Upload
4akys
View
131
Download
6
Embed Size (px)
Citation preview
© VIKTORAS KETURAKIS
Kognityvinės terapijos analizė. Depresijos atvejis
Įvadas
Kognityvinė terapija - plačiai pripažinta ir visuotinai tyrinėjama psichoterapinio poveikio
mokykla. Ji daug pasiekė taikliai ir konkrečiai apibrėždama psichologinių sutrikimų kognityvinius
ypatumus bei taikomas psichologinio poveikio priemones ir visa tai patikrindama empiriškai. Kadangi
tai terapijos teorija, tai jos studijose dominuoja psichologiškai sutrikusio žmogaus kognityvinio
funkcionavimo aiškinimas. Vadovaudamiesi nuostata, kad psichologinis sutrikimas yra susijęs su
normalumu bei abejodami sutrikusio ir sąlygiškai sveiko žmogaus kognityvinio funkcionavimo
atskyrimu teigiame, kad kognityvinės terapijos teorijai trūksta normalaus asmens kognityvinio
funkcionavimo paaiškinimo. Tebėra neaiškus psichologiškai sutrikusiųjų sveikimo modelis.
Pavyzdžiui, galime kelti klausimą, kaip nauji informacijos apdorojimo bei interpretavimo įgūdžiai
dera su disfunkcinėmis nuostatomis? Kitaip tariant, kaip psichologiškai sutrikusio žmogaus mąstyme
„sąveikauja“ disfunkcinės bei funkcionalios nuostatos ir procesai?
Peržvelgę paskutinio dešimtmečio kognityvinės terapijos problematiką bei tyrimus, mes
išskyrėme šias tendencijas:
• Į kognityvinės terapijos modelį jo autoriaus A.Beckas įtraukia asmenybinius
ypatumus: vadinamąją sociotropiją bei autonomiją (Beck, 2005).
• Kognityvinė terapija išplėtė savo tyrimo lauką studijuodama naujus reiškinius, tokius
kaip pilnaprotystė (mindfulness) (Segal et al., 2002) bei kognityvinius procesus, tokius
kaip atmintis, dėmesys (Clark et al., 1999).
• Mokslininkai teigia, kad vertinantis kognityvinis terapijos žodynas ir samprata turėtų
keistis ir tapti žmogų priimančiu ir validuojančiu požiūriu (Hayes, 2002).
• Kognityvinės terapijos tyrimuose pabrėžiama veikiančio psichopatologijų bei pokyčių
modelio reikšmė, o ne vien poveikio metodai ir naujų įgūdžių mokymasis (Whisman,
1999).
Kognityvinė terapija teigia suteikianti savo pacientams ir klientams įgūdžius, kurie padeda
koreguoti sutrikusias kognicijas bei spręsti realias gyvenimo problemas.
Kognityvinio psichopatologijų modelio nagrinėjimo prielaidos
Kognityvinė terapija vis labiau dominuoja visuomenės psichinės sveikatos priežiūroje bei
tyrimuose. Labiausiai šiose srityse pažengusiose šalyse, JAV bei Jungtinėje Karalystėje, valstybinės
psichinės sveikatos institucijos rekomenduoja naudoti kognityvinę terapiją psichinės sveikatos
užtikrinimui (Parker et al., 2003; Rose, 2006). Kognityvinės terapijos teoriją sudaro dvi dalys: © V.Keturakis 2007. Ištrauka iš disertacijos: Kognityvinis stilius ir depresija: kognityvinių depresijos pažeidžiamumo veiksnių analizė% 1
© VIKTORAS KETURAKIS
psichopatologijų teorija ir terapijos teorija. Neabejojama, kad kognityvinė terapija daug pasiekė
įrodydama, jog jos poveikis pacientams yra veiksmingas ir gydantis. Tiesa, nėra aišku, ar jis
veiksmingesnis už kitas terapijos formas (Holmes, 2002; Wampold et al., 2002; Parker et al., 2003).
Manoma, kad kognityvinė terapija tokia pat veiksminga kaip medikamentinis gydymas ir
veiksmingesnė už klinikinę pacientų priežiūrą be jokio gydymo (Hollon et al., 2002, Butler et al.,
2006). Tai, kad ši terapija veiksminga, kelia mažiau klausimų, nei jos veiksmingumo priežastys. Čia iš
esmės konkuruoja dvejopos nuostatos: kognityvine samprata paremtas aiškinimas ir bihevioristinis
požiūris. Patys kognityvinės terapijos autoriai pripažįsta, kad nemažai jų naudojamų terapinių
priemonių iš esmės yra elgesio modifikacijos. Juo labiau, kad kognityvinė terapija dar yra vadinama
kognityvine elgesio terapija, neatskiriant kognityvinio ir bihevioristinio požiūrių. Vieni autoriai teigia,
kad kognityvinės terapijos veiksmingumą lemia vadinamieji nespecifiniai intervencijos veiksniai
(Ilardi, Craighead, 1994). Kiti teigia, kad kognityvinės terapijos specifiškumas priklauso ne nuo jos
taikomos intervencijos, bet nuo kognityvinio psichopatologijų modelio ir specifinės pokyčio teorijos
(Whisman, 1999). Kognityvinis psichinių sutrikimų paaiškinimas sulaukia tiek patvirtinančių, tiek
paneigiančių įrodymų ir yra nuolat tikslinamas.
Kognityvinis požiūris, prasidėjęs nuo depresijų terapijos, vėliau apėmė kitus nuotaikų (pvz.,
nerimo) sutrikimus. Šiuo metu kognityvinė terapija plačiau taikoma įvairių psichinių sutrikimų
gydymui. Vis svarbesniu tampa psichopatologijų modelis, kuris padėtų diferencijuoti įvairių psichinių
sutrikimų kognityvinius ypatumus bei jų kaitą. Kognityvinė depresijų terapija yra nuolatos
tobulinama ir modifikuojama. Depresijų kognityvinis modelis patyrė ir aktyvaus pripažinimo, ir
nemažai kritikos. Būtent šis modelis sulaukė daug įdomių įžvalgų bei modifikacijų, kurias toliau ir
pristatysime.
Kognityvinė depresijų psichopatologijos samprata
Kognicijos apibrėžimo problema
Nagrinėdami kognityvinę depresijų psichopatologiją nuolat susidursime su kognicijos sąvoka.
Todėl svarbu aiškiai apibrėžti jos reikšmę. Kognicija suprantama ir kaip kognityvinis procesas, ir kaip
objektas, proceso rezultatas (Beidel et al., 1986). Ji apibūdinama kaip įsitikinimų visuma (Ellis, 1962
cit. pagal Ellis, 1993), kognityvinės schemos ir automatinės mintys (Beck, 1991), kaip informacijos
apdorojimo sistema (Mahoney, 1985; Robins, Hayes, 1993), vertinimas (Lazarus, 1989). M. Gelderis
kogniciją iš esmės tapatina su visa pažintine veikla: suvokimu, dėmesiu, atmintimi bei mąstymu
(Gelder, 1997). Vieni autoriai išskleidžia kognicijos terminą ir kalba apie jo sudėtines dalis (Gelder,
© V.Keturakis 2007. Ištrauka iš disertacijos: Kognityvinis stilius ir depresija: kognityvinių depresijos pažeidžiamumo veiksnių analizė% 2
© VIKTORAS KETURAKIS
1997), o kiti autoriai daugiau nagrinėja kognicijos sąsajas su kitais veiksniais, tokiais kaip emocijos
(Lazarus, 1989). Kognicijos reiškinio apibrėžimas ir analizė leido psichologijai perkelti tyrimo
objektą į žmogaus vidų. Biheviorizmo įtakoje bet koks vidinis reiškinys kaip tyrimo ir poveikio
objektas atrodė abejotinas ir nepatikimas. Kognityvinės terapijos šalininkai vis dar sulaukia
bihevioristų priekaištų dėl neaiškiai įvardinamos kognicijų kilmės (Beidel et al., 1986).Ypatingai
nepatraukliai šiuolaikiniu transakciniu požiūriu skamba hipotezės apie biologiškai determinuotas
struktūras, kurios gali būti atsparios išmokimui (Beidel et al., 1986). Teigiama, kad kognityvinių
procesų nagrinėjimas leidžia sieti kognityvinę psichoterapiją su neurofiziologijos mokslų atradimais
(Teasdale, 1997; Rachman, 1997).
P.C. Kendallas bei R.E. Ingramas (1989) pasiūlė kognityvinių struktūrų, propozicijų, procesų bei
produktų apibrėžimus. Anot minėtų autorių, kognityvinė struktūra apibūdina informacijos
organizavimo mechanizmus, apimančius visą išsaugomą medžiagą. Kognityvinė struktūra neturi
turinio ir yra informacijos apdorojimo sistemos architektūra. Tai vadinama kognityvinėmis
schemomis (Kendall, Ingram, 1989).
Kognityvinės propozicijos - tai turinys, kuris laikomas struktūroje ir apima epizodinę bei
semantinę informaciją. Disfunkcinės nuostatos ar iracionalūs įsitikinimai yra reprezentuojami
būtent propozicijose.
Kognityvinės operacijos - tai procedūros, kurių dėka informacija išlaikoma sąmonėje arba
įsisąmoninama. Jos vadinamos kognityviniais procesais.
Kognityviniai produktai - tai paskutinis informacijos apdorojimo etapas. Jis yra vadinamas
kognicijomis. Tai gali būti atribucija, savivaizdis. Kognityviniai produktai yra išorinė kognityvinių
propozicijų apraiška, vadinamasis kognityvinis turinys (Kendall, Ingram, 1989). Šis skirstymas
buvo pripažintas ir naudojamas daugelio autorių (Clark et al., 1999; Beck, Perkins, 2001).
Kognicijos diferencijavimas į proceso, struktūrų bei turinio ypatumus leido tiksliau apibrėžti ir
patikrinti kognityvinius depresijų kintamuosius.
A. Becko kognityvinė depresijų samprata.
Kognityvinės terapijos depresijų samprata A. Becko buvo pasiūlyta prieš keturis dešimtmečius. Iš
pradžių autorius, remdamasis klinikinio darbo patirtimi, aprašė automatines negatyvias mintis, kurias
apibūdino kaip neigiamą mąstymą. Jis teigė, kad šios mintys susijusios su kognityviniais iškraipymais
arba klaidingu informacijos apdorojimu (selektyviu arba perdėtu apibendrinimu, dichotominiu
© V.Keturakis 2007. Ištrauka iš disertacijos: Kognityvinis stilius ir depresija: kognityvinių depresijos pažeidžiamumo veiksnių analizė% 3
© VIKTORAS KETURAKIS
mąstymu (pagal principą: viskas arba juoda, arba balta) bei nekintančiomis, apibendrintomis
nuostatomis apie save, pasaulį (savo santykį su juo) ir ateitį (Beck, Weishaar, 1989).
Vėliau A.Beckas patikslino kognityvinės terapijos sampratą. Pasak autoriaus, ją sudaro:
a) asmenybės ir psichopatologijos teorija;
b) empirinės žinios;
c) integruota strategijų ir technikų programa (Beck, Weishaar, 1989, Beck, 2005)
Buvo suformuluotos esminės asmenybės ir psichopatologijos kognityvinės teorijos prielaidos
(Beck, Weishaar, 1989):
• organizmui, tam kad išliktų, būtina adaptyviai perdirbti informaciją.
• Dauguma informacijos perdirbama automatiškai, anapus sąmonės.
• Informacijos perdirbimo procesas nebūtinai būna racionalus, logiškas bei teisingas. Jis
yra funkcionalus, atitinkantis esminius organizmo siekius išlikti ir daugintis.
• Manoma, kad informacijos perdirbimo sistemą sudaro keletą susijusių kodavimo
sistemų.
