Iš anglų kalbos vertėrasa krulIkauskIenė

Miley Cyruskartu su hilary liftin

Kelio pradz-ia

Skiriu savo pirmajai meilei! Tai vienintelis mane suprantantis vyras.

Vienintelis, amžinai turėsiantis raktus nuo mano širdies. Vienintelis, kurį vadinu ne tik geriausiu

draugu – jis mano didvyris. Knyga skiriama senelio atminimui.

Visada tave mylėsiu! Ačiū, kad atsiliepi mano maldose...

Mailė:*P. S. Labai tavęs pasiilgau!

5

i,z-anga

Ką gi, gal ir keista pradėti pasakojimą nuo šito, bet gana daug mąstau apie... savo rankas. Gimiau kairiarankė. Mano tėtis – taip pat kairys, tačiau jis nė truputėlio neabejoja, kad aš – dešiniarankė. Ma­nau, dėl to, kad jis visad sakydavo, jog kairiams ten­ka „apversti pasaulį ir visko mokytis iš kito galo“. O dar prisimenu, kad tėčiui kartais tekdavo paplu­šėti, kol rasdavo kairiarankiams skirtą gitarą... Kad ir kaip ten buvo, kai pradėjau mokytis rašyti, tėtis vertė mane naudotis dešiniąja ranka. Pavyko. Visur kitur naudojuosi kairiąja, bet rašau dešine ranka. Jei jums nepatinka mano rašysena – pretenzijas prašau reikšti mano tėčiui.

Kairiarankiškoji mano asmenybės dalis dar la­biau susijaukė, kai užtikau knygą apie kaligrafiją ir pradėjau mokytis rašyti kinų hieroglifus. Dešine ranka. Lėktuve. Skridau užsakomuoju reisu iš Los Andželo į Niujorką. Lėktuvas šokčiojo, išpyliau ra­šalą mažiausiai du sykius ir dar sugebėjau išsiter­

6

lioti pati, išterlioti popierių, lėktuvo sėdynes, o kai bandžiau nusiprausti – dar ir tualetą. Dėl to visur tyškančio rašalo mama mane apšaukė, bet buvau tikrai susidomėjusi hieroglifais.

Žodis kaligrafija, išvertus iš graikų kalbos, reiš­kia gražus rašymas. Patikėkite, žmonės, jei grai­kai būtų pamatę, ką darau, būtų pasistengę surasti kokį kitą žodį. Bet ėmiausi rašymo kaip pakvaišu­si – nebegalėjau sustoti. Piešiau hieroglifus, reiš­kiančius meilė, sėkmė, gyvenimas, žinios – rašiau ir rašiau nesustodama, iš pradžių lėtai ir atsargiai, lyg vos pradėjusi vedžioti raides darželinukė, paskui – vis greičiau ir geriau.

Vienas pirmųjų

bandymų

7

Gerai, kad lėktuvas nebuvo pritaikytas akroba­tiniam skraidymui, nes turbūt būčiau pabandžiusi įtikinti pilotą, kad tas išraitytų danguje ženklą „Ge­ras“. Juk turėtų būti hieroglifas ir su tokia reikšme, tiesa?

7 hobiai – į juos panirti stačia galva užteko 5 sekundžių

1. Kaligrafija 2. Karoliukų vėrimas 3. Mezgimas (dvi sekundės) 4. Skrebinimas 5. Einšteino biografijos skaitymas 6. Jūrų biologo profesija 7. Aukštoji mada

Yra žmonių, kurie tiki, kad rašysena gali išduoti visas paslaptis apie jų asmenybę – raidžių pasviri­mas, kilpos ir taškeliai kokiame nors paskubomis

8

suraitytame darbų sąraše ar per klasę pasiųstoje ži­nutėje atskleidžia viską, ką tik galima sužinoti apie žmogų. Mintis puiki, bet aš esu įsitikinusi, kad vis­kas, ką galima suprasti iš mano rašysenos, yra tai, kad man reikėtų rašyti kita ranka. Beveik viską – šu­kuojuosi, atidarau duris, laikau šakutę ir arklio pava­dį – darau kairiąja. Ir, žinote ką – tėtis puikiai api­būdino – manau, kad pasaulis iš tiesų atrodo taip, lyg bandyčiau eiti iš kito galo, net tada, kai bandau laikytis numatytos krypties.

Gal todėl, kad rankos man tokios svarbios, visada jas labai akylai saugau. Net per daug. Žinau, žinau – tai keista. Bet nieko negaliu pakeisti – tiesiog jau­čiu, kokios svarbios mano rankos. Per jas semiuosi energijos. Viskas, ko pasiekiau – vien dėl rankų.

