gražūs, be to, gerai atrodys nuotraukoje, kai jis fotografuosis bir-želio mėnesį keldamas kandidatūrą.

Nėra nė kalbų – Grinas jau rengiasi gubernatoriaus rinkimų kampanijai. Žiniasklaida gyrė jo įstaigą. Visi pastebėjo, kad jis ėmė skirti daug dėmesio savo išvaizdai. Vedamajame straipsnyje buvo parašyta: kadangi dabartinis gubernatorius puikiai dirbdamas pos-te praleido net dvi kadencijas ir Griną įvardijo kaip tinkamiausią įpėdinį, gali būti, kad Grinas ir bus išrinktas vadovauti valstijai.

Po šio straipsnio bendradarbiai Griną pradėjo vadinti „mūsų vadas“.

Kerė žavėjosi juo kaip teisininku, jai patiko jo dalykiškumas. Jis subūrė tvirtą, draugišką kolektyvą. Jai netiko tik vienas dalykas: kelis kartus per tuos dešimt metų jis paliko likimo valiai asistentą, kuris netyčia suklydo. Pirmiausia Grinas buvo lojalus pats sau.

Ji žinojo, kad galimas paskyrimas teisėja pakėlė jos vertę jo akyse. „Panašu, kad mes abu plauksime į platesnius vandenis“, – kartą tarė jis reto veržlumo ir draugiškumo protrūkio valandėlę.

Dabar jis pakvietė:– Užeik, Kere. Tiesiog norėjau asmeniškai paklausti, kaip lai-

kosi Robina. Kai sužinojau, kad vakar teisėjo prašei nukelti po-sėdį, sunerimau.

Ji trumpai papasakojo jam apie vizitą ir patikino, kad viskas gerai.

– Juk avarijos metu Robina buvo su savo tėvu, ar ne? – pasi-tikslino jis.

– Taip. Vairavo Bobas.– Tavo buvusį vyrą turbūt apleido sėkmė. Nemanau, kad jam

šįkart pavyks išsukti Viksą. Kalbama, kad pagaliau jis bus pričiup-tas, tikiuosi, jiems tikrai pavyks. Jis tikras vagis ir net blogiau. – Rankos mostu jis parodė, kad pokalbis baigtas. – Džiaugiuosi, kad Robina sveiksta, žinau, kad tu viskuo pasirūpinsi. Šiandien tau kryžminė teisiamojo apklausa, ar ne?

– Taip.– Pažinodamas tave beveik jo gailiuosi. Sėkmės.

VIRSELIS

30

Pirmadienis, spalio 23-ioji

9

Praėjus beveik dviem savaitėms, Kerė vis dar išgyveno pasitenkinimą po jau pasibaigusio teismo proceso. Ji pasiekė savo – teisiamasis buvo apkaltintas žmogžudyste. Bent jau nužudytosios moters sūnūs galės ramiai augti žinodami, kad po penkerių ar še-šerių metų gatvėje nesutiks savo motinos žudiko. O taip galėjo nu-tikti, jei prisiekusieji būtų užkibę už netyčinės žmogžudystės versi-jos. Žudikui buvo paskelbtas galutinis nuosprendis – trisdešimties metų įkalinimas be teisės būti paleistam į laisvę lygtinai.

Dabar dar kartą įsitaisiusi daktaro Smito laukiamajame, iš vi-sada su savimi nešiojamo portfelio ji ištraukė laikraštį. Tai jau antras Robinos vizitas pas gydytoją, gana įprastas, todėl Kerė galėjo sėdėti ramiai. Be to, ji labai troško paskaityti paskutines naujienas apie Džimio Vikso teismo procesą.

Kaip numatė Frenkas Grinas ir spėjo visi kiti, kaltinamajam ši byla gali baigtis liūdnai. Ankstesnieji kaltinimai dėl kyšininkavi-mo prekiaujant nekilnojamuoju turtu, dėl pinigų plovimo buvo atmesti dėl įkalčių stokos. Bet prokuroras tvirtino, kad šįkart byla neturi silpnų vietų. Kai tik ji prasidės, pergalė garantuota. Jau kelias savaites buvo renkami prisiekusieji ir, regis, tam nebuvo matyti nei galo, nei krašto. „Nėra abejonės, kad tuo labai džiau-giasi Bartletas ir Kinelenas, – galvojo ji, – mat jiems vis daugėja brangiai apmokamų valandų.“

Bobas supažindino Kerę su Džimiu Viksu, kai jie kartą netyčia susitiko restorane. Dabar ji atidžiai apžiūrinėjo jo nuotrauką – jis

31

sėdėjo šalia jos buvusio vyro prie gynybos stalo. „Atimk tą gero siuvėjo siūtą kostiumą, dirbtinę rafinuotą veido išraišką ir liks paprasčiausias banditas“, – galvojo ji.

Nuotraukoje Bobas buvo globėjiškai atsirėmęs į Vikso kėdės atkaltę, jų galvos suglaustos. Kerė prisiminė, kaip Bobas mokėsi šios pozos.

Peržvelgusi straipsnį ji įsimetė laikraštį atgal į portfelį. Pa-purčiusi galvą prisiminė, kaip ją pribloškė žinia, kai netrukus po Robinos gimimo Bobas jai pasakė sutikęs dirbti Bartleto ir par-tnerių advokatų kontoroje.

– Visų jų klientų viena koja jau kalėjime! – užprotestavo ji. – Ir antra ten turėtų būti.

– Bet jie laiku apmoka sąskaitas, – atrėmė Bobas. – Kere, jei nori, gali ir toliau likti prokuratūroje. Aš turiu kitų planų.

Po metų jis pranešė, kad į kitus planus įtrauktos vedybos su Alisa Bartlet.

„Sena istorija“, – tarė sau po priimamąjį dairydamasi Kerė. Šiandien čia sėdėjo jau kiti pacientai: atletiškas paauglys sutvars-tyta nosimi, senyvo amžiaus moteris, kurios labai susiraukšlėjusi oda išdavė jos apsilankymo priežastį.

