1.Psichologijos mokslo objektas.Psich mokslo šakos. Psich uždaviniai ir tikslai. Psich reikšmė. Psichologija (psiche-siela, logos-mokslas) yra mokslas apie psichikos faktus, dėsnius ir mechanizmus. Psich tiria žm vidinio gyvenimo reiškinius įvairias psichinio gyvenimo sritis todėl diferencijuojasi į atskiras disciplinas, besiskiriančias tyrimo objektais, metodais ir psisitaikymo sferomis. Šakos: 1) bendroji psich tiria bendriausius suaugusio žm psichikos dėsnin-gumus. 2) socialinė psich - mokslas apie žm gr. 3) individo psich tiria atskirų žm psichiką. 4) amžių tarpsnių 5)zoopsich - žemesnių gyvūlių psichikos reiškinius. 6)darbo ir inžinerinė psich - tiria asmens ypatybes, darbo organizavimo problemas. 7)pedagoginio - mokymo, auklėjimo, saviauklos pedagoginius dėsningumus, santykių ypat metodinių priemonių efektyvumą, asmeny-bės formavimosi strateginius klausimus. 8) kūrybos - aiškina kūrybinių procesų dėsningu-mus, sugebėjimų struktūrą, kūrybinių produktų vertinimo ypatybes. 9) sporto - sportininkų rengimo psichologines sąlygas - medicinos, teisės prekybos kosmoso, propogandos psichologijos ir t.t. Psichologijos reikšmė - ji praturtina kitus mokslus žiniomis apie žm dvasinį gyvenimą, padeda siekti geresnių rezultatų įv veiklos rūšyse, užtikrinti asmenybės tobulėjimą. Psich žinios kiekvienam žm kad jis galėtų pažinti savo ir kitų vid pasaulį, sud geresnius santykius su aplinkiniais, būti naudingu visuomenei, siekti savo asmenybės tobulėjimo. Tyrėjas sukelia norimą tirti reiškinį ir tikslingai keisdamas sąlygas stebi, kaip priklausomai nuo jų veiksnių kinta kiti su tuo susiję reiškiniai. Veiksnys ar reiškinys, kuriuo manipuliuojama - nepriklausomas kintamasis. Veiksnys, kuris priklauso nuo to mapuliacijų - priklausomasis kintamasis. Eksperimentai būna laboratoriniai ir natūralūs.2. Psichikos samprata. Psichikos struktūra. Žm psichika tai daugybė tikrovės atspindėjimo ir žm elgsenos reguliavimo reiškinių. Kiekviename individe jie sud integruotą visumą. Neįmanoma pažinti atskirų psichikos reiškinių netyriant jų tarpusavio ryšių, neaprėpiant jų visumos. Žm psichika nuo gyvūlio skiriasi tuo, kad jis turi sąmonę. Tai gamtinės ir visuomeninės aplinkos atspindėjimas, dėsnių pažinimas, būsimų tikrovės dėsnių propagavimas. Savo asmenybės ir jos santykių su aplinka atspindėjimas. Savojo aš pažinimas - savimonė. Yra ir nesąmoningų psichinių reiškinių, apie kurių vyksmą žmonės mažai nutuokia pvz, sapnai. Psichoanalitinės psichologijos šalininkai vadina juos pasąmonės reiškiniais. Svarbiausia žm sąmonėje yra sąmonė ir savimonė, susiformavusios jam sociališkai evoliucionuojant. Psich reiškiniai skiriasi savo pastovumu ir vaidmeniu asmenybės veikloje: 1) psichikos procesai dinamiški dažnai besikeičiantys reiškiniai: pažinimo, jausmų, valios pvz, melodijos prisiminimas. 2) psichinės būsenos - kiek pastovesni už psichinius procesus. Jas apibūdina psichosomatiniai kitimai palaikantys santykinai pastovų psich veiklos lygį (įtampą). 3) psichinėms savybėms priklauso realetyviai pastovūs reiškiniai, besikartojantys atskirų individų santykiuose su tikrove nepriklausomai nuo konkrečių dirginimų. Priskiriamos temperamento, charakterio gabumai ir sugebėjimų ypatybės.

3Psichologijos tyrimo metodai: tyrimo technikos. Metodu vadinama ir veiksmų visuma, ir konkretaus tikslo siekimo būdas. Griežtai apibrėžto pamato psichologijos metodai klasifikacijos neturi. Remiantis tyrėjo santykiu su tiriamuoju skiriami bendramoksliniai stebėjimo ir eksperimento metodai. 1. stebėjimu laikomas toks būdas, kai tyrėjas pats nekeisdamas sąlygų, sistemingai registruoja vykstančius reiškinius. 2. eksperimentas - tai reiškinių tyrimas aktyviai juos veikiant, sudarant ar keičiant sąlygas. 3. koreliaciniai tyrimai, kai nekontroliuojant sąlygų ir jų nekeičiant, statistiniais metodais įvertinamas ryšys tarp empyrinių duomenų. Naudojami ir empyrinių duomenų gavimo būdai: 1)natūralios elgsenos stebėjimas - stebimasis net nejunta kada stebimas a) išprovokuotas - planingai, tikslingai sudarytų situacijų stebėjimas b) stebėjimas daly-vaujant - tampant grupės nariu, stebint iš vidaus. Stebint bxtina numatyti į kokius vienetus tikslinga skaidyti elgseną. Stebimi elgsenos fragmentai - laiko ar įvykių imčių. Tiksli faktų registracija. 2) stebima kontroliuojamomis sąlygomis - dažnai apribojamas elgseną veikiančių faktorių kiekis. 3) tiriamųjų apklausa - kai tiriamasis žodžiu ar raštu turi atsakyti į pateiktus klausimus. Klausimai g. b. “uždari” atsakymą reikia rinktis iš 2 ar daugiau ir “atviri” - nenukreipia tiriamojo atsakymų a)pokalbis ar interviu - sąvokos žodiniai apklausai žymėti - pokalbio vedėjas pateikia iš anksto apgalvotus klausimus, fiksuoja atsakymus nepirš-damas savo nuomonės: standartizuotas ir ne, b) anketos mąsyniams tyrimams, į raštu pateiktus klausimus ir atsakoma raštu. 4) klinikinis metodas - stebėjimo kontroliuojamomis sąlygomis ir nestandartizuoto pokalbio derinys. 5) testavimas - testas, tai standartizuotos užduotys iš kurių atlikimo rezultatų sprendžiama apie psichinių asmens ypatybių išsivystymo laipsnį. 4Psichologijos tyrimo metodai: tyrimo strategijos. Metodu vadinama ir veiksmų visuma, ir konkretaus tikslo siekimo būdas. Griežtai apibrėžto pamato psichologijos metodų klasifikacija neturi. Remiantis tyrėjo santykiu su tiriamuoju skiriami bendramoksliniai stebėjimo ir eksperimento metodai: 1) stebėjimu laikomas toks būdas, kai tyrėjas pats nekeisdamas sąlygų, sistemingai registruoja vykstančius reiškinius. 2) eksperimentas - tai reškinių

