Dr. Vytautas Rubavičius Lietuvos kultūros tyrimų institutas

Naujausi ir aktualiausi Naujausi ir aktualiausi kultūros tyrinėjimai, kultūros tyrinėjimai, atsižvelgiant į jų atsižvelgiant į jų vaidmenį ugdant laisvą, vaidmenį ugdant laisvą, kūrybingą ir intelektualią kūrybingą ir intelektualią asmenybę (I dalis)asmenybę (I dalis)

Dr. Vytautas RubavičiusLietuvos kultūros tyrimų institutas

Inovatyvios gimtosios lietuvių kalbos mokytojų kvalifikacijos tobulinimo programos įgyvendinimas

1. KULTŪROS TYRINĖJIMAI 1. KULTŪROS TYRINĖJIMAI nacionaliniam tapatumui nacionaliniam tapatumui tvirtintitvirtinti Kultūros tyrinėjimų sritys apima Lietuvos kultūros

kaitą XX ir XXI amžių sandūroje, taip pat toje kaitoje išryškėjusias aktualias istorinio kultūrinio bei urbanistinio paveldo sritis. Tarp pastarųjų – LDK kultūra ir visuomenė, lietuvių tautos virtimas nacija XX amžiaus pradžioje, lietuvybei išlaikyti svarbus pokario pasipriešinimo tarpsnis, taip pat sovietinės kultūros ir sovietinio žmogaus kūrimo praktika. Tuos tyrinėjimus galima apimti bendresniais įvairaus „rango“ kultūrinių tapatumų, jų sąveikų su kolektyvine bei istorine atmintimi klausimais.


2. KULTŪROS SUPRATIMAS2. KULTŪROS SUPRATIMAS Kultūra – gimtosios kalbos pagrindu istoriškai susiklostanti

visuma būdų, laiduojančių tam tikroje teritorijoje gyvenančių žmonių ir bendruomenių sugyvenimą, taip pat žmonių ir tautų sugyvenimą su gamtos, istorinio kultūrinio paveldo ir kaimyninių tautų aplinka. Visokia žmonių veikla, žmonių ugdymas, jų bendravimas ir kūryba galima tik kultūros teikiamais būdais, apimančiais ir religinę patirtį. Kultūra palaiko bei tvirtina nacionalinį ir kitokius tapatumus, išlaiko nacionalinio tapatumo savikūrai būtiną istorinę kolektyvinę atmintį, apimančią ir istorinio teritorinio valstybingumo nuovoką.

Pirminę šiuolaikinės kultūros „infrastruktūrą“ kuria švietimo sistema, palaikanti bibliotekų, muziejų, bendruomenių namų ir kitokių įstaigų tinklus. Mokykla laikytina nacionalinės kultūros stuburu.

Žvelgiant į kultūrą sugyvenimo požiūriu joje išskirtinos ekologinė, istorinio kultūrinio paveldo, tautinių santykių ir eurointegracijos plotmės. Visos jos glaudžiai susijusios ir grindžia viena kitą. Kultūra – vienas svarbiausių socialinės sanglaudos veiksnių.


3. KULTŪRA IR ŽMOGUS3. KULTŪRA IR ŽMOGUS KULTŪRA IR GIMTOJI KALBA NULEMIA ŽMOGAUS

SOCIALINIŲ SAITŲ POBŪDĮ, JO ŠEIMYNINIUS IR GIMINYSTĖS RYŠIUS, TEIKIA JAM BENDRIAUSIUS PASAULĖŽVALGOS IR PASAULĖŽIŪROS BRUOŽUS. KULTŪROJE SUKAUPTOS INDIVIDO LAVINIMO, SĄMONINIMO PRIEMONĖS, KURIOS ILGAINIUI VIRSTA VIDINĖMIS SĄMONINGUMO STRUKTŪROMIS. KULTŪROJE UŽKODUOTA IR ŽMOGAUS KULTŪRINĖS KŪRYBINĖS SAVIRAIŠKOS PASKATA. ŽMOGUS ĮSIMENA KULTŪRINIUS DALYKUS BEI „ĮRANKIUS“, KURIE IR TAMPA JO SAVASTIMI. ĮSIMINIMAS YRA KŪRYBINIO POBŪDŽIO. KULTŪRA YRA ATMINTIES „MAŠINA“, TODĖL INDIVIDO LAISVĖ YRA SUSIJUSI SU JO KULTŪRINE SAVIRAIŠKA. INDIVIDUALIAME „AŠ“ GLŪDI KULTŪRINIS IR KALBINIS „MES“.


