BENDROJI PSICHOLOGIJA

1. Psichologijos mokslo objektas, šakos. Psichologijos vieta mokslų sistemoje. Psichologiniai tyrimo metodai.

Objektas: Psichologija – tai mokslas apie žmogaus ir gyvūnų elgesį bei psichikos reiškinius. Psichologai siekia

pažinti žmonių psichikos dėsnius ir panaudoti juos kitų žmonių labui.

Šakos: Fundamentaliosios šakos(Bendroji psichologija; Socialinė psichologija; Raidos psichologija; Medicinos

psichologija; Zoopsichologija.);

Taikomosios(Darbo psichologija; Kosmoso psichologija; Karo psichologija; Sporto psichologija; Pedagoginė

psichologija;Šeimos psichologija; Vadovavimo psichologija; Organizacinė psichologija;Reklamos psichologija;

Teisės psichologija; Kriminalinė psichologija.)

Tyrimo metodai:

Stebėjimas tai tyrimo metodas, skirtas aprašyti tiriamųjų elgesį tam tikroje aplinkoje. Tyrėjas visiškai nesikiša į

stebimą situaciją, tačiau siekia fiksuoti viską, kas joje vyksta.

Savistabos metodai - interviu, klausimynai, testai. Remiasi tiriamųjų atsakymais į tam tikrus klausimus apie jų

požiūrius, įsitikinimus, elgesį arba patirtį.

Atvejo analizė - tai išsamus vieno žmogaus ištyrimas. Informacija renkama pokalbio metu. Eksperimento metu

sukuriama dirbtinė aplinka, kurioje tiriamąjį veikia tam tikras stimulas, ir registruojama jo reakcija. Tyrimo tikslas

– nustatyti, ar tarp stimulo ir tiriamojo reakcijos yra priežastinis ryšys.

2. Psichologijos kryptys: biheiviorizmas, psichoanalizė, geštaltpsichologija, humanistinė, kognityvinė

psichologija.

Biheivioristinė: Pradininkas D. Watsonas; Skineris.

Jie tyrinėjo žmogaus elgesį, panašiai kaip biologai, tyrinėja gyvūnų elgesį.

Bihevioristai teigė, jog elgesys gali būti aprašomas kaip stimulų ir reakcijų seka. Akcentavo objektyvų stebėjimą

kaip pagrindinį psichologijos tyrimo metodą ir atmetė savistabą kaip tinkamą metodą. Watsonas parodė, kad

tinkamai manipuliuojant stimulais, galima suformuluoti/ sukurti kokius nori žmones. Bihevioristų nuomone

žmogus yra tik elgesio reakcijų visuma. Bihevioristai nusipelnė psichologijos mokslui tuo, jog patobulino

psichologinius eksperimentus, pritaikė matematinius metodus tyrimo rezultatams įvertinti, tyrė mokymosi

procesą, jo dėsningumus. Kritika. Nepakankamai dėmesio skyrė žmonių psichologiniams skirtumams, lygindami

juos su žemesniųjų gyvūnų psichika.

Geštaltinė: Atstovai: V. Keleris. K. Kofka, M. Vertheimeris.

Geštaltinė psichologija praturtino suvokimo, mąstymo ir asmenybės psichologiją. Kritika. Fizinių sistemų

dėsningumai buvo taikomi psichiniams reiškiniams aiškinti. Ignoruota praktinė žmonių sąveika su išoriniu

pasauliu ir jos reikšmė psichikos procesų formavimuisi bei individo aktyvumo reikšmė mąstymui.

Psichoanalitinė: Įkūrėjas austrų psichiatras Z.Freud. Psichikos gyvenimo vyraujančiu pradu laikė įgimtus

potraukius, o jų svarbiausias seksualinis potraukis ( libido). Žmogaus sąmonė gali tuos potraukius kontroliuoti, o

prieštaraujančius žmogaus mąstysenai ir elgsenos normoms vėl “išstumti’ į pasąmonę. Seksas ir agresija yra

labiausiai žmogaus elgesį motyvuojančios jėgos. Frodizmas pradėjo plačiau tirti vadinamus giluminius psichikos

sluoksnius; sąmonę ir pasąmonę. Psichoanalizė tapo pirmaja psichoterapine (psichikos gydymo) mokykla

psichologijoje. Psichoanalizė praturtino psichologijos problematiką nesąmoningų psichikos reiškinių tyrimu.

Kritika. Problemas sprendė vienašališkai, pernelyg sureikšmino seksualinį potraukį, supriešino sąmonę su

pąsamone.

Humanistinė psichologija Atstovai G. Alllport, K. Rogers, A. Maslow.

Humanistinė ėmė gilintis į savojo “aš” ir savo egzistavimo pažinimą. Humanistai akcentuoja žmogaus unikalumą

ir individualumą. Jie mano, jog žmogus iš prigimties yra geras. Jis yra nuolatiniame tapsme (nuolat tampa

asmenybe). Kritika. Pasitenkina asmenybės problemų fenomenologiniu aprašymu, todėl vadinama nemoksline.

Kognityvinė psichologija Pradininkai D.Brodbertas, S. Stenbergas.

Kognityvinės psichologijos objektas yra jutimai, vaizduotė, atmintis, mąstymas. teigia, kad žmonės siekia

informacijos ir ją aktyviai ir kūrybiškai transformuoja ir būtent nuo tokios vidinio plano veiklos priklauso

elgesys. Kaip kompiuteris , žmogus priima simboliškai užkoduotą informaciją (kalbą), ją saugo atmintyje ir kada

reikai ištraukai, ja pasinaudodams ir manipuliuodamas sprendžia uždavinius. Buvo pastebėta, kad informacijos

apdorojimo procesai vyksta ir nepasiekdami sąmonės lygmens. Taigi, šios teorijos požiūriu, žmogaus elgesyje

svarbiausią reikšmę užima žinios ir pažinimo procesai. Kognityvinė psichologija praturtino psichologijos mokslą,

pradėdami domėtis psichikos suvokimo, dėmesio, atminties ir mąstymo procesais, kalbos struktūra. Kritika.

Mažai domisi žmogaus aktyvumo ir veiklos klausimais, poreikių, motyvacijos problemomis.

3. Psichikos samprata.Psichiniai reiškiniai: procesai, būsenos, savybės. Psichikos raida. Sąmonė ir

pasąmonė. Psichika ir smegenys.

Žmogaus psichika –tai tikrovės pažinimo ir elgsenos reguliavimo reiškinių vienovė. Psichika- tai ypatingu būdu

organizuotas materijos gebėjimas atspindėti aplinką ir reguliuoti organizmo sąveiką su ta aplinka. Psichikos

reiškiniai skiriasi savo pastovumu ir vaidmeniu asmenybės veikloje.

Psichikos procesai- tai dinamiški, dažnai besikeičiantys reiškiniai, kurie prasideda veikiant išorinėms arba

vidinėms paskatoms ir baigiasi joms nutrūkus. Jie dar skirstomi į pažinimo , jausmų ir valios procesus.

Psichinės būsenos- tai reiškiniai, šiek tiek pastovesni nei psichikos procesai. Jie susiję su psichosomatiniais

pakitimais, palaikančiais sąlygiškai pastovų psichikos veiklos lygį.

Psichinės savybės- tai sąlygiškai pastovūs reiškinai, pasikartojantys atskiriems individams sąveikaujant su

tikrove, ir nepriklausantys nuo konkrečių poveikių. Jų santykinį (reliatyvų) pastovumą lemia įgimtos anatominės

ir fiziologinės individo patybės, taip pat jo atmintyje pper patirtį užfiksuoti pastovūs elgesio modeliai.

Psichinėmis savybėmis yra laikomas: temperamento savybės (impulsyvumas, jautrumas ir kt.) charakterio

savybės (darbštumas, humaniškumas, egocentrizmas), gabumai ir sugebėjmai (gabumai muzikai, matematikai,

technikai).

Psichikos raida: Yra du požiūriai. Vienas požiūris teigia, jog gyvų organizmų raida vyksta iš anksto numatyta

kryptimi. Tai patvirtina ir genų nulemta organizmo raida. Nors palikuonys nėra tiksli tėvų kopija, bet vis dėlto

tam tikri bruožai atsikartoja iš kartos į kartą. Kito požiūrio atstovai teigia, kad raidą lemia išorinės jėgos, t.y.

socialinė aplinka kurios poveikis atsitiktinis, tačiau nulemiantis individo raidą. Mūsų patirtis formuoja mus.

Psichikos raidą taip pat galima aiškinti kaip iš anksto nulemtą, vykstančią apibrėžto tikslo kryptimi ir

priklausančią nuo aplinkos. Mūsų elgesys yra sąveikos tarp genų ir patirties rezultatas.

Sąmonė- tai atviras ir tikras (realus) žmogaus ryšys su tikrove, leidžiantis pažinti gamtinę ir socialinę aplinką bei

reguliuoti elgesį.

Ji leidžia pažinti mus supančią aplinką, gamtos ir socialinių reiškinių dėsnius, numatyti ir planuoti ateities įvykius

bei įgyvendinti savo sumanymus. Sąmonėje į visumą jungiasi visi psichikos reiškiniai: jutimai, suvokimai.

