srauto nuoroda, negu seniai

egzistuojantis.Dykumuose viesulai labiau galingi ir dažni. Kai kurie iš jų gali būti 1km ir

daugiau diametru. Teritorijose su žalia augalija viesulai reti, silpnesni ir trumpiau gyvuoja. Vandens viesulai susidaro jiems praeinant virš vandens. Jie paprastai trumpai gyvenantys ir nedidelio aukščio, bet parodo geras termines sąlygas.

Audros – tai paprasčiausiai super išsivystę terminiai srautai. Jie išsivysto iš normalių terminių sąlygų, kai oras pakankamu laipsniu nestabilus, prisotintas drėgmės ir egzistuoja kai kurios pradinės sąlygos. Pirmi du reikalavimai labai svarbūs, pradine sąlyga gali būti šalti frontai arba kalnai, bet tai nėra būtina, esant pakankamam nestabilumo lygiui ir drėgnumui ir normali terminė veikla gali peraugti į atskirą audrą.

Drėgnumas – būtina sąlyga audrai susiformuoti, nes tik jos dėka vyksta paslėptos šiluminės energijos susikaupimas ir jos išsiskyrimas debesyje vykstant kondensacijai. Ši energija yra audrų, uraganų ir stiprių vėjų varomoji jėga. Vandens garai svarbūs dar ir tuo, kad drėgnas oras žemutiniame sluoksnyje absorbuoja šilumą, kad įneša prie žemės papildomą nestabilumą. Paprastai audros gyvenimą skiria į tris etapus: audros debesies išsivystymo stadija, maksimalaus išsivystymo stadija ir iširimo stadija.

Audros užgimimas – tai super išsivystęs terminis procesas, super išsivystymo tipas, augančio ne į plotį, o būtinai pagal vertikalę. Žinoma, jeigu inversinis sluoksnis arba net sauso oro sluoksnis išsidėstęs virš audros, tai debesies aukštis bus ribotas. Normalus debesis skirsis nuo stipraus, galingo terminio srauto ir nuo audros debesies tuo, kad audra turi ryškiai išreikštą, augantį aukštyn bokštą.

Audros debesies matmenys auga, pasiekia didelį aukštį ir tampa “šiluminiu siurbliu”, kažkas panašaus į žydinio dūmtraukį. Jame prasideda viršutinės dalies apledėjimas, ir ji jau sudaryta iš peršalusių lašelių, snaigių ir ledo kristalų, tuo tarpu kaip apačioje tęsiasi šilimas. To rezultatas – galingi srautai aukštyn. Šis “siurblys” viršutinėje debesies dalyje siurbia apačioje ir šonuose esantį šiltą orą. Toks debesis pats palaiko savo besitęsiantį augimą, jeigu nenusilpsta maitinimas drėgnu oru iki pakankamo, susiformavusio audros debesies.

Vystymosi stadijoje audra stipriai neįtakoja vietinių vėjų, bet ji gali stelbti tam tikrame atstume aplinkui kylančius srautus ir iššaukti didelėje teritorijoje žemyneigius srautus.

Maksimalaus išsivystymo stadija prasideda debesiui pasiekus po užšalimo lygio maksimalų aukštį. Dešimt ar penkiolika minučių po to ledo kristalai auga iki krušos. Kai krušos matmenys viršija tuos, kuriuos gali išlaikyti aukštyn nukreipta srovė, kruša pradeda kristi. Besitęsianti aukštyn srovė (nuo 10 m/s), gali užpūsti krušą atgal

aukštyn į debesį, ir tai yra tolesnio krušos matmenų augimo priežastis. Kad išlaikyti ledo darinius, pasiekiančius beisbolo kamuolio matmenys turi būti srautas ne mažiau kaip 30 m/s (112 km/val.).

Šioje stadijoje audra paprastai pasiekia 10 km aukštį. Kai kurie monstrai nusidriekia iki tropopauzės ir savo viršūne pasiekia 15-18 km aukštį. Jeigu audros debesies viršūnė pasiekia iki srovinės tėkmės, tai ji pradeda judėti kartu su ja ir įgauna būdingą priekalo formą. Tai taip pat veda prie staigaus atšalimo padidėjus oro srauto greičiui aukštyn. Vienas iš susiformavusios audros požymių yra iš viršaus susidaręs priekalas. Visi audros situacijos pavojai yra būtent šioje stadijoje.