Kerė žvilgtelėjo į laikrodį. Robina sakė, kad praėjusią savaitę procedūriniame ji praleido pusę valandos. „O kad būčiau pasi-ėmusi su savimi knygą“, – tada pasakė ji. Šįkart ji tikrai ją pa-siėmė.

„Dieve, taip norėčiau, kad daktaras Smitas skirtų tikslesnį vi-zito laiką“, – susierzinusi mąstė Kerė žvelgdama į procedūrinio duris, kurios ką tik prasivėrė.

Akimirką Kerė sustingo, o paskui tiesiog siurbte įsisiurbė aki-mis. Pro duris išėjusios jaunos merginos veidas buvo apsuptas tamsių plaukų debesies, jos nosis buvo tiesi, lūpos papūstos, po lenktais antakiais plačiai įstatytos akys. Kerė pajuto, kaip jai už-spaudė gerklę. Tai nebuvo ta pati moteris, kurią ji matė praėjusį kartą, bet labai panaši į ją. „Ar jos giminaitės? Jei jos tik pacientės, juk negalėjo daktaras Smitas padaryti jas vienodas“, – svarstė ji.

32

Ir kodėl tas veidas taip stipriai kažką jai primena, kad Kerė net naktį sapnuoja košmarus? Papurčiusi galvą ji jokio atsakymo nerado.

Ji dar kartą nužvelgė visus, susėdusius mažyčiame laukiama-jame. Matyt, vaikinas patyrė avariją ir susilaužė nosį. Bet vyres-nioji moteris – ar ji nori čia pasidaryti įprastą procedūrą – pa-tempti veido odą? O gal ir ji tikisi visai pakeisti išvaizdą?

„Ar tai nebūtų tas pats, kaip pamatyti iš veidrodžio į tave žvel-giantį nepažįstamojo veidą? – svarstė Kerė. – Ar gali pasirinkti bet kurią tau patikusią išvaizdą? Argi viskas taip paprasta?“

– Ponia Makgrat!Atsisukusi Kerė pamatė, kaip ponia Karpenter, seselė, moja

kviesdama užeiti į procedūrinį.Kerė nuskubėjo paskui ją. Kai praėjusį kartą ji paklausė regis-

tratorės, kokią moterį matė laukiamajame, ta atsakė – Barbarą Tompkins. Dabar ji galėtų paklausti seselės apie antrąją moterį.

– Ta jauna mergina, kuri ką tik išėjo, ji man atrodo matyta, – tarė Kerė. – Kuo ji vardu?

– Pamela Vort, – trumpai atsakė ponia Karpenter. – Na štai, prašom.

Ji rado dukrą neįprastai tiesiai sėdinčią ant kėdės priešais daktaro stalą, jos sunertos rankos gulėjo ant kelių. Kerė pamatė, kaip Robinos veidu nuslinko palengvėjimas, kai ji atsisuko ir jų akys susitiko.

Daktaras linktelėjo Kerei ir rankos mostu pakvietė sėstis į kėdę šalia dukters.

– Jau baigiau pooperacinę Robinos priežiūrą – ją skyriau no-rėdamas būti tikras, kad niekas neapsunkins gijimo. Robina nori ir toliau žaisti futbolą, bet ji turi man pažadėti, kad iki sezono pa-baigos žais užsidėjusi veido kaukę. Reikia pašalinti net mažiausią tikimybę, kad tie pjūviai vėl atsivers. Tikiuosi, kad po kokių šešių mėnesių jų visai nebus matyti.

Tada jo veidas įsitempė.

33

– Aš jau paaiškinau Robinai, kad daugybė žmonių ateina pas mane ieškodami grožio, kurį ji gavo veltui. Todėl jos pareiga jį saugoti. Iš kortelės matau, kad jūs išsiskyrusi. Robina man pasa-kojo, kad avarijos metu automobilį vairavo jos tėvas. Primygtinai patariu jums perspėti jį, kad ateityje labiau rūpintųsi savo dukra. Jos niekuo nepakeisi.

Važiuodamos namo Robinos prašymu jos sustojo pavakarieniau-ti restorane Valentino Ridž parke.

– Man patinka, kaip jie paruošia krevetes, – paaiškino Robi-na. Bet kai įsitaisė prie stalo, apsidairiusi aplinkui tarė: – Kartą mane čia atsivežė tėvelis. Jis sakė, kad tai geriausias restoranas.

Jos balse pasigirdo ilgesio gaidelės.„A, štai kodėl buvo pasirinktas šis restoranas“, – pamanė

Kerė. Po avarijos Bobas tik vieną kartą skambino Robinai, ir tai tada, kai ji buvo mokykloje. Atsakiklyje paliko žinutę, neva jis spėjęs, kad ji būsianti mokykloje, o tai reiškia, kad ji laikosi pui-kiai. Jokio prašymo jam perskambinti. „Teisybės dėlei, – priminė sau Kerė, – jis skambino man į darbą, todėl žino, kad, daktaro Smito nuomone, Robinai viskas bus gerai.“ Bet tai buvo prieš dvi savaites. Nuo tada – tyla.

Priėjęs padavėjas priėmė užsakymą. Kai jos vėl liko vienos, Robina tarė:

– Mamyte, daugiau pas daktarą Smitą eiti nenoriu. Jis mane gąsdina.

Kerei suspaudė širdį. Tą patį ji galvojo ir pati. Paskui jai kilo mintis, jog jis tik žodžiu patikino, kad ryškiai raudonos žymės pradings Robinai nuo veido. „Turėčiau dar su kuo nors pasikon-sultuoti“, – pamanė ji. Bet dukrai atsakė abejingu balsu:

– Manau, daktaras Smitas yra geras gydytojas, nors ir mulkis.Robina ją apdovanojo šypsena.– Vis dėlto, – tęsė Kerė, – jis nori tave apžiūrėti tik po mėne-

sio, o paskui gal visai nebenorės matyti. Juk ne jo kaltė, kad jis visai neturi žavesio.

