TURINYS

I. AGRESYVUS ELGESYS PAAUGLYSTĖJE

1.1. Agresijos samprata ir ją aiškinančių teorijų apžvalga

1.2. Paauglių psichosocialinės raidos ir agresyvumo sąsajos

1.3. Paauglių agresyvumo priežastys ir agresijos raiška

1.3. 1. Paauglių agresijos raiškos formos ir būdai

1.3.2. Paauglių fizinės ir emocinės agresijos raiška

2. TYRIMAS……..

2

ĮVADAS

Tema. Moksleivių agresyvumo raiškos ypatumai paauglystėje.

Aktualumas. Šiandieninėje mokykloje vaikų agresyvumas gana dažnas reiškinys, įvairus

laipsniu ir raiškos formomis ir nebestebinantis. Svarbią reikšmę turi visuomenės požiūris į smurtą,

prievartos naudojimą, bausmių taikymo tradiciją šeimoje, kuri yra labai paplitusi: kūno bausmes

vaikams tebepraktikuoja nuo 84 iki 97 proc. tėvų įvairiose šalyse (Mikalajūnaitė, 1999) . Pastaruoju

metu itin didėjanti migracija, taip pat didina socialinį nestabilumą. Lietuvoje nuolat gausėja vaikų,

kuriuos išvykę į užsienį dirbti tėvai paliko giminaičių globai ar netgi savarankiškam gyvenimui

(Abromaitienė, 2004). Šeima yra pirmoji ir svarbiausia socialinė struktūra, mikroaplinka,

perteikianti tam tikrus elgesio modelius, kuriuos įsisąmonina ir perima vaikas. Anot

Gumuliauskienės (1996), mokykloje galima išskirti tokias pagrindines agresyvaus vaiko elgesio

priežastis: nesėkmės moksle, nuobodulys, stereotipinė mokytojų nuomonė apie agresyvų elgesį,

netinkamo elgesio bendraamžių grupės dominavimas, bendraamžių grupės atmetimas, triukšminga

mokyklos aplinka, silpnas ryšys su mokykla, nepalanki mokyklos atmosfera, mokyklos feminizacija,

nepakankama elgesio kontrolė, menkas dėmesys teigiamo elgesio skatinimui, pedagogų ir

moksleivių sąveikos problemos. Vaikai, augę nepalankiomis šeimos sąlygomis, lyginant su jų

bendraamžiais, ateina į mokyklą blogiau pasirengę mokymuisi, dažniau atsilieka moksle, stokoja

mokymosi motyvacijos, nuolat sulaukia neigiamų vertinimų iš mokytojų, jų santykiai su mokytojais

ir bendraamžiais yra sudėtingi (Abromaitienė, Liaudinskienė, 2004). Elgesio kontrolės bei

nepageidaujamo elgesio keitimo pavyzdžiai, prevencinio darbo agresijai mažinti būdai padėtų

Lietuvos mokyklų pedagogams bei auklėtojams rasti tinkamus sprendimus konfliktinėse situacijose,

įveikiant agresijos problemas mokykloje.

Ištirtumas. Apie agresijos pasireiškimą tam tikrame amžiuje analizavo R.Žukauskienė (1997).

A. Suslavičius (1998) nurodė, kad vaikų agresyvumas gali būti konformistinis, kai grupė daro

spaudimą taip elgtis. L. Jovaiša (2001) pabrėžė, kad taip daroma identifikuojantis su grupe, kuri

toleruoja tam tikrą agresyvumą. A. Juodraitis (1998) analizavo vaikų pedagogines - psichologines

agresyvaus elgesio problemas. L. Repšienė ir D. Plačenienė (2002) apibūdino agresyvaus elgesio

tipus pagal tam tikrus parametrus. Televizijos ir naujausių technologijų plėtros įtaką pabrėžia

Jankauskaitė (2005), nagrinėdama, kaip šis poveikis sąlygoja agresyvumo augimą. Šeimos, kaip

3

pirmosios vaiko socializacijos instituto reikšmė gvildenama Nasvytienės (2005) darbuose. V.

Černius (2006) charakterizuoja agresyvaus elgesio vaiką.

Problema – kokios agresyvumo raiškos formos būdingos paauglystėje.

Tyrimo objektas – paauglių agresijos raiškos formos.

Hipotezė ...

Tikslas – išnagrinėti paauglių agresyvaus elgesio raiškos formų ypatumus.

Uždaviniai:

1. Remiantis mokslinės literatūros analize atskleisti agresijos sampratą ir ją aiškinančias

teorijas

2. Remiantis mokslinės literatūros analize išnagrinėti agresijos priežastis

3. Atskleisti agresyvumo priežastis paauglių raidoje.

4. Išanalizuoti paauglių pasireiškiančio agresyvumo formas.

5. Palyginti paauglių agresijos formų raišką lyties bei šeimos sudėties aspektu.

Tyrimo metodai: mokslinės literatūros apžvalga, anketinė apklausa ir rezultatų analizė.

Tyrimo imtis ir organizavimas.

Darbo struktūra.

4

I. AGRESYVUS ELGESYS PAAUGLYSTĖJE

1.1. Agresijos samprata ir ją aiškinančių teorijų apžvalga

Agresija yra labai populiari elgesio forma – turbūt nėra žmogaus, galinčio sąžiningai

prisipažinti, kad jis niekada nebuvo fiziškai arba verbaliai agresyvus. A. Suslavičiaus (1999)

teigimu, agresija yra toks elgesio tipas, kuris pasireiškia kiekvieno žmogaus gyvenime, nepaisant jo

amžiaus, lyties, rasės, išpažįstamos religijos arba įsitikinimų. Agresyvumas – tai būtina žmogaus

savybė padedanti įveikti kliūtis, išreikšti emocijas (Navaitis, 1998). Agresyvumo slopinimas riboja

žmogaus galimybes, neigiamai veikia psichosomatinę būklę, kartais gali pasireikšti altruistiniu

elgesiu, staigiais nevaldomo pykčio protrūkiais.

Psichologijoje yra daugybė agresyvumo paaiškinimų. Paprastai agresyvus elgesys – tai

veiksmas, kurio tikslas sukelti moralinį arba fizinį poveikį kitam asmeniui. Psichoanalitikai

agresyvų elgesį aiškina kaip užslopintų, nevalingų (nesąmoningų) potraukių išraiška;

neobiheviorizmo šalininkai – kaip frustracijos rezultatą, kognityvinės psichologijos šalininkai – kaip

disonanso (neatitikimo) reiškinius subjekto pažintinėje sferoje. Pasitaiko ir biologiškų agresyvumo

pasireiškimų kaip įgimtų bruožų, tačiau tai neturi griežto mokslinio patvirtinimo.

Pagal D.Myers (2000), agresija yra fizinis ar žodinis elgesys siekiant pakenkti arba sunaikinti,

kilęs dėl priešiškumo arba kaip iš anksto numatyta priemonė tikslui pasiekti. Nors psichologai

nepritaria prielaidai, kad agresija yra instinktyvi, tačiau ji priklauso nuo genetinių veiksnių.

Agresyvumas (kaip ir daugelis kitokio elgesio raiškų) yra prigimties ir ugdymo padarinys (Myers,

2000).

J. Leonavičius (1993) agresiją aiškina panašiai kaip ir D. Myers. Jis teigia, kad agresija - tai

bet koks fizinis ar žodinis elgesys siekiant paauklėti arba sunaikinti, t.y. žmogaus reakcija į tikrą ar

tariamą grėsmę, kilus konfliktui, kuri gali pasireikšti net kito asmens puolimu, pavartojant fizinę

jėgą, tipiškas elgesys frustracijos metu (Leonavičius, 1993).

R. Žukauskienė (1998) agresiją apibūdina tokiu elgesiu, kuriuo vykdomas fizinis arba žodinis

smurtas kito asmens atžvilgiu. Kai kurių psichologų nuomone, agresija yra veiksmai, kuriuos sukelia

priešiškumas to asmens atžvilgiu, į kurį kreipiama agresija. Kiti psichologai teigia, kad reikia skirti

agresiją, sukeliamą priešiškumo, ir agresiją be priešiškumo asmens atžvilgiu.

5

Šiuo metu dauguma autorių apibūdindami agresiją atsižvelgia į du pagrindinius kriterijus:

1) žmogaus ketinimus;

2) veiksmų pasekmes.

Taigi galima teigti, kad agresyvus elgesys – tai toks elgesys, kuris yra nukreiptas prieš kitą

žmogų, gyvą būtybę arba negyvą objektą ir kuriuo siekiama sukelti diskomfortą, skausmą arba

padaryti fizinę, moralinę žalą. Nors agresiją apibūdinti sudėtinga, tačiau atrodo, kad visos gyvūnų

rūšys sugeba agresyviai elgtis. Yra manoma, kad turi būti įgimta agresyvaus elgesio tendencija, tai

yra įgimtas kovos instinktas, kuris slypi pačioje žmogaus prigimtyje, todėl agresija yra

neišvengiama (Navaitis, 1998).

„Agresyvus elgesys (pranc.k. – agressif- aukštinantis save, karingas, o lotynų k. – puolu)- tai

veiksmai, kurių tikslas – sukelti moralinį arba fizinį poveikį kitam asmeniui“ (Braslauskienė;

Jonutytė, 2006, p.10).

Pati agresyvumo samprata apima psichines reakcijas, būsenas, emocijas, jausmus ir

poelgius. ,,Pedagogikos terminų žodyne“ (1993) pateikiamas agresyvumo apibūdinimas:

1) frustracinė puolamoji reakcija į neįveikiamas kliūtis;

2) įprotis veiksmais ar žodžiais priešiškai reaguoti į kitų žmonių veiksmus, aplinką;

3) poreikis gintis puolant.

Tai agresyvių reakcijų visuma, apibūdinanti individo bendravimo su aplinka ir savimi

puolamąjį pobūdį (Pedagogikos terminų žodynas, 1993).

Asmens savybę – agresyvus ,,Tarptautinių žodžių žodynas“ (2001) pateikia dvi reikšmes:

1) naudojantis agresiją, karingas;

2) priekabus, puolantis.

Tuo tarpu ,,Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“ ,,agresyvus ‚ nurodomas - ,,puolantis ką nors,

karingas“ (Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, 2000, p. 3).

