Dažniausiai pasitaikančios roplių ligos, jų diagnostika

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS

VETERINARIJOS AKADEMIJA

Veterinarijos fakultetas

Tomas Bušauskas

Dažniausiai pasitaikančios roplių ligos, jų diagnostika

bei gydymas

The most common reptiles diseases, diagnostic and

treatment

Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS

Darbo vadovas: prof. Judita Žymantienė

Kaunas, 2019

2

DARBAS ATLIKTAS ANATOMIJOS IR FIZIOLOGIJOS KATEDROJE

PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ

Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „Dažniausiai pasitaikančios roplių

ligos, jų diagnostika bei gydymas“.

1. yra atliktas mano paties (pačios).

2. nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje.

3. nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą naudotos literatūros sąrašą.

(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)

PATVIRTINIMAS APIE DARBO LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ

Patvirtinu, kad darbo lietuvių kalba taisyklinga.

(data) (redaktoriaus vardas, pavardė) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADA DĖL DARBO GYNIMO

Patvirtinu, kad darbas atitinka reikalavimus ir yra parengtas gynimui

(data)

(darbo vadovo vardas, pavardė)

(parašas)

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE (KLINIKOJE)

(aprobacijos data) (katedros (klinikos) vedėjo (-os)

vardas, pavardė)

(parašas)

Magistro baigiamojo darbo recenzentas

(vardas, pavardė) (parašas)

Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:

(data) (gynimo komisijos sekretorės (-iaus) vardas, pavardė) (parašas)

3

TURINYS

SANTRUMPOS ............................................................................................................................. 5

SANTRAUKA ................................................................................................................................ 6

SUMMARY ................................................................................................................................... 7

ĮVADAS ......................................................................................................................................... 8

1. LITERATŪROS APŽVALGA ................................................................................................ 9

1.1. Roplių biologija, anatomija bei fiziologija ......................................................................... 9

1.1.1. Vėžliai ....................................................................................................................... 9

1.1.2. Driežai ....................................................................................................................... 9

1.1.3. Gyvatės.................................................................................................................... 10

1.2. Roplių priežiūra bei laikymo sąlygos .............................................................................. 10

1.2.1. Laikymo reikalavimai .............................................................................................. 10

1.2.2. Terariumas ............................................................................................................... 12

1.2.3. Vandens filtracija ..................................................................................................... 12

1.2.4. Erdvės reikalavimai ................................................................................................. 13

1.2.5. Substratas ................................................................................................................ 14

1.2.6. Ultravioletinė spinduliuotė ir apšvietimas ................................................................ 14

1.2.7. Temperatūra bei šildymo šaltiniai ............................................................................ 14

1.2.8. Drėgmė .................................................................................................................... 16

1.3. Mityba ............................................................................................................................ 16

1.3.1. Vėžlių mityba bei tinkamas racionas ........................................................................ 16

1.3.2. Driežų mityba bei tinkamas racionas ........................................................................ 17

1.3.3. Gyvačių mityba bei tinkamas racionas ..................................................................... 18

1.4. Saugūs roplių imobilizacijos metodai ir mėginių ėmimas ................................................ 18

1.4.1. Vėžlių imobilizacija ................................................................................................. 18

1.4.2. Driežų imobilizacija ................................................................................................. 18

1.4.3. Gyvačių imobilizacija .............................................................................................. 18

1.5. Mėginių ėmimas ............................................................................................................. 19

1.5.1. Mėginių ėmimas iš vėžlių ........................................................................................ 19

1.5.2. Mėginių ėmimas iš driežų ........................................................................................ 19

1.5.3. Mėginių ėmimas iš gyvačių...................................................................................... 19

1.6. Roplių hematologinių rodiklių ypatumai ......................................................................... 20

4

1.7. Dažniausiai pasitaikančios vėžlių ligos............................................................................ 22

1.8. Dažniausiai pasitaikančios driežų ligos ........................................................................... 25

1.9. Dažniausiai pasitaikančios gyvačių ligos ......................................................................... 26

2. TYRIMO MEDŽIAGA IR METODIKA ............................................................................... 30

3. TYRIMO REZULTATAI ...................................................................................................... 33

4. REZULTATŲ APTARIMAS ................................................................................................ 47

IŠVADOS ..................................................................................................................................... 49

REKOMENDACIJOS .................................................................................................................. 50

LITERATŪROS SĄRAŠAS ......................................................................................................... 51

5

SANTRUMPOS

POFS – priešovuliacinė folikulų stazė

POKS – poovuliacinė kiaušinių stazė

NVNU – nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo

SVNU – steroidiniai vaistai nuo uždegimo

oC – laipsniai Celsijaus

PGR – polimerazės grandininė reakcija

pav. – paveikslas

proc. – procentai

6

SANTRAUKA

DAŽNIAUSIAI PASITAIKANČIOS ROPLIŲ LIGOS, JŲ DIAGNOSTIKA BEI GYDYMAS

Tomas Bušauskas

Magistro baigiamasis darbas

Darbo tikslas buvo išanalizuoti dažniausiai pasitaikančias roplių ligas, taikomas diagnostikos

priemones bei taikomą specifinį gydymą.

Darbo uždaviniai: nustatyti, kokiomis ligomis dažniausiai sirgo ropliai Čekijos X egzotinių gyvūnų

klinikoje 2018–2019 metais; įvertinti roplių ligų diagnostikos metodus; nustatyti veiksmingiausius

roplių ligų gydymo metodus; pateikti rekomendacijas roplių augintojams.

Tarp naminių augintinių vis labiau populiarėjant ropliams, atsiranda poreikis juos gydyti, nes

prieš jį įsigydami šeimininkai dažniausiai nepasidomi gyvūno biologiniais ypatumais, funkciniais

poreikiais. Todėl dažniausiai neteisingai įrengia terariumus, nežino, koks turėtų būti visavertis

mitybos racionas, o tai ir lemia augintinio sveikatos problemas.

Egzotiniai ropliai tirti 2018–2019 metais Čekijos X egzotinių gyvūnų klinikoje per vizitą

pagal ERASMUS+ programą. Surinktos ir išanalizuotos klinikoje gydytų 72 roplių ligos istorijos. Iš

viso tirta: 44 driežai, 14 gyvačių ir 14 vėžlių. Išanalizavus visas roplių klasės ligų istorijas, visiems

gyvūnams dažniausiai nustatytas inkstų nepakankamumas – 13 proc. Vėžlių būrio atstovams

dažniausiai diagnozuota metabolinė kaulų liga (29 proc.), gyvačių pobūrio atstovams dažniausiai

nustatytos kvėpavimo takų bakterinės infekcijos (36 proc.), o driežų pobūrio tiriamiesiems

gyvūnams dažniausiai diagnozuotas priešovuliacinis folikulų stazės sindromas (17 proc.).

Raktažodžiai: ropliai, driežai, gyvatės, vėžliai, roplių ligos.

7

SUMMARY

THE MOST COMMON REPTILES DISEASES, DIAGNOSTIC AND TREATMENT

Tomas Bušauskas

Master‘s Thesis

The aim of the work was to analyze their most common diseases, diagnostic procedures and

specific treatment.

The tasks of the work were to determine which diseases were most frequently encountered in

reptiles of the Czech Exotic Animals X Clinic 2018-2019; Evaluate reptile disease diagnostic

methods; Identify the most effective treatments for reptile disease; to apply the results obtained in

practice and make recommendations.

Reptiles becoming more and more popular as a pets thats lead to bigger demand to treat them.

That's happening because owners don't finde out what kind of environment animals needs, don't

know biological and functional features. Usually they set up terrarium incorrect and feed reptiles

inappropriately thats affect their healty status.

Reptiles were studied in the Czech Republic in X Exotic Animal Clinic during ERASMUS +

program in 2018-2019 years. In clinic was collected 72 case histories of treated reptiles. A total of

44 lizards, 14 snakes and 14 turtles case histories were colected. The analysis of all reptiles showed

that renal failure was the most common 13 % of all diseases in all reptiles together. In turtle the

most common disease was metabolic bone disease 29 % of all diseases in all turtles. The serpent

the most often diagnosed with respiratory bacterial infections in 36 % of all disease in all snakes. In

lizards the most common disease was pre-ovulatory follicular stasis syndrome 17% of all diseases

in all lizards.

Keywords: Reptiles, lizards, snakes, turtles, reptiles diseases.

8

ĮVADAS

Ropliai – tai šaltakraujai stuburinių klasės atstovai, kurie sutinkami tiek sausumoje, tiek ir

vandenyje. Ropliai plačiai paplitę visame pasaulyje, nuo šaltojo klimato zonų iki tropinių klimato

juostų. Jie prisitaikę išgyventi įvairiausiomis sąlygomis. Roplių metabolizmas yra daug lėtesnis

lyginant su žinduolių, jo greitis priklauso nuo aplinkos temperatūros, todėl ir gydymas dažniausiai

užtrunka gerokai ilgiau negu žinduolių (1).

Lietuvoje vis dažniau žmonės roplius laiko kaip naminius gyvūnus, todėl vis dažniau

susiduriama ir su jų susirgimais. Mūsų šalyje kol kas nedaug klinikų imasi gydyti roplius, tačiau ir

dauguma šeimininkų neskuba kreiptis pagalbos į veterinarijos gydytojus. Didžioji dalis roplių

negalavimų atsiranda dėl netinkamų laikymo sąlygų ir nesubalansuotos bei nevisavertės jų mitybos.

Nesiimant jokio gydymo ar nekeičiant laikymo sąlygų, dauguma roplių negalavimų baigiasi

mirtimi.

Norint išvengti daugumos susirgimų, būtina atsižvelgti į roplio fiziologinius poreikius ir

užtikrinti jam kuo tinkamesnes gyvenimo sąlygas. Gyvūnui rekomenduojama suteikti kuo

natūralesnę aplinką, kad sąlygos būtų kuo panašesnės į tokias, kokiomis roplys gyventų laisvėje.

Svarbiausia atkreipti dėmesį į temperatūros rekomendacijas dienos ir nakties metu, reikiamą

drėgmės kiekį bei užtikrinti kuo įvairesnę visavertę mitybą (2).

Siekiant išsiaiškinti, kokios ligos dažniausiai pasitaiko ropliams, kokios diagnostikos

procedūros taikomos joms nustatyti ir koks gydymas buvo veiksmingiausias, išanalizuotos 72 roplių

ligos istorijos, surinktos Čekijos X egzotinių gyvūnų klinikoje 2018–2019 metais. Analizuoti vėžlių

būrio atstovai, gyvačių bei driežų pobūrių atstovai kartu ir atskirai.

Darbo tikslas: Išanalizuoti dažniausiai pasitaikančias roplių ligas, taikomas diagnostikos

priemones bei taikomą specifinį gydymą.

Darbo uždaviniai:

1. Nustatyti, kokiomis ligomis dažniausiai sirgo ropliai, kurie gydyti Čekijos X egzotinių

gyvūnų klinikoje 2018–2019 metais.

2. Įvertinti roplių ligų diagnostikos metodus, nustatyti veiksmingiausius diagnozuotų ligų

gydymo metodus.

3. Pateikti rekomendacijas roplių augintojams.

9

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1. Roplių biologija, anatomija bei fiziologija

1.1.1. Vėžliai

Visame pasaulyje yra 327 vėžlių rūšys bei 127 porūšiai, kurie aptinkami nuo šaltojo klimato

zonų iki tropinių. Vėžliai morfologiškai skirstomi į tris dideles grupes: jūrinius (1 pav.),

gėlavandenius bei sausumos vėžlius. Fiziologiniai

skirtumai suteikia galimybę prisitaikyti prie gyvenamosios

aplinkos: jūriniai vėžliai gali panerti į didesnį negu 500

metrų gylį, o dykumose gyvenantieji gali išgyventi vietose,

kuriose iškrenta mažiau negu 10 cm kritulių per metus (1).

Vėžliai gali prisitaikyti prie temperatūros pokyčių, tai

būdinga dykumose gyvenantiems gyvūnams, nes nakties

metu temperatūra dykumoje gali nukristi iki 0°C. Laisvėje

gyvenantys vėžliai, reaguodami į nukritusią aplinkos temperatūrą, gali stipriai sulėtinti savo

metabolizmą. Tačiau jie gali ir pagreitinti metabolizmą dienos metu, kuomet temperatūra ženkliai

pakyla. Metabolizmo sulėtėjimas esant žemesnei temperatūrai yra vadinamas hibernacija arba

žiemos miegu. Tai labai būdinga vėsesnių klimato zonų vėžliams (2).

Vėžlys yra tarsi roplys-tankas, kuris turi šarvus iš viršaus ir apačios. Tai vieninteliai

tetropodai, turintys kaulinį kiautą, kuris dengia jų kūną iš ventralinės bei dorsalinės kūno pusių (1).

Vėžliai gali visiškai ar dalinai įtraukti galvą, kojas ir uodega į savo kiautą (2). Viršutinis kiautas

vadinamas karapaksu, o apatinis – plastronu (1, 2). Tačiau kai kurie jūriniai vėžliai turi kiautą su

redukuotais kaulų elementais arba apskritai be jų (1). Vėžlių širdis yra trijų kamerų, sudaryta iš

dviejų prieširdžių ir vieno skilvelio. Plaučiai užima didelę dalį karapakso, bet turi ribotas

išsiplėtimo galimybes. Vėžliai neturi funkcionalios diafragmos, todėl plaučių ventiliacija vyksta dėl

teigiamo spaudimo, kuris yra sukuriamas skeleto raumenų bei sulenkiant ir ištiesiant galūnes.

Roplių inkstai neturi Henle kilpos, todėl išskiria nekoncentruotą šlapimą. Roplių virškinimas stipriai

priklauso nuo aplinkos temperatūros, jai nukritus gali labai sulėtėti arba visai sustoti (2). Visi vėžliai

dauginasi dėdami kiaušinius, kurių skaičius gali svyruoti nuo vieno iki šimto, tai priklauso nuo

patelės dydžio ir rūšies (1).

