2016 m. spalis · 2018. 3. 7. · U. Wunderlich rezervavo Bulgarian Air Charter skrydį iš Burgaso (Bulgarija) į Drezdeną (Vokietija). Orlaivis turėjo pakilti 2014 m. rugsėjo

1

2016 m. spalis

2

PARENGTA

LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO

TEISĖS TYRIMŲ IR APIBENDRINIMO DEPARTAMENTO

IR

LIETUVOS APELIACINIO TEISMO

TEISMŲ PRAKTIKOS SKYRIAUS

Pastaba. Šioje apžvalgoje pateikiamos neoficialios Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau –

ESTT) procesinių sprendimų santraukos. Šis dokumentas yra skirtas tik informavimo tikslais.

Oficialius ir nesutrumpintus sprendimų tekstus galite rasti ESTT interneto svetainėje

curia.europa.eu.

http://curia.europa.eu/

3

TURINYS

I. DĖL DIREKTYVOS ES 2016/343 3, 6 STRAIPSNIŲ AIŠKINIMO ....................................... 4

2016 m. spalio 27 d. sprendimas Emil Milev (C-439/16) ............................................................. 4

II. DĖL KOMPENSACIJOS NUKENTĖJUSIEMS NUO SMURTINIŲ TYČINIŲ

NUSIKALTIMŲ SCHEMOS, NUMATYTOS DIREKTYVOJE NR. 2004/80/EB,

AIŠKINIMO ...................................................................................................................................... 5

2016 m. spalio 11 d. Teisingumo Teismo (didžioji kolegija) sprendimas Europos Komisija ir

Europos Sąjungos Taryba prieš Italiją (C-601/14) ....................................................................... 5

III. ORO VEŽĖJŲ ATSAKOMYBĖ ............................................................................................... 7

2016 m. spalio 5 d. nutartis Ute Wunderlich prieš Bulgarian Air Charter Limited (C-32/16) .. 7

IV. ASMENS DUOMENŲ APSAUGA ............................................................................................ 7

2016 m. spalio 19 d. sprendimas Patrick Breyer prieš Bundesrepublik Deutschland (C-582/14)

......................................................................................................................................................... 7

V. JURISDIKCIJA ............................................................................................................................ 9

2016 m. spalio 13 d. sprendimas sujungtose byloje Edyta Mikołajczyk prieš Marie Louise

Czarnecka ir Stefan Czarnecki (C-294/15) .................................................................................... 9

2016 m. spalio 27 d. sprendimas Child and Family Agency prieš J. D. (C-428/15) ................. 11

2016 m. spalio 12 d. sprendimas Marjan Kostanjevec prieš F&S Leasing, GmbH (C-185/15)

....................................................................................................................................................... 13

4

I. DĖL DIREKTYVOS ES 2016/343 3, 6 STRAIPSNIŲ AIŠKINIMO

2016 m. spalio 27 d. sprendimas Emil Milev (C-439/16)

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Prejudicinio sprendimo priėmimo skubos tvarka

procedūra – Teismų bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose – Direktyva (ES) 2016/343 – 3 ir

6 straipsniai – Galiojimas laiko atžvilgiu – Kaltinamojo suėmimo teisminė kontrolė – Nacionalinės

teisės aktai, kuriais teisminio bylos nagrinėjimo stadijoje draudžiama nagrinėti, ar yra pagrįstų

įtarimų, kad kaltinamasis padarė nusikaltimą – Prieštaravimas Žmogaus teisių ir pagrindinių

laisvių apsaugos konvencijos 5 straipsnio 1 dalies c punktui ir 4 daliai – Nacionalinėje teismų

praktikoje nacionaliniams teismams palikta diskrecija nuspręsti dėl šios Konvencijos taikymo.

Teisingumo Teismas nustatė, jog 2013 m. iškeltoje baudžiamojoje byloje E. Milev buvo apkaltintas

padaręs kelis nusikaltimus. Jis yra suimtas nuo 2013 m. lapkričio 24 d. Teisminis minėtos bylos

nagrinėjimas pradėtas 2015 m. birželio 8 d. Nuo tos dienos Spetsializiran nakazatelen sad

(Specializuotas baudžiamųjų bylų teismas, Bulgarija) penkiolika kartų sprendė dėl E. Milev

pateiktų prašymų panaikinti šį suėmimą. Remdamasis Nakazatelno protsesualen kodeks

(Baudžiamojo proceso kodeksas, toliau – NPK) 270 straipsnio 2 dalimi teismas priimdavo

sprendimą dėl šių prašymų, nevertindamas, ar yra pagrįstų įtarimų, kad kaltinamasis padarė

nusikaltimą. Specializuotas baudžiamųjų bylų teismas manė, kad nacionalinė teisė,

reglamentuojanti baudžiamąjį procesą, prieštarauja iš EŽTK kylantiems reikalavimams, nes pagal

nacionalinę teisę per teisminį bylos nagrinėjimą, vykdant suėmimo priemonės teisminę kontrolę,

teismui draudžiama spręsti dėl to, ar yra pagrįstų įtarimų, kad kaltinamasis padarė jam

inkriminuojamus nusikaltimus, o pagal EŽTK 5 straipsnio 1 dalies c punktą ir 4 dalį leidžiama

kaltinamąjį laikyti suimtą tik „pagrįstai įtariant jį padarius nusikaltimą“. Dėl to teismas kreipėsi į

Varhoven kasatsionen sad (Aukščiausiasis kasacinis teismas, Bulgarija). 2016 m. balandžio 7 d.

plenarinėje sesijoje pateiktoje nuomonėje šio teismo baudžiamųjų bylų skyrius patvirtino, kad yra

nacionalinės baudžiamojo proceso teisės ir EŽTK kolizija.

Manydamas, kad nacionalinės baudžiamojo proceso teisės nuostatomis visais atvejais gali būti

pažeidžiamos EŽTK nuostatos, ir pabrėždamas būtinybę imtis teisėkūros priemonių siekiant

pašalinti minėtą koliziją, 2016 m. balandžio 7 d. nuomonėje Aukščiausiasis kasacinis teismas

nurodė, jog „akivaizdu, kad negalime pasiūlyti jokio problemos sprendimo. Manome, kad bet

kurios sudėties teismas turi pats įvertinti, kam jis teikia pirmenybę – EŽTK ar nacionalinės teisės

aktui – ir ar gali tokiomis aplinkybėmis priimti sprendimą“.

Specializuotas baudžiamųjų bylų teismo teigimu, 2016 m. balandžio 7 d. nuomonės galia turi būti

tokia pati kaip aiškinamojo teismo sprendimo, todėl juose išdėstyti motyvai yra privalomi visų

instancijų nacionaliniams teismams. Tačiau jis abejoja, ar šie motyvai atitinka Direktyvos 2016/343

3 ir 6 straipsnius. Žinodamas, jog šios Direktyvos perkėlimo terminas dar nėra pasibaigęs, jis vis

dėlto primena, kad pagal Teisingumo Teismo praktiką kompetentingos nacionalinės institucijos,

įskaitant teismus, turi susilaikyti nuo priemonių, galinčių rimtai trukdyti pasiekti minėtoje

Direktyvoje nurodytą rezultatą, ėmimosi. Tokiomis aplinkybėmis Specializuotas baudžiamųjų bylų

teismas sustabdė bylos nagrinėjimą ir kreipėsi į ESTT, pateikdamas tokį klausimą:

„Ar Direktyvos 2016/343 (dėl tam tikrų nekaltumo prezumpcijos ir teisės dalyvauti nagrinėjant

baudžiamąją bylą teisme aspektų užtikrinimo) 3 ir 6 straipsnius atitinka nacionalinių teismų

praktika, būtent privalomoji Aukščiausiojo kasacinio teismo nuomonė (pateikta priėmus

Direktyvą 2016/343, bet nepasibaigus jos perkėlimo terminui), pagal kurią Aukščiausiasis kasacinis

teismas, nustatęs EŽTK 5 straipsnio 4 dalies, siejamos su to straipsnio 1 dalies c punktu, ir

nacionalinės teisės akto nuostatos (NPK 270 straipsnio 2 dalis), susijusios su atsižvelgimu arba

neatsižvelgimu į pagrįstus įtarimus padarius nusikaltimą (atliekant kardomosios priemonės

„suėmimas“ pratęsimo kontrolę baudžiamojo proceso teisminio bylos nagrinėjimo stadijoje),

koliziją, suteikė bylas iš esmės nagrinėjantiems teismams laisvę spręsti, ar reikia laikytis EŽTK?“

5

ESTT nurodė, kad nuo Direktyvos įsigaliojimo dienos valstybių narių valdžios institucijos ir

nacionaliniai teismai turi kiek įmanoma susilaikyti nuo nacionalinės teisės aiškinimo, dėl kurio

pasibaigus šios Direktyvos perkėlimo terminui galėtų būti rimtai sutrukdyta įgyvendinti ja

siekiamus tikslus (šiuo klausimu žr. 2006 m. liepos 4 d. Sprendimo Adeneler ir kt., C-212/04,

EU:C:2006:443, 122 ir 123 punktus).

