3.1. Socialinio darbo metodologija

3. Socialinio darbo metodologija ir metodai3.1. Socialinis darbas kaip mokslas ir mokslo metodai3.2. Socialinio darbo kaip praktinės veiklos metodai4. Socialinis darbas kaip problemų sprendimo procesas4.1. Pagrindiniai požiūriai į problemų sprendimą 4.2. Problemų sprendimo proceso etapai

3.1. Socialinio darbo metodologija

• Socialinis darbas – nauja mokslinės ir praktinės veiklos sritis ir daugelis teorinių aspektų yra diskutuotini;

• Socialinio darbo metodų problemos, jų klasifikavimas, apibūdinimas yra mokslininkų ir praktikų tema;

• METODAS – filosofinių ir mokslo žinių sistemos sudarymo ir pagrindimo būdas, taip pat tikrovės pažinimo priemonių visuma;

• Metodas kyla iš žmogaus praktinės veiklos, kurios būdai turėjo derėti su tikrovės savybėmis ir įstatymais;

• METODOLOGIJA – principų ir būdų visuma, pagal kurią organizuojama ir kuriama teorinė ir praktinė veikla, taip pat mokymas apie šią sistemą.

Socialinio darbo metodologija

• Metodologija remiamasi kai norima gauti žinių apie objektą, kai remiamasi metodais, kurie užtikrina žinių patikimumą ir išvadų pagrįstumą, kai naudojami adekvatūs žinių gavimo būdai;

• Socialinį darbą metodologiniu aspektu galima nagrinėti trimis būdais:

• SOCIALINIS DARBAS KAIP MOKSLAS;• SOCIALINIS DARBAS KAIP VEIKLOS SRITIS;• SOCIALINIS DARBAS KAIP MOKYMO DISCIPLINA;• Jei socialinio darbo kaip mokslo disciplinos

pagrindinis tikslas – socialinės tikrovės pažinimas, tai kaip praktinė veikla jis susijęs su šios tikrovės pertvarkymu.

Socialinis darbas kaip mokslas

• Mokslo tematikos nustatymas priklauso nuo šios žinių srities pasiekto lygio, socialinės praktikos išsiplėtojimo ir kt.;

• Socialinio darbo tyrimo objektas – tai socialinių grupių ir asmenybių ryšių, tarpusavio sąveikų, elgesio visuomenėje būdų ir priemonių reguliavimo procesas.

• Pvz., socialinio darbo objektas yra pagyvenę asmenys, pensininkai, neįgalieji, sunkūs ligoniai, vaikai, žmonės, atsidūrę sunkioje gyvenimo situacijoje

• Tyrimais papildomos mokslinės žinios apie žmogų, pagalbą žmogui bei būdus pagerinti jo socialinę savijautą

Socialinio darbo kaip mokslo metodai

• Mokslas pasižymi labai griežtu požiūriu į žinių įgijimo būdus;

• Jei nėra mokslinio metodo reiškiniui ištirti, vadinasi, nėra ir mokslinių žinių;

• Skiriami du mokslinio pažinimo lygmenys: EMPIRINIS IR TEORINIS

• EMPIRINIS – būdingas realiai egzistuojančių, jausmais suvokiamų objektų tyrimas;

• Empiriniame lygmenyje vykdant stebėjimus, matavimus bei eksperimentus vyksta informacijos apie tiriamus objektus, gamtos reiškinius kaupimo procesas;

• Atliekamas gaunamų duomenų sisteminimas lentelėse, schemose, grafikuose

EMPIRINIS TYRIMO LYGMUO

• STEBĖJIMAS – kaip individų ar socialinių reiškinių ypatumo metodas, taikomas jų elgesio pasireiškimų fiksavimo pagrindu;

• EKSPERIMENTAS – aktyvus tikrovės pažinimo būdas, jis numato planingą mokslininko įsikišimą į tiriamąją situaciją, jos valdymą.

• APKLAUSA – duomenis pateikia respondentai (plačiau sociologijos kurse). Naudojami statistiniai metodai

• Pasyvus stebėjimas leidžia atsakyti į klausimą Kaip? Kokiu būdu tai vyksta?

