Ką daryti jeigu manokaimynas – naujakurys

Tolerantiško jaunimo asociacija2009

Projektą iš dalies finansuoja Europos Sąjunga. Projektą remia Lietuvos Respublika. Projektas vykdomas, įgyvendinant Europos fondo trečiųjų šalių piliečių integracijai Lietuvoje 2007 m. metinę programą. Projektą įgyvendina Tolerantiško jaunimo asociacija. Pagrindinis projekto tikslas – siekti, kad visuomenė būtų palankesnė trečiųjų šalių piliečių integracijai.

3

Trečiųjų šalių piliečiai: kas jie?Istoriškai žmonių migracija ir skirtingų kultūrų sugyvenimas

yra nuolatinis reiškinys. Žmonės tik gimę susiduria ne tik su savo šeimos nariais, bet ir su kitais žmonėmis, kurie neretai turi kitokią kalbą, papročius, kultūrą. Kultūriniai skirtumai būdingi ne tik tauti-nėms grupėms, bet egzistuoja ir pačių vienetų, vadinamų tautomis viduje. Juk ir pačios tautos unifikuotos tapo ne anksčiau nei prieš 400 metų susidarydamos iš susiliejusių ar prievarta sulietų etninių grupių. Lietuvių tauta, kaip mes ją suprantame šiandien, susifor-mavo tik XIX amžiaus pabaigoje, sukūrus bendrinę lietuvių kalbą ir vėliau nepriklausomą Lietuvos valstybę. Ši valstybė, kaip ir visos kitos buvo ir liko daugiatautė, o jos piliečiais tapo ne tik lietuviai, bet ir kitų tautų atstovai, kadangi būtent pilietybės, o ne tautybės institutas apibrėžia, kas priklauso politinei tautai.

Šalies pilietybę turintys asmenys, priklausantys kitai tautinei grupei nei dominuojanti tauta, vadinami tautinėmis mažumomis. Pastarosios savo statusu yra panašios į naujakurius, tačiau, skirtin-gai nuo naujakurių, tautinių mažumų atstovai valstybėje gyvena pakankamai ilgai, kad būtų priimti kaip neatskiriama politinės tautos dalis. Būdami tos valstybės, kurioje gyvena piliečiais, tautinių mažumų atstovai demokratinėse valstybėse gali naudotis visomis teisėmis, kurios prieinamos bet kuriam šalies piliečiui, puoselėti savo papročius ir kultūrą.

Naujai atvykę kitų šalių piliečiai paprastai dar nebūna spėję na-tūralizuotis ir įgyti priimančios šalies pilietybės, beje, ne visuomet to siekia. Žmonės kitose šalyse apsigyvena dėl įvairių priežasčių: siekdami įgyti išsilavinimą, pažinti kitas kultūras, darbo reikalais ar tiesiog praleisti senatvę patinkančioje šalyje. Gana dažnai į Lietuvą atvykstama ir sudarius ar siekiant sudaryti santuoką su Lietuvos piliečiu.

Po įstojimo į Europos Sąjungą pagal pilietybę užsienio šalių piliečiai gali būti skirstomi į dvi grupes: Europos Sąjungos piliečius ir trečiųjų šalių piliečius. Pirmoji grupė turi Europos Sąjungos pilietybę, atvykimo į Lietuvą atveju suteikiančią jiems platesnes ekonomines, socialines, politines teises, nes vienas esminių Europos Sąjungos veikimo principų remiasi laisvu asmenų, darbo jėgos ir kapitalo judėjimu. Lietuva netaiko apribojimų šiam principui. Taip pat Europos piliečiai gali dalyvauti vietos savivaldos ir Europos Parlamento rinkimuose. Panašias garantijas kaip Europos Sąjungos piliečiai turi ir Europos ekonominės erdvės valstybių, nesančių ES narėmis – Norvegijos, Islandijos, Šveicarijos ir Lichtenšteino – piliečiai. Visų šių valstybių piliečiams nereikia gauti leidimo gyventi Lietuvoje, užtenka tik pažymos.

Trečiųjų šalių piliečių statusą Lietuvoje reglamentuoja Įstaty-mas dėl užsieniečių teisinės padėties, nustatantis, kiek laiko užsie-nio šalies pilietis gali gyventi Lietuvoje ir kada Lietuvoje užsienietis gali apsigyventi nuolat. Šiuo metu galimybės užsienio piliečiui

Tiražas 1000 egz.„Trečiųjų šalių piliečių integracija Lietuvoje „Sveiki atvykę“© Tolerantiško jaunimo asociacija, 2009http://www.tja.lt/sveikiatvyke/

Dizaino autorius: Andrius Dubinas. Teksto autorius: Mindaugas Kluonis.Fotografijų autoriai: Vaiva Čekatauskaitė, Vladas Čižas ir Aurimas Brazys.

4 5

gyventi ir dirbti Lietuvoje ilgiau nei vienus ar dvejus metus yra ribotos, nes darbo leidimai išduodami dvejiems metams, o laikini leidimai gyventi, susiję su studijomis, moksliniais tyrimais išduo-dami dažniausiai vieneriems metams. Šie leidimai gali būti pratęsti, tačiau tokia praktika nėra skatinama, vengiant didinti galimybes natūralizuotis, tai yra susidaryti prielaidoms pretenduoti į Lietuvos pilietybę. Nuolatiniai leidimai gyventi išduodami penkeriems me-tams, tačiau aplinkybės, dėl kurių jie gali būti išduoti, yra ribotos ir dažniausiai susiję su santuokos sudarymu su Lietuvos piliečiu arba humanitarinės teisės normomis ir tarptautinių sutarčių vykdymu. Pilietybės įgijimo procedūra Lietuvoje yra pakankamai ilga ir sunki: kad įgytų pilietybę užsienietis turi pragyventi Lietuvoje 10 metų ir turėti leidimą gyventi joje visus tuos metus.