Kaip matyti iš paties šios nuomonės teksto, nėra reikalaujama, kad nacionaliniai teismai,

nagrinėjantys skundus dėl suėmimo termino pratęsimo, teisminio baudžiamosios bylos nagrinėjimo

stadijoje priimtų konkretų sprendimą. Priešingai, iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį

sprendimą matyti, kad minėtoje nuomonėje tiems teismams paliekama laisvė taikyti EŽTK

nuostatas, kaip jas aiškina Europos Žmogaus Teisių Teismas, arba nacionalinės baudžiamojo

proceso teisės nuostatas. Remiantis tuo, darytina išvada, kad 2016 m. balandžio 7 d. Aukščiausiojo

kasacinio teismo nuomonė pasibaigus Direktyvos 2016/343 perkėlimo terminui negali rimtai

sutrukdyti pasiekti joje nurodytus tikslus.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, ESTT į prejudicinį klausimą atsakė taip: 2016 m. balandžio 7 d.

nuomonė, kurią Aukščiausiasis kasacinis teismas pateikė Direktyvos 2016/343 perkėlimo termino

pradžioje ir pagal kurią nacionaliniams teismams, turintiems jurisdikciją nagrinėti dėl sprendimo

skirti suėmimą paduotą skundą, suteikiama galimybė spręsti, ar teisminio baudžiamosios bylos

nagrinėjimo stadijoje kaltinamojo suėmimo pratęsimo klausimui turi būti taikoma teisminė kontrolė

taip pat ir dėl to, ar vis dar yra pagrįstų įtarimų, kad jis padarė jam inkriminuojamą nusikaltimą,

negali pasibaigus šios Direktyvos perkėlimo terminui rimtai sutrukdyti pasiekti joje nurodytus

tikslus.

Visas sprendimo tekstas lietuvių kalba pateikiamas interneto tinklalapyje adresu:

http://curia.europa.eu/juris/document/document.jsf?text=&docid=184894&pageIndex=0&doclang=

lt&mode=req&dir=&occ=first&part=1&cid=364779

II. DĖL KOMPENSACIJOS NUKENTĖJUSIEMS NUO SMURTINIŲ TYČINIŲ

NUSIKALTIMŲ SCHEMOS, NUMATYTOS DIREKTYVOJE NR. 2004/80/EB,

AIŠKINIMO

2016 m. spalio 11 d. Teisingumo Teismo (didžioji kolegija) sprendimas Europos Komisija ir

Europos Sąjungos Taryba prieš Italiją (C-601/14)

Valstybės įsipareigojimų neįvykdymas – Direktyva 2004/80/EB – 12 straipsnio 2 dalis –

Nacionalinės kompensacijų nukentėjusiesiems nuo smurtinių tyčinių nusikaltimų schemos,

garantuojančios teisingą ir tinkamą kompensaciją – Nacionalinė schema, apimanti ne visus

nacionalinėje teritorijoje padarytus smurtinius tyčinius nusikaltimus

Europos Komisija prašė pripažinti, jog nesiėmusi visų būtinų priemonių, skirtų užtikrinti

kompensacijų visiems nukentėjusiesiems nuo smurtinių tyčinių nusikaltimų, padarytų Italijos

Respublikos teritorijoje, schemos įgyvendinimą, Italijos Respublika neįvykdė įsipareigojimo pagal

2004 m. balandžio 29 d. Tarybos direktyvos 2004/80/EB dėl kompensacijos nusikaltimų aukoms

12 straipsnio 2 dalį.

Teisingumo teismas išaiškino, kad pagal Direktyvos 2004/80 12 straipsnio 2 dalį „visos valstybės

narės užtikrina, kad jų nacionalinės taisyklės numatytų kompensacijų smurtinių tyčinių nusikaltimų,

padarytų atitinkamose jų teritorijose, aukoms schemas, kurios garantuotų sąžiningą ir atitinkamą

[teisingą ir tinkamą] kompensaciją aukoms“.

Šioje nuostatoje nenumatyta, kad valstybės narės galėtų apriboti kompensacijų schemos, kurią

privalo nustatyti pagal Direktyvą 2004/80, taikymo sritį, į ją įtraukdamos tik dalį jų atitinkamose

teritorijose padarytų smurtinių tyčinių nusikaltimų.

http://curia.europa.eu/juris/document/document.jsf?text=&docid=184894&pageIndex=0&doclang=lt&mode=req&dir=&occ=first&part=1&cid=364779http://curia.europa.eu/juris/document/document.jsf?text=&docid=184894&pageIndex=0&doclang=lt&mode=req&dir=&occ=first&part=1&cid=364779

6

Vertindamas Direktyvos 2004/80 tikslus, Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad tuomet, kai

pagal Sąjungos teisę fiziniam asmeniui užtikrinama laisvė vykti į kitą valstybę narę, šios laisvės

sąlyga – to asmens neliečiamybės apsauga atitinkamoje valstybėje narėje tokiomis pačiomis

sąlygomis kaip ir jos piliečiams bei joje gyvenantiems asmenims (1989 m. vasario 2 d. Sprendimo

Cowan, C-186/87, EU:C:1989:47, 17 punktas).

Direktyvos 2004/80 12 straipsnio, sudarančio II skyrių dėl nacionalinių kompensacijų schemų,

1 dalyje numatyta, kad šios Direktyvos taisyklės, susijusios su galimybe gauti kompensaciją

tarpvalstybiniais atvejais, „veikia pagal valstybių narių kompensacijų smurtinių tyčinių nusikaltimų,

padarytų atitinkamose jų teritorijose, aukoms schemas“. Direktyva 2004/80 įtvirtina sistemą, pagal

kurią siekiama palengvinti kompensacijų nukentėjusiesiems nuo nusikaltimų gavimą

tarpvalstybiniais atvejais; ši sistema turėtų būti grindžiama valstybėse narėse galiojančiomis

kompensacijų nukentėjusiesiems nuo smurtinių tyčinių nusikaltimų, padarytų atitinkamose jų

teritorijose, schemomis. Vadinasi, šios Direktyvos 12 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinama taip, kad

pagal ją siekiama kiekvienam Sąjungos piliečiui užtikrinti teisę į teisingą ir tinkamą kompensaciją

dėl žalos, patirtos valstybėje narėje, kurioje jis pasinaudojo laisvo judėjimo teise, įpareigojant

kiekvieną valstybę narę nustatyti kompensacijų nukentėjusiesiems nuo smurtinių tyčinių

nusikaltimų, padarytų jos teritorijoje, schemą.