Tęsiantis audrai, debesis tampa dar tamsesnis, didesnio drėgnumo ir perauga į galingą lietaus-kamuolinį. Kruša po užšalimo lygiu sudaro galingą žemyneigį srautą. Krisdami, lašeliai susijungia į didesnius. Srautai žemyn tampa galingesniais ir greitesniais, negu aukštyn, lietus ir kruša iškrinta ant žemės. Greitas oro judėjimas debesyje aukštyn ir žemyn perneša elektrinius krūvius ir stebimi žaibai. Dažni galingi žemyneigiai srautai ir stiprūs gūsiai. Po debesimi egzistuoja srautai aukštyn ir žemyn, bet pirmieji dabar užima tik erdvę priešvėjinėje pusėje.

Tęsiantis galingiems žemyneigiams srautams šaltos oro masės pernešamos iš aukščio žemyn. Šis šaldymo efektas, o taip pat iškritę krituliai nutraukia žemės paviršiaus šildymą, kylantys srautai nusilpsta, ir audra nugęsta. Paprastai, per didelis drėgnumas debesyje iššaukia galingus kritulius. Žaibai ir žemyneigiai srautai ir audros nykimo stadijoje dar kuri laiką tęsis.

Pilnas aprašytų įvykių ciklas užima nuo 30 minučių iki valandos arba apie 20 minučių, praleistų maksimalaus išsivystymo stadijoje. Kai kurios audros gyvena daug ilgiau. Ne visos audros formuojasi vienodai. Vienos galingesnės, kitos vystosi lėčiau. Apžvelgsime įvairius audrų variantus.

Izoliuotos (isolated) audros – tai audros, kurios vystosi oro masės viduje nuo konvekcinių procesų, konvergencijos po ciklonu pritekant į ją šiltam, drėgnam orui. Tokia audra gali būti dieną arba naktį, ir labai žiauri drėgnuose rajonuose. Audros, kurios vystosi kalnų rajonuose, užgimsta nuo dinaminių oro srautų, jas taip pat galima klasifikuoti kaip izoliuotas, bet jos virš kalnų grandinių gali jungtis į audrų juostas. Tokios audros ypač dažnos po pietų arba anksti vakare.

Įsiterpiančios (embedded) audros – tai audros, esančios viduryje didelio ploto debesų, paprastai sluoksninių. Įsiterpiančios audros formavimosi metu pagrindas tamsesnis negu pagrindinio debesų sluoksnio. Tokia audra dažnai susidaro praeinant šiltam frontui kylančiame šilto oro sraute. Įsiterpiančios audros turi tendenciją būti mažiau žiauriomis, nes kylantis oro srautas šiltame fronte lėtas ir aklinas debesų sluoksnis mažina paviršiaus įšilimą. Bet jos gali nešti mirtiną pavojų pilotams, kurie nepasiruošę debesų sluoksnyje nustatyti tokią audrą. Dažnai perspėjimu yra perkūnijos garsas. Bet būna atvejų, kai ore išgirsti jo neįmanoma. Audros buvimą reikia nustatyti vizualiai pagal labiau tamsias vietas debesyse ir pagal orų prognozes, kurios perspėja apie jos galimybes.

Škvalo linijos – tai stabili, dirbančių kartu audrų siena. Tai audrų linija, kurios beje gyvena atskirai, bet taip arti, kad susidaro vieningos linijos įspūdis. Škvalo linijos dažnai susidaro šalto fronto sąlygomis su stipriais kylančiais srautais. Šio tipo audros labai galingos.

Aukštuminės audros – susidaro virš sausesnių teritorijų, kur rasos taškas 5000 m aukštyje arba arti to. Audros šiuo atveju formuojasi aukštai, esant žemam slėgiui ir aktyviausios yra po pietų, bet gali susidaryti ir dieną ir naktį. Būdinga aukštuminių audrų savybė yra ta, kad lietaus lašai retai pasiekia žemės paviršių, spėję krisdami išdžiūti. Šis garavimas atšaldo orą, pro kurį skrenda lašai.