tyrimas aktyviai juos veikiant, sudarant ar keičiant sąl. 3) koreliacinia tyrimai, kai nekontroliuojant sąl ir jų nekeičiant, statistiniais metodais įvertinamas ryšys tarp empyrinių duomenų. Tyrimo strategijos 1. Stebėjimo (aprašomoji) - toks mokslinio tyrimo organizavimas, kuriuo siekiama gauti objektyvių faktų apie žm ar gyvūno elgesį, šis tikslas nulemia ir vienija tyrėjo veiklos būdus visais tyrimo etapais: duomenų rinkime, analizėje, išvadose. Taikomi visi empyrinių duomenų rinkimo būdai. 2. Korelia-ciniai tyrimai. Siekiama įvertinti ryšį tarp 2 ar daugiau veiksnių (kintamųjų). Hipotezė apie reiškinių ryšį g.b. patikrinta ir įvertinta koreliaciniu tyrimu. Ši strategija reikalauja, kad a) tie reiškiniai ir veiksmai tarp kurių numatomas ryšys, būtų įvertinti kiekybiškai, b) kad tie kiekybiniai įvertinimai būtų gauti tiriant tuos pačius individus, čia tyrėjas nemanipuliuoja tiriamaisiais. 3. Eksperimentinė strategija. 5Psichologijos mokslo kryptys: bihevioriz-mas, neobiheviorizmas, geštalpsichologija. Psich teigia kad psichika ir išgyvenimai tai nepaprastų elementų suma, o sudėtingas vientisas reiškinys, turintis visai naują skirtingą kokybę, palyginti su paprasta elementų suma, kuri tariamai sud to reiškinio struktūrą. Čia sąvokų sist susiformavo tiriant ir nagrinėjant pirmiausi suvokimo procesus. Keleris, Kafka, Verthaimeris padarė išvadą, kad suvokimo procesas tai regėjimo lauko pertvarkymas į “gerą” pavidalą, aitinkantį vidines organizmo tendencijas. Geštalpsichologija praturtino suvokimo ir mąstymo ir asmenybės psich, bet kaip ir bendroji psich turėjo principinių trūkumų: fizinių sistemų dėsningumus taikė psich reiškiniams aiškinti, ignoravo praktines žm sąveikos su išoriniu pasauliu reikšmę psich procesų formavimuisi, individo aktyvumo reikšmė mąstymui. Tai buvo mentalistinė tyrusi daugiausia psichinius pažinimo reiškinius. Biheviorizmas - stengėsi pašalinti barjerą skirusį klasikinę eksperimentinę psich nuo gyvūnų tyrimų, nelaikė sąmonės psich objektu ir tyrė gyvūnams būdingą reakciją į stimulą, jie nekreipė dėmesio į tai, kad žm reakcija į stimulą daugiausia reiškiasi ne judesiais, o verbaline prasmine reakcija, teigė, kad žinant kokie stimulai, kokiomis aplinkybėmis sukelia atitinkamas reakcijas, galima numatyti elgseną ir ją kontroliuoti. Neobihevioristai suprato kad esant tokiems pat stimulams ir išorinėms sąlygoms gyvūnų elgsena įvairuoja, jie teigė kad skirtumai priklauso nuo kažkokio nežinomo faktoriaus, tarpinio kintamojo, kuriuo laikė organizmą. Jie pripažino kad psich procesai formuojasi aplinkos veikiami, bet socialinio sąlygotumo jie neieškojo. Jiems būd antropologinė pažiūra į psichikos ir sąmonės raidą.

6.Psichologijos mokslo kryptys: psichoanalizė, humanistinė ir kogniktyvinė psichologija. Psichoanalizės teorija žm. psichinio gyvenimo vyraujančiu pradu laike įgimtus potraukius, o svarbiausiu seksualinis potraukis. Froidas teigė, kad šis potraukis su įv. savo atmainomis, sudarančiomis pasąmonės turinį, stengiasi prasiskverbti įsąmonę, užvaldyti ją. Žm. samone galinti tuos potraukius kontro-liuoti, o prieštaraujančius žm. mąstysenai ir elge-sio normoms vėl išstumti į pasąmonę. Negalė-dami tiesiogiai patekti į sąmonę, potraukiai stengiasi į ją patekti užmaskuota forma, jie pasireiškia sapnų vaizdais, klaidingais veiksmais, kliniškais simptomais ir t.t.psichikos gelmėse glūdintys neįsisamoninti potraukiai svarbiausias žm. veiklos akstinas. Neofroidistai sureikšmino ir žm. socialinę bei kultūrinę aplinką. Humanistinė psich žm. psichologija ji kūrėsi kaip priešingybė biheviorizmui ir psichoanalizei. Ji ėmė gilintis į savojo aš egzistavimo pažinimą, kitaip žiūrėjo į veiklos motyvus. Žinojimas, kad savęs gerai nepažįsta trukdo žmogaus savirealizacijai. Humanistinės psich atstovai dažnai yra praktikai, psichoterapinėmis priemonėmis padeda individui atstatyti sveikus santykius su savimi ir aplinka. Ji atsisako eksperimento, pasikliauja fenomeno-loginiu aprašymu, todėl kartais vadinama nemoksline. Kognityvinė psich atsirado prieš ketvirtį amžiaus ryšiumi su pasklidusiomis kibernetinėmis idėjomis. Kompiuteris gautą informaciją apdoroja ir gražina. Psichologai vėl ėmė gilintis į psich procesus, sukauptai informaci-jai aiškinti imami modeliai ir kibernetikos. Iš ten į psich pateko kodo, bloko ir panašios savokos. Kognityvinė psich ištyrė individo pažinimo procesų struktūrą, ją galima vadinti neomental-izmu. Ji mažai domisi žmogaus aktyvumo ir veiklos klausimais, poreikių motyvacijos problemomis.