Mano dešinioji skirta menui. Ja groju gitara ir rašau. Kairioji – rūpestingoji. Ja šukuoju mažosios sesutės plaukus. Laikausi už rankos su draugais. Prieš miegą glostau savo šunytę Sofi. (Ir dar kar­tais, kai pakyri erzindamasis, pliaukšteliu broliui Braisonui per pakaušį. Suprantu, negerai, bet vis­kam yra ribos!)

Abiem rankoms leidžiu klajoti pianino klavišais, ieškoti reikiamų garsų. Mano rankos valdo mintis,

Šioje knygoje dažnai rasite tokį žodį. Ar bent jau taip pagalvosite.

9

kai rašau dienoraštį. Abi varto Bibliją – ieško tie­sų. Muša ant stalviršio naujos melodijos ritmą. Ne taip lengvai skinuosi kelią. Noriu, kad viskas, ką darau, būtų kūrybiška ir su meile. Tai, kokia esu, kiek galiu skleisti vilties ir džiaugsmo – viskas pa­siekta padedant mano abiem rankoms.

Ar aš dešiniarankė? Kairiarankė? O gal nei ta, nei ana? Dainininkė ar aktorė? Individualistė ar vi­suomeniška? Kodėl negali būti viskas? Mane rodo per televiziją. Rašau knygą. Tačiau labai mėgstu lindėti namuose su šeima. Be to, giliai širdyje jau­čiuosi vieniša – gerąja prasme. Ar esu tokia, kokią pažįstate iš televizijos, nuotraukų ir netgi šios kny­gos? O gal mes visi esame daug sunkiau apibūdi­nami, daug sudėtingesni? Kokia aš?

Dauguma žmonių mane žino kaip Haną Mon­taną, bet tai tik televizijos serialo personažas. Ji – sukurta. Tiesa, Hana labai panaši į mane – tai jau aš pasistengiau. Norėjau, kad ji atgytų. Tačiau dėl to Hana Montana netapo tikresnė, ir ji tikrai ne aš. Ši knyga apie mane – tai mano pirmasis bandy­mas papasakoti apie savo gyvenimą savais žodžiais. Haną Montaną paminėti teks. Na ir gerai. Manau, dauguma žmonių domisi tiek Hana Montana, tiek

10

Mailė Stiuart – tai tarsi du mano „aš“, pažįstami televizijos ekranuose. Visi mes esame labai įvairialypiai. Kas esame – ir kuo galime tapti, jei siekiame svajonių.

Atrodo, lyg man nuolat tektų atsakinėti galybę klausimų apie save. Duodu interviu televizijoje, ra­dijuje, kalbuosi su žurnalistais, netgi su paparaciais ir nepažįstamaisiais gatvėse. Vis pasakoju žmonėms (kol kas tai visada būna tiesa), kad albumo prista­tymas sekasi puikiai, televizijos seriale labai smagu filmuotis ir labai didžiuojuosi naujuoju albumu. Bet niekas priėjęs nepaklausia: „Ei, klausyk, kaip tau patinka tavo rankos? Kiek jos lemia tavo kū­rybą? Ką jos tau reiškia?“ Šioje knygoje galiu leisti sau aiškinti, juokauti, linksmintis ir atrasti tai, kas man išties svarbu. Noriu atsakyti į klausimus, kurių niekas niekada neklausia. Noriu atsiverti. Papasa­koti, ką man reiškia muzika, ir atsiverti, kad mano gyvenime būta ir niūrių dienų, ne vien skaisti saulė ir vaivorykštės. Juk nepanašu, kad neteko pasijus­ti įskaudinta ar palūžusia. Jaučiausi ir spaudžiama, ir nepageidaujama, liūdna ir nuobodžiaujanti, ir vieniša. Tačiau teko ir be galo džiaugtis bei būti dėkingai. Noriu pasidalyti mintimis apie tai, kokia

11

esu iš tikrųjų, nepadailinta. Photoshop programa ap­dorotos spindinčios mergaitės nuotraukos ant žur­nalo viršelių iš tiesų priklauso merginai, kuri gimė Našvilio miestelyje, yra vidurinysis vaikas šeimoje, dievina Merilyn Monro (Marilyn Monroe) ir ne­kenčia daržovių, o galvoje nuolat sukasi gana keis­tos mintys apie rankas.

