KOKIA DEMOKRATIJA, KOKS KAPITALIZMAS? · VILNIAUS UNIVERSITETAS Zenonas Norkus MOKSLINĖ MONOGRAFIJA Vilniaus universiteto leidykla 2008 KOKIA DEMOKRATIJA, …

KO K I A D E M O K R AT I JA , KO K S K A P I TA L I Z M A S ?Pokomunistin transformacija Lietuvoje lyginamosios istorins sociologijos poiriu

VILNIAUS UNIVERSITETAS

Zenonas Norkus

MOKSLIN MONOGRAFIJA

Vilniaus universiteto leidykla2008

KOKIA DEMOKRATIJA, KOKS KAPITALIZMAS?Pokomunistin transformacija Lietuvoje lyginamosios istorins sociologijos poiriu

Lie tuvos Sjdio kr imo dvide imtmeiui

Zenonas Norkus, 2008 Vilniaus universitetas, 2008

UDK 317.3 No-79

Apsvarst ir rekomendavo spausdinti Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Sociologijos katedra (2007 m. rugsjo 12 d.) ir VU Filosofijos fakulteto taryba (2007 m. rugsjo 14 d., protokolas Nr. 34)

Recenzavo:Prof. dr. Vaidutis Laurnas (Klaipdos universitetas)Prof. (HP) dr. Vylius Leonaviius (Vytauto Didiojo universitetas)Prof. habil. dr. Arvydas Virgilijus Matulionis (Socialini tyrim institutas)Prof. (HP) dr. Gediminas Vitkus (Generolo Jono emaiio Lietuvos karo akademija)

Rmja i :JAV Valstybs departamento Fulbrighto stipendij usienio mokslininkams programaLietuvos Respublikos vietimo ir mokslo ministerija

Virelyje panaudotas Liudo Parulskio fotomontaas

ISBN 978-9955-33-231-2

Turiny s

vadas / 13

I DALISSOCIOLOGINS KOMPARATYVISTIKOS KATEGORIJOS IR RAIDOS BRUOAI / 39

1 skyrius. Apie lituanistin ir nelituanistin sociologij (ir ne tik) / 411.1. Komparatyvistika gamtotyroje / 41 1.2. Komparatyvistika socialiniuose moksluose ir humanistikoje / 43 1.3. Visuomen, kultra, civilizacija, imperija kaip sociologins

komparatyvistikos kategorijos / 451.4. Komparatyvistika ir etnocentrikumas / 50 1.5. iuolaikins socialini moksl disciplinins struktros

genealoginiai bruoai / 531.6. Evoliucionistin komparatyvistika klasikinje sociologijoje / 57

2 skyrius. Tarp evoliucijos laipt ir istorijos tinklo: lyginamosios sociologijos raidos bruoai / 67

2.1. XIX a. pabaigos XX a. pradios vokiei istorin sociologin komparatyvistika / 672.2. JAV region studijos ir modernizacijos teorija / 722.3. Lyginamj tarptautini kiekybini tyrim europeizacija

ir istorinis poskis JAV lyginamojoje sociologijoje / 79 2.4. Lyginamoji istorin sociologija ir pasaulins

kapitalistins sistemos analiz / 882.5. Postmodernioji didij metanaratyv pabaiga ar

modernizacijos teorijos renesansas? / 95 2.6. Didioji konvergencija ir lyginamosios sociologijos pabaiga / 100

KOKIA DEMOKRATIJA, KOKS KAPITALIZMAS?Pokomunistin transformacija Lietuvoje lyginamosios istorins sociologijos poiriu8

II DALISKOMPARATYVISTINS METODOLOGIJOS DILEMOS / 1073 skyrius. Kas yra lyginamasis metodas? / 109

3.1. Adamo Przeworskio ir Henryo Teuneo paradoksas / 109 3.2. Arendo Lijpharto lyginamojo metodo charakteristika / 1143.3. Lyginimo form klasifikacijos / 1183.4. Johno Stuarto Millio kanonai kaip lyginamojo metodo taisykls / 1233.5. Lyginamasis ir atvejo tyrimo metodai / 131

4 skyrius. Vidurio kelio paiekos iuolaikinje komparatyvistikos metodologijoje / 139

4.1. Fraktaliniai komparatyvistins metodologijos aspektai / 1394.2. Dvi atvejo sampratos / 1434.3. Sintetin lyginamojo tyrimo strategija ir daugeriopo

bei konjunktrinio prieastingumo problema / 1494.4. Kokybin lyginamoji analiz kaip sintetins lyginamojo

tyrimo strategijos login technika / 153 4.5. K sintetin lyginamojo tyrimo strategija sintezuoja ir ko ne? / 159

5 skyrius. Palyginamumas, svok daryba, matavimas / 1665.1. Palyginamumo problema / 1665.2. Ekvivalentikumo problema / 1705.3. Taksonominiai konstruktai / 1745.4. Tipologiniai konstruktai: su epitetais ir be j / 177

III DALISKOMUNIZMAS KAIP LYGINAMOSIOS ISTORINS SOCIOLOGIJOS PROBLEMA / 183

6 skyrius. Marksistin socialin teorija ir komunistin socialin santvarka / 1856.1. Marksizmas kaip socialinis mokslas ir kaip utopija / 1856.2. Marksistinio komunizmo istorijos ironija ir paradoksai / 1936.3. SSRS isigimusi darbinink klass valstyb? / 2016.4. SSRS valstybinio kapitalizmo alis? / 2046.5. Komunizmas kaip antiutopija:

nuo Levo Trockio prie Georgeo Orwello / 206

7 skyrius. Komunizmas kaip totalitarizmas / 2097.1. Komunizmas ir faizmas: giminingi prieai / 2097.2. Totalitarizmas: perversyvi modernyb ar udaros visuomens recidyvas? / 2137.3. Totalitarizmas be epitet ir su jais / 2187.4. Komunizmo kaip totalitarizmo teorijos

nuosmukis ir renesansas / 224

9Turinys

8 skyrius. Komunizmas kelias (kitoki?) modernyb ar neotradicionalistin aklaviet? / 229

8.1. Modernizacijos teorija ir sovietologija / 2298.2. Barringtono Mooreo komunistins valdios dilem

ir raidos alternatyv analiz / 2378.3. Realus socializmas kaip neubaigta modernizacija:

konvergencijos teorijos poiris / 2408.4. Konvergencija ... su treiuoju pasauliu?

Komunistinio neotradicionalizmo teorijos poiris / 2478.5. Kas i tikrj buvo komunizmas? / 256

IV DALISIJIMAS I KOMUNIZMO KAIP LYGINAMOSIOS ISTORINS SOCIOLOGIJOS PROBLEMA / 261

9 skyrius. Ar sovietinio komunizmo lugimas buvo socialini moksl neskm? / 2639.1. Komunizmo lugimo prognozs / 2639.2. Sovietinio komunizmo osmanizacija ar palaipsn transformacija? / 269

Michailo Gorbaiovo pertvarka sovietologijos veidrodyje / 2699.3. Kodl niekas nenumat, kaip ir kada lugs sovietinis komunizmas? / 2729.4. Ar sovietinio komunizmo lugimas 19891991 m. buvo neivengiamas? / 2759.5. Paskutin sovietinio komunizmo krykel / 284

10 skyrius. Kinikojo komunizmo transformacija / 28910.1. Kinikojo kelio i komunizmo etapai ir laimjimai / 28910.2. Ar Kinijoje sukurta socialistin rinkos ekonomika? / 29510.3. Kinijos komunizmo transformacijos problemos ir perspektyvos / 30410.4. Kin kelias i sovietinio komunizmo kaip ivengta Lietuvos nepriklausomybs

atkrimo tragedija / 309

11 skyrius. Ijimas i sovietinio ir jugoslavikojo komunizmo: orientacijos, bdai, keliai, baigtys / 317

11.1. Du ijimo i komunizmo paradoksai / 32511.2. Pokomunistins transformacijos keli tipologijos konceptualiniai pagrindai / 32511.3. Restitucin ijimo i komunizmo orientacija / 33311.4. Imitacin ijimo i komunizmo orientacija ir didiojo uolio

rinkos ekonomik programa / 336

12 skyrius. Ijimo i komunizmo politins ekonomins baigtys ir makroekonomin dinamika / 345

12.1. Ijimo i komunizmo politins ekonomins baigtys / 34512.2. Kapitalizmo restauracijos pasekms: poveikis makroekonomikai ir gerovei / 35412.3. Transformacins ekonomikos recesijos prieasi problema / 360


12.4. Pokomunistins transformacijos keli tipai / 36812.5. Pokomunistins transformacijos keliai ir pradins slygos / 378

V DALISLIBERALIOJI VAKAR DEMOKRATIJA: IDJOS IR POKOMUNISTIN TIKROV / 393

13 skyrius. Liberaliosios demokratijos idja ir tipologijos / 39513.1. Pokomunistins transformacijos socialini kat problema / 39513.2. Vartotojo gerov ir pilieio gerov / 40013.3. Prievarta, valstyb, demokratija / 40413.4. Ginijami demokratijos svokos aspektai ir dedukcins tipologijos / 40713.5. Liberalioji demokratija kaip matavimo objektas / 41413.6. Arendo Lijpharto kiekybin indukcin liberaliosios demokratijos tipologija / 420

14 skyrius. Naujoji Lotyn Amerika ar naujieji Vakarai? Pokomunistins liberaliosios demokratijos konsolidacijos problemos / 427

14.1. Kodl visas pokomunistinis pasaulis netapo naujja Lotyn Amerika? / 42714.2. Revoliucija, reforma ir refoliucija Lotyn Amerikoje

bei Ryt ir Vidurio Europoje / 43214.3. Konsoliduotos demokratijos svoka / 43714.4. Liberaliosios demokratijos konsolidacijos slyg problema / 441

15 skyrius. Naujieji laukiniai Vakarai? Pokomunistins liberaliosios demokratijos kokybs klausimai / 448

15.1. Demokratijos kokybs svoka / 44815.2. Kokiam tipui priklauso pokomunistins liberaliosios demokratijos? / 45815.3. Pokomunistini liberalij demokratij kokybs problemos / 46415.4. Autoritarizmas ir demokratija su epitetais:

pokomunistins demokratizacijos neskms / 472

VI DALISKAPITALIZMAS: TEORIJA IR ISTORIJA / 483

16 skyrius. Kapitalizmo kaita ir vairov kaip klasikins ekonomins sociologijos problema / 485

16.1. Karlas Marxas: kapitalizmas kaip gamybos bdas / 48716.2. Maxas Weberis: kapitalizmas kaip ekonominis veiksmas

ir kaip ekonomin sistema / 49016.3. Nuosavybs atomo skilimas: Adolfas Berle ir Gardineris Meansas

apie vadybin korporacin kapitalizm / 49816.4. Josephas A. Schumpeteris: kapitalizmas kaip krybikas naikinimas / 50416.5. Karlas Polanyi ir Johnas Maynardas Keynes: laisvos rinkos kapitalizmas

utopija ar antiutopija? / 507

11Turinys

17 skyrius. Fordistinio kapitalizmo ikilimas ir nuosmukis / 51517.1. Fordistinis kapitalizmas ir jo gerovs reimai / 51517.2. Globalizacija ir vadybinio kapitalizmo pabaiga / 52017.3. Kieno kapitalizmas gyvybingiausias ir geriausias? / 530

18 skyrius. Racionalaus antrepreneriko kapitalizmo vairov kaip iuolaikins lyginamosios ekonomins sociologijos problema / 537

18.1. Koordinuotas ir liberalus kapitalizmas / 53718.2. Kapitalizmo tip stabilumo slygos / 54518.3. Kiek yra kapitalizmo tip? / 551

VII DALISPOKOMUNISTINIS KAPITALIZMAS: DABARTIS IR ATEITIS / 561

19 skyrius. Koks kapitalizmas Baltijos ir Vidurio Europos alyse? / 56319.1. I komunizmo periferin kapitalizm ir feodalizm?

Pesimistins diagnozs ir prognozs / 56319.2. I komunizmo geresn kapitalizm? Nuviltos

pokomunistinio mesianizmo viltys / 566 19.3. Pokomunistinis kapitalizmas neoklasikins sociologijos veidrodyje / 57319.4. Pokomunistinio kapitalizmo kiekybins indukcins

tipologijos metodiniai keblumai ir radiniai / 58019.5. Pokomunistinis kapitalizmas Vidurio Europoje:

naujas stabilus tipas ar pereinamoji bsena? / 587

20 skyrius. Kodl estai mus lenk? / 59220.1. Baltijos ali politins ir ekonomins transformacijos iaurs ir piet

atotrkis kaip aikinimo problema / 59320.2. Ekonominiai Lietuvos atsilikimo aikinimai / 59720.3. Politinis-ekonominis aikinimas: ar kalti Lietuvos ekskomunistai? / 60020.4. Kultristinis aikinimas: Weberio tez Baltijos alims? / 60520.5. Kultristinio Estijos skms aikinimo keblumai / 612

21 skyrius. Tarp Estijos ir Slovnijos: pokomunistinis kapitalizmas Lietuvoje ir jo perspektyvos / 617

21.1. Estija, Slovnija, Lietuva: dvi pokomunistins transformacijos empions antipods ir viena vidutiniok / 617

21.2. Kodl kapitalizmas Lietuvoje yra estikas, o ne slovnikas? / 62921.3. K vytis Estij ar Slovnij? / 64321.4. Koks bus eurokapitalizmas neoliberalus ar socialinis? / 654

Literatra / 661Summary / 723

vadas

i knyga yra lyginamosios istorins sociologijos studija apie iuolaikin Lietuv iuolai-kiniame pasaulyje. Turime savo nacionalin lietuvik sociologij, istorij, ekonomik ir kitas socialini bei humanitarini moksl disciplinas, kurias privalu turti kiekvienai moderniai tautai. i srii tyrintojai nenuilstamai gausina inias apie ms alies kultr, visuomen, politik ir j istorij. Lietuvos socialiniai ir humanitariniai mokslai tradicikai yra etnocentriki, ir tokia j orientacija ligi iol buvo skatinama valstybins mokslo politi-kos priemonmis.

