Anne.rice. .Kastratai.2008.LT

7/25/2019 Anne.rice. .Kastratai.2008.LT

http://slidepdf.com/reader/full/annerice-kastratai2008lt 1/400





flnnc Ricc

KflSTRflTfll

ROMANAS

Iš anglų kalbos vertė

NOMEDA BERKUVIENĖ

fi'Ss endanas

Kaunas2008



Anne Rice CRY TO HEAVENNew York, Ballantine Books, 1991

UDK 820(73)-3Ril8

ISBN 978-9986-97-240-2Copyright © 1982 by Anne O'Brien RiceVertimas įlietuvių kalbą© leidykla "Eridanas", 2008



Pirma dalis

Šešiametis Gvidas Mafeo buvo iškastruotas ir išsiųstas įNeapolį pasgeriausius dainavimo mokytojus.

Vienuoliktasis didžiulės valstiečių šeimos vaikas iki tol tepažino vientik nuolatinį alkįbei žiaurumą. Visą likusį gyvenimą Gvidas prisiminė,

jog pirmus sočius pietus bei minkštą patalą jam suteikė tie patys žmonės,kurie jįpavertė kastratu.

Kalnų miestelyje Karasenoje berniukas pateko įnuostabų kambarįglotniomis akmeninėmis plytelėmis išklotomis tikromis grindimis, kurant sienos tiksėjo laikrodis, gerokai išgąsdinęs Gvidą, mat tokį dalykąmatė pirmą kartą gyvenime. Paskui vyrai, atskyrę jįnuo motinos, švelniai paprašė padainuoti. Kai vaikas padainavo, atsilygindami pavaišino jįraudonuoju vynu su medumi.

Tuomet vyrai berniuką nurengė ir pasodino įšiltą vonią. Tuo metu jį jau apgaubė toks saldus snaudulys, jog vaikas nieko nebebijojo. Švelniosrankos pamasažavo kaklą. Ir Gvidas, vėl nuslysdamas įvandenį, juto, jogvyksta kažkas svarbaus bei nuostabaus. Niekas niekada neskyrė jam šitiek dėmesio.

Gvidas jau bemaž snaudė, kai nepažįstamieji jįpakėlė ir diržais pririšo prie stalo. Akimirksniui pasijuto tarytum krentąs. Taip nutiko todėl, kadgalva atsidūrė žemiau nei kojos. Tačiau paskui, kai tos pačios šilkinės rankos, teikdamos nuodėmingą malonumą, pradėjo judėti jam tarp kojų, berniukas vėl ėmė snūduriuoti. O kai pakilo peilis, jis atmerkė akis ir sukliko.

Išrietęs nugarą vaikas pradėjo grumtis su diržais. Bet tuomet balsas

prie pat ausies atlaidžiai subarė:-Ak, Gvidai, Gvidai!Šis įvykis įsirėžė atmintin visiems laikams.Tą naktį jis nubudo sniego baltumo pataluose, kurie kvepėjo susmul

kintais žaliais lapais. Nepaisydamas perštėjimo po tvarsčiu tarpkojyje, Gvidas išsiropštė iš lovos ir staiga išvydo mažą berniuką veidrodyje. Po akimirkos suprato regįs savo paties atspindį, kurį anksčiau jam teko matytitik glotniame vandens paviršiuje. Vaikas apžiūrėjo tamsius garbanotus savo

plaukus, apčiupinėjo visą veidą, ypač mažą plokščią nosį, ši jam pasirodė

veikiau panaši įdrėgno molio gniužulą negu įkitų žmonių nosis.Prie veidrodžio vaiką aptikęs žmogus jo nenubaudė, bet paėmęs si

dabrinį šaukštą papenėjo sriuba, kalbėdamas ne itin suprantamus, betraminančius, žodžius. Ant sienos kybojo maži ryškiaspalviai paveikslėliai, vaizduojantys kažin kokius veidus. Patekėjus saulei, Gvidas galėjo geriau juos apžiūrėti. O dar jis pamatė ant grindų porą odinių batelių - juodų, žvilgančių, nedidukų, kaip tik tinkančių jo kojai. Ir berniukas suprato, kad bateliai priklauso jam.

____________________________________1____________________________________



- 6 -

0 0 #

Ėjo 1715 metai. Prancūzijoje ką tik numirė Liudvikas Keturioliktasis,Karalius Saulė. Petras Didysis viešpatavo Rusijoje.

Tolimoje kolonijoje Šiaurės Amerikoje, Masačūsetse, BendžaminuiFranklinui sukako devyneri metai. Jurgis Pirmasis neseniai atsisėdo Angli

jos sostan.Afrikos vergai naujajame pasaulyje dirbo laukus abipus ekvatoriaus.

Londone tave galėjo pakarti už pavogtą duonos kepaliuką. Portugalijojeeretikus degino gyvus.

Išeidami iš namų, kilmingi ponai dengdavo galvas dideliais baltais perukais, segėjo špagas, o mažose brangakmeniais nusagstytose dėžutėsenešiojosi uostomąjį tabaką. Jie mūvėjo ties keliais sagtelėmis susegtus bridžius, kojines, avėjo batus aukštais kulnais bei dėvėjo apsiaustus

neapsakomai didelėmis kišenėmis. Damos verždavosi gofruotais korsetais ir lipino ant skruostų museles. Jos šoko menuetą pasipuošusios krinolino suknelėmis, prižiūrėjo salonus, įsimylėdavo ir svetimavo kaip patrakusios.

Mocarto tėvas dar negimė. Johanui Sebastianui Bachui buvo trisdešimt. Galilėjus numirė prieš septyniasdešimt trejus metus. Izaokas Niutonas buvo senis, o Žanas Žakas Ruso - kūdikis.

Italų opera pavergė visą pasaulį. Tais metais Neapolyje galėjai pamatytiAlesandro Skarlačio* "II Tigrane", o Venecijoje - Vivaldžio** "Narone fattaCesare". Džordžas Frederikas Hendelis buvo pats įžymiausias kompozitorius Londone.

SaulėtąjįItalijos pusiasalį valdė įsiveržę užsieniečiai. Austrijos ercher-cogui priklausė ir šiaurinis miestas Milanas, ir pietinė Neapolio karalystė.

Bet Gvidas nieko nežinojo apie pasaulį. Jis netgi nešnekėjo savo gimtinės kalba.

Neapolio miestas jam pasirodė įstabiausias iš visų iki tol matytų vietų.

Konservatorija***, kurion jįatgabeno, stovėjo aukštai viršum miesto ir atrodė tarytum puikiausias palaco****.Berniukas gavo juodą uniformą, sujuosiamą raudonu diržu - dailiau-

*Scarlatti Alessandro (1660, Palermas - 1725, Neapolis) - italų kompozitorius, dirigentas ir pedagogas, rūmų orkestrų bei bažnytinių kapelų Romoje, Neapolyje ir kituose Italijos miestuose vadovas. Žymiausias italų operos mokyklos atstovas, apie 125 operų, kantatų, mišių, simfonijų bei kitų kūrinių autorius.

**Vivaldi Antonio (1678, Venecija - 1741, Viena) - italų kompozitorius, smuikininkas, dirigentas. Pirmuoju jo mokytoju buvo tėvas - šv. Morkaus bazilikos smuikininkas. Vivaldis dėstė ir vadovavo

garsiosios Venecijos moterų konservatorijos “Pieta” orkestrui. Vėliau koncertavo Italijoje bei Europoje. Muzikos istorijoje labiausiai žinomas kaip koncerto smuikui kūrėjas (parašė 220 koncertų smuikui su orkestru), be to, sukūrė dar ir 27 operas, pelniusias jam šlovę daugelyje Italijos miestų.

***Itališkas žodis “conservatorio” kilęs iš veiksmažodžio “conservare” - saugoti. XVI amžiuje atsidariusios pirmosios konservatorijos buvo našlaičių prieglaudos, kur vaikus mokydavo įvairių amatų. Pamažu konservatorijose pradėta ruošti giedotojus gausybei Italijos bažnyčių, o muzika užėmė pagrindinę vietą mokymo programoje. XVIII amžiuje žodis “konservatorija” jau reiškė muzikos mokymo įstaigą.****Reprezentaciniai Italijos didikų rūmai, pasižymintys didingu fasadu bei vidiniu kiemu, juosiamu arkinių galerijų.



- 7 -

šią drabužį iš visų, kuriuos teko dėvėti, ir jis bemaž negalėjo patikėti tuo, jog yra visam laikui paliekamas šioje vietoje, kur amžinai dainuos bei mokysis muzikos. Visa tai tikrai neįmanoma, - galvojo jis. Ir vieną gražią dieną teks keliauti namo.

Bet taip nenutiko.Kai karštą popietę, didelės bažnytinės šventės dieną, dailiai apsitai

sęs, švariomis žvilgančiomis garbanomis, traukė minios užtvindytomisgatvėmis kartu su kitų iškastruotų berniukų procesija, Gvidas didžiavosi,kad yra vienas iš jų. Vaikų giesmės sklandė ore kartu su lelijų bei žvakiųaromatais. O kai, įžengus po aukštais bažnyčios skliautais, tarp grožy

bių, kokių niekada gyvenime nebuvo regėjęs, ploni berniukų balsai netikėtai sustiprėjo, Gvidą užliejo tikrų tikriausia laimė.

Daugelį metų viskas jam klostėsi sėkmingai. Konservatorijos mokslaisekėsi kuo puikiausiai. Jis buvo apdovanotas sopranu, nuo kurio drebėdavo stiklai. Vos paėmęs įrankas plunksną, išsyk pradėdavo vedžioti natas. Kurti Muziką Mafeo išmoko anksčiau, nei skaityti ir rašyti. Mokyto

jai jįmylėjo.Tačiau po kurio laiko jis pradėjo suprasti daugiau.Visų pirma Gvidas suvokė, jog ne visi muzikuojantys berniukai aplin

kui buvo ankstyvoje vaikystėje iškastruoti. Kai kuriems buvo lemta užaugus tapti tikrais vyrais, vesti, susilaukti vaikų. Tačiau kad ir kaip virtuo

ziškai griežė smuikininkai, kaip puikiai bekurdavo kompozitoriai, niekasniekada negalėjo pelnyti tokios šlovės bei turtų, kokie laukė garsaus dainininko kastrato.

Visame pasaulyje italų muzikantus graibstyte graibstė - kviesdavo į bažnyčių chorus, rūmų orkestrus bei operos teatrus.

Tačiau tik dainininkus sopranus pasaulis dievino. Tik dėl jų tarpusavyje varžėsi karaliai, tik jie priversdavo sales klausytis užgniaužus kvapą.Sopranai išreikšdavo pačią operos esmę.

Nikolino, Kortono, Ferio vardus žmonės prisiminė dar ir tuomet, kai jiems rašiusių kompozitorių pavardės kadai kas nugrimzdo užmarštin.Taigi mažajame konservatorijos pasaulėlyje Gvidas priklausė elitui, privilegijuotai grupei, kurios nariai buvo sočiau valgydinami, rengiami geresniais drabužiais, įkurdinami šiltesniuose kambariuose, tokiu būdu puoselėjant ypatingą jų talentą.

Tačiau kastratų gretoms gausėjant, o sulaukusiųjų tam tikro amžiausvietą užimant naujiems, Gvidas netrukus pastebėjo, jog, nors kasmet po

peiliu atsigula šimtai vaikų, tik saujelė iš jų pasižymi išties įstabiais bal

sais. Berniukai buvo gabenami iš visur: Džankarlas, pirmasis Toskanoschoro dainininkas, buvo iškastruotas dvylikos metų Neapolin jįatvežusiokaimo maestro gerumo dėka; iš muzikantų šeimos kilęs Alonsas už operaciją turėjo dėkoti savo dėdei kastratui; o išdidusis Alfredas jau taip seniai gyveno globėjo namuose, jog neprisiminė nei tėvų, nei jįoperavusiochirurgo.

Bet buvo čia ir tokių berniukų kaip Gvidas, kurie pateko konservato-rijon murzini, bemoksliai, nė žodžio nesuprantantys neapolietiškai.



Dabar jam tapo visiškai akivaizdu, jog tėvai jįpaprasčiausiai pardavė.Tik berniukui knietėjo, ar prieš sudarant sandėrį kas nors pasivargino patikrinti jo balsą. Šito jis negalėjo prisiminti. Galbūt pakliuvo įjų tinkluskaip atsitiktinis vertingas grobis.

Tačiau visa tai Gvidas sužinojo iš ausis pasiekusių gandų nuotrupų.Pirmasis balsas chore, solistas konservatorijos scenoje, jis jau rašė pratimus jaunesniesiems mokiniams. Dešimtmetis Mafeo buvo nugabentas įteatrą pasiklausyti Nikolino, gavo asmeninį klavesiną* bei leidimą sėdėtiiki vėlumos ir praktikuotis. Šiltos antklodės, geras kostiumas ir daugeliskitų dalykų tapo apdovanojimais, apie kuriuos jis nebūtų drįsęs nė užsiminti. Be to, berniukas nuolat vykdavo dainuoti susižavėjusiai publikai,apsuptas tikrojo palaco žvilgesio.

Iki to meto, kai slenkant antrajai gyvenimo dešimčiai Gvidą apipuolė

įvairios abejonės, jis jau spėjo parengti sau puikų fundamentą mokslo beidisciplinos srityje. Jo balsas - aukštas, tyras, nepaprastai lengvas ir lankstus - dabar buvo laikomas visuotinai pripažintu stebuklu.

Bet, kaip kad paprastai nutinka kiekvienai žmogiškai būtybei, nepaisant iškastravimo nulemtos mutacijos, protėvių kraujas ir toliau darė įtaką vaikinuko formavimuisi. Tamsiaplaukių, kresnų žmonių palikuonisnegalėjo tapti tokiu pat aukštu, lieknu it nendrė eunuchu kaip daugeliskitų kastratų. Jo figūra veikiau buvo sunki, proporcinga, sukelianti apgaulingą jėgos įspūdį.

Ir nors garbanoti kaštoniniai plaukai bei jausmingos lupos priminėcherubiną, tamsūs pūkeliai viršum viršutinės lūpos suteikė veidui vyriškumo.

Iš tiesų Gvidas būtų atrodęs labai patrauklus, jei ne dvi aplinkybės:nosis, sulaužyta parkritus ankstyvoje vaikystėje, tapo suplota tarytumnuo gigantiško kumščio smūgio. O rudose akyse, didelėse ir sklidinose

jautrumo, kartais žybtelėdavo gudrumas bei žiaurumas - valstietiškoskilmės paveldas.

Jo protėviai buvo nekalbūs ir apdairūs, o Gvidas tapo atkakliu mokiniu bei stoiku. Jo protėviai sunkiai dirbo žemę, jis negailestingai aukojosivardan muzikos.

Tačiau nei Gvido manierose, nei išorėje neatsispindėjo joks grubumas. Negana to, laikydamas savo mokytojus pavyzdžiu, mokinys įsisavino viską, ką galėjo: grakščias manieras, jų dėstomą poeziją, lotynų bei klasikinęitalų kalbas.

Taigi jis virto ganėtinai solidžios išvaizdos dainininku, o neįprasti bruožai tik suteikdavo gundančio patrauklumo.

Visą gyvenimą kas nors apie jįkalbėdavo: "Koks jis atgrasus!", bet visuomet atsirasdavo kitas, kuris tuo pat metu šūktelėdavo: "Bet koks jisžavingas!"

^Klavesinas (it. - clavicembalo, angį. - harpsichord) - klavišinis instrumentas, fortepijono (rojalio) pirmtakas. Garsas klavesinu buvo išgaunamas ne smūgiu, o grybštelėjimu: klavišas išjudindavo liežuvėlius, kurie užkabindavo stygą. Skirtingo ilgio klavesino stygos nulemdavo būdingą trikampę korpuso formą, kurią vėliau paveldėjo rojalis. Klavesinu grodavo ansambliuose ir orkestruose, be to, prie klavesino sėdėdavo dirigentas. Kaire ranka jis grodavo akordus, o dešine vadovaudavo orkestrui.

- 8 -



- 9 -

Tačiau apie vieną savo savybę Gvidas nė nenutuokė: jo išorėje tarytumslypėjo grėsmė. Jo protėviai buvo grubesni už savo auginamus gyvulius, ir

jis pats atrodė panašus įžmogų, galintį padaryti bet ką. Todėl vaikiną,nors pats to nė nenumanė, juosė savotiškas apsauginis laukas. Niekas niekada nemėgindavo jo užkliudyti.

O apskritai visi, pažįstantys Gvidą, jįmylėjo. Paprasti berniukai stengdavosi su juo susibičiuliauti nė kiek ne mažiau negu eunuchai. Smuikininkai jįmylėjo, nes jis susižavėdavo kiekvienu iš jų ir rašė jiems nepaprastaigražią muziką. Visi bičiuliai žinojo, jog Mafeo yra tylus, rimtas, mandagusmeškiukas, kurio liaujiesi bijojęs, vos tik susipažįsti artimiau.

Gvidas ėjo penkioliktuosius metus, kai vieną rytą nubudęs išgirdonurodymą nusileisti įmaestro kabinetą. Vaikinas neišsigando. Jam nieka

da nieko blogo nenutikdavo.- Sėskis, - paliepė mylimas mokytojas, maestro Kavala.Aplinkui susirinko visi kiti. Niekada anksčiau jie nesielgė taip malo

niai, ir kažkas aplink susispietusių žmonių veiduose jam nepatiko. StaigaMafeo suprato kas. Visa tai jam priminė kambarį, kuriame buvo iškastruotas. Tačiau vaikinas nuvijo šalin šįprisiminimą.

Maestro, sėdintis prie raižiniais puošto staliuko, pamerkė plunksną įrašalinę, parašė stambiu šriftu kelis skaičius ir įteikė pergamentą Gvidui.

"1727 metų gruodis". Ką tai galėtų reikšti? Gvidas visu kūnu pajutonestirpų drebulį.

- Č ia tavojo debiuto Romoje data - tavo pirmojoje operoje, kurioje būsi primo uomo*.

Taigi Gvido svajonė išsipildė.Jis netaps bažnytinio choro giesmininku - nei kaimo parapijoje, nei

netgi didelėje miesto katedroje. Ne, ne, netgi ne Siksto koplyčioje. Jis pakilo dar aukščiau ir pateko išsyk įsvajonę, teikusią įkvėpimo jiems visus šiuos metus, nesvarbu, vargšai ar turtuoliai jie buvo. Toji svajonė -

opera.- Roma, - sušnibždėjo jis vienas, žengdamas koridoriun. Bet ten, matyt, lūkuriuodami jo, stoviniavo du studentai. Gvidas praėjo pro šalįkiemo pusėn, tarytum nepastebėdamas jų. - Roma, - sukuždėjo dar kartą,vartydamas šįžodį ant liežuvio, tardamas taip pat pagarbiai ir baimingai, kaip jau du tūkstančius metų apie tą miestą kalbėjo žmonės.

Taigi jis vyks įRomą, o dar įFlorenciją, Veneciją, Boloniją, o paskui įVieną, Drezdeną, Prahą, įvisas priešakines pozicijas, kurias užkariavokastratai. ĮLondoną, Maskvą, o po to atgal įPalermą! Jis vos nenusikvatojo balsu.

Bet ūmai kažkas palietė jo ranką, ir Gvidas krūptelėjo persmelktas nemalonaus pojūčio. Prieš akis tebemirgėjo ložės bei plojančios salės.

Kai vizija išsisklaidė, pamatė aukštaūgį eunuchą, vardu Džinas - šviesiaplaukį, liesą šiaurės italą pilkšvai mėlynomis akimis, kuris visuomet ir

*T. y. pagrindinio vyriško vaidmens atlikėjas. Primo uomo (it.) tiesioginis vertimas - pirmasis vy

ras. Plg. Primadona - pr ima dona (pirmoji moteris) - pagrindinės moteriškos partijos atlikėja.



- 10 -

visais atžvilgiais jįlenkė. O šalia Džino stovėjo Alfredas, turčius - jo kišenėse nesibaigdavo pinigėliai.

Juodu pasakė Gvidui, kad jis galįs eiti miestan ir kad maestro padovanojo jam šią dieną, idant atšvęstų.

Tik tuomet Gvidas suprato, kodėl šie mokiniai čia. Jie buvo kylančioskonservatorijos žvaigždės.

Ir dabar Mafeo tapo vienu iš jų.

2

Kai Tonijus Treskis buvo penkerių, motina nustūmė jįnuo laiptų. Jitaip pasielgė netyčia, tiesiog pliaukštelėjo vaikui, o šis paslydo ant marmurinių grindų ir nusirito žemyn, vos nenumiręs iš baimės dar ten, ant

pakopų.Tačiau šis epizodas bemaž išsitrynė jam iš atminties. Bet kurią djeną jos meilę vaikui galėjo pakeisti nenuspėjamo žiaurumo priepuoliai. Č ia ji būdavo sklidina pačių šilčiausių jausmų, čia ūmai, vos po minutės, ją apimdavo klaikus įniršis. O jįpatį perpus draskė skausmingas motinos poreikis ir kartu neapsakomas siaubas.

Bet tą vakarą, siekdama užglostyti kaltę sūnui, motina nusivedė jįįšvento Morkaus baziliką, kad jis pamatytų savo tėvą procesijoje.

Didžiulė bazilika buvo hercogiškoji dožo bažnyčia, o Tonijaus tėvas -tarybos narys.

Vėliau jam visa tai atrodė tarsi sapnas, nors vyko iš tiesų. Ir įsirėžė įatmintį visam gyvenimui.

Po nelemtojo kritimo berniukas daugelį valandų slėpėsi nuo motinos.Milžiniškas palaco jįprarijo. Tiesą sakant, Tonijus, ištyrinėjęs visus keturis rūmų aukštus, geriau už visus kitus namiškius pažinojo kiekvienąspintą bei sandėliuką, kur galima pasislėpti, o paskui įsigeidus tūnoti,kiek tik nori.

Tamsa jo nė trupučio nebaugino. Be to, jis visiškai nebijojo pasiklysti.Žiurkės vaikui irgi nekėjė baimės, stebėdavo jas šmirinėjančias po koridorius veikiau apimtas migloto susidomėjimo. Jam patiko šešėliai ant sienų iratšvaitai nuo Didžiojo kanalo pusės ant senais atvaizdais išmargintų lubų.

Apie šiuos dulkėtus kambarius berniukas žinojo kur kas daugiau negu apie išorinį pasaulį. Šitie kambariai tapo neatskiriama jo vaikystėsdalimi, ir visur, sudėtingame it labirintas jo kelyje, pasitaikydavo svetimųlikimų žymių.

Tačiau likęs toli nuo motinos Tonijus imdavo jausti skausmą. Todėl irtąsyk, prisikentėjęs, visas virpantis, vaikas atslinko pas ją kaip tik tada,kai tarnai jau nebeteko vilties jo surasti.

Motina gulėjo ant lovos krūpčiodama nuo raudos. Ir tuomet pasirodė jis, penkiametis vyriškis, tvirtai nusprendęs jai atkeršyti - paraudusiu,ašarų išmurzintu veidu.

Suprantama, jis nusprendė daugiau niekada su ja nešnekėti. Niekadagyvenime. Nepaisant to, kad išsiskyrimas su ja tiesiog nepakeliamas.



-11 -

Bet tereikėjo jai ištiesti rankas, ir vaikas skriete nuskriejo ant kelių, sustingo prisispaudęs prie jos krūtinės, viena ranka apkabinęs motinoskaklą, o kita stipriai, skausmingai įsikirtęs jai įpetį.

Ji pati buvo bemaž mergaičiukė, bet Tonijus šito nežinojo. Vaikas jautė jos lūpas ant skruosto, ant plaukų, alpėjo jos glamonėjamas. Ir įveikęsskausmą, kuris akimirksniui užvaldė protą, pagalvojo: "Jeigu aš ją išlaikysiu, ji išliks tokia kaip dabar, ir toji kita būtybė nebepasirodys bei nenuskriaus manęs."

Bet ūmai ji išsilaisvinusi krestelėjo neklusnias juodų plaukų bangas.Rudos jos akys tebebuvo paraudusios nuo neseniai lietų ašarų, bet jau žėrėjo iš susijaudinimo.

- Tonijau! - šūktelėjo ji impulsyviai kaip vaikas. - Dar ne vėlu! Aš patitave aprengsiu! - Motina pliaukštelėjo delnais. - Aš nusivesiu tave įšven

to Morkaus baziliką.Subruzdusios auklės mėgino ją sulaikyti, tačiau motinai jokie draudi

mai neegzistavo. Kambarį užplūdo linksmumas, suskato bėgioti tarnai,suvirpėjo žvakių liepsnelės. Motinos pirštai vikriai segiojo atlasinių bridžių ir išsiuvinėtos liemenės sagas. Dainuodama seną dainelę, ji per

braukė šukomis per minkštas, šilkines juodas sūnaus garbanas bei dukartus skubiai jįpabučiavo.

Juodu ėmė leistis koridoriumi žemyn, ir berniukas pasišokinėdamasnukūrė įpriekį, pakerėtas garsaus madingų batelių pakulnių kaukšėjimo. O už nugaros visą laiką girdėjo melodingą motinos dainą.

Pasipuošusi juodo aksomo suknele, ji atrodė stulbinamai. Auksinę josodą užliejo raudonis, ir seno žibinto šviesoje, nutvieskusioje ją gondolosfelce*, kur jinai šmurkštelėjo, veidas šiek tiek įkypomis akimis nepaprastai panėšėjo įmadonų atvaizdus iš senų bizantiškų paveikslų. Motina pasisodino vaiką ant kelių. Užuolaidėlė užsitraukė.

- Ar tu mane myli? - paklausė ji.

Tonijus tylėjo, erzindamas ją. Tuomet jinai prisispaudė prie jo skruostu, o paskui pakuteno ilgomis savo blakstienomis, ir jis nenorom prajuko.- Ar tu mane myli?- Taip.Jisai tuojau pat pajuto šiltą, švelnų apkabinimą ir akimirksniui sustin

go, norėdamas pratęsti saldų pojūtį.Juodviem einant per aikštę, berniukas šoko laikydamasis už motinos

rankos. Visi buvo ten! Jis visiems lankstėsi, kažkieno rankos taršė vaiko plaukus, spaudė prie iškvėpintų sijonų. Jaunas tėvo sekretorius, senjoras

Lemas, septynis kartus išmetė mažylį aukštai įorą, kol motina galiausiai jįsulaikė. O gražuolė jo tetulė Katrina Lizani, tempianti iš paskos du sūnelius, atmetė šydą ir pačiupusi Tonijų prispaudė prie baltos kvapnios savo krūtinės.

Bet vos tik jie įžengė įdidžiulę bažnyčią, Tonijus nutilo.

*Felze (it.) - nedidelė kajutė gondoloje.



- 72 -

Niekada anksčiau jam neteko regėti nieko panašaus. Marmurines kolonas aplinkui juosė degančios žvakės ir fakelai, skaisčiai plykstelintysnuo kiekvieno vėjo dvelktelėjimo pro praviras duris. Ant gigantiškųkupolų švytėjo angelai bei šventieji, visos sienos, arkos ir skliautai aplinkui pulsavo auksu, mirgėjo milijonų milijonais mažulyčių briaunų.

Netardamas nė žodžio, Tonijus užsliuogė motinai ant rankų, tarytumįkokį medį. Ji net susverdėjo nuo jo svorio ir nusijuokė.

O paskui per minią, lyg įsidegusių pliauskų traškesys, nuvilnijo susižavėjimo šurmulys. Sutrimitavo fanfaros. Tonijus ėmė kaip pašėlęs sukioti galvą, stengdamasis nustatyti, iš kur šios aidi.

- Žiūrėk! - sušnibždėjo motina, sugriebusi jįuž rankos.O viršum žmonių galvų, didžiuliame soste po besiplaikstančiais bal

dakimais, pasirodė dožas. Ore pasklido sunkus, aitrus smilkalų kvapas. O

fanfaros suskambo dar garsiau ir šaižiau.Paskui pasirodė Didžiosios tarybos nariai žėrinčiais apdarais.- Antai tavo tėvas! - šūktelėjo motina Tonijui, bemaž dusdama iš pu

siau vaikiško susijaudinimo.Pasirodė aukšta, kaulėta Andrea Treskio figūra. Jo drabužio rankogaliai

vilkosi grindimis, žili plaukai panėšėjo įliūto karčius, o įdubusios, išblukusios akys žvelgė įvieną tašką, tarytum statulos, stovinčios priešais jį.

- Tėti! - nesusiturėjęs riktelėjo Tonijus.Kažkas atsigręžė. Motina stengėsi įveikti juoką. Ir tą akimirką pata

rėjas minioje pastebėjo sūnų. Jo žvilgsnis išsyk atgijo, veidas visiškai pasikeitė, jis nusišypsojo bemaž triumfuojančia šypsena, o akys sužibo.

Tonijaus motina nuraudo.Bet tuomet staiga, tarytum iš oro, pasigirdo giesmė - galinga aukštų,

aiškių balsų daina. Tonijui užgniaužė kvapą. Keletą akimirkų apstulbęsvaikas negalėjo pajudėti, o paskui krūptelėjo ir pakėlė akis įviršų. Ryškišviesa kaipmat jįapakino.

- Nesimuistyk! - tarstelėjo motina, vos benulaikydama jįant rankų.

O giesmė darėsi vis galingesnė ir sodresnė. Jos bangos ritosi iš kitosmilžiniškos navos pusės, viena melodija persipynė su kita. Tonijui atrodė,tarytum jis visa tai mato - gigantišką auksinį tinklą, išmestą įbanguojančią jūrą, tviskantį prieš saulę. Rodos, patį orą užplūdo garsas. Ir tik vėliau jis pastebėjo giedotojus - aukštai virš galvos.

Jie stovėjo dviejose didžiulėse galerijose kairėje bei dešinėje pusėje; burnos pražiotos, o veidai švytėjo atsispindinčioje šviesoje. Jie panėšėjo įangelus iš mozaikų.

Tonijus tuojau pat nusirito ant grindų pajutęs, kaip petimi nuslydo jįsugauti mėginanti motinos ranka. Berniukas prasibrovė pro kvepalais irvėsiu oru prakvipusių sijonų bei apsiaustų spūstį, ir pamatė priešais saveduris, už kurių buvo laiptai.

Belipant aukštyn atrodė, jog sienos aplinkui virpa lyg vargonų stygos,ir staiga jis atsidūrė ten - choro šilumoje, tarp aukštaūgių dainininkų.

Kilo šioks toks sąmyšis. Berniukas kaipmat atsirado prie pat turėklų ir pažvelgė įakis vienam milžinui - išties milžinui, o ne žmogui - giedan



- 13 -

čiam tyru, nuostabiu balsu, panašiu j trimito garsą. Šitas žmogus dainavodidingą žodį: "Aleliuja!", ir jis skambėjo ypatingai, lyg įkažką nukreiptasšauksmas. Visi kiti vyrai, stovintys milžinui už nugaros, perėmė šįšauksmą kartodami jįir kartodami taip, jog vienas žodis ritosi ant kito tarytum

banga.O kitoje bažnyčios pusėje kitas choras antrino pirmajam, stiprindamas

bei stiprindamas garsą.Tonijus pravėrė burną. Ir uždainavo. Jis išringavo tą patį vienintelį

žodį kartu su giedotoju milžinu, ir staiga pajuto ant peties šiltą ranką.Giesmininkas linktelėjo jam, o didelės, šiek tiek apsiblaususios rudos joakys sakė: "Taip, tęsk!" Paskui Tonijus prisiglaudė prie lieso - jis iškarttai pajuto per drabužius - to žmogaus šono, ir išsyk vaiko juosmenį apsivijusi ranka pakėlė jįaukštyn.

Apačioje liūliavo visi susirinkusieji: dožas savajam soste, Senato nariai purpuriniais drabužiais bei visi Venecijos patricijai baltais perukais, betTonijus neatitraukė akių nuo giesmininko veido, pakerėtas unisonuskambančių jų abiejų balsų. Tonijus nejautė savo kūno, nes sklandė ore,

pakylėtas susiliejusių balsų - savojo ir giedotojo. Jis matė pasigėrėjimą švytinčiose vyro akyse, iš kurių išgaravo mieguistumas. Ir visi stebėjosi galingu garsu, besiveržiančiu iš šio vyro krūtinės.

Kai viskam pasibaigus berniukas vėl buvo sugrąžintas įmotinos ran

kas, ji kreipėsi įžemai nusilenkusį milžiną:- Dėkoju, Alesandrai.

- Alesandras, Alesandras, - kuždėjo Tonijus, jau sėdėdamas gondoloje.O paskui, prisiglaudęs prie motinos, desperatiškai paklausė: - Mama, aružaugęs aš taip dainuosiu? Ar aš dainuosiu kaip Alesandras? - vaikasneįstengė jai paaiškinti. - Mama, aš noriu tapti vienu iš tų dainininkų!

- O Dieve, Tonijau, ne! - ji nusijuokė. Ir, kažkaip keistai mostelėjusiranka auklei Lenai, pakėlė akis įdangų.

Kopdami ant stogo, visi namiškiai be paliovos plepėjo bei dūsavo. Pažvelgęs įDidžiojo kanalo žiotis ir nekantriai tikėdamasis pamatyti beri

bę kerinčią tamsą, kurion paprastai nugrimzdavo lagūna, Tonijus krūptelėjo: visą akvatoriją nutvieskė pašvaistė - ant vandens mirguliavo šimtųšimtai žibintų. Jam pasidingojo, tarytum jūron išsiliejo visas ribuliuojantis švento Morkaus bazilikos apšvietimas. Pagarbiai šnibždėdama, motina jam pranešė, jog valstybės vyrai tokiu būdu atiduoda pagarbą šventa

jam Jurgiui.Aplinkui viešpatavo tyla, tik švilpavo vėjas, kadai kas sulaužęs menkus suardyto sodo ant stogo grebėstus. Aplinkui, šiugždėdami sausais la

pais, gulėjo išvirtę negyvi medžiai, šaknimis vis dar įsikabinę įapverstus vazonus su žemėmis.

Tonijus palenkė galvą. Šilta motinos ranka palietė švelnų jo sprandolinkį, ir vaikas pajuto nebylią, šiurpią baimę, privertusią dar labiau prisispausti prie jos.



- 14 -

* * •Tą pačią naktį, iki pat kaklo apkamšytas savo lovoje, jis nemiegojo.

Motina gulėjo ant nugaros, šiek tiek pravėrusi lūpas, ir kampuotas jos veidas sušvelnėjo, rodos, prieš jos pačios valią. Arti viena kitos pritrauktosakys, tokios nepanašios įjo paties, tapo nepaprastai rimtos, antakiai suraukti taip, jog atrodė, tarytum ji ne tik nemiega, bet, priešingai, dėl kažko be galo susikaupusi.

Atmetęs antklodę, Tonijus basas nuslydo ant šaltų grindų.Jis žinojo, kad naktį pasirodo gatvės dainininkai. Atlapojęs medines

langines iškišo galvą, įsiklausė ir pagaliau tolumoje išgirdo tylius aukšto balso garsus. Jam pritarė bosas, šiurkštokas styginių disonansas, ir suligkiekviena fraze melodija darėsi vis aukštesnė, platesnė.

Naktis buvo miglota, nepavyko įžiūrėti nei formų, nei siluetų, tik vie

nintelio fakelo aureolę apačioje. Tonijus klausėsi dainos atrėmęs galvą įdrėgną sieną, apglėbęs kelius, ir staiga pasijuto esąs ten, švento Morkaus bazilikos galerijoje. Alesandro balsas jįjau apleido, bet išliko jausmas -sklandi tarsi sapnas muzikos tėkmė.

Pravėręs lūpas, jis išdainavo keletą aukštų natų kartu su tolimais dainininkais gatvėje ir ūmai vėl pajuto Alesandro ranką sau ant peties.

Bet kas staiga jam užkliuvo? Kas pradėjo erzinti tarsi akin įkritusi muselė? Jo sąmonėje, visuomet tokioje aiškioje ir kol kas dar nesudrumstoje

mokslų, vėl atsirado kaklą palietusio minkšto delno pojūtis, išplaukė vaizdas plevenančios rankovės, kylančios aukštyn link peties. Visiems iki tol pažinotiems aukštiems žmonės tekdavo pasilenkti, norint paglostyti tokįmažą berniuką kaip Tonijus. Bet jis prisiminė, kad netgi ten, galerijoje,skambant giesmei, nustebo, kaip lengvai jįapglėbė toji ranka.

Ji atrodė gigantiška, stebuklinga, toji ranka, pačiupusi, apkabinusi krūtinę taip, tarsi jis būtų žaisliukas, ir pakėlusi aukštai aukštai - įmuziką.

Tačiau daina nedavė jam ramybės, ištraukė iš prisiminimų, kaip irkiekviena melodija, gimdanti karštas svajones apie klavesiną, kuriuo gro

davo motina, arba apie jos tamburiną, arba apie susiliejusįjų abiejų balsųskambesį. Apie bet ką, kas galėjo pratęsti šią melodiją. Štai šitaip, virpėdamas ant palangės, jis nė pats nepastebėjo, kaip užmigo.

Tik būdamas septynerių Tonijus sužinojo, kad Alesandras ir visi aukštaūgiai šventojo Morkaus bažnyčios giesmininkai buvo kastratai.

________________________3 ________________________

O sulaukęs devynerių jis jau žinojo, kas konkrečiai buvo nupjautašioms voriškoms būtybėms, o kas palikta, ir kad būtent peilis tapo aukšto

jų ūgio bei neįtikėtino rankų ilgio priežastis, kadangi po siaubingos operacijos jų kaulai nepasidarydavo tokie tvirti kaip vyrų, galinčių paleisti į

pasaulį vaikų.Bet čia buvo visiems žinoma paslaptis. Kastratai giedojo visose Vene

cijos bažnyčiose. Senstelėję jie tapdavo muzikos mokytojais. Tonijaus mokytojas Bepas irgi buvo išromytas.



- 15 -

O operoje, kurioje lankytis Tonijus dar buvo per mažas, jie demonstravo dangiškus stebuklus. "Nikolinas, Karestinas, Sensinas!" - dūsaudavotarnai kitą dieną tardami jų vardus, ir netgi Tonijaus motina sykįatsisakėsavo įprastinės vienatvės bei nuėjo pasiklausyti jauno dainininko iš Neapolio, Farinelio, kurį visi vadino tiesiog Berniuku. Tonijus verkė, nes negalėjo eiti. Po keleto valandų nubudo ir pamatė, kad motina sugrįžusinamo atsisėdo prie klavesino, nė nenusimetusi lietaus permerktos skraistės, švytinčios tamsoje kaip ir jos baltas, tarytum porcelianinis veidas, mėgino silpnu, netvirtu balsu pakartoti Farinelio arijų melodijas.

Deja, vargšai daug kam ryžtasi, kad gautų pavalgyti bei atsigerti, todėlmums niekada nestigs tų stebuklingų aukštų balsų. Tačiau kaskart, kaiTonijus pamatydavo Alesandrą už bažnyčios ribų, nejučia savęs klausdavo: "Ar jis verkė? Ar mėgino pabėgti? Kodėl jo motutė nepaslėpė sūnaus?"

Bet pailgame Alesandro veide nebuvo nieko daugiau, tik mieguistas geraširdiškumas, kaštoniniai plaukai prašmatniai gaubė švelnią it mergaitėsodą, o jo kūno gilumoje slypėjo balsas, kuris bažnyčios galerijoje, auksinių dekoracijų fone, laukė palaimingosios akimirkos, paversdavusios jį-

bent jau Tonijaus akyse - angelu.

Tuo metu Tonijus žinojo ir tai, jog jis - Markas Antonijus Treskis, An-drea Treskio sūnus. Jo tėvas, kadaise vadovavęs Šviesiausiosios* galeroms tolimosiose jūrose, neseniai, po ilgametės tarnybos Senate, buvo išrinktas įTrijų Tarybą, tą patį pagarbų, siaubą keliantį inkvizitorių triumviratą, kuris turėjo galios areštuoti, kankinti, pasmerkti ir įvykdyti betkokį nuo-sprendį bet kokiam žmogui - netgi mirties nuosprendį.

Kitaip tariant, Tonijaus tėvas priklausė žmonėms, kurių valdžia pranoko paties dožo.

O Treskių pavardė jau ištisą tūkstantmetį puikavosi "Auksinėje knygoje". Jis priklausė admirolų, ambasadorių, šventojo Morkaus prokuratorių ir nesuskaitomos daugybės senatorių giminei. Trys seniai mirę Toni

jaus broliai - pirmosios žmonos, irgi atgulusios kapan, vaikai - kadaiseužėmė aukštus postus.Ir Tonijus sulaukęs dvidešimt trejų metų tikriausiai užims vietą tarp

jaunų valstybės tarnautojų, kurie vaikštinėja Broglio - ilgame aikštės ruože priešais Valstybės kanceliariją.

Iki tol veikiausiai mokysis Paduvos universitete, leisis įdvejų metųkelionę jūra, važinės po įvairias šalis. O kol kas jis privalėjo leisti ilgasvalandas rūmų bibliotekoje, stebimas švelnių, bet budrių mokytojų akių.

Ant sienų kybojo portretai. Juodaplaukiai, šviesiaodžiai Treskių šeimos vyrai, tarytum nulipdyti pagal vieną pavyzdį: grakštūs, aukšti, plačiomis kaktomis, ant nugarų krintančiais banguotais plaukais. Dar būdamas mažas, Tonijus atrasdavo savyje panašumo įjuos, beje, įkai kuriuosdaugiau negu įkitus: įvelionius dėdes, pusbrolius bei brolius: Leonardą,mirusį nuo džiovos viename iš aukštu tinių kambarių, Džambatistą,

*Serenissima - šviesiausioji (it.) - neoficialus Venecijos Respublikos pavadinimas.



- 16 -

nuskendusį jūroje prie Graikijos krantų, ir Filipą, kurį pribaigė maliarijatolimame imperijos forposte.

Bet kai kuriuose portretuose berniukas regėjo veidą, ypač panašų įjo paties: šio jaunuolio akys buvo tokios pat gilios bei tamsios, burna tokia pat plati, putliomis lūpomis, kurios nuolatos bemaž šypsojosi. Tonijus atrasdavo jįtarp daugybės prašmatniai apsitaisiusių žmonių tik tuose portretuose, kur Andrea buvo pavaizduotas dar jaunas, apsuptas savo broliųir sūnėnų. Sunku buvo sugretinti kiekvieną veidą su vienu ar kitu vardu,atskirti vieną nuo kito tokioje gausybėje. Bendra giminės istorija apimdavo juos visus, apipindama kerinčiomis legendomis apie jų narsą bei visišką pasiaukojimą.

Visi trys sūnūs kartu su tėvu ir niūria jo pirmąja žmona žvelgė įTo-nijų iš drobės pačiuose prabangiausiuose rėmuose, pakabintuose ant sie

nos ilgame valgomajame.- Jie tave stebi, - erzino vaiką auklė Lena, pildama įlėkštę sriubos. Ji

buvo sena, bet linksma, maloni ir labiau rūpinosi ne Tonijumi, o jo motina Mariana.

Lena nenumanė, kaip skaudu jam buvo žvelgti įtuos rausvaskruosčius, rūpestingai nutapytus veidus. Jis troško, kad broliai būtų gyvi, kad

jie gyventų čia, norėjo atlapoti duris įkambarius, sklidinus švelnaus juoko bei sumaišties. Kartais fantazuodavo, kaip viskas galėtų atrodyti, įsi

vaizduodavo ilgą pietų stalą, prie kurio sėdi broliai. Leonardas pakeliataurę, Filipas pasakoja apie jūrų kautynes, ir siauros motinos akys, kuriosatrodo mažos liūdesio akimirkomis, išsiplečia iš susižavėjimo.

Bet šiame mažame žaidime egzistavo viena keista, absurdiška detalė,apie kurią Tonijus sužinojo anaiptol ne iškart. Jinai berniuką be galo išgąsdino. Gerokai anksčiau, nei jis suvokė šių žodžių prasmę, jam buvo

pranešta, jog kiekvienoje garsioje Venecijos šeimoje veda tik vienas sūnus. Ir šis paprotys toks senas, jog įgavo įstatymo galią. Paskutiniuojutokiu sūnumi Treskių giminėje tapo Filipas, kurio bevaikė žmona po jožūties sugrįžo pas savo giminaičius. Bet jeigu bet kuris iš šių šešėliais virtusių brolių būtų gyvenęs pakankamai ilgai ir susilaukęs sūnaus, Tonijusniekada nebūtų atsiradęs! Jo tėvas niekada nebūtų vedęs antros žmonos.Tonijus apskritai neegzistuotų. Taigi jisai gyvybės dovaną gavo tik todėl,kad broliai pasitraukė nepalikę palikuonių.

Jam ne išsyk pavyko galutinai visa tai suvokti. Bet po kurio laiko jis priprato prie to, kaip priprantama prie neginčijamos tiesos: jam ir broliams niekada nebuvo lemta susitikti.

Vis dėlto berniukas leisdavo savo vaizduotei įsisiūbuoti; jo fantazijosetušti kambariai buvo skaisčiai apšviesti, juose grojo muzika, skambiais balsais kalbėjosi vyrai bei moterys, jo giminaičiai, ištisas pulkas nepažįstamų pusbrolių.

Ir visuomet tarp jų - prie pietų stalo ar ant puotų salės parketo - būdavo ir tėvas: štai jis atsigręžia, čiumpa jaunėlį sūnelį įglėbį bei apiberiakarštais bučiniais.



-17 -

• # ♦Iš tiesų Tonijus retai matydavo tėvą.

Bet tais retais atvejais, kai Lena pašaukdavo ji ir susijaudinusi šnibždėdavo, jog Andrea liepė pakviesti sūnų, Tonijų apimdavo begalinisdžiaugsmas. Auklė papuošdavo jįpačiais geriausiais drabužiais: raudonairudu aksominiu švarkeliu, kuris patiko jam pačiam, arba tamsiai mėlynu,motinos mėgstamiausiu. Tuomet sušukuodavo vaiko plaukus taip, kadšie kristų žvilgančia banga, nesurišti kaspinu. Šitoks jis atrodė dar visaimažas ir dėl to niršo. Tuomet ateidavo žiedų su brangakmeniais eilė, kailiu pamušto apsiausto bei jo nuosavos mažos špagos, rubinais papuoštarankena. Pagaliau, deramai aptaisytas, berniukas patraukdavo pas tėvą, ir

pakulnių kaukšėjimas įmarmurines grindis glostė jo klausą.

Susitikimas visuomet vykdavo didžiojoje pagrindinio aukšto svetainė je - didžiulėje salėje, pačioje erdviausioje šio dideliais kambariais pasižyminčio namo patalpoje. Vienintelis baldas - raižiniais puoštas stalas, ilgumo sulig trijų žmonių ūgiu. Mozaikinis piešinys ant grindų vaizdavo pasaulio žemėlapį, o lubos - begalinį mėlį bei jame pakibusius angelus, iš-vyniojančius plevenančią juostą su lotynišku užrašu. Iš kitų kambariųčionai sklido blanki, ribuliuojanti šviesa, bet Tonijui ji atrodė šilta, nesgaubė liesą, bemaž bekūnę, Andrea Treskio figūrą.

Tonijus nusilenkdavo. O pakėlęs akis pamatydavo tą patį pagarbią baimę keliantį tėvo žvilgsnio gyvumą: šitos jaunos akys, spinduliuojančios neslepiamu išdidumu bei meile, rodos, egzistavo atskirai nuo lieso,raukšlėto tėvo veido.

Andrea pasilenkdavo pabučiuoti sūnaus. Jo lūpos būdavo minkštos, jis paliesdavo Tonijaus skruostą netardamas nė garso, o paskui kaskart -nors kasmet Tonijus tapdavo aukštesnis bei sunkesnis - čiupdavo berniuką ir akimirksniui prispausdavo prie krūtinės, kuždėdamas jo vardą taip,tarsi šis būtų mažas palaiminimas.

Aplinkui stovintys tarnai šypsodavosi bei mirkčiodavo. Per kambarįnuvilnydavo lengvo susijaudinimo banga. O paskui viskas baigdavosi. Tonijus puldavo prie lango motinos kambaryje viršuje ir žiūrėdavo, kaip tėvo gondola slenka kanalu žemyn, aikštės pusėn.

Niekam nederėjo sakyti Tonijui, jog jis yra paskutinysis Treskių giminės atstovas. Mirtis išdžiovino visas didingo giminės medžio šakas, ir neliko netgi nė vieno pusbrolio, kuris galėtų išsaugoti šią pavardę. Tonijusturėjo vesti jaunas, privalėjo ruoštis įvykdyti savo pareigą. O kai retkarčiais jam vis dėlto pasitaikydavo susirgti, jis apimtas siaubo laukdavo tarp

duryje pasirodančio tėvo; visa Treskių giminė tomis valandomis gulėdavodrauge su juo ant pagalvės.

Tai jįkartu ir kerėjo, ir gąsdino. Jis niekada negalėjo tiksliai prisimintimomento, kai suvokė visus savo visatos matmenis. Jam atrodė, jog visas

pasaulis gena plačias žalsvas kanalo bangas link jo slenksčio. Ištisus metuskanale vykdavo regatos, kurių metu prp šąli slysdavo šimtai žvilgančių



- 18 -

juodų gondolų. O vasarą šeštadienio vakarais prasidėdavo prašmatnūs paradai, didikų šeimos išpuošdavo savo peotas* girliandomis bei paauksuotomis dievų ir deivių statulėlėmis. Kasdien pro šalįsavais reikalais skubėdavo

patricijai, kurių valtys būdavo išklotos spalvingais kilimais. Iš mažo medi

nio balkonėlio viršum laukųjų durų Tonijus galėjo pamatyti pačią lagūną,kur tolumoje išmetę inkarus stovėjo dideli laivai. Vaiko ausis pasiekdavosaliutuojančių patrankų gaudesys ir fanfarų garsai iš Dožų rūmų pusės.

Jis girdėdavo nesibaigiančias gondoljerų dainas, gatvės dainininkų serenadas, aidinčias tarp gelsvai žalsvų ir rožinių sienų, įstabiai saldų plaukiojančių orkestrų skambesį. Naktimis po žvaigždėmis vandenis vagodavo įsimylėjėlių valtelės. Švelnus jūros brizas atnešdavo iki Tonijaus serenadas. Ir net ankstyvais rytais, kai jam būdavo nuobodu arba liūdna, galėjolydėti žvilgsniu nesibaigiančią daržovių baržų virtinę, kuri triukšmingai

judėdavo įRialto turgus.

Bet sulaukus trylikos Tonijui jau gerokai įsipyko žvelgti įpasaulį prolangą.

Ak, jei bent dalis to gyvenimo įsiveržtų per jo slenkstį! Arba dar geriau: jei tik jis pats galėtų peržengti slenkstį ir įsilieti įtą gyvenimą!

Bet Treskių rūmai buvo ne tik jo namai. Šis palaco tapo jo kalėjimu.

Mokytojai kaip galėdami stengėsi nepalikto Tonijaus vieno. Kadai kadės praradęs balsą senasis kastratas Bepas mokė jįprancūzų kalbos, poezijos bei kontrapunkto, o jaunas ir rimtas kunigas, liesas tamsiaplaukis Andže-las - lotynų, italų bei anglų kalbų.

Dusyk per savaitę ateidavo fechtavimo mokytojas. Tonijus mokėsi valdyti špagą veikiau pramogos dėlei, o ne dėl to, kad rimtai ketintų pasinaudoti šiuo sugebėjimu ateityje.

O dar lankydavosi šokių mokytojas, žavus prancūzas, vedžiojantis jį

smulkiais menueto bei kadrilio žingsneliais skambant kokiam nors tinkamam žvaliam ritmui, kurį klavišais sutrenkdavo Bepas. Tonijus privalėjožinoti, kaip bučiuoti damai ranką, kada ir kaip nusilenkti, mokėsi visųsvarbiausių džentelmenų etiketo taisyklių.

Mokytis buvo ganėtinai smagu. Kartais, likęs vienas, berniukas čaižydavo orą špagos mostais arba šokdavo su įsivaizduojamomis merginomis,išgalvotomis vadovaujantis tais miglotais pavidalais, kuriuos retsykiais išvysdavo siaurose gatvelėse.

Bet, išskyrus begalinius bažnytinius renginius, Šventąją savaitę, Velykas, kasdienį grožį ir daugiabalsę sekmadienio mišių muziką, vieninteliu prieglobsčiu Tonijui tapdavo negyvenamieji žemutinio namo aukštokambariai. Nė viena gyva būtybė nesugebėdavo jo ten surasti.

Patogiai įsitaisęs, pasiėmęs ploną vaškinę žvakelę, kartais berniukas išsitraukdavo sunkius senojo archyvo tomus ir susižavėjęs tyrinėdavo dulkančius gausingos jo giminės istorijos įrašus. Nuobodūs faktai bei datos,*Peota - venecijietiška valtis (it.).



- 19 -

vos prisilietus pavojingai čežantys puslapiai kurstė vaiko vaizduotę: kaiužaugs, jis išplauks jūron arba apsivilks purpurinį senatoriaus apdarą... Net dožo sostas Treskiui nėra nepasiekiamas.

Tonijų apimdavo miglotas susijaudinimas. Jis šmirinėdavo toliau. Atitraukdavo metų metais neliestus skląsčius, senuose kampuose aptikdavosenovinių paveikslų ir žvelgdavo įnepažįstamus veidus. Senuose sandėliukuose tebetvyrojo kvapas rytietiškų prieskonių, atgabentų dar tais laikais, kai valtys priplaukdavo prie pat Treskių rūmų durų ir iškraudavogrobį: kilimus, brangenybes, cinamoną, šilkus. Dar ten mėtėsi sudrėkusios kanapinės virvės ritiniai, šiaudų kuokštai, ir viešpatavo įvairiausi sumišę aromatai, - aštrūs, gundantys.

Kartais jisai sustodavo. Nyki žvakės liepsnelė neramiai šoko keistą šokį. Aiškiai girdėjosi vandens pliuškenimas už namo ir tolimas polių girgž

desys. O užsimerkęs galėjai aukštai virš galvos išgirsti motinos balsą.Tačiau čia jis tapdavo niekam nepasiekiamas. Sijomis tarytum pirštųgalais bėgiojo vorai, ir staigiai pakreipęs žvakę jis galėdavo apšviesti voratinklį - įmantrų, auksaspalvį. Sulūžusi langinė neatlaikydavo jo prisilietimo, ir pilka, miglota popiečio šviesa prasiskverbdavo pro grotuotąstiklą, už kurio jis matydavo žiurkes, plaukiojančias tarp šiukšlių stovinčiame vandenyje.

Jam pasidarydavo liūdna. Ir baisu. Ū mai apimdavo neįvardijama neviltis, baimė, kuri panaikindavo visą aplinkinį žavesį.

Tėvas labai senas. O motina visai jauna. Ir kažkur, rodos, pačioje visoto šerdyje, slypėjo jo laukiantis nežinomas siaubas. Tačiau kas konkrečiai

jįbaugino? Berniukas nežinojo. Bet jam atrodė, tarytum net ore aplinkknibždėte knibžda paslaptys. Kartais ausis pasiekdavo pašnibždom ištartas nepažįstamas vardas, bet tarnai, pastebėję berniuką, tuojau patimdavo guviai šnekučiuotis kasdieniškomis temomis bei neatsakydavo į

jo klausimus. Ir jis suabejodavo girdėjęs kažką ypatingo.O gal galų gale viskas vyko tik todėl, kad motina jautėsi tokia nelai

minga.

4

Vos tik Gvidas buvo išrinktas scenai, prasidėjo sekinantis darbas, kasvakarą jis pasinerdavo įakinantį operos teatro spindesį, kur žvelgė iš

plėtęs akis, dainavo chore, jei ten toks buvo, o išeidavo pakerėtas visuotinio bruzdesio ir svaiginančių kvepalų bei pudros kvapų.

Jo paties kompozicijos liko užmirštos, atmestos į šalį, pasinėrus į begalines pratybas, kartojant šį, o vėliau ir kitą sezoną kitų sudainuotasarijas.

Tačiau tuos metus užpildė toks nuostabus intensyvumas, jog net nu budusi aistra negalėjo nukreipti Gvido nuo šio kurso.

Be to, Gvidas jau seniai įtikino save negalįs patirti jokios aistros.

Gyvenimas susilaikant jįnetgi žavėjo. Jis tikėjo tuo, jog pamokslai sa-



komi jam. Išromytasis niekada negaus leidimo susituokti, nes santuokostikslas - vaikų gimimas. Popiežius niekada nėra padaręs išimties kastratui. Todėl jam lemta nugyventi gyvenimą kaip dvasiškiui, tą vienintelįkilnų ir šviesų gyvenimą, kuris jam leistas.

Laikydamas eunuchus aukščiausiais muzikos dvasininkais, jis visiškaitam pritardavo. Net jei kada nors trumpai akimirkai susimąstydavo apieauką, paaukotą vardan šio dvasiško posto, tuojau pat sieloje įsižiebdavoįsitikinimas, jog pats jis niekada neįstengs įvertinti jos laipsnio.

"Kodėl man visa tai turėtų rūpėti? - gūžtelėdavo pečiais. - Juk turiugeležinę valią, o dainavimas - vienintelis man reikšmingas dalykas."

Bet sykį vėlai vakare grįžęs namo iš teatro susapnavo klaikų sapną,kuriame glamonėjo scenoje anksčiau matytą moterį - mažutę putlią dainininkę. Sapne regėjo apnuogintus jos pečius, rankos linkį bei tą tašką,

kur dailus kaklas ima kilti iš nuožulnių pečių apvalumų. Jis nubudo apsi pylęs prakaitu ir jautėsi be galo nelaimingas.Artimiausius mėnesius jįdar keletą sykių lankė šis sapnas. Gvidas re

gėjo, kaip bučiuoja dainininkei ranką, sulenkia ją ir bučiuoja švelniąraukšlelę linkio vietoje. O sykį naktį nubudo, ir jam pasidingojo, tarytum girdi tamsiame miegamajame aplink save kuždesį, tylų švelniųžingsnių šnarėjimą. Ir kartkartėmis - tylų juoką.

Jis įsikniaubė įpagalvę. Mintyse sušmėžavo įvairūs pavidalai: kas gičia buvo? Gašlūnai eunuchai ar moterys?

Vėliau koplyčioje jis negalėjo atitraukti akių nuo Džino, šalia stovinčio berniuko, kojų. Žvelgdamas, kaip oda įsirėžia įaukštą Džino keltį, ste bėdamas po aptemtomis kojinėmis judančius raumenis, jis pajuto keistąspazmą gerklėje. Žvelgė įjudančius raumenis po aptemptomis kojinėmis.Pėdos išlinkimas jam atrodė toks gražus, viliojantis, norėjosi jįpaliesti, irGvidas didžiai apgailestaudamas žiūrėjo berniukui pavymui, kai šis patraukė priimti komunijos.

Baigiantis vasarai kartą jis apskritai negalėjo dainuoti, nes tiesiai prieš akis

puikavosi aptemptas juodas priekyje stovinčio jauno mokytojo švarkas.Sis maestro buvo vedęs ir turėjo vaikų. Jis ateidavo dienos metu, mokydavo eunuchus poezijos bei taisyklingos dikcijos, tai yra dalykų, kuriuos dainininkai turėjo itin rūpestingai išstudijuoti. "Bet kodėl, - pyko

pats ant savęs Gvidas, - kodėl aš taip spoksau įšitą švarką?"Tačiau kaskart, kai jaunas vyras pasisukdavo, Gvidas stebeilydavo į

medžiagą, apspaudusią jo strėnas, dailiai prigludusią prie juosmens beigrakščiai besiplaikstančią palei šlaunis, ir jam vėl norėdavosi ją paliesti.Apžiūrinėdamas šįsiluetą, jis jautė keistą susijaudinimą.

Gvidas užsimerkė, o kai vėl pramerkė akis, mokiniui pasirodė, jogmokytojas jam nusišypsojo. Per tą laiką vyras spėjo atsisėsti, o nusileisdamas ant kėdės bemaž nepastebimai mostelėjo ranka, padėdamas patogiauįsitaisyti naštai tarp kojų. Bet žvilgsnis, mestelėtas įGvidą, buvo visiškainekaltas. O gal ne?

Vakarieniaujant jų akys vėl susitiko. O paskui dar kartą, po keleto valandų, vakarinio valgymo metu.

- 20 -



- 21 -

Kai tamsa lėtai, tingiai apgaubė kalnus, o vitražai apsiblausė ir pajuodo, Gvidas nė pats nepastebėjo, kaip atsidūrė tuščiame koridoriuje ir nuslinko pro seniai ištuštėjusius kambarius.

Artėdamas prie mokytojo durų, jis akies krašteliu pastebėjo neryškųvyrišką siluetą. Sidabrinė šviesa, trykštanti pro atvirą langą, krito ant sudėtų rankų, ant maestro kelio.

- Gvidai! - sukuždėjo jis iš tamsos.Visa tai priminė sapną. Vis dėlto pojūčiai buvo kur kas stipresni nei

sapne. Gvido pakulniai šaižiai brūkštelėjo per akmenines grindis, o durys tyliai užsivėrė jam už nugaros.

Už lango ant kalvos mirguliavo žiburiai, pasiklydę tarp virpančiųmedžių kontūrų.

Jaunas vyras atsistojo ir užtrenkė išpieštas langines.

Akimirksnį Gvidas nieko nematė, tik girdėjo kimų, trūkčiojantį savoalsavimą, o paskui vėl išvydo tas švytinčias rankas, tarytum sukaupusiassavyje visą dar likusią šviesą, ir tos rankos pradėjo segiotis bridžius.

Pasirodo, tą slaptą nuodėmę, kurią jis kurdavo vaizduotėje, su juodrauge galėjo patirti ir kas nors kitas.

Jis pasviro įpriekį, lyg kūnui liovusis jam paklusti. Suklupęs pirmiausia palietė glotnią, beplaukę maestro pilvo odą, o paskui išsyk pažino paslaptį, suėmęs burna tą patį organą, storesnį ir ilgesnį už jo paties.

Jam nereikėjo sufleruoti, ką daryti. Glamonėdamas jįliežuviu ir dantimis Gvidas jautė, kaip šis brinksta. Jo kūnas virto burna, o pirštai spaudė maestro sėdmenis stumdami juos įpriekį.

Gvido vaitojimas tapo ritmingas, įnirtingas, nustelbiantis tylius vyroatodūsius.

- Ak, - iškvėpė maestro. - Švelniau, švelniau!Tačiau krustelėjęs šlaunis jis prispaudė Gvidą drėgnais susisukusiais

plaukais, pačiu kūnu, sklidinu muskuso ir druskos. Gvidas sukliko go-muriniu balsu, pajuto sausą, skausmingą savo paties aistros kulminaciją.

Ir tą pat akimirką, kai jis nusilpęs bei dar neatitokęs po šoko prisis paudė prie mokytojo šlaunų, vyro sėkla plūstelėjo įjį, užpildė burną, irGvidas pasitiko ją apimtas nepasotinamo troškulio, vos nepaspringdamas

jos aitrumu bei saldybe.Jis palenkė galvą, parkrito kniūbsčias. Ir suprato, jog jeigu neįstengs

praryti sėklos, po akimirkos jo organai sukils.Gvidas nebuvo pasirengęs tokiai staigiai bei neatitaisomai pabaigai.O paskui silpnumas jįsurietė, ir jis nušliaužė įšalįiš visų jėgų steng

damasis nepražioti lūpų.- Nagi, - sušnibždėjo maestro bei pamėgino suimti Gvidą už pečių.Bet Gvidas atsigulė ant grindų. Jis nuropojo po klavesinu, prispaudė

kaktą prie šaltų akmeninių grindų, ir ši vėsa jam pasirodė maloni.Jis pajuto, kaip mokytojas atsiklaupia šalia, ir nusisuko.- Gvidai, - švelniai ištarė maestro. - Gvidai, - pakartojo, tarytum prie

kaištaudamas.Kadaise jis jau girdėjo tą patį priekaištaujantį toną. Kada?



- 22 -

Paskui išgirdęs savo paties dejonę Gvidas nusistebėjo jįpersmelkusiakančia.

- Ne, ne, Gvidai, - pasilenkė prie jo maestro. - Paklausyk manęs, mažyli...Gvidas delnais užsispaudė ausis.- Paklausyk manęs, - įtaigiai ir atkakliai kartojo vyras, taršydamas

plaukus Gvidui ant pakaušio. - Greitai tu pats priversi juos prieš taveklauptis.

O paskui, įsivyravus tylai, maestro staiga nusijuokė. Tyliai, švelniai, visai ne kandžiai.

- Tu išmoksi, - pasakė jis atsistodamas. - Išmoksi, kai tavo ausis užplūsšūksniai "bravo!", kai tave apipils dovanomis ir gėlėmis.

________________________5 ________________________

Dabar Mariana retai kada mušdavo Tonijų. Trylikametis ūgiu pasivijo ją.Jis nepaveldėjo nei tamsios motinos odos, nei įkypų bizantiškų akių; jo

oda buvo šviesi, bet tokios pat vešlios juodos garbanos ir tokia pat lanksti itkatino figūra. Kai juodu kartu šokdavo, o taip elgdavosi nuolat, būdavo panašūs įdvynius, šviesų ir tamsų. Ji sūpuodavo klubus ir plodavo delnais, oTonijus mušdavo tamburiną energingai sukdamasis aplink ją.

Juodu šoko furlaną, gatvės šokį, kurio juos išmokė kambarinės. Kaisenoje bažnyčioje, stovinčioje už palaco, vykdavo kasmetinė sagra* arbamugė, jie dviese, persisvėrę per galinius langus, žiūrėdavo, kaip šokio sūkuryje skrieja tarnaitės, ir patys kaskart šokdavo vis geriau.

Jie gyveno vieną gyvenimą, ir pamažu visame kame, ką juodu veikdavo drauge - šokant ar dainuojant, žaidžiant ar skaitant - vadovauti pradėjoTonijus.

Labai anksti berniukui teko suvokti, jog jo motina yra labiau vaikasnegu jis, ir kad jinai niekada neskaudino jo tyčia. Apimta prastos nuotaikos ji tapdavo bejėgė; pasaulis užgriūdavo ją, o prisispaudęs verkiantis,

persigandęs sūnus sukeldavo siaubą. Tuomet pasipildavo įnirtingi smūgiai ir antausiai, riksmas, įvairiausių daiktų laidymas įjįper visą kambarį.Tuo pat metu ji užsispausdavo rankomis ausis, kad negirdėtų garsios joraudos.

Jis išmoko slėpti savo baimes jos priepuolių metu ir visaip stengdavosi ją nuraminti, prablaškyti. Jei būdavo galimybė, išsivesdavo ją iš kambario, linksmindavo.

Vienas iš pačių patikimiausių būdų buvo muzika.

Jinai užaugo muzikos atmosferoje. Dar visai mažutė ji neteko tėvų ir buvo išsiųsta į"Ospedale della Pieta", vieną iš keturių Venecijos vienuolyno konservatorijų, kurios choras bei orkestras, sudaryti vien iš mergaičių,stulbino visą Europą. Jos jaunystėje ne kas kitas, o Antonijus Vivaldis dir

bo ten kapelmeisteriu, pastarasis ir išmokė Marianą dainuoti bei grotismuiku; šešerių metų ji jau buvo laikoma nepaprastai talentinga.

* Sagra - atlaidai.



- 23 -

Pluoštai Vivaldžio natų gulėjo jos kambariuose. Pasitaikydavo čia ir jo paties ranka mergaitėms parašytų vokalizių. Išgirdusi apie naujos kompozitoriaus operos pasirodymą, ji būtinai siųsdavo ką nors parnešti partitūros.

Nuo pat to momento, kai motina suprato, jog Tonijus paveldėjo jos balsą, ji apgaubė sūnų desperatiška ir kankinančia meile. Pirmąsias dainas Tonijus išgirdo iš jos, motina išmokė jįdainuoti iš klausos, kas vėliautaip žavėjo jo mokytojus. Ji neretai sakydavo: "Jeigu tu būtum gimęs beklausos, aš būčiau tave nuskandinusi. Arba nusiskandinusi pati". Ir jis tikėjo tuo, kol buvo mažas.

Taigi net tuomet, kai ji būdavo klaikiausios būklės, kai dvelkdavo vynu, o žvilgsnyje žybčiojo pyktis, jis, nutaisęs lengvabūdišką, kaprizingąminą, vesdavosi ją prie klavesino.

- Eime, mama, - tardavo švelniai, lyg niekur nieko, - eime sudainuokime ką nors drauge.Ryto saulės šviesos nutvieksti jos kambariai visada tapdavo tokie gra

žūs. Balta šilkine lovatiese apdengta lova, begalėje veidrodžių atsispindėdavo cherubinai ir vainikai nuo sienų apmušalų. Jai patiko laikrodžiai, todėl turėjo daugybę įvairiausių spalvingų laikrodžių, tiksinčių ant stalų,komodų bei ant marmurinės židinio lentynėlės.

Ir šioje aplinkoje ji, išsidraikiusiais plaukais, laikanti rankoje rūgščiaikvepiančią taurę, atrodė lyg koks svetimkūnis. Ji žvelgdavo įsūnų, tarytum nepažindama.

Tonijus nieko nelaukdamas atvoždavo dramblio kaulo klavesiną dviguba eile klavišų bei imdavo groti. Dažniausiai Vivaldžio muziką, betkartais ir Skarlačio arba netgi santūresnius melancholiškesnius kompozitoriaus aristokrato Benedeto Marčelo kūrinius. Ir jau po keleto minučių

pajusdavo, kaip motina tyliai atsisėda ant suolelio šalia jo.Tereikėdavo išgirsti, kaip susilieja judviejų balsai, ir Tonijų išsyk apim

davo malonus jaudulys. Stiprus, tyras jo sopranas pakildavo aukščiau,

bet jos balse slypėjo gilesnis, kerintis atspalvis. Motina nekantriai pervers-davo senas partitūras, ieškodama savo mylimiausių arijų arba prašydavo jo padeklamuoti kokį nors neseniai išmoktą eilėraštį, kad tuojau pat sukurtų jam melodiją.

- Tu tikras imituotojas! - sakydavo ji, kai sūnus stulbinamai atlikdavosudėtingą pasažą.

Mariana išdainuodavo kokią nors natą, lėtai, meistriškai keldama garsą, ir tuojau pat išgirsdavo tobulą jo aidą. O paskui, apglėbusi sūnų netikėtai šiltomis bei labai stipriomis rankomis, kuždėdavo:

- Ar tu mane myli?- Žinoma, myliu. Aš tau jau sakiau vakar ir užvakar, bet tu užmiršai,

- erzindavo jis.Sis pats karščiausias šūksnis išsiverždavo iš širdies gelmių. Mariana

kramtydavo lūpas, jos akys nepaprastai išsiplėsdavo, o paskui susiaurėdavo. Tonijus visuomet duodavo motinai tai, ko ji trokšdavo. Bet širdyje jiskentėjo.



- 24 -

Visą gyvenimą vos atmerkęs akis iš ryto jis jau žinodavo, ar ji linksma,ar liūdna. Jis tiesiog jausdavo. Ir nekantraudamas laukdavo, kada praslinks pamokų valandos, jog galėtų išsmukti pas ją.

Tonijus nesuprato Marianos.Bet pradėjo suvokti, kad jo vaikystės vienatvė, šių tuščių kambarių ty

la ir didžiulių rūmų niūrumas susiję su jos uždarumu bei atsiskyrėliškumu ne mažiau negu su jo tėvo amžiumi bei senamadišku rūstumu.

Be to, ji neturėjo draugių, nors "Pietoje" nestigo nei kilmingų damų,nei pamestinukių, o daugelis iš jų ištekėjusios pateko įpuikias šeimas.

Bet jie niekada neminėdavo "Pietos" ir niekada niekur neišvažiuodavo.O kai juos aplankydavo tėvo pusseserė Katrina Lizani, Tonijus žinojo,

kad šiuos vizitus paskatina vien tik pastarosios gerumas. Mariana panė

šėjo įvienuolę. Ji rengdavosi juodai, susidėdavo rankas ant kelių, o tamsūs jos plaukai žvilgėjo kaip atlasas. Tuo tarpu Katrina marginto šilkosuknele, išpuošta gausybe geltonų kaspinėlių, pokalbio metu visuometimdavosi iniciatyvos.

Kartais Katriną lydėdavo jos "sargybinis", pasižymintis puikiomis kavalieriaus manieromis bei išvaizda, tolimas giminaitis, nors Tonijus niekaip neįsidėmėdavo, iš kurios pusės. Tačiau jo pasirodymas džiugindavo

berniuką, nes kai juodu dviese patraukdavo įdidžiąją svetainę, giminaitis perpasakodavo jam laikraščių naujienas ir pranešdavo, kas vykstateatruose. Jis avėjo batus raudonais užkulniais ir nešiojosi monoklį, parištą mėlyna juostele.

Bet šis aristokratas buvo dykūnas, leidžiantis laiką moterų draugijoje.Ir Tonijus žinojo: Andrea nesutiktų, kad štai toks tipas lydėtų jo žmoną,o ir pačiam Tonijui nebūtų patikę.

Vis dėlto jis galvojo, kad turėdama tokįpalydovą Mariana išvyktų išnamų, susitiktų su žmonėmis, o šie imtų lankytis jų namuose, ir viskas aplinkui imtų vykti visiškai kitaip.

Tačiau mintis apie sargybinį taip arti šalia jos, gondoloje, prie stalo, per mišias, kankino Tonijų. Jįapimdavo stiprus, neapsakomai skausmingas pavydas. Nė vienam vyrui nederėjo artintis prie Marianos, išskyrus jį

patį.- Jei tik aš galėčiau tapti jos sargybiniu! - atsidusdavo sunus ir matyda

vo veidrodyje aukštą jaunuolį berniuko veidu. - Kodėl aš negaliu jos apginti? - kuždėjo vaikas. - Kodėl negaliu jos išgelbėti?

6

Bet kaip elgtis su moterimi, kuri vis dažniau ir dažniau mieliau renkasivyno butelį, o ne dienos šviesą?

Liga! Melancholija! Tokiu žodžiu buvo vadinama jos būsena.Kai Tonijui sukako keturiolika, Mariana jau niekada nepakildavo iš

patalo anksčiau nei vidurdienį. Dažnai ji pareikšdavo esanti "pernelyg pavargusi", todėl negalinti dainuoti, ir sūnus džiaugdavosi tai išgirdęs, nes



- 25 -

vaizdas, kai ji klupinėdama svirduliuoja per kambarį, tapdavo jam nepakeliamas. Jai pakako proto didžiąją laiko dalį praleisti lovoje, kur, skendė-dama baltose pagalvėse, išvargusiu veidu, blizgančiomis akimis, jinaiklausydavosi sūnaus rengiamų koncertų.

Vos tik sutirštėjus prieblandai, ji tapdavo irzli ir nenuspėjama. Žinoma, ji nenorėjo vykti į"Pietą". O ko, tiesą sakant, jai ten veržtis?

- Zinai, - pratarė jinai vieną vakarą, - kai gyvenau ten, mane visi žino jo. Apie mane kalbėjo visa Venecija. Gondoljerai tvirtino, jog aš - geriausia jų kada nors girdėta dainininkė. "Mariana, Mariana!" - mano vardasskambėjo Paryžiaus ir Londono viešbučiuose. Ir Romoje! Sykįvasarą mes

plaukėme barža Brentos upe pasroviui. Dainavome visose vilose, o paskui šokdavome, jei panorėdavome, ir gerdavome vyną su visais svečiais...

Tonijus pasijuto sukrėstas.

Lena ją nuprausė ir sušukavo lyg vaiką, ir įpylė vyno, kad nuramintų,o paskui pasivedėjo į šalį.- Juk šitaip šlovinamos visos konservatorijos merginos! Tai nieko ne

reiškė, nebūk kvaiša! - suniurzgė auklė. - Juk ir dabar viskas taip pat, paklausk Bruno. Gondoljerai myli merginas, ir kilmingas damas, kurios turiištekėti už patricijų, ir bekilmes pamestinukes. Č ia visai ne tas pats, kasstovėti scenoje vardan dangaus palaimos. Ko taip žiūri?

- Aš turėjau išeiti įsceną! - staiga pasakė Mariana.Ji ūmai nubloškė antklodes ir krestelėjo galvą. Plaukai pasklido ant

pečių.- Patylėk! - subarė Lena. - Tonijau, pasivaikščiok truputį.- Ne, - kodėl jis turi išeiti? - supyko Mariana. - Kodėl visuomet jįiš

siimti?! Tonijau, sustok! Man nesvarbu, ką padainuosi, padainuok, ką nori pats. Man derėjo pabėgti su operos teatru, štai ką man derėjo padaryti!O tu turėjai gyventi furgonuose ir žaisti tarp dekoracijų bei rekvizito! Odabar... Tu tik pažvelk įsave! Jo prakilnybė Markas Antonijus Treskis!

- Gryniausia beprotybė, - atkirto Lena.

- Bet tu nežinai vieno dalyko, mano brangioji, kad bepročiais tampama prieglaudose!

Siaubingas laikotarpis.Kai atvyko Katrina Lizani, Lena neleido jai susitikti su Mariana, suvers

dama kaltę kažin kokiai ne itin aiškiai diagnozei, o kai sykį iš ryto įvyko retas, bet reguliarus Andrea Treskio vizitas įžmonos kambarius, jis

buvo sulaikytas remiantis tuo pačiu pretekstu.Tuomet Tonijus pirmą kartą rimtai susiruošė pasprukti iš namų.Miestas šurmuliavo ruošdamasis pačiai svarbiausiai Venecijos šventei

- Šeštinėms, kai dožas išplaukdavo įlagūną nuostabiu paauksuotu "Bu-cintoro" laivu ir mesdavo įvandenį apeiginį žiedą, simbolizuojantį josantuoką su jūra ir Venecijos viršenybę. Venecija ir jūra - sena, šventasąjunga. Tonijų irgi apimdavo malonus jaudulys, nors ir žinojo, kad pamatys tik tiek, kiek aprėps žvilgsniu nuo rūmų stogo. O kai galvodavoapie dviejų savaičių karnavalą, prasidėsiantį po šventės, apie maskarado



- 26 -

dalyvius gatvelėse bei krantinėse, kur kaukės uždedamos net kūdikiamsir visi bėga, bėga įaikštę, jam pasidarydavo negera nuo laukimo bei apmaudo jausmo.

Dar uoliau nei kada nors anksčiau jis dabar kaupė mažas dovanėles,kurias galima naktį numesti gatvės dainininkams, kad šie stabtelėtų po jolangu. Tonijus surado sugedusį auksinį laikrodį, įvyniojo įbrangią šilkinę nosinę ir numetė jiems. Šitie žmonės nežinojo, kas jis.

Kartais teiraudavosi dainoje.Sykįnaktį, kai Tonijus jautėsi ypač nelaimingas, o iki Šeštinių beliko

tik dvi savaitės, jis sudainavo atsakymą: "Aš tas, kuris šiąnakt jus myli la biau nei kas nors kitas Venecijoje!"

Jo balsas nuaidėjo tarp akmeninių sienų. Jautėsi toks įsitempęs, jogvos nesusijuokė, bet dainavo toliau, įpindamas įdainą visus žinomus

margaspalvius eilėraščius, šlovinančius muziką, kol pagaliau susivokėesąs juokingas. Ir vis dėlto patyrė stebuklingą jausmą. Ir nė nepastebėjoapačioje įsiviešpatavusios tylos. O kai siaurame skersgatvyje nuskambėjoaplodismentai, pašėlęs pliaukšėjimas ir šūksniai, jis paraudo iš drovumo

bei tramdomo juoko.O paskui nusiplėšė brangakmeniais puoštas liemenės sagas ir numetė

dainininkams.

Bet kartais dainininkai ateidavo, kai būdavo jau labai vėlu. O kartais

visai neateidavo. Galbūt gaudavo užduotį atlikti serenadas damoms, o galdainuodavo įsimylėjėlių porelėms kanale, jis nežinojo. Sėdėdamas prielango, susidėjęs rankas ant drėgnos palangės, Tonijus svajojo, kaip suranda slaptas, niekam nežinomas duris ir išeina drauge su jais. Svajojo apietai, kaip būtų gerai, jei jis nebūtų turtingas, nebūtų patricijus. Verčiau jau

būtų gatvės berniūkštis - laisvas, galintis dainuoti ir griežti smuiku visąnaktį, siųsdamas įstabius garsus įvisas keturias šios ankštos akmeninėsšalies puses - stebuklingos šalies, kurią įkūnijo aplinkui dunksantis jomiestas.

Tonijaus širdyje stiprėjo nuojauta: kažkas turi atsitikti.Beje, kaip kad jam atrodė, blogiau, nei yra, jau negalėjo būti.Ir štai sykįpo pietų Bepas iš kvailumo atsivedė Alesandrą, pagrindi

nį švento Morkaus bazilikos dainininką, pasiklausyti, kaip Tonijus duetudainuoja su savo motute.

Rodos, šiek tiek anksčiau Bepas pasirodė ant Marianos miegamojoslenksčio ir paklausė, ar ji leidžianti surengti tokįvizitą. Bepas be galo di

džiavosi Tonijaus balsu, o Marianą dievino tarsi angelą.- Žinoma, atsivesk jįbet kada, - linksmai atsiliepė moteris. Tuo metu ji tuštino tądien jau antrą butelį sauso ispaniško vyno ir slampinėjo pokambarį apsivilkusi chalatą. - Atsivesk. Man bus malonu jįpamatyti. Jeinorėsi, aš jam pašoksiu. Tonijus galės pagroti tamburinu; mes surengsime nuostabią šventę.

Tonijus jautėsi įžeistas ir pažemintas. Lena paguldė šeimininkę įlovą.Bepas neabejotinai turėjo suprasti: juk jis senas bei išmintingas. Mokytojas



- 27 -

nieko nepasakė, tik žybtelėjo mažos žydros akutės, o po keleto dienų Ale-sandras jau stovėjo didžiojoje svetainėje, pasipuošęs prašmatniu kreminėsspalvos aksomo kostiumu ir žalia taftos liemene, nepaprastai nudžiugintas ypatingo kvietimo.

Mariana kietai miegojo už nuleistų užuolaidų. Tonijus verčiau jau būtų pažadinęs Medūzą Gorgonę.

Šukomis persibraukęs per plaukus bei apsivilkęs geriausią kostiumą, berniukas vienas patraukė pasitikti Alesandro ir pakvietė jįvidun,lyg būtų čia šeimininkas.

- Aš sutrikęs, senjore, - kreipėsi vaikinukas. - Motutė serga. Nejaukiai jausčiausi dainuodamas jums vienas.

Bet netgi šioje netikėtoje draugijoje jis pajuto dvasinį pakilimą. Saulėsšviesa užliejo raižytą raudonmedį bei damastą ir, nepaisant išblukusio

kilimo bei suskeldėjusių lubų, kambarys atrodė be galo žavingai.- Prašau, atnešk kavos, - paprašė jaunuolis Bepo.O paskui atidarė klavesiną.- Atleiskite man, jūsų prakilnybe, - švelniai atsiprašė Alesandras. - Aš

nieku gyvu neketinau sukelti jums nepatogumų. Maniau pasėdėsiąs kurnors nuošaly, kol judu su motute dainuosite, ir jums netrukdysiu. Bepasman daug pasakojo apie judviejų duetus, be to, aš ir pats prisimenu jūsų

balsą. Aš jo neužmiršau.Dainininkas nusišypsojo švelniai bei svajingai. Be choro drabužių jis

jau nepanėšėjo įnežemišką būtybę, o veikiau atrodė panašus į kaimoturtuolį negu įaristokratą. Kiekvieną jo judesį sušvelnindavo sklandus balso ritmas.

Tonijus nusijuokė. Bet jis jautėsi vienišas ir žinojo neabejotinai apsiverksiąs, jei šis žmogus išeis.

- Prašom sėstis, senjore, - pasiūlė berniukas. Ir nudžiugo, kai pasirodėarbatinuku nešina Lena, o iš paskos atskubėjo Bepas, pastvėręs visą šūsnį natų.

Tonijus neapsakomai jaudinosi. Vaikinui dingtelėjo, jog jeigu jo draugija Alesandrui pasirodys maloni, šis ateis vėl ir vėl. Jaunasis šeimininkas

paėmė paskutiniosios Vivaldžio operos "Montesuma" partitūrą. Visos ari jos jam buvo naujos, bet negalėjo rizikuoti atlikdamas seną, banalų kūrinį. Pakako vos keleto sekundžių pasinerti įenergingą, dramatišką nuotaiką, ir jo balsas kaipmat sutvirtėjo.

Vaikinukas niekada nedainavo šiame kambaryje. Čia buvo daugiau pliko marmuro nei kilimų bei portjerų. Susidarė nuostabus rezonansas,todėl kai Tonijus nutilo, tyla jįišgąsdino. Jis nežiūrėjo įsvečią. Bet įsi

klausė pats įsave ir nusistebėjo užgimstančiu keistu pojūčiu: kažin kokiudroviu triumfu.Berniukas atsisuko įAlesandrą bei impulsyviai jįpasikvietė artyn. Ir

beprotiškai apsidžiaugė, kai eunuchas pakilęs įsitaisė šalimais prie klavesino. Tonijus skubiai pradėjo pirmąjį duetą ir išgirdo tą patį nuostabųjį

balsą, kuris it galinga jėga kilo bei vedė įpriekį jo paties sopraną.Paskui nuskambėjo kitas duetas, paskui dar vienas, o kai duetų nebe

liko, juodu pradėjo patys sudarinėti iš jų arijas. Išrinko iš šūsnies bei su



- 28 -

dainavo viską, kas jiems patiko, ir netgi kai ką, kas nepatiko, o paskui pradėjo atlikinėti kitokią muziką. Galų gale Tonijus įkalbėjo Alesandrą prisėsti šalia ant suolelio, ir juodu gėrė patiektą kavą.

Paskui dainavimas tęsėsi, skambėjo tol, kol tarp svečio bei mažojo šei

mininko nebeliko jokių formalumų. Alesandras nurodydavo jam įvairiusvieno ar kito kūrinio niuansus. Jis nuolat nutildavo reikalaudamas, kadTonijus padainuotų vienas, ir tokiu atveju drąsinantys jo žodžiai skambėdavo taip šiltai bei jaudinamai, tarsi mėgintų įtikinti berniuką jo talentodidybe ir tuo, kad šie žodžiai nėra tuščias meilikavimas.

Juodu liovėsi dainuoti tik tuomet, kai kažkas priešais pastatė žvakę. Namą apgaubė sutemos: buvo jau tamsu, o juodu, viską užmiršę, to nėnepastebėjo.

Tonijus pritilo. Niūriai atrodantys daiktai aplinkui ėmė jįslėgti. Kambarys atsivėrė tarytum gili ola, ir berniukui norėjosi nutvieksti jįvisomis žvakėmis, kokias tik įmanoma rasti. Galvoje tebeskambėjo muzika, kartu pulsavo skausmas, o kai pamatė Alesandro veide švelnią šypseną, sutiko mąsli!, pagarbos kupiną žvilgsnį, pajuto neįveikiamą meilę šiam žmogui.

Norėjo papasakoti jam apie tą seniai praėjusį vakarą, kai giedojo švento Morkaus bazilikoje, apie tai, kaip jam patiko ten dainuoti, ir apie tai,

jog šįprisiminimą išsaugos visą gyvenimą. Bet buvo absoliučiai neįmanoma žodžiais paversti tą pirmąjį vaikišką norą tapti dainininku, neįmano

ma ištarti: "Žinoma, aš negaliu juo tapti", neįmanoma paaiškinti jam padėties komiškumo, to, jog jis juk nežinojo, kas yra Alesandras... Tonijusnustūmė įšalįšias mintis netikėtai susigėdęs.

- Paklausykite, jūs privalote likti vakarienės, - pareiškė berniukas atsistodamas. - Bepai, prašau perduoti Andželui, kad aš ir jįnorėčiau pamatyti drauge su mumis prie stalo. Ir greičiau pranešk Lenai. Mes valgysimedidžiajame valgomajame.

Stalas buvo skubiai apdengtas atitinkama staltiese ir paserviruotas si

dabru. Tonijus paprašė atnešti daugiau žvakių. Atsisėdęs stalo gale, ten,kur paprastai sėdėdavo, kai vakarieniaudavo vienas, jaunasis šeimininkasnetrukus pasinėrė įpokalbį.

Alesandras linksmai juokėsi, plačiai atsakinėjo įklausimus, gyrė vyną.Ir netrukus jau pasakojo apie neseniai vykusį priėmimą pas dožą.

Tokie banketai buvo siaubingi, juk prie stalų sėdėdavo šimtai pakviestųjų, o prastuomenė iš aikštės verždavosi pro atviras duris paspoksoti į

juos.- Ir staiga dingo viena sidabrinė lėkštė, - Alesandras nusišypsojo, kils

telėdamas tankius, tamsius antakius. - Įsivaizduokite sau, jūsų prakilnybe,valstybės vyrai kantriai laukė, kol bus perskaičiuotas visas sidabras. Ašvos tramdžiau juoką.

Jo pasakojimo manieroje nesijautė nepagarbos, vis dėlto svečias gangreitai pakeitė temą. Jis pasižymėjo laisvu subtilumu. Ilgas jo veidas žvakių šviesoje atrodė neįtikėtinai lygus.

Ir Tonijus netikėtai suvokė, kad Andželas su Bepu tyliai sėdi jam iš de



- 29 -

šinės ir daro viską, ką jis pasako. Taigi vaikinukas pasiūlė atkimšti antrąjįvyno butelį, ir Andželas tuojau pat liepė jįatnešti.

- Ir būtinai patiekite desertą! - pridūrė Tonijus. - Jei namie nieko neturime, pasiųskite ką nors parnešti šokolado arba ledų.

Bepas išties žvelgė įjįsusižavėjęs, o Andželas netgi šiek tiek išsigandęs.- Bet pasakykite man, ką jaučiate dainuodamas monarchui: Prancūzi

jos arba Lenkijos karaliui?- Nėra skirtumo, kam dainuoji, jūsų prakilnybe, - atsakė Alesandras. -

Tiesiog nori, kad viskas vyktų nepriekaištingai. Vadovaujiesi savo klausa.Juk klaidos nepakeliamos. Todėl aš niekada nedainuoju vienas, savo kam bariuose. Aš nenoriu išgirsi ko nors, kas... nėra tobula.

- Bet opera? - nejaugi jūs niekada nenorėjote dainuoti scenoje? - neatlyžo Tonijus.

Alesandras suglaudė pirštus stogeliu. Akivaizdžiai susimąstė, ką atsakyti.- Stovėjimas rampos šviesoje - visai kas kita. Baiminuosi, kad neįsteng

siu paaiškinti. Jūs matėte dainininkus...- Ne, dar ne, - atsakė Tonijus ir netikėtai nuraudo. Dabar svečias su

pras, koks jis dar jaunas ir koks absurdas čia vyksta.Bet Alesandras ramiausiai tęsė paaiškindamas, jog scenoje aktorius

įkūnija kitą žmogų, jam tenka vaidinti ir visą laiką būti matomam. Bažnyčioje viskas kitaip: ten svarbiausia yra balsas.

Tonijus dar gurkštelėjo vyno ir jau ketino prisipažinti, kaip karštaitrokšta pamatyti operą, bet staiga pastebėjo, kad Andželas su Bepu sku

biai atsistojo. Alesandras tuojau pat nukreipė žvilgsnįįkitą stalo galą ir irgi pašoko. Tonijus nejučia pasielgė taip pat ir tik tuomet melsvoje prietemoje pamatė tėvo figūrą.

Andrea ką tik įžengė įvalgomąjį. Šviesa krito ant sunkaus raudono apdaro. Jam už nugaros stovėjo ir daugiau žmonių.

Senjoras Lemas, tėvo sekretorius, stovėjo šalia, o už jo - jaunuoliai, ku

rie iš garbingojo seniūno mokėsi retorikos bei politinio takto.Tonijui iš išgąsčio užkando žadą.Ką jis sau manė kviesdamas svečią vakarienės? Tuo tarpu Andrea jau

stovėjo priešais sūnų. Tonijus pasilenkė pabučiuoti tėvui rankos, neįsivaizduodamas, kas nutiks paskui.

O tada jis pamatė tėvo šypseną.Apstulbęs Tonijus stebėjo, kaip tėvas atsisėda ant kėdės šalia Alesan-

dro. Kai kurie jaunuoliai gavo kvietimus pasilikti. Senjoras Lemas liepėsenajam liokajui Džiuzepei uždegti fakelus ant sienų, ir mėlyni atlaso ap

mušalai ūmai atgijo.Andrea daug kalbėjo, laidė sąmojus. Jam bei jaunuoliams buvo atnešta

vakarienė, Tonijaus vyno taurė vis pasipildydavo ir pasipildydavo, o kaitėvas dirstelėdavo įsūnų, jo akyse švietė tik šiluma, švelnumas, ryžtingaiir dosniai liejosi begalinė meilė.

Kiek laiko visa tai tęsėsi? Dvi valandas? Tris? Paskui Tonijus gulėjo lo



- 30 -

voje, prisimindamas kiekvieną ištartą žodį, juoko protrūkį. Po vakarienės jie vėl patraukė įsvetainę, ir pirmą kartą gyvenime Tonijus dainavo savotėvui. Alesandras irgi dainavo, o paskui jie drauge gėrė kavą su šviežiomeliono gabalėliais, o dar buvo patiekta nuostabiausių ledų sidabrinėselėkštelėse, po to tėvas pasiūlė Alesandrui surūkyti pypkę ir netgi panoro,kadjaunas jo sūnus irgi pamėgintų.

Šioje draugijoje Andrea atrodė labai senas. Perregima jo veido oda buvo tokia išdžiūvusi, kad persišvietė kaukolės kaulai. Tačiau nesikeičiančios akys kaip visuomet švelniai spindėjo ir ryškiai kontrastavo su visu jo

pavidalu. Tėvo lūpos kartkartėmis seniokiškai virpčiojo, o kai jis atsistojoatsisveikinti su svečiu, matėsi, kad šios pastangos jam skausmingos.

Kompanija išėjo, ko gero, jau po vidurnakčio. Andrea, judėdamas lėtai bei atsargiai, patraukė paskui Tonijų įjo kambarius, kur nesilankyda

vo niekad, išskyrus tuos atvejus, kai sūnus sirgdavo. Jis bemaž iškilmingai įžengė įmiegamąjį ir viską pritariamai nužvelgė.Tėvas atrodė pernelyg puikus šiai vietai, pernelyg didingas.Žvakės atšvaitai šokčiojo ant baltų plaukų, it debesėlis gaubiančių jo

veidą.- Tu jau tapai visiškai savarankiškas, sūnau, - pasakė Andrea, ir jo bal

se nesijautė priekaišto.- Atleiskite man, tėve, - sušnibždėjo Tonijus. - Mama sunegalavo, o

Alesandras...Lengvu mostu tėvas jįnutildė.- Aš tavim patenkintas, sūnau, - ištarė jis.O jeigu Andrea dėl to ir kilo kokių nors kitokių minčių, jis jas nuslėpė.

Bet vos tik padėjęs galvą ant priegalvių, Tonijus išsyk pajuto begalinį jaudulį. Jam niekaip nesisekė patogiai įsitaisyti. Drebėjo rankos ir kojos.

Ši paprasta vakarienė nepaprastai panėšėjo įjo sapnus, įfantazijas,kuriose atgydavo jo broliai. Netgi tėvas sėdėjo prie stalo. Ir dabar, kai vis

kas baigėsi, jis jautė vidinį skausmą, kurio niekas negalėjo numalšinti.Galų gale, kai laikrodžiai visame name išmušė tris, jis pakilo iš lovos,įsidėjo kišenėn ploną vaškinę žvakę bei vieną degtuką, nors nei vieno,nei kito jam negalėjo prireikti, ir patraukė klajoti po namą.

Slampinėjo po viršutinius aukštus. Užsuko įsenus Leonardo kambarius, kur stovėjo neapdengta, griaučius primenanti lova, paskui įapartamentus, kuriuose gyveno Filipas su naująja savo nuotaka, o dabar ten neliko nieko, tik išblukusios dėmės ant sienų, kur anksčiau kabojo paveikslai. Užėjo įmažą kabinetą, ten lentynose vis dar stovėjo Džambatistosknygos, o paskui, praėjęs pro tarnų kambarius, užlipo ant stogo.

Lengvas rūkas nepaslėpė miesto, o suteikė jam ypatingo žavesio. Tamsūs čerpių stogai žvilgėjo nuo drėgmės, o aikštės žiburiai tolumoje atsispindėjo danguje lygia rožine šviesa.

Senos mintys užplūdo Tonijų. Kas taps jo žmona? Pusseserių iš vienuolyno mokyklų vardai ir veidai jam nieko nereiškė. Tačiau busimąjądraugę jis įsivaizdavo linksmą bei mielą, mintyse regėjo, kaip ji atmeta



- 31 -

nuo veido šydą ir droviai, bet aistringai, juokiasi. Ji niekada nebus liūdna bei nesielvartaus. Kartu juodu rengs grandiozines puotas, šoks per visąnaktį, užaugins stiprius sūnus, o vasarą kartu su kitomis kilmingomis šeimomis vyks įsavo vilą prie Brentos. Netgi senos jos tetulės ir netekėju

sios pusseserės galės gyventi šiuose namuose, kaip ir jos dėdė, jos broliai- vietos visiems atsiras. Jis įsakys pakeisti visus apmušalus, visas užuolaidas. Suskrebens peiliai, grandantys pelėsius nuo freskų. Neliks nė vienostuščios, šaltos patalpos, jo sūnūs turės draugų, ir dešimtys mažųjų bičiuliųnuolatos vaikščios įsvečius kartu su savo auklėtojais bei auklėmis. Jis tiesiog įsivaizdavo tuos vaikus puikiais šilko kostiumėliais, įvairiausių pastelinių tonų apdarais, sustojusius poromis ir pasirengusius šokti menuetą,įsivaizdavo namuose skambančią muziką! Jis niekada nepaliks jų vienų,savo vaikų. Nesvarbu, kiek daug turės valstybinių reikalų, jis niekada,

niekada nepaliks jų vienų tokiame didžiuliame tuščiame name, jis niekada...

Vis dar sukantis galvoje tokioms mintims, Tonijus nusileido akmeniniais laiptais ir įėjo įšaltus motinos kambarius.

Č ia jis uždegė degtuką brūkštelėjęs įsavo batą, ir pakėlė prie plonosžvakės.

Motina miegojo taip kietai, jog niekas negalėjo jai sutrukdyti. Prisiartinęs jis pajuto gaižų kvėpavimą, tačiau jos veidas buvo stebėtinai lygus,

todėl atrodė visiškai nekaltas. Pirmą kartą jis taip ilgai, neatitraukdamasakių, stebėjo ją. Žiūrėjo įmažą smakrą, blyškų kaklo nuožulnumą.Užpūtęs žvakę, šmurkštelėjo įlovą ir atsigulė šalia. Jos kūnas buvo

toks šiltas po antklode. Ji pasislinko arčiau ir savo ranka apsivijo jo ranką,tarsi norėdama prie jos prisispausti.

Gulėdamas šalia jis kūrė jai sapnus.Įsivaizdavo daugybę madingai apsitaisiusių damų, o šalia jų - kavalie

rius. Bet šis vaizdas jam nepatiko. Apimtas migloto siaubo, vaizdavosi visą

jos gyvenimą: šis tarytum pamažu slinko prieš akis. Pamatė beviltišką josvienatvę, lėtą gesimą.Po ilgo laiko ji patyliukais suvaitojo per miegus. Paskui dar sykį, garsiau.- Mama, - sušnibždėjo jis. - Aš čia. Salia tavęs.Ji pamėgino atsisėsti. Plaukai užkrito ant veido it nevalyvas vualis.- Mano mielasis, mano turte, - pratarė ji. - Paduok man stiklinę.Jis atkimšo butelį. Ir žiūrėjo, kaip ji išgėrė bei atsilošė. Patraukęs plau

kus jai nuo kaktos, sūnus dar ilgai gulėjo pasirėmęs alkūne ir tiesiog žiū-rėjo įją.

Kitą rytą Tonijus bemaž nepatikėjo, kai Andželas pranešė, jog nuo šiol jie kasdien po valandą vaikštinės aikštėje.

- Bet, žinoma, tik ne karnavalo metu! - piktai pridūrė mokytojas. O paskui pasakė ne itin tvirtai ir šiek tiek karingai, tarytum tam nepritartų:- Jūsų tėvas tvirtina, esą jūs jau pakankamai suaugęs.



- 32 -

7

Po trumpų akimirkų, praleistų jaunojo maestro draugijoje, Gviduiėmė atrodyti, jog arba jis paženklintas kokiu nors ženklu, suteikiančiu vi-saregystės talentą, arba jam nuo akių pašalinta šias temdžiusi plėvelė: visur aplinkui knibždėte knibždėjo pagundos. Dabar kasnakt jis gulėdavolovoje ir negalėdavo užmigti: iš tamsos sklido meilės aktų garsai. O moterys operos teatre atvirai jam šypsojosi.

Galų gale vieną vakarą, kai kiti kastratai ruošėsi gulti, jis patraukė įtolimiausią koridoriaus galą viršutiniame aukšte. Naktis jįpaslėpė nuo

pašalinių akių, kai apsirengęs atsisėdo ant palangės, nukabinęs vieną ko ją. Rodos, praslinko ištisa valanda, tuomet sumirgėjo tamsoje neįžiūrimikažkieno šešėliai, sutrinksėjo durys, pagaliau mėnesienoje pasirodė Dži

no figūra ir pakvietė jįsulenktu pirštu.Jaukiame ir švariame patalynės sandėliuke Džinas jįapdovanojo pačiailgiausia, pačia nuostabiausia glamone. Visą naktį jie gulėjo sulankstytų

paklodžių patale, ir palaima ritosi svaiginančiomis bangomis, čia aprimda-ma, čia vėl ir vėl sukildama, idant tęstųsi amžinai. Džino oda buvo švelni ir kvapni, jo burna - stipri, o pirštai - bebaimiai. Jis švelniai žaidė suGvido ausimis, glamonėjo spenelius, bučiavo plaukus tarp kojų ir be galokantriai iškeldavo iki aukščiausių aistros momentų.

Artimiausiomis naktimis Džinas pasidalijo naujuoju partneriu su Alfredu, paskui ir su Alonsu. Kartais jie gulėdavo tamsoje dviese, o kartaistrise. Jiems nė kiek neatrodė keista, kai vienas glamonėdavo iš viršaus, okitas iš apačios, ir šiurkštūs Alfredo smūgiai bemaž kėlė Gvidui skausmą, tuo tarpu godi, nepasotinama Alonso burna sukeldavo ekstazę.

Bet atėjo diena, kai grubesnės, bedvasės sueitys su paprastais studentaisatitraukė Gvidą nuo šių rafinuotų, santūrių aktų. Jis nė trupučio nebijojo tikrų vyrų ir neįtarė, kad grėsminga jo paties išorė pastaruosius atbaido.

Bet paskui ir šie grubūs, plaukuoti jaunuoliai jam liovėsi patikę. Juose

slypėjo kažin koks primityvumas, kuris netrukus Gvidui įsipyko.Jis geidė eunuchų, meilių ir geidulingų kūno žinovų.Ir dar jis norėjo moterų.Atsitiktinai ar ne, bet būtent su moterimis jis patyrė maksimalų priar

tėjimą prie visiško pasitenkinimo. Tik priartėjimą, kadangi jis nejautėmeilės. Kitaip aistra jįbūtų visiškai užliejusi. Vargšės, nesipraususios gatvės mergužėlės buvo jo meilužės. Jos džiaugdavosi aukso monetomis,žavėjosi jo berniokiška išore, o drabužius bei manieras laikė nuostabiais.Jisai skubiai jas išrengdavo šiam tikslui skirtuose pigių tavernų kambarė

liuose, ir joms nė trupučio nerūpėjo, kad jis kastratas, galbūt todėl, kadvylėsi iš jo sulauksiančios bent lašelio švelnumo; o jeigu ir taip, Mafeo nesuko dėl to galvos, juk daugiau jų nepamatys, mat visuomet atsiras daugybė kitų, kurios jas pakeis.

Tačiau didėjant jo šlovei, Gvidui pamažu pradėjo atsiverti visos durys.Po kviestinių vakarienių, kurių metų jis dainuodavo, žavingosios damoskviesdavo jįviršun, įsavo apartamentus.



Pamažu jis priprato prie šilko patalų, paauksuotų angeliukų viršumovalių veidrodžių bei plevenančių baldakimų.

Eidamas septynioliktuosius gyvenimo metus, jis įsigijo slaptą ir nepastovią meilužę - dailią grafienę, dusyk ištekėjusią bei labai turtingą. Josekipažas dažnai paimdavo Gvidą tiesiog nuo scenon vedančių durų. Arba,atlapojęs savo mansardos kambarėlio langą, po keleto valandų pamokų,

jis matydavo apačioje, po sunkiomis medžių šakomis, lėtai pravažiuojančią karietą.

Naujoji meilužė jam buvo šiek tiek per sena, geriausi jos laikai liko praeityje, tačiau ji buvo aistringa bei sklidina viliojančio geismo. Nuleidusiakis ji nurausdavo iki pat spenelių jo glėbyje, ir jis nejučia nusklęsdavo įtolumas.

Puikūs, palaimingi laikai. Gvidas buvo bemaž pasirengęs Romai ir savo

pirmajam vaidmeniui tenykštėje operoje. Sulaukus aštuoniolikos, jo ūgissiekė penkias pėdas ir dešimt colių*, o plaučiai taip išsivystė, jog ledinis, tyras jo balsas galėjo užpildyti didžiulę salę be jokio akompanimento.

Ir kaip tik tais metais jisai amžiams prarado savo balsą.

8

- 33 -

Aikštė - ne per didžiausia pergalė, bet kelias artimiausias dienas Toni jus patyrė tikrą ekstazę. Dangus jam atrodė neįtikėtinai žydras. Šiltasvėjas viršum kanalo pasroviui ir prieš srovę kedeno dryžuotus stogelius,o vazonuose už langų kvepėjo gaivios pavasarinės gėlės. Net Andželasatrodė patenkintas, nors juoda sutana ir teikė jam niūrumo bei tam tikroneryžtingumo. Netrukus Tonijus pastebėjo, jog, ko gero, visa Europa plūsta įbesiartinančią šventę. Kad ir kur pasisuksi, visur girdėjosi užsienietiška kalba.

Kavines, iš mažų atgrasių kambarėlių persikėlusias įarkadas, užpildėtarpusavyje susimaišę turtuoliai ir vargšai. Aptarnaujančios mergaitės

trumpais sijonėliais bei ryškiomis palaidinukėmis, žavingai apnuoginančiomis rankas, bėgiojo pirmyn ir atgal. Tonijui pakakdavo žvilgtelėti įjasir pajusdavo stiprėjantį susijaudinimą. Kaspinėliai bei garbanėlės, Toni-

jaus akimis, jas pavertė neapsakomai patraukliomis, o kojinaitėmis aptemptos kulkšnys taip puikiai matėsi, jog vaikinui dingtelėjo mintis: jeigušitaip rengtųsi kilmingos ponios, civilizacijai ateitų galas.

Kiekvieną dieną jis įkalbėdavo Andželą pasilikti šiek tiek ilgiau ir paėjėti truputį toliau.

Rodos, niekas negalėjo prilygti aikštei eilinio vaidinimo metu. Po arkomis sėdėjo pasakotojai, sutelkiantys aplink save klausytojų grupeles,netoliese vaikštinėjo prašmatniai apsitaisę patricijai, sukiojosi damosmarginto šilko apdarais, tokiais nepanašiais įtas juodas sukneles, kuriasšventadieniais vilkėdavo bažnyčioje; net elgetos atrodė keistai žavingi.

Bet buvo dar ir Merčeria**. Tonijus nusitempė Andželą link švento

*Maždaug 178 cm.**Merceria - prekybos gatvė Venecijoje.



- 34 -

Morkaus laikrodžio bokšto bei auksinio liūto ir netrukus jau sparčiaižingsniavo marmuru grįsta gatve, kurioje sumišo visos Venecijos preky

bos bei amatų rūšys. Č ia spietėsi mezgėjų ir juvelyrų krautuvėlės, vaistinėsir skrybėlių parduotuvės, siūlančios ekstravagantiškus vaisiais bei paukščiais išpuoštus galvos apdangalus, o kai kuriose vitrinose puikavosi didžiulės prancūziškos lėlės, išpustytos pagal Paryžiaus madą.

Bet Tonijų žavėjo net menkiausi dalykai, jis skubėjo prie kepyklų Pa-netteria gatvėje, stumdėsi žuvies turguje, o pasiekęs Rialto tiltą vaikštinė

jo tarp daržovių ir vaisių pardavėjų.Žinoma, Andželas nė girdėti nenorėjo apie prisėdimą kokioje nors ka

vinėje ar tavernoje, o Tonijui nepaprastai magėjo paragauti pigaus maistoir prasto vyno, galbūt tiesiog todėl, kad visa tai atrodė taip egzotiškai.

Tačiau jis stengėsi nekvailioti.

Viskas savo laiku. Andželas veikiau panėšėjo ne įjauną vyrą, o įišdžiūvusią ankštį, o kadangi dabar buvo žemesnio ūgio už nenuoram ąsavo auklėtinį, tad šis galėjo nesunkiai iškrėsti kokią nors naują eibę, neleisdamas jam visko apsvarstyti. Pagriebęs laikraštį nuo gatvės išnešiotojo padėklo, Tonijus spėdavo perskaityti galybę gandų, kol Andželas su

paisydavo, ką jis iš tiesų daro.Tačiau didžiausią pagundą Tonijui kėlė knygų krautuvėlė. Jis matė ten

besirenkančius prašmatniai apsirengusius ponus, geriančius kavą bei vyną; o kartais iš ten išsiverždavo juoko protrūkiai. Č ia žmonės kalbėjo apieteatrą, aptarinėjo kompozitorių, naujų operų autorių gabumus. Č ia buvo

pardavinėjami užsienietiški laikraščiai, politiniai traktatai, eilėraščiai.Andželas tempėsi jį į priekį. Kartais juodu vaikštinėdavo aikštės

centre, ir sukdamas vieną ratą po kito Tonijus jusdavo didžiulį pasitenkinimą, judėdamas drauge su minia, bei nuolat džiugiai nusigąsdavo,triukšmingai aukštyn purptelėjus balandžiams.

Jeigu jis dabar būtų pagalvojęs apie Marianą, sėdinčią namie už užtrauktų užuolaidų, būtų pravirkęs.

Juodu traukė miestan jau keturias dienas, beje, kiekvienas naujas pasivaikščiojimas tapdavo vis smagesnis ir labiau jaudinantis už ankstesnį

jį; taigi ketvirtąją dieną jie pastebėjo gatvėje Alesandrą, o paskui nutikonedidelis įvykis, sukėlęs Tonijui siaubą.

Berniukas nudžiugo pamatęs Alesandrą, o kai tasai pasuko įknygųkrautuvėlę, nusprendė pasinaudoti pasitaikiusia proga. Po poros minučių- Andželas nespėjo jo nė sučiupti - Tonijus atsidūrė sausakimšos mažoskrautuvės viduje, apgaubtas tabako dūmų bei kavos aromatų, ir palietėAlesandro rankovę, mėgindamas atkreipti pastarojo dėmesį.

- Jūsų prakilnybe! - Alesandras skubiai apkabino Tonijų. - Koks malonus susitikimas! Kur jūs einate?

- Paskui jus, senjore! - atsakė Tonijus ir išsyk pasijuto mažas bei juokingas.

Bet Alesandras elgėsi labai maloniai ir tuojau pat pradėjo kalbėti apietai, kaip jam patikusi neseniai įvykusi jų vakarienė. Visi aplinkui, rodos,



- 35 -

šnekėjosi tarpusavyje, taigi Tonijus pajuto jaukų nuošalumą. Kažkas kal bėjo apie operą, apie naują Neapolio dainininką Kafarelį.

- Jis puikiausias dainininkas pasaulyje, - nuskambėjo pastebėjimas. -Ką jūs apie tai pasakysite?

Paskui kažkas aiškiai ištarė Treskio pavardę, tada pakartojo dar kartą"Treskis", bet pridūrė Karlo vardą - "Karlas Treskis".

- Ar jūs mūsų nesupažindinsite? - pasigirdo tas pats vyriškas balsas. -Juk čia Markas Antonijus Treskis, tiesa?

- Iš akies luptas Karlas, - tarstelėjo kažkas, ir Alesandras švelniai atgręžė Tonijų įbūrelį jaunuolių, pradėjo vardinti jų vardus, šie linksėjo

prisistatinėdami, o paskui kažkas paklausė Alesandro, ar jis manąs, jogKafarelis - geriausias dainininkas Europoje.

Visa tai Tonijui atrodė nuostabu. Visas Alesandro dėmesys buvo nu

kreiptas įjį, ir netikėto jausmų proveržio pagautas berniukas pasiūlė dainininkui išgerti su juo po taurę vyno.- Man bus be galo malonu, - atsiliepė Alesandras. Jis išrinko du angliš

kus laikraščius ir skubiai už juos sumokėjo. - O kalbant apie Kafarelį, -linktelėjo per petį, - aš sužinosiu, koks jis didis, kai išgirsiu jįdainuojant.

- Ar šnekama apie naują operą? Kafarelis atvažiuoja čionai? - paklausėTonijus. Jam čia patiko, linksmino netgi visų noras su juo susipažinti.

Bet Alesandras vedėsi jaunuolį link durų; keli žmonės pakilę linktelėjo jam.

O paskui įvyko susitikimas, kuriam buvo lemta pakeisti dangausspalvą ir visai dienai aptemdyti sniego baltumo debesėlius.

Vienas jaunas patricijus patraukė paskui juos įarkadą. Aukštas, mažumėlę žilstelėjęs šviesiaplaukis tokia tamsia oda, tarytum būtų lankęsis kokioje nors tropikų šalyje, kur matė ir šilta, ir šalta. Vyras vilkėjo neoficialų drabužį, o laisvą, platų tabarro*, visa jo išorė atrodė kažin kokiagrėsminga, nors tik akies krašteliu įjįdirstelėjęs Tonijus negalėjo su

prasti, kodėl taip pasirodė.

- Ar negalėtumėte išrinkti kavinės? - kreipėsi Tonijus įAlesandrą.Viskas turėjo sklandžiai pavykti. Andželas privengė Alesandro, kaip, beje, dabar jau privengė ir paties Tonijaus. Pagaliau. Gyvenimas vis gerėjoir gerėjo.

Bet tasai žmogus netikėtai palietė Tonijaus ranką.- Ar neprisimeni manęs?- Ne, senjore, turiu prisipažinti, kad ne, - nusišypsojo Tonijus. - Pra

šau atleisti.Bet tuojau pat apėmė keistas jausmas. Tonas, kuriuo kalbėjo šis žmo

gus, buvo mandagus, tačiau išblukusios mėlynos akys, mažumėlę ašaro jančios, tarsi nuo kokios ligos, žvelgė šaltai.

- Na, taip. Bet man įdomu sužinoti, ar seniai begavai žinių iš savojo brolio Karlo?

Akimirksnį Tonijus apstulbęs žvelgė įšįžmogų. Monotoniškas gat

*Viršutinis platus žieminis XV-XVI a. vyriškas italų drabužis, panašus į trumpą apsiaustą trumpomis puspelerinėmis vietoje rankovių.



- 36 -

vės triukšmas ūmai virto nepakeliama kakofonija, ausyse nuaidėjo garsustvinkčiojimas, iškraipantis visus garsus. Jis norėjo skubiai pasakyti: "Jūstikriausiai suklydote", bet išgirdo sunkų savo alsavimą ir pajuto fizinįsil

pnumą - tokį neįprastą, kad net galva apsisuko.- Brolį, senjore? - paklausė berniukas. - Senjore, aš neturiu brolio.Karlas... Sis vardas aidėjo galvoje, ir jeigu sąmonė turėtų formą, šiuo

momentu ji panėšėtų įmilžinišką koridorių. "Karlas, Karlas, Karlas", -aidėjo kuždesys begaliniame koridoriuje. "Iš akies luptas Karlas", - paste

bėjo kažkas prieš keletą minučių, bet, rodos, nuo to momento praėjo jaudaug metų.

Jam pasirodė, tarytum praslinko amžinybė, kol tasai žmogus pasitem pė, pavandenijusios mėlynos akys piktai susiaurėjo. Visa savo išore jis demonstravo esąs klaikiai įžeistas. Bet iš tiesų nė kiek nenustebo, nors ir no

rėjo suvaidinti nuostabą. Ne, atsakymas jįvisiškai patenkino.Bet dar keisčiau elgėsi Alesandras, pareiškęs Tonijui, esą jiems reikiąkuo greičiau eiti.

- Atleiskite mums, jūsų prakilnybe, - ištarė jis bemaž iki skausmo suspausdamas Tonijaus ranką.

- Taigi tu nieko nežinai apie savo brolį? - konstatavo vyras, paniekinamai nusišypsodamas ir nuleidęs balsą, dėl ko vėl susidarė grėsmės įspūdis.

- Jūs suklydote, - atsiliepė Tonijus, o gal jam atrodė, kad pasakė_ garsiai. Jįkamavo ne šiaip galvos skausmas, o nepakeliama migrena. Ū mai

prabilo instinktyvi ištikimybė tėvams. Tasai žmogus tyčia norėjo jįįskaudinti. Jis tai žinojo. - Aš esu Andrea Treskio sūnus, senjore, aš neturiu brolio. Jeigu jūs būtumėte panorėjęs išsiaiškinti...

- Ak, bet juk tu mane pažįsti, Tonijau! Prisimink. O su tavo broliu ašvisai neseniai bendravau Stambule. Jis trokšta sužinoti naujienas apie tave. Domisi, kaip tu laikais, ar didelis užaugai. Judviejų panašumas tiesiogstulbinantis.

- Jūsų prakilnybe, turite mums atleisti, - bemaž grubiai pertraukė jįAlesandras.

Atrodė, jei prireiks, jis pasirengęs atsistoti tarp to žmogaus ir Tonijaus.- Aš esu tavo pusbrolis, Tonijau, - pareiškė vyras ir toliau demonstruo

damas niūrų pasipiktinimą. - Marčelas Lizanis. Ir man bus labai liūdna pranešti Karlui, jog tu nieko apie jįnežinai ir nenori žinoti.

Jis nusisuko knygų krautuvėlės pusėn, grįžtelėjo per petį įAlesan-drą. O paskui vos girdimai burbtelėjo:

- Kaip aš jūsų nekenčiu, prakeikti kastratai.Tonijus krūptelėjo. Šie žodžiai nuskambėjo taip paniekinamai, lyg

būtų pasakęs "paleistuvės" arba "kekšės".Tuo tarpu Alesandras tiesiog nuleido akis. Jis akimirksniui sustingo, paskui lūpas suvirpino nežymi pakantumo šypsena. Jis palietė Tonijaus petį, mostu pakviesdamas kavinėn po arkada.

Po keleto minučių jie sėdėjo ant grubių suolelių pačiame aikštės pakraštyje, šildydamiesi prieš saulutę, dirsčiojančią po aukšta arka, ir Tonijus tik miglotai suvokė, kad visa tai ne sapnas, kad jis iš tiesų sėdi beigeria kavinėje, kur kilmingi senjorai ir prasčiokai liečiasi alkūnėmis.



- 37 -

Prisiartino dailutė mergina. Bet kuriuo kitu momentu jos prisiartinimas būtų saldžiai vaikiną sukrėtęs. Kaštoniniai plaukai, švytintys auksoatspalviu, jam pasirodė neapsakomai gražūs, o akyse įstabiai susimaišė viliojanti gelmė ir kibirkščiuojanti šviesa.

Bet dabar Tonijus jos bemaž nepastebėjo. Andželas kalbėjo apie tai,esą prie jų priėjęs žmogus - pamišėlis. O Alesandras jau pradėjo mandagią šneką apie puikų šios dienos orą.

- Ar girdėjote seną anekdotą? - maloniai ir konfidencialiai kreipėsi įTonijų, tarsi nepažįstamasis nė nebūtų jo įžeidęs. - Jeigu oras bus prastas, "Bucintoro" nugrims įdugną, dožas pagaliau galės atsidurti savožmonos lovoje bei patvirtinti jųdviejų santuoką.

- Bet kas tasai tipas ir ką jis paistė?! - sumurmėjo Andželas ir kažką pridūrė apie patricijus, kurie nesugeba deramai apsirengti.

Tonijus žvelgė tiesiai priešais save. Gražuolė mergina atsidūrė jo akiratyje. Ji artinosi nešina vynu ant padėklo ir kramtė saldainį vienodu ritmu su siūbuojančiais klubais, šypsodamasi iš prigimties švelnia šypsena.Statydama taures mergaitė pasilenkė taip žemai, kad gilioje palaidinukėsiškirptėje jis pamatė rausvus spenelius! Silpnas aistros jaudulys krestelėjoviduje. Bet kuriuo kitu momentu, bet kuriuo kitu metu... bet dabar visoto tarytum nebuvo, nebuvo jos šlaunų, grakščių apnuogintų rankų ir tųgražių, pavergiančių akių. Jinai buvo ne vyresnė už jįpatį, Tonijaus su

pratimu, jos povyza išdavė pašėlusį vaikišką linksmumą.- Bet kodėl jis paistė visus tuos niekus?! - neatlyžo Andželas.- Ak, baikime apie tai, gerai?- švelniai atsiliepė Alesandras.Jis atsivertė angliškus laikraščius ir paklausė Andželo, ar pastarąjį ka

da nors žavėjo opera?- Nuodėminga pramoga, - burbtelėjo Andželas. - Tonijau, - pratarė

užmiršęs deramą kreipinį, nors paprastai taip elgdavosi tik juodviem likus vieniems, - juk tu nepažinojai to žmogaus? Nepažinojai?

Tonijus nejudėdamas stebeilijosi įvyną. Norėjo gurkštelėti, bet nepa

jėgė krustelėti.Ir tuomet jis pirmą kartą pažvelgė įAlesandrą. O kai prabilo, jo balsas skambėjo tyliai bei šaltai:

- Vadinasi, aš turiu brolį Stambule?

9

Buvo jau po vidurnakčio. Tonijus stovėjo slegiančioje drėgnoje didžiosios svetainės tuštumoje. Uždaręs duris, nieko negalėjo įžiūrėti tamsoje.Varpai tolumoje paskelbė pirmą valandą nakties. Rankoje jis laikė didelįsieros degtuką ir žvakę.

Kažko laukė. Ko? Kol nuskambės varpai? Nė pats nežinojo.Visas vakaras, iki pat dabartinio momento, tapo berniukui gryniausia

kančia.Jis vargiai beprisiminė, kas nutiko. Du dalykai, neturintys jokio ryšio

vienas su kitu, įsirėžė jo sąmonėje.



- 38 -

Pirmiausia toji mergina kavinėje. Kai jis jau stojosi išeiti, mergaitė švelniai prigludo ir pasistiebusi sušnibždėjo: "Prisiminkite mane, jūsų prakilnybe, mano vardas Betina". Skambus, užkrečiamas juokas. Vaikiškas,drovus ir visiškai nuoširdus. Tonijui norėjosi jai įžnybti, o paskui pabučiuoti.

Antra, Alesandras neatsakė įjo klausimą. Ir nepasakė, kad visa tai netiesa! Tiktai žvelgė kažkur įšalį.

O tasai žmogus, kurį Andželas dešimt kartų pavadino pavojingu pamišėliu, iš tikrųjų buvo Tonijaus pusbrolis. Tonijus jįprisiminė. O tokiamžmogui tikrai nėra reikalo meluoti!

Bet kas kėlė didžiausią nerimą? Galbūt širdies gilumoje slypintis miglotas jausmas, kad jau žinojo apie tai? Karlas. Jau girdėjo šįvardą anksčiau. Karlas! Kažkas jau sakė tuos pačius žodžius: "Iš akies luptas Kar

las". Bet kieno balsas juos ištarė ir kur? Ir kaip jam pavyko sulaukti keturiolikos metų nė neįtariant, kad turi brolį?! Kodėl niekas nepasakė? Kodėlnet jo mokytojai šito nežinojo?

Bet Alesandras žinojo.Alesandras žinojo. Ir kiti žinojo. Tie žmonės knygų krautuvėlėje žinojo!Ir galbūt netgi Lena žinojo. Štai kodėl auklė taip suirzo, kai paklausė

jos apie brolį.Jis nenorėjo gudrauti. Pasakė tiesiog atėjęs aplankyti motinos, bet toji

gulėjo kaip negyva, tamsiai pamėlusiais paakiais, šiurpiai išblyškusiu veidu. Paskui Lena liepė jam išeiti pažadėjusi, jog pamėgins pažadinti šeimininkę šiek tiek vėliau. Ir ką jis tuomet pasakė? Kaip išklojo? Jįužplūdo toks pažeminimas, toks deginantis nelaimės pojūtis.

- Vienas iš mūsų... Ar tu kada nors girdėjai... Karlo vardą?- Č ia gyveno šimtai įvairiausių Treskių! Bet dar prieš man čionai pasi

rodant! O dabar keliauk iš čia! - Lyg ir nieko ypatingo, jei ji nebūtų pratęsusi: - Ir nesumanyk lįsti įakis savo motulei kalbėdamas apie tuos... kitus, - matyt ji turėjo galvoje mirusiuosius. Motina niekada nežiūrėdavo į

portretus. - Ir apie nieką neuždavinėk kvailų klausimų!Auklė padarė didelę klaidą. Tonijus suprato, kad ji žinojo. Neabejotinai žinojo.

Dabar visi jau sugulė. Namas priklausė jam vienam, kaip visuomet tokiu metu. Tamsoje jis jautėsi esąs nematomas, besvoris. Ir nenorėjo degtižvakės. Jis vos bepakėlė tylių savo žingsnių aidą.

Ilgai stovėjo nejudėdamas, vis dar mėgindamas įsivaizduoti, kaip jausis savo kailiu patyręs tėvo pyktį. Dar niekada tėvas ant jo nepyko. Niekada.

Bet ilgiau vilkinti laiko nebeįstengė. Č irkštelėjęs degtuką ir susiraukęs nuo to garso, užgniaužęs kvapą stebėjo, kaip įsidega žvakės liepsnelė, o silpna šviesa pasklinda po visą didžiulę salę. Pakraščiuose nusidriekė neryškūs šešėliai, bet paveikslai matėsi gerai.

Ir tada pradėjo juos tyrinėti.Taigi čia brolis Leonardas. O čia karinę uniformą vilkintis Džambatis-



ta. Taip. Č ia Filipas su savo žmona Tereza. Visus juos pažinojo. Bet štai pamatė veidą, kurio ieškojo. Ir panašumas vėl sukėlė jam siaubą.

"Iš akies luptas Karlas". Šie žodžiai įkyriai skambėjo ausyse. Jis pakėlė žvakę arčiau prie drobės ir pradėjo judinti pirmyn bei atgal, kol išnyko erzinantys atspindžiai. Jaunuolis turėjo jo juodus plaukus, jo aukštą,

plačią, nė kiek nepasvirusią kaktą, tokią pat didoką burną, tokius pačiusaukštus skruostikaulius. Bet daugiausiai panašumo teikė akys - didelės,atitolusios viena nuo kitos. Kiekvienas, pažvelgęs įjuodas Tonijaus akis,

pasijusdavo tarytum kažkur plaukiąs. Štai šįjausmą jis patyrė dabar,žvelgdamas įmažą tarsi savo paties atvaizdą, įsimaišiusį tarp dešimties

panašių juodai apsitaisiusių vyrų, švelniai stebinčių jįiš drobės.- Bet kas tu? - sukuždėjo berniukas.Jis ėjo nuo veido prie veido. Buvo čia ir pusbrolių, kai kurių jis nepaži

nojo. Bet ši aplinkybė nieko neįrodė. Tačiau negalėjo nepastebėti, kad tasai keistas jo paties antrininkas pavaizduotas portrete šalia Andrea. Tiksliau sakant, jis stovėjo tarp Leonardo ir Andrea, o Andrea ranka gulėjo antantrininko peties!

- Ne, neįmanoma, - sušnibždėjo Tonijus, nors kaip tik šio įrodymo irieškojo.

Jis toliau apžiūrinėjo portretus. Iš vieno žvelgė Kiara, pirmoji Andreažmona, ir vėl jis, tasai mažasis "Tonijus", sėdėjo prie jos kojų kartu su kitais broliais.

Bet buvo ir dar tikresnių įrodymų.Tonijus tai suprato kaip įbestas bestovėdamas priešais portretus. Juk

esama ir kitų paveikslų, kur pavaizduoti tik jo broliai ir tėvai, neapsupti tolimų giminaičių nė įvairių svetimų žmonių.

Berniukas skubiai ir kartu kaip įmanydamas tyliau prisiartino prievalgomojo durų bei atidarė jas.

Ten kybojo didelis prie stalo susirinkusios visos šeimos paveikslas, tas pats, kuris visuomet jįkamavo. Ir netgi iš tos vietos, kur stovėjo dabar,

matėsi, kad ten nėra Karlo. Tonijus pajuto silpnumą, tarytum apimtas palengvėjimo, tarytum nusivylimo. Pats nežinojo dėl ko. Ir kartu kol kas neturėjo pagrindo nei vienam, nei kitam jausmui.

Vis dėlto kažkas nedavė ramybės toje drobėje. Leonardas ir Džambatis-ta išsirikiavę iš vienos pusės šalia stovinčio Andrea ir velionės jo žmonos,kuri pavaizduota sėdinti. O Filipas stovėjo iš kitos pusės, atskirai nuo visų.

- Bet juk suprantama, - sušnabždėjo Tonijus. - Juk, šiaip ar taip, buvotik trys broliai, tad ką dailininkui beliko daryti, jei ne pastatyti du vienoje

pusėje, o...

Tačiau ten matėsi ganėtinai keista prošvaistė. Filipas stovėjo ne prie pat tėvo. Tamsus fonas toje vietoje sudarė tarytum bedugnę, kurion neitin dailiai driekėsi raudona Andrea mantija, kairėje pusėje kažkodėl kurkas platesnė nei dešinėje.

- Bet juk tai neįmanoma. Šito negali būti, - sumurmėjo Tonijus. Tačiau besiartinant prie paveikslo disproporcijos įspūdis vis stiprėjo ir stiprėjo.

Andrea apsiaustas kairėje buvo netgi kitokios spalvos! Ir tamsa tarp jo bei sūnaus rankos neatrodė vientisa.

- 39 -



- 40 -

Eksperimento dėlei, bemaž nenorom, Tonijus pakėlė žvakę ir pasistie bęs apžiūrėjo drobės paviršių iš arčiau.

Ir štai juodumoje, tarytum iš už tamsos vualio, išryškėjo figūra to,kas įkūnijo tikslią jo paties kopiją. Klaidos negalėjo būti.

Tonijus vos neriktelėjo. Kojos ėmė taip drebėti, jog turėjo liautis stie- bęsis ir netgi atsiremti įsieną kairės rankos pirštais. O paskui prisimerkėir vėl pamatė tą figūrą, prasiveržusią pro naujus dažų sluoksnius, kaipkad dažnai nutinka aliejiniams paveikslams. Ilgus metus nieko nematyti.O paskui senas atvaizdas ima kilti paviršiun it vaiduoklis.

Kaip tik šitaip ir įvyko. Č ia buvo nutapytas tas pats malonaus veido jaunuolis. Ir tame "apatiniame" pasaulyje nematoma tėvo ranka laikė jįapkabinusi.

10Kai kitą dieną vakarėjant parėjo namo, motina jau teiravosi jo.- Jinai nubudo, kai tavęs nebuvo, - šnipštelėjo Lena prie pat durų. -

Ir įtūžo. Svaidė įmane visokius daiktus. Norėjo, kad būtum šalia, o tutuo metu šlaisteisi po aikštę.

Jis klausėsi vargiai besuprasdamas, ką ji kalba, ir bemaž neklausydamas.

Ką tik aikštėje matė Alesandrą, ir pastarasis, skubiai, karštai atsiprašinėdamas, nukūrė šalin, taigi Tonijus nieko nespėjo paklausti.

Tačiau nė pats nežinojo, ar, pasitaikius progai, būtų išdrįsęs užduotidar vieną klausimą, ar ne.

Tik viena mintis užvaldė jįvisą: jo brolis gyvas ir šiuo metu gyvenaStambule. Jisai padarė kažką, už ką buvo išvarytas iš namų, kažką tokionedovanotino, kad net jo pavidalas ir vardas nugramzdinti užmarštin."Aš nesu paskutinis mūsų giminėje. Jis gyvas ir neša šią naštą kartu sumanimi. Bet kodėl jis nevedė? Ką tokio siaubingo iškrėtė, kad Treskių gi

minė turėjo visas viltis nukreipti įkūdikį lopšyje?"- Eik, pasišnekėk su ja. Šiandien jai geriau - paragino Lena. - Pasistenk ją įkalbėti atsikelti, nusiprausti, apsirengti.

- Taip, taip, - burbtelėjo berniukas. - Gerai, tuojau, minutėlę...- Ne, Tonijau, eik pas ją dabar pat.- Leisk man pabūti vienam, Lena, - sumurmėjo vos girdimai. Bet tuo

jau pat suvokė žvelgiąs pro praviras duris įšešėlių apgaubtą kambarį.- Gerai... Bet luktelėk, - staiga sušnibždėjo Lena.- Nagi, kas dabar?- Neklausk jos apie tą, kitą... Apie tą, kurį paminėjai vakar, girdi?Tonijui pasidingojo, kad auklė skaito jo mintis. Vaikinukas įdėmiai

įsižiūrėjo įgriežtus paprasto, senatvės išblukinto veido bruožus, paskui pažvelgė įmažas, bereikšmes akis.

Persmelkė šiurpi nuojauta. Teisybė, ši nuojauta kamavo jįjau dvidienas, bet tik dabar užgriuvo visu galingumu. Ji kažkaip siejosi su baime, su paslaptimis, su niūriais vaikiškais įtarimais, jog ne apie viską na



- 41 -

muose galima kalbėti, ir su stiprėjančiu suvokimu, kokia jauna yra motina ir koks senas tėvas, o dar su tuo, kokia motina nelaiminga. Jis nežino

jo, ką visa tai reiškia. Bet baiminosi, išties baiminosi, kad viskas yra tarpusavyje susiję. Tiesiog toks jau buvo gyvenimas šiuose namuose, kurkiekvienas jautėsi vienišas, kartais bijodavo pavadinimo neturinčių daiktųir tik stebėjo pro langą gyvenimus kitų žmonių, skendėdamas amžinoužimtumo bei beprotiškos aistros iliuzijoje.

"Bet kiekvienam iš mūsų toji niūri vieta - tai pats gyvenimas." Ne, taip aiškiai šito jis nesuformulavo. Tiesiog pajuto, o paskui už

čiuopė savyje nekantrumą bei apmaudą motinos atžvilgiu. "Ji negali savęs įveikti. Ji mėto daiktus, taip? Ji blaškosi savo išgražintame miegama

jame. Ką gi, teks pačiam sau padėti. Jis privalo rasti atsakymą. Paprastą atsakymą įklausimą: kodėl visą gyvenimą laikė save vieninteliu, kodėl gy

veno tarp vaiduoklių, kai tuo tarpu tasai atsimetėlis gyvas ir sveikas gyvena Stambule?"- Kas tau? - sušnibždėjo Lena. - Kodėl taip žiūri įmane?- Tu eik. Aš noriu pabūti su motina.- Na, gerai. Pasodink ją lovoje, pamėgink pakelti, - paprašė auklė. -

Tonijau, jeigu tu šito nepadarysi, aš nežinau, kiek ilgai dar įstengsiu sulaikyti tavo tėvą. Šįrytą vėl buvo atėjęs prie durų. Jis jau pavargo klausytis mano išsisukinėjimų. Neduok Dieve, jei pamatys ją tokios būklės!

- O kodėl ne! - šūktelėjo netikėtai įtūžęs Tonijus.- Tu nesuvoki, ką kalbi, negailestingas berniūkšti, - subarė auklė. Ir

vos jam įžengus įkambarį rūpestingai uždarė duris.

Mariana sėdėjo prie klavesino. Pasirėmusi alkūne, šalia pasistačiusivyno butelį, grojo sparčią, skambią melodiją. Ji atsitverė nuo dienos šviesos sunkiomis užuolaidomis, kambarį apšvietė tik trys žvakės.

Trijų žvakių šviesa metė ant grindų bei klavišų tris šešėlius, ir šie trys perregimi tamsos sluoksniai judėjo kartu su motina.

- Ar tu mane myli? - paklausė.- Taip, - atsakė jis.- Tuomet kodėl išeini? Kodėl palieki mane vieną?- Aš išsivesiu tave drauge. Ir nuo šiol vesiuos drauge kiekvieną dieną.- Kur, pasivaikščioti? - sumurmėjo ji. Ir vėl užgrojo. - Tu turėjai man

pasakyti, kad išeini iš namų.- Tu nebūtum manęs išgirdusi...- Nekalbėk su manimi taip grubiai! - riktelėjo Mariana.Tonijus atsisėdo ant minkštasuolio šalia motinos. Ji dvelkė šalčiu. O

nemalonus kvapas itin nederėjo prie blyškaus, vaškinio jos grožio. Tačiau plaukai buvo sušukuoti. Jis pamanė, jog glaustosi prie jos lyg didelis juodas katinas.

- Ar žinai šitą ariją, - tarstelėjo ji, - tą, iš "Grizeldos"?* Padainuosi jąman?

- Bet tu gali dainuoti drauge...

*A. Vivaldžio opera.



- 42 -

- Ne, ne dabar, - paprieštaravo ji.Jis žinojo, kad ji teisi. Vynas trukdė jai valdyti balsą.Tonijus mokėjo šią ariją mintinai, tad pradėjo dainuoti, bet pusbalsiu,

tarsi tik jai vienai, ir jautė, kaip ji priglunda prie jo visu kūnu. Išgirdo tylią jos dejonę: lygiai taip ji dejavo per miegus.

- Mama, - tarstelėjo jis staiga, liovęsis groti. Atsigręžęs įją, pasodinotiesiai ir pažvelgė įmiglotą profilį. Akimirksniui dėmesį patraukė tryssusipynę šešėliai ant grindų jai už nugaros. - Mama, aš turiu paprašytitavęs, kad pasiklausytum vienos mažutės istorijos ir pasakytum, ką apietai žinai.

- Tik tuomet, jeigu joje bus fėjų, vaiduoklių bei raganų, - atsakė ji. - Tada man patiks.

- Galbūt ir bus, mama, - atsiliepė jis.

Ji nusisukusi žvelgė įšalį, o sūnus apibūdino jai Marčelą Lizanį ir išklojo viską, ką tasai pasakė, o tuomet papasakojo apie savąsias paveikslo paieškas.

Nupasakojo portretą valgomajame ir išdėstė, ką ten aptikęs.Sūnui bekalbant, Mariana labai pamažu kreipė įjįveidą. Iš pradžių

berniukas nepastebėjo nieko keisto - tik tiek, kad motina iš tiesų jo klausėsi.Tačiau palengva jos bruožai nenusakomai pasikeitė, persikreipė, iš

ryškėjo nuo įtampos. Atrodė, tarytum būtų pašalinta slogi apatijos bei ilgalaikės girtuoklystės skraistė.

Ir tuomet jam pasidarė baisu.Tonijus nutilo. Žvelgė įją, tarsi netikėdamas savo akimis. Jautė, kad jivirsta kitu žmogumi.

Pasikeitimas buvo vos pastebimas, lėtas, bet neabejotinas. Ilgą laiką jisnegalėjo nė žodžio pratarti.

Dabar matė ją visą: nėriniuotą peniuarą, basas kojas, liesą veidą įkypomis bizantiškomis akimis, mažą burną, bespalves lūpas. Lūpos tirtėjo, visą kūną krėtė drebulys.

- Mama? - sušnibždėjo jis.Jos ranka nudegino jam riešą prisiliesdama.- Vadinasi namuose yra jo atvaizdų? Kur? - abejingai paklausė ji - ste

bėtinai jauna, labai rimta bei nekalta.Mariana staigiai atsistojo, Tonijus irgi pašoko. Motina apsivilko gelto

no šilko chalatą, palaukė, kol jis ištrauks iš žvakidės žvakę, ir nužingsniavo iš paskos.

Jos povyza bei elgesys atrodė kažin kokie nenormalūs. Dar pusiaukelėje iki valgomojo jis suprato, kad jinai eina basa ir to nė nepastebi.

- Kur? - pakartojo klausimą.Tonijus, atidaręs duris, parodė didįjį šeimos portretą. Mariana žvelgėįpaveikslą, o paskui sutrikusi pažvelgė įsūnų.

- Aš tau parodysiu, - skubiai nuramino tas. - Geriausiai matosi žiūrintiš arti. Eime, - ir jis nusivedė Marianą prie paveikslo.

Žvakės neprireikė. Pavakario saulės spinduliai skverbėsi pro grotuotuslangus, o kėdžių atkaltės pasirodė besančios šiltos, kai perbraukė per jasranka.



- 43 -

Jis pasivedėjo motiną arčiau.- Štai. Žiūrėk. Po juodu sluoksniu.Ir kilstelėjo ją nusistebėdamas jos lengvumu bei tuo, kaip virpa jos kū

nas. Pakibusi ore Mariana priglaudė kairį delną prie paveikslo, jos pirštai priartėjo prie ten paslėpto silueto. Ir staiga jinai jįpamatė. Tonijus pajuto jos patirtą sukrėtimą ir kaip ji ėmė pamažu gerti įsave kiekvieną smulkmeną, tarsi figūra, daugelyje metų tūnojusi nebūtyje, būtų išties išplaukusi dienos švieson.

Iš gilumos išsiveržė dejonė. Iš pradžių tyli, bet vis stiprėjo, stiprėjo, o paskui netikėtai nutrūko. Motina užsispaudė burną ir taip staigiai kryptelėjo, jog Tonijus jos neišlaikė. Atsidūrusi ant grindų atšlijo ir išplėtusiakis vėl suvaitojo.

- Mama? - ūmai jis išsigando. Ir palaipsniui suprato, jog jos veidas

virsta ta tobula įnirčio kauke, kurią dažnai matydavo tolimoje vaikystėje.Beveik nesąmoningai jis pakėlė ranką, ir vis dėlto pirmasis jos smūgisteko jo skruostui, o nuo stipraus skausmo jįpatį užliejo įtūžis.

- Liaukis! - suriko jis.Mariana vėl jam trenkė, šįkart kaire ranka, o pro sukąstus dantis ver

žėsi trumpos dejonės.- Liaukis, mama, liaukis! - šaukė jis sukryžiavęs rankas priešais veidą

ir vis labiau bei labiau tūždamas. - Dabar aš šito neiškęsiu, liaukis!Bet jos smūgiai biro ir biro, jinai jau šaukė visu balsu, o jis niekada gy

venime nejautė jai tokios neapykantos kaip dabar.Sūnus sugavo Marianą už riešo ir atstūmė, bet kaire ranka toji spėjoįsikibti jam įplaukus bei nusitempė iš paskos.

- Nesielk šitaip! - rėkė Tonijus. - Nedrįsk!Jis ją apkabino, mėgindamas prispausti prie krūtinės ir nuraminti. Ji

nai raudojo, jai iš panagių sunkėsi kraujas. Ir tuomet jis apimtas gėdos suvokė, kad valgomojo durys atsivėrė.

Tonijus anksčiau už motiną pamatė tėvą, o šalia jo sekretorių, senjorąLemą. Šis atsitraukė atgal ir akimirksniu tarytum išgaravo.

O ji vis talžė bei talžė sūnų per skruostus, vis šaukė ant jo, ir tuo metu prisiartino Andrea.

Turbūt pirmiausia ji pastebėjo ryškią mantiją, o tada akimirksniu nusilpo, sukniubo. Andrea ją sugriebė, sugavo įglėbį ir lėtai prispaudėžmoną prie savęs.

Tonijus liepsnojančiu veidu bejėgiškai juodu stebėjo. Niekada anksčiau jis nematė tėvo liečiant motiną. O jinai, isteriškai verkdama, raitėsi,stūmėsi nuo jo, tarsi nenorėdama suteršti mantijos, lyg mėgindama pasi

slėpti, užsidengti rankomis.- Mano vaikai, - sušnibždėjo Andrea.Jis nukreipė švelnių rudų akių žvilgsnį įjos chalatą, paskui įbasas

kojas. Tada lėtai, liūdnai pasižiūrėjo įsūnų.- Aš noriu numirti! - isteriškai klykė Mariana. - Aš noriu numirti!Balsas veržėsi iš gerklės gilumos. Andrea švelniai palietė žmonos

plaukus. Paskui jo pirštai atsigniaužė, delnas nusileido jai ant galvos, ir jisai ją prisitraukė.



- 44 -

Tonijus atgalia ranka nusibraukė ašaras. Pakėlė galvą ir tyliai pasakė:- Aš dėl to kaltas, tėve.- Jūsų prakilnybe, leiskite man numirti, - sušnibždėjo ji.- Išeik, sūnau, - tyliai paliepė Andrea. Bet tuojau pat pamojo Tonijui ir

tvirtai suspaudė jo ranką. Prisilietimas buvo šaltas, sausas, bet kartu neįtikėtinai aistringas. - Eik, palik mane vieną su tavo motina.

Tonijus nejudėjo. Jis žiūrėjo įMarianą. Siaurą jos nugarą purtė rauda,o išdrikę plaukai krito ant tėvo rankos. Jis patylom meldė tėvą gailestingumo.

- Eik, eik, sūneli, - pakartojo Andrea be galo kantriu balsu. Ir tarytumramindamas Tonijų vėl paėmė jo ranką, švelniai spustelėjo minkštais,sausais pirštais ir paleido, o paskui mostelėjo pravirų durų pusėn.

________________________ 11

________________________

V _Šiuo gyvenimo periodu Gvido balsas, jei jis būtų buvęs "normalus"

jaunuolis, būtų turėjęs pasikeisti ir iš berniukiško soprano virsti tenoruarba bosu. Sis laikas išdariams labai pavojingas. Niekas nežino kodėl, betkūnas tarytum mėgina atkurti stebuklą, kurio jau nebeįstengia valdyti.Toji bergždžia pastanga tampa labai pavojinga balsui, dėl ko daugelis dainavimo mokytojų neleidžia savo mokiniams kastratams dainuoti keletąmėnesių, kol persilaužia balsas. Manoma, jog ši priemonė teikia vilties,kad balsas netrukus sugrįš.

Ir paprastai balsas sugrįžta.Bet kartais taip nenutinka.Ir štai Gvidą ištiko kaip tik tokia tragedija.

Praslinko pusmetis, kol tuo įsitikino visi. Pačiam Gvidui šie mėnesiaivirto neapsakoma kančia. Vėl ir vėl mėgindamas uždainuoti, jis leido tikgrubius, silpnus garsus. Jo mokytojai Džinas bei Alfredas negalėjo žiūrėti

jam įakis. Netgi tie, kurie anksčiau jam pavydėjo, dabar stingo iš siaubo.Bet, žinoma, niekas nepatyrė šios netekties taip, kaip patsai Gvidas,niekas, net jįišauklėjęs maestro Kavala.

Ir štai sykį, po vidurdienio, susirinkęs visus per šventes ir kviestiniųvakarienių metu už dainavimą gautus pinigus bei visą auksą, kurio nepakako laiko išleisti, Gvidas dingo niekam nė žodžio nepasakęs, išėjo iškonservatorijos užsimetęs ant peties vičvienaitį ryšulėlį.

Neturėjo nei vedlio, nei žemėlapio. Tačiau jis klausinėjo ir dešimt dienų traukė stačiais, dulkėtais keliais, vedančiais vis tolyn bei tolyn įKalabrijos gilumą.

Ir štai pagaliau pasiekė Karaseną. Auštant išėjo iš viešbučio, kur pernakvojo šiaudiniame guolyje, o užkopęs ant šlaito pamatė namą, kuriame kažkada gimė savo tėvo žemėje. Namas nė kiek nepasikeitė nuo tolaiko, kai prieš dvylika metų jįpaliko.



- 45 -

Prie krosnies stovėjo nedidukė stora moteris apskritu veidu, bedantėn burnon įdubusiais skruostais, išblukusiomis akimis. Taukuotomis rankomis. Pirmą akimirką jis sudvejojo. Bet paskui, žinoma, ją atpažino.

- Gvidai! - sušnibždėjo ji.Bet vis dėlto bijojo jįpaliesti. Žemai nusilenkusi nuvalė suolą, kad jis

galėtų atsisėsti.Įėjo jo broliai. Praslinko kelios valandos. Murzini vaikai spietėsi kam

pe. Pagaliau pasirodė tėvas, atsistojo šalia, toks didelis ir nerangus kaipanksčiau, ir abiem rankom ištiesė jam grubią vyno taurę. O motina pastatė ant stalo sočią vakarienę.

Visi spoksojo įmadingą jo apsiaustą, odinius batus bei špagą sidabriniame dėkle, kybančią ant šono.

O jis sėdėjo ir žiūrėjo įugnį, lyg šalia nieko nebūtų.

Bet kartais jo akys atgydavo, nužvelgdavo niūrų būrį galingų, plaukuotų vyrų nuo purvo pajuodusiomis rankomis, apsitaisiusių avikailiais bei žaliamine oda.

"Ką aš čia veikiu? Ko atėjau?"Jis atsistojo, ketindamas išeiti.- Gvidai! - vėl ištarė motina.Skubiai nusišluosčiusi rankas prisiartino, tarsi norėdama paliesti jo

veidą. Kreipėsi įjįtik antrą kartą.Kažkas šiame balse apstulbino Gvidą. Tas pat tonas, kokiu su juo kal

bėdavo jaunasis maestro tamsiame užsiėmimų kambaryje, tarytum aidasto balso, kuris priklausė žmogui, laikiusiam jo galvą kastracijos metu.

Gvidas žvelgė įją. Jo rankos sujudo naršydamos kišenes. Jis ištraukėdovanas, gautas už daugybę smulkių koncertų. Segę, auksinį laikrodį,

perlais inkrustuotas tabakines ir pagaliau auksinių monetų, kurias ėmė brukti kiekvienam įrankas, sausas it ant uolos sudžiūvęs purvas. Motina verkė.

Vakare jis sugrįžo įnakvynės namus Karasenoje.

Pasiekęs judrų Neapolio centrą, Gvidas pardavė pistoletą ir išsinuomojo kambarį viršum tavernos. Užsisakęs butelį vyno, persipjovė peiliuvenas, atsisėdo ir ėmė gerti vyną, žvelgdamas įsruvenantį kraują. Paskui prarado sąmonę.

Tačiau žmonės jįaptiko anksčiau, nei spėjo numirti. Ir nugabeno atgal įkonservatoriją. Ten jis nubudo aptvarstytais riešais savo lovoje ir pamatė mokytoją, maestro Kavalą, verkiantį šalimais.

______________________________ 12

______________________________

Kas vyko? Ar išties viskas keitėsi? Tonijus taip ilgai gyveno tvirtai įsitikinęs, jog niekas niekada nepasikeis, tad dabar neįstengė susiorientuoti.

Tėvas motinos kambaryje išbuvo dvi dienas. Atvažiavo gydytojas. OAndželas kiekvieną rytą uždarydavo bibliotekos duris ir sakydavo: "Mokykis!" Aikštėn juodu nebėjo, o naktį - buvo tuo tikras - girdėdavo motiną verkiant.



- 46 -

Alesandras irgi lankėsi namuose. Tonijus matė jįakies krašteliu. Ir dar jis neabejotinai girdėjo savo tetulės Katrinos Lizani balsą. Kažkas ateidavo,kažkas išeidavo, tačiau jo, Tonijaus, tėvas nekvietė. Nereikalavo nė pasiaiškinimų. O kai prisiartindavo prie kambario, vedančio įmotinos apartamentus, ten jo neįleisdavo taip pat, kaip kad anksčiau neleisdavo tėvo.Tokiu atveju Andželas vesdavosi jįatgal įbiblioteką.

Paskui pasklido gandas, esą Andrea suklupo prieplaukoje, lipdamas įgondolą. Nė karto gyvenime jis nepraleido Senato arba Didžiosios tarybos

posėdžio, bet tą rytą jis pargriuvo. Ir nors tiktai pasitempė sausgysles, jaunebegalėjo dalyvauti procesijoje, kuri turėjo eiti paskui dožą būsimosšventės metu.

"Bet kodėl jie kalba apie tai, - mąstė Tonijus, juk jis neįveikiamas kaip pati Venecija". Tonijus negalėjo galvoti apie nieką daugiau, išskyrus Marianą.

Bet blogiausia, kad visas ilgas laukimo valandas jis aiškiai jautė malonų jaudulį. Sis jausmas atsirado dar metų pradžioje: kažkas įvyks! Betkai prisiminė, kaip motina klykė ir mušė jįvalgomajame, pasijusdavoesąs išdavikas.

Berniukas norėjo, kad ji būtų sučiupta, kad tėvas pamatytų jos ligos priežastį. Atimtų vyną, priverstų ją pakilti iš lovos, išvestų iš tamsos, kurioje ji skendėjo lyg mieganti princesė iš įstabios prancūzų pasakos.

Bet jisai nusivedė ją įvalgomąjį ne todėl, kad taip nutiktų! Neketino jos išduoti. Ir kodėl niekas ant jo nepyksta? Apie ką jis galvojo, vesdamasis Marianą tenai? Kai prisiminė, jog ji dabar ten viena, apsupta gydytojų

bei giminaičių, kurie jai visai nėra kraujo giminės, Tonijus negalėjo to ištverti. Jįišmušdavo karštis. Akis aptemdydavo ašaros. Ir tai buvo blogiausia.

O kažkur gilumoje glūdėjo jam pačiam nepasiekiama paslaptis: kodėlmotina taip persimainė, kodėl šaukė, kodėl jam smogė? Kas buvo tasai

paslaptingasis brolis Stambule?

Antrąją naktį po incidento jis gavo atsakymą įvisus klausimus.Jokie ženklai neleido to numanyti, kai vienui vienas vakarieniavo savokambaryje. Nuostabų tamsiai mėlyną dangų užliejo mėnulio šviesa bei

pavasario brizas ir, rodos, dainavo visi gondoljerai, plaukiojantys kanalu. Nuskambėjusi daina tuojau pat sulaukdavo atgarsio. Gilūs bosai, aukštitenorai, o kažkur tolumoje - gatvės muzikantų smuikai bei fleitos.

Bet kai Tonijus atsigulė ant lovos, apsirengęs, tačiau pernelyg pavargęs, kad skambintų tarnui, jam pasirodė, tarytum girdi kažkur namo la

birinte uždainuojančią motiną. O kai atmetė šią mintį, tuojau pat atpažino ir aukštą, nuostabiai galingą Alesandro sopraną.

Jis užsimerkė, sulaikė kvapą ir tada pavyko išgirsti klavesino garsus.O vos tik suprato, kad viso to nesusapnavo, pasigirdo beldimas įduris

ir pagyvenęs tėvo tarnas Džiuzepė pakvieti eiti kartu: tėvas pageidavo jį pamatyti.

N/

Pirmiausia tarp kitų jis pamatė tėvą. Sis didingai sėdėjo lovoje, atsi



- 47 -

šliejęs įpagalves. Vilkėjo sunkų, tamsiai žalią, patricijaus mantiją imituo jantį chalatą.

Bet Andrea atrodė kažin koks ligotas ir išsiblaškęs.Tolėliau kambaryje buvo dar keletas žmonių. Tonijui įėjus, motina pa

kilo nuo klavesino. Rausvo šilko suknelė išryškino bauginamai liekną liemenį. Nors Marianos veidas išliko blyškus it numirėlės, ji jau atitoko,akys tapo giedros, jose švytėjo kažin kokia įstabi paslaptis. Ji palietė sūnaus skruostą šiltomis lūpomis. Atrodė, tarytum nori kažką pasakyti, betsupranta: dar ne laikas.

Kai jis pasilenkė pabučiuoti tėvo rankos, motina stovėjo labai arti.- Sėskis čia, mano sūnau, - prabilo Andrea. O kai paskui ėmė kalbėti,

balse suskambo energija, kuri visuomet buvo būdinga šiam žmogui, ne paisant jo amžiaus.

- Tie, kurie myli tiesą labiau, nei myli mane, dažnai sako, esą aš ne iššio amžiaus.- Senjore, jeigu tai tiesa, - tuojau pat įsiterpė senjoras Lemas, - tuomet

šis amžius praėjo tuščiai.- Pataikavimas ir niekai, - nukirto Andrea. - Ko gero, tai tiesa, ir tasai

amžius praėjo tuščiai, bet čia nėra jokio ryšio. Kaip jau sakiau, prieš mano sekretoriui puolant manęs raminti, nors ir nebuvo jokios būtinybės,aš nepriklausau šiam laikmečiui, nepaklusau jam anksčiau ir nepaklusiudabar. Bet nekamuosiu tavęs, vardydamas savo nesėkmes, kadangi manau, jog kalba būtų veikiau varginanti nei pamokanti. Aš nusprendžiau,kad tavo motina turi pamatyti šįpasaulį, o tu privalai jįišvysti drauge su

ja. O Alesandras, seniai svajojantis palikti hercogiškąją kapelą, sutiko tapti mūsų šeimos nariu. Nuo šiol jis tave mokys muzikos, sūnau, kadangitu apdovanotas didžiu talentu, ir šio meno tobulinimas leis tau daug kągyvenime suprasti, jei panorėsi. Be to, Alesandras lydės tavo motiną kaskart, kai ji išeis iš namų, ir aš noriu, kad tu nutrauktum pamokas bei eitum drauge. Tavo motina įkalino save, bet tu neturi kentėti dėl nepataiso

mo jos drovumo. Tu turi suprasti, kaip jai patinka karnavalas, privalai pamatyti, kaip ji gėrisi opera, kaip priiminėja kvietimus, kuriuos netrukus pradės gauti. Tau reikia įsisąmoninti, jog ji leidžia Alesandrui visur jusvedžioti.

Tonijus nesusilaikęs pažvelgė įmotiną. Ir išsyk pamatė, kad ji neapsakomai laiminga. Alesandras susižavėjęs žiūrėjo įAndrea.

- Tau prasideda naujas gyvenimas, - tęsė Andrea, - bet aš tikiu, kadmielai jįpasitiksi. Taigi pirmiausia jūs poryt patrauksite įšventę. Aš negalėsiu eiti. Jūs atstovausite mūsų šeimai.

Tonijus stengėsi nuslėpti susijaudinimą. Mėgino neparodyti jįapėmusio beribio džiaugsmo, bet nesugebėjo nuslėpti spinduliuojančios šypsenos. Prikandęs lūpą, berniukas palenkė galvą ir sumurmėjo dėkingumožodžius tėvui.

Kai pakėlė galvą, tėvas šypsojosi. Trumpą akimirką Tonijui pasirodė,kad tėvas mėgaujasi savąja padėtimi, teikiančia pranašumo kitų, esančiųkambaryje, atžvilgiu. O gal jis nugrimzdo įprisiminimus. Bet paskui pa



- 48 -

sitenkinimas veide išnyko, ir Tonijus, mažumėlę nusivylęs, atmetė šią prielaidą.

- Aš turiu likti vienas su sūnumi, - pasakė Andrea, paėmęs Alesandrąuž rankos. - Ir išleisiu jįnegreit. Taigi iš ryto leiskite jam išsimiegoti. Irdar, vos neužmiršau. Parenk klausimus, kuriuos norėsi užduoti ankstesniems jo mokytojams. Leisk jiems suprasti, kad jie čia ir toliau reikalingi. Nuramink juos, pasakyk, jog nebus atleisti, tegul ši tema net neiškyla.

Alesandro šypsnys, jo galvos linktelėjimas dvelkė ramiu orumu. Jisneatrodė nė trupučio nustebęs.

- Nunešk žvakes įmano kabinetą, - liepė Andrea sekretoriui.Tėvas sunkiai pakilo iš lovos.- Prašau, jūsų prakilnybe, pasilikite čia, - paprašė senjoras Lemas.- Eik, eik, - šypsodamasis atsakė Andrea. - O kai numirsiu, prašau nie

kam nesakyti, kaip ant tavęs pykdavau.- Jūsų prakilnybe!- Labos nakties, - ištarė Andrea.Ir senjoras Lemas išėjo.Andrea patraukė link atvirų durų, mostu paprašęs Tonijaus palaukti.

Jis nuėjo įdidelį stačiakampio formos kambarį, kuriame Tonijus niekadanesilankė. Tiesą sakant, niekada anksčiau neužeidavo nė įtą kambarį,kur stovėjo dabar, bet kitas jam pasirodė tiesiog nuostabus: pro vitražinius langus atsivėrė vaizdas įkanalą, o knygų lentynos pasieniuose kiloiki pat lubų. Ant sienų jis pamatė žemėlapius, vaizduojančius visas plačiasVenecijos imperijos teritorijas. Ir net iš tos vietos, kur stovėjo, suprato,

jog ten ne dabartinė, o senoji Venecija. Labai senų laikų. Argi dauguma tųvaldų nebuvo prarastos? Tačiau čia, ant tos sienos, Venecija iki šiol tebe

buvo tikrų tikriausia imperija.Ū mai berniukas pastebėjo, kad tėvas stovi kitapus slenksčio ir mąsliai

jį stebi.Tonijus žengtelėjo įpriekį.

- Ne, palauk, - sustabdė Andrea. Jis ištarė šiuos žodžius be garso, lygkalbėtų pats su savimi. - Neskubėk čionai įeiti. Dabar tu dar berniukas.Bet tą akimirką, kai įžengsi čionai, turi būti pasirengęs tapti šių namųšeimininku, kai tik aš juos apleisiu. Dabar dar pamąstyk mažumėlę apietą gyvenimo iliuziją, kurią tau sukūriau. Pasimėgauk savo paties nekalty

be. Pastaroji visuomet įvertinama tik ją praradus. Prieik prie manęs, kaimanysi esąs pasirengęs.

Tonijus nieko neatsakė. Jis nuleido akis sąmoningai ir ryžtingai paklusdamas šiam įsakymui, ir pasistengė prisiminti visą savo gyvenimą.Įsivaizdavo save senajame archyve žemutiniame aukšte, išgirdo žiurkiųkrebždesį, vandens teliūškavimą. Jam atrodė, kad juda pats namas, štai

jau du šimtmečius stovintis viršum pelkės. O paskui, pakėlęs akis, greitai ir tyliai ištarė:

- Tėve, leiskite man įeiti.Ir tėvas jam linktelėjo.



- 49 -

13

Tik po dešimties valandų Tonijus vėl atvėrė tėvo kabineto duris.Skaidri ryto saulės šviesa skverbėsi iš gatvės, kai ėjo įdidžiąją svetainę,o iš ten - link centrinių palaco durų.

Tėvas liepė jam išeiti iš namų, pastovėti vienam aikštėje ir pasižiūrėtikasdieninį spektaklį - valstybės veikėjų kelionę Broglio. O Tonijus ir pats troško to labiausiai pasaulyje. Jam atrodė, tarytum yra apsuptas ste buklingos tylos, kurios niekas negali sutrikdyti.

Atsistojęs ant mažos prieplaukos prie pat durų, jis pakvietė gondolje-rą ir nuplaukė aikštėn.

Iki Šeštinių šventės liko tik viena diena, tad žmonių aikštėje susirinko itin daug. Valstybės vyrai stovėjo išsirikiavę ilga virtine priešais Dožų

Rūmus ir ceremoningai lenkėsi vienas kitam, o praeiviai pagarbiai bučiavoilgas jų rankoves.Tonijus pagalvojo, kad dabar jis visiškai vienas bei visiškai laisvas ir

kad nuo šiol abu dalykai anaiptol nebuvo lygiareikšmiai.Tėvo papasakota istorija buvo pilna sukrėtimų, permirkusi realybės

krauju bei didžiuliu sielvartu. Treskių giminės likimas buvo jos dalis.Visą gyvenimą Tonijus laikė Veneciją didinga Europos imperija. Už

augo tvirtai įsitikinęs, kad Šviesiausioji yra pati seniausia ir stipriausiaItalijos valstybė. Žodžiai "imperija", "Kandija", "Morėja" jo sąmonėje sie

josi su senais šlovingais mūšiais.Bet per šią vieną ilgą naktį Venecija jo akyse pavirto sukriošusią,

gęstančia valstybe, klibikščiuojančia molinėmis netrukus sugriūsiančiokoloso kojomis. 1645 metais buvo prarasta Kandija, ir tie karai, kuriuosedalyvavo Andrea su sūnumis, nepadėjo jos susigrąžinti. O 1718 metaisVenecija visiems laikams buvo išprašyta iš Morėjos.

Iš imperijos nebeliko nieko, išskyrus patį didingąjį miestą ir keliasaplinkines valdas: Paduvą, Veroną, mažus miestelius bei nuostabias vilas

palei Brentos upę.Venecijos ambasadoriai nebeturėjo įtakos kitų šalių rūmuose, o užsienio diplomatai atvykdavo Venecijon dažniausiai ne politiniais sumetimais,

bet dėlei malonumo.Venecijon juos traukė ne kas kitas, o didelis aikštės keturkampis, tris

kart per metus apimamas karnavalo bakchanalijos, juodos gondolos, slystančios vandens gatvėmis, neįtikėtini šventojo Morkaus bazilikos turtai irgrožis, "Pietos" našlaičių choras. Opera, tapyba, dainuojantys gondolje-rai, Murano stiklas.

V

Štai čia slypėjo dabartinės Venecijos esmė, jos žavesys, jos galybė.Tiesą sakant, kaip tik visa tai Tonijus matė ir mylėjo visą laiką, kiek siekė

jo atmintis; tačiau, išskyrus išorinį žavesį, daugiau nieko nebeliko.Vis dėlto čia buvo jo miestas, jo valstybė. Tėvas perdavė jam šią Vene

ciją. Jo protėviai buvo tie tolimi herojiškosios istorijos kovotojai, kurie pirmieji įžengė įšias ūkanotas pelkes. Treskių giminės gerovė, kaip ir daugelio Venecijos giminių, priklausė nuo prekybos su Rytais.



>✓

Nepaisant to, ar Šviesiausioji valdė pasaulį, ar tik dominavo jame, ji buvo Tonijaus likimas.

Jos nepriklausomybė - tai jo rūpestis, jo ir tų patricijų, kurie tebestovė jo prie valstybės vairo. Ir Europai, trokštančiai gauti šįkerintį brangakmenį, niekada nepavyks prisisegti jo prie krūtinės.

- Tu iki pat paskutinio atodūsio laikysi priešus už Venecijos vartų, -energingu, pakylėtu balsu ištarė Andrea, toks pat įkvėpimas bei energijašvietė jo akyse.

