Galina Dauguvietytė - Dialogai su savimi.pdf

7/25/2019 Galina Dauguvietytė - Dialogai su savimi.pdf

http://slidepdf.com/reader/full/galina-dauguvietyte-dialogai-su-savimipdf 1/218





GALINA DAUGUVIETYTĖ

Dialogaisu savimi

V I L N I U S 2 0 1 0



UDK 888.2-94

Da403

Sudarytoja Inga Liutkevičienė

Knygoje panaudotos Vyginto Grigonio nuotraukos

© Galina Dauguvietytė, 2010© Inga Liutkevičienė, sudarymas,

2010© Ilona Kukenytė, dizainas, 2010

ISBN 978-9986-16-744-0 © „Tyto alba“, 2010



K N Y G Ą S K I R I U

Šią žemę palikusiems savo artimiesiems, kurie mylėjo mane ir kuriuos mylėjau aš.

Vygintui Grigoniui, ilgamečiam mano

mirusio vyro ir mano bičiuliui, kuris mano

senatvėje ir vienatvėje rūpinasi manimi.

Ingai Liutkevičienei, su kuria ne tik dešimt

metų dirbame rašydamos knygas, bet ir padovanojome viena kitai po dalelę širdies.







viena. Viskas keičiasi ir turi keistis. Jei manytum, kad viskasturėtų būti taip, kaip anksčiau, tai būtum, kaip sakė seimū-nas Viktoras Uspaskichas, visiškai tūpas.

Ir galvoju: Viešpatie, taigi dabar vaikams, kuriuos ma

tydavau vežiojamus vežimėliuose, šešiasdešimt metų. Jieturi savo vaikų ir yra seneliai, o jų tada buvusios jaunos mamos - mano amžiaus. Vadinasi, daugumos jų šioje žemėje

jau nebėra.Galvodama apie visa tai, net imu stebėtis - nejaugi kaž

kada ir aš buvau jauna. Taip turėtų būti - turėjau būti jauna.

Tuo dabar taip pat sunkiai galiu patikėti, kaip būdama jauna negalėdavau patikėti, kad pasensiu, būsiu sena boba. Kaigalvoju apie savo jaunystę, atrodo, kad galvoju ne apie save,o apie kažkokį artimą, iš šio pasaulio išėjusį žmogų. Matausave kaip per miglą, neryškiai. Prisimenu kai kuriuos skudurus, kuriuos vilkėjau jaunystėje, nes skudurai man visada

buvo labai svarbūs. Ir, žinoma, kai kuriuos momentus, kuriedabar atgyja lyg netyčia - kai žiūriu televiziją, skaitau spaudą, klausau radijo. Kartais koks žodis, miesto pavadinimas,pavardė tampa impulsu nusikelti į praeitį, ir vėl atsiduriuprie kokių nors ankstesnių savo gyvenimo dekoracijų. Gal

mąstau vaizdais, nefilosofuodama? Atmintyje lieka tarsivaizdo nuotrauka.Ką tik baigėsi karas. Ištekėjau Konstance, prie Bodeno

ežero, kur sueina trys valstybės - Austrija, Vokietija ir Šveicarija. Ten per karą gyvenome ir sulaukėme to baisaus pragaro žemėje, kuriame sudegė, supleškėjo tiek nekaltų žmo

nių, pabaigos. Gražesnės vietos už šią pasaulyje man nėra.Matau kiekvieną gatvę, matau tiltą į kitą Reino pusę. Dirbauten po karo prancūzų zonoje. Save matau lyg kokią pažįstamą merginą, šokančią pagal Glenno Millerio muziką. Karometu sprogus lėktuvui, šis kompozitorius žuvo su visu or-



kestru. Jo muzika per karą buvo ant bangos - tyra ryra ryra,tyra ryra ryra - šokdavome jos klausydamiesi.

Ištekėjusi važiavau pas vyrą j Paryžių traukinuku Viena-Paryžius. Iki tol visą gyvenimą buvau su tėvu ir mama, bet

karas išskyrė su tėvu, o vestuvės - su mama. Įsėdau į traukinuką, mama stovėjo perone verkdama. Ranka lengvai pamojavau - nebuvo absoliučiai jokio sunkumo jausmo su jaišsiskiriant. Svarbu buvo važiuoti. Pirmyn. O kur pirmyn?Ką ten rasiu - negalvojau. Ar tai lengvabūdiškumas? Gal.

Ką matau iš tų laikų ir vietų? Kalnas, apaugęs žaliais vy

nuogynais, sėdime ant suoliuko ir žiūrime į Šveicariją. Vaizdą, kuriuo grožėjomės, matau, o mūsų - ne.

Taigi laukiau traukinio. Vaikštinėdama mačiau vandenstelkinį, dydžio gal kaip kaimo sodželka, tik švarų, išvalytą.Matau - visi meta monetas. Ir aš įmečiau, tik tada paklausiau, kodėl visi tai daro. Atsakymas pribloškė - iš šitos balos

išteka platusis Dunojus. Tą balą matau ir šiandien. Buvau devyniolikmetė, žinojau, pro kokias šalis Dunojus teka, žino

jau, kad Budapešte skiria Budą ir Peštą. Ir štai, tokio milžinoištakos - paprasta bala. Kaip kartais iš nieko atsiranda didelidalykai, o kartais iš kažko didelio nelieka nieko.

Važiavome per Strasbūrą. Kaip mes, lietuviai su lenkais,pjovėmės dėl Vilniaus krašto, taip jie, prancūzai ir vokiečiai,amžiais pjovėsi dėl Elzaso - vieni rėkė, kad tai jų žemė, kiti,kad jų. Kaip šiandien prisimenu, Strasbūre įlipo vyras ir moteris. Ji nešė didžiulį pintą krepšį, pridėtą kiaušinių, jametupėjo višta. Matėsi, kad tai elzasiečiai ūkininkai. Kupė sė

dėjome trise. Juodu kalbėjo kalbėjo vokiškai, tik staiga moteris pašnairavo į vyrą ir abu ėmė kalbėti prancūziškai. Tamekrašte žmonės moka abi kalbas.

Šie prisiminimai grįžo neseniai, kai per televiziją pamačiau - Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy susitinka su



Vokietijos kanclere Angela Merkei. Susitinka Strasbūre anttilto. Aplinkui viskas išlaižyta. Svaru ir Prancūzijoje, ir Vokietijoje, bet Vokietijoje, man atrodo, kiekvienas takelis nulaižytas liežuviu - tokia švara ir tvarka. Matydama tų dviejųįtakingų pasaulio žmonių susitikimą, prisiminiau save jaunystėje tose pat vietose.

Išėjau j balkoną, aplink kurį vejasi prieš penkerius metusmirusio mano vyro Jurgio sodinti vijokliai. Jie tokie vešlūs,kad net šiek tiek temdo šviesą. Pamačiau - jie jau raudoni.Tai visada reiškia tik viena - atėjo ruduo. O, rodos, ką tik

išgyvenau laimės valandą, kai dienos maloniai ilgėjo ir ilgė jo, tarsi kažką gražaus žadėdamos. Dabar tik trumpėja. Kaipir mūsų gyvenimas. Dienos ir valandos tiesiog skrenda. Pavasario žalumo dekoraciją gamta keičia kita - prieš languspakabino tarsi skiautinių apklotą, susiūtą iš įvairių atspalviųrudos.



Ž A G A R Ė S V Y Š N I O S I R A V I N O J U R K A U S

I S T O R I J A

Įsijungusi radiją, girdžiu - kalba apie Žagarės vyšnių festivalį. Dvejus metus gyvenau šiame miestelyje. Burnoje jaučiuŽagarės vyšnių skonį - jos nesvietiškai saldžios, medžiai -

neaukšti, pakakdavo ranką pakelti, ir skabydavau.Žydinčios vyšnios, prisirpusios beveik juodos uogos -

taip ir matau Žagarės vaizdus akyse, o ausyse skamba populiarios dainos, kurią dainavo Vytukas Kernagis, žodžiai:„Mūsų dienos kaip šventė, kaip žydėjimas vyšnios, tad skubėkim gyventi, nes praeis, nebegrįš jos.“

Mokiausi Joniškyje, o grįždavau pas tėvus į Žagarę, įnuostabų Naryškino dvarą - gyvenome jo flygelyje. KoksNaryškinų parko grožis! Jame buvo pasaulio žemėlapis - tokia augmenija, kokia iš tikro auga kiekvienoje pasaulio dalyje. Prisimenu, žiema. Stovime kartu su mama dvare prielango. Šerkšnas. Aplinkui tokia baltuma, kad net akina. Baltaspalva užliedavo ir pavasarį, Žagarėje žydint vyšnioms - neapsakomai gražu.

Dvare mėtėsi didelis sidabrinis šaukštas, jį turiu iki šiol.Masyvi, įmantriai geležimi kaustyta dėžė su įdomiais užraktais - tai XVII amžiaus lagaminas. Jis būdavo keliamas į diliža

ną, susiruošus keliauti. Stovėjo nutrenktas kažkuriame dvarokampe, dabar jis padėtas mano buto paskutiniame kambaryjeant grindų. Šie gana vertingi daiktai mėtėsi kaip nereikalingi,neverti dėmesio, bet mama, supratusi, jog tai vertybės, paėmė - taip jie atkeliavo į mūsų namus ir tarnauja iki šių dienų.

11



Tėvas ten dirbo administratoriumi, agronomu, ūkvedžiu.Kiekviename dvaro kambaryje stovėdavo aukštos, didžiulėspalmės vazonuose. Matyt, buvo likusios dar nuo anų, dvarininkų laikų.

Prisimenu ilgas arklides, atrodydavo, kad jos driekia

si kokį puskilometrį, ir jose karaliavusį aviną Jurkų. Tokiopikto kaip Jurkus turbūt Ispanijoje net jaučio nerasi. Visi

apie Jurkų šnekėjo. Piktasis avinas daugiausialaiko leisdavo garde. Kartą pas mane atva

žiavo klasės draugė Danutė iš Joniškio.Arklidėse mums dviem arkliais kinkė

aukštą bričką - į ją reikėdavo palypėti trimis geležiniais laiptukais.

Kol kinkė arklius, prie gardoerzinau Jurkų. Kaip jis širsda-vo - visos Pamplonos prieš Jurkaus įtūžį nieko vertos. Vien

pažiūrėjus į jo ragus, kūnas pagaugais nueidavo. Tiek įerzinau

Jurkų, kad net jo akių spalva ėmėkeistis lyg chameleono. Gyvulys

pradėjo ragais įnirtingai daužytigardą. Vienas darbininkas prisidėjo

prie mano humoro ir netikėtai gardą atidarė. Atsisuku ir matau - Jurkus kaip viesulas

lekia tiesiai į mus. Bėgom abi su Danute bričkos linkvisos šlapios - taip matau bėgant tuos kvailius Ispanijoje nuoįtūžusių bulių. Vos spėjome įropoti į bričką. Darbininkas patenkintas eina tarpu tarp gardų, grožisi įvykiais ir stebi, kuo

viskas baigsis. Staiga Jurkus, pamatęs, kad mūsų nebėra, apsisuko ir įsibėgėjęs puolė kitą auką - trenkė tam darbininkuiragais į pasturgalį.

12



Dabar jau juokėmės mes. Darbininkas įbėgo į gardą iružsitrenkė. Paskui jam teko gardą palikti, sugauti Jurkų irvėl įvesdinti į gardą. Po šio įvykio Jurkus buvo ištremtasir apgyvendintas netoliese Rukuižiuose, pas ūkininką Ne-

munį.Nemunio sūnus Viktoras liepsnojo meile man. Jam geraisekėsi taisyti elektros prietaisus, mano tėvui jis patiko kaiptalentingas elektros meistras, dėl šių gabumų ir pasikvietė

jį dirbti į ūkį. Vaikinui taip patikau, kad jis, jei būtų galėjęs,būtų man padaręs kosminį laivą, kad jo Galytė galėtų pasi

žvalgyti po kosmoso erdves. Be to, Viktoras mokėjo vairuoti, tais laikais ne kiekvienas galėjo tuo pasigirti. Jis vairavosunkvežimį - polutorką. Prašydavau, kad lėktų greitai. O kurten vieškeliu per akmenis su polutorką paskubėsi.

Taigi pas Nemunius pamačiau Jurkų vėl uždarytą garde.Buvo kažkokia baliuška, tėvas padarė biržietiško alaus, nes

Joniškio alų vadino bizalu, o ne alumi. Sėdi vyrai, geria, atvažiuoja viršaitis. Pasipuošęs - su juodu kostiumu, su skrybėle. Jis švepluodavo: „Žagarės valsčiaus virsaitis." Sumanėviršaitis pasivaikščioti po ūkį, po pievas, po laukus.

Vaikščiojo labai pompastiškai - taip didingai vaikštančio nemačiau nei de Gaulle’io, nei kito pasaulio galiūno. Taiman kėlė juoką ir pagalvojau, kad Jurkus šią pompastiką pra-sklaidytų. Šitaip šovė į galvą mintis paleisti jį iš gardo. Vosatidariau gardą, Jurkus, nieko nelaukdamas, rovė į laukus.Pamatęs laukuose vaikštantį tą iškilų žmogų, atrodantį taip,tarsi jis būtų Žagarės prezidentas, Jurkus skuoste nuskuodė

jo link. Nieko nelaukdamas pribėgęs trenkė viršaičiui, taskrito į griovį, kuriame telkšojo vanduo. Vyrai, pamatę, kaslauke dedasi, puolė į laukus Jurkaus gaudyti. Visi spėliojo,kaip Jurkus sugebėjo pasprukti iš gardo. O aš kartu su vyrais lakstau ir gaudau Jurkų - niekas nesuprato, kad tai mano

13



darbas. Nuo Kauno išdaigininkų kompanijos buvau atskirta, bet negalėjau nurimti, tai krėčiau juokus viena. Pasiryžusikokiai avantiūrai, bent taip atsigaudavau.

Kadaise Žagarėje gyveno daug čigonų. Kartą juos val

džios vyrai buvo atvarę j laukus ravėti. Jie dirbo ir vis dainavo: „O kur, kareivi, kur tu aini ir kokia tavo pavardė..."Tėvas parodė joniškiečiams, koks turi būti tikrasis alus,

o ne bizalas. Prieš balių sukvietė melžėjas išmėginti savo daryto biržietiško alaus stiprumo. Tėvą darbininkai mylėjo irgerbė. Jis buvo toks idealistas, kad man iš valdiško lauko ne

duodavo nė žirnio nusiskinti.Melžėjos suėjo ir ėmė bandyti alaus stiprumą. Beragau-

damos netikėtai puolė dirbti - pirmiausia išplovė mūsų butogrindis, išblizgino didžiausią virtuvę. Galiausiai, dar paragavusios alaus, išėjo su kibirais plauti takelio, vedančio nuonamų iki pirties. Plovė taką ir visos dainavo. Tėvas žiūrėjo

laimingas alų patikrinęs. Niekas jų negirdė - davė tik paragauti. Kiekviena išgėrė po dvi ar tris stiklines ir išplovė nettakelį. Gerai dar, kad pievų neišplovė. Plovė kaip reikiant -su skudurais, gręžė juos taip, lyg tai tikrai būtų grindys, o nesuplūkta žemė.

Joniškyje žemės labai geros, ne tokios kaip Biržuose. Kaimane pavasarį veždavo pas tėvus, tai ratai iki pusės klimpdavo į žemę. Biržuose žiemą vasarą važiuoji dulkėtu keliu, oJoniškyje žemė kaip lašiniai. Užtai ten ir augo, kėlėsi viskaskaip ant mielių.

Kitą dieną po alaus patikrinimo suvažiavo svečiai. Iš Jo

niškio atvažiavo garbanius Čepulis, dirbęs banke. Linksmas,gražus, aukštas, lieknas. Sėdime prie stalo. Pradžioje tėvaspylė Joniškio bizalą. Visi manęs prašo - pasakyk, kada tėvoalų atidarys. Kai visi kiek apgirto, įpylė biržietiško. Momentaliai visi išgriuvo kaip „Žaldokynėje". Vaizdas buvo toks -

14



ant žemės sėdi gražuolis Čepulis, rankomis semia smėlį, pilaant savo gražių garbanotų plaukų ir kartoja: „Zuperį barstom, zuperį." (Zuperis - tai trąšos, Čilės salietra.) Štai kaippaveikė tėvo alus žmones svetimame krašte.



G Y V E N I M A S P O K N Y G Ų

Jei prieš dešimt metų būtų kas pasakęs, kad aš, įkopusi į aštuntąją savo gyvenimo dešimtį, išleisiu dvi savo knygas, o būdama devintojoje - dar vieną, būčiau tik skaniai pasijuokusi.

Prisimenu, kaip nelengvai klijavome pirmąją „Perpetuummobile". Kepdamos pirmąjį blyną - pirmąją mano memuarų knygą, nežinojome, kas iš to išeis. Pasirodė - pakako sėkmės. Jos leidimas kartotas keletą kartų. Niekada nemaniau,kad dar rašysime ir antrą, o juo labiau - trečią.

Kai leidyklos vadovė - talentinga, protinga moteris pa

siūlė rašyti antrąją, iš pradžių kategoriškai tariau „ne“. Ką tikbuvau netekusi vyro, praradusi gyvenimo džiaugsmą, Jurgioišėjimas sukėlė man šoką. Gyvenimas manęs nedžiuginogal pusantrų metų - nieko nenorėjau, tik greičiau iškeliautiiš šio pasaulio. Leidėja sugebėjo labai delikačiai prispaustimane iškepti ir antrąjį blyną - antrąją knygą. Neleido užliptiman ant krosnies, užsikloti pūkine antklode ir taip pragulėti iki gyvenimo pabaigos. Jurgis, kai dar buvo gyvas, pritarėantrosios knygos idėjai.

Prisimindama tai po Jurgio mirties, pamaniau - galbūtreikia rašyti, kartu ir atiduoti duoklę jam. Taip gimė antroji

knyga „Post scriptum", kuri irgi leista ne vieną kartą. Faktastapo akivaizdus - žmonėms patiko mano knygos. Vos išgirdę, kad pasirodys ši, trečioji, ėmė klausinėti, kokia ji bus,kada pasirodys. Jaučiau didžiulį susidomėjimą, skaitytojai

jos laukė. Labai netikėta ir malonu.

16



Knygas kepėme trise - leidėja, aš ir sudarytoja. Vienatešlą maišė, kita prieskonių dėjo, dar kita minkė. Sudaryto

jos patarimai man - kaip deimantai. Juos visada iš karto p riimu, o juk galėčiau spyriotis.

Pirmųjų knygų sėkmė mane nuoširdžiai nustebino. Sukau galvą - kodėl taip atsitiko? Galbūt patraukė mano atvirumas? Esu atvira, esu tokia, kokia esu. Mano atvirumas, paprastumas, matyt, patiko skaitytojams. Skaitant mano knygas nereikia vargti, apkrauti ir taip apkrautų smegenų - josskaitomos lengvai. Pragyvenau ilgą amžių, daug ką mačiau,

supratau ir tuo noriu atvirai dalytis su kitais per savo knygas.Girdėjau, kalėjime iš mano knygų liko tik skuteliai - jos ėjoiš rankų j rankas.

Ši, trečioji, knyga, manau, daug atviresnė negu pirmosiosdvi. Joje sudėta tai, apie ką anksčiau nepamąsčiau, neįvertinau, tai mano žvilgsnis į save lyg iš šalies. Išpažinties niekada

neinu, nė karto nebuvau ir neisiu, nes netikiu, kad man kasnors gali atleisti - žmogus žmogui negali duoti atleidimo.Jeigu Dievas yra - jis gali, o jei jo nėra - gamta, kuri mus sukūrė, ar tas kitas, nežinomas, kas mus sukūrė. Žmogus patsanksčiau ar vėliau supranta savo kaltes, pats sau gali už taiatleisti ar neatleisti. Žmogus dažniausiai bloga pasidaro patssau. Blogi darbai - sugadinti kitam ateitį, karjerą. Trečia knyga tarsi atlieku išpažintį skaitytojams. Turbūt kažką daviauskaitytojams, jei anas dvi knygas pirko, skaitė, bet ir manknygos davė labai daug. Apvažiavau daugybę miestų ir miestelių nuo Alantos iki Klaipėdos, sutikau nuostabių žmonių,

savo knygų gerbėjų. Po Lietuvą daugiausia buvau važinėjusisu Jono Švedo vadovaujamu „Lietuvos" ansambliu, kuriamebaigiau darbą 1958 metais. Gastroliuodavome vasarą po dusu puse mėnesio. Išmaišėme visus miestelius, kaimelius. Taitruko septynias vasaras iš eilės. Dažnai koncertuodavome

17



daržinėse, nes buvo sovietmečio pradžia, kultūros namaidar tik pradėti statyti. Dirbdama televizijoje irgi važinėjau,bet ne tiek, kiek su ansambliu. Taip be atokvėpio keliautidaugiau neteko. Ir štai vėl laimė ir puiki galimybė pamatyti

Lietuvą atsirado parašius pirmąją, o paskui ir antrąją knygas.Važinėjau ir lyginau, kaip viskas atrodė mano jaunystės laikais, kaip dabar.

Miesteliai pasikeitę į gerąją pusę, pagražėję, sumodernė- ję. Dažnai būna taip - susirinkusių skaitytojų klausiu: „Čiakažkur prie miškelio buvo daržinė. Ar tebėra?" Visada atsi

liepia iš salės žinantieji ir dažniausiai sako: „Ne. Nebėra." -„O kūdra ar yra?" - „Yra, yra", - patvirtina choru.

Utenoje pasakojau: „Būdavo, įvažiuoji į Uteną, didelėpakalnė, apaugusi žole, o apačioje stovėjo dviaukštis medinis sukrypęs namas. Toje medinėje lūšnoje veikė restoranasprašmatniu pavadinimu „Singapūras". Vyresnieji iš salės at

siliepė: „Prisimename. Prisimename." „Singapūrą" atsimenunuo ansamblio laikų. Ten du vietiniai, gėrę iš tuomet madingų didžiulių stiklinių bokalų alų, susipyko. Vienas sakoįpykęs: „Kad tu susišiktum kas šeštadienį." Ilgai laužiau galvą, ką tai galėtų reikšti. Kodėl šeštadienį? Paprašiau vietosgyventojų padėti iššifruoti linkėjimą. Pasirodo, šeštadieniaisvisi uteniškiai eidavo į pirtį. Šeštadienis - švaros diena, o jeikas susišiktų, vėl taptų nešvarus. Štai iš kur kilęs toks linkė

jimas. Iš tų kraštų kilęs žinomas tenoras Kazys Gutauskasmėgdavo sakyti kitą uteniškių linkėjimą: „Eik tu gaidžio rū-ron giedotų." Tuomet Utenoje stovėjo tik maži nameliai, da

bar mačiau pristatyta daugiaaukščių.Visuose miesteliuose būdavo turgaus aikštės. Ten prisi-

pirkdavome šviežių, kaip dabar sakytų, ekologiškų produktų, užaugintų pačių žmonių. Žinoma, beveik viską būdavome praūžę, bet už likusius apsipirkdavome. Veždavomės į

18



Vilnių. Ariogaloje pirkdavome skilandžio, sūrio. Parsivež-davome naminių vištų, dydžio sulig prausiamuoju dubeniu.Tokią vištą vos panešdavai.

Prienai buvo paprastas miesteliukas, dabar ten vos įva

žiavusi pamačiau stiklinius namus kaip Niujorke. Kėdainiaiišgražinti neatpažįstamai. Į buvusią turgaus aikštę atvežtasir sudėtas grindinys iš dvaro. Kėdainių senamiesčio nameliai - kaip paveikslėlyje, spalvoti, o švara - rodos, liežuviuišlaižyta. Susižavėjau. Mes vis ieškome blogybių, mėgstameskaičiuoti, kas nepadaryta, o vertėtų pastebėti tai, kas pada

ryta. Visuose miesteliuose pristatyta puikiausių, patogiausiųnamų - į antrą aukštą ir tai liftu pakelia.

Druskininkai visada buvo kurortas, tačiau dabartinės gydyklos nepalyginamos su pokarinėmis. Jaunystėje koncertavome ir Druskininkuose. Gyvenome mediniuose barakuose. Netoliese telkšojo nemaža kūdra. Mudu su ansamblio

šokėju Duoba, labai kultūringu vaikinu iš Kauno inteligentųšeimos, išplaukėme laiveliu - žinoma, prieš tai nusipirkome alkoholio. Sėdome abu pasiėmę butelį į laivelį, laivelissusvyravo, butelis iškrito. Mes su rūbais pliumpt į vandenį.Negilu, bet dugnas dumblėtas. Atkakliai graibstėme dumbląrankomis, ieškojome butelio. Radome ir šlapi, dumblini grįžome į savo kompaniją. Dabar lankydamasi Druskininkuose, gyvenau prabangiame viešbutyje su liftais, prašmatnūskambariai. Aprodė Čiurlionio namelį. Pamačiau, kaip praturtėjęs miestas. Važinėdama ir matydama, kokia dabar yratapusi Lietuva, jaučiu pasididžiavimą.

Susitikdama su žmonėmis stengiuosi apsivilkti geresnįrūbą. Nenoriu atrodyti lyg skarmale. Gerbiu kiekvieno kadir mažiausio miestelio gyventojus, atėjusius susitikti su manimi. Susišukuoju, apsiaunu gražesnius batus, kurie kartaisgal ir spaudžia, bet noriu atrodyti padoriai.

19



Susitikimuose žmones raginu klausti manęs visko, ko tik jie norėtų, o jei nepatogu, gali perduoti raštelį. Bet rašteliųbeveik negaunu. Mažų miestelių ir didmiesčių gyventojainiekuo nesiskiria, juk ateina susitikti daugiausia inteligenti

ja - daktarai, mokytojai. Panevėžyje vyresnės kartos atstovaiišlepinti Juozo Miltinio spektaklių, bet per mūsų susitikimussalėje tokia tyla, kad girdisi, kaip musė praskrenda.

Kai paskutinį kartą buvau Panevėžio muzikiniame teatre, visi netilpo susėsti, nemažai stovėjo. Čia pasakojau, kaiptėvas mokėsi Panevėžio gimnazijoje, kaip jį išmetė su vilko

bilietu už išdaigas, kaip mano senelis šiame mieste dirboteisėju. Dirbdama Kino studijoje Panevėžyje filmavau senųkomunistų revoliucionierių chorą. Jie iškėlę į viršų nykštįsakė, koks puikus žmogus buvęs mano senelis ir kaip prieSmetonos niekada jų nenuteisęs, o paskirdavęs tik nedidelesbaudas už revoliucingą nusiteikimą.

Visi leipo juokais, kai papasakojau iš savo senelio girdėtą istoriją apie Panevėžio fotografą ir vieną moterį. Iš kaimoatvažiavo moteris pas ginekologą. Daktaras ją apžiūrėjo irpasakė: „Ateikite kitą kartą ir atsineškite nuotraukas." Ji nuėjo pas fotografą, dirbusį netoli turgaus. Fotografas dar jospaklausė, kiek nuotraukų reikia - šešių ar dvylikos. Kai ji atnešė tas nuotraukas gydytojui, šis fotografą padavė į teismą.Gydytojas neleido tyčiotis iš tamsios moterėlės, o fotografuisvarbu, kad sumokėjo, nesvarbu, kurį galą fotografuoti.

Anykščiuose prabėgo mano medaus mėnuo. Dabar nuvažiavusi į susitikimą su skaitytojais klausiau, ar dar yra tada

buvęs tiltas per Šventąją. Salė patvirtino - yra. Papasakojau,kad netoli tilto apsigyvenau pas vyro giminaičius. Namas ilgas. Kitame jo gale gyveno psichiškai nesveika sena pana.Mane perspėjo paslėpti visus metalinius įrankius, nes ji pavagia ir užkasa į žemę. Vieną dieną dangus pajuodo, pakilo

20



baisus vėjas, prasidėjo neregėta audra. Pirmą kartą gyvenimemačiau tikrą audrą - kitoje Šventosios pusėje, rodės, viskasdega. Sėdėjau viena ir drebėjau, nes mano vyras buvo išvykęs į Vilnių. Toji pana atbildėjo pas mane nešina kažkokio

mis žolėmis ir liepė daryti tai, ką ji darysianti. Iš baimės paklusau. Ėjau paskui ją, nešiną degančiomis žolėmis, žvake. Jigiedojo šventas giesmes, o aš žegnojau trobą, nes taip liepė.Bijojau net cyptelėti, paprieštarauti. Taip dirbome visą valandą, nuoširdžiai, drebėdamos iš baimės - ji bijojo audros,o aš - ir audros, ir panos. Ji žinojo, kaip elgtis, nes nuolat

lankydavosi bažnyčioje. Žemaitės „Marčioje" yra lygiai tokiapat scena, matyt, buvo tokie papročiai.

Per susitikimus kalbant su žmonėmis prisiminimai traukia vieni kitus, ima plaukti savaime - matau mus, įsimylėjėlius, gulinčius Šventosios pakrantėje, besikaitinančius saulutėje, pro šalį baidarėmis plaukia studentai. Matau, kaip mudu

einame į Anykščių turgų pirkti skanios varškės, paskui kepame bulves ir valgome su varške. Atpalaiduoju atmintį ir viskas dėliojasi savaime. Kalbu nuoširdžiai, negalvodama, kaipklausytojams patikti ar įtikti.

Matau, kad į susitikimus ateina vaikų, jaunimo. Jie kaikada salėje sėdi ant žemės būreliais, apmirę klausosi. Kaipradedu pasakoti apie savo vaikystės, mokyklinio amžiauspokštus, vaikai pražysta kaip gėlės, pagyvėja, suklega. Ir,keisčiausia, klausosi manęs, senos bobos.

Kiekviename mieste kalbu kitaip. Prisimenu vietą, kurio je susitinku su skaitytojais, nuo savo jaunystės laikų. Kartais

pereinu prie Kino studijos, televizijos laikų, kai važinėdavome filmuodami. Specialiai ruošiuosi susitikti būtent su tomiesto ar miestelio žmonėmis, perkratau atmintį.

Kartais man pačiai juokinga - pasenau, visiškai išklerauir vis tiek sukuosi lyg voverė rate. Duodu interviu žurnalis

21



tams įvairiausiais gyvenimo klausimais, kalbuosi su knygųgerbėjais, kurie kartais skambina telefonu, esu kviečiama įtelevizijos laidų filmavimus, renginius, garbingų žmonių jubiliejus.

Neseniai skambino moteris iš Rokiškio. Pasakojo turintidu dvylikos ir keturiolikos metų sūnus, kurie gyvenime nebuvo paėmę į rankas knygos. Ji sakė vargais negalais įbrukusipaskaityti mano pirmąją knygą „Perpetuum mobile" - dabar

juodu mušasi dėl jos. Griebia vienas, griebia kitas. Vyresnysis sūnus paskaitęs pasakė taip: „Ta teta labai protinga todėl,

kad rūko." Tapau pavyzdžiu, kodėl galima rūkyti. Moterislabai gyrė savo Rokiškį ir kvietė atvažiuoti. Ten žinau kiekvieną Tyzenhauzų rūmų kambarį, net žinau, kurioje parkovietoje buvo šunų kapinės.

Iš susitikimų grįžtu su glėbiais gėlių, primerkiu pilną vonią. O didžiausia dovana - žmonės. Kiekvienas, su kuriuo

susitinku, ką nors man duoda. Jei su žmogumi bent kažkiekpakalbu, iš jo ką nors vis tiek pasiimu.

Keista, bet faktas - mano knygos kažką davė kitiems žmonėms, o jie - man. Esu dėkinga likimui už dar vieną dovanąsenatvėje, kad, užuot gulėjusi ant krosnies, vėl važinėju senais,bet jau naujais keliais.



S K R A I D Ž I A U K A I P P L A Š T A K Ė

Gyvenime daug kartų skraidžiau lengvai ir nieko negalvodama, kaip plaštakės skrenda į žvakės šviesą, bet nė kartonenudegiau sparnų. Ir nesudegiau. Dar sudegsiu, bet savo

noru - esu pareiškusi paskutinę valią, noriu būti kremuota.Vaikystės šėliojimai, pasiutimas vėliau išvirto į avantiū

rizmą, nuolatinį, kaip dabar sakoma, adrenalino troškimą.Kelionė į Prancūziją, pirmoji santuoka - grynas avantiūrizmas. Nei ten tikros meilės iš mano pusės buvo, nei kokių kitų

jausmų. Manasis trisdešimt dvejų metų vyras karo gydyto

jas visoms patiko, tai kodėl gi man už jo neištekėjus? Tokiomotyvo pakako, kad leisčiausi į svetimą šalį, palikusi mamą,su kuria iki tų vedybų buvome neišskiriamos. Važiavau įPrancūziją pas teisėtą vyrą, kaip įsivaizdavau, visam laikui.Nežinojau, kur ir kaip gyvensiu, žinojau viena - iš traukinioreikia išlipti Paryžiuje. Reikėjo važiuoti iš Konstanco gautivizą. Viską susitvarkiau pati viena. Tai buvo skrydis į nežinią, bet su gera nuotaika, su mediniu lagaminu rankose.

Išvažiuojant mama įdavė juodai dienai nepaprastai gražią rankų darbo aukso apyrankę ir žiedą su briliantais. Mamaviską apgalvojo, o aš įsimečiau į lagaminą brangenybes, lyg

tai būtų beverčiai blizgučiai.Dvejus metus pagyvenusi Paryžiuje, vieną dieną nu

sprendžiau: gana, reikia važiuoti namo. Išvažiavau nieko nepranešusi vyrui. Turėjau gauti leidimą išvažiuoti iš Prancūzi

jos. Buvo pokaris, galiojo įvairios taisyklės. Vyrui palikau ant

23



stalo valyklos, skalbyklos kvitą, o pats kvailiausias mano poelgis - kad palikau jam ant stalo mamos įduotą auksinę apyrankę ir brangųjį žiedą. Taip atsidėkojau už tai, kad jis dvejus metus mane išlaikė. Dabar taip nepadaryčiau. Mane jis paėmėnekaltą mergaitę, buvo mano oficialus vyras, nieko jam ne

buvau skolinga. Išlaikyti savo žmoną jam nebuvo sunku, nesturėjo nedidelę krautuvėlę. Parašiau: „Ačiū tau

už viską" - ir materialiai atsilyginau. Pagaldabartinę jaunų panelių madą, tai jau

aš turėjau pareikalauti, kad man vyras už nekaltybę sumokėtų, ir dar

tvirta valiuta - geriau ne frankais, o doleriais, nes po karodoleriai turėjo vertę. Paltus,suknutes, batukus susidėjau,o briliantus ir auksą palikau.Mane į Paryžių nuvedė avan

tiūrizmas, jis ir vėl privertė išten išvažiuoti.

O kaipgi mano antros vedybos su aktoriumi Algirdu

Sabaliu? Gražus vyrukas, bet ypatingos meilės nebuvo. Fizinio po

traukio nejutau absoliučiai jokio. Manpatiko su juo vaikščioti, kalbėti, bendrauti. Su juogyvenau trejus metus. Prabėgus daugybei metų po skyrybų,priėjau prie jo, kai jis vaidino televizijoje, ir pasakiau: „Pasveikinkime vienas kitą. Šiandien būtų mūsų vedybų trisdešimtmetis." Niekada jokios graužaties dėl iširusios santuo

kos nejaučiau. Kodėl išsiskyrėme, irgi nežinau. Visa tai irgikvepia avantiūrizmu. Viskas atsitiko lyg tarp kitko.Yra nuotrauka - meiliai glaudžiuosi jam prie peties. Fo-

24



tografavo geras tų laikų fotografas, dirbęs fotoateljė dabartiniame Gedimino prospekte. Jis buvo padaręs milžiniško dydžio mano nuotrauką, kuri ilgai kabojo fotoateljė lange. Kitagal būtų džiaugusis, grožėjusis, o aš vieną kartą dirstelėjau -

nelabai man tai rūpėjo. Galva visą laiką būdavo pramušta kitais dalykais ir, žinoma, mintimis apie darbą.Apie vestuves su Sabaliu tėvams iš anksto nepranešiau,

pasakiau po visko. Prisimenu, susėdome pietauti ir pasakiau: „Ištekėjau." Tėvas pakėlė galvą ir paklausė: „Už kurio?"Mamos veidą tą minutę matau ir šiandien. Ji sustingo. Su

akmenėjo. Atsakiau ramiai, kas tapo mano vyru, ir valgau sautoliau. Tik staiga mama pratrūko: „Tavo amžiaus jau duonaiužsidirbau. Ar tu pagalvojai, kur gyvensi? Pas mus namuosegyventi su vyru neleisiu. Ar supranti, kas yra gyvenimas? Argalima taip neatsakingai žiūrėti į savo gyvenimą?" Tada gyvenome šešių kambarių bute, tame pačiame name, kuriame

dabar gyvenu. Tačiau mama pasakė, kad ji nuo penkiolikosmetų užsidirba duonai, todėl mūsų namuose su jaunikiumano kojos nebūsią. Pati buvo kilusi iš ubagų, dėjo daugpastangų norėdama prasimušti ir neįsivaizdavo, kad kiti galisau leisti gyventi kitaip.

Išgirdęs tai, tėvas puolė prieštarauti: „Kol esu gyvas, manovaikui neprikaišiok. Ir namuose gyventi nedrausk. Valgyti turime, ir neprastai, vietos užtenka, Galytė su vyru gali gyventisavo namuose."

O aš kaip visada nieko nemąstydama susikroviau mantą ir išskridau iš namų. Nuėjau pas Sabalį, kuris nuomojosi

butą su seserimis Ramute ir Birute Kražių gatvėje, palėpėje.Ir dabar tas namas stovi. Gyvenome visi viename kambaryje, turėjome virtuvėlę. Po trijų dienų atbėgo tėvas ir musparsivedė namo. O man buvo gerai gyventi ir ten, su Sabalioseserimis. Du kambarius iš šešių tėvai visgi jau buvo paskyrę

25



mums. Tai buvo geri kambariai j kiemo pusę, su balkonu.Tėvas su mama buvo pasilikę po atskirą kambarį.

Išskridau, parskridau. Visaip man buvo gerai. Apie niekąnegalvojau ir nesukau sau galvos - kaip gyvensime, kur gy

vensime. Kam? Juk galima skraidžioti nieko negalvojant.Jokio įspūdžio vedybinis gyvenimas man nepadarė. Jokios romantikos nejutau. Adikau žmonos pareigas, bet jokios aistros nejaučiau. Absoliučiai jokios. Šias vedybas dabarirgi vadinu avantiūra - o kaip kitaip galėčiau jas pavadinti?Priežasties skirtis tikrai nebuvo. Na, galvodavau, vaikšto

niūrūs, surūgę abu su mama - ji Sabalio nemėgo, o jis niekada nepasižymėjo linksmumu. Namuose buvo niūroka. Va taigalbūt ir buvo skyrybų priežastis. Jis man patiko kaip brolis,kaip draugas. Ir buvo gera gyventi kaip su draugišku bendra-nuomininkiu. Barnių ir skandalų tarp mūsų nekildavo, betišsiskyrėme.

Išsiskyrėme, nes buvo liūdna gyventi. Trūko linksmybės.Jei atvirai, man pasidarė nuobodu. Kaip kvailai apsivedėme,taip kvailai ir išsiskyrėme. Skyrybas inicijavau aš. O Algutisman taip ir liko Algutis. Tiesiog atmosfera buvo ne ta, kokios norėjau. Atmosfera man visur ir visada turėdavo būtilengva - plium plium tralialia. Tėvas mane buvo įpratinęsprie linksmos namų atmosferos. Jis mane labai popino. Matyt, to ir vėliau norėjau - troškau linksmumo.

Po to septynerius metus gyvenau su vyru, su kuriuo nebuvome susituokę. Gyvenome be antspaudo pase. Sovietmečiu toks gyvenimas prilygo katastrofai. Taip negalėjo

būti, bet mes gyvenome būtent taip, kaip nebuvo galima.Gyvenau su juo šventa, baigiau mokslus, gavau diplomą. Jisbaigė ekonomikos mokslus. Jis, kaip ir visi mano vyrai, buvonuostabus žmogus. Labai norėjo vaikų, bet aš prieštaravau.Kategoriškai. Ačiū Dievui, vėliau vedė, susilaukė dviejų vai

26



kų, o dabar jau turi ir anūkų. Viską baigiau vėl aš, nes į pabaigą įsimylėjau tą, kurį vadinu Avantiūristu. Su juo skrajojaumaždaug nuo 1958 iki 1960 metų. Tačiau su juo kartu niekada negyvenome. Jis ateidavo pas mus, sukiodavosi virtuvė

je, nes labai skaniai gamindavo. Dažnai ruošdavo pietus. Joruoštas maistas būdavo toks, kad pirštus apsilaižydavai.

Man būdingas skraidymas - tai išskridau į Paryžių, taiparskridusi vienintelė mamos duktė tėvams staiga pranešiau, kad vėl ištekėjau. Viską dariau ramiai ir abejingai. Nemanau, kad kalta jaunystė durnystė. Toks mano charakteris.

Niekada giliai po save nesikapsčiau. Tėvas visada suprato -esu tokio charakterio - ir niekada dėl nieko man nepriekaištaudavo. Nujausdamas artėjant mirtį bei gerai pažinodamassavo žmoną ir dukrą, palinkėjo: „Kai manęs nebebus, pasistenkite gyventi taikoje ir ramybėje."

Mano avantiūrizmas - iš tėvo. Visą gyvenimą labai greitai

pamildavau, bet gana greitai ir perdegdavau. Daug kas manpatikdavo, daug kam patikdavau aš. Susižavėdavau, įsimylėdavau, išsiskirdavau, bet nekvaršindavau sau dėl to galvos.Gyvenau nesigilindama, norėjau, kad būtų linksma ir lengva. Tik dabar suprantu, kad lengvas plaštakių gyvenimaspilnas pavojų, bet aš dar nesudegiau.





rinti. Daug kas siūdinosi pas jį, nors buvo galima nusipirktigeriausio kirpimo, garsiausių firmų gatavų rūbų. Eitmanųnamuose lankydavausi todėl, kad prieš jų namą buvo profesoriaus Jonyno namas, o Jonynaitė buvo ištekėjusi už Ros-

tislavo Andrejevo, operetės karaliaus. Eidavau į jį pažiūrėti.Eitmanaitės sesuo negalėjo normaliai vaikščioti. Ją tėvaivežiojo pas viso pasaulio gydytojus. Nuvežė į Ispaniją. Tenykštė gydytoja išsiėmė žemėlapį ir parodė, kad yra tokiamaža valstybė Lietuva, ten besąs kurortas Palanga, kur yranepaprastai švaraus gydomojo smėlio. „Vasarą nuvežkite ją į

Palangą ir užkaskite jos kojas kokioms trims valandoms", -rekomendavo gydytojai.

Tėvas Palangoje nuobodžiaudavo ir vaikščiodavo paskui mamą dejuodamas: „O ką dabar man daryt? O dabar?"Jam čia trūko veiklos. Kurortininko gyvenimas jo neviliojo.Kai įgriso klausinėjimai, mama pasakė: „Imk savo vaiką ir

važiuokite į kaimą." Mes laimingi movėme iš tos baudžiavos. Jautėmės maždaug taip, kaip Mozė, išvedęs izraelitus išEgipto žemės.

Trečias kartas vaikystėje, kai atvykau į Palangą, susijęs sumano auklės žūtimi. Nemunėlyje nuskendo mano auklė, aštai mačiau. Patyriau traumą, todėl mama išsivežė mane prie

jūros. Kartu buvo Elena Petrauskienė ir jos dukrelė Guody-tė, šviesaus atminimo mano geriausia draugė. Tik mama susiruošia į jūrą maudytis, aš pradedu ant kranto rėkti. Atrodė,ir ji nuskęs kaip auklytė. Taip mama su manimi įsibauginusiair vargo.

Gyvenome viloje. Prisimenu labai skanią grietinėlėjekeptą plekšnę. Dabar nuvažiavusi pamačiau, kad puikiojivila griaunama. Ji buvo ilga, trijų aukštų. Mama paguldydavo mane vakare miegoti, sėdėdavo apačioje ant suoliuko, oaš dar ilgai iš kambario tikrindavau šūkčiodama: „Mama!"

29



Nusiramindavau išgirdusi mamos atsakymą iš lauko: „Aščia. Miegok." Tik tada, kai užmigdavau, mama eidavo į jūrąmaudytis. Dvi savaites ji galėdavo maudytis tik visai vėlaivakare.

Dar vieną kartą buvau su Biržų dvarininkų Variakojųšeima. Gyvenome kitoje viloje prie pat jūros. Vilų čia buvodaug, visos medinės, gražios, su bokšteliais. Prieškarinėsnepriklausomos Lietuvos valdžia nei pasiturintieji nevažiuodavo į užsienius atostogauti. Niekas nesidomėjo jokiomis Bahamų salomis, jokiais Havajais, maljorkomis nei dar

kuo. Vasarą pagrindinė atostogų kryptis buvo Palanga, norsdažnas atostogas praleisdavo tėviškėse. Palangoje galėdavaisutikti visą to meto grietinėlę - ne tik valdžios žmones, betir menininkus, verslininkus. Turtingi žmonės atostogaudavoLietuvos pajūryje, o į Paryžių, Berlyną važiuodavo tik apsipirkti. Scenos žmonės į Paryžių važiuodavo gastroliuoti -

pavyzdžiui, garsioji dainininkė Vincė Jonuškaitė-Zaunienė,Karmen partijos atlikėja. Ji, taip pat dainininkai Kipras Petrauskas, Juozas Mažeika ir kiti gastroliavo Pietų Amerikoje.Žiemą niekas nevažiuodavo į kalnus slidinėti ir neskrisdavo

j šiltus kraštus. Matas Šalčius keliaudavo, bet su tikslu - tyrinėti, aprašyti tolimų kraštų.

Be tikslo, šiaip sau, nebuvo mados trankytis kaip dabar.Žinoma, menininkai stengdavosi išvažiuoti pagyventi, pasimokyti svetur. Meno žmonės veržte veržėsi į meno lopšįParyžių, kai kurie mokytis menų važiuodavo į Italiją, ypač įFlorenciją, bet visi grįždavo atgal į Lietuvą. Būsimi medikai

važiuodavo studijuoti medicinos į Austrijos sostinę Vieną.Daugiausia keliaudavo diplomatai, nes tokia jų tarnyba. Visiturėdavo tikslą, niekas nevažiuodavo pagulėti ir pilvo pade-ginti prie svetimos jūros. Sovietmečiu daug kas važiuodavoatostogauti į Krymą prie Juodosios jūros. Kai kas važiuoda-

30



vo j socialistinę Bulgariją. Aš tapau Sovietų Sąjungos žurnalistų premijos laureate - man davė dykai kelialapį į Picundąar į Bulgariją. Nevažiavau. Dabar galvoju - kvailė, reikėjovažiuoti.

Prieškario Palangoje tylą sudrumsdavo prezidento An

tano Smetonos, dar vieno kito turtingo žmogaus automobilis. Antanas Smetona poilsiaudavo saugomas keturių eiliniųkareivėlių. Neseniai teko su vienu iš jų susipažinti.Kartą važiavau su Biržų Variakojais į Palangą jų baltuoju „Chrysler" Tokia mašinaLietuvoje buvo retenybė, bet jie buvomilijonieriai ir galėjo nusipirkti tokįautomobilį. Jiems priklausė BiržųAstravo dvaras.

Palanga nuo vaikystės mansusijusi su Tiškevičių vardu. Įgrafo dukras nekreipdavau dėmesio, mane traukė ir domino

tik jaunasis Alfredas. Jaunas, galdvidešimtmetis, dabar jau amžinybėn iškeliavęs Alfredas Tiškevičius, grafo sūnus, švilpdavomotociklu. Žiūrėdavau į jį ir mankažkodėl atrodydavo, kad jo lūpos

dažytos. Gal pasitepdavo kokiu vazelinuar kokia apsaugos priemone nuo saulės, nes tais laikais įdegti saulėje nebūdavo madinga, tai būdavo baisu. Aristokratasnegalėdavo būti įdegęs saulėje.

Labai patiko Tiškevičių rūmų parkas. Po jį ir tada buvogalima pavaikščioti, žinoma, ne prie pat rūmų, tolėliau. Alfredas mokėsi užsienyje ir vasarą grįždavo pas tėvus į Palangą.Tada ir birbdavo motociklu - nuo tokio garso dabar sugriū

31



tų ne vienas stiklinis namas. Birbdavo nuo rūmų Vytauto gatve, pro bažnyčią. O mes spoksodavome susižavėjusios.

Jau šiais laikais būdama Šventojoje išgirdau, kad degaKurhauzas. Taip suskaudo širdį. Tame pastate nesilanky

davau, bet prisimenu, kad jame vykdavo renginiai suaugusiems „Mis Palanga". Mama manęs į juos nesivesdavo, nesbuvo įsitikinusi - tai ne vaikų reikalas. Iš Kurhauzo sklisdavošokių muzika. Ir dabar girdžiu ją ausyse. Matydavau, kaip įKurhauzą eina gražiai apsirengusios ponios ir panelės.

Pliaže ponios irgi gražiai atrodė - maudymosi kostiumai

tuomet buvo vientisi, gilios iškirptės nugaroje, priekyje -dekoltė, trumpos kelnaitės.

Basanavičiaus gatvėje žaliavo medžiai. Mano vaikystėsPalanga - balto smėlio kopos kaip kalnai, medžiais apsodintos gatvės ir medinės vilos su bokšteliais, balkonėliais.

Kai po karo grįžau iš Prancūzijos į Lietuvą, tėvas nupirko

kelialapį į Palangą. Traukiniu iš Vilniaus į Klaipėdą važiavome ilgai, kokias šešias ar septynias valandas. Pokaris, traukinio langai išdaužyti. Apsigyvenau poilsio namuose, bet trečiądieną iš jų pabėgau, man nepatiko taisyklės - devintą vakarąbūti namie. Į Palangą buvo suvažiavusi mano chebra - daktarai Šimkus, Kontaravičius, amžiną jam atilsį, dainininkasRimantas Siparis. Jie mano mantą paėmė ir pernešė į pagrindinę Vytauto gatvę, į garsiųjų palangiškių Vaineikių vilą. Gyvenau medinio namo mansardoje.

Tik atvažiavusi mečiau daiktus, nuėjau į bendrą pliažą iružmigau. Išmiegojau penkias valandas kaitrioje saulėje. Vie

nu momentu buvau pramerkusi akis - greta lyg ir studentaigulėjo, irgi kaitinosi. Jie, girdėjau, aptarinėjo: „Kai šita mergaitė atsikels, pažiūrėsime, kas iš jos bus, turbūt vienas skru-dėsis. Bus kepta."

Anksčiau buvau pastebėjusi - kadangi esu šviesiaplau

32



kė, mano oda kiek pabuvus saulėje iš karto raudonuodavo.Atsikėliau, grįžau į savo mansardą - turėjau kažką zubrinti,buvau prisivežusi knygų. Mokiausi muzikos istorijos. Kėliaulagaminą, stovėdama ant taburetės, o kai nukėlusi pasidėjau

ant šlaunies, nutvilkė toks skausmas, kad lagaminą išmečiau.Taip skaudėjo saulėje nusvilusios kojos. Vakare vienas Rusųdramos teatro aktorius pakvietė pasivaikščioti, palydėti saulės. Ėjome pajūriu. Jis mane apkabino, tai maniau, suriaumosiu iš skausmo, bet susitvardžiau. Kaip nenualpau? Matyt, todėl, kad jis man patiko. Dėl jo iškenčiau. Kitą rytą, kai

pabudau, mano nugara buvo nusėta didelėmis geltonomispūslėmis. Ir veidas buvo toks pat. Valgyti negalėjau, tik peršiaudelį siurbiau skysčius. Užsirišau marlę, vien akys matėsi - drąsiai galėjau važiuoti į kokią nors musulmonišką šalį.Nuėjau pas gydytoją. Jis nustatė, kad man antrojo laipsnionudegimas. Siparis tiesiai pasakė: „Jei sėsi valgyti prie mano

stalo, apsivemsiu."Po penkių dienų grįžau į Vilnių. Žaizdos po truputį gijo,

traukėsi. Galutinai sugijo tik vasaros pabaigoje. Po viso togalėjau gulėti saulėje nors parą - kūnas neberaudonuodavo,o iš karto ruduodavo. Pakanka nors truputį pasėdėti balkone, tuojau paruduoju. Įdegu lygiai, gražiai kaip nupoliruota.