7, Jutimas ir suvokimas. Fiziologiniai pagrindai. Jutimas palaikomas gybo organizmo ryšys su išorine aplinka ir jo paties vidiniais buviais. Jutimą sukelia išorinės aplinkos daiktu bei vidiniu organiniu procesu siunčiami energijos energijos srautai, veikiantys juntamąsias ląsteles, kurios gautą energiją paverčia nervinius fiziolo-giniu procesu. Jutimas yra psichinis procesas. Objekto savybės,vaizdo, pojūčio formavimasis. Pojutis adekvatus dirgiklio arba stimulo vaizdas mumyse. Suvokimas. Žm gali justi ir atskiras objekto savybes t.y. suvokti objekto visumą. Daikto ar reiškinio visumo atsispindėjimas, jam tiesiogiai veikiant jutimo organus, vad suvokimu (percepcija). Suvokimas yra psichologinio proceso daikto ar reiškinio vaizdo formavimas. Suvokimas negali būti be jutimo. Suvokimas padeda organizmui orientuotis sudėtingomis jo gyvenimo ir veiklos sąlygomis. Nepaprastos reikšmės ir žm turi įv sutartinių ženklų (rašto) suvokimas. Tikrovės vaizdai ir atitinkami išgyvenimai formuojasi patyrimo

įtakoje. Patyrimo įtaka suvokimui vad apercepcija, ji susijusi su buvusia ar esama žm veikla, au asmenybės kryptingumu.8. Pojučių ir suvokimų rūšys, jų klasifikacija. Jutimo dėsniai. Nuo Aristotelio laikų pojūčiai skirstomi į 5 rūšis: lytėjimą, uoslės, skonio, regos, klausos. Dabar yra apibxdinta daugiau pojučių. Regos dirgikliai yra elektroniniai virpesiai. Regėjimo pojūčiams susidaryti svarbiausia dalis yra tinklainė. Joje yra išsidėsčiusios 2-jų rūšių šviesai jautrios nervinės ląst ir kolbelės. Kolbelės padeda skirti daiktų spalvas ir formas, lazdelės teikia pilkų ir juodų spalvų pojūčius. Regėjimo centrai yra pakaušio srityje. Klausos dirgiklis yra oro virpesiai. Yra skiriami 3 garsų garsumas ar intensyvumas, aukštis ir tembras. Uoslės dirgikliai - lakių medžiagų molekulės, kartu su oru patenkančios į nosį. Skonio pojūčiai yra vandenyje ar seilėse ištirpusios chem medž, 4 pagr. kokybės turi saldumą, rūgštumq, surūmą ir kartumą. Lytos poj - oda, burnos ir nosies gleivinės plėvelė gali teikti 4 rūšių pojūčius: spaudimo, šalčio, šilumos, skausmo. Judėjimo poj receptoriai yra raumeny-se, sąnarių raiščiuose. Jie dirginami judant. Pusiausvyros poj receptoriai yra vidinėje ausyje ir signalizuoja apie galvos ir kūno poveikį bei judėjimą. Organinių poj receptoriai yra daugelio vidaus organų sienelėse. T.y. tie poj kuriuos juntame alkio, troškulio, šleikštumo, vidaus skausmų atvejais. DĖSNIAI. Juntamąsias nervines ląst veikia įvairūs fizinės prigimties dirgikliai, todėl skirtingi ir jų sukelti poj. Nuo fizinės energijos rūšies priklauso pojūčio pobūdis arba modalumas. Šviesos energijos srautai sukelia regos pojučius, garso bangos - klausos ir t.t, kiekvienas pojūtis yra tam tikro intensyvumo, tai lemia dirgiklio jėgos, individualios subekto savybės ir t.t. Jautrumas - tai jutimo org ypatumas reaguoti į tam tikro intensyvumo dirgiklius. Adaptacija - jutimo org prisitaikymas prie dirgiklio stiprumo, prisitaikoma keičiantis jutimo org jautrumui.

9. Bendrieji suvokimo ypatumai, suvokimo iliuzijos. Žm savybė suvokti daiktų realumą ir lokalizuoti juos erdvėje vad suvokimo daiktiš-kumu. Ryškiausiai ši savybė pasireiškia figūros ir fono fenomene. 1. Figūra - konkreti, tiksliai apibrėžta, pirmame plane išdėstyta uždara visuma. 2. Fonas - neapibrėžtas, esantis už figūros neapribotas laukas. Suvokimo ypatumas, kai objekto vaizdas išlaiko pagr bruožus skirtingomis suvokimo sąlygomis, vad konstanti-škumu. Iliuzija - iškreiptas tikrovės objekto vaizdas, kuris susidaro objektui tiesiogiai veikiant jutimo aparatą. Iliuzijos objektyvus, dėsningas psich reiškinys. Su kai kuriomis suvokimo iliuzijomis žm susid nuolatos ir į jas nekreipia dėmesio. G.b. iliuzijų priklausančių nuo suvokiančio asmens ypatingos psichinės būsenos. Išsigandęs žm krūmą gali palaikyti žm šešėliu. Nuo iliuzijų skiriasi haliucinacijos - tai organizmo patologinių būsenų rezultatas.

10. Dėmesys. Dėmesio rūšys. Filtracijos, susitelkimo f-jas vykdo dėmesys - savitas individo nervų sist mechanizmas, užtikrinantis jam efektyvų psichinės veiklos organizuotumą, taip galima apibūdinti žm ir gyvūnų dėmesį. Tai į ką sutelkiamas dėmesys vad dėmesio objektu, o kas supa dėmesio objektą laike ir erdvėje vad dėmesio fonu. Dėmesio objektas nuolat keičiasi. Pgl platumą dėmesys skirstomas į selektyvųir paskirstytą.selektyvus - kai sąmonė nukreipta į vienos rūšies veiklą ar informaciją, o paskirs-tytas kai į du ar daugiau. Dėmesio objektu gali būti išorės ar organizmo pokyčių sukelti: jutimo ir suvokimo reiškiniai, atminties vaizdiniai, mintys, protiniai veiksmai, emocinės reakcijos, bei motoriniai veiksmai. Pgl šias pasireiškimo sritis dėmesys skirstomas įsensorinį, motorinį, emocinį, intelektualinį. Sensorinisdėmesys dar skirstomas į regimąjį, girdimąjį, lytėjimo ir interocepcinį. Pgl išankstinį dėmesio krypties pasirinkimą ir valingą susikaupimo palaikymą dėmesys skirstomas į:nevalingas dėmesys- tai sąmonės nukreipimas į objektą be išankstinio ketinimo išskirti jį, arba jo elementus iš aplinkos, šis dėmesys dar vad refleksiniu dėmesiu. Valingas dėmesys iš anksto numatytas ir valios palaikomas dėmesio objekto išsiskyrimas iš aplinkos. Valingo dėmesio objektai skirstomi į 2 rūšis: vidinis dėmesys - tai sąmonės nukreipimas į vidaus pasaulio įvykius. Išorinio dėmesio objektai lokalizuoti išorėje. Išorinis ir vidinis dėmesys vienas kitą slopina, todėl dėmesys dar skirstomas: individualus dėmesys- tai atskiro individo sąmonės nukreipimas į kokį nors daiktą ar veiklą. Grupinis dėmesys- tai kelių individų sąmonės nukreipimas į bendrą veiklą. Kolektyvinis dėmesys - tai ištiso kolektyvo sąmonės sutelkimas bendrai veiklai.