• Specifinius kodavimo elementus sudaro taisyklės (prielaidos, nuostatos), kurios
„išverčia“ patyrimą į perdirbamą informaciją.
• Tiek sistema, tiek taisyklės formuojasi išmokimu.
• Psichopatologija formuojasi, kai aktyvuojama primityvi kodavimo sistema, kuri
pakeičia „normaliąsias“.
• Aktyvuota primityvi kodavimo sistema iškraipo informacijos perdirbimą.
• Taip įvyksta vadinamasis „kognityvinis poslinkis“ (cognitive shift), kuris,
formuojantis įvairiems psichiniams sutrikimams, sistemingai iškreipia interpretacijas ir
išvadas.
Kas vyksta depresijų atveju?
Pritaikius kognityvinės terapijos tezes depresijai, buvo apibrėžtas specifiškas kognityvinių
sutrikimų profilis, kuriam būdinga
• negatyvus mąstymas apie save, kitus bei ateitį;
• iškraipytas (biased) informacijos perdirbimas;
• pozityvaus mąstymo sumažėjimas;
• padidėjęs negatyvaus mąstymo apie save schemų aktyvumas bei pasiekiamumas
kognityviniuose procesuose;
• kognityvinio turinio ir proceso atitikimas disforiškai nuotaikai;
© V.Keturakis 2007. Ištrauka iš disertacijos: Kognityvinis stilius ir depresija: kognityvinių depresijos pažeidžiamumo veiksnių analizė% 4
© VIKTORAS KETURAKIS
• mąstymo apie save arba savęs reprezentacijų dominavimas.
Depresijai būdingas persmelkiantis, kategoriškas, negatyvus, į save orientuotas mąstymas apie
pasaulį, ateitį bei savo asmenį. Tai vadinama kognityvinė depresijų triada. Be to, depresija sergančiam
žmogui būdinga į save orientuoto pozityvaus mąstymo stoka.
A.Beckas teigia, kad gausiais tyrimais buvo patvirtintas negatyvios kognityvinės triados
egzistavimas sergant depresija, negatyviai iškreiptas kognityvinis informacijos perdirbimas. Taip pat
pastebėti disfunkciniai įsitikinimai bei neigiamai iškreiptas informacijos interpretavimas (Beck,
2005).
Kognityvinės depresijų psichopatologijos lauką galima sąlygiškai suskirstyti į tris sritis:
kognityvinį turinį, kognityvinius procesus ir kognityvines struktūras. Kognityvinis depresijų turinys,
anot A. Becko, yra asmeniškai reikšminga netektis, kai pacientas suvokia, jog prarado „kažką esminio
svarbaus jo laimei ar ramybei“ (Beck, 2005, p.73). Toks suvokimas susijęs su iškreiptais
kognityviniais procesais. Tai reiškia, kad buvo sutrikęs informacijos pastebėjimas (dėmesys),
suvokimas, perdirbimas, interpretavimas. Sutrikęs kognityvinis procesas atvedė prie kognityvinių
klaidų, skubotų išvadų, perdėtų apibendrinimų, kurie ir suformuoja vadinamąją kognityvinę triadą.
Kognityvinius procesus iškreipė tam tikros kognityvinės struktūros, kurias išjudino stresinis įvykis
(nesėkmė), įsitikinimai ir taisyklės, kurias iškreipia aktyvuotos gilios nuostatos (struktūros). Pacientas
numano, kad bet koks svarbus sumanymas baigsis blogai, mano, kad jo trūkumai neleis jam pasiekti
svarbių tikslų (Beck, 2005). Ankstyvieji tyrimai daugiausiai nagrinėjo depresijų kognityvinio turinio
elementus. A. Beckas cituoja meta tyrimą, apėmusį 220 apžvalginių studijų, iš kurių 164 nagrinėjo
kognityvinės triados ypatumus, o kognityvinius procesus palietė tik 19 (Hollon et al., 1986 cit. pagal
Beck, 2005). Likusios 37 studijos nagrinėjo disfunkcinius įsitikinimus. Šios studijos nagrinėjo
sąmoningai suvokiamus įsitikinimus, todėl negalėtume jų rezultatų sieti su kognityvinėmis
struktūromis, nes pastarosios yra nesąmoningos. Taigi matome, kad empiriniai įrodymai paliečia
daugiausiai depresijų kognityvinį turinį. Pats A. Beckas teigė, kad kognityvinė teorija sako, jog
pirminiai kaitos mechanizmai yra žmonių įsitikinimų bei informacijos perdirbimo pokyčiai (Beck,
1991). Tyrimai irgi patvirtino, kad kognityvinio turinio, negatyvaus mąstymo pokyčiai buvo susiję ir
su kitomis terapijomis, o kognityviniai procesai keitėsi dėl kognityvinės terapijos intervencijų (Hollon
et al., 2005).
Be to, kognityvinės terapijos teorija sulaukė rimtos kritikos dėl nepakankamų ir neadekvačių
tyrimų, skirtų kognityviniams procesams, kuriuos nagrinėja kognityvinė psichologija (Segal, Dobson,
1992).
© V.Keturakis 2007. Ištrauka iš disertacijos: Kognityvinis stilius ir depresija: kognityvinių depresijos pažeidžiamumo veiksnių analizė% 5
© VIKTORAS KETURAKIS
Taigi, kognityvinė psichopatologijos teorija yra svarbi sudėtinė kognityvinės terapijos dalis.
Bendrieji kognityviniai sutrikimai apima kognityvinio turinio, proceso bei struktūros reiškinius.
Atkreipėme dėmesį, kad kognityvinis depresijų turinys, skirtingai nei procesų bei struktūrų ypatumai,
yra išsamiai aprašytas bei sulaukęs plataus empirinio patvirtinimo. Skiriamos dvi tyrimų kryptys,
kurios gali pagrįsti kognicijos reikšmingumą emocijų sutrikimams. Viena kryptis - tai kognityvinių
procesų ir nuotaikų svyravimų tyrimai. Kita kryptis – tai ilgalaikių mąstymo būdų (schemų arba
struktūrų) sąsajų su stresiniu įvykiu bei depresijos pasekmėmis studijos (Williams, 1992).
Toliau pasigilinsime į kognityvinius procesus, kurie gali būti susiję su depresijomis.
Su depresija susiję kognityviniai procesai
Dėmesio iškraipos.
Pagrindinės informacijos perdirbimo prielaidos yra šios:
• informacijos perdirbimo procesas yra apribotas turima galia/pajėgumais;
• šie apribojimai neišvengiamai susiję su selektyviu kai kurių reprezentacijų perdirbimu;
• selektyvumas pasiekiamas perdirbamų reprezentacijų aktyvacija arba konkuruojančių
reprezentacijų slopinimu;
• sudėtingos kognityvinės operacijos gali būti modeliuojamos redukuojant jas į
elementarius komponentus bei etapus;
• šie etapai gali vykti nuosekliai arba lygiagrečiai;
• informacijos perdirbimo sistema yra kelių organizavimo lygių. Žemesnio perdirbimo
lygio procesus koordinuoja strateginis lygis (Williams et al., 1997).
Klinikiniai stebėjimai leistų teigti, kad depresija sergantieji:
a) labiau linkę pastebėti su jų prislėgta nuotaika susijusius dalykus, t.y. negatyvius aspektus.
b) Stresinis įvykis labiau paveikia jų vidinius svarstymus apie tai.
c) Sutrikimas padidina tokių įvykių atgaminimo dažnį.
Depresija gali įtakoti kognityvinius išteklius/pajėgumus, skiriamus užduočiai atlikti. Pajėgumai
gali sumažėti dėl svarstymų apie savo situaciją, kitaip tariant, dėl to, kad dalis pajėgumų investuojama
į užduočiai nesvarbias operacijas.
Kai depresija yra vidutinė ar kai užduoties sprendimui pakanka vidutinių pajėgumų, užduotis
atliekama be sutrikimų. Kai depresija yra sunki ar užduotis sudėtinga, depresija paveiks jos atlikimą ir
© V.Keturakis 2007. Ištrauka iš disertacijos: Kognityvinis stilius ir depresija: kognityvinių depresijos pažeidžiamumo veiksnių analizė% 6
© VIKTORAS KETURAKIS
žmogus ilgiau užtruks su atsakymu. Šitaip pasireikš su depresija susijęs kognityvinis sulėtėjimas
(retardation). Tačiau tai būdinga ne visais depresijų atvejais (Williams et al., 1997).
Sveikiems tiriamiesiems antrinė, papildoma užduotis pablogino pirmosios atlikimą. Depresija
sergantys tiriamieji geriau atliko pirminę žodinę užduotį, kai papildomai dirbo su skaičiais antrinėje
užduotyje (Krames, MacDonalds, 1985). Šis paradoksalus pagerėjimas nėra vienareikšmiškai
įrodytas, bet nėra ir paneigtas. Galimas paaiškinimas būtų, kad antrinė užduotis trukdo nuolatiniams
negatyviems svarstymams, kurie veikia kaip slopinantis veiksnys ir tai atlaisvina resursus.
Emociškai sutrikusiems žmonėms ilgiau užtrunka pasakyti emocinio žodžio raidžių spalvą. Tai
vadinamas Strupo efektas, pagal reiškinio atradėją ir metodikos autorių (Stroop). Tyrimais nustatyta,
kad šis užtrukimas buvo susijęs su aktualia prislėgta nuotaika, o ne chronišku depresiniu
pažeidžiamumu (Williams et. al., 1997).
Dėmesio iškraipos/poslinkiai buvo aptikti prie įvairiausių emocinių sutrikimų.
Jų metu dominavo dėmesio į save fokusas (Gelder, 1997), kuris galėjo būti susijęs ir su
nepakankamais resursais išorinei informacijai priimti bei padidintu dėmesiu savo savijautai ir
svarstymams apie ją (Gelder, 1997).
Dėmesio iškraipymo skirtumai depresijos ir nerimo atvejais įdomūs tuo, kad atskleidžia galimus
specifinius procesus. Dėmesio iškraipa/poslinkis pasireiškia labai sparčiai, kai yra nerimas ir kai
apribota stimulo ekspozicija riboja jo įsisąmoninimą. Žymiai lėčiau šios iškraipos reiškiasi pas
depresija sergančiuosius ir tik tada, kai jiems užtenka laiko stimulo perdirbimui. Depresija sergančiųjų
dėmesys selektyviai išrinko tik tuos socialiai grėsmingus žodžius, kurie buvo vizualiai įžiūrimi, kai su
nerimo sutrikimais tiriamiesiems tas pats efektas buvo ir su maskuojamais sąmonės nepasiekiančiais
žodžiais (Mathews, MacLeod, 2005). Buvo atskirti percepcinio pastebėjimo procesai, kurie, kaip
manoma, veikia nerimo metu, ir depresijos atveju veikiantys apsvarstymai, suteikiant pirminę reikšmę
(Williams et al., 1997). Percepcinis pastebėjimas yra susijęs su dėmesio sužadinimu relevantiškiems
informacijos aspektams, o svarstymo procesai susiję su slopinimu trikdančiai medžiagai. Disforijos
būsenos tiriamieji sąlygiškai lėtai nustatydavo pozityvių žodžių emocinį valentingumą ir negatyvios
informacijos neemocionalius aspektus. Jie greitai aptikdavo negatyvių žodžių emocinį valentingumą
(Gotlib et al., 2005). Šiems dėsningumams G.J.Siegle su bendraautoriais (Siegle at al., 2002)
suformulavo „afektyvios interferencijos“ hipotezę, kai prislėgti tiriamieji kreipia dėmesį į negatyvios
informacijos emocinį turinį dėmesio kitiems stimulų aspektams sąskaita.