Tokia buvo šventa patricijaus pareiga šioje epochoje, kai iš prekybossu Rytais sukrauti turtai tirpo švaistomi azartiniams lošimams, pompastikai bei reginiams. Tokia buvo Treskių giminės atstovo pareiga.

Bet pagaliau atėjo momentas, kai Andrea turėjo atskleisti sūnui savo

paties istoriją.- Man žinoma, kad tu išgirdai apie savo brolį Karlą, - pradėjo tėvasvirptelėjusiu balsu. - Pasirodo, tereikėjo tau peržengti slenkstį, ir pasaulissuskubo sugriauti iliuzijas, užversdamas ant tavęs tą seną skandalą. Alesandras man papasakojo apie tavo brolio draugužį, vieną iš daugelio są

jungininkų. Įjįpanašūs žmonės vis dar oponuoja man Didžiojoje tary boje, senate, visur, kur tik gali turėti įtakos. O tavo motina papasakojoman apie atradimą, kurį padarei tyrinėdamas valgomajame kabantį portretą. Ne, ne, nepertraukinėk manęs, sūnau. Aš ant tavęs nepykstu.Man dera pačiam papasakoti tau viską, kol kiti neiškraipė tiesos bei nepasinaudojo ja, siekdami savų tikslų. Išklausyk ir suprask. Kas beliko man,kai grįžau namo po tiekos pralaimėjimų? Trys sūnūs mirė, o žmona užgeso iš sielvarto bei nukamuota sunkios ligos. Kodėl Viešpats panoro išsaugoti man tik jaunėlį sūnų, tokį nenuolankų ir audringo būdo, jog didžiausio pasimėgavimo jam teikė neklusnumas tėvui? Tu matei jo atvaizdą bei prisimeni, koks jis panašus įtave, tačiau čia panašumai ir baigiasi,nes tu neabejotinai pasižymi ypatingu charakterio tvirtumu. O aš turiu

tau pasakyti, jog visas blogiausias šių laikų savybes įkūnija tavo brolisKarlas. Malonumų mylėtojas, pametęs galvą dėl primadonų bei poezijos,azartinių lošimų ir išgertuvių mėgėjas, amžinas vaikas, nepripažįstantisvalstybės tarnystės šlovės, be to, nepasižymintis nė menkiausia narsa.

Andrea nutilo, tarsi nežinodamas, ką dar pasakyti. Paskui nuvargusiu balsu tęsė:

- Tu, kaip ir aš, žinai, kad patricijui santuoka be Didžiosios tarybosleidimo reiškia giminės nutraukimą. Pasirinkdamas nekilmingą, beturtęnuotaką, visiems laikams išbrauktum Treskių giminę iš "Aukso knygos".Tavo vaikai taptų tiesiog eiliniais Šviesiausiosios piliečiais. Nepaisant to,

jis, nuo kurio aistros priklausė mūsų giminės tąsa, leido laiką švaistūnųdraugijoje bei atmesdavo visas partijas, kurias mėgindavau jam suorganizuoti. Ir galų gale išsirinko žmoną pats, bet taip, kaip galėjo pasirinktimeilužę. Merginą be vardo, be kraičio, didiko iš glūdumos dukterį, neturinčią nieko daugiau, išskyrus grožį. "Aš ją myliu, - pareiškė jis man.- Ir neiškeisiu įjokią kitą!" O kai pamėginau paprieštarauti jo sprendi

- 50 -



- 51 -

mui bei nukreipti taip, kaip liepė pareiga, jis vynu užpiltomis akimis paliko savo namus ir patraukė įvienuolyną, kuriame gyveno mergina, o

paskui gudrumu bei apgaule pagrobė ją iš ten!Andrea pernelyg susijaudino ir negalėjo tęsti.Tonijui norėjosi ištiesti ranką, nuraminti tėvą. Andrea kančia kėlė

jam fizinį skausmą, o ir pats pasakojimas gerokai gąsdino.Andrea atsiduso.- Ar įstengi tu, būdamas tokio gležno amžiaus, suprasti, kaip įžūliai

jis pažeidė įstatymą? Už tokį elgesį kur kas didesni žmonės būdavo paskelbiami nusikaltėliais, ieškomi po visą Veneciją, pasmerkiami kalėti ikigyvos galvos.

Andrea vėl nutilo. Net įniršusiam jam stigo narsos pasakoti šią istoriją.- Ir šitaip pasielgė mano sūnus. Jis buvo tikras pragaro išpera, štai ką

aš tau pasakysiu. Tik mūsų vardas bei padėtis sulaikė baudžiančią valsty bės ranką, kai maldavau suteikti man laiko, kad galėčiau įkrėsti jam proto. Ir štai, vidury baltos dienos, tavo brolis išdygo priešais mane tiesiogBroglio. Girtas, apsiblaususiu žvilgsniu, vapantis visokias nešvankybes, jisir toliau deklaravo savo amžiną meilę tai puolusiai mergužėlei. "Sumokėkite, kad ją įtrauktų į"Aukso knygą"! - reikalavo jis. - Jūs turite priemonių. Jūs galite taip padaryti!" Ir čia pat, patarėjų bei senatorių akivaizdoje, pareiškė: "Duokite sutikimą arba aš vesiu be jo!" Ar tu supranti, To-nijau? - Andrea nesitvėrė pykčiu. - Juk jis tebebuvo vienintelis mano įpėdinis. Ir štai jis mėgino išplėšti mano leidimą šiai skandalingai sąjungai!Aš turėjau sumokėti, kad ji būtų įtraukta į"Aukso knygą", paversti jąkilminga dama bei duoti sutikimą tuoktis arba pamatyti, kaip manąjąsėklą išnešioja vėjas, pamatyti senos kaip pati Venecija giminės baigtį!

- Tėve, - pradėjo Tonijus, nebepajėgdamas tylėti.Bet Andrea dar nesileido pertraukiamas.- Visa Venecija nukreipė įmane žvilgsnius, - tęsė virpančiu balsu. -

Visi laukė, ar leisiuosi vedžiojamas už nosies savo sūnaus. Mano giminai

čiai, mano bendražygiai... visi užgniaužę kvapą laukė... o mergina? Ką ji? Apimtas apmaudo, aš nusprendžiau pažvelgti įtą moterį, kuri privertė mano sūnų paniekinti pareigą...

Pirmą kartą per visą laiką tėvo žvilgsnis nukrypo įTonijų. Akimirksniui pasirodė, tarytum Andrea pametė pasakojimo giją ir svarsto, kaip

jam gyventi toliau. Bet paskui pratęsė.- Ir ką gi aš aptikau? - atsiduso jis. - Salomėją, klastingais kerais ap-

raizgiusią neatsparią mano sūnaus sielą? Ne! Ne, ji buvo nekaltas kūdikis!Mergaitė, ne vyresnė už tave dabar, liesutė it berniukas, švelni, tamsi irnekalta kaip miško žvėrelis, nieko nežinanti apie šįpasaulį, išskyrus tai,ką jis nusprendė jai parodyti. Aš nesitikėjau, kad pajusiu užuojautą taitrapiai merginai, p raradusiai garbę. Bet ar gali numanyti mano įtūžį,nukreiptą įvyrą, kuris taip negailestingai su ja pasielgė?

Nenupasakojamas siaubas apėmė Tonijų. Ir jis vėl pertraukė tėvą.- Prašau, patikėkite, - sukuždėjo, - aš jums esu ir būsiu paklusnus bei

ištikimas sūnus.



- 52 -

Andrea linktelėjo. Jo akys vėl nukrypo įTonijų.- Visus tuos metus aš tave stebėjau įdėmiau, nei pats numanei, sūnau,

ir tu, nė pats to nenujausdamas, tapai geriausiu atsaku įmano maldas.Bet buvo aišku, kad niekas dabar negali nuraminti Andrea. Jis užsi

spyrė pabaigti savo pasakojimą manydamas, kad atėjo metas atskleisti sūnui viską.

- Tavo brolis nebuvo suimtas. Nebuvo nubaustas. Aš sulaikiau jįirįsodinau į laivą, vykstantį įStambulą. Suorganizavau jam paskyrimąten, leidęs suprasti, jog, kol esu gyvas, jis niekada nepamatys gimtojomiesto. Aš konfiskavau jo turtą, nutraukiau bet kokią paramą iki tol, kol

jis nulenks galvą ir ims vykdyti pasiūlytas pareigas. Ir aš - aš pats, sulaukęs solidaus amžiaus - vedžiau žmoną, ir ji pagimdė man vaiką, nuo kurio dabar priklauso šios giminės gyvybė.

Tėvas nutilo, tačiau kad ir koks buvo nusikamavęs, atrado savyje jė-gų tęsti.- Jis turėjo sulaukti kur kas griežtesnės bausmės! - pareiškė, vėl

žvelgdamas tiesiai įTonijų. - Galbūt jo motinos meilė jam mane sulaikė. Nuo pat gimimo jis tapo jos džiaugsmu, visi tai žinojo. - Andrea akys apsiblausė, tarsi mintims pirmą kartą susipynus jo galvoje. - Ir broliai jįtaipmylėjo. Karlo lengvabūdiškumas jų neerzino. Ne, jiems patiko jaunėlio

pokštai, eilės, kurias rašė, tušti tauškalai. O, jie beprotiškai jį mylėjo!"Karlas! Karlas!" Dėkui Dievui, nė vienas nesulaukė tos dienos ir nepamatė, kaip neprilygstamas žavesys leido jam suvilioti nekaltą merginą, kaipkarštakošiškumas virto demonstratyviu neklusnumu. Viešpatie, ką man

beliko daryti? Aš pasirinkau vienintelį man gėdos nedarantį sprendimą.Andrea suraukė antakius. Jo balsas iš nuovargio skambėjo taip tyliai,

jog akimirksnį atrodė, tarytum kalba pats su savimi. Bet paskui pyktis jįsustiprino.

- Aš jo atžvilgiu pasielgiau dieviškai gailestingai! - karštai šūktelėjo jis. - Netrukus Karlas susitaikė ir pradėjo eiti savo pareigas. Pragyvendavo

iš mokamo atlyginimo. Ir klusniai tarnavo Respublikai rytuose, vis siųda-mas prašymus suteikti leidimą grįžti. Jis maldavo mano atleidimo. Bet ašniekada neleisiu jam grįžti namo! Deja, šitaip nesitęs amžinai. Jis turidraugų Didžiojoje taryboje ir Senate - tai tie patys berniūkščiai, drauge su

juo linksmai leidę jaunystę. Kai aš numirsiu, jisai sugrįš įšiuos namus,kurių paveldėtoju visuomet buvo. Bet tuomet jau tu, Tonijau, čia šeimininkausi. Po kelerių metų vesi merginą, kurią tau išrinkau. Tavo vaikai paveldės Treskių vardą ir turtą.

Ryto saulė apšvietė auksinį švento Morkaus liūtą. Žaižaruojanti šviesa persmelkė ilgus, grakščius arkadų lankus, išnykstančius margoje judančioje minioje, ir didingą varpinės smailę, staigiai šaunančią įdangų.

Tonijus stovėjo priešais mozaiką, mirguliuojančią viršum katedrosdurų. Žvelgė įketuris milžiniškus bronzinius žirgus ant postamentų.

Jis nesipriešino nešamas minios ir judėdamas nesąmoningu ritmu nenuleido akių nuo gausybės aplink kylančių portikų bei kupolų.



- 53 -

Dar niekad nejautė tokios meilės Venecijai, tokios tyros ir pasiauko jančios ištikimybės jai. Bet kartu suvokė tam tikru atžvilgiu esąs dar per jaunas suvokti ją ištikusią tragediją. Ji atrodė pernelyg didinga, pernelygneįveikiama.

Atsisukęs įatvirus vandenis, ramią, ribuliuojančią lagūną, jis pirmąkartą gyvenime pasijuto esąs savo gyvenimo šeimininkas.

Tačiau nusikamavęs, susirūpinęs tėvas paliko jįvos prieš valandą;nuolankumas jo veide kėlė siaubą. Atmintyje iškilo paskutinieji Andreažodžiai: "Jis sugrįš, kai aš numirsiu. Vėl pavers namus mūšio lauku. Ašne sykį gavau iš jo laiškus, kuriuose įtikinėjo vesiąs bet kurią merginą,kurią aš išrinksiu, jei tik leisiu jam vėl regėti mylimą Veneciją. Bet jis niekada neves! Ak, jei tik aš galėčiau savo akimis pamatyti tave, vedantįnuotaką prie altoriaus, išvysti tavo sūnus, stebėti tave pirmą kartą užsi-

velkantį patricijaus mantiją ir užimantį teisėtai priklausančią vietą Didžiojoje taryboje! Bet laiko nebėra, Viešpats aiškiai man rodo, jog turiu parengti tave būsimiems išbandymams. Dabar supranti, kodėl siunčiu tave įpasaulį, kodėl atimu iš tavęs vaikystę prisidengdamas pasakėle, esąturi lydėti savo motiną? Tu privalai būti pasirengęs, kai išmuš valanda.Turi pažinti pasaulį, jo pagundas, jo vulgarumą bei žiaurumą. Prisimink:kai tavo brolis vėl atsiras po šiuo stogu, manęs jau nebebus, bet Didžiojitaryba ir įstatymas palaikys tavo pusę. Ir tavo brolis pralaimės mūšį,kaip pralaimėjo jįanksčiau: tavyje - mano nemirtingumas".

14

Giedras dangus mėlynavo viršum namų stogų, tik keli balti debesėliai plaukė tolyn nuo jūros. Tarnai zujo po namus džiugiai pranešdami, kad jūra rami ir "Bucintoro" tikrai galės dožą gyvą bei sveiką nugabenti įšvento Nikolo dėl Lido bažnyčią. Visi langai viršum Didžiojo kanalo atsivėrė įsileisdami švelnų brizą, namų slenksčius apdengė spalvingi kili

mai, papuošti vėjo plaikstomomis vėliavomis. Sis reginys buvo didingiausias iš visų Tonijaus iki tol matytų.Kai juodu su Mariana ir Alesandru pasipuošę nusileido įmažutę

prieplauką, jis susivokė garsiai šnibždąs: "Aš čia, viskas vyksta iš tikrų jų!" Atrodė visiškai neįtikėtina, kad jis tampa tiek kartų iš tolo stebėtos panoramos, dalimi.

Tėvas mojo iš balkono, esančio viršum pagrindinių durų. Mėlynu aksomu išklotą gondolą puošė gėlių girliandos. Netgi didysis irklas buvo paauksuotas, ir skaisčiai mėlyną uniformą vilkintis Brunas, paėmęs jį, nukreipė valtį įsrauto vidurį, kur juos apsupo kitų garbingų šeimų valtys.Plaukdama šimtų kitų kilvateryje, jų gondola nusiyrė pasroviui, kanaložiočių ir aikštės pusėn.

- Štai jis! - sušnibždėjo Alesandras, rodydamas įžėrintį bei tviskantį"Bucintoro", išmetusį inkarą, o aplink šmirinėjančios gondolos stengėsiužsiimti vietą. Milžiniškoje auksu ir purpuru švytinčioje galeroje stovėjodožo sostas ir auksinių statulų eilė. Tonijus kilstelėjo motiną suėmęs už



- 54 -

liekno liemens bei nusišypsojo pastebėjęs iš nuostabos žado netekusį Ale-sandrą.

Jis ir pats netilpo savam kailyje iš susijaudinimo. Neabejojo, jog visamgyvenimui įsimins akimirką, kai fanfaros šaižiai ir didingai pranešė, jog

procesija žengia pro Dožų rūmų duris.Jūrą nuklojo gėlės. Žiedlapiai dengė bangų keteras taip tankiai, jog

vanduo tapo panašus įkietą paviršių. Išplaukė auksiniai vyriausiųjų teisėjų laiveliai, iš paskos - ambasadorių, o šiems įkandin - popiežiaus nuncijaus. Saliutavo lagūną užpildžiusių didelių karinių bei prekybinių laivų

patrankos po besiplaikstančiomis vėliavomis.Ir štai pagaliau visas laivynas pajudėjo link Lido švyturio.Šūksniai, riksmas, šnekos, juokas Tonijui sumišo įvieną nuostabų,

ausį glostantį gaudesį.

Bet niekas negalėjo prilygti minios klyksmui, išsiveržusiam tuo momentu, kai dožas įmetė įvandenį žiedą. Suskambo visi salos varpai, sutrimitavo trimitai, tūkstančiai triumfuojančių balsų susiliejo įbendrą chorą.

Atrodė, tarsi visas miestas išplaukė įjūrą ir vieningai suriko. Paskuitriukšmas aprimo, valtys nulaviravo link salos, palikdamos paskui savevandenyje ilgus šilko bei atlaso šleifus. Beprotiškas svaiginantis chaosas.Saulė akino Tonijų; jis pakėjė ranką prisidengdamas akis, ir Alesandras jį

prilaikė, kad nepargriūtų. Šalimais slinko Lizanių šeimos valtys. Jų gon-doljerai vilkėjo rožinius drabužius, o tarnai mėtė įvandenį baltas gėles.Katrina abiem rankom dalijo oro bučinius, sidabrinio damasto suknelė

plazdėjo purenama vėjo.Visko buvo pernelyg daug. Apsvaigęs Tonijus juto nuovargį, jam no

rėjosi pasislėpti kokiame nors tamsiame kamputyje ir pasimėgauti įspūdžiais.

Kas gi dar galėjo įvykti? Kai Alesandras pasakė, jog dabar jie trauks į puotą Dožų rūmuose, Tonijus vos nenusijuokė.

Šimtai svečių susėdo aplink ilgus, baltomis staltiesėmis apdengtus stalus. Nesuskaitoma daugybė žvakių degė raižytinėse sidabro žvakidėse,virtinės tarnų gigantiškais padėklais nešiojo puikiausius patiekalus: vaisius, ledus, karštą mėsą. O pulkai prastuomenės pasieniuose žiūrėjo šį

begalinį spektaklį.Bet Tonijui ne valgis rūpėjo. Mariana be paliovos pašnibždom jam

aiškino, kuo žymus vienas ar kitas svečias, o Alesandras nuleidęs balsą pasakojo paskutiniąsias naujienas pasaulio, kuris pasirodė besąs toks nuostabus ir pilnas malonių stebuklų. Vynas išsyk siūbtelėjo Tonijui įgalvą.Kitapus migloto tako jis pastebėjo Katriną. Ši akinamai jam nusišypsojo.Iš šviesių plaukų sudėliota daili šukuosena, papurusi garbanėlėmis, oaukštą krūtinę puošė deimantai.

Tetulės skruostai liepsnojo ryškiu raudoniu, dėl ko ji tapo panaši įidealias gražuoles iš paveikslų, kurie ūmai jam pasirodė esantys realūs; ji

buvo tokia putli, nuostabi.Alesandras jautėsi it žuvis vandeny: jis supjaustė mėsą Marianos lėkš-



- 55 -

tėję, pastūmėjo jai kliudančias žvakes ir nė akimirksniui nepaliovė jos glo bojęs. "Idealus kavalierius!" - pagalvojo Tonijus.

Stebėdamas jį, vaikinas vėl susimąstė apie kastratų paslaptį. Ką jautėAlesandras? Ką reiškia būti tokiu kaip jis? Ir nepaisant to, kad jįžavėjoneskubrios Alesandro rankos, šiek tiek nuleistos blakstienos, kerėjo įstabigracija, kuria pasižymėjo kiekvienas dainininko judesys, Tonijus nejučiakrūptelėjo. "Nejaugi jis niekada nesielvartauja dėl savo likimo? Nejaugi joniekada negriaužia kartėlis?"

Vėl užgrojo smuikai. Prie centrinio stalo nuskambėjo galingas juoko protrūkis. Pro šalį linktelėdamas praėjo senjoras Lemas.

Prasidėjo karnavalas. Minios žmonių veržėsi į aikštę.Visi apžiūrinėjo išstatytus didingus paveikslus; juvelyrų ir stiklapučių

prekystaliai žaižaravo, apšviesti atvirų kavinių žiburių, o jose gausybėžmonių vaišinosi šokoladu, vynu bei ledais. Krautuvėlėse puikavosi išdėlioti krištoliniai sietynai ir nuostabūs audiniai, o minios žmonių ganė akisgėrėdamiesi atlaso, šilko ir damasto įvairove.

Gigantiška aikštė atrodė beribė. Buvo šviesu tarsi vidurdienį, o apskritos išlenktos švento Morkaus bazilikos mozaikos, iškilusios viršumvisų, kibirkščiavo it gyvos bei stebėjo viską aplinkui.

Alesandras ir toliau vykdė savo pareigas. Ne kas kitas, o jis atvedė Marianą su Tonijum įmažą krautuvėlę, kur jie tuojau pat buvo aptaisyti

bautomis* ir domino.Tonijui nė sykio neteko dėvėti bau tos, kreidos baltumo paukštiškos

kaukės, dengiančios ne tik veidą, bet ir galvą. Kai kaukė palietė jo nosį bei akis, Tonijus užuodė keistą kvapą. Linktelėjęs pažvelgė įveidrodį,nustebo vietoje savęs pamatęs kažkokį nepažįstamąjį. Dėl to kaltas

buvo domino - ilgas juodas drabužis iki pat žemės - paverčiantis žmonesvisiškai neatpažįstamais. Dabar negalėjai suprasti, kuris iš jų vyras, o kuri - moteris. Iš po domino nebesimatė Marianos suknelės, ji pavirto mažu

gnomu, besijuokiančiu saldžiu, skambiai virpančiu juoku.Alesandras šalia jos atrodė it vaiduoklis.Vėl išnirę įakinančią šviesą, dabar jie tebuvo trijulė tarp šimtų tokių

pat bevardžių, beveidžių žmonių, pasiklydusių minioje, prispaustų vienas prie kito, apsuptų orą užpildžiusios muzikos bei šūksnių, tarp daugybėskitų, apsitaisiusių įmantriais, fantastiškais kostiumais.

Gigantiškos komedijos dėl arte figūros pakilo virš minios. Jos panėšėjoįsiaubingai išsipūtusias lėles, išdažyti jų veidai groteskiškai švytėjo pofakelais. Tonijus netikėtai pastebėjo, kad Mariana bemaž raitosi iš juoko.Alesandras, įkurio ranką motina rėmėsi, kažką sušnibždėjo jai įausį.Tuomet ji laisvąja ranka įsikibo įTonijų.

Staiga kažkas jiems sušuko:- Tonijau! Mariana!- S-š-š! Kaip tu mus atpažinai? - paklausė Mariana.

*Bauta - kaukė, dengianti visą veidą, bet leidžianti gerti bei valgyti jos nenusiimant; nešiota kartu su figūrą dengiančiu ilgu juodu apsiaustu bei gobtuvu.



- 56 -

Bet Tonijus irgi atpažino savo tetą Katriną. Jos veidą tik iki pusės dengėkaukė, po kuria įžūliai bei žavingai raudonavo mažas burnos pusmėnulis.Jis pajuto užplūstantį geismą ir sutriko. Išsyk atmintyje iškilo Betina, mergaitė, patarnavusi kavinėje. "Įdomu, ar man pavyktų tą mažylę surasti?"

- Mielasis! - Katrina jįprisitraukė. - Juk čia tu, tiesa? Nuo jos bučinio apsisuko galva.Jis atsitraukė atgal. Netikėtas kietumas tarp kojų varė iš proto. Jis būtų

verčiau miręs, nei leidęs jai tai pajusti, bet kai moters ranka, apsivijusi jokaklą, palietė audinio nepridengtą vietą, pasijuto bemaž pasiekęs žeminančio sukrėtimo ribą, kurio neįstengtų nuslėpti. Katrina spaudėsi prie jo,o jis jautėsi bemaž sužlugdytas.

- Tikriausiai įvyko kažkoks neįtikėtinas dalykas, jei tavo tėvas leido išeiti įgatvę jums abiem? - paklausė Katrina ir, dėkui Dievui, nusisuko į

Marianą.Tonijui prieš akis netikėtai iškilo namas: tamsūs kambariai, migloti ko

ridoriai. Jis išvydo tėvą, vienišą stovintį blausiai apšviesto kabineto viduryje, kai ryto saulė vaikė žvakių liepsnelių metamus šešėlius. Kaulėta itskeletas Andrea figūra tarytum sulinko nuo istorijos svorio.

Jis staigiu judesiu atlapojo langus. Lijo lietus, nors ir nepakankamaistiprus, kad išguitų iš aikštės žmones. Ji liko užtvindyta minios, kai Toni

jus su Mariana pagaliau iš ten išsmuko. Siaura šonine gatvele Alesandras juos atvedė prie kanalo ir pakvietė gondolą. Ir štai dabar, nusivilkęs permirkusius, sulamdytus drabužius, Tonijus parimęs ant palangės žvelgė įūkanotą bežvaigždį dangų, iš kurio be garso liejosi sidabrinis lietus.

- Kur manieji dainininkai? - sušnibždėjo jis.Jam norėjosi patirti liūdesį, nekaltybės praradimą bei gyvenimo sun

kumą, bet jeigu tai, ką jautė, buvo liūdesys, šis jausmas pasirodė besąs žavingai saldus. Nesvarstydamas jis garsiai pašaukė dainininkus. Ir pajuto,

kaip jo balsas perskrodė tamsą. Garsai, tarytum apčiuopiami, išsiveržė įlaisvę, o kažkur iš tamsos bei to, išorinio, pasaulio atsiliepė kitas balsas,lengvesnis, švelnesnis, ir Tonijus pamanė, jog tai moteriškas balsas, kviečiantis jį.

Sudainavo kažkokį niekniekį. Dainavo apie pavasarį ir meilę, apie gėles ir lietų, jo frazės buvo sklidinos spalvingų vaizdinių. Traukė garsiau irgarsiau, o paskui nutilo ir sulaikęs kvapą klausėsi savo aido.

Dainininkai sukiojosi visur jįsupančioje tamsoje. Tenorai pasigavo jo pradėtą melodiją. Kažkieno balsas ataidėjo iš kanalo. Sužvangėjo tambu

rinai, suskambo gitaros... Parklupęs, ranka įsikibęs įpalangę, Tonijus tyliai juokdamasis pamažėle pasidavė miegui.

Ū mai išplaukė miglotas pavidalas. Karlas ryškiai raudona mantija tėvoglėbyje. O paskui staiga atsidūrė visai kitoje vietoje ir paklaikęs iš siauboišgirdo klykiančią motiną.

- Bet kodėl jinai klykė?Tėvas atsakė greitai, konfidencialiu tonu, tačiau jo atsakymo prasmė



- 57 -

nepasiekė Tonijaus. Tikrovėje jis niekada nebūtų išdrįsęs užduoti tokioklausimo.

"Gal ji buvo toji pati nuotaka, kurios atsisakė Karlas? Gal taip? Gal ji -toji, kurios Karlas nevedė? Bet kodėl? Kodėl? Ar jinai jįmylėjo? O paskui

buvo ištekinta už tokio seno žmogaus..."Jis staigiai nubudo. Nepaisant šilto drėgno oro, jįkrėtė drebulys. "O ne,

- pagalvojo, - aš niekada, niekada neužsiminsiu apie tai jai girdint". Ir vėlužmigęs pamatė brolio veidą, pamažu išryškėjantį paveikslo paviršiuje.

_ _ __________________ 15 _______________________

Andželas ir Bepas atrodė sutrikę. Lena tūpčiojo apie Marianos suknelę, nors toji vis kartojo:

- Lena, aš užsimesiu domino, niekas jos nė nepamatys.Tuo tarpu Alesandras šaltakraujiškai vykdė savo pareigas. Bet kodėlAndželas su Bepu negalėjo išeiti iš namų ir iš širdies pasilinksminti? Jietesugaišo maždaug penkias sekundes, kol nusilenkė, linktelėjo ir išnyko.

Aikštę tvindyte užtvindė žmonės, ir trijulė vos ne vos yrėsi įpriekį.Aplinkui, ant sukaltų pakylų, savo meną rodė žonglieriai, mimai, botagais

pliaukšintys laukinių žvėrių tramdytojai. Akrobatai vartėsi kūlio žiūrovams virš galvų, o vėjas vis atpūsdavo šiltą lietų, kuris nieko negąsdino.

Tonijui atrodė, jog juos vis pagauna gyvas srautas, čia nunešdamas prie perp ildytų kavinių, čia ištraukdamas iš po portikų. Jie maukė čia brendį, čia kavą, kartais atsisėsdavo prie staliuko tiesiog mažumėlę atsikvėpti ir šnekučiuodavosi iš po kaukių keistai skambančiais balsais.

O aplink nuolat pasitaikydavo žmonių pačiais įvairiausiais maskaradokostiumais. Ispanai, čigonės, indėnai iš laukinių Siaurės Amerikos preri

jų, elgetos aksominiais skarmalais, jaunuoliai, persirengę merginomis, išdažytais veidais, užsidėję aukštus perukus, ir moterys, persirengusiosvyrais - mažos, grakščios, be galo žavingos su šilkiniais bridžiais bei apteptomis kojinėmis.

Norėjosi išmėginti taip daug, kad besiblaškydami ne visur suspėdavo.Mariana pageidavo išsiburti likimą, bet neįstengė atstovėti ilgos eilės priestalo būrėjos, kuri šnibždėjo visokias paslaptis įilgą vamzdelį, priglaustą

prie ausies žmogui, trokštančiam sužinoti apie save visą tiesą, kad niekas,išskyrus jįpatį, neišgirstų, kas jo laukia ateityje. Labiau pasisekė su laukiniais žvėrimis: liūtų riaumojimas kėlė šiurpą. Kažkokia moteris sugrie

bė Tonijų per juosmenį, triskart apsuko, tarsi šokdama laukinį šokį, ir

paleido. Ir negalėjai tikrai pasakyti, ar ji buvo indų plovėja, ar užjūrio princesė. Vienu momentu jis atsišliejo įbažnyčios koloną bei pamėgino įviską pažvelgti iš šalies, išgujo iš sąmonės mintis, kas jam nutikdavo itinretai, ir stebėjo, kaip minia jo akyse virsta nuostabiu spalvų šėlsmu. Anttolimos scenos vyko komedija, aktorių balsai skambėjo taip spigiai beišaižiai, jog ūmai Tonijus panoro išnykti ir pailsėti palaco tyloje.

Bet štai staiga pajuto, kaip Marianos ranka išslydo iš jo. Atsigręžęssuvokė negalįs surasti motinos.



- 58 -

Apsidairė įšalis. O kur Alesandras?Jam pasirodė, jog priešakyje tikrai regi aukštą Alesandro figūrą, bet fi

gūra tolo. Atsisukęs atgal, Tonijus pamatė mažą bautos bei domino sle piamą figūrėlę kito kaukėto žmogaus glėbyje. Rodos, jie bučiavosi arkažką kuždėjo vienas kitam. Nepažįstamojo apsiaustas slėpė jųdviejųveidus.

- Mama! - Tonijus patraukė link mažosios figūrėlės, bet minia jįnunešė įšalį, nespėjus prisiartinti.

Paskui išgirdo už nugaros Alesandro balsą:- Tonijau!Alesandras jau keletą kartų kreipėsi kaip dera: "Jūsų prakilnybe!" - bet

nesulaukė atsako.- Jinai išnyko! - desperatiškai ištarė Tonijus.

- Ji čia, - pasigirdo Alesandro atsakymas, ir vėl Tonijus pamatė šiurpoką mažą figūrėlę paukštišku veidu. Toji žiūrėjo tiesiai įjį.Berniukas nusiplėšė kaukę, nusibraukė nuo veido prakaitą ir aki

mirksniui užsimerkė.

Jie sugrįžo namo likus dviem valandoms iki spektaklio teatre pradžios. Mariana, išsileidusi ilgus juodus plaukus, įsmeigusi akis kažkur įtolį, stovėjo tarsi pakerėta. O paskui, pastebėjusi susirūpinusį Tonijausveidą, pasistiebė ir pabučiavo jį.

- Bet mama! - netikėtai atšoko jis. - Ten, prie katedros durų... Nejaugikažkas... Kažkas tave...

Jis nutilo, nebepajėgdamas tęsti.- Kažkas mane - ką? Kas tau? - šiek tiek susierzinusi paklausė motina

ir krestelėjo plaukus. Jos veidas pagriežtėjo, lūpas ištempė nuostabosšypsena. - Aš neprisimenu nieko, kas nutiko prie katedros durų. Argi mes

buvome prie katedros durų? Praėjo jau tiek valandų! O be to, - Mariananusijuokė, - juk yra kam apginti mano garbę - aš turiu tave ir Alesandrą.

Tonijus žiūrėjo įją bemaž pasibaisėjęs.Jinai atsisėdo priešais veidrodį, Lena pradėjo segioti jai suknelę. Visimotinos judesiai buvo grakštūs, nors ir ne itin tvirti. Ji pakėlė stiklinįodekolono kamštuką prie lūpų.

- Ką man apsivilkti, ką man apsivilkti? O tu! Pasižiūrėk įsave! Juk tuvisą gyvenimą maldavai nusivesti tave įoperą! Ar žinai, kas šįvakarądainuos? - Jinai atsisuko įjįnuleidusi rankas ant suolelio pagalvių. Suknelė nuslydo nuo pečių, beveik apnuogindama krūtis, bet ji šito, rodos,nepastebėjo. Panėšėjo įvaiką.

- Bet, mama, man atrodo, kad aš mačiau...- Liaukis pagaliau! - ūmai ji pakėlė balsą. Lena apstulbusi atšlijo, tačiau

Tonijus nė nekrustelėjo. - Baik šitaip įmane žiūrėti! - dar garsiau riktelėjomotina, užsispaudusi rankomis ausis, tarsi negalėtų pakęsti savo pačios

balso. Ji pradėjo dusti, veidas persikreipė.- Ne, ne, nereikia... nereikia, - sušnibždėjo jis. Paglostė jai plaukus, pa

tapšnojo per petį, ir ji pagaliau, giliai atsikvėpusi, suglebo visu kūnu. Pas



- 59 -

kui, dar sykį pažvelgusi įjį, dirbtinai nusišypsojo, vėl tapo švytinti bei bauginamai graži. Bet tai tetruko akimirksnį. Jos akis užtvindė ašaros.

- Tonijau, aš nepadariau nieko blogo, - ėmė skųstis ji, lyg būtų jo jaunėlė sesutė. - Tu neišdrįsi man visko sugadinti, tu negali! Per visus tuosmetus aš pirmą kartą išėjau iš namų įkarnavalą. Tu ne... Tu ne...

- Mama! - jis prispaudė jos veidą prie savo švarko. - Atleisk man.

Vos įėjęs įložę, Tonijus suprato vargiai įstengsiąs ką nors išgirsti.Dėl to nenustebo, mat jau žinojo: jeigu trijuose teatruose vienu metu

rodomi skirtingi spektakliai, žmonės neišvengiamai ims vaikštinėti tarpteatrų, ir šioje sumaištyje dorai nepamatys nė vieno vaidinimo. KatrinaLizani, prisidengusi balta atlaso kauke, jau sėdėjo ložėje, nusisukusi nuoscenos, ir lošė kortomis su savo sūnėnu Vinčencu. Jaunieji Lizaniai mojo

ir kažką šnypštė esantiems apačioje, o apyamžis senatorius, Katrinos vyras, snūduriavo paauksuotame krėsle, kartais nubusdamas tik tam, kad burbtelėtų, esą jau metas vakarieniauti.

- Eikš čionai, Alesandrai, - pakvietė Katrina, - ir papasakok, ar tiesa visa tai, kas kalbama apie Kafarelį. - Ji pratrūko juoktis dar prieš Alesan-drui pabučiuojant jai ranką, o paskui pamojo Marianai, kad toji atsisėstųšalimais. - O tu, brangute, nė neįsivaizduoji, ką man reiškia matyti tavečia, tokią linksmą! Pagaliau elgiesi kaip žmogus!

- Bet juk aš ir esu žmogus, - sukuždėjo Mariana.Ir prigludo prie Katrinos kažkaip jaudinamai vaikiškai. Tonijui atrodė

neįtikėtina, kad ji jaučia kažkam prieraišumą, kad jisai pats gali jai kažkąreikšti. Jam atrodė, jog tuoj pravirks. Arba uždainuos.

- Nagi, tavo ėjimas! - paragino Vinčencas.- Nesuprantu, - niurzgėjo senasis senatorius, kuris, beje, buvo gerokai

jaunesnis už Andrea, - kodėl aš turiu laukti visos šitos muzikos pradžios,negavęs vakarienės.

Livrėjomis vilkintys patarnautojai nešiojo vyno taures. Žilagalvis sena

torius išliejo vyną, ant nėriniuotos apykaklės pasklido raudona dėmė. Seniokas bejėgiškai įsistebeilijo įdėmę. Kadaise jis buvo gražus vyras, iriki šiol atrodė ganėtinai įspūdingai. Žili plaukai tankiomis bangomis kritoatgal nuo smilkinių. Juodos akys bei kumpa nosis. Kai jis pakeldavo galvą, atrodė, jog labai didžiuojasi savo nosimi. Bet šiuo momentu labiau panėšėjo įvaiką.

Tonijus žengtelėjo įpriekį. Parteris, kaip ir visi aukštai viršum jo, buvo jau užpildytas.

Kaukėti visi - nuo gondoljerų įduboje iki rimtų pirklių su visiškai juodai apsitaisiusiomis žmonomis pačiame viršuje. Balsų gaudesys bei tauriųskambėjimas ritosi pastebimai ritmingomis bangomis.

- Tonijau, nors tu pernelyg jaunas, - tarstelėjo Katrina per petį. - Betleisk tau papasakoti apie Kafarelį...

Tačiau jisai nepažvelgė įją, nes nenorėjo matyti to žavingo žvėriško burnos plyšio, nepridengto ir neapsakomai raudono po balta kauke, teikiančia jos akims katiniškumo. Burgundiško atlaso gaubiamos jos rankos



atrodė tokios minkštos, kad jis net sugriežė dantimis, akimirksniui įsivaizduodamas, kaip negailestingai jas gniaužia.

Vis dėlto Tonijus įdėmiai klausėsi visų tų niekų, kuriuos jie kalbėjoapie šįvakarą pasirodysiantį didįjį kastratą. Pavyzdžiui, apie tai, kad Romoje jįužklupo meilužės vyras tiesiog lovoje. "Lovoje", - pasakė KatrinaLizani. Tonijaus veidas plykstelėjo, kai pagalvojo, jog motina ir Alesandrasklausosi viso šito. Paskui, anot gandų, bėgti priverstas Kafarelis praleidonaktį slėpdamasis vandens cisternoje. Dar daugybę dienų apgautojo vyro pasamdyti bravai* visur jįpersekiojo, bet dama pasiuntė jam savo sargybinius, kurie nuolat lydėjo dainininką, kol jis galų gale viską metęs išvažiavo iš miesto.

Staiga Tonijus prisiminė Andrea žodžius. Tėvas kažką kalbėjo apie pasaulį, apie išmėginimus, kuriuos pasaulis pateikia. Pasaulis... Bet jam

nepavyko sutelkti minčių įnieką kitą, išskyrus Kafarelį. Pirmą kartą gyvenime jis turėjo išgirsti didįjį kastratą, tad visa kita galėjo palaukti, viskas, kas kėlė nerimą ir, šiaip ar taip, nuo jo nepriklausė.

- Šnekama, esą jis pasirengęs kautis su kiekvienu, kol bus pribaigtas,o jeigu kokia nors primadona itin daili, nė sekundei nuo jos nesitraukia.Ar čia tiesa, Alesandrai?

- Senjora, jūs žinote kur kas daugiau nei aš, - nusijuokė Alesandras.- Duosiu jam penkias minutes, - pareiškė Vinčencas. - Ir jeigu jis ne-

užvaldys mano širdies bei klausos, išvyksiu į"San Moise"** viešbučio te-

atrą.- Nebūk juokingas, - atsiliepė Katrina, - šiandien čia visas miestas.Šiandieną reikia būti tiktai čia! Be to, lyja lietus.

Tonijus apsuko krėslą, apžergė jįir pažvelgė įnuleistą scenos uždangą. Jis išgirdo motiną nusijuokiant. Senatorius pasiūlė visiems vykti namoir paklausyti, kaip žavingai ji dainuoja duetu su Tonijumi. O paskui jis galėsiąs pavakarieniauti. "Juk tu padainuosi man, brangioji?"

- Kartais jaučiuosi ištekėjusi už skrandžio, - pastebėjo Katrina. - Loškiš savo drabužių, statyk vieną daiktą po kito, - kreipėsi jįVinčensą. - Pir

miausia liemenę. Ne, marškinius. Man patinka marškiniai.Tuo tarpu apačioje, salės gale, užvirė kautynės. Pasigirdo šūksniai irtrepsėjimas, o paskui labai greitai buvo įvesta tvarka. Dailios merginosvėl palei eiles nešiojo vyną bei lengvus užkandžius.

Alesandras it šešėlis dunksojo prie ložės sienos Tonijui už nugaros.Ir štai pasirodė muzikantai, šiurendami natas susėdo ant aksomu ap

trauktų kėdžių. Beje, šiugždėjimas girdėjosi iš visur: publika vartė libretus, sparčiai pardavinėjamus teatro vestibiulyje.

O kai jaunas, niekam nežinomas operos kūrėjas žengė įpriekį, pasigirdo keli pasveikinimo šūksniai iš viršaus ir aplodismentų gaudesys.

Šviesa, rodos, šiek tiek priblėso, bet nepakankamai. Tonijus, įrėmęsrankas įsmakrą, prisispaudė prie krėslo atlošo. Kompozitoriaus perukasir sunkus brokato švarkas atrodė nevykusiai, jis be galo jaudinosi.

*Bravas (it. bravo) - samdomas žudikas, galvažudys. Čia vartojamas ir asmens sargybinio reikšme.**”San-Moise” - prabangus viešbutis, įsikūręs Venecijos stiliaus XVII amžiaus rūmuose, šalia šv. Morkaus aikštės. Penktadieniais visas viešbučio personalas apsirengia komedijos dėl arte kostiumais, ir viešbutis virsta improvizuotu teatru.

- 60 -



Alesandras nepritariamai krenkštelėjo.Kompozitorius nerangiai žnektelėjo prie klavesino, muzikantai pakėlė

strykus, ir netikėtai salę užliejo greita, linksma muzika.Ji buvo graži, lengva, gyvybinga, be jokios užuominos apie tragediją

ar blogą ženklą, ir išsyk pakerėjo Tonijų. Jis pasilenkė įpriekį, nes kiti jam už nugaros plepėjo bei juokėsi. Prie balkono linkio Lemų šeima puotavo, nuo priešais juos stovinčių sidabrinių lėkščių kilo garas. Veltui kažkoks piktas anglas šnypštė, tildydamas plepius.

Tačiau pakilus uždangai iš visų pusių pasigirdo "ak" ir "oi". Paauksuoti portikai bei arkos kilo fone galinių dekoracijų, vaizduojančių beribįmėlyną dangų bei įstabiai mirguliuojančias žvaigždes jame. Žvaigždesuždengdavo debesėliai, o muzika, suskambusi netikėtai įsiviešpatavusio

je tyloje, tikriausiai pasiekė gegnes. Kompozitorius uoliai spaudė klavišus,

taip pat įnirtingai kratydamas pripudruotas garbanas, o tuo metu scenoje pasirodė prašmatniai išsipustę vyrai bei moterys ir pradėjo monotonišką, bet būtiną rečitatyvą, skelbiantį visiems gerai žinomą absurdišką istoriją,sudarančią operos siužetą. Kažkas kažkuo persirengė, kažkas buvo pagrobtas, kažkas įžeistas. Kažkas turėjo išsikraustyti iš proto. Laukė lokioir jūrų siaubūno mūšis, po kurio herojė turėjo sugrįžti namo pas vyrą,laikiusįją mirusia, o kažkieno brolis dvynys turėjo gauti dievų palaiminimą už tai, kad sutriuškino priešus.

Tonijus ketino libretą išstudijuoti vėliau. Dabar pastarasis jam ne itinrūpėjo. Bet jįišties varė iš proto motinos juokas ir garsūs šūksniai Lemųšeimos, kuriai kaip tik buvo patiekta kepta žuvis.

- Atleisk, - jis prasispraudė pro Alesandrą.- Kur gi jūs einate? - didelė Alesandro ranka lengvai bei šiltai apkabi

no Tonijų.- Žemyn. Aš turiu išgirsti Kafarelį. Pasilik su mano mama, neišleisk

jos iš akių.- Bet, jūsų prakilnybe...

- Tonijau, - nusišypsojo Tonijus. - Alesandrai, aš tau pažadu, prisiekiugarbe, kad nenueisiu niekur kitur, tik įparterį. Tu mane iš čia matysi.Aš privalau išgirsti Kafarelį.

Ne visi krėslai buvo užimti. Buvo tikimasi, kad spektakliui prasidėjusatvyks dar daugiau gondoljerų, kurie laisvai galėjo įeiti įsalę. Štai tadaišties prasidės grūstis. O dabar Tonijus lengvai prasibrovė pro minią linkscenos ir atsisėdo vos už keleto pėdų nuo siautėjančio, griaudžiančio orkestro.

Dabar jis girdėjo tik muziką ir patyrė tikrą ekstazę.Kaip tik tuo momentu scenoje pasirodė augalota, stotinga didžiojo

Kafarelio figūra.Daugelis visiškai pagrįstai šįPorporos* mokinį laikė garsiausiu pasau

lyje dainininku, ir kai jis ėjo link rampos užsidėjęs didžiulį baltą peruką,

- 61 -

*Porpora Nicola (1686-1768), italų kompozitorius, pedagogas, pagrindinis XVIII amžiaus Neapolio mokyklos atstovas.



užsimetęs tamsiai raudoną apsiaustą, veikiau panėšėjo įdievą, o ne įkaralių, kurio vaidmenį atliko šioje pjesėje. Gražus bei grakštus dainininkas ramiai atsistojo priešais salę, ryte ryjančią jįakimis. Paskui atlošė galvą, užtraukė pirmą galingą, stiprėjančią natą, ir visas teatras kaipmat nutilo.

Tonijui užgniaužė kvapą. Aplinkui sėdintys gondoljerai nesuturėjotylaus aiktelėjimo ir nuostabos bei pasitenkinimo šūksnių. Viena natatraukiamas garsas stiprėjo ir pleveno taip, tarsi pats kastratas negalėtų josustabdyti. O pagaliau nutraukęs nėrė įpagrindinę arijos dalį, rodos, nėnepadaręs atsikvėpimo pauzės, taigi orkestras puolė jo vytis.

Sis balsas buvo absoliučiai neįtikėtinas, ne šaižus, bet įnirtingas, galingas. Baigiantis arijai, tobulas kastrato veidas persikreipęs tapo bemažklaikus.

Pridažytą bei nupudruotą veidą, gaubiamą baltų garbanų lavinos,

kiekvienas būtų pavadinęs kilniu, tačiau dainininko akyse liepsnojo ugnis. Kafarelis vaikštinėjo pirmyn ir atgal ant avanscenos, abejingai lenkdamasis tiems, kurie mojavo, plojo bei linksėjo jam iš ložių, trumpai žvilgčiodamas čia įparterį, čia įviršų, tarsi išsiblaškęs apie kažką galvotų.

Kai uždainavo primadona, opera staiga neteko viso savo žavesio. O galtaip nutiko todėl, kad Tonijus matė bruzdesį užkulisiuose, damas su šukomis bei šepečiais, grimuotoją, šepetėliu vėl ir vėl pudruojančią Kafarelį.

Tačiau plonytis, silpnas primadonos balselis narsiai sekė paskui kom pozitoriaus klavesinu grojamą melodiją. Kafarelis atsistojo priešais dainininkę, atsukęs jai nugarą, tarsi toji nė neegzistuotų, ir atvirai nusižiovavo. Akimoju sukilęs žmonių balsų gaudesys beveik nustelbė muziką.

Tuo tarpu aplink Tonijų visi tikri spektaklio vertintojai pradėjo laidytigrubokus, bet taiklius vertinimus. Aukštos Kafarelio natos šiandien buvusios ne itin geros, o primadona apskritai tiesiog siaubinga. Mergina pasiūlė Tonijui raudono vyno taurę. Kišenėse naršydamas monetų, šis dirstelėjo įjos veidą po kauke ir pagalvojo: "Betina! Žinoma, čia ji!" Bet paskui prisiminė tėvo žodžius bei parodytą pasitikėjimą ir sodriai nuraudęs

nuleido akis.Kafarelis vėl prisiartino prie rampos. Atmetė atgal raudoną apsiaustą.Žybtelėjo akimis pirmojo aukšto pusėn. O paskui dar sykį užtraukė tąnuostabų pirmąjį virpantį crescendo. Tonijus matė jam ant kaktos blizgantį prakaitą ir po žėrinčiu graikiškų šarvų metalu išsiplečiančią galingą krūtinės ląstą.

Klavesinas suklupo; styginiai sutriko: Kafarelis dainavo ne pagal muziką. Bet dainavo kažką, kas išsyk pasirodė pažįstama. Netikėtai Tonijussuprato - kaip ir visi aplink - kad jis atlieka primadonos ką tik užbaigtąariją, negailestingai iš jos išsityčiodamas. Styginiai mėgino liautis groję,apstulbęs kompozitorius atitraukė rankas nuo klavišų. O Kafarelis pus

balsiu dainavo melodiją taip provokuojamai lengvai atkartodamas jos treles, jog sutriuškino visas dainininkės pastangas.

Parodijuodamas ilgas jos aukštąsias natas, traukė jas neįtikėtinai galingai, dėl ko šios skambėjo visiškai kvailai. Mergina apsipylė ašaromis,

bet nepasitraukė nuo scenos. Kiti aktoriai paraudo iš pasipiktinimo.

- 62 -



- 63 -

Iš viršaus pasigirdo šnypštimas, paskui šūksniai ir švilpesys. Primadonos gerbėjai įniko trypti kojomis bei įnirtingai kratyti kumščius, o kastratogerbėjai raitėsi iš juoko.

Galų gale pelnęs kiekvieno salėje esančio vyro, moters bei vaiko dėmesį, Kafarelis užbaigė monotonišką nosinę burleską, parodijuodamasšvelnų primadonos užbaigimą, o tuomet pradėjo triuškinamai galingą savąją aria di bravūra*.

Tonijus sunkiai atsisėdo krėslan, jo veide išsiskleidė šypsena. Štai jis!Štai jis, pasakytų kiekvienas, kada nors jįgirdėjęs, štai tasai žmogiškasisinstrumentas, toks galingas ir taip tobulai suderintas, jog visa kita nu

blanksta greta jo.Dainininkui nutilus, aplodismentai pasigirdo iš visų tolimiausių pastato

kampelių. Šūksniai "bravo!" aidėjo po visą salę. Ištikimi merginos gerbė

jai mėgino pasipriešinti šiam spaudimui, bet buvo priversti nusileisti.Visur aplink Tonijų skambėjo grubūs, siautulingi pagyrimai:- Evviva ii coltello!- Evviva ii coltello! - sušuko ir jis. "Tegyvuoja peilis!", išpjovęs šio

žmogaus vyriškąją esmę, idant amžiams išsaugotų jam dovanotą pergalingąjįsopraną.

Paskui Tonijus ilgai sėdėjo nustėręs. Nesusierzino net tuomet, kai nuovargiu pasiskundusi Mariana atsisakė kvietimo įLizanių namus. Šio vakaro didybė užpildė sielą, nepalikdama vietos kitiems malonumams, ir ji tenglūdės amžinai, o visos Tonijaus mintys bei svajonės kryps įKafarelį.

Viskas būtų buvę tobula, jei ne viena smulkmena, nutikusi tuo metu,kai jie brovėsi durų link. Išgirdęs kažką ryžtingai ir aiškiai pareiškiant

prie pat jo ausies: "Iš akies luptas Karlas", Tonijus atsisuko ir, nepaisantdaugybės veidų, išsyk suprato, kad šiuos žodžius ištarė Katrina, tuo momentu jau šnekučiavusi su senatoriumi. Ir tetulė patvirtino spėlionę:"Taip, taip brangus sūnėne, aš tiesiog pasakiau, kad tu labai panašus įsa

vo brolį".

_______________________ 16 _______________________

Visus kitus karnavalo vakarus Tonijus atmesdavo bet kokius pasiūlymus ir eidavo klausytis Kafarelio.

Kiekviename Venecijos teatre ištisą sezoną vykdavo ta pati opera, betniekas negalėjo suvilioti Tonijaus pažiūrėti bent vieną iš tų vaidinimų. Beto, beveik visa publika vis sugrįždavo ir sugrįždavo įteatrą pamatyti visus užbūrusio stebuklo.

Nė vienos arijos Kafarelis nė sykio nesudainavo vienodai, o jo demonstruojamas nuobodulys tarp šių įstabių momentų veikiau panėšėjo įneviltį nei tiesiog įpozą, norint kažką suerzinti.

Neišsekanti didžiojo dainininko energija slėpė kažkokią grėsmę. Nuolatinio jo išradingumo pagrindą sudarė desperacija.

*Bravuriška arija (it.).



- 64 -

Vėl ir vėl, remdamasis vien savo valia, jis darė stebuklus.Jis prisiartindavo prie rampos, ištiesdavo rankas, imdavo valdyti salę

ir, ignoruodamas partitūrą, išmušdamas iš vėžių jam už nugaros susibūrusius atlikėjus, vienas, niekieno nepadedamas, sukurdavo muziką, kuriišties ir sudarė operos sielą.

Net keikdami jįvisais įmanomais žodžiais, visi žinojo, kad be jo nieko panašaus nebūtų.

Iki kol nusileisdavo uždanga, kompozitorius neretai galutinai prarasdavo kantrybę. Šešėlyje pasislėpęs Tonijus girdėdavo jo šūksnius: "Jūsdainuojate ne tai, ką aš rašau, jūs apskritai nekreipiate dėmesio, kas mano

parašyta!"- Tad parašykite tai, ką aš sudainuosiu! - riaumojo neapolietis. O sykį

net išsitraukė špagą ir tiesiog nuvijo kompozitorių durų link.

- Sulaikykite, sulaikykite jį, nes kitaip aš jįnudėsiu! - šaukė kompozitorius, skubiai traukdamasis link tako tarp krėslų. Bet visi matė, koks jisišsigandęs.

Kafarelis atsakydavo skambiu paniekinamu juoku.Jis tapdavo įniršio įsikūnijimu, kai rapyros galiuku baksnodavo į

kompozitoriaus sagas, ir vien tik bebarzdis veidas išduodavo jįesantkastratą.

Tačiau visi, ir net tasai jaunuolis, žinojo, kad būtent Kafarelis iškėlėoperą įnepasiekiamas aukštybes.

Kafarelis persekiojo moteris visoje Venecijoje. Jis bet kada galėjo pasirodyti Lizanių rūmuose, kur šnektelėdavo su patricijais, o šie skubėdavo

jam įpilti vyno arba pastatyti krėslą. Tonijus visuomet atsidurdavo netoliese ir nenuleisdavo nuo dainininko susižavėjusio žvilgsnio. Jis šypsodavosi pastebėdamas raudoniu liepsnojančius motinos skruostus, kai ši akimis nulydėdavo Kafarelį.

Be to, Tonijui buvo malonu matyti, kad motina laiminga taip nuosta biai leisdama laiką. Dabar ji nesėdėjo įsistebeilijusi įkampą, nežiūrėjo į

visus įtariai, ji netgi šokdavo su Alesandru.Ir Tonijus, užėmęs savo vietą didingoje išsipusčiusių didžiąją Lizaniųnamų svetainę užpildžiusių vyrų bei moterų virtinėje, atlikinėjo tiksliusmenueto žingsnelius, pakerėtas jaudinančio raukiniais pridengtų krūtų,dailių rankų bei švelnių skruostų vaizdo. Oru plaukė šampano taurės antsidabrinių padėklų.

Prancūziškas vynas, prancūziški kvepalai, prancūziška mada.Suprantama, visi žavėte žavėjosi Alesandru. Kukliai apsirengęs, tikras

įsikūnijęs paprastumas, bet kartu toks didingas ir kupinas orumo, kadTonijus negalėjo juo nesigėrėti.

Vakarais, likę vieni, juodu ilgai kalbėdavosi.- Baiminuosi, kad greitai imsi nuobodžiauti mūsų namuose, - sykįpa

sakė jam Tonijus.- Jūsų prakilnybe! - nusijuokė Alesandras. - Juk užaugau anaiptol ne

nuostabiuose rūmuose. - Dainininko žvilgsnis nuslydo aukštomis dabartinio jo kambario lubomis, sunkiomis žaliomis lovos užuolaidomis, raižy



- 65 -

to medžio rašomuoju stalu bei nauju klavesinu. - Na, kai praleisiu čia kokįšimtą metų, gal man ir pasidarys nuobodu.

- Noriu, kad liktum čia visam laikui, Alesandrai, - sušnibždėjo Tonijus.Paskui, tyloje, Tonijų aplankė keistas, žodžiais neišsakomas suvoki

mas, jog tasai žmogus, sulaukęs garbės dainuoti po švento Morkaus bazilikos skliautais, nebuvo savimi patenkintas ir skausmingai siekė tobuly

bės. Nieko stebėtino, kad jįgaubė toks tylus, kuklus rimtumas. Jis patstapo visą gyvenimą jįsupusios prabangos, gerų manierų bei grožio įsikūnijimu.

Tad kodėl jis neturėtų vaikščioti po Katrinos namus taip laisvai ir elegantiškai?

"Bet ką iš tiesų apie jįgalvoja žmonės? - klausė savęs Tonijus. - Ir ką jie galvoja apie Kafarelį?" PatįTonijų kažkodėl persmelkdavo kančia, kai

įsivaizduodavo Kafarelįlovoje su bet kuria iš aplinkui susispietusių moterų. Atrodė, tereikia dainininkui piršteliu pamoti, ir kiekviena nuseks iš paskos.

"O ką aš veikčiau su bet kuria iš šių moterų?" - svarstė Tonijus parteryje, traukdamas įsave šimtų Betinų aromatą, pastebėjęs, kad daugelisdamų ir įjįpatį koketiškai žvilgčioja viršum nėriniuotų vėduoklių.

"Viskas savo laiku, Tonijau, viskas savo laiku!" - tuojau pat sulaikydavo save. Jis verčiau būtų miręs, nei išdavęs tėvą. Viską aplinkui nušvietėstebuklinga naujos atsakomybės ir naujo žinojimo šviesa. O naktimis savokambaryje jis atsiklaupdavo priešais Madoną bei melsdavosi: "Prašau,

prašau, neleisk šiai šventei baigtis! Tegul ji tęsiasi amžinai!"Bet jau artinosi vasara. Ėmė kamuoti kaitra. Karnavalas netrukus turė

jo pasibaigti, nutrūkti taip staigiai ir netikėtai, kaip kad subyra kortų namelis. Prasidės vilų sezonas, kai visos kilmingos šeimos persikels įvasarnamius prie Brentos upės. Niekas nenorėjo leisti vasaros prie dvokiančiųkanalų, viršum kurių pakibdavo debesys uodų.

"Bet tuomet mes vėl liksime vieni. Ak ne, prašau, ne-e-e-e!"

Vieną rytą, kai karnavalo dienas jau galėjai suskaičiuoti vienos rankos pirštais, Alesandras, įėjęs įTonijaus kambarį kartu su tarnais, atnešusiais šokoladą ir kavą, atsisėdo prie jo lovos.

- Tavo tėvas tavimi labai patenkintas, - prabilo jis. - Visi jam praneša,kad elgiesi kaip pavyzdingas patricijus.

Tonijus nusišypsojo. Jis norėjo pamatyti tėvą. Bet senjoras Lemas jau dukartus jam sakė, kad ši tema nė neaptarinėtina. Nors Tonijui atrodė, jog

pastaruoju metu tėvo apartamentuose lankosi neįprastai daug žmonių.Užsukdavo ten ir patikėtiniai, ir seni draugai. Berniukui visa tai nepatiko.

Bet kodėl jis nusprendė, kad toji ilga atvirumo naktis turėjo sukurtinaują realybę, kurioje atsiras vietos dažniems pašnekesiams? Juk tėvas irtoliau priklausė valstybei. Jeigu jis išsisuko kulkšnį ir dabar negalėjo, kada panorėjęs išeiti, vadinasi, pati valstybė turėjo atkakti pas jį. Ko gero,taip ir nutiko.

Bet Alesandro galvoje sukosi kitokios mintys.



- 66 -

- Ar tu kada nors lankeisi Lizanių viloje šalia Paduvos? - paklausė jis.Tonijus sulaikė kvėpavimą.- Tai štai - pradėk krautis daiktus. O jeigu neturi jojimo kostiumo,

siųsk Džiuzepę pakviesti siuvėjo. Tavo tėvas nori, kad praleistum ten visąvasarą, o tavo teta mielai tave priims. Bet, Tonijau, - tęsė Alesandras (Tonijui reikalaujant jis jau seniai nebesikreipdavo formaliai), - pagalvok, kogalėtum paklausinėti savo mokytojų. Jie jaučiasi nereikalingi ir baiminasi,kad bus atleisti. Aišku, taip nenutiks, jie važiuos drauge. Bet pasistenk

juos įtikinti, jog jie reikalingi tau, kaip ir anksčiau.- Mes vykstame įLizanių vilą!Tonijus pašoko ir puolė Alesandrui ant kaklo. Sis nejučia atsitraukė, o

paskui neskubriai palietęs berniuko plaukus nubraukė juos nuo kaktos.- Niekam nesakyk, - sušnibždėjo jis, - bet aš susijaudinęs ne mažiau

negu tu.

17

Kai sužaloti riešai sugijo, Gvidas pasiliko toje pačioje konservatorijoje,kurioje užaugo, ir įniko įmokytojo darbą kupinas tokio pasišventimo,kokį atlaikydavo tik nedaugelis studentų. Jis buvo genijus, bet nepažinoužuojautos.

Nesulaukęs nė dvidešimties, jis jau išleido keletą nuostabių mokinių,įstojusių įSiksto koplyčios chorą.

Šie kastratai vidutiniškais balsais be Gvido pamokų ir mokytojo nuo jautos nebūtų ničnieko pasiekę. Tačiau kad ir kokį dėkingumą jie jautėuž gautas pamokas, visi paniškai bijojo jaunojo maestro ir džiaugėsi jį palikdami.

Ir išties visi Gvido mokiniai kartkartėmis, jei ne nuolatos, jo nekentė.Tačiau konservatorijos dėstytojai jįmylėjo.Jeigu žmogus apskritai pajėgus "sukurti" balsą ten, kur šis neduotas

Dievo, tą padaryti galėjo Gvidas. Kolegos vėl ir vėl stebėdamiesi įsitikindavo, kad jis sugeba išugdyti muzikalumą tiems, kurie visiškai nepasižymėjo originalumu nė talentu.

Pas jįnukreipdavo netikėlius ir tuos nelaimingus mažylius, kurie buvo iškastruoti gerokai anksčiau, nei paaiškėjo, kad jie visai neturi balso.

O Gvidas "įdiegdavo" jiems padorų bei ganėtinai malonų sopraną.Tačiau pats jis nekentė šitų mokinių, o kuklūs jų pasiekimai neteikė

mokytojui tikro pasitenkinimo. Muziką jis brangino labiau nei savo gerovę, taigi tuščiagarbiškumas jam buvo nepažįstamas.

Sunkumai ir gyvenimo monotonija dar labiau pastūmėjo jįkurti muziką. Daugelį metų, svajodamas apie dainininko karjerą, jis ignoravokompozicijos pamokas, o kiti tuo tarpu pralenkė jįir jau dalyvavo savo

pačių oratorijų bei netgi operų pastatymuose.Mokytojai abejojo Gvido sugebėjimu ko nors pasiekti kūrybos srityje,

todėl apkraudavo jįpamokomis nuo aušros iki sutemų, taigi muziką jamtekdavo kurti tik naktimis.



- 67 -

Bet abejonės pradedančiojo kompozitoriaus nekankino. Oratorijos,kantatos, serenados ir ištisos operos liete liejosi iš jo. Jis žinojo: jeigu tarp

jo mokinių pasitaikytų bent vienas puikus dainininkas, jis sugebėtų rastilaiko ir rašyti tam balsui bei pelnyti pripažinimą tų, kurių klausos iki šiolnepasiekdavo jo muzika. Toksai balsas galėjo jįįkvėpti ir suteikti stimulą, kurio taip trūko. O paskui atsirastų ir kiti, gebantys bei trokštantys dainuoti tai, ką jis jiems parašė.

Bet kol kas tik talentu neapdovanoti mažieji auklėtiniai mėgindavo atlikti jo kūrinius be menkiausio supratimo ir grakštumo.

Ilgais vasaros vakarais, pavargęs nuo karščio bei užsiėmimų klasiųkakofonijos, Gvidas pasikabindavo ant diržo špagą, išsitraukdavo vienintelę padorią porą batų ir niekam nieko nepaaiškinęs patraukdavo klajoti

po judrų miestą. Nedaugelyje Europos sostinių virė bei kunkuliavo tokios minios žmonių kaip didžiajame, prie jūros nusidriekusiame uoste - Neapolyje.

Tokiose pat pompastiškose ir tviskančiose kaip visas naujasis Burbonųdvaras gatvėse nuolat knibždėjo minios pačių įvairiausių žmonių, atvykusių pamatyti didingo kranto, nuostabių bažnyčių, pilių ir rūmų, svaiginančio artimiausių apylinkių bei salų grožio. O viršum viso šito miglotamedanguje dunksojo galiūnas Vezuvijus; iki pat horizonto ir dar toliau driekėsi bekraštė jūra.

Gatvėmis dardėjo paauksuotos karietos, prie kurių išpieštų durų spaudėsi liokajai, o paskui ekipažus jojo raitelių palyda. Pirmyn ir atgal vaikštinėjo nėriniuose paskendusios, brangakmeniais tviskančios kurtizanės.

Nuožulniais šlaitais aukštyn ir žemyn per banguojančią minią brovėsilengvi vežimaičiai, o vežikai garsiai šaukė: "Kelią senjorui!"; ant kiekvieno kampo išnešiotojai siūlė šviežių vaisių bei šalto vandens.

Bet netgi šiame rojuje, kur iš kiekvieno plyšio dygo gėlės, kur kalvųšlaitais vijosi vynuogienojai, egzistavo skurdas. Visur, susimaišę su advokatais ir tarnautojais, damomis ir ponais, vienuoliais rudomis sutanomis,

be jokio tikslo trainiojosi arba kiurksojo ant bažnyčių laiptų neišvengiami lazzaroni* - valkatos, dykinėtojai bei vagys.

Nekreipdamas dėmesio įstumdymąsi iš visų pusių, nuolat traukdamasis iš kelio ekipažams, Gvidas stebėjo visa tai kupinas nebylaus susižavėjimo.

Tvirtai sudėtas, galingų pečių, aptemptų juodu švarku, dulkėtus sulamdytus bridžius bei kojines mūvintis vyrukas visai nepanėšėjo įmuzikantą, kompozitorių ar juolab kastratą. Veikiau atrodė panašus įnusigy

venusį bajorą baltomis it vienuolio rankomis, turintį kišenėse pakankamai monetų, kad išgertų vyno patikusioje tavernoje.Jis atsisėsdavo prie purvino stalelio, atremdavo nugarą įsieną dengian

tįdemblį iš vynuogienojų ir nekreipdavo jokio dėmesio nei įdūzgiančias bites, nei įžiedų aromatą. Jis klausydavosi klajojančio dainininko mandolinos, žvelgdavo įdangų, kurio žydra spalva virsdavo balkšvai rožine, ir

jausdavo, kaip vynas jįramina.

*Lazzaroni (it.) - dgs. iš lazzarone - plevėsa, dykaduonis.



- 68 -

Bet tam tikru momentu svaigulys staiga sustiprindavo skausmą, irakis suvilgydavo ašaros. Jam sopėjo pačią sielą, o sava nelaimė atrodė ne

pakeliama, nors jos prigimties Gvidas neįstengė suvokti.Jis tik žinojo, jog, kaip ir kiekvienas kitas dainavimo mokytojas, norė

jo atrasti aistringų, talentingų mokinių, kuriems galėtų atiduoti visą savogenijaus jėgą. Ir jis įsivaizdavo, kaip tie dainininkai - jam dar nepažįstami- suteikia gyvybės jo parašytoms arijoms.

Nes kaip tik jie turėjo pristatyti jo muziką scenoje, nešti ją pasauliui,realizuoti vienintelį Gvidui Mafeo dovanotą nemirtingumo šansą.

Ir dar jis jautė nepakeliamą vienatvę.Jam atrodė, tarytum balsas buvęs jo meilužis, ir tasai meilužis jįmetęs.O įsivaizduodamas jaunuolį, kuris galėtų dainuoti taip, kaip jisai pats

jau nebeįstengia, mokinį, kuriam galėtų perduoti visas savo žinias, Gvi

das tikėjo, kad tuomet jo vienatvė baigtųsi. Taip, šalia būtų žmogus, pasirengęs suprasti ir jįpatį, ir tai, ką jis daro, žmogus, kurio dėka be pėdsakų išnyktų visi vidiniai prieštaravimai Gvido širdyje.

Žvaigždės pabirdavo danguje dirsčiodamos pro plonyčius debesėlius, panašius įūkaną, atneštą jūros. O kažkur tamsoje netikėtai žybtelėdavožaibas.

Bet Gvidas negaudavo perspektyvių mokinių. Jis buvo pernelyg jaunas, kad tokius patrauktų. Puikiuosius mokinius domino žinomi dainavimo mokytojai, tokie kaip Porpora, kuris išugdė Kafarelį ir Farinelį.

Ir nors jo paties mokytojai gyrė operas, kurias jis rašė, Gvidas nenurungdavo daugybės konkurentų. Jo kompozicijos čia buvo skelbiamosesančios "pernelyg originalios", čia, atvirkščiai, pavadinamos "ne itin kūrybinga imitacija".

Daugelįsykių sunkus, monotoniškas gyvenimas kėsinosi jįpalaužti. Irmaestro vis aiškiau suvokė, jog bent vienas tikras mokinys galėtų jįpakeisti.

Bet kad pritrauktų gabius mokinius, Gvidas turėjo sukurti nors vieną

nuostabų dainininką iš jam atitenkančių netikėlių.Po kurio laiko mokytojas įsitikino, kad ši užduotis neįmanoma. Jis -ne alchemikas, o tiesiog genijus.

Sulaukęs dvidešimt šešerių ir nusivylęs esama padėtimi, Gvidas gavo iš savo mokytojų nedidelę stipendiją ir leidimą leistis kelionėn po Italiją, ieškant naujų balsų.

- Galbūt jis ką nors ir suras, - gūžtelėjo pečiais maestro Kavala. - Šiaipar taip, pažiūrėkite, kiek jis pasiekė iki šiol!

Kad ir kaip nusiminė dėstytojai, išlydėdami jįtokion tolybėn, visdėlto suteikė Gvidui palaiminimą.

________________________ 18 ________________ _______

Per savo gyvenimą Tonijus ne sykįgirdėjo apie tą nuostabų vasarosmetą, vadinamą "vilų sezonu", kai ilgos vakarienės tęsiasi visą naktį, kai



- 69 -

stalo sidabras ir nėriniuotos staltiesės keičiamos kaskart pasikeitus patiekalams, kai Brenta pasroviui ir prieš srovę plaukiojama laiveliais. Vilojelankysis muzikantai, ir galbūt, kai profesionalių muzikantų nepasitaikys,groti ims Tonijus su Mariana. Ir visos šeimos sukurs mažus savo orkestrėlius: pavyzdžiui, šis žmogus puikiai griežia smuiku, šitas - kontrabosu,o šis senatorius ne prasčiau už profesionalus skambina klavesinu. Bus pakviestos merginos iš konservatorijos, vyks pasivaikščiojimai grynameore, iškylos ant žolės, jodinėjimas, sportinis fechtavimas, didžiulius sodusnušvies žibintų girliandos.

Tonijus susipakavo visas senas natas, sunkiai įsivaizduodamas, kaipdainuos publikai. O motina nervingai šyptelėjusi priminė jam baimes, susijusias su ja ("Mano netikęs elgesys!"). Vis dėlto Tonijus nemaloniai ap-stulbdavo matydamas ją vaikštinėjančią po kambarį vienu korsetu ir apa

tiniais baltiniais, kai Alesandras sėdėdavo čia pat ir siurbčiodavo iš puodelio šokoladą.Bet išvykimo rytą senjoras Lemas pasibeldė įTonijaus duris.- Jūsų tėvas... - užsikirsdamas ištarė. - Ar jis pas jus?- Pas mane? Kodėl? Kodėl jūs pagalvojote, kad jis gali būti pas mane?- Negaliu jo surasti, - sušnibždėjo senjoras Lemas. - Ir niekas neranda.- Bet juk tai juokinga, - nusistebėjo Tonijus.Po keleto minučių jis suprato, kad subruzdęs visas namas. Visi įniko

ieškoti. Mariana ir Alesandras, kurie laukė prie laukujų durų, pašoko antkojų, kai jis pranešė apie tėvo dingimą.

- Ar žiūrėjote archyve apačioje? - pasiteiravo Tonijus.Senjoras Lemas nuskubėjo tenai ir sugrįžęs pranešė, jog žemutinis

aukštas kaip visuomet tuščias.- O viršuje? - paklausė Tonijus.Bet šįsyk nelaukė, kol kas nors patrauks tenai. Berniuką apėmė stipri

nuojauta, kad kaip tik ten jie gali surasti Andrea. Pats nežinodamas kodėl,lipdamas laiptais jautėsi tikras, jog taip ir yra.

Dar neužkopęs įviršutinį aukštą, koridoriaus gale jis pamatė šviesą,trykštančią pro praviras duris. Tonijus žinojo, kad kažkur čia miegodavotarnai bei Andželas su Bepu ir kad vienas kambarys visuomet būdavoužrakintas. Būdamas mažas jisai apžiūrinėdavo to kambario baldus prorakto skylutę. Tuomet mėgino atrakinti spyną, bet nesėkmingai.

Taigi dabar jam kilo miglotas įtarimas. Tonijus skubiai nužingsniavokoridoriumi, įsitikinęs, kad senjoras Lemas eina iš paskos.

Tėvas iš tiesų buvo tame kambaryje. Įsisupęs vien įflanelinį chalatąstovėjo priešais langus, atsiveriančius kanalo pusėn. Per ploną medžiagąišryškėjo mentikauliai. Andrea kažką niurnėjo, tarytum kalbėjosi pats susavimi arba meldėsi.

Tonijus ilgokai lūkuriavo apžiūrinėdamas veidrodžiais bei paveikslaisnukabinėtas sienas. Susidarė įspūdis, jog stogas seniai prakiuręs: antgrindų juodavo didelės drėgmės dėmės. Kambaryje tvyrojo apleistumo ir

pelėsių kvapas. Matyt, lovą dengė sudrėkusi, apipelijusi lovatiesė. Užuolaidos ilgai kybojo nejudinamos; dalis lango stiklo iškrito. Ant mažo



- 70 -

staliuko šalia damastu aptrauktos kėdės stovėjo taurė, kurios dugne matėsi tamsios nuosėdos. Žemyn puslapiais gulėjo atversta knyga, o kitos,stovinčios lentynose, taip išsipūtė, jog odiniai viršeliai, rodės, tuoj sutrūks.

Tonijui nereikėjo aiškinti, kad čia Karlo kambarys, paliktas paskubomis ir kad iki šio momento niekas čia nesilankė.

Vaikinas apstulbęs žiūrėjo įšlepetes prie lovos, žiurkių apgraužtasžvakes. O paskui pastebėjo įkomodą atremtą, tarytum skubotai numestą portretą. Pažįstami ovalūs rėmai kvadratiniu apvadu, kaip ir visi paveikslai apatinėje galerijoje bei didžiojoje svetainėje, iš kur, matyt, ir buvoatneštas.

Iš portreto žvelgė brolio veidas, nutapytas itin meistriškai. Tos pačiosviena nuo kitos atitolusios juodos akys, ramiai žvelgiančios įapleistąkambarį.

- Palaukite už durų, - tyliai paprašė Tonijus senjoro Lemo.Langas buvo atlapotas, už jo raudonavo daugybė čerpių stogų, tarpkurių šen bei ten įsiterpdavo sodelių žaluma bei bokštų smailės, o tolumoje matėsi švento Morkaus bazilikos kupolas.

Staiga iš Andrea lūpų išsiveržė švilpesys. Tonijus pajuto smilkinius perveriantį skausmą.

- Tėve? - atsargiai pratarė artindamasis.Andrea pasuko galvą, bet rudos akys sūnaus neatpažino. Veidas atro

dė dar labiau išsekęs nei visuomet ir blizgėjo nuo prakaito. Akys, papras

tai tokios guvios, kai nebūdavo rūsčios, dabar prarado aiškumą ir tarsiapsitraukė plėvele.

Paskui Andrea veidas pamažu prašviesėjo.- Aš... Aš... Nekenčiu... - sukuždėjo jis.- Ko, tėve? - paklausė ne juokais išgąsdintas Tonijus. Dėjosi išties šiur

pūs dalykai.- Karnavalas, karnavalas, - niurnėjo Andrea, o jo lūpos virpėjo. Jis už

dėjo ranką Tonijui ant peties. - Aš... Aš... Aš privalau...

- Gal nusileiskite žemyn, tėve? - nedrąsiai pasiūlė Tonijus.Ir tada berniuko akivaizdoje tėvas pradėjo siaubingai keistis. Jo akysišsiplėtė, burna persikreipė.

- Ką tu čia veiki? - sušvokštė Andrea. - Kaip įžengei įšiuos namus bemano leidimo?

Jis staigiai atsitiesė ir ėmė tirtėti apimtas įniršio.- Tėve! - sukuždėjo Tonijus. - Č ia aš, Tonijus.- A! - Andrea pakėlė ranką, kuri taip ir pakibo ore.Jis suprato suklydęs ir dabar žiūrėjo įsūnų susigėdęs bei sumišęs.

Iš begalinio susijaudinimo drebėjo jo rankos, tirtėjo lūpos.- Ak, Tonijau, - vos ne vos išlemeno. - Mano Tonijau.Ilgai nė vienas nepratarė nė žodžio. Koridoriuje pasigirdo šnibždėji-

masis. Paskui balsai nutilo.- Tėve, jums reikia atsigulti, - pagaliau pratarė Tonijus, apkabindamas

tėvą. Jis pirmą kartą pastebėjo, koks šis sulysęs.Lengvas it plunksnelė, be gyvybinių jėgų ir energijos. Ko gero, gyventi

jam beliko visai nebeilgai.



- 71 -

- Ne, ne dabar. Man viskas gerai, - atsakė Andrea.Gan grubiai jis patraukė nuo pečių Tonijaus rankas ir nuėjo prie pra

viro lango.Apačioje, žaliame vandenyje, plaukė ankštis primenančios gondolos.

Lagūnos link pamažu slinko ekskursijų laivas. Ant jo denio grojo orkestrėlis, o kraštus puošė rožės bei lelijos. Mažos figūrėlės šmėžavo, sukiojosi, zujo po balto šilko stogeliu. Iš ten, rodos, sklido sienomis aukštyn ko

piantis skambus juokas.- Kartais man atrodo, kad pasenti ir numirti Venecijoje - klaikiai ne

skoninga! - tyliai pratarė Andrea. - Taip, skonis, vis skonis! Tarsi visas gyvenimas - tai nieko daugiau, vien tik skonio reikalas! - drebančiu balsu

piktai suniurzgė jis, žvelgdamas įsidabrinį kupolą tolumoje. - Tu didžio ji kekšė!

- Tėti! - sukuždėjo Tonijus.Tėvas uždėjo jam ant peties kaulėtą it žnyplės ranką.- Sūnau, tu neturi laiko užaugti pamažu. Aš jau tau sakiau. Dabar įsi

dėmėk: privalai įsikalti įgalvą, kad jau tapai vyru. Elkis taip, lyg tai būtųabsoliuti tiesa, tuomet ir visa kita atsistos įsavo vietas, supranti? - balzganos akys įsmigo įTonijų, akimirksniui žybtelėjo, o paskui vėl apsiblausė.- Aš atiduočiau tau imperiją, visą pasaulį. Bet dabar tegaliu duoti patarimą: kai pats nuspręsi, jog esi vyras, tuomet juo ir tapsi. Visa kita susitvarkys savaime. Įsidėmėk.

Tik po poros valandų Tonijus pagaliau leidosi įkalbamas išvykti prieBrentos. Alesandras du kartus lankėsi Andrea apartamentuose ir abusykgrįžęs patikino, kad tėvo įsakymas neabejotinas.

Atėjo metas iškeliauti įLizanių vilą. Andrea nerimavo dėl to, kad Mariana su Tonijum jau ir taip vėluoja, todėl norėjo kuo greičiau juos išsiųsti.

Pagaliau senjoras Lemas įsakė krauti daiktus gondolon ir pakvietė Tonijų į šalį. ^

- Jis kenčia skausmą, - pasakė sekretorius. - Ir nenori, kad tu arba tavomotina matytų jįtokios būklės. O dabar paklausyk manęs. Nereikia jam parodyti, koks esi susirūpinęs. Jeigu nutiks kas nors rimto, mano pasiuntinys tau praneš.

Jiems beeinant mažąja prieplauka, Tonijus vos tramdė ašaras.- Nusišluostyk akis, - šnipštelėjo Alesandras, padėdamas jam įlipti į

valtį. - Jisai stovi balkone, išėjo palinkėti mums laimingos kelionės.Tonijus pažvelgė įviršų ir pamatė iš abiejų pusių prilaikomą pamėk

lišką figūrą. Andrea apsisiautė raudoną mantiją; plaukai sušukuoti, o lū pose tarytum baltame marmure sustingusi šypsena.

- Aš niekada daugiau jo nebepamatysiu, - sušnibždėjo Tonijus.Dėkui Dievui už valties greitumą bei vingiuotą kanalo vagą. Kai na

mas dingo iš akių ir Tonijus pagaliau atsidūrė mažoje kajutėje, jis tyliai, bet netramdomai pravirko.

Alesandras stipriai spaudė jo ranką.



Kai pagaliau Tonijus pakėlė galvą, pamatė Marijaną kuo svajingiausiaižvelgiančią pro langą.

- Brenta! - bemaž išdainavo ji. - Aš neregėjau didžiosios žemės nuo pat ankstyvos vaikystės!

_______________________ 19

_______________________

Neapolio karalystėje ir Sicilijoje Gvidas nesurado nė vieno mokinio, dėlkurio vertėtų leistis atgalios. Č ia vienur, čia kitur jam pristatydavo vilčiųteikiančių berniukų, bet mokytojui nepakako narsos rekomenduoti jų tėvams pasmerkti vaiką operacijai.

O tarp jau iškastruotų vaikų neaptiko nė vieno talento.Tuomet jis patraukė toliau, įPopiežiaus sritį, paskui įpačią Romą,

tuomet gilyn įšiaurę, įToskaną.Leisdamas naktis triukšminguose nakvynės namuose, o dienas - samdomose karietose, kartkartėmis pietaudamas drauge su kilmingų šeimųišlaikytiniais, jis pats nešiojosi savo mantą apšepusiame odiniame lagamine, dešine ranka po apsiaustu spausdamas durklą, idant apsigintų nuo plėšikų, kurie visur tykojo keliautojų.

Mažuose miesteliuose užsukdavo įbažnyčias. Ir visur - kaimuose beimiestuose - klausėsi operos.

Išvykdamas iš Florencijos, Gvidas jau turėjo du šiokių tokių vilčių teikiančius berniukus. Jis apgyvendino juodu viename vienuolyne ir ketinoiš ten pasiimti grįždamas į Neapolį. Ne dievaži koks stebuklas, bet jie

buvo geriausi iš visų, kurių teko klausytis kelionės metu, o grįžti tuščiomis jam atrodė tiesiog neįmanoma.

Bolonijoje jis dažnai lankėsi kavinėse, susitikdavo su garsiais teatro im- presarijais, ilgas valandas leido su dainininkais, kurie susirinkdavo ten, tikėdamiesi pasiūlymo sudaryti sezoninę sutartį, ir vis, vylėsi sutikti apsi-skarmalavusį berniuką, apdovanotą nuostabiu balsu bei svajojantį apie

sceną.Seni bičiuliai nupirkdavo jam išgerti - dainininkai, mokęsi su Gviduvienoje klasėje. Pastarieji džiaugėsi jįsutikę ir jausdami neabejotiną da

bartinį savo pranašumą išdidžiai pasakodavo apie savo gyvenimą.Bet ir čia jis nieko nesurado.Kai atėjo pavasaris, oras pasidarė šiltesnis bei kvapnesnis, o tuopos pa

sidabino žaliais lapeliais, Gvidas patraukė dar toliau įšiaurę, link didžiosios Italijos paslapties: senos ir didingos Venecijos respublikos.

_________________________ 20 _________________________

Andrea Treskis mirė pačiame rugpjūčio kaitros įkarštyje. SenjorasLemas tuojau pat pranešė Tonijui, kad nuo šiol Katrina Lizani ir jos vyrastampa berniuko globėjais. O Karlas Treskis, kuriam tėvas pasiuntė žinią

pajutęs besiartinančią mirties valandą, jau išvyko iš Stambulo ir įtem pęs visas bures skrieja namo.

- 72 -



Antra dalis

Namas buvo pilnas mirties ir svetimų žmonių: senyvų ponų juodomis bei raudonomis mantijomis, be paliovos besikuždančių tarpusavyje. O paskui tėvo apartamentų gilumoje nuskambėjo tas siaubingas, nežmoniškas riksmas. Tonijus girdėjo, kaip užgimė šis šiurpus garsas ir kaip jisstiprėjo.

O kai pagaliau atsilapojo durys, įkoridorių išėjo jo brolis Karlas ir sutikęs Tonijaus žvilgsnį vos pastebimai nusišypsojo. Šypsena buvo neryžtinga, liūdna. Tik plonas šydas, dengiantis šio žmogaus širdyje kunkuliuojantį apmaudą.

O dar anksčiau Tonijus stebėjo brolio atvykimą. Valtis plaukė aukštyn Didžiuoju kanalu. Brolis stovėjo valties priešakyje, drėgnas vėjas palengva plaikstė jo apsiaustą. Juodi Karlo plaukai ir galvos forma buvo pažįstami Tonijui. Pasitikdamas jį, berniukas žvelgė nuo viršutinės laiptų

pakopos, kaip Karlas įplaukia prieplaukon.Juodas akis, lygiai tokias kaip paties Tonijaus, užpildė nuostaba, kai

Karlas pastebėjo judviejų su broliu panašumą. Jo veide, stambesniame beilabiau įdegusiame nei Tonijaus, netikėtai išryškėjo jaudulys. Brolis žengėįpriekį, ištiesė rankas pasisveikindamas ir suėmęs Tonijų įglėbį taipstipriai prisispaudė, jog berniukas oda pajuto Karlo atodūsį, tik paskui jįišgirdo.

Bet ką jis tikėjosi pamatyti? Pyktį? Kartėlį? Perdegusią aistrą, virtusią

klasta? Jo veidas buvo toks atviras, jog atrodė it natūralus vidinės šilumosatspindys. Rankos karštligiškai glostė Tonijaus plaukus, o lūpos prisis paudė jam prie kaktos. Šie švelnūs prisilietimai dvelkė savotišku savininkiškumu, ir tą akimirką, tebelaikomas brolio glėbyje, Tonijus patyrė patįslapčiausią, patį nuostabiausią palengvėjimą.

- Tu čia, - sukuždėjo jis.Ir brolis ištarė taip švelniai, tarytum kalbėtų pati širdis iš masyvios

krūtinės:- Tonijau.

O vos po keleto minučių pasigirdo riaumojimas, iš pradžių duslus, bet pamažu stiprėjantis - urzgimas pro sukąstus dantis, beldimas kumščiu,vėl ir vėl trinktelinčiu įtėvo stalą.

- Karlas, - sušnibždėjo Katrina, kuri šiugždėdama šilkais išdygo Tonijui už nugaros, kai durys atsivėrė ir išleido jo brolį. Ji atmetė gedulošydą. Tetulės veidas buvo sklidinas liūdesio.

Aplinkui girdėjosi tylūs balsai, šnabždesiai; senjoras Lemas patyliu

____________________________________1____________________________________



- 74 -

kais bėginėjo pirmyn ir atgal. Katrina patraukė koridoriumi paskui jį. OMariana, apsitaisiusi gedulo drabužiais, žvelgė sau po kojomis įsistebeilijusi įvieną tašką.

Kartkartėmis Tonijus pastebėdavo blykstelint rožinio karoliuką tarpmotinos pirštų ir akių blizgesį, kai ji retsykiais pakeldavo žvilgsnį.

Tačiau Karlui įžengus įkambarį Mariana nė nepajudino galvos. O šisakies krašteliu išsyk ją pastebėjo.

Nusilenkė ir ištarė žvelgdamas įgrindis:- Senjora Treški.Jis buvo toks pat kaip portretuose, tik oda nuo Levanto saulės patam

sėjo. Išorinę brolio rankų pusę dengė juodi plaukai, jis dvelkė rytietiškais muskuso bei prieskonių aromatais.

O dabar, kažkur už uždarų durų, Katrina, rodos, jo kažko prašė:

- Karlai, Karlai!Laiptų viršuje pasirodė Bepas, už jo - augalota Alesandro figūra.Alesandras apglėbė Tonijaus pečius. Juodu tylėdami lėtai nužingsnia

vo įTonijaus kambarį. Sekundėlę iš už sienos girdėjosi Katrinos balsas:- Tu namie, supranti, tu namie, esi dar jaunas, o visur aplink tave -

gyvenimas...Vietoje atsakymo nuskambėjo žemas, neaiškus įniršio proveržis, nu

stelbęs jos balsą.

Uždaręs duris, Alesandras nusivilko mėlyną apsiaustą, apkibusį lietaus lašais. Didelėse mąsliose dainininko akyse atsispindėjo nerimas.

- Taigi jis jau čia, - atsiduso Alesandras.- Alesandrai, tu turi pasilikti, - maldaujamai pratarė Tonijus. - Tu rei

kalingas man po šiuo stogu dar ketverius metus, kol vesiu Frančeską Li-zani. Visa tai surašyta mano tėvo testamente, jo nurodymuose globėjams.Bet ketverius metus, Alesandrai, aš kažkaip turėsiu gyventi su jais visais...

Dainininkas priglaudė pirštą Tonijui prie lūpų lyg angelas, uždedantis

paskutinį atspaudą kūrimo momentu.- Ne tu turėsi jiems priešintis, Tonijau. O tavo tėvo testamentas ir tie,kurie privalo jįvykdyti. Vadinasi, iš Karlo atimta paveldėjimo teisė?

Tariant paskutiniuosius žodžius, jo balsas pritilo. Juk jeigu jau taip, turėjo egzistuoti išties baisi priežastis. Taip galėjo nutikti tik tuomet, jei Karlas kada nors tyčia pakėlė prieš tėvą ranką. O šitaip niekada nėra buvę.

- Nuosavybė nedaloma, - sumurmėjo Tonijus. - Mano tėvo nurodymaivisiškai aiškūs. Didžioji lėšų dalis skirta mano išsilavinimui, mokslams,o paskui visoms išlaidoms padengti, kai tapsiu valstybės veikėju. Karlui

atiteko apgailėtini skatikai ir patarimas pasiaukoti vardan mano vaikų gerovės...Aleksandras linktelėjo. Jis dėl to nenustebo.- Alesandrai! Jis įniršęs! Jis nori žinoti, kodėl turėtų nusileisti. Juk jis

vyresnis sūnus...- Tonijau, Venecijoje tai nieko nereiškia, - priminė Alesandras. - Tėvo

pasirinkimu tu turėsi vesti ir pratęsti giminę. Nebijok šio žmogaus, tavegina įstatymas bei globėjai.



- 75 -

- Alesandrai, jis norės žinoti, kodėl šių namų likimas turi priklausytinuo kažkokio berniūkščio...

- Tonijau, Tonijau, - sušnibždėjo Alesandras. - Net jei panorėtum, negalėtum jam nusileisti. Nurimk. Kad ir kas nutiktų, aš čia esu tam, kadtau padėčiau.

Tonijus, sunkiai alsuodamas, žvelgė įšalįtaip, tarsi visi įkalbinėjimainebūtų jo pasiekę.

- Alesandrai, jei tik aš įstengčiau jo neapkęsti... - pradėjo berniukas.Alesandras palenkė galvą įšoną, jo veide išryškėjo begalinė kantrybė.- Bet jis atrodo... Jis toks...- Tokie dalykai tau nepavaldūs, - papurtė galvą Alesandras.- Ką tu apie jįžinojai? - neatlyžo Tonijus. - Juk tikrai apie jįžinojai?- Žinojau, - atsakė Alesandras ir automatiškai nubraukė garbaną Toni-

jui nuo veido. - Bet tik tiek, kiek žinojo visi. Jis buvo visiškai nevaldomas.O šiuose namuose viešpatavo mirtis. Mirė motina, mirė broliai. Kažin arįstengsiu papasakoti tau daugiau.

- Tačiau Katrina jo neniekina! - sumurmėjo Tonijus. - Jinai jo gailisi!- Ak, Tonijau, nors ir gailisi, bet ji - tavo globėja ir palaikys tave. Kai

suprasi esąs bejėgis ką nors pakeisti, tu nurimsi.- Bet paklausyk... Toji moteris, kurios jis atsisakė. Kai prieš daugelį

metų tėvas norėjo pasirūpinti jo santuoka...- Aš nieko apie tai nežinau, - dainininkas vėl papurtė galvą.- Jis atsisakė tėvo išrinktos nuotakos ir pabėgo su kažkokia mergina iš

vienuolyno. O nuotakos atsisakė. Alesandrai, ar toji nuotaka - mano motina?

Alesandras jau ketino paprieštarauti, bet paskui sudvejojo.- Jeigu ji - toji mergina, kurios atsisakė Karlas, gyvenimas čia taps jai

nepakeliama našta...Alesandras patylėjo.- Ne, ji - ne ta mergina, kurios atsisakė Karlas, - pagaliau tyliai atsakė jis.

Tamsūs namai, tušti namai, svetimi garsai.Tonijus užkopė laiptais įviršutinį aukštą.Jis žinojo, kad Karlas savo kambaryje. Įdulkėtą koridorių skverbėsi

šviesa pro praviras duris.Šįryt brolis pakvietė jįdrauge papusryčiauti, atsiuntė savo tarnus

turkus, kurie perdavė kvietimą nusileisti. Atsisėdęs lovoje, rankomis apglėbęs galvą, Tonijus nerišliai vebleno atsisakymo žodžius svetimiemsveidams.

O dabar jis ant pirštų galų atitykino prie durų ir pamatė brolį. Sisvaikščiojo tarp laiko apgadintų daiktų. Lova užversta purvinais skarmalais. Rankoje Karlas laikė nuo drėgmės išpampusią knygą. Versdamassunkius, sudrėkusius puslapius, jis patyliukais skaitė balsu. Žydras dangus jam už nugaros atrodė apsiblausęs žvelgiant pro purvinus stiklus, okuždesys šiame kambaryje skambėjo išties natūraliai. Karlas skaitė monotoniškai, vis garsiau ir garsiau, nors skaitė tik sau, ir ranka mušė ritmą.



- 76 -

Bet štai jis pastebėjo Tonijų. Veidas tuojau pat nušvito, jis švelniai nusišypsojo vien akimis ir užvertęs knygą pasidėjo ant dešinės rankos.

- Užeik, broleli, - pakvietė Karlas. - Kaip matai, aš... taip sakant, atsidūriau keblioje padėtyje. Negaliu tavęs pakviesti pasėdėti čia, manokambaryje.

Jo tonas nedvelkė ironija nė pykčiu, bet kraujas plūstelėjo Tonijui įveidą, ir kamuojamas gėdos jis neįstengė nei atsakyti, nei pakelti akis.

Kodėl nepasiuntė tarnų sutvarkyti Karlo kambario? Kodėl nepagalvojoapie tai? Viešpatie, juk jis jau kuris laikas šeimininkas šiuose namuose, argine? O jeigu ne jis, tuomet kas gi kitas galėjo duoti tokįnurodymą? Tonijussusirūpinęs nužvelgė purvinas, apsilaupiusias sienas, apirusį kilimą.

- Bet tu matai, kaip visa čia alsuoja meile man? - atsiduso Karlas. Jisatidėjo knygą ir pažvelgė įsuskeldėjusias lubas. - Matai, kaip saugomi

mano turtai! Drabužiai išgelbėti nuo kandžių, o knygos guli saugiai beisausai.- Atleiskite man, senjore!- Už ką?Karlas ištiesė ranką, o kai Tonijus prisiartino, prisitraukė jį.Vėl berniukas pajuto švelnią šio žmogaus šilumą ir jėgą. Tolimame,

nerimo nepaliestame sąmonės kamputyje šmėstelėjo mintis: "Aš šitaipatrodysiu, kai tapsiu vyru. Aš matau save ateityje. Nedaugeliui tai pavyksta".

Karlas švelniai pabučiavo jįįkaktą.- Bet ką tu galėjai padaryti, broliuk?Jis ir nelaukė atsakymo. Vėl atvertęs knygą, perbraukė ranka per iš

skydusias eilutes. "Audra" - buvo parašyta angliškai, o paskui dviem stul peliais rikiavosi tekstas. Karlas vėl pradėjo ritmingai šnibždėti:

- Kur guli tėvas, ten gilu*...O kai jis vėl pakėlė akis, atrodo, nebesidžiaugė matydamas Tonijų."Bet kodėl? Ką tu matai? Nejaugi manęs nekenti?" - svarstė Tonijus.

Irimo atmosfera jįslėgė, jis duso nuo dulkių ir vos beįstengė kvėpuotidvoku, kurį skleidė pūvantys bei dūlėjantys daiktai šiame kambaryje.Bet brolis neatitraukė žvilgsnio. Juodose jo akyse atsirado keisti žiburėliai.- Pirmasis meilės sąjungos kūdikis, - sušnibždėjo Karlas, - vaikas, gi

męs aistros viršūnėje. Kaip sakoma, palaimintasis pirmagimis. - Ū mai joantakiai susiraukė, o lūpų kampučiai nusileido. - Anuomet aš buvau paskutinioji tėvų atžala, mes tokie panašūs. Bet juk čia nėra jokių taisyklių, arne? Pirmasis vaikas, paskutinysis vaikas... Išskyrus tėvo jausmus pirma

jam kūdikiui!- Atleiskite, senjore, bet aš nesuprantu, apie ką kalbate.- Taip, žinoma. O kodėl turėtum mane suprasti? - tęsė Karlas lygiu

ankstesniuoju tonu be jokio priešiškumo. Brolis pažvelgė įTonijų nuste bęs, bet kartu taip, lyg jam būtų malonu įberniuką žiūrėti. Tačiau Toni jus nuo jo žvilgsnio viduje susigūžė ir pasijuto nelaimingas.

- O visa tai tu supranti? - pakėlė balsą Karlas. - Apsidairyk aplink!

*Citata iš V. Šekspyro pjesės “Audra”. (Vertė T. Venclova.)



- 77 -

Vėl pasigirdo grėsmė - tarsi įniršio riksmas veržtųsi jam iš krūtinės.- Senjore, prašau jūsų, leiskite man atsiųsti tarnus, kad sutvarkytų šį

kambarį...- O, nejaugi jiems įsakysi? Juk tu čia šeimininkas, tiesa? - balsas su

skambo dar šiurkščiau.Tonijus pažvelgė broliui įakis ir, įžiūrėjęs jose tik užgaulią pajuoką,

bejėgiškai nusuko žvilgsnį.- Ne, broleli, tu dėl to nekaltas, - netikėtai pridūrė Karlas. - Zinai, tu

kilnus, - kalbėjo jis, rodos, nuoširdžiai švelniai. - Kaip smarkiai jis turėjotave mylėti. Bet, išdrįsiu pasakyti, jei aš būčiau tavo tėvas, mylėčiau tavene mažiau.

- Bet pasufleruokite, senjore, kaip mums dabar pamilti vienam kitą?- Aš myliu tave, - sukuždėjo Karlas. - Tačiau leisk man čia sustoti ir

nepasakyti to, dėl ko vėliau gailėsiuos. Supranti, aš vis dar negaliu čia apsiprasti. Tarsi būčiau grįžęs tik tam, kad pamatyčiau esąs miręs ir visų jau palaidotas, tad man belikę tik klajoti po šįnamą lyg vaiduokliui. Okai esi tokios būklės, netrunka rastis minčių bei žodžių, kurie gali pasirodyti besą tiesiog velniški.

- Tuomet išeikite iš čia, prašau. Prašau... Jo apartamentai antrameaukšte, senjore, galite juose įsikurti...

- Taigi tu man juos atiduoti, broliuk?- Senjore, aš nenorėjau pasakyti, kad jums juos atiduotu. Aš jokiu bū

du nenorėjau parodyti jums nepagarbos. Aš tik turėjau omenyje, kad jūs,žinoma, galite ten įsikurti.

Karlas nusišypsojo ir demonstratyviai užvertęs akis numetė knygąant stalo. O paskui abiem rankom grubiai sugriebė Tonijaus galvą.

- Na kodėl tu nepasirodei esantis koks nors įžūlus arogantiškas berniūkštis? - sušnibždėjo jis. - Tuomet aš galėčiau ir toliau jįkeikti už tai,kad šitaip tave išpaikino.

- Senjore, nereikia kalbėti tokių dalykų. Antraip mums nepavyks čia

gyventi kartu.- O dar protas, išmintis bei narsa, taip, narsa. Štai kuo tu pasižymi, broleli. Pats atėjai pasižiūrėti man įakis ir pasikalbėti su manimi. Priešminutę prašei išmokyti tave, kaip mums pamilti vienam kitą?

Tonijus linktelėjo. Jis žinojo: jeigu pamėgins kažką pasakyti, balsasnepaklus. Tasai žmogus, stipriai spaudžiantis jį, buvo taip arti. Lėtai palinkęs įpriekį, Tonijus palietė lūpomis brolio skruostą ir išgirdo, kaipglėbyje jįlaikantis Karlas vėl atsiduso.

- Visa tai pernelyg sudėtinga, - pratarė Katrina.Buvo jau po vidurnakčio, ir namas skendėjo tamsoj, išskyrus tą kam

barį, pro kurį jis ėjo. Iš šiurkštaus, pustonių netekusio brolio balso Toni jus suprato, kad brolis išgėrė vyno.

- Bet tu sugrįžai turtingas, tebesi jaunas... Ir Dieve mano, nejaugi šiame mieste kažko maža, nejau negali pasitenkinti neturėdamas žmonos

bei vaikų? Tu laisvas...



- 78 -

- Senjora, laisvė man įsipyko. Aš žinau, kad viską galima nupirkti.Taip, turtingas, jaunas bei laisvas, ir aš ištisus penkiolika metų toks buvau! Bet pasakysiu jums: kol jis buvo gyvas, tai buvo skaistyklos ugnis, odabar, kai jis miręs, ji virto pragaru! Nekalbėkite man apie laisvę! Aš jau

pakankamai prisikentėjau, savo kaltę išpirkau, taigi dabar galiu vesti ir...- Karlai, tu negali priešintis jo valiai!

Tamsiaveidžiai tarnai šlavė koridorius. Kažkokie jaunuoliai sukiojosi prie Andrea apartamentų durų. Marčelas Lizanis atvyko iš pat ryto ir da bar kartu su Karlu pusryčiavo valgomajame.

- Užeik, Tonijau!Pamatęs pro šalįeinantį brolį, Karlas mostelėjo ranka ir staigiai pa

kilo. Kėdė nuslydo plytelėmis išklotomis grindimis.

Bet Tonijus, greitosiomis nusilenkęs, nuskubėjo šalin. O pagaliauįžengęs įsavo kambarį patylom atsišliejo įduris ir kurį laiką stovėjoten, tarsi atradęs slėptuvę.

- Nepasidavė, ne, vis dar nepasidavė, - papurtė galvą Katrina, akimirksniui primerkdama mėlynas akis.

Ji atėjo patikrinti Tonijaus pamokų. Peržiūrėjusi sugrąžino Alesan-drui. Odiniame aplanke gulėjo popieriai, kuriuose buvo surašytos būsimos išlaidos: kiek sumokėti virėjai, kiek - liokajui, kiek - mokytojams,

kiek atidėti maistui bei kitoms reikmėms.- Bet tu privalai kęsti tylėdamas, - pasakė ji, uždedama delną ant Tonijaus rankų. - Neprovokuok jo.

Berniukas linktelėjo. Sutrikęs ir nusiminęs Andželas, sėdintis kitamekambario gale, nuolat dirsčiojo įjuos pakeldamas galvą nuo brevijoriaus.

- Taigi leisk jam burti čionai senus draugus, suteik galimybę išsiaiškinti, kas dabar yra įtakingas, - nuleidusi balsą Katrina pasilenkė prie Tonijaus ir pažvelgė jam įakis. - Ir leisk jam išlaidauti, kiek širdis geidžia,

juk jis parvežė namo didžiulį turtą. Jis skundžiasi dėl tamsių užuolaidųir trokšta venecijietiškos prabangos, prancūziškų niekučių, prašmatniųapmušalų. Suteik jam visa tai...

- Taip, taip, - sutiko Tonijus.

Kiekvieną rytą Tonijus stebėjo iš namų išeinantį brolį. Karlas lėktenulėkdavo laiptais žvangindamas raktais bei prie šono prisegta špaga. Jo

batų trepsėjimas įmarm urą taip neįprastai skambėjo šiuose namuose, jog Tonijui atrodė, tarytum tie batai gyvena kažkokį savą, atskirą gyveni

mą. Pro durų plyšelį Tonijus matė baltus perukus ant nublizgintų medinių manekenų galvų ir girdėjo iš praeities kuždantį Andrea: "Dabita..."- Broliuk, nusileisk, pavakarieniauk šiandien su manimi, - kartais Kar

las išdygdavo iš tamsos, tarsi būtų jo laukęs.- Prašau man atleisti, senjore, bet mano nuotaika, mano tėvas...Iš kažkur pasigirdo dainavimas. Tonijus negalėjo suklysti: dainavo

motina.



- 79 -

# * #Buvo maždaug keturios valandos po vidurdienio. Alesandras sėdėjo

prie stalo bibliotekoje - tyliai, nejudėdamas, kaip statula. Ant laiptų pasigirdo tylūs žingsniai. Pro praviras duris įplaukė motinos balsas: ji dainavo liūdną dainą, labai panašią įbažnytinį himną. O kai Tonijus atsistojoir nuėjo pas ją, pamatė, jog ji kažkur ruošiasi.

Pasiėmusi maldaknygę, veidą prisidengusi gedulingu šydu, Mariana,atrodo, visai nenudžiugo pamačiusi sūnų.

- Lena eina su manimi.Alesandro jai šiandien neprireiks.- Mama, - Tonijus nuėjo palydėti jos iki durų. Ji kažką niurnėjo pano

sėje. - Ar tu laiminga čia, dabar? Pasakyk man!- Ak, kodėl manęs šito klausi? - atsiliepė ji nerūpestingai, bet tuojau

pat, iškišusi ranką iš po juodo apsiausto, netikėtai stipriai sugriebė sūnųuž riešų.Jis akimirksnį pajuto skausmą bei supyko.- Jeigu tu čia nelaiminga, galėtum persikraustyti pas Katriną, - pasakė

jis ir pasibaisėjo: jeigu ji išties nuspręs išvykti, jos kambariai tuojau patištuštės bei taps svetimi.

- Aš savo sūnaus namuose, - atsakė ji ir atsisuko įtarną. - Atidarykiteduris!

Naktį jis negalėdamas užmigti gulėjo, klausydamasis tylos. Visas pasaulis už kambario durų atrodė lyg svetima teritorija. Koridoriai, pažįstami kambariai, net drėgni apleisti užkaboriai. Staiga iš apačios pasigirdo

juokas. Tylus, bemaž negirdimas garsas, bylojantis apie žmogaus buvimąnamuose. Niekas negalėjo jo išgirsti, bet Tonijus išgirdo.

Kažkur naktyje isteriškai klykė moteris. Berniukas apsivertė ant šonoir užsimerkė spėjęs pagalvoti, jog riksmas, rodos, skambėjo namo viduje.

Jis užmigo. Ir sapnavo, tarytum atidaręs duris vėl pamatė juos apačioje. Tas pats senas ginčas. Griežtas, aukštas Katrinos balsas. O brolis...

Nejaugi jis verkė?

Buvo ankstyvas vakaras. Iš tolumos atsklido silpni spalio karnavalo atgarsiai. Vos už poros žingsnių esančiuose Trimanių rūmuose vyko puota.Tonijus vienas stovėjo ilgame valgomajame. Neatitraukdamas rankos nuosunkios užuolaidos, jis žiūrėjo, kaip apačioje priplaukia ir nutolsta valtys.

Alesandro bei Lenos lydima motina stovėjo tiesiog po langu prieplaukoje ir laukė gondolos. Ilgas juodas šydas leidosi iki pat drabužių apačios.

Vėjas priplakė plonytę medžiagą prie veido, išryškindamas Marianos profilį."O kur jis? Siame name?"Didžiulis valgomasis panėšėjo įaklinos tamsos jūrą.Tačiau nespėjęs pasimėgauti tyla ir ramybe, Tonijus išgirdo pirmuo

sius garsus. Kažkas judėjo tamsoje. Paskui ore pasklido muskusinis rytietiškų kvepalų aromatas, girgžtelėjo durys, ir įėjusysis tyliai žengdamasakmeninėmis grindimis ėmė artintis prie jo.



- 80 -

"Sučiuptas atviroje jūroje", - pagalvojo berniukas, neatitraukdamasakių nuo ribuliuojančio kanalo vandens. Tolumoje, viršum švento Morkaus aikštės, liepsnojo dangus.

Jis pajuto kažkieno artumą sau už nugaros, ir plaukai ant pakaušio pasišiaušė.

- Ankstesniais laikais, - sušnibždėjo Karlas, - visos moterys dėvėjo tokius šydus, kurie suteikdavo joms ypatingo žavesio. Jos turėjo paslaptį,kurią nešiojosi gatvėmis ir kuri dvelkė rytais...

Tonijus lėtai pakėlęs akis pamatė brolįvisai arti. Balti nėriniai ant juodo Karlo švarko labiau panėšėjo įmiglotą miražą nei įaudinį, o puikiaisugarbanotas, aukštai nuo kaktos kylantis ir įtikrus plaukus panašus perukas nežymiai blizgėjo.

Brolis priėjo prie lango bei pažvelgė žemyn. Judviejų panašumas vėl

apstulbino Tonijų, kaip kad apstulbindavo visuomet, kai jįsuvokdavo.Silpnoje žvakės šviesoje Karlo oda atrodė nepriekaištinga. Vienintelis amžiaus požymis - smulkios raukšlelės akių kampučiuose, atsirandančios visuomet, kai jis plačiai šypsodavosi.

Ir dabar toji šypsena sušvelnino jo veidą spinduliuodama nuoširdžiąšilumą. Atrodė neįmanoma patikėti, kad tarp brolių apskritai esama kokio nors priešiškumo.

- Tu kas vakarą manęs vengi, Tonijau, - kreipėsi Karlas. - Bet gal da bar vis dėlto imkim ir pavakarieniaukim drauge. Stalas jau padengtas.

Tonijus vėl nusisuko įvandenį. Motinos jau nesimatė. Naktyje nebeliko nieko daugiau, tik kanalu lėtai plaukiančios valtys.

- Mano mintys su mano tėvu, senjore, - atsiliepė jis.- Ak taip, su tavo tėvu!Bet Karlas nenusisuko. Prieblandoje nuslinko nekalbūs turkai, uždegė

žvakes daugybėje žvakidžių visur aplinkui, ant paties stalo, ant indaujųtiesiog po siaubinguoju paveikslu.

- Sėskis, broleli!

"Aš noriu tave pamilti, - galvojo Tonijus, - kad ir ką tu padarei. Tikiuosi, šią kliūtį pavyks kažkaip įveikti". Nunarinęs galvą, Tonijus atsisėdo stalo gale, kur dažnai sėsdavosi ir

anksčiau. Tik vėliau suvokė, ką iškrėtė, ir pakėlęs akis pažvelgė įbrolį.Širdis ėmė daužytis. Jis matė priešais save šypseną, spinduliuojančią

vien draugiškumą. Sniego baltumo perukas dar labiau išryškino Karloodos tamsumą bei pabrėžė aukštai išlenktų antakių grožį. Brolis žvelgėįjįnė kiek ne smerkiamai.

- Mudu nesutariame, - ištarė Karlas. - Galime apsimetinėti, bet neįstengiame to pakeisti. Mudu nesutariame. Praėjo beveik mėnuo, o mesnegalime drauge perlaužti duonos.

Tonijus linktelėjo, įakis plūstelėjo ašaros.- Tačiau mudviejų panašumas, - pridūrė Karlas, - beveik antgamtiškas.Tonijus pagalvojo: "Ar įmanoma pajusti žodžiais neišsakytą kito mei

lę? Ar Karlas gali įžvelgti ją mano akyse?" Ir pirmą kartą per visą šįlaiką, neįstengdamas ištarti nė pačių paprasčiausių žodžių, jis suvokė, kaip



- 81 -

norėtų atsiremti įbrolį. "Pasipasakoti tau, paprašyti tavo pagalbos. Bet taineįmanoma. Mudu nesutariame". Berniuką apėmė noras tuojau pat išeitiiš kambario. Jis bijojo keisto brolio iškalbos.

- Nuostabus mažasis broliukas, - sušnibždėjo Karlas. - Prancūziškiapdarai, - tęsė apžiūrinėdamas Tonijų, ir didelės tamsios jo akys žybtelė

jo. - O koks grakštumas. Pastarąjį, manau, paveldėjai iš motinos, kaip ir balsą, nepaprastą, įstabų sopraną.

Tonijus ryžtingai nusuko akis. Pašnekesys virto kankyne."Bet jeigu mudu nepasikalbėsime dabar, bus dar blogiau".- Būdama mergaitė, ji dainavo koplyčioje, - tęsė Karlas, - ir savo gies

mėmis išspausdavo mums ašaras. Ar ji tau apie tai pasakojo? Ak, kiek jinai gaudavo dovanų, kaip ją mylėjo gondoljerai!

Tonijus lėtai pažvelgė įbrolį.

- Ji buvo tikra sirena, - kalbėjo Karlas. - Nejaugi niekas tau nesakė?- Ne, - droviai atsakė Tonijus.Pajutęs, jog brolis stebi, kaip jis muistosi ant kėdės, berniukas vėl

skubiai nusuko žvilgsnį.- O kokia ji buvo gražuolė! Netgi gražesnė negu dabar... - Karlo bal

sas virto šnabždesiu.- Senjore, geriau nekalbėkite apie ją šitaip! - impulsyviai šūktelėjo To

nijus.- Bet kodėl? Kas atsitiks, - ramiai tęsė Karlas, - jeigu aš šitaip apie ją

kalbėsiu?Tonijus pažvelgė įbrolį. Pastarojo šypsena pasikeitė: ją persmelkė

šaltis. "Ko gero, nebūna už tokią šypseną šiurpesnės veido išraiškos", - pagalvojo Tonijus.

Berniukas jautė, jog Karlo šypsena slepia tą neviltį, nerimą ir įniršį,kuris prasiveržė kartu su riaumojimu už uždarų durų.

- Bet ne aš dėl to kaltas! - staiga sukuždėjo Tonijus.-Tada nusileisk man!

Štai ir išmušė valanda.Daugelį dienų Tonijus su siaubu laukė šio momento. Norėjosi pakilti bei išeiti, bet brolio delnas jau uždengė jo ranką ir prispaudė prie stalo. Jis pajuto po drabužiais ištrykštantį prakaitą, o kambaryje staiga pasidarėnepakeliamai šalta. Jisai žvelgė įžvakių liepsną, tarsi norėdamas, kad šiišdegintų jam akis, ir suvokė negalįs nieko padaryti, idant atitolintų bauginantį pokalbį.

- Nejaugi tu netrokšti išgirsti manąją įvykių versiją? - sušnibždėjoKarlas. - Juk vaikai smalsūs. Nejaugi neturi įgimto smalsumo? - jo veideliepsnojo įniršis, bet šypsena nedingo nuo lūpų, o balsas pažemėjo tariant paskutiniuosius skiemenis, lyg pats bijotų jo galios.

- Senjore, jūs priešinatės ne man. Tad kam visos šitos šnekos?- Ak, broleli, tu mane stulbini. Tavęs neįmanoma priversti paklusti,

ar ne? Tavo viduje geležis, kaip kad ir jo viduje buvo geležis. Ir aštrūs nekantrumo dygliai, kokius turi ji. Bet tu mane išklausysi.

- Jūs klystate, senjore. Aš jūsų nesiklausysiu. Papasakokite viską



- 82 -

tiems, kurie paskirti vadovauti mums abiem, valdyti mūsų turtą, mūsųsprendimus.

Ū mai pajutęs pasibjaurėjimą broliu, Tonijus ištraukė savo ranką išKarlo delno.

Bet jo veidas, stebėtinai jaunas, atspindintis įkarštį ir kančią, traukė.Brolis tarytum metė Tonijui iššūkį, maldavo jį, jis visiškai neturėjo tos"geležies", paties Karlo žodžiais tariant, kokią Tonijus kartais išties jusdavo tėvo viduje.

- Ko jūs iš manęs norite, senjore? - paklausė Tonijus ir atsilošęs kėdėje lėtai atsiduso. - Pasakykite man, ką aš turiu padaryti!

- Aš jau sakiau tau: nusileisk man! - Karlas vėl pakėlė balsą. - Matai,ką jis man padarė? Apiplėšė mane - štai ką jis man padarė! Ir nori api

plėšti dar kartą! Bet aš tau pasakysiu: to nebus!

- O kodėl nebus? - nesusilaikęs paklausė Tonijus. Jis visas drebėjo, betdabar susierzinimas išstūmė drovumą. - Ar aš turėčiau tam pasipriešinti?Liaukitės! Ar aš turėčiau priešintis savo tėvo valiai todėl, kad jūs manęs

paprašėte taip pasielgti? Senjore, aš nežinau, ar manyje esama "geležies", bet mano gyslomis teka Treskių kraujas, o jūs mane vertinate taip neteisingai, jog aš be galo sutrikęs ir nežinau, kokiu būdu jums paaiškinti,kaip smarkiai jūs klystate!

- O tu, pasirodo, visai ne vaikas!- Ne, aš dar vaikas, ir kaip tik todėl visa tai dabar kenčiu, - ryžtingai

paprieštaravo Tonijus. - Bet jūs, senjore, esate vyras ir turėjote gerai su prasti, kad aš visai ne tas teisėjas, įkurį reikėtų apeliuoti. Ne aš pasirašiau jums nuosprendį.

- Ak, nuosprendį! Taip, nuosprendį! - nelygiu balsu pratarė Karlas. -Kaip puikiai tu parenki žodžius, tėvas dabar tavimi be galo didžiuotųsi,tokiu jaunu ir tokiu protingu, o dar tokiu narsiu...

- Narsiu? - ištarė Tonijus švelniau. - Senjore, čia jūs verčiate mane kal bėti grubius žodžius. Aš nenoriu su jumis pyktis! Leiskite man išeiti!

Man čia tikras pragaras: brolis prieš brolį!- Taip, brolis prieš brolį, - atsiliepė Karlas. - O kaip kiti namo gyventojai? Kaip tavo motina? Kaip ji žiūri įvisa tai? - sušnibždėjo jis pasilenkęs taip arti, kad Tonijus atšlijo, nors ir nenusuko žvilgsnio. - Tad kaiptavo motina?

Priblokštas bei išgąsdintas Tonijus neįstengė nieko atsakyti.Prispaustas prie kėdės atlošo, berniukas žvelgė įsavo antrininką.

Miglotas pasibjaurėjimo pojūtis sugrįžo.- Jūsų žodžiai man atrodo tokie keisti, senjore!- Nejaugi? Pagalvok truputį, juk esi toks nuovokus, juk vedžioji už

nosies savo mokytojus! Taigi pasakyk man, ar ji sutiktų nugyventi visą gyvenimą viena, sūnaus namuose, atlikdama gedinčios našlės vaidmenį?

- Bet ką gi daugiau ji galėtų daryti? - išlemeno Tonijus.Ir vėl pasirodė toji šypsena, bemaž švelni, bet kartu tokia netvari.

"Šio žmogaus viduje nėra tikro pykčio, - liūdnai pagalvojo Tonijus. - Nėra pykčio netgi dabar. Tik begalinis nepasitenkinimas. Neapsakomai



- 83 -

skausmingas nepasitenkinimas, nepaliekantis vietos mintims apie pralaimėjimą arba kartėlį".

- Jai dabar... kiek? - paklausė Karlas. - Dusyk daugiau nei tau? Ir kaip pavadinti jos ligšiolinįgyvenimą, jei ne įkalinimu iki gyvos galvos? Argi ji nebuvo dar visai mergaitė, kai atėjo įšiuos namus? Gali neatsakyti, aš ją ir taip prisimenu.

- Nekalbėkite apie mano motiną.- Tu draudi man kalbėti apie tavo motiną? - Karlas palinko įpriekį. -

Argi ji ne iš kūno ir kraujo, kaip ir tu arba aš? Argi ji nekalėjo užmūrytašiuose namuose kartu su mano tėvu? Nagi pasakyk, Markai Antonijau, arlaikai save dailiu, kai žiūri įveidrodį? Ir argi neįžvelgi manyje to patiesgrožio? Didesnės ar mažesnės dalies?

- Jūs kalbate pasibjaurėtinus dalykus! - sušvokštė Tonijus. - Jei pasa

kysite apie ją dar bent vieną žodį...- O, taigi tu man grasini, ar ne? Juk tavo špagos man tėra žaisliukai, berniuk! Dailiame tavo veidelyje nėra nė menkiausio barzdos pėdsako! Otavo balsas tebėra vaikiškai skambus, kaip ir jos, ką aš tau, beje, jau sakiau. Negrasink man. Kalbėsiu apie ją tiek, kiek panorėsiu. Bet įdomu, ar daugžodžių man reikės jai pasakyti, kad priversčiau prakeikti tuos metus?

- Dėl Dievo meilės, ji - jūsų tėvo žmona! - Tonijus sugriežė dantimis.- Smurtaukite prieš mane kiek tinkamas, aš jūsų nebijau. Bet ją palikiteramybėje, aišku? Net jei aš ir esu vaikas, galiu pasikviesti įpagalbą vyrus, kurie mane apgins!

O, čia buvo tikras pragaras, tas pats pragaras, apie kurį kalba kunigaiir kurį piešia dailininkai!

- Smurtauti? - rodos, nuoširdžiai nusijuokė Karlas. Jo veidas išsilygino. - Dėl ko turėčiau prieš ką nors smurtauti? Ji tebėra moteris, broliuk.Labai vieniša, geidžianti vyriško prisilietimo, jei tik prisimena, ką tai reiškia. Kai jinai vos neišsikraustė iš proto, jis pakišo jai eunuchą vietoj meilužio. Bet aš ne eunuchas. Aš vyras, Markai Antonijau.

Tonijus pašoko. Bet Karlas nė per žingsnį neatsitraukė.- Jūs - pats velnias, kaip jis ir sakė! - sušnibždėjo Tonijus.- Tai štai kaip jis apie mane kalbėjo! - šūktelėjo Karlas. Brolis sugriebė

Tonijui už riešo ir suspaudė, tačiau veidą perkreipė kančia. Jo veide Toni jus matė, kokįskausmą jaučiąs brolis. - Jis vadino mane velniu, taip? O ar jis tau papasakojo, ką man padarė? Ar papasakojo, ką iš manęs atėmė?Penkiolika metų tremties! Kaip galima visa tai ištverti? Jeigu aš būčiauvelnias, tuomet turėčiau ir velnišką galią ištverti tą pragarą!

- Aš jus užjaučiu! - Tonijus išsivadavo, staigiai ištraukdamas ranką. -Man jūsų gaila!

Juodu stovėjo vienas priešais kitą, vieni tuščiame kambaryje.- Prisiekiu Dievu, aš jus užjaučiu! - pakartojo Tonijus. - Bet aš nieko

negaliu padaryti, o ji tokia pat bejėgė, kaip ir aš.- Bejėgė? Ji? Ar ilgai tu išsilaikysi, jei visas namas sukils prieš tave?- Jinai mano motina, ji niekada nesukils prieš mane.- Ar tu tuo tikras, Markai Antonijau? Geriau pirmiausia paklausk jos:



- 84 -

koks yra tasai nusikaltimas, už kurį jai teko penkiolika metų kalėti? - Karlasžengė įpriekį, kai Tonijus pamėgino kryptelėti įšalį. - Aš nusikaltau gimdamas po kita žvaigžde, turėdamas kitokįbūdą. Jis nekentė manęs nuo patgimimo dienos ir neįžvelgė manyje nė menkiausio dorybės pėdsako, norskiti ir stengėsi jam parodyti. Tokia mano nuodėmė. Tačiau koks tavo motinos nusikaltimas, už kurį tasai žmogus teikėsi ją, dar visai vaiką, paverstisavo nuotaka, o paskui palaidojo gyvą tarp keturių sienų.

- Palikite mane ramybėje! - pareikalavo Tonijus.Už atvirų durų juodavo svetainė. Bet Tonijus niekaip negalėjo pajudė

ti ton pusėn, nors Karlas jo ir nebelaikė.- Aš tau pasakysiu, kokia jos nuodėmė, - tęsė Karlas. - Ar tu pasiren

gęs išgirsti? O paskui pažiūrėsim, ar įstengsi man uždrausti apie ją kal bėti! Ji mylėjo mane, štai kokia jos kaltė! O kai aš atėjau į"Pietą" jos išsi

vesti, Mariana išėjo su manimi!- Jūs meluojate!- Ne, Markai Antonijau...- Viskas, ką pasakėte, kiekvienas žodis - melas!- Ne, Markai Antonijau, aš nepasakiau nė vieno melagingo žodžio. Ir

tu tai žinai. O jeigu taip nėra, eik paklausk savojo kastrato, tegul pasakotiesą! Arba paklausk mylimos savo tetulės Katrinos! Eik įgatves, ten tau

pasakys kiekvienas! Aš išsivedžiau Marianą iš vienuolyno vidury baltosdienos, nes aš jos geidžiau, o ji geidė manęs, bet jis, jisai tetroško tik įjąžiūrėti.

- Aš jumis netikiu.Tonijus pakėlė ranką, tarsi norėdamas smogti Karlui. Bet dabar pra

stai jįmatė. Siluetas išskydo prieš akis, nors ir artinosi, užstodamas žvakių švieseles, dabar jau tamsias bei neryškias.

- Aš maldavau jįleisti man ją vesti! Prašiau atsiklaupęs! Zinai, ką jisman atsakė? "Aristokratė iš žemyno, - šaipėsi jis, - bekraitė našlaitė!"Girdi, pats išrinksiąs man žmoną, sakė jis, ir išrinko kažkokią užgesusią

baidyklę! Dėl jos turtų, padėties, o svarbiausia - iš neapykantos man! "Tėve! - meldžiau aš, - nuvažiuokite į"Pietą", pasižiūrėkite įją! Aš klūpodamas štai ant šių grindų maldavau jo. Kai įvyko blogiausia, kas galėjonutikti, ir jis mane ištrėmė, tuomet išsirinko ją sau įnuotakas! Aristokratę iš žemyno, bekraitę našlaitę! Jisai ją vedė. Ir užmokėjo, kad ji būtųįtraukta į"Aukso knygą". Juk galėjo tą patį padaryti dėl manęs, bet atsisakė! Ištrėmęs mane, pasiėmė Marianą pats, supranti? Budelis, broleli,tikras budelis! Apraudok ją ir mane! Apraudok beprotišką mūsų meilę

bei beprotišką gyvenimą ir tą kainą, kurią mudu už tai sumokėjome!- Liaukitės, aš negaliu to klausytis! - Tonijus užsispaudė rankomis au

sis. Jo akys buvo užmerktos. - Jeigu jūs nesiliausite, tepadeda man Dievas...Jis ištiesė ranką link durų ir užčiuopęs staktą atrėmė galvą, neįsteng

damas pratarti nė vieno žodžio, nebesuvaldydamas beviltiškos raudos.- Prieik šiąnakt prie jos durų, - išgirdo už nugaros tylų Karlo balsą, -

pasiklausyk prie rakto skylutės, jei norėsi. Ji priklausė man tuomet, priklausys ir dabar. Jeigu netiki, paklausk jos!



- 85 -

0 0 0

Tonijus nedėvėjo nei kaukės, nei tabarro. Jis brovėsi per triukšmingą,šlapią minią, vėjo gūsių blaškomas lietus čaižė jam veidą. Pagaliau vaikinas atsidūrė kavinėje ir pajuto, kaip jįapgaubia karštas oras.

- Betina! - sušnibždėjo.Akimirksnį mergina su juodu smailiu gobtuvu tarytum dvejojo, bet

paskui prasibrovė pro kažkieno domino, šiurpokas bautas, dengiančiasveidus, pro klounus, monstrus, priėjo ir skubiai jįapkabino.

- Č ionai, jūsų prakilnybe! - mergina išsivedė jįįgatvelę link artimiausios prieplaukos.

Kai tik gondola atsiskyrė nuo kranto, mergina atsidūrė jo glėbyje antkajutės grindų, nutraukė jam švarką, marškinius, pasikėlusi sijonus apsivijo jį kojomis.

Lietus šniokštė, kapsėjo įvandenį, barbeno įmedinius tiltelius, nuolat atsirandančius virš galvos. Valtis pavojingai siūbavo, lyg neišlaikydama porelės svorio; kajutėje trenkė dulkėmis, šiltais kūnais, dūmų kvapu tarpnuogų Betinos kojų, kur plaukai pasirodė esantys drėgni bei karšti. Įkišęs ten galvą, Tonijus net sugriežė dantimis. Mažomis stipriomis rankomis Betina prispaudė jįprie savęs, ir jis jautė skruostais šilkinę jos šlaunų odą. Nenutylantis merginos kikenimas skambėjo ausyse, jos krūtys

buvo tokios didelės, jog veržte įsiveržė jam įdelnus. Ji perplėšė jo bri

džius, o pati tarytum išslydo iš palaidinės ir sijono, balta bei saldi, jos pirštai jįglamonėjo, skatino, nukreipė.Tonijus baiminosi, kad Betina juoksis sužinojusi, kad jis dar berniu

kas, bet ši tik prisitraukė jį, ir jisai įsiskverbė įją, įsibrovė jausdamas,kaip sprogimas smegenyse nušluoja ir laiką, ir sumišimą, ir visą siaubą.

Būtų numiręs, jei bent akimirksnį būtų apie kažką pagalvojęs.Todėl jo rankos godžiai lietė karštą kūną po jos keliais, drėgną šilumą

po krūtimis, apskritas blauzdas bei atvirą, godžią burną, pilną pašėlusiosnarsos, tankaus alsavimo ir to lengvo, nekantraus kikenimo, daugybęsmulkiausių linijų, raukšlelių, paslapčių. Vanduo teliūškavo įvaltieskraštus, atplaukdavo bei nutoldavo muzika, aukšti garsai, žemi garsai.Kartais jis guldavosi po Betina, mėgaudamasis jos svoriu, o paskui vėl paguldydavo ją ant nugaros, kilstelėdavo ranka kaitrias moteriško kūnoklostes, lietė liežuviu mažą glotnų pilvą.

O kai pagaliau išsekęs tiesiog gulėjo prisispaudęs prie jos, atsklido jūros vandens kvapas, drėgnas apsamanojusių polių tvaikas ir dvelksmastos minkštos žemės po jais, kuri irgi buvo Venecija. Visa tai siejosi su sal

dumu bei druska, su skambiu Betinos juoku, su sidabriniu įkypu lietumi, besiskverbiančiu pro mažus langelius ir krintančiu jam ant veido.Ak, jei tik visa tai galėtų tęstis amžinai, jei tik galėtų ištrinti iš sąmo

nės visas mintis, visą skausmą, jei tik jis galėtų mylėti ją vėl ir vėl, o pasaulis nebesugrįžtų, ir jam nebetektų atsidurti tame name, tuose kambariuose, girdėti to balso. Tonijus apsivertė ant pilvo ir gulėjo tamsoje, prispaudęs veidą prie pagalvės, kad Betina neišgirstų jo verksmo.



- 86 -

0

0

&

Iš užmaršties pažadino balsai.Ko gero, valtis plaukė tais mažais kanalėliais, virš kurių šviečia ma

žučiai langai, kur dienomis kabodavo skalbiniai, siaurose pakrantėse mėtėsi krūvos šiukšlių ir kur pakėlęs galvą galėjai pamatyti palei sienas šmi-rinėjančias žiurkes. Tamsoje spigiai kniaukė katės. Jis girdėjo teliūškuo

jantį bei pliuškenantį vandenį. Jautėsi esąs besvoris ir visiškai ramus,nepaisant merginos erzinimo:

- Myliu tave, myliu tave, myliu, myliu...Ir vėl tie balsai. Tonijus pakėlė galvą. Tasai tenoras, kurį atpažintų bet

kur, ir tasai bosas, taip, tas pats, ir dar fleita bei smuikas. Vaikinas pasirėmė alkūne pajusdamas, kaip pasvyra valtis. Ten buvo jo dainininkai!

- Kas, jūsų prakilnybe? - pašnibždom paklausė Betina.

Ji sėdėjo šalia nuogutėlė, tik beformė drabužių krūva dengė kelius.Grakštūs nuožulnūs pečiai, o akys tokios didelės, jog, rodos, egzistavo atskirai nuo baltutėlio veido ir stebėjo jį.

Tonijus atsisėdo tiesiai ir švelniai išsivadavo. "Aš ją turėjau, - pagalvo jo. - Mylėjau ją, turėjau, pažinau". Bet ši mintis nesuteikė nei pasimėgavimo, nei nuostabaus jaudulio. Akimirksniui jis prisispaudė prie Betinos,įkvėpė jos plaukų kvapo, pabučiavo kietą mažos kaktos nuožulnumą.

O balsai tuo metu artėjo. Ten išties buvo jo dainininkai! Veikiausiaitraukė namo. Jeigu dabar galėtų juos sulaikyti... Vaikinas skubiai susikišomarškinius įbridžius, susirišo plaukus.

- Neišeikite, jūsų prakilnybe, - paprašė mergina.- Mieloji, - pratarė jis, suberdamas jai įsaują auksines monetas ir už

lenkdamas jos pirštus, - rytoj vakare, kai sutems, lauk manęs.Tonijus užtraukė sijoną jai per galvą, apvilko minkštą sulamdytą pa

laidinukę ir stipriai suvarstė korsetą, pajusdamas paskutinį pasitenkinimo dilgtelėjimą, kai ankštas drabužis apgaubė bei suspaudė ją. Dainininkai jau prisiartino prie kanalo. Ten buvo Ernestinas - kiek kartų Tonijui

teko girdėti šįvardą po savo langu? Ir Pjetras, turintis nuostabų, gilų bosą. Griežė jiems šią naktį Feliksas.

Kai valtis nuslydo po artimiausiu tiltu bei dingo tamsoje, jis akimirksnį pasigailėjo nesąs girtas kaip pėdas ir nesusiprotėjęs aikštėje nusipirktivyno ąsočio. Vaikinas nuslinko palei sieną siaura gatvele; akmenys po ko

jomis buvo tokie glitūs, jog vos nepaslydo ir nenugarmėjo įvandenį.Kaip jie atrodo? Anksčiau, tamsoje, vargiai begalėdavo juos įžiūrėti.

Ar jie jįpažins?Tačiau šviesoje, sklindančioje pro praviras duris, jis išsyk pamatė ma

žąjįansamblį. Aukštas, tvirtas barzdotas vyras pasirodė besąs Ernestinas.Jis dainavo serenadą susikūprinusiai moteriai putliomis rankomis, stovinčiai ant laiptelio. Toji švelniai šaipėsi iš jų. Smuikininkas siūbuodamas

pirmyn ir atgal įnirtingai darbavosi stryku. Muzika skambėjo skvarbiai,griebė už širdies.

Ir tuomet įstojo Tonijus, oktava aukščiau už Ernestiną, unisonu kar



- 87 -

todamas tas pačias frazes. Ernestino balsą nuspalvino jausmas, ir Tonijus pamatė, kaip persimainė jo veidas.

- Ak, tai neįmanoma! - šūktelėjo dainininkas. - Juk čia mano serafimas, mano princas iš Treskių palaco! - jis išskėtė rankas, čiupo Tonijų įglėbįir apsukęs aplinkui pastatė įvietą. - Bet kaip jūs čia atsidūrėte, jūsų

prakilnybe?- Aš noriu dainuoti su jumis, - pasakė Tonijus ir paėmė vyno ąsotį.

Gėrimas plūstelėjo jam įburną, nutekėjo smakru. - Kad ir kur eisite, ašnoriu dainuoti su jumis.

Jis užvertė galvą. Lietus plakė blakstienas, o jis traukė be galo aukštą,tyrą, įstabiai koloratūrišką melodiją, kuri aidėjo tarp sienų ir, rodos, kiloiki pat dangaus, gaubiančio siauros gatvelės tamsą, kur šen bei ten švietėžiburėliai mažuose langeliuose. Ir tuomet, antrindamas jam, suskambo

gilesnis Ernestino balsas, paremdamas jį, leisdamas pleventi aukštai aukštai bei laukdamas nepaprastos baigiamosios frazės harmonijos...Kažkas šaižiai riktelėjo: "Bravo!", ir tarsi nuo pačių sienų, iš visur, pa

sigirdo negarsūs komplimentų protrūkiai. Pasigirdo ir nutilo taip pat netikėtai. O kai ant šlapių akmenų pabiro monetos, Feliksas skubiai puolė jųrinkti.

Iki pat aušros klajojo jie visų vėjų košiamomis krantinėmis bei dainavo; surėmę alkūnes brovėsi siauručių gatvelių voratinkliu. Kartais sienostaip glaudžiai juos apsupdavo, jog tekdavo eiti vienam paskui kitą. Balsai

čia skambėdavo keistai, antgamtiškai. Tonijus mintinai mokėjo visas jų pamėgtas dainas, o kitų jie greitai jį išmokė. Vaikinas vis glaudė lūpas prie ąsočio, o kai vynas baigėsi, nusipirko kitą.

Visur, kur jie ėjo, virš galvų atsidarinėjo langai, o kartais sustodavo irdainuodavo serenadas kokiam nors miglotam siluetui tolumoje. Klaidžiodami palei rūmų sienas, jie atitraukdavo nuo kortų bei prabangių puotosstalų prašmatniai pasipuošusias moteris ir vyrus. Kraujas tvinkčiojo Toni

jaus smilkiniuose, kojos nebeklausė, jis nuolat klupo ant slidžių akmenų, bet jo balsas, ko gero, niekad anksčiau nepasiekė tokios nesulaikomos galios. Ernestinas su Pjetru juo žavėte žavėjosi. Tereikėdavo jam uždainuotišiek tiek tyliau, ir muzikantai, karštais aplodismentais pasitikdami skvar

bias aukštąsias natas bei ilgus švelnius perėjimus, skatino atlikinėti nau jus žygdarbius. Tačiau pamažu jo dainos darėsi vis lėtesnės, sklidinosšvelnaus, pavergiančio liūdesio. Vėliau jis prisiminė, kaip stovėjo svyruodamas bei sukryžiavęs ant krūtinės rankas, sekdamas Ernestiną dainavokažkokią lopšinę, o naktis vis nesibaigė, ir mėnulis nuolat dirsčiojo iš podebesų, apšviesdamas nebylias sidabrinio lietaus čiurkšles.

Liūdesys pasirodė besąs stulbinantis jausmas. Jis pagaliau suprato, kąreiškia posakis "širdis plyšta iš sielvarto".

Patekėjo saulė.Aikštėje mėtėsi šiukšlės. Iš po arkadų girdėjosi šūksniai. Šen bei ten,

susiėmę už rankų, šoko kaukėti žmonės. Pati didingoji bazilika mirguliavo ir virpėjo merkiama lietaus, lyg paveikslas, nutapytas ant didžiuliošilko skiautės, nukarusios iš dangaus.



Betina užmiegotu veidu puolė prie Tonijaus, pakeliui segdamasi plaukus.Ji atnešė jam šiltos duonos su sviestu ir stiprios turkiškos kavos. Pa

tiesė jam ant kelių servetėlę, bet matydama, kad jis nebenulaiko galvos, pati ėmė vaikiną maitinti.

Jis perbraukė pirštu per baltą merginos kaklą ir paklausė:- Ar tu mane myli?

2

- 88 -

Tik praėjus savaitei jis sukaupė drąsą ir ryžosi prisiartinti prie motinosdurų. Bet išgirdo, jog toji išėjusi įbažnyčią. Kitą sykį sužinojo, esą jimiega.

Kai pasibeldė dar sykį, Mariana jau buvo išvykusi įLizanių rūmus.

Kaskart, kai Tonijus ateidavo aplankyti motinos, jos ten nebūdavo.Penktąjį rytą eidamas nuo jos durų, sūnus garsiai nusikvatojo.O paskui bejėgiškai nutilo ir jau nebegalėjo bei nebenorėjo jos persekioti.Bet kad ir kaip plyšdavo galva nuo miego stygiaus, vaikinas nusipraus-

davo, prarydavo kokio nors maisto ir kasdien traukdavo įbiblioteką.

Katrina Lizani atvykusi pranešė jam, kad Karlas, Levante užgyvenęssolidų turtą, apmokėjo visas namų skolas, kurios, pasirodo, buvusios nemenkos, ir dabar ketina atstatyti senąją Treskių vilą prie Brentos.

Tonijus jautėsi toksai pavargęs po naktinių serenadų dainavimo, jogvos beįstengė nukreipti dėmesį įtetą.

- Juk jis teisingai elgiasi, kaip manai? - paklausė ji. - Vykdo savo pareigą. Tavo tėvas negalėjo daugiau nė norėti.

Kai ir kur Karlas eitų, įkandin nuolatos sekė trys bravai. Augaloti, nekalbūs asmens sargybiniai slankiojo po namus, stengdamiesi išnykti tamsoje. Jie lydėjo brolį kiekvieną rytą, kai šis apsisiautęs patricijaus mantija

patraukdavo įBroglio nusilenkti senatoriams bei patarėjams.Jo mėginimai sužavėti visus iš eilės akivaizdžiai bylojo, jog jis ketinavėl įsitraukti įaukštuomenės gyvenimą.

Kiekvieną rytą po nakties klajonių Tonijus ateidavo įaikštę. Čia jisgalėjo stebėti brolį iš tolo, tik įsivaizduodamas trumpų jo pašnekesių turinį. Rankų paspaudimai, lankstymasis, santūrus juokas. Paskui pasirodydavo Marčelas Lizanis, ir juodu drauge imdavo vaikštinėti iš vienoaikštės galo įkitą, išnykdami minioje laivų stiebų bei blausiai mirguliuo

jančio vandens fone.Įsitikinęs, kad Karlo netoliese nėra, Tonijus patyliukais prasmukdavo

įnamus ir, rodos, begaliniais koridoriais patraukdavo prie motinos apartamentų durų. Beldimas. Jokio atsako. Vis tas pats tarnų atsikalbinėjimas.

Katrinai neprireikė daug laiko, kad sužinotų, kur išeina Tonijus. Jisgyveno vien dėl tos akimirkos, kai iš žiemos dangaus staiga nusileisdavo



- 89 -

tamsa ir apgaubdavo visą namą. Tuomet išsmukdavo įgatvę ir laukdavo pasirodančio Ernestino su draugija.

Katrina pašėlo.- Vadinasi, tu esi tasai dainininkas, apie kurį kalba visas miestas? Bet

paklausyk, Tonijau, šitaip negali tęstis. Nesileisk sunaikinamas jo įniršio..."Ak, kodėl tu man nepasakei?" - tepagalvojo jis.Mokytojai kažką suniurnėjo, ir berniukas pažvelgė įjuos. Suklysti

negalėjo: Alesandro veide atsispindėjo išgąstis.

Artinosi vakaras. Daugiau jis nebegalėjo to ištverti. Apsiblausę, niūrūsnamai, kur nenorom skverbėsi drovi pavasario šviesa. Atsišliejęs įmotinos kambario duris, jis iš pradžių pajuto silpnumą. Bet paskui, apimtasįniršio, pradėjo taip purtyti dvigubas duris, jog geležinis skląstis sutrupi

no medį, ir Tonijus atsidūrė tuščiame kambaryje.Ištisą akimirką jis negalėjo susiorientuoti tamsoje, neįžiūrėjo net pažįstamų daiktų. Bet pamažu įžvelgė motinos figūrą, ramiai sėdinčią prietualetinio stalelio.

Šviesos atšvaitai mirguliavo ant sidabrinio jos šepečio bei šukų. Šviesos spindulys palietė perlus ant kaklo, ir Tonijus staiga suvokė, kad motina vilki anaiptol ne juodo šilko gedulo suknelę, o prabangų, skaisčiairaudoną drabužį, nusagstytą mirguliuojančiais brangakmenių žiburėliais. Žiburėliai išnyko, kai Mariana pakėlė rankas ir užsidengė veidą.

- Kodėl išlaužei duris? - sušnibždėjo ji.- O kodėl tu neatsiliepi, kai aš beldžiu?Jis matė baltus Marianos pirštus, įsikibusius įplaukus. Ji prisidengė

rankomis krūtinę kaip šventoji, ir nulenkė galvą, lyg norėtų sukniubti.Matėsi baltas jos sprandas, o plaukai, pasidaliję įdvi dalis, priekyje kritotarsi vualis.

- Ką tu darysi? - staiga paklausė ji.- Ką aš darysiu? O ką aš galiu padaryti? - Tonijus supyko. - Kodėl už-

duodi šįklausimą man? Klausk mano globėjų. Arba tėvo advokatų. Ašneturiu jokios galios ir niekada neturėjau. Bet tu pati, ką tu darai?- Ko tu iš manęs nori? - sušnibždėjo ji.- Kodėl niekada man nesakei? - karčiai paklausė sūnus, prisiartinda

mas prie motinos. Berniuko burną perkreipė grimasa. - Kodėl?! Kodėlman teko iš jo lūpų išgirsti, kad toji mergaitė buvai tu, kad tu ir jis...

- Liaukis! Dėl Dievo meilės, liaukis! - suriko ji. - Uždaryk duris, uždaryk duris!

Staigiai pašokusi, Mariana nulėkė pro sūnų prie išlaužtų durų ir uždarė jas. Paskui, pripuolusi prie lango, užtraukė sunkias aksominesužuolaidas taip sandariai, jog kambarį apgaubė tiršta tamsa.

- Kodėl mane kankini? - maldaujamai išlemeno ji. - Ką man daryti,kai judu varžotės? Viešpatie, Tonijau, aš pusę gyvenimo praleidau šiuosenamuose sekdama tau stebuklingas pasakas! Aš tuomet buvau ne vyresnė už tave dabar! Aš visai nepažinojau pasaulio, todėl išėjau su Karlu, kai

jis atėjo manęs išsivesti! Bet pasakyti tau? Kaip aš galėjau pasakyti tau?



- 90 -

Ištrėmęs Karlą, jo prakilnybė būtų uždaręs mane "Pietoje" arba kokiojenors dar baisesnėje vietoje, ir aš ten būčiau tiesiog numirus! Aš nebeturė

jau nei garbės, nei sugebėjimo priešintis, ir štai jis atsigabeno mane čionai, vedė bei suteikė savo pavardę. Dievas mato, aš penkiolika metųstengiausi būti senjora Treški, tavo motina, tokia, kokią jis norėjo manematyti. Bet pasakyti tau... Kaip pasakyti tau?! Dievulėliau, juk ne kas kitas, o aš maldavau Karlo, kad nepasakotų tau! Bet, Tonijau, išskyrus taskelias naktis, praleistas su juo jaunystėje, aš gyvenau vienuolės gyvenimą!O argi aš nusipelniau šio švento pašaukimo? Nejaugi turiu šventosiosveidą ar figūrą? Aš moteris, Tonijau!

- Bet, mama, su juo, po mano tėvo namų stogu...Tonijus pajuto ant veido jos rankas: motina stengėsi uždengti jam

burną, akis, nors jis ir taip nieko negalėjo matyti. Šilti jos pirštai palietė

sūnaus blakstienas, glotni bei šalta kaip marmuras kakta atsirėmė jam jlūpas.- Prašau, Tonijau, - ji tyliai verkė. - Argi svarbu, kad dabar aš su juo...

Aš niekaip negaliu panaikinti šitos konkurencijos. Tu neturi tokios galios, bet ir aš jos neturiu. Ak, prašau, prašau...

- Būk su manimi, mama, - sušnibždėjo jis. - Praeitis išties neturireikšmės, bet būk su manimi dabar. Aš tavo sūnus, mama, tu esi manreikalinga.

- Aš su tavimi, su tavimi! Bet, kaip ir anksčiau, aš ir dabar neturiu jokių teisių.

Ji padėjo galvą sūnui ant peties, ir Tonijus pamažu pakėlęs dešinęranką paglostė šilkinius jos plaukus.

- Visa tai turi baigtis, - sušnibždėjo jis.

Mėnesio pabaigoje Karlas pralaimėjo savo pirmuosius rinkimus. Vyriausieji Didžiosios tarybos nariai ėmė šnekėti apie jo išsiuntimą užsienin, tačiau, padedant jaunesniesiems bičiuliams, jam pavyko išsilaikyti

Venecijoje.Prieš daugybę laiko surašyti Andrea palikimo punktai buvo visiemslaikams pripažinti aiškiais ir neginčytinais.

Tikslus bei griežtas jo draudimas vyresniajam sūnui vesti tapo absoliučiai neginčytina sąlyga.

Andrea paliko visą turtą vienam sūnui. Tai reiškė, jog nuosavybė niekada negali būti padalyta arba parduota. Paveldėti ją galėjo tik Marko Antonijaus Treskio sūnūs. Todėl, kad ir ko imtųsi Karlas, šeimos ateitis priklausė Tonijui.

Tik tuo atveju, jei Tonijus numirtų nepalikęs įpėdinio arba jeigu būtųįrodyta, kad jis negali turėti vaikų, galėjo būti pripažinti Karlo įpėdiniai.

Bet Karlas nesigriebė nei prievartos, nei kokių nors gėdingų veiksmų.Seni Andrea draugai patarė jam nesipriešinti mirusio tėvo valiai, idant išvengtų skandalo, ir jis sutiko. Savo pinigus jis ir toliau leido namų ūkiui,mokėjo net padidėjusias algas brolio mokytojams bei auklėtojams.

Jis uoliai vykdė visas pareigas valstybės tarnyboje, atkakliai stengėsi



- 91 -

įsiteikti visiems bent kiek įtakingiems asmenims ir netrukus pavirto tikro patricijaus pavyzdžiu.

Tiems, kurie nematė, kiti paaiškindavo: norint užimti aukštą postąvyriausybėje, reikėjo pinigų; Respublikai ateityje tarnausiančių sūnų auklėjimui irgi reikėjo pinigų; ironiška, bet iš visų Treskių pinigų turėjo tiktaiKarlas. Todėl visi tie, kuri tikėjosi sustiprinti savo įtaką, ėmė kreiptis įjį.Vyko natūralus politinis procesas.

O Karlas tuo tarpu kaip įmanydamas pramogavo. Jis nedarė niekosmerktino: visus lankė, visur pietavo, laisvalaikiu lošdavo, dažnai ėjo įteatrą, ir visi matė, kad jis - tikras savo gimtojo miesto kūdikis.

Tonijaus bemaž nebūdavo namie, dažnai jis netgi nakvodavo Betinoskambarėlyje viršum nedidukės merginos tėvo tavernos šalia aikštės. Dusyk antros eilės jo giminaičiai Lizaniai išsikvietę vaikiną ant kilimo barė

už netikusį elgesįir grasino Didžiosios tarybos rūstybe, jeigu jis nepradės gyventi kaip dera patricijui.Tačiau jo gyvenimas slinko miesto užkampiuose, dažniausiai - Betinos

glėbyje.Tuo metu, kai suskambo Velykų ryto varpai, apie Tonijaus balsą Ve

necijoje jau sklandė legendos.

Siaurose gatvelėse už Didžiojo kanalo žmonės pradėjo specialiai jolaukti. Ernestinas niekada anksčiau nesimaudė tokiame auksinių monetųlietuje. Tonijus viską atiduodavo jam.

Neapsakomas pasitenkinimas, kurį patyrė tomis naktimis, buvo viskas, ko jis troško, nors vaikinas pats iki galo nesuvokė įvykių reikšmės.

Tik žinojo, kad žvaigždėmis nusagstytas dangus ir druskingo jūrosvėjo prisilietimas prie odos jįveika stebuklingai, pažadina ypatingą įkvė

pimą bei suteikia balsui nepaprastos galios. Galbūt berniukas suvokė, jog balsas - vienintelis jam likęs turtas iš tų nesenų laikų, kai buvo tėvas, motina ir sūnus bei patys Treskių namai. Galbūt priežastis buvo ta, kad da

bar jis dainavo vienas, o ne kartu su motina. Ji išprašė jį lauk, jis išėjo į pasaulį, ir jam pavaldžių garsų diapazonas tapo beribis. Kartais bedainuodamas jis regėjo Kafarelį, įsivaizduodavo save stovintį ant scenos, visdėlto jo paties atlikimą lydėjo kur kas didesnis įtaigumas bei jausmų gylis.

Žmonės verkdavo. Šūkaliojo meilės žodžius tuštindami savo pinigines. Reikalavo pasakyti angeliškojo soprano dainininko vardą, siuntė tarnus pageidaudami, kad jis ir mažasis jo orkestras užliptų įprašmatnias pietų sales. Jis niekada nepriimdavo kvietimo.

Bet paryčiais, kai dangus prašviesėdavo, eidavo paskui Ernestiną įbemaž mylimiausią savo vietelę.

- Per visą savo gyvenimą, - be paliovos tvirtino Ernestinas, - aš negirdėjau tokio balso. Jūs turite Dievo dovaną, senjore. Dainuokite, dainuokite, kol galite, juk greitai tos aukštos natos amžiams jus paliks.

Švelnaus girtumo svaigulio užlietą Tonijų pamažėle pasiekdavo tikro ji šių žodžių reikšmė. Jis turi tapti vyru, ir šis praradimas taps vienu išdaugelio praradimų.



- 92 -

- Ar visa tai nutinka staiga? - sykįpaklausė vaikinas, sustojęs siaurojegatvelėje bei atrėmęs galvą įnamo sieną.

Jis pakėlė ąsotį ir kaip visuomet pajuto per smakrą nutekantį vyną.Bet reikėjo nuplauti burnoje jaučiamą kartėlį.

- Dieve mano, jūsų prakilnybe, nejaugi jūsų aplinkoje nebuvo nė vieno berniuko, kuriam pasikeitė balsas?

- Ne, aplink mane nebuvo berniukų, tik senyvas vyras ir labai jaunamoteris. Aš nieko nežinau apie berniukus ir labai mažai teišmanau apievyrus. Ir jeigu jau pradėjome šią temą/ aš ir apie dainavimą beveik niekonežinau.

Kitame gatvelės, kurioje jie stovėjo, gale pasirodė kažkieno figūra.Žmogus ėjo palei sieną, bemaž prisiplojęs prie jos, ir Tonijų apėmė miglotas nerimas.

- Kartais viskas nutinka greitai, - kalbėjo Emestinas, - o kartais tęsiasi irtęsiasi. Balsas lūžta, jūs negalite juo pasikliauti. Bet kadangi pagal savo amžių esate labai aukštas, jūsų prakilnybe, ir be to dar... - paėmęs įrankasąsotį, jis nusišypsojo. Tonijus suprato, kad dainininkas galvoja apie Betiną.- Jūsų balsas gali imti keistis anksčiau nei daugumai kitų, - taip taręs, Emestinas uždėjo Tonijui ant pečių sunkią savo ranką ir nusivedė jįtoliau.

Figūra kitapus gatvelės kažkur dingo.Tonijus nusišypsojo tamsoje ir vėl nugrimzdo įapmąstymus. Prisimi

nė paskutiniuosius jam ištartus tėvo žodžius. Ir staiga nepakeliamasskausmas pervėrė jį. Vaikinas pasijuto be galo vienišas net šioje maloniojedraugijoje.

"Kai nuspręsi tapti vyru, tuomet juo ir tapsi". Bet argi smegenys galivaldyti kūną? Jis papurtė galvą, atsakydamas pats sau. Ir ūmai supykoant Andrea.

Ir dar jam pasirodė nedovanotina, kad turi dabar būti čia, klajoti po purvinus užkampius su vargšais gatvės dainininkais. Bet jis ėjo įpriekį,vis labiau remdamasis įErnestiną.

Jie pasiekė kanalą. Priešakyje, po tilto arka, kur rinkosi gondoljerai,degė žibintai.Ir tuomet vėl pasirodė toji figūra. Tonijus neabejojo, kad ten tas pats

žmogus - tvirtas, aukšto ūgio. Nepažįstamasis jįstebėjo, tai buvo visiškai akivaizdu. Tonijus čiupo špagą, bet tuojau pat buvo sulaikytas.

- Kas jums, jūsų prakilnybe? - paklausė Ernestinas.Jie buvo vos už poros žingsnių nuo Betinos tavernos.- Antai tas žmogus, ten! - vos girdimai sumurmėjo Tonijus: įtarumo

svoris jįpalaužė, pavertė silpnu. "Jis geidžia mano mirties? Pasiuntė samdomą žudiką?" Vaikinui atrodė, kad smūgis jau smogtas ir kad gyvenimonebėra, liko tik ši košmariška vieta: prie tilto šmėkščioja šiurpus nepažįstamasis, o svetimi žmonės velka jįlink kažkokių nežinomų vartų.

- Nesijaudinkite, jūsų prakilnybe, - nuramino Ernestinas. - Ten tikmaestro iš Neapolio. Dainavimo mokytojas atvyko čionai, ieškodamas talentingų berniukų. Negi anksčiau jo nematėte? Juk jis kaip šešėlis vaikšto

jums įkandin.



- 93 -

*

Kai Tonijus pabudo iš girto miego ir atplėšė galvą nuo stalo tavernoje, buvo jau išaušę. Salia sėdinti Betina laikė jį apkabinusi, lyg norėdamaapsaugoti nuo tekančios saulės, o Ernestinas nerišliai ir piktai plūdosi sumerginos tėvu.

Prie durų atsirėmęs įsieną stovėjo tvirto sudėjimo dar visai jaunasvyras kaštoniniais plaukais, nepaprastai didelėmis rūsčiomis akimis ir

plokščia, tarytum suplota, nosimi. Nepažįstamasis vilkėjo aptrintą švarką, o jam prie šono kabojo špaga žalvario rankena. Dainavimo mokytojasįžūliai stebeilijo įTonijų. Sis kilstelėjo bokalą.

________________________3 ________________________

Švento Morkaus bazilikoje buvo bemaž tamsu, tik kelių pavieniųšvieselių, išsibarsčiusių po visą bažnyčią, atšvaitai mirguliavo ant senovinių mozaikų. Senasis Bepas, mokytojas kastratas, laikydamas rankoje ploną vaškinę žvakę, susirūpinęs žvelgė įGvidą Mafeo, jauną maestro iš Neapolio.

Tonijus stovėjo vienas kairiajame chore. Jis ką tik baigė dainuoti, ir tolimas paskutiniosios natos aidas tebeskambėjo po skliautais.

Alesandras patylom, susidėjęs rankas už nugaros, iš viršaus įapačiąžvelgė įšalia stovinčius Bepą ir Gvidą Mafeo. Jis pirmasis pastebėjo, kaip

persikreipė Gvido veidas. Bepas šito nematė, todėl išgirdęs piktą pietiečio toną senukas apstulbo.

- Iš garbingiausios Venecijos giminės! - pakartojo Gvidas paskutiniuosius Bepo žodžius ir šiek tiek palinko įpriekį, kad pažvelgtų žaibuojančiomis akimis senajam išdariui įveidą. - Jūs atvedėte mane čionai pasiklausyti Venecijos patricijaus!

- Bet, senjore, šis balsas geriausias Venecijoje.- Venecijos patricijus!

- Bet, senjore...- Senjore, - švelniai įsiterpė Alesandras. - Bepas tikriausiai nesuprato,kad jūs ieškote studentų konservatorijai. - Alesandras pajuto šįnesusipratimą nuo pat pradžių.

O Bepas vis dar negalėjo nurimti.- Bet, senjore, - neatlyžo jis, - aš norėjau... Aš norėjau, kad jūs pasi

klausytumėte šio balso savo malonumui!- Savo malonumui, - suniurzgė Gvidas, - aš galėjau pasilikti Neapolyje!Alesandras atsisuko įBepą ir aiškiai ignoruodamas nepakenčiamąjį

pietietį tyliai ištarė venecijietišku dialektu:- Bepai, maestro ieško berniukų kastratų.Bepas atrodė apgailėtinai.Tonijus nusileido iš viršutinio aukšto, ir lydimas žingsnių aido prie

blandoje pasirodė lieknas jo siluetas.Jis dainavo be akompanimento, tačiau jo balsas lengvai užpildė visą

katedrą, sukeldamas Gvidui prietaringą virpulį.



- 94 -

Berniukas taip greitai turėjo tapti vyru, jog jo balsas jau prarado vaikišką tyrumą. Tokio tobulumo jis neabejotinai pasiekė ilgus metus mokydamasis. Bet kartu turėjo įgimtą balsą/ skambantį nepriekaištingai ir be

jokių pastangų. Ir nors skambėjo berniukiškas sopranas, kuris dar nepradėjo keistis, jįnuspalvino tikras vyriškas jausmingumas.

Pasižymėjo šis dainavimas ir kitais pranašumais, kuriuos įniršęs ir nusivylęs Gvidas atsisakė įvardinti.

Maestro žvelgė įberniuką, bemaž tokio pat ūgio, kaip jis pats. Ir su prato nesuklydęs, kai akimirką, vos išgirdęs jo balsą katedroje, pagalvojo:čia tas pats kilmingasis valkata, naktimis klajojantis gatvėmis - tamsiaakis,šviesiaodis, tarytum iš gryno marmuro nukaltu veidu. Jis buvo lieknas,grakštus ir priminė tamsiaplaukį Botičelį. O kai nusilenkė savo mokyto

jams - tarsi šių padėtis nebūtų žemesnė už jo - nepademonstravo nė lašo

arogancijos, kuri Gvidui asocijavosi su visais aristokratais.Bet tokia pat buvo visa Venecijos patricijų klasė. Nuo visų kitų kilmingų ponų, kuriuos Gvidui teko pažinti, jie skyrėsi aplinkiniams rodoma

pagarba. Galbūt taip buvo todėl, kad Venecijoje visi vaikščiojo pėsčiomis.Beje, Gvidui visa tai nerūpėjo: jis virte virė pykčiu.

Tačiau, nepaisant berniuko mandagumo, jautėsi šaltumas. Gan abejingai atsiprašęs, mažasis dainininkas jau ketino palikti susirinkusiuosius.

Atsivėrus durims, saulės šviesa akimirksniui apakino pasilikusiuosiuskatedroje.

- Jūs turite priimti mano atsiprašymą, senjore, - ištarė Alesandras. - Be pas visai neketino veltui švaistyti jūsų laiko.- O ne. Ne, ne, ne-e-e-e! - patvirtino Bepas pačiomis įvairiausiomis in

tonacijomis, įmanomomis tokiame paprastame žodyje.- Tad kas toks tasai įžūlus berniūkštis? - reikliai paklausė Gvidas. - Pa

tricijaus sūnus dieviška gerkle, nė kiek nesirūpinantis paliekamu įspūdžiu?

Bepui to jau buvo per daug, ir Alesandras perėmė iniciatyvą. Grubumas anaiptol nebuvo būdingas Alesandrui, bet dabar ir jo kantrybė baigėsi. Širdies gilumoje jis slėpė neapykantą tiems, kurie ieškojo iškastruotų

berniukų Neapolio konservatorijoms. Jo paties mokymosi metai vienamenuošaliame pietų miestelyje buvo tokie žiaurūs ir liūdni, jog ištrynė iš atminties visus ankstesnius vaikystės prisiminimus. Alesandras buvo jaudvidešimties, kai aikštėje priešais švento Morkaus baziliką sutiko vienąsavo brolį ir nepažino žmogaus, kuris pasakė: "Štai kryželis, kurį nešiojaivaikystėje. Motulė siunčia jįtau". Jis prisiminė kryželį, bet negalėjo prisiminti motinos.

- Prašau atleisti, maestro, - pasakė jis, pasilenkęs prie įniršusio Gvido(žvakę jis jau paėmė iš Bepo), - berniukas nė kiek neabejoja tuo, jog jo balsas teikia pasitenkinimo kiekvienam, kas jįišgirsta. Tačiau jis pernelyggerai išauklėtas ir to neparodo. Ir prašau jūsų suprasti, jog šiandien jis atėjo čionai vien tik iš pagarbos savo mokytojui.

Tačiau neapolietis pasirodė besąs ne tik grubus, bet ir storžievis. Jis bemaž nesiklausė Alesandro, trindamasis smilkinius, tarsi jįkamuotų galvos skausmas. Didžiulėse jo akyse žybčiojo bemaž laukinis pyktis.



- 95 -

Ir tik tą akimirką, stovėdamas visai arti bei laikydamas rankoje žvakę,Alesandras staiga suvokė žvelgiąs j kastratą - tiesa, nepaprastai tvirtai sudėtą kastratą. Jis įsižiūrėjo įglotnų veidą. Taip, ant šio veido niekada neaugo barzda. Priešais jįstovėjo dar vienas išromytasis.

Dainininkas vos nesusijuokė. O juk laikė jįpilnaverčiu vyru, nešiojančiu užantyje peilį! Ū mai Alesandras nenorom pajuto simpatiją šiam žmogui. Ne todėl, kad gailėjosi jo, o todėl, kad pats priklausė didžiajai brolijai,sugebančiai deramai įvertinti tyrą Tonijaus balso grožį.

- Jei leisite, senjore, aš galėčiau rekomenduoti jums keletą kitų berniukų. Yra vienas kastratas švento Jurgio katedroje...

- Aš jįgirdėjau, - sušnibždėjo Gvidas, kreipdamasis veikiau įsavenei įAlesandrą. - Bet ar yra bent menkiausia galimybė, kad berniukas...Aš turiu omenyje, ar jis suvokia, ką jam pačiam gali reikšti ši dieviška

dovana?Bet dar nė nepažvelgęs įAlesandrą, jis jau suprato, koks absurdiškasšis klausimas.

Dainininkas nė nesiteikė atsakyti.Trumpam įsivyravo tyla. Gvidas susimąstęs žengė kelis žingsnius ne

lygiomis akmeninėmis grindimis. Žvakės liepsnelė virpėjo Alesandrorankose. Ir šioje prietemoje jis bemaž aiškiai išgirdo atodūsį, išsiveržusįmaestro iš krūtinės.