11. Dėmesio ypatybės. Individulaus dėmesio skirtumai. Dėmesio ypatybė - tai bendraiausias jo pasireiškimas įv psichinės veiklos srityse bruožas. Pagr dėmesio ypatybės yra 2: platumas, perkėlimas, intensyvumas, patvarumas, atsparymas triukšmui ir svyravimui. Skiriasi žmonių dėmesio svyravimai, selektyvumas, intensyvumas ir atsparumas triukšmui. Skiriamos 3 išsiblaškymo atmainos: tikrasis išsiblaškymas - tai pastovus besugebėji-mas ilgai nesusikaupti, ir atspirti pašaliniam triukšmui dėl nervinių procesų silpnumo ir nepusiausvyrumo. Laikinasis išsiblaškymas - tai grįžtamasis dėmesio susilpnėjimas dėl nuovargio, mieguistumo arba labai stripraus emocinio

susijaudinimo. Pseudoišsiblaškymas - tai dėmesio susilpnėjimas vienų objektų ar įvykių atžvilgiud dėl stipraus jo susitelkimo į kitus (dar vad mokslininkų išsiblaškymu).

12. Atmintis. Atminties posisteminės rūšys, individualūs atminties skirtumai. Jutimu, suvokimu, mąstymu ir kitais būdais gautos informacijos įsiminimas, laikymas ir atsiminimas vad atmintimi. Tiesioginė atmintis - tai informacijos įsiminimas, ir atsiminimas, be kokių nors palengvinančių priemonių, be tarpinių procesų. Netiesioginė atmintis - pasireiškia įsiminimu ir atsiminimu, kuriuos palengvina įv tarpiniai psichiniai procesai, ar spec priemonės. Motorinė atminitis - tai judesiai ir jų sekos įsiminimas ir laikymas atmintyje. Vaizdinė atmintis - tai objektų, reiškinių ir jų ypatybių įsiminimas, laikymas atmintyje. Emocinė atmintis - tai jausmų, išgyvenimų visada susijusių su tam tikrais įvykiais ar žm veiksmais, įsiminimas, laikymas atmintyje ir atsiminimas. Žodinė atmintis - tai specifiška žm psich veiklos ypatybė. Sistemingas žinių įgijimas ir kaupimas yra paremtas žodine atmintimi. Dviejų atminties ypatybių užmiršimo ir įsiminimo greitumas ir lėtumas sud 4 kombinacijas: greito įsiminimo ir lėto užmiršimo, lėto įsiminimo ir lėto užmiršimo, lėto įsiminimo ir greito užmiršimo, greito įsiminimo ir greito užmiršimo. Skiriami 3 atminties tipai: vaizdusis, žodinis - abstraktusis, mišrusis. Savo ruožtu vaizdusis atminties tipas skirstomas į potipius, pgl tai, kokio modalumo atmintis žm psich veikloje vyrauja, tai regiamosios, girdimosios, motorinės atminties tipai. Regiamojo atminties tipo žm lengviau įsimina vizualiai pateiktą informaciją, girdimojo - akustiškai, motorinio - kai ji susijusi su judesiais.

13. Atminties procesai; užmiršimas. Atm proc prasideda išoriniams ir vidiniams dirgikliams, paveikus receptorius ir jaudinimui pasiekus smegenų centrus. Juose ryškiai atsispindi tai, kas veikia ar ką tik paveikė regėjimo, girdėjimo ar kt organus, net labai trumpai veikusio dirgiklio. Ryškus ir tikslus vaizdas išlaikomas 0,1-2s, nauja informacija atsispindi trumpalaikėje atmintyje, čia ji įprasminama, vertinama, laikoma. Trumpalaikė atmintis, pirmasis gautos informacijos apdorojimo etapas, ji atlieka ir operatyvinę funkciją iš trumpalaikės atminties informacija perduodama į ilgalaikę atmintį, jos apimtis neribota. Trumpa-laikė atmintis yra dinamiškas mneminės veiklos komponentas, o ilgalaikė atmintis - konservaty-vus. Trumpalaikės ir ilgalaikės atminties procesai sud nedalomą vienovę. Užmiršimu vadinamas atminties procesas, dėl kurios suvoktos ir užkoduotos informacijos individas negali atsiminti.

