3

TURINYS

I. Antroji Lietuvos sovietizacija 1944 -1953 m

II. Partizanai. Partizanų pasipriešinimas 1944/45-1953 m.

III. SSRS atšilimo ir sąstingio metais

IV. Socialistinės Europos šalys 1953—1980 m.

4

6

11

14

4

Antroji Lietuvos sovietizacija 1944 -1953 m.

Pokario sovietizacja

1944 m. vasarą Raudonoji armija įsiveržė į Lie-

tuvą ir liepos 13 d. užėmė Vilnių. Smarkūs

mūšiai vyko dėl Šiaulių. Ši operacija buvo labai

reikšminga užimant Lietuvą, Latviją, Estiją.

1944 m. rudenį RA pradėjo puolimą Klaipėdos

krašte. 1945 m. sausio 28 d. ji įsitvirtino Klaipė-

doje, o sausio 30 d. sunaikino kariuomenės li-

kučius Kuršių nerijoje.

Pokyčiai Raudonajai armijai užėmus Lietuvą

Paskelbta mobilizacija, vyrai į kariuomenę

šaukiami naudojant žiaurias represijas

Į Lietuvą atsiųsta per 6 tūkst. “kadrų” iš Rusijos’

Represinio pobūdžio institucijose vadovaujanči-

ose pareigose lietuvių beveik nebuvo

5

Sovietizacijos raida

Iki 1948 m. nacionalizuotos visos privačios

įmonės;

Kolektyvizacija (išbuožinimas, kolūkių kūrimas –

1947 m. įkurtas pirmasis kolūkis Kėdainių raj. “M.

Melnikaitės kolūkis”;

Ūkininkų žlugdymas ekonomiškai, nustatant

didelius mokesčius, įvairius apribojimus;

Norimas rezultatas pasiektas remiantis teroru,

trėmimais, mokesčių didinimu;

Iš kaimo gyventojų atimamas turtas, jie paver-

čiami beteisiais darbininkais;

Atkurtos aukštosios mokyklos;

Išplėstas bendrojo lavinimo mokyklų tinklas.

Partizaninio judėjimo priežastys

Patriotizmas, “Atlanto chartija” – tikėtasi pagalbos

iš Vakarų, mobilizacija į RA;

Tikslas – atkurti Lietuvos nepriklausomybę.

6

Lietuvos partizanai – daugiausiai civiliai

žmonės, dažniausiai vadovaujami kariškių, siekę

apginti Lietuvos nepriklausomybę per ir po Antrojo

pasaulinio karo. Už savo tuometinę antivalstybinę

veiklą buvo areštuoti, išvežti į ka-

linimo, tremties vietas, arba žuvo nuo reguliari-

osios SSRS armijos, NKVD dalinių ir stalinistų,

žuvę kovos lauke, arba legalizavęsi - sugrįžę išpo-

grindžio.

Pasipriešinimo

sąjūdžio pradžia

1944 m. į miškus

pasitraukė tūkstan-

čiai gerai ginkluotų

lietuvių. Dažnai par-

tizanaudavo visi

suaugę šeimos

vyrai, nes vienam

šeimos nariui prisijungus prie laisvės kovotojų,

kitiems saugumas jau nebeduodavo ramybės. Ži-

noma dešimtys pavyzdžių, kai kovose žuvo keturi,

penki ar šeši broliai. Partizanais tapo vyrai iš įvairių

visuomenės sluoksnių. Kovotojų gretose buvo mo-

kytojų, gimnazistų, karininkų, net kunigų, bet daugi-

ausiai – valstiečių. Valdžios atstovai stebėjosi, kad

Partizanai. Partizanų pasipriešinimas 1944/45-1953 m.

7

su „darbo žmonių valdžia“ kovoja tiek daug

„vargingųjų valstiečių”.

