VAIKO RAIDOS

PSICHOLOGIJA

VĮ ―Vaiko namas‖

2006 m.

Žmogaus raidos periodizacija Ţmogaus gyvenimo periodizavimas nėra visų autorių vienodas, bet

apibendrinant galima nurodyti šiuos etapus:

kūdikystė (0 – 1 m.)

ankstyvoji vaikystė (1 – 3 m.)

ikimokyklinė vaikystė (3 – 6 m.)

jaunesnysis mokyklinis amţius (7 – 10/11 m.)

paauglystė (11/12 – 18 m.)

Ankstyvoji branda

Vidurinioji branda

senatvė

Vaikų konsultavimo ypatumai

1) Vaiko raidos ypatumai, lemiantys pokalbį suvaiku:

Atminties ypatumai

Dėmesio ypatumai

Mąstymo ypatumai

Polinkis fantazuoti

Gebėjimas verbalizuoti ir vartojamas žodynas

Moralės raida

Savęs suvokimo ypatumai

2) Vaiko poreikiai

Vystymosi krizės Kai kuriuose amţiaus tarpsniuose vystymasis vyksta

lėtai, o kai kurių pagrindinė charakteristika yra krizė. Per gana trumpą laiką įvyksta staigūs ir kapitaliniai pakitimai ţmogaus asmenybėje. Krizės įvyksta kai nesutampa poreikiai ir jų patenkinimo galimybės.

Kiti teigia, kad krizė atsiranda tuomet, kai nesutampa kognityvinė, socialinė ir psichologinė raida (pvz., paauglys subrendęs, mokinys, o tėvai liepia 21 val. būti namie)

Sunku atskirti krizės pradţią ir pabaigą. Ji ateina nepastebėtai ir tik pačiam vidury yra paaštrėjimas, vidury – kulminacinis taškas. Dauguma vaikų, pergyvenančių krizę yra sunkiai auklėjami.

Svarbu skirti vyst. krizes nuo trauminių krizių, nes vyst. krizės būtinos normaliai ţmogaus raidai.

Jautrūs periodai

Jautrūs periodai (sensityvūs) tai laikotarpis, kai vaikas gali ko nors išmokti su nedidelėm pastangomis ir maţomis sąnaudomis. Tai genetiškai determinuota. Yra jautrūs periodai kalbai, tvarkai, judesių lavinimui, judesių koordinacijai, grakštumo, mandagumo ir t.t.

Sensityvus poreikis tvarkai – iki 3 m. Tai netgi potraukis tvarkai. Kai vaikas pradeda judėti, jis nori padėti daiktus į vietą.

1 – 2 m. sensityvus periodas detalėms ir smulkiems daiktams (pavojus – gali praryti). Paveiksle pastebi smulkias detales. Tai rodo psichikos vyst. pokyčius.

Sensityvus periodas rankos panaudojimui (18 mėn. – 3 m.) –potraukis atidarinėti stalčius, duris, viską iškrausto, po to vėl sudeda. Vaikams patinka, kai dovanojami daiktai su dėţutėmis.

Sensityvus periodas kalbai (nuo kelių mėn. iki 2,5 m.). Vaikas mokosi ne vien ţodţių prasmę, bet ir gramatikos. Jie išmoksta labai greitai. Vaikas absorbuoja garsus, ţodţius, gramatiką.

Kalbos raida taip pat vyksta tam tikromis stadijomis. Nuo 6 mėn. galima išskirti čiauškėjimo stadiją, vėliau seka pirmasis kalbos periodas, kuomet atsiranda pastovūs kalbos elementai. Apie 8 mėn. kūdikis pradeda kaupti atmintyje atskirus ţodţius, ima formuotis aktyvus ir pasyvus ţodynas. Ţodţiai – iš 2 – 3 skiemenų. Kalbos vystymasis sustoja apie 1,5-2 m., nes tuo metu itin uţsiima vaikščiojimu. Sakiniai atsiranda praėjus maţdaug 6 mėn. po pirmų ţodţių.

Raida iki 3 metų

Iki 3 metų dominuoja manipuliacinė veikla – vaikas pradeda domėtis tuo, ką jis gali padaryti vienų ar kitų daiktų atţvilgiu, tam kad išsiaiškintų savybes, viską išstudijuotų, paţintų, įgytų patyrimo.

Pradedama manipuliuoti kalba (šakutė – peilio ţmona).

2 metų vaikas jau sugeba apsimesti, vaizduoti, mėgdţioti net gerokai anksčiau stebėtą elgesį.

Vaikai nesugeba suprasti, kad vienu poţymiu panašūs daiktai gali skirtis kitu poţymiu. Jie grupuoja daiktus pagal vieną kriterijų. Jie gali išdėstyti daiktus vienoje eilėje, bet negali daryti išvadų apie daiktus, kurie yra šalia vienas kito. Jei eilutėje pagal ūgį išsirikiuos Jonas, Petras ir Antanas, jis nepadarys išvados, kad Jonas didesnis uţ Antaną.

Apie 3 m. vietoj savęs įveda ţaislą. Pats valgo, duoda lėlei atsikąsti. Tai ţaidimas – tyrimas. Po to seka ţaidimas – konstravimas. Ir tik vėliau atsiranda vaidmeniniai ţaidimai. Jie gali leisti vaikams susitvarkyti su vidiniais konfliktais. Jų pradţia siejama su simboliniu mąstymu. Apie 2 m. vaikas gali ţaisti elementarius loginius ir teminius ţaidimus, gali sudaryti veiksmų planą, turi darbinę atmintį.