G. Navaitis (1997) agresyvumą pažymi kaip žmogui būtiną savybę, padedančią įveikti kliūtis,

išreikšti emocijas. ”Slopinamas agresyvumas, mokslininko nuomone, kartais gali pasireikšti

destruktyviu elgesiu, nevaldomais pykčio protrūkiais” (Rupšienė; Plačenienė, 2002, p.14). D. Myers

(2000) nurodo agresyvumą kaip prigimties ir ugdymo padarinį. Agresija tarsi garantuoja išlikimą,

aukštesnę poziciją visuomenėje. Norint sumažinti agresijos apraiškas, būtina žinoti, kas yra agresija.

J. Pikūnas aiškina agresiją kaip ”bet kokio elgesio formą, siekiant sužeisti, pakenkti kitai gyvai

būtybei, kuri stengiasi išvengti tokio elgesio” (Pikūnas, 2000, p.153).

6

,,Psichologijos žodyne” agresija įvardijama kaip ,,priešiškas elgesys”, kuriam būdingas įžūlus

pranašumo demonstravimas ar net jėgos naudojimas kito žmogaus, žmonių grupės atžvilgiu

(Psichologijos žodynas, 1993, p.9).

R. Žukauskienė pažymi agresiją kaip elgesį, kuriuo vykdomas fizinis arba žodinis smurtas kito

asmens atžvilgiu (Žukauskienė, 1998).

Psichologas David G. Myers agresiją nurodo kaip bet kokį fizinį ar žodinį elgesį siekiant

pakenkti arba sunaikinti, kilus dėl priešiškumo arba kaip iš anksto numatytą priemonę tikslui

pasiekti (Myers, 2000).

M. Fiurst (2000) agresiją apibrėžia kaip žalojančius veiksmus tyčinius ketinimus ir žalą, kuri

gali būti fizinė ir psichinė.

Tačiau ne visada agresija yra tik neigiamo atspalvio ir vengtina. G. Navaičio, agresyvumą

apibūdina kaip būtiną žmogaus savybę, padedančią įveikti kliūtis išreikšti emocijas (Navaitis,

1998,). Jis teigia, kad „šios savybės negalima pašalinti ar nuslopinti, o koreguoti reikia tik

nepriimtinus agresyvumo būdus“ , t.y. kai siekiama pakenkti.

Sociologijos žodyne (1993) agresija apibrėžiama kaip žmogaus reakcija į tikrą ar tariamą grėsmę,

kilus konfliktui, ji gali pasireikšti net kito asmens puolimu, panaudojant fizinę jėgą (Sociologijos

žodynas, 1993, p.78).

Agresiją aiškinančios teorijos yra kelios: instinktų etologinė ir psichoanalitinė, frustracijos-

agresijos, socialinio išmokimo ir socialinė kognityvinė (Suslavičius, Valickas, 1999).

1 pav. Agresiją aiškinančios teorijos

Etologinė teorija. K. Lorenzas, tyrinėjęs gyvūnų elgesį, padarė išvadas, kad žmogaus

prigimtis nėra bloga. R. Žukauskienė nurodo šio mokslininko požiūrį į agresiją – kaip

į ,,evoliuciškai prasmingą“ (Žukauskienė, 1998, p.208). Agresijos instinktas, šio autoriaus nuomone,

garantuoja individo vidinę mobilizaciją ir nepriklauso nuo aplinkos. Būtent šis mokslininkas teigė,

kad agresija yra įgimta, jos pasireiškimą žmogus ir sumažina, ir kontroliuoja.

Agresyvaus elgesio teorijos

Instinktų S. Freudo ir K. Lorenco agresijos

teorijos

Frustarcijos – agresijos J. Dollardo

agreisjos teorija

Socialinio mokymosi A. Banduros agresijos

teorija

Socialinė kognityvinė K. A. Dodge ir L.R.

Huesmanno agresijos teorija

7

Psichoanalitinė teorija. S. Freudas teigė, kad agresija kyla iš įgimtų instinktų. Teorijoje,

kurioje jis mėgino aiškinti agresijos instinktą, jis kildino ją iš seksualinės energijos, vėliau pakeitė

mintį - agresijos instinktas kyla iš mirties instinkto. Psichoanalitinių teorijų šalininkai tvirtina, jog

agresijos šaknų reikėtų ieškoti įgimtuose instinktuose, arba tai aiškinama auklėjimo ir draudimų

ankstyvojoje vaikystėje padaryta žala. Konradas Lorenzas veikale "Vadinamasis blogis" palygino

žmonių instinktus su gyvūnų instinktais. Mokslininkas J.Dollardas (1939) pateikia hipotezę, jog

agresija visuomet yra frustracijos - nusivylimo, nemalonios, įtemptos emocinės būsenos, atsirandanti

dėl negalėjimo patenkinti kokį nors poreikį, realizuoti tikslą, įveikti sunkumus - padarinys.

Agresija yra ,,individo pastanga nukreipti mirties instinktą nuo savęs – destrukcijos į kitus asmenis,

nes kitaip destrukcijos instinktas sunaikintų patį individą“ (Žukauskienė, 1996, p.208).

Frustracijos ir agresijos teorija. J. Dollardas iškėlė prielaidą, kad agresija ,,visada

frustracijos pasekmė ir kad frustracija skatina tam tikras agresijos formas“ (Jonutytė, Braslauskienė,

2006, p.14). Suslavičius nurodo, kad ,,didėjant frustracijai, stiprėja ir agresyvaus elgesio

stimuliacija“ (Suslavičius, 1995, p.91).

Socialinio išmokimo teorija. A. Bandūra atmetė K. Lorenzo ir S. Freudo suformuluotus

teiginius apie įgimtus instinktus ir pabrėžė modeliavimo ir pastiprinimo reikšmę. Jis teigė, kad

agresyvus elgesys kaip ir kitas išmoktas elgesys. Vaikas modeliuoja elgesį, perima iš matytų

pavyzdžių. Mokslininko nuomone, agresyvų elgesį palaiko pastiprinimas, paskatinimas. Tokio

socialinio elgesio modeliais tampa patys artimiausi žmonės: tėvai, broliai, seserys ir t. t.

Informacijos apdorojimo teorija. L. Huesmannas ir L. Eronas mano, kad ,,agresija yra

giliai įsišaknyjęs būdingas asmenybės bruožas“. Jie teigė, kad agresyviam elgesiui iškilti, turi

reikšmės genetiniai ir fiziologiniai veiksniai. Jie agresiją apibrėžė kaip ,,socialinio elgesio specifinių

bruožų rinkiniu“ (Žukauskienė, 1996, p.208). L.R. Huesmannas didelį dėmesį skyrė kognityvinio

elgesio scenarijams. Jis kėlė prielaidą, jog žmogaus elgesį reguliuoja specialios programos arba,

kitaip scenarijai, kurie išmokstami ankstyvųjų asmenybės raidos stadijų metu. Elgesio scenarijus

galima apibūdinti kaip tam tikras kognityvines socialinių situacijų reprezentacijas, kurios

grindžiamos įvykių stereotipiniu nuoseklumu (Jonutytė; Braslauskienė, 2006, p.19-20).

Socialinės kognityvinės agresijos teorija. K. A. Dodge (1993) teigė, kad ,,asmenybės

reakcija į įvairius konkrečioje socialinėje situacijoje gaunamus stimulus pasireiškia kaip

informacijos perdirbimo funkcija“ . Šioje teorijoje nurodomi šeši žingsniai:

Stimulų kodavimo etapas (renkant informaciją apie vieną ar kitą įvykį, fiksuojama kuo

daugiau reikšmingų stimulų);

8

stimulų mintinė reprezentacija (kai stimulai užkoduoti, prasideda informacijos

perdirbimas);

tikslų išaiškinimas (agresyvios reakcijos gali pasireikšti tada, kai keliami tikslai

neatitinka ar nukrypsta nuo normų visuomenėje; nepageidautiną elgesį gali paskatinti

nepakankama keleto tikslų koordinacija);

galimų reakcijų generavimo etapas (probleminėse situacijose agresyvūs vaikai dažniau

generuoja verbalines ir tiesioginių veiksmų reakcijas, nes trūksta lankstumo);

reakcijų įvertinimas (agresyvus elgesys gali pasireikšti , kai žmogus žemai vertina

savojo ,,aš“ efektyvumą arba aukštai vertina savąjį ,,aš“, numatydamas agresyvias

situacijas);

reakcijų įgyvendinimas ( pasirinkta reakcija transformuojama į realius veiksmus,

lemiamą žingsnį šiame etape suvaidina turima ankstesnė patirtis) (Jonutytė;

Braslauskienė, 2006).

Apibendrinant agresijos sąvoką, galima teigti, kad agresija įvardijama kaip priešiškas elgesys,

reakcija į grėsmę. Fizinė agresija išsiskiria tyčinės fizinės galios naudojimu prieš kitą asmenį arba

instrumentinio pobūdžio (pvz; daiktų gadinimu) tuo siekiant nuskriausti, pažeminti ar sužaloti kitą

asmenį. Visose teorijose agresijos pasireiškimas parodomas kaip sudėtingas daugialypis, skatinamas

įvairių veiksnių reiškinys.

1.3. Paauglių psichosocialinės raidos ir agresyvumo sąsajos

Paauglystė – tai gyvenimo tarpsnis tarp vaikystės ir suaugusiųjų amžiaus. Šiame laikotarpyje

įvyksta reikšmingų fiziologinių organizmo kitimų. Vienas iš pačių svarbiausių momentų paauglio

asmenybės vystimesi yra jo savimonė - poreikis suvokti save kaip asmenybę. A.Gučo (1990)

nuomone, savimonės formavimosi pradžia ir jos tolesnis vystimasis paženklina visą paauglio

psichinį gyvenimą, jo mokymosi pobūdį, požiūrio į aplinką, į santykių su žmonėmis formavimąsi

(Gučas, 1990). R. Žukauskienės teigimu, paauglystės laikotarpis padeda pasirengti suaugusio

žmogaus gyvenimui, t. y. „pasiekti emocinę ir ekonominę nepriklausomybę, įgyti socialinių įgūdžių,

reikalingų pilietiniam kompetentingumui palaikyti, profesijai pasirengti darbinei veiklai bei

vedybiniam ir šeimyniniam gyvenimui“ (Žukauskienė, 1998, p. 46). Kartu tai ir socialinis procesas.

Paaugliai išgyvena taip vadinamą „subrendimo jausmą“, t. y. laiko save beveik suaugusiais ir

reikalauja, kad su jais būtų elgiamasi kaip su suaugusiais. Su tais, kurie nepripažįsta šito jų jausmo ir

ignoruoja jų savarankiškumą, kyla didesnių ar mažesnių konfliktų.