Vaizduotė, jausmai, mąstymas. Ji praplečia tikrovės pažinimo galimybes, leidžia numatyti aplinką. Ji aukštesnioji

psichikos forma, būdinga tik žmogui. Manoma, kad žmogaus sąmonės, kaip psichikos reiškinio atsiradimą ir raidą

lėmė: trys veiksniai:darbas, visuomeninis gyvenimo būdas ir kalba. Sąmonės būsenų rūšys: budrumo būsena;

miegas, sapnai; hipnozės būsena; meditacijos būsena; psichotropinių medžiagų sukeltos pakitusios sąmonės

būsenos; skilusios sąmonės būsenos.

Pasąmonė Visi neįsisąmoninti psichikos reiškiniai, apie kuriuos žmogus nieko nežino arba žino miglotai

vadinami pasąmone. Pasąmonė apima visus psichinius procesus, apsieinančius be sąmonės kontrolės (pvz.:

vaikystėje išmokę kalbėti mes galime sklandžiai kalbėti sąmoningai apie tai negalvodami) bei asmenybei

trukdančius ar ją traumuojančius išgyvenimus (pvz.: sunkius vaikystės prisiminimus).

4. Dėmesys, jo funkcijos. Dėmesio rūšys, ypatybės, veiksniai. Dėmesio savybės. Išsiblaškymas ir jo rūšys.

Individualūs dėmesio skirtumai.

Dėmėsys – tai žmogaus psichikos kryptingumas ir sutelkimas tam tikru momentu į kokį nors objektą. Funkcijos:

reikšmingų įvykių atranka; nereikšmingų įvykių ignoravimas; susitelkimas; psichikos veiklos su vienu objektu

stabilumas; veiklos reguliavimas ir kontrolė; anticipacija. Dėmėsio rušys: Išsklaidytas (neturint kokio nors tikslo,

neįsistebint jokio objekto.); Atrankinis (išskiriami objektai, kurie biologiškai svarbūs egzistavimui.); Nevalingas

(sukeliamas aplinkos pakitimų); Valingas; Savaiminis (dėmėsio sutelkimas į ilgai trunkantį, dažniausiai malonų

darbą.) Pagal sritis, į kurias jis sutelkiamas dėmesys dar skirstomas į: Sensorinį(susijęs su pojūčiais),

motorinį(susijęs su judesiais) ir Intelektinį(susijęs su mąstymu). Veiksniai: Išoriniai veiksniai: Dirgiklių savybės

(ryškumas, pokyčiai, judėjimas); Triukšmas; Aplinkos sąlygos (pvz. temperatūra). Vidiniai veiksniai: Motyvacija;

Nuovargis; Nepatenkinti poreikiai (pvz. alkis). Ypatybės: Apimtis; Intensyvumas, Pasiskirstymas; Perkėlimas;

Patvarumas; Svyravimas. Individualūs dėmesio skirtumai: Dėmesys priklauso nuo žmogaus

amžiaus, interesų, emocinės būklės. Skiriasi žmogaus dėmesio ypatybių kiekybiniai

parametrai. Pvz., yra ryšiai tarp dėmesio perkėlimo ir temperamento ypatybių. Sangviniko

ir choleriko temperamentų žmonės dėmesį perkelia greičiau ir lengviau, o flegmatikų ir

melancholikų dėmesys būna inertiškesnis, kartu ir atsparesnis atitrauktiems poveikiams.

Skiriasi žmonių dėmesio svyravimas, selektyvumas, intensyvumas ir atsparumas

triukšmui. Nevienodai išlavintos ir atskirų žmonių dėmesio rūšys: vienų vyrauja valingas

dėmesys, kitų- nevalingas. Pagal platumą išskiriami du dėmesio tipai: distributyvus

(paskirstytas) ir koncentruotas (selektyvus). Įvairūs dėmesio trūkumai yra viena

svarbiausių moksleivių nepažangumo priežasčių mokykloje. Dėmesys gali būti lavinamas

tobulinant asmenybės savireguliaciją tikslingai organizuotas mokymosi ir darbo veiklos

procesas. Išsiblaškymas: Tikras išsiblaškymas (nuolatinis nesugebėjimas ilgai susikaupti)

Pseuodoišsiblaškymas (kai dėmesys labai intensyvus ir ilgai sulaikomas ties vienu

objektu). Dėmesio savybės: paskirstymas, perkėlimas, intensyvumas, patvarumas ir

svyravimai.

5. Jutimas ir pojūčiai, jų rūšys. Jutimų dėsniai. Adaptacija, sensibilizacija ir sinestezija. Jutimų lavinimas,

kompensacijos galimybės.

Jutimas – tai psichinis procesas, kuris vyksta kai analizatorių veikia aplinkos arba ornanizmo vidaus dirgikliai.

Pojūtis – tai vaizdus tikrovės objektų ar organizmo vidaus reiškinių savybių atspindėjimas psichikoje. Kai tie

reiškiniai tiesiogiai veikia jutimo organus.

Rūšys:

Išoriniai (klauso regos lytėjimo uoslės ir skonio),

Vidiniai (alkis troškulys sotumas organizmo sutrikimų pojūčiai), Jutimo dėsniai: Jautrumas ir slenksčiai.

Sugebėjimas pajusti dirginimą vadinamas jautrumu. Sensorinė adaptacija ( prisitaikymas) – jautrumo kitimas,

prisitaikant prie veikiančio jutimo organus dirgiklio intensyvumo. Pvz. temperatūros, šviesos, atmosferos, garso).

Sinestezija- nevalingas dviejų ar daugiau pojūčių atsiradimas, dirginant tik vieno iš jų receptorius; sukeliamas ne

tik specifinis dirgikliui jutimas, bet ir gretutinis, būdingas kitam jutimo organui. Pvz. klausantis Čiurlionio

muzikos mato jo paveikslus. Sensibilizacija (jautrus). Išorės dirgiklių sukeltas jutimo organų jautrumo

padidėjimas. Pvz. dailininkas išlavina spalvos pojūčius, muzikantas- klausos.

6. Suvokimas. Pagrindiniai suvokimo ypatumai. Suvokimo apercepcija. Suvokimo iliuzijos. Spalvų

suvokimas. Erdvės, laiko ir judėjimo suvokimas.

Suvokimo priklausomumas nuo patirties, bendrojo psichikos veiklos turinio, individo ypatybių ir psichikos

būsenų, vad. apercepcija. Suvokimo iliuzijos- tai neteisingas, iškreiptas objekto suvokimas. Jas sukelia tam tikrų

pojūčių ir suvokimo dėsningumai ir jas tam tikromis sąlygomis patiria visi arba dauguma žmonių. Suvokimo

ypatybės: Daiktiškumas, Visybiškumas, Struktūriškumas, Kategorialumas, Pastovumas.

Laiko suvokimas yra reiškinių trukmės ir nuoseklumo atspindėjimas. Laiko trukmės suvokimui turi reikšmės

susidomėjimas darbu, interesai. Žmogus erdvės santykius pradeda suvokti ėmęs žiūrėti, girdėti, lytėti, judėti.

Erdvė nėra koks nors atskiras objektas, tačiau visi daiktai ir reiškiniai turi erdvinių savybių: dydį, formą, apimtį ir

atstumą tarp jų. Šiems suvokimams svarbią reikšmę turi binokuliarinis. (abiem akim) regėjimas.

Judesio suvokimas. Daiktą suvokiame kaip judantį, kai jis staigiai didėja ar mažėja; kai jį reikia sekti akimis,

judinti galvą. Tačiau visą informaciją smegenys analizuoja ir sintetina. Nes kai vien tik judiname galvą ar akis,

nemanome, kad visas pasaulis aplink juda.

7. Atmintis. Atminties rūšys, tipai. Atminties procesai. Atmintį įtakojantys veiksniai. Individualūs atminties

skirtumai. Atminties lavinimo galimybės. Mnemotechnika.

Atmintis – tai psichikos procesas, kurio metu ankstesnė patirtis ir indormacija yra įsimenama, laikoma ir vėliau

atsimenama.

Rušys: Jutiminė(labai trumpai atmintyje (apie sekundę) laikoma jutimo organų gauta informacija), Ilgalaikė(Ji

pasižymi didele beribe apimtimi ir ilgu saugojimo laikotarpiu. Informacija iš trumpalaikės atminties į ilgalaikę

pervedama kartojimo pagalba.), Trumpalaikė(Trumpalaikė atmintis yra informacijos saugojimas sąmonės lauke.

Čia informacija saugoma ilgiau nei jutiminėje atmintyje, tačiau ne per ilgai- 10-20s. Informacija tvarkoma ir

organizuojama, tačiau negal ilgi užsibūti ilgai, nes trumpalikės atminties apimtis ribota- vienu metu čia gali būti

saugomi 7(2) objektai.). Pagal turinį: Vaizdinė, Motorinė, Žodinė, Emocinė. Dar gali būti nevalinga ir valinga.

Procesai: Įsiminimas, laikymas, atsiminimas, užmiršimas.