1.1.2. Driežai

Pasaulyje aptinkama beveik 9 200 rūšių driežų. Tai yra pačią didžiausią rūšinę įvairovę turinti

roplių grupė (1). Dauguma jų gerai apsaugoti žvynų, kai kurių rūšių driežų žvynai yra modifikavęsi

į skiauteres ar barzdas, kurios padeda komunikuoti tarpusavyje. Lyginant su kitais ropliais, visų

rūšių driežai turi gana mėsingus liežuvius. Chameleonai turi ilgą liežuvį, kurio pagalba medžioja

1 pav. Jūrinis vėžlys (Autoriaus)

10

grobį, barzdotosios agamos (2 pav.) liežuvio galiukas yra plokščias ir skiriasi nuo likusios liežuvio

dalies. Žaliosios iguanos liežuvio galiukas yra raudonos spalvos.

Šie anatominiai ypatumai turėtų būti žinomi ir nelaikomi

patologijomis.

Įkvėpimas ir iškvėpimas yra aktyvūs procesai,

reikalaujantys raumenų pagalbos. Driežai neturi diafragmos,

todėl kvėpavimas priklauso nuo intrakostalinių raumenų

susitraukimo. Poriniai plaučiai daugumos rūšių yra gana

paprastos sandaros, tačiau kai kurios rūšys turi daugiaskilčius

plaučius. Širdis sudaryta iš dviejų prieširdžių ir vieno skilvelio, o

skilvelis padalintas į tris kameras. Driežai yra ektotermai, todėl

reikalauja papildomo išorinio šilumos šaltinio kūno temperatūrai

palaikyti. Tinkama kūno temperatūra yra reikalinga išgyventi. Laisvėje gyvenančių driežų kūno

temperatūra turi tam tikrą intervalą. Keisdami ir palaikydami reikiamą temperatūrą, jie geriau

prisitaiko prie gyvenimo sąlygų ir lengviau išgyvena. Ši savybė leidžia pakelti ir kontroliuoti

metabolizmą ir visas gyvybines funkcijas, tai labai svarbu virškinimui ir imunitetui (1, 2).

1.1.3. Gyvatės

Gyvatės yra antra daugiausiai rūšių turinti roplių grupė, ją sudaro net 3 400 skirtingų rūšių.

Gyvatės yra paplitusios visuose kontinentuose, išskyrus Antarktidą. Visos gyvatės yra plėšrūnai,

galintys misti įvairiu maistu, tačiau kai kurių rūšių mityba yra labai specifinė. Gyvačių priekinės

kojos yra visiškai redukuotos, tačiau galinės likusios kaip rudimentai ir yra puikiai matomos.

Galinių kojų rudimentai yra abiejose kūno pusėse prie pat kloakos. Cilindro formos kūnas turi

padidintą skaičių stuburo slankstelių, jų dažniausiai yra 220–

240, tačiau kartais gali būti net 500. Kiekvienas kaklo bei

liemens stuburo slankstelis turi po du šonkaulius. Kūnas

padengtas raginiais žvynais, pagal kurių kiekį, dydį bei raštą

galima identifikuoti gyvatės rūšį (1).

1.2. Roplių priežiūra bei laikymo sąlygos

1.2.1. Laikymo reikalavimai

Viena iš didžiausių problemų auginant roplius yra tai,

jog neegzistuoja oficialūs laikymo standartai, kurie nurodytų,

kaip privalo būti laikomi vienos ar kitos rūšies gyvūnai.

Dauguma patarimų yra subjektyvūs ir paremti augintojų patirtimi, o ne moksliniais tyrimais.

Pagrindiniais informacijos šaltiniais gali būti profesionalūs herpetologai, mėgėjai roplių augintojai,

2 pav. Barzdotoji agama

(lot. Pogona vitticeps )

(Autoriaus)

3 pav. Šalmagalvis

chamelionas (lot. Chamaeleo

calyptratus)(Autoriaus)

11

veterinarai, knygos, mokslinės publikacijos, žurnalai ar internetas. Patarimai iš skirtingų šaltinių

dažniausiai skiriasi, todėl labai svarbu yra kritinis mąstymas (1, 3).

Auginant roplius labai svarbu yra tinkamai įrengti terariumą. Svarbus ir socialinis roplių

grupavimas, temperatūros skirtumai, užtikrinantys tinkamą termoreguliaciją, drėgmė, ultravioletinių

spindulių šaltinis ir subalansuota mityba. Pagrindinė roplių susirgimų priežastis ir yra anksčiau

išvardintų kriterijų pažeidimai. Tačiau remiantis mokslinėmis žiniomis ir tinkamai įrengus

terariumą galima nesunkiai išvengti dažniausiai pasitaikančių negalavimų (3). Mokslinėje

literatūroje (2) pateikiamos driežų laikymo rekomendacijos (1 lentelė).

1 lentelė. Driežų laikymo rekomendacijos (2)

Rūšis

Temperatūra

UVB spinduliuotės

reikalingumas

Mityba Vandens šaltinis ir

drėgmė

Kar

što

ji z

on

a (°

C)

Šal

toji

zo

na

(°C

)

Nak

ties

met

u (

°C)

Barzdotoji agama

(Pogona

vitticeps) (2 pav.)

40 25 21 Būtina

Vabzdžiai bei

augalinis maistas. Augalinis maistas

turėtų sudaryti 85%

suaugusio driežo

raciono

Didelis vandens indas su

galimybe įpilti. Drėgmė:

30–40%

Vandeninė

agama

(Physignathus cocincinus)

35 25 21 Būtina

Vabzdžiai bei

naujagimiai peliukai

suaugusiems driežams

Labai didelis indas su galimybe įpilti arba

šildomas ir filtruojamas

vandens baseinėlis.

Drėgmė: 80–90%

Šalmagalvis

chameleonas

(Chamaeleo calyptratus) (3

pav.)

40 25 21 Būtina

Vabzdžiai bei augalinis maistas.

Augalinis maistas

turėtų sudaryti 15%

suaugusio driežo raciono

Reikalingas tekantis

vanduo, nes kitokį

atsisako gerti. Drėgmė:

75–80%

Žalioji iguana

(Iguana iguana) 40 25 21 Būtina

Visiškas augalėdis. Racioną turėtų

sudaryti 50% salotos,

žiedai bei žolės. 25%

ankštiniai augalai ir daržovės bei 25%

vaisiai.

Labai didelis indas su

galimybe įpilti arba

šildomas ir filtruojamas

vandens baseinėlis. Drėgmė: 75–100%

Spygliauodegis driežas

(Uromastyx)

40 25 21 Būtina

Visiškas augalėdis.

Racioną turėtų

sudaryti 50% salotos, žiedai bei žolės. 40%

ankštiniai augalai ir

daržovės bei 10%

vaisiai.

Didelis vandens indas su galimybe įpilti. Drėgmė:

25–50%

12

1 lentelės tęsinys. Driežų laikymo rekomendacijos (2)

Rūšis

Temperatūra

UVB

spinduliuotės

reikalingumas

Mityba Vandens šaltinis ir

drėgmė

Kar

što

ji z

on

a (°

C)

Šal

toji

zo

na

(°C

)

Nak

ties

met

u (

°C)

Leopardinis

gekonas (Eublepharis

macularius)

35 25 21 Nebūtina, bet

rekomenduojama Visiškas

vabzdžiaėdis

Didelis vandens indas

su galimybe įpilti.

Drėgmė: 30–40%

Stepinis varanas

(Varanus

exanthematicus)

40 25 21 Nebūtina, bet

rekomenduojama

Vabzdžiai bei naujagimiai

peliukai

suaugusiems driežams

Didelis vandens indas

su galimybe įpilti.

Drėgmė: 25–50%

1.2.2. Terariumas

Daugybė roplių augintojų, ypač pradedančiųjų, yra įsitikinę, jog geriausi terariumai yra tokie,

kokius jie mato vietinėse parduotuvėse. Tačiau yra daugybė alternatyvų tradiciniams stikliniams

terariumams, kurios puikiai gali būti pritaikytos auginant roplius namuose. Yra daugybė plastikinių

ar stiklo pluošto terariumų, kurie yra pritaikyti būtent namuose laikomiems ropliams, dažnai tokie

terariumai yra daug didesni ir pigesni nei įprasti stikliniai. Papildomas plastikinių ar stiklo pluošto

terariumų privalumas, jog tokiuose ropliai turi daugiau erdvės, mažiau galimybių pabėgti, jiems

lengviau pasiekiami šviesos ir temperatūros šaltiniai. Be to, tokiuose terariumuose geriau palaikoma

temperatūra, drėgmė, geresnė termoreguliacija (1, 3). Dar labai svarbu, kad kai kurie driežai nemato

stiklo, todėl gali susižaloti bandydami ištrūkti (2). Plastikiniai ar stiklo pluošto terariumai yra daug

lengvesni, patvaresni bei paprasčiau valomi negu stikliniai (3). Driežų terariumai turėtų būti kiek

įmanoma didesni, jų gerovei užtikrinti būtina įrengti slėptuves (2).

1.2.3. Vandens filtracija

Temperatūra ir apšvietimas laikomi pačiais svarbiausiais kriterijais auginant roplius, o

vandens kokybės aspektas labai dažnai pamirštamas. Prasta vandens kokybė yra viena pagrindinių

priežasčių, kodėl vandens vėžliai nesijaučia gerai nelaisvėje ir yra sunkiai auginami (2, 3). Visi

vandenyje ar pusiau vandenyje gyvenantys ropliai, kuriems reikia daugiau nei paprasto vandens

indo, terariume privalo turėti vandens filtravimo sistemą. Tai gali būti paprasčiausia oro siurblio ir

kempinės filtravimo sistema arba sudėtingesnė sistema, skirta didesniam vandens kiekiui. Abiem

13

atvejais vandens filtracija yra būtina, kad būtų pašalintos biologinės atliekos (3). Vandens filtracija

gali būti mechaninė, biologinė ir cheminė.

1. Mechaninė filtracija – jai dažniausiai naudojamas oro siurblys, kuris mechaniškai

judina vandenį ir įvairių kempinių pagalba padeda pašalinti didesnes biologines atliekas ir prisotina

vandenį deguonies (3).

2. Biologinė filtracija – tai didelio paviršiaus ploto natūralus filtras. Bakterijos,

gyvenančios grunte ar ant akvariumo sienelių, skaido amoniaką į nitritus, o vėliau į nitratus. Šis

procesas vadinamas nitrifikacijos ciklu ir trunka apie 21 dieną naujuose akvariumuose. Tik

pasibaigus šiam ciklui, akvariume galima apgyvendinti roplį (3).

3. Cheminė filtracija – tai procesas, kai kenksmingiems cheminiams junginiams bei

spalvos komponentams iš vandens pašalinti yra naudojama aktyvuota anglis, pasižyminti puikiomis

absorbcinėmis savybėmis (3).

Be filtracijos, labai svarbus aspektas – vandens keitimas. Priklausomai nuo akvariumo dydžio

ir gyventojų skaičiaus apie 30% vandens turėtų būti keičiama kas savaitę. Visas vanduo turėtų būti

keičiamas kas du mėnesius (2, 3).

1.2.4. Erdvės reikalavimai

Dažniausiai roplių augintojai, o ypač – gyvačių ir gekonų, jų laiko dešimtimis ar šimtais

mažuose laboratorijoms skirtuose terariumuose su keletu dekoracijų, kurios nėra naudingos ropliui.

Terariumo dekoracijos turėtų būti ne tik gražios augintojui, tačiau ir naudingos ropliui,

užtikrinančios jo gerovę bei galimybes pasireikšti jo natūraliai elgsenai. Labai svarbu įrengti

terariumą, kuris atitiktų rūšiai keliamus reikalavimus bei

natūralią roplio elgseną. Suaugęs kukurūzinis žaltys (lot.

Pasntherophis guttatus) (4 pav.) ar karališkoji gyvatė (lot.

Lampropeltis getula) gali gyventi apytiksliai 76 litrų

terariume, tačiau daug geriau jaustųsi tokiame, kurio ilgis,

plotis ir aukštis yra 120 x 60 x 60 centimetrų (ilgis x plotis x

aukštis). Gyvatės ir kiti ropliai, gyvendami didesniame

terariume, yra aktyvesni ir turi geresnį raumenų tonusą, negu

gyvenantys mažame. Didesniame terariume yra galimybė

įrengti daugiau šakų laipiojimui, daugiau slėptuvių bei didesnį vandens baseinėlį. Visa tai suteikia

geresnį drėgmės ir temperatūros pasiskirstymą ir termoreguliaciją. Yra keletas formulių, pagal

kurias galima suskaičiuoti minimalius rekomenduojamus terariumo matmenis. Viena iš tokių

formulių: gyvatės terariumo ilgio ir pločio centimetrų suma turėtų būti lygi arba didesnė už gyvatės

ilgį. Pavyzdžiui, 120 cm ilgio ir 60 cm pločio terariumas yra rekomenduojamas gyvatei, kuri nėra

ilgesnė negu 180 cm. Driežas turėtų būti laikomas dvigubai ilgesniame terariume, negu yra jo ilgis,

4 pav. Kukurūzinis žaltys (lot.

Pasntherophis guttatus) (Autoriaus)

14

pavyzdžiui: 120 cm ilgio terariumas yra tinkamas 60 cm dydžio driežui, tačiau minimalus terariumo

ilgis turėtų būti bent 1,5 karto didesnis už driežą. Maksimalus terariumo dydis priklauso nuo erdvės

ir laikytojo finansinių galimybių (1–3). Vėžliai turėtų būti laikomi terariumuose, kurių ilgis yra bent

keturis kartus didesnis negu vėžlio karapakso ilgis (2).

1.2.5. Substratas

Terariumuose patariama naudoti natūralius substratus, kurie atrodo estetiškiau, suteikia

galimybę ropliui įsirausti ar patenkinti kitus natūralius poreikius. Be to, tokie substratai palaiko

drėgmę ir pasižymi puikiomis absorbcinėmis savybėmis. Substratas turėtų būti pakankamai

smulkus, kad prarytas nesukeltų virškinamojo trakto nepraeinamumo, todėl reikėtų vengti žvyro,

didelių medžio žievės gabalėlių ar medžio skiedrų. Natūralūs substratai gali būti maišomi ir

pritaikomi pagal specialius rūšies poreikius. Dažniausiai naudojami substratai gali būti maišomi

įvairiomis dalimis, tam tinka smėlis, durpės, viršutinis dirvožemio sluoksnis ar lapų mulčas.