Selektyvus dėmesys depresijų atveju yra susijęs su pakankamai ilgai eksponuotomis nuotaiką
atitinkančiomis užuominomis. Tuomet veikia lėtesni strateginiai kognityvinės kontrolės procesai,
© V.Keturakis 2007. Ištrauka iš disertacijos: Kognityvinis stilius ir depresija: kognityvinių depresijos pažeidžiamumo veiksnių analizė% 7
© VIKTORAS KETURAKIS
kurie įjungiami užslopinus pirminį jautrumą kitoms užuominoms. (Mathews, MacLeod, 2005).
Depresija sergantieji naudoja dėmesio iškraipymo strategiją slopindami kitas užuominas.
Atminties procesų iškraipos
Teigiama, kad depresijos atveju dominuoja neigiamų praeities įvykių atsiminimas (Beck, 1991).
Taip pat pastebėta, kad gali būti prislopintas ir teigiamų įvykių atsiminimas (Williams et al., 1997).
Tačiau nuo nuotaikos priklausomo išmokimo nepavyko vienareikšmiškai įrodyti, siejant su įsiminimo
ir atgaminimo iškraipomis. Depresija sergančiųjų autobiografinės atminties tyrimai atskleidė perdėtą
atgamintos informacijos bendrumą (Moore, Garland, 2003), net ir instruktuojant atgaminti konkrečią
situaciją. Tai reiškia, kad kai žmonių prašydavo prisiminti kokią nors konkrečią situaciją, jie
pateikdavo labai bendrą apibūdinimą (pvz.: „Tada, kai gyvenau su tėvais“) (Mathews, MacLeod,
2005).
Šiuolaikiniu požiūriu egzistuoja atskiros nedeklaratyvios (implicitinės) ir deklaratyvios
eksplicitinės atminties sistemos (Squire et al, 1993, cit. pagal Brewin, 1996). Taigi, atmintyje
laikomos dvejopos atskirtos žinios: gausus savo reakcijų į negatyvias situacijas nesąmoningas
perdirbimas arba netiesioginė atmintis bei situacinis žinojimas, bei daug mažesnių apimčių
sąmoningo perdirbimo dėka atsiradęs žinojimas arba tiesioginė atmintis. Tiesioginės atminties
iškraipos depresijų metu sulaukė vieningo empirinio patvirtinimo. Tai minėtas perdėtai bendras
atsiminimas autobiografinės atminties užduotyse (Williams et al, 1997). Netiesioginės atminties
iškraipos nesulaukia tokio vienareikšmiško empirinio patvirtinimo. Be to, tyrimai parodė, kad
atminties iškraipos empiriškai daug rečiau pastebimos, kai prašoma tiesiogiai atgaminti informaciją,
nei kai prašoma netiesiogiai atpažinti požymius užduotyse su užuominomis. Teigiama, kad depresijų
atvejais atminties iškraipoms svarbus yra konceptualus/ koncepcinis, o ne percepcinis negatyvios
informacijos perdirbimas. (Mathews, MacLeod, 2005).
Atminties tyrimai atskleidė koncepcinio informacijos perdirbimo arba kognityvinius „iš viršaus į
apačią“ procesus, kurie padeda pagrindus galimai schemų įtakai pirminiam informacijos perdirbimui.
Mąstymo procesų iškraipos
Svarstymai (rumination) - tai specifinės mąstymo iškraipos, būdingos nuotaikų sutrikimams. Tai
negatyvios įkyrios (intrusive) mintys apie save, kurių depresija sergantiesiems sunku atsisakyti.
Tokiems svarstymams veikiant prisimenama neigiama patirtis, gavojama apie blogos savijautos
pasekmes ir pan. Pastebėtos tokių svarstymų sąsajos su depresijų atsparumu išgijimui arba pakartotinu
susirgimu (Moore, Garland, 2003). Depresija sergančio žmogaus svarstymai gali būti susiję su
© V.Keturakis 2007. Ištrauka iš disertacijos: Kognityvinis stilius ir depresija: kognityvinių depresijos pažeidžiamumo veiksnių analizė% 8
© VIKTORAS KETURAKIS
pastangomis keisti savo suvoktus trūkumus ar atgauti tai, kas buvo prarasta. S.Nolen–Hoeksema
suskirstė disforiškos nuotaikos tiriamuosius į tuos, kurie linkę atsitraukti nuo negatyvių svarstymų ir
tuos, kurie linkę įkyriai svarstyti savo savijautą ir situaciją (Nolen-Hoeksema, 1991). Pastariesiems
buvo būdinga užsitęsusi prislėgta nuotaika, ypač kai įkyrios mintys sukdavosi apie nemalonios
būsenos neigiamas pasekmes (Nolen-Hoeksema, 2000). Nemalonios įkyrios mintys gali būti
susijusios su emociniu perdirbimu (Rachman, 1980, Lang, 1979 cit. pagal Williams et al., 1997), kai
reikšmingą nemalonų įvykį bandoma perdirbti ir integruoti į turimas struktūras (schemas). Pasak
autorių, šis perdirbimas susijęs tiek su sąmoningai pasiekiamomis reprezentacijomis, tiek
nesąmoningomis reprezentacijomis. Tačiau nėra aišku, ar depresiškų tiriamųjų perdėti svarstymai yra
susiję su vengimo ar su perdėto įsitraukimo strategija (Samoilov, Goldfried, 2000), ar jie veikia kaip
dėmesį slopinantis ar kaip aktyvinantis veiksnys, ar veikia sąmoningas ar ikisąmoningas
reprezentacijas. Svarstymai panašūs į asmens kognityvinės saviterapijos veiksmus, kai mėginama
perdirbti patyrimą, bet užstringama vis tame pačiame kognityviniame procese.
Kitos mąstymo iškraipos pasireiškia tendencingu neigiamų asmeniškai reikšmingų įvykių
priežasčių aiškinimu. Depresiškas žmogus išmoksta, jog jo gyvenime pasekmės yra
nekontroliuojamos ir šis išmokimas reiškiasi per kognityvinius, motyvacinius ir emocinius
simptomus. Kai žmogus patiria minėtą bejėgiškumą, jis klausia, kodėl taip atsitiko, ir pateikia
paaiškinimus. Asmeninės nesėkmės arba praradimo paaiškinimas vidinėmis, stabiliomis ir
visuotinomis priežastimis yra susijęs su depresija (Abramson et.al., 1978, cit. pagal Abramson et al.,
1995). Šis procesas sulaukė empirinio patvirtinimo (Sweeney et al., 1986, Alloy et al., 1992, Alloy et
al., 2000, cit. pagal Robinson, Alloy, 2003) ir vėliau buvo pritaikytas išskiriant ir aprašant atskirą
depresijų rūšį – nevilties depresijas (Abramson et al., 1995). Nesėkmės aiškinimas stabiliomis,
visuotinomis priežastimis susijęs su depresiniu pažeidžiamumu. Tai reiškia, kad asmenys, linkę į tokį
aiškinimo stilių, vėliau patirdavo depresiją arba jos paūmėjimą. Kritikai sako, kad aiškinimo stiliaus
tyrimai, panaudojant savęs įvertinimo metodikas bei vertinant praeities patyrimą, negali išvengti
alternatyvių paaiškinimų. Pavyzdžiui, teigiama, kad gali būti kiti kognityviniai procesai, kaip
iškreiptos asociacijos tarp anksčiau įgytos patirties reprezentacijų, kurie iškreipia tokius aiškinimus
(Mathews, MacLeod, 2005). Naudojant tik savęs įvertinimo metodikas buvo preliminariai pastebėta,
kad stresinio įvykio svarstymų ir neigiamo aiškinimo sąveika padidino pavojų susirgti depresija
(nevilties ir didžiuoju depresijos epizodu) arba patirti ilgesnį jos epizodą (Robinson, Alloy, 2003).
© V.Keturakis 2007. Ištrauka iš disertacijos: Kognityvinis stilius ir depresija: kognityvinių depresijos pažeidžiamumo veiksnių analizė% 9
© VIKTORAS KETURAKIS
Priežasčių aiškinimo stilius yra susijęs su koncepciniais strateginiais kognityviniais kontrolės
procesais. Specifinio pasikartojančio kognityvinių procesų iškraipymo negatyviai aiškinant įvykius
sąsajos su depresija reiškia, kad:
• psichologines problemas žmogui gali sukelti ne tik susiformavusios nekintamos
kognityvinės struktūros – įsitikinimai apie save ir pasaulį, bet ir susiformavę, sąlygiškai
pastovūs kognityviniais procesai – priežasčių aiškinimo stiliai;
• depresijai, lyginant su nerimo sutrikimais, labiau būdingi koncepcinių, o ne
percepcinių bendrųjų kognityvinių procesų sutrikimai.
Apibendrinimas
Kognityvinių procesų tyrimuose naudojami objektyvūs tyrimo metodai, kurie leidžia aiškiai
specifikuoti išvadas ir atmesti alternatyvius paaiškinimus bei sumažina trikdančių faktorių įtaką
rezultatams.
Sveikųjų ir sergančiųjų tiriamųjų įtraukimas į studijas leidžia pastebėti tendencijas, kurios
neatskiria sergančiųjų nuo sveikųjų pagal atskirus teorinius modelius, bet analizuoja juos pagal
bendrus žinomus principus.
Depresija sergantiems žmonėms būdingas ne tik bendras psichinių procesų prislopinimas, bet ir
specifinis dėmesio selektyvumas koncepcinio informacijos apdorojimo lygyje slopinant negatyvų
turinį neatitinkančius požymius. Kitaip tariant, žmogaus psichika filtruoja informaciją slopindama
neutralią bei pozityvią pastarosios dalį.
Depresija sergantiesiems būdingas polinkis atgaminti apibendrintą informaciją ir jiems sunku
atgaminti konkrečią situaciją bei jos detales. Pagal dvejopo reprezentavimo atmintyje sampratą,
sergant depresija iškraipomas koncepcinis arba refleksyvus perdirbimo ir atgaminimo procesas.
Depresija sergantieji linkę įkyriai svarstyti savo blogos savijautos neigiamas pasekmes. Tai
siejama su prielaida, kad depresijai, lyginant su nerimo sutrikimais, labiau būdingi koncepcinių, o ne
percepcinių kognityvinių procesų sutrikimai.
Su depresijomis susijusios kognityvinės struktūros
Schemų problemos
Specifinės tendencijos iškraipyti informaciją jos perdirbimo metu leidžia manyti, kad egzistuoja
struktūrinės tų iškraipymų priežastys. Klinikinė kognityvinės terapijos stebėjimo patirtis leido manyti,
kad egzistuoja stabilus visų kognityvinių iškraipymų ir negatyvaus turinio vidinis šaltinis. Tai - su
kognityvinėmis schemomis susiję disfunkciniai įsitikinimai.
© V.Keturakis 2007. Ištrauka iš disertacijos: Kognityvinis stilius ir depresija: kognityvinių depresijos pažeidžiamumo veiksnių analizė% 10
© VIKTORAS KETURAKIS
Schemos yra sukauptų žinių sistema, kurios veikia informacijos perdirbimo procesus. Ji turi
vientisą vidinę struktūrą, kurioje saugomos prototipiškai realybę reprezentuojančios bendrybės.
Schemų struktūrą sudaro šablonai su standartinių reikšmių langeliais. Šablonai organizuoti į rinkinius
įvairioms situacijoms. Priimant informaciją ji talpinama į langelius, pagal jos elementų atitikimą
tipinėms langelių reikšmėms (Williams et al., 1997).