Teisingumo Teismas nurodė, kad pagal Direktyvą 2004/80 kompensacijos numatomos vieninteliu

atveju, t. y. kai tyčinis smurtinis nusikaltimas buvo padarytas valstybėje narėje, kurioje

nukentėjusysis pasinaudojo laisvo judėjimo teise, todėl išimtinai vidaus situacija nepatenka į šios

direktyvos taikymo sritį (šiuo klausimu žr. 2007 m. birželio 28 d. Sprendimo Dell’Orto, C-467/05, EU:C:2007:395, 59 punktą; 2012 m. liepos 12 d. Sprendimo Giovanardi ir kt., C-79/11, EU:C:2012:448, 37 punktą ir 2014 m. sausio 30 d. Nutarties C., C-122/13, EU:C:2014:59, 12 punktą). Vis dėlto taip nuspręsdamas Teisingumo Teismas tik nurodė, kad Direktyvoje 2004/80

nustatyta bendradarbiavimo sistema yra susijusi vien su galimybe gauti kompensacijas

tarpvalstybiniais atvejais, nepaneigdamas to, kad siekiant tokiais atvejais užtikrinti šios Direktyvos

tikslo pasiekimą pagal jos 12 straipsnio 2 dalį kiekviena valstybė narė įpareigojama nustatyti

nacionalinę schemą, garantuojančią kompensacijas nukentėjusiesiems nuo visų tyčinių smurtinių

nusikaltimų, padarytų jos teritorijoje.

Nagrinėjamu atveju iš Teisingumo Teismo turimos bylos medžiagos matyti, kad ne visi tyčiniai

smurtiniai nusikaltimai, kaip jie apibrėžiami pagal Italijos teisę, patenka į Italijoje galiojančią

kompensacijų schemą; beje, to neginčija ir Italijos Respublika. Kadangi ši valstybė narė tik iš dalies

įgyvendino Direktyvos 2004/80 12 straipsnio 2 punktą, ESTT konstatavo, kad Komisijos pareikštas

ieškinys yra pagrįstas.

Teisingumo Teismas nustatė, kad nesiėmusi visų būtinų priemonių, kad tarpvalstybiniais atvejais

užtikrintų kompensacijų visiems nukentėjusiesiems nuo smurtinių tyčinių nusikaltimų, padarytų jos

teritorijoje, schemos buvimą, Italijos Respublika neįvykdė įsipareigojimo pagal 2004 m. balandžio

29 d. Tarybos direktyvos 2004/80/EB dėl kompensacijos nusikaltimų aukoms 12 straipsnio 2 dalį.



lt&mode=req&dir=&occ=first&part=1&cid=364779

http://curia.europa.eu/juris/document/document.jsf?text=&docid=184425&pageIndex=0&doclang=lt&mode=req&dir=&occ=first&part=1&cid=364779http://curia.europa.eu/juris/document/document.jsf?text=&docid=184425&pageIndex=0&doclang=lt&mode=req&dir=&occ=first&part=1&cid=364779

7

III. ORO VEŽĖJŲ ATSAKOMYBĖ

2016 m. spalio 5 d. nutartis Ute Wunderlich prieš Bulgarian Air Charter Limited (C-32/16)

Oro transportas – Reglamentas (EB) Nr. 261/2004 – 2 straipsnio l punktas – „Atšaukimo“ sąvoka –

Skrydis, per kurį įvyko neplanuotas tarpinis nusileidimas

U. Wunderlich rezervavo Bulgarian Air Charter skrydį iš Burgaso (Bulgarija) į Drezdeną

(Vokietija). Orlaivis turėjo pakilti 2014 m. rugsėjo 13 d. 11 val. 40 min., o nusileisti – tą pačią dieną

13 val., tačiau Prahoje (Čekijos Respublika) jis neplanuotai atliko tarpinį nusileidimą ir galiausiai

nusileido Drezdene 15 val. 20 min., t. y. pavėlavęs 2 val. ir 20 min. Pagal Reglamento Nr. 261/2004

nuostatas, atšaukus skrydį keleiviai turi teisę į nustatyto dydžio kompensaciją, nebent buvo

įvykdytos Reglamente Nr. 261/2004 nurodytos sąlygos. Vadovaujantis Reglamento Nr. 261/2004

7 straipsnio 1 dalimi, atšaukus skrydį, visų 1500 kilometrų ar mažesnio atstumo atveju keleiviai

gauna 250 Eur kompensaciją.

Teisingumo Teismas nagrinėjo klausimą, ar Reglamento Nr. 261/2004 2 straipsnio 1 punkte

įtvirtinta sąvoka „atšaukimas“ turi būti aiškinama taip, kad toks skrydis, kai išvykimo ir atvykimo

vietos atitiko numatytąsias tvarkaraštyje, bet jį vykdant įvyko nesuplanuotas tarpinis nusileidimas,

laikytinas atšauktu.

Teisingumo Teismas nurodė, kad iš principo galima laikyti, jog skrydis yra atšauktas, jei ankstesnio

skrydžio plano atsisakoma, o šio skrydžio keleiviai prisijungia prie kito skrydžio, kuris taip pat yra

suplanuotas, tačiau nepriklausomai nuo į jį perkeltų keleivių rezervuoto skrydžio. Vis dėlto skrydis,

kai išvykimo ir atvykimo vietos atitiko numatytąsias tvarkaraštyje, o keleiviai dėl pasikeitusio jų

rezervuoto skrydžio tvarkaraščio nebuvo nukreipti į kitą skrydį, negali būti laikomas neįvykusiu,

kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 261/2004 2 straipsnio l punktą. Aplinkybė, kad per šį

skrydį įvyko neplanuotas tarpinis nusileidimas, negali paneigti šios išvados ir leisti laikyti šį skrydį

atšauktu.

Teisingumo Teismas taip pat pažymėjo, kad per skrydį įvykus neplanuotam nusileidimui nėra tokia

situacija, vien dėl kurios keleiviai patiria rimtų nemalonumų ir nepatogumų, kokių, pavyzdžiui,

kiltų atsisakius įlaipinti juos į orlaivį, atšaukus skrydį ar jam gerokai pavėlavus, dėl kurių

Reglamente Nr. 261/2004 numatyta kompensacija. Tokių rimtų nemalonumų galėtų kilti tik tuomet,

kai dėl tokio tarpinio nusileidimo orlaivis yra priverstas atvykti į galutinę paskirties vietą pavėlavęs

tris ar daugiau valandų. Teisingumo Teismo teigimu, priešingas aiškinimas paneigtų vienodo

požiūrio principą, nes keleiviai esant tarpinio nusileidimo situacijai įgytų teisę į kompensaciją

nepriklausomai nuo to, ar orlaivis dėl šio neplanuoto nusileidimo pavėlavo mažiau nei tris valandas,

o keleiviams, kurių orlaivis pavėlavo mažiau nei tris valandas dėl kitų priežasčių, teisė į

kompensaciją nebūtų suteikta.

Teisingumo Teismas nurodė, kad Reglamento Nr. 261/2004 2 straipsnio 1 punktas aiškintinas taip,

kad toks skrydis, kai išvykimo ir atvykimo vietos atitiko nustatytąsias tvarkaraštyje, bet jį vykdant

įvyko neplanuotas tarpinis nusileidimas, negali būti laikomas atšauktu.

Visas nutarties tekstas lietuvių kalba pateikiamas interneto tinklalapyje adresu:


lt&mode=lst&dir=&occ=first&part=1&cid=448041.

