VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETAS

HUMANITARINIŲ MOKSLŲ FAKULTETAS

LITUANISTIKOS KATEDRA

Aivita Gegevičiūtė

ATEITIES PASAULIAI LIETUVIŲ FANTASTINIAME PASAKOJIME

Bakalauro baigiamasis darbas

Lietuvių filologijos ir leidybos studijų programa, valstybinis kodas 612U10016

Lietuvių filologijos studijų kryptis

Vadovas (-ė) doc. dr. Vijolė Višomirskytė _________ ___________

(parašas) (data)

Apginta doc. dr. Rūta Eidukevičienė ________ ____________

(parašas) (data)

Kaunas, 2020

2

TURINYS

Santrauka .......................................................................................................................... 3

Summary ........................................................................................................................... 4

1. Įvadas ........................................................................................................................ 5

2. Ateitis fantastiniame pasakojime ................................................................................ 7

2.1 Fantastinis pasakojimas ir ateities pasaulis .......................................................... 7

2.2 Mokslinės fantastikos bruožai ............................................................................. 8

2.3 Kosminė opera .................................................................................................. 11

2.4 Distopija ........................................................................................................... 12

3. Ateities pasauliai lietuvių fantastikoje ...................................................................... 14

3.1 Pirmasis literatūrinis ateities scenarijus J. Pilyponio romane .................................. 14

3.2 Ateities pasauliai sovietmečiu ................................................................................ 16

3.2.1 Medicinos inovacijos V. Miniaus apsakymuose .............................................. 16

3.2.2 V. Norbuto futuristinė fantastika ..................................................................... 19

3.3 Fantastinė ateitis po 1990-ųjų ................................................................................ 22

3.3.1 G. Kulikausko ir St. Šarpnickio mokslinės fantastikos apsakymai ................... 22

3.3.2 V. Gavelio, P. Šarpnickio, D. Vadlugos ir J. Žilinsko kosminės operos ........... 24

3.3.3 J. Žilinsko ir R. Petkevičiaus distopiniai apsakymai ........................................ 27

3.3.4 M. Gailiaus distopinis ekopasakojimas ............................................................ 29

4. Išvados .................................................................................................................... 31

5. Šaltiniai ir Literatūra ................................................................................................ 33

6. Priedas ..................................................................................................................... 36

3

SANTRAUKA

Bakalauro darbe analizuojama, kokios yra ateities pasaulių konstravimo ypatybės lietuvių

fantastinėje literatūroje per pastarąjį šimtmetį. Tiriamieji šaltiniai – įvairių autorių kūriniai: J.

Pilyponio romanas „Antrasis pasaulio tvanas“ (I d. 1930, II d. 1934), V. Miniaus apsakymai iš

rinkinio „Į žvaigždes pasirengę“ (1964), V. Norbuto apsakymai iš rinkinio „Skorpiono ženklas“

(1972), P. Šarpnickio, D. Vadlugos, V. Gavelio, J. Žilinsko, R. Petkevičiaus, G. Kulikausko, S.

Šarpnickio apsakymai iš „Geriausios Lietuvos fantastikos“ rinkinių (1997, 2001, 2002) ir M. Gailiaus

romanas – „Oro“ (2018).

Teorinėje darbo dalyje aptariama ateities pasaulių kūrimo specifika fantastinėje literatūroje.

Glaustai susitelkiama į tuos fantastikos pasakojimo žanrus, kuriuose dažniausiai vaizduojami ateities

pasauliai – mokslinė fantastika, kosminė opera ir distopija.

Atlikus tyrimą prieita prie išvados, kad tolimos ateities pasauliai lietuvių pasakojimuose

konstruojami pasitelkiant senuosius antikinius mitus ir biblijines istorijas, o artimos ateities pasauliai

konstruojami norint patobulinti dabartį (rašytojo dabartį). Gana dažnai vaizduojant tolimą ateitį

pasitelkiamas katastrofos motyvas. Kūriniuose dažnai keliamos socialinės problemos. Beveik visuose

kūriniuose galima pastebėti dvejopumus (pvz., laiko, pasaulių, civilizacijų). Pastebėta, kad per

šimtmetį lietuvių fantastikoje, kurioje yra ateities pasauliai, dėmesys buvo kreipiamas į vis kitokias

socialines problemas, išbandomi įvairūs pasauliniai ir individualūs katastrofų motyvai.

4

SUMMARY

In this bachelor’s thesis, the features of the construction of future worlds are analyzed in

Lithuanian fantasy literature during the last century. Research sources are works by various writers:

J. Pilyponis novel "Antrasis pasaulio tvanas" (I, 1930, II, 1934), short stories from V. Minius

collection "Į žvaigždes pasirengę" (1964), short stories from V. Norbutas collection "Skorpiono

ženklas" (1972), short stories from P. Šarpnickis, D. Vadluga, V. Gavelis, J. Žilinskas, R. Petkevičius,

G. Kulikauskas, S. Šarpnickis collections "Geriausia Lietuvos fantastika" (1997, 2001, 2002) and M.

Gailius novel "Oro" (2018).

In the theoretical part of the bachelor’s thesis, the specifics of creating future worlds in

fantasy literature are discussed. It is focused briefly on those genres of fiction storytelling that most

often depict the worlds of future - science fiction, space opera, and dystopia.

The conclusion of this bachelor’s thesis is that the worlds of the far future are constructed in

Lithuanian narratives using ancient myths and biblical stories, and worlds of the near future are

constructed to improve the present (the writer's present). Quite often, the motive of catastrophe is

used to depict the distant future. Works often raise social issues. Dualities (e.g., time, worlds,

civilizations) can be observed in almost all works. It has been noticed that over the centuries,

Lithuanian fiction, which contains the worlds of the future, has focused on ever-changing social

problems, testing various global and individual motives of catastrophes.

5

1. ĮVADAS

Bakalauro darbą pasirinkau rašyti apie fantastinius pasakojimus, nes nuo vaikystės patinka

skaityti fantastines knygas. Daugiausiai mano bibliotekoje yra užsienio rašytojų knygų, bet

studijuodama lietuvių filologiją ir leidybą pradėjau domėtis ir lietuviškos fantastikos situacija.

Pastebėjau, kad jos sąlyginai nėra daug, negausūs ir lietuvių fantastikos akademiniai tyrimai. Vis tik

perskaičius tarpukariu, sovietmečiu ir po 1990-ųjų lietuvių sukurtus fantastinius pasakojimus, tapo

aišku, kad pirminį užmojį — apžvelgti lietuvių fantastinio pasakojimo raidą — reikia siaurinti ir

konkretinti, nes medžiaga pakankamai gausi. Tad šiame darbe susitelkta tik į tuos fantastinius

pasakojimus, kuriuose vaizduojama ateitis.

Literatūroje dažnai kuriami ateities pasauliai, tačiau daugiausiai jų pasireiškia fantastiniuose

pasakojimuose. Ateitis, pasak britų fantastinės literatūros rašytojo Brian Stableford (2006), – „tai

nepraėjusio laiko diapazonas. Psichologijoje linkstama daryti skirtumą tarp artimos ateities ir tolimos

ateities, ir ši diferenciacija yra akivaizdi grožinės literatūros reprezentacijose“ (p. 196). Vienas iš

futurologijos pradininkų, olandų sociologas Fred Polak 1973 metais išleistoje knygoje „The Image

of the Future“ (Ateities vaizdinys) atskiria dvi futuristinio mąstymo ir vaizdinių kategorijas, kurias

pavadina „the future of prophesy“ (pranašavimo ar pranašystės ateitis) ir „the future of destiny“

(likimo, lemties ateitis); pirmoji kategorija yra susijusi su dabartinių veiksmų, sprendimų ir projektų

padarinių atskleidimu; o antroji – bando susidoroti su tuo, kas galiausiai yra neišvengiama1 (cituojama

iš Stableford 2006, p. 196).

Fantastiniai pasakojimai, pasak Ruth Nadelman Lynn, dažnai kelia „pačius opiausius

klausimus. Gėrio ir blogio kova, siekis išsaugoti džiaugsmą žiauriame ir bauginančiame pasaulyje ir

mirties neišvengiamumas – tai temos, kai kuriems kritikams leidžiančios teigti, kad fantasy kūriniai

pateikia tikresnę pasaulio versiją nei dauguma realistinių romanų ar apysakų“ (cituojama iš Strelcova

2010). Tad gilinantis į fantastinių ateities pasaulių vaizdavimą literatūriniuose pasakojimuose, galima

išsiaiškinti nemažai dabarčiai opių klausimų.

Tyrimo objektas – ateities pasaulių vaizdavimas lietuvių fantastiniuose pasakojimuose.

Tyrimo tikslas – išnagrinėti ir aprašyti, kokia ateitis vaizduojama lietuvių fantastiniuose

pasakojimuose, sukurtuose XX–XXI amžiuose. Tikslui pasiekti iškelti šie uždaviniai:

1. Perskaityti lietuvių autorių (publikuotus Lietuvoje) fantastinius pasakojimus ir atrinkti

tuos, kuriuose yra kuriamas ateities pasaulis;

2. Surinkti ir glaustai aprašyti teorinę medžiagą apie mokslinę fantastiką, kosminę operą ir

distopiją;

1 Panašų atskyrimą tarp „troškimo ateities ir lemties ateities“ („the future of desire and the future of fate“) anksčiau

buvo padaręs ir airių mokslininkas J. D. Bernal (cituojama iš Stableford 2006, p. 196).

6

3. Atskirai išnagrinėti, skirtingais istoriniais laikotarpiais, Lietuvoje sukurtus ateities

pasaulius, susitelkiant į fantastinio pasakojimo žanrų (mokslinės fantastikos, kosminės operos ir

distopijos) esmines savybes.

Darbe taikomi aprašomasis ir analitinis metodai.

Darbo šaltiniai. Tyrimui kūriniai pasirinkti iš trijų skirtingų istorinių laikotarpių: tarpukariu

sukurti romanai – Justino Pilyponio „Antrasis pasaulio tvanas“ (I d. 1930, II d. 1934); sovietmečiu

publikuoti fantastiniai apsakymai: Vlado Miniaus „Virtuozų pirštai“, „Kad širdys plaktų ritmingai“,

„Šokėjos paslaptis“ (iš rinkinio „Į žvaigždes pasirengę“ 1964) ir Vytauto Norbuto „Ramiojo

vandenyno liepsna”, „Žmonės grįžta į namus“, „Septynių žvaigždžių žvaigždyne“ (iš rinkinio

„Skorpiono ženklas“ 1972); devyni po nepriklausomybės atkūrimo išleisti apsakymai: Prano

Šarpnickio „07.00-12.24 vietos laiku“ (1997), Daliaus Vadlugos „Padėvėti drabužiai“ (1997), Vido

Gavelio „Patys paprasčiausi keleiviai“ (1997), Justino Žilinsko „Greitoji pagalba“ (2001) ir „Lede“

(2002), Rolando Petkevičiaus „Pjūvis“ (2001), Gedimino Kulikausko „Pamatyti baltąjį šermukšnį“

(2001), Stasio Šarpnickio „Tėve mūsų“ (2002); ir naujas Marijaus Gailiaus romanas – „Oro“ (2018).

Aleksandra Strelcova (2010) analizavo fantasy sampratą, bruožus ir savybes, bei raidą.

Užsienyje išsamią fantastikos teoriją pateikė Rosemary Jackson (1981) ir Tzventan Todorov 1975.

Plačiau lietuvišką mokslinę fantastiką apžvelgė Simona Siderevičiūtė ir Neringa Mikalauskienė.

Siderevičiūtė (2014) mokslinę fantastiką tyrinėjo istoriniame ir kultūriniame kontekste, o

Mikalauskienė (2017a) savo straipsnyje pateikia MF termino apibrėžimą ir trumpą lietuvių MF

istorijos kontekstą. Kosminė opera Lietuvoje netyrinėta, todėl remiamasi David Pringle (2000) teorija

ir mokslinės fantastikos enciklopedijomis. Distopiją išsamiai tyrinėjo Goda Baranauskaitė (2017),

straipsnyje aptarė distopijos ištakas, bruožus, problematiką, tipus ir ryšį su moksline fantastika.

Karolina Jokūbauskienė (2018) magistro darbe tyrinėjo distopijos interpretacijas lietuvių literatūroje

sovietmečiu ir dabartyje. Rūta Pauliukaitė (2013) taip pat magistro darbe išsamiai ištyrinėjo distopijos

bruožus šiuolaikiniuose romanuose.

Darbo struktūra. Darbą sudaro santraukos lietuvių ir anglų kalbomis, įvadas, teorinė dalis,

trys dėstymo dalys, išvados, šaltinių ir literatūros sąrašas, priedas. Teorinė dalis suskirstyta į keturis

poskyrius. Pirmame aptariamas fantastinis pasakojimas. Antrame poskyryje pristatytos

Mikalauskienės (2017a), Siderevičiūtės (2014) ir Roberts (2006) mintys apie mokslinę fantastiką,

ypatingą dėmesį skiriant žanro charakteristikoms. Trečiame pristatytas Pringle (2000) straipsnis apie

kosminę operą ir Stableford (2006) enciklopedija. Aptariami kosminės operos charakteristikos.

Ketvirtame poskyryje pristatytos Jokūbauskienės (2018) ir Baranauskaitės (2017) darbai distopijos

tema. Kiekvienoje iš dėstymo dalių išanalizuoti kūriniai atitinkamai pagal laikotarpį, kada buvo

išleisti.

7

2. ATEITIS FANTASTINIAME PASAKOJIME

Skyrių sudaro keturi poskyriai. Pirmajame poskyryje aptariami fantastikos metažanro

charakteristikos. Aptariami ateities pasaulių tipai. Antrame poskyryje apibendrinamos mokslinės

fantastikos charakteristikos. Trečiajame poskyryje apibendrinamos kosminės operos charakteristikos.

Ketvirtame poskyryje aptariami distopijos elementai ir tipai.

2.1 Fantastinis pasakojimas ir ateities pasaulis

Anot Jones (2008), terminas fantastika yra dažnai naudojamas apibūdinti metažanrą, kuriam

būdingas antirealizmas. Fantastika skirstoma į žanrus, o jie gali būti skirstomi į požnarius. Fantastikos

žanrai yra šie: siaubas, high fantasy, tamsioji fantastika (angl. dark fantasy), mokslinė fantastika,

kibernetinė fantastika (angl. cyberpunk), futurizmas, gothic fantasy, vaiduoklių istorijos, maginis

realizmas, alternatyvi istorija, mitai, folkloras ir pasakos (Jones 2008). Fantastikos žanro ištakos

siekia XVIII a. Garsiausi žinomi fantastikos kūriniai yra M. Shelley „Frankenšteinas“ (1818), L.