Mnemotechnika – tai būdas palengvinantis įsiminimą ir papildomomis aosiacijomis paveikiantis įsiminimą.

Atminį įtakojantys veiksniai: išankstinė patirtis, nuostata, interesas, organizmo būklė, įsimenamos medžiagos

kokybė, aplinka, medžiagos kiekis.

8. Mąstymas. Mąstymo lygiai, rūšys. Mąstymo operacijos. Mąstymas ir problemų sprendimas. Mąstymas ir

kalba.

Mąstymas – tai psichinės operacijos, kurių metu kuriamos ir naudojamos sąvokos, sprendžiamos problemos,

priimami sprendimai ir susidaroma nuomonė. Rūšys: Veiksminis(elektros ar kompiuterio gedimas),

Vaizdinis(pvz sportininkai), Abstraktus(pvz fizika, istorija.) Problemų sprendimo būdai: algoritmas(sprendžiant

problem, galima žengti nuosekliai.), euristika(remiantis patirtimi ir praktiniais veiksmais.), įžvalga(yra staigus

įkvėpimas, blyksnis.). Problemų sprendimo etapai: parengiamasis, sprendimo etapas, sprendimo įvertinimo

etapas. Mąstymo operacijos:

Analizė- mąstymo operacija, daikto, žodžio, reiškinio suskaidymas į sudėtines dalis. Pvz. norint pažinti

kompiuterį reikia išardyti. Sintezė- mąstymo operacija, kai mintyse jungiamos į visumą analizės išskaidytos

daikto arba reiškinio dalys.

Pvz. ką nors išardžius reikia vėl sudėti arba įvykį. Sintezė ne vien paprastas dalių sujungimas. Tai pažinimo –

operacija nes iš atskirų objekto ar reiškinio dalių pažįstama kažkas naujo, gaunamas dalių kaip visumos

supratimas, susidaromas bendras vaizadas, suvokiama esmė, egzistavimo prasmė, vidiniai bei funkcijos.

Lyginimas yra mąstymo operacija, kuria nustatomas daiktų ar reiškinių panašumas ir skirtumas. Pvz. kuo

mėnulis ir saulė, jūra ir ežeras yra panašūs ir kuo skiriasi.

Apibendrinimas- daiktų ir reiškinių stabilių savybių ir ypatumų išskyrimas ir lyginamų objektų jungimas į

grupes pagal juos vienijančius bendrus požymius. Analizuojant, sintezuojant, lyginant aplinkos daiktus ir

reiškinius, siekiama išsamesnių išvadų − apibendrinimų. Apibendrinimo lygiai gali būti skirtingi; nuo

elementariausio (obuolys ir slyva) – vaisiai; ir iki aukštesnio lygio (atomas ir molekulė)- fizika.

Abstrahavimas- - bendriausių esminių daiktų ar reiškinių savybių, ypatumų išskyrimas, išryškinimas bei jų

atsiejimas nuo neesminių, antraeilių savybių. Abstrahavimo funkcija- išskirti esmingiausius daiktų ar reiškinių

savybes. Išskirti kas yra svarbiausia. Tai viena iš svarbiausių mąstymo operacijų, jungiančių ir analizę ir sintezę ir

lyginimą bei apibendrinimą. Pvz. emblema, bukletas. arba kai praktinė patirtis ar žinios abstrahuojamos į mįsles,

patarles, priežodžius, pvz, “lenk medį kol jaunas”, “ką išmoksi ant pečių nenešiosi.

9. Vaizduotė. Vaizduotės funkcijos. Vaizduotės rūšys.Vaizdinių perdirbimo vaizduotėje būdai. Vaizduotė ir

emocijos. Vaizduotė ir kūrybiškumas.

Vaizduotė- tai psichikos procesas, kuriam vykstant, sukuriami naujų daiktų, reiškinių, ir idėjų vaizdai. Rūšys:

Nevalinga, Valinga, Atkuriamoji, Kuriamoji, Vaizduotė ir emocijos: Vaizduotės kuriami vaizdai visada

nuspalvinti emocijų, o pastarieji sužadina sudėtingus asmens jausmus. L. Vygotskis šią sąveiką pavadino

vaizduotės emocinio realumo dėsniu, pasireiškiančiu tuo, kad vaizduotės sukurtas vaizdas gali ir neatitikti

tikrovės (subjektas tai supranta), bet šio vaizdo sužadintas jausmas pergyvenamas realiai. Jausmai yra linkę

įsikūnyti vaizduotės vaizduose. Pagal L. Vygotskį, emocija tarsi pasižymi sugebėjimu pasirinkti įspūdžius, mintis,

vaizdus, kurie derinasi su mus apėmusia nuotaika. Įvairius tikrovės atspindžius žmogus gali sujungti ne pagal

realybės, o pagal jausmo logiką. Todėl daugelis vaizduotės vaizdų, stebindami mus neįprastumu, nerealiomis

savybėmis, formomis, sužadina tikrus, didelės emocinės jėgos pergyvenimus.

Vaizduotės vaizdus žmogus kuria disociacijos ir asociacijos principais. Įsivaizdavimo procesas prasideda

disociacija. Tai yra išskiriama tai, kas asmenybei aktualu ir atmetama tai, kas jai nereikšminga. Asociacijoje nauja

sukuriama, perdirbant esamą. Asociacinė-disociacinė veikla, kuriant naujus vaizdus, susideda iš keletą operacijų:

agliutinavimo, hiperbolizavimo, akcentavimo, schematizavimo. Agliutinavimas- kai naujas vaizdas sukuriamas iš

skirtingų objektų dalių, jas viena prie kitos prijungiant. Šiuo būdu buvo sukurta daug buities daiktų.

Akcentavimas-vaizduotės operacija, kai vaizde išryškinami ar išskiriami atskiri patirties elementai.

Schematizavimas- vaizduotės veiksmas, kai vaizde išryškinami bendri, pagrindiniai objektų bruožai, o ne tokie

svarbus, šalutiniai jų požymiai praleidžiami. Hiperbolizavimas- kuriamo objekto vaizdo visumos ar atskirų dalių,

detalių ir ypatybių padidinimas ar sumažinimas, neatitinkantis realybės situacijų ar santykių sukeitimas.

Hiperbolinių vaizdų gausu įvairių tautų pasakose. Tipizavimas- viena iš sudėtingiausių vaizduotės operacijų.

Komponuojant naujo objekto vaizdą tipizavimo būdu, parenkami pasikartojantys, išraiškingi ir svarbūs

vaizduojamo dalyko bruožai. Naujų objektų vaizdai kuriami, sąveikaujant įvairiems šiems komponavimo būdams.

Jų nuoseklumą ir tarpusavio sąveiką lemia asmenybės kūrybinis sumanymas, kuris priklauso nuo jos siekių,

interesų, įsitikinimų.

10. Asmenybės psichologija. Asmenybės samprata, struktūra. Asmenybė, individas, individualybė. Požiūrių į

asmenybės sampratą įvairovė: psichodinaminė (Z.Freudas), analitinė (K.S.Jungas), asmenybės bruožų

(G.W. Allportas H.J. Eysenkas, R.B. Cattelis), socialinė kognityvinė (A. Bandura), socialinio išmokimo

teorija (J.Rotteris), humanistinė (A.Maslowas, K.Rodžersas). Asmenybės kryptingumas ir veiklos motyvai.

Asmenybės samprata, struktūra: Asmenybe yra organizuota visuma, kuri turi ryšių su aplinka,

taikosi prie jos ir adaptuojasi . Asmenybe ne gimstama, o tampama, tai vystymosi rezultatas. Asmenybės

formavimasis ilgas procesas, kurio užuomazgos stebimos kai vaikas pradeda veikti savarankiškai. Asmenybė tai

tokių santykių rinkinys nuo kurių priklauso santykis su savimi. Asmenybės vystimasi lemia endogeniniai (vidinės

kilmės) ir egzogeniniai (išorinės kilmės)veiksniai.

Asmenybės struktūra: 1. stadija iki 1,5 m. 2-ųjų m pradžioje pradeda reikštis asmenybė, pradeda reikštis

asmenybės požymiai. Subręsta saugumo-nesaugumo krizė. 2. ankstyvoji vaikystė iki 3 m. Savarankiškumo –

gėdos krizė. Savarankiškumo jausmą reikia patenkinti, pavaizduojant kad vaikas viską padaro pats. 3. 1-oji

vaikystė nuo 3 m iki mokyklos. „Kodėlčiukas“. To slopinti negalima. Iš kodėlčiuko virs į žingeidžiuką. 4. 2-oji

vaikystė, 6-7 m. Šio laikotarpio krizė ar pasuks vaikas darbštumo link. 5. paauglystė nuo 4 kl iki 18 m. Po vienos

mokytojos pereina prie daugelio, tad būna stresas. Beto keičiasi ir aplinka ir vaikai. Prasideda hormonų audra.

Užsidaro, nutolsta nuo suaugusiųjų. Šiuo metu svarbiausias yra bendravimas. Reikia rodyti paaugliui savo meilę.