14. Emocijų teorijos. Bendrasis mąstymo apibūdinimas. Mąstymo turinio formos. Mąstymas - tarpiškas ir apibendrintas ( siejantis kelis apibendrinimo lygius) tikrovės vidinių, dėsningų ryšių pažinimas. Mąstymą galima nagrinėti kaip tikrovės pažinimo procesą ir funkciją, kaip žmonių bendravimo forma, kaip veiklos momemtą ir rūšį. Apibūdinant mąstymą šiais vienas su kitu susijusiais požiūriais aiškėja jo pagr ypatumai ir vieta psichinių procesų struktūroje. Mąstydami mes gauname naujos informacijos, nes mąstymu aptinkame tai, ko negalima įžiūrėti ar - dar dažniau- kas lieka neaišku, neįsisąmoninta, netarpiškai suvokiant daiktus ir jų ryšius. Mąstydamas žm kitaip, iš naujo pažiūri į žinomus dalykus stengiasi suprasti ir įvertinti, visa tai, su kuo susiduria gyvenime. Taip atskleisdamas įv reiškinių vienovę, mato pastovius, būtinus, esmingus daiktų ryšius bei santykius, t.y bendruosius tikrovės dėsnius. Mąstymą sud turinys: žinios, medžiaga. Fiksuojamas tam tikromis minties formomis: vaizdiniais, sąvokomis, sprendiniais. Mąstymo operacijos, kuriomis informacija pertvarkoma, formuojamos naujos sąvokos ar sprendiniai. Šiuos mąstymo komponentus sieja abipusis ryšys. Apie daiktą ar reiškinį mes paprastai mąstome, t.y priskiriame atitinkamai sąvokai. Sąvoka - mintis, kurioje užfiksuoti giminingų daiktų ir reiškinių bendri ir esminiai požymisi. Kas yra tai, apie ką mąstome, koks yra šis mąstymo objektas visų pirma padeda jutiminės žinios, ypač sudėtingiau-sia jų forma - vaizdiniai. Vaizdiniai kartu yra ir pradinė minties forma. Vaizdiniai ir sąvokos turi bendrų bruožų, juose apibendrintai atsispindi tikrovės daiktai ir reiškiniai, dažnai žymimi tuo pačiu žodžiu. Jie padeda išskirti mąstymo objektą, jais remdamiesi, galime atsakyti į klausimą “kas tai” (“katė”, “skaičius”). Tačiau vaizdinio neužtenka, kad atsakytume į klausimą kas yra šis išskirtasis objektas, kokie jo esminiai požymiai. Sąvokos nuo vaizdinių skiriasi didesniu žinių apibendrinimu ir organizacija, jo struktūra visada daugiasluoksnė, joje užfiksuota skirtingo bendrumo - giminės, rūšies ir atskiro objekto- savybės bei santykiai. Sąvokos ir sprendinys yra glaudžiai susijusios minties formos. Sąvoka žm turi tada, kai gali ją apibūdinti tam tikrais sprendiniais, t.y teigdamas tai, kas būdinga, esminga mąstymo objektui ir paneigdamas kas jam neesminga. Tai išreiškia sprendinio loginė struktūra: abiejų pusių - subjekto ir predikato ryšys žymi ryšį tarp atskira ir bendra reiškiniuose.

15. Mąstymo operacijos rūšys, tipai. Ž. Piažė teigia, kad mąstymo operacijos yra interiorizuoti, tarpusavyje suderinti atvirkštiniai veiksniai, susijungę į pastovias ir kartu dinamiškas struktū-ras. Pagrindinė operacijų ypatybė - atvirkštumas, jai formuojantis lavėja sudėtingiausia mąstymo forma - operacinis sąvokinis mąstymas. Mąstymo operacijos formuojasi vykstant išorinių, praktinių veiksmų interiorizacijai. Bendraiusios mąstymo operacijos yra analizė ir sintezė. Analizė - mąstymo objekto suskaidymas mintyse į sudėtines dalis, jo ypatybių, požymių ir santykių išskyrimas. Sintezė - mintinis išskirtų objekto dalių, ypatybių bei santykiių jungimas į visumą. Būdamos viena kitai priešingos operacijos, jos yra nenutrūkstamai susijusios: viena kitos atrama, atlikimo ir kontrolės priemonė. Analizės ir sintezės procese galima skirti 3 pagr pakopas: pirminę sintezę, analizę ir antrinę sintezę. Pirminė sintezė - mąstymo objektas mintyse neskaidomas į dalis, neišskiriami jo požymiai. Mąstymo rūšys: veiksminis, vaizdinis, sąvokinis. Veiksminis mąstymas - daiktų ar reiškinių santykių bei savybių pažinimas atliekant su jais praktinius, fizinius veiksmus. V aizdinis mąstymas - daiktų ar reiškinių ryšiai, kurie surandami pertvarkant mintyse turimus vaizdinius. Sąvokinis mąstymas - kada reiškinių ryšį galima pažinti, susiejant ir pertvarkant turimas sąvokas. Mąstymo tipas - būdingiausias, reliatyviai pastovus atskiro individo mąstymo būdas. Skirtingų profesijų žmonės skiriasi kuriuo nors išlavėjusiu mąstymo tipu: veiksminiu, vaizdiniu arba sąvokiniu. Individualūs tipiniai mąstymo skirtumai priklauso nuo tam tikrų nervinių ir psichofiziologinių ypatybių ir ypač nuo pagrindinės žm veiklos, kuriai jie turi įtakos ir kurioje patys formuojasi. Vienas ar kitas mąstymo tipas kaip ir rūšis nėra reikšmingesnis ar pranašesnis už kitus.

16. Emocijos ir jausmai, f-jos reškinių savybės. Emocijos ir jausmai yra organizmo netarpiško santykio su objektyvios tikrovės daiktais ir reiškinias, tenkinant savo poreikius. “Emocijas” galima vartoti siaurąja ir plačiąja prasme. Siaurąja prasme - tai trumpalaikiai situaciniai išgyvenimai kilę fėl biologinių organizmo poreikių, pvz alkio, troškulio ir kt. Plačiąja prasme be viso to apima ir jausmas. Terminas jausmai žymi pastovesnius, ilgalaikius žmonių išgyvenimus atspindinčius asmenybės, kaip visuomenės nario, santykį su aplinka. Jausmus pirmiausiai lemia kultūriniai - dvasiniai poreikiai, susiję su žm tarpusavyje santykiais: bendravimo, darbo ir tt. Pastovūs emociniai santykiai genetiniu atžvilgiu atsiranda vėliau negu išgyvenimai. Dėl didelio emocijų ir jausmų įvairumo sunku juos klasifikuoti. Pgl jų kilmę skirstomi į žemesmiuosius ir aukštesniuosius jausmus. Žemesnieji susiję su biologiniais organizmo poreikiais, o aukštesniuosius sąly-goja visuomeniniai veiksniai. F-jos: 1) emocijų signalinė f-ja impresinė. Tai daugiausia emocinį toną turintys, trumpalaikės situacijose kilę vaizdiniai. 2) - ekspresinė, tai emocijų išorinė išraiška. Emocijos ir jausmai išreiškiami įv veido, kūno judesiais, tačiau svarbiausia išraiškos forma yra kalba. Žodžiais ar atskiromis frazėmis žm išreiškia savo išgyvenimus. Jausmams ir emocijosm būdingas poliariškumas, teigiamas ar neigiamas, aktyvus ar pasyvus. Emocijos gali reikšti malonumą ir nemalonumą. Kadangi emocijos, kaip minėta, yra poreikių tenkinimo sėkmingumo arba susidūrimo su kliūtimis, tenkinant poreikius, rodiklis. Emocijos skatinančios gyvą sistemą veikti ir didinančios jos aktyvumą, laikomos steniškomis, o veiklą slopinančios emocijos vad asteniškomis. Be poliariškumo,dar yra ambivalentiškumas, tai kai vienu metu to paties objekto atžvilgiu juntami priešingi jausmai. Dar emociniai reiškiniai pasižymi kiekybiniais skirtumais, priklausomai nuo to, kokią gyvai sistemai turi emocijas sukėlę veiksniai. Jos g.b. intensyvios ir silpnos. Be to emocijas apibūdina pastovumas ir kintamumas, kartais teigiamos emocijos gali nesunkiai virsti neigiamomis ir atvirkščiai. Jausmų pastovumas priklauso nuo gyvos sistemos santykių su objektyvios tikrovės daiktais ir reiškiniais, t.p. nuo žm įsitikinimų.