Taiau iuolaikiniame globalizuotame pasaulyje netgi labai didelje alyje vykstani so-cialins ir kultrins kaitos proces nemanoma nei adekvaiai aprayti, nei paaikinti, nei tuo labiau numatyti j ilgalaiki pasekmi, apsiribojant tomis prieastimis, kuri veikimo lauk nubria dabartins alies sienos. Maa to, net ir labai svarbios (gal net paios svar-biausios) vietins reikms prieastys gali likti nepastebtos ir deramai nevertintos, kol j veikimo lauk nepavelgsime i platesns perspektyvos. uvis gali ir nesuinoti, kad ji yra vandens gyvis, nes ji vis laik yra vandenyje. Tai dar aktualiau tokios maos, tarptautini vj ir usienio tak kiaurai perpuiamos alies, kaip Lietuva, atveju.

Paradoksalu, kad kuo alis didesn, tuo labiau jos tyrintojai yra link papildyti etno-centrin tyrim lyginamuoju, mgindami pavelgti savo alies gyvenim kaip platesnio masto proces ir tendencij atskir atvej. Ir atvirkiai: kuo alis maesn ir silpnesn, tuo rykesnis tyrintoj polinkis apriboti vilgsn savo alies sienomis. Lietuvos socialini ir hu-manitarini moksl atveju tas polinkis ypa stiprus. Jis gali bti paaikintas ir pateisintas ne vien t moksl jaunyste, bet ir tuo, kad nuo pat institucionalizacijos ir profesionalizacijos nepriklausomoje tarpukario Lietuvoje pradios j atvira arba latentika (jau sovietmeiu) misija buvo liudyti pasauliui t fakt, kad Lietuva yra ne vien geografin, bet ir sociokult-rin kategorija: atskira visuomen su savita kultra.

i misij skmingai vykdius ir prasidjus Lietuvos integracijai Europos valsty-bi ir taut bendrij, Lietuvos humanistikai ir socialiniams mokslams metas atnaujinti savo darbotvark bei iekoti nauj bd painti Lietuv. i knyga yra valgomasis tyri-


mas, kuriuo iekoma keli neetnocentrins lituanistikos link. T keli gali bti daug, bet knygos autorius savo pastangas sutelkia vienam i j ivalgyti. Tai yra lyginamasis istorinis sociologinis tyrimas, kurio objektas yra naujausioji (pokomunistin) socialin Lietuvos transformacija. Apie ia svoka apibendrinamus ekonominius, demografinius, politinius, kultrinius procesus lietuvi tyrintojai yra para daug reikming darb (Adomnas ir kt. 2007; Aidukait 2004; Aliauskien, Dobryninas ir ilinskien 2005; Bernotas ir Guogis 2003; 2006; Bielinis 2003; Dobryninas 2001; Gaidys 2000; Ge-ien, Jukneviius ir kt. 2001; Genzelis 1999; 2005; Gylys 2002; Grigas 1995; 1998; 2001; 2004; Gruevskis 2001; Guogis 2000a; 2000b; Grigas ir Ruas 2007; Jukneviius, Mitrikas ir kt. 2003; Krupaviius ir Lukoaitis 2004; Kuzmickas 2007; Kuzmickas ir Astra 1996; Laurnas 2001; Lazutka ir kt. 2004; Leonaviius 2002; Leonaviius ir Ke-turakis 2002; Leonaviius, Baltruaityt ir Naujokaityt 2007; Lopata ir Matonis 2004; Maniokas 2003; Maniokas ir Vitkus 1997; Matonyt 2001; Matulionis. 2005a; Matu-lionis 2005b; Melnikas 2002; Mitrikas 2000; Novagrockien 2001; Povilinas 2003; Rakauskien 2006; Ramonait 2007; Stanknien ir kt. 2003; Stanknien, Jasilionien ir Janaityt 2005; Socialiniai pokyiai 2000; abajevait 1999; aulauskas 1996; 1998a; 1998b; 2000; Vilpiauskas 2001; Vitkus 2006; Vitkus ir Pugaiauskas 2004; iliukait, Ramonait, Nevinskait, Beresneviit ir Vinogradnait 2006). J ypa pagausjo pas-kutiniuoju metu, kai artjant Lietuvos ijimo i komunizmo dvideimtmeiui, atsiranda laiko perspektyva, kuri ir sudaro slygas platesniems apibendrinimams, ir j primygtinai reikalauja.

Autorius savo knyga mgina atsiliepti laiko reikalavim. Remdamasis k tik nu-rodytais ir kitais lietuvi autori darbais, jis siekia juose pateikiam mediag pavelgti per pasaulinje sociologinje, politologinje, politinje ekonominje komparatyvistikoje vykusi ir tebevykstani diskusij ir teorij prizm, tokiu bdu sujungdamas abu vietin ir pasaulin diskursus. Siekdamas io tikslo, autorius visus keturis probleminius knygoje atliekamos lyginamosios istorins sociologins analizs mazgus siekia suregzti ir atmegzti, keldamas du klausimus: kuo tarptautins komparatyvistikos dirbis yra reikmingas Lietu-vos atvejui painti? Kuo Lietuvos atvejis yra domus ir reikmingas lyginamajam tyrimui, siekianiam platesni apibendrinim?

Paius tuos keturis mazgus galima nuymti iomis svokomis: (1) komunizmas; (2) ijimas i komunizmo; (3) pokomunistin demokratija; (4) pokomunistinis kapitalizmas. Pirmam mazgui skirta treioji, antram ketvirtoji, treiam penktoji, ketvirtam etoji ir septintoji knygos dalys. Visus juos autorius nagrinja sukonkretindamas du k tik pa-mintus klausimus: kuo ypatingas Lietuvoje egzistavs komunistinis reimas? kuo jis do-mus ar svarbus lyginamiesiems komunizmo tyrimams? kuo ypatingas Lietuvos ijimas i komunizmo? kuo jis domus lyginamj tranzitologini tyrim poiriu? kuo ypatinga pokomunistin demokratija Lietuvoje? kuo ji domi lyginamiesiems pokomunistins de-mokratijos ir demokratijos apskritai tyrimams? koks kapitalizmas susiformavo Lietuvoje?

15vadas

kuo jis, kaip vienas i daugelio pokomunistinio kapitalizmo atvej, yra domus ir svarbus lyginamiesiems kapitalizmo tyrimams?

Pirmj dviej mazg klausimai turt bti aktuals ir svarbs Lietuvos istorikams, vos tik pradedantiems tirti komunistin Lietuvos istorijos period (r., pavyzdiui, Anuauskas 2006; Anuauskas ir kt. 2005; Bubnys 1998, Genzelis 1999; 2005; Jakubionis, Knezys ir Streikus 2006; epetys, N. 2006; Tininis 1994; 1995 ir kt.). Kit dviej mazg klausimai turt bti doms ne vien istorikams. Jie (ypa treiasis) yra tas traukos centras, aplink kur sukasi iuolaikins Lietuvos vieasis diskursas. Autoriaus nuomone, adekvatus ms alies dabartins politins-ekonomins bkls, aktuali demografini, ekonomini, soci-alini, politini problem ir tendencij suvokimas nra manomas be palyginimo su tais rezultatais, kuriuos prajusiais nuo komunizmo lugimo deimtmeiais pasiek Lietuv panaaus istorinio likimo alys. Tik tokio palyginimo pagrindu manoma atsakyti klau-simus, kuo ms alies raida yra skminga ar neskminga, o vien ar kit socialinio gyve-nimo srii bkl normali ar apokaliptikai katastrofika. ie klausimai nuolat keliami vieosiose diskusijose, bet danai j svarstymas yra urnalistinio impresionizmo lygio.

Jeigu nuo pagrindins sociologins, politologins ir politins ekonomins lituanistikos srovs knyga skiriasi savo komparatyvistine orientacija, tai nuo besiformuojanios lietu-vikos komparatyvistikos ji skiriasi ne vien dmesiu aktualiai vieojo socialinio politinio diskurso problematikai. Ji silo ne tik kitoki (neetnocentrin) lituanistik, bet ir kitoki (labiau sociologin, negu filosofin) komparatyvistik. I tikrj komparatyvistika Lietu-voje turi gana gilias tradicijas. Jau tarpukario Kauno Lietuvos (19181940) kultros filosofai Stasys alkauskis ir Antanas Maceina daug dmesio skyr Vakar ir Ryt kultr lyginimo problematikai, diskutavo i kultr sintezs, j laikytos Lietuvos istorine misija, klausim (alkauskis 1995 (1917); 1995 (1933); Maceina 1991 (1939)). Knygos autorius seka j pavyzdiu tiek, kiek j gal gale labiausiai domina Lietuva ir aplinkiniai regionai.

Nuo i lietuvikosios komparatyvistikos pionieri darb skaitytojui siloma knyga skiriasi pirmiausia laiko aprptimi. Knyga apsiriboja atuoniasdeimia met laikotarpiu tarp 1914 m. ir 2004 m. J rmina Pirmojo pasaulinio karo pradia ir stojimas ES ir NATO. Pirmasis pasaulinis karas buvo politin katastrofa, viena vertus, sudariusi slygas pamginti gyvendinti Karlo Marxo utopij. To mginimo padarinys buvo socialin sis-tema, kuri savo ekspansijos virnje pajung tredal pasaulio gyventoj. Kita vertus, ji atvr geopolitin galimybs lang nepriklausomai Lietuvos valstybei atsirasti bei moderniai etnopolitinei lietuvi tautai konsoliduotis. 2004 m. enklina ios 1914 m. prasidjusios naujosios Lietuvos istorijos ainio laiko epochos pabaig1, kai ms alis stodama Eu-ropos Sjung (ES) ir NATO pagaliau pasiek tuos politinius ir ekonominius vandenis,

1 Skaitytoj vertt spti, kad ioje vietoje knygoje daroma prielaida, kad senj Lietuvos istorij, pasi-Skaitytoj vertt spti, kad ioje vietoje knygoje daroma prielaida, kad senj Lietuvos istorij, pasi-baigusi su jungtins Lietuvos ir Lenkijos valstybs padalijimu 1795 m., tikslinga skirti nuo naujosios, kuri iuo vykiu tik prasideda (plg. Bumblauskas 2005). Senosios Lietuvos istorijoje Karlo Jasperso (1952 (1949)) ainio laiko svok geriausiai atitinka laikotarpis tarp Lietuvos krikto 1387 ir Kazimiero privi-legijos 1447 m.


kuriuose nebepavojingi visus tuos atuoniasdeimt met lietuvi tautos ilikimui grs rifai ir vjai, nors juose ir laukia ne tik naujos, anksiau tik svajotos galimybs, bet ir nauji i-kiai bei pavojai.

Antrasis skaitytojui silomos knygos skirtumas nuo lietuvikos komparatyvistikos kla-sikos yra kitokios konceptualins linzs svokos, teorijos, odynas. Tyrimai, kuri re-zultatai dstomi ir svarstomi 37 knygos dalyse, remiasi sociologine modernizacijos teorija, o taip pat politins bei ekonomins sociologijos, politins ekonomijos teorijomis. Tuo tar-pu Kauno Lietuvos komparatyvist darbuose taikomas tuometins filosofijos istorijos ir kultros filosofijos svokinis aparatas. Todl skiriasi ir lyginimo vienetai (atvejai). Kauno Lietuvos komparatyvistai lygino civilizacijas, o ioje knygoje tokie vienetai yra valstybs, politins tautos, kurios aptariamu laikotarpiu buvo ir kol kas tebra svarbiausi socialins organizacijos vienetai.

Kauno Lietuvos kultros filosof pradt lietuvikj lyginamj civilizacijos tyrim tradicij emigracijoje ir pokomunistinje Vilniaus Lietuvoje (1990 m. atkurtoje nepri-klausomoje Lietuvoje) prats Antanas Andrijauskas, Leonidas Donskis, Vytautas Kavolis (Andrijauskas 2001a; 2004; Donskis 1994; 1996; 2005a; 2005b; Kavolis 1995; 1996; 1998; Kavolien ir Kuolys 2000). Antano Andrijausko energijos ir pastang dka (Andri-jauskas 2001b; 2002a; 2002b; 2005; Andrijauskas ir Stanien 2002) galima kalbti jau ir apie akademin lyginamj civilizacijos studij institucionalizacij. ie tyrimai yra ir iki pat kontakto su neemikomis civilizacijomis bus tas pats ikiliausias komparatyvistikos auktas, kuriame dirbantys tyrintojai nagrinja maksimaliai plaiausias laiko ir erdvs po-iriu konfigracijas, kokias tik i viso galima iskirti socialinje ir kultrinje tikrovje, ir operuoja laiko skale, aprpiania tkstantmeius.