Paauglys jautrus. 6. Ankstyvoji jaunystė po 18 iki 25 m. Imtymumo ir izoliacijos krizė. 7. Kūrybingumo, nuo 26-

60 m. Kuriamos vertybes, savęs realizavimas. 8. nuo 60 m. – pensija. Labai svarbu jausti gyvenimo pilnatvę.

Individas- atskira būtybė, atskirta nuo kitų tos rūšies, klasės ar giminės objektų laiko ir erdvės atžvilgiu., iš kitų

išsisikirianti kokybinėmis struktūros ir elgesio ypatybėmis.

Asmenybė-žmogus pasiekęs pakankamai aukštą fizinio, psichinio ir socialinio išsivystymo lygį, kuris leidžia

elgtis neatsižvelgiant į tiesioginius poveikius ir situacijas, vadovaujantis esminiais gyvenimo principais ir

įsitikinimais.

Individualybė - Tai individo psichikos savitumas, kuris reiškiasi individo temperamentu, charakterio bruožais,

interesų, poreikių ir sugebėjimų, pažinimo procesų ir intelekto savybių savitumu. Taip įvardijami labai stiprios

dvasios žmonės.

K.G.Jungo analitinė asmenybės teorija

K.G.Jungas buvo įsitikinęs, kad žmogų veikia pasąmonės vaizdiniai, kurie yra kilę iš žmonijos evoliucijos ir

istorijos. Jis asmenybę išskyrė į tris tarpusavyje susijusias sistemas:

Ego – aš (tai sąmonės centras, jungiantis mintis, jausmus, atsiminimus, pojūčius, kurių dėka mes suvokiame save

kaip žmogų. Iš esmės tai yra mūsų sąmonė);

Asmeninę pasąmonę (ją sudaro aukščiau įsisąmoninti išgyvenimai, tendencijos, kurie buvo pamiršti arba buvo

išstumti į pasąmonę);

Kolektyvinę pasąmonę (atspindi žmonijos evoliucijos elementus ir yra bendra visiems žmonėms. Svarbiausi

kolektyvinės pasąmonės komponentai yra archetipai – pirminiai vaizdiniai.) Jungas išskyrė dvi esmines

asmenybės nuostatas ir pagal jas asmenybes suskirstė į: 1. ekstravertus (judrus, gyvai reaguoja į aplinką, greitai

užmezga kontaktus su žmonėmis); 2. intravertus (užsisklendęs savyje, jautriai reaguoja, korektiškas, stengiasi būti

vienas).

Asmenybės bruožų teorija: Asmenybės struktūra pagal G. Allport

Norėdami apibūdinti žmogaus asmenybę bandome išskirti charakteringiausius jo/s bruožus. Bruožas suprantamas

kaip stabili elgesio, jausmų ir mąstymo tendencija. Bruožai apibūdinami dviem priešingais būdvardžiais

(draugiška- nedraugiška, darbšti-tingi ir pan.). Suprasti reikia taip: kiek žmogus turi to bruožo.

R.B. Cattel asmenybės bruožų teorija. Jo teorijos pagrindą sudaro įvairių asmenybės bruožų aprašymas.

Asmenybės bruožai – tai gana pastovi tendencija reaguoti tam tikru būdu įvairiose situacijose ir įvairiu laiku.

Bruožų klasifikacija: • Paviršiniai bruožai. Tai elgesio charakteristikų visuma, kurios stebint visada būna kartu. •

Baziniai bruožai. Tai bazinės struktūros, iš kurių lyg iš plytų yra sudaryta asmenybė. Jie gali būti bendri ir

unikalūs. Bendri daugiau ar mažiau reiškiasi per visus asmenis, pvz. introversija. Unikalūs, tai bruožai, kuriuos

turi tik nedaugelis, pvz. domėjimasis Afrikos pašto ženklais. Nuo bazinių bruožų priklauso žmogaus elgesio

pastovumas. Baziniai bruožai pagal tai ką jie išreiškia yra skirstomi į gabumus, temperamento ir dinaminius

bruožus.

Socialinė-kognityvinė teorija: A. Bandura teigia, kad žmogų galima suprasti kaip daugelio galimybių turintį

individą. Jo teorija grindžiama 3 komponentų abipusio savitarpio priklausomumo principu; pažinimo, elgesio ir

aplinkos veiksnių sąveika.

Pagrindiniai principai.

• Žmonių elgesio negalima paaiškinti vien intropsichinėmis jėgomis ( instinktais, poreikiais ir pan.). ar reakcija į

aplinką. Žmogaus elgesys priklauso nuo asmenybinių veiksnių; mąstymas, kognityviniai gebėjimai, aplinkos ir

elgesio nenutrūkstamos tarpusavio sąveikos. Žmogaus elgesį veikia aplinka, tačiau vienaip ar kitai elgdamasis

žmogus keičia aplinką.

• Mokymuisi svarbus išorinis paskatinimas, tačiau tai nėra vienintelis būdas įgyti, išlaikyti ir keisti žmogaus

elgesį. Žmonės mokosi stebėdami kitų žmonių elgesį, bei skaitydami ir klausydami.

• Žmogus gali reguliuoti savo elgesį. Tai jis daro keisdamas aplinką, pasirūpindamas kognityviniu palaikymu ir

suvokdamas savo veiksmų pasekmes. Žmogaus sugebėjimas formuluoti būsimo elgesio rezultatų vaizdinius

iįsilieja į elgesio strategijas, kryptingai vedančias prie norimo rezultato. Žmogus gali spręsti problemas nebūtinai

bandymo - klaidos būdu, bet numatydamas galimas elgesio pasekmes ir pagal tai keisdami savo elgesį.

Humanistinė:

Pagrindiniai elementai.

• Kiekvienas žmogus –tai vientisa, unikali ir organizuota visuma.

• Žmogaus elgesio negalima paaiškinti eksperimentais su gyvūnais, nes žmogus visiškai nuo jų skiriasi. Žmogus

nėra tik sąlyginių ir nesąlyginių refleksų grandinė. Negalima ignoruoti vertybių, meilės, humoro, pavydo,

kūrybos.

• Žmogaus prigimtis yra pozityvi. Griaunamoji jėga pasireiškia tik tada, kai nėra patenkinami pagrindiniai

poreikiai arba frustracijos metu.

• Nė viena teorija nenagrinėja normalaus žmogaus, visos akcentuoja patologijas. Reikia tyrinėti sveiką žmogų.

Humanistai skatino gilintis į subjektyvią patirtį, nes tai yra raidos ir augimo jėga. Jų požiūrių žmogaus elgesys

nėra apspręstas atsakymų į pasąmonės jėgas, nei į išorinius stimulus, bet priklauso nuo individo išorinio pasaulio

suvokimo, supratimo ir interpretacijos. Kadangi niekas kitas negali žinoti mūsų suvokimo, todėl geriausi ekspertai

esame patys. Jie vertino žmogaus subjektyvią patirtį. Ypač jie akcentavo svarbą dabartinio momento

įsisąmoninimui. Tai ką mes mąstome, jaučiame “ čia ir dabar”. Asmenybę laiko vientisa, unikalia ir

nepakartojama ir iš prigimties gera. Žmogus iš prigimties yra geras. Jis nori patenkinti savo dvasinius poreikius:

saviraiškos, meilės pagarbos, pripažinimo, dėmesio, bendravimo.

Socialinio išmokimo: Skineris neigė, kad elgesiui turi įtakos fiziologiniai ir genetiniai veiksniai, tačiau manė, kad

mokslininkai neturi objektyvių tyrimo metodų tiems ryšiams tyrinėti, todėl nėra ko gilintis į tai. Žmonės yra labai

sudėtingos mašinos, todėl jų elgesį galima paaiškinti dėsniais kurie tinka gamtos mokslams. Elgesys turi būti

tyrinėjamas eksperimentais.

11. Motyvacijos samprata, motyvų rūšys. Poreikių rūšys ir hierarchija. Įsisąmoninti ir neįsisąmoninti

motyvai.

Motyvacija – tai veiksmų ir elgesio žadinimas ir skatinimas vykstantis žmogaus psichikoje. Motyvas – tai, kas

atsispindi žmogaus sąmonėje, ir skatina jį veikti, nukreipia jo veiklą taip, kad būtų patenkintas kilęs poreikis.

Rūšys: pirminiai antriniai biologiniai, visuomeniniai, asmeniniai, materialūs ir idealieji.

Poreikių rūšys: 1.Biogeniniai poreikiai – susidaro, kai pažeidžiama optimali žmogaus organų funkcionavimo

pusiausvyra. 2.Sociogeniniai poreikiai – specifiškas žmogaus visuomeninės – istorinės raidos padarinys.

3.Biosocioliniai poreikiai – biogeninių poreikių humanizacijos padarinys. Materialinių poreikių tenkinimas padėjo

išugdyti kultūrinius poreikius. Hierarchija-piramidė: fiziologiniai, saugumo, socialiniai, savigarbos ir saviraiškos.

Įsisąmoninti motyvai– kai žm. supranta, kas skatina jį veikti, kokie yra jo poreikiai. Neįsisąmoninti motyvai yra

tada, kai žm. ne visai supranta, kas skatina jį vienaip ar kitaip veikti. Yra nustatyta, kad žm. skirtingai elgiasi

pasirinkdami veikimo tikslus. Vieni apsiriboja mažiau reikšmingais tikslais, kitus patraukia didingesni siekiai.

