U D K 821.172-31 Zu52

Autorius ir leidejai dekoja Birzif rajono savivaldybei

uz suteiktq paramq

ISBN 978-609-8089-74-5

© Algimantas Zurba, 2016 © Ausra Capskyte (virselis), 2016 © Zuvedra, 2016

Toje puseje, kur teka saule, miskas prakapotas - dantytoje jo sienoje tai sen, tai ten sviesuoja nupjautq eglii^ sverples, pro jas pirmiausia ir prasibrauna spinduliai, lyzteli is stacii^ r^sti^ tankiai surikiuot^ tvor^; pazeme sviesa pro t^ tankum^ neprasimusa, tik ciupineja nusmailintas r stq virsunes; rodosi, milziniskas ugninis pjQklas triikteli, nusitaiko j sodo obelis, uzkliudo tarp jq pastatyt^ erdvi^ medinj nam^, o kai sviesa jau klysta toliau, link tvartq, dar-ziniq, nuslysta tviskus gabalai, netrukus susilieja j didel^ deganciq paklod?, slenkanci^ pietq sonan, kol galiausiai j i , atsidurusi tolokai nuo sodybos nusluotoje kirtavieteje, skandina visk% gaivalingame ugnies pliupsnyje.

Pranas Veinorius eina prie sulinio, paskubom saltu vandeniu su-vilgo veid^, perpila nuog^ krutin^, pecius; dar nesiekia ant kriauses sakos pakabintq marskiniq, atbulas paejeja link stataus, aukstyn sokancio kalniuko. Dabar jis, graziai nuauksintas spinduliq, visas panyra j plevenantj jt^ sparn^, is auksciausios vietos apmeta visk^ - sodo medzius, trobesius, nemazs^ zemes plot^, jremint^ baslii^ sepecio; visa visa, k^ sukure sit^ sodyb^ puoselej^s, iki paskutinio atodusio medzio droziniais dabin^s, tiktai sios dienos nebesulau-kqs tevas Ramusis, palik^s daug darbi^ uzbaigti sunui Pranui.

Negali sakyti, kad Pranas plesesi tiktai su tevu, rank^ prikisdavo ir vyresnelis brolis Steponas; bet jis nei taigos, nei statomos sody­bos nemylejo, darbuodavosi tik todel, kad buvo istremtas kartu su visa seima ir kol kas nepaliko jau gerokai pavargusiq tevi^. Kai neliko senojo Veinoriaus, brolis sliojo ir issliojo, jokii^ palikimi^

5

nesidair^s - Pranas tik spejo jam kisenen jgrQst pinigq sauj^, su-graibyt^ komodos stalciuje - neskaiciavo taip niekam ir nebutq pasak^s, ar brolis isleke deramai atlygintas. Kas zino, j kokj miest^ jis nusitaike, tiktai veliau, zymiai veliau saviskii^ ausis pasieks zinia, kad Steponas uzkliuv^s kazkur Latvijoj, ar tik ne Daugpilyje.

O Pranas? Kq gi cia sjryt Pranas?.. Prie sulinio jis atsiduria ne issyk, vos praver^s namo duris. Dar

apsidairo, pasir^zo, tarsi bandydamas visu kunu pajusti vidurvasario ryto grozj. Negrumoja perkunija, nepurto begalyben nubeganciq taigos medzii^, nemerkia jkyrus lietus - ugninis kamuolys kilsteli is tankiq zalumi^, spinduliai prasikala pro egliq pradantes. Pranas, basas, vienmarskinis, slepsi per kiem^ - kaip jprat^s palypeja j pa-krastyje pupsantj kalniukq, issket^s rankas, atsisuka j saul^. T i k pa-jut^s didelio svytejimo zavesj ir sykiu j raumenis plustancias jegas, neskubedamas ruosiasi grjzti zemyn, atsigaivinti vandeniu.

Taciau sj kartq j j sulaiko, matyt, kokia slapta nuojauta, ir truk-teli pirma link mediniq kiemo tvoros vartt^. Nesulauk^ seimininko paglostymo, Pran% nesuprantanciais zvilgsniais palydi sunys, ap-siramina tik isvyd^, kaip zmogus is pasto dezutes issiima laisk^. Vokas nejprastas, valdiskas, ir viduje popieriaus lapas nedidelis.