9

Paauglių santykiai su bendraklasiais sudėtingesni, įvairesni, turtingesni negu jaunesnių

moksleivių. Būtent šiuo laikotarpiu atsiranda įvairaus artumo santykiai, kuriuos paaugliai ryškiai

skiria: gali būti tiesiog draugai, artimi draugai, bičiuliai. Bendravimas su jais vis labiau išeina už

mokymosi mokykloje ribų ir įgauna labai didelę vertę (Gučas, 1990). Dalis paauglių mėgina nuslėpti

drovumą, vengdami visokios naujos veiklos, kiti – nepasitiki savimi ir stokoja savigarbos, puola į

emocinius kraštutinumus. Kartais paaugliai iš tiesų nežino, kodėl jie blogai elgiasi ir kaip jie galėtų

pasitaisyti. Jiems dažnai atrodo, kad visas pasaulis nusiteikęs prieš juos ir niekas jų nesupranta. Kai

paaugliui nesiseka spręsti tiek daug jam skirtų uždavinių, jis ima pykti ant savęs ir kitų, tampa

agresyvus arba priešingai puola į depresiją, ilgalaikį liūdesį, pesimizmą, jaučiasi nelaimingas

(Laskytė; Žemaitienė; Vaitkevičius, 2008).

Kaip teigia D.Beresnevičienė ir I.Andziulytė (2004), paaugliai kitus žmones pradeda vertinti

pirmiau, negu save. Vertinti kitus jie sugeba geriau ir teisingiau: paauglių sprendimai apie kitus

paprastai būna turiningesni, labiau apmąstyti, konkretesni ir gilesni, negu sprendimai apie save. Tai

suprantama, nes paauglys pažįsta save, tiktai pažinęs kitą, lygindamas save su kitais. Žinoma, ir

kitus vertindamas, paauglys daro klaidų. A. Gučo (1990) teigimu, paauglių (ypač jaunesniųjų)

dažniausiai daromas klaidas šiuo atžvilgiu galima skirti į dvi rūšis:

Jie dažnai nesugeba įvertinti visos asmenybės, jos savybių visumos. Žmones jie vertina

pagal atskirus jų veiksmus ir poelgius ir šį vertinimą taiko visai asmenybei.

Paauglys žymiai daugiau dėmesio kreipia į išviršinę poelgio pusę, negu į jo tikslą ir

motyvus. Dažnai jis vertina poelgį, nežiūrėdamas, dėl ko taip elgiamasi ir ko siekiama

(Gučas, 1990).

D. Valeckienė (2007) nurodo, kad paauglystėje pastebimas glaudus ryšys tarp vaiko sėkmės

mokantis, kasdieninio elgesio ir savęs įvertinimo. R. Kaffemano (2003) teigimu, pedagogiškai

apleistų vaikų, kurie dažnai patiria mokymosi nesėkmių, turi elgesio sutrikimų, savęs vertinimas gali

būti žemas. Tie vaikai, kurie save labiau gerbia, yra nuolat gerai vertinami bendraamžių. Kartais

pedagogiškai apleisti vaikais savigarbą gali kelti dirbtinai, demonstruodami nepaklusnumą elgesio

taisyklėms, tačiau tai bus tik išorinė „kaukė“, po kuria slypi nepasitikėjimas savimi. Taip pat svarbu

žinoti, jog statusas nėra stabilus. Kaip teigė L. Jovaiša (2001), statuso keitimąsi sąlygoja tiek grupės

narių pažiūrų, emocijų, nuomonių keitimasis, tiek paties individo veiklos rezultatų ar elgesio

pakitimai. Be to, pats individas įvairiuose kolektyvuose gali turėti skirtingą statusą. Jei klasė vertina

gerą mokymąsi, gražius drabužius ir t.t, o tėvų apleistas vaikas tuo nepasižymi, jis įgyja žemą

statusą, nepasitikėjimą savimi. Kartais siekdamas įsitvirtinti ir įgyti pasitikėjimo savimi, vaikas

demonstruoja savas vertybes (pvz., fizinę jėgą), kuriomis jis pajėgus konkuruoti su kitais klasės

10

mokiniais. Jėgos demonstravimas ir kerštas būdingesnis vaikams, kurių šeimose vyrauja

autoritarinis elgesio stilius. Kadangi čia dažniausiai dominuoja jėgos kultas, santykių aiškinimasis

kumščiais vaikas tokią ,,bendravimo“ patirtį atsineša ir į naują aplinką – mokyklą. Noras parodyti

savo jėgą išreiškiamas užsispyrimu, ginčais, melavimu, siekimu vadovauti, nepaklusnumu ir t.t.

Toks vaikas dažnai įgyja ,,neigiamo lyderio“ statusą. Tačiau, kai klasė atmeta vaiko

demonstruojamą jėgą, destruktyvų elgesį, tada ieškoma grupės, kurioje šios vertybės būtų

pripažįstamos. Tokia grupė gali būti kiemo, gatvės, taip pat ir panašaus likimo vaikai, kurie irgi nori

įtvirtinti savo statusą. A.Suslavičius teigia, kad kai tokioje grupėje ir ,,susidaro hierarchija, nes vaikų

pajėgumas konkuruoti yra nevienodas, jie gali jaustis gerai, nes įgyja pasitikėjimo, jų statusas

pasidaro aukštesnis“ (Suslavičius, 1995, p.76).

Kitas svarbus aspektas lytims priimtino vaidmens perėmimas, tapatinimasis, apie kurį kalba

Erikson (1983), išskirdamas kaip vieną iš svarbių krizės išsprendimo momentų. Sėkmingas to

tapatumo perėmimas – garantas pasitikėjimui savimi, savo identiteto suvokime. Būtent tuo

laikotarpiu sumaištis vaidmenyse gali nepataisomai palikti nepasitikėjimo savimi bei savęs

nerealizavimo galimybių baimę. Tokia asmenybė bijos aplinkinių reakcijos, nepagrįstai gali

susidaryti kompleksavimas – atskleisti savo tikrąjį ,,aš”. Neryžtingumas, atsakomybės stoka,

tolimesnių tikslų blankumas tokį žmogų persekios visą gyvenimą. Yra daug žmonių, kurie nugyvena

su savo ,,netikruoju asmeniu “ – neleisdami kitiems save pažinti arba tik siauram aplinkinių ratui.

Socialinė kompetencija, statuso įgijimas, savivertė – tolimesnės raidos priežastys (Žukauskienė,

1998).

Paauglystės amžiaus ribos yra labai sąlygiškos, dažniausiai tarp 12 ir 18 metų. Paskui

prasideda jau suaugusio žmogaus periodas. Paauglystė dar kartais skirstoma į ankstyvąją – tarp 12 ir

14 metų, 15-ieji metai – lyg pereinamasis tarpsnis, o 16-18 metai – vėlyvoji paauglystė.

R.Žukauskienės (1998) teigimu, tiksliai nurodyti paauglystės pabaigos neįmanoma. Autorės

pastebėjo, kad kai kuriose šalyse paauglystė baigiasi tada, kai individai visiškai subręsta lytiškai (tai

fizinis organizmo subrendimo kriterijus), kitose – kai subręstama psichiškai ir sociališkai, prisiima

atsakomybę.

Psichologiniu požiūriu paauglystė baigiasi tada kai individas suranda savo tapatumą, susikuria

savo vertybių sistemą, sugeba užmegzti ir palaikyti tarpusavio draugystės ir meilės santykius,

numato ateities perspektyvą (Žukauskienė, 1998).

Panašiai paauglystę apibrėžia ir D. Myers (2000) teigdamas, jog tai yra gyvenimo tarpsnis tarp

vaikystės ir suaugusiųjų amžiaus. Ji trunka nuo fizinio lytinio brendimo pradžios iki tol, kol

pasiekiama savarankiško suaugusiojo žmogaus socialinė padėtis.

11

A. Petrulytės (2003) nuomone, lytiškai bręstant, paauglio kūnas kinta fiziškai, įgauna

suaugusiojo formas, o kognityvinė raida leidžia jaunam žmogui mąstyti logiškai, įsivaizduoti savo

ateitį ir ją planuoti. Vyksta tolesnė psichosocialinė raida, paauglys ieško savo tapatumo. Socialiniai

lūkesčiai, susiję su paauglio raida, skatina formuoti suaugusiojo elgesį, o tai ir yra paauglio raidos

pagrindas. Pasirengti suaugusiojo žmogaus gyvenimui – tai pasiekti emocinę ir ekonominę

nepriklausomybę, įgyti socialinius įgūdžius. Vienas svarbiausių paauglio pasikeitimų yra perėjimas

prie asmeninės, unikalios, individualios pažiūrų sistemos, kuri gali būti panaudota jo gyvenimiškai

patirčiai interpretuoti. Bet ne visų paauglių vertybių sistema būna unikali. Daugelis jų tiesiog

mechaniškai kartoja savo tėvų pažiūras, vertybes, įsitikinimus.

Socialinio paauglio raida – tai ko jis trokšta pasiekti savo gyvenime, skatina formuotis

suaugusiojo elgesį.

K. A. Trimakas (1997) nurodo jaunystės fazes ir joms charakteringas laikysenas bei elgesį.

Pirmoji fazė pagal jį – ankstyvoji jaunystė (12-14 m.). Šiame laikotarpyje pasižymi maištingumas,

emocingumas, negatyvūs stiprūs jausmai tam, kas vaikiška, praeičiai ir priklausomybei, tėvų

autoritetui. Čia viskas daroma „kitaip“ ir atsižadama to, kas yra sena, eksperimentuojama – apranga,

elgesiu, pažiūromis. Paaugliai mėgsta idealizuoti „didvyrius“, filmo ir sporto žvaigždes. Jų socialinė

grupė tampa nebe šeima, bet bendraamžių grupės. Sekanti fazė – vidurinioji jaunystė (14 – 16 m.),

kuri pasižymi energingumu, entuziastingumu, sumažėja emocijų sąmyšis. Stipriau pasireiškia

energija, entuziazmas. Metamasi į sportą. Tačiau trūkumas yra tai, jog energijai ir entuziazmui

trūksta tikslesnės krypties. Paskutinioji fazė – vėlyvoji jaunystė (16–19 m.). Šiame laikotarpyje

mažiau negatyvumo, mažiau emocijų, jausmų nepastovumo. Paaugliai yra labiau sukalbami.

Daugiau pasireiškia protas savo ieškojimais, gali kilti polinkis mąstyti, filosofuoti. Daugiau žiūrima

į ateitį, formuojama pasaulėžiūra. Jei nebuvo ankščiau, tai dabar yra tinkamas laikas patirti

intuicinius išgyvenimus ir pirmąją meilę. Šiame laikotarpyje taip pat žvelgiama į profesijas, darbus.