17.Emocijų teorijos Emocijų fiziologinių mechanizmų sampratai davė V. Džeimsas (1884) ir K. Langė(1885), nepriklausomai vienas nuo kito paskelbė panašią teoriją, kad suvokimas sukeliąs vidinius somatinius kitimus, kai šie kitimai atsiranda, jų jutimas esąs emocija. Vėliau V.Kenono(1927) ir P.Bardo(1931) tyrimai parodė, kad atsiradęs jutimas specifinę kokybę įgauna tik tada, kai išoriniai poveikiai per receptorių ir aferentinis takus sukelia impulsus smegenų gumburo srityje ir iš jos pakartotinai pradeda aktyvinti smegenų žievė.ši emocijų teorija- t.p. tik dalis emocijų fiziologinių mechanizmų. D.Lindelis tą teoriją papildė M.Arnold(1960) akcentuoja percepcijos vaidmenį. Jį pripažįsta tokią šių reiškinių eigą: percepcijaįvertinimasemocijaišraiškaveiksmas. Ji teigė, kad emocijos glaudžiai susijusios su žm. veiklos motyvais, nors jų ir netapatina. Taigi, motyvuotas veiksmas yra emocijų ir kognityvių procesų f-ja. R. Lyperis (1948), manė, kad emocijų atsiradę kūno kitimai paveikia smegenų žievės procesų organizaciją, o drauge ir žm veiklos organizaciją. Hesas pavartojo ”įauginamų” į smegenis elektrodų metodą, kurį veliau efektyviai taikė. 8-ąjį dešimtmetį tyrimais išaiškinta, kad prie emocijų sužadinimo prisideda sudėtingos požievio ir žievės struktūros, kurioms tam tikrą įtaką gali turėti išoriniai ir vidiniai veiksniai.

Limbinėje sistemoje ir kitose smegenų struktūrose susidaro uždari žiediniai takai, kuriais gali cirkuliuoti “emociniai” nerviniai impulsai. Manoma, kad dėl to emocijos gali trukti ilgesnį laiką.

18 Emocijų ir jausmų formos Elementariausia emocijos forma yra emocinis tonas. Tai pojučių, suvokimų, vaizdinių, o kartais ir minčių išgyvenimas, suteikiantis psichiniam procesui tam tikro pasitenkinimo ar nepasit atspalvį. Jis priklauso ne nuo juntamų daikto savybių, bet nuo tos reikšmės kurią objektai turi žmogui tam tikroje situacijoje. Pvz priešo artilerijos šūvio garsas suteiks nepasitenkinimo, o saliuto - pasit atspalvį. Emocinis tonas paprastai nusako ne kiek žmogaus objektyvų, kiek subjektyvų santikį su daiktais ar jų savybėmis Pvz dėl alkio, persivalgymo, nuovargio- žmogus nepatenkintas, bet esant geros bendros organizmo būklės - patenkintas. Tokios emocijų atmainos vad vitalinėmis emocijomis. Emocinė būsena, kuri ilgiau ar trumpiau nuspalvina žmogaus elgesį ir jo psichinius procesus, tačiau pasireiškia nestipriais išgyvenimais vad nuotaika. Jos trukmė gali būti labai įvairi: nuo pusvalandžio iki kelių dienų ar net iki mėn. nuotaika priklauso nuo dirgiklio pobūdžio ir nervų sist ypatybių. Ji visada turi tam tikrą prižastį, tačiau žmogus ne visada ją įsisamonina, dėl to kartais atrodo, kad nuotaika apima savaime. Paprastai, kai žmogus yra geros nuotaikos, jo veikla yra sėkmingesnė, tačiau ir prislėgtos nuotaikos žm gali sėkmingai dirbti, jei dėl valios ir charakterio ypatybių jis sugeba mobilizuoti fizines ir psich jėgas tikslui pasiekti. Vaikystėje nuotaikos dažnai būna nepastovios, vyresniame amžiuje jau pastovesnės, daugiau ar mažiau valdomos. Sugebėjimas valdyti nuotaikas rodo susiformavusią asmesybės emocinio pastovumo ypatybę. Kita stipri emocinė būsena - afektas. Tai labai audringa, pasireiškianti staigia, žmogus nesugeba valdyti savo reakcijų, objektyviai įvertinti susidariusios situacijos. Jo kalba pasidaro padraika, judesiai nekordinuoti ir pan. Tačiau susiformavusi, tvirta asmenybė, susipažinusi su afekto reiškiniu ir jo pasekmėmis, gali neleisti jam kilti, mobilizuodama valios pastangas arba sąmoningai nukreipdama emocinę energiją į kokią noks veiklą. Pakankamai ilga, vienodai intensyvi ir stipri emocinė būsena, stimuliuojanti tam tikrą žmogaus veklos kryptį vad aistra. Ją gali sukelti materialinių ir kultūrinių - dvainių poreikių tenkinimas. Paprastai aistra yra susijusi su valia ir didelio tikslo siekimu. Ji gali būti ne tik būsena, bet ir stiprus jausmas. Dažnai ji lemia žmogaus gyvenimo kryptingumą, reikalauja vyriškumo ir drąsos, o kartais gali būti ir žalinga. Stresas- emocinė reakcija, kurią sukelia netikėta aplinkybė: pavojus, didelis fizinis ar psich ktūvis, kai reikia greitai nuspręsti, otentuotis nelauktai pakintančiomis sąlygomis. Tačiau nedidelis stresas gali suaktyvinti veiklą, sutelkti jėgas. H. Seljė nustatė, kad žalingai veikiantys dideli ficiniai krūviai gali pasireikšti 3 tipiškom reakcijų stadijom: 1)Aliarmo, 2)adaptacijos, 3)išsekimo. Dar viena psich būsena, kurią sukelia objektyviai nenugalimi arba įsivaizduojami nenugalimi sunkumai vad frustracija, ji pasireiškia tam tikromis elgesio formomis: Agresyvumas, regresija, fiksacija, tolerancija.