Carroll „Alisa stebuklų šalyje“ (1865), B. Stoker „Drakula“ (1897). Pagal Jones (2008), kadangi

fantastika yra labai platus metažanras, sunku jį tiksliai apibūdinti, todėl yra daugybė apibūdinimo

versijų.

Rašytoja Rosemary Jackson (1981) teigia, kad fantastinė literatūra yra apskritai visa parašyta

grožinė literatūra, nes ją autoriai sukuria pasitelkdami vaizduotę, todėl viskas, nuo pasakų iki

detektyvų yra fantastika. Tačiau, anot Jackson (1981), kaip terminas, fantastika apibrėžia literatūrą,

kuri neatspindi realistiškos tikrovės. Fantastikoje galima rasti reiškinių ir veikėjų, kurie realybėje

neegzistuoja ir yra neįmanomi (arba bent kol kas neįmanomi). „Fantastika skaitytojui padeda ištrūkti

iš realybės, peržengti žmogiškumo ribas ir tai daro ne sukuriant antgamtiškumą, bet realų pasaulį

perverčiant į ką nors keisto“ (Jackson 1981).

Kritikė Aleksandra Strelcova (2010) teigia, kad visų pirma fantastika yra siejama su

pramanytais vaizdais, vaizduote ir fantazija, todėl ir fantastinė literatūra yra paremta „<...>

nevaldoma ir beribe kūrėjo, rezgančio knygos pasakojimą, vaizduote ir skaitytojo, sėdinčio su

literatūros kūriniu rankose, vaizduote“. Tam, kad įvyktų ryšys tarp skaitytojo ir autoriaus, rašytojas

turi pasakojimą sukurti remiantis logika ir nuoseklumu, tada skaitytojas gali betarpiškai įsijausti į

kūrinį ir suvokti jį kaip realybę, kurioje net magija ir antgamtiški veikėjai atrodo realūs.

Anot Strelcovos (2010), vienas svarbiausių bruožų yra antrinis pasaulis, kuriame magija ir

paranormalumas yra savaime suprantamas dalykas. Antrinis pasaulis yra vieta (ir laikas), kuriame

vyksta pasakojimo veiksmas. Ši vieta visiškai priklauso nuo autoriaus vaizduotės, tačiau ir jos

sukūrimas turi būti logiškas, kad antrinis pasaulis pilnai įsitvirtintų skaitytojo mintyse ir jis galėtų

patikėti. Geriausi antrinio pasaulio pavyzdžiai yra daugeliui žinomi kūriniai: J. R. R. Tolkien „Žiedų

8

valdovas“ (1954–1955) ir J. K. Rowling „Haris Poteris“ (1997–2007). Iš šio bruožo kyla kitas –

magija ir antgamtiškumas vaizduojami kaip tikrovė – ir veda prie dar vieno bruožo – tai lemia

ypatingą, specifinį skaitytojo ir teksto santykį (Strelcova 2010). Šis antgamtiškumo (tikrovėje

negalintys vykti įvykiai, neegzistuojantys žmonės ir būtybės, kalbantys gyvūnai, manipuliavimas

laiku, išskirtinių savybių suteikimas žmonėms) ir tikroviškumo (logika ir taisyklės, kurių negalima

laužyti) jausmas, gali sukelti skaitytojui nuostabą ir dar labiau priversti tikėti pasakojimu. Dar vienas

fantastikos bruožas yra dvigubas skaitymo lygmeniškumas (Strelcova 2010). Pirmas lygmuo yra

paviršinis, kuriame egzistuoja nuotykiai, magija ir stebuklai. Antrasis lygmuo yra gilesnis, nes jame

sutalpintos pagrindinės vertybės ir egzistenciniai klausimai.

Rašytojas Brian Stableford (2006) pateikia kelis ateities pasaulio skirstymus: vienu ateitį

galima skirstyti į artimą dabarčiai ir tolimą; kitu – ateities skirstymas į „pranašysčių ateitį“ ir „likimo

ateitis“. Netolima ateitis yra kuriama remiantis dabarties baimėmis ir viltimis. Tolimos ateities

futuristiniai vaizdai atveria platesnę ir labiau nešališką rašytojų vaizduotę.

Tolimos ateities vaizdai negalėjo būti prasmingai sukurti tol, kol nebuvo įvertinta tikroji

Žemės istorijos laiko skalė ir jėgos, susijusios su jos ilgalaike evoliucija, tuo tarpu artimos ateities

vaizdai negalėjo tapti įdomūs, kol apskritai nebuvo suvokta, kad žmogaus gyvenimas gali būti

nemažų technologinių pokyčių liudytojas“2 (Stableford 2006)

Pranašysčių ateitis priklauso nuo dabartyje atliekamų veiksmų, kurių padariniai gali turėti

įtakos ateičiai, tai: politiniai, ekonominiai apsisprendimai, vykdomų projektų galimi padariniai.

Likimo ateities kūrimas priklauso nuo neišvengiamybės arba kitaip, nuo tolimosios ateities vizijų.

Pranašysčių ir likimo ateities futuristiniai vaizdai labai priklauso nuo mokslinių perspektyvų –

technikos išradimų ir mokslo tobulėjimo. Pagal Stableford (2006), išties daug kūrinių yra parašyti

remiantis gyvenimo trukmės pailginimo idėja (tai galima pastebėti ir Lietuvos fantastikoje).

Galima išskirti kelis fantastikos žanrus, kuriuose yra ateities pasauliai, tai: mokslinė

fantastika, jos požanris kosminė opera ir distopijos žanras.

2.2 Mokslinės fantastikos bruožai

Mokslinė fantastika, taip pat kaip fantastika, turi labai daug apibrėžimų. „Mokslinės

fantastikos žanras yra tokių fiktyvių istorijų visuma, kur vaizduojamos būsenos ir veiksmai, šiaip

neįmanomi esant dabartiniams santykiams, ir todėl jų negalima įtikinamai pavaizduoti, kadangi jie

tik nuspėja mokslo, technikos, politinių ir visuomeninių struktūrų bei žmonių keitimąsi ir vystymąsi“

2 “Images of the far future could not be meaningfully elaborated until there was an appreciation of the true time

scale of Earthly history and the forces involved in its long-term evolution, while images of the near future could not

become interesting until it was generally realised that a human lifetime might bear witness to technological changes of

considerable scope.” - Stableford, B. 2006, Science Fact and Science Fiction, Routledge, London and New York, p. 197

9

(Borchmeyer ir Žmegač 2000). Adam Roberts (2006) mokslinę fantastiką apibrėžia labai paprastai:

„šis žanras skiria išgalvotus pasaulius nuo pasaulio, kuriame gyvename“. Mokslinės fantastikos žanro

atsiradimo pradžia laikoma 1818 m., kai M. Shelley išleido knygą „Frankenšteinas“.

Lietuvoje mokslinė fantastika yra labai mažai tyrinėtas žanras dėl galimai abejotinos

išliekamosios vertės ir neaiškių šio žanro kritikos ribų. Komplikacijų sukelia ir mokslinės fantastikos

apibrėžimas, nes yra nepastovus. Gražina Daunoravičienė (1997) žanrą apibūdina kaip „<...>

genotipą su jo atmintimi, paveldu, istorijos ir tradicijos postulatais“ (cituojama iš Siderevičiūtė 2014).

Kritikė Neringa Mikalauskienė (2017a) teigia, kad apibrėžti mokslinę fantastiką nėra lengva, ir kad

ji yra siejama daugiausiai su spartėjančia techninės civilizacijos raida. Nėra vieno bendro mokslinės

fantastikos apibrėžimo, tačiau galima numanyti, kad tokia literatūra yra susijusi su mokslo pažanga.

Mokslinėje fantastikoje svarbiausia sukurti pasaulį, kuris iš tiesų galėtų būti (galimas

pasaulis), jame turėtų vyrauti mokslo ir pseudomokslo kuriama realybė, logika ir taisyklės.

Skaitytojui pateikiami paaiškinimai, tam kad jis galėtų kuo labiau įtikėti. Mikalauskienė (2017a)

iškelia ir intrigos svarbą, skaitytojo susidomėjimą, idėjos vienkartiškumą, sąlygiškumą, idėjos

pirmenybę charakterio atžvilgiu (veikėjas kuriamas pagal stereotipus). Siderevičiūtė (2014) teigia,

kad vienas pagrindinių mokslinės fantastikos bruožų yra novum detalė, kuri leidžia skaitytojui

suprasti, kad kūrinys yra fikcinis.

A. Roberts (2006) išskiria šiuos mokslinės fantastikos elementus, aptinkamus tekstuose:

Tarpplanetinės arba tarpžvaigždinės kelionės kosminiais laivais;

Susidūrimas su ateiviais;

Mechaninių robotų, genetinės inžinerijos, biologinių robotų (androidų) vaizdavimas;

Įterpiami kompiuteriai, pažangios technologijos, virtuali realybė;

Aprašomos kelionės laiku;

Pateikiama alternatyvi istorija;

Formuluojamos futuristinės utopijos ir distopijos.

Pagal Roberts (2006), kosminių laivų tipai mokslinės fantastikos romanuose varijuoja. Jie

gali būti maži (mašinos dydžio), normalūs arba dideli, kariniai, gyvenamieji arba naudojami tik

žmonių perkėlimui, taip pat jie gali būti valdomi asmens arba turėti savo intelektą. Kosminiai laivai

gali keliauti tarp planetų, tarp žvaigždynų arba pats laivas gali atstoti planetą – gyvenamąją vietą

(Roberts 2006).

Stableford (2006) enciklopedijoje plačiau apibūdina ateivius ir aptinkamas jų versijas.

Ateiviai – tai nežemiškos būtybės. Jie gali būti įvairiausių formų, dydžių, būti panašūs į žmones arba

būti silpnesniais ar stipresniais (Voltaire „Micromegas“ (1752)), taip pat ateiviai gali būti šlykščios,

gąsdinančios išvaizdos arba gražūs. Kartais ateiviai kuriami belyčiai, bet dažnai suteikiama moteriška

10

(Philip Jose Farmer „The Lovers” (1980)) arba vyriška lytis (Stableford 2006). Šios būtybės gali turėti

ir įvairių sugebėjimų, pavyzdžiui keisti formą, naudoti telepatiją ir t. t. Kuriamos ateivių visuomenės

taip pat būna skirtingos. Anot Stableford (2006), vienuose tekstuose tai protingi padarai turintys savo

tvarką ir nusistatymus, kituose jie gali būti vaizduojami kaip nemąstančios būtybės, kurioms svarbu

tik prasimaitinti, arba tai gali būti užkariautojų rasė (Wells „Pasaulių karas“ (2008)), kuri skraido po

planetas ir ten įvedinėja savo santvarkas, ima kalinius arba tiesiog visus žudo. Supratimas, kaip

ateiviai bendrauja taip pat skiriasi. Jie gali suprasti žmonių kalbą, turėti savąją ir nesuprasti kitų arba

mokėti visas egzistuojančias kalbas ir dar daug kitų variantų (Stableford 2006).

Robotai ir androidai – tai žmogaus sukurtos mašinos, turinčios įdiegtą protą. Pagal

Stableford (2006), robotų rūšis galima suskirstyti į tris dideles grupes: panašius į žmones (androidai),

nepanašius (mechaniniai) ir kiborgus. Panašūs į žmones išvaizda androidai, padeda žmonėms, atlieka

jiems paskirtus darbus (Isaac Asimov „Aš, robotas“ (1966)). Dažnai jų protas tobulesnis, nei

mechaninių robotų, ir jie turi jausmų užuomazgas. Mechaniniai robotai būna paprasti, nustatyti

vienam tikslui, jų protas ne toks tobulas, jausmų neturi (Richard Matheson „Grūdintas plienas”

(2011)). Kiborgai – tai naikinimui sukurti robotai, pusiau organiniai, pusiau mašinos (Stableford

2006). Jie visada būna antagonistai (James Blish „Star trek“ (1966) kiborgas Borgas).

Anot Stableford (2006), kompiuteriai arba kitaip mechaninės smegenys – automatinė

skaičiavimo mašina, kuri atlieka įvairias operacijas, padeda žmogui atlikti skaičiavimus ar kitaip

padėti moksle. Prie technologijų galima priskirti ir modernius ginklus ar kitokią techniką (Stableford

2006). Geriausias pavyzdys, kuriame yra mechaninės smegenys ir ginklai – tai Marvel komiksai

„Geležinis Žmogus“ (1963).

Kelionės laiku – tai persikėlimas į praeitį arba į ateitį. Pagal Stableford (2006), keliautojai

laiku, kad galėtų persikelti, turi naudotis specialiu prietaisu (Ray Cummings „The Man Who Mastered

Time“ (1956)) arba panirti į gilų miegą (Mark Twain “A Connecticut Yankee at King Arthur’s Court”

(1889)). Persikėlimas į praeitį laikomas pavojingiausiu, nes bet koks aplinkos pasikeitimas, padarytas

keliautojo, gali smarkiai deformuoti dabartį (Stableford 2006).

Pagal Stableford (2006), alternatyvi istorija – pasaulio istorija, kuri galėjo įvykti praeityje

hipotetiškai. Tai susiję su paraleliniais pasauliais, kuriuose yra įmanomos visos istorijos versijos

(Martin Hawkin “When Adolf Came” (1943)). Dažnai istorija pakeičiama taip, kad technologinis

progresas smarkiai sulėtėja, kaip pavyzdžiui D. Gabaldon romanuose „Svetimšalė“ (2011)

(Stableford 2006).

Taigi, mokslinė fantastika – tai fikcinių pasaulių kūriniai, kuriuose visi reiškiniai

paaiškinami logiškai. Šio žanro kūriniuose kartais būna sukurti ateities pasauliai, kuriuose

vaizduojamos itin pažangios technologijos. Dar dažniau, ateities pasauliai konstruojami kūriniuose,

11

kuriuose vyrauja kosminių kelionių motyvai. Iš mokslinės fantastikos žanro, atskiriamas kosminės

operos požanris.

2.3 Kosminė opera

Kosminės operos požanrį tyrinėjo rašytojas David Pringle (2000) straipsnyje „What Is This

Thing Called Space Opera?“ Kosminės operos terminas pradžioje buvo tarsi įžeidžiantis šio tipo

literatūrą, tačiau per 30 metų laikotarpį (1941-1960), negatyvumo vis labiau mažėjo, o pavadinimas

taip ir liko (cituojama iš Westfahl 2000). Pringle (2000) kosminę operą apibūdina, kaip tarplanetinių

nuotykių pasakojimus, tačiau kartu teigia, kad ne tik pateikiama skaitytojui nuotykiai kosmose, bet ir

pasiūloma vieta, kurioje patogu sukurti utopinę visuomenę3.