12. Emocijų samprata. Emocijų funkcijos. Pagrindinės emocijas aiškinančios teorijos. Emocijų išraiška.

Emocinių reiškinių klasifikacijos problema.

Emocijos – tam tikrai momentais kylantys išgyvenimai, kurie parodo, kaip žmogus vertina situaciją. Funkcijos:

komunikacijos, vertinamoji, skatinamoji.

Egzistuoja dvi pagrindinės emocijų teorijos: Jameso-Lange ir Cannono- Bardo.

Jameso -Lange sako; “mums gaila, kadangi verkiame, mums pikta, kadangi mušame, mes bijome, kadangi

dreba… jei atvažiuojantis automobilis yra jūsų eismo juostoje, jūs staiga pasuksite iš kelio, kad jo

išvengtumėte..tada pastebėsite, kad jūsų širdis smarkiai plaka ir drebate iš baimės”. Jūsų baimės jausmas seka

paskui kūno reakciją. Pirmiau emocijos, o po to kūno reakcijos.

Cannono-Bardo atrodė kitaip: Jis padarė išvadas, kad tuo pačiu metu vyksta organizmo sužadinimas ir

išgyvenamos emocijos. Cannono-Bardo teorijos esmė- jūsų širdis ima plakti dažniau, kai pajuntame baimę, tačiau

nė vienas šių veiksnių nėra kito veiksnio priežastis. Tuo pačiu metu atsiranda emocijos ir kūno reakcijos.

13. Lyčių (vyrų ir moterų ) psichiniai panašumai ir skirtumai. Asmenybiniai skirtumai. Lyčių vaidmenys

visuomenėje.

Tyrimai parodė, jog vyrai yra gabesni matematinei logikai, geriau atlieka erdvines užduotis o moterys geriau

sprendžia konkrečius skaičiavimo uždavinius. Tradiciškai moteriškas vaidmuo suprantamas kaip ryšių

užmezgimas ir palaikymas. Tai apima rūpinimąsi, bendradarbiavimą, dėmesį kitų žmonių poreikiams,

priklausomumą ir emocinį jautrumą. Moterys dažnai ieško savo tapatumo ir vertina save santykiuose su kitais

žmonėmis; joms svarbiausia emocinis artumas, bendravimas, empatija, rūpinimasis kitais ir globa. Moterims

būdingesnė neigiama savivoka, žemesnė savigarba, labiau nuvertina savo sugebėjimus. Mokslininkai nustatė, jog

vis dėlto moterys didesnę reikšmę skiria tarpusavio santykiams. Mergaitės lengvai susitapatina su savo motina ir

išsiugdo tapatumą, paremtą socialiniais ryšiais. Taip formuojasi jų savasties priklausomumas. Moterys labiau

pabrėžia rūpinimąsi vaikais, senais tėvais. Jos dažniau renkasi ir profesijas, kurios susijusios su globa, pvz.

socialinės darbuotojos, mokytojos, auklėtojos. Moterys geriau sugeba įsijausti į kitą žmogų, nes jų smegenų

limbinė sistema, atsakinga už jausmų ir pasąmonės sritis yra efektyvesnė nei vyrų. Pačios moterys save laiko

empatiškomis. Moterys geriau supranta žmonių emocinius ženklus. Moteris dažniau kankina nerimo sutrikimai

bei depresija ir galbūt 10 kartų dažniau valgymo sutrikimai. Vyrų socialinis vaidmuo orientuojasi į tikslą ir

laimėjimus. Jiems būdingas dominavimas, savikliova, drąsa, nepriklausomybė, loginis ir racionalus mąstymas ir

konkurencija. Vyrai labiau vertina savo išskirtinumą, savarankiškumą, asmeninius laimėjimus darbinėje veikloje.

Vyrai išsiskiria teigiama savivoka, stipresniu savigarbos savaveiksmingumu, dažniau pervertina savo

sugebėjimus. Jie dažniau nei moterys yra įsitikinę , kad moka daugelį dalykų. Vyrai tuo tarpu pabrėžia laisvę ir

pasitikėjimą savimi, taip stiprėja vyrų savasties savarankiškumas. Vyrai dažniau tampa alkoholikais ir nusižudo.

Vaikystėje berniukai dažniau būna hiperaktyvūs, o suaugę dažniau tampa antisocialiomis asmenybėmis. Vyrai

prisipažįsta, jog yra gerokai labiau priešiški ir agresyvesni nei moterys. Nusikaltimų skaičius parodo, jog vyrai

dažniau smurtauja fiziškai. Medžioklė, peštynės ir karai yra vyrų užsiėmimai. Visame pasaulyje laikomi

pirmaujančiais, vadovaujančiais.

14. Kultūriniai (etniniai, rasiniai) skirtumai. Laiko ir erdvės suvokimas. Skirtingi psichinės būsenos

suvokimai. Kultūriniai bendravimo skirtumai.

15. Psichikos sutrikimai. Psichinio sutrikimo samprata. Šizofrenija. Nerimo sutrikimai. Nuotaikos

sutrikimai.

Būklė, kuriai esant elgesys vertinamas kaip netipiškas, trigdantis, neprisitaikantis ir nepateisinamas. Psichikos

sutrikimų samprata. Šizofreniniai sutrikimai. Šizofrenija. Šizofreniją pasireiškia padriku mąstymu (nerišlia kalba

ir kliedesiais, kurie galbūt kyla dėl sutrikusio atrankinio dėmesio), sutrikusiu suvokimu (kartu ir haliucinacijomis)

ir nesiderinančiomis emocijomis bei veiksmais. Šizofreniją - tai keletas sutrikimų, kurie arba pamažu išsirutulioja

iš ilgos socialinio neprisitaikymo istorijos arba pasireiškia staiga kaip reakcija į stresą. Tyrinėtojai tam tikras Ši-

zofrenijos formas, kaip ir depresiją, sieja su smegenų nenormalumais, t.y. padidėjusiomis skysčiu užpildytomis

ertmėmis smegenyse arba padidėjusiu neuromediatoriaus dopamino receptorių kiekiu. Dvynių ir įvaikių tyrimai

taip pat patvirtina, kad genetinis polinkis kartu su aplinkos veiksniais gali lemti Šizofreniją. Nerimo sutrikimai –

tai psichikos sutrikimai, kuriems būdingas sekinantis, nuolatinis nerimas ar netinkamas elgesys, mažinantis

nerimą. Kenčiantieji nuo nerimo sutrikimų gali be jokių aiškių priežasčių jausti nekontroliuojamą įtampą ir nera-

mumą (generalizuotas nerimas), nerimą, kuris gali sustiprėti iki panikos priepuolio. Žmonės gali nepaaiškinamai

bijoti konkrečių objektų ar situacijų (fobiniai sutrikimai). Juos gali varginti pasikartojančios mintys ar veiksmai

(obsesinis-kompulsinis sutrikimas). Nuotaikos sutrikimai – psichikos sutrikimai, kuriems būdingos kraštutinės

emocijos. Didžioji depresija. Žmogus, apimtas didžiosios depresijos, be akivaizdžios priežasties savaitėms ar

mėnesiams pasineria į gilų liūdėsi, apatiją, jaučia bevertiškumo jausmus, kol vėliau vėl grįžta i normalią būseną.

Bipolinis sutrikimas. Mažiau paplitusiam bipoliniam sutrikimui būdinga tai, kad žmogaus būsena kaitaliojasi nuo

depresijai būdingos nevilties ir apatijos iki manijos fazei būdingo hiperaktyvumo, nevaldomo optimizmo bei

impulsyvumo.

SOCIALINĖ PSICHOLOGIJA

16. Socialinės psichologijos mokslo dalykas, tikslai, struktūra, teorinė ir praktinė reikšmė. Socialinės

psichologijos vieta kitų mokslų sistemoje.

Socialinė psichologija – mokslas, kuris nagrinėja individo psichikos pokyčius grupės įtakoje bei individo

psichikos įtaka grupei . Analizuoja organizuotų ir neorganizuotų žmonių grupių psichinius reiškinius bei žmogaus

psichiką įvairiose socialinėse situacijose. Socialinė psichologija tiria socialinį mąstymą, socialinę įtaką,

socialinius santykius. Socialinės psichologijos tikslai: 1. Paaiškinti kaip mes suvokiame socialinę aplinką. 2.