IV. ASMENS DUOMENŲ APSAUGA

2016 m. spalio 19 d. sprendimas Patrick Breyer prieš Bundesrepublik Deutschland (C-582/14)

Asmens duomenų tvarkymas – Direktyva 95/46/EB – 2 straipsnio a punktas – Sąvoka „asmens

duomenys“ – Interneto protokolo adresai – Elektroninių ryšių paslaugų teikėjų atliekamas

saugojimas – Nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos neleidžiama atsižvelgti į duomenų valdytojo

teisėtus interesus

http://curia.europa.eu/juris/document/document.jsf?text=&docid=184441&pageIndex=0&doclang=lt&mode=lst&dir=&occ=first&part=1&cid=448041http://curia.europa.eu/juris/document/document.jsf?text=&docid=184441&pageIndex=0&doclang=lt&mode=lst&dir=&occ=first&part=1&cid=448041

8

P. Breyer lankėsi keliuose viešai prieinamuose Vokietijos federalinių institucijų interneto

portaluose, kuriuose institucijos pateikia aktualią informaciją. Siekiant išvengti atakų ir sudaryti

galimybę vykdyti „piratų“ baudžiamąjį persekiojimą, daugumoje šių portalų visi apsilankymai

išsaugomi rinkmenų sistemose, kur, pasibaigus apsilankymui, išsaugomi rinkmenos arba interneto

puslapio pavadinimas, į paieškos laukelį įvesti žodžiai, apsilankymo laikas, perduotų duomenų

kiekis, pranešimas, ar duomenys gauti sėkmingai, ir kompiuterio, iš kurio atliktas apsilankymas, IP

adresas. Atsivertus interneto puslapį, kompiuterio, kuriuo naudojamasi, IP adresas perduodamas į

serverį, kuriame išsaugotas prašomas puslapis. Tai būtina tam, kad duomenys būtų perduodami

teisingam gavėjui. Interneto prieigos teikėjai interneto naudotojams suteikia „statinį“ arba

„dinaminį“, t. y. kintantį kaskart jungiantis prie interneto, IP adresą. Dinaminiai IP adresai neleidžia

pasitelkti viešai prieinamų rinkmenų ir taip susieti konkretų kompiuterį su fizine prieiga prie tinklo,

kurią naudoja interneto tiekėjas. P. Breyer siekė, kad Vokietijos Federacinei Respublikai būtų

uždrausta saugoti arba leisti tretiesiems asmenims saugoti host sistemos, kuria naudojosi P. Breyer,

IP adresus pasibaigus apsilankymui viešai prieinamuose Vokietijos federalinių institucijų

elektroninių paslaugų portaluose, kai toks saugojimas nėra būtinas siekiant sutrikimų atvejais atkurti

galimybę vėl naudotis tokiomis elektroninėmis paslaugomis.

Pirmosios instancijos teismas atmetė P. Breyer skundą, o apeliacinės iš dalies pakeitė sprendimą ir

įpareigojo Vokietijos Federacinę Respubliką nebesaugoti ar nebeleisti tretiesiems asmenims saugoti

host sistemos, kuria naudojosi P. Breyer, IP adresų, perduotų lankantis viešai prieinamuose

Vokietijos federalinių institucijų elektroninių paslaugų portaluose, pasibaigus tokiam apsilankymui

ir esant kai kurioms papildomoms sąlygoms. Tiek P. Breyer, tiek Vokietijos Federacinė Respublika

pateikė kasacinius skundus, o kreipimąsi pateikęs kasacinis teismas pažymėjo, kad P. Breyer

tapatybę byloje nurodytų interneto portalų valdytojai galėtų nustatyti tik tuo atveju, jeigu interneto

prieigos teikėjas suteiktų jiems informacijos apie šio naudotojo tapatybę. Kasacinis teismas taip pat

nurodė, kad pagal Vokietijos nacionalinius teisės aktus elektroninių paslaugų teikėjai gali rinkti ir

panaudoti naudotojo asmens duomenis tik tais atvejais, kai tai būtina siekiant suteikti galimybę

naudotis šiomis paslaugomis ir atsiskaityti už jas.

Teisingumo Teismas sprendė keltą klausimų, vienas kurių, ar Direktyvos 95/462 straipsnio a punkte

apibrėžta sąvoka „asmens duomenys“ turėtų būti aiškinama taip, kad dinaminis IP adresas, kurį

elektroninių paslaugų teikėjas išsaugo asmeniui apsilankius viešai prieinamame šio teikėjo interneto

puslapyje, šio paslaugų teikėjo atžvilgiu yra asmens duomenys, kaip jie suprantami pagal šią

nuostatą, jei trečioji šalis (šiuo atveju to asmens interneto prieigos teikėjas) turi papildomos

informacijos, būtinos šio asmens tapatybei nustatyti.

Teisingumo Teismas nurodė, kad pagal minėtą Direktyvos nuostatą „asmens duomenys“ reiškia bet

kurią informaciją, susijusią su asmeniu (duomenų subjektu), kurio tapatybė yra nustatyta arba gali

būti nustatyta. Asmuo, kurio tapatybė gali būti nustatyta, yra tas asmuo, kurio tapatybė gali būti

nustatyta tiesiogiai ar netiesiogiai, ypač pasinaudojus nurodytu asmens identifikavimo kodu arba

vienu ar keliais to asmens fizinei, fiziologinei, protinei, ekonominei, kultūrinei ar socialinei

tapatybei būdingais veiksniais. Teismo praktikoje nurodyta, kad interneto vartotojų IP adresai yra

saugomi asmens duomenys, kiek tai susiję su situacija, kai interneto vartotojų IP adresus renka ir

identifikuoja interneto prieigos teikėjas, nes leidžia tiksliai nustatyti vartotojus. Nagrinėjamos bylos

atveju vartotojų IP adresus išsaugo ne interneto paslaugų teikėjas, o elektroninių paslaugų teikėjas,

padaręs tą tinklalapį viešai prieinamą (t. y. Vokietijos Federacinė Respublika), tačiau šis teikėjas

neturi papildomos informacijos, būtinos šių vartotojų tapatybei nustatyti. Teisingumo Teismas

pažymėjo, kad iš Direktyvos 95/46 nuostatų matyti, jog asmeniu, kurio tapatybė gali būti nustatyta,

yra toks asmuo, kurio tapatybė gali būti nustatyta ne tik tiesiogiai, bet ir netiesiogiai. Žodis

„netiesiogiai“ rodo, jog tam, kad informacija būtų laikoma asmens duomenimis, nebūtina, kad ji

pati savaime leistų nustatyti atitinkamo asmens tapatybę. Direktyvos 95/46 konstatuojamosiose

dalyse nurodyta, kad norint įvertinti, ar asmens tapatybė gali būti nustatyta, reikėtų atsižvelgti į

visas priemones, kuriomis galėtų pasinaudoti duomenų valdytojas ar bet kuris kitas asmuo minėto

asmens tapatybei nustatyti. Iš Direktyvos nuostatų neišplaukia reikalavimas, kad visą informaciją,

9

leidžiančią nustatyti atitinkamo asmens tapatybę, turėtų vienas asmuo, todėl aplinkybė, kad

papildomos informacijos, būtinos tapatybei nustatyti, turi ne elektroninių paslaugų teikėjas, o

interneto prieigos teikėjas, nėra pagrindas atmesti galimybės, kad elektroninių paslaugų teikėjo

išsaugoti dinaminiai IP adresai yra asmens duomenys. Vis dėlto reikia nustatyti, ar galimybė susieti

dinaminį IP adresą su tokia interneto prieigos teikėjo turima papildoma informacija yra priemonė,

kuria galima pasinaudoti atitinkamo asmens tapatybei nustatyti, o taip nebūtų tuo atveju, jeigu

nustatyti atitinkamo asmens tapatybę būtų draudžiama pagal įstatymą arba praktiškai neįmanoma,

nes, pavyzdžiui, reikalautų neproporcingai daug laiko ir žmogiškųjų bei ekonominių išteklių, ir dėl

to tapatybės nustatymas faktiškai būtų nereikšmingas.

Atsižvelgdamas į tai, Teisingumo Teismas konstatavo, jog dinaminis IP adresas, kurį elektroninių

paslaugų teikėjas išsaugo asmeniui apsilankius viešai prieinamame šio teikėjo interneto puslapyje,

šio paslaugų teikėjo atžvilgiu yra asmens duomenys, Direktyvos 95/46 prasme, jeigu jis turi teisėtų

priemonių atitinkamo asmens tapatybei nustatyti, remdamasis papildoma informacija, kurios turi šio

asmens interneto prieigos teikėjas.

Šiame sprendime Teisingumo Teismas taip pat vertino, ar Direktyvos 95/46 nuostatomis

draudžiamas konkretus nacionalinis Vokietijos Federalinės Respublikos reguliavimas, kuriame

siaurai nurodyta, kad elektroninių paslaugų teikėjas gali rinkti ir panaudoti šių paslaugų naudotojo

asmens duomenis be jo sutikimo tik tiek, kiek toks rinkimas ir panaudojimas būtinas siekiant leisti

tam naudotojui pasinaudoti konkrečia paslauga ir atsiskaityti už ją.