Kai nuvažiuodavau į Juodkrantę pas savo draugę ir tolimą giminaitę Reginą Vosyliūtę, irgi eidavau gulėti saulėje.Net juokas toks sklandė - jei aš jau būdavau išėjusi į pliažą,kitiems išeinantiesiems ji sakydavo: „Ko ten eiti, jau Galina išėjusi. Ji susirinks visą saulę." Išeidavau dešimtą ryto ir

grįždavau leidžiantis saulei. Daugiau jokių bėdų dėl saulėsneturėjau.

Paskutinį kartą Palangoje atostogavau 1953 metais, paskui esu buvusi tik autobusų stotyje, kai persėsdavome išvieno autobuso į kitą, vežantį į Šventąją. Mano Jurgis taip

33





kelių dienų atvažiavo Jurgis - vėl šventė. Suvažiavo aktoriai.Dabar dauguma ten anksčiau poilsiavusių turi sodus, sodybas. Mažai kas beatvažiuoja.

Daugybę metų ten gyvendavo mano mylima aktorė

Regina Kazlauskaitė, kuri vaidino mano kurtame seriale„Mudu abudu" kartu su aktoriumi Ferdinandu Jakšiu. Ji visada atostogaudavo liepos mėnesį. Mes poilsiavietėje nesusitikdavome, nes mano atostogos visada prasidėdavo birželiopradžioje ir baigdavosi birželio pabaigoje, o ji atvažiuodavotik liepą.

Ruošdamasi į Palangą susitikti su knygų skaitytojais, maniau, gal paprašysiu, kad mane nuvežtų į Šventąją - gal širdis

jau leis nuvykti ten, kur mudu su Jurgiu leidome gražiausiasgyvenimo vasaras. Bet negalėjau, nenorėjau. Penkti metaiesu viena, bet ilgesys niekur nedingo. Amžinas ilgesys.

Neseniai Teatro sąjungos pirmininkas Algis Matulionis

pasakojo, kad senučiukus namelius padažė, kai kuriuose netįrengė dušus, tualetus. Tada, kai aš ten atostogaudavau, tokių patogumų nebuvo, bet vis tiek tai buvo puiki atostogųvieta.

Ką pamačiau nuvažiavusi į Palangą po beveik šešių dešimtmečių? Pirmiausia pagalvojau - Dieve mano, žaliojojeBasanavičiaus gatvėje nė vieno medžio. Girdėdavau kritikuojant geltonus naujus šviestuvus, pagaliau juos pamačiau.Man ta gatvė paliko tokį baisų įspūdį, kad jokie šviestuvainieko nepakeis, kad ir kokius kabintum. Rugpjūčio pradžioje buvo karšta, gatve plaukė, grūdosi minios žmonių. Jų

buvo daugiau negu Šiluvos atlaiduose. Minia kaip Sąjūdžiolaikais Vingio parke. Tikras skruzdėlynas. Pastebėjau labaidaug mažų vaikų. Milžiniški dabartiniai vaikų vežimai kaippusė Zaporožiečio. Vaikučiai maži, simpatiški, o vežimaididžiuliai. Ratai - kaip seniau arklių vežimų, tik guminiai.

35



Vakare daug dviratininkų - tai mane pradžiugino: žmonėssportuoja, ne tik drybso.

Pro minią vos prasibroviau prie tilto. Vienas, persirengęsvilku ar kuo, puolė man į glėbį, pasikišo mane po tuo kos

tiumu ir šitaip fotografavomės. Priėjęs kitas žmogus taip patpaprašė kartu nusifotografuoti, tada prasidėjo fotosesijos -praeiviai kartu fotografavosi su vaikais, anūkais, proanūkiais,seneliais, tetomis, dėdėmis. Eidami į pliažą be paliovos sveikinosi nepažįstami žmonės. Pastačiau koją gal ant trečios tilto lentelės - pasižymėjau, kad buvau, ir nėrėme iš tos triukš

mingos gatvės į šoną. Movėme šalutiniu keliu, pabėgome išbeprotiškai triukšmingos, žmonių užtvindytos gatvės. Supratau viena - jei ir atgautum vilą Basanavičiaus gatvėje, atostogauti ten vis tiek jau būtų neįmanoma.

Eidama šalutinėmis tylesnėmis gatvelėmis, mačiau senas, vaikystėje regėtas vilas. Prie Antano Žmuidzinavičiaus

vilos mačiau kabant mažytę memorialinę lentelę. Praėjauprofesoriaus Petro Leono vasarnamį, mano mamos draugėsDaratos ir jos vyro mokslininko Igno vilą, kuri sujungus šeimininko ir šeimininkės vardus buvo pavadinta „Igirda". Prieškario vilų Palangoje savininkai buvo teisininkai, advokatai,valdžios atstovai. Menininkai vilų neturėjo, turtų nekaupė.Mėgo gyventi laisvai. Jie sklypais prie jūros buvo apdovanotisovietiniais metais - tokius sklypus gavo dirigento VytautoViržonio, dainininko Vaclovo Daunoro šeimos, dainininkaiElena Saulevičiūtė ir Henrikas Zabulėnas. Pradžioje jie pasistatė tokias šuns būdas, o vėliau namus, vasarnamius.

Mačiau daug užkonservuotų gražiųjų prieškariu statytųvilų, iš vidaus jų langai uždengti tamsiu popieriumi - matyt,šeimininkai pristigo pinigų ir laukia geresnių laikų, kai busgalima restauruoti. Pribloškė labai geroje vietoje, pušyne netoli jūros, pastatytas negražus didžiulis pilkas pastatas, matyt,

36



nauji poilsio namai. Ir visas tuščias - niekas jame kambariųneperka, net karščiausiomis vasaros dienomis nenuomoja.Mačiau, senosios vilos perdažytos, bet visur pirmame aukštearba kavinė, arba restoranas. Muzika dieną jose dar negrojo,

tad apie garsą, apie kurį visi daug kalba, nieko negaliu pasakyti. Prieš kavines - pardavėjų prekystaliai, tokios lyg būdos,kuriose parduodami gintaro dirbiniai, megztos moteriškoskepurėlės. Tų būdų kilometrai - pristatyta ištisa gatvė.

Nustebino, kad nebėra aukštų kopų - tik pušynas ir žabeliais sutvirtintos žemos kalvelės.

Ir, žinoma, pribloškė smėlio spalva. Jei kas dabar manbūtų parvežęs saują pajūrio smėlio, niekada nebūčiau pasakiusi, kad jis iš Palangos paplūdimio. Bet pasigrožėjau puikiais teniso kortais.

Girdėjau, kad dabar žmonės dažnai grįžta iš pajūrio užsikrėtę, gavę akių uždegimą. Kai pagalvoju, kad visa ta minia

iš Basanavičiaus gatvės ne kartą per dieną eina į jūrą nusičiurkšti, viskas aišku, kodėl poilsiautojai grįžta sirgdami.Nėra tualetų paplūdimyje. Kaip taip gali būti?

Kai pamačiau, kad Palangoje toks skruzdėlynas, pagalvo jau - ko žmonės ten grūdasi, juk Lietuvoje tiek puikių ežerų.Na, gal dėl to, kad prie užtvertų ežerų neįmanoma prieiti.

Pastebėjau kurorte poilsiaujant daug rusų ir lenkų. Nustebino, kad lenkai čia važiuoja, nes Lenkijoje yra puikių pa

jūrio miestų - pavyzdžiui, Sopotas.Ar galėjau kada pagalvoti, kad susitiksiu su savo knygų

skaitytojais ant gražiųjų Tiškevičiaus rūmų laiptų... Susi

rinkusiems daug pasakojau apie ankstesnę Palangą. Prisipažinau, kad jau vėliau, jaunystėje, kai čia lankiausi su savokompanija, prisibaliavoję nuėjome prie skulptūros „Jūratė irKastytis" ir uždėjome Jūratei liemenuką.

Eidama į susitikimą, praėjau pro žmonių eilę. Atkreipiau



dėmesį į dvi mergaites. Jos stovėjo eilėje prie bilietų į manovakarą. Gražiai apsivilkusios, susišukavusios. Keista, aš jųamžiaus nebūčiau ėjusi klausyti senos bobos, geriau ledųbūčiau nusipirkusi.

Po šitiek metų man teko lipti laiptais, į kuriuos vaikystėje žiūrėdavau lyg užhipnotizuota. Vaikščiojau tais pačiaiskoridoriais, sėdėjau buvusiame tarnų kambaryje, vaišinausikava, gėriau mineralinį vandenį. Ar galėjau kadaise apie taipagalvoti? Koks įdomus gyvenimas ir kaip iš tikrųjų žmonėsnieko nežino, kas laukia ateityje.

Važiuodama iš žmonių užtvindytos Palangos, mėgindama pamiršti, kaip dabar atrodo Basanavičiaus gatvė, galvojau:Biržų rajone, Dauguviečiuose, kuriuos vadinu savo tėviške,Nemunėlio vanduo švarus, o ramybė tokia, kad net ausysespengia. Geriau jau man duotų dvejus metus sunkiųjų darbųkalėjimo negu verstų grįžti į Palangą. Senosios Palangos, jos

ramybės ir inteligentiškos dvasios nebėra.



ŠI K RI Z Ė M A N J U O K I N G A

Mama įdiegė - visada būk pasiruošusi pačiam blogiausiam.Jei bus geriau, tai bus linksmiau, bet būk pasiruošusi blogiausiam. Ir dabar esu pasiruošusi. Lietuva atsigaus - tuo

tvirtai tikiu. Tik ne taip greitai. Menas atsigaus dar vėliau,po to, kai atsigaus verslas. Aišku, jei vėl bus toks menas kaipolialia pupytės ir kokakolos, tai kam reikia tokio meno? N eturiu nieko prieš grožį, jaunystę, nuogą kūną, bet viskam turibūti ribos.

Karą mačiau baisų, mačiau jį visokį. Mačiau, kaip žmo

nes traiškė, mačiau, kaip šaudė pirmosios „Katiušos" mačiau sprogimus. Teko badauti. Ir dabar, kai girdžiu „krizė,krizė, krizė", pagalvoju: Dieve, kiek aš tų krizių mačiau, irvisas jas išgyvenau. Vėl visus krečia paniška pinigų keitimobaimė. O kiek kartų per mano gyvenimą keitėsi pinigai. PrieSmetonos gyvenau - buvo litai, atėjo Stalinas - rubliai, atėjovokiečiai - ostmarkės, gyvenau Vokietijoje - reichsmarkės,gyvenau Prancūzijoje - frankai, grįžau į Lietuvą - rubliai,paskui vėl litai. Tiek įvairių pinigų buvo mano gyvenime, tikgaila, kad nepasilikau nė vieno pavyzdžio. Už tai sau negaliudovanoti.

Ko tik nemačiau. Žinau, kaip žydus šaudė Žagarės parke. Mano tėvas tada ėjo iš proto. Jis gulėjo Naryškino dvaresavo lovoje su dviem pagalvėm ant galvos. Mama sakydavoniekada neužmiršianti vieno vaizdo: kai juos vežė mirti, sėdėjo žydė ir žydas ir labai ramiai kalbėjosi. O juk žinojo, kur

39



važiuoja. Mano tėvas buvo didžiausias žydų draugas. Namieradau senų telegramų, tarp jų - sveikinimai iš Žydų teatro.

Mama pasakojo negalėjusi patikėti, kad lietuvės moterysnuo sušaudytų žydaičių kojines movė, rūbus vilko ir nešėsinamo. Pasakodavo tokj epizodą - tėvui buvo įsakyta priimti

gal dvidešimt vyrų pernakvoti ant šieno. Pasirodo, ant šienonakvojo tie, kurie paskui šaudė žydus.

Kai atvykau susitikti su skaitytojais į Joniškį, mane nuvežė į Naryškino dvarą.

Užėjau į savo kambarį, apžiūrėjautėvų kambarius, o pro parką ir tą

vietą važiavau sunkia širdimi -dėl gerų ir blogų prisiminimų.Toks tada buvo gyvenimas. Kaipasižiūriu, kaip dabar žmonėsvienas kitą ėda, suprantu, kodėllietuvės galėjo nuo žydaičių la

vonų plėšti rūbus. Išgamų rasikiekvienoje tautoje. Žydų Lie

tuvoje buvo daug sušaudyta, neslabai daug gyveno. Jų buvo pilni

miesteliai. Dauguma turėjo krautuvėles. Smetonos laikais milijonierių žydų

nebuvo - tik vienas kitas jų buvo labai turtingi.Bent aš žydų milijonierių neatsimenu, nors dažnas buvopasiturintis. Jie buvo puikūs juvelyrai, prekiaudavo geraiskailiais. Vieno jų parduotuvė buvo Kaune, Maironio gatvėskampe, ten prekiaudavo šviežiais bananais, apelsinais, vynuogėmis. Į vynuoges vis žiūrėdavau varvindama seilę ir,

nuvažiavusi į Paryžių, jų prisipirkusi tiek prisiėdžiau, kadvos pilvas nesprogo. Mes gyvenome neblogai, bet visgi vynuogių kiekvieną dieną negalėdavome valgyti. O kai rusai

40



atėjo, ikrus buvo galima kasdien šaukštais valgyti. Žydų tada jau nebuvo, kalbu apie laiką po karo. Tada stovėdavo kibirai su raudonaisiais ikrais. Jų šaukštu kabindavo, kraudavo įsviestinį popierių tiek, kiek kas norėjo pirkti.

Visko mačiau - šilto ir šalto. Po karo prancūzai ilgusprancūziškus batonus kepė iš kukurūzų miltų, nes kitokiųnė su žiburiu nebūtum radęs. Parsineši, kol šviežias - skanu, o truputį pastovi - ir sutrupa. Ir badą išgyvenau. Kai sudainininko Kipro Petrausko dukra Guoda paspausdavomebado nualintus savo jaunus gražius kūnus, duobės likdavo.

Savaitei gaudavome keturkampį kepaliuką duonos. Ir viskas.Petrauskienė siūlu atmatuodavo, kiek jos kiekvienam galimasuvalgyti. Mes, mergicos, taip norėdavome valgyti, tai vis nuomažesniųjų stengdavomės nuvogti, manėme - mažesniemsmažiau ir maisto reikia. Su Guoda įsitaisėme eiti pas kaimynus austrus į svečius, bet būtinai tada, kai jie pietaudavo. Tad

ir mus pavaišindavo. Gudravome, nes norėjome valgyti, alko-me. Laužėme galvas, kur ir kaip gauti kąsnelį maisto.

Gelbėdamiesi nuo bado važiavome į Vokietijos Bavariją,kur jau turėjo būti prinokę obuoliai. Į traukinį įlipti būdavo sunku, tai vienas garsus sportininkas įkišo man po rūbaispagalvę - vaidinau nėščią jo žmoną, kuri tuoj tuoj gimdys, irtaip lengviau pakliūdavau į traukinius. Bet viskas praėjo.

Niekada neimčiau jokių paskolų iš banko. Gyvenomesu vyru, galėjome pavažinėti po pasaulį, bet nesu buvusi neiKryme, nei Kaukaze. Mūsų šeimininkė buvo apvažinėjusivisus kurortus - kur tik ji nebuvo. O aš sėdėdavau Lietuvo

je. Turėjau pinigų, bet vis galvodavau, kad reikia jų daugiauturėti, kad nereikėtų skaičiuoti. Visa tai perėmiau iš mamos.Bet jeigu šiandien kas paklaustų, kiek turiu pinigų, atsakyčiau - nežinau. Kai mintyse imu skaičiuoti, kiekvieną kartąman išeina vis kita suma. Nesišvaistau, bet godi pinigų nesu.

41



Niekada nepadaryčiau taip, kad sau geriau, o kitam - blogiau. Turgavotis aš nemoku. Paskaitau žurnaluose apie moteris verslininkes ir galvoju: Viešpatie, kokios jos protingos,galingos. Kaip joms visa tai išeina?

Kai tėvas dirbo, niekada neskurdome. Tuo metu teatrovadovų algos buvo geros. Turiu tėvo darbo sutartį - tūkstantis trys šimtai litų per mėnesį. Tai milžiniški pinigai. Mokytojas gaudavo aštuonis šimtus litų algos. Žmonės ir už aštuoniasdešimt litų neblogai pragyvendavo. Taigi mano tėvasgaudavo milžiniškus pinigus. Bet jo buvo toks charakteris,

kad jis visiems viską dalydavo, daug kam padėdavo. Už taidaug kas jį garbino.

Prieš mirtį jo alga buvo vienuolika tūkstančių rublių. Kaitėvas mirė, daug kas manė, kad liksiu turtuolė, tačiau pinigųtėvas daug neturėjo - viską išleisdavo, išdalydavo. Žinoma,ir šeimą išlaikydavo, bet santaupų nesusikrovė - iš atliekamų

šelpė žmones.Aš esu taupesnė ir tuo panašesnė į mamą. Mama nebuvo

šykšti, bet daugelyje gyvenimo sričių buvo labai tvarkinga.Skolų ji neturėjo. Aš, ačiū Dievui, irgi neturiu - tai jau iš mamos. Prisimenu tokią pamoką. Prie mūsų trečiosios gimnazijos Kaune stovėjo kioskai. Imdavau ten skolon saldainiųsu pagaliukais. Vėliau apie tai prisipažinau mamai. Na, kiekgalėjau viena tų saldainių suryti? Mama sumokėjo. Buvotokia kavinukė Kęstučio gatvėje. Mama mane ten nuvedė irpristatė: girdi, kai ateis mano vaikas, ką norės, tegul valgo,užrašykite, o aš atėjusi sumokėsiu. Man tas gyvenimas sko

lon patiko. Vesdavausi ten pusę klasės. Mama vieną mėnesįsumokėjo, kitą, o paskui man už tas skolas atskaitė moralą.„Gyvenime stenkis gyventi be skolų, o jeigu jau labai reikia,gali skolintis, bet tikrai žinodama, kad galėsi atiduoti."

Neseniai susitikau kultūros ministrą Remigijų Vilkaitį.

42



Paklausiau: „Vilkaiti, ar tu čia su tuo kostiumu, kurį pirkaiuž mokesčių mokėtojų pinigus?" Mane papiktino, kad spaudoje ministras buvo vanojamas, kam nusipirko kostiumą,marškinius ir batus už jam naudoti skirtas lėšas. Už tūks

tantį litų! Koks ten kostiumas už tokią sumą? Ar garsiųjųprancūzų, italų dizainerių? Nesvarbu, kad ministras, betgiiš ubagų jis - ką gi tie vargšai aktoriai uždirba? Jie prašmatnaus garderobo neturi. Įsivaizduoju, kokiais batais avėdamas vaikščiodavo. Kodėl neaprašomi prisivogusiųjų garderobai? O kai žmogus už tūkstantį litų nusipirko kostiumą

ir batus, tai skandalą sukėlė. Ar nori, kad ministras į darbąplikas ir basas eitų? Gėdą Lietuvai darytų? Kai milijonusvagia, skandalo nebūna.

Aktoriaus profesija netikusi - nėra ką pavogti. Pragyventi iš savo darbo šiaip taip įmanoma, bet pavogti nėra ką.Užpulti žmogų, kuris neturi iš ko kostiumo nusipirkti - ti

krai ne pats geriausias būdas ieškoti nusikaltėlių. Vilkaičiuigyvenimas lėmė tapti ministru. Jis puikiai vaidino Seimonarį Viktorą Uspaskichą - Agurkichą. Aš juo dėta spjaučiauį viską ir nuvažiuočiau pas Uspaskichą: kiek žinau, seimūnuipatiko Vilkaičio vaidyba ir jo kurtas personažas, tai galėtųnupirkti aktoriui normalų garderobą. Bet negalima, taip pasielgęs ministras nukentėtų.

Žinau, kaip aktoriai gyvena. Aktorių skurdas žeidžia, odabar dar ir užsipuolė ministrą, atėjusį iš vargšų menininkųluomo. Tai ar jam nuogam į darbą eiti, jei kostiumo neturi?Absurdas. Kiti milijonus vagia, vilas ant kopų statosi - ir nie

ko. Dėl didelių vagysčių mažas triukšmas.Neseniai kažkas „krizę" pakeitė kitu žodžiu - sunkmetis.

Vienu metu tas žodis iš tiesų varė į neviltį - rytą pabundi,įjungi radiją, girdi vien „krizė, krizė". Vakarą taip pat užbaigiakrize. Kitą rytą pabundi - ir vėl krizė.

43



Tai ir sakau - per gyvenimą daug tų krizių mačiau. Na,pavyzdžiui, užėjus sovietams, žmonės buvo suvaryti j kolūkius. Pradžioje buvo baisu, kai viską nacionalizavo. O vėliaužmonės prisitaikė - kolūkiečiai dirbo, vis geriau gyveno, ga

lėdavo išmokslinti savo vaikus, paremti juos materialiai. Kaidirbau televizijoje, važinėdama filmuoti matydavau, kaip gyvena kolūkiečiai. Užeidavai vidun - visur kilimai, sekcijos,indų prikrautos. Dauguma kolūkiečių savo vaikams kooperatinius butus mieste pastatė, mašinas nupirko. Žmogus, jeine tinginys, visada ras išeitį ir susikurs gyvenimą iš naujo.

Viename rajone filmavome kolūkietę melžėją darbo pirmūnę. Už tai jai valdžia paskyrė Alytaus namelį. Užėjome įtą jos alytnamį, o ten grindys ištiestos grynos vilnos Lentvario kilimais. Ji paskyrė laiką, kada filmuoti, nes sakė važiuosianti į Jugoslaviją. Melžėja nuvažiavo į Jugoslaviją, o aš - ne.Niekas manęs nebūtų ir išleidęs - nebuvau socialistinio dar

bo didvyrė. Kaime gerdavo ir dainuodavo, bet dirbdavo. Irnebuvo vaiko, kuris neitų į mokyklą. Jei kas - milicija būtųnuvedusi.

Kartais baruosi, pykstu, matydama, kiek dabar daug neteisybės. Man gaila senukų, kuriems mažina pensijas - juk

jas užsidirbome sunkiu doru darbu. Gaila jaunų žmonių,prarandančių darbą ir priverstų dėl kąsnio palikti Tėvynę.Bet vis tiek tikiu, kad dabartiniai vaikai dar kiek pavargs, jųvaikams jau bus geriau, o jau proanūkiai tikrai galės ir mokėsgyventi. Nebus tokie moliūgai kaip mes. Tikiu, kad jiemsprieš valdžią su šakėmis eiti nebereikės. Žinoma, pagrindi

nis klausimas, kiek tų proanūkių Lietuvoje bus likę. Likusie ji, net neabejoju, gyvens gerai.

Visiškai neįsižeidžiu, kai mus pavadina runkeliais. Mestylime. Patogu, ką nori, tą darai, - runkeliai tyli. Suprantu, kad valstybei sunku, bet tada turi būti visiems sunku, o

44



ne vieniems sunku, tik saujelei - lengva. Be to, galėtų būtiamžiaus cenzas, nuo kurio net per krizes tam tikro amžiaussulaukusiųjų nebeliestų, juk senukų ir į karą nebešaukia. Kąper krizę galima išpešti iš senukų, neįgaliųjų? Tai nesąžinin

ga. Mūsų tauta yra darbšti ir talentinga, tik gaila, kad tautąblaško po visą pasaulį toks gyvenimas, kai iš algos negali išmaitinti vaikų arba iš tavęs atimamas darbas.

Negaliu žiūrėti laikraščiuose nuotraukų, kuriose nufotografuota dėl skolų bankui iš buto iškraustyta šeima, vaikai su žaisliukais, daikteliai - viskas gatvėje. Esu laiminga,

kad neturiu skolų bankams, bet ką gali žinoti - kai sumažinspensiją, gal ir mane su visu senu pianinu ištarabanins į Mykolaičio-Putino gatvę ar į parką. Ne veltui žmonės nuo senosako - niekada neišsižadėk kalėjimo, ligos ir ubago terbos.Kalėjime kol kas nebuvau, liga tokiame amžiuje visada kokianors būna, o ubago terbos dar galiu sulaukti.

Bet jokios krizės negali pakeisti mano įpročių - kasdienkaip miegojau, taip ir miegu tris valandas pietų miego. Nusispjauti į krizes - atsigulu, paskaitau ir pamiegu. Keliuosianksti, pirmiausia skubu į virtuvę, bet ne ėsti - iš pradžiųįsijungiu radiją. Tada išsiverdu kavos, parūkau. Pusryčiųnevalgau - pusryčiauju ir pietauju kartu apie pirmą valandą dienos. Jokios krizės negali iš manęs atimti šių gyvenimomalonumų - jie nebrangūs arba nieko nekainuoja. Pavyzdžiui, nusnūsti popiečio miego nieko nekainuoja. Antikrizi-nio plano neturiu. Mano pagrindinis planas - turėti pinigųtiek, kiek reikia kremavimui.

Kiekvienai krizei, kiekvienam sunkmečiui - savos išeitysir sprendimai. Net tremtyse žmonės sugebėjo atsitiesti. Atsitiesime ir mes.

45





kad kartais norisi paimti televizorių ir trenkti per balkonąžemyn. Suprantu, kuriant šiuolaikinę animaciją, turi būtinaudojamas kompiuteris, kuriami ateiviai iš kitų planetų,bet kodėl taip baisiai vaizduojami žmonės? Jie - tikri dege

neratai. Kur dingo normalaus žmogaus išvaizda, juk dabar jie nedaug skiriasi nuo ateivių. Buvau ir liksiu Walto Disneyir sovietinių animacinių filmų gerbėja. Tegul kalba kas kąnori, bet animaciniam sovietų serialui „Na, palauk!" ir dabarnėra lygių. Žiūrėdavai ir žvengdavai. Dabar jei kviečia garsinti, atsisakau. Pastarąjį kartą sutikau garsinti mašiną, nes

mašinos gal neišdarkys kaip žmogaus.Meno esmė - blogio kova su gėriu, ir gėris turi nugalėti.

O kaip kitaip? Kaip kitaip vaikams perteikti gėrio idėją? Kiekpati esu garsinusi raganų ir kiek jų sužlugdavo - gerieji personažai jas sunaikindavo. Raganą vaizduodavo susivėlusią,apsiskarmalavusią, skrendančią ant šluotos, ir tai jau turėjo

būti baisu. Dabar tokia gražuolė, lyginant su šiuolaikiniaisanimacijos piešiniais, vaikams tik sukeltų juoką.

Kodėl daug kas iš mano pažįstamų mėgsta žiūrėti Rusi jos televizijos kanalų laidas? Todėl, kad laidos ten gyvenimiškos, gana aukšto lygio. Jų laidos apie garsius meno žmones - nuostabios. Kaip jie profesionaliai atskleidžia talentųgyvenimą. Man patinka, kad iš šio pasaulio iškeliavus garsiam žmogui tuoj pat jo atminimui rodomas dokumentinisfilmas apie jį. Mane labai nuliūdino puikaus rusų aktoriausOlego Jankovskio mirtis. Matydavosi iš tolo - mėlynkraujis.Jis gimė princu, bet, žinoma, ne šiuolaikiniu. Gimė aristo

kratu, ir to jau niekaip nebūtum išmušęs. Jis visas kvepėjocariniu aristokratizmu. Jam tik ir derėjo vaikščioti po Ermitažą - Žiemos rūmus. Žiūrėjau dokumentinį filmą apieJankovskį ir ašaros riedėjo man skruostais. Rusai moka kurtitokias juostas su pagarba, meile, šiluma, be pompastikos.

47



Neseniai mirė garsi rusų dainininkė Liudmila Zykina.Filmuoti man jos neteko, bet nuostabias jos dainas moku ikišiol: „Tečiot reka Volga, a mne semnadcat let“ („Teka Volga,o man septyniolika"). Ji sovietmečiu pelnė tokį pasitikėjimą,kad net būdavo išleidžiama dainuoti į užsienio šalis. Zyki

na - tikra rusų dainininkė: būdingo tembro, išvaizdos, rusiškos sielos, kurią sudėdavo į savo atliekamas dainas.

Pastaruoju metu Rusija neteko daug talentų -tarp jų ir pasaulinio masto violončelinin

ko, dirigento Mstislavo Rostropovičiaus. Ačiū Dievui, apie visus juos

yra sukurta puikių dokumentiniųfilmų, televizijos laidų, kuriasžiūri ir darosi gera, kad tų žmonių atminimas išsaugotas.

Pastaruosius prezidento rinkimus, mano supratimu, ge

riausiai nušvietė „Lietuvos ryto"televizija. Jos aš neišjungdavau.Nors mano antrieji namai yra

Lietuvos televizija, bet man nepatiko, kai LTV studijoje kalbantiems

kandidatams suskambėdavo gongas ir jiems reikėdavo per pusę žodžio baigti kal

bą. Pazvanina - baik kalbėti. Jei būčiau buvusi kandidatė, būčiau išėjusi. Iš gėdos. Koks aš kandidatas, jei galiu per minutęviską pasakyti? Vos prasižiojai, ir nutraukia skambutis - užsičiaupk. Jei būčiau generalinis direktorius, iššveisčiau visus,kurie taip sugalvojo. Edmundas Jakilaitis iš „Lietuvos ryto"televizijos - šaunuolis. Visą rinkimų dieną taip puikiai vedė

laidą, kad buvo negalima atsitraukti nuo ekrano.Labai patinka šį sezoną pradėta nauja Rūtos Mikelkevi-

48



čiūtės laida „Valanda su Rūta“. Tai Rusijos laidų vedėjo Andrejaus Malachovo stilius. Ypač įstrigo Rūtos laida, kuriojekalbėta, kaip žmogus reaguoja, kai žiniasklaida viešai paskelbia apie ligą. Kalbėjo vėžiu sergantis aktorius Dalius Mer-

tinas. Jam nemalonu, kai žurnalistai skambinėja telefonu,klausinėja. Ir man skambino, kai buvau pakliuvusi į ligoninę.Kai paklausė, kas man buvo, norėjau pasakyt - paleido vidurius. Jei žmogus nenori daug kalbėti apie ligą, kam lįsti jam įakis. Laida buvo puiki, o jos reziumė - per didelis lindimasžmogui į žarnas atstumia.

Etikos vertėtų paisyti abiem pusėms - ir interviu ėmė jui, ir davėjui. Antraip darosi neskanu. Rūta šią pusiausvyrąišlaiko, todėl jos laidos neerzina, nesukelia pasibjaurėjimo.Televizijos laidose turi būti įdomi tema, jai nagrinėti turibūti sukviestos asmenybės, tik tada gali būti įdomu. Rūtoslaidos įdomios ir žinau, kad daug žmonių jas žiūri, kitą dieną

vieni kitų klausinėja: „Ar matei?"Kai per televiziją rodomos politinės laidos - žiūriu jas.

Peržiūriu visas žinių laidas, bet mano mėgstamiausios žinios - per TV3. Kasdien 18.45 prasideda mano tarnyba -sėdu žiūrėti TV3 žinių. Mėgau LNK žinias, kai jas skaitydavo Gražina Sviderskytė - labai gaila, kad ji išvažiavo. Mėgstuistorijos laidas, ypač kai rodo apie Egiptą, Indiją, bet niekadanejungiu kelionių kanalo. Nemėgstu nei kelionių, nei laidųapie keliones.

BTV parodo neblogų filmų. Žinių vedėjai Justė Radzevičiūtė ir Marius Jančius man taip pat labai patinka. Jei da

bar statyčiau serialą, Jančius jame vaidintų vaidmenį „ p e r v y jparen na derevne“ - tą, kuris žavi visas kaimo mergas: sukepure, papuošta jurginu. Tai puikus gražaus kaimo vyrukotipažas. Jis nuostabiai tiktų tokiam vaidmeniui. Iš informacinių laidų vedėjų dar labai patinka Marijus Žiedas iš LTV

49



„Panoramos". Puiki jo laikysena, šypsena. Jis puikiai garsinafilmus. Juo žaviuosi. Marijus Žiedas turi žavesio pipiriuką, o

jį žmogus arba turi, arba ne.Amas Klivečka labai plėšosi, jo toks temperamentas, bet

jei patinka laidos dalyviai, žiūriu išsižiojusi. Žurnalistė RūtaJanutienė išstudijuoja, ištiria, iškelia negeroves, bet man jaušiek tiek nusibodo žiūrėti, kas namą pirko, kas žemės, nes irtaip žinau, kad jie visi apsipirkę, visi visko turi. Per daug vienodos temos. Kartais pasižiūriu „Abipus sienos" kartais -„Prieš srovę".

Iš LTV laidų dar žiūriu „Triumfo arką" „Teisę žinoti", jeipatinka dalyviai. Pernai rodytų išgirtųjų chorų varžytuviųnežiūrėjau nė vienų. Kodėl? Todėl, kad septynerius metusdainavau chore pas Joną Švedą, ir kai pamatau chorą, manviduje žarnos verčiasi. Įgriso. Kartais išklausau kokio chorodainą, pavyzdžiui, „Ąžuoliuko", ir man užtenka. Nepapras

tai graži chorui tinkama daina - rusų romansas „Večernijzvon" („Vakaro varpai"), yra labai gražių Algimanto Bražinsko chorinių dainų.

Kartais žiūriu laidų ciklą „Legendos", nelygu apie kokiąasmenybę sukurta laida. Gera laidos vinjetė su Margarita Dvarionaite. Žiūrėjau ir laidą apie ją. Margarita gyvenonetoliese. Kur dabar skudurynas, buvo maisto parduotuvė.Tuomet moterims buvo madinga nešioti perukus. Susitinku parduotuvėje Margaritą. Ir taip žiūriu, ir kitaip. Galiausiai sakau: „Tu man panaši į savo šunį." Įsižiūrėjau - perukąužsidėjusi atbulai: garbanos ant kaklo, o ta dalis, kuri turi

būti pakaušyje - ant kaktos. Aš jau buvau išstudijavusi, kaipperuką užsidėti, nes man atsiųsdavo iš Amerikos. Iki dabarturiu - tris kuodus, didelę stambią kasą ir peruką - visi natūralių plaukų. Nubėgom į kiemą ir apsukom. Kai Margarita

jau sirgo, susitikdavome poliklinikoje, tai vis linksmindavau

50



ją: ar prisimeni, kaip tau galvą apsukau į kitą pusę? Juokda-vomės abi iš to atsitikimo. Mėgau, kaip ji diriguodavo.

Labai patiko „Legendų" laida apie operos primadonąIreną Jasiūnaitę. Kaip sumontuota, kokia asmenybė! Jei rei

kėtų vertinti dešimtbale sistema, šiai laidai vis tiek būčiauskyrusi vienuolika balų. Sėdėjau ir žiūrėjau užgniaužusi kvapą. Ši „Legendų" laida - šedevras. Norėdama už ją padėkotinet paskambinau šių laidų kūrėjui Česlovui Stoniui. Su Irenakartu studijavome, mudviejų bendri kavalieriai būdavo. Ji labai nuoširdi, atvira, paprasta. „Legendose" apie viską pasa

kojo laisvai, paprastai ir įdomiai.Labai gaila, kad laidų nebeveda muzikologas Viktoras

Gerulaitis. Jo laidos man ir, manau, ne tik man labai daugdavė. Jas pažiūrėjęs, nuolat sužinodavai ką nors nauja. Jismoka pasakoti, tai daro nenuobodžiai. Jei galėčiau, daug kąiš televizijos programų išmesčiau, o Gerulaičio laidas su

grąžinčiau. Jo laidas rodyčiau žiūrimiausiu laiku, pirmuojuLTV kanalu. Lietuvos televizijoje antrą kartą gimiau ir užaugau, tai mano antrieji namai, todėl turiu teisę kritikuoti.Galiu pasakyti, kad laidų, kurias pulčiau žiūrėti, mažai. Dažnai būna taip nuobodu, kad bambu: „Eik namo. Eik namo."Taip kalbėdavo mano Jurgis, kai per televiziją rodydavo kokįnuobodžiai šnekantį žmogų.

Patinka Jogaila Morkūnas su savo greitakalbe. Kažkada jį iš televizijos ištrenkė dėl greito kalbėjimo, o dabar jis jaubeveik lėtakalbis palyginti su tais, kurie mala taip, kad niekonesuprasi. Pasikeitė kalbėjimo mados - lėtą išraiškingą kal

bėjimą pakeitė greitas, dabar daugiau tempo.Dar kartą sakau - man gaila aktoriaus Vytauto Šapra

nausko talento. Jis labai gabus, jam nereikėtų durniaus volioti - jis gali vaidinti viską. Labai gerbiu Rolandą Kazlą, nu-sikračiusį visų tų kvailų vaidmenų televizijose. Laiku pajuto

51



darąs ne tai, ką reikėtų. Žinoma, jam dėl to sunkiau finansiškai, bet juk visko gyvenime negali turėti - dažnai tenkarinktis. Jo pasirinkimas man patinka. Mažai yra aktorių, kurie geba prajuokinti. Vieni geresnių humoro personažų - Al

gio Ramanausko ir Rimo Šapausko peliukai, kalbantys apiešiuolaikines aktualijas. Lietuvių tautai sunku su humoru.Esam sunkiasvoriai.

Talentingos aktorės Kristinos Kazlauskaitės vaidmenys„Dviračio šou" buvo nepakartojami. Įsimintina jos Zita išMažeikių, bomžė Jadzė. Ir tema juokingai pateikta, ir vaidy

ba puiki. Dabar Kazlauskaitė nuėjo ne tuo keliu. Tai, ką darėpastaruoju metu, buvo prastas humoras. Matyt, geresniopasiūlymo negavo. Dabartinis seimūnas Arūnas Valinskasbuvo puikus šoumenas - to iš jo neatimsi. Jo humoras geras,viskas buvo gerai. Gaila, kad lindo ir įlindo į politiką. Situaciją pavadinčiau taip - pats nulipo nuo sosto. Jo humoras

buvo skoningas.Žiūriu „Reporterį" per „Lietuvos ryto" televiziją, bet to

kių laidelių kaip „Grybauskai" negaliu žiūrėti. Kritikuoju nedėl to, kad mėgstu kritikuoti. Norėčiau, kad būtų geresniųhumoro laidų, apskritai įdomesnės televizijos. Pakrizentimėgstu, turiu humoro jausmą, jei juokinga, garsiai juokiuosi,bet dabar tai pasitaiko retai. Toks humoras, kokį rodo dabar,man nejuokingas.

Tikri meksikietiški serialai ir nuo jų nukopijuoti lietuviški man taip pat neįdomūs. Vertinu scenaristo BroniausBušmos „Gimines". Šią juostą vadinčiau ne serialu, o labai

geru televizijos filmu su puikiais, talentingais, labai gerai vaidinančiais aktoriais. „Giminės" - idealas ir etalonas. „Petraičių šeimoje" buvo buitinis serialas, tai žmonėms labai patiko,to reikėjo. O „Giminės" - tai tikras filmas: geras humoras,puikiai pavaizduotas gyvenimas, jausmai. Ten buvo visko.

52



Prieš „Gimines" jų kūrėjus Bušmą ir režisierių Saulių Vosylių lenkiu galvą. „Giminės" turėjo kažką, kas neleido atplėštiakių nuo ekrano, kai rodydavo filmą. Sėkmę dažniausiai nulemia vykęs visų sudedamųjų dalių parinkimas.

Iki šiol daug kas manęs klausia, kaip sugebėjau surinktitokius puikius „Petraičių šeimos" atlikėjus. Nekviečiau tuometu vaidinančių teatre, bet dauguma vaidinusių „Petraičiuose" buvo mokęsi aktorinio meno. O šiaip daug ką kvies-davau, pamačiusi tinkamą tipažą. Vaidino ir grimuotojos, irdekoracijų statytojai, ir santechnikai, ir vairuotojai. Tačiau

viena pagrindinių serialo sėkmės priežasčių - puikieji aktoriai: Petras Likša, šviesaus atminimo Konstancija Bialo-petravičienė, Pranas Stankevičius, Aldona Vederaitė, JulijaAdamkevičienė. Pakviesti visi eidavo su didžiausiu džiaugsmu. Vaidinti „Petraičių šeimoje" buvo garbė. Niekas to nevadino chaltūra.

Situacijas vaizduodavome su humoru, be pagiežos, pykčiodėl negerovių. Kalnų parke filmavome, kaip tarybinė liaudissportuoja - tada reikėdavo vykdyti vadinamąsias PDG („Pasiruošęs darbui ir TSRS gynybai") normas: bėgti, šokti j tolį irtaip toliau. Prisijuokėme, nes vaidintojai stengėsi, bet ir kliuvo, ir griuvo.

Iš kur toks „Petraičių" populiarumas? Manau, pasirinkome teisingą kryptį - vaizdavome tada gyvenusių daugumosžmonių įprastą buitį, kasdienį gyvenimą. Žmonėms visadaįdomu tai, kas artima jiems patiems. Visus siužetus kurda-vome gyvenimiškus, pradedant mityba, baigiant sportu,

madomis, deficitais. Tais laikais namuose niekas neturėdavodviejų televizorių, tai irgi atsispindėjo seriale. Moterys „Petraičių šeimoje" norėjo žiūrėti vieną laidą, o Petraitis - kitą,tai jis nušvilpė televizorių iš namų ir nusinešė į darbą, kurgalėjo ramiai sau pažiūrėti. Moterys liko nieko nepešusios.

53







Dažnai į filmavimus nešdavome savo daiktus iš namų -kaip ir filmuojant tą „komisą". Buvau davusi Likšai deficitiniųstiklainių, tai jis pargriuvo su jais ant Tauro kalno ir sudaužė.Grybautojų išmaišyti miškai, autobusų stotys - kur tik ne

buvome, kokių tik situacijų nefilmavome. Televizija turėjogaziuką - jis atveždavo j filmavimo vietą. Rašydavome paraišką nurodydami, kurią dieną kokiu laiku reikės mašinos.Nuo balandžio mėnesio televizijos direktorius Jonas Januitisdrausdavo filmavimo grupėms važiuoti pajūrio link, o muskartą specialiai iškomandiravo j Palangą. Tai reiškė išskirtinę

pagarbą „Petraičiams".Mirdavome iš juoko patys filmuodami, mirdavo iš juoko

žiūrovai žiūrėdami. Pranas Stankevičius buvo retas aktorius,pakakdavo pamatyti jo fizionomiją ir jau būdavo galima, atleiskite, kelnes prileisti. Kiti puikiai dirbo su tekstu, bet svarbiausias principas buvo neperspausti, nerodyti, kad čia turi

būti juokinga. Mano tėvas irgi visada sakydavo, kad komedi jas reikia vaidinti labai rimtai.

Kai dar mokiausi dramos studijos paskutiniame kurse,Ostrovskio „Audroje" vaidinau epizodinį vienuolės vaidmenį - man reikėjo pereiti per sceną. Buvau aukšta ir liesa. Galvojau, ką padaryti, kad tas perėjimas per sceną žiūrovamsliktų atmintyje. Teksto jokio nereikėjo sakyti. Sugalvojau,kad būsiu šluba vienuolė. Kai išėjau iš teatro ir tą epizodinįvaidmenuką davė vaidinti kitoms, visos vaidino šlubas. Vadinasi, kažkuo tas vaidmenukas užkabino.

2009 metų vasarą minėtas talentingos režisierės, puikios

aktorės Kazimieros Kymantaitės gimimo šimtmetis. Taibuvo tikra asmenybė, labai originalus žmogus. Ji „Petraičių šeimoje" turėjo porą epizodų. Kartą vaidino samagonopardavėją. Samagoną pardavinėjo kaime ant kalniuko. Vaidino kartu su aktoriumi Petru Pečiūra. Jo herojus amžinai

56



girtas miegodavo bulvėse. Filmavome prie AukštadvarioTrakų rajone. Ji atvykdavo su bidonu, kuriame teliūskuodavo samagonas. Tuo metu galiojo įstatymas, kad alkoholįgalima pardavinėti tik nuo vienuoliktos valandos ryto. Tadsavo siužetui buvome padarę plakatą - „Parduodama tik

nuo 11 valandos". Pirkti samagono atplaukdavo pirkėjai iškitos ežero pusės, o Kymantaitė griežtai žiūrėdavo į laikrodį, kad būtų leidžiama valanda -vienuolikta. Žinoma, prekyba samagonubuvo neteisėta, bet herojė šį reikalą sumilicija buvo sutvarkiusi. Ji keld

gulintį Pečiūrą: „Petriuk, kelkisbulvių, jau greit vienuolika."Tokia garsenybė - Kyman

taitė - belsdavosi į kaimą dėlmažučio vaidmenėlio. Visadaateidavo pasiruošusi, daug kąsmagiai improvizuodavo. Ji bū

davo taip nusiteikusi darbui, lygvaidintų karalienę Elžbietą. Staikoks požiūris į savo profesiją, įdarbą.

Ji improvizuodama sukurdavo tokiųsituacijų, kad plyšdavome juokais. Kartais iš

juoko nebegalėdavome filmuoti, nors viskas būdavo vaidinama rimčiausiu veidu. Tą jos sukurtą sceną ir šiandien matau. Žodžiais tai sunku perteikti, bet viskas buvo taipprofesionaliai suvaidinta, kad televizijos žiūrovai virsdavoiš juoko. Tai prisiminusi galiu patvirtinti tiesą - nėra mažųvaidmenų, yra tik maži aktoriai.

Kitą epizodą su Kymantaite filmavome studijoje. Čiataip pat tęsėme samagono pardavinėjimą. Kai jos Petrutis

57



nervindavosi, kad nepatektų milicijai į nagus, ji sakydavo:„Tu nesinervink, nes visos ligos nuo narvų."

Kurdama kitą serialą „Mudu abudu" Baltijos televizijo je irgi siekiau, kad humoras būtų aukšto lygio. Šiame seriale

nuostabiai dirbo aktoriai Ferdinandas Jakšys ir Regina Kazlauskaitė.Daugybė „Petraičių šeimos" situacijų šiandien tinka lygiai

taip pat, kaip ir tada. Viskas tinka - tik mastas ne tas, dabar tai jau tikrai personažai turėtų ne nešti, o vežti. Ne kanistrą benzino, o visą sąstatą. Reikia geriau mokėti vogti negu tada -

sąstato taip lengvai nepavogsi. Reikia mafijai priklausyti.Dabar kartais galvoju, kaip ištvėriau devynerius metus

tokio intensyvaus darbo? Bet vertėjo arti, nes darbas musįtraukdavo ir tiek metų dovanojome gero humoro dozę televizijos žiūrovams. Laidos atsisakius, grįžau į televizijosMuzikos redakciją. Širdies neskaudėjo, nes per devynerius

laidos kūrimo metus jaučiausi gerokai pavargusi. Džiaugiausi gavusi filmuoti muzikines laidas, baletą.

Dėl kai kurių dabartinių televizijos darbų man gėda.Gėda žiūrėti kai kuriuos televizijos serialus. Komedijoseturi būti labai geras tekstas arba labai gerų situacijų. Moljero „Tartiufas" visas sudarytas iš situacijų. Iš jų ir juokiamasi.Kartais net teksto negirdi, pati situacija juokinga.

Mane erzina, kai televizijos humoro siužetuose už kadropaleidžiamas juokas - parodoma, kurioje vietoje juoktis: esąčia yra juokinga, nors man gal visai nejuokinga. Kvaila mada.Man irgi buvo pasiūlę „Petraičių šeimoje" padaryti juoką už

kadro. Nesutikome. Juoktis reikia ten, kur tikrai juokinga, jei juokinga.

Žiūrėjau serialą „Nekviesta meilė" kai jis prasidėjo. Tenvaidino puikūs aktoriai, bet gana greitai filmas man įgriso irnebežiūrėjau. Serialus lipdo vieną po kito ir visuose juose

58



vaidina tie patys žmonės. Larisa Kalpokaitė, Adolfas Večers-kis - geri aktoriai, bet ar nėra daugiau? Aišku, Lietuva maža,bet vis tiek pas mus yra ir daugiau aktorių, ne tik šie du manolabai mylimi.

Kai Lietuvoje pradėjo rodyti pirmuosius meksikietiškusserialus, irgi žiūrėjau. Tada tai buvo naujiena. Žiūrėjau „VergęIzaurą". Kai rodydavo „Izaurą“, gyvenimas apmirdavo - netturgelyje moterėlės, pardavinėjančios salotas, ridikėlius, antprekystalių pasistatydavo mažyčius „Šilelius" ir žiūrėdavosusispietusios serialą. Kai paskui „Izaurų" pasipylė masiškai,

tapo neįdomu. Dabar manęs meksikietiško serialo niekasnepriverstų žiūrėti.

Matau labai keistą madą - merginos kojos ilgos, ir jau jigali būti aktorė, vaidinti televizijos serialuose. Na, nieko nesakau - ilgos kojos yra gražu. Tai visada buvo gražu. Ir manopačios kojos ilgos, o paauglė buvau ilga lyg kartis - per fizinio

lavinimo pamokas stovėdavau antra ar trečia nuo pradžios.Bet vien dėl to, kad mergina graži ar kojos ilgos, aktore ji būtidar negali. Reikia mokslo ir talento. Matau laikraščiuosemergaites, laimėjusias grožio titulus. Jos tikrai gražios, manmiela į jas žiūrėti. Viskas gerai, bet serialų prodiuseriai, vospamatę gražuolę, tuoj griebia ir tempia vaidinti. Bet kokios

jos aktorės? Žinoma, maloniau žiūrėti į jauną gražų veidą,bet negalima mušti vien grožio korta. Grožis ir pinigai šiuometu yra viskas.

Septynerius metus dainavau „Lietuvos" ansamblyje. Kaitrūkdavo šokėjų, pašokdavau - tai ką, ar aš jau šokėja? O jei

chore dainavau, tai ar jau dainininkė? Gerai, graži mergaitė vaidina epizodėlį ar gauna kokį vaidmenuką, bet ji dar neaktorė. Ji dar tik pasėdėjo šalia aktorių. Pasėdėjo šalia Balandžio, Šurnos ar kurio kito, vaidinančio tame pačiame seriale,ir jau vadina save aktore. Titruose reikėtų rašyti - dalyvavo.

59



Jei studijuoja aktorystę, gal ir bus aktorė, bet kol kas - ne.Gal baigs mokslus ir bus tokia pat garsi kaip Sarah Bernhardtar Eleonora Duse - niekas nežino, bet žmogus, vieną kartąperėjęs per sceną, negali būti vadinamas ar prisistatyti akto

riumi. Pasirodo du ar tris kartus per televiziją, ir jau aktorė.Nejuokinkime pasaulio su tokiomis aktorėmis. Negalimataip menkinti aktoriaus darbo.

Dirbdama televizijoje trisdešimt metų transliavau dainų šventes. Dainas transliavo Vytenis Pauliukaitis, šokius -Henrikas Kunavičius, nes jis buvo šokėjas, o Kalnų parkas

priklausė man. Ten visada būdavo labai gražu. Kažkodėl įstrigo, kaip kartą lipau į Kalnų parką, į repeticiją, vilkėjau džinsinį kostiumėlį ir avėjau geltonus gražius batus gana aukštaiskulnais. Man kiekvienas šio kalno akmenėlis pažįstamas -kiek kartų kopta aukštyn ir leistasi žemyn. Šokėjai šokdavone tik lietuviškus, bet ir kitų tarybinių tautų šokius - ir ukrai

niečių, ir tadžikų, ir baltarusių, ir visų kitų. Gražus, spalvingasreginys. Nors buvo sovietmetis, bet šios šventės vykdavo sutikru lietuvybės ir patriotizmo atspalviu. Lietuvybė pralįsda-vo, kažkas mokėjo ją prakišti. Žinoma, choristai traukdavo irtokias dainas: „Prie Nemuno kitas išaušo jau rytas..."