Alesandras pamatė, kaip nusviro neapoliečio pečiai. Ir pajuto iš šiožmogaus sklindantį liūdesį. Liūdesį, sumišusį dar su kažkuo. Su jėga.Šis kastratas turėjo tokios jėgos, su kokia Alesandrui retai tekdavo susidurti. Akimirksniui jįstaiga persmelkė prisiminimas apie žiaurumus,kuriuos teko patirti Neapolyje, apie auką, kurią teko paaukoti. Jis pajuto

pagarbą Gvidui Mafeo.- Juk jūs padėkosite už mane jūsų bičiuliui patricijui? Prašau jūsų, - su

murmėjo Gvidas, pripažindamas savo pralaimėjimą.Jie patraukė link durų.

Bet, jau suėmęs durų rankeną, Alesandras sustojo.- Vis dėlto pasakykite, - ištarė konfidencialiu tonu, - ką iš tiesų apie jįmanote?

Ir tuojau pat pasigailėjo paklausęs. Tasai tamsaus gymio žmogėnasgalėjo padaryti bet ką.

Jo nuostabai, Gvidas nieko neatsakė. Jis stovėjo neatitraukdamasžvilgsnio nuo virpančios žvakės šviesos, o išsilyginusiame veide sustingomąsli filosofo mina. Ir vėl Alesandras pajuto šįžmogų užplūdusias stiprias, įvairialypes emocijas.

O paskui Gvidas nusišypsojo Alesandrui bei pratarė ilgesingu balsu:- Štai ką aš apie tai manau: geriau nebūčiau išgirdęs jo dainuojant.Alesandras irgi jam nusišypsojo.Juodu buvo muzikantai; juodu buvo kastratai; juodu vienas kitą suprato.

Kai pasiekė palaco, prasidėjo lietus. Jis vylėsi rasiąs Tonijų laukiantį prie bažnyčios durų, bet neaptiko berniuko ten. Ir kai Alesandras, perėjęs



didžiąją svetainę, įžengė įbiblioteką, suprato, kad Bepas vis dar nenuri-męs. Mokytojas pasakojo apie patirtą pažeminimą Andželui, o šis reagavotaip, lyg Treskių šeima būtų patyrusi didžiausią įžeidimą.

- Dėl visko kaltas Tonijus, - apibendrino Andželas. - Jam derėjo baigtituos dainavimus. Ar kalbėjaisi su senjora? Jeigu tu jai nepasakysi, pasakysiu aš.

- Kuo čia dėtas Tonijus? - šūktelėjo Bepas. - Iš kur aš galėjau žinoti,kad tasai žmogus ieško iškastruotų berniukų? Jis kalbėjo su manimi apie

balsus, ypatingus balsus. Jis paprašė: "Pasufleruokite man, kur galėčiaurasti..." Ak, kaip baisu, kaip baisu.

- Viskas jau praeity, - ramiai ištarė Alesandras.Jis ką tik išgirdo apačioje trinktelinčias laukujės duris. Dabar jis jau

puikiai pažino Karlo žingsnius.

- Tonijus tokiu metu paprastai būna čia, bibliotekoje, - susijaudinęs pastebėjo Andželas.- Bet iš kur aš galėjau žinoti? - tarsi negirdėdamas jo, toliau teisinosi Be

pas. - Juk jis manęs paklausė, kur galima rasti pačius geriausius balsus. Iraš jam atsakiau: "Senjore, jūs atvykote įmiestą, kuriame išgirsite pačiusgeriausius balsus pasaulyje, bet jeigu jūs... jeigu jūs..."

- Tad ar pasikalbėsi su senjora? - pertraukė Bepą Andželas, žvilgtelėjęsįAlesandrą.

- O Tonijus buvo nuostabus, Alesandrai, juk tu žinai, kad kalbu tiesą...

- Ar pasikalbėsi su senjora? - Andželas net trinktelėjo kumščiu įstalą.- Apie ką? Apie ką derėtų pasikalbėti su senjora?Andželas pašoko ant kojų. Šiuos žodžius ištarė įkambarį ką tik įėjęs

Karlas.Alesandras skubiai mostelėjo ranka, ragindamas elgtis atsargiau. Jis ne

žiūrėjo įKarlą, nes nepripažino jokios šio žmogaus valdžios jaunesniojo brolio atžvilgiu. Ramiu tonu dainininkas paaiškino:

- Tonijus išėjo su manimi \aikštę, nors tuo metu privalėjo namie mokytis prižiūrimas mokytojų. Č ia mano kaltė, jūsų prakilnybe, prašau atleisti. Pasistengsiu, kad daugiau taip nenutiktų.

Kaip ir tikėjosi, ši tema namų šeimininko nė kiek nedomino.- Ir čia viskas, apie ką jūs kalbėjotės? - jis aiškiai tikėjosi išgirsti daugiau.- Ak, įvyko siaubinga klaida, bjauri klaida, - ėmė rypuoti Bepas, - o ta

sai žmogus dabar pyksta ant manęs. Jis mane įžeidė. Ir taip grubiai elgėsisu jaunuoju šeimininku! Tačiau ką turėjau jam pasakyti?

Šito jau buvo per daug! Alesandras skėstelėjo rankomis ir paprašė leidimo išeiti. O Bepas išklojo Karlui visą istoriją, atskleidė netgi himno, kurį

katedroje sugiedojo Tonijus, pavadinimą bei papasakojo, kaip puikiai berniukas kūrinį atliko.Karlas trumpai nusijuokė ir jau pasuko laiptų pusėn.Bet ūmai sustojęs sustingo, uždėjęs ranką ant marmurinių turėklų. At

rodė tarytum pervertas aštraus skausmo, kuris nuo kiekvieno judesio tikstiprėjo. Paskui labai pamažu pasuko galvą ir pažvelgė įsenąjįkastratą.

Pasibjaurėjimo kupinas Andželas demonstratyviai įsigilinęs skaitėknygą. O senasis išdaris lingavo galvą.

- 96 -



- 97 -

Karlas žengė kelis žingsnius kambario pusėn.- Nagi, papasakok dar sykį, - tyliai paprašė jis.

4

Dangus švytėjo perlamutru. Ilgą laiką kitapus kanalo nesimatė nė vieno žiburėlio, po to staiga jų išsyk atsirado daug, išsibarsčiusių tarp mauriškų arkų ir grotuotų langelių: sumirguliavo kybantys fakelai, apšviečian-tys vartus bei durų angas. Tonijus sėdėjo prie pietų stalo ir žvelgė pro artimiausią langą, sudarytą iš keturiasdešimties stikliukų. Žydra užuolaida

buvo nustumta įšalį. Į langą barbeno lietaus lašai, kartkartėmis sužim bantys auksu nuo žibinto šviesos iš pro šalįpraplaukiančios valties. Tuomomentu viskas aplink žibintą paskęsdavo tamsoje. Kai šviesa išnykda

vo, vėl išryškėdavo migloti siluetai kitapus vandens, o dangus tapdavoskaidrus ir perlamutrinis.Tonijus balsu kūrė dainelę, kuriai beveik nereikėjo melodijos. Kažką

tokio: "Tamsa nusileidžia anksti, tamsa atlapoja duris, tamsa paslepia gatves, ir aš galiu išeiti iš namų". Jis jautė nežmonišką nuovargį, bet darstipresnis buvo gėdos jausmas. O jeigu Emestinas su kitais nesiryžtų išeitilaukan per lietų, jis tuomet patrauktų vienas, susirastų kokią nors vietą,kur jo niekas nepažįsta, ir girtutėlis dainuotų tol, kol iš atminties išgaruotų pastarieji įvykiai.

Tą dieną Tonijus išėjo iš švento Morkaus bazilikos apimtas nevilties.Jis prisiminė gausybę vaikystėje matytų procesijų.

Įsivaizdavo tėvą, žengiantį paskui dožo baldakimą, tarytum užuodėsmilkalų kvapą, išgirdo skaidrias, begalines lengvos, nežemiškos dainos

bangas.Paskui kartu su Katrina nuvyko aplankyti jos dukters Frančeskos į

vienuolyną, kur toji turėjo gyventi, kol taps jo žmona. O lietus vis lijo ir li

jo, juodu su Katrina sugrįžo namo bei liko vienu du.Žinoma, jie neketino mylėtis - moteris, vyresnė už jo motiną, ir jisai.Bet taip atsitiko. Šiltą kambarį apšvietė židinio liepsna, dvelkė kvepalais.Katrina susižavėjo jo sugebėjimais bei energingais judesiais tarp jos šlaunų. O jos kūnas buvo toks putlus ir nuostabus, kokįTonijus visuomet jįįsivaizdavo. Tačiau paskui vaikinas pajuto neapsakomą gėdą, ir tarytumvisi gyvenimo ramsčiai subyrėjo po juo.

- Bet kodėl tu taip elgiesi? - kamantinėjo tetulė.Ji reikalavo liautis šlaisčiusis naktimis, nes atėjo laikas, kai svarbu tap

ti tikru pavyzdžiu kitiems.- Keistas pamokymas, - švelniai pastebėjo jis iš kvapnių patalų.- Bet kodėl jo pyktis taip tave griaužia? - stebėjosi Katrina.Jis neturėjo atsakymo. Ką galėjo pasakyti?"Kodėl tu manęs neperspėjai, kad motina buvo toji mergaitė?! Kodėl

niekas manęs neperspėjo?!"Bet Tonijus negalėjo kalbėti, nes jo širdyje telkėsti baimė, kuri kasdien





- 99 -

Ji papurtė galvą. Ir dirstelėjo j Karlą, tarsi negalėdama patikėti, kad šistaip elgiasi.

Tonijus lėtai pakilo iš užstalės, įdėmiau pasižiūrėjo įmotiną žvakėsšviesoje ir pamatė, kaip jos veidas patamsėjo iš apmaudo.

- Pasakyk jam dabar, man girdint! - suniurzgė Karlas.Tuomet ji, tarsi užsikrėtusi jo pykčiu, suriko:- Aš niekada to nepadarysiu, nei dabar, nei kada nors vėliau!Ją pradėjo krėsti drebulys. Veidas susiraukė, lyg prieš pravirkstant. Ir

staiga Karlas, sugriebęs Marianą abiem rankom, pradėjo purtyti.Tonijus nekrustelėjo. Jis žinojo, jog pajudėjęs jau nebegalės susival

dyti. Jo motina priklausė šiam žmogui, dėl to nebekilo abejonių.Bet Karlas liovėsi.Mariana stovėjo užsispaudusi rankomis ausis. Paskui vėl pažvelgė į

Karlą ir vien lūpomis ištarė:-Ne.Jos veidas neatpažįstamai persikreipė.Ir tuomet Karlas vėl šiurpiai užriaumojo, tarsi žmogus, apraudantis

mirtį, kurios niekada neįstengs pripažinti. Jis pakėlė dešinę ranką irstipriai trenkė Marianai.

Ji nulėkė kelis žingsnius atatupsta bei parkrito.- Jeigu tu dar sykį jai smogsi, Karlai, - prabilo Tonijus, - viskas tarp

mūsų išsispręs sykį ir visiems laikams.Jis pirmą kartą pavadino brolįvardu, bet negalėjo tvirtinti, kad Karlas

išgirdo.Brolis žvelgė tiesiai prieš save. Atrodo, jis negirdėjo nė Marianos rau

dos. Ji tirtėjo vis stipriau bei stipriau ir staiga suriko:- Aš nesirinksiu, nesirinksiu nė vieno iš jūsų!- Pasakyk jam tiesą Dievo ir mano akivaizdoje, dabar! - riaumojo Karlas.- Pakaks! - įsiterpė Tonijus. - Nekankink jos! Ji tokia pat bejėgė, kaip

ir aš. Ką ji gali man pasakyti naujo ir kas dėl to pasikeis? Kad tu - jos

meilužis?Tonijus negalėjo žiūrėti įmotinos kančias, rodos, didesnes nei visos, patirtos per šiurpius vienatvės metus.

Jam norėjosi kažkaip leisti jai suprasti - nebyliai, vien akimis, galbūt balso tonu - kad myli ją. Ir kad nieko daugiau iš jos nesitiki.

Jis nusuko žvilgsnį įšalį, o paskui vėl pažvelgė įbrolį, kuris atsig-ręžė į jį.

- Visa tai beprasmiška, - pareiškė Tonijus. - Netgi vardan jūsų abiejųaš negaliu priešintis savo tėvo valiai.

- Savo tėvo? - sušvokštė Karlas. - Savo tėvo! - spjaute išspjovė jis. Atrodo, jįbemaž apėmė isterija. - Pažvelk įmane, Markai Antonijau! - jisgrėsmingai priartėjo prie Tonijaus. - Pasižiūrėk įmane! Tavo tėvas - aš!

Tonijus užsimerkė.Bet ir toliau girdėjo tą balsą, kuris darėsi vis garsesnis, plonesnis, jau

bemaž trūkinėjo:- Ji nešiojo tave savo įsčiose, kai atėjo įšiuos namus! Tu - mano mei



- 100 -

lės jai vaisius! Aš tavo tėvas, o turiu užleisti vietą pavainikiui sūnui! Ar tugirdi mane? Ir ar girdi mane Viešpats? Tu mano sūnus, o esi iškeltasaukščiau už mane. Štai ką ji gali ir privalo tau pasakyti!

Jis nutilo, tarsi jam būtų užgniaužę gerklę.Atmerkęs akis, Tonijus pro ašaras pamatė, jog jo veidas virto skaus

mo kauke, o Mariana stovėjo šalia drebančiomis rankomis užspaudusi jam burną. Karlas staigiai ją nustūmė.

- Jis pavogė iš manęs žmoną! - suriko jisai. - Pavogė sūnų! Pavogėšiuos namus! Atėmė iš manęs Veneciją, atėmė mano jaunystę! Bet aš

pasakysiu tau: daugiau jis manęs nebevaldys! Pažiūrėk įmane, Tonijau, pažiūrėk! Patikėk manim ir paklausyk manęs! Priešingu atveju - te padeda man Dievas - aš pareiškiu, kad neketinu atsakyti už tai, kas gali taunutikti!

Tonijus krūptelėjo.Šie žodžiai tarsi smogė jam fiziškai, nors buvo ištarti taip greitai, jogvos beprisiminė jų skambesį, tiesioginę reikšmę. Tačiau frazė panėšėjoįnegailestingą begarsį smūgį.

Jis pajuto, kaip kambaryje telkiasi nevilties bei baimės atmosfera. Tarytum milžiniškas debesis pradėjo tirštėti aplink jįmirtinu žiedu ir perkelias akimirkas apgaubė tarsi skraistė. Paslėpė Marianą su Karlu, palikošioje niūrioje vietoje vieną, stovintį be žado ir be paliovos žvelgiantį įmirguliuojančius žiburėlius, lėtai plaukiančius už lango, ten, apačioje,kanalu.

Tonijus viską žinojo, žinojo jau tuomet, kai šis žmogus pirmą kartą jįapkabino, jis be paliovos girdėjo tai sapnuose. Žinojo, kai motina bėgo pertamsų kambarį šnabždėdama: "Uždaryk duris! Uždaryk duris!" Taip, jisžinojo.

Vis dėlto visuomet išliko tikimybė, kad tai netiesa, tiesiog naktiniskošmaras, neturintis jokio pagrindo, klaidingas apibendrinimas, labiau

paremtas vaizduote, o ne realiais faktais.

Bet visa tai buvo tiesa. O jei taip, vadinasi, Andrea irgi tai žinojo.Dabar čia įvykęs susidūrimas neturėjo reikšmės. Buvo nesvarbu, ar jis tuojau pat išeis, ar pasiliks, kažką pasakys ar nepasakys. Jis nebeturėjonei valios, nei tikslo. Ir buvo nesvarbu, kad kažkur kažkas suteikė balsą

jo sielvartui. Verkė motina.- Įsidėmėk mano žodžius, - sušnypštė Karlas.Miglotas jo siluetas vėl materializavosi priešais Tonijų.- Ką reiškia tie jūsų žodžiai? - atsiduso Tonijus. "Mano tėvas. Šitas

žmogus - mano tėvas!" - Jūs man grasinate? - sukuždėjo ir atsitiesęs pažvelgė tiesiai prieš save. - Jūs man duodate patarimą, ir štai mes staigasusivienijame kaip tėvas su sūnum?

- Pasinaudok mano patarimu! - riktelėjo Karlas. - Pasakyk, kad negalivesti! Pasakyk, kad stoji įdvasininkijos luomą! Pasakyk, kad gydytojai tave pripažino fiziškai nepilnaverčiu! Man nesvarbu, ką pasakysi! Bet pasakyk kažką ir paklusk man!

- Visa tai - melas, - atkirto Tonijus. - Aš negaliu to pasakyti.



- 101 -

Jis pajuto keistą nuovargį. "Mano tėvas". Ši mintis suardė sąmonę, kurios periferijoje vis labiau grimzdamas įchaosą bolavo Andrea. Pati karčiausia, pati baisiausia neviltis apėmė dėl to, kad Andrea buvo jo senelis,o ne tėvas. O tikrasis jo tėvas - šitas pamišęs, paklaikęs žmogus, stovintis

priešais.- Aš gimiau ne jūsų pavainikiu! - paprieštaravo Tonijus, vos ne vos iš

tardamas šiuos žodžius. - Aš gimiau po šių namų stogu kaip teisėtas Andrea sūnus. Aš neįstengsiu to pakeisti, net jei jūsų prakeiksmai nusirisnuo vieno Veneto krašto iki kito. Aš esu Markas Antonijus Treskis, ir aš

privalau įvykdyti pareigą, kurią man patikėjo Andrea Treskis. Aš neištverčiau nei jo pomirtinių prakeiksmų, nei prakeiksmų visų tų, kurie mussupa ir nežino nė pusės visų mūsų paslapčių!

- Vadinasi, tu priešinsies savo tėvui! - sugriežė dantimis Karlas. - Tuo

met tau teks kęsti mano prakeiksmą!- Tebūnie! - pakėlė balsą Tonijus. Pasilikti čia, tęsti šįpokalbį, atsakyti išsyk ir už viską jam buvo didžiausias gyvenimo išbandymas. - Ašnegaliu priešintis šiems namams, šiai šeimai bei žmogui, kuris viską žinojo ir išrinko kelius mums abiem.

- Ak, kokia ištikimybė! - Karlas atsiduso, jo lūpas vėl ištempė šypsena. - Nesvarbu, kaip smarkiai manęs nekenti, kaip labai trokšti mane sunaikinti, tu niekada nepasipriešinsi šiems namams!

- Bet aš visai nejaučiu jums neapykantos! - šūktelėjo Tonijus.Ir jam pasirodė, kad Karlas, netikėtai užkluptas šio šūksnio aistros,

pažvelgė įjįapimtas staiga užplūdusio galingo jausmo.- Bet juk ir aš niekada nejaučiau tau neapykantos! - atsiduso jis, tarsi

pirmą kartą tai suvokęs. - Markai Antonijau, - pratarė Karlas ir, Tonijuinespėjus jo sulaikyti, prisitraukė berniuką; juodu atsidūrė taip arti, jog galėjo suspausti vienas kitą glėbyje.

Karlo veide atsispindėjo nuostaba ir bemaž siaubas.- Markai Antonijau! - pratarė trūkčiojančiu balsu. - Argi aš kada nors

jaučiau tau neapykantą...

________________________5 ________________________

Lijo lietus, tikriausiai paskutinis šįpavasarį. Ir buvo toks šiltas, jogniekam neįsipyko. Lietaus permerkta aikštė iš pradžių atrodė sidabrinė,o paskui - sidabriškai melsva, o kartkartėm jos plotas virsdavo glotniumirguliuojančiu vandens paviršiumi. Į apsiaustus įsisupusios figūrosšmirinėjo tarp penkių švento Morkaus arkų. Atvirose kavinėse smilko ži

bintai.Gvidas niekaip negalėjo prisigerti, nors troško nugrimzti svaigion už

marštin. Jam nepatiko ši triukšminga, ryškiai apšviesta vieta, bet kartučia jautėsi saugus. Jis ką tik gavo iš Neapolio savo algą ir dabar svarstė,kur geriau važiuoti - įVeroną ar įPaduvą. O šis miestas išties buvo nuostabus. Per visą klajonių laiką ši vieta pasirodė besanti vienintelė, verta to,kas apie ją kalbama. Tačiau buvo pernelyg ankšta, pernelyg tamsu, per



- 102 -

nelyg maža erdvės. Kiekvieną vakarą Gvidas traukdavo j aikštę pamatyti plačios žemės ir dangaus juostos bei pajusti galimybę laisvai kvėpuoti.

Jis žiūrėjo, kaip lietus įkypai krenta po arkomis. Tamsi figūra pasirodė ant slenksčio ir įsmuko įvidų. Pro atsivėrusias duris įsiveržė vėjo gūsis, o jo atnešto lietaus lašai nukrito ant įkaitusio Gvido veido. Jis ištuštino stiklinę ir užmerkė akis.

O paskui staigiai atsimerkė, nes pajuto kažką atsisėdus greta.Maestro lėtai, atsargiai atsisuko ir pamatė eilinįgan grubios išvaizdos

vyruką, seniai nesiskutusį, apžėlusį melsvais šeriais.- Ar maestro iš Neapolio surado, ko ieškojo? - pašnibždomis paklau

sė nepažįstamasis.Gvidas atsakė ne iškart. Jis gurkštelėjo balto vyno. Paskui atsigėrė de

ginančios karštos kavos. Jam patiko, kaip kava suardo vyno sukurtą gle-

bumą.- Aš jūsų nepažįstu, - burbtelėjo Mafeo, žvelgdamas įpraviras duris.- Iš kur jūs mane pažįstate?

- Aš turiu mokinį, kuris jus sudomins. Jis pageidauja, kad nedelsiantišgabentumėte jį į Neapolį.

- Kodėl jūs toks tikras, jog jis mane sudomins? - šyptelėjo Gvidas. - Irkas jis per vienas, kad įsakytų man vežtis jįNeapolin?

- Jumis dėtas, tik kvailys nesusidomėtų. Nepažįstamasis prisislinko taip arti Gvido, jog šis pajuto jo alsavimą.

Ir kvapą.Gvidas mechaniškai nukreipė žvilgsnį įpašnekovą.- Kalbėkite iš esmės, - tarstelėjo jis, - arba nešdinkitės.Vyras kreivai šyptelėjo.- Nelemtas kastratas, - burbtelėjo jis.Gvidas lėtai, bet atvirai pasikišo ranką po apsiaustu ir pirštais apglėbė

durklo kotą. Ir nusišypsojo, nė pats nenutuokdamas, kokie grėsmingikontrastiški jo veido bruožai - jausminga burna, bjauriai suplota nosis ir

didžiulės akys, kurios, atskirai paėmus, atrodė išties gražios.- Paklausykite, - vyras prakalbo prislopintu tonu. - Jeigu jūs kada norskam nors perduosite mano žodžius, nepatariu jums ateityje pasirodyti šiame mieste, - jis dirstelėjo įduris ir tęsė: - Berniukas aukštos kilmės. Svajo

ja pasiaukoti vardan savo balso. Bet kai kas gali pamėginti jįperkalbėti. Todėl viską reikia atlikti vikriai ir labai greitai. Jis trokšta išvykti iš čia, kai tikreikalas bus atliktas, aišku? Įpietus nuo Venecijos yra Flovigo miestelis.Važiuokite šįvakarą įtenykštę smuklę. Berniukas atvyks tenai.

- Koks berniukas? Kas jis? - Gvido akys susiaurėjo. - Tėvai turi duotisutikimą. Valstybės inkvizitoriai gali...

- Aš venecijietis, - tęsė nepažįstamasis šypsodamasis, - o jūs ne venecijietis. Jūs išsivešite berniuką įNeapolį, ir to pakaks.

- Pasakykite man, kas tasai berniukas! - pratarė Gvidas grasinamai.- Jūs jįpažįstate. Klausėtės jo šiandien švento Morkaus bazilikoje.

Girdėjote jį, kai klaidžiojo su dainininkais po gatves.- Aš jumis netikiu! - sušnibždėjo Gvidas.



Žmogus parodė Gvidui odinę piniginę.- Eikite įviešbutį, - pasakė jis, - ir ruoškitės. Turite išvykti tenai tuo

jau pat.

Atsidūręs už durų, Gvidas kurį laiką stovėjo po lietumi, tarsi vandens čiurkšlės galėtų padėti jam atsipeikėti. Jis įtempė tas smegenų sritis,kuriomis gyvenime nesinaudojo. Užplūdo nepaprastas jaudulys. Vidujetarytum grūmėsi du žmonės: vienas patarė nešti iš čia kudašių pirmuoju

pasitaikiusiu laivu, o kitas tikino, kad neišvengiamas dalykas įvyks nepriklausomai nuo to, ar jis nori tuo pasinaudoti, ar ne. Tačiau kas turėjoįvykti?

Mafeo krūptelėjo, pajutęs prisilietimą prie rankos. O juk nė nepaste bėjo, kaip kažkas prisiartino. Pro plonytę lietaus uždangą negalėjo įžiū

rėti žmogaus veido, tik pajuto, kad nepažįstamasis skaudžiai sugriebė užrankos ir sušnibždėjo į ausį:- Maestro, eime, dabar pat.

Tonijus sėdėjo tavernoje, kai pirmą sykį pastebėjo trijulę.Jis buvo kaip reikiant girtas. Iš pradžių užkopęs pas Betiną/ paskui

jau vos ne vos nusileido žemyn, įpadūmavusį bendrą kambarį, ir žnektelėjo ant suolo prie sienos, nebepajėgdamas pajudėti. Reikia pasikalbėtisu Ernestinu, paaiškinti jam, kad šiąnakt nebegalės eiti drauge su juo irkitais. Šitos košmarų raizgalynės neįmanoma perteikti balsu. Tokia muzika dar neparašyta.

Ir stebeilydamas įdūmų apgaubtą tamsą jis ūmai pagalvojo: kaip gera būtų visiškai prarasti sąmonę. Dar niekad anksčiau nebuvo tiek prisigėręs, ir dabar, išlikdamas budrus, turėjo stebėti savo paties degradaciją.

Viskas plaukė prieš akis: pats kambarys, po aprūkusiais žibintais judantys sunkūs kūnai, ant stalo nusileidžiantis bokalas.

Jis ketino dar išgerti, bet tuomet pastebėjo tuos veidus, įžvelgė juos

vieną po kito; visi išsidėstė tokiu kampu, jog atrodė, tarytum įjįtiriamaižiūri viena akis.Sugretinęs visus tris veidus, išsyk prisiminė, kur matė tuos žmones,

ir pro girtumo miglą prasiveržė panika.Kambaryje niekas nepasikeitė. Tonijus kaip įmanydamas stengėsi ne

užsimerkti. Netgi pakėlė taurę ir iki dugno išgėrė visą vyną, nesuvokdamas, ką daro. Paskui palinko įpriekį, žybtelėdamas akimis trijų vyrų pusėn, lyg mesdamas jiems iššūkį, ir atsilošė atgal, trinktelėdamas galvą įsieną.

Galvoje išryškėjo miglotas planas. Bet negalėjo jo kaip reikiant apsvarstyti. Reikėjo įvertinti atstumą iki Lizanių namų ir pasirinkti saugiausią kelią iki ten. Tonijus kilstelėjo ranką, tarsi mėgindamas sučiupti gijas,kurios vedė jįgatvelėmis bei kanalais, bet staiga jos visos dingo. Jis pamatė vieną iš trijų vyrų, traukiantį jo pusėn.

Vaikino lūpos sukrutėjo tardamos žodžius, kurių pats neišgirdo aplinkiniame triukšme. Tie žodžiai buvo:

- 103 -



- 104 -

- Mano brolis ketina mane nužudyti.Jo tone jautėsi nuostaba, tarsi negalėtų patikėti, kad viskas vyksta iš

tiesų.Karlas? Karlas, kuris taip beatodairiškai troško, kad Tonijus jįsu

prastų? Protu nesuvokiama! Bet vis dėlto taip nutiko. Jis privalėjo kuogreičiau iš čia išsinešdinti.

O tasai žmogus - ne šiaip bravas, o tikras velnias - atsisėdo priešais berniuką, galingais pečiais užstodamas visą taverną, ir prikišęs marmūzę sušnibždėjo:

- Eime namo, senjore. Jūsų brolis nori su jumis pasikalbėti.- O-o-o, ne, - papurtė galvą Tonijus.Jis kilstelėjo ranką, norėdamas pakviesti Betiną, bet ūmai pajuto, kaip

bravas jįpakėlė it šapelį - kojos tuojau pat sulinko, vaikinas vos neparg-

riuvo - ir nešte išnešė įlauką. Jis godžiai įkvėpė oro. Lietus plakė veidą.Stengdamasis išsilaikyti ant kojų, Tonijus atsirėmė įdrėgną sieną.Tuomet atsargiai pasukęs galvą suprato esąs laisvas. Ir puolė bėgti.

Skausmas varstė sustingusias kojas, bet Tonijus jautė bėgąs greitai, skrieteskriejąs kanalą apgaubusio rūko pusėn. Jis jau pamatė prieplaukos žibintus, kai persekiotojai sugriebė jį iš už nugaros ir, nepaisant įnirtingo

priešinimosi, nusitempė įtamsą. Jis išsitraukė durklą ir suvarė įminkštąkūną. Paskui kažkas ginklą išmušė, ir šis žvangtelėjo žemėn. Stipriai laikydami Tonijų, bravai praplėšė jam burną.

Jis raitėsi ir draskėsi, stengdamasis išsivaduoti. Paskui springdamas irdusdamas stūmė pagalį, kurį skriaudikai įkišo tarp dantų, pajuto, jogišgertas vynas veržiasi laukan.

Krūpčiodamas jis švirkštė viską lauk, skausmingos konvulsijos ap juosė šonkaulius. Prasidėjo dar vienas priepuolis. Berniukas jautė, jog jeigu neįstengs užsičiaupti arba išsivaduoti, išsikraustys iš proto. Arba pasprings.

Gvidas nemiegojo. Apėmė tam tikra būsena, kuri kartais suteikia daugiau poilsio nei miegas, nes ją galima palaimingai tęsti. Gulėdamas antnugaros mažame Flovigo miesteliūkščio viešbučio kambarėlyje, maestrožvelgė pro medinį langą su langinėmis, kurias atlapojo pavasario lietui.

Dangus šviesėjo. Iki saulėtekio liko maždaug valanda. Ir jeigu šiaip jau būtų gerokai sustiręs (gulėjo apsirengęs, tačiau vidun besiveržiantisvėjas bloškė lietų tiesiai įkambarį), dabar šalčio nejautė. Oras atvėsinoodą, tačiau neprasiskverbė iki kaulų.

Jau keletą valandų jis be paliovos mąstė - ir tuo pat metu apie niekąnegalvojo. Dar niekad per visą gyvenimą jo galva nebuvo tokia tuščia irkartu tokia perkrauta.

Jis daug ką prisiminė. Nors stengėsi apie tai negalvoti, tos pačios mintys vis grįždavo ir grįždavo.

Pavyzdžiui, apie tai, jog Venecijoje sukiojasi daugybė valstybės inkvizicijos šnipų, kurie žino viską apie visus: kas penktadieniais valgo mėsą,kas muša savo žmoną. O patys inkvizitoriai gali bet kada slapta suimti ir



- 105 -

įmesti kalėjiman bet kurį žmogų, kur jo laukia neišvengiama mirtis nuonuodų arba ant kaklo užmestos virvės.

Be to, Gvidas žinojo, kad Treskiai - galinga šeima, o Tonijus - mylimiausias sūnus.

Ir dar žinojo, jog daugelio Italijos vietovių įstatymai draudžia kastruoti vaikus, jei nėra ypatingų medicininių priežasčių, tėvų bei paties berniuko sutikimo.

Vargšams šie įstatymai nieko nereiškė. O turtuoliui tokia operacija -negirdėtas dalykas.

Gvidas neužmiršo, jog net ir šiame nuošaliame miesteliūkštyje jis visdar tebėra Venecijos valstybės teritorijoje, ir troško atsidurti kuo toliaunuo čia.

Jis pastebėjo, kokia iškrypusi bei korumpuota yra Pietų Italija. Tačiau

kokia iškrypusi ir pagedusi yra Venecija, tik pradėjo patirti.Visi jo pažįstami kastratai buvo išromyti ankstyvoje vaikystėje, bet jis nenutuokė, dėl ko taip elgiamasi: dėl balso ar siekiant palengvinti pačiąoperaciją.

Tonijui Treskiui jau sukako penkiolika. Gvidas žinojo, kad balsas pa prastai lūžta dar po kokių trejų metų. O tasai balsas, kurį girdėjo bažnyčioje, dar nepradėjo keistis ir buvo absoliučiai tyras.

Visa tai maestro žinojo. Ir negalvojo apie tai. Negalvojo nei apie ateitį,nei apie tai, kas jam gali nutikti po valandos ar dienos.

Bet kartkartėmis visos žinios jįapleisdavo, ir Mafeo pasinerdavo į prisiminimus - vėl be jokios analizės - apie tai, kaip pirmą sykį išgirdoTonijaus Treskio balsą.

Buvo ūkanota naktis, Gvidas gulėjo ant lovos, lygiai taip, kaip gulėjodabar šioje Flovigo kamaraitėje, nenusirengęs, prie atviro lango. Žiemosšalčiai jau atsitraukė, ir laukė kelionė namo.

Jis apgailestavo išvykdamas iš Venecijos, kuri jįir pakerėjo, ir šiurpi

no. Jam kėlė siaubą ir klestinti pirklių klasė, ir uždara įmantri valdžia.Diena po dienos jis klaidžiojo po Broglio bei po švento Morkaus aikštęstebėdamas visą šįspektaklį, begalines ceremonijas prie vyriausybės pastatų. Ir vietiniai turtingi muzikantai diletantai, apdovanoti ne didesniu talentu bei meistriškumu už visus kitus, pažinotus anksčiau, elgėsi su juonepaprastai maloniai.

Bet atėjo metas iškeliauti. Laikas grįžti namo įNeapolį drauge sudviem berniukais, laukiančiais Florencijoje. Dabar skaudu buvo juos prisiminti: nei vienas, nei kitas niekuo neypatingas. Be to, šiek tiek prisibijo

jo galimo savo valdžios nepasitenkinimo.Bet apskritai jam nerūpėjo. Pernelyg pavargo nuo viso šito. Kaip gera

bus vėl pradėti dėstyti, nesvarbu, kas iš to išeis. Gvidas troško vėl atsidurti Neapolyje, konservatorijoje, kambariuose, kur praleido visą gyvenimą.

Ir tuo momentu išgirdo dainavimą.Iš pradžių nusprendė girdįs eilinįgatvės vaidinimą, neblogą, bet ne

daugiau. Tokių įvalias prisiklausė Neapolyje.



- 106 -

Tačiau paskui kitus balsus nustelbė sopranas, pribloškiantis tono gražumu ir nuostabiu gyvumu.

Gvidas pakilęs nuo lovos priėjo prie lango.Priešais dunksančios sienos uždengė dangų. O apačioje, aplink fakelus

bei žibintus, išilgai kanalo sūkuriavo rūkas. Tasai rūkas atrodė kaip gyvas,slenkantis paskui tėkmę ir čiuptuvais apraizgantis šviesos šaltinius. Nemalonu buvo įjįžiūrėti.

Netikėtai kanalų bei gatvių labirinte Gvidas pasijuto tarsi spąstuose irneapsakomai panoro ištrūkti įatvirą plotą, vėl pamatyti, kaip žvaigždėsslysta dangaus skliautu bei krinta įNeapolio įlanką.

Bet tasai balsas, tarytum kylantis kartu su rūku, sukėlė jam skausmą.Pirmą kartą gyvenime jis išgirdo balsą, kurio negalėjo perprasti. Kas dainavo: vyras, moteris ar vaikas?

Koloratūra buvo tokia lengva ir lanksti, jog galbūt balsas priklausė moteriai. Bet ne. Jame jautėsi aštrus, nenusakomas, neabejotinai vyriškasšiurkštumas. Dainuojantysis buvo jaunas, labai jaunas. Tačiau kas švaistytų energiją mokydamas vokalo eilinįberniuką? Kas gi taip dosniai per-teikinėtų jam begalę paslapčių?

Balsas skambėjo nepriekaištingai tiksliai. Jis pynėsi su jįlydinčiaissmuikais, kilo virš pastarųjų, leidosi žemyn, be jokių pastangų sužibėdavonaujomis spalvomis.

Jame nesijautė vario šiurkštumo; veikiau asocijavosi su medžiu, o ne

su metalu, sielvartingu smuiko garsu, o ne žvaliu trimitu.Dainavo kastratas! Dainininkas turėjo būti kastratas!Akimirksnį Gvidas dvejojo, draskomas troškimo tuojau pat surasti

dainininką bei noro tiesiog klausytis. Jis žavėjosi jaunuolio sugebėjimudainuoti taip jausmingai. Tiesiog neįtikėtina! Vis dėlto Mafeo girdėjo savoausimis. Akrobatiniu lankstumu pasižymintis balsas, nuspalvintas tokio

begalinio liūdesio, apstulbino maestro.Taip, liūdesys, štai kas jame slypėjo. Gvidas apsiavė batus, įsisupo į

sunkų apsiaustą ir patraukė ieškoti dainininko.Tai, ką aptiko, jįnustebino, bet ne itin.Pasekęs mažąjįgatvės dainininkų ansamblįiki tavernos, Gvidas netru

kus pamatė, jog stebuklingasis balsas - aukšto, lankstaus paauglio, angeliškos išvaizdos vaiko vyro manieromis. Jis neabejotinai priklausė aukščiausiajai klasei: kaklą gaubė puikūs venecijietiški nėriniai, ant pirštų mirgėjo įmantrūs sidabro žiedai su granatais. O visi aplinkiniai pagarbiai jįvadino "prakilnybe".

"Aš gyvas", - pagalvojo Tonijus. Jis girdėjo aplinkui judančius ir šnekančius žmones. O jeigu jis buvo gyvas, vadinasi, labai tikėtina, kad ir toliau toks liks. Jis neklydo, Karlas negalėjo taip pasielgti, Karlas tiesiog negalėjo. Neįtikėtinų pastangų dėka pavyko praplėšti blakstienas. Berniukąužgriuvo tamsa, ir jis vėl užsimerkė, bet paskui atsimerkė. Pamatė sienomis ir žemomis lubomis slystančius besišnekančių žmonių šešėlius.

Vieną balsą atpažino - Džovanio, to paties bravo, kuris visuomet stypsodavo prie Karlo durų. Jis kažką kalbėjo žemu, grėsmingu tonu.



- 107 -

Bet kodėl jie iki šiol jo neužmušė? Kas vyksta? Tonijus nedrįso krustelėti, kol nesijautė esąs pasirengęs judėti, ir mažumėlę pramerkęs akis žvelgė įkaulėtą, apšepusį žmogų, kuris laikė rankose kažin kokįlagaminą irkalbėjo:

- Aš to nedarysiu! Berniukas per didelis.- Visai jis ne per didelis! - Džovanio kantrybė baigė išsekti. - Daryk,

kas liepta, ir daryk kaip reikiant.Apie ką jis? Ką "daryti"? Kairėje stypsojo bravas, vardu Alonsas. Lie

sas žmogus įdubusiais skruostais stovėjo nugara įduris.- Aš šiame reikale nedalyvausiu, - pagaliau ryžtingai pareiškė lagami

nėlį laikantis žmogus ir pasuko link durų. - Aš ne mėsininkas, aš chirurgas...

Bet Džovanis grubiai sučiupo vyrą ir pastūmėjo įpriekį. Jis pažvelgė

įTonijų.- Ne-e-e-e...Tonijus pašoko, išsisuko iš Alonso rankų ir staigiai puolė įpriekį,

parblokšdamas kaulėtąjį vyrą. Bet buvo tuojau pat sugautas bei atplėštasnuo grindų. Vaikinas įnirtingai spardėsi, mėgindamas pasipriešinti, visaskambarys mirguliavo prieš akis. Jis pamatė, kaip atsilapojo lagaminas, iškurio iškrito peilis. Paskui pasigirdo maldos žodžiai: juos karštligiškaimurmėjo liesasis žmogus. Kaire ranka Tonijus įsirėmė jam įveidą, dešiniu kumščiu smogė įpilvą ir nubloškė atgal. Aplinkui mėtėsi kažkokiedaiktai, braškėjo mediena, ir staiga rankos jįpaleido, berniukas iš netikėtumo parkrito. Tuomet veidu pajuto lietaus lašus. Vadinasi, ištrūko!

Drėgna žemė slidinėjo po kojomis, akmenys ritinėjosi po batais, akimirksnį tikėjo įstengsiąs išsigelbėti, pasislėpti nakties prieglobstyje. Bettuojau pat išgirdo artėjančius persekiotojus.

Bravai vėl jįsugavo, nunešė atgal į kambarį, parbloškė ant gulto.Jis įsikirto dantimis įkažkieno raumenis ir plaukus, raitėsi visu kūnu

jusdamas, kaip išskečiamos įšalis jo kojos ir perplėšiami drabužiai. Į

nuogą odą padvelkė šaltas oras.- N-E-E-E-E! - riaumojo sukandęs dantis, o paskui riaumojimas išstūmėvisus žodžius, virto nežmogišku, šiurpiu, kurtinančiu ir akinančiu jįpatį.

Pirmą kartą paliestas peilio, jis suvokė pralaimėjęs mūšį ir suprato,ką jam padarys.

Gvidas pamatė, kad dangus viršum Flovigo miestelio jau balkšvaigelsvas. Maestro gulėjo nejudėdamas ir žiūrėjo, kaip toji šviesa paverčialietų miglotu šydu, pakibusiu viršum už lango nusidriekusių laukų.

Kažkas pabeldė įduris. Gvidas nesitikėjo tokio jaudulio, kokį sukėlėšis beldimas.

Už durų stovėjo tas pats žmogus, kuris kalbėjosi su juo Venecijos kavinėje. Jis įsmuko į kambarį ir netardamas nė žodžio išvyniojo odinį

paketą, kur gulėjo keletas dokumentų.Apsižvalgęs vyras nepatenkintas šniurkštelėjo pamatęs, kad kamba

ryje nėra žvakių. Svečias prisiartino prie lango ir ištyrinėjo kiekvieną do



- 108 -

kumentą ne itin raštingo žmogaus žvilgsniu. Paskui atidavė juos Gviduikartu su dar vienu ryšulėliu.

Gvidas išsyk pažino šįpaketą. Ten gulėjo visi jo rekomendaciniailaiškai iš Neapolio. Maestro nė nežinojo, kad popieriai buvo pavogti, todėl dabar įtūžo.

Vis dėlto atkreipė dėmesį įdokumentus. Visi jie buvo surašyti lotyniškai ir pasirašyti Marko Antonijaus Treskio. Dokumentuose vaikinas

pranešė apie savo ketinimą tapti kastratu siekiant išsaugoti balsą, kartu jis prašė nieko nekaltinti dėl tokio apsisprendimo. Chirurgo vardas nebuvo paminėtas vardan jo paties saugumo.

Paskutiniajame laiške, adresuotame šeimai, kurio kopiją Gvidas laikėrankose, buvo aiškiai suformuluotas berniuko noras įstoti įNeapoliošventojo Angelo konservatoriją, Gvido Mafeo klasę.

Gvidas apstulbęs žvelgė įvisa tai.- Bet aš jūsų nepastūmėjau tokiam žingsniui!Bravas tik nusišypsojo.- Apačioje jūsų laukia ekipažas, kuriuo išvyksite įpietus. Turėsite pa

kankamai pinigų ir galėsite keisti arklius bei vežikus iki pat Neapolio, - pareiškė jis. - O štai čia berniuko piniginė. Jis turtingas, aš jums sakiau.Bet nepamatys daugiau nė skatiko, kol neįstos įjūsų konservatoriją.

- Šeima turi žinoti, jog aš su šiuo reikalu nesusijęs! - neatlyžo Gvidas. - Venecijos vyriausybė privalo žinoti, kad čia ne mano darbas.

Bravas prunkštelėjo.- Kas tuo patikės, maestro?Gvidas staigiai atsisuko įjį. Paskui vėl pasižiūrėjo įdokumentus.

Bravas stovėjo šalia tarsi demonas gundytojas.- Maestro, jumis dėtas, aš nelaukčiau, kol berniukas nubus. Jis gavo

labai stiprią opiumo dozę. Aš privalėjau jįatgabenti ir dingti. Turiu kuogreičiau išvykti iš Venecijos. O jūs, maestro, pasirūpinkite berniuku. Jis -vienintelis jūsų pasiteisinimas.

Gvidas įėjo įmažą namuką, kuriame miegojo Tonijus. Mafeo pamatė, kad berniuko veidas visas kruvinas, aplink burną ir ant kaklo - mėlynės, o rankos ir kojos surištos grubia kanapine virve. Jo veidas atrodė negyvas.

Žengtelėjęs atatupstas, Gvidas pratisai suvaitojo žemu balsu, nepajėgdamas suturėti siaubo. Paskui gerklę sugniaužė vėmulio spazmas. Jis pažvelgė įkruviną gultą, peilius, gulinčius ant šiaudų ir purvinų grindų.Tuomet ėmė drebėti ir vėl suvaitojo.

Kai pagaliau mažumėlę atitoko, pasirodė, jog kambaryje nieko daugiau nėra, išskyrus jįir Tonijų, kad bravas išėjo, o durys praviros. Miestelis kitapus durų dunksojo toks tylus, tarytum apleistas visų gyventojų.

Gvidas prisiartino prie lovos. Berniukas atrodė miręs, maestro ilgainesiryžo pakelti rankos prie jo burnos. Kai pagaliau išdrįso, pajuto silpnąalsavimą.

Tonijus buvo gyvas.



Tuomet Gvidas kilstelėjo perplėštą audinį ir pažvelgė įoperacijos rezultatus.

Kapšelis buvo išskrostas, turinys išpjautas, žaizda grubiai prideginta.Bet pats pjūvis nedidelis, operacija atlikta maksimaliai saugiai, paburkimųnesimatė. Palaipsniui kapšelis susitrauks ir taps niekingai mažas.

Bet, pakėlus akis nuo kapšelio, Gvidą sukrėtė dar vienas akivaizdusatradimas.

Jis pažvelgė įramiai gulintį Tonijaus organą ir pamatė, jog šis siekiakeletą colių, bemaž kaip vyro.

Jįapėmė siaubas. Klaikus siaubas, nustelbęs šio kambario košmarą,kur gulėjo kruvinas, sumuštas berniukas ir kur grėsmingai dirsčiojo uždurų slankiojantis bravas.

Gvidas nedaug teišmanė apie žmogaus kūną. Jis nesuprato paslaptin

gų procesų, vykusių jo paties viduje ir atėmusių balsą ties didybės slenksčiu. Tik žinojo, kad greta neapsakomo žiaurumo čia slypėjo, ko gero, tokia pat šiurpi neteisybė.

Jis atsargiai palietė miegančio berniuko veidą, stengdamasis užčiuopti bent menkiausius prasikalusios barzdos požymius.

Bet nieko neužčiuopė.Ant krūtinės plaukai irgi neaugo. Užsimerkęs Gvidas unikalioje at

mintyje atkūrė aukšto tyro balso skambesį, kurį girdėjo po švento Morkaus bazilikos skliautais, taip įstabiai jįsustiprinusiais.

Tasai balsas buvo tyras, jis buvo tobulas.Bet priešais gulėjo bemaž subrendęs vyras.Už nugaros tarpduryje vėl pasirodė bravas. Galingais pečiais jis užsto

jo šviesą, trykštančią pro angą, taigi negalėjai įžiūrėti jo veido, tačiau balsas nuskambėjo žemai, grėsmingai:

- Nugabenkite jįįNeapolį, maestro. Išmokykite dainuoti. Pasakykite jam: jeigu nepasiliks ten, mirs badu, nes negaus iš šeimos nė skatiko. Irįkalkite įgalvą, tegul dėkoja mums už tai, kad palikome gyvą. Ir lai ne

užmiršta: jis garantuotai atsisveikins su gyvybe, jei tik kada nors mėginssugrįžti įVenetą.

6

- 109 -

Tą pačią valandą Venecijoje Karlą Treskįiš lovos pakėlė įsiutusi Kat-rina Lizani, laikanti rankose ilgą ir įmantrų Tonijaus laišką, kuriame šis

prisipažino ketinąs gultis po peiliu vardan balso bei įstoti įNeapoliošventojo Angelo konservatoriją. Tučtuojau buvo išsiųsti pasiuntiniai įvalstybės kanceliariją, ir dar prieš vidurdienį visi slaptosios policijos agentai laigė po miestą, ieškodami Tonijaus Treskio.

Ernestinas ir visi jo ansamblio dainininkai buvo suimti.Andželas, Bepas bei Alesandras - iškviesti apklausai.Iki saulėtekio po visus Venecijos kvartalus pasklido gandas apie "kla

jojančio patricijaus auką" vardan balso. Visas miestas apie tai tik ir tekal bėjo. Visi gydytojai vienas po kito stojo prieš Aukščiausiąjį tribunolą.



- 110 -

Mažiausiai septyni patricijai, vyrai ir moterys, prisipažino gėrę vyną bei pietavę drauge su jaunuoju maestro iš Neapolio konservatorijos, kurisne kartą klausinėjo apie kilmingąjį gatvės dainininką.

Galų gale ašaromis apsipylęs Bepas prisipažino nusivedęs tą žmogųįšvento Morkaus baziliką pasiklausyti Tonijaus. Vargšelis Bepas buvotuojau pat įmestas belangėn.

Nuoširdžiausiai apsiašarojęs Karlas nepakartojamai iškalbingai kaltino save dėl tokio siaubingo įvykių posūkio, kadangi laiku neužkirto kelio tokiam perdėtam brolio susidomėjimui muzika. Jis neįžvelgęs tokio

pavojaus. Jis netgi girdėjęs apie Tonijaus susitikimą su maestro iš Neapolio, bet per kvailumą nesuteikęs tam įvykiui reikšmės.

Kaltindamas save tardytojų akivaizdoje, Karlas, nuo ašarų ištinusiuveidu ir drebančiomis rankomis, atrodė palaužtas sielvarto.

Vaidinti sekėsi ganėtinai natūraliai, nes tuo metu jis jau pradėjo abejoti, ar sumanymas pavyks, ir vos betramdė paniką.Tuo metu Mariana Treški mėgino iššokti pro palaco langą įkanalą, ta

čiau tarnai ją sulaikė.Mažoji Betina, mergina iš tavernos, raudojo pasakodama, kad nei gė

rimas, nei maistas, nei netgi moterys negalėjo sulaikyti dainuoti besiveržiančio Tonijaus.

Atėjo vidurnaktis, bet nei Tonijaus, nei maestro iš Neapolio rasti nepavyko. Policija naršė po visus miestelius ir kaimus aplink Veneciją, išversdavo iš lovos kiekvieną gydytoją, įtariamą dainininkų kastravimu.

Laisvėn išleistas Ernestinas įniko pasakoti, kaip Tonijus nerimavęsdėl neišvengiamo balso praradimo; visose kavinėse bei tavernose žmonėsnegalėjo kalbėti apie nieką daugiau, tik apie berniuko talentą, jo grožį ir

beatodairišką poelgį.Kai ankstų rytą senjoras Lizanis pagaliau sugrįžo namo, rado savo

žmoną Katriną apimtą isterijos.- Turbūt visi šiame mieste išsikraustė iš proto, jeigu tuo patikėjo! -

šaukė moteris. - Kodėl jūs nesuėmėte Karlo, neapkaltinote jo broliožmogžudyste! Kodėl Karlas iki šiol gyvas?- Senjora, - pratarė jos vyras ir nuvargęs atsisėdo krėslan, - už lango

aštuonioliktas amžius, o mes ne Bordžija. Šioje byloje nėra jokių įkalčių, bylojančių apie žmogžudystę ar kitokį nusikaltimą.

Katrina pratrūko klykti. Kai pagaliau įstengė rišliai kalbėti, pareiškė,girdi, jeigu iki rytojaus vidurdienio Tonijus neatsirasiąs gyvas, KarlasTreskis būsiąs nužudytas. Jinai pati jįnugalabysianti.

- Senjora, - vėl kreipėsi senatorius. - Iš tiesų labiausiai tikėtina, kad berniukas yra arba miręs, arba iškastruotas. Bet jeigu jūs ryžtatės įvykdyti bausmę ir atimti gyvybę Karlui Treskiui, tuomet prisiimkite amžiną atsakomybę, kurios nepateisins nė vienas valstybės vyras. Atsakomy

bę už Treskių giminės nutraukimą.



Trečia dalis

1

Dar nesutemus jie pasiekė Ferarą. Tonijus sąmonės neatgavo. Kai derlinga lyguma dardantis vežimas šokinėjo per duobes, berniukas atmerkdavo akis, bet, atrodo, nieko nematė.

Mažuose nakvynės namuose miestelio pakraštyje Gvidas nunešė jįįlovą. Surišo rankas. Pačiupinėjo kaktą.

Už nediduko langelio virpėjo žalios tuopos. Prieš pat saulės laidą pradėjo lyti.Gvidas išsitraukė vyno butelį. Pastatė žvakę ant stovelio netoli Toni-

jaus galvos, atsisėdo kojūgalyje ir ėmė laukti, periodiškai užsnūsdamas.Mafeo staigiai atsimerkė, pats nesuprasdamas, kodėl nubudo. Aki

mirksnį pamanė esąs Venecijoje. O paskui prisiminė viską, kas nutiko.Prisimerkęs pasižiūrėjo įmažutį žvakės žiburėlį. Ir tuomet jam užėmėkvapą.

Tonijus Treskis sėdėjo atsirėmęs įsieną. Tamsoje jo akys virto švy

tinčiais plyšeliais. Gvidas nė nenumanė, kaip seniai berniukas nubudo.Bet maestro pajuto pavojų. Ir ištarė itališkai:- Išgerk vyno.Tonijus neatsakė. Gvidas pastebėjo, kad jo rankos laisvos, o skarma

las, kuriuo buvo surištas, guli ant grindų.Berniukas nė sekundei nenuleido nuo Gvido žvilgsnio. Violetinės mė

lynės paakiuose, paburkę vokai pavertė šįžvilgsnį šiurpiai pagiežingu.Gvidas gurkštelėjo iš šalia stovinčio bokalo. Paskui išsitraukė iš krep

šio dokumentus ir padėjo priešais Tonijų ant grubios baltos antklodės.

Berniukas lėtai nukreipė žvilgsnį įlotyniškas raides. Bet dokumentųneskaitė, tik užmetė akį.

Ir taip staigiai iššoko iš lovos bei prispaudė Gvidą prie sienos, kad šisne iškart suprato, kas įvyko. Tonijaus rankos suspaudė Gvido gerklę, irmaestro prireikė visų jėgų, kad jįatplėštų nuo savęs. Stiprus smūgis įgalvą nubloškė berniuką, jis spėjo pasiremti rankomis, kad nepargriūtų.Drebėjo visu kūnu. Buvo akivaizdu, kad yra dar per silpnas ir negali apsiginti. Vaikinas nuraudo ir užsimerkė.

Tonijus nesipriešino, kai Gvidas jįpakėlė ir atrėmė įsieną. Jo lūpos pamažu prasivėrė, kūnas suglebo, tarsi prarandant sąmonę.

Gvidas abiem rankom sugriebė berniuką už pečių ir pažvelgęs įveidą krūptelėjo: Tonijaus žvilgsnis buvo bemaž pamišęs.

- Paklausyk, - tyliai prabilo maestro. - Aš niekaip nesusijęs su tuo, kastau nutiko. Gydytojas, kuris atliko operaciją, tikriausiai jau nužudytas.Tie, kurie nužudė jį, būtų nužudę ir mane, jei nebūčiau sutikęs išga

benti tavęs iš Veneto. Jie būtų nužudę ir tave. Jie taip ir pasakė, tiesiaišviesiai.



- m -

Berniuko burna judėjo: atrodo, jis kaupė seiles.- Aš nežinau, kas tie žmonės. O tu žinai? - paklausė Mafeo.Staiga Tonijus taip spjovė jam įveidą, kad Gvidas jįpaleido, atsistojo

ir sekundę stovėjo, užsidengęs veidą rankomis.Kai paskui pažvelgė įsavo delnus, pamatė, jog šie kruvini.Maestro žengtelėjo atgal, atsisėdo ant medinės kėdės, ant kurios sėdė

jo iki tol, ir atrėmė pakaušį įsieną.Berniuko akių išraiška nesikeitė, bet jo kūną, kuris tamsoje atrodė be

maž perregimas, purtė negailestingi traukuliai, pamažu virstantys drebuliu.Kai Gvidas prisiartino jo apkloti, Tonijus atšoko šnypšdamas veneci-

jietiškai: "Neliesk manęs". Ar kažką panašaus.Gvidas sugrįžo įsavo vietą ir ištisą valandą sėdėjo, stebėdamas berniu

ką, kurio mina nesikeitė. Ir niekas nesikeitė. Nieko nevyko. Tačiau pamažu

silpnumas bei skausmas įveikė Tonijų, ir vaikinas nuslydo ant gulto.Kai Gvidas berniuką užklojo, šis jau nebepajėgė priešintis. Ir nebeturėjo jėgų protestuoti, kai maestro kilstelėjęs jo galvą liepė išgerti truputįvyno.

Kai vėl atsigulė aukštielninkas, jo akys tapo lyg stiklinės. Kol Gvidaskalbėjo, berniukas neatplėšė žvilgsnio nuo kažkokio taško ant lubų.

Nakvynės namuose viešpatavo tyla. Žvaigždės ką tik pasirodė danguje- mažučiai žvilgantys taškeliai už judrių tuopų šešėlių. Prislopintu, tolygiu balsu Gvidas apibūdino žmogų, kuris priėjo prie jo Venecijoje, ir tuos,kurie jėga atgabeno įFlovigą. Paskui perpasakojo popierių, ant kurių buvo Tonijaus parašas, turinį.

Atsargiai, nors ir ne itin smulkiai, paaiškino, kokiu būdu pats buvoįtrauktas į šįreikalą ir kaip tie žmonės privertė jį išgabenti Tonijų užVenecijos valstybės ribų. Pagaliau jis pranešė berniukui gavęs karietą beistorą piniginę ir pasakė, jog tuo atveju, jei Tonijus panorėsiąs, jis, Gvidas,nuvešiąs jįšventojo Angelo konservatoriją, įNeapolį.

Paaiškino, kad pasirinkimas Tonijaus rankose. Bet paskui patylėjęs

pridūrė, jog, anot tų žmonių, berniukas neteksiąs tolesnės finansinės paramos, jei atsisakysiąs važiuoti įkonservatoriją ir pasilikti ten.- Nepaisant to, esi laisvas ir gali arba važiuoti su manimi, arba elgtis

kaip tinkamas.Piniginė buvo ganėtinai sunki.Po šių žodžių berniukas nusuko galvą ir užsimerkė, iškalbingai mos

telėdamas ranka. Supratęs gesto prasmę, Gvidas nutilo.Jis stovėjo prie sienos sukryžiavęs rankas ant krūtinės, kol išgirdo ly

gų berniuko kvėpavimą.Ant pagalvės baltuojantis veidas sušvelnėjo, pamišimo požymiai iš

nyko. Daili berniukiška burna atrodė tokia taisyklinga ir kartu judri. Antgrakščių skruostikaulių mirguliuojantys silpnos šviesos atšvaitai dar la

biau išryškino jo grožį.Šviesa krito ant smakro linijos, skruostų, lygios kaktos.Gvidas prisiartino. Ir ilgai žiūrėjo įplonas, atsipalaidavusias miegančio

berniuko rankas, įpusiau ištiestą delną ant antklodės.



- 113 -

Dabar kakta buvo šilta. Tonijus nė nesujudėjo, kai Gvidas ją palietė.Išsmukęs pro duris, maestro patraukė įatvirą lauką, prasidedantį

prie pat namo.

Mėnulį slėpė debesys. Miestelyje nešvietė nė vienas žiburėlis. Bent jau nesimatė iš tos vietos, kur jis stovėjo. Gvidas ilgai brido per aukštądrėgną žolę, kol surado kiek sausesnę vietą, atsigulė ant nugaros ir pakėlė akis įretas žvaigždes, dirsčiojančias pro rausvus debesis.

Pažįstama klaiki neviltis pamažu apgaubė Mafeo.Ji smelkėsi tarytum kiaurai veriantis žiemos šaltis. Jos artėjimą visuo

met išduodavo ištikimas palydovas drebulys ir tas ypatingas prieskonis burnoje, jaučiamas ligos metu.

Bet Gvidas nesirgo. Jis buvo sveikas, tačiau išsunktas, visas gyvenimas

jam atrodė beprasmis, daugių daugiausia absurdiška atsitiktinių įvykiųmišrainė; jame nebuvo nieko kilnaus, nieko malonaus, ničnieko, kas galėtų teikti bent šiokios tokios paguodos.

Visa tai neturėjo nieko bendra su iškilusia mirties grėsme. Ko gero, pastaroji reiškė jam ne daugiau nei visi kiti gyvenimo nutikimai. Pats tonenorėdamas, jis mintimis sugrįžo įNeapolį, įtą kambarį, kuriame kadaise mėgino nusižudyti, prisigėręs iki sąmonės netekimo ir persipjovęsvenas.

Gvidas kuo smulkiausiai įsivaizdavo tą kambarį: išdažytas sienas, gėlėtą kraštelį palei lubas. Ir puikiai prisiminė, kaip paskutiniosiomis akimirkomis mintimis veržėsi įjūrą ir kokio pasitenkinimo teikė įsivaizduojamas bekraštis vandens paviršius.

Akys sudrėko. Dangus virš galvos, rodos, spinduliavo nemalonią sil pną šviesą, kurią nuslopinti galėjo tik palaiminga tamsa.

Ir vėl prieš savo paties norą jis išgirdo Tonijaus Treskio balsą, kylantįiki dangaus iš kreivų Venecijos skersgatvių, bei pajuto, kaip sąmonėje susipina šios dvi vietos: kambarys Neapolyje, kur jautėsi toks nenusakomai

laimingas manydamas, jog miršta, ir Venecija, kur išgirdo šįdangiškądainavimą.Ū mai maestro suprato, ką slėpė toji šiurpi, neįžengiama dvasios tam

sa, kuri kėsinosi jįpraryti."Jeigu tasai berniukas neišgyvens, jeigu jis neįstengs ištverti patirtos

prievartos, tuomet negyvensiu ir aš." Netrukus Gvidas, pakilęs iš žolės guolio, nukiūtino atgal įnakvynės

namus. Bet nerado savyje jėgų užlipti įviršų ir atsisėdęs ant akmeniniolaiptelio, apglėbęs rankomis galvą, tyliai pravirko.

Praėjo jau daug metų nuo to laiko, kai paskutinį sykįliejo ašaras, ar ba bent taip jam atrodė. Bet jau tikrai daugelį metų neleido joms srūtitaip gausiai.

Susitvardė tik išgirdęs savo paties verksmą.Gvidas nustebęs pakėlė galvą. Dangus prašviesėjo, pirmosios žydros

gijos nusidriekė per begalinį debesų lauką. Jis rankove nusibraukė akis iratsistojo.





- 115 -

nors niekada nebuvo iš tiesų paklusnus nė nuolaidus) paprašė Gvido surasti advokatą, išmanantį muzikantų reikalus.

Bolonijoje dėl to problemų nekilo. Č ionykštėse kavinėse knibždėteknibždėjo muzikantų bei dainininkų, suplūstančių čionai iš visos Europossu viltimi sutikti agentą ar impresarijų, kuris aprūpintų juos darbu visamsezonui. Šen bei ten pasiteiravę, Gvidas su Tonijumi patraukė įkompetentingo advokato kontorą.

Tonijus ėmė diktuoti laišką Aukščiausiajam Venecijos tribunolui.Jis tokiu būdu pasiaukojęs vardan savo balso, pareiškė jaunuolis, ir

reikalaująs, kad niekas Venecijoje nebūtų dėl to apkaltintas.Išteisindamas savo mokytojus ir visus tuos, kurie įdiegė jam meilę

muzikai, be to, Gvidą Mafeo bei kitus šventojo Angelo konservatorijosdarbuotojus, jis patvirtino, jog nė vienas iš jų nežinojo apie planuojamus

veiksmus, kol šie nebuvo įvykdyti.Bet visų pirma jis norėjo panaikinti bet kokius kaltinimus savo broliuiKarlui.

"Kadangi šis žmogus dabar tapo vieninteliu mūsų velionio tėvo įpėdiniu, yra sveiko kūno ir gali vesti, jis žūtbūt privalo būti išvaduotas nuo

bet kokios atsakomybės už mano veiksmus, idant galėtų įvykdyti savo pareigą būsimos žmonos bei vaikų atžvilgiu", - padiktavo Tonijus.

Paskui jis pasirašė laišką. Nepaisant tokio keisto turinio, advokatas nėnemirktelėjęs dokumentą patvirtino, tą patį padarė Gvidas.

Laiško kopija buvo išsiųsta Katrinai Lizani kartu su prašymu nedelsiant persiųsti įNeapolį visus asmeninius Tonijaus daiktus. Be to, berniukas prašė sužinoti, ar galima išmokėti nedidelį kraitį Betinai Sanfredo,

patarnaujančiai savo tėvo kavinėje, švento Morkaus aikštėje, kad mergina galėtų susirasti deramą jaunikį.

Viską baigęs, Tonijus sugrįžo įvienuolyną, kuriame juodu apsistojo,ir išsekęs parkrito ant lovos.

Gvidas dažnai nubusdavo vidury nakties ir matė Tonijų apsirengusį,sėdintį kitapus kambario bei laukiantį ryto. Iš vakaro, prieš vidurnaktį, berniukas kartais blaškėsi per miegus ir netgi šaukė, bet paskui nubusdavo, o jo veidas vėl tapdavo toks pat negyvas bei neperžvelgiamas.

Suprasti, kaip giliai sužalota jo dvasia, buvo neįmanoma, nors kartaisGvidui atrodė, tarsi jaučia skausmą, slypintį už ramios karietos kampesustingusios Tonijaus išorės. Net kai norėdavo jįpašnekinti, Gvidas neišdrįsdavo to padaryti, ir akimirksniui užplūsdavo toji pati neviltis, kurią

patyrė naktį Feraroje. Tuo pat metu jautėsi pažemintas dėl to, kad ber

niukas užklupo jįraudantį ir netgi tiesiai paklausė, ar ne jis esąs maestroašarų priežastis. Tačiau Gvidas išties užmiršo, kad tuomet nieko neatsakė Tonijui.

Florencijoje jie susirado tuodu berniukus, kuriuos Gvidas ten paliko ir planavo pasiimti grįždamas įNeapolį. Tonijui akivaizdžiai trukdė nauji bendrakeleiviai karietoje, bet jis visą kelią neatplėšė nuo vaikų akių.



- 116 -

Sjenoje vaikinas nupirko berniukams naujus batus ir apsiaustus, o prie stalo užsakė jiems saldumynų. Drovūs, paklusnūs devynerių bei dešimties metų vaikai nedrįsdavo nei ko nors pasakyti, nei padaryti be leidimo. Tačiau matėsi, kad jaunesnysis, Paolas, gan linksmo būdo. Pastarasis dažnai plačiai šypsojosi Tonijui, ir šis skubiai nusukdavo žvilgsnį.

SykįGvidas užsnūdo, o nubudęs pamatė berniuką besėdintį šalia Tonijaus. Lijo lietus, viršum aptakių tamsiai žalių kalvų tvyksčiojo žaibai. Sulig kiekvienu griaustinio trinktelėjimu Paolas slinkosi vis arčiau ir arčiau Tonijaus, ir galų gale Tonijus nežiūrėdamas jįapsikabino. Karietai krestelėjus,

jo pirštai įsikibo berniukui įkoją, kad sulaikytų jį, ir matėsi, kad vaikinąūmai užplūdo kažkoks stiprus jausmas. Bet paskui jis užsimerkė bei nukorę galvą įšalį, tarsi kaklas būtų sulaužytas. O karieta vis kratėsi po pavasario lietumi riedėdama keliu, vedančiu Amžinojo miesto pusėn.

Tonijaus nė kiek nesujaudino niūri Romos didybė, bet tuomet, kai jie pasiekė Porto dėl Populo, įtemptas vaikino dėmesys atsiplėšė nuo abiejų berniukų ir nukrypo įGvidą. Nebylus įniršis šiame žvilgsnyje nesumažėjo nė per nago juodymą. Jis negailestingai įsmigdavo įGvidą, fiksuodamas pastarojo eiseną, sėdėjimo manierą, net tamsius plaukelius išorinėje

plaštakų pusėje. Kambariuose, kuriuose jie apsistodavo pernakvoti, Toni jus įžūliai spoksojo, kaip Gvidas persirenginėja, apžiūrinėjo ilgas, iš pažiūros stiprias rankas, galingą krūtinės ląstą, plačius pečius.

Gvidas patylom visa tai kentė.Bet pamažu pradėjo niršti, nors pats nežinojo kodėl. Nuosavas kūnas

jam nedaug tereiškė. Jis nuo mažens rodėsi konservatorijos scenoje, keitėkostiumus, grimavosi, dėvėjo pačius įvairiausius drabužius bei kaukes,taigi puikiai ištyrinėjo savo išorės ypatybes. Pavyzdžiui, žinojo, kad plačios krūtinės dėka neblogai atrodo atlikdamas vyriškus vaidmenis, o didžiulės akys atrodo antgamtiškai, kai tinkamai padažai.

Bet nuogumas, nuodugnus apžiūrinėjimas, trūkumai jam ničnieko ne

reiškė.Vis dėlto berniuko žvilgsnis buvo toks įžūlus bei įdėmus, jog pradėjo jįerzinti. Sykįvakare nebepajėgdamas to ištverti Gvidas padėjo šaukštąir pažvelgė tiesiai įTonijų.

O susidūręs su stikliniu žvilgsniu išsigando, ar tik berniukui nepasimaišė protas. Bet paskui suprato, kad Tonijus taip susikaupęs įjįstebeilijo, jog nė nepastebėjo į save įsmeigtų Gvido akių. Tarsi maestro būtųnegyvas daiktas. Kai Tonijaus akys šiek tiek atgijo, atrodė, lyg jos keliautųsavo maršrutu: žvilgsnis nukrypo įGvido gerklę. O gal įbaltą lininįkaklaraištį? Gvidas taip ir nesuprato. Dabar Tonijus jau spoksojo įjorankas, o paskui vėl įakis, tarytum maestro būtų paveikslas.

Jo neapykanta Gvidui buvo tokia totali, tokia akivaizdi, kad maestro pajuto savyje užverdantį pyktį. Gvidas pasižymėjo nepaprastai ūmiucharakteriu, pačiu bjauriausiu visoje konservatorijoje, kuo jau spėjo įsitikinti keli jo mokiniai. Ir dabar, pirmą kartą per visą laiką, prasiveržė jokarštakošiškumas, kurstomas tūkstančio smulkių nuoskaudų.



- 117 -

Galų gale tiek nusirito, jog tapo šio berniūkščio pasiuntiniu, lyg tebūtų jam koks liokajus. Iškilo įgimta neapykanta aristokratijai. Bet maestro tuo jau pat suvokė verčiąs viską įvieną krūvą.

Tuo tarpu Tonijus jau padėjo įšalįservetėlę ir pakilo iš užstalės.Tą naktį, kaip ir visas ankstesnes, jie gavo pačius geriausius aparta

mentus, kokius tik galėjo pasiūlyti miestas - šįkart apsistojo turtingamevienuolyne, nuomojančiame didelius, dailiai apstatytus kambarius keliautojams, kuriems tokie įkandami.

Berniukai dar tuštino savo lėkštes. Tonijus išėjo iš valgomojo ir patraukė įnedidelį, aukštų sienų apsuptą sodelį.

Gvidas liko sėdėti valgomajame. Jam reikėjo pagalvoti. Ir vesdamasvaikus miegoti, ir apklostydamas juodu, jis tebemąstė.

Ir vis tiek, žengdamas įnaktį, neįstengė suprasti savo įniršio. Tik ži

nojo jaučiąsis be galo įžeistas to berniuko, priešiško jo žvilgsnio, amžinotylėjimo. Jis prisiminė skausmą, kurį turėjo patirti Tonijus, jo kančias, tačiau šios mintys pernelyg slėgė. Mafeo apskritai uždraudė sau apie taigalvoti pirmiausia todėl, kad tokie apmąstymai kėlė siaubą.

Ir kaskart, kai mintyse Gvidas savęs klausdavo, kas gi dedasi berniuko viduje, apie ką jis galvoja, ką jaučia, kažin koks užsispyręs vidinis

balsas tuojau pat šnipštelėdavo pašaipaus pranašumo persmelktu tonu:"Ale juk tu visuomet buvo kastratas, tu tikrai negali to žinoti!"

Šiaip ar taip, bet tuo momentu, kai patraukė įsodą, Gvidą ne juokaissuėmė įniršis. Mėnesienoje viršum baseino jis pamatė didžiulėje kriauklėje pusiau gulomis išsitiesusią statulą, o priešais - liekną Tonijaus Treskiofigūrėlę.

Romoje gausybė tokių skulptūrų, dydžiu tris ar keturis kartus pranokstančių normalų žmogų. Susidaro įspūdis, tarytum šios statulos dygsta visuose miesto užkaboriuose, palei sienas, viršum vartų, virš be galoįvairių fontanų. Ir jeigu kur nors bažnyčioje ar rūmuose jos dera, mažuose sodeliuose atrodo be galo keistai ir netgi grėsmingai, ypač jei aptinki jas

netikėtai.Tokiais momentais žmogus pajunta prieš akis iškilusio reginio absurdiškumą. Statulos panašios įankštoje erdvėje suspaustus gigantus - tokius realistiškus, rodos, galinčius staiga atgyti ir pulti viską triuškinti galingais kumščiais.

Net atskiros kolosų detalės savaime darė įspūdį. Ryškūs, tarytum judantys po marmuru balti raumenys, ant rankų išryškėjusios venos, įdu

bos ant kojų pirštų nagų. Tačiau bendras vaizdas tiesiog šiurpus.Šit ir Gvidą apėmė nemalonus jausmas, kai iš už nugaros artinosi

prie Tonijaus.Marmurinis dievas pusiau gulom tįsojo prie sienos, palenkęs įprie

kįgigantišką barzdotą veidą. Iš dangun atgręžto jo delno išskėstais pirštais vanduo sruvo į mėnesienos nutviekstą baseino paviršių.

Tonijus Treskis nejudėdamas stebeilijo įnuogą statulos krūtinę, plačias šlaunis, pereinančias įlaisvomis klostėmis krintantį audinį, iš po kurio kyšojo raumeninga koja, laikanti visą giganto svorį.



- 118 -

Gvidas atplėšė žvilgsnįnuo baisingo dievo. Jįpakerėjo mėnulio šviesosžaismas ribuliuojančiame vandenyje. O paskui akies krašteliu pastebėjo,kad berniukas atsigręžė įjį. Negailestingos akys vėl ėmė jįapžiūrinėti.

- Kodėl tu amžinai įmane spoksai? - paklausė maestro ir nė nepajuto,kaip įsikibo įaudinio klostę Tonijui ant peties.

Jis fiziškai pajuto berniuko nuostabą. Mėnesienoje matėsi, kaip susiraukė jo veidas, prasivėrė burna, lėtai sujudėjo lūpos.

Griežti, ryškūs jauno veido bruožai bejėgiškai, atgailaujamai išskydo.Tikriausiai, jei būtų įstengęs, Tonijus būtų paprieštaravęs; jis mėginokažką sumurmėti, bet nutilo ir papurtė galvą, nevaliodamas tęsti.

Gvidą apėmė neviltis. Jis vėl ištiesė ranką berniuko pusėn, bet ranka taipir pakibo ore, kai pasibaisėjęs pamatė, jog vaikiną visiškai apleido jėgos.

Tonijus žiūrėjo įsavo delnus - čia įvieną, čia įkitą. Paskui atkišo

rankas įpriekį, lyg norėdamas kažką sugauti ore. O gal tiesiog jas apžiūrinėjo? Taip, jis tyrinėjo savo rankas, ir tuomet jam iš gerklės išsiveržėkažkoks švokštimas, prislopinta dejonė.

Atsisukęs įGvidą, jaunuolis sunkiai alsavo ir panėšėjo įnebylų žvėrį, o išplėstose akyse atsispindėjo vis didėjanti neviltis.

Ir staiga Gvidas viską suprato.Berniukas tebešniokštavo atkišęs į priekį rankas, nenuleisdamas

nuo jų akių. Paskui netikėtai pliaukštelėjo sau per krūtinę, ir slopi dejonėvirto gomuriniu riksmu, tolydžio garsėjančiu bei garsėjančiu.

Tuomet Gvidas ištiesė rankas, apglėbė Tonijų ir stipriai spaudė prie savęs įsitempusį kūną, kol pajuto, kaip šis suglebo bei nurimo.

Paskui maestro tylėdamas nuvedė vaikinuką įlovą. Bet pakeliui berniukas spėjo sukuždėti jam vienui vieną žodį: "Siaubūnas".

3

ĮNeapolį jie atvyko gegužės pirmąją. Ir netgi ilga kelionė per žaliuo

jančius kviečių laukus negalėjo jų parengti vaizdui plačiai nusidriekusiodidingo miesto, skendinčio saulės spinduliuose, kaskadomis krintančionuo kalvų, žvilgančio pastelinėmis sienomis bei ant stogų žydinčiais sodais, apglėbiančio skaisčiai mėlynos įlankos, baltomis burėmis nusagstytouosto panoramą ir Vezuvijų, siunčiantį dūmų sroveles įgiedrą dangų.

Miestelėnų spiečiaus apsupta karieta sunkiai skynėsi kelią įpriekį. Atrodė, tarytum pati aromatinga oro šiluma pažadino visą šią judančią gyvastį. Pirmyn bei atgal zujo karietos, vežimai, kelią nuolat pastodavo asiliukai, garsiai gyrė savo prekes gatvės pardavėjai, kartais prieinantys prie

pat langų ir siūlantys ledus, atšaldytą vandenį, prisirpusio meliono griežinėlius.

Vežėjas pliaukšėjo botagu, arkliai įsiręžę tempė karietą į kalvą, ouž kiekvieno vingiuotos gatvelės posūkio atsiverdavo naujas kvapągniaužiantis vaizdas.

Tikrų tikriausias rojus. Ū mai Gvidas pajuto, jog dėl to nekyla nė menkiausių abejonių. Jis nebuvo pasirengęs užplūdusiam būties džiaugsmui.





Kavala nusišypsojo:- Na, matau, likai toks pat nė kiek nepasikeitei!Sekundėlę padvejojęs, jis sutiko bent laikinai skirti Tonijui atskirą

kambarį palėpėje.

Tonijus lėtai užkopė laiptais, nejučia atsigręžė įpilnas klases, kuriose pro atviras duris galėjai pamatyti šimtą ar net daugiau berniukų, grojančių įvairiais muzikos instrumentais. Bendrame triukšme išryškėjo violončelių, kontrabosų, fleitų bei trimitų garsai. Č ia vienur, čia kitur mažiausiaidešimt vaikų tarškino klavesinų klavišus.

Berniukai ruošė pamokas koridoriuose, atsisėdę ant įvairiausių suolelių; vienas laiptų kamputyje mokėsi griežti smuiku, kitas kūrė kompoziciją įsitaisęs ant pakopos, laiptų aikštelę pavertęs rašomuoju stalu.

Kai Tonijus su Gvidu ėjo pro šalį, vaikas krestelėjo galvą vos nepraleidęsreikiamo štricho penklinėje.Laiptus per ilgus amžius nugludino daugybė kojų, ir apskritai visa ap

linka čia atrodė skurdi, apšepusi, ko anksčiau Gvidas nepastebėdavo.Jis negalėjo atspėti, apie ką galvoja Tonijus, ir nežinojo, jog šis berniu

kas per visą gyvenimą nepraleido nė vienos dienos paklusdamas kokiosnors įstaigos taisyklėms bei disciplinai.

Be to, Tonijus visiškai nieko nežinojo apie vaikus. Todėl žiūrėjo įjuoslyg įdidžiausią keistenybę.

Jis stabtelėjo prie durų, vedančių įilgą miegamąjį, kur vaikystėje daugybę naktų praleido pats Gvidas, o paskui noriai nusekė įkandin ilgumansardos koridoriumi įmažą kambarėlį nuožulniomis lubomis, kuristurėjo tapti jo buveine.

Kambarėlis buvo švarus, tvarkingas, skirtas ypatingiems gyventojams, pavyzdžiui, kokiam nors kastratui, sugebėjusiam pasižymėti savo paskutiniaisiais metais konservatorijoje. Sykįir Gvidui teko čia nakvoti.

Į vidų atsiveriančios palėpės langinės buvo išpaišytos žaliais lapais bei

švelniomis išsiskleidusiomis rožėmis. Sienomis palei lubas driekėsi kraštelis, atkartojantis šįornamentą.Rašomąjįstalą ir kėdę puošė ryškus emalis. Raudonmedžio komoda

paauksuotais kraštais stovėjo laukdama Tonijaus daiktų.Apsižvalgęs berniukas staiga pro pravirą langą pamatė padūmavusią

kalno viršūnę tolumoje ir beveik nesąmoningai patraukė prie lango.Ištisą amžinybę stovėjo, tarsi pakerėtas žiūrėjo įdūmų srovelę, ky

lančią link retų debesėlių, o paskui vėl atsisuko įGvidą. Žvilgsnyje susitelkė tyli nuostaba. Tuomet dar sykį nužvelgė mažą kambarėlį, neparody

damas nė menkiausio nepasitenkinimo. Tarytum jam bent trumpą akimirką patiko visa tai, ką pamatė. Tarytum slegiantis jo skausmas būtųkasdieniškas dalykas ir kiekvienas žmogus galėtų jįįveikti diena po dienos, valanda po valandos, nesulaukdamas galutinio palengvėjimo. PaskuiTonijus vėl nusigręžė įkalną.

- Ar norėtum užkopti įVezuvijų? - paklausė Gvidas.Tonijus atsisuko toks nušvitęs, kad Gvidas net apstulbo. Priešais jį

vėl stovėjo paprasčiausias vaikas, naivus ir nudžiugęs.

- 120 -



- 121 -

- Kada nors mes ten užlipsim, jei norėsi, - pasiūlė Gvidas.Ir Tonijus pirmą kartą jam nusišypsojo.Bet, Gvido liūdesiui, kai paaiškino, jog Tonijui teks susitikti su Vene

cijos atstovais, berniuko veidas apniuko.- Aš nenoriu, - sušnibždėjo.- Nieko nepadarysi, - atsiduso Gvidas.

Kai visi jie susirinko pirmame aukšte, dideliame maestro Kavalos ka binete, Gvidas suprato Tonijaus nekalbumo priežastį.

Tiedu venecijiečiai, kurių berniukas akivaizdžiai nepažinojo, įėjo įkambarį kaip įmanydami pompastiškiau. Kitaip tariant, su tais milžiniškais perukais ant galvų ir ilgomis mantijomis jie panėšėjo įgalionus,visomis burėmis įplaukiančius įsiaurą uostą.

Jie žiūrėjo įTonijų neslėpdami paniekos. Jų klausimai buvo trumpi ir priešiški.Tonijaus blakstienos suvirpėjo. Jis mirtinai išblyško bei sugniaužė už

nugaros rankas. Berniukas atsakinėjo pats priėmęs tokį sprendimą, niekas iš šios konservatorijos nedaręs jam įtakos. Taip, operacija buvo atlikta. Ne, jis nesileisiąs apžiūrimas. Ne, jis negali atskleisti chirurgo vardo. Irvėl: ne, niekas iš šios konservatorijos nežinojo apie jo planus...

Tuo momentu maestro Kavala piktai pertraukė apklausą ne prastesniuuž Tonijaus greitu bei taisyklingu venecijietišku dialektu pareikšdamas,

jog jo konservatorija - muzikantų, o ne chirurgų prieglobstis. Berniukai čianiekada neoperuojami. "Mes su tuo neturime nieko bendro!"Venecijiečiai po šių žodžių pašaipiai nusijuokė.Ir pats Gvidas vos nešyptelėjo juos išgirdęs, tačiau sugebėjo nuslėpti

savo jausmus.Tardymas aiškiai ėjo įpabaigą. Susirinkusieji nejaukiai nutilo. Vyres

nysis venecijietis, rodos, stengėsi nugalėti kažkokį užslėptą jausmą.Galų gale atsikrenkštė ir kimiu, bemaž grubiu balsu paklausė:- Markai Antonijau, ar tu neturi daugiau ko pridurti?Jis užklupo Tonijų nepasirengusį. Sis suspaudė pabalusias lūpas ir pa

purtė galvą, neįstengdamas nė žodžio pratarti. Vaikinas žvelgė įšalį iš plėtęs akis, rodos, tik tam, kad nieko nepamatytų.

- Markai Antonijau, ar tu šitaip pasielgei savo valia? - venecijietisžengtelėjo į priekį.

- Senjore, - pradėjo Tonijus neatpažįstamu balsu, - šis sprendimas neatšaukiamas. Ar jūsų tikslas - priversti mane gailėtis?

Venecijietis krūptelėjo, tarytum žodžių, kuriuos ketino ištarti, sakyti

nederėjo. Jis dešine ranka pakėlė mažą ritinėlį, kuris visą laiką kabojo jamant šono. Ir karčiai pareiškė:- Markai Antonijau, aš kariavau su tavo tėvu Levante. Stovėjau ant jo

laivo denio prie Pirėjo. Man anaiptol nėra malonu sakyti tai, kas tau irtaip turi būti žinoma, o tiksliau: kad tu išdavei savo tėvą, savo šeimą beisavo tėvynę. Todėl nuo šiol ir visam laikui tau uždrausta įkelti koją įVeneciją. Na, o tavieji giminaičiai įpareigoja tave mokytis šioje konservatorijoje, kurioje privalai likti, jei nenori prarasti tolesnės jų paramos.



- 122 -

Maestro Kavala nesitvėrė pykčiu. Jis nustėręs spoksojo įužsivėrusiasduris, o viduje kunkuliavo įtūžis.

Paskui atsisėdo prie savo stalo, sudėjo Tonijaus popierius įjuodą aplanką ir piktai nušveitė įšalį.

Gvidas mostelėjo ranka, ragindamas pasitelkti kantrybę.Tonijus nejudėjo. Kai pagaliau atsisuko įmaestro, veide atsispindėjo

visiška tuštuma. Tik raudonai švytinčios akys jįišdavė.Bet maestro Kavala jautėsi pernelyg įžeistas, pernelyg supykęs, kad

pastebėtų, kas vyksta.Jo požiūriu, venecijiečių elgesys buvo absoliučiai nedovanotinas. Ap

imtas staigaus įtūžio, jis net burbtelėjo panosėje, girdi jų pasipūtėliški pareiškimai beveik nieko nereiškią. "Uždrausta įkelti koją! Vaikui!"

Ji išbėrė ant stalo Tonijaus piniginės turinį, perskaičiavo, sužėrė įviršutinį stalo stalčių ir ramiausiai pastarąjį užrakino. Tada kreipėsi įTonijų:- Dabar tu esi šios mokyklos mokinys. Atsižvelgiant įtavo amžių, su

teikiau tau kambarį viršutiniame aukšte, toliau nuo kitų kastratų. Bet tu,kaip ir visi berniukai kastratai, turi dėvėti juodą tuniką, apjuostą raudona

juosta. Keliamasi mūsų konservatorijoje likus dviem valandom iki aušros, o pamokos baigiasi aštuntą valandą vakaro. Tau priklauso valanda

poilsio po vidurdienio ir dvi valandos dienos miego. Kai tik bus patikrintas tavo balsas...

- Bet balso man neprireiks, - tyliai pratarė Tonijus.- Ką? - apstulbo maestro.- Aš neketinu mokytis dainuoti, - paaiškino Tonijus.- Ką?!- Jeigu jus dar sykį peržiūrėsite dokumentus, pamatysite, kad aš ke

tinu mokytis muzikos, bet ten niekur neparašyta, jog aš turiu mokytisdainavimo...

Tonijaus veidas vėl suakmenėjo, nors balsas šiek tiek virpėjo.

- Maestro, leiskite man pasikalbėti su berniuku, - įsiterpė Gvidas.- Be to, aš neketinu dėvėti jokių ypatingų drabužių, - tęsė Tonijus, -kurie visiems skelbtų, jog esu... kastratas.

- Ką tai reiškia? - maestro atsistojo ir taip prispaudė prie stalo krum plius, jog šie pabalo.

- Aš mokysiuos muzikos... groti klavišiniais, styginiais, kompozicijos,visko, ko reikia, bet nesimokysiu dainuoti! - pareiškė Tonijus. - Aš nedainuosiu dabar, nedainuosiu niekada. Ir nesirengsiu kaip kastruotas gaidys!

- Gryniausia beprotybė! - maestro atsisuko įGvidą. - Jie visi kaip vienas pamišo tose šiaurinėse pelkėse! Pasakyk man, dėl Dievo meilės, kodėltuomet tu sutikai būti iškastruotas? Nagi, pakviesk gydytoją! - liepė jisGvidui.

- Maestro, berniukas iš tiesų buvo išoperuotas. Leiskite man jįįkalbėti.- Įkalbėti! - maestro piktai pasižiūrėjo įTonijų. - Tu esi mano globo

tinis ir privalai paklusti, - jis parodė ranka įtvarkingai sulankstytą juodąuniformą, gulinčią ant stalo šalimais. - Ir tu apsivilksi kastrato uniformą.



- 123 -

- Niekada. Aš klusniai vykdysiu visus kitus nurodymus, bet nedainuosiu ir niekada neapsivilksiu šio kostiumo.

- Prašau, maestro, išleiskite jį, - paprašė Gvidas.Vos tik Tonijui išėjus, Kavala susmuko ant kėdės.- Kas čia vyksta? - paklausė jis. - Aš po šiuo stogu turiu du šimtus stu

dentų ir neketinu...- Maestro, leiskite berniukui įsitraukti įbendrąją programą, ir pra

šau, suteikite man galimybę jįįkalbėti.Maestro atsakė ne iškart. Paskui šiek tiek nurimęs paklausė:- Ar tu girdėjai tą berniuką dainuojant?- Taip, - atsakė Gvidas. - Ir ne kartą.- Kokio tipo jo balsas?Gvidas susimąstė.

- Įsivaizduokite, kad skaitote naujas natas. Ir akimirksniui užsimerkiate, jog išgirstumėte, kaip šis kūrinys gali būti sudainuotas - sudainuotas idealiai. Tai štai, jo balsas ir skamba jūsų galvoje.

Maestro pamėgino įsivaizduoti. Paskui linktelėjo.- Na gerai, pamėgink jįįkalbėti. Bet jeigu nesugebėsi, žinok: aš nelei

siu, kad man įsakinėtų kažkoks Venecijos patricijus!

________________________4 ________________________

Tai buvo košmaras, iš kurio neįmanoma nei ištrūkti, nei nubusti.Košmaras vis tęsėsi ir tęsėsi, ir kaskart, kai Tonijus atsimerkdavo, jis vistiek nesibaigdavo.

Likus dviem valandoms iki aušros, nuskambėjo pirmasis skambutis.Tonijus staigiai atsisėdo ant lovos, lyg truktelėtas už grandinės. Išpiltas

prakaito įsmeigė akis į juodą dangų, nubars tytą lėtai slenkančiomisžvaigždėmis, ir akimirksnį - tik akimirksnį - nustėręs gėrėjosi šiuoneapsakomu grožiu.

Atrodė neįtikėtina, kad visa tai ištiko jį, ir ne kas kitas, o jis guli dabarkambarėlyje žemomis lubomis už penkių šimtų mylių nuo Venecijos.Jis atsistojo, nusiprausė, išslinko įkoridorių ir kartu su dar trisdešim-

čia kastratų, žąsele tursenančių iš bendro miegamojo, nusileido akmeniniais laiptais.

Du šimtai mokinių zujo koridoriais it skruzdės, nepratardami nė žodžio sėdosi įsavo vietas prie klavesinų, violončelių, mokymosi stalų. Kažkur tolumoje pasikūkčiodamas raudojo mažas vaikas.

Namas atgijo, pasklido šaižūs garsai, skirtingų melodijų fragmentai,susiliejantys įbendrą kakofoniją. Trinksėjo durys. Tonijus stengėsi klausytis maestro, bet viskas liejosi prieš akis. Mokytojo žodžiai sparčiaisklendė įpriekį aiškindami idėjas, kurių jis neįstengė suvokti. Kiti mokiniai įniko krebždėti plunksnomis. Tonijus sutelkė dėmesį įpratimą ir

pradėjo kažką keverzoti, pats netikėdamas, jog įveiks užduotį.Galų gale atsisėdęs prie klavišų grojo, kol įskaudo nugarą. Visi dabar

tiniai vargai ir nelaimės atitolo, kai keletą malonių valandų darė, ką visuo



- 124 -

met mokėjo daryti. Tuo metu tapo vienu iš tų berniukų, savo bendraamžių, kurie negyveno čia nuo ankstyvos vaikystės, o buvo priimti įkonservatoriją vėlai, tik dėl ypatingo meistriškumo bei talento.

- Tu netgi nežinai, kaip laikyti smuiką? Negi niekada negriežei smuiku?Jis stengėsi vedžioti stryku per stygas be spigaus, nedarnaus garso.

Nežmoniškai skaudėjo pečius, karkartėm jis susikūprindavo, pasvirdavoįpriekį, nekreipdamas dėmesio įpiktus žodžius, staigų bizūno pliaukštelėjimą per priešais stovintį piupitrą.

Ak, jei jis bent minutėlei galėtų pasinerti įmuziką, pajusti, kaip ši jįkelia, neša aukštyn. Bet košmariškoje klaikioje realybėje tai neįmanoma. Siame košmare muzika tėra triukšmas, muzika - bausmė, muzika -įsmilkinius trinksintys plaktukai. Tonijus pajuto stiprų skausmą nuorimbo smūgio per ranką ir, krūptelėjęs visu kūnu, įsistebeilijo įpaliktą

žymę. Juostelė paraudo bei išpampo, lyg gyventų atskirą gyvenimą.Paskui buvo pusryčiai. Ilgas stalas. Karšto garuojančio, šleikštulį keliančio maisto dubenėliai. Dabar jam bet koks maistas atrodė šlykštus,tarsi menkiausias pasitenkinimas būtų tapęs nepasiekiamas. Jis atsisakėsėdėti šalia kitų kastratų. Mandagiai, tyliu balsu paprašė jįpersodinti.

- Tu sėdėsi čia!Jis atsitraukė nuo prisiartinusio žmogaus, užgriuvusio jo petį kumš

čiu ir štai taip kategoriškai išrėžusio.Tonijus pajuto, kaip liepsnoja veidas. Liepsnoja! Jis negalėjo patikėti,

kad kūne gali slypėti tiek ugnies.Kambaryje tvyrojo tyla, ir visos akys įsmigo įjį. Jautėsi tarytum ma

lamas įmiltus - jis, "Venecijos princas" - kaip kad girdėjo esąs vadinamasšituo neapolietišku dialektu. Juk čia visi iki vieno žinojo, kas jam padaryta, kad jis vienas iš jų, šitų būtybių nuleistomis galvomis, suluošintais kūnais, šitų berniukų, kurie nėra ir niekada netaps vyrais.

- Užsijuosk raudoną juostą!- Nesijuosiu!

Visa tai nevyksta. Viso šito nėra. Norėjosi atsistoti ir išeiti įlauką, įsodą, bet netgi elementari judėjimo laisvė čia buvo uždrausta, tyla prikaustydavo visus berniukus prie suolo, kur kiekvienas turėjo savo vietą. Visdėlto už nugaros jis išgirdo kuždesį:

- Kodėl jums nepasiėmus juostos, senjore, ir nepaslėpus bridžuose?Tuomet niekas nesužinos!

Jis staigiai atsisuko. Kas ištarė šiuos žodžius? Pašaipias, gudrias šypsenas akimoju pakeitė abejingumas.

Atsivėrė durys, įėjo Gvidas Mafeo. Tebus palaimintas tylėjimas, jei bent dvi valandas jis privalės žiūrėti įšįšaltą bejausmį veidą, piktas akutes. Kastratas, kastrato šeimininkas. O blogiausia, kad jis žinojo, kas ištiesų nutiko, kas išties yra šis košmaras. Jo žinojimą slėpė šalta pykčiokaukė.

"Kodėl tu amžinai įmane spoksai?""Kodėl, kaip manai, aš įtave žiūriu? Todėl, kad aš siaubūnas ir tu

siaubūnas, aš noriu pamatyti, kuo pavirsiu!"



- 125 -

Kodėl maestro netrenkė jam? Ko jis laukė? Ką slėpė nekintama žiaurumo užsklanda patraukliame, dailiame veide, kodėl neįmanoma nukreiptinuo jo žvilgsnio? Sykįvaikystėje motina aptalžė jįper skruostus šaukdama: "Liaukis verkęs, liaukis verkęs, dėl Dievo, ko tau iš manęs reikia,liaukis!" Žvelgdamas įGvidą Mafeo, jis pagalvojo: "Aš pirmą kartą supratau, ką ji turėjo omenyje. Tavo kamantinėjimas nepakeliamas, palik manevieną! Siame kambaryje, dabar, prašau, Viešpatie, palik mane vieną."

"Tuomet sėdėk ramiai. Žiūrėk. Ir klausyk.""Jis atveda įkambarį tą baltaveidį iškastruotą monstrą. Aš nenoriu

to nė girdėti, kokia kankynė. O jisai pradeda pamokymus, jis ne kvailys, jis tikriausiai geresnis už juos visus drauge sudėtus, bet jis niekada, niekada manęs nemokys."

Aštuntą valandą, nuskambėjus paskutiniajam skambučiui, Tonijus

nukėblino laiptais aukštyn toks pavargęs, jog vos kilojo kojas. Jis ėmėsmigti, kristi vis žemyn ir žemyn, įvienas kitą keičiančius košmarus."Meldžiu, bent šią naktį neleisk man sapnuoti. Aš taip pavargau. Aš ne

begaliu kovoti sapnuose, aš išprotėsiu."Vėl už durų kažkas stovėjo. Tonijus pasirėmė alkūne. Paskui taip ne

tikėtai atlapojo duris, kad už jų stovėjęs berniukas nespėjo pabėgti. Tiksliau, jie buvo dviese. Juodu kryptelėjo įpriekį, lyg norėdami įeiti.

- Nešdinkitės iš čia! - riktelėjo Tonijus.- Mes tik norėjome pasižiūrėti įVenecijos princą, kuris pernelyg pui

kus, kad ryšėtų raudoną juostą.Juokas, juokas, juokas.- Perspėju jus: geriau nešdinkitės iš čia.- Nejaugi? Tu ne itin draugiškas, bičiuli! Nemandagu laikyti mus už

durų...- Aš jus perspėjau...- Oho! Ką tu sakai? O kas čia?Abu įsistebeilijo įdurklą. Aukštesnysis, ilgomis plonomis rankomis,

jau darėsi panašus įsiaubūną. Jis nervingai nusijuokė:- Ar maestro žino, kad turi šįdaikčiuką?Kaire ranka Tonijus staigiai jįstumtelėjo, ir abu įsibrovėliai, praradę

pusiausvyrą, baimingai inkštelėję išsmuko iš kambario. Net kalbėjo jiekeistais, nenatūraliais balsais, kažkaip nepakeliamai spigiai bei šaižiai. Taigi dar ir šis dalykas. Tonijus numatė laiką, kai liausis net balsiai kalbėti.

Vaikinas trūktelėjo už sunkios lovos atkaltės. Iš pradžių toji nejudėjo, bet paskui netikėtai lengvai nuslydo plikomis grindimis, tarsi nutrūkusinuo grandinės. Tonijus užbarikadavo duris ir tik tuomet krito miegoti.

Bet tada akies krašteliu pastebėjo staiga paraudusį dangų, ir jam pasi-dingojo, tarytum girdi keistą tylų garsą. Pastate prasidėjo judėjimas. Prisiartinęs prie lango pamatė, jog kalną tolumoje apgaubė ugnis.

Tonijų nuolatos lankė du klaikūs sapnai.Pirmasis.Jis bėga siaura gatvele - ir štai pavyksta pasislėpti. Bet užpuolikai jįpa



- 126 -

čiumpa bei tempia atgal, jis draskosi, atsiduria krantinėje, nusirita įvandenį, ir štai jis jau saugus. Plaukia kaip žiurkė, sklandžiai skrosdamasvandenį, o jie bejėgiškai bėga krantu. Tonijus apimtas siaubo. Bet jissprunka! Meta daiktus įkelionės skrynias, lagaminus, bėga palaco laiptaisžemyn, išvyksta iš Venecijos, jis išgelbėtas.

O paskui ūmai atslenka šiurpus suvokimas. Tarytum aušra nušviečiatamsius sapno užkaborius. Jis suvokia, kad miega, kad viskas vyksta ne ištikrųjų!

Štai kas įvyko realybėje. Ak, kaip jis jiems pasitarnavo! Dainavo, dainavo, dainavo...

Akimirką atrodė, lyg girdi savo paties balsą, aidintįtarp tamsių drėgnųsienų, sustiprintą taip, jog pranoko pačius drąsiausius lūkesčius, balsą, kurio galima klausytis be kurtinančio apmaudo.

Antrasis sapnas. Jie tebėra. Tonijus gali juos pajusti tarp kojų, nes jie vėl užaugo. O galtiesiog nebuvo išpjauti taip, kaip reikia? Tam tikra dalelė liko, ir iš jos viskas vėl užaugo. Padarė baisią klaidą. Šiaip ar taip, jie tebėra, ir chirurgasvisa tai jam paaiškina. Tiesa, šitaip nutinka tuomet, kai operacija atliktanepakankamai skrupulingai, teisingai, jie tebėra, pats patikrink, jei nori.

Tonijus atsisėdo tamsoje. Nepastebėjęs, kaip paliko šiltą lovos spragą,atsidūrė prie lango, veidu pajuto jūros brizą, sugautą kambario žemomislubomis spąstų. Pagalvojus, jog galva gali paliesti stogą, staiga užgriuvosiaubo banga. Jis susigūžė ant palangės, apglėbęs save rankomis. Miestožiburiai pasklido prieš akis. Iš tolo, iš kažin kokios tavernos, ataidėjo ritminga muzika. O gal koncertavo gatvės dainininkai, klaidžiojantys nuožulniais šlaitais? Jis prasižiojo, lyg norėdamas gurkštelėti daugiau oro, iružsimerkė.

Vėl sapnai.Vasara. Kaitra. Tokia kaip dabar. Ji vėl tvyro milžiniškose tuščiose pa

laco salėse. Tonijus skaičiuoja stiklo gabalėlius, iš kurių sudarytas langas.

Jų maždaug keturiasdešimt. Berniukas guli nuogas motinos lovoje. Joskrūtinė nuoga, ir jis gėrisi nuostabiomis krūtimis. Kaitra sudrėkina josgarbanas, krintančias ant kaktos, skruostų. Ji sujuda, atsisuka įjįtaip, kadsuvaitoja čiužinys, kilsteli jį, prisitraukia, ir jis nuoga nugara jaučia joskrūtų karštį... Jos lūpos kutena plaukus jam ant pakaušio...

O-o-o-o-o-o Dieve, n-e-e-e-e, čia sapnas!Skamba skambutis.Viskas prasideda iš naujo.- Užsijuosk juostą!- Nesijuosiu!- Ar nori gauti už tai rykščių?- Aš nieko nenoriu."Kodėl niekada nesapnuoju, kad laikau jįrankose, jis negali ištrūkti,

pabėgti nuo manęs, ir aš galiu padaryti jam tą patį, ką jis padarė man, padarė man? Kur toksai sapnas?"

- Ką tu tikiesi pasieksiąs? - Gvidas Mafeo vaikštinėja po kambarį pir



- 727 -

myn ir atgal. - Pasakyk man, Tonijau, pasikalbėk su manimi. Juk pats sutikai čia būti, aš tavęs neverčiau. Ko tu sieki savo tylėjimu, savo...

- Aš negaliu to pakęsti. Aš negaliu pakęsti tų įniršiu alsuojančių veidų.- Meldžiu jūsų, neplakite jo. Jeigu tik patikėtumėte jįman.- Aš patikėjau jįtau, bet jis ir toliau atkakliai atsisako...- Užsijuosk juostą.- Nesijuosiu.- Pirmas smūgis - skausmas, nuo kurio turi save apsaugoti, bet negali.

Antras - tai kažkas, ko neįmanoma ištverti. Trečias, ketvirtas, penktas..."Negalvok apie tai, galvok apie ką nors kitą, apie kokią nors kitą vietą,apie ką nors kita, ką nors kita."

- Užsijuosk juostą.-Ne.

- Tada pasakyk man, jei tu toks protingas, žavingasis mažasis venecijieti, kas nutinka kastratui, kuris nedainuoja?Visi išsirikiavo prie didžiųjų vartų ir patraukė poromis, rankos už nu

garos, raudonos juostos lygiai perpus dalina minkštą juodą tunikos audinį, juodos juostelės užrištos prie kaklo. Visi kartu, pradėję dešine koja, pajudėjo pro vartus. "Ar įmanoma, kad aš eičiau pro šiuos vartus kartusu jais, kad žygiuočiau vienoje procesijoje su šitais eunuchais, iškastruotais gaidžiais, siaubūnais?"

Didesnis pažeminimas, nei būti nuogai išrengtam. O vis dėlto jis ėjo,dėliojo kojas, ir jam atrodė, kad visas pasaulis sudarytas vien iš žmonių.Žmonių sienos susiglaudžia aplink, idant galėtų apžiūrėti iš arčiau, jų balsai kyla, susimaišo. Ir iš pradžių jie tokie gražūs, tokie tvirti, tie balsai,skriejantys aukštyn, aukštyn, įatvirą dangų. Kiekvienas, kas tik dirsteliįeinančiuosius, žino, žino, nesvarbu, ar jis ryši raudoną juostą, ar ne,tiksliai žino, kas jis toks.

Nepakeliama kančia, panaši įbarbariškų kankynių aprašymus. Neįmanoma įsivaizduoti minčių ir jausmų to, kuris pačiame įvykių centre,

to, kuris vedamas įpačią minios gilumą, surištomis rankomis, todėl netnegali prisidengti veido. Viskas, kas tu esi, dabar priklauso šiam pasauliuiaplink tave, nors žvelgi įpriekį taip, lyg nieko panašaus nepatirtum, pastebi jūros brizo lengvai nešamus debesis, matai bažnyčios fasadą.

Kas jie, šitie pietų italai, kas jie tokie, jei ne pasaulis, ne ištisas pasaulis!Eik iš čia, išeik.- Jeigu tu išeisi, - šnypščia piktasis Gvidas Mafeo, tas pats, kuris viską

žino, - kur eisi?- Aš neišeisiu.- Nori būti iš čia išmestas!Dabar, kai atėjo pėrimo metas, galvok apie skausmą, o ne apie tai,

kaip jįnugalėti, nes nei praeityje, nei dabartyje, nei ateityje nėra nė vienos tavo gyvenimo pusės, kuri nevarytų tavęs iš proto, vos tik apie ją pagalvojus. Galvok apie skausmą. Sis skausmas bent jau turi ribas. Gali susekti, kokiomis kryptimis jis juda tavo kūnu. Egzistuoja jo pradžia, v idurys ir pabaiga. Įsivaizduok, kad jis turi spalvą. Pavyzdžiui, pirmasis



- 128 -

skausmo dryžis. Kokios jis spalvos? Raudonos? Raudonos, virstančiosšvytinčia geltona. O paskui vėl raudonos, raudonos, jokios geltonos, o tada baltos, baltos, baltos.

- Prašau jūsų, maestro, palikite jįman.- Tu dainuosi, jei ne, būsi išmestas iš mokyklos!- Kur tu eisi?Taigi. Kur tu eisi? Kodėl įkurdinai save šiuose rūmuose, sudarytuose

iš kankinimo kamerų, kodėl neišeini iš čia? Todėl, kad esi monstras, o čiamonstrų mokykla, ir jeigu iš čia išeisi, liksi vienas, visiškai vienas. Akis įakį su siaubu!

Neverk šių žmonių akivaizdoje. Nuryk ašaras. Neverk matant svetimiems. Nukreipk savo raudą įdangų. Raudok dangaus akivaizdoje. Regint dangui.

________________________5 ________________________

- Ką mėgini laimėti? Ar bent pats žinai, ko nori?Gvidas blaškėsi pirmyn bei atgal. Veidas perkreiptas įniršio. Jis užra

kino klasės duris ir pasikabino raktą prie diržo.- Kodėl supj austei tą berniuką?- Visai nesupjausčiau. Tik šiek tiek apibraižiau. Gyvens.- Taip, šįkartą liks gyvas.

- Jis įsiveržė įmano kambarį. Jis tyčiojosi iš manęs!- O kas bus kitą kartą? Juk žinai, kad maestro liepė atimti iš tavęsšpagą, durklą ir pistoletus, kuriuos nusipirkai. Bet juk tai nesiliaus, ar ne?

- Ne, jeigu jie ir toliau iš manęs tyčiosis. Mane supa vieni kankintojai!Ir tai nesiliaus!

- Negi tu nesupranti? Jeigu ir toliau taip elgsies, būsi išvarytas iš konservatorijos. Tavo sužalotas Lorencas galėjo numirti!

- Palikite mane vieną.- Ak štai dėl ko tau akys ašaroja. Nagi, pasakyk dar kartą, aš noriu iš

girsti.- Palikite mane vieną!- Aš nepaliksiu tavęs vieno, aš niekada nepaliksiu tavęs vieno, kol

nepradėsi dainuoti! Manai, aš nesuprantu, kas tave kamuoja? Manai, nežinau, kas tau darosi? Dievulėliau, tu beprotis, jei nesupranti, jog aš rizikavau gyvybe gabendamas tave čionai, nors man būtų buvę geriau atsikratyti tavęs ir tavo kankintojų? Bet aš atgabenau tave iš Veneto čionai,kur jūsų vyriausybė gali atsiųsti samdomus žudikus, ir šie be vargo pa

pjaus mane kokioje nors ramioje gatvelėje!- Bet kodėl jūs taip pasielgėte? Argi aš jūsų prašiau? Ko jūs iš manęsnorite, ko visuomet iš manęs norėjote?

Gvidas jam trenkė. Nesusivaldęs taip stipriai vožė Tonijui per skruostą, jog šis, nublokštas atgal, griebėsi už galvos. Gvidas plojo dar kartą. O

paskui suspaudė abiem rankom ir trinktelėjo galvą įsieną.Tonijui užgniaužė kvapą, jis trumpai riktelėjo gerkliniu balsu. Gvidas

čiupo jįuž kaklo, ėmė sukti galvą.





- 130 -

mas kodėl... Bet jis žinojo kodėl. Taisyklės reikalavo vieno dalyko: kad jistaptų tuo, kas buvo. Ir nieko daugiau.

- Maestro! - sušnibždėjo berniukas. Žodžiai strigo gerklėje. - Neprašykite manęs. Č ia mano balsas, ir aš negaliu jo atiduoti jums. Jis ne jūsų,nepaisant to, kokį kelią sukorėte jo ieškodamas, ką iškentėte Venecijoje,idant atgabentumėte mane čionai, siekdamas savų tikslų! Balsas mano, oaš dainuoti negaliu. Negaliu! Nejaugi jūs nesuprantate prašąs neįmanomo dalyko! Aš niekada daugiau nedainuosiu, nei jums, nei sau, niekam!

Kambaryje buvo tamsu, nors lauke, viršum aukštų pastato frontonų,dangus švytėjo lygia perlamutrine šviesa. Prieblandos šešėliai iš visų keturių aukštų leidosi įsodą, kur kartkartėmis šmėžavo kažin kokie siluetai, linko prie žemės sunkios šakos, apkibusios apelsinais, ir, tarsi vaški

nės žvakės tamsoje mirguliavo linijos. Iš visų nišų sklido vėlaus vakarogarsai - greitos, laisvai besiliejančios melodijos, visais instrumentais atliekamos geriausių muzikantų visuose aukštuose.

Č ia jau skambėjo ne kakofonija; visas pastatas gaudė tarsi gyva būty bė, ir Tonijų apėmė keistas ramybės pojūtis.

Galbūt jįtaip nukamavo pyktis bei apmaudas, jog leido šiems jausmams trumpam išgaruoti? Pasakė jiems: leiskite man minutėlę pabūtivienam. Negalvojo apie Veneciją, negalvojo apie Karlą, nesiblaškė potuos atminties užkaborius, kur slypėjo pastarosios mintys. Dabar jo sme

genys veikiau panėšėjo įdaugybę tuščių kambarių.Ir patyrė ramybę, viešpataujančią šioje vietoje, kuri galėjo jam pasiro

dyti tokia nuostabi, jei tik įstengtų tai jausti.Taigi dabar, bent akimirką, tebūnie taip.Įsivaizduok, jei nori, kad gyvenimas dar įmanomas, kad gyvenimas

teisingas - ką gi, gerai. Ir kad panorėjęs galėtum, tarkim, prisiartinti priešio didžiulio instrumento, o atsisėdęs prie jo, uždėjęs pirštus ant klavišų, galėtum uždainuoti, jei panorėtum. Galėtum dainuoti apie liūdesį,

apie žodžiais nenusakomą skausmą. Iš tiesų tu galėtum daryti viską, kąnori, nes viskas, kas tau neleidžia taip elgtis, jau nustumta įšalį, paliktatoli už nugaros, tarsi žvynai, kuriuos nusimetė kūnas - žmogaus kūnas,nežmoniškos neteisybės paverstas siaubūnu, bet dabar laisvas ir galintisvėl atrasti save.

Jis gulėjo atmerktomis akimis ant žemo gulto, ant kurio galbūt kartaisilsėdavosi pats Gvidas per pertraukas tarp įtemptų pamokų, ir galvojo:"Tu tik įsivaizduok, kiek daug gali".

Dangus patamsėjo, ir sodas pasikeitė. Apelsinmedžiai šalia arkos, iš

pradžių apgaubti prieblandos, dabar beveik ištirpo tamsoje. Jau negalėjaiįžiūrėti nei fontano, nei baltų lelijų. Ir tik langeliai kitapus kiemo švytėjotamsoje lyg daugybė švyturių.

Tonijus gulėjo ramiai, stebėdamasis, kad niekas jam nedraudžia būtišiame tuščiame kambaryje ir skendėti tokiame giliame, tuščiame miege.

Pamažu atslinko mintis, jog esant uždarytam langui ir durims jis da bar galėtų prieiti prie klavesino, uždėti rankas ant klavišų ir... Ne, jeiguleis mintims nuskrieti taip toli, gali prarasti viską. Ir jis vėl užsimerkė.



- 131 -

Pati mintis apie nuosavą balsą dabar nebebuvo nepakeliama. Nekėlėskausmo nė akimirksniui šmėstelėjęs prisiminimas apie naktis, kai klajo

jo Venecijos gatvelėmis ir įsimylėjęs savojo balso skambesį padarė paslaugą broliui. Bet jeigu nesiliaus dabar, vaizduotė neišvengiamai, negailestingai įsisiūbuos, ir prasidės spėlionės, ką jie dabar apie jįkalba, ar kasnors tiki, jog pats taip pasielgė savo atžvilgiu, kaip kad tvirtino laiškuose.

Tačiau dabar daug kas pasikeitė. Ko gero, jeigu išleis balsą įlaisvę,skambės ne karštai dainuojančio berniuko balsas, o klaikaus siaubūno,kuriuo pavirto ir kuriuo liks amžinai. Si mintis jįpakirto; Tonijus tarsi pasidavė, tarsi prisiėmė visus jam parašytus košmariškus vaidmenis, lyggyvenimas būtų opera, kurioje jam paskirta ši siaubinga partija.

Vos aplankius šiai minčiai, jis pajuto ne ką kita, o gėdą. Juk būtų tas pats, jei persiplėštų drabužius ir leistų jiems spoksoti įsavo randus, įtą

susitraukusį, tuščią...Si mintis ėmė dusinti, ir jis nusipurtęs atsisėdo ant lovos.Išgirdęs atsiveriančias duris, pakėlė rankas bei suėmė svyrančią galvą.Jis žinojo, kad įkambarį įėjo Gvidas, nors ir nesuprato, iš kur žino.

Jis pajuto, jog realus pasaulis pasirengęs jįišplėšti iš svajonių.Tonijus pakėlė akis, ryžtingai nusiteikęs dar kartą pasipriešinti, ir pa

matė priešais save stovintį kapelmeisterį senjorą Kavalą, abiem rankomtiesiantį neseniai atimtą špagą.

- Paimk, - sušnibždėjo maestro.Tonijus nesuprato. Paskui pamatė ant stalo savo durklą, pistoletus ir

piniginę.Maestro veidas buvo mirtinai išblyškęs, be menkiausio pykčio pėd

sako, persmelktas keistos, bauginančios išraiškos, kurios Tonijus negalėjo perprasti. Jis nieko nebesupaisė.

- Nebėra prasmės tau čia ilgiau būti, - pasakė Kavala. - Aš parašiau tavo giminaičiams įVeneciją, kad jie turi pakeisti savo potvarkius. Bet taunereikia laukti atsakymo. Tu privalai išvažiuoti.

Jis nutilo. Net tamsoje Tonijus pamatė, kaip virpa kapelmeisteriosmakras. Bet ne iš pykčio.- Tavo kelioninės skrynios atgabentos. Karieta arklidžių kieme. Tu turi

eiti.Tonijus nepratarė nė žodžio. Jis netgi nepaėmė špagos.- Vadinasi, čia maestro Gvido sprendimas? - paklausė jis.Kapelmeisteris žengtelėjo įšoną ir padėjo špagą ant lovos. Atsitiesęs

ilgai žiūrėjo įTonijų.- Aš norėčiau... pasikalbėti su juo, - paprašė Tonijus.-Ne.- Negaliu išvykti nepasikalbėjęs su juo!-Ne.- Bet juk jūs negalite man uždrausti...- Kol esi po šiuo stogu, galiu uždrausti tau viską! - rūsčiai ištarė maest

ro. - O dabar eik iš čia ir pasiimk draugę visą sielvartą, kurį atsinešei! Eik!Tonijus sumišęs žiūrėjo, kaip maestro išeina iš kambario.



- 132 -

Kurįlaiką stovėjo nejudėdamas, paskui, prisisegęs špagą, vėl apsiginklavęs pistoletais bei durklu, pasiėmė piniginę ir lėtai atidarė duris.^

Koridorius priešais didžiąsias konservatorijos duris buvo tuščias. Žio jėjo durys įmaestro kabinetą, dėl ko šis panėšėjo įtamsią apleistą olą,nes paprastai bet kokiomis aplinkybėmis šios durys būdavo uždarytos.

Visame pastate nesigirdėjo nė garso. Tvyrojo stulbinanti tyla, net iš ilgojo užsiėmimų kambario, kur tokiu metu paprastai mokydavosi keletas

berniukų, nesklido joks triukšmas.Tonijus nužingsniavo koridoriumi iki galo ir dirstelėjo įkitą, nusi

driekusį įpastato gilumą, kur pro vienas duris tryško šviesa.Jam pasirodė, tarytum pamatė kapelmeisterio siluetą, artėjantį lėtais,

ritmingais žingsniais. Jįgaubė tamsa, bet eisena bylojo apie ryžtą. Tonijusžvelgė įmaestro apimtas migloto, nemalonaus smalsumo. Pagaliau jis ir

tas žmogus sustojo vienas priešais kitą.- Nori pamatyti savo užsispyrimo rezultatą? Pageidauji pažvelgti savoakimis?

Kavala sugriebė berniuką už riešo ir nusitempė įpriekį. Tonijus mėgino priešintis, bet šis trūktelėjo stipriau.

- Kur jūs mane tempiate? - paklausė Tonijus. - Kodėl?Tyla.Jis ėjo greitai, nepaisydamas skaudančio riešo, neatitraukdamas akių

nuo maestro profilio.

- Paleiskite mane! - pareikalavo, kai juodu prisiartino prie paskutiniųjųdurų. Bet maestro Kavala piktai trūktelėjo jįuž rankos ir įstūmė įapšviestą kambarį.

Akimirksnį Tonijus nieko neįžiūrėjo. Jis pakėlė ranką, prisidengdamas akis nuo ryškios šviesos ir pamatė eilę lovų, didžiulį kryžių ant sienos. Prie kiekvienos lovos stovėjo spintelė. Grindys buvo plikos. Visamešiame ilgame kambaryje tvyrojo ligos kvapas. Kitame gale dviejose lovosegulėjo berniukai, kurie, matyt, miegojo.

O ant tolimiausios lovos kairėje pusėje ilsėjosi dar vienas žmogus. Jokūnas po antklode atrodė didelis ir sunkus.Tonijus negalėjo pajudėti iš vietos. Maestro Kavala stipriai trinktelėjo

jam tarp menčių. Bet jis vis tiek nekrustelėjo. Tada maestro nutempė jįį priekį ir pastatė lovos kojūgalyje.

Ten gulėjo Gvidas.Jo plaukai atrodė šlapi. Blausiai apšviestas veidas nepanėšėjo įgyvo

žmogus.Tonijus prasižiojo, bet nieko nepasakė, tik vėl suspaudė lūpas ir suvir

pėjo. Galvoje pasklido keistas lengvumas, kuris vis stiprėjo ir stiprėjo. Tarytum kūnas pamažu neteko svorio, lyg būtų staiga pakilęs įorą bei iš plaukęs iš šio kambario. Jis vėl mėgino prabilti, jautė, kaip prasiveria burna, juda lūpos. Lovoje gulinti įnumirėlį panaši žmogaus figūra išskydo prieš akis, lyg žiūrėtų pro lietaus užlietą langą.

Aplinkui buvo daug veidų, jaunų mokytojų veidų, mokiusių tų visų dalykų, kurių dėka jis stengėsi užsimiršti, ir visi žvelgė nebyliai smerkdami,

paskui jis išgirdo šiurpią, nežmonišką dejonę ir suvokė, jog vaitoja pats.



- 133 -

- Maestro, - išlemeno jusdamas burną užpildančią tulžį.O tada jo akivaizdoje įvyko mažas stebuklas. Lovoje gulėjo ne numi

rėlis. Blakstienos virptelėjo, pasigirdo silpnas kvėpavimas.Ū mai Tonijus susivokė bestovįs palinkęs prie Gvido. Jei būtų panorė

jęs, būtų galėjęs paliesti jo veidą. Niekas neketino sutrukdyti. Niekas nesiruošė ginti maestro nuo jo. Tada vėl pašaukė mokytoją.

Vokai pakilo ir didelės rydos akys nieko nematydamos įsistebeilijo į jį. O paskui lėtai užsimerkė.

Kažkas grubiai sugriebė Tonijų, nutempė pro ligoninės duris įkoridorių. Maestro Kavala nesitvėrė pykčiu.

- Jįpamatė žvejai, pamatė mėnulio šviesoje. Jis plaukė įatvirą jūrą.Jeigu žvejai nebūtų jo pastebėję, jeigu ne mėnesiena...

Jo akys žybtelėjo, sunkus žandikaulis virptelėjo.

- Aš globojau šįmažylį kaip savo, šįberniuką, turintį angelo balsą.Ir dusyk išplėšiau iš pačios mirties nagų. Vieną kartą, kai jis prarado balsą, ir dabar antrą sykį, per tave!

Kavala nusivedė Tonijų prie pastato durų ir sugriebęs už pečių pažvelgė įveidą, lyg galėtų matyti tamsoje.

- Manai, aš nežinau, ką tau padarė! Manai, nemačiau tokių žmoniųdaugybę kartų! Bet čia - o! - tragedijos esmė ta, kad taip pasielgta su tavimi, Venecijos aristokratu! Turtingu, gražiu, stovinčiu ant brandos slenksčio; tavęs laukė gyvenimas, panašus įvirtinę malonumų, kuriuos būtum galėjęs skinti kaip vaisius nuo kiekvieno tau patikusio medžio! Ak,tragedija, tragedija! - atsiduso maestro. - O kas ištiko jį? Ir visus kitus čiaesančius? O gal jie - tikrų tikriausi išsigimėliai, suluošinti ankstyvoje vaikystėje, beje, tokioje, kuri apskritai neverta tapti gyvenimo pradžia? Artau taip atrodo?

O kuo turėjai tapti tu? Pasipūtusiu Broglio povu tame valdingame tuščiagarbių imperijos mieste, perpuvusiame iki pačios šerdies? Mantijų ir

perukų vyriausybės nariu, vaikštinėjančiu pirmyn bei atgal priešais veid

rodžius, besigėrinčiu savuoju atvaizdu, kai už mažulytės jų orbitos ribųištisas pasaulis... taip, ištisas pasaulis... ošia, kyla, slenka pro šalį. O ar žinai, išdidusis, elegantiškasis jaunasis prince, kad man visiškai nerūpi tavo prarasta karalystė, tavo akla, taukais apaugusi aristokratija, niūrūs vyrai bei išsidažiusios šliundros. Aš prisigulėjau tarp tų šlaunų, prisigėriauiki žemės graibymo tame maskarade, kuriuo pavertėte gyvenimą, ir pasakysiu tau, jog visa tai neverta dulkių po mūsų kojomis.

Visą gyvenimą susiduriu su tais dykaduoniais, įžūliais, pagedusiais,susirūpinusiais tik arogantišku teisės gyventi absoliučiai beprasmišką gyvenimą gynimu, aukščiausiąja privilegija nedaryti ničnieko reikšmingonuo lopšio iki pat kapo!

Bet tavo balsas! Ak, tavo balsas, kuris tapo mano mylimojo Gvido naktiniu košmaru ir išvarė jįiš proto - čia kita kalba! Nes jeigu tu turi bent

pusę talento, apie kurį jis man pasakojo, bent pusę tos dieviškos ugnies,tuomet galėtum paprastus žmones paversti nykštukais ir monstrais! Londonas, Praha, Viena, Drezdenas, Varšuva, gali vardinti bet kokius mies



- 134 -

tus, juk kuriame nors dvokiančio miesto kampe turėjo mėtytis bent vienas gaublys! Nejaugi tu nežinai, kokia didžiulė Europa, nejaugi tau niekas niekada šito nesakė?

Taigi visos tos sostinės sukluptų priešais tave ant kelių, tavęs klausytųsi tūkstančių tūkstančiai žmonių, nešdami tavo vardą iš operos teatrų

bei bažnyčių įgatves. Perdavinėtų tarsi maldą iš vieno kontinento pakraščio įkitą, kalbėtų apie tave taip, kaip kalbama apie valdovus, didvyrius, nemirtinguosius!

Štai kuo galėtų tapti tavo balsas, jei leistum jam pakilti iš griuvėsių,kuriuose atsidūrei, jei išsikapstytum iš kančių bei skausmo, ir grąžintumDievui dovaną, kurią Jis tau suteikė!

Bet tu priklausai tai senai padermei, kuri nepripažįsta jokios aristokratijos, išskyrus save, tiems paauksuotiems kirminams, tunkantiems iš

Venecijos valstybės lavono, padermei narsuolių, besinaudojančių privilegija nieko, nieko, ničnieko nedaryti! Ir štai tu atsisakai vienintelės galios,kurią pasitelkęs galėtum įveikti bet kurį paprastą vyrą!

Maestro Kavala atidarė Tonijui duris.- Ką gi, daugiau tavęs nebekentėsiu po savo stogu. Nebejaučiu tau jo

kio gailesčio ir daugiau nebepadėsiu. Be savojo talento, esi tiesiog išsigimėlis, nėra už tave niekingesnės būtybės. Eik iš čia, nešdinkis lauk! Turi

pakankamai lėšų ir nesunkiai susirasi kitą vietą, kur galėsi mėgautis savonelaime.

6

Kalnas vėl prabilo.Tolimas dundesys ritos per mėnulio nutviekstus šlaitus - silpnas, ne

aiškus, šiurpus garsas, tarytum kylantis iš žemės gelmių. Gilus atodūsissklido iš visų senų, vingiuotų gatvelių plyšių ir spragų, perspėdamas, kadkiekvienu momentu žemė gali išlinkti bei sudrebėti, kaip ne sykį yra

nutikę praeityje, ir sugriauti lūšneles bei rūmus, dėl žmogui nežinomos priežasties ištvėrusius ankstesnius išsiveržimus.Visur, balkonuose ir ant stogų, stovėjo susijaudinę žmonės. Blausiai

apšviesti veidai krypo įžaibus bei dūmus, kylančius įbekraštį dangų,taip nuostabiai nutviekstą pilnaties, jog atrodė, tarytum užlietas ne mėnulio, o saulės šviesos. Tonijus leidosi nuo kalvos, kojos pačios nešė įplačias žemutinės miesto dalies aikštes ir prospektus.

Jo nugara buvo tiesi; jis ėjo lėtai, grakščiai, persimetęs per petį sunkų, šilku pamuštą apsiaustą, uždėjęs ranką ant špagos rankenos; ėjo taiptvirtai, lyg žinotų, kur eina, ką darys, kas jam nutiks.

Tačiau skausmas paralyžiavo Tonijų. Atrodė, tarytum galingam ledinio vėjo gūsiui sušaldžius odą, ūmai pajuto atskiras savo kūno dalis: sustingusį veidą, padėrusias rankas, suragėjusias kojas, nesąmoningai nešančias link jūros, link Molo krantinės, dundančios po karietų ratais ir

pliumažais išpuoštų arklių kanopomis.Kartkartėmis jis sustodavo, kai nuožmus drebulys supurtydavo kūną



- 135 -

taip, jog akimirksniui sulinkdavo kojos. Atsisėsdavo ant žemės nesuprasdamas, kur esąs, bet nevalinga dejonė tuojau pat nuskęsdavo minioje,kuri kaskart pagriebdavo jįir nunešdavo įpriekį.

Skynėsi kelią pro prekeivius bei išnešiotojus, siūlančius saldumynus,vaisinius gėrimus bei baltąjįvyną, klajojančius muzikantus ir gražias gatvės moteris, užkliudančias jįrankovėmis bei sijonais; jų juokas skambėjolyg šimtai mažų varpelių, ir visa tai panėšėjo įšventę, tarsi prieš vulkanui susprogstant bei palaidojant visus po pelenais, žmonės staiga nusprendė gyventi taip, tarytum rytojus niekada neateis.

Bet šįvakarą vulkanas nepražudys nieko. Jis tik pariaumos, spjaudydamasis karštais akmenimis bei garais įgiedrą dangų, kol mėnulis nuostabiu švytėjimu švies įbangas, įvisus, kas plaukioja šiltoje jūroje, visus,kas vaikštinėja pakrante.

Č ia buvo tiesiog Neapolis. Tiesiog rojus - žemė, dangus, Dievas beižmogus. Ir niekas iš jų visų nelietė Tonijaus.Jo negalėjo paveikti niekas daugiau, tiktai skausmas, kuris stingdė

odą, skverbėsi iki pat kaulų ir taip sukaustė, jog viduje įkalinta siela nu-geibo bei nuvyto. Galų gale jis sukniubo ant smėlio įpatį Viduržemio jūros vandenį, susirietė dvilinkas, lyg po paskutinio mirtino smūgio, ir pa

juto, kaip vanduo skalauja jįsavo šiluma.Vanduo užpildė batus, jis šlakstėsi vandeniu veidą, o paskui išgirdo

viršum bangų ošimo savo klyksmą.Jis buvo ten, ant putoto jūros kranto, ir žvelgė atgal, įpaauksuotų ra

tų, pėsčiųjų, judančių it vaiduokliai, vos liečiantys kojomis žemę, skam balėliais, plunksnomis bei gėlėmis apkabinėtų arklių knibždėlyną. Ū mai pamatė, kaip iš šio srauto, užpildžiusio visą platų kelią, it arka juosiantįmiestą nuo vieno krašto iki kito, atsiskyrė vežimas ir dardėdamas per akmenis pasuko jo pusėn. Vežikas nušoko žemėn, nupurtė Tonijaus apsiaustą ir plačiu mostu pasiūlė įsitaisyti ant vienos minkštos sėdynės.

Kurį laiką Tonijus tylėdamas žiūrėjo įjį, šiek tiek apstulbintas ne-

apolietiškos tarmės.Jūra plakėsi jam įkojas. Vežikas pavedėjo vaikiną toliau nuo vandens,išraiškingai demonstruodamas rūpestį puikiais jo drabužiais. Tonijaus kelnės aplipo smėliu, lašai žvilgėjo ant nėriniuotos marškinių krūtinės.

Netikėtai Tonijus nusijuokė. Jis išsitiesė ir perrėkdamas bangų ošimą bei gatvės triukšmą ištarė sunkiai rankiodamas neapolietiškus žodžius:

- Nuvežk mane ant kalno.Žmogus atšoko.- Dabar? Dabar pat? Geriau važiuokite ten dieną, kai...Tonijus papurtė galvą. Ištraukė iš piniginės dvi auksines monetas ir

įspaudė vežikui įranką. Nusišypsojo šiurpia savo jėgomis pasitikinčio,viskam abejingo žmogaus šypsena bei pasakė:

- Ne. Nuvežk taip aukštai, kaip tik gali. Dabar. Ant kalno.

Per priemiesčius vežimas riedėjo pakankamai greitai, tačiau kelias ikinuožulnaus šlaito, kur po gigantišku mėnuliu gražiai driekėsi sodai ir



- 136 -

alyvmedžių giraitės, pasirodė besąs ganėtinai ilgas. Vulkano gausmas tolydžio garsėjo.

Tonijus jau užuodė degėsių kvapą. Pelenai krito ant veido, skverbėsi į plaučius. Jis prisidengė burną ir užsikosėjo.

Pro melsvą miglą vos matėsi maži namukai. Prie atvirų durų sėdintysgyventojai stojosi, pamatę šokčiojantį vežimo žibintą ir tuojau pat vėlsėsdavosi išgirdę, kaip vežikas pliaukši botagu, ragindamas arklį.

Įkalnė vis statėjo bei statėjo. Pagaliau pasiekė ribą, kai aukščiau eitiarklys nebegalėjo.

Jie sustojo alyvų giraitėje. Toli apačioje mirgėjo įmilžinišką pusmėnulįpanašaus Neapolio žiburiai.

O paskui pasigirdo gausmas, iš pradžių silpnas, išsisklaidęs, bet palaipsniui taip sustiprėjo, jog Tonijus išgąstingai prisispaudė prie vežimo

šono. Gausmą užbaigė kurtinantis dundesys, o nušvitusiame danguje iškilo milžiniškas dūmų stulpas, kurį lygiai perpus dalijo žėrintis liepsnosliežuvis.

Tonijus, nušokęs ant žemės, liepė vežikui skubėti žemyn. Sis, rodos,ėmė protestuoti. Neklausydamas jo, vaikinas žengė kelis žingsnius įšalį,

bet tuomet iš krūmų, dengiančių uolėtą šlaitą, išniro dvi tamsios figūros- vedliai, dienos metu padedantys žmonėms pasiekti vulkano kūgį.

Vežikas nenorėjo leisti Tonijui eiti toliau, vienas iš vedlių, rodos, irgi.Bet užbėgdamas ginčams už akių jaunuolis sumokėjo antrajam ir, paėmęs pasiūlytą lazdą, įkišo laisvą ranką įkilpą, nukarusią nuo vyro diržo.Tokiu būdu susirišęs su vedliu, Tonijus nusekė paskui jįįtamsą.

Iš žemės gelmių vėl atsirito dundesys, lydimas šviesos pliūpsnio. Nušvito kaip dieną, ir brūzgynuose Tonijus pamatė mažą namelį bei darkažkokį žmogų. Tuojau pat iš oro pasipylė kruša smulkių akmenėlių,kurie kaukšėdami krito žemėn. Vienas akmenukas pataikė Tonijui įpetį, bet nestipriai.

Ką tik pasirodęs žmogus mojavo rankomis.

- Aukščiau eiti negalima! - šaukė artindamasis prie Tonijaus. Mėnuliošviesoje pro alyvų šakas matėsi suvargęs veidas ir liguistai išsprogintosakys. - Eikite žemyn! Negi nematote, jog čia pavojinga?

- Pirmyn! - įsakė Tonijus vedliui.Bet šis sustojo.Tuomet žmogus parodė įdidžiulę suverstų žemių krūvą, dunksančią

priešais.- Vakar naktį čia augo giraitė, tokia pat kaip ši, - pasakė jis. - Mano

akivaizdoje žemė atsistojo piestu, ir štai, matote, kas liko. Kopdami aukščiau žaidžiate su mirtimi.

Jis nuklibikščiavo įšalį, kadangi tuo metu vėl pasipylė akmenų kruša, ir šįkart Tonijus pajuto ant skruosto kraują, nors ir nepastebėjo jįuž-kliudžiusio akmens.

- Eik įpriekį! - liepė vedliui.Sis pasiknaisiojo po savo daiktus. Paskui nutempė Tonijų kelis jardus

šlaitu aukštyn. Ir sustojo. Jis kažką kalbėjo bei mosikavo rankomis,



tačiau kalno gausmas neleido suprasti žodžių. Tonijus dar sykįriktelėjo:"Eik!" Bet jam tapo aišku, kad nusikamavusio, persigandusio vedlio niekas pasaulyje nebeprivers tęsti kelionės. Neapolietišku dialektu jis maldavo Tonijaus sustoti. Kai išvadavo vaikiną iš diržo kilpos, ir šis ėmė ropštisaukštyn keturpėsčias, kabindamasis rankomis įpurvą, vedlys riktelėjoitališkai, kad berniukas suprastų:

- Senjore, šiąnakt iš kalno išsiverš lava! Pažiūrėkite ten, įviršų. Toliau eiti negalima!

Tonijus atsigulė ant žemės, dešine ranka prisidengęs akis, o kaire - burną. Pro ore kybančias pelenų daleles jis galėjo pamatyti silpną švytintįsrautą, išryškinusį šlaito liniją dešinėje: tenai žemyn tekėjo lava, išnykstanti beformiuose krūmynuose. Tonijus nejudėdamas, neatitraukdamasakių žiūrėjo įugninę upę. Iš viršaus biro pelenai, o paskui vėl ėmė kris

ti akmenys, trinksėdami įnugarą ir galvą. Jis užsidengė galvą rankomis.- Senjore! - pratisai suriko vedlys.- Eik iš čia! - atsiliepė Tonijus.Ir neatsisukdamas patikrinti, ar vedlys pakluso, ar ne, sparčiai nuro

pojo šlaitu aukštyn, kad būtų greičiau, kabindamasis įšaknis bei apsvilusias medžių šakas, batų priešakiais įsirausdamas įminkštą masę pokojomis.

Vėl pasipylė akmenys. Šitie sprogimai vyko keistu ritmu, bet Tonijusnegalėjo jo nustatyti ir nė nemėgino. Jis tiesiog priglusdavo prie žemės,rankomis užsidengęs veidą bei galvą, ir vėl pakildavo, kai tik tapdavoįmanoma. Ugnis viršuje apšvietė dangų net pro tirštą pelenų debesį.

Vaikiną sustabdė kosulio priepuolis. Jis užsirišo skarele burną ir traukė toliau, dabar jau lėčiau. Delnus bei kelius nusėjo sumušimai ir įbrėžimai, akmenys sužeidė kaktą bei petį.

Kalnas vėl prabilo. Iš pradžių pasigirdo gaudesys, kuris vis stiprėjo irstiprėjo, kol baigėsi šiurpiu griausmu. Nakties dangus vėl visiškai nušvito.

Ir tuomet už priešakyje nusidriekusių pusgyvių medžių Tonijus pa

matė pasiekęs gigantiško kūgio papėdę. Jis stovėjo bemaž pačioje Vezuvijaus viršūnėje.Ėmė kabintis įžemę, o toji slinko žemyn, smulkūs akmenėliai biro į

burną. Pati žemė judėjo, kildama įviršų! Košmariškas driokstelėjimas jįapkurtino. Dūmai ir pelenai sukosi aplink akinančios ugnies stulpą, kuriošviesoje matėsi įdangų smingantis aukštas plikas kūgis. Tonijus vėl pajudėjo įpriekį. Lyg atkaklus, nusikamavęs paskutinysis sargybinis, ištiesėranką link medžio, stovinčio vos už keleto jardų aukštėliau, bet parkritoir pajuto esąs pamėtėtas įviršų, o medis šiurpiai triokštelėjęs perskilo

perpus.Visur vėrėsi plyšiai, iš kurių veržėsi kunkuliuojantys garai. Tonijus

ėmė pamažu šliaužti atgal.Į burną lindo purvas, prie blakstienų lipo nukritę lapai. Tačiau pu

siau apakusios akys vis dar regėjo sprogimą primenantį raudoną žybsnį.Jis iš paskutiniųjų kabinosi įžemę, kuri jįkilojo, vartė nuo vieno šonoant kito. Vėl sudundėjo, smūgis supurtė vaikiną. Bet nors gerklę gniaužė

- 137 -



- 138 -

riksmo spazmai, nors rankos kabinosi įakmenis, jis negirdėjo nė menkiausio garso, besiveržiančio iš savęs paties, apskritai nejautė savyje gyvybės, nes tapo kalno bei jo viduje riaumojančio katilo dalimi.

7Veidą palietė šilti saulės spinduliai.Ore tvyrojo begalė smulkučių dūmų dalelių. Bet kažkur toli čiulbėjo

paukščiai. Buvo anaiptol ne ankstyvas rytas, o jau po vidurdienio, apie ką bylojo ir saulės padėtis danguje, ir veidą bei rankas glostanti šiluma. Aprimęs kalnas patylom niurzgėjo.

Tonijus ką tik atsimerkė. Ilgai gulėjo nejudėdamas, o paskui suprato, jog šalia stovi žmogus.

Jo siluetas žydro dangaus fone buvo neryškus, o pats jis toks sunykęs, išblyškęs, tokiom paklaikusiom išplėstom akim, jog atrodė lyg atgijęs numirėlis.

Pirmą akimirką išsigandęs Tonijus netrukus įžvelgė jam už nugarosnuostabius žalius šlaitus, apačioje susiliejančius su derlinga lyguma, kurioje išryškėjo skaisčių spalvų bei šviesos mozaika - Neapolis. Salia stovė

jo tik vietinis gyventojas, kiek anksčiau išėjęs iš savo trobelės perspėtiTonijaus.

Netardamas nė žodžio, žmogus ištiesė ranką, ištraukė Tonijų iš purvo ir pamažu nusivedė žemyn nuo kalno.

Pasiekęs miestą, Tonijus užėjo įvieną iš geriausių Molo viešbučių irišsinuomojo brangius keleto kambarių apartamentus. Pasiuntė tarnąkrautuvėn švarių baltinių ir pagaliau galėjo nusiprausti.

Išsimaudęs įsakė išnešti iš kambario kubilą ir kurį laiką stovėjo prieš veidrodį nuogas, apžiūrinėdamas save. Paskui apsivilko švariusmarškinius, rūpestingai ištiesino apykaklės bei rankogalių nėrinius, užsi

movė bridžius, kojines, užsimetė apsiaustą ir išėjo įverandą.Pusryčiams jam buvo patiekta vaisių, šokolado ir turkiškos kavos, kurią taip mėgo gerti Venecijoje.

Tonijus atsisėdo gryname ore, žvelgdamas įbaltą paplūdimį bei žalsvai mėlyną jūrą.

Jūroje plaukiojo daugybė žvejų valčių ir laivų, slenkančių įuostą.Tiesiog po veranda plytėjo aikštė, vadinama Largo, sklidina tos jud

rios, bruzdančios gyvybės, kurią jau įprato čia matyti.Tonijus įtemptai mąstė.

Nors atėjo jo gyvenime retas momentas, kai nebuvo jokio reikalo todaryti.

Praėjo jau keturiolika dienų nuo tada, kai atvyko įNeapolį. Dar keturiolika praleido kelionėje, palikęs atgrasų kambarėlį Flovige. Ir visą šįlaiką jis, ko gero, nė karto rimtai nesinaudojo protu.

Visos jįištikusios negandos užgriuvo nepakeliamu sunkumu. Berniukas niekaip negalėjo įsivaizduoti ir apsvarstyti bendro įvykių vaizdo. Tik









- 142 -

0

Saulė švietė jau aukštai danguje. Konservatorijos mokiniai senokainugrimzdo įkaitrų, neramų siestos miegą.

Bet Largo aikštėje apačioje ir toliau virė gyvybė. Nešini laimikiu, grįžo žvejai. O prie tolimosios sienos stovėjo nedidukė scena, ant kurios

priešais kirbančią minią vulgariai gestikuliavo akįrėžiantis Punčinelas.Kurįlaiką Tonijus stebėjo ilgą jo figūrą ir klausėsi grubaus balso, per

rėkiančio minią, paskui atsistojo ir patraukė įmažą kambarėlį susirinktinegausios mantos.

Bet nuo Vezuvijaus jis parsinešė dar kai ką. Buvo tuo įsitikinęs labiaunei visais kitais dalykais. Žinojo kuo aiškiausiai, nors ir negalėjo išreikštižodžiais; žinojo jau tuomet, kai atsipeikėjo ten, ant kalno, veidu pajutosaulės spindulius bei pamatė palinkusį žmogų.

Staiga jis prisiminė Andrea žodžius: "Tu privalai įsikalti įgalvą, kad jau tapai vyru. Elkis taip, tarytum čia būtų absoliuti tiesa, tuomet ir kitidalykai atsistos įsavo vietas."

Tonijus prisisegė špagą, užsimetė ant pečių apsiaustą ir dar sykįdirstelėjo įveidrodį, įten atsispindintį jauną kūną bei veidą.

- Taip, - sukuždėjo, - įsikalk įgalvą, kad esi vyras, ir juo tapsi! Ir te bus prakeiktas tas, kuris pasakys, jog taip nėra!

Egzistavo vienas šios kliūties įveikimo būdas. Vienintelis. Ir šią ramy bės akimirką, stovėdamas prieš veidrodį, vaikinas leido sau priimti visą"tėvo", Andrea Treskio, kadaise suteiktą gėrį. Pyktis atsitraukė. Neapykanta išnyko. Aklas įniršis išgaravo.

Bet liko baimė, kurios neįstengė išanalizuoti, nepaisant proto aiškumo. Žinojo, kad baimė yra. Jautė jos sunkumą taip pat aiškiai, kaip žmogus jaučia netoliese liepsnojančios ugnies skleidžiamą grėsmę. Bet kartunegalėjo pažvelgti tai baimei įakis, pripažinti jos.

Nusprendė palikti tai ateičiai. Tarė sau: "Aš apie tai negalvosiu, ir pamažu ji atsitrauks." Si baimė kažkaip siejosi su stipriais, jaudinančiais

prisiminimais apie Katriną Lizani, gulinčią ant pagalvių savo lovoje, apiemažąją Betiną, jo mergaitę iš tavernos, keliančią sijonus kajutės tamsoje.Bet, ko gero, baisiausia, kad baimė kažkaip siejosi su prisiminimais apiemotiną, besiblaškančią tamsiame miegamajame ir šnabždančią: "Uždaryk duris, uždaryk duris, uždaryk duris!"

Šios mintys taip jįužgriuvo, kad Tonijus net užmiršo ketinęs išeitiiš viešbučio kambarių. Stovėjo susigūžęs tarsi ką tik gavęs stiprų smūgįįkrūtinę. Bet paskui sąmonė prašviesėjo. Trijų moterų pavidalai išnyko.

O ten, viršuje, tarp Neapolio kalvų, blankiomis šviesomis mirguliavokonservatorija, kuri dabar traukė jįtarsi meilužė.

________________________ 8 ________________________

Tyliam siestos metui dar nepasibaigus, jis įžengė pro vartus ir niekieno nepastebėtas užkopė laiptais į savo mažąjį kambarėlį, kur beveikniekas nepasikeitė. Žvelgdamas įkeletą kostiumų, kuriuos kažkas rūpės-



- 143 -

tingai išėmė iš komodos ir sudėjo įjam paruoštą kelioninę skrynią, Toni jus pajuto bemaž apčiuopiamą šios vietos ramybę.

Juodoji tunika gulėjo savo vietoje. Nusimetęs apsiaustą, jis apsivilko tuniką, pakėlė nuo grindų raudoną juostą ir užsijuosę ją. Tyliai praėjęs prosnaudžiančius miegamuosius, nusileido žemyn, prie Gvido studijos durų.

Gvidas nesiilsėjo.Jis atsitraukė nuo klavesino, veidą užliejo ūmus įniršis, kuris visuomet

užgriūdavo trukdančiuosius dirbti. Tačiau pamatęs priešais save Tonijų,neteko žado.

- Ar aš galėčiau įtikinti maestro suteikti man dar vieną galimybę? - paklausė Tonijus.

Jis laukė sunėręs rankas už nugaros.Gvidas tylėjo. Veide atsispindėjo tokia grėsmė, jog akimirksniui Tonijų

apniko patys prieštaringiausi jausmai. Bet sąmonėje šmėstelėjo suvokimas: tiktai šis žmogus turi tapti jo mokytoju čia. Mintis, jog jįmokys kasnors kitas, buvo nepakeliama, o kai pagalvojo apie Gvidą, brendantį įjūrą ir ketinantį nusiskandinti, akimirksniui pajuto visą dvidešimt aštuonias dienas slėgusio neapsakomo jausmo sunkumą. Jis pasistengė suprastiširdimi. Jis laukė.

Gvidas mostu pakvietė prieiti ir ėmė karštligiškai vartyti natas.Ant mažo stalelio prie klavesino Tonijus pastebėjo stiklinę vandens ir

išgėrė iki dugno.Dirstelėjęs įnatas, pamatė Skarlačio kantatą. Kūrinys nežinomas, bet

Skarlatį jis žinojo.Gvidas užgrojo įžangą; jaudulį išdavė ant klavišų šokčiojantys

trumpoki pirštai. Ir tuomet uždainavo Tonijus, laiku pradėdamas pirmą ją natą.

Bet jo balsas skambėjo taip galingai, nenatūraliai ir visiškai nevaldomai, kad tik ypatingų valios pastangų dėka prisivertė toliau judėti aukštyn bei žemyn pasažais, kuriuos mokytojas įterpė įkompozitoriaus teks

tą, jįpagražindamas ir papuošdamas.Pagaliau ėmė atrodyti, kad balsas susitvarkė, pajuto jau galįs puikiai jįsuvaldyti, o baigęs dainuoti, patyrė keistą jausmą: tarytum būtų skra jojęs kažkur toli toli ir praleidęs ten labai daug laiko.

Tuomet suprato, kad Gvidas žvelgia kažkur pro šalį. Pro praviras duris įėjo maestro Kavala, ir dabar juodu su Gvidu žiūrėjo vienas įkitą.

- Padainuok dar sykįman, - paprašė kapelmeisteris.Tonijus nežymiai gūžtelėjo pečiais. Jis vis dar negalėjo pažvelgti šiam

žmogui tiesiai įakis. Nudelbęs žvilgsnį, lėtai pakėlė dešinę ranką, palietė juodos tunikos audinį, tarsi pasitaisydamas paprastą apykaklę. Pasi-dingojo, lyg apykaklė jįsmaugtų, primindama, jog dabar jisai tapo tuo,kuo niekada nebuvo; ir išsyk iškilo nuožmūs kaltinimai, kuriuos jam metė šis žmogus.

Rodos, viskas nutiko praeitame amžiuje, ir kadaise ištarti žodžiai da bar nebeteko reikšmės.

Vaikinas žvelgė įdideles maestro rankas, apaugusias juodais plaukais,



pirštus. Paskui nukreipė žvilgsnį įplatų juodą odinį diržą, juosiantį sutaną. Ir be jokių pastangų galėjo po ja įžiūrėti nesuluošintą vyro anatomiją.Pamažu pakėlęs akis jis pamatė, kad maestro veidą ir kaklą dengia melsvišeriai.

Bet pagaliau sutikęs maestro Kavalos žvilgsnį, Tonijus nustebo.Kapelmeisteris žvelgė švelniai, pagarbiai bei laukiamai. Lygiai taip pat

įTonijų žiūrėjo Gvidas. Abu laukė neatitraukdami nuo jo akių.Tonijus giliai įkvėpė ir uždainavo. Šįkart puikiai girdėjo savo balsą.Leido garsams kilti aukštyn, mintimis sekdamas įkandin be men

kiausio mėginimo juos moduliuoti. Paskui atėjo paprastesnių bei jausmingesnių kantatos dalių eilė. Jo balsas skriejo. Ir vieną nenusakomą akimirkąsugrįžo pats tyriausias džiaugsmas.

Jeigu dabar būtų turėjęs ašarų, būtų pravirkęs nepaisydamas to, kad

yra ne vienas, kad jįpamatys kiti.Balsas vėl priklausė jam.

Daina baigėsi. Tonijus pažvelgė pro langą įsaulės šviesą, besiskver biančią pro lapiją. Ir tuomet pajuto užgriūvantį nežmonišką nuovargį.Diena buvo šilta. Iš tolo atsklido skirtingų instrumentų, kuriais grojo vaikai, kakofonija.

Šalimais atsirado šešėlis. Beveik nenorom atsisukęs, Tonijus pažvelgė Gvidui įveidą.

Bet mokytojas apglėbė jįabiem rankom, ir Tonijus lėtai, neryžtingaiatsiliepė įšįapkabinimą.

Staiga prisiminė kažkokį kitą momentą, kai lygiai taip laikė kažin kąglėbyje ir jautė tą patį saldų, stiprų, giliai užmaskuotą jausmą. Nežiniakas tai buvo, nežinia kada buvo, bet jau liko praeityje.

Maestro Kavala žengtelėjo artyn.- Tavo balsas nuostabus.

- 144 -





- 146 -

cas, tasai mokinys, kurįsužeidei, vis dar nesikelia iš lovos. Aš nenoriu naujųkivirčų bei sužalojimų. Būk malonus, atiduok ir špagą, ir durklą.

Dar sykį mandagiai nusišypsojęs, Tonijus atsakė apgailestaująs dėlto, kas nutiko, bet Lorencas įsibrovęs įjo kambarį, taigi buvęs priverstas gintis. Todėl jis negali savanoriškai atiduoti špagos. Lengvesnio patogaus durklo irgi.

Ir niekas nė nenumanė, kaip jis nustebo, kai maestro Kavala nusileido.Bet tik likęs vienas mansardos kambarėlyje ėmė iš to juoktis. Jis tikė

josi, kad savitaiga: "Elkis taip, lyg būtum vyras" - taps jam šarvais, apsaugančiais nuo pažeminimo, bet nenumatė, jog ši priemonė veiks ir kitus.Vaikinas tik dabar pradėjo suvokti nuo Vezuvijaus parsinešęs elgsenosstilių. Nesvarbu, ką jis jaučia. Jis elgsis taip, lyg jam nieko nebūtų nutikę,ir viskas bus gerai.

Žinoma, jis nuoširdžiai apgailestavo sužeidęs Lorencą. Ne todėl, kad berniukas nenusipelnė, o dėl to, jog šis incidentas galėjo sukelti nemalonumų ateityje.

Tonijus vis dar mąstė apie tai, kai praslinkus valandai nuo sutemų pradžios išgirdo koridoriuje vyresniųjų kastratų balsus - berniukų, įpareigotų palaikyti tvarką miegamajame. Tų pačių studentų, kurie kartu su Lorencu tuomet įsibrovė įTonijaus kambarį, norėdami pasišaipyti.

Dabar Tonijus buvo pasirengęs jų pasirodymui. Pakvietė užeiti ir pasiūlęs butelį nuostabaus vyno iš pajūrio viešbučio atsiprašė, kad neturitaurių nė bokalų. Pasakė greitu laiku šįtrūkumą ištaisysiąs ir paklausė, arsvečiai neišgertų drauge su juo. Mostu pakvietė atsisėsti ant lovos krašto,o sau atsistūmė rašomojo stalo kėdę. Vėl pasiūlė vyno. O paskui dar sykį, matydamas, kad vynas jiems patiko.

Suprantama, jie negalėjo atsispirti.Pasiūlė taip ramiai ir drąsiai, jog berniukai nė nežinojo, ar turėtų atsi

sakyti, ar ne.Tonijus pirmą kartą juos gerai apžiūrėjo. O beapžiūrinėdamas pradėjo

kalbėti. Kad tyla jų neslėgtų, negarsiai pratarė kelis žodžius apie Neapolioorą, apie vietos savitumą.Tačiau kartu jis anaiptol nesistengė sudaryti šnekaus žmogaus įspū

dį, juolab kad iš tiesų toks nebuvo.Jis norėjo berniukus įvertinti, nustatyti, ar kuris nors liko ištikimas

Lorencui, vis dar nesikeliančiam iš lovos, nes žaizdon pateko užkratas.Pats aukščiausias iš apsilankiusiųjų buvo Džiovanis, kilęs iš Italijos

šiaurės. Aštuoniolikos metų vaikinas turėjo gan pakenčiamą balsą, kurįTonijus girdėjo Gvido klasėje. Sis jaunuolis niekada nedainuos operoje,

bet galėtų tapti neblogu jaunesniųjų berniukų mokytoju, o ir daugelis bažnytinių chorų neatsisakytų jo paslaugų. Minkštus juodus plaukus perrišęs šilkine juostele, suteikė jiems peruko su kasele formą. Jo akys buvogeros, liūdnos, beveik baikščios.

Atrodo, jis visai mielai būtų susidraugavęs su Tonijumi.Antrasis - šviesiaplaukis Pjeras, irgi šiaurietis, kuris kadaise daug kartų

šnypštė Tonijui už nugaros įvairius įžeidimus, kaskart nusisukdamas,



- 147 -

tarsi taip sakė ne jis. Balsą turėjo geresnį- kontraltą, kuris kada nors galėjotapti puikiu, bet kuriam kol kas kažko trūko. Tokią nuomonę Tonijussusidarė pasiklausęs jo bažnyčioje. Galbūt jam trūko aistros, o gal - vaizduotės. Dabar šis vyrukas nežymiai šypsodamasis gėrė vyną, o akys išliko šaltos bei įtarios. Bet kai Tonijus kreipėsi įjį, akimoju ištirpo ir mielaiatsakinėjo įužduotus klausimus. Taigi jam labiausiai trūko dėmesio.

Trumpam jų vizitui baigiantis, Pjeras jau mėgino patraukti Tonijų įsavo pusę, stengėsi padaryti jam įspūdį, lyg Tonijus būtų vyresnis (iš tiesųtaip nebuvo) arba užimtų aukštesnę padėtį.

Ir pagaliau trečiasis, šešiolikmetis Domenikas - tokio rafinuoto grožio, jog laisvai galėjai palaikyti jįmoterimi. Krūtinės ląsta dainavimo ištreniruotų plaučių bei lanksčių kaulų dėka buvo plati, net figūros formairgi priminė moterišką - lieknas liemuo ir putloka krūtinė. Tamsios

blakstienos bei rausvos lūpos buvo tokios išraiškingos, jog atrodė prida-žytos, o žiedais apmaustyti pirštai - ilgi ir grakštūs. Juodi garbanoti plaukai bangomis krito ant pečių. Viso pašnekesio metu Domenikas nepratarė nė žodžio, ir Tonijus sumetė apskritai niekada negirdėjęs jo balso: neikaip kalba, nei kaip dainuoja. Pasijuto suintriguotas. Domenikas tik neatitraukdamas akių žiūrėjo įjį. Lygiai taip pat, nė nepasikeitusia mina, jisanksčiau stebėjo, kaip Tonijus smogė peiliu Lorencui.

Dabar, paėmęs įrankas vyno butelį, jis pirmiausia nusišluostė lūpasnėriniuota servetėle, o paskui pažvelgė Tonijui įakis taip, jog šis suneri

mo. Atrodė, Domenikas jįvertino kažin kokiu ypatingu požiūriu. Ir Tonijus pagalvojo: "Sis jaunuolis taip puikiai žino esąs gražus, jog čia netnebelieka vietos tuštybei."

Mažojoje konservatorijos scenoje statomoje operoje Domenikas turėjovaidinti pagrindinį moters vaidmenį. Ir Tonijus netikėtai suvokė nekantraująs pamatyti, kaip šis berniukas pavirs mergaite. Jis pamėgino įsivaizduoti, kaip korseto raišteliai suverš Domeniko liemenį, ir staiga taip nuraudo, kad net nebegirdėjo, ką jam sako Džiovanis.

Tuomet nuvijo šalin šias mintis. O paskui ūmai pagalvojo regįs priešais save moterį, kuri užsimovė bridžius, siekdama jįsutrikdyti. Jis nesmagiai atsiduso. Domenikas sėdėjo šiek tiek palenkęs galvą įšalį. Atrodo, jis šypsojosi. Žvakės šviesoje berniuko oda tapo beveik porcelianinė, o duobutė ant smakro pavertė jįdar labiau gundančiu.

Svečiams išėjus, Tonijus susimąstęs atsisėdo ant lovos. Paskui užpūtėžvakę, atsigulė ir pamėgino užmigti. Bet miegas neėmė, ir tuomet mintimis nukeliavo ant Vezuvijaus bei vėl pajuto, kaip dreba žemė.

Ši priemonė daugeliui metų tapo kasnaktiniu jo ritualu: susikoncentruoti ir pajusti drebančią žemę bei kalno dundesį.

_________________________2 _____________________ ___

Bet iš tiesų tą pirmąjį vakarą Tonijui ne itin reikėjo migdomųjų.Kitą rytą, nepaisant mėlynių, likusių po žygio įVezuvijų, jis nubudo ypač

pakiliai nusiteikęs ir buvo pasirengęs tuojau pat eiti įGvido pamoką.





- 149 -

aš pasakysiu tau dabar, kad po trejų metų tu būsi pasirengęs pasirodyti bet kurioje Europos scenoje, jei vykdysi viską, ką liepsiu. Man nesvarbu,ar tu iš tiesų nori tapti didžiu atlikėju, ar ne. Man tas pats. Aš tavęs neklausiu. Tu turi neprilygstamą balsą, todėl padarysiu iš tavęs neprilygstamą dainininką. Aš paruošiu tave scenai, rūmams, visai Europai. O tuomet galėsi daryti, ką tik panorėsi.

Tonijus įtūžo. Jis pašoko ir pripuolė prie šio pikto plokščianosiožmogaus, sėdinčio prie klavesino.

- Jūs galėjote manęs paklausti, kodėl aš vakar sugrįžau čionai! - rėžėitin kandžiai bei šaltai.

- Niekada su manimi šitaip nekalbėk, - šyptelėjo Gvidas. - Aš esu tavomokytojas.

Ir daugiau nieko netaręs išsitraukė pirmąjį pratimą.

Tą dieną jie pradėjo paprasčiausiu accentus*.Tonijui buvo parodytos šešios natos kylančia tvarka: do, re, mi, fa,

sol, la. O paskui tos pačios šešios natos buvo sudėtingiau išdėstytos ir virto grakščiai kylančia melodija su mažais pakilimais bei nusileidimais, kurkiekvieną toną puošė mažiausiai keturios natos, trys kylančios ir vienakrintanti.

Visa tai jis turėjo išdainuoti vienu įkvėpimu, kiekvienai natai skirdamas vienodą dėmesį. Be to, balsius reikėjo tarti itin aiškiai, o viskas kartuturėjo skambėti sklandžiai.

Dainuoti šią melodiją reikėjo vėl ir vėl, diena po dienos, šiame tyliametuščiame kambaryje be jokio akompanimento, tol, kol ji ims tekėti iš Tonijaus gerklės natūraliai, lygiai, be menkiausių įkvėpimo požymių pradžioje ir kvapo stygiaus pabaigoje.

Pirmą dieną Tonijui atrodė, kad pratimas išvarys jįiš proto.Antrą dieną, įsitikinęs, kad monotonija - tai rafinuotas kankinimo

būdas, jis staiga pastebėjo savyje pasikeitimą. Kažkurią akimirką po vi

durdienio tarytum sprogo jo irzlumo išpūstas burbulas. Skutai išsilakstėįšalis tarsi pumpuro lapeliai, ir iš vidurio išaugo didžiulis žiedas.Tasai žiedas - tai hipnotizuojantis dėmesys dainuojamiems garsams,

plaukimas drauge su jais, lėtas tarsi sapne, suvokimas, jog kaskart atlikinėdamas accentus jis patiria kokį nors naują, kerintį aspektą, nors ir patįnereikšmingiausią.

Baigiantis pirmajai savaitei, jis jau liovėsi galvojęs apie įvairiausiusuždavinius, kuriuos turėjo išspręsti, tik žinojo, kad jo balsas visiškai persimainė.

Vėl ir vėl Gvidas atkreipdavo jo dėmesį, jog do, re arba mi sudainavomeiliau nei kitas natas. "Ar tu jas myli labiau už kitas? Privalai jas vertintivienodai." Vėl ir vėl Gvidas primindavo: "Legato." Tai reiškė: "Junk lėtai,sklandžiai." Gilumas neturėjo reikšmės. Jausmų raiška neturėjo reikšmės. Bet kiekvienas tonas privalėjo būti gražus. Nepakako sudainuoti

*Kirtis (lot.). Čia: mokymasis atskirti, pabrėžti garsą arba akordą dinaminio sustiprinimo budu arba padidinant trukmę, keičiant harmoniją, tembrą, melodinio judėjimo kryptį.



absoliučiai tiksliai (Gvidas jau ganėtinai irzliai sakė Tonijui, jog šis turįsDievo dovanotą absoliučią klausą, bet juk ir Alesandras kadaise jam tą patįsakė), tačiau reikėjo, kad kiekvienas garsas būtų gražus pats savaime,tarsi aukso lašelis.

Paskui mokytojas atsisėsdavo ir pareikšdavo: "Dar kartą, nuo pradžių", ir Tonijus, nekreipdamas dėmesio, kad viskas ribuliuoja akyse, kad

plyšta galva, pradėdavo nuo pirmosios natos ir pamažu įsitraukdavo į pratimą.

Bet tam tikru momentu, vadovaudamasis neklystančia uosle, kai išsekusiam Tonijui skausmas varstydavo visą kūną, Gvidas leisdavo užbaigtišįpratimą ir siųsdavo prie rašomojo stalo mokytis kompozicijos arbakontrapunkto. Bet tik atsistojus.

- Daugiau nebesėdėk prie rašomojo stalo. Tavo krūtinės ląstai kenkia

sėdėjimas. Ir niekada, niekada nedaryk nieko, kas galėtų pakenkti tavo balsui arba krūtinės ląstai, - ne kartą perspėjo jis.Ir Tonijus, nepaisant skaudamų kojų, linkčiojo, dėkingas už tai, kad

gali bent trumpam užmiršti accentus.Bet tuomet pasirodydavo koks nors jaunesnis mokinys ir imdavo kan

kintis, atlikinėdamas tą patį pratimą.Jau nė nežinia, kiek laiko Tonijus dainavo tuos elementarius pasažus,

kol Gvidas pagaliau pridėjo dvi natas viršuje bei dvi apačioje ir leido dainuoti vis greitesniu tempu, o paskui dar šiek tiek greitesniu. Keturios

naujos natos - tai bent pasiekimas, ir Tonijus sarkastiškai pastebėjo, jogdabar jam būtinai turi būti leista atšvęsti šįįvykį bei prisigerti.Gvidas nuleido negirdomis vaikino pastabą.Bet kaitrią popietę, kai Tonijus jau buvo pasirengęs sukelti maištą,

Gvidas ūmai davė jam keletą ką tik parašytų arijų ir pasakė, girdi galįs pasinaudoti klavesinu bei paakomponuoti sau.