Trečiųjų šalių piliečiai skiriasi nuo pabėgėlių, kadangi jiems nėra kliūčių grįžti į savo šalį, kurioje jie nėra persekiojami, o į Lie-tuvą atvyko dėl aplinkybių susijusių su darbu, išsilavinimo įgijimu, vedami kultūrinių interesų ar šeimos susijungimo reikalų. Taip pat trečiųjų šalių piliečiai nepretenduoja į kitokią valstybės paramą nei kiti Lietuvos piliečiai. Jiems taikomi tie patys su darbo sauga susiję standartai, tačiau nutraukus darbo ar studijų sutartį trečiųjų šalių piliečiai turi išvykti į savo šalį.

Pagal Jungtinėse Tautose vartojamą apibrėžimą naujakuriais (imigrantais) laikomi asmenys atvykę kitais nei turizmo, gydimosi ar artimųjų aplankymo tikslais ilgesniam nei trijų mėnesių laiko-

tarpiui ir nuolat gyvenantys šalyje į kurią yra atvykę. Naujakuriai gyvena ir dirba valstybėje legaliai, gavę valstybės į kurią atvyko lei-dimus. Pagal savo teisinį statusą naujakuriai skiriasi nuo nelegaliai į valstybę atvykstančių migrantų, kadangi jie legaliai, gavę leidimus gyvena priimančiojoje valstybėje. Imigrantams, griežtąja termino prasme, nepriskiriami asmenys prašantys prieglobsčio, kurie negali grįžti į savo šalį (pabėgėliai).

Trečiųjų šalių piliečių atvykimo priežastys, nauda ir pavojaiTrečiųjų šalių piliečių atvykimo ir įsikūrimo Lietuvoje aplin-

kybės skiriasi, kaip skiriasi ir patys trečiųjų šalių piliečiai. Didžiąją užsienio piliečių gyvenančių Lietuvoje dalį (78 proc.) sudaro lietuviams nuo seno gerai pažįstamų slavų tautų atstovai – rusai, baltarusiai, ukrainiečiai. Šių tautybių gyventojai sudaro ir apie 10 proc. nuolatinių Lietuvos gyventojų, kurie, įgyvendindami kultūri-nę autonomiją, turi savas mokyklas, tautines organizacijas. Tokios infrastruktūros egzistavimas gerokai palengvina integravimąsi į Lietuvos aplinką į šalį atvykusiems baltarusiams, rusams ar ukrai-niečiams.

Kita gausesnė atvykusių žmonių grupė, kurie nėra Europos Sąjungos piliečiai – amerikiečiai. Amerikiečiai dažniausiai atvyksta verslo ir mokslo reikalais arba kaip asmenys, turintys lietuvių kil-mės šaknis ir paprastai neturi sunkumų integruojantis Lietuvoje dėl pozityvaus požiūrio į Vakarų šalių piliečius ir kultūrinio panašumo su vietos gyventojais.

Taip pat gausesnės užsienio šalių piliečių grupės gyvenančios Lietuvoje yra atvykę iš Kinijos, Kazachstano, Artimųjų Rytų bei Užkaukazės šalių, Afrikos. Ši užsienio piliečių grupė dažniausiai

skiriasi savo išvaizda nuo vietinių gyventojų, yra jiems neįprastesnė, lyginant su kaimyninių valstybių ir Europos Sąjungos šalių piliečiais, todėl lengviau identifikuojama kaip užsienio piliečiai, o tai apsunki-na integravimosi į Lietuvos visuomenę galimybes.

Užsienio piliečiai gyventi į Lietuvą atvyksta įvairiais tikslais, todėl susieti juos tik su darbo migracija būtų neteisinga, nors atvykstantys darbo tikslais sudaro apie 70 proc. visų atvykusių trečiųjų šalių piliečių, gavusių trumpalaikį leidimą gyventi 2008 m. Pavyzdžiui, Artimųjų Rytų šalių gyventojai dažniausiai atvyksta studijuoti, o vėliau pritaiko Lietuvoje įgytas žinias gimtosiose šalyse. Užsienio studentų investuojamos lėšos į išsilavinimo įgijimą Lietu-voje naudingos tiek mokslo įstaigoms, tiek Lietuvos ekonomikai.

Amerikos piliečiai neretai prisideda prie Lietuvos moksleivių švietimo dirbdami mokyklose, mokydami anglų kalbos ir taip su-teikdami galimybę Lietuvos moksleiviams išgirsti gyvą anglų kalbą ne tik iš vadovėlių. Taip pat iš įvairių šalių atvykę mokslininkai dirba universitetuose, kitose lavinimo institucijose, ypač susijusiose su kalbų mokymu ar atskirų regionų studijomis, taip suteikdami Lie-tuvos studentams, moksleiviams ir suaugusiems, dalyvaujantiems suaugusiųjų švietimo programose žinių, kurių pakankamai negali suteikti Lietuvoje ruošti specialistai. Iš įvairių šalių atvykę trečiųjų šalių piliečiai taip pat dalyvauja ir savanoriškoje veikloje padėdami Lietuvoje veikiančioms organizacijoms rūpintis, pavyzdžiui, senjo-rais ar neįgaliaisiais.