A. Becko kognityvinės terapijos sistemoje schemos yra labai svarbios. Už iškraipytų interpretacijų
slypi disfunkciniai įsitikinimai, kurie yra integruoti į sąlygiškai pastovias kognityvines struktūras ar
schemas. Kai šias schemas aktyvuoja išoriniai įvykiai, vaistai ar endokrininiai veiksniai, jos
iškreipia informacijos perdirbimą ir produkuoja konkretaus sutrikimo kognityvinį turinį (Beck,
1993). Svarbiausias terapijos tikslas yra neadaptyvių įsitikinimų bei schemų keitimas. A. Becko
nuomone schemos yra kritinis depresijų kilmės bei jos pablogėjimo veiksnys (Beck, 1993). Be to
schemos turi negatyvų atspalvį, ir yra orientuotos į tiriamojo asmenį (self referent). Tai reiškia, kad
schemose koduojama informacija susijusi su praradimais bei su negatyviais vidiniais asmeniniais,
pasaulio ir ateities ypatumais. Taigi schemos yra labai svarbus elementas, nes iš esmės jame sutelkti
ligos atsiradimo ir terapinio ketimo mechanizmai. Abejojama dėl propozicinių žinių, kurios sudaro
schemas ir gali būti introspektyviai aptinkamos. Manoma, kad schemose egzistuoja ir
nesąmoningos žinios, kurių žmonės negali suvokti ir aptikti (Brewin, 1996). Tai yra vadinamosios
procedūrinės, o ne deklaratyvios žinios.
Apie tai, kokios būna konkrečios neadaptyvios schemos, rašė J. E. Youngas su bendraautoriais
(Young, 1990, cit. pagal Schmidt et al., 1995). Ši teorija panaši į ne kartą mūsų darbe minėtą A. Becko
koncepciją. Vienas iš esminių skirtumų yra tas, kad J. E. Youngas detalizuoja ir konkretizuoja
neadaptyvias schemas. J. E. Youngas teigė, kad ankstyvosios neadaptyvios schemos (toliau –ANS)
išsivysto vaikystėje, kūdikiui sąveikaujant su reikšmingais asmenimis. Susiformavusios ANS
selektyviai atrenka jas patvirtinantį patyrimą ir šitaip išsiplėtoja. Vaikystėje šios schemos padeda
vaikui valdyti savo aplinką. Vėliau jos tampa neadaptyviomis ir sukelia nerimą ir/arba depresiją.
Svarbu paminėti, kad ANS yra išsisaugančios ir labai atsparios pokyčiams (Schmidt et al., 1995). J. E.
Youngas išskyrė 16 schemų, organizuotų į 6 aukštesnio lygio funkcionavimo sritis: nestabilumą ir
ryšio nutraukimą, autonomijos sutrikimą, nepageidaujamumą, ribotą savęs išreiškimą, ribotą
pasitenkinimą, ribotas galimybes (Schmidt et al., 1995).
© V.Keturakis 2007. Ištrauka iš disertacijos: Kognityvinis stilius ir depresija: kognityvinių depresijos pažeidžiamumo veiksnių analizė% 11
© VIKTORAS KETURAKIS
J. E. Youngo modelis padėjo pagrindus neadaptyvių schemų operacionalizavimui ir leido kurti jų
įvertinimo instrumentus (Schemų klausimynas) (Schmidt et al., 1995). Tačiau schemų konstruktas
sulaukė ir nemažai kritikos. Nepavyko eksperimentiškai nustatyti jų priežastinį poveikį depresijų ir
kitų sutrikimų kilmei (Beidel et al., 1986). Mokslininkai nesutaria dėl to, kas yra reprezentuojama
schemose (Caspar et al., 1992), kaip jos veikia selektyvų informacijos priėmimą. Vieni autoriai mini,
kad pagrindinė su depresija susijusi schema – tai žemas savęs vertinimas (Brown ir Harris, 1978, cit.
pagal Williams, 1992), arba reiklumas (DiGiuseppe, 1996 cit. pagal Szentagotai et al., 2005, David et
al., 2005). Dar teigiama, kad svarbios yra schemos, apimančios neigiamus aplinkos vertinimus bei
praradimus (Beck, 1993), gyvenimo įvykių aiškinimo stilių (Peterson et al.1995), bei emocinės
schemos (Samoilov, Goldfried, 2000). Tvirtinama, kad depresiją skatina ne viena schema, o jų
sistemos (Robins, Hayes, 1993). Mėginama klasifikuoti bei apjungti schemas į vientisą sistemą.
Keliamos hipotezės apie schemų heterarchiją (heterarchy) (Mahoney, 1985; Guidano, Liotti, 1985)
arba koaliciją, kur visos schemos yra vienodai reikšmingos. Dar kiti autoriai schemas diferencijuoja į
esmines šerdines (core) ir periferines (Mahoney, 1985; Guidano, Liotti, 1985; Robins,Hayes, 1993)
teigdami, kad pirmąsias yra sunku, beveik neįmanoma paveikti, o periferinės schemos gali būti
koreguojamos. Empiriniai duomenys, gauti siekiant nustatyti, kuri iš hipotezių reali, yra gana
prieštaringi (Caspar et al., 1992). Kitas schemų ir depresijų ryšio aiškinimas skelbia, kad į depresiją
linkę žmonės arba turi didesnę žinių apie netektis ir pavojus bazę, arba ši bazė yra lengviau
pasiekiama. Kol kas nė vienas iš šių teiginių nebuvo įrodytas (Williams et al., 1997).
Aš/savasties schemų ypatumai
Depresiniams sutrikimams svarbiausios yra žinios apie save. Įsitikinimai, schemos apie pasaulį
bei ateitį yra reikšmingos sutrikimams tiek, kiek paliečia asmens santykį su aplinka. Mokslininkų
vartojami terminai: schema apie save (self-schema) arba žinios apie save. Žinios apie save – tai
bendra informacija apie save, apimanti, bet neapsiribojanti semantiniu ir epizodiniu reprezentavimu
(Brewin, 1996). Savasties schema yra organizuota ankstesnė individo patirtis (Ingram et al., 1998, cit.
pagal Beevers, 2005), susijusi su semantiniu reprezentavimu. Sociotropijos, autonomijos bei nevilties
depresijų modeliai, kuriuos išsamiau pakomentuosime toliau, remiasi prielaida apie nesėkmės
bevertiškumo, bei savo elgesio atribucijos reprezentaciją savasties schemose. Yra abejojančių, ar
naudinga ir pagrįsta apsiriboti vienetine savasties schemos sąvoka. Siūloma nagrinėti platesnes žinias
apie save, kurios yra ne vienas, bet keletas savasties modelių. Tokios žinios gali būti atrenkamos ir
organizuojamos pagal susiklosčiusią situaciją (Williams et al, 1997). Koduojant bei perdirbant,
© V.Keturakis 2007. Ištrauka iš disertacijos: Kognityvinis stilius ir depresija: kognityvinių depresijos pažeidžiamumo veiksnių analizė% 12
© VIKTORAS KETURAKIS
atgaminant bei pertvarkant informaciją, savasis aš yra vienas svarbiausių atskaitos taškų. Vadinasi, šie
kognityviniai procesai priklauso nuo to, kiek vieningos gerai organizuotos yra žinios apie save.
Nuotaikų kaita gali būti susijusi tiek su semantinės, bendros informacijos apie save įtaka, tiek su
konkrečia epizodine savęs reprezentacijos veikla (Brewin, 1996). Neatitikimai tarp kelių savasties
schemų ar modelių gali būti susiję su depresija (Higgins et al, 1985, cit. pagal Brewin, 1996). Svarbus
yra ne tik žinių organizuotumo lygis. Lyginant su sveikaisiais, depresija sergantiems žmonėms
būdingos labiau struktūruotos negatyvios žinios apie save (Williams et al., 1997).
Taigi, yra du požiūriai, aiškinantys žinių apie save sąsajas su depresija. Vieni autoriai laikosi
bendros nekintamos negatyvios savasties schemos prielaidos. Ši stabili, neskaidoma struktūra veikia
kitus informacijos apdorojimo procesus ir elgesio, motyvacijos, emocinius pokyčius, susergant
depresija. Kiti teigia, kad egzistuoja bendra žinių apie save bazė, kurioje yra skirtingi savasties
modeliai bei specifiniai tų žinių aktualizavimo, organizavimo būdai. Kaip tik šie negatyvūs
dėsningumai ir lemia tolimesnius kognityvinius bei emocinius sutrikimus.
Apibendrinimas
Bendroji schemų teorijos kritika yra keleriopa.
Schemų nekintamumo kritika. Nekintamumas kelia abejonių dėl nuolat vykstančių išmokimo
procesų. Galime teigti tik sąlygišką ir diferencijuotą nekintamumą. Kai kurios schemos keičiasi šiek
tiek mažiau.
Schemų turinio pasiekiamumo kritika. To, kas yra schemoje ir kaip ji organizuojama, pats žmogus
nesuvokia. Todėl savęs vertinimo metodikos, pvz., tokios, kaip naudojama disfunkciškų įsitikinimų
skalė (Dysfunctional Attitude Scale) netinka pačiam žmogui nesuvokiamų schemų įvertinimui.
Mokslininkams abejonių kelia pačiam žmogui nesuvokiamų schemų keitimas sąmoningo įtikinėjimo
būdu (Brewin, 1996).
Schemų latentiškumo kritika. Latentiškų schemų hipotezė neleidžia jos paneigti. Ji nėra
paneigiama ir tradiciškai moksliškai nepatikrinama (Stiles et al., 1988). Neaišku, kaip išmatuoti
latentišką, bet neaktyvuotą schemą (Stiles et al., 1988).
© V.Keturakis 2007. Ištrauka iš disertacijos: Kognityvinis stilius ir depresija: kognityvinių depresijos pažeidžiamumo veiksnių analizė% 13
© VIKTORAS KETURAKIS
Schemų kaip depresinio pažeidžiamumo kritika. Teorinis pažeidžiamumo modelis neleidžia
formuluoti patikrinamas hipotezes. Toliau ir aptarsime kai kurias pagrindines depresinio
pažeidžiamumo problemas
Depresinio pažeidžiamumo kognityvinių veiksnių problema
Kognityvinis asmenybės modelis: įrodymo problema
Tam tikri įsitikinimai sukelia depresinį pažeidžiamumą. Pažeidžiamumą sukeliantys veiksniai
skirstomi pagal orientaciją į savarankiškus pasiekimus arba autonomija ir orientaciją į gerus
tarpasmeninius santykius arba sociotropija (Beck, 2005).
Tyrinėtojai, apibendrindami tris psichodinaminių tyrimų kryptis (Arieti, Bemporad, 1980; Blatt,
1974; Blatt, Zuroff, 1992; Bowlby, 1980; cit. pagal Abramson et al., 1997) bei kognityvinę–elgesio
perspektyvą (Beck, 1983; Robins, 1995) pasiūlė du skirtingus teoriškai pagrįstus asmenybės tipus –
priklausomybės sociotropijos depresiją ir savikritiškumo autonomijos depresiją. Sociotropinė
depresija kyla žmonėms, kuriems itin svarbūs tarpasmeniniai ryšiai. Atstūmimas ar tarpasmeninių
santykių žlugimas yra ligą iššaukiantis stresorius. Autonominė savikritiška depresija kyla tiems
individams, kuriems savęs įtvirtinimas, asmeninių tikslų siekimas ir nepriklausomybė yra itin
reikšmingi. Tokie žmonės puola į depresiją, kai jiems nepavyksta siekti savo tikslų, jie atsilieka nuo
kitų žmonių (Abramson et al., 1997). A. Becko ir S. Blatt, atstovaujančios psichoanalitinę teoriją,
požiūriai į autonominę ir savikritiškumo depresiją išsiskyrė. A. Beckas teigia, kad tokio tipo žmogui
pražūtinga yra pati nesėkmė, o ne kitų žmonių grįžtamasis ryšys. S. Blatt ir bendraautoriai vis dėlto
mano, kad reikšmingų artimų žmonių atsiliepimai yra svarbūs savikritiškiems žmonėms, sumažinant
depresiją sukeliantį stresoriaus poveikį (Abramson et al., 1997).