Ţaidimai su kitais vaikais. Pirmais metais vaikai su kitais nesąveikauja. 10 mėn. kūdikiai vieni kitiems gyvi ţaislai. Ţaidimas priklauso nuo aplinkos. Lopšeliuose vaikai tampa daug draugiškesni vienas kitam, jie daţniau šypsosi, keičiasi ţaislais. Jei vaikas gali pasirinkti, jis mieliau ţaidţia su bendraamţiais.

18 – 20mėn. vaikai bijo nepaţįstamų ţmonių.

3 metų krizė Atsiranda ţodis ―Aš‖. Jis nėra tiek priklausomas nuo

suaugusių. Paţintinė veikla nukreipta į save. Jis – veiklos subjektas. Jis tarsi stebi save, kartodamas tą patį veiksmą.

Savęs paţinimas panašus į išorinio daikto paţinimą (ar aš galiu tai padaryti?) Apibendrintas paţinimas atsiranda kalbos dėka. Vaikas pamaţu ima save sieti su vardu ―Jonukas nori valgyti‖ ir tik apie antrus metus sako ―Aš noriu valgyti‖. Atsiranda vaiko reikalavimas ―Aš pats!‖. Jei šis poreikis nepatenkinamas, tai sukelia elgesio sutrikimus. Sunkiausiai tai pergyvena vaikai, kuriuos suaugę labai globoja ar kai yra autoritarinis auklėjimas su bausmėmis. Vaikai nepradės prieštarauti, jei mes nespausime. Pvz., vaikas išmeta iš spintelės ţaislus ir atsisako sudėti. Mama sako ―aš manau, kad šie ţaislai tikrai netilps į šią spintelę… ‖ Ir vaikas sudeda ţaislus…

Savęs vertinimas – vaiko siekimas atitikti suaugusiųjų reikalavimus. Vaikai negali vertinti savo veiksmų – tai daugiau emocinio pobūdţio vertinimas. Vaikas nori būti pagirtas. Jie niekad neprisipaţins blogai padarę. Imama skirti ţodţius NORIU ir REIKIA. Paprastai vaikai nesupranta ţodţio reikia.

Prieštaravimas noriu – reikia uţaštrina 3 m. krizę ir išsilieja negatyvizmu (―Ne, ne, ne‖).

Būdingas egocentrizmas – nesugebėjimas suprasti dalykų iš kito poţiūrio, kitu kampu (verkiančiai mamai duoda lėlę ar saldainį)

Kūdikystėje pagrindinė veikla – bendravimas su suaugusiu. Stokojant atsiranda ―emocinis badas‖

2 –3 m. pagrindinė veikla – daiktinė veikla. Nors suaugusio vaidmuo nėra sumaţėjęs, daiktai turi sukelti pakankamai emocijų ir poveikių.

>3 m. – ţaidimas. Vaikas mokosi manipuliuodamas daiktais. Tas sudaro sąlygas intelektiniam ir asmenybės vyst. taigi, vaikai turi daug ţaisti.

>7 m. – mokymasis – tai patenkina pagrindinius poreikius.

Suaugusio ţmogaus – darbas, senatvėje – poilsis.

Ikimokyklinis amžius

Ikimokyklinis amžius

3 metų vaikas laisvai vaikščioja, naudoja artikuliuotą klabą, dėl to sparčiau vystosi jo intelektiniai procesai, plečiasi socialiniai kontaktai.

Vaikas suvokia ir randa ţodţio prasmę

Suvokimo seka: daiktas, veiksmas, santykiai.

Nuo 2,5 m. pats aktyviausias ţodyno augimo metas: ―kas čia?―

3 metų vaikai neblogai vartoja gramatikos formas: daugiskaita, laikas, įvardţiai. Didelis kalbos gramatizavimas (suplastelinuoti, kompiuteriuoti).

3 m. gale vaikas gali paţinti iš atminties ir numatyti artimiausius įvykius, gali palyginti daiktus, pradeda skirti spalvas bei dydţius. Atstumo, panašumo santykius vaikai suvokia netiksliai.

2 – 3 m. būdingas daiktų animizmas.

Suvokiant daiktus vaikai pastebi tuos poţymius, kurie sukelia emocijas, patenkina poreikius (―negera kėdė‖) Daiktai vaikui yra gyvi. Klausimas: ar tai iš tikrųjų vaikai suţmogina, ar tai susiję su suaugusių pamokymais? (gal mes vaikui pasakome tapu tapu, o ne pats vaikas)

4 – 5 m. gyvos gamtos animizmas,

5 – 6 m. ţmogiškas savybes įgyja gyvūnai ir augalai.

Vaikas ima vartoti simbolius. Pirmas simbolių pasireiškimas –popieriaus lapelis yra maistas lėlei, pagaliukas – mašinytė. 10 mėn. kūdikiui puodelis – tai, iš ko geriama. Nuo 2 m. vaikui puodelis tai, kuo jis nori, kad būtų.

Simboliai daugiau asmeninio pobūdţio. 3 m. vaikų ţodţius, frazes gali suprasti tik artimas ţmogus. Simbolinė veikla pasireiškia ir piešiniuose, vystosi ir atmintis.

2 – 5 m. vaiko stiprūs pergyvenimai išlieka visą gyvenimą. Įsimenami tie įspūdţiai, kuriuos vaikai gali pakartoti savo vidine kalba. Kol vaikas neišmokęs kalbėti, pergyvenimai neįvertinami ir uţmirštami.

Jau iki ketverių metų vaikas pradeda suvokti, kad daiktas egzistuoja ir realiai, ir ţodţio ar minties pavidalu.