Daugumai roplių didžiąją substrato dalį turėtų sudaryti smėlis, o ne durpės ar lapų mulčas, tačiau

natūraliai miškuose gyvenantys ropliai reikalauja daugiau drėgmės, dėl to šių gyvūnų substratą

turėtų sudaryti durpės, dirvožemis ir maža dalis smėlio arba apskritai jo nereikėtų naudoti.

Substratas turi ne tik užtikrinti reikiamą drėgmę, bet ir būti nekenksmingas gyvūnui (1, 3).

Vėžliams kaip substratą rekomenduojama naudoti šieną, tačiau, kaip alternatyva gali būti

naudojamos durpės ar žievės mulčas (2). Medžio skiedros ar žievė nerekomenduojama, nes labai

dažnai kartu su maistu patenka į roplio virškinamąjį traktą ir sukelia nepraeinamumą. Smėlinis

substratas taip pat gali patekti į dykuminių gyvūnų virškinamąjį traktą. Tai labai dažnai pasitaiko

sausumos vėžliams, barzdotiesiems drakonams (Pagona vitticeps) ar leopardiniams gekonams

(Eublepharis macularis). Dauguma šių problemų gali būti išsprendžiamos tinkamai subalansavus

mitybą, užtikrinant reikiamą temperatūrą bei ultravioletinę spinduliuotę (UVB), taip pat maistą

dedant į dubenėlius taip išvengiant maisto sąlyčio su substratu (3).

1.2.6. Ultravioletinė spinduliuotė ir apšvietimas

Norint auginti sveiką roplį reikalinga ultravioletinė (UVB) spinduliuotė, dažniausiai ropliams

naudojamos UVB lempos, kurios skleidžia 290–320 nm bangos ilgio spindulius, kurie yra būtini

vitamino D3 sintezei, o šis būtinas kalcio metabolizmui (2–4).

Daugumai vėžlių yra tinkamas 12 valandų dienos ir 12 valandų nakties šviesos režimas (2).

1.2.7. Temperatūra bei šildymo šaltiniai

Visi ropliai yra ektoterminiai gyvūnai, todėl jų kūno temperatūra priklauso nuo aplinkos

temperatūros. Terariume turėtų būti kelios skirtingų temperatūrų zonos, kad gyvūnas galėtų

pasirinkti jam tinkamiausią. Kiekviena rūšis turi skirtingas temperatūros svyravimo ribas. Šildymo

šaltiniai turėtų būti apsaugoti nuo tiesioginio kontakto su gyvūnu, siekiant išvengti nudegimų.

Laikant rūšis, kurios žiemoja, būtina atkreipti dėmesį į minimalią temperatūrą žiemojimo metu (3).

15

Aplinkos temperatūra vėžliams turėtų būti apie 20–25°C, o karštojoje zonoje pakilti virš 40°C.

Minimali temperatūra nakties ar žiemojimo metu neturėtų nukristi žemiau 15°C, tačiau konkreti

temperatūra priklauso nuo rūšies bei metų laiko (2). Literatūroje (5) pateikiami temperatūrų

reikalavimai atsižvelgiant į kiekvienos rūšies individualius poreikius. (2 lentelė)

2 lentelė. Temperatūros bei šildymo šaltinio reikalavimai pagal gyvūnų rūšį (5)

Gyvūno rūšis Optimali temperatūra °C Šildymo

šaltinis iš

apačios

Šviečiantis

šildymo

šaltinis Dieną Naktį Žiemojimo

Gyvatės

Paprastasis smauglys (Boa

constrictor)

27–32 21–27 21–24 Privalomas Neprivalomas

Karališkasis pitonas

(Python regius) (5 pav.)


Žaliasis medžių pitonas

(Morelia viridis)

24–28 21–24 16–18 Neprivalomas Privalomas

Rombinis pitonas (Morelia

spilota)


Kukurūzinis žaltys

(Pantherophis guttatus)


Karališkoji gyvatė

(Lampropeltis getula)


Driežai

Žalioji iguana (Iguana

iguana)


Leopardinis gekonas

(Eublepharis macularis)

25–29 18–24 Nėra

būtinas

Privalomas Privalomas

Kalnų chameleonai 25–29 13–19 Nėra

būtinas

Neprivalomas Privalomas

Žemumų chameleonai 27–29 21–24 Nėra

būtinas

Neprivalomas Privalomas

Barzdotoji agama (Pogona

vitticeps)


Mėlynliežuvis scinkas

(Tiliqua)


Vidutinio klimato zonos

gėlavandeniai vėžliai 27–29 18–21

Nėra

būtinas Neprivalomas Privalomas

Tropinio klimato zonos

gėlavandeniai vėžliai 28–30 23–27 Nežiemoja Neprivalomas Privalomas

16

2 lentelės tęsinys. Temperatūros bei šildymo šaltinio reikalavimai pagal gyvūnų rūšį (5)

Gyvūno rūšis

Optimali temperatūra °C Šildymo

šaltinis iš

apačios

Šviečiantis

šildymo

šaltinis Dieną Naktį Žiemojimo

Vėžliai

Vidutinio klimato zonos

sausumos vėžliai 25–32 21–24 10–18 Privalomas Privalomas

Tropinio klimato zonos

sausumos vėžliai 28–31 21–24 Nežiemoja Privalomas Privalomas

Driežai privalo turėti bent du šildymo

šaltinius, vienas iš jų reikalingas karštojoje

zonoje dienos metu, kuris leistų driežui

pasikaitinti atsiradus poreikiui, o kitas

palaikantis optimalią temperatūrą nakties

metu. Visi šaltiniai turėtų būti nepasiekiami

driežui, kad išvengtų odos nudegimų (2).

1.2.8. Drėgmė

Vėžliai turi turėti priėjimą prie vandens,

kad galėtų atsigerti ir kad būtų palaikoma reikiama drėgmė terariume (2, 6).

Visiems driežams yra reikalinga drėgmė, tačiau jos kiekis priklauso nuo jų rūšies. Išlaikyti

pakankamą drėgmę ir tinkamą ventiliaciją gali padėti rūko generatoriai, specialūs kriokliai driežams

ar kasdienis terariumo purškimas vandeniu (2, 3).

Visos gyvatės privalo turėti dubenį su vandeniu, dauguma gyvačių mėgsta vandens dubeniu

naudotis kaip baseinu, todėl jis turėtų būti atitinkamo dydžio pagal gyvatės dydį (2).

1.3. Mityba

1.3.1. Vėžlių mityba bei tinkamas racionas

Visi sausumos vėžliai yra augalėdžiai, todėl jų racione turėtų būti kuo įvairesnis, daug

skaidulų turintis augalinis maistas, daugiausiai – įvairios žolės bei šienas. Didžiąją žolinio raciono

dalį turėtų sudaryti kiaulpienės, gysločiai ir dobilai. Taip pat vėžliams tinka lapinės salotos, tačiau

reikėtų vengti „Iceberg“ salotų, kurios yra mažo maistingumo ir turi atvirkščiai proporcingą kalcio

ir fosforo kiekį, nei yra reikalingas vėžliams. Tačiau šios salotos, kaip dalis raciono, gali būti

šeriamos nutukusiems vėžliams. Kopūstai, „Kale“ salotos, špinatai ar kitos lapinės daržovės gali

būti įtraukti į racioną, tačiau turėtų sudaryti nedidelę dalį. Krakmolingų daržovių, pavyzdžiui,

žirnių, pupelių ar kukurūzų galima duoti labai retai, nes jos labai kaloringos dėl didelio

5 pav. Karališkasis pitonas (lot. Python regius)

(Autoriaus)

17

angliavandenių kiekio. Vaisiai turėtų sudaryti kuo mažesnę raciono dalį, tačiau duodamuose

vaisiuose turi būti didelis skaidulų kiekis bei mažai cukraus. Nepriklausomai nuo raciono, labai

svarbūs yra kalcio papildai (2, 6, 7).

Pusiau sausumos vėžliai yra visaėdžiai ir jų racionas natūralioje gamtoje yra labai platus.

Tokių vėžlių racionas nelaisvėje turėtų būti sudarytas iš 50% gyvūninės kilmės baltymų ir 50%

daržovių. Gyvūninės kilmės maisto dalį gali sudaryti bestuburiai, pavyzdžiui, sliekai, šliužai,

šilkverpiai, sraigės. Be to, kartais būtina duoti ir smulkių žuvų, taip užtikrinant pakankamą vitamino

A kiekį racione. Tarp duodamų daržovių turėtų būti turinčiosios daug vitamino A bei β karoteno:

garstyčios, kiaulpienės, „Kale“ salotos, petražolės, moliūgai ir morkos. Daržovės gali sudaryti net

iki 75% viso augalinio raciono. Dalį raciono turėtų sudaryti vaisiai. Uogos, obuoliai bei pomidorai

yra geras pasirinkimas vėžlių racionui (2, 3, 7).

Gėlavandeniai vėžliai yra mėsėdžiai, tačiau laisvėje taip pat maitinasi ir vandens augalais,

suaugę vėžliai, lyginant su jaunais, dažniau renkasi augalinį maistą. Didžiąją dalį jų raciono turėtų

sudaryti žuvis ar gyvulių kepenys, taip pat bestuburiai: sliekai, tubifeksai, šliužai, šilkverpiai arba

vėžiagyviai – krevetės ar vėžiai. Mažiausią raciono dalį turėtų sudaryti upėtakis, šamas ar

komerciniai pašarai, nes juose dažniausiai būna mažas vitaminų, bet didelis riebalų kiekis. Taip pat

į racioną naudinga įtraukti akvariumo augalus ar lapines salotas ir morkas (2, 7).

1.3.2. Driežų mityba bei tinkamas racionas

Augalėdžių driežų racioną sudaro daugybė augalų, vaisių ir daržovių. Paprastai driežai

naudoja maždaug tik 2–5% energijos, lyginant su tokio pat dydžio žinduoliu (2). Didžiausią dalį jų

raciono turėtų sudaryti įvairūs augalai ir lapai. Natūraliai augančios žolės, pavyzdžiui, kiaulpienės,

pienės, gysločiai, smiltės, žliūgės, usnys, sausmedžiai, nasturtos žiedai ar našlaitės yra išskirtinai

geras maisto šaltinis. Tačiau neturint šių augalų taip pat galima naudoti daržoves: „Kale“ salotas,

špinatus, brokolius, „Iceberg“ salotas, kopūstus, kiniškus kopūstus, ropes, garbanotąsias trūkažoles,

Briuselio kopūstus, morkas, paprikas, moliūgus ir pomidorus. Didelė ir vaisių įvairovė: obuoliai,

kriaušės, braškės, bananai ar didesnį baltymų kiekį turintys augalai: pupelės, žirniai ar pupos, kurios

irgi gali įeiti į racioną priklausomai nuo driežo rūšies. Labai svarbu racioną praturtinti vitaminais ir

mineralais, turinčiais aukštą kalcio ir fosforo santykį (2 ,6, 7).

Visaėdžiai driežai gali būti 1–99% augalėdžiai, todėl, priklausomai nuo rūšies, svarbu žinoti,

kokią raciono dalį turi sudaryti augalinis maistas. Dauguma visaėdžių driežų dažniausiai maitinasi

vabzdžiais: tarakonais, skėriais, milčiais ir zoofobusais, kuriuos galima lengvai nusipirkti gyvūnams

skirtų prekių parduotuvėse, tačiau kai kurie augintojai maitina ir naujagimiais peliukais. Vėdarėliai,

šimtakojai ir sliekai yra labiau tinkamas maisto šaltinis, negu vabzdžiai, kurie siūlomi parduotuvėse.

Labai svarbu racioną praturtinti vitaminais ir mineralais, kurie turi didelį kalcio ir fosforo kiekį.

Pačius vabzdžius, prieš atiduodant juos driežui, reikėtų pamaitinti vaisiais ar daržovėmis. Siekiant

18

išvengti driežo sužalojimų, visas nesunaudotas gyvas maistas turėtų būti pašalinamas iš terariumo

(1, 2, 3, 6, 7). Mėsėdžiai driežai dažniausiai yra maitinami smulkiais žinduoliais, todėl vitaminų ir

mineralų disbalansas retai pasitaiko, tačiau grobis turėtų būti maitinamas visavertiškai. Per ilgas

negyvų graužikų šaldymas taip pat gali turėtų įtakos jų mitybinei vertei. Šaldyti graužikai turėtų

būti atšildomi iki kūno temperatūros prieš sumaitinimą (2).

1.3.3. Gyvačių mityba bei tinkamas racionas

Gyvatės, priklausomai nuo rūšies, gali maitintis labai įvairiu grobiu. Jų racioną gali sudaryti

žinduoliai, paukščiai, ropliai, varliagyviai, kiaušiniai, žuvys, moliuskai, sliekai ir vabzdžiai.

Dauguma nelaisvėje laikomų gyvačių yra maitinamos atitinkamo dydžio pelėmis ir žiurkėmis.

Žuvimis mintančios gyvatės gali būti maitinamos gyva ar atšaldyta žuvimi, tačiau atšaldyta žuvis

turėtų būti papildoma tiaminu (vit. B1) (2, 6, 7).

Smaugliai ir pitonai turi lėtesnį metabolizmą, lyginant su žalčiais, todėl kai šios gyvatės

pasiekia brandą, jos turėtų būti maitinamos tik kas 2–4 savaites (2).

1.4. Saugūs roplių imobilizacijos metodai ir mėginių ėmimas

1.4.1. Vėžlių imobilizacija

Vėžliai yra labai lengvai fiksuojami apžiūros metu. Dauguma namuose auginamų vėžlių yra

pripratę prie kontakto su žmogumi. Juos reikia tvirtai suimti ir pakelti virš stalo, vienintelis

pasipriešinimas yra bandymas kojomis nustumti laikančią ranką, todėl vėžlį laikyti reikia tvirtai.

Laisvėje sugauti ar kai kurie dideli vėžliai gali būti ne tokie socialūs. Jie stengiasi į kiautą įtraukti

galūnes, tokiu atveju laikant ir fiksuojat vėžlį reikėtų saugoti pirštus, kad jie nepatektų tarp galūnės

ir kiauto (2, 6).

Vandens vėžliai yra labai aktyvūs ir retai įtraukia galūnes į savo kiautą. Tačiau jie gali būti

labai agresyvūs, todėl laikantis asmuo turėtų saugotis galimo įkandimo (2).