Partizanų sąjūdžio pradžioje 1945 m. jo dalyviai

gyveno didelėmis grupėmis, kartais po 100 ir

daugiau kovotojų. Miškuose buvo įrengtos stovyk-

los, iš kurių partizanai puldinėjo baudėjus, valdžios

pareigūnus ir jų talkininkus, užimdavo net mi-

estelius. Bet tai truko neilgai. Saugumui išsiaiškinus

stovyklavietes, jas puolė gausios kariuomenės pa-

jėgos, kurios sutriuškino stambius pasipriešinimo

kovotojų junginius. Sunkiuose mūšiuose žuvo tūk-

stančiai vyrų. Tai privertė keisti kovos taktiką.

Tuo pat metu valdžia kvietė besislapstančius ar

tapusius partizanais legalizuotis, nutraukti

pasipriešinimą. Dalis partizanų legalizavosi. Tokie

žmonės vėliau valdžios buvo persekiojami, ištremi-

ami arba nuteisiami, verčiami bendradarbiauti. Tik

retas, pasinaudojęs galimybe išeiti iš miško, buvo

paliktas ramybėje.

Partizanų organizacija ir veikla

Būriai per legaliai gyvenusius žmones

palaikydavo ryšius tarpusavyje ir su aukštesne

vadovybe. Stambiausias partizaninio sąjūdžio

8

struktūrinis vienetas buvo apygarda. 1944-1949 m.

susikūrė Algimanto, Dainavos, Didžiosios Kovos,

Kęstučio, Prisikėlimo, Tauro, Vyčio, Vytauto ir

Žemaičių apygardos.

Apygardų vadai koordinavo partizanų veiksmus

dideliuose plotuose. 1948 m. veikė 9 apygardos,

kuriose buvo apie 2 000 partizanų. Apygardų vadai

palaikė tarpusavio ryšius, keitėsi informacija,

patirtimi, derino savo

nuostatas svarbiausiais

klausimais. Partizanai

visomis įmanomomis

priemonėmis trukdė

sovietizacijai, sovietų

valdžios įsigalėjimui kaime,

kolūkių kūrimui,

susidorodavo su valdžios

atstovais ir jų talkininkais,

stengdavosi sužlugdyti

rinkimus, rengė pasalas

stribams ir kareiviams. Jie tikėjo, kad tokiomis

priemonėmis pavyks pristabdyti krašto

komunistinimą. Partizanai žinojo, kad vieni Lietuvos

nepriklausomybės neatkurs. Iki 1946 m. buvo

9

laukiama Taikos konferencijos, kuri būtų atkūrusi

Lietuvos nepriklausomybę. Vėliau buvo laukiama

karo. Su karu buvo siejamos didžiausios valstybės

atkūrimo viltys. Pirmaisiais pokario metais

partizanai, palaikomi ir aprūpinami vietos žmonių,

buvo padėties kaimo vietovėse šeimininkai, ypač

naktį. Partizanų keliamą pavojų sovietų okupacinei

valdžiai pripažino ir pačių represinių struktūrų

vadovai. Saugumiečių teigimu, „esant nepaprastai

įtemptai padėčiai“ nakties metu nedidelei grupei

ginkluotų enkavedistų išvykti iš miesto buvo

pavojinga. Kovojama buvo ne tik ginklu. Stambesni

junginiai nedideliais tiražais leido knygeles,

laikraščius, kuriuose skelbė žinias iš Lietuvos ir

pasaulio, aiškino gyventojams valdžios politiką,

rašė apie savo kovą. Iš viso partizanai išleido apie

80 pavadinimų leidinių, periodinių ir neperiodinių.

Kai kurių tiražas siekė 5-6 tūkst. egzempliorių.

Pagrindinė partizanų

atrama buvo kaimas: kaimo

žmonės teikdavo

informaciją, maistą,

pastogę, padėdavo įsirengti

bunkerius, saugojo

partizanus nuo netikėtų

užpuolimų, meldėsi už

miške be namų

vargstančius vyrus, kūrė ir

dainavo apie juos dainas.

Partizanų judėjimo nuslopinimas

Vidutinė partizanavimo trukmė tebuvo vieneri

dveji metai. Tik nedidelė kovotojų dalis išsilaikė nuo

kovos pradžios iki pabaigos, iki Stalino mirties.