Pradeda suprasti kito ţmogaus mintis ir jausmus, skirti „gera― ir „bloga―, bei „teisinga― ir „neteisinga― (nusiţengęs šeimos taisyklėms jaučia gėdą – nuleidţia ţvilgsnį, panarina galvą ar slepiasi uţ kitų nugaros). Vaikas pradeda jungti praeities-dabarties-ateities įvykius į vieną grandinę

Taip pat pradeda numatyti būsimus faktus (vaikas gali nerimauti dėl galimos netekties, bausmės ar nepritarimo). Ketverių metų vaiko kalba jau pakankamai išsivysčiusi, ir jis gali išreikšti savo išgyvenimus, tačiau jam dar nėra didelio skirtumo tarp fantazijos ir realybės. Jo kalbą gali būti sunku suvokti, nes vienai reikšmei nusakyti vaikas vartoja keletą ţodţių.

3 m. vaikas gali aprašyti savo elgesį;

Vaikas ima geriau skirti spalvas, suvokti formas, objektai suvokiami erdvėje ir laike. Suvokdamas save laiko atskaitos tašku. Vystosi lako santykio suvokimas

Apie 3 m. vaikas supranta, kad kai kurie išgyvenimai buvo praeityje.

Apie 5 m. vaikas ţino svaitės dienas, tinkamai vartoja sąvokas ―šiandien‖, ―vakar‖, ―šįryt‖, ―šįvakar‖.

Vystosi loginis mąstymas, ima atrasti prieţastinius ryšius. Pradţioje mąstymo procesai įtraukti į praktinę veiklą, pvz., kyla klausimas, kodėl lyja lietus. Vaikas siekia, kad atsakymas atitiktų tikrovę. Jei suaugę nepadeda, vaikas remiasi atsitiktinėmis analogijomis ir fantastiniu aiškinimu.

Intelektinę veiklą skatina ne mokykliniai interesai, o praktiniai ir ţaidimo motyvai. Pradinukai net ir mokymąsi stengiasi paversti ţaidimu.

4 – 7 m. labai lavėja ţodynas ir gramatika. 3 – 4 m. būdinga kurti savo ţodţius. Iš pradţių kalba labiau egocentrinė ir monologinė, vėliau tampa vis labiau socializuota.

Tyrimas (Vygotskis). Arklys, ţmogus, veţimas, liūtas – kas čia nereikalingas? Mokyklinukai atmeta veţimą, nes kiti gyvi, ikimokyklinukai atmeta liūtą, nes galima pasikinkyti arklį ir nuvaţiuoti – fiksuojama funkcija. Labai panašu yra ir su matematinėmis uţduotimis, kur reikia pabaigti sakinį, pvz., vaţiavo 4 mašinos, 2 sugedo. Ikimokyklinukas sako taip: ―pataiso ir vaţiuoja toliau‖.

Trijų kalnelių maketas. Vaikas sėdi prie stalo ir sako ką mato. Pasodina priešais lėlę ir klausiam ką mato lėlė. Tai jam buvo sunku. Vėliau padaryti paveiksliukai, kad iš 10 jie galėtų pasirinkti, ką lėlė matytų. 8 –10 m. vaikas to nesugebėdavo padaryti (vaikai nesugeba decentruotis). Vaikai suvarţyti egocentrinės iliuzijos. Vaikas gyvena šiuo momentu, jo pasaulis tarsi filmas, kurio kadrai lėtai kinta.

Eksperimentas ―Berniukas ir policininkas‖, kur reikia taip paslėpti berniuką, kad jo nerastų policininkas. Tai jis padarydavo. Įvedė du policininkus – rezultatas iš 30 vaikų nuo 3,5 iki 5 m. 90 proc. uţduotį atliko teisingai. Vėliau buvo įvesta daugiau zonų, daugiau policininkų, bet ir pasunkinus 60 proc. teisingai atlikdavo 3 m. vaikai, 4 m. – 90 proc. Taigi vaikai sugeba decentruotis. Padaryta išvada, kad pirmame tyrime vaikai nesuprato klausimo.

Ar vaikai supranta vienas kito mąstymą?

Suaugęs rodo piešinius ir pasakoja apie mechanizmus vaikui, – šis kitam vaikui. Kitu atveju vaikams pasakojamas tekstas, sunkios vietos perskaitomos du kartus. Fiksuojama, kiek suprato pirmas vaikas ir kiek antras.

Pirmas vaikas pasakoja sau, o ne kitam vaikui ir jam atrodo, kad klausytojas jį supranta, nes šis ţino tiek pat, kiek jis. Net ir suprasdamas prieţastinius ryšius savo kalboje kitam vaikui jis jų neperduoda. Bet vaikas pasakoja kitam, nes vartoja ţodţius ―supratai‖, ―ţinai‖, ―matai‖.

Egocentrizmo esmė ta, kad vaikas mano, kad ir kiti tą patį supranta. Todėl jie ir nesistengia (kitas vaikas info gali tiesiai iš jo galvos paimti). Vaikai gyvena tarp suaugusių, kurie nuolat teisingai supranta, ko vaikas nori, ir dar nepasakius išpildo norą. Tai yra perkeliama į vaikus.

Su tuo siejamas ir vaikų kalbos netikslumas, nors esmę jie supranta.

Vaikai išmoksta suskirstyti objektus į klases ir kategorijas, bet nebūtinai jas įsisavina. Vaikas ima suprasti vis sudėtingesnius loginius ryšius. Pvz., mama iš Klaipėdos, tėtis iš Vilniaus; jie nesupranta, kaip jie galėjo susitikti. Arba mama vyriausia dukra, tėtis – jauniausias sūnus: Kaip tėtis gali būti vyresnis uţ mamą?

Vaikai manipuliuoja skaičiaus sąvoka, supranta tvermės dėsnius: kiekis nekinta, jei keičiasi forma ar dalių, į kurias suskirstoma, skaičius.