V. JURISDIKCIJA

2016 m. spalio 13 d. sprendimas sujungtose byloje Edyta Mikołajczyk prieš Marie Louise

Czarnecka ir Stefan Czarnecki (C-294/15)

Teismų bendradarbiavimas civilinėse bylose – Reglamentas (EB) Nr. 2201/2003 – Materialinė

taikymo sritis – Trečiojo asmens mirus vienam iš sutuoktinių pradėta byla dėl santuokos

pripažinimo negaliojančia – Valstybės narės, kurioje yra „pareiškėjo“ gyvenamoji vieta, teismų

jurisdikcija

2012 m. lapkritį Edyta Mikołajczyk Varšuvos teismui (Lenkija) pateikė ieškinį dėl Stefan Czarnecki

ir Marie Louise Czarnecka santuokos, sudarytos 1956 m. liepą Paryžiuje (Prancūzija), pripažinimo

negaliojančia. Ieškovė nurodė, kad yra S. Czarnecki pirmosios sutuoktinės Zdzisława Czarnecka,

mirusios 1999 m., paveldėtoja pagal testamentą. Ieškovė teigė, kad S. Czarnecki ir Z. Czarnecka

1937 m. Poznanės mieste (Lenkija) sudaryta santuoka dar tebegaliojo, kai S. Czarnecki ir

M. Czarnecka susituokė, todėl ta santuoka yra dviguba ir dėl šios priežasties turi būti pripažinta

negaliojančia. M. Czarnecka prašė ieškinį pripažinti nepriimtinu, nes Lenkijos teismai neturi

jurisdikcijos. M. Czarnecka manymu, ieškovė negalėjo pasinaudoti Reglamento Nr. 2201/2003

nuostatomis, kurios, esant tam tikroms sąlygoms, suteikia teisę ieškinį pareikšti pareiškėjo

nuolatinės gyvenamosios vietos teisme, nes šios nuostatos skirtos tiems atvejams, kai ieškinį

pateikia vienas sutuoktinių. M. Czarnecka teigė, kad ieškinys turėjo būti pareikštas arba tos

valstybės narės, kurioje buvo sutuoktinių paskiausia nuolatinė gyvenamoji vieta, teisme, jeigu

vienas iš sutuoktinių joje tebegyvena, arba atsakovės nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės

narės teisme, t. y. Prancūzijos teisme.

Teisingumo Teismas nagrinėjo du klausimus. Pirma, Teisingumo Teismas sprendė, ar trečiojo

asmens mirus vienam iš sutuoktinių inicijuota byla dėl santuokos pripažinimo negaliojančia patenka

į Reglamento Nr. 2201/2003 taikymo sritį, antra, ar trečiasis ieškinį pareiškiantis asmuo gali


10

pasiremti reglamento nuostatomis, suteikiančiomis teisę pareikšti ieškinį ieškovo gyvenamosios

vietos valstybės teismuose.

Dėl pirmojo klausimo Teisingumo Teismas nurodė, kad Reglamentas Nr. 2201/2003 taikomas bet

kokio pobūdžio teismo civilinėms byloms, susijusioms su santuokos nutraukimu, gyvenimu

skyrium (separacija) ar santuokos pripažinimu negaliojančia. Siekiant nustatyti, ar prašymas

patenka į šio reglamento taikymo sritį, reikia remtis prašymo dalyku, o šios bylos dalykas iš esmės

yra „santuokos pripažinimas negaliojančia“, kaip tai suprantama pagal Reglamentą Nr. 2201/2003.

Vertindamas, ar tokia byla patenka į reglamento taikymo sritį, nes ją, mirus vienam iš sutuoktinių,

inicijavo trečiasis asmuo, Teisingumo Teismas pažymėjo, kad Reglamente Nr. 2201/2003

nedaromas skirtumas atsižvelgiant į datą, kurią inicijuota tokia byla, t. y. prieš vieno iš sutuoktinių

mirtį ar po jo mirties, arba asmens, kuris turi teisę inicijuoti tokią bylą teisme, tapatybę.

Teisingumo Teismas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad Reglamento Nr. 2201/2003 1 straipsnio

3 dalyje išsamiai išvardytos sritys, kurioms netaikomas šis reglamentas; tarp jų – išlaikymo

pareigos ir turto patikėjimo sutartys ar paveldėjimas. Reglamento konstatuojamosiose dalyse

pažymėta, kad šis reglamentas turėtų būti taikomas tik santuokos ryšių nutraukimui ir neturėtų

apimti kitokių klausimų, pavyzdžiui, santuokos turtinių pasekmių. Trečiojo asmens mirus vienam iš

sutuoktinių inicijuota byla dėl santuokos pripažinimo negaliojančia nėra nurodyta tarp bylų, kurios

aiškiai nepatenka į Reglamento Nr. 2201/2003 taikymo sritį. Teismas nurodė, kad, vertinant

Reglamento Nr. 2201/2003 taikymą trečiojo asmens po vieno iš sutuoktinių mirties inicijuotai bylai

dėl santuokos pripažinimo negaliojančia, reikia atsižvelgti į reglamento tikslą. Reglamentas

Nr. 2201/2003 padeda kurti laisvės, saugumo ir teisingumo erdvę, kurioje užtikrinamas laisvas

asmenų judėjimas, o reglamente nustatytomis taisyklėmis, susijusiomis su jurisdikcija ir sprendimų

dėl santuokos ryšių nutraukimo pripažinimu ir vykdymu, siekiama užtikrinti teisinį saugumą.

Teisingumo Teismo vertinimu, jei tokiam ieškiniui kaip pagrindinėje byloje Reglamentas nebūtų

taikomas, būtų pakenkta minėtam tikslui.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, Teisingumo Teismas nurodė, kad Reglamento Nr. 2201/2003

nuostatos turi būti aiškinamos taip, kad trečiojo asmens po vieno iš sutuoktinių mirties inicijuota

byla dėl santuokos pripažinimo negaliojančia patenka į reglamento taikymo sritį.

Dėl antrojo klausimo Teisingumo Teismas pažymėjo, kad Reglamente Nr. 2201/2003 nustatyti

bendrieji jurisdikcijos kriterijai bylose dėl santuokos nutraukimo, gyvenimo skyrium (separacijos) ir

santuokos pripažinimo negaliojančia. Šie objektyvaus, alternatyvaus ir išimtinio pobūdžio kriterijai

yra atsakas į būtinybę priimti teisės aktus, kurie būtų pritaikyti prie konkrečių poreikių spręsti

konfliktus bylose, susijusiose su santuokos ryšių nutraukimu.

Pagal Reglamento Nr. 2201/2003 3 straipsnio nuostatas, be nuolatinės sutuoktinių ir atsakovo

gyvenamosios vietos kriterijaus, esant tam tikroms sąlygoms, leidžiama taikyti pareiškėjo

nuolatinės gyvenamosios vietos teismo jurisdikcijos taisyklę. Pareiškėjo gyvenamosios vietos

teismams suteikiama jurisdikcija nagrinėti bylas dėl santuokos ryšių nutraukimo, jeigu pareiškėjas

šioje valstybėje gyvena ne trumpiau kaip metus iki pareiškimo padavimo, arba jei pareiškėjas ten

gyveno ne trumpiau kaip šešis mėnesius iki pareiškimo padavimo ir yra atitinkamos valstybės narės

pilietis arba jeigu joje yra pareiškėjo nuolatinė gyvenamoji vieta. Teisingumo Teismas siekė

nustatyti tikslią sąvokos „pareiškėjas“, kaip ji suprantama pagal minėtas nuostatas, apimtį, kad

galėtų nuspręsti, ar ši sąvoka apima tik sutuoktinius, ar ji taip pat apima trečiuosius asmenis.