7

Užsienio šalių piliečiai įneša svarbų indėlį į kai kurias ekono-mikos šakas, užpildydami darbo vietas, kurioms Lietuvos valstybė nepajėgia parengti specialistų (pavyzdžiui energetikoje). Taip pat mažiau kvalifikuotų darbininkų iš užsienio šalių pritraukimas padė-jo spręsti ekonomikai dariusią žalą darbo jėgos trūkumo problemą 2006–2007 metais, pristabdė gamybos kaštų augimą, kuris smukdo valstybės konkurencingumą.

Užsienio šalių piliečiai sėkmingai kūrė Lietuvoje darbo vietas paslaugų sektoriuje, ypač viešojo maitinimo srityje. Jų įkurtos įmo-nės ne tik leido pragyventi užsienio piliečių šeimoms, bet ir suteikė ir suteikia galimybę įsidarbinti Lietuvos piliečiams.

Prie Lietuvos ekonomikos kilimo prisideda ir užsienio piliečiai, kurie čia atvyksta ieškoti savo šaknų, paviešėti Lietuvoje ar dėl su darbinėmis komandiruotėmis susijusių priežasčių. Ekonominė užsienio šalių piliečių valstybei teikiama nauda neturėtų būti nuver-tinama, nes ji skatina bendrojo vidaus produkto augimą, paslaugų ir prekių pirkimą šalyje.

Nemažą dalį į Lietuvą atvykstančių trečiųjų šalių piliečių sudaro ir jau Lietuvoje gyvenančių trečiųjų šalių piliečių šeimos nariai. Ga-limybė atvykti šeimos nariams stiprina trečiųjų šalių piliečių ryšius su Lietuva.

Greta ekonominės naudos Lietuvos žmonės bendraudami su

užsienio šalių piliečiais plečia savo akiratį, susipažįsta su kitomis kultūromis. Lietuvoje gana populiarios užsienietiškų, ypač egzotiš-kesnių šalių patiekalus siūlančios kavinės, atsiranda naujų patiekalų, apie kuriuos anksčiau Lietuvoje mažai žinota. Gyvas bendravimas su kitų kultūrų atstovais aptarnavimo sferoje, mokymo įstaigose griauna išankstinius stereotipus, plečia akiratį, padeda išgyven-dinti ksenofobijos ir rasizmo, kurie susiformuoja dėl nepažinimo, apraiškas.

Dalis Lietuvos piliečių baiminasi, kad padidėjus imigracijai į Lietuvą iškils grėsmė lietuvių tautos tradicijoms, gajus stereotipi-nis požiūris, kad išvažiuojant lietuviams jų vietą užims imigrantai. Tokių nuogąstavimų nepatvirtina nei faktiniai statistiniai duomenys, nei ateities prognozės. Lietuvoje vyrauja ne imigracijos, o emigra-cijos tendencijos ir tikėtina, kad Lietuva dar ilgai nebus patraukli darbo migrantams, kad jie siektų čia atvykti nuolatiniam gyvenimui. Tik apie 5 proc. atvykusių trečiųjų šalių piliečių kreipiasi dėl leidi-mo nuolat gyventi Lietuvoje remdamiesi tuo, kad turėjo trumpalaikį leidimą gyventi penkerius metus. Nemaža besikreipiančiųjų dalis yra sudarę santuokas su Lietuvos piliečiais, juos su Lietuva sieja šeimyniniai ir darbo ryšiai.

Esant tokioms tendencijoms, kurios, turėtų išlikti bent jau vidu-tiniuoju laikotarpiu (artimiausius 15 metų) menkai tikėtinas ir reli-ginės-kultūrinės gyventojų sudėties pokytis. Teiginiai apie grėsmę kultūriniam identitetui kyla remiantis Vakarų Europos pavyzdžiais,

Darbas Lietuvoje (71%)

Užsiėmimas teisėta veikla (5%)

Kita (1%)

Mokymasis (4%)

Išsaugota teisė į Lietuvos pilietybę (1%)

Suteikta papildoma apsauga Lietuvoje (1%)

Šeimos susijungimas (17%)

Trečiųjų šalių piliečių atvykimo į Lietuvą priežastys 2008 m. (išduoti trumpalaikiai leidimai gyventi)

8 9

kuriose imigracija suformavo gana didelį nesekuliarių naujakurių, kurie nėra linkę priimti priimančios šalies vertybių, sluoksnį.

Lietuvos atveju tokio sluoksnio susiformavimas menkai tikė-tinas dėl nepalankių ekonominių sąlygų, infrastruktūros neseku-liarių užsienio piliečių imigracijos srautui susiformuoti nebuvimo. Atvirkščiai, tendencijos rodo, kad absoliučią daugumą naujakurių sudaro kultūriniu atžvilgiu panašios tautos, kurios yra pakankamai pasaulietiškos, kad nesukurtų tautinių konfliktų.

Edita Štuopytė remdamasi J.W.Bery išskiria keturias pagrindines akultūracijos strategijas: asimiliaciją, kuomet įsisavinama šalyje vy-raujanti kultūra, segregaciją – uždaros kultūrinės grupės atmetan-čios daugumos kultūrą susiformavimas (dėl savanoriškos izoliacijos arba daugumos nepriėmimo), marginalizaciją – atmetamos abi kultūros, kai siekiama asimiliuoti, bet dauguma nelinkusi priimti, integraciją – pozityviai priimama daugumos kultūra, išsaugant savąją . Šiuo metu yra sutariama, kad integracija yra efektyviausia strategija siekiant visuomenės darnos, nes kitos strategijos skatina atsiribojimą arba dažnai nėra labai sėkmingos (asimiliacija). Lietuva yra ratifikavusi Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvenciją ir savo kultūrinę politiką kitų tautybių gyventojų atžvilgiu konstruoja kultūrinės tautinių mažumų autonomijos idėjos pagrindu. Tai reiš-kia, kad integracija pripažįstama tinkamiausia strategija.