Audros aviatoriams kelia realų pavojų. Stebimas oro srautas aukštyn, dažnai viršijantis 160 km/val. greitį(!!!), gali įsiurbti į debesį bet kokį skraidantį aparatą. Be prietaisų ( t.t. nurodančių pokrypį ir polinkį), pilotas nesugebės audros turbulencijos sąlygomis valdyti skraidantį aparatą. Ji gi gali visiškai suardyti skraidantį aparatą.

Be to, kai srautas debesyje jus neša aukštyn, jus galite susidurti su deguonies stoka arba su persišaldymu, kiekvienas iš šių reiškinių savaime gali būti fatališkas.

Reikia būti pakankamai nemąstančiam, kad skristi tokiam monstrui, kaip audros debesis į nasrus. Į srautą po ja lengva pakliūti, bet sunku jį palikti.

Orų požymiaiPilotam-parasparnininkam su ypatingu dėmesiu ir susidomėjimu tenka stebėti

orus. Šiuo atžvilgiu labai naudinga žinoti ilgaamžę liaudies meteorologijos patirtį – visus įmanomus, išdirbtus praktikos orų požymius.

Būsimų oro permainų arba, atvirkščiai, jų stabilumo požymius galima rasti tarp įvairių reiškinių ant žemės ir ore. Tam juos reikia žinoti ir pastoviai, įdėmiai stebėti vėją, debesis, rasą, rūką, aušros spalvą, dangų, mėnulio išvaizdą, žvaigždes, saulę, lietaus charakterį, paukščių, gyvūnų, vabzdžių elgesį, augalų būklę. Prasparnininkai po ranka dažnai turi barometrą – barometrinė skalė aukštimatyje. Šis prietaisas taip pat gali daug papasakoti apie busimą dieną.

Gero, stabilaus oro požymiai- Barometrinis slėgis kelias dienas lėtai kyla arba esant pietų vėjui lieka nepakitęs.- Barometrinis slėgis didėja esant stipriam vėjui.- Naktį vėjo visai nėra, dvi valandos po saulėtekio jis atsiranda, pusiaudieniui sustiprėja, o vakare vėl nurimsta.- Diena pakilęs vėjas, sukdamasis paskui saulę nuolat keičia savo kryptį. - Iš ryto dangus visiškai giedras, 8-9 valandą ryto pasirodo pirmi kamuoliniai

debesys su plokščiu pagrindu ir kupolo formos viršūnėmis. Vidurdienį kamuoliniai debesys užauga, bet neišsiplaukioja, ir tuo pačiu, nei vienas debesis neišauga aukščiau negu kiti debesys.

- Kamuoliniai debesys visiškai nesiformuoja, o diena dar karštesnė negu vakar. Tai anticiklono požymiai ir tokio pat karšto ir stabilaus oro garantijos, kuris paprastai nusistovi esant pietryčių vėjui. Galimi skrydžiai panaudojant termikus.

- Dangus tamsiai mėlynas, atrodo aukštas, o horizontas arti, arba užtrauktas karšta migla. Aušra geltona, auksiškai-geltona arba rožinė. Po saulėlydžio ilgai laikosi sidabrinė pašvaistė, o sutemos trumpos.

- Žvaigždės naktį mirga silpnai, o joms mirgant pastebimas žalias atspalvis.- Lėktuvams skrendant 5-8 km aukštyje inversinis pėdsakas greitai dingsta.- Saulė leidžiasi nedebesuotame danguje arba tarp lengvų tirpstančių debesų.

Saulės diskas saulėlydžio metu susiploja, iškrypsta, kartais tarytum plyšta į dalis.

- Greitai po saulėlydžio ant žemės ir žolės susiformuoja rasa, kuri išnyksta tik 8 valandai ryto.

- Po saulėlydžio luomose ir žemumose (arba ištisai visoje vietovėje) susiformuoja lengvas rūkas, išsisklaidantis tik ryte.

- Laužo ir kaminų dūmai kyla tiesiai aukštyn, o rytais ir vakarais nedideliame aukštyje lėtai išsisklaido (pagal atšalusį inversijos sluoksnį).

- Kregždės, čiurliai skraido aukštai.- Diena saulėje karšta, bet ne perdaug, naktį tampa vėsu. Kylant nuo upės ar iš

luomos į paaukštėjimą, jauti, kad pakliūni į šiltesnį orą. Temperatūrų skirtumas diena ir naktį siekia 10-15°С.