Kai pradėjau rašyti šią knygą, man buvo pen­kiolika, o baigiau ją sulaukusi šešiolikos. Sako, esu per jauna, kad rašyčiau apie savo gyvenimą. Tačiau lygiai taip pat per jauna laiko ir daugeliui kitų da­lykų, kuriuos su pasimėgavimu darau. Nėra nieko blogo būti jauna. Jaunimas turi begales energijos! Ir turime daug ką papasakoti. Niekada nesiskun­džiau minčių, idėjų stoka ar nuomonės neturėji­mu. Žinau, kad dar tik pradedu gyventi. Prasidėjo neįtikėtina kelionė, ir dar pašėlusiu greičiu. Užtat ir noriu būtent dabar šioje vietoje padėti riboženk­lį – šiame posūkyje, kol dar neišblėso įspūdžiai, nes vis dar skubu pirmyn. Manau, galėsite patogiai at­silošti ir kurį laiką smagiai praleisime kartu pašė­lusiai lėkdami laukais. Pamirškite tą

vaizdingą palyginimą

apie pašėlusį vairavimą.

Matote! Patobulėjau.

pirmoji myliaŽvelk kitaip

14

Žodis ir Melodija

Kurį laiką turėjau dvi žuveles. Dievinau jas. Jų vardai buvo Žodis ir Melodija. Kartais užuot ra­šiusi sėdėdavau spoksodama, kaip jos suka ratus akvariume. Lauke, ganyklose, laigydavo mūsų ark­liai, bet aš žiūrėdavau į tas dvi žuveles, amžiams uždarytas stikliniame inde. Jos buvo tokios gražios. Abiem rankom apkabinusi apvalų akvariumėlį, ži­nojau, kad jame yra kai kas nuostabaus. Už stiklo sienų – gyvybė.

Gyvybė stikliniame inde – stebuklas, bet tai ir spąstai. Žodis ir Melodija buvo uždarytos, pa­smerktos nuolat plaukti vis tuo pačiu ratu. Jų pa­saulėlis niekada taip ir neišsiplėtė. Joms neteko pa­tirti žuviuko Nemo nuotykių, neteko suprasti, kas

15

jos iš tiesų. Spoksodavau į tą mažą uždarą erdvę ir laukiau ateinant naujos dainos. Žvelk kitaip. Štai ką kartodavau sau. Žvelk kitaip. Nenorėjau būti kaip tos žuvelės, matyti tik tai, kas po no-simi, vis sukti tuo pačiu ratu. Tačiau kai man tebuvo vienuolika ir mokiausi šeštoje klasėje, buvo sunku įsivaizduoti, kad už mano pasaulio ribų yra dar kažkas.

Nebuvau visą laiką užsidariusi mažame pasaulė­lyje. Greitai visai iš jo išsiveržiau. Kiekvienas pasa­kojimas turi pradžią, vidurį ir pabaigą – lygiai taip pat ir šis. Visgi man tik šešiolika, pripažinkime tai, tad ir visa istorija yra tik pradžia – tačiau pasakoti viską nuo pat gimimo, pažymint kiekvieną svar­besnį įvykį (Iškrito pirmasis dantukas! Man jau dešimt! Turiu naują dviratį!), ir taip iki šešiolikos – ne, šitaip daryti neketinu.

Norėčiau pradėti pasakojimą nuo šeštosios kla­sės. Tai buvo paskutinieji metai, kai mane pažinojo kaip paprasčiausiai Mailę Sairus (Miley Cyrus). Tie metai buvo tarsi riba – dabar apie savo gyveni­mą galvoju taip – iki šeštosios ir po šeštosios kla­sės.

16

Ne vien gėlytės ir drugeliai

Jei teigčiau, kad šeštoji klasė nebuvo geri metai, tai būtų per švelniai pasakyta. Kai sužinojau, kad bandomųjų filmavimų sezonas, kurio metu Los Andžele prasideda atrankos vaidinimui televizi­jos serialuose, sutampa su mokslų pradžia rugsėjo mėnesį, vos ne valandą prasivoliojau bliaudama ant savo kambario grindų. Tas sutapimas reiškė, kad jei noriu dalyvauti bent bandomajame filmavime, mokslus Nešvilio mokykloje turėsiu pradėti kelio­mis savaitėmis vėliau. Tuo metu vien mintis apie tai, kad teks praleisti pamokas, buvo siaubinga.

Ką tik buvome grįžę iš Kanados, kur metus pra­gyvenome netoli Toronto – tėtis vaidino televizijos

Jei tik būčiau žinojusi!

17

seriale apie gydytojus. Jau kelerius metus prieš tai jiedu su mama važinėjo vienas pas kitą, tačiau va­sarą prieš man pradedant eiti į penktąją klasę taip pasiilgome tėčio, kad mama persikraustė pas jį.