4. Vietovė ir žmogus4. Vietovė ir žmogus Vieta, o ypač gimtinė, svarbi žmogui dėl daugelio priežasčių. Ryšys

– egzistencinis, nes žmogus gimsta tam tikroje vietoje, vietovėje, vietinėje aplinkoje. Vieta kildina ir palaiko žmogaus socialinę aplinką, joje rutuliojasi socialiniai santykiai, ritualai, nusėda kultūrinės kūrybos apraiškos. Būtiškoji žmogaus ir vietos sandermė aiškiai išreikšta ir mituose, ir kalboje, kuri kreipia į įprastu žvilgsniu neregimus ir sunkiai apmąstymams pasiduodančius vietos ir žmogaus sąlyčio paribius, kur „žmogus yra savo vietoje“, o vieta yra žmogaus gyvenama. Visų tautų mitai vienaip ar kitaip nupasakoja jų gyvenamas aplinkas – kalnus, lygumas, dykumas ar jūras. Dievai ar kosminės jėgos veikia atpažįstamoje aplinkoje, kurios ypatumų negali suvokti bei išgyventi prašalaitis. Vietinėmis dievybėmis buvo pripažįstami kalnai, uolos, upės, ežerai.

Vietos, vietovės egzistencinę svarbą individo tapatumui liudija ir kalba. Juk sakome, kad gyvenime būtina „rasti savo vietą“. Kalba nurodo, kad pati gyvenimo tėkmė būtina įvietinti, kad tik įvietinta ji tampa žmogaus savasties pagrindu. Gyvenimas ne tik fiziškai gyvenamas tam tikrose vietose, bet ir kreipia žmogų į jo vietą, kuri apima esminius tapatumo bruožus – polinkius, profesiją, socialinius saitus. Palyginkime: „jis vis dar ieško savo vietos“ ir „jis jau rado savo vietą“, įsivaizduodami, kad kalbame apie dvidešimtmečius ir keturiasdešimtmečius žmones. Iš tokių pasakymų ryškėja ir požiūris į apkalbamus žmones, ir jų socialinis „svoris“. Tokia vietos svarba būdinga visam baltų-slavų kalbų arealui. Juk ir mūsų miesto pavadinimas kilęs iš slavų miasto, tad miestai yra ypatingos žmonių santalkos, tapusios civilizacijos gimties ir kūrimo vieta.


5. Gimtinė ir tėvynė5. Gimtinė ir tėvynėGimtinės supratimą iškelia ir palaiko natūralia

vadintina jausena, kuriai būdingas įvairiais atmintyje nugulusiais vaizdais stiprinamas prieraišumo tam tikrai vietai pojūtis. Tas pojūtis konkrečią vietą sieja su artimiausių žmonių bendryste, tad vienaip ar kitaip persmelkia individo tapatumą. Tėvynės supratimas abstraktesnis, palaikomas žmogaus kritinės savimonės. Ryšys su tėvyne išugdomas, kaip svarbus tautos ir visuomenės sanglaudos ir tęstinumo veiksnys, laiduojantis valstybingumo gyvybingumą. Tėvynės supratimui ir sąmoningam patriotiškumui būtinos tėviškės jausenos šaknys.


6. Lietuvos kultūra: iš 6. Lietuvos kultūra: iš sovietinės į postmoderniąjąsovietinės į postmoderniąjąLietuvos kultūra ir lietuvių tauta išgyvena

didžiulių pokyčių meta. Perėjimas iš sovietinio pasaulio į kapitalistinį keičia ne tik politinius, ekonominius, socialinius santykius, bet ir žmonių tapatumus, jų jausenas ir savivaizdžius. Vienoks – sovietinio žmogaus – vaizdinys buvo kuriamas ir įtvirtinamas sovietmečiu, visai kitoks įsivyravo šiuo metu, kai svarbiausiu dalyku tampa kuo daugiau turėti ir kuo daugiau vartoti. Vartojimas šiuolaikiniame postmoderniajame kapitalizme tampa esmine žmogaus kultūrinės veiklos forma. Vartojimo pobūdis rodo žmogaus socialinę padėtį, jo ryšius ir išreiškia jo savijautą. Kultūra teikia rinkoms įvairiausius simbolinius ir prasminius produktus, kuriuos žmogus supina į gyvenimo stilių ir savąjį tapatumą.