Vaikas pradeda suprasti klasės tvarumą sulaukęs 5 m., svorio 6 m., tūrio 7 m., bet dar 1 –2 metus negali gerai naudotis šiomis sąvokomis. Jie negali sąmoningai paaiškinti, todėl mąstymo procesai vadinami intuityviais

Ikimokykliniame amţiuje vaikai negali atlikti loginių operacijų, išskirti klases, santykius. Pvz., kas yra jėga? Kas yra brolis? Kas yra anyta? Kas yra kairė? Kas yra šeima?

Vaikai taip elgiasi tol, kol nesupranta, kad yra keli poţiūrio taškai, į kuriuos reikia atsiţvelgti.

– Tu turi brolį? – Taip, Artūrą. – O Artūras turi brolį? – Ne. Kiek šeimoje brolių? – du.

4 – 5 m. vaikai gali pasakyti ―paimsiu pagalį‖, bet tik mokykliniame amţiuje vaikai ima planuoti veiksmą ir jį atlieka.

Piešime – pirmiausiai piešia, po to kalba. Ir tik vėliau sako ―Na, nupiešiu namą…‖. Vaikas vis intensyviau naudoja kalbą, bendravimui su ţmogumi.

Įtaigumas

Vaikai lengviau pasiduoda įtaigai, nei suaugę;

Lengviau yra įteigti periferinę, o ne bazinę informaciją.

Tyrimai rodo, kad nebūto įvykio kartojimas gali priversti vaiką priimti kaip tikrus įvykius

Ikimokyklinukams: beveik kas antram vaikui galima įteigti nebūtą informaciją; beveik kas trečiam galima įteigti nebūtus prisilietimus.

Lytis ir identiškumas

Pirmasis lytinis identiškumas formuojasi nuo 1,5 iki 3 m. – kai vaikas mokosi priskirti save ir kitus tam tikrai lyčiai. Bet lytinių skirtumų supratimas yra ribotas. 3 m. berniukas suaugęs ruošiasi tapti mama… Vaikai labai sunerimsta, jei mama apsivelka vyriškus rūbus.

Iki 5 – 6 m. vaikai neskiria lytinio pastovumo. Jie tiki, kad berniukas taps mergaite, jei ţais su lėlėmis ar nešios suknytes. Prasta diferenciacija pagal lytinius organus. Jie paplūdimyje skiria pagal kasytes ir kitus poţymius.

3 m. vaikai gerai skiria ţmones pagal lytį ir ţino, kad skirtingoms lytims keliami skirtingi reikalavimai. Ką dėvėti, su kuo ţaisti, ką dirbti (♂neskalbia, neverda, ♀ neskraido lėktuvais…)

Su amţiumi vis labiau įsisavinami lytiniai skirtumai.

Mokykliniame amţiuje atsakymai nebėra tokie kategoriški (vyrai gali dirbti virtuvėje). Vaikai supranta lyties pastovumą. Berniukus vyriški uţsiėmimai traukia labiau nei mergaites moteriški. Mergaitės pradinėse klasėse visai mielai renkasi berniukiškus uţsiėmimus (nes daugelyje kultūrų vyriški uţsiėmimai turi aukštesnį statusą).

Vaikai, kurie priimti grupėje, yra energingesni, atviresni, daugiau bendrauja, turi daugiau draugų. Nepriimti – uţdari, maţai draugų, iš jų šaipomasi, jie erzinami, mušami – tai sukelia impulsyvų elgesį, jie paţeidţia priimtas taisykles. Tas savo ruoţtu skatina jų atstūmimą. Vaikų draugystė labai trapi.

Draugystės uţsimezga teritoriniu principu, su amţiumi daugiau įtakos turi interesai. Paauglystėje vienas svarbiausių dalykų yra ištikimybė, atsidavimas, pasiaukojimas.

Agresijos pasireiškimas. Dauguma vaikų darţelyje pešasi, o namie ne.

Ikimokykliniame amţiuje turi būti išlaikomas balansas tarp iniciatyvumo skatinimo ir draudimo. Suaugusieji turi taikyti draudimus ir sakyti ne, kai tai būtina, kad vaikas neprarastų pasitikėjimo savimi ir iniciatyvumo. Tuo laikotarpiu formuojasi pareigos jausmas ir sąţinė. Vaiko aplinkoje atsiranda daugiau suaugusių.

Iki 5 metų vaikai nelabai supranta socialines

taisykles

Vaikai sprendţia ar veiksmai teisingi ar

klaidingi remiantis tuo, ar jie sukelia

malonius, ar nemalonius padarinius

Vaikai paklūsta reikalavimams arba

vengdami bausmės, arba siekdami

konkrečios naudos

Jaunesnysis mokyklinis

amžius

7 m. krizė. Tai perėjimas nuo ikimokyklinio amţiaus

į mokyklinį. Vaiko nebepatenkina ţaidimas.

Atsiranda poreikiai pakeisti savo vaikišką gyvenimo

būdą ir atlikti realią, visuomenei reikalingą veiklą.

Kiekvienas vaikas nori mokytis, bet krizė nėra

gili, nes yra poreikių patenkinimo galimybės. Vaikai

nenori eiti į mokyklą, nes įsivaizduoja, kad baigsis jų

geras gyvenimas (―na, ţaisk, ţaisk, bet kitąmet eisi į

mokyklą – pamatysi, kas yra tvarka‖). Vaikų

darţelyje vaikai ţaidţia mokyklą, nori būti mokiniais.

Bet jei vaiko į mokyklą neleidţiama, krizė didesnė.

Pradedant eiti į mokyklą, vaikai jau turi daugiau ar maţiau išvystytus sugebėjimus tam tikrą laiko tarpą koncentruoti dėmesį (vaikų dėmesys pasiţymi dideliais individualiais skirtumais), suprasti instrukciją, turi objektų palyginimo įgūdţių, tam tikrą sąvokų sistemą ir darbinę atmintį.