1.4.2. Driežų imobilizacija

Driežus fiksuoti reikia ypač atsargiai, nes dauguma jų gali būti irzlūs ir mėgindami

išsilaisvinti gali susižaloti. Maži driežai gali būti apžiūrimi juos įdėjus į plastikinę dėžutė, kai kurie

gekonai gali ramiai būti tiesiog ant ištiesto delno visos apžiūros metu. Svarbiausia yra galvos bei

uodegos fiksacija siekiant išvengti įkandimų ir smūgių uodega. Jeigu yra galimybė kojas taip pat

reikėtų laikyti, taip išvengiant įdrėskimų. Didesni bei labiau agresyvūs driežai gali būti įvyniojami į

rankšluostį. Uždengus galvą, driežas gali nurimti. Chameleonui apžiūrėti galima naudoti šakelę –

laikydamas ją, jis jaučiasi pakankamai ramus (1, 2).

1.4.3. Gyvačių imobilizacija

Dauguma gyvačių, kurios patenka pas veterinarus, yra pripratusios prie žmonių rankų ir

pakankamai gerai elgiasi, tačiau kai kurios rūšys, pavyzdžiui, žaliasis medžių pitonas ar tinklinis

pitonas gali būti agresyvios. Visas gyvates reikia dėti į saugias plastikines dėžes, iš kurių jos

19

negalėtų pasprukti. Prieš tai gyvatę dar galima įdėti į medžiaginį maišą ir jį užrišti. Nė vienos

gyvatės, trumpesnės negu 150 cm neturėtų laikyti du žmonės. Ji suimama kaudaliai žandikaulių, kai

pakeliama, kūnas turėtų būti laikomas dviejose vietose. Fiksacijai gali būti naudojamas ir plastikinis

vamzdis. Norint apžiūrėti dideles ir agresyvias gyvates, jos gali būti seduojamos (2).

1.5. Mėginių ėmimas

1.5.1. Mėginių ėmimas iš vėžlių

Daugumai vėžlių kraują galima paiimti iš jungo, pokarapaksinės(subcarapacial), dorsalinės

uodegos bei peties (brachial) venų. Vėžliai nesivalo savo odos, todėl prieš imant kraujo mėginį labai

svarbu ją nuvalyti ir dezinfekuoti. Visas kraujo kiekis apytiksliai sudaro 5–8% roplių kūno svorio,

todėl tik 10% viso kraujo gali būti saugiai paimta. Jeigu vėžlys sveria 100 gramų tai reiškia, jog jis

turi apie 5–8 ml kraujo ir saugus kiekis, kurį galima paimti iš tokio gyvūno, yra apie 0,5–0,8 ml (2).

1.5.2. Mėginių ėmimas iš driežų

Driežams kraujas gali būti imamas iš ventralinės uodegos venos, jungo venos, ventralinės

pilvo venos, kritiniais atvejais – iš širdies. Maksimalus kiekis, kuris gali būti paimtas, yra apie 0,5%

driežo kūno svorio (1, 2).

Paimti išmatų mėginį gali būti kiek komplikuota,

jeigu driežas yra anoreksiškas. Todėl tam dažniausiai

naudojamos vandens vonelės ar kloakos plovimas (2).

(6 pav.)

1.5.3. Mėginių ėmimas iš gyvačių

Gyvatėms kraujas dažniausiai imamas iš

ventralinės uodegos venos, išskirtiniais atvejais – iš

širdies. Saugus kiekis kraujo, kurį galima paimti, yra

apie 1% kūno svorio (2).

Išmatų mėginiui paimti dažniausiai taikomas

kloakos plovimas. Tam naudojamas fiziologinis

tirpalas (apie 10–20 ml/kg). Po fiziologinio tirpalo

aplikacijos daromas kloakos masažas ir surenkamas

mėginys (2, 6).

Trachėjos lavažas atliekamas esant kvėpavimo

takų infekcijos tikimybei. Tam pro epiglotį į trachėją

įvedamas kateteris. Naudojamas fiziologinis tirpalas

(5–10 ml/kg), kuris aplikuojamas į trachėjos spindį, po

to aspiruojamas atgal (2).

6 pav. Žaliosios iguanos kloakos plovimas

(Iguana iguana) (Autoriaus)

20

1.6. Roplių hematologinių rodiklių ypatumai

Hematologiniai tyrimai yra labai svarbūs, nes kai kurie ropliai serga lėtinėmis ligomis,

neturinčiomis jokių ryškesnių elgsenos pasikeitimų. Ligos požymiai tampa matomi tik pažengusioje

stadijoje. Daugumos sveikų roplių hematokritas varijuoja tarp 20–40% ir yra žemesnis negu

žinduolių ar paukščių. Taip pat jų kraujas perneša daug mažiau deguonies. Hemoglobino

koncentracija taip pat žemesnė – 5,5–12 g/dL, todėl eritrocitų tūris (MCV) yra didesnis lyginant su

žinduolių ir kinta priklausomai nuo roplių rūšies. Mat dėl atvirkštinio ryšio tarp eritrocitų kiekio ir

dydžio rūšys, turinčios didesnes MCV normas, pavyzdžiui, gyvatės ar vėžliai turi mažesnį eritrocitų

kiekį lyginant su driežais, kurie turi mažesnį MCV, bet didesnį kiekį eritrocitų. Vidutinė roplių

eritrocitų gyvenimo trukmė yra 600–800 dienų ir tai yra labai daug lyginant su žmogaus eritrocitų

gyvenimo trukme, kuri yra tik 120 dienų. Tai siejama su lėtu roplių metabolizmu. Pastebėta, kad

dykumose gyvenančių vėžlių patinų kraujyje buvo rastas žymiai didesnis Hb ir PCV negu patelių

kraujyje (8, 9).

Pastebėta, jog vėžlių hematologiniai rodikliai gali skirtis priklausomai nuo sezoniškumo (2).

(3 lentelė).

3 lentelė. Vėžlių hematologiniai rodikliai skirtingu metų laiku (2)

Parametras Žiemą Pavasarį Vasarą

Kraujo morfologija

PCV 0.33 (0.25-0.45) 0.38 (0.32-0.45 0.29 (0.2-0.38

RBC(x10^12/l) 0.83 (0.64-1.28) 0.96 (0.73-1.36) 0.67 (0.47-0.87)

Hb(g/dl) 10.1 (8.6-13) 11.3 (9.5-12.8) 9.3 (6.512.2)

MCV(dl) 402 (350-432) 408 (331-442) 426 (417-444)

MCHC (g/dl) 31.1 (28.6-34.4) 29.8 (25.5-32.6) 32.2 (30.4-33.1

WBC(x10^8l) 10.8 (7.5-14) 7.7 (2-13) 9.8 (6-12,5)

Heterofilai (%) 66 (42-83) 63 (12-83) 58 (34-80)

Limfocitai (%) 33 (15-58) 24 (12-50) 41 (20-64)

Monocitai (%) 0.4 (0-2) 2 (0-10) 0.7 (0-2)

Eozinofilai (%) 0.6 (0-2) 11 (0-30) 0.3 (0-5)

Kraujo biochemija

ALP(IU/l) 196-425

AST(IU/l) 19-13

BUN(mmol/l) 9 (4-14) 103 (58-140) 1 (0-2)

Šlapimo rūgštis(μmol/l) 125-577

Cholesterolis (mmol/l) 2 (1.2-2.5) 1.9 (1.4-2.3) 3.1 (1.3-4.7)

Gliukozė (mmol/l) 0.6 (0.5-0.7) 13.8 (6.7-22) 1,5 (0.9-2.1)

Kalcis (mmol/l) 2.7-3.5

Fosforas (mmol/l) 1.7-3.3

Kalis (mmol/l) 4.5-5

Natris (mmol/l) 130-144

Chloras (mmol/l) 96-115

21

3 lentelės tęsinys. Vėžlių hematologiniai rodikliai skirtingu metų laiku (2)

Parametras Žiemą Pavasarį Vasarą

Kraujo biochemija

Bendri baltymai (g/l) 73 (51-92) 89 (71-112) 87 (74-103)

Albuminai (g/l) 7-28

Globulinai (g/l) 10-26

Gyvačių hematologiniai rodikliai gali kisti priklausomai nuo gyvūno rūšies, tačiau dažniausiai

remiamasi tuo, kokiai šeimai gyvatė priklauso (2). (4 lentelė)

4 lentelė. Žalčių ir pitonų hematologiniai rodikliai (2)

Parametras Kukurūzinis žaltys Karališkasis pitonas

Kraujo morfologija

RBC (x10^12/l) 1,16 (0,62–1,86) 0,79 (0,36–1,31

WBC (x10^9/l) 9,221 (1,020–31,40) 9,448 (1,300–26,00)

Hb (g/l) 115 (97–135) 79 (67–101)

HTC 0,3120 (0,210–0,520) 0,230 (0,100–0,390)

Kraujo biochemija

Bendri baltymai

(g/l)

66 (46–84) 67 (32–105)

Šlapimo rūgštis

(μmol/l)

0,417 (0,077–1,184) 0,357 (0,042–1,369)

Urea (mmol/l) 0,7140 (0,0000–2,142) 0,7140 (0,0000–1,071)

Kreatininas

(μmol/l)

53 (18–177) 18 (0–44)

Gliukozė

(mmol/l)

2,997 (1,721–4,884) 1,388 (0,2220–7,215)

Kalcis (mmol/l) 3,95 (3,00–4,90) 4,00 (2,70–6,55)

Fosforas

(mmol/l)

1,23 (0,61–1,94) 1,16 (0,29–2,33)

LDH (IU/l) 173 (48–444) 263 (77–782)

GGT (IU/l) 10 (0–27) 3 (0–5)

ALP (IU/l) 64 (18–297) 49 (13–153)

AST (IU/l) 42 (9–224) 52 (5–153)

ALT (/IU/l) 34 (4–62) 12 (1–26)

Trigliceridai

(mmol/l)

3,254 (0,5311–12,63) 0,3503 (0,3503–0,3503)

Cholesterolis

(mmol/l)

11,21 (8,133–14,81) 3,212 (0,5957–7,822)

Sveiko roplio modelis

Gyvūnas aktyvus, domisi aplinka, kūnas be sužeidimų, odoje nėra ektoparazitų, dehidratacijos

požymių, akių, nosies, analinės angos srityse nėra ištakų. Ta roplių rūšis, kuri turi galūnėse pirštus

be pakitimų, o ant atskirų kūno dalių nėra išnarų, burnoje nėra stomatito požymių. Vėžlių būrio

gyvūnams karapaksas, plastronas – be sužeidimų, tvirtas ir kietas (2, 3, 6).

22

1.7. Dažniausiai pasitaikančios vėžlių ligos

Virusų sukeltos infekcijos

Herpes virusas yra vienas iš pagrindinių infekcinių susirgimų sukėlėjų vėžliams, laikomiems

nelaisvėje. Kliniškai gali pasireikšti kaip virškinamojo trakto, kvėpavimo takų infekcijos, stomatitas

ar opos burnos ertmėje. Virusų sukeltos ligos turi daug nespecifinių požymių. Pavyzdžiui,

anoreksija, letargija, rinitas, konjunktyvitas ar regurgitacija. Dauguma individų yra nepagydomi (2).

Bakterijų sukeltos infekcijos

Dažniausiai pasitaiko antrinės bakterinės infekcijos – kaip traumų pasekmė ar netinkamų

laikymo sąlygų padarinys. Prasta vandens kokybė, netinkama temperatūra ar nevisavertis racionas

yra predispoziciniai veiksniai bakterinėms infekcijoms išsivystyti. Tinkamos laikymo sąlygos yra

vienas iš svarbiausių aspektų, nes kitu atveju bet koks gydymas bus nesėkmingas. Dažniausi

infekcijų sukėlėjai yra Gram-patogenai, kurie taip pat sudaro ir natūralią mikroflorą. Bakterinėms

infekcijoms gydyti dažniausiai naudojama sisteminė antibiotikų terapija (2).

Grybelinės infekcijos

Grybelinės infekcijos pasitaiko rečiau negu bakterinės, tačiau vis vien ganėtinai dažnos.

Grybelinių infekcijų sukėlėjai yra aptinkami ir gyvenamojoje aplinkoje kaip natūrali mikroflora,

todėl užsikrėsti grybeline infekcija yra tik du galimi scenarijai. Vienas iš jų, kai gyvūnas yra

veikiamas didžiulio sporų kiekio, kitas – kai gyvūno imunitetas yra labai nusilpęs. Odos ligos yra

pakankamai dažnai sutinkamos ir gali paveikti ne tik odą, bet ir šarvą. Abiem užsikrėtimo atvejais

vienas iš gydymo aspektų yra tinkamos laikymo sąlygos. Esant paviršiniam užsikrėtimui to gali

visiškai pakakti visam gydymo procesui, tačiau esant rimtesniam užsikrėtimui reikėtų naudoti

priešgrybelinius preparatus (2).

Endoparazitai

Užsikrėtimas parazitais yra labai būdingas vėžliams, nors kai kurie parazitai yra nepavojingi ir

sutinkami kaip natūrali virškinamojo trakto mikrofauna, tačiau kiti gali būti patogeniški. Tai

priklauso nuo parazitų kiekio bei šeimininko atsako į parazitą. Dauguma vėžlių, kurie parduodami,

yra sugauti laisvėje arba atgabenti iš didelių gyvūnų fermų, todėl būna užsikrėtę daugybe skirtingų

parazitų. Dažniausiai pasitaikantys patogeniniai parazitai: Capillaria, Strongyloides, Ascaris,

Oxyuris. Gydymui dažniausiai naudojami fenbendazolo preparatai, tačiau labai svarbu nenaudoti

ivermektino turinčių preparatų, nes šie yra toksiški vėžliams (2, 10).

Metabolinė kaulų liga

Mitybos sukeltas antrinis hiperparatiroidizmas dažniausiai nustatomas greitai augantiems

jaunikliams, kiaušinius dedančioms patelėms bei vandens vėžliams, kurių racionas nėra

subalansuotas. Sudarant vėžlio racioną labai svarbu atkreipti dėmesį į Ca:P santykį. Vienas iš

pagrindinių šio susirgimo požymių yra suminkštėjęs šarvas. Šis susirgimas gali būti distokijos ar

23

patologinių kaulų lūžių priežastis. Pacientai gali būti gydomi kalcio gliukonatu bei vitaminu D3 iki

kol dieta yra subalansuojama. Vitaminas D3 turėtų būti aplikuojamas į raumenį (i. m.) 400 IU vieną

kartą, o kalcio gliukonatas (23 mg/kg) kas 12 val. Pirmą savaitę – per burną, vėliau kalcis turėtų

būti duodamas su maistu peroraliai. Anoreksiškiems vėžliams gali būti reikalinga papildoma

skysčių terapija ir priverstinis maitinimas. Taip pat labai svarbu yra užtikrinti reikiamas laikymo

sąlygas, sudaryti tinkamą racioną ir esant poreikiui naudoti nuskausminamuosius (2, 7, 11, 12, 13).