Psichologai teigia, kad paauglystėje žmogus išgyvena tapatumo krizę. Jos eigoje paaugliai

ieško savo vaidmens visuomenėje, ieško savo gyvenimo tikslo ir kelio. Būtent šioje raidos stadijoje

vyksta ilgas psichosocialinis moratoriumas, kurio metu paaugliui suteikiama daug laiko tyrinėti,

įsivaizduoti ir eksperimentuoti su savo tapatumu. Tačiau ne kiekvienam paaugliui tai pavyksta.

Daugelis autorių, remdamiesi tyrimais, nurodo kad tai, kaip paaugliui pavyksta išspręsti

tapatumo krizę, labai priklauso nuo visuomenės, šeimos ir draugų (Žukauskienė, 1998).

Taigi, paauglystė yra vienas svarbiausių, jautriausių ir aktyviausių savęs ieškojimo ir atradimo

gyvenimo tarpsnių. Jo metu paauglys kritikuoja, ieško savitų sprendimų, yra tikras dėl savo

nuomonės teisingumo, t.y. jo gyvenime vyksta daug fiziologinių ir psichologinių pasikeitimų, kurie

12

lemia tolesnę paauglio raidą. Ypatingai svarbu šiuo laikotarpiu su kuo paauglys daugiausia

bendrauja, kokias vertybes jis perima, kokie socialiniai, ekonominiai ir net politiniai įvykiai jį supa,

nes būtent tai formuoja asmenybę, tam tikros visuomenės narį. Todėl jeigu šiuo metu paauglys patirs

agresiją ar smurtą, arba pats tai naudos spęsdamas susidariusias problemas, galima teigti, kad jo

asmenybės vystimasis ir sustos ties šia riba. Todėl sudėtinga psichosocialinė paauglio raida ir

skatina domėtis, kaip šiuo periodu pasireiškia agresija ir jos naudojimas prieš bendraamžius

1.3. Paauglių agresyvumo priežastys ir agresijos raiška

Paauglio agresyvumas – tai emocijų išraiška, todėl analizuojant vaikų elgesį, būtina nagrinėti ir

jų emocijas. Agresyvumą paprastai skatina kelios emocijos (pyktis, pasibjaurėjimas, neapykanta ir

t.t.) (Navaitis, 1998). Visos emocijos vaikui reikalingos, jos padeda tikslingiau reaguoti, geriau

prisitaikyti. Fizinės ir psichinės kliūtys sukelia atitinkamas reakcijas: į nežymimas kliūtis emociškai

reaguojame silpniau, o kai kliudoma pasiekti itin geidžiamo tikslo – neišvengiamas pyktis bei

panašios emocijos. Galima sakyti, kad agresyvumą lydi įvairios kliūtys.

Labai dažnai šeima, pedagogai, bendraamžiai agresyvaus paauglio elgesį į priešišką, jo

siekimus varžančią aplinką, linkę vertinti kaip priešiškumą, o ne savigyną. Tačiau kartais vaiko

poelgiai gali būti ir jo priešiškumo aplinkiniams, kaip nuolatinės vaiko savybės, išraiška. Paprastai

mokytojai ir tėvai reaguoja į agresyvius vaiko veiksmus, o agresyvumą sąlygojantis priešiškumas

nelaikomas tokiu reikšmingu.

Agresyvūs paaugliai dažniausiai blogai mokosi, nors psichologiniai testai rodo, jog jų

intelektas dažniau būna aukštesnis, negu jų gaunami pažymiai. Jie neįsisavina dėstomos medžiagos

dėl per didelio aktyvumo, dėmesio stokos ir begalinio išsiblaškymo.

Agresyviems paaugliams sunku normaliai prieiti prie kito ir normaliai kalbėti. Jie įtaria kitą

turint priešiškų kėslų, todėl yra įsitikinę, kad turi reaguoti agresyviai, o ne draugiškai. Agresyvūs

paaugliai kitaip suvokia aplinkinį pasaulį, todėl jų reakcija kitokia. Jų elgesys darosi vis

sudėtingesnis, nes bendraamžiai nenori su jais turėti jokių reikalų, nežinodami kaip jie reaguos. Kaip

teigia U. Mielke, agresyvūs vaikai negerbia savęs. Pirmiausia tai liečia tuos paauglius, kurie

agresyviai elgiasi su kitais iš bailumo ir nepasitikėjimo savimi. Jie tikisi taip užsitarnauti pagarbą.

Kadangi jiems baimę sumažina agresyvumas, tai jie ir naudojasi ta nevykusia savęs realizavimo

forma (Mielke, 1997).

Paauglio agresyvus elgesys turi keletą priežasčių:

Agresyvus tėvų ar vaikui artimų suaugusiųjų elgesys;

13

Vaiko žeminimas, skriaudimas;

Nuolatinė, arba stipri frustracija;

Biologinės priežastys;

Lyčių skirtumas;

Socialinė, fizinė aplinka.

R. Žukauskienė pateikia keletą agresyvaus elgesio priežasčių. Pasak autorės agresyvaus

elgesio priežastimi laikomi konstituciniai, fiziologiniai arba genetiniai faktoriai. Agresija taip

aiškinama ir išmokimu, kuris gali būti pastiprinamas tėvų, bendraamžių bei kitos vaiko socialinės

aplinkos. Išmokimo fenomeną vaiko agresyvaus elgesio raidoje akcentuoja ir Eron, kuris teigia, kad

„agresija gali būti išmokta jau ankstyvame amžiuje, o po to išplėsta ir perkelta į kitas situacijas“

(Žukauskienė, 1997, p. 76).

R. Žukauskienė (1997) remdamasi kitų psichologų nuomone, pabrėžia, jog agresyvų elgesį gali

lemti ir kai kurios socialinės sąlygos, tokios kaip: šeimos struktūra, pajamos. Agresyvaus elgesio

priežastimi taip pat gali būti ankstesnis patyrimas, dėl kurio individas gali būti jautrus agresyvioms

užuominoms, stimulams. Ketvirtoji galima agresyvaus elgesio priežastis, kurią pateikia R.

Žukauskienė yra sutrikęs ir nepakankamas informacijos apdorojimas.

Visi šie veiksniai sąveikauja tarpusavyje ir įtakoja vaikų agresyvų elgesį, tačiau negalima

viena atskira priežastimi aiškinti visos agresyvaus elgesio įvairovės.

Daugelis (Navaitis; Valickas; Žukauskienė; Mielke ir kt.) rašiusių apie paauglio agresyvumą

nurodo, jog jį pirmiausia formuoja šeimos santykiai, tėvų bendravimo su vaiku stilius ir tik po to

mokyklinė situacija. Tačiau kaip tik mokykloje agresyvus elgesys sukelia žymesnes problemas.

Daugelio autorių tyrimų rezultatai rodo, jog vaikų agresyvus elgesys paprastai yra susijęs su

patirtos prievartos bei smurto laipsniu šeimoje. Vaikų agresijos šaltiniai, būna įgimto pobūdžio (t.y.

organizmas turi biologinį, neurotinį ar fiziologinį defektą) bei būna visuomenės įtakotas. Atliktuose

tyrimuose paaiškėjo, kad vaikai dažniausiai agresyviai elgiasi, modeliuojami kitų asmenų (tėvų,

globėjų) elgesį (Valickas, 1997). Tai nuomonei pritaria ir G.Valickas, pabrėždamas, kad fizinį ir

psichologinį smurtą patyrusių vaikų agresyvus elgesys rodo, jog sąveikaudama su aplinkiniais

asmenybė tarytum atgamina ankstesniųjų santykių šeimoje turinį.

Agresyvius veiksmus galima išreikšti įvairiais būdais, pvz.: agresija gali būti fizinė, verbalinė,

tiesioginė, perkeltinė ir t.t. Daugumos autorių (Myers; Leonavičius; Žukauskienė ir kt.) požiūriu,

agresija yra žodinis ar fizinis smurtas prieš save ar kitą asmenį, norint jam pakenkti arba jį

sunaikinti. Todėl aptariamas fizinis ir emocinis smurtas.

1.3. 1. Paauglių agresijos raiškos formos ir būdai

14

Paauglių agresyvumas, D. Olweus (2000) tyrimų duomenimis parodo, kad 60-70 proc.

agresyvumo apraiškų įvyksta pertraukų ar po pamokų metu. Ir toks agresyvus vaikų elgesys kito

vaiko atžvilgiu beveik nėra sprendžiamas. Dažnos patyčios nėra žaidimas, tai taip pat nėra

natūralus raidos reiškinys. Jos visada yra skaudžios ir gali turėti įvairių trumpalaikių ir ilgalaikių

pasekmių vaiko elgesiui, emocinei būklei, bendravimui su kitais žmonėmis, vaiko savivertei.

Dažnai vaikas, iš kurio tyčiojamasi, jaučiasi pažemintas, negerbiamas, išjuoktas, pralaimėjęs,

sužlugdytas, paniekintas ir silpnas. Visi šie jausmai verčia vaiką jaustis menkaverčiu (Povilaitis;

Valiukevičiūtė, 2006).

Pagaliau, pažeidus asmeninę erdvę, kai vaikas nuolat patiria frustraciją, galimas agresijos

išpuolis prieš persekiotojus kaip gynybinė reakcija. ,,Keršto siekiančių mokinių pagrindinis

motyvas – atsiteisti už iš tikrųjų patirtas skriaudas” (Braslauskienė; Jonutytė, 2005, p. 27).

Kaip nurodo V. Legkauskas, A. Jakimavičiūtė (2007), dažnai vaikai, kurie tyčiojasi iš kitų,

patys turi savų problemų. Gali būti, jog šie vaikai patiria agresiją namuose, nėra mylimi ar

sulaukia per mažai šilumos, todėl tyčiojimasis iš kitų yra būdas įrodyti sau ir kitiems, kad yra

kažko vertas. Vaikų fizinė agresija pasireiškia įvairiai. Tai gali būti fizinės prievartos

demonstravimas tarp bendraamžių kito vaiko atžvilgiu. Agresyvius veiksmus vaikai linkę

išreikšti įvairiais būdais. Remiantis vyraujančiais elgesio motyvais, galima išskirti tokias

pagrindines agresijos formas:

1. Impulsyvi – gynybinė.

2. Instrumentinė.

3. Priešiška – piktybinė.

Impulsyvi – gynybinė agresija. Ši agresijos forma paprastai kyla tada, kai vaikas patiria

frustraciją, kai jam kažkas grasina, persekioja, užgaulioja, jį žemina ir t. t. Šiuo atveju svarbų

vaidmenį atlieka reakcija į susidariusią situaciją. Impulsyvi – gynybinė agresija dažnai pasireiškia

netikėtose, neįprastose situacijose, kai vaikas neturi laiko apsvarstyti visų galimų alternatyvių

veiksmų, numatyti savo veiksmų pasekmių, kai jis yra stipriai susijaudinęs ir išgyvena neigiamas

emocijas. Patekęs į neapibrėžtą arba dviprasmišką situaciją, vaikas gali tendencingai suvokti kitų

žmonių ketinimus kaip priešiškus, jų veiksmuose įžvelgti puolimo požymius ir į tai atsakyti

gynybine agresija.