Pradiniame mokykliniame amţiuje (6-7 – 10-11m.) tobulėja vaiko loginis mąstymas, suvokimas, lavėja vaizduotė, dėmesys ir atmintis. Šio amţiaus vaikų mąstymas sprendţiant realias problemas, tampa vis logiškesnis.

Vaikai dar negali abstrakčiai mąstyti, į tam tikrus klausimus gali atsakyti tik tada, kai pateikiami pavyzdţiai ar operuojama daiktais (pvz., skaičiuojama ant pirštų). Palaipsniui vis geriau suprantami laiko, erdvės, greičio ir atsumo tarpusavio ryšiai („Pavyzdţiui, vaikas ima suprasti, kad per tam tikrą laiką kiškis, bėgdamas greičiau, gali nubėgti toliau negu lapė. Po to vaikas ima suprasti ryšį tarp atstumo ir laiko, t.y., jeigu abu dalyviai bėga tokiu pat greičiu, tai lapė, bėgdama ilgiau, gali nubėgti toliau uţ kiškį― Ţukauskienė, 227 psl.).

Maţėja vaiko egocentriškumas - jis pradeda vis geriau suprasti kitų ţmonių poţiūrį.

Vaikas labai sugestyvi asmenybė. Jam augant ir bręstant šis sugestyvumas tolydţio silpnėja. Tačiau net vaikui įkalbėti tai, ko jis nenori, nėra taip lengva. Šeimoje vaikai daţnai ryţtingai prieštarauja savo tėvams, tuo tarpu draugų būryje įtaigumo efektyvumas stiprėja kartu su amţiumi. Labai daţnai jaunuoliai nesugeba priešintis savo draugų sugestijoms. Apie dešimtus metus išorinių įtakų vaidmuo paprastai pranoksta šeimos įtaką, nors daugelis vaikų ir toliau vadovaujasi pagal suaugusiuosius. Sugestyvumas labai sustiprėja veikiant alkoholiui, narkotikams ar vaistams.

Pažintinės brandos kriterijai mokyklai:

sugebėjimas koncentruoti dėmesį;

darbinės atminties įgūdţiai;

sugebėjimas suprasti instrukciją;

objektų lyginimo įgūdţiai;

pradinės sąvokų sistemos įsisavinimas.

Pagrindinė veikla – mokymasis. Jis nutolsta

nuo ţaidimo ir artėja prie darbo. Pagrindinis

skirtumas

planingumas, organizuotumas, privalomumas

. Suaugusieji nurodo, darbo uţdavinius ir

nustato atlikimo terminus. Vaikai turi būti

pasiruošę šiai veiklai tiek fiziškai, tiek

psichiškai.

Mąstymas tampa vis logiškesnis, sprendţiant

realias problemas, tačiau vis dar pritvirtintas

prie čia ir dabar situacijos

Šiame periode vaikui vis dar sunku spęsti

hipotetines, abstrakčias problemas

Decentracija – sugeba apţvelgti įvairius

situacijos aspektus

Viduriniosios vaikystės metu vis geriau sugebama

atsiriboti nuo trukdymų ir sukoncentruoti dėmesį į

uţduotį

Vyresnių vaikų dėmesys yra gerokai planingesnis

negu ikimokyklinio amţiaus vaikų

Kai kurie mokyklinio amţiaus vaikai turi dėmesio

koncentracijos problemų – dėmesio trūkumo ir

hiperaktyvuo sindromas

Būdinga vis gerėjanti atmintis - sugebėjimas

prisiminti koreliuoja su amţiumi

Vyresni vaikai linkę daţniau naudoti tiek

loginę, tiek neloginę mnemoniką, kitaip

tariant, pagalbines atminties priemones –

pvz. kartojimas, temų grupavimas į

kategorijas, pagrindinių taisysklių įsiminimas

Didėjančius mąstymo, mokymosi ir

bendravimo sugebėjimus viduriniosios

vaikystės periodu rodo ir polinkis juokauti, ir

supratimas, kai juokauja kiti

Tolesnė kalbos raida

Mokyklinio amţiaus vaikai pereina į naują kalbos mokymosi fazę ir jau sugeba pasinaudoti tiksliomis instrukcijomis, taisyklėmis

Mokyklinio amţiaus vaikai ţodţius vartoja tiksliau, pagal jų reikšmę, semantinės ţinios vis geriau sisteminamos ir hierarchiškai išdėstomos

Vaiko šnekamoji kalba (ţodynas) yra turtingesnė uţ rašomąją, bet greitai tos proporcijos pasikeičia

Daugelį gramatikos taisyklių vaikas įsisąmonina iki 6 m., tačiau tik pradinėse klasėse jis gali paaiškinti ryšius tarp ţodţių

Pradinėse klasėse atsiranda neformalios grupės. Iki 7 m. vaikai negyvena visuomeninio gyvenimo. Vaikų grupelės nepastovios, ir tik 7 – 8 m. atsiranda poreikis dirbti, ţaisti kartu. Bet grupės nėra ilgalaikės.

Su amţiumi grupės pastovesnės, taisyklės vis grieţtesnės. Vis didesnę įtaką grupių formavimuisi turi interesų panašumas. Daug laiko uţima paauglių bendravimas su bendraamţiais.

Vaikų socialinės raidos ypatumai

Ţaisdami kartu, mokyklinio amţiaus vaikai sukuria savitą subkultūrą, kuri yra vadinama vaikų visuomene

Daugeliui vaikų priklausomybė nuo tėvų perauga į priklausomybę nuo savo bendraamţių, jie reikliau renkasi draugus ir yra labai nelaimingi, jeigu jų neturi

Ţodţiams vaikai skiria didelę reikšmę –pravardės, išgalvoti pavadinimai ir prisiekinėjimai

Vaikai sukuria savas taisykles ir jų laikosi, tai jiems reiškia nepriklausomybę nuo suaugusiųjų

Paauglystė: pažintinė,

emocinė ir socialinė raida

Tai labai sudėtingas pereinamasis amţius

ţmogaus raidos kelyje.