Ta problematika, kuri nagrinjama skaitytojui silomoje knygoje, yra auktuose, ui-maniuose tarpin padt tarp io paskutinio aukto, kuriame dirbantys tyrintojai siekia aprayti monijos istorijos landaft, koks jis atsiveria vilgsniui i paukio skrydio, ir t emutini aukt, kuriuose vykdomi etnocentrikai lituanistiniai, etnocentrikai polonisti-niai, etnocentrikai germanistiniai ir t.t. istorijos, ekonomikos, politologijos ir pan. tyrimai. Skaitytojo dmesiui siloma knyga yra ne lyginamj civilizacij tyrim, neivengiamai plaukiani istorijos filosofijos vandenis, bet btent lyginamosios sociologijos, kaip savo akas aprpianios lyginamj politin ir ekonomin sociologij, darbas.

Tai nereikia, kad knygos autorius ignoruoja civilizacijas ir j skirtumus. Kaip skaityto-jas gals sitikinti, ten, kur jis, sijungs tranzitologines diskusijas, reikia tok poir, kuris nukrypsta nuo dominuojani (mainstream) nuomoni, t nuokryp paprastai le-mia kritikas poiris tranzitologijai bding europocentrizm, pasireikiant sitikinimu, kad Vakar ali (vis pirma anglosaks) bdingos politins ir ekonomins institucijos yra neivengiamas iuo metu pasaulyje egzistuojanios kultrins ir institucins vairovs konvergencijos takas (r., pavyzdiui, 10 ir 18 sk.). Autorius tiesiog siekia i to paskuti-nio komparatyvistikos aukto, i kurio atsiveriantis vaizdas primena tai, k per kosminio laivo iliuminatori mato besisukantis orbitoje astronautas, nuosekliai, per visus tarpinius

17vadas

auktus, grti Lietuv su jos dabartinmis problemomis ir rpesiais, kurie lyginamojo civilizacij tyrimo poiriu gali pasirodyti tiesiog efemeriki.

Siekiant pavelgti XX amiuje Lietuvoje vykusias ir tebesitsianias permainas i kuo daugiau poirio ir atskaitos tak, knygoje apsukami keli vis siauresni ratai: nuo lygi-namosios civilizacij problematikos, kuri aptariama pirmos dalies pabaigoje, pereinama prie lyginim, aprpiani visas komunistines (treioji dalis) ir pokomunistines (ketvirtoji dalis) alis. Toliau lyginamosios analizs akiplotis susiaurinamas, apribojant j Baltijos ir Vidurio Europos alimis (penktoji dalis ir septintosios dalies pradia), o paioje pabaigoje (20 ir 21 skyriai) Lietuva lyginama su Estija ir Slovnija, nes toks palyginimas daugiausiai duoda iekant atsakymo klausim, kur yra dabartin Lietuva ir kur ji eina?

Klausimas, ar iuolaikin pasaulio civilizacin, kultrin, institucin vairov iliks ir dids (vyks divergencija), ar mas ir nyks (vyks konvergencija), yra tas leitmotyvas, kuriuo autorius siek persmelkti vis knygoje nagrinjam mediag, pradedant pirmomis dviem knygos dalimis, skirtomis pamatini socialini moksl ir humanistikos lyginamj tyrim kategorijoms, t tyrim istorijai bei metodologijai aptarti. Jeigu filosofij laikysime mokslo metodologijos sinonimu (plg. Mekauskas 1990; 1998), tai ios dvi knygos dalys apima tai, k galima bt pavadinti filosofiniais komparatyvistikos prolegomenais. Parayti tokius prolegomenus autori paskatino pastebjimas, kad, nepaisant k tik aptart gili kom-paratyvistikos tradicij Lietuvoje bei didjanio komparatyvistini tyrim populiarumo, mginim irykinti lyginamojo tyrimo savitum bei aptarti jo metodologines problemas lietuvikoje literatroje ligi iol nebuvo.

Kaip gals sitikinti skaitytojas, iais klausimais nra vienos nuomons ir pasaulinje literatroje. Todl pirmame pirmos dalies skyriuje aptars pamatines komparatyvistinio ty-rimo kategorijas (kultros, visuomens, civilizacijos, imperijos, tarptautins sistemos, isto-rijos, evoliucijos ir pan.) ir svokas, autorius antrame skyriuje apvelgia sociologins kom-paratyvistikos krypi diferenciacijos ir vairovs istorin kait. Komparatyvistikos vidin diferenciacija, aptariama iame skyriuje, kyla i socialins ir kultrins tikrovs samprat skirtum, kurie apibendrinami identifikuojant dvi konkuruojanias komparatyvistins vaizduots metaforas.

Tai yra evoliucijos kaip laipt vaizdinys, bdingas evoliucionistinei komparatyvistikai, ir istorijos kaip rizominio tinklo idja, kuri aptinkame jos istoristinje atmainoje. i me-tafor konkurencija lemia ir modernybs bei modernizacijos svok, kurios nuo XX a. vi-durio daniausiai teorikai rmina lyginamuosius socialini moksl tyrimus, ambivalenti-kum. Modernyb gali bti suprantama arba kaip abstrakti socialins evoliucijos pakopa, kuri ukopusios alys gali isaugoti savo civilizacin savitum (modernybi gali bti daug), arba kaip konkreti, istorin visuomens ir kultros kokyb, kuri suteikia priklausomyb Vakar civilizacijai arba tam tikr jos idj bei institucij importas.

Jeigu pirmoje knygos dalyje, kuri apima iuos du skyrius, lyginamuosius socialinius tyrimus velgiama socialini moksl istorijos ir inojimo sociologijos poiriu, tai antroji


dalis, kuri sudaro 35 skyriai, yra skirti komparatyvistinei metodologijai grietja ir siau-rja prasme. Joje atskleidiami tie lyginamj tyrim diferenciacijos altiniai, kurie yra susij su lyginamojo tyrimo dizaino (projektavimo) bei jo strategij skirtumais. Tokie tyri-mai gali bti kiekybiniai, kai statistins analizs metodai taikomi duomenims apie dideles atvej (valstybi, kultr) populiacijas ir siekiama aptikti kovariacijas tarp kintamj, nu-sakani t atvej apibrtis. Tokios statistins analizs rezultatai gali bti interpretuojami kaip tam tikr universalaus pobdio prieastini hipotezi paneigimas arba patvirtinimas. Taiau lyginamasis tyrimas gali bti ir kokybinis, kai aprpia nedaugel atvej, apie kuriuos tyrintojas gali gyti detal, gilumin inojim, ir kur atliekant vadovaujamasi brit filoso-fo Johno Stuarto Millio suformuluotais eliminacins indukcijos kanonais.

Treiame skyriuje pristatoma ir kritikai aptariama takinga amerikiei komparatyvisto Arendo Lijpharto lyginamojo metodo koncepcija, kurioje maas atvej populiacijos dydis ir Millio kanon taikymas laikomi skiriamaisiais lyginamojo metodo poymiais. Ji lyginama su platesne Charleso Ragino lyginamojo tyrimo samprata, kai svarbiausiu jo poymiu lai-komas aikinamj vaidmen atliekani makrosociologini (nurodani tam tikras didelio masto sociokultrini sistem savybes) kintamj buvimas tokiu tyrimu artikuliuojamose arba empirikai kontroliuojamose prieastinse hipotezse. i lyginamojo tyrimo samprata kiekybins (orientuotos kintamuosius) ir kokybins (orientuotos atvejus) lyginamojo tyrimo strategij dichotomij pakeiia kiekybins, kokybins ir sintetins (orientuotos vairov) trichotomija, kurioje sintetins strategijos vizija technikai sukonkretinama ko-kybins lyginamosios analizs (KLA) logini algoritm pavidalu (4 sk.).

Paskutinis (5-asis) antros dalies skyrius, kuriuo baigiasi metodologini lyginamojo ty-rimo pagrind aptarimas, pristato tas metodines priemones, kurios taikomos toliau einan-iose penkiose empirinse knygos dalyse (621 skyriai). Didioji dauguma tyrim, kurie ia pristatomi bei aptariami, yra tipologiniai. J tikslas yra atskleisti komunizmo, ijimo i komunizmo keli, jo baigi, demokratijos ir kapitalizmo vairov, o ioje vairovje iden-tifikuoti vieno ypatingo atvejo Lietuvos viet ir savitumus. Skiriamos dvi tipologini svok darybos strategijos dedukcin (i viraus) ir indukcin (i apaios). Pirmuoju atveju tipologins svokos artikuliuojamos tam tikros teorijos kontekste, iskiriant nagri-njamo reikinio poymi aibs dimensijas, apibrianias login galim to reikinio atvej vairovs erdv. Palyginus logini galimybi erdv su empirikai stebima vairove, logini galimybi erdv redukuojama kelet tip, kuri atskira atmaina yra Maxo Weberio su-reikminti idealieji tipai, kuriuos apibria tam tikros ribins, arba kratins, poymi kombinacijos.

Indukcin tipologini svok darybos strategija yra taikoma, kai tyrintojas disponuoja tokia standartizuot duomen baze, kuriai yra pritaikoma statistin faktorins ir klaste-rins analizs technika. Faktorin poymi (kintamj) aibs analiz iskiria implicitines konceptualines dimensijas (faktorius), o klasterin sugrupuoja stebtus atvejus grupes (klasterius) pagal j panaumo laipsn. Tie klasteriai ir yra indukciniai tipai. Esminis ir vie-

19

vadas

nos, ir kitos technikos taikymo elementas yra interpretacijos aktas, kur tyrintojas atlieka vardydamas statistins analizs priemonmis irykintus faktorius arba klasterius. Tokios interpretacijos svarbiausias iteklius yra teorins idjos. Kita vertus, indukcini tipologini procedr pritaikymas padeda vertinti dedukcikai ipltotos tipologijos empirin turinin-gum (plg. 13 ir 18 sk.). Taigi tipologikai tiriant kok nors reikin, optimalu taikyti abi strategijas, nes jos papildo viena kit ir kontroliuoja viena kitos rezultat validum.

Treioji knygos dalis yra pirmoji i keturi empirinei analizei skirt knygos dali. Ji apima 68 skyrius, kuriuose analizuojamas komunizmas kaip ekonomin, socialin ir po-litin sistema. Vadindami santvark, po 1917 m. atsiradusi Rusijoje, o vliau iplitusi kitose alyse, komunizmu, norime pasakyti, kad komunizmas iuo atveju reikia realiai egzistavusi visuomens santvark, kuri atsirado kaip mginimo gyvendinti Karlo Marxo komunizmo (beklass visuomens) utopij padarinys. Taiau toks apibrimas dar nieko nepasako apie to padarinio vidin pobd, jo panaumus ir skirtumus kit socialini sis-tem atvilgiu. O jeigu k nors ir pasako, tai tik tiek: komunizmas yra santvarka, kurioje politin valdia priklauso komunistams.

Kaip inoma, patys komunistai neman, kad ta santvarka, kuri egzistuoja j valdomose alyse, yra komunizmas, nukeldami komunizmo idjos realizacij ateit. Gilesnis san-tvarkos, realiai egzistavusios j valdomose alyse, apibdinimas yra sociologins analizs udavinys. Jos ivados priklauso nuo teorini ir lyginimo pozicij, kurios pasirenkamos tyrimo objektui konceptualizuoti, o apie j adekvatum galima sprsti pagal t ivad prognostines implikacijas apie vienokias ar kitokias empirikai stebimas tyrimo objekto raidos tendencijas.

Knygoje skiriami eminiai ir etiniai komunizmo aikinimai (kultrinje antropologi-joje priimta odi etinis (angl. etic) ir eminis (emic) prasme) (Goodenough 1970: 104119; Harris 1980: 2945)). Eminiai komunizmo aikinimai yra jo aikinimai ko-munizm kaip socialin santvark pagimdiusios teorijos marksizmo poiriu. Jie ap-tariami 6-ame skyriuje. Eminiai aikinimai bna apologetiniai ir kritiniai. Apologetiniai eminiai aikinimai tai oficialios ideologins komunistini ali doktrinos, kurios apra-o i ali santvark kaip socializm pirmj komunizmo, kaip aukiausios ir pasku-tins socialins evoliucijos pakopos, faz. Kritiniai eminiai aikinimai tai alternatyvios marksistins komunizmo, kaip visuomens santvarkos, koncepcijos, kurios j kvalifikuo-ja kaip valstybin kapitalizm, biurokratin kolektyvizm ir pan.