Verta pastebėti, kad kai kurios problemos ir stereotipai, atsiran-

dantys kalbant apie migraciją ir atvykstančius trečiųjų šalių pilie-čius, pirmiausia kyla todėl, kad naujakuriams nepakanka kontaktų su priimančiosios šalies piliečiais. Kuo gajesnės izoliavimosi nuosta-tos, tuo mažiau įmanoma sėkminga integracija, nes net ir siekdami pritapti trečiųjų šalių piliečiai negali to padaryti, jei jie nepriimami daugumos. Todėl pozityvus požiūris į atvykstančius trečiųjų šalių piliečius yra viena svarbiausių sąlygų užtikrinant visuomenės darną ir sudarant sąlygas sėkmingai integracijai.

Trečiųjų šalių piliečių grupės: lengvesnė ir sunkesnė integracijaKaip minėta aukščiau, imigrantų grupės yra pakankamai

skirtingos, todėl vienoms integruotis yra lengviau nei kitoms. Tikėtina, kad rusų, ukrainiečių ar baltarusių tautybės asmenys nesunkiai ras bendrą kalbą su kitais šių tautinių bendruomenių atstovais nuo seno gyvenančiais Lietuvoje. Kai kuriose Lietuvos vietovėse iš esmės jie gali jaustis beveik kaip namie. Paprastai su šių tautų atstovais lietuviai, dėl pla-taus rusų kalbos mokėjimo, ypač vyresniosios kartos, lengvai randa bendrą kalbą ir užmezga tarpusavio ryšius. Dažnai Lietuvoje slavų tautų atstovų gyvenimas šalia yra priimamas kaip visiškai natūralus reiškinys, kuris nėra pastebimas.

Rusų kalbos paplitimas, išplėtota mažumos kultūra taip pat lengvina integraciją, nes nesukuria barjero lankytis pra-moginiuose ir kultūriniuose renginiuose, nekuria būtinybės steigti atskirus maldos namus. Šių tautų atstovų atskirtis gali pasireikšti dažniausiai tik susidūrus su asmenimis, kurie laikosi stiprių nacionalistinių nuostatų, neigiamai nusiteikę kitataučių atžvilgiu, tačiau tai yra išimtiniai atvejai.

Jungtinių Amerikos Valstijų, Kanados piliečių situa-

cija skiriasi nuo kitų trečiųjų šalių piliečių, nes Lietuvoje susiformavęs palankus požiūris į JAV ir jų piliečiai gyventojų paprastai priimami geranoriškai. Amerikiečiai dažnai traktuojami panašiai kaip užsienio turistai.

Šiaurės Amerikos valstybių piliečiams lengviau užmegzti ryšius su jaunąja karta, nes ji geriau moka anglų kalbą ir gali susikalbėti su naujakuriais. Prie to prisideda ir įvairios JAV vykdytos programos, kaip „Work&Travel“, kurių metu Lietuvos jaunimas galėjo pagyventi Jungtinėse Valstijose, geriau pažinti jų kultūrą ir žmones. Pabrėžtina ir tai, kad nėra esminių kultūrinių skirtumų tarp JAV piliečių ir lietuvių, išskyrus didesnį amerikiečių polinkį bendrauti ir pozityvesnį kitų tautybių žmonių priėmimą sąlygota pačių JAV, kaip „tautų katilo“ suvokimo. Kitą vertus, dėl amžiaus skirtumo vyresniems JAV piliečiams yra sunkiau susirasti draugiją, ir, nors dėl palankaus vietos gyventojų požiūrio gali jaustis jaukiau nei trečiųjų šalių piliečiai, į kuriuos gyventojų požiūris mažiau palankus, jiems iškyla panašios integracijos problemos kaip ir kitiems trečiųjų šalių piliečiams.

Su integracijos sunkumais dažniausiai susiduria trečiųjų šalių piliečiai atvykę iš Azijos ir Afrikos šalių. Pirmiausia taip atsitinka dėl vizualinio išskirtinumo, kadangi šių šalių piliečiai lengvai identifikuojami kaip užsieniečiai. Dėl šios priežasties neretai jie vertinami remiantis išankstiniais stere-

11

otipais. Taip pat kaip ir amerikiečiai šie žmonės susiduria su kalbos barjeru, kuris gali apriboti jų bendravimo ratą. Kitą vertus, labiau į rytus nuo Lietuvos nutolusių šalių piliečiai neretai moka ir rusų kalbą, o tai gali padidinti jų bendravi-mo galimybes.

Trečiųjų šalių piliečių kultūrinių poreikių patenkinimo galimybės remiantis Lietuvoje esančia infrastruktūra taip pat skiriasi – asmenys, atvykę iš kraštų, kuriuose dominuo-janti kultūra ir religija yra panaši į lietuvių arba Lietuvoje gyvenančių tautinių mažumų, dažniausiai nesusiduria su didesnėmis problemomis. Tuo tarpu trečiųjų šalių piliečiams, kurie atvyksta iš skirtingų nei Lietuvoje dominuojanti kultūrų, kuriose vyrauja kitokios moralės normos, patenkinti poreikius susijusius su religiniais įsitikinimais ir įveikti kultūrinį šoką gali būti daug sunkiau.