34

Robina nusikvatojo.– Pamiršk žavesį. Jis pats didžiausias siaubūnas.Kai patiekė maistą, jos paragavusios viena kitos patiekalų šne-

kučiavosi. Robina labai susižavėjo fotografija ir dabar lankė pra-dinį kursą. Paskutinė jos užduotis – užfiksuoti rudeninių lapų kaitą.

– Parodysiu tau, mamyte, kelis puikius kadrus, kuriuos pada-riau dar tada, kai jie tik pradėjo keistis. Tos nuotraukos, kurias da-riau šią savaitę su pačia ryškiausia spalva, bus tiesiog nuostabios.

– Žinai anksčiau laiko? – sumurmėjo Kerė.– Aha. Dabar laukiu nesulaukiu, kada lapai sudžius, o paskui

kils stiprus vėjas ir ims viską gainioti. Bus nuostabu, ar ne?– Taip, nieko gražiau už viską nešiojančią vėtrą, – sutiko

Kerė.Jos nusprendė deserto atsisakyti. Kai padavėjas grąžino Kerei

kreditinę kortelę, ji išgirdo Robinos aiktelėjimą.– Kas yra, Robina?– Tėvelis čia. Jis mus mato. – Robina pašoko.– Palauk, Robina, leisk jam pačiam prie mūsų prieiti, – tyliai

paprašė Kerė. Ji pasisuko. Bobas su dar vienu vyriškiu sekė pas-kui metrdotelį. Kerės akys išsiplėtė. Antrasis vyras buvo Džimis Viksas.

Bobas kaip visada atrodė pribloškiamai. Net ilga diena teisme nepaliko ant jo gražaus veido nuovargio pėdsakų. „Be priekaiš-tų – jokios raukšlelės, viskas tvarkinga“, – galvojo Kerė. Bobo akivaizdoje ji visada impulsyviai pasitikrindavo makiažą, suglos-tydavo plaukus, timptelėdavo švarkelį.

O Robina buvo tarsi ekstazės apimta. Ji laiminga apsikabino jį.– Atsiprašau, tėveli, kad praleidau tavo skambutį.„Ak, Robina“, – atsiduso Kerė. Paskui ji pajuto, kad Džimis

Viksas nenuleidžia nuo jos akių.– Susipažinau su jumis čia prieš metus, – tarė jis. – Jūs čia

vakarieniavote su keliais teisėjais. Malonu jus vėl matyti, ponia Kinelen.

35

– Šios pavardės atsisakiau jau prieš daugelį metų. Grįžau prie mergautinės – Makgrat. Jūsų puiki atmintis, pone Viksai, – be-jausmiu balsu pratarė Kerė. Ji tikrai neketino meilikauti, kad ir jai malonu su juo susitikti.

– Taigi, atmintimi tikrai nesiskundžiu, – Viksas šiuos žodžius pavertė juokais. – Ji man visada padeda prisiminti tikrai gražias moteris.

„Apsaugok, Viešpatie“, – sausai šypsodamasi galvojo Kerė. Ji nusisuko nuo jo, nes Bobas paleido iš glėbio Robiną. Dabar jis ištiesė ranką jai.

– Kere, kokia maloni staigmena.– Kai mes tave matome, visada būna staigmena, Bobai.– Mamyte, – ėmė maldauti Robina.Kerė suspaudė lūpas. Nekentė pati savęs, kai Robinos akivaiz-

doje atžariai kalbėdavo su Bobu. Ji išspaudė šypseną.– Mes jau išeiname.

Kai įsitaisę prie stalo jie užsisakė gėrimų, Džimis Viksas tarė:– Regis, buvusi žmona tave ne itin mėgsta, Bobi.Kinelenas tik patraukė pečiais.– Kerė turėtų žiūrėti paprasčiau. Ji į viską reaguoja per daug

rimtai. Mes susituokėme per jauni. Išsiskyrėme. Taip nutinka dažnai. Norėčiau, kad ir ji ką nors gyvenime sutiktų.

– O kas nutiko tavo mergaitės veidukui?– Per nedidelę avariją supjaustė sudužę stiklai. Jai viskas bus

gerai.– Ar esi tikras, kad ji papuolė pas gerą plastinės chirurgijos

specialistą?– Taip, jis labai giriamas. Ką valgysite, Džimi?– Kokia daktaro pavardė? Gal tas pats, pas kurį lankosi mano

žmona?Bobas Kinelenas viduje tiesiog kunkuliavo. Keikė tą nesė-

kmingą atsitiktinumą, kad susitiko čia su Kere ir Robina, kad Džimis pradėjo kamantinėti apie avariją.

– Čarlzas Smitas, – galiausiai išspaudė jis.– Čarlzas Smitas? – susijaudinusiu balsu šūktelėjo Viksas. –

Turbūt juokauji.– Norėčiau.– Girdėjau, kad jis netrukus išeis į pensiją. Jis jau seniai turi

rimtų sveikatos bėdų.Kinelenas žiūrėjo išsigandęs.– Iš kur žinote?Džimis Viksas šaltai jį nužvelgė.– Seku jį. O tu atspėk, dėl kokios priežasties. Spėliodamas ne-

turėtum daug sugaišti.

37

10

Tą naktį sapnas ir vėl pasikartojo. Kerė stovėjo daktaro kabinete. Jauna mergina gulėjo ant grindų, jai aplink kaklą buvo apvyniota virvė, jos tamsūs plaukai įrėmino veidą su plačiomis, į tuštumą žvelgiančiomis akimis, pravira burna tarsi žiopčiodama rijo orą, buvo išlindęs rausvas liežuvio galiukas.

Sapne Kerė mėgino rėkti, bet pro lūpas prasiveržė tik aimana. Po akimirkos ją jau budino Robina.

– Mamyte, mamyte, kelkis. Kas atsitiko?Kerė atmerkė akis.– Kas? O Dieve, Robe, koks baisus košmaras. Ačiū.Kai Robina grįžo į savo kambarį, Kerė gulėjo atmerktomis

akimis, vis galvodama apie sapną. „Kas sukelia tą sapną? – svars-tė ji. – Kodėl jis buvo kitoks, nei praėjusį kartą?“

Šįkart moters kūnas buvo nubarstytas gėlėmis. Rožėmis. Įsi-mylėjėlių rožės.