- Pagaliau, - lyg ir su palengvejimu istaria Pranas. Cia pat is-lanksto laisk^, akimis godziai bega jo eilutemis.

Tq eiluciq ne tick ir daug, pradzioje isvardinami Veinoriq sei-mos prasymai, gale - keli atsakymo zodziai.

- Na, stai, pagaliau, - istaria, vis del to ne palengvejimo atodii-siu palydedamas savo pasakym^.

Daugiau jis nieko neprataria, nors galvoje siaucia padrikos min-tys. Gal nenori. Sulanksto ir slepia laisk^ kelniq kiseneje, tik tada zengia link sulinio.

- A l e i . . . Greiciau parodyt Alei... Cia jos svarbiausias rupestis... Salto vandens kibiras, pasemtas is vakaro, stovi ant sukalto

suoliuko. Paskubom nyra is marskiniq, meta juos ant kriauses sa­kos, rieskuciomis semia kibire saules nusviestus raibulius, pila ant

6

veido, gaurais apaugusios krutines... Kazkuri^ akimirk^ pajunta - viduje keistai traksteli. Sustoja, jsiklauso - net sunerim^s, bet kai traskesys nebepasikartoja, maukslinasi ant nenusluostyto kuno marskinius, skubinasi j vidq, pas savo moterj...

Zmona Ale dar nepakirdusi, lepinasi pataluose. Sutrinksejus miegamojo durims, atsiseda, isskestais pirstais braukia pernakt su-sivelusius plaukus.

- Gyvuleliai bruzda? - klausia pasirodziusj Pran^, sunkiai jveik-dama vis dar neissisklaidziusj miego alpulj.

- Gal ir bruzda, bet - palauks... Paste radau laisk^. - Valdiskas?.. - nekantriai speja moteris. - Taigi... - nut^sia vyras, istraukdamas is kisenes vok^. - Tavo

labiausiai lauktas. Ale nenustygsta, pagriebia is Prano popierelj, atlanksto. -Visai panasus [ tuos, kuriuos jau esame anksciau gav^, - j i dar

nespeja permesti akimis, tik tamsuoja lapo virsuje visiems valdis-kiems rastams jprastas atspaudas.

- Skaityk geriau, k^ cia raso, - Pranas kursto zmonos zingei-dum^.

Sypsena nenyksta is motets veido. Netrukus j i dar labiau nu-svinta.

- Dievuliau, leidzia!.. Ir jokiq dokumentti daugiau nereikia? - Pari matai, kad - ne, - trukteli peciais vyras, ir moteris m pa-

ci^valandel^ pajunta, kad Pranas ypatingu dziaugsmu neliepsnoja, jis - lyg tycia - susirupina, kad jo marskiniai demeti. - Cia, kai prausiausi... Nepasiemiau ranksluoscio... Isdzius...

- Praneli, bet tu visai nelinksmas. Tarsi cia butti paprasta zi­nia... Dievuliau, leidimas teviskelen, Lietuvon!..

Vyras krenksteli. - Po sitiek metq... Nebestebina. Tai grynas formalumas. Atsa-

kymas j musq prasym^. Kai patys nutarem... „Nepriestarauju..." - Pranas pabreztinai kartoja leidimo zodj. - Kad jus ir griausmas!.. - Ale suskanta komodoje ieskoti senq dokumentq.

7

- Tie irgi panasus. Sit penkiasdesimt penktq, sesiasdesimtq, gaudavom kas penkti metai... - vyras slamina zmonos surastus la-pus - O stai, kad tok{ buti^ [teikq penkiasdesimt treciais, tuoj po tevelio Stalino mirties...

- Ir toks turejo buti, - bando prisiminti Ale. - Kai kurie zmo-nes tada, galima sakyt, apsisukq ir grjzo...

- Turejo, - sutinka Pranas. - Bet, cholera, miisii lageriq ko-mendantas tuos popierius nuslepe, paskui gal ir sunaikino. Pari prisimeni: zmones snekejo, kai kurie ir isvaziavo...

- O mes ir likom. Paskui rasydavo: savo noru... - Pranas nutyla, pagalvoja, dar - atsidusta.

-Tevuko sumanyta... Dar apie penkiasdesimt penktuosius. Kai buvo musq vestuves. Kai jis jau ieskojo vietos sodybai. Kai buvo nutates, kad turim grjzti prasigyven?.