78 skyriai skirti etinms, t.y. nemarksistinms, komunizmo teorijoms. Skiriami trys pagrindiniai j tipai: komunizmo kaip totalitarizmo, komunizmo kaip kelio modernyb ir komunizmo kaip neotradicionalizmo bei neopatrimonializmo koncepcijos. i tipologija remiasi idja, kad etini komunizmo teorij pobdis labiausiai priklauso nuo lyginimo strategijos, pasirenkamos komunizmo konceptualizacijai ir aikinimui. Komunizmo kaip totalitarizmo teorijose raktu jo prigimiai suvokti laikomas lyginimas su nacizmu Vokie-tijoje (ir atvirkiai), abu juos traktuojant kaip patologinius modernios visuomens rei-


kinius, istorini precedent neturini valdymo form (Hannah Arendt, Zbigniewas Br-zezinskis, Carlas J. Friedrichas). Taiau egzistuoja ir kita, prieinga, totalitarizmo teorijos versija (Karlas R. Popperis, Karlas A. Wittfogelis), kai komunizmas ir nacizmas laikomi giliai archaik socialins organizacijos form udaros, gentins, visuomens ar rytietiko despotizmo recidyvu.

Modernizacinse teorijose, kurios komunizm laiko vienu i keli modernyb, al-ternatyvia arba neibaigta (strigusia) modernybe, kaip raktas komunizmo savitumui atskleisti yra jo lyginimas su moderni, ar isivysiusi, Vakar ali tikrove. Lyginant ko-munistini ali socialins tikrovs reikiniams aikinti taikomos interes grupi, korpo-ratizmo, biurokratins politikos ir kitos teorijos, kurios buvo ipltotos tiriant modernias Vakar visuomenes. Komunizmo kaip neotradicionalizmo ir neopatrimonializmo teorijose komunizmo veidrodiu laikoma ikimoderni ir neisivysiusi (treiojo pasaulio) ali socialin tikrov.

Knygos autorius etini komunizmo teorij kontroversij silo sprsti atsivelgiant vidin komunistinio pasaulio diferenciacij, kuri buvo ypa ryki komunizmo lugimo ivakarse. Komunistinms diktatroms buvo pajungtos alys, besiskirianios ir savo civi-lizacine priklausomybe, ir komunizmo sigaljimo ivakarse pasiektu socialiniu-ekonomi-niu lygiu. Nuo i pradini slyg pobdio priklaus ir tas vaidmuo, kok komunistiniai reimai suvaidino atskir ali istorijoje, ir tas pavidalas, kok komunistinis reimas, kurio ankstyvosios fazs bruous tiksliausiai atspindi totalitarizmo teorija, gijo savo lugimo i-vakarse (r. Kitschelt, Mansfeldova et al. 1999).

alyse, kurios komunizmo sigaljimo ivakarse jau buvo ekonomikai, socialiai, kul-trikai ir net politikai modernios, t.y. buvo industrins, urbanizuotos, j gyventojai vi-suotinai ratingi bei tur gyvenimo liberalios demokratijos slygomis patirt (ekijoje, Ryt Vokietijoje, Latvijoje, o i dalies ir Estijoje), komunistinis totalitarizmas transformavosi biurokratin autoritarin komunizm. iose alyse komunizmas reik normalios moderny-bs pakeitim jos patologine atmaina. alyse, kuriose modernizacijos procesai komunizmo sigaljimo metu buvo jau sibgj, bet netoli paeng, komunistinis totalitarinis reimas transformavosi tautin komunizm (Lenkijoje, Vengrijoje, Lietuvoje). Jo slygomis toliau vyko i ali ekonomin, socialin ir kultrin modernizacija. alyse, kuriose komunizmui sigalint modernizacija buvo vos prasidjusi arba neprasidjusi, komunizmas tapo savitu (turbomodernizaciniu) j keliu modernyb, po savo totalitarins fazs transformuoda-masis patrimonin komunizm, kurio socialinje organizacijoje svarbiausi vaidmen vai-dino partikuliaristiniai patron ir klient tinklai. i vlyvojo komunizmo forma dominavo beveik visose buvusios Soviet Sjungos respublikose bei komunistinse Balkan alyse.

N viena i etini komunizmo teorij nepajg numatyti tikslaus sovietinio komuniz-mo lugimo laiko ir aplinkybi, nes jas lm kontingentiki bei subjektyvs veiksniai, ne-ivedami i bendrj prieasi, kurios yra socialinio mokslinio painimo objektas. Taiau jos teisingai identifikavo struktrinius veiksnius, lmusius komunistins sistemos nepaj-

21

vadas

gum konkuruoti su isivysiusiomis liberaliomis demokratinmis kapitalistinmis vals-tybmis bei i to kylani sistemos legitimikumo stok. Ji ir buvo svarbiausia struktrin komunizmo lugimo prieastis. Trumpalaik politins komunizmo sistemos dezintegraci-jos dinamik geriausiai paaikina pirmenybi falsifikacijos teorija, atskleidianti prieastis, dl kuri politiniai reimai, ribojantys odio laisv, yra trapesni ir nestabilesni, palyginus su liberalija demokratija.

11-ame skyriuje pateikiama pokomunistins transformacijos keli klasifikacijos logi-ni pagrind analiz, kuria remiantis kitame, 12-ame, skyriuje pltojama t klasifikacij redukuojanti tipologija. Skiriami penki pokomunistins transformacijos aspektai: trans-formacijos orientacija (dominuojanti ideologija ar filosofija), kuri gali bti imitacin, restitucin, kontinuacin, inovacin (plg. aulauskas 2000), politikos transformavimo bdas (reformos, revoliucija arba refoliucija), ekonomikos transformavimo bdas (pa-laipsns reformos arba oko terapija), politins baigtys (liberalioji demokratija ar viena i neliberalios demokratijos arba autoritarizmo atmain), ekonomins baigtys (raciona-lus antreprenerikas kapitalizmas arba politinis oligarchinis, valstybinis monopolistinis ar valstybinis kapitalizmas). Kintamj, apibriani iuos aspektus, veri kombina-cijos leidia iskirti daugyb transformacijos keli, i kuri vieni yra logikai negalimi, kiti logikai galimi, bet empirikai nepastebti, treti faktikai realizuoti, bet besiskiri savo lyginamaisiais daniais.

Lyginamojo pokomunistins transformacijos tyrimo udavinys yra nustatyti veiks-nius, kurie paaikint i pokomunistins transformacijos keli variacij. Knygoje kri-tikai vertinama teleologin transformacijos samprata, kai dmesys sutelkiamas vien iskirtin politin-ekonomin baigt, kuri apibria racionalaus antrepreneriko kapi-talizmo (RAK) ir liberaliosios demokratijos kombinacija, o tyrim laukas apribojamas klausimu, kokios pradins slygos buvo palankios arba nepalankios iam transformacijos tikslui pasiekti. Mginama konceptualizuoti alternatyvias transformacijos baigtis ir ap-tikti veiksnius, kurie paaikint, kas lm konkrei ali pokomunistins transforma-cijos kelio pobd.

Pagrindiamas poiris, kad vlyvojo komunizmo paveldo skirtumai kartu su ankstesni laik civilizacinio paveldo savitumais buvo svarbiausi veiksniai, nulm taip pat ir ijimo i komunizmo orientacij, bd bei pokomunistins ekonomins ir politins transformaci-jos baigi vairov. Biurokratinio autoritarinio komunizmo alyse dominavo restauracin, tautinio komunizmo alyse imitacin, patrimoninio komunizmo alyse kontinuacin socialins kaitos orientacija (aulauskas 2000). Tik Slovnijos ir Kinijos kelyje i komuniz-mo ryks inovacins orientacijos bruoai. Slovnijos atveju ios orientacijos dominavim galima aikinti jugoslavikojo komunizmo savitumu, kuris pasireik liberalumu ir revizi-onistiniu polinkiu palaipsnius socialinius eksperimentus. Kinijos komunizmo, isiskyru-sio kairuoliku egalitarizmu, transformacijos inovacin orientacij geriau paaikina i gilios senovs paveldtos civilizacins tradicijos.


Abiejose iose alyse pokomunistin transformacija buvo vykdoma dalins socialins in-inerijos metodais ir vyko kaip augs palaipsni permain procesas. Imitacin ir restauraci-n pokomunistin transformacija buvo vykdoma dviem bdais arba palaipsni reform, arba, anot Karlo Raimundo Popperio, holistins socialins ininerijos (oko terapijos) bdu. Daugelyje pokomunistini ali ji baigsi RAK ir liberaliosios demokratijos sukri-mu, kur sertifikavo j primimas tokias Vakar pasaulio ekonomines, politines ir karines organizacijas, kaip ES ir NATO.

Taiau daugelyje posovietins erdvs ali oko terapija bei palaipsns reformos atved oligarchin bei valstybin monopolistin kapitalizm ir autoritarin arba pusiau autoritarin reim, kurio pobd konkreiau nusako delegatyviosios demokratijos, hegemoninio elektorinio autoritarizmo, konkurencinio elektorinio autoritarizmo svokos. Kai ku-riose posovietins erdvs alyse (Baltarusijoje, Turkmnistane, Uzbekistane), kur socialins kaitos procesai vyko kontinuaciniu keliu, pokomunistin transformacija baigsi valstybinio kapitalizmo bei udaro autoritarinio arba sultoninio politinio reimo susiformavimu.

ie skirtingi pokomunistins transformacijos rezultatai yra tebevykstani kart disku-sij objektas: ar autoritarinse bei pusiau autoritarinse valstybinio ir oligarchinio kapitaliz-mo alyse pokomunistin transformacija yra tik strigusi (ios alys vluoja ir atsilieka), palyginus su alimis pirmnmis (naujosiomis ES ir NATO narmis)? ar jose susiforma-vusios politini ir ekonomini institucij konfigracijos yra santykikai stabilios ir iliks tokios artimiausioje ateityje? Knygos autoriui tikinamesnis atrodo antrasis poiris, nes jis labiau atsivelgia apribojimus, kuriuos pokomunistinei transformacijai udjo ne tik lugusio reimo pobdis, bet ir civilizaciniai skirtumai, kurie yra istorijos ilgojo laiko paveldas.

ie skirtumai svarbs ir vertinant tolesns socialins kaitos Kinijoje ir Vietname pers-pektyvas. Komunistin nomenklatra, Kinijoje inicijavusi ekonomines reformas i viraus, viena vertus, galjo pasinaudoti konfucins tradicijos suformuotos socialins ir ekonomins etikos kultriniais itekliais, o kita vertus, uzurpuotu savito kin civilizacijai mandarin luomo statusu ir socialinmis funkcijomis. Dl Kinijos civilizacinio savitumo demokratijos perspektyva ia gali bti kur kas labiau nutolusi, palyginus su RAK, kuris ioje alyje jau yra nebe siekiamyb, bet faktas. O priartjusios kinikosios demokratijos tikrov gali skirtis nuo vakarietik liberaliosios demokratijos pavyzdi netgi dar labiau, negu kin ir kitos Azijos RAK atmainos skiriasi nuo savo vakarietik atitikmen.

Civilizaciniai skirtumai yra svarbs atsakant ir kitus du tranzitologinje literatroje aktyviai diskutuojamus klausimus: ar Soviet Sjunga galjo ieiti i komunizmo kini-kuoju palaipsni reform keliu ir kodl neoliberalios oko terapijos reformos Rusijoje ir daugumoje kit posovietins erdvs ali nedav toki vaisi, koki i j buvo tikimasi?

Vis dlto atsakant pirmj klausim civilizaciniai skirtumai nra svarbiausi. Kur kas reikmingesni yra ekonominio lygio skirtumai ir tas faktas, kad Soviet Sjunga buvo im-perija. Industrializuota (ar net superindustrializuota), ji nebeturjo t ekstensyvaus vys-

23

vadas

tymosi itekli, kurie sudar slygas Kinijos ekonomikos uoliui ikart po privataus verslo legalizavimo (vis pirma ems kyje). Dl ekonominio lygio skirtum kinikos ekono-mins reformos Soviet Sjungoje, netgi vykdytos autoritarinio reimo slygomis (tokio reimo vedimas buvo reali galimyb 1991 m. rugpjt), nebt davusios toki rezultat, kaip Kinijoje. Jos tik bt pratsusios sovietins imperijos agonij, pastmdamos j smur-tiniu jugoslaviku dezintegracijos keliu, ir nepaprastai padidindamos ijimo i komuniz-mo socialinius katus.

Neoliberaliosios oko terapijos neskm Rusijoje lm Rusijos reformatori bei j pa-tarj i tarptautini finansini organizacij klaidos (pirmiausia pavluotas rublio zonos likvidavimas, sulugds makroekonomins stabilizacijos politik Rusijoje 19921993 me-tais), o taip pat Vakar vyriausybi delsimas suteikti finansin pagalb lemiamu reform skmei laiko momentu (1992 m.). T delsim tikriausiai nulm Rusijos, kaip civilizacinio kito, kuris gali bti tik geopolitinis Vakar varovas, suvokimas.

Penktoji, etoji ir septintoji knygos dalys pratsia ir sukonkretina ketvirtoje dalyje pra-dt pokomunistins transformacijos keli ir ypa baigi vairovs analiz. Jeigu ketvirtoje knygos dalyje ji aprpia vis komunistin ir pokomunistin pasaul, tai toliau lyginam atvej aib tik atskirais atvejais traukiamos alys, kurios nepriklauso irinktj pokomu-nistins transformacijos pirmni (t. y. priimt ES ir NATO) klubui. Antra, bendrieji modernizacijos teorijos konstruktai pakeiiami labiau specifiku konceptualiniu aparatu, perimtu i vidutinio spindulio teorij, pltojam lyginamojoje politinje sociologijoje bei lyginamojoje ekonominje sociologijoje ir politinje ekonomijoje.

