2008 SPALIS–GRUODIS JURISPRUDENCIJA KONSTITUCINĖ · konstitucine doktrina, pareiškėjas teigia, kad įstatymų leidėjas, įstatymu nustatyda- ... sudaro galimybę asmenims pasyviąja

KONSTITUCINĖ

JURISPRUDENCIJA

LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO TEISMO

BIULETENIS

www.lrkt.lt

Nr. 4 (12)

KONSTITUCINIO TEISMO NUTARIMAI

KONSTITUCINIO TEISMO SPRENDIMAI

KONSTITUCINIO TEISMO IŠVADA

PRIIMTI NAGRINĖTI PRAŠYMAI IR PAKLAUSIMAI

UŽSIENIO ŠALIŲ KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA

GARSIAUSIOS KONSTITUCINĖS JUSTICIJOS BYLOS

MOKSLINIAI STRAIPSNIAI

PRANEŠIMAI

RECENZIJA

EUROPOS KONSTITUCINIŲ TEISMŲ KONFERENCIJA

VENECIJOS KOMISIJOJE

SVARBIOS DATOS

INFORMACIJA APIE KONSTITUCINĖS TEISĖS PUBLIKACIJAS

KONSTITUCINIO TEISMO AKTUALIJOS

INFORMACIJA APIE KONSTITUCINĖS TEISĖS LITERATŪRĄ

KO

NS

TIT

UC

INĖ

JU

RIS

PR

UD

EN

CIJ

A

20

08

◆

S

PA

LIS

–G

RU

OD

IS

Nr. 4 (12)SPALIS–GRUODIS

2008

ISSN 1822-4520

KONSTITUCINĖ

JURISPRUDENCIJA


BIULETENIS


2008

Vilnius

ISSN 1822-4520

Redakcinė kolegija

Pirmininkas

Egidijus Jarašiūnas

Pirmininko pavaduotojas

Kęstutis Jankauskas

Nariai:

Armanas Abramavičius

Rima Mekaitė

Ramunė Sakalauskaitė

Egidijus Šileikis

Valdonė Zubkienė

Redakcijos adresas:

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas

Gedimino pr. 36, 01104 Vilnius

Telefonas (8 5) 212 6043

El. paštas [email protected]

Interneto adresas http://www.lrkt.lt

Visos leidinio leidybos teisės saugomos. Šis leidinys arba kuri nors jo dalis, išskyrus Lietuvos

Respublikos Konstitucinio Teismo aktus, negali būti dauginama, taisoma ar kitu būdu platinama

be leidėjo sutikimo.

© Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, 2009


Dėl Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymo 37 straipsnio 1 dalies (2008 m.

balandžio 15 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai (2008 m.

spalio 1 d.)

Dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.96 straipsnio 2 dalies atitikties Lie-

tuvos Respublikos Konstitucijai (2008 m. spalio 30 d.)

Dėl Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo (2004 m. liepos 1 d.

redakcija) 15 straipsnio 2 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai

(2008 m. gruodžio 4 d.)

Dėl Lietuvos Respublikos vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės

saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros, Kalėjimų departamento, jam paval-

džių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstaty-

mo 3 straipsnio 2 dalies (2000 m. liepos 13 d., 2005 m. gegužės 19 d. redakcijos),

11 straipsnio 5 dalies (2000 m. gruodžio 21 d. redakcija), 11 straipsnio 3 dalies

(2005 m. gegužės 19 d. redakcija), Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių vals-

tybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 12 dalies (2007 m. sausio 18 d. redakcija)

atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai (2008 m. gruodžio 24 d.)


Dėl pareiškėjo – Lietuvos Respublikos Seimo 2008 m. rugsėjo 22 d. nutarime

Nr. X-1729 „Dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu

ištirti, ar Lietuvos Respublikos atominės elektrinės įstatymo 8, 10, 11, 20 straipsnių

pakeitimo ir papildymo įstatymas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstituci-

jai“ išdėstyto prašymo ištirti, ar Lietuvos Respublikos atominės elektrinės įstatymo

10 ir 11 straipsnių (2008 m. vasario 1 d. redakcija) nuostatos neprieštarauja Lietu-

vos Respublikos Konstitucijai, priėmimo (2008 m. spalio 8 d.)

Lietuvos Respublikos Kostitucinio Teismo pirmininko pranešimas dėl Lietuvos

Respublikos atominės elektrinės įstatymo 10 ir 11 straips nių (2008 m. vasario

1 d. redakcija) nuostatų galiojimo sustabdymo (2008 m. spalio 8 d.)

Dėl pareiškėjo – Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo prašymo ištirti, ar Lietuvos

Respublikos Prezidento 2006 m. gruodžio 22 d. dekreto Nr. 1K-838 „Dėl Lietuvos

valstybės medaliais apdovanotų asmenų išbraukimo iš apdovanotųjų sąrašo“ 2,

3 straipsniai neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, Lietuvos Respublikos

ordinų, medalių ir kitų pasižymėjimo ženklų įstatymo 132 straipsniui (1993 m. lie-

pos 1 d. redakcija), Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (1999 m.

birželio 17 d. redakcija) 4 straipsnio 1 dalies nuostatoms (2008 m. spalio 14 d.)

Dėl pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymo ištirti,

ar Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnis

(2004 m. lapkričio 4 d., 2005 m. gegužės 19 d., 2005 m. lapkričio 17 d., 2005 m.

gruodžio 23 d., 2006 m. gegužės 4 d. redakcijos), Lietuvos Respublikos valsty-

binių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnis (2004 m. lapkričio 4 d.,

2005 m. gegužės 19 d., 2005 m. lapkričio 17 d. redakcijos) neprieštarauja Lietu-

vos Respublikos Konstitucijai (2008 m. lapkričio 5 d.)

Dėl Lietuvos Respublikos Prezidento 2008 m. lapkričio 6 d. dekrete Nr. 1K-1565

„Dėl paklausimo Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui“ išdėstyto pa-

klausimo, ar per 2008 metų Lietuvos Respublikos Seimo rinkimus nebuvo pa-

žeistas Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymas (2008 m. lapkričio 8 d.)

5

53

95

107

122

20

35

85

93

129

157

182

161

289


„Dėl paklausimo Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui“ išdėstyto pa-

klausimo, ar per 2008 metų Lietuvos Respublikos Seimo rinkimus nebuvo pa-

žeistas Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymas (2008 m. lapkričio 10 d.)

Dėl pareiškėjo prašymo priėmimo (2008 m. lapkričio 27 d.)



išdėstyto paklausimo, ar per 2008 metų Lietuvos Respublikos Seimo rinkimus

nebuvo pažeistas Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymas (2008 m. lap-

kričio 7 d.)


2008 m. spalio 1–gruodžio 31 d. Konstituciniame Teisme priimti nagrinėti pra-

šymai ir paklausimai


Estijos Aukščiausiojo Teismo konstitucinis sprendimas Nr. 3-4-1-3-07


Jungtinių Valstijų Aukščiausiojo Teismo byla Marbury prieš Madisoną


Prof. Evgeni Tančev. Teisės viešpatavimas ir teisinė valstybė

Prof. dr. Gediminas Mesonis. Konstitucija monocentrinėje teisės sistemoje

PRANEŠIMAI

Lietuvos Respublikos Prezidento Valdo Adamkaus kalba, pasakyta 2008 m.

spalio 24 d. Konstitucijos dienos minėjime Vilniaus rotušėje

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo pirmininko Kęstučio Lapinsko

kalba

Latvijos Respublikos Konstitucinio Teismo pirmininko Gunaro Kūtrio kalba

Prof. dr. (HP) Egidijus Kūris. Konstitucija, teismai ir demokratija

RECENZIJA

Vaidas Lubauskas. Saviraiškos laisvės ir religijos laisvės sankirtos teisiniai aspektai


Naujas Europos Konstitucinių Teismų Konferencijos narys – Monako Kuni-

gaikštystės Aukščiausiasis Teismas


Venecijos komisijos veiklos apžvalga. 2008 m. spalio 1–gruodžio 31 d.

SVARBIOS DATOS

Konferencija, skirta Prancūzijos Konstitucinės Tarybos penkiasdešimtmečiui

paminėti




Nauja konstitucinės teisės literatūra Konstitucinio Teismo bibliotekoje

137

139

201

220

242

245

248

268

282

295

294

291

287

254


NUTARIMAS

DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO RINKIMŲ ĮSTATYMO

37 STRAIPSNIO 1 DALIES (2008 M. BALANDŽIO 15 D. REDAKCIJA)

ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI

2008 m. spalio 1 d.

Vilnius

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teis-

mo teisėjų Armano Abramavičiaus, Tomos Birmontienės, Prano Kuconio, Kęstučio

Lapinsko, Zenono Namavičiaus, Egidijaus Šileikio, Algirdo Taminsko, Romualdo

Kęstučio Urbaičio,

sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,

dalyvaujant suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Seimo atstovui Seimo

kanceliarijos Teisės departamento vyresniajam patarėjui Pranui Žukauskui,

remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos

Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsniu, viešame Teismo posėdyje

2008 m. rugsėjo 29 d. išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą Nr. 26/08 pagal pa-

reiškėjo – Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos

Respublikos Seimo rinkimų įstatymo (2000 m. liepos 18 d. redakcija) 37 straipsnio

1 dalis (2008 m. balandžio 15 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad kandi-

datus į Seimo narius daugiamandatėje rinkimų apygardoje gali kelti tik partija, įre-

gistruota pagal Politinių partijų įstatymą ir atitinkanti Politinių partijų įstatymo

reikalavimus dėl partijos narių skaičiaus, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Kons-

titucijos 34 straipsnio 1 daliai, 35 straipsnio 2 daliai, 55 straipsnio 1 daliai.

Konstitucinis Teismas

nustatė:

I

Pareiškėjas – Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėjo adminis-

tracinę bylą. Teismas nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį

Teismą su prašymu ištirti, ar Seimo rinkimų įstatymo (2000 m. liepos 18 d. redakci-

ja) 37 straipsnio 1 dalis (2008 m. balandžio 15 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nusta-

tyta, kad kandidatus į Seimo narius daugiamandatėje rinkimų apygardoje gali kelti

tik partija, įregistruota pagal Politinių partijų įstatymą ir atitinkanti Politinių par-

tijų įstatymo reikalavimus dėl partijos narių skaičiaus, neprieštarauja Konstitucijos

34 straipsnio 1 daliai, 35 straipsnio 2 daliai, 55 straipsnio 1 daliai.

2008 m. spalio 1 d. nutarimas ◆6

II

Pareiškėjo – Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašymas grindžiamas

šiais argumentais.

1. Remdamasis Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje suformuluota ofi cialia

konstitucine doktrina, pareiškėjas teigia, kad įstatymų leidėjas, įstatymu nustatyda-

mas Seimo narių rinkimų tvarką, inter alia kandidatų į Seimo narius kėlimo tvar-

ką, negali paneigti, iškreipti ar apriboti visuotinės, lygios, tiesioginės rinkimų teisės,

įtvirtintos Konstitucijos 55 straipsnio 1 dalyje, ir sudaryti teisinių prielaidų tai pa-

daryti kitiems teisės subjektams. Pareiškėjo teigimu, viena iš piliečio rinkimų tei-

sių – teisė siūlyti kandidatus į Seimo narius – taip pat turi atitikti visuotinių, lygių ir

tiesioginių rinkimų principus.

Ginčijamas teisinis reguliavimas, nustatantis, kad daugiamandatėje rinkimų

apygardoje teisę kelti kandidatus į Seimo narius turi tik politinės partijos, pareiškė-

jo nuomone, pažeidžia šiuos rinkimų teisės principus, nes piliečiai, nesantys politi-

nės partijos nariais, gali kelti kandidatus į Seimo narius tik vienmandatėse rinkimų

apygardose, t. y. į 71 Seimo nario vietą. Toks teisinis reguliavimas, pareiškėjo nuomo-

ne, gali neatitikti visuotinių, lygių ir tiesioginių rinkimų teisės principų ir prieštarau-

ti Konstitucijos 34 straipsnio 1 daliai bei 55 straipsnio 1 daliai.

2. Konstitucinis Teismas 2007 m. vasario 9 d. nutarime taip pat yra konstatavęs,

kad Konstitucijos 35 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta „konstitucinė garantija, ginanti as-

menį nuo priklausymo kokiai nors politinei partijai prieš jo valią, reiškia ir tai, kad

asmuo negali būti tiesiogiai arba netiesiogiai verčiamas būti susaistytas su kuria nors

politine partija kokiais nors kitokiais – ne formalios narystės – ryšiais“. Pareiškėjo

teigimu, ginčijamas teisinis reguliavimas, kai kandidatus daugiamandatėje rinkimų

apygardoje gali kelti tik politinės partijos, tam tikru požiūriu verčia piliečius forma-

liai ar neformaliai save susieti su partijomis, nes tik per politines partijas jie galėtų

realizuoti savo rinkimų teisę – kelti kandidatus į Seimo narius daugiamandatėje apy-

gardoje, ir pažeidžia Konstitucijos 35 straipsnio 2 dalį.

III

Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti suinteresuoto as-

mens – Seimo atstovo Seimo kanceliarijos Teisės departamento vyresniojo patarėjo

P. Žukausko rašytiniai paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad ginčijama Seimo rinki-

mų įstatymo 37 straipsnio 1 dalies nuostata neprieštarauja Konstitucijos 34 straipsnio

1 daliai, 35 straipsnio 2 daliai, 55 straipsnio 1 daliai. Seimo atstovo pozicija grindžia-

ma šiais argumentais.

1. Remiantis Konstitucijos nuostatų analize, įstatymų leidėjas turi kompetenciją

įstatymu reglamentuoti Seimo rinkimų tvarką: Seimo narių rinkimų sistemą, rinkimų

organizavimo pagrindus, kandidatų į Seimo narius kėlimą bei kitus Seimo rinkimų

klausimus. Konstitucija nenustato reikalavimų įstatymų leidėjui pasirinkti vienokią

ar kitokią rinkimų sistemą. Pažymėtina, kad įstatymų leidėjas pasirinko mišrią Sei-

◆ DĖL SEIMO RINKIMŲ 7

mo rinkimų sistemą, kai 71 Seimo narys renkamas pagal mažoritarinę rinkimų siste-

mą vienmandatėse rinkimų apygardose, ir į šias Seimo narių vietas gali kandidatuoti

Konstitucijos ir įstatymų reikalavimus atitinkantys piliečiai, o tai nekliudo su partijo-

mis nesusijusiems piliečiams įgyvendinti pasyviosios rinkimų teisės ir neapriboja jų

galimybių tai daryti. Be to, Seimo rinkimų įstatyme nėra nustatyta, kad partijos kan-

didatais gali kelti tik savo narius.

2. Galiojantis teisinis reguliavimas, reglamentuojantis Seimo rinkimų tvarką,

sudaro galimybę asmenims pasyviąja rinkimų teise pasinaudoti nepriklausant po-

litinėms partijoms, t. y. iškelti savo kandidatūrą patiems. Pilietis, Seimo rinkimuose

įgyvendindamas pasyviąją rinkimų teisę, nėra verčiamas susisaistyti jokiais ryšiais su

jokia politine partija, todėl nėra pagrindo teigti, kad ginčijama Seimo rinkimų įstaty-

mo nuostata prieštarauja Konstitucijos 35 straipsnio 2 daliai.

IV

Konstitucinio Teismo posėdyje suinteresuoto asmens – Seimo atstovas P. Žu-

kauskas iš esmės pakartojo rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytus argumentus.


konstatuoja:

I

1. Seimas 1992 m. liepos 9 d. priėmė Seimo rinkimų įstatymą.

Šio įstatymo (1992 m. liepos 9 d. redakcija) 30 straipsnyje „Kandidatų į Seimo

deputatus kėlimas vienmandatėse ir daugiamandatėje rinkimų apygardose“ buvo nu-

statyta:

„Kandidatus į Seimo deputatus vienmandatėse ir daugiamandatėje rinkimų apy-

gardose turi teisę kelti politinės partijos, įregistruotos rinkimams pagal Politinių

partijų įstatymą ne vėliau kaip prieš 35 dienas iki rinkimų, taip pat visuomeniniai po-

litiniai judėjimai, kurių veikiantys įstatai su nuoroda į politinį organizacijos pobūdį

bei jų pakeitimai yra įregistruoti Teisingumo ministerijoje ne vėliau kaip prieš 2 mė-

nesius iki rinkimų, ir jei yra ne mažiau kaip 1 tūkstantis rinkėjų parašų, remiančių ju-

dėjimo dalyvavimą rinkimuose.

Pavieniai asmenys gali iškelti save kandidatais į deputatus vienmandatėse rinki-

mų apygardose, jeigu jų kandidatūrą remia raštu ne mažiau kaip 1 tūkstantis tos apy-

gardos rinkėjų.

Daugiamandatėje rinkimų apygardoje politinės partijos ir visuomeniniai politi-

niai judėjimai ar jų koalicijos savo kandidatus į deputatus kelia, pateikdami kandida-

tų sąrašus. Sąraše negali būti įrašyta mažiau kaip 20 kandidatų.“

2. Seimo rinkimų įstatymas (1992 m. liepos 9 d. redakcija) buvo ne kartą keičia-

mas ir (arba) papildomas.

Seimas 1993 m. kovo 16 d. priėmė Lietuvos Respublikos įstatymą dėl Lietuvos

Respublikos Seimo rinkimų įstatymo dalinio pakeitimo ir papildymo, kurio 2 punk-


te nutarė įstatyme vietoje žodžių „visuomeninis politinis judėjimas“ įrašyti žodžius

„politinė organizacija“.

Taigi teisė kelti kandidatus į Seimo narius buvo suteikta politinėms organizaci-

joms, o visuomeniniai politiniai judėjimai šios teisės neteko. Šiuos Seimo rinkimų

įstatymo (1992 m. liepos 9 d. redakcija) pakeitimus nulėmė įstatymų leidėjo siekis

jame vartojamas sąvokas suderinti su Konstitucijoje, inter alia jos 35 straipsnio 3 da-

lyje, vartojamomis sąvokomis „politinė partija“, „politinė organizacija“.

3. Seimas 1996 m. birželio 27 d. priėmė Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų

įstatymo pakeitimo įstatymą, kurio 1 straipsniu Seimo rinkimų įstatymas (1992 m.

liepos 9 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) buvo išdėstytas nau-

ja redakcija. Seimo rinkimų įstatymas (1996 m. birželio 27 d. redakcija) įsigaliojo

1996 m. liepos 2 d. (išskyrus jame nurodytą išimtį).

Seimo rinkimų įstatymo (1996 m. birželio 27 d. redakcija) 37 straipsnyje „Kan-

didatų į Seimo narius kėlimas“ buvo nustatyta:

„Kandidatus į Seimo narius gali kelti:

1) vienmandatėse ir daugiamandatėje rinkimų apygardose partija ar politinė or-

ganizacija, įregistruota pagal Politinių partijų ir politinių organizacijų įstatymą ne vė-

liau kaip prieš 65 dienas iki rinkimų;

2) vienmandatėje rinkimų apygardoje kiekvienas Lietuvos Respublikos pilietis,

kuris gali būti renkamas Seimo nariu, gali išsikelti kandidatu į Seimo narius, jeigu jo

išsikėlimą parašais paremia ne mažiau kaip vienas tūkstantis tos apygardos rinkėjų.

Daugiamandatėje rinkimų apygardoje partija, politinė organizacija kandidatus į

Seimo narius kelia pateikdama kandidatų sąrašą, kuriame kandidatai surašyti iš jos

nustatytos eilės. Jeigu partijos, politinės organizacijos įstatai nenumato kitaip, kan-

didatai vienmandatėse rinkimų apygardose ir kandidatų, surašytų iš eilės, sąrašas

daugiamandatėje rinkimų apygardoje turi būti patvirtinti partijos, politinės organi-

zacijos suvažiavimo ar konferencijos. Kandidatų sąraše negali būti mažiau kaip 20 ir

daugiau kaip 120 kandidatų.“

Taigi Seimo rinkimų įstatymo (1996 m. birželio 27 d. redakcija) 37 straipsnio

1 dalyje partijoms ar politinėms organizacijoms, siekiančioms dalyvauti Seimo rinki-

muose, buvo nustatyta sąlyga būti įregistruotoms pagal Politinių partijų ir politinių

organizacijų įstatymą ne vėliau kaip prieš 65 dienas iki rinkimų.

4. Seimo rinkimų įstatymas (1996 m. birželio 27 d. redakcija) ne kartą buvo kei-

čiamas ir (arba) papildomas, tačiau 37 straipsnis keičiamas ar papildomas nebuvo.

5. Seimas 2000 m. liepos 18 d. priėmė Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įsta-

tymo pakeitimo įstatymą, kurio 1 straipsniu Seimo rinkimų įstatymas (1996 m. bir-

želio 27 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) buvo išdėstytas nauja

redakcija. Seimo rinkimų įstatymas (2000 m. liepos 18 d. redakcija) įsigaliojo 2000 m.

liepos 19 d.

Seimo rinkimų įstatymo (2000 m. liepos 18 d. redakcija) 37 straipsnyje buvo nu-

statyta:



1) vienmandatėse ir daugiamandatėje rinkimų apygardose partija, įregistruota

pagal Politinių partijų ir politinių organizacijų įstatymą ne vėliau kaip prieš 65 die-

nas iki rinkimų;




Daugiamandatėje rinkimų apygardoje partija kandidatus į Seimo narius kelia

pateikdama kandidatų sąrašą, kuriame kandidatai surašyti iš jos nustatytos eilės. Jei-

gu partijos įstatai nenumato kitaip, kandidatai vienmandatėse rinkimų apygardose

ir kandidatų, surašytų iš eilės, sąrašas daugiamandatėje rinkimų apygardoje turi būti

patvirtinti partijos suvažiavimo ar konferencijos. Kandidatų sąraše (jungtiniame są-

raše) negali būti mažiau kaip 25 ir daugiau kaip 141 kandidatas.“

Seimo rinkimų įstatymą išdėsčius nauja, 2000 m. liepos 18 d., redakcija, buvo

pakeista ir šio įstatymo 7 straipsnio 2 dalis, kurioje nustatyta, kad „rinkimų komisijų

posėdžiai ir balsavimai yra vieši, juos gali stebėti: politinių partijų, politinių organi-

zacijų (toliau – partijų), kandidatų į Seimo narius atstovai“. Taigi Seimo rinkimų įsta-

tymo (2000 m. liepos 18 d. redakcija) 37 straipsnyje vartota sąvoka „partija“ apėmė ir

politines partijas bei politines organizacijas.

6. Seimo rinkimų įstatymas (2000 m. liepos 18 d. redakcija) taip pat buvo ne kar-

tą keičiamas ir (arba) papildomas, inter alia Seimo 2008 m. balandžio 15 d. priimtu

Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymo 2, 51, 6, 7, 15, 16, 18, 21, 22, 23, 25, 31,

34, 37, 38, 39, 41, 51, 61, 65, 67, 671, 72, 74, 78, 82, 90, 91 straipsnių pakeitimo ir pa-

pildymo įstatymu, kuris įsigaliojo 2008 m. balandžio 30 d.

Seimo rinkimų įstatymo (2000 m. liepos 18 d. redakcija) 37 straipsnyje „Kandi-

datų į Seimo narius kėlimas“ (2008 m. balandžio 15 d. redakcija) nustatyta:


1) vienmandatėse ir daugiamandatėje rinkimų apygardose partija, įregistruota

pagal Politinių partijų įstatymą ir atitinkanti Politinių partijų įstatymo reikalavimus

dėl partijos narių skaičiaus, ne vėliau kaip prieš 65 dienas iki rinkimų;




Daugiamandatėje rinkimų apygardoje partija kandidatus į Seimo narius kelia

pateikdama kandidatų sąrašą, kuriame kandidatai surašyti iš jos nustatytos eilės. Jei-

gu partijos įstatai nenumato kitaip, kandidatai vienmandatėse rinkimų apygardose

ir kandidatų, surašytų iš eilės, sąrašas daugiamandatėje rinkimų apygardoje turi būti

patvirtinti partijos suvažiavimo ar konferencijos. Kandidatų sąraše (jungtiniame są-

raše) negali būti mažiau kaip 25 ir daugiau kaip 141 kandidatas.“

Pažymėtina, kad Seimo rinkimų įstatymo (2000 m. liepos 18 d. redakcija)

37 straips nio 1 dalyje (2008 m. balandžio 15 d. redakcija), nustatančioje reikalavimus


partijoms, kurios gali kelti kandidatus į Seimo narius, buvo įtvirtintas papildomas

reikalavimas, kad partijos narių skaičius turi atitikti Politinių partijų įstatymo rei-

kalavimus. Taip pat pažymėtina, kad minėtu Seimo 2008 m. balandžio 15 d. priimtu

Seimo rinkimų įstatymo 2, 51, 6, 7, 15, 16, 18, 21, 22, 23, 25, 31, 34, 37, 38, 39, 41, 51, 61,

65, 67, 671, 72, 74, 78, 82, 90, 91 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymu inter alia

pakeitus Seimo rinkimų įstatymo 7 straipsnio 2 dalį – iš jos išbraukus žodžius „politi-

nių organizacijų“, teisė kelti kandidatus į Seimo narius buvo palikta tik politinėms par-

tijoms, atitinkančioms Politinių partijų įstatymo nustatytus reikalavimus.

7. Seimo rinkimų įstatymo (2000 m. liepos 18 d. redakcija) 1 straipsnyje inter

alia nustatyta, kad Seimo nariai renkami vienmandatėse ir daugiamandatėje rinki-

mų apygardose pagal mišrią rinkimų sistemą, o 9 straipsnyje (2002m. birželio 20 d.

redakcija) inter alia nustatyta, kad rinkimams organizuoti ir vykdyti Lietuvos Res-

publikos teritorija dalijama į 71 vienmandatę rinkimų apygardą, taip pat sudaroma

viena daugiamandatė rinkimų apygarda, kurioje balsuoja visi rinkimų teisę turintys

Lietuvos Respublikos piliečiai.

8. Seimo rinkimų įstatymo (2000 m. liepos 18 d. redakcija) 37 straipsnio 1 dalį

(2008 m. balandžio 18 d. redakcija), kurios atitiktį Konstitucijai atitinkama apimti-

mi ginčija pareiškėjas, aiškinant viso šiame įstatyme nustatyto teisinio reguliavimo

kontekste konstatuotina, kad įstatymų leidėjas nustatė mišrią, t. y. tokią Seimo narių

rinkimų sistemą, kai 70 Seimo narių renkama pagal proporcinę rinkimų sistemą dau-

giamandatėje rinkimų apygardoje tik iš į politinių partijų sąrašus įrašytų kandidatų,

o 71 Seimo narys renkamas pagal mažoritarinę rinkimų sistemą vienmandatėse rin-

kimų apygardose, kuriose gali kandidatuoti ne tik politinių partijų iškelti, bet ir patys

save iškėlę piliečiai, atitinkantys Seimo rinkimų įstatyme nustatytus pasyviosios rin-

kimų teisės reikalavimus (sąlygas). Taigi Seimo rinkimų įstatymo 37 straipsnio 1 da-

lyje įtvirtintu teisiniu reguliavimu neatimama galimybė piliečiui, siekiančiam tapti

Seimo nariu ir tiesiogiai ar netiesiogiai nesusaistytam su kuria nors partija bei atitin-

kančiam įstatymo reikalavimus, iškelti save kandidatu į Seimo narius.

Pažymėtina, kad mišri rinkimų sistema Seimo rinkimų įstatyme buvo įtvirtin-

ta nuo pat šio įstatymo pačios pirmosios – 1992 m. liepos 9 d. – redakcijos įsigalio-

jimo.

Taip pat pažymėtina, kad mišri rinkimų sistema taikoma ir įvairių Europos de-

mokratinių šalių (Vokietijos Federacinės Respublikos, Italijos Respublikos, Vengrijos

Respublikos ir kt.) parlamentų rinkimuose.

II

1. Pareiškėjas – Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas prašo ištirti, ar Sei-

mo rinkimų įstatymo (2000 m. liepos 18 d. redakcija) 37 straipsnio 1 dalis (2008 m.

balandžio 15 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad kandidatus į Seimo narius

daugiamandatėje rinkimų apygardoje gali kelti tik partija, įregistruota pagal Politinių

partijų įstatymą ir atitinkanti Politinių partijų įstatymo reikalavimus dėl partijos na-


rių skaičiaus, neprieštarauja Konstitucijos 34 straipsnio 1 daliai, 35 straipsnio 2 da-

liai, 55 straipsnio 1 daliai.

2. Konstitucijos 34 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad piliečiai, kuriems rinkimų

dieną yra sukakę 18 metų, turi rinkimų teisę, 2 dalyje – kad teisę būti išrinktam nu-

stato Lietuvos Respublikos Konstitucija ir rinkimų įstatymai, 3 dalyje – kad rinki-

muose nedalyvauja piliečiai, kurie teismo pripažinti neveiksniais.

Konstitucijos 35 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad piliečiams laiduojama teisė

laisvai vienytis į bendrijas, politines partijas ar asociacijas, jei šių tikslai ir veikla nėra

priešingi Konstitucijai ir įstatymams, 2 dalyje – kad niekas negali būti verčiamas pri-

klausyti kokiai nors bendrijai, politinei partijai ar asociacijai, 3 dalyje – kad politinių

partijų, kitų politinių ir visuomeninių organizacijų steigimą ir veiklą reglamentuoja

įstatymas.

Konstitucijos 55 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Seimo nariai renkami ketve-

riems metams remiantis visuotine, lygia, tiesiogine rinkimų teise ir slaptu balsavimu,

2 dalyje – kad Seimas laikomas išrinktu, kai yra išrinkta ne mažiau kaip 3/5 Seimo

narių, 3 dalyje – kad Seimo narių rinkimų tvarką nustato įstatymas.

Konstitucijos 34 straipsnyje ir 55 straipsnyje yra įtvirtinti tam tikri konstituciniai

rinkimų, inter alia Seimo rinkimų, santykių teisinio reguliavimo imperatyvai. Rinki-

mų santykių teisinio reguliavimo imperatyvai yra įtvirtinti ir kituose Konstitucijos

straipsniuose, inter alia 56, 57, 58, 78, 79, 81, 119 straipsniuose.

3. Šiame kontekste pažymėtina, kad ofi cialios konstitucinės rinkimų doktrinos

nuostatos buvo formuluojamos ir plėtojamos įvairiuose Konstitucinio Teismo aktuo-

se, priimtuose ankstesnėse konstitucinės justicijos bylose, inter alia Konstitucinio Teis-

mo 1996 m. lapkričio 23 d. ir 2004 m. lapkričio 5 d. išvadose dėl Lietuvos Respublikos

Prezidento paklausimų, ar nebuvo pažeisti Seimo rinkimų įstatymai, o savivaldybių

tarybų rinkimų aspektu – Konstitucinio Teismo 2007 m. vasario 9 d. nutarime „Dėl

Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 34 straipsnio (2006 m.

gruodžio 21 d. redakcija) 1 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“.

4. Konstitucijos 2 straipsnyje yra įtvirtinta, kad suverenitetas priklauso Tautai.

Aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo tiesiogiai ar per demokratiškai išrinktus

savo atstovus (Konstitucijos 4 straipsnis). Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalyje inter

alia nustatyta, kad piliečiai turi teisę dalyvauti valdant savo šalį tiek tiesiogiai, tiek

per demokratiškai išrinktus atstovus. Vienas esminių demokratinės valstybės požy-

mių yra demokratiški atstovaujamųjų valstybinės valdžios institucijų rinkimai. Bū-

tent per rinkimus kiekvienas pilietis įgyvendina savo teisę kartu su kitais dalyvauti

valdant savo šalį (Konstitucinio Teismo 1996 m. lapkričio 23 d. išvada), formuojant

Tautos atstovaujamąją instituciją – Seimą.

Paminėtina, kad Konstitucinis Teismas, pabrėždamas atstovaujamųjų instituci-

jų rinkimų svarbą, yra konstatavęs, jog konstitucinėje demokratijoje politinių atsto-

vaujamųjų institucijų formavimui yra keliami ypatingi reikalavimai. Šios institucijos

negali būti formuojamos tokiu būdu, kad kiltų abejonių dėl jų legitimumo, teisė-


tumo, inter alia dėl to, ar renkant asmenis į politines atstovaujamąsias institucijas

nebuvo pažeisti demokratinės teisinės valstybės principai. Priešingu atveju būtų pa-

kirstas žmonių pasitikėjimas atstovaujamąja demokratija, valstybės institucijomis,

pačia valstybe. Demokratiški rinkimai yra svarbi piliečių dalyvavimo valdant valsty-

bę forma, kartu ir būtinas valstybės politinių atstovaujamųjų institucijų formavimo

elementas. Rinkimai negali būti laikomi demokratiškais, o jų rezultatai – legitimiais

ir teisėtais, jeigu jie vyksta paminant Konstitucijoje įtvirtintus demokratinių rinki-

mų principus, pažeidžiant demokratines rinkimų procedūras (Konstitucinio Teismo

2004 m. lapkričio 5 d. išvada). Įstatymų leidėjas įstatymu įtvirtindamas rinkimų tei-

sės nuostatas yra įpareigotas laikytis šių Konstitucijoje įtvirtintų teisinio reguliavimo

imperatyvų.

5. Konstitucijos 34 straipsnio nuostatoje, kad piliečiai, kuriems rinkimų dieną

yra sukakę 18 metų, turi rinkimų teisę (1 dalis), yra įtvirtinta vadinamoji aktyvioji

rinkimų teisė, t. y. asmenų galimybė dalyvauti atitinkamų viešosios valdžios instituci-

jų rinkimuose laisvai pasirenkant, už kurį iš iškeltų kandidatų ar kuriuos kandidatus

balsuoti. Šio straipsnio 2 dalies nuostatoje, kad teisę būti išrinktam nustato Lietu-

vos Respublikos Konstitucija ir rinkimų įstatymai, yra įtvirtinta vadinamoji pasyvio-

ji rinkimų teisė, t. y. galimybė asmeniui Konstitucijos ir rinkimų įstatymų nustatyta

tvarka kandidatuoti į atitinkamos renkamos viešosios valdžios institucijos narius, tai-

gi siekti būti išrinktam. Konstitucijos 34 straipsnio 3 dalyje nustatytas aktyviosios ir

pasyviosios rinkimų teisės ribojimas – šios teisės neturi tie asmenys, kurie teismo

pripažinti neveiksniais.

Konstitucijos 34 straipsnio visos nuostatos yra tarpusavyje susijusios. Nagrinėja-

mos konstitucinės justicijos bylos kontekste aiškinant 34 straipsnio 1 dalies nuostatą

kartu su 34 straipsnio 2 ir 3 dalimis pažymėtina, kad piliečiai, kuriems rinkimų dieną

yra sukakę 18 metų ir kurie teismo nėra pripažinti neveiksniais, turi teisę rinkti ati-

tinkamų viešosios valdžios institucijų nariais tik tuos asmenis, kurie atitinka Konsti-

tucijos ir jai neprieštaraujančių įstatymų reikalavimus (sąlygas).

6. Šiame kontekste pažymėtina, kad nuo Konstitucijos 34 straipsnio nuostatų,

įtvirtinančių aktyviosios ir pasyviosios rinkimų teisės konstitucinius pagrindus, yra

neatsiejami Konstitucijos straipsniai, reguliuojantys atitinkamų viešosios valdžios

institucijų rinkimų santykius, t. y. Konstitucijos 55, 56, 57 straipsniai, įtvirtinantys

Seimo narių rinkimų, Konstitucijos 78, 79, 80 straipsniai, įtvirtinantys Respublikos

Prezidento rinkimų, Konstitucijos 119 straipsnis, įtvirtinantis savivaldybių tarybų

narių rinkimų teisinius imperatyvus.

Pažymėtina ir tai, kad nors minėtų viešosios valdžios institucijų konstitucinė

prigimtis, jų vieta viešosios valdžios institucijų sistemoje, jų funkcijos bei įgaliojimai

lemia specifi nį kiekvienos iš šių institucijų rinkimų teisinį reguliavimą, įstatymų lei-

dėjui privalu iš Konstitucijos kylančių visuotinės, lygios, tiesioginės rinkimų teisės ir

slapto balsavimo imperatyvų paisyti reguliuojant ir Seimo narių, ir Respublikos Pre-

zidento, ir savivaldybių tarybų narių rinkimų teisinius santykius.


7. Iš Konstitucijos, inter alia jos 34, 55 ir 56 straipsnių, įstatymų leidėjui kyla

pareiga įstatymu įtvirtinti Seimo narių rinkimų sistemą, nustatyti rinkimų organi-

zavimo pagrindus ir tvarką, apimančią inter alia kandidatų į Seimo narius kėlimą,

rinkimų agitaciją, balsavimo tvarką, rinkimų rezultatų nustatymą, rinkimų ginčų na-

grinėjimo procedūras, reguliuoti kitus Seimo narių rinkimų santykius. Šiame kon-

tekste pažymėtina, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas reikalavimus, kuriuos turi

atitikti kandidatas į Seimo narius, privalo paisyti Konstitucijos; jis negali nei pats pa-

neigti, iškreipti ar apriboti visuotinės, lygios, tiesioginės rinkimų teisės, slapto balsa-

vimo, nei sudaryti teisinių prielaidų tai padaryti kitiems subjektams.

8. Paminėtina, kad Europos Sąjungos valstybėse narėse ir kitose demokratinėse

valstybėse reguliuojant rinkimų santykius neretai nustatomi ir specialūs reikalavimai,

kuriuos įvykdęs (atitinkantis) asmuo gali kandidatuoti į parlamento narius, pavyzdžiui,

reikalavimą surinkti tam tikrą kiekį parašų, kurie patvirtina tam tikros visuomenės da-

lies politinę paramą, ar reikalavimą sumokėti tam tikrą rinkimų užstatą. Rinkimai yra

atsakingas politinis procesas, todėl pripažįstamas pagrįstu reikalavimas, kad preten-

dentai į parlamento narius įrodytų turintys tam tikrą politinę visuomenės paramą arba

(ir) savo ketinimų pagrįstumą laiduotų tam tikru (protingu) fi nansiniu įsipareigojimu.

9. Minėta, kad pareiškėjas abejoja, ar ginčijamas teisinis reguliavimas atitinka

Konstitucijos 55 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus visuotinių, lygių ir tiesioginių rinki-

mų teisės principus. Šie rinkimų teisės principai, kaip ir slapto balsavimo princi-

pas, nustatyti ne tik Konstitucijos 55 straipsnio 1 dalyje, bet ir kituose Konstitucijos

straipsniuose, reguliuojančiuose Respublikos Prezidento (78 straipsnio 2 dalis) ir sa-

vivaldybių tarybų narių (119 straipsnio 2 dalis) rinkimų teisinius santykius. Visų pir-

ma šie principai taikytini įgyvendinant aktyviąją rinkimų teisę.

Konstitucijos 55 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas visuotinės rinkimų teisės princi-

pas reiškia, kad visiems Lietuvos Respublikos piliečiams, atitinkantiems iš Konsti-

tucijos ir jai neprieštaraujančių įstatymų kylančius reikalavimus (sąlygas), turi būti

užtikrinta teisė dalyvauti Seimo narių rinkimuose.

Aiškinant lygios rinkimų teisės principą visuotinai pripažįstama, jog jis inter alia

reiškia, kad organizuojant ir vykdant rinkimus visi rinkėjai turi būti traktuojami vie-

nodai, kiekvieno rinkėjo balsas yra lygiavertis bet kurio kito rinkėjo balsui ir turi vie-

nodą reikšmę nustatant balsavimo rezultatus.

Tiesioginės rinkimų teisės principas reikalauja, kad Seimo nariai būtų renkami

be tarpininkų. Aiškinant šio principo turinį pažymėtina, jog Konstitucinis Teismas

yra konstatavęs, kad įstatymų leidėjas, reguliuodamas rinkimų santykius, negali nu-

statyti tokio teisinio reguliavimo, kuris sudarytų prielaidas už rinkėją balsuoti kitam

asmeniui (nebent rinkėjas šios savo konstitucinės teisės dėl sveikatos būklės negalėtų

įgyvendinti pats) (Konstitucinio Teismo 2004 m. lapkričio 5 d. išvada).

Slapto balsavimo principas reikalauja sudaryti tokias sąlygas rinkėjo valiai bal-

savimo metu pareikšti, kad niekas negalėtų jo kontroliuoti, daryti įtakos jo pasirinki-

mui ar kitaip kliudyti laisvai ir nevaržomai reikšti savo valios.


10. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste taip pat pažymėtina,

kad Konstitucija nenustato konkrečios Seimo narių rinkimų sistemos. Pagal Konsti-

tucijos 55 straipsnio 3 dalies nuostatą tai palikta spręsti įstatymų leidėjui, kuris turi

plačią diskreciją. Pažymėtina, kad įstatymu gali būti nustatyta vien proporcinė, vien

mažoritarinė arba kitokia Seimo narių rinkimų sistema, inter alia mišri rinkimų sis-

tema, kurioje yra derinamos proporcinė ir mažoritarinė rinkimų sistemos.

Visuotinai pripažįstama, kad pagal proporcinę parlamento rinkimų sistemą vie-

noje daugiamandatėje apygardoje paprastai (tradiciškai) dalyvauja į politinių partijų

sąrašus įrašyti kandidatai; pagal mažoritarinę parlamento rinkimų sistemą vienman-

datėse rinkimų apygardose gali kandidatuoti ne tik politinių partijų iškelti pavieniai

kandidatai, bet ir pavieniai piliečiai, įstatymų nustatyta tvarka patys iškėlę save kan-

didatais.

Demokratinėse valstybėse yra žinoma ir vadinamoji mišri parlamento rinkimų

sistema, kuri jungia proporcinę ir mažoritarinę rinkimų sistemas ir tuo požiūriu su-

daro galimybę rinkimuose kandidatuoti ne tik į politinių partijų kandidatų sąrašus

įrašytiems kandidatams, bet ir pavieniams piliečiams, įstatymų nustatyta tvarka pa-

tiems save iškėlusiems ar partijų iškeltiems kandidatais.

Nei vien proporcinė, nei vien mažoritarinė, nei kitokia rinkimų sistema, inter

alia mišri rinkimų sistema, kurioje yra derinamos proporcinė ir mažoritarinė rinki-

mų sistemos, negali būti laikomos savaime sudarančiomis prielaidas pažeisti laisvų,

demokratiškų rinkimų reikalavimus, visuotinę, lygią rinkimų teisę, slaptą balsavimą,

kitus demokratinės teisinės valstybės rinkimų standartus. Tačiau pažymėtina ir tai,

kad įstatymų leidėjas, įtvirtindamas atitinkamą Seimo narių rinkimų sistemą, priva-

lo paisyti Konstitucijos normų ir principų, konstitucinės Seimo, kaip Tautos atstovy-

bės, sampratos.

11. Kaip minėta, rinkimai yra politinis procesas. Rinkimų teisė (ir aktyvioji, ir

pasyvioji) yra glaudžiai susijusi su Konstitucijos 33 straipsnyje įtvirtinta Lietuvos Res-

publikos piliečio teise dalyvauti valdant savo šalį, taip pat su Konstitucijos 35 straips-

nyje įtvirtinta piliečių teise laisvai vienytis į politines partijas, jei šių tikslai ir veikla

nėra priešingi Konstitucijai ir įstatymams. Pažymėtina, kad politinių partijų steigi-

mosi tikslai ir veikla yra neatsiejami nuo viešosios valdžios siekio, taigi ir nuo dalyva-

vimo atstovaujamųjų viešosios valdžios institucijų, inter alia Seimo, rinkimuose.

12. Kad ir kokią Seimo narių rinkimų sistemą pasirinktų įstatymų leidėjas (vien

proporcinę, vien mažoritarinę arba kitokią, inter alia mišrią rinkimų sistemą, kurioje

yra derinamos proporcinė ir mažoritarinė rinkimų sistemos), pagal Konstituciją ne-

galima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris užkirstų kelią politinėms partijoms

arba jų iškeltiems bei remiamiems kandidatams dalyvauti Seimo narių rinkimuose.

Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad tokia Seimo narių rinkimų

sistema, kai yra derinamos proporcinė ir mažoritarinė rinkimų sistemos, savaime ne-

sudaro prielaidų pažeisti Konstitucijoje įtvirtintų visuotinių, lygių, tiesioginių, slapto

balsavimo ir kitų demokratinės teisinės valstybės rinkimų standartų.


Vadinasi, tokia Seimo narių rinkimų sistema, kai dėl Seimo narių mandatų varžo-

si į politinių partijų sąrašus įrašyti kandidatai ir politinių partijų iškelti pavieniai kan-

didatai, pagal Konstituciją yra galima, jeigu užtikrinama galimybė Seimo rinkimuose

dalyvauti ir piliečiams, neįrašytiems į politinių partijų sąrašus ar ne jų keliamiems.

13. Įstatymų leidėjas, įstatymu reguliuodamas Seimo narių rinkimų santykius,

yra saistomas iš Konstitucijos, inter alia jos 35 straipsnio 2 dalies, kylančio reikalavi-

mo, kad „niekas negali būti verčiamas priklausyti kokiai nors <...> politinei partijai

<...>“. Taigi įstatymų leidėjas pagal Konstituciją negali nustatyti tokio teisinio regu-

liavimo, kad asmuo, norintis pasinaudoti savo pasyviąja rinkimų teise (Konstitucijos

34 straipsnio 2 dalis, 56 straipsnis) renkant Seimo narius, būtų priverstas tapti kurios

nors politinės partijos nariu arba susaistyti save su kuria nors politine partija kito-

kiais, ne formalios narystės, ryšiais.

14. Toks Seimo narių rinkimų teisinis reguliavimas, kai dėl Seimo narių mandatų

varžosi į politinių partijų kandidatų sąrašus įrašyti ar jų iškelti pavieniai kandidatai,

kartu užtikrinant galimybę Seimo rinkimuose dalyvauti ir piliečiams, neįrašytiems

į politinių partijų sąrašus ar ne jų keliamiems, pats savaime negali būti vertinamas

kaip nukrypstantis nuo konstitucinės Seimo rinkimų sampratos, inter alia įtvirtin-

tos Konstitucijos 34 ir 55 straipsniuose, ir pažeidžiantis iš Konstitucijos 35 straipsnio

2 dalies kylantį imperatyvą, kad niekas negali būti verčiamas priklausyti kokiai nors

politinei partijai.

15. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad politinių partijų

vaidmuo buvo ne kartą analizuojamas ir užsienio valstybių teismų praktikoje. Lenki-

jos Respublikos Konstitucinis Tribunolas 2004 m. gruodžio 14 d. nutarime, tirdamas

Politinių partijų įstatymo konstitucingumą, yra konstatavęs, kad „valstybė pripažįsta

esminę politinių partijų funkciją demokratinėje sistemoje – veikti valstybės politikos

formavimą. Tai yra viešoji funkcija, glaudžiai susijusi su valstybės valdžia. Partijos,

būdamos politinės sistemos elementas, yra pamatinis viešojo politinio gyvenimo ins-

titutas“. JAV Aukščiausiasis Teismas 1968 m. spalio 15 d. nutarime Williams prieš Rhodes

byloje yra pasakęs, kad „teisė sukurti partiją politiniams tikslams siekti nieko nereiš-

kia, jei tai partijai neleidžiama balotiruotis ir užkertamas kelias laimėti rinkėjų bal-

sus“. Kanados Aukščiausiasis Teismas 2003 m. liepos 27 d. nutarime Figueroa prieš

Kanadą byloje, vertindamas Rinkimų įstatymo konstitucingumą, yra pažymėjęs, kad

„politinės partijos turi daugiau pajėgumo dalyvauti debatuose nei pavieniai piliečiai

ir jos yra savotiškas įrankis individualiems asmenims dalyvauti valstybės politiniame

gyvenime. Politinės partijos sudaro galimybę piliečiams išreikšti savo politines pa-

žiūras ir požiūrį į Vyriausybės veiklą“.

III

Dėl Seimo rinkimų įstatymo 37 straipsnio 1 dalies (2008 m. balandžio 15 d.

redakcija) atitikties Konstitucijos 34 straipsnio 1 daliai, 35 straipsnio 2 daliai,

55 straips nio 1 daliai.


1. Minėta, kad Konstitucinio Teismo yra prašoma ištirti, ar Seimo rinkimų įsta-

tymo 37 straipsnio 1 dalis ta apimtimi, kuria nustatyta, kad kandidatus į Seimo narius

daugiamandatėje rinkimų apygardoje gali kelti tik partija, įregistruota pagal Politinių

partijų įstatymą ir atitinkanti Politinių partijų įstatymo reikalavimus dėl partijos na-

rių skaičiaus, neprieštarauja Konstitucijos 34 straipsnio 1 daliai, 35 straipsnio 2 da-

liai, 55 straipsnio 1 daliai.

2. Pareiškėjo – Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nuomone, ginčija-

mas teisinis reguliavimas, nustatantis, kad daugiamandatėje rinkimų apygardoje tei-

sę kelti kandidatus į Seimo narius turi tik politinės partijos, pažeidžia Konstitucijoje

įtvirtintus demokratinius visuotinių, lygių ir tiesioginių rinkimų teisės principus, nes

piliečiai, nesantys politinės partijos nariais, gali kelti kandidatus į Seimo narius tik

vienmandatėse rinkimų apygardose.

3. Šiame nutarime minėta, kad iš Konstitucijos 34, 55 ir 56 straipsnių įstatymų

leidėjui kyla pareiga įstatymu įtvirtinti Seimo narių rinkimų sistemą, nustatyti rinki-

mų organizavimo pagrindus ir tvarką, apimančią inter alia kandidatų į Seimo narius

kėlimą, rinkimų agitaciją, balsavimo tvarką, rinkimų rezultatų nustatymą, rinkimų

ginčų nagrinėjimo procedūras, reguliuoti kitus Seimo narių rinkimų santykius.

Minėta, kad Konstitucija nenustato konkrečios Seimo narių rinkimų sistemos;

pagal Konstitucijos 55 straipsnio 3 dalies nuostatą tai palikta spręsti įstatymų leidė-

jui, kuris turi plačią diskreciją; nei vien proporcinė, nei vien mažoritarinė, nei kitokia

rinkimų sistema, inter alia mišri rinkimų sistema, kurioje yra derinamos proporcinė

ir mažoritarinė rinkimų sistemos, negali būti laikomos savaime sudarančiomis prie-

laidas pažeisti laisvų, demokratiškų rinkimų reikalavimus, visuotinę, lygią rinkimų

teisę, slaptą balsavimą, kitus demokratinės teisinės valstybės rinkimų standartus.

4. Kaip jau minėta, politinių partijų steigimosi tikslai ir veikla yra neatsiejami

nuo viešosios valdžios siekio, taigi ir nuo dalyvavimo atstovaujamųjų viešosios val-

džios institucijų, inter alia Seimo, rinkimuose. Todėl kad ir kokią Seimo narių rin-

kimų sistemą pasirinktų įstatymų leidėjas (vien proporcinę, vien mažoritarinę ar

kitokią, inter alia tokią, kurioje yra derinamos proporcinė ir mažoritarinė rinkimų

sistemos), pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris už-

kirstų kelią politinėms partijoms arba jų iškeltiems bei remiamiems kandidatams

dalyvauti Seimo narių rinkimuose.

Šiame nutarime konstatuota, kad tokia Seimo narių rinkimų sistema, kai dėl Sei-

mo narių mandatų varžosi į politinių partijų kandidatų sąrašus įrašyti kandidatai ir

politinių partijų iškelti kandidatai, pagal Konstituciją yra galima, jeigu užtikrinama

galimybė Seimo rinkimuose dalyvauti ir piliečiams, neįrašytiems į politinių partijų

kandidatų sąrašus ar ne jų keliamiems.

5. Minėta, kad įstatymų leidėjas, įstatymu reguliuodamas Seimo narių rinkimų

santykius, yra saistomas iš Konstitucijos, inter alia jos 35 straipsnio 2 dalies, kylančio

reikalavimo, kad „niekas negali būti verčiamas priklausyti kokiai nors <...> politinei

partijai <...>“. Taigi įstatymų leidėjas pagal Konstituciją negali nustatyti tokio teisinio


reguliavimo, kai asmuo, norintis pasinaudoti savo pasyviąja rinkimų teise (Konstitu-

cijos 34 straipsnio 2 dalis, 56 straipsnis) renkant Seimo narius, būtų priverstas siek-

ti narystės kurioje nors politinėje partijoje arba susaistyti save su kuria nors politine

partija kitokiais, ne formalios narystės, ryšiais.

Minėta ir tai, kad toks Seimo narių rinkimų teisinis reguliavimas, kai dėl Seimo

narių mandatų varžosi į politinių partijų kandidatų sąrašus įrašyti ar jų iškelti kandi-

datai ir kartu užtikrinama galimybė dalyvauti Seimo rinkimuose ir piliečiams, neįra-

šytiems į politinių partijų kandidatų sąrašus ar ne jų keliamiems, pats savaime negali

būti vertinamas kaip nukrypstantis nuo konstitucinės Seimo rinkimų sampratos, inter

alia įtvirtintos Konstitucijos 34 ir 55 straipsniuose, ir kaip pažeidžiantis iš Konstitu-

cijos 35 straipsnio 2 dalies kylantį imperatyvą, jog niekas negali būti verčiamas pri-

klausyti kokiai nors politinei partijai.

6. Minėta, kad Seimo rinkimų įstatymo (2000 m. liepos 18 d. redakcija) 37 straips-

nio 1 dalį (2008 m. balandžio 18 d. redakcija), kurios atitiktį Konstitucijai atitinkama

apimtimi ginčija pareiškėjas, aiškinant viso šiame įstatyme nustatyto teisinio regu-

liavimo kontekste konstatuotina, kad įstatymų leidėjas nustatė mišrią, t. y. tokią Sei-

mo narių rinkimų sistemą, kai 70 Seimo narių renkama pagal proporcinę rinkimų

sistemą daugiamandatėje rinkimų apygardoje tik iš į politinių partijų sąrašus įrašytų

kandidatų, o 71 Seimo narys renkamas pagal mažoritarinę rinkimų sistemą vienman-

datėse rinkimų apygardose, kuriose gali kandidatuoti ne tik politinių partijų iškelti,

bet ir patys save išsikėlę piliečiai, atitinkantys Seimo rinkimų įstatyme nustatytus pa-

syviosios rinkimų teisės reikalavimus (sąlygas). Taigi Įstatymo 37 straipsnio 1 dalyje

įtvirtintu teisiniu reguliavimu nėra atimama galimybė piliečiui, siekiančiam tapti Sei-

mo nariu ir tiesiogiai ar netiesiogiai nesusaistytam su kuria nors partija bei atitinkan-

čiam įstatymo reikalavimus, iškelti save kandidatu į Seimo narius.

Taigi Seimo rinkimų įstatymo (2000 m. liepos 18 d. redakcija) 37 straipsnio 1 da-

lyje (2008 m. balandžio 15 d. redakcija) įtvirtintu teisiniu reguliavimu ta apimtimi,

kuria nustatyta, kad kandidatus į Seimo narius daugiamandatėje rinkimų apygardoje

gali kelti tik partija, įregistruota pagal Politinių partijų įstatymą ir atitinkanti Politinių

partijų įstatymo reikalavimus dėl partijos narių skaičiaus, nėra pažeidžiama Konsti-

tucijos 34 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta piliečių aktyvioji rinkimų teisė, Konstitucijos

35 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas imperatyvas, draudžiantis asmenį versti priklausy-

ti kokiai nors politinei partijai ir nėra nukrypstama nuo Konstitucijos 55 straips nio

1 dalyje įtvirtintų demokratinių Seimo rinkimų principų.

7. Paminėtina, kad dėl visų čia nurodytų aplinkybių šioje konstitucinės justicijos

byloje nagrinėjama teisinė situacija iš esmės skiriasi nuo teisinės situacijos, nagrinėtos

konstitucinės justicijos byloje pagal pareiškėjo – Lietuvos vyriausiojo administracinio

teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstaty-

mo 34 straipsnio (2006 m. gruodžio 21 d. redakcija) 1 dalies nuostata „kandidatus į

savivaldybės tarybos narius gali kelti partija“ ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo, iš-

imtinės teisės kelti kandidatus į savivaldybių tarybų narius yra suteiktos politinėms


partijoms, neprieštarauja Konstitucijai, kurioje Konstitucinis Teismas 2007 m. vasario

9 d. priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstaty-

mo 34 straipsnio (2006 m. gruodžio 21 d. redakcija) 1 dalies atitikties Lietuvos Res-

publikos Konstitucijai“, kuriuo pripažino, kad Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo

34 straipsnio (2006 m. gruodžio 21 d. redakcija) 1 dalis ta apimtimi, kuria, įstatymų

leidėjui pasirinkus vien proporcinę savivaldybių tarybų rinkimų sistemą, nėra nusta-

tyta, kad Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų nuolatiniai gyven-

tojai gali būti renkami į atitinkamų savivaldybių tarybas ir būdami įrašyti į ne politinių

partijų sudaromus kandidatų į savivaldybių tarybų narius sąrašus, prieštarauja Konsti-

tucijos 119 straipsnio 2 daliai, ir kuriuo remiamasi pareiškėjo prašyme.

Tokį šių dviejų teisinių situacijų skirtingumą lemia inter alia tai, kad minėtoje

anksčiau nagrinėtoje konstitucinės justicijos byloje buvo tiriamos Savivaldybių tary-

bų rinkimus reguliuojančios įstatymo nuostatos. Konstitucinis Teismas ne kartą yra

pažymėjęs, kad valstybės valdymas ir vietos savivalda yra dvi skirtingos Konstituci-

joje įtvirtintos viešosios valdžios sistemos ir jos yra formuojamos bei funkcionuoja

skirtingais konstituciniais pagrindais; įstatymų leidėjas, pasinaudodamas konstitucine

diskrecija, gali nustatyti skirtingas Seimo ir savivaldybių tarybų rinkimų sistemas. Šia-

me kontekste pažymėtina, kad savivaldybių tarybos pagal Savivaldybių tarybų rinki-

mų įstatymą, kurio nuostatų atitiktis Konstitucijai buvo tiriama Konstitucinio Teismo

2007 m. vasario 9 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų

įstatymo 34 straipsnio (2006 m. gruodžio 21 d. redakcija) 1 dalies atitikties Lietuvos

Respublikos Konstitucijai“, renkamos pagal proporcinio atstovavimo rinkimų sistemą

daugiamandatėje rinkimų apygardoje, kurioje galėjo varžytis tik į politinių partijų są-

rašus įrašyti kandidatai, o Seimo nariai pagal Seimo rinkimų įstatymą renkami pagal

mišrią rinkimų sistemą daugiamandatėje ir vienmandatėse rinkimų apygardose, kuri

sudaro galimybę Seimo rinkimuose kandidatuoti ne tik į politinių partijų kandidatų

sąrašus įrašytiems kandidatams ar jų iškeltiems pavieniams kandidatams, bet ir pavie-

niams piliečiams, įstatymų nustatyta tvarka patiems save iškėlusiems kandidatais.

8. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Seimo rinkimų įsta-

tymo 37 straipsnio 1 dalis (2008 m. balandžio 15 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nu-

statyta, kad daugiamandatėje rinkimų apygardoje teisę kelti kandidatus į Seimo narius

turi tik politinė partija, įregistruota pagal Politinių partijų įstatymą ir atitinkanti Poli-

tinių partijų įstatymo reikalavimus dėl partijos narių skaičiaus, neprieštarauja Kons-

titucijos 34 straipsnio 1 daliai, 35 straipsnio 2 daliai, 55 straipsnio 1 daliai.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lie-

tuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 54, 55, 56 straipsniais, Lietu-

vos Respublikos Konstitucinis Teismas

nutaria:

Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymo 37 straipsnio 1 da-

lis (2008 m. balandžio 15 d. redakcija; Žin., 2008, Nr. 50-1839) ta apimtimi, kuria nu-


statyta, kad kandidatus į Seimo narius daugiamandatėje rinkimų apygardoje gali kelti

tik partija, įregistruota pagal Politinių partijų įstatymą ir atitinkanti Politinių partijų

įstatymo reikalavimus dėl partijos narių skaičiaus, neprieštarauja Lietuvos Respubli-

kos Konstitucijai.

Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.

Nutarimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.

Konstitucinio Teismo teisėjai: Armanas Abramavičius

Toma Birmontienė

Pranas Kuconis

Kęstutis Lapinskas

Zenonas Namavičius

Egidijus Šileikis

Algirdas Taminskas

Romualdas Kęstutis Urbaitis

Paskelbta: Valstybės žinios, 2008, Nr. 114-4367.

20

NUTARIMAS

DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS CIVILINIO KODEKSO 4.96 STRAIPSNIO

2 DALIES ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI

2008 m. spalio 30 d.

Vilnius



Lapinsko, Zenono Namavičiaus, Ramutės Ruškytės, Egidijaus Šileikio, Algirdo Ta-

minsko, Romualdo Kęstučio Urbaičio,


remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos

Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsniu, viešame Teismo posėdyje

2008 m. spalio 15 d. išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą Nr. 16/06-69/06-10/07

pagal:

1) pareiškėjo – Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės, susidedančios iš Bro-

niaus Bradausko, Juozo Palionio, Gintauto Mikolaičio, Vytauto Saulio, Algirdo Butke-

vičiaus, Algimanto Salamakino, Jono Juozapaičio, Edvardo Žakario, Broniaus Paužos,

Vytauto Kamblevičiaus, Virginijaus Domarko, Sauliaus Bucevičiaus, Zenono Miku-

čio, Valentino Bukausko, Vytauto Sigito Draugelio, Sauliaus Girdausko, Antano Boso,

Loretos Graužinienės, Vydo Gedvilo, Rimanto Bašio, Petro Baguškos, Kęstučio Gla-

vecko, Valentino Mazuronio, Remigijaus Ačo, Vytauto Galvono, Raimundo Palaičio,

Jono Čekuolio, Liudviko Sabučio, Eligijaus Masiulio, Audriaus Endzino, Mildos Pe-

trauskienės, prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.96 straipsnio

2 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui, 29 straipsnio

1 daliai, Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje, pasak pareiškėjo, įtvirtin-

tam teisinės valstybės principui (prašymas Nr. 1B-14/2006);

2) pareiškėjo – Vilniaus apygardos teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respubli-

kos civilinio kodekso 4.96 straipsnio 2 dalis ta apimtimi, kuria valstybei leidžiama iš

sąžiningo įgijėjo susigrąžinti nekilnojamąjį turtą, kuris buvo prarastas dėl valstybės

tarnautojo padaryto nusikaltimo, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos

23 straipsniui, 29 straipsnio 1 daliai, Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje,

pasak pareiškėjo, įtvirtintam teisinės valstybės principui (prašymas Nr. 1B-76/2006);

3) pareiškėjo – Lietuvos apeliacinio teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respu-

blikos civilinio kodekso 4.96 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos

Konstitucijos 23 straipsniui, 29 straipsnio 1 daliai, Lietuvos Respublikos Konstituci-

jos preambulėje, pasak pareiškėjo, įtvirtintam konstituciniam teisinės valstybės prin-

cipui (prašymas Nr. 1B-11/2007).

◆ DĖL DAIKTO IŠREIKALAVIMO IŠ SĄŽININGO ĮGIJĖJO 21

Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 18 d. sprendimu šie prašymai buvo su-

jungti į vieną bylą ir jai suteiktas numeris 16/06-69/06-10/07.


nustatė:

I

1. Pareiškėjas – Seimo narių grupė kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu iš-

tirti, ar Civilinio kodekso 4.96 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Konstitucijos 23 straips-

niui, 29 straipsnio 1 daliai, Konstitucijos preambulėje, pasak pareiškėjo, įtvirtintam

teisinės valstybės principui (prašymas Nr. 1B-14/2006).

2. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos teismas nagrinėjo civilinę bylą. Teismas nu-

tartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištir-

ti, ar Civilinio kodekso 4.96 straipsnio 2 dalis ta apimtimi, kuria valstybei leidžiama

iš sąžiningo įgijėjo susigrąžinti nekilnojamąjį turtą, kuris buvo prarastas dėl vals-

tybės tarnautojo padaryto nusikaltimo, neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui,

29 straipsnio 1 daliai, Konstitucijos preambulėje, pasak pareiškėjo, įtvirtintam teisi-

nės valstybės principui (prašymas Nr. 1B-76/2006).

3. Pareiškėjas – Lietuvos apeliacinis teismas nagrinėjo civilinę bylą. Teismas nu-

tartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti,

ar Civilinio kodekso 4.96 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Konstitucijos 23 straips-

niui, 29 straipsnio 1 daliai, Konstitucijos preambulėje, pasak pareiškėjo, įtvirtintam

konstituciniam teisinės valstybės principui (prašymas Nr. 1B-11/2007).

II

Pareiškėjų prašymai grindžiami šiais argumentais.

1. Ginčijamu teisiniu reguliavimu savininko, kuris daiktą prarado dėl asmens

padaryto nusikaltimo, teisės ginamos labiau negu sąžiningo įgijėjo, kuris, pasak pa-

reiškėjų, taip pat tampa „lygiaverčiu“ to daikto savininku. Pagal Civilinio kodekso

4.96 straipsnį sąžiningu įgijėju laikomas asmuo, kuris nežinojo ir neturėjo žinoti, jog

daiktas atlygintinai įgyjamas iš asmens, kuris neturi teisės jo perleisti nuosavybėn.

Sąžiningumas yra fundamentalus privatinės teisės principas. Civilinio kodekso gin-

čijamos nuostatos analizė leidžia teigti, kad nors pagal sandorį įgijęs daiktą nekilno-

jamojo daikto įgijėjas taip pat tampa jo savininku, pirminio to daikto savininko teisės

pagal esamą teisinį reguliavimą tokiu atveju vertinamos prioritetiškai. Nei daikto sa-

vininkas, nei sąžiningas įgijėjas vienodai nėra atsakingi už nusikaltimą, dėl kurio sa-

vininkas prarado daiktą. Iš sąžiningo įgijėjo daiktas gali būti išreikalautas, nepaisant

jo teisėtų lūkesčių, galimų daikto pagerinimų ar pan. Tad dviejų „lygiaverčių“ savi-

ninkų padėtis yra nevienoda, tokiu teisiniu reguliavimu pažeidžiamas konstitucinis

asmenų lygiateisiškumo principas.

2. Pagal Civilinio kodekso 4.96 straipsnio 2 dalį išreikalaujant nekilnojamąjį daik-

tą iš sąžiningo įgijėjo nėra tenkinami visuomenės poreikiai, sąžiningam įgijėjui nėra


teisingai atlyginama. Pagal Konstitucijos 23 straipsnį nuosavybė yra neliečiama ir gali

būti paimama įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlygina-

ma, todėl ginčijamu teisiniu reguliavimu pažeidžiamos asmens nuosavybės teisės.

3. Be to, pareiškėjo – Vilniaus apygardos teismo prašymas ištirti, ar Civilinio ko-

dekso 4.96 straipsnio 2 dalis ta apimtimi, kuria valstybei leidžiama iš sąžiningo įgi-

jėjo susigrąžinti nekilnojamąjį turtą, kuris buvo prarastas dėl valstybės tarnautojo

padaryto nusikaltimo, neprieštarauja Konstitucijai, papildomai grindžiamas tuo, kad

valstybės tarnautojas yra valstybės įgaliotas asmuo, todėl, valstybei praradus nekil-

nojamąjį daiktą dėl jos įgalioto asmens – valstybės tarnautojo padarytų nusikalsta-

mų veiksmų, jos, kaip savininkės, teisės negali būti ginamos labiau nei sąžiningo to

daikto įgijėjo.

III


mens – Seimo atstovo Gedimino Sagačio rašytiniai paaiškinimai, kuriuose teigiama,

kad Civilinio kodekso 4.96 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Konstitucijai. Suintere-

suoto asmens – Seimo atstovo pozicija grindžiama šiais argumentais.

1. Sistemiškai aiškinamas Civilinio kodekso 4.96 straipsnyje įtvirtintas (inter alia

ginčijamas) teisinis reguliavimas vertintinas kaip detalizuojantis Konstitucijos 23 ir

46 straipsnių nuostatas dėl valstybės pareigos užtikrinti nuosavybės neliečiamumą

ir reguliuoti ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei. Pagal Kons-

tituciją valstybė nėra įpareigojama pripažinti ir ginti nuosavybės teisės į turtą, kurį

asmuo įgijo (užvaldė) be aiškiai išreikštos šio turto savininko valios (sutikimo). Nuo-

savybės teisės perleidimas be savininko sutikimo galimas tik išimtiniais Konstitucijos

23 straipsnyje numatytais atvejais.

2. Nuosavybės teisę asmuo gali įgyti tik teisėtai. Tai, kas įgyjama neteisėtai, pažei-

džiant kitų asmenų teises ir teisės normas, negali būti ginama. Negalima ginti teisės

pažeidimo. Suinteresuoto asmens – Seimo atstovas, grįsdamas poziciją, kad ginčija-

mas teisinis reguliavimas neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, remia-

si Konstitucinio Teismo 2000 m. liepos 5 d. nutarime dėstoma ofi cialia konstitucine

doktrina, kad Konstitucija garantuoja nuosavybės apsaugą; neteisėtai įgytas turtas

netampa jį įsigijusio asmens nuosavybe, taigi toks asmuo neįgyja pagal Konstituci-

ją saugomų nuosavybės teisių. Vadinasi, pagal Konstituciją „dviejų teisėtų nekilno-

jamojo daikto sąžiningų savininkų teisių kolizija“ negalima. Savininko nuosavybės

teisė į nekilnojamąjį daiktą neišnyksta, jei jis dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo

praranda galimybę tą daiktą realiai valdyti, ji negali būti perleidžiama ir nepereina

kitiems asmenims nepriklausomai nuo jų subjektyvių charakteristikų (sąžiningas ar

nesąžiningas) ar sandorio rūšies (atlygintinis ar neatlygintinis). Įgijėjas, kuriam toks

daiktas buvo perleistas, įgyja ne nuosavybės teisę, o tik teisę daiktą valdyti. Toks teisi-

nio reguliavimo aiškinimas leidžia išvengti to paties daikto savininkų dualizmo pro-

blemos.


3. Suinteresuoto asmens – Seimo atstovas taip pat nurodė Konstitucinio Teismo

1997 m. balandžio 8 d. nutarimo, kuriame, pasak suinteresuoto asmens atstovo, aiš-

kinama iš esmės analogiška teisinė situacija, nuostatą, susijusią su iki 2001 m. liepos

1 d. galiojusio 1964 m. liepos 7 d. Civilinio kodekso 143 straipsnyje įtvirtintu teisi-

niu reguliavimu, pagal kurį, jeigu turtas atlygintinai įgytas iš asmens, kuris neturėjo

teisės jo perleisti, ir įgijėjas to nežinojo ir neturėjo žinoti (sąžiningas įgijėjas), tai sa-

vininkas turi teisę išreikalauti šį turtą iš įgijėjo tik tuo atveju, kai turtas yra savininko

ar asmens, kuriam savininkas buvo perdavęs jį valdyti, pamestas arba iš kurio nors iš

jų pagrobtas, arba kitaip nustojo būti jų valdomas be jų valios. Minėtame nutarime

konstatuota, jog tai, kad savininkas turi teisę išreikalauti turtą ir iš sąžiningo įgijėjo,

jeigu šis turtas savininko ar asmens, kuriam savininkas buvo perdavęs jį valdyti, pa-

mestas arba iš kurio nors iš jų pagrobtas, arba kitaip nustojo būti jų valdomas be jų

valios, „yra visuotinai pripažinta nuosavybės teisės gynimo taisyklė“.

IV

Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti Lietuvos Respublikos

teisingumo ministerijos valstybės sekretoriaus Pauliaus Koverovo, Teisės instituto di-

rektoriaus Algimanto Čepo rašytiniai paaiškinimai.


konstatuoja:

I

1. Civilinio kodekso 4.96 straipsnio 2 dalyje nustatyta: „Iš sąžiningo įgijėjo nega-

li būti išreikalautas nekilnojamasis daiktas, išskyrus atvejus, kai savininkas tokį daik-

tą prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo.“

Pareiškėjai – Seimo narių grupė ir Lietuvos apeliacinis teismas prašo ištirti, ar

Civilinio kodekso 4.96 straipsnio 2 dalis, o pareiškėjas – Vilniaus apygardos teis-

mas – ar Civilinio kodekso 4.96 straipsnio 2 dalis ta apimtimi, kuria valstybei lei-

džiama iš sąžiningo įgijėjo susigrąžinti nekilnojamąjį turtą, kuris buvo prarastas dėl

valstybės tarnautojo padaryto nusikaltimo, neprieštarauja Konstitucijai.

Konstatuotina, kad Civilinio kodekso 4.96 straipsnio 2 dalis, kurios atitiktį Kons-

titucijai prašo ištirti pareiškėjai – Seimo narių grupė ir Lietuvos apeliacinis teismas,

apima ir Civilinio kodekso 4.96 straipsnio 2 dalį ta apimtimi, kuria valstybei leidžiama

iš sąžiningo įgijėjo susigrąžinti nekilnojamąjį turtą, prarastą dėl valstybės tarnauto-

jo padaryto nusikaltimo, kurios atitiktį Konstitucijai prašo ištirti pareiškėjas – Vil-

niaus apygardos teismas. Taigi visuose minėtuose prašymuose Konstitucinio Teismo

yra prašoma ištirti to paties teisinio reguliavimo – Civilinio kodekso 4.96 straipsnio

2 dalies – atitiktį Konstitucijai.

2. Pareiškėjai prašo ištirti, ar ginčijamas teisinis reguliavimas neprieštarauja inter

alia Konstitucijos preambulėje, pasak jų, įtvirtintam teisinės valstybės principui.

Konstitucinis Teismas savo aktuose ne kartą yra konstatavęs, kad konstitucinio teisi-


nės valstybės principo negalima aiškinti kaip įtvirtinto tik Konstitucijos preambulėje,

kad konstitucinis teisinės valstybės principas integruoja įvairias Konstitucijoje įtvir-

tintas, jos saugomas ir ginamas vertybes, apima daug įvairių tarpusavyje susijusių im-

peratyvų. Vadinasi, pareiškėjų prašymas ištirti ginčijamo teisinio reguliavimo atitiktį

inter alia Konstitucijos preambulėje, pasak jų, įtvirtintam teisinės valstybės princi-

pui traktuotinas kaip prašymas ištirti ginčijamo teisinio reguliavimo atitiktį inter alia

konstituciniam teisinės valstybės principui.

3. Taigi Konstitucinis Teismas šioje konstitucinės justicijos byloje tirs, ar Civilinio

kodekso 4.96 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, 29 straips-

nio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

II

1. Pareiškėjų ginčijamas teisinis reguliavimas yra skirtas reguliuoti santykiams,

susijusiems su savininko, praradusio nekilnojamąjį daiktą dėl kitų asmenų padaryto

nusikaltimo, teisių gynimu, taip pat su savininko ir jo turto sąžiningo įgijėjo teisių ir

interesų sąveika (konfl iktu).

Taigi ginčijamos nuostatos atitikties Konstitucijai tyrimas šioje konstitucinės justi-

cijos byloje suponuoja tai, kad turi būti išsiaiškinta, viena vertus, kokių iš Konstitucijos

kylančių reikalavimų privalu paisyti teisės aktais reguliuojant nuosavybės santykius,

susijusius su savininko teisių gynimu, inter alia kai savininkas turtą praranda dėl kitų

asmenų padaryto nusikaltimo, kita vertus, ar pagal Konstituciją iš sąžiningo įgijėjo

gali būti išreikalautas turtas, kurį savininkas prarado dėl kitų asmenų padaryto nusi-

kaltimo, ir, jei gali būti, kokios sąžiningo įgijėjo teisių garantijos kyla iš Konstitucijos.

2. Minėta, kad Konstitucinio Teismo yra prašoma ištirti Civilinio kodekso

4.96 straips nio 2 dalies atitiktį Konstitucijos 23 straipsniui, 29 straipsnio 1 daliai,

kons tituciniam teisinės valstybės principui.

3. Konstitucijos 23 straipsnyje nustatyta:

„Nuosavybė neliečiama.

Nuosavybės teises saugo įstatymai.

Nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės porei-

kiams ir teisingai atlyginama.“

3.1. Konstitucijos 23 straipsnio nuostatos, sudarydamos visumą, atskleidžia nuo-

savybės teisių gynimo esmę (Konstitucinio Teismo 2002 m. gegužės 27 d. nutari-

mas). Konstitucinis Teismas savo aktuose yra ne kartą konstatavęs, kad Konstitucijos

23 straipsnyje yra įtvirtintas nuosavybės neliečiamumo principas. Pagal Konstituciją

savininkas turi teisę su jam priklausančiu turtu atlikti bet kokius veiksmus, išskyrus

uždraustus įstatymu, naudoti savo turtą ir lemti jo likimą bet kokiu būdu, kuriuo ne-

pažeidžiamos kitų asmenų teisės ir laisvės (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d.,

2008 m. gegužės 20 d. nutarimai). Kita vertus, Konstitucinis Teismas, aiškindamas

Konstitucijos 23 straipsnio nuostatas, ne kartą yra konstatavęs, kad nuosavybė įparei-

goja. Savininkas, naudodamas savo turtą, su juo turi elgtis atsakingai ir rūpestingai.


Pagal Konstituciją kiti asmenys turi nepažeisti savininko nuosavybės teisių, o

valstybė turi pareigą ginti ir saugoti nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją, kitų pa-

žeidimų. Niekas negali paimti nuosavybės savavališkai ir ne teisės pagrindu; nuosa-

vybės subjektui, savininkui, yra konstituciškai garantuojama teisė reikalauti, kad kiti

asmenys nepažeistų jo nuosavybės teisių ir kad valstybė užtikrintų jo nuosavybės tei-

sių gynimą (Konstitucinio Teismo 2005 m. liepos 8 d. nutarimas).

3.2. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad kons-

titucinis nuosavybės neliečiamumo principas būtų paneigtas ir tada, jeigu, savininkui

praradus turtą dėl kito asmens (kitų asmenų) padaryto nusikaltimo, savininko nuo-

savybės teisės nebūtų ginamos. Šiame kontekste pažymėtina, kad kai turtą savinin-

kas praranda dėl kito asmens (kitų asmenų) padaryto nusikaltimo, tai nereiškia, kad

jis praranda nuosavybės teises, ir nereiškia, kad asmuo, įgijęs tokį turtą, tampa jo sa-

vininku. Kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, iš Konstitucijos 23 straipsnio,

inter alia jo 2 dalies, įstatymų leidėjui kyla pareiga nuosavybės santykius reguliuoti

taip, kad nuosavybės teisės būtų saugomos ir ginamos, kad būtų užtikrintas nuosavy-

bės neliečiamumas (Konstitucinio Teismo 2005 m. rugpjūčio 23 d. nutarimas); vals-

tybė turi priedermę leisti atitinkamus nuosavybės teises saugančius įstatymus ir jais

remdamasi ginti nuosavybę (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimas).

Pagal Konstituciją savininkas turi teisę susigrąžinti savo turtą, kai jis tokį turtą prara-

do dėl kito asmens (kitų asmenų) padaryto nusikaltimo; ši jo teisė yra svarbi konsti-

tucinė nuosavybės teisių apsaugos garantija. Tai suponuoja įstatymų leidėjo pareigą

nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris užtikrintų savininko, praradusio turtą dėl kito

asmens (kitų asmenų) padaryto nusikaltimo, nuosavybės teisių gynimą. Tai nusta-

tydamas įstatymų leidėjas turi nustatyti, kaip turi būti užtikrintas savininko nuosa-

vybės teisių gynimas, inter alia kai toks turtas negali būti grąžintas dėl objektyvių

priežasčių, nėra galimybių jo grąžinti natūra.

3.3. Konstitucija, garantuodama nuosavybės apsaugą, įtvirtina ir konstitucinę tei-

sę įgyti nuosavybę bei garantuoja šios teisės apsaugą (Konstitucinio Teismo 2002 m.

kovo 14 d. nutarimas). Pagal Konstituciją nuosavybės teisės įgijimo būdai gali būti

įvairūs, tačiau jie negali prieštarauti iš Konstitucijos kylantiems reikalavimams, inter

alia teisėtumo, sąžiningumo principams.

Įstatymų leidėjas, paisydamas Konstitucijos normų ir principų, turi nustaty-

ti nuosavybės teisės įgijimo būdus ir pagrindus. Tai suponuoja nuosavybės įgijimo

teisėtumo reikalavimą. Pagal Konstituciją viena esminių nuosavybės objekto (tur-

to) perleidimo kito asmens (kitų asmenų) nuosavybėn teisėtumo sąlygų yra savinin-

ko valios dėl tokio nuosavybės objekto (turto) perleidimo kito asmens (kitų asmenų)

nuosavybėn išreiškimas (sutikimas). Kai turtas perleidžiamas kitam asmeniui be tur-

to savininko valios išreiškimo (sutikimo), toks turto perleidimas laikomas neteisėtu,

o perleistas turtas – neteisėtai kito asmens įgytu turtu, nebent turto perleidimas kito

asmens (kitų asmenų) nuosavybėn be šio turto savininko valios išreiškimo (sutiki-

mo) būtų konstituciškai pateisinamas.


Neteisėtai įgytas turtas netampa jį įsigijusio asmens nuosavybe; taigi toks as-

muo neįgyja nuosavybės teisių, saugomų pagal Konstituciją (Konstitucinio Teismo

2000 m. liepos 5 d. nutarimas).

3.4. Šiame kontekste pažymėtina, kad galima tokia situacija, kai asmuo turtą įgi-

jo žinodamas arba turėdamas žinoti, kad tas asmuo, iš kurio toks turtas yra įgyjamas,

neturi teisės to turto perleisti nuosavybėn. Toks turto įgijimas nesukuria jo įgijėjui

nuosavybės teisių. Atsižvelgiant į tai pažymėtina, kad Konstitucija negina ir tokio as-

mens teisių, kuris turtą, savininko prarastą dėl kito asmens (kitų asmenų) padaryto

nusikaltimo, įgyja tai žinodamas arba turėdamas žinoti, t. y. elgdamasis nesąžinin-

gai, neteisėtai.

Galima ir tokia situacija, kai asmuo, siekdamas įgyti turtą teisėtai, įgyja turtą,

kurį savininkas yra praradęs dėl kito asmens (kitų asmenų) padaryto nusikaltimo, o

jį įgyjantis asmuo to nežinojo ir negalėjo žinoti. Nagrinėjamos konstitucinės justici-

jos bylos kontekste pažymėtina, kad net ir tuo atveju, kai asmuo turtą įgyja nežinoda-

mas ir negalėdamas žinoti, kad savininkas jį prarado dėl kito asmens (kitų asmenų)

padaryto nusikaltimo, tokio turto įgijimas negali būti traktuojamas kaip savaime su-

kuriantis turto įgijėjui nuosavybės teises. Kaip ne kartą yra konstatavęs Konstitucinis

Teismas, ne teisės pagrindu teisė negali atsirasti.

3.5. Įstatymų leidėjas, reguliuodamas nuosavybės teisių apsaugą, turi užtikrin-

ti Konstitucijos ginamų ir saugomų vertybių pusiausvyrą. Tai, kad turi būti ginamos

savininko, praradusio savo turtą dėl kito asmens (kitų asmenų) padaryto nusikalti-

mo, nuosavybės teisės, nereiškia, kad neturi būti ginamos teisės ir tokio asmens, kuris

siekė turtą įgyti teisėtai, sąžiningai, bet įgijo jį nežinodamas, kad savininkas tą tur-

tą prarado dėl kito asmens (kitų asmenų) padaryto nusikaltimo. Reikalavimas gin-

ti tokio asmens teises kyla iš Konstitucijos, inter alia konstitucinio teisinės valstybės

principo, Konstitucijos 30 straipsnyje įtvirtinto konstitucinio asmeniui padarytos ža-

los atlyginimo principo. Šis konstitucinis principas neatsiejamas nuo Konstitucijoje

įtvirtinto teisingumo principo: įstatymais turi būti sudarytos visos reikiamos teisinės

prielaidos padarytą žalą atlyginti teisingai (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio

19 d. nutarimas).

Reikalavimas ginti asmens, sąžiningai įgijusio turtą, kurį savininkas prarado

dėl kito asmens (kitų asmenų) padaryto nusikaltimo, teises kyla ir iš Konstitucijos

46 straipsnio, inter alia jo 1 dalies, kurioje taip pat yra įtvirtinta asmens ūkinės veik-

los laisvė ir iniciatyva, suponuojančios sutarčių sudarymo laisvę.

3.6. Pagal Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalį nuosavybė iš savininko gali būti pa-

imama tik tada, kai ji reikalinga visuomenės poreikiams, kai už ją teisingai atlygina-

ma; visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginant nuosavybė gali būti paimama tik

įstatymo nustatyta tvarka. Kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, Konstituci-

jos 23 straipsnio 3 dalyje nurodyti visuomenės poreikiai, kuriems įstatymo nustaty-

ta tvarka ir teisingai atlyginant gali būti paimama nuosavybė, – tai visos visuomenės

arba jos dalies interesai, kuriuos valstybė, vykdydama savo funkcijas, yra konstituciš-


kai įpareigota užtikrinti ir tenkinti; paimant nuosavybę visuomenės poreikiams turi

būti siekiama įvairių visos visuomenės ir jos narių teisėtų interesų pusiausvyros; vi-

suomenės poreikiai, kuriems paimama nuosavybė, – tai visuomet konkretūs ir aiškiai

išreikšti visuomenės poreikiai dėl konkretaus nuosavybės objekto; paimti nuosavy-

bę (teisingai atlyginant) galima tik tokiems visuomenės poreikiams, kurie objekty-

viai negalėtų būti patenkinti, jeigu nebūtų paimtas tam tikras konkretus nuosavybės

objektas; asmuo, kurio nuosavybė paimama visuomenės poreikiams, turi teisę reika-

lauti, kad nustatytas atlyginimas būtų lygiavertis paimamai nuosavybei (Konstitucinio

Teismo 2001 m. balandžio 2 d., 2003 m. kovo 4 d., 2008 m. gegužės 20 d. nutarimai).

Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad iš Kons-

titucijos 23 straipsnio 3 dalies kylantys imperatyvai nuosavybės paėmimui iš savinin-

ko netaikomi tais atvejais, kai savininkas susigrąžina turtą, prarastą dėl kito asmens

(kitų asmenų) padaryto nusikaltimo.

3.7. Konstitucijos 23 straipsnio nuostatos visiems savininkams – fi ziniams as-

menims, juridiniams asmenims, savivaldybėms ir valstybei – garantuoja nuosavybės

apsaugą (Konstitucinio Teismo 2002 m. gegužės 27 d. nutarimas). Taigi pagal Kons-

tituciją įstatymai turi saugoti visų savininkų, inter alia ir valstybės (kaip visos visuo-

menės organizacijos), nuosavybės teises.

Pagal Konstituciją valstybė yra nuosavybės teisės subjektas (Konstitucinio Teis-

mo 2002 m. gegužės 27 d., 2003 m. rugsėjo 30 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas

ne kartą yra konstatavęs, kad valstybė yra visos visuomenės organizacija. Valstybė,

vykdydama savo funkcijas, turi veikti visos visuomenės interesais (Konstitucinio

Teismo 2003 m. kovo 4 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai).

Valstybei nuosavybės teise priklausantis turtas turi būti tvarkomas taip, kad tar-

nautų bendrai tautos gerovei, visos visuomenės interesui; valstybės turtas yra viena iš

priemonių viešajam interesui, socialinei darnai užtikrinti; valstybinės valdžios insti-

tucijos, kitos valstybės institucijos, turinčios įgaliojimus priimti sprendimus dėl vals-

tybei nuosavybės teise priklausančio turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo,

pačios nėra šio turto savininkės – jis priklauso visai valstybei; todėl visos valstybės

institucijos, turinčios įgaliojimus priimti sprendimus dėl valstybei nuosavybės teise

priklausančio turto valdymo, naudojimo bei disponavimo juo, privalo laikytis Konsti-

tucijos normų ir principų (Konstitucinio Teismas 2003 m. rugsėjo 30 d. nutarimas).

Pažymėtina, kad valstybės institucijos, priimdamos sprendimus dėl valstybei

nuosavybės teise priklausančio turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo, priva-

lo laikytis Konstitucijos normų ir principų ir jokiomis aplinkybėmis negali veikti ultra

vires, t. y. viršydamos savo įgaliojimus. Valstybės institucijų ar pareigūnų veikimas ul-

tra vires negali būti be išlygų tapatinamas su pačios valstybės veikimu. Nagrinėjamos

konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad jeigu valstybės pareigūnai,

veikdami ultra vires, padaro nusikaltimą, tai nereiškia, kad tokia jų nusikalstama veika

gali būti tapatinama su pačios valstybės veikimu (neveikimu) ir valstybė, kaip savinin-

kė, negali susigrąžinti dėl valstybės pareigūno padaryto nusikaltimo prarasto turto.


Pažymėtina ir tai, kad tais atvejais, kai asmeniui žala buvo padaryta neteisėtais

valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, pagal Konstituciją toks asmuo turi teisę

teisme reikalauti teisingo šios žalos atlyginimo.

Kaip Konstitucinis Teismas yra konstatavęs 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime,

jeigu įstatymu, juo labiau kitu teisės aktu, būtų nustatytas toks teisinis reguliavimas,

kad valstybė visiškai arba iš dalies išvengtų pareigos teisingai atlyginti materialinę

ir (arba) moralinę žalą, padarytą neteisėtais pačios valstybės institucijų, pareigūnų

veiksmais, tai ne tik reikštų, kad yra nepaisoma konstitucinės žalos atlyginimo sam-

pratos, ir būtų nesuderinama su Konstitucija (inter alia su jos 30 straipsnio 2 dalimi),

bet ir pakirstų pačios valstybės, kaip bendro visos visuomenės gėrio, raison d‘être.

Šiame kontekste paminėtina, kad galimos ir tokios situacijos, kai valstybė dėl

vienokių ar kitokių priežasčių laikinai faktiškai valdo ir naudoja tokį turtą, kuris jai

nuosavybės teise nepriklauso (Konstitucinio Teismo 2003 m. rugsėjo 30 d. nutari-

mas). Konstitucinis Teismas ne kartą savo nutarimuose yra konstatavęs, kad okupaci-

nės valdžios savivalės aktų pagrindu negalėjo atsirasti ir neatsirado teisėta valstybinė,

visuomeninė nuosavybė ir kad tokiu būdu iš žmonių atimtas turtas laikytinas tik fak-

tiškai valstybės valdomu turtu. Susiklosčius tokiai padėčiai, kai valstybė laikinai fak-

tiškai valdo ir naudoja jai nuosavybės teise nepriklausantį turtą, šis turtas taip pat turi

būti valdomas ir naudojamas paisant tų pačių konstitucinių reikalavimų, kaip ir val-

dant ir naudojant valstybei nuosavybės teise priklausantį turtą (Konstitucinio Teismo

2003 m. rugsėjo 30 d., 2007 m. liepos 5 d. nutarimai). Šiuo atveju taip pat taikomos iš

Konstitucijos 23 straipsnio kylančios nuosavybės teisės apsaugos garantijos.

4. Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „Įstatymui, teismui ir kitoms

valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs.“

Konstitucinis Teismas savo aktuose ne kartą yra konstatavęs, kad konstitucinis

asmenų lygiateisiškumo principas įtvirtina formalią visų asmenų lygybę, įpareigoja

vienodus faktus teisiškai vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pat faktus sava-

vališkai vertinti skirtingai, neleidžia asmenų diskriminuoti ir teikti jiems privilegijų,

tačiau nepaneigia galimybės įstatymu nustatyti nevienodą (diferencijuotą) teisinį re-

guliavimą tam tikrų asmenų kategorijų, esančių skirtingose padėtyse, atžvilgiu. Kons-

titucinis asmenų lygybės principas nepaneigia pačios galimybės skirtingai traktuoti

asmenis atsižvelgiant į jų statusą ar padėtį. Asmenų lygybės problema įstatymuose

negali būti tinkamai išspręsta kiekvienu atveju neįvertinus to, ar pagrįstai jų atžvilgiu

yra nustatomi teisinio reguliavimo ypatumai (Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkri-

čio 13 d., 2002 m. spalio 23 d., 2008 m. birželio 30 d. nutarimai).

III

Dėl Civilinio kodekso 4.96 straipsnio 2 dalies atitikties Konstitucijos

23 straips niui, 29 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

1. Minėta, kad Konstitucinio Teismo yra prašoma ištirti Civilinio kodekso

4.96 straips nio 2 dalies, kurioje nustatyta, kad iš sąžiningo įgijėjo negali būti išreika-


lautas nekilnojamasis daiktas, išskyrus atvejus, kai savininkas tokį daiktą prarado dėl

kitų asmenų padaryto nusikaltimo, atitiktį Konstitucijos 23 straipsniui, 29 straipsnio

1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

2. Seimas 2000 m. liepos 18 d. priėmė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso

patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymą, kurio 1 straipsniu buvo patvir-

tintas naujas Civilinis kodeksas. Šio įstatymo 2 straipsnyje nustatyta, kad „Civilinis

kodeksas įsigalioja nuo 2001 m. liepos 1 d., išskyrus tas Kodekso normas, kurioms šis

įstatymas nustato kitus įsigaliojimo terminus“. Nurodyta išlyga „išskyrus tas Kodekso

normas, kurioms šis įstatymas nustato kitus įsigaliojimo terminus“ neapėmė Civili-

nio kodekso 4.96 straipsnio, inter alia pareiškėjų ginčijamos jo 2 dalies. Taigi pareiš-

kėjų ginčijama Civilinio kodekso nuostata įsigaliojo 2001 m. liepos 1 d.

Civilinio kodekso 4.96 straipsnyje „Daikto išreikalavimas iš sąžiningo įgijėjo“

nustatyta:

„1. Jeigu kilnojamasis daiktas atlygintinai įgytas iš asmens, kuris neturėjo tei-

sės jo perleisti nuosavybėn, ir įgijėjas to nežinojo ir neturėjo žinoti (sąžiningas įgijė-

jas), tai savininkas turi teisę išreikalauti šį daiktą iš įgijėjo tik tuo atveju, kai daiktas

yra savininko ar asmens, kuriam savininkas buvo perdavęs jį valdyti, pamestas, arba

iš kurio nors iš jų pagrobtas, arba kitaip be jų valios nustojo būti jų valdomas. Šiuos

reikalavimus savininkas gali pareikšti per trejus metus nuo daikto praradimo mo-

mento.

2. Iš sąžiningo įgijėjo negali būti išreikalautas nekilnojamasis daiktas, išskyrus

atvejus, kai savininkas tokį daiktą prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo.

3. Jeigu daiktas neatlygintinai įgytas iš asmens, kuris neturėjo teisės jo perleisti

nuosavybėn, tai savininkas turi teisę išreikalauti daiktą visais atvejais. Ši taisyklė tai-

koma ir kilnojamiesiems, ir nekilnojamiesiems daiktams.

4. Šio straipsnio taisyklės netaikomos, kai daiktas parduotas ar kitaip perleistas

teismo sprendimams vykdyti nustatyta tvarka.“

Nors Civilinis kodeksas buvo ne kartą keičiamas ir papildomas, jo 4.96 straips-

nis, inter alia ginčijama jo 2 dalis, keista arba papildyta nebuvo.

3. Civiliniame kodekse, inter alia jo 4.96 straipsnyje, kurio 2 dalį ginčija pareiškė-

jai, yra įtvirtintas vindikacijos institutas, – savininko, nevaldančio savo daikto, reika-

lavimas grąžinti neteisėtai valdomą daiktą, – kuris buvo žinomas dar romėnų teisėje.

Recepuojant romėnų teisę, šis institutas, kaip vienas iš savininko teisių gynimo ins-

titutų, prigijo ir kitų valstybių civilinėje teisėje (kaip antai Prancūzijos, Italijos ir kt.).

Šis institutas buvo žinomas ir tarpukario Lietuvos civilinėje teisėje.

4. Pareiškėjų ginčijamas teisinis reguliavimas, skirtas savininko teisėms ginti, kai

jis nekilnojamąjį turtą prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo, sistemiškai

aiškintinas atitinkamų Civilinio kodekso nuostatų kontekste.

4.1. Civilinio kodekso 4.95 straipsnyje nustatyta, kad savininkas turi teisę išrei-

kalauti savo daiktą iš svetimo neteisėto valdymo. Civilinio kodekso 4.96 straipsnyje

nustatytos sąlygos, kurioms esant savininkas turi teisę išreikalauti savo daiktą iš sveti-


mo neteisėto valdymo, kai tokio daikto įgijėjas yra sąžiningas. Pagal šio straipsnio 1 ir

2 dalyse nustatytą teisinį reguliavimą, įtvirtinusį ribotos vindikacijos institutą, iš sąži-

ningo įgijėjo daiktas (kilnojamasis ir nekilnojamasis) savininkui grąžinamas tik tam

tikrais atvejais. Pagal Civilinio kodekso 4.96 straipsnio 3 dalį, kai daiktas iš asmens,

neturėjusio teisės jo perleisti nuosavybėn, įgytas neatlygintinai, savininkas turi teisę

išreikalauti jį visais atvejais, t. y. šioje dalyje yra įtvirtinta neribota vindikacija.

Civilinio kodekso 4.96 straipsnio 2 dalyje, kurios atitiktimi Konstitucijai abejo-

ja pareiškėjai, yra įtvirtintas ribotos vindikacijos institutas. Pagal Civilinio kodekso

4.96 straipsnio 2 dalį nekilnojamasis daiktas iš sąžiningo įgijėjo, kuris jį įgijo atlygin-

tinai, gali būti išreikalautas, kai tokį daiktą savininkas prarado dėl kitų asmenų pada-

ryto nusikaltimo.

4.2. Aiškinant ginčijamą teisinį reguliavimą šios konstitucinės justicijos bylos kon-

tekste svarbu atskleisti savininko ir sąžiningo įgijėjo sampratas pagal Civilinį kodeksą.

4.2.1. Savininko samprata įvairiais aspektais (kaip nuosavybės teisės turėtojo,

kaip nuosavybės teisę įgyjančio asmens) gali būti atskleista aiškinant daugelyje Ci-

vilinio kodekso straipsnių (jų dalių), inter alia 4.37 straipsnio 1 dalyje, 4.39, 4.47,

4.48 straipsniuose, įtvirtintą teisinį reguliavimą. Atskleidžiant savininko sampratą

nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste, t. y. nuosavybės teisę įgyjan-

čio asmens aspektu, savininku laikytinas asmuo, kuris nuosavybės teisę teisėtai įgijo

vienu iš Civiliniame kodekse nustatytų ar jam neprieštaraujančių pagrindų (Civilinio

kodekso 4.47 straipsnis).

Pagal Civilinio kodekso 4.93 straipsnio 1 dalį Lietuvos Respublika garantuoja vi-

siems savininkams vienodą teisių apsaugą.

4.2.2. Sąžiningo įgijėjo samprata įvairiais aspektais yra atskleidžiama įvairiuose

Civilinio kodekso straipsniuose (jų dalyse), inter alia 4.26 straipsnio 3 dalyje („Sąži-

ningu valdymo atsiradimu laikomas daikto valdymo atsiradimas, kai valdyti prade-

dantis asmuo yra įsitikinęs, kad niekas neturi daugiau už jį teisių į daiktą, kurį jis

pradeda valdyti“), 4.96 straipsnio 1 dalyje („<...> daiktas atlygintinai įgytas iš asmens,

kuris neturėjo teisės jo perleisti nuosavybėn, ir įgijėjas to nežinojo ir neturėjo žinoti

(sąžiningas įgijėjas) <...>“).

4.2.3. Nuosavybės teisės subjektais gali būti fi ziniai ir juridiniai asmenys, inter

alia valstybė, kuri civiliniuose santykiuose dalyvauja lygiais pagrindais, kaip ir kiti šių

santykių dalyviai (Civilinio kodekso 2.36 straipsnis).

4.2.4. Nuosavybės teisės įgijimo pagrindai yra nurodyti Civilinio kodekso

4.47 straips nyje (tai inter alia sandoriai, kiti įstatymo nustatyti pagrindai). Pagal Ci-

vilinio kodekso 4.23 straipsnio 2 dalį teisėtu laikomas daikto valdymas, įgytas tais pa-

čiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė.

Nuosavybės teisę pagal Civilinio kodekso 4.48 straipsnio 1 dalį gali perduoti tik

pats savininkas arba savininko įgaliotas asmuo. Vadinasi, tais atvejais, kai daiktas yra

įgyjamas be savininko valios, išskyrus tam tikrus Civiliniame kodekse numatytus

atvejus (inter alia, kai daiktas parduotas ar kitaip perleistas teismo sprendimams vyk-


dyti nustatyta tvarka (Civilinio kodekso 4.96 straipsnio 4 dalis)), daikto įgijimas pats

savaime nereiškia ir nuosavybės teisės į tą daiktą atsiradimo, t. y. asmuo, įgijęs daiktą

(įgijėjas), netampa to daikto savininku, o tik tampa faktiniu šio daikto valdytoju.

4.2.5. Pagal Civilinio kodekso 4.23 straipsnio 1 dalį daikto valdymas gali būti

teisėtas ir neteisėtas. Paminėtina, kad Civilinio kodekso 4.23 straipsnio 2 dalies nuo-

stata „Daikto valdymas laikomas teisėtu, kol neįrodyta priešingai“ reiškia valdymo

teisėtumo prezumpciją. Teisėtu laikomas daikto valdymas, įgytas tais pačiais pagrin-

dais kaip ir nuosavybės teisė (Civilinio kodekso 4.23 straipsnio 2 dalis); neteisėtu

daikto valdymu laikomas per prievartą, slaptai ar kitaip pažeidžiant teisės aktus įgyto

daikto valdymas (Civilinio kodekso 4.23 straipsnio 3 dalis).

4.3. Sistemiškai aiškinant ginčijamą teisinį reguliavimą Civilinio kodekso, inter

alia minėtų straipsnių, kontekste darytina išvada, kad savininkas yra laikomas sąži-

ningu ir teisėtu įgijėju, tačiau asmuo, nors ir sąžiningai įgijęs turtą, kurį savininkas

prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo, nėra prilyginamas to daikto savinin-

kui. Taigi savininko ir sąžiningo įgijėjo teisinis statusas pagal Civilinį kodeksą yra ne-

vienodas.

5. Minėta, kad pagal Civilinio kodekso 4.96 straipsnio 2 dalį nekilnojamasis

daiktas iš sąžiningo įgijėjo, kuris jį įgijo atlygintinai, gali būti išreikalautas, kai tokį

daiktą savininkas prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo.

Ginčijamas teisinis reguliavimas inter alia aiškintinas ir tam tikruose Lietuvos

Respublikos baudžiamojo kodekso straipsniuose (jų dalyse) nustatyto teisinio regu-

liavimo kontekste.

5.1. Seimas 2000 m. rugsėjo 26 d. priėmė Lietuvos Respublikos baudžiamojo ko-

dekso patvirtinimo ir įsigaliojimo įstatymą, kurio 1 straipsniu patvirtino Baudžiamą-

jį kodeksą ir pagal kurio 2 straipsnį šio Baudžiamojo kodekso įsigaliojimo data turėjo

būti nustatyta atskiru įstatymu. Seimas 2002 m. spalio 29 d. priėmė Lietuvos Respubli-

kos baudžiamojo kodekso, patvirtinto 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymu Nr. VIII-1968,

Baudžiamojo proceso kodekso, patvirtinto 2002 m. kovo 14 d. įstatymu Nr. IX-785,

ir Bausmių vykdymo kodekso, patvirtinto 2002 m. birželio 27 d. įstatymu Nr. IX-994,

įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymą. Šio įstatymo 1 straipsnyje nustatyta,

kad naujasis Baudžiamasis kodeksas įsigalioja 2003 m. gegužės 1 d.; pagal 47 straips-

nio 1 dalį, įsigaliojus naujajam Baudžiamajam kodeksui, neteko galios iki tol galiojęs

Baudžiamasis kodeksas.

5.2. Pagal Baudžiamojo kodekso 10 straipsnį (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija)

nusikalstamos veikos skirstomos į nusikaltimus ir baudžiamuosius nusižengimus.

Civilinio kodekso, kuriame yra pareiškėjų ginčijama nuostata, priėmimo ir įsigalio-

jimo metu galiojo senasis Baudžiamasis kodeksas, pagal kurį nusikalstama veika ne-

buvo skirstoma į nusikaltimus ir baudžiamuosius nusižengimus – ji buvo vadinama

nusikaltimu.

Šiame kontekste pažymėtina, kad, kaip ne kartą yra konstatavęs Konstitucinis

Teismas, nusikaltimai – tai teisės pažeidimai, kuriais itin šiurkščiai pažeidžiamos


žmogaus teisės ir laisvės, kitos Konstitucijos saugomos ir ginamos vertybės, daro-

mas neigiamas poveikis gyvenimo sąlygoms, žmonių gyvenimo lygiui, kėsinamasi į

valstybės ir visuomenės gyvenimo pagrindus (Konstitucinio Teismo 2000 m. gegu-

žės 8 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai). Pažymėtina ir tai,

kad Konstitucija neužkerta kelio įstatymuose, kituose teisės aktuose tiems patiems

reiškiniams apibūdinti vartoti kitus žodžius ar formuluotes negu vartojamieji Kons-

titucijos tekste (Konstitucinio Teismo 2006 sausio 16 d. nutarimas). Šiame kontekste

pažymėtina ir tai, kad, įstatymuose, kituose teisės aktuose tiems patiems reiškiniams

apibūdinti vartojant kitokius negu Konstitucijos tekste žodžius ar formuluotes, svar-

bu jų nevartoti nekorektiškai, sudarant prielaidas paneigti Konstitucijoje nustatyto

reglamentavimo specifi ką.

5.3. Taigi Civilinio kodekso 4.96 straipsnio 2 dalyje vartojama sąvoka „nusikalti-

mas“, įsigaliojus naujajam Baudžiamajam kodeksui, apima abi nusikalstamos veikos

formas: ir nusikaltimus, ir baudžiamuosius nusižengimus.

5.4. Pagal naująjį Baudžiamąjį kodeksą baudžiamosios atsakomybės subjektas

yra ir fi zinis, ir juridinis asmuo. Šiame kontekste pažymėtina, kad Baudžiamojo ko-

dekso 20 straipsnio 5 dalyje (2004 m. liepos 5 d. redakcija) inter alia nustatyta, kad

pagal šį kodeksą neatsako valstybė, valstybės ir savivaldybės institucija ir įstaiga.

6. Minėta, kad pareiškėjų abejonės dėl Civilinio kodekso 4.96 straipsnio 2 dalies

atitikties Konstitucijos 23 straipsniui iš esmės grindžiamos tuo, kad sąžiningas įgijė-

jas, įgijęs daiktą, kurį savininkas prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo, pa-

sak pareiškėjų, taip pat tampa „lygiaverčiu“ to daikto savininku. Pareiškėjų teigimu,

pagal Civilinio kodekso 4.96 straipsnio 2 dalį išreikalaujant nekilnojamąjį daiktą iš

sąžiningo įgijėjo nėra tenkinami visuomenės poreikiai, sąžiningam įgijėjui nėra tei-

singai atlyginama, todėl ginčijamu teisiniu reguliavimu pažeidžiamos asmens nuosa-

vybės teisės.

7. Šiame nutarime konstatuota, kad Konstitucijos 23 straipsnyje yra įtvirtintas

nuosavybės neliečiamumo principas, kuris būtų paneigtas, jeigu, savininkui prara-

dus turtą dėl kito asmens (kitų asmenų) padaryto nusikaltimo, savininko nuosavybės

teisės nebūtų ginamos. Kai turtą savininkas praranda dėl kito asmens (kitų asmenų)

padaryto nusikaltimo, tai nereiškia, kad jis praranda nuosavybės teises, ir nereiškia,

kad asmuo, įgijęs tokį turtą, tampa jo savininku. Pagal Konstituciją savininkas turi

teisę susigrąžinti savo turtą, prarastą dėl kito asmens (kitų asmenų) padaryto nusi-

kaltimo; ši jo teisė yra svarbi konstitucinė nuosavybės teisių apsaugos garantija. Tai

suponuoja įstatymų leidėjo pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris užtikrin-

tų savininko, praradusio turtą dėl kito asmens (kitų asmenų) padaryto nusikaltimo,

nuosavybės teisių gynimą.

Konstatuota ir tai, kad kai asmuo įgyja turtą, nežinodamas ir negalėdamas ži-

noti, kad savininkas jį prarado dėl kito asmens (kitų asmenų) padaryto nusikaltimo,

tokio turto įgijimas negali būti traktuojamas kaip savaime sukuriantis turto įgijėjui

nuosavybės teises.


Minėta, kad iš Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalies kylantys imperatyvai nuosa-

vybės paėmimui iš savininko netaikomi tais atvejais, kai savininkas susigrąžina turtą,

prarastą dėl kito asmens (kitų asmenų) padaryto nusikaltimo.

Taigi Civilinio kodekso 4.96 straipsnio 2 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu,

pagal kurį nekilnojamasis daiktas iš sąžiningo įgijėjo yra paimamas tais atvejais, kai

savininkas jį prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo, nėra nukrypstama nuo

Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintų imperatyvų.

8. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste paminėtina, kad Kons-

titucinis Teismas 1997 m. balandžio 8 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, jog tai, kad

tuo metu galiojusio Civilinio kodekso 143 straipsnyje nustatyta, jog savininkas turi

teisę išreikalauti turtą ir iš sąžiningo įgijėjo, jeigu šis turtas savininko ar asmens, ku-

riam savininkas buvo perdavęs jį valdyti, pamestas ar iš kurio nors jų pagrobtas arba

kitaip nustojo būti jų valdomas be jų valios, yra visuotinai pripažinta nuosavybės tei-

sės gynimo taisyklė.

Pažymėtina, kad iki 2001 m. liepos 1 d. galiojusio Civilinio kodekso 143 straips-

nio 1 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas ir Civilinio kodekso 4.96 straipsny-

je, kuriame yra pareiškėjų ginčijama nuostata, nustatytas teisinis reguliavimas buvo

analogiški tuo aspektu, kad iš sąžiningo įgijėjo, esant tam tikroms Civiliniame kodek-

se nustatytoms sąlygoms, turtas galėjo būti išreikalautas.

9. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Civilinio kodekso

4.96 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui.

10. Minėta, kad pareiškėjai savo abejones dėl ginčijamo teisinio reguliavimo ati-

tikties Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai iš esmės grindžia tuo, kad nei daikto sa-

vininkas, nei sąžiningas įgijėjas vienodai nėra atsakingi už nusikaltimą, dėl kurio

savininkas prarado daiktą; iš sąžiningo įgijėjo daiktas gali būti išreikalautas, nepai-

sant jo teisėtų lūkesčių, galimų daikto pagerinimų ar pan.; tad dviejų „lygiaverčių“ sa-

vininkų padėtis yra nevienoda, tokiu teisiniu reguliavimu pažeidžiamas konstitucinis

asmenų lygiateisiškumo principas.

11. Konstitucinis Teismas savo aktuose ne kartą yra konstatavęs, kad konstitucinis

asmenų lygiateisiškumo principas, įtvirtintas Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje, nu-

stato formalią visų asmenų lygybę, įpareigoja vienodus faktus teisiškai vertinti vienodai

ir draudžia iš esmės tokius pat faktus savavališkai vertinti skirtingai, neleidžia asmenų

diskriminuoti ir teikti jiems privilegijų, tačiau nepaneigia galimybės įstatymu nustaty-

ti nevienodą (diferencijuotą) teisinį reguliavimą tam tikrų asmenų kategorijų, esančių

skirtingose padėtyse, atžvilgiu. Konstitucinis asmenų lygybės principas nepaneigia pa-

čios galimybės skirtingai traktuoti asmenis atsižvelgiant į jų statusą ar padėtį.

12. Atsižvelgiant į tai, kad savininko ir sąžiningo įgijėjo teisinis statusas yra

nevienodas, jie yra skirtingose padėtyse, darytina išvada, kad Civilinio kodekso

4.96 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai.

13. Konstatavus, kad Civilinio kodekso 4.96 straipsnio 2 dalis neprieštarauja

Konstitucijos 23 straipsniui, Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, konstatuotina ir tai,


kad Civilinio kodekso 4.96 straipsnio 2 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu nėra pa-

žeidžiamas ir sąžiningo įgijėjo teisėtų lūkesčių reikalavimas – vienas esminių konsti-

tucinio teisinės valstybės principo elementų.

Taigi, atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad Civilinio ko-

dekso 4.96 straipsnio 2 dalis neprieštarauja ir konstituciniam teisinės valstybės prin-

cipui.

14. Šioje konstitucinės justicijos byloje konstatavus, kad Civilinio kodekso

4.96 straips nio 2 dalis neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, Konstitucijos

29 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, pažymėtina, kad

pagal Konstituciją turi būti ginamos teisės ir tokio asmens, kuris siekė turtą įgyti tei-

sėtai, sąžiningai, bet įgijo jį nežinodamas, kad savininkas tą turtą prarado dėl kito

asmens (kitų asmenų) padaryto nusikaltimo. Minėta, kad reikalavimas ginti tokio as-

mens teises kyla iš Konstitucijos, inter alia konstitucinio teisinės valstybės principo,

Konstitucijos 30 straipsnyje įtvirtinto konstitucinio asmeniui padarytos žalos atlygi-

nimo principo ir Konstitucijos 46 straipsnio.




nutaria:

Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.96 straipsnio 2 dalis

(Žin., 2000, Nr. 74-2262) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.




Toma Birmontienė

Pranas Kuconis

Kęstutis Lapinskas

Zenonas Namavičius

Ramutė Ruškytė

Egidijus Šileikis

Algirdas Taminskas



35

NUTARIMAS

DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS ELEKTROS ENERGETIKOS ĮSTATYMO

(2004 M. LIEPOS 1 D. REDAKCIJA) 15 STRAIPSNIO 2 DALIES ATITIKTIES

LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI

2008 m. gruodžio 4 d.

Vilnius






dalyvaujant pareiškėjo – Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės atstovui advo-

katui Gyčiui Kaminskui,

suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Seimo atstovui Seimo kanceliari-

jos Teisės departamento Civilinės teisės skyriaus vyresniajam patarėjui Dainiui Ze-

bleckiui,

remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietu-

vos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsniu, viešame Teismo posė-

dyje 2008 m. lapkričio 18 d. išnagrinėjo bylą Nr. 47/04 pagal pareiškėjo – Lietuvos

Respublikos Seimo narių grupės, susidedančios iš Juliaus Sabatausko, Rimanto Sin-

kevičiaus, Alfonso Macaičio, Kęstučio Kriščiūno, Viktoro Rinkevičiaus, Kazimiros

Danutės Prunskienės, Antano Bauros, Gražinos Šmigelskienės, Edvardo Karečkos,

Jūratės Juozaitienės, Nikolajaus Medvedevo, Onos Babonienės, Jono Korenkos, Gin-

tauto Mikolaičio, Dobilo Jono Kirvelio, Mindaugo Basčio, Petro Papovo, Jono Jur-

kaus, Janės Narvilienės, Algimanto Salamakino, Giedrės Purvaneckienės, Antano

Valio, Virmanto Velikonio, Valerijaus Simuliko, Gintauto Kniukštos, Nijolės Steiblie-

nės, Jono Čiulevičiaus, Egidijaus Klumbio, Gintauto Babravičiaus, Vasilijaus Popovo,

Arturo Plokšto, prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstaty-

mo (2004 m. liepos 1 d. redakcija) 15 straipsnio 2 dalies nuostata „Vartotojo įrengi-

niai gali būti prijungiami prie perdavimo tinklų tik tokiais atvejais, kai skirstomųjų

tinklų operatorius dėl nustatytų techninių arba eksploatacijos reikalavimų atsisako

prijungti prie skirstomųjų tinklų vartotojo įrenginius, esančius skirstomųjų tinklų

operatoriaus licencijoje nurodytoje veiklos teritorijoje“ neprieštarauja Lietuvos Res-

publikos Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 46 straipsnio 1, 2, 4, 5 dalims, konstituci-

niam teisinės valstybės principui.

2008 m. gruodžio 4 d. nutarimas ◆36


nustatė:

I

Pareiškėjas – Seimo narių grupė kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu iš-

tirti, ar Elektros energetikos įstatymo (2004 m. liepos 1 d. redakcija) 15 straipsnio

2 dalies nuostata „Vartotojo įrenginiai gali būti prijungiami prie perdavimo tinklų

tik tokiais atvejais, kai skirstomųjų tinklų operatorius dėl nustatytų techninių arba

eksploatacijos reikalavimų atsisako prijungti prie skirstomųjų tinklų vartotojo įren-

ginius, esančius skirstomųjų tinklų operatoriaus licencijoje nurodytoje veiklos terito-

rijoje“ neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 46 straipsnio 1, 2, 4, 5 dalims,


Seimo narių grupės prašymą gavus Konstituciniame Teisme ir dėl jo atlikus iš-

ankstinį tyrimą, septyni Seimo nariai (J. Jurkus, A. Plokšto, E. Karečka, G. Mikolaitis,

A. Salamakinas, J. Juozaitienė, O. Babonienė) kreipėsi į Konstitucinį Teismą su pra-

šymu atšaukti jų parašus po minėtu Seimo narių grupės prašymu ir priimti sprendi-

mą atsisakyti jį nagrinėti.

Konstitucinis Teismas nusprendė priimti nagrinėti pareiškėjo – Seimo narių

grupės prašymą. Toks sprendimas buvo motyvuotas tuo, kad patenkinus Seimo na-

rių prašymą atšaukti jų parašus būtų iš esmės paneigta jau įgyvendinta Seimo narių

grupės teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą, t. y. būtų paneigtas kitų 24 Seimo narių,

pasirašiusių minėtą Seimo narių grupės prašymą, „teisėtas lūkestis, kad jų jau įgy-

vendinta teisė kartu su kitais Seimo nariais kreiptis į Konstitucinį Teismą ištirti tei-

sės akto atitiktį Konstitucijai nebus paneigta po to, kai jų visų bendras prašymas bus

gautas Konstituciniame Teisme ir bus pradėti Konstitucinio Teismo įstatyme ir Kons-

titucinio Teismo reglamente nurodyti procesiniai veiksmai“ (Konstitucinio Teismo

2004 m. gruodžio 15 d. sprendimas).

II

1. Pareiškėjas – Seimo narių grupė prašymą ir jame išdėstytą abejonę grindžia

Konstitucinio Teismo doktrina, išdėstyta 1996 m. birželio 18 d., 1997 m. gegužės

29 d., 1999 m. birželio 3 d., 1999 m. spalio 6 d. nutarimuose, Europos Parlamento

ir Tarybos 2003 m. birželio 26 d. direktyva 2003/54/EB dėl elektros energijos vidaus

rinkos bendrųjų taisyklių (toliau – ir Direktyva 2003/54/EB arba Direktyva).

Pasak pareiškėjo, Seimas, leisdamas teisės aktus, turi užtikrinti, kad jie vienas ki-

tam neprieštarautų, būtų suderinti; Seimo teisė priimti, pakeisti, papildyti bei pripa-

žinti netekusiais galios įstatymus ir kitus teisės aktus yra neginčijama, tačiau tai jis gali

įgyvendinti laikydamasis Konstitucijos nustatytos tvarkos ir teisės aktų suderinamu-

mo principų; asmens ūkinės veiklos laisvė savaime negarantuoja konkurencijos, to-

dėl valstybė turi saugoti sąžiningą konkurenciją; galimybė konkuruoti sumažėja arba

konkurencija iš atitinkamos rinkos apskritai pašalinama, kai joje įsigali monopolija;

valstybė turi teisinėmis priemonėmis riboti monopolines tendencijas. Jei monopoli-

◆ DĖL PRISIJUNGIMO PRIE ELEKTROS ENERGIJOS TINKLŲ 37

ja yra susidariusi, valstybė monopolinę ūkinę veiklą reguliuoja įstatyme nustatydama

atitinkamus reikalavimus monopolininkui.

Be to, Elektros energetikos įstatymo 1 straipsnyje įtvirtinta, kad šio akto nuo-

statos suderintos su Europos Sąjungos aktais, nurodytais šio įstatymo priede. Priede,

be kitų teisės aktų, nurodyta Direktyva 2003/54/EB. Pagal Konstitucijos 150 straips-

nį Konstitucinis aktas „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ yra

Konstitucijos sudedamoji dalis. Šio Konstitucinio akto 2 dalyje įtvirtinta, kad Euro-

pos Sąjungos teisės normos yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos

dalis. Todėl, pareiškėjo nuomone, ginčijamą įstatymo nuostatą aktualu nagrinėti ir

pagal Europos Sąjungos teisę.

Pareiškėjas pažymi: „Direktyva 2003/54/EB tiesiogiai nenustato apribojimų var-

totojui prisijungti prie perdavimo tinklų ar pareigos jungtis tik prie skirstomųjų tin-

klų kaip ir vartotojo teisės, laisvės jungtis prie bet kurių tinklų jo nuožiūra. Manytina,

kad jei direktyvoje įtvirtinta laisvė pasirinkti tiekėją (ar tiekėjui – vartotoją) negalėtų

būti įgyvendinta kitaip kaip tik vartotoją tiesiogiai prijungus prie elektros perdavimo

tinklų, įstatyme nustatyti apribojimai galėtų būti laikomi netinkamu direktyvos įgy-

vendinimu. LR elektros energetikos įstatymas iš esmės tokią teisę vartotojui suteikia

(2 str. 33, 35 d., 15 str.), tačiau įstatymo 15 straipsnio 2 dalis numato apribojimus.“

2. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gautas vieno iš pareiškėjo

atstovų – advokato G. Kaminsko 2007 m. sausio 5 d. raštas, kuriame pateikiami pa-

pildomi paaiškinimai dėl ginčijamos Elektros energetikos įstatymo nuostatos priešta-

ravimo Konstitucijai. Dar kitu, 2007 m. sausio 29 d., savo raštu šis pareiškėjo atstovas

patikslino minėtus papildomus paaiškinimus.

III

Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti suinteresuoto asmens –

Seimo atstovų Seimo nario V. Karbauskio ir Seimo kanceliarijos Teisės departamen-

to Civilinės teisės skyriaus vyresniojo patarėjo P. Griciūno rašytiniai paaiškinimai.

Juose teigiama, kad ginčijama Elektros energetikos įstatymo (2004 m. liepos 1 d. re-

dakcija) 15 straipsnio 2 dalies nuostata neprieštarauja pareiškėjo nurodytoms Kons-

titucijos nuostatoms.

Tokia pozicija grindžiama inter alia tuo, kad ginčijamas teisinis reguliavimas

„nepaneigia vartotojų teisės reikalauti, kad jų įrenginiai būtų prijungti prie elektros

tinklų“, o tik nustato „prijungimo prie elektros tinklų tvarką“, kuri „atitinka perda-

vimo ir skirstymo veiklų atskyrimo principą bei racionalios tinklų plėtros principą“.

Be to, nustatyta vartotojų įrenginių prijungimo prie elektros tinklų tvarka tiesiogiai

yra susijusi su „pasirinkta elektros energijos persiuntimo kainų reguliavimo kon-

cepcija“ tuo aspektu, kad, „mažėjant paskirstomos elektros energijos kiekiui, skirs-

tymo kaina vartotojams didėja“ ir „jei vartotojų, vartojančių daug elektros energijos,

įrenginiai būtų jungiami tiesiogiai prie perdavimo tinklo, apeinant skirstomuosius

tinklus, skirstomaisiais tinklais paskirstomos elektros energijos kiekis mažėtų, ati-


tinkamai, skirstymo kaina likusiems skirstomųjų tinklų naudotojams – didėtų“, todėl

ginčijama įstatymo nuostata „užtikrina elektros energijos kainos stabilumą ir tokiu

būdu apsaugo fi nansiškai nepajėgių ir labiausiai pažeidžiamų vartotojų – gyventojų

ir smulkių įmonių – interesus“. Pasak pareiškėjo, svarbu ir tai, kad skirstomųjų tinklų

operatoriaus išlaidas, susijusias su vartotojų įrenginių prijungimu ir elektros energi-

jos persiuntimo atstumu, padengia visi skirstomųjų tinklų naudotojai, mokėdami už

elektros energijos skirstymą. Todėl ginčijamu teisiniu reguliavimu siekiama visuo-

menės interesų pusiausvyros.

Suinteresuoto asmens atstovų pozicija taip pat grindžiama tokiu Direktyvos

2003/54/EB nuostatų aiškinimu, esą Direktyvoje neribojama elektros energijos var-

totojo teisė prijungti įrenginį tiesiogiai prie elektros energijos perdavimo tinklų, nes

joje šie dalykai apskritai nereglamentuojami; Direktyvoje nėra nustatyta ir pareigos

jungti elektros energijos vartotojų įrenginius tik prie elektros energijos skirstomųjų

tinklų, bet pagal ją nedraudžiamas ir toks teisinis reguliavimas, koks yra nustatytas

ginčijamoje įstatymo nuostatoje. Suinteresuoto asmens atstovų aiškinimu, iš Direk-

tyvos matyti, kad šie klausimai priklauso valstybių narių kompetencijai ir turi būti

sprendžiami nacionaliniu lygmeniu.

IV

Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti Lietuvos Respublikos

ūkio ministro V. Uspaskicho, Europos teisės departamento prie Lietuvos Respubli-

kos teisingumo ministerijos generalinio direktoriaus d. Kriaučiūno, Lietuvos Respu-

blikos konkurencijos tarybos pirmininko R. Stanikūno, Nacionalinės vartotojų teisių

apsaugos tarybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos pirmininko

F. Petrausko, Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos pirmininko V. Jan-

kausko, Lietuvos vartotojų asociacijos viceprezidento S. Juodvalkio, Lietuvos energe-

tikos instituto tarybos pirmininko J. Vilemo rašytiniai paaiškinimai.

V

Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gautas Lietuvos Respublikos

Vyriausybės kanclerio V. Sarapino raštas „Dėl informacijos apie pradėtą pažeidimo

procedūrą dėl 2003 m. birželio 23 d. direktyvos 2003/54/EB“, kuriuo Konstituciniam

Teismui buvo pranešta apie Europos Komisijos 2006 m. gruodžio 12 d. pagrįstą nuo-

monę Nr. 2006/2059, adresuotą Lietuvos Respublikai, dėl 2003 m. birželio 26 d. Eu-

ropos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2003/54/EB dėl elektros energijos vidaus

rinkos bendrųjų taisyklių nepakankamo perkėlimo į nacionalinę teisę bei Lietuvos

Respublikos ūkio ministro V. Navicko atsakymą Europos Komisijos Generaliniam

sekretoriatui „Dėl pagrįstos nuomonės Nr. 2006/2059“. Minėtoje Europos Komisi-

jos pagrįstoje nuomonėje nurodyti Lietuvos Respublikos neįvykdyti įsipareigojimai

pagal Direktyvą 2003/54/EB nėra susiję su Elektros energetikos įstatymo (2004 m.

liepos 1 d. redakcija) 15 straipsnio 2 dalimi, kurios nuostata yra ginčijama šioje kons-

titucinės justicijos byloje.


VI

1. Rengdamas bylą posėdžiui ir atsižvelgdamas į tai, kad Elektros energetikos

įstatymas (2004 m. liepos 1 d. redakcija) įgyvendina Direktyvą, kuri pagal jos kons-

tatuojamosios dalies nuorodą priimta Europos bendrijos steigimo sutarties nustaty-

ta tvarka, o pagal Konstitucijos sudedamąją dalį – Konstitucinį aktą „Dėl Lietuvos

Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ Europos Sąjungos teisės normos, kylan-

čios iš Europos Sąjungą grindžiančių sutarčių, kolizijos atveju turi viršenybę prieš

Lietuvos Respublikos įstatymus, Konstitucinis Teismas 2007 m. gegužės 8 d. priėmė

sprendimą „Dėl kreipimosi į Europos Bendrijų Teisingumo Teismą priimti prejudi-

cinį sprendimą“, kuriuo nusprendė kreiptis į Europos Bendrijų Teisingumo Teismą

su prašymu priimti prejudicinį sprendimą šiuo klausimu: ar 2003 m. birželio 26 d.

Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2003/54/EB dėl elektros energijos vidaus

rinkos bendrųjų taisyklių, panaikinančios Direktyvą 96/92/EB, 20 straipsnis turi būti

aiškinamas kaip įpareigojantis valstybes nares nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal

kurį bet kuri trečioji šalis savo nuožiūra, jei tik yra elektros energijos sistemos „būti-

nų pajėgumų“, turi teisę pasirinkti, prie kurios sistemos – elektros energijos perdavi-

mo ar elektros energijos paskirstymo ji nori prisijungti, o tokios sistemos operatorius

turi pareigą suteikti prieigą prie tinklo.

Argumentuodamas tokį kreipimąsi Konstitucinis Teismas minėtame sprendime

inter alia pažymėjo, kad Konstitucijos sudedamąja dalimi esančio Konstitucinio akto

„Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ 2 dalies nuostatose expressis

verbis nustatyta kolizijos taisyklė, įtvirtinanti Europos Sąjungos teisės aktų taikymo

pirmenybę tais atvejais, kai Europos Sąjungos teisės nuostatos, kylančios iš sutarčių,

kuriomis grindžiama Europos Sąjunga, konkuruoja su teisiniu reguliavimu, nustaty-

tuoju Lietuvos nacionaliniuose teisės aktuose (nesvarbu, kokia jų teisinė galia), išsky-

rus pačią Konstituciją (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d., 2006 m. gruodžio

21 d. nutarimai).