Ale irgi tyli, tik sklaido is valdzios gautus popierius. - O isnest su visa lova - kad sodyb^ pamatytq paskutinj kart^,

- dabar jau j i atsidiista, - matai, kada paprase... - Likus metams, - puikiai prisimena vyras. - Po to netrukus ir

pradejom prasyti valdzi^ - kad isleistq... Ale linguoja galvs . - Atsakymas - regi, kada. Po gero pusmecio... - Tvarka tokia, - pasaipiai vypteli vyras. - Kad neskubetumem,

kad nepabegtumem. - Tau vis juokai! O stai gavom, vis tiek vien^ sykj gavom, - vel

nenutyla, dziugauja Ale, vel graibsto anksciau atkeliavusius rastus, lygina su naujuoju. - Nesakyk, kad cia - nieko nauja. Sit mini, kad yra toks nutarimas, jog istremtieji turime toki^ teis^ namo grjzti, o cia jau tiesiai — nepriestarauja...

Pranas issitiesia aukstielninkas, klysta j savas mintis, nebe visa-da ir girdi, ka, ciauska zmona... Tevukj^, k^ tik prisimine tevuk^. Ypac ^ dien^, kai jis pasiprase isnesamas su lova j lauk^... Ne, niekada negalima pamirsti tokios valandeles. Ir apskritai, ar gali jis is akii^ isnykti jau kitoks, nei budavo jprasta - zvalus, sveikas, am-

8

zinai optimistas; staiga - darosi rimtas, tiesiog nepazjstamas, visai kitaip zvelgia j savo paties rankom tvertas tvoras, rastus trobesius, purent^ zem^... Dar pap raso, kad lov^ pastatytq ant pacios kiemo kalniuko virsiines. T i k is cia jis galejo matyti visk^ - net pakras-ciuose prisiglaudusius darzus, bulviq, javq rezius. Galiausiai atsi­suka i aikstel^, kur zadejo pastatyti sparnais mosuojantj malunelj. „Visai tokj, kaip teviskeje, - ir ta, sykj snibzda, nors akis temdo pa-sruvusios asaros. - T i k ten nera kalvq, ten - lygumos... Pro sparnij svytravim^ bQciau zvelg^s j vakarq pusen nubegancias tolumas... - issitiesia aukstielninkas. - Tiktai, atrodo, nebespesiu. Tad jus, vaikai, jei gausit jvardinta^ leidimi^, nebutinai skubekit. Neprotin-ga lekti kulverstom, visk^ metus, kai cia dabar - toks uzdarbis. As del to ir stengiausi, kad nereiketq grjzti plikiems. Pabukit dar metus kitus. Uzsidirbsit, susitaupysit - tada. Kaip zmones... Ten visko reikes. Skaitet, kaip kaimynai raso: daug kas apleista, nykt pradej?. Atstatyt turesit..." Patyli, pagalvoja tarsi jau ziuretq j ne-lauktai isdygusj maltinelj, priduria: „Stipresni biisit po keliq metq, - pazvelgia j greta sustojusius vaikus. - Algiukui tada - j mokykl^, kaip tik..." Dar pasikelia ant alkuniq, nuzvelgia vakarq horizont^ - graziai padumavusj, ir krenta j patal^ - suvisam...

Laidojo Ramusj prie Lesnojaus, lietuviskose kapinaitese. Atveze ir motin^, nors j i buvo visai nusilpusi. Kai supyle kap^, j i apsidaire. „Grazu, - pasake. - Miskas... Bet vis tiek, kai ir as cia atsigulsiu, o jiis grjsit Lietuvon, parsivezkit mus. Nepalikit svetimoj zemej..."

Po antrqjq laidotuviq dingo brolis Steponas - isskubejo j gim-tus krastus... Motinos priesakas liko Pranui. Nuo tada jis skaiciuo-davo lekiancias dienas ir kiekviens^ prabegusi^ savait? pazymedavo angliuku ant staktos. „Tai kiek dar liko iki tavo mokslq?" - klaus-davo vyresnelj, ir vaikai ziuredavo, kaip pamazu trumpeja ant kitos staktos nutrinamq menesii^ stulpelis...

- O pala, Pranai, ar sito leidimo nereikia kaip nors patvirtint Lesnojuje?.. Kad zinoti^, jog tikrai j j gavom, kad isvaziuojam - su­sirupina Ale, visus kitus popierius atstumdama j salj, pasilikdama