Būdama vyresnė labai nemėgau varinių dūdų, bet vaikystėje labai patikdavo šokti pagal generolo Nagevičiausdūdų orkestro muziką. Visi orkestrantai mane pažinojo,nes sąžiningai šokdavau nuo koncerto pradžios iki pabaigos. Dabar man vėl pradėjo patikti dūdų orkestrai. Apimašiltas jausmas, kai klausausi šios muzikos, sugrįžta malonūs

vaikystės prisiminimai. Ne veltui sakoma, kad tarp senių irvaikų - mažas skirtumas.

Kai kurie darbo televizijoje epizodai paliko neblėstantįįspūdį. Neseniai buvo prisiminta pirmoji širdies persodinimo operacija, atlikta prieš du dešimtmečius, ir ją atlikęs

60





giniai, dainų šventė. Per televiziją klausiausi dainų ir nustebau - kiek daug jų buvo nuobodžių, panašių į bažnytines.Atsigavau išgirdusi Smetonos laikų dainas, kurias puikiaiprisimenu: „Kils iš kapo Gediminas, / Laisvės varpas suskambės, / Sugirgždės po kojom žvyras / Iš dešinės ir iš kairės." Žiūrėdama transliacijas visas dainas dainavau kartu suorkestru žodis žodin. Sovietmečiu dainų šventės nebūdavošiaip sau šventės, jos kirbindavo lietuvių patriotizmo jausmą. Reikėdavo mokėti išsisukti ir padainuoti tai, kas reikia,o tada užtraukti tikrai lietuviškų dainų.

Yra daina, kurios žodžiai tokie: „Nei šaukia, nei laukiamanęs motulė, tik gailiai kukuoja girioj gegulė..." Šią dainądainavo choras, o aš verkiau. Taip ir vaikystėje būdavo. Labaibliaudavau, ypač įsivaizduodama, kad motulė manęs nelaukia. Mama mane ramindavo, kad tai tik dainos žodžiai. Ašvis tiek nuoširdžiai ašarodavau. Dabar ją išgirdusi, vėl pra

virkau.Šokių diena man visada būdavo pati įspūdingiausia. Cho

reografas Juozas Lingys per mažai minimas, nepelnytai primirštas, juk visi gražieji šokiai jo kūrybiškai pagimdyti.

Štai kiek emocijų žmogus patiri, žiūrėdamas televiziją. Iranksčiau, ir dabar buvo ir yra gerų ir blogų televizijos laidų,bet labiausiai laidų kūrėjų norėčiau paklausti - kur dingo geras humoras? Aš jo laukiu! Noriu kvatoti, žiūrėdama televizorių.



M O T E R Y S , G E R B K I M E

M E R G A U T I N Ę P A V A R D Ę !

Esu Galina Dauguvietytė - vadinuosi mergautine pavarde.Niekada neketinau jos keisti. Tris kartus oficialiai tekėjau -tai kas būtų buvę, jei vis būčiau keitusi pavardę? Todėl noriu

kreiptis į visas jaunas Lietuvos merginas ir moteris - nekeiskite mergautinės pavardės.

Man nesuprantamas išsigalvojimas - sutrumpintos moterų pavardės, tokios kaip Zvonkė. Žinoma, Zvonkės ateinair praeina, tai šių laikų pupytė, ne garsenybė, bet gaila, kadpavardes keičia ir trumpinasi tikrai garsios, talentingos mo

terys, daug nuveikusios savo profesijos srityje. Kodėl reikėjodaugelio mylimai, simpatiškai laidų vedėjai Daivai Tamošiūnaitei pasidaryti Budre? Ji vis tiek visiems liks Tamošiūnaitė.Šiandien ji Budrė, o rytoj gal pabėgs nuo Budrio? Ar tikrai

jie visą gyvenimą gyvens? O jei ne? Ji per daug graži moteris, kad būtų viena, ją vis tiek kas nors dar griebs. Ji iš tokių,kurias griebia.

Kita simpatiška moteris, nuostabi dainininkė - VioletaRiaubiškytė. Labai retai kuo žaviuosi, bet ja žaviuosi. Jos dainavimas užgauna man širdį. Seniau taip man širdį užgaudavo Nijolė Ščiukaitė. Jų talentas eina iš širdies ir klausytojai

tai jaučia. Riaubiškytė skiriasi iš daugelio, o dauguma dabartokie panašūs, kad paprasčiausiai jų neatskiriu. Riaubišky-tės balsą atpažįstu iš karto, būdama kitame kambaryje. Josbalsas išskirtinis. Ji talentinga. Kurio velnio Riaubiškytė pasidarė Tarasovienė? Šiandien ji Tarasovienė, rytoj gal bus

63



Petraitienė, poryt Ambrozaitienė, kas gali žinoti? Ji nuostabidainininkė, kurią mes žinome kaip Riaubiškytę. Ji yra Riau-biš-ky-tė. Ji turi didžiuotis savo pavarde, o ne ją kaitalioti.Bent tiek gerai, kad ji netapo Riaubiškytė-Tara. Žinoma, jai

nereikėtų daryti taip, kaip daro žvaigždės - tempti savo vyrokartu į sceną. Tegul jis atskirai dainuoja, be to, tokių dainininkų kaip jis yra ir daugiau. Tegul jie kartu namie dainuoja.Talentingos moterys, žinokite savo vertę! Nieku gyvu nepasiduokite vyrams ir jų spaudimui.

Moterys, kurios esate talentingos, gražios, gerbkite savo

pavardę. Niekas neliepia slėpti vyro, visi žino, kuri už kurioištekėjusi, bet kam savo pavardę naikinti? Ar vyro pavardėspaėmimas reiškia didelę meilę? Aš daug kartų mylėjau, visus kartus tekėjau labai mylėdama ir kiekvieną kartą atrodė,kad ši meilė truks iki grabo lentos, bet pavardės vis tiek ne-keičiau.

Mano pirmasis vyras buvo korsikietis Beri, tai būčiaubuvusi Galina Beri. Galina nekaip skamba prie tokios pavardės, tai būčiau pasivadinusi pirmuoju dokumentuose įrašytu savo vardu - Ela. Ela Beri. Sutrumpinus pagal dabartinęmadą, būčiau Ela Be ar Bebė.

Nereikia žinomai, talentingai moteriai žemintis, imtivyro pavardės. Tos, kurios dar nesuspėjo padaryti šio idiotiško žingsnio, tegul gerai pagalvoja. Nekalbu apie eilines -

jos tegul būna kokios nori.Man savo pavardės keitimas į vyro atrodo tikra kvailystė.

Ar moterys šitaip nori pasirodyti, kad yra ištekėjusios? Ko

tuo siekiama? Jeigu norima pasikeisti, tai verčiau pakeisti irvardą, ir pavardę, kaip daro užsienio garsenybės - susigalvo ja sceninį pseudonimą. Taip daro ne tik dainininkai, bet irrašytojai, aktoriai.

Savo vyro niekada netempčiau į sceną. Jurgį galėjau daug

64



kur temptis, bet niekur netempiau, net Vytauto Didžiojoordiną Prezidentūroje pasiėmiau viena. Mes namie atšventėme. O galėjau atsitempti, pasisodinti pirmojoje eilėje -mano vyras buvo ir gražus, ir protingas.

Kodėl ištekėjusi profesorė Viktorija Daujotytė ir toliaurašo mokslo veikalus savo pavarde? Ir gerai daro, juk mes jąžinome šia pavarde ir tokia ji mums liks amžinai.

Savo pavardės niekada neatsisakyčiau - ne todėl, kadmano tėvai buvo žinomi. Kad ir kokia mano mergautinėpavardė būtų buvusi, kad ir kokioje šeimoje būčiau gimusi,

tokią pavardę ir būčiau pasilikusi. Kam ta vyro pavardė, reiškianti - aš ponia?





kaip trejeto už elgesį neturėjęs. Jį už tai net išvarė iš gimnazi jos. Mokėdavo mamą apraminti.

Rugsėjo pirmąją atsisėsdavau į paskutinį suolą. Tai baigdavosi liūdnai - iš jo mus su drauge perkeldavo į vidurinį,

o apie Kalėdas aš jau sėdėdavau pirmajame suole prie durųviena, mano draugė prie lango pirmajame suole irgi viena.Kaune kai kurių mokytojų paniškai bijojome, kai ku

riuos mėgome. Iš mėgstamų buvo Monika Strazdienė. Lietuvių kalbą dėstė mokytoja Januškevičiūtė. Ji buvo mūsųpašaipų objektas. Į mokyklą eidavau ne mokytis, o dūkti,

krėsti šposų. Mokslai būdavo antroje ar trečioje vietoje.Aukštesnėje už mus klasėje irgi mokėsi pasiutusių vaikų. Iš jų vėliau išėjo daug garsių žmonių, vienas jų - dabar jau miręs garsusis onkologas profesorius H. Šimkus. Jis buvo tosklasės zavadyla.

Susitarėme su Šimkaus klase pamaustyti nemėgstamą Ja

nuškevičiūtę. Per pamokos vidurį į mūsų klasę atėjo Šimkusir dar du berniukai. Atsinešė virvutę ir, nieko nesakydamimokytojai, pradėjo matuoti klasę. Mokytojai paklausus, kasvyksta, jie paaiškino: „Matote, šeštadienį vyks šokiai, o jūsųklasėje bus bufetas. Mums liepta išmatuoti, ar ši klasė tiksbufetui." Mes visi sėdėjome sužavėti - mūsų planas įgyvendintas. Taip jie ir matavo iki pamokos pabaigos, kol nuskambėjo skambutis. Tačiau vėliau likome šia akcija nepatenkinti.Kodėl? Ogi viename laikraštyje parašė apie jų pasiutimą. Omūsų klasė pateko tik į mokyklos sienlaikraštį. Pavydėjome,kad jie pateko į dienraštį, o mes - tik į sienlaikraštį, nors ir

didelį.Sienlaikraštyje būdavo aprašomi mūsų nuotykiai. Klasė

je stovėjo maža spintelė, į ją įsirangę toks didelis, ilgas Sven-tickas. Ten įsirangęs jis visą pamoką dejavo, o mokytoja visklausė, kas dejuoja. Mes sakėme, kad garsas sklinda iš gatvės.

67



Kaip jis, toks ilgas, ten tilpo - nežinau, bet prasikankino mažoje spintelėje visą pamoką.

Du langai mūsų klasėje buvo į Laisvės alėją, kiti - į Kanto gatvę. Netoliese buvo teatras. Prie klasės langų ateidavomano tėvas, atsistodavo prie to lango, kurio mokytoja ne

mato, ir veidą prispausdavo prie stiklo. Mes kvatodavome, omokytoja dairydavosi ir nesuprasdavo, iš ko visa klasė žvengia. Tėvas ateidavo mūsų palinksminti. Visi žinodavo, kad tai

mano tėvas, bet niekas neišduodavo. Jis ateidavopachuliganauti kartu su mumis, nors jam

jau buvo gal penkiasdešimt metų.

Buvome trys draugės - didžiųjųišradimų smegenys, visi kiti tik sek

davo mumis. Mūsų klasės išmonės labai nustebino naują mokytoją Bliūdžiu. Smetonos laikais jis dirbo kažkurio departamen

to direktoriumi ir buvo garsuschemikas. Jį iš tos tarnybosišmetė ir paskyrė į mūsų klasęmokytojauti, dėstyti chemijos.Tada buvo užėję sovietai ir mesnutarėme, kad dabar jau moky

kloje bus mokinių valdžia. Taigiklasėje pasirodė tas solidus žmogus, o mes

pradėjome staugti. Prisimenu stovint jį klasės gale ir sakant:„Jėzau Marija, kur aš patekau." Vėliau mes jį pamilome ir netsavaip dievinome, nes jis neturėjo mokytojo įspaudo, mūsųnemuštravo, mokėjo su mumis bendrauti.

Mokykloje visada turėjau daug veiklos. Mokytojas į klasę

atsinešdavo dienyną. Aš jį nušvilpdavau ir prirašydavau mokiniams pažymių. Rašydavau nekvailai - tiems, kurie turė

68



davo vien dvejetus, parašydavau tris su dviem minusais arbatris su minusu, suprask, jau geriau, mokslas truputį pagerėjo.Orientavausi į kiekvieno žinias. Patiems kvailiausiems parašydavau tik truputį daugiau, kitiems didindavau drąsiau. Ir

sau kartais įsirašydavau. Žodžiu, tvarkiausi. Mokytojas niekada šitos veiklos nepastebėjo.Mokykloje labai nemėgau kūno kultūros, choro, o apie

matematiką ir kalbos negali būti - jos ir nemokėjau, ir nemėgau, ir ja nesidomėjau, tai man buvo siaubų siaubas.

Kaune praleidau daugiau gyvenimo čiuožykloje negu

gimnazijoje. Visas Antano Šabaniausko dainas dabar atmintinai moku, nes čiuožykloje leisdavo jo plokšteles, o mespagal tą muziką čiuoždavome: „Naktis be mėnulio - kaipširdis be meilės." Čiuožykloje išbūdavau po keturias penkiasvalandas. Ledas žibėdavo kaip stiklas - visada nuvalytas,prižiūrėtas kaip pridera. Čiuožk, skriek ir norėk. Labai pa

tikdavo, kai per fizinio lavinimo pamoką eidavome čiuožti.Žinoma, geriau čiuožti negu sporto salėje ant galvos stovėti.Pačiūžos buvo gero metalo, aštrios, bet ne dailiojo čiuožimo. Vadinamųjų figūrinių pačiūžų atsirado vėliau.

Jas prie batų reikėdavo prisukti specialiu raktu. Būdavoodiniai dirželiai. Mokiausi mergaičių gimnazijoje, tai visosmergaitės - mūsų buvo apie trisdešimt - turėdavo pačiūžas.Pasikabindavome jas ant suolų, ir visos laukdavo, kada duosiu ženklą, o tada visos su alkūnėmis pačiūžas nustumdavo-me. Jos krisdavo ant grindų: buuuuuuubuuuu. O mokytojaį tai: „Nemėtykit šliūžių." Jei ji būtų pasakiusi: „Nemėtykite

pačiūžų", - viskas vienu kartu ir būtų baigęsi, bet kai ištarė:„Nemėtykite šliūžių", - man tai buvo didžiausias laimėjimasbei paskatinimas ir toliau mėtyti „šliūžes". Žinoma, mėtydavome ne kiekvieną pamoką, kad neįtartų sąmokslo. Kabindavome jas taip, kad visoms lengvai vienu metu nukristų.

69





rie atsiveždavo alaus, iš tėvų papirosų pavogdavo. Koks tenbandymas - liežuvio galiuką įmerkdavome ir ragaudavome,kas čia tokio. Biržuose daug alaus matydavau, bet jo neragavau.

Mokyklą baigiau Joniškyje 1943 metais, tada man buvošešiolika. Žagarėje tėvas man surengė gimtadienį, klasėsdraugės suvažiavo su rogėmis, juk tais laikais nevažinėjo išJoniškio į Žagarę autobusai. Lapkričio pabaiga, prisnigta.Gavau dovanų gerą laikrodį „Paul Bure“.

Prieš kelerius metus nuvažiavau į Joniškį susitikti su

skaitytojais. Kelias vedė pro gimnaziją. Ir visiškai netikėtaipajutau, kad iš akių pliūptelėjo ašaros. Mano ašaros, kaipsakydavo tėvas, nėra už pirmų durų. Jaudino, rodos, viskas.Pagrindinis gimnazijos, kuri buvo geltonų plytų, įėjimas uždarytas. Stovi puikus modemus priestatas, pro jį ir įeinameį gimnaziją. Atsimenu plyną lauką, ten sodinome medelius.

Ne savo noru, žinoma, tai darėme, o suvaryti. Koks dabartai gražus, didelis parkas. Per medžius geležinkelio nebesimato. O buvo nuogas kelias - pro langą žiūrėdavome, kaipvokiečiai veža ginklus į tuometinį Leningradą. Taip pasidarėgraudu dėl anų laikų, nes dabar jau žinau, kaip išėjau į tasvisas keturias puses - buvau ir vakaruose, ir rytuose, ir pietuose, tik tolimojoje šiaurėje, kaip kiti lietuviai, ačiū Dievui,nebuvau. Tremtinio dalios neteko patirti.

Įėjau į savo klasę. Mokantis ji man atrodė tokia didelė -įsivaizdavau, kad vergiją kentėme erdvioje klasėje. Dabarpasirodė maža kišenėlė. Kaip mes ten ir tilpome? Ir kur ten

buvo vietos kvailioti?Baisiai mylėjau direktorių Samulionį, na, gal ne mylėjau,

bet labai gerbiau. Susitikusi mandagiai pasisveikindavau. Josūnų, dar vaiką, paskui garsų literatūrologą, irgi išmokiaukrėsti šunybes. Prikalbindavau: „Per pamoką ateik į mūsų

71



klasę, atidaryk duris ir garsiai bliauk: „Mee meee.“ Jis taip irdarydavo, o mokytojai nežinodavo, kaip elgtis - negi skųsidirektoriui jo vaiką.

Buvo dar vienas chuliganas. Jis žiemą bėgdavo su apatiniais nuo gimnazijos iki bažnyčios ir atgal. Aišku, bėgdavosusilažinęs. Prisimenu jo pavardę - Timpa. DirektoriausSamulionio žmona, sužinojusi, kad jos vaikas eina į klasesbliaudamas „mee meee“, barė jį, o vaikas teisinosi: „Ir Timpataip daro." Žodžiu, garsiam literatūrologui Samulioniui vaikystėje Timpa, lakstęs su apatiniais, rodėsi esąs autoritetas.

Sunku pasakyti, kodėl susigraudinau prie gimnazijos. Nedėl to, kad pasenau. Mačiau, kad laiptukai, ant kurių stovėdavome, jau kai kur apaugę samanomis. Ošia parkas, kuriovisai nenorėjome sodinti, - liepė kišti medelį į žemę, kišai.Liepė šalia pagalį kišti, kišai. Liepė pririšti virvute, rišai. Dabar tie sodinukai ir pagaliukai pavirto didžiuliu parku, kurio

medžių šakose čiulba paukščiai. Dabar, po daugelio metų,susigraudinau, o kai mokiausi mokykloje, mano vergija buvolinksma. Verkti netekdavo.





rėdama pasirodyti. Kur važiuoja, važiuoja su reikalu. ŽemėsBiržuose prastos, užtai žmonės kokie, ne veltui ji kilusi išBiržų krašto. Duok Dieve jai ištvermės.

Visada labai laukiu prezidento rinkimų, laukiau ir šių, per

kuriuos išrinkome prezidentę moterį - Lietuvos istorijoje todar nebuvo. Rinkimai - tai aukščiausios klasės vaidinimas.Kartą norėjau visas kandidatų pavardes pažymėti, nes kiekvienas turi kažką gero. Niekada nepamiršiu, kaip iš Amerikos dar prie sovietų atvažiavo mano pusbrolis, kuris dabar

jau miręs. Jis gyveno Floridoje ir buvo vedęs Onutę Dovy

daitytę, nepriklausomos Lietuvos signataro Prano Dovydaičio dukterį. Amerikoje kaip tik buvo ruošiamasi prezidentorinkimams. Kai jo paklausiau, už ką jis balsuosiąs, jis labairimtai pasakė: „Taip klausti negalima. Tai kiekvieno žmogauspaslaptis." O pas mus tada nebuvo jokių paslapčių - visi sovietmečiu žinojo, už ką balsuoja. Jei nenueisi balsuoti, tai į

cypę atsisėsi. Dabar gali elgtis kaip nori - balsuoti ar ne iruž ką nori atiduoti balsą. Bet aš manau - rinkti prezidentąprivalu kiekvienam. Nesutinku, kad žmonės neateina į rinkimus todėl, kad lyja ar kad gražus oras: neva kai saulėta - visideginasi, o kai lyja - bijo sušlapti. Ne tos priežastys.

Man buvo gėda dėl vieno dienraščio, kibirais pylusiopurvą ant renkamos prezidentės moters. Kaip galima šitaipšmeižti kandidatą į prezidentus? Esu tikra, kad tie vargšaižurnalistai purvą priverstinai pylė, nors patys gal balsavo užtą kandidatą. Kitaip jie negali - išmes iš darbo. Žurnalistaipriklauso nuo savininko žaidimų. Spauda gali palaikyti kurį

nors kandidatą ar nepalaikyti, bet ne tokiomis priemonėmis. Ir purvo pylimas turi turėti ribas. Apie etiką nebekalbu.Skaitau ir vokiškai, ir prancūziškai, bet taip šmeižiant kandidato į prezidentus nemačiau. Žurnalistų sąjunga turėjo pakelti triukšmą. Tai gėda visai žurnalistikai.

74



Kaip kandidatė turėjo jaustis? Ji kieta moteris, bet visgižmogus lieka žmogus. Jeigu ant tavęs užpiltų šūdo kibirą, tikrai justum, kad ir nusipraustum bei pasipuoštum. Net pati

jaučiausi pažeminta tokio elgesio. Antanas Smetona taip gy

venime nebūtų leidęs. Anais laikais leido laikraščius - „Lietuvos aidą", „Lietuvos žinias" bet tokių publikacijų juose nebūdavo. Egzistavo žurnalistų etika - tai žinojau iš tėvų, nespati dar buvau mokinukė ir laikraščiais nelabai domėjausi.Sovietmečiu žurnalistai juo labiau žinojo, ką galima, ko ne.Tokio chamiškumo jokiais laikais neprisimenu.

Buvau viena pirmųjų „Lietuvos ryto" prenumeratorių.Tada visi mane pirštais badė, kad aš užsisakiau „Komjaunimo tiesą". Niekada nebuvau komjaunuolė ir laikraštį prenumeruodavau todėl, kad man jis atrodė įdomus. Dabar man jis

jau pasidarė per brangus, ypač per šildymo sezoną. Anksčiaulaukdavau pirmadienio, nes labai mėgstu Rimvydo Valatkos

komentarus, laukdavau ketvirtadienio, kai laikraštyje rasdavau daug informacijos apie sportą. Laukdavau šeštadienio,bet galiausiai vieną kartą nebeužsisakiau šio laikraščio. N orėčiau jo savininkams pasakyti - negerai, kad taip brangu.Žmogus turi skaityti.

Per prezidento rinkimus purvą pylė ant visų, bet niekastaip baisiai nebuvo aplotas kaip prezidente galiausiai tapusikandidatė. Paskutiniais kadencijos mėnesiais kai kurie laikraščiai pylė purvą kibirais ir ant prezidento Valdo Adamkaus. Matyt, liko kibiruose purvo, tai reikėjo iki galo ištuštinti. Bet klausimas - už ką tą brudą pilti? Baigėsi rinkimai, bai

gėsi brudas. O niekino kandidatę kiekvieną dieną. Kiek taipapšmeižtam žmogui reikia turėti išsilavinimo ir ramybės.

Tas pats lojimas buvo apie prezidento Valdo Adamkausšlepetes - rašė, kol jiems patiems šlepetės nusidėvėjo. Pylėapie šlepetes prieš rinkimus, paskui aptilo, o prieš kadencijos

75



pabaigą vėl pradėjo pilti - neva viskas buvo blogai. AdamkusLietuvai gėdos tikrai nepadarė - tai visi žino.

Dabar žurnalistai turbūt vėl ieško naujos aukos, ką aploti, ir jau turbūt yra numatę. Yra opozicija, vyksta politinės

kovos - taip turi būti, bet vis tiek turi būti ribos ir etika. Jeiloji, turi žinoti ribas.Žurnalistų sąjungos narė buvau nuo 1972 metų. Tada

žurnalistai rašė tai, ką reikėjo, nebuvo jokios vadinamosiosdemokratijos. Bet ir dabar rašo, ką liepia, tik liepia jau ne valdžia, o savininkas.

Labai mėgstu geltoną spalvą, bet ne žurnalistikoje. Mangražu geltonos spalvos skarmalai, bet ne dienraščiai. Ir žurnalistų etika visais laikais turi būti. Normalu, kad vienas laikraštis labiau dešinės politinės pakraipos, kitas kairės, kad vienaslabiau palaiko vieną kandidatą ar kandidatus, kitas - kitus.Galima ir parašyti savo nuomonę, bet parašyti aiškiai, kokie

trūkumai ar privalumai, o nesityčioti iš žmogaus ir nežeminti.Vieną gali iškelti, kitą nuleisti - tai laikraščio politinės pakraipos reikalas, bet tyčiotis ir pilti bjaurasties negalima. Ir savininkai, ir redaktoriai privalėtų justi saiką. Negalima norėti,kad visi grotų viename orkestre vienu instrumentu, bet saikasir etika turi būti. Daug kas vyksta neskaniai ir neskoningai.

Mėgdžiojame užsienį, bet nejaučiame ribų. Suprantu,kad visame pasaulyje žurnalistai gaudo momentus - tik iržiūri, koks karališkas šuo iš daugybės kitų šunų ant kuriomedžio pakėlė koją. Suprantu, kiekvienas spaudos fotografas dirba savo šeimininkui, ir už gerą pinigą. Nepatikai šei

mininkui - keliu į užpakalį, ir išspirtas. Kiekvienas nori įtiktisavo laikraščio šeimininkui, bet net ir tokioje situacijoje reikia turėti padorumo.

Istorija su LRT generaliniu direktoriumi Audriumi Siau-rusevičiumi buvo dirbtinai išpūsta. Fotografas rado jį no

76



rintį prigulti skydinėje. Na, ir kas? Mano supratimu, garbėSiaurusevičiui - jis pajuto, kad per daug pasivaišino, ko jamšlitinėti, ko sėdėti prie stalo ir įgrūsti veidą j kokias salotas sumajonezu? O fotografas puolė fotografuoti - gerai dar, kad

jam miegančiam kokios mergos su siūlu per užpakalį neįgrū-do. Tada jau būtų sakę - toks ir toks su merga užsidarė. Fotografas būtų uždirbęs. Kodėl spaudai viskas galima? Deja,vietoj etikos ir saiko dabar pakvimpa pinigėliais.

Europarlamentarų rinkti atėjau anksti rytą po aštuoniųdvidešimt. Tylu ramu. Sakau dirbantiems apylinkėje: anks

čiau rinkdavome Josifą Visarionovičių Staliną - nei mums tųpavardžių reikėjo žinoti. Atėjai, nežiūrėdamas, už ką balsuoji,įmetei ir eini į bufetą. Muzika grodavo, aktoriai pasirodydavo.Kartą ir aš pati linksminau balsuojančius - šokau poloneząsu vienu bendrakursiu. Bufete pasėdėdavome, išgerdavome,kartais mandarinų būdavo specialiai ta proga atvežta.

Dabar - mirtina tyla, tai kokie čia rinkimai? Ir dar popierių daug duoda - kol viską perskaitai... Atėjusi vyresnio amžiaus pora man pritarė - iš tiesų nuo pat ryto visur per garsiakalbius kviesdavo į rinkimus. Aiškindavo, kaip bus gerai.Pasijuokėme, kad dabar niekas nieko nesako, eini kaip kokskvailys. Žinoma, juokauju. Laimė būti laisvam ir pareikšti tikrąją valią, nors niekas ir nelinksmina tą dieną.

Išrenkame Lietuvos Seimą, o paskui turime gražaus darbo - stebime, kaip jie vieni kitus graužia ir ėda. Matome, kaską suėda, ko nespėja suėsti.

Pakliūti į Seimą tai reiškia eiti kariauti. Kariauti dėl savo

turto, žiūrėti, kur ką pavogti, kur ką apgauti, o kaip padaryti, kad visiems Lietuvoje būtų geriau - niekas nemąsto. Jeikoks atsiranda, tai atrodo išlindęs kaip Pilypas iš kanapių. Jiesavo darbus ir pačius save vadina skaidriais, o žmonėms, kaisusitinka tuos skaidrius, kartais norisi į kitą gatvės pusę per

77



eiti. Žinoma, pažiūrėti, kas su kuo pjaunasi - labai įdomu.Tik vienam kitam kalbant galvoju: „Va šaunuolis, tai šaunuolis." Nuolat matome vykstančias kovas, bet jie kovoja nedėl mūsų - kovoja dėl savęs. Seimas Lietuvai yra per didelis.

Per daug Seimo narių. Prieškario Lietuvoje valdžios žmonėsbuvo labiau gerbiami, nes jie užsitarnavo pagarbą.Politika yra bjaurus dalykas. Politikai turi būti diplomatai,

o diplomatija - tai talentas meluoti šypsantis. Taip meluoti,kad tavimi patikėtų. Dabar meluoja choru ir nesišypso.

Tikrų gerų diplomatų Lietuva turėjo prieškariu - tokie

buvo Stasys Lozoraitis, Petras Klimas, Stasys Antanas Bač-kis, dabartinio kardinolo Audrio Juozo Bačkio tėvas. Prisimenu Klimo dukrą Eglę Klimaitę, kai ji atvažiuodavo iš užsienių, iš Paryžiaus - ir šiandien jos sukneles matau, kaip jipasipuošusi eidavo Laisvės alėja. Tikro šilko suknelės ir patibuvo labai graži. O jau suknelių plisė taip ir stovi akyse. Jos

brolis gyvena užsienyje, bet dažnai atvažiuoja į Vilnių, kuršalia manęs turi butą mansardoje.

Prieškario Lietuvos diplomatai buvo aukšto lygio. Jie turėjo išsaugoję pirmosios Lietuvos nepriklausomybės dvasią.Jokio gobšumo, savanaudiškumo nebuvo. O dabar jei visusapsivogusius sodintų, tai kalėjimų nebepakaktų. Man dažnaitenka būti priėmimuose, garbingų žmonių jubiliejuose. Tenbūna prikviesta svečių. Eini ir toj minioj matai - šitas sukčius, tas dar didesnis sukčius. Visi apie juos kalba, visi viskąžino, bet kas iš to. Vaikšto nenubausti. Žinau, kad yra ir dorųseimūnų. Vienam net esu pasakiusi: „Kaip malonu matyti

nenuodėmingą, čystą žmogų." Kai tokia korupcija Lietuvo je, vagystėmis galbūt pradedi įtarinėti ir visiškai padoriusžmones, kurie nieko negali padaryti, kad ką nors pakeistų. Ogal kiti priverčia juos būti nesąžiningus? Nors kas gi žmogųgali priversti parduoti sąžinę?

78



Pastarieji prezidento rinkimai vyko neįprastai tyliai. Nuobodžiai. Rolandas Paksas saldainius mėtė, skraidė. Atėjo nau

ji rinkimai - laukiau teatro, pasiilgau spektaklio. Visuotiniospektaklio. O dabar - mirtina tyla. Teatro nėra.

Moterimi prezidente aš tikiu ir norėčiau jai vadovaujantdar kiek pagyventi. Jos niekas nepapirks. Ji pakankamai tu rtinga ir protinga. Jeigu prezidenčių moterų visame pasaulyjebūtų daugiau, gyventi būtų geriau, nes moterys nėra tokioskaringos kaip vyrai. Na, būna Žanų dArk, bet labai retai.Moterys švelnesnės, siekia susitarti gražiuoju.

Daugybė moterų nė kiek ne kvailesnės už vyrus. Latvijosprezidentė Vaira Vykė-Freiberga, Vokietijos kanclerė AngelaMerkei, Suomijos prezidentė Tarja Halonen - visos šauniosmoterys, nė viena nėra taip prisicirkinusi kaip italų Berlusconi. Nė viena neieško sau jauno vyro, visos ramiai ir oriai gyvena, dirba. Pasaulyje, vadovaujamame moterų, būtų visai kitas

gyvenimas. O kur vyrai, ten karas, ten naujos jaunos žmonos.Prancūzų prezidentas Sarkozy, išsiskyręs su savo žmona, tuojpat vedė manekenę, dainininkę.

Vyrai yra žiauresni, turbūt tokia jų prigimtis. Beveik visikarvedžiai - vyrai, vienintelė lietuvė moteris Gražina buvoant žirgo. Karingų moterų - mažuma. Žinome Emiliją Pliaterytę, 1831 metų sukilimo dalyvę. Bet šiaip moterį su kalavijusunku įsivaizduoti. Man labai gera, kad išsirinkome prezidentę. Žiūriu į krašto apsaugos ministrę Rasą Juknevičienę -

ji gal ir kieta, bet pasipūtimo, žiaurumo, būdingo vyrams,nematau. Turime dar vieną moterį svarbiame poste - Ireną

Degutienę. Gerai, kad daugiau moterų valdžioje, kur moterys - ten visada viskas geriau. Man kartais atrodo, kad mūsųvyrams labiau rūpi tos panos, kurių kojos nuo pažastų, neguLietuvos ateitis.

Būna kietų moterų, kaip sakoma, su kiaušiniais - to

79





laikus - jei iš Stalino kas būtų šitaip išsityčiojęs, likimasaiškus.

Prancūzijoje stebėjausi, kaip galima taip išsidirbinėti, odabar suprantu, kad tai buvo demokratija. Dabar Lietuvoje

gyvendama dar nežinau, ar tai, ką matau pas mus, yra demokratija. Man dar neaišku.Mes jaunystėje buvome auklėjami patriotiškai. Gerbėme

save už tai, kad esame lietuviai. Aš iki gyvenimo pabaigosliksiu patriotė, nors matau daug negerovių. Mūsų laisvė kątik išsirito iš kiaušinio ir dabar visi kudakuoja į visas puses

kas kaip moka. Nepaisant visos kritikos, patriotizmas lieka.Kaip dabar vaikus skiepija nuo įvairių ligų, taip mums įskiepydavo patriotizmą ir dabar jau niekas negali jo išmušti. Bepatriotizmo, dar esame išmokyti ir etikos. Nuo ankstyvosvaikystės, kad ir kur būčiau, kad ir kas atsitiktų, žinau - reikiapasakyti „labas", „viso gero", „prašau" ir už viską padėkoti.

Paryžiuje gyvenau vienoje seniausių - Vožiraro gatvėje.Artėjo prezidento rinkimai. Vienoje gatvės pusėje buvo deGaulle’io, o kitoje - kito kandidato rinkimų štabas. Kadangitada nebuvo jokių internetu, o dažniausia susisiekimo priemonė buvo kojos, tai priešininkų stovyklos žmonės lakstėvieni pas kitus žiūrėti, kiek palaikančiųjų susirinko. Paskui jautik per radiją pranešė, kad laimėjo de Gaulle’is.

Mes su vyru gyvenome dviejų kambarių bute, už sienosgyveno demobilizuotas prancūzų armijos lakūnas su žmona.Staiga išgirdome šampano butelius pokšint. Ir maniškis šampano turėjo, paruošti buteliai stovėjo ant židinio. De Gaulle’is

laimėjo prezidento rinkimus. Šį momentą puikiai prisimenu.O kita gatvės pusė, kurioje buvo kito kandidato rėmėjai, ėmėtuštėti. Visi skirstėsi be džiaugsmo. Štai kaip savotiškai aš pakliuvau į politiką ir buvau supažindinta su demokratija per„plium plium tralia lia“. Toks buvo mano politikos krikštas.

81



Tegul mane vadina komuniste ar kuo tik nori, bet sakiauir sakysiu - Algirdas Mykolas Brazauskas buvo tikras prezidentas. Tai buvo tikras ūkininkas ir Lietuvos gaspadorius.Ar jis kvepėjo Maskva, ar kokiu kitu miestu, man nerūpi,

bet jis tvarkėsi ūkiškai. Žmonių angelų nėra. Gyvenomedaugmaž stabiliai. O stabilumo norisi. Kad maistas pabrango, nieko baisaus - mažiau valgysime, sveikesni būsime, figūros bus lieknesnės, mažiau medžiagos suknelėms reikės,bet kai visą gyvenimą sąžiningai gyvenusiems pensijas mažina - siaubinga.

Visos Lietuvos moterys su manimi priešakyje žavėjosiBrazausku ir jį dievino. Už ką mylėjome? Už grožį. Gražus,aukštas, jaunas, vyriškas, ne narcizas - vyrai narcizai mankelia pasišlykštėjimą. Jis buvo vyro tikrąja šio žodžio prasmeįsikūnijimas. Brazauskas - tikras vyras, o ne koks gaidžiukas.Jis daug metų slėpė savo meilę dabartinei žmonai Kristinai.

Jie puikiai tai nuslėpė ir ilgą laiką niekas jų neįtarė. Tokia ilgameilė. Ar Kristinai tuo metu buvo saldu? Kas žinojo, kuovisa tai pasibaigs? O dabar didžiulė laimė, kad jis prie savęsturi tokį žmogų, kokia yra Kristina.

Brazauskas neseniai spaudoje prisipažino gyvenęs vieni

šas kaip vilkas. Jis stiprus - iš išorės nieko nesimatė. Kai išeidavo, tai visoms moterims kojos linkdavo. Čia tai vyras. Netik gražus, bet, svarbiausia, - protingas. Jeigu dailus, efektingas, bet kvailas, tai kas iš tokio. Į Brazauską būdavo malonupažiūrėti ir malonu jo klausytis. Atsimenu momentą, kai Lietuvos komunistų partija atsiskyrė nuo Maskvos komunistų

partijos. Kinkų jis nedrebino, o juk galėjo visko būti. Bent jau išoriškai atrodė, kad nieko nebijo. Tai irgi žygdarbis.

Mes su juo balsuodavome toje pačioje rinkimų apylinkėje Profsąjungų rūmuose. Jis tada dar nebuvo prezidentas,bet jau girdėjosi kalbų, kad kandidatuos. Susitikdavome, kai

82



atvažiuodavo balsuoti viena mašinėle. Jį lydėjo tik žurnalistas Vilius Kavaliauskas. Kartą pasakiau, kad nesutikčiau taippaprastai be kortežo važiuoti lyg ubagas.

Valdas Adamkus - tai inteligencijos įsikūnijimas, tikras

mėlynkraujis. Jis ir Brazauskas - du visiškai skirtingi žmonės ir valstybės vadovai, bet esu labai laiminga, kad teko abu juos pažinti, kad Lietuva juos turėjo. Su prezidentais Lietuvapradėjo savarankišką kelią.

Dėl Rolando Pakso iki šiol nesuprantu, kokia ten istorija.Už mane protingesni mano draugai sako, kad jis buvo nu

matytas suėsti, kad taip reikėjo. Dabar tokie laikai, kad galibet ką suėsti, tik Berlusconi Italijoje niekas negali suėsti -patinka jaunos mergaitės, ir papūsk jam į uodegą. Aštuoniolikmetė, su kuria jis prasidėjo, graži. Atrodo lyg ne šių laikųmergina, o nužengusi iš Leonardo da Vinci paveikslų. Tapolabai madinga seniams su jaunomis prasidėti. O dar viskas

vyksta Italijoje, popiežiaus pašonėje.Smetonos laikais taip nebuvo. Skyrybas lydėdavo milži

niškas skandalas. Mano tėvas išsiskyrė su savo pirmąja žmona, vedė mano mamą, bet Smetonienė su savo seserimi Tū-beliene, Smetonos laikų ministro pirmininko žmona, mamosį priėmimus niekada nekviesdavo. Nei tėvo, nei mamos. Išsiskyręs - vadinasi, susitepęs žmogus. Gal kas kur ir turėdavokokių meilių, bet slapčia. Būdavo romaniukų, bet tokių, kadnesukeltų visuomenės pasipiktinimo. Dabar pinigai tapę viskuo, todėl turtingi seniai prasideda su mergaitėmis, tinkančiomis į anūkes. Už pinigą dabar galima padaryti viską.

Prezidento Smetonos laikais dar buvau vaikas. Kaip man jis atrodo, kai žiūriu dabartinėmis akimis? Jis buvo labai gražaus veido. Tūbelis buvo už jį solidesnis. Smetonos įvaizdįgal gadino, kad slaptai visi juokdavosi iš Smetonienės lošimo kortomis. Mes, mokinukai, Smetonos laikais buvome

83



nusiteikę prieš lenkus dėl Vilniaus krašto okupavimo. Mumsbuvo įteigta: „Mes be Vilniaus nenurimsim." Tokia buvo irAntano Smetonos politika. Dabar aš, sena boba, praeinu prolenkų maršalo Juzefo Pilsudskio kapą Rasų kapinėse, kur

palaidota jo širdis. Matau - autobusų privažiavę iš Lenkijos.Visada pro Pilsudskio kapą einu su jausmu, kad tas žmogusbuvo negeras, nes vaikystėje man tai buvo įskiepyta. Lygiaitoks pat jausmas lydėdavo einant pro jo kapą Krokuvos Vave-lyje. Atrodė - tai pagrindinis Lietuvos priešas. Juokdavomės:„Tupi lenkas ant kalniuko, žiba akys kaip velniuko." „Jeden

bosy, drugi goly, pšijechali z Vondziagoly" - tokias dainuškasdainuodavome apie lenkus, o apie žydus ir rusus Smetonoslaikais, kol dar buvo ramybė, nesigirdėjo jokių dainuškų.

Dabar turiu pažįstamų lenkų, moku kalbėti lenkiškai.Dabar lenkai man labai patinka, jie orūs ir išdidūs. Bet kamir bet kada nepasiduoda kaip mes. Jie visada buvo išdidūs ir

nesileido žeminami. Ir dabar dar, kai reikia, pasispardo.Bet pro Pilsudskį negaliu ramiai praeiti. Ir pro buvusią

muitinę pakeliui iš Vilniaus į Kauną pravažiuoju jausdamasavotišką jausmą.

Ausyse iki šiol skamba patriotinės dainos: „Į Vilnių, įVilnių, tą mylimą šalį, prie Gedimino, prie brolių savų..."Visos šios dainos įaugusios man į kraują. Visi buvome amžiams paskiepyti patriotizmo skiepais. Tai buvo švarus patriotizmas.

Smetonos laikais irgi buvo kairiųjų. Būdavo rengiami gegužės pirmosios minėjimai - juos drausdavo. Būdavo, tėvas

pareina ir sako motinai: „Na, ir vėl tas Justas Paleckis priekalėjimo ant bačkos pasakė kažkokią kalbą, ir vėl jį pasodinodviem mėnesiams." Beje, jam ir sėdint leisdavo versti, šitaipiš kalėjimo atnešė Blaumanio pjesės „Siuvėjų dienos Silma-čiuose" vertimą. Vėl ateina kokia šventė - ne sovietinė, o to

84



kia, kurią visas pasaulis švenčia, labiau darbininkiška, tėvasvėl grįžta su ta pačia naujiena apie Paleckį, kalbantį ant bačkos. Ir vėl vertimus iš kalėjimo perduoda.

Dabar žiūriu į Paleckio anūką - ir akyse lyg matau senelį,

nors jaunystėje Paleckio nemačiau, tada buvau dar vaikas.Jaunasis Algirdas Paleckis kur gali, ten kalba, tik dabar bačkųnėra. Jis atrodo lygiai kaip senelis tokio amžiaus - lieknas,aukštas, tik senelis buvo švelnesnis, taktiškesnis. Matydamatokius dalykus dar kartą sakau, kad visas svietas sukasi aplinkui ir grįžta į tą patį tašką. Anksčiau ar vėliau grįžta.

Apie Justą Paleckį esu ir būsiu geriausios nuomonės. Jisbuvo nuostabus žmogus - kam galėjo padėti tokiomis sąlygomis, tam padėjo. O ką galėjai prieš KGB padaryti? Paleckis darė, ką galėjo, jo pastangomis daug tremtinių, sugrįžusių iš Sibiro, sugebėjo prisiregistruoti Lietuvoje, nors taibuvo griežtai uždrausta. Globojo Kazio Binkio sūnų Gerar

dą, uždarytą į kalėjimą už antitarybinę veiklą. Paleckio dėkatas tapo kalėjimo pirties viršininku. Paleckis jam į kalėjimąsiuntė knygas, kalėdamas jaunuolis išmoko nemažai užsienio kalbų.

Prisimenu tokį su politika susijusį įvykį. Mano mamarengdavosi tamsiai, bet labai skoningai ir gražiai. Kartą jaispecialiai iš Vienos atvežė gražų raudoną paltą, į liemenį,kliošinį. Jį porą kartų apsivilko, o paskui atidavė mūsų namųšeimininkei. Buvo gegužės pirmoji. Seimininkė apsivilko, išėjo į miestą pafrantinti su gražiuoju Dauguvietienės paltu poLaisvės alėją ir dingo. Nebegrįžo. Po kurio laiko sužinojome -

ją suėmė ir pasodino į areštinę. Smetonos laikais gegužėspirmąją išėjusią su raudonu paltu ją palaikė bolševike ir suėmė. Tėvas su mama ją iš ten ištraukė.

Niekada politika nesidomėjau. Man tai absoliučiai neįdomu. Dabar gal įdomiau, kai politika pasidarė panaši į

85



spektaklį. Ir į Seimo rinkimus žiūriu kaip į spektaklį. Kaipasižiūriu, kas ten sėdi, man darosi linksma. Seimas išmokėį kiekvieną žmogų žiūrėti kaip į žuliką.

Sėdėdamas aukštame poste, lietuvis negali būti ne suk

čius. Kiekvienas yra įtartinas. Jeigu žmogus sėdi aukštameposte, esi priverstas galvoti, kad tai sukčius. Žinau, negražutaip galvoti, bet matant, kas darosi, kitų minčių jau negalibūti. Ne aš kalta dėl tokio požiūrio. Jei pradeda kokią bylą,tai iš karto imu galvoti - kaip visada kaltų nebus, išsilaižys,susitvarkys. Taip ir būna.

Ne veltui visi sako, kad politika yra nešvarus darbas.Tikrai nešvarus ir niekada gyvenime ten neičiau. Net jeigubūčiau jauna ir veikli, nestočiau į jokią partiją, nebūčiau politikė. Niekada nebuvau nei pionierė, nei komjaunuolė, neipartijos narė. Buvau tik skautė vaikystėje. Žinau, kad savoteisybės politikoje neįrodysi ir nepasieksi. Todėl ir nusivylu

sių Lietuvos nepriklausomybe yra daug.Netikėjau nei Stalinu, nei Brežnevu. Iki šiandien skaus

mingai galvoju apie tremtinius. Skaičiau laikraštyje, kad Rusijos premjeras Vladimiras Putinas pareiškė, kad jokių tremčių nebuvo. Rusus iki šiol valdžia mausto. Jie vis turi cariukąir vis juo tiki. Parašė vienas laikraštis kažką ne taip apie Putino asmeninį gyvenimą, jis tą laikraštį iš karto uždarė. Visipaleisti į gatvę.

Nusileidęs nuo Tauro kalno, ant kurio stovi mano namas,atsiduri prie buvusių KGB rūmų, kur sovietmečiu buvo kankinami žmonės. Ilgą laiką nežinojome, kas ten vyko. Mokiau

si Konservatorijoje šalia tų rūmų. Vėliau sužinojome, kadten žvėriškai tardydavo, kankindavo ir žudydavo žmones.

Mačiau pirmuosius trėmimus dar gyvendama Kaune.Labai pavydėjau tiems, kuriuos vežė - ir aš norėjau važiuoti.Man norėjosi pamatyti pasaulio, patirti įspūdžių. Kaimynys-

86



tėję gyveno žydukas. Jis sėdėjo sunkvežimyje su fotoaparatu, kabančiu ant krūtinės. Kaip jam pavydėjau.

Kai po karo iš užsienių su mama grįžau į Lietuvą, bijodavau naktį miegoti, nes girdėjau pasakojant apie partizanus.

Esą partizanai - tai banditai, žudo žmones. Paskui supratauesant ir kitą pusę, kuri irgi pjauna žmones. Naktimis bijodavau, galvodavau - kurie ateis ir papjaus. Tada nesupratau,kad miške kovėsi ir žuvo gražiausi ir geriausi Lietuvos vyrai - patriotai, idealistai, taip ir nesulaukę žadėtos pagalbosiš Amerikos.

Po Stalino mirties jautėsi, kad atslūgo įtampa. Palengvė jo. Aktoriaus Sauliaus Sipario tėvas Rimantas Siparis buvopadūkęs, pasakė prie teatro kažkokį antisovietinį anekdotą,tai jį gerokai už tai patampė. Jie su Romanu Marijošiumi išsijuosę pasakodavo kandžiausius anekdotus. Mes pagerda-vome, bet apie politiką net nusitašę nekalbėdavome. Niekas

nekalbėjo, net tokio poreikio nebuvo. Tiek baimės buvo visiems įvaryta. Visą laiką buvome budrūs.

Šiandienine nepriklausoma Lietuva ir jos vadovaisdžiaugiuosi, didžiuojuosi, tik bijau, kad uždarius Ignalinoselektrinę teks pirkti daugiau žvakių, nes kažin ar pajėgsimesumokėti už pabrangusią elektrą. Dabar televizorių žiūriuįsijungusi šviesą, o tada jau, aišku, žiūrėsiu tamsoje - taupysiu brangią elektrą.

Lietuvą pastaruoju metu palieka jos vaikai, daugiausiadėl duonos kąsnio. Didžiulio masto emigracija. Esu tikra,kad žmonės emigruoja ne dėl patriotizmo stokos, o dėl sun

kaus gyvenimo. Jei negali išmaitinti vaikų, šeimos, tai ką daryti? Esi priverstas emigruoti. Emigruoja darbščiausi, nestinginiai nenori dirbti nei čia, nei kitur. Išvykusieji niekadanebegrįš. Gal grįš mažuma, o kiti nutautės. Emigracija sudavė baisų smūgį Lietuvai - dėl nepriteklių žmonės turėjo

87



palikti tėvynę, iširo daugybė šeimų, vaikai liko be tėvų. Arbavaikai lanko anglų mokyklas, jų draugai kalba angliškai ir taippo truputį lietuviai nyksta. Nesu pesimistė ir niekada tokianebuvau, bet matau, kad lietuviškas patriotizmas po truputįtirpsta, ir tirpsta dėl to, kad žmonės, negalėdami išgyventiLietuvoje, priversti ieškoti kitos tėvynės.

Todėl, gavusi tokią Lietuvą, prezidentė, kaip kiekvienamoteris, turi pasiraitoti rankoves, čiupti šluotą ir gerokai japamojuoti. Tikiu, kad taip ir bus. Lietuvoje gal bus švariau.



H U M O R A S A M Ž I N A I G Y V A S

Žmogus, nesuprantantis humoro ir nemokantis juokauti,yra gamtos nuskriaustas. Humoras man labai svarbus. Manovyro Jurgio humoras buvo labai savotiškas, gilus. Tėvo -

atviras, o Jurgio - gilus, reikėdavo pagalvoti išgirdus.Kiekvienais metais atostogaudavome Šventojoje. Iš pa

jūrio į Vilnių skrisdavome lėktuvu. Palangos oro uostas sovietmečiu primindavo skruzdėlyną - daugybė žmonių, poilsiautojų iš Rusijos. Kol laukdavome lėktuvo į Vilnių iš Palangos po atostogų, Jurgis man rimtai pranešdavo: „Iki atostogų

liko vienuolika mėnesių." Arba štai jau šiais laikais žiūriu televizorių. Jurgis galiniame kambaryje, prie kompiuterio. Pasibaigus filmui, rodomi labai ilgi titrai. Jurgis praeidamas prošalį ištaria: „Kiekgi tu gali žiūrėti tą gyventojų surašymą?"

Kartą Jurgio niekaip nepraleido tikrindami einančius įlėktuvą. Jis ir diržą su geležine sagtimi nusijuosė, ir jau vosne nuogas manė turėsiąs išsirengti, bet paskui iš kelnių kišenės išsiėmė saują geležinių savo gamybos blizgių. O lėktuvaslaukė keleivio, skrendančio į Vilnių. Vėlavo dešimt minučiųdėl Jurgio geležų.