Stableford (2006) enciklopedijoje teigiama, kad galaktika naudojama, kaip didžiulis

įsivaizduojamų pasaulių rezervuaras, kuriame talpinami Žemės klonai, ir kuriuose yra visokių rūšių

visuomenių ir joms palankių ekologijų. Požanris išsiskiria romantine kosmoso kelionių vizija su

tarpžvaigždiniais atstumais ir įspūdingais mūšiais. Vienas žymiausių kosminės operos kūrinių – G.

Roddenberry „Star Trek“ (1966).

Pagrindinis kosminės operos elementas kosmosas, kūriniuose panaudojamas kaip pagrindinė

veiksmo erdvė. Anot Pringle (2000), kūriniuose kosmosas analogiškai prilyginamas vandenynui,

kuriame plaukioja laivai (= kosminiai laivai), yra salos (= planetos) ir jūreiviai (= astronautai).

Rašytojas pastebėjo, kad ateityje vyrauja istorinis Europinis kolonizavimo modelis.

Kosminėms kelionėms reikalingi kosminiai laivai keitėsi nuo oro balionų ir raketų iki

didžiulių, beveik nedidelės planetos dydžio laivų. Kosminiai laivai yra analogiškai sulyginami su

povandeniniais laivais. Mokslinės fantastikos enciklopedijoje (2018) pateikiama, kad kosminis

transportas dažniausiai yra tobulos rutulio arba kulkos formos. Pastarosios formos kosminiai laivai

labiausiai primena povandeninius laivus. Kosminės operos laivai turi neribotas galimybes ir

įvairiausius, egzotiškus ginklus, kovojant tarpžvaigždiniuose mūšiuose. Kosminių laivų įvairovė yra

labai plati: didžiuliai atskirą pasaulį talpinantys laivai, jau minėti apvalūs arba kulkos formos laivai,

raketos, greitesni už šviesą laivai, laivai skirti tolimoms kelionėms, lėkštės formos laivai (MF

Enciklopedija 2018).

Kosminiai laivai keliauja tarp planetų. Tai gali būti visiems žinomos Saulės sistemos

planetos (Merkurijus, Venera, Marsas, Jupiteris, Saturnas, Žemė), kitos galaktikos planetos

(Betelgeuse, Antares, Rigel ir pan.) arba autoriaus išgalvotos planetos. Planetose gyventi gali žmonių

rūšies atstovai ir ateiviai. Anot Stableford (2006), ateivių rūšių įvairovė platesnė už kosminių laivų,

3 „... but rather to reach extraterrestrial location for the imagining of a utopian (or dystopian) society.“ -

Westfahl, G. 2000, Space and beyond : the frontier theme in science fiction, Greenwood Press, Westport, Connecticut;

London, p. 37.

12

nes jie gali būti ir pusiau žmonės, pusiau augalai, pusiau gyvūnai, kitokios būtybės. Taip pat ateivius

galima skirstyti ir į draugiškas būtybes ir agresyvias.

Kosminėje operoje technologijos yra gerokai pažengusios, todėl atsiranda galimybė keliauti

kosmosu, tyrinėti kitas planetas ir atrasti naujas gyvybės formas. Daugumoje kosminės operos

kūrinių, veiksmas vyksta tolimoje ateityje.

2.4 Distopija

Iki šiol yra nesutariama, kur priskirti utopija ir distopija. Pagal Roberts (2006), utopija ir

distopija yra mokslinės fantastikos požnaris, tačiau Baranauskaite (2017) utopiją ir distopiją laiko

fantastikos žanrais. Pagal Stableford (2006), utopija – tai politiškai sutvarkyta tobula civilizacija, kuri

prilygsta rojui žemėje. Utopinės visuomenės kuriamos norint pabėgti nuo išorinio supuvusio pasaulio,

pasislėpti ten, kur viskas sutvarkyta ir sureguliuota tobulai (Stableford 2006). Utopijos kuriamos

konstruojant ateities pasaulį, kuriame technologinė pažanga būna drastiškai pakeitusi žmonių

gyvenimą (Aldous Huxley „Puikus naujas pasaulis“ (2015)). Distopijos veikia atvirkščiai – kuriamas

pasaulis, kuriame visuomenės tvarka yra iškreipta (Stableford 2006). Čia dažnai veikia politinis

totalitarizmas, ekonominis negailestingumas ir technologinis determinizmas (Stableford 2006).

Distopijose pagrindinis veiksnys – tai antagonistų noras arba sunaikinti visuomenę arba „sutvarkyti“

ją, padarant viską tik dar blogiau (John W. Campbell Jr. „Twilight” (1934)).

Tyrėja Goda Baranauskaitė (2017) distopiją apibūdina kaip „fantastinį žmonių ateities

pasaulį, paveiktą įvairių technologijų, žmonių sukeltų katastrofų ir atsainaus požiūrio į gyvenamąją

aplinką“. Filosofas Leonidas Donskis (2015) radijo paskaitoje apie miesto sąryšį su utopija, eutopija

ir distopija, šį požanrį trumpai apibrėžia, kaip utopijos destruktyvumo teoriją. Karolina

Jokūbauskienė (2018), darbe apie distopijos intrepretacijas sovietmečiu, teigia panašiai kaip ir

Donskis (2015), kad distopija – tai utopijos parodija. Baranauskaitė (2017) ir literatūrologė Lina

Buividavičiūtė (2017) nagrinėja distopijos sąsajas su moksline fantastika. Abi tvirtina, kad nors šie

du žanrai panašūs savo futuristine perspektyva, distopija skiriasi nuo mokslinės fantastikos išskirtiniu

dėmesiu socialinei ir politinei kritikai.

Jokūbauskienė (2018) kiek plačiau apibūdina šį žanrą ir remdamasi užsienio kritikais,

aiškina distopijos bruožus. Jokūbauskienė (2018) teigia, kad distopijos pobūdžio kūriniuose

visuomenė aklai tiki, kad ateitis priklauso vien nuo mokslo pažangos. Toks aklas tikėjimas paskatina

įvykių seką per kurią visuomenė sugriūva. Distopijos interpretacijos egzistuoja tik teksto lygmenyje

ir nėra realaus pasaulio dalis. Pasakojimuose vaizduojami ateities pasauliai paremti svajonėmis ir

iliuzijomis, tačiau galiausiai virsta košmaru (Jokūbauskienė 2018).

13

K. Jokūbauskienė (2018) ir G. Baranauskaitė (2017) skiria distopijų tipus. Jie nėra visuotinai

pripažinti, tačiau atskleidžia žanro daugialypiškumą. Tipai yra skirstomi pagal tai, kokia kūrinio

pagrindinė tema ir problema. Jokūbauskienė (2018) išskiria tris distopijų tipus:

1. Pasaulis, paveiktas ekokatastrofų;

2. Pasaulis, kuriame vyrauja visuomenės suvienodinimo idėja ir principai;

3. Pasaulis, paveiktas mokslinių teorijų ir technologijų pažangos.

Vienas distopijų tipas yra tos, kuriuose vyrauja ekokatastrofų (pvz., globalinio atšilimo,

pandemijos, pasaulinio karo, nukritusių asteroidų, zombių) paveiktas pasaulis. Anot Baranauskaitės

(2017), šio tipo kūrinių protagonistai privalo prisitaikyti prie pakitusios aplinkos. Žmonės dažniausiai

naikinami dėl jų pačių kaltės. Gali vyrauti įvairios stichinės nelaimės: viesulas, ugnikalnio

išsiveržimas, cunamis ir t.t. Šios distopijos tipas taikomas plačiausiai tiek literatūroje, tiek ir kine

(garsus serialas „The Walking dead“ (2010)) (Jokūbauskienė 2018).

Pagal Baranauskaitę (2017), kitas tipas – tai distopijos, kuriuose vyrauja visuomenės

suvienodinimo principas. Valdžia vykdo griežtą kontrolės politiką, dėl kurių atimama iš individų bet

kokia teisė rinktis arba teisė į savitumą, pabrėžiama žmonių priespauda (filosofinė, biurokratinė,

kompanijų, religijų.) (Baranauskaitė 2017). Šias priespaudas aiškina Jokūbauskienė (2018):

kompanijų valdžia visuomenę valdo savo gaminiais ir reklama; biurokratinė valdžia pasitelkusi

neribotą valdžią ir įstatymus, įspraudžia žmones į taisyklių rėmus; filosofija ir religija pagrįsta

valdžia, pasitelkia idėjas, dėl kurių tokia valdžia yra diktatorinė ar teokratinė. Šio tipo kūriniuose itin

svarbi žmogaus laisvės problematika (Baranauskaitė 2017). Geriausiai iliustruojantis pavyzdys – V

Roth „Divergentė“ (2012).

Pagal Jokūbauskienę (2018), iš šio tipo susidaro gana didelė grupė distopijos kūrinių,

kuriuose visuomenė vienodinama ir kontroliuojama pasitelkiant technologijų modernizaciją (L.

Lowry „Siuntėjas“ (2003)). Todėl iš to galima sudaryti tipo atšaką, kurioje dominuoja mokslinių

teorijų ir technologijų pažanga. Tokiuose kūriniuose išryškinama žmonijos robotizavimo problema,

dėl kurios keliamos dabarties požiūrio į žmogiškąsias vertybes klausimai (Baranauskaitė 2017).

Distopijose veiksmas ne visada vyksta ateityje. Dažnai tokiuose kūriniuose veiksmas

perkeliamas ten, kur nėra nei technologijų, nei panašaus gyvenimo į dabarties (skaitytojo dabarties).

Tačiau dažniau, veiksmas vyksta „tobulai“ sutvarkytoje ateityje, kurioje dėl esamos santvarkos kyla

revoliucijos.

14

3. ATEITIES PASAULIAI LIETUVIŲ FANTASTIKOJE

Šioje dalyje nagrinėjami fantastiniai kūriniai, kuriuose vaizduojamas ateities pasaulis.

Pirmajame poskyryje trumpai apžvelgiama tarpukario lietuvių fantastika ir nagrinėjamas J. Pilyponio

romanas „Antrasis pasaulio tvanas“ (1930–1934). Antrajame poskyryje aptariama sovietmečio

laikotarpiu (1940–1990) sukurta fantastika. Šis poskyris turi du skirsnius. Pirmame analizuojami V.

Miniaus apsakymai iš rinkinio „Į žvaigždes pasirengę“ (1964), antrame – V. Norbuto apsakymai iš

rinkinio „Skorpiono ženklas“ (1972). Trečiajame poskyryje apžvelgiama jau po nepriklausomybės

atgavimo sukurta fantastinė literatūra. Šis poskyris išskirstomas į keturis skirsnius pagal žanrus:

mokslinės fantastikos, kosminės operos ir distopijos. Atitinkamai trijuose pirmuose skirsniuose

nagrinėjami „Geriausios Lietuvos fantastikos“ kūriniai. Pirmame skirsnyje: G. Kulikausko ir S.

Šarpnickio apsakymai; antrame: V. Gavelio, P. Šarpnickio, D. Vadlugos ir J. Žilinsko apsakymai;

trečiame J. Žilinsko ir Petkevičiaus apsakymai. Ketvirtame skirsnyje nagrinėjamas distopinis M.

Gailiaus romanas.

3.1 Pirmasis literatūrinis ateities scenarijus J. Pilyponio romane

Lietuvoje fantastinės literatūros pradžia yra laikoma XX a. 3 dešimtmetis, kuomet Justinas

Pilyponis išleido mokslinės fantastikos žanro knygą „Antrasis pasaulio tvanas“ (1930). Po šios

knygos sekė Viktoro Kropo iliustruota apysaka „Svečiuose pas marsiečius“ (1936), kurioje lietuvių

rašytojas literatūroje pirmą kartą panaudojo skrydžio kosmosu ir ateivių elementus. Kitas žymus

fantastas – Ignas Šeinius, vystė žmogaus atjauninimo procedūrų idėją. Pagal istoriką Audrių

Dambrauską (2018), fantastinėje literatūroje atsispindėjo patriotizmas, nacionalinės savigarbos

jausmas. Tarpukario laikotarpiu vyravo mokslinė fantastika.

Justino Pilyponio romane „Antrasis pasaulio tvanas“ (1930–1934) veiksmas vyksta 3641 m.

Pirmoje romano dalyje pasauliui ištvėrus visą griaunantį tvaną, kuris sumaišė ne tik klimatą, bet ir

pakeitė žemynų ribas, likę gyvi patiria dar didesnį sukrėtimą. Klimatas vis šaltėjo ir net Afrikoje

sniegas apdengė žemes storu sluoksniu, todėl po didžiulių katastrofų žmonijos laukė badas.

Madagaskaro salos gubernatorius Fulbertas Cartenpas, vėliau tapęs Didžiosios Afrikos arakizų

imperatoriumi, ir jo ištikimas patarėjas Sančajus, nutarė sugalvoti planą, kaip išgelbėti žmones nuo

amžinojo speigo ir bado. Sančajus pasiūlė idėją – leistis į žemės centrą ir iškasus tunelius sušildyti

žemes ir ištirpdyti sniegą. Knygoje aprašomas visas darbų procesas, nuo pasiruošimo iki darbų

vykdymo. Pasitelkiant „spinduliuojančias lempas“ šulinio kasimas užtrunka kelis mėnesius.

Antrojoje dalyje pagrindiniam šio projekto inžinieriui Sio-Ului pavyko nusileisti į žemės centrą, kur

rado deformuotą erdvę ir laiką. Tačiau tokio šulinio iškasimas negalėjo būti be pasekmių, todėl visai

Žemei kilo pavojus susprogti nuo įkaitusių dujų besiveržiančių iš centro. Romanas baigėsi nespėjus

15

paaiškėti ar Sio-Ului pavyksta ištrūkti iš žemės centro ir ar viskas susprogsta, o galbūt Žemė sušyla

ir žmonija išsigelbėja.

Pilyponis pasirinko vaizduoti tolimą ateitį – beveik 1800 metų nuo XX a. Romano pradžioje

surašyta trumpa pasaulio istorija, paminėti kokie svarbiausi mūšiai įvyko, kokios taikos sutartys

sudarytos ir kokios buvo kiekvieno politinio apsisprendimo pasekmės. Pasaulį jau nuniokojo

potvyniai ir kiti gamtos kataklizmai, todėl pateikta kiekvieno žemyno situacija ir kaip viskas atrodo

dabar (XXXVII a.).

Šiaurinė Amerika išnyko. Pasiliko kyšoti iš vandens Aliaskos pusiasalis ir Pietų Meksika,

per kurias šokinėjo įsiutusios jūros bangos, ardė jų krantus, lygino paviršę [sic!] aukščiausių Mak-

Kinlėjaus kalnų, turinčių iki septynių kilometrų aukščio.