Tonijus čiupo natas dėkingumo žodžiams dar nespėjus išsiveržti iš burnos. Jam tai prilygo niurktelėjimui įšiltą jūrą po vasaros žvaigždėmis. Tik beveik iki pat galo sudainavęs antrąją dainą, ūmai suprato, kadGvidas, žinoma, jo klausosi. O paskui garantuotai pasakys, girdi atlikimas

buvęs siaubingas.Berniukas pamėgino sąmoningai pasinaudoti tuo, ko išmoko kartoda

mas accentus, bet netikėtai suvokė ir iki tol naudojęs įgytus įgūdžius.Dainų žodžius artikuliavo aiškiai, bet lengvai; dainavimas įgavo naujosklandumo bei tapo labiau kontroliuojamas, kas nepaprastai palengvino

betarpišką muzikos suvokimą.Tą akimirką jis pirmą kartą pajuto savo galią.

Ir vėl pradėjęs atlikinėti pratimus, daug tvirčiau nei anksčiau valdė balsą. Vėlai vakare, kai jautėsi jau toks pavargęs, jog susmuko vos pagalvojęs apie savo kojas, rankas arba minkštą pagalvę, Tonijui dingtelėjo,kad iš žmogaus pavirto instrumentu, pradedančiu skambėti, kai kas nors

juo užgroja.Kopiant laiptais, galva buvo visiškai tuščia. Atsidūręs lovoje, staiga

suvokė, jog mažiausiai dešimt dienų nė sykio neprisiminė to, kas jam nutiko prieš patenkant čionai.

- 150 -



Kitą rytą Gvidas pranešė, kad puikaus jo progreso dėka juodu imsisesclamazio. Girdi su bet kuriuo kitu mokiniu toks šuolis neįsivaizduojamas, bet Tonijui jis sudaręs visiškai atskirą programą.

Taigi esclamazio: lėtas ir absoliučiai valdomas garso stiprinimas bei sil pninimas, pradedant švelniu intonavimu vis stiprinant garsą, o paskui lėtaisusilpninant ir švelniai užbaigiant. Arba, atvirkščiai, garsi pradžia, švelnusgarso susilpninimas viduryje, o paskui stiprinimas bei garsi pabaiga.

Apimtis vėl neturėjo reikšmės, pagrindinė užduotis - garso tobulinimas. Slinko dienos, o Tonijus atlikinėjo ir atlikinėjo šįpratimą skirtingaistonais, paskui vėl ir vėl grįžo prie accentus.

Ir visa tai skambėjo tylioje, aidinčioje akmeninėje Gvido klasėje, beklavesino akompanimento, ir visą laiką maestro buvo itin susikaupęs, tarytum klausėsi garsų, kurių pats dainininkas negirdėjo.

Kartais Tonijus manė nekenčiąs šio žmogaus taip stipriai, jog galėtų jam smogti. Jam buvo malonu įsivaizduoti, kaip iš tiesų muša Gvidą, o paskui dėl to pasidarydavo gėda.

Tačiau tarp šių užmaskuotų pykčio pliūpsnių Tonijus suvokdavo, kasiš tiesų jįkamuoja. Suvokimas, kad Gvidas neabejotinai jįniekina.

Iš pradžių Tonijus tikino save: "Tokios jo manieros. Jis barbaras." BetGvidas niekada nebuvo juo patenkintas, itin retai elgdavosi mandagiai, oįprastas jo grubumas, rodos, slėpė kur kas gilesnę neapykantą bei nepasitenkinimą. Tam tikrais momentais Tonijus juste jusdavo mokytojo spin

duliuojamą panieką, tarsi tas iš tiesų būtų pasakęs užgaulų žodį, ir tuomet praeitis kartu su visais nežmoniškais pažeminimais iškildavo iš atminties gelmių.

Tomis akimirkomis, pats virpėdamas iš apmaudo, Tonijus pasiūlydavo maestro vienintelį dalyką, kurio šiam reikėjo: balsą, balsą, balsą. Paskui, eidamas miegoti, karštligiškai perkratydavo atmintyje visą dieną,stengdamasis prisiminti bent menkiausią mokytojo paskatinimą.

Pats to nesuvokdamas, Tonijus įkliuvo įspąstus, stengdamasis pelnyti Gvido simpatiją, sukelti bent šiokį tokį jo susidomėjimą.

Rytais jis mėgindavo užmegzti pokalbį. "Šiandien karščiau nei vakar,tiesa? Koks spektaklis vyksta konservatorijos teatre? Po kurio laiko aš galėsiu dalyvauti mokykliniuose vaidinimuose? Juk jūs leisite man pamatytišį spektaklį?"

Gvidas kažką burbtelėdavo, bet ganėtinai abejingai. Paskui staigiai pakeldavo galvą nuo popierių bei pareikšdavo:

- Taigi šiandien mes kiekvieną natą išlaikysime dusyk ilgiau nei parašyta, ir aš noriu, kad esclamazio būtų atliktas nepriekaištingai.

- Ak, kaip visuomet nepriekaištingai, taip? - šnibždėdavo Tonijus.Bet Gvidas nekreipdavo įšiuos žodžius jokio dėmesio.Kartais mokytojas išleisdavo jįtik dešimtą vakaro, ir tuomet Tonijus

girdėdavo esclamazio sapnuose. Ir nubusdavo skambant ausyse šiamsklandžiam garsui.

Galų gale jie ėmėsi ornamentikos.Iki tol Tonijaus jau išmoko valdyti kvėpavimą, toną bei sutelkti dėme

sįįdainą.

- 151 -



- 152 -

Tačiau melodijos ornamentavimo procesas kur kas labiau įtraukdavo jįpatį. Reikėjo ne tik perprasti naujus garsus arba jų kombinacijas, bet išmokti papildyti jais melodiją savo nuožiūra.

Pirmasis jo išmoktas ornamentas vadinosi tremolo. Tą pačią natą reikėjo dainuoti keletą kartų. Pavyzdžiui, imti natą ir dainuoti taip: lia lia lialia lia ir vėl, visiškai kontroliuojant garsus bei taip sklandžiai, kad šie per-silietų vienas įkitą ir kartu girdėtųsi aiškūs lyg sprogimų serija smūgiai.

Kai šis ornamentas jau galutinai išsekindavo smegenis bei kai pavyko pasiekti šiokį tokį natūralumą/ pradėjo gludinti trelę - greitą, vienu iškvėpimu atliekamą dviejų gretimų garsų kaitaliojimą.

Po ilgų accentus savaičių bei tęsiamų, sodrių esclamazio natų šis pratimas jam atrodė esąs tikra pramoga. O visiškas balso įvaldymas teikė dardaugiau malonumo.

Hipnotizuojantis skendėjimas muzikoje kasdien prasidėdavo vis anksčiau ir, rodos, tęsdavosi ilgiau nei praėjusią dieną. Kartais per vakarines pamokas Tonijus įgaudavo antrąjį kvėpavimą, ir tuos pačius pratimus atlikdavo lengvai, kupinas įkvėpimo bei pasiaukojimo.

Jis pats tarytum išnykdavo, pavirsdavo balsu. Mažąjį kambarėlįgaubdavo tamsa. Žvakė mirguliuodavo viršum ženklais išmarginto lapo,gulinčio priešais jį, o garsai, kuriuos girdėjo, atrodė nežemiški, baugino

ji patį.Bet jis tęsė ir tęsė, atkakliai tobulindamas sugebėjimus.Kartais į klasę įeidavo maestro Kavala bei sakydavo, girdi metas

baigti pamoką. Tada Tonijus krisdavo ant suolo ir atsirėmęs įsieną purtydavo galvą. O Gvidas prie klavesino imdavo improvizuoti. Sodrūs,skambūs garsai užpildydavo kambarį. Žiūrėdamas įmokytoją, Tonijussuvokdavo, kaip išseko fiziškai bei dvasiškai.

Paskui Gvidas tardavo:- Išeik.Ir Tonijus, jausdamasis pažemintas, kopdavo įviršų bei akimirksniu

užmigdavo.Atrodė, mokytojas daugiau niekada neleis jam pasimėgauti arijomis,ir netgi kompozicijos valandos buvo sutrumpintos, kad jis visą dieną galėtų skirti pratimams.

Bet jeigu intonacijose pasigirsdavo bent menkiausia įtampa, Gvidasišsyk siųsdavo berniuką ilsėtis. Kartais maestro pradėdavo mokyti kitusvaikus, o Tonijus stebėdavo šias pamokas, susidomėjęs atkreipdavo dėmesį įkitų pasiekimus bei klaidas.

Ir kaskart jis įsitikindavo, kad kitus mokinius Gvidas niekina nė kiekne mažiau negu jį. Kartais pajusdavo dėl to malonų nusiraminimą. Betdažniau susisielodavo, lyg būtų niekinamas pats. O kai Gvidas imdavomokinius mušti, o šitaip nutikdavo neretai, Tonijus niršte įniršdavo.

Sykį, kai Mafeo prilupo mažąjįPaolą iš Florencijos, Tonijus galutinai pašėlo ir tiesiai pareiškė mokytojui, jog šis esąs grubus, neišauklėtas storžievis.

Iš visų mažylių, dažnai sužadinančių jo susidomėjimą, o kartais net gailestį, vienintelio Paolo Tonijus niekada neužmiršdavo. Bet labiausiai jįpa



piktino nepelnyta bausmė. Gvido vadovaujamas Paolas taip patobulėjo,kiek tik leido berniuko sugebėjimai. Vaikas buvo nutrūktgalvis iš prigimties, linksmas, nuolat besišypsantis, ir daugiausia dėl šių savybių, o ne dėlko nors kito, užsitraukdavo bausmę. Todėl Tonijus tiesiog pabalo iš įtūžio.

Bet Gvidas tik nusijuokė.Ir pateikė Tonijui pratimą, turėjusį tapti visų ankstesnių pamokų kul

minacija - pasažų dainavimą.Reikėjo suskaidyti kokią nors muzikinę frazę įdaugybę atskirų garsų,

išsaugojant jos vientisumą bei tarimo aiškumą. Pateikdamas pavyzdį, Gvidas panaudojo žodį "sanctus". Kompozitorius gali išreikšti šįžodį dviemnatom, beje, antroji bus aukštesnė už pirmą. Bet Tonijus turėjo mokėti padalyti pirmąją natą, skirtą skiemeniui "sanc", įseptynis ar aštuonis skirtingo ilgumo bei aukščio garsus ir palaipsniui kilti link antrosios skie

mens "tus" natos, kurią irgi deramai padalyti įseptynis ar aštuonis garsus,o užbaigti viską sklandžia pradine nata.Gvido parašyti melizmų bei pasažų pratimai buvo tik pradžia. Vėliau

Tonijui reikėjo išmokti pasiėmus pliką bet kurios kompozicijos schemąskoningai, deramu ritmu ją papuošti. Mokinys turėjo suprasti, kada derastiprinti ar silpninti garsą, kaip ilgai jįišlaikyti, kada suskaldyti pasažą įskirtingo ar vienodo ilgumo natas ir kiek kelti ar leisti moduliacijas. Be to,visuomet kantatos ar arijos žodžius artikuliuoti taip, kad, nepaisant rafinuotos ornamentikos, žodžių prasmė liktų kiekvienam aiški.

Štai tokių būtinų pagrindų mokė Gvidas savo ugdytinį. Visa kita daugeliu atžvilgių priklausė nuo jo paties.

Paprastai konservatorijos studentas tokįmeistriškumą įvaldydavo per penkerius metus. Eilinis mokinys kur kas lėčiau pereidavo nuo accentus prie esclamazio, nuo esclamazio prie ornamentų. Bet Gvidas pagreitinomokymosi tempą dėl dviejų akivaizdžių priežasčių: pirma, kad Tonijuinetaptų nuobodu, o antra, kadangi Tonijus įveikdavo užduotis be ypatin

go vargo.Jam pavykdavo tobulinti visus vokalinės technikos aspektus vienu metu, ir Gvidas sugalvodavo berniukui vis sudėtingesnių vokalizių. Žinoma,mokytojas turėjo daugybę senų knygų, parašytų praėjusio bei šio šimtmečio pradžios dėstytojų. Bet, kaip ir dauguma mokytojų, jis sudarinėjo savo

pratimus žinodamas, ko konkrečiai trūksta Tonijui.O kai Tonijus įsitikino perpratęs pagrindus, suprato, kad ateityje lau

kia tik balso tobulinimas pasitelkus įvairius pratimus, jis apsipylė ašaromisnuleidęs galvą ant rankų, padėtų ant klavesino.

Dabar jis jautė tokį protinį ir fizinįnuovargį, kad jam tapo aišku: niekada anksčiau dorai nesuvokė, ką reiškia miego stygius bei išsekimas. Berniukui visiškai nerūpėjo, kad Gvidas žiūri įjįkupinas paniekos ir pasi piktinimo.

Jis nekentė Gvido. Taip pat, kaip Gvidas nekentė jo. "Ir tegul! Juk visatai darė dėl savęs, savo malonumui." Staiga Tonijus nepaprastai išsigando.Jeigu jis šito neteks, kas jam liks?

- 153 -



- 154 -

Apsvaigo galva tarsi praradus pusiausvyrą, ir netikėtai atmintyje iškilotie sapnai, kuriuos iš ryto visuomet užmiršdavo. Rodės, tuoj gali atsivertimažos durelės, už kurių laukė arba košmaras, arba nežinomybė. Jis karčiai pravirko karštai trokšdamas, kad Gvidas Mafeo dabar išeitų. "Nagi,išeik, palik mane bjaurėdamasis! Išeik iš čia!"

Iš tiesų kaip tik maestro jam ištars jau kitą akimirką: "Išeik iš čia!"- Mano balsas tapo grubus, - pagaliau pratarė Tonijus. - Jis nelygus,

virpa ir tarsi lūžta mano gerklėje. Aš teišmokau girdėti, koks jis prastas!Gvidas piktai žvelgė įmokinį. O paskui mokytojo veide visiškai ne

beliko emocijų.- Ar galiu eiti miegoti? - sušnibždėjo Tonijus.- Kol kas ne, - atsakė Gvidas. - Eik įsavo kambarį ir apsirenk. Šian

dien nusivesiu tave įoperą.

- Ką? - Tonijus pakėlė galvą. Jis negalėjo patikėti savo ausimis. - Mesvažiuosime įmiestą, važiuosime įoperą?!- Jeigu liausies klykavęs kaip kūdikis, tuomet taip. Taigi greičiau renkis.

3

Tonijus skriete užskriejo įviršų, šokinėdamas per du laiptelius. Ap-sišlakstė veidą šaltu vandeniu ir išsitraukė puošnų kostiumą, kurio nedėvėjo išvykęs iš Venecijos. Po minutės jis jau vilkėjo geriausius nėriniuotus marškinius, mėlyną siuvinėtą švarką ir avėjo batus su sagtelėmis. Prisisegęs špagą, vaikinas akimirksniu atsidūrė ant Gvido apartamentųslenksčio pirmame aukšte.

Tik tuomet prisiminė nekenčiąs Gvido. Ir nebesąs vaikas, kuris niekadanesilankė operoje. Bet tuojau pat vėl užmiršo. Iš tiesų jautėsi toks laimingas, kad ne visai aiškiai suvokė, kas vyksta. Ir kažkodėl norėjosi juoktis.

Tada pasirodė Gvidas, ir Tonijus, įpratęs matyti mokytoją juodu apdaru, apstulbo. Maestro apsivilko prašmatnų aksominį šokolado spalvos

švarką, idealiai derantį prie rudų akių bei glotniai sušukuotų plaukų, o po juo apsirengė auksinio šilko liemenę ir beveik tokius pat kaip Toni jaus nėriniuotus marškinius. Jeigu Gvido veide dar būtų nušvitusi bentmenkutė šypsena, jis neabejotinai būtų virtęs gražuoliu. Tačiau mokyto

jas išliko niūrus ir nekalbus.Tonijus viduje susigūžė pamatęs, koks rūškanas Gvidas. Ir patylom

nusekė įkandin iki pirmos triukšmingos sankryžos, kur juodu pasisamdėkabrioletą, nuvežusį iki švento Bartolomėjaus teatro.

Nuostabiai apšviestą seną pastatą užpildė žmonės. Kortų lošimokambariuose tvyrojo tabako dūmų migla, vyko garsūs pašnekesiai, o salėje, priešais vaikštinėjančią ir plepančią publiką, jau vyko vaidinimas.Šiame Neapolio teatre paprastai vyko herojinės, tai yra rimtos, operos,skirtos aristokratijai, užimančiai pirmąjį aukštą.

Reginys pavergė Tonijų, tarsi iki šiol nebūtų matęs tokios prabangos,nebūtų užaugęs tarp Murano stiklo sietynų ir nematęs tokios gausybėsvaškinių žvakių.





koje būta tam tikro originalumo, ir patarė Tonijui klausytis daugiau Neapolio kompozitorių. Juodu patys nepastebėjo, kaip atsidūrė vestibiulyje,suspausti link išėjimo judančios įsiaudrinusios minios.

Gvidą kalbino vyrai ir moterys; prie pravirų durų viena po kitos privažiuodavo karietos.

- Kur mes einam? - paklausė Tonijus.Jam svaigo galva, ir karietai pajudėjus vaikinas vos neprarado pusiau

svyros, o paskui suprato, jog priešais sėdi kažkokia moteris bei juokiasi iš jo. Ji buvo juodaplaukė, pieno baltumo kaklu, bemaž nuogais pečiais, suduobutėmis ant skruostų.

Tonijus vargiai beprisiminė, kaip jie įėjo įvidų. Jis žingsniavo begalinedidžiulių kambarių anfilada, trykštančia ryškiomis spalvomis, rodos, tokio

mis maloniomis neapoliečių akiai, pro palei sienas stovinčius paauksuotus,lakuotus baldus, pro siuvinėtų portjerų dengiamus langus, pro baltu vaškuapvarvėjusias, švelnia šviesa apvainikuotas žvakides, pro šimtus muzikantų, virkdančių smuikus, pučiančių auksinius trimitus, užpildančių marmurinius koridorius šaižia, bemaž nepakenčiama muzika.

Balto vyno padėklai plaukiojo ore. Tonijus pagriebė taurę, ištuštino, paėmė kitą. Tarnas su peruku ir žydru švarku sustingęs stovėjo priešais jį.

Netikėtai Tonijus pasijuto pasiklydęs. Gvidas seniai kažkur dingo, o jįbe paliovos kalbino kažkokios moterys čia prancūzų, čia anglų, čia italųkalba. Viena, gerokai pagyvenusi, ištiesė ilgą liesą ranką, užkabino jįriestu pirštu, prisitraukė ir palietusi skruostą sausomis lūpomis kreipėsi Neapolio dialektu:

- Spindulingasis kūdiki!Jis išsivadavo, atšlijo ir pajuto panišką išgąstį. Atrodė, jog aplinkui vien

tik tobula moteriška oda, viršum kaspinėlių bei juostų kyšantys moteriškųkrūtų pusrutuliai. Viena moteris taip kvatojo, jog vos neužduso, abiem rankom prilaikydama gofruotu audiniu pridengtas krūtis, tarsi šios galėtų iš

kristi. Žaismingai žvilgtelėjusi įvaikiną, jis paslėpė lūpas už baltos nėriniuotos vėduoklės, ant kurios buvo pavaizduota baltų rožių arka.Drebėdamas berniukas sustojo prie biliardo stalo. O paskui suprato,

kad ant kambario slenksčio stovi išsekęs, liguistai atrodantis žmogus tokia balta balta oda, jog per ją bemaž persišvietė kaulai. Jis žiūrėjo įTonijųir šypsojosi.

Akimirksnį Tonijus nesuprato, kas priešais jį, nors neabejojo matęsšįžmogų anksčiau. O paskui staiga atpažino: čia buvo mirties vizija, tas

pats gyvas numirėlis, kuris stovėjo šalia jo ant Vezuvijaus kalno. Tonijusžengė artyn ir įsitikino, kad čia išties tas pat džiovininkas, tik šįkart vilkintis auksu siuvinėtą švarką bei užsidėjęs pripudruotą peruką. Prašmatnus drabužis suteikė jo išvaizdai neskoningo rėksmingumo ir pavertė

panašiu įvieną iš tų marmurinių statulų, kurias bažnyčioje tikintieji aptaiso tikrais drabužiais.

Įdubusios ir dėl to atrodančios neperžvelgiamos juodos vyro akys bemaž su simpatija stebėjo besiartinantį Tonijų.

- 156 -





- 158 -

Rodos, Tonijus net pargriuvo. Nepažįstamoji buvo jau toli, toli nuo jo,o jos žvilgsnis prieblandoje atrodė toks nekaltas ir kartu sklidinas tokiosvidinės kančios, kad jis apsisukęs galvotrūkčiais išlėkė iš kambario bei

bėgo tol, kol atsidūrė šokančių porų spūstyje.- Maestro, - murmėjo sukiodamas galvą įkairę ir įdešinę, o kai Gvi

das staiga suėmė jįuž parankės, puolė karštai įtikinėti mokytoją, jog jiems jau metas išeiti.

Kažkokia senyva moteris linkčiojo jam. Salia stovintis žmogus aiškino, girdi markizė norinti su juo pašokti.

- Aš negaliu, - papurtė galvą vaikinas.- Ne, gali, gali, - visai šalia nuskambėjo tylus Gvido balsas.Tonijus pajuto maestro ranką ant juosmens.- Prakeikimas, - sukuždėjo. - Aš noriu iš čia ištrūkti... jūs turite man

padėti... pasiekti konservatoriją.Bet jis jau lenkėsi tai senei, bučiavo ranką. Jos veidas buvo toks malonus, paženklintas buvusio grožio pėdsako, o ištiesta ranka atrodė be galograkšti.

- Ne, maestro, - šnibždėjo jis tarsi kliedėdamas.Moteris lengvai apsisuko ant baltų batelių kulnų. Kambarys skriejo ra

tu jam prieš akis. Kad tik nesutiktų tos šviesiaplaukės merginos! Jis išsikraustys iš proto, jei nepažįstamoji staiga pasirodys, vis dėlto jei tik galėtų

jai paaiškinti...

Tačiau ką?Kad jis nekaltas, kad ji nekalta.Juodu stovėjo atsigręžę vienas įkitą, markizė ir jis. Driokstelėjo kad

rilis, ir kažkaip stebuklingai Tonijus žengtelėjo įpriekį, nusilenkė partnerei bei energingai pajudėjo išilgai ilgos porų linijos, lygiai taip, kaip darėtūkstančius kartų, bet vėl ir vėl tam tikrais momentais užmiršdamas, kądarąs.

Pasirodė Gvidas. Betgi kokios didelės jo akys, pernelyg didelės tokiamveidui!

Ir štai jis jau remiasi įGvido ranką, kažkam kažką sako, atsiprašinė ja, tikina turįs išeiti iš čia, turįs atsidurti savo kambaryje, savo nuosavame kambaryje arba jie privalą dabar užkopti ant kalno. Taip, užkopti antkalno, juk čia vienintelis dalykas, kurio jis neįstengė sau leisti, tai buvotiesiog nepakenčiama.

- Tu pavargai, - pasakė Gvidas.- Ne, ne, ne, - papurtė galvą Tonijus.Jis negalėjo niekam prisipažinti, bet mintis, jog niekada daugiau nega

lės atsigulti su moterimi, buvo nepakeliama. Jis norėjo rėkti, daužyti galvąįsieną. Kur ji, toji mergina? Jis niekada, nė akimirką netikėjo, kad Alesandras įstengtų taip pasielgti! Juk mama buvo tarsi vaikas, o Bepas...

Neįtikėtina! O Kafarelis? Ką gi jis iš tiesų darydavo, kai likdavo vienas su jomis?

Gvidas padėjo berniukui įlipti įkarietą.- Aš noriu užkopti ant kalno! - įnirtingai kartojo Tonijus. - Palikite

mane vieną! Aš noriu ten, aš žinau, ką darau!



Karieta judėjo. Tonijus matė virš galvos žvaigždes ir lapais apaugusiasšakas, palinkusias taip žemai, lyg norėtų jįpaliesti, jautė veidu šiltą brizą.Jeigu dabar būtų pagalvojęs apie Betiną, apie meiliai susipynusias jos rankas bei kojas, apie šilko švelnumo jos šlaunų odą, būtų pakvaišęs. "Uždrauskite man! Aš neįkelsiu ten kojos, kol... o tuomet..."

Jis užgriuvo ant Gvido. Juodu stovėjo prie konservatorijos vartų, ir Tonijus pasakė:

- Aš noriu numirti."Geriau jau mirti, nei atskleisti tau savo skausmą".Tuomet jis vėl išgirdo tėvo balsą: "Elkis kaip vyras".Lipdamas laiptais įsavo kambarį, Tonijus jau nieko nebejautė.

________________________4 ________________________

Dabar, kai Gvidas matydavo, jog Tonijus pernelyg pavargęs ir negalidirbti, sugalvodavo jam kokįnors atlygį. Arba juodu važiuodavo įoperą,arba Tonijus gaudavo iš jo paprastų arijų, kuriomis galėdavo mėgautis savo malonumui. Apmulkinti Gvidą buvo neįmanoma. Jis žinojo, kada mokiniui iš tiesų reikia poilsio. Sykįankstyvą vakarą, kai Tonijų apėmė itinniūri nuotaika, Gvidas išsivedė vaikiną iš klasės ir palydėjo įkonservatorijos teatrą.

- Sėskis čia. Žiūrėk bei klausykis, - pratarė palikdamas mokinįgalinėjeeilėje, kur šis pagaliau galėjo ištiesti maudžiančias kojas.

Tonijų ir anksčiau gerokai intrigavo iš šios salės sklindantys garsai.Dabar pasijuto maloniai nustebęs, kai pamatė čia tikrą nediduką teat

rą, prabangų kaip Venecijos rūmuose.Buvo čia ir ložių aukštas, dengiamas smaragdų žalumos užuolaidų, o

arka viršum scenos žėrėjo paauksuotais ornamentais bei angeliukais.Orkestro duobėje tilpo maždaug dvidešimt penki muzikantai (šis

skaičius kėlė pagarbą, juk kartais net ir didžiajame operos teatre orkestrą

sudarydavo ne daugiau). Visi jie dabar repetavo kiekvienas sau, nekreipdami dėmesio nei įgamas dainuojančius dainininkus, nei įkompozitorių- studentą Loretį, susirūpinusį dėl to, kad nespės parengti spektaklio iki

pirmojo pasirodymo, įvyksiančio po dviejų savaičių.Išgirdęs Lorečio rypavimą, Gvidas stabtelėjo prie durų, trumpai nusi

juokė ir pasakė Tonijui, jog viskas vyksta sklandžiai.Tonijus tarytum pabudo iš miego, nes ant lentos, kur puikavosi krei

da surašyti atlikėjai, pamatė Domeniko vardą, to dailaus berniuko - ne berniuko, o silfo - kurį pastaruoju metu pastebėdavo tik per vakarienę prie stalo.

Kiekvieną kartą pagalvojęs apie šią salę arba apie busimąjį vaidinimą, jis prisimindavo Domeniką.

Ir štai kompozitorius paprašė visų dėmesio.Pertrauka baigėsi, ir po keleto minučių teatre įsiviešpatavo tyla. O po

akimirkos muzikantai užgrojo uvertiūrą.Tonijų pribloškė garso spalvingumas. Šie jauni muzikantai grojo ge

- 159 -



riau už Venecijoje girdėtus profesionalus, o kai scenoje pasirodė pirmiejidainininkai, jis suprato, jog konservatorijos studentai pasirengę pasirodyti bet kurioje Europos scenoje.

Neapolis, be jokios abejonės, buvo visų pripažinta muzikinė Italijossostinė, nors venecijiečiai paprastai šaipydavosi, išgirdę ką nors panašaus. Ir tą akimirką, jusdamas malonią ramybę, klausydamasis nuosta

bios, gyvybingos muzikos, Tonijus pagalvojo: "Neapolis - mano miestas".Jis jautė didžiulį palengvėjimą. Po tiekos stovėjimo valandų įskaudu

sias kojas užliejo beveik malonus sunkumas. Ir palinkęs prie užapvalinto,raižiniais puošto ir žaliu aksomu aptraukto priekyje stovinčio krėslo atlošo, vaikinas apsikabino jįrankomis bei pasidėjo smakrą.

Pasirodė Domenikas. Ir nors berniukas vilkėjo paprastą juodą tuniką,apjuostą raudona juosta, jis tarytum pavirto moterimi, kurios vaidmenį

atliko. Kiekvienas lengvas jo judesys dvelkė grakštumu, dėl ko Tonijusstaiga susinervino ir įsitempėBet tuomet jįužvaldė Domeniko balsas. Aukštas, tyras, be menkiau

sių falceto požymių. Šio soprano diapazonas buvo išties fenomenalus, osklandi garsų jungimo maniera privertė Tonijų susigėsti dėl apgailėtino savojo accentus atlikimo.

- Tokiam balsui negali likti abejingas, - iškvėpė jis, kai Domenikas baigė dainuoti ir pasitraukė.

Bet kadangi vyko tik repeticija, dainininkas neišėjo, o liko stovėti sce

nos pakraštyje, sustingęs tokia grakščia poza, tarytum atsirėmęs įorą.Ū mai jo žvilgsnis perskrodė salę ir įsmigo įTonijų.Tonijus taip įsistebeilijo į kampuotą berniuko figūrėlę, įdubusius

skruostus ir gilias juodas akis, jog nė nepastebėjo, kaip kažkas prisiartino. Netikėtai žmogaus šešėlis užstojo šviesą. Jis pakėlė galvą, vos tik nu

tilo muzika ir teatre įsivyravo tyla.Priešais stovėjo Lorencas - kastratas, kuriam prieš mėnesį bakstelėjo

peiliu už tai, kad tyčiojosi iš jo.Tonijus suakmenėjo.Paskui lėtai atsistojo. Žvilgsnis atsargiai slystelėjo vaikinu, kuris buvo

aukštesnio ūgio už Tonijų. Tamsaus gymio, juodaplaukis, grubokos išorės. Beje, jo, kaip ir daugelio kitų kastratų, skruostai švietė raudoniu,nors veidas buvo gan neišraiškingas.

Jis neatplėšdamas akių spoksojo įTonijų. Repeticija nutrūko.Tonijus neturėjo jokio ginklo. Nepaisant to, linktelėjo Lorencui ir lėtai

pakėlė ranką prie diržo, lyg norėtų išsitraukti špagą. O paskui vėl nuleido, tarytum ketintų kyštelėti po tunika ir išsiimti durklą. Judesys buvo

tikslus, apskaičiuotas.Bet berniukas tarsi nieko nepastebėjo. Įsitempęs kaip styga, sugniaužęs prie kūno priglaustų rankų kumščius, įTonijaus linktelėjimą jis atsakė kreivu šypsniu.

Mažame teatre nesigirdėjo nė vieno garso.Ir tuomet Lorencas atsargiai atsitraukęs atgal apsisuko bei išėjo.Tonijus liko susimąstęs stovėti. Jis tikėjosi sulauksiąs išpuolio. Bet pa

dėtis buvo blogesnė. Lorencas ketino jįužmušti.

- 160 -





- 162 -

sienų niekada nebūsiąs visiškai saugus. Turint omeny, jog Lorencas kaskart pasitikdavo jįgrėsmingai šypsodamasis, beliko stebėtis, kad tokiamintis nedingtelėjo gerokai anksčiau.

Vis dėlto tie vakarai Tonijui reiškė be galo daug. Jis mylėjo neapolietiš-ką teatrą, visi spektaklių niuansai jam buvo svarbūs. Kartais po kelių vynotaurių jis tapdavo gan šnekus, ir juodu su Gvidu įsikarščiavę nuolatos

pertraukinėdavo vienas kitą.Bet kartais Tonijų persmelkdavo gluminantis įvykių keistumo suvoki

mas. Judviejų su Gvidu bendravimas dažniausiai panėšėjo įpriešpriešą.Tonijus išlikdavo tiek pat išdidus, kiek Gvidas - paniuręs.

Vieną naktį juodu važiavo atviru ekipažu palei jūrą jusdami šiltą,druskingą orą, Gvidas atkimšo nusipirktą vyno butelį, o žvaigždės gied

rame danguje, rodos, kybojo itin žemai ir žėrėjo ypač skaisčiai... StaigaTonijus suprato nebegalįs kęsti tarp jų tvyrančio šaltumo. Jis žiūrėjo įGvido profilįbaltų putų fone ir galvojo: "Sis grubus tironas nelengvą mano gyvenimą paverčia dar sunkesniu, nors vos keliais pagyrimo žodžiaisgalėtų jįpalengvinti. Bet tuo pat metu regiu prieš save dailiai pasipuošusįsenjorą, kalbantį su manimi taip, lyg būtume svetainėje besišnekučiuo

jantys geri bičiuliai. Gvidas - tai du skirtingi žmonės." Tonijus atsiduso.O maestro, atrodo, nesuprato, apie ką galvoja mokinys. Tyliu balsu jis

pasakojo vaikinui apie nuo džiovos mirštantį talentingą kompozitorių

Pergolezį, kuris taip ir neatsigavo po to, kai buvo išjuoktas Romoje persavo pirmosios operos premjerą.- Romos publika - blogiausia iš visų, - atsiduso Gvidas.O paskui pažvelgė įjūrą, tarsi pametęs mintį. Bet po kurio laiko pa

pasakojo, kaip Pergolezis, jo bendraamžis, prieš daugelį metų įstojo įJėzaus Kristaus vargšų vaikų konservatoriją. Ir jeigu jis pats, Gvidas, reikiamu laiku būtų pasinėręs įmuzikos kūrybą, dabar jam, ko gero, nebereikėtų nerimauti dėl Romos publikos.

- O kodėl jūs nesigilinote įkūrybą? - paklausė Tonijus.- Aš tapau dainininku, - burbtelėjo Gvidas.Tada Tonijus prisiminė ugningą maestro Kavalos kalbą, pasakytą tą

pačią naktį, kai jis kopė įkalną. Vaikinas susigėdo dėl to, kad ją užmiršo. Jis tiek daug galvojo apie save, savo skausmą, savo pasveikimą, mažassavo pergales, jog beveik niekada nesusimąstydavo apie visuomet šaliaesantį žmogų. "Gal kaip tik todėl jis manęs nekenčia?"

- Ta muzika, kurią dažnai duodate man... Juk ji jūsų, taip? - paklausėTonijus. - Ji tiesiog nuostabi!

- Tu neturi teisės vertinti mano muzikos! - staiga supyko Gvidas. - Aš pasakysiu tau, ar muzika yra gera ir ar gerai tu dainuoji!Tonijus pajuto apmaudą. Jis gerokai siurbtelėjo vyno, o paskui be per

spėjimo impulsyviai apkabino Gvidą.Maestro įtūžęs grubiai jį atstūmė.Bet Tonijus juokdamasis gūžtelėjo pečiais.- Sykįjūs mane apkabinote, ne, dusyk, pamenate, - pasakė jis. - Taigi

ir aš noriu kartais jus apkabinti...



- 163 -

- Kurių galų! - užriaumojo Gvidas.Jis išplėšė butelį Tonijui iš rankų ir gurkštelėjo vyno.- Todėl, kad aš nejaučiu jums paniekos, kaip kad jūs niekinate mane.

Mano asmenybė nėra tokia susidvejinusi.- Niekinu tave? - suniurzgė Gvidas. - Asmeniškai tu man apskritai ne

rūpi! Mane domina tik tavo balsas! Ar tu patenkintas?Atsišliejęs įodinės sėdynės atlošą, Tonijus nukreipė žvilgsnį įdan

gų. Nuotaika galutinai sugedo. "Kas man darbo, ką jaučia šitas storžievis?Kodėl privalau jįmylėti? Kodėl negaliu tiesiog imti tai, ką jis man duoda?.." Paskui vaikinas pajuto drebulį, perspėjantį apie atslenkantį senąskausmą, ir norėdamas užsimiršti pradėjo galvoti apie ką tik girdėtą operą, apie įvairias smulkias muzikines problemas, apie bet ką, kad tik negalvotų apie vienatvę, kurią staiga pajuto. Akimirką pasirodė, jog jo gy

venime apskritai niekada nebuvo didžiulio namo Venecijoje, kur gyvenosu tėvu, motina bei mokytojais, sudariusiais tokią svarbią jo gyvenimo dalį, ir... Buvo tik Neapolis, ši jūra, šitie dabartiniai jo namai.

Po poros dienų, baigiantis itin nesėkmingai kaitriai dienai, Gvidas pranešė Tonijui, jog šis galėsiąs sudainuoti nedidelę partiją konservatorijosoperos chore.

- Bet juk opera įvyks jau rytoj vakare! - išsigando Tonijus, kartu pašokdamas iš džiaugsmo.

- Tau reikės sudainuoti tik dvi eilutes pabaigoje, - nuramino Gvidas. -Išmoksi per sekundę. Tau bus naudinga jau dabar išmėginti save scenoje.

Tonijus nė svajoti nedrįso, kad viskas nutiks taip greitai.Atsidūręs užkulisiuose, nesitvėrė savam kailyje, nespėdamas sužiūrėti

visko, kas dedasi aplinkui. Dirsčiojo įgrimo kambarius, kur ant staliukųstovėjo pudrinės bei skaistalų indeliai, pagarbiai ir baimingai žvelgė įdidžiulę dažytų arkų eilę, lėtai virvėmis keliamą įjuodą tuštumą viršumscenos, o paskui be garso leidžiamą žemyn. Didžiulėje erdvėje už galinės

uždangos gulėjo sukrautos kitų operų dekoracijos, primenančios Tonijui begalinį painų labirintą. Jis aptiko auksinę karietą, nusagstytą popierinėmis gėlėmis, ir perregimus audinius, ant kurių matėsi vos pastebimižvaigždžių bei debesų pėdsakai.

Pro šalįbėgiojo berniukai, nešini špagomis, aukso spalvos kartoninėmis urnomis, pilnomis popierinių lapų.

Ir vos prasidėjus repeticijai Tonijus apstulbo matydamas, kaip iš chaoso atsirado harmonija, prieš akis nukirbėjo atlikėjų virtinė, orkestrasenergingai driokstelėjo akompanimentą, viena nuostabi arija keitė kitą, o

balsai stulbino virtuoziškumu.Kitą dieną, neįstengdamas įveikti jaudulio, jis vos begalėjo sutelkti

dėmesį įsavo pratimus, kol pagaliau Gvidas paliko tik tas dvi eilutes, kurias reikėjo sudainuoti chore.

Tik likus valandai iki uždangos pakėlimo, Tonijus pamatė visus atlikė jus su teatro kostiumais.

Publika jau rinkosi. Pro vartus viena po kitos važiavo karietos. Kori



- 164 -

doriuose girdėjosi linksmi balsai, visur degė žvakės, šventiškai sušildan-čios pastatą, atgaivinančios nišas ir užkaborius, kuriuos paprastai slėpdavo vakaro sutemos. Didžiojoje svetainėje susirinko vietinė diduomenė, atvykusi pasižiūrėti ateityje išgarsėsiančių dainininkų bei kompozitorių pasirodymo.

Tonijus nuskubėjo įužkulisius, ir tuomet kažkas jįsustabdė. Jam teko kareivio vaidmuo, todėl vilkėjo vieną iš spalvingiausių savo venecijie-tiškų švarkų - raudoną, siuvinėtą auksu, papuoštą juostele, pagal praėjusio šimtmečio madą besileidžiančią nuo peties iki špagos rankenos.

- Sėskis čionai, - išgirdo jis moterišką balsą ir pamatė prie sienos mažąstalelį su veidrodžiu.

Tuojau pat ant jo pabiro tiek pudros, jog juodi plaukai įgavo baltąspalvą. Jis krūptelėjo, kai vikrios rankos palietė veidą, ir kaip pakerėtas

įsistebeilijo įsavo atvaizdą, grimavimui pasibaigus.Storai juodai apvedžiotos nuosavos akys kartu ir linksmino, ir erzino.Tačiau visi veidai aplinkui buvo tokie pat išdažyti.Dirstelėjęs pro plyšelį scenos pakraštyje, Tonijus pamatė, jog ložės

jau pilnos: visur vien balti perukai, brangenybės, žvilgantis atlasas ir tafta.Tonijus atšlijo apimtas nesuprantamo jaudulio, pasijutęs keistai pažeidžiamas.

Negali būti, kad jis pasirodys šioje scenoje priešais visus tuos vyrus bei moteris, kurie vos prieš šešis mėnesius... Jis sustojo ir užsimerkė. Reikia įsakyti rankoms bei kojoms nevirpėti, liepti širdžiai taip pašėlusiainesidaužyti! Bet ašarų sutramdyti jam nepavyko.

Gerai, kad jįtuojau pat įtraukė veiklos sūkurys, siautėjantis už uždangos. Veidrodyje tolėliau jis pamatė berniuką - save, iš pažiūros tokįnekaltą, jauną, tokiu pat romiu veidu, kaip tų vyrų baltais perukais, kuriežvelgė įjįiš portretų. Ir vos jo lūpas palietė šypsena, vidinis skausmasišgaravo, tarsi paklusęs komandai. "Turbūt kaskart, - pagalvojo jis, - busvis lengviau."

Tonijui išties patiko viskas, kas dėjosi aplink. Ir jeigu tam tikrais momentais pajusdavo pažeminimą, šis jausmas panėšėjo tik įprislopintą bosinės stygos garsą gražesnės, galingesnės muzikos fone. Jis palietė pri pudruotą veidą, paskutinį kartą žvilgtelėjo įsavo atspindį tolimame veidrodyje, nusišypsojo plačiau bei ramiau nei pirmą kartą, o paskui nukrei

pė žvilgsnį į šalį.Maestro Kavala šmurkštelėjo įužkulisius ir abiem rankom apkabino

ką tik pasirodžiusią jauną deivę ant nugaros krintančiomis baltomis gar banomis, porcelianine oda, šiek tiek parausvintais skruostais, tokią trapią bei nuostabią, jog pažvelgus įją Tonijui užgniaužė kvapą.

Rodos, ištisą amžinybę jis žiūrėjo įšią prašmatnią lėlę, kol nustėręssusiprotėjo, jog scenoje negalėjo pasirodyti moteris. Č ia buvo Domenikas!

Maestro Kavala davė jam paskutiniuosius nurodymus. Tamsios Dome-niko akys slystelėjo įšalįir šiek tiek išsiplėtė pastebėjusios Tonijų. Rausvos lūpos tuo pat metu be galo dailiai išlinko.

Bet nustėręs Tonijus neįstengė atsakyti nė menkiausiu judesiu. Tik



- 165 -

išpūtęs akis žiūrėjo įliekną liemenį, rožinius raukčius, kurie vis platėjoartėdami prie krūtinės, ir vos pastebimą mažą duobutę tarp rausvo kas

pino suspaustų nuostabių iškilumų. "Tai neįmanoma!" - tvinkčiojo galvo je mintis.

Ir tada, abiem rankom suėmęs pūstus balto atlaso sijonus, Domeni-kasc nušnarėjęs pro maestro, visų akivaizdoje pabučiavo Tonijų įskruostą. Sis atšoko lyg nudegintas. Visi nusijuokė.

- Na, pakaks! - sudraudė maestro.Domeniko negalėjai atskirti nuo moters! Nepaprastai grakščiai bei

žaismingai apsisukęs, jis kimiu, bet švelniu balsu sukuždėjo, esą tiesiogįsijautęs įvaidmenį, nes juk turės virsti moterimi scenoje. Ir vėl visuotinis juokas.

Bet Tonijus jau atsitraukė įtamsą. Scenon nusileido pirmasis dažytų

arkų rinkinys. Didžioji dalis veiksmo turėjo vykti klasikiniame sode, norsįvykiai, rodos, rutuliojosi senovės Graikijos kaime, o visos tos būtybės su perukais ir švarkais vaizdavo kaimo gyventojus.

Džiovanis, Pjeras bei kiti kastratai, atliekantys spektaklyje pagrindines partijas, užėmė savo vietas prie išėjimo, o tarnai įnirtingai purtė pudrą nuo jų drabužių.

Kažkas pasakė, girdi Lorečiui labai pasisekė: atvyko grafienė, ir jeiguviskas klostysis bent perpus taip, kaip turėtų, tuomet jau kitais metais jisrašys švento Bartolomėjaus teatrui.

Loretis pasirodė už uždangos, dar sykįperspėjo Domeniką, kad laikuįstotų, ir dainininkas grakščiai linktelėjo.

Loretis grįžo prie klavesino. Salėje užgeso šviesos, liko degti tik keliosilgos vaškinės žvakės skirtinguose salės kampuose stovinčių tarnų rankose. Užkulisiuose kažkas užkliuvo už dekoracijos, bet paskui sušiugždėjouždanga, ir orkestras užgrojo taip audringai bei puikiai, kaip sugeba tikrinktiniai karališkojo teatro muzikantai.

Ši naktis tęsėsi ir tęsėsi, pilna pačių įvairiausių nutikimų, vėl ir vėlrampos šviesoje besikartojančio nuostabaus veiksmo stebuklų, kur publikos akivaizdoje neprilygstamai dainavo mažas talentingų berniukų ansamblis. Garsai kilo įdangų bei krito žemyn skambančiu kriokliu, o viršum visų pleveno Domeniko balsas, tarsi dieviška fleita stebuklingamemiške. Rampos šviesos gaubė jįantgamtiška šviesa, jis judėjo scenojeneįtikėtinai gracingai ir kartkartėmis apdovanodavo Tonijų spinduliuo

jančia šypsena.Tonijaus galva jau plyšte plyšo tuo metu, kai pats išėjo įsceną, užval

dytas begalinio susijaudinimo, iki kaulų smegenų pajuto, jog ir jis tapošios nuostabios iliuzijos dalimi. Jis girdėjo, kaip jo balsą sustiprina aplinkiniai balsai, o ten, kur turėjo sėdėti publika, matydamas tik vos pastebimą mirguliavimą, juto neregimą jos buvimą visur.

Po finalo pratrūkę aplodismentai priminė griaustinį.Vargu ar dar kažkas galėjo labiau padėti dainininkams pajusti visus

jungiantį pakilimą, nei susiėmimas už rankų priešais uždangą. Jie vis



- 166 -

lankstėsi ir lankstėsi. Kažkas šnipštelėjo, esą Domenikui šlovė jau garantuota, nes sudainavęs geriau už visus, dainuojančius Neapolio scenose."O jau Loretis! Jūs tik pažvelkite įjį!"

Maestro Kavala prasispraudė už uždangos ir pradėjo paeiliui glebės-čiuoti visus savo mokinius, kol pasiekė Domeniką. Tada apsimetė, nevanori pliaukštelėti šitai gražuolei, sukeldamas kimaus juoko protrūkį.

Maestro pasakė, jog jie visi iki vieno pakviesti pas grafienę. SuėmęsTonijų už pečių, išbučiavo įabu skruostus, nuvalydamas truputį pudros,ir tarė:

- Matai, dabar scenos nuodai pateko įtavo kraują, ir jau niekada neišsigydysi šios ligos!

Tonijus nusišypsojo. Aplodismentai vis dar skambėjo ausyse.Jis žinojo, kad neturi, negali važiuoti kartu su visais įgrafienės namus.

Akimirksnį atrodė, jog nepavyks to išvengti. Tonijus nustebo, kiekdaug žmonių norėjo, kad jis važiuotų drauge.

- Tu turi važiuoti, - neatlyžo Pjeras ir šnipštelėjo, kad Lorenco ten ne bus.

Bet Tonijus, pakeliui atkabindamas žydrą juostą nuo špagos, nusku bėjo šalin, įsodą, kur vedė durys tiesiai nuo scenos. Tuomet kažkas pamojo jam, kviesdamas įgrimo kambarį. Ten buvo ganėtinai tamsu, ir jisnejučia pasičiupinėjo durklą.

- Nagi, eikš vidun! - vėl pasigirdo šnabždesys.Ir Tonijus žengtelėjo įpriekį, pastumdamas duris kairės rankos pirštais.Salia didžiulio stovinčio veidrodžio degė žvakė. Visur ant kablių ky

bojo kostiumai, ant medinių formų pūpsojo perukai, mėtėsi krūvos batų.Pašaukė jįne kas kitas, o Domenikas, kuris skubiai uždarė duris ir užstūmė skląstį.

Tonijus neatitraukė pirštų nuo durklo koto. Bet netrukus pamatė, jogkambaryje daugiau nieko nėra.

- Turiu eiti, - pratarė nusukdamas akis nuo mažutės odos raukšlės, su-kuriančios tobulą moteriškos krūtinės iliuziją.Domenikas laukė Tonijaus prie durų, prieblandoje jo veidas atrodė

švytintis ir švelnus. Kai nusišypsojo, duobutės ant skruostų pagilėjo,šviesa sumirguliavo ant skruostikaulių, o kai prabilo, kimus, glostantis jo

balsas priklausė moteriai.- Nebijok jo, - sušnibždėjo berniukas.Tonijus nejučia atsitraukė. Širdis krūtinėje daužėsi kaip pašėlusi.- Nebijoti ko? - paklausė.- Lorenco, suprantama, - atsiliepė kimus aksominis balsas. - Aš nelei

siu, kad jis tau pakenktų.- Nesiartink prie manęs! - šiurkščiai ištarė Tonijus. Ir atsitraukė dar

per žingsnį.Bet Domenikas tik nusišypsojo, jo galva šiek tiek pasviro įkairę, bal

ti pripudruoti plaukai nusidriekė per petį ir užkrito ant iškilios krūties.- Vadinasi, tu bijai manęs?



- 167 -

Tonijus sutrikęs nusuko akis.- Aš turiu iš čia išeiti, - pasakė jis.Domenikas gundomai atsiduso. O paskui netikėtai abiem rankom apsi

kabino Tonijų, prisispausdamas visais krūtinės raukiniais. Tonijus netvirtaižengė atatupstas ir atsidūrė jau prie veidrodžio. Jis ištiesė ranką atgal, mėgindamas užčiuopti stiklą, ir vėl nuleido ranką, kad išlaikytų pusiausvyrą.

- Tu bijai manęs, - šnibždėjo Domenikas.- Aš nesuprantu, ko tu nori! - tvirtino Tonijus.- Ak, užtat aš žinau, ko nori tu! Kodėl tu to bijai?Tonijus norėjo papurtyti galvą, bet tuomet pažvelgė Domenikui į

akis. Atrodė tiesiog neįtikėtina, jog po šiuo žavingu apvalkalu esama vyriškumo. O kai pamatė drėgnas, pravertas lūpas, artėjančias prie jo, užsimerkė, stengdamasis atsitraukti. Žinoma, jis galėjo vienu kumščio smū

giu nublokšti šitą būtybę ant grindų, tačiau traukėsi, tarsi baimintųsi sudegti vietoje.Jis pajuto, kaip Domenikas prisispaudžia visu kūnu, pajuto jo šlaunies

išlinkimą po atlaso sijonu, pamatė, kaip berniuko ranka artėjo prie priešakinio jo bridžių krašto.

Pirmiausia kilo mintis pliaukštelėti per šią ranką. Bet tuomet berniuko veidas palietė jo veidą, jo blakstienos skruostą pakuteno tuo pačiu momentu, kai Domeniko ranka surado jo vyrišką organą ir glostinėdama

privertė atgyti.

Tonijus patyrė tokį sukrėtimą, jog vos nesudavė tai būtybei.Tačiau, užuot sudavęs, vėl užsimerkė. O kai Domenikas jįpabučiavo, pajuto bundančią aistrą. Tuo metu įžūlioji ranka surado audinyjespragą ir išleido įlaisvę jo organą. Berniukas trumpai riktelėjo dirstelė

jęs įjo ilgį, o paskui vėl pakėlęs veidą įniko Tonijų bučiuoti, grubiai praskirdamas lūpas, ištraukdamas iš jo kvapą, įliedamas savojo, o tuometu jo rankos suteikė tvirtą formą tam, ką taip stipriai laikė.

Tonijus pats nepastebėjo, kaip jo ranka įsigavo po Domeniko suknele,tačiau kai užčiuopė ten mažą tvirtą organą, išsyk atšoko, lyg nudeginta,o Domenikas vėl jįpabučiavo.

Vieną akimirką abu suklupo, o tada Domenikas atsigulė po Tonijumiant akmeninių grindų ir pasiūlė save veidu įviršų, kaip moteris.

Ten buvo ankšta, ak, kaip ankšta, ir taip priminė moterį, bet kur kaslabiau ankšta pačioje pradžioje ir taip grubu, jog jis sugriežė dantimis beišiurpiai sudejavo. Jis smūgiavo vis stipriau ir stipriau, kol pasiekė orgazmą bei visas virpėdamas atsivertė ant grindų.

Nė pats nepastebėjo, kaip nuslinko įšalį, bet štai pasirodė, jog jau

sėdi prie veidrodžio ir stebi merginą ant grindų, kaip ji tingiai, grakščiaiatsikelia bei atsistoja šalia.Apstulbęs Tonijus neįstengė nė kalbėti. Viskas nutiko taip greitai ir

taip panėšėjo įanksčiau patirtus išgyvenimus, be menkiausio skirtumo!Apėmė nesąmoningas noras atsistoti, sugriebti tą figūrėlę bei apiberti bučiniais, suvalgyti bučiniais.

Ir dar nuplėšti nuo krūtinės tą raudoną kaspinėlį bei pažiūrėti, kasyra po juo!



- 168 -

Bet Domenikas jau segiojosi suknelę. Ši nukrito jam prie kojų. Pamatęs plonyčius apatinius marškinėlius, Tonijus krūptelėjo. Bet marškinėliaiirgi nukrito ant grindų, o didelis baltas perukas buvo nuimtas bei padėtasįšalį, ir Domenikas krestelėjo drėgnas juodas garbanas, išlaisvindamas jasgan vyrišku judesiu.

Tonijus įsistebeilijo įjįišplėstomis akimis. Šis kūnas nebuvo moters,tikrai ne, bet jis nebuvo ir vyro kūnas.

Krūtinė buvo plokščia, tik plaučių dydis suteikė jai apvalumo, o oda,kaip ir visur, atrodė nepaprastai graži. Jo trumpas, bet gan storas bei tvirtas penis akivaizdžiai troško gauti tai, ką galėjo gauti. Bet keisčiausia, kadtamsūs plaukeliai aplinkui augo kaip ant moters kūno, ne pakrikai kilo

pilvu įviršų, o sudarė apversto trikampio formą, tarytum skustuvu išlyginta viršutine linija, neįtikėtinai panašia įmoters.

Visas Domeniko kūnas jaudino Tonijų: nuostabi oda, liaunos, grakščios kojos, dailus veidas su grimo likučiais ir vešlūs tamsūs plaukai, krintantys ant nugaros, panašūs įtų didelių marmurinių angelų.

Ir štai ši nežemiška būtybė atsiklaupė.Tonijus nusisuko.- Manai, aš noriu iš tavęs to, ko tu negali man duoti? - sušnibždėjo

Domenikas. - Paimk mane dar kartą, ir šįsyk ant kietų grindų, kad pomanimi tebūtų tik tavo ranka, - pasakė jis ir atsigulė veidu įgrindis, prisitraukdamas Tonijų iš viršaus.

Tonijus atsitiesė bei pažvelgė žemyn, įmažus sėdmenis. Užliejo prisiminimas apie tą stangrią angą ir šilumą jos viduje. Ir nė pats nepajuto,kaip užsiropštė ant pliko kūno, pajusdamas jo nuogumą pro grubų savodrabužių audinį, suleido dantis įšvelnų kaklą, kai Domenikas prisitraukė dešinę jo ranką po glotniu savo pilvu bei įdėjo įdelną savo storą, tvirtą penį.

Tonijus jautė, kaip įsitempia jo kūnas. Jis gaudė kvapą. Dabar vėl atsidūrė berniuko viduje ir jojo ant jo, atlikdamas vieną įnirtingą stūmį po

kito. Jis tvirtai laikė partnerio penį, spaudė jį, trukčiojo, lyg norėtų nutraukti, o berniukas vaitojo ant šaltų grindų, ir kai Tonijus pasiekė pasitenkinimo viršūnę, pajuto, jog ir Domenikas po juo sukrūpčiojo, patirdamas orgazmą.

Tonijus atsivertė įšalįir visiškai nusikamavęs atsigulė ant nugaros.Kai atsimerkė, Domenikas stovėjo šalia jau apsirengęs, ant peties už

simetęs raudoną apsiaustą.- Nagi, kelkis, juk mus kviečia! - nusišypsojo jis. - O tau dar reikia nu

sivalyti grimą!Tonijus jo beveik nesiklausė. Atrodė, lyg regėtų moterį vyriškais dra

bužiais. Pasirėmęs alkūne, Tonijus pakilo ir pamėgino kažką pasakyti, bet neįstengė.

Sumaišties galvoje negalėjai pavadinti apmąstymais, viduje sukilusių jausmų - laime. Tačiau patyrė patį didžiausią gyvenime palengvėjimą. Jis patylom padarė viską, ką patarė Domenikas.

Karietos tamsoje, kol važiavo iki grafienės Lamberti namų, stovinčių



- 169 -

šalia kelio įSorentą, jis be paliovos bučiavo Domeniką. O kai berniukasįkišo jam ranką įkelnes bei užčiuopė randą už penio, Tonijus susitvardėir netrenkė jam. Susitvardė todėl, kad lengvai galėjo sutriuškinti Domeniką plikomis rankomis, nes jisai pats norėjo būti sutremptas, prislėgtas visoTonijaus kūno svorio, troško atsiduoti - net čia, šioje besikratančioje karietoje.

O baigiantis šiai ilgai nakčiai, Tonijus vėl pamatė jauną šviesiaplaukęmerginą, kurią anąsyk sutiko grafienės namuose, tuščiame valgomajame.Dabar ji neliūdėjo kaip tuomet. Atvirkščiai, šokdama juokėsi ir kalbėjosisu savo partneriu. Kai ji judėjo kilstelėdama išsyk visus savo žydrus sijonus, krestelėdama auksinius plaukus, nerūpestingai apibarstytus baltomisgėlytėmis, smailūs maži, meiliai apvalėjantys pečiai teikė jai linksmo, be

maž lengvabūdiško grakštumo.Bet kai jų akys susitiko, Tonijus nusuko žvilgsnį. Kaip tik šią naktį,vienintelę iš visų naktų, jis nenorėjo čia matyti tos moters. Jis pamiršo,kad jos kaklas toks nuostabus arba kad jos krūtys taip žavingai pūpso viršum korsažo, ir dabar, matydamas liekną liemenį aptempusį melsvą audinį, nejučia sukando dantis. Atrodė, tarsi girdi jos balsą tarp daugybėskitų balsų. Bet ji kukliai nusuko žvilgsnį, lyg akimirksniui susimąsčius.

Nepažįstamoji dabar atrodė taip pat, kaip ir aną sykį, bemaž liūdna, oTonijų apėmė begalinis noras pasikalbėti su ja.

Jis tuojau pat vaizduotėje išvydo juodu esančius kur nors dviese ir save,aiškinantį jai, jog anaiptol nesąs grubus ar nejautrus, jog nieku gyvu nenorėjęs jos įžeisti. "Man neapsakomai pasisekė, - pagalvojo vaikinas, - nesdabar jau du žmonės trokštų keršto - Lorencas ir šitos merginos tėvas!"

Kaip tik tada, kai mintys pasuko pačia nemaloniausia linkme, jįsusirado Domenikas, ir pamatęs dailų berniuko veidą visai arti, suvokęs, jogši žavinga būtybė, kurios draugijos troško daugelis, priklauso jam, Toni

jus vėl pajuto aistros antplūdį. Jis galėjo paimti Domeniką tiesiog čia. Pa

kako tik kokio nors tamsaus kambarėlio ir rizikos būti aptiktiems.Bet prieš akis vėl ir vėl iškildavo šviesiaplaukė mergina.Kartais matydavo ją sėdinčią ant kėdės kraštelio, droviai susidėjusią

ant kelių rankas, rimtu, mąsliu veidu.Tokiais momentais jos veide tarsi išryškėdavo vaikiškas nerūpestin

gumas, kurį pajuto jau ir anksčiau. Atrodė, galėjai ją pakelti bei išsinešti,o ji nė nesumanytų protestuoti. Vaikinas įsivaizdavo save taršantį šviesius jos plaukus, nubraukiantį nuo kaktos išsipešusias garbanėles. Regė

jo, kaip plaukai krinta ant nuožulnių jos pečių, o jis juos patraukia, kad pabučiuotų kaklą. Šios mintys varė iš proto.

Bet štai po kurio laiko mergina pažvelgė jam tiesiai įakis. Tonijus tuometu stovėjo ganėtinai toli nuo jos. Nejaugi šviesiaplaukė žinojo, jog jisvisą šį laiką nenuleido nuo jos akių? Tonijus pamatė gilų nepažįstamosios akių mėlynumą, bet nenusisuko, o stovėjo kaip pakerėtas ir galvojo:"Dieve, geriau niekada nebūčiau jos sutikęs!"



- 170 -

5

Kelias kitas savaites Tonijui dingojosi, jog Gvidas neabejotinai žinoapie mažutę jo ir Domeniko "intrigą", nors mokytojas to neparodė.

Mafeo elgėsi šaltai kaip visuomet, tačiau stulbinantis Tonijaus progreso greitis jj valdyte užvaldydavo, nepalikdamas laiko nepagrįstam gru

bumui. Ilgas valandas juodu pasinerdavo įdarbą, o Tonijaus dienotvarkėtapo įtempta kaip absolvento.

Jis dainuodavo dvi valandas, o paskui dar dvi - priešais veidrodį, ste bėdamas savo laikyseną, judesius, tarsi stovėtų scenoje, vėliau, po pietų,studijavo įvairius libretus, tobulino dikciją. Dar valandą dainuodavo. Tadaimdavosi kontrapunkto bei improvizacijos. Privalėjo išmokti atkartoti betkokią melodiją ir tinkamai ją ornamentuoti pagal savo skonį. Jis įnirtin

gai darbuodavosi prie lentos, paskui Gvidas ištaisydavo jo darbą ir galųgale leisdavo sudainuoti.Dar valanda kompozicijos, ir diena baigdavosi dainavimu. O tarp visų

užsiėmimų dar būdavo pertraukos, per kurias dainuodavo konservatori jos chore arba teatre ruošdavosi kitai operai, planuojamai parodyti vasaros pabaigoje.

Kartais dieną berniukai eidavo giedoti įbažnyčias arba dalyvaudavo procesijose.

Pirmą kartą, kai Tonijus savanoriškai atsistojo įkastratų gretą, poromis lėtai žingsniuojančią per gatves, patyrė tokįpat siaubą, kokio ir tikė

josi. Tam tikra jo sielos dalis - išdidi, pasmerkta amžinoms kančioms - negalėjo susitaikyti su tuo, kad jis eina pro žioplių minias, vilkėdamaskastrato kostiumą.

Bet kaskart, kai pavykdavo įveikti šįpažeminimą, jo valia sustiprėdavo. O kai prasiveržęs pro savo nuoskaudą ramiai apsižvalgydavo, atrasdavo vis naujus savosios dabarties aspektus. Jis matė nuostabos sklidinas ant šaligatvių stovinčių žmonių akis. Susirinkusieji žvelgė įvyres

niuosius kastratus pagarbiai, įdėmiai klausydamiesi nušlifuotų jų balsų,įsidėmėdami veidus.Viskas kartu - ir himnai, pasklindantys vasaros ore, ir pati bažnyčia,

pilna šviesos bei aromato, - sustiprindavo jutimų spindesį. Ir galų gale,užliūliuotas minčių nuotrupų arba užlietas savojo atlikimo tobulumo, Tonijus pradėdavo jausti miglotą pasitenkinimą. Tose paauksuotose bažnyčiose, pilnose stebėtinai realistiškų marmurinių šventųjų statulų bei mirguliuojančių žvakių, jis pažino romios laimės akimirkas.

Bet vis dažniau aplankydavo mintis, jog Gvidas žino apie naktinius pasimatymus su Domeniku ir žiūri įjuos nepalankiai.

Iš tiesų ir pats Tonijus nepritarė tokiam savo elgesiui. Kiekvieną naktį jis užlipdavo laiptais įsavo kambarį ir kaskart ten aptikdavo Domeniką.Berniukas visuomet dvelkė gaiva bei ypatingu odekolonu, o palaidi jo plaukai krisdavo ant pečių. Jis miegodavo Tonijaus lovoje, o šiam atėjus nu-



- m -

busdavo. Domeniko kūnas degte degdavo, galėjai pamanyti, kad jis karščiuoja. Tačiau jįmušdavo aistros karštis. Domenikas siūlė Tonijui savo lū

pas, nuogas kojas ir rankas, jam buvo vis vien, ką Tonijus jam padarys.Judviejų sueitis visuomet būdavo grubi, iš šalies panaši įprievartos

aktą, kartais vartojant atitinkamą leksiką, o kartais imituojant pasipriešinimą ir kovą. Tonijus nuplėšdavo Domeniko nėriniuotus marškinius bei

bridžius, braukdavo rankomis per elastingą, švelnią it kūdikio odą. Paskui arba apsimestinai užplodavo Domenikui, arba priversdavo atsiklaupti, tarsi meldžiantis, ir paimdavo jįtokioje padėtyje.

Bet vėliau, po ilgų įkalbinėjimų, Domenikas jįįtraukė įkitą, dar saldesnę parengiamojo žaidimo formą. Atsigulęs Tonijui tarp kojų berniukas įnikdavo godžiai jįčiulpti, kartkartėmis vaitodamas, tarsi šis veiksmas - Tonijus neįstengė to suvokti - jįpuikiausiai patenkintų.

Bet viskas visuomet baigdavosi išprievartavimu. Skverbdamasis įDo-meniką be menkiausio rūpesčio ar švelnumo, Tonijus taip grubiai spausdavo ranka jo penį, tarsi norėtų nubausti partnerį išsyk dviem būdais.

Jam taip ir liko mįslė, kodėl Domenikui nereikėjo nieko daugiau, kodėl jis nieko nereikalavo bei visuomet atrodė patenkintas slaptais jų pasimatymais.

Ir dieną, dažniausiai kaitriomis siestos valandomis, irgi pasitaikydavo pašėlusių akimirkų, kai Domenikas įviliodavo jįįkokią nors tuščią klasę, o įprastai judviejų kovai pikantiškumo suteikdavo pavojaus bei slap

tumo atmosfera. Tonijus niekaip negalėjo pasisotinti Domeniku - nei nuogu, nei apsirengusiu; nė nežinojo, kuriuo būdu patiria didesnį pasitenkinimą, kurį nuolat sustiprindavo jausmas, jog Domenikas - moteris.Kartą ar du, įaudrintas mylimojo veido tobulumo, nuostabių jo bruožų iriškvėpintų plaukų purumo, Tonijus kaip reikiant jam pliaukštelėjo.

Bet labiausiai Tonijų stebino, kad Domenikas jo lovoje buvo pasirengęs padaryti bet ką, nors kitų atžvilgiu išlikdavo šaltas ir nepalenkiamas.Jis visai nebuvo garbėtroška, kaip kad Tonijus sykįjau pastebėjo, mokėjodelikačiai bendrauti, tačiau su kitais elgdavosi gan nedraugiškai, kartaisnet ironiškai, bemaž įžeidinėdamas juos, ypač kastratus.

Tačiau tuo pat metu džiaugsmingai kasnakt pasitikdavo aistringą Tonijaus žiaurumą.

Tonijus gėdijosi dėl to, kad kiekvieną kartą įsitraukdavo įšįmalonų prievartos aktą, bei nesuprasdavo, kodėl kartu jaučia ir gėdą, ir išdidumą pagalvojęs, jog kiti gali apie tai sužinoti.

Kai kartą išgirdo iškastruoto Pjero atsitiktinę pastabą, jog paskutinysis "labai geras Domeniko draugas" buvo normalus vyrukas, smuikinin

kas, vardu Frančeskas, net pats nustebo, kaip smarkiai ši naujiena jįsudomino ir nudžiugino. Vadinasi, jis savo "pareigas" atlieka taip pat gerai,kaip tasai plaukuotas vyras.

Bet kartu jausdavosi nesmagiai. O kai pagalvodavo, jog apie visa tai sužinos Gvidas, dar labiau susigėsdavo, nors nė pats nesuprasdavo kodėl.

Būtų jautęsis geriau, jei juodu su Domeniku bent kartais pasišnekučiuotų arba dalytųsi kokiais nors džiaugsmais. Bet jie bemaž nesikalbėdavo tarpusavyje.



- T72 -

Domenikas dažniau būdavo už konservatorijos sienų nei viduje. Jisdainavo švento Bartolomėjaus teatro chore, taigi ryškioje šviesoje juodusu Tonijumi dažniausiai susitikdavo per kokią nors puotą arba kviestinęvakarienę po operos.

Mat Tonijus vėl pradėjo ten lankytis, kai mokytojas pakviesdavo.

Gvidas dėl to išties džiaugėsi. Sykįmokytojas pastebėjo, girdi, jo manymu, toks laiko leidimas suteiktų malonumo bet kuriam jaunuoliui. Tonijus tik nusišypsojo. Kaip jis galėjo paaiškinti maestro, kokį gyvenimągyveno Venecijoje? Jis tik burbtelėjo, girdi pietų aristokratai nedarą jamdidelio įspūdžio.

- Jie pernelyg rūpinasi savo titulais ir atrodo tokie... savimi patenkintidykaduoniai.

Ir tuojau pat pasigailėjo dėl savo grubumo bei pasipūtėliškumo. Tuo jau Gvidas pašėls. Bet taip nenutiko. Gvidas apskritai nesureagavo, rodos,nepasijuto įžeistas.

Vieną naktį po ypač prabangios vakarienės grafienės Lamberti namuose, kur zujo daugybė tarnų - po patarnautoją stovėjo už kiekvienosvečio kėdės, begalė kitų išsirikiavę palei ornamentuotas sienas, vienasįpildavo vyno, kitas prikišdavo žvakę prie turkiškos cigaretės - Tonijus

pamatė Gvidą netikėtu rakursu: mokytojas kuo natūraliausiai šnekučiavosi su moterimis, kurias, akivaizdu, puikiai pažinojo.

Maestro vilkėjo raudonai auksinį kostiumą, rudos akys švytėjo, kaštoniniai plaukai buvo dailiai sušukuoti. Aiškiai susidomėjęs pokalbio tema, jis elgėsi visiškai laisvai. Vienu momentu nusišypsojo, paskui nusi

juokė ir tą akimirką pasirodė esąs toks jaunas (juk iš tiesų toks ir buvo),toks malonus bei švelnus, kokio Tonijus jo niekada nematė.

Vaikinas negalėjo atplėšti nuo mokytojo akių. Net tuo metu prie klavesino pradėjęs dainuoti Domenikas neatitraukė jo dėmesio. Jis stebėjo

Gvido reakciją įšįbalsą ir ilgai ilgai įjįžiūrėjo, bet paskui ūmai Gvidoakys pastebėjo mokinį minioje, maestro veidas išsyk įsitempė, tapo rūstus.

Tonijus krūptelėjo ir ne išsyk nusuko akis. Paskui nukreipė žvilgsnįįDomeniką. Baigęs dainuoti, aidint aplodismentų audrai, berniukas pažvelgė įTonijų pačiu ilgesingiausiu žvilgsniu, sakyte sakančiu: "Aš priklausau tau."

"Kaip bjauru!" - pagalvojo Tonijus.Jis nekentė ir savęs, ir visų aplink save. "Kam apie visa tai galvoti?" -

burbtelėjo patyliukais bei nukiūtino įkambarį, apšviestą vien pro aukštas langų arkas trykštančios mėnesienos. Jįkankino mintis: "Na kodėl jisaimane niekina? Ir kodėl aš dėl to jaudinuosi? Tegu jįvelniai!"

Vaikiną draskyte draskė gėda. Gėda dėl to, kad mylėjosi su kitu berniuku? Taip, išties siaubinga. Bet jis bent jau žinojo, kodėl negali šito atsisakyti. Mat per kiekvieną susitikimą su Domeniku įrodydavo sau galįstai padaryti, vadinasi, įstengtų turėti ir moterį, jei panorėtų.



- 173 -

Vaikinas nustebo, kai už nugaros virstelėjo durys. Tikriausiai kurisnors tarnas surado jįčia. Stebėtina, kad šitie tarnai nekiūto kiekvienametamsiame kampe.

Tačiau atsisukęs pamatė Gvidą.Tonijų užplūdo neapykanta. Apėmė noras įskaudinti tą žmogų. Į

galvą ėmė lįsti beprotiškos mintys. O jeigu suvaidintų praradęs balsą?Tiesiog, kad pamatytų, ką pasakys Gvidas. Arba apsimestų sergantis ir ste

bėtų, ar mokytojas jaudinsis. Kvailystės! "Būk vyras!" - tyliai burbtelėjo pats sau.

Žinoma, Tonijus neabejojo, jog Gvidas priešais save regi tik berniuką,ramiai laukiantį, kol bus užkalbintas. Ką gi, tebūnie.

- Pavargai nuo viso šito? - tyliai paklausė Gvidas.- O ar jums rūpi? - atkirto Tonijus.

Gvidas apstulbo.- Ne, nė kiek nerūpi. Tačiau visa tai išvargino mane, taigi noriu nuvažiuoti į žemutinę miesto dalį, įvieną nuošalią taverną ir pasėdėti tenmažumėlę.

- Jau vėlu, maestro, - pastebėjo Tonijus.- Iš ryto galėsi pamiegoti, - atsiliepė Gvidas. - Tačiau kaip nori. Jei pa

geidauji, grįžk namo. Vienas. Na kaip, eini?Tonijus neatsakė.Sėdėti tavernoje kartu su kitu kastratu? Negalėjo šito įsivaizduoti.

Aplinkui gruboki vyrai, aidi kimus juokas, moterys trumpais sijonėliais,gundančios jų šypsenos...

Atmintyje išsyk iškilo šiltos, sausakimšos Venecijos kavinės ir visostos vietos, kur jis su Ernestinu bei kitais gatvės dainininkais taip dažnailankydavosi tomis paskutinėmis dienomis.

Tonijui stigo viso šito, visuomet stigo. Puikus vynas, tabakas, ypatingas malonumas gerti jaukioje vyriškoje draugijoje.

Tačiau kartu jam trūko judėjimo laisvės, laisvės ramiai eiti ten, kur

nori, nepatiriant slegiančio nesaugumo jausmo.- Berniukai ten dažnai lankosi, - pasakė Gvidas. - Jie veikiausiai ir da bar ten, visi, kurie šiandien buvo operoje.

Tai reiškė, jog tavernoje lankosi vyresnieji kastratai ir kiti muzikantai.Tonijus nesunkiai išvydo juos vaizduotėje.

Tačiau Gvidas jau ėjo iš kambario, vėl tapęs šaltas, tolimas.- Ką gi, važiuok namo, jei nori, - tarstelėjo per petį. - Manau, galiu ti

kėtis iš tavęs gero elgesio?- Luktelėkite, - kreipėsi Tonijus. - Vykstu su jumis.

Pilnoje tavernoje buvo triukšminga. Ten susirinko ir konservatorijosmuzikantai, ir dauguma operos teatro smuikininkų, kuriuos Tonijus tuo

jau pat pažino. Atėjo ir kelios aktorės, bet didžiąją daugumą sudarė vyrai,išskyrus dailutes padavėjas, džiugiai atbėgančias lankytojams pakvietus.

Tonijus matė, jog Gvidas čia jaučiasi kaip žuvis vandeny. Jis netgi pažinojo merginą, atėjusią priimti užsakymo. Gvidas paprašė atnešti ge



- 174 -

riausio vyno bei užkandžių - sūrio ir vaisių - tada atsirėmė įsieną medinė je nišoje, kur juodu buvo pasodinti, ištiesė kojas bei patenkintas ėmė tyrinėti minią.

Atrodo, jam patiko ir vyno skonis, kurio gurkštelėjo iš skardinio bokalo. "Verčiau būtų atėjęs čia vienas, - pagalvojo Tonijus. - O aš sėdžiuVenecijoje, Betinos tavernoje, ir jeigu dabar neatsistosiu bei nenueisiu pasitikti lūkuriuojančių savo brolio bravų, vadinasi, visa tai tik sapnas". Jiskrestelėjo galvą, nugėrė vyno ir pagalvojo: "Įdomu, ar visi šitie grubūsvyrai laiko mane berniuku ar kastratu?"

Iš tiesų patalpoje sėdėjo daug eunuchų, tačiau niekas to nepaisė - bent jau ne labiau nei publika Venecijos knygų krautuvėlėse, kur Alesandrasužsukdavo išgerti kavos ir pasiklausyti teatro paskalų.

Bet Tonijus jautė, kaip liepsnoja veidas, todėl lengviau atsikvėpė, kai

keli vyrai prie vieno ilgo stalo užtraukė dainą, ir visų žvilgsniai nukrypo j juos.Tonijus ištuštino savo bokalą bei įsipylė dar vyno. Jis žiūrėjo įsuski-

linėjusį medinį stalą, įdrėgmės lašus, šen bei ten susikaupusius ant rie baluoto paviršiaus. Ir nuvargęs pagalvojo apie tai, kiek praeis laiko, kol jis ir nuo Vezuvijaus nusileidęs žmogus taps viena būtybe.

Daina nutilo. Tuojau pat du dainininkai, turbūt paprasti gatvės muzikantai, užtraukė duetu, pritariant mandolinai. Laukiniu šėlsmu trykštanti jų daina priminė kalniečių arba gal ispanų motyvus.

Tonijus užsimerkęs leidosi nešamas tenoro balso. Kai vėl atmerkėakis, jo bokalas stovėjo tuščias. Pildamas sau trečią taurę pastebėjo, kadGvidas žiūri įjį, nors ir nieko nesako.

Vaikinas nežinojo, kada prie jų stalo atsirado Lorencas, tik atkreipė dėmesį, jog kažkas ilgai stovi šalia, paskui pakėlė galvą ir pamatė kas. Berniuko galva užstojo žemai pakabintų lempų skleidžiamą šviesą, jo veidodorai nesimatė.

- Nešdinkis iš čia, Lorencai, - šaltai patarė Gvidas.

Lorencas, kilstelėjęs antakį, kažką piktai atrėžė Neapolio dialektu,kreipdamasis įGvidą.Tonijus pašoko. Lorencas tuojau pat išsitraukė durklą. Prie artimiau

sių staliukų visi nutilo, ir tyloje aiškiai nuskambėjo Gvido žodžiai, matyt,liepiantys Lorencui išeiti iš tavernos.

Bet kartu Tonijus suprato, jog mokytojo grasinimas nesuveikė. Atėjolemiamas momentas. Iš Lorenco veido tryško neapykanta bei įniršis. Beto, jis buvo gerokai girtas ir artindamasis prie Tonijaus atrodė pavojingaskaip tikras vyras.

Tonijus žengtelėjo atgal. Mintyse viešpatavo sumaištis. Jis norėjo išsitraukti ginklą, bet žinojo, kas įvyks vos pajudinus ranką. Viena vietinėmergina traukė Lorencą už rankovės, keli vyrai pakilo iš už ilgo stalokambario centre ir apsupo juos. Staiga Gvidas smarkiai stumtelėjo Lorencą. Minia prasiskyrė, bet vaikinas išsilaikė ant kojų.

Tačiau Tonijus spėjo išsitraukti ginklą.- Aš nenoriu su tavimi pyktis, - ištarė jis itališkai.



- 175 -

Lorencas pratrūko plūstis neapolietiškai.- Kalbėk taip, kad aš suprasčiau, - ryžtingai pareiškė Tonijus.Vynas ūžė gyslose, nepaisant ramaus tono, viduje jis tirtėjo. Vieną aki

mirką ne juokais apėmė baimė pagalvojus, kaip plieniniai ašmenys sminga jam įkūną. Bet tą pat sekundę suvokė neturįs laiko bijoti. Žengė darvieną žingsnį atgal, kad padidintų atstumą ir geriau matytų priešininką,gerokai aukštesnį ir jau tiesiantį ilgą - rodos, begalinę - kastrato ranką,

besiruošiančią suvaryti pražūtingąjį durklą.Gvidas išėjo įpriekį, aiškiai ketindamas vėl stumtelėti Lorencą, ir šis

tuojau pat atsisuko įjį. Visi suprato, kad berniukas rimtai kėsinasi smogtiGvidui.

Tuomet įsikišo kažkas trečias - prietemoje nesimatė kas - ir nutempėGvidą į šalį.

Bet maestro vėl pamėgino sugriebti Lorencą, ir šis jau užsimojo jo pusėn, kai Tonijus, siekdamas apginti mokytoją, garsiai riktelėjęs puolė į priekį.

Lorencas staigiai atsisuko.Paskui viskas įvyko taip greitai, kad Tonijus nieko nespėjo suprasti.

Berniukas prišoko prie jo, ilga ranka išsitiesė, o Tonijus, išvengęs jos, pa juto, kaip peilis sminga įLorenco kūną. Bet tada geležtė sustojo, ir jis išvisų jėgų ją spustelėjo, prasiskverbdamas pro drabužius arba kūną, arbakaulą, arba kažkokią kitą kliūtį, ir pajuto, kaip durklas staiga nuslydolengvai, nekliudomas. Neišsilaikęs Tonijus užgriuvo ant Lorenco.

Kaire ranka priešininkas įsikibo jam įveidą, o kai Tonijus ištraukėdurklą, žengtelėjo kelis netvirtus žingsnius atatupstas.

Minia aiktelėjo. Primerkęs neapykantos sklidinas akis, Lorencas laikė peilį aukštai virš galvos. Staiga jo akys išsiplėtė, ir užpuolikas be kvapokrito ant grindų, prie Tonijaus kojų.

O Tonijus įsistebeilijo įjįnetikėdamas savo akimis.Atrodė, tarytum minia tapo vienu kūnu, švelniai išstumiančiu jįiš

tavernos. Klykė kažkokia moteris, o jis vis dar nesuprato, kas vyksta.Kažkieno rankos jįsukiojo, stūmė, tempė prie durų, išvedė įtamsią alė ją. Kažkas skubiai jam kuždėjo: "Išeik, išeik, greičiau išeik iš čia!" Ir netikėtai paaiškėjo, kad Gvidas stumia jįįpriekį.

Tikriausiai minia instinktyviai puolė jo ginti. Reikėjo iškviesti policininkus, todėl žmonės išstūmė žudiką kuo toliau. Niekas nenorėjo, kad policija spręstų, kas teisus, o kas kaltas.

Tonijus jautėsi toks silpnas ir išsigandęs, jog Gvidui teko pirmiausiaįstumti jį įkabrioletą, o paskui už parankės vesti pro konservatorijosvartus. Tonijus vis žvalgėsi atgal, ten, iš kur juodu atėjo, net kai Gvidasįsitempė vaikinuką įtamsią savo studiją.

Jis mėgino kažką pasakyti, bet Gvidas mostu paliepė tylėti.- Bet aš... aš... - Tonijus duso, tarsi jam stigtų oro.Gvidas papurtė galvą ir demonstratyviai suspaudė lūpas. Bet pamatęs,

kad Tonijus nesuprato, sušnibždėjo:- Nieko nesakyk!



- 176 -

$ $ «Kitą dieną Tonijus mėgino mokytis stebėdamasis, kad kuo puikiausiai

valdo balsą bei gali lengvai atlikti visus pratimus.Jeigu ir buvo gautas oficialus Lorenco žūties patvirtinimas, jis nieko

apie tai nežinojo.Atsisakęs pusryčių bei pietų (vien mintis apie maistą kėlė šleikštulį),

kartkartėmis atsiguldavo ant lovos savo kambaryje ir svarstė, kas jo laukia.Aišku, faktas, kad Gvidas elgėsi kaip visuomet, teikė vilties. Tonijus

žinojo, visiškai aiškiai žinojo, jog iškilus pavojui Gvidas būtinai jam pasakytų.

Bet kai visi susirinko vakarieniauti, vaikinas išgirdo šnabždesį, pasklidusį valgomajame jam pasirodžius. Visi iki vieno nuolat įjįžvilgčiojo.

Neiškastruoti berniukai, kurių jis visą laiką atkakliai vengė, tarsi šienė neegzistuotų, vos pastebimai, bet labai reikšmingai jam linkčiojo, kaisutikdavo jų žvilgsnius. O mažasis Paolas iš Florencijos, kuris visuometatsisėsdavo prie stalo netoli Tonijaus, nenuleido nuo jo akių ir visai užmiršo maistą. Apskritame riestanosio veidelyje švietė nuoširdus susižavėjimas, besikaitaliojantis su šelmiška šypsena. Kiti kastratai prie stalo akivaizdžiai pripažino Tonijaus autoritetą, kadangi jam pirmajam padavėduoną ir bendrą vyno ąsotį.

Tačiau niekur nesimatė Domeniko. Tonijus pirmą kartą norėjo matyti

berniuką šalimais, ne nuogą palėpės lovoje, o čia, prie stalo.Kai atėjo įteatrą dalyvauti vakarinėje repeticijoje, Frančeskas, smuikininkas iš Milano, priėjo prie jo ir mandagiai paklausė, ar Venecijoje jis kada nors girdėjęs didįjį Tarantinį.

Tonijus atsakė teigiamai. Paskutiniąją vasarą prie Brentos jis girdėjo irTarantinį, ir Vivaldį.

Visi įvykiai aplinkui atrodė tokie netikėti bei keisti!

Galų gale nusikamavęs Tonijus užkopė įsavo kambarėlį. Tamsoje nėnematydamas Domeniko žinojo, kad šis čia. Ir išpoškino nebeįstengdamas tvardytis:

- Lorencas žuvo taip kvailai! Kvailai bei beprasmiškai!- Tikriausiai tokia buvo Dievo valia, - atsakė Domenikas.- Tu tyčiojiesi iš manęs! - užsiplieskė Tonijus.- Ne, juk jis dorai nemokėjo dainuoti. Visi tą žinojo. O kas yra dainuoti

nemokantis kastratas? Jam geriau jau mirti, - kuo nuoširdžiausiai gūžtelėjo Domenikas.

- Ir maestro Gvidas - išromytasis, negalintis dainuoti, - sušvokštė Tonijus.- Ir maestro Gvidas dusyk mėgino nusižudyti, - šaltai pastebėjo Do

menikas. - Be to, maestro Gvidas - geriausias konservatorijos mokytojas. Netgi maestro Kavala jam neprilygsta, visi tai žino. Bet Lorencas? Ką galėjo daryti Lorencas? Kvarkti kokioje nors kaimo bažnytėlėje, kur niekasnegirdėjo nieko geresnio? Pasaulyje pilna tokių eunuchų. Tokia buvo Dievo valia.



- 777 -

Šįkart Domenikas gūžtelėjo pečiais gan vangiai, o paskui apglėbė Tonijaus liemenį.

- Ir apskritai, - tarstelėjo jis, - ko tau jaudintis? Jis neturėjo giminaičių.- O policija?Domenikas nusijuokė:- Viešpatie, ko gero, Venecijoje viešpatauja ramybė bei tvarka. Eikš

čionai! - ir jis įniko bučiuoti Tonijų.Č ia buvo pats ilgiausias judviejų pokalbis per visą bendravimo laiką,

bet ir tas pasibaigė.

Vėlyvą naktį, kai Domenikas užmigo, Tonijus tylutėliai atsisėdo prielango.

Lorenco mirtis jįsukrėtė. Vaikinas nenorėjo ištrinti jos iš atminties,

nors kartais apmąstymų gija nutrūkdavo ir jis ilgai patylom žvelgdavo įtolimą Vezuvijaus viršukalnę, begarsius liepsnos žybsnius, dūmų pėdsakus, ženklinančius lavos kelią nuo kalno iki jūros.

Jis tarytum nusprendė apraudoti Lorencą, kadangi niekas daugiau nesikrimto dėl vaikino mirties.

Ir prieš savo paties valią mintimis nusklendė toli nuo čia, įmažąmiestelį Venecijos valstybės pakraštyje. Prisiminė, kaip bėgo vienas požvaigždėtu dangumi, kaip po kojomis šliurpsėjo purvas, o paskui bravaisugriebė jį, nutempė įtamsų kambarėlį, jis iš visų jėgų priešinosi, o tie,tarsi košmariškame sapne, vėl ir vėl jįpargriaudavo.

Vaikinas krūptelėjo. Pažvelgė įkalną. "Aš Neapolyje", - pagalvojo,tačiau prisiminimai nesitraukė - nerealūs, panašūs įsapną.

Flovigą pakeitė Venecija. Naujajame prisiminime Tonijaus rankoje atsirado durklas, bet priešininkas šįsyk buvo kitas.

Motina kažką šaukė, kaip tą paskutinį vakarą valgomajame, plaukaiužkrito jai ant veido. Juk juodu nė neatsisveikino. Kažin ar kada nors atsisveikins? Paskutinėmis akimirkomis jis galvojo, jog išsiskiria su ja. O ji

šaukė taip, tarsi nė viena gyva būtybė negalėtų jos nuraminti.Tonijus pakėlė peilį, tvirtai suspaudė kotą. O paskui pamatė pažįstamą išraišką Karlo veide. Ką įžvelgė? Siaubą? Nuostabą?

Įtampa atslūgo.Jis sėdėjo prie lango Neapolyje, pasidėjęs nuvargusią galvą ant palangės.

Tonijus atsimerkė. Neapolis budo iš miego. Saulė pasiuntė pirmuosius savo spindulius išsklaidyti medžius apgaubusių ūkanų. Jūra įgavometalo atspalvį.

"Lorencai, - pagalvojo vaikinas, - ten buvai ne tu." Ir tą akimirką berniukas buvo jau užmirštas. Tonijus pajuto išdidumą, prisiminęs tą pasi

bjaurėtiną momentą: įkūną lengvai smingantį peilį, ir negyvėlį, tįsantįant tavernos grindų.

Apstulbęs nuleido galvą. Jis suvokė visas apgailėtinas šio išdidumodaleles, suvokė savo narsą bei siaubingo poelgio reikšmę.

Jeigu taip lengvai sugebėjo nužudyti, vadinasi, pasielgs taip ir dar kartą.







- 180 -

Žiemą Tonijus pardavė karietą. Niekada ja nesinaudojo ir nenorėjo pasilikti. Tiesiog manydamas, jog jeigu jau netrukus turės liesą bei ilgąkastrato kūną, turi nešvaistyti laiko ir geriau rengtis, Tonijus užsisakėdaugiau prašmatnių kostiumų, nei turėjo kada nors anksčiau.

Maestro Kavala, beje, ir Gvidas, jįdėl to paerzindavo, bet vaikinas visuomet elgėsi dosniai, dalino auksą vargetoms gatvėje bei kiekvienai progai pasitaikius nupirkdavo dovanų mažajam Paolui.

Bet pinigų nesumažėjo. Karlas tuo pasirūpino. Derėjo kur nors investuoti lėšas. Tačiau nebuvo laiko.

Vis dėlto, kad ir koks užimtas buvo jo gyvenimas, pilnas įvykių beinuolatinio triūso, Tonijus be galo nustebo, kai vieną rytą Gvidas pasakė,girdi jis dainuosiąs solo kalėdinėje oratorijoje.

Kalėdos. Jis jau ištisą pusmetį čia!Tonijus ilgai neatsakė. Galvojo apie tai, jog kalėdinių mišių metu švento Morkaus bazilikoje pirmą kartą dainavo su Alesandru. Tuomet buvo

penkerių.Vaizduotėje išvydo gondolų virtinę, skrodžiančią lygų vandenį šven

to Jurgio salos pusėn. Karlas dabar turi būti ten.Pasistengė apie tai negalvoti.Pirmasis Domeniko pasirodymas Romoje turėjo įvykti Argentina teat

re per naujametinio karnavalo atidarymą.

Ką pasakė Gvidas? Ką jis atliks - ką? Tonijus burbtelėjo miglotą atsi prašymą, o kai Gvidas pakartojo: Tonijus dainuos solo kalėdinėje oratori joje, - papurtė galvą.

- Negaliu, - tarė. - Aš nepasirengęs.- Kas tu toks, kad aiškintum man, ar esi pasirengęs, ar ne? - rimtai pa

klausė Gvidas. - Tu tikrai pasirengęs. Neversčiau tavęs dainuoti, jei ne būtum pasirengęs.

Tačiau Tonijui prieš akis vis dar mirguliavo žibintai, skrodžiantys lagūnos tamsą kalėdinės gondolų kelionės įšvento Jurgio salą metu.

Ryto saulė už lango užliejo sodą ir pavertė kiekvieną pastato arką iš baigtu paveikslu, vaizduojančiu geltonos šviesos fone virpančius lapus.Tačiau Tonijus to nepastebėjo, dabar jis buvo toli - švento Morkaus katedroje. Motina šnibždėjo: "Žiūrėk, štai ten tavo tėvas!"

- Maestro, nerenkite man šio išmėginimo, - sumurmėjo, pasitelkęsvisą venecijietišką auklėjimą. - Aš kol kas negaliu pasikliauti savo balsu.Jei priversite mane dainuoti solo, aš jus nuvilsiu.

Gvidas veikiau nustebo, nei supyko.

- Tonijau, argi esu tave kada nors apgaudinėjęs? Aš nustebęs. Tu pasirengęs dainuoti solo!Tonijus neatsakė. Jis irgi nusistebėjo, nes negalėjo prisiminti, jog kada

nors anksčiau Gvidas būtų vadinęs jįvardu. Vaikinas nebuvo pasirengęs jauduliui, kurį patyrė tą minutę.

Tačiau ir toliau tvirtino negalėsiąs dainuoti, tuo pat metu stengdamasisišsklaidyti švento Morkaus bazilikos atmosferą. Bet Alesandras stovėjošalia. Ir Alesandras sakė: "Aš niekada tuo netikėjau!"



- 181 -

0 0 0

Dienai baigiantis, jautėsi visiškai nusikamavęs. Gvidas daugiau nė žodžiu neužsiminė apie busimąjį pasirodymą, davė jam perskaityti keletąkalėdinių giesmių, tarp kurių, jis tuo nė kiek neabejojo, buvo ir tasai solo. Nuosavas balsas Tonijui atrodė nemelodingas bei grubus.

Lipdamas laiptas jautė nerimą ir dvejones. Nesinorėjo matyti Domeniko, tačiau siaura mirguliuojančios šviesos juostelė po durimis liudijo, jog

jis ten. Domenikas buvo apsirengęs, pasiruošęs vakarinei išvykai.- Aš pavargau, - ištarė Tonijus ir nusisuko, norėdamas patvirtinti

šiuos žodžius visa povyza. Neretai juodu su Domeniku spėdavo skubiai pasimylėti prieš šiam

kur nors išeinant. Bet šįvakarą Tonijus negalėjo to daryti, vien ši mintis jį slėgė.

Jis žvelgė įsavo rankas. Jau ir juoda konservatorijos uniforma tapotrumpa; Tonijus sąmoningai vengė žvilgtelėti įsavo atspindį veidrodyje.- Bet aš specialiai ruošiausi šiam vakarui, - paprieštaravo Domenikas.

- Neprisimeni? Juk sakiau tau.Balse girdėjosi vos juntamas drovumas. Tonijus atsisuko, norėdamas

vienintelės žvakės šviesoje geriau įsižiūrėti įDomeniką. Jaunuolis pusty-te išsipustė. Drabužiai grakščią jo figūrą apgaubė taip pat dailiai, kaip irmodelių, demonstruojančių prancūzišką madą graviūrose. Tonijus pirmąkartą pastebėjo, jog juodu su Domeniku tokio paties ūgio, nors pastarasisdvejais metais vyresnis. Ir dar jis pagalvojo tiesiog išsikraustysiąs iš proto,

jeigu neatsikratysiąs vaikinuko.- Aš pavargau, Domenikai, - sušnibždėjo, pykdamas ant savęs už

grubumą. - Palik mane vieną...- Bet Tonijau! - Domenikas apstulbo. - Aš jau viską suorganizavau. Aš

tau sakiau. Juk iš ryto išvažiuoju. Tu negalėjai užmiršti, kad...Jis nutilo.Tonijus niekada nematė šio veido tokio susijaudinusio. Jaudulys teikė

jam ypatingo patrauklumo, ir žvelgdamas įjįTonijus nejučia pajuto susijaudinimą.Staiga jis susiprotėjo, ką Domenikas mėgina jam pasakyti. Na žinoma!

Juk čia paskutinioji jo naktis, nes dainininkas išvažiuoja įRomą! Pastaruoju metu visi aplinkui tik ir tekalbėjo apie jo išvykimą, ir štai tasai momentas atėjo. Maestro Kavala norėjo, kad vaikinukas nuvyktų ten anksčiau bei parepetuotų su Lorečiu. Loretis prašė maestro suteikti galimybę

parašyti operą Domenikui, ir kapelmeisteris, kurio skonis gerokai pranoko talentą, sutiko.

Taigi išsiskyrimo akimirka priartėjo, o Tonijus šito nepastebėjo.Jis tuojau pat pradėjo rengtis, veltui stengdamasis prisiminti, ką gi jam

sakė Domenikas.- Aš užsakiau mudviem numerį "Inghilterra"* viešbutyje, - pranešė

Domenikas.Č ia buvo tasai pats prabangus viešbutis, kuriame Tonijus ilsėjosi po

*Inghilterra - Anglija (it.).



- 182 -

nakties, praleistos ant kalno šlaito. Akimirksniui jis sustingo išgirdęs pavadinimą, bet paskui apsiavė ir nusikabino nuo kabliuko špagą.

- Atleisk. Nežinau, kur klajojo mano mintys, - sumurmėjo jis.

Vaikiną ėmė dar labiau deginti gėda, kai juodu įžengė įkambarį, neįtuos pačius apartamentus, kuriuos gavo aną kartą, bet iš čia atsivėrėnuostabus jūros vaizdas, ir pro švariai išvalytus langų stiklus puikiai matėsi tobulas mėnesienos nutvieksto smėlio baltumas.

Atskirame mažame miegamajame stovėjo lova, o vakarienė buvo patiekta didžiajame kambaryje - ant balta staltiese užtiesto stalo, serviruotosidabru.

Viskas atrodė be galo žavingai, bet Tonijus niekaip negalėjo sutelktidėmesio įDomeniko žodžius.

O kalbėjo jis apie varžybas tarp Lorečio bei jo mokytojo, apie tai, kaip prisibijo Romos publikos, kodėl turįs važiuoti įRomą ir kodėl negalėjęs pirmiausia pasirodyti Neapolio scenoje.

- Tik pažiūrėk, ką romiečiai padarė Pergoleziui.- Pergolezis... Pergolezis, - sušnibždėjo Tonijus. - Visur tik ir girdžiu

šįvardą.Bet čia tebuvo pokalbio iliuzija. Jo žvilgsnis slydo baltomis sienų

plokštėmis, ant jų nupieštais tamsiai žaliais lapais, raudonomis ir mėlynomis gėlėmis. Miglotoje šviesoje viskas tarytum apdulkėjo, nublanko. Tačiau stangri Domeniko oda atrodė tokia švelni...

Privalėjo nupirkti jam kokią nors dovaną. Tiesiog siaubinga, kad nenupirko! Kaip dabar, velniai griebtų, pasiteisinti?

- Tu atvažiuosi! - pakartojo Domenikas.- Ką? - nesuprato Tonijus.Domenikas pasipiktinęs numetė peilį. Jis prikando lūpą ir tapo pa

našus įdailų, piktą, nuskriaustą vaiką. Pakui pažvelgė įTonijų, lyg negalėdamas patikėti tuo, kas vyksta.

- Atvažiuosi įRomą, - pasakė. - Tu privalai atvažiuoti! Tonijau, juk tune iš tų studentų, kurie mokomi iš pasigailėjimo. Jeigu pasakysi maestroMafeo turįs važiuoti, jis tau leis. Gali atvykti su grafiene! Kodėl apskritai...

- Domenikai! Aš negaliu atvažiuoti įRomą! Kodėl aš turiu važiuoti įRomą?

Dar nebaigus ištarti šių žodžių, atskiros pokalbio dalys staiga iškiloatmintyje.

Domeniko veide atsispindėjo toks skausmas, jog Tonijus negalėjo įjįžiūrėti.

- Tu tiesiog jaudiniesi be jokios priežasties, - nusprendė nuraminti berniuką Tonijus. - Tu sukelsi sensaciją!

- Aš nesijaudinu, - sušnibždėjo Domenikas. Jis nusisuko į šalį iržvelgė kažkur įkampą. - Tonijau, aš maniau, tu norėsi ten važiuoti...

- Aš važiuočiau, jei galėčiau, bet negaliu taip imti ir išvažiuoti.Buvo sunku matyti Domeniką tokios būklės. Berniukas atrodė be galo

nelaimingas. Tonijus ranka persibraukė per plaukus. Jautė nuovargį;













- 188 -

man meilę kartu su pačiais rūsčiausiais, pačiais teisingiausiais vertinimais.Suvienykite tai ir duokite man, tuomet aš sugebėsiu surasti kelią tamsoje,sugebėsiu išsikapstyti, užaugti šioje man svetimoje vietoje, kur atsidūriauvirtęs padaru, kurio net pavadinimo nevalioju ištarti. Padėkite man!

Tonijus nutilo, nebepajėgdamas dar ką nors pasakyti. Jis nė nenumanė, kad šis pokalbis taps toks skausmingas. Nenorėjo nė žiūrėti įtą gru

bų, abejingą veidą, akis, amžinai liepsnojančias įniršiu ir sklidinas paniekos bet kokiam skausmui ar silpnumui. Jis užsimerkė. Ir prisiminė, kaipsykį, labai seniai, Romoje, tasai žmogus jįapkabino. Dabar vos nesusijuokė balsu iš viso to, ką čia iškrėtė. Bet ūmai kambarys suribuliavo priešakis, žvakė netikėtai užgeso, ir atsimerkęs aklinoje, viską ištrinančiojetamsoje, jis pagalvojo: "Ak, čia tebuvo žodžiai, o ne poelgiai. Šios akimirkos irgi praeis, kaip praeina viskas, o rytoj vėl viskas bus taip kaip anks

čiau, kiekvienas iš mūsų vėl atsidurs savame pragare, tačiau aš tapsiu stipresnis, ištvermingesnis. Nes juk čia gyvenimas, ar ne? Č ia gyvenimas, ir praeis daug metų tokių kaip šie, nes taip turi būti. Uždaryk duris, uždaryk duris, uždaryk duris! O peilis, atvedęs mane čionai, tebuvo aštri

briauna lemties, laukiančios mūsų visų."Atsklido degančio vaško kvapas.O paskui pasigirdo Gvido žvilgsniai už nugaros, ir vaikinas pagalvojo:

"O štai ir finalinis pažeminimas. Jis išeina, palieka mane čia. Jo žiaurumas niekada nebuvo toks rafinuotas, toks gniuždantis. Ak, tos drauge

praleistos valandos, toji bjauri sekinančio darbo sąjunga, vis sunkėjančio,sunkėjančio, atstojančio kankinimus. Ko gi aš išmokau? Jog čia, kaip irvisur kitur, esu vienas. Jau ir anksčiau žinojau, o dabar, kiekvieną pro šalįslenkančią dieną, turėsiu iš naujo suvokti savo vienatvę."

Atrodė, tarsi žemė slysta iš po kojų.O paskui suvokė girdįs durų skląsčio girgždesį ir suprato, jog Gvidas

jo nepaliko.Užėmė kvapą. Tonijus nieko nematė. Ir vieną akimirką nieko negir

dėjo. Bet žinojo, kad maestro čia ir jįstebi. O tuomet pervėrė toks stiprusgeismas, jog apėmė siaubas.Jis spinduliuote spinduliavo tokią aistrą, jog ši, rodės, gali išsklaidyti

sutemas lyg šviesos srautas, vaikinas stebeilijo įtamsą ir laukė, laukė...- Tu nori, kad aš tave mylėčiau? - pasigirdo Gvido balsas. Be galo tylus,

todėl Tonijus palinko įpriekį, lyg mėgindamas jįsučiupti. - Mylėčiau?- Taip, - atsakė Tonijus.- Bet juk aistra tau baigia mane sudeginti! Nejaugi iki šiol nesupratai?

Nejaugi niekada neįžvelgei, ką slepia mano šaltumas? Nejaugi esi aklasšiai kančiai? Per visą gyvenimą aš nieko taip netroškau kaip tavęs, irniekada taip nekentėjau, kaip kenčiu dėl tavęs. Bet yra meilė ir meilė, ašnusikamavau, stengdamasis atskirti vieną nuo kitos...

- Neatskirkite jų! - sukuždėjo Tonijus. Jis ištiesė rankas tarsi vaikas,mėginantis sugriebti karštai trokštamą daiktą. - Duokite šią meilę man!Bet kur jūs? Maestro, kur jūs?

Jis pajuto oro dvelksmą/ išgirdo drabužių šnaresį ir žingsnių garsą,



- 189 -

paskui patyrė deginantį Gvido delnų prisilietimą - delnų, kurie anksčiautik pliaukšėjo jam per skruostus. O tada Gvidas jįapkabino. Ir tą akimirką Tonijus suprato viską.

Tačiau nušvitimas virto paskutine minties properša, kai suvokė, kaipviskas buvo ir kaip bus, nes Gvidas jau prispaudė jįprie krūtinės ir įsisiurbė lūpomis.

- Taip, - šnabždėjo Tonijus, - taip, dabar, ir viską, viską iki galo...Jis verkė.Gvidas bučiavo jo lūpas, skruostus, gniaužė jįpirštais, pakeldamas

nuo grindų, tarsi norėdamas suvalgyti, visas jo žiaurumas tarytum ištir po, pavirto jausmų protrūkiu, ne keršto ar neapykantos, o kuo skubiausio ir karščiausio susiliejimo troškimu.

Tonijus atsiklaupė, nusitempdamas ir Gvidą. Vaikinas jįnukreipė,

siūlė save, siūlė tai, ką Domenikas visuomet jam suteikdavo ir ko niekadaiš jo nereikalaudavo.

Jis nė kiek nebijojo skausmo.Tegul skauda. Ir nors labai nesinorėjo paleisti tų lūpų, pravėrusių jam

burną, praplėšusių ją, įsiskverbusių įpačią gilumą, jis, atsigulęs ant akmeninių grindų veidu žemyn, pasakė: "Padarykite tai. Padarykite taiman, padarykite tai. Aš to noriu." Ir tada Gvidas užgriuvo iš viršaus visusvoriu, paspaudė jįpo savim, nuplėšė drabužius, sukėlė siaubą pačiu

pirmu stūmiu. Tonijus giliai atsikvėpė, o paskui kūnas tarytum pats atsivėrė, kviesdamas Gvidą, atsisakydamas priešintis, o kai šis įniko galingaismūgiuoti, Tonijus pradėjo judėti kartu su juo. Akimirksniui jie susiliejo,Gvido lūpos įsisiurbė Tonijui įkaklą, rankos suspaudė pečius prisitrauk-damos vis arčiau ir arčiau, o paskui duslus maestro riksmas leido suprasti,

jog tai baigėsi.Sukrėstas Tonijus nusišluostė burną. Jis įsiaudrino, karštai maldavo

tęsti. Negalėjo atitraukti rankų nuo Gvido, bet tasai pats jįpakėlė, tvirtaiapkabino rankomis šlaunis ir pakėlė Tonijų įorą, apgaubdamas jo organądrėgna, saldžia šiluma. Jis tai atliko kur kas stipriau bei įnirtingiau neiDomenikas. Tonijus griežė dantimis, kad nesuriktų, o paskui atsilošė, pa

jutęs palengvėjimą, apsivertė įsikniaubdamas galva įrankas ir pritraukdamas kelius jautė gęstančius paskutinius pasitenkinimo tvinksnius.

Pasidarė baisu.Jis buvo vienas. Vėl girdėjo tylą. Pasaulis grįžo atgal, o jis net galvos

negalėjo pakelti.Ir tardamas sau, kad nieko nelaukia, tą akimirką jautė, jog įmanytų

parpulti ant kelių bei maldauti - maldauti ko nors. Bet tuojau pat pajutošalia esantį Gvidą, ir sunkias, stiprias mokytojo rankas, keliančias jį. Jisstaigiai pakilo bei krito įkaitusiu veidu maestro ant peties. Dulkėtos gar

banos kuteno odą, ir atrodė, kad visas Gvido kūnas jįsupa, linguoja, visasGvidas, net jo pirštai, tvirti bei šilti, ir ne kas kitas, o Gvidas buvo dabaršalia, Gvidas jįdabar laikė, mylėjo bei bučiavo pačiomis švelniausiomis

pasaulyje lūpomis, ir juodu iš tiesų buvo drauge.



- 190 -

& « «Tonijui atrodė, tarytum sapnuoja atmerktomis akimis, jis nežinojo,

kur eina, tik suvokė, kad žingsniuoja su Gvidu tuščiomis šaltomis gatvėmis, pastebėjo bauginamai gražų fakelų švytėjimą ant sienų. Orą užpildėvirtuvės, degančių žarijų aromatai, langų namai švytėjo įstabia geltonašviesa, o paskui vėl tapdavo tamsu, nors į akį durk, ir tamsoje, šiugždant sausiems žiemos lapams, juodviejų su Gvidu lūpos susiliedavo įnirtingais bučiniais bei glamonėmis, sklidinomis ne švelnumo, o vien tiktaialkio.

Kai pasiekė taverną, durys atsilapojo, iš vidaus skverbėsi viliojanti šiluma, ir tarp riksmų, špagų žvangėjimo bei bokalų kaukšėjimo įmedinius stalus juodu prasibrovė įpačią tolimiausią ir giliausią nišą. Kažkokiamoteris dainavo žemu, giliu it vargonai balsu, kalnietis piemuo grojo dū

dele, visi aplink irgi dainavo.Ant stalo krito šešėliai nuo siūbuojančių žibintų ir judančios minios. Neatitraukdamas akių nuo taip arti priešais sėdinčio Gvido, Tonijus alpėjoiš laimės. Atsišliejęs įmedinę mažos nišos sieną, jis žiūrėjo mokytojuiįakis, matė begalinį meilę ir palaimingai šypsojosi siurbčiodamas vyną, kuriame jautėsi aitriai rūgštus vynuogių aromatas bei medinės statinės, kurioje šis buvo laikomas, prieskonis.

Juodu gėrė, gėrė, o paskui, kai Gvidas prabilo, Tonijus bemaž nesuvokė žodžių prasmės, bet suprato, kad mokytojas žemu, dusloku balsu, bemaž kuždesiu, sklindančiu iš krūtinės ląstos gelmių, pasakojo visas paslaptis, kurių niekada niekam nedrįsdavo atskleisti, ir Tonijus vėl jautė,kaip lūpos nejučia išsitempia pražysdamos šypsena, o galvoje skambėjotik: "Meilė, meilė, tu - mano meilė", o paskui vieną akimirką, šioje šilto

je, triukšmingoje užeigoje, jis ištarė tuos žodžius balsu bei pamatė Gvidoakyse sutviskančią liepsną. "Meilė, meilė, tu - mano meilė, ir aš ne vienas, ne, ne vienas, bent trumpam.

8Dabar juodu kasnakt mylėjosi, apimti nepasotinamo alkio, gyvuliško

žiaurumo ir svaiginančio, nenusakomo, viską, apibendrinančio švelnumo po sueities. Užmigdavo apsikabinę vienas kitą rankomis bei kojomis,tarsi kūnas būtų barjeras, kurį reikia sugriauti tokiu glaudžiu apsikabinimu, o nubudę vėl aistringai, godžiai bučiuodavosi ir keldavosi prieš aušrą, genami vienintelės minties - greičiu pradėti pamoką Gvido klasėje.

Pačios pamokos irgi pasikeitė. Jos netapo mažiau varginančios, o Gvido karštakošiškumas nesumažėjo, jis išliko toks pat rūstus Tonijausklaidoms. Tačiau pamokas nuspalvino naujas mokytojo ir mokinio artumas, jų domėjimasis vienas kitu.

Tuomet, to beprotiško monologo metu, išsiliejęs žodžių bei emocijųsrautu, Tonijus pažadėjo išsiskleisiąs Gvido akivaizdoje. Bet dabar jis suvokė, jog visuomet buvo šalia jo išsiskleidęs, bent jau muzikos srityje, irne jis atsiskleidė Gvido akyse, o Gvidas - jo. Maestro pirmą kartą įsitikino,



- 191 -

kad Tonijus nekvailas, ir pamažu patikėjo jam savo nepermaldaujamų praktinių užsiėmimų pagrindą sudarančius principus.

Iš tiesų šis polinkis kalbėti, kalbėti ir kalbėti nebuvo Gvidui naujiena,tačiau operoje arba per ilgus pasivaikščiojimus pajūriu, įkuriuos jie iranksčiau leisdavosi po teatro, pokalbio tema neišvengiamai tapdavo kitidainininkai. Taip susidarė distancijos tarp mokinio bei mokytojo regimy

bė ir netgi šioks toks santykių šaltumas, kur visas Gvido įkarštis nukrypdavo įkitą muziką, įkitus žmones.

O dabar Gvidas kalbėdavo apie muziką, kuri juodu jungė, ir pirmosiomis pačios godžiausios bei karščiausios meilės savaitėmis atrodė, jog

pokalbiai jam buvo netgi svarbesni už aistringas glamones. Nebuvo nė vieno vakaro, kad juodu neišvažiuotų iš konservatorijos.

Pasisamdę karietą arba vykdavo jūros pakrantėn, arba susirasdavo mies

te kokią nors ramią taverną, kur galėdavo kalbėtis ir kalbėtis karštai kuž-dėdamiesi, kol tam tikras vyno skonis burnose bei lengvumas galvoseleisdavo suprasti, jog metas namo.

Dabar jie nebevakarieniaudavo konservatorijoje. Susiėmę už rankųklaidžiojo po tamsias gatves ir susiradę tarpdurį arba kelis medžius, pokuriais galėjo pasislėpti, liesdavo vienas kitą, priglusdavo vienas prie kito,mėgaudamiesi pavojumi, pamesdami galvas nuo pačios nakties, šiugždesių, netikėtai iš niekur išnyrančių įkalnėn dundančių karietų, kurių geltoni spinduliai išplėšdavo juos iš tamsos.

Bet galų gale atsidūrę Via Toledo, jie išsirinkdavo vieną iš geriausių tavernų, kadangi turėjo pakankamai pinigų, žvangančių Tonijaus kišenėse,ir netrukus jau ragaudavo kepsnio arba šviežios žuvies, užsigerdamiabiejų mėgstamu vynu, "Lagrima Kristi", ir kalbėjosi, kalbėjosi...

Gvidas vardijo Tonijui vardus senųjų meistrų, sukūrusių pratimus, kuriuos šis studijavo, ir aiškino, kuo nuo pastarųjų skiriasi jo paties parašytos vokalizės.

Tačiau didžiausią malonumą Tonijui teikė galimybė užduoti Gvidui

bet kokį klausimą ir tuojau pat gauti atsakymą. Ar Gvidui teko matytiAlesandrą Skarlatį? Taip, žinoma, matė jįvaikystėje, be to, maestro Ka-vala dažnai veždavosi jįįšvento Bartolomėjaus teatrą, ir jis stebėjo, kaipmaestro Skarlatis dirigavo atliekant savo kūrinius.

Anot Gvido, būtent Skarlatis atnešė įNeapolį didybę. Anais laikaisieškoti naujų operų visi vykdavo įVeneciją arba Romą. Bet dabar operossostine tapo Neapolis ir, kuo galėjo įsitikinti pats Tonijus, ne kur kitur, oįNeapolį atvykdavo mokytis užsienio studentai.

- Bet opera nuolatos kinta, - kalbėjo Gvidas. - Ilgi nuobodūs rečitatyvai, pateikiantys duomenis, kuriuos turi žinoti publika, darosi vis gyvesni, priešingai nei varginantys interliudai tarp arijų. Komiškai operai, kogero, priklauso ateitis. Žmonėms norisi klausytis operos gimtąja kalba, one tik klasikine italų. Be to, operose atsiranda vis daugiau rečitatyvų su orkestru, nors anksčiau didžioji jų dalis būdavo atliekama be muzikinioakomp animento.

Bet visuomet tenka galvoti apie tai, ko nori žmonės, ir nesvarbu, ko



kie ilgi bei nuobodūs bus interliudai, žmonės juos pakęs vardan gražių ari jų, ir tai niekada nepasikeis.

Nes arijos - tai pati operos esmė: gražus dainavimas. Nei smuikas, neiklavesinas niekada žmogaus nepaveiks taip, kaip vokalisto balsas.

Bent jau tuo metu ir pats Gvidas tuo tikėjo.

Kartais vakarais, kai nusibosdavo sėdėti tavernose, juodu patraukdavoįviena kitą vejančias puotas, pirmenybę teikdami rengiamoms grafienėsLamberti, žinomos meno globėjos. Bet ir ten begalinis jų dialogas nenu-trūkdavo.

Paprastai juodu susirasdavo kokią nors nuošalią svetainę, pasistatydavo ant klavesino arba naujo fortepijono žvakides, Gvidas grodavo, pirštaisskrajodamas viršum klavišų, o paskui įsitaisydavo ant aukštos kušetės bei

atsakinėdavo įTonijaus klausimus arba pats imdavo ką nors pasakoti.Tokiomis akimirkomis maestro akys nušvisdavo nepaprastu palaimingu įkarščiu, nugludinančiu veido bruožus, suteikiančiu daugiau švelnumo. Ir negalėjai patikėti, kad šis žmogus kartais tampa žiaurus bei nepakenčiamas.

Vieną tokią naktį mažame muzikiniame salone grafienės namuose,kur juodu sėdėjo vienas priešais kitą prie apskrito kortų stalelio ir žvakiųšviesoje pradėjo lošti kažkokį paprastą, trumpą lošimą, Tonijus, pagaliau

pasiryžęs prašnekti šia tema, paprašė:- Maestro, papasakokite apie mano balsą!- Ne, pirmiausia tu man turi kai ką pasakyti, - atsiliepė Gvidas, ir jo

balse pasigirdo susierzinimas, privertęs Tonijų krūptelėti. - Kodėl nenoridainuoti kalėdinio solo, nors pasakiau, kad jis paprastas bei parašytas specialiai tau?

Tonijus nusuko akis.Jis nuleido ranką, kuria laikė vėduokle sudėtas kortas, ir pats nežino

damas kodėl išrinko karalių bei damą. O paskui, nesugebėdamas skubiai

sugalvoti atsakymo įGvido klausimą, staiga rado paprastą šio eilinio mūšio, kurį privalėjo laimėti, sprendimą. Jis sudainuos šįsolo Gvidui, jei jaumaestro taip nori. Sudainuos, net jei dar nėra pakankamai pasirengęs,vardan to jaunuolio, kuris sykį nusileido nuo kalno. Tonijus tvirtai apsisprendė, vis dėlto negalėjo atsikratyti baimės.

Jis žinojo, jog vos tik jo balsas koplyčioje nuskambės solo, jis taps tikrukastratu. Nors juk taip ir yra, argi ne? Tačiau čia didesnis žingsnis nei juodos tunikos apsirengimas bei raudonos juostos užsijuosimas. Didžiulisžingsnis, lyginant su dainavimu bendrame chore. Jisai stovės priekyje,ryškiai apšviestas, ir šviesa negailestingai išduos, kas jis dabar yra.

Tarytum išsirengęs nuogai parodytum visiems, kokią pažeminančiąoperaciją patyrei. Siek tiek palinkęs įpriekį, kad galėtų dėlioti kortas ant

poliruoto medinio paviršiaus, jis patylom galvojo apie aukštą savo ūgį, ilgą liesą ranką ant stalo - savo paties ranką. "Ar mano balsas skambės kaip

berniuko? Beje, ar aš esu berniukas? Ar dabar jau būčiau vyras?"Vyras. Jis nusišypsojo pagalvojęs apie brutalų šio žodžio paprastumą

- 192 -







atsirasdavo tokiais momentais. Bet balsas išliko lygus, ramus. - Kai žiūriuįveidrodį, aš jau regiu priešais save Domeniką.

"Taip, Domeniką, - pagalvojo. - Ir savo senąjįantrininką iš Venecijos,Treskių namų šeimininką, besišypsantį iš už nugaros bei matantį, kokiemes tapome skirtingi užaugę."

Jis pasijuto esąs lengvas, besvoris, kažin kokia bevardė būtybė, nepaisant visų vardų, kokiais kadaise kiti jįvadino, tarsi ką tik išsiritęs iškiauto - to berniuko, kuriuo anksčiau buvo.

- Taip, - tuo metu kalbėjo Gvidas. - Tu daugeliu atžvilgiu tapsi panašus įDomeniką.

Tonijui nepavyko nuslėpti baimės bei priešiškumo; tai pajutęs Gvidas palietė mokinio ranką. Tačiau Karlo pavidalas jau nesitraukė iš galvos- miglotas prisiminimas tos akimirkos, kai prispaudė skruostą prie gru

baus, dygaus smakro ir išgirdo atodūsį, kimų, prislopintą, dvelkiantį liūdesiu, nuovargiu bei neišvengiama, Dievo suteikta vyro jėga.- Domenikas buvo gražus, - burbtelėjo Gvidas. - Nors vyriškos jėgos

irgi turėjo.- Domenikas? - nusistebėjo Tonijus. - Vyriškos jėgos? Juk jis - tikra

Kirkė!Taip pasakęs pagalvojo niekada neužmiršiąs Domeniko glamonių, ir

netgi dabar jautė gėdą dėl ankstesnės aistros.Ir vėl vaizduotėje sušmėžavo Karlo pavidalas. Atrodė, tarytum Karlas

įžengė įšįkambarį bei sutrikdė judviejų su Gvidu ryšį, kurį taip brangino. Rodos, girdėjo Karlo juoką, aidintį koridoriais. Jis pažvelgė įmaestro, ir širdį užplūdo meilė, o dirstelėjęs žemyn pamatė, kad Gvidas visdar jįglosto. Domenikas. Jėga. Gvidas irgi juokėsi, švelniai juokėsi.

- Gal Domenikas ir buvo Kirkė lovoje, - kalbėjo Gvidas. - Deja, turiu patikėti tavo žodžiais. Bet Domenikui dainuojant pajusdavai kitokią galią,kurią jo grožis pabrėždavo ne mažiau nei balsas. Netgi moteriškai apsirengęs bei susišukavęs jis išlikdavo stiprus, plieninis, ir kiti jo bijodavo.

O, tau reikėjo pamatyti jo dainavimo besiklausančių vyrų bei moterų veidus. Svarbi ne poza, ne plaukai ant krūtinės, o toji galybė. Ji sklinda iš vidaus, ir Domenikas ją turėjo. Domenikas nebijojo nei Dievo, nei velnio. Otu, mano mažyli, dar nė nepradėjai suprasti, koks gali būti kastratas.

- Aš noriu suprasti, - sušnibždėjo Tonijus. - Bet aš niekada nemačiauDomeniko tokio. Įžvelgiau jame silfą, o kartais galbūt netgi angelą, - Tonijus patylėjo. - O gal tiktai kastratą! - prisipažino.

Bet Gvidas nė kiek neįsižeidė.Rodos, maestro susimąstė.- Kastratą! - sušnibždėjo. - Įžvelgei jame tik tai, kuo lemta tapti tau. O

jis regėjo tavyje savąjįgrožio ir jėgos tipą. Jis visuomet bendraudavo su panašiais įsave. Bet pastaruosius dvejus metus jįbe galo kamavo vienatvė...

- Vienatvė? - nusistebėjo Tonijus.Jis niekada neužmirš, kaip įskaudino Domeniką, nors pats berniukas

tikriausiai jau užmiršo.- Taip, jis jautėsi labai vienišas, - patvirtino Gvidas. - Nes buvo geres

- 195 -



- 196 -

nis už visus aplinkinius, o čia pati blogiausia vienatvės rūšis. Kur jis be pažvelgtų, visur matė pavydą bei baimę. O paskui pasirodei tu, ir jis tave pamilo. Štai kodėl Lorencas iš tavęs tyčiojosi. Juk Lorencas mylėjo Dome-niką, o tas nekreipė įjįdėmesio.

Tonijus visai sugniužo. Žvelgė įpriešais gulinčias kortas, ir atrodė, jogir karalius, ir dama stebeilija piktomis akimis. Damos akys buvo bizantiškai įkypos, o plaukai juodi. Be abejo, ji buvo pikų dama.

- Bet nesijaudink dėl Domeniko, - nuramino Gvidas. - Jeigu tu jįirįžeidei, kaip pats sakai, tik suteikei berniukui nepaprastai vertingą pamoką. Nes esi panašus įjįtiktai savo elegancija. Tavo tokie pat smulkūs kaulai ir tokie pat plaukai, kurie labai patinka moterims. Bet apskritai esi už

jįgerokai stambesnis. Tu užaugsi kur kas aukštesnis, o tavo veido bruožai... išties nepaprasti, nes jie... - Gvidas kiek sumišo, nenuleisdamas akiųnuo Tonijaus ir judindamas lūpas. - Jie visai nežymiai skiriasi nuo bruožų,

būdingų daugeliui vyrų. Stovėdamas scenoje tu akinsi lyg šviesos šaltinis.Visi šalia tavęs taps nepastebimi, net Domenikas, trapusis tavo šešėlis, jeikartais atsidurtų greta.

Tonijus tylėjo tol, kol juodu sugrįžo įkonservatoriją ir įėjo įGvidokambarius, čionykštėje aplinkoje atrodančius prabangiai, nors išties apstatytus gan skurdžiai.

Didžiulę lovą žiemos metu dengė paprastos tamsios užuolaidos. Toni jus įsitaisė ant užtiesalo ir ištiesė kojas, atsišliejęs įgalvūgalio lentą. Tuometu Gvidas uždegė žvakes, stovinčias ant klavesino, o tai reiškė, jog įlovą juodu atsiguls dar negreit.

- Ar aš užaugsiu labai aukštas? - tyliai paklausė Tonijus.- Niekas nežino. Priklauso nuo to, kokio ūgio turėjai tapti iš prigimties.

Bet dabar augi sparčiai.Tonijus pajuto, kaip burna prisipildė tulžies, rodės, tuoj supykins. Jis

privalėjo užduoti tuos klausimus dabar arba niekada, juk taip ilgai svajojo juos ištarti garsiai, balsu, bent jau atsigręžęs įriaumojančią jūrą.- Kas dar man nutiks?Gvidas atsisuko. "Įdomu, - pagalvojo Tonijus, - ar jis prisimena tą nak

tįRomoje, mažame sodelyje, kai aš dusdamas, iš tiesų dusdamas, tarsimerdėdamas, ištiesiau rankas įjįir įtą statulą, kuri švytėjo mėnesienoje

balta šviesa.- Kas man nutiks? - sušnibždėjo dar kartą. - Visam kūnui. Jūs žinote.Gvidas atrodė abejingas. Tamsus jo siluetas užstojo žvakidę, taigi ma

estro veido nesimatė.- Tu augsi toliau. Tavo rankos ir kojos pailgės, tačiau kiek, vėlgi niekas

nežino. Bet įsidėmėk, jog tau jos visuomet atrodys normalios. Ir būtentkaulų lankstumo dėka tavo balsas įgauna ypatingą jėgą. Kiekvieną mokymosi dieną didėja tavo plaučių tūris, o plaučiams augti leidžia elastingikaulai. Taigi labai greitai aukštutiniame registre įgausi tokią galią, kokianepasiekiama nė vienai moteriai. Tarp kitko, ir nė vienam berniukui. Ir





Sėdėdamas tamsoje pajuto aplinkui kambario tylą ir saugumą, nepaisant aplinkui tvyrančio kartėlio bei liūdesio. Paskui suvokė jau ilgą laikągirdįs muziką, kuri čia prasidėdavo, čia nutrūkdavo, o netrukus išsiliejoiškilminga bažnytine melodija, colis po colio judančia įpriekį.

Kitame apytamsio kambario gale, prie klavesino, pamatė Gvidą. Žvakių liepsnos panėšėjo įore sustingusių liežuvėlių saujelę. Maestro veidątarytum slėpė tamsus vualis.

Tonijus suuodė aitroką rašalo kvapą, o paskui išgirdo plunksnoskrebždesį. Tuomet Gvidas dar kartą sugrojo melodiją, ir Tonijus pirmąkartą išgirdo jo balsą - žemą, bemaž begarsį. Jis tarytum šnibždėjo melodiją, kurios negalėjo sudainuoti.

Tonijus pajuto tokią meilę mokytojui, jog vėl atsilošęs ant pagalviųsuvokė fiksuojąs šią akimirką laike ir niekada jos neužmiršiąs.

Atėjus rytui, Gvidas pranešė gerokai praplėtęs kūrinį, kurįTonijui teksiądainuoti Kalėdų išvakarėse. Iš tiesų jis parašė ištisą kantatą, ir dabar, norint

ją atlikti, reikėjo gauti tik kapelmeisterio, maestro Kavalos, leidimą.Buvo jau vidurdienis, kai mokytojas sugrįžo įklasę ir pasakė, jog Ka-

vala, kuris šiais metais taip daug laiko praleido su Domeniku, liko visiškai patenkintas Gvido darbu. Tonijus dainuos jo kūrinį. Taigi dabar juodu dviese privalo ištobulinti solo. Nevalia gaišti nė minutės.

9

- 198 -

Kalėdų išvakarėse konservatorijos koplyčia buvo sausakimša.Oras tą dieną pasitaikė giedras, šaltas. Tonijus visą vakarą klaidžiojo

po miestą ir visur matė neapoliečių taip mėgstamus natūralaus dydžiolopšius bei statulas, šeimose perduodamas iš kartos įkartą. Visur - antstogų, verandose, vienuolynų soduose - vyko ritualiniai nuostabūs kalėdiniai vaidinimai, vaizduojantys mergelę Mariją, šventąjį Juozapą, pieme

nis bei angelus, laukiančius kūdikėlio Išganytojo.Dar niekad anksčiau Tonijus taip aiškiai neįžvelgė šios nakties prasmės. Nuo tada, kai paliko Veneciją, jautė, jog širdyje neliko vietos nei tikėjimui, nei gailestingumui. Bet šią naktį atrodė, tarsi pasaulis gali ir

privalo atsinaujinti. Šie ritualai, himnai, įstabūs paveikslai slėpė kažinkokią senovinę galią. Artėjant vidurnakčiui, ėmė vis labiau jaudintis. Į

pasaulį ateina Kristus. Tamsoje sušvis šviesa. Visame kame jautėsi neįtikėtina, antgamtinė energija.

Bet kai nusileido laiptais žemyn, apsivilkęs juodą uniformą, rūpestingai kaip dera užsijuosęs raudoną diržą, pirmą sykį pajuto jaudulį dėl

busimojo pasirodymo, o žinodamas, kaip nerimas paveikia balsą, ne juokais išsigando.

Staiga nebeįstengė prisiminti nė vieno Gvido kantatos žodžio, užmiršo melodiją. Priminė sau, jog kūrinys ypatingas, jog maestro jau eina linkklavesino, be to, jis pats laiko rankose natas, taigi nieko baisaus, jei negali

prisiminti. Ši mintis privertė Tonijų nusišypsoti.



Kokia dovana! Įdomu, ką jis dabar jaustų, jei taip nebijotų savojo pasirodymo? Jau tuoj kastratų balsų choras nuplevens įpadanges!

Žinoma, jis bijojo, bet taip bijo kiekvienas dainininkas. Be to, kaip sakė Gvidas, jis akimoju nusiramins, vos išgirs pirmuosius taktus, ir viskasklostysis kuo puikiausiai.

Bet kai nužingsniavo palei šoninę sieną, o paskui nusileido žemyn, pro berniukų chorą link priešakinių turėklų, pastebėjo apačioje, pirmoje parapijiečių eilėje, mažą šviesiaplaukę jaunos moters galvutę, palinkusią prie programėlės. Ji vilkėjo plačią tamsios taftos suknelę.

Jis tuojau pat nusuko žvilgsnį. Neįmanoma, kad ji būtų čia ne kurįkitą, o kaip tik šįvakarą! Bet Tonijus vėl pažvelgė įją, tarsi kokia negailestinga ranka kreiptų jo veidą. Ir pamatė smulkias minkštas garbanėles,o paskui nepažįstamoji lėtai pakėlė galvą, ir akimirksnį juodu žvelgė tie

siai vienas kitam įakis.Tikriausiai ji prisimena tą siaubingą incidentą grafienės namuose, girtą jo kvailystę, kurios pats niekada neužmirš. Tačiau merginos veide nesimatė pykčio. Jis atrodė mąslus, beveik svajingas.

Jį užplūdo kartėlis, apnuodijantis visą viliojantį šios vietos grožį,šios šventovės, išpuoštomis žvakių eilėmis ir gausybe kvapnių gėlių.

Tonijus pasistengė susitvardyti. Mergina pirmoji nukreipė žvilgsnį ir pradėjo mažomis rankomis dėlioti šnarantį popierių, gulintį jai ant kelių.Jis pajuto, kaip įsitempė raumenys, o paskui pamažu visiškai atsipalaidavo. Atrodė, tarsi skausmas perlieja jįit vanduo.

Tegalėjo galvoti tik apie tai, jog įkliuvo įspąstus. Ir apie tai, kad para pijiečių šnabždėjimas jau nutilo. Gvidas atsisėdo prie klavesino, o mažojoorkestro muzikantai pakėlė instrumentus. "Aš neįstengsiu to padaryti.Muzika - tai tik nesuvokiamų garsų rinkinys", - tarė sau Tonijus. Ir tuomet netikėtai driokstelėjo trimitas.

Jis nužvelgė atsivėrusią erdvę. Ir pradėjo dainuoti.Garsai kilo aukštyn, leisdamiesi ir vėl kildami, žodžiai vinguriavo be

jokių pastangų, o natų ritinėlis taip ir liko rankoje neišskleistas. Ir ūmaiTonijus suprato, jog viskas gerai.Jis nepasiklydo muzikoje. Atvirkščiai, dainavo tvirtai ir gražiai. Ir pa

juto pirmą, nedrąsų išdidumo antplūdį.

Kai viskas baigėsi, jis suprato, jog įvyko mažas triumfas.Publikai bažnyčioje neleidžiama ploti, tačiau šnaresys, kosėjimas,

brūkšėjimas kojomis tapo subtiliais begalinio prielankumo signalais, kurie atsispindėjo ir žmonių veiduose. Kai Tonijus kartu su kitais kastratais

patraukė link koplyčios durų, tetroško likti vienas su Gvidu. Sis poreikis buvo toks stiprus, jog vos begalėjo iškęsti pasveikinimus, šiltų rankų paspaudimus, tylų Frančesko šnipštelėjimą, jog Domenikas pakvaištų iš

pavydo.Jam pakako vienintelio pagyrimo - Gvido apkabinimo. Visa kita jis

pats žinojo, tad klausydamasis jautė nuovargį.Vis dėlto ganėtinai sąmoningai puolė įžmonių srautą, pajudėjusį iš

- 199 -



- 200 -

koplyčios. O kai, kaip jis ir tikėjosi, tarpduryje pasirodė šviesiaplaukėmergina, pasijuto išmuštas karščio.

Gyvenime ji buvo tokia nuostabi! Atmintyje jos pavidalas jau pradėjo blukti, prarado ryškumą, ir staiga štai ji, prieš akis, auksiniai plaukaigaubė grakštų kaklą, o akys, be galo rimtos, mirguliavo giliu mėlynumu.

Nepažįstamosios lūpos buvo šiek tiek papūstos, putlios, jis bemaž jautė jų minkštumą, lyg spustelėjęs pirštu prieš bučinį. Susijaudinęs ir sumišęs Tonijus nusisuko.

Ją lydėjo senyvas senjoras. Kas jis, jos tėvas? Ir kodėl šviesiaplaukė ne papasakojo jam apie tą mažą incidentą valgomajame? Kodėl ji nepradėjošaukti?

Dabar mergina atsidūrė tiesiai priešais jį, pakėlęs galvą vaikinas vėlsutiko jos akis.

Nedvejodamas Tonijus mandagiai linktelėjo. O paskui, širdyje pykdamas ant savęs, vėl nusuko žvilgsnį į šalį. Pirmą kartą jautėsi stiprus,neapsakomai ramus, sąmoningas ir dabar ūmai suvokė, kad iš visų skaudžių gyvenimo emocijų tik liūdesys taip ypatingai švyti. Ir štai jo nebeliko.

Maestro Kavala plodamas delnais išėjo įpriekį.- Nuostabu! - šūktelėjo jis. - O man atrodė, kad jūs pernelyg sparčiai

judate įpriekį!Paskui Tonijus pamatė Gvidą, ir mokytojo laimė atrodė tokia apčiuo

piama, jog Tonijui užgniaužė kvapą. Kai grafienė Lamberti apkabinusimaestro nuėjo šalin, šis atsisuko įTonijų bei švelniai nukreipdamas koridoriumi ketino pabučiuoti, bet apdairiai persigalvojo.

- Kas gi tau nutiko ten, viršuje? Maniau nebepradėsi. Tu mane išgąsdinai!- Bet aš pradėjau. Ir pradėjau laiku, - pasakė Tonijus. - Nepykite ant

manęs.- Nepykti? - Gvidas nusijuokė. - Argi aš atrodau piktas? - jis impulsy

viai pabučiavo Tonijų ir paleido. - Tu tikras stebuklas, - sušnibždėjo.Paskutiniesiems svečiams išėjus bei užsivėrus laukujėms durims, To

nijus pastebėjo maestro Kavalą, besikalbantį su kažkokiu senjoru.Gvidas jau atrakino savo duris, bet Tonijus žinojo nenueisiąs, kol ne-išgirsiąs to, ką turėjo pasakyti maestro.

Bet kai kapelmeisteris pasisuko ir nukreipė svečią jų pusėn, Tonijus patyrė sukrėtimą. Jis išsyk suprato regįs venecijietį, bet vargiai būtųįstengęs paaiškinti, iš kur sužinojo.

O paskui, kai nusisukti jau buvo per vėlu, pamatė, jog atvykėlis -šviesiaplaukis, tvirto sudėjimo jaunuolis - ne kas kitas, o vyriausias Katri-nos sūnus Džakomas Lizanis.

Katrina jįišdavė! Pati neatvažiavo, bet atsiuntė šitą tipą! Nepaisant to,kad Tonijui norėjosi pabėgti, jis išsyk suprato, jog Džakomas jaučiasi taip

pat nejaukiai, kaip ir jis pats. Jaunuolio skruostai liepsnojo, šviesiai mėlynos akys žvelgė žemyn.

Kaip jis pasikeitė, šis Tonijaus pažinotas nerangus paauglys, karštakošis Padujos universiteto studentas, nuolat besikuždantis ir kikenantis susavo broliu bei baksnojantis alkūne pastarajam įšonkaulius.





- 202 -

Bet Tonijus jau tvirtai suėmė pusbrolį už rankos, apgręžė ir nusivedėlink laukujų durų.

Džakomas, rodos, neįsižeidė, tik nustebo. Jis žvelgė įTonijų kupinasšiek tiek užmaskuoto susižavėjimo, o kai prabilo, balse suskambo beveik

palengvėjimas:- Vadinasi, tu patenkintas, kad esi čia, Tonijau? - paklausė giminaitis.- Nepaprastai patenkintas, - trumpai šyptelėjo Tonijus, toliau vesda

mas Džakomą koridoriumi. - Ir savo motinai turi pasakyti, jog ji irgi dėlnieko nesijaudintų.

- Bet tasai chuliganas, kuris tave užpuolė...- Tasai chuliganas, kaip kad tu jįpavadinai, - atsiliepė Tonijus, - dabar

stovi už mudu kur kas rūstesnio teisėjo akivaizdoje. Pasimelsk už jįpermišias. Dabar Kalėdų rytas, vargu ar norėsi praleisti jįčia.

Prie durų Džakomas sustojo. Jam viskas vyko pernelyg greitai. Kad irkaip jis dvejojo, neįstengė susiturėti ir skubiai, bemaž godžiai, nužvelgėTonijų visą. O paskui šyptelėjo - trumpai, bet labai šiltai.

- Kaip malonu įsitikinti, kad tau viskas gerai, - prisipažino jis.Akimirksnį pasirodė, tarytum svečias nori dar kažką pasakyti, bet,

matyt, apsigalvojo ir įsistebeilijo įgrindis. Jis tarsi sumažėjo, pavirto lygiai tokiu pat paaugliu, koks kadaise buvo Venecijoje, o Tonijus ūmai su

prato, nors ir neparodė savo emocijų, kad pusbrolis jįmyli ir iš tiesų dėl jo jaudinasi.

- Tu visuomet buvai nepaprastas žmogus, Tonijau, - bemaž pašnibždomis ištarė Džakomas bei neryžtingai pakėlė akis.

- Ką turi omenyje, Džakomai? - paklausė Tonijus bemaž nuvargusiu balsu, tarsi neštų sunkią naštą. Tuo metu jo balse nesijautė nė kruopelytės grubumo.

- Tu buvai... tu visuomet buvai mažas vyras, - reikšmingai atsakė Džakomas, ir Tonijus, supratęs, ką jis norėjo pasakyti, nusišypsojo. - Visada atrodė, kad tu augi pernelyg greitai, lyg būtum vyresnis už mus visus.

- Aš ne itin daug žinojau apie vaikus, - nusišypsojo Tonijus. Pamatęsnetikėtą pusbrolio sutrikimą, nebevystė šios temos. - Vadinasi, tu džiaugiesi įsitikinęs, kad aš pernelyg nesikankinu toli nuo namų?

- Taip, labai, labai džiaugiuosi! - atsakė Džakomas.Kai jie dar sykį pažvelgė vienas kitam įakis, jau nei vienas, nei kitas

nenusuko žvilgsnio. Tyla užsitęsė. Blausioje, virpančioje žvakidžių šviesoje jų šešėliai čia pailgėdavo, čia sutrumpėdavo.

- Iki pasimatymo, Džakomai, - švelniai ištarė Tonijus ir tvirtai apkabino pusbrolį.

Akimirksnį Džakomas žiūrėjo įjį, paskui kyštelėjo ranką įvidinęaksominio surduto kišenę tardamas:

- Bet juk aš turiu tau laišką, Tonijau! Vos neužmiršau. Mama būtųklaikiai supykusi! - jis įdavė laišką Tonijui. - Ir dar... Kaip tu dainavai, -

pradėjo jis. - Ten, koplyčioje. Ak, jei mokėčiau muzikos kalbą, galėčiautau paaiškinti, kaip skambėjo giesmė.

- Muzikos kalba - tai tik garsai, Džakomai, - atsakė Tonijus.



Ir nė trupučio nedvejodami juodu apsikabino.

Juodviem įėjus įkambarį, Gvidas uždegė žvakes. Paskui jie ilgai stovėjo spausdami vienas kitą glėbyje.

Tačiau laiškas svilino Tonijui ranką. Todėl jis išsivadavo ir atsisėdo prie stalo. Gvidas žvelgė nustebęs, o kartu mažumėlę susierzinęs.

- Žinau, žinau, ką nori pasakyti, - sušnibždėjo Tonijus, atplėšdamas pergamentinį voką, paženklintą Katrinos antspaudu.

- Žinai? - užsipuolė Gvidas, bet, nors balse skambėjo apmaudas, jisšvelniai pabučiavo Tonijų įgalvą. - Tavo brolis atsiuntė jįčionai išsiaiškinti, ar palaužta tavoji dvasia! - sušnibždėjo mokytojas. - Nejaugi nė porai minučių negalėjai apsimesti kukliu, užguitu studentėliu?

- Kukliu, užguitu eunuchu, - atsakė Tonijus. - Juk tai turėjote omeny

je! Tačiau aš nevaidinsiu šio vaidmens, niekam! Negaliu! Taigi tegul jiskeliauja įVeneciją ir sako mano broliui, ką tik nori. Dieve mano, juk jisgirdėjo, kaip dainuoju! Juk matė uolų studentėlį, klusnų kastratą. Argi tonepakanka?

Laiškas išskydo jam prieš akis. O gal apšvietimas buvo pernelyg blausus? Jis tūkstančius kartų prisiekinėjo sau nesakysiąs šito nė vienai gyvai būtybei, net dvasininkui išpažinties metu, ničniekam! Bet juk būtųtikras avigalvis, jei manytų, kad Gvidas nieko nesuprato. Ranka prilaikydamas ant stalo išskleistą pergamentą, Tonijus sėdėjo išoriškai ramus, bet

kartu negalėjo nejausti slegiančių žodžių, kurių Gvidas, pamažu vaikštinėjantis po kambarį pirmyn bei atgal, taip ir neištarė.Baigęs skaityti, Tonijus ištisą amžinybę sėdėjo nejudėdamas.Paskui perskaitė laišką dar kartą. O tada prikišo prie žvakės liepsnos

ir žiūrėjo, kaip įsidega ugnis, kaip pergamentas traškėdamas riečiasi beivirsta pelenais.

Gvidas tylėdamas jįstebėjo.Pažįstama kambario aplinka dabar Tonijui atrodė visiškai svetima.

Visi jausmai ir emocijos jįapleido. Jautėsi esąs menkysta tarp menkystų.Žvelgė įGvidą taip, lyg nežinotų, kas šis žmogus, nors ką tik su juo ginčijosi, nors ant lūpų vis dar jautė Gvido bučinio skonį.

Vaikinas nusisuko suprasdamas, kokį įspūdį jo mina daro Gvidui.Bet dabar Tonijus žvelgė įveidą savo broliui. "Ne, tėvui", - pagalvojo akimirksniui šyptelėdamas. Tėvas, brolis, o už viso to - aklinos tamsos bedugnė, tiesiog gyvenimo pabaiga.

O juk buvo Kalėdų rytas, ir varpų skambesys ritosi per visą Neapolį. Nuostabūs garsai skverbėsi per sienas lyg pulso ritmas. Bet vis tiek Toni

jus nebegalėjo nei jausti, nei jaudintis. Nebenorėjo nieko, nebent to, kadšis gyvenimo periodas pasiektų neišvengiamą pabaigą.Kodėl leido sau užmiršti jo laukiantį kerštą? Kaip įsigudrino gyventi

taip, kaip gyvena kiti - jausti alkį, troškulį, meilės aistrą?Gvidas įpylė vyno. Įdavė taurę Tonijui į dešinę ranką. Vynuogių

aromatas pasklido po kambarį, ir Tonijus, atsirėmęs įkėdės atlošą, pažvairavo įpelenais virtusį laišką, įmaistą, kuris gulėjo neliestas sidabriniame dubenyje it koks muliažas.

- 203 -



- 204 -

Jisai ją vedė.Vedė ją! Štai ką pranešė laiškas.Mandagus, paprastas, ne ką tesiskiriantis nuo oficialaus pranešimo. Ji

sai ją vedė! Tonijus skaudžiai sukando dantis, akyse aptemo, jis nieko aplinkui nematė. "Vedė savo tėvo žmoną, vedė savo pavainikio sūnaus motiną, vedė ją dožo, Tarybos, visų kilmingų Venecijos ponų ir damų akivaizdoje! Jis ją vedė! Ir dabar ims leisti įpasaulį tvirtus sūnus, mažus mano brolius!" Tuos Džakomus, tuos brolius, amžinai nepasiekiamus brolius, tarsi pati brolybės idėja tebūtų fikcija. Tarytum ją sudarytų kiti - kiti,susikibę už rankų. Stebuklinga iliuzija!

- Tonijau, kad ir kas ten parašyta, išmesk iš galvos, - pasigirdo už nugaros švelnus, neįkyrus Gvido balsas. - Išmesk iš galvos juos visus. Jie

pasirengę atkakti iš už devynių jūrų ir tave nugalabyti. Neleisk jiems.

- Ar tu mano brolis? - sukuždėjo Tonijus. - Pasakyk, - jis paėmė Gvidą už rankos, - tu mano brolis?Išgirdęs nepaprastai jausmingai ištartus tokius žodžius, Gvidas

įstengė tik sumišęs linktelėti:- Taip.Tonijus atsistojęs prisitraukė Gvidą, delnu uždengdamas jam lūpas,

tarsi sakydamas: "Tylėk, tylėk!" taip, kaip paskutiniąją naktį pasielgė ji,užspausdama delnu Karlo lūpas valgomajame. Bet Gvidas vis dėlto stengėsi prabilti.

- Užmiršk, užmiršk juos dabar pat.- Taip, valandai, - atsakė Tonijus. - Dienai, savaitei. Kaip aš to norė

čiau, - sušnibždėjo jis.Bet vis tiek regėjo ją - gulinčią pradvokusiame, tamsiame miegamaja

me, miegančią girtu miegu, vaškiniu veidu, panašiu įmirties kaukę, nežmoniškai dejuojančią. O paskui įsivaizdavo namus Venecijoje - visas sales, kambarius, didžiulę svetainę - nutviekstus šviesos, pilnus žmonių,tokius, apie kokius visuomet svajojo, ir motina glūdėjo jo glėbyje, nes jis

ją išgelbėjo! "Jis tave iškastravo, kad išgelbėtų ją. Dabar ji nebėra pasmerkta, pasmerktas tu, tu atsidūrei tamsiame kambaryje, iš kur nėra išėjimo, o ji iš to kambario išėjo!"

- Ak, jei tik galėčiau ištraukti tą skausmą iš tavo galvos, - kaip niekadšvelniai pratarė Gvidas, spausdamas rankomis Tonijaus smilkinius. - Jeitik galėčiau jįiš ten iškrapštyti...

- Bet tu gali, gali, ko neįstengtų niekas kitas, - atsakė Tonijus.Jie susituokė.Susituokė. "O mažoji Frančeska Lizani prisispaudusi prie vienuolyno

grotų žiūri įmane. Mano sužadėtinė, mano nuotaka." Susituokė. Jis pamatė motiną prie tualetinio stalelio, kuri žvelgdama įjįiš apačios įviršų netikėtai atmeta juodų plaukų kupetą ir nusijuokia.

"Ar jinai šoka, ar dainuoja, ar segi perlų vėrinį? O prie ilgo pietų stalotikriausiai sėdi daugybė žmonių? Ar ji dabar turi kavalierių? Ir kas, josmanymu, nutiko jos sūnui? Kuo ji tiki?"

Jis pabučiavo praviras Gvido lūpas lėtai, jausmingai. Paskui suspaudė



- 205 -

mokytojo rankas, paleido jas ir atsitraukė. "Niekada, - pagalvojo, - tu niekada nesužinosi, kas nutiko, ir kas turi nutikti, ir koks trumpas tas laikas,kurį mudu praleisime drauge, trumpa akimirka, kuri ir yra gyvenimas."

Auštant jis nubudo bei parašė Katrinai atsakymą.

"Mano tėvo sandėliuose pirmame mūsų namo aukšte buvo keletas senų, bet

vis dar puikių špagų. Prašau, pasiteiraukite mano brolio, ar galėčiau gauti tuos ginklus ir ar jis gali juos man atsiųsti bet kuriuo jam patogiu laiku. Jeigu

jis panorėtų atsiųsti man kokią nors špagą, kuri priklausė mūsų tėvui, aš būčiau

jam be galo dėkingas."

Pasirašęs po laišku ir užantspaudavęs jį, berniukas atsisėdo prie

lango bei ėmė stebėti, kaip ryto šviesa pamažu užlieja mažą kiemelį.Stebėjo nediduką, nebylų spektaklį, visuomet apgaubiantį Tonijų begaline ramybe. Iš pradžių po arkomis pasirodė tik neryškūs medžių siluetai, paskui įsiplieskė šviesos dėmės, ir galėjai įžiūrėti atskiras šakeles beilapus. Paskiausiai atsirado spalva. Taip atėjo rytas, namas pradėjo kvėpuoti, vibruoti kaip gigantiškas instrumentas, skleidžiantis garsą didžiulės

bažnyčios vargonų vamzdžiais.Skausmas pasitraukė.

Sumaištis atslūgo. Jis žvelgė įglotnų it kaukė miegančio Gvido veidąir netikėtai pusbalsiu uždaigavęs himną, kurį vakare atliko koplyčioje, pagalvojo: "Tu padovanojai man mažą dovanėlę, Džakomai. Kol neapsilankei, aš nė nežinojau, kaip stipriai myliu visa tai."

______________________10______________________

Domenikas Romoje sukėlė sensaciją, o štai Loretį publika nušvilpė iriškritikavo, o ypač abatai - dvasininkai, visuomet užimantys pirmąsias

vietas Romos operos teatre - apkaltino jįdaug ką pavogus iš savojo dievaičio, kompozitoriaus Marčeskos! Todėl vykstant spektakliui jie šaukė:"Bravo, Marčeska! U-u-u, Loretis!" - ir nutildavo tik tada, kai dainuodavoDomenikas.

Tokiomis aplinkybėmis kiekvienas prarastų pusiausvyrą, taigi Loretissugrįžo įNeapolį, prisiekęs nė kojos nebekelti įAmžinąjį miestą.

Paskui Domenikas pagal susitarimą išvyko įvieno Vokietijos monarcho rūmus. Berniukai konservatorijoje juokėsi išgirdę, jog jis patyrė gan

smagų nuotykį su kažkokiu grafu bei pastarojo žmona, lovoje vaidindamas moters vaidmenį vienam ir vyro - kitai.Tonijus klausydamasis šių pasakojimų pajuto palengvėjimą. Jeigu Do

menikas būtų sužlugęs, jis niekada nebūtų sau atleidęs. Vaikinas, išgirdęs pseudonimą Celinas, vis dar negalėjo atsikratyti gėdos jausmo ir apgailestavimo. Gvidą labai nuliūdino Lorečio nesėkmė, mokytojas kaip pa

prastai burbtelėjo, girdi nėra nieko baisesnio už Romos publiką.



-206 -

0 * ❖Tačiau Tonijų pernelyg įtraukė jo paties gyvenimas, nebeliko jėgų gal

voti apie ką nors kitą.

Netrukus po Kalėdų, vos radęs menkiausią galimybę, pradėjo lankytifechtavimo pamokas. Nepaisant visų kitų įsipareigojimų, jam pavykdavoištrūkti iš konservatorijos tris kartus per savaitę.

Gvidas niršo.- Tau nederėtų tuo užsiimti, - tvirtino jis. - Visą dieną pamokos, pas

kui visą vakarą repeticijos, antradieniais opera, penktadieniais kviestinėsvakarienės grafienės namuose. O dabar tu įsigeidi leisti valandas fechtavimo salėje, kokie niekai!

Tonijaus veidas tuojau pat ištįsdavo, ryžtingą miną papildydavo ledi

nė šypsena. Ir Gvidas nusileisdavo.Tonijus save įtikinėjo, jog kartais, po ištisos dienos muzikos pamokų, prisiklausęs nervingų, amžinai besibarančių balsų, jis turi pabūti toli nuomokyklos, tarp kitų žmonių, ne kastratų, nes kitaip gali išprotėti.

Iš tiesų viskas buvo kaip tik atvirkščiai. Jis vos ne vos prisiversdavonueiti įfechtavimo salę, sveikintis su mokytoju prancūzu, užimti savovietą tarp jaunuolių, dėvinčių nėriniuotus marškinius, vaikštinėjančių posalę ir visuomet pasirengusių pasiūlyti jam dvikovą.

Jautė, jog pastarieji jįapžiūrinėja, ir neabejojo, kad už nugaros iš jošaiposi.

Nepaisant to, Tonijus šaltakraujiškai užimdavo poziciją, dailiai sulenkdavo kairę ranką, spyruokliuodavo kojomis, atlikinėjo išpuolius iratremdavo smūgius, siekė judėti vis tiksliau bei greičiau, kaip įmanydamas naudojosi pranašumu, kurį teikė rankos ilgis, grakščios ir lengvosatakos metu.

Jis tęsdavo treniruotę net tuomet, kai kiti jau išsikvėpdavo, ir, jusda-mas dilgčiojant stiprėjančius rankų bei kojų raumenis, nugalėdamas

skausmą, išsiliejantįpapildoma galia, pašėlusiai energingai nukreipdavo ją įsavo partnerius, kartais spauste prispausdamas juos prie sienos, taigifechtavimo mokytojui tekdavo įsikišti bei jį sulaikyti kuždant į ausį:"Ramiau, Tonijau, atsikvėpk truputį."

Jau artinantis Gavėniai jis suvokė, jog niekas niekada nejuokaudavo joakivaizdoje; niekas garsiai neištarė žodžio "eunuchas", jam esant netoliese.

Jaunuoliai nuolat jįkur nors kviesdavo: pasėdėti tavernoje po pamokos, drauge pajodinėti arba pamedžioti. Tonijus visuomet atsisakydavo.Tačiau matė pelnęs šių tamsiaodžių ir dažniausiai nekalbių pietiečių pagarbą, kurie neabejotinai žinojo, jog Tonijus nėra vienas iš jų. Si pagarbamažumėlę sušildydavo.

Jis vengė jaunuolių draugijos, tikrų vyrų, net tų konservatorijos studentų, ne kastratų, kurie irgi pripažindavo jo autoritetą.

Tačiau sukryžiuoti špagą su vyru? Jis privertė save tai padaryti. Ir netrukus tiek ištobulėjo, jog galėjo įveikti beveik kiekvieną, su kuriuo tekdavo susidurti.



- 207 -

Gvidas tokįelgesįvadino manija.Mokytojas nenumanė apie širdį stingdančią žiaurią vienatvę, kurią

Tonijus jausdavo karštų susirėmimų metu, ir apie tai, koks palengvėjimas jįpaskui apimdavo, peržengus konservatorijos slenkstį.

Tačiau jis privalėjo taip elgtis. Privalėjo nukamuoti, išsekinti save pertreniruotes.

Ir kaskart, suvokdamas savo keistumą - pernelyg aukštą ūgį arba ne paprastai perregimą odą - sustodavo bei sulaikydavo kvapą. O tada pradėdavo lėčiau judėti, lėčiau vaikščioti ir kalbėti; kiekvienas jo judesys tapdavo grakštus, neskubrus. Manė atrodysiąs ne taip juokingai, nors niekasniekada jam nesakė laikąs jįjuokingu ar absurdišku.

Tuo tarpu maestro Kavala pradėjo įkalbinėti Tonijų įsikurti mažamekambarėlyje šalia Gvido apartamentų pirmame aukšte. Lorenco žūtis aiš

kiai nedavė jam ramybės. Kavala irgi nepritarė laiko gaišimui fechtavimosalėje. Kiti studentai žvelgė įTonijų pagarbiai, laikė jįbemaž didvyriu.- Vis dėlto aš turiu pripažinti, - pridūrė maestro, - jog kalėdine kanta

ta tu nustebinai visus. Muzika - šios vietos kraujas ir pulsas, jeigu neturėtum talento, neįstengtum padaryti įspūdžio, kurį taip akivaizdžiai visiems darai.

Tonijus ėmė protestuoti. Jis nenorėjo prarasti kalno vaizdo, nenorėjo palikti jaukaus kambarėlio mansardoje, kurį laikė savu.

Bet paskui sumetė, jog visus apartamentus pirmame aukšte jungia durys, o jo kambarys šliesis prie Gvido miegamojo, ir sutiko, o vėliau patraukė įmiestą, ketindamas apstatyti kambarį savo nuožiūra.

Maestro pasibaisėjo pamatęs visus atkeliaujančius turtus: Muranostiklo sietyną, sidabrines žvakides, emaliu padengtas spinteles, lovą su

baldakimu, aptrauktą žaliu aksomu, rytietiškus kilimus ir pagaliau nuostabų dviejų klavišų eilių klavesiną ilgu trikampiu korpusu. Po lygiu lakosluoksniu ochros, aukso bei alyvų žalumos spalvomis ant jo buvo išpieštišuoliuojantys satyrai ir nimfos.

Aišku, instrumentas - tai dovana Gvidui, tačiau įteikti ją tiesiogiai buvo nesmagu.

Naktį, kai langų užuolaidos buvo užtrauktos, o koridoriuose aidėjoneaiškūs garsai, niekas nesekė, kas kieno lovoje miega, įkurį kambarįįeina, iš kurio išeina, todėl apie Gvido bei Tonijaus meilę taip niekas irnesužinojo.

Tuo metu Gvidas įtemptai dirbo, kūrė velykinį pasticcio*, kurį kapelmeisteris mielai jam patikėjo po kalėdinės kantatos sėkmės. Tasai pasticcio - tai ištisa opera, joje didžiąją dalį scenų sudarė perdaryti seni, visiemsžinomi kūriniai. Taigi pirmojoje dalyje turėjo būti panaudota Skarlačiomuzika kartu su dalimi Zeno libreto, antroje - kažkas iš Vivaldžio ir taiptoliau. Tačiau Gvidui buvo suteikta galimybė paskutinį veiksmą parašyti

pačiam.

*Pasticcio (it.) - pastišas, opera, sudaryta iš kitų operų fragmentų.



- 208 -

Jis sukūrė partijas Tonijui, Paolui, kurio aukštas, malonus sopranas visus stulbino, ir dar vienam perspektyviam studentui Gaetanui, neseniai atsiųstam įGvido pamokas po kalėdinio jo kūrinio pripažinimo.

Maestro patyrė ekstazę. Tonijus netrukus suprato, jog nors jis išgalėjonusipirkti visą Gvido laiką, kad mokytų tik jįasmeniškai, mokytojas troško maestro Kavalos pripažinimo ir savo mokinių, ir kūrinių atžvilgiu; Gvidas dirbo geisdamas įgyvendinti slaptas savo svajones.

Tą dieną, kai Kavala priėmė operą, Gvidas jautėsi toks laimingas, jognet pamėtėjo įorą partitūros lapus.

Tonijus atsiklaupęs juos surinko ir privertė Gvidą pažadėti, kad poraidienų išvyks drauge su juo bei Paolu įnetoliese esančią Kaprio salą.

Sužinojęs apie būsimą išvyką, Paolas tiesiog nušvito iš laimės. Ries-

tanosis, apskritaveidis berniukas neklusniais kaštoniniais gaurais buvo ištikimas bei švelnus, negalėjai jo nemylėti. Vėlyvą vakarą nakvynės namuose Tonijui pavyko vaiką prašnekinti, ir jaunuolis nusiminė sužino

jęs, jog šis visai neprisimena savo tėvų, mažylio atmintin įsispaudė tik prieglaudų virtinė bei senas chorvedys, kuris žadėjo, kad operacija nebusskausminga, nors iš tiesų tokia buvo.

Bet tik priartėjus Gavėniai Tonijus suprato, ką reiškia Gvido pergalė.Dabar jam reikėjo pasirodyti scenoje ne chore, o kaip solistui.

Kas čia baisesnio už pasirodymą koplyčioje ar žygiavimą pro paprastųžmonių minias pakeliui įbažnyčią?

Tačiau Tonijus klaikiai bijojo. Jis įsivaizdavo, kaip susirinks publika,kaip jis išeis į priekį, įskaisčiai apšviestą plotą, ir pajuto bemaž fizinįskausmą: iškilo ankstesnis senas nuogumo, nesaugumo jausmas ir... darkažkas? Jo priklausomybė kitiems? Tiems, kurie privalo linksminti kitus,o ne tiems, kurie linksminami?

Bet juk jis šito norėjo! Jis svajojo, kad viską tektų išmėginti ir jam -

grimą, ryškias rampos šviesas, susijaudinimą - ir prisiminė, kaip kadaiseišgirdęs dainuojantį Domeniką pagalvojo: "Ateis diena, ir aš pasirodysiugeriau!"

Bet pagaliau atsivertęs Gvido partitūrą Tonijus pamatė, jog jam teksatlikti moters vaidmenį. Vaikinas nustėro.

Tik po kurio laiko jis rado savyje jėgų nusinešti partitūrą įtuščią mažojo teatro salę ir parepetuoti.

Silpni saulės spinduliai šykščiai apšvietė salę; žiojėjo tamsios tuščiosložės, o pati scena be uždangos bei kulisų atrodė apnuoginta, matėsi ir

baldai, ir rekvizitas.Sėdėdamas priešais klavišus bei žvelgdamas įnatas, Tonijus ūmai

pasijuto esąs išduotas.Ir tuo pat metu aiškiai įsivaizdavo, kokia nuostaba išryškės Gvido vei

de, kai pasakys jam, kaip jaučiasi. Mokytojas šitaip pasielgė anaiptol ne tyčia, tiesiog tokiu būdu įsivaizdavo mokiniui būtino lavinimosi galimybę.



- 209 -

Tonijus prisivertė sugroti įžangą ir uždainuoti visu balsu. Jis išgirdo,kaip pirmieji garsai užpildė mažąjį teatrą. Visas busimasis spektaklis iškilo jo sąmonėje. Jis įsivaizdavo minią, girdėjo orkestrą bei matė šviesiaplaukę merginą pirmoje eilėje.

O pačiame šitos šiurpios didybės vidury stovėjo jis - vyras moteriškasuknele. "Ne, ne, ne vyras, tu užsimiršti." Jis nusišypsojo. Dabar, po kuriolaiko, Domenikas jam atrodė pakylėtas, nekaltas ir neįtikėtinai stiprus.

Ir Tonijus pajuto, kaip perdžiūsta gerklė.Jis žinojo privaląs tai padaryti. Privaląs susitaikyti su realybe. Jis išmo

ko kalno pamoką, o tarp susiglaudusių šio naujo siaubo žiedlapių glūdėjodidžiulės jėgos sėkla. Ak, kaip jis norėtų vėl užkopti įkalną! Kaip norėtųsuprasti, kodėl pirmą kartą toji patirtis jam padėjo, taip pakeitė jį.

Nebesvarstydamas jis atsistojo ir užvožė klavesino dangtį.

Paskui suradęs miegamajame Gvido plunksną parašė mokytojui laiškelįpirmame partitūros puslapyje:

"Aš negaliu vaidinti moteriškų vaidmenų ir niekada neįstengsiu, tad jei neperrašysi man šios partitūros, aš apskritai nedalyvausiu pasirodyme."

Atėjus Gvidui jis, žinoma, būtų paprašęs žodžiu, jei tik galėtų kalbėti.Beje, Tonijus puikiausiai suprato, jog visos diskusijos nieko neišspręs. Jisžinojo visus mokytojo argumentus. Kastratai visur vaidina moteriškusvaidmenis. Vadinasi, jis manąs sugebėsiąs išgyventi šiame pasaulyje vaidindamas tik vyrus? Ar suvokia, ką aukoja? Nejaugi mano visuomet turėsiąs pasirinkimo galimybę?

Taigi Tonijus tiesiog pakėlė akis ir tyliai pasakė:- Gvidai, aš to nedarysiu.Ir Gvidas išėjo iš kambario. Jis nuėjo prašyti maestro Kavalos leidimo

perrašyti, visiškai perkurti paskutinį veiksmą.