Savo humoro jausmą paveldėjau iš tėvo. Jis buvo humo

ristas. Dabar suprantu, kodėl jo parašyta „Žaldokynė" - amžinai gyva, neseniai paminėtas šio spektaklio šešiasdešimtmetis. Jis šiek tiek kinta, bet išlieka. Kai aktoriaus Večerskioneseniai klausė, koks jo mėgstamiausias spektaklis, jis atsakė, kad „Žaldokynė". Ten kelis dešimtmečius dainuojama ta

89



pati daina, tik Večerskis su humoru pakeitė žodžius: „PrieEbro čigonė stovėjo" į „gulėjo", - po šešiasdešimt metų paguldė čigonę. Amžinas tekstas.

Tėvas gyvenime buvo humoristas ir visą savo humoris

tinę patirtį sudėjo į tą spektaklį. Alaus virimo technika jambuvo žinoma kaip dukart du ir jis į visa tai pažiūrėjo su humoru. Asmeninė aludario patirtis ir prigimtinis tėvo humoras lėmė tai, kad spektaklyje ne visada gali išgirsti aktoriųtariamus sakinius - nuolat aidi žiūrovų juokas. Ir taip nuoširdžiai juokiasi jau ne viena žiūrovų karta. Kad ir kiek „Žal

dokynę" rodytų, salės vis pilnos ir pilnos.Vos tėvas įkeldavo koją į namus, prasidėdavo juokai. Jis

juokaudavo visur ir su visais. Tėvas negalėdavo su žmogumipaprastai, ramiai pakalbėti. Šeštajame mūsų gatvės name gyveno graži lyg Karmen ukrainietė. Jos vyras buvo gal ministras, gal ministro pavaduotojas. Ji dažnai išeidavo pasėdėti

ant laiptukų, tai tėvas ir jai neduodavo kalbomis ramybės:„Ko tu čia sėdi? Tu turi eiti į operos teatrą ir dainuoti Karmen. Pažiūrėk į veidrodį - tu juk apsigimusi Karmen." Taipvisas namas ją ilgainiui ėmė vadinti Karmen. Prie tėvo labaikabindavosi artistės arba norinčios jomis tapti, bet jis romanų teatre vengdavo, o tokias situacijas paversdavo juokeliais.Jis juokaudavo net sunkiai sirgdamas.

Gyvenime buvo daug juokingų situacijų. Gyvenome Žagarėje, Naryškino dvare. Rūsyje buvo gražių daiktų. Galėjome imti ką panorėję, tačiau apie tai net negalvojome. Tiesa,iki šiol turiu nuostabią fajansinę gėlių vazą iš dvaro. Mama

ją paėmė, nes kaimiečiai iš jos girdė vištas. Rokoko stiliausvaza stovi kieme ir iš jos geria vištos kudakuodamos. Mamapaklausė darbininkės, ar gali pasiimti. Toji nesusimąsčiusipasakė: „Prašom, ponia, prašom. Koks gi skirtumas, iš kokio indo vištas girdyti." Dabar tokį daiktą, iš kurio vištos

90



gėrė, jau reikėtų deklaruoti kaip vertybę. Kiek visko buvoir pražuvo.

Net mano mama, kuri buvo rimtuole, papasakodavo juokingų dalykų. Pasakojo, kaip jaunystėje jai tekdavo vaidinti

įvairiuose Lietuvos miesteliuose. Rodos, vaidino Blaumanio„Siuvėjų dienos Silmačiuose". Labai geras veikalas, daug humoro. Mamos vaidmuo buvo samdinė Elina. Ji vilkėjo vaidmeniui tinkančiais samdinės rūbais, būdavo pagrimuota.Taip apsirengusi viename kaime išėjo pailsėti į lauką. Gražusoras, atsisėdo po medžiu, atrėmė galvą ir svajoja. Pastebėjo,

kad aplink ėmė sukti ratus vienas kaimietis. Pagaliau jis įsidrąsino, prisiartino ir tarė mamai: „Ar ir tu į tijatrą atėjai?"Patiko merga, tai užkalbino. Mama tik suprunkštusi, ištarusi „mhm“ ir šovusi į užkulisius. Bernas liko lauke nieko nepešęs.

Humorus krėsdavau ir aš. Prisimenu savo išdaigas Bir

žuose. Astravo dvaro savininkų Variakojų dukra Rita buvoketveriais metais už mane vyresnė, bet aš visą laiką vadovavau

jai ir kitiems vaikams. Ji darydavo viską, ką liepdavau. Kartąiš Amerikos atvažiavo choras „Pirmyn". Jie dainavo vienojeSirvėnos ežero pusėje, dainos skambėjo per ežerą, o aš kitojeežero pusėje prie dvaro suorganizavau chorą, kurį pavadinau„Atgal". Staugėme nesavais balsais. Ramybė, vakaras, Amerikos lietuvių choras dainuoja, o mes atrėkiame atgal.

Choro nemėgau. Gimnazijos chorui vadovavo Navakaus-kas. Jam pasakiau, kad nieku gyvu negaliu dainuoti, nes mangerklės džiova. O paskui gyvenimas privertė dainuoti chore. Pas

Joną Švedą „Lietuvos" ansamblyje atpyliau septynerius metus.Juokingos situacijos, pokštai įsirėžia į atmintį visam gyvenimui ir juos prisiminus vėl galima smagiai juoktis. Gyvenimo be humoro, be juokų neįsivaizduoju, tada tai tikranuobodybė, o ne gyvenimas.

91



J O N I N Ė S I R O N I N Ė S

Dauguviečiuose vasaromis gyvenome nuo 1933 metų. Labiausiai prisimenu didžiules kaip saulė tėvo augintas saulėgrąžas ir Joninių šventes. Kitoje upelio pusėje - Latvija.

Su latvių vaikais žaisdavau. Moku latviškai keiktis, moku jųhumoristinių dainų. Latviams Joninės - ypatinga šventė. OLietuvoje jos niekada nebuvo taip pompastiškai švenčiamoskaip dabar. Joninės siejasi su pagonybe. Smetonos laikais Joninės nebuvo išskirtos iš kitų - tokios pat šventės kaip Petrinės ar kokios kitos vardinės. Antaninės buvo išskirtinė šven

tė, tai buvo prezidento vardadienis. Mes, gimnazistai, susirinkdavome į Prezidentūros kiemą ir sveikindavome AntanąSmetoną. Jis išeidavo į balkoną, pamojuodavo mokinukams.Prezidentą labai gerbėme.

Dauguviečiuose Joninių proga rengdavo gegužinę. Priemiško aikštelę apkaišydavo nukirstais berželiais. Vakare pasigirsdavo Latvijos pusėje: „Lygo, lygo pašų Janiu vakara." Opas mus tik šokiai prie miško. Išliko vaizdas - Nemunėliuplaukia vainikai su žvakutėmis. Daug vainikų. Juos leisdavomerginos iš Latvijos pusės - vainikai kaip didelės lėkštės,nupinti iš lauko gėlių. Žiūrėdavau į tuos vainikus kaip ne

žinau į kelintą pasaulio stebuklą. Lietuvoje eidavo paparčiožiedo ieškoti. Rengdavo gegužines, bet per Petro ir Povilovardadienius irgi būdavo gegužinės. Man Joninės - grynailatviška šventė.

Kas dar Lietuvoje latviška? Visą gyvenimą „1“ raidę tar

92



davome minkštai. Dabar ją sukietino, dabar kalbame kaiplatviai. Ištarkite vardą Alma, kai „1“ minkšta ir kieta, - didžiulis skirtumas. Žodis su minkšta „1“ skamba daug švelniau, maloniau ausiai. Prezidentienę Almą Adamkienę paži

nojau maždaug nuo 1943 metų. Visada jos vardą tardavomeminkštai, ir dabar, kai kalbamės, visada tariu minkštai. Ir josvyras namie vardą taria lygiai taip pat - su minkštąja „1“. Pradžioje man ta kieta „1“ labai nepatiko, o dabar galvoju - tegulbūna latviškai.

Kalbama, kad mano proseneliai atsikraustė nuo Daugu

vos. Esu linkusi tuo tikėti, nes man Latvija atrodo labai sava,mylima, artima, to nepasakyčiau apie Lenkiją, Rusiją ar Estiją. Vokietijos tvarka man labai patinka, bet tokio artumokaip Latvijai nejaučiu. Legendinis Latvijos teatro režisierius Eduardas Smilgis tėvui sakydavo: „Aš, Smilgis, turėčiaudirbti Lietuvoje, o tu, Dauguvietis, Rygoje, bet viskas yra

atbulai." Iš šalia esančių Latvelių kilusi ir prezidentė DaliaGrybauskaitė. Sako, kad jos mama buvusi veikli, energinga.

Be vardo dienų, prieškariu švęsdavome ir kitas šventes -Velykas ir Kalėdas, Sekmines. Švęsdavome Naujuosius metus, vykdavo maskaradai, Kauno Karininkų ramovėje taproga būdavo rengiami baliai. Motinos dieną minėdavome,kaip ir dabar, pirmąjį gegužės sekmadienį. Aš, vaikas, mamaipiešdavau visokius paveikslėlius, užrašydavau eilėraštį, sveikinimą, gražiai perrišdavau kaspinėliais, o Tėvo dienos taislaikais nebuvo. Ji atsirado neseniai.

Prisimenu Vėlines. Visuomet eidavome į kapines uždegti

žvakelių ne tik ant artimųjų kapų, bet ir ant apleistų, paskendusių nejaukioje tamsoje. Prisimenu Žolinę. Ją visada įsidėmėdavau, nes tai reikšdavo viena - tuojau teks palikti Dauguviečius ir grįžti į Kauną. Įstrigo toks Žolinės epizodas. Sėdė

jome su kaimyne griovyje prie įvažiavimo į sodybą. Plieskė

93



saulė, karšta. Vieškeliu ėjo juodu kostiumu vilkintis vyras suskrybėle, iš kišenės kyšojo laikrodžio grandinėlė, avėjo kaliošais. Jis ėjo į Nemunėlio Radviliškio pusę, į bažnyčią, su lazdele. Mums buvo juokinga, kad jis taip apsirengęs.

Nuo Žolinės mano mintys vis dažniau skrisdavo Kaunolink, pradėdavau džiaugtis, žinojau, kad tuojau susitiksiu sudraugėmis. Kai kurios atvažiuodavo pas mane j Dauguviečius - Veterinarijos akademijos rektoriaus Juozo Žemaičiodukra Danguolė, mano didžiausia draugė, mano dešiniojiranka gaujoje. Kartą mudviejų galvose tėvas aptiko tuntus

utėlių. Ištepė galvas žibalu, susodino samdines ir liepė rankioti. Man labai patiko tas kutinėjimas po galvą. Kai bičiulėišvažiavo, utėlių galvoje ieškodavo gaspadinė. Jau neberasdavo, bet aš vis tiek skųsdavausi, kad niežti galvą, norėdavau,kad ji vėl ieškotų. Išnaudodavau ją savo malonumui.

Įstrigęs Onos vardo dienos minėjimas - Oninės. Biržų

Astravo dvaro savininko Petro Variakojo žmona buvo Ona.Mes kaip tik vasarą per Onines gyvendavome Dauguviečiuose ir visada švęsdavome ponios vardadienį. Šeima turė

jo tris vaikus - du sūnus ir dukrą. Kai lankydavausi dvare,vyresnysis sūnus liepdavo man pagaliuku iš jų „Chrysler"

mašinos padangų iškrapštyti arklių mėšlą. Krapštydavau,nes dvarininko sūnus man labai patiko. Jei būtų nepatikęs,nebūčiau klausiusi ir krapščiusi. Manęs nepriversi.

Sovietmečiu poną Variakojį išvežė į Sibirą ir išstūmė antsniego. Ponas kasė uraną. Vyriausiasis jo sūnus Saulius išėjopartizanauti į mišką - priešinosi sovietų valdžiai. Jį sugavo

ir taip pat ištrėmė. Sovietai jį miške rado sužeistą, tai Sibirekoją amputavo. Juodu į Lietuvą iš skirtingų Sibiro vietų grįžo tik po Stalino mirties.

Ona Variakojienė Sibiro išvengė. Praradusi vyrą ir nežinodama jo likimo kurį laiką gyveno su cirko direktoriumi.

94



Kai jos vyras Variakojis grįžo iš Sibiro, juodu vėl apsigyvenokartu, bet sūnus Petras, kuris liko su mama Lietuvoje, užaugęs irgi tapo cirko artistu, jo sūnus (taip pat Petras Variako

jis) yra vienintelio Lietuvoje profesionalaus cirko įkūrėjas ir

direktorius, o jo žmona Olga rengdavo cirko pasirodymussu dresuotomis kiaulėmis ir tuo cirko numeriu garsėjo viso je Europoje.

Petras Variakojis vyresnysis iš tremties grįžo sveikutėlis,viską atlaikė, bet žuvo gyvendamas Alytuje. Ėjo gatve, žengėnuo šaligatvio, griuvo, važiavo motociklininkas ir jį suvaži

nėjo. Buvau laidotuvėse.Variakojų duktė dirbo gydytoja Alytuje. Ligoninė turėjo

savo ūkį. Grįžęs iš tremties, Variakojis ten dirbo agronomu,gražiai savo rankomis gamino baldus, o jo žmona visą gyvenimą jautėsi taip, lyg ir toliau būtų dvarininkė: nuolat pasipuošusi, ausyse žibėdavo dideli čigoniški auskarai. Pamačiu

si, kaip jos Petras obliuoja baldus, tai yra dirba juodą darbą, ji neiškentusi replikuodavo: „Petrai, aš tau draudžiu dirbti."Ji buvo geros figūros, mėgo puoštis, atrodė efektingai.

Jau sovietmečiu mes važiuodavome pas ją su Avantiūristu pabaliavoti. Penktadieniais ji pagal seną smetoniškąįprotį rengdavo balius. Indai iš Tiškevičiaus dvaro, stalasnukrautas sumuštinukais, salotomis. Ir taip kiekvieną penktadienį ji laukdavo svečių. Nė neįsivaizdavo, kad kitaip galibūti. Ponia Variakojienė gyveno pagal savo laikrodį. Jaibuvo nesvarbu, kokia santvarka, ji žinojo tik savo santvarką.Jai buvo tas pat - ar kas ateis, ar neateis, svarbiausia - stalą

padengti, nukrauti puikiais indais, paruošti vaišes.Pas ją važiuodavo buvę mano bendradarbiai iš Kino studi jos. Dabar dauguma jų gyvena Izraelyje - direktoriaus pavaduotojas Šlioma Berelovičius, montažininkės, ištekėjusios užžydų. Važiuodavome visa chebra. Variakojis jau buvo miręs.

95



O kadaise, prieš karą, mums, vaikams, dvare leisdavoeiti į rokoko stiliaus mėlynąjį kambarį, išmuštą šilkais. Jamemokiausi šokti su kėde pagal Šabaniausko ir Dolskio dainas. „Lietuvaitė skaisti gėlė laukų" - pagal šią mokiausi šokti

fokstrotą. Atsimenu nuostabiai gražias didžiules vazas, pirktas grafo Tiškevičiaus. Variakojai važinėjo šviesiai pilku, beveik baltu „Chrysler" automobiliu. O sovietmečiu gyvenomedinėje trobelėje.

Per Onines Variakojai rengdavo dvare puotas. Švęsti OnosVariakojienės vardo dienos suvažiuodavo Kauno grietinėlė.

Ir Smetona, rodos, ten lankėsi. Tarnaitės sukdavosi, ruošdavo vaišes. Sodo medžiuose mirgėdavo spalvingi popieriniaigaubtai, juose įsižiebdavo lemputės. Visas parkas žibėdavogražiausiomis spalvomis. Mes, mergičkos, truputį pasisukiodavome ir bėgdavome sėdėti ant liūtų skulptūrų. Dabar jiestovi prie Karo muziejaus Kaune. Kai juos ten pamatau, prisi

menu, kaip Astrave ant jų jodavome. Liūtų skulptūrų kopijosiki šiol yra prie Astravo dvaro, tikrieji - Kaune.

Kai ponai, atšventę Onines, išvažiuodavo, vietinė poni ja - notaras Pranas Lembertas, vėliau Amerikoje tapęs rašytoju, Biržų apskrities viršininkas Jonas Raščius, vėliau ištrem

tas į Sibirą (nepaisant to, jo sūnus prie Januičio televizijojevisą laiką dirbo vyriausiuoju buhalteriu), visa ta likusi savųkompanija - važiuodavo į Dauguviečius, pas mano tėvą. Tėvas lįsdavo į akmeninį rūsį, atidarydavo alaus statines ir prasidėdavo laisvas balius, nevaržoma girtuoklystė.

Kartą - vienintelį gyvenime - mačiau tėvą per tokį lais

vą puotavimą pasigėrusį. Diena buvo karšta, visi išvažiavo.Tėvas drybsojo po medžiu, saulė švietė jam tiesiai į galvą.Salia ištikimai tupėjo kiemsargis Margis. Bandėme su mamaprieiti prie tėvo, norėdamos jį kitaip paguldyti, bet Margisneprileido. Mūsų šuo, miegodavęs tai mamai, tai man ant

96



kojų, tąkart piktai urzgė ir girto tėvo judinti neleido. Saugojo jo ramybę. Tėvas taip ir miegojo, kol saulė nusileido. Margioapgintas ir išsimiegojęs, galop pabudo.

Petras Variakojis buvo geriausias tėvo draugas. Kai jis išBiržų atvažiuodavo į Kauną, mudvi su mama žinodavome,kad dabar jie kuriam laikui abudu dings. Štai tokios manįstrigusios latviškos Joninės ir lietuviškos Oninės.



M A N O D V A S I N Ė A N A T O M I J A

Atlikau savo dvasinės anatomijos tyrimą, išskrodžiau savo jausmus. Ilgai galvojau, kas iš tikrųjų aš buvau ir esu. Koksžmogus? Koks mano charakteris? Koks vidus? Iš kokio mo

lio esu nulipdyta? Pamėginsiu į šiuos klausimus atsakyti.Kai žmogus išvyksta j kitą pasaulį, gydytojai tikrina su

stojusius jo vidaus mechanizmus. Žiūri, koks mechanizmassugedo, kas jam pakenkė. Aš ta proga pagalvojau apie savodvasinį mechanizmą. Jis bėgant laikui keičiasi, bet ne iš esmės. Pagrindas lieka toks pat. Į dvasinį mechanizmą kartais

įsimeta liga, prasideda negalia. Senatvėje išryškėja tai, į kąanksčiau nekreipdavai dėmesio. Tai, kas anksčiau atrodėniekalai, dabar atrodo svarbu.

Vienoje dainoje dainuojama: „Vasaros naktis - tai trumputė laimė." Žinau, apie ką ši daina. Nebuvau šventa. Vasarosnaktų buvo gal ir daugiau, bet kad tai būtų laimė, negalėčiaupasakyti. Gal kokias tris naktis per visą gyvenimą ir pavadinčiau laimės naktimis. Jos likusios mano atmintyje. O visaskitas tiesiog užmiršau. Toji laimė, apie kurią ir toliau dainuo

jama dainoje, laikui bėgant pamirštama, žmonės tampa vienas kitam visiškai svetimi.

Viena tokios akimirkos vieta buvo Jogailos gatvėje, notarų biure, kur sėdėjome sava kompanija. Ten buvo trumputės laimės taškas. Vievis buvo kitos mano meilės slaptavietė.Bet iš tiesų niekada nebuvau iš tų merginų ir moterų, kuriostrokšta trumputės laimės. Labai mėgau flirtuoti, žavėti, iš

98



versti vyrus iš kojų. Tai buvo mano tikslas ir būdavau labaipatenkinta, kad planas pavyko, bet iki tam tikros ribos. Manau, griežtas auklėjimas čia neturėjo reikšmės. Labiau lėmėkiti dalykai. Buvau ledkalnis. Jeigu kas tada būtų prapjovęs

mano dvasią ir patyrinėjęs erotizmą, būtų pamatęs, kad tojevietoje - ledas. Tie titanikai, kurie susidurdavo su manimi,taip ir nugarmėdavo.

Manęs vyrai siekdavo ilgai ir atkakliai, kol ateidavo tosnakties laimė. Jiems, matyt, užplaukti ant to ledkalnio buvoįdomu.

Dabar žiūriu filmus, matau, moterys erotinėse scenosetaip rėkia, kad net namas dreba. Jei būčiau vyras ir mano partnerė taip rėktų, jai iš anksto užklijuočiau bumą. Esu sena, betir šiandien negaliu patikėti, kad toks riksmas gali būti natūralus. Dejonėmis tikiu, bet kai rėkia kaip pjaunamos - užmušk, nesuprantu. Tai yra tikriausia vaidyba prieš partnerį.

Demonstruoja, kokią laimę jai suteikia. Juokinga. Taip rėktigalima tik tada, jei tau po kaklu pakiša peilį ir pradeda pjauti.Tokiu atveju ir aš staugčiau. Iš širdies taip staugti neįmanoma. Tas staugimas tikrai turi apskaičiuotą tikslą.

Trumpalaikiai suartėjimai man niekada nebuvo reikalingi ir reikšmingi. Dūsautojų turėjau visą laiką, bet ne tų, kurietuojau maunasi kelnes. Man patikdavo susišaudyti akimis.Vieną vyrą, su kuriuo dirbome viename pastate, su kuriuošaudydavomės akimis, atsimenu iki šiol. Atmintyje matau,kaip jis atrodė, kaip į mane žiūrėjo. Pagaugai nueidavo perkūną. Bet kažkodėl bijojau su juo artimiau susipažinti, nors

tai padaryti buvo visiškai lengva. Dabar, jei kas grąžintų jaunystę, gal prie jo ir prieičiau. Kodėl gi ne? Vyrus pasiimdavau tuos, kurių aš norėdavau.

Tie, kurie mirtinai užsimano čia pat ir dabar sekso, manlabiau primena ne žmones, o katytes ar šuniukus. Gal todėl

99



visiems savo vyrams buvau šventai ištikima. Poreikio eiti įšoną nebuvo, su kuo gyvendavau, tam būdavau ištikimažmona. Dėl to laisvai galėčiau būti musulmono žmona, kuriai neįmanoma jokia neištikimybė.

Noriu prisipažinti - vyrams fiziškai aistros niekada ne jausdavau, man jie patikdavo kaip žmonės, mėgau flirtuoti.Neįsivaizduoju neflirtuojančios moters - tai beveik mirusimoteris. Vyrų į lovą, kaip vyksta dabar, niekada netempdavau, nepuldavau plėšti jų kelnių užtrauktuko ar rėkdamadraskyti marškinių sagų. Mano gyvenime to nebuvo. Nė

karto. Gal dabar net gailiuosi, kad neteko patirti tokios išproto varančios aistros.

Esu labai emocinga ir iš šalies atrodydavo, kad esu nepaprastai ugninga, aistringa, pasiutusi visur ir visada. Taipkarštai gyvenau, jog iš šono atrodydavo, kad ir lovoje esu labai karšta. Toks įspūdis susidarydavo, nes mėgau paflirtuoti,

akis pavartyti. Specialiai to nedariau, man savaime taip išeidavo. Mano taktika būdavo tokia: kai pastebėdavau, kad atkakliai siekiama sekso, nutoldavau, bet iki tol būdavau tikraviliokė. Beje, dėti daug pastangų niekada nereikėjo, dūsautojų aplink knibždėdavo nuolat.

Kaip gyvenime man pasitaikė tos vasaros nakties meilės?Gal iš susižavėjimo, gal dėl gerbėjų atkaklumo, o gal net dėlto, kad man tiesiog tapdavo gaila žmogaus, ilgai siekusio manęs. Buvo trumputės laimės akimirkų, bet ne lifte, ne mašinoje ir ne su bet kuo.

Klausiu, ar bent kas yra girdėjęs, kad televizijoje su kokiu

nors vyru būčiau miegojusi. Ne. Man buvo nereikalingos tostrumputės laimės naktys. Kita vertus, gal ir gerai, kad nebuvau seksuali, nes kavalierių aplink mane driekėsi eilės. Tai įką būčiau pavirtusi, jei su visais būčiau praleidusi bent povieną trumputę vasaros naktį?

100



Būna moterų, priklausomų nuo sekso, kaip kiti būna priklausomi nuo alkoholio ar narkotikų. Tokios moterys galiatsiduoti bet kam ir bet kurioje vietoje. Ligoninėje slaugoslaugytojas - gerai, taksi veža taksistas - su juo irgi gerai, liftininkas - dar geriau. Tada pagalvoji - visgi geriau būti tokiu

ledkalniu kaip aš.Tik tada, kai ištekėjau už savo mylimo Jurgio, su kuriuo

išgyvenome per keturiasdešimt metų, ledkalnis pradėjotirpti. Tirpo labai lėtai, bet tirpo tirpo, kol visai atšilau. Ištirpus ledui, man buvo duoti keli dešimtmečiai šiltos, natūralios meilės nepa

prastai geram žmogui, kuris liūdėdavoir džiaugdavosi kartu su manimi. Jisman suteikė gyvenimo ramybę.Tikri abipusiai jausmai, draugystė, pasitikėjimas visiškai maneatitirpino. Pasikeičiau. Žinoma,tam reikėjo laiko.

Su Jurgiu pragyventi keturiasdešimt dveji metai buvo netrumputė vasaros nakties laimė,o visų metų laikų laimė. Prisimenu kiekvieną smulkmeną. Atrodo,nieko reikšminga, bet jis kiekvieną

vasarą, kai atostogaudavome Švento joje, keliaudavo j pajūrį rinkti gintarėlių,pririnkęs man juos dovanodavo. Tie gintarėliaivisada saugiai paslėpti mano rankinėje. Jie visada su manimi kaip ir Jurgio meilė. Mūsų abiejų meilė. Laimė, kadmeilė neišnyksta su žmogaus išėjimu į kitą pasaulį. Dabarmudviejų meilę laikau savo širdyje. Ji gyva.

Dažniausiai savo Jurgį matau laukinėje, tada dar neur-

101



banizuotoje Šventojoje, žuvaujantį ant molo. Kai jūroje pakildavo didelės bangos, užstaugdavo švyturys. Jo sireną iršiandien girdžiu. Ją girdėdavome savo mažuose nameliuosegal dešimt ar dvylika metų. Vieną vasarą atvažiavome, o si

renos nebesigirdi. Patobulino švyturį. Mes ilgėdavomės joskaukimo.Pirmąją vasarą po vestuvių atostogavome Naujojoje Vil

nioje pas Jurgio tėvus. Mediniame dideliame name gyvenodvi šeimos. Namą juosė kvepiantis sodas, jame stovėjo suręsta pavėnė, apaugusi vijokliais. Žydėjo, net plyšo grožiu pilna-

viduriai narcizai, kvepiantys taip, kad nuo jų kvapo galėdavaiapsvaigti lyg nuo gėrimo. Pavėnėje Jurgis įvedė elektrą, susitvarkėme. Šviesu, jauku, gera. Pavėnė buvo tvirta, įrengtane iš kokių šakelių - joje galėjome visai patogiai atostogauti.Miegodami girdėdavome - bumbt, bumbt, bumbt - į žemębumbsėdavo didžiuliai obuoliai.

Porą vasarų esame atostogavę šalia Vilniaus, už Lavoriškių, lenkų krašte. Gražios vietos, čia pat miškas - paeinikelis žingsnius, ir krauk grybus į pintinę. Eini toliau, žiū -prieš akis baravykas, atsisuki į kitą pusę - raudonikis. Krepšys kaipmat pilnas.

Aplink tyvuliavo trys ežerai. Eini paežere, prieini vietą,kur vienas ežeras susilieja su kitu. Susikabina lyg meilužiaiir jau kartu tyvuliuoja. Toliau, už poros kilometrų, dar vienas mėlynakis. Laiveliai. Gali plaukioti. O kvapai - vandens,miško, grybų, obuolių, lauko gėlių...

Mes su Jurgiu miegodavome daržinėje ant šieno. Rūbai

kabodavo ant sijos. Virš galvos kudakuodavo višta. Rytą ji irpažadindavo - kudakavimu mandrai pasiskelbdavo padėjusikiaušinį.

Jurgis žvejodavo, užmesdavo tinklą. Ištraukę rasdavomelynų, knibždėte knibždėdavo kitokių žuvų. Spiningauda-

102



mas prigaudydavo didžiausių lydekų. Gal žuvys tada geriauveisdavosi, juk jokių draudimų, kada ir ką žvejoti, nebūdavo. Kiekvieną dieną kepdavome skaniausias šviežias ežerožuvis. Lyną paimi, užpili druskos, nuskuti ir - ant keptuvės.

Šeimininkė krosnyje kepdavo duoną. Kasdien valgydavomešviežias bulves su krapais. Nieko nėra skaniau!Vieną rytą bėgau per miežius j miškelį ir susitikau visą

dryžuotų šernų šeimyną. Šerniukai mažučiai, gražūs.Sodybos šeimininkai, kuriems ir dabar kartais paskam

binu, augino karvių, avelių, turėjo šunį - jis avis parginda

vo į tvartą. Viena jų karvė buvo labai pieninga. Staiga pienobeveik nebėra. Dingo. Visi svarstė, kas galėjo atsitikti. Vienądieną keliaujame su Jurgiu iš miško su krepšiais grybų ir matome - avinas žinda karvę. Didžiulis, storas avinas iščiulpdavo visą jos pieną. O karvė leisdavo jam tai daryti. Paaiškėjokarvės ir avino paslaptis - štai dėl ko šeimininkė rasdavo

karvę tuščiu tešmeniu.Prie Jurgio gyvūnai lipte lipo. Jei jis švelniai glostydavo

katiną, šuo iš pavydo katiną puldavo. Matyt, gyvūnai jautėgerą Jurgio širdį.

Šeimininkai miške prieš dukros vestuves varė samago-ną. Eilės tvarka visi saugodavome, kad kas nepamatytų. Virėmiško tankmėje, toli nuo kelio ir kaimo. Per vestuves sama-goną nešė bidonais. Tai visi tiek atsigėrė, kad su rūbais ežeremaudėsi, nors buvo ir ponų iš Vilniaus, ir daktarų. Dukra gerai ištekėjo - už agronomo.

Paprastoje sodyboje bėgo mūsų su Jurgiu laimės vasaros

rytai, dienos, vakarai ir naktys.Gyvenime nesu pagalvojusi apie šeimą. Juk daugelis

moterų svajoja - ištekėsiu, auginsiu vaikus. Galbūt niekadanebuvau šeimos žmogus. Jei ne karas, ne suirutė, jei būčiauramiai gyvenusi Kaune, gal būčiau ištekėjusi pagal visas tai

103



sykles, pasigimdžiusi vieną ar du vaikelius. Taip kaip visos.Karas pakeitė mano gyvenimą, pasuko jį lyg upę visai kitavaga. Viską sujaukė karas.

Jei mamos nebūčiau buvusi taip griežtai auklėjama, nuo

lat brukama į rėmelius, tai apskritai nežinau, ko su tokiucharakteriu ir polėkiu būčiau prisidirbusi. Pažinodama save,nė kiek nesistebiu Hiltono dukterimi Paris Hilton, linkusiaį avantiūras, apie kurias kalba visas pasaulis. Nė kiek jos nesmerkiu. Kaip tik ji man labai patinka. Ji ne k..., ji turi savožavesio. Ji mėgsta dūkti. Žiūriu į ją teigiamai, net labai. Man

suprantami jos dūkimai. Nesipiktinu, net savotiškai pritariu - ji turi galimybę taip gyventi. Be to, toks jos charakteris.Jos sesuo kitokia, nors abi augo vienoje šeimoje. Paris turiavantiūristės gyslelę.

Mano tėvas, į kurį esu labai panaši charakteriu, visgi nebuvo toks didelis avantiūristas kaip aš. Siame fronte jį aplen

kiau. Ir smarkiai. Man to reikėjo. Kitaip negalėjau.Mano pirmosios ir antrosios vedybos rodo, kad buvau

absoliučiai neatsakingas žmogus. Drąsiai skrisdavau į nežinią. Į vedybinį gyvenimą žiūrėjau kaip į įsimylėjėlių pasimatymą. Atrodė, būsim laimingi, patenkinti. Amžinai. Toks

tada buvo mano mąstymo rezultatas.Gal buvau lengvabūdė? Bet kaip tuomet toks žmogusgalėjo siekti mokslų, tapti darboholiku? Būdama lengvabūdė nebūčiau pasiekusi tikslo. Gal buvau skilusi į dvi puses -viena skirta mokslams, darbui, repeticijoms, siekiams, antra - linksmybių keliui ir pašėlusiam gyvenimui. Tos dvi pu

sės buvo lygiavertės. Darbe tarsi būdavau vienas žmogus, olinksmybėse - kitas. Mano gyvenimas aiškiai buvo perskeltasį dvi dalis.

Namų gyvenimas mane mažiausiai domino. Kita vertus,visą laiką, kad ir kur gyvenau, važinėjau, norėjau namo, į Lie

104



tuvą. Iš Paryžiaus troškau važiuoti namo, iš Amerikos - namo, negalvodama, kas tuose namuose bus, koks gyvenimasten laukia. Kai pabėgau nuo savo vyro Paryžiuje, palikusi jamraštelį, kuriame parašiau, kur jo baltiniai, troškau namo.

Pirmiausia nuvažiavau pas mamą į Konstancą, o tadasovietų pasiuntinybės mašina važiavome į Baden Badeną.Mama nenorėjo grįžti į sovietinę Lietuvą, o aš - tik namo.Turėjome visus dokumentus, šipkartes - bilietus važiuoti įAmeriką, bet aš nesutikau. Mano tikslas buvo vienas - namai. Norėjau namo, nors ir nežinojau, kas ten laukia. Mes

nieko nežinojome. Namų traukos jausmas man nedavė ramybės. Stai kodėl nuoširdžiai suprantu tremtinius.

Visą laiką buvau labai darbinga, pasinerdavau į darbą stačia galva. Darbas man - šventa. Ką dariau, visada stengiausidaryti labai gerai. Konservatorijoje (dabar Muzikos ir teatroakademija) mokiausi labai gerai. Ten dykai pirmūno stipen

dijos negausi, o aš gaudavau. Bendramoksliai juokdavosi peregzaminus: „Dauguvietytę nusizubrinusią tuoj reikės nešioti ant neštuvų."

Mėgdavau paūžti, bet rytą į darbą ar mokslus ateidavaupirma ir šviežutėlė kaip agurkas. Mėgdavau ateiti statyti dekoracijų anksti - aštuntą ryto, dar valandą statydavo šviesas.Po to - repeticija. Mane keikdavo, kam taip anksti tenka susirinkti. Na, aktoriams kiek vėliau reikėdavo ateiti - dešimtą.

Niekada neleisdavau sau dirbti išgėrusi, linksmindavausitik po padaryto darbo. Atlikai darbą - gali pilti. To paties reikalaudavau iš kitų. Vieną puikią darbuotoją, kuri mėgdavo

patraukti ir patraukusi sėsti prie pulto, išvarydavau. Baigėmedarbą, tada daryk, ką nori. Pagaliau ji tai suprato, tad baigiantis filmavimui į ausines kolegai šaukdavo: „Viskas! Baigiamefilmavimą! Bėk į parduotuvę, atnešk butelį." Vengdavo ateitisu kvapu.

105



Po darbo pati kviesdavau: einam po žaliom ferankom -užuolaidom. Iššifravus tai reiškė - einam į Vingio parką.Ten stovėdavo bufetai, tualetų nebuvo. Sauso vyno litraisprisigėrę bėgdavome čia pat j krūmelius. Vėliau atsirado ka

vinė „Lakštingala" bet mes jos nepamėgome. Nepatiko nedėl kainų, tiesiog netraukė. Patrauklesnės atrodė paprastosknaipes.

Dienomis, kai nebūdavo įrašų, repeticijų, vienas paskuikitą sliuogdavome po žaliom ferankom. Urmu neidavome,bet po du tris. Televizijos direktoriaus Januičio bijojome, tai

vyrai palikdavo ant kėdžių prie darbo stalo užkabintus švarkus, mes, moterys, kokius šalikus užmesdavome, kad galvotų - yra, tik kažkur išėjo. Juk būna visokių reikalų - galėjaiišeiti į montažinę. Palikti daiktai vadovui turėjo rodyti -žmogus yra čia pat, dirba, tuoj bus.

Tėvas man teisingai yra sakęs - niekada pagirių rytą ne

darai, tai alkoholike nebūsi. Ir tikrai, pavojingiausia - kaikitą dieną pradėjus nuo trupučio vėl užsikabinama. Dažnai baliavodavome, man būdavo linksma. Paisydavau vienoprincipo - niekada nebaliavodavau su tais žmonėmis, kuriųnemėgau. Saugodavausi, nes išgėrusi su tais, kurių nemėgs

tu, pradedu chamavoti - sakyti tai, ką galvoju. Tai, žinoma,mano bėda, todėl turėdavau baliavoti tik su tais, kurie manpatinka, kuriuos myliu ir galiu pasakyti gerą žodį.

Galiu pasakyti, kad Avantiūristas buvo vienintelis taipmane įskaudinęs, nes šiaip save saugojau, niekada gyvenime nebendravau su žmonėmis, kurių nemėgau. Buvau gera

psichologė, gerai ir tiksliai paskirstydavau vaidmenis, mokėdavau prieiti prie žmonių. Jeigu man žmogus pasirodydavo nesimpatingas, kuo nors nepatikdavo, tiesiog su juo nebendraudavau. Apsiribodavau tokiu bendravimu: „Labas.Kaip gyveni?", „Eime į kavinę, išgersime puodelį kavos", -

106



ir viskas. Nebuvau išdidi, todėl visi su manimi būdavo gana mieli.

Vienintelis žmogus, kurio bijojau, tai mama, o iš svetimų - televizijos direktorius Januitis. Jis mane mėgo, tačiau

vis tiek jo bijojau. Nėra nė vieno žmogaus, kuriam šiandientrokščiau keršto. Mąstau, ką žmogus turėtų man padaryti,kad jam niekada neatleisčiau? Niekada negalėčiau bendrauti su žmogumi, kalėjusiu už žmogžudystę. Niekaip negaliusuprasti ir neturiu kuo pateisinti tokių kaip Jonaitienė, žudančių savo vaikus. Širdyje esu humanistė, bet pasisakau už

mirties bausmę. Man juokinga, kai kalbama, kad vaikamsreikia psichologo. Jiems geriausias psichologas - beržinėkošė, žinoma, ne kasdien, ir kad žinotų, už ką. Psichiatrodarbą suprantu - kai žmogus suserga psichiškai, tada reikiagydytojo.

Tėvas sakydavo, kad vaikų negalima mušti per galvą, tam

pyti ar kelti už ausų - jei mušti, tai tik per užpakalį. Ši vietagali atlaikyti beržinę košę, krečiamą su tikslu. Apie depresi

jas būdama vaikas irgi nieko negirdėjau, sakydavo - žmoguibloga nuotaika, blogas ūpas. Psichologai man ir šiandien kelia juoką. Pripažįstu tik psichiatrus, neuropatologus. Žmonės filmų prisižiūri ir eina pas psichologus. Man tai nesuprantama, niekada nebūtų šovę į galvą eiti pas psichologą.

Žmogus savo problemas turi išsispręsti pats, pats surastiišeitį, o išeitis visada yra. Gal aš kitaip auginta, be to, prieškarą uždarbio niekas iš to negaudavo. Na, jei eidavo, tai kadišburtų. Nepaprastai gerai Taro kortas mesdavo dainininko

Kipro Petrausko žmona Liolička. Ji sakydavo, kad esu labaitalentinga ir turėčiau dainuoti romansus. Kviesdavo: „Eikš,išvaražysiu." Ne - niekada burtais nesidomėjau. Astrologaiman įdomesni. Įdomu, kaip jie skaičiuoja pagal planetas.Dabar jau nebereikia jokių burtų - žinau, kas laukia: pasku



tinis skrydis, o kiek man iki jo liko, niekas nepasakys. Joksburtininkas.

Esu savimi patenkinta, kad nepražudžiau nė vieno žmogaus, nė vienam nesugadinau karjeros. Kam galėjau, tam padariau gera, už gera atsimokėjau geru.

Skrosdama save, žiūrėdama j savo gyvenimą, visiemsnoriu pasakyti: per visą žmogaus gyvenimą išlieka vienas

jausmas - meilė. Jaunystėje žmogus myli tėvus, vėliau - savoantrąją pusę, savo žmogų, savo vaikus, anūkus. Žmogus visągyvenimą ką nors myli. Aš dabar karštai myliu savo vienatvę.

Būdama viena jaučiu, kaip skęstu vienatvės meilės glėbyje.Dvasinis savęs skrodimas man rodo - be savo vienatvės,daugiau neturiu ką mylėti ir jau neturėsiu.



S C E N O S Ž M O N Ė S

Mano gyvenimas nuo vaikystės susijęs su teatru - mama aktorė, tėvas režisierius, vėliau pati vaidinau ir režisavau.

Kai baigiau dramos studiją, tėvas mane su bendramoks

liais išsiuntė į Maskvą žiūrėti gerų spektaklių. Reikėjo kąnors padoriau apsivilkti kelionėje. Pokaris - visi gyvenomeskurdžiai. Aš turėjau iš Paryžiaus atsivežusi gražių suknelių: neseniai radau spintoje tų laikų savo suknelę iš tikro šilko, tai ji telpa saujoje. O mano kolega Anupras Lauciūnas,vėliau ilgametis televizijos režisierius (dabar pensininkas,

nors atrodo puikiai - beveik nepasikeitęs nuo tų laikų, kaiį Vilnių atvyko iš Panemunėlio, nuo Rokiškio) buvo plikas.Mano tėvas jam liepė eiti į teatro rūbinę ir išsirinkti kostiumą. Tada kostiumus siūdavo gerus - tikros vilnos. Lauciūnas nužingsniavo į rūbinę, bet kadangi yra nedidelio ūgio,ne taip paprasta rasti. Pagaliau pamatė neblogą kostiumą,bet šviesų - šviesiai pilką, o buvo žiema. Vis tiek apsivilko,nes kitokio neprisitaikė. Važiuodamas traukiniu vaikščiojopo tambūrą ir visiems aiškino: „Ja jedu v Soči" („Aš važiuo

ju į Sočį").Važiuodami į Maskvą gėrėme, nes kelias ilgas. Aktorius

Kepalas vis įrodinėjo, kad čia Lietuvos žemė, pasakojo, kurkokią pilį Vytautas Didysis statė. Aiškino, kad čia Lietuva,visai ne Rusija. Stalino laikais jis rėžė tokius istorinius pamokslus, bet viskas baigėsi gerai, o kaip dabar suprantu -geriau nei galėjo.

109



Pakliuvome į MCHAT’ą, žiūrėjome Čechovo „Tris seseris", vaidino garsiosios Tarasova, Jelanskaja, Stepanova.Žiūrėjau spektaklį sėdėdama ant teatro laiptukų. Čechovonemėgstu, o mano tėvai dėl jo ėjo iš proto. Radau pas tėvą

Čechovo raštų, išleistų labai seniai, kai jie buvo sukurti -XIX amžiaus pabaigoje-XX pradžioje. Kadangi talentingasis režisierius Rimas Tuminas irgi eina iš proto dėl Čechovo,

jam juos padovanojau. Aš Čechovo nemėgstu, nes jo herojaivisą laiką kažko nori, trokšta kažkur keliauti, bet delsia, vilkina laiką, yra pasyvūs.

Čechoviška atmosfera mane slegia. Užtai Maksimo Gorkio pjeses labai mėgstu. Ir visą laiką ėdu Tuminą, prašau pastatyti Gorkio „Vasą Železnovą" - juk tai beveik Šekspyras:kokios aistros, kokie vaidmenys. Tai ne, jis vėl dabar paniręsį Čechovo pasaulį, tik jau ne Vilniaus Mažajame, o MaskvosVachtangovo teatre.

Neseniai kalbėjausi su scenografu Adomu Jacovskiu. Jisvažiavo kurti scenografijos spektakliui „Dėdė Vania" į Maskvos Vachtangovo teatrą, kuriam dabar vadovauja Tuminas.Jacovskiui reikėjo dekoracijų - nutriušusių sijų. Suprantu,tai nuskurusių dvarų atributas, juo atkuriama senų dvarų

dvasia. Spektaklis praėjo su didžiausiu pasisekimu, kaipsakoma, na ura. Dabar jie statys Lermontovo „Maskaradą".Maskva numirs iš susižavėjimo - muzika, sniegas.

O čia, Vilniuje, tais senais gerais laikais mes, studijokai,ne tik vaidindavome, bet mokėjome ir linksmintis. Mūsųbohemos kavinės - „Neringa" ir „Bristolis" - buvo netoli te

atro. Eidavome į „Bristolį" beveik kiekvieną vakarą. Manotėvas gerai uždirbdavo, duodavo man pinigų negailėdamas.Visi žinojo, kad su manimi gali būti ramus - būsi ir pavalgęs,ir atsigėręs. Padavėjams jau nereikėdavo sakyti, ko atnešti,turėjome savo staliuką. Vos atsisėsdavome, net neklausę at

110



nešdavo degtinės ir likerio - juos aš maišydavau. Vyno nemėgau, buvau jo atsigėrusi Prancūzijoje.

Susiėję mokėdavome linksmintis, savotiškai žaisti. Vienoje dabartinio Gedimino prospekto vietoje, kuri dabar

užstatyta pastatais, buvo sodas, lenkiškai vadintas „Zatyša“(„Ramybė"). Įeini - žolė želia, suoliukai toliau nuo prospekto. Mediniame name buvo kabokas. Tame kaboke mėgdavome pasėdėti. Nuo lenkų laikų sode buvo likęs fontanassu pažaliavusiu vandeniu. Kartą tiek dūkom, kol kažkuris išaktorių j fontaną įkrito, o išlipo aplipęs žaliais maurais. Mes

linksmai kvailiodavome. Neprisimenu nei muštynių, neisąskaitų suvedinėjimo.

Kažkodėl mėgome paprastas knaipes. Penkiasdešimtmetų nuo įsteigimo ką tik minėjusios „Neringos" kavinėsnemėgome. Žinau, kad nuolatiniai „Neringos" lankytojaibuvo skulptoriai Konstantinas Bogdanas, Bronius Pundzius,

chemikas profesorius Kazys Daukšas, kino režisierius Algirdas Araminas, grafikas Stasys Krasauskas. Jie, galima sakyti,ten gyveno. Esu ir aš buvusi porą kartų, bet mūsų komandalankydavosi kitur. „Neringoje" gerdavo ne mažiau, bet taibuvo ne mūsų vieta. Mūsų - „Zatyšos" medinė dviejų aukštų lūšna, kurią vėliau, mūsų skausmui, nugriovė, „Neris", kurnet orkestras grodavo, „Bristolis" - visos buvusios Lenino, odabar Gedimino prospekte.

Lenkų laikais „Bristolis" buvo pirmos klasės restoranas, jame kabojo išlikę krištoliniai sietynai. Tėvas manęs klausdavo: „Ką tu tame „Bristolyje" darai, kai rusų karininkai

pasigėrę ima šaudyti į tas krištolines tviskančias liustras?"Taip ir būdavo - šaudydavo, bet mes į tai nekreipdavomedėmesio. Ten užsukdavo ir aktoriai Napoleonas Nakas,Petras Zulonas, Aleksandras Kernagis (Vytauto Kernagiotėvas), net ir senasis Juozas Siparis (Sauliaus Sipario sene

111



lis) ateidavo. „Bristolyje" pirmą kartą pamačiau pirmąjį Lietuvos radijo diktorių gražuolį Joną Miliušį. Ateidavo jaunipoetai Eduardas Mieželaitis, Vladas Mozūriūnas. Vėliaumėgdavome užsukti į „Literatų" kavinę. „Neringa" mūsųkompanijai buvo per aukšta klasė, ten mums buvo per daug

inteligentiška aplinka.Daugiausia laiko kavinėse su kompanijomis praleisdavau

studijų metais, o dirbdama televizijoje, ypač kai ištekėjau užJurgio, kavinę „atidariau" namuose. Čia susirink

davome po filmavimų, susigrūsdavome įmano mažą mergautinį kambarėlį kokių

dešimt žmonių. Dabar galvoju - ir kaiptilpdavome?

Teatras, kinas neįsivaizduojamas be kuriozų. Daugiausia kuriozų būdavo, kai dirbau Kinostudijoje. Tuo metu ten virė dar

bas - filmuodavome daug filmų, kokius tris ar keturis vienumetu. Kaip būdavo smagu, suva

žiuodavo aktoriai iš visos Lietuvos. Kino studijoje viskas vykdavo

atbulai - vasaros epizodus tekdavofilmuoti žiemą ir atvirkščiai.Filmavome dvare prie Telšių Rai

mondo Vabalo režisuotą filmą „Akmuo antakmens". Ruduo. Važiavome traukiniu į Šiaulius su šviesausatminimo aktoriumi Rolandu Butkevičiumi. Vaidinau ekonomę. Dvaras puikus. Išlipame iš traukinio. Sniege liekamūsų pėdos. Einame susigūžę ir galvojame, kaip filmuosi

me vasarą. Filmavo garsus operatorius Jonas Gricius. Manreikėjo apsivilkti vasarine suknele. Turėjau išeiti į lauką,

112



pasitikti atvykstančius. Vėjas pučia, šalta, o aš su vasarinesuknia bėgioju, bateliai vasariniai.

Vakare po filmavimo visuomet baliavodavome. Baliavo- jome ir tąkart. O paskui turėjome eiti į traukinį. Aš niekada

traukinyje nemiegodavau, negalėdavau užmigti - tai, matyt, liko nuo karo, kai traukinys buvo mano namas, butas,bet jaukumo nebuvo. Tą kartą nuklampojome per sniegą suButkevičiumi iki traukinio. Vos įsėdusi, Telšiuose užmigau,pabudau, prasikrapščiau akis - jau Vilnius.

Kitą kartą studijoje tuometiniame Lenino prospekte

darėme radijo spektaklio įrašą. Radijas buvo ten, kur paskui išdygo kavinė „Šešupė", o televizijos dar apskritai Lietuvoje nebuvo, atsirado vėliau. Vaidino vilniečiai aktoriai. Jeipravažiuodavo kokia mašina - tas garsas įsirašydavo, todėlreikėdavo viską stabdyti: „Stop!" Nebūdavo įmanoma tosvietos iškirpti, todėl tekdavo stabdyti visą įrašą ir vėl kartoti

epizodą.Įrašo metu atėjo Valstybinės premijos laureatas Alfonsas

Radzevičius, gavęs tą apdovanojimą už vaidmenį tėvo režisuotuose „Priešuose". Jis buvo garsus, vėliau vaidino daugelyje televizijos spektaklių. Ilgas vaidinimas, dirbdavomenaktimis. Radzevičius mėgdavo patraukti. Repetavom, re-petavom, priartėjo eilė jo replikai. Jis turėjo pasakyti: „Ką tučia veiki prie tvenkinio?" Įstoja ir staiga girdime: „Ką tu čiaveiki prie traukinio?" Kartojame ir vėl: „Ką tu čia veiki prietraukinio?"

Jau pusė trijų nakties, miegas lipdo akis, visi išvargę. Ką

daryti? Nusprendėme duoti Radzevičiui valandą numigti.Sustūmėme kėdes, paguldėme laureatą. Jis iš karto užmigo.Pusantros valandos laukėme, kol nubus. Patys laukdami irgikas snūstelėjo, kas šiaip prasėdėjo. Pagaliau aktorius pravėrėvieną akį, tada kitą. Koks džiaugsmas! Jau švito. Vėl reikė

113



jo skubėti, nes netrukus pradės važiuoti autobusai, žmonėseis j darbą, ims sklisti garsai iš gatvės. Pabudo Alfukas, meslaimingi. Rašome. Alfukas išsimiegojęs, bet ir vėl girdime:„Ką tu čia veiki prie traukinio?" Mūsų vos nesuparalyžiavo.