10

Kiekvienais metais kovos sąlygos sunkėjo.

Okupantai įgijo patirties, o partizanams dažnai trūko

net šaudmenų. Sukūrus kolūkius nuskurdo

gyventojai, todėl vis sunkiau buvo apsirūpinti

maistu. Kasmetiniai trėmimai ir areštai praretino

partizanų rėmėjų gretas. Žmonės liovėsi tikėję

kovos sėkme, troško ramybės. O tie, kas palaikė

bent menkiausius ryšius su partizanais, ramybės

neturėjo. MGB lengviau užverbuodavo agentus.

Juos aprūpindavo technine įranga, kuria buvo

galima pranešti apie pasirodžiusius partizanus,

arba specialiais medikamentais, kuriais saugumo

agentai galėdavo nunuodyti ar užmigdyti

partizanus. Už pastarųjų sunaikinimą ar išdavimą

valdžia mokėjo premijas arba kitais būdais

paskatindavo išdavikus.

1950-1953 m. ginkluotos kovos sąjūdis pamažu

išblėso, nors paskiri kovotojai ir net vadai,

neturėdami išeities, slapstėsi. 1944/45-1953 m.

žuvo per 20 tūkst. partizanų. Apie 2 tūkst. kovotojų

ir apie 16tūkst. rėmėjų buvo suimti ir nuteisti mirties

arba kitomis, dažniausiai 25 metų laisvės atėmimo,

bausmėmis. 1947 05-1950 m. SSRS nebuvo

vykdoma mirties bausmė. Tuo metu suimtiems

partizanams vietoj mirties bausmės būdavo skiriami

25 metai lagerių. Keli šimtai buvusių kovotojų,

11

N. Chruščiovo atėjimas į valdžią

Stalinas mirė 1953 m.

kovo 5 dieną. Valdžios

viršūnėje prasidėjo kova

dėl aukščiausių postų.

Nuo jos baigties prik-

lausė atsakymas į klau-

simą: kaip bus vykdo-

mas Stalino sukurtos

sistemos pertvarkymas.

Iškart po Stalino mirties

tarp jo bendražygių,

kompartijos vadovybės

narių prasidėjo kova dėl

valdžios. Didelę įtaką įgijo vidaus reikalų ministru

paskirtas, anksčiau ilgus metus represiniam apara-

tui vadovavęs L. Berija. Siekdamas populiarumo jis

nutraukė „gydytojų žudikų“ bylas, pradėjo saugumo

aparato valymą, šalindamas labiausiai susitepusius

nusikaltimais asmenis, bet tik tuos, kuriais jis

nepasitikėjo. Kitus aukštosios partinės vadovybės

narius jaudino Berijos įtakos didėjimas, jie drebėjo

net dėl savo pačių likimo. Todėl buvo parengtas

sąmokslas, kuriam vadovavo N. Chruščiovas. Jau

birželio pabaigoje posėdžio Kremliuje metu L. Berija

buvo suimtas, apkaltintas būtais ir nebūtais nusikal-

timais. Slaptame teismo procese kartu su keletu

vadinamųjų bendrininkų nuteistas mirti ir sušaudy-

tas. N. Chruščiovas ir kiti komunistų vadai Berijai

priskyrė visus Stalino laikų nusikaltimus, už kuriuos

buvo atsakinga partijos vadovybė, neišskiriant nė

SSRS atšilimo ir sąstingio metais. N. Chruščiovas ir L. Brežnevas.

12

N.Chruščiovo.

1953 m. rugsėjo mėn. SSKP CK plenumo

sprendimu pirmuoju komunistų partijos sekretoriumi

ir drauge faktišku šalies vadovu tapo Nikita

Chruščiovas (1894-1971). Jis iš vidaus pažino

politinę sistemą, gerai žinojo Stalino susidorojimo

su kai kuriais komunistais detales. Nuo 1930 m.

aukštas pareigas komunistų partijoje užėmęs N.