Sociotropija ir autonomija tebėra nepatvirtintos empiriškai (Beck, 2005). Teigiama, kad
sociotropiją sudaro bent keletas sudėtinių faktorių, jautrumas kitų reakcijoms (kitų kritikos ir
atmetimo baimė) bei priklausomybė (priklausomybės/priklausymo preferencija), kurie koreliavo su
depresija. Autonomijai taip pat būdingi keli faktoriai. Vienas iš jų yra kontrolės arba jautrumo kitų
kontrolei veiksnys, susijęs su depresija (Sato, 2003, Bieling et al., 2000). Panašu, kad sociotropija ir
autonomija yra susijusios asmenybės dimensijos ir sunku atskirti stresinio įvykio poveikį vieniems ir
kitiems. Be to, pastebėta, kad autonomiškiems žmonėms net ir neigiamas socialinis įvykis,
pavyzdžiui, kritika iššaukia depresiją (Bieling et al., 2000).
Kita svarbi kognityvinė asmenybinė depresijų teorija - tai nevilties depresija. Tai negatyvus
priežasčių, pasekmių ir asmeniškų savybių aiškinimo stilius. Šis aiškinimas lydi neigiamus gyvenimo
© V.Keturakis 2007. Ištrauka iš disertacijos: Kognityvinis stilius ir depresija: kognityvinių depresijos pažeidžiamumo veiksnių analizė% 14
© VIKTORAS KETURAKIS
įvykius ir sukelia depresijas (Abramson et al, 1989). Nepaisant gausybės tyrimų, ši teorija nesulaukia
vienareikšmiškų patvirtinimų (Lewinsohn et al., 2001). Patvirtinimų sulaukia prielaida, kad negatyvus
bendras aiškinimo stilius yra susijęs su depresiniu pažeidžiamumu. Tam naudojamos objektyvios
kognityvinių funkcijų įvertinimo metodikos, taikomi prospektiniai ilgalaikiai tyrimai.
Abi asmenybinės teorijos apeliuoja į skirtingus kognityvinius ypatumus. Sociotropija ir
autonomija - tai specifinės struktūros, galbūt schemos, kuriose užkoduota informacija apie santykius
su kitais žmonėmis ir apie asmenines sėkmes ir nesėkmes. Nevilties depresija su ypatingu aiškinimo
stiliumi - tai specifinės kognityvinių procesų iškraipos.
Šios paralelinės teorijos atspindi dvi tendencijas kognityvinėje psichopatologijų teorijoje:
išskiriamos pastovios struktūros arba pastovūs procesai.
Kognityvinė sociotropijos bei autonomijos teorija nėra empiriškai patvirtinta. Sekdami šia teorija
autoriai mėgina aiškiau apibrėžti specifines kognityvines struktūras ir nustatyti jų sąsajas su
depresiniais sutrikimais.
Depresinio pažeidžiamumo kognityvinių ypatumų problema
Kognityvinė asmenybinė depresijų samprata yra siejama su kognityviniu pažeidžiamumo
modeliu. Kognityvinei asmenybinei sistemai susidūrus su stipriu stresiniu įvykiu prasideda depresija.
Asmuo, kuriam būdinga sociotropinė, autonominė ar bendro negatyvaus aiškinimo stiliaus
asmenybinė sankloda patyręs atitinkamai nusivylimą santykiuose, nesėkmę arba tiesiog neigiamą
įvykį, išgyvena depresiją. Pats depresijos aktyvavimo mechanizmas yra daug sudėtingesnis. Autoriai
numato, kad prie to prisideda daugiau veiksnių, kaip, pavyzdžiui, socialinė parama, kognityvinių
procesų iškraipos, negatyvios nuotaikos įtaka (Williams, 1992; Williams et al., 1997). A. Beckas ir
kiti autoriai teigia, kad kognicijai negalima priskirti priežastinės funkcijos. Ji yra svarbi įvairių
sutrikimus sukeliančių faktorių sudėtinė dalis (Ellis, 1993). Minėtas pažeidžiamų veiksnių
aktyvavimas gali būti apibūdinamas, kaip reikšmingas sudėtinis depresijų tapsmo ir eigos veiksnys,
bet ne priežastis (Beck, 1991).
Kognityviniai skirtumai dėl ankstyvoje vaikystėje susiformavusių disfunkciškų schemų nulemia,
kad vieni asmenys suserga depresija, o kiti ne. T. C. Stiles ir K.G. Gotestamas (Stiles, Gotestam,
1988) iškėlė tris skirtingas kognityvinio pažeidžiamumo hipotezes:
1. Schemos pažeidžiamumo hipotezė, kuri remiasi prielaida apie schemų pastovumą.
Pagal neadaptyvią schemą galima prognozuoti būsimą sutrikimą. Egzistuoja tam tikras
kognityvinis stilius, kuris išreiškia tą schemą ir yra patogeniškas.
© V.Keturakis 2007. Ištrauka iš disertacijos: Kognityvinis stilius ir depresija: kognityvinių depresijos pažeidžiamumo veiksnių analizė% 15
© VIKTORAS KETURAKIS
2. Schemos-įvykio pažeidžiamumo hipotezė. Ji remiasi prielaida, kad schemos
aktyvavimui reikia specifinių stimulų kaip paleidžiančiojo faktoriaus.
3. Diferencinio aktyvavimo hipotezė – prislėgta nuotaika padidina tam tikrų (negatyvių)
ir sumažina kitų (pozityvių) kognicijų pasiekiamumą (Stiles, Gotestam, 1988).
Šios hipotezės parodo kognityvinio pažeidžiamumo sampratos raidą. Iš pradžių postuluojama
vidinė kognityvinė schema, kaip pažeidžiamumo veiksnys. Toliau pristatoma schemos ir įvykio
sąveika, kuri gali sukelti depresiją. Po to jau pabrėžiama ne tik ši sąveika, bet ir pradinis nuotaikos
pablogėjimas, kuris aktualizuoja šią sąveiką. Iš esmės pažeidžiamumo procesas skaidomas į du
susijusius procesus:
a) prisirpimą arba aktyvaciją. Aktuali minčių, atsiminimų bei vaizdinių kaita sukelia nuotaikų
kaitas.
b) pažeidžiamumą. Ilgalaikiškesnis mąstymo stilius (atribucijos, selektyvaus abstrahavimo
tendencija) susiformuoja iki stresinio įvykio ir sukuria prielaidas depresijai po stresinio įvykio
(Williams, 1992).
Aktyvacija aiškinama dvejopai. Vieni mokslininkai teigia, kad joje veikia stimulas ir schema. Z.
V. Segalas ir R.E. Ingramas (1994) diferencijavo du skirtingus tokios aktyvacijos kelius:
1) Stimulas atitinka egzistuojančių negatyvių schemų turinį. Schema aktyvuojama tiesiogiai, kai
stimulas atitinka asmeniui svarbius dalykus, nes stimulo informacija panaši į tą medžiagą, kuri
saugoma schemose. Šio stimulo energijos turi užtekti slenkstiniam schemos aktyvacijos lygiui
pasiekti.
2) Netiesiogiai schema aktyvuojama dėl jos sąsajų su kitomis daug aktyvesnėmis schemomis.
Sąsajos tarp schemų galimos dėl panašaus turinio. Jei ryšys su aktyvia schema yra pakankamai
stiprus, „rami“ schema gali būti aktyvuota (Scher et al., 2005).
Kiti autoriai teigė, kad kognityvinių procesų kaita lemia nuotaikų pasikeitimus (Williams, 1992,
Williams et al., 1997). Hipotezė apie prisirpimą arba nuotaikų aktyvaciją, susijusią su kognityvinių
procesų iškraipomis sulaukė rimto kritinio išbandymo (Williams, 1992, Williams et al., 1997,
Mathews, MacLeod, 2005). Teigiama, kad preferenciją konkretiems stimulams galima suformuoti
juos pakartojant. Pakanka netgi trumpos ekspozicijos, kai žmogus stimulo net nepastebi. Po to
© V.Keturakis 2007. Ištrauka iš disertacijos: Kognityvinis stilius ir depresija: kognityvinių depresijos pažeidžiamumo veiksnių analizė% 16
© VIKTORAS KETURAKIS
stebima tokio stimulo preferencija lyginant su kitais stimulais (Zajonc, 2001). Tai, anot autorių, įrodo,
kad yra emocinių procesų, kurie nepriklauso nuo kognityvinių procesų. Mokslinė diskusija (Zajonc,
1980, Lazarus, 1999, abu cit. pagal Roald, 2004; Zajonc, 2001) atskleidė, kad kognityviniai procesai
nevienodai suprantami. Vieni tyrinėtojai teigė, kad egzistuoja nesąmoningi ar ikisąmoniniai
kognityviniai procesai, kurie susiję su emocijomis (Lazarus, 1991). Kitų nuomone, nesąmoningi
procesai nėra kognityviniai (Zajonc, 2001). Taigi, kognityvinių veiksnių sąsajos su emocijomis
nagrinėjamos arba statišku „mygtuko“ principu, kai stimulas aktyvuoja emocijas sukeliančią schemą,
arba dinaminiu principu, kai kognityviniai procesai glaudžiai susiję su emociniais.
Streso–diatezės pažeidžiamumo empiriniai tyrimai atliekami keliomis kryptimis. Viena kryptis –
kai, panaudojant eksperimentinius kognityvinių procesų pažinimo metodus, kuriamos metodikos bei
tyrimo schemos, siekiant patikrinti kognityvinių procesų įtaką emocijoms ir jų sutrikimams
(Mathews, MacLeod, 2005).
Kita kryptis - tai tyrimai, nustatinėjantys kognityvinės terapijos efektyvumą ne tik išgydant, bet ir
profilaktiškai „paskiepijant“ nuo pablogėjimų ar pakartotinų susirgimų (Moore, Garland, 2003, Scher
et al., 2005; Hollon et al., 2005).
Trečia kryptis orientuojasi į depresijos bei kognityvinių procesų tarpusavio ryšius. Teigiama, kad
emocijos reikšmingai įtakoja kognityvinių procesų iškraipymus (Teasdale, 1997, Williams et al.,
1997), disfunkciškų nuostatų aktyvaciją (Miranda, Persons, 1988, cit.pagal Fresco et al., 2006). Taip
pat tvirtinama, kad kognityvinių procesų korekcija nutraukia ydingą patogenišką ryšį tarp negatyvios
nuotaikos ir kognicijos (Beevers, Miller, 2005, Segal et al., 2002).
Šiuo metu skiriamos bent trys kognityvinio depresinio pažeidžiamumo pažinimo kryptys:
1) depresinis pažeidžiamumas, susijęs su kognityviniu reagavimu (Scher at al., 2005),
2) kognityvinės rizikos (specifinis priežasčių aiškinimo stilius ) ( Alloy et al., 1992, Alloy et
al., 2000; cit. pagal Mathews, MacLeod, 2005);
3) autonomijos bei sociotropijos (savikritiškumo ar priklausomybės) kryptis (Beck et al,
1983, Clark et al., 1992).
© V.Keturakis 2007. Ištrauka iš disertacijos: Kognityvinis stilius ir depresija: kognityvinių depresijos pažeidžiamumo veiksnių analizė% 17
© VIKTORAS KETURAKIS
Kognityvinio reagavimo paskatintas depresinis pažeidžiamumas sulaukia empirinio patvirtinimo
(Scher et al., 2005). Kognityvinė rizika susijusi su negatyviu priežasčių aiškinimo stiliumi sulaukia
nemažai patvirtinančių įrodymų prospektiniuose ilgalaikiuose tyrimuose (Alloy et al., 2000; cit. pagal
Mathews, MacLeod, 2005). Autonomijos bei sociotropijos diatezės pažeidžiamumas nėra pagrįstas
empiriškai (Beck, 2005).