Kaip mus veikia socialinė intuicija ir kaip ji kartais apgauna. 3. Kaip mūsų socialinę elgseną formuoja žmonės,

mūsų nuostatos, asmeninės savybės ir prigimtis. 4. Kaip socialinės psichologijos principai taikomi kasdieniniame

gyvenime ir kitose mokslo šakose. Teorinė socialinės psichologijos reikšmė yra ta, kad ji praplečia žmonių

visuomenės, jų sutartinio gyvenimo, kolektyvinio bendravimo pažinimą. Kadangi žmonės visada yra vienų ar kitų

grupių nariai, bendrauja sutartinai veikdami, tai bet kokioje veiklos srityje socialinės psichologijos žinios turi

didelę praktinę reikšmę. Suteikdama žinių apie grupių poreikius, nuotaikas, tikslus ir kitas ypatybes, socialinė

psichologija padeda moksliškai organizuoti įvairių grupių darbo ir valdymo problemas. Socialinės psichologijos

vieta kitų mokslų sistemoje. Ypatingi ryšiai sieja socialinę psichologiją su sociologijos mokslu. Sociologija yra

mokslas apie visuomenės egzistavimo ir jos raidos dėsnius. Socialinė psichologija, be minėtos sociologijos ir

psichologinių mokslų, turi ryšių ir su kitais mokslais, vienaip ar kitaip tiriančiais žmonių grupių reiškinius: su

antropologija, konstitucine biologija, edukologija, politologija, ergonomika ir su daugeliu kitų.

17. Aš – vaizdas (Aš – koncepcija). Samprata, turinys ir formos bei raida. Savęs vertinimas. Veidrodinio

atspindžio ir socialinio palyginimo teorijos. Aš – vaizdas ir asmenybės socializacija. Neadekvataus “Aš -

vaizdo” priežastys.

Aš vaizdas- tai vaizdinių ir sprendimų apie save (savo bruožus, sugebėjimus, išgyvenimus ir motyvus, savo vietą

tarp žmonių ir t.t.) sistema.

Kiekvieno iš mūsų Aš-vaizde galima išskirti du aspektus: 1. Žinias apie save (tai ne tik žinojimas, kas mums

būdinga, bet ir kiek išreikšti mumyse vieni ar kiti bruožai). 2. Savosios vertės jausmą (savęs įvertinimą), t.y.

nusiteikimą savo paties atžvilgiu, savo vertingumo išgyvenimą, kuris tarsi persmelkia visą savęs suvokimą ir Aš-

vaizdą. Aš-vaizdas visada sąlygoja mūsų asmenybės aktyvumą ir galimybes. Pavyzdžiui, esama žmonių, apie

save manančių: „aš viską galiu“, „aš kai ką galiu“, „aš nieko negaliu“. „O jeigu negaliu, tai nieko ir nedarysiu“.

Vadinasi, palankus arba nepalankus Aš-vaizdas skatina arba slopina mūsų aktyvumą. Aš vaizdas turinys-

požiūris į savo išvaizdą; sprendimai apie savo moralines savybes; požiūris į savo intelektą ir sugebėjimus;

informacija apie savo socialinius vaidmenis (lytis, amžius, profesija). Aš-vaizdo turinys formuojasi ilgus metus,

save perprantant ir kaupiant žinias apie save. Mes jas vienaip ar kitaip vertiname, išgyvename, priimame arba

nepriimame. Aš-vaizdo raida- 1. Keičiasi Aš vaizdo turinys; 2. Suvokiamos savybės, bruožai tampa vis labiau

apibendrinti, pereinant nuo išorinių prie pastovaus elgesio fiksavimo; 3. Stiprėja savojo aš individualumo,

unikalumo suvokimas, atsiranda vis daugiau savo ir kitų žmonių skirtumų; 4. Atsiranda ir iki tam tikro laipsnio

stiprėja atotrūkis tarp realaus ir idealaus aš; 5. Keičiasi aš vaizdo faktorių reikšmingumas.

Savęs vertinimas. Savęs vertinimo lygiai: padidinta savivertė (Per daug gera nuomonė apie save), adekvati

savivertė, sumažinta savivertė(Nepilnavertiškas per daug bloga nuomone apie save). Savęs įvertinimas

priklauso nuo: Aplinkinių reakcijos ir ypatingai nuo tėvų reakcijos; Palyginimas savęs su kitais; Atliekami

vaidmenys. Kaip mes suvokiame, kaip mes atliekame vaidmenis.

veidrodinio atspindžio teorija. kurioje išskyrė veidrodinį Aš., Aš vaizdas formuojasi atspindint aplinkinių

vertinimus mūsų atžvilgiu. Kitais žodžiais tariant, mes suvokiame save taip, kaip mus mato kiti. Kitų žmonių

elgesys su mumis mums yra tarsi veidrodis. Lygiai, kaip negalime matyti savo veido be veidrodžio, taip ir

negalime suprasti savo Aš, nematydami, kokie mes atrodome kitiems. Šiuo atveju yra labai svarbus bendravimas,

nes apie kitų požiūrį į mus sužinome tik bendraudami. Tai gali būti tiesioginis atgalinis ryšys pokalbio metu arba

netiesioginis komentaras, kai nugirstame atsiliepimus apiesave atsitiktinai.

socialinio palyginimo teoriją, kuri skelbia, kad žmonės sužino apie savo ypatybes, lygindami save su kitais

žmonėmis. Ši teorija iškelia du svarbius klausimus: pirma, kada mes lyginame save su kitais ir antra, su kuo mes

save lyginame. Mes lyginame save su kitais, kai nėra objektyvių kriterijų ar apibrėžtų standartų, kurių dėka mes

galėtume save įvertinti. Taip pat mes lyginame save su kitais, kai nesame tikri dėl savęs tam tikromis situacijomis.

Tai reiškia, kad, kai mes nesame tikri, pavyzdžiui, ar mes elgiamės gerai konkrečiu atveju, mes stebime kitus

žmones ir lyginame savo elgesį su jų. Kitas klausimas, su kuo mes save lyginame? Tarkime, jūs domitės savo

gabumais dailei. Tam, kad suprastumėte, ar esate gabus(-i), privalote lyginti save su kitais. Tačiau, lygindami save

su kitais, mes ne visada pasirenkame tinkamus asmenis. Šiuo požiūriu galime skirti du palyginimo tipus: aukštyn

orientuotą ir žemyn orientuotą socialini palyginimą. Aukštyn orientuotas socialinis palyginimas reiškia, kad mes

lyginame save su geresniais, stipresniais žmonėmis už save. Lyginimas savęs su pranašesniais už save gali padėti

apibrėžti siektinus standartus, tačiau gali ir žeisti mūsų Ego, nes mes nuolatos matysime save kaip prastesnius,

blogesnius už kitus.

Socializacija – procesas, kurio metu žmogus įsisavina vertybes normas, elgesio vaidmenis ir modelius, būdingus

tai visuomenei, kurioje jis gyvena, o tos vertybės, normos, elgesio vaidmenys ir modeliai tampa žmogaus elgesio

ir veiklos motyvacijos pagrindu. Socializacijos dėka žmogus išmoksta elgtis visuomenėje. Visuomenės tęstinumą

užtikrina tai, kad socializacijos dėka žmonės iš kartos į kartą perduoda žmonijos sukauptą patyrimą.

Neadekvataus “Aš - vaizdo” priežastys Savęs pervertinimas išreiškiamas netikrosiomis pretenzijomis,

maksimalizmu, pernelyg gera nuomone apie save, nepakankamu aplinkinių vertinimu. Žmogus nepatiria

nepasitenkinimų dėl tokių trūkumų neįsisąmonina ar ignoruoja, nesėkmes, jų priežastis priskiria išoriniams

veiksmams, dėl padarytų klaidų kaltina aplinkinius, neatsižvelgia į kitų pastabas ir patarimus.

Sumenkintas neadekvačiai savęs vertinimas būna, kai žmogus nepasitiki Savimi, jautriai reaguoja į aplinkinių

kritiką ar nepritarimą, drovus, nedrąsus, sunkiai bendrauja. Jis jaudinasi dėl nesėkmių, klaidų ar trūkumų ir vengia

veiklos, kurioje yra lenktyniavimo elementų. Jis apibendrina nesėkmes ir stengiasi jų išvengti.

18. Socialiniai vaidmenys. Socialinio vaidmens samprata. Socialinis vaidmuo ir asmenybės socializacija.

Socialinio vaidmens stadijos, turinys. Socialiniai vaidmenys bendravime. Socialinių vaidmenų konfliktai.

Socialinis vaidmuo – tam tikras elgesio šablonas, juo apibūdinamas tam tikrą padėtį užimantis žmogus. Jo

elgesio būdų visuma būdinga tam tikrai veiklos sričiai. Vaidmens atlikimas - nebūtinai veikla. Ši sąvoka

vartojama ir ryšių su kitais žmonėmis specifikai apibūdinti. Soc. vaidmuo - ilgaamžiškesnis už jo atlikėją. Kai

kuriuos vaidmenis galima laikyti amžinais. Pvz: motinos, tėvo ir pan.

Socializacija –procesas, kurio metu individas įsijungia į visuomenę, jos struktūrinius padalinius (socialines

grupes ir bendrijas, institutus, organizacijas), perima jų sukauptą patirtį, socialines vertybes ir normas, formuoja

socialiai reikšmingus asmenybės bruožus. Socialinio vaidmens stadijos, turinys

Stadijos:

Su vaidmeniu susiję lūkesčiai

Vaidmens supratimas

Vaidmens priėmimas

Vaidmens vykdymas

Pradėdamas bendrauti, žmogus paprastai nepasako partneriui, ko iš jo laukia. Tad bendraujant reikia sugebėti

atspėti lūkesčius, ir žinoma juos pateisinti. Lūkesčių nežinojimas yra ne vienintelė priežastis, apsunkinti jų

patenkinimą. Jie esti ir nevienodai tikroviški. Jų nepasakant ir nekoreguojant nesunku atitrūkti nuo tikrovės.