Prisitaikymo, galimybių integruotis lygį lemia ne tik tautybė ir trečiųjų šalių piliečių atpažįstamumas, bet ir kiti veiksniai, tokie kaip lytis, amžius, išsilavinimas, pajamos, gyvenamoji vieta, religija. Pavyzdžiui, moterys, kilę iš šalių, kuriose moters padėtis nėra lygiavertė, gali susidurti su bendravimo sunkumais šalyje, kur į moteris žiūrima kaip į lygiavertes visuomenės nares. Dėl kultūrinių savitumų jos gali būti linkę apriboti savo bendravimo ratą viena lytimi (moterimis), dėl ko sumažėja galimybių užmegzti pažintis ir

santykius su priimančios šalies žmonėmis.

Atitinkamai, kai kurių kultūrų vyrai gali būti linkę neadekvačiai reaguoti į lyčių lygybės apraiškas ir dėl skirtin-gų moralinių sistemų susidūrimo susidarančias situacijas. Tokių atvejų Lietuvoje – vienetai, tačiau jie nėra būdingi tik naujakuriams, nes lietuviai taip pat skiriasi savo moraliniais įsitikinimais ir požiūriu į lyčių santykius.

Pabrėžtina, kad jokiu būdu negalima apibendrintai taikyti požiūrio į lyčių santykius stereotipo kurioms nors tautinėms grupėms, nes kiekvienoje tautoje atskirų asmenų pažiūros gali skirtis.

Amžius dažniausiai gali tapti bendravimo kliūtimi angliš-kai kalbantiems trečiųjų šalių piliečiams, nes šią kalbą lygiu, kuriuo galėtų lengvai bendrauti Lietuvoje, moka daugiausia jaunimas. Todėl vyresnio amžiaus naujakuriams gali būti sunkiau užmegzti ryšius su vietos gyventojais. Kitą vertus, vyraujantys stereotipai gali skatinti vaikų socialinę atskirtį, kai, remdamiesi tėvų nuostatomis, vaikai nenoriai priima kitų tautybių vaikus.

Kalbos sukuriamą atskirties problemą galima spręsti tiek didinat galimybes atvykusiems gyventi į Lietuvą trečiųjų šalių piliečiams mokytis lietuvių kalbos, tiek skatinant

Rusijos (12%)

Ukrainos (19%)

Kinijos (5%)

Kitos šalys (6%)

Turkijos (7%)

Baltarusijos (40%)

JAV (3%)

Kitos Europos (ne ES ir EFTA) valstybės (3%)

Moldovos (5%)

Trečiųjų šalių piliečiai pagal atvykimo šalį 2008 m. (išduoti trumpalaikiai leidimai gyventi)

15

santykius tarp kartų bei pozityvias nuostatas kitos kartos, tautybės ir pan. žmonių atžvilgiu.

Išsilavinimas padidina trečiųjų šalių piliečių integravimo-si galimybes, padeda užmegzti kontaktus. Atvykę studijuoti trečiųjų šalių piliečiai dažniausiai jaučia mažesnius bendra-vimo barjerus su kolegomis studentais ir lengviau užmezga kontaktus, taip suformuodami kultūriniu atžvilgiu mišrų draugų ratą. Taip pat aukštesnis išsilavinimas dažnai sutam-pa su geresniu kalbos mokėjimu, palengvinančiu bendravimą. Aukštesnis išsilavinimas pagerina galimybes naudotis komunikacijos priemonėmis, rasti reikalingą informaciją ir spręsti kitokias iškylančias problemas, turinčias įtakos gyvenimo kokybei.

Naujakuriai, kurių išsilavinimas žemesnis dažniausiai prisitaiko sunkiau ir labiau linksta bendrauti su savos kultūrinės grupės atstovais, tačiau, jų nesant, taip pat gali suformuoti daugiakultūrinį draugų ratą iš kolegų ir jų pažįstamų, jei tik nėra kalbos barjero.

Lietuvoje gyvenantys trečiųjų šalių piliečiai yra įvairaus išsilavinimo ir stipri koreliacija tarp išsilavinimo ir priklausy-mo kuriai nors tautinei grupei nėra fiksuojama.

Pajamos ir gyvenamoji vieta dažnai būna susiję tarpu-

savyje ir taip pat lemia bendravimo galimybes. Aukštesnes pajamas turintys trečiųjų šalių piliečiai (pavyzdžiui atvykę dirbti kvalifikuoti specialistai, studentai, asmenys siekiantys susipažinti su Lietuvos kultūra) paprastai turi mažiau sunkumų integruotis į aplinką nei trečiųjų šalių piliečiai, kurių pajamos yra žemos, nes pirmieji gali sau leisti lankyti platesnį kultūrinių renginių spektrą, didinantį jų galimybes užmegzti ryšius su vietos gyventojais, įgyti geresnę gyvena-mąją vietą. Taip pat aukštesnės pajamos, didesnis gyvenama-sis plotas leidžia pasikviesti į svečius draugus.

Trečiųjų šalių piliečiai, kurių pajamos žemos, paprastai gyvena kur kas mažesniame plote vienam žmogui, didesnėse trečiųjų šalių piliečių bendruomenėse, todėl turi, vieną vertus, mažiau paskatų bendrauti su kitais žmonėmis, kitą vertus, bendravimą riboja mažesnės galimybės lankytis kul-tūriniuose renginiuose, pasikviesti svečių. Taip pat žemesnes pajamas turintys trečiųjų šalių piliečiai gali turėti mažiau laisvalaikio dėl ilgesnės darbo dienos, o tai taip pat riboja bendravimo su vietiniais gyventojais galimybes.