Svarbiausi pastebėjimai apie kognityvinio depresinio pažeidžiamumo sampratą:
• Yra ne vienas, bet keletas pažeidžiamumo procesų. Jie veikia vienas kitą.
• Aktyvuojantis veiksnys yra ne tik išorėje, bet ir viduje.
• Kognityvinės struktūros iškraipo kognityvinius procesus, bet neaišku ar jos veikia
emocinius procesus.
• Kognityviniai procesų iškraipos pastebimos anksčiau už emocinius sutrikimus (Mathews,
MacLeod, 2005).
• Tyrimuose vis dažniau panaudojamos objektyvios kognityvinių procesų tyrimo metodikos.
• Depresogeniškas pažeidžiamumas sukelia skirtingas pasekmes: susirgimą depresija
(pradžią), paūmėjimą (eigą), pakartotinį susirgimą.
• Kognityvinės terapijos veiksmingumo tyrimai nepagrindė kognityvinio depresijų
pažeidžiamumo prielaidų.
• Paminėtume šias kognityvinio depresinio pažeidžiamumo problemas:
Tyrinėjimuose nėra vieningos nuomonės, kaip kognityviniai procesai sukelia
emocinius pokyčius. Kaip paaiškinti išmokimo efektą, kai patirtas, bet sąmoningai
nesuvoktas stimulas tiriamajam yra mielesnis nei kiti (Zajonc, 2001)? Be to, neaišku,
ar kognityviniai procesai ir struktūros gali būti emocinių sutrikimų priežastimi. Vieni
teigia, kad kognicija yra vienas iš daugelio veiksnių (Beck, 1991, Ellis, 1993), kiti
įrodinėja kognicijų priežastingumą depresiniams sutrikimams (Scher et al., 2005).
Teigiamas ir priešingas ryšys, emocijų sukeltos kognityvinių procesų iškraipos (Segal
et al., 2002)© V.Keturakis 2007. Ištrauka iš disertacijos: Kognityvinis stilius ir depresija: kognityvinių depresijos pažeidžiamumo veiksnių analizė% 18
© VIKTORAS KETURAKIS
Nediferencijuojami išorinis ir vidinis stresiniai įvykiai. Buvo įrodyta, kad vidinė
būsena yra labai stiprus dirgiklis, kuris įtakoja kognityvinius savęs suvokimo, savo
minčių kontroliavimo procesus (Segal et al., 2002)
Nesutariama, kaip bus nustatyta, kad žmogui jau būdingas kognityvinis depresinis
pažeidžiamumas. Teigiama, kad minėtas pažeidžiamumas yra sudėtinga
daugiafaktorinė kognityvinių veiksnių visuma ir yra būdinga visiems žmonėms. Šios
visumos – kognityvinio profilio - depresogeniškas poveikis pasireiškia, kai jis pasiekia
kritinį lygį. Vadinasi, kognityvinis pažeidžiamumas yra taškas kognityvinio veiksnio
reikšmių skalėje (Gibb et al., 2005). Tai reiškia, kad gali būti netiesinis ryšis tarp
patogeniško veiksnio ir ligos. Be to, nepakanka kategorizuoti - vertinti, kad
patogeniškas kognityvinis požymis yra arba jo nėra - norint prognozuoti ligos
atsiradimą ar paūmėjimą.
Reikšmingai prasiplėtus žinioms apie kognityvinius procesus bei struktūras, statiškų, nekintamų
schemų pažeidžiamumo modelis riboja kognityvinių ypatumų tyrinėjimo galimybes. Vienas
svarbiausių jo apribojimų - santykinai nediferencijuotas kognityvinės sistemos numanymas ir
empirinių patvirtinimų stoka. Ne vienas autorius kelia prielaidas apie kelių paralelinių sistemų,
reprezentacijų bei valdymo procesų funkcionavimą kognityviniame lauke (Brewin, 1996; Williams et
al, 1997); (Schneider, Shiffrin, 1977, Hasher, Zacks, 1979, Baddeley, 1982 visi cit. pagal Williams et
al., 1997). Tiesa, reikia paminėti, kad dvejopo kodavimo perdirbimo požiūris sulaukia ir kritikos
(Holender, Duscherer, 2004). Ką reiškia kelios kognityvinės sistemos emocinių sutrikimų pažinimui?
Atsakymo į šį klausimą paieškosime pristatydami kelias diferencijuotų kognityvinių sistemų teorijas.
Diferencijuotos kognityvinės sistemos modeliai
Įvadas
Kognityvinių procesų tyrimų metu sukaupta medžiaga bei nepakankamas šios medžiagos
integravimas į ankstesnius kognityvinės terapijos modelius stimuliavo naujų modelių atsiradimą
(Power, Dagleigh, 1997, Nolen-Hoeksema, 1991; cit. pagal Mathews, MacLeod, 2005). Toliau
pristatysime du modelius, kurie sėkmingai integruoja su depresija susijusius kognityvinių procesų
dėsningumus. Šie modeliai buvo pasirinkti todėl, kad jie yra talpūs, tinkantys ne tik depresijos, bet
ir kitų sutrikimų kognityvinių procesų ypatumams paaiškinti.
© V.Keturakis 2007. Ištrauka iš disertacijos: Kognityvinis stilius ir depresija: kognityvinių depresijos pažeidžiamumo veiksnių analizė% 19
© VIKTORAS KETURAKIS
Sąveikaujančių kognityvinių posistemių afektinių sutrikimų modelis
J. D. Teasdale teigia, kad nei kognicijų pirmumas prieš emocijas, nei reciprokiškas arba
abipusiškai veikiantis kognicijų ir emocijų santykis nėra pakankami, siekiant paaiškinti sudėtingus
ryšius realybėje. P. J. Barnardo pradėtas ir vėliau J. D. Teasdale papildytas modelis yra vadinamas
sąveikaujančiomis kognityvinėmis posistemėmis (Interacting Cognitive Subsystems) (Teasdale,
Barnard, 1995) arba diferenciniu aktyvavimu. Šio modelio prielaida yra ta, kad žmoguje veikia
keletą kognityvinių-afektinių sistemų, tyrinėtojų vadinamų posistemėmis arba autonominėmis
psichikomis (mind-in-place). Ši sistema taip pat pripažįsta, jog egzistuoja skirtingi psichiniai kodai:
specifinis (propozicinis) ir holistinis (implicitinis arba netiesioginis). Holistinis kodas sudaro
aukštesnio lygio prasmes arba schematinius psichinius modelius. Specifiniai kodai transformuoja
informaciją iš vienos sistemos į kitą. Kiekviena kodų sistema atmintyje turi atskirą saugyklą.
Aukštesnio lygio kodavimo sistema susijusi su emocijų produkavimu. Tam tikra posistemių
sąveikos forma, arba modelis, apdoroja giminingo turinio medžiagą ir yra autonominis protas.
Žmogaus elgesį ir savijautą lemia dominuojantis autonominis protas. Depresijos atveju
depresogeniško autonominio proto nepakeičia kitas protas ir žmogus „užstringa“. Kaip vyksta ši
fiksacija? Aukštesnio lygio reikšminė struktūra, kuri generuoja emocijas (taip pat ir depresinio
pobūdžio emocijas), turi būti nuolatos sintezuojama iš naujo. Tai vyksta keliais būdais:
1. Minėta aukštesnio lygio struktūra sukuria jau konkrečias neigiamas reikšmes
(neigiami ateities lūkesčiai, neigiamas tarpasmeninių santykių vertinimas ir pan.). Šios reikšmės
savo ruožtu prisideda prie pakartotino aukštesnio lygio reikšminės struktūros regeneravimo. Tai
galima vadinti negatyvios kognicijos grįžtamuoju ryšiu.
2. Depresogeniškas schematinis modelis sukuria kitą grįžtamuoju ryšiu paremtą šaltinį.
Depresiški išgyvenimai sukelia atitinkamus kūno pojūčius, kurie priimami kaip nauja
informacija. Vėl sukuriamas aukštesnio lygio depresiškas schematiškas modelis.
3. Dominuojantis kognityvinis modelis suformuoja „kognityvinį imperializmą“ –
tendenciją bendroje psichikoje riboti informacijos apdorojimų išteklius bei prioretizuoti
pasiekiamą informaciją. Kitaip tariant, žmoguje yra ribotos galimybės generuoti ir regeneruoti
posistemes per laiko vienetą. Nustatydamas prioritetus, modelis nukreipia visus išteklius savo
paties regeneravimui. Vėliau tų išteklių gali pritrūkti. Sutrikimų atveju jų ir pritrūksta. Todėl
nebesukuriami kiti informacijos apdorojimo modeliai (Teasdale, 1997).
Taigi, kognityvinėje erdvėje yra kelios posistemės. Viena iš jų tiesiogiai siejasi su emocijomis ir
kontroliuoja kitas sistemas. Depresijos problema - tai ne tiek negatyvūs išgyvenimai, kiek © V.Keturakis 2007. Ištrauka iš disertacijos: Kognityvinis stilius ir depresija: kognityvinių depresijos pažeidžiamumo veiksnių analizė% 20
© VIKTORAS KETURAKIS
„užstrigimais“ juose. Užstringama, nes dominuojanti kognityvinė posistemė įtakoja kitas percepcines
bei kognityvines posistemes, iškraipo jų procesus ir taip save regeneruoja.
Depresijos dvejopų kognityvinių procesų modelis
J. M. G. Williamsas ir bendraautoriai (Williams et al., 1997) teigė, kad egzistuoja nesąmoningi ir
sąmoningi kognityviniai procesai. Automatiniai procesai veikia nesąmoningai, lygiagrečiai, nėra
ribojami kognityvinių išteklių. Strateginės kontrolės procesai yra sąmoningi ir nuoseklūs, ribojami
kognityvinių išteklių. Koduojant ir atgaminant informaciją veikia pasyvus automatinis ir aktyvus
strateginis aspektai. Pasyviame, automatiškame procese vykstančios informacijos iškraipos nebūtinai
pasireiškia ir kitame informacijos perdirbimo procese. Esant ikisąmoningam dėmesiui, kai
informacija tik pradedama priiminėti, iš karto vyksta afektinio valentingumo vertinimas. Po to
pasirenkami tolimesnio priėmimo ir kodavimo prioritetai ir kognityviniai resursai nukreipiami arba į
stimulo šaltinį, arba nuo jo. Šitaip neaiškus, nevienareikšmiškas stimulas yra paverčiamas į
suprantamą ir afektinę prasmę turinčius dalykus. Strateginėje kodavimo (tikslinimo) stadijoje toliau
nustatomi informacijos tarpusavio ryšiai, patikslinamas afektinis valentingumas ir atitinkamai
skiriami arba ribojami kognityviniai resursai. Papildomi resursai leidžia gerai detalizuoti informaciją
ir išsaugoti ją atmintyje kartu su pagrindiniu dalyku. Vėliau tos detalės veikia kaip užuominos
atgaminimo/atkūrimo procesuose. Depresijos metu, kai dominuoja negatyvus afektas, pvz., liūdesys,
informacija yra suvokiama su negatyviu afektiniu valentingumu ir tolimesni pirminiai procesai
iškraipomi dėl apribotų resursų. Tolimesnis jos kodavimas nustatant tarpusavio ryšius vyksta
pasitelkiant ribotus kognityvinius išteklius. Kognityvinių išteklių ribojimas sudaro prielaidas
kognityvinių procesų iškraipoms ir tendencingam, neigiamą emociją atitinkančiam informacijos
apdorojimui. Tyrinėtojai skiria emociją kaip laikiną būseną ir kaip pastovų bruožą. Laikina būsena
tendencingai koreguoja kognityvinius sprendimo mechanizmus, kurių rezultatu tampa negatyvi
išvada. Gali būti, kad minėtus mechanizmus atstoja išmokti asociaciniai ryšiai: informacijos vienetui
priskiriama praradimo ar netekties „žymė“ (etiketė) pagal lygiagretaus skirstomojo perdirbimo
(Paralel distributing processing (PDP)) teoriją (Cohen et al., 1990, cit. pagal Williams et al., 1997).