<...>

Azijoje žemės drebėjimas buvo jaučiamas Japonijoje, iš dalies žemių Sibire ir mažiausiai

Kinuose. Didžiosios Japonijos salos, būtent: Jesas, Kijušijas, Rijukijas, Sikokas ir kitos mažesnės

atsidūrė jūros dugne palaidotos. (Pilyponis 1930, p. 24)

Romane detaliai aprašomi kaip palaipsniui maišėsi „baltieji“, „juodieji“ ir „geltonieji“ ir

atsirado nauja stipri rasė „arakizai“:

Juodieji ir geltonieji artėjo, bendrėjo. Ir kaip baltųjų ir geltonųjų mišinys davė naują giminę

– metisus, o baltųjų ir juodųjų mišinys – mulatus, taip ilgainiui iš juodųjų ir geltonųjų mišinio iškilo

nauja, galinga pasaulio giminė, pavadinta arakizais. (Pilyponis 1930, p. 4)

Ateities pasaulio sudedamoji dalis – įvairūs technologiniai išradimai, tokie kaip:

spinduliuojančioji lemputė, povandeniniai miestai ir raketiniai automobiliai, kūno ir balso

transformacija:

Minininkai „spinduliuojančiomis lemputėmis“ per vieną minutę pasidarydavo sau šimto

metrų ilgumo ir reikiamo platumo urvą. „Spinduliuojančioji lemputė“ turėjo tą ypatybę, kad trumpu

laiku, paleidus jos spindulius, paversdavo žemę, akmenį, geležį ar kitą metalą į pelenus, arba net

visai juos panaikindavo. (Pilyponis 1930, p. 17)

Ateities pasaulis šiame kūrinyje yra konstruojamas, pasitelkiant pasaulinio tvano mitą. Mito

istorijos pagrindas yra beveik visiškai atkurtas. Romane prasideda potvyniai, uraganai, ugnikalnių

išsiveržimai ir kt. Visi šie veiksniai sunaikina dalį žemių, o kartu ir žmones. Išlikę gyvieji priversti

ieškoti sausumos, kurioje vis dar galėtų gyventi (taip pat, kaip ir mite). Kita vertus, pasaulinio tvano

mite žmonės, galima sakyti, pradeda nuo pradžių, o romane „Antrasis pasaulio tvanas“ (1930–1934)

yra išlikę visi išradimai, hierarchija (politinė sistema), bet taip pat ir nesitraukiančios negandos.

Šiame griūvančiame pasaulyje veikėjai vis dar bando išsaugoti šviesą ir meilę savo

artimajam. Tačiau kiekvieną dieną veikėjai susiduria su vis artėjančiu badu, mirtimis, visuomenės

16

žiaurumu. Visuomenė aklai tiki apkalbomis, žmogaus gyvybė vertinama tik pagal naudą. Taigi,

paviršiniame interpretacijos lygmenyje aprašoma ekokatastrofa – tvanas, uraganas ir t. t., žmonių

pastangos išgyventi ir rasti būdą kaip išgelbėti Žemę, o žvelgiant giliau keliami žmonių moralės

klausimai, vaizduojamas žmogaus susidūrusio su gręsiančia mirtimi kismas.

Romane sukonstruota tolima likimo ateitis (3641 m.) su žlungančios planetos vaizdiniais.

Joje be žmogaus įsikišimo viskas užšaltų ir numirtų. Tokios prognostinės ateities vizijos yra dabarties

(tiek rašytojo tiek ir dabartinio skaitytojo) baimė. Nors yra suteikiama viltis, kad viską dar galima

išgelbėti pasiekus žemės centrą.

Taigi, nors kuriamas ateities pasaulis, bet yra pasitelkiamas senasis biblijinis mitas. Kuriama

tolima likimo ateitis, kurioje išryškėja katastrofos motyvas ir griūnančios visuomenės vizija. Šiuo

ateities pasauliu siekiama perspėti skaitytoją, kad nereikia kištis į žemės ekosistemą, nes gali būti tik

blogiau, pavyzdžiui, prasidėti antrasis pasaulio tvanas.

3.2 Ateities pasauliai sovietmečiu

Pirma sovietmečiu išleista fantastikos knyga yra V. Miniaus „Į žvaigždes pasirengę“ (1964).

Po to sekė V. Norbuto apysaka „Nemirtingumo lygis“ (1970). Be šių dviejų autorių fantastinius

pasakojimus rašė: K. Paulauskas ir B. Balaševičius. Anot Mikalauskienės (2017b), sovietmečiu „<...>

visa literatūra orientuota į socrealizmą, todėl iki 6 dešimtmečio pabaigos fantastinių apsakymų

pasirodydavo tik periodikoje, juose vaizduojama netolima ateitis, o būsimieji išradimai ar gigantiški

gamtos pertvarkymo projektai išdėstomi nuobodžia šviečiamosios paskaitos intonacija ir meninės

vertės neturėjo.“ Socialinės problemos buvo nagrinėjamos užmaskuojant jas ateities pasauliuose ir

kitaip pasitelkiant fantastikos žanrą (Mikalauskienė 2017b).

3.2.1 Medicinos inovacijos V. Miniaus apsakymuose

Vlado Miniaus rinkinyje „Į žvaigždes pasirengę“ (1964) yra trys nedidelės apimties

mokslinės fantastikos apsakymai, kuriuose autorius sukuria ateities pasaulius: „Virtuozų pirštai“,

„Kad širdys plaktų ritmingai“ ir „Šokėjos paslaptis“.

Apsakymas „Virtuozų pirštai“ (1964) yra apie į avariją patekusį smuikininką Rimantą

Domeiką. Per avariją jis susilaužo abi rankas ir patiria klinikinę mirtį, tačiau suteikus pirmąją pagalbą

jis yra prikeliamas. Ligoninėje profesorius Bytautas atstato visus lūžusius kaulus ir sutvarko pirštus.

Visas procesas nuo operacijos iki visiško pasveikimo trunka vos mėnesį.

– Pradėsime atstatomąją ir kuriamąją operacijos dalį – pačią svarbiausiąją. Dilbio kaulus

pakeisime konservuotais lavono kaulais, o alkūnės sąnarį įstatysime dirbtinį, pagamintą iš plastinės

medžiagos. Tur būt [sic!], visi kolegos žinote sintetiką polichlorvinilą, iš kurio jau nebe pirmi metai

daromi kai kurių sąnarių protezai. (Minius 1964, p. 17)

17

Veiksmas vyksta artimoje ateityje, nes profesorius Bytautas, viename iš pokalbių pamini,

kad „prieš keliolika metų“ (Minius 1964, p. 14) vis dar būtų atliekamos amputacijos. Ateities

pasaulyje yra išvystyta medicina, todėl gydymas trunka neilgai, galima pagydyti net sunkiai sužalotą

žmogų ar prikelti jį iš klinikinės mirties.

Tai jis daro sudėtingas kaulų ir sąnarių perkėlimo operacijas. Pastaruoju metu profesorius

daug eksperimentavo, ruošdamasis perkelti raumenis, kraujagysles ir net atskirus nervus. (Minius

1964, p. 10)

Šiame apsakyme veikėjas susidūrė su tik jį ištikusia katastrofa – sulaužytos jo rankos reiškė

smuikininko karjeros pabaigą. Veikėjas patiria baimę ir nerimaudamas galvoja, kaip viskas bus,

tačiau jam suteikiama viltis, kad jis pasveiks ir vėl galės groti. Apsakyme sukonstruotas artimos

pranašysčių ateities pasaulis. Rašytojas (1964 m.) pranašauja artimą ateitį (maždaug 1980 m.), kurios

vienas iš komponentų yra pažangi medicina. Apsakyme vaizduojama medicinos ateitis dabartiniame

mūsų realiame pasaulyje jau virtusi tikrove (nervų perkėlimo operacijos dabar (2020 m.) jau yra

atliekamos). Personažų kalbėjimo diskursas išduoda, kad toje ateityje sovietinė santvarka, nes

personažai kreipdamiesi vienas į kitą, vartoja žodį „draugas“: „Draugas Domeika“, „Draugas

profesoriau“.

Apsakyme, pasakojant apie sudėtingą profesoriaus Bytauto atliekamą operaciją,

vaizduojamas paciento Domeikos vidinis pasaulis ir prieštaros: baimė (atsisveikinti su pasiekta

karjeros viršūne) ir viltis (pasveikti).

Apsakymas „Kad širdys plaktų ritmingai“ (1964) yra apie profesorių Kondratjevą, kuris ilgą

laiką eksperimentavo su gyvūnais, pašalindamas ir ataugindamas jiems galūnes ir organus.

Naudojant tos pačios rūšies gyvulių embrionų gemalinį audinį, beveik visais atvejais

pavykdavo atauginti pašalintus organus. Pavyko įveikti ir audinių netapatumo barjerą, tiksliau

sakant, jų biocheminį svetimumą, kuris daug metų mokslininkams trukdė spręsti audinių perkėlimo

problemas. (Minius 1964, p. 33)

Naudodamas tos pačios rūšies gyvūnų embrionų gemalinį audinį, profesorius per trumpą

laiką, vietoj senojo organo išaugindavo naują. Ne vienus metus trukusių Kondratjevo tyrimų tikslas

yra išauginti žmogaus širdį. Galiausiai jam tai pavyko ir taip išgelbėjo berniuko Pavliko gyvybę.

Apsakymo veiksmo laikas padalintas į dvi dalis. Vienoje didesnėje dalyje pasakojama kaip

profesorius eksperimentuoja, kokius būdus taiko ir kokių rezultatų siekia. Antrojoje trumpesnėje

dalyje, veiksmas vyksta jau po keleto metų artimoje ateityje, kai Kondratjevui pavyksta išauginti

naują širdį, sunkiai sergančiam berniukui.

18

Atliktas lemiamas žingsnis – žmogus be širdies. Dabar jos vieton padedamas nedidelis

audinių gabalėlis. Tai būsimoji žmogaus embriono širdis. <...> Iš jos turės išaugti sveika, pilnavertė

žmogaus širdis. (Minius 1964, p. 40)

Šiame apsakyme, galima pastebėti ir aiškų Pavliko Morozovo intertekstą. Pavlikas Sovietų

Sąjungoje buvo garbinamas ir laikomas didvyriu už tai, kad nušovė savo tėvą, kuris buvo laikomas

„liaudies priešu“. Apsakyme sunkiai sergančio berniuko vardas taip pat yra Pavlikas, o jo liga yra

nesveika širdis, ligos motyvą galima susieti ir su Morozovų berniuku, nes norint nušauti savo tėvą

reikia būti beširdžiui. Taip pat, prie šio interteksto prisideda ir pavadinimas „Kad širdys plaktų

ritmingai“, nes tai yra sovietinės santvarkos pagrindas – ėjimas (gyvenimas) vienu taktu. Taigi,

paviršiniame skaitymo lygmenyje situacija atrodo utopinė, tačiau žvelgiant giliau, galima pastebėti,

kad per šiuos elementus kritikuojama sovietinė santvarka.

Šiame kūrinyje aiškiai priešinami ir lyginami du apsakymo laikai, tačiau ateities laikas

konstruojamas neapibrėžtas ir tik su vieninteliu, širdies išauginimo iš embriono gemalinio audinio,

motyvu. Vis dėlto, galima numanyti, kad apsakymas pranašauja artimą ateitį, kuri galėtų virsti

realybe, nes jau dabar (2020 m.) yra pradedama nedrąsiai kalbėti apie realias šios operacijos

galimybes ateityje pasitelkiant kamienines ląsteles. Apsakymu suteikiama viltis, kad kada nors bus

galima šiuo būdu gydyti pacientus.

Miniaus apsakymas „Šokėjos paslaptis“ yra apie baleto šokėją Polą Bird, kuri pasiekusi

karjeros pabaigą susipažįsta su daktaru Vinstonu, pasiūliusį atjauninimo procedūrą. Šokėja sutiko ir

tris mėnesius jai atliko atjauninimo procedūras. Pola atjaunėjo 20–30 metų ir vėl iš naujo pradėjo

savo šokėjos karjerą kitoje šalyje, kur vėl sulaukė didžiulės sėkmės.

Jau keletą metų didžiausiame Buenos-Aires operos ir baleto teatre publika žavėjosi jaunos

talentingos šokėjos menu. Ši šviesiaplaukė balerina labai greitai pavergė visų žiūrovų širdis. Ji šoko

ir vaidino taip puikiai, lyg turėdama daugelio metų patyrimą. (Minius 1964, p. 175–176)

Tačiau po 20 metų ima ryškėti šalutinis atjauninimo padarinys – labai greitas senėjimas, nuo

kurio daktaras nebeapsaugo.

Pola kasdien po keliolika kartų ilgai apžiūrinėdavo save veidrodyje. Štai atsiranda vis

daugiau raukšlių, skruostai gelsta, akys blėsta. Jos gražūs apvalūs pečiai susmailėjo, krūtinė įdubo,

oda susiraukšlėjo. Kaip sparčiai ateina senatvė! (Minius 1964, p. 183–184)

Paviršinis šio apsakymo skaitymo lygmuo yra apie atjauninimo procedūrą – gyvenimo

pratesimą, giliajame lygmenyje išryškėja baimės pasenti ir baigti sėkmingą karjerą mintis. Veikėja

susiduria su baime pasenti ir pasirenka atlikti atjauninimo procedūrą, dėl kurios vėl gali patirti šlovės

dienas.

19

Apsakyme veiksmo laikas padalintas į dvi dalis. Pirmoje dalyje Pola Bird susitinka daktarą

ir atjaunėja, o antroje dalyje ji jau Paola Rikardo po 20 metų nuo atjaunėjimo procedūros. Rašytojas

sukuria du laikus: dabarties (kai daromos procedūros) ir ateities (po 20 metų nuo atjaunėjimo). Šiame

apsakyme sukonstruota pranašysčių ateitis, kurioje galima atjauninti žmogų, tačiau veikėjai

procedūra nebepakartojama, nes daktaras atsisako tai atlikti. Atjauninimo procedūra galėtų suteikti

vilties daugumai senų žmonių, kurie trokšta grįžti į savo šlovės dienas.

Taigi, šiuose Miniaus mokslinės fantastikos apsakymuose („Virtuozų pirštai“, „Kad širdys

plaktų ritmingai“ ir „Šokėjos paslaptis“) vyrauja žvilgsnis į rašytojo dabartį ir kaip būtų galima ją

pagerinti: greičiau pagydyti žmones, išauginti naujus organus, atjauninti. Nors rašoma apie ateitį,

galima įžvelgti, kad yra kritikuojama dabartis (rašytojo dabartis). Taip pat galima pastebėti, kad

Minius naudoja du laikus: laikas kai dar tik atliekami eksperimentai ir kai jau atliekama operacija

(„Kad širdys plaktų ritmingai“); prieš atjauninimo procedūrą ir po jos („Šokėjos paslaptis“).