Gyvenamosios vietovės tipas turi šiek tiek mažesnę įtaką. Nors lengviausiai prisitaikoma prie aplinkos didesniuose miestuose, tačiau trečiosios šalies piliečiams gyvenantiems kaimo vietovėse taip pat gali būti nesunku prisitaikyti, jei juos priima kaimo ar miestelio bendruomenė. Kita vertus,

100 - 500

Iki 100

Virš 1000

500 - 1000

Užsienio piliečių skaičius Lietuvos savivaldybėse 2009 m.

17

didesnės tautinių mažumų grupės gyvena Vilniuje ir Klaipėdoje, čia yra geriau išvystyta infrastruktūra, suteikianti galimybes trečiųjų šalių piliečiams lengviau patenkinti savo kultūrinius poreikius, o kai kuriais atvejais ir įsilieti į tautinių mažumų organizacijų, kurių veikla taip pat daugiau išplėtota didesniuose miestuose, veiklą. Kalbant apie trečiųjų šalių piliečius trečdalis jų gyvena Vilniuje, didesnė koncen-tracija taip pat yra Kaune, Klaipėdoje, Visagine ir Šiauliuose.

Viena aštriausių temų, kalbant apie naujakurius, yra jų moralinės-religinės sistemos savitumai, kurie laikomi sukuriančiais daugiausia kliūčių integracijai, šalia išvaizdos išskirtinumo. Jei krikščionys, judėjai, Rytų religijų atstovai ir sekuliarūs asmenys dažniausiai laikomi šiuo atžvilgiu nekeliančiais problemų, tai islamo yra bijomasi, apie jį yra suformuoti neigiami stereotipai, kurie neigiamai veikia galimybes integruotis asmenims, tapatinamiems su islamu. Verta akcentuoti, kad islamo išpažinimas savaime neturėtų sudaryti pagrindo manyti, kad asmuo yra konservatyvus ir religingas.

Lietuvoje gyvenantys totoriai savo kultūra neišsiskiria iš kitų piliečių, o daugelis svečiose šalyse gyvenančių musulmo-nų nėra pernelyg pamaldūs, linkę primesti visuomenei savas moralines pažiūras ar laikytis įvairių draudimų.Gyvenančių pagal griežtas religines normas yra ne ką daugiau nei kata-

likų ir jie nereprezentuoja daugumos musulmonų nuostatų. Integracijos kliūtis labiau kuria ne islamą išpažįstančių žmonių religingumas ir sekuliarios visuomenės normų atmetimas, o stereotipai apie šių žmonių religingumą.

18 19

Mano kaimynas – naujakurys: kaip bendrauti?Trečiųjų šalių piliečių įsikūrimo kaimynystėje kartais galima net

nepastebėti, jei trečiosios šalies pilietis priklauso įprastai kultūrinei grupei, kuri savo išvaizda ir papročiais mažai skiriasi nuo lietuvių ar jiems įprastų tautinių mažumų. Tokiu atveju jūs su kaimynu naujakuriu bendrausite kaip ir su kitais kaimynais, nesureikšminda-mi jo ar jos pilietybės. Tikėtina, kad kaimynystėje apsigyvenus tokiai naujakurių šeimai neiškiltų ypatingų sunkumų nei tarpusavyje bendraujantiems naujakurių vaikams, nei suaugusiems. Bendravi-mą šiek tiek gali veikti nebent kalbos barjeras ir, retesniais atvejais, tautiniai stereotipai ir išankstinis neigiamas požiūris.

Kai kurios kitos naujakurių grupės, labiau išsiskiriančios savo kalba, kultūra, išvaizda ir papročiais, bus daug daugiau pastebi-mos. Apsigyvenus kaimynystėje Amerikos, Azijos ar Afrikos šalių piliečiams, tikėtina, kad bus pastebėta, jog kaimynas yra ne Lietuvos pilietis. Esant tokiai situacijai svarbu atmesti vadovavimąsi stereo-tipais ir pasistengti pažvelgti į kaimynus be išankstinės nuostatos ir taip palengvinti bendravimą. Be abejo, žinios apie tos šalies, iš kurios atvyko kaimynas, kultūrą gali būti svarbus veiksnys išven-giant nesusipratimų, tačiau jos ne visuomet būtinos, nes nuoširdus bendravimas gali kompensuoti menkus nesusipratimus.

Paprastai daugiausia su kaimynais bendrauja jaunesnio ir vyresnio amžiaus žmonės, turintys daugiau laisvalaikio, ypač vaikai. Suaugę darbingo amžiaus žmonės, ypač paplitus kompiuteriams, taip pat išaugus konkurencijai darbo rinkoje, su kaimynais bendrau-ja rečiau ir mažiau, dažniausiai apsiriboja pasisveikinimu. Augant gyventojų mobilumui, draugiški santykiai dažnai formuojasi ne gyvenamosios vietos, o bendrų interesų pagrindu.

Kaimynystėje įsikūrus trečiųjų šalių piliečiams, pirmiausia vertėtų pasistengti nusiteikti pozityviai, ypač jei įsikūrusi šeima turi vaikų ir jūs numanote, kad vaikai susitiks žaisdami kieme. Vaikai dažniausiai perima tėvų nuostatas, todėl pozityvus nusiteikimas naujakurių atžvilgiu ir pastarųjų pozityvus nusiteikimas kaimynų atžvilgiu leis sukurti saugią ir nekonfliktišką aplinką kieme bei išvengti didesnių vaikų tarpusavio konfliktų.