Instrumentinė agresija. Nors visomis agresijos formomis siekiama pakenkti arba padaryti

kokią nors žalą kitam žmogui, tačiau instrumentinės agresijos atveju dar yra siekiama ir kitų tikslų.

Siekiama gadinti daiktus, pažeminti konkurentą atimant ir gadinant jam priklausančius reikmenis.

15

Reikia pridurti, jog instrumentinės agresijos veiksmai gali būti planuojami bei apgalvojami iš

anksto, nors iš dalies ankstyvojo mokyklinio amžiaus vaikams instrumentinė agresija gana dažnai

pasireiškia. Vienas iš instrumentinės agresijos variantų gali būti agresija kaip grupinio solidarumo

pasekmė. Ji yra ypač paplitusi ir elgiasi agresyviai norėdama įsitvirtinti, pakelti savo statusą

bendraamžių akyse arba išvengti galimo atstūmimo.

Priešiška – piktybinė agresija. Galima sakyti, kad kai kurie vaikai išmoksta patirti malonumą

sąmoningai sukeldami aukai skausmą arba ją sužalodami. Priešiškos – piktybinės agresijos atveju

naudojama prievarta ir smurtas yra savitiksliai, t.y. agresorius neturi kito kokio nors aiškaus tikslo,

išskyrus tai, kad jis siekia kitam žmogui sukelti diskomfortą ir skausmą. Tokie agresyvūs veiksmai

yra ne tik intensyvūs bei ilgalaikiai, bet ir žeminantys aukos orumą. Be to, priešiškos – piktybinės

agresijos objektu dažniausiai pasirenkama tokia auka, kuri yra silpna ir negali duoti adekvataus

atkirčio (pvz., tai gali būti silpnesnis, lėtesnis, negalintis pasipriešinti vaikas).

R. Braslauskienės ir I. Jonutytės nuomone (2005) dažniausiai agresyvaus elgesio būdas

išreiškiamas mušimu rankomis ir spardymu, neretai daiktų gadinimu. Agresija pagal objektą galima

3 rūšių:

1) instrumentinė agresija, nukreipta į daiktus, jų gadinimą ir t. t. ;

2) į asmenį nukreipta agresija;

3) autoagresija (agresija, nukreipta į save).

R. Žukauskienė, remdamasi 1974 m. W. Hartupo stebėjimais, pažymi, kad vaikui augant

instrumentinė agresija silpsta, t.y. jis rečiau laužo daiktus, gadina inventorių ir t. t. Tuo tarpu į

asmenį nukreipta agresija – nemažėja, jeigu to neskatina aplinka, santykis su bendraamžiais,

emocinių santykių diapazonas. Autoagresija gali būti ir emocinių bei psichinių sutrikimų požymis,

tačiau ankstyvajame amžiuje bei jaunesniame mokykliniame amžiuje, tai pykčio ant savęs, noro

atkreipti dėmesį į save išraiška (Žukauskienė, 1998).

Pagal aplinkybes agresija gali būti skirstoma :

1. Reaktyvinė agresija (gynybinė reakcija);

2. Proaktyvi reakcija (tikslinga, planinga).

Fizinis agresyvumas vaikų tarpe gali būti konformistinis. Tokio pobūdžio agresyvumas

pasireiškia ne dėl kokių nors vidinių paskatų, bet dėl grupės spaudimo. Toks spaudimas

pasąmoninis, ne visada aiškiai išreikštas. Tai dažnai pasitaikantis agresyvumas vaikų tarpe, kai

norima pritapti, demonstruoti jėgą, įgyti prestižą ir būti priimtam į grupę (Suslavičius, 1995). Tai

aplinka, kurioje vaikas praleidžia tiek pat daug laiko kaip ir šeimoje. Dauguma vaikų nori

pripažinimo ir draugai daro didelę įtaką. Vaikai, norėdami pritapti prie autoritetų - populiarių vaikų,

16

mėgdžioja jų elgesį. Dažniausiai imituojamas ir perimamas neigiamas elgesys. Jei bendraamžiai

elgiasi agresyviai, tai dažniausiai ir vaikas stengiasi elgtis pagal grupėje priimtas taisykles ir normas,

taip išmoksta demonstruoti pageidaujamą agresyvų elgesį. Toks vaikas taip pat besielgiančių vaikų

grupėje tampa pastebimas. Vaikams būdinga reikmė – socialinis identifikavimasis, kurio esmė būti

panašiu arba tokiu pat asmeniu, kaip asmuo, kuriam skiriamas dėmesys. Taip išmokstama elgtis

pagal etaloną – net ir blogą elgesį (Jovaiša, 2001). Jausdamasis pripažintu, vaikas įgyja pasitikėjimą

savimi. Susiformuoja elgesio pastiprinimas: elkis agresyviai – patiksi. Taigi vaiko naudojama

agresija prieš kitus, jo manymu, gali atnešti jam sėkmę, sustiprinti palankaus komunikavimo su

grupe lūkesčius. Identifikavimas gali pasireikšti pamėgdžiojimu, idealo siekimu.

Agresyvumo demonstravimas kartais tapatinamas su agresyvių herojų elgesiu, tuo parodant

pranašumą prieš konkurentus. Smurtinio turinio filmai dažnai veikia vaikų elgesį ir skatina

mėgdžioti, šitaip identifikuojantis su veikėjais. Atsiranda agresyvios mintys, idėjos, tokie vaizdiniai

dažnai provokuoja tikrovišką elgesį, taigi ,,agresyvios mintys gali būti faktiškosios agresijos įvadas“

(Suslavičius, 1995, p.96). Kaip nurodo V. Jankauskaitė, agresyvaus turinio filmus mėgstantys vaikai

jau yra pažeisti aplinkos. Trūkstamą dėmesį vaikai kompensuojasi žiūrėdami televizorių vietoje

artimųjų bendravimo (Jankauskaitė, 1998, p.56,). Informavimo priemonės taip pat daro įtaką

agresyviam vaikų elgesiui. Skaitydamas knygą, vaikas pats fantazuoja, susikuria sau vaizdinius, o

televizija pateikia jau sukurtus, kartais net labai įtaigius vaizdus. Ne tik kriminalinėse TV laidose,

bet ir vaidybiniuose bei animaciniuose filmuose gausu smurto. Jei vaikas nuolatos žiūri filmus,

kuriuose liejasi kraujas, konfliktai sprendžiami jėga, laimi stipresnis, tai neabejotinai sudaro

palankias sąlygas įgimtam agresyvumui vystytis. Kai juos žiūri paauglys ar suaugęs, jis bent

suvokia, kad tai filmas. Darželinukas ir pradinukas priima tai, ką mato kaip siektinas vertybes,

normas ir orientacines taisykles visuomenėje. Formuojasi suvokimas, kad problemas natūralu spręsti

fizine jėga.

L. Rupšienė ir D. Plačenienė (2002), pasiremdamos fizinės- verbalinės, aktyvios – pasyvios,

tiesioginės ir netiesioginės agresijos parametrais, išskyrė 8 agresijos tipus:

1. Fizinė aktyvi – tiesioginė.

2. Fizinė – aktyvi- netiesioginė.

3. Fizinė – pasyvi –tiesioginė.

4. Fizinė – pasyvi –netiesioginė.

5.Verbalinė – aktyvi – tiesioginė.

6. Verbalinė – aktyvi – netiesioginė.

7. Verbalinė – pasyvi – tiesioginė.

17

8. Verbalinė – pasyvi – netiesioginė.

Vaikai agresyvius veiksmus pasitelkia tada, kai grupėje, klasėje į juos visai nekreipiamas

dėmesys. Tai labai panašus elgesys, kuris vyrauja šeimose, siekiant sulaukti tėvų dėmesio. Tokiu

atveju vaikai pradeda šaipytis iš klasės draugų, tyčia pastumia juos, patraukia kėdę prieš sėdant.

Taip jie susilaukia klasės draugų, bei mokytojos dėmesio, su jais kalbama apie jų nederamą elgesį.

Tai vaikams patinka, todėl jie gali nuolatos naudoti agresiją prieš kitus. Smurtaudamas vaikas

kartais užsitarnauja trokštamą dėmesį, tokiu atveju smurtas gali pasikartoti.

Pastarųjų agresija yra gana dažnas ir susirūpinimą keliantis visuomenės reiškinys. Ypač svarbu

suvokti, kodėl vaikai būna agresyvūs, norint jiems tinkamai suteikti pagalbą. Agresija vaikystėje gali

vystytis į agresiją ir suaugusio asmens amžiuje.

Kaip atpažinti agresyvų vaiką V. Černius (2006) nurodo tokią agresyvios elgsenos vaiko

charakteristiką:

1. Nesutinka su mokytojo ar grupės nutarimais.

2. Priekabus, greitai supyksta, dažnai mušasi.

3. Pagiežingas, nepaklusnus, erzina kitus.

4. Trukdo klasės darbą.

5. Kiti mokiniai jo vengia.

6. Dažnai vagia.

7. Dažnai meluoja.

8. Kartais naikina jį supančius daiktus.

V. Targamadzė ir D. Valeckienė (2007) nurodo pagal H. Walkeris (1995) ir Kauffman, (2001)

socialinio mokymosi teorijos idėjas pateikia agresyvaus elgesio dinamikos modelį. Toks elgesys

stebimas nuo ramaus momento, kai bendradarbiaujama, tačiau nesulaukiama dėmesio į savo

pastangas. Neišspręsti konfliktai namuose, mokykloje, paskatina įvairiakryptę agresijos išraišką.