3.2.2 V. Norbuto futuristinė fantastika

Vytauto Norbuto rinkinyje „Skorpiono ženklas“ (1972) yra trys apsakymai, kuriuose

autorius sukuria ateities pasaulius: „Ramiojo vandenyno liepsna“, „Žmonės grįžta į namus“,

„Septynių žvaigždžių žvaigždyne“.

Apsakymas „Ramiojo vandenyno liepsna” (1972) yra apie paslaptingos rudos masės

ieškojimus vandenyno dugne. Istorija vyksta dviem laikais: 1990 m. ir ~2190 m. Artimoje ateityje

batiskafu „Undinė” biopsichologė Aušra Radzevičiūtė ir okeanologas Arvydas Asauskas nusileido į

giliausią vandenyno dugną ir ten ieškojo paslaptingos amforinės masės, kuri iš tiesų yra organizuota

pirmuonių kolonija, mintanti visais elementais ir taip iš mokslininkų batiskafo ištraukusi visą

energiją.

Kalmaras pranešė apie katastrofą 1990 metais ištikusią batiskafą „Undinė“. Pavyko

išsiaiškinti, kad „Undinėje“ žuvo biopsichologė Aušra Radzevičiūtė ir okeanologas Arvydas

Asauskas. Nėra abejonės, jie kažkokiu būdu privertė kalmarą paklusti žmogui. Tačiau jų atradimas

nežinia kodėl nebuvo paskelbtas ir mūsų nepasiekė arba buvo padarytas po katastrofos vandenyno

dugne. (Norbutas 1972, p. 7)

Aušra mirė dėl netikėto kraujo išsiliejimo į smegenis, nes gavo stiprius kalmaro Patricijaus

siunčiamus signalus per bangų priėmimo-perdavimo aparatą, Asauskas mirė dėl deguonies stokos.

Tolimoje ateityje po 200 metų (~2190 m.) Sergejus Surovcevas išvyko į tą pačią ekspediciją ir gavo

tikslius masės pavyzdžius.

– Paėmėm pavyzdžius. Tai organizuota pirmuonių kolonija, gyvybinga ir raji,– prieš

pusvalandį ji sudorojo tris žvalgybinius autozondus, nė fotoelementų nepaliko. Atrodo, kolonija

20

išskiria fermentus, reaguojančius vos ne su visais elementais, ne tik su fosforu ir sunkiaisiais

metalais, kaip mano profesorius Alveris. (Norbutas 1972, p. 24)

Šiame mokslinės fantastikos apsakyme veikėjas Asauskas suvokia artėjančią mirtį ir

susiduria su ja akis į akį, kai miršta jo kolegė, todėl aprašoma ir jo psichologinė savijauta. Asauskas

dar stengiasi padėti mirštančiai kolegei, tačiau kai jam pačiam pradeda stigti deguonies, jis pasiduoda

likimui ir susitaiko su mirtimi. Taigi, nors paviršiniame skaitymo lygmenyje svarbiausia yra

paslaptinga masė, tačiau gilesniame lygmenyje vyrauja žmogiški jausmai, egzistencijos klausimas ir

susidūrimas su mirtimi.

Apsakyme vaizduojamos dvi ateitys: 1990 m. ir po 200 metų (~2190 m.). Šios dvi ateitys

yra priešinamos viena su kita, nes tolimesnė ateitis vaizduojama labiau pažengusi. Tai atskleidžia

tolimoje ateityje pavykusi ekspedicija, o artimoje ateityje – ne. Nors yra sukonstruotos dviejų rūšių

ateitys: artima (1990 m.) ir tolima (~2190 m.), tačiau abi yra pranašysčių ateitys, kurios atskleidžia

vykdyto projekto apsisprendimus ir pasekmes tiek artimoje ateityje, tiek ir tolimoje.

Apsakymas „Žmonės grįžta į namus“ (1972) yra apie dvi civilizacijas Eriją ir Atorą,

egzistuojančias Altikos sistemoje. Erijoje elektrochemijos mokslininkas Nersas sukūrė rezonatorių,

kurio bangos omehomos palaipsniui sunaikina jausmus ir žmogus tampa kaip protaujantis robotas.

Kiek vėliau tas pats Nersas ėmė prisispyręs teigti, kad, rezonatoriuje gautus impulsus

perdavus į galvos smegenų žievę, padvigubėja psichoenergetinio lauko įtampa ir suaktyvėja loginis

mąstymas. <...> Atrodo, jis jau buvo šį tą padaręs, bet vieno autoeksperimento metu iš rezonatoriaus

pasipylė kamuoliniai žaibai, ir aparatas sprogo. Nersas žuvo, violetinės iškrovos pamažu išblanko ir

susiliejo su oru. (Norbutas 1972, p. 90)

Profesorius Vjuta, dėl šios priežasties sukūrė elektrostatinį generatorių, dėl kurio Erijos

žmonės trumpam išprotėjo, tačiau atgavo jausmus. Taip profesorius išgelbėjo dvi civilizacijas nuo

beprasidedančio karo.

– Svarbu, kad neliktų nė vieno nužmogėjusio žmogaus. Rezonansiniai telkiniai labai

aktyvūs, sugeba skaidytis, koncentruoti kitus tokius pat kamuolius, negana to, jie pasiutusiai judrūs,

greit kilnojasi erdvėje ir pasižymi pražūtingu skvarbumu. (Norbutas 1972, p. 92)

Šiame mokslinės fantastikos apsakyme vaizduojama tolima ateitis, nes veiksmas vyksta

kitoje planetoje, aprašymuose gausu technologinės pažangos elementų. Kūrinyje vaizduojama

katastrofa – nužmogėjimas, jausmų praradimas. Veiksmas vyksta apie pusę dienos, per kurią veikėjai

išsiaiškina baisios ligos priežastį ir kaip visus išgelbėti.

Apsakyme keliamas itin opus visuomenės nužmogėjimo klausimas, dėl kurio net motina gali

nusisukti nuo savo vaiko bėdoje. Paviršiniame interpretacijos lygmenyje pagrindiniai veikėjai

21

stengiasi tai sutvarkyti ir pakeisti, o gilesniame lygmenyje daug dėmesio skiriama veikėjai motinai ir

jos pasikeitimui nuo nužmogėjimo iki jausmų sugražinimo. Galima interpretuoti, kad rašytojas siekia

perspėti, jog toks nužmogėjimas iš tiesų gali virsti realybe ir, kad tai yra žymiai baisiau negu galima

pagalvoti.

Apsakyme sukonstruota tolima likimo ateitis, kurioje rašytojo vaizduotė išsiplėtė iki kitų

planetų ir civilizacijų. Šioje ateityje pagrindinė katastrofa nužmogėjimas, gali būti požiūris ir į

tuometinę (1972 m.) socialinę visuomenę; ar net perspėjimas apie galimas socialines problemas, t. y.

požiūris į tuometines baimes dėl nužmogėjimo. Atskiriamos dvi visuomenės dalys: nužmogėję

erijiečiai ir dar turintys jausmus atoriečiai. Šios dvi tautos kovoja viena prieš kitą beprasmėje kovoje,

kuri tuoj pat nutrūksta visiems žmonėms atgavus jausmus. Tai reiškia, kad bejausmis žiūrėjimas į

situaciją, priverčia žmogų priimti ne itin gerus sprendimus, kurie gali turėti didžiulę įtaką ir kitiems

žmonėms, bei ateičiai.

Apsakymas „Septynių žvaigždžių žvaigždyne“ (1972) yra apie žmonių dedamas pastangas

išgelbėti pasaulį. Saulė užgesusi ir dėl to greitai Žemėje neliks gyvybės, todėl mikrofizikas Hefaistas

ir astronavigatorius žvaigždėlaiviu skrenda iki Altairo esančio Erelio žvaigždyne, kad ten pasisemtų

astrono subdalelyčių, kuriomis vėl būtų galima uždegti saulę.

– Saulė tik nuilso,– paaiškino jis,– perėjo į subplazminį būvį. Jeigu pavyktų išjudinti

apmirusius vandenilio neutrinus, ji tuoj įsiliepsnotų, bet juos išjudinti ne taip paprasta. Juos reikia

suskaldyti. Ne visus, žinoma, nors keletą. (Norbutas 1972, p. 148)

Apsakymo veiksmas vyksta labai tolimoje ateityje ir tęsiasi beveik metus. Katastrofa –

užgesusi saulė – jau įvyko, bet žmonės vis dar stengiasi išsigelbėti.

Prietaisai rodė, kad konteineris pilnas astrono subdalelyčių – brautis tolyn, į patį žvaigždės

centrą nebuvo ko. Sukaupęs jėgas, astronautas atplėšė nuo ranktūrio dešinę ranką, nejautriais pirštais

apčiuopė masės reguliavimo svertą ir vienu judesiu atlaužė jį iki pat galo. (Norbutas 1972, p. 152)

Apsakyme galima pastebėti interteksto nuorodą į graikų mitus, nes yra veikėjas Hefaistas.

Mitologijoje Hefaistas – tai ugnies dievas ir pats talentingiausias kalvis. Apsakyme Hefaistas

išskrenda į kosmosą tam, kad parnešęs tam tikros medžiagos, galėtų vėl uždegti saulę (įžiebti ugnį).

Taigi, apsakymo Hefaistas atlieka tą pačią užduotį, kaip ir mito Hefaistas. Galima teigti, kad ateities

pasaulis kuriamas, remiantis senuoju mitu.

Apsakymo paviršiniame skaitymo lygmenyje svarbiausia yra kelionė į kitą žvaigždyną, tam

kad Žemė būtų išgelbėta. Žvelgiant giliau veikėjai susiduria su egzistencijos klausimais (Hefaisto

apmastymai), mirties neišvengiamumu ir susitaikymu (Astronavigatoriaus mintys, kai jis paliekamas

22

vienas). Iškeliama svarbi socialinė problema – visuomenės hierarchija ir gyvybės vertinimas pagal

tai.

Šiame kosminės operos bruožų turinčiame apsakyme sukonstruotas tolimos likimo ateities

pasaulis. Pasitelkiamas užgesusios saulės – vienos iš didžiausių žmonijos baimių – motyvas. Tačiau

yra suteikiama viltis, kad viską galima atitaisyti, vėl uždegti saulę ir visus išgelbėti. Šios tolimos

ateities vizijos priklauso nuo dabartyje (rašytojo ir skaitytojo) daromų ekologinių apsisprendimų.

Taigi V. Norbutas savo apsakymuose („Ramiojo vandenyno liepsna”, „Žmonės grįžta į

namus“, „Septynių žvaigždžių žvaigždyne“) dažnai konstruoja tolimos likimo ateities pasaulius,

kuriuose įvyksta skirtingos katastrofos: batiskafo pražūtis, nužmogėjimas, užgesusi saulė. Taip kartu

parodomos didžiausios baimės, tačiau suteikiama ir viltis, kad viskas dar nėra galutinai pražuvę.

Apsakymais parodomos ir socialinės problemos: nužmogėjimas, gyvybės nuvertinimas. Kuriant

tolimą ateitį pasitelkiami senieji graikų mitai apie Hefaistą. Visuose apsakymuose galima pastebėti

dvejopumą: du laikai apsakyme „Ramiojo vandenyno liepsna“, dvi civilizacijos Erija ir Atora

apsakyme „Žmonės grįžta į namus“ ir du pagrindiniai veikėjai, veikiantys vienas šalia kito, apsakyme

„Septynių žvaigždžių žvaigždyne“.

3.3 Fantastinė ateitis po 1990-ųjų

XX a. pabaigoje autorių, rašančių fantastiką, žymiai padaugėjo. Įsteigtas fantastikos mėgėjų

klubas „Dorado“ sutelkė dar daugiau šio žanro mėgėjų. 1992 m. įsikūrė specializuota fantastinės

literatūros leidykla „Eridanas“ (Mikalauskienė 2017). „Eridanas“ rengė fantastikos kūrinių

konkursus, laimėtojų tekstai buvo sudedami į vieną fantastikos rinkinį ir išleidžiami. Buvo išleisti

šeši (1997, 1998, 1999, 2001, 2002, 2003–2006) „Geriausios Lietuvos fantastikos“ rinkiniai. Anot

Mikalauskienės (2017), tarp mokslinės fantastikos žanro kūrinių įsivyravo kiberpanko atšaka.

„Susidomėjimą daugybe XX a. padarytų technikos išradimų, ypač pirmosiomis žmogaus kelionėmis

į kosmosą ar medicinos pasiekimais, keičia nebent susirūpinimas ekologine padėtimi ar pernelyg

didele žmogaus priklausomybe nuo informacinių technologijų“ (Mikalauskienė 2017). Nuo XX a.

pabaigos, literatūroje pradėjo ryškėti ir distopijos bruožai, kurie pilnai susiformavo tik XXI a.

pradžioje.

3.3.1 G. Kulikausko ir St. Šarpnickio mokslinės fantastikos apsakymai

Gedimino Kulikausko mokslinės fantastikos apsakymas „Pamatyti baltąjį šermukšnį“ (2002)

yra apie psichinės epidemijos apimtą visuomenę. Norint išnaudoti visas smegenų galimybes, o ne

vieną trečdalį, sukuriami pasąmoninio režimo prietaisai (elektroniniai vabalai), dėl kurių žmonės per

kelias valandas gali išmokti kalbą arba įsidėmėti statistikas.

23

Švytintis Gordijus jau artėjo prie jos, o Asprilė dar tik įpusėjo dešine ranka automatiniu

rašymu pusiau pasąmoniniame lygyje spausdinti straipsnio mėnesiniam vietos psichologijos žurnalui

įvadą. Kairėje ausyje zurzė elektroninis “vabalas“ pagreitintu režimu kuždėdamas po 30 vokiečių

kalbos frazių per minutę. Be viso to, prieš akis kompiuterio ekrane penkių sekundžių intervalais

pasikeisdamos blyksėjo paskutinės sociologinės apklausos atsakymų anketos. (Kulikauskas 2002, p.

225)

Tačiau, dėl šio aparato teikiamų žinių, smegenys tampa perpildytos ir todėl jos pačios ką

nors ištrina. Žmogus nebegali pamatyti kokio nors daikto, jis jo tiesiog nebesuvokia, pvz., nebemato

bananų arba savo kojų, arba kokios nors rūšies medžių.