Penktoji knygos dalis (sk. 1315) skirta pokomunistini ali demokratizacijos proces ir j padarini lyginamajam tyrimui. i padarini analiz labai svarbi skirting poko-munistins transformacijos keli lyginamiesiems socialiniams katams vertinti. Jeigu atsi-velgtume vien ekonominius katus, kinikj ijimo i komunizmo keli tekt pripainti pranaesniu, nes tas kelias yra optimalus pagal Pareto: vis kin pajamos iaugo, tik labai nevienodai. Tuo tarpu ne maiau gili socialin-ekonomin nelygyb pokomunistinse Vi-durio Europos, Baltijos alyse bei buvusioje Soviet Sjungoje susidar dl ekonominio nuosmukio slygomis vykusio valstybs turto dalyb, kuriose j dalyviams teko labai skir-tingo dydio ir verts gabalai. Todl tik maumos piliei ekonomin padtis po komuniz-mo lugimo ikart pagerjo, tuo tarpu kai daugumos pablogjo. Tik daliai j (nes mons sensta, serga ir mirta) t pablogjim spjo kompensuoti vliau prasidjs ekonomikos augimas. Kiti tapo absoliuiais pokomunistins ekonomins transformacijos pralaimtojais (lzeriais), nes, ir prajus 15 met nuo komunizmo lugimo, kai kuri pokomunistini ali ekonomika (vis pirma buvusioje Soviet Sjungoje) vis dar nepasiek 1989 m. BVP lygio.

Todl penktj knygos dal autorius pradeda (13 sk.) argumentu, kad vertinant poko-munistins transformacijos laimjimus ir netektis, btina atsivelgti ne vien vartotojik gerov, kurios pokyiai pokomunistins transformacijos metu pasiskirst labai nevienodai.


Tose alyse, kur politiniai pokomunistins transformacijos procesai pasibaig liberalaus demokratinio reimo konsolidacija, vartotojikos gerovs netektis kompensavo vis po-komunistini valstybi piliei naujai gytos civilins (civil) bei politins teiss ir laisvs2, kuriomis galjo naudotis ir absoliuts pokomunistins transformacijos ekonominiai pra-laimtojai.

Tokias kompensacijas suteikia ne bet kokia demokratija. Demokratija knygoje supran-tama kaip politin santvarka, kurioje aukiausius valstybs valdios postus uima pilieiai, nugalj laisvuose konkurencinguose rinkimuose. Civilines ir politines piliei teises nuo j pai isirinktos valdios patikimai apsaugo ne kiekviena, o tik liberalioji demokratija. i apsaug institucikai utikrina valstybins valdios dalijimas tris akas ir j tarpusavio kontrol (horizontali atskaitomyb), o taip pat ipltotas nevyriausybini organizacij tin-klas (pilietin visuomen) ir laisva iniasklaida.

Priklausomai nuo to, kokiai vertybei negatyviai suprantamai laisvei ar lygybei bei so-lidarumui teikia pirmenyb piliei bendruomens nariai, galima iskirti dvi liberaliosios demokratijos, kaip politinio reimo, atmainas: libertarin liberalij demokratij, kurioje pilieiai turi tik civilines ir politines teiss, ir socialin liberalij demokratij, kurioje j teiss apima taip pat ir socialines teises. Tokios vidins liberaliosios demokratijos diferen-ciacijos, kokia aptinkama istorins Vakar politinio diskurso analizs, buvim patvirtina Arendo Lijpharto kiekybin indukcin liberaliosios demokratijos tipologija. A. Lijphartas aptinka dvi realiai egzistuojani liberalij demokratij diferenciacijos dimensijas (jung-tins atsakomybs/galios ir padalytos atsakomybs/galios), o taip pat iskiria du j klaste-rius (indukcinius tipus). Tai maoritarins demokratijos ir konsenso demokratijos. ie du indukciniai liberaliosios demokratijos tipai apytikriai koreliuoja su libertarine liberalija ir socialine liberalija demokratija kaip dviem dedukciniais liberaliosios demokratijos tipais.

Mginimai A.Lijpharto metodais nustatyti pokomunistini liberalij demokratij tipologin priklausomyb (Fortin 2005; Roberts 2006) vienareikmik ivad padaryti neleidia kai kuriais atvilgiais (stipri teism valdia, nepriklausomi centriniai bankai) pokomunistins liberaliosios demokratijos labiau panaios konsenso, o kitais (pliuralistin interes grupi sistema, auktas rinkim neproporcingumo lygis, silpnos vietos savival-dos) maoritarines demokratijas.

Kokteilin pokomunistins liberaliosios demokratijos pobd daugiausiai paaikina jos importas dauguma institucij buvo sivestos sekant komunizmo lugimo metu Vaka-r ali konstitucinje teisje dominavusiomis madomis, kur tuo metu ton dav konsenso demokratija. Todl daugelis pokomunistini liberalij demokratij formalij institucij yra konsensins, nors pokomunistin politika yra konfliktin politins partijos tbtinai

2 Pilieio teiss apima politines, socialines ir pilietines siaurja prasme teises. Pilietins siaurja prasme tei-ss tai privataus gyvenimo ir nuosavybs nelieiamumo, sins laisvs ir kitos teiss, kurias pilietis turi kaip privatus asmuo. Siekiant ivengti terminologins painiavos, jos knygoje vadinamos civilinmis teis-mis, o pilieio teiss suprantamos plaiau, traukiant j sudt taip pat ir politines bei socialines teises.

25

vadas

kovoja dl ilikimo, o efektyvi politini partij sudtis greitai keiiasi. Pokomunistini ali politins sistemos raidos perspektyvos kol kas yra atviros ta raida gali vykti ir liberta-rins bei maoritarins, ir socialins bei konsenso liberaliosios demokratijos linkme.

Stabilios politini partij sistemos nebuvimas skatina kai kuriuos politologus abejoti, ar demokratizacijos procesas pokomunistinse alyse yra usibaigs ir ar pokomunistin liberalioji demokratija jau yra konsoliduota. Knygos autorius mano, kad ias abejones gali padti isklaidyti aikesnis i klausim skyrimas: (1) kuo konsoliduota liberalioji demo-kratija skiriasi nuo nekonsoliduotos ir kokios yra liberaliosios demokratijos konsolidacijos slygos? (2) Kuo kokybika liberalioji demokratija skiriasi nuo nekokybikos ir kokie yra liberaliosios demokratijos kokybs kriterijai?

Abejoti dl pokomunistins liberaliosios demokratijos konsoliduoto pobdio nra jokio pagrindo, nes liberalioji demokratija tose alyse, kurios buvo priimtos ES ir NATO, jau seniai tapo vieninteliu aidimu mieste (Juan Linz): vyksta laisvi, sinin-gi, konkurencingi rinkimai; pralaimjusios vyriausybins partijos tvarkingai perduoda valdi opozicijai; nra bent kiek stipresni (kai kur net joki) antisistemini politini jg, kurios siekt ateiti valdi ar joje isilaikyti nekonstituciniais bdais. Ir kartu beveik pagal visas liberaliosios demokratijos kokybs analitik iskiriamas demokratijos kokybs dimensijas (procedrin, turinio bei rezultat) bei visais t dimensij aspektais pokomunistins liberaliosios demokratijos kokyb yra prasta. Prieingai negu teigia kai kurie Lietuvos politiniai apvalgininkai bei politikai, situacija Lietuvoje iuo atvilgiu niekuo ypatingu nesiskiria ( blogj pus) nuo tos, koki matome kitose liberaliosiose pokomunistinse demokratijose.

Procedrins dimensijos, kurios aspektai yra statymo valdia, konkurencingumas, ver-tikali ir horizontali atskaitomyb, poiriu didesni problem nekyla tik dl konkurencin-gumo bei horizontalios atskaitomybs. Ir vieno, ir kitos lygis pokomunistinse liberaliosiose demokratijose yra auktas. Utat plaiai paplitusi korupcija, dani civilini teisi paeidi-mai byloja apie silpn statymo valdi. Dl nestabilios partij sistemos menka vertikali irinkt pareign atskaitomyb rinkjams prarad pasitikjim politikai ivengia rinkj bausms bgiodami i partijos partij; irinktiems pareignams prastai sekasi pajungti savo kontrolei administracin valstybs aparat, ir is atsiduria niekieno nerinkt ir nie-kam neatskaiting valstybinink, manipuliuojani rinkj irinktais politikais, valdio-je. Prast pokomunistini demokratij kokyb pagal turinio ir padarini dimensij rodo maas piliei pasitenkinimas savo irinkt politik veikla bei menkas irinkt vyriausybi politikos responsyvumas jos valdo, nesiskaitydamos su vieja nuomone. Aikiausiai apie itin menk pokomunistini demokratij responsyvum byloja tas faktas, kad vyriausybi politika i esms nesikeiia netgi po rinkim: nauja vyriausyb daniausiai vykdo t pai politik, u kuri rinkjai nubaud ankstesnij.

Vis dlto i pokomunistins liberaliosios demokratijos trkum nedert suabsoliu-tinti. Pirma, kai kurios i i liberaliosios demokratijos kokybs problem (pirmiausiai


majantis responsyvumas) yra bdingos ne vien jaunoms liberaliosioms demokratijoms, bet ir senosioms. Majantis responsyvumas yra viena i t alutini stiprjanios euroin-tegracijos negatyvi pasekmi, kuri neutralizacija yra neisprsta teorin ir praktin poli-tin problema. Antra, nemanoma demokratijos kokyb gerinti vienu metu pagal visas jos dimensijas bei visais t dimensij aspektais. Antai didinti horizontali atskaitomyb pa-deda teismins valdios ir kit nemaoritarini agentr galios augimas, taiau dl to gali nukentti vertikali atskaitomyb. Hipertrofuotas responsyvumas gali kirstis su statymo valdios utikrinimu arba netgi baigtis liberaliosios demokratijos isigimimu populistin.

Autorius 15-ame skyriuje daro dvi ivadas i ios prietaravim, su kuriais susiduria pastangos gerinti demokratijos kokyb, analizs. Pirma, toks pat liberaliosios demokratijos kokybs lygis gali bt pasiektas keliais alternatyviais bdais. Antra, demokratijos kokybs gerinimo bdai, kurie yra efektyviausi trumpalaikje perspektyvoje, nebtinai yra tokie ilgalaikje perspektyvoje (ir atvirkiai). Politin klas, nesiskaitanti su rinkj pirmenyb-mis, gal gale gali isiugdyti tok elektorat, kurio pirmenybs atitinka jos vykdom politi-k. Taigi, treia, didiausia klitis auktai liberalios demokratijos kokybei pokomunistinse alyse yra i komunistini laik paveldti nekokybiki, t.y. nepilietiki, pilieiai. Sakant kiek diplomatikiau: participacins (dalyvio) politins kultros stoka.

Vis dlto nra pagrindo manyti (kaip daro kai kurie autoriai), kad tokie pilieiai yra btini ir liberalios demokratijos konsolidacijai. Viena i dviej svarbi pokomunistins demokratizacijos pamok, prietaraujani tiesoms, kurios anksiau buvo visuotinai pri-pastamos lyginamojoje politologijoje, yra ta, kad esant palankioms iorinms slygoms, liberalioji demokratija (kad ir prastos kokybs) gali konsoliduotis ir tose alyse, kuriose nra toki anksiau btinomis laikyt struktrini slyg, kaip platus vidurinysis sluoksnis (buruazija), stabili partin sistema, dalyvio politin kultra.

Antroji pokomunistins transformacijos pamoka yra ta, kad galima vienu metu vyks-tanti skminga demokratizacija ir marketizacija. Neoliberalieji oko terapijos daktarai nebuvo tikri dl tokios dvigubos transformacijos galimybs. Jie rekomendavo vykdyti visas rinkos reformas vienu metu ir maksimaliu greiiu kaip tik dl to, kad komunistin koman-din admininistracin kio sistema per trump laik bt tiek suardyta, jog gr valdi neokomunistai arba kairieji populistai nebestengt jos atkurti. Dl tos paios prieasties jie teik pirmenyb prezidentinei demokratijai, jos privalumu laikydami galimyb opera-tyviai (prezidento dekretais), be vilkinimo parlamentinmis diskusijomis bei gadinimo pataisomis, atspindiniomis atskir grupi interesus, priimti tokius sprendimus, kuriuos ekonomini technokrat komanda laik geriausiais.

O i tikrj vienu metu vykstanti demokratizacija ir marketizacija dav sinergetin efek-t, kuris stipriausias buvo parlamentins demokratijos slygomis. Dana vyriausybi kaita trukd ankstyvj laimtoj grupuotms, suinteresuotoms utsti reformas ir pelnytis i politiniais sprendimais sukurt rent, paimti nelaisv valstyb ir pasukti kapitalizmo restauracij oligarchinio kapitalizmo linkme, kaip tai atsitiko Rusijoje, Ukrainoje ir dauge-

27

vadas

lyje kit pokomunistini ali. Jeigu neskaitysime ambivalentiko Slovnijos atvejo, kur lemiamu momentu rinkos reformas vykd ekskomunisto prezidento ir antikomunistins vyriausybs tandemas, sklandiausiai rinkos reformos vyko tose alyse, kuriose pirmus lais-vus rinkimus laimjo antikomunistins jgos. Tai yra buvusios autoritarinio biurokratinio ir tautinio komunizmo alys. Daugumoje buvusi patrimoninio kapitalizmo ali libe-ralios demokratijos konsolidacija arba dar nesibaig, arba baigsi neskme (Baltarusijos ir Rusijos atvejai), arba komunistinis reimas ikart virto pokomunistiniu autoritariniu reimu (Vidurins Azijos atvejis).