Pastovus bruožas - tai nuolatinė tendencija reaguoti į suaktyvėjusią emocijos reprezentaciją. Depresijų
atveju tai tendencija reaguoti į suaktyvėjusią grėsmės reprezentaciją kognityvinio tikslinimo
(elaboration) metu, nukreipiant daugiau išteklių link neigiamos informacijos. Tokiems žmonėms
negatyvios sąvokos visada bus daug tiksliau koduojamos. Depresijos apimtas žmogus gali nerodyti
jokių psichopatologijos ženklų, jei emocinis sutrikimas yra nedidelis ir laikinas. Jei tik šis sutrikimas
didėja, kognityviniai ištekliai nukreipiami link neigiamos informacijos. Šitaip didėja tikimybė, kad © V.Keturakis 2007. Ištrauka iš disertacijos: Kognityvinis stilius ir depresija: kognityvinių depresijos pažeidžiamumo veiksnių analizė% 21
© VIKTORAS KETURAKIS
žmonės psichopatologiškiau reaguos į santykinai nedidelius nuotaikos susvyravimus ir emocinis
sutrikimas užsitęs ilgiau.
Taigi, J. M. G. Williamsas ir bendraautoriai pabrėžia kelių kognityvinių procesų bei kodavimo
sistemų svarbą emociniams sutrikimams. Depresijai būdingos kognityvinio tikslinimo strateginių
procesų iškraipos, selektyvus kognityvinių resursų nukreipimas į negatyvias emocines reprezentacijas
ir pirminiai asociatyvūs (išmokti arba biologiškai determinuoti) ryšiai tarp konkrečių stimulų ir
negatyvių emocinių etikečių. Depresinis pažeidžiamumas yra emocinės būsenos išprovokuotas ir
ankstyvojo išmokimo sąlygotas kognityvinis sutrikimas, sukeliantis ilgalaikiškesnį emocinį sutrikimą.
Diferencijuotos kognityvinės sistemos modelių apibendrinimas
Abu modeliai aiškina bendruosius emocinius ir kognityvinius procesus priimant ir perdirbant
informaciją. Jie akcentuoja depresinių sutrikimų atsparumą (persistence) ir jį įtakojančius
kognityvinius procesus. Nagrinėjant depresinį pažeidžiamumą, klausimą, kaip susergama depresija,
keičia klausimas, kaip nepasveikstama nuo depresijos.
Kelių lygių kognityvinių procesų analizė, išskiriant kognityvinius kontroliuojančius procesus,
leidžia modeliuoti intervencijos priemones, keičiančias šiuos valdančius procesus.
Pažymėtina, kad bendrasis depresijų kognityvinis modelis pasipildė įrodymais, jog depresijai
būdingas ne pirminis negatyviai tendencingas informacijos priėmimas, bet ir antrinis, negatyviai
tendencingas kodavimas ir tikslinimas. Tai leido atskirti kognityvinius depresijų ir nerimo ypatumus.
Viename iš modelių pateikta hipotezė apie pastovią tendenciją daugiau kognityvinių išteklių
nukreipti link negatyvios reprezentacijos kelia klausimą, su kokiomis kitomis pastoviomis
kognityvinėmis tendencijomis yra susijusi depresija ir ypač jos užsitęsimas. Tai gali būti specifiniai
kognityvinių procesų stiliai, tokie kaip atminties iškraipos, su savimi susietos atribucijos. Tolimesnės
polinkių į emocinius sutrikimus studijos galėtų tikslinti kognityvinius jų profilius (Mathews,
MacLeod, 2005).
Kognityvinės depresijų psichopatologijos sampratos apibendrinimas
Kognityvinė asmenybės ir depresijų psichopatologijos teorija yra svarbi sudėtinė kognityvinės
depresijų terapijos dalis.
© V.Keturakis 2007. Ištrauka iš disertacijos: Kognityvinis stilius ir depresija: kognityvinių depresijos pažeidžiamumo veiksnių analizė% 22
© VIKTORAS KETURAKIS
Kognityvinis depresijų turinys, kitaip nei procesų bei struktūrų ypatumai, yra išsamiai aprašytas
bei sulaukęs plataus empirinio patvirtinimo.
Kognityvinių procesų tyrimuose naudojami objektyvūs tyrimo metodai leidžia aiškiai specifikuoti
išvadas ir atmesti alternatyvius paaiškinimus bei sumažina trikdančių faktorių įtaką rezultatams.
Depresijų kognityvinis modelis pasipildė įrodymais, jog depresijai būdingas negatyviai
tendencingas antras informacijos perdirbimo etapas – jos kodavimas ir tikslinimas:
• Depresijų metu būdingas dėmesio selektyvumas koncepcinio informacijos apdorojimo
lygyje - slopinami negatyvų turinį neatitinkantys požymiai.
• Depresija sergantiesiems būdingas polinkis atgaminti apibendrintą informaciją ir jiems
sunku atgaminti konkrečią situaciją bei jos detales. Pagal dvejopo reprezentavimo
atmintyje sampratą, sergant depresija iškraipomas koncepcinis informacijos perdirbimo ir
atgaminimo procesas.
• Depresija sergantieji linkę įkyriai svarstyti savo blogos savijautos neigiamas pasekmes.
Tai siejama su prielaida, kad depresijai, lyginant su nerimo sutrikimais, labiau būdingi
koncepcinių, o ne percepcinių bendrųjų kognityvinių procesų sutrikimai.
Kognityvinių schemų iškraipų, susijusių su depresija, analizė parodė, kad:
• Negatyvus bendras aiškinimo stilius yra susijęs su depresiniu pažeidžiamumu.
• Prielaidos apie sociotropiją bei autonomiją kaip depresinio pažeidžiamumo schemas nėra
vienareikšmiškai patvirtintos.
Ilgalaikių mąstymo būdų (schemų arba struktūrų) sąsajų su stresiniu įvykiu bei depresija analizė
atskleidė, kad, reikšmingai prasiplėtus žinioms apie kognityvinius procesus bei struktūras, statiškų,
nekintamų schemų pažeidžiamumo modelis riboja kognityvinių ypatumų tyrinėjimo galimybes.
Vienas svarbiausių jo apribojimų - santykinai nediferencijuotas kognityvinės sistemos numanymas ir
empirinių patvirtinimų stoka.
Kognityvinių schemų tyrimus pakeitė kognityvinio pažeidžiamumo depresija studijos, kuriose
buvo atskleista, kad:
• Yra ne vienas, bet keletas pažeidžiamumo procesų. Jie veikia vienas kitą.
• Aktyvuojantis veiksnys yra ne tik išorėje, bet ir viduje.
• Kognityvinės struktūros iškraipo kognityvinius procesus, bet neaišku ar jos veikia emocinius
procesus.
© V.Keturakis 2007. Ištrauka iš disertacijos: Kognityvinis stilius ir depresija: kognityvinių depresijos pažeidžiamumo veiksnių analizė% 23
© VIKTORAS KETURAKIS
• Kognityvinių procesų iškraipos pastebimos anksčiau už emocinius sutrikimus (Mathews,
MacLeod, 2005).
• Nagrinėjant depresinį pažeidžiamumą, klausimą, kaip susergama depresija, keičia klausimas
kaip nepasveikstama nuo depresijos.
Kognityvinės sampratos sąvokos apibrėžiamos vis tiksliau ir griežčiau, kognityvinės veiklos sritys
detalizuojamos nuo struktūrų iki produktų. Depresija tyrinėjama kaip nevienalytė tiek kognityviškai,
asmenybiškai, tiek galbūt ir kliniškai (Abramson et al., 1997). Vadinasi, nepakanka diagnostinių
kriterijų, norint apibūdinti sergančiuosius depresija. Taipogi nepakanka aprašyti sergančiųjų
sutrikusias kognicijas, arba mąstymo turinio ypatumus. Vis daugiau akcentuojami ir informacijos
perdirbimo procesai, kurie yra svarbūs emocijų raiškai bei sutrikimams. Individualūs kognityviniai
skirtumai tampa aktualūs depresijų psichopatologijos modelyje.
Literatūra.
1. Abramson L.Y., Alloy L.B., Hogan M.E. Cognitive/Personality Subtypes of Depression:
Theories in Search of Disorders// Cognitive Therapy and Research. 1997, 21(3), p. 247-265.
2. Abramson L.Y., Alloy L.B., Metalsky G.L. Hopelessness Depression. In G.M.Buchanan,
M.E.P.Seligman (Eds.) Explanatory Style. Hillsdale: Lawrence Erlbaum. 1995. p. 113-134.
3. Abramson L.Y., Seligman M.E.P., Teasdale, J.D. Learned Helplessness in Humans: Critique
And Reformulation.// Journal Of Abnormal Psychology. 1978. 87, 49-74.
4. Alloy L.B., Lipman A. J., Abramson L.Y. Attributional style as a vulnerability factor for
depression: Validation by past history of mood disorders. //Cognitive Therapy and Research.
1992. 16. p.391–407.
5. Beck A.T. Cognitive Therapy. A 30 Year Retrospective.//American Psychologist. 1991. 46(4).
p.368-375.
6. Beck A.T., The current state of cognitive therapy: a 40-year retrospective. //Arch. Gen. Psychiatry. 2005. 62(9). p.953-959.
7. Beck A., Epstein N., Harrison R., Emery G. Development of the Sociotropy-Autonomy Scale:
A measure of personality factors in psychopathology. 1983. Unpublished manuscript,
University of Pennsylvania, Philadelphia.
8. Beck A.T. Cognitive Therapy: Past, Present, and Future. //Journal of Consulting and Clinical
Psychology. 1993. 61 (2). p.194-198© V.Keturakis 2007. Ištrauka iš disertacijos: Kognityvinis stilius ir depresija: kognityvinių depresijos pažeidžiamumo veiksnių analizė% 24
© VIKTORAS KETURAKIS
9. Beck A.T., Weishaar M. Cognitive Therapy. In A.Freeman, K.M. Simon, L.E. Beutler,
H.Arkowitz (Eds.) Comprehensive Handbook of Cognitive Therapy. 1989. N.Y.: Plenum
Press. p.21-36.
10. Beck R., Perkins T. S. Cognitive Content-Specificity for Anxiety and Depression: A Meta-
Analysis. //Cognitive Therapy and Research. 2001. 25(6). p.651–663.
11. Beevers C.G. Cognitive vulnerability to depression: A dual process model. //Clinical
Psychology Review. 2005. 25. p.975-1002
12. Beevers C.G., Miller I.W. Unlinking negative cognition and symptoms of depression:
Evidence for the specific effect of cognitive therapy. //Journal of Consulting and Clinical
Psychology. 2005. 73. p.68-77
13. Beidel D.C., Turner S.M. A Critique of the Theoretical Bases of Cognitive-Behavioral
Theories and Therapy.// Clinical Psychology Review. 1986, 6, p.177-197.
14. Bieling P., Beck A., Brown G. The Sociotropy Autonomy Scale: Structure and Implications. //
Cognitive Therapy and Research. 2000. 24 (6):763-780.
15. Blatt S.J., Zuroff D.C., Quinlan D.M., Pilkonis P.A. Interpersonal Factors In Brief Treatment
Of Depression// Journal of Consulting And Clinical Psychology. 1996. Vol. 64, No. 1,
162-171.