Teismas nurodė, kad tais atvejais, kai Sąjungos teisėje nedaroma aiški nuoroda į valstybės narės

teisę, jos reikšmė visoje Sąjungoje paprastai turi būti aiškinama savarankiškai ir vienodai,

atsižvelgiant į nuostatos kontekstą ir nagrinėjamu teisės aktu siekiamą tikslą. Reglamento

Nr. 2201/2003 3 straipsnyje numatyti keli jurisdikcijos pagrindai, tarp kurių nėra hierarchijos, nes

visi minėtame straipsnyje įtvirtinti objektyvūs kriterijai yra alternatyvūs, todėl darytina išvada, kad

Reglamente Nr. 2201/2003 įtvirtinta jurisdikcijos paskirstymo sistema santuokos ryšių nutraukimo

atveju nesiekiama drausti remtis keliais jurisdikcijos pagrindais, jurisdikciją gali turėti keli teismai,

tarp jų nenustatant hierarchijos. Teisingumo Teismo praktikoje nurodyta, kad reglamento

11

3 straipsnio 1 dalies a punkte išvardyti kriterijai įvairiais atžvilgiais grindžiami sutuoktinių

nuolatine gyvenamąja vieta, įskaitant ir susijusius su vieno pareiškėjų gyvenamąja vieta, ir yra skirti

sutuoktinių interesams apsaugoti. Toks aiškinimas atitinka ir reglamentu siekiamą tikslą – nustatyti

lanksčias kolizines normas, kuriomis būtų atsižvelgiama į asmenų mobilumą, taip pat apsaugoti

sutuoktinio, išvykusio iš šalies, kurioje buvo jų bendra nuolatinė gyvenamoji vieta, teises, taip pat

užtikrinti suinteresuotojo asmens ir jurisdikciją turinčios valstybės narės faktinį ryšį. Dėl šių

priežasčių sąvoka „pareiškėjas“, kaip ji suprantama pagal Reglamento Nr. 2201/2003 3 straipsnio

1 dalies a punkto penktą ir šeštą įtraukas, neapima kitų asmenų nei sutuoktiniai.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, Reglamento Nr. 2201/2003 3 straipsnio 1 dalies a punkto penkta ir

šešta įtraukos turi būti aiškinamos taip, jog kitas asmuo nei vienas iš sutuoktinių, kuris inicijuoja

bylą dėl santuokos pripažinimo negaliojančia, negali pasiremti šiose nuostatose numatytais

jurisdikcijos pagrindais.


http://curia.europa.eu/juris/document/document.jsf;jsessionid=9ea7d0f130d568a7239dc7994170a89

587bc1a7a4bcb.e34KaxiLc3eQc40LaxqMbN4Pah0Re0?text=&docid=184506&pageIndex=0&docl

ang=LT&mode=lst&dir=&occ=first&part=1&cid=226649.

2016 m. spalio 27 d. sprendimas Child and Family Agency prieš J. D. (C-428/15)

Teismų bendradarbiavimas civilinėse bylose – Reglamentas (EB) Nr. 2201/2003 – Bylos

perdavimas kitos valstybės narės teismui – Taikymo sritis – Taikymo sąlygos – Tinkamesnis teismas

– Vaiko interesai

J. D. yra Jungtinės Karalystės pilietė, kurios pirmasis vaikas 2010 m. buvo atiduotas į vieną iš

Jungtinės Karalystės globos institucijų konstatavus, kad J. D. turėjo elgesio sutrikimų ir naudojo

smurtą prieš tą vaiką. J. D. tebegyvenant Jungtinėje Karalystėje ir besilaukiant antrojo vaiko R.

2014 m. jos gyvenamosios vietos vaiko apsaugos institucijos iniciavo patikrinimą, kurį atlikus

paaiškėjo, kad J. D. buvo prisirišusi prie savo pirmojo vaiko, teigiamai nusiteikusi laukė antrojo

vaiko gimimo ir jam ruošėsi, išreiškė norą tuo tikslu bendradarbiauti su socialiniais darbuotojais.

Vis dėlto kompetentingos institucijos nusprendė, kad tik gimęs R. turi būti atiduotas į priimančiąją

šeimą ir laukti, kol trečiasis asmuo inicijuos jo įvaikinimo procedūrą. Po to J. D. nutraukė nuomos

sutartį, pardavė savo turtą ir įsikūrė Airijoje, kur ir gimė R. ir nuo tada jie abu gyvena Airijoje.

Netrukus po R. gimimo Child and Family Agency (Vaikų ir šeimos agentūra, Airija, toliau –

agentūra) kreipėsi į Airijos apylinkės teismą su prašymu taikyti atskyrimo priemonę, tačiau teismas

atsisakė. Apeliacinės instancijos teismas nurodė laikinai atiduoti R. į priimančiąją šeimą ir nuo to

laiko ši priemonė vis pratęsiama, o J. D. buvo suteikta teisė reguliariai lankyti savo vaiką ir ji šia

teise naudojosi. Agentūra bylą nagrinėjančio teismo taip pat paprašė pagal Reglamento

Nr. 2201/2003 15 straipsnį perduoti bylą nagrinėti kompetentingam Jungtinės Karalystės teismui,

tokiam prašymui pritarė ir R. globėjas ad litem. Airijos teismas leido agentūrai prašyti, kad

jurisdikciją prisiimtų atitinkamas Jungtinės Karalystės teismas, dėl ko J. D. pateikė skundą

tiesiogiai Airijos Aukščiausiajam Teismui.

Teisingumo Teismas nagrinėjo keletą klausimų. Pirmas jų, ar Reglamento Nr. 2201/2003

15 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad jis taikomas viešąja teise grindžiamam valstybės narės

kompetentingos institucijos pareikštam ieškiniui dėl vaiko apsaugos tuo atveju, kai kitos valstybės

narės teismui prisiėmus jurisdikciją atitinkama šios kitos valstybės narės institucija turi inicijuoti

kitą nei pradėtasis pirmojoje valstybėje narėje teismo procesą pagal savo vidaus teisę ir galbūt dėl

kitų faktinių aplinkybių.

Teisingumo Teismas pažymėjo, kad Reglamento Nr. 2201/2003 15 straipsnis yra skyriuje,

reglamentuojančiame tėvų pareigas, ir kad jame išdėstyta taisyklė, nukrypstanti nuo bendrosios

taisyklės, kad jurisdikciją nagrinėti bylas iš esmės turi vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos

http://curia.europa.eu/juris/document/document.jsf;jsessionid=9ea7d0f130d568a7239dc7994170a89587bc1a7a4bcb.e34KaxiLc3eQc40LaxqMbN4Pah0Re0?text=&docid=184506&pageIndex=0&doclang=LT&mode=lst&dir=&occ=first&part=1&cid=226649http://curia.europa.eu/juris/document/document.jsf;jsessionid=9ea7d0f130d568a7239dc7994170a89587bc1a7a4bcb.e34KaxiLc3eQc40LaxqMbN4Pah0Re0?text=&docid=184506&pageIndex=0&doclang=LT&mode=lst&dir=&occ=first&part=1&cid=226649http://curia.europa.eu/juris/document/document.jsf;jsessionid=9ea7d0f130d568a7239dc7994170a89587bc1a7a4bcb.e34KaxiLc3eQc40LaxqMbN4Pah0Re0?text=&docid=184506&pageIndex=0&doclang=LT&mode=lst&dir=&occ=first&part=1&cid=226649

12

teismai. Teismas nurodė, kad Reglamento Nr. 2201/2003 15 straipsnis taikomas ieškiniui dėl vaiko

apsaugos, kurį remdamasi viešąja teise pareiškė kompetentinga valstybės narės institucija ir kuriuo

siekiama, kad būtų priimtos su tėvų pareigomis susijusios apsaugos priemonės. Teisingumo

Teismas taip pat pažymėjo, kad jurisdikcijos prisiėmimas siejamas su sąlyga, kad atitinkamam

teismui pateiktas ir jame yra gautas bylos šalių arba jurisdikciją turinčio valstybės narės teismo

prašymas. Nacionalinė procesinė norma, pagal kurią kitos valstybės narės teismui prisiėmus

jurisdikciją būtina, kad atitinkama šios valstybės narės institucija inicijuotų kitą nei pradėtasis

pirmojoje valstybėje narėje procesą, negali būti laikoma kliūtimi, nes ji taikoma tik po to, kai

įprastai jurisdikciją turintis šios pirmosios valstybės narės teismas priima sprendimą, kuriuo prašo

perduoti bylą kitos valstybės narės teismui, ir po to, kai kitas teismas priima sprendimą prisiimti

jurisdikciją. Atsižvelgdamas į tai Teisingumo Teismas nurodė, kad Reglamento Nr. 2201/2003

15 straipsnis turi būti aiškinamas kaip taikomas viešąja teise grindžiamam valstybės narės

kompetentingos institucijos pareikštam ieškiniui dėl vaiko apsaugos, kuriuo prašoma priimti su tėvų

pareigomis susijusias priemones, kai, kitos valstybės narės teismui prisiėmus jurisdikciją, turi būti

inicijuotas kitas nei pradėtasis pirmojoje valstybėje narėje teismo procesas pagal vidaus teisę ir

galbūt dėl kitų faktinių aplinkybių.