7. Vartojimas; laisvė ir 7. Vartojimas; laisvė ir prievartaprievartaVartojimas šiuolaikiniame postmoderniajame

kapitalizme tampa esmine žmogaus kultūrinės veiklos forma. Vartojimo pobūdis rodo žmogaus socialinę padėtį, jo ryšius ir išreiškia jo savijautą. Kultūra teikia rinkoms įvairiausius simbolinius ir prasminius produktus, kuriuos žmogus supina į gyvenimo stilių ir savąjį tapatumą. Vartojimas susiejamas su pasirinkimo laisve: kuo labiau gali rinktis, tuo esi laisvesnis. Pasirinkimo laisvę laiduoja finansinė galia. Vartojimo nuostata ir kultūra teigia ne tik vartojimo pasirinkimo laisvę, bet ir būtinumą vartoti. Pagal vartojimo galią sprendžiama apie žmogų. Vartojimo prievarta ypač ryški paauglių kultūroje.


8. Nacionalinio tapatumo 8. Nacionalinio tapatumo (lietuvybės) klausimas(lietuvybės) klausimas Nacionalinis tapatumas – tai valstybingumo

siekiančios ir ypač valstybinės saviorganizacijos patirties įgavusios tautos tapatumas. Dauguma Europos tautų XIX amžiuje išgyveno nacionalinių valstybių kūrimo, kitaip tariant, tautų virtimo nacijomis tarpsnį. Savas valstybes kūrė tautos, o valstybinio gyvavimo patirtis prie etnokultūriniu bei tautiniu atskirumu ir/ar išskirtinumu grindžiamo tapatumo pridėjo piliečių ir jų lygybės supratimą. Tautinio tapatumo ir pilietiškumo sandų sąveika – visose valstybėse sava ir istoriškai konkreti. Piliečių lygybės supratimas – juridinis, tačiau jis savaip atkartoja krikščioniškąjį „nei žydo, nei graiko“. Kaip nacija esame labai jauni. Mūsų valstybingumo patirtis menka. Lietuvybės įtvirtinimo ir sutvirtinimo vyksmas atsiskleidžia Vinco Kudirkos veikloje, taip pat įvairiuose atsiminimuose.


9. Tauta ir valstybė9. Tauta ir valstybėLietuvių tauta palyginti neseniai, įveikdama

aplinkinių didžiųjų tautų pasipriešinimą perėjo į valstybinės saviorganizacijos būseną, susikūrė savo valstybę. Valstybingumo siekis, valstybės kūrimo darbas ir tekę išbandymai nusėdo istorinėje kultūrinėje atmintyje ir tapo bene stipriausiu lietuvybės palaikymo bei stiprinimo veiksniu. Kadangi sovietinė okupacija nutraukė neilgą nepriklausomos valstybės gyvavimą, tai valstybingumas atmintyje buvo savaip susakralintas. Todėl ypač skaudžiai išgyvenama šiuo metu išryškėjusi tautos, visuomenės ir valstybės atskirtis. Ryšio su valstybe jausenos silpnėjimas skatina nacionalinio tapatumo eižėjimą.


10. Nacionalinis tapatumas: 10. Nacionalinis tapatumas: istorinė atmintis ir istorinis istorinė atmintis ir istorinis kultūrinis paveldaskultūrinis paveldas

Glaudaus tapatumo ir praeities prisiminimo, taip pat atminties archyvo, kurio didžioji dalis vadintina istoriniu kultūriniu paveldu, ryšys plačiai aptarinėjamas mokslinėje literatūroje. Tą ryšį liudija vis labiau susisiejančios dvi per pastaruosius porą dešimtmečius vienomis svarbiausių Europoje tapusios tyrinėjimų kryptys, kurias galima vadinti net tyrinėjimų „bumais“. Viena jų apima įvairiausius atminties, prisiminimo bei minėjimo pavidalus, o kita – individualių, grupinių, etnokultūrinių, tautinių tapatumų kūrimą bei perkūrimą, taip pat nacionalizmo sklaidą ir funkcijas. Bendresnio požiūrio į istoriją, taip pat socialinių atminties rėmų įtvirtinimas yra svarbus ir įvairių tapatumų kūrimo, ir politinės galios legitimavimo veiksnys. Lietuvybė – tai ne tik tam tikra atskirtis ir išskirtis, o ir kultūrinė Lietuvos istorinio kultūrinio paveldo įsisavinimo veikla, kurianti ir tvirtinanti istorines šaknis bei istorinę atmintį. Lietuvybėn reikia įimti žydų, lenkų, baltarusių, Klaipėdos krašto žmonių palikimą, nes mūsų tapatumas radosi, plėtojosi per santykius su tomis bendruomenėmis. Kuo daugiau paveldo ir istorinio laiko įsisavinsime, tuo daugiau įgysime kultūrinės kūrybos ir nacionalinio tapatumo tvirtinimo galių bei gebėjimų, kurie tik ir gali padėti tvarkytis su vis naujais dabarties iššūkiais.