Konstitucinis Teismas pažymėjo ir tai, kad Direktyvos VII skyriaus „Prisijungi-

mo prie sistemos organizavimas“ 20 straipsnio „Trečiųjų šalių prieiga“ 1 dalyje yra

įtvirtinta valstybių narių pareiga sukurti paskelbtais tarifais pagrįstą sistemą, pagal

kurią trečiosioms šalims suteikiama prieiga prie perdavimo ir paskirstymo sistemų,

taikoma visiems reikalavimus atitinkantiems vartotojams. Klauzulę „sistema, pagal

kurią trečiosioms šalims suteikiama prieiga prie perdavimo ir paskirstymo sistemų,

taikoma visiems reikalavimus atitinkantiems vartotojams“ aiškinant vien lingvistiškai

būtų galima daryti prielaidą, kad valstybės narės privalo sukurti tokią sistemą, kurio-

je reikalavimus atitinkantiems vartotojams jų pageidavimu būtų suteikiama prieiga

tiek prie perdavimo, tiek prie paskirstymo sistemų. To paties straipsnio 2 dalyje yra

įtvirtinta vienintelė šios pareigos suteikimo išlyga: prisijungti prie sistemos gali būti

neleista, jeigu trūksta būtinų pajėgumų; kitų išlygų, kada sistemos operatorius gali

atsisakyti prijungti elektros energijos įrenginius prie perdavimo ar paskirstymo sis-

temos, Direktyvoje eksplicitiškai nėra numatyta. Minėtą prielaidą, kad reikalavimus


atitinkančiam vartotojui jo pageidavimu turi būti suteikiama prieiga tiek prie perda-

vimo, tiek prie paskirstymo sistemų, sustiprina tai, kad Direktyvos 2 straipsnio „Są-

vokos“ 3 dalyje „perdavimas“ apibrėžiamas kaip „elektros energijos transportavimas

ypač aukštos ir labai aukštos įtampos tinklų sujungimo sistema, siekiant pristatyti ją

galutiniam vartotojui ar paskirstytojams, išskyrus tiekimą“; taigi expressis verbis įtvir-

tinta, kad elektros energijos perdavimas apima jos transportavimą inter alia galuti-

niam vartotojui. Lingvistiškai aiškinant šią sąvoką būtų galima teigti, kad galutiniam

vartotojui toks perdavimas galimas ir tiesiogiai, nesinaudojant paskirstymo tinklais.

Kita vertus, Direktyvos nuostatos gali būti aiškinamos ne tik lingvistiškai, taip pat at-

sižvelgiant ne tik į tas Direktyvos nuostatas, kuriomis skatinama konkurencija elek-

tros rinkoje. Todėl būtina atsakyti į klausimą, ar Direktyvos 20 straipsnio nuostatos

nereiškia, jog iš valstybių narių reikalaujama užtikrinti, kad teisę tiesiogiai prisijung-

ti prie elektros energijos perdavimo tinklų turėtų kiekvienas (net namų ūkio) varto-

tojas. Kitaip tariant, būtina išsiaiškinti, ar Direktyvoje nereikalaujama, kad valstybių

narių teisės aktuose būtų įtvirtinta kiekvieno vartotojo teisė pasirinkti, prie kurių tin-

klų – perdavimo ar skirstomųjų jis pageidauja tiesiogiai prisijungti, ar joje tėra įtvir-

tinta galimybė vartotojui būti prijungtam prie tinklo, idant būtų užtikrinti jo elektros

energijos poreikiai ir protinga elektros energijos kaina.

2. Europos Bendrijų Teisingumo Teismas 2008 m. spalio 9 d. priėmė prejudicinį

sprendimą, kuriame nusprendė:

„2003 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2003/54/EB

dėl elektros energijos vidaus rinkos bendrųjų taisyklių, panaikinančios Direkty-

vą 96/92/EB, 20 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad jis nustato tik su trečiųjų ša-

lių prieiga, o ne su jų prijungimu prie elektros energijos perdavimo ir paskirstymo

tinklų susijusias valstybių narių pareigas bei nenumato, jog prieigos prie tinklų siste-

ma, kurią privalo įdiegti valstybės narės, turi leisti reikalavimus atitinkančiam varto-

tojui savo nuožiūra pasirinkti tinklo, prie kurio jis pageidauja prisijungti, tipą.

Minėtas 20 straipsnis taip pat turi būti aiškinamas taip, kad jis nedraudžia na-

cionalinio reglamentavimo, kuriame numatyta, jog reikalavimus atitinkančio varto-

tojo įrenginiai gali būti prijungiami prie perdavimo tinklo tik tokiais atvejais, kai

skirstomųjų tinklų operatorius dėl nustatytų techninių arba eksploatacijos reikalavi-

mų atsisako prijungti prie savo tinklo reikalavimus atitinkančio vartotojo įrenginius,

esančius jo licencijoje nurodytoje veiklos teritorijoje. Tačiau nacionalinis teismas turi

patikrinti, ar ši sistema įdiegta ir įgyvendinama vadovaujantis objektyviais ir siste-

mos vartotojų nediskriminuojančiais kriterijais.“

VII

Konstitucinio Teismo posėdyje pareiškėjo – Seimo narių grupės atstovas advo-

katas G. Kaminskas pakartojo savo rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytus argumen-

tus, pateikė papildomų argumentų, taip pat atsakė į jam pateiktus klausimus ir pateikė

klausimų specialistams.


Konstitucinio Teismo posėdyje suinteresuoto asmens – Seimo atstovas Sei-

mo kanceliarijos Teisės departamento Civilinės teisės skyriaus vyresnysis patarėjas

D. Zebleckis pritarė buvusių suinteresuoto asmens – Seimo atstovų V. Karbauskio ir

P. Griciūno rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytiems argumentams.

Konstitucinio Teismo posėdyje kalbėjo ir į pateiktus klausimus atsakė specia-

listai – Lietuvos energetikos instituto tarybos pirmininkas prof. habil. dr. J. Vilemas,

Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos pirmininkas V. Poderys, Ūkio

ministerijos Energetikos departamento direktorius A. Zaremba.


konstatuoja:

I

1. Pareiškėjas – Seimo narių grupė prašo ištirti, ar Elektros energetikos įstaty-

mo (2004 m. liepos 1 d. redakcija) 15 straipsnio 2 dalies nuostata „Vartotojo įrengi-

niai gali būti prijungiami prie perdavimo tinklų tik tokiais atvejais, kai skirstomųjų



operatoriaus licencijoje nurodytoje veiklos teritorijoje“ neprieštarauja Konstitucijos

5 straipsnio 2 daliai, 46 straipsnio 1, 2, 4, 5 dalims, konstituciniam teisinės valstybės

principui.

2. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad Konstitucijos 46 straipsnio visų

dalių nuostatos yra tarpusavyje susijusios ir viena kitą papildo (2000 m. vasario 23 d.,

2000 m. spalio 18 d., 2004 m. sausio 26 d. nutarimai), kad jose įtvirtinti principai yra

tarpusavyje suderinti, tarp jų yra pusiausvyra, kiekvienas iš šių konstitucinių princi-

pų turi būti aiškinamas nepaneigiant kito konstitucinio principo (1999 m. spalio 6 d.,

2003 m. kovo 17 d., 2005 m. gegužės 13 d., 2008 m. kovo 5 d. nutarimai).

3. Atsižvelgdamas į tai, Konstitucinis Teismas šioje konstitucinės justicijos by-

loje tirs, ar ginčijama Elektros energetikos įstatymo (2004 m. liepos 1 d. redakci-

ja) 15 straipsnio 2 dalies nuostata neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai,

46 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.

II

1. Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad valdžios galias riboja Kons-

titucija. Aiškindamas šią nuostatą Konstitucinis Teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad

Seimas, kaip įstatymų ir kitų teisės aktų leidėjas, yra savarankiškas tiek, kiek jo ga-

lių ir plačios diskrecijos, inter alia reguliuoti ūkinę veiklą, neriboja Konstitucija, inter

alia konstituciniai teisinės valstybės, valdžių padalijimo, atsakingo valdymo, teisėtų

lūkesčių apsaugos, teisinio aiškumo ir kiti principai.

2. Konstitucijos 46 straipsnyje įtvirtinti principai sudaro vieną visumą – šalies

ūkio konstitucinį pagrindą (Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 6 d., 2003 m. kovo

17 d., 2005 m. gegužės 13 d., 2008 m. kovo 5 d. nutarimai).


Konstitucinis Teismas yra konstatavęs: Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalies for-

muluotė „valstybė reguliuoja ūkinę veiklą“ reiškia ne valstybės teisę savo nuožiūra

administruoti visą ar tam tikrą ūkinę veiklą, bet jos teisę nustatyti ūkinės veiklos tei-

sinį reguliavimą, inter alia ūkinės veiklos sąlygų, ribojimų (draudimų) nustatymą,

procedūrų reglamentavimą teisės aktuose (2005 m. gegužės 13 d. nutarimas); „Tei-

sinis reguliavimas – tai tam tikros socialinės tvarkos nustatymo forma. Teisinio re-

guliavimo ypatumai priklauso nuo reguliuojamų visuomeninių santykių specifi kos“

(1999 m. spalio 6 d., 2005 m. gegužės 13 d. nutarimai); dėl ūkinės veiklos specifi kos,

įvairumo ir dinamiškumo konkrečių santykių srityje reguliavimas, inter alia drau-

dimų ir leidimų santykis gali kisti (2005 m. gegužės 13 d. nutarimas); ūkinės vei-

klos reguliavimo pagrindinis kriterijus – bendra tautos gerovė; ūkinės veiklos teisinis

reguliavimas nėra savitikslis dalykas, jis yra socialinės inžinerijos priemonė, būdas

per teisę siekti tautos gerovės (1995 m. gegužės 13 d., 2006 m. gegužės 31 d., 2008 m.

birželio 30 d. nutarimai); sąvokos „bendra tautos gerovė“ turinys kiekvienu konkre-

čiu atveju atskleidžiamas atsižvelgiant į ekonominius, socialinius bei kitus svarbius

veiksnius (1999 m. spalio 6 d., 2000 m. spalio 18 d., 2004 m. sausio 26 d., 2005 m.

gegužės 13 d. nutarimai); kita vertus, „bendra tautos gerovė“ neturi būti priešprie-

šinama paties ūkio subjekto, t. y. to subjekto, kurio veikla yra reguliuojama, gerovei,

teisėms ir teisėtiems interesams (2005 m. gegužės 13 d. nutarimas); asmens ūkinės

veiklos laisvė ir iniciatyva yra „neatsiejama nuo galimybės asmeniui, norinčiam užsi-

imti ūkine veikla arba, priešingai, norinčiam ja nebeužsiimti, be dirbtinių kliūčių pa-

tekti į rinką ir be dirbtinių kliūčių iš jos pasitraukti“ (2005 m. gegužės 13 d., 2005 m.

gegužės 31 d. nutarimas); negalima įvesti monopolio, t. y. negalima įstatymu suteikti

ūkio subjektui išimtinių teisių veikti kurioje nors ūkio srityje, dėl ko ši sritis būtų mo-

nopolizuota, tačiau nedraudžiama tam tikromis aplinkybėmis įstatyme konstatuoti

monopolijos konkrečioje ūkinės veiklos srityje buvimą ar kitaip atspindėti faktinius

monopolinius santykius ir juos atitinkamai reguliuoti (2000 m. spalio 18 d., 2003 m.

kovo 17 d., 2004 m. sausio 26 d. nutarimai); asmens ūkinės veiklos laisvė gali būti ri-

bojama, kai yra būtina ginti vartotojų interesus, saugoti sąžiningą konkurenciją, ki-

tas Konstitucijoje įtvirtintas vertybes; įstatyme nustatyti ūkinės veiklos draudimai

turi būti pagrįsti, adekvatūs siekiamam tikslui, nediskriminaciniai, aiškiai suformu-

luoti (2005 m. gegužės 13 d., 2008 m. sausio 21 d. nutarimai); pagal Konstituciją ri-

boti ūkinės veiklos laisvę galima, jeigu yra laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu;

ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų tei-

ses bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius

tikslus; ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei esmė; yra laikomasi

konstitucinio proporcingumo principo (2006 m. gegužės 31 d. nutarimas); tinkamas

valstybinis ūkinės veiklos reguliavimas yra susijęs su vartotojų interesų gynimu, kuris

suponuoja, kad įstatymais ir kitais teisės aktais turi būti nustatytos įvairios vartoto-

jų interesų gynimo priemonės, kad valstybės institucijos turi kontroliuoti, kaip ūkio

subjektai laikosi įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytų reikalavimų (2003 m.


kovo 17 d. nutarimas); specialiosios vartotojų interesų gynimo priemonės – tai dis-

kriminacinių kainų nustatymo ribojimas, monopolinės rinkos prekių kainų dydžių,

tarifų valstybinis reglamentavimas, prekių kokybės, kitų reikalavimų monopoliniam

ūkio subjektui nustatymas ir kt. (1999 m. spalio 6 d. nutarimas).

Pažymėtina, kad konstitucinės vertybės, kuriomis grindžiamas šalies ūkis, yra

glaudžiai susijusios su kitomis konstitucinėmis vertybėmis (Konstitucinio Teismo

2005 m. gegužės 13 d. nutarimas), inter alia konstituciniu teisinės valstybės principu.

3. Konstitucinis teisinės valstybės principas, kaip ne kartą yra pažymėjęs Kons-

titucinis Teismas, suponuoja inter alia teisės aktų hierarchiją ir įvairius reikalavimus

įstatymų leidėjui, inter alia tuo aspektu, kad įstatymuose nustatytas teisinis reguliavi-

mas turi būti neprieštaringas, grindžiamas reguliuojamų visuomeninių santykių su-

bjektų padėties objektyviais skirtumais, užtikrinantis teisės sistemos nuoseklumą ir

vidinę darną. Be to, „teisės normos turi būti formuluojamos tiksliai, jose negali būti

dviprasmybių“ (Konstitucinio Teismo 2004 m. sausio 26 d. nutarimas).

Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad įstatymų leidėjas,

nustatomu ūkinės veiklos reguliavimu įgyvendindamas atitinkamas Europos Sąjun-

gos teisės normas, turi inter alia laikytis iš konstitucinio teisinės valstybės principo

kylančio reikalavimo grįsti nustatomą teisinį reguliavimą reguliuojamų visuomeni-

nių santykių subjektų padėties objektyviais skirtumais, užtikrinti teisės aktų hierar-

chiją ir vidinę nacionalinės teisės sistemos darną.

Pažymėtina ir tai, kad pagal Konstitucijos sudedamosios dalies – Konstitucinio

akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ 2 dalį Europos Sąjungos

teisės normos yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis.

Minėta, jog Konstitucinis Teismas yra konstavęs, kad Konstitucijoje Europos Są-

jungos teisės atžvilgiu yra expressis verbis nustatyta kolizijos taisyklė, įtvirtinanti Eu-

ropos Sąjungos teisės aktų taikymo pirmenybę tais atvejais, kai Europos Sąjungos

teisės nuostatos, kylančios iš sutarčių, kuriomis grindžiama Europos Sąjunga, kon-

kuruoja su teisiniu reguliavimu, nustatytuoju Lietuvos nacionaliniuose teisės aktuo-

se (nesvarbu, kokia jų teisinė galia), išskyrus pačią Konstituciją (2006 m. kovo 14 d.,

2006 m. gruodžio 21 d. nutarimai, 2007 m. gegužės 8 d. sprendimas).

III

1. Aiškinant ginčijamą teisinį reguliavimą, nustatytą Elektros energetikos įstaty-

mo (2004 m. liepos 1 d. redakcija) 15 straipsnio 2 dalies nuostatoje „Vartotojo įren-

giniai gali būti prijungiami prie perdavimo tinklų tik tokiais atvejais, kai skirstomųjų



operatoriaus licencijoje nurodytoje veiklos teritorijoje“, svarbu atskleisti šio regulia-

vimo istorinį teisinį kontekstą ir jame vartojamų sąvokų, formuluočių turinį.

2. 1990 m. kovo 11 d. atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę dar kurį laiką iš-

liko iki tol susiformavęs valstybinis (monopolinis) elektros energetikos ūkis, kuria-


me nebuvo išskirtos elektros energijos gamybos, perdavimo ir skirstymo sritys, taigi

elektros energijos gaminimas, perdavimas ir tiekimas buvo centralizuotai valdomi ir

plėtojami. Šiame kontekste pažymėtina, kad dar sovietiniu laikotarpiu kai kurių stam-

bių gamybos įmonių įrenginiai buvo prijungti prie aukštos įtampos elektros tinklų.

Penkios sovietinio laikotarpio įmonės, kurių pagrindu Lietuvos Respublikoje susifor-

mavo akcinė bendrovė (toliau – AB) „Achema“, AB „Akmenės cementas“, AB „Ekra-

nas“, AB „Lifosa“ ir valstybės įmonė „Visagino energija“, buvo prijungtos prie aukštos

įtampos elektros tinklų (dabartinių perdavimo tinklų) ir valdė tam tikrus vietinius

tinklus, skirtus ne tik pačios bendrovės, bet ir gretimoje teritorijoje gyvenančių gyven-

tojų (įsikūrusių vartotojų) poreikiams tenkinti. Be to, dar šešių stambių įmonių, kurių

pagrindu Lietuvos Respublikoje susiformavo bendrovės AB „Dirbtinis pluoštas“, už-

daroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Kauno vandenys“, specialiosios paskirties ak-

cinė bendrovė „Lietuvos geležinkeliai“, AB „Mažeikių naft a“, AB „Mažeikių elektrinė“,

AB „Vilniaus energetinė statyba“, įrenginiai sovietiniu laikotarpiu taip pat buvo pri-

jungti prie aukštos įtampos elektros tinklų, t. y. prie dabartinių perdavimo tinklų.

3. 1992 m. spalio 25 d. referendumu priėmus Konstituciją ir jai 1992 m. lapkričio

2 d. įsigaliojus, įstatymų leidėjui reguliuojant santykius, susijusius su elektros ener-

getika, kilo pareiga paisyti iš Konstitucijos, inter alia jos 46 straipsnio, kylančių rei-

kalavimų.

4. Paminėtina, kad Seimas 1995 m. kovo 28 d. priėmė Lietuvos Respublikos ener-

getikos įstatymą, įsigaliojusį tų pačių metų balandžio 14 d., kuriame buvo inter alia

nustatyta: „Pagrindiniai valstybės energetikos politikos tikslai yra: <...> patikima,

kokybiška ir kiek įmanoma mažiausiomis išlaidomis elektros <...> gamyba bei tie-

kimas <...>“ (3 straipsnis); „Elektros <...> energijos <...> kainos ir tarifai gali būti di-

ferencijuojami pagal vartotojų grupes, energijos kokybę, tiekimo patikimumą <...>“

(15 straipsnio 2 dalis). Paminėtina ir tai, kad Seimas 1998 m. birželio 23 d. priėmė

įstatymą „Dėl Energetikos chartijos sutarties ir Energetikos chartijos protokolo dėl

energijos efektyvumo ir su tuo susijusių aplinkosaugos aspektų ratifi kavimo“, ku-

ris įsigaliojo tų pačių metų liepos 24 d. Šiuo įstatymu ratifi kuota 1994 m. gruodžio

17 d. Energetikos chartijos sutartis, kurioje inter alia nustatyta, kad „kiekviena susi-

tariančioji šalis dirbs, kad sumažintų rinkos iškraipymus ir konkurencijos barjerus

energetikos sektoriaus ekonominėje veikloje“ (6 straipsnio 1 dalis). Be to, paminėti-

na, kad Seimas 1999 m. spalio 5 d. priėmė nutarimą „Dėl Nacionalinės energetikos

strategijos patvirtinimo“, kuriuo patvirtintoje Nacionalinės energetikos strategijoje

buvo inter alia nustatyta, kad „mažiausios elektros energijos tiekimo išlaidos Lietu-

voje susidarytų <...> neatidėliotinai iki 2001 metų restruktūrizavus elektros energeti-

kos sektorių, pasiruošus darbui laisvos rinkos sąlygomis ir atskyrus elektros energijos

gamybą, perdavimą bei skirstymą“ (Nacionalinės energetikos strategijos 4 skyriaus

„Energijos tiekimo strategija“ 1 skirsnis „Elektros energetika“).

5. Seimas 2000 m. gegužės 18 d. priėmė Lietuvos Respublikos specialiosios pa-

skirties akcinės bendrovės „Lietuvos energija“ reorganizavimo įstatymą, kuris įsiga-


liojo tų pačių metų birželio 2 d. Šis įstatymas nustatė minėtos specialiosios paskirties

akcinės bendrovės reorganizavimo būdą ir tvarką.

6. Seimas 2000 m. liepos 20 d. priėmė Lietuvos Respublikos elektros energeti-

kos įstatymą. Šiame įstatyme buvo nustatyti elektros energijos gamybos, perdavimo,

skirstymo ir tiekimo Lietuvos Respublikoje reguliavimo pagrindai atsižvelgiant į Eu-

ropos Sąjungos teisės reikalavimus, elektros energijos paslaugų teikėjų ir vartotojų

santykius bei sąlygas konkurencijai plėtoti elektros energetikos sektoriuje (1 straips-

nis). Įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad elektros energetikos sekto-

rių sudaro elektros energijos gamintojai, tiekėjai, perdavimo ir skirstymo įmonės,

rinkos operatorius, perdavimo bei skirstymo tinklų operatoriai. Įstatymo 15 straips-

nio, kuriame reglamentuojami perdavimo veiklos principai, 2 dalyje buvo nustatyta,

kad perdavimo tinklų operatorius, vadovaudamasis Vyriausybės ar jos įgaliotos ins-

titucijos patvirtintomis elektrinių ir elektros tinklų eksploatavimo taisyklėmis, elek-

tros tinklų kodeksu ir kitais teisės aktais, privalo užtikrinti gamintojų, skirstytojų ir

vartotojų įrenginių prijungimo nediskriminacinių sąlygų atitiktį Vyriausybės ar jos

įgaliotos institucijos patvirtintų tinklų naudojimo taisyklių reikalavimams. Įstatymo

47 straipsnio 2 dalyje buvo pavesta Vyriausybei iki tam tikros datos parengti ir (ar) iš-

leisti teisės aktus, reikalingus šiam įstatymui įgyvendinti. Šiame kontekste pažymėti-

na, kad pagal šio įstatymo 10 straipsnio 1 dalį buvo licencijuojama inter alia elektros

energijos skirstymo veikla, o pagal to paties straipsnio 2 dalį licencijavimo taisykles

tvirtino Vyriausybė ar jos įgaliota institucija.

Elektros energetikos įstatymas (2000 m. liepos 20 d. redakcija) buvo ne kartą

keičiamas ir papildomas, tačiau minėta 15 straipsnio 2 dalis keičiama ar papildoma

nebuvo.

7. Seimas 2001 m. birželio 28 d. priėmė Lietuvos Respublikos specialiosios pa-

skirties akcinės bendrovės „Lietuvos energija“ reorganizavimo įstatymo pakeitimo

įstatymą, kuris įsigaliojo 2001 m. liepos 18 d. Šio įstatymo 1 straipsniu Specialiosios

paskirties akcinės bendrovės „Lietuvos energija“ reorganizavimo įstatymas (2000 m.

gegužės 18 d. redakcija) buvo išdėstytas nauja redakcija.

Specialiosios paskirties akcinės bendrovės „Lietuvos energija“ reorganizavimo

įstatymo (2001 m. birželio 28 d. redakcija) 2 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta: „Spe-

cialios paskirties akcinė bendrovė „Lietuvos energija“ reorganizuojama bendrovių

skaidymo būdu, t. y. iš specialios paskirties akcinės bendrovės „Lietuvos energija“,

kuri po reorganizavimo tęsia veiklą kaip akcinė bendrovė, išskiriant turto, teisių bei

pareigų dalis ir jų pagrindu steigiant naujas bendroves.“ Be to, šio įstatymo 2 straips-

nio 2 dalyje buvo nustatyta: „Iš specialios paskirties akcinės bendrovės „Lietuvos

energija“ atskiriamas elektros tinklų eksploatavimo regioniniams fi lialams priskirtas

turtas, išskyrus 330 kV ir 110 kV įtampos elektros perdavimo tinklus bei jiems veik-

ti ir valdyti reikalingus pastatus, statinius, įrangą ir kitą turtą. Atskiriamiems elektros

tinklų eksploatavimo regioniniams fi lialams priskirto turto pagrindu steigiama eko-

nomiškai pagrįsta skirstomųjų elektros tinklų akcinė bendrovė (bendrovės).“ Taigi


šiuo įstatyminiu reguliavimu buvo nustatytas teisinis pagrindas atskirti elektros ener-

gijos perdavimo tinklus (sistemą) nuo skirstomųjų tinklų (sistemos).

Tuo vadovaudamasi Vyriausybė 2001 m. spalio 29 d. priėmė nutarimą Nr. 1264

„Dėl pritarimo specialios paskirties akcinės bendrovės „Lietuvos energija“ reorga-

nizavimo projektui ir įgaliojimų suteikimo“, kuriame inter alia nutarė: „Pritarti spe-

cialios paskirties akcinės bendrovės „Lietuvos energija“ reorganizavimo projektui“;

„Pavesti Ūkio ministerijai, valstybei nuosavybės teise priklausančių akcijų valdytojai,

įgalioti savo atstovą balsuoti specialios paskirties akcinės bendrovės „Lietuvos ener-

gija“ visuotiniame akcininkų susirinkime už tai, kad būtų priimti nutarimai: <...> pa-

tvirtinti akcinių bendrovių „Lietuvos energija“, „Rytų skirstomieji tinklai“, „Vakarų

skirstomieji tinklai“, „Lietuvos elektrinė“ ir „Mažeikių elektrinė“ įstatus.“

Taigi sovietiniu laikotarpiu susiformavusi valstybinė (monopolinė) elektros ener-

getikos sistema buvo reformuota; iš centralizuotos monopolinės sistemos buvo sufor-

muota elektros perdavimo sistema, kurios operatoriumi tapo AB „Lietuvos energija“,

ir du skirstomieji tinklai, valdomi akcinių bendrovių „Rytų skirstomieji tinklai“ ir

„Vakarų skirstomieji tinklai“.

8. Iš bylos medžiagos matyti, kad elektros energiją gamina atitinkamos elektri-

nės, kurių didžiausia yra Ignalinos atominė elektrinė; perdavimo sistemos operato-

rius yra AB „Lietuvos energija“, kuri aukštos įtampos perdavimo tinklais elektros

energiją transportuoja (perduoda) į Lietuvos regionus, kuriuose skirstomųjų tinklų

operatoriai persiunčia vartotojams tinkamą naudoti elektros energiją; rytinę Lietu-

vos dalį aptarnauja skirstomųjų tinklų operatorius AB „Rytų skirstomieji tinklai“, o

vakarinę – skirstomųjų tinklų operatorius AB „VST“; be to, dar penkios bendrovės

(AB „Achema“, AB „Akmenės cementas“, AB „Lifosa“, valstybės įmonė „Visagino

energija“, UAB „Prekybos namai Giro“ (anksčiau – AB „Ekranas“)) turi elektros ener-

gijos skirstymo licencijas, kuriose kiekvienai bendrovei nurodyta atitinkama veik los

teritorija (paprastai sutampanti su minėtų buvusių sovietinio laikotarpio įmonių,

anksčiau prijungtų prie aukštos įtampos tinklų, teritorija).

9. Vyriausybė, vadovaudamasi Elektros energetikos įstatymu (2000 m. liepos

20 d. redakcija), 2001 m. gruodžio 5 d. priėmė nutarimą Nr. 1474 „Dėl teisės aktų,

būtinų Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymui įgyvendinti, patvirtini-

mo“, kuriuo inter alia patvirtino Veiklos elektros energetikos sektoriuje licencijavi-

mo taisykles. Šios taisyklės Vyriausybės 2003 m. gegužės 14 d. nutarimu Nr. 588 „Dėl

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gruodžio 5 d. nutarimo Nr. 1474 „Dėl tei-

sės aktų, būtinų Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymui įgyvendinti, pa-

tvirtinimo” pakeitimo“ buvo pakeistos ir išdėstytos nauja redakcija.

10. Seimas 2004 m. liepos 1 d. priėmė Lietuvos Respublikos elektros energetikos

įstatymo pakeitimo įstatymą, kuris įsigaliojo tų pačių metų liepos 10 d.

Šio įstatymo 1 straipsniu Elektros energetikos įstatymas (2000 m. liepos 20 d. re-

dakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) buvo pakeistas ir išdėstytas nauja re-

dakcija.


Elektros energetikos įstatyme (2004 m. liepos 1 d. redakcija) nustatyti elektros

energijos gamybos, perdavimo, skirstymo ir tiekimo Lietuvos Respublikoje reguliavi-

mo pagrindai, taip pat elektros energijos paslaugų teikėjų ir vartotojų santykiai bei sąly-

gos, skatinančios konkurenciją elektros energetikos sektoriuje (1 straipsnis 1 dalis); be

to, nustatyta, kad šio įstatymo nuostatos suderintos su „Europos Sąjungos teisės aktais,

nurodytais šio įstatymo priede“ (1 straipsnio 2 dalis). Šiame priede inter alia nurodyta

2003 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2003/54/EB dėl elek-

tros energijos vidaus rinkos bendrųjų taisyklių, panaikinanti Direktyvą 96/92/EB.

Elektros energetikos įstatymas (2004 m. liepos 1 d. redakcija) keistas ar papildy-

tas nebuvo.

11. Elektros energetikos įstatymo (2004 m. liepos 1 d. redakcija) 15 straipsnyje

(„Perdavimo veiklos principai“) nustatyta:

„1. Perdavimo sistemos operatorius yra atsakingas už energetikos sistemos dar-

bo stabilumą ir patikimumą, nacionalinės balansavimo funkcijos atlikimą ir sistemi-

nių paslaugų teikimą Lietuvos Respublikos teritorijoje, jungiamųjų linijų su kitų šalių

energetikos sistemomis eksploatavimą, priežiūrą, valdymą bei plėtrą, mažinant per-

davimo tinklų apribojimus ir atsižvelgiant į perdavimo tinklų naudotojų poreikius.

2. Perdavimo sistemos operatorius privalo užtikrinti, kad elektros energi-

jos gamintojų, skirstomųjų tinklų operatorių ir vartotojų įrenginių prijungimo prie

perdavimo tinklų sąlygos atitiktų teisės aktuose nustatytus reikalavimus ir nebūtų dis-

kriminuojančios. Vartotojo įrenginiai gali būti prijungiami prie perdavimo tinklų tik

tokiais atvejais, kai skirstomųjų tinklų operatorius dėl nustatytų techninių arba eks-

ploatacijos reikalavimų atsisako prijungti prie skirstomųjų tinklų vartotojo įrenginius,

esančius skirstomųjų tinklų operatoriaus licencijoje nurodytoje veiklos teritorijoje.

3. Perdavimo sistemos operatorius abipusės naudos principu suteikia bet kurios

kitos šalies perdavimo sistemos operatoriui reikiamą informaciją, užtikrinančią sau-

gų ir efektyvų darbą, koordinuotą plėtrą, jungtinės sistemos vientisumą ir suderina-

mumą.

4. Perdavimo sistemos operatorius privalo užtikrinti, kad tinklų naudotojams

būtų sudarytos objektyvios ir nediskriminuojančios naudojimosi perdavimo tinklais

sąlygos.“

12. Palyginus Elektros energetikos įstatymo 2000 m. liepos 20 d. ir 2004 m. lie-

pos 1 d. redakcijų 15 straipsniuose nustatytą teisinį reguliavimą matyti, jog jis ski-

riasi inter alia tuo, kad Elektros energetikos įstatymo (2004 m. liepos 1 d. redakcija)

15 straipsnio 2 dalyje buvo įtvirtinta nauja (šioje byloje ginčijama) nuostata, kad var-

totojo įrenginiai gali būti prijungiami prie perdavimo tinklų tik tam tikrais atvejais.

13. Aiškinant ginčijamą Elektros energetikos įstatymo (2004 m. liepos 1 d. re-

dakcija) 15 straipsnio 2 dalies nuostatą „Vartotojo įrenginiai gali būti prijungiami prie

perdavimo tinklų tik tokiais atvejais, kai skirstomųjų tinklų operatorius dėl nustatytų

techninių arba eksploatacijos reikalavimų atsisako prijungti prie skirstomųjų tinklų

vartotojo įrenginius, esančius skirstomųjų tinklų operatoriaus licencijoje nurodytoje


veiklos teritorijoje“ svarbu sistemiškai atskleisti joje vartojamų sąvokų (formuluočių

„vartotojo įrenginiai“, „perdavimo tinklai“, „skirstomieji tinklai“, „skirstomųjų tinklų

operatorius“, „nustatyti techniniai arba eksploatacijos reikalavimai“, „licencijoje nu-

rodyta veiklos teritorija“) turinį, t. y. atsižvelgti į tai, kad pagal šio įstatymo 15 ir kitų

straipsnių nuostatas:

– vartotojas yra asmuo, perkantis elektros energiją vartojimo tikslams (2 straips-

nio 35 dalis);

– perdavimo tinklus, kuriais persiunčiama elektros energija nuo jos gaminto-

jo iki jos skirstymo operatoriaus ar vartotojo, valdo perdavimo sistemos operatorius

(2 straipsnio 18 dalis), atsakingas inter alia už energetikos sistemos darbo stabilumą,

patikimumą ir sisteminių paslaugų teikimą visoje valstybės teritorijoje (2 straipsnio

18 dalis, 15 straipsnio 1 dalis). Perdavimo sistemos operatorius privalo užtikrinti,

kad elektros energijos gamintojų, skirstomųjų tinklų operatorių ir vartotojų įrenginių

prijungimo prie perdavimo tinklų sąlygos atitiktų teisės aktuose nustatytus reikalavi-

mus ir nebūtų diskriminuojančios (15 straipsnio 2 dalis). Be to, perdavimo sistemos

operatorius privalo „raštu motyvuoti, kai atsisakoma suteikti elektros energijos per-

siuntimo paslaugą esamiems ir potencialiems naudotojams“, o atsisakymas „gali būti

pagrįstas tik techninio pobūdžio kriterijais“ (17 straipsnio 7 punktas);

– skirstomuosius tinklus, kuriais elektros energija persiunčiama (tiekiama) var-

totojams, valdo skirstomųjų tinklų operatorius, atsakingas už tų tinklų eksploatavi-

mą ir plėtojimą (2 straipsnio 30 dalis). Skirstomųjų tinklų operatorius privalo inter

alia užtikrinti tinklų naudotojams nediskriminuojančias naudojimosi skirstomaisiais

tinklais sąlygas (19 straipsnio 2 dalis), prijungti vartotojų ir gamintojų įrenginius,

esančius skirstymo veiklos licencijoje nurodytoje teritorijoje, prie skirstomųjų tinklų

pagal atitinkamus techninius norminius dokumentus ir technines sąlygas (21 straips-

nio 6 punktas). Be to, skirstomųjų tinklų operatorius privalo raštu motyvuoti, kai

atsisakoma suteikti elektros energijos persiuntimo paslaugą esamiems ir potencia-

liems naudotojams, o atsisakymas gali būti pagrįstas tik techninio pobūdžio kriteri-

jais (21 straipsnio 7 punktas);

– techninius ar eksploatacijos reikalavimus, kurių skirstomųjų tinklų operatorius

privalo laikytis, spręsdamas dėl galimybės prijungti vartotojo įrenginius prie skirsto-

mųjų tinklų, nustato Vyriausybė ar jos įgaliota institucija (5 straipsnis, 48 straipsnio

1 dalis);

– skirstomųjų tinklų operatoriui jo licencijoje nurodytoje veiklos teritorijoje su-

teikiamos išskirtinės veiklos vykdymo teisės (10 straipsnio 5 dalis).

14. Taigi aiškinant ginčijamą Elektros energetikos įstatymo (2004 m. liepos 1 d.

redakcija) 15 straipsnio 2 dalies nuostatą viso šiame straipsnyje ir kituose šio įstaty-

mo straipsniuose (jų dalyse) nustatyto teisinio reguliavimo kontekste konstatuotina,

kad pagal nustatytą teisinį reguliavimą vartotojui turi būti užtikrinta teisė turėti pri-

eigą prie elektros energijos sistemos; perdavimo tinklai yra skirti pagamintai elektros

energijai persiųsti į regionus ir šiuo tikslu pirmiausia elektros energijos gamintojui


sujungti su skirstomųjų tinklų operatoriais; visų vartotojų įrenginiai turi būti jungia-

mi prie skirstomųjų tinklų, išskyrus tuos atvejus, kai vartotojo įrenginių prijungimas

prie skirstomųjų tinklų negalimas dėl nustatytų techninių ar eksploatacijos reikalavi-

mų; tik tokiais atvejais vartotojo įrenginiai gali būti jungiami prie perdavimo tinklų.

Pažymėtina, kad toks elektros energetikos sistemos modelis, kai elektros energi-

jos perdavimo ir skirstymo sistemos yra atskirtos, yra paplitęs Europos Sąjungos vals-

tybėse narėse. Esant tokiam modeliui vartotojo įrenginiai paprastai yra jungiami prie

elektros energijos skirstymo sistemos, t. y. skirstomųjų tinklų.

15. Minėta, kad ginčijama nuostata įtvirtinta Elektros energetikos įstatyme

(2004 m. liepos 1 d. redakcijoje), įgyvendinančiame Direktyvą 2003/54/EB. Be to, mi-

nėta, kad Konstitucinis Teismas 2007 m. gegužės 8 d. sprendimu kreipėsi į Europos

Bendrijų Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą dėl to, ar Di-

rektyvos 20 straipsnis („Elektros energijos vartotojams reikia užtikrinti galimybę laisvai

pasirinkti tiekėją. Nežiūrint į tai, baigiant kurti elektros energijos vidaus rinką, reikia

taikyti įgyvendinimo etapais metodą, kad pramonė galėtų prisitaikyti ir įdiegti atitin-

kamas priemones bei sistemas, saugančias vartotojų interesus ir garantuojančias jiems

faktinę ir veiksmingą teisę pasirinkti tiekėją“) turi būti aiškinamas kaip įpareigojantis

valstybes nares nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį bet kuri trečioji šalis savo

nuožiūra, jei tik yra elektros energijos sistemos „būtinų pajėgumų“, turi teisę pasirinkti,

prie kurios sistemos – elektros energijos perdavimo ar elektros energijos paskirstymo ji

nori prisijungti, o tokios sistemos operatorius turi pareigą suteikti prieigą prie tinklo.

Minėta ir tai, kad Europos Bendrijų Teisingumo Teismas 2008 m. spalio 9 d. pri-

ėmė prejudicinį sprendimą, kuriame nusprendė, kad Direktyvos 20 straipsnyje nėra

numatyta „jog prieigos prie tinklų sistema, kurią privalo įdiegti valstybės narės, turi

leisti reikalavimus atitinkančiam vartotojui savo nuožiūra pasirinkti tinklo, prie ku-

rio jis pageidauja prisijungti, tipą“ ir jame nedraudžiamas nacionalinis reglamentavi-

mas, pagal kurį „reikalavimus atitinkančio vartotojo įrenginiai gali būti prijungiami

prie perdavimo tinklo tik tokiais atvejais, kai skirstomųjų tinklų operatorius dėl nu-

statytų techninių arba eksploatacijos reikalavimų atsisako prijungti prie savo tinklo

reikalavimus atitinkančio vartotojo įrenginius, esančius jo licencijoje nurodytoje vei-

klos teritorijoje. Tačiau nacionalinis teismas turi patikrinti, ar ši sistema įdiegta ir

įgyvendinama vadovaujantis objektyviais ir sistemos vartotojų nediskriminuojan-

čiais kriterijais“. Toks sprendimas grindžiamas inter alia argumentais, kad:

– Direktyvoje nustatyta vartotojo pasirinkimo laisvė vienodai užtikrinama, kai

tiekėjas juos prijungia ir prie perdavimo, ir prie paskirstymo sistemos;

– valstybės narės turi tam tikrą veiksmų laisvę nukreipti sistemos vartotojus vie-

no ar kito sistemos tipo link, nors ir su sąlyga, kad tai būtų daroma dėl nediskrimi-

nacinių priežasčių ir objektyviai pagrindžiant. Taigi sistemos vartotojai turi teisę į

prieigą prie elektros energijos sistemos, tačiau valstybės narės gali nuspręsti, kad pri-

jungiama bus prie tam tikro tipo tinklų. Vis dėlto reikia patikrinti, ar valstybių narių

taikomi kriterijai yra objektyvūs ir nediskriminuojantys;


– šiuo tikslu siekis išvengti didelių vartotojų tiesioginio jungimosi prie perdavi-

mo sistemos, dėl kurio su paskirstymo sistema susijusios išlaidos tektų vien mažiems

vartotojams ir padidėtų elektros energijos kaina, gali pateisinti įpareigojimą visų pir-

ma jungtis prie paskirstymo sistemos. Tačiau nacionalinis teismas turi patikrinti, ar

šie motyvai tikri ir ar jie grindžiami objektyviais ir nediskriminaciniais kriterijais.

Pažymėtina, kad Europos Bendrijų Teisingumo Teismo jurisprudencija, kaip tei-

sės aiškinimo šaltinis, yra svarbi ir Lietuvos teisės aiškinimui bei taikymui (Konstitu-

cinio Teismo 2006 m. gruodžio 21 d., 2007 m. gegužės 15 d. nutarimai).

IV

Dėl Elektros energetikos įstatymo (2004 m. liepos 1 d. redakcija) 15 straips-

nio 2 dalies nuostatos atitikties Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 46 straipsniui,


1. Sprendžiant, ar Elektros energetikos įstatymo (2004 m. liepos 1 d. redakcija)

15 straipsnio 2 dalies nuostata „Vartotojo įrenginiai gali būti prijungiami prie per-

davimo tinklų tik tokiais atvejais, kai skirstomųjų tinklų operatorius dėl nustatytų

techninių arba eksploatacijos reikalavimų atsisako prijungti prie skirstomųjų tinklų

vartotojo įrenginius, esančius skirstomųjų tinklų operatoriaus licencijoje nurodytoje

veiklos teritorijoje“ neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 46 straipsniui,

konstituciniam teisinės valstybės principui, pažymėtina, kad, kaip konstatuota šiame

Konstitucinio Teismo nutarime:

– Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalies formuluotė „valstybė reguliuoja ūkinę vei-

klą“ reiškia ne valstybės teisę savo nuožiūra administruoti visą ar tam tikrą ūkinę

veiklą, bet jos teisę nustatyti ūkinės veiklos teisinį reguliavimą, t. y. ūkinės veiklos

sąlygų, ribojimų (draudimų) nustatymą, procedūrų reglamentavimą teisės aktuose;

teisinio reguliavimo ypatumai priklauso nuo reguliuojamų visuomeninių santykių

specifi kos;

– ūkinės veiklos teisinis reguliavimas nėra savitikslis dalykas, jis yra socialinės

inžinerijos priemonė, būdas per teisę siekti tautos gerovės; sąvokos „bendra tautos

gerovė“ turinys kiekvienu konkrečiu atveju atskleidžiamas atsižvelgiant į ekonomi-

nius, socialinius ir kitus svarbius veiksnius;

– nedraudžiama tam tikromis aplinkybėmis įstatyme konstatuoti monopolijos

konkrečioje ūkinės veiklos srityje buvimą ar kitaip atspindėti faktinius monopolinius

santykius ir juos atitinkamai reguliuoti;

– įstatyme nustatyti draudimai turi būti pagrįsti, adekvatūs siekiamam tikslui,

nediskriminaciniai, aiškiai suformuluoti; įstatyme nustatytas asmens ūkinės veiklos

laisvės draudimas kiekvienu atveju turi būti aiškus, skirtas Konstitucijoje įtvirtintų

vertybių (sąžiningos konkurencijos, vartotojų interesų ir kt.) apsaugai;

– pagal Konstituciją riboti ūkinės veiklos laisvę galima, jeigu yra laikomasi šių

sąlygų: tai daroma įstatymu; ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant

apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat


konstituciškai svarbius tikslus; ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis

bei esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo;

– asmens ūkinės veiklos laisvė gali būti ribojama, kai yra būtina ginti vartoto-

jų interesus, saugoti sąžiningą konkurenciją, kitas Konstitucijoje įtvirtintas vertybes;

specialiosios vartotojų interesų gynimo priemonės – tai diskriminacinių kainų nu-

statymo ribojimas, monopolinės rinkos prekių kainų dydžių, tarifų valstybinis re-

glamentavimas, prekių kokybės, kitų reikalavimų monopoliniam ūkio subjektui

nustatymas ir kt.;

– dėl ūkinės veiklos specifi kos, įvairumo ir dinamiškumo konkrečių santykių

šioje srityje reguliavimas, inter alia draudimų ir leidimų santykis, gali kisti.

2. Minėta, kad toks elektros energetikos sistemos modelis, kai elektros energijos

perdavimo ir skirstymo sistemos yra atskirtos, yra paplitęs Europos Sąjungos valsty-

bėse narėse; esant tokiam modeliui vartotojo įrenginiai paprastai yra jungiami prie

elektros energijos skirstymo sistemos, t. y. skirstomųjų tinklų.

3. Pagal šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijamą teisinį reguliavimą vartotojo

įrenginiai jungiami prie skirstomųjų tinklų, o prie perdavimo tinklų jie gali būti jungia-

mi tik tokiais atvejais, kai skirstomųjų tinklų operatorius dėl nustatytų techninių arba

eksploatacijos reikalavimų atsisako prijungti prie skirstomųjų tinklų vartotojo įrengi-

nius, esančius skirstomųjų tinklų operatoriaus licencijoje nurodytoje veiklos teritorijo-

je. Tokiu teisiniu reguliavimu nepaneigiama vartotojo teisė turėti prieigą prie elektros

energijos sistemos, jis taikomas visiems vartotojams. Taigi toks teisinis reguliavimas

vienodai užtikrina visų vartotojų teisę turėti prieigą prie elektros energijos sistemos.

Ginčijamoje Elektros energetikos įstatymo (2004 m. liepos 1 d. redakcija)

15 straips nio 2 dalies nuostatoje nustatytas vartotojo galimybės rinktis elektros ener-

gijos tiekėją (skirstomųjų tinklų ar perdavimo sistemos operatorių) ribojimas nėra

absoliutus, juo nesukuriamos prielaidos diskriminuoti vartotoją. Toks teisinis regu-

liavimas savaime nereiškia, kad kuri nors asmenų grupė yra diskriminuojama arba

kad kuriai nors asmenų grupei yra suteikiama privilegijų. Priešingai – tokiu teisiniu

reguliavimu siekiama vienodai užtikrinti elektros energijos vartotojų interesus. Vadi-

nasi, tokiu teisiniu reguliavimu siekiama užtikrinti ir bendrą tautos gerovę.

Taigi Elektros energetikos įstatymo (2004 m. liepos 1 d. redakcija) 15 straipsnio

2 dalyje nustatytu ir šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijamu teisiniu reguliavi-

mu nėra pažeidžiami iš Konstitucijos 46 straipsnio kylantys imperatyvai.

Pažymėtina ir tai, kad Seimas, Elektros energetikos įstatymo (2004 m. liepos 1 d.

redakcija) 15 straipsnio 2 dalyje nustatydamas teisinį reguliavimą, kuris ginčijamas

šioje konstitucinės justicijos byloje, neviršijo jam Konstitucijos suteiktų galių. Taigi

nėra pagrindo teigti, kad ginčijamu teisiniu reguliavimu yra pažeidžiami iš Konstitu-

cijos 5 straipsnio 2 dalies kylantys reikalavimai, kad yra nukrypstama nuo konstitu-

cinio teisinės valstybės principo.

4. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Elektros energeti-

kos įstatymo (2004 m. liepos 1 d. redakcija) 15 straipsnio 2 dalies nuostata „Vartotojo


įrenginiai gali būti prijungiami prie perdavimo tinklų tik tokiais atvejais, kai skirsto-

mųjų tinklų operatorius dėl nustatytų techninių arba eksploatacijos reikalavimų atsi-

sako prijungti prie skirstomųjų tinklų vartotojo įrenginius, esančius skirstomųjų tinklų

operatoriaus licencijoje nurodytoje veiklos teritorijoje“ neprieštarauja Konstitucijos

5 straipsnio 2 daliai, 46 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.




nutaria:

Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo (2004 m. lie-

pos 1 d. redakcija; Žin., Nr. 107–3964) 15 straipsnio 2 dalies nuostata „Vartotojo įren-

giniai gali būti prijungiami prie perdavimo tinklų tik tokiais atvejais, kai skirstomųjų



operatoriaus licencijoje nurodytoje veiklos teritorijoje“ neprieštarauja Lietuvos Res-

publikos Konstitucijai.




Toma Birmontienė

Pranas Kuconis

Kęstutis Lapinskas

Zenonas Namavičius

Ramutė Ruškytė

Egidijus Šileikis

Algirdas Taminskas



53

NUTARIMAS

DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS VIDAUS REIKALŲ, SPECIALIŲJŲ

TYRIMŲ TARNYBOS, VALSTYBĖS SAUGUMO, KRAŠTO APSAUGOS,

PROKURATŪROS, KALĖJIMŲ DEPARTAMENTO, JAM PAVALDŽIŲ

ĮSTAIGŲ BEI VALSTYBĖS ĮMONIŲ PAREIGŪNŲ IR KARIŲ VALSTYBINIŲ

PENSIJŲ ĮSTATYMO 3 STRAIPSNIO 2 DALIES (2000 M. LIEPOS 13 D.,

2005 M. GEGUŽĖS 19 D. REDAKCIJOS), 11 STRAIPSNIO 5 DALIES (2000 M.

GRUODŽIO 21 D. REDAKCIJA), 11 STRAIPSNIO 3 DALIES (2005 M.

GEGUŽĖS 19 D. REDAKCIJA), LIETUVOS RESPUBLIKOS PAREIGŪNŲ IR

KARIŲ VALSTYBINIŲ PENSIJŲ ĮSTATYMO 16 STRAIPSNIO 12 DALIES

(2007 M. SAUSIO 18 D. REDAKCIJA) ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS

KONSTITUCIJAI

2008 m. gruodžio 24 d.

Vilnius






dalyvaujant suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Seimo atstovams Sei-

mo nariams Vilijai Blinkevičiūtei ir Algirdui Sysui,

remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Res-

publikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsniu, viešame Teismo posėdyje 2008 m.

gruodžio 5 d. išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą Nr. 09/06-30/06-01/07-30/08

pagal pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymus ištirti, ar:

1) Lietuvos Respublikos vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės sau-

gumo, krašto apsaugos, prokuratūros, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstai gų

bei valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 2 da-

lis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio nuostatoms, kad

nuosavybė yra neliečiama, nuosavybės teises saugo įstatymai ir nuosavybė gali būti

paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama,

29 straipsnio nuostatoms, kad žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų

dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar

pažiūrų pagrindu, 52 straipsnio nuostatoms, kad valstybė laiduoja piliečių teisę gauti

senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo

netekimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais (prašymas Nr. 1B-8/2006);

2) Lietuvos Respublikos vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės

sau gumo, krašto apsaugos, prokuratūros, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstai-


gų bei valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 11 straipsnio

5 dalis (2000 m. gruodžio 21 d. redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Kons-

titucijos 23 straipsnio nuostatoms, kad nuosavybė yra neliečiama, nuosavybės teises

saugo įstatymai ir nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuo-

menės poreikiams ir teisingai atlyginama, 52 straipsnio nuostatoms, kad valstybė lai-

duoja piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo,

ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais, Lietuvos

Respublikos Konstitucijos preambulėje, pasak pareiškėjo, įtvirtintiems teisingos pilie-

tinės visuomenės ir teisinės valstybės principams (prašymas Nr. 1B-29/2006).

3) Lietuvos Respublikos vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės sau-

gumo, krašto apsaugos, prokuratūros, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstai gų

bei valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo (1994 m. gruo-

džio 13 d., 2005 m. gegužės 19 d. redakcijos) 3 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Lietu-

vos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio nuostatoms, kad nuosavybė yra neliečiama,

nuosavybės teises saugo įstatymai ir nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustaty-

ta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama, 29 straipsnio nuostatoms, kad

žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kal-

bos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu, 52 straipsnio

nuostatoms, kad valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas,

socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų nu-

matytais atvejais, Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje, pasak pareiškėjo,

įtvirtintam teisinės valstybės principui (prašymas Nr. 1B-78/2006);

4) Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straips-

nio 12 dalis (2007 m. sausio 18 d. redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos

Kons titucijos 23 straipsnio 1, 2 dalims, 29 straipsniui, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai

„Kiekvienas žmogus gali <...> gauti <...> socialinę apsaugą nedarbo atveju“, 52 straips-

niui, konstituciniam teisinės valstybės principui (prašymas Nr. 1B-33/2008).

Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 1 d. sprendimu „Dėl prašymų sujungimo

į vieną bylą“ Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymai Nr. 1B-8/2006,

1B-29/2006 ir 1B-78/2006 buvo sujungti į vieną bylą ir jai suteiktas numeris

09/06-30/06-01/07.

Konstitucinio Teismo 2008 m. lapkričio 13 d. sprendimu „Dėl prašymų sujun-

gimo į vieną bylą“ prie bylos Nr. 09/06-30/06-01/07 buvo prijungtas ir Vilniaus apy-

gardos administracinio teismo prašymas Nr. 1B-33/2008; bylai suteiktas numeris

09/06-30/06-01/07-30/08.


nustatė:

I

1. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas nagrinėjo adminis -

tracinę bylą. Teismas nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstituci-

◆ DĖL PAREIGŪNŲ IR KARIŲ VALSTYBINIŲ PENSIJŲ 55

nį Teismą su prašymu (Nr. 1B-8/2006) ištirti, ar Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų

tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros, Kalėjimų departamen-

to, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų

įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) 3 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Konstituci-

jos 23 straipsnio nuostatoms, kad nuosavybė yra neliečiama, nuosavybės teises sau-

go įstatymai ir nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės

poreikiams ir teisingai atlyginama, 29 straipsnio nuostatoms, kad žmogaus teisių nega-

lima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, sociali-

nės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu, 52 straipsnio nuostatoms, kad

valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą

nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais.

2. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas nagrinėjo adminis-




to, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensi-

jų įstatymo 11 straipsnio 5 dalis (2000 m. gruodžio 21 d. redakcija) neprieštarauja

Konstitucijos 23 straipsnio nuostatoms, kad nuosavybė yra neliečiama, nuosavybės

teises saugo įstatymai ir nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka

visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama, 52 straipsnio nuostatoms, kad vals-

tybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą

nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais,

Konstitucijos preambulėje, pasak pareiškėjo, įtvirtintiems teisingos pilietinės visuo-

menės ir teisinės valstybės principams.





to, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensi-

jų įstatymo (1994 m. gruodžio 13 d., 2005 m. gegužės 19 d. redakcijos) 3 straipsnio

2 dalis neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio nuostatoms, kad nuosavybė yra ne-

liečiama, nuosavybės teises saugo įstatymai ir nuosavybė gali būti paimama tik įsta-

tymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama, 29 straipsnio

nuostatoms, kad žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties,

rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų

pagrindu, 52 straipsnio nuostatoms, kad valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės

ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo neteki-

mo ir kitais įstatymų numatytais atvejais, Konstitucijos preambulėje, pasak pareiškė-

jo, įtvirtintam teisinės valstybės principui.


tracinę bylą. Teismas nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį


Teismą su prašymu (Nr. 1B-33/2008) ištirti, ar Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų

įstatymo 16 straipsnio 12 dalis (2007 m. sausio 18 d. redakcija) neprieštarauja Kons-

titucijos 23 straipsnio 1, 2 dalims, 29 straipsniui, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kie-

kvienas žmogus gali <...> gauti <...> socialinę apsaugą nedarbo atveju“, 52 straipsniui,


II

1. Pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymas (Nr. 1B-8/

2006) ištirti, ar Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, kraš-

to apsaugos, prokuratūros, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei vals-

tybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 2 dalis,

kurioje nustatyta, kad „pareigūnams ir kariams, dėl pačių kaltės (jei ta kaltė neuž-

traukia baudžiamosios atsakomybės) pašalintiems iš vidaus reikalų, valstybės saugu-

mo, krašto apsaugos, prokuratūros sistemų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, Kalėjimų

departamento ar jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių, valstybinė pensija skiria-

ma tik tada, kai jie yra ištarnavę 20 ar daugiau metų ir sukakę įstatymų nustatytą iš-

leidimo į atsargą amžių (jei toks amžius nenustatytas, – senatvės pensijos amžių)“,

neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio nuostatoms, kad nuosavybė yra neliečia-

ma, nuosavybės teises saugo įstatymai ir nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo

nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama, 29 straipsnio nuosta-

toms, kad žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės,

tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrin-

du, 52 straipsnio nuostatoms, kad valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės ir in-

validumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir

kitais įstatymų numatytais atvejais, grindžiamas šiais argumentais.

Remiantis inter alia Konstitucinio Teismo 1997 m. kovo 12 d., 2002 m. lapkričio

25 d., 2003 m. liepos 4 d. nutarimų doktrininėmis nuostatomis, asmuo, savo darbu

sukūręs tam tikras vertybes, tarp jų ir socialinio draudimo lėšas, įgyja teisę į pensiją

kaip teisės į nuosavybę formą, todėl pagal Konstitucijos 52 straipsnį valstybės laiduo-

jama teisė į pensiją turi būti ginama kartu su teise į nuosavybę, kuri pagal Konstituci-

jos 23 straipsnį negali būti atimta (išskyrus atvejus, kai už ją teisingai atlyginama).

Pasak pareiškėjo, remiantis inter alia Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d.,

2003 m. gruodžio 3 d. nutarimų doktrininėmis nuostatomis, Pensijų įstatymo

3 straipsnio 2 dalis, kurioje buvo nustatytas diferencijuotas teisinis reguliavimas, tai-

kytas vienodais požymiais pasižyminčioms asmenų grupėms, pažeidė asmenų ly-

gybės ir nediskriminavimo principus, nes nepagrįstai, atsižvelgiant vien į amžiaus

požymį, diskriminavo jaunesnius negu 62 metų ir 6 mėnesių amžiaus asmenis bei su-

varžė jų teises, kadangi jaunesnis asmuo, nesukakęs nurodyto amžiaus ir pašalintas iš

tarnybos dėl savo kaltės, neįgyja teisės į valstybinę pensiją.

Be to, tai, kad asmuo, nesukakęs 62 metų ir 6 mėnesių amžiaus, negauna vals-

tybinės pensijos vien tuo pagrindu, kad dėl paties kaltės buvo pašalintas iš tarnybos,


yra tam tikra sankcija, taikoma už tarnybinį nusižengimą, ir reiškia pakartotinį nu-

baudimą, kadangi pats pašalinimas iš tarnybos yra tarnybinės atsakomybės taikymas.

Todėl nepadarius kitokio pobūdžio veikos (pvz., materialinės žalos, dėl kurios būtų

galima taikyti ir materialinę atsakomybę), papildomas nubaudimas nepateisinamas

Konstitucijos preambulėje išdėstyto teisinės valstybės principo požiūriu.


2006) ištirti, ar Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto

apsaugos, prokuratūros, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės

įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 11 straipsnio 5 dalis (2000 m.

gruodžio 21 d. redakcija), kurioje nustatyta, kad „pensininkams, gaunantiems vi-

sišką valstybės išlaikymą, pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nemokamos“, ne-

prieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio nuostatoms, kad nuosavybė yra neliečiama,

nuosavybės teises saugo įstatymai ir nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nusta-

tyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama, 52 straipsnio nuostatoms,

kad valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę

paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų numatytais

atvejais, Konstitucijos preambulėje, pasak pareiškėjo, įtvirtintiems teisingos pilieti-

nės visuomenės ir teisinės valstybės principams, grindžiamas šiais argumentais.

Pensijų įstatymo 11 straipsnio 5 dalyje (2000 m. gruodžio 21 d. redakcija) įtvir-

tintu teisiniu reguliavimu iš esmės paneigiama asmens teisė į įgytą nuosavybę, kuri

negali būti ribojama, nenurodant būtinybės ją riboti, ir kartu pažeidžiama asmens

teisė gauti savo nuosavybės dalį – užtarnautos pensijos išmokas, kuri, pagal Konstitu-

cijos 52 straipsnį įstatymu nustatant tam tikrą pensiją, turi būti užtikrinama įstatyme

nustatytas sąlygas atitinkantiems asmenims. Pareiškėjas taip pat pažymėjo, kad Pen-

sijų įstatymo 11 straipsnio 3 dalyje (2005 m. gegužės 19 d. redakcija) įtvirtinta nuo-

stata analogiška ginčijamajai.


2006) ištirti, ar Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, kraš-

to apsaugos, prokuratūros, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei vals-

tybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo (1994 m. gruodžio

13 d., 2005 m. gegužės 19 d. redakcijos) 3 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Konsti-

tucijos 23 straipsnio nuostatoms, kad nuosavybė yra neliečiama, nuosavybės teises


menės poreikiams ir teisingai atlyginama, 29 straipsnio nuostatoms, kad žmogaus

teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos,

kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu, 52 straipsnio

nuostatoms, kad valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensi-

jas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų

numatytais atvejais, Konstitucijos preambulėje, pasak pareiškėjo, įtvirtintam teisinės

valstybės principui, grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais, kaip ir prašymas

Nr. 1B-8/2006.



2008) ištirti, ar Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 12 dalis

(2007 m. sausio 18 d. redakcija), kurioje nustatyta, kad „muitinės pareigūnams, mui-

tinės sistemoje dirbusiems muitinės mobiliosiose grupėse ar muitinės postuose arba

atlikusiems operatyvinę veiklą ir (arba) ikiteisminį tyrimą, pareigūnų ir karių vals-

tybinės pensijos skiriamos tik įgijusiems teisę į šią pensiją po Vidaus reikalų, Specia-

liųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros, Kalėjimų

departamento, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnų ir karių valsty-

binių pensijų įstatymo pavadinimo, 1, 3, 6, 12 ir 16 straipsnių pakeitimo ir papildymo

įstatymo Nr. X-1027 įsigaliojimo“, neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 da-

lims, 29 straipsniui, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali <...>

gauti <...> socialinę apsaugą nedarbo atveju“, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės

valstybės principui, grindžiamas šiais argumentais.

Pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 12 daly-

je (2007 m. sausio 18 d. redakcija) įtvirtintą teisinį reguliavimą muitinės pareigūnai

iš esmės diferencijuojami pagal vienintelį kriterijų – Vidaus reikalų, Specialiųjų ty-

rimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros, Kalėjimų depar-

tamento, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių

pensijų įstatymo pavadinimo, 1, 3, 6, 12 ir 16 straipsnių pakeitimo ir papildymo įsta-

tymo įsigaliojimo datą (2007 m. sausio 19 d.). Toks kriterijus – įstatymo įsigaliojimo

data – nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumas, kad toks nevienodas muiti-

nės pareigūnų traktavimas būtų objektyviai pateisinamas.

Dėl tokio muitinės pareigūnų diferencijavimo jiems nėra skiriama pareigūnų ir

karių valstybinė pensija, nėra laiduojama socialinė apsauga nedarbo atveju, kartu yra

pažeidžiamos jų nuosavybės teisės, taip pat konstitucinis teisinės valstybės principas,

kuris, be kitų reikalavimų, suponuoja ir tai, kad turi būti užtikrintos žmogaus teisės ir

laisvės, taigi ir įgyta žmogaus teisė gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją.

III


mens – Seimo atstovų Seimo narių J. Čekuolio, A. Syso, V. Blinkevičiūtės rašytiniai

paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad ginčijamas teisinis reguliavimas neprieštarau-

ja Konstitucijos 23, 29 straipsniams, 48 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, konstituci-

niam teisinės valstybės principui.

1. Suinteresuoto asmens – Seimo atstovo Seimo nario J. Čekuolio rašytiniuose

paaiškinimuose dėl pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašy-

mų Nr. 1B-08/2006 ir 1B-78/2006 teigiama, kad pareigūnų ir karių valstybinė pensi-

ja gali būti laikoma jų nuosavybe tik tada, kai valstybinė pensija įstatymų nustatyta

tvarka yra paskirta ir mokama. Įstatymų leidėjas turi teisę nustatyti sąlygas, kurioms

esant valstybinė pensija yra skiriama, taip pat atvejus, kai ši pensija nėra skiriama ir

mokama, o šios nuostatos negali būti laikomos nuosavybės teisės pažeidimu. Taip


pat, J. Čekuolio nuomone, diskriminacija ar privilegija nelaikytinas toks teisinis regu-

liavimas, kuris taikomas tam tikroms vienodais požymiais pasižyminčioms asmenų

grupėms, jeigu taip yra siekiama pozityvių, reikšmingų tikslų. Šiuo atveju specialūs

reikalavimai ir tam tikros sąlygos yra susiję būtent su tam tikrų reguliuojamų santy-

kių ypatumais. Be to, pasak J. Čekuolio, pareigūnų ir karių valstybinės pensijos yra

mokamos iš valstybės biudžeto, jos neturi jokių valstybinio socialinio draudimo po-

žymių ir nėra susijusios su valstybinėmis socialinio draudimo įmokomis, todėl įsta-

tymų leidėjas gali nustatyti papildomas sąlygas, kurias atitinkantis asmuo gali įgyti

teisę į papildomą pensiją.

2. Suinteresuoto asmens – Seimo atstovo Seimo nario A. Syso rašytiniuose pa-

aiškinimuose dėl pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašy-

mo Nr. 1B-29/2006 išdėstyta pozicija iš esmės grindžiama tais pačiais argumentais.

A. Sysas nurodo, kad pareigūnų ir karių valstybinės pensijos yra skiriamos papildo-

mai, kartu su visiems gyventojams nustatytomis vienodomis socialinio draudimo ga-

rantijomis, ir yra mokamos iš valstybės biudžeto lėšų. Pareigūnų ir karių valstybinė

pensija yra skiriama ir mokama tik įstatyme nustatytais atvejais, esant visoms būti-

noms sąlygoms ją gauti, priešingu atveju tokia pensija neskiriama, o paskirtoji nemo-

kama. A. Syso nuomone, jei asmeniui, visiškai išlaikomam valstybės, būtų mokama

pareigūnų ir karių valstybinė pensija, būtų iškreipta pačios pensijos esmė ir tikslas.

3. Suinteresuoto asmens – Seimo atstovo Seimo nario A. Syso rašytiniuose pa-

aiškinimuose dėl pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymo

Nr. 1B-33/2008 išdėstyta pozicija grindžiama Konstitucinio Teismo 2002 m. balan-

džio 23 d. nutarimo doktrininėmis nuostatomis, kad Konstitucijai neprieštaravo toks

teisinis reguliavimas, pagal kurį pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarny-

bą dydis priklausė nuo to, kada asmuo išėjo į pensiją (iki ar po įstatymo įsigalioji-

mo). Šiuo teisiniu reguliavimu nėra pažeidžiamas asmenų lygiateisiškumo principas,

nes, nustatydamas tokį teisinį reguliavimą, įstatymų leidėjas atsižvelgė į pasikeitu-

sias socialines, teisines, ekonomines ir kitas sąlygas. Todėl, pasak A. Syso, prieštaravi-

mo nėra ir ginčijamoje Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio

12 dalies nuostatoje.

4. Suinteresuoto asmens – Seimo atstovės Seimo narės V. Blinkevičiūtės rašyti-

niuose paaiškinimuose teigiama, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas asmens teisę į

papildomą valstybinę pensiją, ne tik į socialinę senatvės pensiją, turi teisę nustatyti

ir šios pensijos skyrimo sąlygas, t. y. iš asmens, siekiančio gauti šią pensiją, reikalau-

ti nepriekaištingos tarnybos. Jeigu tarnybai nustatytų reikalavimų nesilaikoma, įsta-

tymų leidėjas turi teisę nustatyti arba papildomas sąlygas valstybinei pensijai skirti,

arba kad valstybinė pensija neskiriama. Pareigūno pašalinimo iš tarnybos dėl paties

kaltės atveju pensija nėra atimama, tik yra nustatyta tokia sąlyga: pensija skiriama

sulaukus atitinkamo amžiaus, nes įstatymų leidėjas nenorėjo palikti be papildomo

pensinio aprūpinimo pakankamai ilgai tarnavusius ir nesunkai nusižengusius (kai

nusižengimas neužtraukia baudžiamosios atsakomybės) pareigūnus ir karius, todėl


susiejo valstybinių pensijų skyrimo sąlygas su jų nedarbingu amžiumi, kai jiems dau-

giausia reikės valstybės paramos. Jei į pareigūno pašalinimo iš tarnybos aplinkybes

nebūtų atsižvelgta, šių asmenų padėtis būtų tokia pat, kaip ir įstatymų besilaikančių

pareigūnų ir karių.

V. Blinkevičiūtės manymu, pensijos gaunantiems visišką valstybės išlaikymą pa-

reigūnams nemokamos teisėtai, nes valstybinės pensijos mokamos iš valstybės biu-

džeto lėšų ir laikytinos papildoma socialine garantija. Iš to paties biudžeto išlaikomi

nuteistieji laisvės atėmimo bausme, nes jų maistas, apranga ir nakvynė fi nansuojami

iš valstybės biudžeto lėšų.

V. Blinkevičiūtė taip pat teigia, kad iki Seimo 2007 m. sausio 18 d. priimto Vidaus

reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratū-

ros, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnų ir

karių valstybinių pensijų įstatymo pavadinimo, 1, 3, 6, 12 ir 16 straipsnių pakeitimo

ir papildymo įstatymo (Nr. X-1027) įsigaliojimo (2007 m. sausio 19 d.) muitinės sis-

temoje dirbę pareigūnai neturėjo teisės į valstybinę pensiją, todėl išėjusiems iš tarny-

bos iki šio įstatymo įsigaliojimo pareigūnams ši pensija nėra skiriama.

IV

Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti Lietuvos Respubli-

kos vidaus reikalų ministro R. Čiupailos, Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir

darbo ministerijos valstybės sekretoriaus R. Kairelio rašytiniai paaiškinimai.

V

Konstitucinio Teismo posėdyje suinteresuoto asmens – Seimo atstovai Seimo

nariai V. Blinkevičiūtė ir A. Sysas iš esmės pakartojo rašytiniuose paaiškinimuose iš-

dėstytus argumentus.


konstatuoja:

I

1. Seimas 1994 m. gruodžio 22 d. priėmė Lietuvos Respublikos valstybinių pen-

sijų įstatymą, kuris pagal jo 16 straipsnio 1 dalį įsigaliojo 1995 m. sausio 1 d.

Seimas 1994 m. gruodžio 13 d. priėmė Lietuvos Respublikos vidaus reikalų, vals-

tybės saugumo, krašto apsaugos ir prokuratūros pareigūnų ir karių valstybinių pensi-

jų įstatymą, kuris įsigaliojo 1995 m. sausio 1 d. Šiuo įstatymu buvo nustatyti asmenys,

turintys teisę gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, šios pensijos skyrimo ir mo-

kėjimo pagrindai, sąlygos, dydžiai. Keičiant ir (arba) papildant šį įstatymą pareigūnų,

turinčių teisę gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, ratas buvo nuolat plečiamas,

o kai kuriais atvejais kartu buvo keičiamas ir įstatymo pavadinimas: inter alia Seimo

2000 m. gegužės 2 d. priimto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų, valstybės saugu-

mo, krašto apsaugos ir prokuratūros pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo

pavadinimo, 1, 3, 6, 12, 16 straipsnių papildymo ir pakeitimo įstatymo, įsigaliojusio


2000 m. birželio 1 d., 1 straipsniu įstatymas pavadintas Lietuvos Respublikos vidaus

reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos ir prokura-

tūros pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymu, o asmenų, turinčių teisę gau-

ti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, ratas buvo praplėstas įtraukiant Specialiųjų

tyrimų tarnybos pareigūnus; Seimo 2000 m. liepos 13 d. priimto Lietuvos Respubli-

kos vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos

ir prokuratūros pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo pavadinimo, 1, 3, 6,

12, 16 straipsnių papildymo ir pakeitimo įstatymo, įsigaliojusio 2000 m. rugsėjo 1 d.,

1 straipsniu minėtas įstatymas pavadintas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų, Spe-

cialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros, Kalė-

jimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnų ir karių

valstybinių pensijų įstatymu, o asmenų, turinčių teisę gauti pareigūnų ir karių valsty-

binę pensiją, ratas buvo praplėstas įtraukiant Kalėjimų departamento, jam pavaldžių

įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnus.

2. Seimo 2005 m. gegužės 19 d. priimto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų,

Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros, Ka-

lėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnų ir ka-

rių valstybinių pensijų įstatymo pakeitimo įstatymo, įsigaliojusio 2005 m. liepos 1 d.,

1 straipsniu Pensijų įstatymas buvo pakeistas ir išdėstytas nauja redakcija.

Seimo 2007 m. sausio 18 d. priimtu Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos,

valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros, Kalėjimų departamento, jam pa-

valdžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo

pavadinimo, 1, 3, 6, 12 ir 16 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo, įsigaliojusio

2007 m. sausio 19 d., 1 straipsniu Pensijų įstatymas (2005 m. gegužės 19 d. redakcija

su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) pavadintas Lietuvos Respublikos pareigūnų

ir karių valstybinių pensijų įstatymu.

Pagal šį įstatymą teisę gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, be Vidaus rei-

kalų ministerijos, policijos, Valstybės sienos apsaugos tarnybos ir kitų vidaus reikalų

įstaigų pareigūnų, vidaus tarnybos dalinių karininkų, liktinės tarnybos puskarinin-

kių ir kareivių, Specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnų, profesinės karo tarnybos ka-

rių, Valstybės saugumo departamento sistemos pareigūnų, prokuratūros pareigūnų,

Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnų, įgi-

jo ir pareigūnai, muitinės sistemoje dirbę muitinės mobiliosiose grupėse ar muitinės

postuose arba atlikę operatyvinę veiklą ir (arba) ikiteisminį tyrimą.

3. Pensijų įstatyme ir Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme nurody-

tiems pareigūnams ir kariams, išėjusiems iš tarnybos, pareigūnų ir karių valstybinė

pensija skiriama, jeigu jie atitinka šiuose įstatymuose nustatytas sąlygas: asmuo yra

arba ištarnavęs įstatyme nurodytose tarnybose tam tikrą skaičių metų, arba yra ištar-

navęs tose tarnybose tam tikrą skaičių metų ir sukakęs senatvės pensijos amžių, arba

yra pripažintas invalidu dėl priežasčių, susijusių su tarnyba, arba yra atleistas iš tar-

nybos dėl sveikatos ir ištarnavęs tam tikrą skaičių metų ir kt.


Pareigūnai ir kariai, kurie įgyja teisę į pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, ne-

praranda teisės į kitas valstybines pensijas, jei įstatymuose nenumatoma kitaip. Pagal

šiuo metu galiojantį teisinį reguliavimą minėti pareigūnai ir kariai gauna ir valstybinę

socialinio draudimo pensiją, kai atitinka sąlygas šiai pensijai gauti. Pareigūnų ir karių

valstybinės pensijos skyrimas ir mokėjimas nėra siejamas nei su socialinio draudimo,

nei su jokiomis kitomis specialiomis įmokomis.

4. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas prašo ištirti, ar Vi-

daus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos,

prokuratūros, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pa-

reigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Kons-

titucijos 23 straipsnio nuostatoms, kad nuosavybė yra neliečiama, nuosavybės teises


menės poreikiams ir teisingai atlyginama, 29 straipsnio nuostatoms, kad žmogaus

teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos,

kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu, 52 straipsnio

nuostatoms, kad valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas,

socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų nu-

matytais atvejais (prašymas Nr. 1B-8/2006).

Pareiškėjas nenurodė Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės sau-

gumo, krašto apsaugos, prokuratūros, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstai-

gų bei valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio

2 dalies redakcijos, kurios atitiktį Konstitucijai jis ginčija, tačiau iš prašymo argu-

mentų ir bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas prašo ištirti šio įstatymo 3 straips-

nio 2 dalies (2000 m. liepos 13 d. redakcija) atitiktį Konstitucijai.



prokuratūros, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių

pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo (1994 m. gruodžio 13 d., 2005 m. ge-

gužės 19 d. redakcijos) 3 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio

nuostatoms, kad nuosavybė yra neliečiama, nuosavybės teises saugo įstatymai ir nuo-

savybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir tei-

singai atlyginama, 29 straipsnio nuostatoms, kad žmogaus teisių negalima varžyti ir

teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties,

tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu, 52 straipsnio nuostatoms, kad valstybė lai-

duoja piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo,

ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais, Konstitu-

cijos preambulėje, pasak pareiškėjo, įtvirtintam teisinės valstybės principui (prašy-

mas Nr. 1B-78/2006).

Šiame prašyme pareiškėjas nurodė Lietuvos Respublikos vidaus reikalų, valsty-

bės saugumo, krašto apsaugos ir prokuratūros pareigūnų ir karių valstybinių pensijų

įstatymo 1994 m. gruodžio 13 d. ir Pensijų įstatymo 2005 m. gegužės 19 d. redakcijas,


tačiau iš prašymo argumentų matyti, kad pareiškėjas prašo ištirti tik Pensijų įstatymo

(2005 m. gegužės 19 d. redakcija) 3 straipsnio 2 dalies atitiktį Konstitucijai.



prokuratūros, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pa-

reigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 11 straipsnio 5 dalis (2000 m. gruodžio

21 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio nuostatoms, kad nuosavy-

bė yra neliečiama, nuosavybės teises saugo įstatymai ir nuosavybė gali būti paimama

tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama, Konsti-

tucijos 52 straipsnio nuostatoms, kad valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės ir

invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo

ir kitais įstatymų numatytais atvejais, Konstitucijos preambulėje, pasak pareiškėjo,

įtvirtintiems teisingos pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės principams (prašy-

mas Nr. 1B-29/2006)

Nors pareiškėjas prašo ištirti Pensijų įstatymo (2000 m. gruodžio 21 d. redakci-

ja) 11 straipsnio 5 dalies atitiktį Konstitucijai, iš pareiškėjo prašyme pateiktų argu-

mentų matyti, kad jis ginčija ir Pensijų įstatymo (2005 m. gegužės 19 d. redakcijos)

11 straipsnio 3 dalies atitiktį Konstitucijai.

7. Pažymėtina, kad pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas

prašymuose Nr. 1B-29/2006 ir 1B-78/2006 prašo ištirti ginčijamų įstatymų nuosta-

tų atitiktį inter alia konstituciniam teisinės valstybės principui, įtvirtintam, pasak

pareiškėjo, Konstitucijos preambulėje. Konstitucinis Teismas savo aktuose ne kartą

yra konstatavęs, kad konstitucinio teisinės valstybės principo negalima aiškinti kaip

įtvirtinto tik Konstitucijos preambulėje, tapatinti tik su Konstitucijos preambulėje

skelbiamu atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekiu;

teisės aktų (jų dalių) atitikties Konstitucijos preambulėje skelbiamam atviros, teisin-

gos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekiui tyrimas suponuoja jų

atitikties konstituciniam teisinės valstybės principui tyrimą.

8. Taigi iš pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymų ma-

tyti, kad pareiškėjas prašo ištirti:

– Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsau-

gos, prokuratūros, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmo-

nių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies (2000 m.

liepos 13 d. redakcija) ir Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės sau-

gumo, krašto apsaugos, prokuratūros, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų

bei valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo (2005 m. gegu-

žės 19 d. redakcija) 3 straipsnio 2 dalies atitiktį Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams,

konstituciniam teisinės valstybės principui;

– Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsau-

gos, prokuratūros, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmo-

nių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 11 straipsnio 5 dalies (2000 m.


gruodžio 21 d. redakcija) ir Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės

saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstai-

gų bei valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo (2005 m. ge-

gužės 19 d. redakcija) 11 straipsnio 3 dalies atitiktį Konstitucijos 23, 52 straipsniams,

konstituciniam teisinės valstybės principui;

– Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 12 dalies (2007 m.

sausio 18 d. redakcija) atitiktį Konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalims, 29 straipsniui,

48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali <...> gauti <...> socialinę ap-

saugą nedarbo atveju“, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.

II

1. Konstitucijos 52 straipsnyje nustatyta: „Valstybė laiduoja piliečių teisę gauti se-

natvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo

netekimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais.“

2. Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje yra suformulavęs plačią ofi cialią-

ją konstitucinę pensinio aprūpinimo doktriną.

3. Pagal Konstituciją pensinio aprūpinimo pagrindai, asmenys, kuriems skiria-

mos ir mokamos pensijos, pensijų skyrimo ir mokėjimo sąlygos, taip pat pensijų dy-

džiai nustatomi tik įstatymu. Įstatymų leidėjas, priimdamas įstatymus dėl pensinio

aprūpinimo, yra saistomas Konstitucijos normų ir principų (Konstitucinio Teismo

2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2007 m. spalio 22 d. nutarimai). Asmens

konstitucinė teisė gauti pensiją yra viena svarbiausių asmens socialinių teisių. Iš

Konstitucijos 52 straipsnio (aiškinamo kitų Konstitucijos nuostatų kontekste) įstaty-

mų leidėjui kyla tam tikri reikalavimai, kurių nepaisymas gali lemti, kad atitinkamas

teisinis reguliavimas gali būti pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai (Konstituci-

nio Teismo 2007 m. spalio 22 d. nutarimas).

3.1. Senatvės ir invalidumo pensijos yra Konstitucijos 52 straipsnyje expressis

verbis nurodytos pensijų rūšys. Tačiau pagal Konstituciją įstatymu gali būti nustaty-

tos ir kitokios, ne tik Konstitucijos 52 straipsnyje expressis verbis nurodytos, pensijos

ar socialinė parama (Konstitucinio Teismo 2002 m. balandžio 23 d., 2002 m. lapkri-

čio 25 d., 2003 m. liepos 4 d., 2007 m. spalio 22 d. nutarimai).

3.2. Konstitucijos 52 straipsnyje tiesiogiai neįvardytos pensijos yra nustatytos

Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatyme (Lietuvos Respublikos pirmojo ir

antrojo laipsnių valstybinės pensijos, nukentėjusiųjų asmenų valstybinės pensijos, pa-

reigūnų ir karių valstybinės pensijos, mokslininkų valstybinės pensijos, teisėjų vals-

tybinės pensijos). Vienos valstybinės pensijos skiriamos ir mokamos už ypatingus

nuopelnus Lietuvai (pvz., Lietuvos Respublikos pirmojo ir antrojo laipsnių valstybi-

nės pensijos), kitų valstybinių pensijų skyrimas ir mokėjimas yra siejamas su atitin-

kama tarnyba (pvz., tarnyba vidaus reikalų, prokuratūros sistemose ir kt.) arba darbu

(pvz., moksliniu darbu), dar kitos valstybinės pensijos yra kompensacinio pobūdžio

ir mokamos asmenims, kurie yra pripažįstami nukentėjusiaisiais asmenimis (pvz., as-


menims, tapusiems invalidais dėl 1991 m. sausio 11–13 d. vykdytos agresijos ir po to

buvusių įvykių, pasipriešinimo 1940–1990 m. okupacijoms (rezistencijos) dalyviams

ir t. t.). Įstatymų leidėjas, nustatydamas, kokiems asmenims skiriama ir mokama pa-

reigūnų ir karių valstybinė pensija, pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo ir

mokėjimo pagrindus bei sąlygas, taip pat šios pensijos dydžius, yra saistomas konstitu-

cinio socialinės darnos imperatyvo, teisingumo, protingumo ir proporcingumo prin-

cipų (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d. nutarimai).

3.3. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, jog konstitucinio

valstybės tarnybos instituto ypatumai lemia inter alia tai, kad įstatymų leidėjas turi

konstitucinius įgaliojimus įstatymu nustatyti pensijas ir (arba) socialinės paramos rū-

šis, skiriamas tik valstybės tarnautojams ar atskiroms valstybės tarnautojų grupėms,

kurių išskyrimas yra objektyviai pateisinamas; įstatymu gali būti nustatytos pensijos už

tarnybą Lietuvos valstybei (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas).

Pabrėžtina, kad valstybinės pensijos skyrimas ir mokėjimas neturi tapti privile-

gija, nes Konstitucija nesaugo ir negina tokių asmens įgytų teisių, kurios savo turiniu

yra privilegijos; privilegijų gynimas ir apsauga reikštų, kad yra pažeidžiami kons-

tituciniai asmenų lygiateisiškumo, teisingumo principai, Konstitucijoje įtvirtintas

darnios visuomenės imperatyvas, taigi ir konstitucinis teisinės valstybės principas

(Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas). Jeigu įstatymų leidėjas,

įstatyme nustatydamas tokio pensinio aprūpinimo pagrindus, asmenis, kuriems ski-

riamos ir mokamos šios pensijos, pensijų skyrimo ir mokėjimo sąlygas, taip pat pen-

sijų dydžius, nepaisytų Konstitucijos (pvz., valstybines pensijas skirtų asmenims,

kuriems tokios pensijos negali būti skiriamos, nustatytų nepagrįstai didelius ar ma-

žus tokių pensijų dydžius arba nustatytų nepagrįstas tokių pensijų skyrimo ir mokė-

jimo sąlygas), toks pensinis aprūpinimas pagal Konstituciją negalėtų būti ginamas.

Pavyzdžiui, nustatant pareigūnų ir karių valstybinę pensiją už tarnybą negalima įtvir-

tinti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį asmuo į pensiją išeitų nepagrįstai anksti

arba tokiai pensijai gauti būtų nustatytas nepagrįstai trumpas tarnybos ar darbo sta-

žas, arba nustatant skiriamos pensijos dydį nebūtų atsižvelgiama į pareigūno ar ka-

rio darbo užmokesčio dydį arba kitaip būtų pažeidžiami teisingumo, protingumo ir

proporcingumo principai; neatsižvelgus į pareigūnų ir karių tarnybos specifi ką, kon-

krečių pareigų pobūdį bei kitas reikšmingas aplinkybes, tokios pensijos skyrimas ir

mokėjimas taptų privilegija ir toks pensinis aprūpinimas pagal Konstituciją negalėtų

būti laiduojamas (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d., 2004 m. gruodžio 13 d.,

2007 m. spalio 22 d. nutarimai).

3.4. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijos 52 straips-

nio nuostata „valstybė laiduoja“ inter alia reiškia, kad įstatymu nustačius tam tikrą

pensinį aprūpinimą valstybei kyla pareiga jį garantuoti nurodytiems asmenims to-

kiais pagrindais bei dydžiais, kurie nustatyti įstatyme, o asmenys, atitinkantys įstaty-

me nustatytas sąlygas, turi teisę reikalauti, kad valstybė jiems skirtų šią pensiją ir ją

mokėtų. Taigi minėta Konstitucijos 52 straipsnio nuostata suponuoja įstatymų leidė-


jo pareigą, įstatymu nustatant tam tikrą pensiją, įtvirtinti tokį teisinį reguliavimą, ku-

ris užtikrintų šios pensijos mokėjimą asmenims, atitinkantiems įstatyme nustatytas

sąlygas (Konstitucinio Teismo 2002 m. balandžio 23 d., 2003 m. liepos 4 d., 2003 m.

gruodžio 3 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai).

Valstybė, nustatydama tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį asmenys, atitinkantys

įstatymo nustatytas sąlygas (išėjimas iš tarnybos, tarnybos stažas, amžius ir kt.), įgy-

ja teisę į tam tikrą įstatyme nustatytą pensiją už tarnybą, kartu prisiima įsipareigoji-

mą tokią pensiją paskirti ir ją mokėti. Asmeniui, atitinkančiam įstatyme nustatytas

sąlygas, priklauso teisė reikalauti, kad valstybė vykdytų įstatymu prisiimtą įsiparei-

gojimą ir mokėtų nustatyto dydžio išmokas (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos

4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai). Konstitucinio Teismo

2000 m. vasario 10 d. nutarime konstatuota, kad jei įstatymu nustatyta kita, Konstitu-

cijos 52 straipsnyje tiesiogiai neįvardyta, pensija, pagal Konstituciją ji turi būti garan-

tuota nurodytiems asmenims tokiais pagrindais bei dydžiais, kurie nustatyti įstatyme.

Tačiau pabrėžtina ir tai, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas tokią pensiją, yra saisto-

mas Konstitucijos (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas).

Taigi valstybei tenka pareiga vykdyti tuos turtinio pobūdžio įsipareigojimus, ku-

riuos ji prisiėmė įstatymu nustatydama tokį reguliavimą, pagal kurį asmuo, atitinkan-

tis įstatyme nustatytas sąlygas, įgyja teisę į tam tikrą pensiją (Konstitucinio Teismo

2003 m. gruodžio 3 d. nutarimas), inter alia į pareigūnų ir karių valstybinę pensiją

(Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas). Asmeniui, atitinkančiam šias

sąlygas, priklauso teisė reikalauti, kad valstybė vykdytų šį turtinio pobūdžio įsiparei-

gojimą (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas).

3.5. Įstatymais nustačius pensijų rūšis, asmenis, turinčius teisę į pensiją, pensi-

jų skyrimo ir mokėjimo pagrindus, sąlygas, pensijų dydžius, valstybei kyla pareiga

pensinio aprūpinimo santykiuose laikytis teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio tikru-

mo konstitucinių principų (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas). Kai

Konstitucijai neprieštaraujančiu įstatymu nustatyta pensija yra paskirta ir mokama,

ši asmens įgyta teisė ir teisėtas lūkestis yra sietini ir su šio asmens nuosavybės teisių

apsauga (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2004 m.

gruodžio 13 d., 2007 m. spalio 22 d. nutarimai).

4. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad Kons-

titucijos 52 straipsnis, kuriame yra nustatyti pensinio aprūpinimo ir socialinės pa-

ramos pagrindai, aiškintinas neatsiejamai nuo Konstitucijos 23 straipsnio, kuriame

ginama asmens teisė į nuosavybę.

Pagal Konstitucijos 23 straipsnį asmenys, kuriems pareigūnų ir karių valstybinė

pensija buvo paskirta ir mokama, turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmo-

kos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau (Konstitucinio Teis-

mo 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d. nutarimai).

Pažymėtina, jog nuosavybės teisių konstitucinė apsauga reiškia iš Konstituci-

jos bei Konstitucijai neprieštaraujančių įstatymų kylančios teisės reikalauti, kad būtų


įvykdyti turtinio pobūdžio įsipareigojimai asmeniui, apsaugą. Šiuo atveju teisė reika-

lauti mokėti pagal Konstitucijoje ir jai neprieštaraujančiuose įstatymuose nustatytas

pensinio aprūpinimo išmokas kyla iš Konstitucijos 52 straipsnio, o pagal Konsti-

tucijos 23 straipsnį yra ginami šios teisės turtiniai aspektai (Konstitucinio Teismo

2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. spalio

22 d. nutarimai). Nurodyta aplinkybė kaip tik ir lemia šios įgytos teisės gynybos re-

miantis Konstitucijos 23 straipsniu specifi ką. Ši specifi ka inter alia reiškia, kad, iški-

lus įgytos teisės gynybos pagal Konstitucijos 23 straipsnį klausimui, pirmiausia reikia

nustatyti, ar reikalavimas mokėti pensiją yra grindžiamas Konstitucijos 52 straipsniu

ir (ar) kitomis Konstitucijos nuostatomis (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d.

nutarimas).

Kartu pažymėtina, kad valstybėje gali susidaryti tokia ypatinga situacija (ekono-

minė krizė, gaivalinė nelaimė ir kt.), kai objektyviai trūksta lėšų, būtinų pensijoms

mokėti. Tokiais išimtiniais atvejais pensijų santykių teisinis reguliavimas gali būti ko-

reguojamas, taip pat ir mažinant paskirtas bei mokamas pensijas tokiu mastu, kokiu

būtina užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės interesus, apsaugoti kitas konsti-

tucines vertybes. Sumažintos pensijos gali būti mokamos tik laikinai, t. y. tik tol, kol

valstybėje yra susidariusi ypatinga situacija (Konstitucinio Teismo 2002 m. balandžio

23 d., 2002 m. lapkričio 25 d., 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d. nutarimai).

Pažymėtina, kad net ir tokiais išimtiniais atvejais pensijos negali būti mažinamos pa-

žeidžiant Konstitucijoje įtvirtintą asmens ir visuomenės interesų pusiausvyrą; toks

pensijų mažinimas turi atitikti konstitucinį proporcingumo principą (Konstitucinio

Teismo 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d. nutarimai).

5. Pažymėtina, kad valstybinės pensijos savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo

valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos, taip pat nuo kitų valstybinio so-

cialinio draudimo pensijų. Valstybinės pensijos yra skiriamos asmenims už atliktą

tarnybą ar nuopelnus Lietuvos valstybei, taip pat kaip kompensacija įstatyme nuro-

dytiems nukentėjusiesiems asmenims, ir yra mokamos iš valstybės biudžeto (Kons-

titucinio Teismo 2003 m. gruodžio 3 d., 2003 m. liepos 4 d., 2007 m. spalio 22 d.

nutarimai). Pareigūnų ir karių valstybinės pensijos paskirtis yra inter alia atlyginti už

sudėtingą, atsakingą, dažnai rizikingą ir pavojingą asmens tarnybą valstybei. Tokie

valstybinių pensijų ypatumai leidžia įstatymų leidėjui, atsižvelgiant į visas reikšmin-

gas aplinkybes ir paisant Konstitucijos normų bei principų, nustatyti atitinkamas šios

pensijos skyrimo sąlygas. Šių pensijų gavimas siejamas ne su nustatyto dydžio pensi-

jų socialinio draudimo įmokomis, o su atitinkamu asmens statusu (tarnyba, nuopel-

nais ar kitomis aplinkybėmis, nuo kurių priklauso valstybinės pensijos skyrimas).

Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad dėl valstybės tarnybos lojalumo Lie-

tuvos valstybei konstitucinio imperatyvo valstybės tarnybai yra keliami ypatingi rei-

kalavimai (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. rugpjūčio 13 d.

nutarimai). Pareigūnų ir karių, kuriems pagal Pensijų įstatymą yra skiriama parei-

gūnų ir karių valstybinė pensija, statusas lemia ir tam tikrus didesnius, palyginti su


kitais valstybės tarnautojais, įsipareigojimus valstybei bei griežtesnę jų atsakomybę.

Pareigūnai ir kariai privalo savo tarnybą atlikti nepriekaištingai, nepiktnaudžiauti

jiems įstatymuose nustatytais įgaliojimais, savo elgesiu nežeminti pareigūno ar kario

vardo, garbės ir orumo tarnyboje ar ne jos metu.

6. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, jog parei-

gūnų ir karių statuso bei jiems skiriamos pensijos ypatumai suponuoja tai, kad įstaty-

mų leidėjas gali nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį pareigūnams ir kariams,

atleistiems iš tarnybos dėl to, kad jie pažeidė jų tarnybai keliamus reikalavimus, parei-

gūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimas siejamas su papildomomis pensijos sky-

rimo ir mokėjimo sąlygomis. Įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į valstybės tarnybos

specifi ką, taip pat gali nustatyti, kad pareigūnams, inter alia šiurkščiai pažeidusiems

Konstituciją ar įstatymus, sulaužiusiems priesaiką, padariusiems tyčinį nusikaltimą,

pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama.

Įstatyme, paisant Konstitucijos, galima nustatyti ir atvejus, kai paskirtoji valsty-

binė pensija nebemokama (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 22 d. nutarimas).

Šioje konstitucinės justicijos byloje pažymėtina, kad įstatyme, paisydamas Konsti-

tucijos, įstatymų leidėjas gali nustatyti ir atvejus, kada paskirtoji pareigūnų ir karių

valstybinė pensija nebemokama.

Ši įstatymų leidėjo diskrecija nėra absoliuti, įstatymų leidėjas yra saistomas iš Kons-

titucijos kylančių imperatyvų, inter alia iš jos kylančių konstitucinio socialinės darnos

imperatyvo, teisingumo, protingumo, proporcingumo, teisinio aiškumo principų.

7. Konstitucija – vientisas aktas (Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalis). Konstitucijos

principai ir normos sudaro darnią sistemą. Nė vienos Konstitucijos nuostatos nega-

lima aiškinti taip, kad būtų iškreiptas arba paneigtas kurios nors kitos konstitucinės

nuostatos turinys, nes taip būtų iškreipta viso konstitucinio reguliavimo esmė, pa-

žeista Konstitucijoje įtvirtinta vertybių pusiausvyra.

Taigi Konstitucijos 52 straipsnio nuostatos taip pat aiškintinos atsižvelgiant ir

į kitas Konstitucijos nuostatas, inter alia į Konstitucijos 29 straipsnio, 48 straipsnio

1 dalies nuostatas, konstitucinį teisinės valstybės principą.

8. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog konstitucinis teisinės vals-

tybės principas inter alia reiškia, kad turi būti užtikrintos žmogaus teisės ir laisvės,

kad visos valstybės valdžią įgyvendinančios ir kitos valstybės institucijos turi veikti

remdamosi teise ir paklusdamos teisei, kad Konstitucija turi aukščiausią teisinę galią

ir kad įstatymai bei kiti teisės aktai turi atitikti Konstituciją.

8.1. Neatsiejami teisinės valstybės principo elementai yra teisėtų lūkesčių apsau-

ga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas. Šie principai inter alia suponuoja tai, kad

valstybė privalo vykdyti prisiimtus įsipareigojimus asmeniui. Neužtikrinus asmens

teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, nebūtų užtikrintas

asmens pasitikėjimas valstybe ir teise (Konstitucinio Teismo 2000 m. vasario 23 d.,

2001 m. liepos 12 d., 2002 m. lapkričio 25 d., 2003 m. sausio 24 d., 2003 m. kovo 4 d.

nutarimai).


8.2. Vienas esminių konstitucinio teisinės valstybės principo elementų – teisinio

saugumo principas, kuris reiškia, kad valstybė turi pareigą užtikrinti teisinio regulia-

vimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti teisinių santykių subjektų teises, taip pat įgytas

teises, gerbti teisėtus lūkesčius (Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2002 m.

lapkričio 5 d., 2003 m. kovo 4 d., 2003 m. kovo 17 d. nutarimai).

8.3. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad vienas iš teisėtų lūkes-

čių principo elementų yra teisių, įgytų pagal Konstituciją, Konstitucijai neprieštarau-

jančius įstatymus ir kitus teisės aktus, apsauga. Pažymėtina, kad pagal Konstituciją

santykiuose su valstybe yra saugomi ir ginami tik tie asmens lūkesčiai, kurie kyla iš

pačios Konstitucijos ar įstatymų bei kitų teisės aktų, neprieštaraujančių Konstitucijai.

Tik tokie asmens lūkesčiai santykiuose su valstybe laikomi teisėtais (Konstitucinio

Teismo 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutari-

mai). Pažymėtina ir tai, kad konstitucinių vertybių pusiausvyros imperatyvas, kons-

tituciniai teisinio tikrumo ir teisinio saugumo reikalavimai, Konstitucijoje įtvirtinta

įgytų teisių apsauga bei teisės aktų konstitucingumo ir teisėtumo prezumpcija lemia

inter alia tai, kad Konstitucija apskritai neužkerta kelio tam tikrais ypatingais atvejais

saugoti bei ginti ir tokias asmens įgytas teises, kylančias iš teisės aktų, vėliau pripažin-

tų prieštaraujančiais Konstitucijai (poįstatyminių aktų – prieštaraujančiais Konstitu-

cijai ir (arba) įstatymams), kurių neapgynus ir neapsaugojus šis asmuo, kiti asmenys,

visuomenė arba valstybė patirtų didesnę žalą, negu toji, kurią šis asmuo, kiti asmenys,

visuomenė arba valstybė patirtų, jeigu minėtos teisės nebūtų visiškai arba iš dalies ap-

saugotos ir apgintos (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas).

Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs ir tai, kad asmenys, kurie pagal

įstatymą įgijo tam tikras teises, turi teisę pagrįstai tikėtis, kad šios teisės nustatytą lai-

ką bus išlaikytos ir įgyvendinamos. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad

asmuo, atitinkantis įstatyme nustatytas sąlygas, įgyja teisę į įstatymu nustatytą pensi-

ją. Toks asmuo gali pagrįstai tikėtis, kad ši jo teisė bus valstybės saugoma ir ginama.

Jau buvo minėta, kad kai Konstitucijai neprieštaraujančiu įstatymu nustatyta pensija

yra paskirta ir mokama, ši asmens įgyta teisė ir teisėtas lūkestis yra sietini ir su šio as-

mens nuosavybės teisių apsauga (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d., 2004 m.

gruodžio 13 d., 2007 m. spalio 22 d. nutarimai).

8.4. Kartu pažymėtina, kad konstitucinė įgytų teisių ir teisėtų lūkesčių apsauga

nereiškia, jog įstatymu nustatyta pensinio aprūpinimo sistema negali būti pertvar-

koma. Pertvarkant šią sistemą kiekvienu atveju privalu paisyti Konstitucijos. Pensi-

jų sistema gali būti pertvarkoma tik įstatymu, tik laiduojant Konstitucijoje numatytas

senatvės ir invalidumo pensijas, taip pat paisant valstybės prisiimtų Konstitucijai ne-

prieštaraujančių įsipareigojimų mokėti atitinkamas pinigines išmokas asmenims,

atitinkantiems įstatymo nustatytus reikalavimus. Jeigu pertvarkant pensijų sistemą

neliktų įstatymais nustatytų, Konstitucijos 52 straipsnyje tiesiogiai nenurodytų pen-

sijų arba šių pensijų teisinis reguliavimas būtų iš esmės pakeistas, įstatymų leidė-

jas privalėtų nustatyti teisingą susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą


asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama. Pažymėtina ir tai, kad

įstatymų leidėjas, pertvarkydamas pensijų sistemą taip, kad pakeičiami pensinio ap-

rūpinimo pagrindai, asmenys, kuriems skiriama ir mokama pensija, pensijos skyri-

mo ir mokėjimo sąlygos, pensinio aprūpinimo dydžiai, privalo numatyti pakankamą

pereinamąjį laikotarpį, per kurį asmenys, dirbantys tam tikrą darbą ar atliekantys

tam tikrą tarnybą, suteikiančią teisę į tam tikrą pensiją pagal ankstesnį reguliavimą,

galėtų pasirengti tokiems pasikeitimams (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d.

nutarimas).

8.5. Vienas esminių Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo ele-

mentų yra teisinis tikrumas ir teisinis aiškumas. Konstitucinis Teismas yra ne kartą

konstatavęs, kad konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja įvairius reikala-

vimus įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams, inter alia tai, kad teisės aktuo-

se nustatyti reikalavimai turi būti grindžiami bendro pobūdžio nuostatomis (teisės

normomis ir principais), kurias įmanoma taikyti visiems numatytiems atitinkamų

teisinių santykių subjektams; diferencijuotas teisinis reguliavimas turi būti grindžia-

mas tik atitinkamais teisės aktais reguliuojamų visuomeninių santykių subjektų pa-

dėties objektyviais skirtumais; įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytas teisinis

reguliavimas turi būti aiškus, suprantamas, neprieštaringas, teisės aktų formuluotės

turi būti tikslios, turi būti užtikrinama teisės sistemos nuoseklumas ir vidinė darna,

teisės aktuose neturi būti nuostatų, vienu metu skirtingai reguliuojančių tuos pačius

visuomeninius santykius; nustatant teisinius apribojimus privalu paisyti protingumo

reikalavimo, taip pat proporcingumo principo, pagal kurį nustatytos teisinės priemo-

nės turi būti būtinos demokratinėje visuomenėje ir tinkamos siekiamiems teisėtiems

bei visuotinai svarbiems tikslams (tarp tikslų ir priemonių turi būti pusiausvyra), jos

neturi varžyti asmens teisių labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti; teisiškai regu-

liuojant visuomeninius santykius privalu paisyti prigimtinio teisingumo reikalavimų,

apimančių inter alia būtinumą užtikrinti asmenų lygybę įstatymui, teismui ir valsty-

bės institucijoms ar pareigūnams, ir kt.

Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad įstatymų

leidėjas, reguliuodamas santykius, susijusius su pareigūnų ir karių valstybinės pensi-

jos skyrimu, turi vartoti tokias formuluotes, kurios būtų neprieštaringos, aiškios, su-

prantamos teisinių santykių dalyviams. Priešingu atveju būtų sudarytos prielaidos

netinkamai įgyvendinti pareigūnų ir karių teisę gauti pareigūnų ir karių valstybinę

pensiją.

8.6. Pažymėtina ir tai, kad konstitucinis teisinės valstybės principas neatsiejamas

nuo teisingumo principo, ir atvirkščiai. Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne

kartą yra konstatavęs, kad teisingumas yra vienas pagrindinių teisės, kaip socialinių

santykių reguliavimo priemonės, tikslų. Jis yra vienas svarbiausių moralinių vertybių

ir teisinės valstybės pagrindų. Jis gali būti įgyvendintas užtikrinant tam tikrą interesų

pusiausvyrą, išvengiant atsitiktinumų ir savivalės, socialinio gyvenimo nestabilumo,

interesų priešpriešos (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 3 d. nutarimas).


9. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, jog Kons-

titucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas, ko-

kiems asmenims skiriama ir mokama valstybinė pensija, valstybinės pensijos skyrimo

ir mokėjimo pagrindus bei sąlygas, taip pat šios pensijos dydžius, turi laikytis kons-

titucinio visų asmenų lygybės principo (Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 26 d.

nutarimas).

10. Konstitucijos 29 straipsnyje nustatyta:

„Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asme-

nys lygūs.

Žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tauty-

bės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu.“

Konstitucijos 29 straipsnio normose įtvirtintas visų asmenų lygybės princi-

pas. Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta formali visų asmenų lygybė,

šio straipsnio 2 dalyje įtvirtintas asmenų nediskriminavimo ir privilegijų neteikimo

principas. Konstitucinis asmenų lygybės įstatymui principas reikalauja, kad teisėje

pagrindinės teisės ir pareigos būtų įtvirtintos visiems vienodai (Konstitucinio Teismo

1994 m. balandžio 18 d., 2000 m. birželio 30 d., 2008 m. rugsėjo 23 d. nutarimai).

Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad šio principo turi būti laikomasi ir lei-

džiant įstatymus, ir juos taikant. Konstitucinis asmenų lygybės įstatymui principas

reiškia žmogaus prigimtinę teisę būti traktuojamam vienodai su kitais (Konstitucinio

Teismo 2001 m. balandžio 2 d., 2002 m. balandžio 23 d., 2003 m. liepos 4 d., 2003 m.

gruodžio 3 d. nutarimai) bei įpareigoja vienodus faktus vertinti vienodai ir draudžia

iš esmės tokius pat faktus savavališkai vertinti skirtingai; kita vertus, šis principas ne-

paneigia to, kad įstatyme gali būti nustatytas nevienodas teisinis reguliavimas tam

tikrų asmenų kategorijų, esančių skirtingose padėtyse, atžvilgiu (Konstitucinio Teis-

mo 2002 m. balandžio 23 d., 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2007 m. rug-

sėjo 26 d. nutarimai). Socialinio gyvenimo įvairovė gali lemti teisinio reguliavimo

būdą ir turinį (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas). Tačiau konsti-

tucinis visų asmenų lygybės įstatymui principas būtų pažeistas, jeigu tam tikra gru-

pė asmenų, kuriems yra skiriama teisės norma, palyginti su kitais tos pačios normos

adresatais, būtų kitaip traktuojama, nors tarp tų grupių nėra tokio pobūdžio ir to-

kios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisina-

mas (Konstitucinio Teismo 1996 m. lapkričio 20 d., 2003 m. gruodžio 30 d., 2004 m.

gruodžio 13 d., 2007 m. rugsėjo 26 d. nutarimai).

Vertinant, ar pagrįstai yra nustatytas skirtingas reguliavimas, būtina atsižvelgti į

konkrečias teisines aplinkybes. Pirmiausia turi būti įvertinti asmenų ir objektų, ku-

riems taikomas skirtingas teisinis reguliavimas, teisinės padėties skirtumai (Kons-

titucinio Teismo 1996 m. vasario 28 d., 1997 m. lapkričio 13 d., 2003 m. liepos 4 d.

nutarimai). Konkrečios teisės normos atitiktį Konstitucijos 29 straipsniui galima

įvertinti tik atsižvelgus į visas turinčias reikšmės aplinkybes (Konstitucinio Teismo

2003 m. liepos 4 d. nutarimas).


Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad įstatymų leidėjas, nu-

statydamas pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo, mokėjimo ir kitas sąlygas,

turi paisyti ir iš Konstitucijos 29 straipsnio kylančio reikalavimo, kad pareigūnai ir ka-

riai, kurių teisinė padėtis yra vienoda, kai tarp jų nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties

skirtumų, kad tokių pareigūnų ir karių nevienodas traktavimas būtų objektyviai patei-

sinamas, būtų traktuojami vienodai. Skirtingos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos

skyrimo sąlygos gali būti nustatytos atsižvelgiant į pareigūnų ir karių teisinės padėties

skirtumus, ypatumus, inter alia skirtingus jų atleidimo iš tarnybos pagrindus.

11. Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „Kiekvienas žmogus gali lais-

vai pasirinkti darbą bei verslą ir turi teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo są-

lygas, gauti teisingą apmokėjimą už darbą ir socialinę apsaugą nedarbo atveju.“

Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje inter alia yra įtvirtinta kiekvieno žmogaus

teisė į socialinę apsaugą nedarbo atveju. Jei asmuo dėl tam tikrų priežasčių neten-

ka darbo ir negali pasirūpinti savo gerove, valstybei kyla pareiga nustatyti tokį teisi-

nį reguliavimą, pagal kurį asmeniui būtų užtikrinta socialinė parama nedarbo atveju;

įstatymų leidėjas gali pasirinkti ir įstatymuose įtvirtinti minėtos paramos teikimo

modelį, inter alia įvairias jos formas, tačiau negalima nustatyti tokio teisinio regu-

liavimo, kuris sudarytų prielaidas atsirasti tokiai situacijai, kad asmuo, dėl tam tikrų

priežasčių netekęs darbo, negautų atitinkamos socialinės paramos. Šiame kontekste

pažymėtina, kad įstatymų leidėjui kyla pareiga sureguliuoti socialinės paramos teisi-

nius santykius ir taip, kad būtų sudarytos prielaidos kiekvienam visuomenės nariui

pačiam pasirūpinti savo gerove, o ne vien pasikliauti valstybės socialine apsauga.

III

Dėl Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto

apsaugos, prokuratūros, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei vals-

tybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies

(2000 m. liepos 13 d. redakcija) ir Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos,

valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros, Kalėjimų departamento, jam

pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įsta-

tymo (2005 m. gegužės 19 d. redakcija) 3 straipsnio 2 dalies atitikties Konstituci-

jos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.

1. Pensijų įstatymo 3 straipsnyje (2000 m. liepos 13 d. redakcija) buvo nustatyta:

„Pareigūnų ir karių valstybinė pensija skiriama ir išmokama išėjusiems iš tarny-

bos šio įstatymo 1 straipsnyje nurodytiems pareigūnams ir kariams:

1) ištarnavusiems vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos sistemose,

Specialiųjų tyrimų tarnyboje, Kalėjimų departamente ar jam pavaldžiose įstaigose ir

valstybės įmonėse 20 ir daugiau metų;

2) ištarnavusiems prokuratūroje 20 ir daugiau metų ir sukakusiems Valstybinių

socialinio draudimo pensijų įstatymo nustatytą senatvės pensijos amžių;

3) pripažintiems invalidais dėl priežasčių, susijusių su tarnyba;


4) atleistiems dėl sveikatos, kai yra žinybinės centrinės medicinos ekspertizės

komisijos išvada, arba pripažintiems invalidais dėl priežasčių, nesusijusių su tarnyba,

ir ištarnavusiems vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros

sistemose, Specialiųjų tyrimų tarnyboje, Kalėjimų departamente ar jam pavaldžiose

įstaigose ir valstybės įmonėse 5 ir daugiau metų;

5) sukakusiems įstatymų arba statutų nustatytą išleidimo į atsargą amžių (jei

toks amžius nenustatytas, – senatvės pensijos amžių) ir ištarnavusiems vidaus reika-

lų, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros sistemose, Specialiųjų tyrimų

tarnyboje, Kalėjimų departamente ar jam pavaldžiose įstaigose ir valstybės įmonėse

5 ir daugiau metų.

Pareigūnams ir kariams, dėl pačių kaltės (jei ta kaltė neužtraukia baudžiamo-

sios atsakomybės) pašalintiems iš vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsau-

gos, prokuratūros sistemų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, Kalėjimų departamento ar

jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių, valstybinė pensija skiriama tik tada, kai jie

yra ištarnavę 20 ar daugiau metų ir sukakę įstatymų nustatytą išleidimo į atsargą am-

žių (jei toks amžius nenustatytas, – senatvės pensijos amžių).“

2. Pensijų įstatymo 3 straipsnyje (2000 m. liepos 13 d. redakcija) nustatytos są-

lygos, kurias atitinkantys pareigūnai ir kariai turi teisę gauti pareigūnų ir karių vals-

tybinę pensiją. Pagal šio straipsnio 1 dalį pareigūnų ir karių valstybinė pensija yra

skiriama tik išėjusiems iš tarnybos pareigūnams ir kariams (išskyrus tuos, kurie pagal

šio straipsnio 2 dalį buvo pašalinti iš tarnybos dėl pačių kaltės (jei ta kaltė neužtrau-

kia baudžiamosios atsakomybės)), kurie iki išėjimo iš tarnybos yra ištarnavę atitinka-

mą skaičių metų arba ištarnavę atitinkamą skaičių metų ir sulaukę įstatymų nustatyto

pensijos amžiaus (taikoma tik pareigūnams, tarnavusiems prokuratūroje), arba pri-

pažinti nedarbingais dėl su tarnyba susijusių priežasčių ir kt.

Šio straipsnio 2 dalyje nustatytos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo

sąlygos, taikomos tiems pareigūnams ir kariams, kurie iš tarnybos pašalinti dėl pačių

kaltės, jei ta kaltė neužtraukia baudžiamosios atsakomybės.

Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad, palygi-

nus pareigūnų, ištarnavusių vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos sis-

temose, Specialiųjų tyrimų tarnyboje, Kalėjimų departamente ar jam pavaldžiose

įstaigose ir pašalintų iš tarnybos dėl pačių kaltės, jei ta kaltė neužtraukia baudžia-

mosios atsakomybės, valstybinės pensijos skyrimo sąlygas su minėtų pareigūnų, išė-

jusių iš tarnybos, pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo sąlygomis, matyti,

jog pareigūnams ir kariams, pašalintiems iš tarnybos dėl pačių kaltės, jei ta kaltė ne-

užtraukia baudžiamosios atsakomybės, nustatyta papildoma sąlyga pensijai skirti –

reikalavimas, kad šie pareigūnai būtų sukakę įstatymų nustatytą išleidimo į atsargą

amžių (jei toks amžius nenustatytas, – senatvės pensijos amžių).

3. Šiame kontekste pažymėtina, kad pareigūnas ar karys, ištarnavęs 20 ar dau-

giau metų ir pašalintas iš tarnybos dėl paties kaltės, jei ta kaltė neužtraukia baudžia-

mosios atsakomybės, tačiau nesukakęs įstatymų nustatyto išleidimo į atsargą amžiaus


(jei toks amžius nenustatytas, – senatvės pensijos amžiaus), teisę gauti pareigūnų ir

karių valstybinę pensiją įgyja tada, kai sulaukia įstatymų nustatyto išleidimo į atsargą

amžiaus (jei toks amžius nenustatytas, – senatvės pensijos amžiaus).

4. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjo ginčijamą Pensijų įstatymo 3 straipsnio 2 dalį

(2000 m. liepos 13 d. redakcija) sistemiškai aiškinant kartu su šio įstatymo 13 straips-

nio 3 dalimi (2004 m. gegužės 18 d. redakcija) matyti, jog pareigūnams ir kariams,

pašalintiems iš tarnybos dėl to, kad jie nuteisti už tyčinio nusikaltimo padarymą, pa-

reigūnų ir karių valstybinė pensija apskritai neskiriama.

5. Palyginus Pensijų įstatymo 3 straipsnio (2000 m. liepos 13 d. redakcija) 1 ir

2 dalyse nustatytą teisinį reguliavimą matyti, kad pareigūnų ir karių valstybinės pen-

sijos skyrimo sąlygos diferencijuojamos pagal pareigūnų ir karių tarnybos nutrūki-

mo pagrindus.

6. Minėta, kad pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas prašo

ištirti Pensijų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies (2000 m. liepos 13 d. redakcija) atitiktį

Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Pareiškėjas ginčijamų nuostatų prieštaravimą Konstitucijos 23, 52 straipsniams

grindžia Konstitucinio Teismo doktrininėmis nuostatomis, kad asmuo, savo darbu

sukūręs tam tikras vertybes, tarp jų ir socialinio draudimo lėšas, įgyja teisę į pensiją

kaip teisės į nuosavybę formą.

Sprendžiant, ar pareiškėjo ginčijama nuostata neprieštarauja Konstitucijos 23,

52 straipsniams, pažymėtina, kad, kaip konstatuota šiame nutarime:

– valstybinės pensijos savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo valstybinio soci-

alinio draudimo senatvės pensijos, taip pat nuo kitų valstybinio socialinio draudimo

pensijų, ir yra mokamos iš valstybės biudžeto, o ne iš socialinio draudimo fondo;

– įstatymų leidėjas, nustatydamas kitas, Konstitucijos 52 straipsnyje expressis

verbis nenurodytas, pensijas, gali nustatyti tam tikras sąlygas šioms pensijoms gauti;

– teisė gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją atsiranda tik tada, kai asmuo

atitinka įstatyme nustatytas sąlygas šiai pensijai gauti;

– pagal Pensijų įstatymo 3 straipsnio 2 dalį (2000 m. liepos 13 d. redakcija) nėra

reguliuojami santykiai, susiję su paskirtos ir mokamos valstybinės pensijos nemokė-

jimu; priešingai, pagal šią dalį reguliuojami santykiai, kada šios pensijos skiriamos

ir mokamos pareigūnams ir kariams, pašalintiems iš tarnybos dėl pačių kaltės, jei ta

kaltė neužtraukia baudžiamosios atsakomybės.

Taigi Pensijų įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje (2000 m. liepos 13 d. redakcija) nu-

statytu teisiniu reguliavimu nėra pažeidžiami iš Konstitucijos 23, 52 straipsnių kylan-

tys imperatyvai.

7. Taip pat minėta, jog pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas

ginčijamos nuostatos prieštaravimą Konstitucijos 29 straipsniui grindžia tuo, kad tei-

sinis reguliavimas, kuriuo įtvirtinama sąlyga, kad asmuo, siekiantis įgyti teisę į vals-

tybinę pensiją, turi būti sukakęs tam tikrą amžių, yra diskriminuojantis jaunesnių

žmonių atžvilgiu.


Sprendžiant, ar pareiškėjo ginčijama nuostata neprieštarauja Konstitucijos

29 straipsniui, pažymėtina, kad, kaip konstatuota šiame nutarime, atsižvelgdamas į

valstybės tarnybos bei valstybinės pensijos skyrimo ypatumus, įstatymų leidėjas gali

nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį pareigūnams ir kariams, atleistiems iš

tarnybos dėl to, kad pažeidė jų tarnybai keliamus reikalavimus, pareigūnų ir karių

valstybinės pensijos skyrimas siejamas su papildomomis pensijos skyrimo ir mokė-

jimo sąlygomis.

Pažymėtina, kad ta papildoma sąlyga taikoma visiems, kurie buvo pašalinti iš

tarnybos dėl pačių kaltės, jei ta kaltė neužtraukia baudžiamosios atsakomybės. Vadi-

nasi, tokie asmenys šiuo požiūriu traktuojami vienodai.

Taigi Pensijų įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje (2000 m. liepos 13 d. redakcija) nu-

statytu teisiniu reguliavimu nėra nukrypstama nuo Konstitucijos 29 straipsnyje įtvir-

tintų imperatyvų.

8. Minėta ir tai, kad pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas

ginčijamos nuostatos prieštaravimą konstituciniam teisinės valstybės principui grin-

džia tuo, kad Pensijų įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje (2000 m. liepos 13 d. redakcija)

nustatytas teisinis reguliavimas reiškia pakartotinį pareigūnų ir karių, pašalintų iš

tarnybos dėl pačių kaltės, jei ta kaltė neužtraukia baudžiamosios atsakomybės, nu-

baudimą.

Pažymėtina, kad, kaip minėta šiame Konstitucinio Teismo nutarime, remiantis

Pensijų įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje (2000 m. liepos 13 d. redakcija) įtvirtintu teisi-

niu reguliavimu, pareigūnai ir kariai, pašalinti iš tarnybos dėl pačių kaltės, jei ta kaltė

neužtraukia baudžiamosios atsakomybės, nepraranda teisės gauti pareigūnų ir karių

valstybinę pensiją. Pareigūnų ir karių valstybinė pensija jiems yra skiriama arba pa-

šalinimo iš tarnybos metu, jei jie yra sukakę įstatymų nustatytą išleidimo į atsargą

amžių (jei toks amžius nenustatytas, – senatvės pensijos amžių), arba vėliau, sukakus

įstatymų nustatytą išleidimo į atsargą amžių (jei toks amžius nenustatytas, – senatvės

pensijos amžių). Taigi tokiu teisiniu reguliavimu nėra pažeidžiamas konstitucinis tei-

sinės valstybės principas.

9. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Pensijų įstatymo

3 straipsnio 2 dalis (2000 m. liepos 13 d. redakcija) neprieštaravo Konstitucijos 23,

29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.

10. Kaip minėta, pareiškėjas prašo ištirti ne tik Pensijų įstatymo 3 straipsnio 2 da-

lies (2000 m. liepos 13 d. redakcija), bet ir Pensijų įstatymo (2005 m. gegužės 19 d.

redakcija) 3 straipsnio 2 dalies atitiktį Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstitu-

ciniam teisinės valstybės principui.

11. Pensijų įstatymo (2005 m. gegužės 19 d. redakcija) 3 straipsnio 2 dalyje buvo

nustatyta: „Pareigūnams ir kariams, dėl pačių kaltės (jei ta kaltė neužtraukia baudžia-

mosios atsakomybės) pašalintiems iš vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto ap-

saugos, prokuratūros sistemų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, Kalėjimų departamento

ar jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių, valstybinė pensija skiriama tik tada, kai


jie yra ištarnavę 20 ar daugiau metų ir sukakę įstatymų nustatytą išleidimo į atsargą

amžių (jei toks amžius nenustatytas, – senatvės pensijos amžių).“

Pažymėtina, kad Pensijų įstatymo (2005 m. gegužės 19 d. redakcija) 3 straips-

nio 2 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas analogiškas Pensijų įstatymo 3 straipsnio

2 dalyje (2000 m. liepos 13 d. redakcija) buvusiam teisiniam reguliavimui.

12. Šiame nutarime konstatavus, kad Pensijų įstatymo 3 straipsnio 2 dalis

(2000 m. liepos 13 d. redakcija) neprieštaravo Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams,

konstituciniam teisinės valstybės principui, vadovaujantis tais pačiais argumentais

konstatuotina, kad Pensijų įstatymo (2005 m. gegužės 19 d. redakcija) 3 straipsnio

2 dalis neprieštaravo Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės

valstybės principui.

IV

Dėl Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, kraš-

to apsaugos, prokuratūros, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei

valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 11 straipsnio

5 dalies (2000 m. gruodžio 21 d. redakcija) ir Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų

tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros, Kalėjimų departa-

mento, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių

pensijų įstatymo (2005 m. gegužės 19 d. redakcija) 11 straipsnio 3 dalies atitikties

Konstitucijos 23, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.

1. Pensijų įstatymo 11 straipsnio 5 dalyje (2000 m. gruodžio 21 d. redakcija)

buvo nustatyta: „Pensininkams, gaunantiems visišką valstybės išlaikymą, pareigūnų

ir karių valstybinės pensijos nemokamos.“

2. Pareiškėjo ginčijama nuostata, jog pensininkams, gaunantiems visišką vals-

tybės išlaikymą, paskirtoji pareigūnų ir karių valstybinė pensija nemokama, reiškia

ir tai, kad, asmeniui ėmus gauti visišką valstybės išlaikymą, jam yra nutraukiamas

paskirtos ir iki tol mokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos mokėjimas arba

nepradedama mokėti paskirtoji pareigūnų ir karių valstybinė pensija, jei ji buvo pa-

skirta, bet dar nemokama.

Pensijų įstatymo 11 straipsnio 5 dalyje (2000 m. gruodžio 21 d. redakcija) įtvir-

tintas teisinis reguliavimas suponuoja ir tai, kad pareigūnų ir karių valstybinių pen-

sijų mokėjimas, nutrauktas asmenims, gaunantiems visišką valstybės išlaikymą, turi

būti atnaujintas šiems asmenims netekus tokio išlaikymo.

3. Sprendžiant, ar Pensijų įstatymo 11 straipsnio 5 dalies (2000 m. gruodžio 21 d.

redakcija) nuostata neprieštarauja Konstitucijos 23 ir 52 straipsniams, pažymėtina,

kad, kaip minėta šiame Konstitucinio Teismo nutarime:

– valstybė, nustatydama tokį teisinį reguliavimą, kad asmenys, atitinkantys įsta-

tyme nustatytas sąlygas (išėjimas iš tarnybos, tarnybos stažas, amžius ir kt.), įgyja tei-

sę į tam tikrą įstatyme nustatytą pensiją už tarnybą, kartu prisiima įpareigojimą tokią

pensiją paskirti ir ją mokėti. Asmuo, atitinkantis įstatyme nustatytas sąlygas, turi tei-


sę reikalauti, kad valstybė vykdytų įstatymu prisiimtą įsipareigojimą ir mokėtų nu-

statyto dydžio išmokas;

– valstybei tenka pareiga vykdyti tuos turtinio pobūdžio įsipareigojimus, ku-

riuos ji prisiėmė įstatymu, todėl kai Konstitucijai neprieštaraujančiame įstatyme nu-

statyta pensija yra paskirta ir mokama, ji turi būti mokama ir toliau, o ši asmens įgyta

teisė ir teisėtas lūkestis yra sietini ir su šio asmens nuosavybės teisių apsauga;

– teisė reikalauti mokėti pagal Konstituciją ir jai neprieštaraujančius įstatymus

nustatytas pensinio aprūpinimo išmokas kyla iš Konstitucijos 52 straipsnio, o pagal

Konstitucijos 23 straipsnį yra ginami šios teisės turtiniai aspektai;

– atvejus, kai paskirtoji pareigūnų ir karių valstybinė pensija nebemokama, įsta-

tymų leidėjas gali nustatyti įstatyme tik paisydamas Konstitucijos.

4. Minėta, jog pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nemokėjimą sąlygoja tai,

kad asmuo yra visiškai išlaikomas valstybės. Taigi visiškas valstybės išlaikymas yra es-

minė sąlyga, nuo kurios priklauso, ar paskirtoji pareigūnų ir karių valstybinė pensi-

ja bus mokama, ar ne.

Nei Pensijų įstatymo 11 straipsnio 5 dalyje (2000 m. gruodžio 21 d. redakcija),

nei kituose šio įstatymo straipsniuose įtvirtintas teisinis reguliavimas neatskleidžia,

kokia prasme vartojama formuluotė „visiškas valstybės išlaikymas“. Šiame įstatyme

vartojamos formuluotės „visiškas valstybės išlaikymas“, kuri yra pagrindas nemokėti

pareigūnų ir karių valstybinės pensijos, prasmė nėra aiški įvertinus ir kitus įstatymus,

kuriuose vartojamos panašios formuluotės.

Taigi šioje nuostatoje nėra pakankamai atskleistas ginčijamo pensijos nemokėji-

mo pagrindo – „visiškas valstybės išlaikymas“ – turinys.

Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad šiame įsta-

tyme įtvirtinto teisinio reguliavimo prasme vartojama formuluotė „visiškas valstybės

išlaikymas“ pati savaime, juo labiau esant neaiškiam jos turiniui, negali būti pagrin-

das nutraukti paskirtos ir mokamos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos mokėji-

mą, t. y. pagrindas, kuriam esant asmuo praranda teisę į atitinkamą piniginę išmoką,

kuri pagal Konstituciją, inter alia jos 52 straipsnį, turi būti saugoma ir ginama.

Konstatuotina, kad ginčijamoje Pensijų įstatymo 11 straipsnio 5 dalies (2000 m.

gruodžio 21 d. redakcija) nuostatoje vartojama formuluotė „visiškas valstybės išlai-

kymas“ vertintina kaip neapibrėžta ir neaiški.

5. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime minėta, jog Konstitucinis Teismas yra

konstatavęs, kad vienas esminių Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo

elementų yra teisinis tikrumas ir teisinis aiškumas. Teisinio tikrumo ir teisinio aišku-

mo imperatyvas suponuoja tam tikrus privalomus reikalavimus teisiniam reguliavi-

mui: jis privalo būti aiškus ir darnus, teisės normos turi būti formuluojamos tiksliai,

jose negali būti dviprasmybių (Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d., 2004 m.

sausio 26 d. nutarimai). Šioje konstitucinės justicijos byloje pažymėtina, kad sąvokos

(formuluotės), susijusios su konstitucinių žmogaus teisių įgyvendinimu, jų ribojimu,

turi būti itin aiškios, apibrėžtos ir suprantamos.


Šiame Konstitucinio Teismo nutarime minėta ir tai, kad įstatymų leidėjas gali

nustatyti tam tikrus atvejus, kai paskirtoji valstybinė pensija yra nemokama, tačiau

nustatydamas tokius atvejus jis privalo paisyti Konstitucijos, inter alia iš jos kylan-

čio proporcingumo principo. Šioje konstitucinės justicijos byloje pažymėtina, kad,

įstatymų leidėjui tinkamai neatskleidus ginčijamos nuostatos turinio, neįmanoma

įvertinti, ar ribojant paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos mokėjimą pen-

sininkams, gaunantiems visišką valstybės išlaikymą, buvo laikytasi proporcingumo

principo, ar nebuvo pažeista asmens teisė ir teisėtas lūkestis (kurie sietini su šio as-

mens nuosavybės teisių apsauga) gauti paskirtą ir mokamą pareigūnų ir karių vals-

tybinę pensiją, t. y. ar ginčijamoje Pensijų įstatymo 11 straipsnio 5 dalyje (2000 m.

gruodžio 21 d. redakcija) įtvirtintas pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nemokė-

jimo pagrindas –„visiškas valstybės išlaikymas“ – nustatytas paisant Konstitucijos.

6. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Pensijų įstatymo

11 straipsnio 5 dalis (2000 m. gruodžio 21 d. redakcija) prieštaravo konstituciniam

teisinės valstybės principui.

7. Konstitucinis Teismas, konstatavęs, kad Pensijų įstatymo 11 straipsnio 5 dalis

(2000 m. gruodžio 21 d. redakcija) prieštaravo konstituciniam teisinės valstybės prin-

cipui, šioje byloje netirs, ar ginčijama Pensijų įstatymo 11 straipsnio 5 dalis (2000 m.

gruodžio 21 d. redakcija) neprieštaravo Konstitucijos 23, 52 straipsniams.

8. Kaip minėta, pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas prašo

ištirti ne tik Pensijų įstatymo 11 straipsnio 5 dalies (2000 m. gruodžio 21 d. redakci-

ja), bet ir Pensijų įstatymo (2005 m. gegužės 19 d. redakcija) 11 straipsnio 3 dalies ati-

tiktį Konstitucijos 23, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.

9. Pensijų įstatymo (2005 m. gegužės 19 d. redakcija) 11 straipsnio 3 dalyje buvo

nustatyta: „Pensininkams, gaunantiems visišką valstybės išlaikymą, pareigūnų ir ka-

rių valstybinės pensijos nemokamos.“

Pažymėtina, kad Pensijų įstatymo (2005 m. gegužės 19 d. redakcija) 11 straips-

nio 3 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas analogiškas Pensijų įstatymo 11 straipsnio

5 dalyje (2000 m. gruodžio 21 d. redakcija) buvusiam nustatytam teisiniam regulia-

vimui.

10. Šiame nutarime konstatavus, kad Pensijų įstatymo 11 straipsnio 5 dalis

(2000 m. gruodžio 21 d. redakcija) prieštaravo konstituciniam teisinės valstybės prin-

cipui, vadovaujantis tais pačiais argumentais konstatuotina, kad ir Pensijų įstatymo

(2005 m. gegužės 19 d. redakcija) 11 straipsnio 3 dalis prieštaravo konstituciniam tei-

sinės valstybės principui.

11. Šiame nutarime minėta, kad Seimas 2007 m. sausio 18 d. priėmė Vidaus rei-

kalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros,

Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnų ir ka-

rių valstybinių pensijų įstatymo pavadinimo, 1, 3, 6, 12 ir 16 straipsnių pakeitimo ir

papildymo įstatymą, kuriuo buvo pakeistas Pensijų įstatymo pavadinimas ir jis pava-

dintas Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymu.


Pensijų įstatymo (2005 m. gegužės 19 d. redakcija) 11 straipsnio 3 dalis šiuo įsta-

tymu nebuvo pakeista.

Šiame nutarime konstatavus, kad Pensijų įstatymo (2005 m. gegužės 19 d. re-

dakcija) 11 straipsnio 3 dalis prieštaravo konstituciniam teisinės valstybės principui,

vadovaujantis tais pačiais argumentais konstatuotina, kad ir Pareigūnų ir karių vals-

tybinių pensijų įstatymo 11 straipsnio 3 dalis prieštarauja konstituciniam teisinės


V

Dėl Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 12 dalies

(2007 m. sausio 18 d. redakcija) atitikties Konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalims,

29 straipsniui, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali <...> gau-

ti <...> socialinę apsaugą nedarbo atveju“, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės


1. Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 12 dalyje (2007 m.

sausio 18 d. redakcija) nustatyta: „Muitinės pareigūnams, muitinės sistemoje dirbu-

siems muitinės mobiliosiose grupėse ar muitinės postuose arba atlikusiems operatyvi-

nę veiklą ir (arba) ikiteisminį tyrimą, pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skiriamos

tik įgijusiems teisę į šią pensiją po Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės

saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstai-

gų bei valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo pavadinimo,

1, 3, 6, 12 ir 16 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo Nr. X-1027 įsigaliojimo.“

2. Minėta, kad Seimas 2007 m. sausio 18 d. priėmė Vidaus reikalų, Specialiųjų ty-

rimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros, Kalėjimų depar-

tamento, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių

pensijų įstatymo pavadinimo, 1, 3, 6, 12 ir 16 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstaty-

mą, kuris įsigaliojo 2007 m. sausio 19 d. Šiuo įstatymu Pensijų įstatymas buvo inter alia

papildytas nuostata, pagal kurią teisę gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją įgijo

muitinės pareigūnai, muitinės sistemoje dirbę muitinės mobiliosiose grupėse ar muiti-

nės postuose arba atlikę operatyvinę veiklą ir (arba) ikiteisminį tyrimą (1 straipsnis).

Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo sąlygos buvo nustatytos inter alia

Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje:

„Pareigūnų ir karių valstybinė pensija skiriama ir išmokama išėjusiems iš tarny-

bos šio įstatymo 1 straipsnyje nurodytiems pareigūnams ir kariams:

1) ištarnavusiems vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos sistemose,

Specialiųjų tyrimų tarnyboje, Kalėjimų departamente ar jam pavaldžiose įstaigose ir

valstybės įmonėse, muitinės sistemoje (dirbusiems muitinės mobiliosiose grupėse ar

muitinės postuose arba atlikusiems operatyvinę veiklą ir (arba) ikiteisminį tyrimą)

20 ir daugiau metų;

2) ištarnavusiems prokuratūroje 20 ir daugiau metų ir sukakusiems Valstybinių

socialinio draudimo pensijų įstatymo nustatytą senatvės pensijos amžių;


3) pripažintiems nedarbingais ar iš dalies darbingais dėl priežasčių, susijusių su

tarnyba;

4) atleistiems dėl sveikatos, kai yra žinybinės centrinės medicininės ekspertizės

komisijos išvada, arba pripažintiems nedarbingais ar iš dalies darbingais dėl prie-

žasčių, nesusijusių su tarnyba, ir ištarnavusiems vidaus reikalų, valstybės saugumo,

krašto apsaugos, prokuratūros sistemose, Specialiųjų tyrimų tarnyboje, Kalėjimų

departamente ar jam pavaldžiose įstaigose ir valstybės įmonėse, muitinės sistemo-

je (dirbusiems muitinės mobiliosiose grupėse ar muitinės postuose arba atlikusiems

operatyvinę veiklą ir (arba) ikiteisminį tyrimą) 5 ir daugiau metų;

5) sukakusiems įstatymų arba statutų nustatytą išleidimo į atsargą amžių (jei

toks amžius nenustatytas, – senatvės pensijos amžių) ir ištarnavusiems vidaus reika-

lų, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros sistemose, Specialiųjų tyrimų

tarnyboje, Kalėjimų departamente ar jam pavaldžiose įstaigose ir valstybės įmonėse,

muitinės sistemoje (dirbusiems muitinės mobiliosiose grupėse ar muitinės postuose

arba atlikusiems operatyvinę veiklą ir (arba) ikiteisminį tyrimą) 5 ir daugiau metų.“

Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 1 dalį (2007 m. sau-

sio 18 d. redakcija) aiškinant kartu su šio įstatymo 16 straipsnio 12 dalimi pažymėti-

na, kad teisę į pareigūnų ir karių valstybinę pensiją įgyja tik tie muitinės pareigūnai,

muitinės sistemoje dirbę muitinės mobiliosiose grupėse ar muitinės postuose arba

atlikę operatyvinę veiklą ir (arba) ikiteisminį tyrimą, kurie atitinka šio įstatymo

3 straips nio 1 dalyje (2007 m. sausio 18 d. redakcija) nustatytas sąlygas bei iš tarny-

bos išėjo po Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto

apsaugos, prokuratūros, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei valsty-

bės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo pavadinimo, 1, 3, 6, 12

ir 16 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo įsigaliojimo, t. y. po 2007 m. sausio

19 d. Tie buvę muitinės pareigūnai, muitinės sistemoje dirbę muitinės mobiliosiose

grupėse ar muitinės postuose arba atlikę operatyvinę veiklą ir (arba) ikiteisminį tyri-

mą, kurie iš tarnybos išėjo iki 2007 m. sausio 19 d., šios teisės neįgyja, nors jie ir ati-

tinka Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnyje (2007 m. sausio

18 d. redakcija) nustatytas sąlygas.

3. Minėta, kad pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas ginčija-

mos nuostatos prieštaravimą Konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalims, 29 straipsniui,

48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali <...> gauti <...> socialinę

apsaugą nedarbo atveju“, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui

grindžia tuo, kad muitinės sistemoje dirbę pareigūnai diferencijuojami atsižvelgiant

į įstatymo įsigaliojimo datą, o tai, pareiškėjo nuomone, nėra tokio pobūdžio ir tokios

apimties skirtumas, kad toks nevienodas muitinės pareigūnų traktavimas būtų objek-

tyviai pateisinamas.

4. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime minėta, kad:

– įstatymų leidėjas gali nustatyti ir kitas, Konstitucijos 52 straipsnyje expressis

verbis nenurodytas, pensijas, inter alia valstybines pensijas;


– valstybinės pensijos savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo valstybinio socia-

linio draudimo pensijų ir yra mokamos iš valstybės biudžeto;

– valstybinių pensijų ypatumai leidžia įstatymų leidėjui, atsižvelgiant į visas

reikšmingas aplinkybes ir paisant Konstitucijos normų bei principų, nustatyti atitin-

kamas šios pensijos skyrimo sąlygas.

5. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad įstaty-

mų leidėjo diskrecija nustatant valstybinių pensijų skyrimą yra platesnė nei reglamen-

tuojant kitas pensijas, inter alia senatvės ar invalidumo pensijas. Valstybinės pensijos

skyrimo sąlygos gali būti labai įvairios ir priklausyti nuo valstybės tarnybos ypatumų,

ekonominių valstybės išgalių ir kt. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad įstatymų

leidėjas, naudodamasis savo diskrecija, galėjo pasirinkti, nustatyti ar nenustatyti, kad

muitinės sistemoje tam tikras pareigas ėjusiems pareigūnams būtų skiriama pareigū-

nų ir karių valstybinė pensija, taip pat kokiomis sąlygomis ši pensija skiriama.

6. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime minėta ir tai, kad vienas iš teisėtų lūkesčių

principo elementų yra teisių, įgytų pagal Konstituciją, Konstitucijai neprieštaraujančius

įstatymus ir kitus teisės aktus, apsauga. Kai Konstitucijai neprieštaraujančiu įstatymu

nustatyta pensija yra paskirta ir mokama, ji turi būti mokama ir toliau, o ši asmens įgy-

ta teisė ir teisėtas lūkestis yra sietini ir su šio asmens nuosavybės teisių apsauga.

Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad iki Vidaus reikalų,


lėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnų ir karių

valstybinių pensijų įstatymo pavadinimo, 1, 3, 6, 12 ir 16 straipsnių pakeitimo ir pa-

pildymo įstatymo įsigaliojimo iš tarnybos išėję muitinės pareigūnai, muitinės sistemo-

je dirbę muitinės mobiliosiose grupėse ar muitinės postuose arba atlikę operatyvinę

veiklą ir (arba) ikiteisminį tyrimą, pagal tuometinį teisinį reguliavimą negalėjo turėti

teisėtų lūkesčių gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, nes teisę gauti pareigūnų

ir karių valstybinę pensiją įgijo tik tie pareigūnai, kurie muitinės sistemoje tam tikras

pareigas ėjo įstatymo įsigaliojimo dieną, t. y. 2007 m. sausio 19 d. ir (arba) vėliau.

Muitinės pareigūnų, kurie dirba muitinės sistemoje muitinės mobiliosiose gru-

pėse ar muitinės postuose arba atlieka operatyvinę veiklą ir (arba) ikiteisminį tyri-

mą, statusas skiriasi nuo buvusių pareigūnų, kurie išėjo iš tarnybos iki Vidaus reikalų,


lėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnų ir karių

valstybinių pensijų įstatymo pavadinimo, 1, 3, 6, 12 ir 16 straipsnių pakeitimo ir pa-

pildymo įstatymo įsigaliojimo, statuso tuo, kad iki minėto įstatymo įsigaliojimo dirbę

pareigūnai neturėjo teisėtų lūkesčių gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją.

7. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas Pareigūnų ir karių

valstybinių pensijų 16 straipsnio 12 dalies (2007 m. sausio 19 d.) prieštaravimą kons-

tituciniam teisinės valstybės principui grindžia ir tuo, kad pagal Konstituciją turi būti

užtikrintos žmogaus teisės ir laisvės, taigi ir įgyta teisė gauti pareigūnų ir karių vals-

tybinę pensiją.


Šiame kontekste pažymėtina, kad, kaip minėta, įstatymų leidėjas, turėdamas pla-

čią diskreciją, turėjo teisę nustatyti, kad pareigūnų ir karių valstybinė pensija ski-

riama po Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto

apsaugos, prokuratūros, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei valsty-

bės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo pavadinimo, 1, 3, 6, 12 ir

16 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo įsigaliojimo muitinės sistemoje tam

tikras pareigas tebeeinantiems pareigūnams.

Pažymėtina ir tai, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas pareigūnų ir karių valsty-

binių pensijų skyrimą tam tikrai pareigūnų ir karių kategorijai, gali, tačiau neprivalo

nustatyti, kad šios pensijos bus skiriamos ir anksčiau atitinkamoje tarnyboje dirbu-

siems, bet po įstatymo, kuriuo tam tikrai pareigūnų ir karių kategorijai nustatoma pa-

reigūnų ir karių valstybinė pensija, įsigaliojimo nebedirbantiems asmenims.

8. Šiame kontekste pažymėtina, kad iš Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarny-

bos, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros, Kalėjimų departamento, jam

pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstaty-

mo pavadinimo, 1, 3, 6, 12 ir 16 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo travaux

préparatoires matyti, jog vienas iš šio įstatymo tikslų buvo pertvarkyti pareigūnų ir

karių valstybinių pensijų skyrimo sistemą taip, kad tarnyba muitinėje taptų patrau-

klesnė ir būtų išsaugoti aukštos kvalifi kacijos specialistai.

Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad įstatymų leidėjas,

siekdamas pertvarkyti pareigūnų ir karių valstybinių pensijų sistemą bei išsaugoti aukš-

tos kvalifi kacijos specialistus muitinės sistemoje, siekė užtikrinti tinkamą muitinės sis-

temos funkcionavimą. Tuo tikslu ir buvo nustatytas toks teisinis reguliavimas, pagal

kurį pareigūnų ir karių valstybinė pensija skiriama pareigūnams, tebedirbusiems mui-

tinės sistemoje muitinės mobiliosiose grupėse ar muitinės postuose arba atlikusiems

operatyvinę veiklą ir (arba) ikiteisminį tyrimą po Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tar-

nybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros, Kalėjimų departamento, jam

pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo

pavadinimo, 1, 3, 6, 12 ir 16 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo įsigaliojimo.

9. Atsižvelgiant į įstatymų leidėjo ketinimus išsaugoti aukštos kvalifi kacijos spe-

cialistus muitinės sistemoje konstatuotina, kad Pensijų įstatymo pataisos, kuriomis

nustatyta teisė gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją muitinės sistemoje tam ti-

kras pareigas ėjusiems pareigūnams, buvo skirtos pareigūnams, ėjusiems muitinės

sistemoje tam tikras pareigas Pensijų įstatymo pataisų įsigaliojimo dieną ir (arba) vė-

liau, ir šiuo aspektu tokie pareigūnai skiriasi nuo muitinės sistemoje anksčiau dirbu-

sių asmenų, kurie iš tarnybos išėjo iki Pensijų įstatymo minėtų pataisų įsigaliojimo.

10. Taigi Pareigūnų ir kairių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 12 da-

lyje nustatytu teisiniu reguliavimu nėra nukrypstama nuo Konstitucijos 29 straips-

nyje įtvirtinto asmenų lygiateisiškumo principo, nėra pažeidžiami iš Konstitucijos

23 straipsnio 1, 2 dalių, 52 straipsnio, konstitucinio teisinės valstybės principo kylan-

tys reikalavimai.


11. Minėta, kad pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas ginčija

Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 12 dalies (2007 m. sau-

sio 18 d. redakcija) atitiktį Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas

žmogus gali <...> gauti <...> socialinę apsaugą nedarbo atveju“.

Šiame kontekste pažymėtina, kad Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstaty-

mo 16 straipsnio 12 dalyje (2007 m. sausio 18 d. redakcija) nėra reguliuojami socia-

linės apsaugos nedarbo atveju susiklostantys santykiai. Pareiškėjo ginčijama norma

yra reguliuojami kitokio pobūdžio santykiai, nei įtvirtintieji Konstitucijos 48 straips-

nio 1 dalies nuostatoje „Kiekvienas žmogus gali <...> gauti <...> socialinę apsaugą ne-

darbo atveju“, todėl nėra pagrindo teigti, kad Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų

įstatymo 16 straipsnio 12 dalis (2007 m. sausio 18 d. redakcija) prieštarauja Konsti-

tucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali <...> gauti <...> socia-

linę apsaugą nedarbo atveju“.

12. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Pareigūnų ir ka-

rių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 12 dalis (2007 m. sausio 18 d. redakci-

ja) neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalims, 29 straipsniui, 48 straipsnio

1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali <...> gauti <...> socialinę apsaugą nedarbo

atveju“, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.




nutaria:

1. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarny-



mo 3 straipsnio 2 dalis (2000 m. liepos 13 d. redakcija) (Žin., 2000, Nr. 64-1923) ne-

prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai.




mo (2005 m. gegužės 19 d. redakcija) (Žin., 2005, Nr. 71-2558) 3 straipsnio 2 dalis

neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai.



pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įsta-

tymo 11 straipsnio 5 dalis (2000 m. gruodžio 21 d. redakcija) (Žin., 2000, Nr. 111-

3579) prieštaravo konstituciniam teisinės valstybės principui.





mo (2005 m. gegužės 19 d. redakcija) (Žin., 2005, Nr. 71-2558) 11 straipsnio 3 dalis

prieštaravo konstituciniam teisinės valstybės principui.

5. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų

įstatymo 11 straipsnio 3 dalis (Žin., 2005, Nr. 71-2558; 2007, Nr. 8-314) prieštarauja


6. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų

įstatymo 16 straipsnio 12 dalis (2007 m. sausio 18 d. redakcija) (Žin., 2007, Nr. 8-314)

neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.




Toma Birmontienė

Pranas Kuconis

Kęstutis Lapinskas

Zenonas Namavičius

Egidijus Šileikis

Algirdas Taminskas




SPRENDIMAS

DĖL PAREIŠKĖJO – LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO 2008 M. RUGSĖJO

22 D. NUTARIME NR. X-1729 „DĖL KREIPIMOSI Į LIETUVOS

RESPUBLIKOS KONSTITUCINĮ TEISMĄ SU PRAŠYMU IŠTIRTI, AR

LIETUVOS RESPUBLIKOS ATOMINĖS ELEKTRINĖS ĮSTATYMO 8, 10,

11, 20 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO IR PAPILDYMO ĮSTATYMAS

NEPRIEŠTARAUJA LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI“

IŠDĖSTYTO PRAŠYMO IŠTIRTI, AR LIETUVOS RESPUBLIKOS

ATOMINĖS ELEKTRINĖS ĮSTATYMO 10 IR 11 STRAIPSNIŲ (2008 M.

VASARIO 1 D. REDAKCIJA) NUOSTATOS NEPRIEŠTARAUJA LIETUVOS

RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI, PRIĖMIMO

2008 m. spalio 8 d.

Vilnius



Lapinsko, Zenono Namavičiaus, Egidijaus Šileikio, Algirdo Taminsko, Romualdo

Kęstučio Urbaičio,


Konstitucinio Teismo tvarkomajame posėdyje apsvarstė pareiškėjo – Lietuvos

Respublikos Seimo 2008 m. rugsėjo 22 d. nutarime Nr. X-1729 „Dėl kreipimosi į Lie-

tuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos at-

ominės elektrinės įstatymo 8, 10, 11, 20 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas

neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ išdėstytą prašymą ištirti:

1) ar Lietuvos Respublikos atominės elektrinės įstatymo 8, 10, 11, 20 straipsnių

pakeitimo ir papildymo įstatymo 2 straipsnio 1 dalis (Žin., 2008, Nr. 19-674), kei-

čianti Atominės elektrinės įstatymo 10 straipsnio 1 dalį ir nustatanti, kad „naciona-

linis investuotojas – Lietuvos Respublikoje įregistruotas, pagal Lietuvos Respublikos

įstatymus neribotam laikui įsteigtas ir veikiantis savarankiškas privatus juridinis as-

muo, kurio veiklos tikslas yra socialiai atsakingai siekti naudos sau ir visiems savo ak-

cininkams“, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 5 daliai;

2) ar Lietuvos Respublikos atominės elektrinės įstatymo 8, 10, 11, 20 straips-

nių pakeitimo ir papildymo įstatymo 2 straipsnio 1 dalis, keičianti Atominės elek-

trinės įstatymo 10 straipsnio 1 dalį ir nustatanti, kad „nacionalinis investuotojas yra

nacionalinė elektros energetikos bendrovė, per savo dukterines įmones valdanti pa-

2008 m. spalio 8 d. sprendimas ◆86

grindinę Lietuvos Respublikos elektros energetikos sistemos dalį – elektros energijos

perdavimo ir skirstomuosius tinklus. Siekdamas savo veiklos tikslo, nacionalinis in-

vestuotojas privačios iniciatyvos pagrindu dalyvauja įgyvendinant naujos atominės

elektrinės statybos projektą Lietuvoje, taip pat Elektros energetikos įstatymo ir kitų

teisės aktų nustatyta tvarka statant Lietuvos Respublikos elektros energetikos siste-

mos jungtis su Lenkijos Respublikos ir Švedijos Karalystės elektros energetikos siste-

momis“, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 3, 4 dalims;

3) ar Lietuvos Respublikos atominės elektrinės įstatymo 8, 10, 11, 20 straipsnių

pakeitimo ir papildymo įstatymo 3 straipsnyje išdėstytas Atominės elektrinės įsta-

tymo 11 straipsnio 1 dalies 1 punktas, įtvirtinantis, kad „Lietuvos Respublikos Vy-

riausybė, įgyvendindama šio įstatymo 10 straipsnio nuostatas, turi teisę derėtis su

akcinės bendrovės „VST“ kontrolinį akcijų paketą turinčiu akcininku dėl naciona-

linio investuotojo steigimo ir visų ar dalies tokiam akcininkui nuosavybės teise pri-

klausančių akcinės bendrovės „VST“ akcijų, sudarančių daugiau kaip 2/3 akcinės

bendrovės „VST“ akcijų ir balsų visuotiniame akcininkų susirinkime, investavimo ir

dėl naujų išleidžiamų nacionalinio investuotojo akcijų įsigijimo“, neprieštarauja Lie-

tuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui, 46 straipsnio 4 daliai.


nustatė:

1. Pareiškėjas – Seimas 2007 m. birželio 28 d. priėmė Lietuvos Respublikos at-

ominės elektrinės įstatymą, kuris įsigaliojo 2007 m. liepos 10 d. Šis įstatymas buvo

pakeistas Seimo 2008 m. vasario 1 d. priimtu Lietuvos Respublikos atominės elektri-

nės įstatymo 8, 10, 11, 20 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymu, kuris įsigalio-

jo 2008 m. vasario 14 d.

1.1. Atominės elektrinės įstatymo 8, 10, 11, 20 straipsnių pakeitimo ir papildymo

įstatymo 2 straipsnio 1 dalimi buvo pakeista Atominės elektrinės įstatymo (2007 m.

birželio 28 d. redakcija) 10 straipsnio 1 dalis, ir ji išdėstyta taip:

„Nacionalinis investuotojas – Lietuvos Respublikoje įregistruotas, pagal Lietu-

vos Respublikos įstatymus neribotam laikui įsteigtas ir veikiantis savarankiškas pri-

vatus juridinis asmuo, kurio veiklos tikslas yra socialiai atsakingai siekti naudos sau

ir visiems savo akcininkams, taip pat dalyvauti įgyvendinant šio įstatymo 8 straipsnio

3 dalyje numatytą Lietuvos strateginį tikslą. Nacionalinio investuotojo teisinė for-

ma yra akcinė bendrovė; nacionalinio investuotojo buveinė yra Lietuvos Respubli-

koje. Nacionalinis investuotojas yra nacionalinė elektros energetikos bendrovė, per

savo dukterines įmones valdanti pagrindinę Lietuvos Respublikos elektros energe-

tikos sistemos dalį – elektros energijos perdavimo ir skirstomuosius tinklus. Siek-

damas savo veiklos tikslo, nacionalinis investuotojas privačios iniciatyvos pagrindu

dalyvauja įgyvendinant naujos atominės elektrinės statybos projektą Lietuvoje, taip

pat Elektros energetikos įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka statant Lietuvos

Respublikos elektros energetikos sistemos jungtis su Lenkijos Respublikos ir Švedijos

Karalystės elektros energetikos sistemomis.“

◆ DĖL PAREIŠKĖJO PRAŠYMO PRIĖMIMO 87

1.2. Atominės elektrinės įstatymo 8, 10, 11, 20 straipsnių pakeitimo ir papildymo

įstatymo 3 straipsniu buvo pakeistas Atominės elektrinės įstatymo (2007 m. birželio

28 d. redakcija) 11 straipsnis, ir jis išdėstytas taip:

„1. Lietuvos Respublikos Vyriausybė, įgyvendindama šio įstatymo 10 straipsnio

nuostatas, turi teisę:

1) derėtis su akcinės bendrovės „VST“ kontrolinį akcijų paketą turinčiu akcinin-

ku dėl nacionalinio investuotojo steigimo ir visų ar dalies tokiam akcininkui nuosa-

vybės teise priklausančių akcinės bendrovės „VST“ akcijų, sudarančių daugiau kaip

2/3 akcinės bendrovės „VST“ akcijų ir balsų visuotiniame akcininkų susirinkime, in-

vestavimo ir dėl naujų išleidžiamų nacionalinio investuotojo akcijų įsigijimo; <...>.“

2. Pareiškėjas – Seimas 2008 m. rugsėjo 22 d. priėmė nutarimą Nr. X-1729 „Dėl

kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos

Respublikos atominės elektrinės įstatymo 8, 10, 11, 20 straipsnių pakeitimo ir papil-

dymo įstatymas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, kuriuo paprašė

Konstitucinį Teismą ištirti:

„1) ar Lietuvos Respublikos atominės elektrinės įstatymo 8, 10, 11, 20 straipsnių

pakeitimo ir papildymo įstatymo 2 straipsnio 1 dalis (Žin., 2008, Nr. 19-674), keičianti

Atominės elektrinės įstatymo 10 straipsnio 1 dalį ir numatanti vienintelį nacionalinio

investuotojo veiklos tikslą, kad „nacionalinis investuotojas – Lietuvos Respubliko-

je įregistruotas, pagal Lietuvos Respublikos įstatymus neribotam laikui įsteigtas ir

veikiantis savarankiškas privatus juridinis asmuo, kurio veiklos tikslas yra socialiai

atsakingai siekti naudos sau ir visiems savo akcininkams“, ir neįteisinanti vartotojų

teisių gynimo, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 5 da-

liai, nustatančiai, kad „valstybė gina vartotojo interesus“. Pažymėtina, kad Lietuvos

Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo priedėlio I dalies 4 skyriaus

dalyje „Ekonominė politika“ energetikos sektorius įvardytas kaip strategiškai svarbus

nacionaliniam saugumui ūkio sektorius, todėl vartotojų teisių nepažeidžiančio elek-

tros energijos gamybos, perdavimo, skirstymo ir tiekimo užtikrinimas turi ypatingą

reikšmę Lietuvos ūkiui bei gyventojams – elektros energijos vartotojams;

2) ar Lietuvos Respublikos atominės elektrinės įstatymu numatant sukurti nacio-

nalinį investuotoją, kuris sutelks nacionalinio investuotojo, kaip savininko, rankose

pagrindinę dalį elektros energijos gamybos, perdavimo, skirstymo, eksporto, impor-

to, Lietuvos Respublikos atominės elektrinės įstatymo 8, 10, 11, 20 straipsnių pa-

keitimo ir papildymo įstatymo 2 straipsnio 1 dalis, keičianti įstatymo 10 straipsnio

1 dalį ir numatanti, kad „nacionalinis investuotojas yra nacionalinė elektros energeti-

kos bendrovė, per savo dukterines įmones valdanti pagrindinę Lietuvos Respublikos

elektros energetikos sistemos dalį – elektros energijos perdavimo ir skirstomuosius

tinklus. Siekdamas savo veiklos tikslo, nacionalinis investuotojas privačios iniciatyvos

pagrindu dalyvauja įgyvendinant naujos atominės elektrinės statybos projektą Lietu-

voje, taip pat Elektros energetikos įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka statant

Lietuvos Respublikos elektros energetikos sistemos jungtis su Lenkijos Respublikos


ir Švedijos Karalystės elektros energetikos sistemomis“, neprieštarauja Lietuvos Res-

publikos Konstitucijos 46 straipsnio 3 daliai, kurioje numatyta: „Valstybė reguliuoja

ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei“, ir 4 daliai, kurioje numatyta:

„Įstatymas draudžia monopolizuoti gamybą ir rinką, saugo sąžiningos konkurencijos

laisvę.“ Pažymėtina, jog ir Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įsta-

tymo priedėlio I dalies 4 skyriaus dalyje „Ekonominė politika“ pabrėžiama, kad stra-

tegiškai svarbiame nacionaliniam saugumui ūkio sektoriuje draudžiama dominuoti

vienam investuotojui;

Taip pat pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Seimas yra ratifi kavęs Lisabo-

nos sutartį, iš dalies keičiančią Europos Sąjungos sutartį ir Europos bendrijos stei-

gimo sutartį, kurios 176a straipsnio pirmosios dalies a punktas nurodo: „1. Kuriant

vidaus rinką ar jai veikiant ir atsižvelgiant į poreikį išsaugoti ir gerinti aplinką, Sąjun-

gos energetikos politika, vadovaujantis valstybių narių solidarumu, siekiama:

a) užtikrinti energijos rinkos veikimą;“;

3) ar Lietuvos Respublikos atominės elektrinės įstatymo 8, 10, 11, 20 straips-

nių pakeitimo ir papildymo įstatymo 3 straipsnyje išdėstytas keičiamojo įstatymo

11 straipsnio 1 dalies 1 punktas, įtvirtinantis, kad „Lietuvos Respublikos Vyriausy-

bė, įgyvendindama šio įstatymo 10 straipsnio nuostatas, turi teisę derėtis su akcinės

bendrovės „VST“ kontrolinį akcijų paketą turinčiu akcininku dėl nacionalinio in-

vestuotojo steigimo ir visų ar dalies tokiam akcininkui nuosavybės teise priklausan-

čių akcinės bendrovės „VST“ akcijų, sudarančių daugiau kaip 2/3 akcinės bendrovės

„VST“ akcijų ir balsų visuotiniame akcininkų susirinkime, investavimo ir dėl naujų

išleidžiamų nacionalinio investuotojo akcijų įsigijimo“, neprieštarauja Lietuvos Res-

publikos Konstitucijos 46 straipsnio 4 dalies nuostatai, kurioje sakoma: „Įstatymas

draudžia monopolizuoti gamybą ir rinką, saugo sąžiningos konkurencijos laisvę“, ir

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintam lygiateisiškumo prin-

cipui, nes kuriant nacionalinį investuotoją valstybė be konkurso ir sąžiningą konku-

renciją reglamentuojančių teisės normų taikymo, t. y. Įstatymo pagrindu, pasirinko

vienintelį partnerį – akcinę bendrovę „VST“ ir nustatė šios bendrovės akcininko iš-

imtines teises, t. y. Įstatymas įtvirtino nevienodą teisinį ūkio subjektų reglamenta-

vimą. Pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą,

privalo paisyti konstitucinio ūkio subjektų lygiateisiškumo reikalavimo, tiesiogiai su-

sijusio su Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintu visų asmenų

lygiateisiškumo principu. Priešingu atveju ūkinės veiklos teisinis reglamentavimas

būtų nelaikytinas tarnaujančiu bendrai tautos gerovei (Konstitucinio Teismo 2005 m.

gegužės 13 d. nutarimas).“

3. Šis pareiškėjo – Seimo prašymas „Valstybės žiniose“ ofi cialiai paskelbtas 2008 m.

spalio 1 d. (Žin., 2008, Nr. 113-4291); Konstituciniame Teisme jis registruotas 2008 m.

spalio 6 d.



konstatuoja:

1. Pagal Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalį ir 105 straipsnio 1 dalį įstatymų ir kitų

Seimo priimtų aktų atitikties Konstitucijai tyrimas yra priskirtas Konstitucinio Teis-

mo jurisdikcijai.

2. Pagal Konstitucijos 106 straipsnio 1 dalį teisę kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl

Konstitucijos 105 straipsnio 1 dalyje nurodytų aktų, t. y. dėl įstatymų ir kitų Seimo

priimtų aktų, atitikties Konstitucijai turi Vyriausybė, ne mažiau kaip 1/5 visų Seimo

narių, taip pat teismai. Pagal šio straipsnio 4 dalį Seimo nutarimas kreiptis į Konstitu-

cinį Teismą ištirti, ar aktas sutinka su Konstitucija, sustabdo šio akto galiojimą.

Sistemiškai aiškinant šias nuostatas konstatuotina, kad Seimas in corpore turi

konstitucinius įgaliojimus nutarimu kreiptis į Konstitucinį Teismą ir prašyti ištirti

įstatymo atitiktį Konstitucijai.

3. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 26 straipsnio

(2003 m. spalio 28 d. redakcija) 1 dalį tais atvejais, kai Konstitucinis Teismas gauna

Seimo nutarimą, kuriame prašoma ištirti, ar įstatymas atitinka Konstituciją, ne vėliau

kaip per 3 dienas turi būti atliktas išankstinis tos medžiagos tyrimas ir tvarkomaja-

me Konstitucinio Teismo posėdyje išspręstas klausimas, ar priimti prašymą nagrinė-

ti Konstituciniame Teisme.

Atitinkamu Konstitucinio Teismo sprendimu dėl prašymo priėmimo nėra nei

patvirtinami, nei paneigiami argumentai, kuriais pareiškėjas – Seimas grindžia savo

poziciją; priimant tokius sprendimus lemiamą reikšmę turi tai, ar pareiškėjo prašy-

mas yra grindžiamas teisiniais motyvais (Konstitucinio Teismo 2006 m. gruodžio

15 d., 2008 m. sausio 8 d. sprendimai).

4. Konstatuotina, kad Seimo 2008 m. rugsėjo 22 d. nutarime Nr. X-1729 „Dėl


Respublikos atominės elektrinės įstatymo 8, 10, 11, 20 straipsnių pakeitimo ir papildy-

mo įstatymas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ išdėstytas prašymas

apskritai yra grindžiamas teisiniais motyvais. Nors šiame prašyme esama ydingų argu-

mentų (pavyzdžiui: nurodoma neįsigaliojusi Lisabonos sutartis, iš dalies keičianti Eu-

ropos Sąjungos sutartį ir Europos bendrijos steigimo sutartį; abejonės dėl ginčijamo

įstatymo atitikties Konstitucijai grindžiamos inter alia kitų įstatymų nuostatomis, taip

nepaisant Konstitucinio Teismo suformuluotų doktrininių nuostatų, kad Konstituci-

nis Teismas pagal Konstituciją nesprendžia vienodos galios teisės aktų suderinamumo

ar konkurencijos klausimų), jis gali būti priimtas nagrinėti Konstituciniame Teisme.

5. Taigi pareiškėjas – Seimas prašo ištirti, ar:

– Atominės elektrinės įstatymo 10 straipsnio 1 dalis (2008 m. vasario 1 d. re-

dakcija), kurioje numatytas vienintelis nacionalinio investuotojo veiklos tikslas –

„nacionalinis investuotojas – Lietuvos Respublikoje įregistruotas, pagal Lietuvos

Respublikos įstatymus neribotam laikui įsteigtas ir veikiantis savarankiškas priva-


tus juridinis asmuo, kurio veiklos tikslas yra socialiai atsakingai siekti naudos sau ir

visiems savo akcininkams“, ir nėra įteisintas vartotojų teisių gynimas, neprieštarauja

Konstitucijos 46 straipsnio 5 daliai;

– Atominės elektrinės įstatymo 10 straipsnio 1 dalies (2008 m. vasario 1 d. redak-

cija) nuostata „Nacionalinis investuotojas yra nacionalinė elektros energetikos ben-

drovė, per savo dukterines įmones valdanti pagrindinę Lietuvos Respublikos elektros

energetikos sistemos dalį – elektros energijos perdavimo ir skirstomuosius tinklus.

Siekdamas savo veiklos tikslo, nacionalinis investuotojas privačios iniciatyvos pa-

grindu dalyvauja įgyvendinant naujos atominės elektrinės statybos projektą Lietu-

voje, taip pat Elektros energetikos įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka statant

Lietuvos Respublikos elektros energetikos sistemos jungtis su Lenkijos Respub likos

ir Švedijos Karalystės elektros energetikos sistemomis“, pagal kurią numatoma sukur-

ti nacionalinį investuotoją, kuris, kaip savininkas, savo rankose sutelks pagrindinę

elektros energijos gamybos, perdavimo, skirstymo, eksporto, importo dalį, nepriešta-

rauja Konstitucijos 46 straipsnio 3, 4 dalims;

– Atominės elektrinės įstatymo 11 straipsnio (2008 m. vasario 1 d. redakcija)

1 dalies 1 punktas, nustatantis, kad „Lietuvos Respublikos Vyriausybė, įgyvendinda-

ma šio įstatymo 10 straipsnio nuostatas, turi teisę derėtis su akcinės bendrovės „VST“

kontrolinį akcijų paketą turinčiu akcininku dėl nacionalinio investuotojo steigimo

ir visų ar dalies tokiam akcininkui nuosavybės teise priklausančių akcinės bendro-

vės „VST“ akcijų, sudarančių daugiau kaip 2/3 akcinės bendrovės „VST“ akcijų ir

balsų visuotiniame akcininkų susirinkime, investavimo ir dėl naujų išleidžiamų na-

cionalinio investuotojo akcijų įsigijimo“, pagal kurį valstybė, nesurengusi konkurso ir

netaikydama sąžiningą konkurenciją reglamentuojančių teisės normų, pasirinko vie-

nintelį partnerį – akcinę bendrovę „VST“ ir nustatė šios bendrovės akcininko išimti-

nes teises, neprieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 4 daliai, 29 straipsnio 1 daliai.

6. Minėta, kad pagal Konstitucijos 106 straipsnio 4 dalį Seimo nutarimas ištirti,

ar įstatymas sutinka su Konstitucija, sustabdo šio įstatymo galiojimą. Pagal Konsti-

tucijos 107 straipsnio 1 dalį Lietuvos Respublikos įstatymas (jo dalis) negali būti tai-

komas nuo tos dienos, kai ofi cialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas,

kad tas aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai. Aiškinant šias nuostatas sistemiškai

konstatuotina, kad Konstitucinio Teismo sprendimas priimti Seimo nutarime išdės-

tytą prašymą ištirti, ar įstatymas (jo dalis) sutinka su Konstitucija, sustabdo šio įsta-

tymo (jo dalies) galiojimą.

Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 26 straipsnio (2003 m. spalio 28 d. redak-

cija) 2 dalį, jeigu Konstitucinis Teismas priima sprendimą priimti nagrinėti prašy-

mą, Konstitucinio Teismo pirmininkas tuoj pat apie tai ofi cialiai paskelbia „Valstybės

žiniose“, taip pat Konstitucinio Teismo interneto tinklalapyje; šiame Konstitucinio

Teismo pirmininko pranešime turi būti nurodytas tikslus ginčijamo akto pavadini-

mas, jo priėmimo data ir tai, kad pagal Konstitucijos 106 straipsnį minėto akto (jo da-

lies) galiojimas sustabdomas nuo šio ofi cialaus paskelbimo dienos iki Konstitucinio


Teismo nutarimo dėl šios bylos paskelbimo.

Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 26 straipsnio (2003 m. spalio 28 d. redakci-

ja) 3 dalį tais atvejais, kai Konstitucinis Teismas, išnagrinėjęs bylą, priima nutarimą,

kad ginčijamas aktas ar jo dalis neprieštarauja Konstitucijai, Konstitucinio Teismo

pirmininkas tuoj pat apie tai ofi cialiai paskelbia šio straipsnio 2 dalyje nustatyta tvar-

ka; šiame Konstitucinio Teismo pirmininko pranešime nurodomas tikslus ginčija-

mo akto pavadinimas, priėmimo data, Konstitucinio Teismo nutarimo šiuo klausimu

esmė, jo priėmimo data, taip pat tai, kad nuo šio nutarimo paskelbimo dienos atsta-

tomas sustabdytojo akto (jo dalies) galiojimas.

7. Pažymėtina, kad ginčijamos Atominės elektrinės įstatymo 10 straipsnio 1 da-

lies (2008 m. vasario 1 d. redakcija) ir 11 straipsnio (2008 m. vasario 1 d. redakcija)

1 dalies 1 punkto nuostatos jau sukėlė atitinkamus teisinius padarinius.

Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad Teismo sprendimas priimti pareiš-

kėjo – Seimo prašymą ir atitinkamo teisės akto galiojimo sustabdymas priėmus pra-

šymą nepanaikina ir nepakeičia įvykusių teisinių padarinių (Konstitucinio Teismo

2008 m. sausio 8 d. sprendimas).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 105 straipsnio 1 dalimi,

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 26, 28 ir 63 straipsniais, Lietu-


nusprendžia:

Priimti Lietuvos Respublikos Seimo 2008 m. rugsėjo 22 d. nutarime Nr. X-1729

„Dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar

Lietuvos Respublikos atominės elektrinės įstatymo 8, 10, 11, 20 straipsnių pakeitimo

ir papildymo įstatymas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ išdėstytą

prašymą ištirti, ar:

– Lietuvos Respublikos atominės elektrinės įstatymo 10 straipsnio 1 dalies

(2008 m. vasario 1 d. redakcija) nuostata „Nacionalinis investuotojas – Lietuvos

Respublikoje įregistruotas, pagal Lietuvos Respublikos įstatymus neribotam laikui

įsteigtas ir veikiantis savarankiškas privatus juridinis asmuo, kurio veiklos tikslas yra

socialiai atsakingai siekti naudos sau ir visiems savo akcininkams“ tuo aspektu, kad

vienintelis nacionalinio investuotojo tikslas yra socialiai atsakingai siekti naudos sau

ir visiems savo akcininkams ir neįteisintas vartotojų teisių gynimas, neprieštarauja

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 5 daliai;


(2008 m. vasario 1 d. redakcija) nuostata „Nacionalinis investuotojas yra naciona-

linė elektros energetikos bendrovė, per savo dukterines įmones valdanti pagrindinę

Lietuvos Respublikos elektros energetikos sistemos dalį – elektros energijos perdavi-

mo ir skirstomuosius tinklus. Siekdamas savo veiklos tikslo, nacionalinis investuoto-

jas privačios iniciatyvos pagrindu dalyvauja įgyvendinant naujos atominės elektrinės

statybos projektą Lietuvoje, taip pat Elektros energetikos įstatymo ir kitų teisės aktų


nustatyta tvarka statant Lietuvos Respublikos elektros energetikos sistemos jungtis su

Lenkijos Respublikos ir Švedijos Karalystės elektros energetikos sistemomis“ tuo as-

pektu, kad sukuriamas nacionalinis investuotojas, kaip savininkas, savo rankose su-

telks pagrindinę elektros energijos gamybos, perdavimo, skirstymo, eksporto, importo

dalį, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 3, 4 dalims;

– Lietuvos Respublikos atominės elektrinės įstatymo 11 straipsnio (2008 m. va-

sario 1 d. redakcija) 1 dalies 1 punktas, kuriame nustatyta, kad „Lietuvos Respublikos

Vyriausybė, įgyvendindama šio įstatymo 10 straipsnio nuostatas, turi teisę derėtis

su akcinės bendrovės „VST“ kontrolinį akcijų paketą turinčiu akcininku dėl nacio-

nalinio investuotojo steigimo ir visų ar dalies tokiam akcininkui nuosavybės teise

priklausančių akcinės bendrovės „VST“ akcijų, sudarančių daugiau kaip 2/3 akcinės



tuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 4 daliai.

Šis Konstitucinio Teismo sprendimas yra galutinis ir neskundžiamas.

Sprendimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.


Toma Birmontienė

Pranas Kuconis

Kęstutis Lapinskas

Zenonas Namavičius

Egidijus Šileikis

Algirdas Taminskas



93

LIETUVOS RESPUBLIKOS

KONSTITUCINIO TEISMO PIRMININKO

PRANEŠIMAS

DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS ATOMINĖS ELEKTRINĖS ĮSTATYMO

10 IR 11 STRAIPSNIŲ (2008 M. VASARIO 1 D. REDAKCIJA) NUOSTATŲ

GALIOJIMO SUSTABDYMO

2008 m. spalio 8 d.

Vilnius

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008 m. spalio 8 d. sprendimu „Dėl

pareiškėjo – Lietuvos Respublikos Seimo 2008 m. rugsėjo 22 d. nutarime Nr. X-1729 „Dėl


Respublikos atominės elektrinės įstatymo 8, 10, 11, 20 straipsnių pakeitimo ir papildy-

mo įstatymas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ išdėstyto prašymo iš-

tirti, ar Lietuvos Respublikos atominės elektrinės įstatymo 10 ir 11 straipsnių (2008 m.

vasario 1 d. redakcija) nuostatos neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai,

priėmimo“ priimtas nagrinėti pareiškėjo – Lietuvos Respublikos Seimo 2008 m. rugsė-

jo 22 d. nutarime Nr. X-1729 „Dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teis-

mą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos atominės elektrinės įstatymo 8, 10, 11,

20 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas neprieštarauja Lietuvos Respublikos

Konstitucijai“ išdėstytas prašymas ištirti, ar:


(2008 m. vasario 1 d. redakcija) nuostata „nacionalinis investuotojas – Lietuvos

Respublikoje įregistruotas, pagal Lietuvos Respublikos įstatymus neribotam laikui

įsteigtas ir veikiantis savarankiškas privatus juridinis asmuo, kurio veiklos tikslas yra

socialiai atsakingai siekti naudos sau ir visiems savo akcininkams“ tuo aspektu, kad

vienintelis nacionalinio investuotojo tikslas yra socialiai atsakingai siekti naudos sau

ir visiems savo akcininkams ir kad neįteisintas vartotojų teisių gynimas, nepriešta-

rauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 5 daliai;


(2008 m. vasario 1 d. redakcija) nuostata „nacionalinis investuotojas yra nacionali-

nė elektros energetikos bendrovė, per savo dukterines įmones valdanti pagrindinę

Lietuvos Respublikos elektros energetikos sistemos dalį – elektros energijos perdavi-

mo ir skirstomuosius tinklus. Siekdamas savo veiklos tikslo, nacionalinis investuoto-

jas privačios iniciatyvos pagrindu dalyvauja įgyvendinant naujos atominės elektrinės

statybos projektą Lietuvoje, taip pat Elektros energetikos įstatymo ir kitų teisės aktų

nustatyta tvarka statant Lietuvos Respublikos elektros energetikos sistemos jungtis su

2008 m. spalio 8 d. pranešimas ◆94

Lenkijos Respublikos ir Švedijos Karalystės elektros energetikos sistemomis“ tuo as-

pektu, kad sukuriamas nacionalinis investuotojas, kaip savininkas, savo rankose su-

telks pagrindinę elektros energijos gamybos, perdavimo, skirstymo, eksporto, importo

dalį, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 3 ir 4 dalims;

– Lietuvos Respublikos atominės elektrinės įstatymo 11 straipsnio (2008 m. va-

sario 1 d. redakcija) 1 dalies 1 punktas, kuriame nustatyta, kad „Lietuvos Respublikos

Vyriausybė, įgyvendindama šio įstatymo 10 straipsnio nuostatas, turi teisę derėtis

su akcinės bendrovės „VST“ kontrolinį akcijų paketą turinčiu akcininku dėl nacio-

nalinio investuotojo steigimo ir visų ar dalies tokiam akcininkui nuosavybės teise

priklausančių akcinės bendrovės „VST“ akcijų, sudarančių daugiau kaip 2/3 akcinės



tuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 4 daliai.

Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 106 straipsnio 4 dalį Seimo nutari-

mas ištirti, ar aktas atitinka Konstituciją, sustabdo šio akto galiojimą. Konstitucijos

107 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (jo dalis) ne-

gali būti taikomas nuo tos dienos, kai ofi cialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo

sprendimas, kad tas aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai. Aiškinant šias nuosta-

tas sistemiškai, konstatuotina, kad Konstitucinio Teismo sprendimas priimti Seimo

nutarime išdėstytą prašymą ištirti, ar įstatymas sutinka su Konstitucija, sustabdo šio

įstatymo ar jo dalies, galiojimą.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 106 straipsnio 4 dalimi,

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 26 straipsnio 2 dalimi,

p r a n e š u, kad nuo šio pranešimo ofi cialaus paskelbimo „Valstybės žiniose“

dienos iki tol, kol bus paskelbtas Konstitucinio Teismo nutarimas šioje byloje, su-

stabdomas Lietuvos Respublikos atominės elektrinės įstatymo 10 straipsnio 1 dalies

(2008 m. vasario 1 d. redakcija; Žin., 2008, Nr. 19-674), 11 straipsnio (2008 m. vasa-

rio 1 d. redakcija; Žin., 2008, Nr. 19-674) 1 dalies 1 punkto galiojimas atitinkama ap-

imtimi.

Pirmininkas Kęstutis Lapinskas


95

SPRENDIMAS

DĖL PAREIŠKĖJO – VILNIAUS MIESTO 3 APYLINKĖS TEISMO PRAŠYMO

IŠTIRTI, AR LIETUVOS RESPUBLIKOS PREZIDENTO 2006 M. GRUODŽIO

22 D. DEKRETO NR. 1K-838 „DĖL LIETUVOS VALSTYBĖS MEDALIAIS

APDOVANOTŲ ASMENŲ IŠBRAUKIMO IŠ APDOVANOTŲJŲ SĄRAŠO“

2, 3 STRAIPSNIAI NEPRIEŠTARAUJA LIETUVOS RESPUBLIKOS

KONSTITUCIJAI, LIETUVOS RESPUBLIKOS ORDINŲ, MEDALIŲ IR KITŲ

PASIŽYMĖJIMO ŽENKLŲ ĮSTATYMO 132 STRAIPSNIUI (1993 M. LIEPOS

1 D. REDAKCIJA), LIETUVOS RESPUBLIKOS VIEŠOJO ADMINISTRAVIMO

ĮSTATYMO (1999 M. BIRŽELIO 17 D. REDAKCIJA) 4 STRAIPSNIO 1 DALIES

NUOSTATOMS

2008 m. spalio 14 d.

Vilnius






Konstitucinio Teismo tvarkomajame posėdyje apsvarstė pareiškėjo – Vilniaus

miesto 3 apylinkės teismo prašymą (Nr. 1B-29/2008) ištirti, ar Lietuvos Respublikos

Prezidento 2006 m. gruodžio 22 d. dekreto Nr. 1K-838 „Dėl Lietuvos valstybės meda-

liais apdovanotų asmenų išbraukimo iš apdovanotųjų sąrašo“ 2, 3 straipsniai ta apim-

timi, kuria pakeistas Lietuvos Respublikos Prezidento 2001 m. birželio 14 d. dekretas

Nr. 1373 „Dėl apdovanojimo Lietuvos valstybės ordinais ir medaliais Valstybės (Lie-

tuvos Karaliaus Mindaugo karūnavimo) dienos proga“, išbraukiant iš Dariaus ir Girė-

no medaliu apdovanotųjų sąrašo Jurijų Borisovą, kurio padarytas tyčinis nusikaltimas

žemina apdovanotojo vardą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 18 d. nu-

tartis), ir įpareigojant Jurijų Borisovą Lietuvos valstybės ordinų kancleriui grąžinti

Dariaus ir Girėno medalį bei apdovanojimo dokumentus, neprieštarauja Lietuvos Res-

publikos Konstitucijos 5 straipsnio 1, 2 dalyse įtvirtintam valdžių atskyrimo principui,

109 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisinės valstybės ir teisėtų lūkesčių principams,

Lietuvos Respublikos ordinų, medalių ir kitų pasižymėjimo ženklų įstatymo 132 straips-

niui (1993 m. liepos 1 d. redakcija), Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įsta-

tymo (1999 m. birželio 17 d. redakcija) 4 straipsnio 1 dalies 1, 2, 3, 4 punktams.


nustatė:

Pareiškėjas – Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas nagrinėjo civilinę bylą. Teismas

nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu iš-


tirti, ar Respublikos Prezidento 2006 m. gruodžio 22 d. dekreto Nr. 1K-838 „Dėl Lie-

tuvos valstybės medaliais apdovanotų asmenų išbraukimo iš apdovanotųjų sąrašo“

(toliau – ir Respublikos Prezidento 2006 m. gruodžio 22 d. dekretas) 2, 3 straipsniai

ta apimtimi, kuria pakeistas Respublikos Prezidento 2001 m. birželio 14 d. dekretas

Nr. 1373 „Dėl apdovanojimo Lietuvos valstybės ordinais ir medaliais Valstybės (Lie-

tuvos Karaliaus Mindaugo karūnavimo) dienos proga“, išbraukiant iš Dariaus ir Girė-

no medaliu apdovanotųjų sąrašo Jurijų Borisovą, kurio padarytas tyčinis nusikaltimas

žemina apdovanotojo vardą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 18 d. nu-

tartis), ir įpareigojant Jurijų Borisovą Lietuvos valstybės ordinų kancleriui grąžinti

Dariaus ir Girėno medalį bei apdovanojimo dokumentus, neprieštarauja Konstitu-

cijos 5 straipsnio 1, 2 dalyse įtvirtintam valdžių atskyrimo principui, 109 straipsnio

1 daliai, konstituciniams teisinės valstybės ir teisėtų lūkesčių principams, Ordi-

nų, medalių ir kitų pasižymėjimo ženklų įstatymo 132 straipsniui (1993 m. liepos

1 d. redakcija), Viešojo administravimo įstatymo (1999 m. birželio 17 d. redakcija)

4 straipsnio 1 dalies 1, 2, 3, 4 punktams.


konstatuoja:

I

1. Respublikos Prezidentas 2006 m. gruodžio 22 d. išleido dekretą Nr. 1K-838

„Dėl Lietuvos valstybės medaliais apdovanotų asmenų išbraukimo iš apdovanotųjų

sąrašo“, kuriame inter alia nustatyta:

„2 straipsnis.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos valstybės apdovanojimų įstatymo 18 straips-

nio 1 dalimi ir atsižvelgdamas į Valstybės apdovanojimų tarybos patarimą,

k e i č i u 2001 m. birželio 14 d. dekretą Nr. 1373 „Dėl apdovanojimo Lietuvos

valstybės ordinais ir medaliais Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo)

dienos proga“, išbraukdamas iš Dariaus ir Girėno medaliu apdovanotųjų sąrašo Jurijų

BORISOVĄ, kurio padarytas tyčinis nusikaltimas žemina apdovanotojo vardą (Lie-

tuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 18 d. nutartis).

3 straipsnis.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos valstybės apdovanojimų įstatymo

18 straips nio 3 dalimi,

į p a r e i g o j u Jurijų BORISOVĄ Lietuvos valstybės ordinų kancleriui grąžinti

Dariaus ir Girėno medalį bei apdovanojimo dokumentus.

4 straipsnis.

Šis dekretas įsigalioja nuo jo pasirašymo dienos.“

Šis dekretas 2006 m. gruodžio 28 d. buvo paskelbtas „Valstybės žiniose“.

2. Pareiškėjas – Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas prašo ištirti, ar Respublikos

Prezidento 2006 m. gruodžio 22 d. dekreto 2, 3 straipsniai ta apimtimi, kuria pakeis-

tas Respublikos Prezidento 2001 m. birželio 14 d. dekretas Nr. 1373 „Dėl apdovanoji-

97◆ DĖL ATSISAKYMO NAGRINĖTI PRAŠYMĄ

mo Lietuvos valstybės ordinais ir medaliais Valstybės (Lietuvos Karaliaus Mindaugo

karūnavimo) dienos proga“, išbraukiant iš Dariaus ir Girėno medaliu apdovanotų-

jų sąrašo Jurijų Borisovą, kurio padarytas tyčinis nusikaltimas žemina apdovanotojo

vardą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 18 d. nutartis), ir įpareigojant

Jurijų Borisovą Lietuvos valstybės ordinų kancleriui grąžinti Dariaus ir Girėno me-

dalį bei apdovanojimo dokumentus, neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 1, 2 da-

lyse įtvirtintam valdžių atskyrimo principui, 109 straipsnio 1 daliai, konstituciniams

teisinės valstybės ir teisėtų lūkesčių principams, Ordinų, medalių ir kitų pasižymė-

jimo ženklų įstatymo 132 straipsniui (1993 m. liepos 1 d. redakcija), Viešojo admi-

nistravimo įstatymo (1999 m. birželio 17 d. redakcija) 4 straipsnio 1 dalies 1, 2, 3,

4 punktams.

Šis pareiškėjo prašymas traktuotinas kaip prašymas ištirti, ar Respublikos Pre-

zidento 2006 m. gruodžio 22 d. dekreto 2, 3 straipsniai neprieštarauja Konstituci-

jos 5 straipsnio 1, 2 dalims, 109 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisinės valstybės

ir teisėtų lūkesčių principams, Ordinų, medalių ir kitų pasižymėjimo ženklų įstaty-

mo 132 straipsniui (1993 m. liepos 1 d. redakcija), Viešojo administravimo įstatymo

(1999 m. birželio 17 d. redakcija) 4 straipsnio 1 dalies 1, 2, 3, 4 punktams.

II

1. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba 1991 m. rugsėjo 12 d. priėmė Or-

dinų, medalių ir kitų pasižymėjimo ženklų įstatymą. Įstatymo 124 straipsnyje buvo

nustatyta, kad šis įstatymas įsigalioja nuo jo priėmimo dienos.

Ordinų, medalių ir kitų pasižymėjimo ženklų įstatymas (1991 m. rugsėjo 12 d.

redakcija) buvo keičiamas ir papildomas Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. gruodžio

18 d. priimtu Lietuvos Respublikos įstatymu „Dėl Sausio 13-osios atminimo medalio

įsteigimo ir Lietuvos Respublikos ordinų, medalių ir kitų pasižymėjimo ženklų įsta-

tymo pakeitimo ir papildymo“.

2. Seimas 1993 m. liepos 1 d. priėmė Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl Dariaus

ir Girėno medalio įsteigimo bei Lietuvos Respublikos ordinų, medalių ir kitų pasi-

žymėjimo ženklų įstatymo pakeitimo ir papildymo“, kurio I straipsniu buvo įsteigtas

Dariaus ir Girėno medalis.

Įstatymo „Dėl Dariaus ir Girėno medalio įsteigimo bei Lietuvos Respubli-

kos ordinų, medalių ir kitų pasižymėjimo ženklų įstatymo pakeitimo ir papildymo“

II straipsnio:

– 1 punktu Ordinų, medalių ir kitų pasižymėjimo ženklų įstatymo 3 straipsnis

(1991 m. gruodžio 18 d. redakcija) buvo papildytas 11 punktu, pagal kurį prie Lietu-

vos valstybės medalių ir kitų pasižymėjimo ženklų buvo priskirtas Dariaus ir Girė-

no medalis;

– 5 punktu buvo pakeista Ordinų, medalių ir kitų pasižymėjimo ženklų įstatymo

26 straipsnio 3 dalis (1991 m. gruodžio 18 d. redakcija), ir ši dalis išdėstyta nauja re-

dakcija. Minėto straipsnio 3 dalyje (1993 m. liepos 1 d. redakcija) buvo nustatyta, kad


straipsnio 1 dalis (pagal kurią asmenys, kurie teismo sprendimu buvo nušalinti nuo

pareigų arba bausti laisvės atėmimo bausme, negali būti pristatyti apdovanojimui or-

dinais, medaliais ir kitais pasižymėjimo ženklais penkerius metus po nušalinimo nuo

pareigų arba po bausmės atlikimo ar atleidimo nuo jos) ir 2 dalis (pagal kurią nu-

teistieji lygtinai, nepasibaigus jų bandomajam laikui, negali būti pristatyti apdova-

nojimui ordinais, medaliais ir kitais pasižymėjimo ženklais) netaikomos inter alia

apdovanojimams Dariaus ir Girėno medaliu;

– 6 punktu Ordinų, medalių ir kitų pasižymėjimo ženklų įstatymas (1991 m.

rugsėjo 12 d. redakcija su pakeitimais ir papildymais, padarytais Aukščiausiosios Ta-

rybos 1991 m. gruodžio 18 d. priimtu įstatymu „Dėl Sausio 13-osios atminimo me-

dalio įsteigimo ir Lietuvos Respublikos ordinų, medalių ir kitų pasižymėjimo ženklų

įstatymo pakeitimo ir papildymo“) buvo papildytas XX skyriumi „Dariaus ir Girėno

medalio statutas“. Šio skyriaus 132 straipsnyje buvo nustatyta: „Netekti Dariaus ir Gi-

rėno medalio galima tik teismo sprendimu.“

Ordinų, medalių ir kitų pasižymėjimo ženklų įstatymo 32 straipsnyje (1991 m.

rugsėjo 12 d. redakcija) buvo nustatyta, kad jeigu ordinų kavalierius arba medaliais

ir kitais pasižymėjimo ženklais apdovanotus asmenis teismas nubaudžia bausme, su-

sijusia su pasižymėjimo ženklų netekimu, jie nustoja ir pirmenybių, kurias teikia or-

dinai, medaliai arba kiti pasižymėjimo ženklai, ir išbraukiami iš apdovanotųjų sąrašo

(1 dalis); apie šiuos asmenis teismas praneša ordinų kancleriui (2 dalis).

3. Įstatymas (1991 m. rugsėjo 12 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildy-

mais) buvo keičiamas ir (arba) papildomas Seimo 1997 m. liepos 3 d. priimtu Lietu-

vos Respublikos ordinų, medalių ir kitų pasižymėjimo ženklų įstatymo 133 straipsnio

papildymo įstatymu, Seimo 1998 m. lapkričio 5 d. priimtu Lietuvos Respublikos or-

dinų, medalių ir kitų pasižymėjimo ženklų įstatymo 91 straipsnio papildymo įstaty-

mu, Lietuvos Respublikos ordinų, medalių ir kitų pasižymėjimo ženklų įstatymo 95,

96 ir 97 straipsnių pakeitimo įstatymu, tačiau jo 3 straipsnio 11 punktas (1993 m. lie-

pos 1 d. redakcija), 26 straipsnio 3 dalis (1993 m. liepos 1 d. redakcija), 32 straipsnis

(1991 m. rugsėjo 12 d. redakcija), 132 straipsnis (1993 m. liepos 1 d. redakcija) kei-

čiami ir (arba) papildomi nebuvo.

4. Seimas 2002 m. birželio 18 d. priėmė Lietuvos Respublikos valstybės apdovano-

jimų įstatymą. Šis įstatymas ofi cialiai „Valstybės žiniose“ buvo paskelbtas 2002 m. liepos

3 d. Pagal Valstybės apdovanojimų įstatymo 44 straipsnį, įsigaliojus Valstybės apdova-

nojimų įstatymui, Ordinų, medalių ir kitų pasižymėjimo ženklų įstatymas (1991 m.

rugsėjo 12 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) neteko galios.

Seimas 2003 m. gegužės 27 d. priėmė Lietuvos Respublikos valstybės apdovano-

jimų įstatymo 37 straipsnio papildymo įstatymą.

5. Pagal Valstybės apdovanojimų įstatymo 1 straipsnį šis įstatymas apibrėžia Lie-

tuvos valstybės apdovanojimus, apdovanojimo ženklų struktūrą, nustato ordinų,

medalių ir kitų pasižymėjimo ženklų skyrimo, nešiojimo, netekimo tvarką bei apdo-

vanotųjų teises. Pagal šio įstatymo 6 straipsnio 4 dalį asmenys, apdovanoti Lietuvos


valstybės ordinais, medaliais ir kitais pasižymėjimo ženklais iki šio įstatymo įsigalio-

jimo, turi tokias pačias teises kaip ir apdovanotieji pagal šį įstatymą.

6. Pareiškėjo – Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo prašymo kontekste pažymėtina,

kad Valstybės apdovanojimų įstatymas taikomas ne tik pagal šį įstatymą apdovanotiems

asmenims, bet ir asmenims, kurie ordinais ar medaliais buvo apdovanoti iki šio įstatymo

įsigaliojimo, jų pagal Ordinų, medalių ir kitų pasižymėjimo ženklų įstatymą (1991 m.

rugsėjo 12 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) įgytų teisių aspektais

(inter alia šių teisių išsaugojimo, įgyvendinimo, ribojimo ar netekimo aspektais).

7. Valstybės apdovanojimų netekimo tvarka yra nustatyta Valstybės apdovanoji-

mų įstatymo 18 straipsnyje „Valstybės apdovanojimų atėmimas ir netekimas“, kuriame

inter alia nustatyta: „Jeigu apdovanotųjų veika žemina apdovanotojo vardą, Respub-

likos Prezidentas gali išbraukti šiuos asmenis iš ordinų kavalierių ar medaliais, kitais

pasižymėjimo ženklais apdovanotųjų sąrašo“ (1 dalis); „Asmenys, išbraukti iš ordinų

kavalierių arba medaliais ir kitais pasižymėjimo ženklais apdovanotųjų sąrašo, jiems

įteiktus apdovanojimo ženklus ir apdovanojimo dokumentus privalo grąžinti ordinų

kancleriui. Šie asmenys netenka apdovanojimų teikiamų teisių“ (4 dalis).

8. Pagal Valstybės apdovanojimų įstatymo 4 straipsnį valstybės apdovanojimai

yra Respublikos Prezidento dekretu skiriami ordinai, medaliai ir kiti pasižymėji-

mo ženklai (išvardyti būtent šiame straipsnyje). Dariaus ir Girėno medalis į šiame

straipsnyje išvardintų valstybės apdovanojimų sąrašą neįtrauktas. Valstybės apdova-

nojimų įstatymo 43 straipsnyje nustatyta, kad šiuo medaliu apdovanoja krašto apsau-

gos ministras ir susisiekimo ministras.

Konstitucinis Teismas 2006 m. gruodžio 29 d. sprendime yra konstatavęs, kad

pagal šiuo metu galiojantį teisinį reguliavimą Dariaus ir Girėno medalis nėra valsty-

bės apdovanojimas, tačiau ši nuostata negali būti taikoma apdovanojimams Dariaus

ir Girėno medaliu, paskirtiems pagal iki Valstybės apdovanojimų įstatymo įsigalioji-

mo galiojusį Ordinų, medalių ir kitų pasižymėjimo ženklų įstatymą (1991 m. rugsėjo

12 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais).

III

1. Respublikos Prezidentas 2001 m. birželio 14 d. išleido dekretą Nr. 1373 „Dėl

apdovanojimo Lietuvos valstybės ordinais ir medaliais Valstybės (Lietuvos Karaliaus

Mindaugo karūnavimo) dienos proga“, kuriame buvo nustatyta:

„1 straipsnis

Valstybės (Lietuvos Karaliaus Mindaugo karūnavimo) dienos proga už nuopel-

nus Lietuvos valstybei ir už pastangas garsinant Lietuvos vardą pasaulyje bei padedant

jai integruotis į pasaulio valstybių bendriją Lietuvos valstybės ordinais ir medaliais

apdovanojami šie Lietuvos Respublikos ir užsienio valstybių piliečiai: <...>

Dariaus ir Girėno medaliu

Jurijus BORISOVAS – UAB aviacijos kompanijos „Avia Baltika“ prezidentas,

Lietuvos aviatorių rėmėjas.


2 straipsnis.

Šis dekretas įsigalioja nuo jo pasirašymo dienos.“

Šis dekretas 2001 m. liepos 4 d. buvo paskelbtas „Valstybės žiniose“.

2. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2004 m. lapkričio 22 d. nuosprendžiu

J. Borisovas už 2003 m. kovo 16 d.–2004 m. kovo 24 d. tęstinio tyčinio nusikaltimo

padarymą nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 287 straipsnio

1 dalį 10 000 Lt (80 MGL) dydžio bauda.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m.

balandžio 6 d. nuosprendžiu Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2004 m. lapkričio

22 d. nuosprendis pakeistas: panaikinta jo dalis, kurioje J. Borisovas nuteistas už

veiksmus, padarytus 2003 m. kovo 16–17 d., ir dėl šių veiksmų padarymo pagal Bau-

džiamojo kodekso 287 straipsnio 1 dalį jis išteisintas; kita skundžiamo nuosprendžio

dalis palikta galioti.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2005 m. spalio 18 d. nutartimi panaikino Vil-

niaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. balan-

džio 6 d. nuosprendžio dalį, kurioje J. Borisovas dėl 2003 m. kovo mėn. padarytų

veiksmų išteisintas, ir paliko galioti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2004 m. lap-

kričio 22 d. nuosprendį be pakeitimų.

3. Minėta, kad Respublikos Prezidentas 2006 m. gruodžio 22 d. išleido dekre-

tą Nr. 1K-838 „Dėl Lietuvos valstybės medaliais apdovanotų asmenų išbraukimo iš

apdovanotųjų sąrašo“, kurio 2 straipsniu, vadovaudamasis Valstybės apdovanojimų

įstatymo 18 straipsnio 1 dalimi ir atsižvelgdamas į Valstybės apdovanojimų tarybos

patarimą, išbraukė iš Dariaus ir Girėno medaliu apdovanotųjų sąrašo J. Borisovą, ku-

rio padarytas tyčinis nusikaltimas žemina apdovanotojo vardą (Lietuvos Aukščiau-

siojo Teismo 2005 m. spalio 18 d. nutartis), o dekreto 3 straipsniu, vadovaudamasis

Valstybės apdovanojimų įstatymo 18 straipsnio 3 dalimi, įpareigojo J. Borisovą Lie-

tuvos valstybės ordinų kancleriui grąžinti Dariaus ir Girėno medalį bei apdovanoji-

mo dokumentus.

IV

1. Minėta, kad pareiškėjas – Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas prašo ištirti, ar

Respublikos Prezidento 2006 m. gruodžio 22 d. dekreto 2, 3 straipsniai neprieštarau-

ja inter alia Ordinų, medalių ir kitų pasižymėjimo ženklų įstatymo 132 straipsniui

(1993 m. liepos 1 d. redakcija).

2. Iš prašymo argumentų matyti, kad pareiškėjas abejoja Respublikos Prezidento

2006 m. gruodžio 22 d. dekreto 2, 3 straipsnių atitiktimi Ordinų, medalių ir kitų pasi-

žymėjimo ženklų įstatymo 132 straipsniui (1993 m. liepos 1 d. redakcija) dėl to, kad,

pareiškėjo teigimu, ginčijamu Respublikos Prezidento dekretu J. Borisovas negalėjo

būti išbrauktas iš Dariaus ir Girėno medaliu apdovanotųjų sąrašo, nes tuo metu, kai

J. Borisovas buvo apdovanotas, galiojo Ordinų, medalių ir kitų pasižymėjimo ženklų

įstatymo 132 straipsnis (1993 m. liepos 1 d. redakcija), pagal kurį netekti Dariaus ir


Girėno medalio buvo galima tik teismo sprendimu. Respublikos Prezidentui pritai-

kius Valstybės apdovanojimų įstatymo 18 straipsnio (2002 m. birželio 18 d. redak-

cija) nuostatas, pasak pareiškėjo, buvo pažeistas J. Borisovo teisėtas lūkestis, kad jis

Dariaus ir Girėno medalio gali netekti tik teismo sprendimu.

Taigi pareiškėjas abejoja, ar Respublikos Prezidentas, išleisdamas 2006 m. gruo-

džio 22 d. dekretą (jo 2, 3 straipsnius), galėjo vadovautis tuo metu galiojusiu Valsty-

bės apdovanojimų įstatymu (2002 m. birželio 18 d. redakcija su vėlesniu pakeitimu),

ar turėjo vadovautis Ordinų, medalių ir kitų pasižymėjimo ženklų įstatymu (1991 m.

rugsėjo 12 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais), kuris Respublikos

Prezidento 2006 m. gruodžio 22 d. dekreto išleidimo metu buvo netekęs galios.

Pareiškėjas nurodo, kad Valstybės apdovanojimų įstatymas, kurio 18 straipsniu

Respublikos Prezidentas vadovavosi išleisdamas ginčijamą dekretą, atgaline tvarka

negalioja (lex retro non agit), nes nors „įstatymo leidėjo kompetencijoje nuspręsti ir

dėl šio principo taikymo išimčių“, tačiau „tokios pozicijos Valstybės apdovanojimų

įstatyme nėra (Įstatymo 45 straipsnis)“.

3. Pažymėtina, kad, kaip minėta, Valstybės apdovanojimų įstatymas inter alia

nustato ordinų, medalių ir kitų pasižymėjimo ženklų netekimo tvarką bei apdovano-

tųjų teises (1 straipsnis (2002 m. birželio 18 d. redakcija)), o šio įstatymo 6 straipsnio

4 dalyje (2002 m. birželio 18 d. redakcija) nustatyta, kad „asmenys, apdovanoti Lietu-

vos valstybės ordinais, medaliais ir kitais pasižymėjimo ženklais iki šio Įstatymo įsi-

galiojimo, turi tokias pačias teises kaip ir apdovanotieji pagal šį Įstatymą“. Minėta ir

tai, kad Valstybės apdovanojimų įstatymas taikomas ne tik pagal šį įstatymą apdova-

notiems asmenims, bet ir asmenims, kurie ordinais ar medaliais buvo apdovanoti iki

šio įstatymo įsigaliojimo, jų pagal Ordinų, medalių ir kitų pasižymėjimo ženklų įsta-

tymą (1991 m. rugsėjo 12 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) įgytų

teisių aspektais (inter alia šių teisių išsaugojimo, įgyvendinimo, ribojimo ar netekimo

aspektais). Pareiškėjas Valstybės apdovanojimų įstatymo 1 straipsnyje (2002 m. bir-

želio 18 d. redakcija), 6 straipsnio 4 dalyje (2002 m. birželio 18 d. redakcija) nustaty-

tą teisinį reguliavimą nutyli ir neaptaria, koks yra šio, pareiškėjo nutylėto, Valstybės

apdovanojimų įstatyme nustatyto teisinio reguliavimo santykis su tuo Respublikos

Prezidento 2006 m. gruodžio 22 d. dekrete nustatytu teisiniu reguliavimu, kurį pa-

reiškėjas ginčija.

4. Pažymėtina ir tai, kad ginčydamas Respublikos Prezidento 2006 m. gruodžio

22 d. dekreto 2, 3 straipsnių atitiktį Ordinų, medalių ir kitų pasižymėjimo ženklų

įstatymo 132 straipsniui (1993 m. liepos 1 d. redakcija) pareiškėjas remiasi inter alia

Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2004 m. gruodžio

13 d. nutarimais, kuriuose yra suformuluota ofi ciali konstitucinė doktrina, atsklei-

džianti konstitucinio teisėtų lūkesčių principo sampratą. Tačiau pareiškėjas remiasi

tik ofi cialios konstitucinės doktrinos atskirais fragmentais ir nutyli nagrinėjamo pra-

šymo kontekste ypač svarbias ofi cialios konstitucinės doktrinos nuostatas, inter alia

tai, kad:


– pagal Konstituciją Respublikos Prezidentas yra valstybės vadovas, jis atstovau-

ja Lietuvos valstybei ir daro visa, kas jam pavesta Konstitucijos ir įstatymų, įvairūs

Respublikos Prezidento įgaliojimai yra nustatyti ne tik Konstitucijoje, bet ir Seimo iš-

leistuose įstatymuose (Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 25 d. nutarimas);

– Respublikos Prezidento leidžiami teisės aktai yra poįstatyminiai teisės aktai

(Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimas), poįstatyminiai teisės ak-

tai turi būti priimami remiantis įstatymais ir negali jiems prieštarauti (Konstitucinio

Teismo 2003 m. gruodžio 30 d., 2004 m. kovo 5 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2005 m.

vasario 7 d., 2007 m. gegužės 5 d., 2007 m. rugpjūčio 13 d. nutarimai);

– įstatymai taikomi tiems faktams ir pasekmėms, kurios atsiranda po šių įstaty-

mų įsigaliojimo (Konstitucinio Teismo 1994 m. kovo 16 d., 1994 m. gruodžio 1 d.,

2001 m. sausio 11 d., 2003 m. rugsėjo 30 d. nutarimai);

– įstatymu gali būti nustatyti ir tam tikri formalūs kriterijai, kurių neatitinkantis

asmuo negali būti apdovanotas valstybiniais apdovanojimais arba, jeigu jis yra apdo-

vanotas, turi netekti to valstybinio apdovanojimo (Konstitucinio Teismo 2006 m. ge-

gužės 12 d. nutarimas);

– „apdovanojimas kuriuo nors valstybiniu apdovanojimu – tai ne asmens, tegul

ir turinčio neabejotinų nuopelnų Lietuvai, teisės ar teisėto lūkesčio įgyvendinimas

<...>“ (Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 12 d. nutarimas).

Šiame kontekste pažymėtina, kad Konstitucinio Teismo nutarimai, kuriuose su-

formuluotos šios ofi cialios konstitucinės doktrinos nuostatos, buvo priimti ir nusta-

tyta tvarka paskelbti anksčiau nei pareiškėjas – Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas

kreipėsi į Konstitucinį Teismą ginčydamas Respublikos Prezidento 2006 m. gruo-

džio 22 d. dekreto 2, 3 straipsnių atitiktį Konstitucijai ir prašyme nurodytų įstatymų

straipsniams.

Pažymėtina ir tai, kad pagal Konstituciją visi Konstitucinio Teismo aktai, kuriuo-

se aiškinama Konstitucija – formuluojama ofi ciali konstitucinė doktrina, savo turi-

niu saisto ir teisę kuriančias, ir teisę taikančias institucijas (pareigūnus), neišskiriant

nė bendrosios kompetencijos ir specializuotų teismų (Konstitucinio Teismo 2005 m.

rugsėjo 20 d. sprendimas, 2006 m. kovo 28 d., 2006 m. birželio 6 d. nutarimai). Pagal

Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 2 dalį (2002 m. sausio 24 d. re-

dakcija) nagrinėdami bylas teismai inter alia vadovaujasi ofi cialiai paskelbtais Kons-

titucinio Teismo nutarimais.

Taigi minėtos Konstitucinio Teismo baigiamuosiuose aktuose suformuluotos dok-

trininės nuostatos pareiškėjui turėjo būti žinomos ir jis privalėjo jomis vadovautis.

5. Pareiškėjo – Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo abejonė dėl to, ar išleisdamas

ginčijamą 2006 m. gruodžio 22 d. dekretą Respublikos Prezidentas galėjo vadovautis

tuo metu galiojusiu Valstybės apdovanojimų įstatymo 18 straipsniu (2002 m. birže-

lio 18 d. redakcija), turėtų būti grindžiama aiškiu Valstybės apdovanojimų įstatyme

(2002 m. birželio 18 d. redakcija su vėlesniu pakeitimu), Ordinų, medalių ir kitų pasi-

žymėjimo ženklų įstatyme (1991 m. rugsėjo 12 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais


ir papildymais) nustatyto teisinio reguliavimo santykio su ginčijamais Respublikos

Prezidento 2006 m. gruodžio 22 d. dekreto straipsniais vertinimu, grįsdamas šią abe-

jonę pareiškėjas turėjo ne tik nustatyti faktines aplinkybes, kurioms esant šis teisinis

reguliavimas buvo taikomas, bet ir nustatyti, kokie teisės aktai galiojo tuo metu, kai

atsirado atitinkami teisiniai santykiai.

6. Pareiškėjas – Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas abejodamas, ar išleisdamas

ginčijamą 2006 m. gruodžio 22 d. dekretą Respublikos Prezidentas galėjo vadovautis

Valstybės apdovanojimų įstatymo 18 straipsniu (2002 m. birželio 18 d. redakcija):

– neįvertino skirtingo teisinių santykių, kurie buvo susiklostę Respublikos Prezi-

dentui išleidžiant 2001 m. birželio 14 d. dekretą Nr. 1373 „Dėl apdovanojimo Lietuvos

valstybės ordinais ir medaliais Valstybės (Lietuvos Karaliaus Mindaugo karūnavi-

mo) dienos proga“ ir ginčijamą 2006 m. gruodžio 22 d. dekretą, pobūdžio. Respubli-

kos Prezidento 2001 m. birželio 14 d. dekretas Nr. 1373 „Dėl apdovanojimo Lietuvos

valstybės ordinais ir medaliais Valstybės (Lietuvos Karaliaus Mindaugo karūnavimo)

dienos proga“ išleistas galiojant Ordinų, medalių ir kitų pasižymėjimo ženklų įsta-

tymui (1991 m. rugsėjo 12 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais), o

ginčijamas Respublikos Prezidento 2006 m. gruodžio 22 d. dekretas – Valstybės ap-

dovanojimų įstatymui (2002 m. birželio 18 d. redakcija su vėlesniu pakeitimu);

– tinkamai neįvertino, kad pagrindu išleisti ginčijamą Respublikos Prezidento

2006 m. gruodžio 22 d. dekretą, pagal kurį iš Dariaus ir Girėno medaliu apdovano-

tųjų sąrašo išbrauktas J. Borisovas, buvo įsiteisėjęs Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo

nuosprendis, kuriuo J. Borisovas buvo pripažintas kaltu 2003 m. kovo 16 d.–2004 m.

kovo 24 d. padaręs tyčinį tęstinį nusikaltimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m.

spalio 18 d. nutartis). Tai yra to, kad valstybiniu apdovanojimu – Dariaus ir Girėno

medaliu apdovanotas J. Borisovas tyčinį nusikaltimą padarė po to, kai Ordinų, meda-

lių ir kitų pasižymėjimo ženklų įstatymas (1991 m. rugsėjo 12 d. redakcija su vėlesniais

pakeitimais ir papildymais) buvo pripažintas netekusiu galios, ir galiojo Valstybės ap-

dovanojimų įstatymas (2002 m. birželio 18 d. redakcija su vėlesniu pakeitimu).

7. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 66 straipsnio

1 dalies 8 punktą prašyme ištirti teisės akto atitiktį Konstitucijai turi būti nurody-

ta pareiškėjo pozicija dėl teisės akto atitikties Konstitucijai ir tos pozicijos juridi-

nis pagrindimas su nuorodomis į įstatymus, o pagal Konstitucinio Teismo įstatymo

67 straipsnio 2 dalies 5 punktą teismo nutartyje, kuria kreipiamasi į Konstitucinį

Teismą, turi būti nurodyti teismo nuomonės dėl įstatymo ar kito teisės akto priešta-

ravimo Konstitucijai teisiniai argumentai.

Minėtas iš Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punkto kylan-

tis reikalavimas reiškia, kad teismai, argumentuodami savo prašyme pateiktą nuo-

monę dėl įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) prieštaravimo Konstitucijai, negali

apsiriboti vien bendro pobūdžio samprotavimais ar teiginiais, taip pat tuo, kad įsta-

tymas ar kitas teisės aktas (jo dalis), jų manymu, prieštarauja Konstitucijai, bet priva-

lo aiškiai nurodyti, kurie ginčijami teisės aktų straipsniai (jų dalys, punktai) ir kokia


apimtimi, jų nuomone, prieštarauja Konstitucijai, o savo poziciją dėl kiekvienos gin-

čijamos teisės akto (jo dalies) nuostatos atitikties Konstitucijai turi pagrįsti aiškiai su-

formuluotais teisiniais argumentais (Konstitucinio Teismo 2005 m. gruodžio 12 d.,

2006 m. sausio 16 d., 2006 m. sausio 17 d. nutarimai, 2006 m. sausio 17 d., 2007 m.

liepos 5 d., 2007 m. rugsėjo 12 d. sprendimai).

8. Šiame sprendime minėta, kad pareiškėjas – Vilniaus miesto 3 apylinkės teis-

mas nutyli Valstybės apdovanojimų įstatymo 1 straipsnyje (2002 m. birželio 18 d.

redakcija), 6 straipsnio 4 dalyje (2002 m. birželio 18 d. redakcija) nustatytą teisinį

reguliavimą, iš kurio matyti, kad Valstybės apdovanojimų įstatymas taikomas ne tik

pagal šį įstatymą apdovanotiems asmenims, bet ir asmenims, kurie ordinais ar me-

daliais buvo apdovanoti iki šio įstatymo įsigaliojimo, jų pagal Ordinų, medalių ir kitų

pasižymėjimo ženklų įstatymą (1991 m. rugsėjo 12 d. redakcija su vėlesniais pakeiti-

mais ir papildymais) įgytų teisių aspektais (inter alia šių teisių išsaugojimo, įgyven-

dinimo, ribojimo ar netekimo aspektais), neaptaria, koks yra šio, pareiškėjo nutylėto,

teisinio reguliavimo santykis su tuo teisiniu reguliavimu, kurį pareiškėjas ginčija. Pa-

reiškėjas nutyli ir nagrinėjamo prašymo kontekste ypač svarbias sprendime jau pa-

minėtas ofi cialios konstitucinės doktrinos nuostatas, kurios jam turėjo būti žinomos

ir kuriomis jis privalėjo vadovautis.

Minėta ir tai, kad pareiškėjas neįvertino skirtingo teisinių santykių, kurie buvo

susiklostę Respublikos Prezidentui išleidžiant 2001 m. birželio 14 d. dekretą Nr. 1373

„Dėl apdovanojimo Lietuvos valstybės ordinais ir medaliais Valstybės (Lietuvos Ka-

raliaus Mindaugo karūnavimo) dienos proga“ ir ginčijamą 2006 m. gruodžio 22 d.

dekretą, pobūdžio; taip pat tinkamai neįvertino to, kad valstybiniu apdovanojimu –

Dariaus ir Girėno medaliu apdovanotas J. Borisovas tyčinį nusikaltimą padarė po to,

kai Ordinų, medalių ir kitų pasižymėjimo ženklų įstatymas (1991 m. rugsėjo 12 d. re-

dakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) buvo pripažintas netekusiu galios, ir

galiojo Valstybės apdovanojimų įstatymas (2002 m. birželio 18 d. redakcija su vėles-

niu pakeitimu).

Atsižvelgiant į tai yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjo – Vilniaus miesto

3 apylinkės teismo prašymas ištirti Respublikos Prezidento 2006 m. gruodžio 22 d.

dekreto 2, 3 straipsnių atitiktį Ordinų, medalių ir kitų pasižymėjimo ženklų įstatymo

132 straipsniui (1993 m. liepos 1 d. redakcija) yra grindžiamas ne tais motyvais, ku-

riuos eksplicitiškai nurodo pareiškėjas, jo argumentai yra nenuoseklūs, prieštaringi,

fi ktyvūs. Nors prašyme vartojama teisinė terminija, nei atskiri (pavieniai) argumentai,

nei jų visuma teisiškai nepagrindžia, kodėl, pareiškėjo nuomone, Respublikos Prezi-

dento 2006 m. gruodžio 22 d. dekreto 2, 3 straipsniai prieštarauja Ordinų, medalių ir

kitų pasižymėjimo ženklų įstatymo, kuris Respublikos Prezidento 2006 m. gruodžio

22 d. dekreto išleidimo metu buvo netekęs galios, 132 straipsniui (1993 m. liepos 1 d.

redakcija). Taigi šiuo požiūriu šis pareiškėjo prašymas iš esmės yra fi ktyvus.

Konstitucinis Teismas 2007 m. sausio 31 d. sprendime yra konstatavęs, kad pra-

šymas tuo atveju, kai jis grindžiamas ne tais motyvais, kuriuos eksplicitiškai nuro-


do pareiškėjas, yra fi ktyvus, taigi šiuo požiūriu jis „vertintinas kaip nežinybingas

Konstituciniam Teismui ir negali būti priimtas nagrinėti Konstituciniame Teisme“.

Šios nuostatos mutatis mutandis taikytinos ir sprendžiant klausimą dėl pareiškėjo –

Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo prašymo ištirti Respublikos Prezidento 2006 m.

gruodžio 22 d. dekreto 2, 3 straipsnių atitiktį Ordinų, medalių ir kitų pasižymėjimo

ženklų įstatymo 132 straipsniui (1993 m. liepos 1 d. redakcija) priėmimo.

Pažymėtina, kad pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies

2 punktą Konstitucinis Teismas savo sprendimu atsisako nagrinėti prašymą ištirti tei-

sės akto atitikimą Konstitucijai, jeigu prašymo nagrinėjimas yra nežinybingas Kons-

tituciniam Teismui.

9. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad pareiškėjo – Vil-

niaus miesto 3 apylinkės teismo prašymas ištirti Respublikos Prezidento 2006 m.

gruodžio 22 d. dekreto 2, 3 straipsnių atitiktį Ordinų, medalių ir kitų pasižymėjimo

ženklų įstatymo 132 straipsniui (1993 m. liepos 1 d. redakcija) vertintinas kaip neži-

nybingas Konstituciniam Teismui ir negali būti priimtas nagrinėti Konstituciniame

Teisme.

10. Minėta, kad pareiškėjas – Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas inter alia pra-

šo ištirti, ar Respublikos Prezidento 2006 m. gruodžio 22 d. dekreto 2, 3 straipsniai

neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 1, 2 dalims, 109 straipsnio 1 daliai, konsti-

tuciniams teisinės valstybės ir teisėtų lūkesčių principams, Viešojo administravimo

įstatymo (1999 m. birželio 17 d. redakcija) 4 straipsnio 1 dalies 1, 2, 3, 4 punktams.

11. Pažymėtina, kad pareiškėjo prašymas ištirti jo ginčijamų Respublikos Prezi-

dento 2006 m. gruodžio 22 d. dekreto 2, 3 straipsnių atitiktį Konstitucijai, nurodytų

įstatymų straipsniams yra vientisas: prašymo vientisumą lemia tai, kad prašymo dėl

ginčijamo Respublikos Prezidento dekreto (jo straipsnių) atitikties Konstitucijai ir

Viešojo administravimo įstatymo (1999 m. birželio 17 d. redakcija) 4 straipsnio 1 da-

lies 1, 2, 3, 4 punktams argumentai yra tiesiogiai siejami su abejonėmis dėl minėto

Respublikos Prezidento dekreto (jo straipsnių) atitikties Ordinų, medalių ir kitų pa-

sižymėjimo ženklų įstatymo 132 straipsniui (1993 m. liepos 1 d. redakcija).

12. Šiame sprendime konstatuota, kad pareiškėjo – Vilniaus miesto 3 apylin-

kės teismo prašymas ištirti Respublikos Prezidento 2006 m. gruodžio 22 d. dekre-

to 2, 3 straipsnių atitiktį Ordinų, medalių ir kitų pasižymėjimo ženklų įstatymo

132 straipsniui (1993 m. liepos 1 d. redakcija) iš esmės yra fi ktyvus, vertintinas kaip

nežinybingas Konstituciniam Teismui ir negali būti priimtas jame nagrinėti.

13. Konstatavus, kad atsisakytina priimti nagrinėti pareiškėjo – Vilniaus mies-

to 3 apylinkės teismo prašymą ištirti Respublikos Prezidento 2006 m. gruodžio 22 d.

dekreto 2, 3 straipsnių atitiktį Ordinų, medalių ir kitų pasižymėjimo ženklų įstaty-

mo 132 straipsniui (1993 m. liepos 1 d. redakcija), konstatuotina ir tai, kad negali

būti priimtas nagrinėti ir šio pareiškėjo prašymas ištirti, ar Respublikos Prezidento

2006 m. gruodžio 22 d. dekreto 2, 3 straipsniai neprieštarauja Konstitucijos 5 straips-

nio 1, 2 dalims, 109 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisinės valstybės ir teisėtų


lūkesčių principams, Viešojo administravimo įstatymo (1999 m. birželio 17 d. redak-

cija) 4 straipsnio 1 dalies 1, 2, 3, 4 punktams.

14. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus atsisakytina nagrinėti pareiškėjo – Vil-

niaus miesto 3 apylinkės teismo prašymą ištirti, ar Respublikos Prezidento 2006 m.

gruodžio 22 d. dekreto 2, 3 straipsniai neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio

1, 2 dalims, 109 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisinės valstybės ir teisėtų lūkes-

čių principams, Ordinų, medalių ir kitų pasižymėjimo ženklų įstatymo 132 straips-

niui (1993 m. liepos 1 d. redakcija), Viešojo administravimo įstatymo (1999 m.

birželio 17 d. redakcija) 4 straipsnio 1 dalies 1, 2, 3, 4 punktams.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 22 straips-

nio 3, 4 dalimis, 28 straipsniu, 69 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 2 dalimi, Lietuvos Res-

publikos Konstitucinis Teismas

nusprendžia:

Atsisakyti priimti nagrinėti pareiškėjo – Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo pra-

šymą (Nr. 1B-29/2008) ištirti, ar Lietuvos Respublikos Prezidento 2006 m. gruodžio

22 d. dekreto Nr. 1K-838 „Dėl Lietuvos valstybės medaliais apdovanotų asmenų iš-

braukimo iš apdovanotųjų sąrašo“ (Žin., 2006, Nr. 141-5413) 2, 3 straipsniai neprieš-

tarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 1, 2 dalims, 109 straipsnio

1 daliai, konstituciniams teisinės valstybės ir teisėtų lūkesčių principams, Lietuvos

Respublikos ordinų, medalių ir kitų pasižymėjimo ženklų įstatymo 132 straipsniui

(1993 m. liepos 1 d. redakcija), Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstaty-

mo (1999 m. birželio 17 d. redakcija) 4 straipsnio 1 dalies 1, 2, 3, 4 punktams.




Toma Birmontienė

Pranas Kuconis

Kęstutis Lapinskas

Zenonas Namavičius

Ramutė Ruškytė

Egidijus Šileikis

Algirdas Taminskas



107

SPRENDIMAS

DĖL PAREIŠKĖJO – VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIO

TEISMO PRAŠYMO IŠTIRTI, AR LIETUVOS RESPUBLIKOS

VALSTYBINIO SOCIALINIO DRAUDIMO ĮSTATYMO 4 STRAIPSNIS

(2004 M. LAPKRIČIO 4 D., 2005 M. GEGUŽĖS 19 D., 2005 M. LAPKRIČIO

17 D., 2005 M. GRUODŽIO 23 D., 2006 M. GEGUŽĖS 4 D. REDAKCIJOS),

LIETUVOS RESPUBLIKOS VALSTYBINIŲ SOCIALINIO DRAUDIMO

PENSIJŲ ĮSTATYMO 2 STRAIPSNIS (2004 M. LAPKRIČIO 4 D.,

2005 M. GEGUŽĖS 19 D., 2005 M. LAPKRIČIO 17 D. REDAKCIJOS)

NEPRIEŠTARAUJA LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI

2008 m. lapkričio 5 d.

Vilnius







apygardos administracinio teismo prašymą (Nr. 1B-32/2008) ištirti, „ar 1991-05-21

Valstybinio socialinio draudimo įstatymo (2004-11-04 redakcija) 4 str. (2004-11-04,

2005-05-19, 2005-11-17, 2005-12-23, 2006-05-04 redakcijos), 1994-07-18 Valstybinių

socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 str. (2004-11-04 redakcija), 1994-07-18 Valsty-

binių socialinio draudimo pensijų įstatymo (2005-05-19 redakcija) 2 str. (2005-05-19,

2005-11-17 redakcijos) ta apimtimi, kuria nėra nustatyta, kad asmuo, dirbantis kelio-

se darbovietėse, už tam tikrą ataskaitinį laikotarpį sumokėjęs įmoką pagrindinei pen-

sijos daliai (bazinei pensijai) gauti nuo vienoje darbovietėje gaunamų pajamų, už tą

patį ataskaitinį laikotarpį neprivalo mokėti įmokų pagrindinei pensijos daliai (bazinei

pensijai) gauti nuo kitose darbovietėse gaunamų pajamų, neprieštarauja Konstitucijos

29 str. 1 d., 52 str. nuostatai, kad valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės pensijas,

23 str. 1 d., konstituciniams teisingumo bei teisinės valstybės principams“.


nustatė:

Pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas nagrinėjo administra-

cinę bylą. Teismas nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį

Teismą su prašymu ištirti, „ar 1991-05-21 Valstybinio socialinio draudimo įstaty-

mo (2004-11-04 redakcija) 4 str. (2004-11-04, 2005-05-19, 2005-11-17, 2005-12-23,

2006-05-04 redakcijos), 1994-07-18 Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstaty-

mo 2 str. (2004-11-04 redakcija), 1994-07-18 Valstybinių socialinio draudimo pen-

2008 m. lapkričio 5 d. sprendimas ◆108

sijų įstatymo (2005-05-19 redakcija) 2 str. (2005-05-19, 2005-11-17 redakcijos) ta

apimtimi, kuria nėra nustatyta, kad asmuo, dirbantis keliose darbovietėse, už tam tik-

rą ataskaitinį laikotarpį sumokėjęs įmoką pagrindinei pensijos daliai (bazinei pensi-

jai) gauti nuo vienoje darbovietėje gaunamų pajamų, už tą patį ataskaitinį laikotarpį

neprivalo mokėti įmokų pagrindinei pensijos daliai (bazinei pensijai) gauti nuo ki-

tose darbovietėse gaunamų pajamų, neprieštarauja Konstitucijos 29 str. 1 d., 52 str.

nuo statai, kad valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės pensijas, 23 str. 1 d., kons-

tituciniams teisingumo bei teisinės valstybės principams“.


konstatuoja:

I

1. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas prašo ištirti, ar Vals-

tybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnis (2004 m. lapkričio 4 d., 2005 m.

gegužės 19 d., 2005 m. lapkričio 17 d., 2005 m. gruodžio 23 d., 2006 m. gegužės 4 d.

redakcijos), Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnis (2004 m.

lapkričio 4 d., 2005 m. gegužės 19 d., 2005 m. lapkričio 17 d. redakcijos) – abu ta apim-

timi, kuria, pasak pareiškėjo, nėra nustatyta, kad asmuo, dirbantis keliose darbovie-

tėse, už tam tikrą ataskaitinį laikotarpį sumokėjęs įmoką pagrindinei pensijos daliai

(bazinei pensijai) gauti nuo vienoje darbovietėje gaunamų pajamų, už tą patį laikotarpį

neprivalo mokėti įmokų pagrindinei pensijos daliai (bazinei pensijai) gauti nuo kito-

se darbovietėse gaunamų pajamų, – neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 1 daliai,

29 straipsnio 1 daliai, 52 straipsnio nuostatai, kad valstybė laiduoja piliečių teisę gauti

senatvės pensiją, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams.

2. Pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymas grindžia-

mas šiais argumentais.

Ginčijamuose Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnyje, Valstybi-

nių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnyje eksplicitiškai nėra nustatyta,

kad asmuo, dirbantis keliose darbovietėse, už tam tikrą ataskaitinį laikotarpį sumokė-

jęs įmoką pagrindinei pensijos daliai (bazinei pensijai) gauti nuo vienoje darbovietėje

gaunamų pajamų, už tą patį ataskaitinį laikotarpį neprivalo mokėti įmokų pagrindi-

nei pensijos daliai (bazinei pensijai) gauti nuo kitose darbovietėse gaunamų pajamų.

Šiuose teisės aktuose nesant numatytos išimties, – neprivalomumo antrą kartą mo-

kėti įmoką pagrindinei (bazinei) pensijos daliai gauti už tą patį ataskaitinį laikotar-

pį, – visi asmenys privalo mokėti įmokas pagrindinei (bazinei) pensijos daliai gauti

už tą patį laikotarpį visose darbovietėse, nors pagrindinė (bazinė) pensija visiems as-

menims nepriklauso nuo to, ar jie dirba vienoje, ar keliose darbovietėse.

Pareiškėjui kyla abejonių, ar tokio eksplicitinio teisinio reguliavimo nenustaty-

mas minėtuose teisės aktuose nereiškia, kad juose „yra teisės spragų, kurios gali būti

traktuojamos kaip legislatyvinė omisija, t. y. tokia teisės spraga, kurią draudžia Kons-

titucija“.

◆ DĖL ATSISAKYMO NAGRINĖTI PRAŠYMĄ 109

Pareiškėjo teigimu, ginčijamuose Valstybinio socialinio draudimo įstatymo

4 straipsnyje ir Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnyje „įtvir-

tintos nuostatos iš dalies sutampa, t. y. iš esmės jomis yra reguliuojami tie patys tei-

siniai santykiai“. Pareiškėjo nuomone, „būtent šiuose minėtų įstatymų straipsniuose,

apibrėžiančiuose asmenų, privalomai draudžiamų socialiniu pensijų draudimu, gru-

pę, turėtų būti nustatyta, kad asmuo, dirbantis keliose darbovietėse, už tam tikrą ata-

skaitinį laikotarpį sumokėjęs įmoką pagrindinei pensijos daliai (bazinei pensijai)

gauti nuo vienoje darbovietėje gaunamų pajamų, už tą patį ataskaitinį laikotarpį ne-

privalo mokėti įmokų pagrindinei pensijos daliai (bazinei pensijai) gauti nuo kitose

darbovietėse gaunamų pajamų“.

3. Pažymėtina, kad iš pareiškėjo prašymo, kuriuo jis kreipėsi į Konstitucinį Teis-

mą, matyti, jog administracinėje byloje sprendžiamas ginčas dėl asmens (dirbusio

uždarojoje akcinėje bendrovėje, kurioje buvo draudžiamas valstybiniu socialiniu

draudimu ir kartu vykdė individualią veiklą (savarankiškai dirbo)) įmokų pensijų

socialiniam draudimui nuo iš tokios veiklos gautų pajamų mokėjimo. Šio asmens iš

individualios veiklos gauta pajamų metinė suma viršijo 12 minimalių mėnesinių algų

sumą, apskaičiuotą įstatymo nustatyta tvarka.

Taigi pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo nagrinėtoje admi-

nistracinėje byloje ginčas kilo ne dėl visų asmenų, pasak pareiškėjo, dirbančių keliose

darbovietėse ir vienoje darbovietėje už tam tikrą ataskaitinį laikotarpį sumokėjusių

įmoką pagrindinei pensijos daliai (bazinei pensijai) gauti bei turinčių pareigą už tą

patį ataskaitinį laikotarpį mokėti dar kartą, o tik dėl tokio asmens, kuris dirba pagal

darbo sutartį ir tuo pačiu metu vykdo individualią veiklą (savarankiškai dirba). Taip

pat matyti ir tai, kad ginčas kilo dėl socialinio draudimo įmokų mokėjimo ne nuo

visų, pasak pareiškėjo, kitose darbovietėse gaunamų pajamų, o tik nuo savarankiškai

dirbančio asmens pajamų metinės sumos, gautos vykdant individualią veiklą (sava-

rankiškai dirbant) ir viršijančios 12 minimalių mėnesinių algų sumą.

Taigi pareiškėjas prašo ištirti Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straips-

nio (2004 m. lapkričio 4 d., 2005 m. gegužės 19 d., 2005 m. lapkričio 17 d., 2005 m.

gruodžio 23 d., 2006 m. gegužės 4 d. redakcijos) ir Valstybinių socialinio draudimo

pensijų įstatymo 2 straipsnio (2004 m. lapkričio 4 d., 2005 m. gegužės 19 d., 2005 m.

lapkričio 17 d. redakcijos) atitiktį Konstitucijai ir tais aspektais, dėl kurių ginčo jo na-

grinėjamoje byloje nekilo, ir šių įstatymų dalių, kurių taikyti tokia apimtimi, kurią

pareiškėjas nurodo, sprendžiant bylą nereikės.

II

1. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas ginčija inter alia Vals-

tybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio (2004 m. lapkričio 4 d., 2005 m.


redakcijos) atitiktį (atitinkama apimtimi) Konstitucijai.

Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnyje (2004 m. lapkričio 4 d.

redakcija) buvo nustatyta:


„1. Šio įstatymo 3 straipsnyje nustatytų rūšių socialiniu draudimu privalomai

draudžiami:

1) asmenys, dirbantys pagal darbo sutartis pas juridinius ar fi zinius asmenis,

kandidatai į notarus (asesoriai), taip pat darbo užmokestį gaunantys asmenys ir ei-

nantys narystės pagrindu renkamąsias pareigas renkamose organizacijose, skiriami į

apygardų, miestų, rajonų, apylinkių rinkimų ir referendumo komisijas ir gaunantys

darbo užmokestį asmenys;

2) Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatyme

ir Valstybės tarnybos įstatyme nurodyti valstybės politikai, teisėjai, valstybės parei-

gūnai, valstybės tarnautojai (išskyrus valstybės tarnautojus, nurodytus šio straipsnio

2 dalyje), taip pat gaunantys darbo užmokestį Seimo, Seimo Pirmininko, Respublikos

Prezidento ar Ministro Pirmininko skiriami į pareigas asmenys.

2. Šio įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktuose nustatytų rūšių socialiniu

draudimu privalomai draudžiami:

1) vidaus tarnybos sistemos pareigūnai, Valstybės saugumo departamento siste-

mos, Specialiųjų tyrimų tarnybos ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respubli-

kos teisingumo ministerijos bei jam pavaldžių įstaigų ir įmonių pareigūnai;

2) krašto apsaugos sistemos profesinės karo tarnybos kariai ir Antrajame opera-

tyvinių tarnybų departamente prie Krašto apsaugos ministerijos civilinę krašto ap-

saugos tarnybą atliekantys statutiniai tarnautojai;

3) nesukakę senatvės pensijos amžiaus nedirbantys valstybės tarnautojų ir profe-

sinės karo tarnybos karių sutuoktiniai – tuo laikotarpiu, kai jie gyvena užsienyje kar-

tu su valstybės tarnautoju ar profesinės karo tarnybos kariu, dirbančiu ar atliekančiu

karo tarnybą Lietuvos Respublikos diplomatinėje atstovybėje, konsulinėje įstaigoje,

Lietuvos Respublikos atstovybėje prie tarptautinės organizacijos;

4) Lietuvos Respublikos kariuomenės privalomosios pradinės karo tarnybos ka-

riai ir asmenys, atliekantys alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą.

3. Savarankiškai dirbantys asmenys, išskyrus tuos, kurie verčiasi individualia

veikla turėdami verslo liudijimus, privalomai draudžiami tik pensijų socialiniu drau-

dimu pagrindinei ir papildomai pensijos dalims. Šie asmenys papildomai pensijos

daliai privalomai draudžiami tuo atveju, jeigu jų pajamų metinė suma, apskaičiuota

iš apmokestinamojo pelno, apskaičiuoto pagal Pelno mokesčio įstatymą, atėmus mo-

kestinių metų pelno mokesčio sumą, arba pajamų metinė suma, apskaičiuota iš ap-

mokestinamųjų pajamų, apskaičiuotų pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymą,

atėmus mokestinių metų pajamų mokesčio sumą, yra lygi 12 minimalių mėnesinių

algų sumai arba didesnė. Tuo atveju, kai šioje dalyje išvardyti asmenys draudžiami

pensijų socialiniu draudimu papildomai pensijos daliai, jie gali draustis pensijų iš-

mokoms, numatytoms Pensijų kaupimo įstatyme.

4. Pensijų socialiniu draudimu tik pagrindinei pensijos daliai privalomai drau-

džiami:

1) asmenys, kurie vykdo individualią veiklą turėdami verslo liudijimą;


2) šeimos pasirinkimu motina (įmotė), tėvas (įtėvis), faktiškai auginantis vaiką,

arba vaiko globėjas, auginantys vaiką iki trejų metų;

3) tradicinių ir kitų valstybės pripažintų religinių bendruomenių ir bendrijų

dvasininkai ir tik vienuolyne dirbantys vienuoliai;

4) nesukakęs senatvės pensijos amžiaus vienas iš visiškos negalios invalido tėvų

(įtėvių) arba asmuo, nustatyta tvarka paskirtas visiškos negalios invalido globėju arba

rūpintoju, slaugantis namuose visiškos negalios invalidą.

5. Tik nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialiniu draudimu priva-

lomai draudžiami gaunantys darbo užmokestį:

1) profesinių mokyklų moksleiviai, aukštesniųjų ir aukštųjų mokyklų studentai

bei asmenys, teritorinių darbo biržų siųsti persikvalifi kuoti, jų profesinio mokymo

(praktikos) įstaigoje ar įmonėje metu;

2) asmenys, esantys socialinės bei psichologinės reabilitacijos įstaigose, – jų dar-

bo laiku;

3) nuteistieji laisvės atėmimu – jų darbo laiku.

6. Lietuvos Respublikos ar Europos Sąjungos valstybės narės nuolatiniai gyven-

tojai, ne jaunesni kaip 16 metų, gali savanoriškai draustis pensijų socialiniu draudi-

mu pagrindinei ar pagrindinei ir papildomai pensijos dalims bei ligos ir motinystės

socialiniu draudimu ligos ir motinystės pašalpoms tuo laiku, kai jie nėra privalomai

draudžiami šių rūšių socialiniu draudimu, arba įstatymų nustatyta tvarka privalomai

draudžiami (draudžiasi) pensijų socialiniu draudimu tik pagrindinei pensijos daliai.

Socialinio draudimo įmokų mokėjimo ir sutarčių sudarymo tvarką nustato Vyriau-

sybė ar jos įgaliota institucija.

7. Asmenys, privalomai draudžiami pensijų socialiniu draudimu pagrindinei ir pa-

pildomai pensijos dalims, išskyrus sukakusius senatvės pensijos amžių asmenis, turi tei-

sę jų pačių pasirinkimu kaupti pensijų socialinio draudimo įmokos dalį pensijų kaupimo

bendrovėse pagal Pensijų sistemos reformos įstatymą ir Pensijų kaupimo įstatymą.“

2. Nors pareiškėjo ginčijamas Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straips-

nis (2004 m. lapkričio 4 d. redakcija) buvo ne kartą keičiamas ir papildomas, jame

įtvirtintas teisinis reguliavimas, kuriuo yra nustatyta, kad savarankiškai dirbantys as-

menys (išskyrus tuos, kurie verčiasi individualia veikla turėdami verslo liudijimus)

priskiriami prie asmenų, kurie privalomai draudžiami pensijų socialiniu draudimu

pagrindinei ir papildomai pensijos dalims (draudimo papildomai pensijos daliai at-

siradimas yra siejamas su atitinkama jų gaunamų pajamų metine suma, apskaičiuota

šiame straipsnyje nustatyta tvarka), liko nepakitęs.

Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnis (2004 m. lapkričio 4 d. re-

dakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) buvo (ir yra) pavadintas „Asmenys,

draudžiami socialiniu draudimu pagal socialinio draudimo rūšis“, šis straipsnis buvo

(ir yra) skirtas reguliuoti santykiams, susijusiems su asmenų grupių, privalomai drau-

džiamų socialiniu draudimu pagal atitinkamas socialinio draudimo rūšis, nustatymu

(šio straipsnio 3 dalyje nurodyta savarankiškai dirbančių asmenų (išskyrus tuos, kurie


verčiasi individualia veikla turėdami verslo liudijimus) grupė ir kartu nustatyta, kad to-

kie asmenys draudžiami tik vienos rūšies socialiniu draudimu – pensijų (pagrindinei ir

papildomai pensijos dalims), taip pat nurodytos sąlygos, kuriomis tokie asmenys drau-

džiami papildomai pensijos daliai. Taigi šis pareiškėjo ginčijamas straipsnis yra skirtas

valstybiniu socialiniu draudimu draudžiamų asmenų grupėms apibrėžti ir nereguliuo-

ja atvejų, kada asmenims, inter alia savarankiškai dirbantiems, nuo jų iš individualios

veiklos gaunamų pajamų, kai jie turi kitų draudžiamųjų pajamų, socialinio draudimo

įmokos (pagrindinei ir papildomai pensijos dalims) gali būti nemokamos.

Pažymėtina, jog pareiškėjas neginčija to, kad tam tikros asmenų, pagal Valstybi-

nio socialinio draudimo įstatymą privalomai draudžiamų socialiniu draudimu, inter

alia savarankiškai dirbančių asmenų, grupės, nurodytos šio įstatymo 4 straipsnyje

(2004 m. lapkričio 4 d., 2005 m. gegužės 19 d., 2005 m. lapkričio 17 d., 2005 m. gruo-

džio 23 d., 2006 m. gegužės 4 d. redakcijos), apskritai neturi būti draudžiamos vals-

tybiniu socialiniu draudimu. Pareiškėjas ginčija tai, kas šiame straipsnyje, jo teigimu,

nėra, tačiau, jo nuomone, turėtų būti nustatyta.

3. Santykiai, susiję su socialinio draudimo įmokų nemokėjimo nustatymu (pa-

jamų ir atvejų, kada socialinio draudimo įmokos neskaičiuojamos), yra reguliuojami

pareiškėjo nutylėtame Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 8 straipsnyje „Pa-

jamos ir atvejai, kada socialinio draudimo įmokos neskaičiuojamos“. Šio straipsnio

2 dalyje (2004 m. lapkričio 4 d. redakcija) buvo nustatyta:

„2. Asmenys, nurodyti šio įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje, socialinio draudimo

įmokų gali nemokėti (tas laikotarpis bus neįskaitytas į socialinio draudimo stažą)

tik tuo atveju, kai šių asmenų pajamų metinė suma, apskaičiuota iš apmokestinamo-

jo pelno (pajamų), apskaičiuoto pagal Pelno mokesčio įstatymą (Gyventojų pajamų

mokesčio įstatymą), atėmus mokestinių metų pelno (pajamų) mokesčio sumą, yra

mažesnė už 12 minimalių mėnesinių algų sumą, ir šie asmenys:

1) gauna socialinio draudimo senatvės ar socialinio draudimo invalidumo pen-

siją, paskirtą pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymą;

2) gauna šalpos pensiją ar kompensaciją, išskyrus šalpos našlaičių pensiją, pa-

skirtą pagal Valstybinių šalpos išmokų įstatymą;

3) gauna su socialinio draudimo santykiais susijusią (socialinio draudimo) se-

natvės ar invalidumo pensiją iš Europos Sąjungos valstybės narės, taip pat iš šalies,

su kuria Lietuvos Respublika yra sudariusi tarptautinę sutartį dėl socialinės apsau-

gos taikymo;

4) yra laisvės atėmimo vietose arba jiems Baudžiamojo kodekso nustatyta tvarka

teismo nuosprendžiu yra paskirtos priverčiamosios stacionarinio stebėjimo medici-

nos priemonės ar auklėjamojo poveikio priemonės specializuotose psichikos sveika-

tos priežiūros įstaigose;

5) yra įregistravę likviduojamos individualios įmonės ar ūkinės bendrijos statu-

są Juridinių asmenų registre, o visi individualios įmonės ar ūkinės bendrijos darbuo-

tojai atleisti iš darbo;


6) privalomai draudžiami socialiniu draudimu pagal Lietuvos Respublikos įsta-

tymus;

7) turi būtinąjį socialinio draudimo stažą socialinio draudimo senatvės pensijai

gauti pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymą.“

4. Cituotoje Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 8 straipsnio 2 dalyje yra

daroma nuoroda į šio įstatymo 4 straipsnio 3 dalį (vieną iš šioje dalyje nurodytų as-

menų grupių – savarankiškai dirbančius asmenis), t. y. tą straipsnį, kurio atitiktį (ati-

tinkama apimtimi) Konstitucijai pareiškėjas prašo ištirti.

Taigi iš šio teisinio reguliavimo matyti, kad eksplicitinė nuostata, įtvirtinanti iš-

imtį, kada savarankiškai dirbantys asmenys (išskyrus tuos, kurie verčiasi individualia

veikla turėdami verslo liudijimus) galėjo nemokėti socialinio draudimo įmokų, buvo

ginčijamo Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 8 straipsnio 2 dalyje (2004 m.

lapkričio 4 d. redakcija). Minėtoje įstatymo 8 straipsnio 2 dalyje (2004 m. lapkričio

4 d. redakcija) nustatyta, kad savarankiškai dirbantys asmenys (išskyrus tuos, kurie

verčiasi individualia veikla turėdami verslo liudijimus) gali nemokėti socialinio drau-

dimo įmokų „tik tuo atveju“, kai šių asmenų pajamų metinė suma, apskaičiuota pagal

8 straipsnio 2 dalį, yra mažesnė už 12 minimalių mėnesinių algų sumą ir kartu šie as-

menys atitinka vieną arba kelias įstatymo 8 straipsnio 2 dalyje nurodytas sąlygas, inter

alia yra privalomai draudžiami socialiniu draudimu pagal Lietuvos Respublikos įsta-

tymus (8 straipsnio 2 dalies 6 punktas).

Valstybinio socialinio draudimo įstatymas (2004 m. lapkričio 4 d. redakcija) buvo

ne kartą keičiamas ir (arba) papildomas, tačiau jo esmė (tuo aspektu, kuriuo pareiškė-

jui kilo konstitucinė problema) išliko ta pati: įstatymo 8 straipsnio (2004 m. lapkričio

4 d., 2005 m. gegužės 19 d., 2005 m. lapkričio 17 d., 2005 m. gruodžio 23 d., 2007 m.

balandžio 3 d., 2007 m. gruodžio 20 d. redakcijos) 2 dalyje nurodyti savarankiškai dir-

bantys asmenys (išskyrus tuos, kurie verčiasi individualia veikla turėdami verslo liudi-

jimus), kurių draudžiamųjų pajamų metinė suma, apskaičiuota pagal šį įstatymą, yra

mažesnė už 12 minimalių mėnesinių algų sumą ir kurie kartu atitinka vieną arba ke-

lias įstatymo 8 straipsnio 2 dalyje nurodytas sąlygas, inter alia yra privalomai draudžia-

mi socialiniu draudimu pagal Lietuvos Respublikos įstatymus, valstybinio socialinio

draudimo įmokų pagrindinei ir papildomai pensijos dalims gauti gali nemokėti.

Konstatuotina, kad santykiai (kada savarankiškai dirbantys asmenys (išskyrus

tuos, kurie verčiasi individualia veikla turėdami verslo liudijimus) gali nemokėti socia-

linio draudimo įmokų, kai jie yra privalomai draudžiami socialiniu draudimu pagal

Lietuvos Respublikos įstatymus), kurie, pasak pareiškėjo, nėra sureguliuoti Valstybi-

nio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnyje (2004 m. lapkričio 4 d., 2005 m. ge-

gužės 19 d., 2005 m. lapkričio 17 d., 2005 m. gruodžio 23 d., 2006 m. gegužės 4 d.

redakcijos) ir kurių nesureguliavimas, pasak pareiškėjo, yra Konstitucijos draudžia-

ma teisės spraga, – būtent tai pareiškėjas prašo Konstitucinį Teismą tirti, – atitinkama

apimtimi yra sureguliuoti šio įstatymo 8 straipsnio (2004 m. lapkričio 4 d. redakcija

su vėlesniais pakeitimais ir (arba) papildymais) 2 dalies 6 punkte.


Pareiškėjas savo prašyme Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 8 straipsnyje

(2004 m. lapkričio 4 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir (arba) papildymais) nu-

statytą teisinį reguliavimą nutyli ir visiškai neaptaria, koks yra šio, jo nutylėto, teisi-

nio reguliavimo santykis su jo ginčijamu teisiniu reguliavimu, įtvirtintu Valstybinio

socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnyje (2004 m. lapkričio 4 d. redakcija su vėles-

niais pakeitimais ir papildymais).

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškė-

jo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymas ištirti Valstybinio socia-

linio draudimo įstatymo 4 straipsnio (2004 m. lapkričio 4 d., 2005 m. gegužės 19 d.,

2005 m. lapkričio 17 d., 2005 m. gruodžio 23 d., 2006 m. gegužės 4 d. redakcijos) (pa-

reiškėjo nurodyta apimtimi) atitiktį Konstitucijai yra grindžiamas ne tais motyvais,

kuriuos eksplicitiškai nurodo pareiškėjas, taigi šiuo požiūriu šis pareiškėjo prašymas

yra fi ktyvus. Esant tokioms aplinkybėms šis pareiškėjo prašymas vertintinas kaip ne-

žinybingas Konstituciniam Teismui.

5. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog teisės spraga, inter alia legislatyvi-

nė omisija, visuomet reiškia, kad atitinkamų visuomeninių santykių teisinis regulia-

vimas apskritai nei eksplicitiškai, nei implicitiškai nėra nustatytas nei tam tikrame

teisės akte (jo dalyje), nei kuriuose nors kituose teisės aktuose, tačiau poreikis tuos

visuomeninius santykius teisiškai sureguliuoti yra, o legislatyvinės omisijos atveju tas

teisinis reguliavimas, paisant iš Konstitucijos kylančių teisės sistemos nuoseklumo,

vidinio neprieštaringumo imperatyvų ir atsižvelgiant į tų visuomeninių santykių tu-

rinį, turi būti nustatytas būtent tame teisės akte (būtent toje jo dalyje), nes to reikalau-

ja kuris nors aukštesnės galios teisės aktas, inter alia pati Konstitucija (Konstitucinio

Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas).

6. Pareiškėjas Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnio

(2004 m. lapkričio 4 d., 2005 m. gegužės 19 d., 2005 m. lapkričio 17 d. redakcijos) ati-

tiktį Konstitucijai ginčija ta pačia apimtimi, kaip ir Valstybinio socialinio draudimo

įstatymo 4 straipsnio (2004 m. lapkričio 4 d., 2005 m. gegužės 19 d., 2005 m. lapkričio

17 d., 2005 m. gruodžio 23 d., 2006 m. gegužės 4 d. redakcijos) atitiktį. Jis prašo ištir-

ti Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnio atitiktį Konstitucijai ir

kartu nurodo, kad ginčijamuose Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsny-

je ir Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnyje „įtvirtintos nuosta-

tos iš dalies sutampa, t. y. iš esmės jomis yra reguliuojami tie patys teisiniai santykiai“.

Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnyje (2004 m. lapkri-

čio 4 d. redakcija) buvo nustatyta:

„Valstybiniu socialiniu pensijų draudimu privalomai draudžiami:

1) asmenys, dirbantys pagal darbo sutartis pas juridinius ar fi zinius asmenis,

kandidatai į notarus (asesoriai), asmenys, gaunantys darbo užmokestį ir einantys na-

rystės pagrindu renkamąsias pareigas renkamose organizacijose, taip pat asmenys,

gaunantys darbo užmokestį ir skiriami į apygardų, miestų, rajonų, apylinkių rinkimų

ir referendumo komisijas;


2) Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatyme

ir Valstybės tarnybos įstatyme nurodyti valstybės politikai, teisėjai, valstybės parei-

gūnai, valstybės tarnautojai (išskyrus valstybės tarnautojus, nurodytus šios dalies 3 ir

5 punktuose), taip pat gaunantys darbo užmokestį Seimo, Seimo Pirmininko, Respub-

likos Prezidento ar Ministro Pirmininko skiriami į pareigas asmenys;

3) vidaus tarnybos sistemos pareigūnai, Specialiųjų tyrimų tarnybos ir Kalėjimų

departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos bei jam pavaldžių

įstaigų ir įmonių pareigūnai;

4) krašto apsaugos sistemos profesinės karo tarnybos kariai ir Antrajame opera-

tyvinių tarnybų departamente prie Krašto apsaugos ministerijos civilinę krašto ap-

saugos tarnybą atliekantys statutiniai tarnautojai;

5) Valstybės saugumo departamento sistemos pareigūnai;

6) nesukakę senatvės pensijos amžiaus nedirbantys valstybės tarnautojų ir pro-

fesinės karo tarnybos karių sutuoktiniai – tuo laikotarpiu, kai jie gyvena užsienyje

kartu su valstybės tarnautoju ar su profesinės karo tarnybos kariu, dirbančiu ar at-

liekančiu karo tarnybą Lietuvos Respublikos diplomatinėje atstovybėje, konsulinėje

įstai goje, Lietuvos Respublikos atstovybėje prie tarptautinės organizacijos;

7) Lietuvos Respublikos kariuomenės privalomosios pradinės karo tarnybos ka-

riai ir asmenys, atliekantys alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą;

8) individualių įmonių savininkai, tikrųjų ūkinių bendrijų nariai, komanditinių

ūkinių bendrijų tikrieji nariai, taip pat asmenys, kurie verčiasi individualia veikla,

kaip ji apibrėžta Gyventojų pajamų mokesčio įstatyme, išskyrus individualią veiklą,

kuria verčiamasi turint verslo liudijimą;

9) asmenys, kurie vykdo individualią veiklą turėdami verslo liudijimą;

10) šeimos pasirinkimu motina (įmotė), tėvas (įtėvis), faktiškai auginantis vaiką,

arba vaiko globėjas, auginantys vaiką iki trejų metų;

12) tradicinių ir kitų valstybės pripažintų religinių bendruomenių ir bendrijų

dvasininkai ir tik vienuolyne dirbantys vienuoliai;

13) nesukakę senatvės pensijos amžiaus vienas iš visiškos negalios invalido tėvų

(įtėvių) arba asmuo, nustatyta tvarka paskirtas visiškos negalios invalido globėju arba

rūpintoju, slaugantis namuose visiškos negalios invalidą.

Šio straipsnio pirmosios dalies 7 punkte, taip pat 10–13 punktuose nurodyti as-

menys valstybiniu socialiniu pensijų draudimu privalomai draudžiami valstybės lė-

šomis Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka.

Asmenys, nurodyti šio straipsnio pirmosios dalies 13 punkte, privalomai draudžiami

valstybės lėšomis tik tuo atveju, kai negauna jiems patiems priklausančios valstybinės

socialinio draudimo pensijos, valstybinės pensijos, šalpos pensijos, socialinės pensi-

jos arba šalpos pensijos už invalidų slaugą namuose.

Kiti asmenys gali savanoriškai draustis valstybiniu socialiniu pensijų draudimu

valstybinėse socialinio draudimo fondo administravimo įstaigose, vykdančiose šį

draudimą Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka.“


7. Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnis (2004 m. lapkri-

čio 4 d. redakcija) buvo ne kartą keičiamas, tačiau šio straipsnio 1 dalies 8 punktas,

kuriame buvo nustatyta savarankiškai dirbančių asmenų grupė, nebuvo keičiamas ar

papildomas.

Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnyje (2004 m. lapkri-

čio 4 d., 2005 m. gegužės 19 d., 2005 m. lapkričio 17 d. redakcijos), kurio atitiktį (ati-

tinkama apimtimi) Konstitucijai ginčija pareiškėjas, buvo (ir yra) nustatytos asmenų,

kurie draudžiami valstybiniu socialiniu pensijų draudimu, grupės, o ne išimtys, kada

socialinio draudimo įmokos gali būti nemokamos (išimtys, kada socialinio draudi-

mo įmokos gali būti nemokamos, yra nustatytos, kaip minėta, Valstybinio socialinio

draudimo įstatymo 8 straipsnyje (2004 m. lapkričio 4 d. redakcija su vėlesniais pakei-

timais ir (arba) papildymais)). Pareiškėjas neginčija to, kad tam tikros asmenų, pagal

Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymą (2004 m. lapkričio 4 d. redakcija su

vėlesniais pakeitimais ir papildymais) privalomai draudžiamų valstybiniu socialiniu

pensijų draudimu, inter alia savarankiškai dirbančių asmenų, grupės apskritai neturi

būti draudžiamos valstybiniu socialiniu pensijų draudimu. Pareiškėjas ginčija tai, kas

šiame straipsnyje, jo teigimu, nėra, tačiau, jo nuomone, turėtų būti nustatyta.

8. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog tais atvejais, kai pareiškėjas ginči-

ja tai, kad jo nurodytame įstatyme ar kitame ginčijamame teisės akte (jo dalyje) nėra

nustatytas tam tikras teisinis reguliavimas, bet tas teisinis reguliavimas pagal Kons-

tituciją (o jeigu yra ginčijamas Seimo, Vyriausybės, Respublikos Prezidento poįsta-

tyminis teisės aktas (jo dalis) – ir pagal įstatymus) neprivalo būti nustatytas būtent

tame ginčijamame teisės akte (jo dalyje), Konstitucinis Teismas konstatuoja, kad by-

loje dėl pareiškėjo prašymo nėra tyrimo dalyko (Konstitucinio Teismo 2003 m. ge-

gužės 6 d., 2003 m. gegužės 13 d. sprendimai, 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas,

2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas).

Šiame sprendime konstatuota, kad santykiai (kada savarankiškai dirbantys asme-

nys (išskyrus tuos, kurie verčiasi individualia veikla turėdami verslo liudijimus) gali

nemokėti socialinio draudimo įmokų, kai jie yra privalomai draudžiami socialiniu

draudimu pagal Lietuvos Respublikos įstatymus), kurie, pasak pareiškėjo, nėra su-

reguliuoti Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnyje (2004 m. lapkričio

4 d., 2005 m. gegužės 19 d., 2005 m. lapkričio 17 d., 2005 m. gruodžio 23 d., 2006 m.

gegužės 4 d. redakcijos) ir kurių nesureguliavimas, pasak pareiškėjo, yra Konstituci-

jos draudžiama teisės spraga, – būtent tai pareiškėjas prašo Konstitucinį Teismą tir-

ti, – atitinkama apimtimi yra sureguliuoti šio įstatymo 8 straipsnio (2004 m. lapkričio

4 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir (arba) papildymais) 2 dalies 6 punkte.

Konstatuotina, kad nėra jokių prielaidų teigti, jog išimtis, kada savarankiškai

dirbantys asmenys (išskyrus tuos, kurie verčiasi individualia veikla turėdami vers-

lo liudijimus), kai jie turi draudžiamųjų pajamų dirbdami pagal darbo sutartį, gali

nemokėti socialinio draudimo įmokų pagrindinei pensijos daliai (bazinei pensijai)

gauti, pagal Konstituciją privalo būti nustatyta būtent pareiškėjo ginčijamuose Vals-


tybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnyje (2004 m. lapkričio 4 d., 2005 m.


redakcijos), Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnyje (2004 m.

lapkričio 4 d., 2005 m. gegužės 19 d., 2005 m. lapkričio 17 d. redakcijos).