Pozityvus požiūris į naujakurius taip pat stiprins demokrati-nes vaikų nuostatas, plės jų akiratį ir padės prisitaikyti, išvengti kultūrinio šoko vis labiau globalėjančiame pasaulyje, jei jiems tektų studijuoti ar dirbti užsienio šalyse. Žinoma, gali patobulėti ir užsienio kalbų žinios. Kitaip tariant, bendravimas su naujakuriais ir pozityvus nusiteikimas jų atžvilgiu padeda geriau prisitaikyti prie supančio pasaulio ir sukurti mažiau konfliktišką visuomenę. Taip pat bendravimas glūdina kultūrinius skirtumus ir skatina tiek integracijos procesus, tiek priėmimą.

Pozityvus nusiteikimas naudingas ir suaugusiems, ypač jei domimasi skirtingomis kultūromis. Gyvas bendravimas su kitos kul-tūros žmonėmis stiprina tarpusavio ryšius, plečia abiejų bendrau-jančių pusių pasaulėvaizdį. Jei domimasi šalimi, iš kurios atvyko trečiosios šalies pilietis, jis gali suteikti informacijos apie savo šalį, papročius, lankytinas vietas, kalbą. Tuo pačiu galima daugiau suži-noti apie supančius žmones, jų profesijas, gyvenimo istoriją, tokios žinios gali būti aktualios, jei vyksta vaikų tarpusavio bendravimas. Pažinti aplinkinius žmones verta ir dėl praktinių priežasčių, pavyz-džiui, bendrų namo reikalų tvarkymo, jei gyvenama daugiabutyje.

Turint iš trečiosios šalies atvykusį kaimyną vertėtų suprasti, kad jam ar jai gali būti sunkiau prisitaikyti prie vyraujančios kultū-ros, užmegzti kontaktus su žmonėmis, todėl, siekiant geriau pažinti aplinkinius arba esant susidomėjimui profesiniu ar kultūriniu atžvilgiu, rekomenduotina parodyti bendravimo iniciatyvą. Papras-tai tokia iniciatyva bus įvertinta palankiai – psichologai jau senokai yra pastebėję, kad žmonėms labiau patinka tie žmonės, kuriems patinka jie. Kita vertus, visuomet maloniau gyventi geranoriškai nusiteikusių ir linkusių padėti, bendradarbiauti nei visiškai abejingų kaimynų apsuptyje.

Užmegzti kontaktus su naujakuriais paprastai nėra labai sunku. Žinoma, gali būti tam tikras kalbos ar kultūrinis barjeras, tačiau dažniausiai klausimas, kaip sekasi Lietuvoje, padeda pralaužti ledus, tuo labiau, kad dažniausiai tokio klausimo trečiųjų šalių piliečiai

sulaukia ne taip ir dažnai. Gali būti, kad pokalbis su jumis bus naudingas ir jūsų kaimynui, nes suteiksite žinių apie šalį, jos kultūrą, politinius įvykius, o gal net duosite naudingų praktinių patarimų. Pokalbis su trečiosios šalies piliečiu gali padėti prisiminti ir užsienio kalbos žinias. Vertėtų atsiminti ir tai, kad nereikėtų išskirti trečiųjų šalių piliečių kaip ypatingos kaimynų kategorijos, nes, nepaisant kultūrinių skirtumų, žmonės savo esme yra tokie patys.

21

Iš pirmų lūpų arba vietoje baigiamojo žodžioTrečiųjų šalių piliečiai, ypač atvykę iš kraštų, kur bendravimo kultūra

yra betarpiškesnė, pastebi lietuvių šaltumą, santūrumą ir polinkį negreit pasitikėti žmonėmis. Į akis krenta ir noras neišsiskirti iš minios, polinkis vadovautis stereotipais.

„Lietuviai labai šalti, mažai šypsosi ir sunkiai užmezga kontaktą“, – tokius atsiliepimus neretai tenka išgirsti bendraujant su trečiųjų šalių piliečiais. Jie tai sieja tiek su šaltu klimatu, šiaurietišku temperamentu, tiek su skausminga istorine praeitimi. Su pastarąja siejamas ir nemandagus aptarnavimas parduotuvėse ar nemalonūs atsitikimai viešajame transporte.

Kaip mus gali stebinti kai kurie trečiųjų šalių piliečių papročiai, apranga, taip ir juos kartais stebina lietuvių elgesys. Pavyzdžiui, ne per seniausiai tarp vyrų vyravusi odinių striukių mada, kurios kai kuriose užsienio šalyse siejamos su nusikaltėliais.

Kita vertus, pastebima ir pokyčių į gerąją pusę. „Žmonės Lietuvoje rengiasi spalvingiau nei man pirmą kartą atvykus, o ir gatvėje sulaukiu mažiau spoksančių žvilgsnių, – pabrėžia jau ne vienerius metus Lietuvoje gyvenantis juodaodis. – Kai tik atvykau, žmonių reakcija buvo tokia, tarsi būčiau ateivis“.

Tačiau, kalbant apie trečiųjų šalių piliečius, vis dar neretai vadovauja-masi ir stereotipais. „Dažnai sulaukiu klausimo, kodėl nenešioju hidža-bo, – pasakoja mergina iš Šiaurės Afrikos. – Tenka paaiškinti, kad daug moterų mūsų šalyje jo kasdien nenešioja. Kita vertus, tai labai tinkamas drabužis, kai reikia nueiti į parduotuvę ir nesi išsiplovusi plaukų. Bet čia jo nedėvėčiau“.