Anoreksija

Anoreksija gali kilti dėl daugybės priežasčių arba tai gali būti tiesiog kito susirgimo pasekmė.

Viena iš pagrindinių anoreksijos priežasčių – inkstų funkcijos sutrikimai arba per ilgas žiemojimo

periodas. Pagrindiniai klinikiniai požymiai yra dehidratacija, menkas kūno svoris ir įmitimo

laipsnis, įdubusios akys, sausa burnos ertmė, aukštas šlapimo rūgšties kiekis šlapime. Neseniai

prasidėjusią anoreksiją be aiškios priežasties galima išspręsti pakeitus laikymo sąlygas, taip pat

svarbu palaikyti tinkamą terariumo temperatūrą ir drėgmę. Tačiau esant įsisenėjusiai ligai reikalinga

antibiotikų terapija bei vitamininiai papildai. Esant kritinei gyvūno būklei labai svarbi skysčių

terapija (2, 7).

Ausų abscesai

Pagrindinės priežastys yra vitamino A trūkumas ar aplinkos užterštumas. Pagrindinis

klinikinis požymis – dideli sutinimai ausų srityje, paprastai – vienoje pusėje. Gydoma dažniausiai

chirurginiu būdu pašalinant pūlius ir išplaunant ertmes, be to, taikoma antibiotikų terapija bei

vitamino A papildai (2).

Snapo peraugimas

Jei apatinis ir viršutinis vėžlio snapas auga nevienodai, dažniausiai tai – metabolinės kaulų

ligos pasekmė. Tačiau tai gali nutikti ir vėžlį maitinant vien tik minkštu maistu. Šiuo atveju yra

reikalingas chirurginis snapo lyginimas siekiant atkurti anatomiškai natūralią jo formą. Tam

geriausiai naudoti anesteziją bei didelio greičio pjovimo įrankius (2).

Kloakos ar hemopenio prolapsas

Patinams tai dažniausiai pasitaiko poravimosi sezonu, patelėms – kiaušinių dėjimo metu.

Kloakos prolapsą gali sukelti ir svetimkūnis virškinamąjame trakte ar jo nepraeinamumas, bakterijų

arba parazitų sukeltas enteritas. Esant hemopenio prolapsui, patiną būtina atskirti nuo potencialių

poravimosi partnerių. Tolimesnis hemopenio bei kloakos prolapso gydymas yra toks pat:

svarbiausia sumažinti uždegimą ir grąžinti audinius į jų natūralią anatominę poziciją bei sumažinti

išeinamosios angos skersmenį naudojant keletą siūlių. Taip pat būtina antibiotikų terapija ir

pašalinti pirminę priežastį. Pavyzdžiui, jeigu prolapso priežastis yra parazitų sukeltas enteritas,

būtinas antiparazitinis gydymas(2).

24

Dermatitas

Pagrindinės dermatito atsiradimo priežastys yra užteršta gyvenamoji aplinka ar netinkama

temperatūra terariume. Dermatito klinikiniai požymiai gali būti žaizdelės snapo susijungimo

vietose, ant galvos, po apatiniu žandikauliu ar ant kojų, sausos nekrozės židiniai ant kojų ar

uodegos. Gydant dermatitą labai svarbu yra plauti žaizdą antiseptinėmis medžiagomis, sistemiškai

gydyti antibiotikais ir gerinti laikymo sąlygas (2).

Distocija

Dar gali būti vadinama POKS (poovuliacinė kiaušinių stazė), taip pat gali pasitaikyti ir POFS

(priešovuliacinė folikulų stazė). Pagrindinės distocijos priežastys yra netinkama mityba, netinkamos

laikymo sąlygos, kuomet yra per mažai substrato ar jis yra apskritai netinkamas. Distocijos

pagrindiniai požymiai: anoreksija, neproduktyvus tuštinimasis, bandymas padėti kiaušinius.

Naudojant konservatyvų gydymo būdą labai svarbi yra skysčių terapija, papildomas kalcio šaltinis,

optimalios temperatūros užtikrinimas bei oksitocino terapija. Esant infekcijos galimybei, būtina ir

antibiotikų bei priešuždegiminių vaistų terapija. Taip pat gali būti taikomas chirurginis gydymas

pašalinant gimdą su kiaušiniais (2).

Hipovitaminozė A

Vitamino A trūkumas dažniausiai pasireiškia vandens arba pusiau sausumos vėžliams. Ligą

sukelia netinkama mityba, kai racione yra per mažas vitamino A kiekis. Pasireiškia sutinimu ausų

srityje, odos metaplazija. Pagrindinis gydymas: į racioną įtraukti vitamino A papildus bei gydyti

padarinius, pavyzdžiui, abscesus. Stipriai paveiktiems vėžliams galima skirti vitamino A injekcijas

(ne daugiau kaip du kartus su 14 dienų pertrauka). Vitamino A dozė turėtų būti 500–5000IU/kg ir

aplikuojama po oda (2, 7).

Pneumonija

Ją sukelia netinkamos laikymo sąlygos, netinkama temperatūra ar nuolatinis kvėpavimo takų

dirginimas. Pasireiškia garsiu kvėpavimu. Vėžlys kvėpuoja išsižiojęs, burnos ertmėje galima

pastebėti gleives ar kraują. Gydymui naudojama sisteminė antibiotikų terapija arba gali būti

taikomos antibiotikų inhaliacijos. Taip pat svarbu pakelti aplinkos temperatūrą ir palaikyti švarą

terariume (2, 14).

Opos ant kiauto

Susirgimą sukelia prastos laikymo sąlygos: užteršta gyvenamoji aplinka bei netinkama

temperatūra. Liga pasireiškia opomis ant kiauto ar eritema ant karapakso. Gydoma kasdien kiautą

plaunant antiseptinėmis medžiagomis bei plovimo metu pašalinant nekrozuotus audinius (2).

Viršutinių kvėpavimo takų infekcija

Kvėpavimo takų infekciją dažniausiai sukelia bakterijos, bet sukėlėjais gali būti ir virusai ar

grybelis. Pagrindinis ligos požymis yra ištakos iš nosies ertmės. Esant bakterinei infekcijai,

25

gydymui naudojama antibiotikų terapija, skiriami vitamino A papildai ir gerinamos laikymo sąlygos

(2).

1.8. Dažniausiai pasitaikančios driežų ligos

Pirmuonių sukelti susirgimai

Yra labai daug parazitų, kurie gali paveikti driežus, tačiau tik keletas yra diagnozuojami, nes

dauguma infekcijų yra subklinikinės formos. Kokcidiozė yra viena iš dažniausių infekcinių ligų,

kuri diagnozuojama barzdotosioms agamoms, ją sukelia Isospora amphibolouris (lot.). Kiekviena

cista turi dvi sporocistas, o kiekviena jų keturis sporozoitus. Kriptosporidijos yra dažnai sutinkamas

pirmuonis, kuris parazituoja driežų organizme. Cryptosporidium saurophilum (lot.) dažniausiai

diagnozuojami leopardiniams gekonams. Pirmuonis parazituoja plonajame žarnyne ir sukelia

anoreksiją, o galiausiai – mirtį (2).

Grybelių sukelti susirgimai

Viena iš pagrindinių ir pavojingiausių grybelinių infekcijų yra lot. Chrysosporium anamorph

of Nannizziopsis vriesii, dar kitaip vadinama geltonuoju grybeliu. Dažniausiai aptinkami barzdotųjų

agamų užsikrėtimo atvejai, kurie gali būti mirtini. Grybelio pažeistos vietos dažnai tampa antrinės

infekcijos židiniu, kuomet užkrečiamos Gram-bakterijomis. Dėl šios grybelio sukeltos infekcijos

barzdotųjų agamų kepenyse dažnai susidaro granuliomos. Esant tikimybei, jog driežas ar gyvatė

užsikrėtė grybeline infekcija, rekomenduojama atlikti odos ir poodinio audinio biopsiją bei

citologinį ir histopatologinį tyrimus. Gydant grybelinę infekciją, barzdotosioms agamoms

rekomenduojama skirti vorikonazolą 10mg/kg kūno svorio 70 dienų kas 24 valandas peroraliai. (2,

15).

Endoparazitai

Capillaria, strongyloides, oxyuris (lot.) yra dažniausiai diagnozuojami parazitai, kurie

aptinkami pas driežus. Esant dideliam jų skaičiui, driežai gali tapti anoreksiški, dažnai pasitaiko

virškinamojo trakto nepraeinamumas ar net kloakos prolapsas. Gydymui dažniausiai naudojamas

fenbendazolas, kuris kelias dienas skiriamas mažesnėmis dozėmis, nes manoma, jog taip yra

saugiau aplikuoti vaistą, negu skirti didelę vienkartinę dozę (2, 10).

Virškinamojo trakto nepraeinamumas

Driežams, kurie laikomi ant netinkamo substrato (ant medžio skiedrų ar smėlio) arba kurie

namuose laikomi laisvai, gali būti diagnozuojamas svetimkūnio sukeltas virškinamojo trakto

nepraeinamumas. Diagnozė dažniausiai pagrįsta anamneze ir rentgenologiniu tyrimu. Nustačius

žarnyno nepraeinamumą, būtinas konservatyvus arba chirurginis gydymas (2).

Metabolinė kaulų liga

Metabolinė kaulų liga arba vadinamasis antrinis hiperparatiroidizmas yra labai dažnas visų

rūšių driežų jauniklių susirgimas. Metabolinės kaulų ligos pagrindinės priežastys yra netinkamas

26

apšvietimas ar laikymo temperatūra arba nesuderinta mityba. Klinikiniai požymiai: kojų, stuburo

bei žandikaulio deformacija, patologiniai kaulų lūžiai, kloakos prolapsas. Diagnostikai dažniausiai

naudojamas rentgenologinis tyrimas, kuris parodo virškinamojo trakto stazę, menką kaulų

mineralizaciją. Diagnozę gali patvirtinti ir kraujo tyrimai. Gydant svarbiausia yra užtikrinti

reikiamas laikymo sąlygas bei UVB spindulių šaltinį. Peroraliai ar sistemiškai būtina aplikuoti kalcį

ir vitaminą D toms rūšims, kurioms jis nėra toksiškas. Lūžiai turėtų būti stabilizuoti, o gyvūnas

perkeltas į laikiną mažą terariumą (2 ,7, 11, 12, 13).

Poovuliacinė kiaušinių stazė (POKS) ir priešovuliacinė folikulų stazė (POFS)

Kiaušinių stazės viena iš priežasčių taip pat gali būti prastos laikymo sąlygos, tinkamos vietos

lizdui nebuvimas, netinkama temperatūra ar net privatumo trūkumas. Jeigu kiaušiniai nėra blogos

kokybės, gali būti taikomas konservatyvus gydymas skiriant kalcio gliukonatą bei kalcį peroraliai ir

laukiant keletą dienų, kol patelė pati padės kiaušinius. Esant prastai kiaušinių kokybei, turi būti

taikomas chirurginis gydymas. Distocija taip pat gali būti metabolinės kaulų ligos pasekmė (2).

Folikulų stazė pasitaiko patelėms, kurios neturi kontakto su patinais, dėl neįvykusios

ovuliacijos. Natūraliai nėščios patelės nustoja maitintis, nes didžiąją jų pilvo ertmės dalį užima

folikulai, tačiau esat jų stazei, patelei gali grėsti mirtis. Dar viena folikulų stazės priežastis – per

mažas kalcio kiekis kraujyje, kuomet patelės organizme nėra pakankamai mineralų kiaušinio

apdangalui suformuoti. Diagnozei naudojami rentgenologinis, ultragarso tyrimai, remiamasi

klinikiniais požymiais. Gydant dažniausiai atliekama abiejų kiaušidžių šalinimo operacija. Rūšinė

predispozicija pastebėta pas chameleonus, barzdotąsias agamas, vandens agamas ir iguanas (2).

Inkstų nepakankamumas

Dažna inkstų problemos priežastis visiems ropliams yra inkstų adenokarcinomos (16). Taip

pat gali pasitaikyti inkstų cistos, kurios dažniausiai formuojasi inkstų parenchimoje. Cistos gali

pasitaikyti viename ar abiejuose inkstuose. Kartais jų atsiradimas gali būti kaip chroniškų infekcijų

pasekmė. Yra nustatyti keli atvejai, kai inkstų bei kepenų cistos buvo įgimtos. Inkstų vamzdeliuose

ir glomerule gali kauptis kalcio ar magnio druskos. Kalcio druskos dažnai taip pat apima ir

kraujagyslines struktūras. Inkstų podagra yra dar viena dažna roplių inkstų problema. Tai šlapimo

rūgšties kaupimasis inkstų minkštuosiuose audiniuose sutrikus normaliai jų veiklai. Manoma, jog

viena iš pagrindinių inkstų podagros priežasčių yra netinkama mityba. Kuomet žolėdžiai driežai yra

maitinami per daug baltymingu maistu. (17, 18)

1.9. Dažniausiai pasitaikančios gyvačių ligos

Retro viruso sukelti susirgimai

Virusas dažniausiai paveikia smauglių šeimos atstovus, tačiau gali sirgti ir atstovaujantieji

žalčių šeimai. Virusas perduodamas horizontaliu būdu dalyvaujant kraujasiurbiams, dažniausiai –

erkutėms. Vertikalus perdavimo būdas taip pat būdingas smaugliams. Pagrindinis susirgimo

27

simptomas yra regurgitacija, gyvatė gali palaipsniui prarasti svorį ir mirti arba viskas gali įvykti

staiga. Esant lėtinei eigai, po keletos mėnesių gali prasidėti neurologiniai simptomai, pavyzdžiui,

strabizmas, galvos perkreipimas, traukuliai arba paralyžius. Pitonams šis susirgimas progresuoja

žymiai greičiau, pasireiškia neurologiniais sutrikimais ir baigiasi mirtimi. Diagnozuojama atliekant

kepenų, inkstų ar kasos biopsiją bei aptikus ten virusą. Gydymo nėra (2).