9. Konstatavus, kad pareiškėjo prašyme nurodytas ir, jo teigimu, nenustatytas

teisinis reguliavimas pagal Konstituciją neprivalo būti nustatytas būtent Valstybinio

socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnyje (2004 m. lapkričio 4 d., 2005 m. gegu-

žės 19 d., 2005 m. lapkričio 17 d., 2005 m. gruodžio 23 d., 2006 m. gegužės 4 d. re-

dakcijos), Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnyje (2004 m.

lapkričio 4 d., 2005 m. gegužės 19 d., 2005 m. lapkričio 17 d. redakcijos) ir kad tei-

sinis reguliavimas (pareiškėjo nurodyta teisės spraga) tam tikra apimtimi yra nusta-

tytas Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 8 straipsnyje (2004 m. lapkričio 4 d.,

2005 m. gegužės 19 d., 2005 m. lapkričio 17 d., 2005 m. gruodžio 23 d., 2007 m. ba-

landžio 3 d., 2007 m. gruodžio 20 d. redakcijos), konstatuotina, kad pareiškėjo pra-

šyme nėra tyrimo dalyko.

Tai, kad pareiškėjo prašyme nėra tyrimo dalyko, reiškia, kad prašymas yra ne-

žinybingas Konstituciniam Teismui (Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 6 d.,

2003 m. gegužės 13 d. sprendimai, 2004 m. gegužės 13 d. nutarimas, 2006 m. rugpjū-

čio 8 d. sprendimas).

Šiame sprendime konstatuota ir tai, kad pareiškėjo – Vilniaus apygardos adminis-

tracinio teismo prašymas ištirti Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straips-

nio (2004 m. lapkričio 4 d., 2005 m. gegužės 19 d., 2005 m. lapkričio 17 d., 2005 m.

gruodžio 23 d., 2006 m. gegužės 4 d. redakcijos) (pareiškėjo nurodyta apimtimi) ati-

tiktį Konstitucijai yra grindžiamas ne tais motyvais, kuriuos eksplicitiškai nurodo

pareiškėjas, taigi šiuo požiūriu šis pareiškėjo prašymas yra fi ktyvus; esant tokioms

aplinkybėms, šis pareiškėjo prašymas vertintinas kaip nežinybingas Konstituciniam

Teismui.

Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 2 punktą Konstitucinis

Teismas savo sprendimu atsisako nagrinėti prašymą ištirti teisės akto atitiktį Konstitu-

cijai, jeigu prašymo nagrinėjimas yra nežinybingas Konstituciniam Teismui.

10. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus konstatuotina, kad yra pagrindas atsi-

sakyti nagrinėti pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą iš-

tirti, ar Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnis (2004 m. lapkričio 4 d.,

2005 m. gegužės 19 d., 2005 m. lapkričio 17 d., 2005 m. gruodžio 23 d., 2006 m. ge-

gužės 4 d. redakcijos), Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnis

(2004 m. lapkričio 4 d., 2005 m. gegužės 19 d., 2005 m. lapkričio 17 d. redakcijos) –

abu ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo, nėra nustatyta, kad asmuo, dirbantis keliose

darbovietėse, už tam tikrą ataskaitinį laikotarpį sumokėjęs įmoką pagrindinei pen-


patį laikotarpį neprivalo mokėti įmokų pagrindinei pensijos daliai (bazinei pensi-

jai) gauti nuo kitose darbovietėse gaunamų pajamų, – neprieštarauja Konstitucijos


23 straipsnio 1 daliai, 29 straipsnio 1 daliai, 52 straipsnio nuostatai, kad valstybė lai-

duoja piliečių teisę gauti senatvės pensiją, konstituciniams teisingumo, teisinės vals-

tybės principams.

III

1. Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas jau yra tyręs atitinkamų Valstybinio

socialinio draudimo įstatymo straipsnių, inter alia 34 straipsnio (2002 m. liepos 4 d.

redakcija) 4 dalies (šioje dalyje buvo įtvirtinta išimtis, kada savarankiškai dirbantys

asmenys gali nemokėti socialinio draudimo įmokų), 8 straipsnio (2004 m. lapkričio

4 d. redakcija) 2 dalies, atitiktį Konstitucijai.

Konstitucinis Teismas 2007 m. rugsėjo 26 d. priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos

Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio (2004 m. lapkri-

čio 4 d. redakcija) 3 dalies, 8 straipsnio (2004 m. lapkričio 4 d. redakcija) 2 dalies,

34 straipsnio (2002 m. liepos 4 d., 2003 m. spalio 7 d. redakcijos) 3, 4 dalių atitik-

ties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, kuriame inter alia pripažino, kad Valstybinio

socialinio draudimo įstatymo 34 straipsnio 4 dalies (2002 m. liepos 4 d. redakcija)

nuostata „valstybinio socialinio draudimo įmokų galima nemokėti (tas laikotarpis

bus neįskaitytas į valstybinio socialinio draudimo stažą) tik tuo atveju, kai individu-

alių (personalinių) įmonių savininkų, individualių (personalinių) įmonių nuominin-

kų, advokatų, advokatų padėjėjų, tikrųjų ūkinių bendrijų narių, komanditinių ūkinių

bendrijų tikrųjų narių pajamų metinė suma, apskaičiuota iš apmokestinamojo pelno,

apskaičiuoto pagal Pelno mokesčio įstatymą, atėmus mokestinių metų pelno mokes-

čio sumą, o notarų pajamų metinė suma, apskaičiuota iš apmokestinamųjų pajamų,

apskaičiuotų pagal Fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinąjį įstatymą, atėmus mo-

kestinių metų fi zinių asmenų pajamų mokesčio sumą, yra mažesnė už 12 minimalių

mėnesinių algų ir šie asmenys yra: <...> 7) draudžiami valstybiniu socialiniu drau-

dimu pagal Lietuvos Respublikos įstatymus“ ir 8 straipsnio (2004 m. lapkričio 4 d.

redakcija) 2 dalies nuostata „Asmenys, nurodyti šio įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje,

socialinio draudimo įmokų gali nemokėti (tas laikotarpis bus neįskaitytas į sociali-

nio draudimo stažą) tik tuo atveju, kai šių asmenų pajamų metinė suma, apskaičiuo-

ta iš apmokestinamojo pelno (pajamų), apskaičiuoto pagal Pelno mokesčio įstatymą

(Gyventojų pajamų mokesčio įstatymą), atėmus mokestinių metų pelno (pajamų)

mokesčio sumą, yra mažesnė už 12 minimalių mėnesinių algų sumą, ir šie asme-

nys: 1) gauna socialinio draudimo senatvės ar socialinio draudimo invalidumo pen-

siją, paskirtą pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymą“ neprieštaravo

Konstitucijai.

Konstitucinio Teismo ištirtas Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 8 straips-

nio (2004 m. lapkričio 4 d. redakcija) 2 dalies nuostatoje įtvirtintas teisinis regu-

liavimas, pagal kurį savarankiškai dirbantys asmenys (išskyrus tuos, kurie verčiasi

individualia veikla turėdami verslo liudijimus), kai gauna socialinio draudimo sena-

tvės ar socialinio draudimo invalidumo pensiją ir gali nemokėti socialinio draudimo


įmokų tik vienu atveju – jei jų pajamos iš savarankiškos veiklos nesiekė 12 minimalių

mėnesinių algų sumos (apskaičiuotos taip, kaip įstatyme nustatyta), pripažintas ne-

prieštaraujančiu Konstitucijai, tebegalioja ir šiuo metu.

2. Minėta, jog Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 8 straipsnio (2004 m.

lapkričio 4 d. redakcija) 2 dalyje inter alia nustatyta, kad „asmenys, nurodyti šio įsta-

tymo 4 straipsnio 3 dalyje, socialinio draudimo įmokų gali nemokėti (tas laikotarpis

bus neįskaitytas į socialinio draudimo stažą) tik tuo atveju, kai šių asmenų pajamų

metinė suma, apskaičiuota iš apmokestinamojo pelno (pajamų), apskaičiuoto pagal

Pelno mokesčio įstatymą (Gyventojų pajamų mokesčio įstatymą), atėmus mokestinių

metų pelno (pajamų) mokesčio sumą, yra mažesnė už 12 minimalių mėnesinių algų

sumą, ir šie asmenys <...> 6) privalomai draudžiami socialiniu draudimu pagal Lie-

tuvos Respublikos įstatymus“.

3. Pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo nutylėtą nuostatą,

įtvirtintą Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 8 straipsnio (2004 m. lapkričio

4 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir (arba) papildymais) 2 dalyje, pagal kurią

atitinkamo savarankiškai dirbančio asmens (išskyrus tą, kuris verčiasi individualia

veikla turėdamas verslo liudijimą) pareiga mokėti valstybinio socialinio draudimo

įmokas (inter alia pagrindinei ir papildomai pensijos dalims gauti) priklausė nuo jo

gaunamų valstybiniu socialiniu draudimu draudžiamų pajamų dydžio, esant tam tik-

rai jo teisinei padėčiai, t. y. nuo to, ar jis atitiko vieną arba kelias Valstybinio socia-

linio draudimo įstatymo 8 straipsnio (2004 m. lapkričio 4 d. redakcija su vėlesniais

pakeitimais ir (arba) papildymais) 2 dalyje nurodytas sąlygas, palyginus su Konsti-

tucinio Teismo ištirta nuostata, kuri buvo įtvirtinta Valstybinio socialinio draudi-

mo įstatymo 34 straipsnio (2002 m. liepos 4 d. redakcija) 4 dalyje, matyti, kad jose

yra įtvirtintas analogiškas socialinio draudimo įmokų nemokėjimo principas. Sava-

rankiškai dirbantys asmenys (išskyrus tuos, kurie verčiasi individualia veikla turė-

dami verslo liudijimus) tiek pagal anksčiau galiojusį, tiek pagal šiuo metu galiojantį

teisinį reguliavimą neprivalo mokėti socialinio draudimo įmokų (pagrindinei ir pa-

pildomai pensijų dalims gauti) tik tuo atveju, jeigu šių asmenų metinė pajamų suma

(apskaičiuota taip, kaip įstatyme nustatyta) yra mažesnė už 12 minimalių mėnesinių

algų sumą esant tam tikrai šių asmenų teisinei padėčiai – jie atitinka vieną arba kelias

įstatyme nurodytas sąlygas, inter alia yra privalomai draudžiami socialiniu draudimu

pagal Lietuvos Respublikos įstatymus.

4. Šiame kontekste paminėtina ir tai, kad pareiškėjas, ginčydamas Valstybinio

socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio (2004 m. lapkričio 4 d., 2005 m. gegužės

19 d., 2005 m. lapkričio 17 d., 2005 m. gruodžio 23 d., 2006 m. gegužės 4 d. redak-

cijos) atitiktį Konstitucijai, remiasi inter alia įvairiais Konstitucinio Teismo aktais,

kuriuose yra suformuluota ofi cialioji konstitucinė doktrina dėl socialinės apsaugos,

nurodo kai kuriuos šios doktrinos fragmentus, tačiau neatsižvelgia į nagrinėjamo

prašymo kontekste ypač svarbias jos nuostatas, suformuluotas Konstitucinio Teismo

2007 m. rugsėjo 26 d. nutarime, kaip antai:


– teisinis reguliavimas turi sudaryti prielaidas atitinkamą valstybei tenkančią

naštą paskirstyti atsižvelgiant inter alia į konstitucinį solidarumo principą. Asmens

pareiga mokėti valstybinio socialinio draudimo įmokas yra siejama su draudžiamų-

jų pajamų gavimu iš aktyvios ekonominės veiklos – darbo santykių ar individualios

veiklos ir atsiranda pradėjus dirbti, jeigu iš atitinkamos aktyvios ekonominės veiklos

yra gaunamos įstatymo numatytos draudžiamosios pajamos;

– pagrindinė valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalis yra vieno-

da visiems pensijų gavėjams, turintiems įstatymo nustatytą būtiną senatvės pensijai

valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą, ir ji atlieka pajamų perskirstymo arba

pensijų dydžių išlyginimo funkciją, leidžia įgyvendinti solidarumo principą; papil-

doma valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalis priklauso nuo asmens

turimo valstybinio socialinio draudimo stažo bei pajamų, nuo kurių buvo mokamos

valstybinio socialinio draudimo įmokos; šios pensijos dalies paskirtis – susieti as-

mens senatvėje gaunamas pajamas su buvusiomis darbo pajamomis;

– nustatant dirbantiems (aktyvią ekonominę veiklą vykdantiems) asmenims

pareigą mokėti valstybinio socialinio draudimo įmokas yra galimos įvairios sąlygos,

lemiančios šios pareigos atsiradimą, taip pat yra galimi įvairūs šias sąlygas apibrėžian-

tys kriterijai. Savaime suprantama, valstybinio socialinio draudimo įmokų mokėjimą

galima susieti su tuo, kad asmuo gauna draudžiamųjų pajamų ir galima įstatymu nu-

statyti atitinkamą minimalų tokių pajamų dydį; šis dydis gali būti lygus ir minima-

liai mėnesinei algai.

Šiame kontekste paminėtina, kad pats pareiškėjas daro nuorodą į konstitucinės

doktrinos nuostatą „dirbantys asmenys į dvi grupes: tuos, kurie privalo mokėti soci-

alinio draudimo įmokas, ir tuos, kurie socialinio draudimo įmokų gali nemokėti, –

suskirstomi objektyviu pagrindu – pagal gaunamų draudžiamųjų pajamų dydį. Toks

suskirstymas nei diskriminuoja, nei nustato privilegijas“, kuria Konstitucinis Teis-

mas inter alia grindė įstatymo nuostatos, kad savarankiškai dirbantys asmenys (iš-

skyrus tuos, kurie verčiasi individualia veikla turėdami verslo liudijimus), turintys

kitų draudžiamųjų pajamų, socialinio draudimo įmokų gali nemokėti tik vienu įsta-

tyme nustatytu atveju – kai pajamų metinė suma yra mažesnė už 12 minimalių mė-

nesinių algų sumą, neprieštaravimą Konstitucijai. Tačiau pareiškėjas šios nuostatos

tinkamai neįvertino.


nio 3, 4 dalimis, 28 straipsniu, 69 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 69 straipsnio 2 dalimi,

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas

nusprendžia:

Atsisakyti priimti nagrinėti pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio

teismo prašymą (1B-32/2008) ištirti, ar Lietuvos Respublikos valstybinio sociali-

nio draudimo įstatymo 4 straipsnis (2004 m. lapkričio 4 d., 2005 m. gegužės 19 d.,

2005 m. lapkričio 17 d., 2005 m. gruodžio 23 d., 2006 m. gegužės 4 d. redakcijos),


Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnis

(2004 m. lapkričio 4 d., 2005 m. gegužės 19 d., 2005 m. lapkričio 17 d. redakcijos) –

abu ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo, nėra nustatyta, kad asmuo, dirbantis keliose

darbovietėse, už tam tikrą ataskaitinį laikotarpį sumokėjęs įmoką pagrindinei pen-


patį laikotarpį neprivalo mokėti įmokų pagrindinei pensijos daliai (bazinei pensijai)

gauti nuo kitose darbovietėse gaunamų pajamų, – neprieštarauja Lietuvos Respubli-

kos Konstitucijos 23 straipsnio 1 daliai, 29 straipsnio 1 daliai, 52 straipsnio nuostatai,

kad valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės pensiją, konstituciniams teisingu-

mo, teisinės valstybės principams.




Toma Birmontienė

Pranas Kuconis

Kęstutis Lapinskas

Zenonas Namavičius

Ramutė Ruškytė

Egidijus Šileikis

Algirdas Taminskas



122

SPRENDIMAS

DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS PREZIDENTO 2008 M. LAPKRIČIO 6 D.

DEKRETE NR. 1K-1565 „DĖL PAKLAUSIMO LIETUVOS RESPUBLIKOS

KONSTITUCINIAM TEISMUI“ IŠDĖSTYTO PAKLAUSIMO, AR PER

2008 METŲ LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO RINKIMUS NEBUVO

PAŽEISTAS LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO RINKIMŲ ĮSTATYMAS


Vilnius






Konstitucinio Teismo tvarkomajame posėdyje apsvarstė pareiškėjo – Lietuvos

Respublikos Prezidento 2008 m. lapkričio 6 d. dekrete Nr. 1K-1565 „Dėl paklausi-

mo Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui“ išdėstytą paklausimą, „ar per

2008 metų Lietuvos Respublikos Seimo narių rinkimus nebuvo pažeistas Seimo rin-

kimų įstatymo 3 straipsnio ir 78 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatos, įtvirtinančios

lygių rinkimų principą ir demokratines rinkimų procedūras, kurių laikymasis yra

būtinas rinkimų rezultatų pripažinimui legitimiais ir teisėtais“.


nustatė:

1. 2008 m. spalio 12 d. įvyko Seimo rinkimai. 68 iš 71 vienmandatės rinkimų

apygardos Seimo nariai nebuvo išrinkti. Šiose vienmandatėse rinkimų apygardose

2008 m. spalio 26 d. įvyko pakartotinis balsavimas.

2. 2008 m. lapkričio 2 d. Lietuvos Respublikos vyriausioji rinkimų komisija

sprendimu Nr. 191 „Dėl 2008 m. spalio 12 d. Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų

galutinių rinkimų rezultatų“ patvirtino galutinius 2008 metų Seimo rinkimų rezulta-

tus. Šis Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimas internete paskelbtas 2008 m. lap-

kričio 2 d., o „Valstybės žiniose“ – 2008 m. lapkričio 6 d. (Žin., 2008, Nr. 127-4891).

3. 2008 m. lapkričio 6 d. Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų

partija Respublikos Prezidentui įteikė skundą „Dėl Seimo rinkimų įstatymo pažei-

dimų ir rinkimų rezultatų pripažinimo Lazdijų-Druskininkų vienmandatėje rinki-

mų apygardoje Nr. 71 negaliojančiais“, kuriuo prašė kreiptis į Konstitucinį Teismą su

paklausimu, ar Lazdijų-Druskininkų vienmandatėje rinkimų apygardoje Nr. 71 ne-

buvo šiurkščiai pažeisti Seimo rinkimų įstatymo 3 straipsnis ir 78 straipsnio 1 dalies

4 punktas.

◆ DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS PREZIDENTO PAKLAUSIMO 123

4. Respublikos Prezidentas 2008 m. lapkričio 6 d. dekretu Nr. 1K-1565 „Dėl

paklausimo Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui“ kreipėsi į Konstitucinį

Teismą su paklausimu, „ar per 2008 metų Lietuvos Respublikos Seimo narių rinki-

mus nebuvo pažeistas Seimo rinkimų įstatymo 3 straipsnio ir 78 straipsnio 1 dalies

4 punkto nuostatos, įtvirtinančios lygių rinkimų principą ir demokratines rinkimų

procedūras, kurių laikymasis yra būtinas rinkimų rezultatų pripažinimui legitimiais

ir teisėtais“.


konstatuoja:




2. Lazdijų-Druskininkų vienmandatėje rinkimų apygardoje Nr. 71 buvo pakar-

totinai balsuojama dėl dviejų kandidatų į Seimo narius, pirmajame rinkimų ture ga-

vusių daugiausia rinkėjų balsų: Justino Karoso ir Algirdo Šakalio.

3. Pasibaigus pakartotiniam balsavimui ir suskaičiavus rinkėjų balsus, 2008 m.

spalio 27 d. 7 val. 00 min. buvo pasirašytas Seimo rinkimų Lazdijų-Druskininkų vien-

mandatės rinkimų apygardos Nr. 71 rinkimų komisijos protokolas, kuriame nurodyta,

kad balsavime dalyvavo 14 623 rinkėjai. Galiojančiais buvo pripažinti 14 223 biulete-

niai; už kandidatą į Seimo narius J. Karosą paduota 7 128 balsai, už kandidatą į Seimo

narius A. Šakalį – 7 095 balsai, t. y. J. Karosas gavo 33 balsais daugiau nei A. Šakalys.

4. 2008 m. spalio 29 d. Vyriausioji rinkimų komisija gavo Tėvynės sąjungos-

Lietuvos krikščionių demokratų partijos atstovės rinkimams Vyriausiojoje rinkimų

komisijoje Rasos Baškienės skundą, kuriuo prašoma nustatyti, ar teisingai surašy-

tas Lazdijų-Druskininkų vienmandatės rinkimų apygardos Nr. 71 rinkimų komisijos

balsų skaičiavimo 2008 m. spalio 27 d. protokolas ir, nustačius Seimo rinkimų įsta-

tymo pažeidimus, pripažinti rinkimų į Seimą pakartotinio balsavimo 2008 m. spalio

26 d. pirminio skaičiavimo rezultatus Lazdijų-Druskininkų vienmandatėje rinkimų

apygardoje Nr. 71 negaliojančiais.

5. Vyriausiosios rinkimų komisijos 2008 m. spalio 31 d. sprendimu Nr. 196 „Dėl

Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos atstovės R. Baškienės

skundo dėl galimų šiurkščių Seimo rinkimų pažeidimų ir dokumentų klastojimo bei

prašymo pripažinti rinkimų rezultatus Lazdijų-Druskininkų vienmandatėje rinkimų

apygardoje Nr. 71 negaliojančiais“ Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų

partijos atstovės rinkimams Vyriausiojoje rinkimų komisijoje R. Baškienės skundas

buvo atmestas. Vyriausioji rinkimų komisija padarė išvadą, kad skundas yra nepa-

grįstas.

6. Vyriausioji rinkimų komisija 2008 m. lapkričio 2 d. priėmė sprendimą Nr. 191

„Dėl 2008 m. spalio 12 d. Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų galutinių rinkimų re-

zultatų“, kuriuo nuspręsta:

124 2008 m. lapkričio 8 d. sprendimas ◆

„1. Nustatyti Seimo rinkimų 2008 m. spalio 26 d. pakartotinio balsavimo rezul-

tatus 68 vienmandatėse rinkimų apygardose (1 priedas);

2. Nustatyti 2008 m. spalio 12 d. Seimo rinkimuose daugiamandatėje rinkimų

apygardoje galutines kandidatų į Seimo narius sąrašų eiles (2 priedas);

3. Pagal rinkimų rezultatus daugiamandatėje ir vienmandatėse rinkimų apy-

gardose nustatyti asmenis, kurie išrinkti į Lietuvos Respublikos Seimą (3 priedas).

Išrinktiems Seimo nariams Seimo nario pažymėjimus įteikti 2008 m. lapkričio 5 d.

12 val. Lietuvos Respublikos Seimo Kovo 11-osios salėje;

<...>

5. Galutinius rinkimų rezultatus paskelbti internete ir artimiausiame „Valstybės

žinių“ numeryje.“

Šis Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimas internete paskelbtas 2008 m. lap-


7. Šiame kontekste pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų tei-

sės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatyme inter alia nustatyta: ofi cialus įsta-

tymų ir kitų teisės aktų paskelbimas yra jų paskelbimas leidinyje „Valstybės žinios“,

paskelbimo „Valstybės žiniose“ diena yra jų išleidimo diena, šio įstatymo nustatytais

atvejais ofi cialus kitų teisės aktų paskelbimas yra jų paskelbimas visuomenės infor-

mavimo priemonėse ar atitinkamos institucijos interneto tinklalapyje (2 straipsnio

1 dalis (2005 m. liepos 7 d. redakcija)); „Valstybės žiniose“ turi būti skelbiami Vy-

riausiosios rinkimų komisijos sprendimai dėl galutinių Seimo rinkimų rezultatų

(3 straipsnio 1 dalies 7 punktas (2002 m. gruodžio 10 d. redakcija)).

8. Seimo rinkimų įstatymo 93 straipsnio (2004 m. gegužės 11 d. redakcija) 1 da-

lyje nustatyta, kad galutinius rinkimų rezultatus, išnagrinėjusi visus skundus ir nu-

stačiusi visus rinkimų rezultatus apygardoje, taip pat ir rinkėjų, balsavusių užsienyje

ir laivuose, balsus nustato Vyriausioji rinkimų komisija. To paties straipsnio 2 dalyje

taip pat inter alia yra nustatyta, kad galutinius rinkimų rezultatus ne vėliau kaip per

7 dienas nuo rinkimų arba pakartotinio balsavimo skelbia Vyriausioji rinkimų komi-

sija ir kad galutinius rinkimų rezultatus Vyriausioji rinkimų komisija pirmiausia pa-

skelbia internete ir artimiausiame „Valstybės žinių“ numeryje.

Taigi Seimo rinkimų įstatymo 93 straipsnio 2 dalyje (2004 m. gegužės 11 d. re-

dakcija) yra numatyti du galutinių Seimo rinkimų rezultatų paskelbimo šaltiniai: in-

ternetas ir „Valstybės žinios“.

9. Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas 2007 m. birželio 27 d. nutarime yra

konstatavęs: apskritai įstatymų leidėjas gali ofi cialų teisės aktų paskelbimą diferenci-

juotai reglamentuoti įvairiais pagrindais, nustatyti alternatyvius (palyginti su bendrą-

ja ofi cialaus teisės aktų paskelbimo tvarka) ofi cialaus teisės aktų skelbimo šaltinius,

būdus ir tvarką; galimos tokios situacijos, kai tam tikras teisės aktas turi įsigalioti ne-

delsiant, vos tik jį išleidus, tokiais atvejais būtina užtikrinti operatyvų, kuo spartesnį

ofi cialų teisės akto paskelbimą; ofi cialus viešas viso teisės akto paskelbimas nėra sa-

vitikslis dalykas – tai reikalinga, kad teisės subjektai žinotų, koks yra atitinkamas tei-


sės aktas, galėtų susipažinti su visu teisės aktu ir jį vykdyti; ofi cialaus viešo viso teisės

akto paskelbimo paskirtis ir prasmė yra ta, kad jis tampa prieinamas teisės subjek-

tams ir yra pašalinamos bet kokios abejonės dėl jo turinio autentiškumo.

10. Kartu pažymėtina, jog Seimo rinkimų įstatymo 93 straipsnio 2 dalies nuos-

tata, kad galutinius rinkimų rezultatus Vyriausioji rinkimų komisija pirmiausia pa-

skelbia internete ir artimiausiame „Valstybės žinių“ numeryje, įvairiais aspektais yra

susijusi su šio straipsnio 2 dalies nuostata, kad galutinius rinkimų rezultatus ne vė-

liau kaip per 7 dienas nuo rinkimų arba pakartotinio balsavimo skelbia Vyriausioji

rinkimų komisija, taip pat kitomis Seimo rinkimų įstatymo bei Konstitucinio Teis-

mo įstatymo nuostatomis. Antai atitinkamų terminų skaičiavimo aspektu ši nuosta-

ta yra susijusi su Seimo rinkimų įstatymo 86 straipsnio 5 dalimi, pagal kurią partijos,

iškėlusios kandidatus į Seimo narius, kandidatai į Seimo narius Vyriausiosios rinki-

mų komisijos sprendimus arba jos atsisakymą nagrinėti skundus dėl Seimo rinkimų

įstatymo pažeidimų ne vėliau kaip per 24 valandas po to, kai paskelbiami ofi cialūs

rinkimų rezultatai, gali apskųsti Seimui ar Respublikos Prezidentui, ir tokiais atvejais

Seimas ar Respublikos Prezidentas ne vėliau kaip per 48 valandas kreipiasi į Kons-

titucinį Teismą su paklausimu dėl Seimo rinkimų įstatymo pažeidimo, 94 straipsnio

1 dalimi, pagal kurią po rinkimų rezultatų paskelbimo Vyriausioji rinkimų komisija

per 3 dienas išrinktiems kandidatams įteikia Seimo nario pažymėjimus, 95 straipsnio

1 dalimi, pagal kurią su paklausimu, ar nebuvo pažeistas Seimo rinkimų įstatymas, į

Konstitucinį Teismą gali kreiptis Seimas, taip pat Respublikos Prezidentas ne vėliau

kaip per 3 dienas po to, kai paskelbiami ofi cialūs rinkimų rezultatai. Minėtu aspektu

Seimo rinkimų įstatymo 93 straipsnio 2 dalies nuostata yra susijusi ir su Konstituci-

nio Teismo įstatymo 77 straipsnio 1 dalimi, pagal kurią su paklausimu, ar nebuvo pa-

žeisti rinkimų įstatymai per Respublikos Prezidento ar Seimo narių rinkimus, Seimas

ar Respublikos Prezidentas gali kreiptis į Konstitucinį Teismą ne vėliau kaip per 3 die-

nas po to, kai paskelbiami ofi cialūs rinkimų rezultatai. Šiame kontekste paminėtina

Seimo rinkimų įstatymo 95 straipsnio 4 dalis, pagal kurią, remdamasis Konstitucinio

Teismo išvadomis, galutinį sprendimą dėl Seimo rinkimų įstatymo pažeidimo priima

Seimas, šio straipsnio 5 dalis, pagal kurią, jeigu Konstitucinis Teismas priima išvadą,

kad buvo šiurkščiai pažeistas Seimo rinkimų įstatymas ar suklastoti rinkimų doku-

mentai ir tai turėjo įtakos nustatant esminius rezultatus, Seimas gali priimti vieną iš

šiame įstatyme numatytų nutarimų, o pagal šio straipsnio 6 dalį Seimas kartu priima

nutarimą dėl neteisėtai ir teisėtai išrinktų Seimo narių. Taip pat paminėtina Konsti-

tucinio Teismo įstatymo 77 straipsnio 3 dalis, pagal kurią paklausimas, ar nebuvo pa-

žeisti rinkimų įstatymai per Respublikos Prezidento ar Seimo narių rinkimus, turi

būti išnagrinėtas ne vėliau kaip per 72 valandas nuo jo įteikimo Konstituciniam Teis-

mui; į šiame straipsnyje nurodytus terminus įskaitomos ir ne darbo dienos.

11. Pažymėtina ir tai, kad minėtas Seimo rinkimų įstatymo ir Konstitucinio Teis-

mo įstatymo straipsnių nuostatas aiškinant Seimo rinkimų įstatymo 93 straipsnio

2 dalies nuostatos, kad galutinius rinkimų rezultatus Vyriausioji rinkimų komisija


pirmiausia paskelbia internete ir artimiausiame „Valstybės žinių“ numeryje, konteks-

te gali kilti tam tikrų neaiškumų dėl atitinkamų terminų skaičiavimo, kadangi Vy-

riausiosios rinkimų komisijos galutinių rinkimų rezultatų paskelbimas internete ir

„Valstybės žiniose“ gali nesutapti laiko požiūriu. Todėl įstatymų leidėjui kyla pareiga

nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris nekeltų dviprasmybių, kaip turėtų būti skai-

čiuojami su Vyriausiosios rinkimų komisijos galutinių rinkimų rezultatų paskelbimu

susiję terminai ir kaip turėtų būti užtikrintas ofi cialiai skelbiamų Vyriausiosios rinki-

mų komisijos galutinių rinkimų rezultatų autentiškumas.

12. Paminėtina, kad Vyriausiosios rinkimų komisijos 2008 m. lapkričio 2 d.

sprendimas Nr. 191 „Dėl 2008 m. spalio 12 d. Lietuvos Respublikos Seimo rinki-

mų galutinių rinkimų rezultatų“ internete buvo paskelbtas 2008 m. lapkričio 2 d., o

„Valstybės žiniose“ – 2008 m. lapkričio 6 d., nors po šio Vyriausiosios rinkimų komi-

sijos sprendimo paskelbimo internete artimiausias „Valstybės žinių“ numeris buvo iš-

leistas 2008 m. lapkričio 4 d.

13. Pažymėtina, kad Seimo rinkimų įstatymo 93 straipsnio 2 dalies nuostata

„galutinius rinkimų rezultatus Vyriausioji rinkimų komisija pirmiausia paskelbia in-

ternete ir artimiausiame „Valstybės žinių“ numeryje“ Įstatymų ir kitų teisės aktų skel-

bimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo nuostatų, nustatančių Vyriausiosios rinkimų

komisijos aktų skelbimo tvarką, atžvilgiu yra lex specialis.

Principo lex specialis derogat legi generali esmė ta, kad, esant bendrosios ir specia-

liosios normų konkurencijai, yra taikoma specialioji norma (Konstitucinio Teismo

2000 m. spalio 18 d., 2008 m. sausio 21 d., 2008 m. kovo 15 d. nutarimai).

Minėta, kad pagal Įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos

įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 7 punktą (2003 m. sausio 1 d. redakcija) Vyriausiosios

rinkimų komisijos sprendimai dėl galutinių Seimo rinkimų rezultatų turi būti ofi -

cialiai skelbiami „Valstybės žiniose“. Kadangi Seimo rinkimų įstatymo 93 straipsnio

2 dalies nuostata „galutinius rinkimų rezultatus Vyriausioji rinkimų komisija pir-

miausia paskelbia internete ir artimiausiame „Valstybės žinių“ numeryje“ Įstatymų

ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo nuostatų, įtvirtinančių

Vyriausiosios rinkimų komisijos aktų skelbimo tvarką, atžvilgiu yra lex specialis, nu-

statant tikslią datą, kada buvo paskelbti ofi cialūs rinkimų rezultatai – paskelbus juos

internete ar leidinyje „Valstybės žinios“, turi būti vadovaujamasi lex specialis – Seimo

rinkimų įstatymo nuostatomis.

14. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus konstatuotina, kad Seimo rinkimų re-

zultatai ofi cialiai paskelbti 2008 m. lapkričio 2 d. – paskelbus juos internete.

15. Šiame kontekste pažymėtina, kad, kaip minėta, pagal Seimo rinkimų įstaty-

mo 95 straipsnio 1 dalį su paklausimu, ar nebuvo pažeistas Seimo rinkimų įstatymas,

į Konstitucinį Teismą gali kreiptis Seimas, taip pat Respublikos Prezidentas ne vėliau

kaip per 3 dienas po to, kai paskelbiami ofi cialūs rinkimų rezultatai, o pagal Konsti-

tucinio Teismo įstatymo 77 straipsnio 1 dalį su paklausimu, ar nebuvo pažeisti rin-

kimų įstatymai per Respublikos Prezidento ar Seimo narių rinkimus, šio įstatymo


74 straips nyje nurodytos institucijos kreipiasi į Konstitucinį Teismą ne vėliau kaip

per 3 dienas po to, kai paskelbiami ofi cialūs rinkimų rezultatai.

Taigi Seimo rinkimų įstatymo 93 straipsnio 2 dalį, 95 straipsnio 1 dalį, Konstitu-

cinio Teismo įstatymo 77 straipsnio 1 dalį aiškinant sistemiškai darytina išvada, kad

Seimo rinkimų įstatymo 86 straipsnio 5 dalyje, 95 straipsnio 1 dalyje ir Konstitucinio

Teismo įstatymo 77 straipsnyje nustatyto termino, per kurį gali būti paduotas paklau-

simas dėl Seimo rinkimų įstatymo pažeidimo, pradžia yra skaičiuojama nuo galuti-

nių Seimo rinkimų rezultatų paskelbimo internete.

16. Minėta, kad ofi cialūs 2008 m. Seimo rinkimų rezultatai internete paskelbti

2008 m. lapkričio 2 d. Taip pat minėta, kad Respublikos Prezidentas Tėvynės sąjun-

gos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos skundą dėl rinkimų rezultatų Lazdijų-

Druskininkų vienmandatėje rinkimų apygardoje Nr. 71 gavo 2008 m. lapkričio 6 d.

ir tą pačią dieną, t. y. praėjus daugiau kaip 3 dienoms po galutinių Seimo rinkimų re-

zultatų paskelbimo internete, kreipėsi į Konstitucinį Teismą su paklausimu, ar per

2008 metų Seimo rinkimus nebuvo pažeistas Seimo rinkimų įstatymas.

Minėta ir tai, kad pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 77 straipsnio 1 dalį ir pa-

gal Seimo rinkimų įstatymo 95 straipsnio 1 dalį su paklausimu, ar nebuvo pažeistas

Seimo rinkimų įstatymas, į Konstitucinį Teismą gali kreiptis Respublikos Prezidentas

ne vėliau kaip per 3 dienas po to, kai paskelbiami ofi cialūs rinkimų rezultatai.

Konstatuotina, kad Respublikos Prezidento 2008 m. lapkričio 6 d. paklausimas,

ar per 2008 metų Seimo rinkimus nebuvo pažeistas Seimo rinkimų įstatymas, Kons-

tituciniam Teismui pateiktas praleidus Seimo rinkimų įstatymo 95 straipsnio 1 dalyje

ir Konstitucinio Teismo įstatymo 77 straipsnyje nustatytus terminus tokiam paklau-

simui paduoti, todėl jis yra nežinybingas Konstituciniam Teismui.

17. Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 80 straipsnio 1 dalies 3 punktą Konsti-

tucinis Teismas atsisako nagrinėti paklausimą dėl išvados teikimo, jeigu konkretaus

klausimo nagrinėjimas nežinybingas Konstituciniam Teismui.

18. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, atsisakytina nagrinėti pareiškėjo –

Respublikos Prezidento 2008 m. lapkričio 6 d. dekrete Nr. 1K-1565 „Dėl paklausi-

mo Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui“ išdėstytą paklausimą, „ar per

2008 metų Lietuvos Respublikos Seimo narių rinkimus nebuvo pažeistas Seimo rin-

kimų įstatymo 3 straipsnio ir 78 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatos, įtvirtinančios

lygių rinkimų principą ir demokratines rinkimų procedūras, kurių laikymasis yra

būtinas rinkimų rezultatų pripažinimui legitimiais ir teisėtais“.


nio 3, 4 dalimis, 28 straipsniu, 80 straipsnio 1 dalies 3 punktu, Lietuvos Respublikos


nusprendžia:

Atsisakyti priimti nagrinėti pareiškėjo – Lietuvos Respublikos Prezidento

2008 m. lapkričio 6 d. dekrete Nr. 1K-1565 „Dėl paklausimo Lietuvos Respublikos


Konstituciniam Teismui“ išdėstytą paklausimą, „ar per 2008 metų Lietuvos Respubli-

kos Seimo narių rinkimus nebuvo pažeistas Seimo rinkimų įstatymo 3 straipsnio ir

78 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatos, įtvirtinančios lygių rinkimų principą ir de-

mokratines rinkimų procedūras, kurių laikymasis yra būtinas rinkimų rezultatų pri-

pažinimui legitimiais ir teisėtais“.




Toma Birmontienė

Pranas Kuconis

Kęstutis Lapinskas

Zenonas Namavičius

Ramutė Ruškytė

Egidijus Šileikis

Algirdas Taminskas


Paskelbta: Valstybės žinios, 2008, Nr.130-4993.

129

SPRENDIMAS


DEKRETE NR. 1K-1575 „DĖL PAKLAUSIMO LIETUVOS RESPUBLIKOS

KONSTITUCINIAM TEISMUI“ IŠDĖSTYTO PAKLAUSIMO, AR PER

2008 METŲ LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO NARIŲ RINKIMUS

NEBUVO PAŽEISTAS LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO RINKIMŲ

ĮSTATYMAS


Vilnius






Konstitucinio Teismo tvarkomajame posėdyje apsvarstė pareiškėjo – Lietuvos Res-

publikos Prezidento 2008 m. lapkričio 7 d. dekrete Nr. 1K-1575 „Dėl paklausimo Lie-

tuvos Respublikos Konstituciniam Teismui“ išdėstytą paklausimą, „ar per 2008 metų

Lietuvos Respublikos Seimo narių rinkimus nebuvo pažeistas Seimo rinkimų įstatymo

5, 5-1, 61, 67, 67-1, 84, 87 straipsnių nuostatos, įtvirtinančios slapto balsavimo princi-

pą ir demokratines rinkimų procedūras, kurių laikymasis yra būtinas rinkimų rezulta-

tų pripažinimui legitimiais ir teisėtais“.


nustatė:




2. 2008 m. lapkričio 2 d. Lietuvos Respublikos vyriausioji rinkimų komisija

sprendimu Nr. 191 „Dėl 2008 m. spalio 12 d. Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų

galutinių rinkimų rezultatų“ patvirtino galutinius 2008 metų Seimo rinkimų rezulta-

tus. Šis Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimas internete paskelbtas 2008 m. lap-


3. Liberalų ir centro sąjungos kandidatė į Seimo narius Dalia Štraupaitė bei Li-

beralų ir centro sąjunga 2008 m. lapkričio 6 d. Respublikos Prezidentui įteikė skun-

dus „Dėl Vyriausiosios rinkimų komisijos 2008 m. spalio 31 d. sprendimo Nr. 194“,

kuriuose inter alia prašė kreiptis į Konstitucinį Teismą su paklausimu dėl Lietuvos

Respublikos Seimo rinkimų įstatymo 5, 5-1, 61, 67, 67-1, 84, 87 straipsnių šiurkščių

pažeidimų, padarytų Zarasų-Visagino rinkimų apygardoje Nr. 52.


4. Respublikos Prezidentas 2008 m. lapkričio 7 d. dekretu Nr. 1K-1575 „Dėl pa-

klausimo Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui“ kreipėsi į Konstitucinį Teis-

mą su paklausimu, „ar per 2008 metų Lietuvos Respublikos Seimo narių rinkimus

nebuvo pažeistas Seimo rinkimų įstatymo 5, 5-1, 61, 67, 67-1, 84, 87 straipsnių nuo-

statos, įtvirtinančios slapto balsavimo principą ir demokratines rinkimų procedūras,

kurių laikymasis yra būtinas rinkimų rezultatų pripažinimui legitimiais ir teisėtais“.


konstatuoja:




2. Zarasų-Visagino vienmandatėje rinkimų apygardoje Nr. 52 buvo pakartoti-

nai balsuojama dėl dviejų kandidatų į Seimo narius, pirmajame rinkimų ture gavusių

daugiausia rinkėjų balsų: Dalios Štraupaitės ir Algimanto Dumbravos.

3. Iš prie pareiškėjo – Respublikos Prezidento paklausimo Konstituciniam Teis-

mui pridėtos medžiagos matyti, kad, pasibaigus pakartotiniam balsavimui ir suskai-

čiavus rinkėjų balsus, Zarasų-Visagino vienmandatėje rinkimų apygardoje Nr. 52 už

kandidatę į Seimo narius D. Štraupaitę buvo paduota 229 balsais mažiau nei už kan-

didatą į Seimo narius A. Dambravą.

4. 2008 m. spalio 29 d. Vyriausioji rinkimų komisija gavo Liberalų ir centro są-

jungos kandidatės į Seimo narius D. Štraupaitės skundą, kuriuo buvo prašoma: pri-

pažinti Seimo rinkimų Zarasų-Visagino vienmandatės rinkimų apygardos Nr. 52

rinkimų komisijos protokolą negaliojančiu; perskaičiuoti Seimo rinkimų Zarasų-Vi-

sagino vienmandatėje rinkimų apygardoje Nr. 52, taip pat paštu iš anksto balsavusių

rinkėjų už kiekvieną kandidatą į Seimo narius paduotus balsus, siekiant tiksliai nu-

statyti rinkėjų paduotus balsus; sulyginti Seimo rinkimuose Zarasų-Visagino vien-

mandatės rinkimų apygardos Nr. 52 Zarasų rytų, Zarasų vakarų, Kosmoso rinkimų

apylinkėse dalyvavusių rinkėjų sąrašus (įskaitant ir specialiuose paštuose) ir parašus

su apygardos komisijoje esančiais sąrašais (rinkimų dokumentuose), taip pat minė-

tose apylinkėse balsavusių paštu ir iš anksto balsavusių namuose rinkėjų parašus pir-

majame ir antrajame rinkimų turuose; kreiptis į Generalinę prokuratūrą su prašymu

ištirti, ar Seimo rinkimų Zarasų-Visagino vienmandatėje rinkimų apygardoje Nr. 52

nebuvo pažeistos rinkėjų ir rinkimų teisės.

5. Vyriausiosios rinkimų komisijos 2008 m. spalio 31 d. sprendimu Nr. 194 „Dėl

Liberalų ir centro sąjungos kandidatės į Seimo narius Dalios Štraupaitės skundo dėl

Zarasų-Visagino apygardos Nr. 52 rinkimų komisijos sprendimo patvirtinti balsų

skaičiavimo protokolą ir šio protokolo pripažinimo negaliojančiu“ Liberalų ir centro

sąjungos kandidatės į Seimo narius D. Štraupaitės skundas buvo atmestas.

6. Vyriausioji rinkimų komisija 2008 m. lapkričio 2 d. priėmė sprendimą Nr. 191

„Dėl 2008 m. spalio 12 d. Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų galutinių rinkimų re-

zultatų“, kuriuo nuspręsta:










<...>


žinių“ numeryje.“



7. Šiame kontekste pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų tei-

sės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatyme inter alia nustatyta: ofi cialus įsta-

tymų ir kitų teisės aktų paskelbimas yra jų paskelbimas leidinyje „Valstybės žinios“,

paskelbimo „Valstybės žiniose“ diena yra jų išleidimo diena, šio įstatymo nustatytais

atvejais ofi cialus kitų teisės aktų paskelbimas yra jų paskelbimas visuomenės infor-

mavimo priemonėse ar atitinkamos institucijos interneto tinklalapyje (2 straipsnio

1 dalis (2005 m. liepos 7 d. redakcija)); „Valstybės žiniose“ turi būti skelbiami Vy-

riausiosios rinkimų komisijos sprendimai dėl galutinių Seimo rinkimų rezultatų

(3 straipsnio 1 dalies 7 punktas (2002 m. gruodžio 10 d. redakcija)).

8. Seimo rinkimų įstatymo 93 straipsnio (2004 m. gegužės 11 d. redakcija) 1 da-

lyje nustatyta, kad galutinius rinkimų rezultatus, išnagrinėjusi visus skundus ir nu-

stačiusi visus rinkimų rezultatus apygardoje, taip pat ir rinkėjų, balsavusių užsienyje

ir laivuose, balsus nustato Vyriausioji rinkimų komisija. To paties straipsnio 2 dalyje

taip pat inter alia yra nustatyta, kad galutinius rinkimų rezultatus ne vėliau kaip per

7 dienas nuo rinkimų arba pakartotinio balsavimo skelbia Vyriausioji rinkimų komi-

sija ir kad galutinius rinkimų rezultatus Vyriausioji rinkimų komisija pirmiausia pa-

skelbia internete ir artimiausiame „Valstybės žinių“ numeryje.
















10. Kartu pažymėtina, jog Seimo rinkimų įstatymo 93 straipsnio 2 dalies nuo-

stata, kad galutinius rinkimų rezultatus Vyriausioji rinkimų komisija pirmiausia pa-


susijusi su šio straipsnio 2 dalies nuostata, kad galutinius rinkimų rezultatus ne vė-

liau kaip per 7 dienas nuo rinkimų arba pakartotinio balsavimo skelbia Vyriausioji

rinkimų komisija, taip pat kitomis Seimo rinkimų įstatymo bei Konstitucinio Teis-

mo įstatymo nuostatomis. Antai atitinkamų terminų skaičiavimo aspektu ši nuosta-

ta yra susijusi su Seimo rinkimų įstatymo 86 straipsnio 5 dalimi, pagal kurią partijos,

iškėlusios kandidatus į Seimo narius, kandidatai į Seimo narius Vyriausiosios rinki-

mų komisijos sprendimus arba jos atsisakymą nagrinėti skundus dėl Seimo rinkimų

įstatymo pažeidimų ne vėliau kaip per 24 valandas po to, kai paskelbiami ofi cialūs

rinkimų rezultatai, gali apskųsti Seimui ar Respublikos Prezidentui, ir tokiais atvejais

Seimas ar Respublikos Prezidentas ne vėliau kaip per 48 valandas kreipiasi į Konsti-

tucinį Teismą su paklausimu dėl Seimo rinkimų įstatymo pažeidimo, 94 straipsnio

1 dalimi, pagal kurią po rinkimų rezultatų paskelbimo Vyriausioji rinkimų komisija

per 3 dienas išrinktiems kandidatams įteikia Seimo nario pažymėjimus, 95 straips-

nio 1 dalimi, pagal kurią su paklausimu, ar nebuvo pažeistas Seimo rinkimų įstaty-

mas, į Konstitucinį Teismą gali kreiptis Seimas, taip pat Respublikos Prezidentas ne

vėliau kaip per 3 dienas po to, kai paskelbiami ofi cialūs rinkimų rezultatai. Minė-

tu aspektu Seimo rinkimų įstatymo 93 straipsnio 2 dalies nuostata yra susijusi ir su

Konstitucinio Teismo įstatymo 77 straipsnio 1 dalimi, pagal kurią su paklausimu, ar

nebuvo pažeisti rinkimų įstatymai per Respublikos Prezidento ar Seimo narių rinki-

mus, Seimas ar Respublikos Prezidentas gali kreiptis į Konstitucinį Teismą ne vėliau

kaip per 3 dienas po to, kai paskelbiami ofi cialūs rinkimų rezultatai. Šiame konteks-

te paminėtina Seimo rinkimų įstatymo 95 straipsnio 4 dalis, pagal kurią, remdama-

sis Konstitucinio Teismo išvadomis, galutinį sprendimą dėl Seimo rinkimų įstatymo

pažeidimo priima Seimas, šio straipsnio 5 dalis, pagal kurią, jeigu Konstitucinis Teis-

mas priima išvadą, kad buvo šiurkščiai pažeistas Seimo rinkimų įstatymas ar suklas-

toti rinkimų dokumentai ir tai turėjo įtakos nustatant esminius rezultatus, Seimas

gali priimti vieną iš šiame įstatyme numatytų nutarimų, o pagal šio straipsnio 6 dalį

Seimas kartu priima nutarimą dėl neteisėtai ir teisėtai išrinktų Seimo narių. Taip pat

paminėtina Konstitucinio Teismo įstatymo 77 straipsnio 3 dalis, pagal kurią paklau-

simas, ar nebuvo pažeisti rinkimų įstatymai per Respublikos Prezidento ar Seimo

narių rinkimus, turi būti išnagrinėtas ne vėliau kaip per 72 valandas nuo jo įteiki-

mo Konstituciniam Teismui; į šiame straipsnyje nurodytus terminus įskaitomos ir

ne darbo dienos.

Pagal Seimo rinkimų įstatymo 93 straipsnio 1 dalį, taip pat pagal šio straipsnio

2 dalį (2004 m. gegužės 11 d. redakcija) galutinius rinkimų rezultatus nustato ir skel-


bia Vyriausioji rinkimų komisija. Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komi-

sijos įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, įgyvendindama savo įgaliojimus,

Vyriausioji rinkimų komisija leidžia aktus – sprendimus. Minėta, kad pagal Įstaty-

mų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo 3 straipsnio 1 dalies

7 punktą (2002 m. gruodžio 10 d. redakcija) Vyriausiosios rinkimų komisijos spren-

dimai dėl galutinių Seimo rinkimų rezultatų turi būti skelbiami „Valstybės žiniose“.

Seimo rinkimų įstatyme, inter alia šio įstatymo 86 straipsnio 2, 5 dalyse, 93 straips-

nio 2 dalyje (2004 m. gegužės 11 d. redakcija), 94 straipsnio 1 dalyje, ir Konstitucinio

Teismo įstatymo 77 straipsnio 1 dalyje juridiniam faktui – Vyriausiosios rinkimų ko-

misijos Seimo rinkimų rezultatų paskelbimui, su kuriuo tam tikrose Seimo rinkimų

įstatymo ir Konstitucinio Teismo įstatymo nuostatose yra siejamas atitinkamų termi-

nų skaičiavimas, apibūdinti vartojamos skirtingos formuluotės, kaip antai: ofi cialus

galutinių rinkimų rezultatų paskelbimas (Seimo rinkimų įstatymo 86 straipsnio 2 da-

lis), galutinių rinkimų rezultatų paskelbimas (Seimo rinkimų įstatymo 93 straipsnio

2 dalis (2004 m. gegužės 11 d. redakcija)), rinkimų rezultatų paskelbimas (Seimo rin-

kimų įstatymo 94 straipsnio 1 dalis), ofi cialių rinkimų rezultatų paskelbimas (Seimo

rinkimų įstatymo 86 straipsnio 5 dalis, 95 straipsnio 1 dalis; Konstitucinio Teismo

įstatymo 77 straipsnio 1 dalis).

Pagal Įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo

2 straipsnio 1 dalį (2005 m. liepos 7 d. redakcija) ofi cialus įstatymų ir kitų teisės aktų

paskelbimas yra jų paskelbimas leidinyje „Valstybės žinios“. Minėta, kad šio įstaty-

mo nustatytais atvejais ofi cialus kitų teisės aktų paskelbimas yra jų paskelbimas vi-

suomenės informavimo priemonėse ar atitinkamos institucijos interneto tinklalapyje

(2 straipsnio 1 dalis (2005 m. liepos 7 d. redakcija)). Pagal šio straipsnio 2 dalį ofi ci-

alus įstatymo ar kito teisės akto tekstas yra tas, kurį prieš paskelbimą pasirašo parei-

gūnas, turintis šią teisę pagal įstatymus.

Formuluotės: ofi cialus galutinių rinkimų rezultatų paskelbimas, galutinių rinki-

mų rezultatų paskelbimas, rinkimų rezultatų paskelbimas, ofi cialių rinkimų rezulta-

tų paskelbimas – negali būti priešpriešinamos, aiškinamos skirtingai. Seimo rinkimų

įstatyme, Konstitucinio Teismo įstatyme ir Įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsi-

galiojimo tvarkos įstatyme nustatyto visuminio teisinio reguliavimo kontekste pažy-

mėtina, kad galutiniai rinkimų rezultatai, nustatyti Vyriausiosios rinkimų komisijos

sprendimu, yra ofi cialūs rinkimų rezultatai, kuriuos Vyriausioji rinkimų komisija

turi skelbti ofi cialiai.

11. Pažymėtina, kad minėtas Seimo rinkimų įstatymo ir Konstitucinio Teismo

įstatymo straipsnių nuostatas aiškinant Seimo rinkimų įstatymo 93 straipsnio 2 da-

lies nuostatos, kad galutinius rinkimų rezultatus Vyriausioji rinkimų komisija pir-

miausia paskelbia internete ir artimiausiame „Valstybės žinių“ numeryje, kontekste

gali kilti tam tikrų neaiškumų dėl atitinkamų terminų skaičiavimo, kadangi Vyriau-

siosios rinkimų komisijos galutinių rinkimų rezultatų paskelbimas internete ir „Vals-

tybės žiniose“ gali nesutapti laiko požiūriu.


12. Paminėtina, kad Vyriausiosios rinkimų komisijos 2008 m. lapkričio 2 d.

sprendimas Nr. 191 „Dėl 2008 m. spalio 12 d. Lietuvos Respublikos Seimo rinki-

mų galutinių rinkimų rezultatų“ internete buvo paskelbtas 2008 m. lapkričio 2 d., o

„Valstybės žiniose“ – 2008 m. lapkričio 6 d., nors po šio Vyriausiosios rinkimų komi-

sijos sprendimo paskelbimo internete artimiausias „Valstybės žinių“ numeris buvo iš-

leistas 2008 m. lapkričio 4 d.

13. Pažymėtina, kad Seimo rinkimų įstatymo 93 straipsnio 2 dalies nuostata

„galutinius rinkimų rezultatus Vyriausioji rinkimų komisija pirmiausia paskelbia in-

ternete ir artimiausiame „Valstybės žinių“ numeryje“ Įstatymų ir kitų teisės aktų skel-

bimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo nuostatų, nustatančių Vyriausiosios rinkimų

komisijos aktų skelbimo tvarką, atžvilgiu yra lex specialis.

Principo lex specialis derogat legi generali esmė ta, kad, esant bendrosios ir speci-

aliosios normų konkurencijai, yra taikoma specialioji norma (Konstitucinio Teismo



įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 7 punktą (2003 m. sausio 1 d. redakcija) Vyriausiosios

rinkimų komisijos sprendimai dėl galutinių Seimo rinkimų rezultatų turi būti ofi -

cialiai skelbiami „Valstybės žiniose“. Kadangi Seimo rinkimų įstatymo 93 straipsnio

2 dalies nuostata „galutinius rinkimų rezultatus Vyriausioji rinkimų komisija pir-

miausia paskelbia internete ir artimiausiame „Valstybės žinių“ numeryje“ Įstatymų

ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo nuostatų, įtvirtinančių

Vyriausiosios rinkimų komisijos aktų skelbimo tvarką, atžvilgiu yra lex specialis, nu-

statant tikslią datą, kada buvo paskelbti ofi cialūs rinkimų rezultatai – paskelbus juos

internete ar leidinyje „Valstybės žinios“, turi būti vadovaujamasi lex specialis – Seimo

rinkimų įstatymo nuostatomis.

14. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus konstatuotina, kad galutiniai Seimo

rinkimų rezultatai ofi cialiai paskelbti 2008 m. lapkričio 2 d. – paskelbus juos inter-

nete.







74 straipsnyje nurodytos institucijos kreipiasi į Konstitucinį Teismą ne vėliau kaip









16. Minėta, kad galutiniai 2008 m. Seimo rinkimų rezultatai internete paskelbti

2008 m. lapkričio 2 d. Taip pat minėta, kad Respublikos Prezidentas Liberalų ir cen-

tro sąjungos kandidatės į Seimo narius D. Štraupaitės bei šios partijos skundus dėl

rinkimų rezultatų Seimo rinkimų Zarasų-Visagino rinkimų apygardoje Nr. 52 gavo

2008 m. lapkričio 6 d. ir kitą dieną – lapkričio 7 dieną, t. y. praėjus daugiau kaip 3 die-

noms po galutinių Seimo rinkimų rezultatų paskelbimo internete, kreipėsi į Konstitu-

cinį Teismą su paklausimu, ar per 2008 metų Seimo narių rinkimus nebuvo pažeistas

Seimo rinkimų įstatymas.

Minėta ir tai, kad pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 77 straipsnio 1 dalį ir pa-

gal Seimo rinkimų įstatymo 95 straipsnio 1 dalį su paklausimu, ar nebuvo pažeistas

Seimo rinkimų įstatymas, į Konstitucinį Teismą gali kreiptis Respublikos Prezidentas

ne vėliau kaip per 3 dienas po to, kai paskelbiami ofi cialūs rinkimų rezultatai.

Konstatuotina, kad Respublikos Prezidento 2008 m. lapkričio 7 d. paklausimas,

ar per 2008 metų Seimo narių rinkimus nebuvo pažeistas Seimo rinkimų įstatymas,

Konstituciniam Teismui pateiktas praleidus Seimo rinkimų įstatymo 95 straipsnio

1 dalyje ir Konstitucinio Teismo įstatymo 77 straipsnyje nustatytus terminus tokiam

paklausimui paduoti, todėl jis yra nežinybingas Konstituciniam Teismui.

17. Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 80 straipsnio 1 dalies 3 punktą Konsti-

tucinis Teismas atsisako nagrinėti paklausimą dėl išvados teikimo, jeigu konkretaus

klausimo nagrinėjimas nežinybingas Konstituciniam Teismui.

18. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, atsisakytina nagrinėti pareiškėjo – Lie-

tuvos Respublikos Prezidento 2008 m. lapkričio 7 d. dekrete Nr. 1K-1575 „Dėl pa-

klausimo Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui“ išdėstytą paklausimą, „ar

per 2008 metų Lietuvos Respublikos Seimo narių rinkimus nebuvo pažeistas Seimo

rinkimų įstatymo 5, 5-1, 61, 67, 67-1, 84, 87 straipsnių nuostatos, įtvirtinančios slap-

to balsavimo principą ir demokratines rinkimų procedūras, kurių laikymasis yra bū-

tinas rinkimų rezultatų pripažinimui legitimiais ir teisėtais“.


nio 3, 4 dalimis, 28 straipsniu, 80 straipsnio 1 dalies 3 punktu, Lietuvos Respublikos


nusprendžia:

Atsisakyti priimti nagrinėti pareiškėjo – Lietuvos Respublikos Prezidento

2008 m. lapkričio 7 d. dekrete Nr. 1K-1575 „Dėl paklausimo Lietuvos Respublikos

Konstituciniam Teismui“ išdėstytą paklausimą, „ar per 2008 metų Lietuvos Respu-

blikos Seimo narių rinkimus nebuvo pažeistas Seimo rinkimų įstatymo 5, 5-1, 61, 67,

67-1, 84, 87 straipsnių nuostatos, įtvirtinančios slapto balsavimo principą ir demo-

kratines rinkimų procedūras, kurių laikymasis yra būtinas rinkimų rezultatų pripaži-

nimui legitimiais ir teisėtais“.





Toma Birmontienė

Pranas Kuconis

Kęstutis Lapinskas

Zenonas Namavičius

Ramutė Ruškytė

Egidijus Šileikis

Algirdas Taminskas



137

SPRENDIMAS

DĖL PAREIŠKĖJO PRAŠYMO PRIĖMIMO


Vilnius







miesto 2 apylinkės teismo prašymą (Nr. 1B-35/2008) ištirti, „ar:

– LR CK 6.290 str. 1 d. nuostata, ta apimtimi, jog nėra nustatytos aiškios socia-

linio draudimo išmokų, mokamų sveiktos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais,

įskaitymo į atlygintinos žalos dydį, ribos atitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos

29 str. 1 d., 30 str. 2 d., 52 str., taip pat LR Konstitucijos preambulėje įtvirtintą teisi-

nės valstybės principą.

– LR CK 6.290 str. 3 d. nuostata, ta apimtimi, jog nėra nustatyta aiški draudimo

išmokas išmokėjusių socialinio draudimo įstaigų regreso teisės į žalą padariusį asme-

nį taikymo apimtis atitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str. 1 d., 30 str. 2 d.,

52 str., taip pat LR Konstitucijos preambulėje įtvirtintą teisinės valstybės principą.“


nustatė:

Pareiškėjas – Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas nagrinėjo civilinę bylą. Teis-

mas nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašy-

mu ištirti, „ar:

– LR CK 6.290 str. 1 d. nuostata, ta apimtimi, jog nėra nustatytos aiškios socia-

linio draudimo išmokų, mokamų sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais,

įskaitymo į atlygintinos žalos dydį, ribos atitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos

29 str. 1 d., 30 str. 2 d., 52 str., taip pat LR Konstitucijos preambulėje įtvirtintą teisi-

nės valstybės principą.

– LR CK 6.290 str. 3 d. nuostata, ta apimtimi, jog nėra nustatyta aiški draudimo

išmokas išmokėjusių socialinio draudimo įstaigų regreso teisės į žalą padariusį asme-

nį taikymo apimtis atitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str. 1 d., 30 str. 2 d.,

52 str., taip pat LR Konstitucijos preambulėje įtvirtintą teisinės valstybės principą.“

Šis pareiškėjo – Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo prašymas Konstituciniame

Teisme gautas 2008 m. spalio 27 d.



konstatuoja:

Pareiškėjas – Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas prašo ištirti, ar Lietuvos Respub-

likos civilinio kodekso 6.290 straipsnio 1 dalis ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo,

nėra nustatytos aiškios socialinio draudimo išmokų, mokamų sveikatos sužalojimo

ar gyvybės atėmimo atvejais, įskaitymo į atlygintinos žalos dydį ribos, taip pat ar Lie-

tuvos Respublikos civilinio kodekso 6.290 straipsnio 3 dalis ta apimtimi, kuria, pasak

pareiškėjo, nėra nustatyta aiški draudimo išmokas išmokėjusių socialinio draudimo

įstaigų regreso teisės į žalą padariusį asmenį taikymo apimtis, neprieštarauja Lietuvos

Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 30 straipsnio 2 daliai, 52 straipsniui,


Pareiškėjo – Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo prašymas iš esmės atitinka Lie-

tuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatyme nustatytus reikalavimus.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalimi, Lie-

tuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 28 straipsnio 1 dalimi ir 67 straips-

niu, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas

nusprendžia:

Priimti pareiškėjo – Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo prašymą ištirti, ar Lietu-

vos Respublikos civilinio kodekso 6.290 straipsnio 1 dalis ta apimtimi, kuria, pasak

pareiškėjo, nėra nustatytos aiškios socialinio draudimo išmokų, mokamų sveiktos su-

žalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais, įskaitymo į atlygintinos žalos dydį ribos, taip

pat ar Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.290 straipsnio 3 dalis ta apimtimi, ku-

ria, pasak pareiškėjo, nėra nustatyta aiški draudimo išmokas išmokėjusių socialinio

draudimo įstaigų regreso teisės į žalą padariusį asmenį taikymo apimtis, nepriešta-

rauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 30 straipsnio 2 daliai,

52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.




Toma Birmontienė

Pranas Kuconis

Kęstutis Lapinskas

Zenonas Namavičius

Ramutė Ruškytė

Egidijus Šileikis

Algirdas Taminskas




IŠVADA


DEKRETE NR. 1K-1564 IŠDĖSTYTO PAKLAUSIMO, AR PER 2008 METŲ

LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO RINKIMUS NEBUVO PAŽEISTAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO RINKIMŲ ĮSTATYMAS


Vilnius






dalyvaujant pareiškėjo – Lietuvos Respublikos Prezidento atstovams Respubli-

kos Prezidento patarėjams Aušrai Rauličkytei ir Mindaugui Kluoniui,

Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininkui Zenonui

Vaigauskui, Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininko pava-

duotojui Pavelui Kujaliui ir šios komisijos nariui Juliui Jasaičiui,

remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 105 straipsnio 3 dalies 1 punktu,

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsnio 2 dalimi, 73 straips-

nio 1 punktu, 77 straipsniu, viešame Teismo posėdyje 2008 m. lapkričio 6 d. išna-

grinėjo bylą Nr. 32/08 pagal pareiškėjo – Lietuvos Respublikos Prezidento 2008 m.

lapkričio 5 d. dekrete Nr. 1K-1564 „Dėl paklausimo Lietuvos Respublikos Konstituci-

niam Teismui“ išdėstytą paklausimą dėl išvados, ar per 2008 metų Lietuvos Respubli-

kos Seimo rinkimus nebuvo pažeistos Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymo

77 straipsnio 2 dalies, 79 straipsnio 2 ir 4 dalių, 80 straipsnio 1 dalies, 81 straipsnio

1 dalies, 82 straipsnio 2 dalies nuostatos.


nustatė:

I




2. 2008 m. lapkričio 2 d. Vyriausioji rinkimų komisija sprendimu Nr. 191 „Dėl

2008 m. spalio 12 d. Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų galutinių rinkimų rezul-

2008 m. lapkričio 7 d. išvada ◆140

tatų“ patvirtino galutinius 2008 m. Seimo rinkimų rezultatus. Šis Vyriausiosios rin-

kimų komisijos sprendimas internete paskelbtas 2008 m. lapkričio 2 d., o „Valstybės

žiniose“ – 2008 m. lapkričio 6 d. (Žin., 2008, Nr. 127-4891).

3. 2008 m. lapkričio 4 d. Lietuvos socialdemokratų partija Respublikos Prezi-

dentui įteikė skundą dėl Seimo rinkimų įstatymo pažeidimų, kuriuo prašoma kreip-

tis į Konstitucinį Teismą su paklausimu „dėl pakartotinių LR Seimo nario rinkimų

Šeškinės rinkimų apygardoje Nr. 6“.


klausimo Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui“ kreipėsi į Konstitucinį Teis-

mą su paklausimu dėl išvados, ar per 2008 metų Seimo rinkimus nebuvo pažeistas

Seimo rinkimų įstatymas.

II

1. Konstitucinio Teismo posėdyje pareiškėjo – Respublikos Prezidento atstovė

A. Rauličkytė paaiškino, kad Respublikos Prezidento kreipimąsi į Konstitucinį Teis-

mą su paklausimu, ar per 2008 metų Seimo rinkimus nebuvo pažeistas Seimo rinki-

mų įstatymas, lėmė valstybės vadovo abejonės, ar per pakartotinį balsavimą Šeškinės

vienmandatėje rinkimų apygardoje nebuvo pažeistos Seimo rinkimų procedūros, su-

sijusios su balsų skaičiavimu, biuletenių apskaita ir jų saugumo užtikrinimu.

2. Konstitucinio Teismo posėdyje Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininkas

Z. Vaigauskas paaiškino, kokius faktus Vyriausioji rinkimų komisija tyrė bei vertino

ir kokiais argumentais rėmėsi priimdama 2008 m. lapkričio 2 d. sprendimą Nr. 198

„Dėl Lietuvos socialdemokratų partijos skundo, kuriuo prašoma pripažinti rinkimų

rezultatus negaliojančiais“.

3. Konstitucinio Teismo posėdyje pareiškėjo – Respublikos Prezidento atstovė

A. Rauličkytė ir Vyriausiosios rinkimų komisijos atstovas J. Jasaitis pateikė abejonę

dėl įstatymuose įtvirtinto ofi cialaus rinkimų rezultatų skelbimo šaltinio ir su tuo su-

sijusių atitinkamų terminų, nustatytų įstatymuose, skaičiavimo.


konstatuoja:

I




2. Šeškinės vienmandatėje rinkimų apygardoje Nr. 6 buvo pakartotinai balsuoja-

ma dėl dviejų kandidatų į Seimo narius, pirmajame rinkimų ture gavusių daugiausia

balsų: Vilijos Blinkevičiūtės ir Audroniaus Ažubalio.

3. Pasibaigus pakartotiniam balsavimui ir suskaičiavus balsus, 2008 m. spalio

26 d. 23 val. 35 min. buvo pasirašytas Šeškinės apygardos rinkimų komisijos balsų

skaičiavimo protokolas, kuriame nurodyta, kad balsavime dalyvavo 12 335 rinkėjai.

◆ DĖL SEIMO RINKIMŲ ĮSTATYMO PAŽEIDIMŲ 141

Galiojančiais buvo pripažinti 11 762 biuleteniai ir suskaičiuota, kad už A. Ažubalį pa-

duoti 5 865 balsai, už V. Blinkevičiūtę – 5 897 balsai (Šeškinės apygardos rinkimų ko-

misijos 2008 m. spalio 26 d. balsų skaičiavimo protokolas). Taigi balsų, paduotų už

kandidatus, skirtumas yra 32 balsai V. Blinkevičiūtės naudai.

4. 2008 m. spalio 27 d. Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų atsto-

vas rinkimams Šeškinės rinkimų apygardoje Nr. 6 Paulius Švilpa paprašė apygardos

rinkimų komisijos perskaičiuoti visus Šeškinės vienmandatės apygardos Nr. 6 rinki-

mų į Seimą pakartotinio balsavimo biuletenius.

5. Šeškinės apygardos rinkimų komisijai perskaičiavus biuletenius, 2008 m. spa-

lio 29 d. 23 val. 50 min. buvo pasirašytas Šeškinės apygardos rinkimų komisijos balsų

skaičiavimo protokolas, kuriame užfi ksuota, kad balsavime dalyvavo 12 337 rinkėjai,

negaliojančių biuletenių skaičius – 639, galiojančių biuletenių skaičius – 11 698, taip

pat kad už A. Ažubalį paduoti 5 877 balsai, už V. Blinkevičiūtę – 5 821 balsas (Šeški-

nės apygardos rinkimų komisijos 2008 m. spalio 29 d. balsų skaičiavimo protokolas).

Taigi balsų, paduotų už kandidatus, skirtumas yra 56 balsai A. Ažubalio naudai.

6. Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininkas Z. Vaigauskas 2008 m. spalio

28 d. kreipėsi į Lietuvos Respublikos generalinį prokurorą su prašymu pradėti ikiteis-

minį tyrimą dėl galimai neteisingo rinkimų į Seimą balsų skaičiavimo Šeškinės vien-

mandatėje rinkimų apygardoje Nr. 6, atitinkančio Lietuvos Respublikos baudžiamojo

kodekso 174 straipsnyje numatyto nusikaltimo požymius.

7. 2008 m. spalio 29 d. Vyriausioji rinkimų komisija gavo Lietuvos socialdemo-

kratų partijos atstovo rinkimams Vyriausiojoje rinkimų komisijoje Juliaus Jurginio

skundą „Dėl LR Seimo rinkimų rezultatų klastojimo“, kuriuo prašoma pripažinti

rinkimų į Seimą pakartotinio balsavimo 2008 m. spalio 26 d. „pirminio balsų skai-

čiavimo rezultatus galutiniais arba skelbti pakartotinius rinkimus į Seimą Šeškinės

rinkimų apygardoje Nr. 6“. Šis skundas pagrįstas tuo, kad, pasak J. Jurginio, pakar-

totinio balsų skaičiavimo rezultatus galėjo lemti veikos, numatytos Baudžiamojo

kodekso 173 straipsnyje „Rinkimų ar referendumo dokumento suklastojimas arba

suklastoto rinkimų ar referendumo dokumento panaudojimas“ ir 174 straipsnyje

„Neteisingas rinkimų balsų suskaičiavimas“. Jo teigimu, perskaičiavus balsus buvo

rasti biuleteniai su pažymėta kandidato A. Ažubalio pavarde, anksčiau esą nesuskai-

čiuoti, kurie rinkimų biuletenių maišuose galėjo atsirasti po (pirmojo) balsų skaičia-

vimo rinkimų naktį.

8. 2008 m. spalio 29 d. Vyriausioji rinkimų komisija sudarė darbo grupę, susi-

dedančią iš Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininko Z. Vaigausko, pirmininko

pavaduotojo P. Kujalio, narių Vaidoto Vaičaičio ir Živilės Verbylaitės. Ši darbo grupė

patikrino Šeškinės vienmandatės rinkimų apygardos Nr. 6 Šeškinės rinkimų apylin-

kės Nr. 258 ir Statybininkų rinkimų apylinkės Nr. 305 biuletenių maišus ir 2008 m.

spalio 30 d. surašė du patikrinimo aktus. Šiuose aktuose konstatuota, kad abiejose

rinkimų apylinkėse biuletenių, antspauduotų apygardos antspaudu, skaičius nėra

didesnis nei nurodyta balsų skaičiavimo protokole ir kad biuletenių, antspauduotų


kitų apylinkių rinkimų komisijų antspaudais, nerasta. 2008 m. spalio 30 d. tikrini-

mas 2008 m. spalio 29 d. perskaičiavimo rezultatų iš esmės nepakeistų: atliekant ti-

krinimą nustatyta, kad Šeškinės rinkimų apylinkėje Nr. 258 už A. Ažubalį balsavo

363 rinkėjai, už V. Blinkevičiūtę – 410 (2 biuleteniai neantspauduoti), o Statybininkų

rinkimų apylinkėje Nr. 305 už A. Ažubalį balsavo 503 rinkėjai (11 biuletenių neant-

spauduotų), už V. Blinkevičiūtę – 448 (7 biuleteniai neantspauduoti) (Vyriausiosios

rinkimų komisijos 2008 m. lapkričio 2 d. sprendimas Nr. 198 „Dėl Lietuvos social-

demokratų partijos skundo, kuriuo prašoma pripažinti rinkimų rezultatus negalio-

jančiais“).

Šeškinės apygardos rinkimų komisija 2008 m. spalio 29 d. perskaičiavo visų apy-

gardos rinkimų apylinkių anuliuotus biuletenius, sulygino šių biuletenių šaknelių

numerius su rinkimų apylinkių rinkimų komisijoms išduotų biuletenių šaknelių nu-

meriais (Šeškinės vienmandatės rinkimų apygardos Nr. 6 apylinkių 2008 m. spalio

29 d. balsų perskaičiavimo protokolas).

9. Lietuvos socialdemokratų partijos atstovas rinkimams Vyriausiojoje rinki-

mų komisijoje J. Jurginis 2008 m. spalio 29 d. kreipėsi į generalinį prokurorą su pra-

šymu atlikti ikiteisminį tyrimą dėl rinkimų į Seimą balsų perskaičiavimo Šeškinės

vienmandatėje rinkimų apygardoje Nr. 6, atitinkančio Baudžiamojo kodekso 173,

174 straipsniuose numatytų nusikaltimų požymius.

10. 2008 m. spalio 29 d. Generalinė prokuratūra organizuoti ikiteisminio tyrimo

atlikimą pavedė Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros vyriausiajam prokurorui.

11. 2008 m. lapkričio 1 d. Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros Antrojo nusi-

kalstamų veikų tyrimo skyriaus vyriausiasis prokuroras priėmė nutarimą nutraukti

ikiteisminį tyrimą pagal Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininko Z. Vaigausko ir

Lietuvos socialdemokratų partijos atstovo rinkimams Vyriausiojoje rinkimų komisi-

joje J. Jurginio pareiškimus, nes Šeškinės vienmandatėje rinkimų apygardoje Nr. 6 ir

rinkimų apylinkėse skaičiuojant rinkimų į Seimą rezultatus antrajame ture nebuvo

padaryta nusikalstama veika, numatyta Baudžiamojo kodekso 173 straipsnio 1 daly-

je ir 174 straipsnio 1 dalyje.

Ikiteisminį tyrimą atlikusi jungtinė Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros ir

Valstybės saugumo departamento pareigūnų tyrimo grupė nustatė, kad rinkimų biu-

letenių maišų plombos ir vokai buvo nepažeisti, išskyrus iš Statybininkų rinkimų

apylinkės Nr. 305 gautame maiše buvusį vieną voką su negaliojančiais biuleteniais –

jo šonas buvo įplyšęs. Iš Ozo rinkimų apylinkės Nr. 251 gauto maišo plomba nebu-

vo iki galo užveržta (todėl ją buvo lengva nuimti, nors ji turėjo būti nuimta tik ją

pažeidus), tačiau perskaičiavus šios rinkimų apylinkės biuletenius jokių neatitikimų

nebuvo rasta. Tyrimo duomenimis, patalpa, kurioje buvo saugomi biuleteniai, visą

laiką buvo rakinama, raktą turėjo rinkimų komisijos narys K. Kaziliūnas, o vėliau –

rinkimų komisijos pirmininko pavaduotojas L. Lajauskas. Pasak liudytojo L. Lajaus-

ko, nakčiai iš 2008 m. spalio 26 d. į spalio 27 d. patalpoje buvo įjungta signalizacija.

Durų spynoje laužimo pėdsakų nerasta. 2008 m. spalio 27 d. gavus rinkimų stebė-


tojo P. Švilpos prašymą, buvo perskaičiuoti Šeškinės rinkimų apygardos Nr. 6 rinki-

mų apylinkių biuleteniai, pirmiausia Statybininkų rinkimų apylinkės Nr. 305, kurioje

balsų už kandidatus skirtumas buvo mažiausias (Vilniaus miesto apylinkės proku-

ratūros Antrojo nusikalstamų veikų tyrimo skyriaus vyriausiojo prokuroro 2008 m.

lapkričio 1 d. nutarimas).

12. Vyriausiosios rinkimų komisijos 2008 m. lapkričio 2 d. sprendimu Nr. 198

„Dėl Lietuvos socialdemokratų partijos skundo, kuriuo prašoma pripažinti rinkimų

rezultatus negaliojančiais“ Lietuvos socialdemokratų partijos atstovo rinkimams Vy-

riausiojoje rinkimų komisijoje J. Jurginio skundas buvo atmestas. Vyriausioji rinki-

mų komisija padarė išvadą, kad yra išnaudotos visos įmanomos galimybės patikrinti

ir įsitikinti, kad laikotarpiu tarp balsavimo rezultatų skaičiavimo 2008 m. spalio 26 d.

ir jų perskaičiavimo 2008 m. spalio 29 d. nebuvo atlikta neteisėtų veiksmų mėginant

sukeisti biuletenius. Vyriausioji rinkimų komisija taip pat konstatavo, kad Šeškinės

apygardos rinkimų komisijoje balsai 2008 m. spalio 29 d. perskaičiuoti vadovaujan-

tis Seimo rinkimų įstatymo 82 straipsnio 6 dalies nuostatomis ir nėra teisinio pa-

grindo abejoti perskaičiavimo rezultatais ar atlikti dar kokius nors perskaičiavimus.

Taigi Vyriausioji rinkimų komisija padarė išvadą, kad prašymas pripažinti galutiniais

pirminio skaičiavimo 2008 m. spalio 26 d. rezultatus arba pripažinti 2008 m. spalio

26 d. pakartotinio balsavimo rezultatus negaliojančiais ir skelbti pakartotinius rinki-

mus yra nepagrįstas ir atmestinas.

13. 2008 m. lapkričio 2 d. Vyriausioji rinkimų komisija priėmė sprendimą

Nr. 191 „Dėl 2008 m. spalio 12 d. Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų galutinių rin-

kimų rezultatų“, kuriuo nuspręsta:









<...>


žinių“ numeryje“.



14. Lietuvos socialdemokratų partija 2008 m. lapkričio 4 d. kreipėsi į Respubli-

kos Prezidentą su skundu, prašydama kreiptis į Konstitucinį Teismą su paklausimu

„dėl pakartotinių LR Seimo nario rinkimų Šeškinės rinkimų apygardoje Nr. 6“.

Lietuvos socialdemokratų partijos skunde teigiama, kad perskaičiuojant balsus

rasti nesuskaičiuoti biuleteniai, kuriais balsuota už A. Ažubalį, biuletenių maišuo-


se galėjo atsirasti jau po balsų skaičiavimo rinkimų dieną. Taip pat nurodoma, kad

perskaičiavus biuletenius rinkimų apygardoje negaliojančiais buvo pripažinti visi ne-

antspauduoti biuleteniai, nors tik paštu siųsti neantspauduoti rinkimų apygardos

antspaudu biuleteniai pagal Seimo rinkimų įstatymo 80 straipsnį gali būti pripažinti

negaliojančiais. Prieš vežant pakartotinio balsavimo biuletenių maišus į rinkimų apy-

gardą ir prieš perskaičiuojant balsus apygardos rinkimų komisijoje turėjo būti pati-

krintos visų maišų plombos, tačiau tai nebuvo padaryta.

15. Šiame kontekste pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės

aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatyme inter alia nustatyta: ofi cialus įstatymų ir

kitų teisės aktų paskelbimas yra jų paskelbimas leidinyje „Valstybės žinios“, paskelbimo

„Valstybės žiniose“ diena yra jų išleidimo diena, šio įstatymo nustatytais atvejais ofi -

cialus kitų teisės aktų paskelbimas yra jų paskelbimas visuomenės informavimo prie-

monėse ar atitinkamos institucijos interneto tinklalapyje (2 straipsnio 1 dalis (2005 m.

liepos 7 d. redakcija)); „Valstybės žiniose“ turi būti skelbiami Vyriausiosios rinkimų

komisijos sprendimai dėl galutinių Seimo rinkimų rezultatų (3 straipsnio 1 dalies

(2007 m. sausio 16 d. redakcija) 7 punktas (2002 m. gruodžio 10 d. redakcija)).

16. Seimo rinkimų įstatymo 93 straipsnio (2004 m. gegužės 11 d. redakcija) 1 daly-

je nustatyta, kad galutinius rinkimų rezultatus, išnagrinėjusi visus skundus ir nustačiusi

visus rinkimų rezultatus apygardoje, taip pat ir rinkėjų, balsavusių užsienyje ir laivuose,

balsus nustato Vyriausioji rinkimų komisija. To paties straipsnio 2 dalyje (2004 m. ge-

gužės 11 d. redakcija) taip pat inter alia yra nustatyta, kad galutinius rinkimų rezultatus

ne vėliau kaip per 7 dienas nuo rinkimų arba pakartotinio balsavimo skelbia Vyriausio-

ji rinkimų komisija ir kad galutinius rinkimų rezultatus Vyriausioji rinkimų komisija

pirmiausia paskelbia internete ir artimiausiame „Valstybės žinių“ numeryje.















18. Kartu pažymėtina, jog Seimo rinkimų įstatymo 93 straipsnio 2 dalies nuos-

tata, kad galutinius rinkimų rezultatus Vyriausioji rinkimų komisija pirmiausia pa-



susijusi su kitomis Seimo rinkimų įstatymo nuostatomis. Antai atitinkamų terminų

skaičiavimo aspektu ši nuostata yra susijusi su Seimo rinkimų įstatymo 86 straipsnio

5 dalimi, pagal kurią partijos, iškėlusios kandidatus į Seimo narius, kandidatai į Sei-

mo narius Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimus arba jos atsisakymą nagrinė-

ti skundus dėl Seimo rinkimų įstatymo pažeidimų ne vėliau kaip per 24 valandas po

to, kai paskelbiami ofi cialūs rinkimų rezultatai, gali apskųsti Seimui ar Respublikos

Prezidentui ir tokiais atvejais Seimas ar Respublikos Prezidentas ne vėliau kaip per

48 valandas kreipiasi į Konstitucinį Teismą su paklausimu dėl Seimo rinkimų įstaty-

mo pažeidimo, 94 straipsnio 1 dalimi, pagal kurią po rinkimų rezultatų paskelbimo

Vyriausioji rinkimų komisija per 3 dienas išrinktiems kandidatams įteikia Seimo na-

rio pažymėjimus, 95 straipsnio 1 dalimi, pagal kurią su paklausimu, ar nebuvo pa-

žeistas Seimo rinkimų įstatymas, į Konstitucinį Teismą gali kreiptis Seimas, taip pat

Respublikos Prezidentas ne vėliau kaip per 3 dienas po to, kai paskelbiami ofi cialūs

rinkimų rezultatai. Minėtu aspektu Seimo rinkimų įstatymo 93 straipsnio 2 dalies

nuostata yra susijusi ir su Konstitucinio Teismo 77 straipsnio 1 dalimi, pagal kurią

su paklausimu, ar nebuvo pažeisti rinkimų įstatymai per Respublikos Prezidento ar

Seimo narių rinkimus, Seimas ar Respublikos Prezidentas gali kreiptis į Konstitucinį

Teismą ne vėliau kaip per 3 dienas po to, kai paskelbiami ofi cialūs rinkimų rezulta-

tai. Šiame kontekste paminėtina Seimo rinkimų įstatymo 95 straipsnio 4 dalis, pagal

kurią, remdamasis Konstitucinio Teismo išvadomis, galutinį sprendimą dėl Seimo

rinkimų įstatymo pažeidimo priima Seimas, šio straipsnio 5 dalis, pagal kurią, jei-

gu Konstitucinis Teismas priima išvadą, kad buvo šiurkščiai pažeistas Seimo rinkimų

įstatymas ar suklastoti rinkimų dokumentai ir tai turėjo įtakos nustatant esminius re-

zultatus, Seimas gali priimti vieną iš šiame įstatyme numatytų nutarimų, o pagal šio

straipsnio 6 dalį Seimas kartu priima nutarimą dėl neteisėtai ir teisėtai išrinktų Seimo

narių. Taip pat paminėtina Konstitucinio Teismo įstatymo 77 straipsnio 3 dalis, pagal

kurią paklausimas, ar nebuvo pažeisti rinkimų įstatymai per Respublikos Prezidento

ar Seimo narių rinkimus, turi būti išnagrinėtas ne vėliau kaip per 72 valandas nuo jo

įteikimo Konstituciniam Teismui; į šiame straipsnyje nurodytus terminus įskaitomos

ir ne darbo dienos. Taigi minėtas Seimo rinkimų įstatymo ir Konstitucinio Teismo

įstatymo straipsnių nuostatas aiškinant Seimo rinkimų įstatymo 93 straipsnio 2 da-

lies nuostatos, kad galutinius rinkimų rezultatus Vyriausioji rinkimų komisija pir-

miausia paskelbia internete ir artimiausiame „Valstybės žinių“ numeryje, kontekste

gali kilti tam tikrų neaiškumų dėl atitinkamų terminų skaičiavimo, kadangi Vyriau-

siosios rinkimų komisijos galutinių rinkimų rezultatų paskelbimas internete ir „Vals-

tybės žiniose“ gali nesutapti laiko požiūriu.

Paminėtina, kad Vyriausiosios rinkimų komisijos 2008 m. lapkričio 2 d. spren-

dimas Nr. 191 „Dėl 2008 m. spalio 12 d. Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų galuti-

nių rinkimų rezultatų“ internete buvo paskelbtas 2008 m. lapkričio 2 d., o „Valstybės

žiniose“ – 2008 m. lapkričio 6 d., nors po šio Vyriausiosios rinkimų komisijos spren-

dimo paskelbimo internete „Valstybės žinios“ buvo išleistos ir 2008 m. lapkričio 4 d.


Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad Seimo

rinkimų įstatymo 93 straipsnio 2 dalies nuostata „galutinius rinkimų rezultatus Vy-

riausioji rinkimų komisija pirmiausia paskelbia internete ir artimiausiame „Valstybės

žinių“ numeryje“ Įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstaty-

mo nuostatų, nustatančių Vyriausiosios rinkimų komisijos aktų skelbimo tvarką, at-

žvilgiu yra lex specialis.

Principo lex specialis derogat legi generali esmė ta, kad esant bendrosios ir speci-

aliosios normų konkurencijai yra taikoma specialioji norma (Konstitucinio Teismo



įstatymo 3 straipsnio 1 dalies (2007 m. sausio 16 d. redakcija) 7 punktą (2002 m.

gruodžio 10 d. redakcija) Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimai dėl galutinių

Seimo rinkimų rezultatų turi būti ofi cialiai skelbiami „Valstybės žiniose“. Kadangi

Seimo rinkimų įstatymo 93 straipsnio 2 dalies nuostata „galutinius rinkimų rezul-

tatus Vyriausioji rinkimų komisija pirmiausia paskelbia internete ir artimiausiame

„Valstybės žinių“ numeryje“ Įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvar-

kos įstatymo nuostatų, įtvirtinančių Vyriausiosios rinkimų komisijos aktų skelbimo

tvarką, atžvilgiu yra lex specialis, nustatant tikslią datą, kada buvo paskelbti ofi cialūs

rinkimų rezultatai – paskelbus juos internete ar leidinyje „Valstybės žinios“, turi būti

vadovaujamasi lex specialis – Seimo rinkimų įstatymo nuostatomis.

19. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus konstatuotina, kad Seimo rinkimų re-

zultatai ofi cialiai paskelbti 2008 m. lapkričio 2 d. – paskelbus juos internete. Taip pat

pažymėtina, jog tai, kad esant bendrosios ir specialiosios normų konkurencijai yra

taikoma specialioji norma, nepaneigia įstatymų leidėjo pareigos suderinti Įstatymų

ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo nuostatas su Seimo rin-

kimų įstatymo 93 straipsnio 2 dalyje (2004 m. gegužės 11 d. redakcija) nustatytu tei-

siniu reguliavimu.







74 straipsnyje nurodytos institucijos kreipiasi į Konstitucinį Teismą ne vėliau kaip









II


klausimo Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui“ (toliau – ir Respublikos

Prezidento 2008 m. lapkričio 5 d. dekretas) kreipėsi į Konstitucinį Teismą su paklau-

simu dėl išvados, ar per 2008 metų Seimo rinkimus nebuvo pažeistos Seimo rinki-

mų įstatymo 77 straipsnio 2 dalies, 79 straipsnio 2 ir 4 dalių, 80 straipsnio 1 dalies,

81 straipsnio 1 dalies, 82 straipsnio 2 dalies nuostatos.

2. Respublikos Prezidento 2008 m. lapkričio 5 d. dekrete nurodyta: „Vyriau-

siosios rinkimų komisijos 2008 m. lapkričio 2 d. sprendimu Nr. 198 „Dėl Lietuvos

socialdemokratų partijos skundo, kuriuo prašoma pripažinti rinkimų rezultatus ne-

galiojančiais“ buvo atmestas Lietuvos socialdemokratų partijos atstovo rinkimams

Vyriausiojoje rinkimų komisijoje J. Jurginio skundas, kuriuo prašoma pripažinti rin-

kimų į Seimą pakartotinio balsavimo 2008 m. spalio 26 d. pirminio skaičiavimo re-

zultatus vienmandatėje Šeškinės rinkimų apygardoje Nr. 6 galutiniais arba pripažinti

perskaičiavimo rezultatus negaliojančiais ir skelbti pakartotinius rinkimus.“ Minėta-

me skunde nurodytos aplinkybės, Respublikos Prezidento manymu, gali būti verti-

namos kaip Seimo rinkimų įstatymo 77 straipsnio 2 dalies, 79 straipsnio 2 ir 4 dalių

nuostatų dėl balsų skaičiavimo ir biuletenių apskaitos, 80 straipsnio 1 dalies nuosta-

tos dėl biuletenių pripažinimo negaliojančiais, 81 straipsnio 1 dalies ir 82 straipsnio

2 dalies nuostatų dėl biuletenių pateikimo ir jų saugumo užtikrinimo pažeidimas.

3. Pareiškėjo – Respublikos Prezidento 2008 m. lapkričio 5 d. dekrete remia-

masi šiomis Konstitucinio Teismo 2004 m. lapkričio 5 d. išvadoje suformuluotomis

doktrininėmis nuostatomis: konstitucinėje demokratijoje politinių atstovaujamų-

jų institucijų formavimui yra keliami ypatingi reikalavimai; šios institucijos negali

būti formuojamos tokiu būdu, kad kiltų abejonių dėl jų legitimumo, teisėtumo, inter

alia dėl to, ar renkant asmenis į politines atstovaujamąsias institucijas nebuvo pažeis-

ti demokratinės teisinės valstybės principai, priešingu atveju būtų pakirstas žmonių

pasitikėjimas atstovaujamąja demokratija, valstybės institucijomis, pačia valstybe;

demokratiški rinkimai yra svarbi piliečių dalyvavimo valdant valstybę forma, kartu

ir būtinas valstybės politinių atstovaujamųjų institucijų formavimo elementas; rinki-

mai negali būti laikomi demokratiškais, o jų rezultatai – legitimiais ir teisėtais, jeigu

rinkimai vyksta paminant Konstitucijoje įtvirtintus demokratinių rinkimų principus,

pažeidžiant demokratines rinkimų procedūras.

4. Prie Respublikos Prezidento 2008 m. lapkričio 5 d. dekreto yra pridėta Lietu-

vos socialdemokratų partijos 2008 m. lapkričio 4 d. skundas, Vyriausiosios rinkimų

komisijos 2008 m. lapkričio 2 d. sprendimas Nr. 198 „Dėl Lietuvos socialdemokra-

tų partijos skundo, kuriuo prašoma pripažinti rinkimų rezultatus negaliojančiais“ ir

Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros 2008 m. lapkričio 1 d. pranešimas Vyriau-

siosios rinkimų komisijos pirmininkui, kad, nenustačius nusikalstamų veikų, pri-

imtas nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą, pradėtą pagal Vyriausiosios rinkimų

komisijos pirmininko Z. Vaigausko ir Lietuvos socialdemokratų partijos atstovo rin-


kimams Vyriausiojoje rinkimų komisijoje J. Jurginio pareiškimus, siekiant ištirti, ar

skaičiuojant rinkimų į Seimą pakartotinio balsavimo Šeškinės vienmandatėje rinki-

mų apygardoje Nr. 6 rezultatus nebuvo padarytos nusikalstamos veikos, numatytos

Baudžiamojo kodekso 173, 174 straipsniuose.

5. Konstitucijos 105 straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatyta, kad Konstitucinis

Teismas teikia išvadą, ar nebuvo pažeisti rinkimų įstatymai per Respublikos Prezi-

dento ar Seimo narių rinkimus.

Konstitucijos 102 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad Konstitucinio Teismo statu-

są ir jo įgaliojimų vykdymo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teis-

mo įstatymas.

Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 77 straipsnį Konstitucinis Teismas, tirda-

mas paklausimą dėl rinkimų įstatymų pažeidimų per Respublikos Prezidento ar Sei-

mo narių rinkimus, tiria ir vertina tik Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimus

arba jos atsisakymą nagrinėti skundus dėl rinkimų įstatymų pažeidimų tais atvejais,

kai sprendimai buvo priimti ar kita šios komisijos veika buvo padaryta pasibaigus

balsavimui renkant Seimo narius ar Respublikos Prezidentą.

6. Respublikos Prezidento 2008 m. lapkričio 5 d. dekretas Nr. 1K-1564 „Dėl pa-

klausimo Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui“ dėl išvados, ar per 2008 metų

Seimo rinkimus nebuvo pažeistos Seimo rinkimų įstatymo 77 straipsnio 2 dalies,

79 straipsnio 2 ir 4 dalių nuostatos dėl balsų skaičiavimo ir biuletenių apskaitos,

80 straipsnio 1 dalies nuostatos dėl biuletenių pripažinimo negaliojančiais, 81 straips-

nio 1 dalies ir 82 straipsnio 2 dalies nuostatos dėl biuletenių pateikimo ir jų saugumo

užtikrinimo, yra susijęs su minėtu Lietuvos socialdemokratų partijos 2008 m. lapkri-

čio 4 d. skundu ir Vyriausiosios rinkimų komisijos 2008 m. lapkričio 2 d. sprendimu

Nr. 198 „Dėl Lietuvos socialdemokratų partijos skundo, kuriuo prašoma pripažinti

rinkimų rezultatus negaliojančiais“, atmetusiu Lietuvos socialdemokratų partijos at-

stovo rinkimams Vyriausiojoje rinkimų komisijoje J. Jurginio skundą, kuriuo prašoma

pripažinti rinkimų į Seimą pakartotinio balsavimo 2008 m. spalio 26 d. „pirminio bal-

sų skaičiavimo rezultatus galutiniais arba skelbti pakartotinius rinkimus į Seimą Šeš-

kinės rinkimų apygardoje Nr. 6“.

7. Minėta, kad pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 77 straipsnį Konstitucinis

Teismas tiria ir vertina tik Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimus arba jos at-

sisakymą nagrinėti skundus dėl rinkimų įstatymų pažeidimų tais atvejais, kai spren-

dimai buvo priimti ar kita šios komisijos veika buvo padaryta pasibaigus balsavimui

renkant Seimo narius ar Respublikos Prezidentą.

8. Atsižvelgiant į tai, kad Respublikos Prezidentas 2008 m. lapkričio 5 d. de-

kretu prašo pateikti išvadą, ar per Seimo rinkimus nebuvo pažeistos 77 straipsnio

2 dalies, 79 straipsnio 2 ir 4 dalių nuostatos dėl balsų skaičiavimo ir biuletenių ap-

skaitos, 80 straipsnio 1 dalies nuostatos dėl biuletenių pripažinimo negaliojančiais,

81 straipsnio 1 dalies ir 82 straipsnio 2 dalies nuostatos dėl biuletenių pateikimo ir

jų saugumo užtikrinimo, taip pat į tai, kad šis dekretas yra susijęs su minėtu Lietu-


vos socialdemokratų partijos 2008 m. lapkričio 4 d. skundu ir Vyriausiosios rinkimų

komisijos 2008 m. lapkričio 2 d. sprendimu Nr. 198 „Dėl Lietuvos socialdemokra-

tų partijos skundo, kuriuo prašoma pripažinti rinkimų rezultatus negaliojančiais“,

konstatuotina, kad Respublikos Prezidentas prašo pateikti išvadą, ar Vyriausioji rin-

kimų komisija 2008 m. lapkričio 2 d. sprendimu Nr. 198 „Dėl Lietuvos socialdemo-

kratų partijos skundo, kuriuo prašoma pripažinti rinkimų rezultatus negaliojančiais“

teisėtai atsisakė tenkinti Lietuvos socialdemokratų partijos atstovo rinkimams Vy-

riausiojoje rinkimų komisijoje J. Jurginio skundą, kuriuo prašoma pripažinti rinki-

mų į Seimą pakartotinio balsavimo 2008 m. spalio 26 d. „pirminio balsų skaičiavimo

rezultatus galutiniais arba skelbti pakartotinius rinkimus į Seimą Šeškinės rinkimų

apygardoje Nr. 6“.

9. Konstitucinis Teismas pagal Respublikos Prezidento 2008 m. lapkričio 5 d. de-

kretą šioje byloje tirs ir vertins, ar Vyriausiosios rinkimų komisijos 2008 m. lapkri-

čio 2 d. sprendimu Nr. 198 „Dėl Lietuvos socialdemokratų partijos skundo, kuriuo

prašoma pripažinti rinkimų rezultatus negaliojančiais“ teisėtai atsisakyta tenkinti


joje J. Jurginio skundą, kuriuo prašoma pripažinti rinkimų į Seimą pakartotinio bal-

savimo 2008 m. spalio 26 d. „pirminio balsų skaičiavimo rezultatus galutiniais arba

skelbti pakartotinius rinkimus į Seimą Šeškinės rinkimų apygardoje Nr. 6“.

III

1. Konstitucijos 2 straipsnyje yra įtvirtinta, kad suverenitetas priklauso Tautai.

Aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo tiesiogiai ar per demokratiškai išrinktus

savo atstovus (Konstitucijos 4 straipsnis). Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalyje inter

alia nustatyta, kad piliečiai turi teisę dalyvauti valdant savo šalį tiek tiesiogiai, tiek

per demokratiškai išrinktus atstovus. Vienas esminių demokratinės valstybės požy-

mių yra demokratiški atstovaujamųjų valstybinės valdžios institucijų rinkimai. Bū-

tent per rinkimus kiekvienas pilietis įgyvendina savo teisę kartu su kitais dalyvauti

valdant savo šalį (Konstitucinio Teismo 1996 m. lapkričio 23 d. išvada), formuojant

Tautos atstovaujamąją instituciją – Seimą.

Konstitucinis reikalavimas, kad Lietuvos valstybės valdžia būtų organizuota de-

mokratiškai ir kad šalyje būtų demokratinis politinis režimas, taip pat Konstitucijos

33 straipsnio 1 dalies nuostata, kad piliečiai turi teisę dalyvauti valdant savo šalį tiek

tiesiogiai, tiek per demokratiškai išrinktus atstovus, yra neatsiejami nuo Konstituci-

jos 5 straipsnio 3 dalies nuostatos, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, taip pat

nuo šio straipsnio 2 dalies nuostatos, kad valdžios galias riboja Konstitucija. Konsti-

tucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad valdžios atsakomybė visuomenei – vie-

nas iš teisinės valstybės principo elementų, įtvirtintas Konstitucijoje nustačius, kad

valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, kad piliečiai turi teisę tiek tiesiogiai, tiek per de-

mokratiškai išrinktus atstovus dalyvauti valdant savo šalį, kritikuoti valstybės įstaigų

ar pareigūnų darbą, apskųsti jų sprendimus, taip pat garantuojant piliečiams galimy-


bę ginti savo teises teisme, peticijos teisę, teisės aktuose reglamentuojant piliečių pra-

šymų ir skundų nagrinėjimo procedūrą ir kt.

2. Konstitucinis Teismas, pabrėždamas atstovaujamųjų institucijų rinkimų svar-

bą, ne kartą yra konstatavęs, kad konstitucinėje demokratijoje politinių atstovauja-

mųjų institucijų formavimui yra keliami ypatingi reikalavimai. Šios institucijos negali

būti formuojamos tokiu būdu, kad kiltų abejonių dėl jų legitimumo, teisėtumo, inter

alia dėl to, ar renkant asmenis į politines atstovaujamąsias institucijas nebuvo pažeisti

demokratinės teisinės valstybės principai. Priešingu atveju būtų pakirstas žmonių pa-

sitikėjimas atstovaujamąja demokratija, valstybės institucijomis, pačia valstybe. De-

mokratiški rinkimai yra svarbi piliečių dalyvavimo valdant valstybę forma, kartu ir

būtinas valstybės politinių atstovaujamųjų institucijų formavimo elementas. Rinki-

mai negali būti laikomi demokratiškais, o jų rezultatai – legitimiais ir teisėtais, jeigu

jie vyksta paminant Konstitucijoje įtvirtintus demokratinių rinkimų principus, pa-

žeidžiant demokratines rinkimų procedūras (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruo-

džio 18 d. nutarimas, 2004 m. lapkričio 5 d. išvada, 2008 m. spalio 1 d. nutarimas).

3. Pažymėtina, kad Seimo – Tautos atstovybės rinkimų principai yra įtvirtinti

Konstitucijoje, jų negalima paneigti, iškreipti ar apriboti jokiu žemesnės galios teisės

aktu. Pagal Konstitucijos 55 straipsnio 1 dalį Seimo nariai renkami remiantis visuoti-

ne, lygia, tiesiogine rinkimų teise ir slaptu balsavimu.

4. Aiškindamas Konstitucijos 55 straipsnio 3 dalies nuostatą, kad Seimo narių

rinkimų tvarką nustato įstatymas, Konstitucinis Teismas 2004 m. lapkričio 5 d. išva-

doje konstatavo, jog ši konstitucinė nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas turi parei-

gą įstatymu įtvirtinti Seimo narių rinkimų sistemą, nustatyti rinkimų organizavimo

pagrindus ir tvarką, apimančią inter alia kandidatų į Seimo narius kėlimą, rinkimų

agitaciją, balsavimo tvarką, rinkimų rezultatų nustatymą, rinkimų ginčų nagrinėjimo

procedūras, reguliuoti kitus Seimo narių rinkimų santykius. Tai darydamas, įstatymų

leidėjas privalo paisyti Konstitucijos; jis negali nei pats paneigti, iškreipti ar apribo-

ti visuotinės, lygios, tiesioginės rinkimų teisės, slapto balsavimo, nei sudaryti teisinių

prielaidų tai padaryti kitiems subjektams, antraip būtų apribojama arba išvis panei-

giama Tautos aukščiausiosios suverenios galios raiška per Tautos atstovybę – Seimą.

Konstitucinio Teismo 2004 m. lapkričio 5 d. išvadoje pabrėžta ir tai, kad įstaty-

mų leidėjui iš Konstitucijos kyla pareiga įstatymu nustatyti tokį teisinį reguliavimą,

kuris užtikrintų Seimo rinkimų proceso sąžiningumą ir skaidrumą – būtinas Tau-

tos pasitikėjimo savo atstovybe prielaidas; jeigu įstatymų leidėjas nepaiso minėtų iš

Konstitucijos kylančių reikalavimų, nenustato demokratiškų, laisvų, sąžiningų rinki-

mų užtikrinimo mechanizmo, visuomet gali kilti abejonių dėl Seimo narių išrinki-

mo teisėtumo.

IV

1. Minėta, kad Respublikos Prezidentas 2008 m. lapkričio 5 d. dekrete prašo pa-

teikti išvadą, ar per 2008 metų Seimo rinkimus nebuvo pažeistos Seimo rinkimų įsta-


tymo 77 straipsnio 2 dalies, 79 straipsnio 2 ir 4 dalių nuostatos dėl balsų skaičiavimo

ir biuletenių apskaitos, 80 straipsnio 1 dalies nuostatos dėl biuletenių pripažinimo

negaliojančiais, 81 straipsnio 1 dalies ir 82 straipsnio 2 dalies nuostatos dėl biuletenių

pateikimo ir jų saugumo užtikrinimo.

1.1. Seimo rinkimų įstatymo 77 straipsnio 2 dalyje nustatyta:

„2. Įsitikinus, kad balsadėžė nebuvo pažeista, dalyvaujant ne mažiau kaip 3/5 apy-

linkės rinkimų komisijos narių ir stebėtojams, ji atidaroma, visi rinkimų biuleteniai

sudedami ant stalų, ant kurių negali būti jokių kitų dokumentų bei rašymo priemo-

nių (išskyrus juodus grafi tinius pieštukus), ir komisija suskaičiuoja visus balsadėžėje

buvusius biuletenius. Biuleteniai surūšiuojami pagal rinkimų apygardas (vienman-

datės ir daugiamandatės), po to – į galiojančius ir negaliojančius. Galiojantys biulete-

niai suskirstomi į grupes pagal juose rinkėjų padarytas žymas. Kiekviena biuletenių

grupė turi būti perskaičiuota mažiausiai du kartus. Antrą kartą biuletenius turi per-

skaičiuoti kiti komisijos nariai. Iš visų biuletenių turi būti išskirti, jeigu aptinkama,

neturintys būtinų požymių biuleteniai (nenustatytos formos, neantspauduoti ar ants-

pauduoti ne šios rinkimų komisijos antspaudu ir pan.). Apie tokius biuletenius ne-

delsiant turi būti pranešta apygardos rinkimų komisijai ir apie tai įrašyta rinkimų

apylinkės balsų skaičiavimo protokole. Skaičiavimo rezultatai turi būti paskelbti ir

įrašyti į protokolą, suskaičiuoti biuleteniai sudėti į specialų voką (vokus), kuris už-

klijuojamas ir saugomas. Po to, kai rinkimų komisija nustatė, kiek kandidatų sąrašai

daugiamandatėje rinkimų apygardoje ir kandidatai vienmandatėje rinkimų apygar-

doje gavo apylinkės balsavimo patalpoje balsavusių rinkėjų balsų, pradedami skai-

čiuoti paštu balsavusių rinkėjų balsai.“

1.2. Seimo rinkimų įstatymo 79 straipsnio 2 ir 4 dalyse nustatyta:

„2. Vienmandatės rinkimų apygardos balsų skaičiavimo protokole įrašoma:

1) rinkėjų skaičius rinkimų apylinkėje;

2) gautų iš apygardos rinkimų komisijos vienmandatės rinkimų apygardos biu-

letenių skaičius;

3) kiekvienam komisijos nariui išduotų rinkimų biuletenių skaičius, rinkėjams

išduotų biuletenių skaičius, rinkėjų parašų skaičius, rinkėjo pažymėjimų skaičius, at-

vykimo lapelių skaičius, nepanaudotų ir sugadintų biuletenių skaičius;

4) anuliuotų rinkimų biuletenių skaičius;

5) rinkimų apylinkės balsavimo patalpoje balsavusių rinkėjų skaičius;

6) balsadėžės atidarymo laikas;

7) balsadėžėje rastų negaliojančių rinkimų biuletenių skaičius;

8) balsadėžėje rastų galiojančių rinkimų biuletenių skaičius;

9) balsadėžėje rastų atskirai už kiekvieną kandidatą į Seimo narius paduotų bal-

sų skaičius;

10) namuose balsavusių rinkėjų balsavimo vokų skaičius, paštu gautų balsavimo

vokų skaičius, bendras paštu ir namuose gautų balsavimo vokų skaičius, antspauduo-

tų vidinių balsavimo paštu vokų skaičius;


11) paštu gautų negaliojančių rinkimų biuletenių skaičius (biuleteniai, kurie yra

neantspauduotuose ir neatplėštuose vokuose, neskaičiuojami ir nenurodomi kaip ne-

galiojantys);

12) paštu gautų galiojančių rinkimų biuletenių skaičius;

13) paštu gautų balsų už kiekvieną kandidatą į Seimo narius skaičius;

14) iš viso rinkimų apylinkėje dalyvavusių rinkimuose rinkėjų skaičius;

15) iš viso negaliojančių rinkimų apylinkėje biuletenių skaičius;

16) iš viso už kiekvieną kandidatą į Seimo narius paduotų balsų skaičius. < ... >

4. Pagal apylinkės rinkėjų sąrašus nustatomas rinkimų apylinkės rinkėjų skaičius.

Rinkėjų, kuriems buvo išduoti biuleteniai, skaičius nustatomas pagal rinkėjų para-

šus, liudijančius, kad biuleteniai gauti. Rinkimų apylinkėje balsavusių rinkėjų skai-

čius nustatomas pagal šios rinkimų apylinkės rinkimų komisijos teisėtai rinkėjams

išduotų ir rinkimų apylinkės balsadėžėje rastų biuletenių skaičių. Iš viso dalyvavusių

rinkimuose rinkėjų skaičius rinkimų apylinkėje nustatomas sudėjus balsadėžėje rastų

biuletenių skaičių su paštu gautų ir suskaičiuotų biuletenių skaičiumi.“


„1. Negaliojančiais biuleteniais pripažįstami:

1) nenustatyto pavyzdžio rinkimų biuleteniai;

2) antspauduoti ne tos rinkimų apylinkės komisijos antspaudu biuleteniai (gauti

paštu – neantspauduoti apygardos komisijos rinkimų antspaudu);

3) ne tos rinkimų apygardos rinkimų biuleteniai;

4) vienmandatėje rinkimų apygardoje tie biuleteniai, kuriuose rinkėjas pažymė-

jo daugiau kaip vieną kandidatą į Seimo narius arba nepažymėjo nė vieno kandidato,

arba pagal žymą neįmanoma nustatyti rinkėjo valios;

5) daugiamandatėje rinkimų apygardoje tie biuleteniai, kuriuose rinkėjas pažy-

mėjo daugiau kaip vieną kandidatų sąrašą arba nepažymėjo nė vieno kandidatų sąra-

šo, arba pagal padarytą žymą neįmanoma nustatyti rinkėjo valios.“


„1. Apylinkės rinkimų komisija visus rinkimų biuletenius, taip pat negaliojan-

čius ir nepanaudotus, kitus rinkimų dokumentus Vyriausiosios rinkimų komisijos

nustatyta tvarka sudeda į paketus, juos aprašo ir antspauduoja. Paketai kartu su bal-

sų skaičiavimo protokolu ir jo priedais, rinkėjų sąrašas, apylinkės rinkimų komisijos

protokolai, viso jos darbo laikotarpio fi nansiniai dokumentai apygardos rinkimų ko-

misijai pristatomi ne vėliau kaip per 12 valandų po balsavimo pabaigos, jei Vyriausio-

ji rinkimų komisija nenustatė kitaip.“


„2. Apygardos rinkimų komisija nedelsdama praneša Vyriausiajai rinkimų ko-

misijai šios nustatyta tvarka balsų skaičiavimo protokolų duomenis, savo pastabas dėl

apylinkės rinkimų komisijos pateiktų dokumentų ir pasirūpina pateiktų dokumen-

tų saugumu.“

2. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste paminėtinos ir kitos Seimo rin-

kimų įstatymo nuostatos, inter alia Seimo rinkimų įstatymo 82 straipsnio 6 dalies


nuostatos dėl pareigos perskaičiuoti biuletenius, 91 straipsnio nuostatos dėl rinkimų

pripažinimo negaliojančiais ir 92 straipsnio nuostatos dėl pakartotinių rinkimų.


„6. Apygardos rinkimų komisija privalo priimti sprendimą perskaičiuoti visų

vienmandatės apygardos apylinkių biuletenius, kai iki balsų skaičiavimo protokolo pa-

sirašymo to pareikalauja bent vienas komisijos narys, partijos ar kandidato atstovas ir

pagal išankstinius rinkimų rezultatus šioje vienmandatėje rinkimų apygardoje balsų

skirtumas tarp už pirmą ir antrą vietą užėmusių kandidatų yra mažesnis nei 50.“

2.2. Seimo rinkimų įstatymo 91 straipsnyje nustatyta:

„1. Vyriausioji rinkimų komisija gali pripažinti rinkimų rezultatus rinkimų apy-

gardoje negaliojančiais, jeigu nustato, kad šio įstatymo 51 straipsnio 1 dalies ar kiti

šiurkštūs įstatymų pažeidimai, padaryti rinkimų apylinkėje arba rinkimų apygardoje,

arba dokumentų suklastojimas ar jų praradimas turėjo esminės įtakos rinkimų rezul-

tatams, arba pagal balsų skaičiavimo protokolus ar kitus rinkimų dokumentus nega-

lima nustatyti šių esminių rinkimų rezultatų:

1) vienmandatėje rinkimų apygardoje – kandidato, kuriam tenka mandatas, arba

kandidatų, dalyvaujančių pakartotiniame balsavime;

2) daugiamandatėje rinkimų apygardoje – kandidatų sąrašų, dalyvaujančių pa-

skirstant mandatus, arba kandidatų sąrašui tenkančių mandatų skaičių galima nusta-

tyti tik daugiau kaip vieno mandato tikslumu.

2. Rinkimai negali būti skelbiami negaliojančiais, jeigu neginčijamai nustatyti

rinkimų rezultatai leidžia nustatyti esminius rinkimų rezultatus.“

2.3. Seimo rinkimų įstatymo 92 straipsnyje nustatyta:

„1. Pakartotiniai rinkimai vyksta rinkimų apygardose, kuriose rinkimai neįvyko

ar pripažinti negaliojančiais.

2. Pakartotiniai rinkimai rengiami ne vėliau kaip po pusės metų, o po neįvykusių

pakartotinių rinkimų – ne vėliau kaip po metų.

3. Konkrečią pakartotinių rinkimų, pakartotinio balsavimo į Seimą tvarką pagal

šio įstatymo nustatytus reikalavimus ir terminus nustato Vyriausioji rinkimų komisi-

ja, atsižvelgdama į tai, kad pakartotiniai rinkimai, pakartotinis balsavimas rengiami

vienoje iš vienmandačių rinkimų apygardų. Vyriausioji rinkimų komisija, nustaty-

dama pakartotinių rinkimų rengimo tvarką, negali keisti rinkimų apygardos ribų.

Į apygardos rinkėjų sąrašą papildomai įrašomi tie šios rinkimų apygardos teritorijo-

je nuolat gyvenantys piliečiai, kuriems pakartotinių rinkimų dieną sukaks ne mažiau

kaip 18 metų, o iš sąrašo išbraukiami tik rinkimų teisę praradę asmenys. Balsavimas

užsienyje, laivuose (išskyrus tą atvejį, kai užsienyje gyvenantys rinkėjai ar laivuose

esančios įgulos įrašytos į tos rinkimų apygardos, kurioje rengiami pakartotiniai rin-

kimai, rinkėjų sąrašus), ne šios rinkimų apygardos teritorijoje esančiuose paštuose

(išskyrus miestų, rajonų centrinius paštus) nerengiamas.

4. Pakartotiniai rinkimai nerengiami, jeigu skelbtina pakartotinių rinkimų data

patenka į laikotarpį, kai iki eilinių Seimo rinkimų datos, skaičiuojamos pagal Konsti-

tuciją, yra likę mažiau kaip vieneri metai.“


V

1. Minėta, kad Konstitucinis Teismas pagal Respublikos Prezidento 2008 m. lapkri-

čio 5 d. dekretą šioje byloje tirs ir vertins, ar Vyriausiosios rinkimų komisijos 2008 m.

lapkričio 2 d. sprendimu Nr. 198 „Dėl Lietuvos socialdemokratų partijos skundo, ku-

riuo prašoma pripažinti rinkimų rezultatus negaliojančiais“ teisėtai atsisakyta tenkinti


joje J. Jurginio skundą, kuriuo prašoma pripažinti rinkimų į Seimą pakartotinio bal-


skelbti pakartotinius rinkimus į Seimą Šeškinės rinkimų apygardoje Nr. 6“.

2. Minėta, kad 2008 m. spalio 29 d. Vyriausioji rinkimų komisija gavo Lietuvos so-

cialdemokratų partijos atstovo rinkimams Vyriausiojoje rinkimų komisijoje J. Jurginio

skundą, kuriuo prašoma pripažinti rinkimų į Seimą pakartotinio balsavimo 2008 m.

spalio 26 d. „pirminio balsų skaičiavimo rezultatus galutiniais arba skelbti pakartoti-

nius rinkimus į Seimą Šeškinės rinkimų apygardoje Nr. 6“. Minėta ir tai, kad skundas

grindžiamas tuo, kad, J. Jurginio nuomone, pakartotinio balsų skaičiavimo rezultatus

galėjo lemti veikos, numatytos Baudžiamojo kodekso 173, 174 straipsniuose.

Minėtų veikų padarymą, pasak J. Jurginio, patvirtina tokios aplinkybės: biulete-

nių maišo, gauto iš Ozo rinkimų apylinkės Nr. 251, plomba nebuvo iki galo užverž-

ta; jo teigimu, perskaičiuojant balsus rasti nesuskaičiuoti biuleteniai, kuriais balsuota

už A. Ažubalį, biuletenių maišuose galėjo atsirasti jau po balsų skaičiavimo rinkimų

dieną.

3. Minėta, kad Vyriausioji rinkimų komisija nusprendė Lietuvos socialdemokra-

tų partijos atstovo rinkimams Vyriausiojoje rinkimų komisijoje J. Jurginio 2008 m.

spalio 29 d. skundą, kuriuo prašoma pripažinti rinkimų į Seimą pakartotinio bal-


skelbti pakartotinius rinkimus į Seimą Šeškinės rinkimų apygardoje Nr. 6“, atmesti.

Taip pat minėta, jog Vyriausioji rinkimų komisija savo sprendimą argumentavo

tuo, kad buvo išnaudotos visos galimybės patikrinti ir įsitikinti, jog laikotarpiu tarp

rezultatų skaičiavimo ir jų perskaičiavimo nebuvo atlikta neteisėtų veiksmų mėgi-

nant sukeisti biuletenius.

4. Sprendžiant, ar Vyriausiosios rinkimų komisijos 2008 m. lapkričio 2 d. spren-

dimu Nr. 198 „Dėl Lietuvos socialdemokratų partijos skundo, kuriuo prašoma pri-

pažinti rinkimų rezultatus negaliojančiais“ teisėtai atsisakytina tenkinti Lietuvos

socialdemokratų partijos atstovo rinkimams Vyriausiojoje rinkimų komisijoje J. Jur-

ginio 2008 m. spalio 29 d. skundą, konstatuotina, kad, kaip matyti iš byloje esančios

medžiagos:

– 2008 m. spalio 29 d. buvo sudaryta darbo grupė, susidedanti iš Vyriausiosios

rinkimų komisijos pirmininko Z. Vaigausko, pirmininko pavaduotojo P. Kujalio, na-

rių V. Vaičaičio ir Ž. Verbylaitės, kuri patikrino Šeškinės vienmandatės rinkimų apy-

gardos Nr. 6 Šeškinės rinkimų apylinkės Nr. 258 ir Statybininkų rinkimų apylinkės


Nr. 305 biuletenių maišus ir 2008 m. spalio 30 d. surašė du patikrinimo aktus, ku-

riuose konstatuota, kad abiejose rinkimų apylinkėse biuletenių, antspauduotų apy-

gardos antspaudu, skaičius nėra didesnis nei nurodyta balsų skaičiavimo protokole ir

kad biuletenių, antspauduotų kitų apylinkių rinkimų komisijų antspaudais, nerasta.

2008 m. spalio 30 d. tikrinimas 2008 m. spalio 29 d. perskaičiavimo rezultatų iš es-

mės nepakeistų;

– Šeškinės vienmandatės rinkimų apygardos Nr. 6 rinkimų biuletenių maišų

plombos ir vokai buvo nepažeisti; iš Statybininkų rinkimų apylinkės Nr. 305 gauta-

me maiše buvusio vieno iš vokų su negaliojančiais biuleteniais šonas buvo įplyšęs, ta-

čiau biuleteniai buvo voke;

– iš Šeškinės vienmandatės rinkimų apygardos Nr. 6 Ozo rinkimų apylinkės

Nr. 251 gauto maišo plomba nebuvo iki galo užveržta (todėl ją buvo lengva nuimti,

nors ji turėjo būti nuimta tik ją pažeidus), tačiau perskaičiavus minėtos rinkimų apy-

linkės biuletenius neatitikimų, palyginus su pirminiais balsų skaičiavimo rezultatais,

nebuvo rasta;

– patalpa, kurioje buvo saugomi biuleteniai, buvo visą laiką rakinama; durų spy-

noje laužimo pėdsakų nerasta.

Šiame kontekste pažymėtina, kad, kaip minėta, Vilniaus miesto apylinkės proku-

ratūros Antrojo nusikalstamų veikų tyrimo skyriaus vyriausiojo prokuroro 2008 m.

lapkričio 1 d. nutarimu buvo nutrauktas ikiteisminis tyrimas Nr. 01-2-150-08 ir kons-

tatuota, kad Baudžiamojo kodekso 173 straipsnio 1 dalyje ir 174 straipsnio 1 dalyje

numatyta nusikalstama veika nepadaryta.

5. Įvertinus minėtas aplinkybes konstatuotina, jog nėra teisinio pagrindo teigti,

kad Vyriausiosios rinkimų komisijos 2008 m. lapkričio 2 d. sprendimu Nr. 198 „Dėl

Lietuvos socialdemokratų partijos skundo, kuriuo pašoma pripažinti rinkimų rezul-

tatus negaliojančiais“ buvo neteisėtai atsisakyta tenkinti Lietuvos socialdemokratų

partijos atstovo rinkimams Vyriausiojoje rinkimų komisijoje J. Jurginio skundą.

Taigi darytina išvada, kad Vyriausiosios rinkimų komisijos 2008 m. lapkričio

2 d. sprendimu Nr. 198 „Dėl Lietuvos socialdemokratų partijos skundo, kuriuo pra-

šoma pripažinti rinkimų rezultatus

negaliojančiais“, kuriuo buvo atsisakyta tenkinti Lietuvos socialdemokratų parti-

jos atstovo rinkimams Vyriausiojoje rinkimų komisijoje J. Jurginio skundą Vyriausiajai

rinkimų komisijai dėl rinkimų į Seimą pakartotinio balsavimo rezultatų Šeškinės vien-

mandatėje rinkimų apygardoje Nr. 6, Seimo rinkimų įstatymas nebuvo pažeistas.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 105 straipsnio 3 dalimi, Lie-

tuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsnio 2 dalimi, 73 straipsnio

1 punktu, 77 straipsniu, 83 straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas

teikia išvadą:

Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos 2008 m. lapkričio 2 d.

sprendimu Nr. 198 „Dėl Lietuvos socialdemokratų partijos skundo, kuriuo prašoma


pripažinti rinkimų rezultatus negaliojančiais“, kuriuo buvo atsisakyta tenkinti Lietu-

vos socialdemokratų partijos atstovo rinkimams Vyriausiojoje rinkimų komisijoje

Juliaus Jurginio skundą Vyriausiajai rinkimų komisijai dėl rinkimų į Seimą pakarto-

tinio balsavimo rezultatų Šeškinės vienmandatėje rinkimų apygardoje Nr. 6, Seimo

rinkimų įstatymas nebuvo pažeistas.

Ši Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išvada yra galutinė ir neskun-

džiama.


Toma Birmontienė

Pranas Kuconis

Kęstutis Lapinskas

Zenonas Namavičius

Ramutė Ruškytė

Egidijus Šileikis

Algirdas Taminskas



PRIIMTI NAGRINĖTI PRAŠYMAI IR

PAKLAUSIMAI

2008 M. SPALIO 1–GRUODŽIO 31 D.

KONSTITUCINIAME TEISME


1. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo pirmininko 2008 m. spalio 8 d.

potvarkiu Nr. 2B-100 „Dėl pareiškėjo prašymo priėmimo“ (Valstybės žinios, 2008,

Nr. 117-4458) priimtas pareiškėjo – Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pra-

šymas (Nr. 1B-30) ištirti, ar Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų

kodekso 269 straipsnio 7 dalis (2007 m. gruodžio 13 d., 2008 m. liepos 3 d. redakci-

jos) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad nuvežtą transporto priemonę leidžiama susi-

grąžinti (išskyrus atvejus, kai ji konfi skuojama) tik po to, kai sumokėta skirtoji bauda

ar atliktas administracinis areštas, neprieštaravo (-auja) Lietuvos Respublikos Kons-

titucijos 109 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.



Nr. 120-4564) priimtas pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo pra-

šymas (Nr. 1B-33) ištirti, ar Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių

pensijų įstatymo 16 straipsnio 12 dalis (2007 m. sausio 18 d. redakcija) nepriešta-

rauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalims, 29 straipsniui,

48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali <...> gauti socialinę apsaugą

nedarbo atveju“, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.



Nr. 123-4678) priimtas pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo pra-

šymas (Nr. 1B-34) ištirti, ar Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių

įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 4 punktas (2003 m. gruodžio 16 d. redakcija) ta ap-

imtimi, kuria nustatyta, kad leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija

arba asmens patikimumo pažymėjimas asmeniui panaikinamas, jeigu asmens atžvil-

giu, jį įtarus tyčine nusikalstama veika, atliekamas ikiteisminis ar operatyvinis tyri-

mas, taip pat ar Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymu

patvirtinto Vidaus tarnybos statuto 28 straipsnis (2007 m. gegužės 15 d. redakcija)

ta apimtimi, kuria nėra numatyta galimybė vadovui, turinčiam teisę skirti pareigū-

ną į pareigas, nušalinti jį nuo pareigų, kai yra atliekamas ikiteisminis ar operatyvinis

tyrimas, jeigu pareigūno nušalinimo nuo tarnybos klausimo Baudžiamojo proceso

158

kodekso nustatyta tvarka nesprendžia įgalioti tai padaryti asmenys, neprieštarauja

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuo-

statai „kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“, konstituciniam tei-

sinės valstybės principui.

4. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo pirmininko 2008 m. lapkričio 6 d.

potvarkiu Nr. 2B-113 „Dėl pareiškėjo paklausimo priėmimo“ (Valstybės žinios, 2008,

Nr. 128-4908) priimtas pareiškėjo – Lietuvos Respublikos Prezidento paklausimas

dėl išvados (Nr. 1B-38), ar per 2008 m. Lietuvos Respublikos Seimo narių rinkimus

nebuvo pažeistos Seimo rinkimų įstatymo 77 straipsnio 2 dalies, 79 straipsnio 2 ir

4 dalių, 80 straipsnio 1 dalies, 81 straipsnio 1 dalies, 82 straipsnio 2 dalies nuostatos.

5. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo pirmininko 2008 m. lapkričio

11 d. potvarkiu Nr. 2B-117 „Dėl pareiškėjo prašymo priėmimo“ (Valstybės žinios,

2008, Nr. 130-4995) priimtas pareiškėjo – Lietuvos vyriausiojo administracinio teis-

mo prašymas (Nr. 1B-36) ištirti, ar Lietuvos Respublikos administracinių teisės pa-

žeidimų kodekso 269 straipsnio 7 dalis (2008 m. liepos 3 d. redakcija) ta apimtimi,

kuria nustatyta, kad nuvežtą transporto priemonę leidžiama susigrąžinti (išskyrus

atvejus, kai ji konfi skuojama) tik po to, kai sumokėta skirtoji bauda ar atliktas admi-

nistracinis areštas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio

1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

6. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo pirmininko 2008 m. lapkričio 11 d.


Nr. 130-4996) priimtas pareiškėjo – Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės prašy-

mas (Nr. 1B-37) ištirti, ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 20 straipsnio

1, 2, 3 dalys (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos

Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 1, 2, 4 dalims, konstituciniam tei-

sinės valstybės principui, taip pat ar šio kodekso 20 straipsnio 5 dalis (2004 m. lie-

pos 5 d. redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 1,

2 dalims, 29 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 1, 2, 4 dalims, 46 straipsnio 1, 2, 3 da-

lims, konstituciniam teisinės valstybės principui.

7. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo pirmininko 2008 m. lapkričio

24 d. potvarkiu Nr. 2B-122 „Dėl pareiškėjo prašymo priėmimo“ (Valstybės žinios,

2008, Nr. 136-5331) priimtas pareiškėjo – Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės

prašymas (Nr. 1B-41) ištirti:

1) ar Lietuvos Respublikos Seimo 2004 m. liepos 1 d. priimtas Lietuvos Respu-

blikos elektros energetikos įstatymo pakeitimo įstatymas pagal priėmimo procedūrą

neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 69 straipsnio 1 daliai, konstituci-

niam teisinės valstybės principui;

◆ PRIIMTI NAGRINĖTI PRAŠYMAI IR PAKLAUSIMAI 159

2) ar Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo (2004 m. liepos 1 d. re-

dakcija) 43 straipsnio 3 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos

46 straipsnio 4, 5 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui;

3) ar Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymas (2004 m. liepos 1 d. re-

dakcija) ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo, nėra nustatyta prievolė atsiskaityti su

vartotojais, išreiškusiais valią perleisti jų lėšomis įrengtus infrastruktūros objektus

juos eksploatuojančio monopolisto nuosavybėn, taip pat nėra nustatyta pareiga ne-

mokamai prijungti vartotojų įrenginius prie skirstomųjų tinklų, neprieštarauja Lie-

tuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 4, 5 dalims, konstituciniam teisinės


8. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008 m. lapkričio 27 d. sprendi-

mu „Dėl pareiškėjo prašymo priėmimo“ (Valstybės žinios, 2008, Nr. 138-5455) pri-

imtas pareiškėjo – Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo prašymas (Nr. 1B-35) ištirti,

ar Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.290 straipsnio 1 dalis ta apimtimi, ku-

ria, pasak pareiškėjo, nėra nustatytos aiškios socialinio draudimo išmokų, mokamų

sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais, įskaitymo į atlygintinos žalos dydį

ribos, taip pat ar Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.290 straipsnio 3 dalis ta ap-

imtimi, kuria, pasak pareiškėjo, nėra nustatyta aiški draudimo išmokas išmokėjusių

socialinio draudimo įstaigų regreso teisės į žalą padariusį asmenį taikymo apimtis,

neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 30 straipsnio

2 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.

9. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo pirmininko 2008 m. gruodžio 3 d.


Nr. 140-5568) priimtas pareiškėjo – Lietuvos apeliacinio teismo prašymas (Nr. 1B-42)

ištirti, ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 20 straipsnio 2 dalis nepriešta-

rauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui, 31 straipsnio 1, 3, 5 dalims.

10. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo pirmininko 2008 m. gruodžio

5 d. potvarkiu Nr. 2B-131 „Dėl pareiškėjo prašymo priėmimo“ (Valstybės žinios, 2008,

Nr. 141-5580) priimtas pareiškėjo – Panevėžio apygardos teismo prašymas (Nr. 1B-43)

ištirti, ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 168 straipsnio 4 da-

lies (2007 m. birželio 28 d. redakcija) nuostata „Ikiteisminio tyrimo teisėjo priimtas

sprendimas skundžiamas šio Kodekso X dalyje nustatyta tvarka“ neprieštarauja Lietu-

vos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 1 daliai, 118 straipsnio 1 daliai.


10 d. potvarkiu Nr. 2B-134 „Dėl pareiškėjo prašymo priėmimo“ (Valstybės žinios, 2008,

Nr. 143-5710) priimtas pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašy-

mas (Nr. 1B-44) ištirti, ar Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straips-

160

nio 2 dalis (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) neprieštaravo

(-auja) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies

nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą

<...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

12. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo pirmininko 2008 m. gruo-

džio 17 d. potvarkiu Nr. 2B-137 „Dėl pareiškėjo prašymo priėmimo“ (Valstybės ži-

nios, 2008, Nr. 146-5876) priimtas pareiškėjo – Kauno apygardos teismo prašymas

(Nr. 1B-45) ištirti, ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 20 straipsnio 2 da-

lis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 31 straips-

nio 1, 3, 5 dalims.


19 d. potvarkiu Nr. 2B-139 „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininko prašymo

priėmimo“ (Valstybės žinios, 2008, Nr. 147-5918) priimtas pareiškėjo – Lietuvos Res-

publikos Seimo Pirmininko prašymas (Nr. 1B-46) išaiškinti:

– ar Konstitucinio Teismo 1999 m. lapkričio 9 d. nutarimo motyvuojamosios da-

lies 3 punkto nuostatoje „Seimo kadencijos metu įstatymu negali būti nustatytas ma-

žesnis Seimo nario atlyginimas negu kadencijos pradžioje“ vartojama sąvoka „Seimo

nario atlyginimas“ apima ir Seimo nario išlaidas, susijusias su jo parlamentine veik la;

– ar Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimo motyvuojamosios dalies

III skyriaus 4 punkto nuostata „kai dėl ypatingų aplinkybių (ekonominės krizės, gai-

valinės nelaimės ir kt.) valstybėje susiklosto itin sunki ekonominė, fi nansinė padėtis

<...> įstatymų leidėjas gali pakeisti teisinį reguliavimą, pagal kurį nustatyti atlygini-

mai įvairiems asmenims, ir įtvirtinti tiems asmenims mažiau palankų atlyginimų tei-

sinį reguliavimą, jei tai būtina siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir

valstybės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes“ reiškia, kad valstybėje su-

siklosčius itin sunkiai ekonominei, fi nansinei padėčiai įstatymų leidėjas gali nustatyti

mažesnį Seimo nario atlyginimą negu kadencijos pradžioje;

– ar Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimo motyvuojamosios dalies

III skyriaus 4 punkto nuostata „esant itin sunkiai ekonominei, fi nansinei padėčiai pa-

prastai turėtų būti peržiūrimas ir mažinamas visų valstybės valdžią įgyvendinančių

institucijų biudžetinis fi nansavimas, taip pat įvairių iš valstybės ir savivaldybių biu-

džetų lėšų fi nansuojamų sričių fi nansavimas“ reiškia, kad esant tokioms aplinkybėms

atitinkamai turėtų būti mažinamas ir Seimo biudžetinis fi nansavimas.

Parengė Kęstutis Jankauskas

UŽSIENIO ŠALIŲ KONSTITUCINĖ

JURISPRUDENCIJA

ESTIJOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO

KONSTITUCINIS SPRENDIMAS NR. 3-4-1-3-07

Aukščiausiojo Teismo en banc [1]

sprendimas

Bylos Nr. 3-4-1-3-07

Sprendimo data 2008 m. gegužės 21 d.

Teismo sudėtis Pirmininkas Märt Rask, nariai Tõnu Anton, Jüri Ilvest,

Peeter Jerofejev, Ott Järvesaar, Eerik Kergandberg,

Hannes Kiris, Lea Kivi, Indrek Koolmeister, Ants Kull,

Lea Laarmaa, Jaak Luik, Priit Pikamäe, Jüri Põld, Harri

Salmann ir Tambet Tampuu.

Teismo byla Teisės kanclerio prašymas pripažinti prieštaraujančio-

mis Konstitucijai Politinių partijų įstatymo nuostatas,

nenumatančias veiksmingos politinių partijų fi nan-

savimo kontrolės, ir įpareigoti Riigikogu [2] įsteigti

minimalius reikalavimus atitinkančią kontrolės insti-

tuciją.

Teismo posėdžio data 2007 m. lapkričio 20 d.

Posėdyje dalyvaujantys Riigikogu Konstitucinio komiteto pirmininkas Väino

asmenys Linde ir Konstitucinio komiteto Patariamojo sekretoria-

to vadovas Janek Laidvee; teisės kancleris Allar Jõks,

kanclerio pavaduotojas Madis Ernits, teisės kanclerio

patarėjas Nele Parrest ir teisės ministras Rein Lang.

Rezoliucija 1. Atmesti teisės kanclerio prašymą

FAKTAI IR BYLOS EIGA

1. Riigikogu 1994 m. gegužės 11 d. priėmė Politinių partijų įstatymą ir vėliau ke-

letą kartų iš esmės jį keitė.

2. 2003 m. rugsėjo 30 d. Riigikogu svarstant įstatymo projektą, kuriuo buvo sie-

kiama iš dalies pakeisti politinių partijų fi nansavimo sistemą, teisės kancleris prane-

šime dėl norminių teisės aktų atitikties Konstitucijai ir kitiems įstatymams atkreipė

Riigikogu dėmesį į su politinių partijų fi nansavimu susijusias problemas. Teisės kan-

cleris teigė, kad, užuot nustačius draudimus, daug dėmesio turi būti skiriama fi nan-

savimo skaidrumui ir kontrolei.

162

3. 2003 m. gruodžio 18 d., siekdamas geriau reglamentuoti su politinių partijų

fi nansavimu susijusius klausimus ir užkirsti kelią politinei korupcijai politinių parti-

jų veikloje, Riigikogu priėmė Politinių partijų įstatymo ir kitų susijusių įstatymų pa-

keitimo įstatymą. Šiuo įstatymu buvo iš esmės pakeistas politinių partijų fi nansavimo

reglamentavimas: uždrausta priimti juridinių asmenų aukas, politinėms partijoms

imti paskolas leista tik iš kredito institucijų, panaikinti grynųjų pinigų aukų apriboji-

mai, pakeistos fi nansinės kontrolės taisyklės, taikomos aukų apskaitos žiniaraščių at-

skleidimui ir rinkimų išlaidų ataskaitų teikimui.

4. 2004 m. rugsėjo 30 d. pranešime Riigikogu dėl norminių teisės aktų atitikties

Konstitucijai ir kitiems įstatymams teisės kancleris pažymėjo, kad, nepaisant politinių

partijų fi nansavimą reglamentuojančio Politinių partijų įstatymo skyriaus pakeitimų,

išlieka keletas politinių partijų fi nansavimo problemų. Teisės kanclerio nuomone, dėl

silpnų kontrolės mechanizmų ir reguliavimo spragų tuo metu galiojęs Politinių par-

tijų įstatymas neatitiko nustatytų tikslų.

5. 2006 m. gegužės 17 d. teisės kancleris pateikė Riigikogu pasiūlymą Nr. 2 dėl

Politinių partijų įstatymo suderinimo su Estijos Respublikos Konstitucija, kadangi,

jo nuomone, Politinių partijų įstatyme numatyta nepakankamai veiksminga politinių

partijų fi nansavimo kontrolė, todėl šis įstatymas prieštaravo demokratijos principui

ir Konstitucijoje numatytoms pagrindinėms politinių partijų teisėms.

6. Riigikogu plenarinė asamblėja 2006 m. gegužės 31 d. posėdyje apsvarstė teisės

kanclerio pasiūlymą ir nusprendė pritarti jam.

7. 2006 m. gruodžio 4 d., siekdamas pakeisti politinių partijų fi nansavimo kon-

trolės principus, Riigikogu Konstitucinis komitetas pasiūlė Politinių partijų įstatymo

ir kitų įstatymų pakeitimo įstatymo projektą (1060 SE). 2007 m. sausio 4 d. posėdyje

Estijos Respublikos Vyriausybė iš esmės pritarė projektui.

8. 2007 m. sausio 11 d. posėdyje Konstitucinis komitetas nusprendė pateikti

projektą Riigikogu plenarinės asamblėjos pirmajam svarstymui. Pirmasis svarstymas

įvyko 2007 m. sausio 16 d. Riigikogu plenarinė asamblėja nusprendė pateikti projek-

tą antrajam svarstymui. Iki 2007 m. vasario 5 d. buvo galima siūlyti projekto pakei-

timus. 2007 m. vasario 6 d. posėdyje Riigikogu Konstitucinis komitetas nusprendė

projektą toliau svarstyti šiame komitete. Šiuo metu įstatymo projektas nesvarstomas,

nes baigiasi 10-ojo Riigikogu kadencija.

9. 2007 m. vasario 16 d. teisės kancleris kreipėsi į Aukščiausiąjį Teismą su pra-

šymu pripažinti Politinių partijų įstatymą prieštaraujančiu Konstitucijai ir negalio-

jančiu ta apimtimi, kuria jame nenumatyta veiksminga politinių partijų fi nansavimo

kontrolė.

10. 2007 m. gegužės 8 d. Konstitucinės kontrolės skyriaus kolegijos teismo posė-

dyje teisės kancleris pateikė prašymą perduoti konstitucinės kontrolės bylą nagrinėti

Aukščiausiajam Teismui en banc, jeigu Aukščiausiasis Teismas mano, kad būtina pa-

keisti savo nusistovėjusią praktiką dėl teisės kanclerio teisės ginčyti įstatymų leidėjo

veiklą. Kolegija apsvarstė teisės kanclerio prašymą ir 2007 m. gegužės 28 d. spren-

◆ ESTIJOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO KONSTITUCINIS SPRENDIMAS 163

dimu, vadovaudamasi Konstitucinės kontrolės teismo proceso įstatymo 3 straipsnio

3 dalimi, perdavė bylą svarstyti Aukščiausiajam Teismui en banc.

11. Aukščiausiojo Teismo en banc posėdis turėjo įvykti 2007 m. rugsėjo 18 d.

Teisingumo ministras rugsėjo 10 d. pateikė prašymą atidėti bylos teisminį nagrinėji-

mą, nes tuo pačiu metu jis turėjo atstovauti Estijai tarptautiniu lygmeniu. Aukščiau-

siasis Teismas en banc patenkino teisingumo ministro prašymą.

12. Aukščiausiasis Teismas en banc teisės kanclerio prašymą apsvarstė 2007 m.

lapkričio 20 d. posėdyje. Teismo posėdyje teisės kancleris pakeitė savo prašymą – jis

paprašė pripažinti prieštaraujančiomis Konstitucijai Politinių partijų įstatymo nuo-

statas, nenumatančias veiksmingos politinių partijų fi nansavimo kontrolės, ir įpa-

reigoti Riigikogu įsteigti minimalius reikalavimus atitinkančią kontrolės instituciją.

Vadovaudamasis prielaida, kad, dėl įstatymų leidėjo neveikimo susidarius Konstituci-

jai prieštaraujančiai situacijai, įstatymų leidėjas gali delsti vykdyti teismo sprendimą,

teisės kancleris pasiūlė nustatyti Riigikogu terminą, iki kurio jis privalėtų suderinti

Politinių partijų įstatymą su Konstitucija.

POSĖDYJE DALYVAUJANČIŲ ASMENŲ PAAIŠKINIMAI

13. Teisės kancleris savo prašyme pateikia tokius argumentus.

Konstitucijos 10 straipsnyje įtvirtinta atstovaujamoji demokratija: valstybės ga-

lios priklauso žmonėms, tačiau jas įgyvendina įvairios valdžios institucijos, turinčios

žmonių įgaliojimus. Siekiant užtikrinti valstybės valdžios institucijų veiklos teisėtumą,

kad jos veiktų pagal savo kompetenciją, visa valstybės valdžios institucijų veikla turi

paklusti žmonių valiai ir būti kontroliuojama. Žmonės aukščiausiąsias valstybės ga-

lias įgyvendina pasinaudodami piliečių teise balsuoti renkant Riigikogu arba referen-

dume. Kad žmonių valia, kaip aukščiausioji valdžia, būtų įgyvendinta per rinkimus, ji

turi būti suformuota. Šią užduotį visuomenėje atlieka politinės partijos. Konstitucijos

demokratija kartu yra politinių partijų demokratija, todėl politinių partijų konstituci-

nis statusas apibrėžia jų vaidmenį politinėje sistemoje ir pareigas visuomenėje.

Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies antrajame sakinyje yra nustatyta pagrindinė

politinių partijų teisė, aprėpianti politinių partijų laisvę ir jų lygybę. Politinių partijų

laisvė – tai ir laisvė steigti politines partijas, ir politinių partijų veiklos laisvė. Politi-

nių partijų veiklos laisvės esmė – politinės partijos laisvė nustatyti politinius tikslus,

laisvė skleisti savo pažiūras ir rinkti lėšas savo veiklai. Politinių partijų lygybės esmė –

politinių partijų galimybių lygybė. Tai reiškia, kad politinės valios formavimo proce-

sas turi būti reglamentuojamas pagal sąžiningo žaidimo taisykles.

Politinių partijų pareiga – formuoti žmonių valią ir kelti kandidatus rinkimuose,

tačiau pati politinė partija tiesiogiai neįgyvendina viešosios valdžios. Dėl šios prie-

žasties politinė partija priklauso visuomenės, o ne valdžios sferai. Kad politinės par-

tijos galėtų vykdyti savo funkcijoms, joms reikia turėti fi nansinių išteklių. Politinių

partijų konstitucinis statusas lemia tai, kad jų fi nansavimas privalo būti skaidrus.

164

Demokratinis politinės valios formavimo procesas turi būti laisvas ir viešas.

Tik tada, kai politinių partijų lėšų šaltiniai yra skaidrūs, įmanoma įvertinti, kas yra

politinių partijų rėmėjai, kieno interesams atstovauja politinė partija ir kokią įtaką

politinės partijos fi nansuotojai gali daryti jos sprendimams. Tikslas – neleisti anoni-

minėms interesų grupėms slapta valdyti politinio proceso. Svarbu užkirsti kelią ko-

rupcijai ir galimybei organizuotam nusikalstamumui daryti įtaką politikai.

Politinės partijos fi nansavimo skaidrumas yra labai svarbus politinei atsakomy-

bei. Rinkėjai turi žinoti ne tik sprendimus, kurie bus įgyvendinami vykdant politinę

valią, bet ir faktines tokių sprendimų priėmimo priežastis.

Veiksminga politinių partijų fi nansavimo kontrolė yra būtina politinių partijų

fi nansavimo skaidrumo prielaida. Vien formali galimybė vykdyti kontrolę, kai paja-

mos ir išlaidos yra atskleidžiamos ir visuomenė bet kada gali susipažinti su susijusiais

duomenimis, negali būti laikoma veiksminga. Turi būti kontroliuojančioji institucija,

ex offi cio turinti teisę ir įpareigota kontroliuoti politinės partijos fi nansavimo atitik-

tį įstatymams. Kontrolės institucijos veiksmingumas visų pirma turi būti vertinamas

pagal jos statusą, tikrinimo objektą, taikomus kriterijus, kontrolės priemones, laiko

matmenį, kontrolės intensyvumą ir rezultatus. Politinės partijos fi nansavimo moni-

toringą vykdanti institucija turi būti politiškai nepriklausoma, savarankiška, aktyvi,

kompetentinga, preventyvi ir siekti užtikrinti politinių partijų lygias galimybes.

Konstitucijoje įtvirtintas demokratijos principas reikalauja, kad įstatymų leidė-

jas nustatytų veiksmingą politinių partijų fi nansavimo kontrolę. Kol tai nepadaryta,

yra Konstitucijai prieštaraujanti spraga.

Politinių partijų įstatyme yra numatyta politinių partijų fi nansavimo reikalavi-

mai ir apribojimai, kontrolės sistema. Politinių partijų įstatymo reikalavimų laikymąsi

kontroliuoja auditorius ir Riigikogu Specialusis Antikorupcijos įstatymo įgyvendini-

mo komitetas. Jeigu fi nansavimo reikalavimai yra pažeisti, turi įsikišti policija. Mi-

nėtos institucijos nei atskirai, nei kartu veiksmingai nekontroliuoja politinių partijų

fi nansavimo tokiu būdu, kad kontrolė atitiktų demokratijos reikalavimus ir užtikrin-

tų vienodą politinių partijų traktavimą.

Auditoriaus kontrolė yra plataus masto politinės partijos fi nansinės veiklos bu-

halterinė priežiūra. Auditorius formaliai kontroliuoja, ar politinės partijos fi nansinė

veikla atitinka Politinių partijų įstatymo reikalavimus. Auditorius neturi priemonių,

leidžiančių tirti slaptą politinės partijos fi nansavimą arba atskleisti aukų šaltinius.

Auditoriaus statusas neatitinka ir fi nansavimą kontroliuojančiai institucijai nustatytų

reikalavimų, nes auditorius yra pagal privatinę teisę veikiantis asmuo, auditui atlikti

pasirinktas pačios politinės partijos, kuri jam ir moka, todėl auditoriaus veikla nega-

li būti laikoma nepriklausoma.

Riigikogu Specialusis Antikorupcijos įstatymo įgyvendinimo komitetas vykdo

labai ribotą politinių partijų fi nansavimo kontrolę. Jis kontroliuoja tik politinių par-

tijų rinkimų kampanijos išlaidas ir šių lėšų kilmę. Kad galėtų aptikti nuslėptas aukas,

komitetui reikalinga plati politinių partijų pajamų ir išlaidų apžvalga, todėl dažniau-


siai dėl informacijos stygiaus komitetas nenustato nuslėptų aukų. Komitetas tegali

nustatyti, ar politinės partijos išlaidos rinkimų kampanijai formaliai atitinka Politi-

nių partijų įstatymo reikalavimus. Komitetas negali ištirti aukų šaltinių. Komitetą su-

daro politinių partijų atstovai, kurie yra Riigikogu nariai. Kadangi kontroliuojančioji

institucija formuojama vien iš politinių partijų atstovų, kyla abejonių dėl jos nepri-

klausomumo nuo politinių interesų ir galimų sąmokslų grėsmė. Kontrolės institucija

ne tik turi būti nepriklausoma – ji turi ir atrodyti nepriklausoma.

Policija yra organizacija, turinti rodyti iniciatyvą tik tada, kai pažeidimas gana

tikėtinas. Nors nusikalstamos veikos tyrimo procedūros prevencinis poveikis bū-

simiems pažeidimams neabejotinas, policija nevykdo nuoseklios kontrolės, kuria

apskritai būtų užkirstas kelias galimybei piktnaudžiauti. Antra, policija nėra nepri-

klausoma instituciniu požiūriu, ji yra vykdomosios valdžios dalis.

Be minėtų institucijų, keletas kitų valstybės institucijų su politinių partijų fi nan-

savimo problemomis gali susidurti kitais aspektais. Nė viena jų nevykdo fi nansavimo

atitikties Politinių partijų įstatymui kontrolės. Pavyzdžiui, kai Estijos centro partija

išleido skolos vertybinius popierius, Finansų kontrolės įstaiga patikrino emisijos ati-

tiktį tik Vertybinių popierių rinkos įstatymui. Atitiktis Politinių partijų įstatymui ne-

buvo tirta, kadangi Finansų kontrolės įstaiga neturi atitinkamos kompetencijos. Iš

esmės nustatyti aukų šaltinius turėtų būti Mokesčių ir muitų tarybos kompetencija.

Mokesčių ir muitų tarybos generalinis direktorius teigė: „Politinės partijos fi nansavi-

mo teisinių ir moralinių aspektų priežiūra nepriklauso Mokesčių tarybos kompeten-

cijai. Juolab visuomenėje, grindžiamoje teisės viešpatavimu, Mokesčių taryba negali

savo iniciatyva prisiimti šios užduoties.“

Nors politinių partijų fi nansavimo duomenys yra prieinami ir visi, kurie jais do-

misi, įskaitant žurnalistus, gali gauti šią informaciją ir inicijuoti kontrolės procedūrą

kontroliuojančiosiose institucijose, visa tai negarantuoja veiksmingos politinių parti-

jų fi nansavimo kontrolės. Jei nėra veiksmingų kontrolės institucijų, visuomenė negali

užtikrinti veiksmingos kontrolės.

Politinės partijos fi nansavimo kontrolė yra išsklaidyta įvairiose valdžios insti-

tucijose. Nėra vienos institucijos, vykdančios visa apimančią, esminę, nuoseklią,

kompetentingą ir nepriklausomą kontrolę. Padalijus kontrolės kompetenciją yra iš-

sklaidoma atsakomybė ir sumažinamas kontrolės veiksmingumas.

Todėl teisės kancleris teigia, kad tokia politinių partijų fi nansavimo kontrolė, ko-

kia yra nustatyta Politinių partijų įstatyme, nėra veiksminga ir neatitinka iš konsti-

tucinio demokratijos principo kylančių reikalavimų. Veiksmingos politinių partijų

fi nansavimo kontrolės nebuvimo pasekmė – nevienodas politinių partijų traktavi-

mas, dėl to yra pažeidžiamos pagrindinės politinių partijų teisės.

Teisės kancleris taip pat atkreipia dėmesį į procesines sąlygas, būtinas prašymui

nagrinėti. Jis pateisina savo prašymo pagrįstumą tuo faktu, kad byloje Nr. 3-4-1-20-04

Aukščiausiojo Teismo Konstitucinės kontrolės skyriaus kolegija pripažino teisės kan-

clerio teisę ginčyti įstatymų leidėjo neveikimą. Aukščiausiasis Teismas nustatė, kad bū-

166

tina įstatymų leidėjo neveikimo ginčijimo sąlyga yra ta, kad neegzistuojančios normos,

apie kurias kalbama prašyme, turi būti įtvirtintos ginčijamame įstatyme arba turi būti

su juo susijusios pagal savo pobūdį. Politinių partijų įstatymas reglamentuoja politi-

nių partijų fi nansavimą ir kai kuriuos fi nansavimo kontrolės aspektus, taip pat nusta-

to atsakomybę už fi nansinių reikalavimų nesilaikymą. Todėl normos, užtikrinančios

veiksmingą politinių partijų fi nansavimo kontrolę, pagal savo pobūdį turi būti Politi-

nių partijų įstatyme.

14. Riigikogu Konstitucinis komitetas yra tos nuomonės, kad teisės kancleris

ginčija norminio teisės akto nepriėmimą, tačiau Konstitucinės kontrolės teismo pro-

ceso įstatymas nesuteikia jam tokios teisės.

Konstitucinio komiteto nuomone, teisės kanclerio pozicija, esą tik įsteigta kon-

krečiai šiam tikslui nepriklausoma institucija atitiks konstitucinius reikalavimus, yra

nepagrįsta. Įstatymų leidėjas turi nuspręsti, kokia turi būti politinių partijų fi nansa-

vimo kontrolės sistema.

Riigikogu Specialusis Antikorupcijos įstatymo įgyvendinimo komitetas yra su-

darytas iš visų politinių partijų, kurioms atstovaujama parlamente, atstovų, o tai pa-

deda išvengti galimų sąmokslų grėsmės, kadangi visos politinės partijos, kaip rinkimų

proceso dalyvės, yra suinteresuotos, kad politinių partijų fi nansavimas būtų pagrįstas

sąžiningo elgesio taisyklėmis. Kadangi procesiniai įstatymai garantuoja ikiteisminių

institucijų nepriklausomumą ir užkerta kelią politiniams nurodymams, policija taip

pat turi būti laikoma tinkama kontrolės institucija.

Riigikogu Specialusis Antikorupcijos įstatymo įgyvendinimo komitetas, kaip

parlamento institucija, negali imtis administracinių priverčiamojo pobūdžio priemo-

nių, tačiau jei esama įtarimų, kad padaryta nusikalstama veika, jis visada gali perduo-

ti turimą medžiagą tyrimo institucijoms. Politinių partijų įstatymo pažeidimai buvo

plačiai kriminalizuoti.

Konstitucija nedraudžia fi nansavimo, teikiamo per rinkimus, atskirti nuo fi nan-

savimo, skiriamo laikotarpiu tarp rinkimų. Turi būti atsižvelgta į tai, kad kasmet tei-

kiamose ataskaitose politinės partijos turi nurodyti laikotarpiu tarp rinkimų gautą

paramą.

Konstitucija nereikalauja, kad kontroliuojančioji institucija vykdytų tiktai vie-

nintelę funkciją, pavyzdžiui, politinių partijų fi nansavimo kontrolę. Negali būti neat-

sižvelgta į policijos kontrolės nuoseklumą ir veiksmingumą.

Politinių partijų įstatymas visas politines partijas traktuoja vienodai, jis garan-

tuoja politinių partijų lygybę įstatymui ir realią jų lygybę. Kontrolės organizavimas

savaime negali būti nevienodo politinių partijų traktavimo priežastimi.

15. Teisingumo ministras pripažįsta, kad tokia politinių partijų fi nansavimo

kontrolės sistema, kokia yra nustatyta Politinių partijų įstatyme, tobulintina, tačiau

tai nereiškia, kad Estijos teisinė sistema neteikia veiksmingų galimybių kontroliuoti

politinių jėgų fi nansavimą. Politinių partijų įstatyme yra nustatyta pareiga politinėms

partijoms teikti metines ataskaitas, aukų apskaitos žiniaraščius ir rinkimų išlaidų su-


vestines. Tai garantuoja visuomenei galimybę kontroliuoti ekonominę partijų veiklą.

Be to, su politinėmis partijomis susijusios organizacijos turi teikti informaciją apie

gautas aukas.

Politinės partijos, gaunančios lėšų iš valstybės biudžeto, yra audituojamos. Rii-

gikogu Specialusis Antikorupcijos įstatymo įgyvendinimo komitetas vykdo politinių

partijų rinkimų išlaidų kontrolę. Už fi nansavimo taisyklių pažeidimus yra numatyta

baudžiamoji atsakomybė. Palyginti su mėginimu daryti įtaką politinėms partijoms,

mėginimas paveikti pareigūnus, kad šie priimtų šališkus sprendimus, yra daug pavo-

jingesnis.

Dabartinė kontrolės sistema gali būti gerokai patobulinta, visų pirma išplėtus

Riigikogu Specialiojo Antikorupcijos įstatymo įgyvendinimo komiteto kompetenciją

ir suteikus jam teisę kontroliuoti fi nansavimą, gaunamą ne tik per rinkimų kampani-

jas. Antra, šios institucijos kontrolės galios gali būti išplėstos, o kontrolė gali būti pa-

daryta daug veiksmingesnė naudojant kitas priemones.

Tačiau dėl šių trūkumų Politinių partijų įstatymas netampa prieštaraujančiu

Konstitucijai. Konstitucija nenumato politinių partijų fi nansavimo kontrolės. Nusta-

tyti politinių partijų fi nansavimo kontrolės mechanizmą priklauso politinei Riigiko-

gu kompetencijai, ir teisės kancleris neturi pagrindo į tai kištis.

Kelete Europos valstybių būtent parlamentas vykdo politinių partijų fi nansavi-

mo kontrolę. Riigikogu Specialiojo Antikorupcijos įstatymo įgyvendinimo komiteto

veikla yra viešai matoma ir jo nariai yra politiškai atsakingi už savo veiklą. Prireikus

komitetas gali pasitelkti ekspertus.

Teisės kanclerio pasiūlymas Riigikogu suderinti Politinių partijų įstatymą su

Konstitucija buvo pateiktas netinkamu laiku. Dėl projekto sudėtingumo ir priešrin-

kiminės politinės situacijos parlamentas neturėjo galimybės jo priimti per tą laiką,

kurį teisės kancleris turėjo omenyje. Nėra jokio reikalo spausti įstatymų leidėją ir nu-

statyti jam termino, per kurį turi būti priimtas įstatymas.

16. Estijos žaliųjų partijos, Socialdemokratų partijos, Estijos žmonių sąjungos

bei Pro Patria ir Res Publica sąjungos frakcijos palaiko teisės kanclerio nuomonę,

kad dabartinė politinių partijų fi nansavimo kontrolė neatitinka Konstitucijos dva-

sios, ir remia pasiūlymą didinti politinių partijų fi nansavimo kontrolės veiksmingu-

mą. Estijos žmonių sąjungos frakcija laikosi nuomonės, kad, atsižvelgiant į Riigikogu

Specialiojo Antikorupcijos įstatymo įgyvendinimo komiteto formavimo principus,

jis negali būti laikomas nepriklausoma institucija, kontroliuojančia politinių parti-

jų fi nansavimą. Pro Patria ir Res Publica sąjungos frakcija pažymi, kad lieka neaišku,

būtent kokia apimtimi pripažinti prieštaraujančiu Konstitucijai ir neteisėtu Politinių

partijų įstatymą teisės kancleris reikalauja.

17. Estijos reformų partijos frakcijos nuomone, teisės kancleris neįstengė įtiki-

namai pagrįsti savo prašymo Aukščiausiajam Teismui. Jo pateikti argumentai yra ne-

aiškūs ir neapibrėžti, tai subjektyvi nuomonė. Teisės kanclerio prašymas neturi būti

patenkintas, kadangi įstatyme nustatyta politinių partijų fi nansavimo kontrolė ne-

168

prieštarauja Konstitucijai. Estijos reformų partijos frakcija pažymi, kad spręsti, kaip

turi būti sudaryta politinių partijų fi nansavimą kontroliuojanti institucija, turi įstaty-

mų leidėjas. Taikant teisinį politinių partijų fi nansavimo kontrolės reguliavimą visos

politinės partijos traktuojamos vienodai.

18. Estijos centro partijos frakcijos nuomone, prašymas neturi būti patenkin-

tas. Esama politinių partijų fi nansavimo sistema neprieštarauja Konstitucijai. Centro

partijos frakcija pažymi, kad teisės kancleris savo prašymą grindžia keliomis esminė-

mis klaidomis, dėl to gali būti padarytos neteisingos išvados.

Valstybės kišimasis į politinių partijų veiklą turi būti pasvertas itin atsargiai. Es-

tijos centro partijos frakcija abejoja, ar siūlomas įstatymo pakeitimas neprieštaraus

Konstitucijai ir bus proporcingas siekiamam tikslui. Faktas, kad politinės partijos iš

valstybės biudžeto gauna nemažas dotacijas, nesuteikia teisės valstybei jų laikyti va-

dinamosiomis valstybinėmis partijomis ir jų nariams bei šioms organizacijoms, kaip

juridiniams asmenims, primesti specialios valstybės priežiūros. Tai pažeidžia pagrin-

dines teises ir demokratijos apsaugos mechanizmus.

Priemonės politinių partijų fi nansavimo skaidrumui užtikrinti yra pakankamos.

Be to, yra spaudos dėmesys ir įtaka. Vadinasi, esama sistema yra tokia, kurioje skir-

tingi elementai vienas kitą papildo ir kuri užkerta kelią, galimas daiktas, per dideliam

valstybės kišimuisi arba atsveria jį. Reikalaujamas pakeitimas sudarytų galimybių at-

sirasti vadinamajai nuomonės policijai. Ginčas dėl to, kokiu mastu veiksminga fi -

nansavimo kontrolė gali būti atskirta nuo veiksmingos politinių partijų ir jų narių

kontrolės, suklaidintų visuomenę demokratijos esmės klausimu.

Pagrįstai galima vertinti Politinių partijų įstatymo ir susijusio reguliavimo veiks-

mingumą ir, jeigu reikia, juos keisti, tačiau tai, ko reikalauja teisės kancleris, nėra vie-

nintelis galimas sprendimas, nėra jis ir neginčijamai neprieštaraujantis Konstitucijai.

Teisės kanclerio pasiūlyme slypintys pavojai yra didesni nei numanoma nauda, jie ke-

lia grėsmę demokratijos principui.

GINČIJAMOS NUOSTATOS

19. Teisės kancleris mano, kad Politinių partijų įstatymo 121–124 straipsniai yra

tinkami. Politinių partijų įstatymo 121–124 straipsniuose nustatyta:

„121 straipsnis. Politinių partijų turtas ir lėšos

1) Politinės partijos turto ir lėšų šaltiniai yra tik politinės partijos įstatuose nu-

statyti nario mokesčiai, pagal šį įstatymą paskirtos valstybės biudžeto dotacijos, fi zi-

nių asmenų aukos ir pajamos, gautos iš politinės partijos turto.

2) Politinės partijos negali priimti anoniminių ar slaptų aukų.

3) Prekių, paslaugų, turtinių ar neturtinių teisių perdavimas politinei partijai to-

kiomis sąlygomis, kurios kitiems asmenims netaikomos, laikomas slapta auka.

4) Politinė partija gali sudaryti paskolos sutartį ar kreditavimo sutartį, jeigu sko-


lintojas ar kreditorius yra kredito institucija ir sutarties vykdymas užtikrinamas poli-

tinės partijos turtu arba už jį laiduoja politinės partijos nariai.

122 straipsnis. Metinė ataskaita

1) Kad būtų parengta metinė ataskaita, valstybės biudžeto dotacijas gaunančios

politinės partijos turi atlikti auditą.

2) Politinės partijos visuotinis susirinkimas arba pagal įstatus kita institucija kiek-

vienais metais turi patvirtinti metinę ekonominės veiklos ataskaitą ir paskelbti ją po-

litinės partijos interneto svetainėje. Metinė ataskaita kartu su įstatyme numatytais

priedais turi būti paskelbta Riigi Teataja Lisa (Ofi cialiojo leidinio priede).

123 straipsnis. Aukų prieinamumas

1) Politinė partija tvarko politinės partijos gautų aukų apskaitos žiniaraštį. Poli-

tinė partija aukų apskaitos žiniaraštį skelbia savo interneto svetainėje.

2) Aukų apskaitos žiniaraštyje turi būti nurodyti aukotojų duomenys ir aukų ver-

tė. Jeigu auka ne piniginė, jos vertę nustato aukos davėjas.

3) Politinės partijos vadovybė turi užtikrinti aukų apskaitos žiniaraštyje esančios

informacijos tikslumą.

4) Politinės partijos neturi priimti anoniminių ar juridinių asmenų aukų. Jei-

gu įmanoma, politinės partijos turi grąžinti tokias aukas jų davėjams. Nesant tokios

galimybės, politinės partijos per dešimt dienų turi pervesti tokias aukas į valstybės

biudžetą, kur jos pridedamos prie kitais biudžetiniais metais politinėms partijoms iš

valstybės biudžeto skiriamų lėšų.

124 straipsnis. Rinkimų kampanijos fi nansavimo prieinamumas

1) Per mėnesį nuo rinkimų dienos politinės partijos Antikorupcijos įstatymo

14 straipsnio 2 dalyje nurodytam komitetui turi pateikti dėl rinkimų į Riigikogu arba

vietos savivaldos tarybas, arba Europos Parlamentą kampanijos politinės partijos

arba ne pelno asociacijų, nurodytų šio įstatymo 126 straipsnyje, arba asmenų, kurie

buvo įrašyti į politinės partijos sąrašą kaip kandidatai, patirtų išlaidų ataskaitą ir nu-

rodyti lėšų šaltinius.

2) Šio straipsnio 1 dalyje nurodytas komitetas turi teisę pareikalauti papildomų

dokumentų, susijusių su politinės partijos arba ne pelno asociacijų, nurodytų šio įsta-

tymo 126 straipsnyje, arba asmenų, kurie buvo įrašyti į politinės partijos sąrašą kaip

kandidatai, patirtomis išlaidomis ir lėšų šaltiniais.“

AUKŠČIAUSIOJO TEISMO EN BANC NUOMONĖ

20. Sprendimo I dalyje Aukščiausiasis Teismas en banc nagrinės teisės kanclerio

prašymo priimtinumo klausimą, II dalyje nuspręs, ar ginčijamos tinkamos nuosta-

tos, III dalyje Aukščiausiasis Teismas en banc analizuos teisės kanclerio argumentus

170

dėl esamų kontrolės institucijų nepriklausomumo, IV dalyje – iš įstatymų kylantį esa-

mų kontrolės institucijų gebėjimą kontroliuoti politinių partijų fi nansavimą, V dalyje

Aukščiausiasis Teismas en banc pateiks savo poziciją dėl teisės kanclerio prašymo.

I

21. Teisės kancleris prašo, kad Aukščiausiasis Teismas pripažintų prieštaraujan-

čiomis Konstitucijai Politinių partijų įstatymo nuostatas, nenumatančias veiksmin-

gos politinių partijų fi nansavimo kontrolės, ir įpareigotų Riigikogu įsteigti būtinus

reikalavimus atitinkančią kontrolės instituciją.

22. Taigi teisės kanclerio prašyme yra dvi susijusios dalys: prašymas, kad Teis-

mas nustatytų prieštaravimą Konstitucijai, ir prašymas, kad Teismas pareikalautų im-

tis priemonių. Jeigu prašymas yra priimtinas pagal procedūrines taisykles, nuostatos,

susijusios su prašymu nustatyti prieštaravimą Konstitucijai, yra tinkamos ir prašymas

nustatyti prieštaravimą Konstitucijai bus patenkintas, Aukščiausiasis Teismas en banc

turės pateikti poziciją dėl prašymo, kad Teismas pareikalautų imtis priemonių. Vadi-

nasi, pirmoji procedūrinė bylos nagrinėjimo sąlyga yra ta, kad Teismas turi įvertinti

teisės kanclerio prašymo pripažinti prieštaravimą Konstitucijai priimtinumą.

23. Teisės kancleris savo prašyme pripažinti prieštaravimą Konstitucijai jai prieš-

taraujančiu laiko įstatymų leidėjo neveikimą, kuris, jo nuomone, yra tai, kad įstaty-

mų leidėjas, nors ir nustatė teisinį reguliavimą, kurį taikant reikia tikrinti politinių

partijų fi nansavimo šaltinius, pasirinko tokį mechanizmą, kuris neleidžia išsiaiškinti

tikrųjų politinių partijų fi nansavimo šaltinių. Teisės kancleris teigia, kad nesugebėji-

mas nustatyti konstitucinių reikalavimų atitinkančio mechanizmo, t. y. mechanizmo,

leidžiančio nustatyti tikruosius politinių partijų fi nansavimo šaltinius, yra prieštarau-

janti Konstitucijai įstatymų leidėjo omisija. Pagrįsdamas savo prašymo priimtinumą,

teisės kancleris teigia, kad 2004 m. gruodžio 2 d. sprendime byloje Nr. 3-4-1-20-04

Konstitucinės kontrolės skyriaus kolegija pripažino teisės kanclerio teisę ginčyti įsta-

tymų leidėjo omisiją.

24. 2007 m. Konstitucinės kontrolės skyriaus penkių teisėjų kolegija, viešame

posėdyje svarstydama teisės kanclerio prašymą, atsižvelgusi į teisės kancleriui įsta-

tymų suteiktą kompetenciją, abejojo, ar prašymas nustatyti prieštaravimą Konstitu-

cijai yra priimtinas. Iš posėdyje dalyvavusių asmenų papildomų nuomonių, pateiktų

prašymą perdavus svarstyti Aukščiausiajam Teismui en banc, matyti, kad Riigikogu

Konstitucinis komitetas ir teisingumo ministras nemano, jog teisės kanclerio prašy-

mas yra priimtinas, ir argumentuoja tai tuo, kad teisės kancleris neturi kompetencijos

ginčyti norminio teisės akto nepriėmimo (šio sprendimo 12 ir 13 dalys).

25. Dėl prašymo priimtinumo reikia išnagrinėti šiuos klausimus.

26. Pirma, pagal Konstitucinės kontrolės teismo proceso įstatymo 6 straipsnio

1 dalies 1, 2 ir 3 punktus teisės kancleriui suteikiama teisė kreiptis į Aukščiausią-

jį Teismą, kad šis: pripažintų negaliojančiais įstatymų leidėjo, vykdomosios ar vie-

tos savivaldos valdžios institucijos priimtus įsigaliojusius norminius teisės aktus ar


jų nuostatas; pripažintų paskelbtą, tačiau neįsigaliojusį teisės aktą prieštaraujančiu

Konstitucijai; paskelbtų prieštaraujančiais Konstitucijai vykdomosios ar vietos savi-

valdos valdžios institucijos priimtus, tačiau dar neįsigaliojusius norminius teisės ak-

tus. Teisės kanclerio įstatymo 18 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad jeigu norminį

teisės aktą priėmusi institucija per 20 dienų nuo teisės kanclerio pasiūlymo nesuderi-

na tokio teisės akto ar jo nuostatos su Konstitucija ar įstatymu, teisės kancleris siūlo

Aukščiausiajam Teismui panaikinti tokį teisės aktą ar jo nuostatą.

Vadinasi, įstatymai aiškiai nustato teisės kanclerio kompetenciją ginčyti esamo

teisinio reguliavimo konstitucingumą, tačiau įstatymuose nieko nėra pasakyta apie

teisės kanclerio teisę ginčyti aktą priėmusios institucijos neveikimą.

27. Antra, neabejotina, kad tais atvejais, kai apskritai nėra priimtas pagal Kons-

tituciją būtinas norminis teisės aktas, konstatuojamas įstatymų leidėjo neveikimas.

Galimybė ginčyti ir pripažinti prieštaraujančiu Konstitucijai įstatymų leidėjo nevei-

kimą pirmą kartą buvo aiškiai nustatyta Valstybės atsakomybės įstatymo ir Konstitu-

cinės kontrolės teismo proceso įstatymo pakeitimo įstatyme, kurį Riigikogu priėmė

2004 m. balandžio 28 d. Tai buvo padaryta reaguojant į Valstybės atsakomybės įsta-

tymo (toliau – VAĮ) 14 straipsnio 1 dalies pakeitimą.

Ankstesnės redakcijos Valstybės atsakomybės įstatymo 14 straipsnio 1 dalyje

buvo nustatyta asmens teisė tam tikromis sąlygomis reikalauti kompensacijos už nor-

minio teisės akto padarytą žalą, jeigu Aukščiausiasis Teismas pripažino susijusią to-

kio akto nuostatą prieštaraujančia Konstitucijai ar neteisėta. Pagal naujos redakcijos

įstatymą leidžiama tam tikromis sąlygomis reikalauti kompensacijos už dėl normi-

nio teisės akto nepriėmimo padarytą žalą. Pagal pakeitimo įstatymo projekto aiški-

namąjį raštą 357 SE VAĮ 14 straipsnio 1 dalies paskirtis – suteikti asmenims teises.

Projekto aiškinamajame rašte norminio teisės akto nepriėmimas apibūdinamas taip:

„Nacionaliniu lygmeniu norminio teisės akto nepriėmimas – tai atvejai, kai įstaty-

mų leidėjas nenustatė procedūros, kuri pagal Konstituciją turėjo būti nustatyta, arba

kai, nepaisant nuostatų dėl įgaliojimų priimti įgyvendinimo teisės aktą delegavimo,

šis nepriimamas.“

28. Valstybės atsakomybės įstatymo ir Konstitucinės kontrolės teismo proceso

įstatymo pakeitimo įstatymu buvo pakeistas ir Konstitucinės kontrolės teismo proce-

so įstatymas (toliau – KKTPĮ).

Pakeitus KKTPĮ 9 straipsnio 1 dalį buvo nustatyta, kad pirmosios ar antrosios

instancijos teismas susijusį sprendimą ar nutarimą Aukščiausiajam Teismui perduo-

da ir tais atvejais, kai jame yra konstatuota, kad norminio teisės akto nepriėmimas

prieštarauja Konstitucijai. Administracinės, baudžiamosios ir civilinės teisės kolegi-

joms, taip pat specialiai ad hoc kolegijai buvo suteikta teisė perduoti bylas nagrinėti

Aukščiausiajam Teismui en banc ir tuo atveju, kai kolegija ar specialioji kolegija abe-

joja, ar tiesiogiai susijusio su byla norminio teisės akto nepriėmimas neprieštarauja

Konstitucijai (KKTPĮ 3 straipsnio 3 dalis). Dėl to Aukščiausiojo Teismo kompeten-

cija konstitucinės kontrolės bylose buvo išplėsta – jam buvo suteikta teisė pripažinti

172

prieštaraujančiu Konstitucijai norminio teisės akto nepriėmimą (KKTPĮ 15 straips-

nio 1 dalies 21 punktas).

Aukščiausiasis Teismas en banc nurodo, kad pagal 2004 m. balandžio 28 d.

priimtą Valstybės atsakomybės įstatymo ir Konstitucinės kontrolės teismo proce-

so įstatymo pakeitimo įstatymą KKTPĮ 24 straipsnio 3 dalis, 31 straipsnio 2 dalis,

35 straipsnio 2 dalis ir 46 straipsnio 4 dalis buvo pakeistos taip, kad Aukščiausiasis

Teismas įgijo teisę įvairiose bylose, kurias nagrinėja konstitucinės kontrolės procese

kaip vienintelė instancija, norminio teisės akto nepriėmimą pripažinti prieštaraujan-

čiu Konstitucijai.

29. Aukščiausiasis Teismas en banc mano, kad KKTPĮ 9 straipsnio 1 dalis,

15 straipsnio 1 dalies 21 punktas yra susiję su VAĮ 14 straipsnio 1 dalimi, todėl turi

būti taikomi tik ieškiniams dėl žalos, padarytos dėl norminio teisės akto nepriėmimo,

atlyginimo. Teisės kancleris vykdo abstrakčiąją normų kontrolę, todėl negali teikti

ieškinių, kylančių iš VAĮ 14 straipsnio 1 dalies. Tokius ieškinius pirmosios instanci-

jos teismui gali teikti fi ziniai ar juridiniai asmenys, įskaitant vietos savivaldas. Vietos

savivaldų ieškiniai, kylantys iš VAĮ 14 straipsnio 1 dalies, yra galimi tais atvejais, kai

norminio teisės akto nepriėmimas pažeidžia vietos savivaldos konstitucines garan-

tijas (pavyzdžiui, valstybės biudžete nepaskiriamos lėšos valstybės funkcijoms vyk-

dyti), taip pat tais atvejais, kai kitokiais būdais dėl norminio teisės akto nepriėmimo

padaroma žalos vietos savivaldai.

30. Keičiant KKTPĮ, teisės kanclerio kompetencija nebuvo keičiama (6 straips-

nis), jame vis dar nenumatyta teisės kanclerio kompetencija konstitucinės kontro-

lės procese ginčyti norminių teisės aktų nepriėmimą. Teisės kanclerio įstatyme tokia

teisė jam taip pat nėra suteikta. Dėl teisės kanclerio Aukščiausiasis Teismas en banc

2005 m. balandžio 15 d. sprendime byloje Nr. 3-4-1-1-05 yra konstatavęs, kad tei-

sės kancleris gali veikti tik pagal įstatymą (žr. sprendimo 45 dalį). Vadinasi, galiojan-

čiuose įstatymuose nėra pagrindo, kuriuo remdamasis teisės kancleris konstitucinės

kontrolės teismo procese galėtų ginčyti situacijos, kai pagal Konstituciją būtino teisės

akto nėra, konstitucingumą.

Aukščiausiasis Teismas en banc pažymi, kad KKTPĮ 7 straipsnis, reglamentuo-

jantis vietos savivaldos tarybų kompetenciją, taip pat nebuvo pakeistas. Taigi įsta-

tymas nesuteikia vietos savivaldos tarybai teisės, įgyvendinant vietos savivaldos

konstitucines garantijas, neperžengiant abstrakčiosios normų kontrolės ribų Aukš-

čiausiajame Teisme ginčyti norminių teisės aktų nepriėmimą.

31. Trečia, turi būti analizuojamas teisės kanclerio prašymo priimtinumas, kadan-

gi 2004 m. gruodžio 2 d. sprendime byloje Nr. 3-4-1-20-02 (žr. sprendimo 42–45 dalis)

Konstitucinės kontrolės skyriaus kolegija rėmėsi savo 2004 m. sausio 21 d. sprendimu

byloje Nr. 3-4-1-7-03 ir nustatė, kad toje byloje Aukščiausiasis Teismas pripažino tei-

sės kanclerio teisę ginčyti įstatymų leidėjo neveikimą. Šioje byloje teisės kancleris taip

pat rėmėsi minėtu sprendimu ir priėjo prie išvados, kad Aukščiausiasis Teismas pripa-

žino šią jo teisę.


32. Aukščiausiasis Teismas en banc laikosi nuomonės, kad 2004 m. gruodžio 2 d.

sprendime esanti nuoroda yra netiksli. 2004 m. sausio 21 d. sprendime Konstitucinės

kontrolės skyriaus kolegija nesuformulavo aiškios pozicijos, kad teisės kancleris turi

teisę ginčyti įstatymų leidėjo neveikimo konstitucingumą.

Konstitucinės kontrolės rūmų 2004 m. sausio 21 d. sprendimu išnagrinėtoje byloje

ginčas buvo susijęs su Socialinio aprūpinimo įstatymo norma, nustačiusia būsto išlaidų

kompensavimo sąlygas, tačiau nenustačiusia kompensacijų už tam tikras būsto išlaidas.

Remdamasis teisės kanclerio prašymu, Aukščiausiasis Teismas pripažino Socialinio ap-

rūpinimo įstatymo normą prieštaraujančia Konstitucijai. Iš esmės tiek teisės kancleris,

tiek Aukščiausiasis Teismas manė, jog būtina pakeisti ginčijamą normą, kad būtų gali-

ma gauti kompensaciją už į normos reguliuojamą sritį nepatenkančias išlaidas.

33. Aukščiausiasis Teismas en banc laikosi nuomonės, kad įstatymų leidėjo veik-

la, dėl kurios priimamas teisės aktas, neleidžiantis įgyvendinti tam tikros teisės, gali

būti laikoma ir prieštaraujančio Konstitucijai varžančio reguliavimo nustatymu arba

pagal Konstituciją būtino teisinio reguliavimo nenustatymu. Tokiu atveju varžančio-

sios normos ginčijimas gali reikšti įstatymų leidėjo neveikimo, kuris yra neatsiejamas

nuo Konstitucijos reikalaujamo teisinio reguliavimo nenustatymo, ginčijimą.

34. KKTPĮ 6 straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 3 punktai ir Teisės kanclerio įstatymo

18 straipsnio 1 dalis, nustatantys teisės kanclerio kompetenciją, suteikia teisės kan-

cleriui teisę norminį teisės aktą priėmusios institucijos neveikimą ginčyti remiantis

tuo, kad esamas teisinis reguliavimas prieštarauja Konstitucijai, kadangi jame nėra

nustatyta tai, kas privalo būti dėl pagrindinės teisės. Iš teisės kanclerio prašymo ma-

tyti, kad būtent taip ir yra šioje byloje. Valstybės institucijų, vykdančių politinių par-

tijų fi nansavimo kontrolę, kompetencija yra nustatyta normomis, kurios kartu gali

būti laikomos normomis, suteikiančiomis teises, ir normomis, draudžiančiomis vis-

ką, išskyrus tai, kas šiomis normomis leidžiama.

35. Dėl tos priežasties teisės kanclerio prašymas pripažinti Politinių partijų įsta-

tymą iš dalies prieštaraujančiu Konstitucijai yra priimtinas pagal proceso teisę.

II

36. Toliau Aukščiausiasis Teismas en banc tirs, ar teisės kancleris ginčija tinka-

mas Politinių partijų įstatymo normas (žr. sprendimo 17 dalį). Teisės kancleris teigia,

kad Politinių partijų įstatyme nurodytos priemonės neleidžia nustatyti tikrųjų politi-

nių partijų fi nansavimo šaltinių.

Aukščiausiasis Teismas en banc laikosi nuomonės, kad politinių partijų fi nansa-

vimo kontrolės mechanizmas gali būti nustatytas įvairiuose įstatymuose. Susijusios

normos gali būti randamos Politinių partijų įstatymo 121, 122, 123 ir 124 straipsniuo-

se, taip pat ir kituose įstatymuose. Tačiau, Aukščiausiojo Teismo en banc nuomone,

visų pirma Politinių partijų įstatymas turi užtikrinti, kad būtų nustatyti politinių par-

tijų fi nansavimo šaltiniai. Kadangi Politinių partijų įstatymas reglamentuoja politi-

nių partijų veiklą ir jų fi nansavimą, priimdamas Politinių partijų įstatymą įstatymų

174

leidėjas turi užtikrinti, kad bus kontrolės mechanizmas, padedantis atskleisti tikruo-

sius politinių partijų fi nansavimo šaltinius. Jeigu Politinių partijų įstatyme nustatyta,

kad kituose įstatymuose politinių partijų fi nansavimo kontrolė turi būti detalizuota,

tai kontrolės mechanizmo, įtvirtinto kituose įstatymuose, trūkumai yra Politinių par-

tijų įstatymo trūkumai. Jeigu kituose įstatymuose nustatytas kontrolės mechanizmas

neleidžia nustatyti tikrųjų politinių partijų fi nansavimo šaltinių, turi būti prieita prie

išvados, kad Politinių partijų įstatymas prieštarauja Konstitucijai tiek, kiek jis neužti-

krina tikrųjų politinių partijų fi nansavimo šaltinių atskleidimo.

Dėl tos priežasties Aukščiausiasis Teismas en banc laikosi nuomonės, kad Politi-

nių partijų įstatymas yra tinkamas.

III

37. Savo prašyme teisės kancleris abejojo auditorių, Riigikogu Specialiojo Anti-

korupcijos įstatymo įgyvendinimo komiteto ir policijos nepriklausomumu.

38. Aukščiausiasis Teismas en banc su teisės kancleriu sutinka, kad kontroliuo-

jančiosios institucijos ne tik turi būti nepriklausomos, bet ir turi atrodyti tokios.

Aukščiausiasis Teismas en banc pažymi, kad politinių partijų pagrindu sudarytoms

institucijoms, netgi Riigikogu tyrimo komitetui, sudarytam pagal Riigikogu statuto

ir vidaus tvarkos įstatymo 20 straipsnį, taikant teisinį reguliavimą sunku pasiekti, kad

institucija būtų akivaizdžiai nepriklausoma. Tačiau, Aukščiausiojo Teismo en banc

nuomone, akivaizdžios priklausomybės padarinys negali būti kontrolės institucijų

statusą nustatančio įstatymo prieštaravimas Konstitucijai.

39. Teisės kancleris teigia, kad auditorius yra pagal privatinę teisę veikiantis as-

muo, politinės partijos, kuri jam ir moka, pasirinktas auditui atlikti, todėl audito-

riaus, kaip kontrolės institucijos, veikla neturi atrodyti nepriklausoma. Nors teisės

kancleris teigia, kad auditorius yra akivaizdžiai priklausomas, Aukščiausiasis Teismas

en banc turi ištirti, ar įstatymų leidėjas patvirtino faktinį auditorių nepriklausomumą

užtikrinantį teisinį reguliavimą.

Auditoriai veikia pagal Įgaliotųjų viešųjų auditorių įstatymą (toliau – ĮVAĮ), ir

pagal šio įstatymo 43 straipsnį auditorius ir klientas sudaro sutartį, kurioje, be kita

ko, numatomi vykdantis sutartį ir atsakingas auditoriai, jų pareigos ir atlyginimas.

Auditoriaus ir politinės partijos teisiniai santykiai niekuo nesiskiria nuo auditoriaus

ir įmonės santykių. Aukščiausiasis Teismas en banc negali daryti išvados, kad audi-

toriaus veikla nėra nepriklausoma vien dėl to, kad auditorius gauna atlyginimą pagal

su klientu (šiuo atveju – su politine partija) sudarytą sutartį. Aukščiausiasis Teismas

en banc laikosi nuomonės, kad pakankama nepriklausomos auditoriaus veiklos ga-

rantija yra ne atlyginimo už auditoriaus paslaugas būdas, bet ĮVAĮ 21 straipsnyje

nustatyti reikalavimai auditoriui, šio įstatymo 39 straipsnyje nustatyti jo veiklos ap-

ribojimai, taip pat tai, kad audito ataskaitą pasirašo auditorius, kuris vykdo sutartį su

klientu, ir atsakingas auditorius (ĮVAĮ 33 straipsnio 2 dalis), galimybė sustabdyti au-

ditoriaus įgaliojimus pagal ĮVAĮ 28 straipsnio 1 dalies 2 punktą, galimybė nutraukti


auditoriaus įgaliojimus pagal ĮVAĮ 29 straipsnio 2 dalies 2 ar 6 punktą, taip pat gali-

mybė iškelti auditoriui drausmės bylą pagal ĮVAĮ 45 straipsnį.

40. Riigikogu Specialusis Antikorupcijos įstatymo įgyvendinimo komitetas yra

sudarytas iš politinių partijų, kurioms atstovaujama Riigikogu, atstovų.

Teisės kancleris teigia, kad jei kontrolės institucija sudaroma vien iš politinių

partijų atstovų, tai leidžia abejoti tokios institucijos nepriklausomumu nuo politinės

įtakos ir kelia galimą sąmokslo grėsmę.

Siekiant nepriklausomumo nuo politinių partijų įtakos Riigikogu Specialusis

Antikorupcijos įstatymo įgyvendinimo komitetas lygybės pagrindu yra sudarytas iš

visų Riigikogu frakcijų atstovų. Galima daryti prielaidą, jog tarpusavyje konkuruo-

jančios politinės partijos yra suinteresuotos, kad nė viena jų, pasinaudodama nekon-

troliuojamomis lėšomis, neįgytų konkurencinio pranašumo.

Teisės kancleris nepateikė įrodymų, kurie leistų Aukščiausiajam Teismui en banc

padaryti išvadą, kad nustatyta komiteto sudarymo tvarka neužtikrina jo nepriklau-

somumo ir kad tarpusavyje įvairiais politiniais klausimais konkuruojančios parla-

mento frakcijos turi bendrą interesą neatskleisti tikrųjų politinių partijų fi nansavimo

šaltinių – dėl to komitetas nebegalėtų vykdyti jam suteiktų funkcijų. Priešingai, teis-

mo byloje esantys dokumentai rodo, kad 11-asis Riigikogu, taigi ir jo sudarytas Riigi-

kogu Specialusis Antikorupcijos įstatymo įgyvendinimo komitetas, yra suinteresuoti

atskleisti tikruosius politinių partijų fi nansavimo šaltinius. Būtent Estijos žmonių są-

jungos frakcija, Socialdemokratų partijos frakcija, Estijos žaliųjų partijos frakcija bei

Pro Patria ir Res Publica sąjungos frakcija mano, kad Politinių partijų įstatyme nusta-

tytas politinių partijų fi nansavimo mechanizmas prieštarauja Konstitucijai.

41. Teisės kancleris teigia, kad policija institucine prasme nėra nepriklausoma, ji

yra vykdomosios valdžios dalis.

Policija yra vykdomosios valdžios dalis, tačiau šis faktas neturi būti pretekstas

nepasitikėti policija kaip institucija. Aukščiausiasis Teismas en banc laikosi nuomo-

nės, jog teisinėje valstybėje turi būti preziumuojama, kad tirdama nusikalstamą veiką

policija yra nepriklausoma nuo politiniu pagrindu sudarytos Vyriausybės ir nuo po-

litiniu pagrindu paskirto vidaus reikalų ministro. Jeigu yra abejonių, kad vykdomo-

ji valdžia neteisėtai kišosi į nusikalstamos veikos tyrimą, turi būti imtasi atitinkamų

teisinių priemonių. Taip pat yra įmanoma imtis parlamentinės kontrolės priemonių,

nustatytų Riigikogu statuto ir vidaus tvarkos įstatyme, būtent sudaryti tyrimo komi-

siją (20 straipsnis), pareikšti nepasitikėjimą (133 straipsnis), pradėti interpeliacijos

Vyriausybės nariui procedūrą (139 straipsnis), pateikti klausimus Vyriausybės nariui

per Vyriausybės valandą (143 straipsnis), pateikti Vyriausybės nariui raštu suformu-

luotus klausimus (147 straipsnis).

42. Dėl šių priežasčių Aukščiausiasis Teismas en banc neturi pagrindo teigti, kad

auditoriai, Riigikogu Specialusis Antikorupcijos įstatymo įgyvendinimo komitetas

ir policija, įgyvendindami politinių partijų fi nansavimo teisėtumo kontrolę, yra pri-

klausomi nuo kontroliuojamų politinių partijų. Aukščiausiasis Teismas en banc lai-

176

kosi nuomonės, kad pagrindinė problema – ar institucijų, vykdančių politinių partijų

fi nansavimo kontrolę, kompetencija leidžia, kai prireikia, išsiaiškinti tikruosius poli-

tinių partijų fi nansavimo šaltinius.

IV

43. Toliau Aukščiausiasis Teismas en banc turi išanalizuoti politinių partijų fi -

nansavimo kontrolės sistemą kaip visumą, t. y. Politinių partijų įstatyme (toliau –

ir PPĮ) nustatytus politinių partijų fi nansavimo šaltinių atskleidimo reikalavimus,

Riigikogu Specialiojo Antikorupcijos įstatymo įgyvendinimo komiteto, auditorių,

Mokesčių ir muitų tarybos ir policijos kompetenciją kontroliuoti politinių partijų fi -

nansavimą. Aukščiausiasis Teismas en banc turi patikrinti nuostatų, reglamentuojan-

čių politinių partijų fi nansavimo kontrolę, konstitucingumą.

44. PPĮ yra nustatyti bendrieji politinių partijų fi nansavimo reikalavimai. Pagal

PPĮ 121 straipsnį politinių partijų turto ir lėšų šaltiniai yra tik politinės partijos įsta-

tuose nustatyti nario mokesčiai, pagal šį įstatymą paskirtos valstybės biudžeto dota-

cijos, fi zinių asmenų aukos ir pajamos, gautos iš politinės partijos turto. Politinėms

partijoms draudžiama priimti anonimines ar slaptas aukas. Tuo tarpu prekių, paslau-

gų, turtinių ar neturtinių teisių perdavimas politinei partijai tokiomis sąlygomis, ko-

kios kitiems asmenims neprieinamos, laikomas slapta auka. Politinės partijos neturi

priimti juridinių asmenų aukų ir, jeigu įmanoma, turi grąžinti tokias aukas jų davėjui;

nesant tokios galimybės, politinės partijos per dešimt dienų turi pervesti tokias aukas

į valstybės biudžetą, kur jos pridedamos prie kitais biudžetiniais metais politinėms

partijoms iš valstybės biudžeto skiriamų lėšų (PPĮ 123 straipsnio 4 dalis). Politinėms

partijoms taikomi aukų priėmimo ir jų atskleidimo apribojimai taip pat taikomi ne

pelno organizacijoms, kurių narė politinė partija yra (PPĮ 126 straipsnis).

Tačiau Politinių partijų įstatyme nepateikiamas „aukos“ apibrėžimas. Suteikiant

turinį slaptos aukos sąvokai svarbi yra PPĮ 121 straipsnio 3 dalis, kurioje nustaty-

ta, kad „prekių, paslaugų, turtinių ar neturtinių teisių perdavimas politinei partijai

tokiomis sąlygomis, kokios kitiems asmenims neprieinamos“, laikomas slapta auka.

PPĮ 121 straipsnio 1 dalyje pateiktas sąrašas leidžia daryti išvadą, kad valstybės biu-

džeto dotacijos ir narystės mokesčiai pagal Politinių partijų įstatymą nelaikomi au-

komis. Vadinasi, auka pagal Politinių partijų įstatymą yra prekių, paslaugų, turtinių

ar neturtinių teisių perdavimas politinei partijai, išskyrus narystės mokesčius ir vals-

tybės biudžeto dotacijas.

45. Finansinių ataskaitų pateikimo reikalavimai yra politinių partijų fi nansavi-

mo kontrolės pagrindas. Politinių partijų įstatyme yra numatytos priemonės, turin-

čios užtikrinti politinių partijų fi nansavimo šaltinių prieinamumą tiek per rinkimus,

tiek tarp rinkimų.

Yra įtvirtintas principas, kad informacija apie priimtas aukas turi būti prieinama

ir kad politinė partija turi rašyti aukų apskaitos žiniaraštį ir skelbti jį savo interneto

svetainėje (PPĮ 123 straipsnio 1 dalis). Politinės partijos interneto svetainėje paskelb-


tame aukų apskaitos žiniaraštyje turi būti nurodyti aukotojų duomenys ir aukų vertė,

o jeigu auka ne piniginė, jos vertę nustato aukos davėjas (PPĮ 123 straipsnio 2 dalis).

Politinės partijos vadovybė turi užtikrinti aukų apskaitos žiniaraštyje esančios infor-

macijos tikslumą (PPĮ 123 straipsnio 3 dalis).

Politinės partijos visuotinis susirinkimas arba pagal įstatus – kita institucija kie-

kvienais metais turi patvirtinti metinę ekonominės veiklos ataskaitą ir paskelbti ją

politinės partijos interneto svetainėje. Metinė ataskaita kartu su įstatyme numaty-

tais priedais turi būti paskelbta Riigi Teataja Lisa (Ofi cialiojo leidinio priede) (PPĮ

122 straipsnio 2 dalis).

Politinių partijų įstatymas taip pat nustato pareigą pateikti rinkimų kampanijai

panaudotų lėšų ataskaitas. Todėl per mėnesį nuo rinkimų dienos politinės partijos

Riigikogu Specialiajam Antikorupcijos įstatymo įgyvendinimo komitetui turi pateik-

ti rinkimų į Riigikogu ar vietos savivaldos tarybas, ar Europos Parlamentą kampani-

joje politinės partijos arba ne pelno asociacijų, nurodytų šio įstatymo 126 straipsnyje

(kuriose kaip jų narė dalyvauja politinė partija), arba asmenų, kurie kaip kandida-

tai buvo įrašyti į politinės partijos sąrašą, patirtų išlaidų ir lėšų šaltinių ataskaitą (PPĮ

124 straipsnio 1 dalis). Tokie pat reikalavimai yra nustatyti Riigikogu rinkimų įstaty-

mo 65 straipsnyje, Vietos savivaldos tarybų rinkimo įstatymo 59 straipsnyje, Europos

Parlamento rinkimų įstatymo 63 straipsnyje.

Aukščiausiasis Teismas en banc pažymi, kad prieinamumo principas yra svarbus

nustatant tikruosius politinių partijų fi nansavimo šaltinius.

46. Kad parengtų metinę ataskaitą, politinės partijos, gaunančios valstybės biu-

džeto dotacijas, turi atlikti auditą (PPĮ 122 straipsnio 1 dalis).

Pagal ĮVAĮ 2 straipsnio 4 dalį auditas – tai fi nansinių ataskaitų patikrinimas ir

audito taisykles atitinkančios nuomonės pateikimas. Pagal audito taisykles auditorius

turi pareigą pateikti nuomonę dėl metinių fi nansinių ataskaitų. Auditorius turi išsi-

aiškinti, ar buhalteriniai duomenys ir kita fi nansinėse ataskaitose esanti informacija

yra patikima ir pakankama fi nansinėms ataskaitoms parengti.

Auditorius kontroliuoja, ar politinės partijos fi nansinės ataskaitos visais svar-

biausiais aspektais teisingai atspindi politinės partijos fi nansinę padėtį. Auditorius

taip pat patikrina, ar fi nansinės ataskaitos atitinka Politinių partijų įstatymo reikala-

vimus. Auditorius gali patikrinti, ar ataskaitos atspindi tik iš pagal PPĮ 121 straipsnio

1 dalį leidžiamų šaltinių gautas pajamas. Be to, auditorius gali patikrinti, ar politi-

nės partijos sudarytos paskolos arba kreditavimo sutartys atitinka PPĮ 121 straipsnio

4 dalyje nustatytus reikalavimus, t. y. ar skolintojas arba kreditorius yra kredito insti-

tucija ir ar susitarimas yra tinkamai sudarytas.

Atliekant auditą iš esmės įmanoma nustatyti, ar politinė partija yra gavusi meti-

nėje ataskaitoje neatsispindinčių pajamų. Tokie atvejai prilygsta buhalterinės apskai-

tos pažeidimams.

Auditorių atsakomybė atliekant auditą yra nustatyta ĮVAĮ 44 straipsnyje (audi-

torių veiklos priežiūra) ir 45 straipsnyje (drausminės priemonės). Auditoriaus bau-

178

džiamoji atsakomybė yra nustatyta Baudžiamojo kodekso 279 straipsnyje (auditorius

arba specialųjį auditą atliekantis asmuo, kuris ataskaitoje nepateikia svarbių faktų,

tapusių jam žinomais atliekant auditą ar specialųjį auditą, arba pateikia juos netei-

singai, baudžiamas bauda arba laisvės atėmimu iki vienerių metų). Abiem atvejais

atsakomybė taikoma gavus atitinkamą informaciją, įrodančią pažeidimo padarymą.

Auditorių tarybos valdyba savo iniciatyva taip pat vykdo auditorių priežiūrą.

Remiantis šiais paaiškinimais galima daryti išvadą, kad auditoriaus kontrolė yra

plataus masto politinės partijos fi nansinės veiklos kontrolė. Už atliekant auditą padary-

tus pažeidimus yra numatyta drausminė arba baudžiamoji auditoriaus atsakomybė.

Teisės kanclerio nuomone, atitikties Politinių partijų įstatyme nustatytiems rei-

kalavimams atžvilgiu auditorius veikla apsiriboja formalia kontrole, kadangi jis ne-

gali nei patikrinti paslėpto politinės partijos fi nansavimo, nei ištirti aukų šaltinių.

Aukščiausiasis Teismas en banc mano, kad politinių partijų fi nansavimo kontrolės

sistemos kaip visumos kontekste svarbu ištirti auditavimo svarbą rengiant politinės

partijos metinę ataskaitą. Tikrieji politinių partijų fi nansavimo šaltiniai negali būti

nustatyti vien auditoriui vykdant savo veiklą. Kadangi auditorius tiria tik metines

ataskaitas, jo kompetencija kontroliuojant politinių partijų fi nansavimą turi būti ver-

tinama kartu su kitų kontroliuojančiųjų institucijų kompetencija.

47. Riigikogu Specialusis Antikorupcijos įstatymo įgyvendinimo komitetas vado-

vaujantis Antikorupcijos įstatymo 14 straipsnio 2 dalimi yra sudarytas, kad būtų at-

liktos šiame įstatyme nustatytos užduotys ir būtų imtasi nuolatinių priemonių keliui

korupcijai užkirsti. Riigikogu Specialusis Antikorupcijos įstatymo įgyvendinimo komi-

tetas taip pat turi pareigą užtikrinti rinkimų kampanijos fi nansavimo duomenų prieina-

mumą. Per mėnesį nuo rinkimų dienos politinės partijos šiam specialiajam komitetui

turi pateikti rinkimų į Riigikogu ar vietos savivaldos tarybas, ar Europos Parlamentą

kampanijoje politinės partijos ar ne pelno asociacijų, nurodytų Politinių partijų įsta-

tymo 126 straipsnyje, arba asmenų, kurie kaip kandidatai buvo įrašyti į politinės parti-

jos sąrašą, patirtų išlaidų ir lėšų šaltinių ataskaitą (PPĮ 124 straipsnio 1 dalis). Tokia pat

pareiga yra nustatyta rinkimų įstatymuose – Vietos savivaldos tarybų rinkimų įstaty-

me (toliau – VSTRĮ), Riigikogu rinkimų įstatyme, Europos Parlamento rinkimų įsta-

tyme. Pavyzdžiui, pagal VSTRĮ 59 straipsnio 1 dalį per mėnesį nuo rinkimų dienos

politinė partija Riigikogu Specialiajam Antikorupcijos įstatymo įgyvendinimo komite-

tui turi pateikti su rinkimų kampanija susijusių išlaidų ir naudotų fi nansavimo šaltinių

ataskaitą. Ataskaitoje turi būti nurodyta lėšų gavimo data, jų pobūdis, vertė kronomis

ir lėšų skyrusio asmens vardas, pavardė bei asmens kodas arba registro kodas (VSTRĮ

60 straipsnio 1 dalis). VSTRĮ 60 straipsnio 2 dalyje yra išvardyti leidžiami politinių par-

tijų fi nansavimo šaltiniai. Tai yra politinės partijos įstatuose nustatyti nario mokesčiai,

fi zinių asmenų aukos, valstybės biudžeto dotacijos, pajamos, gautos iš politinės partijos

turto, ir paskolos ar kreditas, gautas pagal PPĮ 121 straipsnio 4 dalį.

Specialiojo komiteto veiklą reglamentuoja Riigikogu statuto ir vidaus tvarkos

įstatymo 22 straipsnio 1 dalis, pagal kurią komitetas turi teisę reikalauti, kad Vyriau-


sybė ir vykdomosios institucijos pateiktų komiteto funkcijoms vykdyti būtiną infor-

maciją, reikalauti, kad Vyriausybės narys dalyvautų komiteto posėdžiuose, kad būtų

galima gauti Vyriausybės nario kompetencijai priklausančią informaciją, taip pat pa-

sikviesti Vyriausybės agentūrų pareigūnus ir kitus asmenis, kad šie dalyvautų ko-

miteto posėdžiuose ir informuotų komitetą bei jam patartų. Riigikogu Specialusis

Antikorupcijos įstatymo įgyvendinimo komitetas turi teisę pareikalauti papildomų

dokumentų, susijusių su politinės partijos ar ne pelno asociacijų, nurodytų šio įstaty-

mo 126 straipsnyje, arba asmenų, kurie kaip kandidatai buvo įrašyti į politinės parti-

jos sąrašą, patirtomis išlaidomis ir fi nansavimo šaltiniais (PPĮ 124 straipsnio 2 dalis).

Riigikogu Specialiojo Antikorupcijos įstatymo įgyvendinimo komiteto vaidmuo

turi būti įvertintas atsižvelgiant ir į politinių partijų fi nansavimo kontrolės sistemą.

Konkrečiai kalbant, Riigikogu Specialusis Antikorupcijos įstatymo įgyvendinimo ko-

mitetas nagrinėja tik tam tikrus politinių partijų fi nansavimo klausimus, t. y. rinkimų

išlaidų ataskaitas. Būtent dėl to Riigikogu Specialiojo Antikorupcijos įstatymo įgy-

vendinimo komiteto kompetencija tirti politinių partijų fi nansavimą turi būti apžvel-

giama kartu su kitų kontroliuojančiųjų institucijų kompetencija.

48. Pagal Mokesčių ir muitų tarybos statuto 7 straipsnio 2 dalį į tarybos kom-

petenciją įeina mokesčių procesas, mokesčių apskaičiavimo ir sumokėjimo teisingu-

mo tikrinimas, mokesčių mokėjimo ir mokestinių iniciatyvų įgyvendinimo kontrolė,

mokėtinų mokesčių ir palūkanų apskaičiavimas bei vertinimas.

Taigi mokesčių institucija, neperžengdama įstatymų numatytos kompetencijos

ribų, kontroliuoja, kaip vykdomas Apmokestinimo įstatymas (toliau – AĮ) ir kiti su

mokesčiais susiję įstatymai (AĮ 10 straipsnio 1 dalis). Mokesčių institucijos pareigos

yra šios: 1) tikrinti mokesčių apskaičiavimą ir jų mokėjimo teisingumą, vykdyti mo-

kesčių mokėjimo ir mokestinių iniciatyvų įgyvendinimo kontrolę; 2) įstatymo numa-

tytais atvejais apskaičiuoti ir įvertinti mokesčius ir palūkanas, grąžinti permokėtus

mokesčius ir kompensuojamas sumas; 3) surinkti mokesčių nepriemokas; 4) pažei-

dusiems mokesčių įstatymus asmenims skirti įstatymų numatytas priverčiamojo po-

veikio priemones ir baudas (AĮ 10 straipsnio 2 dalis).

Pagal Pajamų mokesčio įstatymo (toliau – PMĮ) 27 straipsnio 1 dalį fi zinis as-

muo (nuolatinis gyventojas) turi teisę atskaityti iš apmokestinamuoju laikotarpiu

gautų pajamų dokumentais pagrįstas dovanas ir aukas, padovanotas ar paaukotas

PMĮ 11 straipsnio 1 dalyje nurodytiems asmenims arba PMĮ 11 straipsnio 10 daly-

je nurodytai politinei partijai. Politinė partija, nurodyta PMĮ 11 straipsnio 1 dalyje,

turi Mokesčių ir muitų tarybos regioniniam struktūriniam vienetui pateikti kalen-

doriniais metais gautų dovanų, aukų ir kitų pajamų bei jų panaudojimo deklaracijas

(PMĮ 571 straipsnio 3 dalis).

Pagal AĮ 27 straipsnio 1 dalies 7 punktą mokesčių institucijos gali, negavusios

apmokestinamojo asmens sutikimo ar jo neinformavusios, bet kam atskleisti infor-

maciją apie į ne pelno organizacijų sąrašą įrašytos politinės partijos pajamas, įskai-

tant dovanas ir aukas, bei informaciją apie dovanų ir aukų naudojimą. Vadinasi,

180

AĮ 27 straipsnio 1 dalies 7 punktas leidžia visuomenei kontroliuoti politinėms parti-

joms skirtas aukas ir jų naudojimą. Kartu ši nuostata nesukelia mokesčių institucijos

atsakomybės už informacijos tikslumą ir nesukuria pareigos tikrinti tą tikslumą.

49. Atsakomybė už politinių partijų fi nansavimo reikalavimų ir apribojimų pa-

žeidimus yra nustatyta Politinių partijų įstatymo 22 skyriuje „Atsakomybė“ ir Bau-

džiamojo kodekso 21 skyriaus 8 skirsnyje „Nusikalstama veika, susijusi su politinių

partijų veikla“.

Pagal PPĮ 1214 straipsnį už aukų teikimo politinėms partijoms registravimo ir at-

skleidimo procedūros pažeidimą baudžiama iki 300 baudos vienetų dydžio bauda; už

tą pačią veiką, padarytą juridinio asmens, baudžiama iki 50 000 kronų bauda. Pagal

PPĮ 1215 straipsnį už metinės ekonominės veiklos ataskaitos, politinės partijos per ke-

tvirtį gautų lėšų ir politinės partijos rinkimų kampanijos fi nansavimo ataskaitos at-

skleidimo procedūros pažeidimą baudžiama iki 300 baudos vienetų dydžio bauda; už

tą pačią veiką, padarytą juridinio asmens, baudžiama iki 50 000 kronų bauda.

Pagal Baudžiamojo kodekso 4021 straipsnį už politinės partijos ekonominės veik-

los ar turto apribojimų pažeidimus baudžiama pinigine bauda; už tą pačią veiką, pa-

darytą juridinio asmens, baudžiama pinigine bauda. Pagal Baudžiamojo kodekso

4022 straipsnį už anoniminės aukos, iš nuslėpto ar juridinio asmens gautos aukos pri-

ėmimą baudžiama pinigine bauda; už tą pačią veiką, padarytą juridinio asmens, bau-

džiama pinigine bauda.

Neteisminė institucija, tirianti Politinių partijų įstatyme numatytus pažeidimus,

yra policijos prefektūra (PPĮ 1216 straipsnio 2 dalis). Ikiteisminį tyrimą baudžiamo-

siose bylose atlieka Policijos taryba, o tam tikrais atvejais – Saugumo policijos taryba

(Baudžiamojo proceso kodekso 212 straipsnio 1 dalis, toliau – BPK). Policijos veik-

lą tiriant minėtus pažeidimus reglamentuoja Pažeidimų proceso kodeksas (toliau –

PPK) ir BPK.

Taikant privalomojo baudžiamojo tyrimo principą (BPK 6 straipsnis), tyrimo

institucijos ir prokuratūra, jei esama nusikalstamos veikos faktų, turi atlikti baudžia-

mąjį tyrimą. Baudžiamasis tyrimas pradedamas, kai yra baudžiamojo tyrimo pa-

grindai – pranešimas apie nusikalstamą veiką ar kita informacija, kad buvo padaryta

nusikalstamos veikos požymių turinti veika (BPK 194 straipsnio 1 ir 2 dalys). Pro-

kuratūros arba tyrimo institucijos gauta spaudoje paskelbta informacija, rodanti, kad

padaryta nusikalstama veika, gali būti pagrindas pradėti baudžiamąjį tyrimą (BPK

197 straipsnio 1 dalis), taip pat prokuratūros arba tyrimo institucijos vykdant tarny-

bines pareigas gauta informacija, rodanti, kad padaryta nusikalstama veika, gali būti

pagrindas pradėti baudžiamąjį tyrimą (BPK 197 straipsnio 2 dalis).

Vadinasi, tiek pranešimas apie nusikalstamą veiką, tiek kita informacija, rodanti,

kad padaryta nusikalstama veika, įskaitant skundą dėl nusikaltimo padarymo, spau-

doje paskelbtą prokuratūros arba tyrimo institucijos gautą informaciją, rodančią, kad

padaryta nusikalstama veika, ir informaciją, rodančią, kad padaryta nusikalstama

veika, gautą tyrimo institucijoms arba prokuratūrai vykdant tarnybines pareigas, gali


būti pagrindas pradėti baudžiamąjį tyrimą. Pagrindas pradėti baudžiamąjį tyrimą

taip pat yra informacija, gauta iš auditoriaus, Riigikogu Specialiojo Antikorupcijos

įstatymo įgyvendinimo komiteto ir Mokesčių ir muitų tarybos. Baudžiamojo tyrimo

pradžiai taip pat taikomos Pažeidimų proceso kodekso nuostatos (PPK 2 straipsnis).

Policija, gavusi informacijos, kurioje galima įžvelgti PPĮ 1214, 1215 straipsniuose nu-

matytų pažeidimų arba veikos, numatytos Baudžiamojo kodekso 4021 arba 4022 straips-

niuose, elementus, privalo pradėti tyrimą. Taip atlikdama pažeidimo tyrimą policija

vykdo politinių partijų fi nansavimo atitikties įstatymų reikalavimams kontrolę.

Aukščiausiasis Teismas en banc remiasi prielaida, kad, siekiant užtikrinti abe-

jonių dėl atitikties įstatymui tyrimą, įvairiose srityse kontrolę vykdantys valstybės

pareigūnai informuoja kompetentingas valstybės institucijas, jeigu pažeidimo ele-

mentai tampa aiškiai matomi.

50. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, Aukščiausiasis Teismas en banc mano, kad

bendra Riigikogu Specialiojo Antikorupcijos įstatymo įgyvendinimo komiteto, au-

ditorių, Mokesčių ir muitų tarybos ir policijos kompetencija, taip pat, atsižvelgiant

į iš Politinių partijų įstatymo kylančius reikalavimus turėti aukų apskaitos žiniaraštį

ir pateikti metines fi nansines ataskaitas, visa politinių partijų fi nansavimo kontrolės

sistema ir kontroliuojančiųjų institucijų kompetencija yra pakankamos tikriesiems

politinių partijų fi nansavimo šaltiniams nustatyti.

Aukščiausiasis Teismas en banc mano, kad politinių partijų fi nansavimą kontro-

liuojančios institucijos yra nepriklausomos (žr. sprendimo 37–42 dalis). Jų kompe-

tencija yra pakankama politinių partijų fi nansavimo kontrolei vykdyti (žr. sprendimo

46–49 dalis), politinių partijų fi nansavimo atskleidimas yra užtikrintas (žr. sprendi-

mo 45 dalį).

Net jeigu pripažinome, kad politinių partijų fi nansavimo kontrolę reglamentuo-

jančios nuostatos nėra tobulos, tai savaime nesukelia prieštaravimo Konstitucijai. Ne

viskas, kas netobula, prieštarauja Konstitucijai.

V

51. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, Aukščiausiasis Teismas en banc atmeta tei-

sės kanclerio prašymą pripažinti prieštaraujančiomis Konstitucijai Politinių partijų

įstatymo nuostatas, nenumatančias veiksmingos politinių partijų fi nansavimo kon-

trolės, ir įpareigoti Riigikogu įsteigti būtinus reikalavimus atitinkančią kontrolės ins-

tituciją [3].

Vertėjo pastabos

1. Teismo posėdyje dalyvauja visi teismo teisėjai.

2. Riigikogu – Estijos Respublikos parlamentas.

3. Šiame sprendime penki teisėjai pareiškė atskirąją nuomonę.

Iš anglų kalbos vertė Ernestas Milius

GARSIAUSIOS KONSTITUCINĖS

JUSTICIJOS BYLOS

JUNGTINIŲ VALSTIJŲ AUKŠČIAUSIOJO TEISMO

BYLA MARBURY PRIEŠ MADISONĄ

Jungtinių Valstijų Aukščiausiasis Teismas

MARBURY prieš MADISONĄ, 5 U.S. 137 (1803)

5 U.S. 137 (Cranch)

WILLIAMAS MARBURY

prieš

JAMESĄ MADISONĄ, Jungtinių Valstijų valstybės sekretorių

1803 m. vasario mėn. sesija

1801 m. gruodžio mėn. sesijoje Williamas Marbury, Dennisas Ramsay, Robertas

Townsendas Hooe ir Williamas Harperis, kartu pasitarę [5 U.S. 1937, 138], pateikė

teismui prašymą įpareigoti Jungtinių Valstijų valstybės sekretorių Jamesą Madisoną

nurodyti priežastis, kodėl dėl jo neturi būti priimamas mandamus, nustatantis jam

pareigą įteikti jiems atitinkamai, kaip Kolumbijos apygardos taikos teisėjams, įgalio-

jimų suteikimo raštus.

Prašymas teismui, apie kurį pranešta ir Madisonui, grindžiamas rašytiniais paro-

dymais dėl toliau pateikiamų faktų.

Velionis Jungtinių Valstijų Prezidentas Adamsas pateikė pareiškėjų kandidatūras

Senatui, kad šis pritartų ir sutiktų juos skirti Kolumbijos apygardos taikos teisėjais; Se-

natas pritarė ir sutiko su šiais paskyrimais; tinkamai sudaryti įgaliojimų suteikimo raš-

tai dėl jų paskyrimo teisėjais buvo pasirašyti Prezidento, ir valstybės sekretorius šiuos

įgaliojimų suteikimo raštus patvirtino tinkamos formos Jungtinių Valstijų antspaudu;

pareiškėjai pareikalavo, kad Madisonas įteiktų jiems šiuos įgaliojimų suteikimo raštus,

tačiau šis nesutiko patenkinti jų prašymo; įgaliojimų suteikimo raštai jiems nėra įtei-

kiami; pareiškėjai kreipėsi į Madisoną, kaip į Jungtinių Valstijų valstybės sekretorių,

jo biure su prašymu pateikti informaciją, ar įgaliojimų suteikimo raštai, kaip jau buvo

nurodyta, yra pasirašyti ir antspauduoti; jokios aiškios ir patenkinamos informacijos

atsakant į šį paklausimą nepateikė nei valstybės sekretorius, nei joks Valstybės depar-

tamento pareigūnas; Senato sekretoriui buvo paduotas prašymas pateikti pareiškėjų

kandidatūrų teikimo, pritarimo joms ir sutikimo dėl jų patvirtinimus, tačiau šis atsi-

sakė pateikti tokius patvirtinimus; todėl buvo įteiktas nurodymas ketvirtąją šios sesi-

jos dieną atvykti į teismo posėdį. Po to, kai šis nurodymas buvo jiems tinkamai įteiktas

◆ JUNGTINIŲ VALSTIJŲ AUKŠČIAUSIOJO TEISMO BYLA 183

[5 U.S. 137, 139], Jacobas Wagneris ir Danielius Brentas, gavę šaukimus, atvyko į teis-

mą, ir buvo pareikalauta, kad jie pateiktų įrodymus; jie atsisakė prisiekti. Jie teigė, kad

yra Valstybės departamento tarnautojai ir nėra saistomi pareigos atskleisti kokius nors

faktus, paaiškėjusius jiems atliekant tarnybą ar vykdant tarnybinius nurodymus.

Teismas nurodė liudytojams prisiekti, jų parodymus fi ksuoti raštu, tačiau juos

taip pat informavo, kad dėl kiekvieno užduoto jiems klausimo jie gali pareikšti prieš-

taravimus, jeigu tokių būtų.

Pasitvirtinus rašytiniuose parodymuose nurodytoms aplinkybėms, Lincolnas,

kuris ėjo valstybės sekretoriaus pareigas, buvo pakviestas liudyti žodžiu. Jis atsisakė

atsakyti į klausimus. Klausimai buvo pateikti raštu.

Teismas pareiškė nereikalaująs atskleisti jokios slaptos informacijos. Jeigu tokios

informacijos ir būtų, jis neprivalo jos atskleisti, ir jeigu jis mano, kad kai kurie dalykai

buvo pranešti jam konfi dencialiai, jis taip pat nėra saistomas pareigos juos atskleisti,

taip pat jis nėra įpareigotas pranešti tokių dalykų, kurie būtų panaudoti prieš jį patį.

Klausimai, kuriuos pareiškėjai pateikė atsakovams, buvo tokie: 1) ar Aukščiau-

siasis Teismas gali skirti mandamus įsakymą bet kokioje byloje; 2) ar toks įsakymas,

nepaisant jo turinio, būtų skirtas vykdyti valstybės sekretoriui; 3) ar konkrečiu atveju

teismas gali skirti mandamus valstybės sekretoriui Jamesui Madisonui.

[5 U.S. 137, 153]

Vyriausiasis teisėjas Marshallas pateikė teismo nuomonę.

Praėjusioje sesijoje, teismo posėdžio pareigūnui perskaičius ir užfi ksavus paro-

dymus šioje byloje, teismas priėmė nutartį, reikalaujančią, kad valstybės sekretorius

nurodytų priežastį, kodėl dėl jo neturi būti priimamas mandamus [5 U.S. 137, 154], ir

kad jis įteiktų Williamui Marbury jo, kaip Kolumbijos apygardos Vašingtono grafys-

tės taikos teisėjo, įgaliojimų suteikimo raštą.

Priežastis nebuvo nurodyta, todėl pateiktasis prašymas yra dėl mandamus. Dėl

ypatingo šios bylos subtilumo, kai kurių jos aplinkybių naujumo ir tikrų sunkumų,

susijusių su joje kylančiais klausimais, būtina iki galo išsiaiškinti teismo nuomonę pa-

grindžiančius principus.

Šiais principais pareiškėjai teismo posėdyje pasirėmė labai sumaniai. Pateikiant

teismo nuomonę šio ginčo klausimais bus šiek tiek nukrypstama nuo formos, bet ne

nuo minėtų pareiškėjo argumentų turinio.

Teismas, bylą nagrinėdamas tam tikru nuoseklumu, svarstė ir sprendė šiuos

klausimus.

1. Ar pareiškėjas turi teisę gauti įgaliojimų suteikimo raštą, kurio pareikalauja?

2. Jeigu pareiškėjas tokią teisę turi ir ji buvo pažeista, ar jo valstybės įstatymuose

yra numatytos jo teisės gynybos priemonės?

3. Jeigu įstatymuose yra numatytos jo teisės gynybos priemonės, ar tai yra šio

teismo išduodamas mandamus?

Pirmasis tyrimo klausimas yra:

1. Ar pareiškėjas turi teisę gauti įgaliojimų suteikimo raštą, kurio pareikalauja?

184184

Jo teisė pagrįsta Kongreso 1801 m. vasario mėn. priimtu įstatymu dėl Kolumbi-

jos apygardos.

Padalijus apygardą į dvi grafystes, minėto įstatymo vienuoliktame skyriuje buvo

nustatyta, kad „kiekvienoje paminėtoje grafystėje taikos teisėjais bus paskirta tiek pro-

tingų asmenų, kiek, Jungtinių Valstijų Prezidento manymu, kiekvieną kartą yra tiks-

linga skirti, ir pareigas jie eis penkerius metus“ [5 U.S. 137, 155]. Iš rašytinių parodymų

matyti, kad pagal šį įstatymą įgaliojimų suteikimo raštas Williamui Marbury, kaip Va-

šingtono grafystės taikos teisėjui, buvo pasirašytas tuometinio Jungtinių Valstijų Pre-

zidento Johno Adamso ir po to patvirtintas Jungtinių Valstijų antspaudu; tačiau šis

įgaliojimų suteikimo raštas niekada nepasiekė asmens, kuriam jis buvo skirtas.

Siekiant išsiaiškinti, ar jis turi teisę turėti šį įgaliojimų suteikimo raštą, būtina iš-

tirti, ar jis buvo paskirtas į tarnybą. Jeigu jis buvo paskirtas, tai pagal įstatymą jo tar-

nyba turi tęstis penkerius metus ir jis turi teisę turėti tuos tarnybos atributus, kurie,

visiškai sutvarkyti, tampa jo nuosavybe.

Konstitucijos 2 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad „Prezidentas teikia kandida-

tūras ir, Senatui patarus bei sutikus, skiria ambasadorius, kitus valstybės viešosios

valdžios pareigūnus ir konsulus, visus kitus Jungtinių Valstijų pareigūnus, kurių sky-

rimas nėra nustatytas jokia kita tvarka“.

3 dalyje nustatyta, kad „jis suteikia įgaliojimus visiems Jungtinių Valstijų parei-

gūnams“.

Kongreso priimtas įstatymas valstybės sekretorių įpareigoja saugoti Jungtinių

Valstijų antspaudą, „išduoti, registruoti ir minėtu antspaudu tvirtinti visus Senato

sutikimu Prezidento skiriamų arba vien Prezidento skiriamų Jungtinių Valstijų pa-

reigūnų pilietinius įgaliojimų suteikimo raštus; su sąlyga, kad minėtu antspaudu jo-

kie įgaliojimų suteikimo raštai negali būti tvirtinami, kol jie nėra pasirašyti Jungtinių

Valstijų Prezidento“.

Tai yra Jungtinių Valstijų Konstitucijos ir įstatymų klauzulės, taikomos šiai bylos

daliai. Iš jų išplaukia trys skirtingos paskyrimo į pareigas stadijos:

1. Kandidatūros teikimas. Tai yra vienasmenis Prezidento veiksmas, priklausan-

tis tik nuo jo laisvos valios.

2. Paskyrimas. Tai taip pat yra Prezidento aktas, taip pat laisvos valios, tačiau

atliekamas tik Senatui patarus bei sutikus [5 U.S. 137, 156].

3. Įgaliojimai. Įgaliojimų paskirtam asmeniui suteikimas tikriausiai gali būti lai-

komas Konstitucijoje įtvirtinta pareiga. Kaip joje teigiama, „jis suteikia įgaliojimus

visiems Jungtinių Valstijų pareigūnams“.

Paskyrimo į tarnybą ir įgaliojimų suteikimo paskirtam į tarnybą asmeniui aktai

vargu ar gali būti laikomi vienu aktu; kadangi galia atlikti šiuos veiksmus yra įtvirtin-

ta dviejuose atskiruose ir skirtinguose Konstitucijos skyriuose. Paskyrimo ir įgalio-

jimų suteikimo skirtumus aiškiau atskleisime, jeigu turėsime omenyje Konstitucijos

2 straipsnio 2 dalies nuostatą, leidžiančią Kongresui „įstatymu nustatyti tik Prezi-

dento, teismų ar departamentų vadovų teisę skirti tokius žemesniuosius pareigūnus,


kokius, jų manymu, reikia skirti“; ir apsvarstysime atvejus, kada įstatymu galima įpa-

reigoti Prezidentą suteikti įgaliojimus teismų ar departamentų vadovų paskirtam pa-

reigūnui. Tokiu atveju, skirtingai nei paskyrimo atveju, įgaliojimų suteikimas būtų

akivaizdi pareiga, kurios tikriausiai negalima teisėtai atsisakyti vykdyti.

Nors ši Konstitucijos nuostata, pagal kurią reikalaujama, kad Prezidentas suteik-

tų įgaliojimus visiems Jungtinių Valstijų pareigūnams, galbūt niekada nebuvo taiko-

ma ne Prezidento paskirtiems pareigūnams, vis dėlto būtų sunku paneigti įstatymų

leidėjo galią šią klauzulę taikyti ir tais atvejais. Reikšminga tai, kad paskyrimo į par-

eigas ir įgaliojimų suteikimo paskirtam pareigūnui etapų konstitucinis skirtumas iš-

lieka toks pat, koks jis būtų, jeigu praktikoje Prezidentas suteiktų įgaliojimus kitos

valstybės valdžios, ne savo, paskirtiems pareigūnams.

Dėl tokio skirtumo taip pat darytina išvada, kad jeigu paskyrimo į pareigas faktas

įrodomas kokiu nors kitu viešu veiksmu, ne įgaliojimų suteikimu, tai atlikus tokį viešą

veiksmą pareigūnas yra paskiriamas; ir jeigu Prezidento valia jis nėra pakeičiamas, tai

įgyja teisę gauti įgaliojimus arba yra įpareigojamas atlikti pareigas be tokių įgaliojimų.

Šios pastabos pateikiamos tik siekiant kuo aiškiau perteikti tuos argumentus, ku-

rie tiesiogiai taikomi konkrečioje nagrinėjamoje byloje [5 U.S. 137, 157]. Tai yra pasky-

rimas į pareigas, Prezidento vykdomas Senatui patarus bei sutikus ir įrodomas ne kuo

kitu, kaip tik įgaliojimų suteikimo raštu. Tokiu atveju įgaliojimų suteikimas ir pasky-

rimas į pareigas atrodo neatskiriami; beveik neįmanoma paskyrimo į pareigas įrodyti

kitaip, kaip tik įrodžius įgaliojimų suteikimą: vis dėlto įgaliojimų suteikimas nebūtinai

yra paskyrimas į pareigas, nors ir yra įtikinamas paskyrimo į pareigas įrodymas.

Tačiau kokiame etape šis įtikinamas įrodymas atsiranda?

Atsakymas į šį klausimą atrodo aiškus. Paskyrimas į pareigas, kaip vienasmenis

Prezidento veiksmas, privalo būti visiškai įrodytas taip, kad būtų parodyta, jog jis pa-

darė viską, kas nuo jo priklauso.

Net jeigu įgaliojimų suteikimas, užuot tapęs paskyrimo į pareigas įrodymu, turėtų

būti laikomas pačiu paskyrimu į pareigas, vis dėlto ir tokiu atveju jis būtų atliekamas

Prezidentui iki galo atlikus visus jam prideramus veiksmus arba vėliausiai – baigus

įgaliojimų suteikimą.

Paskutinis veiksmas, kurį turi atlikti Prezidentas, yra įgaliojimų suteikimo raš-

to pasirašymas. Tuomet jis, Senatui patarus ir sutikus, teikia savo pasirinktą kan-

didatūrą. Tariama, kad baigėsi apsisprendimui skirtas laikas. Jis priėmė sprendimą.

Jo sprendimą palaikius patariančiam ir su juo sutinkančiam Senatui, yra paskiria-

mas pareigūnas. Šis paskyrimas įrodomas atviru ir nedviprasmiu veiksmu; ir, būda-

mas paskutinis veiksmas, kurį privalo atlikti tam tikras asmuo, neišvengiamai atmeta

mintį, kad paskyrimas į pareigas yra pradėtas, bet nebaigtas elgesio etapas.

Turi būti tam tikras momentas, kada pasibaigs vykdomosios valdžios galia at-

leisti savo valia neatsistatydinantį pareigūną. Tai turi būti tas momentas, kai yra įgy-

vendinama konstitucinė teisė skirti jį į pareigas. Tokia teisė yra įgyvendinama, kai

asmuo, kuriam suteikta minėta teisė, atlieka paskutinį veiksmą. Toks paskutinis

186186

veiksmas yra įgaliojimų suteikimo rašto pasirašymas. Akivaizdu, kad būtent taip įsta-

tymo turinį suvokė įstatymų leidėjas, kai išleido įstatymą, Užsienio reikalų depar-

tamentą [5 U.S. 137, 158] pakeičiantį Valstybės departamentu. Tame įstatyme buvo

nutarta, kad valstybės sekretorius privalo saugoti Jungtinių Valstijų antspaudą „ir iš-

duoti, registruoti ir minėtu antspaudu tvirtinti visus Prezidento skiriamų Jungtinių

Valstijų pareigūnų civilinių įgaliojimų suteikimo raštus, tačiau su sąlyga, kad minėtu

antspaudu joks įgaliojimų suteikimo raštas negali būti tvirtinamas, kol jis nėra pasi-

rašytas Jungtinių Valstijų Prezidento; nei joks kitas dokumentas ar aktas be specia-

laus Prezidento nurodymo“.

Pasirašymas yra nurodymas įgaliojimų suteikimo raštą patvirtinti didžiuoju

antspaudu; ir didžiuoju antspaudu gali būti tvirtinamas tik užbaigtas raštas. Šiuo vi-

suotinai pripažįstamu veiksmu yra patvirtinamas Prezidento parašo tikrumas.

Antspaudu niekada nėra tvirtinama, kol įgaliojimų suteikimo raštas nėra pasira-

šytas, kadangi tik suteikiantis įgaliojimams galią ir veiksmingumą parašas yra įtiki-

namas įrodymas, jog paskyrimas yra atliktas.

Įgaliojimų suteikimo raštą pasirašius, valstybės sekretoriaus pareiga atlikti pas-

kesnius veiksmus kyla iš įstatymo, o ne iš Prezidento pareikštos valios. Valstybės se-

kretorius privalo įgaliojimų suteikimo raštą patvirtinti Jungtinių Valstijų antspaudu

ir jį užregistruoti.

Tai nėra veiksmas, galintis kisti priklausomai nuo vykdomosios valdžios parei-

gūno nuomonės; toks veiksmas atliekamas įstatyme tiksliai nustatyta tvarka, kurios

privaloma griežtai laikytis. Valstybės sekretoriaus pareiga yra paklusti įstatymui, šiuo

atžvilgiu jis yra įstatymų saistomas Jungtinių Valstijų pareigūnas. Teismo posėdyje

buvo labai vykusiai pasakyta, kad šiuo atžvilgiu valstybės sekretorius veikia laikyda-

masis įstatymo, o ne pagal Prezidento nurodymus. Tai yra tarnybinis veiksmas, kurį,

kaip reikalaujama įstatyme, konkrečiu tikslu turi atlikti konkretus pareigūnas.

Darant prielaidą, kad patvirtinimo antspaudu formalumas yra būtinas ne tik tam,

kad įgaliojimų suteikimo raštas taptų teisėtas, bet ir paskyrimui į pareigas užbaigti,

tai ir tokiu atveju paskyrimas būna atliktas, kai patvirtinama antspaudu ir [5 U.S. 137,

159] įgaliojimai įsiteisėja. Įstatyme nereikalaujama jokio kito formalumo; vyriausy-

bei nereikalingas joks kitas veiksmas. Viskas, ką vykdomoji valdžia gali padaryti, kad

paskirtų asmenį į tarnybą, yra padaryta. Taigi, išskyrus minėtą pareigūno paskyrimo

atvejį, vykdomoji valdžia, nebendradarbiaudama su kitomis valdžiomis, negali atlik-

ti vienasmenio veiksmo.

Atidžiai paieškojus galinčių pagrįsti priešingą nuomonę principų, nebuvo aptik-

ta tokių, kurie turėtų pakankamai galios patvirtinti priešingą požiūrį.

Tie principai, kuriuos galėjo sugalvoti teismas, buvo labai kruopščiai ištirti, atsi-

žvelgta į visą galimą jų svarbą, tačiau tai nepakeitė teismo jau suformuotos nuomonės.

Svarstant šį klausimą buvo spėjama, kad įgaliojimų suteikimas galėjo asimiliuo-

tis su raštu, kurio galiojimui esminę reikšmę turi jo įteikimas.


Ši mintis yra paremta prielaida, kad įgaliojimų suteikimas nėra tik paskyrimo į

pareigas įrodymas – tai yra ir pats tikrasis paskyrimas į pareigas; tokia prielaida jokiu

būdu neginčijama. Bet kad sąžiningai išnagrinėtume šį prieštaravimą, pripažinkime,

kad yra nustatytas jį paremiantis principas.

Pagal Konstituciją Prezidentas į pareigas skiria asmeniškai, o jeigu užbaigiant

paskyrimą būtina įteikti paskyrimo į pareigas raštą, tai taip pat privalo atlikti Pre-

zidentas. Nebūtina pareigūno regalijų įteikti asmeniškai: taip niekada nėra daroma.

Pagal įstatymą atrodytų, jog tai turi padaryti valstybės sekretorius, kadangi įstaty-

me nurodyta, kad, Prezidentui pasirašius įgaliojimų suteikimo raštą, valstybės sekre-

torius jį patvirtina antspaudu. Jeigu įteikti pareigūno regalijas būtų būtina tam, kad

įgaliojimų suteikimas būtų teisėtas, tai tokį įteikimą valstybės sekretorius taip pat pa-

tvirtina antspaudu, užregistruoja ir perduoda paskirtam pareigūnui.

Visais atvejais, kai yra išimtines teises suteikiantys raštai, įstatyme reikalaujama

atlikti tam tikrus formalumus, kurie patvirtina [5 U.S. 137, 160] šių raštų tikrumą, ta-

čiau ofi cialus rašto perdavimas pareigūnui nepriskiriamas prie tokių formalumų. Įga-

liojimų suteikimo atvejais tokie formalumai yra tik Prezidento parašas ir Jungtinių

Valstijų antspaudas. Todėl šis prieštaravimas nesiejamas su šia byla.

Nors ir abejotina, vis dėlto gali būti taip, kad įgaliojimų suteikimo raštų perdavi-

mas ir jų paėmimas gali būti laikomi neatsiejamais nuo ieškovo teisės įgyvendinimo.

Įgaliojimų perdavimas yra patogumo, o ne įstatymo nulemta praktika. Todėl bū-

tina prieš tai atlikti paskyrimą į pareigas, o tai yra Prezidento atliekamas veiksmas.

Jeigu vykdomoji valdžia pareikalautų, kad kiekvienas į pareigas paskirtas asmuo pats

imtųsi priemonių savo įgaliojimams gauti, paskyrimas į pareigas dėl to netaptų ma-

žiau pagrįstas. Paskyrimas į pareigas yra Prezidento vienasmenis veiksmas; įgaliojimų

suteikimo rašto perdavimas yra pareigūno, kuriam priskirta ši pareiga, vienasmenis

veiksmas, galintis būti paspartintas arba užvilkintas dėl aplinkybių, neturinčių įtakos

pačiam paskyrimui į pareigas. Įgaliojimų suteikimo raštas yra perduodamas jau pa-

skirtam asmeniui, o ne asmeniui, kuris dar tik bus arba nebus paskirtas, ir nėra siun-

čiamas paštu, kadangi laiškas gali ir saugiai pasiekti adresatą, ir jo nepasiekti.

Šį klausimą būtų galima aiškintis kitu aspektu, pavyzdžiui, tirti, ar turėti origi-

nalų įgaliojimų suteikimo raštą yra būtina tam, kad į bet kurias pareigas paskirtas as-

muo galėtų atlikti jam pagal pareigas priklausančius veiksmus. Jeigu turėti tą raštą

būtina, tai jo praradimas reikštų pareigų praradimą. Asmuo galėtų netekti savo parei-

gų ne tik dėl nerūpestingumo, bet ir dėl įvykio, sukčiavimo, gaisro ar vagystės. Darau

prielaidą, kad tokiu atveju valstybės sekretoriaus biuro registre esanti įgaliojimų su-

teikimo rašto kopija neabejotinai būtų prilyginama pirminiam raštui visais jo panau-

dojimo tikslais ir visais tokio panaudojimo motyvais. Kongresas tai aiškiai nustatė

įstatyme. Kad kopija galiotų, nebūtų būtina įrodyti, jog pirminis raštas buvo perduo-

tas pareigūnui, o vėliau prarastas. Kopija būtų pakankamas įrodymas, kad pirminis

raštas buvo ir kad paskyrimas į pareigas buvo atliktas, tačiau jis savaime nebūtų įro-

dymas, kad pirminis raštas buvo įteiktas paskirtam į pareigas asmeniui. Jeigu iš tikrų-

188188

jų paaiškėtų, kad [5 U.S. 137, 161] pirminis raštas buvo pamestas valstybės įstaigoje,

ši aplinkybė neturėtų įtakos jo kopijos veiksmingumui. Atlikus visus būtinus veiks-

mus, kad pirminius raštus registruojantis pareigūnas galėtų registruoti kiekvieną tokį

raštą, ir išleidus įsakymą dėl to, raštas teisiškai laikomas registruotu, nors pats fi zinis

veiksmas – rašto įrašymas registro specialioje knygoje – dar gali būti ir neatliktas.

Įgaliojimų suteikimo raštų atžvilgiu įstatyme yra įtvirtinta valstybės sekretoriaus

pareiga juos registruoti. Todėl tuomet, kai jie yra pasirašyti, patvirtinti antspaudu ir

yra išleistas įsakymas juos registruoti, nepriklausomai nuo to, ar jie yra įrašyti regis-

tro knygoje, teisiškai jie yra registruoti.

Tokio registruoto pirminio rašto kopija yra prilyginama pirminiam raštui, o įsta-

tyme yra nustatomi mokesčiai, kuriuos turi sumokėti norintis gauti kopiją asmuo. Ar

gali viešojo registro tvarkytojas pašalinti užregistruotą įgaliojimų suteikimo raštą?

Ar jis gali atsisakyti išduoti kopiją asmeniui, kuris jos reikalauja įstatyme nustatyto-

mis sąlygomis?

Tokia kopija, lygiavertė pirminiam raštui, leidžia taikos teisėjui eiti pareigas, nes

ji lygiai taip pat, kaip ir pirminis raštas, patvirtina jo paskyrimą.

Jeigu įgaliojimų suteikimo rašto perdavimas nelaikytinas būtinu, kad paskyrimas

taptų teisėtas, tai dar mažiau būtinas yra pats tokio rašto paėmimas. Paskyrimas į pa-

reigas yra Prezidento vienasmenis veiksmas, o sutikimas su paskyrimu yra vienasmenis

paskirtojo pareigūno veiksmas, todėl logiška, kad tas veiksmas eina po paskyrimo į pa-

reigas. Pareigūnas gali atsistatydinti, jis gali ir atsisakyti paimti įgaliojimų suteikimo raš-

tą, tačiau abiem jo elgesio atvejais pats paskyrimas į pareigas nėra paverčiamas niekiniu.

Kad toks yra vyriausybės supratimas, akivaizdžiai liudija visas jos elgesys.

Įgaliojimų suteikimo rašte yra įrašoma data, ir pareigūnas atlyginimą pradeda

gauti nuo savo paskyrimo, o ne nuo įgaliojimų suteikimo rašto perdavimo ar jo paė-

mimo momento. Kai į kokią nors tarnybą paskirtas asmuo atsisako eiti tas pareigas,

kitas asmuo yra pasiūlomas vietoje pareigų atsisakiusio asmens [5 U.S. 137, 162], o

ne vietoje to asmens, kuris ėjo šias pareigas iki pareigų atsisakiusio asmens ir kuriam

pasitraukus ši vieta liko laisva.

Todėl teismo nuomonė aiškiai yra tokia, kad kai Prezidentas pasirašo įgaliojimų

suteikimo raštą, įvyksta paskyrimas į pareigas; ir kad įgaliojimų suteikimas yra baig-

tas, kai valstybės sekretorius patvirtina raštą Jungtinių Valstijų antspaudu.

Tuo atveju, kai pareigūnas pakeičiamas vykdomosios valdžios sprendimu, aplin-

kybės, kuriomis užbaigiamas jo paskyrimas, nėra svarbios, kadangi bet kuriuo metu

gali būti atliktas jo pakeitimo veiksmas, o pareigūnui dar vis einant pareigas, jam

suteikti įgaliojimai gali būti sustabdyti. Tačiau jeigu nėra vykdomosios valdžios

sprendimo pakeisti pareigūną, jo paskyrimas į pareigas nebekeičiamas ir negali būti

panaikintas. Tokiam pareigūnui suteikiamos teisėtos teisės, kurių negalima apriboti.

Vykdomoji valdžia gali įgyvendinti savo diskreciją tiek, kiek leidžiama iki as-

mens paskyrimo į pareigas. Po paskyrimo jos galia pareigūnui visais atvejais pasi-

baigia, kadangi pagal įstatymą ši valdžia nebegali pašalinti pareigūno. Teisė į tarnybą


tuomet priklauso paskirtajam asmeniui, ir jis turi absoliučią, besąlygišką galią eiti

pareigas arba jų atsisakyti.

Marbury buvo paskirtas, kai Prezidentas pasirašė jo įgaliojimų suteikimo raštą ir

valstybės sekretorius patvirtino jį antspaudu; pagal įstatymą, šiam pareigūnui penke-

riems metams suteikus teisę eiti pareigas nepriklausomai nuo vykdomosios valdžios,

jo paskyrimas tapo neatšaukiamas; pareigūnui priklausančios teisėtos teisės yra sau-

gomos pagal jo šalies įstatymus.

Teismo nuomone, įgaliojimų nesuteikimas yra nepagrįstas jokia teise ir pažei-

džia pareigūnui priklausančias teisėtas teises.

Dėl to galime pradėti antrąjį tyrimą, būtent:

2. Jeigu jam priklauso teisė ir ta teisė buvo pažeista, ar jo šalies įstatymai suteikia

pažeistos teisės gynybos priemones? [5 U.S. 137, 163] Pati pilietinės teisės esmė yra

ta, kad kiekvienas patyręs žalą individas gali reikalauti jam suteikti įstatymų nustaty-

tą apsaugą. Viena pagrindinių vyriausybės pareigų – suteikti tokią apsaugą. Didžio-

joje Britanijoje pačiam karaliui būna iškeliama byla pagal tam tikra pagarbia forma

pateiktą peticiją, ir jis visuomet laikosi savo teismo priimto sprendimo. Blackstone’as

savo Komentarų trečiojo tomo 23 puslapyje nurodo dvi bylas, kuriose jo teisės gyny-

bos priemonės užtikrinamos tiesiog tuo, kad įstatymas veikia.

Jo teigimu, „visais kitais atvejais taikoma bendra ir neginčijama taisyklė, kad kai

yra kėsinamasi į suteiktą teisėtą teisę, yra ir teisėtos teisės gynybos priemonės – ieški-

nio pareiškimas arba bylos iškėlimas“.

To paties tomo 109 puslapyje jis teigia: „Aš esu beveik įsitikinęs, kad tokie pažei-

dimai yra teismingi bendrosios teisės teismams. Ir čia šį kartą tik pažymiu, kad jokie

galimi pažeidimai, nepriklausantys išimtiniam bažnyčios, karo teismų, jūrų tribuno-

lų teismingumui, dėl tos pačios priežasties yra teismingi bendrosios teisės teismams.

Anglijos įstatymuose yra nusistovėjęs nekintamas principas, kad kiekvienai pažeistai

teisei turi būti numatytas jos atkūrimo būdas, o už kiekvieną pažeidimą – tinkamas

žalos atlyginimas.“

Jungtinių Valstijų Vyriausybė pabrėžtinai apibūdinama kaip įstatymų, o ne žmo-

nių vyriausybė. Žinoma, ji praras savo gerą vardą, jeigu įstatymuose nebus nustatyti

teisių atkūrimo būdai, taikytini pažeidus teisėtai suteiktą teisę.

Jeigu jau toks gėdingas dalykas nutiktų mūsų šalies jurisprudencijai, taip būtų

dėl ypatingo bylos pobūdžio.

Tuomet mums reikėtų išsiaiškinti, ar tokios bylos struktūroje yra elementas, kuriam

nebūtų taikomas teisinis tyrimas arba dėl kurio nukentėjusioji šalis neturėtų galimybės

gauti teisėto žalos atlyginimo. Atliekant šį tyrimą iškyla pirmas klausimas: ar tokiu būdu

gali būti sprendžiamos [5 U.S. 137, 164] bylos, priskiriamos damnum absque injuria –

nuostolio be žalos – rūšiai.

Tokiai bylų rūšiai niekada nebuvo priskiriamos ir, tikėtina, niekada negalės būti

priskirtos bylos dėl tokių pareigų, kurios susijusios su pasitikėjimu, geru vardu ar

nauda. Būtent tokios yra Kolumbijos apygardos taikos teisėjo pareigos, todėl jos ver-

190190

tos įstatymų dėmesio ir apsaugos. Joms tas dėmesys ir ta apsauga ir yra suteikta. Spe-

cialus Kongreso priimtas įstatymas šioms pareigoms apsaugą suteikė ir iki šiol jas

saugo tiek, kiek pagal įstatymą yra saugomas paskirtas jas eiti asmuo – penkerius me-

tus. Todėl išvados, kad nukentėjusioji šalis lieka be teisės gynybos priemonės, negali-

ma grįsti ieškinio dalyko menkavertiškumu.

Ar tai būdinga šiam teisiniam veiksmui? Ar įgaliojimų suteikimo raštų perdavi-

mas arba jų neperdavimas gali būti laikomas vien politiniu aktu, priklausančiu atlik-

ti tik vykdomosios valdžios šakai? Ar iš to, kad mūsų Konstitucijoje įtvirtinta, jog už

vykdomosios valdžios veiksmus visiškai atsako jos vyriausiasis pareigūnas, darytina

išvada, kad dėl bet kokio netinkamo jo poelgio nukentėjusiam individui nepriklauso

teisės gynybos priemonės?

Neginčijama, kad tokių atvejų gali būti, tačiau taip pat nederėtų pripažinti, kad

taip būna kiekvienos valdžios institucijos kiekviename veiksme, kurį nulemia jai pri-

derančios pareigos.

1794 m. birželio mėn. priimtame neįgaliems asmenims skirtame įstatyme karo

sekretoriui nurodoma į pensijų sąrašą įrašyti visus asmenis, kurių pavardės paminė-

tos jo anksčiau perskaitytame pranešime Kongresui. Jeigu jis atsisakytų tai padaryti,

ar sužeistieji veteranai netektų teisės gynybos priemonių? Ar gali būti taip, kad įsta-

tyme tiksliai nurodžius, kaip turi būti vykdomas asmeniui svarbus teisės aktas, įsta-

tymas vis dėlto negali užtikrinti, kad bus paklūstama jo įpareigojimams? Ar taip gali

būti dėl asmens, dėl kurio yra paduotas skundas, savybių? Ar gali būti tvirtinama, kad

departamentų vadovai pagal šalies įstatymus nėra atsakingi?

Kad ir kokia tam tikrais atvejais būtų praktika, šio principo teorija neabejotinai nie-

kada nebus palaikoma [5 U.S. 137, 165]. Joks įstatymų leidėjo priimtas aktas nesuteikia

tokios ypatingos privilegijos, jos buvimui nepritariama ir bendrosios teisės doktrinose.

Nustatęs, kad yra daroma prielaida, jog neįmanoma, kad karalius padarytų ko-

kiam nors subjektui asmeninę žalą, Blackstone’as III tomo 255 puslapyje teigia: „Be

karaliaus pareigūnų, kuriems įstatymas, susijęs su teisėmis, nekelia pagarbos ar noro

elgtis taktiškai, įsikišimo vargu ar karalius galėtų padaryti žalos nuosavybės teisėms.

Taikomi įvairūs metodai karaliaus pasitikėjimu piktnaudžiaujantiems pareigūnams,

dėl kurių klaidų ir nederamo elgesio karalius yra pastūmėjamas laikinai palaikyti ne-

teisybę, gaudyti.“

Pagal 1796 m. priimtą aktą, reglamentuojantį aukščiau Kentukio upės žiočių

esančių žemių pardavimą, pirkėjas, sumokėjęs už pirkinį pinigus, įgyja visišką teisę

į nusipirktą nuosavybę, ir, valstybės sekretoriui gavus iždininko pažymą apie žymi-

nio mokesčio už nuosavybės įregistravimą sumokėjimą, Jungtinių Valstijų Preziden-

tas išduoda jam pažymėjimą. Taip pat nustatyta, kad visi tokie pažymėjimai turi būti

kontrasignuojami valstybės sekretoriaus ir registruojami jo įstaigoje. Jeigu valstybės

sekretorius neišduotų šio pažymėjimo arba, jeigu jis būtų prarastas, atsisakytų išduo-

ti pažymėjimo kopiją, ar galėtų būti įmanoma, kad įstatyme nuosavybės turėtojui ne-

būtų nustatytos jokios teisės gynybos priemonės?


Būtų neįtikėtina, jei koks nors asmuo mėgintų pateisinti tokį teiginį.

Taigi darytina išvada, kad klausimas, ar departamento vadovo veiksmų teisėtu-

mas bus tiriamas teisme, ar ne, visuomet turi priklausyti nuo tų veiksmų pobūdžio.

Jeigu vertinti vienus veiksmus būtų priskiriama teismo jurisdikcijai, o kitų – ne,

privalo būti įstatymas, reglamentuojantis teismo jurisdikcijos įgyvendinimą.

Kartais tokią taisyklę taikyti konkrečiais atvejais gali būti sudėtinga, bet tikėtina,

kad nustatyti pačią taisyklę negali būti labai sunku.

Jungtinių Valstijų Konstitucija Prezidentui suteikė tam tikras svarbias politines

galias, kurias jis [5 U.S. 137, 166] įgyvendina savo nuožiūra, ir politiniu požiūriu jis

yra atskaitingas tik savo šaliai bei sąžinei. Prezidentas gali skirti tam tikrus jam paval-

džius pareigūnus, veikiančius pagal jo nurodymus, padėti jam atlikti savo pareigas.

Tokiais atvejais jų veiksmai yra Prezidento veiksmai. Nesvarbu, kokios nuomo-

nės būtų laikomasi dėl to, kaip gali būti panaudota vykdomosios valdžios diskrecija,

vis dėlto nėra ir negali būti jėgos, kontroliuojančios šią diskreciją. Tai politiniai klau-

simai. Jais atsižvelgiama į tautos, o ne į individo, teises, ir jie yra patikėti spręsti vyk-

domajai valdžiai, todėl vykdomosios valdžios sprendimas yra galutinis. Šios pastabos

taikymas bus suprantamas turint omenyje Kongreso priimtą įstatymą, kuriuo buvo

įsteigtas Užsienio reikalų departamentas. Šis pareigūnas pagal savo pareigas, nusta-

tytas tame įstatyme, privalo tiksliai vykdyti Prezidento valią. Jis yra tik organas, per

kurį yra perduodama ta valia. Tokio pareigūno, kaip pareigūno, veiksmai niekada ne-

gali būti nagrinėjami teismuose.

Bet kai įstatymų leidėjas šiam pareigūnui nustato papildomas pareigas, kai jam

įsakmiai yra nurodoma atlikti tam tikrus veiksmus, kai asmenų teisės tampa priklau-

somos nuo šių veiksmų įvykdymo, jis yra pareigūnas pagal įstatymą. Toks pareigūnas

už savo elgesį atsako pagal įstatymus, savo nuožiūra jis negali nepaisyti kitiems pri-

klausančių teisių.

Iš to, kas pasakyta, darytina išvada, kad tais atvejais, kai departamentų vadovai

yra vykdomosios valdžios pareigūnai, kurių pareigos pagrįstos politiniu lojalumu ar

pasitikėjimu ir kurie tik vykdo Prezidento valią arba veikia paisydami vykdomajai

valdžiai suteiktos konstitucinės ar teisinės veiksmų laisvės, tai tampa akivaizdu, kad

kyla tik politinė atsakomybė už jų veiksmus. Tačiau kai įstatymu tokiems pareigū-

nams priskiriamos apibrėžtos pareigos, nuo kurių įgyvendinimo priklauso asmenų

teisės, tai atrodo akivaizdu, jog žalą dėl tokių pareigūnų veiksmų patyrę asmenys turi

teisę pasinaudoti savo šalies įstatymais, kad atkurtų savo teises.

Jeigu tai yra taisyklė, tai išsiaiškinkime, kaip ji taikoma nagrinėjant šią bylą

[5 U.S. 137, 167]. Teisė teikti kandidatūrą Senate ir teisė paskirti asmenį, kuris buvo

pasiūlytas kandidatu, yra politinės teisės, kurias Prezidentas įgyvendina savo nuožiū-

ra. Atlikęs minėtą paskyrimą, Prezidentas, naudodamasis savo nuožiūra, visiškai įgy-

vendina visas jam suteiktas galias šiuo konkrečiu klausimu. Jeigu Prezidentas savo

valia pagal įstatymą pašalina pareigūną iš pareigų, tuomet nedelsiant gali būti skiria-

mas kitas asmuo ir anksčiau paskirto pareigūno teisės pasibaigia. Tačiau kaip įvykęs

192192

faktas niekada nebegali būti neįvykęs, taip ir paskyrimas negali būti panaikinamas.

Todėl jeigu pareigūnas nėra pagal įstatymą pašalinamas Prezidento valia, jo įgytos

teisės yra saugomos pagal įstatymą ir Prezidentas jau negali jų apriboti. Tokios teisės

nebegali būti vykdomosios valdžios panaikinamos ir pareigūnas turi teisę jas ginti to-

kiais pat būdais, kokiais jis gina ir kitais pagrindais įgytas savo teises.

Klausimas, ar teisė buvo suteikta, savo pobūdžiu yra teismo klausimas, todėl turi būti

nagrinėjamas teisminės valdžios. Jeigu, pavyzdžiui, Marbury davė teisėjo priesaiką ir vei-

kė kaip teisėjas, ir dėl to prieš jį buvo pradėtas procesas, kuriame jo gynyba priklausė nuo

to, ar jis yra teisėjas, jo paskyrimo teisėtumo klausimą turi išspręsti teisminė valdžia.

Todėl jeigu jis mano, kad, remdamasis paskyrimu į pareigas, turi teisėtą teisę

arba į pirminį įgaliojimų suteikimo raštą, arba į to raštą kopiją, tai taip pat yra teismo

kompetencijai priklausantis klausimas. Teismo sprendimas šiuo klausimu turi pri-

klausyti nuo išvados dėl pareigūno paskyrimo.

Klausimas buvo apsvarstytas, ir nuomonė tokia, kad vėliausiu momentu, nuo

kurio paskyrimą galima laikyti visiškai baigtu ir įrodytu, reikia pripažinti tą momen-

tą, kai Jungtinių Valstijų Prezidento pasirašytas įgaliojimų suteikimo raštas yra pa-

tvirtinamas antspaudu.

Todėl, teismo nuomone:

1. Jungtinių Valstijų Prezidentas, pasirašydamas Marbury įgaliojimą, paskyrė jį

[5 U.S. 137, 168] Kolumbijos apygardos Vašingtono grafystės taikos teisėju. Valsty-

bės sekretoriaus ant įgaliojimų suteikimo rašto uždėtas Jungtinių Valstijų antspaudas

yra įtikinamas parašo tikrumo ir paskyrimo į pareigas užbaigimo įrodymas; Marbu-

ry paskirtas į pareigas penkerių metų laikotarpiui.

2. Iš teisėtos teisės eiti pareigas kyla teisė gauti įgaliojimų suteikimo raštą. Atsi-

sakymu jį suteikti akivaizdžiai pažeidžiama tokia pareigūno teisė, kuriai ginti jo šalies

įstatymuose yra numatytos teisės gynybos priemonės.

Lieka išsiaiškinti:

3. Ar jis turi teisę naudotis tomis teisės gynybos priemonėmis, kurių jis prašo.

Tai priklauso nuo:

1. Procesinio dokumento, dėl kurio jis kreipiasi, pobūdžio.

2. Nuo šio teismo galių.

1. Procesinio dokumento pobūdžio.

Blackstone’as savo Komentarų trečiojo tomo 110 puslapyje mandamus apibūdi-

na kaip „karališkojo teismo bet kuriam asmeniui, jų grupei ar žemesniam karaliaus

jurisdikcijai priklausančiam teismui karaliaus vardu išleidžiamą įsakymą, kuriame

reikalaujama atlikti konkretų jiems pagal tarnybą ir einamas pareigas priklausantį

veiksmą, kurį karališkasis teismas prieš tai apibrėžė kaip neprieštaraujantį teisei ir tei-

singumui arba bent jau laiko derančiu su teise ir teisingumu“.

Kaip nurodoma „Burrowo santraukų“ [1] 3 tome, 1266 m. byloje Karalius prieš

Bakerį ir kitus lordas Mansfi eldas labai tiksliai ir nuosekliai vardijo bylas, kuriose šis

procesinis dokumentas gali būti naudojamas.