Vėl skambėjo „Stop!", „Stop!" Ir pagaliau jis ištarė: „Ką tučia veiki prie tvenkinio?" Tą akimirką buvome patys laimingiausi žmonės pasaulyje.

Po kiek laiko atsirado ir televizija Konarskio gatvėje. Rytąprie televizijos sėdėdavome ant laiptų lauke. Laiptus nusėsda-vome kaip skruzdėlės. Susitikdavome, laukdavome repetici

jų, o čia nulipi laiptais ir kairėje pusėje pirmos durys - kavinė.Ateidavome rytą j darbą ir pirmiausia - į kavinę. Ten būdavotiek prirūkyta, kad ištiesęs ranką pirštų nepamatysi. Gerdavome konjaką. Vieną gražią dieną mums sėdint kavinėje, jąužrakino ir pasirodė milicija. Pasirodo, vietoj konjako bufetininkė mus girdė irgi rudos spalvos gėrimu „Starka". Pradžioje

gal duodavo konjako, o paskui, kai mums jau būdavo tas pats,pildavo „Starką". Alfukas ten sėdėdavo kiekvieną dieną.

Jo kažkodėl labai vengė televizijos direktorius Januitis.Jie artimai bičiuliavosi. Jei išgėręs Radzevičius pamatydavoJanuitį, eidavo paskui jį ir aiškindavo, kaip reikia tvarkyti televiziją. Tas bėgdavo nuo jo lyg nuo ugnies. Vieną kartą sėdė

jome bufete prie staliukų. Alfukas jau gražus. Atėjo Januitis,bet pamatęs Alfuką apsisuko ir dingo. Ant kėdės repeticijųmetu buvo pakabintas Radzevičiaus švarkas, o pats švarkosavininkas tuo metu linksmai sėdėjo televizijos kavinėje.Ant kėdės, ant kurios paliko švarką, užkrito didžiulis prožek

torius, vadinamas desiatka. Iš jo kėdės, stalo teliko šipuliai, oiš rūbų - skiautės. Jei būtų tuo metu neišėjęs j girtuoklystėscentrą, būtume jo tragiškai netekę.

Televizijoje buvo ir valgykla. Ten man labai patikdavovalgyti tokią pusiau rūkytą virtą dešrą. Sakydavome - firmi

114



nis patiekalas. Filmavimai man patikdavo, o prie aktorystėsnetraukė.

Kartais atsitinka taip, kad aktoriaus talentas iš karto atsiskleidžia jaunystėje, o kartais - tik sulaukus vyresnio am

žiaus. Mano buvęs vyras aktorius Sabalys buvo labai gražus,puikios figūros. Jaunystėje jis buvo vidutinis aktorius, o sendamas darėsi vis geresnis. Dainininkams vyresnis amžiusgali būti dramatiškas, kai dainuoti nebeišgalima. Tai priklauso ne tik nuo amžiaus, bet ir nuo to, kaip žmogus gyvena irtausoja balsą. Virgilijus Noreika dar ir šiandien gerai dainuo

ja. Tenorų balsas greičiau susidėvi, bosai - laimingesni. D ramos aktoriams lengviau - jaunystėje vaidina jaunus, paskuivyresnius, nors būna ir išimčių - Sarah Bernhardt, būdamaper aštuoniasdešimt, dar vaidino jauniklę. Puikiai vaidino, o

ji buvo ne tik sena, bet ir vienakojė.Garsusis aktorius Stepas Jukna mėgdavo paūžti ir vai

dindavo įkaušęs. Dažnai atbėgdavo paskutinę minutę tiesiaiį sceną. Būdavo tik truputį paėmęs, daug jis niekada negerdavo. Tačiau jam pakakdavo susiimti dviejų minučių. Apsisiautęs toga, apsiavęs sandalais išeidavo į sceną - ir štai priešžiūrovus stovi dievas. Tai genialus aktorius. Jis buvo labaigražus ir mergos dėl jo eidavo iš proto. Buvo nepaprastai didelių juodų akių. Kai jis su mano mama vaidino spektaklyje„Marija Stiuart" Mortimerą, buvau gal vienuolikos ar dvylikos metų. Po spektaklio mama gaudavo glėbius gėlių. Kartąaš garsiai surikau: „Kurgi mes visas tas gėles dėsime?"

Sovietmečiu teatro dekoracinė būdavo labai paprasta -

savotiški laiptai, visko prigrūsta. Ten buvo padėtas ir Stalinovisu ūgiu paveikslas. Juknos duktė atėjo į užkulisius, ryšėdama pionierių kaklaraištį. Pamačiusi Stalino portretą, išsitempė kaip styga ir pradėjo deklamuoti: „Mes su Stalinu įsaulę, mes su Stalinu pirmyn..."

115



Daug prisiminimų susiję su spektakliu „Katės namai".Per atostogas mes per dieną vaidindavome du spektakliusdviem kalbomis - rusų ir lietuvių. Pirmiausia lietuviškai, okiek atsipūtę - rusiškai. Gaisrininkus vaidino mano buvęs

vyras, amžiną atilsį Sabalys, ir buvęs Undinės Nasvytytėsvyras Ambrasas. Jie išsidirbinėdavo - specialiai sakydavo:„Mes grači (kovai), zdes (čia) gaisrinyčia, dniom (dieną)ir nočju (naktį) budiem (būsim) šičia. Mes netingim pora-botat (padirbėti), jesli (jeigu) galim zarabotat (užsidirbti)."Griūdavome iš juoko girdėdami tokį iš dviejų kalbų sudurs

tytą tekstą.Aktoriai mėgsta vienas kitam iškrėsti kokių publikai ne

matomų, tik jiems pastebimų siurprizų. Pavyzdžiui, vienaską nors kitam tyliai pasako ir tas kitas nebegali iš juoko vaidinti.

Aktoriaus darbas labai sunkus, tačiau, nepaisydami to, jų

vaikai dažnai renkasi tą pačią duoną. Matyt, įpratę prie tokiogyvenimo.

Seniau manęs klausdavo, kuo dirbu, o kai atsakydavau,kad aktore, dažnai išgirsdavau: „Oi, kaip jums linksma." Iššono atrodo, kad aktoriaus darbas linksmas, o kiek prakaitoreikia išlieti, kiek širdies į kiekvieną vaidmenį įdėti. To niekas nemato, todėl atrodo - linksminasi aktoriai ir linksminasi, bet jie ne linksminasi, o linksmina kitus, ypač geromiskomedijomis.

Maskvoje seniai garsėja Mejerholdo teatras, kadaise jisbuvo labai populiarus. Tačiau įsitvirtinus Sovietų valdžiai jį

apkaltino formalizmu ir staigiai išvaikė.Tai buvo labai neįprastas teatras. Ostrovskio pjesė „Miš

kas", kurios veiksmas vyksta įprastame rusų dvare, buvovaidinama prie paprasto namo sienų, apramstytų pastoliais.Man teko matyti tų dekoracijų nuotrauką. Mediniai pasto

116



liai siejasi su pjesės pavadinimu, tad ši režisieriaus Mejerhol-do idėja visiškai pasiteisino. Šiais laikais tai būtų įprasta irniekam neateitų į galvą stebėtis - dabar galima pamatyti darnuostabesnių įdomybių.

Pokario metais mano tėvas režisavo „Mišką" Vilniujeir net pats vaidino Nesčiastlivcevą (visai neblogai). Tą patįvaidmenį yra puikiai vaidinęs Mečys Chadaravičius. Manomama vaidino dvarininkę Gurmižskają, jos kavalierių - Vytauto Kernagio tėvas Aleksandras Kernagis.

Ona Juodytė su Vladu Jurkūnu atliko komiškus vaid

menis. Tai buvo Juodytės, kaip komedijų aktorės, viršūnė.Mažiukas Jurkūnas sužavėjo Juodytę, kuri tame dvare dirboekonome. Ji aukšta, jis mažiukas. Viena scena, kai įvyksta

jų pasimatymas sode. Ji paslepia jį po savo sijonu. Juodytėbuvo nuostabi ir „Marčioje", „Žaldokynėje". Kaip komedijųaktorei niekas jai neprilygs. Ji su Žaldoku - Napoleonu Naku

žibėjo „Žaldokynėje". Aš dalyvavau spektaklio premjerojeprieš penkiasdešimt metų, vaidinau epizodinį vaidmenį -tupėjau už tvoros. Juodytės stiprybė - kad humoristiniusvaidmenis suvaidindavo rimtu veidu. Vaidindavo be jokiosšypsenos, be jokio maivymosi.

Neseniai kalbėjausi su aktore Agne Gregorauskaite.Ji priminė aktoriaus Jono Čepaičio jos mamai - aktorei irrežisierei Kazimierai Kymantaitei kažkada pasakytus žodžius: „Jei tu numirsi ir niekas tau nepastatys paminklo, taiaš užsidėsiu varinius šarvus ir stovėsiu visą laiką prie tavokapo." Jos režisuoti spektakliai „Paskenduolė" „Marti" - ne

pamirštami. Viskas buvo daroma iš meilės teatrui. Kymantaitės režisuotoje „Žaldokynėje" visi kalba rimtai, o publikataip žvengia, kad visas Gedimino prospektas drebėdavo irdabar dreba.

Rodos, operos teatras - rimta vieta, bet ir ten neapsiei-

117



narna be juokų. Mano tėvas Smetonos laikais buvo pastatęs„Eugenijų Oneginą". Onegino partiją dainavo Juozas Mažeika. Per peržiūras tėvas visada sėdėdavo paskutinėje eilėje,pačiame gale. Paskutiniame veiksme, kai Peterburge vyksta

pokylis ir Oneginas susitinka Tatjaną, ištekėjusią už generolo, kunigaikščio Gremino, šokamas polonezas. Dirigavo,atrodo, Mykolas Bukša. Polonezą šokdavo ir baletas, ir choro artistai. Na, orkestras pila polonezą, staiga viena choristėsuklupo ir parvirto. Tėvas per visą salę savo užkimusiu balsuužriko: „Sušikai, visą spektaklį sušikai!" Tiek dirbta, stengta

si, puiki sudėtis, ir taip viską sugadinti.Tėvui nervai neišlaikė, kad taip atsitiko su jo mylimo

Puškino pastatymu. Viskas atrodė taip: choristė klumpa pirmoje eilėje prie rampos, ją partneris kelia, orkestras grojatoliau, tėvas rėkia: „Sušikai", kiti šoka toliau. Prarūkytas tėvobalsas griaudėjo tame fone kaip griaustinis. Išėjusi į pensi

ją, mano mama buvo Teatro sąjungos Teatro veteranų skyriaus pirmininkė ir pasistengė, kad Mažeika būtų palaidotassu Eugenijaus Onegino kostiumu. Jis atliko daugybę puikiųvaidmenų, bet įsimintiniausias - Eugenijaus Onegino.

Savo mėgstamą operą „Sevilijos kirpėjas" nuo vaikystės

esu žiūrėjusi daugybę kartų. Ir mirdama turbūt girdėsiu ausyse šios nuostabios operos arijų skambesį. Rimantas Siparis vaidino Don Bazilijų, atliko garsiąją ariją „Pletkai sklinda, pletkai eina..." Šia arija gąsdindavo Don Bartolą, kuriopartiją dainuodavo baritonas Romanas Marijošius. Visadažinodavau, kad antrame veiksme, kai Don Bazilijus ateina

gąsdinti Bartolo, juodu sugalvos ką nors nauja. Tai ateidavoužsidengęs dideliu skėčiu, tai dar ką sugalvodavo. Prisimenu, buvau dieniniame spektaklyje. Groja orkestras, skambanuostabi Rossini muzika, prasiveria durys ir Rimantas Siparis pasirodo ropodamas keturiomis, lodamas kaip šuo. Kaip

118



tyčia pro šalį ėjo kultūros ministras Juozas Banaitis, Kymantaitės vyras. Jis, pamatęs tokias interpretacijas, nubaudė abuatlikėjus. Nubaudė savotiškai - liepė šiems aktoriams dainuoti atskirai. Jeigu Bazilijų dainuoja Siparis, tai Bartolą turi

dainuoti kas nors kitas - ne Marijošius. Juos suleidus kartu,kaip sakydavo Banaitis, gali įvykti sceninė kiaulystė. O dainuodavo jie puikiai.

Lietuvoje dainuodavo ir Rusijos garsenybės, jų gastrolėstaip pat neapsieidavo be įdomybių.

Šaliapinas yra dainavęs Lietuvoje du kartus - 1934 metų

gegužę jis dainavo Faustą, gruodį - Borisą Godunovą. Tėvas nuėjo į teatrą ir grįžo gana anksti. Neišbuvo iki pabaigos.Šaliapinas jau buvo senas ir mirė po ketverių metų. Mamanėjo klausytis, todėl pasiteiravo tėvo, kodėl taip anksti grįžo.Tėvas paaiškino: „Negaliu žiūrėti, kaip jis vaikšto nuo senatvės sulinkusiomis kojomis. Jį prisimenu Peterburge jauną,

gražų. Negaliu žiūrėti į jį senuką. Negaliu." O man, vaikui,Šaliapinas nepaliko jokio įspūdžio - rodo kažkokį senį irsako: „Čia Šaliapinas, Šaliapinas." Na ir kas? Man tai buvovisai neįdomu. Mes, mergicos, jei žiūrėdavome, tai tik į gražius, jaunus vyrus.

Šaliapiną Antanas Smetona apdovanojo pirmojo laipsnio Gedimino ordinu. Galiu pasakyti tik tiek - Smetona ordinais nesimėtė. Gauti iš šio prezidento ordiną buvo didelėgarbė.

Šaliapinas buvo „ruskaja dušą". Jis turėjo grandiozinįpasisekimą, buvo gyvenęs užsienyje. Moterų turėjo daug.

Kalbėta apie jo simpatijas - jam į akį krito dvi choristės, abistoros, viena - kaip mano pusė pianino ir kita tokia pat. Joskonkuravo tarpusavyje dėl garsenybės dėmesio. Keliaujantgastroliuoti, jam specialiai būdavo prikabinamas atskirasvagonas. Antrą kartą Šaliapinui važiuojant į Lietuvą kaip tik

119



vyko didžiausia atranka - kurią iš simpatijų vežtis kartu. Tą,kurią atsivežė, mačiau - nežmoniškai stora, aukšta moteris.Paryžiaus smilgos jam jau, matyt, buvo įkyrėjusios, tai jis pasirinko trykštančias sveikata, jaunas, stambias panas.

Šaliapinas norėdavo dainuoti ne su garsiąja AntaninaDambrauskaite, o su Aleksandra Staskevičiūte. Niekas niekaip negalėjo suprasti - kodėl jis pasirenka tą negražią, kaišalia - graži?

Kaune mes gyvenome turtuolio Dičmono namuose:mūsų šeima, Dambrauskaitė su savo vyru aktoriumi Stasiu

Pilka ir Staškevičiūtė. Prisimenu, kaip Pilka pirmą kartą atvažiavo apžiūrėti buto. Mes, gimnazistės, viską stebėjome.Pilka - aukštas, įspūdingos išvaizdos žmogus, gyvenimą baigė Amerikoje kaip bomžas. Ankstesnėse knygose pasakojau,kad aktorinius gabumus jis pritaikė ir būdamas bomžu - prieviešbučio vaidindavo durininką. O tada Kaune jis vaikščiojo,

apžiūrinėjo keturis kambarius ir vis kalbėjo: „Mano mažyteičia patiks. Mano mažytei čia patiks." Apsidžiaugėme - busmažytė, mums draugė. Kai atsikraustė, mažytės nesulaukėme - tai buvo jo žmona gražuolė dainininkė Dambrauskaitė.Koks nusivylimas! Tai va Šaliapinas su jo gražuole mažytenenorėdavo dainuoti.

Prasidėdavo naujos operos spektaklio statymas, tai abi -Dambrauskaitė ir Staškevičiūtė - dainuodavo tą pačią partiją. Ruošdavosi. Dirba, repetuoja. Viena viename aukštetraukia: „Kas jis toks?" Kita irgi repetuoja tą patį, tai iš kitobuto ataidi: „Kas jis toks?"

Žmonės tuomet į teatrus eidavo žiūrėti savo mylimų dainininkų, aktorių. Dabar girdžiu, kaip per radiją reklamuoja„Verterį", bet nepasako, kas dainuoja. Mano supratimu, turipasakyti pagrindinius atlikėjus. Juk tą pačią partiją atliekane vienas dainininkas, tad kodėl nėra galimybės pasirinkti ir

120



klausytis to, kuris labiau patinka? Dabar yra režisieriaus teatras, o tada buvo aktoriaus teatras. Publika eidavo klausytiasmenybių.

Kodėl viskas taip suniveliuota? Norėčiau baritoną Vy

tautą Juozapaitį išgirsti, o tame spektaklyje gali dainuoti ne jis. Aš noriu iš anksto žinoti, kas dainuos, ir pasirinkti tą dieną, kai dainuoja mano mylimas artistas. Bilietai nepigūs, tainorisi pasiklausyti to dainininko, kuris patinka. O dabar tiknusipirkęs bilietą ir programą sužinai, kas tą vakarą dainuo

ja. Taip neturi būti. Tai neteisinga, didelė klaida.

Kai nueinu į koncertą, operą ir pamatau jaunus dirigentus - Gintarą Rinkevičių, Modestą Pitrėną, iš karto prisimenu ir senuosius - Juozą Tallat-Kelpšą, Mykolą Bukšą, talentingąjį Algimantą Kalinauską, nepakartojamo talento dirigentą Joną Aleksą. Tai buvo tikras talentas, o ir šiaip man jispatiko. Visą gyvenimą man patiko maži, smulkūs vyrai. Nors

visi mano vyrai buvo aukšti, stotingi, patikdavo mažiukai.Man labai patiko rašytojas Vincas Mykolaitis-Putinas -

čia mano stiliaus vyras: nedičkis, bet kietas. Ir Aleksa buvokietas. Maži fircikai būna kieti. Dideli vyrai būna minkštes-nio charakterio, ne tokie atkaklūs, labiau lepšiai, mažiukai -su charakteriu, daugiau siekiantys ir pasiekiantys. Aleksą buvau slaptai įsimylėjusi, jo sesuo tai žinojo ir manęsklausdavo, ar tikrai jos brolis man taip patinka. PoilsiavauJuodkrantėje, ir jis su žmona ten poilsiaudavo, tai labai pavydėdavau Aleksos žmonai. Buvau ištekėjusi, bet vis tiekdirigentas man labai patiko.

Neseniai dalyvavau dienraščio „Lietuvos žinios" šimtometų jubiliejaus koncerte, dirigavo Pitrėnas. Kol publikaplojo, man prieš akis prabėgo visi anksčiau matyti garsūs dirigentai. Bukša labai nemėgo blogai dirbančių, jis tokiemsper visą spektaklį nerodydavo, kada reikia įstoti. Jam mažiau

121





galis. Dainavo lietuvių ir rusų kalbomis. Finalinėje scenoje,kur Tatjana Oneginui dainuoja apie neišsipildžiusią laimę:„Sčiastje bylo tak vozmožno, tak blizko", - Petraškevičiūtėžiūrėjo į Siparį. Mačiau tai ir mane persmelkė iki širdies gel

mių. Taip gražiai jie išsiskyrė.Siparis gyveno netoli manęs, Čiurlionio gatvėje, susitikdavome pirkdami laikraščius tame pačiame spaudos kioske.Jis man vis sakydavo: „Labas, ar tu dar gyva?“ Atsakydavau:„Dar." Kažkada išdrįsau paklausti, kodėl juodu išsiskyrė. Jisatsakė: „Taip turėjo būti.“ Tai buvo tokia graži meilė.

Nepamirštama opera „Pikų dama“ ir joje dainavusi operos solistė mecosopranas Aldona Vaitkutė. Ji „Pikų damoje"atliko Grafienės partiją. Si partija nedidelė - sena moterisprisimena meilužį, pasakiusį jai tris lemtingąsias kortas.Dainuodavo labai tyliai prancūziškai, o lietuviškai būtųmaždaug toks tekstas: „Aš prisimenu jį kalbant man naktį ir

girdžiu, kaip jis man sako - aš jus myliu, ir dabar dar jaučiu,kaip plaka mano širdis." Buvusi gražuolė senatvėje prisimena ir dainuoja apie jausmus. Atrodė, ji dainuoja ne balsu, oprisiminimu. Sukrečianti scena, mano oda ir dabar šiurpsta,kai prisimenu, kaip ji dainavo ir vaidino tą nedidelę sceną.

Šią operą mačiau dar būdama vaikas, bet kas tada atlikošį vaidmenį, neprisimenu. O sovietmečiu statytoje operojedainavusios Vaitkutės negaliu užmiršti iki šiol. Vaikystėjelabiau įstrigo Mstislavo Dobužinskio darytos dekoracijos.Kareivinės buvo iš raudonų plytų. Atėjus Germanui, būdavo apšviečiamas tik gabaliukas dekoracijų, ji pasirodydavo ir

pasakydavo: „Triakė, septynakė, tūzas." Grodavo, kaip manvaikystėje atrodė, baisi muzika. Mane ji taip sukrėtė, kad iršiandien tos scenos ramiai negaliu klausyti. Kai prasidedascena kareivinėse, man baisu. Net po septyniasdešimt penkerių metų baisu. Sukrėtė Dobužinskio dekoracijos, mo

rn



mento dramatizmas. Čaikovskio muzika ir lieka Čaikovskiomuzika...

Nuo vaikystės mačiau talentingąjį Kiprą Petrauską irklausiausi jo dainavimo. Tai buvo ryškiausia to meto Lie

tuvos žvaigždė. Man jis liko Rigoletas. Kuo tik jis nebuvoscenoje - ir Otelą dainavo, ir Radamesą, ir daugybę kitų partijų, bet man jis liko Rigoletas - su aptemptu triko, jaunas,gražus. Užburdavo žiūrovus nuo pirmo veiksmo, nuo patįėjimo į sceną. Kartą per „Rigoletą" irgi buvo komiška situacija. Viename veiksme Džildą užrakina tėvas, kad, neduok

Dieve, dukters kas nors nepavogtų. Ją saugo auklė. Nežinau,kas tada turėjo dainuoti auklę ir neatėjo, bet tąkart auklėsvaidmenį, gelbėdamas spektaklį, atliko chormeisteris JonasDautartas. Jis, būdamas chormeisteris, žinojo visas operas irgalėjo pavaduoti neatėjusią dainininkę. Ateina gražuolis Kipras Petrauskas ir klausia, kaip Džilda. Staiga atsidaro langas

ir matau: pasirodo kažkokia neaiški moteris ir uždainuoja:„Po raktu, vis po raktu, vis po raktu." Štai kokių komiškų atsitikimų pasitaikydavo ir operoje.

Kipras žinojo savo vertę, jis buvo dievaitis ir jautėsi kaipdievaitis. Dievaitis jis jautėsi nuo jaunystės - kaip mano tėvaspasakodavo, 1915 metais Peterburge moterys įsiversdavo jįį arkliais kinkytas roges ir veždavosi. Ponios ėjo iš proto dėltalentingo gražuolio. Jis mėgo plačiai gyventi. Po spektaklioKaune visuomet eidavo į „Metropolio" restoraną. Išeidamasdurininkui palikdavo penkiasdešimt litų. Šeimos gyvenime

jis nebuvo dosnus, bet tokiose situacijose, kai reikėjo būti

Kipru Petrausku - garsenybe, mokėjo pasirodyti. Kaip dabar sakytų, įvaizdžiui jis nieko negailėjo. Žmona Lioličkaturėdavo jį pjauti ir zulinti, kad duotų pinigų maistui, namųreikmėms. Duodavo, bet nelengvai. Ji mokėdavo išprašyti,nes buvo labai moteriška, patraukli, žavinga.

124



Kartą, jau po karo, Petrauskui trūko skrandis. Žinau,koncerto dieną dainininkas gausiai pavalgydavo, o priešspektaklį - pirštą į gerklę ir pašalindavo maisto likučius.Kaip tai vykdavo tualete, esu girdėjusi ne kartą. Trūkus

skrandžiui, jį skubiai išgabeno į ligoninę ir iškvietė chirurgijos žvaigždę Praną Norkūną. Tai buvo kitas Lietuvos dievaitis, medicinos dievaitis - skrandžio chirurgijos pažiba.Nežinau, kaip ten buvo iš tikrųjų, bet Vilniuje tada kalbėjo,kad chirurgas išėmė visas Petrausko žarnas, įmetė į dubenį,išplovė, tada sudėjo atgal pagal anatomiją, užsiuvo skyles,

sutvarkė ir išgydė.Kodėl pasakoju šią istoriją? Liolička Petrauskienė karo

metais daug padėjo žydams, išgelbėjo mažą žydų mergaitęPomerancaitę. Po karo žydai to nepamiršo, buvo jai labai dėkingi. Ji gaudavo tokių specialių talonų, o kartu ir galimybęapsipirkti vadinamojoje dolerinėje, uždaroje parduotuvėje,

kur sovietmečiu būdavo pardavinėjamos užsieninės prekės.Po operacijos jiedvi su mano mama svarstė, kad reikėtų užoperaciją Norkūnui ką nors padovanoti, juk pinigų nekiši -ne tas rangas.

Mama patarė Lioličkai dolerinėje nupirkti angliškos medžiagos kostiumui. Apie savo ketinimus Liolička papasako

jo Kiprui. Jis į tai atsakė: „Tegul Norkūnas džiaugiasi, kadturėjo galimybę prisiliesti prie Kipro Petrausko žarnų." KaiLiolička tai pasakė mamai, jos abi ilgai juokėsi. Draugės visginutarė nupirkti kostiumui medžiagą. Turbūt ir nupirko, nežinau, kaip baigėsi. Liolička buvo labai dėkinga Norkūnui už

išgelbėtą Kipro gyvybę, suprato, kad tai nebuvo eilinė kokioapendicito operacija.

Vaclovas Daunoras taip pat buvo ir liko dievaitis, tik viskas taip susiklostė, kad jis gimė arba per anksti, arba per vėlai.

Jis dainavo viską, ir viską nuostabiai. Mūsų auksas iš

125



keliauja svetur - Daunoras iškeliavo į Ameriką. Nesaugomsavo turto, išbarstome. Irena Milkevičiūtė irgi gimė ne pačiulaiku - ji turėjo dainuoti pasaulio scenose. Būdama pačiame žydėjime dainavo Normą. Iš Amerikos atvažiavę mano

draugai, daug pasaulio matę žmonės, puikiai išmanantysmuziką, klausėsi Milkevičiūtės Normos ir pasakė: „Negalime pasakyti, kuri geresnė - ar ji, ar Maria Callas.“ Žavėjausiir jos buvusio vyro Gehamo Grigoriano dainavimu. Per pertraukas tarp filmavimų Grigorianas eidavo žaisti stalo tenisoarba biliardo. Jo kompanionai būdavo dekoracijų statytojai,

santechnikai - jis neskirstė žmonių pagal rangą, buvo labaidraugiškas.

Viešpatie, kokių talentų Lietuva turėjo. Juozas Mažeika dainavo: „Jeigu mylimos mergytės taip skrajotų kaippaukštytės ir tupėtų šakose, ta šaka aš būt norėčiau..." Josūnus Jonukas Mažeika buvo dar visiškai mažiukas, bet jau

tada matėsi, kad muzikalus. Tai jis irgi traukdavo tėvo dainąšvepluodamas: „Jeigu mylimoš mergytėš taip škrajotų kaippaukštytėš ir tupėtų šakoše, ta šaka aš būt norėčiau, kad tošmylimoš mergytėš ant šakelėš nutupu tupu..." Melodiją sudainuodavo kaip reikiant. Jonas dažnai ateidavo pas tėvą įteatrą, atsistodavo prie pat orkestro duobės. Visą spektaklįžiūrėdavo į kontrabosininką Songailą ir jo instrumentą. Songaila jam buvo Dievas, jeigu ne daugiau.

Labai mėgstu operą „Aida". Didžiulį įspūdį paliko Adomo Jacovskio dekoracijos Jono Jurašo pastatytai šiai operai.Verdi „Aida" - nuostabus kūrinys, o Jacovskio scenografijos

nepamiršiu iki mirties valandos. Teismo scena, kurioje visiteisėjai apmuturiuoti baltomis marškomis (jų kostiumuskūrė Aleksandra Jacovskytė), atrodo kaip tikros mumijos.Daugybė veidrodžių, kuriuose atsispindėjo mumijos, manpadarė neišdildomą įspūdį. Būtinai dar kartą eisiu šios operos

126



pažiūrėti. Su kai kuo šiame spektaklyje aš nesutinku. Negerai,kad išmestas antrasis veiksmas. Viskas šiek tiek modernizuota. Nepaisant nieko, yra puikių vietų, o dekoracijos - stipriojipastatymo pusė. Jas pamatęs, niekada neužmirši.

Scenografija irgi yra tai, kas lieka atmintyje. Man likoįstrigusi į atmintį Vytauto Palaimos sukurta baleto „Gulbių ežeras" scenografija. Vilniuje žiūrėdavau šį baletą teatreBasanavičiaus gatvėje, kol dar nebuvo pastatytas dabartinisOperos ir baleto teatras. Ežeras buvo įdvasintas, rodos, nuo

jo kildavo rūkas. Man nepatinka tokios scenografijos, kai pa

statoma kėdė ir apie ją vyksta visas veiksmas. Scenografijayra svarbi spektaklio dalis.

Tik visuma - muzika, scenografija, režisūra, vaidyba -įtikina žiūrovą, o kai kurių scenos žmonių sukurtų vaidmenų negali pamiršti visą gyvenimą.



B R I U S E L I S P A T A R Ė

Mes vėl kažkam tarnaujame. Tarnavome Maskvai, dabartarnaujame Briuseliui. Negalime netarnauti, tad dabar tik irgirdžiu - Briuselis pasakė, Briuselis liepė. Eina tas Briuselis

švilpti! Anksčiau Maskva buvo toks Briuselis, kada nors Pekinas bus toks Briuselis. Tuo net neabejoju, nors manęs jautada nebebus. Visą laiką kam nors tarnaujame.

Diena, žyminti Lietuvos nepriklausomybę, man yra nekovo vienuoliktoji, o vasario šešioliktoji. Rugpjūčio dvidešimt trečioji - Baltijos kelias - liks amžiams.

Keičiamės, bet ne viskas, kas nauja, mūsų tautai priimtina. Tuoj prasidės gėjų paradai. Liepė, kad būtų. Eisim pažiūrėt. Kiekvienas žmogus gali daryti tai, ką nori. Kaip žmogusgyvena, yra tik jo asmeninis reikalas. Jeigu gėjai nori, tegulženijasi, juk jie irgi užgyvena bendro turto. Bet kam daryt visokius paradus? Lietuviams tai neįprasta. Na, jei būsime pratinami, priprasime, bet ar būtina pratintis? O savo namuose,lovoje daryk, ką nori ir su kuo nori - nors ir su beždžione.

Aš - prieš Lietuvos kariuomenės didinimą. Ji turėtų būtinedidelė, sargybinė. Kam jos reikia didelės? Ką jie, saujelėvargšų kareivėlių, gali padaryti prieš cunamį arba prieš že

mės drebėjimą? Nei jie rusui galėjo pasipriešinti, nei vokiečiui. Ar mes kalti, kad mūsų protėviai apsigyveno tokiojevietoje - ant tilto? Apsigyveno ant tilto ir dabar per jį kasnori, tas eina.

Aš nieko prieš sargybinę armiją, prieš Lietuvos kareivius

128



neturiu. Visas kareiviškas lietuviškas dainas moku. Galiunueiti į Krašto apsaugos ministeriją ir ministrei Juknevičienei padainuoti visas smetoniškas kareiviškas dainas atmintinai. Kai radijas jas transliuoja, man taip gera. Prisimenu,

kaip mano nepriklausomoje Lietuvoje kareivėliai dainuodami žygiuodavo. Ant jų dabar varo, kad jie Lietuvą pardavėnė vieno šūvio nepaleidę. O kas tas Lietuvos kareivio šūvisrusams? Pirstelėjimas. Ir dabar, jei būtų karas, vėl mes tikpirsteltume, nes tikrai mums niekas nepadės - tik pliurpia,kad padės.

Mano klasės vyrai, kas spėjo, kudašių į Ameriką išnešė, okiti - idealistai - žuvo miške. Vis maitinosi amerikonų pažadais: „Laukite, laukite, ateisim." Jie tikėjo, kad sulauks. Šiandien galiu pasakyti - niekas neateis, niekas nepadės. PilėnųMargiris žinojo, kad niekas neateis į pagalbą ir todėl turi patsspręsti, ką daryti. Dabar Pilėnų drąsą mėgina apšmeižti. Bet

nepavyks - tai buvo didžiausia narsa, sąmoningas sprendimas nepasiduoti priešams. Na, dabar nebent ateitų į pagalbąNATO, nes jiems čia gal patranką arčiau reikia pasistatyti.Gal ta proga kiek iš čia pašaudytų, nes mūsų kareivėliai taipirstels j orą, ir viskas baigsis. Šita gynyba jau aiški. Ką tavargšė mūsų kariuomenė gali prieš šitokias galybes, kuriosstovi prieš mus ir už mūsų?

Prie Basanavičiaus kapo Rasų kapinėse visada stabteliu.Perskaitau jo žodžius ir man ašaros byra. Taip pat Kudirkoshimnas mane graudina. Kasdien dvyliktą valandą išklausauLietuvos himną per Lietuvos radiją. Ir klausiu savęs, kur ta

mūsų vienybė dabar žydi? Kas Lietuvoje pasidarė? Laukiniskapitalizmas? Kaip vadinti šias pjautynes dėl savo geresniokąsnio, o ne dėl geresnės Lietuvos, geresnės visų žmoniųateities?

Vasario šešioliktoji man yra, buvo ir bus šventė. Širdyje

129



esu Lietuvos patriotė ir šio jausmo niekada niekas neišmuš.Gimiau tarpukariu. Ir mūsų karta išauklėta labai patriotiškai.Daugelis iš mūsų iki šiol esame ar buvome idealistai. Prezidentas Valdas Adamkus augo tuo pačiu metu kaip ir aš. Jį ge

rai suprantu, man suprantamas jo idealizmas. Nors

daugelis jį vadina amerikonu, puikiai matau jo idealizmą, nes mes juo buvome gerai

paskiepyti. Visada ne tik mylėjome irmylime Lietuvą, bet ir didžiuoja

mės, kad esame lietuviai.Gali piktintis valdžia, Lie

tuvos išpardavimu, korupcijair viskuo, ką bloga matai, betširdyje vis tiek lieki Lietuvospatriotas. Netgi šioje Lietuvoje,kurioje, kaip sakydavo Žaldo-

kas, pagrindinė taisyklė - aš tau,

tu - man, mes - jums, jūs - mums.Sis moto dabar yra varomoji jėga.Nežinau, kodėl nieko nebega

lime nuspręsti be kitų, be Briuselio?Kai po karo gyvenau Paryžiuje, kartais važiuo

davome iš Paryžiaus į Briuselį. Smetonos laikais buvo labai

aukštas pulkininkas Lanskoronskis - jis jau senokai gyvenoParyžiuje, tai jis mus, kokias tris lietuvaites, sukviesdavo ir važiuodavome papietauti į Briuselį. Mašina nuvažiuodavome,papietaudavome ir grįždavome atgal į Paryžių.

Mano tėvas sakydavo, kad po Romos antras pasauliomiestas yra Biržai, dabar daug kas atsakytų, kad antras miestas - Briuselis. Ką Briuselis liepia, tą darome. Tuoj Briuselispasakys, kiek kartų galima per dieną į tualetą nueiti ir kiekkartų vandenį nuleisti. Mums kas nors vis komanduoja -

130





vienė. Jos tikrai bijodavome. Milžiniško ilgumo Vinco Kudirkos tekstą „Lietuvos tilto atsiminimai" reikėdavo išmoktiatmintinai, nors tai ne poezija, o proza. Net poezijos atmintinai beveik nemoku - na, gal vieną kitą eilėraštj. Taigi kla

sėje pasirodydavo Skardžiuvienė, sustatydavo dešimt mūsų,nelaimingųjų, - jausdavomės maždaug lyg išvesti sušaudyti.Pradedame atmintinai sakyti, ji rodo - toliau tęsia tas, paskui - kitas ir taip toliau, kol atmintinai pasakome visą kūrinį. Įstoti tekdavo bet kurioje vietoje, buvome kviečiami neiš eilės. Tai būdavo egzekucija, o dar reikėdavo ne bet kaip

pasakyti, o gražiai sukirčiuoti, taisyklingai tarti. Dabar galvo ju - duok Dieve kiekvienam turėti tokį mokytoją.

Mūsų mokytojai, išgirdę apie dabar išgalvotus krepšelius,turbūt vartosi karste. Man rodos, jau tuoj ir numirėliams buskrepšeliai. Įdomu, kodėl krepšeliai, ne kibirėliai ar dar kas?Suprantu, naujų žodžių turi atsirasti, nes atsirado daugybė

naujų prietaisų, naujos technikos. Visam tam reikia naujųlietuviškų pavadinimų. Dabar kalbininkai švarina kalbą. Irgerai - mes privalome išsaugoti savo kalbą, bet viskam reikiaproto ir motyvų. Na, kas man gali paaiškinti, kodėl krepšeliai, o ne kibirėliai ar konteineriai ir konteineriukai?

Nesuprantu ir kam reikia keisti kirčius. Dabar jau nebežinau, kur dėti kablelį, o kur ne. Anksčiau skyrybos taisyklėsbuvo labai aiškios, jas išmokusi skiriu automatiškai. Dabar

jau reikia galvoti, kur dėti kablelį, kur nebereikia. Žinoma,nereikia, kad viskas stovėtų vietoje, bet norisi aiškiau žinoti,kodėl keičiama, kas nuo to pagerės. Tegul kas ką nori galvo

ja, bet man krepšeliai ir tai, kas jais dabar vadinama, yra labai juokinga. Gal ir gerai, bent pasijuokiu.

Man labai juokingas žodis „pilstukas". Juk pilame viską,ne tik pilstuką. Daug labiau už jį man patinka žodis „sama-gonas". Samagonas, mano supratimu, išmestas iš mūsų kal

132



bos nepelnytai. Ištarus šį stiprų žodį, rodos, pajunti kvapą.Man labai patikdavo Dzūkijoje varomas samagonas, jo gamybai naudodavo puikų Ūlos vandenį. Ir šiandien namie turiu dzūkiško samagono. Geras dzūkų samagonas man šimtąkartų labiau patinka negu škotiškas viskis.

Su gatvių pavadinimų pakeitimais sutinku. Negali šiaislaikais būti generolų obuchovų, dzeržinskių gatvių, betšventųjų vardų gatvių Vilniuje jau per daug.

Dabar gėda pasakyti, kad nemoki kalbėti angliškai. Na,nemoku ir nenoriu mokėti, nesimokysiu. Prievarta kišama

anglų kalba pradangins lietuvių kalbą. O su kalba dings lietuviai, lietuvių tauta. Rasės jau maišosi ir nyksta. Manęs irvaikystėje mama nemokė kalbėti angliškai, sakydavo, kad tailabai negraži kalba, kad anglai šneka lyg karštą bulvę laikydami burnoje. Mokiausi vokiečių kalbos, vėliau - prancūzų.Mano laikais anglų kalba nebuvo populiari, tų laikų elitas

kalbėjo prancūziškai.Mokant dvi kalbas, anglų man būtų lengva išmokti - net

ir būdama sena, po metų tikrai marmaliuočiau angliškai.Žiūriu BBC kanalą. Ką kalba, nieko nesuprantu, bet užrašytą tekstą angliškai puikiausiai suprantu - vienas žodis, galima sakyti, vokiškas, kitas - prancūziškas. Žiūrėjau MichaeloJacksono laidotuves - buvo parašyta, kada brolis kalba, kadasesuo - viską supratau iš užrašų.

Galvodami apie savo valstybę, kalbą, žmones, daugiauprotingų sprendimų priimkime patys, nelaukime, kol patarsMaskva ar Briuselis.



T E I S Y B Ė S I E Š K O T O J O S D U K R A

Visada daug rašau ir pasakoju apie tėvą ir kur kas mažiau -apie mamą. Susimąsčiau - kodėl? Iš dalies turbūt dėl to, kadtėvas viską man leido. Viskuo, ką dariau, žavėjosi. Kritiškas

buvo tik dėl mano aktorinių laimėjimų, bet mano gyvenimobūdą jis toleravo. Viską leido ir su viskuo taikstėsi. Žinojau,kad tai mano gelbėtojas iš visų padėčių. Traukdavo ir tada,kai būdavo bėdų dėl mokslų. Niekada jokių pamokslų manneskaitė. Kai tėvas absoliučiai viską leidžia, tai jis pats geriausias pasaulyje.

Vertinau tėvo humorą, linksmumą, puikią nuotaiką,kuria jis užkrėsdavo visus namus. Tėvas buvo amžina linksmybė, nepaisant to, kad visada daug ir sunkiai dirbo. Jį labaipuolė, ėdė rašytojas Balys Sruoga. Gal todėl tėvui ir skrandisprakiuro, tačiau kas darosi jo viduje, niekas nežinojo, nes jisatrodė linksmas ir visus linksmino.

Sruoga kritikavo tėvą už jo spektaklių stilių, vadino jį beveik chalturščiku. Sruogą galima suprasti - turiu tėvo darbosutartį, kurioje parašyta, kad jis per metus turi sukurti nedaugiau kaip dvylika spektaklių. Jis pastatydavo kasmet septynis aštuonis. Koks tempas! Kepė vieną po kito. Tai buvo

komercinis teatras, o Sruoga to nemėgo, po kiekvieno spektaklio pildavo kritiškas recenzijas. Nors atrodė, kad tėvasį tai nekreipia dėmesio, visgi vidujai jam tai kainavo. Tėvoatlyginimas nuo spektaklių skaičiaus nepriklausydavo - jisgaudavo nuolatinę algą. Tiesiog anuomet būdavo nesuvo

134



kiama, kaip galima pastatyti per metus tik kokius du spektaklius - kas gi tų pačių eis žiūrėti? Publikai reikėjo vis naujų.

Mama visą laiką mane muštravo, todėl neatrodė man tokia gera. Nuolat girdėdavau jos pastabas - ne taip darai, ne tą

sakai. Tėvas man buvo lyg draugas, o mama buvo mama. Jąlabai gerbiau, kaip ir tėvas. Gerbiau, bet dariau savo. Bijodama, aiškiai žinodama, kad jai tas ar tas nepatiks.

Esu vienintelė aktorės Nelės Vosyliūtės-Dauguvietienėsir režisieriaus Boriso Dauguviečio bendra duktė. Mama daugiau vaikų neturėjo, tik mane vieną, o tėvas, be manęs, turėjo

dar šešias dukras. Gimiau labai ilga - vieni kaulai ir oda, betsvėriau daugiau negu penkis kilogramus. Mane gimdė pasgarsų tais laikais profesorių Isaaką Levitaną žydų ligoninė

je Kaune. Toje puikioje ligoninėje dirbo geriausi to metodaktarai. Dabar matau per televiziją tą pastatą apgriuvusį,girdėjau, žydai nori jį susigrąžinti. „Čia prasidėjo mano gy

venimas" - visada pagalvoju, pamačiusi tą pastatą. Visi stebėjosi tokiu ilgu, didžiuliu vaiku. Gimiau tamsiais plaukais,tačiau vėliau plaukų spalva pasikeitė, tapau natūralia blondine. Mama dėžutėje saugojo mano mažos marškinėlius irauksinių garbanų sruogelę.

Tėvas labai džiaugėsi, kad vaikas gimė ne toks kaip kiti,bet nusivylė, kad vėl duktė. Tėvas visada labai norėjo sūnaus,o turėjo septynias dukras. Viena - nesantuokinė, jos susilaukė gyvendamas Rusijoje. Kai tėvas su pirmąja šeima, kuriojeaugo penkios dukros, važiavo į Lietuvą, ta moteris jam laiškerašė stovėjusi su jųdviejų kūdikiu ant rankų perone. Apie tą,

septintąją, seserį nieko nežinau. Tėvas yra pasakojęs epizodąiš to meto, kai jis vienas gyveno Etmonų gatvėje Vilniuje,o mes su mama - Vakarų Europoje. Vieną dieną pasigirdoskambutis į duris. Jis pasakodavo taip: „Suskambo skambutis. Atidariau duris. Už jų stovėjai tu, bet ne tu. Mergina,

135



labai panaši į tave, puolė man į glėbį šaukdama „papočka“.“Daugiau jie nesimatė.

Kiek pastebėjau, laukdamiesi vaiko, vyrai labiau nori sūnaus, o moterys - dukters, bet paskui viskas apsiverčia atbu

lai - tėvai labiau myli dukteris, o mamos - sūnus. Aš iki kokių penkerių metų labiau buvau prisirišusi prie mamos. Kaipradėjau dūkti, chuliganauti, tada tėvas buvo mano draugasir užtarėjas, priešingai negu mama, kuri visą gyvenimą manepjovė. Gal iki keturiasdešimt trejų metų pjovė dėl rūkymo.Paskui, supratusi, kad nieko nepakeis, nustojo. O mudu su

tėvu sukdavome papirosus mašinėle ir tikrindavome, kuristabakas geresnis.

Viena iš mano tėvo anūkių dirbo sovietmečio turizmoagentūroje „Inturist". Kartą ji vedė grupę į Rasų kapines. Priėjusi su ekskursantais prie Dauguviečio kapo jiems pasakė:„Čia mano senelis." Vienas jaunas vaikinas iš turistų ištarė:

„Jis ir mano senelis."Kaipgi turėdamas tiek dukterų nenorėsi sūnaus? Pasi

gėręs tėvas sakydavo, kad jo sūnus - pianistas Vladas Jaku-bėnas. Jis iš mūsų namų beveik neišeidavo. LankydamasiČikagoje, nuėjau į kapines, ten Jakubėnas palaidotas, iškaltagimimo ir mirties data. Jei tai, ką tėvas sakydavo, būtų buvusi teisybė, tai Vlado tėvu jis turėjo tapti būdamas penkiolikos ar šešiolikos. Vladą tėvas vadindavo Laba. Išgėręs nuolatkartodavo: „Laba - mano sūnus." Kiek Vladas sėdėdavo pasmus prie stalo, tiek prisimenu jį ant stalo grojantį pirštais -kitaip jis negalėjo.

Žinau, kad tėvas turėjo panelę Pasvalyje ir pas ją važinėdavo. Susitikusi su Pasvalio skaitytojais klausiau: „Ar nėrasalėje mano giminaičio ar giminaitės? Gal yra koks tėvo palikuonis?" Tačiau niekas neatsiliepė, niekas nieko nebuvo girdėjęs. Vadinasi, nėra, nes mažame miestelyje žmonės būtų

136



žinoję. Senelis vis mokė mano mamą, kaip savo vyrą išmokyti padaryti sūnų: pats turėjo keturias dukteris ir vienintelįsūnų - mano tėvą.

Mano vardai du - Ela Galina. Metrikuose abu įrašyti. Ko

kių penkerių pasakiau: „Esu ne Ela šmela, o Galytė." Taip irliko - iki šiol mane visi vadina antruoju vardu, kurį išrinkotėvas. Mama vaidino kažkokį vaidmenį, rodos, švedų autoriaus, ir tos herojės vardas buvo Ela. Ji ir pasiūlė šį vardą. Darmamai patiko Erika, bet prieš tai piestu stojo tėvas. Kai tėvaskrikštijo aktoriaus Viktoro Dineikos dukrą ir tapo jos krikšto

tėvu, ją pavadino Erika.Mama. Pirmiausia matau jos grožį - nuostabius plaukus.

Ji labai mane mylėjo nuo pat mažens, buvo rūpestinga. Auklėjo ypač griežtai. Gal tas amžinas griežtumas, pjovimas,muštras paliko slogius prisiminimus. Kokiam vaikui, kokiam žmogui gali patikti amžinas muštras? Gal dėl to liko

nuosėdos.Dabar suprantu, kokios aukštos moralės buvo ši žavi ir

talentinga moteris. Ji įskiepijo man visa, ką turiu savyje geriausia. Jos dėka neturiu daugeliui moterų būdingo ilgo irpikto liežuvio. Nesidomiu kitų gyvenimu, vengiu klausytisapkalbų ir džiaugtis kitų nesėkmėmis. Ji irgi visai nesidomė

jo kitų gyvenimu. Ji turėjo savo sceną, savo gyvenimą. Ji buvoįsimylėjusi savo darbą. Darbas jai buvo viskas. Visa kita -visiškai svetima ir tolima. Lygiai tas pat ir man - darbas manvisada buvo šventa.

Tačiau jai nerūpėjo ne tik kitų, bet ir mano gyvenimas.

Kartais pasakydavau jai gerai išlaikiusi egzaminus, gavusidiplomą. Net priekaištavau - kodėl neklausia, kaip sekėsi ginti diplominį darbą. Kitos mamos už durų stovėdavo,kai dukterys diplominį gindavo. Į priekaištus ji atsakydavo:„Neklausiu, nes kaip kitaip galėtų būti. Argi tu galėtum ne

137





ris, kaip jos iki beprotybės lepina savo vaikus, viduje sukirbapavydas - man taip nebuvo. Vietoj lepinimo buvo muštras.Muštravo ir nuolat kalė į galvą, kaip svarbu žmogui mokslas,gyvenimo tikslas. Mama drąsino, kad dėl tikslo nereikia bi

joti žengti per ugnį ir vandenį, tik nereikia lipti per žmoniųlavonus. Niekada nelipau. Visko, ko pasiekiau, siekiau sąžiningu darbu.

Iš vaikystės prisimenu, kaip su mama vaikščiodavomeKaune meiliai susikibusios rankomis, ji mane pabučiuodavo,bet, man užaugus, ji tarsi paslėpė savo šiltus jausmus. Vieną

dieną ištekėjau ir tada man pasirodė, kad tapau jai visiškaisvetima, nuo jos atskirta, lyg išbraukta iš jos gyvenimo. Visada buvome labai skirtingos. Niekada nemokėjau valdyti savoemocijų ir gal tik dabar, senatvėje, kartais lyg užsidarau. Oemocijos visada buvo mano varomoji jėga. Dabar toji jėga,atrodo, lyg būtų nereikalinga. Tačiau vis tiek žinau - esu

emocijų žmogus. Si savybė - iš tėvo.Tėvas, nepaisant viso jo humoro, širdyje buvo roman

tikas. Radau daug jo eilėraščių, rašytų mamai, nukirptą josplaukų sruogelę ir įdėtą į laišką. Tais laikais tai buvo madinga.Tėvas tik iš paviršiaus atrodė esąs plevėsa. Aš kartais būnu gallabiau sentimentali, o tėvas - tikrų tikriausias romantikas.

Tik toks didelis romantikas kaip mano tėvas galėjo apsukti galvą jaunai, vos per dvidešimt perkopusiai romantikeimergaitei, būdamas už ją penkiolika metų vyresnis. Tačiau

jų romantiškumas skyrėsi: mama buvo tyli romantikė, otėvas - chuliganas romantikas. Tėvas, gimęs XIX amžiuje,

kai prasidėjo XX amžius, buvo penkiolikmetis berniukas.Mama gimusi ant XX amžiaus slenksčio. Kas juos vienijo?Čechovas. Jie abu beprotiškai mėgo Čechovą. Keista, betaš, jų dukra, Čechovo nemėgstu. Jei nėra aistrų, ugnies, taiman tokie veikalai nepatinka. Čechovo herojai gi visada su

139



vytę, liūdintys, bevaliai. „Trys seserys" vis žada: „Į Maskvą, įMaskvą!" Tai važiuokit jūs į tą Maskvą. Kiekgi galima žadėti,norėti ir neišvažiuoti? Čechovščina man absoliučiai tolima.Mama „Vyšnių sode" vaidino Ranevskają. Gyvenime mama

mokėjo siekti tikslo - dar ir kaip, juk ji save perdarė, padarėnauju žmogumi, o Čechovo bevaliai jai kažkodėl patiko.Kaip tėvas suviliojo mano mamą? Gal būtent eilėmis?