Augant agresijai, labiau atkreipiamas dėmesys. Agresyvaus elgesio negalima priskirti

antisocialiniam elgesiui, nes visada sąmoningai yra laužomos visuomenės normos. Manoma, kad

žemas sociometrinis statusas tarp vaikų pradinėje mokykloje įtakoja tolesnį vaiko agresijos

vystymąsi, tai tarsi predikatorius paauglystės reaktyvumui. Psichologiniai tyrimai rodo, kad

tarpasmeninius santykius lemia asmenybės patrauklumas. Mokykloje kaip nepatrauklūs nurodomi

nervingi, lengvai frustruojantys, neigiamų emocinių nuostatų vaikai, su kuriais dažnai į

konfrontacijos situacijas patenka ne tik bendraamžiai, bet ir mokytojai. Klaidinti gali veiklos ir

elgesio faktų sutapatinimas su kuriuo nors psichiniu požymiu (Jovaiša, 2001). Pvz; vaikas trenkė

18

durimis, daroma išvada – jis nervingas, agresyviai elgiasi, tačiau galbūt jis pažemintas draugų

akivaizdoje – tai yra jo reakcija (Širvinskienė; Žemaitienė; Didžiokienė, 2008).

Lyginant vaikų agresyvumo apraiškas pagal lytį, galima pažymėti, kad tiesioginis kontaktas

labiau būdingas berniukams nei mergaitėms (Prakapas, 2001). Pedagogai, bendraamžiai ir tėvai

pažymėjo, jog tarp berniukų jėga naudojama dažniau nei tarp mergaičių, t.y. pasireiškia daugiau

atviro agresyvumo. Mergaitės agresyvų elgesį parodo kitaip: priešiškai nusistato, demonstruoja

įžūlumą ar nedraugauja. Jos dažniausiai nenaudoja jėgos (Jonutytė; Braslauskienė, 2005). Berniukai

labiau dalyvauja agresyviuose įvykiuose, tai sąlygoja, matyt, biologinis komponentas, kurio

pagrindas – lyties fizinės ir psichologinės savybės. Tokių prielaidų kėlimui sudarė H. Harlow atlikti

tyrimai su beždžionių jaunikliais, kurie atsižvelgiant į lytį buvo linkę elgtis skirtingai.

Apibendrinant galima pasitelkti A. Juodraičio (1998) tyrimuose nurodytus agresijos

pasireiškimą pradinėse klasėse. Autorius nurodo, kad 6 proc. pradinių klasių mokinių neturi priešų,

vadinasi likusi dalis – 94 proc. mokinių nuolat atsiduria arba patys sukelia agresyvias situacijas.

1.3.2. Paauglių fizinės ir emocinės agresijos raiška

Ž. Arlauskaitė (1998) išskiria keletą smurto formų, tačiau šiame darbe aptariamas tik fizinis ir

emocinis smurtas, kadangi jis aktualiausias paauglių tarpe ir glaudžiai susijęs su agresija.

Fizinis smurtas:

Mušimas ranka;

Mušimas įvairiais daiktais;

Smogimas, stumdymas;

Bet koks skausmo sukėlimas;

Kūno sužalojimo grėsmė.

Kartais paaugliai naudoja žodinę agresiją, tačiau nuo jos galima apsiginti ta pačia strategija.

Visa tai lemia skriaudžiamųjų nuolatinę blogą savijautą ir parodymą, kad esi nemylimas ir

nereikalingas tam tikroje draugų kompanijoje (Arlauskaitė, 1998).

K.Miškinis (2003) taip pat pateikia smurto formų analizę. Jis fizinį smurtą apibūdina kaip

prievartą, slopinančią asmenybę. Autorius pastebėjo, kad fizinės bausmės lietuvių šeimose

vartojamos gana dažnai. Todėl smurtaujantis tėvas ar motina patys tampa agresyvumo simboliais.

Dažniausiai jų vaikai į jėgą bando atsakyti jėga, o nepajėgdami įveikti stipresniųjų, tokie vaikai

skriaudžia silpnesniuosius. Todėl dažnai yra vartojamas posakis, jog „smurtas gimdo smurtą“ .

Tokie veiksmai verčia sunerimti ir kuo skubiau ieškoti veiksnių, galinčių sustabdyti šį procesą.

19

Emocinis smurtas:

Pasityčiojimas;

Žeminimas;

Gąsdinimas;

Vertimas jaustis kaltam;

Nuolatinis blogas savijautos sukėlimas;

Parodymas, kad esi nemylimas ir nepageidaujamas.

A. Palujanskienė ir J. V. Uzdila (2004) pažymi, kad kas ketvirtas vaikas patiria bendraamžių

patyčias ir net 60 proc. vaikų prisipažino, kad kartais tyčiojasi iš bendraamžių. Net 17 proc. vaikų

nurodė, kad jie iš bendraamžių tyčiojasi dažnai, vieną ar daugiau kartų per savaitę.

Autoriai, nagrinėdami patyčių sąvokas, pateikia įvairias jų sampratas (žr. 1 lentelę.):

1 lentelė

Patyčių sampratos

Autorius (data) SamprataLorenz (1968) ,,Mobbing“ – puolimas ant silpnesnio.Olweus (1993) ,,Harrasment“ (liet. k. – varginimas, priekabiavimas) – bet koks

nepageidaujamas ar nenorimas veiksmas, kuris žeidžia, žemina, puola kitą asmenį

Lietuvos didysis žodynas (1999)

Kitą asmenį skaudinantis ar žeminantis elgesys.

Smith (2000) ,,Intimidation“ (liet. k. – gąsdinimas, bauginimas) – veiksmas, kuriuos siekiama sukelti baimę, dažnai siekiant kontroliuoti kitą.

Zaborskis; Cirtautienė; Žemaitis (2005)

Vaikų ir paauglių priekabiavimo ir tyčiojimosi elgesys mokykloje.

Apibendrinant patyčių sampratą, galima teigti, kad tai negatyvus elgesys kito asmens

atžvilgiu siekiant sukelti baimę. Kaip nurodo Olweus (1993) patyčios – tarpusavio sąveikos

procesas, kurį apsprendžia klasės mikroklimatas. Skriaudėjų rėmėjai dažnai patys nesuvokia kaip

pastiprina patyčias. Olweus (1993) iškėlė patyčių tris aspektus:

1. Patyčios – tyčinis elgesys, kurio tikslas kitam žmogui sukelti fizinį ar emocinį skausmą.

2. Patyčios vyksta nuolat.

3. Vaikas, patiriantis patyčias negali pats apsiginti, nes patyčių iniciatorius yra fiziškai ir

psichologiškai pranašesnis.

V. Targamadzė ir D. Valeckienė (2007) pažymi, kad patyčių iniciatoriai visada stiprina

savo pozicijas tarp bendraamžių įvairiomis formomis. Olweus (1994) nurodo, kad patyčios gali

20

tiesioginės ir netiesioginės. Tiesioginės patyčios pasireiškia atviru aukos puolimu: užgauliojant,

pravardžiuojant ir grasinant. Jų formos įvairios (žr. 2 pav.):

2 pav. Tiesioginių patyčių formos

Pellegrini ir Long (2002) išskyrė patyčias pagal formas: verbalines, kurios gali būti žodinės

(pravardžiavimas, gąsdinimas), rašytinės (komentarai, SMS žinutės, elektroniniai laiškai ir t.t.)

bei fizines patyčias (mušimas, stumdymas, gestų rodymas, daiktų niokojimas ir t. t.). Tuo tarpu

sudėtinės patyčios apima ir verbalinius ir fizinius veiksmus aukos atžvilgiu (Targamadzė;

Valeckienė, 2007).

Netiesioginės patyčios subtilesnės – auka išstumiama iš grupės nebendraujant, vengiant

kontaktų, ignoruojant. Bauman ir Del Rio (2006) atkreipia dėmesį į tai, kad šiandieninės

technologijos dar labiau užmaskuoja iniciatorius ir netiesiogiai puola auką: kuria negatyvią

informaciją apie asmenį interneto svetainėse, siuntinėja žinutes, iškreiptus vaizdus ir t. t.

Kitas aspektas – ,,patyčių skirstymas pagal priežastis:

Dėl kūno sudėjimo;

Socialinės padėties,

Rasistinės,

Seksualinės,

Dėl negalios“ (Targamadzė; Valeckienė, 2007, p.165).

Mokyklose patyčios būna įvairių formų ir labai dažnai – sudėtinės, apimančios tiek fizines,

tiek verbalines formas. Tai labiau pastebimi reiškiniai nei netiesioginė patyčių forma, kada

paauglys grupėje izoliuojamas. Tačiau įvairūs klasės valandėlių metu testų klausimai (pvz; su kuo

keliautum į žygį? Kam nepatikėtum svarbiausių daiktų? ir t. t.) padeda išsiaiškinti šiuos atvejus ir

imtis priemonių užkirsti plitimui arba bent išvengti skaudesnių šios pasireiškiančios agresijos

pasekmių.

K.Hurrelmann ir G.Unvergzat (2001) teigia, kad agresyvus elgesys susiję su asmens

psichiniais procesais. Prievarta sau ir kitiems rodo buvusias frustracijas, kuomet vaikas buvo

21

TIESIOGINĖS PATYČIOS

VERBALINĖS FIZINĖS SUDĖTINĖS

žodinės rašytinės

atmestas, izoliuotas, vienišas. Čia kalbama ir apie savikontrolės stoką, pykčio nevaldymą, emocinę

priklausomybę ir perdėtą baimę tą ryšį prarasti. Kaip nurodo R. Povilaitis ir J.Valiukevičiūtė

(2005), polinkiui į agresiją įtakos turi ir sudėtingas vaiko charakteris, hiperaktyvumas,

impulsyvumas, dėmesio sukoncentravimo problemos, menki socialinių problemų sprendimo

įgūdžiai: vaikai supranta kitų vaikų elgesį kaip priešišką, ir nesugeba rasti neagresyvių konfliktų

sprendimo būdų (Targamadzė; Valeckienė, 2007).

Taigi, smurtas ir agresija gali būti įvairus ir naudojamas tarp įvairaus amžiaus ir lyties žmonių.

Agresijos pasireiškimo būdai yra įvairūs, tačiau bene visos skaudina ir stipriai žaloja žmogų. Ypač

tai aktualu paauglystės laikotarpiu, kai formuojasi asmenybė, jos požiūris į visuomenę, į gyvenimą,

vyksta savęs ieškojimo periodas. Smurtas žaloja žmogų fiziškai ir psichologiškai, palikdamas tam

tikrą pėdsaką jo gyvenime.

2. PAAUGLIŲ AGRESIJOS RAIŠKOS TYRIMAS

2.1 .Tyrimo metodika

22

Šio darbo tyrimo tikslas- palyginti paauglių agresijos formų raišką lyties ir amžiaus aspektu.

Tyrimui realizuoti pasirinkta standartizuota apklausa raštu. Tai populiariausias ir paprasčiausias

būdas išsiaiškinti žmonių nuomonę bet kokiu rūpimu klausimu.