Tuos metus mokiausi namuose su mama, tad grįžau į šeštąją nebuvusi senojoje mokykloje visus metus. Ir dar – puikiai žinojau, kad per pirmąsias kelias savaites mokykloje daug kas susidėlioja į savo vietas: susipažįsti su mokytojais, susirandi draugų ir supranti, ar drabužiai, kuriuos nusipirkai mokyklai, yra priimtini, ar visiškai netinkami. Vieni kitus susiranda klasės lyderiai, moksliukai. Aš ir panašūs į mane „meniškos sielos“ žmogu-čiai suprantame, kad mums geriau laikytis kartu. Jei praleidi visą šį gražumą, rizikuoji likti atstumtas. Netikėlis. Jei mokėtės vidurinėje mokyk­loje, suprantate, apie ką kalbu. Jei dar ne... na, tada laikykitės. Pažadu, paskui bus lengviau. Bet kokiu atveju, nesunku suprasti, kad praleisti pirmąsias sa­vaites mokykloje – toli gražu nėra gerai. Tačiau jei norėjau tapti aktore – o taip ir buvo – tai neturėjau kito pasirinkimo. Teko vykti į Los Andželą.

Tikrai nesitikėjau, kad grįžusi į mokyklą stai­ga tapsiu viena populiariausių mergaičių. Sodyba

baisu!

Nenorėjau tapti keistuole aktore.

18

Tenesyje, kur gyvenome, kai nebuvome apsistoję Toronte, buvo gana atkampioje vietoje, tad kaimy­nystėje negyveno nė vieno vaiko, su kuriuo būčiau galėjusi mokytis bendrauti. Užaugau žaisdama su broliais ir seserimis, bet visai mielai leidau laiką ir su tėvais bei jų draugais.

Visai ne į gera ir tai, kad visad turėjau per daug energijos. Jokiu būdu negalėjau nusėdėti ramiai ir išbūti bent valandėlę susikaupusi. Niekas dorai nežinojo, kaip mane suvaldyti. Ne tai, kad būčiau bjauriai elgusis, tik... Negalėjau. Būti. Rami. Viene­riais metais jau pirmąją dieną mokykloje mokytoja pareiškė, kad mane paliks po pamokų, jei dar lep­telėsiu bent žodį. Atsisukusi į draugę sušnibždėjau: „Žodis“. Te tau! Po pamokų. Už šnabždėjimą. Ir tai pirmąją dieną mokykloje. Man dar pasisekė, kad mokytoja negirdėjo, ką aš sušnabždėjau, nes sunku net spėlioti, kas man būtų nutikę.

Mokykloje visada norėjau būti pati sau, ir to nė kiek nesidrovėjau. Turėjau ką pasakyti. Puikiai vai­dinau ir dainavau. Mokiausi vien gerais pažymiais. Kūriau didžiulius planus ateičiai. Ne visai atitikau tų, kurie buvo laikomi „šaunuoliais“, standartą.

19

Dauguma vaikų jaudinasi, kad nepritampa, o man rūpėjo, kaip išsiskirti iš daugumos. Norėjau būti vienintelė, ypatinga, keista – kitokia nei visi. Ta­čiau pasižymėti praleidžiant mokslo metų pradžią buvo ne visai tai, apie ką svajojau.

Kai grįžau į Nešvilį, į šeštąją klasę, jau buvo praėjusios dvi savaitės nuo mokslo metų pradžios, bet senieji draugai, regis, džiaugėsi išvydę mane, ir gyvenimas tarsi stojo į normalias vėžes. Pradėjau galvoti, kad pavyko išvengti nemalonumų ir visai be reikalo jaudinausi. Ir vis dėlto pamažu ėmiau suprasti, kad esmė buvo ne tai. Kartu su viena arti­miausių draugių, tarkime, Reičele , ėmėme steng­tis daugiau bendrauti su klasės mergaičių grupe. Tai nebuvo nei „šaunuolės“, nei „pikčiurnos“. Do­rai net nežinojau, koks jų statusas, tai ir dabar nesi­imsiu aptarinėti. Tiesiog dėl kažkokios priežasties norėjau būti toje grupelėje.

Pirmasis nerimo ženklas buvo mažulytis, ma­žiausias, kokį tik galite įsivaizduoti, toks vos pas­tebimas. Stovėjome prie spintelių po matematikos pamokos. Pajuokavau, ir grupės lyderė, pavadin­kime ją PM (piktoji mergaitė), užvertė akis. Tik

Aišku, tai netikrasis jos vardas.