Bakterijų sukeltos infekcijos

Daugumai nelaisvėje laikomų gyvačių infekcijų sukelia Gram-aerobai: Pseudomonas,

Aeromonas, Klebsiella, Esherichia coli, Salmonela. Dauguma šių bakterijų yra ant gyvačių odos

sutinkama natūrali mikroflora, kuri infekcijas gali sukelti esant imunosupresijai. Gydant svarbu

užtikrinti reikiamas laikymo sąlygas, gali būt taikoma antibiotikų terapija (2, 19).

Grybelių sukeltos infekcijos

Grybelių sukeltas dermatitas yra vienas iš pagrindinių mikotinių susirgimų, pasitaikančių

gyvatėms. Dermatitas dažniausiai pasireiškia odos pažeidimais ar susiraukšlėjusiais žvynais

ventralinėje kūno dalyje, kuri turi kontaktą su substratu. Tipinga grybelinės infekcijos išraiška yra

geltonos ar rudos spalvos žvynų pažeidimai, kurie gali lokalizuotis gana didelėje kūno dalyje. Esant

tikimybei, kad driežas ar gyvatė užsikrėtė grybeline infekcija, rekomenduojama atlikti odos ir

poodinio audinio biopsiją bei citologinį ir histopatologinį tyrimą. Atvejai, kuomet grybeline

infekcija užsikrečia keletas gyvūnų tuose pačiuose namuose, yra tapatinami su ektoparazitais, kurie

gali būti infekcijos platintojais. Taip pat tai gali būti blogų laikymo sąlygų pasekmė. Dažniausiai

grybelinius susirgimus sukelia šie grybeliai: Geotrichum, Candida, Aspergillus, Penicillum,

Trichosporum. Tačiau kartais pasitaiko ir Chrysosporium anamorph of Nannizziopsis viriesii. Prieš

šią infekciją joks gydymas nėra efektyvus (2). Pažeistų audinių pašalinimas ir dezinfekcija

naudojant 0,125 proc. chlorheksidino tirpalą yra vienas iš pirmųjų žingsnių sėkmingo gydymo link

(15, 20, 21, 22).

Kvėpavimo takų infekcijos

Kvėpavimo takų infekcijos yra vienas iš dažniausiai gyvatėms pasitaikančių infekcinių

susirgimų. Jį lemia keletas veiksnių. Dažniausiai tai netinkamos temperatūros ir drėgmės sukelta

imunosupresija, sudaranti puikią nišą bakterijoms paveikti kvėpavimo takus. Karantino

nesilaikymas taip pat gali būti viena iš kvėpavimo takų infekcijų priežasčių. Gyvatėms kvėpavimo

takų infekcijas gali sukelti virusai, bakterijos, grybeliai ar parazitai (19, 23, 24).

Ektoparazitai

Patys dažniausi ektoparazitai, kurie aptinkami pas gyvates, yra erkutės Ophionyssus natricis.

Prastos laikymo sąlygos ar karantino nesilaikymas įsigijus naują gyvatę suteikia puikias sąlygas

erkučių populiacijai greitai išaugti prieš jas pastebint. Suaugusios erkutės yra juodos spalvos ir

dažniausiai parazituoja naktį, tačiau esant didelei populacijai gali būti pastebimos ant gyvačių ir

28

dienos metu. Erkutės gali sukelti anemiją bei pernešti virusinius ir bakterinius susirgimus. Gydant

erkes reikia išnaikinti ne tik nuo gyvatės, bet ir iš gyvenamosios aplinkos. Terariumą ir visas

dekoracijas būtina nuplauti karštu vandeniu arba 3% koncentracijos baliklio tirpalu. Taip pat

terariumas ir dekoracijos gali būti purškiamos ivermektino tirpalu. Gyvatėms galima naudoti

permetriną arba fipronilį (2, 10).

Stomatitas (7 pav.)

Tai bakterijų sukelta infekcija burnos ertmėje,

kuri kitaip vadinama burnos puviniu. Lokalizuota

infekcija dažniausiai yra traumos padarinys, tačiau gali

atsirasti ir dėl streso, netinkamų laikymo sąlygų, tam

ypač jautrūs smaugliai ir pitonai. Taip pat ši liga gali

būti kaip antrinis susirgimas dėl inkstų

nepakankamumo, virusų sukeltų infekcijų ar auglių.

Gydymui naudojami nuskausminamieji, pažeisti

audiniai valomi antiseptinėmis priemonėmis, taikoma

antibiotikų terapija (2).

Virškinamojo trakto nepraeinamumas

Pagrindinė virškinamojo trakto nepraeinamumo priežastis yra per dažnas maitinimas,

dehidratacija bei netinkama temperatūra terariume. Nepraeinamumas dažniausiai diagnozuojamas

medžių pitonams, dėl jų lėtos medžiagų apykaitos. Obstrukcija, kurią sukelia svetimkūniai ar

neoplazijos, sutinkama rečiau. Kliniškai gali pasireikšti kaudalinės kūno dalies padidėjimu, kloakos

prolapsu. Diagnozuojama palpuojant ir atlikus rentgenologinį tyrimą. Gydymui gali būti

naudojamos vandens vonelės (24 valandoms) kaip paskatinimas tuštintis. Taip pat šilto vandens

klizmos bei metoklopramidas bei tinkamos laikymo sąlygos (2).

Apatinių kvėpavimo takų susirgimai

Imunosupresijos priežastys yra stresas ir hipotermija. Dėl to vėliau kyla apatinių kvėpavimo

takų susirgimai. Pagrindinis šių ligų klinikinis požymis yra dusulys, kuris pasireiškia kvėpavimu

pražiota burna. Dažniausiai yra diagnozuojamos bakterinės infekcijos, tačiau į diferencinių

diagnozių sąrašą turėtų būti įtrauktas ir užsikrėtimas endoparazitais bei virusinėmis infekcijomis.

Norint nustatyti infekcijos sukėlėją bei jautrumą antibiotikams, rekomenduojama atlikti trachėjos

lavazą. Dažniausiai aptinkamos Pseudomonas, Aeromonas, Klebsiella, Escherichia coli bakterijos.

Gydymui naudojama skysčių terapija, antibiotikų terapija bei tinkamos laikymo sąlygos, bet

svarbiausia – tinkama temperatūra. Kai kuriais atvejais teigiamo rezultato sulaukta naudo jant

antibiotikų inhaliacijas (2).

7 pav. Stomatitas (Autoriaus)

29

Distocija

Distociją arba dar kitaip vadinamą POKS (poovuliacinė kiaušinių stazė) dažniausiai sukelia

netinkamo dydžio gyvūnų veisimas, nutukimas, tinkamos vietos lizdui nebuvimas, nenormalus

kiaušinio dydis. Gydymui naudojamas oksitocinas, be to, reikia paruošti tinkamą lizdavietę,

užtikrinti reikiamą drėgmės kiekį. Jei per 24 valandas po oksitocino injekcijos kiaušiniai

nepasišalina, gali būti taikomas transkutaninis kiaušinio turinio išsiurbimas švirkštu. Likusi

kiaušinio dalis pašalinama švelniai masažuojant kloaką ir bandant išstumti likusį turinį. Nepavykus

to padaryti gali būti taikomas chirurginis gydymas (2).

30

2. TYRIMO MEDŽIAGA IR METODIKA

Egzotiniai ropliai buvo tiriami per vizitą Čekijos X egzotinių gyvūnų klinikoje pagal

ERASMUS+ programą 2018–2019 metais. Surinktos, susistemintos ir išanalizuotos klinikoje

gydytų roplių e-apskaitos 72 ligos istorijos. Surinkta ir išanalizuota informacija apie 14 sausumos

vėžlių (lot. Testudo hermanni, Testudo horsfieldii, Testudo marginata), 14 gyvačių (lot. Python

regius, Boa constrictor, Pantherophis guttata) ir 44 driežus (lot. Chamaeleo calyptratus, Furcifer

pardalis, Iguana iguana, Pogona vitticeps, Physignathus cocincinus, Eublepharis macularius).

Be to, tirti ir analizuoti sirgusių roplių klinikiniai požymiai, jiems atliktos diagnostinės

procedūros, vertinti tyrimų rezultatai bei taikyti specifiniai gydymo metodai.

Visi tiriamieji roplių klasės atstovai buvo suskirstyti pagal būrius, pobūrius ir rūšį, lytį, amžių,

kiekvienai rūšiai būdingiausius pasireiškusius klinikinius požymius, ropliams taikytus

specialiuosius tyrimų metodus, nustatytą diagnozę (-es) ir gydymo metodą.

Atvykus šeimininkams su auginiu, iš jų buvo renkama nuodugni ligos anamnezė, atliekama

pirminė klinikinė apžiūra, pagal būdingiausius pasireiškusius klinikinius simptomus bei anamnezės

duomenis skiriamas vienas ar keli specialieji tyrimai. Remiantis gautais jų rezultatais, buvo

nustatoma ligos diagnozė ir kiekvienam ropliui individualiai skiriamas atitinkamas konservatyvus ar

chirurginis gydymo metodas.

Roplių sveikatingumui nustatyti buvo taikomi šie metodai: ultragarsinis – vertinant organų

dydį; hematologinis – vertinant forminių elementų kiekį, tūrį, formą bei pasiskirstymą pagal rūšį;

buvo tiriami biocheminiai rodikliai; taikytas rentgenologinis tyrimas vertinant organų būklę; imtos

biopsijos, taikytas koprologinis tyrimas, mikrobiologinis, mikologinis tyrimas, kai kurioms rūšims

– imunologinis tyrimas; užrašyta elektrokardiograma ir taikyti chirurginės intervencijos metodai.

Minėtoje klinikoje kiekvienos rūšies gyvūnas buvo saugiai imobilizuotas taikant biologinės

saugos reikalavimus, tiriamiesiems buvo pritaikyti visi specialieji tyrimo metodai:

kraujo morfologinis tyrimas – padeda nustatyti uždegimus, anemijas, taip pat identifikuoti

bakterinės ar virusinės kilmės infekcijas;

kraujo biocheminis tyrimas – parodo kraujyje esančių cheminių medžiagų kiekį ar

koncentraciją, padeda išsiaiškinti vidaus organų veiklos sutrikimus ar jų pažeidimus;

rentgenologinis tyrimas – taikomas norint nustatyti vidaus organų topografinę padėtį ar

patologinius pakitimus juose, šio tyrimo metu kūnas apšviečiamas nedidele doze jonizuojančios

spinduliuotės;

koprologinis tyrimas – taikomas norint išsiaiškinti, ar gyvūnas yra užsikrėtęs virškinamojo

trakto parazitais bei padeda juos identifikuoti;

31

ultragarsinis tyrimas – neskausminga diagnostikos priemonė, paremta nevienodu ultragarso

bangų atsispindėjimu nuo įvairaus tankio kūno audinių, tyrimas padeda įvertinti organų struktūrą

bei dydį;

mikrobiologinis tyrimas – tai mikroorganizmų kultivavimas ant mitybinių terpių norint

išsiaiškinti, kokiai genčiai ar šeimai jie priklauso bei kokioms antimikrobinėms priemonėms yra

jautrūs;

PGR – polimerazinė grandininė reakcija arba tiesiog DNR padauginimas dirbtinai in vitro, šis

tyrimas naudojamas norint tiksliai identifikuoti ligos sukėlėjus;

biopsija – tai ląstelių ar gabalėlio audinio paėmimas tolimesniam tyrimui, dažniausiai naudota

diagnozuojant onkologines ligas;

EKG – elektrokardiograma – tai metodas, kuomet užrašoma širdies ląstelių sukurto elektros

lauko kitimo kreivė, tai vienas iš tyrimo metodų, naudojamų širdies veiklai ištirti;

mikologinis tyrimas – tai grybelių auginimas mitybinėse terpėse siekiant išsiaškinti jų rūšį bei

jautrumą antimikotinėms medžiagoms.

Pagal nustatytą diagnozę taikomas konservatyvus, chirurginis gydymo metodas arba gyvūnas

eutanazuojamas, jei nusprendžiama, jog liga yra nepagydoma.

Konservatyvaus gydymo principai – taikomas medikamentinis gydymas ir priverstinis

šėrimas.

Medikamentai: nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo (NVNU), steroidiniai vaistai nuo

uždegimo (SVNU) , antibiotikai, antimikotiniai preparatai, hormoniniai preparatai, skysčiai.

Chirurginio gydymo esmė – taikant chirurginę intervenciją atstatyti gyvūno fiziologinę būklę

ir pašalinti patologijos ar ligos priežastį.

Gydant roplius buvo atliekamos cistotomijos, ovariohisterektomijos, ovarioektomijos,

salpingotomijos, navikų šalinimo operacijos, įvairios amputacijos.

Ligų diagnostikai taikytas rentgeno tyrimas naudojant APELEM BRS/FERIA aparatą,

hematologiniai tyrimai atlikti naudojant analizatorius „Idexx“, ultragarsinis tyrimas atliktas

naudojant „MyLab™40“ aparatą, biopsijos atliktos naudojant spec. biopsijos adatas pagal gyvūno

rūšį, parazitologinis tyrimas atliktas taikant flotacijos metodiką, mikologinis tyrimas atliktas

naudojant mitybinių terpių metodiką, histopatologiniai tyrimai atlikti laboratorijoje naudojant

standartines metodikas. Rezultatams vertinti naudotas mikroskopas „Olympus CX23“.

Statistinė duomenų analizė buvo atlikta naudojant SPSS ir „Microsoft Excel“ programas,

rezultatai pateikti diagramų pavidalu naudojant „Microsoft Excel“ programą, statistiniai duomenys

laikomi patikimais, kai p<0,05.

Tyrimo schema pavaizduota 8 pav.

32

8 pav. Tyrimo schema

Dažniausiai pasitaikančių roplių ligų, jų

diagnostikos ir taikomų gydymo metodų

tyrimas

Tyrimo duomenų

analizė(SPSS ir „Microsoft

Excel“), išvadų

formulavimas bei

rekomendacijų pateikimas

Visų roplių

Vėžlių

Gyvačių

Driežų

Roplių ligų istorijų rinkimas ir

analizė

Ligų analizė Diagnostikai

taikytų priemonių

analizė

Taikyto gydymo

analizė

33

3. TYRIMO REZULTATAI

Tirti 72 egzotiniai įvairių rūšių ropliai, kurie buvo gydyti Čekijos X egzotinių gyvūnų

klinikoje.