Staiga ji atsisėdo. Štai kur šuo pakastas! Štai ką ji mėgino prisiminti! Šiandien daktaro Smito kabinete sutikta mergina ir prieš dvi savaites moteris – tos, kurios tokios panašios. Dabar ji žinojo, kodėl jos pasirodė jai tokios matytos. Žinojo, ką jos jai priminė.

Siuzaną Riardon – „Rožių žmogžudystės“ bylos auką. Tai įvy-ko beveik prieš vienuolika metų, ją nužudė jos vyras. Apie šį įvykį daug rašė žiniasklaida: meilės aistros paakinta žmogžudystė ir rožių žiedais nubarstytas gražios aukos kūnas.

„Tą dieną, kai pradėjau dirbti prokuratūroje, teismo prisieku-sieji paskelbė, kad kaltas vyras, – prisiminė Kerė. – Visi laikraščiai mirgėjo Siuzanos nuotraukomis. Esu tuo visiškai tikra, – pati sau kartojo Kerė. – Juk sėdėjau salėje, kai buvo paskelbtas nuospren-dis. Šis procesas paliko man tokį gilų įspūdį. Dėl Dievo meilės, kodėl dvi daktaro Smito pacientės tokios panašios į auką?“

86

29

Pagal nebylų sutarimą Kerė su Džefu susilaikė nuo kalbų apie bylą, kol buvo patiekta kava. Kol juodu valgė, Džefas pasakojo apie Niujorke praleistą vaikystę.

– Tada apie Naujajame Džersyje gyvenančius savo pusbrolius maniau – tikras užkampis, – prisipažino jis. – Bet kai mes persi-kraustėme ir aš čia užaugau, nusprendžiau čia pasilikti.

Dar jis papasakojo turįs keturias jaunesnes seseris.– Pavydžiu, – atsiduso Kerė. – Esu vienturtė, todėl vaikys-

tėje man patiko lankytis pas draugus, turinčius dideles šeimas. Man visada atrodė, kad smagu, kai aplink sukiojasi tikri giminės. Mano tėvas mirė, kai sulaukiau devyniolikos, o kai suėjo dvide-šimt vieneri, mama ištekėjo antrą kartą ir išsikraustė į Koloradą. Matausi su ja du kartus per metus.

Džefo žvilgsnis sušvelnėjo.– Vadinasi, iš šeimos paspirties neturite?– Ne, manau, neturiu, bet tą spragą šiek tiek užpildė Džona-

tanas ir Greisė Huveriai. Jie tikrai man labai geri – beveik kaip tikri tėvai.

Paskui jie dar paplepėjo apie teisės studijas: abu vienbalsiai sutiko, kad pirmieji metai buvo tikras siaubas, kurio jie nenorėtų dar kartą išgyventi.

– Kodėl nusprendėte tapti advokatu? – pasidomėjo Kerė.– Manau, ta mintis kilo dar vaikystėje. Mes gyvenome dau-

giabučiame name, ir viena moteris – Ana Ouvens – buvo pati

87

maloniausia iš mano sutiktų žmonių. Prisimenu, kad kai man buvo kokie aštuoneri, tekinas skuodžiau per vestibiulį, kad spė-čiau į liftą. Atsitrenkęs ją parverčiau. Kitas jos vietoje būtų pra-dėjęs šaukti ant manęs, bet ji tik atsikėlė ir pasakė: „Džefai, juk liftas atvažiuos, ir tu tą žinai“, – o paskui nusijuokė. Ji matė, koks nusiminęs esu.

– Juk ne dėl to tapote advokatu, – šyptelėjo Kerė.– Ne. Bet po trijų mėnesių, kai jos vyras metė ją, pasekusi nu-

šovė jį jo naujosios draugės bute. Nuoširdžiai tikiu, kad tai buvo laikinas proto aptemimas, tą mėgino įrodyti ir ją gynęs advoka-tas, bet vis dėlto ji dvidešimčiai metų sėdo į kalėjimą. Manau, svarbiausia frazė yra „lengvinančios aplinkybės“. Kai esu tikras, kad tokių yra, arba kai tikiu, kad kaltinamasis nekaltas – kaip Skipas Riardonas, – tada imuosi bylos. – Jis nutilo. – O kaip jūs tapote prokurore?

– Auka ir aukos šeima, – paprastai atsakė ji. – Jeigu remčiausi jūsų teorija, galėčiau nušauti Bobą Kineleną ir pasiteisinti lengvi-nančiomis aplinkybėmis.

Dorso akyse šmėkštelėjo lengvas pyktis, bet jis greitai pra-linksmėjo.

– Neįsivaizduoju jūsų į ką nors šaunančios, Kere.– Aš ir pati neįsivaizduoju... – Kiek padvejojusi Kerė pridū-

rė: – Na, nebent Robinai kiltų pavojus. Tada padaryčiau bet ką, kad tik ją išgelbėčiau. Esu tuo tikra.

Vakarieniaudama Kerė nė nepajuto, kaip ėmė pasakoti apie tėvo mirtį.

– Tada mokiausi antrame Bostono koledžo kurse. Tėtis dirbo lakūnu Pan Am oro linijose, paskui perėjo į administraciją ir tapo viceprezidentu. Kai sulaukiau trejų metų, jis mane kartu su mama visur vežiojosi. Man jis atrodė pats nuostabiausias žmogus. – Ji susitvardė. – O paskui vieną savaitgalį, kai buvau grįžusi iš kole-džo namo, jis pasiskundė prasta savijauta. Į gydytoją nesikreipė, nes neseniai buvo perėjęs kasmetinį sveikatos patikrinimą. Sakė, kad iki ryto viskas praeis. Bet kitą rytą jis neatsibudo.

88

– O jūsų mama po dvejų metų ištekėjo antrą kartą? – švelniai paklausė Džefas.