Mokytojo nebuvo, rodos, ištisą valandą.Visą šįlaiką Tonijus jautė perdžiūvusioje gerklėje neįprastą sunkumą. Atrodė, jog apskritai negali dainuoti. Migloti prisiminimai apie kalnąir ten praleistą naktį nebeteikė nusiraminimo, jįkamavo baimė. Bijojo,

jog susitaikymas su dabartiniu gyvenimu jįvisiškai sunaikins. Buvimas paprastu, apgailėtinu padaru - tokiu, kokiu tik ir tegali būti kastratas - jam reiškė mirtį. Jis visuomet išliks tarsi perskeltas perpus. Skausmasnepasitrauks niekada. Skausmas ir pasitenkinimas, sumišę tarpusavyje,vienaip ar kitaip jįveiks, formuos, bet niekada vienas neišstums kito, iratvirkščiai. Ramybės niekada nepatirs.

Jis nebuvo pasirengęs išvysti Gvidą tokįsusirūpinusį. Maestro atsisėdo prie rašomojo stalo ir ilgai tylėjo. Paskui vargais negalais pratarė:

- Kavala davė gerąjįvaidmenį Benedetui, savo mokiniui. Sako, tu galėsiąs sudainuoti ariją, kurią parašiau Paolui. Ten, pabaigoje.

Tonijus norėjo pasakyti apgailestaująs ir suprantąs, kaip nuliūdino Gvidą.



- 210 -

- Č ia tavo muzika, Gvidai, - tesumurmėjo vaikinas, - ir visi ją išgirs...- Bet aš troškau, kad visi išgirstų, kaip tu ją dainuoji! Tu esi mano

mokinys, ir aš norėjau, jog jie išgirstų tave!

______________________

11

______________________Velykinis pastišas sulaukė sėkmės. Tonijus padėjo perkurti libretą, talkino ruošiant kostiumus ir kiekvienos repeticijos metu triūsė už scenos,kol iš nuovargio nebesilaikydavo ant kojų.

Salė buvo pilna. Gvidas pirmą kartą atliko savo kūrinį teatre, tad Tonijus šia proga nupirko jam naują peruką ir madingą burgundiško vynospalvos brokato surdutą.

Gvidas perrašė jam tą dainą, paversdamas arija cantabile, pilna subti

laus švelnumo, idealiai tinkančia kylančiam Tonijaus meistriškumui.Žengiant link rampos, Tonijui nepaprastai norėjosi, kad ankstesnis nesaugumo jausmas virstų maloniu jauduliu, aplink plevenančio grožio,virpančio laukimo ir akivaizdžios, patikimos jo paties balso jėgos suvokimu.

Prieš pradėdamas dainuoti, jis pamažu nuramino kvėpavimą. Jusda-mas ypatingą arijos liūdesį, dainavo kaip galėdamas jausmingiau ir buvovisiškai tikras, jog sujaudins publiką iki ašarų.

Bet kai pamatė, kad jam išties pavyko, kad priešais sėdintys žmonėsiš tikrųjų verkia, taip apstulbo, jog vos neužmiršo turįs pasitraukti nuoscenos.

Šviesiaplaukė mergina, kaip ir tikėjosi, irgi sėdėjo tarp žiūrovų. Toni jus matė, kad ji kaip pakerėta išplėtusi akis žiūri įjį. Triumfas jįpribloškė, ypač sunku pasirodė besą ištverti ypatingą publikos susidomėjimą joasmeniu.

Bet iš tiesų čia buvo Gvido vakaras, jo premjera, pirmas jo operos pristatymas rafinuotai Neapolio publikai, ir kai Tonijus pamatė mokytoją nu-

silenkinėjantį, užmiršo viską pasaulyje.

Vėliau, grafienės Lamberti namuose, jis vėl pamatė šviesiaplaukęmerginą.

Susirinko labai daug žmonių. Gavėnia baigėsi, žmonės norėjo šokti irgerti vyną. Kadangi vaidinimas konservatorijoje pavyko išties stulbinančiai, buvo pakviesti visi muzikantai. Vaikštinėdamas po kambarius su vyno taure rankoje, Tonijus netikėtai susidūrė su savo nepažįstamąja. Ji įė

jo įsalę įsikibusi įparankę labai senam tamsiaplaukiam ponui ir sutikusi Tonijaus žvilgsnįlinktelėjo jam. O paskui pasuko šokančiųjų pusėn.

Žinoma, niekas nieko nepastebėjo. Niekam nė nedingtelėjo, jog įvykokažkas ypatingo, tačiau Tonijui ėmė svaigti galva. Jis pasistengė kuo greičiau dingti merginai iš akių ir netikėtai irzliai pagalvojo: "Kodėl ji čia? Juk

jinai dar tokia jauna. Tikriausiai dar neištekėjusi, o beveik visos jos amžiaus italės įkalintos vienuolynuose ir retai lankosi puotose."

Jo buvusioji sužadėtinė Frančeska Lizani tūnojo taip rūpestingai pa



- 211 -

slėpta nuo pašalinių akių, jog sužinojęs apie numatytas vestuves jis vos beįstengė prisiminti, kaip toji mergina atrodo. Bet kokia ji pasirodė besanti gražuolė, kai juodu pagaliau susitiko vienuolyne! Jis prisiminė Fran-českos žvilgsnį iš už grotų. "Kodėl aš taip nustebau? - pagalvojo dabar. -Juk, šiaip ar taip, ji - Katrinos vaikas!"

Bet kam apie visa tai galvoti? Dabar tie dalykai jam absoliučiai nerealūs. Tiksliau, kažkurią akimirką buvo nerealūs, o kitą virto skausmingarealybe. Tačiau neįveikiamai reali buvo kiekviena sekundė, kai kas norsnuolat jįsustabdydavo ir sakė komplimentus dėl pasirodymo.

Prašmatnūs nepažįstami ponai, pasiramsčiuojantys lazdelėmis, laikantys rankose dailiai sulankstytas nėriniuotas nosinaites, lenkėsi jam,tvirtino, esą jis buvęs nuostabus ir jie laukią naujų jo didingų pasirodymų.Didingų pasirodymų! Damos jam šypsojosi akimirksniui nuleisdamos

margas vėduokles bei leisdamos suprasti, jog jis gali atsisėsti šalia, jei pageidauja.O Gvidas? Kur visą tą laiką buvo Gvidas? Žmonių apsuptas maestro

garsiai juokėsi, o mažoji grafienė Lamberti kybojo įsitvėrusi jam įranką.Tonijus sustojo, nemandagiai gurkštelėjo didelį gurkšnį vyno ir kla

jojo toliau. Atvyko dar svečių, o pro atsivėrusias duris įsiveržė gryno orosrovė.

Jis atsišliejo įišraižytus aukšto veidrodžio rėmus ir, pats to nenorėdamas, pagalvojo, jog toji diena, kai pamatė savo busimąją žmoną, tapo jo

paskutiniąja diena Venecijoje. Kiek daug visko tuomet nutiko! Jis permiegojo su Katrina, dainavo švento Morkaus katedroje.

Ir ūmai pasibaisėjo: kiek jau laiko praleido Neapolyje? Beveik metus!Pamatęs, jog Gvidas jįkviečia, Tonijus patraukė link mokytojo.- Ar matai tą nediduką žmogų? - šnipštelėjo Gvidas. - Ten rusų kuni

gaikštis Seržinskis. Jis talentingas muzikantas mėgėjas, parašiau jam sonatą. Ko gero, jis gali ją sugroti.

- Ką gi, puiku, - irgi pašnibždom atsiliepė Tonijus. - Bet kodėl pats ne-

sugroji?- Ne, - papurtė galvą Gvidas. - Per anksti. Juk jie ką tik sužinojo, jogsugebu šįtą daugiau, ne vien...

Jis nurijo paskutiniuosius žodžius, ir Tonijus šyptelėjęs slapčia spustelėjo jam ranką.

Tarp naujai atvykusiųjų buvo daug konservatorijos muzikantų. Tereikėjo Gvidui pasitraukti, ir prie Tonijaus tuojau pat pribėgo Pjeras, šviesiaplaukis kastratas, kilęs iš Milano.

- Šiandien dainavai įstabiai, - pratarė jis. - Mes kiekvieną kartą iš tavęs mokomės.

Tolėliau Tonijus pastebėjo Benedetą, naująjį maestro Kavalos mokinį,kuris gavo vaidmenį, iš pradžių paskirtą Tonijui. Benedetas praėjo prošalį, nesiteikdamas nė žvilgtelėti.

- Šis vakaras jo, - ištarė Tonijus nuolankiu balsu. - Ir, žinoma, Gvido.Jis padėjo Benedetui rengtis, pats uždėjo jam ant galvos peruką. Kaip

paniekinamai šis žmogus elgėsi su visais aplinkiniais! Ir įTonijų kreipė ne



- 272 -

daugiau dėmesio nei įeilinįpatarnautoją. Jis turėjo ilgus tobulos formosnagus, puošiamus baltų pusmėnulių ties pagrindu. Likęs vienas, tikriausiai juos blizgindavo; kai išėjo įsceną, nagai žvilgėjo lyg nulakuoti. Visdėlto šis žmogus turėjo kažin kokio apgailėtino grubumo. Balti nėriniai ir

blizgučiai nedaug jįtepakeitė; tačiau dėvėjo juos nė truputėlio nesidrovėdamas. "Ką jis pagalvotų, - klausė savęs Tonijus, - sužinojęs, jog aš atsisakiau šio vaidmens, kad tik netektų vilktis tokių drabužių?"

- Jis buvo visiškai savimi patenkintas, kaip ir visada, - pastebėjo Pjeras, šaltai, vertinamai nužvelgdamas Benedetą.

Vaikinas nusivedė Tonijų įbiliardo kambarį.- Noriu su tavimi pasikalbėti.Iš ten matėsi visa puotos salė ir ilga menuetą šokančių porų eilė, nors

muzika girdėjosi silpnai bei iškreiptai. Kartais, kai pokalbis pagarsėdavo,

atrodydavo, kad pasipuošę vyrai bei moterys šoka apskritai be muzikos.- Aš dėl Džiovanio, Tonijau. Supranti, maestro nori, kad jis liktų darmetams, kadangi būtinai privalo išmėginti savo jėgas scenoje. TačiauDžiovaniui pasiūlyta vieta viename chore Romoje, ir jis nori priimti pasiūlymą. Jeigu jįkviestų Popiežiaus koplyčia, maestro veikiausiai neprieštarautų, bet taip nėra... Ką tu manai?

- Nežinau, - gūžtelėjo pečiais Tonijus.Bet jis buvo tikras, kad Džiovanis niekada netaps tinkamas scenai. To

nijus tą suprato vos pirmą kartą jįišgirdęs.Tolumoje už arkinių durų pasirodė šviesiaplaukė mergina. Nejaugi

vilki tą pačią violetinę suknelę? Tą, kurią vilkėjo bemaž prieš metus? Josliemuo atrodė toks lieknas, jog Tonijus tikriausiai galėtų apimti jįpirštais,oda iškirptėje traukė žvilgsnį švelnumu. Nepažįstamosios antakiai buvone šviesūs, kaip galėjai tikėtis, o tamsūs, padūmavę, kaip ir jos akių mėlynumas, ir kaip tik šis bruožas teikė merginai rimtumo. Tonijus aiškiaimatė jos veidą: štai ji šiek tiek susiraukė, štai truktelėjo viršutinę lūpą.

- Bet, Tonijau, Džiovanis nori važiuoti įRomą, štai kas baisiausia. Jo

niekada netraukė scena ir niekada nepatrauks, tačiau visuomet, nuo patvaikystės, jam patiko giedoti bažnyčioje.Tonijus tai išgirdęs nusišypsojo.- Kuo aš galėčiau padėti, Pjerai?- Gali mums pasakyti, ką apie tai manai, - atsakė šis. - Kaip tau atrodo,

ar Džiovanis galėtų atsidėti operai?- Paklauskite Gvido, štai ką aš jums patarsiu.- Bet, Tonijau, tu nesupranti. Maestro Gvidas niekada neprieštaraus

maestro Kavalai, o Džiovanis iš tiesų nori važiuoti įRomą. Jam jau devyniolika, seniai čia gyvena, ir šis pasiūlymas geriausias iš visų kada norsgautų.

Susidarė neilga pauzė. Mergina tuo metu pasisuko, nusilenkė, paėmė partnerį už rankos ir susiūbavusi sijonais nužingsniavo įšokančiųjų gretas.

Netikėtai Pjeras nusijuokė bei kumštelėjo Tonijui įpašonę.- Ak štai nuo ko tu negali atitraukti akių, - šnipštelėjo jis.Tonijus užsiplieskė. Jis vos ne vos sutramdė įniršį.





- 214 -

Tonijui nerimą kėlė užkrauta atsakomybė. Bet kartu buvo malonu,kad kiti pripažino jįlyderiu. Dabar daugelis bendravo su juo, ir ne tikkastratai. Ne per seniausiai studentas kompozitorius Morelas padovanojo

jam neseniai sukurtos savo "Stabat Mater" kopiją, užrašęs: "Galbūt kadanors tai sudainuosi." Dusyk pastaruoju metu Gvidas leido jam vesti pamoką jaunesniesiems mokiniams, kas jaunuoliui irgi patiko, juolab kai pamatė susižavėjimą ir pagarbą berniukų akyse.

"Apie ką čia aš galvojau? Lyg ir apie koplyčią... Apie grafienės koplyčią! Kur ji yra?" Vynas gerokai trinktelėjo jam įgalvą. Grafienė lyg tyčiakažkur dingo. Aišku, kiekvienas tarnas galėjo jam parodyti, kur koplyčia."Ir Gvidas tikriausiai žino. O kur Gvidas?" Bet jis jautė, kad nederėtųklausti mokytojo.

- Aš gėdingai pasigėriau, - sušnibždėjo ir žvelgdamas įsavo atspindį

taurėje pridūrė: - Tu - savo motinos sūnus!Rodos, liko vienas ištuštėjusioje salėje. Suprato, jog nepakenktų prigulti. Bet vis tiek, kai prisiartino tarnas, nešinas vėsaus balto vyno taure,Tonijus ją ištuštino, o paskui palietęs tarno rankovę paklausė:

- Kur čia yra koplyčia? Ar ji atvira svečiams?Jis prisiminė, kad degdamas nekantrumu užlipo paskui tą žmogų pla

čiais centriniais laiptais, o paskui ėjo ilgu koridoriumi iki dvivėrių durų.Tarnas pakėlė žvakę prie žvakidės, o tada Tonijus liko vienas blankiai apšviestoje patalpoje.

Gražioje koplyčioje puikavosi daugybė nuostabių smulkių detalių. Visur tviskėjo neapoliečių pamėgtas auksas, išgraviruotos arkos ir kolonossu kaneliūromis, mirguliuojančios arabeskos palei langais bei lubas. Gyvusžmones primenančios statulos buvo aptaisytos tikru atlasu bei aksomu, oaltoriaus užtiesalas nusagstytas brangakmeniais.

Tonijus tylėdamas patraukė tarp suolų, atsiklaupė ant aksominės pagalvėlės prie tvorelės ir suglaudė delnus, lyg ketindamas melstis.

Viršum jo blausioje šviesoje virpčiojo sienų piešiniai, ir atrodė absoliu

čiai neįtikėtina, kad toji mergina nutapė tokias didžiules bei nuostabias figūras: mergelę Mariją, kylančią įdangų, angelus išlenktais sparnais, žilagalvius šventuosius.

Tvirtos, galingos figūros buvo sklidinos gyvybės, žvelgiant įjas Tonijųužplūdo meilė merginai dailininkei, įsivaizdavo atsidūręs šalia jos ir negarsaus, karšto pašnekesio įkarštyje įstengė išgirsti, pagaliau išgirsti jos

balsą. Ak, jei jam pavyktų kaip nors prisiartinti prie jos šokių metu, iš tiesų išgirstų merginos balsą, kai toji ką nors pasakytų savo partneriui! Tamsūs mergelės Marijos plaukai viršum jo galvos bangomis krito madonaiant pečių, jos veido ovalas buvo nepriekaištingas, blakstienos šiek tieknuleistos. Nejaugi šituos piešinius tikrai nutapė tokia jauna dailininkė?Jam ūmai pasirodė, jog tokia užduotis per sunki bet kokiam meistrui. Jisužsimerkė. Nuleido galvą ant dešinės rankos1

Užplūdusių emocijų srautas jįišgąsdino. Ū mai pasijuto nelaimingas,iškilo poreikis pasiaiškinti Gvidui, kodėl čionai atėjo.

- Aš myliu tik tave, - sukuždėjo.



- 215 -

Nusilpęs nuo vyno, galutinai sugniuždytas, Tonijus nukiūtino nuo altoriaus durų link.

Jeigu nebūtų aptikęs kažkokios kušetės mažoje svetainėje viršuje, jam būtų buvę visai riesta.

Tonijus atsigulė ant kušetės ir užsimerkė. Aiškiai išgirdo motinos balsą: "Man derėjo pabėgti su operos teatru." Ir užmigo.

Kai nubudo, buvo tylu. Kviestinė vakarienė, aišku, jau seniai pasibaigė. Skubiai pakilęs, Tonijus pasuko link laiptų. Gvidas tikriausiai įtūžęs.Gal netgi išvažiavo namo vienas.

Didžiulėse salėse apačioje sukiojosi vos keletas svečių, visur vaikštinėjotarnai ir krovė ant sidabrinių padėklų taures bei servetėles. Ore kvepėjo ta

baku, o vienišas žmogus prie klavesino, mėgėjas, grojo aistringą melodiją.

Trys likę smuikininkai plepėjo tarpusavyje. Pastebėjęs tarp jų Frančes-ką, Tonijus pasileido laiptais žemyn.- Ar nematei Gvido? - paklausė. - Gal jis išvažiavo namo?Frančeskas, turėjęs groti beveik visą naktį, gerokai pavargo ir pirmą

akimirką, rodos, nesuprato klausimo.- Jis tikriausiai ant manęs pyksta, Frančeskai. Aš užmigau. Ko gero,

maestro manęs ieškojo, - paaiškino Tonijus.Ir tuomet Frančeskas nusišypsojo.- Jis ant tavęs nepyks, - keistai, konfidencialiai sušnibždėjo.

Paskui atsargiai paguldė smuiką įdėklą ir užvožęs dangtį atsistojo. Bet pamatęs nieko nesuprantančio Tonijaus žvilgsnįvėl nusišypsojo bei reikšmingai pažvelgė įlaiptus, vedančius įantrą aukštą.

Tonijus palinko įpriekį, tarsi mėgindamas išgirsti neištartus žodžius.Frančeskas vėl akimis parodė įviršų.

- Jis su grafiene, - šnipštelėjo galų gale. - Taigi lauk.Kurįlaiką Tonijus tiesiog žiūrėjo įFrančeską. Žiūrėjo, kaip šis susiren

ka natas, kaip atsisveikina su kitais. Kaip išeina.Likęs vienas ant didžiulės tuščios salės slenksčio, vaikinas tarytum iš

naujo išgyveno trumpą pokalbįir jo veikiamas lėtai prisiartino prie laiptų.Ir tarė sau: "Tai netiesa. Kokie niekai. Tikriausiai aš neteisingai supra

tau."Aišku, Frančeskas negalėjo žinoti, kad juodu su Gvidu - meilužiai.

Niekas to nežinojo.Bet atsidūręs ilgo antro aukšto koridoriaus pradžioje Tonijus pajuto

drebulį.Atsirėmė įsieną. Galva apsvaigo, ir netikėtai apėmė noras atsidurti kur

nors kitoje vietoje, kuo toliau nuo čia. Tačiau vis tiek stovėjo nejudėdamas.Laukti teko neilgai.Kitame koridoriaus gale atsivėrė durys, ir ant gėlėto kilimo plūstelėju

sios šviesos sraute pasirodė grafienė su Gvidu. Putli nedidukė grafienė te- bevilkėjo įmantrią balinę suknelę, bet dabar tamsūs plaukai laisvai kritoant pečių. Gvidas, švelniai atsisukęs įją, pabučiavo bei nusilenkė.

Judviejų siluetai aiškiai matėsi prieblandoje. Grafienė dingo, kartu su ja išnyko ir šviesa. O Gvidas patraukė laiptų pusėn.



Tonijus nebyliai žvelgė įartėjantį neryškų siluetą.Kai pamatė mokytojo miną ir judviejų akys susitiko, vaikinui nebeliko

nė menkiausios abejonės.

__________________________ 12 __________________________

Jis verkė. Verkė pasikūkčiodamas kaip vaikas, neįstengdamas susitaikyti su tuo, kas vyksta. Gvidas jįapgavo. Gvidas sąmoningai jįįskaudino. Ir

jeigu iš pradžių pasakė mokytojui daug piktų žodžių, tokiu būdu tik paniškai, beviltiškai mėgino nuslėpti šio siaubingo momento skausmą.

O dabar Gvidas kalbėjo su juo įprastu šaltu, bejausmiu balsu niekoneaiškindamas! O ko jis, tiesą sakant, tikėjosi? Atsiprašymų ar net melo?Bet mokytojas sakė perspėjęs jį, kad susitikinės su moterimis tada ir ten,

kur pasitaikys proga. Ir kad tokie susitikimai neturi nieko bendro su juodu siejančia meile.- O-o, kaip tu mane apkvailinai! - sušnibždėjo Tonijus. Mintys pynėsi,

jis nebegalėjo išdėstyti kaltinimų eilės tvarka.- Kaip suprasti: apkvailinau? Manai, aš tavęs nemyliu? Tonijau, tu -

mano gyvenimas!Tačiau Gvidas neatsiprašinėjo, neatgailavo. Nežadėjo nutraukti santy

kių su grafiene. Tik kartojo savo žemu balsu tuos pačius žodžius.- Ar tai nutiko tik šiąnakt, ar jau buvo ne kartą? Ak, jau buvo ne kartą.

Gvidas neatsakinėjo. Stovėjo tylėdamas, sukryžiavęs rankas ant krūtinės ir žvelgdamas įTonijų taip, lyg tyčia nuo jo atsiribotų bei nesuprastų,kokį skausmą jam sukėlė.

- Kiek laiko visa tai tęsiasi? Kada prasidėjo? - šaukė Tonijus. - Kada taumanęs pasidarė negana?

- Negana? Tu man - visas pasaulis, - švelniai paprieštaravo Gvidas.- Bet juk tu jos nemesi...Gvidas neatsakė.Toliau kalbėtis buvo beprasmiška. Tonijus žinojo sulauksiąs tų pačių

atsakymų; jis sustingo suvokdamas, jog po kojomis vėl gali atsiverti bedugnė, vėl gali užplūsti neviltis, nublokšdama į ankstesnes kančias.Skausmas atrodė nepakeliamas. Skausmas tvinkčiojo kiekvienoje jo esy

bės ląstelėje. Mažas jo susikurtas pasaulėlis susiūbavo ir, rodės, tuoj nugrius. Ir nesvarbu, kad kadaise pažino dar didesnį skausmą. Anas skausmas dabar atrodė nerealus, o tikruoju tapo šitas, dabartinis.

Jis norėjo atsistoti, išeiti, kad daugiau nebematytų nei Gvido, nei grafienės, apskritai nieko.

- Aš tave mylėjau, - sukuždėjo. - Man neegzistavo niekas daugiau, tiktai tu. Niekada neturėjau nieko kito.- Tu myli mane ir dabar, ir aš neturiu nieko kito, tik tave, - atsakė Gvi

das. - Tu žinai.- Nebekalbėk daugiau. Gana. Kuo daugiau kalbi, tuo blogiau. Viskas

baigta.Bet dar nespėjęs ištarti šių žodžių Tonijus suprato, kad Gvidas artinasi

jo pusėn.

- 216 -



- 2 2 7 -

Ir vos tik pagalvojo, jog neabejotinai trenks šiam žmogui, nejučia atsisuko įjį. Atrodo, tokios būklės jis negalėjo priešintis. Taigi tik pats Gvidasgalėjo jįapsaugoti nuo Gvido žiaurumo. Ir kai mokytojas vėl sukuždėjo:"Tu - mano gyvenimas", jo balse nuskambėjo tokia kančia ir tokia aistra,

jog Tonijus tuojau pat jam atsidavė.Gvidas bučiavo jįlėtai, pasimėgaudamas. Aistra ritosi bangomis, čia

pakylėdama Tonijų įaukštybes, čia šiek tiek aprimdama, bet tik priešnaują pakilimą.

Kai viskas buvo baigta ir juodu gulėjo susiglaudę, susipynę rankomis bei kojomis, Tonijus šnipštelėjo Gvidui įausį:

- Paaiškink man, kaip visa tai suprasti. Kaip tu galėjai taip stipriai mane įskaudinti ir nieko nepajusti? Aš nė už ką pasaulyje nesuteikčiau tautokio skausmo, prisiekiu.

Jam pasirodė tamsoje, kad Gvidas nusišypsojo. Bet ne kreivu šypsniu,ne. Veikiau šioje šypsenoje slypėjo liūdesys, o jo atodūsyje - kadaise patirtų išgyvenimų sunkumas.

Jis apkabino Tonijų kažkaip įnirtingai: prisispaudė taip stipriai, lygkas ketintų vaikiną atimti.

- Ateis metas, mano gražuoli, ir tu tą padarysi, - ištarė maestro. - Okol kas rodyk man savo kilnų dosnumą.

Tonijui lipte lipo akys. Nepaisant valios pastangų, jis užmigo. Norėjo paprieštarauti Gvidui, bet atrodė, tarsi pražiopsojo reikšmingą mįslės dalį, nors ir spėjo pamatyti, kokia toji sudėtinga. Širdyje kirbėjo baimės,kurių negalėjo apibūdinti, bet žinojo, kad šią akimirką Gvidas jįmyli, o

jis myli Gvidą, tačiau jeigu pamėgins apčiuopti prarastą galvosūkio dalį,vėl pasijus be galo nelaimingas.

Jis susitaikė su esama padėtim. Jausdamas, jog yra bejėgis ką nors pakeisti, susitaikė. Artimiausios dienos parodė jįpasielgus išmintingai: Gvidas dabar priklausė jam dar labiau nei anksčiau.

Tačiau vieną karčią pamoką Tonijus išmoko: ne Gvidas sulaikė jįnuo pažinties su šviesiaplauke mergina. Jos paveikslai tarytum šaipydamiesiiškildavo atmintyje. Jis jautė kaltę dėl to, kad tąnakt nuėjo įkoplyčią,mat dabar žinojo, jog galėtų prie jos prisiartinti nieko neaiškindamas Gvidui, tačiau neišdrįso to padaryti, ir kaskart, kai susidurdavo su ja, tik nesmagiai tylėdavo ir jausdavosi klaikiai nelaimingas.

Bet artimiausiais mėnesiais meilė Gvidui jįužpildydavo ir nuramindavoširdį. Beje, kartais kamuodavo mintis, kad Gvidas dar turi ir grafienę.Tačiau maestro jam buvo švelnesnis nei anksčiau, galbūt todėl, kad pats pagaliau sulaukė pripažinimo kaip kompozitorius, o juk taip ilgai šito siekė.

Kai vėl prasidėjo šiltieji metų mėnesiai, o kartu ir šventės bei eisenos- ir periodiški pasivaikščiojimai su Paolu po vaizdingas apylinkes - tapoaišku, kad Gvidas pasidarė ypač populiarus.

Jam buvo patikėti geriausi studentai kompozitoriai, naujokėliai atimti,o su Tonijumi, dabar laikomu mokytojo sukurta žvaigžde, bei Paolu,



- 218 -

galinčiu nustebinti kiekvieną, dabar jis pritraukdavo daugiau puikių dainininkų, nei galėjo pritraukti.

Mokyklos teatras bemaž atiteko jo žinion, ir, nors maestro negailestingai visus varinėjo, Tonijus vis labiau gėrėjosi mokytoju, besipuošiančiunaujais kostiumais, pirktais už Tonijaus pinigus.

Įgijęs autoritetą, Gvidas suminkštėjo. Dabar jis kur kas rečiau pykdavo. O jo valdingumas buvo toks natūralus, jog Tonijui stiprų slaptą pasitenkinimą suteikdavo vien mokytojo rankų prisilietimas.

Maestro Kavala prašė Gvido pernelyg nespausti Tonijaus. Vis dėltotikras Gvido darbas su juo prasidėjo tik nuo to momento, kai mokinysėmė rodytis scenoje.

Rampos šviesoje Gvidas geriau pastebėdavo Tonijaus silpnybes beistipriąsias pusės. Ir nors maestro be gailesčio kamavo geriausią savo mo

kinį pratimais bei parašė jam daugybę įvairių arijų, tik liūdesio ir švelnių jausmų sklidinos arijos cantabile dėka jis suprato, kuo Tonijus iš tiesųypatingas. Benedetui puikiai pavykdavo triukai. Jis galėjo virtuoziškaiįveikti aukštas natas, o paskui stulbinamai lengvai pereiti įkontralto dia

pazoną. Klausydamasi jo, publika aikčiojo, bet tasai dainininkas neįstengdavo jos pravirkdyti.

O Tonijui pavykdavo kiekvieną kartą.

Tuo metu Neapolį jau dvejus metus valdantis karalius Karlas Trečiasisnusprendė pastatyti savo teatrą. Per keletą mėnesių statybos buvo užbaigtos, o senasis švento Bartolomėjaus teatras nugriautas.

Ir nors visi žavėjosi tokia statybų sparta, atidarymo vakarą būtent teatro interjeras sukėlė pasigėrėjimo bei pagarbos šūksnius.

Švento Bartolomėjaus teatre žiūrovų salė buvo pasenusios keturkam pės formos. O naujoji priminė šešių aukštų pasagą. Tačiau ypač sužavėjone įspūdingas salės dydis, bet stulbinantis apšvietimas. Kiekvienos ložės priekyje stovėjo veidrodis, abipus kurio degė žvakės. Uždegus žvakes,veidrodžiai tūkstantį kartų visomis kryptimis sustiprindavo mažų liepsnelių šviesą. Šįneužmirštamą reginį užtemdyti galėjo nebent primadonos Anos Peruci talentas bei jos varžovės Vitorijos Teci, pagarsėjusiosmeistrišku vyriškų partijų atlikimu, kontraltas. Per atidarymą rodomaopera "Achilas Skire" buvo parašyta neapoliečių jau daugelį metų mylimo kompozitoriaus Domeniko Sari pagal Metastazio libretą.

Sceną apipavidalino vienas iš geriausių tų laikų dekoratorių Pjetras Ri-džini, ir visas spektaklis buvo išties neprilygstamas.

Gvidas su Tonijum turėjo visam sezonui išnuomotas vietas priešakinėje parterio dalyje, patogius krėslus su ranktūriais. Todėl jie laisvai galėjokiek tinkami vėluoti, o kadangi krėslai pirmose eilėse stovėjo gan laisvai,atvykę pasirodymo viduryje niekam netrukdydavo eidami įsavo vietas.

Be abejo, visi žinojo, kad monarchas ne itin domisi opera, ir juokavo, jog tokį didelį teatrą pastatė todėl, kad pats galėtų įsitaisyti atokiau nuoscenos.



- 219 -

0 # 0

Tačiau visos Europos akys labiau nei bet kada krypo j Neapolį. Jodainininkai, kompozitoriai ir muzika gerokai pranoko Venecijos meistrus. O juk šie jau seniai užtemdė Romą.

Tačiau, Gvido žiniomis, Roma vis dar tebebuvo toji vieta, kur vykdavo dainininkų kastratų debiutai. Netgi nekurdama savų atlikėjų bei kūrė

jų, Roma vis tiek buvo Roma. Ir maestro nuolat Tonijui tai primindavo.Tonijaus progresas stulbino visus. Bet nors vaikinas sudainavo jau ke

turias arijas rudenį konservatorijoje pastatytoje operoje, o vakarus su Gvidu leisdavo kur nors mieste, jis ir toliau kartais vakarieniaudavo su savo

bičiuliais studentais, ilsėdavosi drauge su jais po pietų bei neatsisakydavoatlikti visų būtiniausių darbų už scenos.

Tačiau netrukus po antrųjų Neapolyje praleistų Kalėdų Tonijus susikivirčijo su vienu fechtavimo pamokas lankančiu jaunuoliu, ir konfliktas

pasirodė besąs toks pat pavojingas, kaip ir priešprieša su Lorencu priešmetus.

Tą dieną Tonijaus galva prastai veikė, jis jautėsi vangus, abejingas viskam, ką mato ir girdi.

Iš ryto perskaitė eilinįKatrinos Lizani laišką, kuriame tetulė pranešė,esą jo motina pagimdžiusi sveiką sūnų. Kūdikis gimė prieš penkis mėne-siusj jau beveik pusę metų jis gyveno šiame pasaulyje.

Šlykštus silpnumas pasklido po visą Tonijaus kūną, ir jis nejučia pradėjo nebyliai melstis. "Kad tu būtum sveikas kūnu bei protu, - bemažšnibždėjo jis. - Būk palaimintas ir Dievo, ir žmonių. Jei galėčiau dalyvautitavo krikštynose, aš pats pabučiuočiau švelnią tavo kaktytę."

Sąmonėje, rodos, savaime iškilo vizija. Jis išvydo save - aukštą, blyškų, veikiau panašų įvorą - einantį per drėgnus tamsius kambarius. Štai

be galo ilga jo ranka pasiekusi ėmė supti kūdikio lopšį. O paskui pamatėmotiną - verkiančią, vienišą."Bet kodėl jinai verkia?" Jis pamėgino susikaupti ir suprato, jog moti

na sielvartauja dėl to, kad jis nužudė jos vyrą. Karlas mirė. Jinai vėl gedi,visos skaisčios žvakės jau baigė degti. Viršum žvakigalių rangosi menkasdūmelis. O koridoriais aukštyn ir žemyn sklando kanalo dvokas - tirštas,apčiuopiamas kaip žiemos rūkas.

- Ką gi, - galų gale ištarė balsu, lankstydamas kietą pergamento lapą. -O ko tu norėjai? Gauti daugiau laiko?

Dar vienas žingsnis buvo žengtas, dar vienas žingsnis. Katrina laiškerašė, kad motina vėl nėščia!

Ir štai, kai jis tokios būklės pasiekė fechtavimo salę, tarpduryje susidūrė su jaunu toskaniečiu iš Sjenos, ir nustūmęs jįįėjo pirmas. Paprasčiausias neatidumas, tik tiek.

Tačiau ruošdamasis pirmajai kovai Tonijus staiga aiškiai išgirdo už



nugaros grėsmingą niurzgėjimą ir pakėlęs akis patyrė keistą dezorientaci jos jausmą, panašų įtą, kuris jįužklupo prieš kelerius metus švento Morkaus aikštėje, kai pirmą kartą išgirdo apie Karlą. Trumpą, šiurpią akimirkąatrodė, tarytum grimzta įsapną. O paskui krestelėjęs galvą nužvelgė poliruotas grindis, aukštus langus, ilgą, tuščią salę.

Sąmonę pasiekė žodžiai:- Eunuchas? Aš nė nežinojau, kad kastruotiems gaidžiams leidžiama

nešioti špagas! Nieko netikėto, nieko originalaus. Jis tuojau pat vaizduotėje išvydo

kastruotus gaidžius, tuos išromytus paukščius, paruoštus maistui, ky bančius ant kablių mėsinėje. Fechtavimo salės veidrodžiuose atsispindėjo juos supantys jaunuoliai juodais bridžiais ir baltais marškiniais.

Tonijus suvokė, kad salėje įsiviešpatavo tyla ir kad jis pats lėtai atsig

ręžia. Jaunasis toskanietis nenuleido nuo jo akių. Tonijaus veidas išliko bereikšmis. Bet jis, rodos, girdėjo daugybę šnabždesių bei tų šnabždesiųatgarsių, atsklindančių iš didelio pulko jaunų vyrų, su kuriais jis čia kovėsiir kuriuos įveikdavo. Jis stovėjo labai ramiai, primerkęs akis, ir laukė, kada šnabždesys virs žodžiais, kuriuos galima suprasti.

Tonijus miglotai jautė, kad jaunasis toskanietis nervinasi. Kiti irgi jautėsi nesmagiai, ir Tonijui tiesiog kuteno odą salėje besisukantis įtampossrautas. Aplinkui susitelkė nepežvelgiami, niūrūs pietiečių veidai. Ore sustiprėjo aitrus prakaito kvapas.

Tonijus fiziškai pajuto jaunuolio baimę. Baimę, sumišusią su pašėlusiu, savižudišku išdidumu.

- Aš nekryžiuoju špagos su vištgaidžiais! - bemaž suspigo toskanietis,ir netgi nesutrinkantys pietiečiai patyrė tam tikrą šoką.

Keista mintis dingtelėjo Tonijui. Jis pamatė, koks šis jaunuolis kvailas,ir įsitikino, jog toskanietis veikiau mirs, nei patirs gėdą kitų akivaizdoje.O Tonijus nė kiek neabejojo nužudysiąs vyruką. Niekas čia nevaldė špagos geriau už jį. Fiziškai jusdamas savo ūgį, šaltą savo įniršį, jis tuo pat

metu suvokė visą šio poelgio beprasmiškumą. Jis nenorėjo nieko žudyti.O tasai žmogus neabejotinai geidė jo mirties. Juk vaikinas puikiai suprato,kad toks įžeidimas negali neturėti pasekmių.

Tonijus jautėsi suglumęs, padėtis jįslėgė. O berniūkštis suteikė jamtokią galimybę! Tonijus pajuto gailestį jam. Tačiau stiprėjančios abejonėstik atims jėgas.

Jisai tarytum iš šalies pamatė iš susiaurėjusių savo akių plūstelintįįniršį, nukreiptą įjaunąjį toskanietį, lėtai pakylančią savo špagą.

Toskanietis išsitraukė rapyrą. Si švilpdama perskrodė orą. Jaunuolioveidą perkreipė baimė bei pyktis. Tonijus, lėtai atmušęs smūgį, smogė priešininkui įkaklą.

Toskanietis išmetė ginklą ir abiem rankom griebėsi už gerklės.Kambarys kaipmat sujudo. Keli žmonės pripuolė prie Tonijaus, įkal

binėdami atsitraukti. Kiti apsupo sužeistąjį. Tonijus matė, kaip jaunuoliomarškinius permerkia kraujas. Fechtavimo mokytojas primygtinai prašėvisų išeiti ir tęsti įvykio aptarimą už durų.

- 220 -



- 221 -

❖ # ❖

Visą kelią atgal iki konservatorijos Tonijus prisiminė tas nejaukias akimirkas, kai jaunuoliai jįapsupo, bičiuliškai apkabinę pečius, spausdamirankas.

Jau apie vidurnaktį atvyko jaunas Sicilijos didikas ir pranešė jam, kadtoskanietis susirinko daiktus bei išvyko iš miesto. Tamsiame jaunuolioveide atsispindėjo panieka toskaniečiui, tačiau jis nekomentavo savo pranešimo. Matėsi, kad vyrukas ne itin smagiai jaučiasi rūsčioje konservatorijos svetainės aplinkoje, kur Tonijus jįpriėmė. Bet svečias kiek padvejo

jęs paklausė Tonijaus, ar šis nesutiktų artimiausiu metu su juo pame-džioti. Girdi, jis ir jo bičiuliai, reguliariai vykstantys įkalnus, džiaugtųsi,

jei senjoras Treskis prie jų prisijungtų. Tonijus padėkojo už kvietimą, betteigiamo atsakymo neištarė.

O vos po keleto dienų Tonijus su Gvidu patys išvyko įkalnus, pietų pusėn.

Oras buvo švelnus ir šiltas. Juodu nusprendė aplankyti kurį nors mažą pakrantės miestelį, besišliejantį prie šlaitų, kylančių viršum mėlynos

jūros, panašios įnepriekaištingą veidrodinį dangaus atspindį.Po paprastų kaimiškų pietų mažoje kaimo aikštėje jie pasikvietė gat

vės dainininkų būrelį, skurdžiai apsitaisiusių, bet kupinų aistros, ir šiesudainavo jiems daug barbariškų, išmoningų melodijų, kurių nesiryžtų

atlikti nė vienas profesionalus muzikantas. Naktį juodu praleido nakvynės namuose, šiaudiniame guolyje, prie

lango, pro kurį dirsčiojo žvaigždės.Auštant Tonijus išėjo įlauką ir patraukė link senos graikų šventyk

los, dunksančios vidury pievos, kurią išmargino pirmieji pavasario žiedai.Iš daugumos kolonų beliko tik marmuriniai pagrindai, išsibarstę tarp

žolių, bet keturios kolonos, smingančios tiesiai įdangų, dar tebestovėjo.Pamatė Tonijus ir šventyklos grindis. Apėjo palei akmenų nuolaužas,

paskui atsigulė ant jaunos žolės, besikalančios iš visų spragų bei plyšelių.Žvelgdamas tiesiai įakinantį šviesos srautą galvojo apie tai, jog niekadagyvenime nepatyrė tokios ramybės, kokią pažino pastaraisiais metais.

Kur bepažvelgtų, atrodė, kad pasaulis trapus ir pilnas nesudrumstogrožio. Jame nebuvo grėsmingo paslaptingumo. Nebuvo kasdien kamuo

jančios įtampos.Tonijui ramybės teikė meilė Gvidui, meilė Paolui, visiems tiems, kurie

tapo jo naujaisiais draugais, beveik broliais, ir gyveno su juo po vienu stogu, berniukams, kurie kartu dirbo, mokėsi, ilsėjosi, repetavo bei dalyvavo

spektakliuose.Bet tamsa buvo šalia.Ji visuomet išlikdavo šalia, laukdama čia Katrinos laiško, čia kvailo

berniūkščio iš Toskanos įžeidimo. Vis dėlto Tonijui taip ilgai pavyko neįsileisti jos įsavo gyvenimą!

Dabar jis stebėjosi, kaip galėjo apskritai tikėtis išlaikyti savyje neapykantą ir keršto jausmą tol, kol Karlas susilauks daug vaikų. Kaip tik tuomet jis ketino sugrįžti bei apmokėti seną sąskaitą.



Nejaugi jis jau taip ištižo, jog užmišo patirtą blogį, užmiršo pasaulį,kuris jįišstūmė iš savęs, ir taip lengvai pasidavė tam keistam neapolie-tiškam gyvenimui, dabar jam atrodančiam realesniam už pažintąjį Venecijoje. O nenoras žudyti toskanietį? Ar čia silpnybė? Ar atvirkščiai, jis ta

po išmintingesnis ir tobulesnis?Tonijus ūmai nepaprastai išsigando, jog jam niekada neteks šito sužinoti.Dabar jam apskritai atrodė nerealus gyvenimas Venecijoje, ten regėtas

rūkas, tarsi pagrobęs iš nejudrių kanalų švino spalvą, siauros gatvelės,namų sienos, kurios bemaž susiglaudžia virš galvos, tarsi norėtų šiaisspąstais sugauti žvaigždes.

Sidabriniai kupolai, apskritos arkos, mozaikos, žėrinčios net per lietų- kas tai buvo?

Užsimerkęs jis pamėgino prisiminti motiną. Pasistengė išgirsti jos

balsą, pamatyti, kaip ji šokdama sukasi ant dulkėtų grindų. Nejaugi kadaise jo gyvenime buvo diena, kai pamatęs ją prie lango prislinko iš užnugaros apsipylęs ašaromis? Ji dainavo kažkokią gatvės dainelę. Galgalvojo apie Stambulą? Jis ištiesė įją ranką. Jinai atsisuko ir trenkė jam.Jis pasijuto krentąs...

Nejaugi šitaip kažkada buvo?

Netikėtai jis atsistojo tarp žolių. Aplinkui žaliavo pieva. Atokiau, tarpdaugybės žiedų, pasklidusių po nuostabų bekraštį lauką, šmėžavo tamsiGvido figūra. Jis stovėjo nejudėdamas, palenkęs galvą įšalį, tarsi klausydamasis paukščių giesmės tolumoje, o galbūt tylos aplinkui.

- Karlai, - sušnibždėjo Tonijus. - Karlai!Tarsi negalėtų išeiti iš čia, kol neįsitikins, jog tėvas kažkur netoliese.

O paskui užmerks akis, atgręžtas įšvelnią saulę, begalinius laukus beimiestą tolumoje, kurį taip puikiai pažįsta, tada patrauks įpriekį, tykindamas kaip šuoliui besiruošianti katė, užklups jįkokioje nors tamsioje

netikėtoje vietoje, ir pamatys siaubą jo veide."Bet, Viešpatie, nežinia ką atiduočiau, kad galėčiau išgyventi bent

dieną, tik vieną dieną, aplenktas šios taurės!"

_______________________ 13 _______________________

Praslinkus dar šešiems mėnesiams, Tonijus gavo laišką iš pačios Marianos, pranešančios apie antrojo sūnaus gimimą.

Pasijuto toks sukrėstas, pamatęs šįlaišką, jog nešiojosi jįvisą dienąir atplėšė tik atsidūręs vienas jūros pakrantėje.

Atrodė, tarytum pro bangų ošimą girdi jos balsą - kerintį, pavojingąkaip sirenos kauksmas.

"Nebūna nė valandos, kad apie tave negalvočiau, nejausčiau skausmodėl tavęs, nekaltinčiau savęs dėl skuboto, siaubingo tavo poelgio. Tu

- 2 2 2 -





- 224 -

ir jaunas našles, kurios uždegdavo žvakes, klūpodavo priešais altorių, it juodi šešėliai slinkdavo gatvėmis, lydimos senų tarnaičių.

Dabar jįužgriuvo daugybė pakvietimų padainuoti privačių vakarienių arba koncertų metu. Sykįnet apsilankė tos senyvos markizės namuose, kurią sutiko pirmą kartą atvykęs įgrafienės Lamberti rūmus.

Bet po kurio laiko pradėjo atsisakinėti visų pakvietimų.Gvidas, be abejo, niršo.- Reikia, kad žmonės tave girdėtų! - įtikinėjo jis. - Reikia, jog tave ma

tytų ir girdėtų įtakingiausiuose namuose. Tonijau, apie tave turi išgirstiužsieniečiai, kaip tu nesupranti!

- Jie gali apie mane išgirsti ir ateiti manęs pasiklausyti čionai, - gūžtelėjo pečiais Tonijus. - Tu per daug iš manęs reikalauji! - karštai šūktelėjo

vaikinas. - Be to, maestro nuolat skundžiasi, kad studentai per daug laiko praleidžia mieste, daug geria...

-Ak, liaukis! - piktai nutraukė Gvidas.Šiaip ar taip, konservatorija tapo vienintele vieta, kur dabar pasirody

davo Tonijus.Jis vis daugiau laiko praleisdavo klasėse - išskyrus tas valandas, kai

mokėsi fechtavimo - ir niekada nepriimdavo jaunuolių kvietimo kartu išgerti ar pamedžioti.

Jis vis visur sutikdavo šviesiaplaukę dailininkę. Sykį ji pasirodė pranciškonų bažnyčioje, kur jis atėjo su kitais studentais atlikti įprastųgiesmių. Kitą kartą pamatė ją švento Karlo teatre: prašmatniai apsitaisiusisėdėjo grafienės ložėje, neatitraukdama akių žiūrėjo įsceną ir visą laikąatrodė pasinėrusi įmuziką.

Be to, ji ateidavo įkiekvieną jo pasirodymą konservatorijoje.Kartais jis grįždavo įgrafienės namus vedinas vienintelio tikslo, nors

niekada sau to nepripažindavo. Jis eidavo įkoplyčią ir žiūrėdavo įsubtilias tamsių atspalvių freskas, pailgą mergelės Marijos veidą, angelus galingais sparnais bei raumeningus šventuosius. Ateidavo visuomet vėlyvumetu, išgėręs šiek tiek daugiau vyno, nei derėtų. O sutikęs dailininkę

puotos salėje žiūrėdavo įją atvirai ir ilgai, tad jos šeima neabejotinai turėjo palaikyti tokį įžūlumą įžeidimu.

Tačiau taip niekada nenutikdavo.

Bet labiausiai jįįtraukdavo konservatorijos gyvenimas, ir niekas nega

lėjo iš tiesų sutrikdyti jo dienotvarkės bei kasdieninės laimės, išskyrusKatrinos laiškus, kurie, nepaisant retų jo paties atsakymų, tapo vis atviresni ir atviresni.

Šie laiškai, iš ambasados visuomet atgabenami to paties jauno vene-cijiečio, buvo aiškiai skirti skaitymui vienumoje.

Katrina irgi pranešė apie antrojo Marianos vaiko gimimą ir paprastai pridūrė, jog šis kūdikis, kaip ir pirmasis, yra sveikas.







- 227 -

kos. Pakėlė galvą ir pasižiūrėjo įgiedrą žydrą dangų, pajuto švelnią bei šiltą brizo glamonę.

Netoliese pastebėjo atdarą taverną. Keli staleliai stovėjo tiesiog ant akmenuoto grindinio, o pagrindinę patalpą užstojo pora senų gumbuotųfigmedžių. Tonijus patraukė ten ir užsisakė butelį "Lagrima Kristi", ne-apolietiško baltojo vyno, kurį labai mėgo.

Figų lapai metė ant grindinio didžiulius žmogaus delno formos šešėlius, o šitas oras, suspaustas tarp ankštų sienų, rodos, be paliovos judėjo.

Po minutės Tonijus jau buvo girtas. Jam pakako vos pusės taurės. Palaimingai atsipalaidavęs atsilošė įmažos, grubiai sukaltos kėdės atlošą irėmė stebėti žmonių srautą gatvėje. Dar niekad Neapolis jam neatrodė toksnuostabus. Ir nepaisant viso to, kas jam taip nepatiko - baisaus skurdo aplinkui bei begalinio aukštuomenės dykaduoniavimo, - jautėsi esąs šio

miesto dalelė. Pagaliau tai suprato, pajuto visa esybe.O gal taip jautėsi dėl to, kad sukaktys visuomet sukeldavo jam šventišką nuotaiką. Venecijoje jų būdavo tiek daug, ir kiekviena proga vykdavo šventė. Jos tapo ne šiaip galimybe pažymėti laiko atkarpas, o gyvenimo būdu.

Po visų šio ryto kančių jįaplankiusi ramybė buvo lyg tyli paguoda.

Keletą valandų jis praleido pas siuvėją, kur jautėsi kaip kalėjime. Negalėjo žiūrėti įveidrodį. Siuvėjo padėjėjos jam vis kartojo, jog dar labiau

paaugęs. Dabar jo ūgis siekė jau šešias pėdas, ir niekas jįpamatęs nebegalėjo pavadinti berniuku.Švytinti perregima oda, purūs plaukai, nekaltas veidas - visa tai drau

ge bei ilgos galūnės skelbė pasauliui, kas jis toks.Pasitaikydavo minučių, kai bet kokie komplimentai sukeldavo jam

įniršį ir iškildavo vos beapčiuopiamas prisiminimas apie vieną senąžmogų mansardoje, apie žmogų, smerkiantį pasaulį, kuriame viskasmatuojama skoniu. Būtent skonio dėka jo figūra laikoma madinga; ne kaskitas, o skonis skatina moteris siųsti jam dovanas ir prisipažinti, kaip jįdievina, nors jis pats mato veidrodyje klaikią griuveną dieviškos būtybėsvietoje. Patirdavo tikrą siaubą stebėdamas, kaip griūva Viešpaties sumanytas kūrinys. Kartais pasidarydavo įdomu, ar tą patį patiria mirtini ligoniai, kai ima nebejausti galūnių, kai dėl ligos jiems nuslenka plaukai. Mirtini ligoniai jįtraukė, traukė išsigimėliai, nykštukai, neūžaugos, kuriuoskartais matydavo mažosiose scenose kur nors mieste; jis negalėjo užmiršti sykįmatytos poros, tarpusavyje susijungusios šlaunimis: juodu juokėsiir gėrė vyną sėdėdami ant vienos kėdės. Tos būtybės jam kėlė nerimą ir

kartu pakerėdavo; paslapčiomis laikė save vienu iš jų, išsigimėliu, sle piančiu savo bjaurumą po nuostabiu nėriniuotu brokato kostiumu.Jis nusipirko visus siuvėjo parodytus audinius ir dar tuziną nosinių,

kaklaraiščių bei pirštinių, kurių jam visai nereikėjo.- Viskas, kas geriausia, kad taptum nepastebimas, išstypėli, - sukuž

dėjo savo atspindžiui veidrodyje.Ir štai dabar, pajutęs pirmą saldžią vyno sukeltą euforiją, žaibišką al

koholio ir vasaros karščio reakciją, jis nusišypsojo.



- 228 -

- O žinai, tu galėtum būti išsigimėlis, - tarė sau. - Galėtum netekti balsokaip Gvidas. Taigi tebūnie kaip bus.

Šis mažutis kankinimas siuvėjo ateljė priminė Tonijui neseniai įvykusius ginčus su Gvidu ir maestro Kavala - ginčus, kurie, matyt, negreitai turėjo liautis. Gvidas be galo nusivylė, kai Tonijus atsisakė pagrindinės moteriškos partijos pavasarį statytoje operoje, dar sykį pareiškęs, jog jisniekada - niekada, niekada! - nepasirodys scenoje vilkėdamas moteriškąsuknelę. Kapelmeisteris vėl nusprendė nubausti Tonijų, leisdamas jamsuvaidinti tik nereikšmingą vaidmenį. Bet dainininkas kaip galėdamasdemonstravo, jog nė trupučio nenusiminė.

Toji pavasarinė opera jįnuliūdino nebent tuo, kad įpasirodymą neatėjo šviesiaplaukė dailininkė. Kurį laiką jos nesimatė ir koplyčioje. Nesu

tiko jos nė paskutiniojoje grafienės puotoje. Štai dėl ko jis sielvartavo. Na, o pasirodymo su moteriška suknele neužmirštantys mokytojai,atrodo, neketino palikti Tonijaus ramybėje. Jie nepritarė mokinio įsitikinimui, esą jis galįs atlikti tik vyriškas partijas. Prieš daugelį amžių pirmieji išromytieji pradėjo vaidinti moterų vaidmenis, nors dabar visur užPopiežiaus valstybės ribų operoje dainavo moterys, kastratus ir toliau garsino šie vaidmenys. Kadangi visos pagrindinės partijos operose rašomosaukštiems balsams, kiekvienas dainininkas turėjo būti pasirengęs bet kokiam vaidmeniui. Tokiu būdu, pavyzdžiui, ir moterys neretai atlikdavovyrų vaidmenis.

Galų gale maestro Kavala išsikvietė Tonijų.- Tu ne prasčiau už mane žinai, - pradėjo jis, - jog tau būtina įgyti pa

tirties prieš paliekant konservatoriją. O tavojo debiuto laikas jau arti.- Bet tai neįmanoma, - skubiai atsakė Tonijus. - Aš nepasirengęs...- Nusiramink, - pertraukė maestro. - Man tavo pasiekimai matomi kur

kas geriau nei tau pačiam. Ir tu žinai, jog aš šiuo atveju teisus. Ir dar ašteisus sakydamas, jog tu turi pasirodyti už konservatorijos ribų, bet tu ši

to atsisakai. Kiekvieną savaitę gauni pakvietimų įprivačius namus, tačiau jų nepriimi. Tonijau, nejaugi nesupranti, jog mokykla tau virto slėptuve?

Tonijus krūptelėjo.- Taip nėra, - sumurmėjo šiek tiek pyktelėjęs, bet suprasdamas, kad

kapelmeisteris teisus.- Tonijau, kai tu čionai tik atvažiavai, - tęsė maestro, - kai pirmą kartą

atsisakei dainuoti, aš nemaniau, jog ištversi. Baiminausi, kad disciplinatau pasirodys besanti per žiauri, o aš negalėjau žiūrėti įnusivylusį Gvidą.

Tačiau tu mane nustebinai. Tu tapai žinomu šios vietos aristokratu, pavertei šitą miestą savąja Venecija. Tu čia spindėjai taip, kaip būtumspindėjęs ir ten. Bet čia ne visas pasaulis, Tonijau, nors ir didesnis už Veneciją. O tu dabar įstengtum apžavėti visą pasaulį.

Po ilgos pauzės Tonijus atsisuko įmaestro ir sutiko jo žvilgsnį.- Ar galiu jums patikėti vieną mažą paslaptį? - paklausė.Kapelmeisteris linktelėjo.



- 229 -

- Niekada gyvenime aš nežinojau tokios laimės, kokią patyriau čia.Kavala atsakė supratinga liūdnoka šypsena.- Ar jūs nustebęs? - paklausė Tonijus.- Ne, - papurtė galvą maestro. - Jeigu kas nors turi tokį balsą kaip ta

vasis, tuomet ne. - Jis palinko viršum stalo. - Č ia tavoji galybė, tavo jėga.Aš kadaise tau pažadėjau, jog taip nutiks, jei leisi, kad nutiktų. Dabar pažadas tapo realybe. O dar aš tau turiu pasakyti štai ką. Gvidas irgi galisužavėti pasaulį. Jis pasirengęs parašyti premjerinę operą Romos scenai.Jam tenka būti kantriam dirbant su tavimi ir laukti, nes jam nepakeliamos tavo kančios. Bet jums abiem metas išeiti įpasaulį. O Gvido darbas

bei laukimas tęsiasi jau ilgai, pernelyg ilgai.Tonijus neatsakė galvodamas apie kitus dalykus. Jis dar kartą suvokė,

jog normaliai susiklosčius įvykiams jau būtų vyras. Atrodytų kaip jo ant

rininkas Venecijoje, ir jo balsas skambėtų taip pat. Pasidarė apmaudu,kad ne itin gerai prisimena to vyriškio balso tembrą. Jo paties balsas - tas,kokiu kalbėjo - irgi buvo švelnus bei žemas, bet jis įpratino save taip kal

bėti ir niekada, niekada neužsimiršdavo, netgi juokdamasis.- Būsiu dar negailestingesnis, - tęsė maestro. - Yra ir kitų, pasirengu

sių žengti rampos link. Yra kitų, pasiruošusių užimti tavo vietą.Tonijus tik linktelėjo. Bet maestro kalbėjo toliau:- Manai, nežinau, kas tau nutiko? Gvidas nenori apie tai kalbėti, beje,

kaip ir tu pats. Bet aš įsivaizduoju, ką tau teko patirti...- Jūs neįsivaizduojate, - šiurkščiai paprieštaravo Tonijus, - nes jums

taip nenutiko.- Tu neteisus. Tikrąjį blogį šiame pasaulyje kuria tie, kurie neturi

vaizduotės. Aš turiu vaizduotę. Žinau, k^tu praradai.Tonijus neatsakė. Jis negalėjo sutikti. Šie žodžiai jįužgavo, pasirodė

pasipūtėliški, arogantiški. Bet visais kitais atžvilgiais maestro buvo teisus.- Duokite man šiek tiek laiko, - pagaliau ištarė Tonijus veikiau sau nei

maestro.

O kapelmeisteris, patenkintas dėl to, jog buvo suprastas, nebetęsė pašnekesio.

Taigi atėjo trečiųjų atvykimo įNeapolį metinių diena.Šventiškai nusiteikęs, malonios euforijos apimtas Tonijus dar aiš

kiau suprato, jog maestro Kavala sakė tiesą.Kol sugrįžo konservatorijon, bemaž sutemo. Prieš pareidamas užsu

ko į"Inghilterra" viešbutį prie jūros ir nakčiai išnuomojo porą kambarių. Nusprendė vakare atsivesti čionai Gvidą, o prieš tai užsukti įnetoliese esančią bažnyčią bei pasiklausyti Kafarelio. Garsusis dainininkas jaudaugiau nei metus gyveno Neapolyje ir dažnai dainuodavo šventojo Karlo teatre, tačiau Tonijui buvo svarbu išgirsti jįbūtent šią, ypatingą dieną.

Radęs tuščią Gvido klasę, patraukė įjo apartamentus.Mokytojas buvo pasipuošęs vakarui: apsivilko Tonijaus pirktą praš

matnų raudono aksomo surdutą. Kai Tonijus įėjo, Gvidas ant bevardžiokairės rankos piršto movėsi žiedą. Kaštoninės, bemaž šokoladinės spal





- 231 -

mėgauti šia tobulybe, ta aistra balse, begalės dalykų supratimu, kurį taipretai pavykdavo įžvelgti kituose žmonėse.

O dar jis norėjo, kad Kafarelis ypatingu būdu jįįkvėptų. Norėjo, jogdainininkas, pats to nežinodamas, suteiktų narsos, kurios jam taip stigo.

Ar gavo, ko ieškojo, ar ne, taip ir nesuprato.Bet buvo malonu ateiti įgrafienės namus anksti, dar prieš atvykstantsvečiams. Jis atidavė apsiaustą šveicoriui, pasakė kol kas nieko nenorįs beiėmė vienas vaikštinėti po tuščius kambarius. Paprasti baldai prieblandojeatrodė vaiduokliški ir tarsi pleveno virš kilimų, ant kurių išryškėjo margaspalviai ornamentai. Šiltas oras buvo gaivus, jame nesijautė nei dūmų,nei sudegusio vaško kvapo, nei prancūziškų kvepalų.

Iš tiesų Tonijus visai nebuvo nusiteikęs prieš vizitą čionai, kaip kadmanė Gvidas. Jis tiesiog pradėjo pavargi nuo viso šito, ypač nuo tada, kai

prieš penkis ar šešis mėnesius dingo šviesiaplaukė mergina. Bet galbūt ji pasirodys šiandien. Pro atlapotus langus įnamus plūdo kvapni naktis,sklidina vabzdžių čirškimo, rožių aromato, kurie, ko gero, sudaro pačią

pietų krašto esmę. Netgi neįtikėtina tarnų gausa atrodė tarsi šių vietųypatybė, tarytum šis namas suteiktų prieglobstį visiems elgetoms, kurieišsipustę nėriniais bei atlasu dirbo čia už grašius.

Jis išėjo įsodą. Visai nesinorėjo, kad namas atgytų. Bet atsigręžęs atgal pro ką tik paliktos svetainės tamsą pamatė tolumoje, koridoriuje, pa

sirodančius muzikantus, nešinus kontrabosais ir violončelėmis ant nugarų. Drauge su jais atėjo Frančeskas. Jis tarsi negyvą paukštį ant peties laikėsmuiką.

Tonijus pažvelgė įmėnulį aukštybėse, paskui nukreipė žvilgsnį įjįsupančius, rūpestingai apkirptus citrinmedžius, menkai apšviestus marmurinius suolelius ir akmenimis grįstą takelį, tiesiai iš po kojų bėgantįtamson.

Jis nužingsniavo takeliu. Jusdamas už nugaros vis ryškiau įsižiebiančius žiburius, įėjo pro vartelius įrožyną, esantį, kaip žinojo, kairėje pu

sėje. Rožės čia augo tiesiog stebuklingos, grafienė pati jas prižiūrėjo. Norėjosi, kad ši palaima kuo ilgiau neatsitrauktų. Įsimintina data žadinoįvairias mintis... Taigi reikėjo vienumos.

Bet įėjęs įrožyną, tolumoje, už gėlyno, ūmai pastebėjo šviesos srautą, sklindantį iš mažo namelio, netoli galinės palaco pusės. Durys buvoatdaros, ir Tonijus neskubėdamas patraukė link namelio, pakeliui per

braukdamas ranka per itin stambius žiedus, o prisiartinęs pamatė produris nuostabią spalvų bei veidų virtinę ir kažką/ kas priminė žydro

dangaus skiautę.Jis sustojo. Įdomi iliuzija. Durys panėšėjo įvartus, vedančius įypatingu, perpildytą ir neramų pasaulį.

Žengęs dar kelis žingsnius, dirstelėjo įkambarį, pilną paveikslų. Vienas, didžiulis, kybojo ant sienos, priešais jį, ant molberto, stovėjo dar keletas kitų, ir Tonijus kurį laiką apžiūrinėjo darbus. Iš tolo jie atrodė užbaigti

bei kupini gyvybės: grupės biblinių personažų, taip pat tobulai nupieštų,kaip ir anksčiau matyti ant bažnyčių bei koplyčių sienų. Buvo čia ir ar



- 232 -

kangelas Mykolas, vedantis prakeiktuosius įpragarą. Už nugaros besi plaikstantis apsiaustas, veide - apačioje liepsnojančios pragaro ugnies atšvaitai. O šalimais pavaizduota jam nežinoma šventoji - moteris, spaudžianti

prie krūtinės kryžių. Spalvos mirguliavo šviesoje. Visi paveikslai atrodėniūresni, liūdnesni už tuos, kuriuos būdamas vaikas matė Venecijoje.

Staiga išgirdo iš kambario gilumos sklindančius tylius garsus.Sodo tyla bei tamsa jįpaslėpė, apėmė malonus jausmas, jog yra ne

matomas, ir Tonijus priėjo dar arčiau prie paveikslų traukdamas įsavedažų, terpentino bei aliejaus kvapą.

Bet peržengęs slenkstį suprato, jog viduje dirba dailininkas. "Č ia negali būti ji", - pagalvojo. Šiems paveikslams buvo būdingas toks valdingumas, gal net vyriškumas, kurio nesijautė šviesiose, lengvose freskoseant koplyčios sienų. Bet kai pamatė prie drobės palinkusią figūrą juodu

drabužiu, suprato regįs moterį, laikančią rankoje teptuką. Jai ant nugaros krito švytinčių auksinių plaukų kupeta.Č ia dirbo toji pati dailininkė."Ir mudu čia dviese", - pagalvojo jis, staiga sulaikęs kvapą.Bet pažvelgęs įapnuogintas jos rankas, dažais išteptą drabužį, paju

to paniką. Ji atrodė tikra gražuolė. Tonijus neatitraukdamas akių stebeilijoįšvelnų profilį, sodriai rožines lūpas, gilų akių mėlynumą.

Ir tuo momentu, kai suprato privaląs tučtuojau išeiti, mergina atsisuko šiugždėdama apatiniais taftos sijonais bei pažvelgė tiesiai jam įveidą.

- Senjore Treški, - ištarė, ir išgirdus jos balsą Tonijui sugniaužė krūtinę. Ji kalbėjo švelniu, saldžiu sopranu. Netikėtai užkluptas jis tiesiog paliepė sau jai atsakyti.- Senjorina, - sumurmėjo ir šiek tiek nusilenkė.Ji nusišypsojo, mėlynose akyse įsižiebė žiburėliai. Kai pakilo nuo kė

dės, tamsaus drabužio raišteliai atsirišo, ir jis pamatė švelnią rausvą odąviršum juodos suknelės korsažo. Merginos skruostai, kai šypsojosi, tapo

putlūs, viskas joje ūmai jam pasirodė apskrita bei tikra, tarsi anksčiau būtų ją matęs tik scenoje. Dabar ji stovėjo visai arti.

Jos plaukai kaip visuomet buvo papurę, nors nesugarbanoti. Tiesiai perskirti per vidurį tiesiog laisvai krito ant pečių, ir išsyk kilo noras juos paliesti. Griežtumas galėjo pavesti žiauriu kiekvieną kitą veidą, bet tik nemielą jos veidelį, kuriame labiausiai išryškėjo mėlynos akys po dūmųspalvos blakstienomis.

Dailininkės veido išraiška aiškiai pasikeitė, ir Tonijus pajuto, jog pasikeitė veikiausiai dėl jo. Akimoju suvokė jos išskirtinumą: ji nemokėjoslėpti savo jausmų bei emocijų kaip kitos moterys.

Ji nejudėjo, bet Tonijus pajuto jos skleidžiamą kvietimą. Buvo tikras, jog mergina nori jįpaliesti, ir pats troško paliesti ją. Aiškiai įsivaizdavo,kokia glotni jos kaklo oda, koks švelnus skruostas. Norėjosi pirštu per

braukti per grakščius ausų išlinkimus. Mintyse regėjo darąs su ja siaubingus dalykus, ir pajuto, jog rausta. Jam atrodė absurdiška, kad ji apskritaiapsirengusi. Švelnios jos rankos, ploni riešai, po suknele šmėkščiojantirausva oda - visa tai kažin kokios nuostabios būtybės dalys, kurias kažkodėl slepia maskarado kostiumas.



- 233 -

Visa tai buvo siaubinga.Kraujas plūstelėjo įveidą, ir Tonijus sekundei palenkė galvą, paskui

nukreipė akis įpaveikslus aplinkui, galingus raudonus, degančios gintarinės spalvos, auksinius bei baltus potėpius, kurie sudarė tą svaiginančiąvisatą, akivaizdžiai sukurtą jos teptuko.

Jis norėjo išeiti, pabėgti, pasislėpti - bet negalėjo žengti nė žingsnio.Toji moteris jįgąsdino. Jaudino net juoda suknelės tafta. Kodėl ji turi

piešti apsitaisiusi juodai? Matinį audinį ištepė dažai, o pati mergina atrodė tokia jauna ir nekalta, kad juoda spalva jai visai netiko; kartu jai buvo

būdingas mielas nerūpestingumas, kuris atsispindėjo akyse kiekvienąkartą, kai susitikdavo judviejų žvilgsniai.

Mergina vėl narsiai šypsojosi jam. Tonijus jautė turįs ją užkalbinti. Norėjo pasakyti ką nors mandagaus, deramo tokiomis aplinkybėmis, bet

negalėjo nieko sugalvoti, ir tuomet, didžiausiam jo siaubui, dailininkė ištiesė apnuogintą ranką.- Gal įeisite, senjore Treški? - pakvietė tuo pačiu melodingu sopranu.

- Gal pasėdėsite su manimi truputį?- O ne, senjorina, - šįkart jis žemiau nusilenkė ir atsitraukė atgal. -

Nenoriu jums trukdyti, senjorina... Aš... mes... Aš norėčiau... Turiu omenyje, kad mes taip ir nebuvome iš tiesų vienas kitam pristatyti, ir aš...

- Bet visi jus pažįsta, senjore Treški, - ištarė mergina, švelniai linktelėdama šalia stovinčios kėdės pusėn, ir linksma kibirkštėlė vėl žybtelėjo

jos akyse, o paskui tuojau pat išnyko.Ji tylėdama žiūrėjo įTonijų, o šis įją, ir abu nejudėjo.Taip jisai ir stovėjo sustingęs, kol išgirdo, kaip už nugaros grafienės

liokajus keletą kartų pakartojo jo vardą bei pranešė, jog senjoro Treskiolaukiama viršuje.

Jis pulte puolė ten, kur buvo kviečiamas. Name jau skambėjo juokasir negarsi muzika. Liokajus nuvedė jįviršutiniu koridoriumi iki asmeninių grafienės apartamentų.

Įėjęs Tonijus pamatė prie stalelio tingiai sėdintį Gvidą. Po atlapotaisnėriniuotais marškiniais matėsi krūtinė. Pati grafienė, akivaizdžiai ką tikužsimetusi raukčiais puoštą chalatą, stovėjo šalia didžiulės, prabangiaiužtiestos lovos.

Vaikiną suėmė įtūžis, bet toji moteris nė nemėgino jo įžeisti, juk jinainieko nežinojo apie mokinio ryšį su maestro. Pamačiusi Tonijų, grafienėišsyk nušvito.

- Ak, žavingasis vaikeli, - šūktelėjo ji. - Prieik. Eikš čionai ir paklausyk

manęs.Abiem rankom moteris pakvietė jįartyn iš kito kambario galo.Tonijus nusišypsojo Gvido pusėn ledine šypsena ir trumpai linktelė

jęs prisiartino. Tvirta grafienės figūrėlė dvelkė tokia šiluma, tarsi būtų kątik išlindusi iš po šiltos antklodės arba mylėjusis.

- Na, koks šįvakarą tavo balsas, ką? - paklausė. - Padainuok man dabar!Tonijus nesitvėrė pykčiu. Sužaibavo akimis į Gvidą. Jis įviliotas į

spąstus.



- 234 -

- Pange Lingua, - pridūrė grafienė.- Padainuok, Tonijau, - švelniai ištarė Gvidas. - Išties įdomu, kaip

šiandien skamba tavo balsas. - Susitaršiusiais plaukais, atlapota apykakle,mokytojas atrodė atsipalaidavęs.

"Taigi tavo žavingasis vaikelis, - pagalvojo Tonijus, tavo cherubinas. Oštai ką aš gaunu už meilę mužikui."

Jis gūžtelėjo pečiais ir visu balsu užtraukė himno pradžią.Grafienė atšlijusi aiktelėjo. O Tonijus nė kiek nenustebo, kad ankšta

me kambaryje jo balsas nuskambėjo pernelyg galingai bei nenatūraliai.- Ką gi, - pratarė senjora Lamberti, išsiųsdama aplinkui su žvakėmis

tūpčiojančias tarnaites. Pasiraususi lovos klostėse, ji surado natų lapus. -Ar galėsi sudainuoti štai šitą, žavingasis vaikeli? Šiandien, čia? - ir pati atsakė įsavo klausimą švelniai linktelėdama. - Č ia, su manimi.

Kelias akimirkas Tonijus stebeilijo įviršelį, niekaip negalėjo visko susieti. Jos balsas... Taip, jis, žinoma, girdėjo jos balsą ir anksčiau, girdėjodaug kartų. Grafienė Lamberti buvo puiki dainininkė mėgėja, bet jau seniai nebedainavo, o čia, šiuose namuose, šimtų svečių akivaizdoje, be to,Gvidas juk žino, kaip jis to nenori! Vaikinas atsisuko įmokytoją.

Šis nekantriai parodė įnatas.- Tonijau, būk malonus, nusileisk iš padebesių, kuriuose skrajoji, ir

pažiūrėk, ką laikai rankose, - patarė jis. - Pasiruošimui turi valandą laiko...

- Aš nedainuosiu! - piktai pareiškė Tonijus. - Grafiene, aš negaliu to padaryti. Tiesiog neįmanoma, aš...

- Brangus vaikeli, tu privalai, privalai, - sumurkė ji. - Turi padainuoti dėlmanęs. Aš ką tik patyriau šiurpų išmėginimą Palerme. Aš taip mylėjau savo

pusbrolį, o jis buvo toks kvailas, mažoji jo žmona taip kentėjo, ir visiškai bereikalo. Tik vienas dalykas gali pakelti man nuotaiką: aš turiu vėl dainuoti,tiiriu sudainuoti Gvido kūrinį, ir aš noriu dainuoti su tavimi!

Jis įsistebeilijo įją. Norėjo peržvelgti kiaurai, įtardamas slepiamą melą.

Tačiau grafienė atrodė tokia nuoširdi! Ir pats to nenorėdamas jis pažvelgėįnatas. Č ia buvo geriausias Gvido kūrinys, serenada, Veneros bei Adonioduetas. Ir vos sekundei Tonijus įsivaizdavo, kaip dainuoja šįkūrinį per pamoką, su Pjeru, tačiau čia...

- Ne, tai neįmanoma, paprašykite ko nors kito...- Jis nesuvokia, ką kalba, - įsiterpė Gvidas.- Bet, Gvidai, juk aš šito net nerepetavau. Na, gal sudainavau porą sykių

su Pjeru, - o paskui šnipštelėjo: - Kaip galėjai šitaip su manimi pasielgti?- Mielas vaikeli, - kreipėsi grafienė, - apačioje yra maža svetainė. Eik

ten ir parepetuok. Gali mokytis ištisą valandą. Ir nepyk ant Gvido. Čiamano prašymas.

- Tu nesupranti, kokia garbė tau suteikta! - šūktelėjo mokytojas. - Patigrafienė dainuos su tavimi.

"Spąstai, tikrų tikriausi spąstai, - pagalvojo Tonijus. - Po valandos pošiuo stogu susirinks trys šimtai žmonių!" Ir tada vėl prisiminė natas. Jis

puikiai mokėjo Adonio partiją - aukštą, švelnią, tyrą. Tuo metu apačioje



- 235 -

jau rinkosi svečiai. Jie pasistengs palengvinti jam šįpasirodymą, juk tiesa?Jie atleis už dvasinį blaškymąsi bei ilgą jėgų kaupimą. Jis žinojo: taip ir

bus; jam tereikia leisti, kad taip nutiktų, kad siaubas pavirstų euforija, vostik pamatys susirinkusiųjų akis. Ir tuo pat metu žinojo tiesiog neturįs kitosišeities.

- Eik apačion, parepetuok, - Gvidas nuvedė jįlink durų. Ir staiga sušnibždėjo, atkartojo it aidas: - Kaip gali šitaip su manimi elgtis?

Tonijus dėjosi niūrus ir nepalenkiamas, bet žinojo, jog veidas jau tapo bereikšmis, svajingas. Jis jautė, kaip atlyžta, suprato, jog mūšis pralaimėtas, ir žinojo, absoliučiai tiksliai žinojo, kad ateis momentas pasinaudoti tagalia, apie kurią svajojo šią vakarą klausydamasis Kafarelio.

- Tu tiki, kad man pavyks? - jis pažvelgė įGvidą.- Žinoma, - atsakė šis. - Tu patį pirmą kartą, dar dažams ant popie

riaus neišdžiuvus, nuostabiai sudainavai šįkūrinį! - o paskui, padrąsindamas ir nuramindamas jaunuolį, maestro pažvelgė įjįmeilės sklidinužvilgsniu bei sušnibždėjo: - Tonijau, dabar tinkamas metas.

Ir štai atėjo momentas, kai nebeliko nė menkiausios abejonės dėl to,kad dainuoti teks, ir Tonijus pernelyg stipriai to norėjo, kad bijotų. Jis re

petavo ištisą valandą ir dar pusvalandį, paskui nusibraukė nuo kaktos prakaitą, užpūtė žvakes ant klavesino bei išėjo įlaiptų aikštelę.

Tuomet akimirksnį vėl patyrė baimę. Ne, blogiau: tikrą siaubą. Nesišmušė tasai neišvengiamas momentas tokio pobūdžio sambūryje, kaisusirinkę jau visi pakviestieji. Tie, kurie atėjo anksti, dar neišėjo, o susivėlinusieji jau atvyko. Lengvos kalbos ir juoko bangos švelniai plakėsi įsienas, kur bepažvelgsi, visur matei vyrus bei moteris, margaspalvius šilkus, perukus, baltus it burės; jie plaukė per šią banguojančią jūrą, atsimušančią įveidrodžius ir besiveržiančią pro žiojinčias durų angas.

Dainininkas susuko natas įritinėlįir stengdamasis apie nieką negalvotiėmė leistis laiptais. Bet vos pasukęs orkestro pusėn patyrė dar didesnį su

krėtimą. Ką tik atvyko pats Kafarelis: dabar jis bučiavo grafienei rankutę.Tonijų apėmė jausmas, jog atėjo pasaulio pabaiga. Nejaugi bent kamnors galėjo dingtelėti, esą jis dainuos girdint Kafareliui! Kol jis svarstė, artoks posūkis geras, ar blogas, pasirodė Gvidas.

- Tau reikia daugiau laiko? - skubiai paklausė jis. - Ar jau esi pasirengęs?- Gvidai, atėjo Kafarelis, - sušnibždėjo Tonijus.Rankos išsyk tapo lipnios bei drėgnos. Jis norėjo ir kuo greičiau pra

dėti pasirodymą, ir kokiu nors būdu to išvengti. Ne, jis negalėjo, negalėjodainuoti Kafarelio akivaizdoje.

Bet Gvidas tik šyptelėjo. Vieną akimirką, kol minia dar neužstojo garsiojodainininko, Tonijus žiūrėjo įjį, ir vėl, kaip prieš daugelį metų Venecijoje,

pasirodė, jog netgi čia tasai žmogus skleidžia neįtikėtiną valdingumą.- Viską daryk taip, kaip aš tau sakiau, - priminė Gvidas. - Tegu prade

da grafienė, aš seksiu jai iš paskos, o paskui prisijungsi tu.- Bet, Gvidai, - pradėjo Tonijus, ir staiga tarytum nutirpo liežuvis. Įvy

ko kažkokia siaubinga klaida. Tačiau mokytojas jau nuėjo įšalį.



- 236 -

Tuo momentu pasirodė maestro Kavala su Benedetu, o skubiai prie Tonijaus sugrįžęs Gvidas ištarė:

- Eik prie klavesino ir lauk. Metas.

Jis nežinojo, kur dėti rankas. Tiesa, laikė natas, bet nenumanė, kaipaukštai derėjo jas pakelti. Netikėtai suvokė, jog dainuos pati namų šeimininkė, todėl visi klausysis itin dėmesingai. Tai štai ką padarė Gvidas! Ir, žinoma, maestro nenuleido nuo jo akių, suprantama, ir Benedetas žiūrėjo į

jį; kažkas pasivedėjo įšalįKafarelį, o šis linktelėjo. "O-o-o Viešpatie! Bet kodėl Kafarelis šiandien toks velniškai malonus, nors paprastai elgiasi absoliučiai nepakenčiamai?! Kodėl niekas nesibaimina, kad jis ims siautėti?"Kafarelio akys akimirksniui įsmigo įTonijų, kaip kartą jau buvo nutikęvienoje Venecijos svetainėje.

Bet salė jau rimo, tarnai iš visų pusių nešiojo minkštas kėdutes, damossėdosi ant jų, o ponai įsitaisė tarpduriuose, tarsi tam, kad neleistų niekam

pabėgti.Staiga Tonijaus riešą palietė putlus grafienės delnas. Atsigręžęs jis pa

matė, jog namų šeimininkės plaukai išpudruoti ir dailiai sugarbanoti. Jiatrodė labai dailutė. Grafienė lingavo galvą skaičiuodama pirmuosius melodijos, kuri turėjo nuskambėti išsyk po įžangos, taktus ir netikėtai pamerkė jam akį.

Tonijui atrodė, tarytum kažką užmiršo, lyg turi jos kažko paklausti.Toji mintis varė iš proto, bet jis negalėjo prisiminti, ko reikia paklausti. Irtuomet suprato, jog iki šiol nepamatė šviesiaplaukės dailininkės. Kur ji? Negalima pradėti be jos, tikriausiai ji norėtų būti čia ir, be abejo, po sekundės ar kelių pamatys jos veidą.

Tačiau salėje jau viešpatavo visiška tyla, išskyrus taftos šiugždesį, ir Tonijų vėl apėmė panika, kai pastebėjo, kaip Gvidas uždėjo rankas ant klavišų, o smuikininkai pakėlė strykus. Suvirpėjo stygos, ir ėmė lietis muzi

ka. Rodos, akimirksniui Tonijus užsimerkė, o kai vėl atsimerkė, jįūmaiapgaubė visiška ramybė, šiluma, lengva, be galo raminanti šiluma, kūnasatsipalaidavo, kvėpavimas tapo lygus. Jis aiškiai matė kiekvieną veidą

priešais save, sustingusių spalvų masė atitirpo, pavirto šimtais žmonių, pasirodo, užpildžiusių šią salę. Jis netgi spėjo dirstelėti ten, kur tarp paprastų vyrų ir moterų tarsi liūtas sėdėjo Kafarelis.

Smuikai nusklendė aukštyn. Tyrais balsais suskambo rageliai. Visidrauge jie suteikė melodijai tokio ritmingumo, jog Tonijus nejučia pradėjo

linguoti kartu. Kai muzika nutilo, pabaigoje nuskambėjusi dar liūdniau bei melodingiau, Tonijus pasijuto kažkur plaukiąs ir dėl viso pikto užmerkė akis.

Atsimerkęs pirmiausiai išvydo mažąją grafienę. Klavesinas grojo josdainos įžangą. Fone, švelnios lyg tylūs atodūsiai, skambėjo violončelės. Josgalvelė vėl pradėjo linguoti, kaip ir visas smulkus kūnas, ir staiga žemas,kibirkščiuojantis balsas išsiveržė iš jos gerklės taip energingai, taip svaigi



- 237 -

namai melodingai, jog Tonijus užmiršo viską pasaulyje. Ji atitraukė akisnuo natų ir pažvelgė įjį. Vaikino lūpos pačios nusišypsojo.

Jos akys spinduliavo, putlūs skruostai išsipūsdavo tarsi dumplės, jinaidainavo jam, jog myli jį, jog jis tapsiąs jos meilužiu, kai pradėsiąs dainuoti.

Pirmoji jos dainos dalis baigėsi. Stojo neišvengiama tyla ir, subtiliaisuskambus klavesinui, uždainavo Tonijus.

Jis neatitraukė akių nuo grafienės ir pastebėjo, kaip ji švelniai šyptelėjo bei nežymiai linktelėjo galvą. Bet tuojau pat pajuto, kaip švelnūs, aukštifleitos garsai persipina su jo balsu, ir ėmė dainuoti kartu su fleita, sekdamas paskui ją aukštyn bei žemyn, aukščiau, aukščiau, o paskui vėl žemyn, o tada fleita įvedė jįįpasažų seriją, kuriuos jis lengvai įveikė.

Ir Tonijus suvokė iš tiesų norįs išgirsti grafienės balsą ir kad ji tai žino, o kai partnerė jam atsakė, jisai iš tikrųjų ją įsimylėjo. Skambant sty

goms, Tonijus uždainavo jai stipriai, galingai, ir atrodė, tarytum dainuo jami meilės žodžiai - gryna tiesa.Jo balsas viliojo jos balsą ne tik vardan atsakymų, bet ir dėl to mo

mento, kai juodu abu susilies. Net pačios švelniausios, labiausiai tęsiamosnatos kalbėjo jai apie tai, o lėti jos pasažai, sklidini gilių, tamsių spalvų,tarsi aidas kartojo tą patį virpantį troškimą.

Pagaliau juodu sujungė pirmasis duetas, ir abu apėmė neapsakomaimalonus jaudulys, Tonijus net ėmė linguoti drauge su ja, juodose motersakutėse sužiburiavo juokas. Žemos jos natos nuostabiai susiliejo su plevenančiais jo meilės prisipažinimais, tada prisijungė trečias garsas - nuosta

bus instrumentų skambesys, kylantis bei slopstantis, tarsi suteikiantis juodviem galimybę laisvai skrajoti.

Tonijaus-Adonio balsą užpildė kančia, kai turėjo sudainuoti atsisakąsVeneros, o grafienė atsakinėjo jam sklidina tokio pat veriančio skausmo.

Galų gale smuikai vėl nusklendė aukštyn, suskambo ragelis, vesdamasis Tonijų paskui save. Jis paskutinį sykį kvietė ją, ragino eiti drauge, susivienyti su juo. Grafienė palinko įpriekį, pasistiebė ir, rodos, iš pačių

sielos gelmių atsakinėjo įsvaiginančius jo pakilimus. Ir pagaliau, po trum pučio atokvėpio, jie pradėjo finalinį duetą.Jos balsas vėl susituokė su jo balsu. Grafienės skruostai liepsnojo, aky

se žvilgėjo ašaros. Mažutis kūnas tarytum pleveno ore, ant lengvų įstabiųvibracijų bangų, o Tonijaus balsas kilo vis aukščiau ir aukščiau, verždamasis iš didžiulių plaučių bei geibaus, menko karkaso - kūno, likusio stovėti nejudria, grakščia poza, kai balsas ištrūko įlaisvę.

Viskas baigėsi.Salė nušvito. Kafarelis atsistojo ir plačiu mostu pirmasis pradėjo tikrą

ovacijų audrą.Mažoji grafienė pasistiebė bei pabučiavo Tonijų. O sutikusi jo žvilgs

nį, pilną neapsakomo liūdesio, apkabino jaunuolį ir padėjo galvą jam antkrūtinės.

Viskas įvyko be galo greitai. Rodos, Kafarelis uždėjo ranką jam ant peties bei linksėdamas visiems iš eilės dešinės rankos mostais prašė publi



- 238 -

kos nesiliauti plojus. Iš visų pusių skambėjo komplimentai - girdi jis dainavęs taip nuostabiai, net pati grafienė sudainavusi su juo duetu, o čia jaunemenkas pasiekimas, jis turįs ypatingą balsą, ir kaip gaila, kad jie negirdėję apie jįanksčiau, tai yra visus tuos metus, kuriuos jis praleido švento

jo Angelo konservatorijoje, ir kur buvęs maestro!Bet kodėl jam buvo taip sunku viso šito klausytis, kodėl beprotiškai

norėjosi pabėgti? Gvido mokinys? Taip, Gvido mokinys. O kokia dieviškakompozicija! O tasai Gvidas, kur jis? Visa tai buvo pernelyg nuostabu irkartu beveik nepakeliama. Jei tik Gvidas būtų čia!

- Kur jis? - šnipštelėjo Tonijus grafienei.Vieną sekundę priešakyje šmėkštelėjo maestro Kavala, bet dingo, To

nijui nespėjus suprasti jo veido išraiškos. O paskui grafienė spustelėjo jamranką atkreipdama dėmesį.

- Tonijau, susipažink su senjoru Rudžerium, - ištarė, tarsi būtų visiškaiįmanoma pasikalbėti su kuo nors tokiame triukšme.

Jaunasis dainininkas nusilenkė nepažįstamam žmogui, paspaudė jamranką. Pajuto, jog kažkas jįapkabino ir pamatė senyvąją markizę: ši vėl

priglaudė sausas lūpas vaikinui prie skruosto. Jis pajuto meilės antplūdįšiai moteriai, blankioms jos akims, susiraukšlėjusiai odai, net jįapkabinusiai rankai - panašiai įreptilijos galūnę, bet kartu stebėtinai stipriai.

Vėliau šalia, taip pat netikėtai, išdygo dar kažkas. Grafienė tuo metu

kalbėjosi su senjoru Rudžerium, o paskui minia staiga prispaudė juoduvieną prie kito, ir grafienė ranka apglėbė Tonijaus juosmenį. Ū mai jįpervėrė prisiminimas.

- Grafiene, - sukuždėjo jis. - Toji jauna moteris, šviesiaplaukė... - jis su prato, jog visą laiką laukė, kada ją pamatys, ir kad jos čia tiesiog nėra. Širdįapniko nusivylimas, ir Tonijus išsyk nutilo, nors ir toliau gestais vaizdavo

purius jos plaukus. - Mėlynomis, tamsiai mėlynomis akimis, - sumurmė jo, - bei nuostabiais plaukais.

- Ak, žinoma, tu turi omenyje mano mažąją giminaitę, mano mažąjąnašlelę, - ištarė grafienė, pažindindama jįdar su vienu ponu, anglu iš pasiuntinybės. - Ji gedi, brangusis, gedi vyro, mano siciliečio pusbrolio... Betargi aš tau nepasakojau? O dabar ji nenori grįžti Anglijon...

Grafienė palingavo galvą. Našlė!Ar gerai nugirdo? Dabar jis lenkėsi dar kažkam. Senjoras Rudžerius

kalbėjo grafienei kažką labai svarbaus, ir štai grafienė jau nueina. Našlė. Bet kurgi Gvidas? Mokytojo nesimatė. Netrukus Tonijus paste

bėjo kitame salės pakraštyje maestro Kavalą, o šalia ir Gvidą, ir grafienę, irtą mažą žmogelį, Rudžerių.

Dar kažkas paėmė jįuž rankos bei nuoširdžiai pasakė, girdi jis turįsnepaprastą balsą ir jam reikią debiutuoti čia, švento Karlo teatre, o ne važiuoti įRomą. Ir kodėl visi būtinai vis dar turi važiuoti įRomą?

Bet jo galvoje tuo metu sukosi viena mintis: "Ji našlė". Dailininkę tarytum apgaubė jausmingumo aureolė, pavertusi dar labiau gundančia, arti



- 239 -

mesne, visiems laikams išbraukė iš neprieinamų mergelių pulko, kuriamanksčiau buvo ją priskyręs.

Dabar jis visų atsiprašinėjo, bergždžiai stengdamasis prasibrauti prietolumoje stovinčių Gvido bei maestro Kavalos.

Ir tuomet pamatė iš minios išpuolantį Paolą, pasipuošusį nauju kostiumu ir panašų įdailutį mažą princą. Berniukas skubiai apkabino Tonijų.

- Ką tu čia veiki? - paklausė Tonijus, tuo pat metu linktelėdamas sena jam rusų grafui Seržinskiui.

- Maestro man leido ateiti pasiklausyti tavęs, - Paolas prisiglaudė prie jo. Vaiką visi šie įvykiai taip sujaudino, jog jis beveik nebeįstengė kalbėti.

- Ką turi omenyje? Tu žinojai, kad aš dainuosiu?- Visi žinojo, - sunkiai alsuodamas atsakė Paolas. - Č ia ir Pjeras, ir Ga-

etanas, ir...

- Ak, tasai Gvidas! - sukuždėjo Tonijus.Bet jis vos tramdė juoką.Šįkart jis sparčiai nuėjo, kartu išsivesdamas ir Paolą, mat pastebėjo,

kad Gvidas, maestro Kavala bei nepažįstamas ponas dingo.Kol pasiekė koridorių, trijulė jau užėjo įkažkurią svetainę. Visos du

rys buvo uždarytos. Jam teko pastovėti, nuraminti alsavimą ir tiesiog pasimėgauti apėmusiu jauduliu.

Jautėsi toks laimingas, jog beliko tik užsimerkti bei nusišypsoti.- Vadinasi, visi žinojo, - pasakė jis.- Taip, - atsakė Paolas, - o tu niekada nedainavai geriau, niekada. Toni

jau, aš gyvenime šito neužmiršiu.Staiga vaiko veidelis susiraukė, atrodė, jis tuoj tuoj pravirks.Berniukas prisispaudė prie Tonijaus. Dvylikametis buvo labai liesas -

kaip nendrė, ir neaukštas, jo galva tesiekė Tonijaus pažastį. Akyse atsispindintis begalinis skausmas sukėlė Tonijui nerimą.

- Kas nutiko, Paolai?- Atleisk, Tonijau. Bet mudu atvykome įNeapolį drauge. O dabar tu

išvyksti. Aš liksiu vienas.- Ką čia kalbi? Išvykstu? Tik todėl, kad...Tuomet Tonijus išgirdo balsus už vienų uždarų durų tolėliau. Jis švel

niai apkabino Paolą, raminamai patapšnojo per petį. Mažasis florencietisvis dar galynėjosi su ašaromis.

Tuo metu ginčas tęsėsi.- Penki šimtai dukatų, - ištarė Gvidas.- Leisk man viską sutvarkyti, - paprašė kapelmeisteris.Tonijus tyliai stumtelėjo duris ir pamatė, jog jie šnekasi su tuo pačiu

tamsiaplaukiu senjoru Rudžerium. Pastebėjusi Tonijų, grafienė nuskubė jo prie jo.

- Eik įviršų, žavingasis vaikeli, - pasakė ji išeidama įkoridorių ir uždarydama duris.

- Bet kas tasai žmogus? - sušnibždėjo jis.- Nenoriu tau sakyti, kol viskas nesutvarkyta, - tarstelėjo namų šeimi

ninkė. - Eime.



- 240 -

15

Trečią valandą nakties pusė svečių vis dar nesiskirstė.- Mielas vaikeli, - kreipėsi grafienė, uždarydama duris, - senjoras Ru-

džerius visai atsitiktinai užsuko čia. Mes visi buvome tikri, jog žinodamas tu tikrai būtum atsisakęs dainuoti!

Keletą valandų Tonijui teko vienam laukti erdviame antro aukštokambaryje, kurio langas žvelgė įjudrią gatvę.

"Penki šimtai dukatų! - svarstė jis. - Didžiulis turtas. Tikriausiai vykstakažkokios teatrinės derybos. Bet dėl ko?"

Pakaitomis apimdavo čia baimė, čia klaikus nusivylimas. Vis dėlto pats Kafarelis jam plojo! Ne, ko gero, jis tiesiog maloniai parodė pagarbągrafienei. Tonijus visai susipainiojo. Ką visa tai reiškė?

Privažiuodavo ir nuvažiuodavo ekipažai. Svečiai neskubėjo leistis iš priebučio, juokėsi, glėbesčiavosi. Mirguliuojančioje fakelų šviesoje ant priešais stovinčios bažnyčios laiptelių matėsi elgetų siluetai, kuriems šiąnuostabią šiltą naktį nereikėjo ieškoti prieglobsčio, jie galėjo išsitiesti tiesiog mėnesienoje.

Tonijus pasitraukė nuo lango ir ėmė žingsniuoti po kambarį.Ant židinio lentynėlės tiksėjo laikrodis. Iki aušros liko trys valandos.

Jis dar nenusirengė; Gvidas tikrai ateis čionai.O jeigu Gvidas lovoje su grafiene? Ne, šią naktį mokytojas negalėjo

taip pasielgti. O ir grafienė žadėjo ateiti, kai "viskas susitvarkys"."Gali paaiškėti, jog viskas čia gryniausi niekai, - tvirtai tarė sau septy

nioliktą kartą. - Tasai Rudžerius tikriausiai kokio nors mažo teatrėlioAmalfėje ar kur nors kitur direktorius. Taigi jie nori nuvežti mane tenai irsurengti patikrinimą... Bet už penkis šimtus dukatų?" Jis pakraipė galvą.

Tačiau kad ir kokįnerimą kėlė visi šie įvykiai, Tonijus negalėjo negalvoti apie šviesiaplaukę dailininkę. Jis dar neatsigavo po sukrėtimo, kurį

sukėlė naujiena apie jos našlystę, tereikėjo bent akimirkai atitrūkti nuominčių, ir prieš akis vėl iškildavo jinai juodos taftos gedulo suknele ir tasai paveikslų pilnas kambarys.

Jokių violetinių juostų, kaspinų. Ir dabar ji našlė. Toji spalva vienintelė jai tiko, išskyrus šviesų plaukų atspalvį. Ir dar dažų, kuriais piešė savo paveikslus. Tie paveikslai neabejotinai jos.

Kaip idiotiškai jis elgėsi - tik nerišliai mykė ir vėpsojo įją. O juk daugybę sykių svajojo likti su ja akis įakį! Ir kai pagaliau taip nutiko, viskąsugadino!

O gal visai galimas daiktas, kad iš kokio nors palaco kampelio jinaigirdėjo jįdainuojant.

Ū mai Tonijus prisiminė jos paveikslus. Neįtikėtina, kad jinai juos nutapė! Bet juk pats matė dailininkę tarp tapybos darbų. Drobė priešais ją

buvo milžiniška, jei tik prisimintų ten pavaizduotas figūras, galėtų sulyginti jas su kitomis.

Įstabu, kad ji visa tai sukūrė. Dabar Tonijus suprato, jog šviesiaplau



kė dailininkė buvo ištekėjusi už to senyvo pono, kurį visuomet laikė jostėvu, ir visą moters gyvenimą tarytum nušvietė nauja šviesa. Jis aiškiai

prisiminė pirmąjį judviejų susitikimą, jos ašaras, gilią kančią, su kuria susidūrė - girtas, grubus ir kartu kankinamas šviesiaplaukės nepažįstamosios grožio bei jaunystės.

Ji buvo to senio žmona, o dabar tapo laisva.Ir tapė ji ne tik mergeles bei angeliukus. Ji vaizdavo milžinus, miš

kus, siautėjančią jūrą.Tonijus stovėjo tamsiame miegamajame ir klausėsi tolimo varpų

skambesio, panašaus įtylų, liūdną aidą. Mažas išmargintas židinio laikrodis skubėjo.

Jis užsisagstę liemenę, pasitaisė surdutą ir patraukė link durų. Ko gero, visi jįužmiršo. Ir Gvidas, žinoma, drauge su grafiene. Namuose vieš

patavo tyla.Tačiau tolimoje laiptinėje degė ryški šviesa. Įtempęs ausis Tonijusišgirdo balsus. Apsisuko ir nuskubėjo galinių laiptų pusėn.

Naktis tebebuvo labai šilta. Nužengęs ant žolės, jis pamatė virš galvos pasklidusias įvairaus ryškumo žvaigždes. Kai kurios matėsi be galoryškiai, atrodė bemaž geltonos ar net rožinės, o kitos panėšėjo tik įmažučius baltos šviesos taškelius. Dangumi plaukė debesys. Užvertęs galvą, jis nejučia susverdėjo: pasirodė, tarsi juda pats dangus arba apskritai

visažemė.Šviesa tryško pro svetainės langą. Prigludęs prie stiklo, Tonijus pamatė, kad maestro Kavala vis dar neišėjęs. Gvidas kalbėjosi su senjoruRudžerium, o senjoras Rudžerius, rodos, kažką aiškino, braižydamas

pirštu ant tuščio stalo paviršiaus. Grafienė juos stebėjo.Tonijus pasuko šalin. Nepaisant susijaudinimo, vaikinas suvokė, jog

eiti vidun jam nedera.Jis skubiai perėjo per sodą, bemaž bėgte pasileido pro rožių krūmus ir

sulėtino žingsnį, artindamasis prie nuošalaus pastato, skendinčio tamso je. Akimirkai mėnulis skaisčiai apšvietė žemę ir, kol debesys vėl jįuždengė, Tonijus spėjo pamatyti vis dar atdaras duris. Jis lėtai patraukė ton

pusėn. Po kojomis šnarėjo žolė. Ar pasielgs neteisingai, jei įeis, kai viskastaip lengvabūdiškai atlapota? Tarė sau: "Aš tik pastovėsiu prie durų".

Nedrąsiai ranka pasirėmęs įstaktą pamatė paveikslus. Tamsa pasiglemžė spalvas, bet veidai liko ryškūs. Pamažu išryškėjo archangelo Mykolo pavidalas, o paskui baltos dar nebaigto kūrinio dalys. Tonijaus žingsniai garsiai aidėjo ant akmeninių grindų; lėtai atsisėdęs ant suolelio, sto

vinčio priešais drobę, jis pradėjo apžiūrinėti baltų figūrų grupę, susipynusių tamsių medžių masę vaizduojančiame fone.Jis kraustėsi iš proto, negalėdamas pamatyti dailininkės ir kartu neri

mavo įsiveržęs čionai prieš jos valią. Nenorėjo liesti jos teptukų, rūpestingai uždarytų dažų indelių arba audinio, kuris sulankstytas gulėjo šone.Tačiau šie daiktai jįtraukė. Jis prisiminė, kaip mergina sėdėjo čia, vėl išgirdo jos balsą, įstabų tembrą, kiek neaiškius žodžius ir tik dabar suprato, jog ji kalbėjo su šiokiu tokiu akcentu.

- 241 -



- 242 -

Sekundę padvejojęs, paėmė nuo šalia stovinčio stalo degtukus ir užsidegė žvakę.

Įsižiebė žiburėlis. Kai liepsnelė įsidegė, kambarį užliejo lygi šviesa.Didžiulėje drobėje prie sienos išryškėjo spalvos. Paveiksle pasirodė besančios pavaizduotos sode šokančios nimfos - auksaplaukės, bemaž perregimais drabužiais, vos dengiančiais lanksčius kūnus, mažomis rankomislaikančios gėlių girliandas.

Šie darbai nė kiek nepanėšėjo įtyras, rūsčias freskas grafienės koplyčioje. Paveikslai atrodė kur kas gyvesni ir kartu dar meistriškiau nutapyti."O kodėl gi ne?" - pagalvojo Tonijus. Juk ko tik pats neperpratau vokalomeno srityje per tuos trejus metus! Argi nenatūralu, kad ji savojoje irgi

patobulėjo? Vis dėlto nimfų veiduose jis įžvelgė kažką, kas neabejotinai jas siejo su mergele Marija koplyčioje, kuria jisai taip žavėjosi. Jis negalėjo

atplėšti akių nuo apnuogintų šokančių nimfų rankų bei kojų ir netgi šūktelėjo iš pasigėrėjimo, dėl ko pats susigėdo.Dažai ant paveikslo dar buvo švieži, palietęs galėjo jįsugadinti. Bet

Tonijus neketino liesti paveikslo. Pakako įjįžiūrėti ir žinoti, kad visa tainutapė šviesiaplaukė moteris.

Jis prisiminė Gvido pasakojimą apie laidotuves Sicilijoje. Vadinasi, ji -toji pati anglė giminaitė, mažoji našlė, kurią taip išgąsdino šiurpios katakombos, jog teko ją iš ten išvesti. Taip, juk jis iš tiesų pastebėjo jos akcentą, teikiantį merginai dar daugiau žavesio. Tonijus pagalvojo, jog dabar,kai liko viena, be vyro, galbūt jai dar blogiau, nei gyvenant santuokoje.

Jam pasidarė liūdna, be galo liūdna. Vaikinas suprato, kad visuomet,kai matė ją, bet kokioje vietoje, net pačioje triukšmingiausioje minioje, jivisuomet atrodė labai vieniša.

Bet kuo labiau žavėjosi dailininke, tuo labiau dėl to kamavosi, taigiryžtingai ištiesęs ranką, tyčia nusidegindamas pirštus, užgesino žvakę.Ir atsistojo, suprasdamas, jog reikia eiti. Galų gale ar jis galėjo ją sudominti? Kokią reikšmę turėjo jos meistriškumas ir talentas, jos kūryba, paver

čianti ją ne eiline mergina, o fėja? Kažkur sąmonės gilumoje jis suvokė,kad tyrumas bei šioks toks manieringumas - tai tik paviršinis sluoksnis,o iš tiesų jos prigimtis kur kas sudėtingesnė, kitaip argi galėtų atsirasti tokie paveikslai.

Tačiau ką bendro visa tai turi su juo? Kodėl jis taip jaudinosi? Kodėlsudrėko delnai?

Kiūtindamas link durų, Tonijus staiga pagalvojo norįs, kad jinai paliktų jįramybėje, bet paskui sumetė: juk ne dailininkė, o jisai pats be paliovos įją spoksojo, taigi galų gale mergina jam linktelėjo. Bet kodėl tuomet

ji kam nors nepasakė apie nederamą jo elgesį, velniai griebtų? Ū mai su pyko ant merginos.

Ir tuomet pakėlęs akis pamatė ją.Ji sėdėjo tarp rožių, o ilgas drabužis mėnesienoje atrodė skaidriai baltas.Tonijus sulaikė kvapą. Stovėjo nustėręs ir jautėsi esąs visiškas mul

kis. Jinai pamatė šviesą dirbtuvėse ir visą šįlaiką jįstebėjo!Kraujas plūstelėjo įveidą. O paskui apstulbęs pamatė, kaip ji pakilo



- 243 -

nuo marmurinio suoliuko bei patraukė jo pusėn, taip lėtai ir tyliai, rodos,ne ėjo, o plaukė. Basos jos pėdos išryškėjo žolės fone, o paprasto, vėjo plaikstomo plonyčio apdaro sluoksniai prisiplojo prie figūros, ir atrodėnuausti vien iš šviesos.

Turbūt jam derėjo tik linktelėti merginai bei kuo greičiau nueiti. BetTonijus nekrustelėjo, tik žiūrėjo įją. Ir kažkas, galbūt jos viduje slypintisryžtas, ėmė jįbauginti.

Jinai vis artinosi bei artinosi, jau galėjo matyti jos veidą, įžiūrėjo netraukšlelę ant kaktos, atsiradusią, kai mergina šiek tiek kilstelėjo antakius, tarsi nusistebėdama. O paskui Tonijus pajuto jos kvapą: gaivų vasaros lietaus aromatą. Daugiau apie nieką nebegalvojo. Nepastebėjo nei apskritų skruostų, nei putlių lūpų. Veikiau aprėpė žvilgsniu ją visą, šitą fėją,virpančią po perregimo audinio skraiste, pasislėpusią po palaidais auksi

niais plaukais, jos kūną - kaitrų, dvelkiantį drėgme lietaus, suplakančio palei takelius žydinčias gėles bei nukritusius lapus. Neįtikėtinai stiprus geismas panėšėjo įagoniją. Jis visa savo esybe jos

troško, tuo pat metu buvo ir įsitempęs, ir suparalyžiuotas. Jautėsi lygkošmariškame sapne, kai negali nei riktelėti, nei pajudėti iš vietos. Ū maiTonijus pasibaisėjo: nejaugi ji tokia neapdairi, tokia neatsargi? Juodu stovėjo dviese didžiuliame tuščiame sode, toli nuo snūduriuojančio namo.

Nejaugi nekalta mergina gali sau leisti štai taip susitikinėti su bet kokiukitu vyru? Staiga jįužplūdo nežmoniškas pyktis, dailininkė tarsi virto

pasibjaurėtinu padaru, o ne pačia nuostabiausia ir grakščiausia būtybe,kokią teko matyti.

Panoro ją įskaudinti, sugriebti, sugniaužti, atverti akis: tegul mato,kas jis iš tiesų yra! Tonijus visas drebėjo, girdėjo savo paties alsavimą.

Bet štai jos veidas pradėjo keistis: ji šiek tiek susiraukė, paskui palenkė galvą, susigūžė ir staigiai atsitraukė, tarsi nuo prarajos krašto.

Tonijus priblokštas žiūrėjo įnueinančią merginą. Paėjėjusi toliau,dailininkė ištiesė pečius bei pakėlė galvą. Ir, kol neišnyko tamsoje, auksiniai jos plaukai švytėjo naktyje.

Atsidūręs kambaryje, jis atsišliejo įuždarytas duris. Įrėmė kaktą įnulakuotą medieną.

Graužiamas gėdos, nelaimingas Tonijus negalėjo patikėti nuėjęs taiptoli. Dingojosi, tarytum daugelį metų juodu buvo kažin kokio stebuklingo šokio partneriai ir visuomet egzistavo šis bauginantis, viliojantis artumo pažadas.

Ir štai kaip viskas įvyko!

Faktas, jog jinai pasiūlė jam save, nekėlė abejonių, ir susisielojęs, pažemintas, jis dabar žinojo, kas esąs, ir ji irgi žinojo. O jeigu danguje dar paliktas jam bent lašelis gailestingumo, netrukus turėjo ateiti Gvidas sugrafiene bei pranešti, jog jis išvyksta įRomą - ten, kur daugiau niekadanebepamatys šviesiaplaukės dailininkės.

Jis taip ir užmigo apsirengęs, užsimetęs ant peties apklotą, o nubudęs šalimais pamatė grafienę su Gvidu.



- Žavusis vaikeli, pažadėk man kai ką, - pradėjo grafienė.O Gvidas nė nežiūrėjo įjį. Vaikščiojo po kambarį čia suspausdamas,

čia praverdamas lūpas, lyg sakytų begarsį monologą.- Ką? Kas nutiko? - paklausė apsimiegojęs Tonijus.Akimirksniui prieš akis šmėkštelėjo šviesiaplaukė mergina, bet tuo

jau pat išnyko. Jis pajuto daugiau nebegalįs ištverti laukimo.- Pasakykite man, - paprašė. - Dabar pat!- Taip, taip, mielas vaikeli, - kaip visuomet ramiai ir mandagiai atsilie

pė grafienė, - pažadėk man, jog tapęs garsenybe visiems pasakosi, kad pirmą kartą dainavai mano namuose, Neapolyje.

- Garsenybe? - jis atsisėdo lovoje, o grafienė įsitaisė šalia ir pakštelėjo jam įskruostą.

- Mano nuostabusis, vaike, - pratarė ji, - aš ką tik parašiau savo gimi

naičiui, kardinolui Kalvinui, įRomą. Jis tavęs lauks, galėsi gyventi jo namuose, kiek panorėsi. Gvidas pageidauja išvykti nedelsiant, jis nekantrau ja ištirti publiką ir pradėti rašyti operą. O aš, be abejo, atvyksiu įprem jerą, norėsiu pamatyti jus abu. Ak, brangusis vaikeli! Viskas jau nuspręsta: tau teks atlikti pagrindinę Gvido operos partiją Romos Argentina teatre sausio pirmąją dieną.

16

- 244 -

Bet iš tiesų iki išvykimo dienos praėjo daugiau nei dvi savaitės.Visi daiktai buvo supakuoti. Tonijaus kambariai liko tušti, tebestovė

jo tik prabangusis klavesinas, kurį padovanojo kapelmeisteriui. Bagažo prigrūstos karietos laukė konservatorijos kieme.

Tonijus stabtelėjo prie lango ir paskutinį kartą pro dulkėtą arką pažvelgė įsodą.

Jis bijojo išsiskyrimo su Paolu momento, ir šis išties praėjo siaubingai,kaip kad ir numanė. Apatijos apimtas berniukas beveik nekalbėjo, tik

kažką nerišliai burbuliavo. Jis nepajėgė ištverti Tonijaus bei Gvido išvykimo. Ir nors dabar vaikas jau išėjo, Tonijus žinojo negalįs štai šitaip palikti mažojo florenciečio.

Iš tikrųjų jis jau sugalvojo planą, bet baiminosi, kad šis nepavyks; taigi bemąstant, kokių veiksmų reikėtų imtis, įkambarį įėjo maestro Kavala.

- Ką gi, sunkusis momentas atėjo, - atsiduso maestro.Tonijus žvelgė įjįmeilės kupinu žvilgsniu, bet nepratarė nė žodžio.

Maestro pabarbeno pirštais įdailiai išmargintą klavesino dangtį, ir Toni jui buvo malonu pastebėti, kad kapelmeisteris brangina dovaną.

- Ką gi, ar dabar atlaidžiau vertini nedidelį pokštą, kurį iškrėtėme taugrafienės namuose? - pasidomėjo maestro. - Aš tikėjausi, kad taip ir nutiks.

Tonijus tik šyptelėjo. Atlaidžiau, taip, atlaidžiau.Bet veidas virptelėjo iš skausmo, ir vaikinas nežinojo, ar maestro Ka

vala atkreipė dėmesį įšįvirptelėjimą. Nors, žinoma, maestro įdėmiai jįstebėjo.

- Apie ką galvoji? - paklausė Kavala. - Pasakyk man.



- 245 -

- Nieko rimto, - tyliai atsiliepė Tonijus. - Galvoju apie tą patį, apie kągalvoja visi, išvykdami iš čia. - Pamatęs klausiamą maestro miną, Tonijus

prisipažino: - Bijau patirti nesėkmę Romoje.Ir nukreipė žvilgsnį į šalį, supratęs, jog pagudravo. Jį slėgė kur kas

daugiau dalykų, susijusių su gyvenimu apskritai, su galimais gyvenimo pasiūlymais jam, su tuo, kaip stipriai šito troško, bei su noru daug ką užmiršti.

Prieš trejus metus pasižadėjo dainuosiąs tik savo malonumui. Kaipnaiviai dabar skambėjo šis pažadas, koks atrodė kvailas.

Dabar jis ketino tapti geriausiu dainininku Italijoje. Norėjo, kad Gvidas parašytų geriausią žmonių kada nors girdėtą operą. Ir dar bijojo, baiminosi dėl jų abiejų ir negalėjo įveikti baimės. Klausė savęs, ar bijojo visuomet, nuo pat to momento, kai sužinojo, kas jam liko, ar baimė buvotokia stipri, jog teko susigalvoti kitą, ne tokį aukštą gyvenimo tikslą?

Miglotai prisiminė ankstesnius ketinimus ir neapykantą, niūrias savo priesaikas.Bet gyvenimas - nuostabūs spąstai; ir dabar mintys sukosi apie vienin

telįdalyką - apie gyvenimą. Beprotiškai panoro atsidurti karietoje, pakeliui įRomą.

Pakilimo apimtas Gvidas ne itin domėjosi jo rūpesčiais bei jauduliu.Mokytojas dieną naktį rašė scenas naujajai operai. Jis nuolatos niurnėjo

panosėje, o kartais, pakėlęs akis, žvelgdavo įTonijų, ir šis pajusdavo juodu vienijančią baimę, sumišusią su maloniu jauduliu.

- Tu nepatirsi nesėkmės, - švelniai patikino maestro Kavala. - Aš tavęs neišleisčiau, jei nebūčiau tikras, jog tau pavyks.

Tonijus linktelėjo, neatitraukdamas akių nuo apžėlusios arkos. Daugelis, išties daugelis išvykdavo iš šių namų kupini vilčių, palaiminti maestro, o sugrįždavo paniurę ir pažeminti, lyg primušti šunys.

"Bet nejaugi bent vienas iš jų jautė pralaimėjimą taip, kaip mes jįjaučiame, - svarstė Tonijus, - mes, taip žeminti ir kankinti vardan sėkmėsakimirkos?" Jis jautėsi esąs vienas iš tų dainininkų, vis labiau suvokė savo

priklausomybę brolijai tų, kurie, žinia, visuomet stovėjo jo pusėje.Kai išgirdo maestro prisiartinant, pastebėjo, kad Kavala sunerimęs,liūdnas ir susimąstęs, tuomet Tonijaus mintys ūmai pakrypo kita linkme.

O jeigu jo laukia triumfas? O jeigu viskas klostysis taip, kaip jis fantazavo, ir publika stovėdama apipils jįovacijomis? Tik sekundėlei įsivaizdavo, jog taip ir nutiks ir jis patirs nenuginčijamą pergalę, prieš akis išryškėjo kelias, kuris ims driektis nuo tos akimirkos, kelias, kurį galima vadinti pačiu gyvenimu.

Ir vos tik vaizduotėje išvydo šįgyvenimą/ jįapėmė siaubas.

- Viešpatie, - sušnibždėjo bei krestelėjo galvą, stengdamasis atsitokėti.Kapelmeisteris palietė jo petį. Atsisukęs Tonijus atitrūko nuo savų

minčių ir pažvelgė maestro įveidą.Sis iš tiesų kažko nerimavo.- Mudu turime pasikalbėti, - ryžtingai pasakė Kavala. - Kol neišvažiavai.- Pasikalbėti?Tonijus pasijuto nejaukiai. Atsisveikinti pasirodė besą be galo sunku.



- 246 -

Bet jam pasidingojo, kad maestro nori ne šiaip geros kelionės palinkėti. Odar Paolas. Tonijus žinojo negalįs palikti Paolo.

- Sykįaš pasakiau, - pradėjo maestro, - žinąs, kas tau nutiko.- O aš jums atsakiau, - šiurkščiai atsiliepė Tonijus, - kad nežinote. - Jis

pajuto viduje užverdantį ankstesnį apmaudą ir pasistengė nusiraminti.Bet Kavala tęsė:- Aš žinau, visus šiuos metus tu išlikai kantrus čionai tave pasiuntu

sių žmonių atžvilgiu...- Jūs nežinote nieko, - Tonijus iš paskutiniųjų stengėsi išlikti manda

gus. - Kodėl apie tai kalbate kaip tik dabar, nors iki šiol tylėjote?- Kartoju: aš žinau. Visi žino. Manai, mes visi čia kvailiai, nusimanan

tys vien apie teatrinius siužetus? Aš žinau. Visada žinojau. Ir žinau, kadtavo brolis Venecijoje dabar augina du sveikus sūnus. Ir dar žinau, kad tu

niekada nesiuntei ten samdomų žudikų. Venete nesklandė nė menkiausigandai apie tokius mėginimus.Tonijui šie žodžiai virto smūgiais įveidą. Trejus metus jis su niekuo

apie tai nekalbėjo, o dabar viskas, ką slėpė, pasakyta garsiai.Jis žinojo, kad įniršis jįvisiškai pakeičia. Ir pasakė kaip įstengdamas

šalčiau bei grubiau:- Nekalbėkite su manimi apie tai!Tačiau maestro nenutilo.- Tonijau, be to, aš žinojau, kad tą žmogų dieną ir naktį saugo jo sam

domų nuožmių galvažudžių gauja. Anot gandų, bravai niekada, net namuose, neatsitraukia nuo jo toliau nei per balso atstumą.

Tonijus patraukė link durų. Maestro sugriebė jįir privertė pasilikti.Kelias akimirkas šio žmogaus valia grūmėsi su jaunuolio valia, paskui Tonijus, virpėdamas iš įniršio, nusileido.

- Kam mums pyktis? - tyliai paklausė. - Kodėl negalime tiesiog apsikabinti ir atsisveikinti?

- Bet mes nesipykstame, - paprieštaravo Kavala. - Tiesiog aš pranešu

tau žinąs apie tavo ketinimus atsiteisti su broliu, - prisiartinęs jis pradėjokalbėti pašnibždomis, Tonijus net jautė jo kvėpavimą. - Bet tasai žmoguslaukia tavęs kaip voras voratinklyje. O įsakas, draudžiantis tau įkelti tenkoją, visą Veneciją pavertė jo tinklu. Jis tave sunaikins, jei stosi prieš jį.

- Gana, - nukirto Tonijus. Jis taip niršo, jog vos tvardėsi, bet tuo patmetu matė, kad maestro visiškai nekreipia dėmesio įsavo žodžių daromą įspūdį. - Jūs nieko apie mane nežinote, - piktinosi jaunuolis. - Nei iškur aš atėjau, nei kodėl. Aš nestovėsiu čia ir nesiklausysiu, kaip jūs kalbate apie visa tai lyg apie pačius paprasčiausius dalykus! Ir, prašau, nekal

bėkite apie juos tokiu pat tonu, kokiu auklėjate mokinius arba pranešateapie operos žlugimą!

- Bet man anaiptol nėra lengva apie tai kalbėti, - paprieštaravo Kavala.- Dėl Dievo meilės, paklausyk manęs! Pasiųsk ką nors kitą, tegul atliekašįdarbą už tave! Pasiųsk tokius pat galvažudžius kaip tie, kurie jįsaugo.Bravai išmokyti žudyti. Užpjudyk juos tokiais pat kaip jie patys!

Tonijus bergždžiai mėgino išsivaduoti. Jis neįstengė pakelti rankos



- 247 -

prieš šįžmogų. Ir kapelmeisteris dar aiškino jam, kas yra bravai! Argi jisdaugybę kartų nenubusdavo vidury nakties po košmaro, kuriame vėlmėgino ištrūkti iš šiurpių jų letenų Flovigo kambarėlyje? Jis tebejautė tasrankas, jautė dvokiantį vyrų kvėpavimą. Ir puikiai prisiminė bejėgiškumą, apėmusį tuo momentu, kuo aiškiausiai jautė peilį, kuriuo buvo

pjaustomas. Niekada to neužmirš.- Tonijau, jeigu aš neteisus, - ištarė maestro, - jeigu tu siuntei samdo

mus žudikus, ir šie nieko nepešė, tuomet peršasi tik viena išvada: tu šiosumanymo neįstengsi įgyvendinti pats.

Kavala šiek tiek atpalaidavo gniaužtus, bet Tonijų ūmai apleido visos jėgos. Jis žvelgė įšalį. Retai kada jautėsi toks vienišas kaip dabar, nebent pirmosiomis čia praleistomis dienomis. Jis nebūtų galėjęs atsiminti ką tik pasakytų žodžių. Sutrikęs neįsidėmėjo beveik nieko, išskyrus tai, jog

maestro tęsė ir tęsė šią temą, manydamas, jog supranta daug, bet iš tiesų neišmanė visiškai nieko.- Jeigu tu būtum eilinis dainininkas... - senasis mokytojas atsiduso. -

Jei neturėtum balso, apie kurį kiti gali tik svajoti, pasakyčiau: daryk, ką privalai padaryti.

Jis paleido Tonijų. Vaikino rankos nukaro išilgai kūno.- O, aš buvau ne itin atidus, - tarstelėjo jis, - ir nesistengiau tavęs su

prasti anksčiau. Man atrodė, jog esi čia viskuo patenkintas bei laimingas.- O kas čia keisto, jei aš patenkintas? - paklausė Tonijus. - Kas čia blo

go, jei atradau laimę? O gal jūs galvojate, kad drauge su visais kitais dalykais jie išpjovė ir mano sielą? Jūs taip ilgai vadovavote šitam kastratųsambūriui pats toks nebūdamas! Jūs užmiršote, koks yra tikras gyvenimas! O gal manote, kad pasaulį sudaro vien pažeminti luošiai, kurieapsipylę ašaromis ir krauju kiūtina įpriekį persekiodami savo likimą?Bet juk čia nėra tikras gyvenimas!

- Tavo balsas - štai kas tavo gyvenimas! Jis sudaro tavo gyvenimą nuotada, kai čionai atvykai! Juk nenori, kad netikėčiau savo paties juslėmis! -

maldaujamai ištarė maestro.- Ne, - papurtė galvą Tonijus. - Č ia menas, išpuošta scena, muzika,mažas pasaulėlis, kurį susikūrėme sau. Bet čia ne gyvenimas! Jeigu jūsnorite pasikalbėti su manimi apie mano brolį ir apie tai, ką jis padarė, turite kalbėti apie gyvenimą. Ir aš pasakysiu jums, jog už man padarytą

blogį jam turi būti atkeršyta. Kiekvienas žmogus iš gatvės tą suprastų.Bet kodėl taip sunku suprasti jums?

Nors šie žodžiai akivaizdžiai paveikė kapelmeisterį, jis nepasidavė.- Argi tu kalbi apie gyvenimą, ruošdamasis vykti Venecijon ir nužu

dyti savo brolį? - sušnibždėjo jis. - Tu kalbi apie mirtį, ir ne apie jo mirtį,o apie savo. Ak, jei tu būtum vienas iš daugelio! Ak, jeigu būtum ne tas,kas esi!

- Aš tiesiog vyras, - atsiduso Tonijus. - Štai kas aš. Aš gimiau vyru irturėjau užaugti vyru, toks ir tapau, nepriklausomai nuo kažkieno mėginimų užkirsti tam kelią. O dabar pasakysiu jums: vyras negali pakęsti to,kas buvo padaryta man.



- 248 -

Maestro Kavala nusisuko. Rodės, jis nebeįstengia tvardytis. Tą akimirką kambarį apgaubė šalta tyla. Tonijus išsekęs atsišliejo įsieną ir vėl pamatė pro langą lapais apaugusią arką.

Prieš akis ėmė suktis kažkokie pavidalai, tarsi smegenys, atsiribojusios nuo visų minčių, tegalėjo kurti vizijas. Regėjo gan konkrečius daiktus,turinčius reikšmes: stalo sidabrą, žvakes ant koplyčios altoriaus, vestuvinius vualius, kūdikių lopšius, švelnų šilko šnarėjimą - moterų glamones.O visų vaizdinių fonu tapo milžiniška drobė - Venecija, papildyta garsais,trimitų gausmu, jūros brizo kvapu.

"Ko aš norėjau vos prieš akimirką?" - galvojo Tonijus. Jis pamėgino pamažu persikelti įcentrą susijaudinimo sūkurio, nuolatos laukiančio už teatro uždangos, užuodė grimo, pudros kvapą, išgirdo kitapus uždangosšaižiai, šiurkščiai sucirpiančius smuikus, trinksinčias atlenkiamas kėdes.

"Apie ką aš galvojau?" Jis išgirdo savo balsą, aiškiai išdainuojantį natas, iršis balsas, rodos, neturėjo nieko bendro nei su vyrais, nei su moterimis, neisu gyvenimu, nei su mirtimi. Nė vienos iš šių minčių jis neištarė garsiai.

Tik po kurio laiko maestro vėl atsisuko įvaikiną.Tonijaus akyse žvilgėjo ašaros.- Aš nenorėjau iš čia išvykti štai šitaip, - pratarė Tonijus tyliai, tarsi

pripažindamas savo pralaimėjimą. - Nors jūs ant manęs pykstate, aš myliu jus. Mylėjau nuo tada, kai čionai atvykau.

- Kaip mažai tu apie mane žinai, - atsiduso maestro. - Aš niekada ant

tavęs nepykau. Meilę, kurią jaučiu tau, čia nedaugelis pelnė.Jis priėjo prie Tonijaus, bet vis dar nesiryžo jo apkabinti. Ir tuo mo

mentu Tonijus fiziškai pajuto šio žmogaus artumą, jo jėgą, grubumą - visiškai įprastus paprastų vyrų bruožus.

Ir tuo pat metu suvokė, kaip pats atrodo šio vyro akimis, tarytum iššalies pamatė savo jaunumą, nenatūraliai baltą odą.

- Prieš išsiskiriant turėjau pasakyti jums keletą žodžių, - sumišęs pratarė Tonijus. - Norėjau padėkoti...

- Nebūtina. Visai netrukus aš atvažiuosiu įRomą ir pamatysiu tavescenoje.- Bet yra dar kai kas, - paprieštaravo Tonijus, neatitraukdamas akių

nuo maestro. - Norėjau jūsų kai ko paprašyti. Gailiuosi taip ilgai atidėlio jęs. Dabar jūs galite nepatenkinti mano prašymo, o man jis - bemaž svar biausias pasaulyje.

Kavala atsisuko ir pažvelgė Tonijui įakis.- Pasaulyje. Prieš kelerius metus aš pamėginau tau paaiškinti, kas yra

pasaulis - ne tas, iš kurio atėjai, o pasaulis, kurį gali pakerėti savo balsu.

Maniau, jog įsiklausei įmano žodžius. Bet tu didis dainininkas, taip, didis dainininkas, o nori atsukti pasauliui nugarą.- Kai ateis laikas, maestro, kai ateis laikas, - Tonijaus balse vėl suskam

bo pyktis. - Kiekvienas miršta savo laiku, - atkakliai pakartojo jis. - Ašskiriuosi tik tuo, kad galiu tiksliai įvardyti vietą, kurioje tai įvyks. Pats ją

pasirinksiu. Aš galiu sugrįžti namo numirti, savanoriškai atsisakyti gyvenimo. Kai ateis laikas. Bet dabar aš gyvenu bei kvėpuoju, kaip ir kiekvienas kitas.



- 249 -

- Tuomet paaiškink man, ko tu nori, - pasakė maestro. - Aš pasirengęs išpildyti kiekvieną tavo norą.

- Maestro, man reikia Paolo. Noriu išsivežti jįįRomą, - pamatęs Ka-valos veide nuostabą bei nepritarimą, skubiai pridūrė: - Aš juo rūpinsiuo-si, jūs žinote, ir netgi, jei kada nors man teks vėl jįatsiųsti jums, vaikuinepakenks su manimi praleistas laikas. Juk atsverti neapykantą niekšams, kurie taip su manimi pasielgė, gali nebent meilė kitiems žmonėms.Meilė Gvidui, meilė Paolui ir jums.

Tonijus surado Paolą pačiame nuošaliausiame koplyčios kamputyje.Berniukas sėdėjo susigūžęs ant kėdės, mažas riestanosis veidelis plūdoašaromis. Padėrusiu žvilgsniu jis stebeilijo į tabernakulį. Pamatęs sugrįžtantį Tonijų, lyg jam būtų per maža vieno atsisveikinimo, Paolas tik

riausiai pasijuto išduotas.Ir nusisuko.- Tu tik nesijaudink bei paklausyk manęs, - skubiai prabilo Tonijus.Vaikinas paglostė juodus berniuko plaukus ir uždėjo ranką ant kaklo,

kuris jam pasirodė labai trapus. Toks pat trapus, kaip ir visas vaikas. Tonijus ūmai pajuto tokį meilės antplūdį mažajam florenciečiui, jog negalėjo pratarti nė vieno žodžio. Šiltame koplyčios ore tvyrojo vaško beismilkalų kvapas, o paauksuotas altorius tarsi sutraukė visą saulę, besiskverbiančią vidun dulkėtais šviesos srautais.

- Užmerk akis ir minutėlę pasvajok, - sušnibždėjo Tonijus. - Ar norėtum gyventi rūmuose? Norėtum važinėti nuostabiomis karietomis beivalgyti iš sidabrinių lėkščių? Norėtum puošti pirštus brangakmeniais, vilkėti tik šilką ir atlasą? Ar norėtum gyventi su manimi bei Gvidu? Draugesu mumis vykti įRomą?

Berniuko veide atsispindėjo tokia neviltis, jog Tonijui užėmė kvapą.- Bet tai neįmanoma! - slogiu balsu pralemeno Paolas.- Įmanoma, - atsakė Tonijus. - Viskas yra įmanoma. O dar tiksliau:

įmanoma tuomet, kai mažiausiai tikiesi.Pamatęs Paolo veide sušvintantį tikėjimą ir viltį, jįapkabinti siekiančias rankutes, Tonijus prisitraukė berniuką prie savęs.

- Eime, - paragino. - Jeigu turi daiktų, kuriuos norėtum pasiimti, susirink juos dabar.

Kai karieta pagaliau pajudėjo, buvo jau po vidurdienio. Gvidas, Paolasir Tonijus važiavo pirmuoju ekipažu, antrasis gabeno tarnus bei didžiąjądalį bagažo.

Leidžiantis Via Toledo link jūros, paskutinį kartą nužvelgęs miestą,Tonijus nejučia pasižiūrėjo įmelsvą Vezuvijaus viršūnę, siunčiančią įdangų siaurą dūmelį.

Karietos įvažiavo įMolo. Tviskantis dangus driekėsi iki pas horizontoir palaipsniui susiliejo su juo. Paskui jie pasuko įšiaurę, ir kalnas dingoiš akių. O po keleto valandų, kai naktis apgaubė nuostabius begaliniusKampanijos laukus, Tonijus vienintelis iš keleivių verkė.



Penkta dalis

1

Vos atvykus juos pasikvietė kardinolas Kalvinas. Nei Tonijus, nei Gvidas nesitikėjo taip greitai sulaukti šios garbės. Juodu nedelsdami nusekė

paskui juodą sutaną vilkintįsekretorių įviršų. Paolas nuskubėjo įkandin. Nei Venecijoje, nei Neapolyje Gvido regėtos grožybės neparengė jo

milžiniškų rūmų vaizdui pačiame Romos centre, vos už dvidešimties mi

nučių kelio nuo Vatikano iš vienos pusės, ir maždaug tiek pat nuo Ispanijos aikštės - iš kitos. Už niūraus gelsvo fasado slėpėsi antikos skulptūromis apstatyti koridoriai, flamandų gobelenais apkabinėtos sienos ir vidiniai kiemeliai, apjungiantys graikiškus bei romėniškus elementus su kolosaliomis šiuolaikinėmis statulomis prie vartų, fontanais bei tvenkiniais.

Aplinkui vaikštinėjo daugybė aukštuomenės atstovų, įeidavo ir išeidavo dvasininkai juodomis sutanomis, o už dvejų dvivėrių durų pasirodė

besanti ilga bibliotekos salė, kur, palinkę virš popierių, plunksnomiskrebždeno juodai apsitaisę raštininkai.

Tačiau didžiausiu netikėtumu tapo pats kardinolas. Anot gandų, šisgiliai religingas žmogus nuėjo ilgą kelią įviršūnę nuo eilinio dvasininko,o toks atvejis tarp kardinolų buvo ne itin tipiškas. Be to, sklido kalbos,esą jis labai mylimas liaudies, ir minios žmonių ištisas valandas sukiojasigatvėje laukdamos, kada pasirodys jo karieta.

Romos varguomenė tapo ypatingo jo rūpesčio objektu. Kardinolasglobojo daugelį našlaičių prieglaudų bei labdaros įstaigų, kurias nuolatoslankė. Kartais, nė kiek nesirūpindamas per purvą besivelkančia tamsiai

raudona sutana, palikęs palydą už durų, jis užsukdavo įvargšų lūšneles,gerdavo vyną kartu su darbininkais bei jų žmonomis, bučiuodavo jų vaikus, kasdien padėdavo skurstantiems iš savo lėšų.

Kalvinas buvo bemaž penkiasdešimties. Gvidas tikėjosi jįesant griežtą bei asketišką, kas ne itin derėtų prie aplinkinės prabangos spindesio,raštuotų įvairiaspalvio marmuro grindų, nenusileidžiančių švento Petro

bazilikos grindims.Tačiau kardinolas tiesiog spinduliavo geraširdiškumą, jo akys links

mai švytėjo, skleidė gyvybinę energiją ir draugiškumą, apjungiantį pa

prastą maloningumą bei meilę kiekvienam sutiktam žmogui.Kardinolas buvo aukštas ir liesas, pelenų spalvos plaukais bei stebėtinai lygiais akių vokais, be menkiausios raukšlelės ar klostelės. Bet kai kurie jo veido bruožai buvo labai grubūs, lyg nutašyti iš marmuro, tarytumsenosiose bažnyčiose stovinčių šventųjų statulų, kurios dabar atrodė iškreiptos, net grėsmingos.

Tiesa, jis pats anaiptol nebuvo niūrus ar atstumiantis.Apsuptas prašmatniai apsitaisiusių didikų, prasiskyrusių jam paliepus,



- 251 -

kardinolas pakvietė Gvidą prisiartinti. Kai maestro pabučiavo jo žiedą,kardinolas jįapkabino ir pasakė, jog jo pusseserės muzikantai galį gyventi jo rūmuose kiek tinkami.

- Jums tikriausiai reikia instrumentų? - paklausė Kalvinas. - Mielai pasiųsiu jų nupirkti. Jūs tik pasakykite mano sekretoriui, ko jums reikia, ir

jums tuojau pat bus pristatyta viskas, ko pageidausite.Suėmęs delnais Paolo veidą, jis perbraukė nykščiu per skruostą. Ber

niukas išsyk atgijo bei nušvito, o kardinolas prispaudė jįprie savo ilgostamsiai raudonos sutanos.

- O kur jūsų dainininkas? - paklausė ir tuojau pat susipratęs pažvelgėįTonijų.

Išsyk tapo aišku, jog Kalvinas susidomėjęs; jo veidas persimainė. KaiTonijus žengtelėjo įpriekį pabučiuoti jo šventenybės žiedo, Gvidui pasi

rodė, jog ir visi aplinkiniai neabejotinai turėjo pastebėti šįpasikeitimą.Tonijus buvo tik šiek tiek susitaršęs po kelionės, tamsiai žalio aksomo surdutas truputį apdulkėjo, Gvido akimis, vaikinas panėšėjo įangelą, apsitaisiusį žmogiškais drabužiais. Aukštas ūgis nesukaustė jo judesių, o fechtavimo treniruočių dėka per pastaruosius dvejus metus jis įgijošokėjo grakštumo. Tačiau Gvidui jau nebe pirmą kartą pasidingojo, kadTonijus elgėsi lyg užhipnotizuotas: visi jo judesiai sulėtėjo, net akys tapotarsi stiklinės.

Kardinolo lūpos virptelėjo. Iš pradžių jis žvelgė įTonijų nustebęs, ta

rytum šis kažkaip keistai, nesuprantamai elgtųsi, o paskui šviesiai pilkosKalvino akys pasidarė bereikšmės.Gvidas ūmai pajuto neapsakomą karštį. Iš pradžių pamanė tiesiog

dūstąs nuo kaitros šioje perpildytoje salėje. Bet kai pamatė Tonijaus veidąir įkardinolą įsmeigtą žvilgsnį, kai pajuto netikėtą tylą aplinkui, maestro

patyrė šįtą daugiau nei baimės dilgtelėjimą. Ne, aišku, čia visai ne tai, ką jis išsigalvoja, žinoma, ne.

Tačiau kas neatkreiptų dėmesio į tokio įstabaus grožio jaunuolį irkas nežiūrėtų į šitokį žmogų, kaip jo šventenybė, baimingos pagarboskupinu žvilgsniu?

Tačiau baimė nesitraukė, tarsi aidas atsiliepdama įslogias mintis, kurios sukosi Gvido galvoje visą kelią iki Romos. Jįapniko ir nerimas dėltūkstančio praktinių smulkmenų, susijusių su būsima opera, ir patį nustebinę išgyvenimai dėl balso praradimo prieš daugelį metų.

- Aš niekada nebuvau didelis operos gerbėjas, - švelniai prabilo kardinolas, kreipdamasis įTonijų, - ir baiminuosi pernelyg mažai žinąs apie šįmeną, tačiau mums visiems malonu, kad turime dainininką, kuris mums

padainuos po vakarienės.Tonijus sustingo. Gvidas pajuto, jog atlikėjo išdidumui suduotas ganskausmingas smūgis: jis prilyginamas eiliniam muzikantui. Tonijus, kaipkad visuomet elgdavosi panašiomis aplinkybėmis, ilgai žiūrėjo įgrindis,

paskui lėtai pakėlė akis ir šiek tiek pabrėžtinai ištarė:- Taip, mano pone.Kardinolas suprato, jog kažkas negerai. Buvo įdomu stebėti, kaip jis

vėl suėmė Tonijaus ranką savosiomis ir pridūrė:



- 252 -

- Jeigu jūs būsite toks malonus.- Man bus garbė, pone, - lediniu mandagiu balsu atsakė Tonijus, kaip

princas, besikalbantis su princu.Tuomet kardinolas nusikvatojo - linksmai, užkrečiamai - ir atsisukęs

j sekretorių beveik vaikiškai pratarė:- Mano priešai ir vėl turės apie ką kalbėti.

Jie nedelsiant buvo palydėti įpaskirtus apartamentus - erdvių kambarių anfiladą, kurios langai atsivėrė įvidinį sodą, kur ant nukirptos žolėskrito neryškūs medžių šešėliai. Išsipakavę daiktus, jie apėjo kambarius.Paolas nesitvėrė džiaugsmu pamatęs jam skirtą lovą raižytiniu galvūgaliu, dengiamą raudonai rudų užuolaidų. O Gvidas suprato, jog juodu suTonijumi turi apsigyventi skirtinguose kambariuose ir dėl Paolo dabar

miegoti atskirai.Iki vakaro Gvidas išsidėliojo visas natas bei perskaitė grafienės įteiktus rekomendacinius laiškus. Jam derėjo apsilankyti visuose įmanomuosekoncertuose bei aukštuomenės vakarėliuose. Būtinai reikėjo pasikalbėtiapie operas, patyrusias pasisekimą per pastaruosius dvejus metus, bei pasiklausyti kuo daugiau vietinių dainininkų. Kardinolo sekretoriai jau pristatė jam pageidautas partitūras bei libretus. Šįvakarą turėjo nueiti įpirmą nedidelį koncertą kažkokio anglo namuose.

Tad kodėl jis nedžiūgavo matydamas, kaip kardinolo tarnai įneša klavesiną, o lentynose rūpestingai išdėlioja knygas?

Tonijų Roma, be abejo, pakerėjo. Juodu su Paolu be paliovos aptarinė jo, ką matę pakeliui įmiestą, o šįvakarą ketino nueiti apžiūrėti popiežiaus lobių Vatikano muziejuje. Juodu eidavo drauge vykdyti įvairių pavedimų ir kiekvieną kelionę miestan laikė nauju nuotykiu.

O Gvidas likęs vienas niekaip negalėjo atsikratyti blogos nuojautos,kuri persekiojo jįvisą kelią nuo Neapolio iki Romos.

Tačiau kas gi iš tiesų nedavė jam ramybės?

Aišku, jis negalėjo užmiršti košmaro, susijusio su ankstyvąja Toni jaus vaikyste ir paskutiniosiomis dienomis Venecijoje, apie kurias berniukas niekada nekalbėdavo.

Gvidui nereikėjo įrodymų, jog ne kas kitas, o Karlas, vyresnysis Toni jaus brolis, kaltas dėl berniuko patirtos prievartos. Ir jis puikiai suprato,kodėl Tonijus niekada neleido šiai informacijai pasklisti.

Viskas tapo aišku iš popierių, kuriuos Tonijus pasirašė ir nusiuntė įVeneciją prieš atvykdamas įNeapolį. Karlas Treskis buvo paskutinis giminės vyriškos lyties palikuonis.

Gvidas miglotai prisiminė elegantiškai apsitaisiusį vyriškį, bemaždraugijos sielą, keliuose vakarėliuose, įkuriuos buvo užklydęs viešėdamas Venecijoje, kol įvykiai nepakrypo dramatiška linkme. Gvidas atkrei pė įjį dėmesį tik todėl, kad jis buvo "patricijaus trubadūro", kaip kad buvo vadinamas Tonijus, brolis. Augalotas, labai dailus vyras, juokingų istorijų pasakotojas, deklamatorius, poezijos mylėtojas, kupinas noro su



- 253 -

teikti kitiems malonumą, pelnyti jų dėmesį ir meilę. Tuo metu jis atrodėtik vienas iš daugelio gerai išauklėtų bei be galo paslaugių venecijiečių.

Bet dabar vien mintis apie jįledu sukaustydavo Gvido širdį.Gvidas niekad viso šito neaiškino kapelmeisteriui. Tačiau nė nereikėjo:

laikui bėgant Kavala pats viską suprato, kaip būtų supratęs bet kuris kitasžmogus.

Bet abu mokytojai tikėjo, jog po to, kai Tonijus nusprendė visa esybe pasinerti įdainavimą, laikas bei sėkmė užgydys jo širdies žaizdas. O kaip jo brolis? Juodu vylėsi, kad Tonijui teks jam atleisti, ir dėkojo Dievui už tai.

Tačiau Karlas Treskis juos nustebino. Jis ne tik vedė Tonijaus motiną("To pakaktų pačiam nuolankiausiam kastratui suerzinti!" - pakomentavošią naujieną maestro, o juk Tonijaus nieku gyvu negalėjai pavadinti"nuolankiu kastratu"), bet ir per trejus metus paleido įpasaulį du svei

kus sūnus.O Mariana Treški vėl laukėsi.Gvidas pernelyg nesuko dėl to galvos, kol neatėjo laikas išvykti iš Ne

apolio ir maestro jo neperspėjo, kad nenuleistų nuo Tonijaus akių.- Aš baiminuosi, jog vaikinas laukia tinkamos progos. Jo viduje tary

tum grumiasi du dvyniai. Vienas labiau už viską pasaulyje myli muziką,o kitas trokšta keršto.

Gvidas nieko neatsakė, bet prisiminė mažą Veneto miestelįir sumuštą,vaistų apsvaigintą berniuką, gulintį purvinoje, krauju aptaškytoje lovoje.

Dar blogiau: jis prisiminė savo vaidmenį šiame košmare.Žvelgdamas įkapelmeisterį, jis ūmai pajuto silpnumą ir tarytum neteko žado. Dvynių viename kūne paveikslas jįsukrėtė. Gvidas niekadaanksčiau negalvojo apie tokius dalykus. Jis nė nežinojo, kaip tokįdalyką

pavadinti. Bet neretai jo mielas švelnus meilužis parodydavo tamsiojodvynio veidą, ganėtinai dažnai tekdavo patirti iš jo sklindančią neapykantą, pyktį ir šaltį, juntamus fiziškai, kaip šerkšną ant drėgnų kokios norsšiaurės viešbučio sienų.

Bet mokytojas pažinojo ir kitą dvynį, gyvenantį bei kvėpuojantį Tonijaus kūne - tą, kuris taip pat karštai troško pasirodyti Argentina teatroscenoje, kaip to troško Gvidas. Tasai dvynys turėjo balsą, kokiu negalėjo

pasigirti daugiau niekas pasaulyje, jis sugebėjo mylėti karštai bei švelniai.Štai šitas žmogus ir tapo Gvido gyvenimu.

- Nenuleisk nuo jo akių, - prašė maestro baimės virpinamu balsu. -Leisk jam pamatyti viską, ką siūlo pasaulis. Tegul jis patiria visus malonumus, kokių tik panorės. Penėk tik vieną dvynį, o kitą priversk badauti, kadtą valandą, kai tarp jųdviejų įvyks mūšis, vienas būtinai nusileistų kitam.

Gvidas linktelėjo. Šis vaizdas irgi jįpribloškė. Tačiau viršum kambario pakibusioje švininėje tyloje jis neįstengė išspausti nė menkiausių pritarimo žodžių, tegalėjo galvoti tik apie tą mažą miestelį, apie pažemintąvaiką, kurį laikė rankose. Jis galvojo apie tai, jog netgi tame košmaro sūkuryje taip troško gauti įstabųjį balsą, jog neįstengė gedėti išniekintosnekaltybės.

O tai reiškė, kad Tonijaus širdyje gyvavo dalelė jo paties, kuri irgi nusipelnė keršto.



Žinoma, o kaip kitaip galėjo būti!

Taip, senoji baimė vėl jįaplankė. Nors ji nė nebuvo išnykusi. Tikanksčiau Gvidas baiminosi, kad Tonijus taps savo paties dvasinių kančiųauka. Dabar tapo aišku, jog didžiausia bėda - keršto troškimas. Tiesą sakant, čia buvo vienas ir tas pats. Gvidas nuolatos širdyje nešiojosi nelaimėsnuojautą, panašią įsavojo mirtingumo suvokimą, kuri sukeldavo neviltį, priversdavo nutilti bei pajusti oda perbėgantį šaltuką.

Pasikalbėti apie tai su Tonijumi niekada nepavykdavo. Iš tiesų tomis baisiomis dienomis, kai ateidavo laiškai iš Venecijos, kaip tik tasai antrasisdvynys juos skaitydavo ir naikindavo, o paskui sustingdavo, tarytum prisikvėpavęs atsiųsto popieriaus skleidžiamų nuodingų garų.

Bet egzistavo ir kitas - švytintis, energijos kupinas - Tonijus, kuris kalbė

davosi su juo apie būsimą operą, apie teatrą, apie tai, ką reikia pasiimti iš Neapolio, o ką palikti. Jis klausinėjo, kiek žiūrovų telpa Argentina teatre.- Aš suprantu, ką tai reiškia tau, - sykįpasakė jis Gvidui. - Ne, ne, kal

bu ne apie save ir ne apie tave kaip mano mokytoją. Kalbu apie Gvidąkaip kompozitorių. Aš suprantu, ką tai reiškia.

- Tada nekalbėk apie tai, - nusišypsojo Gvidas. - Nes nukamuosi musabu.

Juodu kalbėjosi švelniai, jausmingai ir nuolat juokėsi, pakuodami natųlapus, knygas bei gausybę įvairiausių daiktų, brangakmenių ir nėriniuotų

Tonijaus drabužių."Penėk vieną dvynį", - sakė jam maestro.Taigi jis taip ir elgsis, nes čia vienintelis dalykas, kurį gali padaryti, vie

nintelis, kurį iki šiol darė. Jis įstengia tik mokyti, nukreipti, mylėti bei išaukštinti šįneprilygstamai talentingą, puikų dainininką, savo mylimąjįTonijų, dabar svajojantį apie tokią pačią sėkmę, kurios jis, Gvidas, laukėdaugelį metų, ketindamas debiutuoti Romoje.

Bet kažkodėl visą kelią iki Romos Gvidą kankino prisiminimai apie kitą tragediją - apie tai, kaip jis pats prarado balsą. Jis nė kiek nebuvo linkęskapstytis po praeitį, bent jau ne labiau, nei nagrinėti sudėtingus simbolius, tačiau tam tikromis akimirkomis, užplūdus senajam skausmui, jissuprasdavo: laikas šitų prisiminimų nė kiek nesušvelnino.

O gal, kai viskas jau buvo padaryta ir pasakyta, šios mintys užplūsdavo todėl, kad negalėjo galvoti apie išsiskyrimą su maestro Kavala bei mokykla, kurioje gyveno nuo šešerių metų amžiaus.

Taigi sąmonė ištraukė iš gelmių senąją kančią, apsaugodama nuo sun

kaus išsiskyrimo. Tačiau jis ne itin tuo tikėjo. Ir pats nežinojo kodėl.Praradimo skausmas ir toliau jįkamavo, dar labiau sustiprintas maestro žodžių apie Tonijų: "Leisk jam pamatyti viską, ką siūlo pasaulis. Tegul

patiria visus malonumus, kokių tik panorės."Tad ką galų gale patyrė Gvidas? Skausmingą jausmą, jog praranda

kažką be galo brangaus ir kad iš jo atimama kažkas, kas susiję su jo balsu? Ne! Dabar Tonijus nieku gyvu nepaliks Gvido, idant įvykdytų klaikiąjąapeiginę kelionę įVeneciją, net jei ir iš tiesų ketina kada nors ten vykti.

- 254 -



- 255 -

Vis dėlto netikrumo jausmas išliko. Negera nuojauta, kelianti siaubą. Net dabar, sėdėdamas tyliame kambaryje kardinolo rūmuose, Gvidas

suvokė, kad nelaimės nuojauta nesitraukia. Ji tik dar labiau sustiprėjo prisiminus, kaip nušvisdavo kardinolo Kalvino veidas kaskart, kai žvilgtelėdavo įTonijų. Kokia nekaltybė! Tikriausiai jo šventenybė išties buvošventas, kokiu visi jįlaikė, kitaip sugebėtų nuslėpti savo jausmus ir niekada nebūtų taip kvailai pajuokavęs.

Pasisveikinęs su muzikantais, kardinolas išvyko iš rūmų.Gvidas stebėjo pro vartus išvažiuojančią nepaprastą procesiją. Penkios

karietos, aptarnaujamos livrėjas vilkinčių vežėjų bei liokajų, sudarė kardinolo palydą. Ir jau už keleto žingsnių nuo namų kardinolas sviedė mi-nion pirmąją auksinių monetų saują.

Įėjo Tonijus. Juodu su Paolu jau spėjo aplankyti siuvėją, kuris turėjo

berniuką aprengti lyg sosto įpėdinį. Vaikinas nusipirko puikią špagą,apie dešimtį knygų ir smuiką, kadangi šis buvo mylimiausias Paolo instrumentas, o Gvidas primygtinai reikalavo, kad - dėl visa pikta - berniukas tobulai grotu bent vienu instrumentu...

Mintys apie praradimą; ilgesys. Kodėl Gvidas taip dėl to nerimavo?"Dėl viso pikto!" Ne, jokia tragedija netyko Paolo! Niekas negresia nė vienam iš jų.

Bet Gvido širdį slėgė sunkumas. Siame erdviame kambaryje jis jautėsisugniuždytas. Šventieji paauksuotuose rėmuose nė trupučio jo neramino.

Tonijus nusirenginėjo prie durų.Gvidas stebėjo, kaip jis nusitraukia minkštus baltus marškinius, nusimauna bridžius, o senasis Ninas, liokajus, grafienės išsiųstas drauge su

jais, surenka ir išneša tas drapanas,Tonijus stovėjo atgręžęs Gvidui nugarą, tarsi mėgaudamasis kūną

glostančiu vėsiu oru. Paskui apsivilko žalio šilko chalatą, laisvai susirišoties juosmeniu. O kai atsisukęs lėtai pakėlė akis, Gvidas pagalvojo, jogvaikino išorėje esama rytietiškų bruožų: minkštose plaukų garbanose,švelnaus audinio banguojančiame kritime nuo kampuotų pečių išilgaiaukšto, liekno kūno...

- Ko tu toks rūškanas? - paklausė Tonijus taip tyliai, jog Gvidas iš pradžių nenugirdo. Žodžių prasmei teko įveikti prieblandoje skendinčiokambario erdvę.

- Visai aš ne rūškanas, - pagaliau atsakė Gvidas.Bet jis suprato keliais žodžiais neišsisuksiąs. Tonijus atsisėdo taip arti,

jog galėjo sulenktais pirštais paliesti mokytojo ranką. Ir Gvidas vėl susivokė stebįs Tonijų iš šalies, kaip ir prieš akimirką, tarytum juodu nesikal

bėtų.Prieš kelerius metus jis pranašavo Tonijų būsiant tokį grakštų kaipDomenikas ir nesuklydo. Tačiau Tonijaus gracija pranoko visus lūkesčius.Galūnių ilgumą Tonijus užmaskuodavo jam įprastais lengvais judesiais;žemas jo balsas pasižymėjo gilumu bei galia ir tapo preliudija dainininkostiprybei, kai ši atsiskleisdavo.

Veido bruožai, rodos, šiek tiek sustambėjo bei praplatėjo, o štai paslaptingumas akyse išliko tas pats. Žvelgdamas įTonijų, netgi dabar Gvi





- 257 -

- Padarysiu viską, ko paprašysi, - mandagiai atsiliepė Tonijus žemu, giliu, santūriu balsu.

- O taip, viską, tik nepasirodysi moteriška suknele, nors žinai, jog kaiptik tai ir reikia padaryti. Būtent čia, Romoje, o ne kur nors kitur! Be abejo,tu padarysi viską, tik ne tai, kas žūtbūtinai reikalinga tau pačiam!

- Gvidai! - pertraukė Tonijus. Pirmą kartą jis parodė apmaudą bei nekantrumą. Angeliško veido pasikeitimas niekados nesiliaudavo stulbinęsGvido. - Šito padaryti negaliu. Nėra prasmės ginčytis.

Gvidas paniekinamai šyptelėjo. Jis pasiekė, ko norėjo: Tonijus nuraudo, vaikino akys padvelkė šalčiu. Tačiau kam jam prireikė kivirčo pačią

pirmąją dieną Romoje, kai galėjo rasti pakankamai laiko pavežioti Tonijų po teatrus, parodyti jam kastratus moteriškais kostiumais, kad suprastų,kokie šie galingi ir patrauklūs?

Tonijus staigiai apsisukęs patraukė įdrabužinę. Jis jau vilkosi chalatą, tuojau apsirengs bei išeis. Kambariai ištuštės. Gvidas liks vienas.Mokytoją užplūdo visiška neviltis.- Eikš čionai! - šaltai pareikalavo maestro. Ir nužingsniavo prie lovos.

- Ne, pirmiausia užrakink duris, - pasitaisė, - o paskui prieik.Akimirksnį Tonijus tik įdėmiai žiūrėjo įjį.Jis šiek tiek suspaudė lūpas, o paskui vėl kantriai linktelėjęs, kaip kad

jam buvo būdinga, padarė viską, kas įsakyta. Vaikinas atsistojo prie aukštos lovos, uždėjo ranką ant antklodės ir ramiai žvelgdamas mokytojui įakis laukė. Gvidas atsisegęs bridžius pajuto, kaip aistra sugeria visasemocijas ir sumaišiusi paverčia viena jėga.

- Nusivilk chalatą, - šiurkščiai paliepė. - Ir gulk. Veidu įapačią. Gulk.Tonijus stovėjo tylėdamas, vis dar neatitraukdamas nuo jo gražių, net

pernelyg gražių akių. Paskui, šmėkštelėjus vos pastebimam nepritarimui,įvykdė paliepimą.

Gvidas užsiropštė ant viršaus. Nuogo kūno pojūtis pro drabužius varė jįiš proto. Jis delnu prispaudė Tonijaus veidą prie lovos ir paėmė jįpa

čiu grubiausiu būdu.Paskui, kaip jam pasirodė, juodu labai ilgai gulėjo šalimais. PagaliauTonijus pakilo, ketindamas išeiti.

Nė žodeliu nesiskųsdamas jis apsirengė, užsimovė žiedus ir pasiėmęslazdelę priėjo prie lovos. Pasilenkęs pabučiavo Gvidą įkaktą, o paskui įlūpas.

- Kodėl tu mane pakenti? - sušnibždėjo Gvidas.- O kodėl neturėčiau tavęs pakęsti? - taip pat tyliai ištarė Tonijus. - Aš

tave myliu, Gvidai, - pasakė jis. - Mudu abu esame šiek tiek išsigandę.

__________________________ 2 __________________________

Toji gatvė, žvaigždės virš galvos, kambario lubos, jo dantys, smingantys įkūną, ir peilis, tikras peilio dūris, bei riaumojimas, kuris, pasirodo,

besąs jo paties...Paskui jis nubudo delnu užsispaudęs burną ir suprato, jog iš tiesų ne

išleido nė garselio.



Jis miegojo kardinolo Kalvino rūmuose. Jis buvo Romoje.Kokie niekai tasai senas sapnas ir bravų veidai, kuriuos, kaip jam kar

tais atrodydavo, matydavo gatvėse. Aišku, visuomet paaiškėdavo, jog tenne jie. Tiesiog truputį įsisiūbuodavo jo fantazija. Jis įsivaizduodavo, kaipsutikęs netikėtai užklumpa vieną iš jų. "Prisimeni Marką Antonijų Tres-kį, berniuką, kurį išgabenai įFlovigą?" O paskui susmeigia durklą jamtarp šonkaulių.

Prieš išvykdamas iš Neapolio, Tonijus praleido visą pusdienį vienotikro bravo draugijoje, ir šis išmokė jįkelių gudrybių, naudojantis durklu. Tasai žmogus, gavęs už pamoką puikų atlygį, liko išties patenkintasgabiu mokiniu.

- Tačiau kam jums pačiam teptis rankas, senjore? - paklausė jis tyliai,žvelgdamas įTonijaus kostiumą, žiedus, brangakmenius. - Aš dabar

kaip tik neturiu darbo. Mano paslaugos ne tokios brangios, kaip gali pasirodyti.-Tiesiog išmokyk mane, - nusišypsojo Tonijus.Šypsena tokiais momentais visuomet jam pagelbėdavo. O bravas, ku

ris, ko gero, buvo apsigimęs mokytojas, tik gūžtelėjo pečiais.Šis prisiminimas kaipmat išvaikė miegus. Ir dar nespėjęs pastatyti

nuogų pėdų ant svaiginamai vėsių marmurinių plytelių Tonijus vėl pagalvojo apie tai, jog gyvena kardinolo rezidencijoje, pačiame Romos centre.

Sapnas panėšėjo įnemalonų prieskonį burnoje arba silpną galvos

skausmą. Nieko, netrukus praeis.Miestas jo jau laukė. Pirmą kartą gyvenime Tonijus tapo iš tiesų laisvas. Prieš kelerius metus auklėtojų priežiūrą pakeitė Gvido rūpestis irkonservatorijos drausmė, taigi dabar jis vis dar negalėjo priprasti prieminties, jog viskas liko praeity.

Tačiau Gvidas aiškiai leido jam tai suprasti. Paolas turėjo savus mokytojus bei auklėtojus, o Tonijus, nors rytais ir atlikdavo vokalo pratimus,neprivalėjo niekam atsiskaitinėti. Ir Gvidas šito nereikalavo. Tiesiog taip

jau buvo. Po siestos, kai visi dar tysodavo lovose, Gvidas dingdavo ir galėdavo grįžti tik apie vidurnaktį. O paskui klausinėdavo tam tikra maniera, kaip kad žmonės teiraujasi vienas kito: "Na, kur tu šiandien lankeisi?"

Tonijus nesusilaikęs šyptelėjo. Naktinio košmaro nė pėdsako nebeliko. Jis jau galutinai nubudo ir galėjo suspėti įrytines kardinolo mišias,aišku, jei pasiskubins.

Kiekvieną dieną kardinolas Kalvinas laikydavo mišias savo koplyčiojedalyvaujant namiškiams. Altorių puošė baltos gėlės, arkose po didžiuliais

atvaizdais nukryžiuoto Kristaus, kuriam iš rankų ir kojų gausiai sruvenomirguliuojantis kraujas, kabojo didžiuliai sietynai.Kai Tonijus įžengė įkoplyčią, ryški šviesa akimirksniui jįapakino.

Niekieno nepastebėtas jis atsisėdo ant galinės kėdės. Pats nesuprato, kodėlnegali atitraukti akių nuo tolimos figūros prie altoriaus. Kardinolas atsisuko, ir pasimatė jo rankose laikoma auksinė taurė.

Keletas jaunų romėnų atsiklaupė priimti komunijos. O už jų - dvasininkai, nusižeminę, kuklesniais drabužiais. Tonijus nepasekė jų pavyz

- 258 -



- 259 -

džiu. Jusdamas malonų silpnumą, jis atrėmė galvą įpaauksuotą koloną užkėdės ir užsimerkė.

Kai vėl atsimerkė, kardinolas pakėlęs ranką teikė susirinkusiems baigiamąjį palaiminimą. Lygus jo veidas tarytum neturėjo amžiaus, buvo pakylėtai tyras, lyg jis nieko nežinotų apie blogįir nė sykio nebūtų nusidėjęs net mintimis. Kiekvienas jo judesys spinduliavo tvirtumą bei tikė

jimą, ir Tonijų užplūdo įsitikinimas tuo, jog kardinolo gyvenimas, skirtingai nei daugelio žmonių, turi prasmę. Jis tiki Dievą, tiki savimi, tiki tuo,kas yra, ir tuo, ką daro.

Jau po vidurdienio, keletą valandų pasimokęs su Gvidu bei Paolu, Tonijus įžengė įtuščią rūmų fechtavimo salę.

Šiuo kambariu daugelį metų niekas nesinaudojo. Poliruotas grindis

dengiančiame dulkių sluoksnyje įsispaudžiantys pėdsakai jam priminėVeneciją. Išsitraukęs iš dėklo špagą, vaikinas pradėjo atakuoti nematomą priešininką, patylom niūniuodamas, tarsi šis mūšis, lydimas didingosmuzikos, išties sudarytų dalį puikaus vaidinimo scenoje.

Net pavargęs jis ir toliau treniravosi, kol pajuto malonų dilgsėjimą blauzdose.

Bet ištisą valandą treniravęsis ūmai sustojo. Pasidingojo, tarytum kažkas jįstebi.

Tonijus staigiai atsisuko, spausdamas rankoje rapyrą.Aplinkui nieko nesimatė. Koridorius už nugaros buvo tuščias, nors iš

milžiniškų namų gilumos aidėjo prislopinti garsai.Tačiau pojūtis, jog kažkas buvo atėjęs, išliko. Skubiai apsivilkęs sur

dutą ir įsikišęs špagą dėklan, vaikinas leidosi bemaž be tikslo klajoti po rūmus, linkčiodamas bei lankstydamasis kiekvienam praeinančiam pro šalį.

Jis prisiartino prie kardinolo kabineto, bet pamatęs uždarytas durisėmė vaikštinėti po mezoniną, apžiūrinėdamas didžiulius flamandiškusgobelenus ir didingus praėjusio šimtmečio žmonių, nešiojusių didžiulius

perukus, portretus. Balti plaukai bangomis krito jiems ant pečių. Dailiaiapvedžiotų veidų oda švytėjo kaip gyva.Staiga apačioje pasigirdo triukšmas. Atvyko kardinolas.Tonijus stebėjo, kaip pažų bei svitos apsuptas jo eminencija kopia pla

čiais balto marmuro laiptais. Kalvinas dėvėjo peruką su maža kasele, idealiai tinkantį prie prakaulaus jo veido. Kardinolas maloniai kalbėjosi su

palydovais ir tik kartą stabtelėjo atgauti kvapo, pasiremdamas ranka įmarmurinius turėklus bei pasišaipydamas iš savęs.

Net šio priverstinio sustojimo metu jis neprarado didingumo. Tačiau,nepaisant tamsiai raudonos muaro sutanos prašmatnumo, sidabrinių pa

puošalų, iškilmingos palydos, kardinolo veidas švietė tuo pačiu nepaprastu guvumu.

Tonijus, pats nežinodamas kodėl, palinko įpriekį. Galbūt tik norėdamas iš arčiau pasižiūrėti įlaiptais lipantį žmogų.

Antrąkart stabtelėjęs, kardinolas pastebėjo Tonijų ir pažvelgė įjįilgužvilgsniu. Tonijus nusilenkęs atsitraukė atgal.



- 260 -

Jis nežinojo, kodėl pasistengė, kad Kalvinas jįpastebėtų, ir dabar, vienas stovėdamas tamsiame koridoriuje, kurio kitame gale pro aukštą langąkrito saulės šviesa, nukaito iš gėdos.

Vis dėlto negalėjo neprisiminti nežymios kardinolo šypsenėlės ir to,kaip ilgai šis žiūrėjo įjįprieš švelniai linktelėdamas.

Vaikino širdis ėmė dunksėti kaip mažas kūjis.- Eik įmiestą! - sušnibždėjo pats sau.

________________________3 ________________________

Keletą savaičių Gvidas nekalbėjo apie Tonijaus pasirodymą scenojeapsivilkus moteriška suknele.

Tačiau tvarkydamas su darbu susijusius reikalus ir lankydamasis įvai

riose vietose vis labiau įsitikino, jog toks pasirodymas būtinas.Užsukęs įArgentina teatrą jis pasikalbėjo su Rudžerium apie kitusdainininkus, kuriuos derėjo pasamdyti spektakliui, patikrino techninęscenos būklę, liko ja patenkintas ir pagaliau susitarė dėl savojo procentonuo operos partitūrų pardavimų.