Ne maesn ir buvusioje sovietinio bei jugoslavikojo komunizmo erdvje besiformuo-jani ekonomini sistem vairov, kuri yra naujas ikis lyginamajai ekonominei socio-logijai. Palyginus su iuolaikinmis politologinmis teorijomis, kuri pradmenys nuodu-gniai idstomi jau gimnazijos suole, iuolaikins ekonomins sociologijos problematika yra maiau inoma lietuvi skaitytojui. Taip atsitiko dl to, kad reali ekonomini pro-blem mokslin analiz Lietuvoje pakeit ekonominio neoliberalizmo propaganda, kuri bet kok ekonominio gyvenimo tikrovs ir laisvos rinkos idealo neatikim skelbia tik apmaudiu kliuviniu, ir todl neskatina gilintis tai tikrovei bdingos vairovs istorines prieastis bei toje vairovje slypint institucini inovacij, suteikiani lyginamj prana-um tarptautinje konkurencijoje, potencial. i vairov, skaitant ir paios rinkos ekono-mikos (kapitalizmo) form vairov, ir yra lyginamosios ekonomins sociologijos dmesio centre. Todl visa etoji knygos dalis yra skirta pristatyti klasikines (16 sk.) ir iuolaikines (1718 sk.) ekonomins sociologijos koncepcijas.

Pokomunistins transformacijos eigos ir institucini baigi ekonominei sociologi-nei analizei vartojama kapitalizmo svoka, ipltota Karlo Marxo, Maxo Weberio, Josep-ho Aloiso Schumpeterio, Adolfo Berles ir Gardinerio Meanso, Karlo Polanyi darbuose. M.Weberio ekonomin sociologija pabria kultrines ir institucines slygas, nuo kuri priklauso realios ekonomins veiklos bei realaus kapitalizmo ir jo neoklasikinio idealo (tobulai konkurencing rink sistemos) atitikimas, ir skiria dvi pagrindines kapitalizmo atmainas: produktyv racional kapitalizm ir neproduktyv politin kapitalizm, kur reprezentuoja siekiantys rent verslininkai. Atskira racionalaus kapitalizmo, kaip ekono-mins veiklos, atmaina M.Weberis laiko spekuliacij finans rinkose, nes tokios rinkos yra btina kapitalizmo kaip ekonomins sistemos, apimanios vartojimo reikmen, darbo jgos, ems, kapitalo ir rizikos rinkas, posistem. Spekuliant veiklos dka atsiranda ir veikia rizikos rinkos, kurios galina verslininkus, dirbanius realios ekonomikos srityse, veikti santykinai stabilioje, apskaiiuojamoje (parametrinje) aplinkoje.

Svarbiausias J. A. Schumpeterio indlis kapitalizmo tyrimus yra kapitalizmo, kaip k-rybiko naikinimo proceso, analiz. io proceso varomoji jga yra privats antrepreneriai, siekiantys trumpalaiki monopolistini rent, kurias jie gauna kaip verslininkai novatoriai, dieg naujas technologijas bei gamybos organizacijos naujoves. Skirtingai nuo M. Weberio ir neoklasikins ekonomins teorijos, J. A. Schumpeteris svarbiausiu skiriamuoju kapitaliz-


mo bruou laiko ne optimal itekli panaudojam ir kiekybin augim, bet nepaliaujam technologins bei organizacins inovacijos proces bei kokybin raid. Realiai egzistuojan-ios kapitalistins ekonomikos, kurioms bdingi ir M. Weberio bei neoklasikins ekono-mins teorijos, ir J. A. Schumpeterio kapitalizmui priskiriami bruoai, ioje knygoje yra vadinamos racionaliu antrepreneriku kapitalizmu (RAK). Epitetas racionalus nurodo j vberikuosius ir neoklasikinius, o antreprenerikas umpterikuosius bruous.

Nepaprastai paspartindamas technologin ir ekonomin kait bei padarydamas moni pragyvenim visikai priklausom nuo skms rinkoje, kapitalizmas tampa ir nauj gyve-nimo rizik altiniu. iuo poiriu kapitalizmas analizuojamas remiantis ne vien K.Marxo kapitalizmo, kaip gamybos bdo ir visuomenins ekonomins formacijos, samprata, bet ir Karlo Polanyi ekonomine antropologine kapitalizmo teorija, lyginania j su ikikapitalis-tinmis ekonomikos organizacijos formomis, pagrstomis abipusikumo ir redistribucijos principais.

Knygoje pristatoma taip pat ir heterodoksin Johno Maynardo Keyneso neoklasiki-ns makroekonomins ekonomins teorijos versija, pasak kurios, rinkos neskmi negali ivengti netgi visikai laisva ir tobulai konkurencinga rinkos ekonomika. Adolfo Berles ir Gardinerio Meanso vadybinio kapitalizmo teorija pateikia alternatyvi neoklasikinei eko-nomikai mikroekonomin kapitalistins firmos veikimo analiz, siekiani irykinti stam-bi korporacij, kuriose samdomi vadybininkai turi galios persvar prie isisklaidiusius kapitalistus (akcininkus), ekonomins veiklos ypatumus.

J. M. Keyneso ir K. Polanyi teorijas inspiravo pirmosios trumpojo dvideimto am-iaus (19141989 metai) puss (ji baigsi 1945 m.) patirtis, o ypa isivysiusi Vakar ali 19291933 met pasaulins ekonomins krizs ekonominiai sunkumai, galutinai su-lugd iki tol egzistavusi pasaulio ekonomin tvark (aukso standarto reim). Jie, kaip tuo metu atrod, negrtamai sukompromitavo klasikin ekonominio liberalizmo filosofij, kuri vis kapitalizmo blogybi altiniu laik jo nepakankam isivystym (rink nebuvi-m arba oligopolin bei monopolin esam rink pobd) ir matomos valstybs rankos kiimsi nematomos, visk savaime sureguliuojanios rinkos judesius. Dominuojania ekonomins politikos paradigma nuo XX a. ketvirtojo deimtmeio tapo J. M. Keyneso teorija, pasak kurios be valstybinio reguliavimo, kurio tikslas yra sumainti ekonominio aktyvumo cikl amplitud, kapitalizmas efektyviai funkcionuoti negali.

Kairiojo radikalizmo grsm jau XIX a. pabaigoje (anksiausiai Otto von Bismarc-ko laikais Vokietijoje) paskatino socialins apsaugos sistem, inom gerovs valstybs bei gerovs reimo pavadinimais, pltr. Ji buvo ypa sparti pokario deimtmeiais, kai Vakar alyse susiformavo kapitalizmo forma (kaupimo reimas ir reguliavimo reimas), iuolaikinje ekonominje sociologijoje vadinama fordistiniu kapitalizmu. Jo skiriamieji bruoai yra masin gamyba ir masinis vartojimas, kapitalo ir darbo interes derinimas ne-okorporacinje interes grupi sistemoje, valstybinis makroekonominis reguliavimas. Tuo paiu metu isiskyr ir keli gerovs valstybs bei fordistinio kapitalizmo tipai, kuri savitu-

29

vadas

m lm atskir ali ir region kultrins tradicijos, uimama padtis pasaulinje rinkoje ir tarptautinje politinje sistemoje bei vidaus socialini ir politini jg galios santykis.

Dar iki sovietinio komunizmo lugimo lyginamojoje ekonominje sociologijoje prasi-djo diskusijos apie skirting RAK tip lyginamuosius pranaumus. Jas inspiravo skirtingi isivysiusi kapitalistini ali augimo tempai bei nevienodas j ekonomik atsparumas stagfliacijos (tai infliacija nebeaugant ekonomikai bei didjant nedarbui) imginimams atuntajame prajusio amiaus deimtmetyje. 7-ajame XX a. deimtmetyje daugiausia dmesio ir pagyr peln Pranczijos diriguojamasis kapitalizmas, utikrins spari technologin ir ekonomin alies modernizacij pokario metais; atuntajame deimtme-tyje Vokietijos ir Skandinavijos ali neokorporacinis kapitalizmas, kuris skmingiausiai susidorojo su pasaulin ekonomik sukrtusiais naftos kain uoliais.

Devintojo deimtmeio pradioje geriausias ir gyvybingiausias atrod Japonijos kapita-lizmas, skmingiausiai konkuravs pasaulinse auktos kokybs masinio vartojimo gamini rinkose. Taiau jau antroje 9-ojo deimtmeio pusje priek isiver JAV kapitalizmas, kur nuo 1980 m., irinkus prezidentu respublikon Ronald Reagan, neokeinsikj eko-nomins politikos paradigm pakeit ekonominis neoliberalizmas, paiose JAV daniau vadinamas neokonservatizmu. Tokia pat politika buvo pradta vykdyti ir Didiojoje Bri-tanijoje, kurios ekonomika pokario metais vystsi liausiai.

tikinamiausiu fordistinio kapitalizmo krizs bei neoliberaliojo kapitalizmo ikilimo ir skms aikinimu knygoje laikomas tas, kuris j sieja su naujos ekonominio aktyvumo ilgosios (Kondratjevo) bangos pradia. Kaip ir ankstesnes keturias pramoninio kapi-talizmo istorijoje aptinkamas ilgsias bangas, penktj (ir iuo metu dar nesibaigusi) bang sukl technologin revoliucija. Tai buvo revoliucija, kuri lm skaiiavimo tech-nikos ir informacini technologij paanga, sudariusi slygas naujajai ekonomikai, kitaip dar vadinamai ini ekonomika, atsirasti. Finansins sistemos reformos, sugrio-vusios vadybin kapitalizm ir pakeitusios j akcinink kapitalizmu, JAV suformavo ka-pitalo rink su didesne negu kitose alyse rizikos kapitalo pasila, kuri leido iai aliai pirmai realizuoti tas radikalios inovacijos galimybes, kurias atvr informacini techno-logij paanga, bei gyti pionieriaus padties teikiamus pranaumus.

Svarbi vadybinio kapitalizmo griuvimo prieastis buvo galios kapitalist (akcinink) santyki su vadybininkais ir darbininkais pokyiai pirmj naudai. Juos sukl finansi-ni, o vliau ir akcij bir internacionalizacija, prasidjusi 1971 m., kai sugriuvo Bretton Woodso tarptautin finansin sistema, iki tol sudariusi slygas veiksmingam makroeko-nominiam nacionalini ekonomik reguliavimui. Knygoje dstomu poiriu, globalins kapitalo rinkos atsiradimas yra pagrindinis reikinio, vadinamo ekonomine globalizacija, turinys. Kapitalui tapus paiu judriausiu gamybos veiksniu, jo savininkai gali diktuoti savo slygas kit veiksni savininkams, o taip pat nacionalinms vyriausybms, versdami jas mainti mokesius, demontuoti socialins apsaugos sistemas ir mainti viej grybi pa-sil, kartu atverdami erdv naujoms rinkoms atsirasti.


Neoliberalij ekonomist, teigiamai vertinani visus iuos pokyius, poiriu, ekono-min globalizacija yra jga, kuri veria vis ali vyriausybes, konkuruojanias dl kapitalo, vykdyti toki pai neoliberali ekonomin politik. Tai yra jga, kuri lemia bsim iuo metu dar esam skirtum kapitalistini ali ekonomikos organizacijoje niveliacij, visoms joms konverguojant neoliberal kapitalizm, koks jau dabar egzistuoja JAV ir kitose anglosaks alyse. iuo poiriu, neoliberalus JAV kapitalizmas yra pats paangiau-sias, nes jis yra konkurencingesnis, o todl ir gyvybingesnis u kitas kapitalizmo atmainas. Visi kiti empirikai stebimi kapitalizmo tipai yra arba nebrandus, arba nenormalus (pa-vyzdiui, skandinavikasis socialdemokratinis) kapitalizmas, kuris yra pasmerktas lugti ir inykti, spaudiant globalins konkurencijos jgoms.

Alternatyvi kapitalizmo ir jo perspektyv analiz pateikia istorinis institucionalizmas, kurio ekonominms sociologinms koncepcijoms skirtas 18-as skyrius, ubaigiantis etj knygos dal. I plataus i koncepcij rato detalesniam supaindinimui pasirenkamos dvi paios takingiausios koncepcijos: amerikiei tyrintoj Peterio Hallo ir Davido Soskices kapitalizmo vairovs (variety of capitalism) koncepcija, pateikianti dedukcin racionalaus antrepreneriko kapitalizmo tipologij, ir prancz sociologo Bruno Amables tyrimai, ku-riuose kombinuojami dedukcins ir indukcins statistins tipologijos metodai.

P.Hallas ir D.Soskice skiria du idealius RAK tipus liberali rinkos ekonomik (LRE) ir koordinuot rinkos ekonomik (KRE). Jie skiriasi penkiais atvilgiais: (1) finansinmis ir korporacij valdymo sistemomis; (2) industriniais santykiais; (3) firm santykiais su savo darbuotojais; (4) ugdymo ir profesinio parengimo sistemomis; (5) firm tarpusavio santy-kiais, t.y j veiksm koordinacijos metodais.