Vaidmenis žmogus interpretuoja. Nors visuomenėje egzistuoja tam tikri jų modeliai,orientuojantys, koks turėtų

būti ir ką daryti kiekvieno vaidmens atlikėjas, tačiau žmonės juos supranta individualiai. Taip atsitinka dėl

socialinių ypatumų, vertybių, patirties. Skirtingas vaidmens supratimas yra konflikto prielaida. Emocinis

sutikimas su tuo, kad esi kokio nors vaidmens atlikėjas, vadinamas-vaidmens priėmimu. Priėmimo priešingybė-

vaidmens atmetimas. Žmogus ne visados iš anksto žino, ar galės tinkamai atlikti, ar netaps jis kankyne, ar

nenuvargins.

Socialiniai vaidmenys bendravime

Bendraudamas žmogus taip pat atlieka socialinius vaidmenis. Bendraudami žmonės paprastai pasiskirsto

vaidmenimis. Pasidalijus veiklos funkcijomis, pasidaro aiškiau kas ką daro. Aiškesnė pasidaro grupės narių

atsakomybė už jiems patikėtą veiklos barą. Dviejų asmenų bendravimas- vadovas ir pavaldinys, mokinys ir

mokytojas. Iš pradžių atrodo, kad bendrauja tik šių dviejų vaidmenų atlikėjai, tačiau šie asmenys tarpusavyje

bendraudami gali atlikti ir kitus socialinius vaidmenis- globėjo, teisėjo, drausmintojo. Žmogus ne visada

įsisąmonina kokius vaidmenis atlieka bendraudamas. Yra neleistinų ar draudžiamų vaidmenų, ir žmogus juos

maskuoja tiek nuo partnerio, tiek nuo savęs. Kai kurie vaidmenys patogūs tuo, kad už jų galima pasislėpti.

Patogu slėptis už globėjo, patarėjo, draugo vaidmens.

Socialinių vaidmenų konfliktai. Kuo ilgiau žmogus gyvena, tuo daugiau socialinių vaidmenų jam tenka atlikti.

Socialinių vaidmenų konfliktai kyla:

1) atliekant daugybę vaidmenų, jie gali prieštarauti vienas kitam (tai sąlygoja žmogaus dalyvavimas daugelyje

grupių, keliančių skirtingus reikalavimus ir pripažįstančių skirtingas elgesio normas.) 2) skirtingi prioritetai taip

pat gali sukelti vaidmenų konfliktą (Vieno vaidmens atlikimas vienoje grupėje ima prieštarauti kito vaidmens

atlikimui kitoje grupėje. Jei kas nors paaštrina situaciją, pvz.: laiko stoka, tai kyla konfliktas. Vaidmenų

konfliktą sukelia ir nevienodas prioritetas, kurį žmogus priskiria vaidmenims pats ir kurį jam priskiria kiti.

Sprendžiant vaidmenų konfliktus paprastai pasiliekamas vienas kuris nors vaidmuo ir laikomasi su juo susijusių

vertybių, ignoruojant atmestojo vaidmens vertybes; 3) biologinių vaidmenų konfliktas (visuomenė sukuria

prioritetus).

19. Socialinės nuostatos. Socialinių nuostatų samprata, struktūra, rūšys, funkcijos, kitimas. L.Festingerio

kognityvinio disonanso teorija. Nuostatos ir elgesys.Vertybinių orientacijų tipai. Socialinių nuostatų

formavimo būdai.

Socialinė nuostata - Palanki ar nepalanki ko nors ar kieno nors vertinimo reakcija, kuri išreiškiama

nuomone, jausmais, elgesiu. Nuostatos nukreiptos į konkrečius žmones, objektus, įvykius tam tikru

metu, tam tikroje vietoje.

Nuostatu rūšys:

1. Stereotipai - sudėtingos nuostatos, kurias sudaro tam tikrų reiškiniu schematizuotas supratimas,

vaizdiniai ir emociniai įvertinimai. Stereotipai palengvina bendravimą, supaprastina elgesį, tačiau veikiant pagal

stereotipus galimos klaidos.

2. Vertybės – sudėtingos nuostatos, kurių turinį sudaro mintys, vaizdiniai ir emocijos apie daiktų ir

reiškiniu reikšmingumą asmenybėms ir grupėms. kiekviena asmenybė susiformuoją savitą, sudėtingą vertybių sistemą.

3. Vertybinės orientacijos – tai nuostatos, kurių turinį sudaro vertybių pažinimas ir jų siekimas.

Festingerio „kognityvinio disonanso teorija“

Pagal šią teoriją žinios apie tikrovę yra ryšiai tarp atskirų kognityvinių elemtų. Tarp tų elemtų gali būti

abejingumo, disonanso ar darnos santykis. Abejingumas- A ir B neturi jokio santykio vienas su kitu Darna – jeigu

yra A, tai gali būti ir B Disonansas – jeigu yra A, tai B negali būti. Esant disonansui tarp 2 ar daugiau

kognityvinių elemtatų, atsiranda psichinė įtampa, kuri skatina individą ieškoti išeities, kad pasikeistų ar išnyktų

įtampa. Nuostatos geriau įsitvirtina ir viena ar kita kryptimi keičiasi, kai individas savo patirtimi patikrina vienus

ar kitus argumentus ir aktyviai juos panaudoja veikloje.

Vertybinių orientacijų tipai:

Imlioji vertybinė orientacija. Šios orientacijos žmogui būdingas įsitikinimas, kad visko, kas yra gera, šaltinis

glūdi išoriniame pasaulyje. Imliosios orientacijos žmogus yra nesaugus. Saugiai jis pasijunta tik tada, kai sulaukia

pagalbos, kai kas nors sutvarko už jį jo reikalą.

Išnaudotojiška vertybinė orientacija. Imliosios ir išnaudotojiškos orientacijos žmogus išeities taškas yra toks

pat. Tačiau skiriasi tų gėrybių įsigijimo būdai. Išnaudotojiškos orientacijos žmogus nėra linkęs „laukti iš gamtos

malonių“. Jis atima jas. Džiaugsmą jam teikia ne tik atimtas daiktas, bet ir pats atėmimo procesas, nes jis

asocijuojasi su savosios kompetencijos pajautimu. Imliosios orientacijos žmonėms būdingas pasitikėjimas,

optimizmas, o išnaudotojiškos – įtarumas, cinizmas, pavydas, nes juos džiugina tik tie daiktai, kurios jis gali

atimti iš kitų.

Kaupimo vertybinė orientacija. Šios orientacijos žmogaus skiriamasis požymis ne norimų daiktų įsigijimo

būdas, o jų laikymas ir kaupimas. Jis nieko nesukuria. Toks žmogus vengia prasmingai spręsti problemą, įsikibęs

laikosi sienų, tų pačių dalykų ir tiesų ir taip susikuria pastovumo bei saugios aplinkos iliuziją.

Rinkos vertybinė orientacija. Šios vertybinės orientacijos skiriamasis požymis – savęs traktavimas kaip objekto,

kaip prekės. Svarbiausias rinkos orientacijos žmogaus tikslas – būti paklausiam. Esant tokios orientacijos,

stengiamasi parodyti tokias savo savybes, kurias greičiausiai galima parduoti, kurių poveikis greičiausias ir

didžiausias. Kitos savybės, kurios geriausiai atskleistų vidines galias ir leistų asmenybei prasmingai tobulėti,

ignoruojamos, laikomos nereikšmingomis.

Produktyvioji vertybinė orientacija. Tai ir orientacija, ir idealas. Produktyvumą suprasti kaip gebėjimą

panaudoti savąsias kūrybines jėgas, savyje glūdinčias galimybes.

Socialinių nuostatų formavimo būdai:

Mėgdžiojimas yra nesąmoningas kitų žmonių elgsenos kopijavimas. Labiausiai mėgdžiojama vyresnio amžiaus,

aukštesnio socialinio rango, aukštesnio intelekto, geresnių praktinių mokėjimų, įgūdžių turinčių asmenų elgsena.

Identifikavimas yra sąmoningas kitų asmenų elgsenos kopijavimas. Dažniausiai sąmoningai kopijuojama elgsena

tų asmenų, kurie traukia mėgdžioti, sąmoningai perimama kitų elgsena neaiškiose, neįprastose situacijose.

Kopijuoti kitų elgseną labiau linkę asmenys, kurie nepasitiki savimi arba jaučia nepilnavertiškumą.

Mokymas yra toks nuostatų formavimo kelias, kai vienas asmuo gauna informaciją iš kito. Šiuo keliu

perduodamos žinios, mokėjimai ir įgūdžiai bei įpročiai, susiję su daugybe objektų, suvokimas, kas juose teisinga

ir neteisinga, gražu ar negražu, gera ar bloga.