O Tonijus pirko Paolui drabužius, kuriuos mažasis florencijietis teoriškai galėjo kada nors apsivilkti, pradedant auksu siuvinėtomis liemenėmis ir baigiant vasariniais bei žieminiais apsiaustais (nepaisant to, kad

buvo vasara), tuzinais nosinių, marškinių, puoštų Tonijaus taip mėgsta

mais venecijietiškais nėriniais, bei tymo šlepetėmis.Tonijus akivaizdžiai provokavo Gvidą, bet šis neturėjo kada piktintis.Be to, Tonijus pasirodė besąs puikus mokytojas ir padėjo Paolui ne tikmokytis vokalizių, bet ir studijuoti lotynų kalbą.

Tankūs kaštoniniai berniuko plaukai dabar buvo dailiai sušukuoti,rengėsi jis taip, kad kiekvienu momentu būtų pasirengęs išeiti miestan,o vakarais, fakelų šviesoje, juodu lankė muziejus. Laokoontas kėlė Paoluisiaubą dėl tų pačių priežasčių, kaip ir kitiems: berniukas krimtosi dėl to,kad tasai žmogus ir du jo sūnūs, apsupti gyvačių, turėjo žūti vienu metu.

O dar Tonijus mokė Paolą aristokratiškų manierų.Kiekvieną rytą, atitraukę tamsiai raudonas užuolaidas, jie trise pusry

čiaudavo prie vieno aukšto lango, ir Gvidui teko pripažinti, jog jam malonu klausytis tos porelės čiauškėjimo, juolab kad niekas jo neragino įsitraukti į pašnekesį. Jam apskritai patikdavo, kai žmonės aplinkui šnekučiuojasi, jei tik jie neversdavo šnekėti jo paties.

Gvidui pakakdavo pokalbių vakarais. Reguliariai jam rašančios grafienės dėka vakarus jis leido priėmimuose ir visur domėjosi vietiniu skoniu.

Dėdamasis neišmanėliu klausėsi, kai žmonės kuo smulkiausiai pasakodavo jam apie pastarąsias operas.Skindamasis kelią per didžiules pokylių sales, kopdamas kardinolų

rūmų bei iš užsienio atvykusių muzikos mėgėjų namų laiptais, jis tyrinėjogausią čionykštę aukštuomenę, be galo pasitikinčią savimi ir kur kaskritiškiau nusiteikusią kitų atžvilgiu negu matytoji kituose miestuose.

O ko gi kito, tiesa sakant, buvo galima tikėtis? Juk čia Roma, visos Europos magnetas. Anksčiau ar vėliau visi patekdavo čionai ir būdavo iš



- 261 -

aukštindami arba pažeminami, priimti arba nesuprasti, atstumti bei išvaryti. Č ia gyveno ištisos emigrantų bendruomenės. Ir nors Roma nepaleisdavo įpasaulį tokios gausybės kompozitorių kaip Neapolis pastaruojumetu, o Venecija praeityje, būtent čia būdavo kuriamos arba griaunamosreputacijos. Puikūs dainininkai, nusiskynę laurus šiaurėje arba pietuose,galėjo būti nušvilpti Romoje, o garsius kompozitorius čia kartais varyteišvarydavo iš teatro.

Č ionykščiams gyventojams pietūs atrodė nuostabūs, bet to nepakako, jie vis tiek grįždavo įRomą. O iš venecijiečių jie juokėsi tvirtindami, esąiš ten kilusi vien tik barkarolė - gondoljerų muzika; jie nejautė nė menkiausios užuojautos tiems, kurių likimus sugriovė praeityje.

Kartais šis piktavališkas snobizmas labai erzino Gvidą, ypač žinant, jog pastaruoju metu kaip tik Neapolis tiekė talentus visam pasauliui, o iš

Venecijos kilęs Vivaldis buvo vienas geriausių Europos kompozitorių. Tačiau Gvidas nemaištavo. Jis čionai atvažiavo mokytis.Ir jįpavergė šitas miestas.Dieną jis šlaistydavosi po kavines, traukdamas įsave gyvenimą, kun

kuliuojantį klestinčioje Via Veneto ir siauroje Via Kondotti, susidomėjęs pastebėdavo minioje jaunus kastratus arba narsiai apsitaisiusius prašmatniomis moteriškomis sukniomis, arba besislepiančius po apgaulingai asketiškais juodais bažnyčios tarnų drabužiais. Gaivi jų veidų spalva ir nuostabūs plaukai traukte traukė akį.

Užsukdamas įvasaros teatrus, įkomiškas operas arba dramatiškusspektaklius, Gvidas tyrinėjo tų berniukų elgesįscenoje ir vis labiau įsitikindavo, jog Romoje, labiau nei bet kuriame kitame jo aplankytame mieste, egzistavo eunuchų mada bei jų paklausa.

Č ia bažnyčia iki šiol neatšaukė draudimo moterims rodytis scenoje -draudimo, anksčiau varžiusio visus Europos teatrus. Todėl čionykštė

publika niekada nematė moterų rampos šviesoje, niekada neregėjo, kaipnuostabiai pražysta moters kūnas aidint tamsioje salėje susigrūdusių tūks

tančių žmonių susižavėjimo šūksniams bei aplodismentams. Net balete moterų partijas atlikdavo šokėjai vyrai.Ir Gvidas puikiai suprato, jog išbraukus moterį iš tam tikros gyveni

mo srities, beje, imituojančios ištisą pasaulį, neišvengiamai reikia sukurti pakaitalą.

Buvo lemta atsirasti kažkam, kas sugebėtų užimti moters vietą, kasįstengtų tapti moterimi. Ir kastratai buvo ne šiaip dainininkai, aktoriai,kažin kokia anomalija: jie atstojo pačias moteris.

Ir jie tą žinojo. Kaip jie kraipė klubus, kaip jie šaipėsi bei provokavoišbadėjusius žiūrovus!

Gvidas abejojo, ar derėtų visa tai rodyti Tonijui, rizikuojant suteikti jam nepakeliamų kančių. Bet kartu šie pavyzdžiai padėtų jam suvokti,kaip daugel kartų sustiprėtų jo poveikis publikai, jei sutiktų suvaidintimoterį.

"Č ia išties slypi kandi ironija", - galvojo Gvidas, klausydamasis įstabiųsopranų. Č ia buvo tas pats menas, kuris sudarė visą maestro gyvenimą,



- 262 -

tačiau jis virto dieviška nešvankybe, kur kas jausmingesne už patį gyvenimą, kurį jis įkūnijo.

"Mano priešai vėl turės apie ką pakalbėti", - tuomet pasakė netikėtaiužkluptas kardinolas. Ir jis buvo teisus.

Gvidas atsiduso. Kai ką pasižymėjo kišenėje nešiojamoje užrašų knygelėje. Jis aprašydavo tų, kuriuos stebėjo, temperamentą, įpročius, neža

botus pomėgius.Mokytojas neabejojo, jog pirmąją naujųjų metų dieną Argentina teat

ro scenoje Tonijus privalo pasirodyti virtęs moterimi. Tiesa, jo balsas irtaip atkreips dievų dėmesį, bet Romoje jis turi įkūnyti patį jausmingumą,kūnišką jėgą. Jis ir tik jis. Pats Gvidas neištvers, jei kuris nors kitas jaunasdainininkas pasinaudos Tonijaus atsisakymu. Jis privalo tą padaryti. Privalo nugalėti.

Ir čia tebuvo vienas Gvido laukiančio mūšio aspektas, o jis ketinotriumfuoti visais atžvilgiais. Maestro turėjo pagaliau pažinti šįmiestą irsusitaikyti su jo negailestingumu - juk priešingu atveju baimė jam sutrukdytų atlikti, ką privalo. Taigi kasdien leisdamasis kelionėn po miestą maestro stengdavosi jįperprasti.

Ir pamažu jįįsimylėjo.

Jis apžiūrėjo švento Jono baziliką Laterane, švento Petro sukaustytojo*katedrą, Vatikano lobyną, žole apžėlusį milžinišką antikos Koliziejų, išsi barsčiusius senojo forumo griuvėsius. O pro šalįdundėdamos lėkė kardinolų karietos, viena po kitos ėjo gobtuvais prisidengusių vienuolių procesijos, sutanuoti kunigai, dvasininkai iš viso pasaulio, atvykę čionai išgirstiŠventojo Tėvo balso, aidinčio ne tik didžiausioje žemės bažnyčioje, bet irtoli už jos ribų - už jūrų marių, iki pat krikščioniškojo pasaulio pakraščių.

Stovėdamas švento Petro aikštėje, Gvidas jau nebe pirmą kartą pajutoneįveikiamą Amžinojo miesto didybę. Net Romos ore jautėsi kažkas ypatingo. Tačiau kas?

Jis girdėjo kažkokį gausmą, kunkuliavimą, ir atrodė, tarsi pats gigantiškas miestas sudaro vulkano šerdį. Iš šio kraterio veržėsi ugnis bei dūmai, ir visus, kas čia gyveno bei kovojo, siejo paslaptinga bendra jėga.

Tad argi nėra teisinga, jog būtent Romoje visa kas privalėjo išlaikyti paskutinį patikrinimą? Tegul publika švilpia ir šaukia, ir varo iš teatrų bei paties miesto visus, kam nėra vietos šiame panteone. Galų gale čia ne įgeidis, čia jos teisė.

Maestro patraukė namo.Ir dirbo tol, kol įskaudo akis bei liovėsi girdėti užrašomas natas. Jau

turėjo parašęs daugumą arijų visiems balsams.Bet vis dar neturėjo siužeto.

*San Pietro in Vincoli bazilika Romoje (pastatyta 432-440 m.), kur relikvijoriuje po pagrindiniu altoriumi saugomos grandinės, kuriomis buvo sukaustytas Jeruzalėje kalintas šv. Petras.



- 263 -

# 0 •Pagaliau kardinolas liepė pakviesti Tonijų ir paprašė jo padainuoti.

Neoficialioje vakarienėje dalyvavo tik trisdešimt penki asmenys; priestalo vyko gyvi pašnekesiai. Kai tolimame salės kampe prie klavesino pasirodė Tonijus, anaiptol ne visi jįpastebėjo.

Gvidas davė jam paprastutę ariją lengvai įsimenama melodija, kurigalėjo atskleisti daugiausia ketvirtadalį jo talento bei galimybių. Kai vaikinas uždainavo, Gvidas pakėlė akis nuo klavišų ir ėmė stebėti susirinkusių

jų reakciją.Tonijaus balsas buvo aukštas, tyras, sklidinas liūdesio. Jam pradėjus

dainuoti, visi pašnekesiai nutrūko, svečių galvos pasisuko jo pusėn.Kardinolas irgi žiūrėjo įdainininką. Siek tiek įkypos jo akys keistais

lygiais vokais nežymiai žybčiojo.

Vakarienės metu per pertaukėles tarp pokalbių, reikalavusių jo dėmesio, Kalvinas sudorodavo viską, kas patekdavo jo lėkštėn. Jo valgymo maniera pasižymėjo neslepiamu jausmingumu. Jis pjaustė mėsą stambiaisgabalais, gėrė vyną dideliais gurkšniais.

Tačiau kardinolas buvo liesas, taigi atrodė, jog viskas, ką suvalgo, tuo jau pat sudega viduje. Yda virsdavo būtinybe, net kai jis pakeldavo prielūpų žvilgančias vynuoges.

Bet dabar, kai Tonijus uždainavo, kardinolas nebekreipė dėmesio įvalgį. Jis įsmeigė įmedinį stalviršį ilgą peilį perlais papuoštu kotu ir ap

glėbęs pastarąjį rankomis pasirėmė smakru.Kalvinas nenuleido akių nuo Tonijaus ir atrodė giliai susimąstęs.

Vakarais Gvidas dažnai sėdėdavo prie savo rašomojo stalo jusdamastokį nuovargį, jog net negalėdavo užrašinėti natų. Kartais tiesiog nežmoniškai nusikamuodavo ir nepajėgdavo nukėblinti iki lovos bei nusirengti.

Ak, jeigu jis galėtų tiesiog gulėti šalia Tonijaus, jeigu tai būtų savaime su prantamas dalykas! Tačiau ilgų, iki pat ryto besitęsiančių, apsikabinimų

metas praėjo, geriausiu atveju buvo kuriam laikui atidėtas. Ir vėl sugrįžoankstesnioji Gvido baimė, nuo kurios šie svetimi kambariai nesaugojo.Vis dėlto mylimojo paieškos nepaneigiamai teikė savotiško malonu

mo, saldaus ir paslaptingo, kai tyliai žengdamas šaltomis grindimis pereidavo per kambarį, atidarydavo duris bei prisiartindavo prie jo lovos.

Štai ir dabar atidėjęs plunksną pažvelgė įpuslapius, gulinčius priešakis. Viskas pavyko taip skandžiai, tačiau be menkiausio įkvėpimo! Jauvisai netrukus reikės suteikti savo kūriniui išbaigtą pavidalą. Visą vakarą

jis skaitė įvairiausius Metastazio (dėl kurio visi dabar buvo tarsi pamišę

ir kuris, laimė, buvo romietis) libretus, bet niekaip nerado tinkamo siužeto. O viskas todėl, jog dar nepasiekė paskutiniosios pergalės. Ir šią naktįneturėjo nė menkiausio šanso ją pasiekti.

Bet dabar negalėjo galvoti. Jįdegino aistra Tonijui.Geismas pamažu, bet neišvengiamai stiprėjo.Gvidas krenkštelėjo, pabaksnojo krumpliais sau įlūpas ir mintyse

vieną po kitos atkūrė saldžiai kankinančias scenas.Paskui tyliai perėjo per patalpą. Tonijus kietai miegojo. Plaukai užkrito



- 264 -

jam ant akių. Tobulas veidas atrodė negyvas tarsi Mikelandželo statulos.Tačiau jau pirmojo bučinio metu Gvidas lūpomis pajuto jo šilumą.

Jis pakišo ranką po antklode ir prisitraukė Tonijų. Jaunuolio akys atsimerkė, jis sudejavo ir, pro miegus išsigandęs, pamėgino ištrūkti. Jo kūnas buvo įkaitęs lyg karščiuojančio vaiko. Paskui jis pravėrė burną įsi-leisdamas Gvidą.

Juodu gulėjo tamsoje vienas šalia kito. Gvidas stengėsi neužmigti, nesnegalėjo leistis aptinkamas Tonijaus lovoje.

- Tu vis dar priklausai man, visa savo esybe? - sušnibždėjo tikėdamasis vietoj atsakymo išgirsti vien tik tylą.

- Aš visuomet tavo, - atsiliepė apsnūdęs Tonijus.Rodos, nuskambėjo ne jo, o viduje miegančios būtybės balsas.

- Ir tau daugiau niekas nereikalingas?- Niekas.Tonijus pasimuistė, prisispaudė prie Gvido ir, apsivijęs jįrankomis,

jaukiai įsitaisė ant krūtinės. Kai juodu šitaip susipynė, o glotnus karštasTonijaus pilvas atsidūrė Gvido lytinio organo lygmenyje, šis panardinosmakrą įtankius juodus jaunuolio plaukus, visuomet jįstulbinančius savo minkštumu.

- O ar tu niekada neįsivaizdavai, kad tai gali nutikti? - lėtai paklausė jis. - Su vyru? Arba su moterimi?

Gvidas atsimerkė, ir jįtarytum nusinešė švelnumo srautas, kai išgirdo atsakymą, tokį patį tylų, kaip ir anksčiau:

- Niekada.

_ ______________________ 4 ________________________

Gvidas parėjo labai vėlai.Rūmuose viešpatavo visiška tyla. Matyt, kardinolas anksti nuėjo įsa

vo apartamentus. Tik keliuose žemutiniuose kambariuose degė šviesos.Koridoriai skendėjo tamsoje, kurioje paslaptingai švytėjo baltos skulptūros - aptrupėję dievai bei deivės.

Lipdamas laiptais Gvidas jautėsi išsekęs.Visą antrąją dienos pusę jis praleido su grafiene jos viloje Romos pa

kraštyje. Senjora Lamberti atvyko išspręsti tam tikrų klausimų, susijusiųsu atvykimu įtuos namus metų pabaigoje, ir ketino dabar pabūti Romojetik keletą dienų, o sugrįžusi Kalėdų išvakarėse - praleisti čia visą operossezoną.

Ji taip elgėsi dėl Gvido su Tonijum, kadangi jai pačiai labiau patiko pietūs, taigi Gvidas jautėsi dėkingas už tokį sprendimą.Tačiau pamatęs, jog juodu veikiausiai neturės šiandien galimybės lik

ti dviese, pasijuto įžeistas ir tapo bemaž atžarus.Grafienė šiek tiek nustebo, bet supratusi jįliepė sekti iš paskos įrū

mus, kuriuose apsistojo kaip viešnia. O kai atsidūrė lovoje, juodu abu apstulbino liepsnojantis Gvido geismas.

Jie niekada apie tai nesikalbėjo, tačiau sueities metu vadovaujantį vaid



- 265 -

menįvisuomet vaidindavo grafienė. Ji patirdavo pasitenkinimą pati įkaitindama ir įaudrindama Gvidą savo bebaimėmis švelniomis lūpomis beirankomis. Iš tiesų su maestro ji elgėsi taip, lyg šis priklausytų jai. Jinai glamonėjo jįtarsi vaiką, kaip savo nuosavybę, tarytum jis būtų be galo patrauklus jai, lyg būtų žmogus, kurio ji nė truputėlio nebijojo.

Gvidui patiko jos globa. Beveik visi aplinkui jo prisibijojo, o greta grafienės jis galėjo nesirūpinti dėl to, ką ji galvoja.

Giliausiame sąmonės lygmenyje jis žinojo, jog ji jam turėjo grynai sim bolinę reikšmę. Ji buvo moteris, o Tonijus buvo Tonijus, jo aistros ob jektas.

Gvidas suprato, kad taip visuomet būna tarp vyrų ir moterų bei tarpvyrų ir vyrų, tad jeigu susivokdavo svarstąs apie santykių skirtumus,stengdavosi tuojau pat išmesti tokias mintis iš galvos.

Bet tą dieną jis elgėsi bemaž kaip gyvulys. Naujas nepažįstamas miegamasis, keistas mokinio elgesys, trumpas išsiskyrimas - viskas drauge suteikė judviejų su grafiene meilės žaidimui ypatingo rafinuotumo.

Paskui juodu ne iškart pakilo iš lovos: gėrė kavą su likeriu ir šnekučiavosi.

Staiga Gvidui dingtelėjo įgalvą mintis: įdomu, kodėl juodu su Toni- jumi taip kariauja? Šįryt jų ginčas, kilęs dėl moteriško vaidmens, pasiekė bjaurųjį savo apogėjų, kai Gvidas pateikė sutartį, kurią Tonijus pasirašė su Rudžeriumi, kur juodu ant balto buvo parašyta, jog jis pasamdytaskaip primadona. Tonijus įniršęs nubloškė sutartį įšalį. Matėsi, jog vaikinas čia įžvelgia išdavystę.

Tačiau Gvidas pastebėjo pirmuosius Tonijaus pasidavimo požymius, pasireiškusius tuo, jog po kurio laiko mokinys piktai pareiškė niekada ne pasivadinsiąs sceniniu pseudonimu. Jis tapsiąs žinomas publikai tik Toni jaus Treskio vardu. Jeigu būtinai reikia vieno vardo, tegul būsiąs vadinamas tiesiog Tonijumi.

Gvidas supyko. Kam reikia taip nukrypti nuo visuotinai pripažintos

normos? Tonijus bus apkaltintas puikybe. Argi jis nesupranta, kad dauguma žmonių niekada nepatikės, kad jis - Venecijos patricijus? Jie tokįelgesį laikys tiesiog pretenzingumu.

Tonijus aiškiai jautėsi įžeistas.Jis ilgai tylėjo, o paskui ryžtingai pareiškė:- Man vis vien, ką manys žmonės. Jų nuomonė neturi nieko bendra su

tuo, kur aš gimiau ir kuo galėjau tapti. Mano vardas - Tonijus Treskis.Štai ir viskas.

- Gerai, bet tu atliksi vaidmenį, kurį tau parašysiu, - neatlyžo Gvidas.- Tau mokama tiek pat, o gal net daugiau nei patyrusiems dainininkams.Tu pakviestas čionai suvaidinti moteriško vaidmens. Tavo vardas, nesvar

bu, ar Tonijus Treskis, ar koks nors kitas, bus užrašytas afišose didelėmisraidėmis, nors kol kas tu čionykštei publikai esi niekas. Įteatrą juos sutrauks tik tavo jaunystė, išorė ir kiti panašūs dalykai. Publika laukia tavęs pasirodančio su moteriška suknele.

Ištaręs šiuos žodžius, jis negalėjo žiūrėti Tonijui įveidą.



- 266 -

- Aš tuo netikiu, - ramiai atsakė Tonijus. - Trejus metus tu man tvirtinai, kad Romos publika - pati griežčiausia visame pasaulyje. O dabar kal

bi, esą ji tetrokšta išvysti sijonuotą berniuką. Ar kada nors matei senas graviūras, vaizduojančias kankinimo įnagius? Geležines kaukes ir apyrankes,tikrus kankinimo kostiumus? Štai kuo man taps moteriška suknelė! O tusakai: "Apsivilk ją!" Kai aš sakau: "Neapsivilksiu."

Gvidas negalėjo to suprasti. Jaunystėje, iki aštuoniolikos metų, jam teko dešimtis kartų vaidinti moteriškus vaidmenis. Tačiau Tonijaus mąstysenos keistumas varė jįįneviltį. Mokytojas tegalėjo tik primygtinai pakartoti:

- Tau teks nusileisti. Na, kaip gali žmogus, mylintis vokalinį meną taip, kaip myli Tonijus,

dievinantis teatrą taip, kaip dievina Tonijus, nepadaryti visko, ko iš jo rei

kalauja šis menas?Tačiau Gvidas ničnieko apie tai nepasakojo grafienei. Negalėjo jis jai prisipažinti ir paties blogiausio dalyko: šaltumo Toni

jaus atžvilgiu ir priešpriešos dėl vaikino užsispyrimo.Taigi jis tiesiog klausėsi, kai grafienė liejo savų nemalonumų srautą.Jai nepavykę įtikinti pusbrolio iš Sicilijos našlės, jaunosios anglės, kuri

greta dailaus veidelio dar ir nuostabiai piešia, apsvarstyti antros santuokos perspektyvos.

Mergina negrįšianti namo, įAngliją. Ji neieškosianti naujo vyro. Mat ji

norinti būti dailininke.- Man ji visuomet patiko, - sumurmėjo Gvidas, nors naujiena jįne itinsudomino. Maestro mąstė apie Tonijų. - Ji tikra profesionalė. Piešia kaipvyras.

Tačiau grafienė šito nesuprato. Moteris, trokštanti turėti savo studiją,moteris, kuri kopia ant pastolių bažnyčioje arba rūmuose, laikydama rankoje teptuką!

- Bet juk tu nuo jos nenusigręši? - švelniai paklausė Gvidas. - Juk ji darvisai jauna.

- Viešpatie, ne! - šūktelėjo grafienė. - Galų gale ji ne mano duktė. Be to,mano pusbrolis ją vedė būdamas septyniasdešimties. Aš jaučiuosi šiektiek kalta. Beje, - pastebėjo senjora atsidususi, - mergina pakankamai turtinga, taigi gali daryti, ką nori.

- Atsivežk ją Romon, įoperą, - patarė Gvidas snūduriuodamas. - Gal jičia susiras tinkamą vyrą.

- Mažai tikėtina, - atsakė grafienė. - Bet ji atvyks. Ji nieku gyvu nepraleistų pirmojo Tonijaus pasirodymo Romos scenoje.

Pamažėle žingsniuodamas koridoriumi savo kambarių pusėn, Gvidas po durimis pastebėjo šviesą. Prisimindamas judviejų su Tonijumi nesutarimus jis nudžiugo, bet kartu ir sunerimo. Nuspaudęs durų rankeną maestro įėjo įkambarį.

Tonijus nemiegojo, o apsirengęs sėdėjo kampe laikydamas rankojeraudono vyno taurę. Gvidui įėjus, vaikinas neatsistojo, tik pakėlė akis bei

prisimerkė nuo šviesos.



- 2 6 7 -

- Nereikėjo manęs laukti, - bemaž šiurkščiai tarstelėjo Gvidas. - Aš pavargau ir eisiu miegoti.

Tonijus neatsakė. Jis lėtai atsistojęs priėjo prie apsiaustą atsisegiojan-čio mokytojo. Gvidas neskambino liokajui. Jis apskritai nemėgo būti aptarnaujamas ir mieliau nusirenginėdavo pats.

- Gvidai, - atsargiai sušnibždėjo Tonijus, - ar mes galime išvykti iš šiųnamų?

- Ką reiškia "išvykti iš šių namų"?Gvidas nusivilko švarką bei pasikabino ant kablio.- Gali įpilti man truputį vyno, - pasakė jis. - Aš labai pavargau.- Tai reiškia: išvykti iš šių namų, - pakartojo Tonijus. - Tai reiškia gy

venti kur nors kitoje vietoje. Pinigų turiu pakankamai.- Ką čia paistai? - dygiai pasiteiravo Gvidas, bet jau patyrė nestiprų

daugybę dienų jįkankinusio siaubo priepuolį. - Kas tau? - paklausė prisimerkęs.Tonijus papurtė galvą. Jo lūpos nuo vyno blizgėjo. Veidas persikreipė

tarsi nuo skausmo.- Kas nutiko? Atsakyk, - primygtinai ir nekantriai pareikalavo Gvidas.

- Kodėl staiga panorai išvykti iš šių namų?- Prašau, nepyk ant manęs, - lėtai ištarė Tonijus, pabrėždamas kiek

vieną žodį.- Jei nepaaiškinsi man, kas yra, aš tau trenksiu. Nedariau šito daugelį

metų. Bet dabar nesusiturėsiu, - pareiškė Gvidas, - jeigu nepasakysi.Jis įžvelgė Tonijaus veide neviltį ir pasibjaurėjimą, bet neįstengė sa

vęs nugalėti.- Gerai, papasakosiu tau viską, - atsiduso Tonijus. - Šįvakarą kardino

las liepė mane pakviesti. Pasakė negalįs užmigti, taigi nusiraminimui jamreikią muzikos. Jo miegamajame stovėjo mažas klavesinas. Kalvinas pa

prašė manęs pagroti bei padainuoti.Kalbėdamas jis žiūrėjo įGvidą. Maestro bemaž nieko negirdėjo. Jis

įsivaizdavo šią sceną, ir jam vėl pasidarė nepakeliamai karšta.- Ir kas toliau? - piktai paklausė.- Jam reikėjo ne muzikos, - tęsė Tonijus; matėsi, kaip vaikinui sunku

kalbėti. Paskui pridūrė: - Nors aš abejoju, ar jis pats tą suprato.- Tuomet kaip tu supratai? - užriaumojo Gvidas. - Ir nesakyk man,

kad tu jįatstūmei!Tonijus taip nustėro, jog stingte sustingo.Gvidas įniršęs kilstelėjo ranką. Apėjo nediduką ratuką kambaryje,

paskui pakėlė abi rankas.Tonijus žvelgė įjįsmerkiamu žvilgsniu ir tylėjo.- Vadinasi, tu išėjai? Pabėgai? Kaip viskas vyko? - šaukė Gvidas. - Ar

jis supyko? Kas iš tiesų atsitiko?Buvo akivaizdu, kad Tonijus neįstengia atsakyti. Jis žiūrėjo įGvidą

taip, lyg šis būtų jam smogęs.- Tonijau, paklausyk manęs, - pagaliau Gvidas prakalbo ramesniu to

nu. Jis žinojo neturįs parodyti jįapėmusios baimės. - Sugrįžk pas kardi



- 268 -

nolą ir, dėl Dievo meilės, supratingai reaguok įjo norus. Mes jo namuose,Tonijau, jis mūsų globėjas šiuose namuose. Jis yra grafienės pusbrolis, beto, kardinolas...

- Kas? Kardinolas? - pakartojo Tonijus. - Supratingai reaguoti j jo norus? Tuomet kas aš, Gvidai? Kas tuomet aš?

- Tu berniukas, štai kas tu. Tu kastratas, - šiurkščiai rėžė Gvidas. - Irtai nieko nereiškia. Tau nieko nenutiks, jei tą padarysi! Bet jeigu nepadarysi, labai daug kas pasikeis! Nejaugi nematei, jog viskas klostėsi šia linkme? Ar esi aklas? Ak, Tonijau, tu nori mane pražudyti. Aš bejėgis prieštavo užsispyrimą bei išdidumą! - jis patylėjo ir užbaigė ramesniu tonu: -Tu privalai dabar pat grįžti pas kardinolą.

- Pražudyti tave! - šūktelėjo Tonijus. - Tu liepi man eiti pas jįbei daryti viską, ko jis panorės, lyg būčiau gatvės kekšė!

- Bet tu ne kekšė. Jeigu tu būtum kekšė, tavęs nebūtų šiuose namuose, niekas tavęs nemaitintų ir tau nesuteiktų pastogės pats kardinolas. Tukastratas. Dėl Dievo meilės, duok jam, ko jis nori. Aš nedvejodamas taip

pasielgčiau, jeigu jis to panorėtų iš manęs.- Tu mane gąsdini, - sukuždėjo Tonijus. - Tu man atgrasus. Kitaip ne

galiu to pavadinti. Tu ištrauktas iš Kalabrijos, aptaisytas aksomu ir paverstas nemąstančiu, beširdžiu padaru, tik iš išorės panašiu įkilmingą

poną. Siekdamas tikslo tu pasiryžęs padaryti bet ką. Tu nepažįsti gar bės, neturi įsitikinimų nė padorumo. Nori atimti iš manęs vardą, įprastąišvaizdą, mat šito būtinai reikią vardan muzikos; o dabar siunti mane įkardinolo lovą, ir vėl skatinamas tos pačios būtinybės...

- Taip, taip, taip! - sušuko Gvidas. - Įsakau tau visa tai padaryti. Laikyk mane velniu, jei nori, bet aš tau pasakysiu, jog visi tavo sudėtingi išvedžiojimai gražūs, bet bereikšmiai. Tavęs nesaisto vyrų taisyklės. Tukastratas. Tu gali taip elgtis.

- O tu pats? - paklausė Tonijus tuo pačiu kuždesiu. - Kaip jausiesi tu, jeiaš su juo atsigulsiu? - jis tarsi nedrįso pakelti balso. - Tu nieko nepajusi?

Gvidas atsuko jam nugarą.- Siunti mane iš savo lovos įjo, - tęsė Tonijus, - tarsi aš būčiau dovanėlė jo eminencijai, pagarbos ir dėkingumo ženklas.

Gvidas tik pakraipė galvą.- Tu nesupranti, kas yra garbė, ar ne, Gvidai? - tyliai paklausė Tonijus.

- Gal jie tau ją išpjovė ten, Kalabrijoje? Tačiau man jie jos neišpjovė!- Garbė, garbė... - Gvidas nuvargęs atsisuko bei pažvelgė vaikinui į

veidą. - Jeigu nėra širdies, nėra išminties, kas tuomet yra garbė? Ką ji reiškia? Argi negarbinga suteikti tam žmogui, ko jis prašo, kai tu pats nėkiek nebūsi pažemintas? Tu - amžina puota, kurioje jis nori sudalyvauti- vieną ar du kartus, kol gyveni po jo stogu. Argi šis įvykis tave pakeis?Jei būtum nekalta mergelė, galėtum jo maldauti to nedaryti. Bet tokiu atveju jis tavęs ir nesiektų. Juk jis šventas žmogus. O jeigu būtum vyras,tau būtų gėdinga prisipažinti, jog išpildyti jo prašymą tau nieko nereiškia. Tuomet galėtum atvirai išreikšti pasibjaurėjimą, net jei iš tiesų jo ne

jaustum. Bet tu ne mergelė ir ne vyras, Tonijau, tu laisvas, laisvas! Yra dau



- 269 -

gybė vyrų bei moterų, kurie kiekvieną naktį svajoja apie tokią laisvę. O tulaisvę jau turi ir pats to atsisakai. O jis... Jis - kardinolas, iš meilės Dievui.Tad ką tokio neįkainojamo tau suteikė Viešpats, ką ketini saugoti kažkam, kas bus vertesnis už patį kardinolą?!

- Nutilk! - pareikalavo Tonijus.- Aš pirmą kartą tave paėmiau, - neklausydamas tęsė Gvidas, - ant

klasės grindų Neapolyje. Tu buvai vienas ir visiškai bejėgis. Be tėvo, bemotinos, be giminaičių ir draugų. Kur čia garbė?

- Ten buvo meilė, - paprieštaravo Tonijus. - Ir aistra!- Tad pamilk jį! Jis didis žmogus. Žmonės ištisas valandas stovi prie

vartų vien norėdami pamatyti jįvažiuojantį pro šalį. Nagi eik ir benttrumpą akimirką padovanok jam savo meilę. O aistra... Aistra... atsiras.

Gvidas staigiai atsuko vaikinui nugarą.

Tyla tapo nepakeliama. Gvidą draskyte draskė įniršis, jam atrodė, jogvisa neviltis, kuri taikėsi užklupti nuo pat šios ilgos kelionės pradžios,dabar jįvisiškai užvaldė, ir išsigelbėjimo nebeliko.

Tačiau sumišimo bei nerimo apsuptyje jįaplankė nušvitimas.Ir kai išgirdo atsiveriant bei užsiveriant duris, rodos, gavo smūgį į

tarpumentę.Maestro ryžtingai priėjo prie rašomojo stalo.Atsisėdo priešais atverstą partitūrą ir skubiai pamirkęs plunksną pra

dėjo rašyti.Užbaigęs ilgai žiūrėjo įženklus ant pergamento. Paskui įsistebeilijo

įplunksną rankoje. Galų gale atsargiu judesiu padėjo plunksną, tarsi nenorėtų sutrikdyti nieko aplinkui, net ore besisukančių dulkių.

Jis nužvelgė kambaryje esančius daiktus. Ir stipriai apglėbęs save dešine ranka, lyg norėdamas sukaupti jėgas bei atremti šiurpų puolimą, padėjęs galvą ant kėdės atlošo užmerkė akis.

5

Tonijus stovėjo prie kardinolo apartamentų durų.Širdies gilumoje jautė skausmingą įsitikinimą, jog pats prisišaukė

šiuos įvykius. Jis tiksliai nežinojo kodėl, bet jautė, jog dėl visko pats yrakaltas.

Net kai senasis Ninas pirmą kartą atėjo jo pakviesti ir tarė: "Jo ekscelencija negali užmigti", Tonijus patyrė miglotą susijaudinimą dėl to, kadyra kviečiamas didžio žmogaus.

Senasis tarnas elgėsi mažumėlę keistai, skubėdamas nuvilkti Tonijuiįprastą surdutą ir pasiūlyti prašmatniai išsiuvinėtą drabužį. Senuko judesiai, manieros dvelkė paslaptingumu: tarytum jis kažkodėl turėjovaikščioti ant pirštų galų, skubėti, pasirūpinti, kad niekas jų nepamatytų.

Jis išsitraukė iš kišenės senas, nelygias, grublėtas šukas ir sušukavoTonijų.

Iš pradžių Tonijus nesuprato atsidūręs miegamajame. Matė tik gobė-



lenus ant sienų, vaizduojančius antikinius personažus medžioklės metu,mažučius gyvūnėlius tarp lapų bei gėlių. Mirguliuojančioje žvakių švieso

je matėsi susikaupę raitelių, vyrų bei moterų, veidai, šiek tiek įkypomisakimis žvelgiantys įamžinybę.

Paskui jis pastebėjo klavesiną - mažą nešiojamą instrumentą su vienintele juodų klavišų eile. Ir tik tuomet - kardinolą, kuris nejudėdamasstovėjo prie sienos. Jo vilkimo chalato spalva susiliejo su tamsa, kurią išsklaidė tik keletas žvakių prašmatniose žvakidėse.

Kardinolas prabilo, tačiau Tonijus girdėjo jo balsą tarytum sklindantįkažkur iš tolo ir nesuprato žodžių prasmės: ausyse skambėjo tik jo patiesširdies dūžiai. Vaikinas suvokė tik pusę Kalvino kalbos: kardinolas kažką kalbėjo apie dainavimą, apie dainos galią. Rodos, jis norėjo, kad Toni

jus padainuotų.

Tonijus atsisėdo prie instrumento bei palietė klavišus. Garsai skambė jo tiksliai ir labai švelniai, jis nudžiugo, kad instrumentas puikiai suderintas. Tonijus pradėjo ariją, vieną iš gražiausių bei liūdniausių Gvido kūrinių, meilės meditaciją iš serenados, dar nė sykio neatliktos viešai. Si daina jam patiko labiau už dainuotąją Neapolyje, labiau už virtuoziškus kūrinius, kuriuos Gvidas jam rašė pastaruoju metu. Nežinomo poeto žodžiuose, tame mylimosios ilgesyje, atsispindėjo dvasingumo ilgesys; Toni

jų šie žodžiai išties žavėjo.Dainuodamas jis tik kartą pakėlė akis. Ir pamatė kardinolo veidą -

keistą, tarsi nukaltą jo tobulumą, atgaivintą netikėtai kilusio jausmo, kurisir pavertė šį žmogų tokiu pastebimu, patraukiančiu dėmesį, kad ir kur

jis pasirodytų. Jo eminencija nepratarė nė žodžio, bet aiškiai jautė pasitenkinimą, ir Tonijus suprato, jog kaip įmanydamas stengiasi atlikti arijąmaksimaliai gerai. Juodu su šiuo žmogumi buvo dviese, jo miegamajame, ir Tonijus jam grojo. Ir tuomet sąmonėje šmėkštelėjo kažkoks prisiminimas, o gal tiesiog bemaž užmirštas palaimos pojūtis.

Baigęs groti jis susimąstė apie tai, ką galėtų sudainuoti, kad suteiktų

kardinolui kuo didesnį malonumą. Staiga jo eminencija pastatė priešaisvaikiną brangakmeniais inkrustuotą taurę burgundiško vyno, ir Tonijussuprato, jog čia nėra netgi tarnų ir juodu vieni, visiškai vieni.

- Mano pone, leiskite man...Jis atsistojo patarnauti matydamas, kad kardinolas nori užpildyti savo

taurę. Bet tą akimirką Kalvinas sugriebęs jįprisitraukė, juodu prisispaudė vienas prie kito, ir Tonijus išgirdo, kaip plaka kardinolo širdis.

Vaikiną apėmė keistas sumišimas. Jis jautė šito vyro jėgą, slypinčią po juodu chalatu, girdėjo kimų jo alsavimą bei pajuto, kokią kančią kardinolas patyrė jįpaleidęs.

Paskui Tonijus, rodos, atsitraukė atatupstas. O kardinolas stovėjo prielango žvelgdamas įtolimus žiburius. Priešakyje išryškėjo artimiausioskalvos kontūrai, maži langeliai, smailūs stogai, smingantys įblyškų dangų.

Neviltis. Neviltis. Ir kartu stiprus triumfo pojūtis, bemaž svaiginantisdraudžiamo vaisiaus dvelksmas, lyg ore pasklidus kvepalams. Bet kai kardinolas vėl atsisuko įjį, buvo akivaizdu, kad jis pasiryžo. Kalvinas apglėbė

- 270 -



- 277 -

Tonijaus kaklą delnais ir švelniai perbraukė nykščiais nuo smakro žemyn,o paskui pusiau pašnibždomis paprašė vaikino nusivilkti drabužius.

Šie žodžiai nuskambėjo taip maloniai, taip paprastai! Taip, vieninteliame Kalvino prisilietime, rodos, slypėjo jėga, galinti pavergti Tonijų, priversti paklusti.

Bet jis tik atšlijo. Minčių knibždėlynas atvėsino bundantį geismą,stipresnį net už maloningą kardinolo įsakymą. Jis negalėjo žiūrėti įKalviną ir maldaujamai paprašė leidimo išeiti.

Jo eminencija sudvejojo. O paskui pasakė taip nuoširdžiai, taip švelniai:- Turi man atleisti, Markai Antonijau. Taip, taip, žinoma, tau reikia išeiti.Tad kas gi liko? Jausmas, kad, tiesą sakant, pats Tonijus to troško, kad

jis paskatino šiuos įvykius ir kažin kokiu nepaaiškinamu būdu suklaidino šį žmogų.

O dabar stovėdamas prie kardinolo durų, virpantis, tarytum nuplaktas piktų Gvido žodžių, jis galvojo: "Dėl tavęs, Gvidai. Aš taip elgiuosi dėltavęs." Dėl maestro jis visuomet nugalėdavo bauginančius dalykus ir išmoko ištverti tai, kas bent kiek jįžemino.

Bet čia! Č ia buvo visai kas kita, nors Gvidas iki galo nesuvokė šito skirtumo. Gvidas tiesiog nesuprato, ką daro, siųsdamas Tonijų čionai!

Tačiau Tonijus suprato. Ir netikėtai suvokė jautęs potraukį kardinoluinuo pat pirmos akimirkos, kai jįpamatė. Troško jo taip, kaip netroškonieko kito, gaubiamas Gvido meilės šilumos bei saugumo. Bet kardinolas

buvo tikras vyras ir galingas žmogus. Taip, jis buvo vyras. Ir Tonijui atrodė, jog įštai šį, dabar paskirtą, pasimatymą jis ėjo labai ilgą laiką.

Durys pajudėjo, kai jis pasibeldė. Pasirodo, buvo neužrakintos.Pasigirdo kardinolo balsas.- Įeikite.

Kardinolas sėdėjo pasilenkęs prie rašomojo stalo. Kambaryje niekas

nepasikeitė, tik atsirado maža senovinė aliejinė lempa. Priešais jo eminenciją gulėjo knyga išdailintomis raidėmis. Mažos figūrėlės vaizdavo didžiąsias raides; jos žvilgėjo, kai virpanti jo ranka versdavo puslapį.

- Ak, tik pamanykit, - ištarė jis šypsodamasis, kai pamatė Tonijų, -rašto kalba priklauso tiems, kurie prisiima naštą ją išsaugoti. Mane amžiams pakerėjo žinių perteikimo forma, sukurta ne gamtos, o žmonių -tokių kaip mes.

Jis dabar vilkėjo ne laisvą juodą chalatą, o tamsiai raudoną sutaną. Antkrūtinės kybojo sidabrinis kryžius, veide atsispindėjo toks įdomus sumišimo ir įgimto gyvumo mišinys, jog Tonijus ilgą laiką tiesiog žiūrėjo įkardinolą nieko nesakydamas.

- Mano brangus Markai Antonijau, - ištarė kardinolas šiek tiek nuste bęs, jo lūpas vėl ištempė šypsena, - kodėl tu sugrįžai? Juk leidau tau su prasti, jog turi teisę išeiti.

- Ar turėjau aš tokią teisę, pone? - paklausė Tonijus.Jis virpėjo. Jautėsi labai keistai, drebėdamas ir to neparodydamas, tie



- 272 -

siog jusdamas viduje įkalintus panikos signalus. Vaikinas prisiartino priestalo. Pasižiūrėjo įlotyniškas frazes, daugybę mažų padarėlių, pasiklydusių schemiškoje netvarkoje, gyvenančių ir mirštančių tarp skaisčiai raudonų, purpurinių bei auksinių užraitymų.

Kardinolas ištiesė jam delną.Tonijus palinko prie jo rankos ir, vos prisilietus šiems pirštams, aiš

kiai pajuto susijaudinimą, nors, kaip ir anksčiau, mėgino jįnugalėti."Laisvas!" - karčiai pagalvojo. Netgi dabar būtų pabėgęs bei pasislėpęsGvido glėbyje - jei tik būtų galėjęs. Atrodė, tarytum griūva kažkas, kątaip ilgai saugojo. Bet jis nepajudėjo. Žvelgė žemyn, Kalvinui įveidą. Norėjosi paliesti glotnius vokus, bespalves lūpas...

Tačiau ir patį kardinolą griaužė nerimas. Bet draskomas aistros atstumti Tonijaus jis negalėjo.

- Aš, - sumurmėjo tarsi kalbėdamasis pats su savimi, - nepatyręs mokytojas kūniškų nuodėmių srityje. - Jo žodžiuose nesijautė nė krislelio išdidumo. - Tu privertei mane susigėsti ir buvai teisus. Tad kodėl sugrįžai?

- Mano pone, nejaugi mes pateksime įpragarą dėl keleto glamonių? Nejaugi tokia Dievo valia? - paklausė Tonijus.

- Tu esi velnias angelo veidu, - pratarė kardinolas šiek tiek atšlydamas, bet Tonijus išgirdo, kad jo kvėpavimas tapo sunkus ir nelygus, pajuto joširdyje vykstančią vidinę kovą.

- Nejaugi išties, mano pone? - Tonijus lėtai priklaupė ant vieno kelio ir

pažvelgė kardinolui įakis.Sis vyras turėjo įstabų, tobulai proporcingą veidą, ryškių bruožų,traukiantį vyrišku grubumu.

- Mano pone, - sušnibždėjo Tonijus, - nuo to laiko, kai man tiek daug buvo išpjauta, aš ėmiau dažnai galvoti, jog kūnas - visa ko motina.

Kardinolui nepavyko sutramdyti sumišimo, apėmusio po šių žodžių.Ir pats Tonijus nutilo, nustebintas išsprūdusio prisipažinimo. Kas šiamežmoguje pažadindavo norą viską išsipasakoti?

Kardinolas vis dar nenuleido nuo vaikino įdėmaus žvilgsnio, tarsi ragindamas jįsuprasti. Ir Tonijų persmelkė mintis: tasai žmogus buvo visiškai tyras, iš tiesų tyras ir jam būtinai reikėjo vadovo.

- Aš jau pakankamai nusidėjau už mus abu, - ištarė kardinolas, betne itin tvirtu balsu. - O dabar tu turi išeiti ir leisti man laimėti savo mūšį,vardan Dievo bei vardan savęs paties.

- Bet jeigu jūs pralaimėsite, pone, kas tuomet?- Ak, ne! - maldaujamai šūktelėjo kardinolas, dar tvirčiau apkabinda

mas ir prisitraukdamas Tonijų.

- Mano pone, - neatlyžo Tonijus, - tegul Dievas man atleidžia, jei esuneteisus, bet argi tiesa nėra ta, jog nuodėmė jau įvyko? Argi mes nesame prakeikti už aistrą vienas kitam? Juk jūs nepasikvietėte nuodėmklausio,aš irgi ne, ir jeigu mums lemta dabar numirti, mes sudegsime pragaretaip, lyg jau būtume atlikę šįveiksmą. Tačiau jeigu taip, mano pone, leiskite jums suteikti bent mažą dalelytę rojaus, kol tai dar įmanoma.

Jis palietė lūpomis kardinolo veidą. Ir kai Kalvinas atsistojęs ištiesė rankas, Tonijų vėl sukrėtė nauji pojūčiai, dar nepažįstamo kūno tvirtumas.



- 273 -

Nuo geismo sukosi galva, linko kojos. Jeigu tik reikėtų, dabar pats būtų maldavęs artumo.

Jįuždegė šito vyro ugnis.Rodos, jis pats nusivedė kardinolą prie lovos. Pastatė šalia žvakidę ir

užgesino visas žvakes, išskyrus vieną. Svajingai žvelgdamas įblausią josliepsnelę ir įsavo šešėlįant sienos, pajuto, kaip kardinolo pirštai pradėjovaduoti jįiš drabužių.

Norėjosi, kad viskas vyktų lėtai, todėl nepadėjo kardinolui. Vaikinasžvelgė įgeismo esmę jusdamas, kaip atslūgsta šokas. Tarytum iš šalies Tonijus stebėjo ant grindų krintančius drabužius ir jautė, kaip kardinolasžvilgsniu jįapčiupinėja. O paskui išgirdo jįsušnibždant:

- To pakaks.- Mano pone, - ištarė Tonijus, uždedamas ranką ant to kietumo, tos

galios. - Aš degte degu. Leiskite man suteikti jums malonumą, nes kitaipišprotėsiu.

Jis prigludo prie kardinolo lūpų, nusistebėjo tyru jų minkštumu, o paskui, dar labiau apstulbintas, pasidavė nerangiai jo rankų jėgai. Kardinolasglostė jam plaukus tarp kojų, užčiuopęs perbraukė delnu per randus, krūptelėjo nepajėgdamas nuslopinti aistros. Kalvinas suvaitojo kartu su Toniju-mi, nes negyvi randai ūmai atgijo, atsiliepė staigiai sutirtėdami. Išrietęs nugarą Tonijus pajuto, kaip kardinolo burna palietė įsitempusį penį.

- Ne, pone, prašau jūsų...Apsiblaususiu žvilgsniu, tarytum nuo stipraus skausmo virpant lūpomis, Tonijus atšoko ir atsiklaupęs prie lovos krašto sušnibždėjo:

- Mano pone, leiskite man jįpamatyti. Leiskite man, prašau!Jam atrodė, jog kardinolas pusiau praradęs sąmonę. Jis ištiesė rankas,

tarsi padaręs kažkokįatradimą, o Tonijus palengva nuvilko tamsiai raudoną sutaną.

Ir išvydo šaknį, slepiančią tą pačią jėgą, apskritą ir kietą, tarsi medinę.Tonijui užgniaužė kvapą, jis suėmė delnais sunkų šilko švelnumo kapšelį.Jo lengvumas ir kartu sunkumas, viduje slypinčios galios trapumas atrodėantgamtiškas. Pasilenkęs Tonijus pamėgino suimti įbumą jįvisą, paragautišio minkšto plaukuoto kūno, pajusti jo sūrumą, stiprų aromatą bei skleidžiamą kaitrą. Paskui atsitiesė ir paėmė įburną patį organą.

Kai Tonijus pradėjo įnirtingai jįčiulpti glamonėdamas dantimis, penis pasiekė tolimąją jo burnos sienelę, ir tuomet tarp jo kojų įvyko pirmas galingas sprogimas: matyt, jo paties organas įgijo galimybę atlikti lengvasfrikcijas.

Tonijus jau negalėjo sustoti. Aistra pradėjo vėl kilti bemaž tą pačią akimirką, kai pasiekė viršūnę. Jis tarytum stengėsi praryti tą grubų, tvirtądaiktą tuo pat metu ranka spausdamas minkštą kapšelio sunkumą, kartuir įtempto, ir švelnaus. Ir vėl užkopęs įneišvengiamą viršūnę atsistojo, išsitempė, prisispaudė prie kardinolo, kad savuoju nuogumu pajustų jonuogumą, ir jam nerūpėjo, ar visas pasaulis išgirs prislopintą jo riksmą, arne. Kardinolas raitėsi, spaudėsi prie jo, beprotiškai jo geisdamas ir kartu



- 274 -

būdamas toks nekaltas, tarytum visiškai nežinojo, ką daryti, tarsi tegalėjotik vykdyti Tonijaus įsakymus.

Tonijus išsitiesė ant lovos, ištiesė įjįranką, lyg Kalvinas būtų apsiaustas, kuriuo norėtų apsigaubti, ir praskyrė kojas.

Vaikinas jautė, kaip kardinolas bučiuoja nuogą jo nugarą, glamonėjasėdmenis, ir pats ranka nukreipė įnagį, parodė, kur šis turi įsismelkti.

Pervėrė skausmas, bet kartu užliejo nesuvaldoma, nuostabi galia, sulig pirmuoju dūriu išplėšusi laukinę dejonę, o paskui visas kūnas ėmė judėti tuo pačiu ritmu ir pasitenkinimas ratilais sklido kartu su kiekvienusmūgiu, o jis grieždamas dantimis davė patį šventvagiškiausią sutikimą.

Kai po paskutinės skausmingų stūmių serijos kardinolas baigė, jis taipsuriko, lyg būtų ilgai kentėjęs ir daugiau nebegalėtų ištverti. Jis atsiplėšėnuo Tonijaus, bet nepaleido jo iš rankų, tarsi baimindamasis, jog kažin

kokia jėga gali juodu atskirti.

Tonijus nubudo turbūt maždaug po valandos. Akimirksnį negalėjosuprasti, kur esąs. O paskui sumetė, kad Kalvinas stovi prie lovos nusisukęs nuo atviro lango, už kurio atsivėrė žvaigždėtas dangus, ir žvelgia įjįišviršaus įapačią.

Kardinolas kažką kalbėjo. Paskui uždėjo ranką Tonijui ant peties ir pamatęs atmerktas jo akis palietė skruostą.

- Nejaugi Viešpats galėjo prakeikti mane už šią ekstazę? - atsiduso jis.- Kokią pamoką aš išmokau?Tas pats stulbinantis tyrumas. Ir tas pats vaikiškas akių gyvumas vi

suomet didingame veide glotniais vokais bei šiek tiek nuleistais burnoskampučiais.

- Aš jau seniai buvau už tai prakeiktas, - sušnibždėjo Tonijus ir pajuto,kaip grimzta įmiegą.

Kai vėl nubudo, rausvą dangų jau buvo išmarginę auksiniai debesėliai. Kažkur tolumoje gageno žąsys, mūkė karvės. O kai užgiedojo gaidys,šiltas oras tarsi perskėlė kambarį perpus, ir brokatas bei ornamentai, tar

pūs, lyg dulkėtų skrynių turinys sandėliuke, pradėjo irti. Pirmuose įkilimą įsmigusiuose saulės spinduliuose sukosi dulkių dalelės, ir kiekvienasšilto vėjo dvelktelėjimas atnešdavo šviežiai suartos žemės aromatą. Tasaikvapas, be galo tyras bei grynas, maišėsi su smilkalų ir vaško aromatais.

Tonijus staigiai pašoko. Negalėjo suprasti, kodėl kardinolas iki šiol neliepė jam išeiti. Tokį elgesį palaikė neįtikėtinu maloningumu. Jo eminen

cija per miegus vis dar tiesė ranką link šilto įdubimo ant paklodės, kur kątik gulėjo Tonijus.

Vaikinas tyliai apsirengė ir pilkais apytamsiais koridoriais nusileido įsavo kambarius.

Įėjęs įGvido miegamąjį pamatė šįpasidėjusį galvą ant sulenktos rankos bei užmigusį tiesiog prie rašomojo stalo. Salia stovėjo seniai sudegusižvakė.



- 275 -

0 &

Tonijus ilgai žiūrėjo įmokytoją - įpalenktą galvą, tankias garbanas. O paskui palietė petį. Gvidas krūptelėjo nubusdamas ir pamažu, nerangiainukėblino link lovos. Tyliai įėjo senasis Ninas, nuavė maestro batus beiužklojo antklode.

Tonijus, dar truputėlį pastovėjęs šalia mokytojo, apsisukęs nuėjo įsavo kambarius.

Jis užsimerkė ir vaizduotėje išvydo save, glamonėjantį kardinolą, prispaudžiantį veidą prie jo lieso, nelankstaus kūno, jaučiantį jo virpulį.Lūpos vėl prasivėrė prisiminus, kas įvyko, ir, nebepajėgdamas to iškęsti,

jis pradėjo žingsniuoti po kambarį pirmyn bei atgal.Pagautas šio ritmo įniko vaikštinėti ratais, o paskui atlapojo langą ir

persisvėrė per atbrailą norėdamas įtraukti gaivaus oro. Apačioje kibirkš

čiavo idealiai apskritos formos fontanas. Iš viršaus krintančio vandens reginys užbūrė jįanksčiau, nei suvokė nė negirdįs vandens pliuškenimo.Tarp jo su Gvidu niekada nieko panašaus nebus.Ir Gvidas, be abejo, tą žinojo. Tuomet kodėl jis šitaip pasielgė? Jisai,

Tonijus, gyveno užrakintame kambaryje su savo mylimuoju, o Gvidas jįišleido, Gvidas atrakino duris. Ir išsyk visas švelnus tos meilės sudėtingumas, visas grubokas švelnumas išblėso Tonijaus akyse, apleido jįnepalikęs nė prieskonio burnoje. Netikėtai pajuto nebegalįs savyje sužadintiapie ją jokių prisiminimų, kurie jįnuramintų bei padrąsintų. Ankstesniojiaistra dabar atrodė lyg tolima praeitis. Jįpernelyg nudegino kardinolo ugnis.

Roma jam panėšėjo veikiau ne įmiestą, o įidėją. Tonijus atsiklaupė irkakta palietė palangę.

"Kokią pamoką aš išmokau"? - klausė savęs kardinolas. Tačiau Tonijusžinojo, kokią pamoką išmoko jis. Jis buvo tikras, jog praranda Gvidą. Ilgėdamasis kardinolo, triuškinančios jo aistros, suprato padarysiąs viską, kadtik Gvidas to nesužinotų. Šio sprendimo genialumą sudarė siekis praran

dant Gvidą vėl jįatrasti ir visiems laikams iš naujo sulaikyti glėbyje.

_________________________ 6 _________________________

Vos atsisėdus kambario viduryje jįapėmė snaudulys. Č ia tvyrojo ypatingas aromatas, o apšvietimas priminė kitą, kur kas mažesnę patalpą, irgi pilną audinių bei bižuterijos, kurioje kadaise lankėsi ir, beje, vienas.

Bet jis neleido sau to prisiminti. Tai buvo nesvarbu. Svarbiausia - už baigti, kas pradėta.

Toji moteris kažko iš jo tikėjosi ir aiškiai ketino padėti. Jos tarnaitėslyg juodos paukštytės sutūpė kambario pakraščiuose. Mažos tamsios jųrankutės be paliovos judėjo: rinko gumelių, siūlų galelius, tempė perukusant medinių galvų. Nejaugi ji mano, kad jis tiesiog čia nusivilks vyriškąkostiumą ir išties įją rankas lyg įsavo auklę?

Jis pasirėmė alkūne ūmai užsižiūrėjęs įsavo atvaizdą tamsiame veidrodyje. Nepriklausomai nuo galvoje ūžiančių minčių, savas veidas jam pa



- 2 7 6 -

prastai atrodydavo neperžvelgiamas. Tarytum užaugusi stangri moteriškaoda būtų paslėpusi emocijas ir pavertusi jįamžinai jaunu.

"Tačiau kaip aš varstysiuosi šįkorsetą, - svarstė jis, - kaip segsiuosi si jonus? Gal parnešti juos įkardinolo rūmus ir atiduoti tam bedančiui seniui, kuris net paleidęs įpasaulį dešimtį vaikučių ankštoje nuošaliosgatvytės lūšnelėje nieko neišmano apie moteriškus drabužius?"

Kambaryje buvo karšta, už uždarų langinių skambėjo ir ūžė Roma,nuostabų šilko sijoną išmargino šviesos juostos.

Atrodo, siuvėja pajuto jo abejones. Pliaukštelėjo delnais atkreipdamadėmesį ir išsiuntė visas padėjėjas iš kambario.

- Senjore, - siuvėja pasilenkė ir ištiesė rankas prie jo apsiausto. Jis pa juto, kaip išnyko drabužio svoris. - Aš rengiau pačius garsiausius pasaulio dainininkus. Aš ne šiaip siuvu kostiumus! Aš kuriu iliuzijas! Leiskite

man parodyti jums savo meną, senjore. Kai dar sykįpažvelgsite įveidrodį, nepatikėsite savo akimis. Ak, jūs toks dailus, senjore! Jūs tas, apie kurįaš svajoju siūdama.

Tonijus tik abejingai nusijuokė.Jis atsistojo apstulbindamas moterį aukštu savo ūgiu ir šypsodamasis

pažvelgė iš viršaus apačion įrusvą raukšlėtą veidą. Jos akys panėšėjo įdu mažus slyvos kauliukus, ką tik ištrauktus iš burnos bei dar blizgančius nuo drėgmės.

Siuvėja nuvilko jo surdutą ir bemaž susižavėjusi padėjo įšalįglosti-nėdama audinį kaip pardavėjas, giriantis vertingą prekę. Tačiau meiliausius gestus pataupė daiktams, kuriais ketino jįapvilkti.

- Bridžius irgi nusimaukite, senjore. Būtinai reikia, - ji raminamai mostelėjo ranka jusdama jo dvejonę. - Nesidrovėkite manęs. Šiuo atžvilgiu

jauskitės taip, lyg būčiau jūsų motina. Matote, norėdamas elgtis kaip moteris, jūs turite ir pasijusti moterimi po visais šitais drabužiais.

- O gal kentauru, senjora? - tyliai paklausė jis. - Pasirengusiu kiekvienu momentu sutrypti nėrinius bei raukčius ir sukelti siaubą švelnioms

mergelėms pirmoje eilėje.Moteris nusijuokė.- Turite aštrų liežuvį, senjore, - pakomentavo numaudama kojines bei

nuaudama batus.Jis lėtai atsiduso primerkdamas akis.Ir sustingo kambario viduryje jusdamas savo kūno nuogumą, tarsi pa

talpos oras, nors ir šiltas, dvelktų įjįšalčiu. Siuvėja prisiartinusi paglostė jo odą taip pat, kaip glostė audinį, akivaizdžiai žavėdamasi jos glotnumu.Paskui užsegė jam drobinį apatinį sijoną plačiais krinolinais ir užrišo

juosteles už nugaros. Papureno krinolinus bei užmetė ant viršaus plonytįpavilkinį. Paskui atėjo prašmatnaus smulkiomis rožinėmis gėlytėmisišmarginto alyvinio šilko sijono eilė. Puiku, puiku! O viršuje - gausiai nėriniuota palaidinė, kurią ji vikriai susagstė priekyje iki pat apačios.

Dabar jos judesiai sulėtėjo. Ji, rodos, suprato, jog korseto matavimasis- lemtingas etapas. Juk svarbiausia, kad šis tiktų per pečius. Tamsiai alyvines korseto rankoves puošė krintančios mezginių kaskados. Siuvėja iš



- 2 7 7 -

skleidė drabužį priešais Tonijų ir, kai šis įkišo įrankoves rankas, pradėjovarstyti, visų pirma suverždama juosmenį.

- Ak, bet jus išties pasiuntė Viešpats atsiliepdamas įmano maldas, - ištarė ji susegdama kilpelę.

Tonijus pajuto įkorsetą įsiūtas banginio ūsų plokšteles. Jos sukaustėkūną, bet kartu išliko vėsios ir stangrios. O kai siuvėja ėmė vis stipriau

bei stipriau veržti korsetą, jis patyrė keistą jausmą, bemaž malonumą,tarsi šis apdaras jįprilaikytų, suteiktų jam tvirtumo, suformuotų.

Akimirksniui jos rankos stabtelėjo ant apnuoginto jo kaklo, glotniosodos, besileidžiančios link gilios nėriniuotos iškirptės, kuri horizontalia

juosta kirto krūtinę. Paskui nepaprastai konfidencialiai šnipštelėjo:- Leiskite, senjore...Ir skubiai šmurkštelėjusi grubiomis šiltomis rankomis po audiniu,

kurį ką tik užveržė, kilstelėjo odą bei vikriai suteikė jai tam tikrą formą,tad nuleidęs akis jis pamatė ten švelnų pakilimą ir ankštą griovelį, moteriškos krūtinės iliuziją.

Seilės burnoje apkarto. Jis nežiūrėjo įveidrodį. Stovėjo nejudėdamas bei buku žvilgsniu spoksojo įšalį. Moteris pataisė pasipūtusį violetinį si joną ir suglostė korsetą, o paskui pasiūlė jam atsisėsti. Jis įsistebeilijo įsavo rankas.

- Senjore, jūsų veido nė nereikia grimuoti, - pratarė ji. - Ak, atsirastųmoterų, pasirengusių jus nužudyti už tokias blakstienas ir plaukus! Kokie

puikūs jūsų plaukai!Vis dėlto siuvėja šukomis juos subraukė atgal, sulygino, o tada uždėjo

ant galvos peruką. Ne itin didelį, baltutėlį, nusagstytą mažais perliukais,suimtą ties kaklu ir krintantį ant nugaros minkštomis garbanomis. Apglėbusi kaklą po plaukais ji atsuko Tonijų įsave taip, kad jo veidas nežymiai palietė putlias moters krūtis.

- Tik truputėlis dažų, senjore. Juodoji magija, - nusijuokė ji, - akims.- Aš galiu ir pats, - jis pamėgino paimti iš jos teptuką.

- Senjore, jūs mane baudžiate. Aš noriu šįdarbą atlikti pati, - paerzino siuvėja bei nusijuokė kimiu senutės juoku. - Ne, ne, kol kas nežiūrėkite įveidrodį, - perspėjo ištiesusi rankas, lyg jis ketintų pabėgti.

Moteris pasilenkusi palietė akis įgudusiu judesiu, kas jam pačiam,aišku, nebūtų pavykę. Blakstienas padengė plonytis dažų sluoksnis, paskui ji suglostė bei paryškino antakius.

- Tarsi auksu siuvinėčiau leliją! - sukikeno, palingavo galvą ir staiga netikėtai, tarsi nesusilaikiusi, pabučiavo jįįabu skruostus.

Tonijus palenkęs galvą įšoną susimąstė: "Kai iš čia išeisiu, tarnuiteks nešti mano špagą. O juk jis toks avigalvis. Man apskritai susidaroįspūdis, jog kardinolas linkęs suburti aplink save gryniausius puspročius.O gal ir aš esu toks pat pusprotis." Jis ranka prisidengė akis nugrimzdamas įliūdnas mintis. Tuo metu siuvėja atvėrė langines, ir šilta saulės šviesa užliejo kambarį. Tonijus pajuto šviesą anksčiau, nei ją pamatė, o moteris pratarė:

- Mielas vaikeli, - ir suspaudė rankomis jo pečius.



- 278 -

"Vėl šitie žodžiai", - pagalvojo jis susierzinęs.- Atsistokite ir pasižiūrėkite j veidrodį. Argi aš neištesėjau pažado? -

sukuždėjo ji. - Jūs - įsikūnijusi tobulybė. Vyrai kris po jūsų kojomis.Tonijus stovėjo ir žiūrėjo. Tylėdamas.Jis nesuprato, kokią būtybę regi priešais save. Ar ji graži? Taip, ji bu

vo graži. Ir nekalta, visiškai nekalta. Didelės tamsios akys žvelgė įjįgriežtai, tarsi kaltindamos nedoromis mintimis. Ties juosmeniu siauraskorsetas kilo kreminės spalvos raukčių bei kaspinų eilėmis iki baltos glotnios odos, sudarančios puikiausią moteriškų krūtų iliuziją. Domenikassprogtų iš pavydo!

O peruko dėka veidas tapo trapus bei smulkus, paversdamas jo bruožus naivios jaunos mergaitės bruožais. Balti plaukai kilo nuo lygaus už-lanko ant kaktos ir garbanomis krito ant žvilgančio ilgų purių rankovių

šilko.Moteris abiem rankom jįapgręžusi pasistiebė, tarsi norėdama įžiūrėti reikšmingą detalę, o paskui pamerkusi pirštą įraudonų dažų indelį

perbraukė jam per lūpas.- Ak! - ji žengtelėjo atgal gėrėdamasi rezultatu. - O dabar duokite man

koją, - paprašė atsisėsdama ir užversdama šiugždančius sijonus.Jis padėjo koją jai ant kelių. Jinai suraitė kojinę bei pradėjo mauti kil

dama aukštyn, aukštyn, kol sutvirtino raiščiu prie kelio.- Taip, viskas ir viduje, ir išorėje turi būti tobula, - ištarė, tarytum primin

dama pati sau. Ji laikė baltus odinius batelius taip, lyg būtų pristigus oro.- Senjore! - moteris prisimerkė. - Prisiekiu Dievu, jūs įstengtumėte

apgauti net mane!Ir toliau žiūrėjo įjįtaip, lyg nenorėtų, kad jis pajudėtų.- Pamenate, ką jums sakiau, - pratarė, kai jis priėjo prie kablio, ant ku

rio kybojo jo surdutas. - Judėkite pamažu, visai ne taip, kaip juda moterys, nes jeigu jūs nenustygsite vietoje, kaip kad elgiasi moteriškės, iliuzijaišsisklaidys. Judėkite netgi lėčiau, nei žmonės paprastai juda, ir laikykite

rankas arčiau kūno.Jis linktelėjo. Tonijus apie tai jau galvojo; negana to, stebėjo kiekvienąsutiktą moterįtaip ilgai ir susikaupęs, jog rizikavo pasirodyti nemandagus.

- Bet ką jūs darote? - siuvėja priėjusi atitraukė jo rankas nuo senų dra bužių.

Tuo metu jis išsitraukė durklą, kurį pamačiusi siuvėja sustojo.Įsikišęs ledinį ginklą tiesiog tarp "krūtų", Tonijus jai nusišypsojo.Moteris staigiai apsisuko, ištraukusi iš vazos nedidelę rožę pakėlė ją

prieš šviesą, pažvelgdama įplaukuotą kotuką, įmerktą stiklinėn kolbe-lėn, ir įbruko rožę jam už korsažo, šalia durklo rankenos, taigi matomasliko tik rožės žiedas.

Paskui glostydama jo pirštus užmovė žiedus su brangakmeniais ir pagaliau uždėjo jo pirštus ant tos mažutės, bet kvapnios bei puikios rožės.

- Pajuskite jos švelnumą, - sušnibždėjo moteris. - Štai koks jūs turiteatrodyti. - Ir vėl šiurkščios jos lūpos palietė skruostą. Pamačiusi, kad jisnusišypsojo, ji prigludo prie jo lūpų. - Aš baigiu jus įsimylėti! - ištarė že



- 279 -

mu krutininiu balsu ir santūriai nusišypsojo, parodydama dailius smulkius dantis.

Karieta nuolat stabčiodama pamažu važiavo Via Veneto paskui procesiją. Naktį lijo, todėl važiuojamoji dalis virto purvynu. Pėsčiųjų minia lipoant kulnų šnarpščiantiems bei galvas kratantiems nekantraujantiems arkliams.

Uždėjęs balta pirštine apmautą ranką ant apatinio langelio krašto, Tonijus nenuleido akių nuo atvirų kavinių ir staiga pabarškino įkarietos stogą. Ir tuojau pat pajuto, kaip ši nerangiai, girgždėdama suka įkelkraštį.

Bedantis senas liokajus nušokęs ant žemės atidarė duris. Laikydamasrankose Tonijaus špagą, kaip kad šis įsakė, senukas nusekė "poniai"įkandin per minią, lydinčią gražuolę santūriais, bet susižavėjusiais

žvilgsniais iki pat kavinės durų, pro kurias toji įėjo.Į dešinę nuo įėjimo, nors ir ne prie pat sienos, alkūnėmis pasirėmęsįstalą sėdėjo Gvidas. Priešais maestro stovėjo nepaliesta vyno taurė. Mokytojo akys buvo primerktos. Atrodė labai pavargęs. Bet apsunkęs veidas išliko nepaprastai jaunas, tarsi nuovargis būtų susilpninęs jo savikontrolę, o neviltis bei nerimas suteikę jo išorei natūralaus berniokiškumo.

Jis nė nepastebėjo šalimais pastatyto suolelio ir ne išsyk pamatė, kaipten atsisėdo dama.

Paskui krūptelėjęs pasitempė. Turbūt pirmiausia išvydo violetinį šilką. Tonijus, nejudrus it lėlė, sėdėjo tarp pasipūtusių sijonų bei ramiaižvelgė į gatvę.

Oras buvo šiltas, švelnus ir kai lengvas šalikėlis slystelėjo jam nuokrūtų, Tonijus jo nepasitaisė. Į jįspoksojo visi. Kavinės darbas sutriko.

Net berniukas padavėjas nežinojo, ar prieiti, ar nusilenkti, ar kažkaip įsigudrinti atlikti abu veiksmus, ir tik nerangiai vaikštinėjo aplinkui, laikydamas rankose padėklą. Pajutęs Gvido žvilgsnį, Tonijus lėtai palenkėgalvą bei nusisuko. Todėl, kai vėl pakelė akis įmokytoją, žvelgė iš apačios

įviršų.Gvido veidas nustebino nepaprasta akių išraiška, keistu lūpų išlinkimu. Ir netikėtas suvokimas užplūdo it palaimos banga. Gvidas nesuprato,ką regi prieš save! Tada Tonijus paėmė vėduoklę, kaip mokė senoji moteris, ir išskleidė taip, tarsi šiuo judesiu atskleistų nuostabiausią paslaptį,o paskui, vėduokle prisidengęs lūpas, nuleido bei vėl pakėlė blakstienas.

7

Nugrimzdęs įsavas mintis jis bemaž negirdėjo Gvido kalbų, mieločiauškėjimo, būdingo mokytojui tomis retomis akimirkomis, kai jis kuonors susižavėdavo. Tonijus leido maestro šnekas negirdomis, tik kartaismandagiai linktelėdavo.

Nepaisydami kaitros, juodu pasisamdė atvirą ekipažą ir važinėjo pomiestą - žavinga senjora ir įsimylėjęs jos palydovas, kuriam ji nuolat priekaištavo dėl įžūlaus meilinimosi, bet galų gale maloningai atleisdavo. Juo



- 280 -

du susikibę už parankių apėjo gal penketą bažnyčių, ir poniutė nuolat išskleisdavo savo skėtj, ilgesingai dūsaudama nuo karščio. Juodu dar sušviesa papietavo Via Condotti ir po privalomojo pasivaikščiojimo nuo vieno Corso galo iki kito sugrįžo namo.

Bet prieš grįždami užsuko pas siuvėją, senjorą Bjanką, ir pasiūlė jai padirbėti užkulisiuose, kol bus demonstruojama Gvido opera, kuri, kaip buvo nuspręsta, vadinsis "Achilas Skire" ir bus sukurta pagal naująjį populiariojo Pjetro Metastazio libretą - poeto, kurio eiles Gvidas taip svajojo panaudoti.

- Tau bus tiesiog idealu, - kalbėjo Maestro. - Achilo motina nori jįapsaugoti nuo Trojos karo ir siunčia įSkiro salą perrengtą jauna mergina,vardu Pirą. Dalįoperos tu vaidinsi Pirą. O paskui, vystantis siužetui, atsiskleis tikra tavo esybė, ir tu pasirodysi įkūnijęs Achilą auksiniais šarvais.

Kaip matai, liksi vyru, kuris vaidina moterį!- Taip, išties puiku! - sumurmėjo Tonijus šyptelėdamas.Bet jis tarytum skrajojo kažkur toli, tik kartais sugrįždamas įrealybę,

galbūt tam, kad vėl pasinertų įmalonius prisiminimus apie tai, kaip mėgavosi savo maskaradu, gaudė susižavėjusių vyrų žvilgsnius ir patyrė miglotą keršto jausmą, užgožusį visa, kas atrodė juokinga bei apgailėtina irkartu beprotiška bei vaikiškai nekalta. Rankose jis laikė iš siuvėjos gautąjąrožę. Pamerktas žiedas puikiai išsilaikė. Apsitaisęs patogesniais marški

niais bei bridžiais, užsikėlęs kojas ant priešais stovinčios kėdutės, Tonijusgrubiai pašė rožės žiedlapius, stengdamasis ją praskleisti.- Kaip matai, tu traukei visų žvilgsnius, mėginančius suprasti, kas esi...- Gvidai, švento Karlo teatre sezonas jau prasidėjo Sario opera tokiu

pat siužetu. Juk mudu drauge ją žiūrėjome, - tyliai pastebėjo Tonijus.- Tiesa, bet juk tu neatkreipei ypatingo dėmesio įlibretą, ar ne? Be to,

aš gerokai jįpakeičiau. Turi išguiti tokias mintis iš galvos. Aš žinau, konori romiečiai. Į valias prisižiūrėjau. Jiems reikia tikslaus originalo atkar

tojimo, paįvairinto itin atsargiomis naujovėmis. Jie trokšta solidumo, pra bangos ir tobulo atlikimo."O juk čia iššūkis, - galvojo Tonijus. - Štai kas čia." Tapti neatpažįsta

mu, pasislėpus po maskarado drabužiais ir stebėti, kaip jie apsikvailina atsargiai įjįdirsčiodami arba netgi atvirai kviesdami. "Įdomu, kada įvykotasai posūkis, kada jisai tapo veikiau begėdiško įsikūnijimo kaltininku neiauka? Kada ankstesnis nesaugumo jausmas virto galios pojūčiu?" Šito pasakyti jis negalėjo.

Jau gerokai po pietų Gvidas pakilo nuo krėslo, stovinčio prie lango, paimti iki vartų pristatyto laiško.

Paolas nuėjo gulti. Tonijus snūduriavo, laikydamas rankoje taurę vyno.- Kas čia? - mieguistas paklausė pamatęs Gvidą sunkiai žnektelint savo

vieton ir nušveičiant įšalįsulamdytą lapelį. Maestro veidas buvo neperžvelgiamas.

- Rudžerius pasamdė dar du kastratus. Jie turės pasirodyti kartu su ta



- 281 -

vimi, - pranešė Gvidas. Jis vėl atsistojo ir sustingo susikišęs rankas įatlasinio chalato kišenes. Atrodė užsigalvojęs. - Galėjo būti ir... blogiau.

- Kas jie?- Vienas - Rubinas, senas dainininkas, puikus meistras, bet jo stilius

jau pasenęs. Anksčiau romiečiai jįmėgo. Rubino tikrai neverta bijoti. Tačiau reikia melstis, kad jis neprarastų balso, - Gvidas susimąstė, tarsi nėnepastebėdamas Tonijaus.

- O kitas? - nesulaukęs tęsinio paklausė Tonijus.- Betikinas, - atsakė Gvidas.- Betikinas! - sukuždėjo Tonijus. Pastarąjį pažinojo visi. - Vienoje sce

noje su Betikinu!- Prisimink! - šiurkščiai pertraukė Gvidas. - Aš sakiau, jog galėjo būti

ir blogiau. - Bet, atrodo, jo įsitikinimas čia pat ištirpo. Maestro, žengęs,

kelis žingsnius, atsisuko. - Jis šaltas, valdingas, elgiasi lyg koks karalius,nors iš tiesų iškilo iš purvo, kaip ir mes visi... tiksliau, kaip kai kurie išmūsų, - mokytojas ironiškai žvilgtelėjo įTonijų. - Ir, be abejo, jis turi ne

balsą, o ištisą orkestrą. Šnekama, esą jis kartais pritaria kitiems dainininkams, jei mano, jog šito reikia...

- Bet jis geras dainininkas, didis dainininkas, - negalėjo nurimti Toni jus. - Kaip tik šito ir reikia operai, ir tu tą žinai...

- Gvidas pažvelgė įvaikiną taip, lyg nežinotų, ką atsakyti. O paskui burbtelėjo:

- Romoje jis turi daugybę gerbėjų.- Tu netiki manimi? - nusišypsojo Tonijus.- Aš tikiu tik tavimi, - užsiplieskė Gvidas. - Bet ten bus dvi stovyklos

- jo ir tavo.- Vadinasi, aš privalau visus priblokšti, - pareiškė Tonijus, ryžtingai

pakeldamas galvą. - Argi ne?Gvidas ištiesė pečius. Ir žvelgdamas tiesiai priešais save patraukė per

visą kambarį link rašomojo stalo.

Tonijus lėtai pakilo nuo krėslo. Tyliai nužingsniavo įmažą kambarėlį, kuris jam atstojo drabužinę, ir atsisėdęs prie tualetinio stalelio, apkrauto įvairiais indeliais bei buteliukais, įsistebeilijo įvioletinę suknelę.

Šone stovėjo spintos, kur kybojo daugybė surdutų ir apsiaustų. Apiedešimt špagų žvilgėjo atviroje ginklinėje. Dar prieš akimirką buvęsauksinis dangus už lango dabar pasidarė balkšvai žydras.

Suknelė gulėjo ten, kur ją paliko, ant krėslo. Apatiniai sijonai susiglamžė, o šviesūs nėriniuoti raukčiai gerokai prasiskyrė šone, tarsi ne atsegti, o

perplėšti, po jais žiojėjo juoda kiaurymė kieto korseto korpuso viduje.Viena ranka pasirėmęs įstaliuką, kitą ištiesė link šilkinio paviršiaus,

rodos, švytinčio tamsoje.Jis vaizduotėje regėjo, kaip suknelė apgaubia kūną, ir vėl pajuto ne

įprastą nuogumą viršum korsažo nėrinių bei sunkų sijonų siūbavimą.Prisiminė, kaip po kiekvieno naujo pažeminimo atsirasdavo begalinėsvaldžios, svaiginančios jėgos jausmas. Ką jam sakė Gvidas? Jog dabar jis



- 282 -

laisvas, kad vyrai ir moterys gali tik pasvajoti apie tokią laisvę? Kardinologlėbyje Tonijus pačiu dieviškiausiu būdu įsitikino šių žodžių tikrumu.

Vis dėlto jautėsi sutrikęs. Kaskart, nuplėšiant kitą drabužių sluoksnį, jįnukrėsdavo drebulys - nors ir trumpas. Ir dabar, žvelgdamas įšįapdarą, palaipsniui susiliejantį su tamsa, jis klausė savęs: "Ar įstengsiu po

premjeros vėl pakilti kupinas jėgos?" Tonijus mintyse išvydo venecijiečiųužpildytas eiles, išgirdo aplinkui tą švelnų dialektą, panašų įkuždesį bei

bučinių garsus, pamatė veidus, kupinus laukimo ir slepiamo siaubo. Visitikisi kvapą gniaužiančio reginio: iškastruotas patricijus, išpustytas, iš

puoštas bei išdažytas lyg Prancūzijos karalienė, ir dar turintis dievišką balsą. Ak!

Jis liovėsi fantazavęs."Betikinas. Taip, Betikinas. Kaip jis? Užmiršk sukneles, kaspinus, už

miršk įpietus skubančias venecijiečių karietas. Užmiršk visa tai. Dabar pagalvok apie Betikiną, pagalvok, ką tai reiškia."Anksčiau jis bijojo prastų dainininkų ir visų banalių nemalonumų, ku

rių šie gali pridaryti: priklijuoti prie dėklo kartoninį kalaviją, ir jo negalėsiištraukti, įberti įvyną kokių nors miltelių, nuo kurių tau pasidarys blogavos išėjus įsceną, pasodinti salėje savo šalininkus, už užmokestį tavenušvilpsiančius.

Tačiau Betikinas? Šaltas, išdidus, arogantiškas scenos princas, turintisneprilygstamą reputaciją ir tobulą balsą? Č ia kilnus iššūkis, o ne žeminančios varžybos.

Savo charizma jis gali visiškai nustelbti Tonijų, nustumti įpatį scenos pakraštį, iš kur jam teks pelnyti Betikino ką tik pakerėtos publikos dėmesį!

Jis krūptelėjo. Kaip giliai pasinėrė įvienas kitą vejančius apmąstymus!Tonijus sugriebė suknelę, tarsi trokšdamas priglusti prie paskutiniosiostamsoje dar matomos šviesiai violetinės spalvos skiautelės. Jis pakėlė ir

prispaudė prie veido glotnų, vėsų šilką.

- Kada gi tu abejojai savo balsu? - sukuždėjo. - Kas tau atsitiko?Šviesa išnyko. Lange pulsavo sodrus nakties mėlynumas. Staigiai atsistojęs, Tonijus išėjo iš savo apartamentų ir nužingsniavo koridoriais negalvodamas apie nieką, tik klausydamasis savo pakulnių kaukšėjimo įakmenines grindis.

- Tamsa, tamsa, - bemaž meiliai šnibždėjo. - Tavo dėka tampu nematomas, todėl nesijaučiu esąs nei vyras, nei moteris, nei kastratas - aš tiesioggyvenu.

Prisiartinęs prie kardinolo kabineto durų, jis nė sekundės nedvejodamas pasibeldė ir įėjęs pamatė prie stalo sėdintį Kalviną.

Staiga šis menkai apšviestas kambarys, juosiamas knygų pilnų lentynų, priminė Tonijui visai kitą vietą. Ir jįapstulbino akimirksniu širdyjeužgimusi meilė bei geismas, vos pamačius aistra suliepsnojusį jo eminencijos veidą.



- 283 -

8

Vasarai baigiantis, visiems pasidarė akivaizdu, jog galingasis kardinolas Kalvinas tapo Tonijaus Treskio globėju, kastrato iš Venecijos, užsispyrusio scenoje vadintis tikruoju vardu.

- Ak, Tonijus, - kalbėjo smalsuoliams grafienė, kuri vis dažniau lankėsi Romoje. - Jūs išgirsite, koks stiprus jo balsas: toks įspūdis, tarsi jis pakyla iki pat dangaus. Palūkėkite - tuomet patys įsitikinsite.

Tuo tarpu kardinolas laikė savo lakštingalą narvelyje ir neleido jai dainuoti už rūmų ribų. Taigi tik saujelė bičiulių skleidė legendas apie įstabųdainininko balsą.

Tačiau Gvidas pasuko kitu keliu.

Jei kas kviesdavo jįįkoncertą, maestro būtinai pasiimdavo savųjųkūrinių natas. Ir jeigu gaudavo pasiūlymą atsisėsti prie klavišų, kartaisgrynai iš mandagumo, nedvejodamas sutikdavo.

Mafeo tapo nuolatiniu svečiu diletantų namuose, ir visi dabar kalbėjoapie jo klavesino kompozicijas, nepaprastai įtaigias, pravirkdančias klausytojus. Tokįpoveikį darė netgi lengvesnieji jo kūriniai - plevenančios, ki

birkščiuojančios, švytinčios sonatos, apsvaiginančios žmones tarsi šam panas.

Netrukus jam atsiuntė pakvietimą atvykėlis prancūzų markizas, pas

kui - anglų vikontas, be to, jįdažnai kviesdavosi įnamus Romos kardinolai, rengiantys reguliarius koncertus, kartais net privačiuose savo teatruose, kuriems maestro buvo mandagiai, tačiau primygtinai prašomas kurtimuziką.

Bet Gvidas elgėsi protingai. Jis neketino įsipareigoti, kol ruošė savooperą. Tačiau kiekvienu momentu iš natų pilno aplanko galėjo išsitrauktistulbinantį koncertą.

"Išties, sprendžiant iš šių trumpų kompozicijų, naujoji jo opera busdieviška!" - šnibždėjosi žmonės.

O Tonijus, jo mokinys, nepaisant to, jog visuomet, be išimčių, mandagiai atsisakydavo dainuoti, akį traukė savo grožiu, kiekvienu tobulu

bruožu.

Toks buvo visuomeninis gyvenimas.Bet namie Gvidas be paliovos dirbo ir vertė Tonijų mokytis dar įnirtin

giau nei konservatorijoje, ypatingą dėmesį skiriant spartiems aukštiesiems glissando - Betikino pasididžiavimui. Po dviejų įtemptų valandų ry

tinių pratybų jis patikėdavo Tonijui tokias natas ir pasažus, kuriuos šis sugebėdavo atlikti tik kaip reikiant įsidainavęs. Šiose sferose Tonijus nesi jautė itin tvirtai, tačiau pamokos suteikdavo jam saugumo jausmą, o irGvidas nuolatos primindavo, jog net jei jam ir nereiksią pasitelkti šiųaukštų natų, jis turįs būti pasirengęs varžytis su Betikinu.

- Bet juk jam beveik keturiasdešimt, kaip jisai gali išdainuoti tokiusgarsus? - sykį paklausė Tonijus, žvelgdamas įnaujus pratimus, dviemoktavomis aukštesnius nei paprastai.



- 284 -

- Jeigu jis gali, - atsakė Gvidas, - ir tu privalai. - Ir įteikęs Tonijui darvieną ariją, kuri galėjo būti įtraukta įgalutinį operos variantą, pasakė: -Įsivaizduok, kad esi ne čia, šiame kambaryje, su manimi. Tu stovi scenoje,tūkstančiai žmonių tavęs klausosi. Tu neturi teisės suklysti.

Tonijus paslapčiomis žavėjosi naująja muzika. Niekada gyvendamas Neapolyje jis nedrįso pareikšti Gvidui kritinių pastabų, bet žinojo, kad jo paties skonis buvo išlavintas dar gerokai prieš paliekant tėvo namus.

O juk dar tuomet buvo susipažinęs ne tik su Venecijos muzika. Jam teko girdėti ir daug neapolietiškų kūrinių, kurie irgi skambėdavo šiaurėje.

Jis suprato, jog Gvidas, išsivadavęs iš nuobodaus konservatorijos režimo bei nuolatinių buvusių savo mokinių poreikių, dabar stebino patssave. Ir atlikėjo meistriškumas, ir kūryba tobulėjo kiekvieną dieną, maestro mėgavosi jam pradėtu rodyti dėmesiu.

Baigę dienos pamokas, Gvidas su Tonijum jausdavosi visiškai laisvi.Ir jeigu Tonijus nenorėdavo lydėti mokytojo įįvairius vakarus bei koncertus, Gvidas nereikalaudavo.

Tonijus įtikinėjo save esąs laimingas. Tačiau iš tiesų taip nebuvo. Gvido nepriklausomybė jįtrikdė. Grafienės dosnumo dėka maestro dabarrengėsi kur kas geriau negu Neapolyje ir beveik visuomet nešiojo peruką. Baltai įrėmintas jo veidas įstabiai pasikeisdavo, atrodydavo kilnesnis

bei labiau oficialus, o neįprasti Gvido bruožai - stulbinamai didelės akys, plokščia, grubi nosis, taip dažnai jausmingai besišypsančios lūpos - paversdavo jįtikru traukos centru net perpildytame kambaryje. Tereikėdavo Tonijui pamatyti, kaip Gvidui ant rankos pakimba kokia nors moteris,kartkartėmis vis krūtimis prisispaūdžianti prie maestro rankovės, ir jo viduje užkunkuliuodavo įniršis, kurį nukreipti galėdavo tik įsave patį.

"Viskas keičiasi, - galvojo Tonijus. - Ir tu nieko negali padaryti. Esitoks pat sugedęs, ištroškęs garbės, kaip ir kiekvienas kitas, kuris tavetuo apkaltins, jei tik sumanysi papriekaištauti."

Vis dėlto jis džiaugėsi kartais galėdamas pasprukti iš viešų susibūrimų. Dainuoti negalėjo, o nuolatiniai pašnekesiai jįišsekindavo. Tonijuskarčiai galvodavo apie tai, jog Gvidas "atidavė" jįkardinolui. Vis dar norėjosi pykti ant mokytojo. Kartais buvo linkęs apskritai dėl visko kaltintiGvidą.

Bet vos prisiartinęs prie kardinolo rūmų vartų išsyk savo apmąstymus pamiršdavo.

Galvoje sukdavosi tik viena mintis: greičiau atsidurti kardinolo lovoje.

Kai jo eminencija neturėdavo svečių, judviejų pasimatymai prasidėdavo anksti. Tonijus visuomet patikrindavo, ar Paolas kietai įmigęs. Paskui

prasmukdavo įkardinolo apartamentus apie save pranešdamas tik trum pu beldimu įduris ir tyliu atsakymu įklausimą "Kas ten?"

Kalvinas jo laukdavo degdamas aistra. Paprastai pirmiausia jis nurengdavo Tonijų. Kardinolas norėjo, kad šis elgtųsi kaip vaikas, ir pats grumdavosi su sagomis, raišteliais bei kabliukais, net jei šie jįsiutindavo.



- 285 -

Sykįjis išgirdo, jog Tonijus kartais traukia įmiestą vilkėdamas moterišką suknelę. Nė trupučio nenustebęs, kardinolas panoro pamatyti šįkostiumą, ir dabar Tonijus retsykiais atsinešdavo violetinę suknelę, iš

puoštą balkšvais kaspinais, o jo eminencija, jei panorėdavo, vaikiną aprengdavo, jei panorėdavo, nurengdavo.

Kartais atrodydavo, kad kardinolą labiausiai jaudina Tonijaus oda. Nustūmęs marškinių audinį, jis tarsi ragaudavo odą liežuviu bei lūpomis.

Jo rankose Tonijus tapdavo toks pat nuolankus, koks kadaise jam buvo Domenikas. Švelniai šypsodamasis žiūrėdavo, kaip kardinolas nuplėšia visus balkšvus raukinukus, idant uždėtų ranką ant plokščios krūtinės,slypinčios po jais. Paskui grubiai sužnybęs Tonijui spenelius - šis vos užgniauždavo riksmą - bučiuodavo vaikiną, lyg atsiprašydamas, ir užvertęs sijonus subrukdavo savąjįragą. Kiekvieną sykį bauginantis jo dydis

sukeldavo stiprų skausmą, bet kardinolas uždengdavo Tonijaus burną savąja, lyg sakydamas: "Jeigu rėksi, rėk įmane."Kad ir ką darytų Kalvinas - ar taršytų Tonijui plaukus, ar bučiuotų

blakstienas - visi jo veiksmai tryško džiaugsmu, įkarščiu, susižavėjimu.Bet visai ne švelnios glamonės, ne bučiniai versdavo Tonijų liepsnoti

aistra. Jįjaudino pats Kalvinas. Aistra užkunkuliuodavo, kai suspausdavoto vyro šlaunis, suimdavo burna jo šaknį, jusdavo, kaip kardinolas siunčia jam įburną savo sėklą, kartu ir aitrią, ir saldoką it grietinėlė. Kaip tiktokiais momentais jo kūną sukrėsdavo ekstazė.

Ne mažiau jaudindavo ir neišvengiamas išprievartavimas, kuriamkardinolas visuomet teikė pirmenybę: geležis, sunkiai įsiskverbianti jamtarp kojų.

Todėl jis iškęsdavo viską, pakerėtas minties, jog ne kas kitas, o šisžmogus visa tai daro; galvodavo: "Taip, čia kardinolas Kalvinas, Bažnyčios princas, jis artimas Šventajam Tėvui, jis posėdžiauja Šventojoje Kolegijoje, ir šiam galingam žmogui aš paklustu, jįaš glamonėju." Jo delnai ilgėdavosi tų sunkių sėklidžių, neapsakomai norėjosi vėl įkvėpti jų ši

lumos, paliesti minkštą plaukuotą apvalkalą ir švelniai suspausti, tarsigrasinant, bet tik tam, kad pajustų, kaip kardinolo organas pavirsta neįtikėtina, nuožmia ietimi.

Bet jis pradėjo suprasti, kad Kalvinui net švelnus žaidimas virsdavosavotiška išprievartavimo forma. Jis troško parblokšti Tonijų ant paklodės po savimi ir kartu geidė matyti Tonijų vaitojantį iš pasitenkinimo.

Norėjo pavergti mylimąjį pasitenkinimu ne mažiau nei skausmu.Paskui stebeilydamas stikliniu neregio žvilgsniu Tonijus gulėdavo ša

lia kardinolo apimtas malonaus silpnumo.

Tačiau jų santykiai tuo nesibaigdavo. Išsyk po pirmosios nakties prasidėjo ir šiek tiek kitoks bendravimas.

Pasimylėję juodu apsirengdavo. Kartais vakarieniaudavo. Kardinolorūmų rūsiuose gulėjo daugybė įvairiausių puikiausios kokybės vynų. Kalvinas vaišindavo jais Tonijų. Paskui, pasikvietę senąjįNiną, nešina fakelu, traukdavo pasivaikščioti po sales.



- 286 -

Sustodavo prie mirguliuojančios fakelo šviesos nutviekstų statulų, kurios, jo paties prisipažinimu, ilgus metus kardinolui visai nepatiko. "Aštaip mylėjau šią mažą nimfą, - kalbėjo jis apie vieną romėnišką statulą. -Ji iškasta mano vilos sode įrenginėjat fontanus. O štai šis gobelenas priešdaugelį metų man atsiųstas iš Ispanijos."

Nino fakelas dusliai ūžė ir skleidė visur prasiskverbiantį kvapą. Žvelgiant įpilkas kardinolo akis, liesą, bet šiltą, ranką bronzinės antikinės statulos fone Tonijų apimdavo ypatinga ramybė.

Jis eidavo paskui Kalviną įsodą, kur švelniai pliuškeno fontanai beikvepėjo ką tik nupjauta žole.

Paskui, tarsi įšventyklą, juodu traukdavo įbiblioteką, kur odiniaiknygų viršeliai kilo pačion palubėn, net nelygi fakelo šviesa ten jų nepasiekdavo.

- Paskaityk man, Markai Antonijau, - sakydavo kardinolas, pasirinkdamas vieną iš mylimiausių savo poetų, Dantę arba Tašo.Ir sėdėdavo pasidėjęs rankas ant poliruoto stalo paviršiaus, patylom

judindamas lūpas, o Tonijus lėtai, žemu balsu jam skaitydavo.Tonijų apimdavo malonus stingulys. Prieš daugelį metų, visai kitame

gyvenime, pasitaikydavo valandų, kai užliūliuotas kalbos skambėjimo jis pasiklysdavo grakščiai perteiktų vaizdų bei idėjų visatoje. Ū mai jįuž plūsdavo žodžiais neapsakomas švelnumas kardinolui; šioje karalijoje suGvidu jam neteko lankytis.

Kartu Tonijus norėjo ir pats šiek tiek atsiskleisti. Jis buvo pakankamai protingas bei suprato, jog jo eminencija įžvelgia jame tik muzikantu išauklėtą gatvės berniūkštį, ir tegalėjo trokšti, jog taip ir būtų. Kalvinoakyse kartais atsispindėdavo kančia, o dažnai netgi liūdesys. Kardinolaskankinosi dėl nuodėmingos savo aistros Tonijui. Sis žmogus maištavo

pats prieš save.Tonijus jautė, jog tam tikru požiūriu visus šiuos malonumus - poeziją,

dailę, muziką bei karštligiškas sueitis - kardinolas laikė sielos priešais:

pasaulietiniais bei kūniškais.Sykįkardinolas paprašė:- Papasakok man apie operą, Markai Antonijau. Pasakyk, kas joje ge

ro? Kodėl žmonės ten eina?Koks naivus jis atrodė tuo momentu! Tonijus nesusilaikęs šyptelėjo.

Jam nereikėjo pasakoti apie tai, kaip ilgai Bažnyčia kovojo su teatru beiaktoriais, su bet kokia muzika, išskyrus bažnytinę, ir apie tai, jog ne kaskitas, o Bažnyčios baimė išleisti įsceną moteris sukūrė kastratus. Visa taikardinolas ir pats žinojo.

- Kur slypi operos vertė? - prisimerkęs pašnibždom klausė Kalvinas."Aišku, - pagalvojo Tonijus. - Jis mano paėmęs įnelaisvę velnio emi

sarą, kuris, pats to nesuvokdamas, išsiplepės ir pasakys jam tiesą." Vaikinui teko susitvardyti, kad nepasirodytų įžūlus.

- Mano pone, - lėtai prabilo jis, - aš negaliu atsakyti įjūsų klausimą.Aš pažįstu tik džiaugsmą, kurį man teikia dainavimas. Aš tik žinau, jogmuzika tokia graži ir galinga, jog kartais atrodo panaši įpačią jūrą arba į



dangaus platybes. Ją neabejotinai sukūrė Dievas. Dievas paleido muziką į pasaulį.

Kardinolą gerokai nustebino vaikino atsakymas. Jis atsilošė kėdėje.- Kalbi apie Dievą taip, tarytum jįmylėtum, Markai Antonijau, - pa

stebėjo nuvargusiu balsu.Atrodo, Kalviną pradėjo griaužti abejonės."Ar aš myliu Dievą? - pagalvojo Tonijus. - Taip, tikriausiai myliu. Visą

gyvenimą, vos susimąstęs apie jį, pajusdavau meilę: bažnyčioje per mišias, klūpodamas prie lovos... Tačiau prieš trejus metus Flovige? Nemanau, kad tą naktį mylėjau Dievą. Ko gero, tuomet juo nė netikėjau."

Bet kardinolui Tonijus nieko neatsakė. Jis matė, kaip Kalvinas kenčia.Ir suprato, jog naktis jau baigiasi.

Ir dar suprato, kad kardinolas ilgai neatlaikys šios kovos. Nuodėmė

tam žmogui buvo kartu ir bausmė. Ir Tonijui pasidarydavo liūdna, kai su prasdavo, jog judviejų susitikimams lemta netrukus baigtis."Anksčiau ar vėliau ateis momentas, kai jis mane atstums. Tad tegul

atstumia gailestingai, nes jeigu pasielgs žiauriai..." Šito Tonijus neįstengėįsivaizduoti.

Juodu išsiskyrė tamsių miegančių namų viduryje.Ir staiga, paveiktas iki tol nepažįstamų emocijų, Tonijus suspaudė glė

byje liekną, lanksčią kardinolo figūrą bei prigludo prie jo lūpų ilgu paskutiniuoju bučiniu.

Paskui, prisimindamas šią akimirką, pajuto stiprų susijaudinimą. Jį persmelkė virpulys, kai palietė pirštu savo lūpas. Na kaip jis galėjo mylėtitą, kuris jįpatį laikė nešvankybe, regėjo tik kastratą, tam tikrą muliažą,įkurį galima nukreipti savo aistrą, jei negali jos skirti moteriai?

Galų gale jam nerūpėjo.Širdies gilumoje Tonijus žinojo, kad jam vis vien.Kiekvieną dieną sklidinas pagarbaus, nebylaus siaubo vaikinas stebė

jo, kaip prie Viešpaties altoriaus kardinolas tikintiesiems sukuria virsmo

stebuklą. Jis žiūrėdavo, kaip kardinolas vyksta įKvirinalą, kaip guodžialigonius bei vargšus.Jis negalėjo atsistebėti, jog šis žmogus, kad ir kokios stiprios aistros

užvaldytas, nė sykio neparodė neryžtingumo. Jis visiems demonstravomeilę Kristui, meilę savo broliams, tarsi nugalėjęs išdidumą žinotų, jogvisa, kas dieviška, yra amžina, neturi pabaigos ir pranoksta jo paties sil pnybę, jo ydą.

Netrukus nebeliko nė vienos akimirkos, kai matydamas kardinolą -nesvarbu, ar vilkintį tamsiai raudoną mantiją bažnytinių apeigų metu, arsėdintį vienui vieną savo apartamentų gilumoje - Tonijus patylom neištartų: "Taip, kol mudu drauge, aš myliu jį, iš tiesų myliu, kol jis manęstrokšta, teiksiu jam tokį malonumą, kokio jis panorės."

Jei tik šito būtų pakakę.

Tuo metu, iš tolo stebėdamas šitaip jįužvaldžiusį žmogų, įsiaudri

- 287 -



- 288 -

nęs Tonijus pradėjo atsiduoti paprastiems vyrams, nepažįstamiesiems, sukuriais susidurdavo vidury šviesios dienos kardinolo rūmų apartamentuose, net plėšikams, reikšmingai dirsčiojantiems įjįtiesiog gatvėje.

Fechtavimo salės, kur anksčiau ieškodavo raminančio išsekimo, da bar virto kankinimų kameromis, pilnomis sveikų, pilnaverčių ir kartaisgrubių jaunų didikų kūnų, nuolatos esančių šalia bei varančių iš proto.

Vyrų krūtinės drėgnai žvilgėjo po atsilapojusiais marškiniais, ant rankų išryškėdavo įsitempę raumenys, aiškiai matėsi kapšelio iškilumas.

Net vyriško prakaito kvapas jįkamavo. Nutraukęs treniruotę, jis nusišluostė kaktą ir užsimerkė. O jau po

akimirkos išvydo priešais save jauną florencietį, grafą Rafaelę di Stefaną, patį ištvermingiausią savo priešininką, kuris žvelgė neslėpdamas geismo bei susižavėjimo, o paskui kaltai nusuko akis.

Nejaugi jįvisuomet įkaitindavo tik šiems vyrams jaučiama baimė? Ogal jautė geismą, kurio pats sau nenorėjo prisipažinti?Jis ištiesė nugarą, pasirengęs atremti grafo špagą. Ryžtingai artinda

masis, privertė grafą atsitraukti. Grafo akys buvo apskritos, tamsios, apsuptos tokių tankių blakstienų, jog atrodė lyg apvestos juodais dažais.Tarp smulkių, dailių bruožų neišryškėjo žandikauliai, o plaukai stulbino

juodumu, tarytum pamirkyti rašale.Fechtavimo mokytojas praskyrė juos įšalis. Grafas patyrė lengvą su

žeidimą. Plonyčiai balti marškiniai perplyšo ant peties. Bet Rafaelė nenorėjo baigti kovos.

Kai juodu vėl priartėjo, grafas netryško neapykanta, nesijautė nė paminto išdidumo. Jis tik krutino lūpas, uoliai vengdamas galingo Tonijausšpagos smūgio.

Mūšis buvo baigtas.Di Stefanas stovėjo sunkiai alsuodamas. Ant krūtinės želiantys plau

kai siekė kaklą. O šeriai ant smakro atrodė tokie grubūs, jog veikiausiaigalėjo įdurti.

Tonijus atsuko grafui nugarą. Nužingsniavo įpoliruotų grindų vidurįir sustojo, laikydamas špagą prie šono. Visų žvilgsniai įsmigo įjį. Ir štai jis pajuto besiartinantį di Stefaną. Sis žmogus skleidė kažin kokį gyvulišką kvapą - aitrų, karštą. Florencietis palietė Tonijaus petį:

- Papietauk su manimi. Aš Romoje vienas, - grubokai ištarė grafas. -Tu vienintelis fechtuotojas, galintis mane įveikti. Noriu, kad taptum mano svečiu.

Tonijus atsisuko ir pažvelgė įjį. Kvietimo pobūdis nekėlė jokių abe jonių, jis viską perskaitė primerktose grafo akyse. Tonijus suabejojo ir nenorom nuleido akis. Ir atsisakymą išbėrė tylia greitakalbe, lyg paskubomis mandagiai atsikalbinėdamas.

Bemaž niršdamas pats ant savęs, apsišlakstė veidą šaltu vandeniu irilgai, įnirtingai trynėsi jįrankšluosčiu prieš atsisukdamas įtarną, laikantįparuoštą apsiaustą.

Kai išėjo laukan, grafas, jau atsisėdęs paūžti su draugais priešais įsikūrusioje tavernoje, lėtai kilstelėjo taurę, pasveikindamas jį.





Pagaliau jis pamatė tą, kurio ieškojo. Jauną vyrą, sustingusį prie durų.Sis vilkėjo marškinius, sujuostus sunkiu odiniu diržu, atlapotus iki pat

juosmens bei atidengusius garbanotais juodais plaukeliais apžėlusią krūtinę. Plaukai kilo nuo liemens iki mažų rausvų spenelių ir apsupo juos,sudarydami tarsi kryžiaus skersinio imitaciją. Nors ir glotniai nuskusto,vaikino veido bruožai buvo grubūs, tarsi išskaptuoti iš medžio. Kai joakys susitiko su Tonijaus akimis, tarp judviejų staiga nutekėjo srovė, ir Tonijui užgniaužė kvapą.

Jis atlapojo išpieštas karietos dureles, sustojo siauroje, bemaž nevažinėjamoje gatvelėje. Auksiniu brokatu apsitaisęs Tonijus dirstelėjo pro dureles ir nepakeldamas rankos nuo kelio kviečiamai mostelėjo ištiestais

pirštais.Vyrukas prisimerkė. Krustelėjo, nežymiai kryptelėjo klubais, ir iški

lumas po įtemptais bridžiais padidėjo, tarsi tyčia pranešdamas apie save.O paskui jis įlipo įkarietą, ir Tonijus nuleido užuolaidėles. Tik siaurišviesos dryželiai skverbėsi įvidų.

Arklys patraukė įpriekį, nedidukė kabina susiūbavo ant gigantiškųlingių. Tonijus neatitraukė akių nuo juodų garbanotų plaukų ant gelsvosvyro odos. Ir netikėtai palietė juos baltu savo delnu praskyręs pirštus; jįnustebino vyruko krūtinės tvirtumas.

Tamsoje matėsi tik žybčiojančios akys. Šviesos juostelė išryškino galingą žandikaulį. Labai atsargiai jis palietė smakrą, šerius, likusius poskutimosi.

Paskui atsitraukė ir palenkė galvą įšoną. Nusisukęs užsidengė nuovaikino kairiuoju petimi tuo pat metu tarsi kviesdamas jį. Galiausiai palinko įpriekį, rankomis įsirėmęs įsėdynę, ir pajuto, kaip vyras užgriūva iš už nugaros visu savo svoriu. Jis lenkėsi vis žemiau bei žemiau, kolveidu palietė sėdynės apmušalą ir užsimerkė tarsi sapnuodamas.

Jaunuolis, pakišęs po juo kairę ranką, prisitraukė arčiau prie savęs,kad patogiau būtų atakuoti. Artumo pojūtis, grubių raumenų prisilieti

mas, iš viršaus slegiantis vyriškas kūnas vertė Tonijų krūpčioti ne mažiau už viduje judančią geležį.Galų gale skausmas tapo nepakeliamas. Ir tuojau pat plykstelėjęs pa

sitenkinimas susiliejo su juo įvieną deginančią liepsną. Staiga Tonijus suvokė, jog vyras jo nepaleidžia. Jame užvirė įniršis, jis ranka palietė durklą. Bet švelnus kumštelėjimas įšoną leido suprasti, kad jaunasis romietis tik kaupia jėgas prieš kitą ataką.

Viskas baigėsi. Jaunuolis šaltai atsitraukė, kai Tonijus pasiūlė jam pinigų, ir išlipo iš karietos laukan. Bet vos ekipažas pajudėjo įpriekį, abiemrankom įsikibo įlango kraštą bei sušnibždėjo šventojo, kurio garbei buvo pavadinta gatvė, vardą. Tonijus linktelėjęs nusišypsojo jam. Tik labairetais atvejais jis šypsena atsakydavo įšypseną.

O paskui abipus karietos vėl iškilo niūrios sienos, nudažytos geltonai bei tamsiai žaliai, bet netrukus ir jas paslėpė lietaus šydas.

Tonijaus akys apsiblausė. Kol karieta artinosi prie Vatikano, jis patylom žvelgė pro langą. Ir staiga, tarsi iškilusi iš naktinio košmaro, niekada

- 290 -



- 291 -

neišsisklaidančio net amžinai būdraujant, prieš akis išryškėjo mažos įstaigos iškaba, kuri didžiulėmis raidėmis visam pasauliui skelbė:

ČIA KASTRUOJAMI DAINININKAI

POPIEŽIAUS KOPLYČIAI

9

Atėjus gruodžio pirmajai, jau visa Roma laukė naujosios operos. Grafienė Lamberti turėjo atvykti artimiausiomis dienomis, o didysis kardinolas Kalvinas pirmą kartą gyvenime išsinuomojo ložę visam sezonui. Daugelis kilmingų asmenų tvirtai palaikė Gvido bei Tonijaus pusę, tačiau

abatai jau pradėjo formuoti visuomenės nuomonę.O visi žinojo, kad būtent abatai paskelbia lemtingąjį nuosprendį premjeros vakarą.

Ne kas kitas, o jie pasitikdavo plagiatą garsiu švilpimu, jie nuvarydavo nuo scenos neprofesionalius, garbės nenusipelniusius atlikėjus.

Kad ir kaip besistengdavo žiūrovai iš kilmingų šeimų, sėdintys pirmajame bei antrajame aukštuose, pastarieji nesugebėdavo išgelbėti vaidinimo, jei abatai jįpasmerkdavo, o šie jau paskelbė esantys karštai ištikimi Betikinui. Betikinas, jų manymu, buvo sezono dainininkas; Betiki-nas dabar buvo dar geresnės formos nei ankstesniais metais; Betikinas puikiai pasirodė pernai Bolonijoje; Betikinas buvo įstabus dar prieš išvykdamas įVokietiją.

Jeigu jie ir paminėjo Tonijų, pavadino jįtik išsišokėliu iš Venecijos,apsiskelbusiu patricijumi bei reikalaujančiu vadinti jįtikruoju vardu. Kasgi tuo patikės? Kiekvienas kastratas, atsidūręs rampos šviesoje, kalbaesąs kilmingas ir susigalvoja kokią nors kvailą istoriją, bylojančią, girdi jokastracija buvusi priverstinis ir neišvengiamas žingsnis.

Paties Betikino kilmė bei istorija irgi skambėjo nekaip. Kilmingos vokiečių damos ir italų pirklio sūnus balsą išsaugojo tik nelaimingo atsitikimo vaikystėje dėka: jįužpuolė mažas žąsiukas.

Paskiri šių šnekų atgarsiai pasiekdavo ausis Gvido, dabar rašančiodieną bei naktį. Artinantis premjerai, jis atsisakė visų vizitų ir išeidavo išnamų tik prireikus sutvarkyti kokius nors reikalus grafienės viloje.

Tačiau Tonijus, norėdamas žinoti, kas vyksta, pasiuntė Paolą pasiklausyti mieste sklandančių kalbų.

Nudžiugintas galimybės atsikratyti mokytojų bei auklėtojų, Paolas pirmiausia patraukė pas senjorą Bjanką, kuri pastarosiomis dienomis intensyviai ruošė Tonijui kostiumus, paskui pasišlaistė tarp scenos darbininkų, o tada užsuko įkelias perpildytas kavines ir kiekvienoje iškiurksojolygiai tiek, kiek įstengė apsimetinėti kažko laukiančiu.

Kai galų gale sugrįžo, jo veidas liepsnojo iš pykčio, o akyse žvilgėjoašaros.



- 292 -

Tačiau Tonijus nepamatė įėjusio berniuko.Jis įsigilinęs skaitė Katrinos Lizani laišką, kuriame toji pranešė, jog

dauguma venecijiečių jau išvyko įAmžinąjį miestą genami vieninteliotikslo: pamatyti scenoje Tonijų Treskį. "Atvažiuos smalsuoliai, - rašė ji, -

bei tie, kurie prisimena tave su begaline meile."Ši naujiena ne itin stipriai, bet gan nemaloniai jįšokiravo. Tomis die

nomis jis gyveno kaustomas busimosios premjeros baimės; kartais toji baimė tapdavo saldi ir jaudinanti, kartais virsdavo tikra kančia. Taigi kaisužinojo, jog tėvynainiai ketina atvykti įpremjerą, tarytum įkažin kokįkarnavalo reginį, jįnukrėtė šaltis, nors sėdėjo šalia užkurto židinio.

Be to, Tonijus nustebo, nes juk įprato laikyti save žmogumi, visiemslaikams išbrauktu iš Venecijos bendruomenės. Jam atrodė, tarsi kažkastiesiog ištraukė jįiš to pasaulio, o minios abejingai susiglaudė ir užpildė

vietą, kurioje kadaise stovėjo jis. Ir štai dabar, išgirdus, esą ir ten, Veneci joje, kalbama apie būsimą premjerą, užplūdo keistas jausmas, kurio nė pats negalėjo apibūdinti.

Žinoma, žmonės apie tai kalbėjo, nes Katrinos vyras, senatorius Liza-nis, vėl pamėgino suorganizuoti nuosprendžio, draudžiančio Tonijui atvykti įVeneciją, peržiūrėjimą. Tačiau vyriausybė tik patvirtino ankstesnįsprendimą: Tonijui visiems laikams uždrausta įvažiuoti įVeneciją, o ne

paklusus gresia mirties bausmė.Tačiau labiausiai širdį sužeidė paskutinioji Katrinos laiško dalis.Mariana meldė Karlą išleisti ją įRomą. Nuo pat pirmo momento, kai

motina išgirdo, jog Tonijus pasirašė sutartį su Argentina teatru, ji prašėleidimo važiuoti. Tačiau Karlas visą laiką atkakliai atsakinėjo neigiamai,taigi dabar Mariana sunkiai serganti ir neišeinanti iš savo kambarių.

"Žinoma, teiginys, esą ji serga, dalinai teisingas, - rašė Katrina, - bet, manau, tu supranti, jog ją kamuoja sielos liga. Nepaisant visų tavo brolio trūkumų, jis visuomet buvo be galo dėmesingas Marianai. Taigi čia, ko gero, pirmasis rimtas sutuoktinių nesutarimas."

Tonijus atidėjo laišką į šalį.Paolas laukė, berniukas atrodė gerokai išsigandęs, ir Tonijus suprato,

jog dabar yra reikalingas mažajam florenciečiui. Tačiau ištisą akimirką jistiesiog neįstengė kalbėti.

Ji norėjo atvažiuoti! Tonijus niekada, niekada apie tai nesvajojo, ir da bar atrodė, tarsi plonytė membrana, skyrusi jų gyvenimus, staiga įtrūko,o pro atsiradusį plyšį ėmė skverbtis švelnus, šiurpokas, svaiginantis

jausmas. Dar niekada per visus tuos metus jis taip aiškiai ir stipriai nejautė Marianos buvimo, odos kvapo, net plaukų švelnumo. Atrodė, tarytum

ji verkia jam ant peties, pyksta bei mėgina jįapkabinti.Pojūčiai buvo tokie stiprūs ir neįprasti, jog jis nejučia pašokęs ėmė

žingsniuoti po kambarį.- Tonijau! - trūktelėjo jįPaolas. - Tu neįsivaizduoji, ką žmonės kalba

kavinėse! Tonijau, tai siaubinga...- Ts-s-s, ne dabar, - sušnibždėjo jis.



- 293 -

Bet membrana jau pamažu užsitraukė, vėl atskirdama motiną nuo jo,nunešdama ją kartu su meile bei kančia kažkur toli, įtą kitą gyvenimą,kuriame jam nebeliko vietos. O jeigu jis būtų vidutinių gabumų dainininkas? Ką tokiu atveju reikštų jos noras atvažiuoti čionai?

"Tu kvailys, - išplūdo save. - Tereikia jiems ištiesti ranką, o tu jau atlapoji širdį!"

Jis nusipurtė šias mintis, atsisukęs įPaolą suėmė berniuką už pečių,o paskui kilstelėjo jo smakrą:

- Nagi, kas ten? Papasakok. Nejaugi viskas taip blogai?- Tonijau, tu neįsivaizduoji, ką jie šneka! Jie laiko Betikiną pačiu ge

riausiu dainininku Europoje. Jie sako, esą tavo pasirodymas vienoje scenoje su Betikinu - gryniausias pasityčiojimas!

- Paolai, jie visuomet kalba ką nors panašaus, - švelniai, raminamai iš

tarė Tonijus ir išsitraukęs nosinę nušluostė ašarotą vaiko veidą.- Ne, Tonijau! Jie sako, jog esi niekas ir iš niekur! O tvirtinimai, kad tukilmingas venecijietis - melas. Kalba, girdi tu pasamdytas dėl savoišvaizdos. Atseit Farinelis karjeros pradžioje vadintas berniuku - ii ragaz- zo, o tu būsi vadinamas la ragazzina - mergaite! O jeigu mergiūkštė, sako jie, nesugebės dainuoti, mes sumesime jai pinigėlių ir uždarysime įvienuolyną, kur vis tiek nebus kam jos klausytis!

Tonijus nenorom nusikvatojo.- Paolai, juk čia tikri paistalai! - šūktelėjo jis.- Jei tik tu juos išgirstum, Tonijau!- Visa tai reiškia, - paaiškino Tonijus, nubraukdamas plaukus berniu

kui nuo kaktos, - kad premjeros metu teatras bus sausakimšas.- Ne, ne, Tonijau, jie tiesiog tavęs nesiklausys! Šito bijo ir senjora

Bjanka! Jie šauks, staugs, tryps kojomis. Jie nenori tau palikti nė menkiausio šanso.

- Mes dar pažiūrėsim! - sušnibždėjo Tonijus, bet vis dėlto sunerimo,ar tik Paolas nepastebėjo, kaip jis išblyško. Jis buvo tikras, jog išblyško.

- Tonijau, ką mums daryti? Anot senjoros Bjankos, kai jie šitaip nusiteikę, lengvai gali uždaryti teatrą! O labiausiai kalta senjora Grimaldi -kam ji visa tai pradėjo? Jinai atvažiavo įmiestą ir pareiškė, girdi tu dainavai geriau už Farinelį. Tuomet jie ir pradėjo kalbėti apie Farinelį.

- Senjora Grimaldi? - tyliu balsu paklausė Tonijus. - Kas toji senjoraGrimaldi?

- Tu gi ją pažįsti, Tonijau! Ji kraustosi dėl tavęs iš proto! Neapolyje jivisuomet sėdėdavo pirmoje eilėje, kai dainuodavai. O dabar štai užvirėkošę. Ir vakar vakare anglų ambasadoriaus namuose ji visiems tvirtino,

jog tu pats geriausias dainininkas nuo Farinelio laikų ir kad ji pati girdėjusiFarinelįdainuojant Londone. Taigi suprantama, ką dabar kalba romiečiai:kaip gali kažkokia anglė jiems nurodinėti!

- Palauk, Paolai! Kas jinai? Kaip atrodo?- Nagi tokia blondinė papurusiais plaukais. Tu ją pažįsti, Tonijau! Ji

buvo ištekėjusi už grafienės pusbrolio, o dabar praturtėjo ir nieko daugiau neveikia, tik visą laiką piešia...



Tonijaus veidas taip persimainė, jog Paolas sekundei nutilo. Bet paskuivėl springdamas tęsė:

- Tonijau, jie dar prieš jai atvykstant kalbėjo visokius bjaurius dalykus,o dabar jų tiesiog neįmanoma klausytis! Senjoros Bjankos tvirtinimu, minia gali tiesiog uždaryti teatrą!

- Vadinasi, ji Romoje! - nesiklausydamas berniuko sušnibždėjo Tonijus.- Na taip, Romoje. Bet verčiau būtų likusi Londone! - pareiškė Paolas.

- Dabar ji su maestro Gvidu.- Ką turi omenyje sakydamas: ji su maestro Gvidu?- Jie grafienės viloje, - gūžtelėjo pečiais Paolas. - Jinai ten įsikrausto. Bet

ką vis dėlto mums daryti?- Liaukis kvailiojęs, - burbtelėjo Tonijus. - Ji dėl to nekalta. Visi su

bruzdo dėl operos, štai ir viskas. Jeigu jie šitaip nekalbėtų, tuomet...

Tonijus staigiai apsisuko ir ištiesęs ranką nusikabino apsiaustą. Pasitaisęs nėrinius aplink kaklą, patraukė įginklinę pasiimti špagos.- Kur tu susiruošei? - paklausė Paolas. - Tonijau, ką mums daryti?- Paolai, Betikinas nieku gyvu neleis jiems uždaryti teatro, - konfiden

cialiai ištarė Tonijus. - Priešingu atveju jis liktų be darbo.

Artinosi vakaras, kai jis pasiekė grafienės Vilą pietiniame Romos pakraštyje.

Sode žirklėmis įnirtingai darbavosi sodininkai, paversdami visžaliuskrūmus paukščiais, liūtais bei elniais. Vejos saulėtekio šviesoje atrodė žalios ir nepriekaištingai švarios, o visur - nupjautos žolės stačiakampiuose,takelių sankirtose, po mažų, idealiai apskritų medžių vainikais - čiurlenofontanai.

Tonijus patraukė įmuzikos saloną naujais apmušalais neseniai iškli juotomis sienomis, ir pamatė klavesiną po sniego baltumo marška.

Akimirksnį stovėjo nejudėdamas, įsistebeilijęs įgrindis, ir jau ketinoišeiti iš kambario tuo pačiu sparčiu, ryžtingu žingsniu, kaip ir įėjo, kai

susidėjęs rankas už nugaros prisiartino senas liokajus.- Grafienė dar neatvyko, senjore, - pasakė senukas. Garsai švilpdamiveržėsi jam iš burnos. - Bet laukiame artimiausiomis dienomis, artimiausiomis dienomis.

Tonijus norėjo kažką burbtelėti apie Gvidą, kai staiga ant tolimosiossienos pastebėjo didžiulę drobę. Visos spalvos bei rateliu šokančios nimfos perregimais švelniais drabužiais buvo jam pažįstamos.

Vaikinas jau žengė kelis žingsnius paveikslo pusėn, kai išgirdo senįuž nugaros tyliai sumurmant:

- A, jaunoji senjora! Ji čia, senjore.Tonijus atsigręžė.- Ji turėtų tuojau sugrįžti, senjore. Po vidurdienio juodu su maestro

Gvidu išvažiavo Ispanijos aikštėn.- Ispanijos aikštėn? - pasitikslino jis.Šypsena nušvietė raukšlėtą veidą. Senukas vėl pasisupo ant kulnų ne-

atgniauždamas rankų už nugaros.

- 294 -



- 295 -

- Kaipgi, įjaunosios senjoros studiją, senjore. Juk ji dailininkė, dididailininkė! - jo tone jautėsi nežymi pašaipa, tačiau tokia švelni ir nesuasmeninta, tarsi skirta visam pasauliui.

- Vadinasi, ji turi studiją... - ši frazė nuskambėjo veikiau konstatuojamai nei klausiamai. Tonijus vėl pažvelgė įnimfų ratelį ant sienos.

- Ak, pažvelkite, senjore, ji jau ateina kartu su senjoru Gvidu! - ištarėsenis ir mostelėjo ranka.

Juodu žingsniavo sodo takeliu.Šviesiaplaukė dailininkė laikė Gvidą už parankės bei nešėsi aplanką,

storą ir, atrodo, sunkų, nors ne tokį didelį, kokį dešinėje rankoje laikėGvidas. Lininė gėlėta suknelė kyšojo iš po vilnonio apsiausto, kurio gobtuvas buvo atmestas atgal, taigi brizas galėjo kedenti jos plaukus. Ji kalbė

josi su Gvidu. Ir juokėsi. O Gvidas, neatitraukdamas akių nuo takelio, ku

riuo ją vedė, šypsojosi bei linksėjo galva.Tonijus pajuto dailininkę ir Gvidą siejantįlaisvą, neformalų ryšį. Juodu kalbėjosi apie kažin kokį rimtą dalyką, lyg pažinotų vienas kitą labaiseniai.

Jiems įėjus įkambarį, Tonijui užgniaužė kvapą.- Kaip? Ar galiu tikėti savo akimis? - ironiškai ištarė Gvidas. - Nejaugi

čia tas pas jaunasis senjoras Tonijus Treskis, garsusis ir paslaptingasis Tonijus Treskis, kurį netrukus pamatys visa Roma?

Tonijus spoksojo įjįbuku žvilgsniu netardamas nė žodžio. Staigaorą užpildė moters juokas.

- Senjore Treški, - ji greitai atliko mažutį reveransą ir pridūrė malonia ritminga intonacija: - Kaip nuostabu, kad jūs čia.

Jos balsas skambėjo gyvai. Akys linksmai markstėsi ir švytėjo, o gėlėtasuknelė dar labiau sustiprino lengvumo bei judrumo įspūdį, nors ji stovėjo visiškai ramiai.

- Noriu tau kai ką parodyti, Tonijau, - prabilo Gvidas, dėdamas sunkųaplanką ant klavesino. - Kristina šiandien jįužbaigė.

- Ne, ne, dar nebaigiau! - paprieštaravo ši.Gvidas ištraukė didelį pastele atliktą etiudą.- Kristina? - perklausė Tonijus.Savas balsas jam pasirodė grubus, prislopintas. Jis negalėjo atplėšti

nuo jos akių. Stovėdama prie durų, dailininkė tarytum skleidė šviesą. Josskruostai liepsnojo, nors akimirksniui šypsena dingo iš lūpų, merginatuojau pat ją sugrąžino.

- Ak, atleiskite! - ramiai tarstelėjo Gvidas. - Kristina, maniau, judu suTonijumi tikrai buvote susitikę.

- O taip, mudu buvome susitikę! Tiesa, senjore Treški? - skubiai ištarė ji ir priėjusi ištiesė ranką.

Jis žiūrėjo įją suvokdamas tik tiek, kad jos pirštus spaudžia savaisiaisir kad jos ranka nepaprastai minkšta bei švelni ir dar tokia mažutė lyg lėlės. Atrodė neįmanoma įsivaizduoti, jog šie pirštai galėtų atlikti kokįnorsritmą darbą. Paskui jis susiprotėjo, kad stovi nejudėdamas kaip statula, otuodu žiūri įjį. Tonijus tuojau pat pasilenkė pabučiuoti dailininkei rankos.



Iš tiesų jis neketino liesti jos lūpomis. Tikriausiai Kristina tai pastebėjo,nes reikiamu momentu šiek tiek kilstelėjo ranką ir vis dėlto gavo jo bučinį.

Jis pakėlė įmerginą akis. Ū mai ji jam pasirodė neapsakomai pažeidžiama.

- Nagi, pažvelk, Tonijau! - lyg niekur nieko šūktelėjo Gvidas, tarsi ne pastebėjęs nieko keisto. Jis laikė rankose pastele nupieštą savo portretą.

Piešinys buvo nuostabus; maestro jame atrodė kupinas gyvybės. Puikiai atsispindėjo jo mąslumas ir net pavojingas blizgesys akyse. Nelikodailininkės nepastebėta nei suplota nosis, nei putlios lūpos, be to, ji perteikė šio žmogaus esmę, pakeitusią visus bruožus.

- Na, Tonijau, - įtaigiai kreipėsi Gvidas. - Ką pasakysi?- Gal ir jūs sutiktumėte man papozuoti, senjore Treški? - skubiai pa

klausė Kristina. - Taip norėčiau jus nupiešti! Tiesą sakant, jau nupiešiau,

- bemaž droviai prisipažino mergina, ir jos skruostai šiek tiek nuraudo, - bet tik iš atminties, o aš trokštu nutapyti tikrą jūsų portretą, kruopščiai bei rūpestingai.

- Priimk pasiūlymą! - ramiausiai patarė Gvidas, pasirėmęs alkūne įmarška uždengtą klavesiną. - Po mėnesio Kristina bus pati populiariausiaRomos portretiste. Jeigu dabar nesutiksi, tau teks užsirašyti iš anksto irlaukti eilės kaip paprastam mirtingajam.

- O, jums niekada nereikės laukti eilės! - nusijuokė dailininkė ir netikėtai visa sujudo, šviesūs, purūs garbanoti plaukai lengvai subangavo. -Ar galėtumėte ateiti rytoj? - paklausė ji jau rimtai. - Aš trokšte trokštu

pradėti jūsų portretą, - jos akys buvo mėlynos, beveik violetinės, ir tokiosgražios! Neįtikėtinai. Jis gyvenime neregėjo tokių mėlynų akių kaip jos. -Galėtume pradėti vidurdienį, - kalbėjo ji švelniai virpančiu balsu. - Ašesu anglė ir dieną nemiegu, bet galite ateiti ir vėliau, jei jums taip patogiau. Noriu nutapyti jus dar prieš jums tam pant įžymybe, nes tuomet

jus įsigeis piešti visi iš eilės. Padarytumėte man paslaugą.- Ak, kokie kuklūs tie talentingi vaikai! - nusijuokė Gvidas. - Tonijau,

jaunoji senjora kalba su tavimi...- Jūs ketinate gyventi Romoje? - sumurmėjo Tonijus.Jo balsas nuskambėjo taip silpnai, jog nebūtų nustebęs Kristinai su

skubus pasiteirauti apie jo sveikatą.- Taip, - atsakė dailininkė. - Č ia daug ko galima išmokti, daug ką

nupiešti, - jos mina vėl staigiai pasikeitė, ir ji pridūrė stebėtinai draugiškutonu: - Galbūt operos sezonui pasibaigus aš vyksiu paskui jus, senjoreTreški. Tapsiu viena iš tų pamišusių moterų, kurios lydi garsius dainininkus po visą žemyną. - Jos akys buvo išplėstos, tačiau veidas atrodė susirū

pinęs. - Galbūt aš negalėsiu tapyti, negirdėdama jūsų balso.Tonijus sodriai nuraudo. Ir nustėręs išgirdo garsų Gvido juoką.Bet ji buvo tokia jauna ir visiškai nesuvokė, kaip gali būti suprasti jos

žodžiai! Jai apskritai nederėjo būti čia vienai, be grafienės! Tereikia tik pažvelgti įją, įdailią figūrėlę, krūtų apvalumus, taip žiauriai suspaustusnėriniuotų korseto kraštų...

Jis jautė, kaip liepsnoja veidas.

- 296 -



- 297 -

- Ak, būtų tiesiog nuostabu! - šūktelėjo Gvidas. - Tu važinėtum su mumis visur, ir visur pasirodytų garsiosios Kristinos Grimaldi teptuko sukurti

paveikslai, tavoji šlovė sukrėstų visą Europą. Netrukus mus kviestų dainuoti klausos neturintys arba net visiškai kurti žmonės, tiesiog trokštantys, kad įamžintum juos aliejiniais dažais arba pastelėmis!

Ji nusijuokė raustelėjusi ir švelniai krestelėjo plaukus. Baltas jos kaklas buvo drėgnas, susiraičiusios garbanėlės lipo prie skruostų.

- Grafienė irgi važinėtų su mumis, - apsimestinio nuobodžio nuspalvintu balsu tęsė Gvidas, - keliautume visi drauge.

- Argi nebūtų nuostabu? - sušnibždėjo ji staiga nuliūdusi.Tonijus sumetė, jog visą šįlaiką tiesiog spokso įją lyg koks vėpla, ir

skubiai nusuko akis. Jis stengėsi galvoti, stengėsi sukurpti bent trumputęfrazę. Bet ką galėjo jai pasakyti? Visas dabartinis jų plepėjimas labiau tiko

lengvabūdėms damoms, linkusioms įneištikimybę, o ši moteris atrodėtokia tyra ir rimta. Visai neseniai tapusi našle, ji panėšėjo įplaštakę, besiveržiančią iš kokono.

O dar tasai trapumas pavertė ją apskritai nežemiška būtybe, ji turėjokažin kokio rafinuoto egzotiškumo.

Tonijus vėl pakėlė įją akis, nes negalėjo nežiūrėti; ir net nedirstelėjęsįGvidą pajuto pastarojo nuotaikos pasikeitimą.

- Bet dabar atsakysiu jums rimtai, senjore Treški, - pasakė ji ta pačia paprasta maniera, - aš išsinuomojau dirbtuvę Ispanijos aikštėje. - Ir ketinu ten gyventi. Gvidas buvo be galo malonus, sutiko man papozuoti beikentėjo, kol aš kaitaliojau apšvietimą.

- Taip, mums teko kas penkias minutes kraustytis iš vienos vietos įkitą, - apsimestinai pasiskundė Gvidas. - Ir kabinėti ant sienų dešimtis paveikslų. Bet studija išties nuostabi. Kai jausiuosi pavargęs bei susierzinęs, galėsiu nueiti tenai pėsčiomis ir stebėti, kaip Kristina dirba.

- Taip, būtinai! - akivaizdžiai nudžiugo ji. - Turėsi mane nuolat lankyti. Ir jūs turėsite ateiti, senjore Treški.

- Mieloji, - staiga kreipėsi Gvidas, - nenoriu tavęs raginti, bet jeigu darketini įleisti čionai savo tarnaites ir užnešti įviršų skrynias bei lagaminus, reikia eiti tuojau pat, nes paskui klupinėsime tamsoje.

- Taip, tu teisus, - atsiliepė mergina. - Tad ar ateisite rytoj, senjoreTreški?

Keletą akimirkų Tonijus tylėjo. O paskui numykė kažką panašaus įsutikimą. Tačiau tuojau pat susizgribo ir užsikirsdamas burbtelėjo:

- Aš negaliu. Negaliu. Turiu omenyje, senjora, kad... Dėkoju jums, betman reikia repetuoti, juk iki premjeros nė mėnesio neliko.

- Suprantu, - tyliai atsakė ji. Ir dar sykį nusišypsojo jam spinduliuo jančia šypsena per petį, atsiprašė bei išėjo iš kambario.

Tonijus akimirksniu atsidūrė prie durų. Jis jau pasiekė takelį, kai Gvidas sugriebė už rankos virš alkūnės.

- Pasakyčiau, jog elgeis labai grubiai, jei nenumanyčiau priežasties, -rimtai pastebėjo maestro.

- Ir kokia gi toji priežastis? - paklausė Tonijus pro sukąstus dantis.



Jam pasirodė, kad Gvidas tuoj sprogs iš pykčio. Bet šis tik suspaudėlūpas ir prisimerkė, lyg tramdydamas šypseną:

- Nori pasakyti, kad pats savęs nesupranti?

- 298 -

1 0

Artimiausias tris dienas Tonijus repetavo nuo ankstyvo ryto iki vėlumos. Dusyk jau taisėsi išeiti iš rūmų, bet tuojau pat apsigalvodavo. Gvidas jau atidavė viską, ką buvo jam parašęs, ir dabar Tonijus turėjo tobulinti melizmas ruošdamasis begalę kartų varijuoti arijas. Nė vienas "bi-sas" negali skambėti lygiai taip pat, kaip atliekant anksčiau. Tonijus privalėjo pasirengti bet kokiam momento reikalavimui arba klausytojų nuotaikos pasikeitimui. Todėl jis likdavo namie, pietavo nesitraukdamas nuo

klavesino ir dirbo iki kol krisdavo įlovą.Tarnai susirinkdavo prie jo kambario durų pasiklausyti dainavimo,kuris Paolą neretai pravirkdydavo. Net Gvidas, paprastai dieną palikdavęs Tonijų vieną ir lankęs Kristiną Grimaldi jos dirbtuvėje, sykįprieš išeidamas pasiliko pasiklausyti dar keleto taktų.

- Kai girdžiu tave dainuojant, - atsiduso maestro, nebijau nė paties velnio pragare.

O Tonijaus nė kiek nenudžiugino ši pastaba, ji tik priminė vaikinuiGvido baimes.

Kartą, pačiame arijos viduryje, Tonijus staiga liovėsi dainavęs ir pradėjo juoktis.

- Kas nutiko? - nustebo Paolas.Bet Tonijus tegalėjo tik papurtyti galvą.- Ten susirinks visi, - sušnibždėjo jis. Akimirksniui užsimerkė ir ūmai

nusipurtęs vėl nusijuokė.- Nekalbėk šitaip, Tonijau, - nevilties sklidinu balsu pratarė Paolas bei

ėmė kramtyti lūpą. Jis trokšte troško išgirsti Tonijaus padrąsinimą. Aša

ros jau telkėsi berniuko akyse.- Beveik kaip vieša bausmė, - paaiškino Tonijus nusiraminęs. - Tuoatveju, jei viskas išslys iš rankų, - jis vėl tyliai nusijuokė. - Atleisk, Paolai,nieko negaliu sau padaryti, - jis stengėsi būti rimtas, bet jam nesisekė. -Ten bus visi, absoliučiai visi.

Dainininkas, purtomas begarsio juoko, nuleido rankas ant klaviatūros.Tik dabar suprato, ką iš tiesų reiškia debiutas. Didis kvietimas surizikuoti

patirti patį klaikiausią viešą žlugimą, koks tik įmanomas gyvenime.Jis liovėsi juoktis tik pamatęs kančią Paolo veide.- Nagi, imkimės darbo, - pratarė atsiversdamas natas, - ir nekreipk į

mane dėmesio.

Tačiau ketvirtą dieną, tirštėjant sutemai, visi garsai jo ausyse tapo panašūs į triukšmą. Tonijus nebegalėjo daugiau nieko daryti. Ir įvertinoįtempto darbo naudą: tau nereikia mąstyti, nereikia nieko suprasti, apienieką galvoti, nieko planuoti ir apskritai dėl nieko nerimauti.



- 299 -

Kai kardinolas, kurį jis lankė jau daugiau nei dvi savaites, netikėtai atsiuntė tarną jo pakviesti, Tonijus, pakildamas iš už klavesino, susierzinęstyliai suniurzgė. Niekas šito neišgirdo. Ninas jau dėliojo drabužius. Einant pas kardinolą, derėjo apsitaisyti raudonu aksomu ir apsivilkti auksusiuvinėtą liemenę, užsimauti balkšvius bridžius bei apsiauti baltus batusaukšta keltimi, kurie turėjo gerokai nutrinti jam pėdas, kad kardinolasgalėtų meiliai liesti šias žymes.

Tonijui atrodė neįtikėtina, jog jis galės dabar suteikti malonumą jo eminencijai. Bet juk pasitaikydavo atvejų, kai eidavo pas jįdar labiau nusikamavęs, tačiau nuovargis nesutrukdydavo abiem patirti pasitenkinimą.

Tik prisiartinęs prie kardinolo apartamentų durų, vaikinas staiga sumetė, jog pasimatymui dar per ankstyvas metas. Namuose vis dar buvo

pilna dvasiškių bei dykaduoniaujančių ponų. Tačiau iškviestas jis buvo nekur nors kitur, o įmiegamąjį.Vos įėjęs įkambarį, suprato: kažkas atsitiko.Kardinolas apeiginiais drabužiais, pasikabinęs ant krūtinės sidabrinį

kryžių, sėdėjo prie rašomojo stalo pasidėjęs rankas ant atverstos knygos.Priešais jįdegė dvi žvakės.

Iš jo veido tryško šviesa, tyra energija, kurios Tonijus nematė jau keletą mėnesių.

- Sėskis, gražuoli, - pakvietė Kalvinas ir mostu liepė tarnams išeiti.

Durys užsidarė. Tamsa susiglaudė aplink juos tarsi vanduo, besitraukiantis atoslūgio metu.Tonijus padvejojęs pakėlė galvą ir pamatęs pilkas Kalvino akis, skli

dinas begalinės kantrybės bei nuostabos, pajuto pirmąjį pavojaus signalą.Pamažu užplūdo miglotas neišvengiamybės pojūtis, kardinolui dar ne

prabilus.- Prieik arčiau, - sušnibždėjo jis, tarsi kviesdamas vaiką. Tonijus tuo

metu pasinėrė įkeistą svajų viešpatiją, kurios nė negalėjai pavadinti mintimis, taigi dabar lėtai atsistojo ir patraukė prie Kalvino, šis irgi pakilo nuokrėslo. Juodu atsistojo vienas priešais kitą, tada kardinolas išbučiavo jaunuolį įabu skruostus.

- Tonijau, - prabilo švelniu, tyliu tonu, - šiame gyvenime aš turiu tikvieną aistrą: meilę Kristui.

Tonijus nusišypsojo:- Labai džiaugiuosi, mano pone, kad jums daugiau nebereikės plėšti

savęs perpus.Žvakių liepsnelių atšvaituose kardinolo akys įgavo šviesiai rudą at

spalvį. Prieš atsakydamas jis prisimerkė, tarsi tyrinėdamas Tonijų:- Kalbi nuoširdžiai?- Aš jaučiu jums meilę, mano pone, - atsiliepė Tonijus. - Kaip galėčiau

nelinkėti jums gero?Kardinolas kur kas dėmesingiau išklausė šiuos žodžius, nei tikėjosi

Tonijus. Akimirksniui Kalvinas nusisuko įšalį, o paskui mostu vėl pakvietė Tonijų sėstis. Sis stebėjo, kaip jo eminencija įsitaiso prie rašomojostalo, bet pats liko stovėti sunėręs rankas už nugaros.



- 300 -

Pilkos, bemaž peleninės, šviesos silpnai apšviestame kambaryje visidaiktai Tonijui atrodė svetimi bei nereikšmingi. Jam norėjosi, kad žvakėsteiktų daugiau šviesos, o ne vos išsklaidytų tamsą. Jis nusuko akis įaukštą grotuotą langą ir pažvelgė įdangų, kuriame jau mirguliavo pirmosiosžvaigždės.

Kardinolas atsiduso. Akimirksniui jis vėl pasinėrė įsavas mintis.- Šįrytą pirmą kartą po daugelio mėnesių aš laikiau mišias nuošir

džiai tikėdamas, - Kalvinas pažvelgė įTonijų, jo veide šmėkštelėjo nerimo šešėlis. Jis švelniai, pagarbiai paklausė: - O kaip tu, Markai Antoni

jau? Kas dedasi tavo širdyje?Ištarė pašnibždom, nė kiek nesmerkdamas.Tačiau Tonijus dabar mažiausiai troško tokio pobūdžio pašnekesio.

Jis suprato tik tiek, kad šis gyvenimo skyrius priartėjo prie pabaigos. Jis

nežinojo, ar verks išėjęs iš šių apartamentų, ir galbūt norėjo aiškumo.Staiga persmelkė keistas jausmas, jog likti čia - nesaugu.- Mano jausmai tau buvo nuodėmingi, Markai Antonijau, - sunkiai iš

tarė kardinolas. - Ši nuodėmė pražudė daugelį kur kas už mane stipresnių žmonių. Bet aš stengiausi kaip galėdamas... - jis užsikirto. - Nepaisantvisų pastangų, man nepavyko įžvelgti tavyje blogio požymių, negalėjauaptikti nei piktos valios, nei sugedimo, kurie turėtų išryškėti sąmoningaiįvykdžius tokio pobūdžio nuodėmę, - jis maldaujamai pažvelgė įToni

jų. - Padėk man suprasti. Nejaugi tu nejauti kaltės, Markai Antonijau? Ne jau neapgailestauji? Padėk man suprasti!

- Bet kodėl, mano pone?! - tuojau pat, nepagalvojęs, šūktelėjo Toni jus. Jis labiau apstulbo, nei supyko. - Kiekvienas bent kiek jus pažįstantisžmogus žino, kad jūs priklausote Kristui. Pirmą kartą įjus pažvelgęs aštariau sau: "Šiam žmogui yra dėl ko gyventi." Bet mano tikėjimas nėratoks stiprus, pone, ir aš nesikankinu dėl jo stygiaus, todėl nejaučiu ir kaltės jausmo.

Atrodo, jo žodžiai sujaudino kardinolą: Kalvinas vėl atsistojęs suėmė

delnais Tonijaus galvą. Vaikinui šis judesys buvo nemalonus, bet jis nesu judėjo. Kardinolas nykščiais švelniai perbraukė jam po akimis.- Markai Antonijau, yra žmonių, kurie apskritai gyvena be tikėjimo, -

pastebėjo kardinolas, - tačiau kurie pasmerktų mudviejų santykius vadindami juos nenatūraliais, galinčiais pražudyti mus abu.

- Bet kodėl tai turėtų mus pražudyti, pone? - Tonijus pasipiktino ir susierzino. Jam norėjosi, kad Kalvinas tiesiog lieptų išeiti. - Jūs kalbate mannesuprantama kalba. Jūs kankinotės, nes davėte įžadus Kristui. Tačiau

jeigu ne įžadai, šis ryšys neturėtų tokios reikšmės. Mūsų sąjunga niekam nepakenkė, pone. Aš negaliu turėti palikuonių. Jūs negalite turėti

palikuonių su manimi. Tad koks skirtumas, ką mudu veikiame dviese? Irkam svarbu, kokius jausmus - kokią meilę, šilumą - mudu vienas kitam

jaučiame? Mūsų santykiai visiškai netrikdė jūsų kasdienio gyvenimo. Irtikrai nesujaukė manojo. Šiaip ar taip, mes patyrėme meilę, o argi meilėgali kam nors pakenkti?

Dabar Tonijus tikrai supyko ir pats nesuprato kodėl.



- 301 -

Jis miglotai prisiminė, jog kadaise Gvidas išsakė tokius pat jausmus,tik kur kas paprastesniais žodžiais.

Visų šios daugiabriaunės problemos pusių jis iki galo neįstengė aprėpti, ir jam tai nepatiko. Piršosi skaudi, nemaloni mintis, jog visi įsitikinimai - trumpalaikiai.

Jįiki šiol kamavo prisiminimas apie motinos vienatvę, tuščią miegamąjį, kuriame Mariana praleido jaunystę ir kuris tapo bausme už aistros

proveržį, kurio dėka jisai išvydo pasaulį. Tuo pat metu širdyje nenumaldomai pyko ant senio, užrakinusio ją tame miegamajame vardan garbėsir tiesos.

"O aš už visa tai sumokėjau pačią didžiausią kainą", - pagalvojo vaikinas. Net ir pačiomis niūriausiomis akimirkomis jis negalėjo iš tiesųsmerkti motinos už tai, kad ši gulėjo Karlo glėbyje. Pasitaikydavo minu

čių, kai jįstaiga, tarsi maitvanagio nagai, imdavo draskyti mintis, jos jis,Tonijus, gali vieną kartą sugrąžinti motiną įtą tuščią kambarį, ir kad dėl jo kaltės jai teks vėl apsivilkti juodus našlės drabužius. Vaikinas krūptelėjo, o stengdamasis tai nuslėpti, nusuko akis įšalį.

Ir po šiai dienai vos pamatęs įlango stiklą besiplakantį drugelį Tonijus tuojau pat išbėgdavo iš kambario. Jis neatrasdavo jėgų tiesiog paimtidrugį ranka bei išleisti, nes išsyk vaizduotėje išvysdavo Marianą, užrakintą tuščiame miegamajame.

Tačiau kitų vyrų glėbyje jis patyrė gydantį pasitenkinimą, kuris pasirodė besąs toks galingas, jog tapo jam apsivalymo malda.

Pyktis buvo nuodėmė. Nuodėmė - žiaurumas. Nuodėmę padarė tiežmonės Flovige, kurie sunaikino negimusius jo sūnus.

Bet niekas niekada neįstengtų jo įtikinti, esą nusidėjo mylėdamas Gvidą arba mylėdamas kardinolą.

Ir netgi karietoje su tuo grubiu tamsiaodžiu vaikinu jis nepadarė nuodėmės. Neįvykdė nuodėmės ir gondoloje, kurioje mažoji Betina padėdavo galvutę jam ant krūtinės.

Tačiau jis žinojo neįstengsiąs išreikšti visų šių jausmų kardinolui -Bažnyčios princui. Jis negalėjo suvienyti dviejų pasaulių: vieno - be galogalingo, ribojamo apreiškimų bei tradicijų, kito - įprasto, nerimastingo,viešpataujančio kiekviename tamsiame žemės kampelyje.

Jis piktinosi, kad kardinolas vis dėlto šito prašė. O kai pamatė bejėgiškumą bei liūdesį jo eminencijos akyse, pasijuto atskirtas nuo šio žmogaus, tarytum artimi juodu buvo prieš daugelį metų.

- Aš negaliu spręsti už tave, - sušnibždėjo kardinolas. - Kažkada sakei man, esą muzika tau - natūralus dalykas, sukurtas šiam pasauliui Vieš

paties. Ir tu, toks egzotiškai gražus, atrodai natūralus tarsi vynmedžiožiedai. Ir nors man tu - blogis, dėl tavęs aš pasiryžęs kęsti amžinaskančias. Aš pats savęs nesuprantu.

- Ak, tuomet nelaukite atsakymų iš manęs! - šūktelėjo Tonijus.Kardinolo akys žybtelėjo. Jis įtemptai žiūrėjo įramų Tonijaus veidą.- Bet argi tu nematai, jog vien tavęs pakanka, kad vyras išsikraustytų

iš proto!



- 302 -

Jis neįtikėtinai stipriai sugriebė Tonijų už pečių.Vaikinas giliai atsiduso, stengdamasis atsikratyti įniršio ir tarė sau:

"Šito skausmo nepakanka."- Mano pone, leiskite man dabar pat jus palikti, - paprašė. - Nes aš

jaučiu jums vien tik meilę ir trokštu, kad šiame pasaulyje būtumėte patssavimi.

Kardinolas papurtė galvą, neatplėšdamas nuo vaikino akių. Kvapasšniokšdamas veržėsi jam iš krūtinės, veidas paraudo. Kalvino gniaužtaistiprėjo, ir Tonijus pajuto viduje užkunkuliuojantį pyktį.

Jam nepatiko, kad kardinolas štai šitaip jįlaiko, erzino Kalvino rankųskleidžiama aistra bei jėga.

Vaikinas žinojo esąs bejėgis. Jis puikiai prisiminė, kokios stiprios šiosrankos, varčiusios jįlovoje tarsi moterį arba vaiką. Tą akimirką pagalvojo

apie rankas, besigrumiančias su juo fechtavimo salėje, įstumiančias įtamsius miegamuosius, prispaudžiančius prie odinės karietos sėdynės. Irdar apie tą paslėptą energiją, trykštančią iš šio žmogaus, kai jis vėl mėgino surasti nuolankumo liudijimą ten, kur tebuvo vien tik aistra.

Tonijui aptemo akys. Rodos, jis riktelėjo. Ir staiga pasimuistė, tarsi ketindamas ištrūkti kardinolui iš rankų, tarsi netgi smogti jam, ir tuojau pat

pajuto, kaip Kalvino gniaužtai dar sustiprėjo. Taip, jis buvo toks bejėgis,kaip ir įsivaizdavo. Kardinolas lengvai jįišlaikė.

Bet atrodė priblokštas. Tarsi savo konvulsyviu judesiu Tonijus būtų jį pažadinęs. Dabar vyras žvelgė įTonijų lyg įpersigandusį vaiką.

- Tu norėjai pakelti prieš mane ranką, Markai Antonijau? - paklausėtaip, lyg bijotų išgirsti atsakymą.

- O ne, mano pone, - tyliai atsiliepė Tonijus. - Aš maniau, kad jūs norite pakelti prieš mane ranką. Suduokite man, pone! - jis susiraukė irkrūptelėjo. - Norėčiau tai pajusti, pajusti jėgą, kurios nesuprantu! - ištiesęs rankas, jis įsikibo kardinolui įpečius, o paskui prisispaudė prie jo,tarsi stengdamasis atpalaiduoti Kalvino kūną.

Kardinolas jįpaleido ir atšlijo.- Ar aš jums išties atrodau natūralus? Aš panašus įvynmedžio žiedus? - sukuždėjo Tonijus. - Jei tik suprasčiau jus ar jūsų jausmus! Ir jeigusuprasčiau ją, tą švelnumą, balselį, panašų į varpelio skambėjimą, josslaptą pasaulį, paslėptą po sijonais! Ak, jei jūs abu man nebūtumėt paslaptis, jeigu aš tapčiau vieno iš judviejų arba netgi jūsų abiejų dalimi!

- Kalbi kaip pamišėlis! - šūktelėjo kardinolas ir išlaisvinęs ranką palietė Tonijaus skruostą.

- Kaip pamišėlis? - vos girdimai sumurmėjo Tonijus. - Pamišėlis! Jūsišsižadėjote manęs pavadindamas kartu ir natūraliu, ir nuodėmingu. Beto, pasakėte, esą aš varau vyrus iš proto. Ką šie žodžiai galėtų reikštiman? Kaip galėčiau visa tai iškęsti? Ir jūs dar sakote, kad pamišėlis - aš!Tačiau kas gi buvo beprotis Delfų orakulas, jei ne vargšas išsigimėlis, kurio galūnės, nelaimei, pavertė jįgeismo objektu?

Jis nusibraukė burną atgalia ranka ir prispaudė ją prie lūpų, tarsistengdamasis sulaikyti žodžių srautą.



- 303 -

Vaikinas žinojo, kad kardinolas žiūri įjį, ir kartu jautė, jog šis nusiramino.

Praslinko kelios tylos minutės.- Atleisk, Markai Antonijau, pagaliau lėtai, žemu balsu pratarė kardi

nolas.- Bet dėl ko, mano pone? Už ką? - paklausė Tonijus. - Jūs išliekate

dosnus bei kantrus netgi šiuo atveju?Kardinolas papurtė galvą, tarsi atsakydamas įsavas mintis.Paskui nenorom atplėšė akis nuo Tonijaus ir paėjėjęs keletą žingsnių

iki rašomojo stalo atsisuko. Rankoje laikė sidabrinį kryžių, žvakių liepsna apšvietė raudoną žvilgantį mantijos šilką. Susiaurėjusios Kalvino akysvirto plyšeliais, veide atsispindėjo neapsakomas liūdesys

- Kaip siaubinga, - sušnibždėjo jis, - kad man lengviau gyventi pla

kant save, nei žinoti, kad tu patiri tokį skausmą.,________________________________ 11 ________________________________________

Tą patį vakarą, kai Gvidas parėjo namo iš grafienės vilos, kardinolas pasikvietė jįir paklausė, ar maestro nereikią pagalbos ruošiantis netrukus prasidėsiančiam operos sezonui.

Jis patikino Gvidą šiais metais būtinai lankysiąsis teatre, nors anksčiauniekada nenuomojęs ložės. Ir pasiūlė premjeros vakarą surengti puotą sa

vo rūmuose, aišku, jei Gvidas to norės.Gvidą kaip visuomet giliai sujaudino jo eminencijos gerumas. O paskui paprastai ir tiesiai paklausė, ar kardinolas galėtų skirti Tonijui kelisginkluotus asmens sargybinius.

Taip pat paprastai jis paaiškino kardinolui, jog Tonijui uždrausta įvažiuoti įVeneciją, kur jis buvęs iškastruotas prieš trejus metus, kad vaikinas priklausąs senai giminei, kad visą šią istoriją gaubianti paslaptis,apie kurią Gvidas nieko nežinąs, ir kad dabar daugybė venecijiečių ketinaatvykti įRomą.

Mažumėlę pasvarstęs, kardinolas linktelėjo:-Man yra tekę girdėti panašių istorijų, - jis atsiduso.Šiaip ar taip, prašymas skirti Markui Antonijui nuolatinę poros bra-

vų apsaugą nesukėlė jokių sunkumų. Bet pats kardinolas ne itin išmanėtokius dalykus ir buvo linkęs pasikliauti kompetentingais žmonėmis.

- Pasirūpinkime tuo Markui Antonijui nežinant, - pasiūlė Kalvinas. - Nereikia jo jaudinti.

Gvidas negalėjo nuslėpti palengvėjimo, nes rimtai įtarė, jog Tonijus

veikiausiai atsisakytų tokios apsaugos, jeigu jo kas paklaustų.Maestro pabučiavo kardinolo žiedą ir pasistengė kaip galėdamaskarščiau padėkoti.

O kardinolas kaip visad elgėsi maloniai bei dėmesingai. Bet prieš išleisdamas Gvidą uždavė jam tokį klausimą:

- Sakykite, kokia tikimybė, kad Marko Antonijaus scenoje laukia sėkmė?Pamatęs Gvido veide išgąstį, išsyk paskubėjo paaiškinti nieko neiš

manąs apie muziką ir negalįs vertinti Tonijaus balso.



- 304 -

Mafeo gan griežtai pareiškė, jog Tonijus dabartiniu momentu - patsgeriausias dainininkas Romoje.

Sugrįžęs įsavo kambarius, Gvidas ne juokais nusivylė pamatęs, kadmokinio nėra namuose.

Tonijaus jam reikėjo dabar pat. Maestro troško atrasti ramybę mylimojo glėbyje.

Paolas kietai miegojo. Pernelyg pavargęs ir susijaudinęs, dirbti nebe pajėgiantis Gvidas tiesiog ilgai sėdėjo mėnesienos užlietame kambaryježvelgdamas pro langą įžvaigždes.

O Tonijus tiesiog iš kardinolo apartamentų patraukė įfechtavimo salę,kur šiek tiek paklausinėjęs sužinojo, kur gyvena florencietis grafas Rafaelėdi Stefanas, kuris anksčiau taip dažnai būdavo jo dvikovų partneris.

Reikiamą namą pasiekė jau tamsoje. Grafas buvo ne vienas. Drauge su juo pietavo keletas bičiulių, visi neabejotinai turtingi, dykinėjantys nerū pestingi žmonės. Jaunas kastratas moteriška suknele dainavo ir grojo liutnia.

Jis priklausė tai mažumai kastratų, kurie turėjo bemaž moterišką krūtinę. Neskoningos oranžinės suknelės iškirptė puikiai pabrėžė šiasgrožybes.

Ant stalo stovėjo keptos žvėrienos bei avienos dubenys, visi puotau jantys vyrai iš pažiūros gėrė jau ne vieną dieną iš eilės.

Kastratas, užsiauginęs ilgus kaip moters plaukus, paprašė Tonijaus padainuoti, prisipažindamas, jog šnekų apie Tonijaus Treskio balsą jau pilnos ausys.

Tonijus įdėmiai pasižiūrėjo įšią būtybę. Paskui nužvelgė vyrus. Pagaliau jo akys įsmigo įgrafą di Stefaną, kuris liovėsi valgęs ir stebėjo jįšiek tiek sunerimusiu žvilgsniu. Tonijus atsistojo, ketindamas išeiti.

Bet di Stefanas tuojau pat prisiartino prie jo. Savo bičiuliams grafas leido sėdėti prie stalo nors ir visą naktį, jei tik jie pageidaus, o Tonijui pasiūlėužlipti įviršų.

Kai juodu atsidūrė miegamajame, grafas užsklendė duris, ir Tonijussustingo žvelgdamas įskląstį. Di Stefanas tuo tarpu nuėjo uždegti žvakės. Liepsnelė apšvietė gigantišką lovą raižytinėmis atramomis. Už atvirolango kybojo gigantiškas mėnulis.

Apskritas grafo veidas tapo bauginamai rimtas. Žvilgančių juodų gar banų bei šeriuoto smakro ir net kaklo dėka atrodė šiek tiek panašus įsemitą.

- Atsiprašau už savo draugus, - skubiai pratarė jis. - Jie tave įžeidė.- Tavo draugai manęs neįžeidė, - ramiai atsakė Tonijus. - Bet įtariu,kad eunuchas ten, apačioje, puoselėja tam tikras viltis, kurių aš negaliu

pateisinti. Aš noriu išeiti.- Ne! - bemaž desperatiškai sušnibždėjo grafas.Di Stefano akys keistai sublizgo, jis prisiartino prie Tonijaus, tarytum

pastūmėtas, priėjo taip arti, jog prisilietimas tapo neišvengiamas. Bet kai pakėlė ranką, toji taip ir pakibo ore išskėstais pirštais.



- 305 -

Rodės, vyrukas pakvaišo nuo aistros. Toks susijaudinęs kartais atrodydavo kardinolas bei kiti kilmingi Tonijaus meilužiai. Be to, di Stefano elgesyje nesijautė išdidumo, jis nesipuikavo kaip kad tasai darbininkas, Tonijaus rastas gatvėje.

Tonijus suėmė durų rankeną, jusdamas viduje už verdančią aistrą ir jau pamesdamas galvą beveik kaip ir tasai vyras.

Jis atsisuko ir nejučia sušvokštė, nes grafas tuo momentu sugriebė jįir prispaudė prie durų.

Kaip retai, kaip nepaprastai retai jo gyvenime pasitaikydavo tokių momentų, kai jis visiškai nebegalėdavo savęs valdyti!

O juk ilgą laiką manė lengvai galįs kontroliuoti savo aistrą! Kad ir greta Gvido arba bet kurio iš tų, kuriuos pasirinkdavo tarsi taurę vyno, irkiek gi jų buvo, šitų taurių... O štai dabar visiškai sutriko, puikiai supras

damas esąs po grafo stogu, jo namuose, absoliučioje jo valdžioje. Niekadaanksčiau jis nebuvo atsidūręs jauno, nežaboto meilužio galioje.Grafas persiplėšė ir nusimetė marškinius. Paskui ranka slystelėjo že

myn ir atsegė bridžius. Tamsūs jo šeriai skaudžiai badėsi, kai bučiniaisapibėrė Tonijaus kaklą. Tuo pat metu Rafaelė it vaikas mėgino nuvilkti

jam surdutą ir nutraukė prisegtą špagą.Ginklas žvangėdamas nukrito ant grindų.Tačiau kai grafas nuogu kūnu prisispaudė prie Tonijaus ir pajuto šio

užantyje durklą, paliko pastarąjį vietoje. Vaitodamas jis prisitraukė Tonijų

prie savęs, ir tas pamatė, kaip pakyla tvirtas, galingas jo penis.- Duokš jįman, aš jo noriu, - sušniokštavo Tonijus ir atsiklaupęs paėmė organą įburną.

Buvo jau vidurnaktis, kai Tonijus pakilo iš lovos. Name viešpatavo visiška tyla. Grafas gulėjo pataluose visiškai nuogas, tik ant kairės rankossmiliaus ir bevardžio piršto blizgėjo auksiniai žiedai.

Žvelgdamas įjįiš viršaus Tonijus palietė šilkinę jo skruostų odą ir patylom išėjo iš kambario.

Įsėdęs karieton, liepė važiuoti įIspanijos aikštę.Privažiavęs prie aukštų Ispanų laiptų ilgai žiūrėjo pro langą įtamsoje

pro šalį einančius žmones. Aukštai virš galvos mėnulio apšviesto dangaus fone mirguliavo daugybė įvairiausių langų, bet jis nepažinojo neičionykščių namų, nei jų gyventojų.

Akimirksniui veidą nutvieskė šviesos spindulys, bet žibintą laikantisžmogus tuojau pat mandagiai nusuko jįį šalį.

Rodos, jis užmigo. Pats nežinojo, miegojo ar ne. Bet ūmai sukruto pa

jutęs Kristinos artumą, stengdamasis sulaikyti sapną, kuriame juodu gyvai šnekučiavosi, jis bergždžiai stengėsi kažką jai išaiškinti, o ji liūdėjo bei mėgino pabėgti...

Tonijus prisiminė esąs Ispanijos aikštėje ir turįs važiuoti namo. Tačiau kur tie namai, akimirksnį neįstengė prisiminti.

Nusišypsojęs liepė vežėjui judėti ir vėl užmigdamas spėjo pagalvoti:"Įdomu, kodėl iki šiol neatvažiavo Betikinas?" Ir tik tuomet suvokė, jogiki operos sezono neliko nė dviejų savaičių.



- 306 -

1 2

Per Kalėdas mieste pasklido gandas, jog atvyko Betikinas.Pirmojo šaltuko nuskaidrintą orą užpildė visų Romos varpų skambe

sys. Iš bažnyčių chorų aidėjo himnai, o vaikai senu papročiu sakė pamokslus iš sakyklų. Kūdikėlis Jėzus, švytintis tarp svaiginančių daugybėseilių žvakių žiburėlių, gulėjo tūkstančiuose nuostabiai išpuoštų lopšių.

Sužinojęs, jog Argentina teatro smuikininkai - puikūs muzikantai,Gvidas perrašė visas styginių partijas. Jis tik nusišypsojo, kai Betikinas pasiteisindamas negalavimu atsiprašė dėl to, kad negali atvykti mandagumovizito, ir paklausė Gvido, ar šis nemalonėtų tiesiog atsiųsti jam partitūros.

Gvidas buvo pasirengęs visiems sunkumams. Jis žinojo žaidimo taisykles, todėl davė garsiajam dainininkui tris arijas, visais atžvilgiais pra

nokstančias skirtąsias Tonijui. Jų dėka Betikinas galėjo pademonstruoti visą savo meistriškumą. Gvidas nė trupučio nenustebo, kai po dvidešimtketurių valandų partitūra buvo grąžinta rūpestingai papildyta garsiojodainininko pasiūlytais ornamentais. Dabar Gvidas galėjo imtis akompanimento. Ir nors Betikinas nepareiškė jokių komplimentų kūrėjui, skundų

jis irgi neatsiuntė.Gvidas žinojo, jog šnekos kavinėse pasiekė apogėjų. Ir visi kaip vienas

stengėsi patekti įnaująją Kristinos Grimaldi studiją, kur ši tik ir tekalbėjoapie Tonijų. Teatras turėtų būti perpildytas.

Dabar Gvidui svarbiausia užduotimi tapo nuslėpti nuo mokinio savo paties baimę.

Likus dviem dienoms iki premjeros, įvyko pirmoji ir paskutinė bendra dainininkų repeticija.

Praėjus porai valandų po vidurdienio, Tonijus su Gvidu patraukė įteatrą susitikti su priešininku, kurio gerbėjai ketino išvaryti Tonijų iš scenos.