Trečiųjų šalių piliečių patirtis bendraujant su lietuviais atskleidžia ne tik bendravimo kliūtis, bet ir įsigalėjusius stereotipus, kurie gali trukdyti priimti atvykusius žmones, ypač jei jų kultūra skiriasi nuo lietuviškos. Ir kuo daugiau bendraujama, tuo darosi aiškiau, kad kultūriniai skirtumai nėra esminiai, o iš anksto susiformuoti stereotipai dažnai būna neatitin-kantys tikrovės.

Kaip bendravimas gali keisti tautinius stereotipus, iliustruoja pokalbis su lietuve, kurios kaimynystėje gyveno čečėnų šeima. „Iš pradžių buvo keista, nes buvome visko prisiklausę apie čečėnus, bet kalbantis su drauge, kuri domėjosi įvykiais Čečėnijoje, ji pasiūlė užsukti į svečius pas naujuosius kaimynus. Mūsų vizitas juos labai nustebino, tačiau netrukus prie puodelio arbatos užsimezgė pokalbis apie situaciją jų šalyje, Lietuvos aktualijas. Praėjus kelioms dienoms kaimynė pakvietė mane pietų, paruoš-tų pagal jų tautines tradicijas. Labai smagiai ir įdomiai praleidome laiką. Maloniai bendraujame iki šiol. Nepasakyčiau, kad yra didelis skirtumas bendrauti su lietuviu ar kitos tautos atstovu. Gal tik tradicijos mums labiau neįprastos, įdomesnės“, – sakė moteris.

22 23

Apie projektąŠi knygelė parengta vykdant veiksmų, skirtų įgyvendinti „Ben-

druosius pagrindinius imigrantų integracijos politikos Europos Sąjungoje principus“ programą. Projekto tikslas – supažindinti Lietuvos gyventojus su trečiųjų šalių piliečių atvykimo į Lietuvą priežastimis, jų teikiama nauda Lietuvai, kultūriniu savitumu, siekiama griauti nepagrįstus išankstinius stereotipus, kurie užkerta kelią trečiųjų šalių piliečiams integruotis į visuomenę.

Sociologiniai tyrimai rodo, kad informacijos apie trečiųjų šalių piliečius, jų atvykimo priežastis ir integracijos galimybes trūksta, o nepalankumas trečiųjų šalių piliečiams, ypač iš labiau neįprastų kultūrų, auga.

Stereotipai dažniausiai formuojasi dėl trečiųjų šalių piliečių nepažinimo, menko bendravimo su jais bei klaidingo jų kultūros, nuostatų, atvykimo priežasčių interpretavimo.

Leidinyje pateikiama edukacinio pobūdžio informacija, orien-tuota į stereotipų griovimą, siekiama atskleisti, paaiškinti ir suteikti skaitytojui informacijos apie į Lietuvą atvykstančius trečiųjų šalių piliečius, jų tautinę sudėtį, galimybes integruotis, kultūrinį atitikimą dominuojančiai kultūrai, socialinį ir kultūrinį savitumą, atnešamą pridėtinę vertę Lietuvai, pateikiami pozityvūs imigracijos aspektai.

Pagrindinis leidinio tikslas – kad užsienietis butų suvokiamas ne kaip kažkas „kitas“,galintis kelti grėsmę visuomenei, tačiau kaip lygiavertis jos narys.

Projektą remia Europos Sąjungos „Europos fondas trečiųjų šalių piliečių integracijai“.

Literatūros ir šaltinių sąrašas1. Christina Boswell, „European migration policies in flux: changing patterns of inclusion and exclusion“, 2005.

2. Richard R.Gesteland „Kaip išgauti „Taip“. Menas bendrauti ir derėtis įvairiose kultūrose“, Vilnius, 1997.

3. „Instrukcija mokytojams „Ne tik skaičiai“ : Švietimo dėl migracijos ir prieglobsčio Europoje priemonių rinkinys“, Tarptautinė migracijos organizacija, 2004.

4. Lietuvos Respublikos įstatymas dėl užsieniečių teisinės padėties (2009-08-04 redakcija), Lietuvos Respublikos Seimas, http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=350564&p_query=&p_tr2=

5. „Metodinis rinkinys: informalaus tarpkultūrinio ugdymo idėjos, ištekliai, metodai ir užsiėmimai darbui su jaunais ir suaugusiais žmo-nėmis“ (Jaunimo reikalų departamento prie SADM vertimas iš prancūzų kalbos, red. Rui Gomes), Europos Taryba, Jaunimo ir sporto reikalų direktoratas, 2007.

6. „Migracijos metraštis 2008“, Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos, Vilnius, 2009.

7. „Nematomi“, televizijos laidų ciklas, LNK.

8. Kathleen Newland, Dovelyn Rannveig Agunias, Aaron Terrazas, „Learning by Doing: Experiences of Circular Migration“, „Insight, Sep-tember 2008“, Migration Policy Institute, 2009.

9. Pia M. Orenius, Madeleine Zavodny, „Tied to the Business Cycle: How Immigrants Fare in Good and Bad Economic Times“, Migration Policy Institute, 2009.

10. „Prieglobsčio prašytojų įgalinimas: gerosios praktikos sukūrimas“ (vertimas iš anglų kalbos, red. Teija Enoranta), Europos socialinis fon-das, Lietuvos Respublikos Socialinės apsaugos ir darbo ministerija ir kt. , 2007.

11. Audra Sipavičienė, „Tarptautinė gyventojų migracija“, Tarptautinė migracijos organizacija, Vilnius, 2006.

12. Edita Štuopytė, „Prieglobstį gavusių užsieniečių socialinės integracijos vadovas“, Vilnius, 2007.

13. Edita Štuopytė, „Psichologinio-socialinio darbo su prieglobsčio prašytojais metodika“, Vilnius, 2006.