Driežai sudaro 61,11 proc. (n=44), gyvatės – 19,44 proc. (n=14), vėžliai – taip pat 19,44 proc.

(n=14) visų tirtų roplių. (9 pav.)

9 pav. Tirtų roplių pasiskirstymas

Visų tirtų vėžlių būrį sudarė trys rūšys: Testudo hermanni – 42,85 proc. (n=6), Testudo horsfieldii –

35,71 proc. (n=5) ir Testudo marginata – 21, 42 proc (n=3). (10 pav.)

10 pav. Tirtų vėžlių pasiskirstymas pagal rūšį

34

Visų tirtų gyvačių pobūrį sudarė: Python regius – 64,28 proc. (n=9), Boa constrictor – 21,42

proc. (n=3) ir Pantherophis guttatus – 14,28 proc. (n=2). (11 pav.)

11 pav. Tirtų gyvačių pasiskirstymas pagal rūšį

Tirtų driežų pobūrį sudarė: Pogona vitticeps – 34,09 proc. (n=15), Chamaleo calyptratus – 25,0

proc. (n=11), Iguana iguana – 20,45 proc. (n=9), Furcifer pardalis – 13,63 proc. (n=6),

Eublepharis macularius – 4,54 proc. (n=2), Physignathus coccincinus – 2,27 proc. (n=1). (12 pav.)

12 pav. Tirtų driežų pasiskirstymas pagal rūšį

35

Ištyrus visus roplius nustatyta, jog patelės sudarė 47,22 proc. (n=34), o patinai 52,77 proc.

(n=38). (13 pav.)

13 pav. Tirtų roplių pasiskirstymas pagal lytį

Tiriant vėžlių būrį nustatyta, jog patinai sudarė 42,85 proc. (n=6), o patelės 57,14 proc. (n=8).

(14 pav.)

14 pav. Vėžlių pasiskirstymas pagal lytį

36

Ištyrus gyvačių pobūrį nustatyta, jog patelės ir patinai sudarė po 50,0 proc. (n=7) tiriamosios

imties. (15 pav.)

15 pav. Gyvačių pasiskirstymas pagal lytį

Ištyrus driežų pobūrį nustatyta, kad patelės sudarė 43,18 proc. (n=19), o patinai 56,81 proc.

(n=25). (16 pav.)

16 pav. Driežų pasiskirstymas pagal lytį

37

Ištyrus visus roplius pagal amžių nustatyta, kad daugiausiai jų buvo ketverių metų – 11,11

proc. (n=8), dvejų, dvejų su puse ir trejų metų – po 8,33 proc. (n=6), vienerių, vienerių su puse,

penkerių, šešerių bei aštuonerių metų – po 5,55 proc. (n=4), pusės, trejų su puse, septynerių bei

dešimties metų – po 4,16 proc. (n=3), aštuonių mėnesių ir šešerių su puse metų – po 2,77 proc.

(n=2), devynių mėnesių, septynerių su puse, devynerių, vienuolikos, keturiolikos su puse,

penkiolikos, septyniolikos su puse, aštuoniolikos, aštuoniolikos su puse bei dvidešimt aštuonerių

metų – po 1,38 proc. (n=1). (17 pav.)

17 pav. Tirtų roplių pasiskirstymas pagal amžių

Tiriant amžiaus vidurkį nustatyta, kad vyriausi iš visų tiriamųjų roplių buvo Testudo

horsfieldii vėžliai, kurių amžiaus vidurkis – 12,6 m., o jauniausi – Chamaeleo calyptratus

chameleonai, kurių amžiaus vidurkis – 2,5 m. (p<0,001) (18 pav.)

18 pav. Rūšių pasiskirstymas pagal amžiaus vidurkį

38

4, 5, 6 lentelėse nurodyti klinikinės apžiūros metu vėžlių būrio, gyvačių pobūrio bei driežų

pobūrio kiekvienai roplių rūšiai, nepriklausomai nuo diagnozuotos ligos, bendrai pasireiškę

ryškiausi klinikiniai požymiai.

4 lentelė. Vėžlių būrio rūšims pasireiškę būdingiausi klinikiniai požymiai

Rūšis (lot. pav.) Individų

skaičius, n

Požymiai

Testudo hermanni 6 Apatija, anoreksija, letargija, apetito

nebuvimas, nesituštinimas ir nesišlapinimas.

Testudo horsfieldii 5 Nervingas elgesys, anoreksija, kiauto

pažeidimai, apatija, galūnių patinimai.

Testudo marginata 3 Apetito nebuvimas, silpnumas, minkštas

kiautas.

5 lentelė. Driežų pobūrio rūšims pasireiškę būdingiausi klinikiniai požymiai

Rūšis (lot.) Individų

skaičius, n

Požymiai

Chamaeleo

calyptratus

11 Apatija, anoreksija, maisto atsisakymas, nervinga

elgsena, odos pažeidimai, silpnumas.

Pogona vitticeps 15 Apatija, anoreksija, odos pažeidimai, uodegos

nekrozė, bendras silpnumas, apetito nebuvimas.

Furcifer pardalis 6

Apatija, odos pažeidimai, silpnumas,

konjunktyvitas.

Iguana iguana 9

Letargija, anoreksija, prastas įmitimas, uodegos

nekrozė, apetito praradimas, odos pažeidimai,

hipersalivacija.

Physignathus

cocincinus

1

Apsunkintas kvėpavimas, apetito nebuvimas,

hipersalivacija.

Eublepharis

macularius

2

Pilvo išsipūtimas, silpnumas, diarėja.

6 lentelė. Gyvačių pobūrio rūšims pasireiškę būdingiausi klinikiniai požymiai

Rūšis (lot.)

Individų

skaičius, n

Požymiai

Python regius 9 Hipersalivacija, apsunkintas kvėpavimas, odos

pažeidimai, anoreksija.

Pantherophis

guttatus

2 Odos pažeidimai, pilvo ertmės išsipūtimas,

nervingas elgesys.

Boa constrictor 3 Odos pažeidimai

39

Tiriant, kokie specialieji diagnostikos metodai buvo taikomi visiems ropliams, pastebėta, jog

dažniausi buvo kraujo ir rentgenologinis tyrimai – po 56,94 proc. (n=41), ultragarsinis – 13,88 proc.

(n=10), koprologinis ir kai netaikytas joks specialusis tyrimas – po 12,50 proc. (n=9),

mikrobiologinis tyrimas, PGR bei biopsija buvo taikyta 11,11 proc. (n=8), EKG – 5,55 proc. (n=4)

bei mikologinis tyrimas – 1,38 proc. (n=1). (19 pav.) X2=0,30; df=36 Dažniausiai vienam gyvūnui

buvo taikomi keli tyrimo metodai.

19 pav. Ropliams taikyti specialieji tyrimo metodai

40

Visiems vėžlių būrio atstovams buvo taikyti šie diagnostikos metodai: rentgenologinis tyrimas

– 92,85 proc. (n=13), kraujo tyrimai – 64,28 proc. (n=9) ir koprologinis tyrimas – 21,42 proc. (n=3).

(20 pav.) Dažniausiai vienam gyvūnui buvo taikomi keli tyrimo metodai.

20 pav. Vėžlių būriui taikyti specialieji tyrimo metodai

Gyvačių pobūrio atstovams dažniausiai buvo atliekami kraujo tyrimai – 57,14 proc. (n=8),

PGR – 50,0 proc. (n=7), mikrobiologinis – 42,85 proc. (n=6), biopsija – 21,42 proc. (n=3),

netaikytas joks diagnostikos metodas – 14,28 proc. (n=2), koprologinis ir rentgenologinis tyrimai

buvo taikomi 7,14 proc. (n=1). (21 pav.) Dažniausiai vienam gyvūnui buvo taikomi keli tyrimo

metodai.

21 pav. Gyvačių pobūriui taikyti specialieji tyrimo metodai

41

Visiems driežų pobūrio atstovams dažniausiai taikytas rentgenologinis tyrimo metodas –

61,36 proc. (n=27), kraujo tyrimas – 55,27 proc. (n=23), ultragarsinis – 23,45 proc. (n=9),

netaikytas joks diagnostikos metodas – 15,90 proc. (n=7), koprologinis tyrimas ir biopsija – po

11,36 proc. (n=5), EKG – 9,09 proc. (n=4), mikrobiologinis – 4,54 proc. (n=2), PGR ir mikologinis

tyrimai taikyti 2,27 proc. (n=1) visų atvejų. (22 pav.) Dažniausiai vienam gyvūnui buvo taikomi

keli tyrimo metodai.

22 pav. Driežų pobūriui taikyti specialieji tyrimo metodai

42

Tiriant visus roplius bendrai nustatyta, jog dažniausi susirgimai yra inkstų nepakankamumo

sindromas – 13,88 proc. (n=10),( Χ2=54,3; df =25, p<0,001), priešovuliacinė folikulų stazė – 9,72

proc. (n=7), metabolinė kaulų liga – 8,33 proc. (n=6), poovuliacinė kiaušinių stazė – 8,33 proc.

(n=6), virškinamojo trakto nepraeinamumas – 8,33 proc. (n=6), gerybinė neoplazija – 8,33 proc.

(n=6), traumos bei kvėpavimo takų bakterinės infekcijos – 6,94 proc. (n=5), izosporų bei grybelinės

infekcijos – 4,16 proc. (n=3), liežuvio nekrozė ir prolapsas, nudegimai, bei užsikrėtimas

ektoparazitais – 2,77 proc. (n=2), bei kitų susirgimų po 1,38 proc. (n=1): uodegos nekrozė, kepenų

lipidozė, piktybinė neoplazija, adenovirozė, konjunktyvitas, meteorizmas, kepenų

nepakankamumas, ooforitas su cistomis, abscesas, šlapimo pūslės akmenligė, snapo peraugimas,

išsekimas. X2=0,33; df=126 (23 pav.)

23 pav. Tirtų roplių pasiskirstymas pagal nustatytą diagnozę

43

Tiriant tik vėžlių būrį nustatyta, jog dažniausiai pasitaikė metabolinė kaulų liga – 28,57 proc.

(n=4), inkstų nepakankamumas – 21,42 proc. (n=3), virškinamojo trakto nepraeinamumas – 21,42

proc., (n=3), traumos – 14,28 proc. (n=2), poovuliacinė kiaušinių stazė – 7,14 proc. (n=1), šlapimo

pūslės akmenligė – 7,14 proc. (n=1), snapo peraugimas – 7,14 proc. (n=1). X2=0,28; df=18 (24

pav.)

24 pav. Ligų pasiskirstymas vėžlių būryje

Tiriant gyvačių pobūrį daugiausiai nustatyta kvėpavimo takų bakterinių infekcijų – 35,71

proc. (n=5), gerybinių neoplazijų – 21,42 proc. (n=3), grybelinių infekcijų – 14,28 proc. (n=2),

išsekimo, užsikrėtimo ektoparazitais, traumų, poovuliacinės kiaušinių stazės – po 7,14 proc. (n=1).

X2=0,29; df=21 (25 pav.)

44

25 pav. Ligų pasiskirstymas gyvačių pobūryje

Tiriant driežų pobūrį nustatyta, jog dažniausiai pasitaikė priešovuliacinis folikulų stazės

sindromas ir inkstų nepakankamumas po – 15,90 proc. (n=7), (p<0,05), poovuliacinė kiaušinių stazė

– 9,09 proc. (n=4), izosporozė, virškinamojo trakto nepraeinamumas, gerybinė neoplazija – po 6,81

proc. (n=3), liežuvio nekrozė, trauma, stomatitas – po 4,54 proc. (n=2), metabolinė kaulų liga,

nudegimai, užsikrėtimas ektoparazitais, uodegos nekrozė, kepenų lipidozė, piktybinė neoplazija,

adenovirozė, konjunktyvitas, meteorizmas, kepenų nepakankamumas, grybelinė infekcija, ooforitas

su cistomis bei abscesai – po 2,27 proc. (n=1). X2=0,36; df=84 (26 pav.)

26 pav. Ligų pasiskirstymas driežų pobūryje

45

Tiriant kiekvieną roplį atskirai pagal naudotą gydymo metodą nustatyta, jog dažniausiai

naudotas konservatyvus gydymo metodas – 68,05 proc. (n=49), po to chirurginis metodas – 29,16

proc. (n=21) ir eutanazija – 2,77 proc. (n=2). (p<0,05) (27 pav.)

27 pav. Roplių pasiskirstymas pagal taikytą gydymo metodą

Tiriant tik vėžlių būrį pastebėta, jog dažniausiai buvo taikytas konservatyvus gydymo

metodas – 85,71 proc. (n=12), po to – chirurginis metodas bei eutanazija – po 7,14 proc. (n=1). (28

pav.)

28 pav. Vėžlių būrio rūšių pasiskirstymas pagal jiems taikytą gydymo metodą

1

12

1

0

2

4

6

8

10

12

14

Eutanazija Konservatyvus Chirurginis

Dažn

is,

vn

t

Taikytas gydymo metodas

9

8

1 1

5

6

7

1

2

5

4

7

3

1

4 4

1 1 1 1

0

1

2

3

4

5

6

7

8

9

10

Dažn

is,

vn

t.

Rūšis

Konservatyvus Chirurginis Eutanazija

46

Tiriant gyvačių pobūrį nustatyta, jog joms dažniausiai taikytas konservatyvus gydymo

metodas – 71,42 proc. (n=10), o po to chirurginis gydymo metodas – 28,57 proc. (n=4). (29 pav.)

29 pav. Gyvačių pobūrio rūšių pasiskirstymas pagal taikytą gydymo metodą

Tiriant driežų pobūrį nustatyta, jog jiems dažniausiai taikytas konservatyvus gydymo metodas

– 61,36 proc. (n=27), chirurginis – 36,36 proc. (n=16) bei eutanazija – 2,27 proc. (n=1) (30 pav.)