Jis sudėtingas ir patiems individams ir

aplinkiniams.

Pereinama nuo vaikystės į suaugusio amţių.

Skirtingose kultūrose šis perėjimas

įteisinamas skirtingais ritualais (paso

gavimas, iniciacijos).

Pažintinė raida

Didėja sugebėjimas abstrakčiai mąstyti. Atsiranda sugebėjimas abstrakčiai samprotauti apie įvairius gyvenimo reiškinius (pvz., karą).

Keičiasi tos mąstymo struktūros, kurios susijusios su problemų iškėlimu ir sprendimu. Jie gali kelti hipotezes, daryti išvadas.

Pereina į formalias operacijas, t.y. Nuo manipuliavimo daiktais prie manipuliavimo sąvokomis ir idėjomis. Mąstymas panašus į suaugusiųjų.

Jau 14 m. gali suprasti pagrindinius logikos principus ir dėsningumus.

Mąstydami didesnį dėmesį skiria galimybei, o ne realybei.

Paauglių ţodynas daug platesnis nei vaikų kalba, spalvingesnė, turtingesnė, atsiranda specifiniai kitose amţiaus grupėse nevartojami ţodţiai (paauglių ţargonas). Kiekvienoje kartoje jie yra visiškai skirtingi.

Vystosi kūrybiniai sugebėjimai.

Daugumą temų paaugliai jau gali priimti filosofiškai, bręsta humoro jausmas.

Pabunda ne tik analizės, bet ir savianalizės

poreikis, todėl mąstymas labai egocentriškas.

Paaugliai mano, kad jie jaučia ir mato

unikaliai. Paaugliai neskiria unikalaus nuo

universalaus.

Jie daug galvoja apie save ir savo savybes.

Ypatingai jautrus yra neigiamoms savybėms.

Tampa svarbus ir asmeninis vertinimas apie

save.

Paauglio reikalavimas, kad realybė visiškai paklustų

jo idealistinėms konstrukcijoms, rodo atsiradus

naują egocentrizmo formą

Paauglys, būdamas tarp kitų ţmonių, elgiasi

taip, tarsi būtų aktorius, vaidinantis scenoje, o visi

kiti — juo labai susidomėję ţiūrovai

Egocentrizmas maţėja, vis labiau įsitvirtinant

formaliam operaciniam mąstymui

Tik paauglystėje atsiranda susidomėjimas savo

vidiniu pasauliu – naujas poreikis suprasti savo

pasaulį, galimybes, skirtumą nuo kitų ţmonių. Iš

dalies tai ir siekimas įvertinti save. Tai įgalina

mąstymo išlavėjimas paauglystėje ir tai turi didţiulę

reikšmę tolimesniam ţmogaus gyvenimui.

Kas aš esu? Atsakymai gali būti skirstomi į 2

kategorijas:

ankstesniame amţiuje – išorinės fizinės savybės;

vėliau – nuostatos, paţiūros ir pan.

Emocinė raida

Apie pereinamą laikotarpį kalbama kaip apie padidinto emocionalumo.

To negalima paaiškinti vien hormonais, daug priklauso nuo socialinio auklėjimo.

Būdinga nuotaikų kaita nuo linksmumo iki liūdesio ir atvirkščiai be jokios suaugusiam suprantamos prieţasties;

Apie 40 proc. paauglių patiria stiprų, bet trumpalaikį liūdesio, pesimizmo, niekam nereikalingumo jausmą.

Paauglių jautrumas kitų pastaboms dėl išvaizdos, proto, kitų sugebėjimų;

Sentimentalumas ir grubumas;

Pamaţu išmoksta valdyti savo emocijas.

Paauglystei būdingi prieštaringumai, pvz.,

- noras įsilieti į grupę ir iš jos išsiskirti;

- noras būti savarankišku – pagalbos laukimas;

- noras išbandyti jėgas – bejėgiškumo jausmas;

- noras būti priimtu, reikšmingu kitiems –nepasitikėjimas aplinkiniais;

- noras būti suaugusiu – nepasitikėjimas suaugusių pasauliu;

- paţeidţiamumas – grubumas;

- bendravimo siekimas – vienatvės poreikis;

- seksualiniai pergyvenimai – seksualinės patirties baimė.

Paaugliai labai jautriai reaguoja į savo kūno groţį. Pergyvena, jeigu ant veido yra spuogai, atlėpusios ausys ar kitokie pakitimai.

Tiek vaikinai tiek merginos rūpinasi savo įvaizdţiu. Veidrodis tampa geriausiu draugu, blogiausiu priešu ir nuolatiniu palydovu.

Dėl savo kūno pergyvena, jeigu jis neatitinka idealių standartų. Beveik pas kiekvieną galima sutikti tam tikrų pageidavimų: nori būti aukštesnis, plonesnis, didesnis, dailesnis ir pan. Gali imtis dietos, kad pasiektų sau iškeltus tikslus

Psichosocialinė paauglio raida

Lytiškai bręstant, kūnas kinta fiziškai, įgauna suaugusio formas, o kognityvinė raida leidţia mąstyti logiškai ir įsivaizduoti savo ateitį ir planuoti. Taigi, vyksta tolesnė socialinė raida: paauglys ieško savo tapatumo. Socialiniai lūkesčiai susiję su paauglio raida, skatina formuotis suaugusiojo elgesiui.