20

tiek – vos pastebima, sekundėlę trukusi grima­sa. Bet tai nutiko šeštoje klasėje. Tada viskas turi reikšmę. Ir koks buvo mano atsakas? Žinoma, joks. Jei mokėtės šeštoje klasėje, tai suprantate, kaip tai būna. Jei būčiau tiesiai paklaususi, pavyzdžiui: „Ir kas nepatinka, kad vartai akis?“, PM būtų globė­jišku tonu atkirtusi: „Nesuprantu, apie ką tu čia“ ir būčiau likusi pažeminta. Tai patirti norėjau užvis mažiausiai. Taigi apsimečiau, kad nieko nepaste­bėjau. Išmečiau iš galvos.

Tačiau ženklai kartojosi. Po kelių dienų padėju­si ant stalelio padėklą su pietumis pamaniau, kad išgirdau niurzgimą. Niurzgimą? Kitą savaitę atėjau apsivilkusi naują džinsinį švarkelį. „Man patinka tas drabužis“, – tarstelėjau. Viena mergaičių tik nusišaipė: „Tikrai?“ ir dar taip dėbtelėjo, kad pasi­jutau mažu sudžiūvusiu žirneliu ant grindų. Liku­siu nuo vakarykščių pietų.

Tada supratau – neišsigalvoju. Aš – atstumtoji. Kodėl „draugės“ nuo manęs nusisuko? Niekaip ne­galėjau suprasti. Bet taip ir buvo. Sveika atvyku-si į šeštosios klasės socialinį pragarą.

Taip, šeštojoje klasėje tai buvo jau šis tas.

21

Kita vertus...

Žinote, koks jausmas karštą vasaros dieną pa­nirti į baseiną ir patirti gaivią vėsumą? Tai va, pa­našiai pasijutau kartą po ypač sunkios dienos grį­žusi namo ir sužinojusi, kad skambino iš Disney studijos. Manimi susidomėjo talentų medžiotoja Margo, kuriai Disney buvo pavedusi atsiųsti visų mergaičių nuo vienuolikos iki šešiolikos metų įra­šus. Studijai patiko įrašas, kuriame vaidinau Lilę, geriausią Klojos Stiuart (Chloe Stewart) draugę naujame televizijos seriale, pavadintame „Hana Montana“.

Vos mes su tėvais perskaitėme scenarijų, supra­tome, kad Kloja Stiuart – mano svajonių vaidmuo. Klojos antrasis aš – Hana Montana – roko žvaigž­

22

dė. Aktorė, vaidinanti šiuos vaidmenis, dainuos Hanos Montanos dainas. Dainuos ir vaidins. Tai mano svajonės – abu šie dalykai, tad pavykus gauti šį vaidmenį neapleisčiau nė vienos galimybės. Per­skaitęs vaidmenį, tėtis vis kartojo: „Tai skirta Mai­lei. Kailė tiesiog sukurta šiam vaidmeniui“.

Bet, po galais, juk būčiau laiminga ir vaidindama Lilę. O jeigu ką, tai džiaugčiausi net gavusi progą pabūti Klojos kalbančia kambarine gėle. Taigi pa­darėme įrašą, išsiuntėme ir vos ne tuojau pat su­laukėme atsakymo iš Disney – dabar jau prašė kito įrašo, Hanos Montanos vaidmens. Vos neišprotė­jau. Rimtai, mano klyksmas tikriausiai išgąsdino net vargšus arklius laukuose. Mintyse jau mečiau viską, kad tik lėkčiau į Los Andželą. Tiesa, Hanai buvo penkiolika, o man – dvylika metų. Dvyliktie­ji. Na, gerai, vienuolika. Čia tai bėda. Bet vis tiek – studijoje juk žino, kiek man metų, ir jei vis tiek paprašė įrašo, tai, matyt, metai ne taip svarbu.

Vis dėlto buvo svarbu. Nusiuntėme antrąjį įrašą, ir jau kitą dieną atėjo elektroninis laiškas, kuriame buvo rašoma, kad esu per jauna ir per maža Hanos vaidmeniui. Mane atmetė. Ne, ką jau ten – jau­

Sveiki atvykę. Nejaugi jie šito nepastebėjo Lilės vaidmens

įraše?

23

čiausi kaip dešimt kartų atstumta. Tokia jau aš. O tėtis vis kalbėjo: „Disney padarė didžiulę klaidą. In­tuicija man kužda, kad esi Hana Montana“.

„Jokios naudos iš tos tėčio intuicijos“ – tiek tegalėjau kartoti mintyse. O dabar grįžkime prie kasdienių kankinimų: šeštoji klasė.