Tada tai būdavo įprasta, o dabar išjuoktų už tokius dalykus.Aš jau iš kitokio, XX amžiaus, molio nulipdyta, o XXI amžiaus žmonės turbūt išvis nesuprastų tokios romantikos. Tė

vas kažką savyje turėjo, kas mamai buvo reikalinga.Mama gyvenime keisdavosi pagal tai, kokius vaidmenis

vaidindavo teatre. Jei vaidmuo romantiškas, ji ir gyvenimetrumpam tapdavo romantiška, jei tragiškas - tas pat. Persikūnydavo į vaidmenį taip talentingai, kad net gyvenimetapdavo žmogumi iš spektaklio. Kol repetuodavo tragišką

vaidmenį, namuose pas mus tvyrodavo tragedijos nupjauta.Ji tiesiogiai tos tragedijos nerodydavo, bet būdavo tragiška.Ji negalėdavo būti savimi, tapdavo tuo personažu, kurį turėdavo vaidinti scenoje. Dabar man ši situacija labai aiški.

O kokia mama buvo iš tikrųjų, man ir šiandien sunku

pasakyti. Žinau tik faktus - nepaprastai dora, kilusi iš vargingųjų, bet sugebėjusi pasiekti savo tikslą. Elgėsi lyg aristokratė, buvo išdidi ir poniška. Tėvas kilęs iš inteligentų, turtingų žmonių, bet visą gyvenimą išliko paprastas, pasiutęsvaikėzas. Gal iš gero gyvenimo tapo chuliganu, turinčiu gerąhumoro jausmą? Kai lankiausi priėmime pas Nyderlandų

karalienę, mane jai pristatė kaip turinčią olandiško kraujo,nes iš tiesų mano tėvo motina buvo grynakraujė olandė -

jos senelis su Napoleono armija atžygiavo į Rusiją, būdamasdūdų orkestro dirigentas. Nyderlandų karalienė į tai atsakė:„Stai kur jūsų meniškos sielos užuomazgos."

140



Tėvas niekada nebuvo poniškas, o mama - poniška, norskilusi iš nusigyvenusių. Čia noriu prisiminti, kaip Paryžiujepamačiau Rusijos caro Nikolajaus giminaitę su nuplyšusiaiskailiniais, virtusiais plika oda, ir rankinuku su įmušta briliantine karūna. Karūnos ant galvos neliko, bet

liko viduje. Taip ir mano mamos karūnabuvo viduje. Ne veltui ją vadino karaliene. Tokia ji buvo ir teatre, ir gyvenime - karalienė. Po Marijos Stiuartvaidmens jos kitaip nebevadino.Ir namie ji buvo karalienė - į virtuvę ji neidavo, valgio negamino.Gražiai mezgė, bet tik tada, kaito norėjo, poilsiaudama.

Būdavo, mama su tėvu susipyksta. Net jei pati būdavokalta, niekada neatsiprašydavo.Ji įsižeisdavo, užsidarydavo savo

kambaryje ir tylėdavo. Galėdavotylėti savaitę. Ji kalta, o tėvas eina josatsiprašyti. Tai mamai patikdavo ir vėlprasidėdavo įprastas gyvenimas iki kito k;Ji buvo reto charakterio, juk per savo ilgą amžių mačiau daugybę žmonių, daugybę charakterių įvairiausiose situacijose,

bet tokio žmogaus kaip ji - ne.Mama prenumeruodavo prancūzišką madų žurnalą „Marie Claire", kuris leidžiamas iki šiol. Dauguviečiuose tų žurnalų mėtėsi šimtai. Vartydavau, nes ten matydavau madingaiapsitaisiusių savo mylimų kino žvaigždžių nuotraukų. Lietuviškų madų žurnalų nebuvo. Pagrindinis ponių aprangosprincipas - jokių niekučių, pigių blizgalų, jau geriau jokio

rūbo negu pigus.

141



Kipro Petrausko žmona turėjo gražių žiedų su smaragdais, auksinių papuošalų. Grandinėlių niekas nesegėjo, būdavo madingi ilgi karoliai. Pinigus ponios leisdavo geriems,kokybiškiems daiktams. Sidabriniai papuošalai taip pat

nebuvo populiarūs, tačiau geruose namuose privalėjo būtisidabrinių indų, stalo įrankių. Tais laikais buvo priimtini saikas, skonis. Pavyzdžiui, poetė Salomėja Nėris jau Smetonoslaikais buvo garsenybė, o ar matėte nors vieną nuotrauką,kurioje ji būtų rėksmingai apsirengusi? Ji 1937 metais mandėstė lietuvių kalbą, kai vienus metus mokiausi trečiojoje

valstybinėje Kauno gimnazijoje, Kęstučio gatvėje. Šią gimnaziją yra baigę poetai Mieželaitis, Mozūriūnas. Nėris niekada nesipustydavo. Sakytum, eilinė moterėlė.

Ją prisimenu languota suknele, lygiai sušukuotais plaukais, tokią, kokią matome išlikusiose nuotraukose. Ji buvonedidelė, smulkutė. Man tuo metu visiškai nerūpėjo, nei ką

ji mokė, nei kaip mokė, tik prisimenu, kad kalbėdavo tyliu,švelniu balsu, o per jos pamokas būdavo labai tylu. Tada netnežinojau, kad ji poetė. Aukštesnėse klasėse, kai jau mokiausi Kauno „Aušros" gimnazijoje, perskaičiau jos eilėraščius -meilės lyriką. Dabartiniu protu, aišku, atkreipčiau dėmesį įtai, kaip ji dėstė, kokia metodika, o tada man tai visiškai nerūpėjo. Mokytoja, ir tiek. Išliko atmintyje tik tas jos ramumo

jausmas per pamokas.Aktorės mėgdavo kiek puošniau rengtis. Joms tai tiko.

Jos lyg ir diktavo madas. Moterys vilkėdavo klasikiniaiskostiumėliais, lygiai tokiais kaip dabar. Atrodydavo kaip bu

vusi JAV valstybės sekretorė Condoleezza Rice, kurią juokais vadinu Monaliza Rais. Kostiumėliai būdavo tamsiųspalvų - nei raudonų, nei geltonų nė viena nevilkėdavo,daugiausia pilkus, gelsvus, įvairių atspalvių rudus, mėlynusir, žinoma, juodus.

142



Gražiai rengdavosi Antanina Vainiūnaitė, Vincė Jonuš-kaitė-Zaunienė buvo labai elegantiška ir turėjo savo stilių,o turėti savo stilių svarbu visais laikais. Stilių jaučia ir mokasusikurti reta moteris. Zaunienė man iš kiekvienų gastrolių

užsienyje atveždavo gabalą šilko medžiagos suknelei. Labaielegantiška buvo dailininko Liudo Truikio žmona dainininkė Marijona Rakauskaitė.

Sintetikos tuomet nebuvo - viskas natūralu: jei batai -tai tik tikros odos, jei audiniai - tai šilkas, vilna.

Vaikų per daug nepuošdavo, bet kokybės irgi žiūrėdavo.

Per mokslo metus visi vilkėdavome uniformas, odiniai bateliai, natūralūs kailinukai. Visi turėdavo portfelius, o mantėvas buvo nupirkęs odinę kuprinę.

Mama gyvenime nėra segėjusi nei ilgesnio, nei trumpesnio sijono kaip Chanel, išimtys - vakariniai drabužiai. Manęs nelepino, bet puošė brangiausiais, gražiausiais rūbais.

Atėjus sovietmečiui turėjau jos pirktus leopardo kailinius.Mama buvo labai elegantiška, tai žino visi ją pažinojusieji.Tokia ji liko iki mirties. Jos mėgstami auskarai - platina, deimantai, emalis. Jos drabužių spalvų favoritė - juoda. Kartais

juodą pagyvindavo sidabro spalvos siuviniais. Mėgdavo užsimesti sidabrines lapes. Pati turėjo tikro leopardo kailinius.Pasižymėjo tobulu skoniu. Buvo pasisiuvusi žalią kostiumąsu rudos lapės apykakle. Gal porą kartų apsivilko ir atidavė.Ne jai žalia spalva.

Prancūziškų drabužių ji nemėgo, vilkėjo rūbus iš Vienos.Jos stilius buvo klasikinis Vienos stilius. Kaune veikė dvi

parduotuvės, kurių šeimininkės kartą per du mėnesius važiuodavo į Paryžių ir Vieną ir iš ten atgabendavo modeliniųvienetinių drabužių. Tokia suknelė kainuodavo keturis šimtus litų. Atvežusios pranešdavo mamai: „Ponia Vosyliūte,

jums yra suknelė." Prisimenu vieną juodą, išmuštą gėlėmis,

143



didelis kliošas. Mama išvažiavo gastrolių, o aš tą suknelę pasitrumpinau, gerai, kad nenukirpau, tik palenkiau didžiulįgabalą į vidų, apsivilkau ir nuėjau j šokius. Sijonų atskirai,kaip aš mėgstu, ji nepirkdavo - jei sijonas, tai ir švarkas kar

tu. Vilkėdavo kostiumėlius.Batus su Petrauskiene jos dažniausiai pirkdavo „Baily"firmos. Man irgi pirko „Baily" firmos apavą - aštuoniasdešimt litų, o tais laikais už dvidešimt litų būdavo galima nusipirkti puikius čekiškus batus. Mama sakydavo, kad čekiškiper kieti. Petrauskienė mėgo pirkti ir ryškiaspalvius batus -

žalius, alyvinius. Mama - ne. Daugiausia jos batai būdavo juodi, kai kurie tamsiai mėlyni, pasiuvinėti rankomis sidabru, kokiomis margomis gėlytėmis ar japoniško stiliausmotyvais.

Net ir namie mama visada būdavo su šukuosena, pasidažiusi. Mėgdavo dėvėti labai gražias siuvinėtas pižamas, vasa

rą - tikro šilko.Maudymosi kostiumėlius tuomet siūdavo iš plonytės

vilnos, gražių gėlėtų medžiagų, vientisus (dviejų dalių atsirado vėliau), nugaroje - gili iškirptė, kartais petnešėlėssukryžiuotos ant nugaros. Visas maudymosi kostiumėliųgražumas buvo nugara. Mama turėjo vasarinę skrybėlę išFlorencijos - plačiais kraštais, su kaspinu. Ją užsidėdavauslapčia, kai mamos nebūdavo namie. Skrybėlių nedaug turėjo, bet batų tai tikrai turėdavo dvidešimt trisdešimt porų,tarp jų ir gyvatės, krokodilo odos. Sovietmečiu ji tiek sauleisti negalėjo, bet vis vien batams pinigų niekada negailėjo.

Po jos mirties geresnius atidaviau jos gydytojai. Visi bateliaiaukštais kulniukais, žemakulnių neavėjo.

Rankinukai buvo mažyčiai, grynos plonytės odos, maišų ponios nenešiojo. Diržais juostis mama nemėgo. Visuomet turėdavo porą gerų natūralių kailinių. Labiausiai mėgo

144



karakulinius, būtinai juodos spalvos, nors būdavo ir pilkų,rudų. Turėjo lapučių kailinukus - plonesnius, lengvučius.Kailiai būdavo išdirbti Leipcige. Tokių kailinių, kad su jaisvos paeitum, mama neturėjo. Pirkdavo gerai išdirbtus, šiltus

ir lengvus. Visą laiką spintoje kabodavo jos leopardo kailiniai. Maudavosi movą iš sidabrinės lapės, priekyje - keturiosbaltos uodegos. Turiu ir dabar, galiu nešioti. Gražu ir šiltarankoms, na, bet tada jau reikia eiti be terbų. Jei terbas tempsi, tai kur movą dėsi, neisi gi kaip šuo į dantis įsikandusi. Oį movą niekas netelpa. Vidinėje kišenėje įsidėtum tik trolei

buso bilietėlį, kokį dokumentą ir lūpdažį. Mova pasiūta taip:viršuje kailis, kitoje pusėje - aksomas, užtrauktukas ir kišenėlė. Viskas apgalvota.

Mama mėgo krištolą, briliantus. Vienas mamos talentogerbėjas iš Prahos jai atvežė krištolinę vazą su raudonu pagražinimu.

Sovietmečiu atsirado nailonas, krimplinas, visos moterys puolė prie to stebuklo. Buvo didžiausias džiaugsmas, kadkrimplinas nesiglamžo. Išplovei, nukratei, pakabinai, nukabinai, velkiesi ir eini. Tai buvo moterų laimė. Ivanovo Voz-nesenske gamindavo labai gražius kartūno, satino audinius.Aš vasarą vilkėdavau tik satino sukneles. Būdavo išmargintos įvairiausiais raštais, gėlėmis.

Prieškario moterys akių nesidažydavo, tai buvo vadinama grimu. Jeigu kas būtų pamatęs dažytais vokais, būtų pamanęs - dirba cirke. Paryškindavo antakius, dar - truputisskaistalų, lūpų dažai ir labai geri kvepalai. Vartodavo gerą

„Guerlain“ pudrą gražiose pudrinėse. Ant mamos tualetiniostalelio stovėdavo tamsiai mėlynos spalvos kvepalų buteliukas „Soir de Paris" („Paryžiaus vakaras").

Mama darydavosi manikiūrą, bet niekada ryškiai nelakuodavo nagų - tik pablizgindavo, kad gaiviai atrodytų. Jokių

145



raudonai ar juodai lakuotų nagų, nes tai reikšdavo tik viena -tamstos blogas skonis.

Rankas puošdavo auksiniai laikrodukai, apyrankės, betne kokios plonos grandinėlės, o kaip reikiant apyrankės.

Mama karolių nenešiojo, neturėjo ir segių. Jos ausis puošdavo geri auskarai. Neskoningai ir nesaikingai ant savęs papuošalų ji nekrovė. Ir namie nebūdavo beskonybės - staląserviruodavo porceliano indais.

Baldus - stalą, kėdes, fotelius, sofą, toršerą su lentynėlėmis - tėvai buvo užsakę pagaminti Karaliaučiuje. Visas

komplektas per karą dingo, tik toršeras su lentynėlėmis, antkurio dabar padėtas telefonas, liko. Tuomet buvo madingiraudonmedžio baldai, ąžuolinis parketas. Viską gamindavoiš natūralių medžiagų, nes dar nebuvo išrasta nei sintetikos,nei medžio drožlių plokščių. Senovinės kėdės nepakelsi, jossunkios, nes tikro medžio. Ilgoji sofa, kuri stovi mano buto

mažajame kambarėlyje, specialiai gaminta ilgesnė pagal tėvoūgį. Gaminta dar tada, kai jis statė namą Dauguviečiuose.

Kai ištekėjau, tapau nebe ta maža mamos dukrytė, mūsųsantykiai pasikeitė. Mama visada turėdavo viską, ko panorėdavo, bet staiga manęs neteko. Ji, ko gero, laikė mane savodaiktu. Mane prižiūrėjo, rūpinosi ir taip po truputį tapautarsi jos kūriniu. Žinoma, ji žiūrėjo į mane kaip į žmogų, betšiek tiek buvau jai tarsi daiktas. Galiausiai išsiveržiau iš jossukurtų ribų, nebepriklausiau vien jai. Mamai buvo sunkuišmokti žiūrėti į mane kaip į savarankišką žmogų. Tada pasijutau jai nebereikalinga. Ji nebesikišo, pasibaigė muštras,

pastabos. Būdama ir taip uždaras žmogus, ji užsidarė dar irnuo manęs. Neatsimenu, kad būtų mane pabučiavusi, norsseniau bučiuodavo. Tarp mudviejų trūko artumo, dalijimosisavo bėdomis. Ji mane tik kartą nustebino. Kai labai išgyvenau, kad mane pametė mano meilė Avantiūristas, mama

146



matė mano didžiąsias kančias. Tada man pasiūlė išgerti kon jako. Bėdoje manęs alkoholis neramino nei tada, nei dabar,todėl negėriau, bet mamos pastangas ir supratimą įvertinauir prisimenu iki šiol. Tačiau šiluma, kurią iš jos jaučiau iki

vestuvių, iki savo meilių, išgaravo. Tie garai kurį laiką darsklaidėsi aplinkui, bet juos kuo toliau, tuo sunkiau būdavopastebėti, kol galiausiai jie beveik išnyko.

Tas daiktas - aš - vis labiau nuo jos tolo, tolo ir tolo.Mano meilė mamai, kurią jaučiau vaikystėje, virto tvirta, nesavanaudiška pareiga. Visuomet buvau pareiginga. Beje, pa

reigingumą išsiugdžiau taip pat jos dėka. Daug ką, kas buvosusiję su mama, atlikdavau tik iš pareigos.

Mano mama buvo moteris iš didžiosios raidės. Daili,graži, gyvenanti labai rimtą gyvenimą. Tokios moters daugiau nebuvau sutikusi. Jokių meilužių, nors buvo krūvos jostalento gerbėjų, pasiruošusių dėl jos aukoti savo gyvenimą ir

karjerą. Turėjo daugybę dūsautojų, bet liko ištikima tėvui.Dabar buvusių garsių mamų dukros rašo atsiminimus apie

jas, apie jų meilužius. Aš to parašyti negaliu, nes taip nebuvo. Geriausiai prisimenu gerbėjų dovanas - gražias šokoladinių saldainių dėžes: puikūs latviški „Geginger" firmos saldainiai, lietuviški Kauno „Tilka". Šiaulių „Rūtos“ produkcijabuvo laikoma neaukštos klasės. Žiedų nei briliantų negaudavo, nes su gerbėjais nebuvo ir tokių santykių, už kuriuos tiebūtų dovanoję brangenybes, bet po spektaklio beveik visadagėlėse rasdavo įdėta ką nors ypač gražaus.

Vienas žymus diplomatas rengėsi viską mesti dėl mamos

ir mudvi išsivežti gyventi į Šveicariją. Šitą triukšmą aš prisimenu, jis nuskambėjo per Lietuvą. Kokį nuostabų gyvenimą jis būtų mums sukūręs, tačiau mama apie rimtesniussantykius negalvojo. Sužinojusios apie diplomato jausmusmano mamai, ponia prezidentienė su savo seserimi Tūbe-

147



liene iškėlė tam mamą įsimylėjusiam diplomatui skandalą,nors mama net nemanė mesti teatro, vyro ir išvykti. Prezidentienė vis tiek pasirūpino, kad mano mamą iš Kauno teatro perkeltų į Šiaulių teatrą. Vieną dieną mama tiesiog gavo

paskyrimą dirbti Šiauliuose. Kadangi teatrą siūlė keisti į kitąteatrą, ji nieko nesakė, nesiskundė. Tik dabar supratau, kodėl mes tada atsidūrėme Šiauliuose.

Mamą paskyrus į Šiaulius, tėvas, Kauno teatro direktorius, vyriausiasis režisierius, viską metė ir išlėkė paskui ją įŠiaulių teatrą. Viską metė - karjerą, darbą, paliko visas pane

les, kurių visad daug turėjo. Mama jį kritikuodavo, turėdavopretenzijų, o panelės žavėdavosi tėvu, jo talentu, bet jis išlėkė paskui mamą.

Apie besimezgantį mamos ir diplomato romaną, kaip suprantu, tėvas taip pat sužinojo, nes namuose prasidėjo labaisavotiški dalykai - tėvas sublogo. Namie vazose mirkdavo

raudonos rožės, perrištos juodu kaspinu. Tada nesuprasdavau, kodėl, bet tas juodais kaspinais perrištas rožes ir šiandienmatau. Jis taip rodė savo nerimą dėl artėjančios nelaimės.

Taigi viskas baigėsi Šiauliais. Ir štai po daugelio metų,mums su mama po karo grįžus į Lietuvą po ilgų kelionių Vokietijoje, mano - dar ir Prancūzijoje, ji man pasakė iš vienogrįžusio tremtinio sužinojusi, kad tas ją mylėjęs žmogus buvoištremtas ir gyveno Vorkutoje. Ten jis dirbo miesto apželdinimo treste, ten ir mirė.

Su buvusiu tremtiniu, kuris mamą informavo, esu kalbėjusi ir aš. Jis sakė, kad buvęs diplomatas jam apie mano

mamą yra sakęs: „Tai vienintelė moteris mano gyvenime,kurią mylėjau, ir mirsiu ją mylėdamas." Mama jo nepamiršo,klausinėjo, kur jis gyveno, ką veikė. Jeigu po tiek metų domėjosi jo likimu, galbūt ji tą žmogų taip pat mylėjo. Vaikasbūdama to nepastebėjau, bet dabar mąstau, kad tai galėjo

148



būti šviesi dviejų žmonių meilė. Tėvas tada pajuto rimtą pavojų. Užmiršo visas mergeles ir išlėkė paskui mamą. Paskuisavo karalienę. Ir mano prisiminimuose ji liko tikra karalienė iki paskutinio momento.

Visi tėvo pokštai, romaniukai, kaip tada man atrodė, lygnejaudino mamos. Dabar apie tai mąstau kitaip - ji savyjeviską išgyveno, bet kitiems nerodė. Išoriškai nieko nesimatė. Namie neskardėdavo jos pakeltas balsas, nebūdavo jokiųpriekaištų. Niekada. Bet savyje, žinoma, ji kentėjo. Tačiau jibuvo karalienė ir negalėjo niekam atvirai rodyti, kas vyks

ta jos širdyje. Jos savimeilė buvo užgauta. Tai liudija vien jos žodžiai, kad susitikusi aname pasaulyje tėvą jam rankosnepaduosianti. Bet, nepaisydama nieko, daugybę kartų yrasakiusi, kad jei reikėtų tekėti, tekėtų tik už jo. Paradoksas.Todėl drįstu manyti - mama jį mylėjo.

Jei kalbame apie tą žmogų, kuris vėliau buvo ištremtas,

matyt, mama būdama šalia jo jautė rimtį. Kodėl su juo neišvažiavo į Šveicariją? Dėl scenos? Manau, ne tik. Visgi ji, kogero, negalėjo palikti tėvo. Nepajėgė. Vyrams ji labai patikdavo, pasisekimą turėjo didžiulį. Kita būtų atkeršijusi tėvuiuž jo darbelius, ji - niekada. Liko ištikima net po jo mirties.

Manau, Dauguviečio potraukis prie moterų buvo paveldėtas iš savo tėvo. Prosenelis iš motinos pusės su Napoleono armija atėjo diriguodamas dūdų orkestrui. Jo sūnusPeterburge buvo akių gydytojas ir atidarė pirmą nemokamąakių kliniką neturtingiems žmonėms. O tėvo tėvas - manosenelis - buvo garsus Panevėžio teisėjas. Jį prisimenu jau

pagyvenusį. Buvo labai linkęs prie mergų. Dauguviečiuosebuvo tokia Mania - mano auklė, pusiau šeimininkė. Jai buvodvidešimt aštuoneri metai. Mania pasakodavo, kad senelis belsdavosi pas ją, nes jų kambariai buvo greta. Ji vėliaupaskendo Nemunėlyje - upėje vanduo tąsyk buvo pakilęs,

149



juodas. Senelis jai sakydavo: „Tu manęs nebijok, aš tik pasižiūrėsiu." Turėjo skonį - Mania buvo gana simpatiška.

Tokie mano svarstymai, o su mama apie tai niekada nesukalbėjusi. Atvirai išvis niekada nekalbėdavome - aptardavo

me tik buitinius reikalus. Ji mane mylėjo, bet savotiškai, lygper atstumą. Jei norėdavau ką nors nusipirkti, bet pasvars-tydavau, ar reikia, nes nelabai yra pinigų, ji iš karto pasiūlydavo paskolinti, o vėliau skolos nebeimdavo. Ji man niekonegailėjo. Sovietmečiu gyveno nešykščiai, bet taupiai. Šiektiek pinigų visada turėdavo. Jos supratimu, kitaip ir negali

būti - žmogus turi būti pasitaupęs, nepilkas.Kai mirė tėvas, man buvo dvidešimt dveji metai, mamai -

keturiasdešimt devyneri. Graži, įspūdinga našlė. Visą gyvenimą išlaikė puikią figūrą, riebiai niekada nevalgė. Jos pagrindinis maistas buvo varškės sūris, medus, liesa vištiena, kartaisragaudavo keptų bulvių. Alkoholio niekada negėrė, tik per

Naujuosius metus pakeldavo taurę šampano. Niekada negerdavo kavos, tik arbatą. Tik mirties patale reikalaudavo, kad jaiatneščiau sūdytų lašinių, kavos ir konjako.

Kiek jai vyrų piršosi po tėvo mirties! Ir kokie vyrai - daktarai, profesoriai, generolai, duok Dieve kiekvienai tokių. Įmenininkus visai nežiūrėdavo. Ir nė į vieną iš tų puikiųjųvyrų taip pat nežiūrėjo. Ji liko šventa našlė Dauguvietienė.Neašarojo, nesiplėšė, skausmą dėl tėvo netekties laikė savyje.Kaip norėjau, kad ji ištekėtų. Svajojau - ištekės, nebekoman-duos man, muštruos savo vyrą. Neišsipildė mano svajonė. Jitoliau muštravo mane.

Vieną pretendentą net pati piršau. Ją buvo labai įsimylėjęs profesorius, panašus į kleboną. Jis ateidavo, kai manęsnebūdavo namie. Sukdavo ratus parke prie mūsų namų.Kažkas matė juodu vaikščiojant paneriais. Bet daugiau nieko. Mama nieko artyn neprisileido. Daugybė gerbėjų jai

įso



buvo tinkami ir amžiumi, ir padėtimi, solidūs, garbingi. Sakydavau: „Mama, jei ištekėsi, tau karūna tikrai nenukris." Jiatšaudavo: „Nekalbėk niekų." Niekada taip ir nepaaiškino,kodėl visus atstūmė. Gyveno viena, graži, išdidi. Man dažnai

norėdavosi jai pasakyti: „Ofelija, eik į vienuolyną."Daugiau vaikų mama nenorėjo, todėl likau viena. Dauguviečiuose augo didžiulė pušis, vėliau į ją pataikė žaibas. Ant jos gandrai sukdavo gandralizdį. Kiekvieną pavasarį jie grįždavo namo. Senelis paukščius žieduodavo. Toji pušis buvone tik aukšta, bet ir su įspūdinga plačia šakų viršūne. Tėvas

šienauja, čia pat stypinėja gandrai. Būdavo, nueinu, atsisėdupo ta pušimi ir prašau: „Gandreli gandreli, atnešk man sesytęarba brolelį." Tėvas irgi sakydavo: „Nelieka, na, gal dar vienąvaikelį." Mama ir prie manęs ramiai yra sakiusi: „Jeigu nori,pasigimdyk pats. Aš jau turiu." Sesytės ar broliuko prašydavau mažesnė, o kai paūgėjau, apie tai nebeužsimindavau.

Mamai svarbiausia gyvenime buvo teatras. Turėti daug vaikų nebuvo jos svajonė. Ji lavinosi - gerai kalbėjo vokiškai,lenkiškai, rusiškai.

Mane mažą augino auklės. Pirmoji auklė buvo estė. Kalbėdavo su manimi šiek tiek ir estiškai, o galiausiai su tėvaisaptarė, kad kalbės rusiškai. Taigi pirmoji mano kalba buvorusų. Smetonos laikais teatre stebėjosi - Vosyliūtės duktėkalba rusiškai. Aš daugiau laiko būdavau su auklėmis. Mamabuvo atsidavusi teatrui, bet skirdavo man dalį savo laisvalaikio - mudvi eidavome pasivaikščioti, labai gražiai manerengė. Bet apsikrauti vaikais mama nenorėjo. O aš kurį laiką

galvojau - gal man šiame reikale tas Dauguviečių gandraspadės. Gal pavyks kaip nors su juo susitarti. Paskui išsprendžiau vieno vaiko šeimoje bėdą - susiradau savo gaują, sukuria linksminausi. Tada jau nebegalvojau nei apie seseris,nei apie brolius - turėjau savo slaptą gyvenimą.

įsi



Kiek prisimenu, daug draugių mama niekada neturėjo.Nuo 1917 iki 1986 metų šventai draugavo su Kipro Petrausko žmona Liolička. Lankė ją namuose, kai toji jau smarkiaisirgo. Jos draugavo iki pat Lioličkos mirties. Ir mirė abi tik

dviejų mėnesių skirtumu.Mama nuo penkiasdešimties metų ruošėsi mirčiai. Visada turėjo rūbus smerčiui. Trisdešimt šešerius metus ruošėsimirti. Turėjo lagaminėlį, kuriame būdavo viskas sukrauta.Pirmiausia jame gulėjo labai gražaus balto atlaso gabalas sukniai ir sidabro spalvos bateliai. Aš vis žiūrėdavau į tą baltą me

džiagą. Praėjo daug metų - nebeiškenčiau: matau, kad mamasveika ir gyva, tad paprašiau siuvėjos pasiūti man palaidinę.Pasiuvo gražią, plačiomis rankovėmis. Mama net neįtarė, iškokios medžiagos tas rūbas. Kai prabėgo dar daugiau laiko,kartą ji sako: „Jau man balta smerčiaus suknia pagal amžiųnebetinka, reikia pakeisti." Tada nusipirko sidabro spalvos

ilgą suknelę. Išima iš lagamino baltą, o jos tik mažas gabalėlis belikęs. Tik tada prisipažinau: „Mama, aš bliuską iš tosmedžiagos jau kokie penkeri metai vilkiu." Mama nepyko, oaš pajuokavau, kad nieko baisaus - būčiau jai pasiuvusi minisuknelę. Pasijuokėme abi, ir viskas.

Tačiau po kiek laiko ir sidabrinės suknelės mama atsisakė. Paprašė, kad jai iš Amerikos atsiųstų juodą. Gudaitienė,mamos draugė nuo Smetonos laikų, atsiuntė nuostabią juodą suknelę, papuoštą sege. Su ja mamą ir palaidojau. Bateliussmerčiui turėjo dvejus pasiruošusi - vienus juodus, kitusaukso bei juodos spalvų šilkinius aukštakulnius. Į karstą at

gulė su pavydėtinu tualetu. Boboms buvo į ką akis paganyti.Mirdama dėl manęs ji buvo rami. Pasakė: „Tau lieka butas.Esi aprūpinta, gauni pensiją. Su Jurgiu gražiai sutariate."

Tėvas mano atmintyje liko savas, tarsi mano amžiausdraugas, o prie mamos kapo visada prieinu skausmingai.

152



Mama visą amžių ieškojo teisybės. Iki pat mirties. Kartaissavęs klausiu - įdomu, ką ji dabar sakytų ir darytų?

Visada vadinau save tėvo vaiku, esu panaši j jį charakteriu, bet bėgant metams ėmiau įgyti vis daugiau mamosbūdo bruožų. Jei ji pamatytų, kokia dabar esu, labai nustebtų. Daug kuo tapau panaši į ją. Anksčiau mane žavėjo tėvo,o vėliau ir mano pačios pasiutimas. Lengvas, nerūpestingasplaštakės gyvenimas, skrajojimas. Jokios rimties, susikaupimo mano gyvenime nebūdavo, išskyrus darbo valandas.Dabar mama mane pamačiusi neatsistebėtų, kad galėjau taip

pasikeisti, aprimti.Žinoma, mane pakeitė amžius. Anksčiau daugeliu atvejų

mamos nesuprasdavau, o dabar suprantu. Tai, kas jai atrodydavo juoda, man atrodydavo balta. Nebuvau specialiai prieš

ją nusiteikusi, bet galvodavau priešingai. Dabar, prisimindama praeitį, dažnai pamąstau - kokia ji buvo teisi. Kaip ir į

knygas, į gyvenimą, taip ir į mamą dabar žiūriu kitaip. Genailieka genai ir anksčiau ar vėliau jie prasimuša - dabar galiupasakyti, kad esu ne tik tėvas, bet iš dalies ir mama. Juk kitaip ir negali būti.



KAS KĄ APSPJOVĖ?

Kiekvienais metais būna šventė, kurios negaliu pamiršti -tai Teatro diena, švenčiama kovo dvidešimt septintąją. 2009metais surengtą šventę įsidėmėjau ir niekada nepamiršiu dėl

dar vienos priežasties - susidūriau su talentingo jauno žmogaus chamizmu.

Geriausiems aktoriams, režisieriams, scenografams tądieną kelerius metus teikdavo Kristoforo statulėles, o dabar - Auksinius scenos kryžius. Prieš kelerius metus pirmąkartą įsteigtas dar vienas apdovanojimas - Boriso Daugu

viečio auskaras, tikrojo auskaro, kurį nešiojo mano tėvas,dublikatas. Savąjį auskarą tėvas pradėjo segėti prieš šimtądvidešimt metų. Kiek dėmesio jis sulaukdavo dėl to auskaro! Išeidavome į gatvę, minia vaikų sekdavo iš paskos. Nematyta negirdėta tais laikais buvo vyras su auskaru.

Kartą Kaune nuėjome į prieplauką prie Nemuno tiesMarvele. Vaikai ėmė rėkti: „Pačiai, pačiai, s kolčikem idzi.“Tėvas mokėdavo auskarą paslėpti. Kol visi vaikai subėgo,auskaro nebesimatė. Tas, kuris visus šaukė, gavo į skudurusuž apgavystę, juolab taip negali būti, kad vyras vaikščiotų suauskaru. Tėvą mylėjau būtent tokį - su auskaru, ir kitokio jo

neįsivaizdavau. Nusimaudęs vonioje dažnai lakstydavo pobutą šaukdamas: „Kur mano auskaras?"

Dabar tikrasis auskaras saugomas Kino ir teatro muzieju je. Kam teikti Dauguviečio auskarą, su manimi pirmą kartąniekas nesitarė. Komisija nusprendė juo apdovanoti daini-

154



ninką Andrių Mamontovą už Hamleto vaidmenį EimuntoNekrošiaus spektaklyje. Sprendimu buvau labai patenkinta.Pati įteikiau auskarą. Mamontovas džiaugėsi, dėkojo, pabučiavo man ranką. Ilgai rankoje laikė aksominę dėžutę su

auskaru. Sakė nesegėsiąs, o pasidėsiąs jį garbingoje vietojenamie.Antrą kartą Dauguviečio auskaras atiteko dramaturgui

Herkui Kunčiui. Jo pjesės man tikrai priimtinos, o jo romanų nesuprantu. Tos knygos - ne man, jos man tolimos. Kun-čių atsimenu nuo tada, kai jis buvo mažas vaikas, lakstydavo

Šventojoje, kur su tėvais gyvendavo Teatro sąjungos poilsiavietėje „Žaldokynė". Jo motina buvo Kauno muzikinio teatro solistė Aldona Mikšytė. Jis su kitais vaikais landžiodavopo vasarnamiais, kurie buvo pakelti ant polių. Lakstydavoapsikaišęs plunksnomis - vaidindavo indėną. SuaugusiamHerkui sakiau - geriau rašyk ne romanus, o pjeses, jos tikrai

geros. Įdomu žiūrėti pagal jas pastatytus spektaklius.Vėliau keletą metų šio apdovanojimo nebeteikė, o paskui

vėl kažkas nutarė atgaivinti. Kai Nacionalinio akademiniodramos teatro direktoriumi tapo Adolfas Večerskis, auskarą

jis pasiėmė ir pasidėjo į seifą. Večerskis pasakė, kad komisijaprivalo tartis ir su manimi, Dauguviečio dukra. Aš galiu pasakyti „taip“ arba „ne“ dėl sprendimo.

2009 metais auskarą nusprendėme įteikti režisieriui Oskarui Koršunovui. Man Koršunovo teatras nepriimtinas, galtik „Vasarvidžio nakties sapnas" kiek suprantamesnis. Taine mano teatras. Koršunovas dabar toks, koks kadaise buvo

modernusis Mejerholdas.Visgi kai reikėjo rinkti, kam teikti tėvo vardu įsteigtą pri

zą, nekreipiau dėmesio į tai, patinka man Koršunovo spekta-liai ar ne. Pasisakiau už jį. Jis turi puikią fantaziją, savotiškaimąsto, nebijo kitokio mąstymo realizuoti mene.

155



Mačiau Koršunovo „Hamletą" ir priėjau prie išvados,kad šiame spektaklyje Šekspyro tiek mažai, kad tai galėjo būtiir Dūrrenmatto „Fizikai", galėjo būti Cocteau - tuos jausmus, kurie ten buvo, galėjo perteikti bet koks veikėjas. Priešveidrodžius buvo galima pasodinti bet kokį herojų. Šekspy

rą atpažinau tik iš teksto. Jokių kitų ženklų nebuvo. Lygiaitaip pat gali pasodinti „Fizikų" bepročius. Tai sufantazuota

naujovė, kuri tiktų bet kuriam spektakliui. Galinet Žemaitės „Marčią" suvaidinti,

įsodink Vingį, Vingienę ir tegul dėsto savo mintis. Gali tokiu pat princi

pu statyti „Paskenduolę". Siekiantišorinio efekto, mano supratimu,taip gali būti pastatytas bet kurisšiuolaikinis spektaklis.

Įteikti auskaro Koršunovuiį teatrą atėjau pasipuošusi. Li

pau į sceną, o po kojomis - kabelių raizgalynė. Scenoje padė

kojau režisieriui už jo fantaziją,kūrybą. Mačiau gyvenime jį pirmą

kartą. Įteikiau dėžutę su auskaru. Jisi. Tylėdamas pradėjo brukti dėžutę

į kišenę. Gal kišenė buvo per maža, nes irpo kokių šešių bandymų niekaip negalėjo įgrūs

ti. Tada jau tylėjome abu. Jis gavo gėlių. Paėmęs jas, movė išscenos, man netaręs nė žodžio. Paliko mane vieną scenoje.Išskuodė iš scenos, kaip olimpiadoje bėgikai bėga pirmuosius metrus po starto.

Publika visokiais garsais ėmė reikšti nepasitenkinimątokiu elgesiu. Stovėjau scenoje ir svarsčiau - ar lėkti man išpaskos, ar palikti jį vieną skristi į garbę ir šlovę.

156



Dabar galvoju - ar jis mane apspjovė, ar pats save? Iš publikos reakcijos buvo galima suprasti, kad žmonės buvo ne

jo pusėje. Nulipti nuo scenos man padėjo kiti, paduodamiranką.

Gal Koršunovas labai susižavėjęs savimi? Gali būti. Betturbūt daug svarbiau, kaip jis buvo auklėjamas.Augdamas jis negalėjo būti eilinis vaikas, nes turi talentą.

Talentingųjų smegenyse čiulba paukštelis, todėl jie kitokie.Dirigentas Rimas Geniušas sakydavo: „Talentingas žmogusnėra normalus." Jis teisus. Taigi Koršunovas neabejotinai

turėjo išsiskirti iš savo bendraamžių, o dėl to galbūt jį žemindavo kiti vaikai. Juk taip dažnai pasitaiko. Galėjo patirtipažeminimų dėl to, kad jis kitoks. Tokie žmonės užaugę pa

junta malonumą žeminti kitus. Nes kaip kitaip gali atsirastitoks žmogaus chamiškumas?

Kai man susitikimuose knygų gerbėjai padovanoja kokį

suvenyrą, gėlių, visada padėkoju. Padėkoju kiekvienam. Nuovaikystės esu išmokyta pasakyti tris būtinus žodelius: „Labadiena" „Sudie", „Ačiū". Kai išnešu šiukšles, man net bomžaipasako „Laba diena", nors iš manęs butelių jie negauna - neturiu.

Įdomu gyvenimo pabaigoje būti taip viešai apkakotai.Gal ir gerai - visko reikia pamatyti.

Visgi galvojau, gal jis kitą dieną paskambins, atsiprašys,gal tą vakarą buvo susijaudinęs. Ne, jis nesijaučia chamiškaipasielgęs.

Apie tai kalbėjau telefonu su aktoriumi Donatu Banio-

niu. Pasakojau, kaip mane scenoje paliko. Banionis sako: „Irgerai padarė." Net nutilau tai išgirdusi, kiek atsitokėjusi paklausiau - kodėl gerai. Jis paaiškino: „Todėl, kad chamas - irgerai, kad viešai tai parodė. Gerai padarė."

Net ir po tokio poelgio nesigailiu, kad jis gavo tą auskarą.

157



Koršunovas talentingas, nors jo spektakliai - mados dalykas.Mada praeis, o liks tokie vardai kaip Juozas Miltinis, RimasTuminas, Eimuntas Nekrošius. Mejerholdas irgi buvo madingas, bet ar dažnai dabar jis minimas?

Taigi - kuris kurį tą gražų vakarą apspjovėme?



B E G I M I M O D I E N Ų

Daug kartų esu sakiusi - nemėgstu ir nešvenčiu gimimo dienų. Jas švęsdavau tik vaikystėje. Susirinkdavo draugai: Siparis, Kubertavičius, Kubertavičiūtė, Gricių Jonukas, Laimutė,

Vaičiūnienės sūnus. Tortai, limonadai, kakava. Kai užaugau,nebešvęsdavome nei mamos, nei tėvo, nei mano gimtadienių.Visuomet švęsdavome Motinos dieną. Mudu su tėvu pirkdavome mamai dovaną - dažniausiai krištolo indų, vazų.

Nešvenčiau tol, kol nepradėjau dirbti televizijoje. Televizijoje būdavo mada - jei gimimo diena, privalai pripirkti

išgerti. Maistas ne taip svarbu, svarbiausia - nepagailėti alkoholio. Penktame aukšte Muzikos redakcijoje darbo metupasidarydavome baliušką. Jausdavomės gana laisvai, direktorius Januitis nelipdavo ir specialiai po redakcijas nešmiri-nėdavo, kas ką veikia, nors šiaip pažinojo visus, net valyto

jas. Jis domėjosi žmonėmis. Žmogus neša unitazą, o Januitissu juo sveikinasi ir vardu vadina. Mėgdavo ateiti į studijas.Dabar viršininkai kitokie, jie pažįsta kelis artimiausius pavaldinius, paprastų žmonių - ne.

Televizijos kolektyvas buvo nemažas, tad ir gimimodienų pasitaikydavo dažnai. Esu gimusi tą pačią dieną kaip

ir šviesaus atminimo režisierius Bronius Talačka. Muzikosredakcijoje visi sėdėdavo, laukdavo, o aš eidavau apsipirkti.Grįždavau su krepšiais, o juose - degtinukė, šampanukas,„Trejos devynerios". „Sovetskoje šampanskoje" - šiaip dėlmados, nes labiausiai visi mėgome paprasčiausią degtinę.

159



Atsinešdavome mėsos, duonos, sviesto, tepdavome sumuštinius. Būtinai vinegretas - bulvės, žirneliai, raugintas agurkėlis. Visada pirkdavome tortą. Pradžioje kava nebuvo tokiamadinga, bet paskui jau joks balius negalėdavo praeiti be

kavos.Per vieną gimtadienį nusitašėme. Einu į tualetą, staigaatsidaro lifto durys ir išeina Januitis. Aš vos laikausi ant kojų.Susiėmiau, nešiau kudašių į tualetą ir bijojau išlįsti, kad vėl

jo nesusitikčiau. Mane mėtė į šonus - nebūčiau nuslėpusi.Televizijoje gimimo dienas reikėdavo švęsti nori nenori.

Švenčiau penkiasdešimt penkerių metų gimtadienį, nes tadair išėjau į pensiją. Padariau balių Gedimino (anuomet Lenino) prospekte veikusioje „Šešupėje". Tada tai buvo Aukščiausiosios Tarybos (dabar būtų Seimo) restoranas.

Dabar vėl einu į kai kuriuos jubiliejus, bet savo gimimodienų daugybę metų nešvenčiu. Neseniai lankiausi Adolfo

Večerskio šešiasdešimtmetyje. Buvo puiku - visi savi, aktoriai iš visos Lietuvos. Jokių kalbų be sustojimo. Večerskis visai nekalbėjo - rodė filmuką, be kita ko, kuriame jis dainavodainą iš tėvo „Žaldokynės".

Saulius Siparis pagerbė savo tėvo, garsaus dainininko

boso Rimanto Sipario atminimą Operos ir baleto teatreaštuoniasdešimtųjų gimimo metinių proga. Vakaras buvonuoširdus, be tuščių plepalų, koks tai buvo didelis talentas -tai mes visi žinome. Susirinko daug Rimantą pažinojusiųžmonių, jo talento gerbėjų, skambėjo Rimanto dainų įrašai.Matėsi, kad visa tai sūnus padarė iš širdies. Tėvas, iš aukšty

bių žiūrėdamas, turėjo būti patenkintas.Mane aštuoniasdešimtmetį švęsti privertė situacija - tuo

pat metu pristatėme ir antrąją mano knygą „Post scriptum".Man akyse nuo to laiko stovi Vytukas Kernagis. Matau jį dabar tokį, koks buvo tada, taip neseniai. Su juo visada svei-

160



kindavausi taip: „O, sveikas teatro vaike." Jam pasakiau, kąnorėčiau per šventę ant scenos matyti, kokie dainininkaiman patiktų. Kai domėdavausi, žadėdavau užeiti į repetici

ją, jis man sakydavo: „Nevark. Viską padarysime geriausiai.Sėdėk ramiai ir ateik kaip svečias." Norėjau, kad dainuotųKučinskas, tai jis atskrido iš Londono. Paprašiau Mamontovo dalyvauti. Per tą šventę jaučiau pagarbą savo amžiui,Vytukas mane popino. Šio jubiliejaus niekada nepamiršiu iržinau, kam turiu būti ir esu dėkinga - Vytautui Kernagiui.Dėl jo talento, išminties vakaras praėjo smagiai, buvo įdo

mu, linksma. Teatro vaikas surengė jubiliejų teatro vaikui.Aštuoniasdešimtmečio šurmulys praėjo ir vėl gyvenu be gimimo dienų - nešvenčiu jų.

Koks čia nuopelnas, kad gimei - taip maniau visada, tadir gimimo dienų nesureikšminu. Nemėgstu pompastikos neikasdien, nei per šventes, nei per gimtadienius.



V A I S T A I N U O V I S Ų L I G Ų

Pasenusi supratau, kodėl vaikystėje manęs nedomino knygos nei su meškiukais, nei su kiškiukais, nei su šuniukais.Man niekas namie jų nekišo. Tėvas duodavo skaityti kny

gą „Robinzonas Kruzas". Dabar suprantu, kodėl būtent ją.Jis norėjo, kad žinočiau - žmogus, turintis galvą ir noro, iškiekvienos padėties gali rasti išeitį. Beviltiškų situacijų nėra.Kad ir kokioje padėtyje atsidurtum, gali iš jos išlįsti. Jis mantą knygą ir kišo su tokia potekste. Vėliau pasiūlė Jules’ioVerne’o „Kapitono Granto vaikus", kitas jo knygas. Bet Ro

binzonas man padarė grandiozinį įspūdį.Kazys Binkis man dedikavo „Kiškių sukilimą*. Atsime

nu ištraukas: „Jis negirdi, jis nemato, jis dainuoja „Traviatą"."Man visa tai buvo absoliučiai neįdomu. Vaikiškos knygosmanęs niekada netraukė. Iki tam tikro amžiaus nedomino ir

knygos apie meilę.Kodėl dievinu knygas? Būdama paskutinėje klasėje, skaičiau Tolstojaus „Karą ir taiką". Man buvo nusispjauti į Natašą, jos jausmus, meilę, nejaudino nė jos kavalieriaus žūtis.Visa meilė man buvo nusispjauti, aš ir pati buvau nemeilinga, meilė man visai nerūpėjo. Skaičiau tik tas vietas, kur ra

šoma apie karą. Ir šiandien matau, kaip Maskva dega, kaipKutuzovas pasitraukia iš Maskvos, matau Napoleoną, viskąmatau prieš akis. Ten, kur rašoma apie meilę, pasilaižydavaupirštą ir kuo skubiau praversdavau puslapius. Ieškau, kur vėlkaras. Taip perskaičiau knygą „Karas ir taika".

162



Po kelerių metų vėl ją pasiėmiau. Tada jau karas mannebepasirodė toks įdomus. Skaičiau tik apie meilę. Karąpraleisdavau. Kaip raudojau, kai Nataša slaugė mirštantįmylimąjį, kaip išgyvenau jų meilę lyg savo. Šiandien prisi

menu, kaip tada skaitydama jaučiausi. Amžius visiškai keičia požiūrį į tą pačią knygą. Jei skaityčiau dabar, neabejoju -skaityčiau viską, visą knygą nuo pradžios iki pabaigos. Tikiuosi, kada nors sėsiu ir perskaitysiu ją visą - nuo iki. Noriu prieš mirtį dar kartą perskaityti, pajusti autorių, jo stilių, pažiūras. Juk šito nejutau - kreipiau dėmesį į visai kitus

dalykus.Tėvas yra sakęs, kad būdamas penkiolikos skaitė „Don

Kichotą". Jam tada pasirodė, kad didesnio kvailio pasaulyjeuž Don Kichotą nėra. Antrą kartą perskaitė būdamas maždaug dvidešimt ketverių metų. Vėl nieko nesuprato. O kaiperskaitė knygą, būdamas brandaus amžiaus, suprato esmę

iš karto. Šie pavyzdžiai rodo, kaip žmogus keičiasi, kaip, bėgant laikui, keičiasi jo pasaulėžiūra.

Man knyga yra vaistas nuo visų ligų. Mano gyvenimasmargaspalvis. Negaliu sakyti, kad turėjau didelių nelaimių,tragedijų. Buvo tik momentų, kurie kiek sukrėtė. Visko buvo.Kiek esu išgėrusi - gal porą cisternų, gal ir daugiau, tačiau kaitik užgriūdavo bėda, negalėdavau žiūrėti į alkoholį.

Kai mano vyras mirė, gydžiausi ne alkoholiu, o knygomis. Pirmajai apie tai pranešiau savo kaimynei. Ji man sako:„Aš tau įpilsiu čierką." Išgėriau truputį kažko stipraus, mantuo momentu gal ir palengvėjo, bet apskritai nė į tą pusę žiū

rėti negalėjau. Pusantrų metų skaičiau ir skaičiau. Knyga -man vaistas nuo nelaimių, nuo bėdų, nuo visokių sukrėtimų.Visada žinau: jei užklups kokia didelė bėda, jei tik sugebėsiu skaityti, skaitysiu. Vieną dieną, nors buvo pakilęs kraujospaudimas, vis tiek skaičiau - negalėjau atsitraukti nuo ne

163



seniai išleisto nuostabaus Williamo Somerseto Maughamoromano „Skustuvo ašmenys".

Šabaniauskas dainuodavo: „Taurelėje skandinsim vargąsavo, o akyse ašaros blizgės..." O aš sunkiais momentais stve-

riuosi tėvo pakištos knygos apie Robinzoną - žmogus, jeigutik pasitelkia valią, gali išbristi iš kiekvienos, net blogiausiospadėties. Knyga žmogui yra viskas. Žinoma, dabar knygos labai brangios. Ir labai negerai, kad jos tokios brangios. Be to,nebūtinai gero rašytojo parašyta knyga bus įdomi. Juk dažnaiatsitinka - pradedi skaityti ir padedi. Kažkada labai mėgau

Scottą Fitzgeraldą. Tai mano vidutinio amžiaus meilė. Hemingway man buvo per sunkus. Nuobodokas. O va ScottasFitzgeraldas uždegdavo. Atsimenu, norėjau sublogti, badavau.Kai labai užsimanydavau valgyti, imdavau į rankas jo knygą.