Chruščiovas nebuvo atvirai susikompromitavęs ko-

munistų viršūnės akyse, o savo charakteriu labai

skyrėsi nuo niūraus, uždaro ir klastingo Stalino.

Čhruščiovo valdymas (1958—1964)

Iš kalėjimų ir lagerių paleisti kaliniai

Lageriuose sušvelnintas rėžimas, pagerėjo

gyvenimo ir darbo sąlygos

Griaunami diktatoriaus (Stalino) paminklai

keičiami jo vardu pavadinti miestai, gatvės,

aikštės

Liko prievarta paremta komunistinė sistema,

jokių demokratinio valdymo normų

Ūkio reformos: padidėjo gamyba, pragyvenimo

lygis

Atsirado daugiau prekių

Sovietiniai piliečiai pradėjo geriau rengtis

Kovojama prieš „žalingus reiškinius“, „vakarų

13

garbinimą“

Sustiprintas bažnyčios persekiojimas

Neleido laikyti naminių gyvūlių, likviduoti

kolūkiečių sodybiniai sklypai, pagalbiniai ūkiai

L. J. Brežnevas (1964—1982)

Stabilumas, permainų

vengimas

Socializmas

Propaganda

Šalies ūkis—

ekstensyvusis

(kiekybiškai

didėjantis, bet

kokybiškai

nesikeičiantis)

Technologinis atsilikimas

Žaliavos, resursai naudojami neracionaliai

Niekas nieko netaupo

Trūko darbo jėgos, alkoholizmas

Biurokratinei vadovų armijai atitekdavo didelė

kolūkiečių uždirbtų pajamų dalis

Lėšos skiriamos armijai, komunistams,

„draugiškiems“ rėžimams įvairiuose žemynuose

remti, politinėms aviantūroms, karui Afganistane

Deficitas, pigios prekės, spekuliacija

Grūdų importas iš JAV

14

Atšilimo politikos atgarsiai Vidurio ir Pietryčių

Europos valstybėse

Po J. Stalino mirties SSRS vadovai atsisakė

pernelyg šiurkštaus kišimosi į socialistinių šalių

vidaus reikalus. 1953 m. vasarą SSRS atnaujino

diplomatinius santykius su Jugoslavija. Netrukus tą

patį padarė ir kitos socialistinės šalys. Tačiau

Jugoslavija ir toliau laikėsi neprisijungimo politikos.

Silpnėjo represijos, atsirado galimybių kritikuoti

socialistinės visuomenės negeroves, reikalauti jos

demokratizavimo. Taip valdžia tikėjosi sumažinti

nepasitenkinimą, kuris prasiverždavo netgi

prievartos veiksmais. 1953 m. birželio mėn. Berlyne

ir kituose VDR miestuose vyko demonstracijos ir

riaušės. Jas nuslopino sovietinė kariuomenė, tačiau

VDR valdžia padarė ekonominių nuolaidų (padidino

darbo užmokestį, kiek sumažino kainas ir t.t.). 1956

m. birželio mėn. Lenkijoje, Poznanėje, kilo

darbininkų riaušės, nuslopintos kariuomenės, o

rudenį Lenkiją apėmė demokratinis judėjimas, kuris

reikalavo reformuoti socializmą. LJDP vadovu tapo

V. Gomulka. Jis apribojo saugumo tarnybų

įgaliojimus, sušvelnino cenzūrą, sutiko panaikinti

kolektyvinius ūkius. Nors jau 1957 m. pabaigoje

reformos buvo sustabdytos, bet Lenkija po 1956 m.

įvykių tapo laisviausia socialistinės stovyklos šalimi.

Sukilimas Vengrijoje

Socializmas Vengrijoje buvo kuriamas taikant

represijas labiau nei kurioje kitoje Vidurio ir

Pietryčių Europos valstybėje. Po Stalino mirties

represijos sušvelnėjo. Vis dėlto naujam ministrui

pirmininkui I. Nadžiui pamėginus vykdyti reformas,

Socialistinės Europos šalys 1953-1980 m.

15

jis buvo atleistas iš pareigų. Reformos nebuvo

tęsiamos.