– Taip, kaip tik prieš pačią mokslų koledže pabaigą. Semas – našlys, buvęs tėčio draugas. Tuo metu, kai tėtė mirė, jis ketino išeiti į pensiją ir kraustytis į Veilį. Ten jis turi gražų namą. Jiems abiem drauge labai gera.

– O ką jūsų tėtis būtų pasakęs apie Bobą Kineleną?Kerė nusijuokė.– Jūs labai įžvalgus, Džefai Dorsai. Manau, jis būtų buvęs pri-

blokštas.Gerdami kavą jie galiausiai ėmė kalbėtis apie Riardono bylą.

Kerė atvirai prisipažino:– Kai prieš dešimt metų buvo paskelbtas nuosprendis, sėdė-

jau teismo salėje ir atmintin įsirėžė jo veido išraiška ir pasakyti žodžiai. Girdėjau daugybę kaltų žmonių dievagojimųsi, kad jie nekalti, – pagaliau, ką jie gali prarasti? – bet Riardono žodžiai mane sujaudino.

– Nes jis kalbėjo tiesą.Kerė pažvelgė jam tiesiai į akis.– Perspėju jus, Džefai, – ketinu ginčytis, nes skaitant proce-

so medžiagą man kilo daugybė klausimų – nesu įsitikinusi, kad Riardonas nekaltas. Kaip ir po vakarykščio vizito pas jį. Vienas iš dviejų meluoja: arba jis, arba daktaras Smitas. Skipas turi la-bai svarių priežasčių meluoti. O Smitas neturi. Vis dar laikausi nuomonės, kad Riardonui labai pakenkė tas faktas, kad Siuzanos žūties dieną jis kalbėjo apie skyrybas ir, matyt, įniršo sužinojęs, kiek jam tai kainuos.

– Kere, Skipas Riardonas pats užsidirbo pinigus. Jis pats save ištraukė iš skurdo, pradėjo sėkmingą verslą. Siuzana ir taip jam brangiai atsiėjo. Juk girdėjote jo pasakojimą. Apimta pirkimo manijos, šlavė viską, ko tik užsigeisdavo. – Jis nutilo. – Ne. Pykti ir garsiai apie tai kalbėti – tai vienas dalykas. Bet tarp garo nu-leidimo ir žmogžudystės – labai didelis skirtumas. Jeigu ką, net sužinojęs, kad skyrybos jam brangiai kainuos, Skipas jautė pa-

89

lengvėjimą, kad fiktyvi jo santuoka galų gale nutrūks ir jis galės gyventi toliau.

Dar jie pakalbėjo apie smulkiažiedes rožes.– Visa širdim tikiu, kad Skipas tų rožių nei pirko, nei siun-

tė, – tarė Džefas gurkštelėjęs espreso. – Jei tikėsime šia prielaida, atsiranda dar vienas veiksnys – pašalinis žmogus.

Kai Džefas mokėjo sąskaitą, abu vieningai sutarė, kad nutei-siant Skipą Riardoną svarbiausią vaidmenį suvaidino daktaro Smito parodymai.

– Na, o dabar štai kas, – toliau įtikinėjo ją Džefas. – Daktaras Smitas tvirtino, kad Siuzana bijojo Skipo ir jo pavydo priepuolių. Bet jeigu ji taip bijojo, kaip galėjo taip ramiai stovėti ir tvarkyti gėles, kurias jai siuntė kitas vyras; ne tik tvarkė, bet ir gėrėjosi jomis – bent jau Skipo žodžiais tariant. Labai keista.

– Jeigu Skipas kalba tiesą, bet mes juk to nežinome? – atsakė Kerė.

– Na, aš juo tikrai tikiu, – karštai atkirto Džefas. – Be to, nie-kas kitas nepatvirtino daktaro Smito parodymų patikimumo. Ri-ardonai su daug kuo bendravo. Jeigu jis būtų tikrai ją skriaudęs, kas nors būtų tai pasakęs.

– Galbūt, – nusileido Kerė. – Bet kodėl gynyba nepakvietė nė vieno liudytojo patvirtinti, kad Skipas nebuvo nesveikai pa-vydus? Kodėl tik du asmenys liudijo prieš daktaro Smito parody-mus? Ne, Džefai, bijau, kad pateikta informacija prisiekusiesiems neleido abejoti daktaru Smitu ir patikėti Skipu. Be to, juk papras-tai mes pasitikime gydytojais.

Namo jie važiavo tylėdami. Palydėjęs Kerę iki durų, Džefas paėmė iš jos raktą.

– Mama mane visada mokė, kad turiu moteriai atidaryti du-ris. Tikiuosi, tame neįžvelgiate moterų diskriminacijos?

– Ne, tikrai neįžvelgiu. Gal esu kiek senamadiška. – Virš jų plytėjo tamsiai mėlynas dangus, nusagstytas žvaigždžių brilian-tais. Pūtė žvarbus vėjas, ir Kerė nuo šalčio sudrebėjo.

90

Tai pastebėjęs Džefas greitai pasuko raktą ir stumtelėjęs ati-darė duris.

– Jūs ne itin šiltai apsirengusi žvarbiam nakties orui. Geriau eikite vidun.

Ji žengė per slenkstį, o jis pasiliko ramiai stovėti priebutyje. Nerodė, kad lauktų kvietimo užeiti vidun. Vietoj to tarė:

– Prieš išeidamas norėjau paklausti – ką darysime toliau?– Ketinu kuo greičiau pasimatyti su daktaru Smitu – kai tik jis

paskirs man laiką. Bus geriau, jei eisiu viena.– Na, tada pakalbėsime po kelių dienų, – tarė Džefas. Šypte-

lėjęs ėmė lipti laiptais žemyn. Kerė uždarė duris ir įėjo į svetainę, bet šviesą įjungė ne iš karto. Suprato vis dar besimėgaujanti ta akimirka, kai jis paėmė jai iš rankos raktą ir atidarė duris. Priėju-si prie lango ji stebėjo, kaip jis atbulom išvairuoja automobilį ir pradingsta gatvės gale.