11. Istorinė atmintis 11. Istorinė atmintis laisvinantis iš sovietinės laisvinantis iš sovietinės okupacijosokupacijos Lietuvos laisvinimąsi iš sovietinės okupacijos žymėjo

nepaprastas kolektyvinio prisiminimo ir socialinės atminties suintensyvėjimas. Laisvinimasis ne tik keitė kolektyvinės atminties veikimo režimą, nustatantį, kas ir kodėl svarbu prisiminti, taip pat prisiminimų turinį, bet ir pats buvo prisiminimo palaikomas. Nepriklausomos valstybės, tremties bei pokario kovų prisiminimas telkė žmones išsilaisvinimui ir skatino naujo tapatumo kūrimą, apėmusį visus socialinius sluoksnius. Išsilaisvinęs iš okupanto pančių žmogus jau kitoks nei kentęs tuos pančius, juolab padėjęs okupantui tvirtinti valdžią. Istorijos ir paveldo reikšmę naujo tapatumo savikūrai liudija 1936 metais išleistos Adolfo Šapokos Lietuvos istorijos perleidimas 1989 metais – šis veikalas buvo svarbus santalkos veiksnys, keičiantis ne tik pasaulėvaizdį, bet ir pasaulėjautą, taip pat naikinantis sovietinę istorijos sampratą ir ja grindžiamą sovietinio žmogaus ugdymo programą.


12. Sovietinė nutautinimo 12. Sovietinė nutautinimo politikapolitikaSovietinės kultūros ir ideologijos tikslas buvo

sukurti naują tarybinį žmogų ir naują naciją – sovietinę liaudį, tautą. Kūrimas – rusų kalbos ir rusų nacijos pagrindu. Tad rusifikavimui buvo pasitelktas visas carinės Rusijos kultūrinės politikos paveldas, įvilktas į naujus, „mokslinės“ ideologijos rūbus. Kultūros plėtrai ir švietimui buvo skiriama daugiausia dėmesio, nes gerai suvokta, jog kaip tik kultūra „kuria“ žmogaus ir bendruomenės tapatumą. Tačiau kultūros kūrimas išlaisvina žmogų naujų prasmių paieškoms. Išsaugota gimtoji kalba įvairiais kultūros pavidalais primena gimtinę, jos istoriją ir išlaiko atmintyje laisvės lūkesčius.


13. Sovietmetis dabartyje13. Sovietmetis dabartyje Nepaprastai spartus išsilaisvinimas iš sovietinės

okupacijos ir susisaistymas su Europos Sąjungos politinėmis bei ekonominėmis struktūromis neleido visuomenei išgyventi atgautos nepriklausomybės ir suvokti, kokia yra dabartinė jos būsena ir kokie jos tikslai. Atgavus nepriklausomybę, nacionalinis tapatumas, kurį palaikė ir skatino aiški „mes“ (Lietuvos žmonės, lietuviai) – „jie“ (okupantai) priešprieša, tapo problemiškas jau vien dėl to, kad nebuvo sutvirtintas jokia desovietizavimo programa, galėjusia padėti visuomenei iškelti į viešumą sovietinį nomenklatūrinį paveldą ir šitaip paskatinti demokratinį visuomenės savikūros vyksmą. Sovietmečio politinis elitas sugebėjo prisitaikyti prie naujų sąlygų ir sustiprino savo politinę ekonominę galią. Svarbiausia – buvo išlaikytas partinių valdymo principas, tad nesusiklostė demokratinės savivaldos pagrindai, kurie tik ir kuria pilietinę visuomenę. Kultūrinė kūryba buvo nuvertinta, nes kultūros tvirtinamas ir teigiamas laisvo kūrybingo žmogaus idealas yra neparankus jokiai partinei nomenklatūrinei valdžiai.