Kitos psichiatrijos specialistų dalies nuomone, joks „ištrynimas“ nevyksta, o smegenys,

užuot „pasidariusios vietos“, paprasčiausiai apriboja ar ima ignoruoti tam tikrą dalį iš išorės dirgiklių

per pojūčių organus siunčiamos informacijos. Pavyzdžiui, jūs nustojate girdėti paukščių čiulbesį,

nebeskiriate rudos spalvos arba iki gyvenimo pabaigos nebematote laikrodžių... (Kulikauskas 2002,

p. 221)

Paviršinis šio apsakymo skaitymo lygmuo yra apie technologiją, kuri pakeitė visuomenę ir

įvėlė nemažai nesklandumų. Dėl šios technologijos žmonės pradėjo nepasitikėti vieni kitais,

darbuotojai atleidžiami iš darbo dėl to, kad ko nors nebemato. Gilesniame interpretacijos lygmenyje

galima įžvelgti tam tikrą perspėjimą, kas gali nutikti, kai žmonės pradės per daug piktnaudžiauti

technologijomis ir gaunamu informacijos srautu.

Vaizduojama ateitis yra artima pranašysčių ateitis, nes kūrinyje minimas XXI a., tačiau

galime numanyti, jog tai šio amžiaus vidurys arba pabaiga. Veiksmas vyksta Lietuvoje (minimas

Vilnius). Katastrofa, šiame kūrinyje, yra žmoniją apėmusi psichinė epidemija, o veiksmas vyksta

epidemijos metu. Epidemijos elementas sukuria atitinkamą baimės jausmą, tačiau nėra suteikiama

daug vilties, jog tai būtų galima sustabdyti ar ištaisyti. Kaip tik apsakyme jaučiama, kad pagrindinė

veikėja supranta ir susitaiko su pasekmėmis.

Šiame apsakyme galima įžvelgti dvilypumą, nes pagrindinės veikėjos istorija pasakojama

dviem laikais. Pirmasis laikas aprašomas labai trumpai – tai nutikimas, kai jos stebimas pacientas

nupjovė jai kojas; antrasis laikas – tai visa likusi istorija, apimanti darbą kompanijoje. Šis dvejopumas

suteikia skaitytojui galimybę susidaryti platesnį vaizdą apie pagrindinę veikėją.

Stasio Šarpnickio mokslinės fantastikos apsakymas „Tėve mūsų“ (2003) yra konstruojamas

iš dviejų skirtingų dalių: vienoje yra rašoma paprastai (valkatos pozicija) – apsakymo dabartis, o

kitoje kursyvu (tas pats valkata tik jaunystėje) – apsakymo praeitis. Valkata pasakoja apie savo

gyvenimą, kaip jis nugyveno du amžius, nuo pat „Tarybų Lietuvos“ iki 2135 metų vasario 17 dienos.

24

Čia turiu prisipažinti, jog esu gimęs maždaug prieš du amžius - dar tais laikais, kai buvo

rastas raktas į žmogaus genomo paslaptis. Mano prisipažinimas kvailam, riebiam anglų berniukui

sutrauktų vidurius, nes juk aišku kaip dieną, kad visi gimę dvidešimt pirmojo amžiaus viduryje -

genetiškai modifikuoti. (Šarpnickis 2003, p. 222–223)

Apsakymo pradžioje beveik neįmanoma suprasti, jog tai tolima ateitis iki nepradedama

kalbėti apie genų modifikavimą. Trumpas apsakymas baigiasi žodžiais, kurie turėtų prabilti į

skaitytojus:

Ar norėtumėt gyventi pasaulyje, kur žmogų supa aukštosios technologijos, kur žmogus,

ilgai kūręs savo gyvenimą lengvinančius įtaisus, galiausiai nė sekundei negali nuo jų atsitraukti...

ne? Aš renkuosi sunkiausią kelią... (Šarpnickis S. 2003, p. 225)

Šiame apsakyme akcentuojamos kultūrinės problemos, tokios kaip susimaišiusios kalbos

(anglų, vokiečių, lietuvių) ir socialinės problemos – valkatavimas, socialinė atskirtis. Pabrėžiama

ekonomikos situacija kai kalbama apie valkatos „uždarbį“, kaip būdavo seniau (veikėjo praeityje) ir

kaip dabar (valkatos dabartyje). Apsakyme eksperimentuojama su žmogaus genetika, prailginamas

žmogaus gyvenimas, tačiau tai priveda prie savižudybių. Ties šiuo aspektu atsiskleidžia itin aiški

prognozė: jei mes ir toliau kišimės į žmogaus genetiką – tai sunaikins patį žmogų, arba jis pats

susinaikins. Apsakyme konstruojama tolima likimo ateitis (rašytojo pozicijos ateitis), tiksliai

nurodoma data 2135 metai vasario 15–17 d.

Apsakyme galima pastebėti dvejopumą: pasakojama iš dviejų laiko pozicijų, tai sukuria

pilnesnį valkatos gyvenimo vaizdą, o kartu ir pasaulio kuriame jis gyveno. Skaitytojui skirtuose

žodžiuose, galima numanyti, kad šie du laikai susilieja, nes taip galėjo pasakyti ir valkata savo

praeityje ir valkata dabar (2135 m.) prieš pat mirtį.

3.3.2 V. Gavelio, P. Šarpnickio, D. Vadlugos ir J. Žilinsko kosminės operos

Vido Gavelio apsakymo „Patys paprasčiausi keleiviai“ (1998) veiksmo vieta yra erdvėlaivis

„Justitia“, laikas – 3550 metai. Erdvėlaiviu į Armedos planetą keliauja įvairūs keleiviai, kurių

paskirtis numalšinti maištą planetoje: apatiniuose aukštuose – puolimo pabaisos (minotaurai, hidros,

ortai, scilės, cerberiai, chimeros), virš jų – armijos eiliniai (sirenos, Danaidės, erinijos, argonautai,

titanai), dar aukščiau – žemesnieji vadai (Sizifas, Prometėjas, Sfinksas kiti didvyriai), virš jų –

vyriausieji vadai (Atlantas, Atėnė, Heraklis, Achilas, Persėjas), viršutiniuose aukštuose – dievų elitas,

būsimi Armedos planetos valdovai (Uranas, Arėjas, Hefaistas, Erotas, Poseidonas, Dzeusas).

Apsakyme vaizduojama katastrofa – planetos Armedos maištas, kuris gali peraugti į tarpžvaigždinį

karą. Tai dar nėra įvykę, todėl sukilimo malšintojai skrenda užkirsti tam kelią.

25

Lifto teko palaukti. Kai pagaliau atsivėrė jo durys, išvydau Dzeusą. Tai buvo rūstus, tvirtas

ir griežtas senis, tikrai vertas būti dievų hierarchijos viršūnėje. Nors laive jis buvo paprastas keleivis,

tačiau nevalingai nusukau akis nuo jo žvilgsnio ir pasitraukiau iš kelio. Turbūt ėjo pas kapitoną.

(Gavelis 1998, p. 82)

Armedoje vyksta maištas – planetos gyventojai nori ištrūkti iš Žemės įtakos zonos. Tačiau,

pagal graikų ir romėnų mitus genetiškai sukurti dievai, pusdieviai, kariai, vadai ir pabaisos,

erdvėlaivyje sukelia maištą, kurį tenka malšinti tiek žmonėms, tiek ir pačiam Dzeusui.

Beje. Žinau, kad kažkieno liguistas protas Žemėje sudarė visą komandą iš legendinių dievų,

pusdievių, didvyrių, buvusių karalių ar kankinių ir paskirstė jiems pareigas ne itin atsižvelgdamas į

giminystės ryšius bei hierarchiją. (Gavelis 1998, p. 84)

Šiame apsakyme yra akivaizdi nuoroda į graikų ir romėnų senuosius mitus. Kosminiu laivu

keliauja beveik visų rūšių būtybės, kurios vaizduojamos graikų ir romėnų mituose. Pasitelkus

genetinę inžineriją, jos visos buvo sukurtos mokslininkų ir šiek tiek pakeistos, kad laive nekeltų

sąmyšio, bet šis darbas buvo atliktas atmestinai (apsakyme pagrindinis veikėjas kelis kartus pakartoja,

kad į daug ką nebuvo atsižvelgta atkuriant dievus).

Pasitelkus senuosius mitus (mitų būtybes), apsakyme konstruojamas ateities pasaulis, kurio

sudedamosios dalys yra kosminės operos elementai. Šiuo būdu suliejami du visiškai skirtingi žanrai.

Apsakyme sukonstruota tolima likimo ateitis. Laikas nurodytas labai tiksliai kūrinio

pradžioje (3550 m.). Tolima ateitis atskleidžia viziją, koks likimas laukia pasaulio po daugelio metų:

išsivysčiusi genų inžinerija ir tarpžvaigždinės kelionės.

Prano Šarpnickio apsakymas „07.00 – 12.24 vietos laiku“ (1998) yra apie orbitinės stoties

„Nova“ pirmąjį susidūrimą su ateiviais lizdanais – dvikojais paukščiagalviais. Stotyje esanti karinė

įgula ir mokslininkai iš pradžių nieko nenutuokia apie ateivius, visi užsiima savo reikalais ir net

linksminasi, paslaptingą „erdvėlizdį“ pastebi tik tada, kai „erdvėlizdžio“ kapitonas nusprendžia iš

vidaus apžiūrėti, jų nuomone, apleistą „lizdą“.

Vedlys Gridgrohtidas sėdėjo centriniame lizde ir susimąstęs žvelgė į lėtai artėjantį svetimos

civilizacijos tvarinį. Prieš penketą planetos periodų čia jo nebuvo. <...> Lizdanai šventai tikėjo, jog

jie – vieninteliai šioje galaktikos dalyje, sugebėję pakilti į kosmosą ir pasiekti svetimus šviesulius.

(Šarpnickis P. 1998, p. 49)

Apsakyme sukonstruotas pasaulis perkeltas į labai tolimą ateitį (tiksliai nenurodyta kada).

Paminėta, kad žmonija yra išsibarsčiusi penktadalyje galaktikos, susisiekimas tarp visų planetų gan

greitas. Technologijos išvystytos, tačiau pačius žmones vis dar valdo pirmykščiai jausmai ir norai

(aistra kūnui, spiritiniai gėrimai, tabakas).

26

Milžiniškoje salėje ant platformų, kabančių viena virš kitos, augo daugybė visokiausių

daržovių, skirtų stoties gyventojų stalui. <...>

– Marce, tabako turi? (Šarpnickis P. 1998, p. 36)

Kūrinyje sukonstruota tolima likimo ateitis. Sukuriamas pasaulis, kuriame yra galimos

kosminės kelionės, kitų civilizacijų egzistavimas (paukščiagalviai), naudojamas robotų motyvas

(biorobotas programuotojas, kiberiai, plokščiagalvės). Apsakyme pavaizduotas žmonių aplaidumas,

priklausymas nuo žmogiškų troškimų, priimami savanaudiški sprendimai. Tačiau ateivių

paukščiagalvių rasė pavaizduota kaip gerai suorganizuota sistema, kurioje vyrauja sutarimas, tvarka

ir domėjimasis aplinka.

Daliaus Vadlugos apsakymas „Padėvėti drabužiai“ (1998) yra apie Žemės imperijos, kitų

planetų kolonizavimo, metodą.

– Žemės imperija plečiasi didžiuliu tempu. Jie grobia viską iš eilės. Šiuo metu niekas

nenusakytų imperijos ribų. Kalba, jie pasigvieši planetą greičiau, negu galima spėti atgabenti karines

pajėgas. (Vadluga 1998, p. 56)

Pasirinktoje planetoje pastatoma daugybė padėvėtų drabužių parduotuvių, o čiabuviai ten

apsipirkę už pigesnę kainą ir apsirengę tuos drabužius, perima žemiečių mąstymą. Jie net pasikeičia

savo vardus, pavyzdžiui iš Malko į Maiklą, iš Elboza į Elizabet.

– Elboza, tokių pigių drabužių nebūna.

– Koks tu senamadiškas. Elboza – tai labai šiurkštu. Vadink mane ELIZABET. (Vadluga

1998, p. 58)

Apsakyme iškeliama viena iš opiausių socialinės ir ekonominės sričių problema –

vartotojiškumas. Sukuriama beveik parodijuojanti šios problemos situacija – vos tik čiabuvis

apsivelka padėvėtą žemiečių drabužį, iš karto perima jų elgseną ir net keičia savo vardus, bei daiktų

pavadinimus. Ši parodija turi atverti skaitytojui akis, kad vartotojiškumas nėra teigiamas dalykas.

Konstruojama tolima likimo ateitis. Remiamasi Europiniu kolonizavimo istorija, kai

Europos šalys perimdavo kitų šalių valdymą. Taigi, nors rašoma apie tolimą ateitį, tačiau remiamasi

istorijos žiniomis.

Justino Žilinsko apsakymas „Lede“ (2003) yra apie ekspediciją į Lalandės 201185 planetą.

Žmonijoje paplitę prietaisai „dvyniai“, kurie implantuojami į žmogų. Dvynys gali suteikti bet kokia

informaciją ir net sudaryti mentalinį ryšį su kitu pašnekovu. Visuomenė susiskaldžiusi į puristus

(neturi dvynių) ir virtualerius (turi dvynius), tačiau palaikoma taika.

27

“A...“, - doko saugotojas pamėgino prisiminti, ką galėtų reikšti šie skaičiukai, juk nuo mažų

dienų žmonės buvo pratinami nepasitikėti vien dvyniais, lavinti tikrąją atmintį, kai tik yra tinkamas

atvejis, bet prisiminti nepavyko. “Et... – nusivylęs murmtelėjo, - Žana, materiali kodo išraiška arba

artimiausias jos ekvivalentas“. “Uolienos. Mineralai. Vanduo.“ (Žilinskas 2003, p. 145)

Tačiau į erdvėlaivį atsitrenkus paslaptingai kometai ir jai patekus į vandens rezervuarą, visi

kas turi dvynius patiria komą. Dvynių neturintys puristai stengiasi padėti, atlieka dvynių šalinimo

operacijas.

Darinys, pavadintas “kometa“, iš tiesų yra sudėtingas transliacijos mechanizmas. Jo

pagrindas – gebantys save replikuoti monorobotai, kol kas dar nežinomu būdu (nors tikėtina, kad

pažeidus mėginių transportavimo ir saugojimo taisykles) patekę į „Ieškotojo“ vandens rezervuarus.

(Žilinskas 2003, p. 202).

Apsakyme keliama per didelės pažangių technologijų sąveikos su žmonėmis problema,

kuomet žmogus nebegali funkcionuoti be technologijų (dvynio) ar net jam pakenkia. Sukuriama

prognozė, kuri perspėja skaitytojus apie besaikio technologijų naudojimo pasekmes ir perspėja, kad

nors ir kaip būtų patogu naudotis pažangiais įtaisais, vertėtų tai daryti saikingai.

Apsakyme konstruojama tolima likimo ateitis, nes XXI a. trečias dešimtmetis tekste

pavartojamas, kaip istorinė data. Sukuriamas beveik atskiras pasaulis nuo Žemės ir joje likusių

gyventojų.