„Tėtė toks juokingas“, – galvojo Robina patenkinta sėdėdama ša-lia jo jaguare. Jie apžiūrėjo slidininkų namelį, kurį Bobas Kinele-nas ketino pirkti. Jos nuomone, namelis buvo tikrai šaunus, o jis sakė juo nusivylęs.

– Norėjau tokio, kad jau nuo slenksčio galėtume slidinėti, – paaiškino jis ir nusijuokė. – Na, ieškosime toliau.

Robina su savimi pasiėmė fotoaparatą, todėl tėvas laukė, kol ji išfotografavo dvi juosteles. Nors viršūnes dengė dar plonas snie-go sluoksnis, Robina laikėsi tos nuomonės, kad apšvietimas kal-nuose tiesiog fantastiškas. Ji užfiksavo paskutinius besileidžian-čios saulės spindulius ir jie patraukė atgal. Jos tėvas sakė žinąs puikią vietą, kur galima gauti nepaprastų krevečių.

Robina suprato, kad mama ant tėčio pyksta, nes po avarijos jis nė nepaskambino jai, bet juk paliko žinutę. Tiesa, jie matosi retai, bet kai jau leidžia laiką su ja, tada tikrai būna šaunus.

Pusę septintos jie sustojo prie restorano. Valgydami krevetes, moliuskus jie plepėjo. Jis pažadėjo, kad šiemet tikrai važiuos sli-dinėti – tik juodu.

– Kada nors, kai mama išeis į pasimatymą. – Jis jai mirktelėjo.– Na, mama į pasimatymus vaikšto retai, – atsakė Robina. –

Man patiko vyrukas, kuris vasarą buvo pasikvietęs ją į kelis pasi-matymus, bet ji pasakė, kad jis nuoboda.

– Kuo jis užsiėmė?– Regis, inžinierius.– Na, kai mama taps teisėja, viskas baigsis tuo, kad ji ims su-

sitikinėti su teisėju. Juk ji bus jų apsupta.– Vieną vakarą pas mus į namus užsuko advokatas, – pasako-

jo Robina. – Jis malonus. Manau, tai tik darbo reikalai.Bobas, kuris tik viena ausimi klausėsi dukters, dabar sukluso.– Kuo jis vardu?– Džefas Dorsas. Jis mamai atnešė paskaityti didelį dokumen-

tų segtuvą.Kai tėvas nutilo, Robina pasijuto labai kalta: gal ji per daug

prikalbėjo, gal jis ant jos supyko?Mašinoje ji visą kelią miegojo, ir kai tėvas pusę dešimtos su-

stojo, labai džiaugėsi grįžusi namo.

132

44

Džefas Dorsas į duris paskambino lygiai pusę aštuo-nių ir vėl jį sutiko Robina. Ji vis dar vilkėjo raganos kostiumą. Ant akiai buvo riebiai apvedžioti angliniu pieštuku. Balta pudra dengė visą veidą, išskyrus pjūvius ant smakro ir skruostų. Suvel-tų juodų plaukų peruko sruogos plaikstėsi jai ant pečių.

Džefas atšoko atgal.– Išgąsdinai mane.– Puiku, – džiugiai tarė Robina. – Ačiū, kad atėjote laiku. Tu-

riu eiti į vakarėlį. Jis prasideda kaip tik dabar, ten bus teikiamas prizas už baisiausią kostiumą. Man jau laikas.

– Pasieksi triuškinančią pergalę, – patikino ją Džefas įeida -mas į prieškambarį. Paskui pauostė orą. – Kažkas skaniai kvepia.

– Mama kepa česnakinę duoną, – paaiškino mergaitė ir šūkte-lėjo: – Mama, ponas Dorsas atėjo.

Virtuvė buvo užpakalinėje namo dalyje. Džefas nusišypso-jo: prasivėrė virtuvės durys ir šluostydamasi rankas į virtuvinį rankšluostį pro jas pasirodė Kerė. Ji vilkėjo žalias plačias kelnes ir žalios spalvos megztuką su gobtuvu. Džefas nesusilaikė neatkrei-pęs dėmesio, kad jai ant viršugalvio krintanti šviesa paryškina auksines plaukų sruogas ir nosį išmarginusias strazdanas.

Ji atrodo kokių dvidešimt trejų, pamanė jis, bet paskui suvo-kė – šilta jos šypsena negali paslėpti akyse švytinčio nerimo.

– Džefai, malonu jus matyti. Užeikite ir jauskitės kaip namie. Turiu palydėti Robiną į vakarėlį.

133

– Gal galiu aš palydėti? – pasisiūlė jis. – Aš vis dar vilkiu paltu.

– Manau, būtų neblogai, – lėtai atsakė Kerė vertindama pa-dėtį, – bet įsitikinkite, kad ji tikrai įėjo vidun, gerai? Na, noriu pasakyti – nepalikite jos įvažos keliuke.

– Mama, – užprotestavo Robina, – aš daugiau nebebijau. Garbės žodis.

– Na, o aš bijau.„Apie ką čia kalbama?“ – nesuprato Džefas. Bet tepasakė:– Kere, visos mano seserys jaunesnės už mane. Kol jos pra-

dėjo mokytis koledže, mano pareiga buvo jas lydėti, o paskui parsivesti, ir tepadeda man Dievas, jei nepamatydavau jų sveikų gyvų viduje, kad ir kur jos eidavo. Pasiimk šluotą, Robina. Ma-nau, turi ją.

Kol jie žingsniavo ramia gatvele, Robina papasakojo jam apie mašiną, kuri ją išgąsdino.

– Mama visada elgiasi šaltakraujiškai, bet galiu pasakyti, kad ji per daug jaudinasi, – atvirai kalbėjo mergaitė. – Ji nervinasi dėl niekų. Gailiuosi, kad jai viską papasakojau.

Džefas trumpam stabtelėjo ir pažiūrėjo į ją iš viršaus.– Robina, paklausyk manęs. Būtų gerokai blogiau, jei tokių

dalykų mamai nepasakotum. Pažadėk, kad tokios klaidos nepa-darysi.