Man labai patinka Jono Avyžiaus „Sodybų tuštėjimometas" - net ir jaunystėje patiko. Ir šiandien dievinu Vinco

Mykolaičio-Putino „Altorių šešėly". Gyvenu jo vardu pavadintoje gatvėje, matydavau, kaip jis vaikščiodavo parke, nesnetoliese gyveno. Visada buvo labai graudu, kad jis uždraudė pagal šią knygą filmuoti filmą. Daug kas norėjo, bet jisuždraudė. Vaizduotėje mačiau aktorius tam filmui. Vasarį,mano supratimu, turėjo vaidinti Henrikas Kurauskas.

Žiūrėjau filmą „Nuodėmės užkalbėjimas" pagal JurgosIvanauskaitės kūrinius. Jame kunigas buvo baisus.

Šiuo metu skaitau Laimono Tapino knygą apie režisieriųVytautą Žalakevičių. Garsųjį režisierių pažinojau, tuo pačiumetu dirbome Kino studijoje. Puikiai pažinojau ir jo pirmą

ją žmoną Gražiną, labai gražią ir talentingą moterį. Vienasžmogus, kuris gerai pažinojo Žalakevičių, teigė, kad jis buvęsitin drovus, bet užsidėjęs pamaivos, neprieinamojo kaukę.Daug kas jį nelabai gražiai prisimena dėl jo būdo, nesiskaitymo su kitais - buvo tikras despotas. Manau, visa tai ir kilo iš

164



to vidinio drovumo. Esu pastebėjusi - labai talentingi žmonės darbe būna despotai. Aš juo kaip žmogumi nesižavėjau,bet gerbiau ir gerbiu jo talentą. Po filmo „Niekas nenorėjomirti" juo nesižavėti negalėjai.

Tapinas knygą apie Žalakevičių parašė labai talentingai.Kiek ten faktų, biografinės medžiagos surinkta, kiek darboįdėta. Ją lengva skaityti - negalėjau atsitraukti.

Dirbdama Kino studijoje nebuvau taip įsigilinusi į Zala-kevičiaus kino filmus. Skaitydama Tapino knygą pagalvojau,kad man jo filmai tiesiog buvo per sunkūs. Įrašėme muziką jo

filmui „Adomas nori būti žmogumi", nes tuo metu televizi joje vadovavau Muzikos redakcijai. Be abejo, jo filmai - puikūs. „Niekas nenorėjo mirti" galiu žiūrėti gal ir ne kasdien,bet kartą per savaitę - tikrai. Gal todėl, kad Lietuvos pokarioistorija man artima. Nuostabi aktorių vaidyba. Žinau, kaip

juos rinko antroji režisierė Regina Vosyliūtė, kaip ji atrado

aktorių Juozą Budraitį, kaip apgaudinėjo Žalą (Žalakevičių),norėdama jį įsiūlyti.

Žalakevičiui Budraitis iš karto nepatiko. Antrą kartą Vosyliūtė vėl pakišo jam Budraitį. Tas vėl atmetė. Trečią kartąpakišo jo fotografiją profiliu. Nežinia, ar atpažino. Vėl buvolinkęs atmesti, bet čia stojo mūru, rodos, dailininkas Vytautas Kalinauskas. Siūlė pabandyti filmuoti Budraitį. O paskuiBudraitis vaidino visuose Žalakevičiaus filmuose. „Niekasnenorėjo mirti" vaidinęs Panevėžio Juozo Miltinio dramosteatro aktorius Donatas Banionis jau tada buvo žvaigždė, jokolega Bronius Babkauskas - irgi gerai žinomas.

Labai sunkiai buvo kuriama „Vienos dienos kronika" iškilo bėdų dėl scenarijaus. Kino studijos direktoriumi tadadirbo Julius Lozoraitis, didelės kultūros žmogus. Labai protingai atrinkdavo filmus, jų scenarijus, bet vis tiek pasitaikydavo nesklandumų.

165



Labai mėgstu Remarque’o knygas. Patinka „Triumfoarka“ - ir mano gyvenimas Paryžiuje buvo panašus. Skaičiaubiografinę knygą apie šį rašytoją, negalėjau atsitraukti. Manlabai įdomios didelių žmonių biografijos. Be to, mėgstu skai

tyti istorines knygas.Mažiausiai išprususi esu dailėje. Jeigu man padovanotų Picasso paveikslą, jo tikrai nekabinčiau, jei nežinočiau,kieno. Jei žinočiau, aišku, pasikabinčiau - visiems rodyčiau,nors man jo kūryba nepatinka, išskyrus pirmuosius darbus.

Neseniai šventė jubiliejų dailininkas Augustinas Savic

kas. Kai mano tėvas gavo valstybinę premiją, sėdėjome priestalo ir šventėme tokia kompanija - tėvas, mama, aš ir Savickas. Jaunas jis buvo labai gražus, kad jį kur velniai, koksgražus - kaip dievaitis. Mes su juo labai savotiškai bendravome - eidavome žibučių rinkti. Jei neklystu, jis jau tada buvoįsimylėjęs savo žmoną. Aš jį palydėdavau iki jos darbovietės

ir jis nueidavo į pasimatymą. Žinoma, apie jokius paveikslusnei apie meną nekalbėdavome. Jo tėvas Jurgis Savickis buvodiplomatas. Mano mama sakė, kad tokios kultūros žmoniųretai pasitaiko. Mano tėvas prisiminė, kaip Jurgis Savickis sakydavo, kad Lietuvoje dvi bjauriausios tarnybos - Klaipėdos

krašto gubernatoriaus, kurio pareigas jam teko eiti, ir teatrodirektoriaus. Matyt, taip kalbėjo dėl to, kad Memelyje ėmėsivokiečiai su lietuviais, o teatre - aktoriai tarpusavyje.

Visada mėgau ir mėgstu detektyvus, bet tik psichologinius. Mėgstu Gardnerį, Stoutą. Kažkada patiko AgathaChristie, bet dabar jos nebeskaitau, nes yra daug įdomesnių

detektyvų. Psichologinius detektyvus mėgstu žiūrėti ir perteleviziją.

Dabar jaunimą, vaikus gadina kompiuteris. Jeigu turėčiau anūką ar proanūkį, tai tam tikromis valandomis jį pakeičiau už pakarpos nuo kompiuterio ir versčiau skaityti.

166



Jiems reikia įgyti kompiuterio įgūdžių, bet ištisas dienasriogsoti prie kompiuterio nebūtina. Man technika patinka,

ja domiuosi, daug kas dabar atrodo lyg stebuklas, bet kompiuterinis, internetinis gyvenimas man svetimas. Šiuolaikinis žmogus negali gyventi be kompiuterio, bet kai jis beveikviską užgožia, taip irgi negalima. Žmogui būtina skaitytiknygas. Knyga lieka knyga - amžina vertybė, jos nepakeis

jokie kompiuteriai.





Tie bent jau per daug nekrinta į akis, nes vienodo aukščio sumūsų namais, statytais seniai, dar lenkų laikais.

Žinoma, miestas negali visada likti toks, koks buvo. Gyvenimas keičiasi, pats keitiesi. Bet kai prie Konarskio gėlių

turgelio pastatė šitą siaubingą namą žvakę, man pasidarėnejauku. Toks pastatas labai tiktų kitoje Neries pusėje, kurstovi visi nauji, modernūs Vilniaus daugiaaukščiai. Ten jisturėtų savo kompaniją. Bomžai turi savo kompaniją, alkoholikai turi savo kompaniją, banditai turi savo kompaniją,tai ir dangoraižiai tinka savo kompanijoje. Daugiaaukščių

kompanija graži kitoje Neries pusėje. O čia, tarp senų namų,styro svetimkūnis.

Ilgiausiai svarstoma - ką statyti, kaip įrengti Lukiškiųaikštę. Apsaugok Dieve nuo visokių baisių monumentų. Kąčia daug svarstyti. Jei būtų mano valia, įrengčiau vidury aikštės gražų fontaną, ir visiems būtų gerai. Jokių politikų. O jei

statyti skulptūrą, tai tokią, kad nereikėtų spėlioti, kas pavaizduota. Man patinka klasikinis menas - noriu suprasti, kaspavaizduota. Patinka tokios skulptūros kaip Vytauto Kernagio, kuri vasarą atidengta Nidoje. Kiekvienas jau iš tolopasakys - ant suoliuko ne kas kitas, o Kernagis. Tai jis, ir suniekuo jo nesupainiosi. Jis sėdi pasiėmęs gitarą nutrūkusiąstyga - čia glūdi mintis, kurią nesunku iššifruoti.

Vieną rytą klausiausi per radiją Zitos Kelmickaitės laidos, kurioje buvo diskutuojama apie šiuolaikinį meną.Knietėjo paskambinti ir įsikišti, bet vis tramdžiau save -laikykis, laikykis. Kaip galima terlionę vadinti menu. Man

gaila dažų, o terlionėms jų suvartojama nemažai. Tas, kurispastatė vamzdį, man atrodo skulptorius humoristas. Jį gerbiu už humorą. Pamačiusi žmogaus statulą, iš karto turiusuprasti, kad tai žmogus, o ne spėlioti, kas tai. Man patinkaModigliani, kurio kūriniuose žmonės su puse veido, visada

169



žavėjausi Pablo Picasso mėlynuoju ir rausvuoju periodu.Labiausiai man patinka impresionistai - spalvos, tematika,viskas artima. Kur miestas - miestas, kur tvenkinys - tvenkinys, peizažas - peizažas.

Man buvo baisu, kai nugriovė Kryžkalnio skulptūrą.Tuos, kurie griovė, reikėtų bausti. Tai vandalai. Laimei, ji pakliuvo į Grūto parką ir stovi gražioje vietoje, gražiai atrodo.Kam ta skulptūra kliudė? Suprantu, jei rankose būtų laikiusi penkiakampę žvaigždę ar pjautuvą su kūju, bet ji rankoselaikė ąžuolo lapų vainiką žuvusiems. Juk j karą niekas savo

noru nėjo, savanoriai buvo vos vienas kitas, visus varė kariauti. Kiekvienas kareivėlis - ir lietuvis, ir rusas, ir vokietis - kariavo ir žuvo ne savo noru. Man atrodo, pastačius tąskulptūrą, jiems visiems ir buvo atiduota pagarba. Juk karas - tai mėsmalė. Ji malė visus. O dabar taip - jei numirėlisne lietuvis, tai jis ne numirėlis. Dėl to man kartais atrodo, kad

aš savųjų, lietuvių, nepažįstu. Iš kur mes tokie? Kur mūsųsveikas protas? Karai yra karai, kiek našlių liko, kiek sužalotųžmonių ir jų likimų - visai nesvarbu, kokios jie tautos. Karas - bendra žmonių nelaimė. O Lietuvos vandalai niekonepaisydami nuvertė karo baisumų atminimo simbolį.

Kai Antakalnio kapinėse einu pro Lietuvos lakštingalosElenos Ciudakovos kapą, man darosi baisu. Ant kapo buvonedidelis bareljefas, kuriame ji pavaizduota „Traviatoje" atliekanti Violetos vaidmenį. Prieš kelerius metus vandalaibareljefą nuplėšė ir dabar ten daugybę metų žioji skylė. Netkapinių prižiūrėtojo kartą klausiau - nejaugi teatras, kuris

scenai įrengti paskyrė milijonus, negali sutvarkyti kapo. Manpaaiškino, kad kažkas lyg ir buvo padaręs naują bareljefą, betnuspręsta, esą per prastas. Tai ar geriau skylė? Naikiname,plėšome, nemokame gerbti tikrųjų, ne vienadienių žvaigždžių.

170



Vilnius buvo Europos kultūros sostinė. Sukišo šią idėjąVilnius sau į vieną vietą. O vamzdžius, kuriuos čia statė kaipskulptūras, tai reikia po žeme kišti, kur jiems ir vieta. Vamzdžiai būna užkasami po žeme. Tai kodėl šitą vamzdį palikoir skulptūra pavadino? Aš - ir prieš Valdovų rū

mus. Jei būtų nors pastato griuvėsiai likę, odabar... Man labai patinka Arsenalas. OValdovų rūmai smarkiai keičia vaizdą - uždengia Gedimino pilį, Vilniaus miesto simbolį. Katedrą suniokojo tos statybos.

Žiūriu ir galvoju, ką jie dardarys, ką dar griaus ir kokiąnesąmonę statys. Tokiais atve

jais nukenčia mano patriotiniai jausmai. Kaune gyvenau su tėvais priešais Nemuno salelę. Prisimenu, vandenėlis pliuškena -

tada jis buvo dar švarus. Žemai pūškuodavo siaurukas. Dabar toje salojebus sporto rūmai. Aš nieko prieš, tik labaibijau, kad vėl ko nors netinkamo nepastatytų.

Kas tik netingi - niekina Profsąjungų rūmus prie manonamų, nori griauti. O man jie atrodo gražūs. Juos reikėtų gra

žiai restauruoti ir palikti tokius, kokie yra. Bet jie kritikuojami. Ir ne šiaip sau, o todėl, kad tai kažkam gardus kąsnelis.Ir dar koks kąsnelis. Dabar viskas - pinigai. Šioje vietoje nevienas susikraus turtus. Pristatys stiklinių šuns būdų ir pinigėliai byrės. Negalima taip visko parceliuoti. Taip mes visąLietuvą išparceliuosime. Iš kur toks godumas?

Žinoma, viskas eina į priekį. Ir architektūroje yra savos

mados. Būk madingas, bet rask tinkamą vietą naujoms staty-

171



boms ir ten statyk. Labai gražu iš senamiesčio pusės žiūrėtiį anapus upės stovinčius stiklinius namus. Manęs su pagaliu

j juos neišvarytų gyventi, bet ne apie tai kalbu. Aš gyvenumieste, bet gamtoje - prieš akis žalias parkas, seni medžiai.Nors vis galvoju, kad ir mūsų žaliajame parke kada nors buskokie lošimo namai. Tik tikiuosi, kad aš iškeliausiu anksčiau,kad pavasarį pro langus vis dar matysiu medžius, skleidžiančius žalius pumpurus.

Vieni griauna, kiti neleistinose vietose stato. Jei norėčiaugražiausioje Palangos vietoje ant kopos namą pasistatyti,

tam reikėtų leidimo. O dabar stovi namai ant kopų, sako, neleistinai pastatyti. Na, tai reikia pažiūrėti, kas leido statyti, irtokius iš karto sodinti į cypę. Prezidentas Adamkus, pamatęs, kas darosi Neringoje, liepė viską nugriauti. O kuo baigėsi? Špygą jam parodė. Lietuvoje per daug viešų paslapčių.

Man nebedaug liko, bet gaila buvusios euforijos, kuri

lydėjo siekiant nepriklausomybės. Atrodė, gyvensime gražiai, būsime laisvi. O dabar įsimetė griovimo virusas - taipgriaudami sugriausime ir tai, kas vertinga. Paskui vėl reikėsatstatyti.



T A M E P A Č I A M E N A M E

Namai, nameliai. Tame pačiame name gyvenu nuo 1948metų gruodžio. Kiek per tą laiką čia gyveno garsių žmonių.Čia visada virė labai įdomus gyvenimas.

Sovietmečiu, kai tėvas pasimirė, likome gyventi dviese sumama. Butai čia dideli, erdvūs, aukštomis lubomis. Gyventi patogu. Didelius butus nebūdavo sunku išlaikyti, mažaikainavo. Be to, mama buvo nusipelniusi artistė, tad už butąmokėdavo tik pusę sumos. Vasarą už paslaugas mokėdavome trisdešimt devynis rublius, žiemą keturiasdešimt du.

Kūrendavo, pyškindavo nuo rugsėjo iki vasaros. Septintojodešimtmečio pradžioje įvedė centrinį šildymą, iki tol kūren-davomės butus krosnimis. Anglis laikydavome rūsyje.

Kai iš Kauno į Vilnių perkėlė Operos ir baleto teatrą, šisnamas buvo paskirtas teatro darbuotojams. Namai paskirti,laukia, o jie vis nevažiuoja, juk buvo įpratę prie Kauno ir įVilnių persikėlė su dideliu skausmu. Todėl pradžioje šiamename gyveno tik mūsų šeima, Kultūros ministerijos menoreikalų valdybos viršininkas Vytautas Pečiūra (jis labai gražiai piešė) su nuostabia žmona, jos tėvai, sūnus Donatas ir

jaunesnė duktė Nijolė. Užaugęs Donatas Pečiūra tapo vienu

garsiausių Lietuvos kino operatorių, o jaunystėje buvo labairomantiškas - po buto langais sodindavo gėles, ypač prisimenu kardelius. Nijolė Pečiūraitė nuo mažens buvo brolio priešingybė - labai gyva mergaitė. Pečiūrienė sakydavo, kad viskas turėjo būti atbulai - dukra turėjo būti prie lėlių ir gėlių.

173



Vytautas Pečiūra surado Rasų kapinėse mano tėvui kapovietą - prie nulūžusio akmeninio ąžuolo, paminklo kunigui,todėl negalėjau mamos šalia palaidoti, nes kaimynystėje kelios tonos akmens. Palaidojus tėvą, teatre moterys apkalbėjo

tėvo antkapinį paminklą, esą Vosyliūtė savo vyrą užmūrijo.O Kymantaitė pasakė: „Dauguvietis Paskutinio teismo dieną su savo temperamentu pirmas iš tų akmenų išlįs."

Dabar Nijolė Pečiūraitė-Berenienė, dainininko MariausBerenio mama, yra viena iš mūsų namo senbuvių. Nijolė, kurią prisimenu maždaug nuo penkerių metų, buvo visų namo

vaikų teroriste. Jos bijojo net vyresni vaikai. Bijodavo ir aktoriaus Rudzinsko sūnus - vyresnis už ją, bet lėtesnis. Salianamo buvo didžiulis kiemas į Valančiaus gatvės pusę, o daržaibaigdavosi ties Suvalkų gatve. Matau vaizdą ir dabar - kokiųseptynerių Rudzinskiukas dreba prie tvoros prisiglaudęs, o į

jį eina Pečiūraitė, ketverių ar penkerių metų mergaitė, ir tem

pia didelę šaką. Berniukas iš panikos kaip nešėsi per tvorą...Mes, namo gyventojai, buvome pasidaliję daržus. Mano

mama buvo pasodinusi kelias dešimtis pomidorų krūmų.Agurkai neaugo, bet pomidorų, svogūnų, ridikėlių turėjomesočiai. Savus pomidorus valgydavome visą žiemą. Mama juosdar žalius vyniodavo į laikraščius ir dėdavo į lagaminus. Kiekvienas gyventojas daržoves sodino į savo sklypą. Turėjomedidžiules statines, į kurias reikėdavo pripilti vandens. Pastovėjęs ne vieną karštą vasaros dieną, jis ir kvapelį įgaudavo.

Pečiūraitė visada būdavo nežmoniškai išpuošta - suknelė su žirneliais, plaukuose didžiausias kaspinas. Tai ji eina

ir kiša galvą, papuoštą didžiuliu kaspinu, į tas smirdančiasbačkas. Prieina ir vėl kiša. Aš ją subariau: „Nijole, na, kodėltu šitaip darai." O ji atrėžė: „O tu patylėk, nes aš tau kaipspjausiu į snukį." Ir tai aukščiausios klasės inteligentų dukra.Nieko jai tada nesakiau.

174



Grįžtu namo, sutinku laiptais lipančią ją su tėvu. Tėvuisakau: „Kaip čia Nilka taip nemandagiai su manimi kalbasi?Sako spjausianti į snukį." O ji sako: „Bet aš tai nespjoviau."

Iš tos aršios mergaitės išaugo nuostabiausia, elegantiš

kiausia, švelniausia moteris. Iš tokios chuliganės išaugo tokiadama. Aš irgi buvau chuliganė, bet ir likau tokia pasiutusi. O ji, buvusi chuliganė, tapo mandagumo, takto pavyzdžiu.

Paskui ji ištekėjo už Berenio. Gyvendami šiame namepalaidojome dabartinio „žaso" Berenio senelius. Kai gimėBereniukas, tos Nijolės, kuri man maža žadėjo spjauti į vei

dą, sūnus, sauskelnių nebuvo, tai darže kabojo virvės ir ant jų džiūvo Mariuko palutės, vėjas jas kedendavo.

Anąsyk su Nijole prisiminėme, kaip anksčiau buvo smagu šiame name. Naujųjų metų naktį išeidavome visi gyventojai į laiptinę, iššaudavome šampano, pasveikindavome vieni kitus.

Vienas pirmųjų namo gyventojų buvo trečiame aukšte įsikūręs Lukaševskis, jis buvo paskirtas Operos ir baletoteatro direktoriumi. Lukaševskis - žydas, labai draugiškasžmogus, nepaprastai gražus vyras. Jo žmona Rymovič vadovavo lenkų teatrui. Buvo labai pasiutusi - mėgo kavalierius.Ji buvo už mane dešimt metų vyresnė, bet mes su ja vėliaudraugavome. Juodu turėjo du sūnus, vieną čia atsivežė tri

jų mėnesių - tai dabartinis Tatjanos Sedunovos, Operos irbaleto teatro baleto trupės vadovės, vyras. Darže, kuriamemes, namo gyventojai, auginome daržoves, augo ir medžių.Tai tą mažiuką berniuką, dabartinį Sedunovos vyrą, kuriam

dabar per šešiasdešimt metų, tėvai sodindavo ant dekiukotame darže.

Mažas Jurijus Lukaševskis gaudydavo kilbukus Neryje irpartempęs tokius smirdinčius liepdavo man kepti. Iškepdavau, o tada išmesdavau.

175



Rymovič - pusiau lenkė, dažnai važiuodavo pas giminesį Lenkiją ir veždavo raudonųjų ikrų. Jie tuo metu buvo pardavinėjami Lietuvoje statinėmis. Ji imdavo trijų kilogramųdėžę. Kartą muitininkai jos su tais ikrais nepraleido. Ji grįžo

su dėže atgal ir valgydino jais savo mažą vaiką. Kaip šiandienatsimenu - jis su lengvais marškinukais, po medžiais, o mama jam šaukštelis po šaukštelio kemša raudonuosius ikrus.

Vienas Lukaševskių sūnus išėjo tarnauti į kariuomenę,tapo kariškiu. Pakliuvo dirbti ten, kur pirmą kartą bandėatominį ginklą. Grįžo be sveikatos. O sprogus Černobylio

elektrinei, išvažiavo ten dirbti savanoriu. Jaunesnysis sūnusJurijus labai mėgo muziką. Nuvedžiau jį į televiziją, jam tadabuvo gal septyniolika ar šešiolika metų. Ten Jurijus ir susidraugavo su balerina Tania Sedunova. Ji buvo baigusi Kijevochoreografijos mokyklą, šoko Lietuvos operos ir baleto teatre. Įkalbėjau Tanią, kad išeitų iš baleto. Ji pradėjo dirbti te

levizijoje muzikos redaktorės padėjėja, vėliau - asistente. Jikilo, kilo ir šiandien ji yra Tatjana Sedunova - Nacionaliniooperos ir baleto teatro baleto trupės vadovė. Jos vyras Jurijusir dabar dirba garso režisieriumi televizijoje, kur ir pradėjo.Jų duktė suaugusi, ištekėjusi už baleto artisto. Jie augina dusūnus.

Visas namas buvome lietuviukai, o Rymovič nemokėjokalbėti lietuviškai. Prašė mano mamos, kad mokytų. Manomama buvo jos lietuvių kalbos mokytoja. Rymovič norėjoišmokti, bet nesugebėjo.

Mūsų gatvėje mašinų beveik nebūdavo, žiemą vaikai va

žinėdavo rogutėmis. Vieną žiemos dieną tėvas grįžta į namusir juokiasi. Eina ir mato - eina Rymovič ir rogutėmis tempia

jaunesnį savo sūnų, kuris vėliau vedė Sedunovą. Rogutės apsivertusios, o ji to nemato. Pati išsidabinusi lapėmis, pamatėtėvą, užpakalį kraipo. Tėvas liepė pažiūrėti į vaiką, kuris ap

176



verstas jau tuoj sniege uždus. Vaikai puikiausiai kalbėjo lietuviškai, o mama - nė žodžio.

Kartą Jura atbėgo namo, jo mama kažką kepė. Vaikaspuolė lietuviškai pasakoti, ką veikė, ką matė. Ji rusiškai jam

pasakė: „Ne ponimaju" („Nesuprantu"). Jis jai rusiškai pasakė supykęs: „Kogda ty naučišsia v konce koncov po čelo-večeski rozgovarivat?" („Kada galų gale išmoksi žmoniškaikalbėti?")

Pirmame aukšte buvo tuščias šešių kambarių butas, tadmano tėvas su kultūros ministru Juozu Banaičiu tą butą pa

skyrė Lietuvos teatro sąjungai. Šešiuose kambariuose gyveno vienintelis žmogus - sargas. Tėvas man leisdavo tamebute pabaliavoti. Čia rinkdavosi mano bohema. Degtinęmaišydavome su alumi, kad greičiau įkauštame. Kas tik tennesilankė - ir garsus chemikas Romanas Višomirskis, kurisbuvo toks gražuolis, kad šalia jo visos kino žvaigždės - tuščia

vieta, ir garsus chirurgas Petras Narbutas, žymūs architektai.Prisimenu, kaip Petras, dar būdamas studentas, lakstydavomums atnešti žvakių į tokią užeigą, kurioje gerdami žvakespasistatydavome ant statinių. Gavę žvakių, toliau baliavoda-vome.

Po kurio laiko mūsų name prasidėjo didysis kraustymasis. Atsikraustė operos dainininkas Petras Oleka su savožmona balerina Jadvyga Jovaišaite-Olekiene, jie gyveno pirmame aukšte. Dabar Oleka su Olekiene jau mirę, o jų sūnus pasistatė namą, šj butą pardavė. Čia dabar gyvena jaunaadvokatų šeima.

Virš mūsų buto yra gyvenusios visos baleto panos, tasbutas buvo tarsi bendrabutis. Gyveno charakterinė balerinaRegina Jamontaitė. Virš mano mergautinio mažojo kambarėlio tokiame pat kambarėlyje gyveno balerina Vilkevičiūtė.Ji patiko mano tėvui. Tėvas ją vadindavo savo simpatija. Mo

177



kydamasi Konservatorijoje, dabartinėje Muzikos ir teatroakademijoje, vieną dieną zubrinau savo kambaryje. Sėdžiuprie rašomojo stalo ir matau, kad iš trečio aukšto nušokažmogus. Pasirodo, Vilkevičiūtės draugas slapstėsi nuo KGB.

Susekė, kad jis šiame bute, tai jis ir šoko. Nieko - liko sveikas, tik koją susilaužė. Tačiau pakliuvo į KGB rankas.Pasisvečiuoti į mūsų namą ateidavo dainininkai Riman

tas Siparis, Elena Čiudakova, Henrikas Zabulėnas. Tai buvogrynai menininkų namas. Buvo visko per tiek metų. Gyveno garsusis baritonas Juozas Mažeika su savo didele šeima:

Mažeikienės motina, sūnus Kipras, vėliau tapęs žurnalistuRusijoje, dukra Džilda, sovietmečiu buvusi garsi dainininkė,Vytas Mažeika, kuris vėliau emigravo j Izraelį ir jau miręs,Jonas Mažeika, dabar televizijos garso režisierius.

Šešių kambarių 135 kvadratinių metrų bute gyveno septyniese. Jonas dar buvo visai mažiukas, po karo žaislų nebū

davo, tai jis sėdėdavo balkone ir žaisdavo su tuščiomis konservų dėžutėmis ir vis dainuodavo: „Kazaki jedut, jedut poBerlinu naši kazaki.“ Dainuodavo geru skardžiu balsu, užaugęs jaunystėje irgi kurį laiką dainavo.

Pas Mažeikas ateidavo Stasiūnai. Mansardoje gyveno du

choro artistai - Žitkevičius ir Laskauskas. Ten gyveno ir Sti-klioraitis iš baleto su žmona Kopūstaite. Pas ją eidavau į svečius, mudvi draugavome. Žitkevičiūtė ir dabar mūsų namegyvena. Pas Mažeikas rinkdavosi kortuotojai. Ateidavo vienapora, kuri iš anksto būdavo susitarusi, kaip juos apgaus. Mažeikos mėgdavo išgerti, tai nelabai ir pastebėdavo, kad juos

aplošinėja. Čia ir garsusis šokėjas Petras Baravykas trečiameaukšte gyveno ir pasimirė. Trumpai mūsų name gyveno irrašytojas Eugenijus Ignatavičius.

Ketvirtame aukšte gyveno trys šeimos - baleto solistaiSauleika, Vytautas Brazdylis ir visa muzikantų Vasiliauskų

178



šeima. Šeimoje augo daug vaikų, gal penki. Dabar vienas jų - vargonininkas, kitas - violončelininkas, kompozitorė.Brazdylio vaikai buvo labai įdomūs. Jaunesnysis - mirk iš

juoko. Jį vadindavome Ginte. Jis buvo mano simpatija, nes

kiekvieną rytą eidavo ir padegdavo visas laiškų dėžutes. Sudegindavo visų korespondencijas.Visas mūsų namas skendėjo muzikoje. Saulius Sondec

kis būdamas studentas čirpino smuikelį iki apalpimo. Ašskambindavau kiekvieną dieną, nes irgi reikėjo.

Rimantas Siparis gyveno Čiurlionio gatvėje. Jis labai ne

mėgo Olekos. Išgėrę Siparis su garsiu violončelininku Mo-tiejaičiu atėjo į mūsų namą ir tas violončele grojo „Ave Maria" - taip trukdė Olekai miegoti. Namas buvo su šposais,bruzdėjo lyg skruzdėlynas.

Kitoje namo laiptinėje užaugo didžiulė Kirkilų šeima.Čia ir politikas Gediminas Kirkilas basas bėgiojo. Iš mūsų

arba gretimo namo kilę ir kiti žinomi žmonės - dailininkė,televizijos laidų vedėja Nomeda Marčėnaitė, dainininkasAndrius Mamontovas, žurnalistas Julius Girdvainis.

Išeinu vieną dieną į balkoną, girdžiu - kažkokie keistigarsai. Matau, išlipa keturi vyrai su Mariumi Bereniu priešakyje - ilgais plaukais, nuogom krūtinėm, su kryžiais, auskarais, storom grandinėm, būgnu. Viešpatie, pamaniau. O taibuvo ŽAS’ų pradžia. Tada mūsų namuose prasidėjo repeticijos. Buvo galima išprotėti. Klausiu: „Ką jūs grojate?" Marius paaiškino: „Ponia Galina, taigi sunkųjį metalą." Jėzau,kaip jie baisiai atrodė. Tada tokių žmonių Vilniuje nebuvo,

gal vienas kitas. Žodžiu, kai jie mušdavo mūsų name baraba-nus, čia būdavo Vasaros gatvė.

Kitas buvęs „žasas", Linas Mažeika, vėliau virtęs Karaliumi, dabar dirba Seime. Kai matau jį su kostiumu, tai mansiusiot norisi. Jis gi buvo vienas iš tos grupės įkvėpėjų ir taip

179



pat vaikščiojo lenciūguotas, su kryžiais. Kai jis nušvilpia į Indiją, tada pagalvoju, kad jam politikoje turi būti velnioniškaineįdomu. Jis nekvailas, žino, kur dirbti naudinga.

Visgi dažnai galvoju - kokia svarbi tolesniam žmogaus

gyvenimui šeima. Ir šiandien Marius Berenis džentelmenas,mandagus - štai ką reiškia geras auklėjimas. Atrodo, tokiamuzika buvo chuliganiškumo viršūnė, tačiau dūšioje jis likotoks, kokį tėvai išauklėjo. Jis talentingas - ir dainuoja, ir filmuose vaidina. Jo proseneliai buvo bankininkai Jurgučiai.Mariaus močiutė mirė jauna, buvo nuostabiai graži. Marių

aš myliu. Kai praeinu pro jų buto langus, širdį užlieja šiluma.Kokie vis dėlto žmogui yra reikšmingi namai, tėvai, giminystė ir kaimynystė.

Daugumos namo gyventojų jau nėra gyvų. Iš senųjų gyventojų šeimų likę tik Žitkevičiaus dukra su vyru, Pečiūrųdukra Nijolė Pečiūraitė su sūnumi Mariumi Bereniu. Mes ir

esame seniausi šio legendinio namo gyventojai. Nijolės tėvai čia gyveno metus prieš mums įsikeliant, o ją atsivežė įšį namą mažytę. Ji čia užaugo, vaikus užaugino. Aš didžiaipasenau. Dar ilgai čia gyveno pats jauniausias Mažeikos sūnus Jonas, bet prieš kelerius metus išsikraustė gyventi užVilniaus.

Visuose mūsų namo butuose buvo pečiai. Maždaug1960-aisiais vedė centrinį šildymą - aš rėkiau, kad reikiagriauti pečius. Dabar sako „krosnis", bet man labiau patinka„pečius". Rėkiau, kad reikia griauti, ir viskas. Mama buvo kategoriškai prieš. Kilo didžiulis konfliktas. Maniau sau - pe

čiai taip nemadinga, didžiausias atsilikimas. Įrengia radiatorius, o pečiai lieka - man tai atrodė protu nesuvokiama, gėdabus ką nors į svečius pasikviesti. O mama pasakė: „Aš dukarus pergyvenau, niekuo netikiu, ir pečiai liks. Kol aš gyva,pečiai stovės." Ir dabar prie mūsų „nuostabios" tvarkos, kol

180



šąlame ir laukiame, kada susimylės įjungti mums brangųjįšildymą, aš pasirengusi iš džiaugsmo išbučiuoti kiekvienąpečiaus koklį ir mintyse dėkoju mamai. Ir kaip gerai, kadrūsyje dar yra anglių, iš tėviškės privežta malkų. Jei nebūtų,

drebinčiau iš šalčio kinkas. Kokia laimė, kad galiu pasikurtimamos išsaugotus pečius kada tik noriu, ir nereikia šąlantlaukti, kad mūsų butus už mūsų pinigus pašildytų.

Šiame name gyvenu jau šešiasdešimt metų. Tačiau jaunos savęs dabar jau nematau ir šiame name. Matau kitus.Matau kaimynus, jų vaikus. Aš negalvoju apie jaunystę, ne

prisimenu jos. Negyvenu jaunystės prisiminimais. Nedūsau ju dėl to, kad esu sena. Mano mama labai skaudžiai išgyvenosenatvę, o aš kaip tėvas - man nusispjauti. Aš ir dėl raukšliųneišgyvenu, man tas pat. Pritariu sakantiems, kad veidas beraukšlių - tai ne veidas.

Šiame bute yra mano mergautinis mažasis kambariukas,

bet jame savęs jaunos aš nematau. Draugus, kaimynus, kompanijas matau, bet savęs - ne. Kartais lyg pro miglą save matau, o tėvus, savo vyrą Jurgį matau ryškiai. Ir kaimynus.

Sovietmečiu mūsų namo kiemas buvo rakinamas. Paskambinus dičkiu varpu prie vartų, sargė įleisdavo. Sovietmečiu turėjome ir savo milicininką - učiastkovą. Jis žinojo,kur kas gyvena. Jeigu šeimoje netvarka, učiastkovas tuojauatskuba ir viską sutvarko. Žinojo, kas pas ką atvažiavo. Dabarniekas nežino, ar tu čia gyveni vienas, ar aštuoniese. Mokestisuž šiukšles priklauso nuo buto kvadratūros - niekam nesvarbu, kad gyvenu viena ir šiukšlių išmetu mažą krepšiuką vieną

kartą per savaitę, o ne kelis kartus per dieną, kaip iš tų butų,kuriuose gyvena daug žmonių, kur yra mažų vaikų ir prisikaupia pilnos šiukšliadėžės sauskelnių. Jei dabar būtų toksučiastkovas, tikrai žinotų, kad gyvenu viena, ir dar kuo norspadėtų, paklaustų, ar man vienai neliūdna, gal ko reikia.

181



Smetonos laikais ir po karo žmonės buvo vienas kitamartimesni. Nebuvo tokio šaltumo kaip dabar. Dabar pas muspasidarė kaip Amerikoje. Kai dar sovietmečiu ten pabuvau,troškau namo ir net neįtariau, kad pas mus kada nors taip

bus. Prisimenu, rytą susitikę draugiškai sveikinamės - pakštį žandą vienas kitam. Būdavo malonu susitikti bendradarbį,o ne konkurentą. Dabar už nuoširdų bučinį į teismą paduotų, pinigų pareikalautų už priekabiavimą. Būdavo, koks bendradarbis į užpakalį juokais įžnybia, o dabar būtų viskas -iš karto į teismą, tegul sumoka. Labai daug gal negausi, bet

porą algų sumokėtų.Pragyvenau epochas - visko mačiau, bet komplimentų

ar draugiško patapšnojimo priekabiavimu niekas nevadinoir už tai sumokėti nereikalavo. Jeigu nenorėsi, niekas tavęsneišprievartaus, na, nebent banditai. Anksčiau išvis negirdė

jau, kad tėvai savo vaikus išniekintų. Jei ir būdavo, tai tikrai

nemasiškai. Dabar jau nieko nestebina, kai tėvas su maža dukra miega.

Kieme, kur buvo daržai, degindavomės. Augo daug medžių, krūmų. Berenio mama Nijolė sakė prisimenanti, kaipaš su jos teta - mamos seserimi degindavomės nuogos. Taip

pat nuogos degindavomės ir ant Tauro kalno. Nuogos būdavome tų laikų vertinimu. Tada išsirengti iki pusės buvodidžiausias iššūkis. Žinoma, kelnaites būtinai mūvėdavome.Vakare visi eidavo daržų laistyti, vėl visas namas darže susitikdavo.

Kai vėliau greta pastatė kitą namą, daržams, kuriuos so

dinome ir laistėme, atėjo galas, o mūsų istorinis namas tebestovi iki šiol ir jame tebegyvename keletas senųjų namogyventojų, dar galinčių kai ką apie jį papasakoti.

182







Galiausiai pasidarė iš tiesų labai nejauku, bet tikrojo pavo jaus vis tiek nesupratau.

Išėjau j miestą, pasiklydau. Prisiminiau, kad turėčiau būtisekama. Atsisukau ir iš karto pamačiau, kad einu ne viena.

Priėjau prie savo seklio ir pasakiau: „Atsiprašau, aš pasiklydau. Padėkite rasti viešbutį, kuriame gyvename." Ir jis manpasakė. Stai toks įdomus buvo pirmasis mano susitikimas suKGB.

Laimingai grįžome į Lietuvą, bet jau stotyje pasitikęs tėvas ėmė rėkti: „Ko tu ten pridarei?" Jau buvo duotas signalas

į Centro komitetą. Būtų baigęsi liūdniau, bet tėvas su JustuPaleckiu mus ištraukė. Paskui galvojau - gerai, kad negalėjome su tais frantais susikalbėti, būčiau dar jiems pasimatymąpaskyrusi kitą dieną. Tikrai būčiau elgusis taip, kaip įprastavisame pasaulyje, aš gi buvau iš Prancūzijos atvažiavusi. Tikvėliau supratau, kad tada jau manęs nė tėvas nebebūtų išgel

bėjęs. Na, bet tąkart viskas laimingai baigėsi.Lietuvoje manęs daugiau niekas nesekė. Kaip keista -

juk buvau grįžusi iš užsienio. Manęs KGB nejudino. Bet neseniai sužinojau įdomų faktą. Pas mane buvo atėjusi viena

jauna žurnalistė. Ji pasakojo rašanti diplominį darbą, dėl toėjo pas Dalią Kuodytę į archyvus, matė ten mano bylą, kurparašyta, kad buvau sekama ir turėjau pravardę „Manekenė".Užfiksuota, kad „Manekenė" buvo ten ir ten, „Manekenė"kalbėjo su tuo ir tuo. Būtų labai įdomu pamatyti tą bylą.

Dar vienas netikėtas pasimatymas su KGB buvo Vilniuje. Eidavau į autobusiuką Čiurlionio gatvėje, vežantį į

televiziją. Stotelėje vis matydavau labai gražų vyrą, turėjusįpanašaus aristokratiškumo kaip rusų aktorius Olegas Jankovskis. Buvo ilgais pirštais - maniau, gal pianistas. Kampiniame name, kurio pirmame aukšte dabar veikia dėvėtųrūbų parduotuvė „Humana", gyveno kagėbistai. Apie tai su

185



žinojau vėliau. Susišaudydavome su tuo gražuoliu gatvėjeakimis.

Tuo metu dirbau Jono Švedo ansamblyje. Vieną dienąŠvedas liepė man nueiti j Kultūros ministeriją. Užėjau j vie

ną kabinetą - matau, prie krosnies stovi tas mano gražuolis iš Čiurlionio stotelės. Jis manęs klausinėjo apie VytautąGedgaudą. Pokalbis nebuvo šiurkštus, veikiau inteligentiškas. Kai gyvenau Paryžiuje, man asistavo už mane gerokaivyresnis Vytautas Gedgaudas, nors jau buvau ištekėjusi.Smetonos laikais jis dirbo „Lietuvos aido" korespondentu,

prieš pat karą buvo išsiųstas į Paryžių ir, prasidėjus karui, tenliko. Žinoma, nieko negalėjau apie jį pasakyti, juk jis buvo tiknekaltas mano gerbėjas. Kažkas man pasakojo, kad jaunystė

je, kai gyveno Lietuvoje, jis buvo Kazimieros Kymantaitėsmylimasis. Tad tam klausinėtojui, pas kurį buvau iškviesta,pasakiau - nulipkite aukštu žemiau. Ten dirba ministras Ba

naitis, jo žmona Kymantaitė. Ji jums apie Gedgaudą daugdaugiau papasakos negu aš.

Tuo mūsų pokalbis ir baigėsi. Gražuolis pabaigoje pasakė: „Ačiū. Mes nepažįstami. Jūs manęs nepažįstate, aš nepažįstu jūsų. Mes neturime gatvėje sveikintis (matyt, tokia

buvo jų mada). Viso gero.“ Išėjau. Gatvėje jį susitikdavau,kaip ir anksčiau. Dabar jau praeidavome vienas pro kitą kaippro stulpą - akimis nebesišaudydavome.

Daugiau niekada niekas prie manęs nekibo. Prisimenu,kad mama kartais verkdavo dėl man nežinomų priežasčių.Mirus Stalinui, prisipažino, kad ją labai tampė KGB, siūly

dami jiems šnipinėti. Kviesdavo ją į Gedimino prospektą.Kartą, jai ten būnant, kaip tik rašytoją Joną Biliūną vežėperlaidoti į Anykščius. Mama stovėjo prie lango, tai jie liepė nuo lango pasitraukti. Bet suvalkietės nepaimsi. Klausiaumamos: „Kaip jie nuo tavęs atstojo?" Mama pasakojo susiė-

186



muši ir pasakiusi taip: „Aš su dukra grįžau iš užsienio. Mesneatsidūrėme Sibire, tad teatre visi galvoja, kad mes jumsdirbame, ir prie mūsų tikrai nieko nekalba. Todėl nei aš, neimano duktė jums naudingos negalime būti.“ Taip ją paliko

ramybėje. Ir mane kartu.Mama buvo didelė Lietuvos patriotė, mes su tėvu buvome labiau internacionalistai, o ji - marijampolietė patriotė.Šiais laikais ji savo patriotizmu ne vieną nukonkuruotų. Būtųsmarkesnė patriotė už ministrę Juknevičienę. Jau tokia konservatorė būtų, kad didesnės nė neįsivaizduotum.

Kai mes su mama dar gyvenome prie Bodeno ežero, tenbuvę žydai sužinojo, kad mudvi susiruošėme važiuoti ne įAmeriką ar Australiją kaip visi pabėgėliai, o grįžtame į sovietinę Lietuvą. Jie mums pasakė: „Nusipirkite bilietą į Sibirą."Mama atsakė, kad į Sibirą veža dykai. Žinoma, ji labai nenorėjo grįžti ir grįžo tik dėl manęs. O man buvo tas pat - aš no

rėjau namo pas tėvą.Beje, gal buvo dar vienas momentas, kai įtariau nusipel

niusi slaptųjų tarnybų dėmesio. Tėvas jau buvo miręs, aš dirbau „Lietuvos" ansamblyje. Visi važiavo koncertuoti į Lenki

ją, o manęs neišleidžia. Priežastis - gyvenusi užsienyje. Šve

das pramušė tą reikalą, gavau leidimą važiuoti. Lenkijoje priemanęs prikibo toks mažiukas, negražus vyrukas su akiniais.Kur tik aš, ten ir jis. Viską padeda daryti, asistuoja, mano lagaminus nešioja. Ansamblio draugai mirė iš juoko: „Galka,tavo kavalierius vėl atėjo." Ateidavo, atnešdavo vyno.

Gyvenome Pulmano vagonuose po du. Jis buvo prie

manęs prikibęs kaip vantos lapas prie užpakalio. Kartą nusprendėme nuo jo pasislėpti. Keturios užsidarėme nusipirkusios vyno, tačiau mūsų kupė buvo be užrakto. Nenorėdamos, kad tas kavalierius vėl ateitų, užrišome duris virvute. Jislaužė duris, puolė atrišti virvės - norėjo šalia manęs pasėdė

187



ti. Vyrai iš to kavalieriaus juokėsi: „Ką daryti? Gal mums jįprimušti? Ar išmesti iš traukinio?" Tik vėliau supratau, kad,ko gero, tas kavalierius buvo man kažkieno prisegtas stebėtimane užsienyje. Gal nuvažiavusi į Lenkiją su kuo susitiksiu,

gal ką šnipinėsiu.„Petraičių šeimos" siužetai, logiškai mąstant, taip pat galėjo sulaukti tų tarnybų dėmesio, bet mes nieko nejautėme.Serialas sėkmingai ėjo dar ir todėl, kad labai patiko AntanuiSniečkui, sovietų Lietuvos vadovui. Televizijos vadovas Ja-nuitis buvo Sniečkaus favoritas. Tą visi žinojo. Sniečkus

matė - Januitis labai talentingas, kėlė jį į aukštybes.Tuo metu buvo cenzūra - scenarijus duodavome skaityti

Januičio pavaduotojams, o jų Januitis nemėgo. Jeigu jo pavaduotojas pažymėdavo vietą, kuri, jo supratimu, taisytina, taiJanuitis specialiai ją palikdavo. Rasdavo kitą taisytiną vietą.Mes su Kaziu Bagdonavičiumi, su kuriuo kartu kūrėme sce

narijus, nutarėme taip daryti - spausdinti du pagrindiniusvariantus ir duoti tuo pačiu metu skaityti abiem. Kartą Januitis pasikvietė „Petraičių šeimoje" vaidinusį Petrą Likšą,liepė nesakyti kažkurio sakinio, o Likša tyčia pasakė vakarevaidindamas. Januičiui paaiškino, kad jam taip išėjo netyčia,

nes buvo jau išmokęs tekstą. Tais laikais iškirpti filmuotosmedžiagos nebuvo įmanoma, nes vaidinome gyvai. Drebėdavome prieš Januitį. Kiekvieną rytą turėdavome eiti į posėdžius. O jis redaktorius arba sumaldavo, arba pagirdavo.

Januitis - įsimintina tų laikų asmenybė. Jis buvo tikrastelevizijos ūkininkas. Jis labai nemėgdavo bobų, kurios pas

jį ateidavo skųsti savo vyrų, kad su kitomis paflirtuoja. Taislaikais jis privalėdavo į tokius skundus reaguoti. Kviesdavosiįskųstą žmogų, kažką kalbėdavo, bet širdyje tokių bobų neapkentė. Pats buvo pasiutęs, bet televizijoje su panomis ne-prasidėdavo. Gal vienai kitai ir simpatizavo, bet jokių viešų

188



paslapčių lygio santykių nebuvo. Žinoma, mes numanėme,kas jam labiau patikdavo. Kartą prieš jį buvo surengtas sukilimas, bet jame dalyvavusieji dabar pripažįsta, kad tokio vadovo kaip Januitis televizijoje nebuvo ir nebus. Prie jo tvarka

ir drausmė buvo griežta, tad kai ką tokia disciplina gąsdino.Kurdami „Petraičių šeimą" skaitydavome laikraščius, dažniausiai „Tiesos" vedamąjį. Perskaitome, kad ten kritikuojagamyklų direktorius, na, tai ir mes kritikuojame. Po kiek laikodirektorių nebekritikuoja, tai ir mes imamės šlavėjų, šiukšliavežių. Vėl pasiskaitome „Tiesą" ir vėl žiūrime, iš ko pada

rius juoką. Gyvenome vedamaisiais ir buitimi, o buitis tuomet buvo visų vienoda su nedideliais nukrypimais - puodai,deficitai, galvos sukimas, kur konservavimui gauti stiklainių,dangtelių, kaip blatą susiveikti. Buitį nebuvo sunku parodyti,o norint parodyti kokį visuomeninį reikalą, būdavo aišku -skaityk „Tiesos" vedamąjį. „Tiesa" būdavo parašyta sekant są

jungine „Pravda".Po Sniečkaus mirties Lietuvai vadovavo Petras Griš

kevičius. Jis kratėsi atsakomybės - Januitis tuomet liko beužnugario ir laida buvo uždaryta. Kalbama, kad Centro komitete buvo sukrautas visas kambarys laiškų, kuriuose žiūrovai klausė, kur dingo „Petraičiai", ir reikalavo juos grąžinti.Žinoma, mums tų laiškų niekas nerodė.

Kartą su Bagdonavičiumi parašėme vieną neblogą scenarijų, Januitis liepė kažkurią vietą pataisyti. Tą scenarijųpalikome, parašėme kitą. Tada „Petraičių" nebuvo kokiusdu ar tris mėnesius. Sovietiniai vadovai slapčia klausydavosi

užsienio radijo, tai mus pasiekė žinios, neva Vatikano radijasspėliojo - galbūt autoriai išvežti į Sibirą, jei nebėra „Petraičių šeimos". Radijas ragino brolius lietuvius rinkti daiktus,ruošti siuntinius nukentėjusiai kūrybinei grupei. Sužinojęstokią užsienio reakciją, Sniečkus davė visiems pylos ir liepė

189



laidą kuo greičiau atgaivinti. Visus scenarijus vėl palaimino,tai puolėme dirbti kaip arkliai. Tai atsitiko maždaug „Petraičių šeimos" kūrimo pusiaukelėje.

Kai „Petraičius" buvo nuspręsta visam laikui uždaryti,mums niekas nieko nepranešė. Po Sniečkaus mirties, matyt,kažką jausdami, sustojome patys, nes matėme, kaip Januitispradėjo laviruoti. Jautėme, kad pats pradėjo bijoti atsakomybės - vis daugiau scenarijaus vietų tekdavo perrašyti. Sniečkus mirė staigiai - taip pat ir „Petraičiai" baigė savo dienas:ėjo, ėjo ir dingo be jokių suplanuotų serialo pabaigų. Tiesiog

dingo, kaip sovietmečiu kažkur dingdavo ne tik televizijoslaidos, bet ir gyvi žmonės.