Teisingumo Teismas taip pat sprendė, kaip turėtų būti aiškinamos Reglamento Nr. 2201/2003

15 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos sąvokos „tinkamesnis teismas“ ir „vaiko interesai“. Teismas

pažymėjo, kad reglamente nustatytos jurisdikcijos taisyklės suformuluotos labiausiai atsižvelgiant į

vaiko interesus, pagarbą pagrindinėms vaiko teisėms, įtvirtintas artumo kriterijus. Taikant artumo

kriterijų, jurisdikcija įprastai nustatoma pagal vaiko nuolatinę gyvenamąją vietą tuo metu, kai

kreipiamasi į tuos teismus, tačiau pagal 15 straipsnio 1 dalį leidžiama perduoti jurisdikciją išimties

tvarka, kai tenkinamos konkrečios sąlygos, ir ši taisyklė turi būti aiškinama siaurai. Kad galėtų

prašyti bylą perduoti kitos valstybės narės teismui, įprastai jurisdikciją nagrinėti bylą turintis

teismas turi paneigti tvirtą prielaidą dėl savo paties jurisdikcijos. Byla gali būti perduodama tik

kitos valstybės narės, su kuria vaiką sieja „konkretus ryšys“, teismui, o siekiant įrodyti tokį ryšį

reikia atsižvelgti į Reglamento Nr. 2201/2003 15 straipsnio 3 dalies a–e punktuose nurodytas

sąlygas. Byloms, kurių atveju šios sąlygos netenkinamos, perdavimo mechanizmas netaikomas.

Atsižvelgdamas į tai, Teisingumo Teismas konstatavo, jog būtinas ryšys tarp atitinkamo vaiko, dėl

kurio pradėta byla, ir kitos valstybės narės nei ta, kurios teismas įprastai turi jurisdikciją ją

nagrinėti.

Teisingumo Teismas nurodė, kad taikant Reglamento Nr. 2201/2003 15 straipsnio 1 dalį

konkrečioje byloje, jurisdikciją turintis teismas turi palyginti „bendro“ ryšio, kuriuo jis pagal šio

reglamento 8 straipsnio 1 dalį susijęs su atitinkamu vaiku, stiprumą ir intensyvumą su „konkretaus

ryšio“, kurio reikalaujama viena ar keliomis 15 straipsnio 3 dalyje išvardytomis sąlygomis ir kuris

nagrinėjamu atveju egzistuoja tarp šio vaiko ir tam tikrų kitų valstybių narių, stiprumu ir

intensyvumu. Jurisdikciją turintis teismas taip pat turi nustatyti, ar valstybės, su kuria vaiką sieja

konkretus ryšys, teismas yra tinkamesnis nagrinėti bylą. Todėl jurisdikciją turintis teismas turi

nustatyti, ar bylos perdavimas kitam teismui turės realios ir konkrečios pridėtinės vertės priimant

sprendimą dėl vaiko, palyginti su prielaida dėl jo paties jurisdikcijos. Tuo tikslu jis gali atsižvelgti ir

į kitos valstybės narės procesines normas, kaip antai taikomas renkant įrodymus, būtinus bylai

nagrinėti, tačiau neturėtų atsižvelgti į kitos valstybės narės materialiąją teisę, kurią, tikėtina, taikytų

pastarosios valstybės teismas. Galiausiai jurisdikciją turintis teismas turi įsitikinti, kad perdavimas

kitos valstybės narės teismui nepakenks vaiko padėčiai, ir turi įvertinti galimą neigiamą poveikį,

kurį toks perdavimas galėtų turėti vaiko emociniams, šeiminiams ir socialiniams santykiams ar

materialinei jo padėčiai.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, Teisingumo Teismas nurodė, kad sprendžiant bylos perdavimo

klausimą Reglamento Nr. 2201/2003 15 straipsnio 1 dalis turėtų būti aiškinama taip, jog:

– tam, kad galėtų įvertinti, ar kitos valstybės narės, su kuria vaiką sieja konkretus ryšys, teismas yra

tinkamesnis, jurisdikciją turintis valstybės narės teismas turi įsitikinti, kad bylos perdavimas tokiam

13

teismui turės realios ir konkrečios pridėtinės vertės nagrinėjant šią bylą, atsižvelgiant, be kita ko, į

procesines normas, taikomas toje kitoje valstybėje narėje,

– tam, kad galėtų įvertinti, ar toks perdavimas labiausiai atitinka vaiko interesus, jurisdikciją turintis

valstybės narės teismas turi, be kita ko, įsitikinti, kad šis perdavimas nepakenks vaiko padėčiai.

Teisingumo Teismas taip pat vertino, ar Reglamento Nr. 2201/2003 15 straipsnio 1 dalis turi būti

aiškinama taip, kad jurisdikciją turintis valstybės narės teismas turi atsižvelgti į galimo šios bylos

perdavimo kitos valstybės narės teismui poveikį atitinkamų asmenų laisvo judėjimo teisei arba

priežastį, dėl kurios atitinkamo vaiko motina pasinaudojo šia teise. Teismas pažymėjo, kad minėta

taisyklė nustatyta atsižvelgiant į tai, kas labiausiai atitinka vaiko interesus, todėl galimo bylos

perdavimo žalingo poveikio vaiko laisvo judėjimo teisei rizika yra vienas iš aspektų, kuris turi būti

įvertintas. Vis dėlto į samprotavimus, susijusius su kitais asmenimis, kuriems byla gali būti svarbi,

iš esmės nereikia atsižvelgti, nebent jie būtų taip pat svarbūs vertinant minėtą riziką vaikui. Todėl

jurisdikciją turintis teismas neturi atsižvelgti į bylos perdavimo galimą poveikį atitinkamų kitų

asmenų, įskaitant vaiko motiną, teisei į laisvą judėjimą, jeigu toks poveikis negali pakenkti vaiko

padėčiai.

Atsižvelgdamas į tai, Teisingumo Teismas nurodė, kad jurisdikciją turintis valstybės narės teismas,

taikydamas Reglamento Nr. 2201/2003 15 straipsnio 1 dalį konkrečioje su tėvų pareigomis

susijusioje byloje, neturi atsižvelgti nei į galimo šios bylos perdavimo kitos valstybės narės teismui

poveikį atitinkamų asmenų, išskyrus vaiką, dėl kurio kilo ginčas, laisvo judėjimo teisei, nei į

priežastį, dėl kurios šio vaiko motina pasinaudojo šia teise dar prieš kreipimąsi į šį teismą, nebent

tokie aspektai galėtų pakenkti tokio vaiko padėčiai.


http://curia.europa.eu/juris/document/document.jsf?text=&docid=184896&pageIndex=0&doclang=lt&mode

=lst&dir=&occ=first&part=1&cid=870078.