1956 m. spalio 23 d. Budapešte prasidėjo

demonstracijos. Ramybės negrąžino nė tai, kad

ministru pirmininku vėl buvo paskirtas I. Nadis, o

partijos vadovu tapo J. Kadaras, kuris 1951 m.

buvo nuteistas ilgus metus kalėti už tariamą

kontrrevoliucinę veiklą. Sukilimas apėmė visą

šalį. Vengrų kariuomenė atsisakė kovoti prieš

sukilėlius. Darbo žmonių partija iširo. I.

Nadžio vyriausybė paskelbė apie Vengrijos

neutralumą ir pasitraukimą iš Varšuvos sutarties

organizacijos. 1956 m. lapkričio 4 d. Sovietų

armijos daliniai įsiveržė į Budapeštą ir per keletą

dienų nuslopino sukilimą sostinėje ir visoje

šalyje. Apie 3 000 vengrų sukilėlių žuvo mūšiuose.

I. Nadis buvo suimtas ir sušaudytas. Iš viso mirties

bausmė įvykdyta beveik 229 sukilėliams. Apie 200

tūkst. vengrų pabėgo į Vakarus. Tačiau represijos

tęsėsi neilgai.

Iširusią Darbo žmonių partiją pakeitusios naujos

komunistų partijos – Vengrijos socialistinės

darbininkų partijos – pirmasis sekretorius J.

Kadaras paskelbė politiką: „Kas ne prieš mus – tas

su mumis!“ ir ją įgyvendino. Pagal 1960 ir 1963 m.

16

amnestijas iš kalėjimų išleisti beveik visi nuteistieji.

Iš užsienio grįžo 60 tūkst. pabėgėlių. Vengrijoje

buvo vykdoma ekonominė reforma, žemės ūkio

kooperatyvai gavo tikrą savivaldą, laisvesnis tapo

kultūrinis gyvenimas.

Socialistinių šalių bendradarbiavimas

Buvo atšaukti gausūs sovietiniai patarėjai, 1957

m. iš Rumunijos išvesta Sovietų kariuomenė. SSRS

vadovavimas kitoms socialistinėms valstybėms

pasireiškė naujomis formomis. Didelis vaidmuo čia

teko dar 1949 m. įkurtai ūkinio ir techninio

bendradarbiavimo organizacijai – Ekonominės

savitarpio pagalbos tarybai (ESPT). ESPT nariai

buvo SSRS, Lenkija, Čekoslovakija, VDR, Vengrija,

Rumunija, Bulgarija ir Albanija. 1962 m. jos nare

tapo Mongolija, o 1972 m. – Kuba. Šios

organizacijos dalyvės derino savo ūkinės veiklos

planus, plėtė tarpusavio prekybą.

Sovietų Sąjunga ESPT valstybėse pirkdavo

žemės ūkio produktų – vaisių ir daržovių bei jų

konservų, vyno, cukraus, lengvosios ir

elektrotechnikos pramonės gaminių, parduodavo

šioms valstybėms žaliavų – naftos, medienos,

spalvotųjų meta lų, medvilnės.

1968 m. „Prahos pavasaris“

Siekiai

Demokratija ne tik ekonomikoje bet ir

politikoje;

„Žmogiškasis socializmas“

Tikslas: panaikinti komunistinę santvarką.

Rezultatai:

Žuvo daug žmonių (sukilimą slopino

17

Varšuvos blokas);

Brežnevo doktrina 1968 m. SSRS turi

teisę kištis į socialistinių šalių vidaus

reikalus

Reikšmė: parodė, kad socialistinė sistema jau

byra.

Socializmo sistemos krizės brendimas

Lėtėjo ekonomikos plėtotė;

Valdančiose komunistų partijose liko vis mažiau idėjiškų komunistų. Juos pakeitė karjeristai ir cinikai;

Sumažėjo socialistinių valstybių priklausomybė nuo SSRS;

Ūkiniai sunkumai;

Politinės krizės, reikėjo pagalbos iš Vakarų;

Kainų kilimas;

Sukilimai.

18