19Temperamentas. Neurofiziologiniai pagr. Žmogus gimęs turi individualię savybių, kurios jį skiria nuo kitų žm. Temperamentas - tai viena reikšmingiausių, pasižyminti dideliu pastovumu ir turi įtakos visoms kitoms žm asmenybės savybėms. Jis nulemia žm samenybės visumos, turinio, tačiau turi didelę įtaką jos savybių formai: atsiradimui, vystimuisi, išorinei išraiškai. Temperamento skiriamieji požymiai: 1) temp ypatybės daro įtaką įvirioms žm veiklos sritims, turinčioms pačius skirtingiausius tikslus, motyvus ir tuo jos skiriasi nuo poveikio kutį žm veiklai daro asmenybės kriptingumas; 2) temp ypatybės nekinta ilgą žm gyvenimo tarpą ar net visą gyven. 3) temp ypat pasireiškia ne atsietai, o dėsningai viena su kita susijusios, sudaro atitinkamą struktūrą, budingą temp tipui. Taigi temp ypatybėmis vad tokias pastovias individualias psichikos ypatybes, kurios lemia žm psich veiklos dinamiką, intensyvumą ir išorinę išraišką, kurios yra santikinai pastovios, nepriklausomos nuo veiklos tikslų, motyvų ir dėsningai siejasi tarpusavyje, sudarydamos tam tikrą temp tipą. I.Pavlovo mokslo apie aukštosios nervinės veiklos tipų ryšį su temperamentu esmė yra tokia: visi gyvųnai ir žm pgl pagrindinių nervinių procesų -jaudinimo ir slopinimo jėgą vad silpnais ir stipriais. Visi stipr tipai skirstomi į neturinčius pusiausvyros, o su ja į: paslankius arba nepasl. I Pavlovas- nurodytas silpnasis tipas sudaro fiziologinį melancholiko temp pagrindą, siejo jį su slopinamuoju nervinės sist tipu. Panlovo nuomone, susiformuoja jaudinimo ir slopinimo stiprumas, atsirandantis dėl nerv ląst sugebėjimo atlaikyti stiprius ir ilgai trunkančius dirgiklio veikimus. Nerv ląst pavargsta ir žm nebegali normaliai dirbti. Stipriųjų tipų atstovams būdingas stiprus jaudinimas ir slopinimas, kurio fiziologinė priežastis yra nerv ląst ypatumas išlaikyti ilgai trunkančių stiprių dirgiklių veikimą. I Pavlovas eksperimentiniais duomenimis apie aukštosios nervinės veiklos tipus stengėsi pagrįsti Hipokrato išskirtų 4 temp tipų fiziologinę esmę. Buvo atliekami l sudėtingi tyrimai, kurie naudojant sudėtingą elektroninę techniką gerokai papildė žinias apie auštosios nerv veklos tipus. Šie tyrimai parodė, kad daugelis žm sąlyginių refleksų individualių ypatybių yra tarpusavy susiję, o kiekviena tokia sist priklauso nuo 1 bendros priežasties, būtent nuo kurios nors nerv sist ypatybės. Buvo nustatytos tarpusavy susijusiuos individualios ypatybės priklausančios nuo verv procesų slopinimo ir nuo jų

pusiausvyros. Buvo rasta gr individualių savybių, kurios paaiškina teigiamų ir slopinamų sąlyginių refleksų susidarymą. Šias savyb lemianti nerv sist ypatybė buvo pavad- nerv sist dinamiškumu, o kokiu greičiu jaudinimo procesas atsiranda ir nutrūksta savyb vad - stabilumu. Psich temperamento charakteristika susijusi ne su viena nerv sist ypatybe, bet su jų dariniu t.y. su nerv sist tipu.

20 Temperamento tipai. Psichologinė charakteristika. Temp fiziologinio pagrindo -nervinės veiklos tipo- charakteristika neapima viso temp turinio, tam reikia dar specialios psich temp analizės. Žmonės skirstomi pgl 4 tradicinius temp. Hipokratas pabrėžė, kad gryno temp žmonių labai mažai, o kai kurie užsienio psicholo-gai mano, kad temp tipas iš viso nėra grižtai mokslinė sąvoka. Skirstant žm pgl temp, turime atsižvelgti į dėsningą viena kitą sąlygojančių savybių derinį. Charakteristika remiasi šiais požymiais; 1) Jautrumas- veikiant silpniausių išorinių poveikių silpniausias dirgiklis, sukelia nepatenkintą reikšmę, neigiamus išgyvenimus. 2)Reaktyvumas- kokio stiprumo emocijas sukelia žmogui išorinis ar vidinis analogiško stiprumo poveikis. 3)Aktyvumas- žm aktyviai veikia nugaledamas išorines ir vid kliūtis. 4)Reaktyvumo ir aktyvumo santykis. 5)Reakcijos tempas- judesių, kalbos, protinių veiksmų, orentacijos greičio. 6)Plastiškumas- kaip lengvai žm prisitaiko prie besikeičiančių aplinkos sąlygų, jei lengvai- plastiškas, o jei ne- rigidiškas. 7)Ekstravertiškumas- išoriniai dabarties įspūdžiai, o mintys susijusios su praeitimi bei ateitim- intravertiškumas. Temp tipo bruožai: Sangvinikas- labai reaktyvus, neesminis dalykas gali įpykinti, gyvai emocingai reguoja į viską, greitai sukaupia dėmesį. Iš veido lengva atspėti jo nuotaiką, požiūrį į daiktus ir žmones. Aštraus jautrumo slenkstis, aktyvus, energingas. Greitos protinės operacijos ir orentacijos, plastiškas, lankstaus proto. Greitai pripranta prie naujos aplinkos, ekstravertiškas. Cholerikas-jautrumas nedidelis, bet didelis reaktyvumas ir akryvumas. Jis staigus, nekantrus. Rigidiškas, jo didelė ištvermė, interesų pastovumas. Flegmatikas-nejautrus, sunkaus būdo, ramus lieka tik tuomet, kai tuti didelių nemalonumų. Energingas barbe, lėtas kalbos ir judesių tempas. Introvertiškas, sunkiai susidraugauja, nelinkęs reguoti į išorinius įspūdžius. Melancholikas- labai jautrus, nereišmingi įvykiai gali sujaudinti net iki ašarų, greitai užsigaunantis. Reaktyvumas silpnas, balsas tylus, verkia tyliai. Retai kada garsiai juokiasi. Neaktyvus, neatkaklus, nedrąsus, nepastovus. Lėtų psichinių procesų. Introvertiškas.