• Eksperimentas suteikia galimybę rasti atsakymą į kitokio pobūdžio klausimą Kodėl tai vyksta?

TEORINIS TYRIMO LYGMUO

• MOKSLINĖS LITERATŪROS, DOKUMENTŲ ANALIZĖS METODAS - leidžia išsiaiškinti, kas jau žinoma tiriamoje srityje: kas padaryta, atrasta, sužinoti apie naujausius mokslinius darbus, dokumentų turinį;

• ISTORINIS METODAS - naudojami dokumentų, veiklos aprašų tekstai, kuriuose atsispindimos žmonių patirtys, nuostatos, sampratos, išgyvenimai, išryškinantys tiriamo fenomeno ypatumus istorinių laikmečių kontekste;

• KOKYBINĖS TURINIO (content) ANALIZĖS METODAS - medžiagą gali sudaryti įvairios komunikacijos formos (pvz., rašytiniai tekstai (knygų, laikraščių, žurnalų, dokumentų, laiškų), įskaitant ir politikų pranešimus), anketų - atvirų klausimų atsakymai, užrašytas interviu tekstas, ekspertų vertinimai.

•

3.2. SOCIALINIO DARBO KAIP PRAKTINĖS VEIKLOS METODAI

• VEIKLOS METODAS – veiklos būdas, siekiant įgyvendinti iškeltą tikslą; Veiklos metodai:

1. Sociologiniai metodai – atlieka informacijos rinkimo funkciją – (duomenų apie klientą rinkimas);

2. Pedagoginiai socialinio darbo metodai:• pažinimo, suvokimo formavimo metodai –mokymas,

konsultavimas, įgalinimas veikti;• Pritarimo metodai;• Asmenybės įtraukimo į veiklą metodai;• pedagoginės korekcijos metodai;

4 Psichologiniai metodai: psichodiagnostika, psichologinis konsultavimas, psichologinė atranka, treningas, autotreningas, elgesio, motyvacijos, bendravimo, savęs vertinimo korekcijos metodai.

SOCIALINIO DARBO KAIP PRAKTINĖS VEIKLOS METODAI

5. Socialiniai ekonominiai metodai: natūrinė ir piniginė pagalba, lengvatų, vienkartinių pašalpų, paslaugų namuose, buitinio aptarnavimo, materialinio skatinimo skyrimas ir panašiai;

6.Organizaciniai sprendimų metodai- remiasi teisės aktais:

• Reglamentavimas – sukurti ir palaikyti organizacines nuostatas, įsipareigojimus (įsakymai, pareiginiai nuostatai);

• Normavimas – pvz., klientų skaičiaus aptarnavimo normatyvas, aptarnavimo laiko normatyvas ir kt.;

• Instruktavimas – konsultavimas, informavimas


7. Psichologiniai pedagoginiai: • įtikinėjimas - aiškinimas, patarimas,

argumentacija, rekomendacija, teigiamas pavyzdys;

• Psichologinė korekcija;• Mokymo ir ugdymo metodai;• Socialinė terapija – priemonės elgesio korekcijai,

normalios raidos užtikrinimas, asmenybės savęs įsivertinimas. Gali būti taikoma individualios ir grupinės terapijos formos, šeimos terapija, darbo terapija ir kt.;


• Socialinio darbo metodai nustatomi atsižvelgiant į tai, kokiu būdu ir tikslu socialinis darbuotojas organizuoja tarpusavio sąveikos sistemą su individu, grupe, didesne bendrija;

• Tradicinis socialinio darbo padalijimas: • INDIVIDULUS SOCIALINIS DARBAS – pirminė

komunikacija, probleminės situacijos tyrimas, tikslų ir uždavinių nustatymas, individo santykių su aplinka ir/ar savimi pokytis, bendro rezultato įgyvendinimas;

• SOCIALINIS DARBAS SU GRUPE – grupės dalyvių refleksijos, diskusijos – (korekcijos modelis). Socialinis darbuotojas yra tarpininkas;