LRE firm nuosavybs teiss yra plaiai isklaidytos tarp akcinink ir danai eina per rankas, nes akcininkai jautriai reaguoja informacij apie trumpalaikius (ketvirtinius) firm ekonomins veiklos rezultatus. KRE firmos turi pagrindin savinink arba jungiasi kry-mins nuosavybs santykiais sucementuotus konglomeratus, o taip pat turi savo nam bank, utikrinant joms kantr kapital.

LRE bdingos silpnos profsjungos, individualios darbo sutartys, jose galima greitai ir pigiai (be dideli ieitini imok) atleisti darbuotojus. KRE darbo umokesio tarifai nu-statomi susitarimais tarp akini darbdavi susivienijim ir profesini sjung, kuri suti-kimas btinas ir atleidiant darbuotojus. instrumentin poir, bding LRE firmoms, darbuotojus, ie atsako tuo paiu, irdami darb tam tikroje firmoje kaip priemon savo tikslams siekti, ir be svyravim persisamdo pasisiliusiai juos perpirkti firmai. Tuo tarpu KRE firmos darbuotojai yra su firma besitapatinanti bendruomen Ferdinando Tn-nieso prasme, o j motyvacijos gerai dirbti neriboja utilitariniai iskaiiavimai. KRE firma-bendruomen gali laukti, kad sunkiais laikais jos darbuotojai pasiaukojamai dirbs, kad j igelbt; LRE firm panaioje situacijoje visi, kas gali, kuo skubiau palieka.

Turdama tokius lojalius darbuotojus, KRE firma gali investuoti dal savo itekli j kvalifikacijos klim, per kur jie gyja specifin mogikj kapital, reikaling auktos

31

vadas

kokybs, diversifikuotai, technologikai paangiai produkcijai gaminti. LRE firmai tokios investicijos yra pernelyg rizikingos. Todl LRE profesinis parengimas vyksta formaliose institucijose, kurios yra orientuotos bendrj kompetencij ugdym, tuo tarpu kai KRE formalioji vietimo sistema yra glaudiai integruota gamybos sfer.

Pagaliau LRE firmas sieja klasikiniai konkurencijos santykiai: viena firma nuo kitos lai-kosi per atstum, grindia tarpusavio santykius sutartimis, kuriose siekiama kuo isamiau specifikuoti abipusius sipareigojimus, daug ir danai bylinjasi tarpusavyje, sprsdamos konfliktus teismuose. Tuo tarpu KRE firm sutartys yra maai specifikuoti kontraktai dl santyki, kurie papildomi ir sukonkretinami situaciniais neformaliais susitarimais. Toki praktik daro galim didelis tarpusavio pasitikjimas, kur palaiko rpestis dl patikimo partnerio reputacijos. Svarb vaidmen sprendiant interes konfliktus ir koordinuojant veiksmus vaidina diskusijos, vykstanios paiose vairiausiose deliberacinse asociacijose.

P. A. Hallas ir D. Soskice rodinja, kad KRE yra ne maiau stabili ir gyvybinga u LRE. Kiekvieno i i dviej RAK tip stabilum utikrina, pirma, kiekvieno i j, kaip tam tikros institucij konfigracijos, sudt einani institucij tarpusavio papildomumas (komplementarumas): viena institucini praktik aib papildo kit, jeigu kiekviena i j padidina kitos gr (Hall ir Gingerich 2004: 22). Firma (Japonijos atvejis) gali samdyti savo darbuotojus visam gyvenimui (mainais usitikrindama j lojalum, o tai gali bti svarbus pranaumas konkurencinje kovoje), tik jeigu jos finansavimo sistema nra jautri trumpalaikiams pelningumo svyravimams turi tokius kantrius savininkus, kurie neskuba parduoti firmos akcij, kai tik sumaja jos pelningumas arba kai ji patiria nuostoli. Fir-ma, neturinti kantraus kapitalo, turi bti iauri su savo darbuotojais. ie savo ruotu neturi pagrindo tapatintis su ja ar bti jos patriotais, investuoti specifin mogikj kapital bei dalyvauti veikloje, kurios prototipai yra kokybs rateliai Japonijoje.

Svarbi institucij papildomumo idjos implikacija yra tai, kad egzistuoja institucij importo klitys, kurios kyla dl institucij nesuderinamumo. Institucija, kuri yra efektyvi viename instituciniame kontekste, gali bti disfunkcionali kitame. Mginimas i geriausi praktik sukurti tobul kapitalizm, perimant i vedijos jos gerovs valstyb, i Vokie-tijos jos profesinio parengimo sistem, i Japonijos firmos-bendruomens princip, i Pranczijos industrin politik ir t.t., susiduria su tokiais paiais keblumais, kuri nemat tie XX a. septintojo deimtmeio konvergencijos teoretikai, kurie pie vizij visuomens, sujungsianios socialistins ir kapitalistins sistemos privalumus, o taip pat komunistai-re-formistai, kr demokratinio socializmo visuomens projektus.

Antras abiej RAK tip stabilumo altinis yra j lyginamj pranaum skirtumai, kuriuos lemia btent j savitum apibriantys institucins organizacijos bruoai. Nors kapitalizmo tipo (modelio) ilgalaik tvarum utikrina jo didesnis konkurencingumas, nra taip, kad tam tikras institucij rinkinys utikrint j turiniai aliai konkurencin pranau-m visose gamybos ir paslaug teikimo srityse. Tos kapitalistins ekonomikos institucins organizacijos ypatybs, kurios aliai utikrina pranaum vienose srityse, yra prieastis, ko-


dl ji pralaimi kitose. Todl globalizacija nereikia, kad LRE istums ir nukonkuruos KRE. Ilgalaikje perspektyvoje svarbiausias konkurencingumo veiksnys yra ne kuo pigesn darbo jga, bet inovacinis pajgumas gebjimas kurti ir ileisti rink naujus produktus arba to-bulinti jau esam produkt technologinius gamybos procesus. LRE konkurencingiausios radikali inovacij reikalaujaniose srityse, o KRE palaipsni ar potruputini inovacij srityse.

Radikali inovacij dka atsiranda naujos pramons akos bei paslaugos, o palaipsn-mis inovacijomis gerinama jau egzistuojani (kad ir neseniai irast) produkt ir techno-logij kokyb, didinama j vairov, sukuriant j atmainas, pritaikytas tam tikr vartotoj grupi specifiniams poreikiams. alies, kurios pramon pirmoji pradjo gaminti tam tikr nauj produkt, gamintojus ilgainiui gali nukonkuruoti gamintojai i kitos alies, kurioje nauja pramon sukuriama svetur pirkt patent pagrindu, taiau sugeba utikrinti auk-tesn produkt kokyb ir lanksiau reaguoti vartotoj poreikius. Globalizacija ne nive-liuoja ekonomini sistem organizacij, bet irykina esam kapitalizmo tip skirtumus, skatindama specializuotis tose srityse, kuriose j institucijos utikrina joms pranaum. Tarptautiniu mastu veikianios korporacijos inaudoja tuos skirtumus instituciniam arbi-traui, perkeldamos savo padalinius tas alis, kuri institucin aplinka geriausiai atitinka j veiklos ir gaminam produkt specifik, o ne tiesiog ten, kur darbo jga yra pigiausia.

Abu P. A. Hallo ir D.Soskices iskiriami kapitalizmo tipai yra ideals tipai M. Weberio vartota prasme idealizuoti modeliai, kurie nra tiksls (empirinio adekvatumo prasme) tikrovje egzistuojani atvej atvaizdai. Tinkamiausia LRE iliustracija yra JAV kapitaliz-mas, o KRE Japonijoje ir Vokietijoje egzistuojantis kapitalizmas, taiau tai nereikia, kad ie konkrets atvejai visikai atitinka aptartus idealius racionalaus antrepreneriko kapitaliz-mo modelius. Panaiai kaip A. Lijpharto indukcin liberaliosios demokratijos tipologij ga-lima laikyti dedukcins liberaliosios demokratijos tipologijos, iskirianios dvi jos atmainas (libertarin ir socialin liberalij demokratij), empirinio turiningumo kontrole, taip ir kiekybin indukcin B. Amables tipologija, konstruojama faktorins ir klasterins analizs priemonmis i statistini duomen apie 21 Ekonominio bendradarbiavimo ir pltros or-ganizacijos (EBPO; angl. Organisation for Economic Development and Cooperation; OECD) alies nars produkt ir darbo jgos rinkas, finansines, socialins apsaugos ir vietimo sis-temas, papildo ir sukonkretina P. A. Hallo ir D. Soskices iuolaikinio isivysiusi ali kapitalizmo dedukcin tipologij.

B. Amable aptinka penkis kapitalizmo tipus: (1) anglosaks rinka pagrst kapitalizm; (2) skandinavikaj socialdemokratin kapitalizm; (3) kontinentin europin kapitalizm; (4) azijin kapitalizm; (5) Viduremio jros kapitalizm. Pirmasis tipas atitinka P. A. Hal-lo ir D. Soskices LRE, o kiti B. Amables tipai gali bti siejami su KRE arba yra nestabils mirs ar pereinamieji tipai, dl kuri tolesns raidos P.Hallo ir D. Soskices teorija pro-gnozuoja, kad jie, veikiant globalizacijos jgoms, evoliucionuos arba grynesns LRE, arba nuoseklesns KRE linkme.

33vadas

Paskutin, septintoji, knygos dalis (sk. 1921) skirta klausimui, koks kapitalizmas for-muojasi buvusioje sovietinio ir jugoslaviko socializmo erdvje, pagrindin dmes skiriant lietuvikojo kapitalizmo specifikai. iai problemai skirtoje literatroje pirmajame pokomu-nistiniame deimtmetyje isiskyr dvi kryptys. Vien j reprezentuoja skeptikai ir pesimis-tai (pavyzdiui, Michaelis Burawoyus ir Katherine Verdery), kurie pabr destruktyvius socialinius-ekonominius pokomunistins transformacijos padarinius ir velg pokomu-nistinio pasaulio tikrovje primityvi kapitalizmo form (prekybinio, kompradorinio, periferinio) genez ar netgi feodalizacijos procesus. Kiti, pokomunistins transformacijos optimistai (Davidas Starkas, Laszlo Brusztas), kai kuri pokomunistini ali (ekijos, Lenkijos, Vengrijos) socialinje tikrovje mat naujos kapitalizmo atmainos, kuri gal net yra ar bus pranaesn u senj Vakar alyse egzistuojant kapitalizm, uuomazgas.

Ir antrajame pokomunistins transformacijos deimtmetyje isiskyr dvi tyrim kryp-tys. Vien i j rykiausiai reprezentuoja save neoklasikiniais sociologais vadinani tyri-ntoj grup (Ivanas Szelenyi, Lawrenceas P. Kingas, Gilis Eyalis ir kt.). Jie mano, kad skirtumai tarp pokomunistinio kapitalizmo ir kapitalizmo, egzistuojanio isivysiusiose Vakar alyse, vis dar yra didesni u j panaumus. Kiti (Davidas Lane, Markas Knellis, Martinas Srholecas, Clemensas Buchenas, Vladas Mychnenko, Magnus Feldmannas ir kt.) pokomunistinio kapitalizmo vairovje mgina aptikti tas paias linijas, kurios vien nuo kito skiria isivysiusi ali RAK tipus.

Neoklasikiniai sociologai ioje vairovje skiria, pirma, i iors vet kapitalizm Vi-durio Europoje, kuris i vis pokomunistini kapitalizmo atmain yra pats panaiausias Vakar RAK, bet kartu i esms skiriasi nuo jo tuo, kad yra kapitalizmas be kapitalist. Dl labai aktyvaus usienio kapitalo dalyvavimo privatizacijoje iose alyse nesusiformavo stipri nacionalin kin buruazija (savinink kapitalist klas). Jose socialiai dominuoja kultrin buruazija sluoksnis, kur sudaro ieiviai i komunistini laik technins ir humanitarins inteligentijos. Komunizmo lugimo metu ikil valdi, jie sutrukd na-cionalinei partinei nomenklatrai prichvatizuoti valstybs turt, pusveliui ipardav j usienio kapitalui ir sitvirtino jo vietini atstov, patiktini, tarpinink pozicijose.

Tose alyse, kur nomenklatrin prichvatizacija vyko skmingai, kapitalizmas for-mavosi i viraus, ir gijo bruo, kuriuos apibendrina M. Weberio politinio kapitalizmo idealusis tipas. Dl to vaidmens, kur jame vaidina patron ir klient tinklai, I. Szelenyi j vadina taip pat ir patrimoniniu kapitalizmu. ioje knygoje tas antrasis pokomunistinio kapitalizmo tipas yra diferencijuojamas tris atmainas oligarchin, valstybin monopo-listin ir valstybin kapitalizm.3 Treiasis kapitalizmo formavimosi kelias yra i apaios, kai jis iauga i privataus sektoriaus, veikianio alia valstybinio sektoriaus, ir palaipsniui pastarj nustelbia. iuo bdu kapitalizmas formuojasi Kinijoje ir Vietname. Kadangi i ali ekonomikoje svarbus vaidmuo (vis dar) priklauso valstybiniam sektoriui, I. Szelenyi kapitalizmo tip vadina hibridiniu.