21 charakteris. Struktūra. Fiz pagrindai. Charakteriu vad visuma individų, psichinių savybių, pasireiškiančių asmenybei tipiškais veiklos budais tipiškomis aplinkybėmis. Žm skiriasi charakt bruožais, tačiau ne kiekviena žm individuali savybė priskirtina charakteriui. Su žm charakt nesiejam proto, atminties, dėmesio, suvokimo skirtybių. Charakt bruožai yra savybės, atspindinčios žm nuostatas. Joms būdingas tam tikras pastovumas, pasikartojimas panašiomis tipiškomis aplinkybėmis. Atskiri charakt bruožai nėra atsitiktiniai, o prikl 1 nuo kito, tarpusavy susiję, vienas kitą lemia- taigi sudaro charakt bruožų organizaciją, kuri vad charakt struktūra. Taigi žinodami žm vienus charakt bruožus, galima nurodyti ir kitus, mums nežinomus. Pvz jei žinome, kad žm yra pasipūtęs, garbėtroška, tai nesunku spėti, kad jis nelinki kitiem sėkmės, linkęs niekinti jo laimėjimus. Charakt bruožus jungia simptomokompleksai; susiję su asmenybės nuostatomis ir kitus žm ir save patį. Tarpusavy susijusių psich ypatybių sistemos yra vad simptomokompleksais. Žm charakterį sudaro kelios ar net visos nuostatos, nors ne visos jos yra vienodai svarbios asmenybei. Žm charakteris tik santikinai, o ne absoliučiai vieningas, nes tai priklauso nuo objektyvios tikrovės prieštaravimų. Todėl žm poelgiai kartais būna prištaringi, pažeidžiantys socialines ir etines normas. Lyginant atskirus charakt bruožus su bendrojo auštosios nervinės veiklos tipo ypatybėmis randame nemaža dėsningumų. Tai paliudijo, kad aukšt nerv veklos tipas yra reišminga prielaida tam tikroms charakt ypatybėms susidaryti. O nuo temeramento tipo priklauso ypač tos savybės, kuros sudaro ne charakt turinį, bet jo išorinės išraiškos savitumus. Kitas, su charakt turiniu susijęs charakt fiziologinis pagrindas yra dinaminis stereotipas. Šiuo atžvilgiu išorinės sąlygos- socialinė aplinka, atitinkamoms nuostatoms susidaryti. Dinaminį stereotipa pagrįstai galima lyginti su perjungimo mechanizmu, kuris vartojamas ekperimentiniu būdu. Vadinasi socialinių poveikių aplinkoje, žmogui susidaro dinaminiai stereotipai, kurie yra sudėtingi, subtilūs, nes čia veikia žm sąmonė, mąstymas. 22.Intelektas-protas; sugebėjimas mokytis ir išmokti, susivokti naujose situacijose, atskleisti reiškinių ryšius. Intelektą apibūdina savokos gebėjimai (fizinę ar psichinę gali atlikti veiklą), gabumai (įgimtos individualio žm savybės lemiančios vienokios ar kitokios jo veiklos sėkmę), sugebėjimai (vystosi veikloje).Intelekto lygį ir kintamumą įtakojantys veiksniai : genetiniai, aplinkos veiksniai (mityba, psichinė diskriminacija, vaikų skaičius).

Intelekto matavimas. Intelekto testai - grupė užduočių, kurioms spręsti reikia žodinio loginio mąstymo, vaizduotės, atminties, dėmesio. Intelekto koeficientas apskaičiuojamas psichinį amžių (PA) dalijant iš biologinio (BA) ir dauginant iš 100. IQ = (PA/BA)100. Kai PA=BA yra vidutinis lygis. Kai PA BA tai aukštas intelektas. Kai PABA žemas intelektas.

23.Intelekto teorijos. 1)Spenman 1900m Jis intelektą apibūdino kaip tam tikrą psichinės energijos šaltinį. Aiškino kad žm sumanus vienoje srity tai jis sumanus ir kitose srityse. Ir t.y. daug daugiau negu paprasta įgūdžių suma - intelektas. Intelektualus asmuo greit supranta reiškinių esmę, protingai veikia įv situacijose. Prieštaravimus aiškino kaip aktyvumo intelektą. Iš čia išsirutulioja spec sugebėjimas. 2)Thurstan teorija teigia, kad dėmesį reikia kreipti į skirtumus tarp atskirų sugebėjimų. 7 pagr sugebėjimai : S - sugebėjimas orientuotis erdvėje, sudaryti vaizdus;P - erdvės suvokimas;V- išreikšt save žodžiais;M (memore) - prisiminti, saugoti patyrimą;N - nustatyti kiekio santykius;R - daryti logines operacijas;W - vaizdžiai kalbėti.1-7 sugebėjimai sudarantys generalinį intelektą gali būti aptikti bet kokiame intelektualiniame aktyvume.3)Giulfard intelekto teorija yra nebaigta. Išskyrė 3 protinius sugebėjimų parametrus:Operacijos (mąstymo veiksmai), kongnityvinis (mąstymas, įvertinimas), atminties procesai ir pažinimas; Turinys-vaizdai, simboliai;Rezultatai - mąstymo rezultatai; mintys, supratimas.4)Catell teidė, kad yra 2 gr protinių sugebėjimų:Susiformuojantis intelektas, susidarantis iš sugebėjimų, samprotavimų, skaičiavimo įgūdžių;Kintantis - susidedantis iš mąstymo greičio (sprendžiant uždavinius).Gorden teorija teigia, kad intelektualinę struktūrą sud gr:Verbalinis intelektas (poetas);Muzikinis (ritmo pajautimas);Loginis - matematinis;Erdvinis (sugebėjimas suvokti erdvės figūras);Kūniškasis (sportininkai);Vidinis - asmeninis (savo išgyvenimai).Hebbas išskyrė A ir B intelektus: A - potencialus intelektas užsimezgantis vaisiaus metu ir yra pagr sugebėjimų vystymosi akstinas. B - formuojasi kaip potencialas infor sąryšių santykis su aplinkas. Išmatuojama atliekant uždavinius.macinių .