30 pav. Driežų pobūrio rūšių pasiskirstymas pagal taikytą gydymo metodą

47

4. REZULTATŲ APTARIMAS

Išanalizavus per vizitą į Čekijos X egzotinių gyvūnų kliniką pagal ERASMUS+ programą

2018–2019 metais surinktas gydytų roplių e-apskaitos 72 ligos istorijas nustatyta, jog tiriant visus

roplius (n=72) bendrai dažniausiai pasireiškė inkstų nepakankamumas (13,88 proc.),

priešovuliacinė folikulų stazė (9,72 proc.), metabolinė kaulų liga (8,33 proc.), poovuliacinė

kiaušinių stazė (8,33 proc.) bei virškinamojo trakto nepraeinamumas (8,33 proc.). Mano manymu,

visus šiuos susirgimus lėmė netinkamos laikymo sąlygos ar netinkamai subalansuota mityba.

Visavertė, subalansuota mityba, kai pašarai ropliams praturtinami aminorūgštimis, vitaminais,

mineralinėmis medžiagomis, užtikrina jų gerą savijautą ir natūralius nėrimosi procesus.

Užsienio mokslinių straipsnių teigimu, daugumos ropliams pasitaikančių susirgimų priežastis

yra netinkamos laikymo sąlygos (2).

Atlikta mokslinių publikacijų analizė ir šio tyrimo rezultatai rodo, kad Europos Sąjungos

valstybėse augintojai neturi pakankamai žinių apie minėtųjų gyvūnų rūšių bendrąją priežiūrą,

mitybą, prevencines ligų priemones. Tikėtina, kad padėtį galėtų pagerinti platesnė šviečiamoji

veikla.

Neretai augintojai įvairių rūšių roplius įsigyja ir nelegaliu būdu, todėl neaišku, kaip jie buvo

auginti, transportuoti iki to laiko, kol atsirado pas augintoją. Nors Europos Sąjungos valstybėse

veikia ir CITES sistema, tačiau pažeidimų pasitaiko (25).

Atskirai išanalizavus vėžlių būrį nustatyta, jog jiems dažniausiai pasitaikė metabolinė kaulų

liga (28,57 proc.). Literatūroje rašoma, kad viena pagrindinių šio susirgimo priežasčių yra

netinkamai subalansuotas racionas, kuriame yra per mažas kalcio kiekis ar tai, kad nėra UVB

lempos (2).

Dažnai pamirštama, kad vėžliai yra poikiloterminiai gyvūnai, kurie labai ilgai gyvena, be to,

sumažėjus aplinkos temperatūrai gali užmigti žiemos miegu, todėl jų dietoje turi būti ypatingai gerai

subalansuotas Ca, P santykis, pakankamas D3 vitamino kiekis (26, 27).

Išnanalizavus gyvačių pobūrį nustatyta, jog dažniausiai pasitaikė kvėpavimo takų bakterinės

infekcijos (35,71 proc.). Tačiau šio tyrimo rezultatams įtakos galėjo turėti tai, jog tuo metu klinikoje

buvo gydomas gausus kiekis vieno veisėjo kamuolinių pitonų, kuriems buvo diagnozuota

kvėpavimo takų bakterinė infekcija. Pasak literatūros, dažniausiai infekcijas sukelia Gram-aerobai:

Pseudomonas, Aeromonas, Klebsiella, Esherichia coli, Salmonela. Tačiau dauguma šių bakterijų

yra natūrali mikroflora, kuri sutinkama ant gyvačių odos, ir infekcijas gali sukelti tik esant

imunosupresijai. Dažniausia imunosupresijos priežastis yra patiriamas stresas (2 ir dar kažką) (28).

Be to, kokia mikrofauna dominuoja gyvačių organizme, labai priklauso nuo geografinio regiono, iš

kurio kilęs gyvūnas, o tai lemia ir gyvūno sveikatingumą (29).

48

Nustatyta, kad ropliai gali būti rezerviniai šeimininkai Salmonella spp., išskirdami bakterijas

su išmatomis, o iš roplių izoliuoti serotipai O:1,13,23;H:z29;H:1,5; O:40;H:g,t;H:;

O:40;H:g,t;H:1,5 gali būti labai pavojingi žmonėms (30).

Išanalizavus driežų pobūrį nustatyta, jog dažniausiai pasitaikė priešovuliacinis folikulų stazės

sindromas (15,90 proc.). Pasak literatūros priešovuliacinė folikulų stazė pasireiškia patelėms, kurios

auginamos nelaisvėje be patino, dėl neįvykusios ovuliacijos (2).

Išanalizavus visiems ropliams taikytas diagnostikos priemones išsiaiškinta, jog dažniausiai

buvo taikomi kraujo ir rentgenologinis tyrimai (po 56,94 proc.), ultragarsinis tyrimas (13,88 proc.).

Išanalizavus tik vėžlių būrį pastebėta, kad jiems taikyti šie diagnostikos metodai:

rentgenologinis tyrimas (92,85 proc.), kraujo tyrimai (64,28 proc.) ir koprologinis tyrimas (21,42

proc.).

Išanalizavus tik gyvačių pobūrį nustatyta, jog dažniausiai buvo taikomi kraujo tyrimai (57,14

proc.), PGR (50,0 proc.), mikrobiologinis tyrimas (42,85 proc.).

Išanalizavus visus driežų pobūrio atstovus buvo nustatyta, jog jiems dažniausiai taikytas

rentgenologinis tyrimo metodas (61,36 proc.), kraujo tyrimas (55,27 proc.).

Ištyrus vien tik vėžlių būrį pastebėta, jog jiems dažniausiai buvo taikytas konservatyvus

gydymo metodas (85,71 proc.), po to chirurginis gydymo metodas bei eutanazija (po 7,14 proc.).

Ištyrus gyvačių pobūrio atstovams taikytus gydymo metodus paaiškėjo, kad gyvatėms

dažniausiai taikytas konservatyvus gydymo metodas (71,42 proc.), po to chirurginis (28,57 proc.).

Ištyrus driežų pobūrio atstovus išsiaiškinta, kad jiems dažniausiai buvo taikytas

konservatyvus gydymo metodas (61,36 proc.), po to chirurginis (36,36 proc.) bei eutanazija (2,27

proc.).

Išanalizavus visiems ropliams bendrai taikytus tyrimo metodus nustatyta, kad dažniausiai

naudotas konservatyvus gydymo metodas (68,05 proc.), po to chirurginis (29,16 proc.), eutanazija

taikyta 2,77 proc. gyvūnų.

49

IŠVADOS

1. Nepriklausomai nuo roplių būrio, dažniausiai gyvūnams buvo nustatytas inkstų

nepakankamumo sindromas (13,88 proc.).

2. Vėžliai dažniausiai sirgo metaboline kaulų liga (28,57 proc.), gyvatės – kvėpavimo takų

ligomis (35,71 proc.), o driežams buvo diagnozuotas priešovuliacinis folikulų stazės sindromas bei

inkstų nepakankamumo sindromas (15,9 proc.).

3. Roplių ligų diagnostikai buvo taikomi hematologiniai tyrimo metodai (56,94 proc.),

rentgenologinis tyrimas (56,94 proc.) ir ultragarsinis metodas (13,88 proc.). Veiksmingiausias ir

efektyviausias bei dažniausiai naudojamas ropliams gydyti buvo konservatyvus metodas, kuris

sudarė 68,05 procentus.

50

REKOMENDACIJOS

1. Prieš įsigyjant roplį reikėtų gerai išanalizuoti mokslinę literatūrą, apsvarstyti, ar bus

visos galimybės ir sąlygos užtikrinti jam visavertę mitybą tiek vasaros, tiek žiemos periodu.

Išanalizuoti visas reikiamas laikymo sąlygas bei terariumo įrengimo reikalavimus,

rekomenduojamas temperatūras šiltajame ir šaltajame taškuose bei nakties metu. Taip pat

tinkamai įrengti terariumą dar prieš įsigyjant roplį.

2. Siekiant užtikrinti augintinio gerovę, reikia žinoti roplio (vėžlio, driežo, gyvatės)

biologinius, fiziologinius, mitybos ypatumus, reikalingą substrato tipą. Siekiant išvengti

zoonozių, būtina išmanyti biologinės saugos reikalavimus.

3. Atsižvelgiant į rūšies poreikius, užtikrinti visavertę gyvūno mitybą, keisti ją ropliui

augant, orientuojantis į tai, kokiu pašaru tokio amžiaus gyvūnas maitintųsi būdamas laisvėje,

praturtinti maistą vitaminais ir mineralais.

51

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Laurie J. Vitt and Janalee P. Caldwell. Herpetology an introductory biology of amphibians and

reptiles fourth edition. China: Elsevier; 2014. 523-524, 555, 598.

2. Ana Meredith and Cathy Johnson-Delaney. BSAVA manual of exotic pets fifth edition.

India:BSAVA; 2018. 249-315.

3. Douglas R. Mader, Stephen J. Divers. Current therapy in reptile medicine and surgery. Canada:

Elsver; 2014. Chapter 1. 2-19.

4. Lesa Longley, Series Edirot: Fred Nind BVMS, MRCVS. Saunders solutions in veterinary

practice small animal exotic pet medicine. China:Elsevier. 2010. 111-180.

5. Stephan J. Divers, Scott J. Stahal. Mader‘s reptile and amphibian medicine and suegery third

edition. China: Elsevier; 2019. Section 1; 30-127

6. Mark A. Mitchell and Thomas N. Tully, RJ. Manual of Exotic pet practice. China: Elsevier;

2009. 136-250

7. Mans C, Braun J. Update on Common Nutritional Disorders of Captive Reptiles. Veterinary

Clinics of North America: Exotic Animal Practice. 2014;17(3):369-395.

8. Stacy N, Alleman A, Sayler K. Diagnostic Hematology of Reptiles. Clinics in Laboratory

Medicine. 2011;31(1):87-108.

9. Nardini G, Leopardi S, Bielli M. Clinical Hematology in Reptilian Species. Veterinary Clinics of

North America: Exotic Animal Practice. 2013;16(1):1-30.

10. Davies R. Common parasites of pet reptiles. Companion Animal. 2008;13(4):81-89.

11. Klaphake E. A Fresh Look at Metabolic Bone Diseases in Reptiles and Amphibians. Veterinary

Clinics of North America: Exotic Animal Practice. 2010;13(3):375-392.

12. Hedley J. Metabolic bone disease in reptiles: Part 1. Companion Animal. 2012;17(6):52-54.

13. Hedley J. Metabolic bone disease in reptiles: Part 2. Companion Animal. 2012;17(7):38-41.

14. McCoy E, Mushinsky H, Lindzey J. Conservation Strategies and Emergent Diseases: The Case

of Upper Respiratory Tract Disease in the Gopher Tortoise. Chelonian Conservation and Biology.

2007;6(2):170.

15. Schmidt V. Fungal Infections in Reptiles—An Emerging Problem. Journal of Exotic Pet

Medicine. 2015;24(3):267-275.

16. Keck M, Zimmerman D, Ramsay E, Douglass M, Reavill D. Renal Adenocarcinoma in Cape

Coral Snakes (Aspidelaps lubricus lubricus). Journal of Herpetological Medicine and Surgery.

2011;21(1):5.

17. Reavill D, Schmidt R. Urinary Tract Diseases of Reptiles. Journal of Exotic Pet Medicine.

2010;19(4):280-289.

52

18. Romagnani P, Lasagni L, Remuzzi G. Renal progenitors: an evolutionary conserved strategy for

kidney regeneration. Nature Reviews Nephrology. 2013;9(3):137-146.

19. Artavia-León, A., Romero-Guerrero, A., Sancho-Blanco, C., Rojas, N. and Umaña-Castro, R.

(2017). Diversity of Aerobic Bacteria Isolated from Oral and Cloacal Cavities from Free-Living

Snakes Species in Costa Rica Rainforest. International Scholarly Research Notices, 2017, pp.1-9.

20. Allender M, Baker S, Wylie D, Loper D, Dreslik M, Phillips C et al. Development of Snake

Fungal Disease after Experimental Challenge with Ophidiomyces ophiodiicola in Cottonmouths

(Agkistrodon piscivorous). PLOS ONE. 2015;10(10):e0140193.

21. Allender M, Hileman E, Moore J, Tetzlaff S. Detection of Ophidiomyces, the Causative Agent

of Snake Fungal Disease, in the Eastern Massasauga (Sistrurus catenatus) in Michigan, USA, 2014.

Journal of Wildlife Diseases. 2016;52(3):694-698.

22. Bohuski E, Lorch J, Griffin K, Blehert D. TaqMan real-time polymerase chain reaction for

detection of Ophidiomyces ophiodiicola, the fungus associated with snake fungal disease. BMC

Veterinary Research. 2015;11(1).

23. Schumacher, J. (2011). Respiratory Medicine of Reptiles. Veterinary Clinics of North America:

Exotic Animal Practice, 14(2), pp.207-224.

24. Hoon-Hanks, L., Layton, M., Ossiboff, R., Parker, J., Dubovi, E. and Stenglein, M. (2018).

Respiratory disease in ball pythons (Python regius) experimentally infected with ball python

nidovirus. Virology, 517, pp.77-87.

25. Garlick J. China's Trade with Central and Eastern European EU Members: an Analysis of

Eurostat Data, 2004-2014. Acta Oeconomica Pragensia. 2015;2015(4):3-22.

26. Mustafa S., Zlateva N. (2018). Anesthesia, chemical restraint and pain management in snakes

(serpentes) –a review. tradition and modernity in veterinary medicine, 2018, vol. 3, No 1(4): 37–44.

27. Mitchell, M. A., Thomas N. T. Jr.(2009).Manual of Exotic Pet Practice.Saunders Elsevier, 160–

162.

28. Arabkhazaeli, F.1*, Rostami, A.2, Gilvari, A.3, Nabian, S.1, Madani, S.A.4 Frequently

observed parasites in pet reptiles’ feces in Tehran. Iran J Vet Med., Vol 12, No 1 (2018 ).19-25.

29. Farkas J. K,. Johannsen R. E, Leonard K. M. , Kerby J. I. Distributional records of amphibians

and reptiles from South Dakota, USA. Herpetol. Rev.2017. 48:133–137.

30. Tomastikova Z, Barazorda Romero S, Knotek Z, Karpiskova R. Prevalence and characteristics

of Salmonella species isolated from captive reptiles in the Czech Republic. Veterinární Medicína.

2017;62(No. 8):456-469.

Documents

Dažniausiai pasitaikančios roplių ligos, jų diagnostika