Šis labai gabus teisėjas teigė: „Kai tik atsiranda asmens teisė atlikti tarnybą, vyk-

dyti pareigas ar naudotis privilegija (ypač jeigu tai susiję su viešaisiais reikalais ar yra

naudinga) ir tokiam asmeniui neleidžiama turėti tokios teisės arba ji iš jo atimama

[5 U.S. 137, 169], o jis neturi kitos specialios teisėtos teisės gynybos priemonės, tai,

kaip nurodyta šiame procesiniame dokumente, siekdamas užtikrinti teisingumą ir

visuomenės interesą, išsaugoti taiką, tvarką ir išlaikyti gerą valdymą, teismas privalo

padėti asmeniui išduodamas mandamus.“ Toje pačioje byloje jis teigė, kad „toks pro-

cesinis dokumentas privalo būti naudojamas visais atvejais, kai įstatyme nėra nusta-

tyta jokios specialios teisės gynybos priemonės, o pagal teisingumo ir gero valdymo

principus jos turėtų būti nustatytos“.

Teismo posėdyje, be konkrečiai paminėtų istorinių šaltinių, buvo cituota ir dau-

giau, o tai rodo, kiek praktika atitinka pirmiau minėtas bendrąsias doktrinas.

Jeigu šis procesinis dokumentas būtų priimtas, tai būtų skirtas vyriausybės pa-

reigūnui ir, pasak Blackstone’o, įpareigotų tokį pareigūną „atlikti tam tikrą jam pagal

pareigas ir prievoles privalomą veiksmą, kurį teismas prieš tai apibrėžė kaip neprieš-

taraujantį teisei ir teisingumui arba bent jau laiko derančiu su teise ir teisingumu“.

Arba, pasak lordo Mansfi eldo, šiuo atveju pareiškėjas turi teisę atlikti visuomeninės

svarbos pareigas ir jis yra atribojamas nuo šios teisės.

Šios aplinkybės taikytinos konkrečios bylos sprendime.

Vis dėlto tam, kad mandamus taptų tinkama teisės gynybos priemone, pareigū-

nas, kuriam mandamus būtų skiriamas, turi būti būtent tas, kuriam pagal teisės prin-

cipus toks procesinis dokumentas gali būti skiriamas, o asmeniui, kuris kreipiasi dėl

mandamus skyrimo, nėra prieinami jokios kitos specifi nės ar teisėtos savo teisės gy-

nybos priemonės.

1. Dėl pareigūno, kuriam būtų skiriamas mandamus. Dėl Jungtinių Valstijų Prezi-

dento ir departamentų vadovų artimų politinių santykių vieno iš tokių aukšto rango pa-

reigūnų veiksmų teisinis tyrimas neišvengiamai tampa ir ypač keblus, ir subtilus; taip pat

tokie santykiai lemia tam tikras abejones dėl tokio teisminio tyrimo teisingumo apskri-

tai. Dažnai ilgai nesvarsčius ir neatlikus tyrimo yra reiškiamos emocijos, todėl nenuos-

tabu, kad tokiu atveju, kaip šis, asmens ieškinio pareiškimą teisme, kuriam priklauso jį

nagrinėti, iš pirmo žvilgsnio kai kurie žmonės gali palaikyti [5 U.S. 137, 170] pastango-

mis trukdyti ministrų kabinetui ir kištis į vykdomosios valdžios išimtines teises.

Vargu ar būtina, kad teismas paneigtų visas spekuliacijas dėl tokios jurisdikci-

jos buvimo. Toks absurdiškas ir perdėtas pasididžiavimas neturėtų jokio pagrindo.

Teismo kompetencija tėra priimti sprendimus dėl asmens teisių, o ne tirti, kaip vyk-

domoji valdžia ar vykdomosios valdžios pareigūnai atlieka jiems priskirtas pareigas.

Šiame teisme niekada negali būti sprendžiami politinio pobūdžio arba Konstitucijos

ir įstatymų vykdomajai valdžiai priskirti klausimai.

Tačiau net jeigu iš viso nebūtų keliamas toks klausimas, net ir toli gražu ne-

laikant tyrimo brovimusi į ministrų kabineto paslaptis, tokio tyrimo objektu tampa

dokumentas, kuris pagal įstatymą yra užregistruotas ir kurio kopiją, kaip numatyta

194194

įstatyme, galima gauti sumokėjus dešimt centų. Nesiimant spręsti klausimų, dėl iš-

imtinės kompetencijos priklausančių vykdomajai valdžiai, problema kyla dėl aukštas

pareigas einančio pareigūno elgesio – neleidimo piliečiui ginti savo teisėtų teisių teis-

me arba teismui išklausyti prašymo dėl to, arba teismui išduoti mandamus, kuriuo

reikalaujama įvykdyti pareigą, priklausančią ne nuo vykdomosios valdžios diskreci-

jos, bet nuo konkrečių Kongreso įstatymų ir bendrųjų teisės principų nuostatų.

Jeigu vienas iš departamentų vadovų, prisidengdamas savo tarnyba, atlieka ne-

teisėtą veiksmą, dėl kurio asmuo patiria žalą, negalima tikėtis, kad toks pareigūnas

vien dėl jo tarnybos pobūdžio negali būti paduodamas į teismą bendra proceso tvar-

ka ir gali nepaklusti pagal įstatymą priimtam sprendimui. Ar jis gali būti dėl jo tarny-

bos pobūdžio atleistas nuo konkretaus elgesio teisėtumo tyrimo, jeigu dėl bet kokio

kito asmens, kurį skųstų tas pats pareiškėjas, toks tyrimo procesas būtų galimas?

Sprendimą dėl mandamus neišdavimo teisėtumo turi lemti privalomų atlikti

veiksmų pobūdis, o ne asmens, kuriam skiriamas procesinis dokumentas, pareigos.

Kai departamento vadovas turi įgyvendinti vykdomosios valdžios diskreciją, t. y. kai

jis yra tik organas, per kurį įgyvendinama vykdomosios valdžios valia [5 U.S. 137,

171], kaip minėta, be jokių dvejonių būtų atmestas bet koks teismui paduotas prašy-

mas patikrinti tokio pareigūno elgesį bet kokiu aspektu.

Tačiau kai pagal įstatymą jis yra įpareigojamas atlikti tam tikrą veiksmą, daran-

tį poveikį absoliučioms asmenų teisėms, kurį atlikdamas jis neturi laikytis konkrečios

Prezidento nustatytos krypties ir kurio atlikti Prezidentas negali teisėtai uždrausti, dėl

to tariama, kad niekada neuždraudė, pavyzdžiui: užregistruoti įgaliojimų suteikimo

rašto arba žemės patento, dėl kurių buvo atlikti visi teisiniai formalumai, arba išduo-

ti tokio rašto kopijos, – tokiais atvejais šalies teismams nėra jokio pagrindo nusišalin-

ti nuo pareigos priimti sprendimą dėl nukentėjusio asmens teisių apsaugos, kaip ir tais

atvejais, kai tokį pat veiksmą turėtų atlikti asmuo, nesantis departamento vadovu.

Atrodo, kad šioje šalyje tokios nuomonės laikomasi nebe pirmą kartą.

Gerai prisimenama, kad 1792 m. buvo priimtas įstatymas, kuriame karo sekre-

toriui buvo nurodyta į pensijas gaunančiųjų sąrašą įrašyti apygardos teismų atsiųstas

neįgalių pareigūnų ir kareivių pavardes. Tokį įstatymą teismai laikė neatitinkančiu

Konstitucijos, tačiau kai kurie teisėjai, paisydami savo, kaip įgaliotųjų įstaigų, statu-

so, siuntė tokius pranešimus.

Galiausiai apygardos teismuose įstatymas buvo pripažintas neatitinkančiu Kons-

titucijos ir panaikintas, o minėta pensijų registravimo sistema pakeista priėmus nau-

ją įstatymą. Tačiau ar tikrai teismų jurisdikcijai priskirtinas klausimas, ar asmenims,

apie kuriuos teisėjai, paisydami savo, kaip įgaliotųjų įstaigų, statuso, buvo pranešę, to-

kie pranešimai suteikė teisę būti įtrauktiems į pensijų sąrašą? Juk tokie asmenys turė-

jo būti į sąrašą įtraukiami departamento vadovo sprendimu.

Kad šį klausimą tinkamai išspręstų, 1793 m. vasario mėn. Kongresas priėmė įsta-

tymą, kuriame nustatė karo sekretoriaus pareigą kartu su generaliniu prokuroru imtis

tokių priemonių, kokių gali prireikti, kad Jungtinių Valstijų Aukščiausiasis Teismas


priimtų sprendimą dėl bet kurių pirmiau minėtame akte įtvirtintų teisių pagrįstumo.

Priėmus šį aktą karo sekretoriui buvo įteiktas mandamus, kuriame jam įsakyta į pen-

sijų sąrašą įtraukti asmenį, tvirtinantį, kad jis yra paminėtas teisėjų pranešime.

Todėl visai pagrįstai galima tikėti, kad departamento vadovui ir Jungtinių Valsti-

jų vyriausiajam teisės pareigūnui šis ieškovo teisėtos teisės tyrimo būdas atrodė pats

tinkamiausias iš visų, kuriuos buvo galima pasirinkti šiuo tikslu.

Teisme buvo sprendžiama ne dėl mandamus, kuriame departamento vadovui

būtų nurodyta atlikti įstatyme reikalaujamą veiksmą, pagrįstą įstatymo nustatyta

konkretaus asmens turtine teise. Teismas nusprendė, kad jis apskritai negali skirti

mandamus. Toks sprendimas buvo būtinas tuo atveju, kai teisę gauti pensiją asmenų

sąrašą sudarantys teisėjai nesuteikia pareiškėjui konkrečios teisės.

Minėtas sprendimas aiškintinas taip, kad jame iš esmės yra išsprendžiamas visuo-

se tokios pat rūšies ieškiniuose keliamas teisinis ginčas. Įgaliotųjų įstaigų pranešimuose

nurodytiems asmenims teliko pasinaudoti nauju būdu, nurodytu įstatyme, pakeitusia-

me antikonstitucinį įstatymą tam, kad jie būtų įtraukti į pensijų gavėjų sąrašą.

Taigi čia dėstoma doktrina jokiu būdu nėra nauja.

Tiesa, dabar prašomas mandamus nėra skirtas tam, kad būtų įsakyta atlikti pri-

valomus, įstatyme aiškiai nurodomus, veiksmus, t. y. išduoti įgaliojimą (tai Kongreso

priimti įstatymai nutyli). Tačiau manytina, kad šis dviejų atvejų skirtumas nekliudo

spręsti šios bylos.

Jau buvo pažymėta, kad ieškovas savo įgaliojimų suteikimo rašto atžvilgiu nau-

dojasi jam priklausančia teisėta teise, kurios vykdomoji valdžia negali atimti. Jis buvo

paskirtas į pareigas, iš kurių vykdomosios valdžios valia negali būti pašalinamas, ir,

būdamas taip [5 U.S. 137, 173] paskirtas, turi teisę gauti įgaliojimų suteikimo raštą,

kurį valstybės sekretorius iš Prezidento gavo, kad panaudotų. Kongreso priimtame

įstatyme valstybės sekretoriui iš tikrųjų nenurodyta nusiųsti pareigūnui minėto rašto,

tačiau tas raštas sekretoriui ir duotas būtent tam, kad jis įteiktų jį pareigūnui. Kaip ir

bet kuris kitas asmuo, sekretorius negali teisėtai neišduoti įgaliojimų suteikimo rašto.

Iš pradžių buvo abejojama, ar neteisėtai užvaldyto turto grąžinimas gali būti specia-

li teisėta teisės gynybos priemonė, taikytina įgaliojimų suteikimo raštui, kuriuo Marbury

nebuvo leista pasinaudoti; jeigu taip, tokiu atveju mandamus būtų netinkamas pasirinki-

mas. Bet šią abejonę išsklaido argumentas, kad sprendimas grąžinti neteisėtai užvaldytą

turtą priimamas dėl paties turto arba jo kainos. Valstybinės pareigos nevertinamos par-

davimo kaina, jų neįmanoma įvertinti. Ieškovas turi teisę į tarnybą arba jos neturi. Tarny-

bos pareigas jis gauna gavęs įgaliojimų suteikimo raštą arba jo kopiją iš registro knygos.

Tuomet yra aišku, kad mandamus yra nurodoma įteikti įgaliojimų suteikimo raštą arba

jo kopiją iš registro. Telieka išsiaiškinti, ar tai gali būti šio teismo ginčo objektas.

Aktas, kuriuo įsteigiami Jungtinių Valstijų teismai, įgalioja Aukščiausiąjį Teismą

Jungtinių Valstijų vardu „išduoti mandamus teisės principų ir teisinių papročių pa-

grįstais atvejais bet kuriems nurodytiems teismams ar asmenims, einantiems parei-

gas Jungtinių Valstijų vardu“.

196196

Valstybės sekretorius – tai asmuo, einantis pareigas Jungtinių Valstijų vardu, ir jis

tiksliai atitinka pirma pateiktą apibūdinimą. Šis teismas neįgaliotas išduoti mandamus to-

kiam pareigūnui dėl to, kad įstatymas yra antikonstitucinis, nors jo tekstinė išraiška byloja

priešingai, ir dėl šios priežasties visiškai negali suteikti įgaliojimų ir nustatyti pareigų.

Konstitucija visą Jungtinių Valstijų teisminę galią suteikia Aukščiausiajam Teis-

mui ir tokiems žemesnės instancijos teismams, kuriuos įsteigti tam tikru metu Kon-

greso bus numatyta įstatyme. Ši galia akivaizdžiai suteikta sprendžiant visas bylas,

kylančias iš Jungtinių Valstijų įstatymų, ir todėl tam tikra forma gali būti įgyvendina-

ma šioje [5 U.S. 137, 174] byloje, kadangi joje nagrinėjama asmens teisė yra nustaty-

ta Jungtinių Valstijų įstatyme.

Padalijant šią galią yra skelbiama, kad „Aukščiausiasis Teismas yra pirmoji ins-

tancija visose bylose dėl ambasadorių, kitų valstybės pareigūnų ir konsulų, taip pat ir

tose, kuriose viena šalis yra valstybė. Visose kitose bylose Aukščiausiasis Teismas yra

apeliacinė instancija“.

Teismo posėdyje buvo tvirtinama, kad pirmosios instancijos teismo jurisdikci-

jos suteikimas Aukščiausiajam Teismui ir žemesniesiems teismams yra bendro pobū-

džio. Nuostatoje, pagal kurią pirmosios instancijos teismo jurisdikcija yra suteikiama

Aukščiausiajam Teismui, nėra negatyvų ar ribojamąjį jurisdikcijos pobūdį reiškian-

čių žodžių. Todėl įstatymų leidėjui tenka kompetencija pirmosios instancijos teismo

jurisdikciją tam teismui priskirti ir cituotame straipsnyje nenurodytais atvejais, su są-

lyga, kad tokios bylos priklauso Jungtinių Valstijų teismų jurisdikcijai.

Jeigu būtų ketinama įstatymų leidėjo nuožiūrai palikti laisvai spręsti apie teis-

mo galios paskirstymą tarp Aukščiausiojo Teismo ir žemesniųjų teismų, nevertėtų

šios bylos nagrinėti kitais nei teismo galių ir specializuotų teismų, kuriems jos būtų

priskirtos, nurodymo aspektais. Taip aiškinant, tolesnė skyriaus dalis yra paprasčiau-

siai perteklinė ir visiškai beprasmė. Jeigu Kongresas gali laisvai suteikti šiam teismui

apeliacinės instancijos jurisdikciją tais atvejais, kuriais Konstitucijoje yra nustatyta

šio teismo pirmosios instancijos teismo jurisdikcija, arba gali suteikti šiam teismui

pirmosios instancijos teismo jurisdikciją tais atvejais, kuriais Konstitucijoje yra nu-

matyta šio teismo apeliacinės instancijos jurisdikcija, tai Konstitucijoje nustatytas ju-

risdikcijos paskirstymas yra tik forma be turinio.

Dažnai vienų žodžių paminėjimas reiškia kitų žodžių nepaminėjimą, ir tokiu

atveju tiems, kurie nepaminėti, privalo būti suteikta neigiama arba išimtinė prasmė

arba jie apskritai negalioja.

Negalima daryti prielaidos, kad kokia nors Konstitucijos nuostata neturi pasekmių.

Išskyrus aiškią tekstinę išraišką, visais kitais atvejais toks aiškinimas yra neleistinas

[5 U.S. 137, 175]. Susirūpinimas Taikos su užsienio valstybėmis konvencija paskatino

įtvirtinti nuostatą, kad Aukščiausiasis Teismas yra pirmoji instancija iš tokios sutarties

galbūt kilsiančiose bylose. Todėl darytina išvada, kad jeigu tekste numatomi tik galimi

atvejai, Kongreso įgaliojimai šios sutarties atžvilgiu nėra ribojami. Tai, kad visais kitais

atvejais, išskyrus Kongreso nustatytuosius, Aukščiausiasis Teismas sprendžia bylas kaip


apeliacinė instancija, nėra joks išimtinumas, nebent įstatymo žodžiai būtų aiškinami

kaip reiškiantys išimtinę Teismo pirmosios instancijos kompetenciją.

Kai dokumente, kuriuo iš esmės kuriama teismų sistema, ji yra suskirstoma į vie-

ną Aukščiausiąjį Teismą ir tiek žemesniųjų teismų, kiek įstatymų leidėjas nori įsteigti,

jame nustatoma teismų jurisdikcija ir ji paskirstoma taip, kad Aukščiausiajam Teis-

mui priskiriamos vienos bylos, kuriose jis yra pirmosios instancijos teismas, ir ki-

tos bylos, kuriose jis yra apeliacinė instancija, tai pirminė žodžių prasmė ir yra tokia,

kad vienos rūšies bylose jo teismingumas yra pirmosios, o ne apeliacinės instancijos,

o kitos rūšies bylose – apeliacinės, o ne pirmosios instancijos. Jeigu kaip nors kitaip

aiškinant minėtas teisinis reguliavimas pasidarytų neveiksnus, tai taptų papildomu

motyvu atmesti tokį aiškinimą ir laikytis pirminės žodžių reikšmės interpretacijos.

Kad būtų pagrįsta šio teismo teisė išduoti mandamus, turi būti įrodyta, jog tokio-

je byloje jis veikia kaip apeliacinė instancija arba yra būtina suteikti šiems teisėjams

teisę veikti kaip apeliacinei instancijai.

Teismo posėdyje buvo tvirtinama, kad apeliacinė instancija gali vykdyti teisin-

gumą įvairiomis formomis, ir jeigu tai būtų įstatymų leidėjo valia, mandamus taip pat

turėtų būti išduodamas šioje instancijoje. Tai tiesa, tačiau jurisdikcija turi būti ne pir-

mosios, o apeliacinės instancijos.

Apeliacinei instancijai iš esmės būdinga tai, kad joje yra peržiūrimas teismo pro-

cesas ir ištaisomi procesiniai pažeidimai, tačiau ginčas byloje iš naujo nėra sprendžia-

mas. Todėl nors išduoti mandamus gali būti pavedama teismams, tačiau kai teismai

tokį įsakymą nukreipia į atsakingą pareigūną, toks veiksmas dėl pasekmių yra toly-

gus to dokumento išdavimui pirmą kartą. Dėl šios priežasties klausimas priskirtinas

[5 U.S. 137, 176] pirmajai, o ne apeliacinei instancijai. Taip pat tokiu atveju, kaip šis,

nėra būtina suteikti teismui teisę atlikti apeliacinės instancijos užduotis.

Dėl to, kad steigiančiu Jungtinių Valstijų teismus aktu Aukščiausiajam Teismui

suteikta galia išduoti valstybės pareigūnui mandamus Konstitucijoje nėra pagrįsta,

būtina išsiaiškinti, ar tokiu būdu įgyta jurisdikcija apskritai gali būti įgyvendinama.

Klausimas, ar Konstitucijai prieštaraujantis aktas gali tapti šalies įstatymu, ne-

paprastai domina Jungtines Valstijas, tačiau, laimė, jo sprendimo sudėtingumas nėra

proporcingas šalies susidomėjimui šiuo klausimu. Akivaizdu, kad jam išspręsti terei-

kia pripažinti tam tikrus principus, kurie laikomi seniai ir tvirtai nusistovėjusiais.

Tai, kad žmonės turi prigimtinę teisę savo būsimajai valdžiai nustatyti tokius

principus, kokie, jų nuomone, labiausiai prisidės prie jų pačių laimės, yra Amerikos

visos struktūros pagrindas. Teiginio, jog reikia dėti labai daug pastangų, kad ši prigim-

tinė teisė būtų įgyvendinta, nereikėtų ir neturime dažnai kartoti. Be to, tie nustatytieji

principai laikomi pagrindiniais. Ir kaip valdžia, iš kurios jie kyla, yra aukščiausioji ir

veikia tik išimtiniais atvejais, taip ir aptariamieji principai yra laikomi nuolatiniais.

Ši prigimtinė ir aukščiausioji valia organizuoja valdžią ir įvairioms jos šakoms

priskiria atitinkamas galias. Ji gali tuo ir apsiriboti arba gali nustatyti tam tikras ribas,

kurių tos valdžios šakos negali peržengti.

198198

Jungtinių Valstijų valdžia pasirinko antrąjį variantą. Įstatymų leidėjo galios yra

apibrėžtos ir ribotos; ir kad nebūtų galima suklysti dėl tų ribų ar jų pamiršti, yra pa-

rašyta Konstitucija. Tai kam gi tos galios yra apribotos ir kam gi jos yra surašytos, jei-

gu jas bet kuriuo metu gali peržengti tie, kurių galioms riboti jos ir skirtos? Skirtumas

tarp valdžios su ribotomis ir neribotomis galiomis išnyksta, jeigu tos ribos nesuvaržo

asmenų, kuriems jos taikomos, ir jeigu tiek draudžiami [5 U.S. 137, 177], tiek leidžia-

mi aktai yra vienodai privalomi. Tvirtinimai, kad arba Konstitucija yra viršesnė už

kiekvieną jai prieštaraujantį įstatymų leidėjo priimtą aktą, arba įstatymų leidėjas gali

keisti Konstituciją paprastu aktu, yra per daug aiškūs, kad būtų priešpriešinami.

Tarp šių dviejų alternatyvų aukso vidurio nėra. Arba Konstitucija yra aukščiau-

sios galios, viršiausias įstatymas, įprastais būdais nekeičiamas, arba ji yra įstatymų

leidėjo priimtų paprastų aktų lygio ir, kaip ir kiti aktai, keičiama, kai tik įstatymų lei-

dėjas to įsigeidžia.

Jeigu teisinga pirmoji alternatyva, tuomet konstitucijai prieštaraujantis įstatymų

leidėjo priimtas aktas nėra teisė, o jeigu teisinga antroji, tuomet rašytinės konstitu-

cijos tėra beprasmės žmonių pastangos apriboti tokią galią, kuri dėl savo prigimties

apskritai yra neribojama.

Žinoma, visi tie rašytinių konstitucijų kūrėjai jas laikė pagrindiniu ir viršiausiu

tautos įstatymu, todėl iš tokio teiginio nuosekliai išplauktų privaloma kiekvienai to-

kiai valdžiai pamatinė teorija, kad prieštaraujantis konstitucijai įstatymų leidėjo pri-

imtas teisės aktas yra niekinis.

Ši teorija iš esmės siejasi su rašytine konstitucija, taigi šio teismo ji yra laikoma

vienu pagrindinių mūsų visuomenės principų. Dėl to toliau svarstant šį klausimą ne-

galima jos pamiršti.

Jeigu įstatymų leidėjo priimtas Konstitucijai prieštaraujantis aktas yra niekinis,

ar jis, nors ir negalioja, teismams yra privalomas ir įpareigoja juos įgyvendinti jį?

Arba, kitaip tariant, nors jis nelaikomas teise, ar jis taip pat veiksmingai nustato taisy-

klę, kuri būtų veiksminga kaip teisė ? Toks teiginys iš tiesų sugriautų teorinį pagrindą

ir iš karto atrodytų tokia didelė nesąmonė, kad net nebūtų įmanoma juo remtis. Kad

ir kaip būtų, tai reikia atidžiau apsvarstyti.

Apibūdinti teisę neabejotinai yra priskiriama teisminės valdžios šakos kompe-

tencijai ir pareigoms. Taikantieji taisyklę konkrečiose bylose prireikus privalo ją de-

taliai išdėstyti ir išaiškinti raštu. Jeigu du įstatymai vienas kitam prieštarauja, teismai

privalo nuspręsti dėl abiejų veikimo ribų [5 U.S. 137, 178]. Tuo atveju, kai įstatymas

yra priešingas Konstitucijai, reikia pasirinkti: jeigu ir Konstitucija, ir įstatymas turi

būti taikomi konkrečioje byloje, teismas privalo bylą išspręsti arba pagal įstatymą, ne-

paisydamas Konstitucijos, arba pagal Konstituciją, nepaisydamas įstatymo. Taigi teis-

mas privalo nuspręsti, kuri iš šių supriešintų taisyklių tinka bylai išspręsti, nes kaip

tik tokia yra teismų pareigos esmė.

Jeigu teismai laikosi Konstitucijos, – Konstitucija yra viršesnė už bet kurį įstaty-

mų leidėjo priimtą aktą, – tai byloje, kurioje turi būti taikomi ir Konstitucija, ir pa-


prastas aktas, sprendimas turi būti priimtas vadovaujantis Konstitucija, o ne tokiu

paprastu aktu.

Tie, kurie ginčija principą, kad teisme viršiausiu įstatymu laikoma Konstituci-

ja, yra priversti būtinai tvirtinti, kad teismai privalo nepaisyti Konstitucijos ir maty-

ti tik įstatymą.

Ši doktrina pakirstų pačius visų rašytinių konstitucijų pamatus, nes joje skelbiama,

kad įstatymas, kuris pagal mūsų valdymo principus ir teoriją yra visiškai niekinis, prak-

tikoje būtų laikomas privalomu. Būtų skelbiama, kad jeigu įstatymų leidėjas nustatys

įstatymu tai, kas aiškiai yra uždrausta, toks įstatymas, nepaisant šio aiškaus draudimo,

iš tikrųjų bus veikiantis. Įstatymų leidėjui būtų suteikiama praktinė ir reali neribota ga-

lia, kartu pripažįstant ir valdžių kompetencijos griežtas ribas. Taigi ribos yra nubrėžia-

mos, bet ir pripažįstama, kad šios ribos kada panorėjus gali būti peržengtos.

Toks aiškinimas visiškai sumenkina tai, ką iki šiol laikėme didžiausiu politinių ins-

titucijų patobulinimu, – rašytinę konstituciją; Amerikoje, kur į rašytines konstitucijas

buvo žiūrima labai pagarbiai, toks interpretavimas yra pakankamas pagrindas sugriauti

visą konstitucinę sąrangą. Tačiau ypatingos Jungtinių Valstijų Konstitucijos formuluo-

tės leidžia panaudoti papildomus argumentus, paneigiančius tokį aiškinimą.

Jungtinių Valstijų teisminė galia apima visas iš Konstitucijos kylančias bylas

[5 U.S. 137, 179]. Ar galėjo būti, kad tie, kurie suteikė šią galią, ketino pasakyti, jog

naudojantis ja neturėtų būti atsižvelgiama į Konstituciją? Ar iš Konstitucijos kylanti

byla turi būti išnagrinėta nenagrinėjant dokumento, iš kurio ji kilo?

Toks tvirtinimas pernelyg brangiai mums kainuotų.

Taigi kai kuriais atvejais teisėjai privalo atsižvelgti į Konstituciją, ir kyla klausi-

mas: jeigu jie apskritai gali atsiversti Konstituciją, kurią jos dalį jiems draudžiama

skaityti ar kuriai jos daliai jie negali paklusti?

Yra daug kitų Konstitucijos dalių, galinčių praversti aiškinant šį klausimą.

Pavyzdžiui, joje yra nuostata, kad „jokie mokesčiai ar muitai nebus taikomi pre-

kėms, išvežamoms iš bet kurios valstijos“. Tarkime, kad medvilnės, tabako ar miltų

eksportui taikomi muitai, tačiau teismui pateikiamas ieškinys dėl muito mokesčių

susigrąžinimo. Ar tokioje byloje privalo būti priimtas teismo sprendimas? Ar teisėjai

privalo nepaisyti Konstitucijos ir matyti tik įstatymą?

Konstitucijoje įtvirtinta: „Negali būti priimtas joks įstatymas, nustatantis nubau-

dimą be teismo nuosprendžio [2] arba sukeliantis retroaktyvų poveikį.“

Jeigu vis dėlto toks įstatymas būtų priimtas ir pagal jį baudžiamojon atsakomy-

bėn būtų patrauktas asmuo, ar teismas privalėtų nuteisti mirties bausme tas aukas,

kurias pagal Konstituciją siekiama apsaugoti?

Pagal Konstituciją „joks asmuo nenuteisiamas už valstybės išdavimą, išskyrus

atvejus, kai yra vieši dviejų liudytojų parodymai arba tai prisipažįstama viešame teis-

mo posėdyje“.

Čia Konstitucijos kalba yra adresuota konkrečiai teismams. Joje jiems tiesiogiai

įsakoma nenukrypti nuo tokios nusikaltimo įrodymų tyrimo tvarkos. Jeigu įstatymų

200200

leidėjas šią taisyklę pakeistų tokia, pagal kurią asmens kaltei įrodyti pakaktų vieno

liudytojo parodymų arba asmens prisipažinimo ne teismo posėdyje, ar tokiu atveju

privalėtų būti taikomas ne konstitucinis principas, bet įstatymų leidėjo aktas?

Iš šių ir daugybės kitų pavyzdžių, kurie gali būti pateikti, tampa aišku, kad Kons-

titucijos [5 U.S. 137, 180] kūrėjai minėtą nuostatą laikė privaloma taisykle ir teis-

minei, ir įstatymų leidžiamajai valdžiai. Jeigu būtų priešingai, kodėl Konstitucijoje

nurodoma teisėjams prisiekti, kad jos laikysis? Ši priesaika tam tikru būdu neabejoti-

nai taikoma jų veiksmams einant pareigas. Juk taip amoralu ją nustatyti pareigūnams,

kurie, žinodami ją, vis dėlto kaip įrankiai yra panaudojami tam, kad pažeistų tai, ko

laikytis jie prisiekė!

Įstatymų leidėjo nuomonę šiuo klausimu akivaizdžiai atskleidžia ir jo nustatyta

teisėjo priesaika, kuri skamba taip: „Iškilmingai prisiekiu vykdyti visiems asmenims –

ir neturtingiems, ir turtingiems – vienodą teisingumą ir ištikimai bei nešališkai, kaip

geriausiai sugebu ir suprantu, atlikti visas man priklausančias pareigas pagal Jungti-

nių Valstijų Konstituciją ir įstatymus.“

Kodėl teisėjas prisiekia savo pareigas atlikti pagal Jungtinių Valstijų Konstituciją,

jeigu ta Konstitucija nenustato jo šalies valdžiai jokių taisyklių ir jeigu valdžia yra už

teisėjo atliekamo tyrimo ribų?

Jeigu taip būtų iš tikrųjų, tai būtų blogiau nei išpuikusi kvailystė. Nusikaltimu

tampa tiek priesaikos reikalavimas, tiek jos davimas.

Gana svarbu pažymėti, kad skelbiant, koks šalies įstatymas yra aukščiausias, pir-

miausia minima pati Konstitucija, taip pat ir įstatymai, tačiau ne Jungtinių Valstijų

įstatymai apskritai, o tik tie, kurie priimti vykdant Konstituciją.

Taip tam tikra Jungtinių Valstijų Konstitucijos frazeologija patvirtina ir paremia

visose rašytinėse konstitucijose esminiu laikomą principą, kad konstitucijai priešta-

raujantis įstatymas yra niekinis ir kad šis principas yra privalomas tiek teismams, tiek

kitoms valdžios šakoms. Ši nutartis privalo būti vykdoma.

Vertėjų pastabos

1. Vadinamosios Burrowo santraukos (angl. Burrow’s Reports), pasirodžiusios Anglijoje maždaug

1750 m., tapo pirmuoju mėginimu glaustai pateikti teismų sprendimus (santraukas) bendrosios

teisės (angl. common law) sistemoje.

2. Pilietinių teisių atėmimo įstatymo projektas (angl. bill of attainder) – tai įstatymų leidėjo apsi-

sprendimas skirti bausmę be teismo. JAV teisėje, šalies Konstitucijoje, yra uždrausta Kongresui

priimti tokius projektus (žr. http://en.wiktionary.org/wiki/bill_of_attainder).

Iš anglų kalbos vertė Arnoldas Matijošius ir Rasa Urbanavičiūtė


ĮVADAS

Konstituciniai principai yra valstybėje gyvenančių žmonių pasirinktos ir kon-

krečioje konstitucinėje būsenoje bei valdymo formoje įtvirtintos vertybių sistemos

sine qua non.

Konstitucijos rengimo principus kons titucinėje struktūroje galima laikyti politinių

institucijų ir teisės normų jungiamąja grandimi. Konstitucijos kūrimą laikant abstrak-

čia normatyvine veikla galima pastebėti keletą transformacijų: pirmoji – demokratinių

vertybių virsmas demokratiniais konstituciniais principais, antroji – konstitucinių

principų virsmas konstitucinėmis normomis, kuriomis, viena vertus, pripažįstamos ir

saugomos pagrindinės žmogaus teisės ir, kita vertus, steigiamos institucijos bei nustato-

ma atitinkama jų kompetencija. Tuomet pagal nacionalinėje teisės sistemoje nustatytą

hierarchiją konstitucinės nuostatos detalizuojamos parlamento priimamuose aktuose

arba įstatymų vykdomosios valdžios institucijų aktuose. Vėliau konstitucinių teismų,

taip pat bendrosios kompetencijos ir specializuotų teismų jos yra aiškinamos ir įgyven-

dinamos.

Taip samprotaujant vertybes būtų galima laikyti konstitucinės būsenos kertiniais

akmenimis. Viena vertus, konstituciniai principai atlieka žmogaus teisių ir konstitu-

cinės valstybės valdžios funkcinių saugiklių vaidmenį, o kita vertus, jie garantuoja

vertybes, dėl kurių buvo pasiektas konstitucinis sutarimas.

Lemiamą poveikį konstitucinių prin cipų veikimui daro ir vertybės. Visiškai

brandi demokratinė konstitucinė sistema negali išlikti, jeigu tų konstitucinių verty-

bių, kuriomis ir buvo pagrįsta pati rašytinės konstitucijos sandara, apsauga nebuvo

veiksminga arba bus verčiama tokia tapti. Iškreipus konstitucinės sistemos ašimi jau

tapusias pradines vertybes, gali nelikti konstitucinės demokratijos arba būti sunai-

kintos demokratijos užuomazgos, jeigu principai bus aiškinami atsietai nuo jų pradi-

nio, autentiško demokratinio turinio, kurį suteikia konstitucinės vertybės.

Jeigu norime apsaugoti demokratinę konstituciją nuo piktnaudžiavimo ja arba

„šliaužiančios“ autokratijos, būtinai turime siekti konstitucinių principų atitikties iš

anksto aptartoms demokratinės sistemos vertybėms. Konstitucinėje demokratijoje

pažeidus vertybių ir principų sąsają, demokratinių principų veikimas gali būti taip

TEISĖS VIEŠPATAVIMAS IR TEISINĖ VALSTYBĖ

Prof. Evgeni Tančev

Bulgarijos Respublikos Konstitucinio Teismo teisėjas,

Europos Tarybos Venecijos komisijos narys

Prof. Evgeni Tančev ◆202

iškreiptas, kad jie ims saugoti nedemokratines vertybes arba taps svarbiausių demo-

kratinių vertybių antipodais.

Mažoritarizmas gali būti panaudotas prieš tautos suverenitetą; tokiais atvejais

žmonės nebegali naudotis sprendimais, priimamais jų pačių tiesiogiai arba per atsto-

vus suformuotos valstybės valdžios. Mažoritarizmu galima netgi piktnaudžiauti sie-

kiant pateisinti žmogaus teisių pažeidimus.

Valdžių padalijimo principas gali tapti politinės laisvės ir asmens teisių riboji-

mo priemone, jeigu skirtingoms šakoms atstovaujančios valstybės valdžios instituci-

jos, nors ir veikdamos skirtingais būdais, sutaria apriboti demokratinį valdymą. Tačiau

beveik tokia pat pasekme gali tapti ir nestabdomas tokių valstybės valdžios institucijų

konfl iktas, dėl kurio demokratinis valdymas tampa neatsparus.

Formaliai įgyvendinant teisės viešpatavimo arba teisinės valstybės (vok. Rech-

tsstaat) principą galima iš tiesų paneigti politinių laisvių, teisingumo ir saugumo

vertybes siekiant įtvirtinti Apšvietos epochos bruožų turinčio despotizmo arba kons-

titucinės autokratijos teisėtumą. Tačiau kad konstitucinė demokratija taptų atspari,

būtina vertybes ir principus pritaikyti prie kintančios socialinės tikrovės, idant demo-

kratinė konstitucinė sistema būtų apsaugota nuo nunykimo dėl šiuolaikiniame globa-

lizuotame pasaulyje vis spartėjančių transformacijų keliamų sunkumų.

Kad pernelyg neišsiplėsčiau, nepaneigdamas suvereniteto ir politinio pliuralizmo

svarbos demokratinių konstitucinių vertybių apsaugai sąmoningai pasirenku aptarti tik

teisės viešpatavimo principą.

TEISĖS VIEŠPATAVIMO GENEZĖ IR EVOLIUCIJA:

NUO ANTIKOS IKI JAV KONSTITUCIJOS

Šiuolaikinė demokratinė teisinė nacionalinė valstybė, atitinkanti liberaliosios vals-

tybės ir gerovės valstybės sam pratas, yra amžius trunkančios evoliucijos rezultatas.

Moderniojo konstitucionalizmo atstovai, siekdami išreikšti idėją, kad konstitu-

cinėje demokratijoje visi teisės subjektai, taip pat ir valstybės valdžia bei jos atsto-

vai, vykdydami valdymo funkcijas, privalo būtų saistomi teisės, taiko platų sąvokų

spektrą [1]. Viena vertus, teisės viešpatavimas yra demokratinio ir atsakingo val-

dymo, šiuolaikinėje nacionalinėje valstybėje ribojamo konstitucijos, sine qua non,

kita vertus, teisės viešpatavimas tokį pat vaidmenį atlieka supranacionalinio valdy-

mo, būdingo integruotoms valstybėms ir Europos daugiasluoksniam konstituciniam

pliuralizmui, atžvilgiu.

Lyginamosios teisės kontekste teisės terminijos sąvokos atspindi du konceptua-

liai svarbiausius to paties principo variantus: teisinės valstybės ir teisės viešpatavimo.

Ne specialistams šie variantai gali pasirodyti tapatūs, tačiau šioje srityje tyrimus atlie-

kantys mokslininkai dažniausiai išskiria jų turinio skirtumus.

Nepaisant įvairių turinio modifi kacijų, bendra principo reikšmė yra universali,

vienodai visus saistanti teisės galia, į kurią privalo atsižvelgti visi fi ziniai ir juridiniai

◆ TEISĖS VIEŠPATAVIMAS IR TEISINĖ VALSTYBĖ 203

asmenys, susiję su valstybės valdymu arba įgyvendinantys pagrindines žmogaus tei-

ses. Tačiau terminijos skirtumai gali suklaidinti. Teisinėje valstybėje pati valstybė yra

saistoma tos teisės, kurią per savo institucijas ji sukuria ir įgyvendina. Teisės viešpata-

vimo principas reikalauja, kad valstybės teritorijoje teisės normoms vienodai paklus-

tų visi juridiniai ir fi ziniai asmenys bei pati valstybė. Tačiau jeigu darytume prielaidą,

kad dėl valstybės suvereniteto socialinės kontrolės sistemoje pirmenybė teikiama tei-

sei, pamatytume, kad teisinėje valstybėje reikalavimas visiems teisės subjektams būti

vienodai ir visuotinai saistomiems teisės tampa konstitucinio principo įgyvendinimo

pasekme. Būtent dėl to, atsižvelgiant į praktinius dalykus, nėra lengva nubrėžti aiškią

liniją, žyminčią takoskyrą tarp teisinės valstybės ir teisės viešpatavimo [2].

Jeigu imsime pagrindines teisės šeimas, nekils abejonių, kad, vartojant laiko ir

erdvės sąvokas, teisinės valstybės genezė ir evoliucija negali būti tapatinamos su tei-

sės viešpatavimu, ir atvirkščiai.

Teisės viešpatavimo principas atsirado ir iki šiol vyrauja anglosaksų (arba ben-

drosios) teisės šeimoje, tuo tarpu nacionalinių valstybių, priskiriamų kontinentinės

(arba civilinės) teisės šeimai, konstitucijose daugiausia vartojama teisinės valstybės

sąvoka. Šiandien, esant konstitucinių nuomonių įvairovei, vienintelis teisės viešpata-

vimas tinka konstitucionalizmo supranacionaliniam lygmeniui, kadangi Europos Są-

junga (ES) nėra ir galbūt niekada nebus supranacionalinis valstybinis darinys ir liks

tik valstybių sąjunga, tuo tarpu teisinės valstybės ir teisės viešpatavimo sąvokos nacio-

nalinėje valstybėje gali būti vartojamos.

Teisės viešpatavimo idėja atsirado daug anksčiau, dar civilizacijos pradžioje, o

teisinė valstybė kaip principas buvo įtvirtinta po revoliucijų, nulėmusių pirmųjų ra-

šytinių konstitucijų atsiradimą Europoje. Kalbant apie antiką pažymėtina, kad daug

anksčiau, nei susiformavo šiuolaikinės teisės šeimos, jau būta teisės viešpatavimo

sampratos užuomazgų, o teisinės valstybės teisinė konstrukcija senovės Graikijos ir

Romos teisės sistemose nebuvo žinoma.

Įvairiais civilizacijos laikotarpiais mąstytojai kūrė, o politinė praktika – spora-

diškai, fragmentiškai ir nenuosekliai – formavo teisės viešpatavimo principo elemen-

tus. Nors ir įvairių autorių skirtingai aiškinama, prigimtinumo pirminės reikšmės, iš

Dievo kilusios teisės arba sveiko proto idėja, saistanti valstybės galios turėtojus val-

dymo proceso metu, tarsi plonytė raudona gija eina per visą teisės viešpatavimo sam-

pratos kūrimo laikotarpį.

Senovinėse bei viduramžiškose teisinėse sistemose nuorodos į aukščiausiąjį įstaty-

mą buvo valdančiųjų sukurtos teisės pagrindas ir kartu moralinis autoritetas, dėl kurio

Graikijos ar Romos piliečiai arba karaliaus pavaldiniai privalėjo paklusti demokrati-

nei respublikos tvarkai arba monarchijai. Netgi šiuolaikinių visuomenių pirmtakėse

arba visuomenėse, kuriose taikytos despotiško valdymo formos, teisės įgyvendinimo

sėkmė ir valdymo veiksmingumas priklausė ne nuo prievartos, kuri yra tik valstybės

teisėta prerogatyva, vartojimo arba jos vartojimo grėsmės, bet nuo moralės ir valsty-

bės veiksmų pateisinimo. Dėl šių priežasčių šiuolaikinės teisės viešpatavimo sampra-


tos prototipas aptinkamas dar antikoje ir viduramžiuose, kai ši samprata buvo siejama

su aukščiausiuoju ir neatšaukiamu įstatymu, Dievo valia, morale ar protu, – visa tai

pagrindžia nustatytą teisinę sistemą ir apibūdina hierarchijoje aukščiausios pakopos

teisės taisykles [3]. Apšvietos amžiuje pagrindiniu teisės viešpatavimo principo šalti-

niu imta laikyti teisinės tvarkos ir politinės sistemos atitiktį prigimtinei teisei.

Teisėtumo šaknys siekia pačios teisės kūrimą antikos laikais ir viduramžiais, kai

dėl monarchijos suvereniteto tiek teorijoje, tiek praktikoje buvo laikomasi nuomonės,

kad teisė kuriama kiekvienam naujam karaliui kai ką pridedant prie to, ką jau yra sukū-

ręs jo pirmtakas [4]. Anglosaksų teisės šeimoje įstatymai hierarchijoje aukščiausią galią

įgydavo, kai atitikdavo Magna Carta reikalavimus [5]. Visa tai vyko keliais šimtmečiais

anksčiau nei seras E. Coke’as 1610 m. Bonham byloje paskelbė principą, kad bendroji

teisė yra viršesnė ir visų teisės aktų galiojimas priklauso nuo atitikties jai.

Teisės viešpatavimo idėjos ėmė rastis dar antikos ir senovės Graikijos polio

(miesto) demokratijos laikais. Aristotelis teisės viešpatavimą siejo su teisingumu, ly-

gybe ir tvarka pagrįstu valdymu. Pasak „Politikos“ autoriaus, nesąžininga versti ki-

tus paklusti teisei daugiau nei paklūsti jai pats, tačiau tvarka pagrįstas valdymas yra

sąžiningas. Ir tai jau yra teisė – tvarka iš tikrųjų reiškia teisę. Todėl labiau už vieno iš

piliečių, kad ir koks jis būtų, viešpatavimą yra teiktinas teisės viešpatavimas. Dėl tų

pačių priežasčių, netgi jei ir geriau būti valdomiems keleto žmonių, tie žmonės tu-

rėtų būti skiriami prižiūrėti įstatymų ir jų vykdyti. Todėl svarbu įsteigti tam tikrus

valdančių asmenų postus. Bet jeigu visi žmonės yra lygūs, tai manytina, kad nesąži-

ninga vienam asmeniui valdyti visus [6]. Antikos mokslininkai pirminiu teisėtumo

ir teisės viešpatavimo šaltiniu laikė insomnijos idėją, kuri senovės Graikijoje reiškė

teisinę lygybę. Maža to, lygybė yra ne tik chronologiškai pirmesnė – ji tapo ir būtina

išankstine prielaida bei priemone senajai demokratijai veikti. Senovės Romos respub-

likos laikotarpiu Ciceronas teigė, kad įstatymų laikymasis yra būtina išankstinė lais-

vės prielaida, kad įstatymus būtina kurti atsižvelgiant į visiems bendras taisykles, o

teisėjai nagrinėdami bylas turi taikyti įstatymus, bet ne kurti juos kiekvienoje byloje.

IX a. pradžioje Paryžiaus municipalinio valdymo institucija nustatė santykį tarp

karaliaus ir Dievo valdžios, viena, ir įstatymų, kita, remdamasi principu, kad „regu-

liavimas, kuriuo viršijami valdančiojo įgaliojimai, yra niekinis, jis negalioja jo subjek-

tams ir negalima įpareigoti jų laikytis tokio reguliavimo“ [7].

Savo teisės doktrinoje šventasis Tomas Akvinietis suformulavo reikalavimus, ku-

riuos valstybės kuriamos teisės normos turėtų atitikti, kad atitiktų prigimtinę teisę.

Jie privalo atspindėti bendrus interesus, teisingumą, visų pirma prilyginamą propor-

cingai lygybei. Teisės aktai yra teisėti, kai juos pagal savo kompetenciją priima tei-

sėkūros institucija ir kai jie paskelbiami taip, kad visi tampa žinomi visiems teisės

subjektams [8].

Pagrindinis anglosaksų teisės šeimos teisės aktas yra 1215 m. Magna Carta Li-

bertatum. Kelete jo nuostatų yra nurodyta laikytis teisės apribojant karaliaus prero-

gatyvas keisti konkrečias kilmingųjų privilegijas, o vėliau, po XVI a. revoliucijos, – ir


paprastų žmonių privilegijas. Žinomas teisės autoritetas H. Bractonas dar XIII a. rašė,

kad karalius negali paklusti jokiam žmogui, bet yra saistomas Dievo tvarkos ir įstaty-

mų, kadangi įstatymas sukūrė ir garantavo monarcho valdymą [9].

Viešpataujant absoliutizmui, dar iki Anglijos revoliucijos teisininkai ir fi losofai,

teisingumo vykdymo srityje vertindami teisingumo veiksnį, o parlamentą laikydami

pagrindiniu ir aukščiausiuoju teismu, pajėgiu apriboti iki tol buvusią neribotą mo-

narcho galią, išeities tašku laikė teisės viešpatavimo idėjas [10]. Seras E. Coke’as taip

pat prisidėjo prie teisės viešpatavimo sampratos evoliucijos, bendrosios teisės aukš-

čiausiai hierarchijai priskyręs ir magistratų (teisėjų) nepriklausomumą vykdant tei-

singumą bei lygybę įstatymui [11].

Revoliucijų laikotarpiu teisės viešpatavimas ir lygybė įstatymui sudarė sąlygas

pirmosiose rašytinėse konstitucijose sukurti institucines ir procesines apsaugos nuo

absoliučios valdžios ir šališkumo garantijas. Liberalizmo atstovai teisės viešpatavi-

mą laikė universalia priemone valstybės valdžiai taip „prijaukinti“, kad ši gintų laisvę.

Anglijos revoliucijos metu J. Harringtonas savo darbe Oceania taip pat išplėtojo tei-

sės viešpatavimo idėją [12].

Laikotarpiu, kai Šiaurės Amerikoje dar iki Nepriklausomybės deklaracijos pa-

skelbimo 1776 m. Kontinentiniame kongrese buvo rašomos pirmosios valstijų konsti-

tucijos, J. Adamsas teisės viešpatavimą laikė valdymo formą nulemiančiu kriterijumi.

Jis rašė, kad respublika yra valstybė, kurioje valdžia įgyvendinama pagal teisę, prie-

šingai šališkai monarchijai, kuri iš esmės yra asmens primestas režimas, o ne teisės

imperija [13].

TEISINĖ VALSTYBĖ: EVOLIUCIJA IR ESMĖ

Ankstyvoji teisinė valstybė

Vokietijoje teisinės valstybės principas atsirado kaip policinės valstybės antipo-

das. Pasak I. Kanto, pilietinė laisvė suvokiama kaip subalansuota valstybės jėga ir ji

kildinama iš įstatymų. Į savo teisinės valstybės sampratą I. Kantas įtraukė „valstybės

struktūros ir teisės principų koordinavimo svarbiausią priemonę, kurios kaip katego-

riško imperatyvo siekti mums įsako mūsų protas“ [14].

Vokiškąją Rechtsstaat doktriną XIX a. pirmojoje pusėje sukūrė R. von Mohlis [15].

Iš pradžių ši idėja buvo grindžiama tik kantiškuoju liberalizmu, o vėliau ji virto prin-

cipu, turinčiu materialinį ir procesinį aspektus. Taigi per pastaruosius du šimtmečius

atsirado keletas esminių teisinės valstybės sampratos raidos formų: teisinė valstybė

pagal materialinę teisę, iš XIX a. liberaliosios valstybės virtusi XX–XXI a. gerovės vals-

tybe. Teisinė valstybė pagal formaliąją teisę ir teisės viešpatavimas pagal formalųjį tu-

rinį gali būti pozityvus arba negatyvus reiškinys.

Pačioje pradžioje pagrindiniai doktrinos postulatai buvo susiję su liberaliąja tra-

dicija. Teisinės valstybės principas buvo atskiriamas nuo valdžios formos. Valstybė


buvo paremta protu, kolektyvine valia, o valdžios funkcijos apsiribojo laisvės, sau-

gumo ir nuosavybės apsauga. Netgi nustatant politinius tikslus ir vartojant prievartą

buvo siekiama pašalinti kliūtis individo nepriklausomumui ir saviraiškai. Materiali-

niais ir procesiniais aspektais Rechtsstaat sujungė teisėtumo ir legitimumo standar-

tus. Rechtsstaat sąvoka buvo pripažinta diktatūros ir despotinio valdymo antipodu,

kadangi apėmė tokias vertybes kaip lygybė įstatymui ir žmogaus teisių apsauga nuo

valdžios kėsinimųsi, taip pat valdymas ir savivalda paklūstant įstatymui liberaliosio-

se teorijose įprasta prasme [16].

XIX a. antrojoje pusėje teisinės valstybės pagal formaliąją teisę samprata toliau

buvo plėtojama laikantis konservatyvios Rechtsstaat teorijos. Teisinės valstybės prin-

cipas tapo formalia samprata, o dėl su vertybėmis nesusieto neutralaus požiūrio į

valstybę ir teisės sistemą parlamento priimami aktai buvo pakylėti į aukštesnį lygį

taip, kad vykdomosios valdžios institucijos į juos atsižvelgtų. Atsiskyrimą nuo legi-

timumo ir teisėtumo vainikavo klasikinis F. J. Stahlio pasiūlytas apibrėžimas, pagal

kurį Rechtsstaat neįgyvendina moralinių idealų ir neišreiškia valstybės valdžios funk-

cijų pobūdžio – tai tėra jų įgyvendinimo priemonės, būdai ir pobūdis [17]. Tačiau su

vertybėmis nesusietas neutralus teisinės valstybės modelis galėtų būti panaudotas, jei

šališka valdžia mėgintų teise dangstyti despotizmą.

Galimos dvejopos neišvengiamos konservatyvaus šio principo aiškinimo pasek-

mės:

• vykdomosios valdžios veiksmų teisėtumo garantavimas, saistomas bendrai

suvokiamos teisės ir užtikrinantis lūkesčius atitinkantį bei pamatuotą valsty-

bės kišimąsi asmeninių laisvių ir nuosavybės srityse;

• nepriklausomumas nuo valstybės tikslų, vertybių ir formų [18].

Vertindami teisinės valstybės pagal formaliąją teisę sampratą neturėtume igno-

ruoti to, kad principas yra ne tik policinės valstybės, bet ir radikaliosios demokratijos,

kurią propagavo J. J. Rousseau sekėjai M. Robespiere’as, J. P. Maratas ir Saint-Justas ja-

kobinų Konvente per Didžiąją prancūzų revoliuciją, antipodas. Svarbu pažymėti, kad

likus vienam amžiui iki Prancūzijos revoliucijos ir praėjus trejiems metams po J. Bo-

dino suvereniteto doktrinos sukūrimo G. Buchananas raiškiai iš naujo suformulavo

liaudies suvereniteto principą, bet daug santūriau, nes suderino jį su teisės viešpata-

vimo principu [19]. Vėliau teisinės valstybės pagal formaliąją teisę principą tobulino

R. von Gneistas. Teisinė valstybė – tai valstybė, kuri valdoma pagal taikant nustaty-

tą teisinę procedūrą priimtus įstatymus ir kurioje vykdomoji bei teisminė valdžios

yra ribojamos, o valstybės valdžia ir savivalda vykdant valstybės užduotis veikia su-

tartinai. Svarbiausias R. von Gneisto indėlis – administracinės teisingumo sistemos

pateisinimas. Ši sistema turi kontroliuoti teisės saistomas valstybės institucijas. Pilie-

tinių teisių srityje kiekvienas turi gerai žinoti savo pareigas, joks pilietis negali turėti

daugiau pareigų negu bendrapilietis, o privatinė teisė turėtų nuolat ir aktyviai visose

srityse ginti individą ir jo nuosavybę. Valdžia teisinę valstybę pagal negatyviąją for-

maliąją teisę įtvirtina užtikrindama viešąją tvarką, asmenines laisves ir laiduodama


piliečiams vienodas galimybes įstatymų nustatytomis sąlygomis naudotis viešosio-

mis paslaugomis [20]. XIX a. antrojoje pusėje teisinės valstybės pagal formaliąją teisę

samprata jau apima ir valstybės bei jos institucijų atsakomybės už kalta veika padary-

tą piliečio pagrindinių teisių pažeidimą, prieštaraujantį teisei, elementą.

Praktiškai konservatyvi teisinės valstybės pagal formaliąją teisę samprata siejasi

su teisėtumo pateisinimu, pagal ją principo turinys apribojamas įstatymų priėmimo

procedūra, jų laikymusi ir taikymu, tačiau nekreipiama dėmesio į materialias aplin-

kybes, kurias teisė taip pat turi atitikti, tokias kaip įstatymų turinys. Tačiau dar svar-

biau yra tai, kad teisėtumo atskyrimas nuo legitimumo pateisina paties teisėtumo

įvairaus pobūdžio pažeidimus ir kartais net kėsinimąsi į žmogaus teises [21].

Dauguma teisinio pozityvizmo atstovų dabar remia formaliąją teisės viešpata-

vimo sampratą. Pasak J. Razo, svarbiausia šio principo paskirtis – garantuoti valsty-

bės ir teisės subjektų, kurie savo elgesį gali modeliuoti tiek, kiek įstatymų laikymasis

didina laukiamų rezultatų tikėtinumą, veiksmų teisinį saugumą. Taigi teisės viešpa-

tavimo principo funkcija yra negatyvi, kadangi juo piliečiai yra saugomi nuo des-

potiškos valdžios šališkumo [22]. J. Razo teigimu, formalusis šio principo turinys iš

anksto nulemia požymius to įstatymo, kuriuo galima tinkamai nustatyti teisės su-

bjektų elgesį. Teisės aktai neturi būti taikomi atgaline data, jie turi būti aiškūs, gana

pastovūs ir kuriami taikant nuolatines, aiškias ir visiems bendras procesines taisyk-

les. Kartu įgyvendinant teisės normas neturėtų būti pašalinta galimybė įstatyme nu-

statyti teisės subjektų elgesį, jei įstatymas būtų netinkamai taikomas. Svarbiausia, šie

įstatymo požymiai yra susiję su teisėjų nepriklausomumu ir nešališkumu, galimybe

naudotis teisine apsauga siekiant neleisti teisingumą administruojančioms instituci-

joms įgyvendinant savo diskreciją pažeisti įstatymo [23]. Taigi teisinė valstybė pagal

formaliąją teisę ir formalusis teisės viešpatavimas labiausiai siejami su procesiniais

reikalavimais, nustatomais įstatymuose ir teisės aktuose dėl tų įstatymų įgyvendini-

mo, tačiau socialinės vertybės ir principai yra atskiriami nuo teisės aktų turinio. For-

malusis principo turinys apribojamas teisėtumo, teisinio saugumo ir teisės subjektų

teisėtų lūkesčių užtikrinimu, tačiau yra ignoruojama legitimumo problema teisinė-

je valstybėje [24].

Teisinės valstybės tipai

Veimaro Respublikos laikų Vokietijoje vykusios diskusijos papildė teisinės vals-

tybės esmę naujais aspektais.

Teisės normatyvizmo požiūriu H. Kelsenas kvestionavo teisinės valstybės sąvo-

kos turinį, kadangi kiekviena valstybė atstovauja teisinei tvarkai ir yra pagrįsta įsta-

tymais. H. Kelseno ir jo šalininkų teigimu, kiekviena valstybė jau yra teisinė, todėl

teisinės valstybės sąvoka paseno. Dėl šios sąvokos ir šio požiūrio formalizavimo (Di-

džiojoje Britanijoje tam pritarė H. Lasky) atsirado šio principo suderinamumas su vi-

sais valstybės tipais ir formomis, tarp jų ir totalitarizmu. Vadinasi, galima dar kartą


padaryti išvadą, kad teisinė valstybė pagal formaliąją teisę gali įteisinti despotizmą,

pasireiškiantį tuo, kad tironas savavališkai nustato jokiomis vertybėmis nepagrįstą

teisės turinį. Teisinė valstybė pagal formaliąją teisę tik suteikia teisinę formą suve-

reniai galiai tuo atveju, kai pati valdžia paklūsta teisei, kurią ir sukūrė. Taigi suvere-

ni galia save apriboja teise, tačiau ta teisė yra tik galios išraiška, jos pačios neriboja

nei demokratinės vertybės, nei principai. Todėl teisinė valstybė save legitimizuoja tik

suverenumu. O despotiška galia, nors ir sukurdama teisę, pati negali sukurti legiti-

mumo ir yra palaikoma tik dėl piliečių baimės ir jiems taikomos prievartos. Teisėtu-

mas teisinėje valstybėje pagal formaliąją teisę gali padėti įteisinti despotišką valdymą.

Dėl to, kad pati valstybė laikosi įstatymų, valstybės valdymas yra standartizuojamas

ir racionalizuojamas, tačiau jis dėl to netampa labiau demokratiškas, nors tai būtina

formaliajam teisės viešpatavimui [25]. Galiausiai teisės viešpatavimas gali virsti vieš-

patavimu per teisę.

C. Schmitto politinio sprendimo teorija yra labiau patobulinta, nes pagal ją į tei-

sės normą žvelgiama pirmiausia kaip į politinį sprendimą. Atliekant teisės sistemos

hierarchijos analizę peržengiamos teisinio pozityvizmo, kuris, minimas iš karto po

politinių mokslų, suteikia galimybę tobulinti teisinę valstybę pagal formaliąją teisę ir

teisinę egzegetiką, ribos. C. Schmittas apibrėžia teisinę valstybę kaip mišrios formos

valstybę, kadangi savo konstitucinėje sistemoje ji jungia liberalizmo ir demokratijos

vertybes [26]. Vis dėlto šio autoriaus pasiūlyta nuosekli liberaliosios teisinės valsty-

bės kritika neužtikrina pagrindinių demokratinių vertybių išsaugojimo.

Rechtsstaat eros pabaigoje atsirado totalitarizmas, tačiau daug anksčiau pačius

Rechtsstaat pagrindus sukrėtė šio principo turinio susiaurinimas iki teisėtumo, ka-

dangi buvo apribota demokratijų galimybė gintis nuo despotizmo ir Europoje tarpu-

kario laikotarpiu sukelta diktatoriškų režimų banga.

Teisinė valstybė pagal materialinę teisę sujungia moralines ir konstitucines ver-

tybes bei principus, neapsiribodama parlamento įstatymams ir kitiems teisės aktams

keliamų procesinių taisyklių formulavimu. Teisinė valstybė pagal materialinę teisę

yra suderinama ir su liberaliąja, ir su gerovės valstybe.

Chronologiškai liberalioji teisinė valstybė yra teisinės valstybės pagal materia-

linę teisę prototipas. Teisės viešpatavimas iš esmės atspindi liberaliuosius konstitu-

cinius principus ir įtvirtina svarbiausius riboto demokratinio ir atsakingo valdymo

elementus. Liberalusis teisės viešpatavimas Jungtinėse Amerikos Valstijose pagrįstas

išankstine sąlyga, kad valdžios sprendimai yra palaikomi tautos susitarimu. Jie turi

būti įgyvendinami atsižvelgiant į pagrindines žmogaus teises, taip pat ir procedū-

ras, kurios neleistų įtvirtinti paneigiančio pilietines teises despotiškojo valdymo. Prie

žmogaus teisių teisinės apsaugos priemonių priskiriama teisminė gynyba nuo teisės

aktų, kurią turi įgyvendinti nepriklausomi ir nešališki teismai. Taigi, priešingai teisi-

nei valstybei pagal formaliąją teisę, valdžia, siekdama naudos valdančiųjų sluoksniui

ir veikdama jų interesais, vis dėlto negali politinių sprendimų priimti kaip suverenia

valdžia grindžiamų teisinių sprendimų [27].


Liberaliosios teisės viešpatavimo konstituciniai principai yra šie: tautos suvere-

nitetas, valdžių atskyrimas, reprezentatyvus valdymas, apribota ir atsakinga valdžia,

parlamentinės įstatymų leidybos konstitucingumo priežiūra, administracinės veiklos

ir vykdomųjų institucijų parengtų teisės aktų teisminė kontrolė. Pagrindinių teisių ir

konstituciškai apriboto valdymo apsauga taikoma ir šiais atvejais: suteikus galimybę

surengti plačią viešą diskusiją; esant nešališkam baudžiamajam procesui; užtikrinant

asmens laisves, religijos, minties, susirinkimų ir asociacijos laisvę; įgyvendinant lais-

vus, rungimosi principu pagrįstus, pliuralistinius ir sąžiningus reguliarius rinkimus;

pareigūnų atsakomybei už įstatymų pažeidimus, socialinių teisių apsaugai ir teisei į

sveikatai nekenksmingą aplinką, piliečių vykdomai kariuomenės ir saugumo įstaigų

kontrolei [28].

Grįžkime prie Veimaro Respublikos laikų Vokietijos. Tuo metu H. Helleris pri-

tarė nuomonei dėl teisinės gerovės valstybės [29]. Jo sampratą, aprėpiančią ir Veima-

ro Konstitucijos analizę, galima laikyti teisinių vertybių, principų ir normų sąveikos

su visuomenės objektyviaisiais dėsniais, etiniu pagrindu, moralinėmis ir kitokiomis

socialinėmis vertybėmis prielaida. Būtent toks požiūris leidžia apibrėžti konstituci-

nių principų (tarp jų ir teisinės valstybės) socialinių, politinių ir teisinių elementų

turinio sąsajas [30]. Teisinė gerovės valstybė yra socialinės tikrovės ir teisės norma-

tyvinio turinio veiksmingos sąveikos rezultatas, grindžiamas socialinėmis-etinėmis

vertybėmis, pateisinančiomis viešąją valdžią. Taigi teisinės valstybės pagal materiali-

nę teisę turinį papildo nauji elementai. Gerovės valstybė sustiprina konstitucinę tvar-

ką, įtraukdama piliečius į bendras vertybes ir principus pripažįstančią bendruomenę,

įteisindama siekį įgyvendinti valstybės valdžią taip, kad būtų atsižvelgiama į sociali-

nio teisingumo ir individo socialinio orumo reikalavimus. Valdantieji turėtų pagrįs-

ti savo siekį pavaldinius valdyti kurdami įstatymus ir nustatydami pareigas. Teisinė

tvarka siejasi su visiškai brandžia antrosios kartos – ekonominių ir socialinių teisių –

sistema, taip pat ir socialiniais saugikliais bei socialinėmis išmokomis, įskaitant me-

dicinos pagalbą ir pensinį aprūpinimą.

Teisinė gerovės valstybė organizuoja gyventojų sambūvį gerbdama kiekvieno pi-

liečio ir jų bendrijų savarankiškumą bei pagrindines žmogaus teises. Didėjant socia-

linei atskirčiai, didėja valstybės atsakomybė socialinio koordinavimo srityje [31].

Demokratinių valstybių moderniąsias visuomenes pliuralizmas verčia ne riboti įvai-

rovę, bet sudaryti sąlygas individams ir jų susivienijimams bendradarbiauti. Be to,

teisinės gerovės valstybės sampratoje yra numatytas ir piliečių aktyvumas, kad jie ga-

lėtų prisidėti prie demokratinės ir sąžiningos socialinės-politinės santvarkos kūrimo.

Toks aktyvus piliečių dalyvavimas suponuoja ir individų bei jų asociacijų lygių tei-

sių pripažinimą. Individai ir jų asociacijos savo trumpojo ir ilgojo laikotarpių tikslus

įsisąmonina, kai formuluoja teisės aktų turinį, kadangi toks turinys atspindi visuo-

menės narių bendrą valią. Socialinės apsaugos priskyrimas prie teisėtų lūkesčių, taip

juos sutvirtinant, galbūt yra svarbiausias socialinės (gerovės) valstybės indėlis, papil-

dantis materialinį teisės viešpatavimą.


Trumpai apžvelgus teisinės valstybės ir teisės viešpatavimo sąvokų pokyčius ga-

lima išskirti pagrindines diskusijos apie teisės viešpatavimo formas, teisinės valstybės

rūšis ir modelius kryptis. Įprasta, kad šie modeliai turi šiuos elementus:

• iki naujųjų laikų, apimančių laikotarpį iki tautos suverenitetu pagrįsto valsty-

bingumo atsiradimo, nuo seniausiųjų laikų būdavo pateisinami įvairūs teisės

viešpatavimo sąvokos elementai;

• pirmosiose rašytinėse konstitucijose aptinkamos ankstyvosios teisinės valsty-

bės ir teisės viešpatavimo sampratos;

• XIX a. antrojoje pusėje vyravo teisinė valstybė pagal formaliąją teisę ir forma-

lioji teisė;

• XX a. būdinga liberalioji teisinė valstybė ir liberalusis teisės viešpatavimas;

• po Antrojo pasaulinio karo Europoje sukurtose ketvirtosios kartos rašytinėse

konstitucijose – teisinė gerovės valstybė;

• teisės viešpatavimas tautos suverenitetu pagrįstose valstybėse ir už jų ribų at-

sirandančiose supranacionalinėse konstitucinėse teisinėse struktūrose, pvz.,

Europos Sąjungoje.

Plėtojant teisinės valstybės pagal materialinę teisę ir teisės viešpatavimo princi-

pus dabar daugiausia yra plečiamas jų turinys: dėl kiekvieno žingsnio vis tobulinant

šiuos principus yra plečiama jų požymių visuma. Be to, vis svarbesniems tampant

tarptautinės teisės nustatomiems kriterijams ar standartams, kuriuos nacionalinės

konstitucijos turi atitikti, kad būtų įrodyta, jog jomis tikrai siekiama įgyvendinti tei-

sinės gerovės valstybės principo reikalavimus, apskritai mažėja tokius standartus ati-

tinkančių valstybių.

Šiuolaikinės teisinės valstybės dimensijos ir poveikis

Visose demokratinėse ketvirtosios kartos rašytinėse konstitucijose, priimtose

po Antrojo pasaulinio karo, visų pirma Vokietijos 1949 m. Grundgesetz, yra įtvirtin-

tas Rechtsstaat principo materialinis ir procesinis turinys, užtikrinantis politinės ir

teisinės sistemų legitimumo ir teisėtumo vienovę. Tačiau šioje glaustoje šiuolaikinės

teisinės gerovės valstybės požymių visumos apžvalgoje reikėtų teisinės valstybės pro-

cesinius ir materialinius požymius atskirti nuo visiems suvokiamų prigimtinės teisės

normų, kurios yra šiuolaikinio konstitucionalizmo teisinės valstybės sampratos eti-

nė sudedamoji dalis.

Būtinos prielaidos konstituciniam šiuolaikinės teisinės valstybės principui įgy-

vendinti yra politinės ir ekonominės sistemų pajėgumas užtikrinti piliečių integra-

vimą, įtraukimą, toleravimą ir politinių institucijų pagarba pagrindinėms piliečių

teisėms. Teisinės valstybės principas taikomas paisant tokių teisinės sistemos princi-

pų ir vertybių kaip tautos suverenitetas, valdžių atskyrimas, politinis pliuralizmas, ly-

gybė, nešališkumas įgyvendinant valdžią ir pagrindines teises. Teisinio reguliavimo

esmė visuomet turi atitikti demokratines vertybes ir principus. Juos pažeidus yra iš-


kreipiamas teisinės valstybės principas, kuris, nors ir laikomas konstituciniu, tebėra

idealas to, kas dera teisinės tikrovės sričiai.

Visos teisinės valstybės teorinės koncepcijos turi bent dalį principo, būdingo tei-

sinei valstybei pagal formaliąją teisę ir formaliai teisės viešpatavimo sampratai, es-

mės. Jų turinys yra išreikštas reikalavimuose dėl įstatymų ir teisės aktų, susijusiuose

su norminių aktų kūrimo ir įgyvendinimo pobūdžiu bei ypatumais, taip pat jų sąvei-

ka teisės sistemoje [32].

Nei įstatymų, kitų teisės aktų turinyje, nei juos įgyvendinant neturėtų būti fi zi-

nių asmenų tarpusavio prievartos ar apskritai prievartos prieš tokius asmenis kaip

priemonės siekti savo tikslų. Įstatymai, kiti teisės aktai turėtų įsprausti valstybės nau-

dojamą prievartos mechanizmą į teisinius rėmus, nustatyti teisminę priežiūrą, atsto-

vaujamąsias institucijas ir pilietinės visuomenės kontrolę [33].

Įgyvendinant teisinės valstybės principą lemiamą reikšmę turi konstitucijos ir

parlamento priimtų įstatymų viršenybės teisės sistemos hierarchijoje institucinės ga-

rantijos. Konstitucinis teisminės priežiūros mechanizmas apsaugo konstituciją nuo

pažeidimų, kadangi užtikrina parlamentinių teisės aktų atitiktį konstitucijos nuo-

statoms (o daugumoje šiuolaikinių demokratinių valstybių, kur konstitucijos nu-

stato tarptautinės teisės pirmenybę, – ir tarptautinių sutarčių nuostatoms). Politinės

arenos dalyvių politinį konfl iktą paversdamas taikiai išsprendžiamu teisiniu ginču,

toks mechanizmas užkerta kelią politiniams ginčams peraugti į politinę prievartą,

garantuoja žmogaus teisių apsaugą ir tampa antimažoritarine atsvara tais atvejais,

kai maištaujanti dauguma kėsinasi peržengti konstitucines ribas ir suvaržyti mažu-

mos arba individo laisves. Daugumoje civilinės teisės šeimos valstybių administraci-

nės teisės sistema yra pilietinių laisvių būtina garantija bei pagrindinis mechanizmas

konstituciją (kuri savo ruožtu nulemia jų turinį) atitinkančių parlamentinių įstatymų

aukščiausiai galiai – vykdomosios valdžios ir individualaus pobūdžio aktus įgyven-

dinančių veiksmų atžvilgiu – garantuoti. Konstitucinės demokratijos šalyse teisin-

gumo įgyvendinimas civilinės ir baudžiamosios teisės srityse užtikrina, kad teisėtą

monopolį griebtis būtinos prievartos turi tik valstybė. Weberio pateiktame valstybės,

kaip vienintelės legitimios prievartos monopolininkės, apibrėžime atmetamas prie-

vartos vartojimo pliuralizmas arba jos pasiskirstymas tarp pusiau karinių struktūrų

ir užtikrinama, kad piliečiai savo konfl iktus spręs tik taikiomis priemonėmis, laiky-

damiesi pagrindinių teisių, konstitucijos, tarptautinių žmogaus teisių dokumentų ir

parlamento priimtų įstatymų. Jeigu įgyvendinant teisę valstybei priklausantis mono-

polis būtų pakeistas pliuralistiniu prievartiniu teisės įgyvendinimu ir pusiau karinės

grupuotės galėtų smurtauti, siekdamos teisės įgyvendinimo pusiausvyros arba įgyti

dominuojančią padėtį, tai reikštų konstitucinės demokratijos, teisės viešpatavimo ir

šiuolaikinės tautos suverenitetu pagrįstos valstybės žlugimą. Pagal teisinės valstybės

principą reikalaujama, kad būtų prieinama ir veiksminga teisminė apsauga nuo tei-

sių pažeidimų, kuriuos gali daryti bet koks teisės subjektas, taip pat ir valstybė; be to,

teisės subjektai privalo vykdyti savo įsipareigojimus.


Politiškai atsakinga vyriausybė ir valstybės bei jos pareigūnų teisinė atsakomybė

už teisių pažeidimus yra teisinės valstybės esminiai bruožai. Suprantama, kad teisės

viešpatavimo sąlygomis nešališkam teisingumo vykdymui užtikrinti būtina laikytis

nepriklausomumo, nešališkumo ir teisėjų sąžiningumo principų. Teisėjų nepriklau-

somumas privalo užtikrinti sąžiningą įstatymų vykdymą, o bet kokiam valstybės val-

džios institucijų, politinių partijų, pareigūnų ar fi zinių asmenų daromam spaudimui

teisėjams ir bet kokiems analogiškiems veiksmams kelias turi būti užkirstas. Akivaiz-

du, kad „telefoninis“ teisingumas ir absoliutus „patefoninės“ ar „fonografi nės“ teisin-

gumo formulės laikymasis [34] civilinės teisės šeimos valstybėse niekaip nesiderina

su teisės viešpatavimo esme. Kliūtimi laikytis teisinės valstybės principo taip pat tam-

pa iškreiptas teismų sistemos struktūrinių ir funkcinių principų taikymas.

Teisinėje valstybėje teisingumas privalo būti vykdomas sąžiningai ir veiksmin-

gai, kad būtų apsaugota žmogaus teisės ir piliečių interesai, kad prižiūrint politinių

institucijų galias ir nustatant konstitucinius jų apribojimus būtų pašalinta galimybė

valdžiai šališkai kištis į tokį procesą. Be kita ko, svarbios tampa sąžiningo baudžiamo-

jo proceso konstitucionalizuotos prezumpcijos.

Po Antrojo pasaulinio karo teisinės valstybės ir teisės viešpatavimo principai jau

tampa pagrįsti tarptautinės teisės pirmenybe, tarptautinių sutarčių privalomumu bei

tiesioginiu taikymu nacionalinėje teisėje ir nacionalinės teisinės tvarkos atitiktimi vi-

suotinai pripažintoms tarptautinės teisės normoms bei principams. Konstitucijos ir

konstitucinių įstatymų priėmimo procese šie aktai yra derinami su tarptautinės ir Eu-

ropos teisės standartais, pagrįstais visiems bendru demokratinės Europos konstituci-

niu paveldu ir įtvirtintais tarptautinėje „kietoje“ bei „minkštoje“ teisėje.

Teisinės valstybės principo įgyvendinimo veiksmingumas ir tikroji padėtis la-

bai priklauso nuo teisinės kultūros lygio – piliečių ir pareigūnų teisinių žinių ir ša-

lies teisės tradicijų. Teisininkų išsilavinimo kokybė taip pat turi svarbos teisininkų

žinioms ir teisėjų gebėjimui įgyvendinti teisinės valstybės pagrindą sudarančius rei-

kalavimus [35].

Paprastai ne visi teisinės valstybės požymiai yra konstitucionalizuoti [36]. Dau-

gelis jų atsispindi parlamentų priimamuose įstatymuose ir kartais būna aiškinami

konstituciniuose teismuose [37].

Diskusija apie teisės viešpatavimą ir Rechtsstaat bei Etat de droit principus priklau-

so ir nuo santykio tarp legitimumo ir teisėtumo. Be kita ko, visomis principo formo-

mis ir modifi kacijomis taip pat privalo būti kuriamas ir užtikrinamas teisės sistemos

teisėtumas ir legitimumas. Visoms nacionalinėms teisės viešpatavimo klasikinėms ir

šiuolaikinėms sąvokoms būdinga legitimumo ir teisėtumo suderinamumas su konstitu-

ciniu valdymu, paremtu piliečių susitarimu. Konstitucinės garantijos užtikrina valdžios

veiksmų suderinamumą su legitimumu ir teisėtumu. Įtvirtintas visas spektras įvairių li-

beralių, demokratinių ir socialinių vertybių tampa institucijų struktūros ir jų funkci-

jų pagrindu. Toks spektras yra išankstinė valdžios įteisinimo sąlyga, kadangi valstybės

valdžios institucijos savo kompetenciją įgyvendina laikydamosi teisėtumo principo.


IŠVADOS

Galbūt nebederėtų kartoti šiame straipsnyje jau išdėstytų išvadų, tačiau atkreip-

ti dėmesį į kai kurias iš naujųjų kliūčių ir problemų, iškylančių teisės viešpatavimui,

svarbu. Be kitų naujosiose konstitucijose įtvirtintų principų, teisės viešpatavimas

XX a. paskutiniais dešimtmečiais – epochoje, kurioje triumfavo konstitucinė demo-

kratija, – tapo bendru vardikliu. Šis teiginys teisingas vertinant apskritai daugumą

konstitucijų, nes lyginamosios teisės mokslininkai yra suskaičiavę, kad po 1970 m.

priimtų konstitucijų skaičius gerokai viršija po XVIII a. revoliucijų Šiaurės Ameri-

koje ir Prancūzijoje per du šimtmečius priimtų konstitucijų skaičių. Konstitucijos, iš

esmės būdamos atsakas seniesiems režimams, kaip raštijos paminklai atspindi bend-

rą Europos konstitucinį paveldą. Be to, teisės viešpatavimas gyvosiose konstitucijose

įgyja unikalių bruožų, nes priklauso nuo tautos suverenitetu pagrįstos valstybės tra-

dicijų, istorijos ir politikos.

Be tradicinių kliūčių, praktiškai įgyvendinant teisės viešpatavimo principą (arba

Rechtsstaat) yra susiduriama ir su naujais iššūkiais. Trys iš jų verti ypatingo dėmesio.

Naujosiose demokratinėse šalyse konstitucinis Rechtsstaat modelis susiduria su

nebrandžia teisine kultūra, būdinga tiek valdantiesiems, tiek valdomiesiems. Būtent dėl

aktyvios pilietinės visuomenės nebuvimo, teisinio nihilizmo ir fetišizmo tikrąjį teisės

viešpatavimą apsunkina gausybė neįgyvendinamų teisės nuostatų ir neveiksmingas tei-

sės taikymas. Tokie teisės viešpatavimo trūkumai gali būti šalinami po truputį, karta po

kartos, jeigu jos keičia viena kitą vis dar esant konstitucinei demokratijai.

Dabartiniame globalizacijos amžiuje vienas iš labiausiai stulbinamų įvykių yra

daugiapakopio konstitucionalizmo atsiradimas. Tautos suverenitetu pagrįstų valsty-

bių konstitucinį monizmą papildo supranacionalinė konstitucinė dimensija. Taip yra

dėl nuosekliai įgyvendinamos konstitucionalizacijos, kai yra diegiami tarptautiniai ir

europiniai konstitucinės demokratijos standartai. Europoje išryškėjo dvi pagal joms

priklausančių valstybių skaičių ir tikslus skirtingos supranacionalinio konstitucingu-

mo srovės: viena, Europos Tarybos struktūrai priklausantys Europos Žmogaus Teisių

Teismas ir Strasbūro teismo jurisprudencija, ir, antra, ES konstitucinė tvarka, taiko-

ma jos valstybėms narėms.

Skirtingai nei federacijos, daugiapakopis konstitucionalizmas nėra hierarchiš-

kai struktūrizuotas. Dabar padėtis yra – ir, matyt, artimiausioje ateityje bus – tokia,

kad vykstant teisinei ir ekonominei integracijai kol kas nėra sukurta Europos super-

valstybė; taip pat nepastebima jokia ES transformacija į omnipotentišką valstybinį

darinį, prilygstantį tautos suverenitetu pagrįstoms valstybėms. ES teisės pirmenybę

ir ES standartų galiojimą užtikrins ne rašytinė formali supranacionalinė konstitu-

cija, o polifoninis konstitucionalizmas, kai skirtingų konstitucinių tvarkų konfl iktai

sprendžiami ir darna pasiekiama remiantis tomis pačiomis demokratinėmis kons-

titucinėmis vertybėmis ir tais pačiais principais, kuriuos formavo bendras Europos

konstitucinis palikimas, įtvirtintas po Vestfalijos taikos sutarties.


Polifoninės muzikos harmonija pasiekiama tik tuomet, kai skirtingos melodi-

jos atliekamos suderintai, taip pat ir esant polifoniniam konstitucionalizmui konfl ik-

tai sprendžiami arba jų išvengiama nacionaliniams ir supranacionaliniams lygiams

suteikus vienodo spektro konstitucinių demokratinių vertybių ir principų pagrindą.

Tokių vertybių ir principų turinys modifi kuojamas ir pritaikomas konkrečiai konsti-

tucinei tvarkai.

Esant konstituciniam pliuralizmui teisės viešpatavimas peržengia nacionalinių

teisės sistemų teisės viešpatavimo ir Rechtsstaat ribas, kadangi tose sistemose atsi-

randa tokių požymių, kurie būdingi teisės viešpatavimui supranacionaliniu ir tarp-

tautiniu lygmenimis. Skirtingų teisės tvarkų konfl iktai yra neišvengiami, tačiau jų

sprendimo mechanizmai yra sukuriami, aptariami ir patvirtinami taip, kad jų būtų

išvengta taikiai.

Šiuolaikinėse konstitucinėse demokratijose didžiausią grėsmę teisės viešpatavi-

mui kelia terorizmas ir tarptautinis nusikalstamumas. Konstitucinės demokratijos

susiduria su dilema: kaip išsaugoti ir nuo destrukciją keliančių individų ar jų gru-

pių apsaugoti konstitucinei demokratijai būdingą teisės viešpatavimo principą tai-

kant jau nustatytas procesines taisykles ir teisės viešpatavimo elementus. Iš tikrųjų,

mokslininkai ir politikai kol kas dar nėra sutarę dėl terorizmo sąvokos turinio, taip

pat ir jokiame tarptautinės teisės dokumente nėra teisinio šios sąvokos apibrėžimo.

Tačiau turint omenyje kai kuriuos akivaizdžius terorizmo požymius darytina išva-

da, kad jis yra visiškai priešingas teisės viešpatavimui. Viena vertus, terorizmo ir tei-

sės viešpatavimo antinomija glūdi tokiose principą pagrindžiančiose vertybėse kaip

nuspėjamumas, saugumas ir teisėti žmonių lūkesčiai, kita vertus, terorizmu siekiama

spausti valstybės valdžią, įbauginti fi zinius asmenis, sukelti jiems nesaugumo jausmą

ir netikėtai padaryti žalos. Konstitucijomis ir teisės viešpatavimu siekiama apribo-

ti prievartą ir konfl iktus spręsti taikiai, o terorizmas ir tarptautinis nusikalstamumas

iš esmės visiškai neriboja smurto, kai yra siekiama savų tikslų [38]. Teisės viešpatavi-

mas yra universalus principas, bet kai mėginama sustabdyti jo taikymą arba imtis ne-

kontroliuojamos prievartos prieš nusikaltėlius, kai nebesilaikoma sąžiningo proceso,

nekaltumo prezumpcijos ir kitų reikalavimų, negali būti nedviprasmiškai užtikrinta,

kad valdžia ir teisėtvarka pačios netaps nusikalstamos. Jeigu teisės viešpatavimas bus

paliktas be apsaugos nuo tegul esą teisėtų valstybės interesų esant konstitucinei dik-

tatūrai ar ribotos trukmės nepaprastajai padėčiai, jis gali paversti teisėsaugą tam tikra

nusikalstamos veikos rūšimi.

Atrodo, kad teisiniai taikaus konfl iktų sprendimo būdai menkai teapsaugo kons-

titucines demokratijas ir teisės viešpatavimo principą nuo terorizmo ir tarptautinio

nusikalstamumo keliamų grėsmių.


Pastabos ir nuorodos

1. Teisinės valstybės sąvoka labiausiai atitinka vokiečių vartojamą sąvoką Rechtsstaat, taip pat prancū-

zų etat de droit ir į anglų kalbą verčiant įvairių Europos valstybių konstitucijų nuostatas vartojamas

sąvokas state bound by the law, state under law, legal state, kurių britų ir amerikiečių teisininkai

nežino. Netgi priešingai – teisės viešpatavimas bendrosios teisės sistemos valstybėse turi gana kon-

kretų turinį, bet kontinentinės (civilinės) teisės šeimose ši sąvoka kartais verčiama kaip „teisės

valdymas“ ir, nors ir neteisingai, „įstatymų valdymas“ arba „valdymas per įstatymus“. Nesigilinant

dabar į įvairias doktrinos tendencijas, atspindinčias skirtingą minėtų sąvokų turinio suvokimą,

galima pažymėti, kad aiškumo dėlei terminija turėtų būti suvienodinta ir paaiškinta.

2. Literatūroje aptinkama ir kitokių skirtumų. Teoriškai yra motyvuojama idėja, kad teisės viešpata-

vimas grindžiamas teisės nepriklausomumo ir priklausomybės nuo valstybės koreliacija , o teisinė

valstybė yra valstybės ir teisės simbiozė. Pasak C. de Malbergo, prancūzai teisinės valstybės idėją

išreiškia pagrindinių teisių, kurios riboja valstybės galią, pripažinimu arba konstitucinės valstybės

kaip pagrindinių teisių garanto pripažinimu. Žr. Rosenfi eld M. Th e Rule of Law and the Legiti-

macy of Constitutional Democracy. Southern California Law Review, 2001, vol. 74, p. 1307–1351,

1319, 1332.

3. Apie „aukštesniąja teise“ pagrįstą Amerikos konstitucinę teisę žr. Corwin on the Constitution. Ed.

R. Loss. Cornell University Press, 1981, p. 79–140; pirminių legitimumo formų ankstyvosios isto-

rijos ir absoliutizmo laikotarpiu tyrimas yra siejamas su valstybės interesų doktrina, žr.: Meinecke

G. Machiavelism: Th e Doctrine of Raison d‘Etat and its Place in Modern History. London, 1998;

Friedrich C. J. Constitutional Reason of State. Providence, 1957, p. 4–5.

4. Berman H. J. Law and Revolution: Th e Formation of the Western Legal Tradition. Harvard, 1983,

p. 536–537.

5. 1368 m. Edvardo III priimtame 42-ajame įstatyme buvo nustatyta, kad Magna Carta „taiko-

ma ir jos laikomasi visose bylose; kai atsiranda kitų įstatymų, kurie jai prieštarauja, jie laikyti-

ni neegzistuojančiais“. Dick Howard A. E. Th e Road from Runnymede: Magna Carta and Cons-

titutionalism in America. Charlottesville, 1968, p. 9. Tiudorų dinastijos valdymo laikotarpiu

Magna Carta nebuvo taikoma ir karalius nesiekė, kad kiti įstatymai ją atitiktų. Žr. Dick Howard

A. E. Magna Carta, Text and Commentary. University Press of Virginia, 1999, p. 25.

6. Aristotel. Politika. Sofi ja, 1995, 3 knyga, 1287a.

7. Girke O. Political Th eories of Middle Age. Cambridge, 1958, p. 35.

8. Neumann F. Th e Rule of Law. Heidelberg, 1986, p. 54. Norėčiau kaip anekdotą papasakoti tikrą

istoriją. Prieš porą dešimtmečių mano kolega lenkas komparatyvistas lankėsi Šiaurės Korėjoje.

Pasienyje vietos pareigūnas jam paaiškino, kad nacionalinė teisės sistema susideda iš trijų kategorijų

teisės normų. Pirmajai priklauso visuotinai žinomos normos, antrajai – normos, žinomos viešosios

valdžios pareigūnams, aukštesnio lygio partijos vadovams, trečiajai – taisyklės, kylančios tiesiogiai

iš vadovo valios. Kai mano kolega paklausė, kaipgi galima vykdyti antrosios ir trečiosios kategorijų

normas, jei nėra žinomas jų turinys, pasienietis paaiškino, kad susiklosčius situacijai, kurią regu-

liuoja tokios normos, jis turi skambinti aukštesniam pagal rangą pareigūnui, ir šis pasako, kaip

reikia elgtis.

9. Bracton H. On the Laws and Customs of England. Ed. S. Th orne. Cambridge, Massachussets, vol. II,

p. 33.

10. Walker G. de Q. Th e Rule of Law. Melburne University Press, 1988, p. 96–103.

11. Ibid., p. 104–119.

12. Th e Political Works of James Harrington. Cambridge, 1977, p. 161.


13. J. Adamsas perfrazavo J. Harringtoną, kuris savo ruožtu idėją „pasiskolino“ iš Aristotelio: „Valdy-

mas pagal įstatymus, o ne pagal žmones.“ Žr. Adams J. Th oughts on Government, April 1776,

Papers v., 4, 87, http://press-pubs.uchicago.edu/founders/documents/, v.1 ch4s5.html.

14. Kant I. Metafi zika nravov. Sočinenija v 4 tomach. Č. 2: Učenie o prave. Moskva, 1965, s. 24. Ne

tik ši pamatinė idėja, bet ir visa I. Kanto sampratų sistema yra pagrįstos teisės saistomos valdžios,

kuri turi užtikrinti pilietinę laisvę, idėja. Taigi konkreti valstybė yra įstatymais ir teisingumu

paremtas žmonių susivienijimas. Kiekviena teisinė valstybė grindžiama trimis principais: kiekvie-

no visuomenės nario kaip žmogaus laisve, kiekvieno asmens lygybe prieš kitą asmenį kaip teisės

subjektą ir kiekvieno valstybės nario kaip piliečio nepriklausomumu. Piliečiai įstatymų kūrybos

darbe dalyvauja tiesiogiai arba per atstovus, kad laisva valia paklustų įstatymams, kuriuos patys

sau nustatė. Žr. Grote R. Rule of Law, Rechsstaat, and „Etat de droit“. In Constitutionalism, Uni-

versalism and Democracy – a Comparative Analysis. Ed. C. Starck. Baden-Baden: Nomos, 1999,

p. 269–365.

15. Pirmą kartą – 1813 m. – šią idėją paminėjo C. T. Welkeris, o 1829 m. ją išplėtojo R. von Mohlis;

apie šios idėjos istoriją ir raidą žr.: Bockenforde E. W. State, Society and Liberty: Studies in Political

Th eory and Constitutional Law. Oxford: Berg., 1991, p. 47–70; Kirchheimer O. Th e Rechtsstaat

as Magic Wall. In Politics, Law and Social Change: Selected Essays of O. Kirchheimer. New York:

Columbia Univ. Press, 1969, p. 429–452; Grote R. Op. cit., p. 269–305; Morin J-Y. Th e Rule of Law

and Rechtsstaat Concept: A Comparison. In Federalism – in – the – Making. Ed. E. Mc Winney,

J. Zaslove, W. Wolf. Kluwer, 1992, p. 60–85.

16. Apie L. von Steino, O. Mayerio ir kitų liberalų, rėmusių šį principą, indėlį daugiau žr. Bockendorfe

E. W. Op. cit., p. 52–58.

17. Pagal F. J. Stahlio apibrėžimą „valstybė turėtų būti teisinė. Teisė privalo apibrėžti valstybės veikimo

ribas, taip pat piliečių laisvės sritis, todėl ji gali prievarta taikyti moralines idėjas, bet ne didesniu

mastu, negu numatyta įstatyme. Tokia yra teisinės valstybės samprata, tačiau ji nereiškia, kad vals-

tybė pačią teisinę tvarką valdo atsietai nuo administravimo tikslų ir tik saugo individo teises. Ji

nereiškia taip pat ir valstybės tikslo ar jos esmės, – priešingai, samprata tik nustato valstybės tipą ir

pobūdį“ (Stahl F. J. Rechts und Staatslehre. Bd. 11, 2 Haf., 1856, p. 137).

18. Žr. Neumann F. Th e Rule of Law, Political Th eory and the Legal System in Modern Society. Berg.,

1986, p. 182–183.

19. Buchanan G. Th e Powers of the Crown in Scotland. Austin, 1949.

20. Gneist R. Der Rechtsstaat und die Verwaltungsgericchte in Deutchland. Berlin, 1879, p. 24–25.

21. Teoriškai legitimumo prioritetas prieš teisėtumą yra galimas ir pagrįstas H. Kelseno normatyvizmu

ir C. Schmitto politinio sprendimo teorija, nors nacių valdymo metais jis pritarė, kad nacio ar ko-

munisto paskyrimas kancleriu buvo neteisėtas ir prieštaravo Veimaro Konstitucijai. Schmitt C.

Legalitat und Legitimitat. Berlin, 1968, p. 61; Kelsen H. General Th eory of Law and State. Harvard,

1945, p. 117.

22. Esteban M. L. F. Th e Rule of Law in the European Constitution. Kluwer, 1999, p. 92.

23. Raz J. Th e Rule of Law and its Virtue. Law Quarterly Review, 1977, No. 93, p. 196; apie teisinės

valstybės pagal formaliąją arba materialinę teisę modelių skirtumus taip pat žr. Craig P. Formal

and Substantive Conception of the Rule of Law. Public Law, 1997, p. 467; Summers R. S. A Formal

Th eory of the Rule of Law. Ratio Juris, 1993, No. 6, p. 127.

24. J. Razas teisės viešpatavimą laiko priemone ir lygina jį su geru peiliu, kurio svarbiausia paskirtis –

gerai pjaustyti. Kad teisės viešpatavimo principas būtų gerai įgyvendintas, jis turi turėti tokių

ypatybių, kurios užtikrintų veiksmingą teisės aktų taikymą. Teisės viešpatavimas yra ne moralinė,

bet materialinė teisės vertė. Žr. Raz. J. Op. cit., p. 225.


25. Pagal M. Neumanno pavartotą metaforą teisinė valstybė pagal formaliąją teisę, kurią jis vadina

įstatymų valstybe, tarsi paverčia žmones naminiais gyvūnėliais arba bandomosiomis pelėmis. Teisė

tampa priemone, naudojama laboratoriniams bandymams. Žr. Neumann M. Th e Rule of Law and

Order: Between Rechtsstaat and Gezetzsstaat, www.trentu.ca/~mneumann.rulepap.html, p. 4.

26. Schmitt C. Th e Liberal Rule of Law. In Weimar: A Jurisprudence of Crisis. Eds. A. Jacobson,

B. Schlink. University of California Press, 2001, p. 162.

27. Išsamiau apie tai žr. Mur Dž. N. Verchovenstvo prava: obzor. Verchovenstvo prava, Moskva, 1992,

s. 10–53, 13–15.

28. Ibid., s. 28–47.

29. Dyzenhaus D. Legality and Legitimacy: Carl Schmitt, Hans Kelsen and Hermann Heller in Weimar.

Oxford, 1997, p. 169–216.

30. Heller H. Th e Decline of the Nation State and its Eff ect on Constitutional and International Economic

Law: Th e Nature and Structure of the State. Cardozo Law Review, 1997, No. 18, p. 1139–1216.

31. Dyzenhaus D. Op. cit., p. 183.

32. J. Razo pasiūlyti reikalavimai teisėkūrai tam tikrais aspektais Bulgarijoje buvo įtvirtinti 1974 m.

Norminių aktų įstatyme ir dekrete dėl šio įstatymo įgyvendinimo.

33. Walker G. de Q. Op. cit., p. 24–28.

34. Fonografi nio teisingumo metaforą sukūrė F. Neumannas. Su fonografu ją susiejo tuo požiūriu,

kad civilinės teisės šeimos valstybėse teisėjų kuriama teisė yra draudžiama, teisėjų teisė interpretu-

oti parlamento priimamus įstatymus teismo procese yra apribota. Lakoniškai nusakant metaforos

esmę, kiekvienoje byloje teisėjas turi griežti tą pačią melodiją, kuri įstatymų leidėjo jau įrašyta

plokštelėje. Žr. Neumann F. Th e Democratic and the Authoritarian State. New York: Th e Free Press,

p. 38.

35. Plačiausią teisinės valstybės požymių katalogą yra sukūrusi Tarptautinė teisininkų asociacija.

Žr. Th e Rule of Law: Principles and Defi nitions. Geneva, 1996.

36. Pirmiausia šis principas yra įtvirtintas 4 ir 5 straipsniuose, lygybės principas įtvirtintas 6 straip-

snyje, o kitose konstitucinėse nuostatose įtvirtinti valdžių padalijimo, valstybės atsakomybės, teisės į

gynybą teisme ir kiti principai. Žr. Drumeva E. Konstitucionno pravo. Sofi ja, 1998, s. 127–128; teisinės

valstybės instituciniai ir procesiniai aspektai yra reguliuojami skyriuose, skirtuose pagrindinėms

teisėms ir valstybės institucijoms.

37. Vokietijos Federalinis Konstitucinis Teismas laikosi proporcingumo, opozicijos demokratijos

sąlygomis, atskirų žemių (vok. Länder) bendradarbiavimo ir kitų principų, žr. Currie D. Th e Con-

stitution of the Federal Republic of Germany. Univ. of Chicago, 1994, S. 23, 101, 215; taip pat žr. Dick

Howard A. E. Th e Indeterminacy of the Constitutions, 31 Wake Forest Law Review, Summer 1996,

p. 383–410, 389.

38. Vieną geriausių liberalių konstitucionalizmo apibrėžimų, iškeliančių konstitucijų, kaip apribojančių

valstybės valdžią, vaidmenį, XIX a. antrojoje pusėje JAV pasiūlė J. P. Stocktonas: „Konstitucijos yra

grandinės, kuriomis žmonės patys susipančioja būdami sveiko proto, kad nežūtų dėl savižudybės,

kai ateis jų pačių beprotybės diena.“ Finn J. E. Constitutions in Crisis: Political Violence and the Rule

of Law. Oxford University Press, 1991, p. 5.

Iš anglų kalbos vertė Arnoldas Matijošius


RULE OF LAW AND STATE GOVERNED BY LAW

Prof. Evgeni Tanchev

Justice of the Constitutional Court of the Republic of Bulgaria,

Member of the Venice Commission of the Council of Europe

Summary

Th e rule of law and its related notions, concepts and ideas play an inalienable role within the realm

of legal terms, in constitutional jurisprudence in particular. Th e question of how to interpret it properly

is important to every law professor and student alike. Th e author presents some insights into the current

scientifi c debate over the elements of the Rechtsstaat and the rule of law.

One has to admit that the rule of law is a legal principle. But as every principle in a vast constellation

of guiding directions of law as principles are commonly understood, it has also been grounded on certain

values and virtues. Th ese common goods, usually referred to as values, have been coined in the course

of history and have inevitably spread over various lands and nations. However it is also true, the rule of

law, being natural part of the European law school in a wide sense of this term, is one of the phenomena

common fi rst of all to Western civilisation.

In the early Middle Ages Magna Carta in England became the fore bearer for the concept of law,

which governs the rulers, and not vice versa. In 1368 King Edward III established the rule to be obeyed

by all of his subordinates that Magna Carta is not to be turned aside in all cases of litigation. Emerging

as an antipode to the police state, the principle of rule of law emerged in Germany. It was precisely into

this principle that one of the most infl uential thinkers of modern Europe and of the late Enlightenment

Immanuel Kant included an element of the supreme measure of coordination between state structure

and legal principles, to which reason binds us to strive through the categorical imperative.

Aft er constitutional democracies triumphed during the last decades of the 20th century, the rule of

law has become the common denominator amongst the principles entrenched in the new constitutions.

It de facto means that the rule of law is found in the most of the constitutions because the constitutions

adopted aft er 1970s far outnumber the constitutions created since the 18th century French and American

Revolutions two centuries onwards. Th ese new constitutions refl ect the common European constitutional

heritage, while the rule of law acquires the unique pattern depending on the context of the nation state

political and legal traditions.

Th ree new challenges lie ahead for the practical enforcement of the principle of the rule of law.

First of them is underdeveloped legal culture of the rulers and those that are being ruled. Due to the lack

of active civil society and perceptions like legal nihilism and fetishism the living rule of law abounds in

unenforceable provisions and ineff ective law enforcement. Th e treatment of this challenge might take

generations that have lived their life in a constitutional democracy.

Th e second challenge is the emergence of multi level constitutionalism. Constitutional monism

of the nation states is supplemented with supranational constitutional dimension by gradual

constitutionalisation through establishing international and European standards of constitutional

democracy. Within European context two diff erent sets of nation states, supranational constitutional

streams, evolve – the Council of Europe and the jurisprudence of the Strasbourg Court of Human Rights

on the one side and the European Union constitutional order for its members on the other side. In

the sphere of constitutional pluralism the rule of law transcends the Rechtsstaat and the rule of law

within national legal system because it is supplemented by the rule of law beyond the nation state on a

supranational and international law level. Th e confl icts between diff erent legal orders are unavoidable


but the mechanisms for their resolution are built, negotiated and agreed upon in order to peacefully

overcome them.

Th e third and the most formidable challenge to the rule of law is terrorism and international

crime. Th e constitutional democracies confront actual dilemma that they have to preserve and protect

the principle of the rule of law and constitutional democracy with the established procedures and

instruments of the rule of law from individuals or groups that do not recognize the very fabric of the

principle, but aim to destroy democratic societies built on the rule of law. Indeed there has not been

between scholars and politicians on the content of terrorism neither there has been a legal defi nition

of this term in any international law instrument. But considered by some of the obvious implications

terrorism and the rule of law are diametrically opposite.

While on the one side of the antinomy lie values like predictability, security and legitimate

expectations, on the other side there are goals to be achieved by intimidation, insecurity and unexpected

harms to physical persons in order to exert pressure on governments. Th e rule of law is a universal

principle and once there is an attempt to suspend it or to impose unrestricted violence to the criminals

without observing fair trial, presumption of innocence, etc., where is the guarantee that the government

and law enforcement bodies do not become criminals themselves. Leaving the area of the rule of law for

its protection though legitimated with the reason of constitutional dictatorship and limited emergency

formulae might transform the law enforcement into criminal activity.

220220

KONSTITUCIJA MONOCENTRINĖJE TEISĖS

SISTEMOJE

Prof. dr. Gediminas Mesonis

Mykolo Romerio universiteto Konstitucinės teisės katedros vedėjas

Tik teismas turi įgaliojimus išsaugoti konstitu-

cionalizmo vertybes. <....> Kodėl Aukščiausiasis

Teismas? Kadangi nėra kitų alternatyvų [1].

I. MONOCENTRINĖS TEISĖS SISTEMOS STRUKTŪROS LOGIKA

Kiekvienos šalies teisės sistemos struktūra yra sudėtinga. Dėl teisės sistemos

struktūriškumo yra užtikrinama loginė tvarka – gausybės valstybėje galiojančių tei-

sės normų sistemiškumas. Apibrėžtumas dėl teisės akto teisinės galios, jo vietos ir

reikšmės teisės aktų sistemoje yra esminis aspektas, nulemiantis teisinio reguliavi-

mo turinį ir pasekmes. Būtent teisės sistemos hierarchinis struktūriškumas gali būti

pagrindu užtikrinant teisingumą. Ir atvirkščiai – bet koks neapibrėžtumas dėl teisės

aktų vietos teisės sistemoje būtų disfunkcinis kliuvinys sistemai užtikrinti sklandų vi-

suomeninių santykių reguliavimą garantuojant vienodo teisingumo galimybę. Tačiau

analizuojant tiek užsienio šalių, tiek nacionalines doktrinas galima aptikti įvairių, ne-

retai vienų kitoms prieštaraujančių, koncepcijų. Doktrinoje įrodinėjama, kad teisės

sistema yra monocentrinė, kitais atvejais – policentrinė. Teisinės galios centrų skai-

čiaus klausimas yra konceptualus siekiant suvokti teisės sistemos struktūros ypatu-

mus, todėl šiame straipsnyje būtent jai ir skiriama daugiausia dėmesio.

Konstatuoti, kad mes gyvename monocentrinėje [2] teisės sistemoje, kurioje

konstitucija yra svarbiausias teisės aktas, – tai tam tikru aspektu atkartoti H. Kelse-

no suformuluotus apibendrinimus, susijusius su teisės aktų piramidės, grundnorm,

reikšme teisės sistemai. Teisės sistema yra monocentrinė todėl, kad yra vienas teisės

sistemos teisinės galios centras – konstitucija. Būtent jos turinys ir teisinė galia lemia

visos teisės sistemos aktų hierarchijos pobūdį, vaizdingiau tariant, konkretaus teisės

akto gravitacinį atstumą nuo konstitucijos ar iki jos. Ši tikrovė suteikia pagrindą at-

likti bet kokių teisės aktų (jų teisinės galios ir turinio) teisėtumo patikrą. Būtent to-

kia teisės sistema egzistuoja ne teorinių pageidavimų lygmeniu – ją išreiškia normose

fi ksuotas reguliavimas. Vertinant teisės aktus būtent konstitucija yra „vienintelis tei-

sės aktas, kurio teisėtumas teisės sistemoje negali būti ginčijamas“ [3]. Ši teisinė tik-

rovė egzistuoja kaip suvereno – tautos – valia, kuri ir suteikė konstitucijai išskirtinę

padėtį teisės sistemoje.

Taigi vienas teisinės galios centras, vienas teisės aktas materializuoja teisės siste-

mos monocentriškumą. Tačiau konstitucijos viršenybės – šio teisinio fakto – įtvirti-

◆ KONSTITUCIJA MONOCENTRINĖJE TEISĖS SISTEMOJE 221

nimas de jure lygmeniu tėra fragmentiškas teisės sistemos monocentrizmo išraiškos

ir iš to kylančios teisės sistemos struktūros vidinės logikos suvokimo etapas. Dėl

konstitucijos viršenybės principo iškyla ne vienas konceptualus doktrininis klausi-

mas, atsakymų į kuriuos paieškos yra tapusios permanentine ne tik teisės mokslo, bet

ir visuomenės pamėgta „scholastine problema“. Pažymėtina, kad teisės sistemos mo-

nocentrizmo loginės struktūros sampratų įvairovė atsiranda tuomet, kai aiškiai ne-

apibrėžiama, kokiu aspektu (de jure ar de facto) yra „kalbama“ apie teisės sistemą.

Pirmuoju – de jure – atveju dėmesio objektas yra pozityvioji teisės sistemos normų

turinio išraiškos analizė, o antruoju – de facto – aktualu gali pasirodyti ne tik pozity-

vioji teisės normų raiška, bet ir sociologiniai ar net fi losofi niai pažinimo objekto as-

pektai. Konceptualiai neatskyrus šių dviejų aspektų susidaro realios prielaidos net

mokslinei doktrinai „blaškytis“ tarp teisės faktų ir nuomonių apie juos. Būtent tuo-

met teisės doktrinos chrestomatinės tiesos, susijusios su faktais, tampa ne tik įnir-

tingų bulvarinių, bet ir mokslinių debatų objektu. Tad kokie doktrinos ir praktikos

latentiniai aspektai priverčia nuolat diskutuoti, kas teisės požiūriu – de jure plotme –

yra tik faktai? Tad ką reiškia konstitucijos viršenybės principas? Ar gali konstitucija,

kaip aukščiausios teisinės galios aktas, formuoti ne monocentrinę teisės sistemą? Ko-

kia forma konstitucija užtikrina atskirų savo normų kaip norme fundamentali ir visos

konstitucijos kaip teisės par excellence statusą?

Pradžioje pažvelkime, kaip Lietuvos teisės sistemoje yra įtvirtinama 1992 m. Lie-

tuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) teisinė padėtis, kaip nusta-

toma visos teisės sistemos aktų hierarchija. Konstitucijos 7 straipsnyje nustatyta, kad

„negalioja joks įstatymas ar kitas aktas priešingas Konstitucijai“, ir tai padeda išvengti

nevaisingų scholastinių diskusijų apie Konstituciją ir jos reikšmę mūsų teisės sistemo-

je. Lakoniškais šio straipsnio žodžiais „joks įstatymas ar kitas aktas“ Konstitucija ne-

benuginčijamai įtvirtinama kaip teisės sistemos teisinės galios centras. Esant tokiam

expressis verbis tampa nesudėtinga ginti teisės sistemos monocentriškumo faktą. Ta-

čiau išanalizuokime tokią hipotetinę situaciją: tarkime, mūsų Konstitucijoje nebūtų

jau minėto straipsnio pirmosios dalies, kurioje vienareikšmiškai duodamas atsaky-

mas dėl mūsų teisės sistemos monocentriškumo. Ar mūsų Konstitucija ir tuomet lik-

tų teise par excellence, o gal tuomet ji taptų įstatymo ar kito teisės akto teisinės galios

lygmens dokumentu? Šios situacijos analizė yra prasminga dėl to, kad, kalbant apie

teisės sistemos monocentriškumo pagrindus, kitose šalyse galima susidurti su kiek

kitokia konstitucinio reguliavimo tikrove, kai konstitucijose gali „trūkti“ tokių aki-

vaizdžių expressis verbis nuostatų dėl konstitucijos teisinio pranašumo. Tad ar tik mi-

nėta Konstitucijos norma lemia Konstitucijos vietos teisės sistemoje ir kitų teisės aktų

teisinio hierarchiškumo principus? Pažymėtina, jog Konstitucijos 6 straipsnyje nu-

stačius, kad „Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas“, esame įpareigo-

ti ieškodami atsakymų matyti Konstitucijos vienovę, atskirų jos normų loginį ryšį ir

formuluoti iš Konstitucijos, kaip visumos, išplaukiančias išvadas. Lietuvos Respubli-

kos Konstitucinis Teismas (toliau – Konstitucinis Teismas), analizuodamas Konstitu-

Prof. dr. Gediminas Mesonis ◆222

cijos vientisumo prasmę, yra konstatavęs, kad „jokia Konstitucinio Teismo nutarimo,

kito baigiamojo akto ofi ciali konstitucinė doktrininė nuostata negali būti aiškinama

izoliuotai, ignoruojant jos prasmines bei sistemines sąsajas su kitomis ofi cialiomis

konstitucinėmis doktrininėmis nuostatomis, išdėstytomis tame Konstitucinio Teis-

mo nutarime, kitame baigiamajame akte, kituose Konstitucinio Teismo aktuose, taip

pat su kitomis Konstitucijos nuostatomis (eksplicitinėmis ir implicitinėmis) (Konsti-

tucinio Teismo 2006 m. lapkričio 21 d. sprendimas)“ [4]. Tokia Konstitucijos suvoki-

mo logika yra svarbi, nes ji determinuoja interpretatoriaus pastangas ir elgesį ieškant

atsakymų ne tik dėl Konstitucijos teisinės galios, bet ir dėl teisės sistemos normų hie-

rarchijos. Taigi Konstitucijos 102 straipsnyje lakoniškai teigiama, kad „Konstituci-

nis Teismas sprendžia, ar įstatymai ir kiti Seimo aktai neprieštarauja Konstitucijai, o

Respublikos Prezidento ir Vyriausybės aktai – neprieštarauja Konstitucijai arba įsta-

tymams“. Šis Konstitucijos straipsnis lyg ir turėtų būti aktualus tik Konstitucinio Teis-

mo įgaliojimų pažinimo požiūriu, tačiau jį išsamiau paanalizavus galima formuluoti

ir kitas, labai svarbias ir logiškai pagrįstas, išvadas apie pačią Konstituciją ir teisės sis-

temą, būtent: jeigu Konstitucinis Teismas sprendžia, ar įstatymai ir kiti Seimo aktai

„neprieštarauja Konstitucijai“, tai gali reikšti tik vienintelę logiškai pagrįstą išvadą,

kad „neprieštaravimo Konstitucijai“ pagrindas yra ir gali būti tik Konstitucijos teisi-

nio prioriteto pripažinimo faktas. Nepripažinus šio fakto, neliktų loginio konstitucin-

gumo užtikrinimo funkcijos (a) prasmės ir (b) galimybės pagrindo. Konstitucijos, kaip

sisteminio dokumento, statusas teisės sistemoje yra užtikrintas ne tik 7 straipsnyje.

Pažymėtina ir tai, kad minėtas Konstitucijos 102 straipsnis yra labai svarbus

ne tik Konstitucijos išskirtinei teisinei galiai suvokti, bet ir teisės sistemos normų

hie rarchiškumo realijoms nustatyti. Analizuojant Konstitucijos VII skyrių „Lietu-

vos Respublikos Vyriausybė“ arba VI skyrių „Respublikos Prezidentas“ galima rasti

nuostatų, kad Respublikos Prezidentas leidžia aktus – dekretus (85 straipsnis), o Vy-

riausybė priima teisės aktus – nutarimus (95 straipsnis), tačiau net ir išsami šių skyrių

analizė gali atskleisti tam tikrą neapibrėžtumą, susijusį su minėtų teisės aktų teisi-

ne galia, jų vieta teisės aktų sistemos hierarchijoje. Taip, Respublikos Prezidentas pri-

ima dekretus, o Vyriausybė – nutarimus, tačiau koks šių teisės aktų santykis su Seimo

priimamais įstatymais bei pačia Konstitucija? Paradoksalu, bet atsakymą dėl minė-

tų teisės aktų hierarchijos randame ne Konstitucijos VI ar VII skyriuje, bet tame pa-

čiame 102 jos straipsnyje, kuriame, be kita ko, nustatyta, kad Respublikos Prezidento

ir Vyriausybės priimti teisės aktai gali būti tikrinami dėl jų atitikties Konstitucijai ir

įstatymams. Taigi čia yra įtvirtintas Konstitucijos teisinis pranašumas, palyginti su

Respublikos Prezidento dekretais ir Vyriausybės nutarimais, bet kartu – ir teisės aktų

hierarchija, parodytas šių teisės aktų teisinės galios santykis, palyginti su įstatymais.

Taigi bet kurios šalies: Vokietijos, Portugalijos, Austrijos, Estijos, Lenkijos, Itali-

jos, Čekijos, Slovakijos ar Lietuvos – konstitucijos, jų teisinė galia lemia teisės siste-

mų monocentriškumą. Teisės sistemos monocentrizmas yra konstitucijos viršenybės

principo įgyvendinimo forma ir pasekmė. Jau minėta, kad ir tų šalių, kurių konsti-


tucijose net expressis verbis forma nustatytas teisės sistemos monocentriškumas dok-

trinoje ne visuomet suvokiamas konceptualiai, neretai galima rasti net akademinio

pobūdžio išvadų, prieštaraujančių konstitucijos konstruojamai teisės sistemos sąran-

gos logikai. Neretai ordinarinės teisės šakų mokslininkai apie civilinę, baudžiamąją,

darbo ar bet kurią kitą teisės šaką kalba kaip apie uždarą sistemą, savaime pakanka-

mą tam tikram visuomeniniam santykiui sureguliuoti. Bet kokios šių „sistemų“ tei-

sėtumo problemos taip pat yra „sprendžiamos“ tos pačios teisės šakos lygmeniu. O

esant akivaizdžiai nestandartinei situacijai vadinamieji bendrieji teisės principai [5]

tampa galutiniu pagrindu teisėtumo klausimui spręsti. Būtent tokia samprata kons-

titucionalizmo raidos istorijoje nulėmė „konstitucinių ir ordinarinių teismų tarpusa-

vio konfl iktus“ [6]. Tų konfl iktų (jų yra buvę Vokietijoje, Italijoje, Austrijoje ir kitose

šalyse) priežastis – konstitucinės jurisprudencijos privalomumą ignoruojančių ordi-

narinių teismų praktika, kurioje vadovaujamasi atskirų teisės šakų vidinio pakanka-

mumo spręsti visus joje kylančius teisėtumo klausimus koncepcija.

Akivaizdu, kad tokia teisės sistemos sampratos logika nebesudarytų prielaidų

kalbėti apie monocentrinę teisės sistemą. Antai T. W. Bellas, analizuodamas vers-

lo ir informatikos plėtros tendencijas, teigia, kad „teisė kyla daugiau iš įvairių pa-

pročių ir individualios iniciatyvos nei iš valdžios valios“, todėl jis neabejoja teisės

policentriškumu, prognozuoja jai tik „šviesią ateitį“ [7]. Tad kaip yra teisinio regu-

liavimo tikrovėje? Ar doktrinoje kartais minima policentrinė teisės sistema tikrai eg-

zistuoja? Analizuodami problemą, pradžioje suformuluokime sau nesudėtingą, gal

net menantį atsakymą klausimą: kiek ir kokia forma yra pliuralistinė bet kurios vals-

tybės konstitucija? Ar konstitucijos norma, kad ir atsitiktinai parinkta, palieka ko-

kių nors galimybių jos nevykdyti arba žemesnės teisinės galios aktuose ją paneigti?

Manytume, atsakymas – bent šiuo atveju – yra akivaizdus ir neturėtų kelti disku-

sijų. Konstitucinės normos nesuteikia jokiam žemesnės teisinės galios teisės aktui

galimybės kitaip sureguliuoti visuomeninius santykius. Pažymėtina ir tai, kad nega-

lėtume pripažinti svariu argumentu, paneigiančiu teisės sistemos monocentriškumą,

argumento, jog kai kurios konstitucinės normos pačios yra dispozityvios, o tai, toliau

argumentuojama, sudaro prielaidas formuotis tam tikram teisinio reguliavimo pliu-

ralizmui. Taip, konstitucinės dispozityvios normos suteikia teisinių santykių subjek-

tams tam tikrą galimybę rinktis, tačiau tai nekeičia principinio dalyko – konstitucijos

dispozityvių normų turinio imperatyvios išraiškos. Antai Italijos Respublikos Konsti-

tucijos 23 straipsnyje įtvirtinus, kad „negalima nustatyti jokių prievolių ar mokesčių,

išskyrus įstatymo numatytus atvejus“, įstatymų leidėjui lyg ir suteikiama diskrecija

pačiam numatyti tuos „atvejus“. Tačiau net ir šios normos turinys gana imperatyvus,

nes tokie įgaliojimai yra numatyti tik vienam subjektui – įstatymų leidėjui, ir tai gali

būti padaryta tik įstatyme – konkrečiame norminiame akte. Taigi net šis iš Italijos

Respublikos Konstitucijos atsitiktinai paimtas pavyzdys iliustruoja principinį dalyką,

kad pagal konstitucines normas suteikta galimybė teisinių santykių subjektams rink-

tis tėra imperatyviai įtvirtinančios dispozityvumą konstitucinės normos reguliavimo


pasekmė. Konstitucija, kuri reguliuoja ir nustato, o be to, yra aukščiausios teisinės ga-

lios aktas, nėra „teisės pliuralizmo“ pavyzdys. Atvirkščiai, konstitucija reguliuodama

iš esmės determinuoja visą teisės sistemą, nepalikdama joje jokios pozityvios nor-

mos, kuriai būtų suteikta nekvestionuojama reguliavimo laisvė, išvengiant to regu-

liavimo teisėtumo patikros. Šis loginis pagrindas leidžia pritarti teiginiui, jog būtina,

kad „kiekvieno teisės akto analizė prasidėtų nuo Konstitucijos analizės“ [8], o tai ne-

palieka jokių konceptualių pagrindų pripažinti teisės sistemos policentriškumą.

Dar sykį pažymėtina, kad konstitucija nustato ne tik savo (a) išskirtinę padė-

tį teisės sistemoje, bet ir (b) kitų teisės sistemos aktų tarpusavio hierarchinę struktū-

rą. Pagrįstai teigiama, kad „pagrindinis kriterijus, leidžiantis atskirti konstitucinius

įstatymus (konstitucinius aktus), kurie yra Konstitucijos sudedamoji dalis, nuo kons-

titucinių įstatymų, kurie nėra Konstitucijos sudedamoji dalis, yra atitinkamų konsti-

tucinių įstatymų teisinė galia“ [9]. V. Sinkevičiaus minimas teisinės galios kriterijus,

brėžiantis takoskyrą tarp konstitucijos ir konstitucinio įstatymo, yra konceptualus,

nes būtent šis kriterijus yra visos teisės sistemos hierarchinės raiškos pagrindas ir

garantas. Būtent konstitucija nustato, kas priima įstatymus, o kas – poįstatyminius

aktus, kokia yra konstitucinių įstatymų vieta teisės sistemoje, konstitucija taip pat nu-

stato, kokia forma galima tikrinti ir užtikrinti teisėtumą. Tad teisės aktų hierarchiš-

kumas yra konstitucijos determinuota teisės sistemos realija, kurią pati konstitucija

užtikrina savo turiniu ir garantuoja savo teisine galia. Vadinasi, konstitucijos viršeny-

bės principas – tai ne tik fi losofi škai išreikštas pageidavimas, kad teisės aktas neprieš-

tarautų tiesiogiai konstitucijai, bet ir objektyvus reikalavimas, kad teisės aktas atitiktų

konstitucijos nustatytą teisės aktų hierarchinę struktūrą.

Nekvestionuojant akivaizdaus fakto – konstitucijos teisinės galios pranašumo prieš

bet kurį teisės aktą, konstitucijos teisinės galios viršenybės principas gali būti suvokia-

mas tik taip, kad bet kuris, t. y. kiekvienas, teisės sistemos aktas yra subordinuotas, de-

terminuotas konstitucijos. Nepripažinus bet kurio teisės sistemos akto konstitucinio

determinuotumo, tas aktas taptų „lygiaverčiu“ pačiai konstitucijai, dėl to būtų paneig-

tas joje pačioje įtvirtintas jos teisinės galios pranašumas. Tokiu atveju ne tik valstybės

valdžios institucijų įgaliojimai, bet ir, svarbiausia, konstitucionalizmo sampratos esmė –

žmogaus teisių ir laisvių katalogas, jo reglamentavimas galėtų būti „perkeltas“ iš kons-

titucinio lygmens į poįstatyminį, o gal ir papročių ar korporatyvinės teisės lygmenį. Tai

verstų pripažinti teisės sistemos disfunkciją ir bejėgiškumą užtikrinant teisėtumą.

Konstitucijos teisinio pranašumo realija pašalina teisės sistemos disfunkciją, ta-

čiau tai garantuojama tik todėl, kad joks teisės sistemos aktas negali „išvengti“ poten-

cialios konstitucingumo (teisėtumo) patikros. O jeigu taip, telieka daryti vienintelę

logišką išvadą, kad konstitucija, būdama teisinės galios piramidės viršūnėje arba tei-

sės sistemos centre, yra universali teisėtumo patikros priemonė. Taigi administraci-

nės justicijos byla dėl bet kurio visuomeninių santykių reguliuotojo teisėtumo drauge

būtų ir konstitucingumo patikra, nes, kaip jau minėta, konstitucija nesuteikia jokios

galimybės nepripažinti teisės aktų viršenybės.


Tad kaip galėtume konceptualiai suvokti doktrinos teiginius, kad „pliuralizmas

teisėje reiškia skirtingų teisės sistemų koegzistavimą“, kad paprotinė ir korporatyvinė

teisė yra savarankiška teisės sistema, egzistuojanti „šalia valstybės teisės“ [10]? Gali-

ma sutikti, kad ir tokia samprata gali būti konceptualiai logiškai pagrįsta, tačiau toles-

niam svarstymui būtina apsibrėžti, kokiu aspektu kalbame apie teisinio reguliavimo

pliuralizmą ir savarankiškas teisės sistemas.

Visų pirma teisės policentrizmo terminas gali būti – literatūroje neretai ir yra –

suvokiamas ir vartojamas kalbant ne apie atskiros valstybės, o apie pasaulyje egzis-

tuojančių teisės sistemų realiją. Šis požiūrio aspektas yra ir gali būti gana pagrįstas,

nes iš tikrųjų pasaulyje esama skirtingų teisinių sistemų, kurios hierarchijos požiū-

riu neturi jungčių.

Teisinio reguliavimo pliuralizmą taip pat galima suvokti kaip pripažinimą, kad

atskiros socialinės grupės, korporacijos, gali turėti savitas, netapačias veiklos organi-

zavimo vidaus taisykles. Tačiau ir tai nepaneigia teisinės tikrovės, kad visos normos

teisinės galios kontekste yra struktūrizuotos. Pažymėtina, jog teisės sistemos mono-

centrizmo materialumas yra ne tai, kad tam tikros organizacijos ar kitokios sociali-

nės grupės negali turėti savito turinio norminių reguliuotojų. Taip gali būti, taip yra,

taigi lyg ir būtų pagrįsta tai net vadinti teisiniu pliuralizmu. Tačiau teisės sistemos

monocentriškumas reiškiasi tuo, kad bet kurios korporacijos ar kitokio socialinio da-

rinio savitos (kad ir kiek jos būtų savitos) vidaus taisyklės yra vienoje teisės aktų sis-

temoje, ir visos jos privalo atitikti teisės aktų hierarchijos reikalavimą. Jų teisėtumas

nesunkiai gali būti tikrinamas, ir aktas, neatitikęs teisėtumo reikalavimo, gali būti

panaikinamas. Taigi negalėtume konstatuoti, jog verslo kompanijoje „įvairūs teisės

papročiai“ gali prieštarauti kad ir tos valstybės darbo kodeksui arba jog korporaci-

jų teisės sistema nesubordinuota jokioms išorės normoms. Akivaizdu, kad bet kurios

socialinės grupės gyvavimo vidaus taisyklės privalo neprieštarauti pozityviajai teisei.

O jeigu taip, galimybė atlikti teisėtumo patikrą leidžia teigti, kad jokios uždaros teisės

sistemos nėra ir negali būti. Štai tik vienas pavyzdys. Lietuvos Respublikos Konstitu-

cija suteikia teisę bažnyčioms ar religinėms organizacijoms veikti pagal savo kanonus

ir kitus vidaus teisės aktus, t. y. suteikia tam tikrą teisinę autonomiją. Tačiau autono-

mija Konstitucijos kontekste nėra ir negali būti absoliuti. Taigi nors Konstitucijoje ir

nustatyta, kad „bažnyčios bei religinės organizacijos laisvai skelbia savo mokslą, at-

lieka savo apeigas, turi maldos namus, labdaros įstaigas ir mokyklas dvasininkams

rengti“, bet dėl to, kad „bažnyčios bei religinės organizacijos laisvai tvarkosi pagal sa-

vus kanonus ir statutus“, nėra sukuriama visuomeninių santykių grupė, kuri „išeitų“

už konstitucinio reguliavimo ribų. Minėtos Konstitucijos nuostatos dėl autonomijos

nesukuria jokių teisinių posistemių, jokios teisinio reguliavimo entropijos [11].

Trečia, vartojant „pliuralizmo“ ir „teisės“ sąvokas, jų sąsajas galima matyti ir tei-

sinės minties pliuralizmo kontekste. Tačiau teisė, kaip visuomeninių santykių regu-

liuotoja, reguliuoja – sukelia pasekmes, o teisinė mintis tėra subjektyvios intelektinės

veiklos rezultatas. Turėti įsitikinimus, susijusius su teise, teisės mokslu, ir juos laisvai


skleisti, abejoti viskuo, net tuo, kas turi norminę išraišką, yra tos pačios konstitucijos

garantuojama vertybė. Kita vertus, kalbėti apie teisinės minties pliuralizmą yra tiek

pat prasminga, kiek ir diskutuoti apie fi zikinės, astronominės ar matematinės min-

ties pliuralizmą. Minties ir įsitikinimų laisvės klasifi kavimas pagal mokslo klasifi ka-

torių gali atrodyti šiek tiek perteklinis. Tačiau teisinės minties pliuralizmas nekeičia

pozityviosios teisės normų hierarchinio struktūriškumo ir sukeliamų teisinių pase-

kmių materialumo.

Pažymėtina, jog T. W. Bellas, nors ir giria teisės policentrizmo perspektyvas, ne-

tiesiogiai pripažįsta, kad „monopolį teisėje valstybė įgijo palyginti neseniai ir tik po

ilgos kovos, kurioje buvo pašalintos konkuruojančios teisės sistemos“ [12]. Tai vis-

gi teisės sistemoje yra vieno teisės standarto monopolis ar tų standartų galima ras-

ti ir daugiau?

Pažymėtina, kad analizuojant konkrečios valstybės teisės sistemą būtent jos nor-

mų hierarchiškumas yra akivaizdus monocentrizmo pavyzdys. Taigi teisės sistema,

kaip visuomeninių santykių reguliuotoja, pasižymi logiškai pagrįsta ir turinčia nor-

minę išraišką hierarchine struktūra, apie kurios neapibrėžtumą galima diskutuoti

nebent sociologiniu ar fi losofi niu aspektu. Teisės sistemos monocentriškumu būtų

galima pagrįstai abejoti tik paneigiant konstitucijos viršenybės ir jos nustatytos teisės

aktų hierarchijos faktą. Teisės sistemos policentrizmo nelieka tuomet, kai egzistuoja

aktų hierarchija ir jų teisėtumo patikros sistema. Tokia yra konstitucinio reguliavimo

ir konstitucijos nustatytos teisės aktų hierarchijos logika.