3 r. sk. 12.


Diskutuojamu klausimu (ar pokomunistinis kapitalizmas jau yra palyginamas su se-nuoju vakarietiku?) knygos autorius uima toki pozicij: nors oligarchinis, valstybinis monopolistinis ir valstybinis kapitalizmas daugelyje posovietins erdvs ali i esms ski-riasi nuo vakarietiko RAK, tam kapitalizmui, kuris egzistuoja Baltijos ir Vidurio Europos alyse, 2004 m. priimtose ES ir NATO, jau gali bti vaisingai taikomos tipologins s-vokos, kurios buvo ipltotos istorinje institucionalistinje isivysiusi ali racionalaus antrepreneriko kapitalizmo tipologijoje. Pristatomi Jean-Philippeo Berrou, Christopheo Carrincazeaux, Iaino McMenamino kiekybini indukcini tipologini tyrim rezultatai, kurie rodo, kad stojimo ES ivakarse trij Vidurio Europos ali ekijos, Lenkijos, Vengrijos ekonomini institucij architektra daugiausiai panaum turjo su Vidure-mio jros kapitalizmo alimis.

Tarp pokomunistini ali galima aptikti vien al su labai rykiais KRE bruoais, kurie gali bti apibendrinti ir socialinio arba korporacinio kapitalizmo svokomis. Tai yra Slovnija, kuri kartu yra alis, nuosekliausiai ir skmingiausiai ijusi i komunizmo palaipsni reform bdu, kuriam bdingi ryks inovacins socialins kaitos orientacijos bruoai. Prieingame poliuje neoliberalioji Estija. Nors abiej ali ijimo i komunizmo keliai bei bdai ir dabartin ekonomini institucij architektra rykiai skiriasi, abi jos yra pokomunistins ekonomins transformacijos pirmns, tad gali bti laikomos atvejais, ku-rie patvirtina P. Hallo ir D. Soskiceo valg, kad panaius makroekonominius rezultatus galima pasiekti alternatyviais institucins organizacijos bdais.

Paskutinij dviej knygos skyri centras yra Lietuvos kapitalizmo tipologin pri-klausomyb. Pagrindin priemon tai priklausomybei nustatyti yra Lietuvos lyginimas su dviem ribiniais pokomunistinio kapitalizmo vairovs atvejais neokorporacine Slovnija ir neoliberalia Estija. 20-ame skyriuje autorius pagrindia ivad, kad kapitalizmas Lietu-voje reprezentuoja t pai (neoliberalij) kapitalizmo atmain, kaip ir kapitalizmas Es-tijoje, bei ieko atsakymo klausim, kodl neoliberalios reformos Lietuvoje vyko ne taip nuosekliai kaip Estijoje, ir kodl t reform makroekonominiai rezultatai buvo prastesni, palyginus su est.

Knygoje kritikuojamas aikinimas, kalt u Lietuvos atsilikim nuo Estijos priskiriantis ekskomunistins Lietuvos demokratins darbo partijos (LDDP), permusios valdi paia-me rinkos reform kartyje (1992 m.), ekonominei politikai. dmesn pirmojo Lietuvos pokomunistinio deimtmeio istorijos analiz leidia teigti, kad btent ekskomunistin LDDP vykd neoliberali ekonomin politik, tuo tarpu kai pagrindins deiniojo flango jgos (konservatori) ekonomins politikos iniciatyvos (referendumas dl neteisingos pri-vatizacijos, indli grinimas, socialin antrosios Gedimino Vagnoriaus vyriausyb politi-ka 19961999 metais) labiau atitiko kairiosios orientacijos politik.

Autorius mgina pagrsti kultralistin (vberik) hipotez, kuri Estijos neoliberalio-jo pasirinkimo didesn skm sieja su Estijos kultrinio paveldo, kuriam XVIII a.XIX a. pirmoje pusje didel tak padar asketinio protestantizmo srov, inoma hernhutiei

35

vadas

sjdio pavadinimu, ypatumais. io paveldo dka estai kiek greiiau u lietuvius, kuri kultrai stipriausi poveik dar barokins katalikybs antspaudu paymtos kaimietiko gyvenimo bdo tradicijos, prisitaik prie reformomis i viraus, staiga (oko terapijos bdu) pakeist ekonomins veiklos slyg.

I pirmo vilgsnio gali pasirodyti, kad teiginiui apie neoliberal Lietuvoje besiformuo-janio kapitalizmo pobd prietarauja faktas, kad daugelis Lietuvos institucini sfer turi bruo, rodani giminyst su kitais kapitalizmo tipais. Antai socialins apsaugos sistema iuo metu Lietuvoje labiau panai ne anglosaksik gerovs likui valstyb (residual wel-fare state), bet klientin korporatyvin Piet Europos ali model. Susumavus visas Lietu-vos socialins apsaugos savybes, ji panaiausia Piet Europos modelio alis, ypa Graikij ir Portugalij, maiau Italij ir Ispanij (Bernotas ir Guogis 2006: 161).

Taiau netgi pokomunistinio neoliberalizmo empionje Estijoje neaptinkame ipl-totos, aktyvios ir likvidios akcij biros, kuri yra esminis LRE atributas. Nustatant jauno lietuviko pokomunistinio kapitalizmo tipologin priklausomyb svarbiausias dalykas yra alies institucins architektros kaitos tendencijos, kuri logik atskleidia P. A. Hallo ir D. Soskiceo skirting institucini sfer papildomumo teorema. Netgi pai radikaliausi oko terapij pasirinkusios alys negaljo vienu metu reformuoti vis visuomens gyveni-mo institucini sfer. vietimo, sveikatos, socialins apsaugos (vis pirma pensij) sistem reforma buvo atidta vlesniam laikui, i pradi paliekant maai pakeist tvark, paveldt i komunistini laik.

Todl pokomunistini ali institucin architektra yra margas konglomeratas, kuria-me skirtingos institucins sferos veikia pagal skirtingas logikas, tad j prietaravimai turi disfunkcionali pasekmi. Btent ie prietaravimai veria tsti reformas ir pokomunisti-niam kapitalizmui transformuotis labiau vientiso kapitalizmo modelio (LRE arba KRE) linkme. Stebint i institucini sfer reform krypt Lietuvoje, nesunku pastebti, kad ji veda btent neoliberalios LRE linkme. i reform pobd ir turin daugeliu atvej pa-aikina toli grau ne tie vieai deklaruojami motyvai, kuriais tos reformos legitimuojamos, taiau btent vientisesnio neoliberaliojo kapitalizmo krimo funkciniai poreikiai bei su tais poreikiais susij interesai.

Antai pensij sistemos reforma ne tik ir ne tiek padeda kelti pensinink gerov, kiek sukurti aktyvi ir likvidi akcij bir. Mokamo auktojo mokslo vedimo svarbiausia pa-sekm yra ne jo kokybs gerinimas (auktosios mokyklos negaus daugiau itekli studijoms ir moksliniams tyrimams), bet kredito santyki, kuri laipsniu pokomunistins alys dar enkliai atsilieka nuo isivysiusi LRE ali, pltra, atverianti naujas verslo galimybes fi-nansiniam sektoriui.

Paskutiniajame, 21-ame, skyriuje lyginimo laukas prapleiamas Slovnija, kuri yra svar-bi, pirma, kaip atvejis, kuris rodo, kad katalikikas kultrinis paveldas nra fatalika klitis ekonominei ijimo i komunizmo skmei. Antra, Slovnijos atvejis parodo, kad egzistavo alternatyva ir neoliberaliajam ijimo i komunizmo bdui (per oko terapij), ir kryp-


iai, kuria nujo Estij besivejanti Lietuva. Keliamas klausimas, ar Lietuva galjo ieiti i komunizmo ne paskui Estij, bet paskui Slovnij, transformuodamasi ne anglosaksiko neoliberalaus, bet skandinaviko socialdemokratinio ar kontinentinio europinio neokor-poracinio kapitalizmo linkme? Knygoje pagrindiamas neigiamas atsakymas klausim, analizuojant pradini pokomunistins transformacijos slyg Lietuvoje, Estijoje ir Slov-nijoje panaumus ir skirtumus. Nagrinjamas ir kitas klausimas apie dabartins Lietuvos institucij kaitos tako pasukimo slovnika kryptimi galimyb.

Nors tokia galimyb neatmetama i principo, ji laikoma maai tiktina. Lietuvai drauge su kitomis Vidurio Europos ir Baltijos alimis tapus ES nare, Europos integracijos ir euro-peizacijos procesai tampa svarbiausiomis jgomis, lemianiomis Lietuvos institucij kaitos krypt. i proces ideologijos dalis yra vadinamasis Europos socialinis modelis, kur galima interpretuoti kaip nacionalini ekonomini sistem konvergencijos KRE progra-m. Taiau tie pokomunistini ali institucins tvarkos pokyiai (stojant ES), kuriuos slygojo nacionalins teiss suderinimas su acquis communitaire bendr europin gali tu-riniais ES normatyviniais aktais buvo veikiau naujas postmis tsti ir gilinti neoliberalias reformas, o ne pakeisti j krypt socialinio kapitalizmo ar KRE linkme.

Taip atsitiko todl, kad ES raida ligi iol labiau atitiko neoliberalius, o ne socialdemo-kratinius idealus, nes jos turin vis pirma sudar negatyvi integracija klii laisvam preki, kapitalo, darbo jgos judjimui alinimas. ES socialin politika yra orientuota minimalius standartus ir neskatina pokomunistinio kapitalizmo reform, vedani j skan-dinaviko arba kontinentinio socialinio kapitalizmo linkme. Prieingai, ES isipltimas Rytus eurokapitalizmo istorijoje gali tapti lemtingu vykiu, pasukaniu taip pat ir senj ES nari institucij kait kryptimi, vedania LRE. Vis dlto nra pagrindo abejoti, kad velgiamoje ateityje, kurios horizont nubria Lietuvos ir kit naujj nari socialinio-ekonominio lygio suartjimas su senja Europa, eurokapitalizmo savitumas, pasireikian-tis jo rykesne (palyginus su JAV kapitalizmu) socialine orientacija, iliks, nubrdamas t rib, kuri vargu ar perengs lietuvikojo pokomunistinio kapitalizmo raida, iuo metu vykstanti vientisesns LRE linkme.

iais laikais maai kas skaito storas knygas nuo pradios iki galo. Todl autorius nesiek t bt ivengti pasikartojim tais atvejais, kai tai suteikia atskiroms knygos dalims tam tikr autonomij, o kartu daro knyg patogesn naudotis skaitytojui, kur domina tik atskiros temos, skyriai, dalys. Todl knygoje yra daug krymini nuorod, kurios skaitytojui leidia pasirinkti knygos skaitymo marrut, atitinkant individualius interesus. Autorius viliasi, kad jos gali pakeisti dalykin rodykl, kurios knygoje nra btent dl tokio studij ir moks-lo finansavimo Lietuvoje, kad universiteto profesorius priverstas visus su tyrimo ir dstymo procesu susijusius darbus (skaitant kopijavim, skaitini dstomiems kursams rengim ir t. t.) daryti pats. Todl t darb bna tiek daug, kad atlikti dar vien, kuris padaryt knyg kiek patogesn skaitytojui, autorius tiesiog nebeturjo laiko.

37

vadas

Lietuvos knyg rinka nra didel. Todl autorius stengsi j rayti taip, kad ji bt naudinga ne vien mokslininkams, tyrinjantiems knygoje nagrinjam problematik, bet ir studentams, kurie su ia problematika susiduria pirm kart. Studentai ir doktorantai yra ir ta auditorija, kuriai knygos idjos buvo idstytos anksiausiai. Pirm dviej, me-todologini, knygos dali mediag autorius panaudoja kasmet nuo 2001/2002 mokslo met Vilniaus universiteto Istorijos fakultete istorijos specialybs magistrantros studen-tams dstydamas iuolaikins lyginamosios istorins sociologijos kurs, kurio empirin dalis skirta klasikinei istorins sociologins komparatyvistikos problemai Vakar ikilimo prieastims.

Vis monografijos rankrat pirmieji perskait ir vertino 20072008 m. ruden ir iem Vilniaus universiteto doktorantai, pasirinkusieji autoriaus kurs Tapatumo problema so-ciologijoje: pokomunistin transformacija Vidurio ir Ryt Europoje lyginamosios sociolo-gijos poiriu. is kursas buvo parengtas, vykdant ES struktrini fond kofinansuojam projekt Nacionalinio tapatumo isaugojimas globalizacijos slygomis: socialini huma-nitarini moksl doktorantros studij program atnaujinimas ir podiplomini studij modelio sukrimas (projekto kodas BPD2004-ESF-2.5.0-03-05/0058; vadovas: prof. Marius Povilas aulauskas). Dkoju VU TSPMI doktorantui Liutaurui Gudinskui ir VU Filosofijos fakulteto doktorantams Vigintai Ivakaitei-Tamoinei bei Eugenijui Dunajevui u vertingas dalykin

Documents

KOKIA DEMOKRATIJA, KOKS KAPITALIZMAS? · VILNIAUS UNIVERSITETAS Zenonas Norkus MOKSLINĖ MONOGRAFIJA Vilniaus universiteto leidykla 2008 KOKIA DEMOKRATIJA, …