Paauglystėje prasideda lytinis brendimas, suaktyvėja seksualiniai interesai, atsinaujina neišspręsti konfliktai

Galima įţeisti, jeigu jį vadini vaiku.

Esant sunkumam atsiskyrimo nuo šeimos, paauglys neigia savo šeimos nuomonę, skonį, įpročius, tikslus, tarsi norėtų išprovokuoti savo tėvus nutraukti su juo emocinius ryšius

Tapatumo raida

Pagal E.Eriksoną paauglystėje yra išgyvenama tapatumo krizė

Šiai raidos stadijai būdingas psichosocialinis moratoriumas - tai krizės sprendimo atidėjimas laiko atţvilgiu

paaugliams kyla dėl klausimų, kas jie yra, koks jų vaidmuo visuomenėje. Ar jie dar vaikai, ar jau suaugę? Svarbus gyvenimo prasmės klausimas. Nesugebėjimas šiuo laikotarpiu suprasti, kas aš esu, t.y. tapatumo stoka, sukelia sumaištį.

Jei jaunuoliai sėkmingai išsprendţia psichosocialinę krizę, susiformuoja tapatumo jausmas – savo individualybės jausmas, pasitikėjimas savimi, saugios ateities jausmas.

Paauglys, ieškodamas tapatumo, daţnai įtraukia ir kitus ţmones, ypatingai svarbūs tampa bendraamţiai

Paauglystėje santykiai su suaugusiais labai sudėtingi, nes jie prisirišę prie tėvų ir mokytojų, bet tuo pačiu pretenduoja į savarankiškumą (kyla konfliktai). Pagrindinis paauglių ir jaunuolių poreikis – išsivaduoti iš suaugusio kontrolės

Socialiniuose santykiuose ypatingai svarbi yra reputacija. Mėgstamiausias paauglio daiktas – telefonas (svarbesnis uţ televizorių). Antras svarbus dalykas –muzikos grotuvas. Vaikinai daugiau pradeda domėtis mašinomis. Kai kurie net išbando slapta nuo suaugusių su jomis pasivaţinėti.

Paauglių grupės - universalus fenomenas. Daţnai manoma, kad dalyvavimas tokiose grupėse padidina asocialių poelgių tikimybę

Didelę įtaką daro nustatomos normos tarp paauglių. Paauglių grupės diktuoja, kaip yra madinga rengtis, kaip bendrauti, kaip elgtis. Tarp grupių gali vykti varţybos. Varţymasis gali vykti ir grupės viduje.

Paauglystėje būdinga rizika pasireikšti devintiniam elgesiui, pradėti vartoti alkoholį, išbandyti narkotikus. Tėvų autoritetą pakeičia bendraamţių autoritetas, kai paauglys gali nusikalsti vien dėl to, kad taip elgiasi jo draugai. Suaugusieji, kurie dirba su paaugliais turi būti jiems autoritetais.

„Delinkventinis elgesys― – tai sąvoka, vartojama tik vaikų ir paauglių elgesiui apibūdinti. Tai psichologinis polinkis paţeisti egzistuojančias elgesio normas. Tai smulkūs nusiţengimai, moralės normų paţeidimai, nesukeliantys rimto pavojaus ir nepadarantys didelės ţalos.

Nuo tėvų elgesio su paaugliais stiliaus labai priklauso, kaip

sėkmingai paauglys išspręs tapatumo krizes

Autokratinis stilius. Paaugliui neleidţiama reikšti savo nuomonės arba priimti bet kokius sprendimus.

Autoritarinis stilius. Nors jaunas ţmogus gali reikšti savo nuomonę, bet tėvai visada priima galutinį sprendimą, remdamiesi savo pačių nuomone.

Demokratinis stilius. Paauglys laisvai dalyvauja diskusijose apie problemas, susijusias su jo elgesiu, tačiau galutines išvadas daţniausiai suformuluoja tėvai ir visada sprendimas priklauso nuo jų pritarimo.

Lygiateisiškumo stilius. Tėvai ir paauglys iš esmės vaidina panašius vaidmenis, priimdami sprendimus dalyvauja vienodai.

Viską leidžiantis stilius. Paauglys, formuluodamas sprendimus, uţima aktyvesnę ir įtakingesnę poziciją. Jis atsiţvelgia į tėvų nuomonę, bet ne visada jos laikosi.

Nesikišimo stilius. Jaunas ţmogus, priimdamas sprendimus, pats nusprendţia, laikytis jam tėvų norų ar ignoruoti juos.

Ignoravimo stilius. Tėvai nevaidina jokio vaidmens, nesidomi paaugliu ir visai nevadovauja jo elgesiui.

Paauglystės krizė

Pati giliausia, ilgiausia. Persitvarko visi vaiko santykiai su pasuliu ir savimi. Atsiranda nauji poreikiai, kurių negalima patenkinti vien todėl, kad jie yra moksleiviai. Didelė poreikių deprivacija. Pvz., nori grįţti 3 val. nakties, gerti – tėvai negali leisti.

Padidėjęs jautrumas stresui yra siejamas su vystymosi kitimais – lytiniu brendimu, kognityviniu vystymusi, naujo socialinio vaidmens ieškojimu ir atsiskyrimu bei savo tapatumo suradimu.

Normalus vystymosi stresas gali būti paaštrintas gyvenimo įvykių ir patyrimų, tokių kaip didėjantis skyrybų skaičius, skurdas, narkotikų vartojimas, prievarta, smurtas.

Labai svarbūs biologiniai pokyčiai. Fiziologiniai

procesai padidina emocinį jautrumą. Tai sukelia

impulsyvumą, nepusiausvyrumą ir pan.