II. MONOCENTRINĖ TEISĖS SISTEMA DETERMINUOJA:

OFICIALIOJI KONSTITUCINĖ DOKTRINA YRA BŪTINA

Dėl konstitucijos teisinės padėties bet kuris teisės sistemos aktas tampa ne vie-

nišu, o integraliu monocentrinės teisės sistemos elementu. Konstitucijoje nustačius

jos teisinę galią, taip pat yra numatomos ir jos teisinės bei institucinės garantijos, taip

konstitucingumo ir teisėtumo patikrą paverčiant permanentiniu procesu. Taigi kons-

titucija tampa kasdieniu teisės aktu, o jos turinys – visos teisės sistemos teisėtumo

šaltiniu. Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas, kiekvienas gali gin-

ti savo teises remdamasis Konstitucija (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 6 straips-

nis). Bet ar tai reiškia, kad kiekvienas iš mūsų gali turėti savą konstitucijos viziją ir

būtent ją taikyti teisinių santykių praktikoje? Akivaizdu, kad tokios veiklos rezulta-

tas būtų teisinis chaosas. Dėl konstitucijos svarbos teisės sistemai atsiranda kitas, lo-

giškai pagrįstas, poreikis – vienareikšmio, galutines teisines pasekmes užtikrinančio

jos aiškinimo. Negali būti daug konstitucijos turinio sampratų jau vien dėl to, kad bet

kurioje šalyje konstitucija yra viena. Ofi cialiosios konstitucinės doktrinos poreikį le-

mia būtent konstitucijos padėtis teisės sistemoje.

O nuolat aiškinti konstituciją reikia ne tik todėl, kad ji yra tiesiogiai taikomas

teisės aktas, bet ir todėl, kad (a) neretai net lakoniškoje konstitucijos normoje, nepa-


teikus ofi cialaus išaiškinimo, galėtų atsirasti vienų kitoms prieštaraujančių sampra-

tų, (b) gali atrodyti, jog pavienės konstitucijos normos tarpusavyje yra prieštaringos,

(c) gali kilti konstitucijos reguliavimo „spragų“ klausimas (t. y. kad konstitucija regu-

liuoja ne visus visuomeninius santykius).

Tik vienareikšmis konstitucijos turinys gali būti tas teisėtumo matas, kuriuo re-

miantis užtikrinamas konstitucijos viršenybės principas. Tik esant vienodam kons-

titucijos turinio suvokimui susikuriame realų pagrindą – teisinį etaloną ir kartu

pagrindą daryti išvadą dėl bet kurio teisės sistemos akto konstitucingumo, užtikrinti

teisės sistemos monocentriškumą.

Todėl visai pagrįstai yra teigiama, kad „interpretacija – tai būdas sumažinti spra-

gą tarp konstitucijos teksto ir įstatymo“ [13]. Tik esant vienareikšmei konstitucijos

interpretacijai – ofi cialiajai konstitucinei doktrinai konstitucija įgyja tą turinį, kuris

jau de facto (jį galima lyginti su ordinarine teise) lygmeniu tampa ne tik teisėtumo

etalonu, bet ir priemone, tinkama teisės sistemos struktūriškumui užtikrinti.

Demokratinis politinis režimas yra įtvirtintas daugelio pasaulio šalių konstitu-

cijose. Vokietijos Federacinės Respublikos Pagrindinis Įstatymas „vienas iš pirmųjų

Europoje įtvirtino teisinės valstybės principą“ [14]. Tačiau ir šis konstitucinis teisinės

valstybės principas – beje, kaip ir bet kuris kitas, pvz., „demokratiškumo“, – savo tu-

riniu nėra savaime suprantamas. Tik Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje šis prin-

cipas yra teisiškai materializuojamas, t. y. tampa teisinių santykių praktikoje taikytina

realija. Štai kodėl doktrinoje, pažymėjus Vokietijos Federalinio Konstitucinio Teis-

mo reikšmingumą, konstatuojama, kad būtent jis, „Konstitucinis Teismas, yra Vokie-

tijos konstitucinės demokratijos epicentras“ [15]. Todėl, norint objektyviai suvokti

kurią nors konstitucijos normą, konstitucinius principus, reikia analizuoti ofi cialius

išaiškinimus, t. y. konstitucinio teismo ar kitos konstitucinės justicijos institucijos ju-

risprudenciją. J. Pelikanas Jungtinių Amerikos Valstijų Konstitucijos interpretavimo

istorinę raidą lygina su Šventojo Rašto interpretavimo istorine patirtimi ir teigia, kad

abu šie dokumentai mus tiesiogiai pasiekia tik per interpretacijas [16]. Taigi poreikis

aiškinti konstituciją yra užprogramuojamas jau ją kuriant. T. Birmontienė pažymi,

kad nepriklausomai nuo to, ar konstitucija yra naujos, ar senos kartos, yra „nuola-

tinis poreikis interpretuoti konstituciją“ [17]. Jau vien dėl to, kad kiekvienos kons-

titucijos kūrimą lemia ir (a) teisiniai, ir (b) politiniai aspektai, nesant išaiškinimų

konstitucija niekuomet nebus vienareikšmiškai suvokiamas teisės aktas [18]. Poreikis

„išaiškinti“ konstituciją būdingas ne tik Lietuvos, Lenkijos ar Austrijos, bet ir visoms

pasaulio šalių konstitucinėms sąrangoms, kur konstitucijos yra aukščiausios teisinės

galios teisės aktai. Pažymėtina, kad interpretacijos poreikis yra konceptualus, jis at-

spindi konstitucijos vidinės sandaros logiką. Tačiau dėl tokio suvokimo konstituci-

ja anaiptol netampa „hermeneutine paslaptimi“, konstatavus, kad jokia konstitucijos

norma be ofi cialaus interpretatoriaus pastangų negali būti teisingai suvokta. Antai

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 55 straipsnyje inter alia nustatyta, kad „Seimą su-

daro Tautos atstovai – 141 Seimo narys <...>“. Akivaizdu, kad čia bent jau Seimo narių


aritmetinis skaičius – 141 – leidžia išvengti didelių pastangų ir nesusipratimų „inter-

pretuojant“. Tačiau net ir ši norma nustoja būti tokia akivaizdi, jei imsime jos expressis

verbis formą ir joje ieškosime atsakymo į klausimą, kiek Seimo narių turi būti išrink-

ta, kad Seimas galėtų priimti sprendimus. Taigi „konstitucijos, kaip teisinės tikrovės,

negalima vertinti vien kaip jos tekstinės formos, negalima konstitucijos suvokti tik

kaip eksplicitinių nuostatų visumos“ [19].

Konstitucijos expressis verbis raiška: straipsnių skaičius, gramatinė, stilistinė raiška

ar teisinės technikos kokybė negali būti priežastimi kitaip suvokti konstitucijos reikš-

mę teisės sistemoje – ji turi aukščiausią teisinę galią. Dėl šios aplinkybės iškyla nauja

sudėtinga problema, ar konstitucijoje (expressis verbis tai lakoniškas dokumentas) gali

būti išspręstas bet kuris teisėtumo klausimas. Tai yra konceptualūs ofi cialios konstitu-

cinės justicijos doktrinos sampratos ir konstitucijos reguliavimo dalyko klausimai.

Teorijoje nekyla didesnių sunkumų apibrėžiant civilinės, baudžiamosios, admi-

nistracinės ar kitos teisės šakos arba instituto reguliavimo dalyką, tačiau prireikus

apibrėžti konstitucijos reguliavimo dalyką susiduriama su šio teisės akto reguliavi-

mo ribų suvokimo problema. Ilgą laiką atskleidžiant konstitucijos reguliavimo da-

lyką doktrinoje tradiciškai buvo minima žmogaus teisės ir laisvės, valstybės valdžios

institucijų įgaliojimai. Tačiau doktrinoje minint tik konkrečias konstitucijos regu-

liuojamas visuomeninių santykių sritis netiesiogiai būdavo deklaruojama, kad kitos,

neminimos, visuomeninio gyvenimo sritys nėra konstitucijos reguliavimo dalykas.

Ši išvada lyg ir pagrįstai sudaro prielaidas formuluoti ir kitą logišką išvadą – kad

konstitucijoje tam tikri visuomeniniai santykiai nereguliuojami. Akivaizdu, kad to-

kia konstitucijos reguliavimo objekto samprata buvo perimta iš ordinarinės teisės

šakų doktrinos, kurioje labai konkrečiai brėžiamos ribos tarp įvairių teisės šakų re-

guliuojamų visuomeninių santykių. Tačiau ar tokia koncepcija priimtina, kai kalba-

ma apie konstituciją, kuriai negali prieštarauti joks teisės aktas? Pripažinę tik tam

tikrą, griežtai apibrėžtą, konstitucijos reguliavimo dalyką, būtume priversti pripažin-

ti konstitucijos nepakankamumą būti teisėtumo arbitre tam tikrų visuomeninių san-

tykių srityje. Konstitucijoje nustatytas imperatyvus reikalavimas bet kuriam teisės

aktui neprieštarauti jai taptų reliatyvia deklaracija. Jei konstitucija nereguliuoja ko-

kių nors visuomeninių santykių, ordinarinis reguliavimas nebeprivalo atitikti kons-

titucijos, bent tose visuomeninių santykių srityse, kuriose ji nereguliuoja. Taip būtų

paneigtas ne tik universalus reikalavimas ordinarinei teisei neprieštarauti konstitu-

cijai, bet ir paneigtas konstitucijos teisinės viršenybės faktas. Ordinarinės teisės nor-

mos taptų lygiavertės konstitucinėms normoms, nes konstitucijai „nereguliuojant“

to, ką reguliuoja ordinarinė teisė, prarandama galimybė duoti atsakymą dėl šios tei-

sės reguliavimo turinio ir ribų teisėtumo. Pripažinus tokią logiką konstitucija taptų

tik tam tikrose srityse (tose, kuriose reguliuoja) aukščiausios teisinės galios aktu. Tei-

sės sistemoje galėtų egzistuoti teisės aktų grupė, kurios konstitucinė patikra taptų ne-

reikalinga ir negalima. Būtent tokia samprata duotų realų pagrindą kalbėti apie teisės

sistemoje egzistuojančias savarankiškas posistemes.


Tačiau kodėl mirties bausmės, nėštumo nutraukimo, santuokos sampratos, pri-

vatizavimo, saugotinų teritorijų, valstybės ir bažnyčios atskirumo klausimai, sure-

guliuoti ordinarinės teisės lygmeniu, turi savo konstitucinio teisėtumo atsakymus,

nors konstitucijos expressis verbis raiška „tyli“? Analizuodamas konstitucijos regu-

liavimo dalyką E. Kūris, nevartodamas įpareigojančio termino „reguliuoja viską“,

konstatuoja, kad konstitucinė teisė „aprėpia (žinoma, tik bendriausiais bruožais) visą

ordinarinės teisės šakų reguliavimo lauką, nubrėžia gaires visam ordinariniam tei-

siniam reguliavimui“ [20]. Taigi ar konstitucijos „brėžiamas gaires“ galime suvokti

kaip konstitucijos gebėjimą sureguliuoti bet kurį visuomeninį santykį? Ar tikrai dėl

konstitucijos specifi kos jos reguliavimo dalykas tampa nebegalimas apibrėžti? Many-

tina, kad konstitucijos reguliavimo dalyko apibrėžimo problema gali būti sprendžia-

ma tik per konstitucijos sampratos prizmę. Akivaizdu, kad konstitucijos sampratos

šerdis yra jos tekstinė raiška. Tačiau konstitucija yra sisteminis dokumentas, ir jos in-

terpretatoriai privalo matyti visumą – normas, konstitucinius principus, atspindėti

konstitucinių vertybių pusiausvyrą. Konstatavus konstitucijos sistemiškumą, reikia

pripažinti ir tai, kad jis yra galimas tik konkrečios konstitucijos expressis verbis pa-

grindu. Todėl manytina, kad teorijoje kalbant apie konkrečios valstybės konstitucijos

reguliavimo dalyką būtų galima išskirti du aspektus: pirma, konkrečios konstitucijos

reguliavimo dalyką gali atspindėti expressis verbis raiškos unikalumas; antra, konsti-

tucijos sistemiškumas ir teisinė galia nulemia (pasak E. Kūrio, „nubrėžia gaires“) vi-

sos teisės sistemos reguliavimą.

E. Jarašiūnas pagrįstai pabrėžia ir tai, kad „konstitucija traktuotina kaip tobula

teisė“, nes „kitaip suvokiama konstitucija negali būti teisiškumo tikrinimo matu nei

visą teisės sistemą jungiančia teisės dalimi“ [21]. Pažymėtina, kad, kalbant apie kons-

tituciją kaip teisės sistemą jungiantį aktą, yra svarbus konstitucijos suvokimas ne kaip

prima konkretaus visuomeninio santykio reguliuotojo, o kaip prima teisės akto, kurio

pakanka, kad galėtume įvertinti bet kurio kito teisinio reguliuotojo teisėtumą. Todėl

konstatuotina, kad konstitucija turi teisinį ir turinio potencialą užtikrinti teisėtumą,

t. y. pateikti atsakymus į klausimus dėl bet kokio teisės akto atitikties konstitucijai.

Jeigu konstitucija yra tas aktas, kuris determinuoja teisės sistemos normų hie-

rarchiškumą, ir yra pakankama tam, kad jos pagrindu būtų galima spręsti teisėtumo

problemas, tuomet natūraliai formuojasi poreikis teisingai suvokti konstituciją – tą

apibrėžtai lakonišką (visos teisės sistemos kontekste) teisinį dokumentą, kurio nesu-

vokiant vienareikšmiškai ir universaliai nebegalima garantuoti teisėtumo.

Amerikiečiai, pirmieji priėmę Konstituciją, pirmieji patyrė ir šio teisės akto tu-

rinio suvokimo „sunkumus“. Būtent šioje šalyje prasidėjo didieji debatai ir dėl inter-

pretatoriaus subjektiškumo, ir dėl Konstitucijos interpretavimo metodų, jų taikymo,

dėl Aukščiausiojo Teismo įgaliojimų, konstitucinės jurisprudencijos reikšmės. Ame-

rikietiškoji konstitucinės justicijos patirtis yra unikali daugeliu aspektų. Pirmiausia

būta labai ryškių šios šalies konstitucinės justicijos raidos etapų. Juos paminėti verta

dėl to, kad daugelio pasaulio valstybių konstitucinės raidos etapai vienokia ar kitokia


forma, vienokiu ar kitokiu laiko intervalu atkartojo ir amerikiečių jau nueitą kelią.

Patys amerikiečiai doktrinoje, analizuojančioje Konstitucijos interpretavimo Aukš-

čiausiajame Teisme genezę ir raidą, skiria tris raidos etapus [22]. Pirmasis etapas – tai

laikotarpis nuo JAV Konstitucijos priėmimo iki XIX a. pabaigos. Doktrinoje šis etapas

vadinamas „tradiciniu“, pripažįstama, kad jam yra būdingas nuosaikus Aukščiausio-

jo Teismo aktyvumas, o Konstitucijos interpretavimo kokybė buvo siejama su teksto

(expressis verbis) prioriteto suvokimu (angl. fair reading). Antrasis etapas, laikotarpis

nuo XIX a. pabaigos iki 1937 m., vadinamas pereinamuoju (angl. transitional) ir sie-

jamas su Aukščiausiojo Teismo aktyvumu (angl. more activism). Pripažįstama, kad

būtent šiuo laikotarpiu ryškiai „peržengiamos egzistavusios“ Konstitucijos expressis

verbis ribos. Trečiajam raidos etapui, nuo XX a. ketvirtojo dešimtmečio iki šių die-

nų, būdingos naujos aktyvistinės konstitucijos interpretavimo teorijos (angl. activist

theories of constitutional interpretation). Apžvelgdamas Lietuvos konstitucinės justi-

cijos raidos etapus E. Šileikis išskiria: a) klasikinio parlamentarizmo ir konstitucinės

kontrolės pagrindų suformavimą (1993–1998); b) konstitucinių problemų dėl valdy-

mo formos ūkio, asmens socialinių teisių ir akademiniame teisės moksle padaugėji-

mą (1998–2003); c) suaktyvėjusią konstitucionalizaciją, parlamentarizmo pokyčius ir

„diskursinį konstitucionalizmą“ (nuo 2003–2004) [23]. Lyginant ir analizuojant ame-

rikietiškąją ir lietuviškąją tipologijas nesunku pastebėti, kad mūsiškė raida tam tikru

aspektu atkartoja amerikietiškąją.

Teorijoje yra gerai žinoma amerikietiškoji „gyvosios konstitucijos“ (angl. living

constitution) koncepcija, atskleidžianti konstitucijos interpretavimo galimybes. Ta-

čiau eksplikuojant šios koncepcijos genezę ir raidą aiškėja, kad šis terminas ameri-

kiečių mokslinėje doktrinoje yra pavartotas tik XX a. pradžioje H. McBaino knygoje

„Gyvoji konstitucija“ (1927), kurioje pripažįstamas racionalumo aspekto reikšmin-

gumas interpretuojant konstituciją. O JAV Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje ši

koncepcija yra siejama su 1920 m. byla Misūris prieš Olandiją (Missouri v. Holland).

Būtent šioje byloje Aukščiausiasis Teismas, kurio teisėjas buvo žymusis O. Holmesas,

konstatavo, kad konstitucijos „tėvai kūrėjai“ sukūrė gyvą „organizmą“ – konstituciją,

kurios interpretacija turi atspindėti kintantį gyvenimą [24].

Europos valstybėse steigiant savas konstitucinės justicijos institucijas amerikie-

tiškoji „gyvosios konstitucijos“ koncepcija tapo konstitucinės justicijos raidos realija.

Vokietijos Federacinės Respublikos Konstitucinis Teismas 1951 m. byloje Southwest

yra konstatavęs, kad konstitucija gali būti suvokiama tik kaip sisteminis teisės aktas, o

tai reiškia, kad atsiranda naujų interpretacijos galimybių. Ispanijos Karalystės Kons-

titucinis Tribunolas, veikiantis palyginti neilgai, tvirtai laikosi principo, kad tik jis,

Konstitucinis Tribunolas, turi teisę šalies Konstitucijoje įtvirtintą žmogaus teisių ir

laisvių katalogą suvokti kaip „atvirą“ dokumentą. Taigi šios šalies Konstitucinio Tri-

bunolo sprendimai ne kartą buvo grindžiami ne tik konkrečių Konstitucijos normų

expressis verbis išraiška, bet ir taikant sisteminį ir teleologinį metodus iš jų visų išves-

tų „nerašytų teisių pagrindu“. A. S. Sweetas, analizuodamas Prancūzijos Respublikos


„teisių bilį“, jį vadina išimtinai „bylų teisės“ produktu, t. y. atskleistu konstitucinės

justicijos institucijos [25]. Estijos Respublikos Aukščiausiasis Teismas, spręsdamas

įstatymų atitikties Konstitucijai klausimus, gali „panaikinti teisės akto arba jo dalies

galiojimą remdamasis tuo, kad jis prieštarauja Konstitucijos raidei ar dvasiai“ [26].

Pastangos objektyviau suvokti konstitucijos turinį, įrodyti, kad manoji interpre-

tacija (tai suprantama vien psichologiniu požiūriu) – teisingausia, yra tapusios per-

manentinėmis nuo bet kurios šalies konstitucijos įsigaliojimo momento. Nuo pat

bylos Marbury prieš Madison (1803), kai konstitucinė kontrolė tapo šios šalies teisės

sistemos realija, doktrinoje nuolat buvo reiškiamos abejonės dėl Aukščiausiojo Teis-

mo jurisprudencijoje pateiktų interpretacijų kokybės. Paradoksalu šioje istorijoje tik

tai, kad, nesibaigiant diskusijai dėl interpretavimo kokybės, iš esmės keitėsi pretenzi-

jų interpretatoriui pobūdis. Konstitucinės justicijos raidos pradžioje interpretavimo

rezultatų kritika buvo grindžiama reikalavimu Aukščiausiajam Teismui jokiu būdu

nenukrypti nuo „originalaus teksto“, paisyti „tėvų kūrėjų“ valios. Laikui bėgant pa-

čios doktrinos kūrėjai suvokė „gyvosios konstitucijos“ galimybes, ir tuomet jau imta

iš Aukščiausiojo Teismo reikalauti visai priešingų dalykų – nepaisyti vien „senste-

lėjusio“ konstitucijos expressis verbis, bet, atsižvelgiant į „gyvąją konstituciją“, savo

interpretacijose atspindėti realią socialinę-visuomeninę padėtį, šiandieninės tautos

lūkesčius [27].

Nors, pasak A. S. Millerio, „konstitucija yra teologinis dokumentas, <...>, o tei-

sėjai, būdami aukštaisiais šventikais, ją pristato kiekvienai amerikiečių kartai“ [28],

ji tapo, kad ir vaizdingos alegorijos forma, atskleista realija, tačiau tereikia susipažin-

ti su pastarųjų metų JAV mokslininkų, rašančių konstitucionalizmo problematikos

klausimais, straipsniais, kad suvoktum, jog konstitucijos interpretavimo problema

buvo ir yra permanentinis domėjimosi objektas. K. E. Whittingtonas, moksliniame

straipsnyje gindamas „gyvosios konstitucijos“ koncepciją, suteikiančią galimybę ga-

rantuoti konstitucinio reguliavimo stabilumą, sarkastiškai pažymi, jog teiginys, kad

„interpretuojant konstituciją turi dominuoti originalus tekstas“, yra tiek pat senas,

kiek ir pati JAV Konstitucija [29]. Ch. Wolfe, taip pat aktyviai besistengiantis nusta-

tyti „teisingą“ konstitucijos interpretaciją, šiuolaikinę JAV Aukščiausiojo Teismo veiklą

suvokia kaip pernelyg ekspansyvią (angl. expansive judicial review) [30]. Peržvelgus

kitų autorių pastarųjų metų mokslinius straipsnius, net naujausius, ar net vien jų pa-

vadinimus („Kaip skaityti Konstituciją?“ [31], „Juridinė uzurpacija ir Konstitucija:

istoriniai ir šiuolaikiniai aspektai“ [32], „Svarūs argumentai prieš teismų praktiką“

[33]), taip pat pasiklausius teisininkų praktikų (pvz., A. Scalios) [34] kalbų, būtų ga-

lima nustebti ir nuklysti į scholastines diskusijas apie amerikiečių nesugebėjimą per

200 metų iki galo suvokti savo Konstitucijos. Tačiau susipažinus su mokslinės doktri-

nos turiniu (imant ne tik minėtus straipsnius) aiškėja, kad Konstitucijos interpreta-

cijos problemos permanentiškumas ir ilgalaikės – šimtmetinės – diskusijų tradicijos

negarantuoja naujos kartos praktinės patirties argumentų atsiradimo. Antai jau mi-

nėtame J. Waldrono straipsnyje „Svarūs argumentai prieš teismų praktiką“ [35] yra


išdėstyti du argumentai. Teigiama, jog nėra jokių garantijų, kad teismų praktika gali

garantuoti žmogaus teises. Taip pat abejojama tokiais teismų įgaliojimais demokrati-

nėje visuomenėje. Ar tai kokie nauji, negirdėti argumentai, į kuriuos nebūtų jau dau-

gelį kartų atsakyta? Anaiptol, jie kartojami dešimtmečius. Tai tos pačios diskusijos,

kurioje dėstomi labai panašūs, dažniausiai ne teisiniai, o politologiniai-fi losofi niai ar-

gumentai, aspektai.

D. P. Kommersas pripažįsta, kad net Jungtinėse Valstijose, turinčiose tokią turi-

ningą konstitucinės justicijos raidą, kai kurie mokslininkai ir teisėjai dar ir šiandien

nėra linkę pripažinti konstitucijos interpretavimo kūrybiškumo [36]. A. Barakas, kal-

bėdamas apie teismo funkcijas, pripažįsta, kad „neturėtų būti puoselėjami lūkesčiai,

kurių neįmanoma įgyvendinti“, ir kad „teismo galimybė susieti gyvenimą ir teisę yra

ribota dėl jo prigimties“ [37]. Tad nuolat kartojama, kad (a) būtina nenukrypti nuo

konstitucijos expressis verbis, nes tai – konstitucionalizmo esmė, ir taip pat rimtai

teigiama, kad (b) konstituciją būtina suvokti kaip dinamiškai interpretuojamą teisės

aktą, kurio expressis verbis – tik atramos taškas, bet ne galutinis modernaus konstitu-

cijos suvokimo veiksnys.

Tačiau tie du „nesutaikomi“ doktrinos poliai nekeičia tikrosios padėties, apie ku-

rią jau minėtas A. S. Milleris kalbėjo alegoriškai. JAV Aukščiausiasis Teismas buvo

ir yra vienintelė institucija, kurios pasirinkti interpretacijos metodai ir formuojama

doktrina negali būti nuginčyta de jure lygmeniu.

O ką jau kalbėti apie Lietuvos Konstitucijos interpretacijos išsamumą, turint

omenyje mūsų konstitucinės justicijos itin trumpą raidą ir mokslinės doktrinos plė-

tojimo veiksnį. E. Šileikis pagrįstai konstatuoja, jog, „pirma, Konstitucijos tekstas, jį

detalizuojantys įstatymai ir monografi jos ar vadovėliai sudaro palyginti mažą kons-

titucinės teisės dalį; antra, konstitucinės teisės iš esmės yra tiek, kiek yra kūrybingos

Konstitucinio Teismo veiklos (doktrinos)“ [38]. Mūsų konstitucinės jurisprudencijos

raida trunka vos penkiolika metų. Amerikiečiai ir praėjus 200 metų diskutuoja apie

savo Konstitucijos turinį, o mūsų Konstitucijos turinys skleidžiasi fragmentiškai, net

ir pastaruoju laikotarpiu mūsų Konstituciniam Teismui ėmus aktyviau kurti ofi cia-

liąją konstitucinę doktriną. Monocentrinėje teisės sistemoje yra viena konstitucija,

tad ir jos samprata, sukelianti teisines pasekmes, daranti įtaką teisės sistemai ir ją nu-

lemianti, turi ir gali būti tik viena. Pažymėtina, kad tos vienos sampratos poreikis ir

jos egzistavimo realija nereiškia, kad yra akademinė ir publicistinė laisvė turėti savitą

konstitucijos turinio sampratą. Konceptualus įvairių konstitucijos interpretacijų skir-

tumas glūdi tų interpretacijų teisinėje galioje. Kiekviena interpretacija gali būti įdomi

ir vertinga pažintine prasme, tačiau ne visos jos sukelia teisines pasekmes. Ofi cialio-

ji konstitucinė doktrina yra konstitucinės justicijos institucijų veiklos interpretuojant

konstituciją rezultatas. Monocentrinės teisės sistemos logika nulemia poreikį turėti

ofi cialiąją konstitucinę doktriną, kurios egzistavimas ir raida realiai garantuoja kons-

titucingumo ir teisėtumo užtikrinimo pagrindą.


III. OFICIALUS KONSTITUCIJOS INTERPRETATORIUS: VIS DĖLTO

KODĖL TIK KONSTITUCINĖS JUSTICIJOS INSTITUCIJA?

Ofi cialiosios konstitucinės doktrinos, kaip konstitucinio teisėtumo užtikrinimo

šaltinio, poreikis logiškai pagrindžia ir kitą išvadą – kad ofi cialiu konstitucijos inter-

pretatoriumi taip pat gali būti tik viena institucija. Teorijoje yra pateikiamos labai skir-

tingos konstitucijos interpretatorių tipologijos. Teisės sistemos struktūrinės specifi kos

suvokimui vienos jų yra daugiau, kitos mažiau vertingos. Antai pagal vieną iš tipolo-

gijų yra išskiriamos net keturios interpretatorių grupės: a) žmonės, b) doktrina, c) tei-

sės praktikai, d) valdžios institucijos [39]. Akivaizdu, kad būtent šia tipologija siekiama

aprėpti visus galimus interpretatorius. Tačiau teisės sistemos funkcionalumo požiū-

riu taikant ją nėra pateikiama atsakymų į klausimus dėl interpretacijų galios sukelti

teisines pasekmes. Tipologija, pagal kurią interpretatoriai skirstomi į (a) profesiona-

lius ir (b) neprofesionalius, taip pat palieka daug neapibrėžtumo galutinio arbitro tei-

sės ir įgaliojimų vertinti interpretacijos profesionalumo kokybę atžvilgiu. Pažymėtina,

kad užtikrinti teisės sistemos funkcionalumą galima tik vienai iš interpretacijų sutei-

kus privalomumo garantijas. Užtikrinant teisės normų hierarchiją aktuali gali būti tik

ta konstitucijos interpretacija, kuria privaloma vadovautis, t. y. ta interpretacija, ku-

rios materialus turinys nebėra subjektyvių pastangų suvokti konstituciją rezultatas – jis

yra teisinė tikrovė. Taigi galima manyti, kad tipologija, pagal kurią interpretatoriai su-

skirstomi į dvi grupes – ofi cialius ir neofi cialius, yra prasminga dėl to, kad jos turinio

analizė atskleidžia, kurių subjektų pateikta konstitucijos interpretacija sukels teisines

pasekmes, o kurių interpretacijos tėra žodžio ir minties laisvės raiškos rezultatas.

Konstitucijų kūrėjai, kad būtų išvengta teisės sistemos vidinio nefunkcionalumo,

joje yra numatę institucijas, turinčias įgaliojimus – monopolį – formuluoti galuti-

nę konstitucijos interpretaciją. Jau minėta, kad vienas iš teisės konstitucionalizavimo

procesą nulemiančių veiksnių sietinas su konstitucinės justicijos institucijų įgalio-

jimais, kylančiais iš funkcijos užtikrinti teisės aktų konstitucingumą. Būtent kons-

titucijoje nurodoma, kas atsako už jos viršenybės, t. y. teisės aktų konstitucingumo,

kontrolę, o kartu ir konstitucijos interpretavimo funkciją. Europoje šias funkcijas

dažniausiai vykdo konstituciniai teismai, JAV ir Estijos Respublikoje, Danijos, Švedi-

jos ir Norvegijos Karalystėse – aukščiausieji teismai, Prancūzijoje speciali instituci-

ja – Konstitucinė Taryba. Net Egipto Arabų Respublikos Aukščiausiasis Konstitucinis

Teismas (angl. Th e Supreme Constitutional Court of Egypt) naudojasi „neginčijamais

Konstitucijos interpretatoriaus“ (angl. the ultimate interpreter of the Constitution)

įgaliojimais [40]. Egiptas įdomus tuo, kad net šios šalies politinio režimo demokra-

tiškumo problemiškumas (Europos arba Šiaurės Amerikos konstitucingumo raidos

ir patyrimo kontekstas) nebuvo kliūtis įgaliojimus interpretuoti Konstituciją (bent

de jure lygmeniu) suteikti būtent konstitucinės justicijos institucijai.

Konstitucinės justicijos institucijos turi klasikinius įgaliojimus garantuoti konsti-

tucinį teisėtumą, t. y. iš teisinės sistemos pašalinti bet kokius teisės aktus, jei šie būtų


pripažinti antikonstituciniais. Pažymėtina, kad konstitucinės justicijos institucijos

įgaliojimai reiškiasi vienodai konceptualiais (a) teisės ir (b) pareigos aspektais. Teisė

interpretuoti konstituciją, t. y. formuluoti ofi cialiąją konstitucinę doktriną (ofi cialiąją

konstitucijos sampratos versiją), nulemia vienintelės konstitucinės justicijos institu-

cijos subjektiškumą vykdyti šiuos įgaliojimus. Teisės aspektas suvoktinas kaip subjek-

tiškumo apibrėžtumas, reiškiantis, kad tik šios institucijos gali formuluoti ofi cialiąją

konstitucinę doktriną, o pareiga interpretuoti konstituciją yra logiškai pagrįsta reali-

ja, nulemta konstitucijos viršenybės ir ordinarinės teisės juridinio nepakankamumo

pobūdžio. Jau minėta, kad galimybė atlikti teisėtumo patikrą turint tikslą pateikti tei-

siškai galutinę išvadą yra determinuota ir įmanoma tik esant apibrėžtam konstitucijos

ir ordinarinės teisės turiniui. Todėl tik pabrėžus konstitucinės justicijos institucijos

teisę aiškinti konstituciją ir nepripažinus jos pareigos tai daryti būtų sukurta tokia si-

tuacija, kai konstitucinės justicijos institucija dėl tam tikrų motyvų galėtų vengti duo-

ti atsakymus dėl konstitucinio teisėtumo ir taip pašalinti pačią teisės aktų patikros

konstitucingumo galimybę. Tad tik naudodamasi teise ir vykdydama pareigą aiškin-

ti konstituciją konstitucinės justicijos institucija nepalieka konstitucijos turinio su-

bjektyvių (teisiškai nesukeliančių pasekmių) interpretacijų aplinkoje. Tik egzistuojant

ofi cialiai interpretacijai konstitucinės justicijos institucijos gali (a) užtikrinti konstitu-

cines žmogaus teises ir laisves, (b) spręsti dėl teisės aktų konstitucingumo, taip legi-

timizuodamos viešosios valdžios sprendimus, (c) konstitucionalizuoti politinį šalies

gyvenimą ir (d) riboti daugumos valdžios diktatą, vykdyti kitus įgaliojimus [41].

Suvokus, kad mokslinės diskusijos, net jeigu jos, kaip Jungtinėse Valstijose, trun-

ka 200 metų, pačios savaime tiesiogiai nesukelia teisinių pasekmių, keliamas „subti-

lesnis“ – konstitucijos interpretavimo institucijos subjektiškumo – klausimas. Taigi

abejojama konstitucinės justicijos institucijos įgaliojimų ofi cialiai interpretuoti kons-

tituciją teisėtumu. Tad kokį teisinį pagrindą ofi cialiai interpretuoti konstitucijas turi

konstitucinės justicijos institucijos?

Kaip jau minėta, konstitucinės justicijos institucijų įgaliojimai interpretuoti kons-

tituciją yra konstitucinių įgaliojimų lygmens, t. y. jie įtvirtinti pačioje konstitucijoje.

Tačiau šių įgaliojimų įtvirtinimo formos gali skirtis. Pažymėtina, kad yra dvi formos:

a) tiesioginė, kai konstitucijoje expressis verbis randame išvardytus tokius įgaliojimus,

b) netiesioginė, kai šių įgaliojimų buvimas konstatuojamas interpretuojant konsti-

tuciją kaip sisteminį teisės aktą. Antai 1949 m. Vokietijos Federacinės Respublikos

Pagrindinio Įstatymo (Konstitucijos) 93 straipsnyje nedviprasmiškai expressis verbis

forma nustatyta, kad šalies Konstitucinis Teismas, interpretuodamas Pagrindinį Įsta-

tymą, įgyvendina savo konstitucinius įgaliojimus [42]. Tačiau ir be to expressis ver-

bis akivaizdumo, visų Konstitucinio Teismo įgaliojimų analizė duoda pagrindą teigti,

kad ši funkcija vis vien priklausytų Konstituciniam Teismui [43]. 1992 m. Slovakijos

Respublikos Konstitucijos 128 straipsnyje taip pat nustatyta, kad Slovakijos Respu-

blikos Konstitucinis Teismas, spręsdamas konstitucinės justicijos bylas, turi teisę in-

terpretuoti.


Kiek kitokia situacija yra tuomet, kai konstitucijose prie išvardytų konstitucinės

justicijos institucijų įgaliojimų nerandame magiškų žodžių „interpretuoja konstitu-

ciją“. Tuomet ir atsiranda teorinis pagrindas doktrinoje iš esmės kelti interpretavi-

mo subjektiškumo klausimą – abejoti konstitucinės justicijos institucijos įgaliojimais

ofi cialiai interpretuoti konstituciją. Kodėl gi konstitucinės justicijos institucijos turi

tokius įgaliojimus ir tose šalyse, kurių konstitucijose tokie įgaliojimai expressis ver-

bis forma tiesiogiai nepaminėti? Paanalizuokime mūsų jau minėtas 1992 m. Lietuvos

Respublikos Konstitucijos 102 straipsnio nuostatas. Ten imperatyviai yra pasakyta,

kad būtent tik Konstitucinis Teismas sprendžia, ar įstatymai ir kiti Seimo aktai ne-

prieštarauja Konstitucijai. Taigi Konstitucinis Teismas turi (a) įgaliojimus ir (b) pa-

reigą priimti sprendimą dėl konkretaus įstatymo atitikties Konstitucijai. Akivaizdu,

kad Konstitucinis Teismas, prieš priimdamas sprendimą dėl įstatymo konstitucin-

gumo, turi jį pagrįsti. Pripažinti teisės akto konstitucingumą ar nekonstitucingumą

galima tik lyginant ir analizuojant tikrinamo akto ir Konstitucijos nuostatas. Taigi

prieš paskelbdamas išvadą dėl akto konstitucingumo Konstitucinis Teismas yra pri-

verstas pasakyti, koks yra Konstitucijos, o koks – tikrinamo akto turinys. Tik tuo-

met Konstitucinis Teismas gali įgyvendinti savo teisę ir įvykdyti savo pareigą pagrįsti

ir priimti sprendimą konstitucinės justicijos byloje. Būtų sudėtinga logiškai pagrįsti

konstitucingumo kontrolės proceso turinį, jeigu Konstitucinio Teismo teisės ofi cia-

liai interpretuoti Konstituciją nepripažintume teise, kylančia iš Konstitucinio Teismo

funkcijos spręsti įstatymų ir kitų teisės aktų atitikties Konstitucijai klausimus. Tuo-

met Konstitucinis Teismas, spręsdamas dėl įstatymo atitikties Konstitucijai, susidurtų

su neišsprendžiamu uždaviniu priimti pagrįstą sprendimą dėl akto teisėtumo nebū-

damas tikruoju Konstitucijos turinio žinovu. Akivaizdu, kad Lietuvoje Konstituci-

nio Teismo funkcija ofi cialiai interpretuoti Konstituciją yra, bet įtvirtinta ne expressis

verbis forma. Šie įgaliojimai yra tarsi konstitucinės justicijos institucijos funkcijų su-

vokimo loginės analizės išvada, galima tik vienareikšmiškai pripažinus Konstitucinio

Teismo subjektiškumą būti galutiniu interpretatoriumi. Teisė ofi cialiai interpretuoti

konstituciją netiesiogiai yra įtvirtinta ne tik Lietuvoje. Antai 1997 m. Lenkijos Res-

publikos Konstitucijos 188 straipsnyje apibrėžus šalies Konstitucinio Tribunolo funk-

cijas, lyg ir yra „pamiršta“ nustatyti Konstitucijos interpretacijos funkciją vykdantį

subjektą. Tačiau tiek Konstitucinio Tribunolo jurisprudencija, tiek konstitucinių tei-

sinių santykių praktika nepalieka abejonių, kad ofi cialaus konstitucijos interpreta-

toriaus funkcija priklauso Konstituciniam Tribunolui, kuris šiais įgaliojimais nuolat

naudojasi užtikrindamas konstitucinį teisėtumą. Čekijos Respublikos Konstitucijoje,

kaip ir mūsų minėtose Lenkijos ir Lietuvos konstitucijose, expressis verbis forma ne-

minima Čekijos Konstitucinio Teismo funkcija ofi cialiai interpretuoti Konstituciją.

Tačiau Čekijos Respublikos Konstitucijos nuostatų dėl Konstitucinio Teismo funkci-

jos užtikrinti konstitucingumą (83 straipsnis) ir įgaliojimų, numatytų kituose straips-

niuose (87, 88, 89 straipsniai), sisteminė analizė suteikia logiškai pagrįstą pagrindą

teigti, jog šios šalies Konstitucinis Teismas, „vykdydamas savo funkciją užtikrinti tei-


sės aktų konstitucingumą, ofi cialiai interpretuoja Konstituciją“ [44]. R. J. Tresolini,

kalbėdamas apie teisminės valdžios institucijų prestižą, visai pagrįstai pažymi, kad

JAV Aukščiausiojo Teismo prestižas daugiausia pagrįstas tuo, kad būtent ši institucija

yra galutinis autoritetas, interpretuojantis Konstituciją [45]. Tačiau ši „galutinio au-

toriteto“ pozicija – ilgalaikės konstitucinės justicijos raidos rezultatas.

Valstybių konstitucijose konstitucinės justicijos institucijoms suteikus teises ir

pareigas ofi cialiai aiškinti konstitucijas, jų aiškinimai tam tikru požiūriu tapo „pačia

konstitucija“, nes be jų konstitucijos suvokimas gali būti tik subjektyvus.

Poreikį turėti ofi cialų interpretatorių lemia pačios teisės sistemos monocentrinės

struktūros vidinė logika. Konstitucinės justicijos institucijos, vykdydamos savo įga-

liojimus, priima įvairių tipų sprendimus, tačiau svarbiausi yra priimtieji sprendžiant

konstitucinio teisėtumo klausimus [46]. Pažymėtina, kad užtikrinant teisės sistemos

monocentriškumą konstitucinės justicijos institucijų priimtų sprendimų obiter dicta

tampa ne tik loginių argumentų seka, nulemiančia konkrečios konstitucinės justici-

jos bylos išvadą (stare decinis), bet ir šaltiniu, kuriame jau yra ta konstitucijos materi-

ja, kurią (a) gali ir (b) privalo taikyti kiekvienas subjektas, pasiryžęs tiesiogiai taikyti

arba ginti savo teises remdamasis konstitucija. Svarbus yra ir dar vienas šio proceso

aspektas – būtent tai, kad konstitucijos aiškinimas yra ofi cialiosios konstitucinės dok-

trinos kūrimas; nors ir jis „daro tiesioginę įtaką tiek teisės normų kūrimui, tiek tei-

sės praktikai“ [47], tai negali būti suvokiama kaip teisėkūros procesas. Konstitucinės

justicijos institucija tik interpretuoja teisės aktus – formuluoja ofi cialiąją konstitucinę

doktriną, o tai tėra pačios konstitucijos suteiktos teisės ir pareigos atskleisti konstitu-

cijos turinį, kuris ir užtikrina monocentrinės teisės sistemos funkcionalumą, įgyvendi-

nimas.

IŠVADOS

1. Konstitucija, kaip aukščiausios teisinės galios aktas, ne tik užtikrina savo iš-

skirtinę padėtį teisės sistemoje, bet ir imperatyviai nulemia visos teisės sistemos nor-

mų hierarchinį apibrėžtumą. Dėl konstitucijos teisinės galios prioriteto sukuriama

monocentrinė teisės sistema, kurioje kiekvieno kito teisės akto pozicija tėra konstitu-

cinio determinuotumo (teisinės galios kontekste) rezultatas. Paisant monocentrinės

teisės sistemos struktūros vidinės logikos nėra numatyta jokių savarankiškų (teisėtu-

mo patikros aspektas) posistemių.

2. Konstitucijos teisinės galios (de jure aspektas) akivaizdumas praktikoje (de fac-

to aspektas) reiškiasi kaip teisės, teisės sociologijos problema. Konstitucijos expressis

verbis forma nekeičia pačios konstitucijos reikšmės užtikrinant teisės sistemos hie-

rarchinį funkcionalumą, todėl bet kokios raiškos konstitucijos expressis verbis for-

ma yra pakankama, kad jos pagrindu būtų sprendžiamas ir išsprendžiamas bet kuris

šios teisės sistemoje kylantis teisėtumo klausimas. Užtikrinant teisės sistemos funk-

cionalumą konstitucijos expressis verbis ribotumo „problema“ sprendžiama interpre-


tuojant konstituciją kaip sisteminį dokumentą. Konstitucinės justicijos institucijos

ofi cialiojoje konstitucinėje doktrinoje atskleidžia konstitucijos suvokimo etaloną, ku-

ris tampa vieninteliu šaltiniu, ne tik de jure, bet jau ir de facto taikytinu sprendžiant

teisės aktų teisėtumo klausimus.

3. Dėl konstitucijos interpretavimo funkcijos sudėtingumo nuolat kyla diskusijos

ne tik dėl interpretacijos kokybės (turinio problema), bet ir dėl ofi cialaus interpreta-

toriaus subjektiškumo (institucijos problema). Konstitucijos ofi cialus interpretato-

rius – tai institucija, kurios įgaliojimai yra tik konstitucinio pobūdžio. Pati konstitucija

nustato konstitucinės justicijos institucijos teisę ir pareigą interpretuoti konstituci-

ją. Teisė interpretuoti konstituciją, t. y. formuluoti ofi cialiąją konstitucinę doktriną

(ofi cialiąją konstitucijos sampratos versiją), nulemia vienintelės konstitucinės justi-

cijos institucijos subjektiškumą vykdyti šią funkciją. Kadangi teisėtumo patikros ga-

limybė, siekiant teisiškai galutinės išvados, yra determinuota pačios konstitucijos ir

galima tik esant apibrėžtam jos ir ordinarinės teisės turiniui, konstitucinės justici-

jos institucijos pareiga interpretuoti konstituciją yra logiškai pagrįsta realija, priklau-

soma nuo konstitucijos viršenybės ir ordinarinės teisės juridinio nepakankamumo

pobūdžio. Tad konstitucinės justicijos institucija, turėdama teisę ir vykdydama parei-

gą aiškinti konstituciją, nepalieka konstitucijos turinio subjektyvių (teisiškai nesuke-

liančių pasekmių) interpretacijų aplinkoje.

4. Įgaliojimai interpretuoti konstituciją kai kuriose (pvz., Vokietijos Federaci-

nės Respublikos, Slovėnijos Respublikos ir kt.) konstitucijose yra įtvirtinti expressis

verbis forma. Tokia įgaliojimų įtvirtinimo raiška yra mažiausiai problemiška (teisės

sociologijos kontekstas) pripažįstant konstitucijos interpretacijos subjektiškumą. Tų

valstybių konstitucijose (Lietuva, Čekija, Lenkija, Danija ir kt.), kuriose ofi cialus in-

terpretatorius „nėra minimas“ expressis verbis forma, šie konstitucinės justicijos įga-

liojimai kyla iš konstitucijos kaip sisteminio teisės akto.

5. Teisės sistemos monocentriškumo loginė struktūra grindžiama keliomis tei-

sinėmis realijomis. Pirma, konstitucija yra aukščiausios teisinės galios teisės aktas.

Antra, konstitucija ne tik nustato savo išskirtinę teisinę galią, bet ir įtvirtina visos ir

vienos teisės sistemos normų hierarchiškumą. Trečia, konstitucijos aukščiausia teisi-

nė galia ir jos, kaip sistemos, samprata įpareigoja konstituciją suvokti kaip teisės aktą,

neturintį spragų. Ketvirta, teisės sistemoje nėra jokių posistemių (teisės šakų, institu-

tų, normų grupių) ar atskirų normų, kurių teisėtumo klausimas būtų neišsprendžia-

mas atsižvelgiant į teisės aktų hierarchiją.


1. Miller S. A. Toward Increased Judicial Activism: Th e Political Role of the Supreme Court. Westport,

Connecticut: Greenwood Press, 1982, p. 317.

2. Doktrinoje, be „monocentrinės teisės“ sąvokos, vartojama ir „konstituciocentrinės teisės“ (E. Ja-

rašiūnas) sąvoka. Abi sąvokos savo turiniu yra prasmingos, todėl abi turi pagrindą egzistuoti, ta-


čiau abu žodžiai savo etimologiniu aspektu paryškina skirtingus akcentus. Teisės sistemos mo-

nocentrizmo šalininkai pabrėžia vieno teisinės galios centro buvimą, o E. Jarašiūno vartojamoje

„konstituciocentrizmo“ sąvokoje pabrėžiama būtent konstitucijos padėtis teisės sistemoje. Šiame

straipsnyje vartojamas terminas „monocentrinė“, nes šio straipsnio diskurse aktualiau yra teisi-

nės galios centrų kiekis ir nuo jo priklausančios pasekmės, o ne konkretaus teisinės galios centro

pavadinimas. Juolab kad kai kuriose šalyse vartojamas ne terminas „konstitucija“, o kiti terminai

(Vokietijos Federacinėje Respublikoje – Grundgesetz, Čekijos Respublikoje – Ustava, Danijos Ka-

ralystėje – Grundlov, Latvijos Respublikoje – Satversme).

3. Jarašiūnas E. Aukščiausioji ir ordinarinė teisė: požiūrio į Konstituciją pokyčiai. Jurisprudencija,

2002, t. 33 (25), p. 39.

4. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo sprendimas „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio

Teismo 2006 m. balandžio 4 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo statuto 73 straipsnio

3 dalies (1998 m. gruodžio 22 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ motyvuoja-

mosios dalies II skyriaus 63 punkto nuostatos išaiškinimo“. Valstybės žinios, 2006, Nr. 127-4849.

5. Bendrieji teisės principai – tai teorijoje žinomas ir plačiai vartojamas terminas. Teorijoje yra patei-

kiama tokių principų tipologija, pripažįstamas jų prioriteto universalumas ir netgi neginčijamu-

mas. Tačiau šių principų egzistavimo (pozityviosios teisės tradicijos sampratos kontekste) faktas

gali būti teorinių diskusijų objektas. Tai nėra šio straipsnio pažinimo objektas, tačiau bent keli

teoriniai klausimai gali vizualizuoti „bendrųjų teisės principų“ egzistencinio pagrįstumo teorinį

problemiškumą. Tad kuo skiriasi konstituciniai ir vadinamieji bendrieji teisės principai? Kokia šių

principų subordinacinė tikrovė? Ar jie nekonkuruoja tarpusavyje? Kas teoriniu ir praktiniu lygme-

nimis yra galutinis arbitras ir autoritetas sprendžiant dėl „bendrųjų teisės principų“ egzistavimo

pripažinimo, o paskui ir dėl jų turinio objektyvaus – vienareikšmio – atskleidimo?

6. Woyczechowski V. Constitutional Justice and Constitutional Reality in Germany. Human Rights

and Rule of Law. Kraków: Zakamycze, 2004, p. 151–152.

7. Bell W. T. Polycentric Law in a New Century. Cato Policy Report, 1998, vol. XX, No. 6, www.cato.org.

8. Mikelėnas V. Lietuvos Respublikos Konstitucija Lietuvos bendrosios kompetencijos teismų prak-

tikoje. Konstitucijos aiškinimas ir tiesioginis taikymas. Baltijos ir Skandinavijos šalių konferencijos

medžiaga, 2002 m. kovo 15–16 d., Vilnius. Vilnius: Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas,

2002, p. 131.

9. Sinkevičius V. Konstitucinių įstatymų samprata. Parlamentas ir valstybinės valdžios institucijų są-

ranga: Liber Amicorum Česlovui Juršėnui. Vilnius: Mykolo Romerio universitetas, 2008, p. 357.

10. Šimašius R. Teisinis pliuralizmas. Filosofi ja, sociologija, 2002, Nr. 1, p. 52–55.

11. Mesonis G. Kai kurie konstituciniai valstybės ir bažnyčios santykių aspektai. Konstitucinė jurispru-

dencija, 2008, Nr. 2 (10), p. 121–125.

12. Bell W. T. Op. cit.

13. Alen A. Treatise on Belgan Constitutional Law. Deventer / Boston: Kluver, 1992, p. 48.

14. Vainiutė M. Parlamento institucija: Vokietijos Federacinė Respublika. Parlamentas ir valstybinės

valdžios institucijų sąranga: Liber Amicorum Česlovui Juršėnui, p. 499.

15. Kommers P. D. Th e Constitutional Jurisprudence of the Federal Republic of Germany. Durham /

London: Duke University Press, 1997, p. 55.

16. Pelikan J. Interpreting the Bible and Th e Constitution. New Haven / London: Yale University Press,

2004, p. 61.

17. Birmontienė T. „Strict“ or „liberal“ Interpretation? Comments on Lithuania. In Smith E. (ed.) Th e

Constitution as an Instrument of Change. Stockholm: SNS Förlag, 2003, p. 240.


18. Husa J. Nordic Refl ections on Constitutional Law: A Comparative Nordic Perspective. Frankfurt am

Main / Berlin: Peter Lang, 2002, p. 26.

19. Spruogis E. Teisės aiškinimo probleminiai aspektai. Jurisprudencija, 2006, t. 8 (86), p. 60.

20. Kūris E. Konstitucinė teisė kaip jurisprudencinė teisė: Konstitucinė justicija ir konstitucinės teisės

paradigmos transformacija Lietuvoje. Habilitacijos procedūrai teikiamų mokslo darbų apžvalga.

Vilnius, 2008, p. 20.

21. Jarašiūnas E. Op. cit., p. 36.

22. Wolfe C. From Constitutional Interpretation to Judicial Activism: Th e Transformation of Judicial

Review in America. Published by Th e Heritage Foundation. 2006, No 2, www.heritage.org.

23. Šileikis E. Penkiolika Konstitucijos metų ir Konstitucinio Teismo naujadarai. Justitia, 2007, Nr. 4,

p. 5–7.

24. Tribe H. L., Dorf M. C. On reading the Constitution. Cambridge (Massachusetts) / London (En-

gland): Harvard University Press, 1991, p. 9.

25. Sweet A. S. Governing with Judges: Constitutional Politics in Europe. New York: Oxford University

Press, 2000, p. 99.

26. Maruste R., Schneider H. Constitutional Review in Estonia – Its Principal scheme, Practice and

Evaluation. In Müllerson R., Fitzmaurice M., Andenas M. (eds.) Constitutional Reform and Inter-

national Law in Central and Eastern Europe. Th e Hague / London / Boston: Kluwer Law Interna-

tional, 1998, p. 100.

27. Wolfe C. Op. cit.

28. Miller S. A. Op. cit., p. 20.

29. Whittington E. K. How to Read the Constitution: Self-Government and the Jurisprudence of Origi-

nalism. Published by Th e Heritage Foundation. 2006, No. 5, www.heritage.org.

30. Wolfe C. Op. cit.

31. Whittington E. K. Op. cit.

32. Georg P. R. Juridical Usurpation and the Constitution: Historical and Contemporary issues. Publis-

hed by Th e Heritage Foundation. 2005, No. 871, www.heritage.org.

33. Hutchinson C., Allan A. „Hard Core“ Case against Judicial Review. Harvard Law Review, 2008,

vol. 121, No. 57.

34. A. G. Scalia yra JAV Aukščiausiojo Teismo teisėjas, aktyvus „gyvosios konstitucijos“ teorijos prie-

šininkas, atstovaujantis pozicijai, kad pirmenybė turi būti teikiama konstitucijos tekstui.

35. Waldron J. Th e Core of the Case Against Judicial Review. Th e Yale Law Journal, 2006, vol. 115,

No. 6.

36. Kommers P. D. Op. cit., p. 43.

37. Barak A. Teisėjo vaidmuo demokratinėje valstybėje. Konstitucinė jurisprudencija, 2006, Nr. 1 (9),

p. 293.

38. Šileikis E. Op. cit., p. 13.

39. Pelikan J. Op. cit., p. 23–30.

40. Sherif O. A., Boyle K. Human Rights and Democracy: Th e Role of the Supreme Constitutional Court

of Egypt. London / Th e Hague / Boston: Kluver Law International, 1996, p. 46–47.

41. Sweet A. S. Op. cit., p. 146.

42. Kavass I. I. (ed.) Supranational and Constitutional Courts in Europe: functions and sources. Buff a-

lo / NewYork: William S. Hein & Co., Inc, 1992, p. 145.

43. Kommers P. D. Op. cit., p. 12.

44. Mesonis G. Parlamentas Čekijos Respublikos konstitucinėje sąrangoje. Parlamentas ir valstybinės

valdžios institucijų sąranga: Liber Amicorum Česlovui Juršėnui, p. 463.


45. Tresolini R. J. American Constitutional Law. New York: Th e Macmillan Company, 1965, p. 63.

46. Lapinskas K. Acts of the Constitutional Court. Constitutional Justice in Lithuania. Vilnius: Th e

Constitutional Court of the Republic of Lithuania, 2003, p. 175–176.

47. Abramavičius A. Konstitucinio skundo samprata ir reikšmė konstitucinėje teisminėje kontrolėje.

Jurisprudencija, 2007, t. 11 (101), p. 16.

THE CONSTITUTION IN THE MONOCENTRIST LEGAL SYSTEM

Prof. Dr. Gediminas Mesonis

Head of the Department of Constitutional Law of Mykolas Romeris University

Summary

Th e Constitution, being an act of the supreme legal power not only ensures its exceptional position

in the legal system, but it also imperatively decides the hierarchal explicitness of norms of the whole

legal system. Th e priority of the legal power of the Constitution creates a monocentrist legal system

in which the position of any other legal act is the result of constitutional determinancy (in the context

of legal power). Th e inner logic of the structure of monocentrist legal system does not provide for any

independent (the aspect of legitimacy) subsystems.

Th e logical structure of monocentristics of the legal system is based on several legal facts. First of

all, the Constitution is a legal act of the supreme legal power. Second, the Constitution establishes not

only its exceptional legal power, but also enshrines the hierarchal nature of norms of the whole and

united legal system. Th ird, the supreme legal power of the Constitution and the systemic nature of its

understanding oblige us to perceive the Constitution as a legal act with no gaps. Fourth, no subsystems

(branches, institutes and groups of norms of law) or individual opinions exist in the legal system the

question of whose legitimacy would be unsolvable in the context of the hierarchy of the legal acts.

In practice, evidence of the legal power of the Constitution (aspect de jure) appears as a problematic

problem of law, sociology of law. Th e extents of expressis verbis expression of the Constitution do not

change the meaning of the Constitution itself for ensuring the hierarchal functionality of the legal

system, therefore, any expression of expressis verbis form of the Constitution is suffi cient that on its

ground any question of legitimacy arising in the system of this law would be decided and resolved.

While ensuring the functionality of the legal system, the expressis verbis “limitation problem” of the

Constitution is decided by interpreting the Constitution as a systematic document. Th e interpretation

of the offi cial constitutional doctrine becomes the only standard of perception of the Constitution which

may be applied not only de jure but already also de facto while deciding the questions of legitimacy of

legal acts.

Th e diffi culty of the Constitution interpretation function constantly stimulates discussions not only

regarding the quality of interpretation (the problem of contents) and subjectivity of the offi cial interpreter

(the problem of institution). Th e offi cial interpreter of the Constitution is the institution whose powers are

only of the constitutional nature. Th e Constitution itself establishes the right and duty for the institution

of constitutional justice—to interpret the Constitution. Th e right to interpret the Constitution, i.e. to

formulate the offi cial constitutional doctrine (the offi cial version of the concept of the Constitution),

defi nes the subjectivity of the only institution of the constitutional justice to implement this function.

Because of the fact that the possibility of verifi cation of legitimacy while seeking for the conclusion


which is legally fi nal is determined by the Constitution itself and possible only upon the existence of

its content as well as the content of ordinary law, therefore the duty of the institution of constitutional

justice to interpret the Constitution is a logically grounded reality decided by the supremacy of the

Constitution and nature of legal insuffi ciency of ordinary law. Th us, the institution of constitutional

justice, having the right and fulfi lling its duty to interpret the Constitution, does not leave the content of

the Constitution in the frame of subjective (not creating legal circumstances) interpretations.

In certain constitutions (for example, of the Federal Republic of Germany, the Republic of

Slovenia), the powers of interpretation of the Constitution are enshrined in the expressis verbis form.

Such expression of consolidation of powers is the least problematic (the context of sociology of law)

recognising the subjectivity of interpretation of the Constitution. In the constitutions of the states

(Lithuania, Czech Republic, Poland, Denmark, etc.) where the offi cial interpreter “is not mentioned”

expressis verbis, these powers of constitutional justice are derived from the Constitution, as a systemic

legal act.

PRANEŠIMAI

Šiame biuletenio skyriuje yra spausdinama 2008 m. spalio 24 d. Vilniaus rotušėje

vykusiame iškilmingame Konstitucijos dienos minėjime, kurį surengė

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, pasakytos kalbos ir perskaitytas pranešimas.

LIETUVOS RESPUBLIKOS PREZIDENTO

VALDO ADAMKAUS KALBA

Gerbiamieji,

susirinkome svarbios valstybei ir visiems jos piliečiams šventės proga. Minime

Konstitucijos dieną: kalbame apie pagrindinio įstatymo reikšmę Lietuvos gyvenime,

ieškome atsakymų į jo keliamus klausimus.

Neabejojame: šalies Konstitucija – tai mūsų valstybės teisinis pamatas. Kiekvie-

ni praėję metai, kiekvienas šioje srityje iškilęs klausimas ir atsakymas suteikia mums

naujos gyvenimo su Konstitucija patirties, plečia konstitucinę doktriną, padeda gi-

liau suvokti Konstitucijos turinį ir prasmę, išryškina mūsų įsipareigojimus.

Šiuo aspektu ypatinga reikšmė tenka Konstitucinio Teismo veiklai. Ši institucija

ne tik išvalo iš teisės sistemos Konstitucijai prieštaraujančius aktus ar jų nuostatas, bet

ir nuolat aiškina Konstitucijos normas bei principus, atskleidžia svarbius konstituci-

nio reguliavimo elementus. Deja, sunku tikėtis, kad be Konstitucijos raidės ir dvasios

išaiškinimo visose valstybės ir visuomenės gyvenimo srityse bus laikomasi konsti-

tucinių reikalavimų, o valstybės institucijos ir pareigūnai gerai suvoks jiems tekusių

įpareigojimų prasmę. Todėl Konstitucinis Teismas šiandien – tai ne vien teisminė ins-

titucija, užtikrinanti Konstitucijos viršenybę teisės sistemoje, bet ir konstitucinės kul-

tūros ugdytoja. Tai ne mažiau svarbi nuolatinė jo funkcija, vykdoma byla po bylos,

sprendimas po sprendimo. Konstitucinis Teismas, šiais metais atšventęs savo veiklos

15 metų sukaktį, tikrai vertas didžiausios pagarbos dėl nuolatinių pastangų saugoti ir

puoselėti konstitucines vertybes, skleisti konstitucinę kultūrą, kurios trūkumas mūsų

gyvenime, deja, akivaizdus.

Lietuvos viešojo gyvenimo tradicijos yra menkos, ir šie metai netapo išimtimi.

Nors šventinė aplinka verčia kalbėti kitaip, negaliu nutylėti grėsmių mūsų valstybės

pagrindiniam įstatymui, bandymų jį apeiti, paminti. Visi matėme ne vieną bandymą

pažeisti Konstituciją priimant akivaizdžiai prieštaraujančius jai įstatymus. Visi matė-

me su pareigūnų skyrimu ir atleidimu susijusius sprendimus, kai panieka Konstitucijai

ir įstatymams buvo rodoma itin atvirai ir pabrėžtinai, ciniškai ignoruojant Konstituci-

nio Teismo nutarimus, išaiškinančius Konstitucijos normas. Ir kartu arba nesuvokiant,

arba ciniškai ignoruojant faktą, kad taip griaunami mūsų valstybės pamatai.

◆ LIETUVOS RESPUBLIKOS PREZIDENTO VALDO ADAMKAUS KALBA 243

Politikai iš tikrųjų susitarę gali „apeiti“ griežtus ir neparankius Konstitucijos

normų reikalavimus, tiesiog nesilaikyti Konstitucijos. Taip, pasaulyje tokios prakti-

kos pasitaiko, tačiau tik ne demokratijos keliu einančiose šalyse.

Tad noriu paklausti: ar toks yra mūsų kelias bei mūsų pasirinkimas? Ar įverti-

nami tokių veiksmų padariniai? Ar vienadienė nauda yra svarbiausias dalykas? Kaip

nesuvokiama, kad tokiais veiksmais atveriamas kelias į tolesnį Konstitucijos pažeidi-

nėjimą? Tai reiškia – į faktinį Konstitucijos neturėjimą, jos tapimą tuščiu gražių žo-

džių rinkiniu, užuot buvus valdžios institucijas ribojančiu ir žmogaus teises ginančiu,

svarbiausiu valstybės teisės aktu.

Apmaudu, bet tokia nepagarba Konstitucijai, toks formalus ir instrumentiškas

požiūris į ją labiausiai išsikerojo įstatymų leidžiamojoje valdžioje, kurios atstovai

pradėdami eiti savo pareigas prisiekia gerbti ir vykdyti Konstituciją. Tokia priesai-

ka reiškia įsipareigojimą užtikrinti Konstitucijos viršenybę, visur ir visada paisyti

konstitucinių reikalavimų. Nėra ir negali būti valstybinio gyvenimo srities, kurio-

je Konstitucija negaliotų. Nėra ir negali būti pateisinamas Konstitucijos nesilaiky-

mas. Demonstruojant atvirą teisinį nihilizmą yra skatinama ir visuomenės nepagarba

Konstitucijai, valdžios institucijoms, pačiai Lietuvos valstybei.

Atrodo, Konstituciją ne kartą buvo bandyta paversti patogiu teisės aktu, kuriuo ga-

lima pasinaudoti, kai tam tikros jo normos tam tikrose situacijose tampa naudingos, ir

kurį galima ignoruoti ar pamiršti, kai jis ima trukdyti. Ne, gerbiamieji, laikytis Konsti-

tucijos privaloma visada, visose situacijose. Būtent tokia ir yra jos paskirtis: apriboti val-

džios institucijų galias ir įtvirtinti aiškias atsakomybės ribas. Tik tuo keliu eidami būsime

tikrai demokratinė ir teisinė valstybė, tik taip piliečių teisės ir laisvės bus realiai įgyven-

dintos. Tik taip aš ją suprantu ir pagal tuos principus gyvenu bei jais vadovaujuosi.

Deja, mūsų dabartis liudija esant tam tikrą išbandymo laikotarpį: arba mes pa-

sirenkame tvirtai laikytis Konstitucijos reikalavimų – visur, visada, bet kokiomis są-

lygomis, arba… Nedrįstu kalbėti apie kitą variantą, nes man jis atrodo absoliučiai

neįmanomas ir – tuo labiau – gėdingas. Tačiau ši alternatyva, kaip parodė pastarų-

jų metų patirtis, daugeliui valdžios naštą prisiėmusių žmonių realiai egzistuoja ir net

vertinama kaip normali ir teisėta. Pasirodo, kai kam siekiant tikslų pateisinamos yra

visos priemonės. Net ir Konstitucijos pažeidimas.

Jau sakiau, kad tai didina visuomenės nepasitikėjimą ir nepagarbą ne tik valdžios

institucijoms, bet ir įstatymams, teisei, pačiai valstybei. Kai valdžios institucijos lei-

džia sau nepaisyti įstatymų ir Konstitucijos, reikalavimas, kad įstatymų ir Konstituci-

jos laikytųsi piliečiai, skamba išties ciniškai.

Todėl šiandien, Konstitucijos dieną, ir klausiu: ar per tuos metus mūsų valstybėje

atsirado daugiau pagarbos Konstitucijai? Ar Konstitucijoje įvardytos vertybės tikrai

buvo kelrodis valstybės gyvenime? Ar Konstitucijos normos, vertybės ir dvasia rea-

liai veikė ir lėmė visus mūsų veiksmus?

Šiemet Konstitucijos dienos minėjimas sutampa su rinkimais į šalies Seimą. Rin-

kimų kampanijos metu girdėjome įvairių pažadų, tačiau beveik negirdėjome pažado

244

visada gerbti ir laikytis Konstitucijos. Gal tai atrodo savaime suprantama? O gal val-

džios siekiantys politikai turi svarbesnių tikslų? Bet kuriuo atveju po kelių savaičių

naujai išrinkti Tautos atstovai, uždėję ranką ant Konstitucijos, ištars šį pasižadėjimą.

Noriu kartu su jumis tikėti, kad tai nebus vien tušti žodžiai, kad jų ištarta priesaika

bus tikras ir tvirtas įsipareigojimas Tautai. Pažadas, kuris bus ir Seimo nario laisvės

apribojimas, ir jos garantas. Nes būtent Konstitucija suponuoja sampratą, pagal ku-

rią tarp Seimo nario nuožiūros bei Seimo nario sąžinės ir Konstitucijos reikalavimų,

jos saugomų ir ginamų vertybių neturi būti atotrūkio: pagal Konstituciją Seimo nario

nuožiūra ir jo sąžinė turi būti orientuotos į Konstituciją, į Tautos ir Lietuvos valstybės

interesus. Toks požiūris, tokia laikysena ir toks elgesys būtų tikrasis priesaikos įgy-

vendinimas, leidžiantis Lietuvos piliečiams didžiuotis savo valstybe ir ją gerbti.

Suprantu, kad tai nepasiekiama greitai ir lengvai, konstitucinės kultūros įtvir-

tinimas – ilgas, sudėtingas ir dažnai prieštaringas procesas. Jam reikia visų piliečių

pastangų, tačiau pirmiausia – valdžios žmonių. Tik per kantrų ir išmintingą kasdie-

nį darbą, tik per kiekvieno iš mūsų veiklos pavyzdį konstitucinės vertybės tampa vi-

suomenės savastimi. Valstybė kuriama nuolat. O kas ją valdo ir valdys – Konstitucija

ar vien „pragmatiniai“ interesai, pirmiausia priklauso nuo mūsų apsisprendimų ir

veiksmų. Tačiau tik Konstitucija pagrįstas valstybės ir visuomenės gyvenimas leidžia

kalbėti apie visų piliečių valstybę, visų piliečių Lietuvą. Tik tokią aš ją ir suprantu.

Baigdamas norėčiau palinkėti kuo geriausios kloties ir padėkoti visiems, kurie

savo darbais, savo principingumu, savo savigarba ir pagarba įstatymui tarnauja Tau-

tai ir valstybei, tarnauja Lietuvos Konstitucijai.

245245

LIETUVOS RESPUBLIKOS


KĘSTUČIO LAPINSKO KALBA

Jūsų Ekscelencija Respublikos Prezidente,

gerbiamasis Seimo Pirmininke,

gerbiamasis Ministre Pirmininke,

gerbiamieji svečiai, bičiuliai, kolegos,

turiu garbę šiemet pradėti Konstitucijos dienos minėjimą ir kartu pratęsti prieš

trejus metus pradėtą tradiciją ofi cialiai paminėti šią dieną. Kaip ir mano pirmta-

kai, noriu pareikšti tvirtą įsitikinimą, kad artėja laikas, kai Konstitucijos diena, da-

bar priskiriama prie minėtinų dienų, taps valstybine švente, ir mes drauge su kitomis

senosiomis demokratinėmis Europos valstybėmis, tokiomis kaip Belgija, Danija, Ny-

derlandai, Norvegija, Švedija, deramai švęsime Konstitucijos dieną. Šį mano įsiti-

kinimą palaiko ir sustiprina daugelio aukščiausiųjų mūsų valstybės vadovų, žymių

politikų ir valstybės veikėjų, iškilių teisininkų nuolatinis dalyvavimas Konstitucijos

dienos minėjimo renginiuose.

Kas šiuolaikinėms valstybėms yra konstitucija? Konstitucija – tai modernios

valstybės įsteigimą, jos sudarymo principus įtvirtinantis, taip pat valstybės tęstinu-

mą liudijantis dokumentas. Tai vienintelis ir ypatingas, su jokiu kitu nesulyginamas

steigiamosios valdžios subjekto – pilietinės visuomenės (Tautos) aktas, patvirtinantis

žmonių ryžtą gyventi kartu pagal visiems vienodas taisykles ir principus, išreiškian-

čius visuomenės siekius, tikslus ir bendras vertybes.

Konstitucija – tai kiekvieno asmens prigimtinių teisių, laisvių ir jas užtikrinan-

čių garantijų sąvadas, garantuojantis kiekvienam individui laisvę, paremtą asmeninės

atsakomybės prielaida.

Konstitucija – tai ypatinga, aukščiausioji teisė, įtvirtinanti universalias, nekves-

tionuojamas vertybes: tautos suverenitetą, demokratiją, valdžių padalijimą ir val-

džios galių ribojimą, valdžios atsakomybę visuomenei, pagarbą žmogaus teisėms ir

laisvėms, pilietiškumą, teisės viešpatavimą, teisingumą ir kt.

1992 m. Lietuvos Respublikos Konstitucijai – šešiolika metų. Palyginti su kai

kuriomis galiojančiomis konstitucijomis, pavyzdžiui, Jungtinių Amerikos Valstijų

Konstitucija, kuriai du šimtai dvidešimt vieni metai, ar Norvegijos Konstitucija, kuriai

šimtas devyniasdešimt ketveri metai, mūsiškės amžius – vaikiškas. Tačiau nuogi skai-

čiai, sausa statistika ne viską parodo. Kalbėdami apie Lietuvos teisės tradiciją apskri-

tai galėtume prisiminti ir Lietuvos Statutus, ir Lenkijos ir Lietuvos valstybės (Abiejų

Tautų Respublikos) 1791 m. gegužės 3 d. priimtą Konstituciją – pirmąją Konstituci-

ją Europoje, tų pačių metų spalio 20 d. papildytą „Abiejų Tautų tarpusavio įsiparei-

gojimu“, įteisinusiu dviejų tautų lygiateisę partnerystę naujojoje valstybėje. Kalbant

apie Lietuvą reikia pabrėžti, kad 1992 m. Konstitucija yra ilgiausiai veikianti Lietu-

246

vos Konstitucija. Prisiminkime, kad tarpukario Lietuvoje per dvidešimt dvejų metų

nepriklausomos valstybės gyvavimo laikotarpį buvo priimtos trys laikinosios ir trys

nuolatinės valstybės konstitucijos. Vien šis sugretinimas duoda pagrindą didžiuotis

šiandienine Konstitucija ir teigti, kad ji išlaikė vieną rimčiausių išbandymų – laiko.

Galiojanti Lietuvos Konstitucija aukščiausiu teisiniu lygiu pabrėžia Tautos su-

verenias galias, Tautos prigimtinę teisę kurti valstybę, kartu įtvirtina mūsų atkurtos

valstybės egzistencijos pagrindus, valdžios institucijų sistemą, tų institucijų įgalioji-

mus ir tarpusavio santykius, pagaliau įtvirtina išsamų, atitinkantį tarptautinius teisės

aktus žmogaus teisių ir laisvių katalogą.

Mūsų Konstitucija – tai teisinis-politinis aktas, Aukščiausiosios Tarybos – At-

kuriamojo Seimo sukurtas, Tautos referendume patvirtintas, įkūnijantis Tautos

troškimą ir siekius kurti darnią pilietinę visuomenę ir nepriklausomą demokrati-

nę valstybę, puoselėti gimtąją kalbą, kultūrą ir papročius, Lietuvos istorinį paveldą

ir teisės tradicijas. Kartu pažymėtina, kad Lietuva, kaip atgimusi Europos valstybė,

perėmė Europoje sukurtus ir išplėtotus demokratijos, pagrindinių žmogaus teisių ir

laisvių standartus, teisinės valstybės idėjas, ne tik įkūnydama jas savo Konstitucijoje,

bet ir diegdama visuomenės gyvenimo praktikoje.

Kalbant apie šiandieninę Lietuvos Konstituciją negalima nepaminėti visiškai

naujo, ankstesnėse mūsų konstitucijose nebūto dalyko – konstitucinės kontrolės ins-

tituto. Mintis įsteigti tokį institutą buvo kilusi ne vienos kartos teisininkams, tačiau

įkūnyta ji buvo tik 1992 m. Konstitucijoje, o įgyvendinta – 1993 m. pradžioje, Seimui

priėmus Konstitucinio Teismo įstatymą (1993 m. vasario 3 d.) ir netrukus paskyrus

Konstitucinio Teismo teisėjus ir pirmininką. Taigi šiemet Konstitucinis Teismas mini

15-ąsias įsteigimo metines. Ši nauja institucija netruko išsikovoti savo vietą valstybės

valdžios sistemoje, įgyti visuomenės ir valstybės valdžios institucijų pripažinimą. Tai

patvirtina dėmesys Konstitucinio Teismo priimamiems aktams, įvairūs jų vertini-

mai (įskaitant ir kritiką) ir netgi samprotavimai apie per dideles Konstitucinio Teis-

mo galias.

Konstitucijos dienos proga negaliu nepaminėti dar vieno svarbaus dalyko – ypa-

tingo Konstitucijos ir Konstitucinio Teismo ryšio: pačioje Konstitucijoje nustatyta,

kad Konstitucinis Teismas sprendžia, ar įstatymai ir kiti Seimo aktai neprieštarau-

ja Konstitucijai, o Respublikos Prezidento ir Vyriausybės aktai neprieštarauja Kons-

titucijai arba įstatymams. Taigi Konstituciniam Teismui iš esmės pavesta saugoti

Konstituciją nuo galimos kitų teisės aktų konfrontacijos ar konkurencijos su ja, iš-

laikyti Konstitucijos, kaip aukščiausios galios teisės akto, viršenybę teisės sistemo-

je. Nagrinėdamas konstitucinės justicijos bylas, Konstitucinis Teismas privalo lyginti

ginčijamus teisės aktus su atitinkamomis Konstitucijos nuostatomis, taigi aiškintis

konstitucinių nuostatų prasmę, gilintis į jų turinį, ieškoti ryšių su kitomis konstituci-

nėmis nuostatomis bei principais. Taip atsiranda ir formuojasi vadinamoji konstitu-

cinė doktrina, t. y. ofi cialus Konstitucijos lakoniškų normų bei principų išaiškinimas.

Funkciją aiškinti Konstituciją ofi cialiai vykdo Konstitucinis Teismas. Taigi konsti-

◆ LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO TEISMO PIRMININKO KĘSTUČIO LAPINSKO KALBA 247

tucinės kontrolės įgyvendinimas yra ypatinga misija, kurią vykdančiam Konstituci-

niam Teismui tenka atsakomybė už Lietuvos Konstitucijoje įtvirtintų vertybių, ypač

pagrindinių žmogaus teisių ir laisvių, apsaugą.

Baigdamas norėčiau palinkėti, kad Konstitucijoje įkūnyta visuomenės sutartis

dėl valstybės sandaros, visuomeninio gyvenimo pagrindų, kitų konstitucinių verty-

bių taptų savastimi ne tik Konstituciją taikančioms valdžios institucijoms, bet ir kiek-

vienam Lietuvos Respublikos piliečiui.

248

LATVIJOS RESPUBLIKOS


GUNARO KŪTRIO KALBA

Jūsų Ekscelencija Pone Prezidente,

gerbiamieji teisėjai,

ponios ir ponai,

man didelė garbė kreiptis į visus jus lietuvių tautai reikšminga proga – valstybės

Konstitucijos dieną.

Nesistengsiu kalbėti akademiniu stiliumi, nes nesu konstitucinės teisės moksli-

ninkas. Savo nuomonę išdėstysiu kaip konstitucinės teisės teisėjas, teisininkas ir kaip

paprastas vienos iš Baltijos šalių – Latvijos – gyventojas, gerai suvokiantis mūsų tau-

tų kovos dėl savo valstybingumo ir jos rezultatų reikšmę.

Nors šiandien minime Konstitucijos dieną, vis dėlto ne tai yra didžiausia ver-

tybė. Vedama bendrų tautos interesų, pati tauta kuria savo valstybę ir nusibrėžia jos

egzistavimo pamatinius pagrindus, įrašydama tai į savo valstybės svarbiausiąjį įstaty-

mą – konstituciją. Taigi konstituciją privalu gerbti kaip dokumentą, priimtą patiems

sau, kad mes patys – mūsų valstybė ir tauta – galėtume laimingai gyventi ir tobulėti.

Nuo 1922 m. Latvijos Konstitucijos tekstas prasideda žodžiais: „Latvių tauta lais-

vai išrinktame Steigiamajame Susirinkime priėmė tokią savo Valstybės Konstituciją:

<...>.“

Lietuvių tauta 1992 m. spalio 25 d. referendume priėmė savo Konstituciją.

Brangūs kolegos ir bičiuliai!

Prieš pradėdamas eiti Latvijos Respublikos Konstitucinio Teismo teisėjo pareigas,

taip pat, kaip ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo teisėjai, aš prisiekiau ištiki-

mybę savo valstybei ir pasižadėjau sprendimus priimti griežtai pagal Konstituciją.

Nuo to momento Konstitucija tapo mano darbo priemone. Būtent dėl to ji nėra

koks nors svetimas, abstraktus dalykas, tačiau nėra ir „kasdienis“ dokumentas. Tiesą pa-

sakius, dabar dar geriau suvokiu ir vertinu šio nedidelės apimties akto svarbą ir poveikį.

Tai yra dokumentas:

• įtvirtinantis ir saugantis valstybės bei pagrindinę tautos vertybių sistemą ir

nubrėžiantis visos teisinės sistemos gaires, taip pat nustatantis visų valdžios

šakų kompetenciją, reguliuojantis valdžios institucijų tarpusavio santykius,

įtvirtinantis žmogaus teises ir pagrindines laisves;

• atspindintis pagrindines vertybes, unikalius valstybės ir visuomenės požy-

mius;

• aukščiausiu teisiniu lygiu įtvirtinantis pagrindines „elgesio taisykles“ šalyje,

stabilizuojantis valstybės ir visuomenės santykius;

• įtvirtinantis pagrindines sąlygas ir principus, kurių žmogui privalu laikytis

gyvenant konkrečioje šalyje, taip pat pagrindines teises, laisves ir pareigas.

◆ LATVIJOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO TEISMO PIRMININKO GUNARO KŪTRIO KALBA 249

Visuomeninis politinis gyvenimas yra nepastovus. Reikia pripažinti, kad tam

tikri tiek valstybinio gyvenimo, tiek demokratijos bei kitų konstitucinių sąvokų ir

principų suvokimo pokyčiai vyko ir per aštuoniasdešimt šešerius Latvijos Konstitu-

cijos gyvavimo metus, ir per šešiolika Lietuvos Konstitucijos gyvavimo metų.

Todėl kyla konstitucijos ir teisinės realybės atitikties klausimas. Toliaregiškai su-

kurtos konstitucijos yra stabilios – jų pakeitimai daromi gana retai ir tik ypatingais

atvejais. Būtent dėl to trumpa ir lakoniška konstitucija yra stabiliausia, nes ji mažiau-

siai keičiama. Ir Latvijos, ir Lietuvos konstitucijos yra įrodymas, kad valstybės funk-

cionavimo pagrindus galima apibrėžti palyginti trumpame, aiškiame, korektiškame,

tiksliame ir su tikruoju gyvenimu susijusiame, tai yra „gyvame“, tekste.

Toliau norėčiau pakalbėti apie tai, kaip konstitucija „gyvena“, kiek ji prisitaiko

prie konkrečios teisinės realybės bei politinės ir ekonominės šalies padėties, kiek ku-

ria šią realybę.

Buvęs Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo pirmininkas Egidijus Kūris,

2006 m. gruodį kalbėdamas Latvijos Konstitucinio Teismo dešimties metų sukakčiai

skirtoje konferencijoje, pažymėjo: „Konstitucija veikia ir vystosi pati, ir konstitucinis

teismas, nagrinėdamas bylą, tampa šios savaiminės raidos priemone.“ Kad konstitu-

cija būtų galima naudotis, reikia išmanyti jos normų turinį. Atsižvelgiant į tai, kad

vienintelis ofi cialus konstitucijos turinio aiškintojas yra konstitucinis teismas, daryti-

na logiška, nors gal šiek tiek ir perdėta, išvada, kad konstitucija yra tai, ką sako kons-

titucinio teismo teisėjai. Tačiau aš pritariu Lietuvos konstitucionalistų minčiai, kad

konstitucijos yra tik tiek, kiek ją išaiškina konstitucinis teismas.

Konstitucijos aiškinimas. Konstitucija nėra kažkas, kas egzistuoja už realaus gy-

venimo ir visuomenės ribų. Tačiau ji bus visavertė ir aktuali tik tada, kai jos, kaip gy-

vojo dokumento, aiškinimas atitiks konkretaus laiko dvasią.

Todėl konstitucijai reikalinga institucija, užtikrinanti ir palaikanti jos autoritetą.

Tokia institucija, tiesiogiai skirta pačiai konstitucijai, yra konstitucinis teismas, vei-

kiantis kaip nuolatinis konstitucijos kūrėjas, leidžiantis užtikrinti konstitucinės siste-

mos dinamiką ir kartu išsaugoti konstitucijos stabilumą.

Kad konstituciją būtų galima taikyti atitinkamai ir vienodai, privalo būti konsti-

tucinė doktrina, sukurta aiškinant konstituciją, t. y. suformuota konstitucinio teismo

sprendimuose. Konstitucinis teismas turi išskirtinę teisę ofi cialiai aiškinti konstituci-

ją ir teikti konstitucinius aiškinimus. Jis privalo išnagrinėti bylą ir priimti sprendimą,

ar tam tikras aktas atitinka aukščiausios teisinės galios teisės aktą. Ilgainiui konstitu-

cijos samprata kinta, dėl to vyksta konstitucinės doktrinos raida. Suprantama, dok-

trina netampa pačia konstitucija tik todėl, kad ją suformavo konstitucinis teismas.

Konstitucija aiškinama ją sukonkretinant – šiame procese atskleidžiamas konstituci-

nis teisinis noras. Savo ruožtu konstitucinės doktrinos raida yra nuolatinis artėjimas

prie konstitucijos visavertiškumo.

Nesitikima, kad konstitucijos normos bus visiškai teisingos, o jų tekstai – tobuli.

Jau rengiant konstitucines normas kai kurie santykiai paliekami ne iki galo suregu-

250

liuoti, kad vėliau būtų galima juos sureguliuoti kitais įstatymais [1]. Reikia pabrėž-

ti, kad ir ši sąlyginė „spraga“ nelieka nesureguliuota. Konstitucijoje yra normų, šias

„laisvas vietas“ įspraudžiančių į tam tikrus rėmus, pavyzdžiui, mūsų šalių konstituci-

jų pirmasis straipsnis yra tarsi įrėminta gairė.

Latvijos Konstitucinis Teismas pripažino, kad Konstitucija yra visuma ir jos nor-

mos traktuojamos sistemiškai (byla Nr. 2002-04-03). Pavyzdžiui, atsižvelgdamas į

įstatymų leidėjo teisę Konstitucijoje vartojamos sąvokos „visateisis pilietis“ turinį pa-

tikslinti Saeimos rinkimų įstatyme, Konstitucinis Teismas nurodė, kad „apribojimai

leistini tiek, kiek jie neprieštarauja Konstitucijos 1 straipsnyje vartojamai demokra-

tijos sąvokai, bendrajai rinkimų esmei ir kitiems Konstitucijos straipsniams“ (byla

Nr. 2000-03-01).

Lietuvos Konstitucijos 6 straipsnyje nustatyta, kad „Konstitucija yra vientisas ir

tiesiogiai taikomas aktas“, vadinasi, visas normas reikia nagrinėti kaip tarpusavyje su-

sijusias ir, kaip yra pažymėjęs Lietuvos Konstitucinis Teismas, ne tik formaliai, bet ir

turinio atžvilgiu [2].

Konstitucija, kaip teisinė realybė, susideda iš konstitucinių normų ir principų.

Kelios normos yra labai trumpos ir tikslios, keli principai įtraukti į konstitucines nor-

mas expressis verbis, kiti yra išvestiniai arba kyla iš kitų konstitucinių normų ar prin-

cipų, dar kiti – iš viso konstitucinio reguliavimo apskritai. Kad būtų galima naudotis

konstitucinėmis normomis ir konstituciniais principais, reikia atskleisti jų reikšmę ir

turinį.

Taigi, pavyzdžiui, teisinėje ir demokratinėje valstybėje pamatinis principas yra

tas, kad konstitucija yra aukščiausią teisinę galią turintis aktas. Lietuvos Konstituci-

joje šis principas nustatytas 7 straipsnio 1 dalyje („Negalioja joks įstatymas ar kitas

aktas priešingas Konstitucijai“), taip pat 5 straipsnio 2 dalyje („Valdžios galias riboja

Konstitucija“), 6 straipsnio 1 dalyje („Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas

aktas“), 6 straipsnio 2 dalyje („Kiekvienas savo teises gali ginti remdamasis Konsti-

tucija“), 30 straipsnio 1 dalyje („Asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažei-

džiamos, turi teisę kreiptis į teismą“), 102 straipsnio 1 dalyje („Konstitucinis Teismas

sprendžia, ar įstatymai ir kiti Seimo aktai neprieštarauja Konstitucijai, o Respubli-

kos Prezidento ir Vyriausybės aktai – neprieštarauja Konstitucijai arba įstatymams“),

110 straipsnio 1 dalyje („Teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitu-

cijai“) ir t. t.

Per konstitucinius principus atsiskleidžia ne tik konstitucijos raidė, bet ir jos

dvasia – tos vertybės ir tie siekiai, kuriuos Tauta konstitucijoje įtvirtino pasirinkusi

tam tikrą jos nuostatų tekstinę formą, kalbinę išraišką [3].

Ryšys su tarptautinėmis normomis. Konstitucija privalo atitikti laiko keliamus

reikalavimus. Netgi tada, kai konstitucija nesikeičia, joje įtvirtintos mintys ilgainiui

gali pakisti. Konstitucijos aiškinimas atviras laiko dvasiai. Tai tiesiogiai siejasi su rea-

lybe, tačiau reikia stebėti, kad tai nebūtų panaudota trumpalaikėms politinėms idė-

joms.


Reikia atsiminti, kad konstitucinis teismas neturi teisės kurti naujų konstitucinių

normų. Aiškindamas konstituciją jis grįžta prie „konstitucijos tėvų“ idėjų, jas anali-

zuoja, tačiau kartu vertina visuomenės raidą, visuomeninius įsipareigojimus.

Latvijos Konstitucinis Teismas analizuojamas Konstitucijos normas yra vertinęs

atsižvelgdamas ir į XX a. trečiajame dešimtmetyje vykusius Steigiamojo Susirinki-

mo deputatų debatus dėl atitinkamų Konstitucijos normų, ir į jų turinį tarptautinia-

me kontekste, susiedamas jas su valstybę įpareigojančiais tarptautiniais dokumentais,

t. y. aiškino jas ir istoriškai, ir sistemiškai (žr. bylas Nr. 2000-03-01 ir 2002-08-01).

Taigi Konstitucinis Teismas patvirtino, kad XX a. pradžioje priimtas Konstitucijos

normas galima aiškinti vadovaujantis dabartine demokratijos vertybių, pirmiausia

žmogaus teisių ir laisvių, samprata.

Latvijos Konstitucinis Teismas savo sprendimuose ne kartą yra pažymėjęs: „Kad

būtų apibrėžtas Konstitucijoje nustatytų žmogaus teisių normų turinys, jas aiškinant

kiek įmanoma turi būti remiamasi jų interpretavimu tarptautinių žmogaus teisių nor-

mų taikymo praktikoje. Aiškinant Konvenciją būtina remtis Europos Žmogaus Teisių

Teismo praktika, susijusia su žmogaus teisėmis, šia praktika naudojamasi ir aiškinant

atitinkamas Konstitucijos normas“ (byla Nr. 2002-08-01).

Ir Lietuvos Konstitucinis Teismas 2007 m. gegužės 15 d. nutarime dėl valstybės

paslapčių, kaip ir kelete kitų, yra pažymėjęs, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ju-

risprudencija, kaip teisės aiškinimo šaltinis, yra svarbi ir Lietuvos teisės aiškinimui

bei taikymui; tas pats mutatis mutandis pasakytina apie Europos Bendrijų Teisingu-

mo Teismo ir Pirmosios instancijos teismo jurisprudenciją.

Socialiai atsakinga valstybė. Daugelyje Europos valstybių konstitucijų, ypač su-

kurtųjų praėjusio šimtmečio pabaigoje, yra įtvirtintas socialinės valstybės principas.

Nei Latvijos, nei Lietuvos Konstitucijoje nėra normų, tiesiogiai apibrėžiančių valstybę

kaip socialią ar socialiai atsakingą, taip pat nėra tiesiogiai įtvirtintas konstitucinis so-

cialinės valstybės principas. Tokių normų trūkumą užpildė konstituciniai teismai for-

muodami doktriną, logiškai ir sistemiškai aiškindami įvairias konstitucijų normas.

Latvijos Konstitucinis Teismas socialiai atsakingos valstybės principą, taip pat

kitus konstitucinius principus, grindžia Konstitucijos 1 straipsniu, kuriame nustaty-

ta, kad „Latvija yra nepriklausoma demokratinė respublika“. Konstitucinis Teismas

(byla Nr. 2006-07-01) nustatė, kad „konstitucinis Latvijos įstatymų leidėjas Konsti-

tucijoje įtvirtino daugelį socialinių teisių. Antai įstatymų leidėjas nustatė, kad Latvija

yra socialiai atsakinga valstybė, t. y. tokia valstybė, kuri įstatymuose, valdymo srityje

ir teismų sprendimuose stengiasi kuo plačiau įgyvendinti socialinį teisingumą. Soci-

aliai atsakingos valstybės tikslas – visuomenėje panaikinti esminius socialinius skir-

tumus ir kiekvienai gyventojų grupei garantuoti atitinkamą gyvenimo lygį“.

Taigi Konstitucinis Teismas nustatė, kad Latvijos, kaip socialiai atsakingos vals-

tybės, principas kyla iš Konstitucijos 1 straipsnio, Konstitucijos VIII skyriuje nusta-

tytų socialinių teisių ir 91 straipsnyje įtvirtinto bet kokios diskriminacijos draudimo

dėl ekonominių ar socialinių aplinkybių. Be to, Konstitucinis Teismas pateikė socia-

252

liai atsakingos valstybės principo aiškinimą, susiedamas jį su socialinio teisingumo

užtikrinimu visose trijose valdžios šakose, taip pat nurodydamas socialiai atsakingos

valstybės tikslus.

Lietuvos Konstitucinis Teismas nustatė, kad pagal Konstituciją Lietuvos valstybė

yra socialiai orientuota. Valstybės socialinė orientacija ne tik yra išreikšta Konstituci-

jos 52 straipsnyje, bet ir atsispindi Konstitucijos nuostatose, įtvirtinančiose žmogaus

ekonomines, socialines ir kultūrines teises, taip pat pilietines ir politines teises, visuo-

menės ir valstybės santykius, šalies ūkio organizavimo ir reguliavimo principus [4].

Lietuvos Konstitucinis Teismas socialiai orientuotos valstybės konstitucinę doktriną

savo nutarimuose formuoja ir plėtoja jau nuo 1997 m. [5].

Valstybės gyvenimą, teisių sistemą, valdymo įstaigų ir teismų veiklą daugiausia

reguliuoja konstitucija, todėl visoms šioms sritims esminę įtaką daro konstitucinio

teismo sprendimai.

Teismo autoritetas grindžiamas konstitucijos autoritetu, bet ir teismas savo

sprendimais stiprina konstituciją. Konstitucinis teismas konstitucijai suteikia realią

prioritetinę galią.

Be konstitucinio teismo ir jo sprendimų šiais laikais ir mūsų šalyse konstitucija

nebeįsivaizduojama. Konstitucinis teismas tarp kitų valstybinių institucijų įsitvirtino

kaip svarbiausių konstitucinių teisių garantas. Konstitucinių vertybių apsauga, visuo-

menės demokratinės kultūros kėlimas, poveikio darymas įstatymams, švietimas tapo

konstitucinio teismo funkcijomis.

Vis dėlto svarbu ne tai, ar yra dokumentas, pavadintas konstitucija, o tai, ar vals-

tybėje yra visiems prieinamas dokumentas, apimantis žmogaus teises ir pareigas bei

reglamentuojantis valstybinių institucijų steigimo ir veiklos taisykles, dokumentas,

sukuriantis teisinį valstybės ir visuomenės egzistavimo bei tolesnės raidos pagrindą,

ir ar jo laikomasi.

Konstituciją giria ir ją skaičiusieji, ir tie, kurie jos niekada neskaitė arba perskaitę

nesuprato. Svarbu ne tik ją gerbti, bet ir sugebėti gyventi ja vadovaujantis. Konstitu-

cijos reikšmę visuomenėje apibūdina jos gerbimas, laikymasis ir taikymas.

Konstitucijos laikymąsi ir kokybišką taikymą užtikrina konstitucinis teismas.

Tai, kad Konstitucija yra gerbiama, patvirtina ir ši maloni akimirka Lietuvoje bei

jūsų visokeriopai pagarbus požiūris į savo valstybės Konstituciją.


1. Latvijoje: 57 straipsnis („Ministerijų skaičių, jų įgaliojimus ir santykius su valstybės institucijomis

nustato įstatymas“); 84 straipsnis („Teisėjus prieš jų valią gali pašalinti Saeima tik įstatyme numa-

tytais atvejais <...>. Teisėjų pasitraukimo iš pareigų amžius nustatomas įstatyme“); 85 straipsnis

(Latvijoje yra Konstitucinis Teismas, kuris pagal įstatymo nustatytą kompetenciją nagrinėja įsta-

tymų ir kitų teisės aktų atitiktį Konstitucijai <...>“); 109 straipsnis („Kiekvienas turi teisę į sociali-

nę paramą sulaukus senatvės, netekus darbo, darbingumo ir kitais įstatyme nustatytais atvejais“);


Lietuvoje: 12 straipsnis, draudžiantis dvigubą pilietybę, išskyrus įstatymo numatytus atskirus atve-

jus; 39 straipsnis („Valstybė globoja šeimas, auginančias ir auklėjančias vaikus namuose, įstatymo

nustatyta tvarka teikia joms paramą“); 49 straipsnis („Darbo laiko trukmę apibrėžia įstatymas“);

55 straipsnis („Seimo narių rinkimų tvarką nustato įstatymas“); 69 straipsnis („Įstatymai Seime

priimami laikantis įstatymo nustatytos procedūros“); 115 straipsnis („<...> teisėjai atleidžiami iš

pareigų įstatymo nustatyta tvarka <...>“).

2. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1996 m. gruodžio 16 d. nutarimas.

3. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d nutarimas.

4. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. kovo 5 d. nutarimas.

5. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. kovo 12 d., 1997 m. gruodžio 3 d., 1997 m.

gruodžio 18 d., 1998 m. gegužės 6 d., 2000 m. vasario 10 d., 2001 m. spalio 30 d., 2002 m. balandžio

23 d., 2002 m. birželio 19 d., 2002 m. lapkričio 25 d., 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d.,

2004 m. sausio 30 d., 2004 m. kovo 5 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2005 m. vasario 7 d., 2006 m.

gruodžio 22 d., 2007 m. rugsėjo 26 d. nutarimai.

254254

KONSTITUCIJA, TEISMAI IR DEMOKRATIJA

Prof. dr. (HP) Egidijus Kūris

Vilniaus universiteto Teisės fakulteto Teisės teorijos ir istorijos katedros vedėjas,

buvęs Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo teisėjas (1999–2008) ir

pirmininkas (2002–2008)

2008 m. spalio 25 d. sukanka šešiolika metų, kai Tautos referendume buvo pri-

imta dabar galiojanti Lietuvos Respublikos Konstitucija. Be 1791 m. gegužės 3 d.

Konstitucijos (ir jos sudedamosios dalies – Abiejų Tautų savitarpio įsipareigojimo) ir

1918 m. vasario 16 d. bei 1990 m. kovo 11 d. aktų, XX a. dukart atkūrusių nepriklau-

somą Lietuvos valstybę ir dėl to turinčių konstitucinę reikšmę [1], Lietuva turėjo jau

aštuonias konstitucijas: šešias tarpukario ir dvi posovietinėje Lietuvoje [2]. Per neil-

gą nepriklausomą politinę istoriją tai daug; nedaugelis Europos (ir ne tik Europos)

valstybių patyrė tokią intensyvią konstitucijų kaitą kaip Lietuva. Kai kurios iš šių aš-

tuonių Lietuvos valstybės konstitucijų gyvavo tik metus kitus, net penkios iš jų buvo

laikinosios, o ne nuolatinės. Be to, viena, 1928 m., laikinoji Konstitucija galiojimo

trukme pralenkė visas nuolatines, išskyrus dabartinę. 1992 m. Konstitucija – ilgiau-

siai galiojanti. Taigi nė viena mūsų valstybės konstitucija, neišskiriant nė dabartinės,

dar nevadintina ilgalaike: konstitucijos per defi nitionem kuriamos dešimtmečiams,

jei pavyksta – šimtmečiams.

Konstituciją iš kitų teisės aktų išskiria ne tik jos viršenybė, bet ir stabilumas. Dėl

to Konstitucijos keitimo tvarka ir yra sunkesnė: norint pakeisti Konstituciją ar atski-

ras jos nuostatas, nepakanka laimėti Seimo rinkimų ir paprastos daugumos Seime –

reikalingas įvairių Seime atstovaujamų politinių jėgų sutarimo, o dėl Konstitucijos

I ir XIV skirsnių nuostatų – net referendumas. Konstitucija, kurios nuostatos dažnai

keičiamos, prarastų savo, kaip krašto aukščiausiosios teisės, prasmę, virstų paprastu

teisės aktu.

Vertinant, ar dabartinė Konstitucija atlaikė laiko išbandymus ir kaip ji juos at-

laikė, derėtų palyginti, ką ji užtikrino iš to, ko negalėjo užtikrinti ankstesnė laikinoji

konstitucinė tvarka. Konstitucijoje yra įtvirtintas platus žmogaus teisių katalogas. Pa-

gal joje nustatytus visuomenės ir valstybės santykių pagrindus valstybė yra žmonių

įgaliotinė. Priėmus Konstituciją buvo užbaigta 1991–1992 m. visuomenę (ir politi-

kus) išsekinusi diskusija apie valstybės valdymo formas: šiandien visiškai nebeak-

tualus yra klausimas, ar Lietuva turi būti parlamentinė, ar prezidentinė respublika.

Balsavimo dėl Konstitucijos dieną buvo išrinktas ir Seimas, pakeitęs Aukščiausiąją

Tarybą. Nei tame Seime, nei vėlesniuose (nepaisant kartais kildavusios išties dide-

lės įtampos) nekilo nieko panašaus į Aukščiausiąją Tarybą 1992 m. vasarą krėtusią

„parlamentinę rezistenciją“. Valdžių sąrangoje atsirado pusiausvyra: buvo įtvirtintas

jų padalijimas, kai nei įstatymų leidžiamoji, nei vykdomoji valdžia negali nepaisyti

◆ KONSTITUCIJA, TEISMAI IR DEMOKRATIJA 255

viena kitos konstitucinių įgaliojimų, taip pat teismų, sudarančių savarankišką vals-

tybės valdžią, sprendimų. Pati teismų sistema buvo pertvarkyta siekiant garantuoti

daugiau galimybių vykdyti teisingumą. Buvo sukurtos naujos, Lietuvai iki tol buvu-

sios nežinomos, institucijos (pvz., Seimo kontrolieriai). Įsteigtas Konstitucijos garan-

tas – Konstitucinis Teismas, kuriame galima ginčyti Seimo, Respublikos Prezidento

ir Vyriausybės aktus.

Konstitucija yra priemonė, leidžianti pilietinei Tautai – valstybinei bendruome-

nei kontroliuoti valdžią. Kartu Konstitucija yra antimažoritarinis aktas, ginantis ma-

žumą, net individą nuo daugumos diktato, taip pat ir tada, kai tą diktatą mėginama

įtvirtinti tariamai neutraliose, formaliose teisės nuostatose, išdėstytose aktuose, iš-

leistuose Tautos atstovybės ar net priimtuose referendumu [3]. A. Štromas 1993 m.

(taigi tada, kai politinių valdžių teisės aktų konstitucingumo rezultatyvios kontrolės

patirtis buvo dar itin menka ir apsiribojo tik keliomis bylomis) rašė: „Konstitucija

yra tikras Lietuvos politinio stabilumo ir demokratinės santvarkos bastionas. Tai yra

Konstitucija, savo turiniu neleidžianti įsivyrauti jokioms totalitarinėms ir autoritari-

nėms tendencijoms“ [4]. Tokia Konstitucija yra visos Lietuvos valstybinės bendruo-

menės savastis – ne tik tų, kurie 1992 m. spalio 25 d. referendume balsavo už, bet ir

tų, kurie balsavo prieš ją, taip pat tų, kurie jame nedalyvavo ar nė negalėjo dalyvauti

(nes buvo per jauni ar išvis negimę). Šiuo atžvilgiu Konstitucijos apibūdinimas kaip

visuomenės sutarties (ateinantis dar iš J. J. Rousseau laikų, bet įtvirtintas ir Konstitu-

cinio Teismo jurisprudencijoje [5]) yra metaforiškas, tačiau atspindi vieną iš gilumi-

nių Konstitucijos, kaip Tautos akto ir aukščiausiosios krašto teisės, prasmių.

Tikrovė neretai nukrypsta nuo konstitucinių idealų. Tai, kad Konstitucijoje įtvir-

tintas platus žmogaus teisių katalogas, nereiškia, jog tų teisių visada paisoma, o tai,

kad valdžios institucijos negali nepaisyti viena kitos konstitucinių įgaliojimų ir teis-

mų sprendimų, – jog mūsų vidaus Realpolitik šio konstitucinio imperatyvo kai kada

ciniškai neignoruoja net Tautos atstovybė. Tai menkina pasitikėjimą Konstitucija ir

iniciatyvas ją koreguoti skatina ne mažiau nei kai kurių interesų grupių siekis nu-

statyti tokį alternatyvų konstitucinį reguliavimą, kuris garantuotų jų partikuliaraus

intereso viršenybę prieš bendrąjį. Įvairių nebrandžių siūlymų keisti Konstitucijos

nuostatas itin pagausėja per rinkimų kampanijas [6]. Kai kurie iš šių siūlymų yra

atvirai populistiniai, iš pažiūros jais siekiama užtikrinti „daugiau demokratijos“, bet

iš tikrųjų jie prieštarauja europinei demokratijos tradicijai ir vien dėl to vertintini

kaip destruktyvūs.

Ne išimtis ir 2008 m. Seimo rinkimų kampanija [7]. Ne viena politinė partija (ar

jos atstovai) vėl siūlė sumažinti Seimo narių skaičių, tarsi tai galėtų iš esmės pakeisti

Seimo darbą [8]. Vis dar pasiūloma įteisinti Seimo narių atšaukimą, nors toks niekur

Europoje analogo neturintis institutas ne tik paneigtų Seimo nario kaip visos Tautos at-

stovo statusą, bet ir (ypač atsižvelgiant į itin menką rinkėjų aktyvumą) sudarytų prielai-

das atstovaujamosios valdžios šantažui ir ochlokratijai. Šią iniciatyvą susiejus su kartais

vis dar reiškiamu reikalavimu įtvirtinti imperatyvų mandatą, Tautos atstovybės tikrąja

256 Prof. dr. (HP) Egidijus Kūris ◆

šios sąvokos prasme nebeliktų. Vis dažniau pasigirsta ir siūlymas įtvirtinti teisėjų rinki-

mus; tai įgyvendinus būtų be tik deprofesionalizuotas, bet ir korumpuotas teisėjų kor-

puso formavimas, nes nesunku numatyti, kaip tokių rinkimų rezultatai būtų vertinami

šalyje, kurioje korupcijos suvokimo indeksas (2007 m.) buvo 4,8 [9], ir kokį poveikį

tai turėtų visuomenės pasitikėjimui teismais (o ką jau kalbėti apie tai, kad, esant kar-

tais tariamai, bet dažnai tikrai politikų priklausomybei nuo verslo ir kitų interesų gru-

pių, pretendentai vykdyti teisingumą taip pat turėtų ieškoti fi nansinių rėmėjų). Kaip ir

anksčiau, kai kas siūlo reviduoti Respublikos Prezidento galias ir sutelkti jo (t. y. vie-

nose) rankose tokius svertus, kokius padalytos valdžios sistemoje (būtent tokią sistemą

įtvirtina ir gina dabartinė Konstitucija) yra sunkiau „spaudyti“ iš šalies. Be šių „tradici-

nių“ iniciatyvų, paminėtina ir nauja, atsiradusi 2008 m.: kvestionuojami Lietuvos Res-

publikos narystės NATO konstituciniai pagrindai [10].

Akademiniu požiūriu tokius siūlymus galima vertinti teisiniu (nuoseklumo ir

profesionalumo, nes neretai Konstitucijos nuostatos, kurias siūloma keisti, aiškina-

mos nematant jų sisteminių sąsajų su kitomis Konstitucijos nuostatomis, taigi ne-

suvokiant Konstitucijos kaip visumos) arba politologiniu (politinių interesų kovos,

nes būtent ji paaiškina, kodėl alternatyvų konstitucinį reguliavimą bandoma mode-

liuoti pagal kurį nors partikuliarų interesą) aspektais. Bet ne mažiau svarbu matyti ir

kultūrines bei socialines-psichologines tokių iniciatyvų šaknis, kurias suvokus bent

iš dalies būtų galima paaiškinti aukštą jų pripažinimo visuomenės sąmonėje laipsnį.

Šiame kontekste paminėtina, kad per pastaruosius du šimtus metų Lietuva nepriklau-

soma buvo tik keturis dešimtmečius. Taigi tuos du šimtmečius keturis penktadalius

laiko negalėjo formuotis ir įsitvirtinti autentiška Lietuvos teisinė, juolab konstituci-

nė, tradicija. Dar ir šiandien sunku vispusiškai įvertinti palikimą, tai, kokį mentali-

nį ir emocinį antspaudą Lietuvos visuomenės požiūriui į valstybę ir jos institucijas,

jai dirbančius žmones padarė ilgi priklausomybės laikotarpiai, kai mūsų kraštą val-

džiusi valstybė buvo ne mūsų valstybė, o jos nustatyta teisinė tvarka – ne mūsų teisi-

nė tvarka. Bet akivaizdu, kad tas teisinis (ir konstitucinis) pagrindas, ant kurio laikosi

mūsų valstybingumas, visuomenės neretai suvokiamas kaip jai svetimas veiksnys, o

valstybės institucijos (su nedidelėmis išimtimis) a priori suvokiamos kaip priešiškos

žmonėms, kurių reikalus jos tvarko. Tokį požiūrį atspindi (bet kartu ir formuoja!) ir

žiniasklaida, kurios publikacijose žodžius „valstybės tarnautojas“ seniai pakeitė žo-

džiai „valdininkas“ ir „klerkas“ (o tie vartojami tik su neigiamu atspalviu), sąvoką

„Seimo narys“ – žodis „seimūnas“ (kurį, kai kurių lituanistų teigimu, galima suvok-

ti kaip turintį menkinamąją prasmę), valstybės tarnyba, juo labiau buvimas politinė-

je valdžioje, paprastai traktuojamas kaip buvimas „prie lovio“, apie teisėjus ir teismus

beveik nerašoma kitaip, kaip tik apie klaną ar kelis tarp savęs besivaržančius klanus, o

jų sprendimai kvestionuojami nė deramai neanalizavus. Rinkėjų aktyvumas renkant

Seimą – Tautos atstovybę neperžengia 50 proc. ribos. Esant visuomenės ir jos val-

džios susvetimėjimui, deja, nestebina, jog apie 70 proc. piliečių norėtų, kad Konstitu-

cija būtų pakeista, nors – paradoksas! – apie 70 proc. piliečių nėra jos skaitę [11].


Todėl minėti siūlymai iš esmės koreguoti konstitucinį reguliavimą kartu yra neti-

kėjimo ir nepasitikėjimo Konstitucija išraiška. Tačiau tikėjimas ir pasitikėjimas Kons-

titucija yra tikėjimo ir pasitikėjimo savo valstybe šerdis. Pilietinis santykis su savo

valstybe – tai pirmiausia santykis su jos aukščiausiąja teise. Lietuvos valstybinei tradi-

cijai buvo būdinga būtent tokia pilietiškumo samprata, pagal kurią pilietinis asmens

santykis su savo teise, išreiškiamas vaizdinga 1863 m. sukilėlių formule „lietuvis yra

tas, kuris myli laisvę ir gerbia Lietuvos statutą“, yra ne mažiau svarbus lietuviškumo

dėmuo nei etninė priklausomybė. Tokios sampratos erozija yra faktas, kurio negali-

ma nepastebėti.

Konstitucija – teisės aktas. Vadinasi, ji, remiantis teisės aiškinimo kanonais, gali

ir turi būti aiškinama taip, kad aiškinant vienas nuostatas nebūtų paneigiamos kitos.

Aiškinant bet kurią Konstitucijos nuostatą privalu suvokti Konstituciją kaip visumą –

corpus iuris, o ne mechanišką pavienių nuostatų samplaiką. Ši metodologinė pozicija

yra plačiai išdėstyta Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 25 d. nutarime [12] (ku-

rio atskiri žodžiai, ypač sąvoka „Konstitucijos dvasia“, neretai cituojami iškraipant ar

bent nutylint jų kontekstą ir netgi tekstą):

„Konstitucijoje atsispindi visuomenės sutartis – visų Lietuvos Respublikos piliečių

demokratiškai prisiimtas įsipareigojimas jų dabartinei ir būsimosioms kartoms gyven-

ti pagal Konstitucijoje įtvirtintas pamatines taisykles ir joms paklusti, idant būtų užti-

krintas valdžios legitimumas, jos sprendimų teisėtumas, žmogaus teisės ir laisvės, idant

visuomenėje būtų santarvė. Konstitucija, kaip aukščiausios teisinės galios aktas ir vi-

suomenės sutartis, yra grindžiama universaliomis, nekvestionuojamomis vertybėmis –

suvereniteto priklausymu Tautai, demokratija, žmogaus teisių ir laisvių pripažinimu

bei jų gerbimu, pagarba teisei bei teisės viešpatavimu, valdžios galių ribojimu, valdžios

įstaigų priederme tarnauti žmonėms ir atsakomybe visuomenei, pilietiškumu, teisingu-

mu, atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekiu. Kons-

titucijoje yra nustatyti žmogaus ir valstybės santykių, viešosios valdžios formavimo ir

funkcionavimo, Tautos ūkio, vietos savivaldos, kitų svarbiausių visuomenės ir valstybės

gyvenimo santykių pagrindai. Priėmusi Konstituciją pilietinė Tauta padėjo savo, kaip

valstybinės bendruomenės, bendro gyvenimo norminį pagrindą ir įtvirtino valstybę

kaip bendrą visos visuomenės gėrį. <...> Konstitucija yra aukščiausioji teisė. Ji nubrėžia

gaires visai teisės sistemai – visa teisės sistema kuriama Konstitucijos pagrindu.

<...> Teisingumas, atvira, darni pilietinė visuomenė, teisinė valstybė būtų neįma-

nomi, jeigu visa valstybės valdžia būtų sutelkta kurioje nors vienoje valstybės valdžios

institucijoje. Konstitucijoje įtvirtinta tokia valstybės valdžią įgyvendinančių institu-

cijų sąranga ir jų formavimo tvarka, kad tarp valstybės valdžios institucijų būtų pu-

siausvyra, kad vienų valstybės valdžios institucijų galios būtų atsvara kitų valstybės

valdžios institucijų galioms, kad visos valstybės valdžią įgyvendinančios institucijos

veiktų darniai, vykdytų savo konstitucinę priedermę tarnauti žmonėms <...>.

<...> taip, kaip teisės negalima traktuoti vien kaip teksto, kuriame expressis ver-

bis yra išdėstytos tam tikros <...> nuostatos, <...> taip ir Konstitucijos, kaip teisinės


realybės, negalima traktuoti vien kaip jos tekstinės formos, negalima suvokti Konstitu-

cijos vien kaip eksplicitinių nuostatų visumos. <...>. Pati Konstitucijos, kaip aukščiau-

sios teisinės galios akto, prigimtis <...> suponuoja tai, kad Konstitucijoje negali būti ir

nėra spragų, vadinasi, negali būti ir nėra tokio žemesnės galios teisės aktuose nustaty-

to teisinio reguliavimo, kurio nebūtų galima vertinti jo atitikties Konstitucijai atžvilgiu.

Konstituciją, kaip teisinę realybę, sudaro įvairios nuostatos – konstitucinės normos ir

konstituciniai principai <...>. Tarp konstitucinių principų ir konstitucinių normų nega-

li būti ir nėra priešpriešos, visos konstitucinės normos ir konstituciniai principai sudaro

darnią sistemą. Būtent konstituciniai principai organizuoja į darnią visumą visas Kons-

titucijos nuostatas, neleidžia, kad Konstitucijoje būtų vidinių prieštaravimų ar tokio jos

aiškinimo, kai iškreipiama ar paneigiama kurios nors Konstitucijos nuostatos prasmė,

kuri nors Konstitucijoje įtvirtinta ir jos ginama vertybė. Per konstitucinius principus at-

siskleidžia ne tik Konstitucijos raidė, bet ir jos dvasia – tos vertybės ir siekiai, kuriuos

Tauta Konstitucijoje įtvirtino pasirinkusi tam tikrą jos nuostatų tekstinę formą <...>.

Tad priešpriešos negali būti ir nėra ne tik tarp konstitucinių principų ir konstitucinių

normų, bet ir tarp Konstitucijos dvasios ir Konstitucijos raidės: Konstitucijos raidės ne-

galima aiškinti ar taikyti taip, kad būtų paneigiama Konstitucijos dvasia, kuri gali būti

suvokta tik konstitucinį teisinį reguliavimą matant kaip visumą ir tik įvertinus Konsti-

tucijos, kaip visuomenės sutarties ir aukščiausios teisinės galios akto, paskirtį. <...>

<...> tarp Konstitucijoje įtvirtintų vertybių yra pusiausvyra, <...> nė vienos Kons-

titucijos nuostatos negalima aiškinti taip, kad būtų iškreiptas arba paneigtas kurios

nors kitos Konstitucijos nuostatos turinys, nes taip būtų iškreipta viso konstitucinio

teisinio reguliavimo esmė, pažeista konstitucinių vertybių pusiausvyra <...>.

<...> Tik <...> visapusiškai <...> aiškinant Konstituciją galima sudaryti prielaidas

realizuoti jos, kaip visuomenės sutarties ir aukščiausios teisinės galios akto, paskir-

tį, užtikrinti, kad <...> gyvenime bus įtvirtintos tos vertybės, kuriomis Tauta grindžia

savo pačios priimtą Konstituciją.“

Konstitucija ne tik tapo prielaida keisti mūsų teisės sistemą, kuri, įsigaliojus

Konstitucijai, turėjo būti pertvarkyta. Ji ir dabar keičia mūsų teisės sistemą, nes yra

gyva, nuolat besiplėtojanti teisė, kurios vis naujos prasmės atskleidžiamos ją ofi cia-

liai aiškinant. Tokiai esminei transformacijai reikalinga, viena, ją pripažįstanti teisinė

kultūra, antra, atitinkami institutai ir institucijos. Šiame kontekste ypač paminėtina

konstitucinė kontrolė – naujas konstitucinis institutas, kurio net užuomazgų Lietu-

voje iki tol nebuvo. Politinių valstybės valdžių aktų konstitucingumo patikrą vykdo

Konstitucinis Teismas. Neseniai suėjo 15 metų nuo pirmosios konstitucinės justicijos

bylos išnagrinėjimo: 1993 m. rugsėjo 17 d. Konstitucinio Teismo nutarimu [13] buvo

pripažinta, kad Seimas pažeidė Konstituciją. Ta byla buvo valstybinio lojalumo testas

tuomet dar tik pradėjusioms formuotis politinėms viršūnėms: kaip jos reaguos į tai,

kad nerinkta ir nei Tautos atstovybei, nei jokiai kitai politinei valdžiai neatskaitinga

profesinė institucija gali panaikinti aukščiausiosios valdžios politinius sprendimus?

Reikia pripažinti, kad tuometinės politinės viršūnės tą testą išlaikė.


Tuo metu, kai buvo kuriama Konstitucija ir modeliuojamas konstitucinės kon-

trolės institutas, mažai kas įsivaizdavo, kokią galią turės ir kokius padarinius sukels

Konstitucinio Teismo sprendimai, juo labiau kokią reikšmę turės Konstitucinio Teis-

mo jurisprudencijoje formuluojama ofi ciali konstitucinė doktrina. Vertinant re-

trospektyviai galima teigti, kad tai išryškėjo bylose, apimančiose visą konstitucinio

reguliavimo spektrą, inter alia bylose, kuriose antikonstituciniais buvo pripažin-

ti aukščiausiųjų politinės valdžios institucijų teisės aktai (ar jų dalys), atgaline data

nustatantys privalomus mokėjimus, įtvirtinantys mirties bausmę, paneigiantys nuo-

savybės bei socialines teises, įteisinantys buvusių sovietinių profesinių sąjungų val-

dyto turto išdalijimą esą naujoms profesinėms sąjungoms, tačiau iš esmės sudarantys

prielaidas jį pasisavinti, devalvuojantys Lietuvos Respublikos pilietybę, leidžiantys

valstybei nevykdyti įsipareigojimų kompensuoti už savininkams negrąžinamą naci-

onalizuotą turtą, urbanizuoti valstybinius parkus ir kitas gamtiniu požiūriu vertin-

gas vietoves arba Aukščiausiajam Teismui formuoti teismų praktiką tada, kai jis pats

nesprendžia atitinkamų bylų. Kartais Konstitucinio Teismo sprendimai reikšdavo il-

gamečio teisinio su(si)priešinimo, kai konkuruojančios interesų grupės savo parti-

kuliaraus intereso patenkinimą siedavo su kita Seimo dauguma, pabaigą; šiuo atveju

pirmiausia paminėtina grąžintinų namų ir butų savininkų ir nuomininkų priešprie-

ša, kuri, kaip paaiškėjo po atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo [14], teisiniu

atžvilgiu buvo fi ktyvi ir maskavo ir vienų, ir kitų teisinį supriešinimą ne tarpusavyje,

o su valstybe, kuri prisiėmė įsipareigojimų ir vieniems, ir kitiems, bet arba jų nevyk-

dė, arba įsipareigojimus vieniems vykdė ignoruodama įsipareigojimus kitiems.

Sprendimas konstitucinės justicijos byloje nubrėžia politinio manevro laisvės ri-

bas ir šiuo atžvilgiu dažnai yra ir galutinis tam tikro politinio ar socialinio klausimo

sprendimas: Konstitucinio Teismo sprendimas, kad tam tikras teisinis reguliavi-

mas, – be abejo, kilęs iš politinės valios, – yra antikonstitucinis, reiškia ne tik tai, kad

ta politinė valia panaikinama, bet ir tai, kad nebelieka galimybės tokią valią pareikš-

ti (ir formalizuoti kaip teisę) ateityje. Pavyzdžiui, mirties bausmės, kurią Konstituci-

nis Teismas 1998 m. nutarime [15] pripažino antikonstitucine, atveju faktiškai (bet

ne teisiškai) rezultatas būtų buvęs toks pat, jei Seimas būtų išdrįsęs pats ją panaikin-

ti, atitinkamai pakeisdamas tuometinį Lietuvos Respublikos baudžiamąjį kodeksą,

tačiau Seimas, svyruodamas tarp mirties bausmei palankios visuomenės nuomo-

nės ir Lietuvos Respublikos tarptautinių įsipareigojimų, to nepadarė – jis paliko Sei-

mo narių grupei kreiptis į Konstitucinį Teismą ir „padaryti darbą teisėjų rankomis“.

Konstituciniam Teismui priėmus minėtą nutarimą, manevro laisvės šioje srityje su-

vis nebeliko.

Tai, kad tam tikri ginčai, kuriems išspręsti turėtų pakakti išmanymo ir geros va-

lios, juridizuojami, būdinga ne tik Lietuvai. Antai tarp Čekijos konstitucionalistų yra

paplitęs posakis, kad politikai taip dažnai kreipiasi į Konstitucinį Teismą dėl ką tik

išleistų įstatymų, jog atrodo, kad jie laiko Konstitucinį Teismą trečiaisiais parlamen-

to rūmais. Korėjos Respublikos Konstitucinio Teismo pirmininkas taip pat pažymi,


kad politikai neretai piktnaudžiauja teise kreiptis į Konstitucinį Teismą ir daro tai net

tada, kai konstitucinės problemos akivaizdžiai nėra [16]. Tačiau tokio perteklinio po-

litinių ginčų juridizavimo (dėl kurio konstituciniai teismai apkraunami papildomu

darbu ir dėl to lėtėja sprendimų priėmimas) nereikėtų vertinti vien neigiamai, nes

jis, viena, liudija itin padidėjusį konstitucinių teismų vaidmenį, antra, suteikia papil-

domų galimybių plėtoti ofi cialiąją konstitucinę doktriną ir stabilią konstituciją (t. y.

tokią, į kurios tekstą nesikišama) pritaikyti prie kintančių gyvenimo sąlygų. Konsti-

tucijos yra tiek, kiek jos yra išaiškinęs Konstitucinis Teismas [17] (šis posakis Lietu-

voje jau paplito, nors, reikia pripažinti, ne visada vienareikšmiškai vertinamas).

Konstitucinio Teismo formuluojama ofi cialioji konstitucinė doktrina – tai ne

vienas iš alternatyvių Konstitucijos aiškinimų, kuriam galima priešpriešinti kieno

nors (tegul ir labai gerbiamo specialisto) asmeninę nuomonę. Ši doktrina – tai teisė,

o teisė, kaip normatyvinė tvarka, yra viena. Ofi cialioji konstitucinė doktrina – Konsti-

tucijos nuostatų tęsinys, nes būtent joje atskleidžiama Konstitucijos nuostatų prasmė.

Kaip įstatymas yra toks, kaip jį aiškina (ir taiko) teismai, taip Konstitucija yra tokia,

kaip ją aiškina Konstitucinis Teismas. Šiuo požiūriu Konstitucija, apimanti ne vien

pradinio konstitucinio akto (dokumento) nuostatas, bet ir jas aiškinančias ir pra-

tęsiančias bei plėtojančias ofi cialias doktrinines nuostatas, yra gyva teisinė tikrovė,

nuolat, byla po bylos save reinterpretuojanti ir šitaip prisitaikanti prie kintančių gy-

venimo sąlygų. Per Konstitucijos aiškinimą Konstitucija nuolat yra ne tik atkuriama,

bet ir kuriama. Šito nesuvokti tolygu nesuvokti ne tik konstitucinės sistemos dinami-

kos, bet ir apskritai teisės, kaip Vakarų kultūros produkto, ypatingos savybės – ge-

bėjimo plėtotis save reinterpretuojant. Deja, šią imanentinę teisės (ir Konstitucijos)

tendenciją ne visada suvokia žmonės, turintys galią priimti legislatyvinius sprendi-

mus. Tai skatina vien instrumentalistinį ir technokratinį požiūrį į Konstituciją.

Dar blogiau, kai šis nesuvokimas „susiporuoja“ su karingu teisminės valdžios

ypatingumo nepripažinimu apskritai. Lietuvos patirtis šiuo atveju apgailėtina. Beveik

pusė teisėjų dėl neteisėtai sumažintų atlyginimų bylinėjasi su valstybe, kurios vardu

skelbia savo sprendimus. Ištisus mėnesius buvo blokuojamos svarbios Lietuvos Res-

publikos teismų įstatymo pataisos (šio blokavimo motyvai – atskiras klausimas). Sei-

mas atsisako atleisti kadenciją baigusį Aukščiausiojo Teismo pirmininką. Jau įprasta,

kad kokiai nors interesų grupei ar net vienam veikėjui neįtinkantį sprendimą priėmęs

teisėjas sulaukia negatyvios kampanijos žiniasklaidoje, visuomet randančioje paslau-

gių politikų, skubančių pasmerkti tą teisėją suinteresuoto leidinio puslapiuose.

Viešąjį diskursą persmelkęs populizmas spekuliuoja pseudodemokratiniais šū-

kiais. Pavyzdžiui, kaip mantra kartojama, kad teismai turi būti „atviresni visuome-

nei“, ir beveik visi tuo patikėjo. Teisybė, teisėjų skyrimas ir karjera turi būti skaidrūs,

teismo posėdžiai turi būti vieši (išskyrus atvejus, kai reikia neleisti paskleisti teisės

saugomos paslapties), sprendimai turi būti suprantami, teismai turi bendrauti su ži-

niasklaida, aiškinti savo sprendimus. Čia dar daug taisytinų dalykų ir neišnaudotų

galimybių. Vis dėlto reikalaujant teismų atvirumo visuomenei yra gudraujama. Kas


ta „visuomenė“? Nešališkas stebėtojas nesunkiai pamatys, kad kartais jos vardu kal-

ba apsišaukėliai, patys bandantys daryti įtaką teismams, vienus asmenis iškeldami

(pagrįstai galime klausti, kodėl, tiksliau – už ką?), o kitus persekiodami. O ką reiš-

kia „atvirumas“? Teismų atvirumas negali būti beribis, kaip negali būti visiškai atvi-

ros operatyvinės tarnybos. Juk yra profesiniai argumentai, kuriuos aptaria teisėjai ir

kurie negali tapti viešo aptarimo dalyku, nes nepasirengę žmonės negali jų deramai

vertinti, be to, tie argumentai nėra galutinis teismo žodis; yra pasitarimų kambario

paslaptis; yra teismų nepriklausomumas – ir nuo politinių valdžių, ir nuo bylos šalių,

ir nuo visuomenės nuomonės bei žiniasklaidos spaudimo. Teismų kritikos leitmoty-

vu tapo ne tik jų uždarumas (tikrai ne toks didelis, kaip tvirtinama), bet ir menkas

pasitikėjimas jais. Teismai kritikuojami, nes jais nepasitikima, o nepasitikima, nes jie

kritikuojami. Teisėjo darbas seniai nebeturi to patrauklumo, kuris būdingas valsty-

bėms, norinčioms būti teisinėmis. Priešiška psichologinė aplinka demoralizuoja teis-

mų sistemą.

Pseudodemokratinis populizmas eksploatuoja idėją, kad demokratinė sistema

yra grindžiama valdžios atsakomybe ir atskaitomybe suverenui – Tautai. Tačiau kai

ši idėja nekritiškai taikoma teismams (teisėjų korpuso formavimui ir (arba) teismų

sprendimams), tikruoju taikiniu tampa teisminės valdžios visavertiškumas. Pagal

Konstituciją teisminė valdžia – visavertė valstybės valdžia. Įstatymų leidžiamosios,

vykdomosios ir teisminės valdžių vadinimas pirmąja, antrąja ir trečiąja, nors papli-

tęs, yra ne be priekaištų, nes tarsi reiškia, kad viena valdžia svarbesnė už kitą, o teis-

minė valdžia atsiduria paskutinėje vietoje, po politinių valdžių. Tačiau konstitucinis

valdžių padalijimo principas suponuoja, be kita ko, jų pusiausvyrą, o pusiausvyra

įmanoma tik tarp lygiaverčių valdžių! Jei teisminė valdžia nėra visavertė, teisė tam-

pa politikos tarnaite, o teisinė valstybė – turinio neturinčiu ir tikrovės neatitinkančiu

šūkiu. Bet teisminė valdžia nuo kitų dviejų (politinių) valdžių iš esmės skiriasi savo

legitimumo prigimtimi – būtent tuo, kad yra formuojama ne politiniu, bet profesiniu

pagrindu, nes atstovauja ne interesams, bet teisei. Todėl jai daugeliu atžvilgių taikyti-

ni kiti standartai nei politinėms valdžioms. Ji neturi atsiskaityti Seimui, Respublikos

Prezidentui ar dar kam nors. Neturi ji ir vienasmenio vadovo.