Pasak R.Tidikio (2003), anketa – klausimų lapas tam tikroms žinioms surinkti. Kaip teigia K.

Kardelis (2002), ji yra aiški, nedviprasmiška, patikima. To buvo siekiama ir konstruojant

instrumentą. Anketų pranašumas – kaip teigia, B. Bitinas (2006), surinktos informacijos

masiškumas, itin svarbus ugdymo reiškiniams apibūdinti. Anketavimo rezultatus reikia labai

atsargiai interpretuoti, išvadose būtina pabrėžti, jog duomenys nusako tik respondentų nuomonę.

Patogiausios anketos yra sudarytos iš uždaro tipo klausimų (kai pateikiami visi galimi

atsakymo variantai, o respondentas tik pažymi pasirinktus vieną ar kelis atsakymo variantus).

Anketa individualiai kiekvienam respondentui išdalijama darbo, mokymosi arba gyvenamoje

vietoje, iš anksto aptarus gražinimo vietą (I.Luobikienė, 2005).

Pasak B. Bitino (2006), anketos paprastai siejamos su masine apklausa ir duomenų statistiniu

apdorojimu. Anketinė apklausa gali būti atliekama keliais būdais (A.Valackienė, 2004).:

respondentų apklausa tiesiogiai bendraujant su jais; respondentų apklausa naudojantis pašto

paslaugomis; respondentų apklausa naudojantis laikraščio, žurnalo ir kito leidinio paslauga.

Realizuojant tyrimą pasirinktas anketų platinimas mokymosi įstaigoje, nes respondentams sudaryta

galimybė atsakyti pamokos metu.

Tyrimo vieta: Kauno Palemono vidurinė mokykla.

Anketos turinys sudarytas iš 3 dalių, pristatomų 2 lentelėje.

2 lentelė

Anketos struktūra

Demografiniai duomenys.

Pateikti klausimai, susiję su pagrindiniais demografiniais rodikliais (lytis, amžius,).

Klausimas, susijęs su šeimos sudėtimi

Šios dalies klausimai apima tokius aspektus: šeimyninį statusą (pilna, nepilna šeima, su kuo gyvena)

Klausimai, susiję su agresijos formomis

ir reacijomis

Šioje dalyje pateikiami tokie klausimai, kurie parodo, kaip respondentas gali reaguoti į tam tikras situacijas (A. Petrulytės paauglio agresyvumo vertinimas)

Tyrimo laikas. Anketos buvo išdalintos 2010 m. balandžio 5 dieną. Anketą sudaro 3 uždaro

tipo kausimai, į kuriuos atsakoma pažymint tinkamą variantą bei agresijos klausimynas su

galimais ,,taip” ir ,,ne” atsakymų variantais Anketos apimtis – 2 puslapiai.

23

Tyrimo objektas ir imtis. Respondentais pasirinkti Kauno Palemono vidurinės mokyklos 6 (13-

14 metų) ir 9 (15-16 metų) klasių mokiniai. Buvo pateiktos 105 anketos, atrinkta 100 tinkam.

Tyrimo rezultatų apdorojimas. Agresyvumo vertinimas atliktas remiantis A. Petrulytės

pateikta Buss- Durkee metodika agresyvumui ir priešiškumui tirti. Pasirinktos 4 agresyvumo

raiškos: fizinės agresijos, netiesioginės agresijos, susierzinimo ir verbalinės agresijos. Anketos

raktas:

Fizinė agresija (F): taip = 1 balas, ne = 0balų teiginiai: 1, 12, 15, 19, 23, 27, 31, 34

taip = 0, ne = 1 teiginiai: 4, 5

Netiesioginė agresija (N): taip= 1, ne= 0 teiginiai: 2, 6, 9, 17, 20, 28, 32,

taip=0, ne=1 teiginiai : 13, 24

Susierzinimas (S): taip = 1, ne = 0 teiginiai: 3, 10, 14, 21, 25, 29, 33, 38

taip=0, ne=1 teiginiai: 7, 18, 36

Verbalinė agresija (V): taip = 1, ne = 0 teiginiai: 4, 8, 11, 15, 22, 26, 30, 37, 39

taip=0, ne=1 teiginiai: 16, 34, 40, 41.

Rezultatų duomenys apdoroti Exell programa ir pateikti diagramomis.

2.2. Tyrimo rezultatų analizė

Tyrime dalyvavo 13-14 ir 15-16 metų amžiaus mokiniai. Respondentai nurodė savo amžių.

Tyrimo metu pastebėta, kad vyresnių mokinių tarpe daugiau yra berniukų, o jaunesnių mokinių-

mergaičių (žr. 4 pav.).

23%

27%

26%

24%

21%

22%

23%

24%

25%

26%

27%

28%

berniukai mergaitės

13-14 m,.

15-16 m.

4 pav. Mokinių pasiskirstymas pagal amžių ir lytį (proc.) N=100

24

Analizuojant dalyvavusių apklausoje mokinių skaičių pagal lytį, aiškėja, kad

respondentai pagal lytį pasiskirstė vienodai: 50 proc. mergaičių ir 50 proc. berniukų. Pastarųjų

daugiau nei mergaičių yra 15-16 m. apklaustųjų tarpe.

52%

34%

2%4%

2%

46%

0% 0% 2%

52%

0%

10%

20%

30%

40%

50%

60%

su abiemtėvais

su mama su tėčiu su globėjais su seserimi

berniukai

mergaitės

5 pav. Šeimos situacija vaikų lyties aspektu (proc.) N=100

Remiantis paveiksle pateiktais duomenimis, galima teigti, kad su abiem tėvais tiek pat

berniukų , tiek pat mergaičių. Su mama gyvenančių mergaičių (46 proc.) yra daugiau nei

berniukų (34 proc.).

62%

34%

0% 2% 2%

52%

2% 2% 2%

42%

0%

10%

20%

30%

40%

50%

60%

70%

su abiemtėvais

su mama su tėčiu su globėjais su seserimi

13-14 m.

15 -16 m.

6 pav. Šeimos situacija vaikų amžiaus aspektu (proc.) N=100

Analizuojant vaikų šeimų sudėtis, aiškėja, kad tarp 13-14 m. amžiaus vaikų yra

daugiau gyvenančių su abiem tėvais nei 15-16 m. amžiaus grupėje.

25

Tyrimo metu siekta palyginti pagal amžių būdingą vaikų ir tėvų santykių būseną (žr.

pav.).

48%

40%

12%

36%

24%

40%

0%

10%

20%

30%

40%

50%

60%

geri vidutiniai blogi

13-14 m.

15 -16 m.

Pav.

7 pav. Vaikų santykiai su tėvais pagal amžių (proc.) N=100

Pagal tyrimo rezultatus matyti, didesnė grupė 13-14 m. amžiaus vaikų nurodo gerus

santykius su tėvais. Esminių skirtumų įvardijant vidutinius santykius nepastebėta skirtingose

amžiaus grupėse. Tačiau 15- 16 m. amžiaus grupėje pastebimai net 2 kartus daugiau nei 13-14

m. amžiaus vaikų, teigiančių, kad jų santykiai su tėvais blogi.

Analizuotas santykių su tėvais pobūdis lyčių aspektu, atskleidė, kad mergaitės labiau

nei berniukai įvardija santykius gerais (žr.8 pav.).

58%

30%

12%

36% 34%30%

0%

10%

20%

30%

40%

50%

60%

70%

geri vidutiniai blogi

mergaitės

berniukai

8 pav. Mergaičių ir berniukų santykiai su tėvais (proc.) N=100

26

Pagal 8 paveiksle pateiktus duomenis, aiškėja, kad didesnė dalis mergaičių (58 proc.)

įvardija santykius su tėvais gerais. Tuo tarpu blogus santykius su tėvais turintys teigė didesnė

dalis berniukų nei mergaičių.

Vertinant agresyvumo indeksus, išryškėjo, kad didesnė dalis apklausoje dalyvaujančių

paauglių yra vidutini agresyvumo (žr. 9 pav.).

18%

62%

20%

0%

10%

20%

30%

40%

50%

60%

70%

mažas agresyvumoindeksas

vidutinis agresyvumoindeksas

didelis agresyvumoindeksas

9 pav. Agresyvumo indeksai (proc.) N=100

Didesnę dalį apklausoje dalyvavusių respondentų sudarė vidutinį agresyvumo indeksą

turintys vaikai. Lyginant agresyvumo indeksą lyties aspektu, aiškėja, kad didesnis agresyvumo

indeksas panašus (žr. 10 pav.).

didelis agresyvumo indeksas

18%

19%

17%

18%

18%

18%

18%

18%

19%

19%

19%

19%

berniukai mergaitės

10 pav. Didelis agresyvumo indeksas lyties aspektu (proc.) N=100

27

Kaip matyti 10 paveiksle, esminio skirtumo lyginant skirtingų lyčių didesnį agresyvumo

indeksą, nėra.

Analizuojant tyrimo metu skirtingas agresijos raiškas, aiškėja, kad mergaičių verbalinė ir

netiesioginė agresija yra didesnė nei berniukų (žr. pav.).

22%

44%

26%

48%

36%

26%

32%

42%

0%

10%

20%

30%

40%

50%

60%

Fizinė agresija(F)

Netiesioginėagresija (N)

Susierzinimas(S)

Verbalinėagresija (V)

mergaitės

berniukai

11 pav. Agresijos raiškos formos lyties aspektu (proc.) N=100

R. Mielke (1997) pažymi, kad lyčių skirtumai turi reikšmės agresyvumui. Iš duomenų

aiškėja, kad didesnė dalis mergaičių nei berniukų labiau akcentuoja verbalinę agresiją

(pravardžiavimas, prieštaravimas, tonas ir t. t.) . Taip pat didesnė dalis mergaičių nei berniukų

nurodė netiesioginę agresiją. Tai patvirtina Prakapo (2001) pastebėjimus, kad mergaitės

linkusios ignoruoti, nedraugauti, erzinti, apkalbėti, kas ir sudaro netiesioginės agresijos turinį.

Berniukai pritarė įvardydami jiems patiems būdingus labiau fizinės agresijos atsakymus.

Prakapas pažymi, kad berniukams labiau būdinga tiesioginė agresija, išreikšta fiziniu kontaktu.

28

34%38%

46% 48%

36% 36%

42%

48%

0%

10%

20%

30%

40%

50%

60%

Fizinė agresija(F)

Netiesioginėagresija (N)

Susierzinimas(S)

Verbalinėagresija (V)

13-14 m.