Paauglys ne tik mato, bet ir jaučia fizinius

pasikeitimus. Jis jaučiasi stiprus, pasitikintis. Jis

nebenori būti maţiuku, siekia savo teisių

praplėtimo, didesnio savarankiškumo, nori didesnių

reikalavimų iš aplinkinių.

Paauglių noras būti suaugusiais – noras įgyti daugiau

teisių, bet ne pareigų.

Krizė gali būti įvairaus stiprumo. Krizės pasireiškimas labiausiai priklauso nuo to, koks atotrūkis tarp normų ir reikalavimų, kuriuos visuomenė kuria vaikui ir suaugusiam. Vaikystėje tai labai skiriasi. Pagrindinis reikalavimas vaikui vaikystėje –paklusimas, suaugusiam – iniciatyva ir savarankiškumas.

Kuo aukštesnis šeimos socialinis statusas, tuo krizė gilesnė. Prancūzijoje darbininkų šeimų vaikai daug greičiau adaptuojasi ir įveikia krizę. Vaikas turi rimtas pareigas. Tarnautojų šeimose krizė gilesnė, daugiau konfliktų. Inteligentų / aristokratų krizė ilga, skausmingų konfliktų nėra. Jie turi daug galimybių, gali ieškoti.

Paauglystės krizės fazės

negatyvi – atsiranda dar iki subrendimo. Pagrindinis bruoţas –nerimas, dirglumas, disproporcija tarp fizinio ir psichinio vystymosi. Tai blaškymosi, prieštaringų jausmų, abstraktaus maišto, melancholijos, darbingumo sumaţėjimo periodas. Mergaitėms negatyvumo pikas trunka 2 – 3 mėn. ir baigiasi prasidėjus menstruacijoms. Berniukams šis periodas būna ilgesnis – apie14 –16 mėn.

pozityvi – ji ateina palaipsniui ir ima reikštis tuo, kad atsiranda naujos vertybės, intymumo, artumo poreikis.

Paauglystė psichologiniu poţiūriu:

―YRA NORMALU, JEI PAAUGLYSTĖJE KAS

NORS VYKSTA NENORMALIAI, IR

NENORMALU, JEI VISKAS NORMALU‖.

Paauglystėje išryškėjantys sunkumai:

Savižudybė Tai sąmoningas savo gyvenimo uţbaigimas

Tai viena daţniausių mirties prieţasčių tarp jaunų ţmonių 15 - 24 metų

Tai pagalbos šauksmas

Prieţastys: depresija, šeimos problemos, reikšmingas praradimas, didelis spaudimas sėkmingumui, raidos sunkumai, ţemas savęs vertinimas

Kaip padėti: paklausti tiesiai, išklausyti, parodyti, kad tikrai rūpi, ieškoti profesionalų pagalbos

Ko nereikia daryti: sakyti, kad nėra ko nervintis, nepalikti vieno, negalima ţadėti, kad tai bus paslaptimi, nesijausti tiktai vieninteliu atsakingu uţ ţmogaus išgelbėjimą

Narkotikai ir alkoholis

Narkotinių medţiagų vartojimas nuolatos didėja

Tyrimai rodo, kad moksleiviai apie narkotikus ţino daugiau nei suaugę, tačiau nesupranta, kas yra fizinė ar psichologinė priklausomybė ir abstinentcija

Galima jaunuolius skirstyti į penkias grupes pagal narkotinių medţiagų vartojimą:

Rizikos grupė – dauguma aukštesnių klasių moksleivių. Pagalba - švietimas

Eksperimentuotojai – asmenys, kurie pavartoja narkotikus vieną ar du kartus, tada jų atsisako. Pagalba - švietimas, ankstyvas nustatymas

Nereguliarūs vartotojai – vartoja retkarčiais, neturi fizinės priklausomybės. Pagalba - ankstyva intervencija

Reguliarūs vartotojai – nuolat vartoja, turi fizinę ir psichologinę priklausomybę. Pagalba - gydymas

Narkomanai – dėl nuolatinio vartojimo tampa ligoniais. Pagalba - reabilitacija

Valgymo sutrikimai: Bulimija

tai valgymo sutrikimas, pasireiškiantis pakartotinais persivalgymo priepuoliais ir po jų sekančiu kompensaciniu elgesiu (dirbtinai sukeltas vėmimas, vidurius laisvinamųjų vaistų, arbatų, diuretikų vartojimas, badavimas, dieta, intensyvus sportavimas

Bulimija paprastai prasideda paauglystėje (14 – 25 m.). Paprastai bulimija tęsiasi ilgiau nei anoreksija

Dauguma persivalgo bent kartą per dieną (per palyginti trumpą laikotarpį suvartoja didelį maisto kiekį, koks nebūdingas sveikiems ţmonėms), daţniau savaitgaliais ar vakarais. Persivalgoma daţniausiai pasislėpus, po to jaučiamas pasišlykštėjimas savimi, kaltė. Persivalgymas gali būti iš anksto suplanuotas – nusiperkama maisto, jis paruošiamas ir ―suryjamas ritualiniu būdu‖.

Anoreksija

tai valgymo sutrikimas, kai ţmogus sąmoningai maţina ir / ar palaiko maţą kūno svorį

Sergantysis anoreksija badauja. Pacientas neigia, kad normaliam kūno funkcionavimui reikia bent pagrindinių maisto medţiagų

81 – 95 % sergančiųjų sudaro moterys ir mergaitės

0,5 – 1 % amerikiečių serga anoreksija. Tai viena iš daţniausių psichiatrinių diagnozių jaunų moterų tarpe

5 – 20 % sergančiųjų anoreksija mirs. Kuo ilgiau ţmogus serga, tuo didesnė tikimybė, kad jis mirs. Mirties prieţastys somatinės (visiškai išsekus sustoja širdis)