– Nepadarysiu. Jau mamai pažadėjau. – Smarkiai išdažytos lūpos šelmiškai nusišiepė. – Tikrai laikausi pažadų, išskyrus tuos atvejus, kai kalbama apie kėlimąsi laiku. Nekenčiu, kai reikia lipti iš lovos.

– Ir aš, – karštai pritarė Džefas.

Po penkių minučių, sėdėdamas ant virtuvinės kėdės ir stebėda-mas, kaip Kerė gamina salotas, Džefas nusprendė kalbėti tiesiai.

– Robina man papasakojo apie šiandienos rytą, – tarė jis. – Ar yra pagrindo nerimauti?

Kerė plėšė ką tik nuplautas salotas į dubenį.

134

– Vienas iš mūsų tyrėjų – Džo Palumbas – šiandien po pietų kalbėjo su Robina. Jis sunerimęs. Jis mano, kad kiekvienas atšok-tų nuo dideliu greičiu vos už kelių žingsnių neatsargiai apsisu-kančios mašinos, bet Robina labai tiksliai apibūdino, kaip nusi-leido stiklas, o paskui pro jį išlindo ranka ir kažką nutaikė į ją... Džo mano, kad kažkas galėjo ją nufotografuoti.

Džefas išgirdo, kaip virpa Kerės balsas.– Bet kam?– Nežinau. Frenkas Grinas mano, kad tai gali būti susiję su

byla, kurioje neseniai palaikiau kaltinimą. Aš su juo nesutinku. Dabar sapnuosiu košmarus, kaip koks nors pamišėlis matė Robi-ną ir ims ją persekioti. Tai dar viena galimybė. – Ji pradėjo įnir-tingai plėšyti salotas. – Bėda ta, kad nieko negaliu padaryti. Kaip man ją apsaugoti?

– Gana sunku visą tą nerimą išgyventi vienai, – tyliai pratarė Džefas.

– Norite pasakyti, dėl to, jog esu išsiskyrusi? Nes šalia nėra vyro, kuris ja pasirūpintų? Juk matėte jos veidą. Tai įvyko tada, kai ji buvo su savo tėvu. Ji neprisisegė saugos diržo, o jis iš tų vai-ruotojų, kurie spaudžia greičio pedalą iki galo, o paskui staigiai stabdo. Man visai nesvarbu, ar tai būdinga visiems vyrams, o gal tik Bobas Kinelenas yra linkęs rizikuoti, bet šiuo atveju mudviem su Robina vienoms geriau.

Ji suplėšė paskutinį salotos lapą, o paskui atsiprašydama tarė:– Atsiprašau, Džefai, regis, atėjote suvalgyti makaronų į šiuos

namus ne pačiu tinkamiausiu laiku. Nesu linkusi bendrauti. Bet tai nesvarbu. Svarbiausia – mano susitikimai su daktaru Smitu ir Dole Boulz.

Patiekusi salotų su česnakine duona ji papasakojo apie susirė-mimą su daktaru Smitu.

– Skipo Riardono jis nekenčia, – tarė ji. – Ir tai visai kitokia neapykanta.

Pastebėjusi Džefo veide nuostabą, ji pridūrė:

135

– Na, norėjau pasakyti, kad nužudytųjų aukų giminėms bū-dinga nekęsti žudikų ir norėti, kad jie būtų nubausti. Sielvartas susimaišo su pykčiu, ir šie du jausmai plūste plūsta iš jų. Tėvai dažnai rodo man nužudytos dukters kūdikystės, mokyklos bai-gimo nuotraukas, pasakoja, kokia ji buvo, kaip aštuntoje klasėje geriausiai parašė diktantą. Tada jie palūžta, ima verkti, jų šird-gėla tokia neįveikiama, paskui vienas iš jų, paprastai tėvas, sako, kad norėtų praleisti su žudiku vienumoje kokias penkias minu-tes arba kad norėtų pats įjungti elektros kėdę. Nieko panašaus iš Smito negirdėjau. Iš jo sklido tik neapykanta.

– Ką toks elgesys jums sako? – paklausė Džefas.– Na, gali būti, kad Skipas Riardonas – melagis žudikas. Kita

vertus, gal mums reikia sužinoti, ar šis stiprus Smito priešišku-mas Skipui Riardonui kilo dar iki Siuzanos mirties. Toliau reiktų išsiaiškinti, kokie buvo tikri Smito ir Siuzanos santykiai. Nepa-mirškite jo paties parodymų: jis nematė jos nuo kūdikystės iki tos akimirkos, kai jai beveik buvo dvidešimt. Vieną dieną ji išdygsta ant jo kabineto slenksčio ir prisistato. Iš nuotraukų matyti, kad ji buvo nepaprastai graži moteris.

Ji atsistojo.– Pamąstykite apie tai, kol atnešiu makaronus. Paskui norėsiu

jums papasakoti apie Dolę Boulz ir „tėtės“ mašiną.Džefas, klausydamasis pasakojimo apie Dolę Boulz, beveik

nejuto, kokie skanūs lakštiniai su jūros moliuskų padažu.– Kaip suprantu iš Dolės pasakojimo, – apibendrino Kerė, –

ir prokuratūra, ir jūs, gynyba, atmetėte net tokią galimybę, kad mažasis Maiklas gali būti patikimas liudytojas.

– Timas Farelas pats apklausė Dolę Boulz, – dalijosi prisimi-nimais Džefas. – Lyg ir prisimenu, kad jis minėjo sulėtinto vysty-mosi penkiametį berniuką, mačiusį mašiną, bet aš neatkreipiau į tai dėmesio.

– Nežinia, ar pasiseks, – kalbėjo Kerė, – bet Džo Palumbas, tyrėjas, apie kurį pasakojau ir kuris kalbėjo su Robina, šiandien po pietų atnešė Riardono bylos medžiagą. Noriu ją peržiūrėti –

136

gal ten minimi kokie nors vyrai, su kuriais Siuzana galėjo artimai bendrauti. Gal nebūtų sudėtinga automobilių skyriuje patikrinti, ar kuris nors iš jų prieš vienuolika metų turėjo juodą mersede-są sedaną. Žinoma, gali būti, kad automobilis buvo registruotas kito žmogaus vardu, o gal išnuomotas – tokiu atveju mes nieko nepešime.