3.3.3 J. Žilinsko ir R. Petkevičiaus distopiniai apsakymai

Dar vienas, tik kitokio – distopijos – žanro, J. Žilinsko apsakymas „Greitoji pagalba“ (2002)

yra apie ASV (absoliučios sklerozės virusas) pandemiją, kuri apėmė visą žmoniją. Virusas paveikęs

žmogų, visų pirma, sukelia jam nežymius atminties sutrikimus, tačiau galutinėje stadijoje užkrėstasis

nieko nebesuvokia ir nebemoka bendrauti. Visuomenė susiskirstė į Miesto, pomiesčio ir priemesčio

gyventojus. Miestai įkurti ant aukštų konstrukcijų, o pomiesčiais vadinamos teritorijos esančios po

Miestu. Priemesčiai – visa kita, kas liko. Miestas iškeltas į viršų, nes mokslininkai ištyrė, jog

dideliame aukštyje virusas nesiplečia, o labiausiai plečiasi drėgname ore, t. y. uostamiesčiuose.

2006 m. buvo padarytas pritrenkiantis atradimas: ASV praranda galimybę plisti oru tam

tikrame aukštyje dėl skirtingos drėgmės. Pagaliau paaiškėjo, kodėl vienur virusas papilto taip

staigiai, ir daugiausia uostamiesčiuose, bet daug lėčiau plito žemyninėse dalyse, o ypač aukštumose.

Tai paskatino nepaprastą kalnų regionų plėtrą ir bandymus miestų statinius pakelti į nepavojingą

aukštį. (Žilinskas 2002, p. 36)

28

Mieste pandemija suvaldyta, tačiau pomiesčiuose galima užsikrėsti vis mutuojančiu virusu,

todėl ten siunčiami „Greitosios pagalbos“ slaptieji agentai, kurie pažymi užkrėstuosius, o vėliau juos

išnaikina „pilkieji“.

Pandemijos egzistavimas – puiki kliautis pridengti būsimus veiksmus: sugrįžimas žemyn

formaliai pradedamas nuo tikrinimo ir infekuotųjų šalinimo – mat ten Pandemija dar likusi.

Infiltruoti į priemiesčių gaujas savus, o ką mes sužymėsime – tai jau mūsų reikalas, svarbu, kad jis

iš karto pagal nutylėjimą bus laikomas infekuotu. Vėliau juos sugaudys arba tiesiog išnaikins

‘’pilkųjų” reidai. (Žilinskas 2002, p. 34–35)

Apsakymo pirmasis lygmuo yra apie žmoniją apėmusią pandemiją, antrasis – apie

pagrindinio veikėjo (Migelio Stankus) emocinį susitaikymą su liga, rūpinimusi vaiku ir pasiaukojimą.

Pagrindinis veikėjas stengiasi išsaugoti ne tik savo gyvybę, bet ir priglobto vaiko – iškeliama

pasiaukojimo vertybė. Migelis kovoja ne tik su liga, bet ir su politine santvarka, gelbėdamas vaiką ir

dezertyruodamas iš slaptojo agento vietos. Pandemija prislegia visuomenę ir todėl imamasi drastiškų

veiksmų, žmonės yra atskiriami, susidaro socialinė nelygybė, o apsikrėtę žmonės žudomi. Šis

prognostinis apsakymas iš tiesų parodė ateitį (2020 m. epidemija), kurioje žmonės priversti vaikščioti

su kaukėmis (apsakyme vadinamais „antsnukiais“), o mirtingumas nuo ligos yra labai didelis

(apsakyme mirštama lėčiau, bet taip pat skausmingai).

Apsakyme vaizduojama artima pranašysčių ateitis, apie 10-20 metų nuo 2005. Vaizduojami

du laikai: paprastai parašyta – tai veikėjo dabartis, kursyvu – veikėjo praeitis. Taip sukuriamas laiko

dvilypumas, kuris paaiškina veikėjo Migelio elgesio motyvus ir pateikia smulkmenas apie ligą.

Veikėjo dabartyje aplinkos vaizdas gerokai pasikeitęs. Pomiesčiuose vyrauja gaujos ir tamsių

skersgatvių elementai, o Miestas iškeltas ant aukštų konstrukcijų. Didžiausia katastrofos banga jau

nuslūgusi, bet pavojus užsikrėsti vis dar egzistuoja. Nors suteikiama viltis, kad ligos protrūkis jau

baigiasi, tačiau pačiam Migeliui Stankus priskiriama pesimistiška pabaiga.

Rolando Petkevičiaus apsakymas „Pjūvis“ (2002) yra apie visuomenę, kurioje vyrauja

socialinis pasiskirstymas ir atskiras „gyvenimas“ tinkle. Egzistuoja du gyvenamieji rajonai: Viršus,

kuriame gyvena elitas, o Viduryje įsikūręs Korp‘as (Eurazijos Korporacija); Apačia, kur nuolat

vyksta muštynės, susišaudymai, gyvena Atstumtieji, mutavusios žiurkės ir yra visokių kitų pavojų.

Žmonės naudojasi Matrica ir Tinklu, kuriame galima ne tik virtualiai bendrauti, bet ir jausti

prisilietimus, kvapus ir skonį.

Identifikavęs save Patruliui kaip virusų nenešančią “gyvybės“ formą, Maksas pateko į

pagrindinę paieškos teritoriją ir iškart pasijuto lyg tunelyje, į kurį netikėtai įlėkė traukinys.

Informacijos srautas užgriuvo jį nepakeliama jo pervargusioms smegenims našta ir Maksas,

29

keikdamas savo žioplumą, ėmė paskubomis atjunginėti nereikalingas opcijas. (Petkevičius 2002, p.

95)

Apsakyme ryškus pagrindinio veikėjo susidūrimas su mirties neišvengiamumu, tačiau jis į

mirtį žvelgia ironiškai ir net įžūliai, nepaisydamas savo kūno ir kiekvieną kartą prieidamas prie savo

galimybių ribos. Antrajame lygmenyje Maksas (pagrindinis veikėjas) niekaip nesusitaiko su esama

padėtimi, stengiasi ištrūkti iš Apačios ir vėl patekti į Tinklą, atiduodamas paskutines jėgas dėl

svajonės. Iškeliama visuomenės atskirties problema, dėl kurios tarp žmonių kyla revoliucinės idėjos

ir kurstomi pasipriešinimai.

Darbo stažas – 2 metai 3 mėnesiai (iki 2094 03 15) – nepasirodžiusio darbe ieškojo Darbo

policija. Suklastojęs ID, apiplėšė banko sąskaitą (nuostolis, išskaičiuojant dabartinę infliaciją 2098

09 05 – 3.000 BR) ir pabėgo į Apačią. (Petkevičius 2002, p. 104–105)

Apsakymo veiksmas vyksta tolimoje likimo ateityje – apie 2100 metus, nors apsakyme

naudojama rusų kalba ir minimas atsiskaitymo vienetas rublis, t. y. praeities kalbos diskursas

neišnyksta net ateityje. Tolima ateitis sukurta, kaip itin sugriuvusi ir „supuvusi“, kurioje vyrauja

nesibaigiantis smurtas, tačiau toje ateityje yra vieta, kurioje viskas idealiai sutvarkyta ir siekiama šią

tvarką palaikyti griežčiausiomis priemonėmis.

Ateities pasaulis konstruojamas pasitelkiant dvigubo pasaulio motyvą, kada viena dalis

visuomenės yra Atstumtieji ir pasmerktieji, kurie tegali kovoti už dar vieną gyvenimo dieną ir kita

dalis, kurioje egzistuoja griežta tvarka ir visuomenė kontroliuojama per technologijas ir virtualybę.

Taip pat apsakyme pasitelkiamas aukštųjų technologijų (dekoderiai, portatyvinė deka, DI – dirbtinis

intelektas) elementai, įterpiant ir tokią smulkmeną kaip sintetinis maistas.

3.3.4 M. Gailiaus distopinis ekopasakojimas

Marijaus Gailiaus romanas „Oro“ (2018) yra apie Lietuvos situaciją globalinio atšilimo

metu. Romane veiksmas vyksta dviem laikais: dabartyje (kai žmonės jau pastebėjo globalinio atšilimo

galimus padarinius) ir ateityje (po potvynio Danieliaus).

Lietuvių krašto lopinėlis tarp Juodkrantės ir Smiltynės tapo sala.

O vakare paskelbta, kad visa Neringos juosta su kopų kauburiais ir pušynų keteromis, visa

kurortinė savivaldybė ir geras gabalas rusų teritorijos – beveik iki pat sąnario su žemynu, visa marių

gynybinė siena virto nutraukta uodega, nes jūra bangų liežuviais prasiveržė pro neriją ir ties Šarkuva,

tenykščių vadinama Lesnojumi. (Gailius 2018, p. 11)

Romano „dabartyje“ profesorius Vincentas Šemeta stengiasi perspėti visus apie stiprėjančio

globalinio atšilimo pasekmes. Tačiau pasekmės neišvengiamos ir pasakotojas perkelia skaitytojus į

ateitį, kurioje didžioji dalis gyvenimo vyksta virtualioje aplinkoje su pakitusia kalba (anglicizmai,

30

keistos žodžių galūnės) ir pilku realiu gyvenimu. Žmonės be išmaniųjų technologijų, tinklaodžių ir

savo virtualios tapatybės gali vargiai išgyventi.

Violetinėje ekrano užuolaidoje įsijungė asmeninis Kotrynos profilis. Tįsodama ant sofos

stebėjo, kaip jos akys, veido kontūras ir pečiai susikonfigūravo į šviesovaizdžių projekciją. Iš

nustatymų meniu išsirinko šios dienos nuotaikai kompiuterio sumodeliuotas ir siūlomas parinktis:

lūpas – plonas ir sučiauptas, nosį – ilgėjančią, griežtą, plaukus – tiesius ir juodus. (Gailius 2018, p.

17)

Romane per abu laikus susidaro didelis skaičius veikėjų. Pasakojama trečiuoju asmeniu,

tačiau perspektyva visą laiką keičiasi nuo vieno veikėjo prie kito. Kiekvienas veikėjas pereina per

skirtingas emocijas ir turi skirtingas vertybes. Vieni susiduria su savęs identifikavimo problema, kiti

– su egzistencijos klausimais. Socialinės problemos iškyla laiko „po potvynio Danieliaus“ dalyje,

kurioje išryškėja žmonių atsitolinimas vienas nuo kito ir visiškas priklausymas nuo savo virtualios

tapatybės. Aiškiai perduodama prognozės vizija dėl globalinio atšilimo, kuris gali sunaikinti ne tik

apylinkės vaizdus, bet ir žmogiškumą.

Romane vaizduojama artima pranašysčių ateitis, parodoma didžiausia baimė, su kuria yra

susiduriama dabar (rašytojo dabartyje) – globalinis atšilimas. Dabar (rašytojo dabartyje) egzistuojanti

gamtos tarša, ozono sluoksnio plonėjimas, šiltėjantis klimatas turi įtakos ateičiai, kurią pasakotojas ir

pavaizduoja. Bet kokia viltis, kad nuo globalinio atšilimo padarinių galima apsisaugoti, yra

sunaikinama. Pilkas ir niūrus ateities pasaulis nesuteikia jokio džiaugsmo, todėl visuomenė pabėga į

virtualų pasaulį, kuriame jaučiasi saugiai.

Romane lyginama dabartis (prieš potvynį) ir ateitis (po potvynio). Potvynis Danielius

paveikė visų romane vaizduojamų veikėjų gyvenimus. Dėl šios katastrofos, dabarties (prieš potvynį)

veikėjai dar tik pradeda jausti pokyčius, o ateities (po potvynio) jau patyrė pokyčius.

31

4. IŠVADOS

Išanalizavus lietuvių autorių fantastinius pasakojimus, parašytus nuo 1930 m. iki 2018 m.,

kuriuose yra vaizduojami ateities pasauliai, prieita prie tokių išvadų:

1. Iš teorinės medžiagos analizės matyti, kad ateities pasauliai daugiausiai konstruojami

mokslinėje fantastikoje, kosminėje operoje ir distopijose.

2. Tolima ateitis kuriama pasitelkiant senovės mitus ir istorijos intertekstus. Kelis kartus

panaudojami graikų ir romėnų mitai: graikų dievo Hefaisto intertekstas V. Norbuto apsakyme

„Septynių žvaigždžių žvaigždyne“ (1972) ir nuoroda į graikų ir romėnų mitų būtybes V. Gavelio

apsakyme „Patys paprasčiausi keleiviai“ (1998). J. Pilyponis panaudoja biblijinį pasaulinio tvano

(arba kitaip „Nojaus arkos“) mitą romane „Antrasis pasaulio tvanas“ (1930–1934). Taip pat galima

pastebėti Europinio kolonizavimo istorijos intertekstą D. Vadlugos apsakyme „Padėvėti drabužiai“

(1998).

3. Artima ateitis kuriama siekiant parodyti, ko trokštama dabartyje. Tai labiausiai matyti

visuose analizuotose V. Miniaus apsakymuose: „Virtuozų pirštai“, „Kad širdys plaktų ritmingai“ ir

„Šokėjos paslaptis“ (1964) ir G. Kulikausko apsakyme „Pamatyti baltąjį šermukšnį“ (2002).

4. Dažnai keliamos socialinės pasaulio, kuriame tekstas sukurtas, problemos. Dažniausiai

iškeliama socialinės visuomenės atskirties problema: S. Šarpnickio apsakyme „Tėve mūsų“ (2003),

J. Žilinsko apsakyme „Greitoji pagalba“ (2002), R. Petkevičiaus apsakyme „Pjūvis“ (2002), M.

Gailiaus romane „Oro“ (2018). Taip pat autoriai atkreipia dėmesį į gyvybės nevertinimą (J. Pilyponio

romane „Antrasis pasaulio tvanas“ (1930–1934), V. Norbuto apsakyme „Septynių žvaigždžių

žvaigždyne“ (1972)), nužmogėjimą (V. Norbuto apsakyme „Žmonės grįžta į namus“ (1972)) ir

vartotojiškumą (D. Vadlugos apsakyme „Padėvėti drabužiai“ (1998)).

5. Pastebėta, kad kūriniuose labai dažnai naudojamas katastrofos motyvas. Visuotinės

katastrofos motyvas pasitelkiamas ateities prognozavimui ir perspėjimui: potvynis – J. Pilyponio ir

M. Gailiaus romanuose; užgesusi saulė – V. Norbuto apsakyme „Septynių žvaigždžių žvaigždyne“,

epidemija – V. Norbuto apsakymai „Žmonės grįžta į namus“, G. Kulikausko „Pamatyti baltąjį

šermukšnį“ ir J. Žilinsko apsakymuose. Individualios katastrofos motyvas apsakymuose

pasitelkiamas parodyti ateities galimybes (V. Miniaus „Virtuozų pirštai“, V. Norbuto apsakymas

„Ramiojo vandenyno liepsna“, V. Gavelio „Patys paprasčiausi keleiviai“).