- Kamuoliniai debesys formuojasi tik virš sausumos ir nekerta didelių vandens telkinių kranto linijos. Virš jūros debesų nėra.

Visi išvardinti požymiai – gero stabilaus oro be kritulių požymis. Bet tiktai gero oro nereikėtų painioti su sklendžiančiu oru. Gaila, bet sklendžiančio oro požymių niekas nerinko. Ir vis tiktai, gausi rasa, naktį rūkas, staigūs dienos ir nakties temperatūrų pasikeitimai nuo seno skaitomi sklendžiančiais, tikrais ne tik gero oro požymiais, bet ir gero oro sklendimo skrydžiams, liudijantis apie tai, kad dieną galima bus tikėtis gerų kamuolinių debesų arba termikų.

Oro pablogėjimo požymiaiPožymiai, pateikti žemiau, nurodo į tai, kad oras taps mažai stabilus,

nepastovus, su trumpalaikiais lietumis.- Dieną vėjas nepastovus, keičia kryptį tai į vieną, tai į kitą pusę, tai nusilpsta,

tai sustiprėja, kartais pereina į trumpus škvalus, bet nakčiai nusilpsta arba nurimsta visai.

- Dieną kamuoliniai debesys atsiranda anksti, greitai išsiplečia aukštyn ir į plotį, stipriai kamuoliojasi. Kai kurie dideli debesys iš viršaus įgauna “priekalo formą”, išmeta šonuose plunksninių-sluoksninių debesų "опахала". Po tokiais debesimis beveik visada iškrinta liūtiniai lietūs, neretai būna audra.

- Kamuoliniai debesys vakare nedingsta, lieka danguje ir naktį.- Dieną dangus baltuojantis, drumzlinas, vakarinė žara ne auksiška, o

raudonuojanti ir pati saulė raudonos spalvos.- Po saulėlydžio rasos nėra ar būna labai silpna. Naktį rūkas taip pat

nesusidaro. - Naktį didelio oro atšalimo nestebime. - Skirtumas tarp dienos ir nakties temperatūrų nedidelis, mažiau 10°С, o oro

drėgnumas lieka aukštas ir dieną, 70-80% ribose.- Atmosferinis slėgis laikosi nelabai aukštai - 750 - 740 mm, stebimas jo

netolygus pažemėjimas: tai greičiau, tai lėčiau; kartais gali būti netgi trumpalaikis nežymus padidėjimas su sekančiu kritimu.

Tolesnio oro pablogėjimo požymiai- Vėjas nenurimsta ir naktį.- Dideli клубящиеся debesys ir liūtiniai lietūs, kartais su audra, o taip pat

laikas nuo laiko su vaivorykšte, stebimi jau pirmoje dienos pusėje.

- Visiškai nesimato rasos. Vakarinis rūkas, jeigu ir susiformuoja, tai greitai išsisklaido.

- Laužų ir kaminų dūmai ne kyla aukštyn, o sklaidosi palei žemę.- Inversinis pėdsakas paskui lėktuvus aukštai neišsisklaido, o ilgai laikosi

išplaukdamas danguje. Ateinančio nestabilaus, lietingo oro požymiai- Slėgis krenta iki 740 arba netgi 730 mm. Jeigu barometras krinta labai

greitai, tai žada trumpą, bet stiprų oro pablogėjimą, kuris kurį laiką tęsis ir slėgiui pakilus.

- Stebimas palaipsnis, slenkančių didžiąja dalimi iš šiaurės-vakarų, vakarų, pietvakarių ir pietų debesų pado pažemėjimas.

- Ištempti plunksniniai debesys su “kabliukais”, ir "коготками" liudija apie šilto fronto artėjimą ir prasidėsiančius lietūs.

- Daugybės debesų atsiradimas iš šiaurės-vakarų ir vakarų visuose lygiuose kalba apie blogo oro artėjimą, mažiau trunkančio, negu esant šiltam frontui, bet stipresnio, kuris susijęs su šalto fronto praėjimu.

- Vėjas vakare nenusilpsta, bet netgi sustiprėja, o ypač, jeigu jo kryptis keičiasi. Po lietaus vėjas taip pat nesilpsta.