M E I L Ė S A I D A S

Trylikos metų jau buvau dabartinio ūgio, tad atrodžiau vyresnė - gal septyniolikos. Buvau pilna, tai ir biustą jau šiokį tokį turėjau. Svėriau tikrai dešimčia kilogramų daugiau

negu sveriu dabar. Kaune, Maironio gatvėje, gyveno vienasvyriškis, man atrodo, lakūnas. Jis į mane atkreipė dėmesį,nes pagal ūgį atrodžiau kaip panelė, nors iš tikrųjų buvaune panelė, o didysis gaujos vadas. Kartą jis pakvietė manepasivažinėti mašina. Kadangi tąkart turėjau reikalų su savogauja arba, kaip dabar madingiau būtų sakyti, firma, akcine

bendrove, nesutikau.Kitą kartą pakvietė pasivaikščioti. Neatsisakiau. Nuėjo

me į Vytauto parką. Buvo žiema, anksti temo. Vilkėjau leopardo kailinius. Vaikštome, o gražu - visas Kaunas po kojomis. Įgulos bažnyčia, kavalierius prie šono, o mane labai prispyrė gamtiniai reikalai. Prie vyriškio, prie svetimo žmogauspasakyti, kad nori į tualetą, tais laikais buvo baisus netaktas. Tai buvo neįmanoma, baisi gėda, buvo galima skradžiaižemę prasmegti. Jau sprogstu, o jis kalbina mane, pasakojaapie lėktuvus. Nebeiškentusi, klausydama tų įdomių kava-lieraičio kalbų, paleidau šiltą srovelę tiesiai į kelnes - tamsu,

nieko nesimato.Pagaliau pasukome namo, nusileidome Parodos gatve

žemyn, perėjome visą Laisvės alėją. Stai kaip baigėsi manopasimatymas. Juk negalėjau per pasimatymą prasitarti apietokius niekingus reikalus kaip tualetas. Principo laikiausi,

191



bet kelnės buvo šlapios. Po kurio laiko jam, matyt, kažkaspasakė, kad esu dar mokinukė. Jis atėjo su saldainių dėže irištarė: „Labai atsiprašau, nežinojau, kad esate mokinė." Taipta meilė nė neįsižiebusi užgeso.

Ką iš meilės esu padariusi kvailiausio? Dabar kai pagal

voju - plaukai šiaušiasi. Dėl to, kurį pavadinau Avantiūristu,kurį labai mylėjau ir kuris mane pametė, o aš labai kentėjau,

galėjau padaryti daug ką. Dabar mąstau, kodėl taipėjau iš proto? Supratau - buvau sutikusi tokį patį

avantiūristą kaip aš pati, su kuriuo buvo galima stabdyti lėktuvus, beprotišku greičiu

lakstyti motociklu. Su juo buvo galima sėsti į kukurūzniką, nusileisti

Kelmėje, pavalgyti kavinėje skanių grybų ir grįžti atgal į Vilnių.

Supratau ir tai, kodėl jo netekusi ėjau iš proto. Juk prara

dau tokį patį kaip aš. Svarstau,ar tai buvo didžioji gyvenimomeilė. Gal mus jungė tik azar

tas, rizika? Tai, ką mes darėme,vadinčiau kazino - lošėme iš gy

venimo. Tikruose lošimo namuose

niekada nebuvau, toks azartas mansvetimas. Prancūzijoje beprotiškai mėgau žirgų lenktynes. Jei tokios vyktų Lietuvo

je, ir dabar jose tupėčiau. Jei kitaip negalėčiau, eičiaupasiramsčiuodama lazdele, bet šias lenktynes stebėčiau.

Neseniai skambino Avantiūristo brolis ir paklausė tiesiai

šviesiai: „Ar tu tikrai taip mylėjai mano brolį?" Atsakiau:„Taip" - nes tikrai tuo metu atrodė, kad mylėjau, tik dabarimu abejoti ir labiau suprasti, kas mus labiausiai siejo. Prisi

192



pažinsiu, jis buvo iš tų retų vyrų, kurie mane traukė ir fiziškai.Viskas, kas manyje buvo, išsiliejo, tarsi kas būtų pralaužęs

jausmų užtvanką. Viskas nuo pradžių iki galo su juo buvoavantiūra. Būtų pakvietęs šokti nuo balkono, būčiau šokusi

net nesvarstydama. Todėl, kai jis mane metė, atrodė, dangusgriuvo. Tai buvo didžiausia mano gyvenimo nelaimė.Tada, kai viskas vyko, maniau, kad tai ugninga meilė, o

dabar manau, kad tai buvo avantiūra. Nuo jo net j kailį esugavusi du kartus. Pirmą kartą kai iškaršė, buvau labai patenkinta, nes tikėjau ukrainiečių bobų pasakymu - jei muša,

tai myli. Po antro karto reakcija į smurtą jau buvo normali,kokia ir turėtų būti - daugiau nedrįso manęs paliesti. Manoišdidumas laiku grįžo.

Net ir gavusi į kailį, avantiūras su juo tęsiau. O kai jis manemetė, niekaip neatsistebėjau - kaip galima mane palikti, jukniekas iki tol nebuvo taip pasielgęs. Visus aš palikdavau. Net

norėjau nušokti nuo geležinkelio tilto. Dabar visada, kaipravažiuoju tą vietą, pakeleiviams pasakau: „Čia turėjo būtimano mirties dėl nelaimingos meilės vieta." Mano avantiūrųdraugas neseniai paliko šį pasaulį. Iškeliavo ten, kur greitaikeliausiu ir aš.

Tai buvo mano bendramintis ir bendraveiksmis. Tikėjau,kad susituoksime. Juk dėl jo praradau tą žmogų, su kuriuogyvenau nesusituokusi. Tada prisipažinau jam, kad sutikaukitą. Jis man patarė per tris mėnesius apsispręsti - pasiliekusu juo ar pasiduodu naujai meilei. Praėjus terminui, prisipažinau: „Negaliu be jo.“ Tada nusprendėme, kad viskas baig

ta, reikia apsigyventi skirtingose vietose. Kaip pasakojau,viršuje gyveno Operos ir baleto teatro direktorius Lukaševs-kis, su jo žmona buvome geros draugės. Kai mano žmoguskraustėsi po septynerių kartu pragyventų metų, nuėjau pas

ją - negalėjau matyti to momento.

193



Mama trečiąjį mano vyrą, su kuriuo gyvenome nesusituokę, vadino gimnazistu. Jis už mane šešeriais metais jaunesnis - visada mėgau jaunesnius vyrus. Sėdėdavome kambaryje prie didelio stalo, jis rašydavo savo diplominį, aš -

savo. Kai darydavome pertrauką, paskambindavome varpeliu. Padedame į šalį popierius, pasidarome arbatos, pasišnekame ir vėl rašome. Gerai sutarėme, bet aš tada sukvailiojau.Jis po viso šito išvažiavo gyventi pas draugą.

Lauke po langais stovėjo sunkvežimis daiktams sukrauti.Sėdėjau pas Lukaševskio žmoną. Mano vyras atėjo pas ją at

sisveikinti su manimi. Mudu apsikabinome ir taip verkėme,kad mano suknelė nuo jo ašarų sudrėko, o jo marškiniai sušlapo nuo mano ašarų. Irina labai riebiai rusiškai nusikeikėir pasakė, kad pirmą kartą mato savo noru besiskiriančius irtaip verkiančius žmones.

Vėliau jis sėkmingai vedė - jo žmona labai simpatiška,

maloni, susitikusios pasikalbame. Visos, kurios gavo manobuvusius vyrus, jautėsi laimingos. Jis visuomet mane pasveikina su Naujaisiais metais. Po daugelio metų kartą atėjo pasmane į svečius. Prisiminėme, kaip mudu jauni zubrinome,kaip aš skambindavau savo nekenčiamu pianinu po septy

nias valandas. Mama su juo kartu juokdavosi: jei tiek grodama egzaminų neišlaikysi, tai mes tau išnuomosime kambarįkitur. Mano grojimas juos varė iš proto.

Bet tada man svarbiausias žmogus gyvenime buvo manonauja meilė Avantiūristas. Kartą jis skrido į Taliną. Sutarėme, kad ir aš skrisiu kartu. Skrisdavome lėktuvu „An“ - va

dindavome Anuška. Šioks ar toks lėktuvas, bet pir pir pir irnupirpina iki tikslo. Pavėlavau į lėktuvą - jis jau riedėjo, oaš išlėkiau iš priešakio ir ėmiau mojuoti - sustokit, lyg taibūtų taksi. Nė į galvą neatėjo, kad galima pakliūti po ratais.Na, ir sustojo, nuleido laiptukus. Pamelavau, kad turėjau taip

194



elgtis, nes skubu j laidotuves, o iš tikrųjų lėkiau paskui kavalierių. Dabar galvoju: Viešpatie, nejaugi tai buvau aš?

Meilė atskriedavo pas mane motociklu. Turėjau iš Amerikos atsiųstą puikią baltą suknelę - iškirpta nugara, kliošas.

Mano kavalierius gerokai išgerdavo. Tiksliau - stipriai gėrė.Vėliau, kai jau buvome seniai išsiskyrę, jo blaivaus niekadanesutikdavau. Tuo metu, kai liepsnojo mūsų meilė, jis buvolabai su polėkiu - visą laiką skraidė. Taigi kartą atlėkė su motociklu. Pakvietė važiuoti į Kėdainius. Lėkėm ir pirmyn, ir atgal su vėjeliu - mano baltoji suknia plevėsavo vėjyje, aš tirpau

iš laimės ir meilės. Parlėkėme atgal, įvažiavome į mūsų namokiemą. Jis sustabdė motociklą ir nuvirto - buvo visiškai girtas. Nežinau, kiek promilių būtų parodęs dabartinis prietaisas - turbūt keturias ar penkias. Dabar jei kas truputį greičiaupavažiuoja, man jau baisu. Bijai ne mirties, o pagalvoji, kaipbaisu būtų tapti invalidu. Tada nieko nebijojau. O jei vėl grįž

čiau į tuos pačius metus, vėl viską pakartočiau, nes buvo smagu ne važiuoti, o skristi motociklu. Laimės valanda.

Pagalvoju, kokia jaunystė yra drąsi. Ir kaip malonu paskraidyti ne tik motociklu, bet ir ant meilės sparnų. Dabarsvarstau - iš kur mergaitei tiek drąsos, tiek valios geležinės?

Vilniuje tuomet nebuvo jokių Karoliniškių nei Pilaitės,toliausi taškai, į kuriuos Vilniuje galėjau nulėkti, buvo Žvėrynas, Antakalnis. Bet ko skristi taip arti? Toliau skristi daugįdomiau - į Nidą, Juodkrantę. Štai kur skrenda tikri paukščiai avantiūristai.

O paskui visa tai nutrūko - mes išsiskyrėme. Jis mane

pametė, nors vėliau vėl mėgino atnaujinti ryšį. Vis telefonuskambindavo ir priekaištaudavo, esą aš jį stumiu į bedugnę.Aš jam negalėjau atleisti ir prašiau mane palikti ramybėje.Esame porą kartų netikėtai susitikę, nors dabar galvoju, kadkažin ar tai nebuvo suplanuota. O gal ir ne... Jei jis nors tru-

195



pūtį išgerdavo, pradėdavo demonstruoti man neapykantą,koneveikdavo visokiais žodžiais. Daugiau tokios neapykantos iš nieko nesu patyrusi. Kodėl? Iki šiol negaliu suprasti.Kai jau buvau ištekėjusi už Jurgio, Avantiūristas man sakė:

„Mesk viską, einam su manimi gyventi." Ir vietą buvo paruošęs. Juokiausi - kur pianiną dėsim? Jis atsakydavo, kad antlubų pakabinsime. Atsisakiau - gal tai jį ir supykdė.

Visgi jo neapykanta man atrodė keista. Užuot prisiminęssmagias dienas, kaip važinėjomės, kur buvome, jis liedavoneapykantą. Kiekvienas turėjome savo gyvenimą, galėda

vome gražiai prisiminti kartu leistas laimingas akimirkas.Taip mes elgdavomės su savo vyru, su kuriuo gyvenau nesusirašiusi ir kurį palikau dėl Avantiūristo. Su juo telefonupasišnekame, prisimename įvairius momentus. Kaip JonoŠvedo vadovaujamame „Lietuvos" ansamblyje skalbiau jamkelnes vasarą upelyje kažkokiame miesteliuke per gastroles.

Džiovinome jas saulėje, o tada pasirodė, kad kelnių kišenėjebuvo penkiasdešimt rublių ir juos išskalbiau. Pinigą dėjomeant akmens, tiesinome, džiovinome. Penkiasdešimt rubliųtais laikais buvo nemažas pinigas. Buteliui mesdavomės porublį, o jei po tris, tai karališkas balius išeidavo.

Buvo dar vienas žmogus, kuris, be mano vyro Jurgio,tikrai mane mylėjo. Ir jį dėl Avantiūristo palikau. Šiandiengyvenčiau Vokietijoje - gal ir ne Vokietijoje, bet tikrai neLietuvoje.

Susitikusi tuos, su kuriais patyriau meilę, matau, kadmums kalbant net akys blizga, tarsi grįžtame į jaunas dienas,

pasijuokiame. O Avantiūristas, jei būtų galėjęs, turbūt būtųman perpjovęs gerklę. Avantiūristui buvau atsidavusi iš visos širdies. O gavau nuo jo kaip reikiant stiprų smūgį.

Meilė mane dažnai aplankydavo. Įsimylėjimo momentas yra pats žavingiausias. Tada žmogus ne vaikštai žeme, o

196



skraidai. Gal tas įsimylėjimas trumpas, bet žavingas. Romantiškas įsimylėjimas be jokių artimumų - nuostabiausias.

Ką norėčiau grąžinti iš jaunystės? Būtent įsimylėjimomomentą, nors jis gali trukti vos du ar tris mėnesius. Jauti

dygstant nematomus sparnus, siela dainuoja. Vaikštai laiminga, beveik skraidai. Tai ne tušti žodžiai - visi, kas bentkartą buvo įsimylėję, tai patvirtins. Meilė ir įsimylėjimas yralabai labai tolimi dalykai. Kol įsimylėjimas išauga į meilę,gali praslinkti metų metai.

Turiu jaunystės laikų meilę Valelį. Jis kiekvieną šeštadie

nį sėdi prie telefono - nebeprigirdi, tai bijo, kad neišgirs,kai skambinsiu. Jis mėgsta prisiminti mūsų ankstyvą jaunystę - kaip sirgau tymais Telšiuose ir kaip jis negalėdavosu manimi pasimatyti, užeiti į tą kambarį, tad sėdėdavo antkraitinės skrynios koridoriuje. Mano draugė neleisdavo joartyn, sakydama, kad Galytė negraži. Dabar jis vis klausia:

„Ar tu atsimeni, kaip sėdėdavau ant tos skrynios? Ar prisimeni, kaip kartu vaidinome?" Bet aš į tolimą jaunystę grįžtinenoriu.

Meilė visada susijusi su svajonėmis, o kai aš buvau vaikasar jauna mergina, labai norėjau būti džiovininkė, nes daugžymiųjų rašytojų, poetų mirė džiova. Tai man darė įspūdį.Galvodavau - kokia romantiška liga. Kokia kvailystė, dabargalvoju. Romantika viešpatavo visose gyvenimo srityse.Niekas nesvajodavo apie pergulėjimą - tai mūsų svajonėseneegzistuodavo. Jei įsimylėdavome aktorių, tai kaip tipažą, one mintį ausdamos, kad norėtųsi su juo pergulėti. Gyvenau

kitoje epochoje, buvome kitokie žmonės. Tačiau dabartiniogyvenimo naujovėmis nė kiek nesipiktinu - niekas nestovivietoje. Kai kurios senos moterys visas jaunas vadina paleistuvėmis, stebisi, kaip gali būti taip arba taip. Aš nesistebiu.Daugumos dabartinių merginų tikslas - ištekėti už turtin-

197



go vyro. Aš svajodavau susirgti džiova, jos svajoja ištekėti užturtingo seno vyro. Kiekvienam savo svajonės.

Turėjau ir tebeturiu avantiūrizmo. Man patinka avantiūristai, pavyzdžiui, Che Guevara - gražuolis daktaras, viskąmetęs dėl idėjos ir išėjęs velniai žino kur. Ar tai ne avantiūrizmas? Dar ir koks, idėjinis avantiūrizmas. Aš iki idėjinioavantiūrizmo negalėčiau prieiti. De Gaulle’is, Che Guevara -tokie vyrai man patinka. Jie išdidūs ne išoriškai, o vidumi.Kovojantys už idėją iki mirties. Tegul j gabalus kapoja, jieneišduos idėjos. Argi tai ne žavu? Grįžusieji iš užsienio pa

sakoja, kad jaunimas mėgsta marškinėlius su Che Guevarosatvaizdu. Tegul vaikšto - būtų baisu, jei vaikščiotų su Stalinoar Hitlerio atvaizdu.

Jei žmogus nė kiek neturi avantiūrizmo, rizikos gyslelės,toks žmogus yra nuobodybė. Nors truputį linkęs rizikuotiyra įdomesnis.

Mano didžioji gyvenimo meilė vyras Jurgis nebuvo avantiūristas, bet nebuvo ir nuobodybė. Turėjo subtilų humoro

jausmą, buvo geras mano draugas, buvo vyras, ištirpdęsmano ledkalnį, todėl jį mylėjau daugiau negu keturiasdešimtmetų ir tebemyliu iki šiol, nors jis prieš penkerius metus iškeliavo anapus.



J I A R T Ė J A

Puikiai žinau. Ji artėja. Mirtis.Mano biologinio laikrodžio mechanizmas jau genda, už

sikerta ir, jaučiu, greitai sustos. Vakarais laistau gėles balko

ne - rodos, ką tik lapeliai mezgėsi, vis juos girdžiau, bet pagelto, nuraudonavo. Vijokliai man tarsi kalba - žiūrėk, vėl metųnėra. Dar pasenau. Ir kodėl taip greitai? Kuo žmogus esi vyresnis, tuo greičiau bėga laikas. Patiriu tai savo kailiu, norsanksčiau j tokias vyresniųjų kalbas nekreipdavau dėmesio.

Kur papulsiu sustojus biologiniam laikrodžiui, nežinau.

Turbūt ten dienos nei ilgėja, nei trumpėja. Kai šventas Petras danguje rikiuoja, kas kur eis, manau, dar turėtų būti atskiras maišas kvailiams. Jame turėčiau atsidurti aš. | pragarą keliauti netinku, nes nesu padariusi mirtinų nuodėmių.Na, nežinau, gal dar padarysiu. Gal paskutinę savo gyvenimo dieną padarysiu mirtiną nuodėmę - to nežino nė vienasžmogus. Rojuje - nuobodulys. Pati prašyčiau, kad ten neskirtų. Į kvailysčių prisidirbusiųjų kompaniją man - pats tas,nors jei matuosime pagal dabartinio gyvenimo madas, seksolaisvę, tai mūsų gyvenimas buvo vienuolynas, davatkynė. Ogal atsidursime kitoje planetoje?

Kur mano jaunystė? Už kalnų - kaip saulė, bet skirtumastoks, kad saulė vėl patekės, o mano jaunystė - niekada. Jaunystėje man atrodė, kad niekada nebūsiu sena, baisiai nemėgau senų žmonių. Kai mano mama pradėjo senti, man tailabai nepatiko. Nepatikdavo, kad ji ne taip vikriai atsistoja,

199



nors ir aš dabar tokia pati. Nepatikdavo, kad ji valgydavo susilenkusi. Aš nesusilenkiu, todėl amžinai apsidrabstau. Užtaiį lėkštę nosimi nežiūriu. Kartais pajuntu, kad ko nors nebegaliu padaryti taip, kaip anksčiau dariau. Tada labai negra

žiai nusikeikiu. Ir pasakau: „Ak, tu prakeikta sene." Pati savekeikiu, jei ką padarau ne taip.Jaučiu, kad nebesu tokia mikli, nors laiptais užlipu gana

greitai, nedustu, dėl to negaliu skųstis. Duok Dieve, kad nesulaukčiau blogesnės savijautos. Su vienmetėmis man sunkubendrauti, nes jos kalba vien apie ligas. Turiu vienintelę kla

sės draugę, su kuria galiu pakalbėti ne apie ligas, o apie tai,kur kokį kremą nusipirkti. Parekomendavau vieną ir ji manpaskui dėkojo, kad oda nebedžiūsta.

Moters gyvenimas prasideda ne nuo keturiasdešimties,kaip dabar madinga sakyti. Mano manymu, jis prasidedamaždaug nuo trisdešimt dvejų ir tas nuostabus žydėjimas

tęsiasi iki keturiasdešimt penkerių-penkiasdešimties. Patscinkas. Jei tą laiką vaizduočiau paveiksle, tepčiau riebiausiais,sodriausių spalvų, geriausios kokybės dažais. Tai žydėjimasir išorėje, ir viduje, bet būna visaip - vieni nuokalnėn pradeda riedėti anksčiau, kiti vėliau. Vėliau tekančios pasirenka

labiau vykusius vyrus, nes turi daugiau patirties. Sėkmingiaupasirenka ir tekančios antrą kartą. Mano tėvo pamotė prancūzė sakydavo: „Pirmoji santuoka - tai bandymas, antrojiyra tikra." Taip kalbėjo moteris, dainavusi Sankt PeterburgoMarijos teatre.

Žmogaus gyvenimo antros pusės nevadinčiau nuokalne.

Žmogus tada būna subrendęs visiems reikalams - kūniškaimeilei, profesijai, šeimai. Charakteris dėl amžiaus nesikeičia,tik poreikiai skiriasi. Tai, kas anksčiau atrodė labai svarbu,tampa ne taip svarbu, atsiranda kas nors kita labai svarbaus.Būna laikas, kai labai svarbu flirtuoti, džiaugtis kitų dėme

200



siu. Nori, kad tavimi žavėtųsi. Paskui tai nebe taip svarbu,nors ir malonu, bet jau nebesviedžia tavęs j pasitenkinimoaukštumas.

Pradedu stipriai jausti amžių - apsukos nebe tos. Mano

parketas mastikuojamas - lakuotas parketas man primenaambulatoriją arba gimdymo namus. Pati parketą išsiblizgindavau, o tai reikia daryti atsiklaupus ant kelių. Pastebėjau,kad jau ėmiau vengti šio darbo. Mieliau plauti indus, tvarkytis drabužius. Pradėjau nekęsti lyginimo - o anksčiau lygindavau, lygindavau. Adata visą gyvenimą buvo mano priešas,

ir dabar tas pats. Mėgstu laistyti gėles, niekada nepamirštuto padaryti. Tai tarsi įgimta, nekankinanti pareiga. Nesu didelė tinginė, negaliu būti be darbo.

Keliuosi labai anksti ir be darbo nesėdžiu. Kartais netkam nors paskambinti neturiu laiko. Dabar technika daugką padaro už žmogų, o anksčiau visą gyvenimą skalbdavo

me rankomis, lygindavome. Pasibaigus karui dar kurį laikąsu tėvais turėjome gaspadinę, kuri tvarkė mūsų namus, betpaskui jau aš buvau namų skalbėja ir virėja, viską dariau. Prižiūrėdavau savo vyrus - skalbdavau džinsus, kelnes. Dabargeriau dvi dienas nevalgyčiau, bet nuneščiau į valyklą.

Kaip skaniai gamindavau zrazus, farširuotus pomidorus, viščiukus farširuodavau - dabar nebemokėčiau. O kaipmezgiau - primegzdavau megztinių, sijonų, suknelių. Megzti irgi nebemoku, pati stebiuosi, kaip esu numezgusi tą ir anądrabužį. Kiek siūlų dar turiu nuo tų laikų. Pirkdavau gerus,tikrus vilnonius siūlus.

Įlipu į troleibusą, priguža pilnas autobusas mokinukų,stumdosi, juokiasi. Į juos žiūrėdama galvoju - jei būčiau jųamžiaus, kiek dabar būtų veiksmo ir man, kiek visko pridarytume, sugalvotume, prifantazuotume.

Telefonu pakalbu su režisieriumi Vytautu Dabašinsku,

201



gimusiu trisdešimtaisiais. Jo žmona mirusi, jis gyvena vienas - tiesa, turi katiną. Sako iki parduotuvės pats nueinantis.Tačiau apie mirtį mes su juo niekada nekalbame. Pagalvoju,mano mama mirė aštuoniasdešimt šešerių, man suėjo aštuo

niasdešimt treji. Būdama tokio amžiaus nuoširdžiai džiaugiuosi, kad dar žinau, kokia mano pavardė ir kur gyvenu.Labiausiai bijau, kad nepradėčiau plaukioti mintyse. Bijauprarasti atmintį.

Tyla aplink mane, rodos, net skamba. Gyvenu vienatvė je, bet dėl to nesisieloju, nes žinau, kad man nedaug liko.

Vienišumas ir vienatvė - skirtingi dalykai. Vieniša jaučiausi po Jurgio mirties. Pusantrų metų niekur nėjau, su niekuonebendravau, o dabar vienišumas išnyko - susitikinėju suskaitytojais, einu į kai kuriuos jubiliejus, šventes. Visadamielai lankausi Mindaugo dienos minėjime Prezidentūroje.Vienišumas praėjo, liko tik vienatvė.

Mano visi artimieji po vieną išėjo, likau viena. Vienatvėturi savo spalvas. Kiekvieną dieną prisimenu Jurgį. Visamebute pilna jo rūpinimosi manimi, namais liudijimų - tas patobulinta, tas prisukta, tas pritvirtinta. Spintoje radau rūpestingai prikaupta cukraus, kruopų, kad šeima neliktų be nieko, jei kas. Apie tai net nežinojau. Penkti metai aš su juo kasvakarą atsisveikinu, pasakau labanakt. Vienišumas yra baisus, kai esi užmirštas, pamestas. Vienatvė - rami, prisitaikiauprie jos. Kartais susigraudinu, bet vėl suprantu, kad tai yradabartinis mano gyvenimas - gyventi po to, kai visi manonamiškiai vienas po kito išėjo. Dūšioje vis tiek jaučiuosi juos

turinti. Dūšioje aš ne vieniša. Esu patenkinta - nugyvenaudaug dienų, mėnesių ir metų. Daug mačiau, gyvenimas apdovanojo mane įspūdžiais. Dabar tik pasijuokiu iš savo jaunystės skrajojimų, kvailysčių. Nuodėmių nedaug padariau,bet kvailysčių - apsčiai.

202



Į mirtį žiūriu labai ramiai. Turiu vyro urną su pelenais.Bus ir mano urna. Į išėjimą žiūriu be streso.

Mano tėvas labai skubėjo numirti. Atrodė, kad jis skuba anapus - pas daktarus nėjo, ligos nesigydė, vaistų negė

rė. Gyvenime jo gulinčio lovoje nemačiau. Per tiek metų galbent gripu sirgo, bet to niekada nemačiau. O paskui atrodė,kad jis skuba numirti. Kadangi esu jo charakterio, pajutau,kad ir aš jau skubu.

Prieš kurį laiką patyriau širdies infarktą, bet apie tai visai negalvoju. Kaip rūkiau, taip ir toliau rūkau. Gyvenu tokį

pat gyvenimą, kokį gyvenau iki tol. Man po infarkto medikai leido surūkyti per dieną šešias cigaretes. Kartais surūkaupenkias, kartais septynias. Negalvoju, kad jei neklausysiu, kąliepė daktaras, tai numirsiu. Savęs nepopinu, jei kiek pamaudžia širdį, nepuolu gerti vaistų, lašintis kokių lašelių. O ko turėčiau saugotis? Kiek man liko? Visiems linkiu - nebijokite.

Visi žinome, kad anksčiau ar vėliau išeisime, o staigi mirtisyra žmogui didžiausia gyvenimo dovana. Išeiti staigiai ir lengvai - daugelio vyresniųjų svajonė. Deja, ne visiems likimastoks maloningas - nesimėto infarktais į kairę ir į dešinę.

Gyvenime nejaučiau širdies, maniau, kad jos neturiu. Okai tai įvyko, labai apsidžiaugiau. Ačiū Dievui, širdies liga. Taibus trinkt, ir viskas. Nereikės man kankintis ir kitų žmoniųkankinti. Labai nenorėčiau tapti kam nors našta. Infarktas -gera liga, griūsi, ir viskas. Reikia sakyti ačiū Dievui. Tai ne vėžys, dėl kurio žmogus priverstas kentėti didžiausias kančias.

Puikiai žinau - tokio amžiaus žmogų bet kurią dieną gali

užpulti liga. Jei susirgčiau baisiąja onkologine liga, nesileisčiaunei švitinama, nei gydoma chemija. Sužinojusi pasakyčiau -viso gero. Kai Egmontui Jansonui pasakė vėžio diagnozę, jisišėjo, nesigydė ir be jokios pompos, be jokių transliacijų pertelevizijas mirė.

203





Vilnių ir ieškoti dvylikos aukštų namo, nuo kurio būtų galima nušokti? Aš bijočiau nušokti, o jei ateitų medikas suleistivaistų, nė kiek nebijočiau. Manau, kad žmogus turėtų būtipats pareiškęs savo valią dėl eutanazijos ir tam tikru atveju

jam tai būtų pritaikyta.Esu ir už organų transplantaciją. Esu per sena, bet jei būčiau jauna, būtinai prašyčiau, kad mano organai būtų persodinti, jei man jau niekas nebegalėtų padėti. Betgi esu persena - kam reikalingi sukiužę senos bobos viduriai?

Nemėgstu lankytis kitų laidotuvėse, nenoriu ir kad

mane šarvotų. Kai numirsiu, mano priesakas yra toks - jokių žmonių, jokių gėlių, jokių šarvojimų. Krematoriumasir, kai mūsų su Jurgiu urnos jau stovės greta, norėčiau, kadpopas pašventintų, nes mano vyras buvo stačiatikis. Man jųtikėjimas pradėjo patikti. Patinka ir tai, kad jų šventikai turižmonas, vaikų, jiems leidžiama gyventi normalų, žmonišką

gyvenimą. Jie neverčiami veidmainiauti, gyventi dvejopogyvenimo.

Jeigu net ir jaunas žmogus mirė, greitai išėjo, nereikia labai liūdėti - jam neteko ilgai kankintis. Juk vis tiek anksčiauar vėliau visi iškeliausime. Nieko niekam nepavydžiu, tik pavydžiu gavusiems karališką - staigią mirtį. Dėl to pavydžiuBroniui Talačkai. Mudvi su Julija Adamkevičiene iš „Petraičių šeimos" šnekėjome, kad labai gaila Broniuko, bet kaip

jam pasisekė nesunkiai numirti. Gailiu visų, kuriems tenkailgai kankintis, patirti skausmus. Visi žinome, kad sunkiai serga prezidentas Brazauskas, ir man jo dėl to labai gaila.

Keista, kad net sapnuose niekas nepapasakoja, kaip yrakitame pasaulyje, ar ten pavyko susirasti savo kompaniją.Mes su vyru buvome lyg vienas kūnas ir viena siela. Kartaistaip norėčiau, kad jis man sapne ką nors papasakotų apie gyvenimą anapus. Ne, niekada nepapasakoja.

205



Esu labai ryškiai ir siaubingai sapnavusi tėvą. Jeruzalėjetėvui buvo paskirta vila, dažnai ten vasarodavome. Sapnuo

ju, kad sėdžiu vilos prieangyje ir ateina tėvas. Apsirengęstaip, kaip jis mėgdavo - su neperšlampamu apsiaustu. Mo

terys jį pamačiusios pradėjo bėgti į šonus. O jis man sako:„Matai, kaip jos išsigando mane pamačiusios. O tu nebijai."Patvirtinau, kad nebijau. Tada jis tame sapne sako: „Zinai,mano skrandį dabar rodo studentams. Universitete laiko jįspirite, o aš gyvenu kaip gyvenau." Po to sapno ir tėvo mirtiespraėjo gal kokie treji metai. Kudirkos gatvėje lipu nuo kalno

laiptais žemyn ir susitinku garsųjį chirurgą Praną Norkūną.Pasiskundžiau, kad man skrandį pagraužia. Jis atsakė: „Ko ginorėti. Mama ir tėvas skrandininkai buvo. O jei nori pamatyti tėvo skrandį, ateik, Universitete yra, rodau studentams."Nuščiuvau. Viskas buvo taip, kaip tėvas man sapne pranešė.Visam gyvenimui įsidėmėjau vietą, kurioje apie tai kalbėjau

su Norkūnu. Kartais mums rodomi ženklai, bet kažkodėlmes jų nepastebime.

Išeinant galbūt lengviau religingiems žmonėms. Aš, norsprimityviai netikiu, kad Dievas yra senukas su žila barzda,manau, kad kažkas yra. Bet kas? Kai kuriomis šventomis tie

somis man sunku patikėti. Na, nekaltu prasidėjimu niekaipnegaliu patikėti. Netikiu, kad Mariją gyvą į dangų paėmė.Kas paėmė? Ateiviai? Tikiu, kad Kristus gyveno, bet jis buvoekstrasensas, todėl galėjo išgydyti tuos, kurie juo tikėjo. Jisbuvo nuostabus žmogus. Dabar tokių nebėra. Tikiu, kad jispadėjo vargšams. Galėjo būti tokių realių įvykių ir galėjo gy

venti toks nepaprastas žmogus.Jo motiną Mariją aš gerbiu, nes ji turėjo tokį sūnų. Nea

bejoju, kad ji darė jam įtaką ir ne be jos pagalbos, patarimų jis padėdavo žmonėms. Ar jis kėlėsi po mirties? Niekas nežino. Jis turėjo ištikimų mokinių ir prijaučiančių, tad jie galėjo

206



slapčia paimti jo kūną ir kur nors paslėpti, nuritinę akmenį.Tais laikais, kai Kristus gyveno, jei būčiau buvusi jauna, kogero, irgi būčiau paskui jį vaikščiojusi toje minioje. Juk jisbuvo įdomus, būtų man imponavęs.

Vytukas Kernagis irgi sakydavo: „Netikiu, kad Dievu

lis yra senas diedukas, sėdintis ant debesėlio." Ir aš netikiu.Na, Vytukas dabar jau žino teisybę, mes - dar ne. Manau,pomirtiniame gyvenime visiškai kiti reikalai, bet vis tiek įdangų tarp tų visų gerųjų nenorėčiau - ten nuobodu. Nemėgstu nuobodžių kompanijų.

Gyvenu viena. Esu vieniša, labai vie

niša, bet džiaugiuosi, kad gyvenu savonamuose, kuriuose man labai gera.Gyvenu tokioje ramybėje ir tylo

je, kad man ta tyla zvimbia ausyse. Dabar taip yra, bet visasmano ankstesnis gyvenimaspraėjo ne vienatvėje. Gyvenausu tėvu humoristu, su mamair jos keistumais. Mano vyraikiekvienas buvo su savo cvekuar be cveko. Man atmokėta keturiasdešimt dvejais gyvenimo suJurgiu metais.

Būdavo, išeinu į parduotuvę. Kartaisužtrukdavau kiek ilgiau - mėgdavau užeitiį skudurynus pasidairyti, tai grįžtančios manęs jau Jurgislaukdavo balkone ir iš tolo mojuodavo ranka. Aš jam atsakydavau. Dabar jau penkti metai grįždama iš miesto visuometpamojuoju tuščiam balkonui, bet ne iš įpročio, o su mintimi,

kad mojuoju Jurgiui. Visada labai ramiai pamojuoju iš tospačios vietos.

207



Mano gyvenimo pabaiga yra įdomi, kaip ir visas gyvenimas. Kokius įdomius laikus teko išgyventi - ir dabar gyvenu įdomiu metu. Paskutinės mano gyvenimo šioje žemėjedienos yra įdomios - nežinau, kas bus rytoj, kiek rytoj bus

sumažinta mano pensija ir padidintas mokestis už šildymą.Gyvenau nuostabiu laiku, kai balete šoko Galina Ulanova, kai Italijoje dainavo Beniamino Gigli, kai Lietuvojespindėjo Kipras Petrauskas, grožėjausi Jurgio Karnavičiausopera „Gražina", klausiausi operos solistų - Antaninos Dambrauskaitės, Karmensitos atlikėjos Zaunienės, Juozo Mažei

kos, Antano Kučingio, Ipolito Nauragio, Vladislavos Grigaitienės, kuriai dainuojant tinkas krisdavo nuo lubų.

Elzbieta Kardelienė buvo išskirtinis ir vienintelis koloratūrinis sopranas. Ji - mano vaikystės Rozina iš „Sevilijoskirpėjo". Prisimenu, kaip dainuoti pradėjo Virgilijus Noreika - jaunutis, lieknutis, aukštas. Irena Milkevičiūtė, Gelia

mas Grigorianas - visus juos mačiau, girdėjau jų karjerospradžioje. Laimė buvo matyti Mstislavo Dobužinskio scenografiją. Teko pažinti šių laikų talentą, kuris deramai nebuvo pripažintas Lietuvoje - Saulių Sondeckį. Tikras talentas -ir mano sutiktas dailininkas Augustinas Savickas.

Tik dabar suprantu, kokia tai buvo laimė juos pažinti -tada nevertinau. Kokia laimė, kad mano gyvenimas ilgas irper jį mačiau didelių žmonių. Va Čiurlionio neteko matyti,bet jo sesuo profesorė Jadvyga Čiurlionytė buvo mano dėstytoja. Ji išoriškai atrodė labai kukli, bet visada turėjo tvirtąnuomonę ir ją gindavo, buvo principinga. Ji dėstė liaudies

muzikos paskaitas. Aš dievinau operas, o ji - kamerinę muziką. Kartą jai pasakiau, kas ten gali būti gražaus, kai susėdaketuriese ir džyrina strykais. Ji man leido suprasti, kad dėltokio požiūrio esu tamsos įsikūnijimas.

Visą laiką sukausi tarp tokių žmonių, kad dabar galiu sa

208



kyti - kokia esu laiminga. Laiminga, nes įkrauta nuo vaikystės - kroviau, kroviau į save ir dabar dar kraunu.

Gimiau tuščias ąsotis ir į tą ąsotį pirmiausia krovė viską,kas gera, tėvai - kiekvienas savaip.

Per tėvus gavau galimybę bendrauti su žmonėmis, kuriedabar yra tapę legendomis. Ąsotis pildėsi. Net nekenčiamospianino pamokos buvo papildymas, nors šio instrumentoiki šiol nekenčiu.

Studijuojant Konservatorijoje man didžiausią įspūdįpaliko kompozitoriaus Jurgio Karnavičiaus žmona. Ji man

labai daug davė, į mane prigrūdo šviesos ir muzikos žinių.Buvo bendravusi su Antoine’u Cui, Modestu Musorgs-kiu. Ji buvo aristokratė ir mačiusi daug gyvenimo. Dabar,kai pamatau jos marčią Sigutę Stonytę, man ir iš jos sklinda kažkokie ypatingi spinduliai. Stonytė dažnai teisėjaujaLRT muzikiniame projekte „Triumfo arka“. Jei ji ten ką nors

pasako, man šventa. Jaučiu tos ypatingos šeimos tradicijųtąsą, mano nuostabios mokytojos Ninos Karnavičienėskelio tąsą - nors Sigutė ne jos duktė, bet kultūra tęsiama.Tos kultūros ir aš gavau, nors pati kilusi iš kultūringų namų,kur pakako intelekto. O „Triumfo arkoje" dainuojamas ari

jas visas moku atmintinai itališkai. Juk pagal dokumentusesu muzikologė, tad turėjau tas arijas išmokti, be to, operamane visada žavėjo, skirtingai negu teatras.

Žinoma, į mane daug ką krovė ir garsieji muzikai, kuriųnuotraukos dabar kabo ant anapilin iškeliavusiųjų sienosMuzikos ir teatro akademijoje - Eduardas Balsys, Julius Ju

zeliūnas, Antanas Budriūnas, Jonas Bendorius, AleksandrasKačanauskas, Rimskio-Korsakovo mokinys KonstantinasGalkauskas ir dar visa plejada profesorių. Kiekvienas jų kažką man davė, bet Kamavičienė sklidinai pripildė mano ąsotį.

Kai nueinu į Antakalnio kapines, tai kapinių apačioje

209



išsirikiavusi visa mano profesūra - Antanas Račiūnas, Stasys Vainiūnas, puikiai prisimenu skulptorių Juozą Mikėną.Palypėjusi į „antrą aukštą", kur yra mano mamos kapas, matau kitų, kuriuos pažinojau, pavardes - Albinas Žukauskas,

kuris mane mėgo, turiu jo užrašytą knygą, aktorius JuozasKanopka. O kai dar aukščiau užlipu, tai matau - visi savi,nėra su kuo būčiau negėrusi, mano draugai - profesoriusVišomirskis, operatorius Petras Abukevičius, aktoriai StefaNosevičiūtė, Jonas Čepaitis. Pilna jaunesnės kartos žmonių:Vytautas Kernagis, Jurga Ivanauskaitė. Pasijutusi savų būry

je, staigu susizgrimbu - kaip, jų jau nėra?Gal todėl nebijau nei senatvės, nei išeiti iš šio pasaulio,

nes išeisiu pilna, prikrauta įspūdžių, susitikimų, meilės. Matau išėjusių - Jurgio, mamos, tėvo siluetus. Matau Kaunogaują ir net aviną Jurkų. Ryškiai matau neseniai mirusią RitąVariakojytę, savo vaikystės draugę iš Astravo dvaro, nors iš

tiesų jos nebuvau mačiusi jau kelias dešimtis metų. Kitossavo draugės, kuri dabar guli patale dėl insulto, matau gražiustamsius plaukus - jie ilgi ir natūraliai sukasi. Ant jos galvosvisada pūpsojo kupeta gražių plaukų. Netikiu poltergeistais,bet jaučiu artimuosius. Žiūrėjau televizorių ir staiga pajutau - Jurgis čia, bet tai momentiniai pojūčiai, labai trumpi.Negaliu pati sau užginčyti to, ką jaučiu.

Savo gyvenimą matau per epochų pasikeitimus. Mačiauvienokius traukinius, paskui kitokius, vieno dizaino lėktuvus, paskui - visai kitokio. Technika - tikra pasikeitusiomano gyvenimo liudininkė. Ar kada galvojau, kad mašina

pati už mane skalbs rūbus, juk seniau jei kas tai ir darė, tainebent namų šeimininkė. Kokia laimė buvo turėti šaldytuvą,

juk seniau reikėdavo stiklainį kišti į šaltą vandenį, o sviestąapiberti druska. Dabar galvoju - kaip gyvenčiau be šaldytuvo. O gyvenome, ir ilgai. Ir nemirėme dėl to.

210



Namai iš medinių tapo stikliniai. Jei būčiau turtinga, taistatyčiausi tik medinę vilą, tokią, kokias statydavo prieš karąPalangoje, o dabar kai kurie namai man panašūs j dėžes arbagardus. O kam man gardas - užtenka, kad avinas Jurkus gar

de gyveno. Per ilgą gyvenimą pamatai labai daug. Ir vien dėlto yra laimė ilgai gyventi.Visko mačiau - pradedant Jurkumi, baigiant karais. Prisi

menu, kaip buvo numesta pirmoji atominė bomba - rusamsbuvo siaubas, kad jie neturi tokio ginklo. Rodė žuvusiųjų,sugriautų miestų - Hirosimos, Nagasakio nuotraukas. Tiek

pati mačiusi, visiems linkiu gyvenimo, kuriame būtų daugįvykių, daug meilės, juk tai ir yra gyvenimas.

Žiūrėjau filmą apie prancūzų dainininkę Edith Piaf.Niekada nebuvau didelė jos gerbėja, bet prisiminiau josdainą „Aš nieko nesigailiu". Visą vakarą dainavau šią dainą.Dainuodama mąsčiau - kokie teisingi žodžiai. Aš taip pat

absoliučiai nieko nesigailiu. Būna, kad save pakritikuoji, pagalvoji, kad kai kam, kas nuoširdžiai mylėjo, galbūt buvaiper žiauri. Buvo vienas žmogus, kuris mane labai mylėjo.Dabar jį dažnai prisimenu, ypač paskutinį mūsų susitikimą.Jis mirė staigiai. Kai apie jį galvoju, matau, kad neįvertinau.

Aš jį irgi mylėjau, bet kai atsirado kitas, man buvo labai paprasta ir lengva šiurkščiai pasielgti. Dabar jau gaila ne tožmogaus, o savęs, kad tokia buvau. Bet kai esi skraidytojas,tai kartais skrisdamas atsimuši į kokį medį ar stulpą.

Nuostabi ir Piaf daina apie rožinį gyvenimą: „Aš šoku sutavimi ir matau, kad gyvenimas yra rožinis..." Kai gyvenau

Prancūzijoje, pagal šią dainą šokdavome. Ir tada tikrai buvorožinis mano gyvenimas.

Gyvenimo pabaigoje nesijaučiu nusivylusi - turėjaumėgstamą darbą, darbas man buvo viskas. Senatvėje esu patenkinta, kad mano gyvenimas nenuėjo vėjais. Patenkinta,

211



kad ir pašvenčiau, paūžiau, pasilinksminau iš tos, atsiprašau,algos. Nė kiek nesigailiu savo baliavojimų, nors turiu ką prisiminti.

Dabar didžiausi mano tikslai, - o jų reikia turėti visą lai

ką, - yra restauruoti artimųjų amžinojo poilsio vietas ir pamatyti išleistą šią, trečiąją, knygą. Kai įvykdysiu šį savo planą,tada jau galėsiu ramiai skristi, jei tik vėl ko nors nesugalvosiu. Mano tėvas iki paskutinės gyvenimo akimirkos domėjosi gyvenimu, likus kelioms valandoms iki mirties klausinėjosporto rezultatų. Ši jo savybė mane žavi. Ir džiaugiuosi, kad

esu į jį tuo panaši - gyvenimas man iki šiol įdomus.Atėjo metas, kai aš, kaip ir mano mama, galiu pasakyti

tuos pačius žodžius: gyvenau ilgą ir įdomų gyvenimą, betgali būti, kad paskutinę gyvenimo minutę pagalvosiu - Viešpatie, bet juk aš nieko nežinau apie gyvenimą.

Nors tuo, kad kažkas valdo mūsų, žmonių, skruzdėly

ną - neabejoju. Mano pažįstamas daug skaito apie žmonijosatsiradimą. Jis sako, kad mes gal bandymams čia numesti.Prisiklausai ir nebežinai, kuo tikėti. Tikiu vienu - žmogaussiela yra. Kur ji nukeliauja, kuo tampa - niekas nežino. Kartais manau - iš mūsų turbūt nieko nelieka, o kartais tikiusielos egzistavimu. Gal tai, ką jauti kitam žmogui, ir yra tai,kas liko. Visgi man artimiausias posakis - dulke buvai, dulkepavirsi. O kartais noriu tikėti reinkarnacija. Labai nenorėčiau atgimusi atsidurti tarp kokių labai tamsių žmonių, tarptokių, kurie vienas kitą valgo. Sunku apie tai spėlioti, norstenka, nes ši tema man aktuali, juk tuoj atsidursiu ten, apie

ką spėlioju. Pasilikusieji vėl taip pat spėlios, kur nukeliavauir kuo taps jie patys. Amžina mįslė.

Mano jaunystės laikų kavalieriui Valeliui lengviau, nes jis tiki: jei buvai caca, keliausi angelėliu į dangų, jei buvaikaka - ir eisi į kaką. Ne jis vienas tuo tiki. O gal ir taip? Nie

212



kas nežino. Įdomu, kaip ten, danguje, rūšiuoja - pagal ūgį,pagal grožį ar pagal protą? Man labiau patiktų, jei rūšiuotųpagal protą. Juk smagiau būti vienoje kompanijoje su Mendelejevu, Rostropovičiumi, Pavarotti.

Apie mirtį kalbėti yra kvailių darbas. Save galima ramintitik tuo - nesijaudink, juk išeisi ten, kur jau išėjo tokie žmonės kaip Niutonas, Kopernikas, senovės graikų filosofai, romėnų karo vadai - cezariai. Kai nueisiu į aną kraštą, į aukštybes, be savo artimųjų, pirmiausia ten ieškosiu dainininkoPavarotti. Vakar netyčia spustelėjau televizoriaus pultelį

ir papuoliau tiesiai į BTV pageidavimų koncertą. Išgirdauanonsą - Luciano Pavarotti dainuoja „Granadą" ir į širdįplūstelėjo šiluma. Ten išėjo tokie žmonės, tad garbė, žmogeli, tau ten keliauti.

O kol kas skendžiu vienumoje. Tylu. Nei lėktuvų, neimotociklų, kuriais skraidžiau. Ir suknelės nebe taip plevena,

nes nebe taip greitai einu, o jeigu ir einu, tai žiūriu, kad vėjaskuo mažiau pūstų. Atrodo, skrisčiau, skrisčiau, jei galėčiau,paukščio sparnus jei turėčiau. Sparnai jau pakirpti, bet likodar vienas paskutinis skrydis - ten, kur nuskrenda visi. Išvisų skraidymų liko paskutinis. Jo niekas neišvengsime. Tikvieni išskris žinodami, kad skrenda, kiti nežinodami.

Paplevėsuoti dar vieną kartą teks. Paskutinį, tačiau taipriklausys ne nuo manęs ir niekas neklaus, ar aš to noriu.Gali tekti skristi bet kurią dieną. Dienos, metų, mėnesio, valandos nežinau, tik žinau - skrydis laukia.

Visi žmonės, kurie mane mylėjo ir kuriuos mylėjau aš,

iškeliavo, iškeliavo meilė. Nieko neliko. Liko tik vėjas.



T U R I N Y S

Tos pačios dekoracijos........................................................ 7Žagarės vyšnios ir avino Jurkaus istorija........................... 11Gyvenimas po knygų..........................................................16

Skraidžiau kaip plaštakė...................................................

23Trys dienos Palangoje........................................................ 28Ši krizė man juokinga........................................................ 39Kitokia televizija................................................................ 46Moterys, gerbkime mergautinę pavardę!.........................63Linksma mokyklos vergija................................................. 66Prezidente tikiu

..................................................................73

Humoras amžinai gyvas....................................................89Joninės ir Oninės................................................................ 92Mano dvasinė anatomija...................................................98Scenos žmonės................................................................. 109

Briuselis patarė.................................................................

128Teisybės ieškotojos dukra ............................................... 134Kas ką apspjovė?............................................................... 154Be gimimo dienų.............................................................. 159Vaistai nuo visų ligų......................................................... 162Griovimo virusas.............................................................. 168

Tame pačiame name........................................................

173KGB šešėlis....................................................................... 183Meilės aidas..................................................................... 191Ji artėja ............................................................................. 199





Dauguvietytė, GalinaDa403 Dialogai su savimi / Galina Dauguvietytė ; [sudarytoja Inga Liutkevičienė]. -

Vilnius : Tyto alba, 2010. - 212, [3] p .: iliustr., portr.

ISBN 978-9986-16-744-0

Trečiojoje knygoje garsiojo Lietuvos televizijos serialo „Petraičių šeimoje" re

žisierė Galina Dauguvietytė - ta pati sąmojinga, dirbtinio rimtumo ir pasipūti

mo nepripažįstanti, vidiniu aristokratizmu traukianti asmenybė. Jos teigimu, ši

knyga atviresnė. Joje Galina Dauguvietytė dalijasi anksčiau nepasakotais atsi

minimais, mintimis įvairiomis temomis - nuo šiandienos aktualijų iki gyvenimo ir mirties klausimų.

Tiražas 5000 egz.

SL 1686. 2010 01 25. 8,50 apsk. 1.1.Išleido „Tyto alba", J. Jasinskio g. 10, LT-01112 Vilnius,

tel. 2497453, info(a)tytoalba.ltSpausdino UAB „Logotipas“, Utenos g. 41a, LT-08217 Vilnius

UDK 888.2-94+792.071 (474.5) :929

GALINA DAUGUVIETYTĖ

su savimi

Sudarytoja Inga Liutkevičienė

Dailininkė Uona Kukenytė

Maketuotoja Nijolė Vilkišiūtė





\

„ D ia logai su sa v im i “ - tre čio ji televizijos režisierės

Galinos Dauguvietytės knyga po „Perpe tuum m ob i le" (2002) i r

„Post sc riptu m " (2006). Apie ką autorė kalba su sa vim i i r skaitytojais?

APIE SĖKMĘ. Kai išnešu šiukšles, man net bomžaipasako „Laba diena", nors iš manęs butelių jie

negauna - neturiu.Girdėjau, kalėjime iš mano knygų liko tik

skuteliai - jos ėjo iš rankų į rankas.

APIE MEILĘ. Per visą žmogaus gyvenimą

išli k i j ilė Ž i

Documents

Galina Dauguvietytė - Dialogai su savimi.pdf