Tačiau netrukus pasirodė Betikino impresarijus ir pranešė, esą dainininkas vis dar sirguliuojąs, todėl parepetuosiąs tik mizanscenas. Tenoraiišsyk ėmė reikalauti tos pačios privilegijos, taigi Gvidas įsakė Tonijui irgineprasižioti.

Tik Rubinas, senyvas kastratas, kuris turėjo atlikti antrą pagal svarbąvyrišką vaidmenį, ryžtingai pareiškė dainuosiąs. Muzikantai duobėjenet atidėjo įšalįinstrumentus, kad galėtų jam paploti. Rubinas iš visosširdies užtraukė vieną ariją, parašytą kontraltui ir idealiai tinkančią jam.Atliko kūrinį taip meistriškai bei skaidriai, jog klausytojai vos neapsiašarojo, susijaudino ir pats Gvidas, kuris pirmą kartą girdėjo nepažįstamo

balso atgaivintą savo kūrinį.Betikinas pasirodė kaip tik po šio mažo spektaklio. Tonijus pajuto,

kaip kažkas praeidamas pro šalį švelniai jįužkliudė, nustebęs atsisukoir pamatė ne šiaip žmogų, o tikrą gigantą. Kaklas apmuturiuotas storuvilnoniu šaliku, ant galvos pūpso kupeta plaukų - tokių šviesių, jog atrodo

bemaž sidabriniai. Nugara siaura ir labai tiesi.



- 307 -

Tik pasiekęs kitą scenos pakraštį, taip pat abejingai praėjęs pro senąjįRubiną, milžinas apsisuko aplink savo ašįir pirmą kartą ryžtingai pažvelgė įTonijų.

Pažvelgė ledinėmis mėlynomis akimis, šaltesnių vaikinui dar netekomatyti. Jose tarytum mirguliavo šiaurės pašvaistė. Tačiau įsmigęs įTonijų šitų akių žvilgsnis ūmai virptelėjo, tarsi užkibęs ant kabliuko, ir negalėjo atsitraukti.

Tonijus nejudėjo ir nepratarė nė žodžio, bet pajuto kūnu perbėgantįvirpulį, tarsi šis žmogus jam būtų padaręs tokį pat įspūdį kaip dar gyvas ungurys, besiraitantis ant smėlėto kranto.

Jis lėtai, beveik pagarbiai, nuleido, o paskui vėl pakėlė akis ir pažvelgėįmažiausiai šešeto pėdų bei trijų colių ūgio gigantą, kuris visiškai neabe

jotinai užtemdytų scenoje trapią jo paties figūrėlę.

Bet štai Betikinas nerūpestingu dešinės rankos judesiu trūktelėjo vilnonio šaliko galą, šis atsirišęs nuslydo nuo kaklo, visiškai atidengdamasstambų, kvadratinį dainininko veidą.

Jis buvo dailus, netgi didingas, kaip kad visi ir kalbėjo, pasižymėjo vidine jėga, kurią prieš daugelį metų Gvidas pavadino magija, būdinga tiknedaugeliui artistų. Kai Betikinas žengė žingsnį įpriekį, šis žingsnis, rodės, gali paveikti visą pasaulį.

Dainininkas neatplėšė akių nuo Tonijaus. Stebeilijo tokiu šaltu, tokiunegailestingu veidu, jog visi aplinkui sutriko. Jusdami vykstant nebyliądvikovą, muzikantai ėmė kosčioti įkumščius, o impresarijus pradėjonervingai trinti rankas.

Tonijus nepajudėjo iš vietos. Betikinas ėjo artyn lėtais, vienodaisžingsniais. O paskui sustojęs priešais ištiesė baltą savo ranką.

Tonijus išsyk ją paspaudė ir sumurmėjo mandagius pasisveikinimožodžius. Tuomet dainininkas apsisukęs, dar prieš atplėšdamas žvilgsnį,mostu liepė muzikantams pradėti.

Vakare apėjęs kavines sugrįžo Paolas ir pranešė, jog abatai grasinanušvilpsią Tonijų ir išginsią jįnuo scenos.- Ką gi, nieko stebėtino, - sušnibždėjo Tonijus. Tuo metu jis grojo ma

žąją sonatą, tiesiog šiaip, savo malonumui, jam labiau patiko klausytisklavesino muzikos nei savo paties balso.

Kai atėjo Gvidas, Tonijus lyg tarp kitko jo paklausė, ar grafienės ložėjesėdės Kristina Grimaldi.

- Taip, tu iškart ją pastebėsi. Kristina sėdės tiesiai priešais sceną. Ji noriviską girdėti.

- Kaip ji laikosi? - paklausė Tonijus.- Ką sakai? - tarstelėjo Gvidas.- Kaip ji laikosi? - susierzinęs garsiai pakartojo Tonijus.Maestro šaltai nusišypsojo.- O kodėl tau nenuėjus ir nepaklausus jos pačios?



- 308 -

1 3

Likus valandai iki uždangos pakėlimo, dangus viršum Romos miestokiurte prakiuro. Tačiau niekas - nei griaustinis, nei žaibai, nei vėjas, kurisriaumodamas daužėsi j užtemdytus teatro langus - negalėjo sulaikytižiūrovų, plūstančių pro centrines duris.

Gatvę užtvindė karietos. Paauksuoti ekipažai vienas paskui kitą sustodavo išleisti damų bei ponų, žaižaruojančių brangenybėmis ir baltutėliais perukais. Viršutinius aukštus jau užpildė žiūrovai. Švilpimas, šūksniai bei nešvankios dainelės aidėjo po visą teatrą.

Laikydami rankose blankius žibintus, pirkliai vedėsi įviršutines ložes savo žmonas, o šios skubėjo greičiau užimti vietas, idant pamatytų už

pačią muziką bei veiksmą scenoje ne mažiau įspūdingą prašmatnių ap

darų paradą žemesniuose aukštuose.Vos atsidūręs už scenos, visiškai nepaisydamas, jog peršlapo iki siūlogalo, Tonijus išsyk pripuolė prie plyšelio uždangoje.

Senjora Bjanka skubiai įniko šluostyti jam galvą.- Ts-s-s, - pastūmėjo ją vaikinas, pasilenkė ir pažvelgė įsalę.Livrėjas vilkintys tarnai vaikščiojo nuo vieno pirmojo aukšto žibinto

prie kito, įkvėpdami gyvybę aksominėms užuolaidoms, veidrodžiams,lakuotiems staliukams ir minkštiems krėslams.

Žemiau, parteryje, jau įsitaisė šimtai abatų, kiekvienas dešine rankalaikė žvakę, o kaire - atverstą partitūrą. Girdėjosi įnirtingai laidomosšiurkščios jų pastabos.

Duobėje kol kas sėdėjo vienui vienas smuikininkas. Bet štai pasirodėtrimitininkas pigiu apšepusiu peruku, vos dengiančiu galvą.

Balkone pasigirdo šūksnis. Tamsoje prašvilpė kažin koks daiktas, o paskui iš parterio nuskambėjo grubus plūdimasis, kažkas pašoko ant ko jų purtydamas kumštį, tačiau aplinkiniai tuojau pat jįpasodino atgal.Viršuje kilo peštynės, pasigirdo trepsėjimas ant medinių laiptų už sienos.

- Atsisuk įmane! - isteriškai reikalavo senjora Bjanka. - Pasižiūrėk įsave! Gal tu įkritai įupę? Juk po valandos tau dings balsas! Privalau tavesušildyti!

- Aš jau įkaitęs, - sušnibždėjo Tonijus, bučiuodamas jos mažas, susiraukšlėjusias lūpas. - Įkaitęs kaip niekad!

Ir per užkulisiuose viešpataujantį chaosą nuskubėjo į savo grimokambarį, kur senasis Ninas maišė inde žarijas, o oras jau buvo karštas itkrosnyje.

Šįrytą Tonijus nubudo anksti ir vos pradėjęs dainuoti išsyk pajutomalonų jaudulį. Keletą valandų repetavo pačius sudėtingiausius pasažus,kol įsitikino, kad balsas nepaprastai lankstus bei stiprus.

Kai Gvidas išėjo įteatrą, Tonijus išbučiavo jįįabu skruostus. O Pao-lui liepė pasistumdyti tarp publikos ir stebėti, kas vyks.

Paskui, kai dangus dar buvo giedras ir šviesus, o ant levandos krūmuose skendinčių kalvų sumirguliavo namų langeliai, Tonijus patraukė į



- 309 -

vargšų kvartalus palei Tiberįir sutelkęs aplink save apiplyšusių vaikiūkščių būrį pradėjo jiems dainuoti.

Danguje žiebėsi žvaigždės. Pirmą kartą per pastaruosius trejus metus jis girdėjo savo balsą kylantį tarp ankštų akmeninių sienų. Ašarotomisakimis jis ringavo melodiją vis aukštyn bei aukštyn, kol pagaliau užkopėiki natų, kurių niekada nemėgino pasiekti, ir išgirdo jas nuplaukiant įaukštą nakties dangų pro siaurą properšą virš galvos. Iš visų pusių jo balso link skubėjo žmonės. Jie susispietė prie langų, tarpduriuose, artimiausiuose skersgatviuose. Kai dainininkas nutilo, klausytojai pasiūlė jam vyno

bei maisto, atnešė taburetę, o paskui net gražią kėdę su pagalvėle. Ir jisuždainavo vėl, dainuodavo bet kokią dainą, kokią tik žmonės paminėdavo, traukė visu balsu, o ausyse skambėjo aikčiojimas, aplodismentai, šūksniai "Bravo!", visuose veiduose aplinkui liepsnojo susižavėjimas, o paskui

galiausiai prapliupo lyti.Tonijus išbučiavo senjorą Bjanką ir senąjįNiną, o šie nuplėšė šlapius

vaikino drabužius ir įniko rankšluosčiais trinti plaukus. Tegul sau plūstasi - jis nė trupučio nepyko.

- Nesijaudinkite, viskas bus gerai, - šnipštelėjo senjorai Bjankai. - Patikėkite, viskas bus gerai ir Gvidui, ir man.

O širdyje pats sau prisiekė mėgautis kiekviena būsima minute, nepaisant to, kas jo laukia: triumfas ar žlugimas, nes kaip tik čia išsišakoja kelias, vedantis įateities tamsą, ir jis privalo įveikti šią reikšmingą ribą.

Tuo momentu pamėgino įsivaizduoti visus, kurie galėjo dabar sėdėtisalėje. Pasižiūrėjo įpriešais gulinčią puikią suknelę - moteriškus rauki-nukus, kaspinėlius, moterišką grimą. "Kristina!" Ištarė šįvardą taip tyliai, jog iš lūpų išsiveržė tik atodūsis. Dabar jam nebeturėjo reikšmės neiskausmas, nei baimė.

Svarbus buvo tik busimasis išėjimas įsceną; scena buvo kaip tik tojivieta, kur jis ir norėjo būti.

- Na, mieloji, - kreipėsi jaunuolis įsenjorą Bjanką. - Atėjo metas jumsgriebtis savo kerų. Pasistenkite ištesėti pažadus. Paverskite mane tokiudailiu ir tokiu moterišku, jog galėčiau apkvailinti savo paties tėvą, jei atsi-sėsčiau jam ant kelių!

- Nedoras berniūkšti! - senjora Bjanka žnybtelėjo jam įskruostą. - Pataupyk savo sidabrinį liežuvėlį publikai. Negąsdink manęs!

Atsilošęs krėsle jis pajuto pirmus švelnius teptuko, šukų bei šiltų jos pirštų prisilietimus.

Kai pagaliau atsistojo ir atsisuko įveidrodį, pajuto pažįstamą, bet dėlto ne mažesnį nerimą keliantį sumišimą. Kur šioje tamsiai raudonu atlasu aptaisytoje smėlio laikrodžio formos figūroje Tonijus? Argi čia berniukas šiomis juodais dažais apvedžiotomis akimis, ryškiai pridažytomis lū

pomis ir puriais baltais plaukais, bangomis kylančiais nuo kaktos ir stam biomis garbanomis krintančiais ant nugaros?

Žvelgiant įveidrodį Tonijui apsvaigo galva, ir tuomet ten atsispindinti



- 310 -

gražuolė sukuždėjo jo paties vardą, o tada atšoko it vaiduoklis, nesunkiaigalintis akimirksniui atimti jam gyvastį.

Dainininkas pirštinėta ranka palietė nuogus savo pečius. Užsimerkęsapčiupinėjo pažįstamus veido bruožus.

Staiga jis pastebėjo, jog senjora Bjanka atsitraukė, norėdama įvertintisavo darbą. Ji ir anksčiau kartais taip elgdavosi, bet dabar rezultatas, atrodo, pribloškė ją pačią. O paskui, kai Tonijus lėtai atsisuko įmoterį, vaikinui susidarė įspūdis, tarytum siuvėja jo bijo.

Kažkur tolumoje pasigirdo minios riaumojimas. Senasis Ninas pranešė, jog užžiebtas didysis sietynas. Teatras jau perpildytas, o juk dar likonemažai laiko...

Tonijus žiūrėjo įmažąją senjorą Bjanką. Jos veide nesimatė nė menkiausio pasitenkinimo šešėlio, įkypose akyse atsispindėjo nerimas. Ro

dės, ji nori pasislėpti.- Kas? - sušnibždėjo jis. - Kodėl taip įmane žiūrite?- Mielasis, - ištarė ji keistu, nesavu balsu. - Tu nuostabus. Apmulkin

tum net mane...- Ne, ne! Kodėl jūs taip žiūrite įmane? - pakartojo tuo pačiu šnabž

dančiu balsu, kurio, buvo tikras, nė vienas žmogus negalėjo palaikyti nemoterišku.

Jinai neatsakė.Ir tuomet jis ėmė slinkti link siuvėjos, slydo grindimis lyg kokia me

chaninė lėlė. Moteris staigiai atsitraukė nuo jo, netgi riktelėjo.Tonijus nuožmiai stebeilijo įją.- Tonijau, liaukis! - sušuko prikandusi lūpą.- Tuomet pasakykite, kas yra! - vėl pareikalavo vaikinas.- Na, gerai. Supranti, tu panašus įvelnią. Tobula moteris, bet tokia di

džiulė, kokia negali būti moteris! Tu mane gąsdini, nes atrodo, tarsi įkambarį atskrido pats Viešpaties angelas ir užėmė visą kambarį savosparnais, iš kurių krintančios plunksnos sukasi ore, aš net girdžiu, kaiptie sparnai čeža braukiami per lubas! Ir jo galva tokia didelė... Ir rankos...Štai kas tu toks! Tu tobulas, tu gražus, bet kartu tu...

- Monstras, mano brangioji, - užbaigė jaunuolis. Ir pasidavęs impulsui suėmė delnais jos veidą bei vėl stipriai pabučiavo.

Moteriai užėmė kvapą, ji sustingo užsimerkusi ir pravėrusi lūpas. O paskui sunkios jos krūtys susiūbavo nuo atodūsio.

- Tu priklausai kitam pasauliui... - sumurmėjo senjora Bjanka ir atsimerkė.

Iš pradžių tiesiog žiūrėjo įjįneatitraukdama akių, tada veidą nutvies

kė pasitenkinimas bei pasididžiavimas, ir moteris apkabino Tonijų per juosm enį.- Ar mylite mane? - paklausė jis.- Ak! - ji žengtelėjo atgal. - Argi tau gali rūpėti mano jausmai! Visa Ro

ma netrukus mylės tave, visa Roma bus pasirengusi kristi tau po kojų! Otu dar klausi, ar aš tave myliu. Kas aš tokia?

- Taip, taip, bet aš noriu, kad jūs mylėtumėte mane, čia, šiame kam baryje, dabar.



- Tau metas įsceną, - siuvėja nusišypsojo, pakėlė rankas ir paglostė baltas plaukų bangas, pataisė brangakmeniais nusagstytą smeigtuką. - Begalinė savimeilė, - atsiduso ji. - Ir toks pat begalinis godumas.

- Ar tikrai? - tyliai paklausė jis.- Tu bijai, - sušnibždėjo siuvėja.- Truputį, senjora. Tik mažumėlę, - jis nusišypsojo.- Bet, mielasis... - pradėjo moteris.Ū mai atsilapojo durys ir įkambarį šniokštuodamas įbėgo Paolas šla

piais susitaršiusiais plaukais.- Tonijau, jei tik tu būtum girdėjęs tas nesąmones! Jie kalba, esą Ru-

džerius tau sumokėjęs daugiau nei Betikinui, ir jie trokšta muštis! Be to,čia pilna venecijiečių, Tonijau! Jie sukorė tokį kelią trokšdami išgirsti,kaip tu dainuoji. Be muštynių apsieita nebus, tačiau jie neketina tau pa

likti nė menkiausio šanso. _______________________ 14 _______________________

Laiko nebebuvo. Praeity liko dvidešimtjjenkeri metai įtempto darboir lėto judėjimo link lemtingojo momento. Sis laikas pirmiausia sutrum

pėjo iki dvejų metų, o paskui tirpo mėnuo po mėnesio, diena po dienos,kol galutinai išseko.

Gvidas girdėjo, kaip derinasi orkestras. Senjora Bjanka jam pasakė, jog

Tonijus pasirengęs, bet jis nenorėjo trukdyti jaunuoliui. Šiandien maestro su Tonijum švelniai apsikabino tardami vienas kitam švelnius žodžiusir susitarė, jog paskutiniosiomis akimirkomis nė vienas netrukdys kito savomis abejonėmis.

Gvidas paskutinį sykįnužvelgė save veidrodyje. Glotnus baltas perukas atrodė puikiai, auksu siuvinėto brokato surdutas po kelių siuvėjos pataisymų pagaliau gulėjo pakankamai laisvai ir nevaržė rankų judesių. Gvidas pasitaisė nėrinius ant krūtinės, krestelėjo rankogalius bei šiek tiek atlaisvino diržą tikėdamasis, kad niekas to nepastebės. Tada susirinko natas.

Tačiau prieš nusileisdamas įduobę stabtelėjo už uždangos ir pažvel-gė į salę.

Didžiulis sietynas ką tik išnyko palubėje, nusinešdamas kartu ryškią, bemaž dienos šviesą.

Įsivyravusi tamsa tik sustiprino laukinį publikos riaumojimą. Žiūrovai balkone trypė kojomis, iš visų pusių aidėjo grubūs šūksniai.

Kaip jis ir tikėjosi, abatai užėmė visą priešakinę parterio dalį, o ložės buvo sausakimšos. Visur stovėjo įspraustos papildomos kėdės. Tiesiai

virš savęs, dešinėje, Gvidas pamatė apie dešimtį venecijiečių, - jis buvoįsitikinęs regįs venecijiečius, - o tarp jų pastebėjo vieną pažįstamą, milžiną eunuchą iš šventojo Morkaus katedros, buvusį Tonijaus mokytojąir bičiulį.

Susirinko ir visas būrys neapoliečių: grafienė Lamberti bei KristinaGrimaldi sėdėjo pirmojoje ložės eilėje, nusisukusios nuo stalo, prie kuriokiti gyvai lošė kortomis. Ložėje įsikūrė ir maestro Kavala, jau atsiuntęs įužkulisius pasveikinimus.

- 311 -



Kardinolas Kalvinas buvo tik vienas iš daugelio salėje sėdinčių kardinolų. Jįsupo grupelė jaunų didikų, kurie laikydami rankose vyno taureslinkčiojo bei šnekučiavosi tarpusavyje.

Netikėtai tarp eilių orkestro pusėn pasileido kažkoks žmogus ir prikišęs prie burnos suglaustus delnus išrėkė kažką pašaipaus. Gvidas įsitempė niršdamas, kad negali suprasti žodžių, ir staiga kažkur iš viršaus,nuo sijų, pasipylė baltų popierėlių sniegas, žmonės ėmė šokinėti iš vietų

bei gaudyti popieriukus.Daugelis įniko ūbauti ir trepsėti. Gvidas suprato, jog metas eiti.Jis užsimerkęs atrėmė galvą įsieną. Ir staiga pajuto, jog kažkas krato

jįuž pečių. Sugriežė dantimis, pasiryžęs pareikalauti paskutinės ramy bės akimirkos.

- Jūs tik pažvelkite!

Priešais jįpurtydamas vieną iš palubės nusileidusį lapelį stovėjo sen joras Rudžerius.Gvidas išplėšė jam iš rankų popieriuką ir pakreipė įšviesą. Grubokas

sonetas tvirtino, esą Tonijus savo tėvynėje buvo apgailėtinas gondoljeras,tad dabar teturi vieną kelią: nešdintis atgal ir traukti kanaluose barkaroles.

- Tai siaubinga, siaubinga! - murmėjo Rudžerius. - Aš žinau, kai publika tokios būklės, ji gali uždaryti teatrą! Jie nieko neklausys! Jiems čia tik

pramoga. Dabar jie tetrokšta vieno dalyko - išsityčioti iš Venecijos patrici jaus, patekusio jiems įnagus= O Betikinas jų numylėtinis! Jie mus uždarys!

- Kur Betikinas? - paklausė Gvidas. - Jis už viską atsakingas! - Mafeoapsisuko sugniaužęs kumščius.- Maestro, jau nebėra laiko! O be to, Betikinas jiems nenurodinėja. Jie

težino tik tiek, kad teatrai atviri, o jūsų berniukas pretenzingu savo elgesiuįdavė jiems įrankas ginklą! Jei tik jis būtų pasivadinęs pseudonimu, jeitik nebūtų toks pakvaišęs dėl aristokratizmo ir kitų...

- Užsičiaupk! - riktelėjo Gvidas ir nustūmė impresarijų. - Kurių velniųman visa tai dabar sakai!

Jįapėmė įsiūtis. Atmintyje tuojau pat iškilo visos senos istorijos apieneteisingus sprendimus bei žlugimus: koks nelaimingas buvo Loretis tąvakarą, kai Domenikas patyrė triumfą, o kompozitorius - žlugimą, ir kaipneišpasakytai nusiminė Pergolezis, kuris po pralaimėjimo taip ir nebesugrįžo į Romą.

Ū mai pasijuto esąs visiškas mulkis, o toksai jausmas - pats nemaloniausias pasaulyje. Kodėl jis nusprendė, kad jų laukia tribunolas, kuriosprendimas bus kilnus ir teisingas? Gvidas žengtelėjo link laiptų.

- Maestro, nepameskite galvos, - šnipštelėjo Rudžerius. - Jeigu jie ims

svaidyti įjus visokiausius daiktus, nieku gyvu neatsakykite tuo pačiu!Gvidas garsiai nusikvatojo. Paskutinį kartą paniekinamai dėbtelėjo įimpresarijų ir nusileidęs įorkestro duobę patraukė prie klavesino. Muzikantai pasitikdami jįskubiai sulinksėjo.

Teatras aprimo. O jeigu kas nors dar mėgino plyšoti, kiti tuojau pat jįapramindavo. Gvidas pradėjo groti pirmąją triumfo temą, kurią džiaugsmingai pasigavo styginiai.

- 312 -



- 313 -

Muzika užpildė erdvę, akimirksniui nuslopo visos baimės, ir Gvidui pasirodė, tarytum ne jis palaiko spartų tempą, o pati muzika jįneša.

Pakilo uždanga. Nugriaudėjo aplodismentai, žiūrovai sveikino viršu je, scenoje, stovintį Betikiną. Pakako vieno žvilgtelėjimo, kad suprastum, jog dainininkas tobulai įkūnijo dievybę: šviesūs plaukai žvilgėjo ramposšviesoje, o blyškią odą puikiai paryškino balta pudra. Gvidas suprato, jogdabar vyrai lankstosi jam iš ložių, nes akies krašteliu pamatė Betikiną nusilenkiantį jiems. Paskui įsceną išėjo Rubinas, o tada, tada... Gvidas pakėlė akis ir pamatė Tonijų.

Net muzika nenustelbė aikčiojimų bei murmesio, nusiritusio per visąsalę. Šis šurmulys panėšėjo įgausmą, lydėjusį ankstesnį reginį - sietyno užžiebimą.

Reginys išties buvo įspūdingas. Rampos šviesoje stovėjo liekna mote

ris raudono atlaso suknele, išpuošta auksu siuvinėtais nėriniais. Juodaiapvedžiotos Tonijaus akys panėšėjo įdu žaižaruojančius briliantus. Jis prikaustė visų žvilgsnius, nors stovėjo nejudėdamas kaip manekenas.Šviesos spindulys gražiai išryškino jo veido bruožus.

Gvidas dar sykįdirstelėjo įviršų, tačiau nesulaukė iš Tonijaus jokioatsakomojo ženklo. Atrodė, jog jis nerūpestingai apžiūrinėja salę. Tiktuomet, kai Betikinas baigė nedidelį savo pasivaikščiojimą po sceną, Tonijus atsakė įjam skirtus pasveikinimus. Lėtai kreipdamas žvilgsnį iš dešinės įkairę, jis atliko gilų moterišką reveransą, o tada pakilo - lengvai irstulbinamai grakščiai. Žinoma, visų akys tuojau pat nukrypo įjį.

Opera tęsėsi, neišvengiamai artinosi Gvido įstojimo momentas. Jau praėjo pusė įžanginio rečitatyvo. Betikino balsas buvo sklidinas jėgos.

Ir štai jis užtraukė pirmąją ariją. Dabar Gvidas turėjo būti pasirengęsmenkiausiam pasikeitimui. Styginių skambesys nutilo, virto silpnu, ne

pertraukiamu sruvenimu, lydinčiu klavesiną.Dainininkas žengė įavansceną. Žydra ilgo apsiausto spalva atsispin

dėjo jo akyse, ir šios žėrėjo dar ryškiau. O balsas skambėjo vis stipriau,

vis garsiau, tarsi įrodydamas visą busimojo ginčo beprasmiškumą.Baigęs antrąją arijos dalį, Betikinas pradėjo kartoti pirmąją, mat tokia buvo standartinė kiekvienos arijos forma, bet, kaip ir derėjo, ėmė varijuoti, lėtai didindamas garso stiprumą, nors Gvidas puikiai suprato, jog čiadar vieni juokai palyginti su tikrąja jo galia, kurią dainininkas pademonstruos vėliau. Tačiau pasiekęs paskutinę natą jis pradėjo nuostabų crescendo, vis stiprindamas ir stiprindamas garsą vienui vienu ilgėliausiu įkvėpimu, kurio viduryje nebyli publika sustingo. Gvidas irgi nutilo. Ir smuikailiovėsi griežę. O dainininkas, stovėdamas visiškai ramiai, leido įorą begalinį garso srautą be menkiausių įtampos požymių, o paskui, kai visimanė, jog jis turi arba nutilti, arba numirti, staiga ėmė vėl didinti galią, iškeldamas skambesį į dar aukštesnę viršukalnę ir tik tada baigė.

Aplodismentai nugriaudėjo iš visų pusių. Abatai šaukė: "Bravo Betikinas!", tokie pat šūksniai aidėjo iš balkono, galinių parterio eilių ir iš ložių.Dainininkas pasitraukė nuo scenos - kaip derėjo pasielgti kiekvienam už

baigus savo ariją. O Gvidas davė ženklą muzikantams tęsti.



Jis jautė, kaip liepsnoja veidas, ir nedrįso pažvelgti įsceną. Kai pradėjogroti, pirštai buvo tokie šlapi nuo prakaito, jog ėmė slydinėti ant klavišų.O juk grojo pirmosios Tonijaus arijos įžangą. Išsigandęs, kad nuvils Toni

jų, sutramdė baimę ir pakėlė akis įsceną, įten stovinčią moterišką figūrą.Tonijus jo nematė, bent jau taip atrodė. Išraiškingos juodos akys buvo

nukreiptos įpirmą aukštą, tarytum tyrinėjo ten sėdinčius žiūrovus. Irštai jis uždainavo pačiu tyriausiu bei skaidriausiu balsu, kokį tik kadanors iš jo lūpų girdėjo Gvidas.

Bet jau iš visur pasigirdo triukšmas, trepsėjimas, galinėse eilėse kilošnypštimas, viršuje - švilpesys.

O iš paties viršutinio aukšto ataidėjo šaižus riksmas:- Nešdinkis atgal įsavo Veneciją, įkanalus!Kažkas iš abatų pašoko ir grūmodamas kumščiu balkonui sušuko:

- Ei, jūs ten, tyliau! Nagi, nutilkite!Tačiau Tonijus nė nekrustelėdamas dainavo toliau. Jis nekėlė balso,kad perrėktų triukšmą, kas vis tiek buvo neįmanoma. Sukandęs dantisGvidas pats to nepastebėdamas tiesiog tarškino klavišais, tarsi norėdama-sis išgauti iš jų daugiau garso.

Prakaitas žliaugte žliaugė per veidą, rankas. Dabar jis apskritai liovėsigirdėjęs Tonijų. Negirdėjo net savo paties instrumento.

Tonijus užbaigė ariją, nusilenkė ir taip pat ramiai nužingsniavo įužkulisius.

Visas pirmas aukštas pratrūko ploti, tačiau aplodismentai, susilieję sušvilpimu bei rėkavimu, virto bendru triukšmu, daugiau nieko.

Gvidui atrodė, jog tolesnės akimirkos virto tikru tikriausiu pragaru.Ant pakylų jau susirinko kitai scenai pasirengusi grupė, o kaip tik šiai baigiamajai pirmojo veiksmo daliai Gvidas parašė puikiausią ariją, meistriškai parinkdamas melodijas, idant pademonstruotų visą Tonijaus balsogrožį, be to, ši kompozicijos dalis buvo pati sėkmingiausia, galinti sulaikyti tuos kilmingus romiečius bei romietes, kurie per pertrauką ketinoabejingai palikti ložes.

Pati stipriausia Betikino arija turėjo nuskambėti prieš Tonijaus. TačiauBetikinas bus išgirstas, o Tonijus ne! Gvidas jautė, jog kraustosi iš proto.

Vos tik Tonijus pasirodė scenoje, Gvidas akies krašteliu pastebėjo, kadnuo lubų vėl pabiro popierėlių lietus. Tikriausiai dar vienas paskvilis arba piktas eilėraštukas!

Betikinas išėjo avanscenon. Jam reikėjo atlikti rečitatyvą su akompanimentu - bemaž labiausiai kerintį ir originaliausią Gvido kūrinį. Si ope

ros dalis vienintelė apjungė veiksmą su dainavimu, nes čia dainininkas pasakojo operos siužetą sudarančią istoriją dainuodamas, o ne šiaip sakydamas tekstą, beje, dainuodamas jausmingai.

Kaip tik šiam momentui Gvidas parašė geriausią styginių partiją, tačiau dabar beveik nieko negirdėjo, visai negalėjo galvoti ir vos besuprato,ką groja. Betikinui pradėjus dainuoti, švilpesys ir šūkaliojimas nutilo, o

paskui, po rečitatyvo, jis užtraukė pačią grandioziškiausią savo ariją.Prieš duodamas ženklą, atlikėjas išlaikė pauzę. Už rečitatyvą Betikino

- 314 -



pelnyti aplodismentai pirmą kartą susilaukė audringo atkirčio, ir Gvidassulaikė kvapą. Tai reiškė, jog Tonijus, dėkui Dievui, turi ir savų gerbėjų,kurie dabar kovojo su Betikino garbintojais pastarųjų metodais - švilpimu

bei protesto šūksniais.Gvidas pamatė dainininko ženklą pradėti, ir užgrojo švelniosios arijos

įžangą. Nė viena operos arija negalėjo prilygti šiai, išskyrus tą, kurią Toni jus turėjo sudainuoti iškart po Betikino. Gvidas jam akompanavo vienas.

Betikinas sulėtino tempą, ir Gvidas tuojau pat padarė tą patį. Ir tuomet net Gvidas galėjo įvertinti lygaus bei tikslaus Betikino įstojimo meistriškumą. Balsas skleidėsi taip sklandžiai ir kartu galingai, tarsi vyniotųsi

plonytė, bet neįtikėtinai tvirta viela.Jis šiek tiek atmetė galvą, kartodamas pirmąją arijos dalį, įstabia trele

išdainavo pirmąją natą, nenukrypdamas nuo jos nei įviršų, nei įapačią,

o tiesiog švelniai vėl ir vėl ją akcentuodamas. Paskui nuslydo įšvelnesnesfrazes, neprilygstamai jas artikuliuodamas, o galiausiai vėl atliko triukąkeisdamas garso stiprumą, kai nata pradedama didžiausiu garsumu, paskui pamažu tyla, sustingsta, o švelnus baigiamasis diminuendo sukelia patįgiliausią liūdesį.

Rimstantį, gęstantį garsą, tarsi ištirpstantį savame aide, gaubė mirtinatyla. Ir staiga atlikėjas ėmė dainuoti vėl galingiau bei galingiau, kol garsas

pasiekė stipriausią tašką, o tada nutilo, ryžtingai krestelėdamas galvą.Sužavėti Betikino gerbėjai riaumote užriaumojo. Bet jiems nė nerei

kėjo kurstyti aistrų parteryje: abatai patys apdovanojo dainininką kurtinančiu trepsėjimu ir įnirtingais šūksniais: "bravo!"Betikinas, apėjęs ratą scenoje, vėl sustojo priekyje sudainuoti biso.Aišku, niekas nesitikėjo, kad jis pakartos viską lygiai taip pat: variaci

jos buvo būtina sąlyga, taigi Gvidas prie klavišų pasirengė patiems menkiausiems pokyčiams, tačiau, be abejonės, visi laukė tremolo demonstracijos, trelių ir tų stulbinančių triukų, sudarytų iš crescendo bei diminuendo, kurie, rodės, pranoko žmogaus galimybes. Taigi virtuoziški triukai galųgale ir užėmė beveik ištisą valandą.

Betikinas atliko ariją trečią ir paskutinį kartą, o paskui pasitraukė nuoscenos nutaisęs miną nugalėtojo, kuriam niekas neišdrįs mesti iššūkio.

Ką gi, Gvidas neketino liūdėti ir nejautė apmaudo, kad žiūrovai buvo pasirengę šokinėti iš susižavėjimo. Ak, jei tik tiems niekšams pakaktų proto suprasti, jog jų dainininkas patyrė triumfo akimirką ir jokia Toni jaus įžanga nesumažins šios minutės reikšmingumo. Bet argi konkurentai kada nors laikosi mandagumo taisyklių? Jiems nepakako to, kad jų sta

bas ką tik įrodė esąs nepažeidžiamas. Dabar jiems dar reikėjo sutriuškin

ti Tonijų.Ir štai vėl prie rampos prisiartino žavinga jauna moteris lygiu, mąsliuveidu, nerūpestinga, tarsi niekas pasaulyje neįstengtų jos sukrėsti.

Kaip ir pirmą sykį, pirmiausia šūksniai pasigirdo balkone, bet paskui prisijungė ir parteris.

- Nešdinkis atgal įsavo kanalus! - šaukė žiūrovai. - Nedrįsk stovėtivienoje scenoje su dainininku!

Tuo metu įtūžę abatai savo ruožtu atsakinėjo:

- 315 -



- 316 -

- Tegul berniūkštis padainuoja! Baiminatės, kad jis pranoks jūsų favoritą?Vyko tikras karas, iš viršaus pasipylė pirmieji sviediniai: supuvusios

kriaušės bei obuolių graužtukai. Tarp eilių pasirodė policininkai. Akimirksniui įsivyravo tyla, bet paskui vėl kilo švilpesys ir riksmas.

Gvidas liovėsi groti ir uždėjo rankas ant klavišų.Jis jau norėjo pakilti nuo suolo, kai staiga pamatė, jog Tonijus atsisu

kęs tvirtu mostu liepė jam nutraukti protestą. Paskui nežymiai, bet ryžtingai linktelėjo: "Tęsk!"

Gvidas pradėjo groti, nors neįstengė nei girdėti, nei jausti, ką daro.Styginiai akimirksniui nugalėjo riksmus, bet kartu sukėlė tik dar stipresnį riaumojimą.

Tačiau Tonijaus balsas irgi kilo vis aukščiau ir, rodos, niekas nebegalėjo jo išmušti iš vėžių. Vaikinas sudainavo pirmuosius pasažus nedvejo

damas, be galo gražiai, kaip kad ir svajojo Gvidas. O maestro iš akių vosnetryško ašaros.Bet staiga teatro salę sudrebino absoliučiai neįtikėtinas triukšmas.Kažkas įleido įparterį šunį, ir šis lodamas pasileido orkestro link.Rodos, visas pirmas aukštas pašoko bei užriaumojo iš įniršio. Kardi

nolas Kalvinas įtūžęs ragino visus nurimti.Gvidas liovėsi grojęs.Orkestras nutilo. Kol abatai abipus tako plūdo šunį, balkoną ir parte

rįužpildė policininkai, visur kilo susistumdymai, aidėjo šūksniai; keli prasižengėliai buvo ištempti laukan, kur turėjo būti išperti, o tada galėjogrįžti į teatrą.

Gvidas nejudėdamas sėdėjo ant suolelio ir žiūrėjo tiesiai prieš save. Jisžinojo, kad po keleto sekundžių salė ištuštės, bet ne policijos, ne pareigūnų dėka, o tiesiog sekant kilmingų damų bei ponų pavyzdžiu, kurie nusivylę ims palikinėti savo krėslus. Maestro jautė, kaip jįapleidžia jėgos irsugebėjimas mąstyti.

Susilieję abatų šūksniai jo ausyse virto vienu galingu riaumojimu.

Pro karčių ašarų skraistę jis dar sykį pažvelgė įsalę, panašią įmilžinišką pasagą, sudarytą iš įniršusių, įsiutusiii veidų.Tačiau kažkas vyko. Kažkas keitėsi. Šuo vis dar retsykiais amtelėda

vo, bet jau velkamas šalin, ir netikėtai vieningų aplodismentų sprogimasužgožė šūkavimą, trepsėjimą, juoką.

Scenon sugrįžo Betikinas. Ir iškėlė įviršų rankas, ragindamas nurimti.Jo veide liepsnojo įtūžis. Nuraudęs iki plaukų pašaknių, jis visu balsu

riktelėjo:- Tylos!Jo kvietimą pasitiko pritarimo šurmulys, nustelbęs paskutiniuosius

piktus šūksnius.- Tegul berniukas padainuoja! - suriko Betikinas.Tą pat akimirką visas pirmas aukštas pritariamai pratrūko griausmin

gais aplodismentais. Ir paskui abatus, kurie sutartinai atsisėdo, išsiėmė partitūras bei pataisė žvakes, visa publika pradėjo sėstis įsavo vietas.

Betikinas stebėjo salę grėsmingai žaibuodamas akimis.



- 317 -

Įsivyravo tyla.Ir tuomet, persimetęs per petį apsiaustą, Betikinas nutaisė ramesnį

veidą bei lėtai atsisuko Tonijaus pusėn. Dainininko veide pražydo pati nekalčiausia šypsena. Jis ištiesė ranką Tonijui ir nusilenkė vaikinui.

Nustėręs Gvidas žiūrėjo įTonijų, kuris stovėjo vienui vienas po negailestingais rampos spinduliais, apsuptas absoliučios tylos.

Betikinas, sunėręs rankas už nugaros, sustingo laukimo poza.Gvidas užsimerkė. Reikšmingai linktelėjo, atkišo įpriekį rankas ir

išgirdo, kaip muzikantai aplinkui įniko šiugždenti natas. O paskui sutartinai užgrojo arijos įžangą.

Tonijus buvo ramus kaip ir anksčiau. Įsmeigęs žvilgsnį ne įką norsiš publikos, o įatokiau stovinčią dainininko virtuozo figūrą, jis prasižiojoir kaip visuomet laiku pradėjo.

"Lėčiau, lėčiau!" - mintyse meldė Gvidas, o Tonijus jau traukė antrąjądalį, kur prasidėjo patys sudėtingiausi pasažai, judėjimas atgal ir įpriekį,aukštyn ir žemyn, lėtas trelių atlikimas; vaikinas viską padainavo lengvai

bei laisvai, o paskui sugrįžęs įpirmąją dalį pradėjo tikrąją puošybą.Gvidas manė esąs tam pasirengęs, bet ūmai jam teko prisitaikyti: To

nijus pasirinko tą pačią vienos natos trelę, kurią anksčiau taip tobulai atliko Betikinas, ir dabar dainavo ją nuspalvindamas ne savo, o Betikino ari

jos ritmika, nors pašalinė ausis šio pakeitimo veikiausiai nepastebėjo. Tyras, skaidrus, kibirkščiuojantis garsas stiprėjo bei stiprėjo, nes nepertraukdamas trelės Tonijus pradėjo jįstiprinti, o paskui silpninti. Tokiu

būdu jis vienu metu ir kartu tobulai atliko abu puikiuosius Betikino triukus, atliko taip, jog, atrodė, šis begalybėn nukreiptas skambesys niekadanesibaigs. Gvidui užgniaužė kvapą, jis pajuto, kad plaukai ant pakaušioatsistojo piestu pamačius, kaip Tonijus šiek tiek užvertęs galvą be jokiostabtelėjimo pradėjo patį nuostabiausią pasažą ir ėmė kilti aukštyn, aukštyn, kol išdainavo ankstesniąją natą, tik viena oktava aukščiau.

Ir pamažu, labai pamažu jaunuolis ėmė stiprinti garsą, šis pulsuoda

mas veržėsi iš jo gerklės pasiekęs pačią aukščiausią ribą, kokią tik įstengia pasiekti žmogaus balsas. Ir tuo pat metu balsas pasidarė aksominis,švelnus, lyg neįtikėtinai gražus liūdesio atodūsis, besitęsiantis taip ilgai,

jog darėsi tiesiog nepakeliamas.Jeigu Tonijus dabar ir atsikvėpė, niekas to nepastebėjo, niekas neišgir

do; visi tesuprato, kad jis taip pat lėtai nusileido žemyn ir žemesniu balsu, skambančiu dabar kaip jausmingas, virpantis kontraltas, švelniai švelniai išdainavo liūdesio, skausmo žodžius, o paskui vos pastebimai krestelėjęs galvą liovėsi dainuoti bei sustingo.

Gvidas palenkė galvą. Lentas po jo kojomis sudrebino kurtinantisriaumojimas, pasigirdęs iš visų salės kampelių. Jokie ankstesni įtūžusiosminios šūksniai garsumu negalėjo prilygti tam griausmui, kuris dabar išreiškė bendrą šioje salėje susirinkusių dviejų tūkstančių moterų bei vyrųsusižavėjimą. Tačiau Gvidas dar laukė, laukė, kol išgirdo iš skirtingų parterio vietų pagaliau nuskambančius tuos balsus, kuriuos jis būtinai turėjoišgirsti - pačių abatų balsus, jų šūksnius: "Bravo, Tonijau! Bravo, Tonijau!"



- 318 -

O paskui, kai jis jau tarė sau, jog čia puiki pergalė, tad ar beverta galvotiapie save, pasigirdo antrasis šūksnis, kurį tuojau pat pasigavo visa salė:"Bravo, Gvidai Mafeo!"

Vieną, du, šimtą kartų išgirdo jis šiuos vienas su kitu susiliejančiusšūksnius. Tuomet, jau ketindamas atsistoti bei nusilenkti publikai, pakėlęs akis pamatė, kad Tonijus tebestovi nejudėdamas ir apskritai nežiūri įsalę, už spalvingo dekoracijų pasaulio ribų. Vaikinas tylėdamas žvelgė įBetikiną.

Dainininko akys buvo primerktos, veidas atrodė šaltas. Ir staiga Beti-kinas plačiai nusišypsojęs linktelėjo. Kai tai įvyko, salėje nugriaudėjonauja aplodismentų audra.

_______________________ 15 _______________________

Buvo jau po vidurnakčio. Teatrą drebino įgatvę besiveržiančios minios judėjimas, tamsoje paskendusiais laiptais besileidžiančių žmonių juokas bei šūksniai.

Tonijus įėjęs užtrenkė grimo kambario duris ir skubiai užstūmėskląstį. Nusitraukęs nuo galvos paauksuotą kartoninį šalmą, atrėmė pakaušį įduris bei įsistebeilijo įsenjorą Bjanką.

Beveik tą pat akimirką prasidėjo beldimas įduris.Jis stovėjo gaudydamas kvapą ir jautė užplūstantį nuovargį. Keturias

valandas iš eilės juodu su Betikimi rungėsi, kiekvieną ariją paversdamivaržybomis bei kiekvieną bisą užpildydami nauju triumfu bei staigmenomis. Jis negalėjo patikėti tuo, kas įvyko. Norėjosi išgirsti iš kitų, jog viskas buvo, kaip jis pats jautė. Ir kartu troško likti vienas, kad nieko nebūtųšalia, o miego bangos taikėsi išsinešti jįiš šio kambario, toli nuo visų,kurie taip įnirtingai dabar veržėsi vidun.

- Mielasis, mielasis, - lemeno senjora Bjanka, - vyriai tuoj išlūš, reikiaatidaryti.

- Ne, ne, pirmiausia turiu atsikratyti šitų! - Tonijus žengė įpriekį, nu plėšė prie rankos pririštą kartoninį skydą ir numetė šalin platų medinįkardą.

Ir staiga sustingo, priblokštas siaubingo atspindžio veidrodyje. Prida-žytas moteriškas veidas, skaisčiai raudonos lūpos, juodai apvedžiotosakys - ir šitie graikiški šarvai, auksiniai antkrūtiniai, turėję paversti jįnežemišku kariu.

Jis jau nusiėmė pripudruotą peruką, bet šis Achilas prakaito permerkta tunika, baltu it karnavalinė kaukė veidu, lygiai taip pat slepiančiu tik

rąją jo esybę, atrodė ne mažiau velniškas nei mergina Pirą, kurią vaidinouždangai pakilus pirmą kartą.- Nuvilkite visa tai! - paprašė, nerangiomis rankomis stengdamasis nu

sitraukti tuniką.Senjora Bjanka puolė jam padėti.Jis apsivilko įprastus savo drabužius ir įniko karštligiškai valytis gri

mą nuo akių bei skruostų.Ir štai pagaliau jaunas, šiek tiek susitaršęs vaikinas Tonijus, įraudusiu



- 319 -

veidu, žvilgančiais juodais plaukais, atsistojo priešais duris, pasirengęs išgirsi pirmuosius šūksnius ir patekti įpirmąjį glėbį.

Nepažįstami vyrai bei moterys, orkestro muzikantai, smuikininkasFrančeskas iš konservatorijos, jauna rudaplaukė prostitutė - visi jie spaudėTonijų glėbyje ir apibėrė skruostus drėgnais bučiniais. Laikydami rankosedovanas, laukdami savo eilės, mindžikavo gausybė tarnų. Kiekvienas kur

jeris reikalavo tučtuojau perskaityti atgabentą laišką bei pateikti atsakymą. Plūdo ir plūdo gėlės, o impresarijus Rudžerius taip suspaudė jįglė

byje, jog vos nepamėtėjo įorą. Senjora Bjanka verkė.Minia išstūmė jįįdidelę atvirą erdvę už durų, kur pargriuvęs, ro

dos, suplėšė užpakalinę dekoraciją. Bendrame triukšme staiga pasigirdoPaolo balselis: "Tonijau, Tonijau! - ir Tonijus išstumdydamas žmones

puolė to balso pusėn, pamatė ištiestas berniuko rankas, čiupo jįbei prisis

paudė prie peties. Bemaž tuo pat metu kažkas jįsulaikė. Augalotas ponas sugriebė vaikiną už dešinės rankos ir įspraudė mažą, brangakmeniais nusagstytą tabakinę. Nusilenkti buvo neįmanoma. Padėkos žodžiai, kuriuos sukuždėjo, nuskriejo neteisinga kryptimi. Staiga jauna moteris pabučiavo jįtiesiai įlūpas, ir supanikavęs jis vos neparkrito aukštielninkas. Kai Paolo kojos galiausiai palietė grindis, jo vėl vos nesutrypė.

Bet Tonijus skubiai sumetė, kad Rudžerius stumia jįatgal įgrimokambarį, kur per tą laiką atsirado pustuzinis minkštų kėdžių, o ant tualetinių stalelių kūpsojo krūvos gėlių.

Jis klestelėjo ant kėdės. Staiga pasirodė kažkokia moteris, lydima keleto livrėjas vilkinčių vyrų, ir suėmusi delnais ištisą glėbįšvelnių baltų gėlių, prispaudė tiesiog jam prie veido. Tonijus garsiai nusijuokė pajutęsminkštų žiedlapių vėsą. Kai pakėlė įją akis, moteris tylėdama nusišypso

jo vien akimis. Jis dėkodamas linktelėjo.O paskui pamatė Gvidą, kuris nepastebimai įsmuko įkambarį ir da

bar stovėjo prie sienos stebėdamas mokinį susižavėjimo sklidinu žvilgsniu. Tonijus nejučia prisiminė tą akimirką grafienės Lamberti namuose,kai pirmą kartą padainavo viešai: tuomet, kaip ir dabar, Gvido veide švytėjo per kraštus besiveržiantis pasididžiavimas bei meilė. Tonijus puolėmokytojui įglėbį, ir juodu sustingo apsupti tylos, kurion nugrimzdo visas kambarys. Tyloje nebeliko nieko, tik juodu su Gvidu. Arba taip jiemsatrodė.

O kažkur toli Rudžerius kažkieno mandagiai atsiprašinėjo. Kažkas jam prieštaravo, girdi šeimininkė laukianti atsakymo. O senjora Bjanka baisėjosi pamačiusi kruviną Paolo dešinę ranką.

- Dieve gailestingas, tasai šuva tave apkandžiojo!

Bet juodu viso šito negirdėjo, nes kiekvienas klausėsi tik kito širdies plakimo. O paskui Gvidas švelniai palydėjo Tonijų iki kėdės ir nepatraukdamas rankų pasakė:

- Dabar mes turime nueiti bei pareikšti pagarbą didžiajam dainininkui...- O ne, tik ne per šią minią! - papurtė galvą Tonijus. - Tik ne dabar...- Mes privalome, ir kaip tik dabar... - primygtinai pakartojo Gvidas, o

šyptelėjęs pridūrė: - Tai labai, labai svarbu mums.Tonijus klusniai atsistojo, Rudžerius su Gvidu nuvedė jįper minią už



durų, o paskui ir per kitą minią, besiveržiančią pro Betikino duris, įerdvų, ryškiai apšviestą dainininko grimo kambarį, labiau primenantį svetainę, kur įsitaisę krėsluose gėrė vyną penki ar šeši vyrai bei moterys.Su jais sėdintis Betikinas, vis dar nusigrimavęs, tebevilkintis scenos kostiumą, tuojau pat pakilo pasisveikinti su Tonijumi.

Akimirksniui kilo bendras sąmyšis, o paskui, Betikino reikalavimu, iškambario išėjo visi, išskyrus Gvidą, kuris stovėjo dainininkui už nugaros.Gvido veidas maldaute maldavo Tonijų elgtis kuo maloniau.

Tonijus pagarbiai nulenkė galvą.- Senjore, šįvakarą aš daug iš jūsų išmokau. Džiaugiuosi, jog man te

ko laimė pasirodyti vienoje scenoje su jumis...- Ak, liaukitės! - pašaipiai pertraukė Betikinas ir garsiai nusijuokė. -

Neverskite manęs klausytis visų tų nesąmonių, senjore Treški, - tęsė jis.

- Mes abu puikiai žinome, kad čia buvo jūsų triumfas. Aš privalau atsiprašyti už savo gerbėjus, bet abejoju, ar jiems kada teko surengti spektaklį, bent iš tolo prilygstantį šiam.

Jis mažumėlę patylėjo, o paskui ištiesė pečius ir atstatė krūtinę, tarsiketintų kažką pulti įrodinėdamas savo teisumą. Jo mimiką pabrėžė nenuvalytas grimas: auksinė pudra ir baltas blizgesys.

- Žinote, - pratarė dainininkas, - jau labai seniai aš nedemonstravauscenoje visko, ką sugebu. Nė vienoje scenoje. Bet pasitelkiau visus suge

bėjimus šįvakarą, ir jūs matėte, jog man teko taip pasielgti. Už tai dėko ju jums, senjore Treški. Bet rytoj vakare ir poryt, ir užporyt, nelipkite prieš mane ant pakylos, neapsiginklavęs viskuo, ką jums suteikė Dievas,nes dabar aš pasirengęs susitikti su jumis. Ir jums prireiks visų jėgų, norint atsilaikyti prieš mane.

Tonijus nuraudo iki plaukų pašaknių, akyse susitelkė ašaros. Tačiau jis šypsojosi, tarsi atsiprašinėdamas už tai, kad negali susitvardyti.

Ir tada, tarsi perskaitęs Tonijaus mintis, Betikinas ištiesė rankas. Akimirksniui prisispaudė jaunuolį ir paleido.

Tonijus tarytum sapnuodamas atidarė duris, bet vis dėlto stabtelėjo,kai už nugaros išgirdo Betikiną, besikreipiantį įGvidą:- Bet juk iš tiesų čia ne pirmoji jūsų opera, ar ne, maestro? Ir kurgi jūs

ketinate dirbti vėliau?

______________________ 16 ______________________

Kardinolo Kalvino surengtoje puotoje, užsitęsusioje iki pat aušros, dalyvavo šimtai svečių. Senų Romos šeimų atstovai, atvykėliai aristokratai, netkarališko kraujo žmonės vaikštinėjo po erdvias, ryškiai apšviestas sales.

Kardinolas asmeniškai pristatė Tonijų daugybei svečių, ir galų gale begalinės pagyros, susižavėjimo kupinas įvairiausių jo atlikimo momentųvardijimas, mandagūs pasveikinimai, švelnūs rankų paspaudimai, kad irkokie malonūs, visiškai nukamavo Tonijų. Jis šypsojosi girdėdamas menkinant Betikiną. Betikinas jam buvo didis dainininkas, nesvarbu kas ir kąapie tai kalbėjo.

- 320 -



- 321 -

Tačiau kuriam laikui Tonijus privertė visus užmiršti šįfaktą. Net patį kardinolą pasirodymas apstulbino. Nutaikęs momentą, jis

pasivedėjo Tonijų įšalį ir pamėgino apibūdinti savo įspūdžius.- Aš galvoju apie angelus, Markai Antonijau, - pratarė jis tramdyda

mas nuostabą. - Kokie jie? Kokie jų balsai? Ir kaip apskritai žemiška būtybė gali dainuoti taip, kaip šiandien dainavai tu?

- Jūs per daug kilniaširdiškas, mano pone, - atsakė Tonijus.- Argi aš neteisus sakydamas, jog šis dainavimas buvo nežemiškas?

Gal aš kažko nesuprantu? Ten, teatre, trumpam akimirksniui jie susiliejo- dvasios ir kūno pasauliai, ir iš šio susiliejimo iškilo tavo balsas. Aš mačiau aplink save paprastus žmones. Jie juokėsi, gėrė vyną, pramogavo,kaip kad elgiasi žmonės visur. Ir staiga stojo absoliuti tyla, visi sustingo išgirdę tave dainuojant. Kas tai buvo, jei ne jų jausminio pasitenkinimo vir

šūnė? O gal jis virto dvasiniu pasitenkinimu, kuris akimirksniui susirišosu žemiškumu?Tonijus gėrėjosi kardinolo rimtumu. Akivaizdus Kalvino susižavėji

mas jįšildė, vaikinas jautė, jog dabar mielai paliktų visus šituos žmones,gėrimą, saldų vakaro kvaitulį, kad tik galėtų pabūti vienas su jo eminencija bei pasišnekučiuoti šia tema.

Bet kardinolas jau paėmė jįuž rankos ir nuvedė pas svečius. Livrėjasvilkintys tarnai atlapojo puotos salės duris, ir Tonijų su kardinolu jau vėltaikėsi išskirti minia.

- Bet tu mane kai ko išmokei, Markai Antonijau, - tarsi vogčiomisskubiai sušnibždėjo prisipažinimą Kalvinas. - Tu išmokei mane mylėtidalykus, kurių nesuprantu. Dabar aš jau nepasakysiu tau, jog mylėti nesuvokiamą grožį - tuštybė, o ne dorybė, - ir jis pabučiavo Tonijų trumpuoficialiu bučiniu.

Grafas Rafaelė di Stefanas irgi pareiškė komplimentus dainininkui beikompozitoriui prisipažindamas, jog anksčiau opera jįne itin žavėjusi. Jisnuolat sukiojosi netoli Tonijaus ir, nors pats ne itin daug su juo kalbėjosi,

varstė aplinkinius pavydžiu žvilgsniu.Puotai tebesitęsiant, Rafaelės povyza ėmė vis labiau ir labiau kamuotiTonijų. Grafas taip aiškiai priminė tą miegamąjį, jog kartkartėmis jo akysevirsdavo būtybe, kuriai apskritai nederėtų rengtis, kaip rengiasi kiti vyrai.Tankūs plaukai išorinėje riešo pusėje atrodė nei šiaip, nei taip po nėriniųsluoksniais, ir Tonijui tekdavo nuolat sukti šalin žvilgsnį, nes priešingu atveju būtų dabar pat palikęs svečius bei išsivedęs Rafaelę drauge.

Tik viena aplinkybė vaikiną nuliūdino: nepasirodė Kristina Grimaldi.Jis visur ieškojo šviesiaplaukės. Buvo tikras, kad negalėjo jos pražiop

soti, ir spėliojo, kodėl dailininkė neatėjo.Juk teatre Kristina buvo, jis ją matė! Ateiti įužkulisius ji, suprantama,

negalėjo. Bet kodėl neatvyko čionai, įkardinolo namus?Įgalvą lindo pačios bjauriausios mintys. Tonijus jautėsi smengąs į

tikrą košmarą, vos tik pagalvodavo apie tai, jog jinai matė jįvilkintį moterišką suknelę. Bet juk jis nusilenkė Kristinai pamatęs ją grafienės ložėje,ir ši atsakė linktelėjimu, o paskui susižavėjusi plojo mažomis rankutėmis



- 322 -

po kiekvienos arijos, ir jis matė jos šypseną nepaisant juodu skiriančios bedugnės!

Tad kur ji buvo dabar?Bet jis nesiryžo paklausti Gvido arba grafienės, kuri nuolatos sukinė

josi šalia.Tą vakarą daugelis atėjo tik todėl, kad gavo kardinolo Kalvino pakvie

timą. Taigi grafienė iš paskutiniųjų stengėsi kuo daugiau svečių supažindinti su savo muzikantais, juk tokiu atveju kitą dieną įoperą galėjo ateiti žmonės, niekada anksčiau nesilankę teatre.

Tačiau operos sėkmė jau buvo užtikrinta.Rudžerius neabejojo, jog dabar opera vyks kiekvieną vakarą iki pat

karnavalo pabaigos, o Gvidas su Tonijumi tą vakarą ne kartą išgirdo klausimus apie ateities planus.

Buvo minima Bolonija, Milanas, net Venecija.Venecija! Išgirdęs šįžodį, Tonijus atsiprašęs nukreipė pokalbį kitalinkme.

Tačiau tokie pašnekesiai jįkerėjo, kerėjo ir besikartojantys pristatinė- jimai karališkos šeimos nariams.

Galų gale juodu su Gvidu liko dviese. Durys buvo užrakintos. Ir juodumylėjosi prisipažindami vienas kitam esą mažumėlę nustebinti savojogeismo stiprumo.

Paskui Gvidas užmigo, o Tonijus gulėjo atmerktomis akimis, tarsi nenorėdamas leisti šiai nakčiai pasibaigti.

Pagaliau mozaika išklotas grindis dulkėtomis juostomis išmargino žiemos saulė. Tonijus vienišas klajojo pirmyn ir atgal po erdvius nesutvarkytus kambarius, periodiškai nužvelgdamas aukštą, sulig jo ūgiu, dovanų

bei laiškų krūvą, suverstą ant apskrito marmurinio stalo.Jis atidėjo įšalįvyną ir paprašė stiprios kavos. Atsinešęs krėslą, pra

dėjo peržiūrinėti čežančius ornamentuotus pergamento lapus, mėgindamas įtikinti save patį, esą nieko konkretaus neieško, tiesiog daro, ką privalo padaryti. Bet vis dėlto kažko ieškojo.

Ak, nuolat pasitaikydavo venecijietiškos pavardės! Virpančia širdimi jis perskaitė tetos Katrinos sveikinimus supratęs, jog, nepaisant duoto pažado, ji irgi buvo čia. Ką gi, jis su ja nesusitiks. Nes dabar jaučiasi pernelyg laimingas. Lemų šeima taip pat sėdėjo tarp žiūrovų, ir dar kai kas išLizanių, ir dešimtys kitų, menkai pažįstamų žmonių.

Vadinasi, visas pasaulis stebėjo jį, persirengusį moterišku maskaradokostiumu, skleidžiantį garsus, būdingus tik dievams bei vaikams. Tarytum sugrįžo ankstesnieji košmarai, pažeminimai, tokie pat neįtikėtini,kaip patys šiurpiausi sapnai.

Jis siurbtelėjo didelį karštos kvapnios kavos gurkšnį.Peržvelgė pluoštą susižavėjimo žodžių pilnų raštelių, ir atmintyje

iškilo įdomiausieji vakarykščio spektaklio momentai. Atsilošęs krėsle bei prispaudęs prie lūpų vieno laiško kraštą, jis staiga pagalvojo, kad šią va



- 323 -

landą abatai jau tikriausiai renkasi kavinėse ir, kaip ir jis, prisiminimaisgrįžta įtas pačias akimirkas.

Be to, rado įvairiausių kvietimų. Du iš rusų aristokratų, vieną iš bavaro, dar vieną iš įtakingo hercogo. Keletas kvietė įvėlyvas vakarienes po

pasirodymų, ir pastarieji kvietimai Tonijų sudomino labiausiai.Jis pagalvojo apie Rafaelę di Stefaną, apie tai, kiek laiko užtruks, kol ap

sirengs bei pasieks grafo namus. Rafaelė jau miega, kambaryje taip šilta...ir staiga įTonijų siūbtelėjo švelni, minkšta miego banga; jis susidėjo rankas ant krūtinės bei užsimerkė.

Iš Kristinos jokios žinutės. O kodėl, tiesą sakant, jis kažko tikėjosi?Kodėl?Vis dėlto pakilęs nuo krėslo dar sykį dirstelėjo įlaiškus. Ir, vėduokle

išskleidęs rankoje dar neperskaitytus, pastebėjo pažįstamą rašyseną.

Negalėjo pasakyti, kieno čia rašyta. O išlankstęs laišką perskaitė štai tokius žodžius:

Mano Tonijau,nežinia, kas būtų išėję, jei būtum laimėjęs prieš mažiau žinomą žmo

gų. Bet tu šventei pergalę. Tokias aukštumas pasiekia nedaugelis. Šiandientu atkreipei įsave pačių angelų dėmesį. Tegul Dievas niekada tavęs neapleidžia,

Alesandras

O žemiau, tarsi šiek tiek pasvarsčius, buvo prirašytas Alesandro adresas Romoje.

Beveik po valandos Tonijus išėjo iš rūmų. Grynas oras gaivino, taigikeletą gatvelių, skiriančių jo namus nuo tų, kuriuos Alesandras paminėjoraštelyje, vaikinas perėjo pėsčiomis.

Kai kambario durys atsidarė, ir Tonijus pamatė pažįstamą veidą, ėmė

taip virpėti, kaip nevirpėjo beveik niekad gyvenime. Niekada jis nesijautėtoks sužvarbęs kaip dabar, šiame tuščiame koridoriuje; niekada nesijautėesąs toks mažas, nors ūgiu jau seniai pasivijo Alesandrą.

Paskui pajuto, kaip Alesandras jįapkabino, ir pirmą kartą nuo tada,kai išvyko iš Neapolio, Tonijus vos nepravirko.

Jis stovėjo nejudėdamas, o nepralietos ašaros graužė akis. Užliejo didžiulė skausmo banga. Dabar, šiame kambaryje, su juo buvo Venecija -

pati Venecija su kreivais skersgatviais bei erdviais kambariais, kurie daugelįmetų sudarė jam šįmiestą. O paskui viskas per vieną akimirką subyrėjo, paliko jįnuogą, atgrasų, pažemintą.

Tonijus išspaudė pačią švelniausią šypseną, kokią tik įstengė. O kai Alesandras patylom pasodino jįant kėdės, atsisėdo priešais ir ištiesė ranką linkraudonojo vyno ąsočio, Tonijus atpažino tą pačią neskubrią graciją.

Jis pastatė priešais Tonijų taurę, ir juodu drauge išgėrė. Netardami nėžodžio.

Alesandras nedaug tepasikeitė. Net odą dengiantis plonytis raukšlelių



- 324 -

tinklas liko toks pat - panašus įšydą, pro kurį išryškėjo laikui nepavaldusšvytėjimas.

Jis vilkėjo pilką vilnonį chalatą. Kaštoniniai plaukai laisvai krito ant pečių. Kiekviename grakščių rankų judesyje slypėjo neišsakyti, skausmingi įspūdžiai.

- Aš toks dėkingas tau, kad atėjai, - prabilo Alesandras. - Katrina liepėman prisiekti, kad nesiartinsiu prie tavęs.

Tonijus supratingai linktelėjo. Dievas žino, kiek kartų jis sakė Katrinainesusitikinėsiąs su venecijiečiais.

- Atėjau turėdamas konkretų tikslą, - atsakė Tonijus, ir jam pasirodė,tarytum nuskambėjęs balsas - kažkieno kito. O pats jis tuo metu tūnojoužrakintas kažkur viduje ir patyliukais klausinėjo: "Ką tu matai, žiūrėdamas įmane? Ar matai šias ilgas rankas, šįbeveik groteskiško ūgio kūną?

Tu matai..." - jis negalėjo tęsti.Alesandras žiūrėjo įjįbe galo pagarbiai bei dėmesingai.- Mane paskatino ateiti ne tik meilė, - pradėjo aiškinti Tonijus. - Nors ir

vienos meilės būtų pakakę. Ir dar noro sužinoti, kaip tu gyveni. Aš galėjauišgyventi visus savo praradimus taip ir nepamatęs tavęs. Aš turėjau sutuo susitaikyti. Nes tuomet būčiau išvengęs tokio didžiulio skausmo.

Alesandras linktelėjo.- O kas tada? - paklausė jis nuolankiai. - Pasakyk man. Ką galėčiau tau

papasakoti? Ką galėčiau padaryti?- Turi niekam niekada nepasakoti, jog aš tavęs šito klausiau, bet pa

sakyk: ar mano brolio Karlo bravai - tie patys žmonės, kurie jam tarnavo,kai aš paskutinį kartą buvau Venecijoje?

Alesandras mažumėlę patylėjo, paskui atsakė:- Tie žmonės išnyko vos tau išvykus. Valstybės inkvizitoriai visur jų

ieškojo. O dabar jam tarnauja kiti žmonės, ne mažiau pavojingi...Tonijus linktelėjo. Jo veidas atrodė bereikšmis.Viskas buvo paprasta, labai paprasta, kaip jis ir tikėjosi. Jie pabėgo

gelbėdami savo kailį. Italija juos prarijo. Galbūt kur nors kada nors jis juosutiks ir pasinaudos proga, jei tokia pasitaikys. Tačiau jie Tonijui nerūpė jo. Būtų neįtikėtina, jei Karlas nebūtų radęs būdo jų nutildyti amžiams.

Taigi dabar jo laukė tik Karlas.- Ką dar tau papasakoti? - paklausė Alesandras.Po pauzės Tonijus paprašė:- Apie mano motiną. Katrina man parašė, jog ji sirgo.- Ji ir dabar sega, Tonijau, labai serga, - atsakė Alesandras. - Du vaikai

per trejus metus, o visai neseniai - trečiojo praradimas.Tonijus atsidusęs palingavo galvą.Tavo brolis šiuo atžvilgiu nesivaldantis bei nekontroliuojamas, kaip ir

visais kitais. Bet jos liga sena, Tonijau, - Alesandro balsas virto šnabždesiu. - Kaip ir kiti dalykai. Tu žinai jos prigimtį.

Tonijus nusuko akis įšalį šiek tiek palenkęs galvą.Ilgokai patylėjęs, paklausė:- Bet argi jis nesuteikė jai laimės? - jo tonas padvelkė tylia neviltim.



- Kuriam laikui. Tiek pat laimės jai galėjo suteikti kiekvienas, - atsakėAlesandras nenuleisdamas akių nuo Tonijaus. Jis tarytum tyrinėjo vaikinąir, rodos, stengėsi suprasti, ką slepia šis klausimas. - Ji verkia dėl tavęs, Tonijau, - pridūrė netrukus. - Ir niekada nesiliovė verkusi. O kai sužinojo,

jog dainuosi Romoje, troškimas tave pamatyti ją tiesiog apsėdo. Viena išoficialiųjų man patikėtų užduočių - parvežti jai operos partitūrą ir išsamiąataskaitą, kaip viskas vyko. Privalėsiu jai papasakoti kiekvieną smulkmeną, kokią tik įstengsiu prisiminti, - jo lūpose šmėstelėjo šypsena. - Mariana tave myli, Tonijau. O paskui, nuleidęs balsą tiek, jog vos galėjai išgirsti, užbaigė: - Jos padėtis visiškai nepakeliama.

Tonijus išklausė tylėdamas, nežiūrėdamas įAlesandrą. Bet kai prabilo, balsas skambėjo įtemptai ir nenatūraliai.

- O mano brolis? Ar jis jai ištikimas?

- Susidaro įspūdis, tarytum jis nori išpešti iš gyvenimo tiek daug, lyg jame gyventų ne vienas, o keturi vyrai, - atsakė Alesandras. Jo veidas taporūstesnis. - Visuomeninė veikla jam sekasi puikiai, bet nedaugelis žavisi

jo elgesiu asmeniniame gyvenime, ir dėl visko kaltas nepasotinamas jogeidulingumas.

- Ar ji žino?- Nemanau, - papurtė galvą Alesandras. - Jis jai labai dėmesingas. Bet

jam vis negana moterų, gėrimų, azartinių lošimų...- O kas tos moterys? - pasidomėjo Tonijus abejingu tonu, tačiau palie

tė Alesandro ranką, pabrėždamas klausimo svarbą. - Papasakok man apie jas. Kokio jos tipo?Alesandras susirūpino išgirdęs tokį klausimą. Anksčiau jis apie tai

nesusimąstydavo.- Visų tipų, - gūžtelėjo pečiais. - Žinoma, geriausios kurtizanės. Nuo

bodžiaujančios žmonos. O kartais net merginos, jeigu jos ypatingai gražios bei leidžiasi nuperkamos. Manau, jam svarbu tik tai, kad jos būtųdailutės ir kad dėl to nekiltų skandalas.

Jis įdėmiai žiūrėjo įTonijų, akivaizdžiai mėgindamas suprasti, aršiam visa tai labai svarbu.

- Bet Karlas visuomet elgiasi išmintingai bei apdairiai. O tavo motinai jis - saulė ir mėnulis, juk jos pasaulis toks mažas. Tačiau jisai negali Marianai suteikti vienintelio dalyko, kurio jai reikia - sūnaus Tonijaus.

Alesandro veidas tapo liūdnas bei susimąstęs.- Jinai vis dar myli Karlą, - sukuždėjo Tonijus.- Taip, - patvirtino Alesandras. - Bet kada ji turėjo bent truputį laisvės?

Žinai, per pastaruosius mėnesius Mariana keletą kartų veržėsi pėsčiomis

išeiti iš namų pas tave, ir būtų išėjusi, jei niekas nebūtų jos sulaikęs.Tonijus papurtė galvą. Ir netikėtai ėmė muistytis, mosuoti rankomis,tarsi nebegalėtų viso to ištverti, nenorėtų leisti pasipilti ašaroms, bet nebeįstengtų savęs kontroliuoti. Paskui atsilošė kėdėje ir išgėrė Alesandro pasiūlytą vyną.

Kai pagaliau pakėlė paraudusias akis, šios atrodė tuščios bei pavargusios. Jis nusivylęs numojo ranka.

Vaikiną stebėjęs Alesandras impulsyviai sugriebė jįuž peties.

- 325 -



- 326 -

- Paklausyk manęs, - ištarė. - Jis pernelyg gerai saugomas! Dieną ir naktį, namuose ir gatvėje jįnuolatos sekioja keturi bravai.

Tonijus linktelėjęs karčiai perkreipė lūpas:- Žinau.- Tonijau, kiekvieno, kurį pasiusi prieš jį, laukia nesėkmė. Be to, tokiu

būdu tik dar labiau jįišgąsdintum. Venecijoje jau ir taip pernelyg daugkalbama apie tave. O po šiandieninio pasirodymo kalbų kils dar daugiau.

Negaišk laiko, Tonijau, išvažiuok iš Italijos.Tonijus vėl karčiai nusišypsojo.- Taigi tu niekada tuo netikėjai? - tyliai paklausė jis.Alesandro veidan plūstelėjo toks įtūžis, jog akimirksnį atrodė nebepa

našus pats įsave. Jis susiraukė, o paskui lūpas ištempė paniekos šypsenėlė. Niūros ironijos sklidinu tonu jis paklausė:

- Na kaip gali šito klausti? - o paskui, pasislinkęs prie Tonijaus, pridūrė: - Jei tik būčiau galėjęs, būčiau pats jįužmušęs.- Ne, - sušnibždėjo Tonijus papurtęs galvą. - Palik jįman, Alesandrai.Dainininkas atsišliejo įkėdės atlošą. Dirstelėjo įsavo taurę, šiek tiek pa-

skalandavo vyną ir išgėrė. O paskui pasakė:- Vis dėlto pakentėk, Tonijau, pakentėk! Ir, dėl Dievo meilės, būk at

sargus. Neleisk jam atimti tavo gyvybės. Jau ir taip jis iš tavęs pernelygdaug atėmė.

Tonijus vėl nusišypsojo, paėmė bičiulįuž rankos ir švelniai, raminamai

spustelėjo.- Aš būsiu šalia, - pažadėjo Alesandras, - kada tau beprireiktų.

Juodu ilgam nutilo, bet toji tyla buvo tokia lengva ir be įtampos, tarsivienijanti du senus bičiulius, kuriems nebūtina kalbėtis. Tonijus, rodos,nugrimzdo įprisiminimus.

Pamažu jo veidas pragiedrėjo, sušvelnėjo, akys vėl sveikai sublizgo.- O dabar, - prabilo vaikinas, - noriu sužinoti, kaip laikaisi tu pats. Ar

vis dar dainuoji šventojo Morkaus katedroje? Ir dar pasakyk: ar vakar vakare didžiavaisi savo mokiniu?

Praslinkus dar vienai valandai, Tonijus susiruošė išeiti. Ašaros vėl susitelkė akyse, taigi pasistengė, kad atsisveikinimas taptų kuo trumpesnis.

Bet kai judviejų su Alesandru akys susitiko paskutinį kartą, Tonijusstaiga prisiminė viską, ką anksčiau galvojo apie šįtokįmylimą žmogų, prisiminė naivų pranašumo jausmą, kurį patyrė būdamas berniūkštis, kailaikė Alesandrą menkesniu už tikrą vyrą, bei visas kančias, susikaupusias

viršum šių senų nuostatų. Visa tai vienu metu užplūdo Tonijų, jau stovintįtarpduryje.Ir staiga aiškiai suvokė neišsakytą tiesą: juodu abu dabar tos pačios

padermės būtybės, bet nė vienas nė už ką gyvenime apie tai neprasitars.- Mes dar susitiksime, - sušnibždėjo Tonijus baimindamasis, kad bal

sas jo neišduotų.Ir anaiptol neįsitikinęs tuo, ką dabar pasakė, apkabino bičiulį, aki

mirksniui prispaudė prie savęs, o tada apsisuko ir nuskubėjo šalin.



- 327 -

$ $ $Artinosi vidurdienis. Tonijui būtinai reikėjo numigti, bet jis negalėjo.

Praėjęs pro kardinolo rūmus taip, lyg būtų nepažinęs vartų, galų galeatsidūrė vienoje iš daugybės Romos bažnyčių, kurioje dar neteko lankytis. Bažnyčioje viešpatavo šešėliai, smilkalų kvapas, šimtų žvakių šviesa.

Nupiešti šventieji žvelgė įjįiš paauksuotų altorių. Juodai apsirengusios moterys patylom judėjo link atokiau stovinčio lopšio, iš kurio kūdikėlis Kristus tiesė įjas rankutes.

Apėjęs visas nišas, Tonijus staiga pamatė jam nežinomą šventąjį. Irsuklupo ten, šešėlyje, priešais mažą altorių, o paskui sukniubęs visu ūgiuišsitiesė ant akmenų paslėpęs veidą delnuose bei pravirko. Verkė ir verkėnesugebėdamas sustoti netgi dėl tų švelnių Romos moterų, kurios atsiklau pė prie jo ir vis šnibždėjo, šnibždėjo kažkokius paguodus žodžius.

17

Visą kitą savaitę Gvidas su Tonijum, kaip niekad anksčiau, gyveno irkvėpavo vien tik opera. Visą dieną praleisdavo nagrinėdami ankstesniojo pasirodymo "klaidas" ir silpnesnes vietas. Gvidas šiek tiek pakeisdavoakompanimentą ir užduodavo Tonijui sudėtingiausių pratimų, absoliučiaineįsivaizduojamų praeityje. Senjora Bjanka ardė siūles, taisė krinolinus,

prisiuvinėjo naujus nėrinius arba blizgučius. Paolas visuomet buvo pasirengęs skubiai įvykdyti bet kokį pavedimą.

Savo trelėmis ir aukštosiomis natomis Betikinas pranoko pats save, oTonijus nedelsdamas pagerindavo kiekvieną jo pasiekimą. Duetu suskam

bę jų balsai sukurdavo išties ypatingą grožį, nieko panašaus neprisiminė nė vienas; kas juodu girdėjo, taigi publika, nuščiūvanti tomis fantastiškomis akimirkomis, netrukus pratrūkdavo šaukti "bravo!" Kiekvieną uždangos pakėlimą ir nuleidimą lydėjo griausmingos ovacijos.

Pirmame ir antrame aukštuose susirinkdavo visa aukštuomenė. Už

sieniečiai rengė vis daugiau lošimų kortomis bei vakarienių, o bilietai įkiekvieną spektaklį būdavo išpirkti dar prieš Rudžeriui atidarant duris.Kiekvieną vakarą užkulisiuose Gvidą apipuldavo ne tik gerbėjų mi

nios, bet ir agentai, siūlantys kitą sezoną dirbti Drezdene, Neapolyje,Madride.

Į grimo kambarį plūdo gėlės, brangios tabokinės, kaspinėliais perrištilaiškai. Vežėjai laukdavo atsakymų. Rūškanas grafas di Stefanas kaskartkantriai linksėjo, kai maestro akmeniniu veidu kaskart pareikšdavo, esąTonijus nepasirengęs pasinerti įvisuomeninio gyvenimo sūkurį.

Pagaliau, po septinto sėkmingo pasirodymo, Gvidas atsisėdo su senjora Bjanka užrakintame grimo kambaryje ir sudarė sąrašą kvietimų, kuriuos Tonijui derėjo priimti pirmiausia.

Dabar jis galėjo bet kuriuo metu, kada panorėjęs, susitikti su grafu diStefanu. Galėjo aplankyti Rafaelę šįvakarą.

Gvidui nebeliko abejonių. Jo mokinys išlaikė visus įmanomus išmėginimus. Jis gavo kvietimus iš geriausių pasaulių operos teatrų. Ir Gvidas



- 328 -

pirmą kartą pritarė Rudžerio tvirtinimams, jog opera bus demonstruojama iki pat karnavalo pabaigos.

Tačiau Gvido triumfas buvo nevisiškas, kol nubudęs apyaušriu priesavo lovos nepamatė Tonijaus. Sis sėdėjo ir žiūrėjo pro atdarą langą.

Praėjusį vakarą grafas di Stefanas išsivedė Tonijų bemaž jėga. Juodususipyko, paskui susitaikė ir išvažiavo. Ir nors di Stefano įsimylėjimas kėlė Gvidui šiokįtokį nerimą, bet kartu atrodė juokingas.

Jis pats, išsivadavęs iš grafienės, kuri sugrįžo atgal įNeapolį, praleido keturias saldžias valandas su jaunu tamsiaodžiu kastratu iš Palermo.Tasai berniukas, vardu Marčelas, dainavo gan neblogai, bet tiko tik menkiems vaidmenims, ir Gvidas atvirai jam apie tai pasakė.

O paskui prasidėjo lėtas, nuostabus bei rafinuotas meilės žaidimas,

nes jaunesnysis iš judviejų pasirodė besąs pačių įvairiausių jutimų paslapčių meistras. Jo oda kvepėjo duona, be to, jis buvo vienas iš nedaugelioišromytųjų, kurie turėjo putlias krūtis, saldžias ir sultingas kaip moters.

Paskui vaikinukas buvo labai dėkingas už keletą monetų, kuriasįbruko Gvidas. Ir meldė įleisti jįužkulisius, žadėdamas nusipirkti naująsur-dutą už pinigus, gautus iš maestro.

Supratęs, jog šie malonūs pasimatymai lauks kiekvieną naktį, Gvidas pasistengė reaguoti ramiai ir galvoti apie tai kaip apie kasdienišką dalyką.

O dabar buvo ankstyvas rytas, ir šaltas žiemos vėjas plūstelėjo įkambarį, kai Tonijus atsisuko bei priėjo prie mokytojo.

Gvidas pasitrynė akis. Jam pasirodė, kad visą Tonijų dengia mažulyčiai šviesos taškeliai. Paskui jis suprato, jog čia lietaus lašai, vis dėlto jaunuolis panėšėjo įšmėklą. Šviesa mirguliavo ant auksaspalvio apsiausto,

baltų apykaklės raukinukų ir šiek tiek susitaršiusiuose juoduose plaukuose. Kai vaikinas įsitaisė šalia Gvido, atrodė kupinas žaižaruojančios energijos.

Gvidas atsisėdo lovoje ir ištiesė rankas. Jis pajuto, kaip Tonijaus lupos

palietė jo kaktą, paskui blakstienas, o tada patyrė be galo pažįstamą apkabinimą.Tą akimirką Tonijus jam atrodė esąs nuostabi, bemaž stebuklinga bū

tybė. Ir tuomet Gvidas išgirdo Tonijų tyliai pratariant:- Mums pavyko, tiesa, Gvidai? Mums pavyko!Gvidas sėdėjo ir tylėdamas žiūrėjo įTonijų, glamonėjamas pro atvirą

langą besiveržiančio gaivaus oro, kvepiančio lietumi. Ir staiga iš kažkur išniro keista mintis - atsitiktinė, bet jaudinanti: maestro pagalvojo, kad žiemos oras dvelkia tokia gaiva, lyg jis ūmai būtų persikėlęs toli toli nuo šiosudvisusio miesto, ant savo gimtinės Kalabrijos kalvų.

Ir tą akimirką, kai prieš akis iškilo visas gyvenimas, apimantis praeitį,dabartį bei ateitį, jis neįstengė kalbėti. Jis tiek daug dirbo ir pernelyg pavargo. Be to, niekaip negalėjo priprasti prie tokios laimės.

Bet maestro žinojo, kad Tonijus perskaitė jo akyse atsakymą įsavoklausimą.

- Ir dabar mes galime tą padaryti, ar ne? - pasigirdo tylus Tonijaus



- 329 -

šnabždesys. - Mes galime pradėti gyventi sau, jei panorėsim. Mums taiįmanoma.

- Jei panorėsim? Ką reiškia "jei", Tonijau? - nusistebėjo Gvidas.Kambaryje buvo labai šalta. Gvidas nukreipė žvilgsnį įpieno baltu

mo dangų Tonijui už nugaros. Pilki lietaus debesys atrodė labai tankūs, bet kartu švytėjo skaidria, beveik sidabrine šviesa.

- Kodėl tu pasakei "jei"? - švelniai paklausė jis.Iš Tonijaus veido tryško begalinis sielvartas.Bet gal Gvidui taip tiesiog pasirodė? Nes kai Tonijus vėl pažvelgė įjį,

vaikinas šypsojosi.Akių kampučiuose nusidriekė raukšlelių spinduliai, veidas nušvito, ir

Gvidas liūdnai pagalvojo: jam niekada nepavyks iš tiesų susilieti su Toni- jumi bei tapti šio grožio dalimi.

- Iš čia mes vyksime įFlorenciją, - Gvidas paėmė Tonijų už rankų. - O paskui - kas žino, kur mes patrauksime! Gal įDrezdeną, o gal net įLondoną. Važiuosime, kur panorėsime!

Mokytojas jautė, kaip jo virpulys persiduoda Tonijui. Vaikinas pritariamai linksėjo, ir Gvidui atrodė, kad ši akimirka pernelyg nuostabi, kadširdis nebeišlaikys. Maestro nerado žodžių begaliniam dėkingumui užtai išreikšti.

Bet Tonijus jau nugrimzdo įsavas mintis ir tarsi atsiskyrė nuo Gvido,o šiam beliko gėrėtis jo jaunyste, jo grožiu.

Staiga Gvidas suvokė, jog žiūrėdamas įTonijų prisimena neseniai matytą jo atvaizdą - puikų portretą ant porceliano, sukėlusį jam tokį patstulbinantį ir beveik mistinį pojūtį.

Jįapėmė susijaudinimas. Beveik švelniai - kas jam buvo visai nebūdinga - pabučiavęs mylimąjį, maestro pakilo iš lovos ir basas šaltomisgrindimis perėjo per visą kambarį iki savo rašomojo stalo, kurio stalčiujesurado mažą ovalų portretą aukso filigrano rėmeliuose. Dabar, tamsoje,atvaizdo negalėjai įžiūrėti. Siek tiek padvejojęs Gvidas pažvelgė įmig

lotą siluetą prie savo lovos.Paskui priėjo ir įdėjo miniatiūrą Tonijui įrankas.- Ji man davė prieš keletą dienų ir prašė perduoti tau, - prisipažino,

nė nesitikėjęs, kad šios mažos dovanėlės įteikimas suteiks jam tokį malonumą.

Tonijus įsižiūrėjo įportretą. Iš po juostos išslydę plaukai krito jamant veido.

- Kaip tiksliai ji tave atvaizdavo, tiesa? O svarbiausia, iš atminties. Absoliučiai! - Gvidas pakraipė galvą.

Jis žvelgė žemyn įmažutį portretą: baltą veidą, juodas akis. Miniatiūra panėšėjo įbaltą liepsną, degančią ištiestame Tonijaus delne.

- Jinai ant manęs pyks, - pratarė Gvidas, - už tai, kad buvau užmiršęs paveikslėlį.

Iš tiesų maestro neužmiršo, tiesiog laukė tinkamos progos, tokios kaipši - tylios, ramios akimirkos, ir dabar pats nesuprato, kodėl pasijuto toks

patenkintas.



- 330 -

- O kaip ji apskritai laikosi? - sušnibždėjo Tonijus beveik be garso, tarsi traukdamas garsą įsave, užuot iškvėpęs. - Gyvena viena Romoje, tapo

portretus...- O, ji be galo populiari, - nusišypsojo Gvidas. - Nors pastaruoju metu,

manau, pernelyg daug laiko praleidžia teatre.Gvidas pamatė, kaip Tonijus vėl nuleido akis įportretą.Kaskart išėjęs nusileidus uždangai Tonijus žvelgdavo įKristinos ložę ir

grakščiai, žemai nusilenkdavo dailininkei. O ši, persisvėrusi per turėklus,šypsodavosi ir audringai plodavo.

- Bet kaip ji gyvena? - neatlyžo Tonijus. - Nejaugi niekas jos negloboja? Nejaugi grafienė ne... Aš turiu omenyje...

Gvidas sekundėlę luktelėjo, o paskui lėtai apsisuko ir nužingsniavolink rašomojo stalo. Ten jis atsisėdo ir ėmė žvelgti pro langą įšviesėjantį

dangų. Žvaigždės nyko, pro debesų properšas pasirodė pirmieji žiemossaulės spinduliai.- Nejaugi ji neturi giminaičių, kurie ja rūpintųsi? - šnibždėjo Tonijus. - Ir

ką jie pagalvotų, jeigu sužinotų, jog jinai pasiuntė dovaną žmogui, kuris...Ir vaikinas vėl nutilo, laikydamas miniatiūrą priešais save abiem ran

kom lyg nepaprastai trapų daiktą.Gvidas nesusilaikęs šyptelėjo.- Tonijau, - švelniai pasakė jis. - Kristina laisva jauna moteris ir gyvena

savo gyvenimą, kaip kad mes visi gyvenam savąjį, - ir dar labiau sušvelninęs toną paklausė: - Negi man vėl teks piršliauti?



Šešta dalis

1

Paskutinį sykį nusilenkęs Tonijus prasibrovė pro tankią gerbėjų miniąįgrimo kambarį, liepė senjorai Bjankai mandagiai atsiprašius išsiųsti namo grafo vežėją bei skubiai persirengė.

Po antrosios pertraukos jis nusiuntė Kristinai raštelį ir paskutiniojispektaklio dalis jam virto tikra kankyne.

Tik tuomet, kai uždanga nusileido paskutinį sykį, Paolas įteikė jam dailininkės atsakymą.

Tačiau tik visiškai persirengęs ir vėl tapęs pačiu savimi, tik susivėlusiais, susitaršiusiais plaukais, Tonijus išskleidė laiškelį:

"Ispanijos aikštė, Sanfredo rūmai, mano dirbtuvė, viršutinis aukštas."

Akimirksnį jis stovėjo nustėręs. Ir net ne iškart pastebėjo įėjusįGvidą,kuris atnešė svarbių naujienų apie busimąjį velykinįsezoną Florencijoje ir

pirmą kartą prakalbo, jog prieš išvykdami iš šalies jie turi pasirodyti kiekviename geriausiame Italijos teatre.- Mūsų atsakymo laukiama artimiausiu metu, - pasakė Gvidas, baks

nodamas pirštu įrankoje laikomą popieriaus lapą.- Bet kodėl jiems reikia sužinoti dabar? - sumurmėjo Tonijus.Įėjo senjora Bjanka. Jai vos ne vos pavyko uždaryti duris.- Tu privalai išeiti bent kelioms minutėms, - tarė ji, kaip kad sakydavo

kiekvieną vakarą.- ...Todėl, kad mes kalbame apie Velykas, o Velykos bus praėjus vos

keletui dienų po to, kai baigsime pasirodymus čia. Kalbame apie Florenciją, Tonijau! - šūktelėjo Gvidas.- Gerai, taip... Tai yra žinoma... Mes dar apie tai pasikalbėsime, - burb

telėjo Tonijus, bergždžiai stengdamasis susišukuoti.Ar jis sulankstė raštelį? Ar įsikišo įkišenę?Gvidas tuo tarpu įsipylė vyno.Įkambarį įsmuko įraudęs Paolas ir su perdėtu palengvėjimu žnektelė

jo prie durų ant grindų.- Eik pas juos, Tonijau, dabar pat ir užbaik šįreikalą! - senjora Bjanka

apsuko jįbei išstūmė įminią.Bet kodėl jam buvo taip sunku? Rodos, visi norėjo jįpaliesti, pabu

čiuoti, sugriebti už rankos ir pasakyti, koks jis jiems svarbus. O jis jautė, jog nenori nieko įžeisti. Tačiau kuo daugiau šypsojosi bei linkčiojo, tuoįnirtingiau atakavo gerbėjai, taigi galų gale prasiveržęs atgal įkambarįvaikinas virte virė iš įniršio ir vienu mauku išgėrė Gvido pasiūlytą vyną.

Į grimo kambarį vėl plūdo gėlės: milžiniškos puokštės iš oranžerijų.Senjora Bjanka jam šnipštelėjo, jog už durų laukia di Stefano žmonės.



- 332 -

- Prakeikimas! - šūktelėjo jis ir pačiupinėjo kišenėje Kristinos raštelį.Mergina nepasirašė, bet jis ūmai ištraukė laiškelį ir nekreipdamas dėmesio įGvidą, Paolą bei senjorą Bjanką, spoksančius įjįkaip įpamišėlį, sudegino popierėlį žvakės liepsnoje.

- Luktelėk! - šūktelėjo senjora Bjanka, kai jis nusisuko, ketindamas išeiti. - Kur tu susiruošei? Pasakyk man, pasakyk maestro, kol neišėjai!

- Koks skirtumas! - susierzinęs atsakė jis. Ir pamatęs Gvidą nežymiai besišypsantį iš vaikiškų aistrų besijuokiančio suaugusiojo šypsena, užvirėtyliu įniršiu.

Vos įžengęs įkoridorių, pamatė Rafaelės žmones. Bet jo laukė ne tarnai, o grafo bravai.

- Senjore, jo prakilnybė nori jus matyti...- Gerai, bet ne šiandien. Šiandien nepavyks, - skubiai pasakė Tonijus

ir patraukė laukan.Akimirksnį pasirodė, jog šie žmonės pastos jam kelią. Tačiau prieš išsitraukdamas špagą ar iškrėsdamas kitą kvailystę jis lediniu tonu pakarto

jo neigiamą atsakymą. Matyt, Rafaelės asmens sargybiniai buvo visiškainepasirengę tokiam posūkiui, todėl nebežinojo, kaip pasielgti, sutriko irnesiryžo jėga įbrukti Tonijaus įgatvėje laukiančią karietą.

Bet įsėdęs įsavo ekipažą dainininkas pamatė grafo vyrukus irgi užšokant ant žirgų. Todėl Tonijus, sugalvojęs gudrų planą, įsakė vežėjui nuga

benti jįįIspanijos aikštę.Prie Sanfredo rūmų jo karieta sulėtino greitįir ėmė šliaužti kaip vėžlys.

Pravažiavęs pro rūmus, Tonijus pasiekė antrą skersgatvį, kur kelias tapoitin siauras, ir karieta bemaž kliudė sienas, nepastebimai išsmuko laukan

bei uždarė dureles, o tada pasislėpęs tamsoje palaukė, kol bravai prajos pro šalį.

Taigi išmušė lauktoji valanda.Tonijus atidarė rūmų pirmojo aukšto duris ir pamatęs fakelą, apšvie

čiantįlaiptų aikštelę, sustojo bei pažvelgė įviršų. Apleistas ir šaltas laiptųšulinys atrodė tarsi gatvės tąsa. Žvelgdamas įjįTonijus pasistengė apienieką negalvoti. Kitaip mintys neišvengiamai imtų suktis apie tai, jog jautrejus, ne, ketverius metus jis negulėjo su moterimi, ir apie tai, jog jis neįstengs išvengti to, kas laukia, nors ir neturėjo nė menkiausio supratimo,kuo visa tai galėtų baigtis.

Vienu momentu jis net balsu sumurmėjo, nors ir gan neaiškiai, kadgalima rasti sprendimą. Reikia įtikinti save, jog ji negraži, nepatraukli. Irtuomet išsivaduos iš jos kerų.

Tačiau nepajudėjo iš vietos.Ū mai visiškai netikėtai jįužklupo dviejų anglų pasirodymas pro duris.

Juodu kalbėjo savo gimtąja kalba ir beveik bičiuliškai pasisveikino su vaikinu. Tonijui pasirodė, jog svetimšaliai bemaž apimti pagarbaus siaubožvilgčioja įjo ūgį, nors ir patys buvo šiek tiek aukštesni už italus. Jaunuolis tiesiog suakmenėjo. Jis nė neabejojo, kad nepažįstamieji spokso įjį, nes

jis atgrasus. Lediniu žvilgsniu nulydėjo juodu laiptais aukštyn.



- 333 -

Jam dingtelėjo, jog aptikęs čia veidrodį galėtų pasižiūrėti įjįir pamatyti, kas vis dėlto esąs. Peraugėlis vaikas, kaip pačiam kai kada atrodydavo, o gal siaubūnas visiems laikams? Jis susimąstė. Užplūdus liūdesiui,darėsi silpna, bet staiga dingtelėjo mintis, jog laisvai galėtų šįvakarą nuvykti pas grafą, tuomet toji mergina, galutinai įžeista, imtų jo vengti.

Tad pagaliau pastatęs koją ant laiptelio ir pradėdamas lipti aukštyn,Tonijus pats save šiek tiek nustebino.

Studijos durys buvo atidarytos, ir pirmiausia įakis krito dangausskliautas, visiškai juoda padangė, nusėta skaisčių žvaigždžių.

Kambaryje nedegė šviesos, tačiau pro didžiulius langus - tiesiai priešais Tonijų ir dešinėje - bei šiek tiek nuožulnias stiklines lubas atsivėrėvaizdas įnaktį.

Dusliai skambėjo žingsniai; akimirksniui jis prarado pusiausvyrą, jam pasidingojo, tarsi dangus viršum šio mažučio žemės lopinėlio Romos viduryje juda, lyg viršum vandenyne plaukiančio laivo.

Žvaigždės spindėjo įstabiai. Neįtikėtinai aiškiai matėsi žvaigždynai.Giliai traukdamas įsave kambarin besismelkiantį gaivų orą, jis lėtai pasisuko po dangumi, tarsi visiškai neturėtų ko bijoti šiame pasaulyje, ir netikėtai pasijuto esąs labai mažas bei visiškai laisvas.

Tik vėliau pastebėjo, jog kambaryje vis dėlto esama daiktų: stalas, kėdės, paveikslai ant molbertų, o juose - tamsios figūros, išryškėjančiosšviesiame fone; eilėmis rikiavosi buteliukai bei stiklainėliai... užuodė stiprų terpentino kvapą, staiga nustelbusį sodrų ir malonų dailininkų naudo

jamo aliejaus aromatą.O paskui pamatė ją, Kristiną, stovinčią šešėlyje, pačiame tolimiausia

me nuo langų kampe. Jos galvą dengė laisvos gobtuvo klostės.Baimė jįsurakino, sukaustė, atėmė jėgas. Visi sunkumai, kuriuos įsi

vaizdavo, vėl pradėjo kamuoti. Ką jis jai pasakys? Kaip juodu pradės? Kasapskritai gali tarp judviejų įvykti? Kas laikoma savaime suprantamu da

lyku? Ką apskritai juodu abu čia veikia?Galūnės ėmė virpėti, džiaugdamasis, kad kambaryje tamsu, jis palenkė galvą. Aukštą, įdangų atsiveriantį kambarį užpildė liūdesys, liūdesysiškilo lyg siena, juodesnis už pačią naktį. Jam atrodė, kad ši mergina

pernelyg nekalta, o prisiminimas apie jos grožį sukūrė sąmonėje absoliučiai nežemišką pavidalą.

Tačiau realybėje tamsi figūra jau artinosi link jo, staiga tuščiame kam baryje nuskambėjo Kristinos balsas, ir šis balsas ištarė jo vardą.

- Tonijau, - pratarė ji, tarsi juodu jau sietų tam tikras artumas, ir vosišgirdęs žemą, melodingą jos balsą, vaikinas nejučia priglaudė prie lūpų

pirštą.Dabar matė jos veidą po gobtuvu, o pats gobtuvas staiga sukėlė mintis

apie vienuolius, paprastai lydinčius ant ešafoto pasmerktuosius myriop,tuomet skubiai ištiesė ranką, lengvai įveikdamas juodu dar skiriantį atstumą, ir nutraukė gobtuvą nuo jos plaukų.

Ji nekrustelėjo. Ir neišsigando. Net ir tada, kai jo pirštai pasinėrė į



- 334 -

stangrias sruogas bei praskyrę jas susiglaudė ant pakaušio. Ji žengtelėjoartyn.

Ir netikėtai pasistiebusi prisiglaudė visu jaunu savo kūnu, gaubiamu plono vilnonio audinio bei nėrinių. Jis lietė minkštą smakrą, putlias, nekaltas lūpas, o paskui, jai staigiai suvirpėjus, pajuto merginą apėmusį geismą.

Sis geismas jįpavergė, persidavė visam kūnui, traukiančiam aistrą iš jos lūpų, šiltos, saldžios kaklo duobutės, o paskui ir iš aukštų, plonu audiniu pridengtų krūtų apvalumo.

Tonijus prisispaudė jos galvą sau prie krūtinės taip stipriai, jog tikriausiai net sukėlė Kristinai skausmą, paskui veidu įsirausė jai įplaukus žarstydamas juos žvilgančiomis rieškučiomis, kurios net ir šiame tamsiamevėsiame kambaryje švytėjo auksu. Mažutės garbanėlės sukuteno veidą,tuomet atsitraukęs nuo merginos jis tyliai atsiduso, ir šis vos girdimas

garsas tuojau pat ištirpo ore.Kristina žengtelėjo atgal ir paėmusi jįuž rankos nusivedė įgretimąkambarį.

Palietus net jos pirštai atrodė keisti - trapūs it brangenybės. Jis pakėlė jos ranką prie lūpų.

Priešakyje prie sienos stovėjo lova. Visi kiti baldai buvo uždengti;kambarys atrodė seniai nenaudojamas.

- Žvakių, - sušnibždėjo jis. - Šviesos.Ji sustingo, tarsi nesupratusi. O paskui papurtė galvą.- Ne, leisk man tave matyti, - sušnibždėjo Tonijus ir prisitraukė ją, pri

versdamas vėl pasistiebti.Bet šito jam pasirodė negana, tuomet lengvai pakėlė ją taip, kad jos

akys susilygintų su jo. Merginos plaukai sukrito įpriekį apgaubdami juosabu, ir akimirksnį jis nejautė nieko, išskyrus savo paties drebulį bei josvirpėjimą, tekantį įjo kūną.

Pakėlęs Kristiną lyg mažą vaiką viena ranka ir gan miglotai suvokdamas, ką daro, jis užstūmė du rų skląstį. Paskui paėmęs mažą žvakidę

pastatė ją prie pat lovos, kurią iš visų pusių uždengė sunkiomis aksominėmis užuolaidomis. Nuo užuolaidų sklido slogus dulkių kvapas. Tonijusužžiebė degtuką, vieną po kitos uždegė tris žvakes, ir mažą kambarėlį,sudarytą vien iš užuolaidų, minkštų patalų bei pagalvių, nutvieskė mirguliuojanti šviesa. Kristina klūpojo priešais jį. Jos veide išryškėjo įstabūskontrastai. Tamsiai pilkos blakstienos, gaubiančios pilkšvas akis, sudrėko,tarsi ji ką tik būtų verkusi, o skaisčios rožinės lūpos atrodė niekada nepažinusios dažų. Ir staiga jis be galo nustebęs pamatė, jog po juodu apsiaustu ji vilki tą pačią nuostabią šilkinę suknelę, kurios violetiniai atšvaitaiteikė skruostams nežemiško blizgesio bei pritemdė viršum korsažo nėrinių bemaž švytinčių apskritų krūtų antgamtišką baltumą. Violetinė spalva išryškino jos bruožus, vos pastebimu šešėliu paliesdama švelniais pūkeliais padengtą veido odą.

Visa tai jis aprėpė vienu žvilgsniu, bet paskui įsižiūrėjo įmerginosveidą ir pasijuto sukrėstas. Ši išraiška jįišgąsdino sustiprindama jau irtaip pašėlusiai tvinkčiojantį pulsą, nes vaikinas suprato: šiame kūne gy



vena tokia pat geležinė, rūsti siela, kaip ir jo paties. Kristina jo nebijojo. Jiskleidė susikaupimą, narsą ir valią. Ištiesusi ranką link žvakidės, merginažvilgsniu paprašė užgesinti žvakes.

- Ne... - sušnibždėjo jis.Ištiesė ranką, bet vis dar nedrįso paliesti jos veido. Kur kas lengviau

buvo liesti visą jos kūną tamsoje! Vos pajutęs pirštais šilkinius pūkeliusir odą po jais, Tonijus susiraukė tarsi nuo skausmo. Ir išsyk iš merginosveido dingo rimtumas. Suraukti dulsvi antakiai išsilygino ir dabar atrodėit pieštuku nubrauktos linijos viršum žibančių akių. O akis užpildė ašaros, šiek tiek užtemdančios, bet kartu ir išryškinančios jų mėlynumą. Tačiau matėsi, kad mergina bijo pravirkti.

Tonijus užpūtęs žvakes atitraukė užuolaidas, įsileisdamas po baldakimu žvaigždžių šviesą, o paskui atsisuko įKristiną liepsnodamas geis

mu ir nekreipdamas dėmesio įtai, jog ji atšoko, išgąsdinta jo atkaklumo,nuplėšė šilkus bei nėrinius ir išlaisvino krūtis.Mergina riktelėjusi pradėjo priešintis. Bet jis vėl ją sugriebė bei apibė

rė bučiniais, ir staiga jos lūpos prasivėrė, jo liežuvis prasiveržė iki jos dantų, ir Tonijus pajuto, kaip nuolankiai tirpsta viršutinė jos lūpa, ir jam ėmėatrodyti, kad jos burna - jau ne šiaip burna, o maži, gyvi atsiveriantys kūno vartai.

Paskui jis nusimetė savo drabužius, išmėtydamas aplink, ir šie atsidūrė po judviejų kūnais, kai užsiropštęs ant Kristinos ir išsitiesęs jaitarp kojų nuleido galvą tarp krūtų.

Aistra pavertė jįgrubiu, varė iš proto. Merginos pavidalas bei kvapassusimaišė jo sąmonėje. Suėmęs lūpomis iš pradžių vieną, o paskui kitąspenelį jis pajuto, kaip jinai įsitempė po juo, ir tuomet kilstelėjęs aukščiau kelius pakėlė ir ją, tarsi mėgindamas apsaugoti nuo savęs paties.

Kristinos plaukai krito ant nuogų jo pečių; kakta, į kurį trynėsi joskruostas, atrodė it šiltas akmuo; o po juo siūbuojančių minkštų krūtųkarštis panėšėjo įsapną atmerktomis akimis, ir visa mergina buvo pati

saldybė, nuolankumo įsikūnijimas. Tačiau skverbdamasis įslapčiausias jos vieteles, išskleisdamas ją tarsi gėlę, žiedlapis po žiedlapio, Tonijus pa juto nebegalįs ilgiau laukti, vilkinti šio momento ištisą amžinybę, pajuto privaląs paimti ją tuojau pat.

Bet kai ūmai įją įsiskverbė, pajuto pasipriešinimą. Mergina staigiaiįsitempė, ramindamas ją lūpomis Tonijus ištiesęs ranką palietė drėgnus

plaukelius jai tarp kojų.Kristina tyliai riktelėjo, tuomet jis atsitraukė ir pradėjo laukti, laukti

liesdamas patį slapčiausią jos taškelį ir jusdamas, kaip šis paburksta, oaitrus kvapas prasiskverbia įpačias jo smegenis.

Mergina apsivijo jįrankomis, tarsi norėdama jame nuskęsti, o paskui pagaliau kilstelėjo šlaunis, ir jis įsigavo vidun, o patyręs aplink susiglaudusią ankštumą liovėsi valdyti savo kūną. Staiga ties pačia kantrybės riba

pajuto atsirėmęs įnekaltybės barjerą, ir prasibrovė pro jįįpačią pasitenkinimo viršūnę.

Ji verkė. Verkė prisispaudusi prie jo. O paskui pakėlė mažą rankutę

- 335 -



- 336 -

ir nusibraukė nuo veido šlapias sruogas. Tonijus sėdėjo ant lovos neatitraukdamas nuo jos rankų bei neatplėšdamas akių nuo trapaus kūno išlinkimų po plaukų lietumi. Ir kilstelėdamas jos veidą suprato mirsiąs, jei jidabar jįatstums.

- Aš nenorėjau sukelti tau skausmo, - sušnibždėjo. - Juk aš nežino jau...

Bet mažutė jos burna prasivėrė pasitikdama jįtaip pat noriai, kaip iranksčiau.

Nuogas jos kūnas, nuostabūs, kvapnūs apvalumai ir duobutės šlietešliejosi prie jo, o ant paklodės juodavo mergiško jos kraujo dėmė.

Ir nors ramindamas merginą jis pradėjo meiliai kalbėtis su ja, apsupošvelniausiais žodžiais bei bučiniais, jam atrodė, kad šnekos skamba kažkur labai toli ir kad kalba kažkas kitas. Jis tiesiog mylėjo ją, beprotiškai ją

mylėjo. Jinai priklausė jam. O kraujas ant paklodės išstūmė iš jo sąmonės bet kokias racionalias mintis. Kristina iki tol nepriklausė nė vienam vyrui!Aistra varė Tonijų iš proto. Jis jautė, jog visa jo gyvenimo vaga sudrebėjoir dingo migloje, o siauras takelis, vingiuojantis įšiaurę, po žemės dre

bėjimo pasislėpė rūke. Jis pajuto siaubą, o dar absoliučiai aklą poreikį padaryti taip, kad mylimoji patirtų pasitenkinimą. Lygiai tokį pat poreikį,tik jau jo paties atžvilgiu, Tonijus pastebėjo kardinolo aistroje pirmosiomis judviejų naktimis prieš keletą mėnesių.

Prieš keletą mėnesių! O, rodės, praėjo jau daugelis metų. Visa tai tapolyg tolima fantazija po laiko mėnesiena, kokia jau seniai pasidarė Venecija.

Jam norėjosi vėl ją paimti. Dabar jis parodytų mylimajai tokįmeistriškumą ir tokį švelnumą, jog visas jos skausmas išnyktų kaip kraujas, tekantis jai tarp kojų. Jis bučiuotų tą įstabųjį taškelį bei šilkinę šlaunųodą, ir po pažastimis, ir po sunkiomis baltomis krūtimis. Jis jai suteiktųne tik tai, ką gali suteikti kiekvienas vyras, o visas savo kantrybės, išmanymo paslaptis, visą kvapnųjį vyną naktų, praleistų vardan meilės beiskendint meilėje, kai savo glėbyje dar neturėjo šios brangiausios, virpan

čios, pažeidžiamos moters.- Tai paslaptis, paslaptis! - sukuždėjo jis, ir širdis vėl ėmė daužytis.

__________________________ 2 __________________________

Dešimtą valandą ryto nubudęs savo lovoje, Tonijus skubiai ėmėsidarbo ir sušildė balsą atlikdamas seriją sudėtingų duetų su Paolu. Paskuiapsivilko sniego baltumo nėriniuotus marškinius, siuvinėtą liemenę, savomėgstamiausią pilko aksomo švarką ir prisisegęs pačią sunkiausią špagątuojau pat išvyko įVia dėl Corso. Ten jo karieta kurį laiką judėjo gretaKristinos, o paskui jis kuo nepastebimiau įsmuko pas ją.

Mergina atrodė nepaprastai žavi. Atsidūręs šalia, jis išsyk puolė jąaistringai bučiuoti ir neabejotinai būtų pradėjęs mylėtis čia pat, karietoje,

jei tik būtų pavykę ją įkalbėti.Kristinos plaukai buvo šilti, sklidini ryto saulės sušildyto aromato, o

kai ji šiek tiek prisimerkė, tamsių blakstienų dėka akys tapdavo skaidriai



- 337 -

mėlynos. Jis palietė tas blakstienas pirštų galiukais. Ir pajuto esąs įsimylė jęs šią kiek paburkusią apatinę lūpą.

Bet jei tik leistųsi, liūdesys vėl būtų jįužvaldęs; kai tai pajuto, liovėsi bučiavęs Kristiną, nors ir nepaleido. Pasisodino ją ant kelių, sūpavo dešine ranka, merginos plaukai užliejo jįaukso lietumi, o paskui, kai jos veide vėl apgaulingai sumišo naivumas ir rimtumas, Tonijus pirmą kartą ištarė mylimosios vardą:

- Kristina.Juokaudamas pamėgino ištarti taip, kaip taria anglai, kaip tardavo ji

pati, paversdama garsą stangria užtvara. Tačiau pasirodė besą taip sunku, jog suraukė kaktą bei ištarė jos vardą itališkai, palikdamas liežuvį priešakinėje burnos dalyje ir leisdamas orui laisvai pereiti nuo skiemens prieskiemens: Tonijus jįišdainavo.

Mergina nusijuokė įstabiu čiurlenančiu juoku.- Ar tu niekam nepasakei, kur aš buvau šią naktį? - netikėtai paklausė jis.

- Ne. Bet kodėl aš neturiu niekam sakyti? - nusistebėjo Kristina.Skambus merginos balselis jįužburdavo. Buvo beveik neįmanoma

klausytis ne balso muzikos, o žodžių.- Tu jauna, naivi ir akivaizdžiai nepažįsti pasaulio, - paaiškino jis. - Aš

negaliu leisti tau kentėti. Jau vien mintis apie tai nepakeliama. O tu visainesirūpini savimi.

- Ar tu ketini netrukus mane palikti?Jįpribloškė šis klausimas. Nežinojo, ar jo jausmai atsispindi veide.

Dabar negalėjo sutelkti dėmesio įnieką, tegalvojo tik apie tai, jog ji šalia,kad laiko ją savo glėbyje.

- Tuomet leisk man tave atbaidyti kartą ir visiems laikams, - pratarė ji.- Leisk pasakyti tau, kad man nerūpi pasaulio nuomonė.

- Hm-m-m...Jis iš paskutiniųjų stengėsi klausytis. Bet Kristina buvo tokia gundanti,

o įžūlumas tariant pastaruosius žodžius jįypač sujaudino. Ji tiesiog liepsnote liepsnojo ryžtu, tarsi būtų paprasčiausias žmogus, o ne spinduliuo janti būtybė, nors, žinoma, ji negalėjo būti paprasta moteris, nes už šitokio grožio negalėjo slypėti dar ir protas.

Ne, kokie niekai! Nepaisant nepaprasto patrauklumo, dailininkės kal boje išryškėdavo neginčijamas bei galingas intelektas.

- Man nesvarbu, ką kiti apie mane galvoja, - aiškino ji. - Aš buvau ištekėjusi. Buvau paklusni. Ir dariau, kas man buvo liepiama.

- Bet tu buvai ištekėjusi už pernelyg seno žmogaus, nebeprisimenančio savo teisių arba privilegijų, - atsakė Tonijus. - Esi jauna, paveldėjai palikimą, gali vėl ištekėti.

- Aš neketinu vėl tekėti! - šūktelėjo Kristina primerktomis akimisžvelgdama įsaulę, šmėkščiojančią tarp lapų. - Ir kodėl tu man visa taisakai? - paklausė ji nuoširdžiai susidomėjusi. - Kodėl tau taip sunku su

prasti, kad aš noriu būti laisva, noriu piešti, noriu dirbti savo dirbtuvėje,noriu gyventi tokį gyvenimą, koks man prie širdies?



- 338 -

- Ak, šitaip kalbi dabar, - pastebėjo jis, - bet paskui gali pasakyti visiškai priešingą dalyką, o juk labiausiai tau kenksmingas lengvabūdiškumas.

- Ne, - ji priglaudė pirštą jam prie lūpų. - Aš nesu lengvabūdė. Aš myliu tave. Visuomet tave mylėjau. Mylėjau tave nuo pirmos akimirkos, kai

pamačiau prieš daugelį metų, ir tu tai žinojai. Tu žinojai netgi tuomet.- Ne, - Tonijus papurtė galvą. - Tu mylėjai tą, kurį matei scenoje, baž

nyčių choruose...Kristina vos sutramdė juoką.- Aš mylėjau tave, Tonijau, aš myliu tave dabar, - pasakė ji. - Ir savo

meilėje neįžvelgiu jokio lengvabūdiškumo. O jeigu čia netgi ir esama šiokio tokio neapdairumo, man nė trupučio nerūpi.

Jis pasilenkė jos pabučiuoti, tikėdamas mylimąja tą minutę. O kai apkabino Kristiną, jam pasirodė, tarytum jos jaunystės ir tyrumo žavesys

įgavo galingesnį bei nuostabesnį pavidalą.Vis dėlto jis švelniai pratarė:- Aš baiminuosi dėl tavęs. Ir dorai nesuprantu.- Ką čia suprasti? - sušnibždėjo ji jam įausį. - Argi tais metais Neapo

lyje tu bent akies krašteliu neįžvelgei, kokia aš nelaiminga? Juk visą laikąmane stebėjai, - mergina jįpabučiavo ir padėjo galvą jam ant krūtinės. -Ką aš galiu tau papasakoti apie savo gyvenimą? Kad tapau nuo aušros ikisutemų. Kad dirbu naktimis, esant prastam apšvietimui. Kad svajoju apieužsakymus, apie koplyčių bei didžiųjų bažnyčių sienas. Bet vis dažniau

pastebiu, jog labiausiai man patinka piešti veidus - vargšų ir turtingų, tųkurie užkelia mane įmados aukštybes, ir tų, kuriuos matau gatvėse. Ne

jaugi visa tai taip sunku suprasti? Tokįgyvenimą?Jo rankos be paliovos lietė mylimąją, glamonėjo, braukė atgal banguo

tas sruogas, o šios tuojau pat grįždavo į ankstesnę vietą.- Žinai, kas aš? - paklausė Kristina žavingai šypsodamasi. - Ispanijos

aikštėje aš patyriau tokią laimę, jog akimirksniu tapau naivuole.Tonijus nusijuokė.

Bet netrukus jo veidas pasikeitė, nes vaikinas susimąstė.- Naivuole, - sušnibždėjo jis.- Na, taip. Gryniausia naivuole, - ji suraukė kaktą. - Aš nubundu, gal

voju apie tapybą, eidama gulti irgi galvoju apie tapybą, apskritai man rūpivienintelė problema: kaip prailginti dieną...

Ir jis suprato. Pačiais šiurpiausiais momentais, kai negalėdavo išguitiiš galvos minčių apie Karlą bei Veneciją, kai jam atrodydavo, kad pačiosTreskių rūmų sienos suspaudžia jį, o aplinkui trykštanti šviesa - Veneci

jos šviesa, jis svajodavo apie tokį paprastumą, apie kokį ji kalbėjo. Kitokiomis aplinkybėmis jis irgi būtų tapęs toks pat. Gvidas pasižymėjo tuodievišku paprastumu, nes muzika tapo visa apimančia jo aistra, jo esybe,

jo svajonėmis. Paskutiniąsiąs septynias dienas ir naktis, kai Gvidas dirbo peržengęs išsekimo ribą, šiuo paprastumu persismelkęs jo veidas tapokeistai bereikšmis.

- Tačiau meilei bei vienatvei, - kalbėjo ji dabar, ir balse jautėsi kartėlis,- meilei bei vienatvei mano esamas gyvenimas būtų Dievo dovana.



- 339 -

- Vadinasi, tetrūksta tik meilės? - sušnibždėjo Tonijus. - Vadinasi, tetrūksta tik mano meilės, kad tavo gyvenimas taptų Dievo dovana?

Kristina atsistojusi apsivijo rankomis jo kaklą. Šviesa mirguliavo lapi joje jai už nugaros auksinėmis, žaliomis, tamsiomis dėmėmis, ir Tonijusužsimerkė, prispaudė ją prie savęs, apkabinęs savo ilgomis, plačiomisrankomis pajuto, kokia ji mažutė bei švelni. Atrodė, jog jeigu kada norsanksčiau jam teko patirti tokią laimę, jau seniai ją užmiršo, o šios akimirkos neužmirš niekada, kad ir kas vėliau benutiktų.

Visus jų veiksmus tą rytą ir tą dieną lydėjo lengvumas bei veržlumas.Juodu perėjo per krautuvėles. Kristina ieškojo senų paveikslų, dėl ku

rių derėjosi kietai kaip vyras. Ji pažinojo savininkus, o kai kurie netgi specialiai jos laukė. Mergina ryžtingai judėjo tarp dulkėtų vertybių kalnų ir,

rodos, akimirksniui užmiršo šalia esantį Tonijų.Tamsios, įvairiausių daiktų prikimštos krautuvėlės jam labai patiko.Jis apžiūrinėjo senus rankraščius, žemėlapius, kardus. O suradęs pluoštelįVivaldžio natų ir keletą senesnių kompozitorių rinkinių, tuojau pat

juos nusipirko.Didžiąją laiko dalį jis tiesiog susižavėjęs stebėjo Kristiną, kol meno

krautuvėlių savininkai su ja derėjosi bei įkalbinėjo, o paskui vis tiek sutikdavo su jos kaina. Dailininkė nusipirko keletą romėniškų statulų fragmentų, paaiškinusi, jog naudos juos kaip modelius tapybai, ir Tonijus padėjo vežėjui rūpestingai suvynioti vertybes įsenas paklodes bei nuneštiiki karietos. Dar mergina įsigijo kelis portretus, suskeldėjusius ir patamsėjusius, bet sklidinus įdomių, reikšmingų detalių.

Tonijui buvo labai lengva bendrauti su Kristina. Jįžavėjo jos savitvarda. Be to, jam patiko, nors ir nesusimąstė apie tai, jos gyvenimo pilnatvės

pojūtis. Jis klausėsi, kaip jinai kalba apie savo brangenybes, apie tai, jogturi išmokti geriau piešti rankas bei pėdas, privalo ištyrinėti gėles, audinius, išmokti suprasti, kas gerai, o kas blogai.

Užplūdo nepaprastas pojūtis, tarytum pažinojo šią moterį visuomet,visada buvo drauge su ja ir mėgavosi miela jos draugija, bet tuo pat metu jįstulbino kiekvienas jos judesys, kiekvienas auksinių plaukų krestelėjimas.

Karieta išvažiavo iš Romos ir atvira vietove riedėjo įpietus. Pakeliuidažnai pasitaikantys griuvėsiai teikė kraštovaizdžiui romantiško žavesio.Č ia už vynuogienojų šmėkštelėdavo akvedukas, čia staiga iškildavo vieniša kolona, nuspalvinanti peizažą nykiomis irimo spalvomis. Kristina

jausmingu balsu pasakojo apie įstabų Italijos grožįbei apie tai, esą ji sapnuodavusi Italijos gamtovaizdį ir tai supratusi išsyk, kai tik jįišvydo; o

jos vyras, kuris visuomet buvęs jai labai geras, vežiojęs ją po visą Italiją bei suteikdavęs galimybę piešti eskizus ir tapyti, kada tik ji panorėdavo.

Kurįlaiką Tonijus dar suprato, kur jie yra, kadangi kelias driekėsi netoli grafienės vilos, bet paskui karieta pasuko toliau įpietus, jūros pusėn,ir netrukus atsidūrė ilgoje alėjoje, iš abiejų pusių apsodintoje smailiavir-šūnėmis tuopomis, besistiebiančiomis įžydrą dangų.



- 340 -

Priešakyje išniro namas, kurio stačiakampįfasadą, nusidriekusį įkairęir įdešinę, statmenai alėjai, išmargino gilūs įskilimai bei drėgmės dėmės,o geltoni dažai, kadaise dengę sienas, nusilupo ir kai kur karojo atplaišos.Vis dėlto saulės užlietas namas švytėte švytėjo, tik langinių dengiami langai juodavo it tamsios dėmės. Juodviem privažiavus artyn, Kristina paėmėTonijų už rankos ir nusivedė vidun pro pagrindines duris.

Tamsias akmenines grindis nuklojo lapai. Kampe kažkas sušnarėjo, įšviesą išlėkė kelios vištelės. Paskui po aukštomis lubomis nuaidėjo duslokas įkyrus avių bliovimas. Palei išpieštas sienas mėtėsi šiaudų kuokštai.Tiesiog per freskas, ant senų aplūžusių baldų, tekėjo lietaus kriokliai.

- Koks čia namas? - paklausė jis Kristinos, kuri ėjo priekyje, prilaikydama sijonus kaip princesė.

Staiga jis sustojo ir sustingo. Šių griuvėsių vaizdas sukėlė drebulį. To

nijus prisiminė, kaip prieš daugelį metų Venecijoje stovėjo tokiuose tuščiuose, saulės užlietuose kambariuose, laikydamas rankoje tamburiną; galinga ritmiška muzika suskambo ausyse bei nutilo, kai užsimerkė ir akiųvokais pajuto saulės šilumą.

Gaivus oras pleveno aplinkui. Jisai nejautė nei liūdesio, nei apgailestavimo. O vėl atsimerkęs pamatė už langų ryškius saulės spindulius bei iškilusią žemę tolumoje, ir ši vieta jam pasirodė panaši įmilžiniškus namogriaučius, atvirus lietui ir vėjams, žalumos ir visa ko augančio kvapams.

Kristina stovėdama ant laiptų pašaukė jį.- Č ia mano namas, - pasakė ji, kai Tonijus priėjęs paėmė ją už paran

kės. - Jeigu aš panorėsiu. Ar suteiksi palaiminimą? - ji žvilgtelėjo visiškainekaltu pažeidžiamos moters žvilgsniu. - Aš galiu keliauti po visą Europąir piešti, galiu tapyti portretus, o gal net freskas bažnyčiose, kaip kad sva

jojau, bet paskui grįžčiau čionai, įšįnamą, namo.Kristinai įkandin jis užkopė laiptais įerdvią salę, iš kur atsivėrė vaiz

das įkaimo peizažą. Už ilgos pilkos tuopų tvoros vėjui lenkėsi aukštakaip kviečiai žolė. Žemai viršum lauko karojo tarytum auksu apvedžioti

debesys.Mergina patylom stovėjo priešais jį pakėlusi apskritą veidelį, josskruostai atrodė tokie minkšti, kad norėjosi tuojau pat suimti delnais mylimosios veidą.

Ir tą pat akimirką pajuto jos gyvybinę jėgą. Lygiai taip pat, kaip pajuto prieš keletą minučių, kai mergina patikėjo jam savo svajones. Staigadingtelėjo mintis, jog aplinkui gyvena daugybė vyrų bei moterų, kurie ne

pažįsta tokios energijos, tokių svajonių. Tačiau jos, be abejo, pažįstamosGvidui. Ir Betikinui. Ir visiems tiems, kurie gyvena bei dirba vardan muzikos. Ir Kristinai.

Šis žinojimas skyrė jįnuo visų grafienių, markizų bei grafų, visų tųišsipuošusių, prisidažiusių žmonių, kurie sudarė teatrą kas vakarą užpildančią publiką. Ir jis pajuto esąs pasirengęs suprasti šią moterį, suprasti,ką ji kalba bei ką daro, suprasti tikrąją jos jėgą ir suvokti, kodėl ji visuomet jam atrodė tokia vieniša, net kai šokdavo pilnose puotų salėse.

Tonijus žiūrėjo įmerginą, įpatamsėjusias, sunerimusias akis.



- 341 -

Ir stebėjosi, jog anksčiau laikė dailininkę tiesiog žemiško grožio įsikūni jimu, galinčiu jam sugrąžinti didžią prarastą galią. O štai dabar ji stovėjo priešais jį, ir jis suprato, kad šis naivios bei neprieinamos gražuolės pavidalas tebuvo kiautas, kuris dabar atsivėrė, parodydamas visą stulbinančią tikrosios jos esybės gelmę. Pamatęs liūdesį jos veide, - jam pasirodė, jog regi

būtent liūdesį, - Tonijus prisitraukė Kristiną ir stipriai apkabino.Laikė jos veidą delnuose, glostė plaukus, atsidavė jai, jusdamas, kaip ji

atsiduoda jam, ir juodu mylėjosi šiaudų guolyje, šildydami vienas kitą savo šiluma.

Jisai sapnavo sniegą. Nematė sniego nuo tada, kai išvyko iš Venecijos, ir apskritai niekada

neregėjo tokios galingos pūgos, padengiančios žemę balta antklode, viską

paslepiančios po savimi. Sapnavo, tarytum nubudo toje pačioje vietoje ir pamatė, jog viską aplinkui, nuo pat horizonto, dengia švarus, baltas sniegas. Plikos tuopos žvilgėjo ledu, nuostabios minkštutės, besvorės snaigėssukosi ore ir krito, krito žemėn. Įsigavusios pro atvirus langus, jos lygiuir stebėtinai baltu kilimu užklojo grindis.

Kristina buvo čia, su juo. Bet ne taip arti, kad galėtų ją paliesti. Ir tuomet pamatė ant tolimosios sienos nupieštus šimtus anksčiau nepastebėtųfigūrų: archangelus galingais sparnais bei liepsnojančiais kalavijais, siunčiančius prakeiktuosius įpragarą, ir šventuosius įdangų nukreiptais kankinių žvilgsniais. Juoda kreida nupiešti pavidalai buvo tokie gyvybingi,tarsi dailininkės ranka būtų ištraukusi juos iš sienos, kur jie anksčiau glūdėjo užmūryti. Tonijus žvelgė įsurauktus jų antakius, virš galvų sūkuriuojančius debesis bei liepsnos liežuvius, pasirengusius praryti pasmerktus nusidėjėlius.

Sis paveikslas savo didybe kėlė siaubą. Kristinos figūrėlė greta atrodėtokia mažutė! Palaidais plaukais, nuo judesių besiplaikstančiu sijonu jivaikščiojo iš vienos vietos įkitą ištiesusi įpriekį ranką, keitė formą to,

kas atrodė nepakeičiama ir neišreiškiama.Kristinai atsigręžus, vaikinas pamatė, jog ir ją padengė sniegas, krintantis ant sijono, krūtų, nuožulnių pečių. Jos plaukai tapo balti nuo sniego, švelniai užklojančio juos abu.

Bet ką visa tai reiškė? Ką reiškė pūga tokioje neįtikėtinoje vietoje? Netsapnuodamas Tonijus neapsakomai troško gauti atsakymą įšįklausimą.Iš kur tokia nepaprasta ramybė, toks žiburiuojantis grožis? Ir dar sykį

pažvelgęs įkalvotą žemę, nusidriekusią po perlamutriniu dangumi, jissuprato apskritai esąs ne Italijoje, o toli toli nuo visų tų vietų, kurios jam

brangios, kurių jis bijo, kurios jam reikšmingos. O Venecija, Karlas, visastas lėtas gyvenimo grimzdimas įchaosą tiesiog neegzistuoja! Jis buvo plačiajame pasaulyje ir kartu jokioje konkrečioje vietoje - visur bei niekur, okrintantis sniegas vis tankėjo ir tankėjo, darėsi baltesnis, labiau akinantis.

Stovėdamas sniege pajuto, kaip jįapsivijo Kristinos rankos. Angelaisu šventaisiais žvelgė įjuodu nuo sienos, o Tonijus žinojo, kad myli ją irnebebijo.



- 342 -

Įis nubudo.Šilti besileidžiančios saulės spinduliai lietė veidą. Jis gulėjo vienas ant

šiaudų. Kurį laiką nejudėjo. Ir staiga iš tamsos pamažu išryškėjo didžiulis paveikslas ant sienos, lygiai toks, kokįregėjo sapne. Suprantama, pamatė jįprieš užmigdamas, nors ir neprisiminė. O priešais paveikslą stovėjo ji, mergina auksiniais plaukais.

3

Kiekvieną naktį, vos tik nusileidus uždangai, Tonijus išbėgdavo iš teatro, iššokdavo iš karietos Via dėl Korso ir slapstydamasis nuo jįvis dar

persekiojančių Rafaelės bravų purvinomis, painiomis gatvelėmis skubėdavo pas ją, įIspanijos aikštę.

Tarnaitė, tamsiaodė susiraukšlėjusi senutė, nuolatos šmirinėjo pokambarį valydama dulkes, bereikalingai sukiojosi aplink ir varstė Tonijųmažomis juodomis akutėmis, tarsi jis priklausytų jos nekenčiamų "vyrų"

padermei. Pamačius senę, jį apimdavo pašėlęs įniršis. Bet tuojau pat ištamsios kambario gelmės pasirodydavo Kristina ir jįnuramindavo. Jinaigėrė jo bučinius prisimerkus, lyg narkotikus, ir tirpte tirpdavo glėbyje, o

paskui maldaudavo jo truputį papozuoti.Jįkrėsdavo drebulys. Meilė atrodė esanti kančia. Visas tyras susijaudi

nimas, kurį patirdavo scenoje, virsdavo liepsnojančiu, laukiniu geismu. Netrukus visą dirbtuvę nutvieksdavo žvakės, ir ryški šviesa pavers

davo aukštus langus veidrodžiais. Kristina pasodindavo Tonijų priešais,išsitraukdavo popierių, pritvirtindavo ant lentos ir pradėdavo piešti pastelėmis, sparčiai tušuodama kontūrus, tad netrukus jos pirštų galiukai

pasidarydavo spalvoti.Ritmingas kreidos čežėjimas jįneretai užliūliuodavo. Iš visų pusių

tarsi gyvi įjįžvelgė portretai - sodrūs, ryškūs. Kai kuriuos veidus pažinojo, kiti priklausė mistinio dydžio personažams, nutapytiems gigantiš

kos padangės bei debesų fone taip realistiškai, jog, rodės, tuoj ims judėti.Iš aukšto, visu ūgiu nutapyto portreto švelniai, kaip gyvas, žvelgė patskardinolas Kalvinas, absoliučiai panašus įsave, įamžintas tiksliai ir dėl tosužadinantis Tonijaus širdyje slaptą kančią.

Kristinos talentas nekėlė abejonių. Tos tvirtos pažįstamos ir nepažįstamos figūros slėgė jįvisa nesutramdoma savo galia.

O tarp gausybės veidų bei figūrų dirbo dailininkė. Prieš šviesą banguo jantys gyvi jos plaukai atrodė vis įstabesni ir įstabesni. Pasidarė smalsu, ar ji supyktų, jei atspėtų jo mintis: ji jam atrodė tokia egzotiška kaip balta balandėlė, nusileidusi iš dangaus aukštybių tik tam, kad pažaistų ant klavesino dangčio. Ji spinduliavo tokįjausmingumą, jog atrodė tikras geismo įsikūnijimas. Ir kaip tokiame apvalkale galėjo tūnoti protas, talentas bei šitokiavalia? Šios neįmenamos mįslės vis sukosi ir sukosi jo galvoje.

Jau bemaž kraustydamasis iš proto ir savo paties malonumui tebekan-kindamas save, Tonijus įsivaizduodavo Kristiną skaitančią knygas, nes jineabejotinai nuolatos skaitė knygas, arba rašančią filosofinius traktatus,



- 343 -

kadangi jinai, aišku, sugebėjo juos rašyti, o paskui vėl žiūrėjo ir žiūrėjo įįnirtingai judančią kreiduotą jos ranką, laužančią perpus kreideles, gabalėlis po gabalėlio, kuriančią savo darbo vietoje nediduką chaosą. Kad galėtų štai šitaip karštligiškai vieną po kitos tepti spalvas, jai būtinai reikėjolaisvės. Jos veide švytėte švytėjo susikaupimas, o jis žvelgė įją ir tesvajojoapie vieną dalyką: pagrobti bei išsinešti.

Tačiau meilės reikalams laiko likdavo pakankamai.Ir jis bijojo to neišvengiamo ateities momento, kai užplūs skausmas.Sąmonėje ruseno vienas miglotas prisiminimas: jis gyveno nuostabio

je, stebuklingoje vietoje, pilnoje muzikos, ir staiga toji muzika nutilo, jis pajuto įsielą tykinančią klaikią baimę. Rodos, skambėjo Vivaldis, veržlieji smuikai iš "Metų laikų". Tą akimirką, kai muzika nutilo, jis fiziškai

pajuto oro tuštumą.

Galų gale paveikslas buvo baigtas. Dešimt dienų Tonijus išbuvo dailininkės nelaisvėje, atsidavęs vien tik operai, jai ir niekam daugiau.

Jau besibaigiant nakčiai, Kristina parodė jam portretą, ir jis tyliai aiktelėjo.

Emalio miniatiūroje, kurią perdavė per Gvidą, dailininkė užfiksavo jošvelnumą ir tyrumą. Tačiau naujajame portrete jautėsi niūrumas, slogusmąslumas, netgi šaltumas. Jis nė neįtarė, kad menininkė visa tai mato.

Nenorėdamas jos nuvilti, sumurmėjo kažkokius susižavėjimo žodžius. Atidėjo portretą įšalį, priėjo prie jos, atsisėdo šalia ant mediniosuolo ir atėmė kreidą.

"Mylėti ją, mylėti ją" - štai viskas, apie ką galėjo galvoti Tonijus, kągalėjo jausti, kur galėjo kreipti savo veiksmus. Ir jis stipriai apkabino Kristiną, vėl stebėdamasis, kokia siaurutė riba skiria prievartą nuo nežabotosaistros.

Mylėti tokįžmogų kaip ji reiškė priklausyti tam žmogui. Laisvė pakluso protui, ir laimė atrado geriausią vietą, geriausią laiką. Jis prispaudė ją prie

savęs, nenorėdamas nieko kalbėti, ir atrodė, jog karštas, minkštas jos kūnas, linkstantis priešais jį, atskleidžia jam pačias baisiausias paslaptis.Mylėti, mylėti, turėti ją.Jis nunešė merginą ant lovos, nurengė, paguldė. Troško užsimiršti.O paskui atėjo visiško atsipalaidavimo akimirka, kurią taip dažnai

anksčiau patirdavo su Gvidu: kūnas pagaliau nurimo, ir jam norėjosi tiesiog būti šalia mylimosios.

Ant juodviem padengto stalo degė žvakės. Kristina apgaubė jo pečiuschalatu ir nusivedė prie stalo, ant kurio tarnaitė jau pastatė vyną bei garuojančių spagečių prikrautas lėkštes. Juodu kimšte prisikimšo keptosveršienos su karšta duona, tuomet Tonijus pasisodino bičiulę ant kelių iružsimerkę juodu pradėjo mažutį rankų bei bučinių žaidimą.

Netrukus viskas atrodė taip: kai Tonijus aklai čiupinėjo Kristinos veidelį, jinai darė tą patį, kai jis spaudė trapius jos petukus, ji įsikibdavo įjo

pečius, ir šitaip tęsėsi tol, kol juodu galutinai ištyrinėjo vienas kitą.Jis nusijuokė, ir mergina, tarsi gavusi jo sutikimą, taip pat prajuko



kaip vaikas, nes absoliučiai visais atžvilgiais judviejų kūnai skyrėsi. Vaikinas pabučiavo jos šilkinę apatinę lūpą, glostė glotnų apskritą pilvą beišvelnią odą vidinėje kelių pusėje, o paskui pagriebęs ant rankų vėl nusinešė j lovą, idant surastų visus tuos drėgnus plyšelius, pūkuotas kloste-les, šiltus virpančius taškus, kurie priklausė tiktai jai. O pro langus tuometu jau dirsčiojo rytas.

Išaušo. Saulės šviesa skverbėsi įkambarį. Tonijus atsisėdo prie lango pasidėjęs rankas ant palangės ir staiga, pats nusistebėjęs, pradėjo galvotiapie Domeniką, Rafaelę, kardinolą Kalviną, kurį prisiminus širdį vis dar

persmelkdavo skausmas, panašus įsmuikų skambesį.Kadaise mylėjo juos visus, štai kas įdomu. Tačiau šią tylią minutę iš

tos meilės nebeliko ničnieko, kas jįkamuotų. O Gvidas? Gvidą dabar my

lėjo labiau nei kada nors anksčiau, bet šita meilė buvo gili, rami ir nebe-reikalavo aistros.Tačiau ką jautė dabar?Jam atrodė, jog kraustosi iš proto. Ir toji ramybė, apgaubusi penketą

minučių trukusiame sapne apie sniegą, dabar pasitraukė.Jis pažiūrėjo įKristiną.Mergina ramiai miegojo savo lovoje. Jis jautėsi esąs vyras, brolis, tė

vas. Norėjosi pasiimti ją iš čia ir išsigabenti toli toli - tiktai kur? Kur nors,kur krinta sniegas? Arba atgal įtą vilą už vartų, kur juodu galėtų amžiams įsikurti dviese. Užvaldė siaubingas fatališkumo jausmas. Ką jis iškrėtė? Ko iš tiesų nori? Argi jis laisvas? Ne, jam negalima nieko mylėti,

jam nevalia mylėti net paties gyvenimo.Ir staiga suvokė: jeigu nepaliks Kristinos dabar, ji amžiams jo neteks.

Bet kadangi jautė begalinę šios moters galią, norėjosi verkti. Arba tiesioggulėti šalia ir laikyti ją apkabinus.

Jis taip beprotiškai mylėjo Kristiną, jog suprato: netrukus ji galės su juo daryti ką tik panorėjusi, net ir iškrėsti kažką žiauraus. O dar jis su

prato, jog anksčiau mylėdamas niekada nebijojo, nebijojo net ir Gvido. O jos bijojo ir pats nežinojo kodėl. Žinojo tik tiek, kad baimė susijusi suskausmu, kuris laukia, kai mylimoji tiesiog privalės jįatstumti.

Bet ji niekada taip nepasielgs su juo. Tonijus pažinojo Kristiną. Žinojoslaptąsias jos vietas. Jautė jos širdyje slypintį didį, paprastą gėrį, kurio ilgėjosi jo siela.

Skubiai priėjęs prie lovos apkabino Kristiną ir suspaudė glėbyje. Josakys lėtai prasivėrė, ji sumirksėjo, žvelgdama įviršų neregės žvilgsniu.

- Ar tu mane myli? - sušnibždėjo jis. - Ar myli mane?Staiga išsiplėtusias jos akis užpildė švelnumas ir liūdesys, kai pamatė,

kokia jo būsena. O Tonijus suprato, kad mergina permato jįkiaurai.- Taip! - atsakė ji, tarsi ką tik tai suvokusi.

Vieną vidudienį po keleto dienų, kai, rodos, pusė Romos susirinko josstudijoje, saulė liejosi pro nepridengtus langus, ponios ir ponai plepėjo,gėrė vyną bei anglišką arbatą, skaitė angliškus laikraščius, Kristina stove-

- 344 -



jo palinkusi prie molberto, išsitepusi skruostą kreida, nerūpestingai persirišusi plaukus violetiniu kaspinu. O Tonijus, žvelgdamas įdailininkękažkur iš šono, suprato priklausąs jai. "Koks tu kvailys, - galvojo jis, - tutik didini savo skausmą." Tačiau šis suvokimas nieko nekeitė.

4

- 345 -

Gvidas jautė: kažkas nutiko, bet buvo tikras, jog Kristina čia niekuodėta.

Sparčiai artinosi Romos karnavalas. Opera sėkmingai vyko jau keletąsavaičių, bet Tonijus vis tiek kaip įmanydamas vengė aptarinėti busimuosius angažementus. Nepaisant Gvido spaudimo, jaunuolis meldė palikti jįvieną.

Dainininkas skundėsi esąs be galo pavargęs, prastai nusiteikęs, įtikinėjo privaląs skubiai susitikti su Kristina. Tvirtino, jeigu jau juodu abu trečiai valandai pakviesti įpobūvį, apie nieką daugiau tiesiog neįmanomagalvoti.

Atsiprašymų ir pretekstų atsirado begalė. O kai Gvidas kartais tiesiog priremdavo Tonijų prie sienos kur nors nuošaliame teatro grimo kambario kampe, vaikino veidas tuojau pat suakmenėdavo sukaustytas šalčio,kuris maestro visuomet keldavo siaubą. Tokiomis akimirkomis Tonijustik piktai burbtelėdavo:

- Aš negaliu dabar apie tai galvoti, Gvidai. Nejaugi viso to nepakanka?- Pakanka? Bet juk čia tik pradžia, Tonijau, - paprastai atsakydavo

Gvidas.Iš pradžių maestro nusprendė, jog dėl visko kalta Kristina.Visų pirma, jis niekada nematė Tonijaus tokio, koks šis tapo dabar: vi

siškai pasinėrusio įmeilę, užimančią visą laiką už teatro ribų.Bet sykį, pasinaudojęs tuo, kad Tonijus išvyko įpriėmimą, kurio nie

kaip negalėjo išvengti, Gvidas pagaliau aplankė Kristiną ir ne itin nustebo

pamatęs nuoširdžią merginos nuostabą.Suprantama, dailininkė nė neketino įkalbinėti Tonijaus atsisakyti velykinės sutarties Florencijoje. Juodu apskritai apie tai nesišnekėję.

- Gvidai, aš pasirengusi sekti paskui jįbet kur, - paprastai pasakėKristina. - Tapyti aš laisvai galiu bet kurioje kitoje vietoje. Man reikia tikmolberto, dažų ir drobės. Man nieko nereiškia patraukti net įpasauliokraštą, - merginos balsas virptelėjo, - kol jis su manimi.

Seimininkė ką tik išlydėjo paskutiniuosius svečius. Kambarinės rinkotaures ir arbatos puodelius. O dailininkė, pasiraitojusi rankoves, ruošėaliejų bei dažiklius. Priešais ją stovėjo karmazininių dažų, cinoberio irochros stiklainėliai. Merginos pirštų galiukai buvo raudoni.

- Bet kodėl, - paklausė ji nusibraukdama nuo kaktos plaukus, - kodėl jisnenori kalbėti apie ateitį, Gvidai? - jam pasirodė, jog Kristina bijo išgirsti atsakymą. - Kodėl jis primygtinai reikalauja viską slėpti, kad visi mus laikytųtiesiog gerais bičiuliais? Aš jam sakiau esanti laisva ir galinti elgtis taip, kaipman šaus įgalvą, jog jis privalo persikraustyti pas mane! Gvidai, visi, ku



- 346 -

riems įdomu, puikiai žino, kad jis - mano meilužis. Bet žinai, ką jis man ne per seniausiai pasakė? Buvo jau vėlu, o jis išgėrė pernelyg daug vyno. Taištai, Tonijus pasakė nė kiek neabejojąs, jog nepaisant to, ką tu esi jo labui

padaręs, tau pačiam būtų geriau, jeigu tu jįsuprastum. "Štai tuomet vėjasišpūs Gvido bures", - pareiškė jis. O apie mane pasakė, girdi man visai ne

būsią gerai, jei jisai mane paliks suteršęs reputaciją ir jog nė už ką pasaulyjenegalėtų to leisti. Bet kodėl jis kalba apie pasitraukimą, Gvidai? Iki šios nakties maniau, kad kaip tik tu reikalauji, jog mes išsiskirtume.

Žinodamas, kad Kristina žiūri įjįneatitraukdama akių, Gvidas darstipriau suspaudė merginos ranką, bet nebeturėjo ką jai pasakyti. Jis žvelgė įstogus pro aukštus atvirus langus ir jautė širdyje nubundant} seną

priešą, seną savo košmarą.Jis nepasakė merginai nieko daugiau, tik pažadėjo pasikalbėti su Toni-

jumi ir švelniai palietęs lūpomis jos skruostą išėjo už durų.Pamiršo Kristinos studijoje trikampę skrybėlę, bet negrįžo pasiimti,

nusileido nykiais laiptais bei išėjo įžmonių užtvindytą Ispanijos aikštę, o paskui pasuko link Tiberio ir, nuleidęs galvą, sunėręs už nugaros rankas,nukiūtino šalin.

Roma apraizgė jįtinklu kreivų gatvelių, kurios vedė nuo vienos nedidukės aikštės iki kitos, pro milžiniškas statulas, žėrinčius fontanus, o jis

bergždžiai stengėsi negalvoti apie tai, kas vyksta.Po keleto valandų pastatė koją ant nuostabių įvairiaspalvių VatikanoŠventojo Petro bazilikos grindų. Praėjo pro didingus popiežių kapus.Meistriškai nukaltos akmeninės skulptūros viršum antkapių tarytum šai

pėsi iš jo. Tikintieji pasauliečiai stumdėsi iš visų pusių.

Gvidas žinojo, kas darosi Tonijui. Žinojo dar prieš aplankydamas Kristiną, bet privalėjo įsitikinti.

Lakia vaizduote nepasižyminčioje, įpratusioje viską tiesiogiai suvoktisąmonėje vėl iškilo tasai vaizdas, kurį nupiešė šnekusis maestro Kavala:Tonijus, pamažu plėšiamas perpus.

Dabar jis kaip tik ir matė dviejų dvynių kovą: vieno, trokštančio gyventi, ir antrojo, kuris negalėjo gyventi be vilties atkeršyti.

Ir dabar, kai Kristina spaudė glėbyje šviesųjįdvynį, kai opera apgaubė jįpalaiminimais bei pažadais, tamsusis dvynys iš paskutiniųjų stengėsi pražudyti mylintįjįiš baimės, jog to nepadaręs gali žūti pats.

Gvidas neįstengė iki galo viso to suvokti. Jo sąmonei šis paveikslas bu

vo pernelyg sudėtingas. Bet jis suprato: kuo daugiau gyvenimas duodaTonijui, tuo daugiau vaikinas suvokia negalįs niekuo mėgautis, kol nesumokėtos senos sąskaitos Venecijoje.

Dabar Gvidas stovėjo vienas vidury begalinės minios, plūstančios per pačią didžiausią pasaulio bažnyčią, ir žinojo, kad niekas pasaulyje jam nepadės.

- Negaliu, - sušnibždėjo maestro ir aiškiai išgirdo savo žodžius tarpdaugybės aplinkinių ̂ arsų. - Negaliu be tavęs gyventi.



- 347 -

Ryškūs saulės spinduliai užtemdė akis. Niekas nekreipė įjįdėmesio, irGvidas nejudėdamas iš vietos kalbėjo toliau.

- Mano meile, mano gyvenime, mano balse, - kuždėjo jis. - Be tavęs joks vėjas neišpūs mano burių. Be tavęs nebus nieko.

Ir toji nuojauta, kuri kankino jįpakeliui įRomą - baimė prarasti jauną bei ištikimą mylimąjį - tebuvo menkas niekas greta šios besiartinančios prarajos.

Prasidėjo karnavalas. Naktys tapo šiltesnės. Publika blaškėsi nuo vieno reginio prie kito. Į Romą sugrįžusi grafienė kas vakarą kėlė puotas.

Gvidas atsisakė visų pavasario planų. Tačiau agentams iš Florencijosvis dar nepateikė jokio atsakymo. Jei tik jam pavyktų priversti Tonijų sutikti sudaryti dar vieną sutartį! Juk davęs žodį Tonijus nieku gyvu jo ne

sulaužys, taigi tokiu būdu laimėtų laiko. Laimėti laiko - tik tiek jam ir te pavyko sugalvoti.

Bet sykį, netrukus po vidurdienio, kai Gvidas rašė Betikinui su Toni- jum naują duetą, norėdamas patikrinti, ar jiems visa tai neįsipyko - o dainininkams jau išties spėjo nusibosti - jįaplankė vienas iš vyriausiųjų kardinolo padėjėjų ir pranešė, jog senjoras Džakomas Lizanis, atvykęs iš Venecijos, pageidauja susitikti su Tonijumi.

- Kas jis toks? - susierzinęs paklausė Gvidas.Tonijaus nebuvo namie - juodu su Kristina linksminosi karnavale.Bet vos tik Gvidas pamatė šviesiaplaukį jaunuolį, išsyk jįprisiminė.

Prieš kelerius metus Kalėdų išvakarėse jis lankė Tonijų Neapolyje.Tasai vaikinas buvo Tonijaus pusbrolis, moters, kuri taip dažnai jam

rašydavo, sūnus. Rankose jis laikė nedidelį lagaminėlį, arba veikiau dėžutę, ir pageidavo asmeniškai įteikti ją Tonijui.

Atrodė labai nusiminęs, kai išgirdo, jog Tonijaus dabar nėra. Gvidui prisistačius, svečias paaiškino, kas nutiko: daugiau nei prieš dvi savaites

Venecijoje po ilgos ligos mirė Tonijaus motina.- Taigi jūs suprantate, - pratarė jaunuolis. - Aš privalau pranešti jamasmeniškai.

Susiklostė taip, kad Tonijus nepasirodė iki pat vaidinimo, o priešspektaklį Gvidas nesiryžo pranešti jam slogios naujienos.

Taigi tą padaryti teko jau po vidurnakčio, kai jaunasis venecijietis sugrįžo įkardinolo rūm us nešinas skrynute ir kaip galėdamas švelniau

pranešė Tonijui liūdną žinią.Pažvelgęs tą akimirką jaunuoliui įveidą, Gvidas suprato daugiau nie

kada nenorįs pamatyti tokios išraiškos.Paskui Tonijus pabučiavo pusbrolį, nusinešė dėžutę įsavo kambarį,

atidarė ir ilgai žiūrėjo įjos turinį, o po kurio laiko ramiai pasakė Gviduinorįs išeiti įlauką.

- Leisk man eiti su tavimi arba palydėti tave pas Kristiną, - paprašėGvidas. - Nesistenk šios naštos pakelti vienas, be mūsų.

Tonijus ilgai žiūrėjo įmaestro, tarsi nesuprasdamas žodžių prasmės. Ir



- 348 -

Gvidas pajuto, kokia bedugnė jįskiria bei visuomet skirs nuo Tonijaus.Jam nežinoma šio žmogaus gyvenimo dalis, susijusi su tais, kuriuos jis pažinojo ir mylėjo Venecijoje, buvo vaikino paslaptis, kurion jis negalėjoįsileisti nieko.

- Prašau, - vos girdimai perdžiūvusiomis lūpomis ištarė Gvidas. Jorankos drebėjo.

- Gvidai, jei tu mane myli, - pasakė Tonijus, - leisk man dabar pabūtivienam.

Net tokios būklės jis išliko švelnus, mėgino nusišypsoti, ramindamasištiesė įGvidą ranką... Ir išėjo iš kambario.

Visai netrukus pasirodė kardinolas.Gvidas sėdėjo vienas ir apžiūrinėjo daiktus skrynutėje, kurią Tonijus

paliko atidarytą.Įdėmiai apžiūrinėdamas dėžutės turinį, jautėsi toks sugniuždytas, jog neįstengė pratarti nė žodžio.

O daiktų buvo daug.Ten gulėjo natos, daugiausiai Vivaldžio muzika senais aptaisais, o ant

viršelio mergiška rašysena buvo išvedžiotas Marianos Treški vardas. Darknygos, prancūzų stebuklinės pasakos ir pasakos apie graikų dievus beididvyrius - žodžiu, knygelės, paprastai skaitomos vaikams.

Bet labiausiai, perverdami skausmingu nelaimės pajautimu, Gvidą sukrėtė įvairūs vaikiški, kūdikio daikteliai.

Ten gulėjo balti krikšto marškinėliai, be abejonės, Tonijaus, pustuzinisišsaugotų mažų kostiumėlių, mažulyčiai batukai ir netgi pora mažučių

pirštinėlių.O galiausiai pastebėjo portretus, emalio miniatiūras ir vieną nuostabų

paveikslą, vaizduojantį dailų tamsiaakį berniuką, koks kadaise buvo Tonijus.

Žvelgdamas įtokius įvairius daiktus, Gvidas suprato regįs žmogaus

gyvenimo relikvijas, kažkam be galo brangias, bet retai kada saugomastų, kuriems kažkada priklausė.Ir štai dabar jos buvo nuvalytos, supakuotos ir išsiųstos įRomą kaip

neabejotinas liudijimas, jog Treskių giminėje neliko nė vieno žmogaus,kuris mylėtų kadaise ten gyvenusį jaunuolį. Atrodė, tarsi Tonijus ir visitie, drauge su kuriais jis kažkada gyveno, jau mirė.

Kardinolas švelniai paklausė Gvido, ar nereikią jo pagalbos. Išsiuntęstarnus stovėjo vienas - kantrus, be galo kilniaširdis - ir laukė paprasto muzikanto, kuris privertė jįmindžikuoti prie durų lyg kokį liokajų.

Gvidas pakėlė įjįakis. Sumurmėjo mandagius atsiprašymo žodžiusuž šįkonfūzą. Jis negalėjo suprasti, kaip šįžmogų jaudina tiesa apie Tonijų ir ar jis pajėgus kaip nors pakeisti padėtį.

Jis pasekė kardinolo žvilgsnį, nukrypusį įkeistą ant stalo išdėliotųdaiktų rinkinį.

-Numirė Tonijaus motina, - tyliai pasakė maestro.Šie paprasti žodžiai slėpė suvokimą, jog Mariana Treški, kurios Gvidas



- 349 -

niekada nematė ir nepažinojo, buvo veikiausiai vienintelė aplinkybė, kuriiki šiol sulaikydavo Tonijų nuo neišvengiamos kelionės įVeneciją.

________________________5 ________________________

Romos karnavalas pasiekė patį įkarštį; vyko paskutinieji, patys siautu-lingiausi operos sezono vakarai. Nuo ankstyvo ryto iki sutemų siaurąjąVia dėl Corso užtvindydavo linksmi maskarado dalyviai. Abipus šios gatvės, pagrindinės miesto arterijos, stovėjo tribūnos, kimšte prikimštoskaukėtų žiūrovų. Prašmatniai išpuošti kilmingų šeimų iškilmių vežimailėtai slinko gatve, linkdami prie žemės nuo fantastiškai apsitaisiusių indėnų, sultonų, dievų ir deivių. Didžiulė Lamberčių platforma buvo skirta iš

jūros putos žengiančios Veneros temai. Pati mažoji grafienė, papuošta gė

lių girliandomis, stovėjo ant jos milžiniškoje jūros kriauklėje, pagamintojeiš papjė mašė. Iš paskos lėtai, judėdamos colis po colio, dardėjo karietos.Jų keleiviai irgi dėvėjo kaukes, įabi puses barstė cukruotų migdolų konfeti, o visur aplink vaikštinėjo vyrai moteriškomis suknelėmis, moterys,

persirengusios princais, jūreiviais, kaukių komedijos personažais. Tos pačios senos temos, tas pats amžinas pamišimas...

Tonijus - su kauke, apsisiautęs ilgu juodu tabarro, slepiančiu drabužius - vedėsi iš paskos Kristiną, kurios maža figūrėlė nuostabiai atrodė aptaisyta karininko kostiumu. Plaukus ji vyriškai suėmė už nugaros. Porelėčia prasibraudavo prie scenos ir kvatodavo iš kvailų Pulčinelos pokštų,čia keletui minučių nubėgdavo įkokią nors tarpuvartę pasibučiuoti, pa-siglamonėti arba tiesiog atgauti kvapą.

Vakarėjant minia išsisklaidydavo, nes artinosi jaudinantis reginys -žirgų lenktynių finalas. Penkiolika arklių pirmiausia už apynasrio būdavonuvedami iš Liaudies aikštės įVenecijos aikštę, o paskui atgal įpirmąją,kur žmonės juos paleisdavo, ir žirgai šuoliais, visiškai laisvai, lėkdavo įantrąją aikštę. Reginys buvo žiaurus, kupinas jaudinančio pavojaus. Gy

vuliai stumdėsi, neišvengiamai sutrypdavo kažką iš minios ir galų galeįsiverždavo Venecijos aikštėn, kur paaiškėdavo nugalėtojas.Paskui, kai saulė nusileisdavo, maskarado dalyviai nusiimdavo kau

kes, gatvės ištuštėdavo, visi patraukdavo toliau - įpuotas, gaudžiančiasvisame mieste, arba įpagrindinę pramogą - įteatrą.

Operos publika šėlo kaip niekad. Ir nors kaukės jau buvo nuimtos,dauguma žmonių salėje vilkėjo maskarado kostiumus, ypač laisvės suteikiančius tabarro. Moterys vyriškais kariškių kostiumais mėgavosi kelniųteikiamomis galimybėmis. Priešiškos Betikino ir Tonijaus gerbėjų stovyklos siautėjo besistengdamos perrėkti viena kitą.

Ložės atrodė tokios perpildytos, jog galėjo bet kurią akimirką sugriūti; teatrą periodiškai drebino aplodismentai bei šūksniai "bravo!"

Paskui visi vykdavo namo, o Tonijus su Kristina - įvienas kito glėbį,kad nubustų auštant bei vėl pasinertų įkarnavalo sūkurį.

Bet kartais sumaišties vidury Tonijus staiga sustingdavo vietoje, užsimerkdavo ir supdamasis ant kulnų įsivaizduodavo esąs šventojo Mor



- 350 -

kaus aikštėje. Artimiausios sienos išnykdavo, jas pakeisdavo atviras dangus bei auksinė mozaika, tviskanti viršum gausios minios lyg didžiulėsnemirksinčio akys. Jam atrodė, tarytum užuodžia jūros kvapą.

Greta buvo jo motina ir Alesandras, viskas vyko puikiojo paties pirmojo karnavalo metu, kai jie pagaliau gavo laisvę, o pasaulis atrodė toksnuostabus bei pilnas neįtikėtinų stebuklų. Vaikinas girdėjo jos juoką, jautė rankos paspaudimą, ir atrodė, jog visi prisiminimai apie ją buvo tobuli,nepaliesti tolimesnių nelaimių. Juodu siejo bendras gyvenimas, ir šitaip

bus visados.Jam patiko galvoti, jog ji šalia, jog kažin kokiu būdu ji žino bei su

pranta visa tai.Šiomis slaptos širdgėlos dienomis jįvarstė skausmas tik dėl to, kad

jam taip daugiau ir nepavyko pasišnekėti su motina, pasėdėti šalia spau

džiant jos rankas savosiose, dėl to, kad nespėjo pasakyti, kaip stipriai jąmyli ir dėl to, kad neįstengė ko nors pakeisti.Ir jos mirtis atrodė sklidina to paties bejėgiškumo, kaip ir gyvenimas.Tačiau atmerkęs akis Tonijus vėl atsidurdavo Romoje, romietės mer

ginos, bėgiodamos aplink, vytelių šluotelėmis kuteno tuos, kurie nedėvė jo kaukių, vyrai advokatų kostiumais plūdo minią, o patys įžūliausieji - jaunuoliai moteriškomis suknelėmis - siūlėsi kitiems apnuogindami krūtines ir demonstruodami šlaunis. Matydamas aplinkui kunkuliuojantį

gyvenimą, Tonijus nebe pirmą kartą suvokdavo tai, ką žinojo visuomet: jis niekada, niekada neketino skirtis su motina. Niekada, net košmariškuose sapnuose apie kerštą bei atlygį jis nesapnavo atsisveikinimo, neiištiestos rankos, nei meilės atodūsio. Jis veikiau miglotai įsivaizdavo ją gedulo drabužiais, verkiančią tarp našlaičiais tapusių vaikų, nes jo vyras,vienintelis vyras, kurį ji išties pažino, nužudytas ir atimtas iš jos.

Mariana buvo apsaugota nuo viso šito. Visa tai atimta iš jo. Jai nebeteks apsivilkti gedulo suknelės. Ji miegojo karste. O Karlas ją apraudojo."Jis sugniuždytas sielvarto, - rašė Katrina. - Jis kaip nesavas ir žada nieko

negailėti savo vaikams. Bet nors jis dirba vis daugiau ir daugiau prisiekinė-damas, jog atstos savo vaikams ir tėvą, ir motiną, Karlo būklė tokia apgailėtina, kad jis gali bet kuriuo momentu išeiti iš valstybinės kanceliarijos

pastato bei leistis klajoti po aikštę kaip beprotis."Tonijus pajuto, kaip Kristina suspaudė jo ranką.Minia stumdėsi iš visų pusių ir vos jo nepargriovė. Jis vėl regėjo Maria

ną. Motina gulėjo karste. "Įdomu, pagalvojo Tonijus, - kaip jie ją aprengė?Ar užsegė tuos nuostabius baltus perlus, dovanotus Andrea?" Prieš akis

praplaukė laidotuvių procesija - jūra žmonių, apsitaisiusi raudonai - mirtiesspalva - judėjo link juodų gondolų, banguojanti minia, banguojanti jūra, jisgirdėjo tylų raudotojų rypavimą, ištirpstantį sūriame vėjyje.

Kristinos veidas buvo pilnas meilės ir liūdesio.Ji stovėjo pasistiebusi, apsikabinusi jį. Ji buvo tokia įstabiai tikra, tokia

šilta, švelniai bučiuojančios jos lūpos tarytum prašė: sugrįžk pas mane.

Juodu nuskubėjo Via Condotti. Užbėgo laiptais aukštyn, įstudiją Is-



- 351 -

partijos aikštėje. Dideliais gurkšniais tiesiai iš kakliuko ištuštinę vyno butelį, užsitraukė sunkias lovos užuolaidas ir įniko karštligiškai mylėtis.

Paskui tylėdami gulėjo bei klausėsi tolimo minios gaudesio. Staigaapačioje kažkas skambiai nusijuokė. Juokas tarytum užkilo sienomis irnusklendė įatvirą dangų.

- Kas tau, pasakyk? - pagaliau paprašė ji. - Apie ką tu galvoji?- Apie tai, kad aš gyvas, - atsiduso Tonijus. - Tiesiog apie tai, kad aš

gyvas ir labai labai laimingas.- Eime, - Kristina staigiai pakilo. Trūktelėdama ištraukė jįiš šiltos lo

vos, užmetė ant pečių marškinius. - Turi dar valandą iki teatro. Jei pasku bėsime, pamatysime lenktynes.

- Laiko nelabai daug, - nusišypsojo jis, vildamasis sulaikyti ją namie.- O naktį, - kalbėjo mergina vėl ir vėl jįbučiuodama, - eisime pas gra

fienę, ir šįsykį tu su manimi pašoksi. Juk mudu niekada nešokome. Nėvienoje puotoje Neapolyje, kur lankėmės... drauge.Jisai nejudėjo, ir tuomet Kristina aprengė jįtarsi vaiką, savo piršteliais

rūpestingai užsagstė perlų sagutes.- O ar tu apsivilksi violetinę suknelę? - sušnibždėjo jai įausį Tonijus. -

Jei apsivilksi, pašoksiu su tavimi.

Pirmą kartą po ilgos pertraukos jis kaip reikiant prisigėrė. Žinojo, kadapsvaigimas - liūdesio priešas. Kaip ten rašė Katrina? "Karlas slankioja poaikštę kaip pamišėlis, o vynas - vienintelis jo palydovas"?

Bet salė buvo pilna žmonių, sūkuriu skriejo ryškios spalvos, skambėjonepailstantis muzikos ritmas. O Tonijus šoko.

Šoko taip, kaip nebuvo šokęs jau daugelį metų, atmintyje stebuklingu būdu atgijo visi senieji pa. Matydamas priešais save susižavėjusįKristinosveidelį, jis kaskart pasilenkdavo bei vogčiomis ją pabučiuodavo, ir jautėsitarytum atsidūręs Neapolyje, tais senais laikais, kai nuolatos svajojo apieH-

O dar jis dabar buvo Venecijoje, Katrinos namuose. Arba tą tolimą vasarą prie Brentos.Visas jo gyvenimas staiga jam pasirodė gigantiškas ratas, kuriame jis

šoko, šoko ir šoko, apsisukdamas bei lankstydamasis energingu menuetotempu, o visi, kuriuos mylėjo, buvo šalia.

Gvidas buvo čia, ir pastarojo meilužis Marčelas - gražus jaunas eunuchas iš Palermo, ir grafienė, ir Betikinas su savo garbintojais.

Tonijui įėjus, visos galvos, rodos, pasisuko įjį. Jis tarsi išgirdo, kaip visiėmė šnibždėtis: "Tonijus, čia Tonijus!"

Muzika plaukė ore aplink jį, o pasibaigus eiliniam šokiui, Tonijus pačiupo taurę vyno bei akimirksniu ištuštino.

Kristina, atrodo, ketino kviesti jįšokti kadrilio, bet jis švelniai pabučiavo mylimajai ranką ir pasakė verčiau pasigėrėsiąs ja iš šalies.

Jis negalėjo nustatyti, kuriuo tiksliai momentu suprato sulauksiąs nemalonumų arba kada pirmą kartą pamatė besiartinantį Gvidą.