- Žvaigždės stipriai mirguliuoja raudona ir mėlyna spalva.- Dangus atrodo žemas, gerai matomi toliai, horizonte aiškiai matomi daiktai,

kurie paprastai geru oru nematomi. - Ore gerai girdimas kiekvienas garsas, ir aiškiai atsklinda netgi atskiri garsai.- Rytinė ir vakarinė žara tampa ryškiai raudonos, tamsiai raudonomis arba

багрового spalvos. Saulė taip pat багрового spalvos.- Apie saulę arba apie mėnulį matomas didelis baltas ratas, lengvai nusidažęs

kraštuose (halo reiškiniai).- Vakare ir naktį oras pastebimai šiltėja (šiltos naktys).- Jeigu vakarinėje dangaus dalyje atsiranda plunksniniai debesys, kurie

užslenka ir tirštėja, bet neuždengia viso dangaus, reiškia šiltas frontas praeina šonu ir tik savo plunksnine dalimi paliečia duotą teritoriją, ir oro pablogėjimas bus ne toks ilgas, kaip paprastai praeinant šiltam frontui.

- Iš vakarų atslenka ir tirštėja lietaus debesys, kurių žemutiniame paviršiuje matosi nukreipti žemyn tamsūs iškylimai (taip vadinami, tešmenų formos debesys). Jeigu tie debesys yra pakankamai aukštai (2-3 km) ir jeigu nežemėja, reiškia lietaus gali ir nebūti, o oro pablogėjimas trumpalaikis.

Oro pagerėjimo ir lietaus pabaigos požymiai. Pilotams labai svarbu žinoti, kada pagaliau oras pradės gerėti ir galima bus tikėtis sklandančio oro. Sklandytojai su nekantrumu laukia frontų ir užsitęsusių lietų praėjimo. Pirmieji užsitęsusio blogo oro pagerėjimo požymiai yra:

- lietui lyjant vėjas staiga nusilpsta ir keičia kryptį;- tamsių lietaus debesų sluoksnis pradeda šviesėti arba išsisklaidyti į atskirus

debesų sluoksnius, arba pereina į tirštą tamsiai-pilką sluoksnį. Prošvaistės tarp debesų palaipsniui šviesėja, tarp jų pasirodo mėlynas dangus:

- po lietaus ateina ryškus ir stabilus atšalimas, ir naujas temperatūros padidėjimas ateina ne iškarto, o po daug valandų. Tai liudija apie tai, kad šaltas frontas su jį lydinčiomis liūtimis jau praėjo, ir virš duotos vietovės išplito šalta oro masė. Po paros galima laukti gerų skraidymo sąlygų.

Kiekvienoje vietovėje yra savi specifiniai oro požymiai, ir pilotam juos pravartu žinoti. Tai gali padėti orientuotis orų eigoje ir artimiausiais jo pokyčiais

Be abejo, gerą specialistų-sinoptikų meteorologinė konsultaciją nepakeis jokie liaudies požymiai. Bet kai jus nakvojate palapinėje, tolumoje nuo civilizacijos, požymiai gali padėti. Kartais ir vienas iš požymių (pavyzdžiui, saulė leidžiasi už debesies – bus lietus) pasirodo pakankamai tikslus, tačiau tikslumui geriau naudotis ne vienu, o požymių kompleksu. Tai leis tiksliau sudaryti oro prognozes ir priimti sprendimus, kokiems skrydžiams rytoj reikia ruoštis.

Skrydyje gi, kai požymiai žemėje tampa netinkami, geriausias būdas prognozuoti orų vystymąsi artimiausioms valandoms tampa debesys. Debesuotumo pado pažemėjimas maršrute – geriausias prasidėjusio oro pablogėjimo požymis. Plunksninių debesų su “kabliukais” ir "коготками" pasirodymas – taip pat neklystamas greito srautų nusilpimo požymis šilto fronto priartėjimo išdava. Kamuolinio debesuotumo išsisklaidymas inversiniame sluoksnyje, dėl blogo debesų šešėlyje esančio žemės paviršiaus įšilimo taip pat veda prie terminės veiklos nusilpimo. Vėjo krypties ir stiprumo pasikeitimas – signalas apie tai, kad artėja oro kaita.

Susipažinimas su liaudies orų požymiais ir pastovus dėmesys jiems žemėje ir ore padės ir laiku priimti teisingus sprendimus, ir gražiai skraidyti, o svarbiausia, saugiai.