Kerė pažvelgė į laikrodį virš viryklės.– Marios laiko, – pasakė ji.Džefas suprato, kad ji kalba apie laiką, kai reikės pasiimti Ro-

biną.– Kada vakarėlis baigsis?– Devintą. Paprastai šiokiadieniais vakarėliai nevyksta, bet

Helovinas – ypatinga šventė vaikams, tiesa? Gal puodelį espreso ar įprastos kavos? Seniai ketinu nusipirkti kapučino aparatą, bet vis nerandu laiko.

– Tiks espreso. Na, jei jau gersime kavą, pasinaudojęs proga papasakosiu apie Skipą Riardoną ir Betę Teilor.

Kai jis baigė nušviesti Skipo ir Betės santykius, Kerė lėtai pra-tarė:

– Dabar suprantu, kodėl Timas Farelas bijojo panaudoti Tei-lor kaip liudytoją, bet jeigu Skipas buvo ją įsimylėjęs žmogžudys-tės metu, šie jausmai meta šešėlį ant daktaro Smito parodymų tikrumo.

– Būtent. Ir kai Skipas pamatė Siuzaną merkiančią gėles, ku-rias dovanojo kitas vyras, jo poziciją galima apibūdinti dviem žo-džiais: „Laimingos kelionės!“

Suskambo namų telefonas ir Džefas žvilgtelėjo į laikrodį.– Sakėte, kad vakarėlis baigiasi devintą, ar ne? Parvesiu ją

namo, kol kalbėsite telefonu.– Ačiū, – padėkojo Kerė imdama ragelį. – Klausau?Ji paklausė, o paskui šiltai tarė:– Ak, Džonatanai, jau ketinau tau skambinti.Pakilęs Džefas rankos mostu atsisveikino, nuėjo į koridorių ir

nusikabino iš spintos apsiaustą.

137

Pakeliui į namus Robina jam pasakojo, kaip gerai praleido lai-ką, nors pirmos vietos už kostiumą ir negavo.

– Laimėjo Keisės pusseserė, – paaiškino ji. – Ji vilkėjo skeleto kostiumą, bet jos mama prisiuvo ant jo sriubos kaulų. Manau, dėl to ji atrodė ypatingai. Dėkoju, kad palydėjote, pone Dorsai.

– Kartais laimi, kartais praloši, Robina. Kodėl tau nepradėjus manęs vadinti Džefu?

Vos tik Kerė pravėrė duris, Džefas iš karto suprato, kad įvyko kažkas negera. Jai prireikė akivaizdžių pastangų išlaikyti dėme-singą šypseną, kol Robina entuziastingai pasakojo apie vakarėlį.

Galiausiai Kerė tarė:– Gerai, Robina, jau po devynių, o tu žadėjai...– Žinau. Gulti į lovą ir nesipainioti po kojomis. – Robina grei-

tai pakštelėjo Kerę. – Myliu tave, mama. Labanakt, Džefai. – Ji pasišokinėdama nuskuodė laiptais viršun.

Džefas žiūrėjo, kaip ėmė virpėti Kerės lūpos. Paėmęs jai už rankos nuvedė į virtuvę ir uždarė duris.

– Kas nutiko?Kerė pamėgino suvaldyti drebantį balsą.– Gubernatorius rytoj turėjo teikti senatui patvirtinti tris kan-

didatus į teisėjų postus. Mano pavardė buvo viena iš jų. Džonata-nas dėl manęs paprašė gubernatoriaus šį teikimą kiek atidėti.

– Senatorius Huveris taip su jumis pasielgė! – sušuko nuste-bęs Džefas. – Maniau, jis geras jūsų bičiulis. – Jis įsmeigė į ją žvilgsnį. – Pala, pala. Ar tik nebus šis dalykas kaip nors susijęs su Riardono byla ir Frenku Grinu?

Jam nereikėjo nė jos patvirtinimo, kad jis teisus.– Kere, tai bjauru. Aš labai apgailestauju. Jūs sakėte „atidėti“,

bet ne „pašalinti“?– Džonatanas niekada nepašalintų manęs iš kandidatų sąrašo.

Žinau tą. – Kerės balsas nustojo virpėjęs. – Bet žinau dar vieną dalyką – dėl manęs jis galvos neguldys. Prisipažinau Džonatanui, kad šiandien mačiausi su daktaru Smitu ir Dole Boulz.

– Kokia buvo jo reakcija?

– Tai jam nepatiko. Jam atrodo, kad vėl pradėdama tirti šią bylą metu šešėlį ir ant Frenko Grino gebėjimų, ir ant jo patiki-mumo, be to, kišu save po kritikos lietumi – švaistau mokesčių mokėtojų pinigus su byla, kuri buvo išspręsta prieš dešimt metų. Jis pabrėžė, kad penkis kartus atmetęs apeliacijas teismas patvir-tino, kad Riardonas kaltas.

Ji papurtė galvą tarsi norėdama išvaikyti mintis. Tada nusisu-ko nuo Džefo.

– Atsiprašau, kad atėmiau tiek laiko, Džefai, bet manau, kad Džonatanas teisus. Žudikas sėdi kalėjime – taip nusprendė pri-siekusiųjų teismas, teismas nuolatos patvirtina, kad jis teisingai nuteistas. Kodėl manau, kad žinau kažką, ko nežino jie?

Atsigręžusi Kerė pažiūrėjo tiesiai į jį.– Žudikas kalėjime ir reikia visą šį reikalą baigti, – kaip įma-

nydama tvirčiau pasakė ji.Džefo veidas nuo tramdomo pykčio ir nusivylimo ištįso.– Ką gi, puiku. Viso gero, Jūsų kilnybe, – tėškė jis. – Dėkoju

už lakštinius.