• SOCIALINIS DARBAS BENDRUOMENĖJE – bendrijos, bendruomeniškumo plėtojimas, veiklų koordinavimas, kompanijų organizavimas


• INDIVIDUALI VADYBA – individualaus socialinio darbo erdvėje pastaraisiais metais socialinius darbuotojus imta vadinti vadybininkais (case manager);

• INDIVIDUALI VADYBA – socialinio darbo metodas, kurio esmė – pagalbos ir paslaugų individui organizavimas ir koordinavimas, t,y.:

• Duomenų rinkimas ir analizė;• Strategijos numatymas;• Socialinės pagalbos proceso eigos stebėjimas;


SOCIALINIO PALAIKYMO TINKLŲ ORGANIZAVIMAS – ryšiai tarp atskirų taškų, turinčių specifinę reikšmę, sistema:

• Žmonės;• Vietos, kur žmonės susirenka;• Veiksmai, kuriuos atlieka žmonės;• Ryšiai šiuo atveju - tarp žmonių vykstantis

judėjimas siekiant susitikti vienam su kitu, lankyti juos dominančias vietas ar įsitraukti į bendrą veiklą;

• Socialinis tinklas suteikia galimybę geriau pažinti gyvenimą ir individo elgesį, panaudojami neformalūs ryšiai siekiant pagalbos tikslų (įtraukiami kaimynai, pardavėjai, paštininkas, savanoriai ir kt.)

Klausimai savarankiškam darbui ir egzaminui

1. Socialinį darbą metodologiniu aspektu galima nagrinėti trimis būdais. Apibūdinkite socialinio darbo metodologiją ir būdus.

2. Nurodykite socialinio darbo kaip mokslo metodus ir trumpai apibūdinkite.

3. Nurodykite socialinio darbo kaip praktinės veiklos metodus ir trumpai apibūdinkite.

4. Kas yra individualus socialinis darbas, socialinis darbas su grupe ir socialinis darbas bendruomenėje?

5. Apibūdinkite individualią vadybą ir palaikymo tinklus kaip socialinio darbo metodą.

LITERATŪRA

Socialinis darbas. Profesinės veiklos įvadas. Vilnius: Vilniaus universitetas, 2007.

4. Socialinis darbas kaip problemų sprendimo procesas

• TECHNINIS POŽIŪRIS – socialinis darbuotojas atlieka korekcines intervencijas į kliento gyvenimo situacijas;

• Socialinis darbuotojas – kaip gydytojas ar inžinierius, įgyvendinantis profilaktines arba korekcines intervencijas į problemines kliento situacijas;

• Taikomos priemonės – darbas su atveju (individu) , terapinės priemonės, grupinis ir bendruomeninis darbas;

• Socialinis darbuotojas – veiklos vykdytojas, kurio objektas – klientas su savo problemomis (demencija, protinis neįgalumas) ir naudoja savo profesinę kompetenciją;

• Bendradarbiavimas su klientu yra hierarchiškas – kliento tikslas yra vykdyti socialinio darbuotojo rekomendacijas ir nuorodas

Socialinis darbas kaip problemų sprendimo procesas

• KOMUNIKATYVUSIS POŽIŪRIS – socialinis darbuotojas formuoja komunikacinę sąveiką kartu su klientu ir šia sąveika pagrįstą bendradarbiavimą;

• Socialinis darbuotojas kartu su klientu sprendžia problemines situacijas arba jas palengvina;

• Siekiama išvengti paversti klientą veiklos objektu;• Per komunikaciją formuojamas kliento probleminės

situacijos supratimas;• Veiklos objektas – kliento problema (skurdas,

prievarta, vaikų gynimas, priklausomybės);• Klientas savarankiškai sprendžia savo problemas,

padedamas socialinio darbuotojo;• Socialinis darbuotojas numato ir suteikia išteklius;

Socialinis darbas kaip problemų sprendimo procesas

• KOMUNIKATYVUSIS POŽIŪRIS – socialinis darbuotojas atlieka resursų organizatoriaus, auklėtojo, socialinio advokato, tarpininko vaidmenis;