20. Socialinis suvokimas. Socialinio suvokimo (socialinės percepcijos) apibūdinimas. Socialinio suvokimo

etapai, ypatumai bei veiksniai. Aureolės efektas. Tipinės pirmojo įspūdžio formavimosi schemos.

Priežasčių priskyrimas (kauzalinė atribucija). F.Heiderio atribucijos teorija. Priežastingumo lokusas.

Dispozicinis šališkumas. Pagrindinė atribucijos klaida.

Socialinis suvokimas - tai žmonių ypatybių, jų elgesio motyvų, tarpusavio santykių suvokimas. Abstrakčiau

galima pasakyti, kad

socialinis suvokimas - tai socialinės tikrovės vaizdo atkūrimas mūsų psichikoje. Socialinis suvokimas yra

bendravimo proceso dalis. Ji ypač ryški tik pradėjus bendrauti su žmogumi, kurio anksčiau nepažinojome.

Socialinė percepcija- tai socialinių objektų (kitų žmonių, savęs, grupių) suvokimas,

supratimas ir vertinimas.

Aureolės efektu vadinama kai pasąmoningai atsirenkame inf požymius ir į juos reaguojame, jų reikšmę

suabsoliutiname, o kitus požymius ignoruojame.

Aureolės efektas parodo, kiek žmogus gali toleruoti ir priimti dviprasmiškumą, prieštaringą informaciją apie kitą

žmogų.

Priežasčių priskyrimas(kauzalinė atribucija). žm.būdingi 2 pagrindiniai motyvai:1)motyvas formuoti nuoseklų,

rišlų pasaulio supratimą ir2)motyvas kontroliuoti aplinką. Įvykių nuoseklumo suvokimas reiškia ir jų priežasčių

bei pasekmių nustatymą. Išvertus “kauzalinė atribucija” reiškia priežasčių priskyrimą. pagrindiniai kauzalumo

principai:1.Priežasčių- pasekmių principas. Pasekmės lydi priežastis.2.Laiko princ. Žm. linkęs palaikyti kokį nors

įvykį priežastimi,jie jis įvyko prieš kitą įvykį. 3.Erdvinio gretimumo pr. Jei 2 reiškiniai ar objektai yra greta

vienas nuo kito, vienas jų nesunkiai palaikomas kito priežastimi. 4.Kovariacijos pr .reiškia dviejų įvykių vyksmą

kartu. 5.Priežasčių ir pasekmių atitikimo pr. Tai įsitikinimas,kad rimtas pasekmes sukelia rimtos priežastys,o

nereikšmingas-mažos.

F. Heider atribucijos teorija. Dispozicinė atribucija- kai individas kito žmogaus priežastis priskiria suvokiamo

objekto vidinėms charakteristikoms; vidinė atribucija. Priskiriamos vidinės elgesio priežastys. Jei susipykai su

suolo draugu ir draugo elgesį aiškini tuo, kad jis yra karingai nusiteikęs, tai darai dispozicinę atribuciją.

Priežastingumo lokusas

Kai mes bandome sau paaiškinti žmogaus elgesį, dažniausiai ieškome priežasčių to žmogaus viduje arba išorinėje

situacijoje. Tai vienas svarbiausių skyrimų, kuriuos darome darydami atribucijas – t.y., priskirdami elgesio

priežastis. Mums yra svarbu nustatyti priežasties “vietą” – todėl toks skyrimas ir vadinamas “priežastingumo

lokusu”. Vidinės – arba dispozicinės - atribucijos apimtų tokias elgesio priežastis, kaip jausmai, nuostatos,

asmenybės bruožai, sugebėjimai, sveikata, norai ir pan. Išorinės – arba situacinės - atribucijos apimtų situacijos

veiksnius - kitų žmonių spaudimą, pinigus, socialinę situaciją, orą ir pan.

Vidinės jėgos – asmenybės savybės, motyvai, vertybės, emocijos.

Išorinės jėgos – veiklos aplinkybės, užduoties ypatumai, kitų žmonių pastiprinanti ar blokuojanti įtampa.

Dispozicinis šališkumas.

Kauzalinės atribucijos teorijoje šiomis sąvokomis apibūdinama suvokiančiojo tendencija nepakankamai įvertinti

aplinkos jėgų, situacijos įtaką žmogaus elgesiui ir pervertinti nuo asmenybės priklausančių jėgų įtaką. Iš to kyla

išvada, kad pats subjektas ir jo elgesį stebintys kiti asmenys prieis nevienodų išvadų.

Atribucijos klaida - psichologijoje, suvokimo netikslumas, kuris turi įtakos asmens supratimui apie tai, kas

atsakingas už veiksmą, įvykį, reiškinį. Atribucijos klaidos dažnai kyla iš skirtingų aktyvaus dalyvio ir stebėtojo

pozicijų: asmuo, dalyvaujantis veiksme (aktyvus dalyvis) situaciją mato kitaip, nei asmuo, neturintis nieko bendro

su atitinkamu veiksmu (stebėtojas). Šie suvokimo skirtumai dažnai susidaro dėl skirtingo atitinkamos

informacijos pasiekiamumo, t. y. kiek kurie elementai išsiskiria iš konteksto. Pvz., stebėtojui lengviau prisiminti

dalyvio elgesį nei dalyvio situaciją, todėl būtent dalyvio elgesys yra labiau pasiekiamas vėlesniam apsvarstymui;

taip pat dalyviui jo paties savijauta yra pasiekiamesnė, nei kitam asmeniui. Dėl šių priežasčių neretai gali atsirasti

atribucijos klaidos.

21. Bendravimo psichologija. Bendravimo apibūdinimas, funkcijos. Bendravimo proceso etapai, struktūra.

Bendravimas ir komunikacija. Klausymosi funkcijos, barjerai. Nežodinio bendravimo apibrėžimas,

funkcijos, rūšys.

Bendravimas- tai prasminga sąveika tarp 2 ar daugiau žmonių, kurios metu perduodama informacija ir

patenkinami saugumo,saviraiškos,dominavimo ir kiti poreikiai. Bendrauti- tai palaikyti ryšius, komunikuoti.

Bendravimo prasmė- emocinio ryšio su partneriu užmezgimas ir palaikymas. Komunikacija- tai keitimasis

informacija. Siuntėjas informacijos užkodavimas siuntėjo kanalas informacijos dekodavimas priėmimo

kanalas priėmėjas

Priėmėjas priėmimo kanalas informacijos dekodavimas siuntėjo kanalas informacijos užkodavimas

siuntėjas. Aktyvus klausymas: išaiškinimas, perfrazavimas, jausmų atspindėjimas, minčių reziumavimas.

Svarbiausios klausymosi sudedamosios dalys: girdėjimas, dėmesingumas, supratimas, atsiminimas.

Nežodinio bendravimo apibrėžimas, funkcijos, rūšys- Akių kontaktas, veido išraiška, gestai, kūno kalba.

Nežodiniai bendravimo būdai:

Asmeninė erdvė

Akių kontaktas

Veido išraiška

Gestai

Kūno kalba (poza)

Apranga bei išvaizda

Turimi daiktai

Prisilietimai

Garsiniai būdai

Neverbalinė komunikacija- neverbalinės kalbos, elementas yra asmeninės erdvės, valdymas- proksemika.

Intymioji- 15-46 cm, asmeninė- 46-120 cm, socialinė- 1,2- 3,6 m., visuomeninė- daugiau nei 3,6 m.

Bendradarbiavimo strategijos pagr.žingsniai:1)Kontroliuoti emocijas,pakviesti tą patį padaryti ir savo

oponentą.2)Pasiūlyti taisykles,kurių turėtų laikytis abi pusės,spręsdamos

konfliktą.3)Pozicijų.išsiaiškinimas:išsakomos.nuomonės,požiūriai,vertinimai,pageidavimai.4)Nustatyti paslėptus

norus ir interesus.5)Alternatyvių variantų ieškojimas.

22. Grupės psichologija. Bendrasis grupės apibūdinimas. Grupių rūšys, jų raida. Statusų hierarchija grupėje.

Psichologinis klimatas grupėje. Grupė ir asmenybė.

Grupės psichologija- tai bendrai veikiančių žmonių visuma. Grupė – tai du ar daugiau žmonių, kurie bendrauja

tarpusavyje, veikia vienas kitą ir suvokia save kaip „mes“.

GRUPIŲ KLASIFIKACIJA: sąlyginės, realiosios, nominalinės, formalios, neformalios, referentinės.

Neorganizuotos grupės (pvz.minia) – tikslai asmeniniai.

Iš dalies organizuotos grupės (pvz.mes) – tikslai bendri. Viduje organizuotos grupės:• Korporacijos (pvz.gauja) - tikslai –

asmeniniai, per grupinius.• Kolektyvai ir komandos (pvz.sporto komanda) – tikslai bendri, eina net už grupės ribų.

Referentinės, arba etaloninės – tai grupės, į kurių normas, nuostatas, orientacijas ir vertybes ypač atsižvelgia žmogus ir

kurios ne tik turi įtakos jo elgesiui, bet ir yra asmenybės elgesio motyvas.

Grupės raida- formavimas, šturmavimas, normavimas, vykdymas, perėjimas.