Gal tą akimirką, kai įėjęs įsalę pajuto, jog Gvidui kažkas negerai. To-



- 352 -

nijus tuojau pat apkabino maestro ir pamėgino jįpralinksminti, kad šisnusišypsotų, net jei visiškai to nenorėjo.

Tačiau Gvido veide atsispindėjo tik nerimas, o kuždesys dvelkė neviltim.- Eik ir pats pasakyk grafienei, kodėl mes nevažiuojame įFlorenciją,

- sušnibždėjo jis.

- Nevažiuojam įFlorenciją?Kada jie taip nusprendė? Ir viskas aplinkui išsyk tarsi apsiblausė, ir

jau tapo nebeįmanoma apsimesti, esą čia Neapolis arba Venecija. Č ia buvoRoma, artinosi operos sezono pabaiga, jo motina numirė, buvo perplukdyta per jūrą ir paguldyta įžemę, o Karlas slankiojo po švento Morkausaikštę laukdamas jo.

Niūrus Gvido veidas atrodė patinęs, jis skubiai bei vos girdimai pakartojo:

- Taip, pasakyk grafienei, pasakyk jai, kodėl mes nevažiuojame įFlorenciją.

Ir, rodos, tuo pačiu momentu Tonijus, savo paties pykčiui, pasijutotarsi ištremtas.

- Mes nevažiuojam, nevažiuojam... - sukuždėjo jis, o tuomet Gvidasišstūmė vaikiną įblankiai apšviestą koridorių ir nusitempė pro neseniaiišdažytas sienas, apdailintas tamsiai raudonu brokatu, išsiuvinėtu auksinėmis lelijomis, link kažin kokių atvirų durų.

Eidamas maestro vis kalbėjo, kalbėjo, žarstė grasinimus bei baisius,

šiurpius kaltinimus.- Ir ką gi mes darysime vėliau? - pats savęs klausė Gvidas. - Na, gerai,net jei mes nevažiuojame įFlorenciją, rudenį, žinoma, galėsime vykti įMilaną. Esame kviečiami įMilaną. Dar mes kviečiami įBoloniją.

Ir jis žinojo: jeigu sustos, pasakys kažką baisaus, neatitaisomo. Kažką,kas gali išsiveržti iš tamsos, kur iki tol tūnojo.

Kambaryje laukė grafienė. Mažas apskritas jos veidas atrodė pablyškęs. Viena ranka ji prilaikė sijonus, o kita meiliai tapšnojo Gvidui per petį.

- ...Niekada ir niekur neketini važiuoti, taip? Atsakyk man, atsakyk!

Tu neturi teisės šitaip su manimi elgtis! - matėsi, jog Gvido širdis sruvokrauju.

"Nereikalauk, neversk manęs to pasakyti. Nes pasakęs aš negalėsiuatsiimti savo žodžių." Tonijų užplūdo džiugus jaudulys, jautėsi tarsi pakylėtas. Bet kartu atrodė, tarytum stovi ant bedugnės krašto. Tereikiažengti porą žingsnelių, ir jau nebepajėgs išsilaikyti.

- Tu žinojai, tu visuomet žinojai. Nejaugi Tonijus taip pasakė?

- Juk buvai ten, mano bičiuli, mano tikrasis, pats brangiausias bičiuli,mano vienintelis broli žemėje, tu buvai ten, tu matei savo akimis! Manoatvejis nė kiek nepanėšėjo įoperacijas, atliekamas mažiems berniukams,kurie yra prausiami, puoselėjami ir globojami, o paskui gretomis siunčiami įkonservatoriją lyg gaideliai j turgų! Gvidai...

- Tuomet nukreipk pyktį įmane! - meldė maestro. - Nes aš irgi tendalyvavau! Aš buvau tavo brolio įnagis, ir tu tai žinai...

Apkabinusi Gvidą grafienė mėgino jįnuraminti. Ir tarytum iš tolo at



- 353 -

sklido maestro aimana: "Aš negaliu be tavęs gyventi, Tonijau, negaliu gyventi be tavęs..."

Bet Tonijus buvo šaltas kaip ledas. Viskas nutolo, liūdnai ir nebesugrąžinamai. Jis išspaudė žodžius:

- Tu ten nedalyvavai. Tu tebuvai šachmatų figūrėlė, stumdoma iš vieno langelio įkitą.

Gvidas šaukė, jog jis sėdėjo šventojo Morkaus aikštės kavinėje, jog buvo ten, kai tie žmonės atėjo ir pasakė, girdi jis privalo nugabenti Tonijųį Neapolį.

- Nekalbėk apie visa tai! - maldavo grafienė.- Aš kaltas! Aš galėjau visa tai sustabdyti! Jeigu nori keršyti, keršyk

man! - šaukė Gvidas. Nutempusi jįatgal, grafienė pasivedėjo Tonijų įšalį. Jos veidas atrodė

labai senas, ir kalbėjo ji be galo tyliu balsu, nes šnekėjo apie šiurpią paslaptį, esą čia sena sąskaita ir reikią pasiųsti samdomus žudikus, o jamnesą reikalo teptis savo rankų, nejaugi jis nežinąs, jog turi draugų, kuriegali visu tuo pasirūpinti? "Tu tik tark žodį!" Bet Tonijus beveik nesiklausydamas jos žvelgė pro langą, kur alsavo mėnesienos nutviekstas sodas, okitapus sodo plieskė puotos salės šviesos, kur jis pats visai neseniai buvo.Ir vaikinas pagalvojo: "Kažin ar Kristina dar ten?" Ir pamėgino įsivaizduoti ją šokančią su Alesandru.

- Aš gyvas, - sušnibždėjo.

- Ak, spindulingasis vaikeli, - pratarė grafienė.Gvidas raudojo.- Bet juk jis visuomet žinojo, kad ateis laikas, kai jam teks likti vie

nam. Aš jo nepaleisčiau, - prisipažino Tonijus grafienei, - jei jis nebūtų pasirengęs. Bet Milano žiūrovai panorės jįpamatyti ir be manęs. Ir jūs pati tą žinote...

Ji palingavo galvą.- Bet, spindulingasis vaikeli, juk žinai, kas nutiks, jei tu dabar nuva

žiuosi įVeneciją! Kaip man tave perkalbėti...Taigi šie žodžiai nuskambėjo. Tai įvyko. Padaras, kuris tamsoje taip

ilgai laukė savo valandos, pagaliau išsiveržė įlaisvę, ir dabar tapo nebe-sutramdomas.

Ir vėl Tonijų užvaldė džiugus jaudulys. "Važiuok įVeneciją. Padaryk,ką privalai. Tegul tai įvyksta. Ir daugiau nebereikės laukti, laukti, dusti išneapykantos bei kartėlio. Daugiau nebereikės žiūrėti įtviskantį, nuosta

bų gyvenimą, aplinkui besivaržantį su tamsa, begaline širdgėla..."Bet tuomet Gvidas puolė prie jo, grafienei teko pakibti ant jo visu kū

nu stengiantis sulaikyti. Dabar maestro veide atsispindėjo neužmaskuotasįniršis.

- Sakyk, kaip tu gali taip su manimi elgtis! - šaukė jis. - Pasakyk man, pasakyk, kaip gali taip elgtis mano atžvilgiu! Net jei aš tebuvau figūrėlėtavo brolio rankose, aš išgabenau tave iš to miesto, aš išvežiau tave, kai

buvai sužalotas ir palaužtas...Grafienė bergždžiai stengėsi jįnuvesti įšalį.- ...pasakyk, ar būtum norėjęs, kad aš būčiau palikęs tave ten numirti?



- 354 -

Taip, jie būtų tave užmušę, jei būčiau ten tave palikęs! Ir pasakyk man, jogtu nenorėjai ničnieko, nenorėjai nieko iš to, kas vėliau tau nutiko!

- Ne! Liaukis! - grafienė iškėlė rankas.Ir tuomet Tonijų užvaldęs džiugus jaudulys virto įniršiu. Jis atsigrę

žė įGvidą ir išgirdo šiurkštų, šaižų savo balsą:

- Tu žinai priežastį. Zinai geriau nei bet kas kitas! Žmogus, kuris taipsu manimi pasielgė, vis dar gyvas ir nesulaukė bausmės. Ar aš galiu vadintis vyru, pasakyk man, ar galiu vadintis vyru jos neįvykdęs!

Ū mai jįapėmė silpnumas, ir Tonijus išsverdėjo įsodą.Prie puotos salės durų būtų tikrai parkritęs, tačiau už parankės su

griebė tarnas.- Namo, - pratarė Tonijus, pamatęs šalia apsiverkusią Kristiną.

Buvo rytas.Rodos, visą naktį juodu kariavo. Jis su Gvidu. Ir šie kambariai, dabar

tokie šalti, iš miegamųjų virto šiurpiu mūšio lauku.O kažkur toli už šių namų sienų jo laukė Kristina. Nesigulė, sėdėjo

apsirengusi, galbūt prie lango, ranka parėmusi smakrą, žvelgdama žemyn, įIspanijos aikštę.

Bet Tonijus neskubėjo eiti jos guosti. Jis buvo vienas. Ir matė savo atvaizdą kitapus kambario stovinčiame blausiame veidrodyje. Bereikšmis žvilgsnis pavertė jįpanašiu įdemoną angelo veidu. Visas pasaulis pasikeitė.

Paolas verkė.Berniukas viską girdėjo. Ir atėjo pas jį, o jis tegalėjo atstumti vaiką tylėjimu.

Ir dabar, susirietęs kažkur prieblandoje, Paolas karčiai raudojo. Joverksmo garsas kilo ir krito, aidėjo, kaip kad kadaise didžiulio apgriuvusio namo koridoriuose, kur Tonijus slinko palei sieną basomis, apdulkėjusiomis kojomis, ašaromis paplūdusiu veidu, o įėjęs įkambarį pamatėmotiną, persisvėrusią per palangę. Bejėgiškumo bei siaubo gniužulasįstrigo gerklėje, kai atsistojęs traukė ją už sijono, o paskui nuskambėjoaido išnešiojamas jo riksmas, vis garsėjantis ir garsėjantis. Marianai atsisukus berniukas užsidengė rankomis akis, kad nematytų jos veido. O po to

pasijuto krentąs. Jo galva daužėsi įsienas, įmarmurines pakopas, jis negalėjo sustoti. Ir šaižiai suriko, o tada jinai, besiplaikstančiu sijonu, nusileido prie jo, pasigavo jo šauksmą bei pavertė klyksmu, kuris darėsi vis la

biau veriantis.Jis atsistojo, žengė įkambario vidurį ir vėl pažvelgė įveidrodį. "Ar

tu mane myli?" - sušnibždėjo nejudindamas lūpų. Ir pamatė Kristinos

akis atsimerkiančias lyg mechaninės lėlės, ir jos burnytę, kuri sužvilgusiištarė vienui vieną žodį: "Taaaaip".Paolas atsidūrė šalia. Berniukas pasirodė besąs ganėtinai sunkus, kai

netikėtai pakibo ant jo. Tonijus vos išstovėjo ant kojų. Paolo verksmas aidėjo tarytum iš tolo. Vaikas taip stipriai įsikibo įTonijų, jog šiam teko ilgais baltais pirštais atgniaužti jo rankas. Laikydamas Paolą už rankų, jaunuolis vėl pažvelgė įveidrodį.



- Kodėl tu manęs neperspėjai? - ištarė savo atvaizdui, blyškiaveidžiammilžinui juodu venecijietišku apsiaustu, už kurio, nuleidęs galvą ir žūtbūtinai prisispaudęs rankomis bei kojomis, stovėjo vaikas. - Kodėl neperspė

jai manęs, kad laikas baigėsi? Jis jau beveik išseko.Tonijus nerangiai nužingsniavo iki lovos, vilkdamas iš paskos Paolą.

Krito ant pagalvių. Berniukas prisiglaudė šalia. Ir Tonijui atrodė, jog net per miegus girdi vaiko verksmą.

________________________ 6 ________________________

Pasiekęs teatrą jis vis dar jautė nuovargį. Kiek anksčiau nuvedė Paoląįmažą kavinukę, kur juodu abu sočiai papietavo. Dabar jam šiek tiek ūžėgalvoje, ir pasaulis aplinkui žaižaravo, nors spalvas truputį išblukino lietus, išvaikęs maskarado dalyvius. Paolas nelietė maisto, kol nepamatė,kaip Tonijus pradėjo valgyti. Rodos, Tonijus leido jam išgerti per daugvyno.

Manė šiandien negalėsiąs dainuoti. Bet kartu suvokė, jog niekas neįstengtų jam to uždrausti.

Ir vos tik išgirdo žiūrovų minios trepsėjimą bei riaumojimą, vos pamatė nusigrimavusį, kostiumą apsivilkusį Betikiną - didingą apdarą sudarėšilkas ir šarvai - jam įpagalbą kartu su valios jėga atskubėjo įprastas jaudulys.

Jaunasis dainininkas rengėsi rūpestingiau nei paprastai ir baltais dažais pasišviesino veidą taip pat subtiliai bei profesionaliai kaip Betikinas. Kai pagaliau atsistojo rampos šviesoje, vėl buvo pats savimi, o balsas, priešinęsis tik pačioje pradžioje, paskui suskambo visu galingumu. Tonijus jautėkarnavališką žiūrovų pagyvėjimą, skambantį kimiuose, meilės sklidinuose šūksniuose "bravo!" Jis leido sau sekundėlei nužvelgti salę - daugybęmiglotų, įjįnukreiptų veidų - ir suprato, jog ši naktis sukurta rizikingiems pasažams, įvairiausiems triukams, įvairiaspalviam fantazijos polėkiui.

Po pirmojo veiksmo įužkulisius atėjo Kristina. Pirmą kartą jinai taipiš arti matė jįvilkinįmoterišką apdarą, todėl prieš įsileisdamas merginą įgrimo kambarį Tonijus užsidėjo brangakmeniais nusagstytą kaukę.

O ji, žvelgdama įmylimąjį, nesusilaikiusi šūktelėjo iš nuostabos. Tiksliau, ne įjį, o įmoterį tamsiai violetinio aksomo suknele, papuoštą baltoatlaso rožytėmis.

- Prieik prie manęs, mielasis, - grėsmingai sukuždėjo jis, norėdamas tiesiog išgąsdinti merginą.

Pati Kristina buvo tapusi mažučiu karininku, vilkinčiu švarką su epoletais bei mūvinčiu ankštus bridžius, gundomai aptempusius lieknas joskojytes. Panaši įdrovų berniūkštį, ji prisiartino bemaž baimingai ir iškėlusi ranką palietė jo veidą. Jis jai nusišypsojo, puikiai matydamas veidrodyje, kaip atrodo saldi judviejų porelė. Artistas pasitaisė sijonus ir atsisėdokrėslan, o Kristiną pasisodino ant kelių. Ryškios trikampės medžiagosraukšlės jai tarp kojų tuojau pat sužadino nenumaldomą norą jas paliesti.

Tačiau teko pasitenkinti švelniu balto jos kaklo šilku.

- 355 -



- 356 -

Kristina pakėlė vyno taurę bei padavė jam, o paskui godžiai pabučiavo. Tonijus lėtai atsuko merginą taip, kad ši galėtų matyti jų atspindįveidrodyje: augalota moteris su tviskančia katės kauke, baltu pripudruotuveidu ir ryškiai pridažytomis lūpomis, o jai ant kelių - dailutis berniukas.

Jinai atsisuko įjį, palietė museles ant veido. Jis nusiėmė kaukę, o pamačiusi apvedžiotas jo akis Kristina dar kartą nejučia aiktelėjo.- Jūs mane gąsdinate, senjore, - sušnibždėjo jis tuo pačiu gundančiu

moterišku šnabždesiu, ir ji, jusdama gerklėje lengvą pulsaciją, apsimetė,tarsi nori jįišprievartauti.

Maža jos rankutė palindo jam po sijonais, palietė nuogas kojas, o paskui, užčiuopusi sukietėjusį penį, taip grubiai jįsugriebė, jog Tonijus vosgirdimai sumurmėjo:

- Atsargiai, mielasis, nepražudyk to, kas ten dar liko!Ji sukrūpčiojo iš juoko. Paskui prisispaudė prie jo ir atsiduso. Juodu

pasistengė nusiraminti. Niekada anksčiau jis nekalbėjo jai nieko panašaus,niekada nė frivolišku tonu nešnekėjo apie tai, kas jis iš tiesų yra. Tačiaudabar galėjo juokauti šia tema ir atlaidžiu žvilgsniu žiūrėti įKristiną tarsiįvaiką.

- Myliu tave, - sukuždėjo ji.Jis užsimerkė. Veidrodis išnyko, o drauge ir juodu dengiantys drabu

žiai. O gal taip tik atrodė? Tonijus vėl svajingai pagalvojo apie taip, kaip

vaikystėje mėgdavo slėptis tamsoje. Niekas negalėjo jo įskaudinti, kai tapdavo nematomas. Bet kai vėl pažvelgė įją, suprato, jog jinai mato ne dažus, ne peruką, ne aksomą ar atlasą, o tik jįpatį, tarsi juodu abu būtų nematomi tamsoje.

- Kas? - paklausė Kristina. - Apie ką tu galvoji, kai taip žiūri?Jis papurtė galvą. Nusišypsojo. Pabučiavo ją. Ir vėl pažvelgė įžvilgantį

atspindį veidrodyje. Net užsimaskavę maskarado kostiumais, juodu atrodė puiki pora.

Tą patį vakarą, tik šiek tiek vėliau, kai juodu pasiekė Kristinos dirbtuvę, Tonijus sužinojo, kad Gvidas jau pasišnekėjo su ja.

Dailininkė buvo pasirengusi palikti viską, kad tik per Velykas atsidurtų Florencijoje. Visus užsakytus portretus spėtų užbaigti iki Gavėnios pa

baigos ir, žinoma, jis galėtų palaukti iki to laiko. O tuomet juodu vyktų įFlorenciją drauge.

Lengvais, skubriais žingsniais vaikščiodama po studiją, ji aiškino rodydama savo darbus, girdi šitą galinti užbaigti tuomet, o šitas jau beveik

baigtas. Ji jau nusipirkusi naują odinį lagaminą pastelėms; ji taip trokštanti tapyti Florencijos bažnyčiose. Kristina prisipažino niekada nesilankiusiFlorencijoje. O paskui - reikiamu momentu - išsitraukė kaspiną bei išsileido plaukus.

Kaip visuomet po spektaklio, Tonijus jautėsi žvalus ir beveik besvoris;savas vyriškas kostiumas atrodė toks lengvas po visų tų graikiškų šarvų

bei moteriškų sijonų. O Kristina vis dar vaidino berniūkštį, tik išleisti auk



- 357 -

siniai plaukai suteikė jai panašumo įpažą arba angelą iš senovinio paveikslo.

Jis žiūrėjo įją netardamas nė žodžio ir galvodamas apie tai, jog verčiauGvidas būtų nieko jai nesakęs, ir kartu žinodamas, kad Gvidas kažkiek

palengvino pasiaiškinimą jam. Bet paskutiniosios naktys su ja... paskutiniosios naktys... kaip jis nori jas praleisti?

Teisybė, dabar, žiūrėdamas įją, nenorėjo nieko. Ir joje neįžvelgė neiliūdesio, nei baimės.

Tonijus pašaukė Kristiną įmiegamąjį, ir ši tuojau pat atbėgo pas jį.Jis pastvėrė merginą bei nusinešė šnipštelėjęs: "Ganimedas", jusdamasmoterišką jos figūrą po bridžiais ir po tankiu dvieiliu švarku.

Jautėsi taip pat, kaip tuomet kavinėje su Paolu: nepaisant mieguistumo, viduje pulsavo gyvybė. Ir spalvos aplinkui buvo ryškios, sodrios. Jis

glamžė pirštais plonytes paklodes, glamonėjo švelnią jos kelių lenkmenųodą. Jos pečiai atrodė tarytum nuskalauti melsva šviesa. Ir prispaudęsmylimąją prie savęs jis pagalvojo: kiek dar įstengs visa tai išlaikyti? Kadaužplūs nepakeliamas, veriantis skausmas?

Meilės suminkštinta Kristina vėl uždegė žvakes, įpylė jiems abiemvyno ir pradėjo kalbėti.

- Aš važiuosiu su tavimi nors ir įpasaulio kraštą, bet kur, - pratarė ji. -Tapysiu kilmingų Drezdeno bei Londono damų portretus. Tapysiu rususMaskvoje, tapysiu karalius ir karalienes. O Vokietija! Tu tik pagalvok, Toni

jau, apie visas tas bažnyčias, muziejus bei pilis su bokštais ir bokšteliais antaukštų kalvų! O ar tu kada nors matei šiaurės šventoves? Ten tiek vitražų!Tik įsivaizduok tokią bažnyčią, ne marmurinę, o akmeninę, aukštais,siaurais skliautais, smingančią įdangų, ir daugelį žvilgančių įvairiaspalviųstikliukų, iš kurių susidėlioja angelų bei šventųjų veidai! Tu tik pagalvokapie tai, Tonijau! O Sankt Peterburgas žiemą! Naujas miestas, pastatytasVenecijos pavyzdžiu, apgaubtas nuostabaus balto sniego antklode...

Jos balse nesijautė nevilties, o akys svajingai švytėjo, jis neatsakydamas spustelėjo mylimajai ranką, tarsi skatindamas tęsti.- Mes keliautume visur keturiese, - kalbėjo ji. - Tu, Gvidas, Paolas bei

aš. Nusipirktume pačią brangiausią kelioninę karietą ir galėtume netgi pasiimti drauge nepakenčiamąją senjorą Bjanką. O galbūt Gvidas pasikviestų ir savo gražuoliuką Marčelą. Kiekviename mieste išsinuomotume

prašmatnų būstą, pietautume drauge, ginčytumėmės, lankytume teatrą!Dienomis aš tapyčiau, o vakarais tu dainuotum. O jeigu kokia nors vietamums patiktų labiau už kitas, pasiliktume ten ir galbūt kartais išvyktu-me užmiestin pabūti vieni, toli nuo visų bei visko. Juk mudu dar labiaumylėtume ir suprastume vienas kitą. Tu tik įsivaizduok, Tonijau!

- Man derėjo pabėgti su keliaujančia opera, - tyliai sumurmėjo jis.Ji pasilenkė prie jo, susikaupusi suraukė auksinius antakius, bet su

pratusi, jog jis nekartos to, ką pasakė, tiesiog pabučiavo jįįlūpas.- Mes nusipirktume vilą, kurią rodžiau tau prieš mėnesį, ir ši taptų

mūsų tikraisiais namais. Pavargę nuo užsienio kalbų mes sugrįžtume



- 358 -

namo, ir Italija pasitiktų mus ryškiu savo švytėjimu! O, tu nė negali įsivaizduoti, kaip būtų nuostabu! Gvidas galėtų vakarais rašyti sonatas, o Paolas užaugtų ir taptų puikiu dainininku. Jisai irgi debiutuotų Romoje.

Mes visi priklausytume vienas kitam. Kad ir kas nutiktų, liktumedrauge, būtume viena didelė šeima, vienas didis klanas. Aš tūkstantįkartų apie tai svajojau, - prisipažino ji. - Ir jeigu po visų mano mergiškųsvajonių gyvenimas galėjo padovanoti man tave, tuomet ir visa kita galitapti tikrove.

Kristina patylėjo įdėmiai žvelgdama įjį.- Ką tu pasakei Paolui, kai išsigabenai jįiš Neapolio? Paolas pats man

papasakojo. Pareiškei, jog viskas yra įmanoma tuomet, kai mažiausiai tikiesi. O dabar jo gyvenimas pavirto pasaka, pilna rūmų, turtuolių ir begalinių dainų. Tonijau, viskas yra įmanoma - čia tavo žodžiai.

- Koks naivumas, - atsakė jis.Ir pasilenkęs pabučiavo Kristiną, paglostė jos veidą žavėdamasis įsta biai minkštais, beveik nepastebimais pūkeliais, dengiančiais jos skruostus. Paskui piršto galiuku palietė jos lūpas. Ji niekada nebuvo gražesnė neidabar.

- Ne, ne naivumas, - užprotestavo ji. - Tonijau, čia įžvalgumas.- Paklausyk manęs, gražuole, - ištarė Tonijus šiurkščiau, negu pats

norėjo. - Tu labai stipriai mane myli. Taip pat stipriai, kaip ir aš tave. Bettu niekada iš tiesų nepažinai vyriškos meilės. Tu nepažįsti vyriškos jėgos,vyriškų poreikių, vyriškos ugnies. Tu kalbi apie šiaurės šventyklas, apieakmenis, vitražus, apie skirtingus grožio tipus. Taigi vyrai tokie pat. Yraskirtingi meilės tipai. Ir vyriška meilė - kitokia. Ateis laikas, ir tu sužinosi,

jog didžiulis pasaulis pilnas paslapčių, slypinčių paprasčiausiuose dalykuose, kuriuos kiti laiko savaime suprantamais. Kalbu apie paprastą kiekvieno vyro jėgą. Ir argi tu nematai, kai viskas jau pasakyta bei padaryta,

jog toji galia ir yra kaip tik tai, kas buvo atimta iš mūsų abiejų, kas buvoatimta iš manęs?

Kaip manai, ką man reiškia nuolatinis suvokimas, jog niekada negalėsiu suteikti tau to, ką gali bet kuris vyriokas, eilinis darbininkas: gyvybėskibirkštėlę tavo viduje, kūdikį, kuriame susijungtume mudu abu? Kadir kaip karštai tvirtintum dabar mylinti mane, kaip gali būti tikra, kadneateis diena, kai tau atsiskleis tikroji mano esybė!

Jis pamatė išgąsdinęs merginą. Tvirtai lakė ją už pečių - tokių trapių,dailių, jos lūpos virpėjo, o akys blizgėjo, pilnos ašarų.

- Tu pats nežinai, kas esi, - riktelėjo Kristina, - kitaip nesakytum manviso šito!

- Aš nebekalbu apie respektabilumą, - paprieštaravo jis. - Dabar ašgaliu patikėti tavimi, kai tvirtini negalvojanti apie santuoką, sakai, esą taunerūpi šnekos, pasmerkimas dėl meilės dainininkui kastratui. Tu maneįtikinai esanti pakankamai stipri, galinti nepaisyti liežuvavimo. Bet tu nežinai, ką reiškia laikyti glėbyje vyrą! Negi, tavo manymu, aš įstengsiu ištverti akimirką, kai pamatysiu tavo akyse, jog tau nusibodau ir tu pasirengusi susirasti kitą...



- 359 -

- Argi jau taip blogai, kad aš myliu tavyje vyrams nebūdingą švelnumą? - piktai paklausė ji. - Ar keista, kad mieliau renkuosi tavo ugnį, o ne

bet kurią kitą, kuri galėtų mane sunaikinti? Nejaugi tu nematai, koks galėtų būti mūsų gyvenimas dviese! Kodėl aš turiu norėti to, ką man galiduoti kiekvienas, kai turiu tave! Argi po tavęs kas nors kitas man gali turėti reikšmės? Kas dar gali turėti bent šiokios tokios vertės? Tu - TonijusTreskis, talentingas ir didingas, kiti to įnirtingai siekia visą gyvenimą ir nieko nepeša. Ak, kaip aš dabar pykstu ant tavęs! Net panorau tave įskaudinti! Nirštu todėl, kad netiki manimi! Netiki, jog mudu galėtume gyventidrauge ir kaip būtų nuostabu! Tu pasirenki už mus abu, niekada tau šitoneatleisiu! Supranti? Tu padovanojai man save tokiam trumpam laikui! Niekada tau šito neatleisiu!

Kristina sėdėjo palinkusi įpriekį. Nuogas krūtis slėpė auksinių plaukų

šydas. Užsidengusi rankomis veidą, ji tankiai krūpčiojo nuo slopinamosraudos.Tonijus norėjo ją paliesti, paguosti, bet pats irgi jautėsi piktas ir nelai

mingas.- Tu negailestinga, - netikėtai ištarė jis. O kai mergina pakėlė užverktą,

nuo ašarų ištinusįveidą, paaiškino: - Tu negailestinga berniukui, kuriuo aš buvau, ir vyrui, kuriuo galėjau tapti. Tu negailestinga, nes nematai, jogkaskart spausdamas tave glėbyje aš žinau, kas galėtų tarp mūsų būti, jeigu...

Ji uždengė delnais jam burną. Tonijus nustebęs pažvelgė įją, o paskuiatitraukė jos ranką.- Ne! - papurtė galvą Kristina. - Tuomet mes apskritai niekada nebūtu

me susitikę. Ir aš prisiekiu tau visu kuo, kas man šventa, jog tavo priešaiyra ir mano priešai; tie, kurie žeidžia tave, žeidžia ir mane. Bet juk tu kalbine apie kerštą, o apie mirtį. Vardan šito ketini nutraukti savo gyvybę.Gvidas tai žino. Ir aš žinau. O kodėl? Todėl, kad tasai žmogus turi žinoti,ar ne? Jis privalo žinoti, jog ne kas kitas, o tu atėjai jo nužudyti po viso to,ką jis tau padarė. Jis privalo žinoti, jog atėjai tu!

- Taip, tu teisi, - tyliai atsakė Tonijus. - Tikra tiesa. Tu viską suformulavai geriau ir aiškiau, nei pavyktų man pačiam.

Gerokai vėliau, kai Tonijus nusprendė, kad Kristina, išverkusi visasašaras, užmigo, susipynusi su juo karštomis rankomis bei kojomis, jis tyliai išslydo iš merginos glėbio, atsargiai pataisė pagalvę jai po galva, nuėjoįdirbtuvę ir atsisėdęs prie lango įsmeigė akis įsmulkias žvaigždes.

Vikruolis vėjas jau išvaikė sunkius debesis, bet miestas vis dar žvilgė

jo, nupraustas lietaus, ir atrodė toks nuostabus mėnesienoje. Šimtai žiburėlių mirgėjo balkonuose bei languose, pro sulūžusių langinių plyšius visose siaurose gatvelėse apačioje, po blizgančiais stogais.

Jis pagalvojo: ar Kristina jįkada nors supras? Jei atsitrauks dabar, taireikš, jog atsitraukė visiems laikams. O kaip jis galės gyventi nuolat jusda-mas šįsavo silpnumą, košmariško pralaimėjimo pripažinimą, suvokimą,

jog leido Karlui sumaitoti ir sugriauti jo gyvenimą, o tuomet paliko jįgyventi lyg niekur nieko?





- 361 -

Tamsa pamažu leidosi ant namų stogų. Prasidėjo didysis karnavaloužbaigimo ritualas, skelbiantis paskutiniąsias valandas prieš Gavėnios pradžią: moccoli*.

Žvakės visur.Jos suplazdėjo visuose siauros gatvelės languose; įsižiebė ant karietų

stogų, ant karčių, tarpduriuose sėdinčių moterų, vaikų, vyrų rankose... irštai jau aplinkui mirguliavo tūkstančių tūkstančiai žvakių. Tonijus skubiaisugriebė šalimais stovinčio žmogaus žvakigalį ir palietė Kristinos žvakę,nes aplinkui jau pasigirdo grėsmingas kuždesys: "Šia ammazzato chi non portą moccolo" - "Mirtis tam, kuris nelaiko žvakės!"

Tuojau pat kažin kokia tamsi figūra puolė įpriekį ir užpūtė Kristinosžvakę, nors toji ir mėgino pridengti liepsną ranka. Nuskambėjo šūksnis:"Šia ammazzato la signorina!** Tonijus tuojau pat vėl uždegė bičiulės žva

kę, o paskui, pridengęs savąją ugnelę nuo to paties nenaudėlio, stipriu iškvėpimu iš galingų savo plaučių užpūtė jo žvakę ir ištarė tą patį prakeiksmą: "Šia ammazzato ii signore!"***

Visa gatvė apačioje virto blausiai apšviestų veidų jūra. Kiekvienasstengėsi apsaugoti savosios žvakės liepsną ir tuo pat metu užpūsti kitožvakelę. "Mirtis tau, mirtis tau, mirtis tau..."

Paėmęs Kristiną už rankos, Tonijus nusivedė ją žemyn nuo tribūnos,užpūsdamas silpnus žiburėlius kairėje ir dešinėje, o žmonės aplinkui mėgino jam atkeršyti. Prasispraudęs įpačią minios tankumą, Tonijus prisit

raukė Kristiną bei apkabino. Jis svajojo apie kokią nors nuošalią gatvelę,kur juodu galėtų atsikvėpti ir vėl pradėti tą mažą meilės žaidimą, kuriuokankino vienas kitą visą šią dieną atskiesdami visa tai vynu, juoku bei bemaž desperatišku linksmumu.

Šįvakarą operos vaidinimas turėjo būti trumpas ir baigtis prieš dvyliktą, tai yra dar prieš prasidedant Pelenų dienai, o dabar jis negalvojo apienieką daugiau, tik apie žvaigždėtą dangų, apie juodu supantį mažučių ži-

burėlių vandenyną bei šnabždesius aplinkui: "Mirtis tau, mirtis tau, mirtistau..." Ū mai jo liepsnelė užgeso, Kristinos irgi. Mergina aiktelėjo, bet tuomomentu iš visų pusių stumdomas ir kumščiuojamas Tonijus prisispaudėmylimąją bei pravėrė jos lūpas savosiomis, nekreipdamas jokio dėmesio įužgesusias abiejų žvakeles. Minia pasigavusi nusinešė juos drauge tarsi jūros banga.

- Duokite man savo ugnelės, - skubiai kreipėsi Kristina įšalimais stovintį augalotą žmogų. Uždegė savo žvakę ir perdavė liepsnelę Tonijui.

Iš apačios apšviestas jos veidas atrodė šiurpokai. Minkštos garbanėlėsmirguliavo auksu. Mergina pasidėjo galvą mylimajam ant krūtinės ir pri

glaudė prie jo žvakės savąją, kad dideli jo delnai galėtų pridengti abuliepsnos liežuvėlius.

Galų gale atėjo metas išeiti. Minia pamažėle sklaidėsi. Vaikai vis dar už- pūtinėjo žvakes tėvams bei erzino juos ritualiniu prakeiksmu, tėvai atsaky

*Moccoli - dgs. Iš moccolo - maža žvakė, žvakigalis (it.).**Mirtis senjorinai! (it.).

***Mirtis senjorui! (it.).



- 362 -

davo tuo pačiu, ir šis pamišimas pamažu persikėlė įšonines gatveles. TačiauTonijus stovėjo nejudėdamas, nenorėdamas palikti šios paskutinės karnavalo salelės net vardan paskutiniųjų teatrinės ekstazės momentų.

Visuose languose tebedegė žiburiukai. Gatvėse kybojo daugybė žibintų, pro šalįpravažiuojančiose karietose ribuliavo švieselės.

- Tonijau, turime mažai laiko... - sušnibždėjo Kristina.Jis be jokių pastangų sulaikė mažą merginos rankutę prieš jos valią.

Bičiulė tempė jį, bet vaikinas nejudėjo. Tuomet Kristina pasistiebė ir uždėjo ranką jam ant pakaušio.

- Tonijau, tu apie kažką svajoji...- Taip, - sumurmėjo jis. - Apie amžinąjį gyvenimą...Dailininkė nusivedė jįįVia Condotti. Ji bemaž šoko priešakyje ir

tempė draugužį už ilgos rankos lyg už pavadėlio.

Staiga prišokęs kažkoks berniūkštis sušnypštė:- Šia ammazzato...Įžūliai šyptelėjęs, Tonijus iškėlė ranką ir išgelbėjo savo liepsnelę.Vėliau viskas įvyko taip greitai, jog paskui jis nebeįstengė sudėlioti

mozaikos gabalėlių įvieną visumą. Netikėtai priešakyje išdygo siluetas, paskui pasirodė grimasos perkreiptas veidas, pasigirdo šnabždesys: "Mirtis tau!", o tada Kristina paleido jo ranką, jis parkrito praradęs pusiausvyrą ir išgirdo draugės riksmą.

Jaunuolis išsitraukė durklą tuo momentu, kai pajuto kito peilio ašmenis sau prie gerklės.

Jis numušė ginklą aukštyn, geležtė tespėjo brūkštelėti per veidą, ir atkišo įpriekį savąjįdurklą, smogė vieną kartą, antrą, trečią įžmogų, mėginusį prispausti jįprie sienos.

Bet tą akimirką, kai tasai žmogus ėmė visu svoriu kristi ant jo, vaikinas pajuto už nugaros esant dar vieną užpuoliką, ir staiga kaklą sugniaužė kilpa.

Užvaldytas absoliutaus siaubo, jis ėmė grumtis, kaire ranka pasiekė iš

už nugaros puolantį vyrą, o dešine sukiojo durklą kito žarnose.Pasigirdo trepsėjimas, riksmas, Kristinos riksmas. O jis jau duso, virvėįsirėžė jam įkūną... Ir staiga kilpos nebeliko.

Tonijus atsisukęs puolė smaugiką, tačiau kažkas sugriebęs jįuž rankų sušuko:

- Senjore, senjore, mes jūsų paslaugoms!Atsigręžęs išvydo niekad anksčiau nematytą žmogų, šiam už nuga

ros stovėjo Rafaelės bravai, tie patys, kurie persekiojo jįkeletą savaičių, otarp tų vyrukų - Kristina; bravai laikė ją, tačiau taip, tarsi gintų, anaiptol neketindami skriausti. Tonijui prie kojų gulėjo jo paties nužudytas žmogus.

Vaikino krūtinė sunkiai kilnojosi. Jis prisispaudė prie sienos, lyg niekuo nepasitikintis, įkampą įvarytas žvėris.

- Mes tarnaujame kardinolui Kalvinui, - pasakė jam nepažįstamasis.Aiškiai matėsi, kad Rafaelės žmonės jo nepuolė. Jie stovėjo čia pat.Aplinkui susigrūdo minia, šimtai žvakelių. Ir pamažu Tonijus suvokė:

visi šie žmonės atėjo jo apginti.



Jis žiūrėjo įnužudytąjį.Atbėgo mažų vaikų pulkelis ir tuojau pat atšoko pamatę negyvėlį.

Vaikų pirštukai atrodė raudoni bei perregimi žvakių liepsnos fone.- Jūs turite kuo greičiau eiti iš čia, senjore! - patarė jam asmens sargy

binis, o Rafaelės vyrukai pritariamai sulinksėjo. - Č ia gali atsirasti ir daugiau norinčiųjų jus užpulti.Keli bravai nuvedė jįšalin, o vienas pasilenkęs apieškojo lavoną.

________________________ 8 ________________________

Jis sėdėjo prie pat slenksčio. Kardinolas Kalvinas nesitvėrė pykčiu.Pasikvietęs grafą Rafaelę di Stefaną, Kalvinas karštai padėkojo už pa

galbą, kurią pastarojo žmonės suteikė gindami Tonijų ir Kristiną, saugiai

nugabentą įgrafienės namus.Rafaelė pareiškė nepasitenkinimą dėl to, kad užpuolikai galėjo prieiti

taip arti prie Tonijaus.Tačiau kas buvo tie plėšikai? Ir kardinolas, ir Rafaelė uždavė šįklausi

mą Tonijui, kuris tik pakraipė galvą bei pasakė žinąs ne daugiau už juodu. Netrukus paaiškėjo, jog abu užpuolikai buvo užkietėję galvažudžiai. Jų

kišenėse buvo rasti Venecijos pasai, aptikta venecijietiškų monetų. Vienąnudūrė kardinolo sargybinis, kitą nugalabijo pats Tonijus.

- Kas Venecijoje gali geisti tavo mirties? - kamantinėjo Rafaelė. Mažos juodos jo akutės gręžte gręžė Tonijų. Dainininko ramybė varė jįiš proto.Tonijus vėl papurtė galvą.Faktas, jog sugebėjo nusigauti iki teatro ir įstengė išeiti įsceną, atrodė

jam tikras stebuklas, o susidoroti su savo darbu padėjo profesinis meistriškumas bei įpratimas, kurių jis nevertino iki pat pastarojo momento.

Tačiau šis kambarys jam tapo dar didesne bausme negu šviesų nutvieksta scena, kur tarytum iš tolo klausydamasis savo paties balso galėjo

pasinerti įsavas mintis.Jautė malonų jaudulį, panašų įpatirtąjį prieš dvi dienas, kai atvėrėGvidui širdį, jaudulį, kuris paversdavo jįšaltu ir tvirtu, kurį lengvai galėjo

paslėpti grimas bei kostiumas.Dabar jis prisivertė sėdėti ramiai ir nejudėti. Tačiau negalėjo užmiršti

žymės ant kaklo, negalėjo atsikratyti minties apie tai, kaip giliai turėjo įsirėžti virvė, kad visiems laikams atimtų iš jo balsą, o gal net gyvybę.

Be to, prisiminė prie gerklės prikištą peilį. Peilis prie gerklės, kilpa antkaklo.

Jis pakėlė akis ir įsmeigė žvilgsnįįGvidą, kuris stebėjo kamantinėjimątaip, lyg jaustųsi susirūpinęs bei išgąsdintas ne mažiau už kitus.

Maestro veidas tapo neišskaitomas. Galėjai neabejoti: mokytojas neketina niekam nieko sakyti.

- Nuo šiol Marką Antonijų saugos keturi žmonės, - tarė kardinolas. Nepaisant viduje vis dar kunkuliuojančio įniršio, Kalvinas elgėsi taktiš

kai ir neklausė Rafaelės, iš kur ten staiga atsirado jo žmonės. Kardinolo

- 363 -



- 364 -

sargybiniai kalbėjo su tais vyrais taip, lyg būtų geri pažįstami bei nesiste bėtų juos ten sutikę.

"O jeigu nė vieno iš jų ten nebūtų buvę?"Tonijus prisimerkė ir nusuko akis, kai Rafaelė pasilenkė pabučiuoti

žiedo ant kardinolo piršto.Ramybės kauke prisidengęs Gvidas kitame kambario gale atrodė pa

niuręs. Tarsi jau matytų krauju paplūdusį Tonijaus kūną miesto gatvėje.Tonijus vėl pasičiupinėjo įpjovą. Rafaelė jau išėjo. Bravai liks stovėti

sargyboje visuose rūmų koridoriuose. Lygiai taip pat Karlo apsaugininkaikadaise slėpėsi visuose Treskių palaco koridoriuose.

- Išeik, Gvidai, - sušnibždėjo Tonijus.Pagaliau juodu su kardinolu Kalvinu liko vieni.- Pone, - prabilo Tonijus. - Ar po tiekos malonių nesuteiktumėte man

dar vienos? Ar negalėtume dabar mudu abu nueiti įkoplyčią ir ar nema-lonėtumėte ten išklausyti mano išpažinties?

________________________9 ________________________

Juodu tylėdami nužingsniavo koridoriumi. O atidarę koplyčios duris pajuto iš vidaus sklindančią šilumą. Priešais marmurinius šventuosiusmirgėjo žvakės, o auksinės tabernakulio durelės švelniai švytėjo viršum

baltutėliu audiniu apdengto altoriaus.Kardinolas nuėjo iki pirmosios raižytinių kėdžių eilės priešais Dievo

stalą ir atsisėdo, pasiūlęs Tonijui gretimą krėslą. Juodviem nebuvo būtinybės naudotis medine klausykla. Kardinolas palenkė galvą, leisdamasTonijui suprasti, jog šis gali pradėti, kada panorės.

- Mano pone, - kreipėsi Tonijus. - Viskas, ką jums pasakysiu, privaloišlikti išpažinties paslaptimi. Šito negalima atskleisti niekam.

Kardinolas suraukė kaktą.- Markai Antonijau, kodėl man tai primeni?

Jis pakėlė dešinę ranką ir ryžtingu mostu palaimino.- Nes aš neprašau formalaus nuodėmių atleidimo, mano pone. Galbūttiesiog ieškau teisingumo. Ieškau tiesos dangaus akivaizdoje. Aš tiksliainežinau, ko ieškau, bet turiu jums pasakyti, kad žmogus, pasiuntęs mansamdomus žudikus, yra mano tėvas, visų ir kiekvieno laikomas mano

broliu.Tolesnis pasakojimas vystėsi sparčiai, aiškiai, tarsi metai būtų nuplovę

visas banalybes bei nereikalingas smulkmenas, palikdami tik esmę. Kardinolo veidas įsitempė iš skausmo ir nuo sutelkto dėmesio. Nuleisti glotnūs vokai atrodė tarytum pusrutuliai virš akių. Kartais jis palinguodavogalvą nenutraukdamas iškalbingos tylos.

- Visa tai, kas buvo padaryta man, kitą žmogų būtų seniai pastūmėjęįvykdyti kerštą, - sušnibždėjo Tonijus. - Ir aš žinau, kad tik mano laimė vertė mane atidėlioti šio tikslo siekimą. Aš nejaučiu savo gyvenimui neapykantos nė paniekos. Aš jįvertinu. Balsas man ne tik Dievo dovana, bet irdžiaugsmas, ir visi aplinkiniai žmonės mane džiugino, nors geidulingumo



- 365 -

niekad netrūko, o šit aistros akivaizdžiai stigo. Aš negaliu šito neigti. Bet ašgyvenu. Kartais pats sau atrodau tarsi vandens stiklinė, įkurią pataikiussaulės spinduliui šviesa susprogsta, ir stiklinė tampa pačia šviesa.

Tad kaip aš galėjau j j nužudyti? Vėl paversti savo motiną našle, o jųvaikus - našlaičiais? Kaip galėjau įtuos namus atnešti tamsą bei mirtį? Irkaip galėjau pakelti prieš jįranką, kai jis - mano tėvas, kuris mylėdamasmano motiną padovanojo man gyvybę? Kaip galėjau šitaip padaryti tuometu, kai, nepaisant mano neapykantos jam, gyvenau toks laimingas bei

patenkintas, koks nesijaučiau niekad, netgi vaikystėje?Todėl aš vis atidėliojau savo užmačias. Nusprendžiau, jog Karlas pri

valo turėti du vaikus. Aš laukiau. Ir netgi tuomet, kai neliko nieko, kasmane sulaikytų, kai nebeliko įsipareigojimų tiems, kuriuos mylėjau, beikliūčių mano kelyje, baimė sugriauti savo paties laimę vertė mane nesi

imti veiksmų. Bet dar svarbiau, pone, kad mano laimė vertė mane jaustikaltę dėl to, jog ketinu jįnužudyti. Kodėl jis privalo mirti, kai aš turiuvisą pasaulį, meilę ir viską, apie ką tik gali svajoti vyras! Štai ko pats savęs klausinėjau.

Bet netgi šiandien, šią pat dieną, aš vis dar laukiau kovodamas su savosąžine ir išsikeltu tikslu. Ginčijausi ne su kitais, o pats su savimi.

Akimirksnį patylėjęs, Tonijus karčiai atsiduso.- Ir štai dabar, jūs matote, jis pats perkirto šįmazgą: pasiuntė samdo

mus žudikus, kad mane užmuštų. Dabar jis gali taip elgtis. Mano motinamirė ir yra palaidota. Ketveri metai praėjo nuo to laiko, kai kas nors galė

jo rasti nenuginčijamų motyvų, kurie mano nužudymo atveju užtikrintų jam mirties nuosprendį. O aš visus tuos metus buvau ištikimas namams,šeimai ir net jam, paskutiniajam mūsų giminės palikuoniui.

Pasiųsdamas tuos galvažudžius nužudyti manęs jis pamėgino sugriauti patį gyvenimą, kuris laikė mane atokiau nuo jo, tą gyvenimą, kuris man sakė: užmiršk jį, lai gyvena!

Bet aš negaliu jo užmiršti. O dabar jis nepaliko man pasirinkimo. Aš

privalau važiuoti tenai bei užmušti jį, ir Dievas liudininkas: nėra priežasties, dėl kurios negalėčiau to padaryti, o paskui sugrįžti pas tuos, kuriuos myliu ir kurie manęs laukia. Pasakykite man, jog nėra priežasties,dėl kurios aš privalėčiau sunaikinti save, idant atsiskaityčiau su tuo žmogumi, šiandien pamėginusiu mane nužudyti.

- Bet ar gali tu su juo atsiskaityti, Markai Antonijau, - paklausė kardinolas, - neaukodamas savo paties gyvybės?

- Taip, mano pone, - tvirtai atsakė Tonijus. - Aš galiu taip padaryti. Jauseniai radau būdą įvilioti jįįsavo tinklus minimaliai rizikuodamas.

Kardinolas patylom mąstė apie viską, ką išgirdo, ir prisimerkęs žvelgė į tolį, į tabernakulį.

- Ak, kaip menkai aš tave pažinojau, kaip mažai težinojau apie tai,ką tu išgyvenai... - pagaliau ištarė jis.

- Mano galvoje sukasi vienas vaizdinys, - tęsė Tonijus. - Visą vakarą jis mane kamavo. Prisiminiau seną legendą, kurioje didžiajam užkariauto jui Aleksandrui buvo pateiktas vadinamasis Gordijaus mazgas, o jis per



- 366 -

kirto šįkalaviju. Mat šita metafora labai taikliai atspindi mano sielos būseną. Tikras Gordijaus mazgas, kur susipina troškimas gyventi bei tikėjimas,

jog neįstengsiu gyventi, kol nesunaikinsiu jo ir kartu nesusinaikinsiu pats.Ką gi, jisai perkirto Gordijaus mazgą savųjų samdinių peiliais. Ir šiandienvakare, kai aš scenoje šypsojausi, kalbėjau ar net dainavau, be paliovosgalvojau pagaliau supratęs, kodėl man niekad nepatiko ši sena legenda.Kokia gi čia išmintis - tiesiog imti ir perkirsti bei sunaikinti mįslę, kuri įvarė aklavietėn kur kas šviesesnes galvas? Koks grubus, tragiškas nesupratingumas! Bet vyrai paprastai taip ir elgiasi, mano pone: jie perkerta arbanukerta. Ir, ko gero, tik tie iš mūsų, kurių negalima priskirti vyrų giminei,įstengia aiškiau pamatyti gėrio bei blogio išmintįir patirti paralyžiuojančią

jos jėgą.Ak, jei turėčiau laisvę rinktis, aš visą laiką leisčiau eunuchų, moterų,

vaikų ir kalavijų vulgarumą niekinančių šventųjų draugijoje! Bet aš nesulaisvas. Jis ateina manęs. Jis man primena, jog vyriškos prigimties taiplengvai nesunaikinsi, jog ją galima pažadinti giliausiose mano gelmėse irnukreipti prieš jį. Viskas yra taip, kaip aš visuomet maniau: aš ne vyrasir kartu vyras, ir aš negaliu gyventi nei kaip vienas, nei kaip kitas, kol jisainesusilaukė bausmės!

- Tuomet yra tik vienas teisingas kelias iš aklavietės, - kardinolas pagaliau atsisuko įjį. - Tu negali pakelti rankos prieš tėvą už tai nesumokėdamas. Pats man taip pasakei. Nėra reikalo cituoti tau Šventojo Rašto.Tačiau tavo tėvas mėgino tave nužudyti, nes jisai tavęs bijo. Išgirdęsapie tavąjį triumfą scenoje, tavo turtą, fechtavimo įgūdžius, apie tai, kokie įtakingi žmonės tapo tavo draugais, jis negalėjo nepagalvoti, jog ketinistoti prieš jį.

Taigi tu privalai nuvykti i Veneciją. Tu turi priversti jįpaklusti. Ašgaliu pasiųsti drauge su tavimi savo arba grafo di Stefano vyrus, kaip panorėsi. Ir surenk su juo akistatą, jei tu šito taip trokšti. Įsitikink, jog visus šiuos metus jis kentėjo bei atliko bausmę už tau padarytą blogį. O

paskui paleisk jį. Ir tuomet jis galų gale įsitikins, jog tu niekada jam ne pakenksi. Tu irgi būsi patenkintas. Gordijaus mazgas atsiriš, ir kalavijųneprireiks.

Sakau tau visa tai ne kaip dvasininkas. Kalbu kaip žmogus, jaučiantis pagarbią baimę, žinantis, ką tu išgyvenai, ką praradai ir kiek, nepaisantnieko, pasiekei. Dievas niekada nebandė manęs taip, kaip bandė tave. Okai aš nusidėjau savo Viešpačiui, tu buvai man, nuodėmingajam, atlaidusir neparodei nei paniekos, nei begalinio pranašumo mano silpnybės akivaizdoje.

Elkis taip, kaip aš tau pasakiau. Žmogus, leidęs tau taip ilgai gyventi,iš tiesų nenori tavęs žudyti. Jis labiausiai trokšta gauti tavo atleidimą. Irtik pamatęs jįklūpantį prieš save ant kelių, galėsi savo tėvą įtikinti, jogtau pakanka stiprybės jam atleisti.

- Bet argi man pakanka stiprybės? - paklausė Tonijus.- Kai suprasi, jog ši stiprybė - pati galingiausia iš visų, tu jos įgysi. Tu

tapsi tuo, kuo nori būti. O tavo tėvas bus amžinas šio tapsmo liudininkas.



- 367 -

0 0

Gvidas nemiegojo, kai įėjo Tonijus. Maestro sėdėjo tamsoje prie savorašomojo stalo, iš ten sklido tylūs garsai: štai jis pakėlė taurę, štai gurkštelėjo iš jos, štai beveik be garso pastatė taurę ant medinio stalo paviršiaus.

Paolas gulėjo susirietęs įkamuoliuką Gvido lovos viduryje. Mėnesiena apšvietė ašarotą berniuko veidą bei pasklidusius plaukus; matėsi, kadvaikas užmigo nenusirengęs ir kad jam buvo šalta, nes gulėjo apglėbęssave abiem rankom.

Tonijus, pakėlęs sulankstytą apklotą, užklojo berniuką. O paskui pasilenkęs pabučiavo Paolą.

- Juk ir tu apraudi mane? - atsisuko jis įGvidą.- Galbūt, - atsakė Gvidas. - Gal tave. O gal save. Ir Paolą. Kristiną irgi.

Tonijus priėjo prie stalo. Luktelėjo, kol tamsoje pamažu išryškėjoGvido veidas.- Ar spėsi parašyti operą iki Velykų?Maestro padvejojęs linktelėjo.- Tuomet nueik pas impresarijų ir susitark su juo. Pasamdyk karietą,

pakankamai didelę, kad jūs visi - Kristina, Paolas, senjora Bjanka - galėtumėte nukakti įFlorenciją ir ten išnuomoti mums namą. O aš pažadu:

jeigu negrįšiu anksčiau, tuomet Velykų sekmadienį būsiu šalia tavęs dar prieš atsiveriant teatro durims.



Septinta dalis

1

Net po pamažėle smarkėjančio lietaus šydu šis miestas atrodė pernelyggražus, kad būtų realus. Jis labiau panėšėjo įprotu nesuvokiamą svajonę.Senoviniai rūmai dunksojo viršum ribuliuojančio vandens, sukurdamivieną didingą, nuostabų, nesibaigiantį miražą. Saulė skverbėsi pro pra-driskusius debesis sidabru ataustais krašteliais, viršum styrančių laivųstiebų sklandė žuvėdros, pleveno ir nuo vėjo plaikstėsi vėliavos, panašios

įryškius šviesos žybsnius blankiai švytinčio dangaus fone.Vėjas plakė visą aikštę dengiančią ploną vandens plėvelę, o kažkurtolumoje skambėjo varpai - taip suspausti šalčio, jog jų garsas atrodė panašus įžuvėdrų klykavimą.

Prasidėjo šventas senovinis spektaklis - Šviesiausios Tarybos narių išėjimas pro valstybinės kanceliarijos portikus. Raudonos mantijos vilkosi per vandenį, vėjas plėšė baltus perukus, bet eisena judėjo kranto link,valstybės vyrai vienas paskui kitą lipo įjuodutėlius gedulo barkasus ir

plaukė aukštyn neprilygstamos didybės prospektu - Didžiuoju kanalu.

Ak, nejau šis vaizdas niekada nesiliaus stulbinęs, nesiliaus alinęs širdį ir protą? O gal šito niekuomet nebūna gana dėl tų penkiolikos karčiostremties metų Stambule? Amžinai kankinantis, amžinai paslaptingas,amžinai negailestingas miestas, Venecija - svajonė, kuri vėl ir vėl tamparealybe.

Karlas pakėlė prie lūpų brendį, šis išsyk nudegino gerklę. Viskas aplinkui susiūbavo ir atsistojo įsavo vietas. Sustingo įdangų besiveržiančios žuvėdros. Vėjas degino akis.

Jis atsisuko bei vos neprarado pusiausvyros. Ir pamatė savo patikėtinius, savo bravus, kurie iki tol stovėjo it neryškūs šešėliai, o dabar prislinko arčiau, dvejodami, ar jam reikalinga pagalba, ar ne, bet pasirengę tuo

jau pat pribėgti, jei jis pargriūtų.Karlas nusišypsojo. Pakėlęs prie burnos gertuvę, gurkštelėjo didelį

gurkšnį. Minia tuojau pat pavirto lėtai judančių spalvų telkiniu, atsispindinčiu vandenyje, tokiu pat nematerialiu, kaip ir pats lietus, ištirpstantisnebylioje migloje.

- Už tave, - sukuždėjo jis orui, dangui bei jįsupančiam materialiai

efemeriškam stebuklui, - už tave kiekviena ir visokeriopa auka, manokraujau, mano prakaite, mano sąžine. - Užsimerkęs susiūbavo praūžusvėjo gūsiui. Jam patiko, kaip vėjas vėdino odą, patiko skendėti nuostabiame svaigulyje, kai nebejauti nei skausmo, nei sielvarto. - Už tave aš žudau, - sušnibždėjo. - Už tave aš nužudysiu.

Jis atsimerkė. Patricijų raudonomis mantijomis jau nebebuvo. Ir akimirksniui jis įsivaizdavo - patirdamas ganėtinai malonų jausmą - jog jievienas po kito nuskendo jūroje.



- 369 -

- Jūsų prakilnybe, leiskite parvesti jus namo.Atsisukęs jis pamatė Frederiką, įžūloką vyruką, laikantį save ne tik

asmens sargybiniu, bet ir jo tarnu.Ir brendis atsidūrė prie lūpų anksčiau, nei apsisprendė išgerti.- Tuoj, tuoj... - Karlas norėjo kažką pasakyti, bet pajuto akis aptrau

kiantį ašarų šydą, sudrumsčiantį iškilusią viziją: tušti kambariai, tuščialova, jos suknelės, vis dar kybančios ant kabliukų, ir netgi ore tebesklan-dantis jos kvepalų aromatas. - Laikas nieko nesušvelnina, - ištarė balsu. -

Nei mirties, nei netekties, nei fakto, kad netgi mirties patale jinai ištarė jovardą!

- Senjore!Frederikas akimis parodė tamsų siluetą, kuris išsyk pasistengė dingti

iš akių - vieną iš kas žingsnis pasitaikančių valstybės šnipų.

Karlas nusijuokė.- Apskųsk mane! Ei tu, girdi? "Jis šlaistosi girtutėlis, nes jo žmoną po

žeme graužia kirminai!"Jis nustūmė įšalį tarną.Minia išpampo lyg gyvas padaras, ir išsikleidė tik tam, kad vėl susig

laustų. Vėjo blaškomas lietus plakėsi įakių vokus, lūpas, virtusias šypsena, perkreipusia veidą. Karlas susverdėjo, bet tuojau pat vėl išsitiesė irgurkštelėjęs dar vieną gurkšnį pasakė:

- Laikas.Pasakė garsiai, beatodairiškai, kaip šneka tik kaip reikiant įkaušęsžmogus, ir pagalvojo: "Kartais laikas nė kiek nepadeda", o paskui sušnibždėjo:

- Girtumo svaigulys irgi. Nesuteikia nieko, tik galimybę kaskart matyti šįgrožį ir jo slepiamą visa ko prasmę.

Debesų kraštus puošė sidabras, žaižaruojanti auksinė mozaika atrodėgyva. Įdomu, o ką ji regėdavo apsvaigusi, tomis minutėmis, kai plėšda

vo jam iš rankų vyną, o jis jos prašydavo: "Mariana, lik su manimi, ne- begerk, lik su manimi!"? Ir apskritai, ar ji ką nors sapnuodavo, kai gulėdavo be sąmonės savo lovoje?

- Jūsų prakilnybe, - sušnibždėjo Frederikas.- Palik mane vieną!Deginantis brendis panėšėjo į skystą ugnį; gėrimo šiluma palaikė

Karlą nepraleisdama ledinio oro, ir staiga jįpervėrė mintis, jog visas šisgrožis, pasirodo, labiausiai reikalingas tuomet, kai kažkas pats pasiekia ri

bą, už kurios nebejaučia skausmo.Lietus dar stipriau pliūptelėjo iš dangaus. Įkypos čiurkšlės šnypšda

mos tiško įdidžiulę balą, tyvuliuojančią priešaky.- Ką gi, labai greitai jis bus su tavimi, mano meile, - sušnibždėjo Kar

las perkreipęs lūpas. - Jis bus su tavimi, judu gulėsite drauge didžiajamežemės patale.

Kaip žemai ji galų gale puolė! "Aš važiuosiu pas jį! Supranti, aš važiuosiu pas jį! Nedrįsk laikyti manęs čia įkalintos! Jisai Romoje, ir aš va





- 371 -

Tačiau jįjau slėgė kitas jausmas, kita vizija, kažkas, kas ištirpdė šįpatrauklų malonumą, siūlantį jam skonį... ko? Kažin ko panašaus įbegarsį riksmą iš pražiotos burnos.

Karlas išgėrė brendžio. Gal dėl visko kalta toji moteris arba judantys jos sijonai, jos šydas, vėjo prilipintas prie veido, sužadinantis keistą nežymią paniką, skatinančią gurkštelėti dar sykį ir dar?

Jinai ėjo artyn taip pat, kaip artinosi ir anksčiau!Kas ji? Gal kurtizanė, Gavėnios proga apsirengusi juodai? Ji lėtai eina

jo pusėn, ji artinasi! Rodos, iš visos aplinkui šmirinėjančios minios tosmoters pasirinktas tikslas - būtent jis, ta-a-a-aip! Jinai jįpersekioja, dėl to

jau nebekyla abejonių. O kur jos tarnaitės? Gal slepiasi atokiau, kaip irKarlo vyrukai?

Jam patiko įsivaizduoti, kad jinai jįpersekioja. Taip, jinai jįpersekio

ja. Iš po juodojo savo šydo ji matė jo šypseną. Ir mato jo šypseną dabar."Aš noriu šito, aš noriu viso šito! - jis net sugriežė dantimis. - Aš noriu šito, aš visai nenoriu kentėti, tik pasakyk man, tik pasakyk man, tiktegul jie man pasako, kad jis nebegyvas!"

Karlas plačiai atmerkė akis. O kai pamatė miglotą jos veido ovalą irrankų judesius po plevenančiu vualiu, ji pasirodė jam esanti ne žmogiška

būtybė, o kažin kokia šmėkla, pasiųsta sekti įkandin bei guosti.Ū mai ji nusisuko, bet nesiliovė judėjusi. Reginys buvo toks įstabus,

jog Karlas šiek tiek palenkęs galvą vėl prisimerkė, kad geriau matytų.Jinai tolo, ir dabar visos gazo klostės išsiskleidė, o sijonai susiūbavo

nuo vėjo. Nepaisant kulniukų, ji nė sykio nekluptelėjo, ėjo ryžtinga vyriška eisena, o paskui vėl apsisuko aplink.

Karlas tyliai nusijuokė. Jis niekad gyvenime nematė šitaip besielgiančios moters.

O kai ji atsisuko, sijonai išsiskleisdami apsisuko kartu su ja, ir nepažįstamoji vėl pradėjo artintis šiurpoku besvoriu žingsniu; Karlui šoną

pervėrė staigus skausmas.

Kartu su iškvėpimu iš krūtinės išsiveržė švilpesys."Girta, kvaila kurtizanė, našlė - kad ir kas tu būtum, - galvojo jis, ir pyktis skverbėsi vidun, tarsi kūne staiga būtų atsiradusi tamsi dėmė, prokurią galėjo prasiskverbti nuodai, - ką tu žinai apie tai, kas yra aplink tave, ir ar tu gali įsivaizduoti, jog esi viso šito grožio dalis! Tu sudarai dalįšio grožio, nepaisant tavo atgrasių, banalių bei neišvengiamai pasibjaurėtinų minčių!"

Butelis buvo tuščias.Visai neketino jo išmesti, bet staiga šis sudužo įšipulius ant šlapių

akmenų jam po kojomis. Plonytis vandens sluoksnis suribuliavo. Po vandeniu blizgančios šukės nugrimzdo įdugną. Karlas jas užmynė. Jam patiko traiškomo stiklo garsas.

- Dar vieną! - mostelėjo ranka. Ir akies krašteliu pamatė, kaip vienasšešėlis artėdamas vis didėja bei aukštėja.

- Senjore! - tarnas įteikė butelį. - Prašau, eime namo.- Ak! - jis atkimšo butelį. - Argi aš šiandien neturiu dėl ko liūdėti? -



- 372 -

jis piktai pažvelgė Frederikui j veidą. - Dabar, kai mes stovime čia, jis veikiausiai jau pradėjo irti, ir visos tos moterys, alpusios nuo jo balso, dabarverkia bei rauda, o jo bičiuliai, turtingi ir įtakingi Romos bei Neapolio ponai, tikriausiai ruošia jam prašmatnias laidotuves.

- Senjore, meldžiu...Karlas papurtė galvą. Vėl tasai klaikus kambarys ir tas... kas ten buvo?

...Tasai siaubas, kurį juste pajuto, tarsi prieskonį ant liežuvio, kai ji staigaatsisėdo lovoje: "Tonijau!"

Jis uždėjo ranką Frederikui ant krūtinės bei atstūmė jį.Ir pradėjo gerti lėtai, dideliais gurkšniais, svajodamas, kad sugrįžtų

liūdesys, šviesus bedugnis jausmas be jaudulio bei nerimo.O kurgi ji, juodai apsirengusi moteris? Kur ji dingo?Apsisukęs ant kulnų pamatė ją vos už dešimties žingsnių nuo savęs.

Neabejojo, jog ji pasuko galvą ir pažvelgė įjį, vos tik Karlas dirstelėjo ne pažįstamosios pusėn!Taip, jinai pažvelgė įjį.Žvelgė įjįiš nakties tamsos. Jisai ją niekino ir kartu žinojo, jog tuo

momentu, kai nusišypsojo jai susižavėjusia šypsena, jo akys geidulingaisužibo. Visuomet tas pats įžūlumas, tas pat koketavimas, tas pats slėpynių žaidimas, nors iš vidaus jįgriaužia sielvartas. "Manai, aš tavęs noriu,manai, geidžiu tavęs! Taip, aš trokštu išgerti tave tarsi vyną, o paskuinumesti šalikelėn tau dar nespėjus suprasti, kas įvyko. Bet ji! Tai buvolaikui nepavaldi meilė. Ir aš ją pražudžiau! "Tonijau!" - ir daugiau nė vieno žodžio iki pat mirties."

Jis gėrė brendį pernelyg godžiai: gėrimas tekėjo smakru, varvėjo antdrabužių.

Kažkas su juo pasisveikino, nusilenkė ir skubiai nuėjo šalin pamatęs,kokios jis būklėn. Bet jie atleis! Visi jam atleisdavo. Juk suprantama: žmona numirė, vaikai rauda gedėdami motinos, verkia ir jis. O kažkur už penkių šimtų mylių įpietus toji negarbė, senas skandalas. "Ak, senato

rius Karlas Treskis! - tikriausiai kalba jie. - Kiek jam teko ištverti!"Dar kažkas. Frederikas palietė alkūnę. O jis neatitraukė akių nuo moters juodais drabužiais. Toji aiškiai bandė jįsuvilioti.

- Juk sakiau, palik mane vieną.- ...Atplaukė, ir jame nieko nebuvo, senjore.- Jame? Neišgirdau, ką sakei.- Pašto laive, senjore. Ten nebuvo...Kekšė grakštumu priminė katę; ji dvelkė elegancija - suknelės plevė

savimas arba jos žingsniavimas prieš vėją. Jis jos geidė, jisai jos geidė! Okai viskas bus baigta, jis atsiklaups ir prisipažins: "Aš jįnužudžiau. Ašneturėjau pasirinkimo, aš ne..." Karlas apsisuko aplink ir įdėmiau pasižiūrėjo įFrederiką.

- Ką tu pasakei?- Pašto laive nieko nebuvo, senjore. Jokio pranešimo negavome, - ir

nuleidęs balsą bemaž pašnibždomis pridūrė: - Jokio pranešimo iš Romos.- Jei nebuvo, tuomet bus.



- 373 -

Karlas ištiesė pečius. Taigi laukimas tęsiasi, o kartu ir kaltės jausmas. Ne, ne kaltė, tiesiog nesmagumas, įtampa, trukdanti kvėpuoti.

Dabar jis laukė to pranešimo bemaž apimtas siaubo. Po pirmojo įtūžio protrūkio, kai paklausė, ar gali pasikliauti jų ištikimybe, šie atsakė:"Mes atgabensime jums įrodymą." - "Nejaugi? Ir kokį gi? - paklausė jistuomet. - Kruviną galvą maiše?"

Tada Karlas nusijuokė, ir netgi jie, galvažudžiai, nustėro iš siaubo,nors ir pamėgino nuslėpti išgąstį, nutaisę neišskaitomus veidus - tarsinukaltus iš medžio, grubius, nenušlifuotus. "Nereikia vežti man įrodymų. Reikia tik įvykdyti užduotį. O naujiena greitai mane pasieks."

Dainininkas Tonijus Treskis! Kaip tik taip jisai vadinamas, netgi girdinti Karlui, net kreipiantis įjį, jo brolį, drįstama sakyti: "DainininkasTonijus Treskis!"

Prieš daugelį metų kiti irgi žadėjo atvežti įrodymą, bet Karlas atsisakė. O kai jie vis dėlto išvyniojo jo akivaizdoje krauju nudažytą skarmalą,ir jis išvydo kruviną masę, atšoko už kėdės, kad nebematytų, ir subliuvo: "Patraukite šalin, patraukite!"

- Jūsų prakilnybe... - Frederikas kreipėsi įjį.- Aš neisiu namo.- Jūsų prakilnybe, jeigu pranešimo vis dar nėra, vadinasi, tikėtina,

kad...- Kas tikėtina?!- Tikėtina, kad jiems nepavyko.Frederiko balse skambėjo šioks toks susierzinimas ir nerimas. Jo akys

bėgiojo po aikštę, bet tik aklai nuslydo pro netikėtai pasirodžiusią moterį juodais drabužiais. "Taigi tu jos nematai? O aš matau!" - nusišypsojoKarlas.

- Nepavyko? - nusišaipė jis. - Dėl Dievo meilės, juk jis tik sumautaskastratas! Jie galėjo plikomis rankomis jįpasmaugti.

Karlas kilstelėjo butelį ir beveik bičiulišku mostu pastūmėjo Frederi

ką, kad neužstotų nepažįstamosios. Moteris vėl buvo čia. "Puiku, gražuole, nagi eikš pas mane!" - sumurmėjo jis patylom ir skubiai nurijo brendį.

Deginantis gėrimas praskalavo bumą, praskaidrino akis. Besvoris lietus krito be garso, panašus įsidabro nėrinius.

Šiluma krūtinėje atrodė tikra prabanga; Karlas neatitraukė nuo burnos butelio.

Paskutiniosiomis savo dienomis Mariana blaškėsi po kambarį ištraukinėdama spintų bei komodų stalčius: "Atiduok! Tu neturi teisės jo iš manęs atimti! Aš jįčia pasidėjau! Tu manęs nesulaikysi!"

O paskui nuskambėjo senojo gydytojo perspėjimas: "Ji save nužudys". O galų gale koridoriumi bėgančios Ninos klyksmas: "Ji nekalba, jinejuda!" - ir verksmas, verksmas...

Likus keturioms valandoms iki mirties ji tai žinojo. Jinai atsimerkė ir pasakė: "Karlai, aš mirštu."

"Aš neleisiu tau numirti, Mariana!" - šaukė jis. O paskui ji akimirks



- 374 -

niui atsipeikėjo, atsisėdo lovoje, išplėtė akis. "Tonijau!" - ir daugiau nepratarė nė žodžio.

Tonijus, Tonijus, amžinai vien tiktai Tonijus.- Senjore, metas namo... Jeigu užduoties nepavyko įvykdyti taip, kaip

derėjo, esama pavojaus, jog...- Ką? Jiems tereikėjo nusukti sprandą vištgaidžiui! Jeigu jie to dar ne padarė, vadinasi, padarys. Nebenoriu daugiau apie tai kalbėti. Eik!

"Dainininkas Tonijus Treskis!" - paniekinamai išsišiepė Karlas.- Bet pašto laive turėjo būti koks nors pranešimas.- Aha, įrodymas, - pratarė jis. - Įrodymas.Galva kruviname maiše."Patraukite šalin, patraukite šalin, patraukite šali-i-i-n!"Jinai niekad nesiliovė kamantinėjusi: "Juk ne tu tą padarei? Juk ne

tu?" Ir jis tūkstantį kartų kuždėjo neigimo žodžius. Tūkstantį kartų pirmosiomis dienomis, kai visi buvo pasirengę jįužpulti kaip maitvanagiai.Ten, už uždarų durų, ji spaudėsi prie jo, kabinosi nagais it paukštis:"Mano sūnus! Mano vienintelis sūnus! Mūsų sūnus! Tu to nepadarei!"

"Tad pasakyk dabar!" Jis juokėsi, juokėsi: "Ne, brangioji, tūkstantįkartų ne! Aš negalėčiau padaryti nieko panašaus. Jis pats žengė šįneapgalvotą žingsnį." Ir tuomet jos veidas sušvelnėdavo, jinai juo patikėdavo,

bent jau tą akimirką, kai būdavo jo glėbyje.

- ...Kam šitaip gedėti?Kas taip pasakė?Karlas skubiai atsigręžė ir pamatė dvi skubiai nutolstančias figūras:

sunkūs ilgi patricijų drabužiai, balti perukai... Budrūs bei amžinai smerkiantys varžovai!

Frederikas buvo jau toli, labai toli, stebėjo iš arkados, o greta jo ir kiti.Keturi puikūs durklai, keturi raumenų kalnai - pakaktų apginti jįnuo betko, išskyrus beprotybę, išskyrus kartėlį, išskyrus jos mirtį, begalinius,

klaikius metus be jos, begalinius metus...Girtas ilgesys griūte užgriuvo. "Kaip aš jos geidžiau, savosios Marianos! Kaip nupasakoti tą jausmą?" Net kai verkdavo ant jo rankų, net kaiklykė, kad atiduotų butelį, net kai girtos akys žvelgdavo smerkiamai, olūpos nuslysdavo įšalis atidengdamos akinamai baltus dantis! "Argi tunematai, kad aš dabar su tavimi, - kalbėdavo jai. - Mudu drauge, o jie visi pasitraukė, ir jau niekada neįstengs mūsų išskirti, tu tokia pat graži kaipvisuomet, ne, ne, nenusigręžk nuo manęs, pažvelk įmane, Mariana!"

Ir tik trumpai akimirkai tas neišvengiamas švelnumas, nuolankumas:"Aš žinau, tu negalėtum taip pasielgti, nuskriaustum bet ką, tiktai ne Tonijų! O jis laimingas, tiesa? Juk ne tu... ir jis laimingas."

"Ne, mano mieloji, mano brangenybe, - atsakydavo jis. - Jis būtų maneapkaltinęs, jei būčiau tą padaręs. Juk savo akimis matei jo pasirašytus

popierius. Ką jis laimėtų neapkaltindamas manęs?""Tik laiko, kol sugalvos, kaip mane nužudyti. Štai ką jis laimėjo. Ak,

pirmiausia mano sūnūs, mano sūnūs Treskių giminei, o taip, viskas Tres-



- 375 -

kių giminei, štai dėl ko jis nuslėpė tiesą, dainininkas Tonijus, fechtuotojasTonijus, Tonijus iš Treskių giminės!"

Ar paskalos kada nors baigsis?"Neapoliečiai, pasakysiu jums, siaubingai jo bijo, jie uoliai stengiasi jo

nesupykdyti. Girdėjau, jisai įniršęs, kai jįįžeidęs tasai jaunas toskanietis, ir perrėžęs berniukui gerklę! O tos peštynės tavernoje, kai jis nužudė kitą berniuką? O-o, jis pavojingas - jis vienas iš pavojingiausiųkastratų, pačių pavojingiausių..."

"O kur manoji kekšė juodais drabužiais? - ūmai pagalvojo Karlas. -Kur mano gražioji dama Mirtis, mano kurtizanė, taip narsiai viena vaikštinėjanti po aikštę? Galvok apie gyvą, užmiršk mirusią. Mirusią, mirusią, mirusią.

Taip, galvok apie gyvą kūną, šiltą kūną, slypintį po juodais apdarais.

Kad tik tu būtum graži, kad tik būtum verta kiekvieno cechino*!"Tuo tarpu milžiniška bala, nuo kurios paviršiaus vėjas nuvijo lietų, vėlvirto nuostabiu veidrodžiu. Ir tame veidrodyje jis pamatė artėjančią figūrą tamsiais apdarais. Ne, jau stovinčią priešais.

Ak!Karlas nusišypsojo žvelgdamas įjos atspindį vandenyje. "Taigi, nar

sioji, gundanti kekše juodais drabužiais, reikalai pasistūmėjo įpriekį!"Bet balsiai jam iš lūpų išsiveržė vienui vienas žodis:- Gražuolė.Ar ji tai pamatė?"O jeigu aš nutrauksiu tavo skraistę? Tu neišdrįsi manęs mulkinti,

tiesa? Ne, tu būsi graži! Ir dar pamaiva, lengvabūdė, turinti aštrų liežuvėlį! Derėsies bei koketuosi, ir visą laiką manysi, jog aš tavęs geidžiu. O

juk visus tuos metus aš netroškau nieko, išskyrus vienintelę moterį, tiktai vieną gražią ir pamišusią moterį. Kuri sušuko: "Tonijau!" - ir numirėant mano rankų."

Dabar gedulą dėvinti nepažįstamoji buvo taip arti, jog galėjo įžiūrėti

išsiuvinėtą vualio kraštelį. Juodo šilko siūlai, nuostabios gėlės, juodo gintaro lašeliai.Ir staiga po šydu kažkas subolavo. Nuogos jos rankos!"Veidas, koks jos veidas? Nagi, atidenk veidą!"Ji stovėjo ramiai ir gan toli, kur kas toliau, nei atrodė, kai žiūrėjo įjos

atspindį baloje. "Juk ji tiesiog milžinė, o ne moteris! Ar taip tik atrodo?Tegu sau eina! Aš neisiu įkandin. Išgėriau per daug brendžio ir jaučiuosi

pernelyg nelaimingas." Jis jau buvo pasirengęs kilstelėti ranką ir pakviesti

Frederiką.Bet moteris nenuėjo.Rodos, jos galva po šydu grakščiai palinko įšoną. Visas ilgas jos kū

nas tarytum krypo jo pusėn, ir miglotos, sentimentalios mintys staiga išsisklaidė.

- Taip, mieloji? - sušnibždėjo Karlas, tarsi iš taip toli ji galėtų išgirsti.Bet tuo metu pro šalįėjo kiti žmonės; keli vyrai tamsiais, vėjo plaiks

*Cechinas (it. zecchino) - senovinė Venecijos auksinė moneta.



- 3 7 6 -

tomais apsiaustais atskyrė jįnuo nepažįstamosios to neįtardami, tačiauKarlas neatplėšė akių nuo vienišos, gundančios jos figūros, o moteris -Karlas jautė - žvelgė tiesiai įjįiš po savo gedulo šydo.

Ir kaip tik tuomet, kai jis staiga išsigando pamesiąs ją iš akių, pro tuomomentu priešais ją atsidūrusio žmogaus petį pamatė, kaip nepažįstamoji baltomis savo rankomis pakėlė vualį. Ir Karlas išvydo jos veidą.

Akimirksniui nustėro.Ir tuomet jinai priėjo. Karlas žinojo nesąs toks girtas, kad regėtų haliu

cinacijas. Ji buvo graži! Ji buvo tokia pat graži, kaip ir viskas aplink, ir patitai žinojo! Moteris ėjo artyn, tarsi jo paties iškviesta dvasia, ji turėjo neįtikėtiną manekeno veidą, lėlės, didumo sulig žmogumi.

Tasai veidas atrodė porcelianinis, tobulai baltas. O dar tos akys!Dabar jau jisai ėjo jos pusėn, ir lietus sukosi sidabrinėje šviesoje, taigi

jam teko prisimerkti, kad geriau ją įžiūrėtų, kai grįžtelėjusi per petį ne pažįstamoji vėl parodė savo veidą. "Taip, paskui ją! Paskui ją!"Dabar gražuolė narsiai, žavingai įžūliai kvietė jįpaskui save!Ak, buvo taip keista, taip malonu, jam taip šito reikėjo dabar, nes

skausmas bent trumpam atsitraukdavo.Moteris ėjo vis greičiau ir greičiau.O pasiekusi priešais nusidriekusį kanalą atsisuko.Vualis lėtai nusileido.Bet ir puiku, atrodė be galo gundomai. Karlas ėmė ją vytis ir žengęs

kelis žingsnius atsidūrė beveik šalia jos. Jos sijonai bemaž lietė vandenį.Jam atrodė, jog mato, kaip alsuojant pakyla ir nusileidžia jos krūtinė.

- Įžūli tiek pat, kiek ir graži! - pratarė jai, nors ji vis dar buvo pernelyg toli ir negalėjo išgirsti. Moteris pasisuko ir mostelėjo gondoljerui.

Jis pastebėjo už nugaros susiburiančius savo žmones, o Frederiką einantį artyn.

Ir tuomet bėgte pasileido jai įkandin, sunkiai bei nerangiai žengė įvaltį, kuri išsyk susiūbavo po juo ir tarsi įstūmė Karlą įuždarą kajutę,

kur jau dingo moteris.Atsilošęs ant sėdynės jis tuojau pat pajuto jos suknelės taftos prisilietimą.

Valtis pajudėjo. Tvokstelėjo kanalo dvokas. O priešais jįsėdėjo tojigražuolė nuostabiu apdaru, jisai girdėjo jos alsavimą.

Širdis daužėsi, upeliais žliaugė prakaitas. Štai pabėgimo kaina! BetKarlas turėjo ją! Nors vos galėjo ją įžiūrėti; šviesa skverbėsi įkajutę proužuolaidų plyšelį.

- Aš noriu tave matyti, - sušnibždėjo, stengdamasis nugalėti nemalonų maudulį krūtinėje, - aš noriu matyti...

- Ką jūs norite matyti? - sušnibždėjo ji.Jos žemas kimokas balsas skambėjo be jokios baimės. Be to, ji buvo

venecijietė, kaip jis ir tikėjosi!Karlas nusijuokė! Ir atsisukęs įją trūktelėjo įviršų vualį.- Tavo veidą!Jis užgriuvo ant jos ir uždengė jos burną savąja, įspausdamas moterį



- 377 -

įpagalves. Ir išsyk pajuto, kaip įsitempė jos kūnas, nepažįstamoji kilstelėjorankas, norėdama jįsulaikyti.

- O ką tu sau manei? - jis atsitiesė, apsilaižė lūpas ir pažvelgė tiesiai į prieblandoje švytinčias juodas jos akis. - Manei galinti su manimi žaisti?

Moteris žvelgė įjįnepaprastai keistu, nustebusiu žvilgsniu. Jos veidenesimatė nei koketiško pasipiktinimo, nei apsimestinio išgąsčio. Ji tiesiogžiūrėjo įjįtarytum jo pakerėta, tarsi tyrinėdama jį, kaip kad tyrinėtų kokįnegyvą daiktą, ir dabar, prietemoje, nepažįstamoji jam atrodė gražesnė už visas kada nors matytas būtybes.

Neįtikėtinas grožis! Karlas laukė, kada visa tai baigsis, kada sulauksneišvengiamo nusivylimo ir pamatys neabejotinus jos trūkumus. Bet kolkas nepažįstamoji išliko tokia nuostabi, jog jam atrodė, tarytum pažinojošįgrožįvisada, jog jis slypėjo mažoje sielos slaptavietėje, kur jis geidulin

gai bei begėdiškai kuždėjo meilės dievui: "Duok man tai, kaip tik tai, irtai, būtent tai!" Ir štai jinai prieš akis! Ir niekas šiame veide jam neatrodosvetima. Nei jos akys, tokios juodos, riestomis blakstienomis, nei stangriskruostų oda, nei didelė, gundanti, stebėtinai daili burna!

Karlas palietė jos odą. Ak! Atitraukė pirštus, o paskui perbraukė per juodus antakius, per skruostikaulius, per lūpas.

- Ar tau nešalta? - iškvėpė. - O dabar noriu, kad iš tikrųjų mane pa bučiuotum!

Šie žodžiai nuskambėjo kaip išsprūdusi dejonė; suėmęs delnais josveidą, jis prispaudė moterį prie sėdynės atlošo ir ėmė aistringai bučiuoti,akimirksniui atsiplėšdamas ir vėl bučiuodamas.

Atrodo, gražuolė dvejojo. Sekundėlei jam pasirodė, jog ji tarsi suakmenėjo, o paskui kupina ryžto, kuris jįpralinksmino, atsidavė bučiniui:

jos lūpos prasivėrė, kūnas suglebo, ir tuomet jis - nepaisant girtumo - pa juto pirmąjį krustelėjimą tarp kojų.

Ir nusijuokė.Atsilošė ant pagalvių. Pro užuolaidėles šmėsčiojo blausūs šviesos

žybsniai. O jos veidas atrodė pernelyg baltas, net nežmogiškas. Tačiau ji buvo žmogus. Taip, taip, tuo jis jau įsitikino!- Jūsų kaina, senjora? - Karlas atsisuko įją ir atsidūrė taip arti, jog bal

ti pripudruoti plaukai pakuteno veidą. Moteris pažvelgė įjįbemaž paliesdama blakstienomis. - Ko jums reikia, ko jūs norite?

- O ko norite jūs? - nuskambėjo tas pats gilus, šiek tiek kimus balsas. Nuo šio garso Karlas pajuto spazmą gerklėje.

- Tu žinai, ką aš turiu omenyje, mieloji... - sumurkė jis. - Kiek tau sumokėti už malonumą nurengti tave? Toks grožis reikalauja atlygio, - ir jis

švelniai palietė lūpomis moters skruostą.Bet toji kilstelėjo ranką.- Jūs veltui švaistote tai, kuo galėtumėte ilgai mėgautis, - atsakė. - O iš

jūsų aš nepaimsiu nieko.

Juodu buvo kambaryje.Iš pradžių ilgai kopė laiptais - vis aukštyn, aukštyn drėgnomis pako



- 378 -

pomis, ir jam tai nepatiko. Tokia apleista vieta! Aplinkui šmirinėjo žiurkės, Karlas net girdėjo jas cypsint. Visa tai tapo nesvarbu: paslaptingojigražuolė pagirdė jįtokiu aistringu bučiniu, ir jos oda buvo tokia, tokiaoda, už kokią galėjai nužudyti!

O dabar juodu buvo kambaryje.Jinai vis vertė Karlą valgyti, o vynas po brendžio atrodė panašus į

vandenį.Sis namas jam buvo nepažįstamas.Patįrajoną žinojo, ir aplinkinius namus, pilnus šiltų mažų miegamų

jų bei kurtizanių, kurios jam visai patiko. Bet šitas namas...Žvakės spigino įakis. Ant stalo stovėjo atšalę valgiai, o atokiau matė

si lova, gan nerūpestingai pridengta auksu ataustomis užuolaidomis. Nuožidinyje liepsnojančios ugnies pasidarė nepakenčiamai karšta.

- Pernelyg karšta, - pastebėjo Karlas.Moteris uždarė visas langines. Kai kas šiame kambaryje jam kėlė nerimą: per daug voratinklių palubėje, aplinkui tokia drėgmė, drėgmė ir

puvėsių kvapas.O greta prabanga: taurės, sidabrinis dubuo... Visa tai panėšėjo įteatro

dekoracijas: kai prieini pernelyg arti scenos, staiga pamatai gegnes ir užkulisius.

Tačiau dar kažkas jam kėlė nerimą, kažkas ypatingo. Kas gi? Ogi... jos rankos.

- Dieve, jos tokios didelės... - sušnibždėjo Karlas. Nuosavo balso garsas bei ilgėliausių baltų pirštų vaizdas privertė suakmenėti, nors tuo patmetu jis miglotai nerimavo, ypač dėl šiandieninių atminties spragų.

Ką ji pasakė? Negalėjo prisiminti, kaip juodu išlipo iš gondolos.- Per karšta? - paklausė moteris. Tuo pačiu kimiu kuždesiu, kuris kėlė

norą paliesti jos gerklę.Tuo momentu Karlui vėl prašviesėjo akyse, ir jis pirmą kartą išvydo vi

są nepažįstamąją. Ne rankas, o ją visą. Jeigu ir buvo koks nors kitas mo

mentas, kai matė ją visu ūgiu, negalėjo šito prisiminti. Ir tuomet pagalvojo,veikiausiai tiesiog iš įpročio, jog jo žmonės, be abejo, sukiojasi netoliese.Bet jinai buvo tokia nuostabi!.. Kilstelėjęs taurę, Karlas žvelgė įmig

lotą gražuolės siluetą, tankiai mirksėdamas ir stengdamasis įveikti girtąsvaigulį. Burgundiškasis buvo malonaus skonio, bet per silpnas.

- Neprieštarauji, mieloji? - paklausė atkimšdamas gertuvę.- Jūs jau nebe pirmą kartą klausiate, - nusišypsojo toji. Jos balsas panė

šėjo įalsavimą. Ir argi kada nors bent viena pažinota moteris turėjo tokį balsą?

Ji dėvėjo prancūzišką peruką. Nepriekaištingos baltos garbanos, nusagstytos mažučiais perlais, bangomis krito jai ant pečių. Ir dar ji buvo tokia jauna! Kur kas jaunesnė, nei pamanė gondoloje, kur ji atrodė čia apskritai neturinti amžiaus, čia visai sena. Be to, ji akivaizdžiai gimusi Venecijoje. Nė pats nežinojo kodėl, bet tuo nė kiek neabejojo.

-Dar visai vaikelis, - švelniai ištarė Karlas.Ū mai jo galva staigiai linktelėjo įpriekį, ir jis suprato, kaip smarkiai



- 379 -

įkaušo. Stengdamasis išsaugoti orumą, atsitiesė. Gražuolės lūpos buvo netamsiai rožinės, ne šviesiai rožinės, o kažin kokios sodresnės, natūraliosspalvos. Ne, nepridažytos. Gondoloje jis paragavo šių lūpų, pajuto jų skonį bei kvapą. Nepažįstamoji buvo nepaprastai daili. Ypač traukė jos akys,kurios žvelgė įjįneatsiplėšdamos.

O jos suknutė ir išsiuvinėta juosta, aptempusi iškirptės kraštą! Išsykapėmė noras kyštelėti tenai ranką, perplėšti juostą bei išleisti krūtis laisvėn.

- Kodėl laukei tiek metų, kodėl anksčiau neatėjai pas mane?! - žaismingai nusijuokė jis.

Tačiau jos veidas netikėtai persimainė.Ji visa tarytum nusipurtė. Tačiau viskas įvyko taip greitai, kad Karlas

suabejojo, ar tik nebus pasivaidenę. O dabar atsilošusi kėdėje gražuolė plačiai nusišypsojo ir šiek tiek primerkė akis.

- Atrodo, laikas pats tinkamiausias, - atsakė ji.- Taigi tinkamiausias, - it aidas atsiliepė jis."Ak, jei tu žinotum, jei tik tu žinotum!" Kaskart laikydamas glėbyje

moterį, Karlas įsivaizduodavo glamonėjąs savo žmoną, kiekvieną kartąsavo žmoną jis vis tvirčiau bei tvirčiau spaudė prie savęs, o paskui ateidavo šiurpus momentas, ir jis pamatydavo laikąs ne Marianą, o tiesiog nieką, tiesiog kažką... kaip kad ir ši... kaip ši kekšė.

Geriau negalvoti dabar apie visa tai. Geriau apie nieką negalvoti.Karlas ištiesė ranką ir pastatė liepsnojančią žvakę sau iš dešinės.- Kad tave geriau matyčiau, vaikeli, - ironiškai pamėgdžiojo prancū

zišką pasaką.Paskui nusijuokęs atrėmė galvą įaukštą sunkaus ąžuolinio krėslo

atlošą.Bet kai moteris pasilenkė įpriekį, pasirėmė alkūnėmis įstalą ir priar

tino veidą prie šviesos, jis ūmai pasijuto sukrėstas. Užėmė kvapą, Karlassustingo šiek tiek kilstelėdamas pečius.

- Ar aš jus gąsdinu? - sušnibždėjo nepažįstamoji.

Karlas neatsakė. Buvo kvaila jos bijoti! Bet jis pajuto viduje užverdantįįniršį, prisiminė, jog jo laukia neišvengiamas nusivylimas, kai galų galeišryškės paslaptinga veido išraiška maskuojamas koketavimas, o galbūtir vulgarumas, ir, savaime suprantama, godumas. Jis pajuto košmariškąnuovargį. Pasijuto išsekęs. O tasai kambarys toks ankštas... Jis įsivaizdavo, kaip atsigula įsavo lovą, įsivaizdavo Marianą, gulinčią greta... O paskui lėtai, karčiai pagalvojo: "Ji kape."

Ir apskritai jis pernelyg girtas tokiems dalykams. Baiminosi, jog tuojsusivems. Be to, visiškai aiškiai žinojo nepatirsiąs pilno malonumo.

- Bet kodėl jūs toks liūdnas? - paklausė kambario šeimininkė murkiančiu balsu.

Jam pasirodė, jog moteris iš tiesų nori išgirsti atsakymą. Ir dar joje sly pėjo kažin koks valdingumas... Tačiau kas tai? Negailestingumo bei grožio derinys. Nepažįstamoji išties galėjo jįpriversti... Bet juk iš pradžių jisvisuomet taip galvodavo, o kuo viskas pasibaigdavo? Grumtynės ant paklodės, paskui - jo žiaurumo protrūkis, nors ir ganėtinai silpnas, o tada



- 380 -

neišvengiamos derybos bei kartais grasinimai. Taip, jis pernelyg girtas tokiems dalykams, pernelyg apsvaigęs.

- Aš turiu eiti, - pratarė Karlas vos judindamas lūpas.Dabar derėtų išsiimti piniginę, jei tik ją turėtų. Apsiaustas! Kur dingo

jo apsiaustas? A, štai jis, ant grindų. Gražuolė būtų visiška kvaiša, jei sumanytų jįapvogti. Ir ji puikiai tą žino.Moters veidas jam atrodė... pernelyg didelis. Nenatūraliai didelis. Tačiau

juodos, viena nuo kitos nutolusios akys buvo tiesiog neįtikėtinos. Jis žvelgėįgražuolės pirštus, kuriais ši suko garbanėles prie smilkinių, dailią kaktą,nepriekaištingai kylančią iki brangaus prancūziško_peruko. Tačiau jokiamoteris neturi tokių didžiulių rankų. O dar tos akys! Ū mai Karlui suribulia-vo akyse, ir jis nebesuvokė, kur esąs. Prisiminė, jog lygiai tą patį patyrėgondoloje, ir ši būsena neturėjo nieko bendro su vandeniu. Ar turėjo?

Atrodė, jog kambarys juda, tarsi juodu vis dar sėdėtų ankštoje valtyje.- Aš turiu... eiti. Man reikia atsigulti.Ir tuomet jis pamatė, kaip moteris atsistoja.Stojasi, stojasi ir stojasi.- Bet tai neįmanoma, - sumurmėjo Karlas.- Kas neįmanoma? - sukuždėjo jinai.Gražuolė atsistojo šalia, jis traukė įsave jos aromatą, ne tiek prancū

ziškų kvepalų kvapą, o jos pačios gaivą/ jos saldumą, jos jaunystę. Gra

žuolė kažką laikė rankose; kažką panašaus įdidelę kilpą iš... iš odos.Diržą su sagtimi.- Neįmanoma, kad tu... būtum tokia aukšta, - atsakė Karlas.O ji pakėlė kilpą jam virš galvos.- Jūs tik dabar pastebėjote? - paklausė šypsodamasi."Velniškai daili!"Tuo momentu atrodė, jog gali ją įsimylėti, įsivaizduoti tai, pamilti šią

moterį. Dingojosi, tarytum joje esama kažko... Ne nuspėjamas paslaptin

gumas ir neišvengiamas vulgarumas, o kažin koks begalę kartų stipresnis įnirtis...- Bet ką tu darai? - nusistebėjo jis. - Kas čia... tavo rankose?Tos rankos visai nepanėšėjo įžmogaus rankas.Moteris užmetė ant jo odinę kilpą. "Kaip keistai ji elgiasi!" Karlas pa

žvelgė žemyn ir pamatė, jog kilpa suveržė jam krūtinę bei rankas.- Ką tu padarei? - vėl paklausė Karlas.O paskui, pamėginęs pajudėti, suprato.Ji užmetė kilpą ir ant kėdės atlošo, ir užveržė taip stipriai, jog jis ne

galėjo pasilenkti įpriekį, o rankas įstengė pakelti tik iki alkūnių. Visa tai buvo neapsakomai keista!

- Ne! - pratarė jis šypsodamasis. Paskui staigiai sulenkė rankas per alkūnes, kilstelėjo įviršų ir vos neišlaistė brendžio iš gertuvės. Tada ūmaikryptelėjo į priekį.

Pajudėti pasirodė besą neįmanoma. Didžiulis, sunkus krėslas nė nekrustelėjo.



- 381 -

- Ne! - pakartojo vėl. Jo šypsena tapo šalta. - Man taip nepatinka, - ir,tarsi auklėdamas mažą vaiką, švelniai papurtė galvą.

Tačiau moteris užėjo jam už nugaros, taigi jis nebegalėjo jos matyti.Pamėginęs ištempti diržą dešine ranka suprato, kad kilpa užveržta per

nelyg stipriai.Tada sukryžiavęs rankas jis sugriebė diržą pirštais. Brendis apvirto antstalo. Slapi pirštai slydo diržo oda. Kažkas tvirtai laikė diržą už nugaros.

Keistoji moteris pasirodė prie jo dešinio peties.- Taigi jums nepatinka? - paklausė ji.Karlas vėl pažvelgė įją šaltai šypsodamasis. Kai šis kvailiojimas baig

sis, privers ją kaip reikiant sumokėti. Kai nuplėš jai drabužius ir užspaus burną ranka, ji atsidurs visiškoje jo valioje. Nieko itin žiauraus, šiaip, nedidelė pamoka. Jis jau įsivaizdavo, kaip užkiša pirštus už šios plačios iš

siuvinėtos juostos bei perplėšia ją.- Nagi, nusek visa tai, brangioji, - tyliu lediniu ir įsakmiu tonu paliepė

jis. - Nusek nuo manęs visa tai, vikriau!Jinai stovėjo šalia nuleidusi rankas išilgai kūno, o Karlas žvelgė įgi

gantišką plaštaką, neįtikėtinai ilgus pirštus, plonus bei baltus, ant kuriųnetgi žiedai atrodė pernelyg dideli: rubinai ir smaragdai. Šita moterisanaiptol nebuvo vargšė! Rubinai, smaragdai bei perlai plaukuose!

Netikėtai atkišęs įpriekį dešinę ranką, Karlas sugriebė gražuolę už

riešo ir prisitraukė ant kelių.- Man visa tai nepatinka, - šnipštelėjo jai įausį. - Ir aš įkąsiu tau įdailų kakliuką, jei dabar pat neištiesi rankos bei neatsegsi sagties.

- Ak, nejaugi jūs taip pasielgsite? Nejaugi? - paklausė moteris be menkiausios baimės.

Tuo tarpu jam kažkas darėsi. Kai žvelgė įją, įtobulą jos veidą, sąmonė prašviesėjo, tačiau kūną dar kaustė girtas silpnumas. Priešakinėje kaktos dalyje telkėsi skausmas. Diržas taip stipriai suveržė rankas, jog kaire

jis veikiausiai negalėtų pasiekti moters kaklo. Tačiau, jei prireiktų, akimo ju sulaužytų jai ranką bei pargriautų ant grindų. Ir tuomet viskas baigtųsi. Bet Karlas buvo pernelyg girtas. Jam apskritai nereikėjo čionai ateiti.

- Nusek diržą! - įsakė dar kartą. - Mikliau! Nepažįstamoji neatsiliepdama žvelgė tiesiai įjį. Ir staiga jis pajuto, jog

ji kažkaip suglebo bei subruzdo jam ant kelių. Ir tuo pačiu momentu pastebėjo, kad juodos jos akys pačiame centre nežymiai švyti mėlynai. Artėjantis jos veidas užstojo Karlui šviesą. Ji buvo taip arti, jog juto jos alsavimą - tokį gaivų ir tyrą, kad vėl ėmė jos geisti, kaip užsigeistų net tuomet, jei ji būtų neišvaizdi, vien dėl jos jaunystės.

Tą akimirką jam reikėjo kūno. Jos lūpos palietė Karlo lūpas, ir jis netikėtai atsimerkė bei nejučia paleido nepažįstamosios riešą. Tačiau toji ne

pajudėjo iš vietos. O užsitęsęs bučinys sukrėtė jį, sužadino tokį stiprųgeismą, jog, atrodė, tą akimirką nebuvo nieko svarbesnio.

Jis atsitraukė nuo jos ir palietė galva krėslo atlošą.- Nurišk diržą, - ištarė tyliai, švelniai. - Nagi, aš noriu tavęs! Aš ta



- 382 -

vęs geidžiu... - pakartojo pašnibždomis. - Kodėl mane provokuoji, kvailamoterie?

- Bet aš ne moteris, - sukuždėjo ji kaip tik tuo momentu, kai jis uždengė jai burną bučiniu.

- Hm-m-m-m... - Karlas šiek tiek suraukė kaktą. Kvailame jos pokšteslypėjo prieštaravimas, klaikus prieštaravimas. O jo pasimėgavimas buvotingus, kovojantis su svaiguliu, taigi jis tik miglotai suvokė, jog nepažįstamoji perkėlė jo rankas ant krėslo ranktūrių ir prispaudė delnais. Švelniai, žaismingai, kankindama jįkiekvienu judesiu ir labai, labai keistai...

- Ne moteris? - jos oda atrodė kažin kokia nežemiška, tokia saldi,minkšta ir kartu ne... - Tuomet kas tu? - sukuždėjo jis nusišypsodamas,nenutraukdamas bučinio, - jeigu ne moteris?

- Aš esu Tonijus, - iškvėpė ji jam įburną. - Jūsų sūnus.

- Tonijus.Karlas atsimerkė ir dar nesuvokus ištartų žodžių prasmės kūnu per bėgo košmariški, karštligiški traukuliai, galvoje suūžė, rankos trūktelėjo,mėgindamos kartu ir nublokšti moterį, ir sulaikyti, ir sugriebti, ir numesti. Iš gerklės išsiveržė laukinis riksmas.

O gražuolės jau nebebuvo ant kelių. Ji stovėjo priešais, tiksliau -dunksojo priešais ir žvelgė įjį; tą akimirką Karlas suprato viską, suvokėvisą šįmaskaradą, supaisė, kas vyksta, bei pakvaišo.

Jo pėdos slidinėjo ir daužėsi įgrindis, rankos mėgino ištrūkti iš diržokilpos, galva maskatavo įšalis.

- Frederikai! - baubė jis. - Frederikai! - riaumojo ir toliau įnirtingai blaškydamasis, stengdamasis ištrūkti, riaumojo be žodžių, bergždžiaikojomis talžydamas akmenines grindis.

O paskui staiga, visiškai netikėtai, tarsi akimoju supratęs, kad krėslasnejuda, kad jis bejėgis, kad negali ničnieko padaryti, nutilo ir sustingo.

O jinai žvelgė įjįiš viršaus įapačią bei šypsojosi.Palenkęs galvą į šalį jis atsišliejo įkrėslo atlošą. Išplėstos jo akys

varstė ją, o ji juokėsi žemu, paslaptingu juoku, tokiu pat kimiu bei jausmingu, kaip ir anksčiau skambėjęs jos balsas.- Gal norėtumėte dar kartą mane pabučiuoti, tėve? - sušnibždėjo ji, o

dailiame, nepriekaištingame veide tą akimirką sustingo neįtikėtinai miela, nerūpestinga šypsena.

Karlas spjovė įją.Sukandęs dantis, ištiesęs rankas, mėgindamas sugriebti ją išskėstais

pirštais, spjovė dar kartą.O paskui atšlijo atgal virpėdamas, dar labiau nukardamas galvą įšo

ną: viskas jam staiga pasidarė absoliučiai aišku, o sumanyto ir įgyvendinto plano tobulumas jįpribloškė.

Scena, nesibaigiančios šnekos apie jo grožį ir meistriškai kuriamasiliuzijas, apie tai, jog rampos šviesoje jis atrodo lyg moters įsikūnijimas, odar tos rankos, tos klaikios, košmariškos rankos, bei toji oda!

Karlas pajuto gerkle kylantį šleikštulį. Sukandęs dantis įtempė visąvalią, kad nepasiduotų panikai ir neleistų jai pasimėgauti jo pažeminimu.



- 383 -

Tačiau liautis riaumojęs bei dejavęs - riaumojęs bei dejavęs pro sukąstusdantis - jis neįstengė.

Jinai! Karlas užsimerkė krūpčiodamas. Jįpykino. Jis nurijo šleikštulįir ėmė tirtėti dar smarkiau. O kai atsimerkė, priešais jįstovėjo Tonijus,žinoma, Tonijus, laikantis rankose didžiulį prancūzišką, perlais nusags-tytąbaltų plaukų peruką.

Šypsena dingo iš jo veido. Stikliniame išplėstų akių žvilgsnyje atsispindėjo panieka.

Vaikinas tarsi šarvus nusimetė juodą korsetą. Nusirišo sijonus, ir šienukrito ant grindų. Ir štai, vienais sulamdytais baltais marškiniais bei bridžiais, drėgnais susitaršiusiais plaukais, priešais Karlą stojo gigantiškas,

pavojingas lyg plėšrūnas vyras. Už diržo kyšojo durklas brangakmeniaisinkrustuotu kotu. Žengtelėjęs iš taftos krūvos, sumestos ant grindų, jis

paėmė durklą įranką - ilgą savo ranką.Karlas vėl nuslopino šleikštulį. Burnoje jautėsi pasibjaurėtinas skonis.Tyla tvyrojo tarp judviejų tarytum plonytės vielos vibracija.

Juodu ilgai žvelgė vienas įkitą - demonas ledinėmis akimis, angeloveidu, ir jis, Karlas, tyliai, kvailai prunkštelėjęs.

Jis apsilaižė lūpas. Perdžiūvusias, rūgštokas. Ant suskeldėjusios apatinės lūpos sukepė kraujas.

- Mano žmonės... - pratarė jis.- ...Pernelyg toli ir jūsų neišgirs.- Ateis...- ...Dar labai labai negreitai.Ir Karlas vėl prisiminė - nors ir gan miglotai - laiptus, kylančius vis

aukštyn, aukštyn. Tuomet dar pasakė jai: "Girdžiu kažkur tekantį vandenį. Gal prasiveržė kanalas..." Jis užuodė kanalo smarvę. O ji, toji būty

bė, pabaisa, tasai demonas, atsakė jam: "Nesvarbu. Č ia nėra nė gyvos dvasios..."

Nieko, visame name nė vienos gyvos dvasios, kuri galėtų jįišgirsti.

Nieko visame didžiuliame apgriuvusiame sename name.O čia, šiame kambaryje, kur liepsnoja židinys, jis tuomet priėjo prielango įkvėpti oro, ir savo akimis pamatė ne gatvę, kurioje stovi ir laukia

jo žmonės, o tamsų vidinio kiemo šulinį, smingantį per keturis aukštusžemyn! Juodu vieni atsidūrė pačiame šio namo viduryje, ir Tonijusžingsnis po žingsnio leido jam visa tai suprasti!

Ak, visas šis sumanymas buvo pernelyg tobulas, pernelyg gudrus!Prakaitas žliaugė kūnu. "Ir prieš šįpadarą aš pasiunčiau tik porą pri

mityvių galvažudžių!" Prakaitas sruvo nugara bei po pažastimis. Karlas pajuto, kokie drėgni ir slidūs pasidarė delnai, kai suspaudė bei atgniaužėkumščius, vėl grumdamasis su panika, primygtiniu poreikiu priešintis,nors ąžuolinis krėslas nepasislinko nė per colį.

O juk kiek kartų perspėjo Frederiką netrukdyti, kai jis su moterimi!Kiek sykių uždraudė ištempti jįiš lovos!

Pastatymas išties puikus, tik deja, čia ne opera. O jis dar sakė: "Juk jisai apgailėtinas kastratas! Jie gali jįpasmaugti plikomis rankomis!"



- 384 -

Karlas pamatė, kaip Tonijus atsisėdo prie stalo veidu įjį. Marškiniųapykaklė atrišta, šviesa mirguliavo ant skruostikaulių, ir kiekvienas šiur

piai grakštus judesys priminė gigantiškos katės, panteros judesius.Karlas pajuto užverdančią neapykantą, pavojingą neapykantą, nu

kreiptą įšįveidą, tobulą veidą, įkiekvieną atsiveriančią smulkmeną, įviską, ką visuomet žinojo ir taip skausmingai troško sužinoti apie dainininką Tonijų, apie Tonijų - raganą rampos šviesoje, jauną bei nuostabųTonijų, garsųjį Tonijų. Kūdikį, užaugintą Andrea, palaimintą, apgaubtąatlaidumo, po tuo pačiu stogu, tais pačiais metais, kai jis nesitvėrė įniršiuStambule, Tonijų, turėjusį viską, nuo kurio neįmanoma pabėgti, nuo kurio nė akimirksniui negali pasislėpti, Tonijų, Tonijų, Tonijų, kurio vardą jiišrėkė net mirties patale. Tonijų, kurio rankose jis dabar atsidūrė, tapo be

jėgiu belaisviu, nepaisant peilio ir ilgų, silpnų kastrato galūnių, nepaisant

visų bravų bei apsaugos priemonių.Jeigu jis nebūtų šiurpiai, klaikiai užriaumojęs, toji neapykanta būtųišvariusi jįiš proto.

Bet jis galvojo, galvojo. Jo žmonėms reikėjo laiko. Laiko suprasti, kadnamas tuščias, kad viduje pernelyg tamsu. Laiko, jog pradėtų nerimauti.

- Kodėl tu manęs nenužudei? - paklausė Karlas ir staigiai įtempė raumenis, tikrindamas diržo tvirtumą, rankomis kabindamasis už oro. - Kodėl nepadarei to gondoloje? Kodėl nenužudei manę-ę-ęs?

- Greitai, slapta? - pasigirdo pažįstamas kimus kuždesys. - Be jokio paaiškinimo? Taip, kaip jūsų žmonės ketino nužudyti mane Romoje?

Karlas prisimerkė.Laiko, jam reikia laimėti laiko. Frederikas uoste užuodžia pavojų. Jis

supras, jog kažkas ne taip. Juk, žinoma, jis kažkur netoliese, kažkur šalia šio namo.

- Noriu vyno, - pratarė Karlas.Jo akys nukrypo įstalą, įmėson įbestą peilį kauliniu kotu, kurio pa

siekti niekaip negalėjo, įtaures ir ant šono gulinčią brendžio gertuvę.

- Noriu vyno! - pareikalavo garsiau. - Kad tu prasmegtum, bet jeigu jau neužmušei manęs gondoloje, tuomet duok man vyno!Tonijus tiriamai žvelgė įjį, tarsi turėtų savo žinioje visą pasaulio laiką.O paskui neįtikėtinai ilga ranka pastūmėjo taurę Karlui.- Prašau, tėve, - ištarė.Karlas pakėlė taurę, bet norint gurkštelėti, teko pasilenkti. Siurbtelė

jęs įburną vyno jis praskalavo burną, nuplaudamas šlykštų skonį, o kaivėl pakėlė akis, galva taip stipriai apsvaigo, jog vėl nusviro įšoną.

Jis ištuštino taurę.- Duok dar, - pareikalavo.Peilis buvo per toli. Net jei pavyktų kaip nors prisitraukti stalą, dar

sunkesnį už krėslą, kuriame sėdėjo surištas ir bejėgis, jis nieku gyvu nesuspėtų laiku sugriebti peilio.

Tonijus pakėlė butelį.Frederikas supras, kad susiklostė nenumatytos aplinkybės. Jis prieis

prie durų. Durys. Durys.



- 385 -

Kopdamas laiptais priešais gražuolę, Karlas girdėjo name nuaidėjus}triukšmą, tarsi patrankos dundėjimą. Tuomet dingtelėjo mintis, kad moteris negalėtų taip lengvai užstumti skląsčio, kaip kad pavyko jai.

Tačiau jo žmonėms ir toks skląstis nesukliudys.- Kodėl tu to nepadarei? - vėl paklausė jis. - Kodėl nenužudei manęs

anksčiau?- Todėl, kad norėjau pasikalbėti su jumis, - atsakė Tonijus taip tyliai,

jog jo žodžiai panėšėjo įkuždesį. - Aš norėjau sužinoti... kodėl jūs mėginote mane nužudyti. - Iki tol bejausmis jo veidas dabar raustelėjo. - Kodėl pasiuntėte įRomą samdomus žudikus, nors per ketverius metus nėtrupučio jums nepakenkiau ir nieko jūsų neprašiau? Gal mano motina sulaikydavo jūsų ranką?

- Tu žinai, kodėl aš juos pasiunčiau! - pareiškė Karlas. - Kiek dar ke

tinai laukti prieš prisikasdamas iki manęs? - Jis pajuto, kaip užsiplieskėir išrasojo veidas, apsilaižė sūrias lūpas. - Visi tavo veiksmai bylojo, kadatvažiuosi! Tu paprašei atsiųsti tėvo špagas, galybę laiko praleisdavaifechtavimo salonuose, Neapolyje sugebėjai papjauti eunuchą, o kažkokį

jauną vyruką iš Toskanos privertei sprukti. Visi tavęs bijojo!O tavo bičiuliai! Galingi bičiuliai, apie kuriuos man be paliovos visi pa

sakojo. Lamberti, kardinolas Kalvinas, di Stefanas iš Florencijos... O paskui scenoje tu išdrįsai pasinaudoti mano vardu. Juk čia buvo man įveidąsviesta pirštinė! Tu sąmoningai gyvenai taip, tarsi tyčiotumeisi iš manęs.Tau taip gyvenant, durklo smaigalys vis artėjo ir artėjo prie mano gerklės!

Jis atsilošė krėsle. Krūtinę draskė skausmas, bet visdėlto jautė didžiulį palengvėjimą. Kaip puiku, ak, kaip puiku buvo pagaliau išsakyti visa tai balsu, jausti, kaip žodžiai veržiasi nevaldomu nuodų bei karščio srautu.

- O tu manei, kad pulsiu viską neigti? - liepsnojančiu žvilgsniu jis ste beilijo įpriešais patylom sėdinčią figūrą, įilgas baltas rankas, klaikius pirštus, žaidžiančius su kauliniu ilgo peilio kotu. - Kadaise palikau tau gyvybę manydamas, jog suspaudęs ją tarp kojų paspruksi kuo toliausi. Bet

tu pavertei mane kvailiu. Dieve, nepasitaikė nė vienos dienos, kad negirdėčiau apie tave, nebūčiau priverstas kalbėti apie tave, neigti tą, neigtianą, prisiekinėti esąs nekaltas, lieti netikras ašaras, pliurpti visokias banalybes, įteikinėti atstatydinimo prašymus, meluoti, meluoti be galo. Tu pavertei mane kvailiu, be to, be galo sentimentaliu kvailiu, bijančiu pralietitavo kraują!

- Ak, tėve, prikąskite liežuvį! - pasigirdo nustebinto Tonijaus kuždesys. - Ne itin išmintingai elgiatės!

Karlas nusijuokė nelinksmu, sausu juoku, nuo kurio skaudžiai nudie

gė smilkinius.Pats to nepastebėdamas, jis vienu mauku išgėrė vyną ir pamėgino pa

siekti butelį. Tas ūmai pats palinko, ir skystis išbėgo įtaurę.- Neišmintingai elgiuosi? - jis tebesijuokė. - O tu nori, kad aš viską

neigčiau? Arba svajoji išgirsti maldavimą pasigailėti? Ką gi, tada tau teksgerokai nusivilti! Greičiau trauk savo špagą, įžymiąją špagą, kurią tikriausiai turi čia kažkur paslėpęs, ir panaudok ją pagal paskirtį. Praliek sa



i - 386 -

vo tėvo kraują! Parodyk man, jog nesugebi pasielgti gailestingai, kaip kadaš pasielgiau su tavimi!

Vienam akimirksniui dideli burgundiškojo gurkšniai jįatvėsino, nu plaudami skausmą ir sausą juoką, tarsi nusitempiantį drauge žodžius.

Jis norėjo ranka nusibraukti lūpas bei siuto, negalėdamas to padaryti.Ir dėl to, kad negalėjo nusivalyti lūpų, vėl supanikavo, pajuto stiprų -

bei neįgyvendinamą - norą ištrūkti iš šių spąstų.- Aš nenorėjau siųsti tų žmonių įRomą! - išrėkė jis. - Bet aš neturėjau

pasirinkimo! Jeigu viskas būtų susiklostę kitaip, jeigu būčiau išgirdęs, jog tu užaugai ramus, drovus, nuolankus, bijantis savo paties šešėlio! Pažinojau daug tokių eunuchų. Toks, pavyzdžiui, buvo tasai apgailėtinas senis Bepas, kuris pasikorė savo celėje išsyk po tavo išvykimo. Toks ir tasai

tylenis Alesandras. Nepaisant įžūlumo, nepasižymintis nė menkiausiadvasios stiprybe. Argi gali bijoti tokių kastratų? Bet tu! Tavo atveju šismechanizmas nesuveikė! Tu buvai pernelyg stiprus, pernelyg gražus, pernelyg kilmingas! O galbūt buvai tiesiog pernelyg suaugęs? Gandai apietave nesiliovė. Zinai, kartais man atrodydavo, kad tu guli su manimi antvienos pagalvės, gyveni ir kvėpuoji po mano stogu! Ką man beliko daryti?Pasakyk! Aš neturėjau pasirinkimo!

Pro žvakių skleidžiamų dūmų uždangą jis matė Tonijaus veide tą pa

čią nuostabą, bet kartu sūnaus veidas tapo labiau susimąstęs ir bemažliūdnas.- Ak jūs neturėjote pasirinkimo! - karčiai sušnibždėjo Tonijus. - O ko

dėl jūs nesumanėte tiesiog atvažiuoti įRomą? Kodėl mudu negalėjomesusitikti taip, kaip susitikome dabar, ir aptarti to, ką aptarinėjame dabar?

- Susitikti? Aptarti? - pakartojo Karlas paniekos kupinu balsu. - Ir kuogi visa tai būtų pasibaigę? Mano maldavimu atleisti už tai, kad paverčiautave kastratu? - jis nusijuokė. - Argi neprisimeni, kaip vis meldžiau tavęsnusileisti man, paklusti? Tavęs, savo pavainikio sūnaus! O tu atsisakei.

Tu pats nulėmei savo likimą. Tu taip nusprendei, ne aš!- Vargu ar pats tuo tikite, - sušnibždėjo Tonijus.- Aš neturėjau pasirinkimo! - užriaumojo Karlas. - Sakau tau dar kar

tą: aš neturėjau pasirinkimo. Velniop žmones, kuriuos pasiunčiau įRomą, niekai. Kur kas geriau tai, kad jie pastūmėjo tave apsispręsti įvykdytisavo misiją ir atvykti čionai. Ir tu tą žinai. Kartoju tau: aš neturėjau pasirinkimo!

Jo žvilgsnis apsiblausė. Bet jis vis tiek matė, koks dailus to velniško

padaro veidas, ir - kokia ironija - toks jaunas. Jaunystė, jaunystė, štai ką jislabiausiai apraudojo!Tačiau taurė vėl buvo tuščia. Vynas varvėjo per smakrą. Jis ištiesė

ranką link butelio.- Susitikti su tavimi, aptarti... - Karlas atsiduso. Jo krūtinė kilnojosi,

akys buvo primerktos.Jis menkai tesuprato, ką daro, ką kalba. Jo žvilgsnis klaidžiojo po to

limas, vorų apgyvendintas lubas, didžiulį apytamsį skliautą, ant kurio



- 387 -

vos pastebimai mirguliavo žvakių liepsnelės ir žvilgėjo lietaus lašai, prasiskverbiantys pro plonytį įtrūkų tinklą.

Jam reikėjo laiko, reikėjo sulaukti, kol sutems, o visi iš vidaus besilie- jantys žodžiai panėšėjo įnuodus, besisunkiančius iš senų žaizdų.

Karlas jautė viduje pasklindančią vyno šilumą, visą kūną apimantįvangumą ir begalinį silpnumą, bet jam nerūpėjo.

Jįsiutino visa ši neteisybė, žiauri, negailestinga neteisybė, besitęsianti metų metus. Begalinė melo bei kaltinimų virtinė, ir už viską reikėjomokėti, mokėti, mokėti! Č ia slypėjo kažin kokia paslaptis: viskas, ko jis

pasiekdavo, jam taip brangiai kainuodavo, jog galiausiai kaina pasirodydavo besanti per didelė. Argi jisai kada nors mėgavosi kuo nors, už ką nereikėtų sumokėti jaunyste, krauju bei begaliniais ginčais, ir ar patyrė kadanors bent lašelį supratimo, bent vieną akimirką/ kai galėjo visa tai kaž

kam iškloti?- Ką tu apie tai žinai? - ūmai užlietas naujos energijos paklausė jis. -Apie mano Stambule praleistus metus, kai tu tuo tarpu buvai lepinamas,

paikinamas ir puoselėjamas! Apie tai, jog Mariana buvo iš manęs atimta,o kai sugrįžau, jinai dėl visko apkaltino mane, apkaltino mane! Zinai, jiniekada manimi netikėjo! Visuomet buvo tiktai Tonijus, Tonijus, vien tikTonijus! Aš tūkstantį kartų jos maldavau mesti gerti, atvesdavau gydyto

jus, slauges. Ko tik aš nedariau! Ji turėjo brangenybių, paryžietiškų suknelių, tarnų, pasirengusių išpildyti kiekvieną jos įgeidį, švelniausias aukles mūsų mažyliams! Aš jai daviau viską! Tačiau ko ji norėjo, kai viskas

buvo pasakyta ir padaryta? Tiktai Tonijaus! O dar ji norėjo vyno, vyno,kuris paguldė ją mirties patalan, o mirties patale ji šaukėsi tavęs!

Karlas pasižiūrėjo, kokį įspūdį jo žodžiai padarė Tonijui. Ką jis pamatė? Nepatiklų žvilgsnį? Nevalingą skausmą? Jis negalėjo to pasakyti.Bet jam nerūpėjo.

- Ko gero, visa tai turėtų tave paguosti, - karčiai pastebėjo vėl palinkdamas įpriekį gurkštelėti vėsaus vyno. Galva visai apsunko. - O jos pasku

tinės dienos! Zinai, ką ji man pasakė prieš mirtį? Kad aš ją pražudžiau,sužlugdžiau, išvariau iš groto, paverčiau girtuokle ir atėmiau vienintelįdžiaugsmą, mūsų sūnų! Štai ką ji man pasakė!

- O jūs ja, žinoma, nepatikėjote? - sušnibždėjo Tonijus.- Patikėti tuo? Po to, ką dėl jos iškentėjau?! - įsitempęs odinis diržas

taip stipriai įsirėžė įkūną, jog Karlas atsišliejo įkėdės atlošą, tebespausdamas rankoje butelį. - Po to, ką dėl jos padariau! Išvykau tremtin išmeilės jai! Kas apskritai po visų Stambule praleistų metų, kai ji tuo tarpugyveno mano tėvo namuose, suktų dėl jos galvą!

Bet aš ją mylėjau, toji aistra tęsėsi penkiolika metų. O kas ją pražudė?Anaiptol ne laikas ir ne mano tėvas, turėk omeny. Ją pražudei tu! "Toni

jau!" - ištarė ji ir numirė. Ji nė nežiūrėjo įmūsų vaikus...Jo balsas virptelėjo. Pats dėl to nustebo. Dabar, jei būtų galėjęs, būtų

užsidengęs veidą rankomis.Diržas veržė nepakeliamai skaudžiai, bet būtų buvę kur kas blogiau,

jei jis būtų mėginęs ištrūkti iš šios kilpos, išmėginti jos stiprumą. Ir jis



- 388 -

iš paskutiniųjų stengėsi save tuo įtikinti sėdėdamas ramiai, bet bandydamas ranka pasiekti veidą bei pamažėle purtydamas galvą.

- Tu klausi, ar aš ja patikėjau. Kokią teisę tu turi manęs klausinėti!Kokią teisę turi čia sėdėti ir mane teisti!

Jis pasiekė gertuvę bei skubiai išpylė brendį įtaurę. Išgėrė iki dugno mėgaudamasis gėrimo stiprumu, ir visas kambarys ūmai susiūbavo,viskas tarytum ėmė virsti aukštyn kojomis. Staiga sąmonėje iškilo skausmingas vaizdas: jauna, graži Mariana tą dieną, kai jis pirmą kartą pasiėmė

ją iš vienuolyno ir atsigabeno įsavo buveinę, ir kaip ji suriko supratusi,kad jis neketina jos vesti.

Karlas krūptelėjo prisiminęs piktų žodžių laviną, kuria jinai jįužtvindė, kai pamėgino ją nuraminti tikindamas, girdi jam tereikią laiko laimėti prieš tėvą. " Aš vienintelis jo sūnus, supranti, jis tiesiog privalo man

nusileisti!" Ne, šito dabar nereikia. Karlas jau bemaž kliedėjo. Jįkamavo miglo

tas, žodžiais nenusakomas to meto pojūtis, kai dar buvo gyva motina, visi broliai, pasaulis atrodė toks džiugus, sklidinas vilties ir meilės. Tuomettarp jo bei tėvo egzistavo galingas buferis, ir nebuvo nieko, ko jis negalėtųatitaisyti. Bet visa tai buvo iš jo atimta taip pat žiauriai, kaip paskui buvoatimta ji, atimta jaunystė, ir dabar atrodė, jog atmintyje teliko tik kova beikartėlis, ištrynę visa kita.

Jis suvaitojo. Ilgai žvelgė įpietų stalą. Miglotai prisiminė, kur esąs irkas jįčia laiko. Jis pajuto esąs surištas, pajuto skaudžiai veržiantį diržą,o paskui, vėl kažkur prasmegęs, priminė sau, jog dabar jam tereikia vieno dalyko - laimėti laiko.

Žvakės jau baigė degti, o liepsna židinyje virto rusenančių žarijų krūva.Kai tą rytą jis girtas patraukė įBroglio ir prisiekė vesti ją, nesvarbu ar gausleidimą, ar ne, tėvas, atgręžęs jam nugarą, tos siaubingos savitvardos sklidinu balsu ištarė: "Tu drįsti pasipriešinti man?" O ji raudojo ant lovos pur

viname jo kambaryje: "O Viešpatie švenčiausias! Ką tu man padarei?"Rodos, jis vėl suvaitojo.Staiga belaisvis nustebęs pastebėjo, kad kambaryje tapo tamsiau, o

pati patalpa pradėjo atrodyti didesnė. Tonijus sėdėjo priešais ir žvelgė į jį, nutaisęs tą pačią miną. Tik lūpų linija pasidarė griežtesnė.

Juodi jo plaukai išdžiūvo, švelnios garbanos įrėmino veidą. Į ką jisdabar panėšėjo? Net peilis nesutrukdė išlikti panašiam įportretus, dešimtis portretų, nutapytų prieš daugel daugel metų, kai jie visi dar buvodrauge, jo broliai ir jis, ir motina tebegyveno... Tačiau čia buvo Tonijus!

Karlą vėl supykino.- Tu... - viduje užvirė įniršis, kūnu perbėgo virpulys. - Tu laikai ma

ne čia nelaisvėje, tu surengei man teismą! Tai štai ko tu čionai atvykai!Manęs nuteisti! Tu, likimo numylėtini, - jis nusišypsojo, o paskui nusi

juokė tuo pačiu, tyliu šiugždančiu juoku, drauge nusinešančiu žodžius,- mano tėvo išrinktasis, o dar dainininkas, ta-ai-aip, garsusis dainininkas,Romos įžymybė, kurio karietą moterys apiberia gėlėmis, kurį savo rū



- 389 -

muose priima karaliai, kurio piniginėn teka aukso upeliai. Pats Tonijus,kurio kiekvieną norą išpildo didysis kardinolas Kalvinas!

Tonijaus veide šmėkštelėjo kažkoks jausmas.- Taip, taip! - sausai nusijuokė Karlas. - Manai, aš nieko nežinau apie

atgrasią lemtį, įkurią taip neapgalvotai, pasidavęs impulsui, tave pastūmėjau? Manai, nieko negirdėjau apie tavo meilužius, gerbėjus, draugužius? Argi liko bent vienerios durys, kurios tau neatsilapotų? Argi tu negavai bent ko nors, ko panorėjai? Kastratas! Dieve mano, ar jie apskritaitau ką nors išpjovė, jei romiečių lovose sukėlei tokią apgultį, kokios neregėjo nė barbarų ordos! Ir štai tu pasirodai čia - turtingas, jaunas, dievų numylėtas, nepaisant, jog esi siaubūnas, sugundai savo tėvą ir surengi manteismą. Klausi manęs, kodėl padariau taip, kodėl padariau kitaip!

Karlas nutilo, bergždžiai stengdamasis pirštais nusibraukti lūpas.

Taurės dugne likęs brendis nudegino burną.- Sakyk, - jis palinko įpriekį, galva vėl nusviro įšoną, - nejaugi tu

pasiliktum visa tai, jei galėtum susigrąžinti, Tonijau? Ar visko atsisakytum vardan gyvenimo, kurį aš nuo to laiko gyvenu? - jis įsmeigė žvilgsnį įsūnų. - Pagalvok prieš atsakydamas. Gal pirmiausia man derėtų pa pasakoti, koks tasai gyvenimas. Jau nekalbant apie žmoną, be paliovosraudančią sūnelio, nekalbant apie brangiąją tavo tetulę Katriną, kuri dienąir naktį puldinėjo mane it harpija vis giliau bei giliau suleisdama nagus,

laukdama, kada mane išduos menkiausias nuo liežuvio nusprūdęs žodelis! O visi tie sukriošę senatoriai ir patarėjai, jo šalininkai? Tikri maitvanagiai, nė sekundei nenuleidžiantys nuo manęs akių!

Ne, aš kalbu ne apie juos, dabar kalbu apie Veneciją, apie pareigų iratsakomybės sklidiną gyvenimą, kurį taip žiauriai iš tavęs pavogiau, dainininke Tonijau, įžymusis Tonijau, kastrate! Ką gi, įdėmiai manęs paklausyk.

Karlas sušvelnino bei nuleido balsą, tarsi ketindamas atskleisti svarbią paslaptį, ir prabilo karštligiškai greitai:

- Štai pirmiausia didžiuliai pūvantys rūmai, palengva iščiulpiantys ištavęs visą turtą begale savo kambarių, irstančiomis sienomis, griūvančiais

pamatais, kurie lyg gigantiška jūrų pintis susiurbia viską, ką duodi, ir be paliovos reikalauja daugiau, galų gale virsdami pačios Respublikos simboliu. O didžioji vyriausybė kiekvieną tavo gyvenimo dieną kviečia tave įvalstybės kanceliariją, kur privalai lankstytis, šypsotis, derėtis, meluoti, prašyti bei pirmininkauti, kol vyksta nesibaigiantys, amžini pakriki ple palai, sudarantys kasdieninės išdidžiojo miesto veiklos esmę, miesto, ne

turinčio nei valdžios, nei ateities! Šnipai ir inkvizitoriai, ritualai ir tradici jos, ant beprotybės ribos balansuojanti pompastika! O juk dėl kiekvienonaujo spektaklio, reginio, šventės, jubiliejaus, iškilmių arba ekstravagantiško pasirodymo jie vis lenda bei lenda įtavo kišenę!

O kas po to, kai tu pagaliau atsikratai sunkių drabužių ir būtinybės paistyti visokius niekus? Štai pagaliau, nutrintomis kojomis bei nuo amžino apsimetinėjimo įskaudusiais veido raumenimis, tu laisvas ir gali šim



- 390 -

tąjįkartą išleisti pinigus Ridotto arba permiegoti su ta pačia kurtizane, ar ba ta pačia mergina iš tavernos, arba su neištikima kieno nors žmona, sukuria jau vien praėjusią savaitę septynis kartus susikivirčijai... Tačiau valstybės šnipai amžinai šmirinėja panosėje, o tavo priešai tik ir temoka tavesmerkti, narstyti tavo elgesį, o kai supranti, kaip nuo viso šito pavargai,kaip tau viskas įsipyko, kaip tau stinga oro, apsidairai aplink, žvalgaisi įšalis, nužvelgi ankštą salą nuo vieno krašto iki kito ir supranti, jog kitądieną vėl viskas prasidės nuo pradžių!

Ir tu sugrįžai namo manęs teisti!Tu nori visa tai susigrąžinti! Nori gauti tai vietoje operos, vietoje savo

gražuolės anglės iš Ispanijos aikštės, nori atsisakyti savojo balso, pavertusio tave dievu tarp žmonių, neprilygstamu bei vieninteliu, tik tam, kadsugrįžtum čionai ir taptum vienu iš tūkstančio godžių aristokratų, besi

pešančių už tas pačias brangias bei beviltiškai nuobodžias valstybines pareigybes šioje Respublikoje, kad tik pasiliktų tarp šių sienų, supančių tą pačią aikštę, kurioje tu šiandien sušokai savo klastingą šokį!

Vėl tylus juokas. Jis, kaip ir žodžiai, paklusdavo savam impulsui, prasiverždavo, kada norėdavo, negalėjai jo sulaikyti.

- Pasiimk tą prakeiktą dvokiantį namą! Pasiimk prakeiktą prasmirdusią vyriausybę! Pasiimk visa tai ir...

Jis netikėtai nutilo.Karlas žvelgė priešais save, ir akimirksnį jam pasidingojo, kad smege

nys tapo absoliučiai tuščios, energijos sprogimas, uždegęs jas, dabar iš blėso, palikdamas jįsilpną bei išsekusį.

Smegenys mėgino į kažką įsitverti, bet jis nė pats nesuvokė, įką. Nepaisant to, čia slypėjo esminė gija. Ir jeigu tik jis įją įsikabintų, o

įsikibęs patrauktų įsavo haliucinacijų bei kliedesių labirintą, neabejotinaiatsidurtų aikštėje lyjant lietui, tuo momentu, kai virš galvos skrajojo žuvėdros, o vėjas plaikstė vėliavas. Jis prisiminė tą šviesų liūdesį, tokį iš

baigtą ir visa apimantį, o dabar tokį tolimą, ir tą momentą, kai apgaubė

ramybė, viltis bei gilus dėkingumas už tai, kad bent akimirkai viskas įgavo prasmę. Jei tik Tonijus būtų miręs, jei tik Tonijus pagaliau būtų palaidotas, jeigu tik... tuomet jis galėtų kvėpuoti.

Karlas žvelgė įsūnų. Rodės, jau ištisą amžinybę juodu praleido drauge šiame kambaryje.

Šnypštė vaškiniai žvakigaliai, ugnies beveik nebeliko, bet kambaryjetebebuvo šilta, o galva... Galva plyšte plyšo!

Bet kažkas buvo ne taip.Kažkas buvo visiškai ne taip. Ir tasai "ne taip" egzistavo jo galvoje.

Kažkas buvo ne taip, nes jo žodžiai nebuvo melas ar tiesiog gudrybė,tauškalai, padedantys laimėti laiko, kad suspėtų ateiti jo žmonės. Iš joveržėsi visai kas kita, ir šis prisipažinimas pasižymėjo tiesos švytėjimu

bei jėga, bet negalėjo būti tiesa - ne jo kalbos, o pats jo gyvenimas.Tonijaus veidas dabar atrodė kitoks. Jis tarsi akimoju suaugo, veide at

sispindėjo gilūs ir sudėtingi jausmai. Tarsi šios gundytojos, šios kerėtojosviduje ūmai būtų atgijusi siela.



- 391 -

Bet Karlui visai nerūpėjo, ką dabar išgyveno Tonijus.Jis stebeilijo įchaosą, viešpataujantį jo paties galvoje. Siaubas buvo

šalia, visai arti, tasai siaubas, kurį pajuto aikštėje, kurį pats pasikvietė,siaubas, susisukęs jam ant liežuvio it nebylus riksmas!

Jis iš paskutiniųjų stengėsi kažką paaiškinti, kažką, kas niekada, niekada nebuvo suprantama.

Argi jis apskritai norėjo ką nors žudyti, kastruoti? Argi jis apskritai norėjo kovoti? Jis tiesiog buvo priverstas...

Tylėjimas jįslėgė. Klaikiai kamavo ramybės būsena! O paskui, tarsitylėjimui nebetekus galios jįsulaikyti, Tonijus pakilo iš savo vietos.

Karlas neatplėšė akių nuo ilgų jo rankų, pakėlusių juodus drabužius -korsetą bei sijonus, perlais nusagstytą baltą peruką.

Ir pasibaisėjęs pamatė, jog Tonijus užmetė visa tai ant rusenančių ža

rijų krūvelės, ir pajuodusias plyteles, kuriomis buvo išklotas židinys, nušvietė užsiplieskusi liepsna. Kiaurymę peruko viduje užpildė dūmai.Perlai sutvisko prieš šviesą, o paskui perukas, akimoju apimtas mažų

liepsnos liežuvėlių, pradėjo raukšlėtis, traškėdamas trauktis, tarsi iš abie jų pusių sugnybta burna. Po juo skaisčiai liepsnojo juoda tafta.

- Kodėl tu visa tai degini? - išgirdo Karlas savo paties balsą. Ir vėl apsilaižė lūpas. Gertuvė ištuštėjo, taurė irgi...

Niekad anksčiau jis nejautė nieko panašaus. Suprato privaląs kažką pasakyti, suprato turįs pradėti kalbėti, surasti būdą atitolinti pabaigą, kadvyrukai spėtų jįsurasti... Bet negalėjo atsikratyti siaubo.

- Mane privertė, - sušnibždėjo taip tyliai, kad tik pats galėjo save išgirsti. - Mane verste privertė! Aš už viską sumokėjau milžinišką kainą!Bet ar vertėjo? Ar buvo verta? - jis papurtė galvą, jo žodžiai nebuvo skirtiTonijui. Jis kalbėjo sau pačiam.

Bet Tonijus išgirdo.Rankoje jis laikė žarsteklį, kurio įkaitęs galas švytėjo tamsoje. Lėta, ka-

tiniška eisena Tonijus prisiartino prie Karlo, laikydamas rankoje žarsteklį.

- Bet jūs užmiršote dar vieną dalyką, tėve, - prabilo vaikinas ramiu,šaltu balsu, lyg šnekučiuotųsi su bičiuliu. - Jūs man papasakojote apiežmoną, kuri jus nuvylė, vyriausybę, išsunkiančią iš jūsų visus syvus ir

jus žlugdančią, apie varžovus, kurie jus persekioja, apie mano tetą, nuolatos jus kaltinančią, papasakojote apie daugelį dalykų, kurie jus kamuojair paverčia jūsų egzistenciją kančia. Bet iki šiol jūs man ničnieko nepasakojote apie savo sūnus!

- Savo sūnus... - Karlas prisimerkė.- Jūsų sūnus, - sušnibždėjo Tonijus. - Apie jaunuosius Treskius, mano

brolius. Kuo jie nusikalto, tėve? Juk jie dar kūdikiai! Kaipgi jie jus kankina, kokią neteisybę patiriate iš jų? Gal jų verksmas pažadina jus naktimis? Gal jie vagia iš jūsų užsitarnautą poilsio laiką?

Karlas kažką nerišliai burbtelėjo.- Nagi, tėve! - tyliai pro dantis iškošė Tonijus. - Juk tikriausiai, jei visa kita

- tik pareigos ir sunkus, nuobodus darbas, tikriausiai jie to verti, tėve, jei priešketverius metus jūs taip šiurkščiai suardėte mano gyvenimo tėkmę!



- 392 -

Karlas žvelgė priešais save. Dvejodamas papurtė galvą, paskui pasitempė, kilstelėjo pečius, prispaudė pėdas prie grindų.

- Mano sūnūs... - pratarė, - mano sūnūs... Ogi mano sūnūs užaugs,suras tave ir užmuš už tai! - suriko jis.

- Ne, tėve, - Tonijus nusisukęs nerūpestingai nusviedė įugnį žarsteklį. - Jūsų sūnūs niekada nesužinos, kas jums nutiko, - sukuždėjo jis. - Jeigu jūs čia numirsite.

- Šlykštus melas! Jie užaugs geisdami tavo mirties, jie gyvens laukdami dienos, kai...

- Ne, tėve. Juos išauklės Lizaniai, ir jie niekada beveik nieko nesužinosnei apie kurį nors iš mūsų, nei apie seną mudviejų vaidą.

- Melas, melas, mano žmonės niekada nepaliks...- Jūsų žmonės pabėgs iš šio miesto kaip žiurkės, vos išgirdę, jog ne

sugebėjo jūsų apsaugoti.- Valstybės inkvizitoriai tave suras ir...- Jeigu jie žinotų mane čia esant, būtų seniai areštavę, - ramiai atsakė

Tonijus. - O daugybė žmonių matė, kaip jūs išplaukėte iš aikštės kekšėsdraugijoje.

Karlas mėgino sudeginti jįžvilgsniu, neįstengdamas pratarti nė žodžio.- Taigi niekas nesužinos, kas jums nutiko, tėve, - atsiduso Tonijus, -

jeigu jūs čia mirsite.Vaikinas nusisukęs perėjo per kambarį - jam teprireikė keleto žings

nių - ir atidarė lakuotą ginklų spintą.Tarsi suakmenėjęs Karlas stebėjo, kaip lengvai, grakščiais judesiais

Tonijus ištraukė iš spintos padėvėtą surdutą bei apsivilko, paskui prisisegė prie šono špagą ir užsimetęs ant pečių apsiaustą susirišo po kaklu. Gilios juodos vilnos klostės krito ant grindų.

Ilgi pirštai užmetė ant galvos gobtuvą, tamsiame trikampyje subolavoTonijaus veidas.

Karlas šoktelėjo įpriekį. Jįkrėtė traukuliai. Sukandęs dantis jis visu

svoriu pamėgino nustumti kėdę atgal. Bet kėdė nejudėjo.Figūra artinosi. Juodas apsiaustas plaikstėsi tuo pačiu ritmu kaip sijonas tuomet aikštėje. Tonijus dirstelėjo įvakarienės likučius ir ištraukė iš paukštienos peilį ilgu kauliniu kotu.

Įniršio ašarų sklidinos Karlo akys nemirksėjo. Ne, dar ne viskas baigta. Ne, dar ne pabaiga. Jei bent minutei pagalvotų, kad čia galas, imtų rėkti kaip beprotis, nes viskas negalėjo šitaip pasibaigti, negalėjo pasibaigtištai šitaip neteisingai, taip pat neteisingai! Jo sąmonėje tvinkčiojo tik neapykanta Tonijui, neapykanta ir baisus apgailestavimas, kad kadaise jo nenužudė.

- Zinai, ką aš visuomet maniau padarysiąs tuo momentu, - sukuždėjoTonijus, - kai jis ateis?

Jis laikė peilį priešais Karlą. Ašmenys blizgėjo nuo paukštienos riebalų ir šviesos žaismo.

Karlas prisispaudė prie kėdės atlošo.- Aš visuomet galvojau atimsiąs iš tavęs akis, - sušvokštė Tonijus, at



- 393 -

sargiai pakeldamas peilį, - kad tu, kuris mylėjai taip, kaip aš niekada negalėsiu mylėti, ir kuris pradėjai sūnus, kurių aš niekada negalėsiu pradėti,taptum taip pat atkirstas nuo gyvenimo, kaip buvau atkirstas aš, bet kartu liktum gyvas, kaip ir aš!

Ašaros, prasiveržusios Karlui iš akių, nusirito skruostais. Jis krutinolūpas ir tylėdamas žvelgė įTonijų. O paskui sutelkęs visą turimą valią,spjovė jam įveidą.

Tonijaus akys išsiplėtė.Beveik automatiškai jis kilstelėjo apsiausto kraštą ir nusišluostė seiles.- Labai narsus poelgis, ar ne, tėve? - sukuždėjo. - Narsos tu turi? Tiesa?

Prieš daugelį metų tu pasakei, jog šia narsa pasižymiu ir aš. Prisimeni? Betargi narsa, tėve, skatina tave priešintis man dabar, kai mano valioje tavogyvybė ir mirtis? Argi čia narsa, kai atsisakai paklusti, nesutinki nusilenkti

net vardan sūnų, net vardan Venecijos, net vardan paties gyvenimo?O gal čia kur kas grubesnis dalykas, kur kas primityvesnis? Ar tik neišdidumas ir savimeilė pavertė tave tiesiog nežabotos savo valios vergu,taigi kiekvienas prieštaravimas jai žaibiškai sužadina tavo širdyje mirtiną

priešiškumą, nepriklausomai nuo to, kas pastatyta ant kortos?Priėjęs arčiau, jis prakalbo dar aistringiau:- Argi ne išdidumas, savimeilė bei nežabota savivalė privertė tave iš

sigabenti mano motiną iš ją priglobusio vienuolyno, sugriauti jos gyvenimą ir išvaryti iš proto, kai jai tuomet galėjo pasitaikyti dešimtis puikiausių partijų, ji dešimt kartų galėjo ištekėti ir gyventi sveika bei laiminga? Ji

buvo "Pietos" numylėtinė, jos dainavimas tapo legenda. Bet tu įsigeidei jąturėti, nepaisant to, ar ji taps tavo žmona, ar ne!

Argi ne savimeilė, išdidumas bei savivalė paskatino tave pasipriešintisavo tėvui grasinant nutraukti giminę, kuri tęsėsi tūkstantį metų prieštavo gimimą!

O ką tu padarei, kai sugrįžęs namo pamatei, jog bausmė už visustuos nusikaltimus dar nepanaikinta? Apimtas išdidumo, savimeilės ir sa

vivalės tu pamėginai susigrąžinti tai, kai laikei savo nuosavybe, net jei taireiškė prievartą, išdavystę bei melą! "Nusileisk man!" - kalbėjai tu, o kaiaš negalėjau tau nusileisti, įsakei mane iškastruoti, išvaryti iš tėvynės irišskirti su visais bei viskuo, ką pažinau ir mylėjau. Tu supratai, kad ašverčiau niekada negrįšiu įVeneciją, bet neapkaltinsiu tavęs, nes manemažiau baugina sava negarbė negu mūsų giminės išnykimo grėsmė. Odabar tu man sakai, jog visa tai, dėl ko tu mane pažeminai bei suluošinai,tėra tik persekiojimas, nepakeliamos pareigos ir vieni nemalonumai!

Dieve mano, tu nusmukdei bei bemaž sunaikinai mūsų namus, tu pražudei ir išvarei iš proto žmoną, iškastravai savo sūnų bei sugriovei jam gyvenimą, o dabar drįsti skųstis dėl kaltinimų bei įtarinėjimų ir pa-reiški buvęs priverstas meluoti!

Gailestingasis Dieve, kas gi tu toks iš tiesų, jei tavo savivalė, tavoji savimeilė bei išdidumas reikalauja tokios kainos!

- Aš tavęs nekenčiu! - suriko Karlas. - Aš tave prakeikiu! Gailiuosi,kad tavęs nenužudžiau! Jei tik galėčiau, nudėčiau tave dabar!



- 394 -

- O, tikrai tikiu, - atsiliepė Tonijus silpnu, virpančiu balsu. - Bet tu irvėl man pasakytum, jei tau pasitaikytų tokia proga, jog šiuo atveju, kaipir visais kitais, tu neturėjai pasirinkimo!

- Taip, taip ir dar kartą taip! - subliuvo Karlas.Tonijus nutilo. Jis vis dar virpėjo, veikiamas savųjų žodžių jėgos ir da

bar, rodos, mėgino nusiraminti, tyla atvėsinti užvirusį pyktį. Jo akys žvelgė įKarlą be jokių emocijų. Tiksliau, visas veidas vėl nušvito nekaltumu.

- O dabar tu nepalikai man pasirinkimo, ar ne? - paklausė jis. - Tu padarytum viską, kad aš būčiau priverstas tave užmušti, čia, dabar, nors visi instinktyvūs jausmai manyje mėgina tave išgelbėti, nepaisant tavo paties noro.

Karlo veidas, sustingdytas įniršio, vos pastebimai virptelėjo.- Aš nenoriu tavęs žudyti! - sušnibždėjo Tonijus. - Nepaisant visos

tavo neapykantos, negailestingumo bei begalinio pykčio, aš nenoriu tavęs žudyti. Ne iš gailesčio tau, nelaimingam žmogui, o dėl priežasčių,kurių tu niekada negerbei ir niekada, niekada nesupratai.

Jis patylėjo laukdamas, kol atgaus kvapą. Jo veide atsispindėjo židiniougnis.

- Aš turiu omenyje, kad tu - Andrea sūnus, - paaiškino lėtai, bemažnuvargusiu balsu. - Kad tu - jo kūnas ir kraujas, tu - mano kūnas ir krau

jas. Tu - Treskis, mano senelio namų šeimininkas. Tu globoji mažamečiusmano brolius, kurių aš nenoriu palikti visiškais našlaičiais. Ir tu, nepaisantkarčių tavo skundų, Venecijos vyriausybėje atstovauji mūsų šeimai!

Vardan viso šito aš palikčiau tave gyvą. Dėl to aš atvažiavau čionaivildamasis, kad įstengsiu išsaugoti tavo gyvybę, o dar ir dėl liūdnos tiesos, kad tu - mano tėvas, ir aš nenoriu susitepti rankų tavo krauju!

Tonijus vėl nutilo. Peilįtebelaikė rankose, o apsiblaususios akys žvelgė įtolį. Rodos, jįužgriuvo nepakeliamas nuovargis, jo nuotaika ryškiai

pasikeitė.Įžvalgusis Karlas pasikeitimą pastebėjo, nors jo veidas išliko pašai

pus, bylojantis, jog jis netiki Tonijaus nuoširdumu.- O dar galbūt pagaliau todėl, - sukuždėjo Tonijus, - kad aš nenoriuleistis tavo priverčiamas taip padaryti. Nenoriu stoti priešais Viešpatįkaip tėvažudis ir inkšti, kaip inkšti tu: "Aš neturėjau pasirinkimo!" Betar tu gali suprasti? Ar gali suprasti išmintį, pranokstančią tavo savivalės

bei išdidumo ribas? Ir sutikti, jog nėra kito būdo išnarplioti šį keršto,neteisybės bei kraujo mazgą?

Palenkęs galvą įšalį, Karlas žiūrėjo įTonijų viena primerkta akimi. Neapykanta sūnui pulsavo viduje širdies plakimo ritmu.

- Aš pavargau tavęs nekęsti, - tyliai kalbėjo Tonijus. - Pavargau tavęs bijoti. Man dabar atrodo, kad tu man - niekas, atgrasi audra, paklaidinusineapsaugotą mano laivelį. To, ką praradau, neįmanoma sugrąžinti. Bet ašnebenoriu vaidytis su tavimi. Nebenoriu neapykantos, nebenoriu pykčio.

Pasakyk man, tėve, nors tu nieko manęs neprašei, ar tu gali patikėtituo, kad man iš tavęs nereikia nieko daugiau, tik tavojo pažado? Tu prižadi nuo šiol nemėginsiąs manęs nužudyti, o aš tuomet palieku tave čia



- 395 -

gyvą bei sveiką. Aš išvyksiu iš Venecijos taip pat, kaip atvykau, ir niekadanemėginsiu pakenkti nei tau, nei tiems, kuriuos myli. Jeigu tu netiki tuodabar, patikėsi, kai paliksiu tave. Bet dėl to, tėve, dabar tu turi nusileisti.Privalai duoti man žodį. Štai dėl ko aš čionai atvažiavau. Štai kodėl ikišiol tavęs nenužudžiau. Aš noriu, kad tarp mūsų viskas būtų baigta!

Noriu, jog tu sugrįžtum įmūsų namus, pas mano broliukus. Noriu, kadtu duotum žodį!

Karlas lėtai suraukė antakius. Žemu, gomuriniu balsu sumurmėjo:- Tu tyčiojiesi iš manęs...Tonijaus veidas mėšlungiškai persikreipė, bet jau po sekundės išsily

gino. Jis nuleido akis.- Tėve, dėl Dievo meilės! - sukuždėjo jis. - Dėl paties gyvenimo!Karlas įdėmiai žiūrėjo įsūnų. Jo regėjimas tapo skvarbus, skausmin

gai skvarbus, nors visas kambarys jau skendėjo tamsoje. Jis jautė tokią neapykantą šalia dunksančiai tamsiai figūrai, jog kitos mintys vargiai tegalėjo prasmukti jo sąmonėn.

Jis pamatė, jog peilis Tonijaus rankoje sujudėjo. Tonijus grakščiai jįapsuko ir laikė kotu įKarlą. Panorėjęs šis galėjo ginklą sugriebti.

- Tėve, tavo pažadas! Tavo gyvenimas už mano gyvenimą, dabar ir visiems laikams. Pasakyk tai! - pratarė Tonijus. - Pasakyk taip, kad aš tavimi patikėčiau.

Karlas lėtai lėtai linktelėjo.- Pasakyk tėve! - pakartojo Tonijus.- Aš pažadu... kad niekada daugiau... nemėginsiu tavęs nužudyti... -

sumurmėjo jis.Ir apstulbęs pamatė, kaip Tonijus ištiesė peilį.- Paimk, perpjauk diržą. Ir mes būsime laisvi vienas nuo kito visiems

laikams.Karlas paėmė peilį, akimirksniu prikišo prie diržo bei perpjovė iš vi

dinės pusės prie kairiojo dilbio. Oda garsiai pokštelėjusi nutrūko, jo krū

tinė ir rankos tapo laisvos. Atsargiai, laikydamas rankoje peilį, jis atsistojo.Tonijus paėjo kelis žingsnius atgal, bet judėjo sulėtintai. Ilgas juodasapsiaustas plaikstėsi aplink jį, ugnis auksu atsispindėjo apsiausto pakraščiuose ir žybčiojo tamsiose Tonijaus akyse.

Karlo akys lėtai išsiplėtė. Jei tik jis galėtų pamatyti, kas slypi po juodomis vilnos klostėmis, visiškai paslėpusiomis Tonijaus figūrą! Jei tik galėtųgeriau įžiūrėti jo veido išraišką! Tačiau sugebėjimas racionaliai mąstytidabar tapo pajungtas neapykantai, visą vakarą maitintai įtūžio pro trūkiais, kilusiais dėl to, kad ne kas kitas, o Tonijus laikė jįčia, Tonijus, kurionekentė ir kurį seniai turėjo nužudyti, o svarbiausia, Tonijus kastratas, pavertęs jįvisišku kvailiu.

Ir tuomet paskutinį sykį jo akys lėtai bei iškalbingai nužvelgė priešais stovinčią figūrą, lūpos išsitempė ir nusišypsojo didžiausios paniekoskupina šypsena.

Tą pačią akimirką jis puolė įpriekį atkišęs peilį.Bet aukšta tamsi figūra išsisuko lyg vaiduoklis tokiu neįtikėtinai štai-



giu judesiu, kad Karlas vos jįpastebėjo. Ir tuojau pat pasisukęs išgirdožvangant Tonijaus špagą. Siauras šviesos spindulys pervėrė juodu skiriančią erdvę, o aštrus skausmas - Karlo krūtinę.

Peilis skimbtelėdamas nukrito ant grindų.Karlas pirštais įsikibo įšpagos ašmenis, jįpervėrusius ugnimi, o kai

pamėgino kažką pasakyti, burnon plūstelėjo šiltas skystis, kuris tuojau pat nusruveno per smakrą.

Ne, viskas dar nebaigta, nebaigta! Bet jo balsas nuskendo klaikiamegargaliavime.

Kai pasijuto krentąs, kai aplinkui susitvenkė tamsa, o sąmonę užpildė absoliutus siaubas, jis pamatė, jog mirguliavimas Tonijaus akyse virptelėjo ir išsiliejo, o veidas persikreipė iš skausmo, bet paskui vėl išsilygino

bei nušvito įprasta nekaltybės šviesa.

_________________________2 _________________________

Dvi valandas Tonijus praleido kambaryje šalia tėvo. Nužudytojo kūnas atšalo, visos ugnys užgeso. Žvakės ištirpo, o žari

jos židinyje virto pelenais. Tonijus norėjo užkloti Karlą juodu jo tabarro. Norėjo priglausti jo rankas prie kūno. Bet nieko nepadarė. O kai visiškaisutemo, atsistojo bei išėjo iš namo.

Jeigu kas nors ir matė jįpasirodant pro šonines duris, jis pats to ne

pastebėjo. Niekas jo nepersekiojo, kai ėjo taip gerai pažįstamomis gatvelėmis. Nė vienas šešėlis neslinko iš paskos, kai traukė per plačią tuščiąaikštę.

Kai prisiartino prie šventojo Morkaus bazilikos durų ir pamatė šiasesant užrakintas, sutrikęs sustojo kaip žmogus, nesugebantis iškart suvokti, jog niekaip negali įeiti ten, kur nori.

Galų gale atsišliejo įportiko koloną ir pažvelgė įjuodą dangų viršummiglotų varpinės kontūrų.

Valstybės kanceliarijos languose degė tik keli žiburiai. Bet kai kuriųaikštės kavinių durys, nepaisant lietaus, tebebuvo atviros. Per aikštę prieš vėją skubantys žmonės nekreipė įjįjokio dėmesio.

Netrukus Tonijaus veidas ir rankos visai sustingo nuo šalčio. Bet jis vistiek nejudėjo iš vietos. Įkypos lietaus čiurkšlės permerkė drabužius.

Naktis tęsėsi. Laikrodis mušė vieną valandą po kitos. Kavinėse užgeso šviesos, ir net elgetos pasitraukė iš arkadų. Miestas aplinkui užmigo.

Iš civilizacijos ženklų teliko tik laiką mušantis laikrodis bokšte bei nelygi keleto fakelų šviesa tolumoje.

Tonijui atrodė, kad skausmas ir šaltis, kuriuos jautė, susilieja įvienąvisumą. Jis negalėjo patikėti savo poelgio teisingumu bei jautė poreikį įsivaizduoti tuos, kuriuos mylėjo, pajusti jų buvimą. Nepakako it maldąkartoti jų vardus. Jis vaizdavosi esąs kažkokioje ramioje, saugioje vietojesu kardinolu Kalvinu ir mėginąs jam paaiškinti, kas įvyko.

Bet visa tai tebuvo svajonės.Jis stovėjo vienas, ir jis nužudė savo tėvą.

- 396 -



- 397 -

Ir jeigu jam lemta dabar išeiti, jam teks nešti šią naštą visą likusįgyvenimą. Jis niekada niekam nepapasakos, kas nutiko. Jis niekada nieko ne prašys atleisti nuodėmes ar dovanoti.

Galų gale, kai beveik išaušo, Tonijus smarkiau užsitraukė apsiaustogobtuvą, kad paslėptų veidą, ir patraukė įaikštę.

Iš ten pažvelgė įdidingus pastatus, kuriuos kadaise laikė pasaulio ri ba, o paskui apsisukęs visiems laikams išvyko iš Venecijos.

________________________3 ________________________

Keletą dienų Tonijus keliavo įpietus, Florencijos pusėn. Žiema dar nesibaigė, ir laukus naktimis nubalindavo šalna. Svetimų žmonių draugija

pašto karietose jam buvo nepakeliama, taigi jis verčiau kiekvienoje stotyje

pasiimdavo pabalnotą žirgą. Kartais tiesiog eidavo kelio pakraščiu vesdamasis arklį už apynasrio, dėl to retsykiais likdavo be nakvynės.Į Boloniją įžengė pėsčiomis: purvu aptaškytu apsiaustu, suplyšusiais

batais; jei ne špaga, galėjai palaikyti jįvalkata.Gatvėse jįerzino triukšmas ir šurmulys. Tonijus taip mažai valgė, jog

galvoje viešpatavo spengianti tuštuma; jis visiškai nepasikliovė savo juslėmis.Vėl atsidūręs už miesto, suprato daugiau nebegalįs eiti. Pasibeldęs į

artimiausio vienuolyno duris, įteikė pusę turimų pinigų vienuolyno viršininkui.

Jis lengviau atsikvėpė, kai vienuolis nuvedė jįįlovą; paskui atnešėduonos bei vyno, o drabužius ir batus nunešė išvalyti bei pataisyti. Užlango matėsi mažas saulės užlietas sodelis. Prieš užmerkdamas akis Toni

jus paklausė, kelinta šiandien diena ir kiek liko iki Velykų sekmadienio. Neabejojo tik dėl vieno dalyko: Velykų sekmadienį būtinai turi būti

kartu su Gvidu bei Kristina.

Slinko dienos, iš jų susidarė savaitės.

Tonijus gulėjo lovoje ir žvelgė įsodą, kuris jam priminė kitus laikus,kai buvo patenkintas gyvenimu, saulė glostė plytelėmis išklotus takelius bei žybčiojo fontano čiurkšlėse, arkados nišos skendėjo šešėlyje. Bet kada tai buvo ir kur, jis negalėjo tiksliai prisiminti. Galvoje viešpatavo tuštuma.

Jis apgailestavo, kad dabar Gavėnia ir negali pasiklausyti vienuoliųgiesmių.

O kai ateidavo naktis ir likdavo celėje vienas, apimdavo neįtikėtinosnevilties jausmas, ir jis paniškai bijojo, kad dabar kasmet šis jausmas stip

rės bei darysis skausmingesnis. Tonijus įsivaizdavo motiną, miegančią savo lovoje girtu miegu, ir negalėjo atsikratyti minties, kad ji nusinešė įka pus kažin kokią išminties kupiną paslaptį.

Viduje nevyko jokių pokyčių. O gal taip tik atrodė. Bet pamažu jis pradėjo daugiau valgyti. Paskui ėmė vis anksčiau keltis ir eidavo su vienuoliais įrytines mišias. Be to, vis dažniau susizgribdavo galvojąs apieGvidą bei Kristiną.



- 398 -

Ar sėkmingai pavyko jų kelionė iš Romos? Ar Paolas dėl jo jaudinosi?Tonijus vylėsi, kad Marčelas, dainininkas iš Sicilijos, irgi išvažiavo drauge, ir, žinoma, jie negalėjo išvykti be senjoros Bjankos.

Kartais ne tiek galvodavo apie juos, kiek įsivaizduodavo. Matė juos pietaujančius drauge, besišnekučiuojančius tarpusavyje. Nerimavo, kadtiksliai nežino, kur jie dabar. Gal išsinuomojo vilą ant kalvų? Vilą su terasa, kurioje galėtų sėdėti vakarais? O gal jie pačioje miesto širdyje, kokiojenors triukšmingoje gatvėje šalia teatro ir Mediči rūmų?

Pagaliau vieną rytą, be išankstinio apsisprendimo bei plano, jis apsirengė, apsiavė batus, prisisegė špagą, užsimetė ant rankos apsiaustą ir patraukė pas vienuolyno vyriausiąjį pranešti, jog iškeliauja.

Vienuoliai sode genėjo palmių šakas bei krovė įmedinį vežimą. Jis

žinojo, kad šiandien penktadienis prieš Didžiąją savaitę, ŠvenčiausiosMergelės Marijos Septynių skausmų diena. Iki operos premjeros liko dvylika dienų.

Kol pasiekė pašto stotį, Tonijus žvėriškai išalko. Sočiai pavalgęsėmė nepaprastai susidomėjęs stebėti atvykstančius ir išvykstančius keleivius. Paskui išsinuomojo geriausią arklį, kokį tik išgalėjo, bei nušuoliavoFlorencijos pusėn.

O atjojęs įmažą Fiesole miestelį pamatė pirmąją operos afišą.Buvo ankstyvas rytas, prieš pat aušrą. Moterys ir darbininkai kaip tik

traukė iš pačių pirmųjų Verbų sekmadienio mišių nešini pašventintomis palmių šakelėmis. Pro atviras bažnyčios duris ant akmeninių laiptelių krito šilta geltona šviesa.

Tonijus vedėsi žirgą už apynasrio per aikštę ir staiga pamatė ant lietaus bei vėjų išblukintos sienos didžiosiomis raidėmis parašytą savo vardą: SENJORAS TONIJUS TRESKIS.

Iš pradžių pamanė regįs haliucinaciją. Bet paskui apėmė nevaldomassusijaudinimas. Ir, nors toks elgesys pačiam atrodė be galo kvailas, privedė arklį prie sienos bei įsistebeilijo įsulamdytą afišą.

Ryškiai apvedžiota raudona ir auksine spalvomis afiša skelbė, jog perVelykas Della Pergola gatvėje įvyks operos "Kserksas" premjera. Afišoje

puikavosi netgi Gvido vardas, įrašytas smulkesnėmis - kuklesnėmis - raidelėmis. Dar ten buvo gan dailus Tonijaus portretas ovaliuose rėmeliuoseir įmantrios eilės, liaupsinančios jo balsą.

Tonijus vedžiojo arklį pirmyn bei atgal, ranka ramstydamas sieną.

Vėl ir vėl skaitė plakatą.O paskui paklausė pirmo pasitaikiusio praeivio, ar dar toli miestas.- Užkopkite ant kalvos ir pamatysite, - nuskambėjo atsakymas.

Tamsiai mėlyname danguje dar mirguliavo smulkios žvaigždelės, kai jis pasiekė kalvos viršūnę, ir apačioje prieš akis nusidriekė didžiulismiestas - Florencija. Matė rūke skendinčias varpines, šimtus ribuliuojan



čių žiburių bei Arno upės juostą, kurioje kol kas nevyko joks judėjimas.Miestas jam atrodė toks pat gražus kaip miegantis Betliejus kalėdiniuose

paveikslėliuose.Žvelgdamas įtolimus bokštus, Tonijus pagalvojo niekad gyvenime

dar nepatyręs tokios akimirkos.Gal nebent premjeros vakarą stovėdamas Romos teatro užkulisiuose

išgyveno panašų vis stiprėjantį jaudinantį laukimą. O galbūt tą patį jautė prieš daugelį metų, Venecijoje, kai dalyvavo Senza šventėje ant vandens.

Bet jis nepasinėrė įšiuos prisiminimus.Saulei dar nespėjus patekėti, jis jau susitiks su Gvidu bei Kristina. Ir

pirmą kartą jie iš tiesų bus drauge.

- 399 -



fine Rice

KASTRATAI

Romanas

GINTARAS ALEKSONIS redaktorius

SVETLANA ČALKINA

Documents

Anne.rice. .Kastratai.2008.LT