• Stiprinama kliento kompetencija, kuriami kliento ir aplinkos socialiniai ryšiai;

• Svarbus abipusis pasitikėjimas• Socialinis darbuotojas – tarpininkas tarp kliento ir

bendruomenės;• Reikalavimai pasikeisti keliami ir klientui ir

bendruomenės veiklai

Problemų sprendimo proceso etapai

• Komunikatyvusis požiūris – problemų sprendimo procesas, kuris:

• Nesiremia “gatavais” iš anksto sukonstruotais modeliais;

• Sprendimai priklauso nuo konkrečios situacijos;• Sprendimo procesas gali būti taikomas profilaktiškai,

problemai dar nekilus;• Parengtas veiklos modelis taikomas problemų

sprendimui arba siekiant jas palengvinti;• Problemos sprendimo detalės priklauso nuo

problemos pobūdžio, nuo veiklos infraskstruktūros, nuo kliento ir socialinio darbuotojo santykių;

ETAPAI:

A. PROBLEMOS SPRENDIMO PRADŽIA:

1. Kliento kreipimasis į socialinį darbuotoją;

2. Bendravimo modelio kūrimas;

3. Situacijos analizė;

4. Problemos nustatymas ir apibrėžimas;

5. Problemos sprendimo tikslų numatymas;

6. Preliminari problemos sprendimo programa;

B. PROBLEMOS SPRENDIMO VYKDYMAS:

7. Problemos sprendimo proceso tikslinimas;

8. Sutartis ir abipusiai įsipareigojimai;

9. Veiklos etapas, jos nuolatinė analizė ir įvertinimas

ETAPAI:

C. VEIKLOS UŽBAIGIMAS: 1O. Proceso užbaigimas;11. Įvertinimas;12. Sąveikos užbaigimas ir pasiektų rezultatų

įvertinimas; Problemos sprendimas – tai į problemą orientuotas

procesas realaus gyvenimo aplinkybėmis, kurios nėra kuriamos konkretaus metodo ar technikos pagrindu;

Atsižvelgdamas į problemą, socialinis darbuotojas gali vieno problemos sprendimo proceso metu pakaitomis dirbti ir kaip individualaus, grupinio bei bendruomeninio darbo specialistas;

Svarbu įvertinti kliento galimybes prisiimti atsakomybės dalį

Problemų sprendimo proceso pradžia:

• Turi kritinių momentų: • Socialinis darbuotojas turi žinoti kieno iniciatyva

klientas kreipėsi į specialistą;• Kliento pasiruošimas bendradarbiauti labai priklauso

nuo kreipimosi sąlygų;• Klientai, kurie nenoriai įsitraukia į problemų

sprendimo procesą – ateityje galimi nenumatyti pokyčiai;

• Klientas gali išgyventi dėl savo reputacijos, nes prašo pagalbos;

• Klientas gali nepripažinti, kad egzistuoja problema, kad reikalinga specialisto pagalba;

Problemų sprendimo proceso pradžia:• Antras momentas – papasakoti klientui kaip vyks

bendras darbas;• Svarbus psichologinis padrąsinimas;• Pavykęs kontaktas – pradžia ieškoti atsakymų į

tokius klausimus:• Kaip pasireiškia problema?• Kam esama problema yra problema?• Ar pats klientas nori pagalbos? Ar pagalbos ieško

jam kiti žmonės?• Kodėl problema tapo problema būtent dabar?• Ką klientas pats mano apie savo problemą?• Koks apskritai egzistuoja požiūris į išsakytą

problemą? Ar ji gėdinga?

Problemų sprendimo proceso pradžia:

• Santykių pradžioje taip pat svarbu apmąstyti:• Kaip klientas dalyvauja ir gali dalyvauti

nustatant savo problemas;• Koks yra socialinio darbuotojo požiūris

nustatant kliento vaidmenį?• Kaip socialinės tarnybos dalyvauja ir galės

dalyvauti – kokios veiklos ribas jos numato?• Kokie kiti specialistai dalyvauja kliento

situacijoje – gydytojai, slaugytojai, mokytojai, policija?