Pseudodemokratiniam populizmui nepriimtina pati tendencija manyti (būdin-

ga ne tik Lietuvai, bet ir – kur kas labiau! – daugeliui kitų Vakarų kraštų), kad XX a.

buvo „parlamentų valdžios amžius“, o XXI a. bus „teismų valdžios amžius“ [18]. Prie-

šinimasis šiai tendencijai ir kartu konstitucinei teisminei kontrolei, kurią vykdant,

kaip minėta, Konstitucija yra nuolat kuriama, kartais tampa groteskiškas; bene ryš-

kiausias pavyzdys – bylos, kurioje Seimo narių grupės iniciatyva buvo ginčijamas pa-

ties Konstitucinio Teismo, kaip teisminės institucijos, pobūdis [19].

Vis dėlto tai, kad pseudodemokratinis populizmas eksploatuoja valdžios atskai-

tomybės Tautai (ergo ir jos atstovybei) idėją, nereiškia, jog Konstitucinio Teismo (ir

apskritai teismų) santykį su demokratiniu valdymu galima traktuoti vien kaip „netik-

rą problemą“, nes klausimas, kodėl Tautos atstovybės formuojamam, bet nei jai, nei


niekam kitam neatskaitingam Konstituciniam Teismui leidžiama paneigti Tautos at-

stovybės ir kitų demokratiškai formuojamų valdžios institucijų valią, yra legitimus:

nes argi galima kvestionuoti susirūpinimą, kad demokratiniu būdu pareikšta dau-

gumos valia nebūtų paminta „prisidengiant“ Konstitucija? Kritikos, esą Konstituci-

nis Teismas uzurpuoja pilietinės demokratijos erdvę, negalima atmesti kaip vien šio

teismo sprendimais nepatenkintų politikų ir su jais susijusių interesų grupių susierzi-

nimo, o kartais pasigirstančių raginimų susiaurinti Konstitucinio Teismo kompeten-

ciją – vien kaip primityvaus kerštavimo; tokia reakcija į Konstitucinio Teismo veiklą

būtų pernelyg „peršviečiama“. Tai, kad Konstitucinis Teismas, kaip profesiniu pagrin-

du formuojama valdžia, neturi tiesioginio demokratinio legitimumo, yra faktas, kurio

nereikia įrodinėti, kaip ir to dalyko, kad, kaip minėta, Konstitucinis Teismas, priim-

damas sprendimą konstitucinės justicijos byloje, apibrėžia politinio manevro laisvės

ribas, taigi ir demokratinių politinių sprendimų diskrecijos ribas.

Teisminės konstitucinės kontrolės legitimumo klausimas – senas, „amžinas“ po-

litinės fi losofi jos ir kartu konstitucinės teisės teorijos klausimas ir jis bus keliamas tol,

kol funkcionuos konstitucinė justicija. Konstitucinio Teismo legitimumą būtina nuo-

lat įrodinėti, tačiau tai savaime negarantuoja, kad jis kada nors taps nekvestionuojama

maksima, nes, pasak H. Schwarzo, į klausimą, kodėl demokratinei visuomenei gyvy-

biškai svarbius socialinius, politinius, ekonominius sprendimus turi priimti „iš esmės

nedemokratinė“ institucija, įtikinamai atsakyti neįmanoma [20]. Juk net demokratiš-

kiausiose visuomenėse, kuriose pagarba teisei ir konstitucijai yra neat skiriamas po-

litinės ir teisinės kultūros bruožas, konstitucinių teismų sprendimai niekuomet nėra

visų vertinami vienodai palankiai.

Konstitucinė justicija turi daug kontrargumentų kritikų argumentams dėl esą hi-

pertrofuotos konstitucinių teismų įtakos ir demokratijos erdvės siaurinimo atremti;

jiems skirta tūkstančiai puslapių. Bet būtina pabrėžti, kad konstitucinė justicija teturi

vienintelę savo teisumo įrodinėjimo priemonę – argumentus. Kur kas sunkiau atrem-

ti interesus, ypač politinius, juo labiau įvilktus į demokratinę frazeologiją. J. Stalinas

kadaise paklausė: „Kiek divizijų turi Popiežius?“ O kiek divizijų turi konstituciniai

teismai? Kiek vietų parlamentuose turi „konstitucionalistų partijos“ – ne šiaip teisę

gerbiantys ir jai paklūstantys politikai, o tokie, kurių veikimo motyvus lemia konsti-

tucionalizmo logika (antrųjų stokojame ir stokosime visur ir visada; pirmųjų, tikėki-

mės, ne, nes priešingu atveju pati politika prarastų savo pateisinimą)? Kur yra tokia

valstybė, kurioje tokia „partija“ turi daugumą ar bent priklauso valdančiajai koalici-

jai?

Be to, konstitucinė justicija negali naudoti bet kokių argumentų. Prieš kelerius

metus konferencijoje Maskvoje L. Garlickis [21] į priekaištą, girdi, „konstitucinių

teismų teisėjai gali visko prirašyti“, atsakė: „Prirašyti mes galime. Bet pirma reikia pa-

rašyti, o po to – pasirašyti.“ Pasak M. Safj ano, „Konstitucinio Tribunolo teisėjai <...>

neturi ko prarasti, išskyrus savo padorumą ir profesinį autoritetą“ [22]. Lietuvoje taip

pat tenka skeptikams aiškinti, kad Konstituciniame Teisme veikia kitokios sprendi-


mų priėmimų taisyklės nei tegul ir demokratiškiausiose, tačiau vis dėlto interesams

atstovaujančiose politinėse institucijose: Konstituciniame Teisme jurisprudenciniai

sprendimai argumentuojami ir priimami siaurame profesionalų rate, kuriame ble-

fuoti prilygtų tyčia griauti savo patikimumą. Tokia sprendimų priėmimo logika iš es-

mės skiriasi nuo tos, kuri dominuoja ten, kur balsuoja interesai.

Įrodinėti konstitucinės justicijos legitimumą sunkiau ir dėl to, kad jį pagrin-

džiantys argumentai yra veiksmingi tik itin specifi nėje – konstituciocentrinėje – pa-

radigmoje, kurioje konstitucija traktuojama kaip aukščiausioji teisė. Sakoma, jog teisė

yra pernelyg svarbi, kad būtų patikėta vien teisininkams (lakus R. Cotterrello posa-

kis), bet argi konstitucijos nėra pernelyg svarbios, kad būtų patikėtos vien teisėjams?

Ar Konstitucinis Teismas, „iš esmės nedemokratinė institucija“, gali – o jeigu taip, tai

kuo remdamasis, – monopolizuoti visa, kas yra susiję su Konstitucija? Ar nėra čia vie-

tos ir daugumos valia grindžiamai (mažoritarinei) demokratinei politikai?

Reikalas tas, kad demokratija gali veikti ne tik kaip save palaikanti ir nuolat ku-

rianti, bet ir kaip save naikinanti sistema. Tam tikromis istorinėmis aplinkybėmis

didžiausią pavojų demokratijai kelia būtent daugumos valia; XX a. istorija tai pa-

tvirtindavo pernelyg dažnai, kad mažoritarinę demokratiją būtų galima laikyti aukš-

čiausia, juolab vienintele, demokratijos forma. J. J. Rousseau mintis, kad negali būti

neteisingas įstatymas, išleistas tautos atstovybės, graži, bet ją tiekkart įvairiose šalyse

paneigė politinė praktika, kad vargu ar ji ką nors dar gali įtikinti. Nėra jokių politi-

nių garantijų, kad neteisingas bei neteisėtas nebus ir referendumu priimtas įstatymas.

Mažoritarinė demokratija tokių garantijų nesuteikia ir negali suteikti. Todėl viso to,

kas susiję su konstitucija, negali monopolizuoti ne tik konstitucinė justicija, bet ir

mažoritarinė demokratija.

Drįstu primygtinai teigti, kad modernaus konstitucionalizmo šerdis yra būtent

antimažoritarizmas, o vienintelis mechanizmas, teikiantis bent šiokias tokias garan-

tijas, kad mažoritarinė demokratija išliks, yra teisminė konstitucinė kontrolė – anti-

mažoritarinė priemonė par excellence.

Bet jeigu yra galimos (ir legitimios) ir konstituciocentrizmu, ir mažoritarine de-

mokratija grindžiamos konstitucinės tvarkos paradigmos, reikia rasti jų sugyvenimo

algoritmą. Jis keičia ir demokratijos sampratą: demokratija traktuotina ne vien kaip

mažoritarinė demokratija, bet ir kaip konstitucinė demokratija. Taigi ir pozityvioji

teisė, taip pat ir (veikiau pirmiausia) Konstitucija, nėra vien formalizuota daugumos

valios išraiška. Deja, šiandien ne tik nepakankamai suvokiama teisės kaip nuo poli-

tikos nepriklausomo reguliatoriaus esmė (šis suvokimas – vienas būdingiausių pri-

klausymo Vakarų teisės tradicijai bruožų) [23], bet kartais tas nepriklausomumas net

aktyviai neigiamas, nenorima pripažinti, kad teisė paklūsta ne tik interesams, bet ir

argumentams, loginiams bei sisteminiams imperatyvams [24].

Teisė (ir Konstitucija) tiek, kiek priklauso nuo interesų, patenka į politikos do-

meną; tiek, kiek paklūsta nuoseklumo, neprieštaringumo reikalavimams, ji yra kons-

titucinės justicijos sritis. Konstitucinė justicija savinasi tik vieną konstitucinio lauko


dalį – konstitucinę kontrolę ir Konstitucijos aiškinimą, kurie, būdami neatskiriami vie-

nas kito palydovai, yra ir visos ordinarinės teisės legitimumo prielaidos. Konstitucinis

Teismas nepretenduoja ir negali pretenduoti į didesnę konstitucinio lauko dalį. Bet ir

šios (tiksliau – būtent šios) konstitucionalizmo srities mažoritarinė politika nenori už-

leisti. Politikos ir konstitucinės justicijos konfl iktas yra užprogramuotas. Kad jis neįgy-

tų pernelyg drastiškų formų, reikalinga aukšta, brandi politinė ir teisinė kultūra.

Priešpriešinant mažoritarinę demokratiją konstitucinei daroma prielaida, esą

Konstitucinio Teismo sprendimai (tegul ir nuosekliai bei nešališkai argumentuoti)

gali kirstis su daugumos valia, vadinasi, Konstitucinis Teismas savo jurisprudenci-

joje įtvirtina kitokias vertybes, ne tas, kurias išpažįsta visuomenė. Kartais ši vertybių

sąveika gali būti labai sudėtinga. Priimant sprendimus konstitucinės justicijos bylo-

se tam tikros vertybės turi būti laikomos atskaitos tašku; savaime suprantama, kad

Konstituciniam Teismui tai yra tokios vertybės, kurios įtvirtintos Konstitucijoje (ku-

rią jis aiškina). Gali būti, kad visuomenės vertybės yra iš tikrųjų pasikeitusios, pa-

lyginti su tomis, kurios įtvirtintos Konstitucijoje, tačiau kad tokių pasikeitimų būtų

paisoma, jie turi būti užfi ksuoti pačioje Konstitucijoje, t. y. turi būti padaryta ati-

tinkama Konstitucijos pataisa. Kol to nėra, jokių kitų prielaidų vertybes laikyti pa-

sikeitusiomis nėra, nes, kaip gerai žinoma, aiškinant teisę, juo labiau aukščiausiąją

teisę – Konstituciją, remtis visuomenės nuomone (pvz., sociologinėmis apklausomis)

apskritai yra tabu.

Vien mažoritarizmu grindžiamos (deja, neretai juo tik pridengiamos) politi-

kos negatyvi nuostata konstitucinės justicijos atžvilgiu dažnai priklauso nuo to, kaip

plačiai konstitucinis teismas argumentuoja savo sprendimus ir kokie klausimai kaip

relevantiški yra išdėstomi jo dicta. Mažoritarinė politika dar galėtų taikstytis su va-

dinamąja politinių klausimų doktrina (kilusia iš mažoritarinės politikos baimės), bet

Europos valstybių konstitucinėje jurisprudencijoje ji mažai atvirai išpažįstama. Prie-

šingai, čia vyrauja „kelzeniškas“ požiūris, kad konstitucijoje „pagal apibrėžimą“ nėra

spragų, taigi ir vadinamųjų politinių klausimų lauko; visi politiniai sprendimai gali

būti tiriami ir vertinami konstitucingumo aspektu arba, pasak A. Barako, „viskas yra

teisminga“ (angl. everything is justiciable). Kalbant plačiau, politika negali toleruoti

to, ką ji vadina Konstitucinio Teismo aktyvizmu. Bet tokio netoleravimo giluminės

priežastys yra ne tik ir ne tiek Konstitucijos, kaip „ne viską reguliuojančio“ akto, ap-

sauga, o tai, kad tikras ar tariamas Konstitucinio Teismo aktyvizmas iš tikrųjų susiau-

rina galimo nekontroliuojamo politinio aktyvizmo sritį.

Interesais grindžiama mažoritarinės politikos paradigma ir argumentais grin-

džiama konstituciocentrinė paradigma ne tik kovoja, bet ir koegzistuoja. Jos ne tik

stengiasi viena kitą išstumti iš „ginčijamos teritorijos“, bet ir papildo viena kitą; jų

priklausomybė yra abipusė. Šią tarpusavio priklausomybę atskleidžia tai, kad pati

Konstitucija yra politinio kompromiso (kai kuriose šalyse – politinio diktato), taigi

politinio proceso, rezultatas. Be to, tiesiogiai iš politinio proceso kyla dauguma ak-

tualiausių konstitucinės jurisprudencijos problemų. Galiausiai ofi ciali konstitucinė


doktrina visada formuojama tikrų ar tariamų konstitucijos pažeidimų pagrindu (nes

priešingu atveju nebūtų konstitucinės justicijos bylų). Kitaip tariant, būtent politika

yra ir visuomet bus tas laukas, kuriame veikia konstitucinė justicija. Bet tai taip pat

reiškia, kad susilpnindama „savo sanitarę“ – konstitucinę justiciją politika galiausiai

užsiterštų ir virstų tik valdžios grimasa.


1. Apie 1918 m. vasario 16 d. akto konstitucinę reikšmę žr. Maksimaitis M. Lietuvos valstybės Kons-

titucijų istorija: XX a. pirmoji pusė. Vilnius: Justitia, 2005, p. 42–44; Apie 1991 m. kovo 11 d. akto

konstitucinę reikšmę žr. Žalimas D. Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. kovo

11 d. tarptautiniai teisiniai pagrindai ir pasekmės. Vilnius: Rosma, 2005, p. 204–211.

2. Apie tarpukario ir posovietinio laikotarpio konstitucijų sąsajas žr. Lapinskas K. Lietuvos konstitu-

cijų istorinių teisinių sąsajų beieškant. In Konstitucija, žmogus, teisinė valstybė. Vilnius: Lietuvos

žmogaus teisių centras, 1998, p. 31–50.

3. Doktrininė nuostata, kad Konstitucinis Teismas turi įgaliojimus tirti referendumu priimtų teisės

aktų konstitucingumą, įtvirtinta: Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d.

nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 62 straipsnio 1 dalies 2 punk-

to, 69 straipsnio 4 dalies (1996 m. liepos 11 d. redakcija), Lietuvos Respublikos teismų įstatymo

11 straipsnio 3 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 96 straipsnio 2 dalies (2002 m. sausio 24 d. re-

dakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“. Valstybės žinios, 2006, Nr. 36-1292; Lietuvos

Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. birželio 6 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos Kons-

titucinio Teismo įstatymo 1 straipsnio pavadinimo „Konstitucinis Teismas – teisminė institucija“ ir

šio straipsnio 3 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“. Ibid., 2006, Nr. 65-2400; Lietu-

vos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendime „Dėl teisenos byloje pagal

pareiškėjo – Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos teismų

įstatymo 11 straipsnio 3 dalis (2002 m. sausio 24 d. redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos

Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 109 straipsnio 2, 3 dalims, 114 straipsnio 1 daliai, konstituciniam

teisinės valstybės principui, ar Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės parei-

gūnų darbo apmokėjimo įstatymas (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir

papildymais) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsniui, 30 straipsnio 1 daliai,

109 straipsnio 2, 3 dalims, 114 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, taip

pat ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1494 „Dėl Lietuvos

Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir

kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeiti-

mo“ 1 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 1 straipsniui, 5 straipsnio 1 da-

liai, 109 straipsnio 2, 3 dalims, 114 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui,

nutraukimo“. Ibid., 2006, Nr. 88-3475; Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. liepos

5 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą

atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkto (2002 m. balandžio 2 d. redakcija), 16 straipsnio

7 dalies (1999 m. gegužės 13 d. 2001 m. gruodžio 11 d. redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos

Konstitucijai“. Ibid., 2007, Nr. 76-3018; Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo

28 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 4, 165 straipsnių (2002 m. va-

sario 28 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“. Ibid., 2007, Nr. 111-4549.


4. Štromas A. Konstitucijos privalumai ir trūkumai. In Štromas A. Laisvės horizontai. Vilnius: Baltos

lankos, 2001, p. 428.

5. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 25 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Res-

publikos Prezidento rinkimų įstatymo 11 straipsnio (2004 m. gegužės 4 d. redakcija) ir 2 straipsnio

2 dalies (2004 m. gegužės 4 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“. Valstybės

žinios, 2004, Nr. 85-3094; Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nu-

tarimas „Dėl kai kurių teisės aktų, kuriais reguliuojami valstybės tarnybos ir su ja susiję santykiai,

atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir įstatymams“. Ibid., 2004, Nr. 181-6708; Lietuvos Res-

publikos Konstitucinio Teismo 2006 m. birželio 6 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Konsti-

tucinio Teismo įstatymo 1 straipsnio pavadinimo „Konstitucinis Teismas – teisminė institucija“ ir

šio straipsnio 3 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“. Ibid., 2006, Nr. 65-2400.

6. Kūris E. Konstitucija pagal Sartorį. In Sartori G. Lyginamoji konstitucinė inžinerija: Struktūrų, pas-

katų ir rezultatų tyrimas / Vertė E. Kūris. Kaunas: Poligrafi ja ir informatika, 2001. p. 12–13.

7. Šis pranešimas buvo perskaitytas balsavimo Seimo 2008 m. rinkimų antrajame ture išvakarėse.

8. Tikriausiai pamirštama, kad 1996 m. spalio 20 d. šiuo klausimu buvo surengtas referendumas,

tačiau Seimo narių skaičiaus sumažinimui iki 101 nebuvo pritarta.

9. Korupcija reiškia piktnaudžiavimą viešąja tarnyba siekiant asmeninės naudos, http://www.stt.lt/

?lang=lt&menu_id=4 [prisijungta 2008 12 29].

10. Žr. pareiškėjo – Seimo narių grupės prašymą Nr. 1B-23/2008 Lietuvos Respublikos Konstituci-

niam Teismui, http://www.lrkt.lt/Prasymai/23_2008.htm [prisijungta 2008 12 29].

11. Veidas, 2006, Nr. 43.

12. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 25 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Res-

publikos Prezidento rinkimų įstatymo 11 straipsnio (2004 m. gegužės 4 d. redakcija) ir 2 straipsnio

2 dalies (2004 m. gegužės 4 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Valstybės

žinios, 2004, Nr. 85-3094.

13. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1993 m. rugsėjo 17 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Res-

publikos Seimo 1993 m. balandžio 15 d. nutarimo „Dėl Vilniaus miesto tarybos paleidimo ir kai

kurių priemonių tvarkai savivaldybėse pagerinti“ atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“.

Ibid., 1993, Nr. 47-949.

14. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respub-

likos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir

sąlygų“ 14 straipsnio (1993 m. sausio 12 d. redakcija), Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės

teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies bei šios dalies 5 punkto,

15, 20 ir 21 straipsnių (2002 m. sausio 15 d. redakcija), Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės

teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 2, 4, 5 ir 6 punktų, šio

straipsnio 2 ir 4 dalių, 16 straipsnio 10 dalies, 20 straipsnio (2002 m. spalio 29 d. redakcija) ati-

tikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. sausio

17 d. nutarimo Nr. 27 „Dėl gyvenamųjų namų, būtinų valstybės reikmėms, išpirkimo“ atitikties

Lietuvos Respublikos Konstitucijai bei Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės

teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 14 straipsniui (1993 m. sausio 12 d.

redakcija)“. Ibid., 2003, Nr. 24-1004.

15. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1998 m. gruodžio 9 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Res-

publikos baudžiamojo kodekso 105 straipsnio sankcijoje numatytos mirties bausmės atitikimo

Lietuvos Respublikos Konstitucijai“. Ibid., 1998, Nr. 109-3004.

16. Th e Korean Times, 2007, October 11.


17. Kūris E. Konstitucija ir jos aiškinimas. Politologija, 1999, Nr. 2, p. 9.

18. Safj an M. Tarp demokratijos ir teisėjų valdžios – atspindžiai Konstitucijoje ir konstitucinių teismų

vaidmuo. Konstitucinė jurisprudencija, 2006, Nr. 4, p. 304.

19. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. birželio 6 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respub-

likos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsnio pavadinimo „Konstitucinis Teismas – teisminė

institucija“ ir šio straipsnio 3 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“. Valstybės žinios,

2006, Nr. 65-2400.

20. Schwarz H. Constitutional Courts: On Politics, Law and Justice. In Wyrzykowski M. (ed). Consti-

tution-Making Process. Warsaw: Institute of Public Aff airs, 1998, p. 75.

21. Tuo metu – Lenkijos Respublikos Konstitucinio Tribunolo teisėjas, o dabar – Europos Žmogaus

Teismų Teismo teisėjas.

22. Safj an M. Konstitucija, teisingumas ir teisė. Konstitucinė jurisprudencija, 2006, Nr. 2, p. 247.

23. Plačiausiai šią koncepciją yra išdėstęs H. J. Bermanas (žr.: Berman H. J. Teisė ir revoliucija: Vakarų

teisės tradicijos formavimasis / Vertė A. Šliogeris. Vilnius: Pradai, 1999; Id. Faith and Order: Th e

Reconciliation of Law and Religion. Grand Rapids: Wm. B. Eerdmans Publishing Company, 1993;

Id. Law and Revolution II: Th e Impact of the Protestant Reformations Western Legal Tradition. Cam-

bridge, Mass.: Th e Belknap Press of Harvard University Press, 2004.

24. Laučius V. Politika po šv. Teisės padu, http://www.alfa.lt/straipsnis/155417/?Politika.po.sv..Teises.

padu=2007-10-29_10-59 [prisijungta 2008 12 29].

RECENZIJA

SAVIRAIŠKOS LAISVĖS IR RELIGIJOS LAISVĖS

SANKIRTOS TEISINIAI ASPEKTAI

Vaidas Lubauskas

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo

Teisės departamento teisėjo padėjėjas

Tackling Blasphemy, Insult and Hatred in a Democratic Society = Blasphème,

injure et haine: la réponse de la société démocratique.

Venice Commission / Commission de Venise

Recenzuojamasis leidinys (liet. „Atsakas į šventvagystę, įžeidimą ir neapykantą

demokratinėje visuomenėje“) yra pirmasis Europos komisijos „Demokratija per tei-

sę“ (Venecijos komisija) leidinys, kuriame išsamiai analizuojami saviraiškos laisvės

ir religijos laisvės sankirtos teisiniai aspektai. Žinoma, čia reikėtų priminti Venecijos

komisijos šiek tiek anksčiau priimtas rekomendacijas dėl įstatymų, susijusių su reli-

gija ir religiniais įsitikinimais, peržiūros [1], kuriose atskleidžiami įvairūs religijos ir

įsitikinimų laisvės aspektai, netgi pateikiama Europos Žmogaus Teisių Teismo (to-

liau – EŽTT) suformuota Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos

(toliau – Konvencija) 9 straipsnio, įtvirtinančio, be kita ko, religijos laisvę, doktrina,

tačiau saviraiškos laisvės ir religijos laisvės sankirtos aspektų Venecijos komisija jose

nenagrinėjo [2].

Leidinys parengtas ir išleistas po to, kai Europos Tarybos Parlamentinė Asam-

blėja (toliau – Parlamentinė Asamblėja) 2006 m. birželio 28 d. priėmė Rezoliuciją

1510 (2006) dėl saviraiškos laisvės ir pagarbos religiniams įsitikinimams (toliau –

Rezoliucija). Joje atskleidusi kai kuriuos saviraiškos laisvės ir religijos laisvės sankir-

tos aspektus, Parlamentinė Asamblėja nusprendė dar kartą svarstyti šį klausimą pagal

pranešimą apie Europos valstybių įstatymus dėl šventvagystės, religinio įžeidimo ir

neapykantos kurstymo dėl asmens religijos, – be kita ko, pagal Venecijos komisijos

pranešimą ir rekomendacijas.

Taigi Parlamentinės Asamblėjos įpareigota parengti Europos valstybių įstatymų

ir nacionalinės praktikos šventvagystės ir su religiniu aspektu susijusių nusikaltimų

srityje apžvalgą Venecijos komisija sudarė darbo grupę iš Venecijos komisijos vals-

tybių narių atstovų P. van Dijko (Nyderlandai), F. Flanagano (Airija) ir H. Suchoc-

kos (Lenkija). Šioje darbo grupėje dalyvauti kaip ekspertas buvo pakviestas Luveno

universiteto (Belgija) profesorius L. L. Christiansas. Jis surinko Europos Tarybos

◆ SAVIRAIŠKOS LAISVĖS IR RELIGIJOS LAISVĖS SANKIRTOS TEISINIAI ASPEKTAI 269

valstybių narių teisės aktų nuostatas, susijusias su šventvagyste, religiniu įžeidimu

ir neapykantos kurstymu. Venecijos komisija, siekdama gauti konkrečią informaci-

ją apie Europos tendencijas ir problemas, taip pat apie atitinkamą teismų praktiką,

dvylikai valstybių (Airijai, Albanijai, Austrijai, Belgijai, Danijai, Graikijai, Jungtinei

Karalystei, Lenkijai, Nyderlandams, Prancūzijai, Rumunijai ir Turkijai) pateikė klau-

simyną. Rengdama minėtą apžvalgą Venecijos komisijos darbo grupė taip pat ben-

dradarbiavo su Žmogaus teisių plėtros ekspertų komisija (Europos Taryba), Europos

komisijos kovai su rasizmu ir netolerancija [3] sekretoriatu. 2007 m. kovo 16–17 d.

vykusioje Venecijos komisijos 70-ojoje plenarinėje sesijoje buvo pritarta parengiama-

jam pranešimui, ir jis buvo pateiktas Parlamentinei Asamblėjai, kuri, darydama nuo-

rodas į šį pranešimą, 2007 m. birželio 29 d. priėmė Rekomendaciją Nr. 1805 (2007)

„Šventvagystė, religinis įžeidimas ir neapykantos kurstymas dėl asmenų religijos“.

Parlamentinė Asamblėja neatsitiktinai 2006 m. ėmė nagrinėti saviraiškos laisvės

ir religijos laisvės sankirtos klausimus. Kaip pažymima Rezoliucijoje, reaguojant į ne-

gatyviai suvokiamus atvaizdus knygose, fi lmuose, karikatūrose, paveiksluose, inter-

nete, tuo metu plačiojoje visuomenėje buvo kilusios diskusijos, ar, gerbiant religinius

įsitikinimus, turi būti ribojama saviraiškos laisvė, o jei taip, tai kiek. Kaip tik tuo metu,

kai buvo priimta Rezoliucija, per įvairias pasaulio valstybes ką tik buvo nuvilnijusi pa-

sipiktinimo banga dėl Danijos laikraščiuose išspausdintų ir vėliau kelete Europos ša-

lių perspausdintų karikatūrų, kuriose nepagarbiai vaizduojamas musulmonų pranašas

Mahometas (recenzuojamajame leidinyje šie įvykiai ne kartą paminėti ir aptariami, be

to, skaitytojams pateikiamas Danijos ofi cialus teisinis šių karikatūrų vertinimas), o dar

šiek tiek anksčiau Nyderlanduose buvo kilusi keršijimo musulmonams, jų mokykloms

ir mečetėms banga dėl šios šalies kino kūrėjo T. van Gogho, sukūrusio fi lmą apie žiau-

rų musulmonų elgesį su moterimis, nužudymo. Taigi recenzuojamojo leidinio aktualu-

mas yra akivaizdus, nes jo atsiradimą nulėmė šių dienų visuomenės gyvenimo realijos.

Venecijos komisijos leidinyje (tai matyti, be kita ko, ir iš jo pavadinimo) nagrinė-

jami šventvagystės, įžeidimo ir neapykantos demokratinėje visuomenėje klausimai,

tačiau jame skaitytojams nušviečiama ir Irano Islamo Respublikos, kurios visuome-

nę vargu ar galima pavadinti demokratine, šios srities patirtis (žr. K. Lahidji prane-

šimą [4]). Nors leidinio pavadinime nėra žodžių „religija“, „saviraiška“, „sankirta“

ar „konfl iktas“, jame vartojamos sąvokos „šventvagystė“, „įžeidimas“, „neapykanta“

per se parodo saviraiškos laisvės ribas, kurias peržengus susiduriama su kitomis pa-

grindinėmis teisėmis, visų pirma religijos laisve. Šiame leidinyje, kaip teigia jo rengė-

jai, siekiama atsakyti į daugelį svarbių klausimų: ar dar įmanoma kritikuoti religines

idėjas, net jei šią kritiką kai kurie asmenys gali laikyti religinių jausmų įžeidimu? Ar

visuomenė yra kai kurių asmenų pernelyg didelio jautrumo įkaitė? Koks teisinis atsa-

kas į šį reiškinį yra galimas? Ar baudžiamasis įstatymas yra vienintelė išeitis?

Leidinyje yra spausdinama Venecijos komisijos pranešimas „Saviraiškos laisvės

ir religijos laisvės santykis: šventvagystės, religinio įžeidimo ir religinės neapykantos

kurstymo reglamentavimas bei baudžiamasis persekiojimas“ ir du jo priedai: nacio-

Vaidas Lubauskas ◆270

nalinių įstatymų dėl šventvagystės, religinio įžeidimo ir religinės neapykantos kurs-

tymo rinkinys ir Airijos, Albanijos, Austrijos, Belgijos, Danijos, Graikijos, Jungtinės

Karalystės, Lenkijos, Nyderlandų, Prancūzijos, Rumunijos ir Turkijos įstatymų dėl

šventvagystės, religinio įžeidimo ir religinės neapykantos kurstymo analizė, parengta

remiantis klausimyno atsakymais. Venecijos komisijos pranešimas leidinyje paskelb-

tas anglų ir prancūzų kalbomis, o pranešimo priedai – anglų arba prancūzų kalba.

Visi šie dokumentai priimti 2008 m. spalio 17–18 d. vykusioje Venecijos komisijos

76-ojoje plenarinėje sesijoje.

Be to, leidinyje pateikiami Venecijos komisijos kartu su Graikijos žmogaus teisių

lyga 2008 m. sausio 31–vasario 1 d. Atėnuose surengto tarptautinio apskritojo stalo

„Menas ir religiniai įsitikinimai: nuo kolizijos iki koegzistavimo“ dalyvių pranešimai

[5]. Juose nagrinėjami įvairūs saviraiškos laisvės ir religijos laisvės sankirtos aspektai

(dažnai nurodomi konkretūs įvykiai, nagrinėtos bylos), siūlomi konkretūs pastarai-

siais metais kilusių konfl iktų sprendimo būdai. Leidinio pabaigoje anglų ir prancū-

zų kalbomis pateikiama Europos komisijos kovai su rasizmu ir netolerancija 2002 m.

gruodžio 13 d. bendrosios politikos rekomendacija Nr. 7 dėl nacionalinio įstatymo,

skirto kovai su rasizmu ir rasine diskriminacija.

Skaitytojai šiame Venecijos komisijos leidinyje ras ne tik plačiai nušviestą EŽTT

suformuotą doktriną, atskleidžiančią saviraiškos laisvės ir religijos laisvės sankirtos as-

pektus, bet ir kai kurių EŽTT sprendimų kritiką (žr. N. C. Alivizato, D. Christopoulo

ir D. Dimoulio pranešimus [6]).

Taigi recenzuojamajame leidinyje aprašoma įvairių Europos valstybių patirtis

sprendžiant saviraiškos laisvės ir religijos laisvės sankirtos problemą neabejotinai yra

vertinga ne tik teisinei, akademinei, bet ir plačiajai visuomenei, ypač menininkams

[7], pristatantiems savo kūrybą [8] įvairiose Europos valstybėse [9].

Venecijos komisija pranešime „Saviraiškos laisvės ir religijos laisvės santykis:

šventvagystės, religinio įžeidimo ir religinės neapykantos kurstymo reglamentavi-

mas bei baudžiamasis persekiojimas“ iš pradžių apžvelgia tarptautinės teisės aktų (ir

tarptautinių konvencijų, ir soft law) nuostatas, įtvirtinančias teisę į saviraiškos lais-

vę, teisę į religijos laisvę, taip pat draudžiančias kurstyti neapykantą (ir religinę), bet

kokią diskriminaciją, visų pirma religijos pagrindu. Apibendrinusi kai kurių Euro-

pos valstybių įstatymus dėl šventvagystės, religinio įžeidimo ir religinės neapykantos

kurstymo, Venecijos komisija savo pranešime konstatuoja, kad juose sąvokos „švent-

vagystė“ ir „religinis įžeidimas“ apibrėžiamos skirtingai, taip pat nėra visuotinai pri-

pažinto sąvokos „neapykantos kurstymas“ apibrėžimo. Venecijos komisija pažymi,

kad šventvagystė tik nedaugelyje Europos valstybių laikoma teisės pažeidimu [10] ir,

be to, už ją retai traukiama atsakomybėn. Dėl neapykantos kurstymo Venecijos ko-

misija pažymi, kad beveik visose Europos Tarybos valstybėse narėse tai yra laiko-

ma teisės pažeidimu, tačiau kai kuriose valstybėse baudžiama tik už kurstymą atlikti

veiksmus, dėl kurių gali atsirasti diskriminacija ar prievarta, bet ne už pačią neapy-

kantą. Čia Lietuva pateikiama kaip pavyzdys valstybės, kurioje yra baudžiama abiem


atvejais. Venecijos komisija taip pat pažymi, kad daugumoje Europos Tarybos valsty-

bių narių religinės neapykantos kurstymas yra neapykantos apskritai kurstymo tam

tikra forma, o pati sąvoka „neapykanta“ apima tiek rasinę, tautinę ir religinę neapy-

kantą, tiek kartais ir neapykantą dėl lyties, seksualinės orientacijos, politinių įsiti-

kinimų, kalbos, socialinės padėties, fi zinės ar protinės negalios. Tačiau Buvusiojoje

Jugoslavijos Respublikoje Makedonijoje, Gruzijoje, Maltoje ir Slovakijoje religija ne-

laikoma neapykantos pagrindu. Kai kuriose valstybėse griežčiau baudžiama už nea-

pykantos kurstymą žiniasklaidoje.

EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra konstatavęs, kad saviraiškos laisvė,

garantuojama Konvencijos 10 straipsnyje, yra vienas svarbiausių kiekvienos demo-

kratinės visuomenės pagrindų, viena pagrindinių jos pažangos ir kiekvieno asmens

saviraiškos sąlygų. Tačiau, kaip pažymi Venecijos komisija, naudojimasis saviraiškos

laisve, apimantis pareigas ir atsakomybę, reiškia, jog galima pagrįstai tikėtis, kad kiek-

vienas demokratinės visuomenės narys kiek įmanoma vengs posakių, niekinančių ar

nepagrįstai įžeidžiančių kitus asmenis, pažeidžiančių jų teises. Venecijos komisijos

teigimu, saviraiškos laisvės apribojimais siekiama apsaugoti asmenis, turinčius tam

tikrus įsitikinimus ar pažiūras, o ne tikėjimo sistemas nuo bet kokios kritikos. Teisė

į saviraiškos laisvę reiškia, kad ji leidžia nagrinėti, atvirai diskutuoti ir kritikuoti, net

griežtai ir nepagrįstai, tikėjimo sistemas, pažiūras ir institucijas, jeigu tai nekursto ne-

apykantos asmenims ar jų grupėms.

Venecijos komisija pabrėžia, kad demokratinėje visuomenėje reikia apriboti ne

pačią meninės, intelektinės ar kitokios saviraiškos laisvę, bet meninio ar intelektinio

kūrinio platinimo būdus ir mastą (paskelbtos idėjos, sukurtas meno kūrinys, parašy-

ta knyga ar straipsniai, nupieštos karikatūros ir t. t.). Būtent todėl įmanoma, bent teo-

riškai, atsakingu už neapykantos kurstymą ar religinį įžeidimą laikyti ne tik posakio

ar meno kūrinio autorių, bet taip pat ir – galbūt net pirmiausia – tuos, kurie tiesiogiai

ar netiesiogiai prisidėjo prie tokių posakių ar meno kūrinių sklaidos: leidyklą, trans-

liuotoją, žurnalistą, prekiautoją meno kūriniais ar muziejaus vadovą.

Pasak Venecijos komisijos, tikroje demokratijoje galimybė taikyti saviraiškos

laisvės apribojimus neturi būti naudojama kaip priemonė, apsauganti visuomenę nuo

skirtingų, net kraštutinių, pažiūrų. Atviros diskusijos yra būtina tarpusavio supra-

timo ir pagarbos sąlyga, o demokratijoje neturi būti bijoma diskutuoti net apie la-

biausiai šokiruojančias ir antidemokratines idėjas, nes atvirai diskutuojant šias idėjas

galima atmesti ir įrodyti demokratinių vertybių viršenybę. Laisvų viešų diskusijų už-

tikrinimas yra svarbiausia pagrindinių neatimamų vertybių, tokių kaip saviraiškos ir

religijos laisvės, apsaugos priemonė, kartu apsauganti visuomenę ir asmenis nuo dis-

kriminacijos. Venecijos komisijos teigimu, turi būti draudžiama skleisti tik tas idėjas,

kurios iš esmės yra nesuderinamos su demokratiniais principais.

Apžvelgusi Europos valstybių patirtį, Venecijos komisija dar parengiamajame

pranešime padarė išvadą, kad naujas specialus įstatymas dėl šventvagystės, religinio

įžeidimo ir religinės neapykantos kurstymo nereikalingas. Daugiausia dėmesio tu-


rėtų būti skiriama tam, kad teisingai ir nediskriminuojant būtų taikomi galiojantys

bendrieji įstatymai. Kaip pažymi Europos Tarybos žmogaus teisių komisaras T. Ham-

marbergas, ši Venecijos komisijos išvada yra logiška, nes priėmus naują įstatymą su-

sidarytų įspūdis, jog pirmenybė teikiama saviraiškos laisvės apribojimams, užuot

pritarus tam, kad, kaip tvirtina pati Venecijos komisija, atviros diskusijos prieštarin-

gais klausimais yra labai svarbios demokratinei visuomenei [11].

Venecijos komisijai nekyla abejonių, kad už neapykantos, visų pirma religinės,

kurstymą turi būti baudžiama, – taip yra beveik visose Europos valstybėse (išskyrus

Andorą ir San Mariną). Be to, Venecijos komisijos nuomone, įstatymuose turėtų būti

eksplicitiškai nustatyta neapykantos kurstymo kaltės forma – tyčia ar neatsargumas,

tačiau nėra būtina kriminalizuoti religinį, t. y. religinių jausmų, įžeidimą (išskyrus

atvejus, kai yra kurstoma neapykanta), o šventvagystė apskritai turėtų būti dekrimi-

nalizuota, kaip yra daugelyje Europos valstybių. Vis dėlto šventvagystė kai kuriose

Europos valstybėse vis dar laikoma nusikaltimu, nors ir nėra vienodos šventvagys-

tės sampratos. Pavyzdžiui, Graikijos baudžiamajame kodekse įtvirtintos šventvagystės

nusikaltimo sudėties objektas yra Dievas kaip vertybė, teisinis gėris, kuris per se nu-

sipelno baudžiamosios apsaugos, nepaisant asmens religinių įsitikinimų; šventvagys-

tės nusikaltimo auka yra ne konkreti religija, konkretus tikintysis ar tikinčiųjų grupė,

bet pats Dievas. Austrijos teisės sistemoje nėra aiškios šventvagystės sampratos, ši są-

voka Baudžiamajame kodekse nėra expressis verbis nustatyta; vis dėlto tai, ar šventva-

gystė draudžiama, priklauso nuo šios sąvokos aiškinimo: jeigu šventvagyste įžeidžiami

religiniai jausmai, ji esant tam tikroms aplinkybėms yra draudžiama. Tuo tarpu Airi-

joje šventvagystė yra vienintelis nusikaltimas, kuris expressis verbis nurodytas Konsti-

tucijoje, tačiau nei joje, nei įstatymuose nepateikiamas šios sąvokos apibrėžimas. Vis

dėlto Airijoje yra buvusi viena šventvagystės byla [12] (tiesa, vienintelė tokia byla nuo

Airijos nepriklausomybės paskelbimo 1922 m. [13]). Būtent dėl to, kad įstatymuose

nėra pateiktas šventvagystės nusikaltimo apibrėžimas, Airijos Aukščiausiasis Teismas

toje byloje nusprendė, kad neįmanoma nustatyti, kas yra šventvagystė. Šis teismas taip

pat pažymėjo, kad ne teismai, o įstatymų leidėjas turi apibrėžti nusikaltimus. Jungti-

nės Karalystės įstatymuose taip pat nėra šventvagystės nusikaltimo sudėties, tačiau

ji atskleidžiama teismų praktikoje: šventvagyste laikomas tik krikščioniškų religinių

jausmų įžeidimas. Nyderlandų baudžiamajame kodekse yra įtvirtinta šventvagystės

nusikaltimo sudėtis, tačiau ji de facto yra „mirusi“. Danijoje šventvagystė taip pat lai-

koma nusikaltimu, tačiau nuo 1930 m., kai buvo priimtas Baudžiamasis kodeksas, kal-

tinamasis nuosprendis buvo priimtas tik du kartus, paskutinį kartą – 1946 m. [14].

Venecijos komisija teigia, kad yra galimos įvairios saviraiškos laisvės ribojimo

priemonės, be kita ko, baudžiamosios sankcijos, tačiau tos baudžiamosios sankci-

jos, kuriomis siekiama neleisti reikštis neteisėtoms saviraiškos formoms, pažeidžian-

čioms teisę į pagarbą kito asmens įsitikinimams, turi būti laikomos ultima ratio,

taikoma esant konkrečiai pateisinamai situacijai, kai jokia kita priemone neįmanoma

apsaugoti asmens teisių, turinčių bendrąjį interesą.


Nepaisant baudžiamųjų įstatymų taikymo šioje srityje sunkumų, Venecijos ko-

misijos nuomone, baudžiamųjų sankcijų už neapykantos kurstymą nustatymas visoje

Europoje turi didelę simbolinę reikšmę. Tai visai visuomenei ir jos grupėms parodo,

kad veiksminga demokratija negali toleruoti veiksmų ir poelgių, prieštaraujančių jos

pagrindinėms vertybėms: pliuralizmui, tolerancijai, pagarbai žmogaus teisėms ir dis-

kriminacijos draudimui [pažeidžiančių jos pagrindines vertybes: pliuralizmą, tole-

ranciją, pagarbai žmogaus teisėms ir diskriminacijos draudimui.

Spręsdama, ar yra baudžiamųjų sankcijų alternatyvų, Venecijos komisija pažy-

mi, kad kiekvienoje teisės sistemoje yra skirtingų veikimo priemonių, kurių gali būti

imamasi visais kitais atvejais, kai nėra kurstoma neapykanta. Teismai atlieka svarbų

vaidmenį nustatant, ar tam tikras posakis nėra neapykantos kurstymas ir ar yra pada-

ryta žalos, tačiau Venecijos komisija mano, kad saviraiškos laisvės ir religijos laisvės

santykis turėtų būti per se nustatomas ne teismų sprendimais, bet pirmiausia asme-

nims – tikintiesiems ir netikintiesiems – racionaliai diskutuojant. Viešos diskusijos,

įtikinimas, priešingai nei draudimas ar persekiojimas, yra demokratiškiausia pagrin-

dinių vertybių apsaugos priemonė.

Venecijos komisija taip pat pažymi, kad skirtingos visuomenės iš tikrųjų gali

skirtis savo jautrumu, turinčiu įtakos šventvagystės, religinio įžeidimo (praeityje) ir

neapykantos kurstymo (šiais laikais) suvokimui. Kai kurie asmenys šiuo požiūriu, be

abejo, yra jautresni ir smarkiai reaguoja į savo išpažįstamos religijos kritiką. Tačiau

demokratinė visuomenė neturi tapti šio jautrumo įkaite, ir susidūrus su audringa reak-

cija neturi būti neapgalvotai atsisakoma saviraiškos laisvės. Kai kurie asmenys tam tik-

ras aplinkybes gali vertinti pernelyg jautriai ir incidentų gali įvykti įvairiose vietose,

kartais esančiose labai toli nuo tos vietos, kurioje kilo ginčas, ir tai savaime negali būti

priežastis uždrausti bet kokių formų diskusijas apie konkrečią religiją. Priešingu atve-

ju būtų pakenkta teisei į saviraiškos laisvę demokratinėje visuomenėje.

Atsakingas naudojimasis teise į saviraiškos laisvę turi skatinti pagarbą teisei į pa-

garbą kitų asmenų tikėjimui ir religiniams įsitikinimams. Šioje ir kitose srityse įžval-

gi savicenzūra galėtų padėti nustatyti pusiausvyrą tarp saviraiškos laisvės ir padoraus

elgesio. Susilaikymas nuo tam tikrų posakių gali būti visiškai priimtinas, kai tuo sie-

kiama be jokios priežasties neįžeisti kitų asmenų jausmų, tačiau neabejotinai nepri-

imtinas, kai susilaikoma bijant audringos reakcijos.

Venecijos komisija pabrėžia, kad būtina skatinti žiniasklaidos ir religinių grupių

dialogą bei rūpintis bendravimo etika. Švietimas, galintis padėti geriau suprasti kitų

asmenų įsitikinimus ir ugdantis toleranciją, turi būti taip pat laikomas svarbia prie-

mone šioje srityje. Venecijos komisijos teigimu, ilgalaikis tikslas – pasiekti, kad visi

demokratinės visuomenės nariai galėtų taikiai reikšti savo idėjas, be kita ko, ir nega-

tyviausias, susijusias su kitomis konfesijomis, tikėjimais ar dogmomis.

Venecijos komisija pranešime remiasi EŽTT suformuota doktrina, atskleidžian-

čia įvairius saviraiškos laisvės ir religijos laisvės aspektus, kaip antai: siekdamos už-

tikrinti religinę santarvę, valstybės privalo kiek įmanoma vengti kalbų, nepagrįstai


įžeidžiančių kitus asmenis, todėl pažeidžiančių jų teises, ir niekaip neprisidedančių

prie viešų diskusijų, kuriomis skatinama žmogiškųjų reikalų pažanga; pagarba ti-

kinčiųjų religiniams jausmams teisiškai gali būti laikoma pažeista dėl provokacinio

sakralinių objektų vaizdavimo arba kėsinimosi į religinius principus ir dogmas; reli-

giniai įsitikinimai skiriasi nuo kitų įsitikinimų, pavyzdžiui, politinių ar fi losofi nių, ir

jiems reikalinga aukštesnio lygio apsauga; pliuralizmo, tolerancijos ir atvirumo idė-

jos, kuriomis paremta demokratinė visuomenė, reiškia, kad atsakomybė, kylanti iš

teisės į saviraiškos laisvę, savaime neturi suteikti asmeniui apsaugos dėl esamų reli-

ginių pažiūrų vien todėl, kad jos skiriasi nuo jo paties pažiūrų; kalbant apie išpuo-

lius dėl religinių įsitikinimų pažymima, kad Europoje nėra vienodos asmens teisių

apsaugos reikalavimų sampratos, – valstybės Konvencijos dalyvės, reguliuodamos

saviraiškos laisvę tose srityse, kuriose gali būti pažeisti su morale ar religija susiję as-

meniniai įsitikinimai, turi plačią veiksmų laisvę; tai, kas gali smarkiai įžeisti tam ti-

kro tikėjimo atstovus, labai priklauso nuo laikotarpio ir vietos, ypač šiais laikais, kai

daugėja tikėjimų ir konfesijų, būtent dėl to valstybės valdžios institucijos gali geriau

nei tarptautiniai teismai įvertinti, kas yra būtina demokratinėje visuomenėje; demo-

kratinėse visuomenėse iš esmės gali reikėti bausti už visas saviraiškos formas (ar net

užkirsti joms kelią), kuriomis skleidžiama, kurstoma, palaikoma ar pateisinama nea-

pykanta, pagrįsta netolerancija (ir religine), jeigu yra užtikrinama, kad nustatyti „for-

malumai“, „sąlygos“, „apribojimai“ ar „sankcijos“ yra proporcingi siekiamam tikslui;

išpuolis prieš bažnyčios atstovą savaime nediskredituoja ar nesumenkina gyventojų

dėl jų priklausymo tam tikrai religijai, o doktrinos kritika nebūtinai reiškia išpuolius

prieš pačius religinius įsitikinimus.

Įdomių minčių ir pastabų kūrybos laisvės ir religijos laisvės sankirtos tema pa-

teikia tarptautinio apskritojo stalo „Menas ir religiniai įsitikinimai: nuo kolizijos iki

koegzistavimo“ dalyviai.

Venecijos komisijos sekretorius G. Buquicchio įžanginėje kalboje pažymi, kad

daugiakultūrėje visuomenėje žmogaus teisės kartais susikerta, ir pabrėžia, kad yra ne

asmenų grupių, bet interesų kolizija, – juos kiekvienas asmuo gali ginti tam tikru mo-

mentu, nes vieną kartą jis gali remtis minties laisve, o kitą kartą – saviraiškos laisve.

G. Buquicchio nuomone, įmanoma pasiekti, kad teisė į kūrybos bei saviraiškos laisvę

ir teisė į pagarbą įsitikinimams ne konfl iktuotų, o koegzistuotų, tik reikia rasti tinka-

mų priemonių. Jis taip pat pažymi, kad iki šiol nepakankamai dėmesio buvo skiriama

žiniasklaidos ir religinių grupių gebėjimų bendrauti gerinimui. G. Buquicchio įžan-

ginėje kalboje pateikiamos kai kurios aptartame Venecijos komisijos pranešime pa-

darytos išvados.

Atėnų universiteto (Graikija) konstitucinės teisės profesorius N. C. Alivizatos

savo pranešime „Menas ir religiniai įsitikinimai: liberalizmo ribos“ pirmiausia kelia

sąvokos „menas“ apibrėžimo problemą. Pasak jo, nėra visuotinai pripažinto sąvokos

„menas“ apibrėžimo, kiekvienu konkrečiu atveju reikia išsiaiškinti, ar tam tikras kū-

rinys iš tikrųjų yra meno kūrinys. N. C. Alivizatos savo pranešime nepateikia – tie-


są sakant, ir neketino pateikti – meno sąvokos apibrėžimo, vis dėlto jis išdėsto tam

tikrus kriterijus, padedančius nustatyti kūrybos laisvės ribas. Jo teigimu, gali būti

teisėtai nustatyti kūrybos laisvės apribojimai, kai aplinkybės, kurioms esant meno

kūrinys gali būti teisėtai rodomas, taip pat ir kūrinio turinys siejasi ne su visa visuo-

mene, bet, priešingai, akivaizdžiai yra siekiama pakenkti grupės narių religiniams įsi-

tikinimams, tai yra nukreipta (dažnai sąmoningai) į tam tikrą grupę. Tokiais atvejais

iš tikrųjų būtų ribojama ne menininko kūrybos laisvė, bet jo laisvė pasirinkti, kaip

tam tikrą kūrinį pateikti visuomenei. Kitaip tariant, toks apribojimas nesisietų su pa-

čiu kūrinio turiniu, o būtų tik nedidelis laisvės pateikti ir platinti kūrinį suvaržymas

taikant lokalizacijos ir individualizacijos kriterijus. Pranešėjo manymu, šie kriterijai

padeda nustatyti vietą, kurioje kūrybos laisvė pasiekia savo ribas. Kalbėdamas kon-

krečiai apie individualizacijos kriterijų, N. C. Alivizatos pažymi, kad kūrybos laisvės

apribojimai galimi tik tada, kai meno kūrinys įžeidžia konkrečius religinius asmens

įsitikinimus, ir, priešingai, jie yra negalimi, jeigu įžeidžiami ne asmenys, o tam tikra

religinė grupė (beasmenis įžeidimas). Pažeidimai, kuriais kėsinamasi į religijos lais-

vės pagrindą (t. y. religinės savimonės laisvę), yra mažiau toleruotini, o kasdienio re-

ligijos praktikavimo (pavyzdžiui, musulmonių skarelė, kryžius) kritika turėtų būti

labiau toleruojama.

Alžyro Konstitucinio Teismo pirmininkas B. Bessaïhas savo pranešime nagri-

nėja menininkų atsakingumo etikos klausimus. Cituodamas poetų, rašytojų ir mąs-

tytojų eiles, jų mintis pranešėjas teigia, kad menu, kuris suvokiamas kaip estetinė

dimensija, siekiama sužadinti emocijas, jausmus, palikti teigiamą estetinį įspūdį, pa-

galiau sujaudinti ir sužavėti. Tačiau B. Bessaïhas apsiriboja tokiu meno suvokimu ir

toliau nesivelia į meno sąvokos apibrėžimo polemiką. Jis pabrėžia, kad menas turėtų

būti saviraiškos laisvės ir pagarbos religiniams įsitikinimams bei simboliams darnos

išraiška. Pranešėjo nuomone, įstatymai gali tam tikru mastu drausti ne tik įžeidimą,

bet ir šventvagystę, tačiau vien įstatymų nepakanka, yra dar ir sąžinės graužatis, kuri

kartais būna skausmingesnė už baudžiamąją sankciją.

Graikijos žmogaus teisių lygos pirmininkas, Atėnų Panteono universiteto Politi-

kos mokslų ir istorijos katedros profesorius D. Christopoulos ir San Paulo Fundacao

Getulio Vargas teisės mokyklos (Brazilija) teisės mokslų ir konstitucinės teisės pro-

fesorius D. Dimoulis savo pranešime „Menas gali teisėtai įžeisti“ teigia, kad meno

laisvės ir religijos laisvės konfl iktas iš esmės yra ne teologijos ar estetikos, o politikos

klausimas. Jų manymu, nors religija ir menas neišvengiamai koegzistuoja įtampos są-

lygomis, svarbu, kad visi sprendimai kiltų ne iš teismų nutarimų ar – dar blogiau –

prievartos, bet iš racionalaus žmonių, tikinčiųjų ar netikinčiųjų, dialogo. Pranešimo

autoriai, cituodami R. Dworkiną, pritaria jo minčiai, jog demokratinėje visuomenė-

je niekas, kad ir koks galingas ar bejėgis būtų, negali turėti teisės nebūti įžeistas. Jeigu

tokia teisė egzistuotų, susiformuotų tokia socialinė santvarka, kurioje kiekvieno as-

mens tvirtinimas, kad jis buvo įžeistas, taptų kliūtimi naudotis bet kuria laisve. Pra-

nešėjai taip pat kelia meno sąvokos apibrėžimo klausimą ir retoriškai klausia, ar daug


tarp mūsų atsirastų norinčiųjų, kad meną apibrėžtų paprastas dvasininkas ar teisė-

jas. Jų nuomone, kad meno veiklai būtų taikoma konstitucinė apsauga, svarbiausia

yra nustatyti, ar ši veikla iš tikrųjų yra meninė. Tačiau tam būtinas daugiau ar mažiau

nekintamas požiūris į tai, kas turėtų arba neturėtų būti laikoma menu. Pranešėjai pa-

žymi, kad meno istorija yra ir prievartinių apribojimų, grindžiamų ne meninės reikš-

mės stoka, bet tam tikros meninės saviraiškos prieštaravimu valdančiųjų estetiniams,

moraliniams ar politiniams prioritetams, istorija.

Pranešėjų teigimu, šiais laikais viešpataujantį požiūrį į meno laisvę yra prislo-

pinusi islamo reakcijos baimė. Neabejotina, kad šiuolaikiniai apribojimai yra dau-

giau susiję ne su „atgyvenusia“ šventvagyste, bet su politinio teisingumo diktatu ir

neapykantą kurstančių kalbų apribojimais. Šventvagystės kriminalizavimas nebėra

madingas, nors kai kurie teismai tai vis dar taiko, siekdami priminti Europai neto-

limą tamsuolišką praeitį. Tačiau pamažu vykstant valstybės sekuliarizacijai šventva-

gystės vaidmuo menkėja. Šiais laikais siekis apsaugoti įsitikinimus, etnines grupes

ar religijas pakrypo į vadinamosios netolerantiškos ar rasistinės kalbos kriminaliza-

vimą. Pranešėjai pažymi, kad nustatant saviraiškos laisvės ribas yra taikomi dvejopi

standartai: jeigu bijoma, kad reakcija gali tapti nekontroliuojama, saviraiškos laisvė

labiau ribojama ir, priešingai, jeigu reakcija gali būti kontroliuojama, viešpatauja kū-

rybos laisvė.

Ieškodami atsakymo į savo pačių iškeltą klausimą, kodėl reakcija ginant religi-

nius jausmus sukelia baimę dėl mūsų visuomenės sanglaudos, nors kitos reakcijos

jos nesukelia, pranešėjai pažymi, kad dėl imigrantų musulmonų socialinės padėties

Europoje ir tarptautinės geopolitinės padėties Rytų ir Vakarų savitarpio santykiuo-

se, kreipiant ypatingą dėmesį į Vidurinius Rytus, kai kurie musulmonai neatsispiria

reakcingiausiai mūsų laikų politinei ideologijai. Vis dėlto islamo fundamentalizmo

priešnuodžiai yra imigrantų socialinė integracija ir priešinimasis imperialistinei po-

litikai Viduriniuose Rytuose. Priešingai, laisvas menas ar saviraiška yra silpnoji gran-

dis. Jie gali būti apriboti neaukojant politinių ar ekonominių interesų. Pranešėjai

pažymi, kad Europos šalyse atgimsta šventvagystės nuostatos, tačiau, jų nuomone,

jos konstitucinėje valstybėje akivaizdžiai yra nepagrįstos. Jų teigimu, kai kurių ša-

lių teismai, priešingai nei įstatymų leidėjas, pademonstravo drąsą, nuspręsdami, kad

šventvagystės nuostata prieštarauja Konstitucijai (Italija, JAV).

D. Christopoulo ir d. Dimoulio manymu, valstybė, kuri žodžio laisvės atžvilgiu

laikosi savo konstitucinių nuostatų, skelbiančių jos religinį neutralumą, negali kištis

į privačius ginčus dėl to, kad kas nors įžeidė kito asmens abstraktų požiūrį. Jeigu tam

tikros teisinės ribos yra peržengtos, taikomos nuostatos dėl garbės ir reputacijos ap-

saugos, nustatančios kompensacijos pagrindus ir galiausiai – baudžiamąją atsakomy-

bę. Jų nuomone, nepritarimas cenzūrai nėra kliūtis nustatyti kalbų apribojimus.

Pranešėjai pažymi, kad daugelyje šalių dar taikomas draudimas žodžiu ar meno

kūriniu įžeisti Dievą, ir tai tolygu pripažinimui, kad Dievas yra savarankiška konsti-

tucinė vertybė, kaip buvo nustatyta ankstesniuose teisės aktuose. Tik šiuolaikiniuose


teisiniuose ginčuose ir teismo sprendimuose mėginama tai maskuoti garbės ar religi-

nės santarvės apsauga, stengiantis surasti liberalius pagrindus, pagrindžiančius švent-

vagystės draudimą.

D. Christopoulo ir D. Dimoulio manymu, jeigu pasiremtume EŽTT argumen-

tais, kad tam tikrais draudimais yra siekiama apsaugoti religinę santarvę ir tam tikros

tikinčiųjų grupės garbę, turėtume taip pat uždrausti viską, kas gali sukelti teroristų

įsiūtį, idant nereikėtų atremti jų audringos reakcijos. Kitaip tariant, vengiant įžeidaus

asmens protesto reikėtų apriboti visas kitų žmonių teises ir kartu priimti įstatymus,

draudžiančius abejoti kitų socialinių grupių požiūriais ir įsitikinimais, ir taip būtų

įtvirtinta visuotinė cenzūra.

Tarptautinės žmogaus teisių lygų federacijos pirmininko pavaduotojas, Irano

žmogaus teisių gynimo lygos pirmininkas, buvęs Teherano advokatų biuro advokatas

K. Lahidji, apžvelgęs Europos patirtį, be kita ko, EŽTT doktriną sprendžiant saviraiš-

kos laisvės ir religijos laisvės sankirtos problemą, atskleidžia Irano Islamo Respub-

likos ypatumus, visų pirma valstybės ir islamo santykį. K. Lahidji pranešime labai

atsargiai mėgina teisinti musulmonų reakciją į islamo religijos kritiką. Jo teigimu, kai

idėja yra kritikuojama kalboje, straipsnyje, literatūros ar meno kūrinyje, tas, kuris tą

idėją palaiko, visiškai teisėtai gali reaguoti, net šokiruojančiu ar įžeidžiančiu būdu,

arba dar pagalvoti, gal leistis įtikinamam savo pašnekovo ir pakeisti idėją. Kita ver-

tus, pranešėjas apgailestauja, kad ne tik Irane, bet ir daugelyje kitų musulmoniškų ša-

lių (kaip ir daugelyje nemusulmoniškų šalių) nei valstybė, nei religijų atstovai nerodo

tolerancijos ir politinės valios derinant saviraiškos laisvę ir minties, sąžinės ir religijos

laisves, toleruojant kritiką viešose kalbose ir diskusijose, visų pirma žiniasklaidoje.

Jungtinių Tautų Ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių komiteto pirmininko

pavaduotojas ir narys, buvęs Mauricijaus vyriausiasis teisėjas A. G. Pillay, savo pra-

nešime „Saviraiškos laisvės ir religijos laisvės sankirta: Jungtinių Tautų pozicija“ pri-

statydamas Jungtinių Tautų poziciją, pažymi, kad ji nesiskiria nuo EŽTT suformuotos

doktrinos, o straipsniai, susiję su saviraiškos laisve ir religijos laisve, tiek Jungtinių

Tautų tarptautiniame pilietinių ir politinių teisių pakte (1966), tiek Konvencijoje yra

beveik vienodai formuluojami. Pranešėjas taip pat cituoja EŽTT ir Žmogaus teisių

komiteto (Jungtinės Tautos) sprendimus, susijusius su teisės į religijos laisvę ir teisės

į saviraiškos laisvę sąveika, su leistinais šių teisių suvaržymais.

Priešingai nei G. Buquicchio, D. Christopoulos ir D. Dimoulis, teigiantys, kad

saviraiškos laisvės ir religijos laisvės pusiausvyra turėtų būti pirmiausia nustatyta ne

teismuose, o visuomenei atvirai diskutuojant šiais klausimais, A. G. Pillay, sąmonin-

gai ar nesąmoniningai nepaminėdamas svarbiausio visuomenės vaidmens šioje sri-

tyje, teigia, kad nepriklausomi ir nešališki teismai turi nustatyti tinkamą pusiausvyrą

pagal konkrečios bylos aplinkybes tarp konkuruojančių teisių į saviraiškos laisvę ir

religijos laisvę, atsižvelgdami į galimus šių teisių apribojimus. Kaip ir daugelis tarp-

tautinio apskritojo stalo dalyvių, pranešėjas mano, kad šventvagystė turėtų būti de-

kriminalizuota, o religinė neapykanta, priešingai, kriminalizuota.


Šiame leidinyje net du pranešimai yra skirti šventvagystei Graikijos teisėje ap-

žvelgti. Graikijos žmogaus teisių lygos tarybos narys D. Sarafi anos savo pranešime

„Šventvagystė Graikijos ortodoksų teisės tradicijoje“ ir Miuncheno universiteto Tei-

sės mokyklos (Vokietija) teisės daktaras M. Tsapogas savo pranešime „Šventvagystė

ir teisingumas graikų ortodoksų kontekste“ ne tik pateikia įdomių Graikijos teismų

praktikos šventvagystės bylose pavyzdžių, bet ir išsamiai ją analizuoja. Jie pažymi,

kad būtina taikyti objektyvius kriterijus bei standartus ir nustatyti pusiausvyrą tarp

pagarbos asmens jausmams ir religijos bendruomeniškumo. Jie pritaria Venecijos

komisijos išankstinei nuomonei, kad atitinkamo įstatymo nebuvimas nėra problema.

Įgyvendindamos galiojančius įstatymus valstybės institucijos turi būti lanksčios ir at-

sižvelgti į tikrąją padėtį bei šalies ir jos gyventojų pokyčius. Abu pranešėjai pritaria

tam, kad šventvagystė ir religinis įžeidimas Graikijoje būtų dekriminalizuoti.

Bene išsamiausiai EŽTT doktriną, susijusią su saviraiškos laisve ir religijos lais-

ve, apžvelgia EŽTT teisėja F. Tulkens savo pranešime „Pagrindinių teisių konfl iktai:

susikertantys požiūriai dėl Europos žmogaus teisių konvencijos 9 ir 10 straipsnių“.

Pranešėja išskiria tris tradicinius teisių susikirtimo sprendimo būdus: reika-

lingumo patikrinimas, interesų pusiausvyra ir veikimo laisvė. Pranešėjos manymu,

vieną iš įprastinių teisių konfl ikto sprendimo būdų pateikia pati Konvencijos 9 ir

10 straipsnių struktūra – pirma, pripažįstama teisė ar laisvė, antra, nurodoma, kad

tam tikromis sąlygomis galimi apribojimai. Taigi demokratinėje visuomenėje nėra

visiškai absoliučių teisių, jos gali būti ribojamos. Be to, šie ribojimai ar suvaržymai

atspindi klasikinę dialektiką pagrindinių teisių srityje tarp asmens teisės apsaugos ir

viešojo intereso gynimo.

Pagal Konvencijos 9 straipsnį laisvė skelbti religiją ir savo religinius įsitikinimus

nėra absoliuti teisė. Ji gali prieštarauti kito asmens teisėms ir laisvėms, o tai visų pir-

ma reiškia kiekvieno asmens įsitikinimų gerbimą prozelitizmo atveju, taip pat ne-

pilnamečių, tvarkos, saugumo ar visuomenės sveikatos apsaugą. Jei kalbėsime apie

saviraiškos laisvę, tai ji, kaip yra konstatavęs EŽTT, yra vienas iš demokratinės visuo-

menės pagrindų, – būtent tokios visuomenės, kurioje viešpatauja pliuralizmas, tole-

rancija, atvirumas. Saviraiškos laisvė – tai ne vien garantija, sauganti nuo valstybės

kišimosi, bet taip pat ir pagrindinis objektyvus gyvenimo demokratijoje principas: ji

nėra savitikslė, bet yra priemonė demokratinei visuomenei kurti. Būtent dėl šios sa-

viraiškos laisvės socialinės funkcijos EŽTT plačiai aiškina Konvencijos 10 straipsnio

taikymo sritį.

F. Tulkens primena gerai žinomą EŽTT metodą, taikomą nagrinėjant teisių ap-

saugos klausimus: apribojimai gali būti pateisinami, jeigu jie yra nustatyti įstatymu,

jais siekiama teisėto tikslo ir demokratinėje visuomenėje jie yra būtini. Esant šių trijų

sąlygų deriniui atsiranda galimybė taikyti proporcingumo principą.

Pranešėja, tvirtindama, kad reikalingumo patikrinimo kriterijus turi tam tikras

ribas, remiasi E. Bremsu, pasak kurio, kad nors dvi teisės yra vienodai pagrindinės ir

a priori vienodai reikšmingos, teisei, kuria remiasi pareiškėjas, reikia skirti daugiau


dėmesio, nes teisėjas turi išspręsti teisės pažeidimo ar nepažeidimo klausimą. Taigi

reikalingumo patikrinimo kriterijus yra svarbesnis pareiškėjo teisei, kadangi bet koks

jo teisės apribojimas turi būti pateisinamas reikalingumu apsaugoti kito asmens teisę,

todėl implicitiškai turi būti nustatyta pareiškėjo teisei palanki prezumpcija.

Tačiau susidūrus dviem priešingoms nuostatoms, – šiuo atveju Konvencijos 9 ir

10 straipsniams, – proporcingumo principas, pranešėjos manymu, yra netinkamas.

Esant tokiai situacijai EŽTT veikia kitaip: jis nustato interesų pusiausvyrą, kad būtų

galima patikrinti, ar buvo pasiekta tinkama dviejų susikertančių teisių ar laisvių pu-

siausvyra. Pusiausvyros esmė ta, kad susikertančios teisės turi būti įvertintos viena

kitos atžvilgiu ir prioritetas turi būti suteiktas teisei, laikomai svarbiausia vertybe. Ta-

čiau čia susiduriama su trimis keblumais: pirma, vadinamasis teisių nesulyginamu-

mas (nebendramatiškumas); antra, subjektyvumas; trečia, šalių padėtis nėra vienoda

ir reikšmė, pripažįstama kiekvienos jų susikertančioms teisėms, gali priklausyti nuo

jų tarpusavio padėties.

Susiklosčius teisių konfl iktų situacijoms, būtina įvertinti kontekstą atsižvelgiant į

visuomenės, kurioje šie konfl iktai kyla, jautrumą. Taigi EŽTT kiekvienu tokiu atveju

remiasi valstybių veiksmų laisvės doktrina. Tai yra trečiasis tradicinis teisių konfl ik-

to sprendimo būdas. EŽTT 1996 m. lapkričio 25 d. sprendime Wingrove prieš Jungti-

nę Karalystę pažymėjo, kad, kalbant apie išpuolius dėl religinių įsitikinimų, Europos

šalyse nėra vienodo kito asmens teisių apsaugos reikalavimų supratimo. Tai, kas gali

smarkiai įžeisti tam tikro tikėjimo asmenis, laiko ir erdvės atžvilgiu labai skiriasi,

ypač šiais laikais, kai daugėja tikėjimų ir konfesijų. Todėl nustatant šių reikalavimų

tikslų turinį valstybės institucijų padėtis iš esmės yra geresnė nei tarptautinio teismo.

EŽTT minėtame sprendime taip pat pažymėjo, kad jo kontrolė gali silpnėti dėl doro-

vės supratimo kitimo, religijos reikšmės supratimo visuomenėje įvairovės ir sunku-

mų nustatant kūrinio įžeidžiamumo laipsnį.

F. Tulkens, savo pranešime apžvelgusi tradicinius teisių konfl ikto sprendimo

būdus, pateikia ir keletą naujų. Jos manymu, nereikia bijoti ieškoti kriterijų, ku-

rie padėtų nustatyti teisių hierarchiją. Gali būti nustatomas skirtumas tarp teisių

branduolio ir jų periferijos. Religijos laisvės yra vidinis ir išorinis aspektai. Vidi-

nė dimensija, būtent kiekvieno asmens teisė išpažinti religiją ar ją keisti, taip pat jos

neišpažinti, yra vadinamasis branduolys. Negali būti nustatyta jokių su šiuo bran-

duoliu susijusių ribojimų, suvaržymų, net jei jie yra susiję su saviraiškos laisve, kai,

pavyzdžiui, ja yra kurstoma neapykanta, prievarta ar religinė diskriminacija. F. Tul-

kens nuomone, būtų galima užtikrinti realų naudojimąsi šiomis dviem laisvėmis (re-

ligijos ir saviraiškos) labiau gerbiant religijos (arba saviraiškos) laisvės branduolį ir

sumažinus spaudimą apsaugoti periferinius elementus, pavyzdžiui, religinį jautru-

mą. Kita vertus, nėra lengva nustatyti šį branduolį. Doktrininiai bandymai nustaty-

ti skirtingų teisių hierarchiją iki šiol baigdavosi nesėkme. Tas pats pasakytina ir apie

bandymus tiksliai nustatyti, ką EŽTT laiko Konvencijos garantuojamų kiekvieno as-

mens teisių neliečiamu turiniu.


F. Tulkens taip pat nagrinėja susikertančių teisių tinkamo suderinimo metodą,

kurį teoriškai išplėtojo vokiečių konstitucionalistas K. Hesse ir kuris aptinkamas dau-

gelyje Vokietijos Federalinio Konstitucinio Teismo sprendimų. Šio metodo esmė yra

ta, kad iš karto atsisakoma aukoti vieną teisę dėl kitos. Kitaip tariant, teisių konfl ikto

atveju siekiant nustatyti, kuri teisė yra reikšmingesnė ir ar ji verta to, kad būtų paau-

kotos visos konkuruojančios teisės, nereikia tuoj pat remtis pusiausvyra. Priešingai,

reikia kiek galima atidėti neišvengiamą aukojimo momentą. Šio metodo savitumas

tas, kad jis skatina ieškoti sprendimų, maksimaliai apsaugančių dvi konkuruojančias

teises, užuot tiesiog suradus jų pusiausvyrą. Tačiau F. Tulkens pažymi, kad tinkamo

suderinimo metodas nepakankamai konstruktyvus: jį taikant nėra numatyta būtiny-

bė stengtis pakeisti situaciją, kurioje kilo konfl iktas.

Europos religijos mokslų instituto (Paryžius) direktorius J. P. Willaime praneši-

me „Religijos ir jos kritikos struktūriniai pertvarkymai šiuolaikinio ultramodernizmo

sąlygomis“ savo pastabas pateikia, atsižvelgdamas į didėjančią šiuolaikinės visuome-

nės sekuliarizaciją, kartu vis labiau plintant antiklerikalizmui, kurio atstovai religiją

laiko mokslo ir laisvių pažangai bei žmonių emancipacijai nepritariančia koncepcija.

Atsižvelgdamas į šį kontekstą, pranešėjas atkreipia dėmesį į labai svarbų religijų tarpu-

savio dialogą. Jo nuomone, geriau suprantant vienas kito įsitikinimus ir motyvus, gali

sumažėti jautrumas kito asmens kalboms. Dėl kai kurių religijų daugiatautiškumo ir

religijos bei pasaulietiškumo socialinės kultūrinės pozicijos kitimo labiau suprantami

tampa kitų asmenų įsitikinimai, tačiau kartu padidėja įtampa dėl įsikišimo (grėsmės)

iš šalies į asmens tikėjimą arba asmens pasirinkimą būti netikinčiuoju. Įsitikinimo ir

idėjų globalizacija vyksta kartu su individualizacija. Pranešėjas daro išvadą, kad religi-

jos ultramodernūs struktūriniai pertvarkymai neabejotinai yra ir religijų pasaulietinės

kritikos, kaip ir pasaulietiškumo religinės kritikos, pertvarkymai.

Apibendrinant pažymėtina, kad šis leidinys yra ne tik vertingas teisės požiūriu,

bet ir svarus indėlis į skirtingų visuomenės grupių dialogo, kaip svarbiausios saviraiš-

kos (ir kūrybos) laisvės ir religijos laisvės derinimo priemonės, plėtojimą.


1. Europos komisijos „Demokratiją per teisę“ (Venecijos komisija) 59-ojoje plenarinėje sesijoje, vy-

kusioje 2004 m. birželio 18–19 d., priimtos rekomendacijos dėl įstatymų, susijusių su religija ir

religiniais įsitikinimais, peržiūros yra skirtos Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos

Žmogaus teisių ir demokratinių institucijų biuro Religijos ir įsitikinimų laisvės ekspertų pataria-

mosios grupės nariams, taip pat Venecijos komisijos nariams, kuriems gali reikėti vertinti valsty-

bės įstatymus, susijusius su religijos ar įsitikinimų laisve, arba teikti jų paaiškinimus.

2. Tiesą pasakius, Venecijos komisijos rekomendacijose yra pateikiama EŽTT doktrina, atskleidžian-

ti saviraiškos laisvės ir religijos laisvės sankirtos aspektus, kuri, beje, pateikiama ir recenzuojama-

jame leidinyje, tačiau Venecijos komisija minėtose rekomendacijose saviraiškos laisvės ir religijos

laisvės sankirtos klausimų plačiau nenagrinėjo.


3. Europos komisija kovai su rasizmu ir netolerancija yra Europos Tarybos įsteigta institucija.

4. Iš K. Lahidji pranešimo matyti, kad ir pats pranešėjas Irano Islamo Respublikos visuomenės nelai-

ko demokratine.

5. Leidinyje pranešimai paskelbti anglų arba prancūzų kalba.

6. N. C. Alivizatos kritikuoja EŽTT 1994 m. rugsėjo 20 d. sprendimą Otto-Preminger-Institut prieš

Austriją ir 1996 m. lapkričio 25 d. sprendimą Wingrove prieš Jungtinę Karalystę, o D. Christopou-

los ir D. Dimoulis – minėtą sprendimą Otto-Preminger-Institut prieš Austriją.

7. Leidinyje skelbiamuose pranešimuose ypač daug dėmesio skiriama meno sąvokos apibrėžimo

paieškoms, įvairiems kūrybos laisvės ir saviraiškos laisvės sankirtos aspektams.

8. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2005 m. liepos 8 d. nutarime yra konstatuota, kad kū-

rybos laisvė (apimanti kūrybos proceso laisvę ir kūrybos sklaidos laisvę) yra viena svarbiausių

saviraiškos laisvės apraiškų.

9. Dar kartą apie kūrybos laisvės, kitaip tariant, menininko laisvės, ribas prabilta po to, kai 2009 m.

pradžioje čekų skulptorius D. Černý pristatė meninę instaliaciją „Entropa“, sukurtą Čekijos pirmi-

ninkavimui Europos Sąjungai pažymėti. Joje galima įžvelgti, kad vaizduojant kai kurias Europos

Sąjungos valstybes esama tam tikrų religinių užuominų (pavyzdžiui, religingumu garsėjančią Len-

kiją vaizduoja žmonės, nešantys homoseksualų vėliavą).

10. Šventvagystė yra teisės pažeidimas šiose Europos valstybėse: Austrijoje, Danijoje, Graikijoje, Itali-

joje, Lichtenšteine, Nyderlanduose, San Marine, Suomijoje.

11. Europos Tarybos žmogaus teisių komisaro interneto tinklalapis www.commissioner.coe.int.

12. Corway prieš Independent Newspapers (Ireland) Ltd [1999] 4 I.R. 484.

13. Ši data nurodyta Airijos atsakyme į Venecijos parengtą klausimyną. Tačiau F. Brennanas, rem-

damasis N. Coxu, nurodo, kad ši šventvagystės byla yra vienintelė tokio pobūdžio byla Airijos

teismuose nuo 1855 m. Žr. Legal aspects of religious freedom: international conference, Semtem-

ber 15 and 18, 2008 = Les aspects juridiques de la liberté confessionnelle: conférence international,

15–18 Septembre 2008/ [uredila Drago Čepar, Blaž Ivanc]. Ljubljana: Offi ce of the Government of

the Republic of Slovenia for Religious Communities = Bureau du Gouvernement de la République

de Slovénie des communautés religieuses, 2008, p. 135.

14. Danijoje šventvagyste buvo kaltinama iš viso tris kartus, paskutinį kartą – 1971 m., tuomet du

šventvagyste kaltinti asmenys buvo išteisinti.

EUROPOS KONSTITUCINIŲ TEISMŲ

KONFERENCIJA

NAUJAS EUROPOS KONSTITUCINIŲ TEISMŲ

KONFERENCIJOS NARYS – MONAKO

KUNIGAIKŠTYSTĖS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

TEISMO SUDĖTIS

Monako Kunigaikštystės Aukščiau-

siąjį Teismą (toliau – Teismas) sudaro pen-

ki tikrieji ir du pavaduojantieji teisėjai.

Pavaduojančiuosius teisėjus Teismo pir-

mininkas kviečia posėdžiauti tais atvejais,

kai negali atvykti tikrasis teisėjas, ir juos

kviesdamas jis atsižvelgia į tai, kuris iš jų

yra paskirtas anksčiau, o jeigu abu paskir-

ti tą pačią dieną, – kuris vyresnio amžiaus.

Posėdžiaujama arba visų teisėjų plenari-

nėje sesijoje, arba trijų narių administra-

cinėje kolegijoje. Plenarinėje sesijoje yra

sprendžiami visi konstitucinės priežiūros

klausimai, taip pat konfl iktai tarp jurisdik-

cijų arba Teismo pirmininko ar adminis-

tracinės kolegijos prašymu nagrinėjamos

administracinės bylos. Visais kitais atvejais

Teismas posėdžiauja kaip trijų narių admi-

nistracinė kolegija, kurią kiekvieniems

metams sudaro Teismo pirmininkas. Visi

posėdžiai vyksta Monake; jie yra vieši, o

jiems pirmininkauja Teismo pirmininkas

arba vienas iš jo paskirtų teisėjų (skiriamas

ilgiausiai Teisme dirbantis teisėjas arba,

jeigu du ar daugiau jų yra paskirti tą pačią

dieną, – vyresnis pagal amžių).

Monako Konstitucijos 89 straipsny-

je yra reglamentuojama teisėjų skyrimo

tvarka. Penkis tikruosius Teismo teisėjus

ketveriems metams Nacionalinės tarybos

(siūlo vieną teisėją), Valstybės tarybos

(siūlo vieną teisėją), Karūnos tarybos,

Apeliacinio teismo (siūlo du teisėjus) ir

Pirmosios instancijos civilinio teismo

(siūlo vieną teisėją) siūlymu skiria Kuni-

gaikštis. Du pavaduojančiuosius teisėjus

siūlo tik Nacionalinė taryba ir Valstybės

taryba. Tiek į tikrųjų, tiek į pavaduojan-

čiųjų teisėjų vietas Kunigaikščiui yra pa-

siūloma po du kandidatus. Kunigaikš-

tis gali nepritarti nė vienai kandidatūrai

ir paprašyti pasiūlyti naujų. Teismo pir-

mininką ir pirmininko pavaduotoją ski-

ria Kunigaikštis. Antrai kadencijai jie

turi būti siūlomi iš naujo. Teismo teisėjai

turi būti bent 40 metų amžiaus ir paren-

kami iš labai kompetentingų teisininkų.

Tai būna garsūs viešosios teisės profe-

soriai arba Prancūzijos Valstybės Tary-

bos (pranc. Conseil d’Etat) ar Kasacinio

teismo vyresnieji nariai. Teismo teisėjais

negali būti skiriami valstybės arba ben-

druomenės patarėjai, kitų teisminių ins-

titucijų teisėjai, valstybės tarnautojai.

TEISMO KOMPETENCIJA

Retrospektyva: 1911 m. Konstitucija

Kai kurių konstitucinės teisės specia-

listų teigimu, Monako Teismas yra se-

niausias pasaulyje konstitucinis teismas.

1911 m. Monako Konstitucijoje buvo

◆ EUROPOS KONSTITUCINIŲ TEISMŲ KONFERENCIJA 283

nustatyta, kad valstybė yra konstitucinė

monarchija. Aukščiausiasis Teismas Mo-

nake buvo įsteigtas dar pagal šią 1911 m.

Kunigaikščio oktrojuotąją Konstituci-

ją, tačiau kilus karui jis darbo nepradė-

jo iki 1919 m. (pirmasis jo sprendimas

buvo priimtas 1925 m. balandžio 3 d.).

Teismas turėjo griežtai apibrėžtą išimtinę

kompetenciją nagrinėti prašymus tik dėl

Konstitucijos II skirsnyje nustatytų teisių

ir laisvių pažeidimo, jeigu tokių pažeidi-

mų tyrimas nepatenka į bendrosios kom-

petencijos teismų jurisdikciją.

Dabartinė Teismo kompetencija

pagal 1962 m. Konstituciją

1962 m. gruodžio 17 d. priimtoje

Monako Konstitucijoje yra išplėstos Teis-

mo įgaliojimų ribos, įtvirtintas kreipima-

sis į Teismą dėl teisės aktų panaikinimo,

teisėtumo vertinimo ir nuostolių atlygi-

nimo. Joje skelbiama, kad teisminė val-

džia priklauso Kunigaikščiui, o šis ją per-

duoda teismams. Konstitucijoje taip pat

yra įtvirtinti valdžių padalijimo ir teisėjų

nepriklausomumo principai.

1962 m. Konstitucijoje, pataisyto-

je 2002 m. balandžio 2 d., yra įtvirtintos

prigimtinės žmogaus teisės, taip pat mi-

nimos ir socialinės bei ekonominės teisės

(teisė į darbą, į streiką).

1962 m. Konstitucijos ir Monako

Kunigaikščio 1963 m. balandžio

16 d. ordonanso Nr. 2984 teisinės

normos, reguliuojančios Teismo

jurisdikciją ir funkcijas

Teismo kompetencija nustatyta

1962 m. Konstitucijos 90 straipsnyje, ku-

riame išskiriamos Teismo konstitucinė ir

administracinė funkcijos. Vykdydamas

konstitucinę funkciją, Teismas nagrinėja:

1) Nacionalinės tarybos vidaus reg-

lamento atitiktį Konstitucijos ir, jeigu rei-

kia, įstatymų normoms;

2) administracinei Teismo kompe-

tencijai nepriskiriamus prašymus panai-

kinti teisės aktus, įvertinti jų teisėtumą

arba atlyginti nuostolius, patirtus dėl pa-

sikėsinimo į pagrindines teises ir laisves,

įtvirtintas Konstitucijos III skyriuje.

Vykdydamas administracinę funkci-

ją, Teismas nagrinėja:

1) prašymus dėl valdžios įgaliojimų

viršijimo panaikinti administracinių ins-

titucijų sprendimus ir kitus teisės aktus,

pvz., Kunigaikščio ordonansus (pranc.

ordonnances souveraines), priimtus įsta-

tymams vykdyti, ir atlyginti dėl to patir-

tus nuostolius;

2) kasacinius skundus dėl administ-

racinių institucijų priimtų galutinių spren-

dimų;

3) prašymus dėl administracinių ins-

titucijų sprendimų ir kitų teisės aktų, pri-

imtų įstatymams vykdyti, interpretavimo,

teisėtumo vertinimo.

Be to, Teismas nagrinėja ginčus dėl

teismingumo.

Monako mokslinėje jurisprudenci-

joje (teisės doktrinoje) aiškinama, kad

kons titucinė Teismo kompetencija (Kons-

titucijos 90 straipsnio 1 dalis) nustatoma

pagal du požymius: pagal ginčijamo tei-

sės akto rūšį ir pagal pareiškimo teisinį

pagrindą. Konstitucinės kontrolės objek-

tu negali būti joks teisės aktas, kurį gali-

ma ginčyti administracine tvarka, ir joks

skundas, pagrįstas kitų nuostatų, ne dėl

Konstitucijos III skyriuje įtvirtintų pa-

grindinių teisių ir laisvių, pažeidimu.

284284

Konstitucinio nagrinėjimo objektu

gali būti tie teisės aktai, kurie nepatenka į

administracinio nagrinėjimo sritį, išsky-

rus teisės aktus, kurie iš viso negali būti

ginčijami teismine tvarka (Kunigaikščio

ordonansai, priimti įgyvendinant tarp-

tautines sutartis ir susitarimus). Konsti-

tucine tvarka gali būti ginčijama tik įsta-

tymų teisėtumas arba panaikinimas ir

prašymai atlyginti žalą, padarytą įstaty-

mu arba administracinės institucijos ma-

terialiniu teisės aktu.

Monako Kunigaikščio 1963 m. ba-

landžio 16 d. priimtame (vėliau ne kar-

tą papildytame ir keistame) ordonanse

Nr. 2984 „Dėl Aukščiausiojo Teismo or-

ganizavimo ir veikimo taisyklių“ yra nu-

statytas teisinis reguliavimas tokių atve-

jų, kada galima kreiptis į Teismą. Šiame

teisės akte nustatyta, kad kiekvienas tie-

siogiai suinteresuotas fi zinis arba juri-

dinis asmuo (įsteigtas tiek Monake, tiek

užsienyje) į Teismą gali kreiptis per du

mėnesius nuo ginčijamo teisės akto pa-

skelbimo dienos arba per du mėnesius

nuo tos dienos, kurią vienai iš suintere-

suotųjų šalių paaiškėja pažeidimas.

Vėlesnės teisinės normos,

reguliuojančios Teismo

jurisdikciją ir funkcijas

1968 m. vasario 23 d. Nacionalinių ir

bendruomenės rinkimų įstatyme, papil-

dytame Kunigaikščio 1969 m. gruodžio

22 d. ordonansu, nustatyta, kad Minis-

tras Pirmininkas gali perduoti Teismui

svarstyti rinkimų sąrašų peržiūros komi-

sijos veiksmus ir prašyti dėl valdžios įga-

liojimų viršijimo panaikinti šios komisi-

jos priimtą aktą.

PROCESAS TEISME

Teismo procesinės taisyklės yra pa-

našios į Prancūzijos administracinių

teismų taikomas taisykles. Viešosios val-

džios administravimo praktika gali būti

skundžiama dėl jurisdikcijos nebuvimo,

procedūros klaidų, teisės pažeidimo, ne-

teisėtų administracinio sprendimo pa-

grindų, piktnaudžiavimo valdžia. Pada-

vus skundą, administracinio sprendimo

vykdymas nėra sustabdomas, tačiau dėl

sustabdymo galima kreiptis su papildo-

mu prašymu (ypač dėl laiko, reikalin-

go administraciniam klausimui išspręsti,

pratęsimo). Supaprastinto proceso būdu

galima kreiptis tiesiogiai į Teismo pirmi-

ninką, kad be jokios išankstinės nuosta-

tos bylos atžvilgiu jis imtųsi visų būtinų

ir neatidėliotinų priemonių dėl skundo.

Skundą Teismui turi pasirašyti advoka-

tas, kuris turi būti Kunigaikštystėje re-

gistruotos advokatų asociacijos narys,

tačiau, padedamas Monake dirbančio

teisininko, skundą gali suformuluoti ir

užsienio teisininkas.

TEISMO KONSTITUCINĖS

PRIEŽIŪROS PRAKTIKA

1. 2001 m. lapkričio 6 d. sprendi-

mu Teismas panaikino 2000 m. gruo-

džio 28 d. Įstatymo dėl kai kurių gyvena-

mųjų namų, pastatytų arba baigtų statyti

iki 1947 m. rugsėjo 1 d., nuomos sąlygų

6 straipsnio 2 dalį, kurioje nustatyta, kad

tam tikros kategorijos užsieniečiai, gau-

nantys didesnes pajamas nei nustatyta

įstatyme, negalės naudotis įstatymo tei-

kiama apsauga. Ši įstatymo norma pri-

pažinta prieštaraujančia konstituciniam

◆ EUROPOS KONSTITUCINIŲ TEISMŲ KONFERENCIJA 285

asmenų lygybės įstatymui principui ir

Konstitucijos 32 straipsniui, kuriame nu-

statyta, kad užsieniečiai Kunigaikštystėje

naudojasi visomis teisėmis ir laisvėmis,

išskyrus tas, kurias turi tik piliečiai.

2. 2002 m. gruodžio 3 d. sprendime

Teismas nagrinėjo prašymą panaikin-

ti 2002 m. balandžio 9 d. Nacionalinių

ir bendruomenės rinkimų įstatymo 8 ir

9 straipsnius, kuriais pakeistas 1968 m.

vasario 23 d. įstatyme įtvirtintas teisi-

nis reguliavimas – nustatytas minimalus

kandidatų skaičius jų sąraše ir taip už-

kirstas kelias kandidatuoti pavieniams

asme nims bei balsuoti pagal sąra šus.

Teismas nusprendė, kad minėtos įsta-

tymo nuostatos nepažeidžia Konstitu-

cijos 23 straipsnio (išraiškos laisvė) ir

17 straipsnio (asmenų lygybės įstaty-

mui principas), nes atitinkami įstatymo

pakeitimai buvo padaryti įgyvendinant

Konstitucijos 53 straipsnį, ir jomis nesie-

kiama nei reguliavimo dalyku, nei povei-

kiu riboti išraiškos laisvės, o balsavimas

už kandidatų sąrašus nepažeidžia asme-

nų lygybės įstatymui principo.

3. 2006 m. sausio 16 d. sprendi-

me Teismas nagrinėjo 2004 m. gruodžio

21 d. Įstatymo, keičiančio 2000 m. gruo-

džio 28 d. Įstatymą dėl kai kurių gyvena-

mųjų namų, pastatytų arba baigtų statyti

iki 1947 m. rugsėjo 1 d., nuomos sąly-

gų, atitiktį Konstitucijai. Šiame sprendi-

me Teismas padarė išvadą, kad dauguma

skundžiamų įstatymo nuostatų nepažei-

džia Konstitucijos III skyriuje įtvirtintų

nuosavybės neliečiamumo, visų asmenų

lygybės įstatymui, įstatymų neveikimo

atgaline tvarka, bausmių lygybės ir priva-

taus gyvenimo apsaugos principų. Teis-

mas pripažino, kad įstatymo nuo statos,

ribojančios savininko teisę atsiimti būs-

tą, prieštarauja nuosavybės neliečiamu-

mo principui, o nuostatos, numatančios

savininkui bausmę dėl nuomininko, ku-

riam buvo skirtas atsiimtas būstas, el-

gesio, pažeidžia bausmių asmeniškumo

principą. Be kita ko, Teismas pabrėžė,

kad konstitucine tvarka negali būti gin-

čijamos įstatymo nuostatos, pažeidžian-

čios kitus, ne Konstitucijos III skyriaus,

straipsnius arba Žmogaus teisių ir pagrin-

dinių laisvių apsaugos konvencijos nuo-

statas.

TEISMO ADMINISTRACINĖ

PRAKTIKA

1. 2001 m. kovo 6 d. sprendimu Teis-

mas nusprendė panaikinti 2000 m. ba-

landžio 22 d. ordonansą, kuriuo advoka-

tams buvo nustatyta pareiga, sužinojus

apie operacijas, susijusias su, kaip įtaria-

ma, neteisėtai įgytomis sumomis, praneš-

ti apie jas valstybės prokurorui, išskyrus

atvejus, kai informacija buvo įgyta gyny-

bos tikslais. Ordonansas panaikintas tiek,

kiek jis taikomas advokatams, nes įstaty-

mų leidėjas, neišvardijęs nei operacijų,

nei sąlygų, kurioms esant informacija ga-

lėtų būti laikoma įgyta gynybos tikslais,

neįvykdė savo pareigos nustatyti pakan-

kamai aiškų ir tikslų reguliavimą, be to,

galėjo pažeisti Konstitucijos 20 straipsnį,

įtvirtinantį bausmės nebuvimo be įstaty-

mo principą.

2. 2002 m. sausio 23 d. Teismas pri-

ėmė sprendimą dėl valdžios įgaliojimų

viršijimo sprendime, kuriuo buvo atsisa-

286286

kyta išduoti leidimą dirbti. Kadangi pa-

reiškėjas skundė atsisakymo motyvus,

Teismas priminė, kad pagal bendruosius

Monako teisės principus administraci-

nės institucijos neprivalo motyvuoti savo

sprendimų, nebent tai yra nurodyta įsta-

tyme. Be to, policijos pranešimas, kuriuo

remiantis buvo atsisakyta išduoti leidimą

dirbti, įvertintas teisingai, kadangi pa-

reiškėjas buvo kaltinamas daugeliu teisės

pažeidimų.

3. 2002 m. lapkričio 5 d. sprendi-

mu Teismas patvirtino Socialinių reika-

lų ir darbo ministerijos išduotą leidimą

įdarbinti užsienietį Nacionalinio okea-

nografi jos muziejaus direktoriumi, nors

Konstitucijoje nustatyta, kad pirmeny-

bė įdarbinant tam tikrose viešojo ir pri-

vačiojo sektorių srityse teikiama Monako

piliečiams, ir pripažino, kad minėta insti-

tucija turi teisę išduoti leidimą įdarbinti,

galiojantį atgaline tvarka, a posteriori pa-

teisinantį darbuotojo statusą. Teismas nu-

sprendė, kad atrankos komisija pati pa-

sirenka reikiamą kandidatą ir Socialinių

reikalų ir darbo ministerija negali tikrin-

ti jo kvalifi kacijos tuo atveju, jei įdarbina-

mas užsienietis, o ne Monako pilietis, ne-

bent būtų padaryta akivaizdi klaida.

Parengė Arnoldas Matijošius ir Jolita Urbonaitė


VENECIJOS KOMISIJOS VEIKLOS APŽVALGA 2008 m. spalio 1–gruodžio 31 d.

Spalio 3–4 d. Jerevane (Armėnija)

Armėnijos Konstitucinis Teismas, ben-

dradarbiaudamas su Venecijos komisi-

ja, surengė XIII tarptautinę konferenciją

„Pagrindiniai konstituciniai principai ir

viešoji praktika“.

Spalio 15–17 d. Madride (Ispani-

ja) Venecijos komisijos atstovas dalyvavo

Europos Tarybos forume dėl demokra-

tijos ateities ir perskaitė pranešimą apie

elektroninę demokratiją (daugiausia dė-

mesio skyrė elektroniniam balsavimui).

Spalio 17–18 d. Venecijoje (Italija)

Scuola Grande di San Giovani Evangelista

rūmuose vyko Venecijos komisijos 76-oji

plenarinė sesija. Joje Venecijos komisija

pritarė pranešimui dėl šventvagiškų kal-

bų, religinio pobūdžio įžeidimų, religinės

neapykantos kurstymo. Parlamentinės

Asamblėjos prašymu Venecijos komisija

pradėjo nagrinėti Albanijos Konstitucijos

pataisas ir Turkijos konstitucines nuostatas

dėl politinių partijų uždraudimo. Numa-

tyta kitai sesijai parengti išvados projektą.

Venecijos komisijos darbotvarkėje buvo

įrašyti tokie klausimai: išvados dėl Armė-

nijos ir Moldovos rinkimų įstatymų, išva-

da dėl Juodkalnijos Konstitucinio Teismo

įstatymo, išvados dėl susirinkimų ir reli-

gijos laisvės reglamentavimo Kirgizijoje,

pranešimai dėl įstatymų leidybos iniciaty-

vos, dėl konstitucinių problemų, susijusių

su Tarptautinio baudžiamojo teismo sta-

tuto ratifi kavimu, ir kt.

Spalio 25–26 d. Ramaloje (Pales-

tina) Venecijos komisija kartu su Pales-

tinos nacionalinės valdžios teisingumo

ministru surengė seminarą „Konstituci-

nės justicijos modeliai“.

Spalio 30–31 d. Alžyro mieste (Alžy-

ras) Venecijos komisijos atstovai dalyvavo

konferencijoje „Konstitucinė interpretaci-

ja“ ir Pasaulio konstitucinės justicijos kon-

ferencijos parengiamajame posėdyje.

Spalio 31 d. Venecijos komisijos at-

stovai lankėsi Tiraspolyje (Moldova), kad

išsiaiškintų, kokios yra galimybės sureng-

ti seminarą rinkimų klausimais.

Lapkričio 3 d. Venecijos komisijos

atstovai dalyvavo Paryžiuje (Prancūzija)

vykusiuose renginiuose, skirtuose Pran-

cūzijos Respublikos Konstitucijos pen-

kiasdešimtosioms metinėms.

Lapkričio 10–11 d. Lisabonoje (Por-

tugalija) Venecijos komisijos atstovai da-

lyvavo Lisabonos forume „Žmogaus teisių

principo universalumas ir jo įgyvendini-

mas tarptautiniu ir regioniniu lygmeni-

mis“.

Lapkričio 10–11 d. Sanoje (Jemenas)

vyko Arabų šalių konstitucinių teismų ir

tarybų sąjungos penktasis plenarinis sim-

poziumas „Konstituciniai principai, ga-

rantuojantys teisingą procesą“, kuriame

dalyvavo Venecijos komisijos delegacija.

Lapkričio 14–15 d. Valetoje (Malta)

Venecijos komisija, bendradarbiaudama

su Maltos teisingumo ir Vidaus reikalų

288288

ministerijomis, surengė UniDem (Uni-

versitetai už demokratiją) seminarą rin-

kimų rezultatų anuliavimo klausimais.

Lapkričio 19–20 d. Tbilisyje (Gru-

zija) vyko regioninė konferencija „Tei-

sinė valstybė Pietų Kaukaze – įgytis ar

iššūkis teisininkų korpusui“, kurioje da-

lyvavo ir Venecijos komisijos atstovai.

Lapkričio 20–21 d. Briuselyje (Bel-

gija) Venecijos komisija kartu su Belgijos

vidaus reikalų ministru surengė penktą-

ją kasmetinę Europos rinkimų institucijų

konferenciją balsavimo per atstumą (bal-

savimas paštu, elektroninis balsavimas,

balsavimas ambasadose ir pan.) klausi-

mu.

Lapkričio 24–25 d. Kišiniove (Mol-

dova) surengtas seminaras teisėjams, na-

grinėjantiems rinkimų ginčus.

Gruodžio 1 d. Astanoje (Kazachi-

ja) Venecijos komisija kartu su Įstatymų

politikos tyrimo centru surengė kon-

ferenciją politinių partijų fi nansavimo

klausimais.

Gruodžio 2 d. Astanoje (Kazachija)

Venecijos komisija kartu su Kazachijos

Konstitucine Taryba ir Kazachijos om-

budsmenu Visuotinės žmogaus teisių de-

klaracijos šešiasdešimtųjų metinių proga

surengė konferenciją „Visuotinė žmo-

gaus teisių deklaracija ir jos įgyvendini-

mas Kazachijos Konstitucijoje“.

Gruodžio 12–13 d. Venecijoje (Ita-

lija) Scuola Grande di San Giovani Evan-

gelista rūmuose vyko Venecijos komisijos

77-oji plenarinė sesija. Joje Venecijos ko-

misija apsikeitė nuomonėmis su Minis-

trų Tarybos ir Parlamentinės Asamblėjos

atstovais, pritarė išvadoms dėl Albanijos

Konstitucijos pataisų, dėl Bulgarijos poli-

tinių partijų įstatymo pataisų projekto, dėl

Kirgizijos Aukščiausiojo Teismo konstitu-

cinio įstatymo, Kirgizijos teisėjų statuso ir

kitų, susijusių su teisminės valdžios veikla,

konstitucinių įstatymų pataisų, dėl Make-

donijos apsaugos nuo diskriminacijos įsta-

tymo, aprobavo pranešimus dėl įstatymų

leidybos iniciatyvos, dėl politinių partijų

deramo elgesio kodekso, dėl parlamento

rinkimų kvorumų ir kitų rinkimų sistemų

aspektų. Sesijoje apsikeista nuomonėmis

su Gruzijos valdžios atstovais M. Macha-

varianiu, A. Minašviliu, D. Dzagnidze ir

Ukrainos Aukščiausiosios Rados nariu

J. Kliučkovskiu, susipažinta su informaci-

ja apie Prancūzijos, Makedonijos konsti-

tucine raida, aptarti kiti klausimai.

Gruodžio 16–17 d. Skopjėje (Make-

donija) Venecijos komisija su Makedoni-

jos rinkimų komisija surengė seminarą

prezidento ir vietinių rinkimų organi-

zavimo klausimais. Pagrindinė seminare

nagrinėta problema – kaip surengti pati-

kimus ir skaidrius rinkimus.

Gruodžio 17 d. Biškeke (Kirgizi-

ja) Venecijos komisijos atstovai dalyvavo

diskusijoje apie Kirgizijos rinkimų ko-

deksą ir rinkimų praktiką.

Parengė Egidijus Jarašiūnas

KONFERENCIJA,

SKIRTA PRANCŪZIJOS KONSTITUCINĖS

TARYBOS PENKIASDEŠIMT MEČIUI PAMINĖTI

SVARBIOS DATOS

Prancūzijos Konstitucinės Tarybos

įsteigimo penkiasdešimtmečio proga Pa-

ryžiuje, Luvro Konferencijų salėje, 2008 m.

lapkričio 3 d. buvo surengta konferencija.

Į ją susirinko dabartiniai ir buvę Prancū-

zijos Konstitucinės Tarybos nariai, Euro-

pos šalių konstitucinių teismų pirminin-

kai, prancūziškai kalbančių šalių konsti-

tucinės justicijos institucijų pirmininkai,

tarptautinių teismų pirmininkai ir jų at-

stovai, kiti iškilūs valstybės veikėjai, žino-

mi teisininkai. Konferencijoje dalyvavo ir

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teis-

mo pirmininkas K. Lapinskas.

Prancūzijos Respublikos Prezidentas

N. Sarkozy sveikinimo kalboje pažymė-

jo, kad Konstitucinė Taryba yra labiau-

siai simbolinė V Respublikos institucija.

Kartu ji ir drąsiausia, palyginti su kito-

mis 1958 m. Konstitucijoje įtvirtintomis

institucijomis, labiausiai pasikeitusi nuo

jos įsteigimo. Institucija, sumanyta kaip

„racionalizuoto parlamentarizmo prie-

monė“, „vykdomosios valdžios saugoto-

ja“, „viešųjų valdžių reguliuotoja“, pama-

žu virto tikra Konstitucijos apsaugos ins-

titucija, saugančia ją nuo įstatymų leidėjo

piktnaudžiavimų, užtikrinanti pagrindi-

nes teises ir laisves. Tai patvirtina ir kons-

titucinės kontrolės sėkmę Prancūzijoje.

Pirmojoje konferencijos dalyje

„Konstitucinė Taryba 1958–2008 metais“

buvo perskaityti šie pranešimai: „Kons-

titucinės Tarybos nariai 1958–2008 me-

tais“ (Paryžiaus X universiteto profeso-

rius G. Carcassonne), „Konstitucinės Ta-

rybos vieta institucijų sistemoje“ (Nacio-

nalinio Susirinkimo Įstatymų komisijos

pirmininkas J. L. Warsmannas), „Teisėjų

dialogas“ (Kasacinio teismo pirmasis ge-

neralinis advokatas R. de Gouttes), „Kū-

rybiški Konstitucinės Tarybos sprendi-

mai“ (Paryžiaus I universiteto profeso-

rius B. Mathieu), „Kontrolės technikų

praturtinimas“ (Valstybės Tarybos sky-

riaus pirmininkas B. Genevois).

G. Carcassonne savo pranešime pa-

žymėjo, kad Konstitucinėje Taryboje iš

viso dirbo 66 paskirti nariai (tarp jų tik

5 moterys), jų amžiaus vidurkis – 64 me-

tai ir 9 mėnesiai, įprastas išsilavinimas –

teisės licenciatas. Visi turėjo didžiulę dar-

bo patirtį, buvo gerai žinomi teisės specia-

listai. J. L. Warsmannas nagrinėjo Kons-

titucinės Tarybos ir įstatymų leidėjo, taip

pat Konstitucinės Tarybos ir steigiamo-

sios valdžios santykius. Kalbėdamas apie

teisėjų dialogą, R. de Gouttes analiza-

vo tiek Konstitucinės Tarybos sprendi-

mų poveikį Valstybės Tarybai bei Kasa-

ciniam teismui, tiek Valstybės Tarybos

bei Kasacinio teismo sprendimų povei-

kį konstitucinei jurisprudencijai. B. Mat-

hieu ir B. Genevois vertino teismo veik-

290290

los kūrybiškumą, naujų konstitucinės

kontrolės technikų formavimą.

Antrojoje konferencijos dalyje

„Kons titucingumo kontrolė Europoje per

50 metų“ pranešimus perskaitė Europos

universitetinio instituto Florencijoje pir-

mininkas Y. Meny („Konstitucinė „revo-

liucija“ ir demokratija“), Ispanijos Konsti-

tucinio Tribunolo pirmininkė M. E. Casas

Baamonde („Ispanijos pavyzdys“). Y. Me-

ny pažymėjo, kad Konstitucinė Taryba,

kuriai buvo patikėta valdžių pusiausvyros

kontrolė, po 1971 m. sprendimų (ypač po

1974 m. konstitucinių pataisų) virto tikra

konstitucingumo kontrolės institucija.

Trečiojoje konferencijos dalyje

„Kons titucinė Taryba ir Europos teis-

mai“ buvo išklausyti pranešimai „Konsti-

tucinė Taryba ir Europos Sąjunga“ (Pary-

žiaus XII universiteto profesorė A. Leva-

de), „Konstitucinė Taryba ir Žmogaus

teisių Europa“ (Belgijos senatorius, Luve-

no universiteto profesorius F. Delperée),

„Britanijos pavyzdys“ (lordas Philips of

Worth Matravers, Lordų Rūmai). Juose

nagrinėti įvairūs minimų institucijų tar-

pusavio sąveikos aspektai.

Pirmajai konferencijos daliai pirmi-

ninkavo buvę Prancūzijos Konstitucinės

Tarybos pirmininkai Y. Guéna ir (po per-

traukos) R. Badinteras, antrajai – Italijos

Konstitucinio Teismo pirmininkas F. Bil-

le, trečiajai – Vokietijos Federalinio Kons-

titucinio Teismo pirmininkas H. J. Papie-

ras. Kiekvienos dalies pabaigoje vyko de-

batai dėl perskaitytų pranešimų.

Baigiamąjį žodį tarė Prancūzi-

jos Konstitucinės Tarybos pirmininkas

J. L. Debré. Jis pažymėjo, kad Konstitu-

cinės Tarybos veiklos penkiasdešimtųjų

metinių minėjimas suponuoja ne asme-

ninio aspekto dominavimą, tačiau ši Ta-

ryba – tai visų pirma joje dirbę ir dirban-

tys žmonės. Būtent dėl jų pastangų ji tapo

tokia reikšminga šalies gyvenime insti-

tucija. L. Debré padėkojo visiems buvu-

siems Konstitucinės Tarybos nariams.

Jis pažymėjo ir naują uždavinį – 2008 m.

konstitucinę reformą, kuri pakoregavo ir

Konstitucinės Tarybos kompetenciją – ją

išplėtė keliose srityse. Konstitucinei Ta-

rybai patikėta „padalytos“ referendumų

iniciatyvos, ypatingųjų galių įgyvendini-

mo, nesutarimų tarp parlamento rūmų

pirmininkų ir Vyriausybės dėl projektų

įrašymo į parlamento darbotvarkę, pre-

judicinių klausimų dėl konstitucingumo

nagrinėjimas ir kontrolė.

Parengė Egidijus Jarašiūnas

INFORMACIJA APIE KONSTITUCINĖS

TEISĖS PUBLIKACIJAS

Jurisprudencija, 2008, 9 (111),

p. 7–19: spausdinamas Mykolo Rome-

rio universiteto Teisės fakulteto Kons-

titucinės teisės katedros profesorės,

Konstitucinio Teismo teisėjos Tomos

Birmontienės straipsnis „Socialinės

teisės Lietuvos Respublikos Konstituci-

nio Teismo jurisprudencijoje“.

Autorė nagrinėja konstitucinių socia-

linių teisių sampratą ir jų konstitucinės

doktrinos raidą. Remiantis Lietuvos Res-

publikos Konstitucinio Teismo jurispru-

dencijos žmogaus teisių doktrina anali-

zuojamos šios išryškėjusios tendencijos:

socialinių teisių pripažinimas individua-

liomis asmens teisėmis ir jų teisminio

gynimo galimybės; socialinių teisių pri-

pažinimas svarbiomis žmogaus teisėmis,

jų ir kitų (pilietinių ir politinių) žmogaus

teisių nedalomumo principo konstituci-

nis įtvirtinimas.

Straipsnyje taip pat aptariama le-

gislatyvinės omisijos problema ir teis-

mo įgaliojimai, kai sprendžiant su as-

mens konstitucinėmis teisėmis susiju-

sias bylas susiduriama su teisės sprago-

mis. Aiškinantis konstitucinės socialinių

teisių doktrinos raidos naująsias tenden-

cijas nagrinėjamos ir kai kurios Europos

Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijos

tendencijos, veikiančios arba galinčios

ateityje paveikti socialinių konstitucinių

teisių doktrinos raidą.




titucinės teisės katedros profesoriaus

Egidijaus Jarašiūno straipsnis „Keletas

Lietuvos Respublikos Prezidento atsa-

komybės ofi cialios konstitucinės dok-

trinos elementų“.

Autorius analizuoja kai kuriuos Lie-

tuvos Respublikos Konstitucinio Teis-

mo jurisprudencijoje minimus Respu-

blikos Prezidento atsakomybės instituto

elementus. Detalizuojama konstitucinė-

je jurisprudencijoje atskleista Konstituci-

jos normų ir principų samprata, turinys,

jų tarpusavio ryšiai, kurie yra privalomi

visoms valstybės institucijoms, pareigū-

nams, fi ziniams ir juridiniams asmenims.

Autorius pažymi, kad pagal ofi cia-

lią konstitucinę doktriną apkaltos insti-

tuto paskirtis yra ne tik vienkartinis to-

kių asmenų pašalinimas iš pareigų, bet

ir daug platesnė – užkirsti kelią asme-

nims, šiurkščiai pažeidusiems Konstitu-

ciją, sulaužiusiems priesaiką, užimti to-

kias Konstitucijoje numatytas pareigas,

kurių ėjimo pradžia yra susijusi su Kons-

titucijoje nurodytos priesaikos davimu.

Pabrėžiama, kad apkaltos proceso tvar-

ka taikytos konstitucinės sankcijos turinį

sudaro ir asmens, šiurkščiai pažeidusio

Konstituciją, sulaužiusio priesaiką, paša-

linimas iš pareigų, ir iš to kylantis draudi-

mas tokiam asmeniui ateityje užimti to-

kias Konstitucijoje numatytas pareigas,

kurias asmuo gali pradėti eiti tik po to,

kai duoda Konstitucijoje numatytą prie-

saiką. Vertinant tokį draudimą būtina su-

vokti, kad jis yra ne asmens, šiurkščiai

pažeidusio Konstituciją, sulaužiusio prie-

292292

saiką pakartotinis nubaudimas, ne antra

„bausmė“, bet konstitucinės sankcijos –

pašalinimo iš užimamų pareigų sudeda-

moji dalis. Tokį draudimą autorius vadi-

na logišku „sugebančios save apginti de-

mokratijos“ principo elementu. Pabaigo-

je priduriama, kad pašalintą iš prezidento

pareigų asmenį vėl rinkti prezidentu

draudžiama pagal Portugalijos, Čekijos,

Slovakijos ir kitų šalių konstitucijas.





Gedimino Mesonio straipsnis „Lietu-

vos Respublikos Prezidentas ir konsti-

tucinis valdžių padalijimo principas“.

Autorius apžvelgia valdžių padaliji-

mo teorijos raidos etapus ir pristato jos

modelius. Valdžių padalijimo teorijos

modeliai siejami tik su demokratiniu tei-

siniu politiniu režimu, todėl doktrinoje

neabejojama, kad demokratinėje valsty-

bėje parlamentinis valdymo modelis yra

tinkamas spręsti pagrindiniams užda-

viniams, kuriuos turi spręsti kiekvienas

valdžių padalijimo modelis. Parlamenti-

nei respublikai yra būdingas tam tikras

valdžios galių sutelkimas parlamente. Ir

parlamentiniame valdymo modelyje yra

numatyta nemažai stabdžių ir atsvarų,

tinkamų parlamento galioms riboti, to-

dėl kritiškai vertinamas argumentas, jog

parlamento dominavimas yra valdžių

padalijimo doktrinos ir principų panei-

gimas, todėl būtina intervencija į konsti-

tucijos tekstą turint tikslą atkurti pažeistą

institucinę galių pusiausvyrą.

Lygindamas skirtingų valdymo for-

mų prezidentinio veto turinį autorius tei-

gia, kad tiek stiprusis, tiek silpnasis veto

gali būti pozityvus elementas stabdžių

ir atsvarų sistemoje. Pagrindiniais pre-

zidentinio veto pakankamumo kriteri-

jais laikomos aplinkybės, apibrėžiančios

valdymo formos demokratiškumą (tai

reiškia, kad pripažįstamos žmogaus tei-

sės ir laisvės ir valstybės plėtra grindžia-

ma teisinės valstybės principais), ir val-

džios institucijų tarpusavio santykių dar-

numas. Pasak autoriaus, esant šioms są-

lygoms galima teigti, kad konstitucinės

sąrangos požiūriu prezidentinis veto

yra tinkamas egzistuojančio stabdžių ir

atsvarų mechanizmo elementas.

Konstitucijos stabilumas, valdžių

padalijimo modelis vadinama teisinė-

mis vertybėmis, todėl abejojama siūlymo

keisti nusistovėjusią stabdžių ir atsvarų

sistemą prasmingumu.





Vytauto Sinkevičiaus straipsnis „Sei-

mo narių rinkimai: kai kurie teoriniai

ir praktiniai rinkimų teisės aspektai“.

Autorius analizuoja, koks yra Seimo

rinkimų įstatyme nustatytų reikalavimų

santykis su nustatytaisiais Konstitucijoje:

atskleidžiamas konstitucinio reikalavimo

nuolat gyventi Lietuvoje turinys. Bando-

ma pagrįsti, jog vien tai, kad asmuo ati-

tinka įstatymuose nustatytus tam tikrus

formalius juridinius požymius, dar nėra

pagrindas laikyti jį nuolat gyvenančiu

Lietuvoje pagal Konstitucijoje nustatytą

reikalavimą.

Straipsnyje vertinama Seimo rinki-

mų įstatymo nuostata, kad Seimo nariu

◆ INFORMACIJA APIE KONSTITUCINĖS TEISĖS PUBLIKACIJAS 293

negali būti renkamas asmuo, kuris ap-

kaltos proceso tvarka buvo pašalintas iš

užimamų pareigų ar buvo panaikintas jo

Seimo nario mandatas ne tik už šiurkštų

Konstitucijos pažeidimą, priesaikos su-

laužymą, bet ir už bet kokio nusikaltimo

padarymą.

Autorius kelia klausimą, ar Seimo

rinkimų įstatymo nuostatoje „Seimo na-

riais negali būti renkami asmenys, kurie,

likus 65 dienoms iki rinkimų, yra nebai-

gę atlikti bausmės pagal teismo paskirtą

nuosprendį“ nustatytas 65 dienų termi-

nas asmens teisės būti renkamam Seimo

nariu neriboja daugiau, negu tai galima

pagal Konstituciją.

V. Sinkevičius siūlo tobulinti Seimo

rinkimų įstatymą – įtvirtinti jame tam tik-

rą vieną sutartą dieną, kurią asmuo turi

atitikti visus Konstitucijoje ir Seimo rin-

kimų įstatyme numatytus reikalavimus,

kad galėtų būti renkamas Seimo nariu.

Parengė Ramunė Sakalauskaitė


Spalio 3–5 d., Jerevanas

(Armėnija)

Konstitucinio Teismo teisėjas Algir-

das Taminskas dalyvavo XIII tarptautinėje

konferencijoje „Pagrindinės konstitucinės

vertybės ir jų įgyvendinimas“. A. Tamins-

kas perskaitė pranešimą apie nuosavybės

apsaugą Lietuvos Respublikos Konstituci-

nio Teismo jurisprudencijoje.

Lapkričio 2–4 d., Paryžius

(Prancūzija)

Konstitucinio Teismo pirmininkas

Kęstutis Lapinskas dalyvavo tarptauti-

niame simpoziume, surengtame minint

Prancūzijos Respublikos Konstitucinės

Tarybos įsteigimo 50-metį. Simpoziumo

dalyvius pasveikino Prancūzijos Respub-

likos Prezidentas Nicolas Sarkozy.

Gruodžio 10–16 d.,

Naujasis Delis, Laknau (Indija)

Konstitucinio Teismo pirmininkas

Kęstutis Lapinskas dalyvavo 9-ojoje tarp-

tautinėje pasaulio teismų pirmininkų kon-

ferencijoje. K. Lapinskas perskaitė prane-

šimą diskusijoje „Tarptautinio Teisingu-

mo Teismo įgaliojimai apsaugoti dviejų

milijardų vaikų ir dar gimsiančių naujų

kartų ateitį“.

Gruodžio 8 d., Vilnius

Konstituciniame Teisme lankėsi ir

su teisėju Zenonu Namavičiumi susitiko

Gdansko (Lenkija) universiteto Teisės ir

administracijos fakulteto studentai. Tei-

sėjas juos supažindino su Konstitucinio

Teismo kompetencija, įgaliojimais, teisė-

jų skyrimo tvarka ir naujų prašymų pri-

ėmimo procedūra, apibūdino Lietuvos

Konstitucinio Teismo ir Lenkijos Kons-

titucinio Tribunolo skirtumus, atsakė į

studentų klausimus.


Konstituciniame Teisme lankė-

si ir su teisėja Toma Birmontiene susiti-

ko Baltarusijos universiteto Tarptautinės

teisės departamento profesorius, bu-

vęs šalies Konstitucinio Teismo teisėjas

Aleksandras Vaškevičius. Svečias domė-

josi Lietuvos teismų sistema, galimybė-

mis įtvirtinti individualų konstitucinį

skundą ir Konstitucinio Teismo pastarų-

jų metų jurisprudencija.


Konstituciniame Teisme lankėsi ir su

teisėju Egidijumi Šileikiu susitiko Sociali-

nių mokslų kolegijos Vilniaus fi lialo stu-

dentai. Teisėjas studentus supažindino su

Konstitucinio Teismo vieta valdžių siste-

moje, teisėjų skyrimo tvarka. Studentai do-

mėjosi, kaip organizuojamas Konstitucinio

Teismo darbas, kada ketinama įtvirtinti in-

dividualaus konstitucinio skundo institutą.

Į studentų klausimus taip pat atsa-

kė ir ekskursiją po Konstitucinio Teismo

būstinę surengė Teisės departamento tei-

sėjo padėjėjas Arnoldas Matijošius.

Parengė Ramunė Sakalauskaitė

INFORMACIJA APIE KONSTITUCINĖS

TEISĖS LITERATŪRĄ

NAUJA KONSTITUCINĖS TEISĖS LITERATŪRA

KONSTITUCINIO TEISMO BIBLIOTEKOJE

1. Bulletin de jurisprudence constitutionnelle. Edition spéciale / Commission de

Venise. – Strasbourg: Commission de Venise, 1993–. – ISSN 1025-8108. – UDK:

342.565(051).

Omission legislative. – 2008. – 248 p.

2. Bulletin on Constitutional Case-law. Special edition / Venice Commission. –

Strasbourg: Venice Commission. – ISSN 1025-8124. – UDK: 342.565(051).

Legislative Omission. – 2008. – 236 p.

3. Cases and publications of the Constitutional Court of Korea [Elektroninis ište-

klius]. – Seoul, 2007. – Elektron. opt. diskas (CD-ROM). – UDK: 342.565.

4. Colloque du cinquantenaire Conseil Constitutionnel. Paris, 3 novembre 2008. –

[Paris]: Conseil Constitutionnel, 2008. – Įv. pagin. – UDK: 342.565(063).

5. Constitutional Th eory / Carl Schmitt. – Durham; London: Duke University

Press, 2008. – XIII, 468 p. – ISBN 978-0-8223-4070-6. – UDK: 342.

6. Dialogue Between Judges / European Court of Human Rights. – Strasbourg,

2008. – 158 p. – UDK: 34(063).

7. Equality and Liberty in the Golden Age of State Constitutional Law / Jeff rey

M. Shaman. – Oxford: Oxford University Press, 2008. – XXII + 269 p. – ISBN

978-0-19-533434-0. – UDK: 342.

8. Exploring Law’s Empire: Th e Jurisprudence of Ronald Dworkin / Edited by Scott

Hershovitz. – Oxford: Oxford University Press, 2008. – XII, 328 p. – ISBN 978-0-

19-954614-5. – UDK: 342.

9. Expounding the Constitution: Essays in Constitutional Th eory / Edited by Grant

Huscroft . – Cambridge: Cambridge University Press, 2008. – IX, 319 p. – ISBN

978-0-521-88741-0. – UDK: 342.

10. Informacja o istotnych problemach wynikających z działalności i orzecznict-

wa Trybunału Konstytucyjnego. – Warszawa: Trybunał Konstytucyjny, 2000–. –

UDK: 342.565.

2006–2007. – 200 p. – UDK: 342.565.

11. International Symposium in Celebration of the 20th Anniversary of the Consti-

tutional Court of Korea, September 1–4, 2008, Seoul, Korea: [pranešimai] / Th e

Constitutional Court of Korea. – [Seoul]: Th e Constitutional Court of Korea,

2008. – Įv. pagin. – UDK: 342.565(063).

296296

Parliamentary Control in the Jurisprudence of the Constitutional Court of

Lithuania / Toma Birmontienė. – 22 p. – UDK: 34(063).

12. Konstitucija i prava čeloveka v XXI veke. K 15-letiju Konstitucii Rossijskoj Fede-

racii i 60-letiju Vseobščej deklaracii prav čeloveka / Valerij Dmitrijevič Zorkin. –

Moskva: NORMA, 2008. – 223 p. – ISBN 978-5-468-00282-7. – UDK: 342.

13. Les grandes decisions des cours constitutionnelles européennes 2008 / Sous

la direction de Pierre Bon et Didier Maus. – Paris: DALLOZ, 2008. – XXXIV,

808 p. – (Grands Arrêts). – ISBN 978-2-247-06608-7. – UDK: 342.565.

14. On National Courts, European Law and Constitutions: Dialogue and Confl ict;

A Community of Law? ‘European’ Law and Judicial Politics: Th e Court of Justice

and Beyond; Th e Balance of Powers Between National and European Instituti-

ons; Strategic interaction among courts within the preliminary reference pro-

cess – Stage 1: National court preemptive opinions / Robert Reich, Daniel Win-

cott, Paul Kirchhof, Stacy A. Nyikos. – [B. l. d.], 1998–2006. – UDK: 342.565.

15. Opinion of the Constitutional Court of Lithuania in the Case Concerning Con-

formity of the European Convention on Human Rights with the Constitution of

Lithuania / Vilenas Vadapalas. – [1995]. – 18 p. – UDK: 342.565.

16. Osnovy konstitucionnogo prava Respubliki Polša / Aleksandr Vaškevič. – Minsk:

Tesej, 2007. – 487 p. – ISBN 978-985-463-265-0. – UDK: 342.

17. Position of Constitutional Courts Following Integration into the European Union

[Elektroninis išteklius]: International Conference, Bled, Slovenia, 30 Septem-

ber – 2 October 2004: Photo Gallery. – [Lljubljana]: [Ustavno sodišče Republike

Slovenije], [2004]. – Elektron. opt. diskas (CD). – UDK: 342.565.

18. Revue française de Droit constitutionnel. – Paris: Presses Universitaires de Fran-

ce. – ISSN 1151-2385. – UDK: 342.

No. 76. – 2008. – 673–896 p. – ISBN 978-2-13-056783-7. – UDK: 342.

19. Rossija i konstitucija v XXI veke / Valerij Dmitrijevič Zorkin – 2-e izd., dopol. –

Moskva: NORMA, 2008. – 591 p. – ISBN 978-5-468-00219-3. – UDK: 342.

20. Rulings and Decisions of the Constitutional Court of the Republic of Lithuania.

Vol. 30: From 1 January 2008 to 30 June 2008 / [compiled and prepared for pu-

blication by Viktoras Rinkevičius]. – Vilnius: Viltis, 2008. – 639 p. – ISSN 1392-

415X. – UDK: 342.565.

21. Sravnitel’noe konstitucionnoe obozrenie / Institut prava i publičnoj politiki. –

Moskva. – 2008. – № 5 (66). – 172 p. – ISSN 1812-7126.

22. Tackling Blasphemy, Insult and Hatred in a Democratic Society: Report on the

Relationship Between Freedom of Expression and Freedom of Religion: Th e Is-

sue of Regulation and Prosecution of Blasphemy, Religious Insult and Incitement

to Religious Hatred. Adopted by the Venice Commission at its 76th Plenary Ses-

sion, Venice, 17–18 October 2008 / Venice Commission, Council of Europe. –

[S. l.]: Venice Commission, 2008. – 371 p. – UDK: 348.

23. Teisės pagrindai: konstitucionalistinis aspektas / Kazimieras Liudvikas Valan-

čius: mokomoji knyga. – Vilnius: Technika, 2008. – 240 p. – ISBN 978-9955-28-

234-1. – UDK: 34.

24. Trybunał Konstytucyjny [Rzeczypospolitej Polskiej] 20 lat w służbie idei panst-

wa prawa: Elektroninis išteklius. – [Warszawa]. – Elektron. opt. diskas. – UDK:

342.565.

25. Twenty Years of the Constitutional Court of Korea. – Seoul: Constitutional Court

of Korea, 2008. – 684 p. – UDK: 342.565.

Parengė Zita Kadūnienė

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo biuletenis

Nr. 4 (12)

2008 SPALIS–GRUODIS

Kalbos redaktorė Rima Mekaitė

Viršelio dizainerė Olga Padvaiskienė

Nuotraukų autorius Ramūnas Danisevičius

2009 04 16. 37,25 leidyb. apsk. l.

Tiražas 200 egz. Užsakymas 8706.

Išleido Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas

Gedimino pr. 36, 01104 Vilnius


www.lrkt.lt

Spausdino UAB „Baltijos kopija“

Kareivių g. 13B, 09109 Vilnius


www.kopija.lt

KONSTITUCINĖ

JURISPRUDENCIJA


BIULETENIS

www.lrkt.lt

Nr. 4 (12)








PRANEŠIMAI

RECENZIJA



SVARBIOS DATOS




KO

NS

TIT

UC

INĖ

JU

RIS

PR

UD

EN

CIJ

A

20

08

◆

S

PA

LIS

–G

RU

OD

IS


2008

ISSN 1822-4520

Documents

2008 SPALIS–GRUODIS JURISPRUDENCIJA KONSTITUCINĖ · konstitucine doktrina, pareiškėjas teigia, kad įstatymų leidėjas, įstatymu nustatyda- ... sudaro galimybę asmenims pasyviąja