2016 m. spalio 12 d. sprendimas Marjan Kostanjevec prieš F&S Leasing, GmbH (C-185/15)

Teismų bendradarbiavimas civilinėse bylose – Reglamentas (EB) Nr. 44/2001 – Sąvoka

„priešieškinis“ – Nepagrįstu praturtėjimu grindžiamas reikalavimas – Reikalaujamos sumos

sumokėjimas remiantis panaikintu sprendimu – Taikymas laiko atžvilgiu

1994 m. F&S, kurios registruota buveinė yra Austrijoje, ir M. Kostanjevec sudarė išperkamosios

nuomos sutartį. M. Kostanjevec iki nustatyto termino nesumokėjus sutartyje numatytų mėnesio

įmokų, 1995 m. neginčijama teise grindžiamu pareiškimu dėl teismo įsakymo išdavimo F&S

pareikalavo iš M. Kostanjevec sumokėti 16 692,22 Eur sumą. M. Kostanjevec prieštaravo ir ginčas

buvo nagrinėjamas pirmosios instancijos teisme Slovėnijoje, kuris 2004 m. įpareigojo

M. Kostanjevec sumokėti nurodytą sumą, sutartyje nurodytas palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.

2006 m. apeliacinis teismas atmetė M. Kostanjevec apeliacinį skundą ir pirmosios instancijos teismo

sprendimas įsiteisėjo bei tapo vykdytinas. M. Kostanjevec pateikė kasacinį skundą ir, prieš

kasacinės instancijos teismui priimant sprendimą, 2006 m. su F&S neteismine tvarka sudarė

susitarimą, pagal kurį įsipareigojo sumokėti nurodytas sumas. 2008 m. kasacinis teismas panaikino

pirmosios instancijos teismo sprendimą ir grąžino bylą nagrinėti iš naujo. Grąžinus bylą nagrinėti iš

naujo M. Kostanjevec pateikė priešieškinį, kuriuo reikalavo grąžinti F&S sumokėtą sumą. 2009 m.

išnagrinėjęs bylą iš naujo teismas atmetė F&S reikalavimą dėl išieškojimo ir patenkino

M. Kostanjevec priešieškinį motyvuodamas tuo, kad pastarojo nuosavybėn neperėjo išperkamosios

nuomos objektu esantis turtas, dėl to F&S neįvykdė sutartinio įsipareigojimo perleisti šį turtą. F&S

pateikus apeliacinį skundą, apeliacinis teismas nurodė, kad M. Kostanjevec priešieškinis

nepriimtinas. Kasacinis teismas kreipėsi į Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį

sprendimą.


14

Teisingumo Teismas nagrinėjo klausimą, ar Reglamento Nr. 44/2001 6 straipsnio 3 punktas turi būti

aiškinamas taip, kad šioje nuostatoje nurodytas teismas, kuriam priskirta jurisdikcija nagrinėti

priešieškinį, turi jurisdikciją nagrinėti nepagrįstu praturtėjimu grindžiamą reikalavimą grąžinti

sumą, lygią neteismine tvarka suderintai sumai, jeigu toks reikalavimas pateiktas nagrinėjant bylą

tarp tų pačių šalių, panaikinus sprendimą, priimtą pirminėje byloje tarp minėtų šalių, dėl kurio

vykdymo neteismine tvarka buvo pasiektas minėtas susitarimas.

Europos Komisija rašytinėse pastabose nurodė, kad Reglamentas Nr. 44/2001 taikomas tik byloms,

iškeltoms po jo įsigaliojimo, o Slovėnijos atveju tik nuo 2004 m., kai Slovėnija įstojo į Europos

Sąjungą. Pagrindinėje byloje esantis procesas laikytinas 1995 m. pradėtos bylos pratęsimu, todėl

reglamentas nagrinėjamos bylos atveju neturėtų būti taikomas. Teisingumo Teismas nurodė, kad

pagal valstybių narių vidaus teisę priimti sprendimai gali skirtis atsižvelgiant į res judicata galios

principo taikymo taisykles, ir to, kad pagal taikomas nacionalines proceso teisės normas toks

sprendimas įsiteisėjo, pakanka konstatuoti, jog vėliau priešingai bylos šaliai teisme pareikštas

nepagrįstu praturtėjimu grindžiamas reikalavimas patenka į „bylos [ieškinio]“ sąvoką, kaip ji

suprantama pagal Reglamento Nr. 44/2001 66 straipsnio 1 dalį. Kiek tai susiję su Reglamento

Nr. 44/2001 taikymu ratione temporis, Teismas nurodė, kad prejudiciniai klausimai susiję su

nepagrįstu praturtėjimu grindžiamu ieškiniu, kuris pareikštas 2008 m., todėl Reglamentas

Nr. 44/2001 taikytinas laiko atžvilgiu.

Dėl pateikto prejudicinio klausimo Teisingumo Teismas pažymėjo, kad Teismo praktikoje

Reglamento Nr. 44/2001 6 straipsnio 3 punkte nustatyta sąvoka „priešieškinis“ aiškinta taip, kad ji

iš esmės susijusi su atskiru prašymu teismui priimti sprendimą ieškovo nenaudai ir šiuo prašymu

tam tikromis aplinkybėmis gali būti reikalaujama didesnės sumos nei ta, kurios reikalauja ieškovas,

ir šis prašymas gali būti toliau nagrinėjamas, net jei ieškovo ieškinys atmetamas. Priešieškinis turi

būti atskirtas nuo ieškovo ieškinio ir juo turi būti siekiama, kad teismas priimtų atskirą sprendimą.

Reikalavimas grąžinti sumą, sumokėtą vykdant pirminį teismo sprendimą, kol jis dar nebuvo

panaikintas, yra savarankiškas išperkamosios nuomos gavėjo reikalavimas, kuriuo siekiama, kad

išperkamosios nuomos davėjo atžvilgiu teismas priimtų atskirą sprendimą, įpareigojantį grąžinti

sumą, kuri buvo jam sumokėta be teisinio pagrindo. Taigi toks reikalavimas nėra vien gynybos nuo

priešingos bylos šalies ieškinio priemonė. Teisingumo Teismas taip pat nurodė, kad priešieškinis

turi būti susijęs „su ta pačia sutartimi arba faktais, kuriais buvo pagrįstas pagrindinis ieškinys“, o ši

sąvoka turi būti aiškinama autonomiškai. Reglamento Nr. 44/2001 6 straipsnio 3 punkte nurodyta

speciali jurisdikcija suteikia šalims galimybę išnagrinėti visus tarpusavio reikalavimus, kurių

pagrindas tas pats, vykstant tam pačiam procesui tame pačiame teisme. Taip išvengiama daugelio

nereikalingų procesų. Nepagrįstu praturtėjimu grindžiamas priešieškinis, kuriuo reikalaujama

grąžinti sumokėtą sumą, turi būti laikomas susijusiu su išperkamosios nuomos sutartimi, kuria

grindžiamas pirminis tokios nuomos davėjo ieškinys, o tariamas praturtėjimas gaunant sumą,

sumokėtą vykdant vėliau panaikintą sprendimą, nebūtų atsiradęs, nesant minėtos sutarties.

Atsižvelgdamas į tai, Teisingumo Teismas nurodė, kad Reglamento Nr. 44/2001 6 straipsnio

3 punktas turi būti aiškinamas taip, kad šioje nuostatoje nurodytas teismas turi jurisdikciją nagrinėti

nepagrįstu praturtėjimu grindžiamą reikalavimą grąžinti sumą, lygią neteismine tvarka suderintai

sumai, jeigu tas reikalavimas pateiktas nagrinėjant naują bylą tarp tų pačių šalių, iškeltą panaikinus

sprendimą, priimtą išnagrinėjus pirminę bylą tarp minėtų šalių, dėl kurio vykdymo neteismine

tvarka buvo pasiektas minėtas susitarimas.





Documents

2016 m. spalis · 2018. 3. 7. · U. Wunderlich rezervavo Bulgarian Air Charter skrydį iš Burgaso (Bulgarija) į Drezdeną (Vokietija). Orlaivis turėjo pakilti 2014 m. rugsėjo