• Kas iš artimųjų, draugų, kaimynų dalyvauja nustatant kliento vaidmenį ar situaciją?

KOMUNIKACIJA SOCIALINIAME DARBE

• Socialinis darbas – kaip verbalinė veiklos forma reikalauja empatinių socialinio darbuotojo gebėjimų;

• Empatija būtina, nes klientas ateina iš kitos gyvenimiškos erdvės, kuri skiriasi nuo socialinio darbuotojo pasaulio;

• Sąvokos ir reikšmės gali būti svetimos kliento gyvenimo aplinkai;

• Verbalinis bendravimas ir tarpasmeninė komunikacija gali tapti socialinio darbuotojo veiklos pagrindu (jis neturi chirurgo skalpelio, vaistų ar inžinieriaus technikos!);

• Socialinis darbuotojas renka informaciją, ją pateikia klientui, teikia rekomendacijas, išaiškina problemas ir atlieka situacijų refleksijas;

• Rašomos ataskaitos, kuriamos duomenų bazės, kurios naudojamos tolesnei veikla

KOMUNIKACIJA SOCIALINIAME DARBE

• Komunikacijos formos: verbalinė, neverbalinė, rašytinė;

• Svarbus socialinio darbuotojo požiūris į kliento pasakojimą, minčių dėstymą - gyvenimiškų patirčių skirtumas ir neatitikimas gali tapti klaidų priežastimi;

• Gauta informacija reikalauja tikslinimo;• Svarbus konfidencialumas – klientas atskleidžia

savo jausmus, išgyvenimus ir dalijasi patirtimi;• Socialinis darbuotojas gali būti įveliamas į

probleminius emocinius santykius, kurie trukdo veikti profesionaliai;

KOMUNIKACIJA SOCIALINIAME DARBE. SVARBU SUVOKTI:

1. Socialinio darbuotojo ir kliento gyvenimiškų situacijų skirtumą;

2. Socialinio darbuotojo patirties skirtumą;

3. Veiksnius, trukdančius bendrauti: triukšmas, svetimi žmonės ir kt.

4. Socialinio darbuotojo ir kliento emocinę būklę;

5. Kultūrinį, jausminį problemų pobūdį;

6. Nuovargį ir kitus panašius veiksnius;

7. Emocinius jausmus ir abipusius santykius;

PERĖJIMAS PRIE PLANO ĮGYVENDINIMO ETAPO

• Išanalizavus pradinį etapą ir apibrėžus problemą bei tikslą – numatyto plano vykdymas, atliekant vaidmenis:

• Konsultanto – įtakoja sprendimus;• Organizatoriaus – organizuoja išteklius, reikalingus

problemai spręsti;• Advokato, derybininko, tarpininko – konfliktinėse

situacijose;• Ugdytojo – keičiant situacijas ir kliento gyvenimo būdą;• Planuotojo – planuoja ir skatina pokyčius, taiko

informaciją;• Taiko darbo su individu, grupe, bendruomene metodus

PLANO ĮGYVENDINIMO ETAPAS• Pradinis taškas – kliento aktyvių veiksmų apibrėžtis, kliento

ir socialinio darbuotojo sąveika;• kliento ir socialinio darbuotojo sutartis ar kontraktas (žodžiu

arba raštu). Žodinio sutarimo detales sunku tikrinti.• Sutartis turi apimti momentus:

1. Kliento problema;

2. Socialinio darbuotojo veiklos ir išteklių panaudojimo ribos;

3. Veiklos ir išteklių panaudojimo etapai;

4. Tikslų formulavimas įvairiems laiko tarpams;

5. Priemonių nustatymas;

6. Rezultatų matavimo ir įvertinimo būdai;

7. Kokie dalyviai ir institucijos dalyvaus veikloje;

8. Dalyvių teisės ir pareigos;

9. Procedūriniai klausimai pažeidus sutartį

10. Veiklos planas ir įvykdymo grafikas;

11. Veiklos užbaigimo planas

PLANO ĮGYVENDINIMO ETAPAS• Ypatingą dėmesį reikia skirti kliento abejingumui ir

intereso bendradarbiauti praradimui, siekiant išlaikyti bendradarbiavimo procesą;