14. ES politinė nuostata 14. ES politinė nuostata nacionalinių dalykų nacionalinių dalykų atžvilgiuatžvilgiu ES architektų esminis tikslas buvo apmąsčius

tragišką XX a. Europos karų ir žudynių patirtį kurti tokias valstybinių santykių sąlygas, kurios nebeteiktų prielaidų naujoms pasaulinėms tragedijoms. Buvo aptiktas ir pagrindinis tragedijas sukeliantis virusas – nacionalizmas. Tad įsivyravo politinė nuostata trinti iš europiečių sąmonės nacionalizmą, sykiu ir silpninant nacionalinius jausmus, nacionalinius tapatumus tautų sąsajas su savomis valstybėmis. Tokiai politikai padėjo ir globalizacijos vyksmas, milijonus žmonių pavertęs emigrantine darbo jėga. ES nebuvo skatinami nacionalinių klausimų bei interesų svarstymai, nei tokius klausimus palaikantys politiniai elitai. Lietuvos politinis elitas greitai suvokė naująją konjunktūrą ir prie jos deramai prisitaikė, išlaikydamas politinės valdžios svertus ir naujų europinių finansinių srautų valdymą.


15. Pilietiškumo principas ir 15. Pilietiškumo principas ir ideologijaideologijaES politika iškelia pilietinės visuomenės

svarbą naujam europietiškam tapatumui kurti ir įtvirtinti. Pilietiškumo principas tampa pilietiškumo ideologija, kuria grindžiamas žmonių „atsaistymas“ nuo jiems svarbių natūralių gimtosios žemės, savos valstybės jausenų, nes visokios šaknys, visokie savumai supriešina žmones, skaido juos į savus ir svetimus, prašalaičius. Visi piliečiai visur yra lygūs. Buvimas europiečiu įsivaizduotinas kaip prašalaičių, svetimšalių bendravimas kuriant bendrą viešąją erdvę ir ugdant solidarumo dvasią.


16. Europietiška lietuvybė16. Europietiška lietuvybė Lietuvos visuomenė neišgyveno savos europietiškos

nacionalinės valstybės atkūrimo tarpsnio, o kaip tik to tikėjosi didžiuma visuomenės, kuri praeito amžiaus 9-ojo dešimtmečio antroje pusėje buvo veikiama nacionalinių idėjų, istorijos vaizdinių, pasakojimų apie trėmimus ir pokario partizanų kovas. Tačiau ir eurointegracinė kryptis nebuvo vien tik politinio elito reikalas – ji buvo grindžiama visuomenei gerai suvokiama ir priimtina „sugrįžimo į Europą“ idėja: buvome europiečiai, kuriam laikui geležinės uždangos atskirti nuo savo didžiosios bendrijos. Lietuvos politiniam elitui nusišalinus nuo nacionalinio tapatumo tvirtinimo klausimų visuomenė greit atsidavė naujoms „gerovės kūrimo“ ar paprasčiausio išgyvenimo paskatoms. Europiečiais greit tapo daugybė emigrantų, o emigracijos bangos pakeitė ir žmonių tarpusavio santykius. Giminystė jau ne vietinė, o savo ryšiais apimanti daug šalių. Europietis lietuvis jau yra diasporos gyvenimo ragavęs žmogus, galintis į Lietuvą pažvelgti kitų šalių gyventojų akimis.


17. Nacionalinis tapatumas ir 17. Nacionalinis tapatumas ir nacionalizmasnacionalizmas Nacionalizmas yra nacionalinį tapatumą

suvokti ir įtvirtinti, taip pat jį ugdyti skatinanti jausena. Sykiu ta jausena palaiko ir tvirtina tautos bei nacijos bendrumą ir išskirtinumą. Nacionalizmas yra priklausymo tautai, nacijai ir skirties nuo kitų jausena. Tautų įvairovė – pasaulio turtas. Nacionalizmą dera įsivaizduoti kaip tam tikrus žmones į tautas ir nacijas, o nacijas su jų valstybėmis siejančius „klijus“, kurie buvo „išrasti“ kuriantis modernioms valstybėms. Be tokių klijų neįmanoma kurti ir gyvybingo europietiško tapatumo. Politiniai elitai gali pasitelkti nacionalizmą savo tikslams ir paversti jį agresyviu ar šovinistiniu nacionalizmu. Tokiam nacionalizmui priešnuodis yra sugyvenimo principu grindžiama kultūrinė kūryba.