15-16 m.

12 pav. Agresijos raiškos formos amžiaus aspektu (proc.) N=100

Remiantis pateiktais duomenimis 12 paveiksle, aiškėja, kad skirtumai nedideli. Verbalinė

agresija skirtingose amžiaus grupėse vienoda. Fizinė agresija nežymiai didesnė tarp 15-16 m.

tiriamųjų. Netiesioginės agresijos ir susierzinimo raiška didesnė tarp 13=14 m. mokinių.

Tyrimo metu siekta palyginti vaikų didesnės agresijos sąsajas su vaikų socialine

padėtimi- jų šeimos sudėtimi (žr. 13 pav.).

12%

28%

26%

38%

36%

36%

32%

42%

22%

32%

32%

44%

0% 10% 20% 30% 40% 50%

Fizinė agresija(F)

Netiesioginėagresija (N)

Susierzinimas(S)

Verbalinėagresija (V)

su tėvu

su mama

su abiem tėvais

13 pav. Didesnės agresijos indeksas vaikų socialinės padėties aspektu (proc.) N=100

Analizuojant gautus duomenis, ryškėja, kad fizinės ir netiesioginės agresijos raiškos

žymiai didesnės tų mokinių, kurie gyvena su mama. Tuo tarpu gyvenančių pilnose šeimose su

abiem tėvais, mokinių agresijos visų agresijų raiškų atžvilgiu lyginant buvo mažesnė nei

29

gyvenančių nepilnose šeimose. Tai patvirtina R. Žukauskienės (1997) teiginį, kad agresyvų

elgesį lemia socialinės sąlygos, šeimos struktūra.

Analizuota tyrimo metu vaikų ir tėvų santykių įtaka agresyvumo raiškai (žr. 14 pav.).

8%

8%

16%

16%

26%

24%

32%

42%

42%

32%

32%

64%

0% 20% 40% 60% 80%

Fizinė agresija(F)

Netiesioginėagresija (N)

Susierzinimas(S)

Verbalinėagresija (V)

blogi santykiai

vidutiniai santykiai

geri santykiai

14 pav. Vaikų ir tėvų santykių įtaka agresyvumui (proc.) N=100

Remiantis 14 paveiksle pateiktais duomenimis, aiškėja, kad kuo blogesni santykiai

vyrauja šeimoje, tuo labiau reiškiasi agresyvumas. Tai ypač ryšku, lyginant verbalinės

agresijos, netiesioginės agresijos ir fizinės agresijos raiškų priklausymą nuo santykių.

Apibendrinant galima teigti, kad vaikų agresyvumo raiška priklauso nuo lyties:

mergaitės labiau stiprios verbalinės ir netiesioginės agresijos raiškoje, o tarp berniukų

dominuoja fizinė agresija. Socialinės sąlygos ir šeimos sudėtis bei santykiai joje turi reikšmės

vaiko agresyvumui. Gyvenantys nepilnose šeimose, labiau patiriantys frustraciją, įtampą,

labiau linkę į netiesioginę, verbalinę ir fizinę agresiją. Esminių skirtumų skirtingose amžiaus

grupėse lyginant agresijos raiškas, nepastebėta.

30

LITERATŪRA

1. Abromaitienė L. , Liaudinskienė G., (2004). Smurto šeimoje poveikis vaikų socializacijai

vidurinėje mokykloje. Socialiniai mokslai Nr. 3 (45).

2. Arlauskaitė Ž. (1998). Tikra knygelė apie skriaudą. Vilnius: Folium.

3. Augis R. (Red.) (1993). Psichologijos žodynas. Vilnius : Mokslo ir enciklopedijų leidykla.

31

4. Beresnevičienė D., Andziulytė, I. (2004). Lietuvos paauglių beviltiškumo jausmas ir

savivertė. Šiauliai: ŠU universitetas.

5. Braslauskienė R., Jonutytė I. (2005). Vaikų agresyvaus elgesio prevencija ugdymo

institucijose: mokomoji knyga. Klaipėda.

6. Černius V. (2006). Žmogaus vystymosi kelias: nuo vaikystės iki brandos. Kaunas.

7. Dabartinis lietuvių kalbos žodynas. (2000).Vilnius.

8. Fiurst M., (1999) Psichologija. Kaunas.

9. Gučas A. (1990). Vaiko ir paauglio psichologija. Kaunas: Šviesa.

10. Gumuliauskienė A. (1996). Vaikų ir paauglių agresyvumo klausimu. Acta paedagogica

Vilnensia. Vilnius. p. 131-136.

11. Hurrelmann K., Unvergzat G. (2001). Kaip išugdyti stiprius vaikus. Vilnius

12. Jankauskaitė V. (1998) Paauglių agresyvumo raiška ir prevencija globos įstaigose:

magistro darbas. Klaipėda.

13. Jonutytė I., Braslauskienė R. (2005), Vaikų agresyvaus elgesio prevencija ugdymo

institucijose. Klaipėda: KU leidykla.

14. Jovaiša L. (1993). Pedagogikos terminai. Kaunas.

15. Jovaiša L. (2001) .Ugdymo mokslas ir praktika. Vilnius.

16. Juodraitis A. (1998). Delinkventinio elgesio vaikai: pedagoginės – psichologinės

problemos. Specialusis ugdymas. Šiauliai: Šiaulių universiteto leidykla.

17. Kaffemanas A. (2003). Mąstymo psichologija. Vilnius: VU leidykla.

18. Laskytė A., Žemaitienė N., Vaitkevičius R., (2008) Lietuvos paauglių sąmoningo savęs

žalojimo ir stresą keliančios gyvenimo patirties sąsajos. Visuomenės sveikata, 4 (43), p. 56-

63.

19. Legkauskas V., Jakimavičiūtė A., (2007). Mokinių dalyvavimo patyčiose mokykloje ir

šeimoje patiriamos fizinės ar emocinės prievartos sąsajos.   Socialiniai mokslai, 3 (57)

20. Leonavičius J. (1993). Sociologijos žodynas. Vilnius: Akademija.

21. Mielke U. (1997). Geriau supraskime sunkius vaikus. Vilnius: Lektūra.

22. Mikalajūnaitė L. (1999). Fizinės bausmės šeimoje – tradicinis vaikų auklėjimo būdas.

[Žiūrėta 2010-02-04]. Prieiga per internetą:

<http://www.mkc.lt/dokuments/mokymosi_medziaga/mokykla_be_agresijos.doc>

23. Miškinis K. (2003). Šeima žmogaus gyvenime. Vilnius: Lietuvos mokslų akademija.

24. Myers D.G. (2000). Psichologija. Kaunas: Poligrafija ir informatika.

25. Nasvytienė D. (2005). Vaiko elgesio ir emocijų problemos. Vilnius: VPU.

32

26. Navaitis G. (1997). Psichologinė parama vaikui. Vilnius: Tyto alba.

27. Navaitis G. (1998). Psichologinė parama vaikams. Vilnius: Kronta.

28. Palujanskienė A., Uzdila, J. V. (2004). Agresija ir konfliktai mokykloje. Pedagogika T.73.

29. Petrulytė A.(2003). Jaunesniojo paauglio socialinė raida. Vilnius: Sapnų sala.

30. Pikūnas J. (2000). Asmenybės vystymasis : kelias į savęs atradimą. Kaunas: Pasaulio

lietuvių kultūros, mokslo ir švietimo centras.

31. Povilaitis R., Valickaitė D., (2005). Priekabiavimo paplitimas Panevėžio miesto ir rajono

bendrojo lavinimo vidurinių mokyklų moksleivių populiacijoje. Visuomenės sveikata, 2

(29).

32. Povilaitis R., Valiukevičiūtė J. (2005). Priekabiavimas ir jo prevencija mokykloje. Slauga:

mokslas ir praktika, 1 (97), p. 9-10.

33. Povilaitis R., Valiukevičiūtė J. 2006. Patyčių prevencija mokyklose. Vilnius.

34. Prakapas R. (2001). Paauglių tarpusavio agresija mokykloje. Pedagogika, 53, p. 113 – 116.

35. Rupšienė L., Plačenienė D. (2002). Vaikų agresyvumas: šiuolaikinės pradžios mokyklos

problemos ir jos sprendimo gairės. Pedagogika, 59. Vilnius.

36. Olweus D. (1993). Bullying at school. Oxford: Blackwell,

37. Suslavičius A. (1995). Žmonių grupių (socialinė) psichologija. Vilnius: Vilniaus

universitetas.

38. Suslavičius A. (1998). Socialinė psichologija: vadovėlis. Vilnius: Vilniaus universiteto

leidykla

39. Suslavičius A., Valickas G. (1999). Socialinė psichologija teisėtvarkos darbuotojams.

Vilnius: Teisės akademija.

40. Širvinskienė G., Žemaitienė N., Didžiokienė A. (2008). Į patyčias įsitraukusių Kauno

mokyklų mokinių savijauta, rizikinga elgsena ir vaidmenys tyčiojantis. Visuomenės

sveikata, 2 (41), p. 27-32.

41. Targamadzė V., Valeckienė D. (2007). Patyčių bendrojo lavinimo mokykloje samprata:

priežasčių, formų ir pasekmių diskursas. Acta peadagogica Vilnensia, 19, p. 159-171.

42. Bendorienė A., Bogušienė V., Dagytė V. (Sud.) (2001). Tarptautinių žodžių žodynas.

Vilnius: Alma littera.

43. Trimakas K. .A. (1997). Asmenybės raida gyvenime. Kaunas: Tarpdiecezinės Katechetikos

komisija.

44. Vaitkevičius J. (1995). Socialinės pedagogikos pagrindai. Vilnius.

33

45. Valeckienė, D. (2007) Šeimos įtaka vaiko mokykliniam brandumui. [Žiūrėta 2010-01-14].

Prieiga per internetą: <http://vddb-dt.library.lt/fedora/get/LT-eLABa-

0001:J.04~2004~ISSN_1822-1068.N_1.PG_76-85/DS.002.0.01.ARTIC>

46. Valickas G. (1997). Psichologinės asocialaus elgesio ištakos. Vilnius: Lietuvos teisės

akademija.

47. Zaborskis A., Cirtautienė L., Žemaitis N., (2005). Moksleivių patyčios Lietuvos

mokyklose 1994-2002 m. Medicina, 41, p. 614-620.

48. Žukauskienė R. (1998). Raidos psichologija. Vilnius: Margi raštai.

49. Žukauskienė, R. (1997). Agresyvaus jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikų elgesio raidos

ypatumai. Psichologija, 17, p. 76-92.

34