• Socialinis darbuotojas gali susidurti su kliento pokyčio baimės jausmais, nusivylimu, proceso vangumu;

• Socialiniam darbuotojui svarbu kalbėti su klientu apie išgyvenimus, problemas ir kliento jausmus;

• Socialinis darbuotojas neturi pulti abejingos kliento pozicijos;

• Prireikus darbą reikia koreguoti, derinant su klientu

PROBLEMŲ SPRENDIMO PROCESO UŽBAIGIMAS

• Atliekama veiklos analizė ir įvertinimas;• Analizės tikslas – rezultatų parengimas;• Klientas kartu su socialiniu darbuotoju analizuoja,

kas jiems pavyko, ko nepavyko pasiekti, kokių išteklių nepakako, kokie momentai buvo frustracijos priežastis, kokie nudžiugino;

• Nagrinėjami proceso prieštaravimai ir sunkumai bei sėkminga patirtis;

• Vertinimo tikslas – pasiruošimas užbaigti abipusį kontaktą – tarpasmeninių santykių nutraukimą;

• Klientas gali jausti neužtikrintuma ir baimę, kad vienas toliau neįveiks kliūčių;

• Klientas gali įsijausti į priklausomybės nuo socialinio darbuotojo padėtį;

PROBLEMŲ SPRENDIMO PROCESO UŽBAIGIMAS

• Proceso užbaigimas būtinas kai kliento problemų sprendimas perduodamas kitai institucijai ar kitam socialiniam darbuotojui;

• Svarbu nepažeisti konfidencialumo;• Prireikus galima susitarti apie susitikimą vėlesniame

etape, kad įsitikinti, jog kliento gyvenimas klostosi sėkmingai ir pasiekti rezultatai yra įtvirtinti;

•

PROBLEMŲ SPRENDIMO PROCESAS KAIP IŠŠŪKIS PRAKTINIAM MOKYMUI

• Problemų sprendimo procesas reikalauja tam tikrų socialinio darbuotojo įgūdžių ir gebėjimų:

1. Analitiniai įgūdžiai – nagrinėti problemas, atrasti sprendimus, suvokti psichologinius problemų aspektus, vertinti problemų sprendimo veiklas;

2. Komunikaciniai įgūdžiai – įvairios verbalinės ir neverbalinės bendravimo formos, emocijų valdymas, motyvacijos stiprinimas, neutralių aplinkybių sukūrimas, etiškas elgesys;

3. Bendradarbiavimo organizaciniai įgūdžiai – ryšių su kitomis paramos institucijomis ir specialistais palaikymas, pagalbos tinklo kūrimas, išteklių pritraukimas;

Klausimai savarankiškam darbui ir egzaminui1. Techninio požiūrio į socialinio darbo kaip problemų sprendimo

procesą charakteristikos.

2. Komunikatyvaus požiūrio į socialinio darbo kaip problemų sprendimo procesą charakteristikos;

3. Problemų sprendimo proceso etapai. Problemų sprendimo proceso pradžios charakteristikos.

4. Problemų sprendimo proceso etapai. PROBLEMOS SPRENDIMO ĮGYVENDINIMO CHATRAKTERISTIKOS.

5. Problemų sprendimo proceso etapai. PROBLEMŲ SPRENDIMO PROCESO UŽBAIGIMO CHARAKTERISTIKOS.

6. Komunikacija socialiniame darbe. Socialinio darbuotojo analitiniai, bendravimo ir bendradarbiavimo įgūdžiai.

LITERATŪRA

Socialinis darbas. Profesinės veiklos įvadas. Vilnius: Vilniaus universitetas, 2007.

Johnson, L. Socialinio darbo praktika. Bendrasis požiūris. Vilniaus universitetas, 2001.

Documents

3.1. Socialinio darbo metodologija