18. Nacionalizmas Lietuvoje ir 18. Nacionalizmas Lietuvoje ir kaimyninėse šalysekaimyninėse šalyse Didžiosiose kaimyninėse valstybėse Rusijoje,

Lenkijoje, Baltarusijoje pastebimas nacionalistinių jausenų, taip pat agresyvaus šovinistinio nacionalizmo jausenų stiprėjimas, apimantis plačius socialinius sluoksnius. Rusijoje tai susiję su imperinės politikos tikslais ir bandymais išlaikyti savo geopolitinę įtaką, Lenkijoje – su šios valstybės vaidmens stiprinimo ES uždaviniais, Baltarusijoje – su nacijos formavimosi paskatomis. Su savo kaimynėmis esame susiję istoriniais ryšiais, todėl šie vyksmai tampa įvairialype Lietuvos politinio spaudimo priemone. Nacionalizmo stiprėjimas yra ir atsakas ne tik į „išvietinantį“ ir „pervietinantį“ žmones globalizacijos vyksmą, bet ir į ES politikos nacionalinių klausimų atžvilgiu ypatumus. Mūsų mažosios kaimynės Estija ir Latvija taip pat susirūpinusios savo nacionaliniais tapatumais ir jų stiprinimą kultūrinės kūrybos būdais skelbia pirmiausiu valstybinės strategijos uždaviniu. Daugelyje ES šalių jaučiamas būtinumas stiprinti visuomenės ir valstybės ryšius nacionalinės jausenos pagrindu.


19. Lietuvos nacionalinio 19. Lietuvos nacionalinio tapatumo politika tapatumo politika Atgavus nepriklausomybę Lietuvos politinis elitas nusišalino

nuo nacionalinio tapatumo kūrimo ir tvirtinimo klausimų. Svarbiausia – ekonominės gerovės kūrimas. Deja, ir šiame bare laimėjimais negalime pasigirti. Nebuvo deramai suvokta, jog ekonominė veikla taip pat grindžiama tam tikromis kultūrinėmis nuostatomis, kurios veikia kaip nacionalinio tapatumo bruožai. Pati šiuolaikinė ekonominė veikla vis labiau darosi kultūrine, kadangi siejama su naujomis medijų technologijomis. Pavyzdys – vaizdų, informacijos gamyba, kūrybinės ir kultūros industrijos. Neatsižvelgta į nacionalinio tapatumo stiprinimo uždavinius ir svarbiame strateginiame politiniame dokumente „Lietuva 2030“. Pirminiame dokumento variante net nebuvo paminėta lietuvių tauta. Į kritiką atsižvelgta – paskutiniame variante paminima lietuvių tauta, o nacionalinio tapatumo stiprinimas skelbiamas strateginiu tikslu. Tačiau tas tikslas taip ir pakimba ore, nes nenumatomos konkrečios priemonės tam tikslui įgyvendinti. Šiuo atžvilgiu mes gerokai skiriamės nuo kaimyninių šalių, kuriose tas tikslas pripažįstamas pagrindiniu, o jo įgyvendinimas numatomas per kultūros plėtrą.


20. Kultūra ir laisvė 20. Kultūra ir laisvė Esminis kultūroje yra laisvo kūrybingo

žmogaus vaizdinys. Kultūra teikia priemones laisvam kūrybingam žmogui ir jo savimonei ugdyti. Kūrybinga žmogaus raiška – taip pat kultūrinė kūrybinė veikla. Tačiau kultūroje glūdintis laisvės supratimas apima daugybę įpareigojančių veiksnių – ryšius su artimaisiais, gimtine, „meilę savo artimui“, išsilaisvinimą nuo egoizmo, dvasinio ir kūrybinio tobulėjimo tikslus. Laisvė ne savivalė, juslinių malonumų paieška ir jų vartojimas, o atsakingas įsipareigojantis vertybinis pasirinkimas. Kultūros žmogaus laisvė turi ir aplinkinius išlaisvinančią, o ne juos pavergiančią ar pažeminančią galią. Kultūra ugdo kritinę savimonę, tad ji neparanki ideologiniams politiniams režimams, taip pat ir gryną ekonomizmą išpažįstantiems politiniams elitams.


Documents

Dr. Vytautas Rubavičius Lietuvos kultūros tyrimų institutas