16. Brewin C.R. Theoretical foundations of cognitive-behavior therapy for anxiety and
depression. //Annual Review of Psychology. 1996, 47, p.33-57
17. Butler A.C., Chapman J.E., Forman E.M., Beck A.T. The empirical status of cognitive-behavioral therapy: A review of meta-analyses// Clinical Psychology Review 2006. 26. p.17– 31
18. Caspar F., Rothenfluh T., Segal Z. The appeal of connectionism for clinical psychology. //
Clinical Psychology Review. 1992, 12, p.719–762.
19. Clark D.A., Beck A.T., Alford B.A. Scientific Foundations of Cognitive Theory and Therapy
of Depression. NY: John Wiley & Sons; 1999. p504.
20. Clark D.A., Beck A.T., Brown G.K. Sociotropy, Autonomy, and Life Events Perceptions in
Dysphoric and Nondysphoric Individuals. //Cognitive Therapy and Research. 1992. 16(6), p.
635-652.
© V.Keturakis 2007. Ištrauka iš disertacijos: Kognityvinis stilius ir depresija: kognityvinių depresijos pažeidžiamumo veiksnių analizė% 25
© VIKTORAS KETURAKIS
21. David D., Szentagotai A., Eva K., Macavei B. A Synopsis of Rational-Emotive Behavior
Therapy (REBT): Fundamental And Applied Research //Journal of Rational-Emotive &
Cognitive-Behavior Therapy. 2005. 23 (3). p.175-221
22. Davis R.N., Nolen-Hoeksema S. Cognitive Inflexibility among Ruminators and
Nonruminators. //Cognitive Therapy and Research. 2000. 24(6). p.699–711
23. Ellis A. Reflections on Rational-Emotive Therapy. //Journal of Consulting and Clinical
Psychology. 1993. 61 (2) p.199-201.
24. Fresco D. M., Heimberg R.G., Abramowitz A., Bertram T.L. The effect of a negative mood
priming challenge on dysfunctional attitudes, explanatory style, and explanatory flexibility. //
British Journal of Clinical Psychology. 2006. 45(2). p. 167-183.
25. Gelder M. The Scientific Foundations of Cognitive Behavior Therapy. In D.M.Clark and
C.G.Fairburn (Eds.) The Science and Practice of Cognitive Behavior Therapy. N.Y.:Oxford
University Press. 1997, p.27-46.
26. Gotlib I. H., Yue D.N., Joormann J. Selective Attention in Dysphoric Individuals: The
Roleof Affective Interference and Inhibition //Cognitive Therapy and Research. 2005. 29(4),
p.417–432.
27. Guidano V.F., Liotti G.A Constructivistic Foundation for Cognitive Therapy. In M.J.Mahoney,
A.M.Freeman (Eds.) Cognition and Psychotherapy. N.Y.: Plenum Press. 1985, p. 101-142.
28. Hayes S.C. Acceptance, mindfulness, and science. //Clinical Psychology: Science and
Practice. 2002. 9. p.101–106.
29. Holender D., Duscherer K., Unconscious perception: The need for a paradigm shift //
Perception & Psychophysics. 2004. 66 (5). p.872-881
30. Hollon S. D., Thase M. E., Markowitz J. C. Treatment and prevention of depression. //
Psychological Science in the Public Interest. 2002. 3. p. 39– 77.
31. Hollon S.D., Stewart M.O., Strunk D. Enduring Effects For Cognitive Behavior Therapy In
The Treatment Of Depression And Anxiety //Annual Review of Psychology. 2006. 57 (1). p.
285-315.
32. Holmes J. All you need is cognitive behaviour therapy?// British Medical Journal 2002. 324.
p.288-294
© V.Keturakis 2007. Ištrauka iš disertacijos: Kognityvinis stilius ir depresija: kognityvinių depresijos pažeidžiamumo veiksnių analizė% 26
© VIKTORAS KETURAKIS
33. Ilardi S. S., Craighead W. E. The role of nonspecific factors in cognitive-behavior therapy
for depression. //Clinical Psychology: Science and Practice. 1994. 1. p.138–156
34. Kendall P. C., Ingram, R. E. Cognitive-behavioral perspectives: Theory and research on
depression and anxiety. P. C. Kendall, Watson (Eds.), Anxiety and depression: Distinctive and
overlapping features. San Diego: Academic Press. 1989 p. 27–53.
35. Krames L., MacDonald M.R. Distraction and depressive cognitions //Cognitive Therapy and
Research 1985. 9 (5). p. 561-573
36. Lazarus R.S. Constructs of the Mind in Mental Health and Psychotherapy. In A.Freeman,
K.M. Simon, L.E. Beutler, H.Arkowitz (Eds.) Comprehensive Handbook of Cognitive
Therapy. N.Y.: Plenum Press. 1989, p.99-121.
37. Lazarus R.S. Emotion and Adaptation. N.Y.: Oxford University Press. 1991. p.576
38. Lazarus R. S. Toward better research on stress and coping. //American Psychologist. 2000.
55. p.665–673.
39. Mahoney M.J. Psychotherapy and Human Change Processes. In M.J.Mahoney, A.M.Freeman
(Eds.) Cognition and Psychotherapy. N.Y.: Plenum Press. 1985. p.3-48.
40. Mathews A., MacLeod C. Cognitive Vulnerability To Emotional Disorders //Annual Review of Clinical Psychology. 2005. 1. p. 167–95
41. Moore R.G., Garland A. Cognitive Therapy for Chronic and Persistent Depression NY.: John Wiley & Sons 2003 p. 434
42. Moore R.G., Blackburn I-M. The Stability of Sociotropy and Autonomy in Depressed Patients
Undergoing Treatment //Cognitive Therapy and Research. 1996. 20(1) p.69-80
43. Nolen-Hoeksema S. Responses to depression and their effects on the duration of depressive
episodes.//Journal of Abnormal Psychology 1991. 100. p.569–82
44. Nolen-Hoeksema S. The role of rumination in depressive disorders and mixed anxiety/
depressive symptoms.// Journal of Abnormal Psychology. 2000. 109. p.504–11
45. Parker G., Roy K., Eyers K. Cognitive Behavior Therapy for Depression? Choose Horses
for Courses. //American Journal of Psychiatry. 2003. 160. p.825-834
46. Peterson C., Buchanan G.M., Seligman M.E.P. Explanatory Style: History and Evolution of
the Field. In G.M.Buchanan M.E.P.Seligman (Eds.) Explanatory Style. Hillsdale: Lawrence
Erlbaum. 1995. p.1-21.
© V.Keturakis 2007. Ištrauka iš disertacijos: Kognityvinis stilius ir depresija: kognityvinių depresijos pažeidžiamumo veiksnių analizė% 27
© VIKTORAS KETURAKIS
47. Power M., Dalgleish T. Cognition and emotion. From order to disorder. East Sussex:
Psychology Press Publishers. 1997. p.544.
48. Rachman S. Emotional processing. //Behavior Research Therapy. 1980, 18, p.51–60
49. Rachman S. The Evolution of Cognitive Behavior Therapy. In D.M.Clark, C.G.Fairburn
(Eds.) The Science and Practice of Cognitive Behavior Therapy. N.Y.:Oxford University
Press. 1997. p. 1-26.
50. Robins C.J., Hayes A.M. An Appraisal of Cognitive Therapy. //Journal of Consulting and
Clinical Psychology. 1993. 61 (2). 205-214.
51. Robins C.J., Hayes A.M. The Role of Causal Attributions in The Prediction of Depression. In
G.M.Buchanan, M.E.P.Seligman (Eds.) Explanatory Style. Hillsdale: Lawrence Erlbaum.1995
p.71-98.
52. Robinson M.S., Alloy L.B. Negative cognitive styles and stress-reactive rumination interact to
predict depression: a prospective study. //Cognitive Therapy and Research 2003. 27. p.275–
292
53. Rose S., Reflections on CBT in the NHS. // Journal of Healthcare Counselling &
Psychotherapy. 2006. 6(3). p.4-5.
54. Samoilov A., Goldfried M. R. Role of emotion in cognitive-behavior therapy. //Clinical
Psychology: Science and Practice. 2000. 7. p.373–385.
55. Scher C.D.; Ingram R. E., Segal Z. V. Cognitive reactivity and vulnerability: Empirical
evaluation of construct activation and cognitive diatheses in unipolar depression. //Clinical
Psychology Review. 2005. 25 (4), p.487-510.
56. Schmidt N.B., Joiner Jr, T.E., Young J.E., Telch M.J. The Schema Questionnaire: Investigation
of Psychometric Properties and the Hierarchical Structure of a Measure of Maladaptive
Schemas. // Cognitive Therapy and Research. 1995. 19(3), p.295-321.
57. Segal Z. V. Appraisal of the self-schema construct in cognitive models of depression. //
Psychological Bulletin. 1988. 103, p.147–162.
58. Segal Z.V., Dobson K.S. Cognitive Models of Depression: Report from a Consensus
Development Conference // Psychological Inquiry. 1992. 3(3). p.219-224.
59. Segal Z.V., Williams J.M.G., Teasdale J.D. Mindfulness-Based Cognitive Therapy for
Depression. New York: The Guilford Press; 2002. p.351© V.Keturakis 2007. Ištrauka iš disertacijos: Kognityvinis stilius ir depresija: kognityvinių depresijos pažeidžiamumo veiksnių analizė% 28
© VIKTORAS KETURAKIS
60. Siegle G. J.; Ingram R.E., Matt G.E. Affective Interference: An Explanation for Negative
Attention Biases in Dysphoria? //Cognitive Therapy & Research. 2002, 26(1), p.73-87
61. Stiles T.C., Gotestam K.G. The Role of Cognitive Vulnerability Factors in the Development of
Depression: Theoretical and Methodological Considerations. In C.Perris, I.M.Blackburn &
H.Perris (Eds.) Cognitive Psychotherapy: Theory and Practice. Umea. 1988, p.120-139.
62. Sweeney P.D., Anderson K., Bailey S. Attributional Style In Depression: A Meta – Analytic
Review.// Journal of Personality and Social Psychology. 1986, 50(5), p.974-991.
63. Szentagotai A. J., Schnur R., DiGiuseppe B., Macavei E., Kallay D. David The Organization
And The Nature Of Irrational Beliefs: Schemas Or Appraisal? // Journal of Cognitive and
Behavioral Psychotherapies. 2005. 5(2), p.139-158.
64. Teasdale J.D. The Relationship Between Cognition and Emotion: The Mind-In-Place in
Mood Disorders. D.M.Clark and C.G.Fairburn (Eds.) The Science and Practice of Cognitive
Behavior Therapy. N.Y.:Oxford University Press. 1997, 67-94
65. Wampold B., Minami T., Baskin T., Tierney S., A meta-(re)analysis of the effects of
cognitive therapy versus `other therapies' for depression. //Journal of Affective Disorders.
2002. 68, p.159–165.
66. Whisman M.A. The Importance of the Cognitive Theory of Change in Cognitive Therapy of
Depression. //Clinical Psychology: Science and Practice. 1999, 6, p.300-304
67. Williams J.M.G. The Psychological Treatment of Depression. London. Routledge. 1992, p.
231
68. Williams J.M.G., Watts F.N., MacLeod C., Mathews A., Cognitive psychology and emotional
disorders. Chichester: Wiley. 1997, p.402
69. Zajonc R.B. Mere exposure: A Gateway to the Subliminal // Current Directions In
Psychological Science. 2001. 10 (6),p. 224-227.
© V.Keturakis 2007. Ištrauka iš disertacijos: Kognityvinis stilius ir depresija: kognityvinių depresijos pažeidžiamumo veiksnių analizė% 29