6. Dažnai ateities pasaulis kuriamas pasitelkiant dvejopumą. Dalyje pasakojimų dvejopumas

atsiskleidžia per laiko motyvą, kai viename kūrinyje veiksmas vyksta ir praeityje, ir ateityje (M.

Gailiaus „Oro“, G. Kulikausko „Pamatyti baltąjį šermukšnį“, V. Miniaus apsakymai, V. Norbuto

„Ramiojo vandenyno liepsna“, S. Šarpnickio „Tėve mūsų“, J. Žilinsko „Greitoji pagalba“). Kitoje

32

dalyje pasakojimų dvejopumas pasireiškia vaizduojant dvi civilizacijas (V. Norbuto „Žmonės grįžta

į namus“) arba visuomenės išsiskyrimą į kelias grupes (R. Petkevičius apsakymas „Pjūvis“).

7. Per šimtmetį, lietuvių fantastinėje literatūroje, kurioje konstruojami ateities pasauliai,

išliko dvejopumo strategija ir katastrofos motyvas. Pilyponiui pradėjus nuo mokslinės fantastikos,

ilgą laiką šis žanras dominavo, tačiau maždaug nuo sovietmečio pabaigos pamažu įsitvirtino ir kiti

žanrai (kosminė opera, distopija), kuriuose vaizduojami ateities pasauliai. Per šį laiką buvo

paliečiamos vis skirtingos socialinės problemos. Pirmiausia dėmesys buvo kreipiamas į gyvybės

nevertinimą, kartu ir į nužmogėjimą. Toliau vystėsi kitokios socialinės problemos: vartotojiškumas,

o galiausiai, paskutiniuoju metu daugiausiai dėmesio buvo skiriama visuomenės atskirčiai.

Katastrofos motyvo rūšys varijavo nuo gamtos kataklizmų (t. y. potvynio, užgesusios saulės) iki

epidemijos. Individualios katastrofos varijavo tarp kūno pažeidžiamumo ir vieno laivo (povandeninio

arba kosminio) ištikusios bėdos. Kūriniuose perspėjama ir prognozuojama apie įvairiausius dalykus:

apie galimas katastrofas, technologijų pažangumą ir jų kenkimą gyvai būtybei.

33

5. ŠALTINIAI IR LITERATŪRA

Pirminiai šaltiniai:

Gailius, M. 2018, Oro, Odilė, Vilnius.

Gavelis, V. 1998, „Patys paprasčiausi keleiviai“, Geriausia Lietuvos fantastika 1997, Eridanas,

Kaunas.

Kulikauskas, G. 2002, „Pamatyti baltąjį šermukšnį“, Geriausia Lietuvos fantastika 2001, Eridanas,

Kaunas.

Minius, V. 1964, Į žvaigždes pasirengę, Vaga, Vilnius.

Norbutas, V. 1972, Skorpiono ženklas, Vaga, Vilnius.

Petkevičius, R. 2002, „Pjūvis“, Geriausia Lietuvos fantastika 2001, Eridanas, Kaunas.

Pilyponis, J. 1930, Antrasis pasaulio tvanas, Dirvos bendrovės spaustuvė, Marijampolė. Prieiga per

internetą: Virtuali kultūros paveldo sistema (VEPS). [žiūrėta 2020 m. sausio 4 d.].

Pilyponis, J. 1934, Antrasis pasaulio tvanas 2 dalis, Dirvos bendrovės spaustuvė, Marijampolė.

Prieiga per internetą: Virtuali kultūros paveldo sistema (VEPS). [žiūrėta 2020 m. sausio 6

d.].

Šarpnickis, Pr. 1998, „07.00-12.24 vietos laiku“, Geriausia Lietuvos fantastika 1997, Eridanas,

Kaunas.

Šarpnickis, St. 2003, „Tėve mūsų“, Geriausia Lietuvos fantastika 2002, Eridanas, Kaunas.

Vadluga, D. 1998, „Padėvėti drabužiai“, Geriausia Lietuvos fantastika 1997, Eridanas, Kaunas.

Žilinskas, J. 2003, „Lede“, Geriausia Lietuvos fantastika 2002, Eridanas, Kaunas.

Žilinskas, J. 2002, „Greitoji pagalba“, Geriausia Lietuvos fantastika 2001, Eridanas, Kaunas.

Antriniai šaltiniai:

Geriausia Lietuvos fantastika 1997-1998, Eridanas, Kaunas.

Geriausia Lietuvos fantastika 2001-2002, Eridanas, Kaunas.

Geriausia Lietuvos fantastika 2002-2003, Eridanas, Kaunas.

Sinkus, S. 2002, Žvaigždėta Lietuva, UAB „Utenos spaustuvė“, Utena.

Šeinius, I. 1934, Siegfried Immerselbe atsijaunina, Sakalas.

Literatūra:

Baranauskaitė, G. 2017, „Kas yra distopija?“, Rubinaitis, nr. 1 (81), p. 2–5.

Borchmeyer, D. ir Žmegač, V. 2000, Pagrindinės moderniosios literatūros sąvokos, Tyto alba,

Vilnius.

34

Buividavičiūtė, L. 2017, „Distopija lietuvių literatūroje“, Lituanistų sambūris. Prieiga per internetą:

<http://lituanistusamburis.lt/lina-buividaviciute-distopija-lietuviu-literaturoje/>. [žiūrėta

2020 m. balandžio 13 d.].

Donskis, L. 2015, „Atminties karai mieste – utopijos, eutopijos ir distopijos (radijo paskaita)“, LRT

RADIJO laida „Radijo paskaitos“. Prieiga per internetą: < https://www.lrt.lt/naujienos/tavo-

lrt/15/91295/l-donskis-atminties-karai-mieste-utopijos-eutopijos-ir-distopijos-radijo-

paskaita>. [žiūrėta 2020 m. balandžio 13 d.].

Jackson, R. 1981, Fantasy: the Literature of Subversion, Routledge, London and New York.

Jokūbauskienė, K. 2018, Distopijos interpretacijos sovietmečiu ir šiandien: Romualdo Lankausko,

Renatos Šerelytės ir Gabijos Grušaitės romanų analizė, VDU, Kaunas. Prieiga per internetą:

<https://www.vdu.lt/cris/bitstream/20.500.12259/36164/1/karolina_jokubauskiene_md.pdf

>. [žiūrėta 2020 m. balandžio 13 d.].

Jones, Gwenllian, S. 2008, "Fantasy“, Routledge Encyclopedia of Narrative Theory, edited by David

Herman, Manfred Jahn and Marie-Laure Ryan, Routledge, London and New York, p. 160-

161.

Kulikauskas, G. 2016, „Tataigi“ Piknikas istorijos šalikelėje, Prieiga per internetą: gedas.livejournal.

[žiūrėta 2020 m. balandžio 30 d.].

Mikalauskienė, N. 2017a, „Į istoriją nueinanti modernioji lietuvių mokslinė fantastika ir paauglių

galimybės ją skaityti“, Rubinaitis, nr. 3 (83), p. 10–15.

Mikalauskienė, N. 2017b, „Lietuviškos fantastikos raida ir perspektyvos“, Literatūra ir menas, nr. 46

(3642). Prieiga per internetą: <https://literaturairmenas.lt/literatura/neringa-mikalauskiene-

lietuviskos-fantastikos-raida-ir-perspektyvos> [žiūrėta 2020 m. balandžio 27 d.].

Roberts, A. 2006, Science Fiction, Routledge, New York.

Siderevičiūtė, S. 2014, „Mokslinė fantastika istoriniame ir kultūriniame literatūros diskurse“,

Respectus philologicus, nr. 25 (30), p. 172-18. Prieiga per internetą:

<http://www.rephi.knf.vu.lt/lt/numeriai/2014-metai/nr-25-30> [žiūrėta 2020 balandžio 13

d.].

Stableford, B. 2006, Science Fact and Science Fiction, Routledge, London and New York.

Strelcova, A. 2010, „Fantasy žanras: samprata ir raida”, Rubinaitis, nr. 3 (55), p. 6–12.

Šarpnickis, P. 2018, „Apie autorių“, Skuodo kraštas. Prieiga per internetą: <

https://skuodokrastas.wordpress.com/pranas-sarpnickis/> [žiūrėta 2020 m. gegužės 1 d.]

Vaiškūnas, J. 2016, „Mirė etnologas Rolandas Petkevičius“, Alkas. Prieiga per internetą:

<http://alkas.lt/2016/07/31/mire-etnologas-rolandas-petkevicius-video/>. [žiūrėta 2020 m.

gegužės 7 d.]

35

Westfahl, G. 2000, Space and beyond : the frontier theme in science fiction, Greenwood Press,

Westport, Connecticut; London. Prieiga per internetą: Google Knygos. [žiūrėta 2020 m.

balandžio 17 d.].

36

6. PRIEDAS

Trumpai apie autorius

Marijus Gailius (g. 1983) studijavo žurnalistiką Vilniaus universitete, tęsė mokslus Danijoje

ir Švedijoje. Paryžiuje parašė pirmąsias noveles, kurias sudėjo į rinkinį „Šlapias spalis“ (2012). Su

šia knyga Gailius tapo pirmosios knygos konkurso laureatu. Autorius, kaip asmenybė, geriau yra

žinomas iš „Žinių radijo“ vedamų laidų ir kritikos straipsnių leidiniuose „Literatūra ir menas“, „370“

ir „Menų faktūra“. Tiek „Šlapias spalis“ tiek ir naujausias romanas „Oro“ (2018) susilaukė atitinkamo

pripažinimo, nors tarpusavyje šios knygos skiriasi ne tik turiniu, bet ir žanrine prasme.

Vidas Gavelis (g. 1967) Kauno technologijų universitete baigė Radioelektronikos fakultetą,

tačiau jis domisi ne tik tiksliuoju mokslu, bet ir kūryba. Gavelio kūriniai yra publikuoti žurnale

„Rankas aukštyn“, laikraščiuose „Žvilgsnis“ ir „Sūduvos kraštas“.

Gediminas Kulikauskas (g. 1976) yra istorikas, besidomintis Pirmuoju pasauliniu karu,

mūšiais ir Antrojo pasaulinio karo istorija Lietuvoje (Kulikauskas 2016). Autorius yra išleidęs kelias

su istorija susijusias knygas: „Apelsinų kontrabanda“ (2013), „Elektros boikotas“ (2015) ir t. t. Jis

yra fantastų klubo „Dorado“ narys.

Vladas Minius (1924–2012) – gydytojas ftiziatras (tuberkuliozės specialistas),

pulmonologas (ūminių ir lėtinių plaučių ir kvėpavimo takų ligų specialistas) parašė ne tik mokslines

medicinos knygas tokias kaip: „Chirurginis plaučių tuberkuliozės gydymas“ (1958), „Šimtas

medicinos mįslių“ (1978), bet ir mokslinės fantastikos kūrinius, kuriuose dominuoja medicinos

pažanga: „Į žvaigždes pasirengę“ (1964), „Tamsi šviesa (1982)“. Pagal „Visuotinę lietuvių

enciklopediją“, Minius sukūrė naujus plaučių ligų diagnostikos metodus.

Vytautas Norbutas (1939–1991) šiuolaikinės lietuvių fantastikos pradininkas. 1990 m. įstojo

į nepriklausomą Rašytojų sąjungą. Pirmoji rašytojo fantastinė apysaka buvo „Nemirtingumo lygis“

(1970), o po kelių metų išleido fantastikos knygą „Skorpiono ženklas“ (1972). Norbuto kūriniuose

yra daug novatoriškų idėjų, nepataikavo tarybinei santvarkai. Akcentavo žmogaus ir technikos

pažangos sąveiką. Rašytojas orientavosi tik į ateitį, todėl jo kūryba net ir šiais laikais vis dar aktuali.

Rolandas Petkevičius (1976–2016) etnologas ir medicinos antropologas dirbo

etnomedicinos ir etnopsichiatrijos srityje. „Itin domėjosi nestandartinės psichikos žmonėmis,

atsiskyrėliais, kaimuose vadintais raganiais ir trečiais broliais. Folkloro ir mitologijos pakraščiais,

37

psichodelika, mįslingais dalykais, kurių oficialių tyrinėjimų nėra arba esti nedaug.“ (Vaiškūnas

2016).

Justinas Pilyponis (1907–1947) vadinamas „lietuviško detektyvo tėvu“ ir „fantastikos

krikštatėviu“, nes pirmasis išbandė šiuos du žanrus Lietuvoje. Pagal „Visuotinės lietuvių

enciklopedijos“ pateiktą informaciją, rašytojas 1930 m. išleido pirmąją mokslinės fantastikos knygą

„Antrasis pasaulio tvanas“, o už ketverių metų (1934 m.), išleido ir to paties pavadinimo romano antrą

dalį. Trečiosios dalies Pilyponis nespėjo parašyti, todėl romanas liko neužbaigtas.

Petras Šarpnickis (g. 1967) – žurnalistas, videografas. Kaip autorius pats rašo apie save jis

beveik visą savo gyvenimą praleido dirbdamas reporteriu, prodiuseriu, redaktoriumi. Redagavo ir

išleido tokius žurnaliukus kaip „BUS DAR“, „Imeprija“. 1997m. „1997-1999m. už tris mokslinės

fantastikos apsakymus („Vietos laiku…”, „Keturi”, „Vienas žmogus”, „Karys”) kasmetiniame

„Eridano” leidyklos organizuotame „Geriausios Lietuviškos Fantastikos” (GLF) konkurse

apdovanotas premijomis.“ (Šarpnickis P. 2018).

Stasys Šarpnickis – informacijos nerasta.

Daliaus Vadlugos (g. 1974) „<...> keli apsakymai spausdinti „Jūsų“ laikraštyje. Rašo

straipsnius laikraščiams ir žurnalams.“ (GLF 1997)

Justino Žilinsko (g. 1974) pagrindinė specialybė – teisininkas, tačiau yra parašęs ne tik su

tuo susijusių straipsnių, bet ir nemažai grožinės literatūros kūrinių. Studijuodamas pradėjo rašyti

eiles, o nuo 1998 m. daugiausiai rašė fantastikos apsakymus ir apysakas. 2004–2006 m. buvo Dorado

klubo prezidentas, aktyviai rašo mokslinę fantastiką. Išleido nuotykių fantastinį romaną „Genomas

3000“ (2004), „Gugis – girių kaukas ir žmonių draugas“ (nuo 1998 m.), „KGB vaikai“ (2013).

„Geriausios Lietuvos fantastikos 2002“ organizuojame konkurse, Žilinsko apsakymas „Lede“ laimėjo

trečią vietą.